Ekonomin÷s sociologijos

pagrindiniai vystymosi etapai1. ikiklasikinis (ekonomikos sociologijos

formavimosi pradžia; sociologinių terminų(sąvokų) atsiradimo pradžia );

2. klasikinis (mokslo kaip sistemos kūrimasis);3. neoklasikinis arba profesionalumo (sociologijos

metodologijos kūrimas: įvairių metodų taikymas);[1]

[1] Экономическая социология: курс лекций /В. В. Радаев, Москва: Аспект Пресс, 2000, p. 15.

Ekonomikos sociologijos

pagrindiniai vystymosi etapai1. profesionalių įžvalgų ( mokslo

pl÷tojimo, tyrimų vystymo etapas);2. kriz÷s ir ekspansijos

(tarpdisciplininio požiūrio pl÷tojimas);

3. fragmentacijos ir performinimo (etapų performinimas, teoriniųmokslo įžvalgų transformacija)[1].

Ten pat, p.15.

Ekonomin÷s teorijos kūrimosi pradžia. “Ekonominio žmogaus”evoliucija:Vystymosi prielaidos:

1. “Nepriklausomas žmogus” (individualių poreikiųtenkinimas);

2. “Egoistinis žmogus” (troškimas maksimalios naudos);

3. “Racionalus žmogus” (siekimas užsibr÷žto tikslo įvairiomis priemon÷mis);

4. “Informuotas žmogus” ( asmeninių reikalavimųk÷limas, informacijos srauto valdymas)[1].

[1] Экономическая социология: курс лекций /В. В. Радаев, Москва: Аспект Пресс, 2000, p. 16.

Ikiklasikinis laikotarpis:

� Ekonomin÷s sociologijos ištakos glūdi daugelyje radikalių pokyčių, kuriuos prad÷jo dvi “didžiosios revoliucijos“, įvykusios XVIII-XIX a. Europoje:

� 1789 m. Prancūzijos revoliucija –pasaulietinių id÷jų ir vertybių – tokių kaip laisv÷ ir lygyb÷ – triumfas prieš tradicinęsocialinę tvarką;

[1] Sociologija. A. Giddens. Kaunas: UAB Poligrafija ir informatika, 2005, p. 23-24.

Ikiklasikinis laikotarpis:

� Didžiosios Britanijos pramon÷s revoliucija (XVIII a. pabaigoje), ap÷musi kitas Europos šalis, Šiaur÷s Ameriką ir nul÷musi esmines socialines bei ekonomines transformacijas (pramon÷s augimas suk÷l÷ valstiečiųmigraciją iš kaimo į miestus, kuriuose kūr÷si fabrikai bei gamyklos, o to padarinys buvo staigi miestų pl÷tra ir naujų socialinių santykių formųatsiradimas)[1].

A. Smith–škotų ekonomistas ir filosofas, klasikin÷s politin÷s ekonomijos pradininkas

Smith ind÷lis į ekonomikos teoriją ypačreikšmingas metodologijos srityje. Tautųturto autorius suformulavo ekonominio žmogaus ir nematomos rankossampratas[3].

Čiegis R., Ekonominių teorijų istorija. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2006, p. 164.

[3]

A. Smith tyrimų svarba politin÷s ekonomijos metodologijos srityje

siekdamas:� analizuoti objektyvią ekonominę realybę, išsiaiškinti jos

pl÷tros d÷sningumus (pozityvistinis požiūris: gamtamokslinis tikrov÷s steb÷jimas ir analiz÷);

� teikti rekomendacijas firmų ir valstyb÷s ekonomin÷s politikos vykdytojams (normatyvinis požiūris);

� visus ekonominius reiškinius nagrin÷jo pagrindiniųvisuomen÷s klasių interesų požiūriu;

� naudojosi ir istoriniu metodu, leidžiančiu ištirti ekonominius reiškinius ir procesus, ekonomines id÷jas ir koncepcijas ta seka, kuria šie atsirado, pl÷tojosi ir keit÷vieni kitą[1].

[1] Žr.: Čiegis R., Ekonominių teorijų istorija, Vilniaus universiteto leidykla, 2006, p. 167.

Ekonominio žmogaus (Homo

economicus) samprataEkonominiam žmogui iš prigimties būdingas egoizmas ir asmenin÷s

naudos troškimas, polinkis dalyvauti mainuose. Savanaudiškumas –– tai prigimtinis žmogiškų būtybių bruožas. Jį veikti skatina vien tik troškimas pagerinti savo gyvenimo sąlygas. A. Smith įvardija visuomen÷s darbą kaip vienintelį turto šaltinį (turto šaltiniu

gali būti bet koks darbas).A. Smith nuo abstraktaus ekonominio žmogaus pereina prie kapitalisto,

siekiančio geriausiai panaudoti savo kapitalą, ir tuo pačiu prisidedančio prie visuomen÷s pažangos.

