SOCIALINIŲ MOKSLŲ KOLEGIJOS

VILNIAUS FILIALO

TEISĖS KATEDRA

PROGRAMAVIMO KOMPIUTERIAMS STUDIJŲ PROGRAMA

BAUDŽIAMOJI TEISĖ. BAUSMĖS SAMPRATA IR RŪŠYS

T e i s ė s r e f e r a t a s

Darbo autoriusPK-10 gr. studentasAugustas Čirba

2023-04-07

Darbo vadovasVladislovas Vitkevičius

2023-04-07

Vilnius, 2023

TURINYS

ĮVADAS...............................................................................................................................................3

I. BAUDŽIAMOJI TEISĖ.................................................................................................................4

II. BAUSMĖS SĄVOKA IR POŽYMIAI........................................................................................6

2.1. Bausmės teorijos..................................................................................................................7

2.2. Bausmės paskirtis.................................................................................................................8

III. BAUSMIŲ RŪŠYS......................................................................................................................9

3.1. Viešųjų teisių atėmimas.......................................................................................................9

3.2. Teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimas................................9

3.3. Viešieji darbai....................................................................................................................10

3.4. Bauda.................................................................................................................................10

3.5. Laisvės apribojimas...........................................................................................................11

3.6. Areštas................................................................................................................................11

3.7. Terminuotas laisvės atėmimas...........................................................................................12

3.8. Laisvės atėmimas iki gyvos galvos....................................................................................12

IV. ATSAKOMYBĘ LENGVINANČIOS APLINKYBĖS..........................................................13

V. ATSAKOMYBĘ SUNKINANČIOS APLINKYBĖS...............................................................14

IŠVADOS..........................................................................................................................................15

LITERATŪROS SĄRAŠAS............................................................................................................16

3

ĮVADAS

Baudžiamoji teisė mūsų dienomis labai svarbų vaidmenį vaidina ne tik teisės srityje, bet ir visuomeniniuose santykiuose, kadangi ji uždraudžia nusikalstamas veikas, numato už šių draudimų pažeidimą atitinkamas bausmes ar poveikio priemones bei atleidimą nuo jų ir bausmių lengvinimą. Bausmės skyrimas yra viena iš baudžiamosios teisės paskirčių. Šio darbo objektas: bausmės samprata ir jos rūšys. Taigi darbe nagrinėsiu bausmes, kokiu pagrindu jos skiriamos, kas jas skiria, kokie Baudžiamojo kodekso straipsniai jas aprašo ir t. t. Pirmiausiai darbe aprašysiu bausmės sampratą, jos bruožus. Taip pat išsamiai apibūdinsiu visas Baudžiamajame kodekse išvardintas bausmes, jų skyrimo tvarką ir trukmę. Baudžiamojoje teisėje yra numatytos lengvinančios ir sunkinančios aplinkybės, kurias taip pat pateiksiu darbo pabaigoje. Rašant darbą rėmiausi medžiaga iš interneto ir keleto teisinių knygų.

Pagrindiniai darbo uždaviniai:

aptarti bausmės sampratą; išnagrinėti LR Baudžiamajame kodekse nurodytas bausmes; išnagrinėti bausmių skyrimo tvarką, trukmę ir kitas aplinkybes.

4

I. BAUDŽIAMOJI TEISĖ

Baudžiamoji teisė - viešosios teisės šaka; visuma teisės normų, kuriomis veikos yra uždraudžiamos, įvardijamos kaip baudžiamosios ir už jas nustatomos sankcijos.

Baudžiamosios normos - apsauginės. Jų reguliavimo metodas - imperatyvinis: baudžiamosios taisyklės yra tiksliai apibrėžiamos, jos negali būti pakeičiamos šalių susitarimu, privalomos laikytis, jas taikyti ir vykdyti. Jų reikalavimų įgyvendinimui gali būti panaudojama (valstybės) prievarta.

Baudžiamosios teisės normomis įtvirtintos sankcijomis siekiama paveikti teisės pažeidėją, kuriam už baudžiamąją veiką numatomi tam tikri asmeninio ar turtinio pobūdžio suvaržymai. Baudžiamoji teisė kaip teisinio reguliavimo priemonė yra laikoma ultima ratio, tai yra sankcijų įtvirtinimo baudžiamaisiais įstatymais turi būti imamasi tik tada, kai neįmanoma kitomis socialinėmis, teisinėmis priemonėmis (ap)ginti teisinių gėrių, kurie yra pažeidinėjami.

