· Web view8. Teismas atsakovo apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes dėl laidavimo, kaip...

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-03813 2019-03-08 2019-02-27 2019-02-27 -

Civilinė byla Nr. 3K-3-71-421/2019Teisminio proceso Nr. 2-43-3-02607-2017-7Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.3.3.1., 3.2.4.4.(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. vasario 27 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės, Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Donato Šerno (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. P. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. spalio 18 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo S. K. ieškinį atsakovui A. P. dėl skolos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl įrodinėjimo pareigos paskirstymo, kai pareikštas reikalavimas dėl skolos priteisimo grindžiamas vekseliu, kuris nebuvo realizuotas įstatymų nustatyta tvarka.

2. Ieškovas S. K. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui A. P. dokumentinio proceso tvarka, prašydamas priteisti iš atsakovo 8688,60 Eur skolą, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Nurodė, kad 2014 m. lapkričio 14 d. paskolino atsakovui 30 000 Lt, kas atitinka 8688,60 Eur, o atsakovas pasirašė paprastąjį neprotestuotiną vekselį, kuriuo įsipareigojo besąlygiškai sumokėti ieškovui 30 000 Lt iki 2014 m. gruodžio 1 d. Atsakovas per nustatytą terminą skolos negrąžino, o ieškovas vekselio nerealizavo Lietuvos Respublikos įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo (toliau – ĮPVĮ) nustatyta tvarka, įgyvendindamas teisę gauti savo reikalavimo patenkinimą supaprastinta tvarka. Nerealizuotas vekselis tapo paprastu skolos rašteliu.

3. Šilutės rajono apylinkės teismas 2017 m. lapkričio 10 d. preliminariu sprendimu ieškinį tenkino visiškai ir priteisė ieškovui iš atsakovo 8688,60 Eur skolą bei 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas.

4. Atsakovas pateikė prieštaravimus ir prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo 2017 m. lapkričio 10 d. preliminarų sprendimą. Atsakovas nurodė, kad 2014 m. lapkričio 4 d. pasirašytas paprastasis neprotestuotinas vekselis galiojo iki 2014 m. gruodžio 1 d. Kadangi ieškovas iki vekselio termino galiojimo jo nerealizavo, vekselis yra nebegaliojantis. Kadangi ieškovas nepateikė jokių pinigų perdavimo atsakovui patvirtinančių įrodymų, todėl nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo pripažinti, kad tarp šalių susiklostė paskolos teisiniai santykiai.

II. PIRMOSIOS IR APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMŲ PROCESINIŲ SPRENDIMŲ ESMĖ

5. Tauragės apylinkės teismas 2018 m. vasario 19 d. sprendimu Šilutės rajono apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 10 d. preliminarų sprendimą paliko nepakeistą ir priteisė ieškovui iš atsakovo 8688,60 Eur skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 8688,60 Eur sumą, skaičiuojamas nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2017 m. lapkričio 10 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=b1d79c9040fa11e99a17eaa929142a91

6. Teismas nustatė, kad 2014 m. lapkričio 4 d. atsakovas išrašė dokumentą, pavadintą paprastuoju neprotestuotinu vekseliu, kuriuo besąlygiškai įsipareigojo sumokėti ieškovui 30 000 Lt (tai atitinka 8688,60 Eur) iki 2014 m. gruodžio 1 d. Teismas pripažino, kad 2014 m. lapkričio 4 d. paprastasis neprotestuotinas vekselis, praradęs vertybinio popieriaus statusą dėl įstatyme nustatytos jo realizavimo tvarkos ir terminų nesilaikymo, tapo paprastu skoliniu atsakovo įsipareigojimu. Ieškovui turint neapmokėtą vekselį, jo reikalavimo teisė vekselio davėjui (atsakovui) išliko, tik ši teisė nebegali būti įgyvendinta ne ginčo tvarka. Teismas, įvertinęs, kad atsakovas, reikalaudamas iš ieškovo pateikti įrodymus, patvirtinančius vekselyje įrašytos pinigų sumos perdavimo faktą, iš esmės neneigė (neginčijo) aplinkybės, jog skolinosi pinigus iš ieškovo, sprendė nesant teisinio pagrindo pripažinti, kad atsakovas negavo vekselyje nurodytos pinigų sumos. Atsakovas taip pat nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog jų grąžino ieškovui pagal vekselį išmokėtą pinigų sumą, tai patvirtina ir vekselio originalo buvimas pas ieškovą. Teismui nekilo abejonių dėl aplinkybės, jog ieškovas turėjo galimybę atsakovui paskolinti vekselyje nurodytą sumą. Teismas padarė išvadą, kad ieškovas įrodė aplinkybes, kuriomis grindė savo reikalavimus.

7. Klaipėdos apygardos teismas 2018 m. spalio 18 d. nutartimi Tauragės apylinkės teismo 2018 m. vasario 19 d. sprendimą paliko nepakeistą.

8. Teismas atsakovo apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes dėl laidavimo, kaip vekselio išrašymo pagrindo, vertino kaip naujas aplinkybes, kurios, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 306 straipsnio 2 dalyje įtvirtintu draudimu, yra nenagrinėtinos apeliacinės instancijos teisme. Be to, atsakovas apeliaciniame skunde nenurodė konkrečių laidavimo aplinkybių ir nepateikė jas pagrindžiančių duomenų.

9. Teismas nurodė nesant pagrindo remtis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 18 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-52-313/2015 pateiktais išaiškinimais, kadangi skiriasi minėtos bylos faktinės aplinkybės.

10. Aplinkybė, jog ieškovas, kaip vekselio gavėjas, nepasinaudojo vekseliu, kaip vertybiniu popieriumi, suteikiančiu teisę supaprastinta tvarka gauti prievolės įvykdymą be teismo, t. y. išduodant vykdomąjį įrašą pagal ĮPVĮ, nepanaikina vekselio turėtojo reikalavimo teisės vekselio davėjui (atsakovui). Tokia aplinkybė nėra pagrindas pasibaigti vekselyje nurodytai atsakovo, kaip vekselio davėjo, pareigai sumokėti pinigus.

11. Teismas nurodė, kad mokėjimo prievolės turinį sudaro vekselyje nurodytas įsipareigojimas sumokėti pinigus. Ieškovas, remdamasis 2014 m. lapkričio 4 d. vekseliu, nurodė, kad paskolino atsakovui pinigus. Atsakovas pirmosios instancijos teisme neginčijo aplinkybės, jog jis išdavė ieškovui 2014 m. lapkričio 4 d. vekselį.

12. Teismas pripažino reikšminga aplinkybe tai, kad atsakovas pirmosios instancijos teisme nenurodė 2014 m. lapkričio 4 d. vekselio išrašymo aplinkybių, nepaaiškino, kodėl pats užpildė vekselį, nenurodė prievolės pagal vekselį pasibaigimo pagrindų (išskyrus argumentus dėl vekselio pateikimo apmokėti termino praleidimo). Atsakovas pirmosios instancijos teisme nenurodė kitokio teisinio pagrindo, iš kurio atsirado mokėjimo prievolė pagal vekselį.

13. Teismas aktualiais laikė kasacinio teismo 2016 m. birželio 2 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-296-695/2016 ir 2016 m. sausio 13 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-70-706/2016 esančius išaiškinimus, kuriais remiantis būtent vekselio davėjui tenka pareiga įrodyti, kad vekselio išdavimo pagrindas – paskolos teisiniai santykiai – iš esmės neegzistuoja. Pirmosios instancijos teismas nenukrypo nuo nurodytos kasacinio teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikos dėl įrodinėjimo naštos šalims paskirstymo, sprendžiant tarp šalių kilusį ginčą.

14. Teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad paskolos sandorių deklaravimo pareigos pažeidimas savaime vienareikšmiškai nepatvirtina paskolos teisinių santykių nebuvimo. Nors atsakovas pažymėjo, kad ieškovas paskolos suteikimo nenurodė savo teikiamose deklaracijose, tačiau svarbu ir tai, kad atsakovas neginčijo aplinkybės, jog išdavė vekselį ieškovui, nenurodė kitų vekselio išdavimo pagrindų.

III. KASACINIO SKUNDO TEISINIAI ARGUMENTAI

15. Atsakovas A. P. kasaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. spalio 18 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Kasacinį skundą grindžia šiais argumentais:

15.1. Dėl kasacinio teismo praktikos įrodinėjimo naštos paskirstymo klausimu nevienodumo:15.1.1. Teismas, padarydamas išvadą dėl įrodinėjimo naštos perkėlimo vekselio davėjui (atsakovui), įrodinėjant

paskolos santykių neegzistavimą ar mažesnį skolos dydį, šią savo išvadą nepagrįstai grindė kasacinio teismo išaiškinimais civilinėse bylose, kurių ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) visiškai skiriasi nuo nagrinėjamos bylos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-216/2007, 2011 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-181/2011, 2012 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-605/2012, 2013 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-171/2013, 2014 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-

81/2014, 2015 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-23-248/2015, 2016 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-701-706/2016). Minėtose kasacinio teismo bylose patys vekselio davėjai ieškiniu ginčijo galiojantį vekselį, pateiktą vykdyti supaprastinta tvarka.

15.1.2. Remiantis kasacinio teismo praktika analogiškose civilinėse bylose, kai ieškinį, remiantis paprastojo vekselio galios nebeturinčiu vekseliu, reiškia vekselio turėtojas, aplinkybes, kokio sandorio pagrindu buvo išduotas vekselis ir kad skolininkas yra skolingas, turi įrodyti taip teigiantis kreditorius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52-313/2015). Tam, kad būtų teisinis pagrindas atsižvelgti į ankstesnėse bylose suformuluotas teisės aiškinimo ir taikymo taisykles, pakanka, kad sutaptų arba esminių panašumų turėtų tos aplinkybės, kurios buvo suformuluotų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių ratio decidendi.

15.1.3. Apeliacinės instancijos teismas visiškai nepasisakė dėl kito precedento, t. y. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 28 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-43-916/2017 suformuluotos taisyklės dėl įrodinėjimo pareigos paskirstymo.

15.2. Dėl proceso teisės normų pažeidimo ir nukrypimo nuo kasacinio teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos:

15.2.1. Teismai nepagrįstai nustatė atsakovui pareigą neginčijamai įrodyti paskolos sandorio neegzistavimą. Kadangi ieškovas turi prievolę teikti metines turto deklaracijas, kuriose, be kita ko, turi būti nurodyta apie suteiktas paskolas, tai aplinkybė, kad ieškovas nedeklaravo paskolos suteikimo, vertinama kartu su kitais įrodymais, turėjo būti vertinama atsakovui įrodinėjant paskolos santykių nebuvimą. Teismai nepagrįstai nevertino paskolos suteikimo nedeklaravimo vien tuo pagrindu, kad jie vienareikšmiškai nepatvirtina paskolos teisinių santykių.

15.2.2. Teismas pažeidė bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, kuria remiantis įrodinėti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia. Reikalavimas įrodyti, kad atsakovas negavo iš ieškovo pinigų, reikštų reikalavimą įrodyti tai, ko nėra, t. y. įrodyti neįmanomas įrodyti aplinkybes.

15.2.3. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atsakovo apeliaciniame skunde nurodytą aplinkybę, kad jis pasirašė vekselį kaip užtikrinimą, jog atsiskaitys su ieškovu už jo ateityje atsakovui suteiktas tam tikras paslaugas, laikė nauja ir todėl nenagrinėtina. Šios aplinkybės yra pirmosios instancijos teisme nurodytų aplinkybių detalizavimas (patikslinimas), o ne naujų aplinkybių nurodymas. Atsakovas pirmosios instancijos teisme nuosekliai laikėsi pozicijos, jog nesudarė paskolos sandorio ir pinigų pagal vekselį negavo. Tiek paskolos sandorį, tiek pinigų perdavimo faktą privalėjo įrodyti ieškovas.