Pagal natūralios tvarkos id÷ją, jis rašo apie nematomą ranką , kuri užtikrina daugyb÷s žmonių ūkin÷s veiklos sud÷tingą sąveiką, visuomeninio darbo paskirstymą.

Nematoma ranka nepriklausomai nuo individo – ekonominio žmogaus –valios ir ketinimų nukreipia jį ir visus žmones link geriausių rezultatų, naudos ir aukštesnių visuomen÷s tikslų[1].

[1] Žr.: Čiegis R., Ekonominių teorijų istorija, Vilniaus universiteto leidykla, 2006, p. 165-166.

Pozityvizmas. Auguste Comte (1798-

1857). � Būtent Comte sugalvojo žodžio „sociologija“ sąvoką,

siekdamas sukurti mokslą apie visuomenę, kuris paaiškintų socialinio pasaulio d÷snius;

� A. Comte įsivaizdavo sociologiją kaip pozityvų mokslą,manydamas, kad šis mokslas tur÷tų taikyti tuos pačius griežtus mokslinius metodus, kuriuos naudoja fizika ar chemija fiziniam pasauliui nagrin÷ti.

� A. Comte pripažino, kad kiekviena mokslo disciplina turi savo nagrin÷jimo objektą, tačiau man÷ jog visas jas vienija bendra logika ir mokslinis metodas, kuriuo remiantis siekiama atskleisti visuotinius d÷snius.

Pozityvizmas

Pozityvistin÷ sociologijos traktuot÷vadovaujasi nuostata, kad visuomen÷s pažinimo pagrindąsudaro empiriniai duomenys, sukaupti stebint, lyginant bei eksperimentuojant[1].

[1] Sociologija. A. Giddens. UAB Poligrafija ir informatika, 2005, p. 24.

Liberalios politin÷s ekonomikos kritika (vokiečių istorin÷mokykla)

5 principai:

1. Istoricizmas (ūkin÷ veikla skirtingais istoriniais periodais turi savo specifiką);

2. Anti–individualizmas (skirtingas gyvenimo būdas, fizin÷s galimyb÷s, žmogaus poreikių specifiškumas);

1. Anti–ekonomizmas (kiekviena ūkin÷veikla specifiška ir visumoje vertinga);

2. Empirizmas (ūkin÷ veikla veikia ne tik laikantis įstatymų, bet ir tiriami faktai, taikant statistinius metodus);

3. Normatyvizmas –visuomeninių mokslųtendencija priežastinį istorijos reiškiniųaiškinimą pakeisti jų normųaprašin÷jimu [1].

[1] Žr. V. Rošeras (1817–1894), B. Gildebrandas (1812–1878), K. Knisas (1821–1898) iš Экономическая социология: курс лекций/В. В. Радаев, Москва: Аспект Пресс, 2000, p. 36. Žr. Tarptautinių žodžių žodynas, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985.

Klasikinis etapas

� Karlas Marksas (1818–1883) (socialiniokonflikto teorija );

� Emilis Durkheimas (1858–1917) (struktūrinis funkcionalizmas);

� Maksas V÷beris (1864–1920) – (simbolinis interakcionalizmas);

� George’as Herbertas Meadas (1863–1931) (simbolinis interakcionalizmas)[1].

[1] Sociologija. A. Giddens. UAB Poligrafija ir informatika, 2005, p. 32.

Makro lygmuo

Socialinio konflikto teorija

Pradininkas K. Marksas, išvyst÷ RalphasDarendorfas .

� Bet kurios visuomen÷s pagrindiniai skiriamiejibruožai yra viešpatavimas, konfliktas irslopinimas.

� Visuomen÷s struktūra pagrista vienų žmoniųviešpatavimu kitiems.

� Kiekviena socialin÷ grup÷ turi bendrus intersus.Kai jos atstovai suvokia savo interesų bendrumą, jie pradeda vienytis.

� Visuomen÷ yra pastoviai „nestabilioje“ būsenoje, tod÷l, kad joje nuolat vyksta kova tarp socialiniųgrupių, turinčių skirtingus interesus.

Socialinio konflikto teorija

(makro lygmuo)Pagrindiniai K. Markso sociologiniai tyrin÷jimai siejami

su kapitalizmo pl÷tra. Kapitalizmas –tai gamybos sistema, apimanti vartotojų

parduodamų prekių ir paslaugų gamybą )[1]. Kapitalizmui būdinga ypatingas polinkis į krizes, jis išesm÷s yra amorali ir išnaudotojų visuomenin÷santvarka. Abiem atžvilgiais ši santvarka visiškai iracionali. Kapitalistin÷je visuomen÷je nepaliaujamas kapitalo kaupimas priklauso nuo kapitalisto sugeb÷jimo rinkos mainais prekes paversti pinigais.

