KLAIPĖDOS UNIVERSITETO

TĘSTINIŲ STUDIJŲ INSTITUTO

VISUOMENĖS SVEIKATOS KATEDRA

Rašto darbas

Sporto traumos ir jų prevencija

Darbą parengė VS09 2 kurso studentė

Danutė Adomavičienė

Darbą tikrino doc.dr. B. Strukčinskienė

Klaipėda, 2011

TURINYS

ĮVADAS ..................................................................................................................................................3

I. SPORTINĖS TRAUMOS IR JAS SUKELIANTYS VEIKSNIAI ……………………………..4

II. SPORTO TRAUMŲ RŪŠYS ............................................................................................................8

2.1. Odos pažeidimai .....................................................................................................................8

2.2. Raumenų pažeidimai ..............................................................................................................8

2.3. Sausgyslių ir raiščių pažeidimai .............................................................................................9

2.4. Sąnarių traumos ......................................................................................................................9

2.5.Kaulų traumos ........................................................................................................................10

III. PIRMOJI PAGALBA IR TRAUMŲ PREVENCIJA .................................................................13

APIBENDRINIMAS .............................................................................................................................15

NAUDOTA LITERATŪRA .................................................................................................................16

2

ĮVADAS

Žmogaus organizmas yra sudėtingas fizinis ir biomechaninis mechanizmas, kuris gali būti

pažeidžiamas įvairiomis traumomis. Sportas stiprina raumenis, raiščius, kaulus: gerėja sąnarių

paslankumas, didėja judesių amplitudė bei tikslumas. Tačiau sportuojantis asmuo neišvengiamai yra

susijęs su raumenų, raiščių, sausgyslių, sąnarių pažeidimo rizika. Skirtingi žmonės, skirtingi

pažeidimai.

Traumuojama dažniausiai silpniausia vieta struktūroje: raumenyse – vieta , kurioje raumuo

jungiasi su sausgysle, sausgyslėse – vieta, kur ji jungiasi su kaulu, raiščiai – susijungimuose su

sąnariais. Net jei busime labai atsargūs, net jei greta stovės profesionalus treneris, greičiausiai vis tiek

nepavyks išvengti sportinių traumų. Bent jau mikrotraumų keliamus nemalonus tikrai kiekvienas

pajusime savo kailiu.

Rodos, viską darai techniškai, tik staiga netyčia krypteli, tūpteli ar sukteli korpusą neatsargiai, ir

– kokį mėnesį tenka gyventi be sporto. Netinkama treniruočių metodika, bloga sporto įrenginių būklė ar

netinkama sportuojančiojo apranga bei avalynė gali būti traumos priežastimi. Reguliariai darant

pratimus, kurių poveikis yra traumuojantis, po kelerių metų gali išryškėti mikrotraumų pasekmės.

Darbo tikslas – atskleisti pasitaikančias sporto traumas bei jų prevencijos galimybes.

Darbo uždaviniai:

1. išsiaiškinti sportines traumas sukeliančius veiksnius;

2. aptarti pagrindines sportinių traumų rūšis;

3. aptarti pirmąją pagalbą bei sporto traumų prevencijos galimybes.

3

I. SPORTINĖS TRAUMOS IR JAS SUKELIANTYS VEIKSNIAI

Trauma – išorinio veiksnio sukeltas organų ar audinių sužalojimas arba stiprus psichinis

sukrėtimas.

Sužeidimai (traumos) – išorinės jėgos poveikis organizmui. Susižeidus audiniuose ir organuose

atsiranda anatominių ir fiziologinių pakitimų, kurie sukelia vietinę ir bendrąją organizmo reakciją

(Gasparkienė, 2000).

Trauma gali buti apibūdinama, kaip būklė, kuriai esant atidedama, pakeičiama ar visai

nutraukiama sportinė veikla (Alexander, 1996).

Lohrer (1995) traumas/sužalojimus skirsto į:

1) degeneracinius sausgyslių pažeidimus (achilodinija, kelio sąnario girnelės kremzlės

suminkštėjimas, klubinio raiščio trintis ir pakinklinės sausgyslės tendinitas);

2) chondropatijos (kremzlių ligos);

3) lūžiai dėl nuovargio;

4) juosmens-kryžmens pažeidimai.

Майкели и Дженкинc (1997) nurodo kitokį pažeidimų sporto medicinoje skirstymą:

Ūmūs pažeidimai

• Lūžiai. Tai kaulo vientisumo pažeidimas. Lūžiai būna uždari ir atviri. Jei lūžgaliai sužaloja

odą, lūžis būna atviras (su žaizda). O jei sužalojimo nėra, tai uždaras.

• Patempimas. Raumenų, sąnario raiščių ir sausgyslių sužalojimas, nesuardantis jų anatominio

vientisumo. Klasifikuojama pagal traumos sunkumą: pirmo, antro, trečio laipsnio.