15.2.4. Apeliacinės instancijos teismas visiškai nepasisakė dėl atsakovo apeliaciniame skunde nurodyto precedento, t. y. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-43-916/2017, taip pažeisdamas pareigą nutartyje pasisakyti dėl visų apeliacinio skundo argumentų.

15.2.5. Apeliacinės instancijos teismas neteisėtai ignoravo atsakovo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus ir teismų praktiką dėl teismo teisės atsisakyti ginti nesąžiningo asmens subjektinę teisę.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. KASACINIO TEISMO ARGUMENTAI IR IŠAIŠKINIMAI

Dėl prievolės pagal vekselį galiojimo, kai, suėjus neprotestuotiname paprastajame vekselyje nurodytam mokėjimo terminui, vekselis nebuvo pateiktas notarui dėl vykdomojo įrašo išdavimo

16. Vekselio kaip vertybinio popieriaus sąvokos pateiktos CK ir ĮPVĮ. Vekselis yra piniginis vertybinis popierius, patvirtinantis vekselio davėjo įsipareigojimą be išlygų sumokėti tam tikrą pinigų sumą šiame dokumente nurodytam asmeniui (vekselio turėtojui), turinčiam teisę gauti vekselyje nurodytą pinigų sumą (CK 1.101 straipsnio 1, 6 dalys, 1.105 straipsnis). ĮPVĮ 2 straipsnio 1 dalis įtvirtina, kad vekselis yra vertybinis popierius, kuris išrašomas įstatymo nustatyta tvarka ir kuriuo jį išrašęs asmuo be sąlygų įsipareigoja tiesiogiai ar netiesiogiai sumokėti tam tikrą pinigų sumą vekselyje nurodytam asmeniui pats arba įsako tai padaryti kitam. ĮPVĮ 2 straipsnio 4 dalyje pateikta paprastojo vekselio sąvoka – tai vekselis, kurio davėjas be sąlygų įsipareigoja vekselio turėtojui sumokėti vekselyje įrašytą sumą. Kartu kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad vekselio išrašymas yra abstraktus vienašalis sandoris, kurį išrašiusio subjekto valia yra nukreipta į mokėjimo prievolės sukūrimą. Paprastuoju vekseliu sukuriamos prievolės turinį sudaro įsipareigojimas

sumokėti pinigus vekselyje nurodytam asmeniui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-181/2011; 2016 m. birželio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296-695/2016, 44 punktas).

17. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pasibaigus įstatyme nustatytiems terminams pateikti apmokėti neprotestuotiną paprastąjį vekselį, jis praranda vertybinio popieriaus bei civilinių teisių objekto statusą ir dėl jo nebetaikytinos ĮPVĮ nuostatos dėl reikalavimų, atsirandančių pagal vekselį, patenkinimo tvarkos bei įsipareigojusių pagal vekselį asmenų santykių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-258/2013, 2017 m. birželio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-269-695/2017, 20 punktas, 2018 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-263-378/2018, 34 punktas). Tai, kad vekselio gavėjas nepasinaudoja vekseliu kaip vertybiniu popieriumi, suteikiančiu teisę gauti prievolės įvykdymą supaprastinta tvarka, išduodant vykdomąjį įrašą pagal ĮPVĮ, nepanaikina vekselio turėtojo (kreditoriaus) reikalavimo teisės vekselio davėjui (skolininkui). Neapmokėtas vekselis patvirtina vekselio davėjo (skolininko) mokėjimo prievolę, kol ji nėra pasibaigusi bendraisiais prievolių pabaigos pagrindais arba kol vekselis (vekselio atsiradimo pagrindas (sandoris)) nepripažintas negaliojančiu įstatymų nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais. Todėl vekselio turėtojas (kreditorius) gali ginti savo pažeistas teises dėl vekselio davėjo (skolininko) mokėjimo prievolės nevykdymo ar netinkamo vykdymo kreipdamasis į teismą dėl skolos pagal vekselį priteisimo.

Dėl įrodinėjimo pareigos paskirstymo sprendžiant dėl prievolės pagal vekselį atsiradimo pagrindo

18. Tuo atveju, kai kreditorius (vekselio turėtojas) kreipiasi į teismą su ieškiniu skolininkui (vekselio davėjui) dėl piniginės prievolės, nurodytos vertybinio popieriaus statusą praradusiame vekselyje, įvykdymo, skolininkas (vekselio davėjas), remdamasis teisinio santykio (tam tikro sandorio) ir vekselyje įtvirtintos prievolės teisiniu ryšiu, gali pateikti įrodymais pagrįstus materialinio pobūdžio prieštaravimus, savo nesutikimo su ieškiniu motyvus grįsdamas prievolės pasibaigimu ar kitomis jos nebuvimą patvirtinančiomis aplinkybėmis, arba priešieškiniu pareikšti savarankišką reikalavimą, ginčydamas tiek patį vekselį, tiek pirminį abstrakčios prievolės atsiradimo teisinį pagrindą (sandorį) bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais. Tokiu atveju vekselis, kaip vienašalis sandoris, netenka jam būdingo abstraktumo ir tikrųjų ginčo šalių teisinių santykių kvalifikavimui, tokių sutartinių santykių aiškinimui bei įrodinėjimo taisyklėms taikomos bendrosios nuostatos.

19. Nagrinėjamoje byloje ieškovas, suformuluodamas bylos nagrinėjimo dalyką, kuris tuo pačiu lėmė ir bylos nagrinėjimo ribas, nurodė, kad jo reikalavimas pagal vekselį dėl mokėjimo prievolės įvykdymo yra grindžiant tarp šalių susiklosčiusiais paskolos teisiniais santykiais.

20. Pagal CK 6.787 straipsnį, jeigu paskolos gavėjas išduoda vekselį, pagal kurį įsipareigoja suėjus vekselyje nurodytam terminui sumokėti gautą paskolos sumą, tai CK šeštosios knygos XLIII skyriaus „Paskola“ normos šalių santykiams taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja vekselius reglamentuojančiam įstatymui. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad vekselis, netekęs savo kaip vertybinio popieriaus galios, gali būti panaudotas kaip rašytinės paskolos sutarties reikalavimus atitinkantis dokumentas (paskolos raštelis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-716/2013, 2018 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-263-378/2018, 44 punktas). Dėl tokio dokumento įrodomosios galios turi būti sprendžiama atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes. Tam, kad šis dokumentas būtų pripažintas paskolos rašteliu, jis turi atitikti CK 6.871 straipsnio 3 dalies reikalavimus, t. y. turi būti vertinama: 1) ar toks dokumentas gali būti laikomas paskolos gavėjo pasirašytu paskolos rašteliu; 2) ar šio dokumento turinys patvirtina paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui. Jei paskolos sutarties dalyko perdavimo faktas tiesiogiai ir nėra užfiksuotas, jis gali būti nustatomas (patvirtinamas) teismui vadovaujantis sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklėmis, reglamentuotomis CK 6.193–6.195 straipsniuose, aiškinant rašytinės sutarties arba rašytinės sutarties reikalavimus atitinkančio dokumento sąlygas, vertinant panaudotą terminologiją, gramatinės išraiškos formas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013).

21. Šioje byloje atsakovo mokėjimo pagal paskolos sutartį prievolę patvirtina visus paprastojo vekselio rekvizitus turintis atsakovo, kaip vekselio davėjo, pasirašytas vekselis, kuriuo jis besąlygiškai įsipareigojo sumokėti ieškovui vekselyje nurodytą 30 000 Lt (8688,60 Eur) skolos sumą. Nagrinėjamoje byloje ieškovui savo reikalavimą pagal vekselį dėl mokėjimo prievolės įvykdymo grindžiant tarp šalių susiklosčiusiais paskolos teisiniais santykiais, o atsakovo pasirašytame vekselyje esant aiškiai išreikštai jo valiai besąlygiškai įvykdyti savo prievolę dėl skolos ieškovui sumokėjimo, būtent atsakovui teko pareiga įrodyti, kad paskolos teisiniai santykiai tarp šalių iš esmės neegzistuoja ar yra pasibaigę. Todėl atsakovas be teisinio pagrindo bylos nagrinėjimo procese jam tenkančią įrodinėjimo naštą siekė perkelti

ieškovui (CPK 178 straipsnis).22. Pažymėtina, kad atsakovas neprašė pripažinti vekselyje nurodyto įsipareigojimo atsiradimo teisinio pagrindo

(sandorio) negaliojančiu, nenurodė kitų šios prievolės pagal vekselį pasibaigimo pagrindų, nepateikė kitų jos nebuvimą patvirtinančių įrodymų. Atsakovas taip pat neprašė pripažinti negaliojančiu vekselio dėl jo valios ar kitų trūkumų. Bylą nagrinėję teismai ištyrė ieškovo nurodytas aplinkybes, susijusias su vekselio išdavimo pagrindu (paskolos teisiniais santykiais), ir, įvertinę byloje surinktų įrodymų visumą, sprendė, kad toks pagrindas egzistavo. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad atsakovas pirmosios instancijos teisme nenurodė vekselio išrašymo aplinkybių, nepaaiškino, kodėl pats užpildė vekselį, nenurodė tinkamų prievolės pagal vekselį pasibaigimo pagrindų. Esant galiojančiam, nenuginčytam, neturinčiam jį pasirašiusio asmens valios trūkumų vekseliui, darytina išvada, kad vekselio davėjo prievolė sumokėti vekselio gavėjui jame nurodytą skolos sumą yra galiojanti ir turi būti vykdoma.

23. Teisėjų kolegija taip pat pripažįsta, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nevertino ir naujomis pripažino atsakovo apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes dėl kito vekseliu sukurtos abstrakčios mokėjimo prievolės atsiradimo teisinio pagrindo (prievolės atsiradimas dėl laidavimo) ir jos negaliojimo. Pagal civiliniame procese galiojantį dispozityvumo principą teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga. Teisminio nagrinėjimo dalykas nustatomas atsižvelgiant į pareikšto ieškinio dalyką ir faktinį pagrindą, taip pat į atsakovo atsikirtimų pagrindu nurodytas aplinkybes. Bylos nagrinėjimo ribų nustatymas yra svarbus dalyvaujantiems byloje asmenims, nes apibrėžia šalių procesinių teisių ir pareigų įgyvendinimo ribas. CPK įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių ir t. t. Pagal CPK 320 straipsnį apeliacinio skundo ribas paprastai nustato faktiniai ir teisiniai argumentai, kurių pagrindu ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas, o pagal CPK 306 straipsnio 2 dalį apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Taigi, apeliaciniame procese galioja bendra taisyklė, jog apeliacinio skundo pagrindas gali būti tos faktinės bylos aplinkybės, kurios buvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, o dėl skundžiamo teismo sprendimo pagrįstumo gali būti sprendžiama tik vertinant tuos duomenis, kuriuos, priimdamas sprendimą, turėjo ir jį priėmęs teismas. Aplinkybių dėl mokėjimo prievolės atsiradimo teisinio pagrindo nurodymas tik apeliacinės instancijos teisme, kai būtent atsakovas, nesutikdamas su ieškiniu pareikštu reikalavimu, yra subjektas, turintis pareigą paneigti iš vekselio atsiradusios skolos mokėjimo prievolę, laikytinas draudžiamu pagal CPK 306 straipsnio 2 dalį, todėl apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, pagrįstai nevertino šių atsakovo apeliaciniame skunde nurodytų naujų aplinkybių.