Konflikto paradigma – visuomen÷je egzistuoja socialin÷nelygyb÷, kuri formuoja konfliktus ir permainas.

[1] Sociologija. A. Giddens. Kaunas: UAB Poligrafija ir informatika, 2005, p. 28.

Makro lygmuo

Struktūrinis funkcionalizmas.

� Pradininkas yra H. Spencer ( visuomen÷ gyvas organizmas panašusį žmogaus kūną). Pl÷tojo E. Durkheim, galutinai išpl÷tojo T. Parsons (1902-1979).

Struktūrinis funkcionalizmas

(makro lygmuo)Tam tikra socialinių teorijų kūrybos ir

pl÷tot÷s struktūra. Šioje struktūroje visuomen÷ atskleidžiama kaip kompleksiška ir harmoningai

funkcionuojanti sistema, kurios sud÷tin÷s dalys išsaugo pačią sistemą ir palaiko tvarką.

Socialin÷ struktūra yra santykinai stabilaus socialinio elgesio modelis, pripažįstamas kaip moraliai pageidautinas, siektinas[1].

[1] Tidikis R. Socialinių mokslų tyrimų metodologija. Vilnius: Lietuvos teis÷s universitetas, 2003, p. 250.

Struktūros ir funkcijos ryšys:

� Kiekviena visuomen÷s struktūra atliekasavo funkciją.

� Visuomen÷ yra dalių (struktūrų) sudarančių

vienovę sistema.

� Visuomenin÷s sitemos yra stabilios ir josevykstantys pokyčiai yra laipsniški.

� Pats stabiliausias visuomenin÷s sistemospagrindas yra vertybių sistema.

Mikrosociologija

Simbolinis interakcionizmas

Pagrind÷jas George Meadas (1863- 1931).

Termino autorius - Herbertas Blumeris (1900-1987).

� Visuomen÷ ir individas gali egzistuoti tik tuomet, kai jie yra nuolatin÷je sąveikoje, kurios pagrindiniselementas yra mąstantis individas (žmogus).

� Žmon÷s reaguoja į išorinio pasaulio stimulus suvokdami juos kaip reikšmes ir simbolius ( žodžiai, veido išraiška, poelgiai).

� Koks pagrindinis simbolis ?

Simbolinis interakcionalizmas

(mikro lygmuo)� Tai teorin÷ struktūra, kurioje per specifines

kasdienines individų interakcijas (sąveikas) atskleidžiama visuomen÷ ir jos poreikiai.

� Tuo būdu individai apibr÷žia savo tapatumą, teises, pareigas.

� Būdingi elementai: bendravimas, bendrininkavimas, prisitaikymas, pam÷gdžiojimas, nuostatų formavimas ir kt.

[1] Tidikis R. Socialinių mokslų tyrimų metodologija. Vilnius: Lietuvos teis÷s universitetas, 2003, p. 252–253.

Mikro lygmuo

� Etnometodologija- subjektyvaussocialinio gyvenimo pagrindo analiz÷.

Pradininkas Haroldas Garfinkelis( 1917). � Žmonių elgesyje, bendravimo su kitais

žmon÷mis procese savarbiausia yra“patikimos” taisykl÷s .

� Žmon÷s sąmoningai „vaidina tam tikrusvaidmenis“, kad padarytų įspūdį vieni kitiems ir paveiktų vieni kitus.

Mikrosociologija

Mainų teorija.

George Homansas( 1910) ir Peteris Blau (1918).

� Žmonių sąveiką galima suvokti paskatosir bausm÷s principo pagrindu.

� Žmon÷s pastoviai siekia atlygio, o jį galigauti tik sąveikoje, kurioje jie pastoviaikartoja tuos elgesio modelius už kuriuosgali būti atlyginta pagyrimu, meile, pinigais ir t. t.

Mikrosociologija

� Mikro sociologijos atstovai tiria žmoniųbendravimą kasdieniniame gyvenime -interakciją ir tarpusavio sąveiką.

� Socialinius reiškinius galima suvokti tikaiškinantis tas reikšmes, kurias žmon÷ssuteikia šiems reiškiniams bendraudamivienas su kitu.

Mikrosociologija

Pagrindin÷s mikro tyrin÷jimų temos(problemos):

�individų elgesys,

�jų poelgiai,

�motyvai,

�vertyb÷s, lemiančios žmonių sąveiką, ir turinčios įtakos visuomen÷s stabilumui irjos permainoms.

Klausimas?

1. Kokias visuomenines santvarkas galite įvardinti ?

2. Kokie pagrindiniai šių santvarkų bruožai (problemos)?

3. Kokia š.m. visuomenin÷ santvarka ir kas jai būdinga ?

AČIŪ UŽ DöMESĮ !