• Sumušimai. Tai raumenų kraujosruvos, sukeltos stipraus smūgio.

• Išnirimas. Jis būna patologinis ir trauminis. Patologinis gali buti savaiminis arba ji gali sukelti

sąnario navikas, uždegimas. Trauminis, kai išnirimas įvyksta dėl mechaninės jėgos.

• Hemobursa. Tai sąnario tepalinio maišelio prisipildymas krauju dėl stipraus smūgio.

Lėtiniai pažeidimai

• Tendinitas (sausgyslės uždegimas). Sausgyslės audinio mikro įtrūkimai sukelti pasikartojančio

tempimo. Šie pažeidimai dažniausiai kamuoja tuos sportininkus, kurių sausgyslės netamprios ir silpnos.

Dažniausiai nustatomas achilo sausgyslės tendinitas.

• Neuritas. Periferinio nervo uždegimas.

• Kremzlių susidėvėjimas. Dažni smūgiai, trintis pažeidžia kremzles.

4

• Osteochondritas. Kaulo dalelytė nuskyla, pasislenka, patenka į sąnario vidų ir sutrikdo sąnario

funkciją.

• Bursitas. Atsiranda dėl nuolatinio tepalinio maišelio traumavimo, apima ir aplinkines

sausgysles. Sąnario tepalinis maišelis prisipildo skysčio ir ištinsta. Dažniausiai būna peties, alkūnės ir

kelio sąnario bursitai.

• Lūžis dėl nuovargio. Mikroskopinius kaulo įtrūkimus sukelia nuolat pasikartojantys krūviai.

Dažniausiai dėl nuovargio pasitaiko blauzdos ir pėdos lūžiai.

Pagrindinė traumų priežastis yra besaikis fizinio aktyvumo sveikatai stiprinti

propagavimas. Atlikus tokio tipo pažeidimų tyrimus, surasta daugybė su tuo susietų

rizikos veiksnių. Pašalinus juos galima sumažinti traumų, gautų dėl kasdien

besikartojančio krūvio, kiekį (Майкели и Дженкинc, 1997).

Šie autoriai (1997) nurodo tokius rizikos veiksnius:

Išoriniai

• Treniruotės proceso klaidos, įskaitant per didelį intensyvumą, per dažnas ar per retas

treniruotes.

• Netinkama įranga.

• Netinkama apranga/avalynė.

• Nekvalifikuotas treneris.

Vidiniai

• Prieš tai patirtos traumos.

• Blogas bendras organizmo treniruotumas.

• Netinkama technika.

• Nesuderinta raiščių ir raumenų sistemos jėgos ir lankstumo pusiausvyra.

• Anatominės anomalijos (skirtingas kojų ilgis, šleivakojystė, plokščiapėdystė ir kt.).

• Lėtinės ligos (artritas, kraujotakos sutrikimas, senas lūžis ir kt.)

• Menstruacinio ciklo sutrikimai.

Barkauskas (1995) rizikos veiksnius taip pat skirsto į vidinius ir išorinius.

Vidiniai: lytis, amžius, bendras fizinis parengtumas (ištvermė, lankstumas, meistriškumas, jėga,

greitis), kūno sudėjimas (aukštas ūgis, antsvoris), psichologiniai veiksniai (emocinė pusiausvyra,

motyvacija), kūno fizinis pajėgumas ar bejėgiškumas (išderinta raumenų pusiausvyra), kai kurios ligos

(cukrinis diabetas, širdies kraujagyslių sistemos ligos ir kt.).

Išoriniai: per dideli fiziniai krūviai kūno atramos – judėjimo sistemai (judėjimo pobūdis ir

greitis, kartojimų skaičius, avalynė, danga), treniruotės proceso klaidos (per ilgas nuotolis, per greitas

5

fizinių krūvių didinimas, didelis intensyvumas, darbas įkalnėse, prasta technika, treniruotės nuvargus),

aplinkos sąlygos (tamsa, karštis ir šaltis, drėgmė, aukštis virš jūros lygio, vėjas), prasta ekipuotė.

Anot Bergeron ir Greene (2000), sportuojant traumas galima gauti dėl daugelio priežasčių. Kad

ir kokia saugi būtų aplinka ir koks geras sportininko bendrasis fizinis parengtumas, sportinė veikla

neišvengimai (arba dėl kontakto su kitais kūnais, grindimis ar žeme, arba dėl sportinės apsauginės

aprangos) gali sukelti tam tikru traumų. Atvejai, kai kūnas tampa laikinai nevaldomas, gali būti lengvų

ar sunkių traumų priežastis. Paprastai šios traumos būna lengvos, daugelio jų galima išvengti. Tačiau

tada, kai profilaktika nėra sudėtinė programos dalis, padaugėja traumų ir susidaro kritiška padėtis:

sportininkas nežino apie savo ankstesnę sveikatos būklę ir išprovokuoja traumą. Arba netinkama

reabilitacija, ar iki galo neišsigydžius, pradedama aktyviai sportuoti ir gaunama pakartotinė trauma.