24. Kasaciniame skunde teigiama, kad buvo nukrypta nuo kasacinio teismo praktikos dėl vekselių ir įrodinėjimo pareigos paskirstymo, suformuotos civilinėje byloje Nr. 3K-3-52-313/2015 ir civilinėje byloje Nr. 3K-3-43-916/2017.

25. Civilinės bylos Nr. 3K-3-43-916/2017 nagrinėjimo dalyką sudarė jungtinės veiklos sutarties nutraukimo ir šalių tarpusavio atsiskaitymo santykiai, iš kurių kildinamas prievolės pagal vekselį atsiradimas. Nurodytoje byloje nebuvo paneigtos šios nutarties 22-23 punktuose nurodytos įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklės, o tik patikslintos šalių įrodinėjimo pareigos, atsižvelgiant į jungtinės veiklos teisinių santykių reguliavimo specifiką.

26. Kitoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-52-313/2015 Lietuvos Aukščiausiasis Teismas sprendė dėl dokumento, kuris įvardijamas kaip paprastasis vekselis, bet neturi įstatyme nustatytų rekvizitų, įrodomosios galios, vertindamas, ar tarp šalių susiklostė paskolos teisiniai santykiai, todėl vadovavosi CPK 178 straipsnyje įtvirtinta bendrąja įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisykle.

27. Nurodytų civilinių bylų Nr. 3K-3-52-313/2015 ir Nr. 3K-3-43-916/2017 faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi. Todėl kasacinio skundo teiginiai apie neva skirtingas teisės taikymo taisykles, suformuluotas nurodytose bylose, neturinčiose esminio panašumo, yra nepagrįsti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai taikytini tik tuomet, kai yra tapačios arba esminių panašumų turi teisiškai reikšmingos abiejų bylų aplinkybės, kurios buvo suformuluotų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių ratio decidendi (sprendimo pagrindas, argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-186/2009 ir kt.).

28. Teisėjų kolegijos vertinimu, iš apskųstų teismų procesinių sprendimų turinio matyti, kad šią bylą nagrinėję teismai nenukrypo nuo kasacinio teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikos dėl įrodinėjimo pareigos šalims paskirstymo. Teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau nurodytais argumentais, konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai neteikia pagrindo naikinti skundžiamus procesinius sprendimus (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis). Byloje konstatavus ieškovo reikalavimo teisę atsakovui pagal paskolos sutarties sudarymą patvirtinantį vekselį ir nenuginčijus šios prievolės atsiradimo

pagrindo bei neįrodžius jos pasibaigimo kitais pagrindais, pirmosios instancijos teismas sprendimu pagrįstai tenkino ieškovo reikalavimą, priteisdamas ieškovui iš atsakovo vekselyje nurodytą skolos sumą. Todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

29. Kiti kasacinio skundo argumentai neturi teisinės reikšmės teisingam bylos rezultatui, taip pat vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

30. Netenkinus atsakovo kasacinio skundo, jo turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos.31. Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme patirta 8,36 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos

Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 27 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus kasacinio skundo, šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš atsakovo (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsniais,

n u t a r i a :

Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. spalio 18 d. nutartį palikti nepakeistą.Priteisti iš atsakovo A. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) 8,36 Eur (aštuonis Eur 36 ct) išlaidų, susijusių su procesinių

dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, atlyginimo (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

TEISĖJAI GRAŽINA DAVIDONIENĖ

SIGITA RUDĖNAITĖ

DONATAS ŠERNAS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2019-03802 2019-03-08 2019-02-27 2019-02-27 -

Civilinė byla Nr. 3K-3-72-916/2019Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02364-2016-9Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.8.11.1; 2.6.16.5(S)




Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algio Norkūno, Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Dalios Vasarienės (pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=8fc1434040fa11e99a17eaa929142a91

bendrovės „Elpava“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 10 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Index“ sporto centro ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Elpava“ dėl nuomos sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, kompensacijos ir nuostolių atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl įspėjimo apie terminuotos nuomos sutarties nutraukimą termino pabaigos teisinių padarinių.

2. Ieškovė prašė pripažinti 2013 m. lapkričio 22 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties (toliau – ir sutartis, nuomos sutartis) nutraukimą pagal atsakovės 2016 m. kovo 24 d. pranešimą neteisėtu; priteisti ieškovei iš atsakovės 101 462,05 Eur kompensaciją už ieškovės investicijas į nuomotų patalpų pagerinimą, 1141 Eur nuostolių, patirtų dėl negalėjimo vykdyti įsipareigojimų tretiesiems asmenims, atlyginimo, 6 proc. metinių procesinių palūkanų, bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

3. Šalys 2013 m. lapkričio 22 d. sudarė negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, pagal kurią atsakovė išnuomojo ieškovei negyvenamąsias patalpas Vilniuje, Švitrigailos g. 29. Atsakovė 2015 m. birželio 1 d. raštu nurodė ieškovei, kad nuo 2015 m. liepos 1 d. ji ketina vienašališkai nutraukti sutartį dėl susidariusios skolos už patalpų nuomą. Ieškovė teigė, kad tuo metu šalys susitarė nenutraukti sutarties, todėl nuomos santykiai tęsėsi, atsakovė išrašydavo sąskaitas už patalpų nuomą. 2016 m. kovo 25 d. pareiškimu atsakovė nurodė, kad nuo 2015 m. birželio 1 d. įspėjimo praėjo daugiau kaip 60 kalendorinių dienų, todėl sutartis laikoma nutraukta nuo 2016 m. kovo 24 d.

4. Ieškovės įsitikinimu, sutartis atsakovės iniciatyva nutraukta neteisėtai, nes atsakovė nenurodė, kokio dydžio skolą ir iki kada ieškovė turėjo sumokėti. Ieškovė atkreipė dėmesį į tai, kad nuo 2015 m. birželio 1 d. atsakovės teikto įspėjimo apie sutarties nutraukimą per laikotarpį nuo 2015 m. liepos 1 d. iki 2016 m. kovo 25 d. buvo išrašytos 8 sąskaitos už patalpų nuomą; skolos dydis nenustatytas, nes atsakovė atsisakė kooperuotis ir bendradarbiauti, sąžiningai vykdyti sutartines prievoles, todėl sutartis negalėjo būti nutraukta sutarties 11.2.2 punkte nurodytu pagrindu. Kadangi sutartis atsakovės iniciatyva nutraukta neteisėtai, dėl atsakovės kaltės, tai jai kyla pareiga kompensuoti 101 462,05 Eur išlaidas, ieškovės patirtas pagerinant ir rekonstruojant nuomotas patalpas. Be to, ieškovė 2016 m. balandžio 1 d. neteko galimybės naudotis patalpomis, tačiau iki 2016 m. gegužės 31 d. galiojo jos pasirašytos sutartys su klientais dėl paslaugų teikimo patalpose, taigi ji patyrė 1141 Eur nuostolius, šiuos prašė atlyginti.


5. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. spalio 10 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovės atsakovės naudai 1415 Eur atstovavimo išlaidų atlyginimo.

6. Teismas nustatė, kad šalys 2013 m. lapkričio 22 d. sudarė negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, pagal kurią ieškovei suteikta teisė laikinai (iki 2019 m. gruodžio 31 d.) naudoti ir valdyti už mokestį patalpas Vilniuje, Švitrigailos 29; ieškovė įsipareigojo kiekvieną mėnesį mokėti nuomos mokestį tokia tvarka: 2013 m. gruodžio 1 d. – 2014 m. balandžio 1 d. laikotarpiu mokėti 86,89 Eur (300 Lt) nuomos mokestį per mėnesį už visas nuomojamas patalpas; 2014 m. balandžio 1 d. – 2019 m. kovo 31 d. laikotarpiu – 810,94 Eur (2800 Lt) nuomos mokestį per mėnesį; 2019 m. balandžio 1 d. iki sutarties termino pabaigos – po 1,30 Eur (4,5 Lt) už 1 kv. m nuomojamų patalpų, kurių bendras plotas 709 kv. m (iš viso 924,03 Eur (3190,50 Lt) nuomos mokesčio per mėnesį; komunalines paslaugas ir visus kitus mokesčius, susijusius su nuomojamomis patalpomis (suvartotą elektros energiją, vandenį ir nuotekas, teritorijos priežiūrą ir pan.). Ieškovė netinkamai vykdė sutartį, todėl nuo 2014 m. spalio 31 d. atsakovė pradėjo skaičiuoti delspinigius. 2015 m. sausio 26 d. raštu atsakovė priminė ieškovei apie susidariusią 10 033,11 Eur skolą už suvartotą energiją, vandenį, patalpų nuomą, prašė per 10 d. nuo šio rašto gavimo dienos padengti skolą, įspėjo, kad, ieškovei neatsiskaičius, pagal sutarties 11.2.2 punktą bus priversta vienašališkai nutraukti sutartį. Atsakovės 2016 m. gegužės 27 d. siųstas ieškovei skolų suderinimo aktas patvirtina, kad 2015 m. birželio 1 d. ieškovė buvo skolinga atsakovei 13 171 Eur. Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 14 d. nutartimi ieškovės bankroto byloje patvirtinta iki 2016 m. kovo 31 d. susidariusi pagal nuomos sutartį

ieškovės 8536,46 Eur skola atsakovei.7. Teismas konstatavo, kad ieškovė netinkamai vykdė sutartinę prievolę mokėti už visas komunalines paslaugas, kitus

mokesčius, susijusius su nuomojamomis patalpomis. Įvertinęs šią aplinkybę bei atsakovės raštu siųstus ieškovei pranešimus, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.487 straipsnio 1 dalies, CK 6.497 straipsnio 3 dalies nuostatas, teismas padarė išvadą, kad ieškovė vėlavo atsiskaityti, neįvykdė atsakovės raštiško įspėjimo sumokėti susidariusią skolą, todėl atsakovė teisėtai vienašališkai nutraukė nuomos sutartį. Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju neegzistuoja atsakovės neteisėtų veiksmų ir ieškovei kilusių žalingų padarinių priežastinis ryšys, todėl atsakovei netaikytina civilinė atsakomybė.

8. Teismas, vertindamas ieškovės reikalavimą kompensuoti 101 462,05 Eur investicijas išnuomotoms patalpoms pagerinti, pažymėjo, kad sutarties 5.2 punktu nuomininkė įsipareigojo be atskiro raštiško nuomotojos sutikimo neatlikti patalpų ir kito turto rekonstrukcijos, pertvarkymo ar kapitalinio remonto; sutarties 5.2.2 punktu – savo sąskaita atlikti patalpų ir turto einamojo remonto darbus. Iš Lietuvos teismų informacinėje sistemoje LITEKO pateiktos informacijos apie civilinę bylą Nr. B2-1604-866/2017 teismas, įvertinęs tos bylos medžiagoje esančių ieškovės 2015 m. ir 2016 m. balanso duomenis, pažymėjo, kad ieškiniu prašomo priteisti turto vertė būtų 30 579,29 Eur, tačiau ieškovės ilgalaikio ir trumpalaikio turto balansinėje apskaitoje priteisti prašomo turto vertė nurodyta tik 9134 Eur. Be to, šis turtas ieškovės buvo parduotas už 1800 Eur. Teismas konstatavo, kad byloje nėra įrodymų, leidžiančių spręsti apie tai, jog UAB „Index“ sporto centras dėjo maksimalias pastangas sutarčiai vykdyti, dėl to atmetė kaip nepagrįstus ieškovės reikalavimą kompensuoti investicijas pagerinant patalpas, priteisti patirtų nuostolių atlyginimą.

9. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2018 m. spalio 10 d. sprendimu panaikino Vilniaus apygardos teismo sprendimą, ieškinio reikalavimą pripažinti vienašalį sutarties nutraukimą neteisėtu tenkino – pripažino atsakovės vienašališką nuomos sutarties nutraukimą nuo 2016 m. kovo 24 d. neteisėtu; bylos dalį dėl ieškinio reikalavimų priteisti kompensaciją ir nuostolių atlyginimą grąžino pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

10. Kolegija nurodė, kad atsakovė 2015 m. sausio 26 d. informavo ieškovę, jog ši pagal nuomos sutartį skolinga 10 033,11 Eur, pasiūlė per 10 d. nuo pranešimo gavimo dienos padengti skolą, nes kitu atveju bus nutrauktas elektros energijos tiekimas, o nuomos sutartis nutraukta pagal sutarties 11.2.2 punktą; 2015 m. birželio 1 d. atsakovė informavo ieškovę apie 13 171 Eur skolą, prašė iki 2015 m. birželio 11 d. ją padengti, nes kitu atveju bus nutrauktas elektros tiekimas, o nuomos sutartis 11.2.2 punkto pagrindu vienašališkai bus nutraukta 2015 m. liepos 1 d.

11. Kolegijos nuomone, byloje pateiktas 2016 m. gegužės 27 d. atsakovės parengtas skolų suderinimo aktas, patvirtinantis, kad ieškovės skola atsakovei 2015 m. birželio 1 d. sudarė 13 171 Eur, negali būti laikomas tinkamu įrodymu skolos dydžiui patvirtinti, nes ieškovės nepasirašytas, taigi šalių nesuderintas. BUAB „Index“ sporto centro bankroto byloje Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 23 d. nutartimi (o ne 2017 m. birželio 14 d. nutartimi, kaip nurodė pirmosios instancijos teismas) buvo patvirtintas atsakovės 8536,46 Eur kreditoriaus reikalavimas, kildinamas iš nuomos sutarties. Taigi, įsiteisėjusia teismo nutartimi pripažintas ieškovės sutartinių įsipareigojimų nevykdymas, todėl atsakovė galėjo imtis priemonių sutarčiai vienašališkai nutraukti pagal jos 11.2.2 punktą.

12. Kolegija iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų nustatė, kad Vilniaus apygardos teismas, nagrinėdamas bankroto byloje klausimą dėl atsakovės 12 130,83 Eur finansinio reikalavimo, kildinamo iš 2013 m. gruodžio 1 d. Elektros energijos tiekimo sutarties patvirtinimo, 2017 m. gruodžio 19 d. nutartimi patvirtino UAB „Elpava“, BUAB „Index“ sporto centro bei trečiųjų asmenų I. M., N. S. (N. S.), UAB „Oil IndEx“ taikos sutartį, kurioje šalys susitarė, jog bankroto byloje būtų patvirtintas 5813 Eur UAB „Elpava“ reikalavimas; nutartis įsiteisėjusi. Dėl šios priežasties netekusiais prasmės kolegija pripažino ieškovės argumentus, susijusius su mokesčių mokėjimu už elektros energijos tiekimą, atsakovės netinkamai atliktu mokesčių apskaičiavimu už suvartotą elektros energiją.

13. Pirmosios instancijos teismas vienašalį nuomos sutarties nutraukimą pripažino teisėtu, remdamasis tik tuo, kad ieškovė vėlavo atsiskaityti su atsakove, nevertino, ar toks sutarties nutraukimas atitiko sutartyje nustatytą tvarką. Dėl to kolegija vertino sutarties nutraukimą būtent šiuo aspektu.

14. Įvertinusi sutarties sąlygas, kolegija padarė išvadą, kad vienašališkai pagal 11.2.2 punktą sutartis galėjo būti nutraukta tokiomis sąlygomis: nuomininkas apie vienašališką nutraukimą buvo įspėtas raštu ne vėliau kaip prieš 60 dienų; nuomininkas per 30 (10?) (sutarties 11.2.2 punkte įrašas skaitmenimis „30“ nesutampa su įrašu žodžiais „dešimt“) dienų nuo nuomotojo rašytinio įspėjimo gavimo dienos nepašalino 11.2.2 punkte nurodytų sutarties pažeidimų. Atsakovė 2015 m. birželio 1 d. pranešimu pasiūlė ieškovei sumokėti skolą iki 2015 m. birželio 11 d. ir įspėjo, kad, nepašalinus pažeidimo, nuomos sutartis bus nutraukta 2015 m. liepos 1 d. Tačiau sutartį vienašališkai atsakovė nutraukė tik 2016 m.

kovo 24 d., apie tai informuodama ieškovę tos pačios datos pareiškimu. Dėl to kolegija padarė išvadą, kad atsakovė nuomos sutartį nutraukė nesilaikydama sutarties 11.2.2 ir 11.4 punktuose nustatytos tvarkos, t. y. raštu neinformuodama ne vėliau kaip prieš 60 d. Kolegija pažymėjo, kad atsakovė, nenutraukusi sutarties nuo 2015 m. birželio 1 d. pranešime nurodytos datos, nebegalėjo vėliau remtis šiuo pranešimu, nes jau buvo pasibaigęs šio pranešimo galiojimas. Atsakovė, ketindama vėliau nutraukti sutartį, privalėjo vėl informuoti raštu ieškovę apie galimą sutarties nutraukimą.

15. Kadangi pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias vienašališką sutarties nutraukimą, netinkamai aiškino sutarties sąlygas, kolegija panaikino šią teismo sprendimo dalį, kuria atmestas reikalavimas pripažinti vienašališką nuomos sutarties nutraukimą neteisėtu, ir dėl šio reikalavimo priėmė naują sprendimą – jį tenkino.

16. Pirmosios instancijos teismas galėjo neteisingai išspręsti reikalavimus dėl kompensacijos ir nuostolių atlyginimo priteisimo, nes nurodė, kad atsakovė neatliko neteisėtų veiksmų, be to, nors prašė kompensuoti 101 462,05 Eur patalpų pagerinimo investicijų, ieškovė turto balanse neturėjo tokios vertės ilgalaikio ir trumpalaikio prašomo priteisti turto. Teismas nenurodė išsamių argumentų šiems teiginiams pagrįsti, nemotyvavo, neanalizavo nuomos sutarties 11.6 punkto nuostatos, nors būtent šio punkto pagrindu ieškovė prašė priteisti kompensaciją ir nuostolių atlyginimą; be to, ieškovė prašė priteisti ne turtą ar jo vertę, o investicijų (išlaidų) kompensaciją ir nuostolių atlyginimą. Dėl to kolegija panaikino teismo sprendimo dalį, kuria atmestas reikalavimas priteisti nuostolių atlyginimą ir kompensaciją, ir šią bylos dalį perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

III. KASACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į JĮ TEISINIAI ARGUMENTAI

17. Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. spalio 10 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 10 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

17.1. Pagal CK 6.217 straipsnio 5 dalį vienašališkai sutartis gali būti nutraukta joje nustatytais atvejais. Apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad atsakovė nesilaikė vienašališko sutarties nutraukimo tvarkos, nes netinkamai įspėjo ieškovę apie nuomos sutarties nutraukimą nuo 2016 m. kovo 24 d. Nuomos sutarties 11.2.2 punkte nustatyta, kad sutartis gali būti nutraukta, jei nuomininkas sutartyje nustatytu terminu laiku nemoka nuomos mokesčio ar neatlieka kitų sutartyje nustatytų mokėjimų, buvo nuomotojo raštu ne vėliau kaip prieš 60 dienų įspėtas, šio pažeidimo nepašalino per 30 (dešimt) dienų nuo įspėjimo gavimo dienos. Atsakovė nurodytų sąlygų laikėsi.

17.2. Apeliacinės instancijos teismas neteisingai aiškino CK 1.123 straipsnio 3 dalyje, 6.35 straipsnio 4 dalyje nustatytą prezumpciją, kad terminas nustatytas skolininko naudai, išskyrus įstatymų ar sutarties numatytus atvejus. Teismai nenustatė, kad nuomos sutartyje terminai būtų nustatyti kreditorės naudai. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad 2015 m. birželio 1 d. pranešime (įspėjime) apie sutarties nutraukimą nurodytas terminas (2015 m. liepos 1 d.) buvo ne minimalus trūkumų pašalinimo terminas, bet maksimalus terminas, kuriam suėjus atsakovės įspėjimas neteko galios. CK 1.123 straipsnio 3 dalyje ir 6.35 straipsnio 4 dalyje nustatyta prezumpcija reiškia, kad skolininkui neigiamos pasekmės negali atsirasti prieš įstatyme ar sutartyje nustatytą terminą, todėl apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog, suėjus įspėjime apie sutarties nutraukimą nurodytam terminui, įspėjimas neteko galios ir apie sutarties nutraukimą atsakovei reikėjo įspėti iš naujo.

17.3. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad 2015 m. birželio 1 d. pranešimas apie vienašališką sutarties nutraukimą neteko galios 2015 m. liepos 1 d., padarytas netinkamai taikant sutarčių aiškinimo taisykles. Pagal nuomos sutarties 11.4 punktą apie sutarties nutraukimą 11.2 ir 11.3 punktuose nustatytais pagrindais nutraukiančioji šalis privalo pranešti kitai šaliai raštu ne vėliau kaip prieš 60 (šešiasdešimt) dienų. Tai reiškia, kad minimalus 60 d. terminas nuo 2015 m. birželio 1 d. pranešimo dienos suėjo tik 2015 m. liepos 31 d. Kadangi ieškovė nepašalino trūkumų nei per 2015 m. birželio 1 d. pranešime nurodytą 30 d. terminą (iki 2015 m. liepos 1 d.), nei per nuomos sutarties 11.4 punkte nustatytą 60 d. terminą, tai nuomos sutarties nutraukimas 2016 m. kovo 24 d. atitinka nuomos sutarties 11.4 punkte nurodytą formuluotę „ne vėliau, kaip prieš 60 dienų“. Atkreiptas dėmesys į tai, kad apeliacinės instancijos teismas nesvarstė argumento, ar nuomos nutraukimo data (2016 m. kovo 24 d.) nėra pernelyg nutolusi nuo pranešime nurodyto termino.

17.4. Aplinkybė, kad ieškovė ir po 2015 m. liepos 1 d. naudojosi patalpomis, o atsakovė jai išrašydavo sąskaitas, nereiškia nuomos santykių tęstinumo, nes, pagal CK 6.499 straipsnio 2 dalį, jei nuomininkas grąžina daiktą pavėluotai, tai nuomotojas turi teisę reikalauti, kad nuomininkas sumokėtų nuomos mokestį už visą laiką, kurį pavėluota grąžinti daiktą.

18. Ieškovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti, o skundžiamą Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. spalio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

18.1. Nuomos sutarties 11.4 punkte nustatyta pareiga ne vėliau kaip prieš 60 dienų pranešti kitai šaliai raštu apie sutarties nutraukimą. Toks pranešimas ir šio termino pasibaigimas yra juridiniai faktai, nutraukiantys sutartį. Nors atsakovė 2015 m. birželio 1 d. raštu nurodė, kad dėl susidariusios skolos ketina vienašališkai nutraukti sutartį nuo 2015 m. liepos 1 d., tačiau buvęs ieškovės vadovas netrukus po minėto rašto gavimo susitiko su atsakove, todėl pasiekė susitarimą nenutraukti nuomos sutarties. Taigi 2016 m. kovo 24 d. nuomos sutartis negalėjo būti nutraukta, nes po 2015 m. liepos 1 d. ieškovė nebuvo įspėta prieš 60 dienų apie ketinimą nutraukti sutartį; nuo 2015 m. birželio 1 d. ieškovei reguliariai buvo teikiamos sąskaitos už patalpų nuomą; vien įspėjimas, remiantis sutarties nuostatomis, negali būti pagrindas nutraukti sutartį, nes reikia nustatyti tokio pažeidimo esmingumą ir tai, kad pažeidimų negalima pašalinti kitokiais būdais (CK 6.497 straipsnio 3 dalis). Būtent šios nuostatos buvo įtvirtintos nuomos sutarties 11.2.2 punkte.

18.2. Pažymėta, kad įspėjimo apie sutarties nutraukimą nuo 2015 m. liepos 1 d. iki 2016 m. kovo 25 d. metu buvo išrašytos 8 sąskaitos už patalpų nuomą, bet skolos dydis nebuvo nustatytas atsakovei atsisakius kooperuotis, bendradarbiauti, vykdyti sutartines prievoles sąžiningai. Tai reiškia, kad ne skolininkas, bet kreditorius laikomas pažeidusiu prievolę (CK 6.64 straipsnio 1 dalies 1 punktas), todėl nuomos sutartis negalėjo būti nutraukta sutarties 11.2.2 punkte nurodytu pagrindu. Taigi sutartis nutraukta dėl atsakovės kaltės.

18.3. Atsakovė nesilaikė nuomos sutarties nutraukimo tvarkos, pranešimo apie sutarties nutraukimą terminų: nepateikė privalomo nuomos sutarties 11.4 punkte nurodyto pranešimo apie sutarties nutraukimą, nuo kurio galėtų būti skaičiuojamas 60 dienų terminas. Be to, iš 2015 m. birželio 1 d. įspėjimo bei besitęsiančių nuomos santykių ieškovė tikrai negalėjo suprasti atsakovės ketinimo vienašališkai nutraukti sutartį 2016 m. kovo 24 d.

18.4. Nuomos sutartis negalėjo būti vienašališkai nutraukta dar ir dėl to, kad 2016 m. kovo 24 d. (pareiškimo dėl nuomos sutarties nutraukimą dieną) nebuvo susidariusi atsakovės nurodyta 22 411,69 Eur skola. Ieškovė nurodė, kad bankroto byloje buvo patvirtintas mažesnis reikalavimas, nei atsakovė teigė esant nutraukdama sutartį, be to, bankroto byloje buvo nagrinėjamas atsakovės reikalavimas tik už laikotarpį nuo 2015 m. liepos iki 2016 m. vasario 8 d. Nuo pat nuomos santykių pradžios ieškovei buvo išrašomos nepagrįstai didelės sąskaitos, atitinkamai jau nuo 2013 m. gruodžio mėn. kaupėsi jos permokos. Pažymėta ir tai, kad ieškovė į atsakovės patalpas investavo 101 462,05 Eur, todėl netinkamas ieškovės nuomos santykių vykdymas negalėjo atsakovei sukelti didelių turtinio pobūdžio praradimų.

18.5. Nuomos sutarties vienašališkas nutraukimas neprieštarauja prezumpcijai, kad terminas nustatytas skolininko naudai.

Teisėjų kolegija



Dėl netinkamo įspėjimo nutraukti terminuotą nuomos sutartį termino teisinių padarinių

19. Ilgalaikėms sutartims vykdyti labai svarbus šalių bendradarbiavimas, solidarumas, abipusiškumas, sąžiningas pareigų vykdymas, šių sutarčių vykdymas pasikeitus aplinkybėms ir galimybė iš naujo susiderėti dėl tam tikrų sutarties sąlygų, tačiau esminis principas išlieka tas, kad šalis privalo vykdyti sutartį, net jei ją vykdyti tampa sudėtingiau, – tai universalus pasikeitusių aplinkybių instituto taikymo kriterijus, reiškiantis, kad įprasti sunkumai vykdant sutartį negali šalies atleisti nuo sutartinių įsipareigojimų vykdymo. Kai sutartis pažeista, kita šalis gali prarasti interesą tęsti sutartinius santykius ir gali pasinaudoti vienašališku sutarties nutraukimu kaip savigynos priemone. Nutraukiant sutartį vienašališkai svarbu laikytis sutarties nutraukimo pagrindų ir tvarkos, antraip toks (neteisėtas) nutraukimas nesukurs pageidaujamų teisinių padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 6 d. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-30-319/2015).

20. CK 6.218 straipsnyje nustatyta vienašališko sutarties nutraukimo tvarka, t. y. nesikreipiant į teismą. Sprendžiant, ar toks sutarties nutraukimas yra teisėtas, be sutarties nutraukimo pagrindų egzistavimo, svarbu taip pat nustatyti, ar sutartis nutraukta nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-12-695/2019, 18 punktas). Šioje normoje nustatyta, kad apie sutarties nutraukimą privaloma iš anksto pranešti kitai šaliai per sutartyje nustatytą terminą, o jeigu sutartyje toks terminas nenurodytas, – prieš trisdešimt dienų. Taigi, ši taisyklė nustato du reikalavimus vienašaliam sutarties nutraukimui: 1) apie sutarties nutraukimą ne teismo tvarka būtina iš anksto pranešti sutartį iš esmės pažeidusiai šaliai; 2) nustatytas terminas, per kurį turi būti atliktas pranešimas apie sutarties nutraukimą.

21. Nagrinėjamoje byloje teismai nustatė, kad ieškovės ir atsakovės 2013 m. lapkričio 22 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties 11.2 punkte nustatyta, kad nuomotojo iniciatyva sutartis gali būti nutraukta vienašališkai ne teismo tvarka prieš nustatytą terminą, jeigu: nuomininkas sutartyje nustatytu laiku nesumoka nuomos mokesčio ar neatlieka kitų šioje sutartyje nustatytų mokėjimų, buvo nuomotojo raštu apie tai įspėtas ir šio pažeidimo nepašalino per 30 (dešimt) dienų nuo nuomotojo rašytinio įspėjimo gavimo dienos (11.2.2 punktas). Sutarties 11.4 punkte nustatyta, kad apie sutarties nutraukimą 11.2 ir 11.3 punktuose nustatytais pagrindais nutraukiančioji šalis privalo pranešti kitai šaliai raštu ne vėliau kaip prieš 60 dienų. Toks pranešimo ir šio termino pasibaigimas yra juridiniai faktai, nutraukiantys sutartį. Atsakovė 2015 m. birželio 1 d. pranešime nurodė, kad ieškovė yra skolinga 13 171 Eur už suvartotą elektros energiją, vandenį, patalpų nuomą; prašė iki 2015 m. birželio 11 d. padengti susidariusią skolą ir įspėjo, kad pagal nuomos sutarties 11.2.2 punktą 2015 m. liepos 1 d. vienašališkai nutrauks nuomos sutartį. Atsakovė 2016 m. kovo 24 d. pareiškimu informavo, kad nuo 2016 m. kovo 24 d. ji nutraukia sutartį.

22. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad, ieškovei vėluojant atsiskaityti ir neįvykdžius atsakovės raštiško įspėjimo sumokėti susidariusią skolą, atsakovė teisėtai vienašališkai nutraukė nuomos sutartį.

23. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad, nenutraukus sutarties nuo atsakovės 2015 m. birželio 1 d. pranešime (įspėjime) nurodytos datos, šio pranešimo galiojimas (veikimas) laikytinas pasibaigusiu ir juo nebuvo galima remtis vėliau inicijuojant nuomos sutarties nutraukimo procesą. Atsakovė vienašališkai nutraukė sutartį 2016 m. kovo 24 d., pažeisdama joje nustatytą reikalavimą, kad apie sutarties nutraukimą priešinga šalis turi būti raštu informuota ne vėliau kaip (kitaip tariant, vėliausiai) prieš 60 dienų. Teismas sprendė, kad atsakovė, vėliau (t. y. nebegaliojant 2015 m. birželio 1 d. pranešimui) ketindama nutraukti sutartį, vėl privalėjo ieškovę raštu informuoti, jog nuomos sutartis bus nutraukta po 60 dienų (arba vėliau) nuo pranešimo ieškovei įteikimo dienos, jeigu ieškovė per 30 (dešimt) dienų nepašalins nurodytų sutarties pažeidimų (sutarties 11.2.2., 11.4 punktai). Ieškovė apie vienašališką nuomos sutarties nutraukimą nuo 2016 m. kovo 24 d. nebuvo iš anksto įspėta (informuota raštišku pranešimu) sutartyje nustatyta tvarka, todėl teisėjų kolegija tokį UAB „Elpava“ įvykdytą nuomos sutarties nutraukimą pripažino neteisėtu.

24. Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas sprendime nepagrįstai konstatavo, kad atsakovė pažeidė vienašalio sutarties nutraukimo tvarką ir dėl to toks nutraukimas pripažintas neteisėtu.

25. CK 6.217 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad vienašališkai sutartis gali būti nutraukta joje nustatytais atvejais. Kai šalių sutartyje aptarti vienašalio sutarties nutraukimo atvejai siejami su sutarties pažeidimu, paprastai laikoma, kad toks sutarties pažeidimas yra esminis. Jo esminis pobūdis grindžiamas iš šalių suderintos valios sudarant sutartį. Nors tuo atveju, kai sutartis nutraukiama šalių sutartyje aptartais atvejais, įvykdyto pažeidimo atitiktis nėra vertinama pagal CK 6.217 straipsnio 2 dalies 1–5 punkte įtvirtintus kriterijus, tačiau galima laikyti, kad šalių aptarti sutarties nutraukimo pagrindai savo prigimtimi atitinka CK 6.217 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintą kriterijų, kuris leidžia nutraukti sutartį tuo atveju, kai griežtas prievolės sąlygų laikymasis turi esminę reikšmę.

26. Nukentėjusioji šalis, siekdama pasinaudoti vienašaliu sutarties nutraukimu, turi šią teisę įgyvendinti CK 6.218 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka. Šios nutarties 23 punkte nurodyta, kad atsakovė nesilaikė CK 6.218 straipsnyje ir sutartyje nustatytos tvarkos, t. y. pranešė apie potencialų sutarties nutraukimą 2015 m. birželio 1 d. įspėjimu, nurodydama, jog nutrauks sutartį tų pačių metų liepos 1 d. Nepaisant to, sutartis buvo vykdoma, t. y. nuomos santykiai tęsėsi. 2016 m. kovo 25 d. pareiškimu atsakovė nurodė, kad nuo 2015 m. birželio 1 d. įspėjimo praėjo daugiau kaip 60 kalendorinių dienų, todėl sutartis laikoma nutraukta nuo 2016 m. kovo 24 d.

27. Atsižvelgdama į šias apeliacinės instancijos teismo nustatytas aplinkybes ir padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad jeigu įspėjančioji šalis pati nesilaiko savo įspėjime nurodytų sąlygų ir po jame nurodyto termino sutarties nenutraukia, bet tęsia sutartinius santykius (priima nuomos mokestį, nereikalauja, kad būtų pašalintas pažeidimas ar pan.), šis įspėjimas netenka teisinės galios ir nesukuria teisinių padarinių, kurių buvo siekta, t. y. sutartis nenutrūksta, o teisiniai santykiai tęsiami toliau.