Plačiąja prasme baudžiamoji teisė skirstoma į 2 pošakius:

materialinė baudžiamoji teisė formalioji (procesinė) baudžiamoji teisė.

Materialinė baudžiamoji teisė – visuma teisės normų, uždraudžiančių veikas kaip nusikalstamas ir numatančių už šių draudimų pažeidimą atitinkamas bausmes arba kitas poveikio priemones kaip šios veikos pasekmes, o taip pat atleidimą nuo bausmės ar bausmės palengvinimą.

Nusikalstama veikla kaip teisinis reiškinys yra susijusi su dviem labai svarbiais išeities momentais. Žmonių ar valstybės interesams apginti baudžiamaisiais įstatymais ar kitomis normomis yra nustatomas draudžiamų veiklų ratas. Asmuo, savo veiksmais pažeisdamas vieną ar kelis nustatytus draudimus, padaro žalą teisės saugomiems gėriams – t.y. nusikaltimą. Suprantama, kad dėl to neišvengiama teisinė pasekmė – bausmė. Taigi nusikaltimas ir bausmė – tai tos dvi pagrindinės kategorijos, kurių pagrindu formuojama visa teisės šaka – baudžiamoji teisė.

Baudžiamoji teisė, kuri numato, kokios veikos yra draudžiamos ir kokios taikomos bausmės už nusikaltimų padarymą, paprastai vadinama materialiąją teise, skirtingai nuo baudžiamojo proceso ir bausmių vykdymo teisės, kurios laikomos formaliomis teisės šakomis.Materialinė baudžiamoji teisė trumpai gali būti apibūdinta taip: tai teisės normų visuma, kuri uždraudžia veikas kaip nusikalstamas ir numato atitinkamas kriminalines bausmes kaip tokio draudimo nesilaikymo pasekmes.

Lietuvos teisės normos paprastai yra priimamos aukščiausiųjų valdžios organų įstatymų ar juos atitinkančių kitų aktų forma.

Žymiai sudėtingesnė yra kita problema. Šiuolaikinė baudžiamoji teisė daugelyje šalių ne kiekvieną baudžiamajame įstatyme uždraustą veiką sieja su kriminalinės bausmės skyrimu. Yra nemažai atvejų, kai baudžiamoji atsakomybė realizuojama be kriminalinės bausmės. Lietuvos Baudžiamasis kodeksas (BK), kaip ir daugelio kitų šalių baudžiamieji įstatymai, numato, kad pilnamečiui, padariusiam nusikalstamą veiką, kuri nėra labai pavojinga, yra galimybė pritaikyti nekriminalinio pobūdžio poveikio priemones. Asmenims, kurie padarė nusikalstamas veikas

5

būdami nepakaltinami dėl psichinės ligos ar kito psichikos sutrikimo, BK numato tvarką, kuria jiems taikomos medicinos priemonės.

Taigi šiuolaikinės baudžiamoji teisė nebeišsitenka tradiciniuose rėmuose, “nusikaltimas – bausmė”, o reglamentuoja kitus, su nusikalstamomis veikomis susijusius klausimus. Todėl tiksliau baudžiamąją teisę galima būtų apibrėžti taip: tai teisės normų visuma, kuri uždraudžia veikas kaip nusikalstamas ir numato už šių draudimų pažeidimą atitinkamas bausmes arba kitas poveikio priemones kaip šios veikos pasekmes, taip pat atleidimą nuo bausmės ar bausmės palengvinimą.

Aptariant baudžiamosios teisės sąvoką kartais jos turinys yra skirstomas į dvi dalis: baudžiamąją teisę objektyviąją prasme ir baudžiamąją teisę subjektyviąją prasme. Baudžiamoji teisė objektyviąją prasme – tai visuma įstatymo numatytų draudimų ar įpareigojimų, kurie išdėstyti baudžiamosios teisės normose. Šios baudžiamosios teisės normos apibrėžia saugomų teisinių gėrių apimtį ir jiems padaromos žalos pobūdį.

Tuo tarpu teisė subjektyviąja prasme iš esmės turi atsakyti į klausimą dėl valstybės teisės nubausti asmenį, padariusį nusikaltimą. Iš pirmo žvilgsnio toks klausimo kėlimas gali pasirodyti ne visai korektiškas. Jeigu yra nustatyti draudimai, tai savaime egzistuoja teisė nubausti tokius asmenis, kurie šiuos draudimus pažeidė. Juk kiek gyvuoja valstybė – tiek nusikaltėliai yra baudžiami.