Barkauskas, Baubinienė (2000) išskiria traumų priežastis pagal jų susidarymo pobūdį:

1. Tiesioginio smūgio. Tai sumušimai, sąnarių raiščių patempimai, išnirimai, lūžiai.

2. Sąlyčio jėga. Lūžimai, epifizių atskilimai.

3. Tempimo jėga. Sąnarių raiščių patempimas, sausgyslių patempimas.

4. Sukimo jėga. Sąnarių raiščių patempimai, lūžimai.

5. Raumenų nekoordinuotumas. Sąnarių raiščių, sausgyslių, raumenų patempimai.

6. Perkrovimas. Tendinitai, bursitai, sausgyslių, sąnarių raiščių patempimas, lūžiai dėl

spaudimo, pervargimo sindromas.

Watson (1993) sportines traumas sukeliančius veiksnius suskirstė į:

Vidinius

• Jėgos trūkumas;

• Prastas lankstumas;

• Netaisyklinga laikysena;

• Silpni sąnariai;

• Raumenų pusiausvyros stoka;

• Per didelis kūno riebalų kiekis;

• Neišlavinta širdies ir kraujagyslių sistema;

• Blogai atliekama pramankšta.

Išorinius

• Nelygus paviršius;

• Netinkama sportinė įranga;

• Blogos oro sąlygos;

• Netinkamos taisyklės;

6

• Pražangos varžybų metu;

• Prastas teisėjavimas;

• Prastas apšvietimas;

• Prasta akustika.

Apibendrinant galima teigti, kad visas traumas galima skirstyti į dvi grupes: ūmines ir lėtines.

traumas sporte sąlygojančius veiksnius taip pat galima skirstyti į dvi grupes: vidinių ir išorinių

veiksnių.

7

II. SPORTO TRAUMŲ RŪŠYS

2.1. Odos pažeidimai

Beveik visose sporto šakose oda turi kontaktą su sporto įranga. Deja, labai dažnai ši sąveika

sukelia įvairius odos pažeidimus (Basler & Garcia, 1998). Dažniausiai iš minkštųjų audinių

sužeidžiama oda. Oda yra apsauginė kliūtis, ligas sukeliantiems organizmams patekti į vidų. Ši kliūtis

apsaugo po savimi esančias struktūras nuo tiesioginio sąlyčio su aplinka. Papildoma apsauga – tai

smūgio absorbcija, kai oda poodžio riebalų sluoksniais sušvelnina kontakto smūgius. Oda taip pat

dalyvauja temperatūros reguliavimo, vandens apykaitos ir ekskrecijos (medžiagų apykaitos atliekų

šalinimo) procesuose. Oda yra ir jutimo organas. Odos paviršiuje yra išsidėstę šilumos, šalčio,

skausmo, spaudimo ir lytėjimo receptoriai (Bergeron ir Greene, 2000).

Nutrynimas sporte dažniausiai pasitaiko dėl netinkamo apavo (atletai avi naujus, per sunkius ar

siaurus sportinius batus) ar blogų įrankių. Nutrynimo vieta parausta, vėliau susidaro pūslelė, ji greitai

pratrūksta ir susidaro atvira žaizdelė. Į ją lengvai gali patekti bakterijos ir sukelti pūlingą uždegimą

(Lohrer, 1995).

Prie odos sužeidimu taip pat priskiriamos žaizdos. Žaizda yra tada, kai pažeidžiama oda. Jos

paviršius dažniausiai suplėšomas iš išorės, tačiau žaizda gali atsirasti ir tada, kai odą prakerta iš vidaus

lūžusio kaulo aštrūs galai. Prie žaizdų yra priskiriami nubrozdinimai, įpjovimai, įdūrimai, įplėšimai

(Bergeron ir Greene, 2000).

Nubrozdinimas yra apibūdinamas kaip viršutinio odos sluoksnio pašalinimas. Tai būna nuo

staigaus tiesioginio sąlyčio su paviršiumi (Basler et al., 1998). Bergeron ir Greene (2000) patikslina,

jog nusibrozdinti galima į paklotą, grindis, dirbtinę dangą (kilimėlius). Ir paprasti įdrėskimai, ir

įbrėžimai vadinami nubrozdinimais. Nubrozdinus audinys sužalojamas nesmarkiai, kartais šiek tiek

kraujuoja iš kapiliarų. Didžiausią rūpestį kelia užteršimas arba užkratas.