28. Svarbiausias esminio pažeidimo kriterijus įtvirtintas CK 6.217 straipsnio 2 dalies 1 punkte. Įstatymų leidėjas nustatė, kad vienos šalies inicijuota sutarties pabaiga yra pagrįsta tuo atveju, jeigu nukentėjusioji šalis negauna to, ką tikėjosi gauti sudarydama sutartį. Jeigu nukentėjusioji šalis toleruoja sutarties pažeidimą ilgą laiką, leidžia toliau vykdyti sutartį ir priima iš jos gaunamą naudą, negalima daryti išvados, kad ji negauna to, ką tikėjosi gauti sudarydama sutartį. Todėl tuo atveju, kai įvyksta sutarties pažeidimas, kuris pagal šalių susitarimą laikomas esminiu, nukentėjusioji šalis, laikydamasi CK 6.218 straipsnio 1 dalyje arba sutartyje įtvirtinto termino iš anksto pranešti apie sutarties nutraukimą, privalo kuo operatyviau pasinaudoti šia teise. Tokiu atveju sutartį pažeidusi šalis negalės turėti lūkesčio, kad jos pažeidimas nėra reikšmingas. Tai, kad nuomos sutartis po 2015 m. birželio 1 d. įspėjimo, jog sutartis bus nutraukta nuo

liepos 1 d., buvo toliau vykdoma, lemia, kad ieškovė galėjo pasikliauti atsakove, jog ši vienašališkai nenutrauks sutarties dėl 2015 m. birželio 1 d. įspėjime nurodyto pažeidimo. Panaši idėja yra įtvirtinta CK 6.218 straipsnio 2 dalyje. Ši CK taisyklė yra parengta 1994 m. Tarptautinės privatinės teisės instituto parengtų UNIDROIT komercinių sutarčių principų 7.3.2 straipsnio 2 dalies pagrindu. Analogiška taisyklė įtvirtinta ir Europos sutarčių teisės principų 9:303 straipsnio 2 dalyje, kurioje nustatyta, kad nukentėjusioji šalis praranda teisę vienašališkai nutraukti sutartį, jeigu ji per protingą terminą nuo sužinojimo apie sutarties pažeidimą nepraneša kitai šaliai apie sutarties nutraukimą (angl. The aggrieved party loses its right to terminate the contract unless it gives notice within a reasonable time after it has or ought to have become aware of the non-performance). Nukentėjusioji šalis, delsdama pasinaudoti vienašaliu sutarties nutraukimu, savo veiksmais patvirtina, kad priims tolimesnį sutarties vykdymą. Taip ji sukuria lūkestį sutartį pažeidusiai šaliai, kad sutartis nebus nutraukta, todėl ji praranda teisę nutraukti sutartį. Tai pripažįstama ir teisės doktrinoje (žr. Chochrin, T. Vienašališkas sutarties nutraukimas: esminis pažeidimas ir papildomas terminas sutarčiai įvykdyti. Iš Birštonas, R. et al. Privatinės teisės teorija ir praktika. Liber Amicorum Vytautui Pakalniškiui. Vilnius: Mykolo Romerio universitetas, 2013, p. 292–294).

29. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog buvo pažeista tinkamo įspėjimo nutraukti terminuotą nuomos sutartį tvarka, o tai šiuo atveju lemia sutarties nutraukimo neteisėtumą. Dėl to kasacinio skundo argumentai pripažintini nesudarančiais pagrindo pakeisti ar panaikinti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo sprendimą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

30. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Netenkinus kasacinio skundo, atsakovės bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos.

31. Ieškovė iki bylos išnagrinėjimo iš esmės kasaciniame teisme pabaigos nepateikė prašymo priteisti patirtų išlaidų atlyginimą bei šias išlaidas patvirtinančių įrodymų, todėl jų atlyginimas nepriteisiamas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

TEISĖJAI ALGIS NORKŪNAS

SIGITA RUDĖNAITĖ

DALIA VASARIENĖ_______________________


Civilinė byla Nr. e3K-3-69-313/2019Teisminio proceso Nr. 2-06-3-02888-2017-7Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.16.11.1; 3.2.4.11.(S)



https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=8decf87040fa11e99a17eaa929142a91


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės (pranešėja), Birutės Janavičiūtės ir Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. V. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. rugpjūčio 1 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos ieškinį atsakovui A. V. dėl nuomos sutarties nutraukimo ir atsakovo A. V. priešieškinį ieškovei Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijai dėl patalpų pripažinimo gyvenamosiomis, trečiasis asmuo Neringos savivaldybės administracija.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių nuomos sutarties kvalifikavimą, nutraukimą ir nuomininko iškeldinimą, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovė Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcija (toliau – ir Direkcija) prašė nutraukti 2000 m. birželio 12 d. Negyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), nuomos sutartį (toliau – nuomos sutartis), sudarytą su atsakovu A. V., ir įpareigoti atsakovą per šešis mėnesius perduoti ieškovei negyvenamąsias patalpas.

3. Ieškovė nurodė, kad šalys 2000 m. birželio 12 d sudarė nuomos sutartį, kurios pagrindu atsakovui buvo išnuomotas 40,30 kv. m bendro ploto pastatas – pirtis (toliau – ginčo patalpos). Nuomos terminas nustatytas nuo 2000 m. birželio 12 d., bet ne ilgiau kaip iki negyvenamųjų patalpų įtraukimo į privatizavimo programą.

4. Ieškovė 2016 m. spalio 7 d. raštu Nr. S1-750 (1.15) kreipėsi į atsakovą, siūlydama geranoriškai nutraukti negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, kadangi, pagal Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimu Nr. 702 „Dėl Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano patvirtinimo“, (toliau – ir Tvarkymo planas) 9.2.3.7 punktą, Gintaro įlankos pietinėje dalyje turi būti įrengtas Kuršių nerijos nacionalinio parko lankytojų ir administracinis centras. Nurodyta, jog planuojama, kad šį centrą sudarys apie 1300 kv. m dydžio pastatų kompleksas. Pagal Tvarkymo plano 9.2.3.6 punktą būtina parengti Gintaro įlankos ir jos aplinkos detaliojo plano koncepciją pagal saugomos vietovės – istorinio draustinio – kultūros paveldo apsaugos specialiojo plano reikalavimus.

5. Ieškovė nurodė, jog 2012 m. rugsėjo 21 d. Neringos savivaldybės tarybos nutarimu Nr. T-164 buvo patvirtintas Neringos savivaldybės teritorijos ir jos dalių bendrasis planas (toliau – ir Bendrasis planas), pagal kurį Gintaro įlankos teritorija patenka į 23 zoną, t. y. konservacinio prioriteto zoną, kurios prioritetinis naudojimo būdas – visuomeninės paskirties teritorija; naudojimo turinys – administracinių pastatų, gintaro gavybos muziejaus bei valstybės įstaigų pastatų statyba; lankytojų centro ir Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcija, muziejinės ekspozicijos sklypai. Kadangi žemės sklypas, esantis Gintaro įlankoje, kuriame yra ginčo patalpos su atsakovui nuomos teise perduotomis negyvenamosiomis patalpomis, patenka į Kuršių nerijos nacionalinio parko teritoriją, todėl jam taikytini teisės aktai, nustatantys Kuršių nerijos nacionalinio parko, kaip saugomos teritorijos, režimą.

6. Ieškovė pažymėjo, kad atsakovas pažeidė nuomos sutarties 5.1 punktą naudoti negyvenamąsias patalpas tik pagal tiesioginę jų paskirtį, griežtai laikytis šios paskirties patalpoms keliamų reikalavimų – atsakovas naudoja jam išnuomotas patalpas ne pagal paskirtį, t. y. negyvenamosios paskirties patalpose atsakovas gyvena. Ieškovė mano, kad, atsakovui nevykdant nuomos sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, turi teisę nutraukti nuomos sutartį prieš terminą, jeigu nuomininkas naudojasi turtu ne pagal sutartį ar turto paskirtį.

7. Priešieškiniu atsakovas prašė pripažinti, kad ginčo patalpos atitinka gyvenamosioms patalpoms keliamus reikalavimus, o 2000 m. birželio 12 d. su ieškove sudaryta šių patalpų nuomos sutartis yra gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis.

8. Atsakovas nurodė, jog nuomos sutartimi suteiktos pirties patalpos buvo apleistos, avarinės būklės, netinkamos gyventi, o jų plotas buvo per mažas atsakovo šeimai, todėl jis su ieškove susitarė, kad savo sąskaita atliks patalpų kapitalinį

remontą, patalpos bus perduotos privatizuoti ir atsakovui bus suteikta galimybė jas įsigyti lengvatinėmis sąlygomis. Atsakovas 1999 m. suremontavo patalpas, įrengė inžinerinius tinklus, sutvarkė stogą, pakeitė duris, langus, atliko kitus vidaus remonto darbus, dėl kurių patalpos atitinka visus gyvenamosios patalpoms keliamus reikalavimus, tapo tinkamos gyventi. Patalpose nuo nuomos sutarties sudarymo iki šiol atsakovas su šeima nuolat gyvena, daugiau kaip 17 metų besitęsiantys nuomos santykiai sukūrė pagrįstus lūkesčius, kad, teisėtai gyvenant ginčo patalpose, tarp šalių susiklostė gyvenamosios patalpos nuomos teisiniai santykiai. Atsakovas nurodė, jog kelis kartus kreipėsi į ieškovę, prašydamas įvertinti atliktus darbus, juos įteisinti bei imtis veiksmų dėl patalpų paskirties pakeitimo, papildyti nuomos sutartį dėl patalpų paskirties pakeitimo ir kt., tačiau ieškovė šių prašymų netenkino.


9. Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2017 m. gruodžio 19 d. sprendimu ieškinį tenkino, priešieškinį atmetė.10. Teismas sprendė, kad ginčo patalpos pripažintinos atsakovo būstu Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos

konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnio prasme, todėl ginčo nuomos sutarties nutraukimui taikytinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) šeštosios knygos XXXI skyriaus normos. Nustatyta, kad ginčo nuomos sutartimi atsakovui buvo perduotos negyvenamosios paskirties patalpos, kurios nebuvo įtrauktos į Valstybinį ir visuomeninį butų fondą, konstatavo, kad ginčo patalpa negalėjo būti privatizavimo objektas (Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymo 2 straipsnis). Šios teisės normos įtvirtino principą, kad šeimos apsirūpinimas gyvenamuoju būstu lengvatinėmis sąlygomis užtikrinamas vieną kartą. Atsakovas lengvatinėmis sąlygomis pagal 1994 m. gruodžio 28 d. pirkimo–pardavimo sutartį buvo įsigijęs butą (duomenys neskelbtini), kur iki šiol deklaruota jo gyvenamoji vieta, todėl, kartą pasinaudojus teise apsirūpinti gyvenamuoju plotu, nepagrįstais laikytini atsakovo argumentai, jog jis turėjo teisėtus ir pagrįstus lūkesčius toliau naudotis ginčo patalpa. Teismas pažymėjo, kad, bylos duomenimis, nustatyta, jog atsakovas yra įtrauktas į Neringos savivaldybės asmenų ir šeimų, turinčių teisę į paramą būstui išsinuomoti, sąrašą, tačiau jam pasiūlyto socialinio būsto atsisakė.

11. Teismas pažymėjo, kad atsakovui, kaip ilgamečiam Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos darbuotojui (dirbo iki 2015 m.), neabejotinai buvo žinoma, jog 2012 m. rugsėjo 21 d. Neringos savivaldybės tarybos nutarimu Nr. T-164 buvo patvirtintas Neringos savivaldybės teritorijos ir jos dalių bendrasis planas, pagal kurį Gintaro įlankos teritorija patenka į 23 zoną, t. y. konservacinio prioriteto zoną, kurios prioritetinis naudojimo būdas – visuomeninės paskirties teritorija.