Valstybės teisė nubausti pirmiausiai atsiranda todėl, kad ji teisės normų pagrindu imasi reguliuoti tvarką visuomenėje. Todėl kiekvienas visuomenės narys turi teisę reikalauti, kad būtų užtikrintas saugumas, suprantama, jeigu jis pats elgiasi teisėtai.

Valstybės pareiga užkirsti kelią nusikaltimams yra atsiradusi ne iš kažkur, o betarpiškai iš jos pačios paskirties. Teisės nustatytai tvarkai užtikrinti valstybės panaudoja įvairias priemones, tarp jų ir teisės pažeidėjų nubaudimą bei taisymą.

6

II. BAUSMĖS SĄVOKA IR POŽYMIAI

Kriminalinė bausmė – tai valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą, ir apribuojanti nuteistojo teises bei laisves visuomenės labui.

Kriminalinė bausmė yra valstybės prievartos priemonė, kuri, kaip ir kiekvienas socialinis reiškinys, turi savo esmę ir turinį. Reiškinio esmė – tai svarbiausios reiškinio detales, jo pagrindas, o turinys – tai sudedamosios esmės dalys, jo elementai. Prancūzijos, Vokietijos, Japonijos, Švedijos ir daugelio kitų valstybių baudžiamieji įstatymai neatsako į klausimą dėl bausmės esmės. Tuo tarpu Lietuvoje BK 21 str. nustato, kad bausmė yra prievartos priemonė. Kartu įtvirtinama nuostata, kad bausmės esmė yra nusikaltimą padariusio asmens nubaudimas, o jos turinį sudaro tam tikrų teisių ar laisvių atėmimas arba ribojimas. Nubaudimas, kuris sukelia kančias ir suvaržymus, yra objektyvus bausmės požymis, priešingu atveju bausmė prarastų savo prasmę. Tačiau ir “bausmė“, ir „nubaudimas“ yra tik abstrakcijos. Bausmė pasireiškia konkrečiomis bausmes rūšimis – laisvės atėmimu, bauda, turto konfiskavimu ir t. t., o nubaudimas – asmens fizinės laisvės apribojimu, teisės pasirinkti darbą apribojimu (pataisos darbai be laisvės atėmimo), turto konfiskavimas ir t. t...

Kriminalinė bausmė pasižymi tam tikrais specifiniais požymiais, kurie išskiria ją iš kitų valstybinės prievartos priemonių – administracinių nuobaudų, procesinių priemonių (suėmimo, baudos, priverčiamųjų auklėjimo ar medicininio pobūdžio priemonių – BK 59 ir 61 str.). Teisinėje literatūroje išskiriama net iki 50 tokių požymių, tačiau svarbiausi yra bausmės skyrimo pagrindas ir tvarka, jos oficialumas ir viešumas, individualumas bei sukeliamos teisinės pasekmės.Bausmei būdingas oficialumas, kuris pasireiškia tuo, kad nuosprendis priimamas valstybės vardu, laikantis baudžiamojo proceso reikalavimų. Bausmė visais atvejais skiriama viešai, net ir tuo atveju, kai teismo procesas buvo uždaras, revoliucinė apkaltinamojo nuosprendžio dalis, kurioje nustatoma bausmės rūšis ir didis, skelbiama viešai. Įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra privalomas visoms valstybinėms ir privačioms įstaigoms, įmonėms ir organizacijoms, visiems pareigūnams ir asmenims ir turi būti be priekaištų vykdomas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Nuteistąjį atleisti nuo bausmes gali tik valstybės institucijos – teismas įstatymų numatytais atvejais, Seimas amnestijos aktu ir Prezidentas malonės tvarka.

Bausmė – tai individuali poveikio priemonė. Ji skiriama tik asmeniui, padariusiam nusikaltimą. Bausmė negali būti skiriama kaltininko šeimos nariams ar kitiems asmenims. Antra vertus, bausmės paskyrimas kaltininkui tam tiru mastu paveikia kitus asmenis, pavyzdžiui, turtinės bausmės sumažina turtą, kurio naudojasi ir kiti šeimos nariai, laisvės atėmimo bausmė izoliuoja kaltininką nuo artimųjų ir pan. Teismo paskirtą bausmę privalo atlikti pats nuteistasis. Šias nuostatas tam tikra apimtimi pažeidžia turto konfiskavimo taisyklė, leidžianti konfiskuoti turtą iš trečiųjų asmenų, jei šie asmenys žinojo arba turėjo ir galėjo numanyti, kad jiems perduotas konfiskuotinas turtas.