2.2. Raumenų pažeidimai

Raumenų pažeidimai yra sunki problema traumatologijoje ir labai dažnas atvejis sporto

medicinoje (Kasemkijawattana, 1998). Raumenų sužalojimai yra viena dažniausių sportinių traumų.

Skiriamos tokios raumenų sužalojimo rūšys: sumušimai, patempimai, plyšimai. Raumenų plyšimas

pasitaiko rečiau, o sumušimai ir patempimai sudaro apie 90 proc. visu raumenų traumų (Kairys, 2000).

Sumušimai. Tarp raumenų sužalojimų pagal dažnumą antroje vietoje po patempimo yra

raumenų sumušimas (Beiner & Jokl, 2001; Kasemkijwattana et al., 1998). Sumušimas yra smūgio

8

trauma, kai minkštasis audinys nukenčia patekęs tarp smūgio ir žemiau esančio kaulo. Iš sutraiškytų

kraujagyslių kraujas teka tarp audinių, kurie paburksta ir pakeičia spalvą. Sritis aplink smūgio vieta

tampa violetinė, nes formuojasi kraujo krešulys. Pamažu, irstant kraujui, spalva pasikeis į rudai geltoną.

Prieš absorbcijos pabaigą sritis pasidarys žalsvo atspalvio. Paprastai paburkimas atsiranda iškart, bet

paburkti gali ir po vienos ar dviejų dienų (Bergeron ir Greene, 2000).

Patempimai. Raumens patempimas dažnai vadinamas „raumens trūkiu” (Bergeron ir Greene,

2000). Raumenį galima patempti staiga ji patraukus ar pasukus. Kai taip įvyksta, raumenyje atsiranda

mažyčių įtrūkimu. Dažniausiai raumuo patempiamas, kai prieš krūvį nepadaroma ar prastai padaroma

pramankšta, neištempiami raumenys. Taip pat tada, kai raumenys yra pervargę. Dažniausiai

patempiami kojų, rankų ir nugaros raumenys (Ernst, 1998). Raumenų patempimai atsiranda dėl stipraus

raumens perkrovimo. Ima smarkiai skaudėti, sumažėja raumens kontrakcijos jėga, pablogėja funkcija

(Kairys, 2000). Dažniausiai patempiami užpakaliniai šlaunies raumenys, ypač dvigalvis šlaunies

raumuo (Kirkendall & Garrett, 1999; Koulouris & Connell, 2006).

Kairys (2000) teigia, kad raumenų plyšimo profilaktikai didelę reikšmę turi raumenų tempimo

pratimai. Jie turi buti atliekami prieš kiekvieną treniruotę ar varžybas, atlikus lengvą pramankštą.

Pratimai rekomenduojami ir po treniruočių. Tai didina raumenų elastingumą, gerina raumenų skaidulų

kraujotaką ir medžiagų apykaitą. Raumenų plyšimai gydomi kaip lūžiai (Bergeron ir Greene, 2000).

2.3. Sausgyslių ir raiščių pažeidimai

Raiščiai yra sąnario sudėtinė dalis, nes jie riša kaulą su kaulu. Kai tik raištis yra įplėšiamas,

perplėšiamas arba ištempiamas, įvyksta raiščio patempimas. Dažnai paprastai apžiūrint sužalotą sritį,

neįmanoma nustatyti, ar yra stiprus raumens ar sąnario raiščių patempimas, ar lūžis. Kai patempiami

sąnario raiščiai, dažniausiai atsiranda patinimas, pakinta spalva (dažnai vėliau, net praėjus 24

valandoms) ir ima skaudėti. Be to, paprastai skauda judinant. Šie simptomai ir požymiai primena lūžį,

todėl visi raiščių patempimai, trikdantys funkciją, gydomi kaip lūžiai (Bergeron ir Greene, 2000).

Pastaruoju metu labai padažnėjo sausgyslių pažeidimų, ypač sausgyslių trūkių. Šie pažeidimai

turi būti kuo anksčiau nustatomi, kad būtų suteikiamas tinkamas gydymas, išvengiant funkcijos

pablogėjimo (Bianchi et al., 2005).

2.4. Sąnarių traumos

Sąnarių traumos sudaro apie 60 proc. visu sportinių traumų. Dažniausiai nukenčia kelio sąnarys,

čiurna (Проценков, 1990). Sąnarių sumušimai – dažnai sukelia ilgalaikį patvarų galūnės judesių

mažėjimą ir ligonio nedarbingumą. Patologiniai vyksmai pasireiškia kaip kraujo išsiliejimas į sąnario

9

ertmę ir aplinkinius minkštuosius audinius. Išsiliejusio kraujo fibrinas telkiasi ant tepalinio sąnarinės

kapsulės sluoksnio, kuris reaguoja didesne eksudacija. Sąnario viduje kaupiasi skystis (sinovitas).