12. Nuomos sutarties 5.4 punkte nustatyta be nuomotojo raštiško sutikimo neperplanuoti ir nepertvarkyti nuomojamų negyvenamųjų patalpų ar jų dalies, išskyrus patalpų remonto darbus. Byloje nustatyta ir atsakovas pripažįsta, kad šių sutarties nuostatų nesilaikė, pirties pastato patalpas perplanavo, pertvarkė, įsirengdamas atskirus miegamuosius kambarius, virtuvės ir kt. patalpas, nors tam neturėjo nei ieškovės rašytinio sutikimo, nei įgaliotų institucijų leidimų (suderinimų). Dėl to teismas konstatavo, jog pagrįstas yra ieškovės reikalavimas nutraukti nuomos sutartį dėl atsakovo padarytų nuomos sutarties sąlygų pažeidimo, nes tokie atsakovo veiksmai nesuderinami su viešuoju interesu – naudoti Kuršių nerijos nacionalinio parko teritoriją griežtai laikantis teritorijų planavimo dokumentų nuostatų (CK 6.611 straipsnis).

13. Kadangi ginčo patalpų atsakovui suteikimas buvo susijęs su darbo santykiais, todėl, 2015 m. atsakovui (nuomininkui) nutraukus darbo santykius su nuomotoju (ieškove), gyvenamosios patalpos nuomos mokestis turi būti nustatomas kaip komercinėmis sąlygomis išnuomojamų gyvenamųjų patalpų nuomos mokestis (CK 6.604 straipsnio 2 dalis, 6.583 straipsnio 4 dalis), o nuomos sutarties nutraukimui turi būti taikomas CK 6.614 straipsnis. Teismas nurodė, jog ieškovė 2016 m. spalio 7 d. raštu Nr. S1-750 (1.15) informavo atsakovą – nuomininką – apie ginčo sutarties nutraukimą, pasiūlė šalių susitarimu sutartį nutraukti nuo 2016 m. lapkričio 7 d. Teismas taip pat pažymėjo, jog byla teisme nagrinėjama dešimt mėnesių, taigi apie nuomos sutarties nutraukimą atsakovas informuotas ilgiau nei nustatytą laiką.

14. Teismas, pasisakydamas dėl priešieškinio, nurodė, kad patalpų paskirties keitimo viešame registre veiksmų inicijavimo teisę iš esmės turi tik tokio nekilnojamojo daikto savininkas. Atsakovo teiginiai, kad ginčo patalpos dėl jo atliktų rangos darbų yra iš esmės pritaikytos nuolat gyventi ir panašios į gyvenamąsias patalpas, teismo vertinimu, yra nepagrįsti įrodymais (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 178 straipsnis), todėl nekeičia šių patalpų, pastato, kuriame yra patalpos, negyvenamosios paskirties statuso ir teisinės padėties, apibrėžtos Nekilnojamojo turto registre. Pažymėta, kad reikalavimas dėl ginčo patalpų pripažinimo gyvenamosiomis iš esmės prieštarauja Nekilnojamojo turto registre esantiems įregistruotiems ginčo nekilnojamojo daikto – pirties pastato ir žemės sklypo, kuriame yra ginčo pastatas, duomenims. Pastato paskirtis yra nustatyta Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir Lietuvos Respublikos statybos įstatymų, šie duomenys yra įregistruoti Nekilnojamojo turto registre, juos pakeisti galima tik

atitinkama tvarka pakeitus žemės sklypo ir pastato paskirtį tai reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka.15. Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovo A. V.

apeliacinį skundą, 2018 m. rugpjūčio 1 d. nutartimi Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 19 d. sprendimą paliko nepakeistą.

16. Kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, ginčo patalpas pagrįstai pripažinęs atsakovo būstu Konvencijos 8 straipsnio prasme, ginčo patalpų nuomos sutarties nutraukimui taikė CK šeštosios knygos XXXI skyriaus normas. Tačiau kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog yra pagrindas nuomos sutartį nutraukti pagal CK 6.611 straipsnį (vienas iš pagrindų) – atsakovui pažeidus nuomos sutarties sąlygas. Nors nuomos sutarties 5.1 punkte ir nurodyta, kad nuomininkas privalo negyvenamąsias patalpas naudoti tik pagal tiesioginę jų paskirtį, tačiau byloje esantys rašytiniai įrodymai bei liudytojo V. P. parodymai leido spręsti, jog nuomos sutarties sudarymo tikslas buvo gyvenamųjų patalpų nuoma. Tą aplinkybę, kad ieškovei anksčiau nei iki 2014 m. tapo žinoma, jog atsakovas patalpas naudoja kaip gyvenamąsias, įrodo civilinėje byloje Nr. 2-8268-769/2012 nustatytos aplinkybės, kuriomis proceso metu rėmėsi atsakovas. Iš Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 18 d. sprendimo nustatyta, jog Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Klaipėdos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus vyresnysis specialistas 2010 m. birželio 16 d. atliko statybos patikrinimą ginčijamose patalpose ir nustatė savavališkos statybos faktą, t. y. kad prie ginčijamo pastato pristatyta veranda. Šioje civilinėje byloje kaip atsakovė buvo patraukta Direkcija.

17. Kolegija konstatavo, kad byloje nėra įrodymų, jog, nutraukus darbo sutartį, buvo sudaryta kita nuomos sutartis, nustatanti gyvenamosios patalpos nuomos mokestį CK 6.583 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta tvarka, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, jog yra pagrindas nutraukti nuomos sutartį vadovaujantis CK 6.614 straipsniu.

18. Pažymėta, kad tarp šalių susiklosčiusių santykių specifiškumą šiuo atveju lemia ir sutarties objekto išskirtinumas, t. y. ginčo patalpa yra Kuršių nerijos nacionalinio parko teritorijoje, kurioje tiek Vyriausybės, tiek vietos savivaldos priimtais nutarimais turi būti įgyvendinti Tvarkymo bei Bendrojo plano sprendiniai užtikrinant viešuosius interesus. Ieškovės tikslas nutraukiant ginčo nuomos sutartį buvo ne ketinimas toliau nuomoti gyvenamąsias patalpas ar vykdyti kitas funkcijas ginčijamose patalpose, bet būtent siekis įgyvendinti Tvarkymo bei Bendrojo plano sprendiniais viešųjų interesų užtikrinimą. Dėl to kolegija sprendžia, kad šiuo atveju yra pagrindas nutraukti nuomos sutartį vadovaujantis CK 6.610 straipsniu.

19. Kolegija konstatavo, kad gan ilgas laikas (nuo 2002 m. iki 2016 m.), kurio metu nebuvo pakeista ginčijamų patalpų teisinė paskirtis, patvirtinti Tvarkymo ir Bendrasis planai, atsakovui siūlomos kitos patalpos (kurių jis atsisakė) leido atsakovui suprasti, jog ginčijamų patalpų teisinė paskirtis nebus pakeista, todėl nepagrįstu laikytas atsakovo argumentas dėl teisėtų lūkesčių įgyti ginčijamas patalpas kaip gyvenamąsias asmeninės nuosavybės teise. Nustatyta, kad atsakovas lengvatinėmis sąlygomis (Butų privatizavimo įstatymo pagrindu) 1994 m. gruodžio 28 d. pirkimo–pardavimo sutartimi buvo įsigijęs butą (duomenys neskelbtini), vėliau šį pardavė. Kolegija pažymėjo, kad atsakovui buvo pasiūlytos kitos tarnybinės gyvenamosios patalpos (2010 m. birželio 10 d.), tačiau šių jis atsisakė. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, konstatuota, kad tai, jog atsakovas jau anksčiau pasinaudojo lengvatine galimybe įsigyti gyvenamąsias patalpas, iškeldinant jį iš ieškovei priklausančių ginčijamų patalpų, anksčiau suteikta lengvata įsigyti būstą laikytina pakankama kompensacija.

20. Kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad teismo sprendimu negalima pakeisti pastato paskirties, nes toks pakeitimas galimas pakeitus žemės sklypo ir pastato paskirtį tai reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka.


21. Kasaciniu skundu atsakovas A. V. prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. rugpjūčio 1 d. nutartį ir Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 19 d. sprendimą bei priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

21.1. Teismai vadovavosi išimtinai viešuoju interesu ir neįvertino to, kad patalpų panaudojimas viešiesiems poreikiams nereiškia, kad atsakovo ir kartu su juo gyvenančių šeimos narių teisė į būstą dingsta po šio valstybės sprendimo. Valstybė, gyvenamąjį būstą paimdama viešiesiems poreikiams tenkinti, privalo užtikrinti teisę į būstą suteikdama atsakovui kitą gyvenamąją patalpą. Atsižvelgdami į tai, kad ginčo patalpos atsakovui buvo suteiktos kaip tarnybinės, t. y. kaip gyvenamosios patalpos Direkcijos darbuotojui, teismai šiuo atveju privalėjo taikyti CK 6.616 straipsnio nuostatas.

21.2. Teismai neįvertino aplinkybės, kad Tvarkymo plano 9.2.3.6 punkte konstatuojama, jog būtina parengti Gintaro įlankos ir jos aplinkos detaliojo plano koncepciją pagal saugomos vietovės – kultūrinio draustinio – kultūros paveldo

apsaugos specialiojo plano reikalavimus, o tai reiškia, kad tolesnis ginčo patalpų likimas (jų rekonstrukcija, nugriovimas ar paskirties pakeitimas) turi būti nurodytas parengtuose ir patvirtintuose Gintaro įlankos detaliojo plano sprendiniuose. Tik detalusis planas, o ne Tvarkymo ar Bendrasis planai, ir būtų pagrindinis teritorijų planavimo dokumentas, leidžiantis teigti, jog tik tokia, o ne kitokia teritorijos planavimo paskirtis, naudojimo būdas yra nustatytas šioje vietovėje. Tačiau Gintaro įlankos detalusis planas buvo pradėtas rengti dar 2015 m. liepos 15 d. Neringos savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu Nr. V13-375 „Dėl Gintaro įlankos teritorijos, Juodkrantėje, Neringa, rytinės dalies detaliojo plano teritorijų planavimo“, tačiau iki šiol jis nėra patvirtintas. Teismai neatkreipė dėmesio į tai, kad teritorijai, kurioje yra patalpos, pagal Bendrąjį planą priskirtinos ne tik konservacinės paskirties žemės plotai, bet ir gyvenamosios teritorijos (gyvenamųjų namų statybos) bei visuomeninės paskirties teritorijos, o tai reiškia, kad ir šioje teritorijoje gali būti gyvenamąją paskirtį turinčių statinių, kuriems gali būti priskirtos ir ginčo patalpos.

21.3. Teisėti atsakovo lūkesčiai buvo susiję ne tik su patalpų paskirties pakeitimu ir privatizavimu, bet ir su valstybės prisiimtu įsipareigojimu jam suteikti kitą gyvenamąją patalpą tokiu atveju, jei valstybė nuspręstų jį iškeldinti iš gyvenamojo būsto. Tokia teisė turi būti suteikta atsakovui taip pat nepažeidžiant Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 ir 24 straipsniuose bei Konvencijos 1 straipsnyje įtvirtintos teisės į nuosavybę.