Teismo paskirtos bausmės atlikimas užtraukia nuteistajam teisines pasekmes – teistumą. Kai kurie Lietuvos Respublikos įstatymai numato, kad teistumas gali riboti kai kurias asmenines nuteistojo teises, pavyzdžiui, teistam asmeniui gali būti nesuteikta Lietuvos Respublikos pilietybė, teistas asmuo negali tapti advokatu ar užimti teisėjo pareigas ir pan. Jeigu teistas asmuo padaro naują nusikaltimą, teistumas tampa atsakomybę kvalifikuojančia arba sunkinančia

7

aplinkybe. Savo visas teises asmuo atgauna tik teistumui išnykus arba ji panaikinus (BK 58 str.).Kiekviena bausmė, be minėtų objektyvių požymių, pasižymi ir subjektyviais požymiais, iš kurių svarbiausias – jos efektyvumas. Bausmės efektyvumas – tai bausmės tikslų pasiekimas minimaliomis represinėmis ir materialinėmis sąnaudomis. Vertinant kiekvienos bausmės efektyvumą, būtina atsižvelgti į nusikalstamumo dinamiką ir struktūrą, recidyvinio nusikaltimo dalį, bausmių skyrimo praktiką, materialines ir finansines išlaidas ir pan.

2.1. Bausmės teorijos

Kiekviena valstybė, siekdama kontroliuoti nusikalstamumą, pasirenka tam tikrą baudžiamosios politikos kryptingumą. Šis kryptingumas priklauso nuo nusikaltimo būklės ir dinamikos, valstybės ekonominio išsivystymo, teisinių tradicijų ir papročių, tarptautinės teisės reikalavimų. Vienas iš baudžiamosios politikos sudėtinių elementų yra bausmės teorijos pasirinkimas. Bausmės teorija – tai visuomenėje susiformavęs požiūris į bausmę ir jos paskirtį.Bausmės teorijos pasirinkimas yra valingas valstybės sprendimas, tačiau jį lemia ir paminėti objektyvūs veiksniai. Valstybėje vyraujanti bausmės teorija turi ir grįžtamąjį ryšį, svarbų tiek įstatymų leidybai, tiek ir baudžiamajai politikai, nes padeda apibrėžti bausmės esmę ir suformuluoti jai keliamus tikslus, sudaryti ir tobulinti bausmių sistemą, taip pat orientuoja teismų praktiką, kai reikia skirti bausmes, bei bausmes vykdančių institucijų veiklą.

Bausmės teorijos pagal bausmės esmę klasifikuojamos į absoliučiąsias ir utilitarines teorijas. Absoliučiosios teorijos bausmę savaiminiu gėriu, kuriam negali būti keliami specialūs tikslai. Pagrindine bausmės funkcija pripažįstamas pažeistos teisės atstatymas. Utilitarinės teorijos bausmei iškelia specialias funkcijas, pagal kurias šios teorijos į tris grupes:

1) bausmės esme pripažįstančias bendrąją prevenciją; 2) bausmės esme pripažįstančias specialiąją prevenciją; 3) bausmės esme pripažįstančias ir bendrąją, ir specialiąją prevenciją.

Be to, pagal bausmės paskirtį išskiriamos atpildo, įbauginimo, galimybės padaryti nusikaltimą atėmimo ir reabilitacijos teorijos. Pirmoji ir seniausia bausmės teorija – tai atpildo teorija. Jos šaknys glūdi bendruomeninėje santvarkoje galiojusiame keršte, kurio esmė apibūdinama taisykle “dantis už dantį, akis už akį”. Dabartiniu metu atpildo teorija neturi didesnio populiarumo pasaulyje. Tiesa, besivystančių valstybių baudžiamuosiuose įstatymuose ir baudžiamojoje politikoje galima aptikti jos bruožų – tai platus mirties bausmes taikymas, kūno bausmės, pavyzdžiui, Sudano ir Libijos BK numato plakimą, mušimą akmenimis, rankos ar kojos nukirtimą. Įbauginimo teorijos atstovas J. Bentamas teigė, kad bausme reikia įbauginti asmenį, kad jis daugiau nedarytų nusikaltimų. Ši teorija turi dvi kryptis – tai bendroji ir specialioji prevencija.