Jeigu tai ilgai trunka ir dažnai kartojasi (recidyvuoja), atliekama punkcija. Vėliau sąnario dydis

sumažėja, bet judinant blauzdą, juntamas girgždesys. Jis atsiranda dėl susidariusio fibrino. Tepalinės

kapsulės sluoksnis perauga į jungiamąjį audinį. Susidaro išaugos, kuriu galai juda sąnario ertmėje ir

trinasi, o per ilgesnį laiką susidaro laisvieji kūneliai, vadinami sąnario pelėmis (Gasparkienė, 2000).

Menisko sužalojimai. Meniskas – tai kelio sąnario skaidulinės kremzlės pusžiedis (skridinėlis).

Šlaunikaulio ir blauzdikaulio sąnariniai paviršiai nėra simetriški. Todėl tarp jų įlenda meniskas, – čia

giliau, čia ne taip giliai, nelygu sąnario padėtis. Meniskui ypač daug darbo, kai kelio sąnarys yra

sulenktas ir pasuktas. Jeigu toks sąnarys dar turi atlaikyti ir stiprų spaudimą, o mikrotrauma kartojasi,

tai meniskas degeneruoja. Pažeistą kelį smarkiai skauda, kojos negalima ligi galo ištiesti. Sąnario

patinimas ne visada įžiūrimas (Bėmeris, 1989).

Šaikaus ir Jauniškio (2001) nuomone, kelio sąnarys turi du meniskus – kremzlinės struktūros

darinius, esančius abiejose sąnario pusėse, tarp šlaunikaulio ir blauzdikaulio krumpliu. Meniskai

dažniausiai traumuojami netiesioginių kelio sąnario traumų metu – stipriai išsukus sąnarį į vidinę ar

išorinę pusę, darant pritupimus su svoriu ir kt. Dažniau nukenčia vidinėje kelio sąnario pusėje esantis

medialinis meniskas. Iš karto po traumos menisku pažeidimo požymiai dažnai nesiskiria nuo paprasto

raiščių patempimo. Sąnarys kiek patinsta, skauda, judesiai tampa riboti ir skausmingi. Kai kada

atplyšusi menisko dalis įstringa tarp šlaunikaulio gumburų ir sukelia sąnario bloką. Būdingesni

meniskų pažeidimo požymiai atsiranda šiek tiek vėliau po traumos ir dažniausiai neišnyksta po

konservatyvaus gydymo. Tai:

besikartojantys sąnario įstrigimai (blokai);

skausmas, jautrumas sąnarinio tarpo srityje, vidinėje ar išorinėje sąnario pusėje;

riboti ir skausmingi sukamieji (rotaciniai) sąnario judesiai;

besikartojantis kelio sąnario patinimas, ypač po fizinio krūvio .

2.5. Kaulų traumos

Lūžis dėl nuovargio. Bergeron ir Greene (2000) nuomone, šio tipo trauma iš pradžių gali

atrodyti kaip blauzdos raumenų perkrova. Reikia įtarti blauzdikaulio lūžį, kai po pasikartojančios

veiklos sportininkas jaučia skausmą blauzdos viduje, 5–10 cm žemiau kelio sąnario arba tarp vidurinio

ir apatinio kaulo ašies trečdalių. Svorio neatlaikęs šeivikaulis dažnai lūžta apatiniame trečdalyje.

Kiekvienu atveju skausmas bus lokalizuotas ir paprastai nesumažės keletą dienų.

10

Lohrer (1995) nurodo, kad nuovargio lūžiai yra tipiški bėgiku sužeidimai. Jie dažniausi apatinių

galūnių srityje. Padikaulio, blauzdikaulio ir šeivikaulio nuovargio lūžiai nėra tokie sunkus. Labai retais

atvejais galimi kulnikaulio nuovargio lūžiai. Šiuo atveju ypač svarbi tiksli diagnozė. Kai lengvaatlečiai

skundžiasi pėdos srities skausmu, visada turi buti patikrinta, ar tai nėra nuovargio lūžis. Nuo pratimų

priklausantis skausmas yra tipinis nuovargio lūžiams, šis skausmas stiprėja pratimo eigoje. Klinikinis

tyrimas tuoj pat rodo vietinį skausmą virš paties lūžio, kurį paprastai lengva užčiuopti ir jis tik retai

padengtas minkštu audiniu. Poilsis atlieka svarbu vaidmenį terapijoje ir iš esmės sportininkui kelias

savaites yra uždrausta bėgti ar šokti. Vis dėlto jėgos treniruotės ar kitos mažo smūgio tikimybės

treniruotės, kaip dviračių sportas, bėgimas vandenyje, kuriuose nėra aktyvaus krūvio apatinėms

galūnėms, gali būti tęsiamos kaip kompensuojamosios treniruotės.

Kaulo sumušimas. Sumuštą kaulą labai skauda, nes antkaulyje yra daug skausmo receptorių.

Antkaulio sumušimas dažniausiai nežalingas, bet reikia prisiminti, kad nuo sumušimo tarp antkaulio ir

tankiosios medžiagos gali išsilieti kraujo. Laimė, kad dėl to retai kada antkaulis sumušimo vietoje

atšoka. Skausmams po antkaulio sumušimo nesiliaujant arba net stiprėjant, tikėtina, kad prasidėjo sunki

komplikacija (Bėmeris, 1989).

Lūžis. Lūžis – tai kaulo vientisumo suardymas. Lūžis įvyksta, kai kaulas suskyla, atplyšta arba

sulūžta. Yra du pagrindiniai kaulų lūžių tipai: uždarasis lūžis, kai sužalojamas kaulas, aplinkiniai

minkštieji audiniai, tačiau oda lieka nepažeista; atvirasis lūžis, kai sužalojamas kaulas, aplinkiniai

minkštieji audiniai ir sužeidžiama oda. Odą gali perplėšti lūžusio kaulo lūžgaliai arba dalys, taip pat

odą gali sužaloti įsiskverbęs į kūną ir sulaužęs kaulą svetimkūnis. Taip pat gali buti ir kampinis lūžis,

kai lūžęs kaulas arba sąnarys įgauna nenaturalią forma.

Stuburo pažeidimai. Ūmūs stuburo pažeidimai sportuojant yra labai rimtos traumos, nes jie

gali sukelti nepašalinamus padarinius (paralyžiuoti sportininką ar net sukelti mirtį). Laimei, tai

pasitaiko labai retai. Dažniausiai pasireiškia įvairūs lėtiniai stuburo pažeidimai. Per visą gyvenimą 60–

80 proc. žmonių kenčia juosmens skausmus. Lėtiniai nugaros pažeidimai gali pasireikšti po ilgalaikių ir

per didelių krūvių, taip pat dėl genetinių anomalijų, netaisyklingos laikysenos (Майкели и Дженкинc,

1997; Boden & Prior, 2005).

Prie ūmių stuburo pažeidimų priskiriami raumenų, raiščių patempimai. Jiems esant atletai gali

sportuoti, tačiau po krūvio praėjus kelioms valandoms, skausmas gali labai sustiprėti.

Sportuojant galimi ir nugaros sumušimai. Jaučiamas vietinis skausmas, pažeistos vietos

jautrumas, pasikeitusi spalva, gali ir patinti (Майкели и Дженкинc, 1997).

Stuburo pažeidimai riboja nervų raumenų aparato funkcines galimybes. Sunkiausia forma yra

osteochondrozė – tarpslankstelinių diskų degeneraciniai pokyčiai. Osteochondroze dažniausiai serga

11

sportininkai, kurių fiziniai krūviai yra statiniai arba atliekami didele stuburo judesių amplitude.

Nuolatinis stuburo diskų traumavimas fiziniais krūviais sutrikdo labiausiai krūvio veikiamų vietų

kraujotaką ir medžiagų apykaitą, pamažu ryškėja degeneraciniai pokyčiai (Boden & Prior, 2005).

Spodilolizė (slankstelio lanko defektas) yra pagrindinė apatinės nugaros dalies skausmo

priežastis. Ji gali pereiti į sunkią ir pavojingą būseną – spondilolistezę (slankstelio pasislinkimas į

priekį) (Stasinopoulos, 2004; Herman et al., 2003).

Grečka (1994) išskiria dar vieną stuburo pažeidimą – lumbalgiją. Lumbalgijai būdingi buki,

neaiškūs, tolydžio stiprėjantys skausmai, kurie sustiprėja pakeitus pozą (atsisėdus, atsistojus ar

pasilenkus), kai ligonis atsigula ir visiškai atsipalaiduoja, jie aprimsta ar visai nuslopsta. Tokie pojūčiai

paprastai rodo, kad prasidėjo (disko) minkštimo branduolio degeneracija (bet skaidulinis žiedas dar

neplyšo) arba nestabilūs tarpslanksteliniai sąnariai. Gilūs juosmens skausmai rodo, kad yra pertempti

stuburo užpakaliniai raiščiai (geltonieji, tarpskersiniai ir tarpketeriniai).

12

III. PIRMOJI PAGALBA IR TRAUMŲ PREVENCIJA

Ten, kur aktyvi veikla, visuomet bus traumų. Tačiau šios traumos turėtu būti nedidelės – maži

sumušimai, nubrozdinimai, raumenų patempimai (trūkiai), sąnario raiščių patempimai – ir lengvai

išgydomos, tinkamai pritaikius pirmosios pagalbos įgūdžius, poilsį ir pagrindinius reabilitacijos

pratimus. Atitinkamomis profilaktikos priemonėmis siekiama sumažinti lengvesnes ir užkirsti kelią

sunkesnėms traumoms, susijusioms su sportine veikla (Bergeron ir Greene, 2000).