Galimybės padaryti nusikaltimą atėmimo teorijos esmė labai artima įbauginimo teorijai – tai fizinis poveikis nusikaltėliui, kuriuo siekiama atimti iš jo galimybę padaryti naujus nusikaltimus. Šios teorijos ištakos glūdi biologiniame nusikaltimo elgesio suvokime. Kadangi nusikaltėlis turi tam tikrų įgimtų, paveldėtų arba įgytų bruožų, kurie verčia jį nusikalsti, tai reikia jos neutralizuoti. ХIХ а. pabaigoje – ХХ a. pirmojoje pusėje, kai biologinė nusikalstamumo

8

prigimties teorija buvo gana populiari, jos atstovai ( Č. Lombrozo, E. Feri, R. Garofalo) baudžiamajai teisei siūlė naujoviškas nusikaltimų prevencijos priemones – kastraciją, sterilizaciją, amputaciją, deportaciją į negyvenamas salas arba atokius šalies kampelius, mirties bausmę. Kai kurie iš šių pasiūlymų buvo realizuoti. Vėliau, nepasitvirtinus daugelio biologinių nusikalstamumo prigimties teorijų išvadoms, siūlomos prevencijos švelnėjo - taikomas įkalinimas iki gyvos galvos, ilgalaikis laisvės atėmimas ir pan.

Pati „jauniausia“ yra reabilitacijos teorija, nes „nusikaltėlio pataisymo“ terminą pirmasis pavartojo vokietis V. Štelceris ХХ a. pabaigoje. Šios teorijos esmę sudaro nuostata, kad asmenį, padariusį nusikaltimą, galima ir reikia paveikti, kad jis daugiau nebenusikalstų. Būtina pabrėžti, kad, skirtingai nuo kitų, ši teorija pripažįsta tik pozityvų poveikį – tai psichologinė terapija, profesinis parengimas, auklėjimas. Be to, poveikio priemones stengiamasi individualizuoti atsižvelgiant į nusikaltėlio asmenybės ypatybės. Dauguma civilizuotų valstybių dabartiniu metu baudžiamąją politiką orientuoja į šią bausmės teoriją.

Bausmių sistemos, sankcijų ir bausmių taikymo statistikos analizė leidžia teigti, kad Lietuvoje baudžiamoji politika orientuota į įbauginimo ir galimybės padaryti nusikaltimą atėmimo teorijas. Teoriniu požiūriu pažangiausia yra reabilitacijos teorija, tačiau jos nuostatų perėmimas visuomenėje turi susiformuoti objektyviai, atsižvelgiant į ekonominius ir socialinius visuomenės vystymosi dėsningumus.

2.2. Bausmės paskirtis

Bausmės paskirtis (BK 21 str.) – tai galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmės siekia valstybė. Bausmės paskirties nustatymą nulemia nusikaltimo būklė ir dinamika, baudžiamosios politikos kryptingumas, vyraujanti bausmės teorija. Kriminalinės bausmės paskirtis: a) sulaikyti asmenis nuo nusikaltimų padarymo; b) nubausti nusikaltimą padariusį asmenį; c) atimti ir apribuoti nuteistajam galimybės daryti naujus nusikaltimus; d) siekti, kad asmenys, atlikę bausmę, laikytųsi valstybėje galiojančių įstatymų ir nedarytų naujų nusikaltimų. Bausme nesiekiama daryti fizinių kančių arba žeminti žmogaus asmenį (BK 21str.).Bausmių sąrašas yra išsamus, teismas turi teisę skirti tik jame numatytas bausmes, ir tik tokio dydžio ar trukmės, kaip yra nurodyta įstatymo straipsnio, pagal kurį kvalifikuojamas nusikaltimas, sankcijoje. Ši taisyklė netaikoma baudos ir turto konfiskavimo atvejais, nes šių bausmių didi nustato BK 32 ir 35 str. Nukrypti nuo minėtos taisyklės ir sušvelninti bausmę galima tik esant baudžiamajame įstatyme numatytiems pagrindams, pavyzdžiui, skiriant švelnesnę, nei įstatymo numatyta, bausmę (BK 45 str.) arba taikant bausmės vykdymo atidėjimą (BK 47(1) str.).BK 22 str. asmeniui, pripažintam kaltu padarius nusikaltimą, numato pagrindines ir papildomas bausmes. Nuteistajam gali būti skiriama ne daugiau kaip dvi papildomos bausmės.

9

III. BAUSMIŲ RŪŠYS

Padariusiam nusikaltimą asmeniui gali būti skiriamos šios bausmės:

1) viešųjų teisių atėmimas; 2) teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimas; 3) viešieji darbai; 4) bauda; 5) laisvės apribojimas; 6) areštas; 7) terminuotas laisvės atėmimas; 8) laisvės atėmimas iki gyvos galvos.