Dažniausiai sumušimai ir patempimai gydomi pagal RICE metodiką (Bergeron ir Greene,

2000):

R = Rest (ramybė) (padeda išvengti papildomos traumos ir paspartinti gijimą).

I = Ice (ledas) (padeda stabdyti tinimą, sutraukia kraujagysles traumuotoje vietoje, mažina

skausmą).

C = Compression (spaudimas) (padeda mažinti kraujavimą ir stabdyti tinimą).

E = Elevation (pakėlimas) (padeda traukos jėgai gražinti kraują į širdį iš pažeistos vietos,

mažina kraujo spaudimą).

Anot Майкели ir Дженкинc (1997), RICE gydymo metodas turi būti pradėtas iškart susižalojus

arba pasirodžius pirmiems pažeidos požymiams, tai gali keliomis dienomis ar net savaite pagreitinti

sportininko atsigavimą.

Ramybė. Sportas ir treniruotės turi buti nutrauktos iškart ištikus traumai arba pasireiškus

pirmiems pažeidos požymiams. Po traumos reikia 24–72 valandų (priklauso nuo pažeidimo sunkumo)

ramybės.

Ledas. Atšaldyta pažeista vieta mažina tinimą, kraujavimą, skausmą ir uždegimą. Norint

pasiekti didžiausio efekto, ledą reikia dėti per pirmas 10–15 minučių nuo pažeidimo. Nuo ledo

sportininkas pirmiausia jaus šaltį, deginamą jausmą, paskui skausmą, o galiausiai visa tai atslūgs.

Periodinis ledo dėjimas, net iki septynių dienų susižeidus, naudingas, kai traumos ypač sunkios. Pirmos

72 valandos yra kritinės, todėl ledu šaldoma kuo dažniau. Ant pažeistos vietos ledas laikomas 10–30

minučių, su pertraukomis kas 30–45 minučių.

Spaudimas. Spaudžiamasis tvarstis turi buti užvyniojamas tvirtai, bet negali veržti. Jei elastiniu

vyturu apvyniojama per standžiai, sportininkas gali skųstis, kad nepatogu, dilgčioja ar nutirpo galūnė.

Nors šie pojūčiai gali būti ir kurios nors stadijos reakcija į šaltį, reikia patikrinti, ar žemiau tvarsčio

audiniai nepatinę ir nepamėlynavę (Bergeron ir Greene, 2000).

Iškėlimas. Norint apsaugoti pažeistą vietą nuo tinimo, kraujo ir skysčio susikaupimo, būtina

pažeistą vietą laikyti aukščiau širdies lygio (Майкели и Дженкинc 1997).

13

Traumų prevencija susijusi su keletu veiksmų:

Maitinimasis sveiku subalansuotu maistu, tam, kad raumenys būtų stiprūs.

Antsvorio vengimas.

Traumų, griuvimų vengimas.

Patogios avalynės avėjimas, tinkamų batų sportui pasirinkimas.

Nuo pažeidimų apsaugo:

Pramankšta.

Fizinio krūvio dozavimas.

Tinkama pratimų technika.

Išvengti traumų padeda tempimo pratimai.

Tempimo pratimai raumenis ir raiščius daro elastingesnius, sąnarius lankstesnius, intensyvina

kraujotaką raumenyse. Siūloma tempimo pratimus atlikti pramankštos pabaigoje ir baigiant treniruotę.

Kad mankšta nedarytų žalos:

Per stipriai nelenkti sąnario.

Pritupiant nesukti kelių į vidų.

Pratimo metu nesulaikyti kvėpavimo.

Vengti per didelės amplitudės judesių, dėl kurių pertempiami sąnariai, raiščiai, ir sąnario

kapsulė.

Vengti staigių spyruoklinių judesių atliekant tempimo pratimus.

Vengti judesių, kurių metu itin stipriai spaudžiami tarpslanksteliniai diskai (pvz. staiga

atlošiama galva, mojama koja atgal).

Taisyklingai spyruokliuoti atliekant šuoliukus; avėti avalynę judesį amortizuojančiais

padais.

14

APIBENDRINIMAS

Remiantis išnagrinėta moksline literatūra galime teigti, kad aktyvia, sportine veikla

užsiimantiems asmenis visada yra pavojus patirti vienokią ar kitokią traumą ar sužalojimą. Pastaruosius

gali sąlygoti tiek išoriniai tiek vidiniai veiksniai.

Sporte patiriamų traumų ar susižalojimų spektras yra labai didelis, kuris apima: odos

pažeidimus, raumenų pažeidimus, sausgyslių ir raiščių pažeidimus, sąnarių traumas bei kaulų traumas.

Sporto traumų prevencija yra nukreipta į taisyklingą mitybą, tinkamos avalynės bei sporto

įrangos pasirinkimą, bei apgalvotas fizinis krūvis ir taisyklingai atliekamas kūno apšilimas.

15

NAUDOTA LITERATŪRA

1. Alexander, M. J. L. (1996). Field events. In Caine, D. J., Caine, C. G., Lindner, K. J. (Eds.),

Epidemiology of sport injuries. Champaign, IL: Human kinetics. P. 196.

2. Barkauskas, D., Baubinienė, D. (2000). Patyrusio traumą ir ūmai susirgusio sportininko

būklės įvertinimas. Treneris, 1, 17.

3. Barkauskas, D. (1995). Sportininkų traumos. Lietuvos sporto medicinos gydytojų kursų

pranešimų tezės Vilnius. P. 6–7.

4. Basler, R. S. W., Garcia, M. A. (1998). Acing common skin problems in tennis player. The

physician and sportsmedicine, 26 (12), 37–44

5. Basler, R. S. W., Basler, D. L., Basler, G. C. et al. (1998). Cutaneous injuries in women

athletes. Dermatol Nurs, 10 (1), 9–18.

6. Beiner, J. M., Jokl, P. (2001). Muscle contusion injuries: current treatment options. Journal

of the American Academy of Orthopaedic Surgeons, 9 (4), 227–37.

7. Bėmeris, D. (1989). Sportinės traumos ir kiti sportuojančiųjų sveikatos sutrikimai. Vilnius:

Mokslas. P. 6.

8. Bergeron, J. D., Green, H. W. (2000). Treneriui apie sportines traumas. Vilnius: Lietuvos

sporto informacijos centras. P. 11, 21, 32–36, 71–77, 107, 115–121, 127, 129–130, 134, 196.

9. Bianchi, S., Cohen, M., Jacob, D. (2005). Tendons: traumatic lesions. Journal de Radiology,

86 (12 Pt 2), 1845–57.

10. Boden, B. P., Prior, C. (2005). Catastrophic spine injuries in sports. Curr Sports Med Rep, 4

(1), 45–9.

11. Ernst, E. (1998). Does post-exercise massage treatment reduce delayed onset muscle

soreness? British Journal of Sports Medicine, 32 (3), 212–214.

12. Gasparkienė, O. (2000). Kineziterapija gydant judamojo aparato sužalojimus. Kaunas:

LKKA. P. 6; 72–75.

13. Grečka, V. (1994). Juosmens osteochondrozė. Vilnius: Mokslas. P. 20.

14. Herman, M. J., Pizzutillo, P. D., Cavalier, R. (2003). Spodylolysis and spondylolisthesis in

the child and adolescent athlete. Orthop Clin North Am, 34 (3), 461–7.

15. Kasemkijwattana, C., Menetrey, J., Somogyl, G. et al. (1998). Development of approache to

improve the healing following muscle contusion. Cell Transplantation, 7 (6), 585–98.

16. Kairys, A. (2000). Raumenų traumos. Sportas, 1, 4.

16

17. Kirkendal, D. T., Garrett, W. E. Muscle strain injuries: research findings and clinica

applicability. MedGenMed 1(2), 1999 [formerly published in Medscape Orthopaedics & Sport

Medicine eJournal 3(2), 1999]. Internetinė prieiga: http://www.medscape.com/viewarticle/408499 .

[žiūrėta 2011-01-15].

18. Koulouris, G., Connell, D. (2006). Imaging of hamstring injuries: therapeutic implications.

European Radiology, 3, 32.

19. Lohrer, H. (1995). Sport orthopaedics in athletics – an analysis of the current situation. New

studies in Athletica, 10 (4), 11–21.

20. Stasinopoulos, D. (2004). Treatment of spondylolysis with external electrical stimulation in

young athletes: a critical literature review. Br J Sports Med, 38 (3), 352–4.

21. Šaikus, A., Jauniškis, D. (2001). Kelio sąnario traumos, jų požymiai ir gydymas. Sveikata,

2, P. 25–26.

22. Watson, A. W. S. (1993). Incidence and nature of sports injuries in Ireland. American

Journal of Sports Medicine, 21, P. 137–43.

23. Майкели, Л., Дженкинс, М. (1997). Энциклопедия спортивной медицины. Санкт-

Петербург: Ланъ. С. 4-5, 11-13, 60-65, 226.

24. Проценков, М. Г. (1990). Судебно - медицинские вопросы спорттивной травмалогий.

Москва, С. 9.

17