3.1. Viešųjų teisių atėmimas

Viešųjų teisių atėmimas yra teisės būti išrinktam ar paskirtam į valstybės ar savivaldybės institucijų ir įstaigų, įmonių ar nevalstybinių organizacijų renkamas ar skiriamas pareigas atėmimas.

Teismas, skirdamas viešųjų teisių atėmimo bausmę, nurodo, kokia teisė atimama. Viešosios teisės gali būti atimtos nuo vienerių iki penkerių metų. Šios bausmės terminas skaičiuojamas metais ir mėnesiais.

3.2. Teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimas

Teismas skiria teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimą šio kodekso specialiojoje dalyje numatytais atvejais, kai kaltininkas nusikalstamą veiką padaro darbinės ar profesinės veiklos srityje arba kai teismas, atsižvelgdamas į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, padaro išvadą, kad nuteistajam negalima palikti teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla.

Teisė dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla gali būti atimama nuo vienerių iki penkerių metų. Šios bausmės laikas straipsnio sankcijoje nenustatomas. Jį nustato teismas, skirdamas bausmę. Bausmės terminas skaičiuojamas metais ir mėnesiais. Jeigu teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimo bausmė paskirta kartu su laisvės atėmimu arba areštu, ji taikoma visą laisvės atėmimo ar arešto atlikimo laiką ir teismo paskirtą laiką po laisvės atėmimo ar arešto atlikimo.

10

3.3. Viešieji darbai

Viešuosius darbus teismas skiria šio kodekso specialiojoje dalyje numatytais atvejais. Viešieji darbai vykdomi tik tuo atveju, jeigu nuteistasis sutinka. 2. Viešieji darbai skiriami nuo vieno mėnesio iki vienerių metų. Bausmės terminas skaičiuojamas mėnesiais. Asmuo, nuteistas atlikti viešuosius darbus, įpareigojamas per teismo paskirtą laiką neatlygintinai dirbti nuo 10 iki 40 valandų per mėnesį visuomenės labui. 3. Viešųjų darbų atlikimo laikas bei darbo valandų skaičius straipsnio sankcijoje nenurodomas. Tai nustato teismas, skirdamas bausmę, tačiau šis laikas negali būti ilgesnis nei 480 valandų, kai bausmė skiriama už nusikaltimą, ir 240 valandų, kai bausmė skiriama už baudžiamąjį nusižengimą.

3.4. Bauda

Bauda – yra piniginė nuobauda, teismo skiriama kaip pagrindinė ar papildoma bausmė baudžiamojo įstatymo numatytais atvejais. Bauda turi būti sumokėta per 2 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Bauda skaičiuojama minimalaus gyvenimo lygio (MGL)1 dydžiais. Minimali bauda yra vieno MGL dydžio. Nustatoma bauda:

1) už baudžiamąjį nusižengimą - iki 50 MGL dydžio; 2) už nesunkų nusikaltimą - iki 100 MGL dydžio; 3) už apysunkį nusikaltimą - iki 200 MGL dydžio; 4) už sunkų nusikaltimą - iki 300 MGL dydžio; 5) už neatsargų nusikaltimą - iki 75 MGL dydžio.

Jeigu asmuo neturi lėšų sumokėti teismo paskirtą baudą, teismas, vadovaudamasis šio kodekso 65 straipsnyje nustatytomis taisyklėmis, nuteistojo sutikimu šią bausmę gali pakeisti viešaisiais darbais. Jeigu asmuo vengia savu noru sumokėti baudą ir nėra galimybių ją išieškoti, teismas gali pakeisti baudą areštu.

1 Minimalus gyvenimo lygis (MGL) - tai šeimos mėnesinių pajamų suma, tenkanti vienam žmogui per mėnesį ir garantuojanti visiems minimalų socialiai priimtiną poreikių patenkinimo lygį, atitinkantį organizmo maisto poreikius pagal fiziologines normas, taip pat minimalius drabužių, avalynės, baldų, ūkinių, sanitarijos ir higienos reikmenų, buto, komunalinių, buitinių, transporto, ryšių, kultūros ir švietimo paslaugų poreikius.

11

3.5. Laisvės apribojimas

Laisvės apribojimo bausmė gali būti skiriama nuo trijų mėnesių iki dvejų metų.

Teismas gali uždrausti: 1) lankytis tam tikrose vietose; 2) bendrauti su tam tikrais asmenimis ar asmenų grupėmis; 3) turėti, naudoti, įgyti, saugoti pačiam ar perduoti saugoti kitiems asmenims tam tikrus

daiktus.

Teismas gali įpareigoti: 1) tam tikru laiku būti namuose; 2) atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą ar jos dalį arba tokią žalą pašalinti savo

darbu;3) pradėti dirbti arba užsiregistruoti darbo biržoje, mokytis;4) gydytis nuo alkoholizmo, narkomanijos, toksikomanijos ar venerinės ligos, kai nuteistasis

sutinka;5) neatlygintinai išdirbti iki 200 valandų per teismo nustatytą, bet ne ilgesnį kaip laisvės

apribojimo laiką sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

3.6. Areštas

Areštas yra trumpalaikis laisvės atėmimas, atliekamas areštinėje. Arešto terminas skaičiuojamas paromis. 3. Už nusikaltimą nustatoma nuo penkiolikos iki devyniasdešimties parų arešto, už baudžiamąjį nusižengimą - nuo dešimties iki keturiasdešimt penkių parų arešto. 4. Arešto laikas už nusikalstamą veiką straipsnio sankcijoje nenurodomas. Jį nustato teismas, skirdamas bausmę. 5. Jeigu paskirta iki keturiasdešimt penkių parų arešto, teismas gali nustatyti atlikti jį poilsio dienomis.

Viena arešto para prilyginama:

a) dviejų MGL dydžio baudai (1:2); b) šešioms viešųjų darbų valandoms (1:6); c) dviem laisvės apribojimo dienoms.

12

3.7. Terminuotas laisvės atėmimas

Terminuotas laisvės atėmimas – yra pagrindinė bausmė, teismo skiriama baudžiamojo įstatymo numatytais atvejais, siekiant izoliuoti nuteistuosius nuo visuomenės. Laisvės atėmimas nustatomas nuo 3 mėnesių iki 20 metų, o skiriant bausmę, kai neatlikus bausmės padaromas naujas nusikaltimas, iki – 25 metų. Asmenims, kuriems nusikaltimo padarymo metu nebuvo 18 metų, laisvės atėmimo bausmė negali viršyti 10 metų.

Įkalinimo įstaigų sistema:

1) kalėjimas (Lukiškės);2) pataisos darbų gyvenvietės (dėl neatsargių nusikaltimų; už tyčinius nusikaltimus; perkeliama

iš kitų įkalinimo įstaigų); tai lengviausias režimas, nėra didelės izoliacijos, gyvena su šeimomis;

3) pataisos darbų kolonijos:a. bendro;b. sustiprinto;c. griežto režimo;

4) auklėjimo darbų kolonija (nepilnamečiams):a. bendro;b. sustiprinto režimo.

3.8. Laisvės atėmimas iki gyvos galvos

Jeigu baudžiamasis įstatymas numato galimybę švelninti laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę, sušvelnintos laisvės atėmimo bausmės terminas negali būti trumpesnis negu dvidešimt penkeri metai.

Pirmuosius dešimt metų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės atlikę nuteistieji įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka gali būti perkelti į pataisos namus. Laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės atlikimo tvarką ir sąlygas nustato Bausmių vykdymo kodeksas. Laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė neskiriama asmenims, kuriems nusikaltimo padarymo momentu nebuvo suėję 18 metų.

13

IV. ATSAKOMYBĘ LENGVINANČIOS APLINKYBĖS

Lengvinančios aplinkybės – aplinkybės, dėl kurių yra švelninama teisinė atsakomybė padarius teisės pažeidimą (nusikaltimą, administracinį pažeidimą).

Padarius nusižengimą ar nusikaltimą ir paaiškėjus lengvinančioms aplinkybėms gali būti sumažinta bausmė. Švelninti bausmę paliekama teisėjui ar bausmę skiriančiam pareigūnui.

Baudžiamajame kodekse nurodytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės:

1) kaltininkas suteikė nukentėjusiam asmeniui pagalbą arba kitais aktyviais veiksmais išvengė

ar bandė išvengti sunkesnių padarinių;

2) kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi

arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis;

3) kaltininkas savo noru atlygino ar pašalino padarytą žalą;

4) nusikalstama veika padaryta dėl labai sunkios turtinės arba beviltiškos kaltininko padėties;

5) veika padaryta dėl psichinės ar fizinės prievartos, jeigu tokia prievarta nepašalina

baudžiamosios atsakomybės;

6) veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys;

7) veika padaryta nukentėjusio asmens, kurio būklė beviltiška, prašymu;

8) veika padaryta pažeidžiant nusikalstamą veiką padariusio asmens sulaikymo, būtinojo

reikalingumo, profesinės pareigos arba teisėsaugos institucijų užduoties vykdymo,

gamybinės ar ūkinės rizikos, mokslinio eksperimento teisėtumo sąlygas;

9) veika padaryta peržengiant būtinosios ginties ribas, kai baudžiamasis įstatymas numato

atsakomybę už būtinosios ginties ribų peržengimą;

10) veika padaryta dėl didelio susijaudinimo, kurį nulėmė neteisėti nukentėjusio asmens

veiksmai;

11) veiką padarė ribotai pakaltinamas asmuo;

12) veiką padarė prieš jo valią nugirdytas ar apsvaigintas asmuo;

13) nepavykęs savanoriškas atsisakymas padaryti nusikalstamą veiką.

14

V. ATSAKOMYBĘ SUNKINANČIOS APLINKYBĖS

Sunkinančios aplinkybės – aplinkybės, dėl kurių už padarytą teisės pažeidimą, nusikaltimą ir atsižvelgus į jas gali būti skiriamos griežčiausios pagal įstatymą numatytos bausmės.

Padarius nusižengimą ar nusikaltimą teisėjas ar pareigūnas atsižvelgęs į sunkinančias aplinkybes skirią didesnes ar net didžiausias nuobaudas ar bausmes numatytas įstatymais. Teisė spręsti, kiek didinti bausmę, priklauso teisėjui arba bausmę skiriančiam pareigūnui.

Baudžiamajame kodekse nurodytos atsakomybę sunkinančios aplinkybės:

1) veiką padarė bendrininkų grupė.

2) veiką padarė organizuota grupė;

3) veika padaryta dėl chuliganiškų ar savanaudiškų paskatų;

4) veika padaryta kankinant nukentėjusį asmenį ar tyčiojantis iš jo;

5) veika padaryta mažamečiui;

6) veika padaryta asmeniui, kuris dėl ligos, neįgalumo, senatvės ar kitų priežasčių buvo

bejėgiškos būklės, be jo prašymo;

7) veika padaryta nėščiai moteriai, kai akivaizdu kad ji nėščia;

8) veika padaryta pasinaudojant visuomenine ar kito asmens nelaime;

9) veiką padarė asmuo, apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką

veikiančių medžiagų, jeigu šios aplinkybės turėjo įtakos nusikalstamos veikos

padarymui;

10) veika padaryta visuotinai pavojingu būdu arba naudojant sprogmenis, sprogstamąsias

medžiagas arba šaunamuosius ginklus;

11) dėl padarytos veikos atsirado sunkių padarinių.

15

IŠVADOS

Taigi baudžiamoji teisė užima vieną iš svarbiausių vietų teisės šakoje. Be jos negalėtų

būti skiriamos bausmės, apskritai nebūtų netgi kam jas apibrėžti. Baudžiamosios teisės samprata ir

bausmės rūšys turėtų būti gerai žinomos kiekvienam Lietuvos Respublikos piliečiui, nesvarbu ar jis

yra baustas viena iš jų, ar ne. Taip pat bausmės skatina baimę nedaryti nusikalstomos veikos, taip

išvengiant baisių pasekmių turto ar asmens atžvilgiu.

16

LITERATŪROS SĄRAŠAS:

1. Čiočys A. P. Teisės pagrindai (2002). Vilnius.

2. LR Baudžiamasis kodeksas (11 laida) (2010).

3. Baudžiamoji teisė. [Žiūrėta 2010 m. lapkričio 17 d.]. Prieiga per internetą

<http://lt.wikipedia.org/wiki/Baudžiamoji_teisė>

4. Bausmė. [Žiūrėta 2010 m. lapkričio 17 d.]. Prieiga per internetą

<http://lt.wikipedia.org/wiki/Bausmė>

5. Piesliakas V. Lietuvos Baudžiamoji teisė I-II (2008). Vilnius.

6. Lengvinančios aplinkybės. [Žiūrėta 2010 m. lapkričio 17 d.]. Prieiga per internetą

<http://lt.wikipedia.org/wiki/Lengvinančios_aplinkybės>

7. Sunkinančios aplinkybės. [Žiūrėta 2010 m. lapkričio 17 d.]. Prieiga per internetą

<http://lt.wikipedia.org/wiki/Sunkinančios_aplinkybės>

8. Masandukaitė A. Teisė. Mokomoji knyga (2004). Vilnius.