21.4. Teismų sprendimai sukūrė pareigas ne tik atsakovui, bet ir kartu su juo gyvenantiems jo sutuoktinei bei nepilnamečiam sūnui, nes, praėjus procesiniuose sprendimuose nustatytam terminui, ne tik atsakovas, bet ir kartu su juo gyvenantys šeimos nariai bus priversti išsikraustyti. Nors nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme atsakovas, gindamas nepilnamečio sūnaus interesus, prašė įtraukti į procesą kaip trečiąjį asmenį Vaiko teisių apsaugos tarnybą, tačiau teismas šio prašymo netenkino. Tai reiškia, kad viso proceso metu nei atsakovo sutuoktinė, nei jo sūnus nedalyvavo teisminiame bylos nagrinėjime ir dėl jų materialiųjų teisių bei pareigų buvo nuspręsta jiems nedalyvaujant.

22. Ieškovė Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcija atsiliepimu į atsakovo A. V. kasacinį skundą prašo jo netenkinti ir Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. rugpjūčio 1 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

22.1. Pažymėta, kad ginčo patalpos yra Lietuvos Respublikos nuosavybė, jas Direkcija valdo patikėjimo tvarka. Valstybės turtas negali būti valdomas, naudojamas, disponuojamas taip, kad tenkintų tik kurios nors vienos socialinės grupės ar atskirų asmenų interesus ar poreikius, jeigu tai neatitinka viešojo intereso ir visuomenės poreikių (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarimas). Teismai pagrįstai sprendė, kad atsakovo veiksmai perplanuojant, pertvarkant patalpas yra nesuderinami su viešuoju interesu Kuršių nerijos nacionalinio parko teritoriją naudoti griežtai laikantis teritorijų planavimo dokumentų nuostatų. Pagrįstai spręsta, kad ieškovės tikslas yra ne toliau nuomoti patalpas, bet įgyvendinti Tvarkymo ir Bendrojo planų sprendinius užtikrinant viešuosius interesus.

22.2. Atsakovas nepagrįstai remiasi CK normomis, reglamentuojančiomis tarnybinių gyvenamųjų patalpų nuomos teisinius santykius. Kai pasibaigia darbo santykiai, tai išnyksta ir teisinis pagrindas naudotis tokiomis patalpomis. Jeigu asmenys iš tarnybinių patalpų neišsikelia, atsiranda pagrindas juos iškeldinti. Nuomos sutartyje nebuvo įtvirtinta CK 6.616 straipsnyje nurodytų sutarties nutraukimo pagrindų. Byloje taip pat nebuvo duomenų, kad atsakovų šeima yra socialiai remtina, todėl teismai neturėjo pagrindo konstatuoti, jog iškeldinimo atveju asmenys turi būti aprūpinti kita gyvenamąja patalpa. Be to, atsakovas lengvatinės sąlygomis 1994 m. gruodžio 28 d. pirkimo–pardavimo sutartimi įsigijo butą, vėliau jį pardavė. Teisė naudotis tarnybine gyvenamąja patalpa nulemta tam tikros aplinkybės, būtinybės eiti tas pareigas, dėl kurių ir buvo suteiktas atitinkamas tarnybinis butas. Negrįžęs į tarnybą nuomininkas po darbo sutarties nutraukimo turi vykdyti tarnybinės gyvenamosios patalpos nuomos sutartį ir, pasibaigus tarnybos laikui, turi kartu su šeima išsikelti iš nuomojamų gyvenamųjų patalpų, o jei neišsikelia, pagal CK 6.620 straipsnį turi būti iškeldinti, nesuteikiant jiems kitos gyvenamosios patalpos.

22.3. Pažymėta, kad Lietuvos valstybė visą laiką Kuršių neriją traktavo ir traktuoja kaip unikalų gamtos ir žmogaus sukurtą kraštovaizdžio kompleksą – saugotiną teritoriją, kuriai turi būti nustatytas ypatingas teisinis režimas, tai yra visuotinai žinomas faktas. Kuršių nerijos nacionalinio parko teritorijoje galioja Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo planas, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimu Nr. 702, ir Neringos savivaldybės teritorijos ir jos dalių bendrasis planas, patvirtintas Neringos savivaldybės tarybos 2012 m. rugsėjo 21 d. nutarimu Nr. T-164, pagal kurį ginčo patalpų teritorija yra įtvirtinta kaip visuomeninės paskirties. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2018 m. gegužės 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-186-684/2018 taip pat nurodė, kad valstybės galimybė kultūrinę vertybę padaryti prieinamą visuomenei, užtikrinti tinkamą jos išsaugojimą, priežiūrą ir dėl to nuomininkės teisės naudotis šiuo būstu praradimas laikytinas teisėtu ir būtinu visuomenės interesams.

22.4. Tos aplinkybės, kad gan ilgą laiką nebuvo pakeista ginčijamų patalpų teisinė paskirtis, buvo patvirtinti Tvarkymo

ir Bendrasis planai, atsakovui siūlomos kitos patalpos, leido atsakovui suprasti, kad ginčijamų patalpų teisinė paskirtis nebus pakeista, todėl nepagrįstas argumentas dėl lūkesčių įgyti patalpas kaip gyvenamąsias asmeninės nuosavybės teise.

22.5. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, nustatė, kad atsakovo, jo sutuoktinės ir jų sūnaus gyvenamoji vieta deklaruota adresu: (duomenys neskelbtini), t. y. ne ginčo patalpose (duomenys neskelbtini). Dėl to teismas pagrįstai laikė, kad ginčo išsprendimas įtakos atsakovo sutuoktinei ir jų sūnaus interesams neturės. Tai, kad atsakovo, jo sutuoktinės ir jų sūnaus gyvenamoji vieta deklaruota kitu adresu nei ginčo patalpos, patvirtinta bylos medžiaga ir ginčo dėl to byloje nėra. Pažymėta, kad atsakovas A. V. yra įtrauktas į Neringos savivaldybės asmenų ir šeimų, turinčių teisę į paramą būstui išsinuomoti, sąrašą. Atsakovui A. V. 2014 m. gruodžio 12 d. buvo pateiktas siūlymas išsinuomoti savivaldybės socialinį būstą, šio pasiūlymo jis atsisakė 2014 m. gruodžio 17 d. Tėvų pareiga yra rūpintis savo vaikais bei sudarant sandorius elgtis apdairiai ir apgalvotai. Dėl to atsakovas, parduodamas privatizuotą butą, o vėliau atsisakydamas savivaldybės pasiūlymo išsinuomoti savivaldybės socialinį būstą, pats nesielgė tinkamai ir atsakingai, kad užtikrintų savo vaiko gerovę.

Teisėjų kolegija



Dėl ginčo patalpų atitikties būsto sąvokai

23. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl nagrinėjamoje byloje keliamos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio (teisė į būsto neliečiamybės gerbimą) nuostatų aktualumo, pažymi, kad bendriausia prasme šis straipsnis neįtvirtina asmens teisės įgyti nuomos ar nuosavybės teisę į konkretų būstą (nesuteikia teisės būti aprūpintam būstu (namais) (žr., pvz., 2001 m. sausio 18 d. sprendimo byloje Chapman prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 27238/95, par. 99; 2001 m. sausio 18 d. sprendimo Jane Smith prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 25154/94, par. 106, ir kt.).

24. Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikos standartais, formuojamais būsto netekimo bylose, pirmiausia būtina nustatyti, ar konkrečiu atveju asmuo apskritai turi teisę į būsto neliečiamybės gerbimą ir ar ši teisė ribojama. Konvencijos 8 straipsnyje įtvirtinta autonominė būsto samprata, sietina su pakankamų ir tęstinių ryšių su konkrečia vieta buvimu, nepriklausanti nuo nacionalinėje teisėje nustatytos klasifikacijos, apima ne tik teisėtai įsteigtą ir užimtą būstą, bet tai yra faktinė asmens gyvenamoji vieta, kiekvienu atveju nustatoma atsižvelgiant į faktines aplinkybes, patvirtinančias asmens pakankamų ir tęstinių ryšių su konkrečia vieta buvimą (pvz., 1978 m. vasario 8 d. sprendimas byloje Wiggins prieš Jungtinę Karalystę; 1986 m. lapkričio 24 d. sprendimas byloje Gillow prieš Jungtinę Karalystę; 1996 m. rugsėjo 25 d. sprendimas byloje Buckley prieš Junginę Karalystę).

25. Be to, būsto koncepcija neapsiriboja teisėtai įsteigtu ar užimtu būstu ar būstu, kurio savininkai ar nuomininkai yra pareiškėjai, tačiau ja gali remtis ir asmuo, gyvenantis bute, kurio nuomos sutartis sudaryta ne jo vardu (žr., pvz., 2004 m. lapkričio 18 d. sprendimo byloje Prokopovich prieš Rusiją, peticijos Nr. 58255/00, par. 36; 2013 m. spalio 17 d. sprendimo byloje Winterstein ir kiti prieš Prancūziją, peticijos Nr. 27013/07, par. 141). Ši koncepcija taip pat gali apimti ilgai trunkantį gyvenimą giminaičiui priklausančioje patalpoje (žr. 1997 m. lapkričio 28 d. Didžiosios kolegijos sprendimo byloje Mente ir kiti prieš Turkiją, peticijos Nr. 23186/94, par.73).

26. Pagal EŽTT jurisprudenciją būstu Konvencijos 8 straipsnio prasme gali būti laikoma ir ne teisės aktų nustatyta tvarka įsteigta ir užimta patalpa, jei tai yra faktinė asmens gyvenamoji vieta ir nustatomas asmens pakankamų bei tęstinių ryšių su konkrečia vieta buvimas. Taigi, patalpų atitiktis būsto sąvokai nustatoma pagal EŽTT praktikoje nustatytus kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-444-403/2018, 33 punktas; 2018 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-186-684/2018, 30 punktas).

27. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Kuršių nerijos nacionalinio parko direktoriaus 2000 m. birželio 2 d. įsakymu Nr. 28 (toliau – Įsakymas Nr. 28), be kita ko, nurodyta (duomenys neskelbtini) A. V. leisti naudotis ūkiniu pastatu su priestatu pastate, kurio plotas 40,30 kv. m, esančiame (duomenys neskelbtini). Šio įsakymo 2 dalyje nurodyta, kad nuomos sutartis įpareigojama parengti Rekreacijos ir architektūros skyriui kartu su vyr. finansininke. Įsakymo Nr. 28 pagrindu 2000 m. birželio 12 d. Kuršių nerijos nacionalinis parkas su A. V. sudarė negyvenamųjų pastatų ir patalpų nuomos sutartį,

kuria nuomininkui buvo perduota teisė naudoti negyvenamuosius pastatus ar patalpas (duomenys neskelbtini), savo lėšomis įsirengiant patalpas. Remiantis VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro duomenimis, ginčo pastatas yra pirties pastatas, kurio paskirtis yra kitos paskirties negyvenamoji patalpa. Šiame pastate yra krosninis šildymas, vietinis vandentiekis ir nuotekų šalinimas.

28. Taigi, Nekilnojamojo turto registro duomenimis, pastatas yra pirtis ir jam nustatyta kita paskirtis, nors pagal faktinę situaciją jame esančiose ginčo patalpose buvo gyvenama. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad atsakovas ginčo patalpose gyveno ilgą laiką, jis pats patvirtino, jog pirties pastato patalpas perplanavo, pertvarkė, įsirengdamas atskirus miegamuosius kambarius, virtuvės patalpas ir kt. Byloje buvo pateiktos 2002–2003 m. PVM sąskaitos faktūros, kuriose nurodytas mokestis už buto nuomą atitinkamu laikotarpiu. Iš Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 18 d. sprendimo bylą nagrinėję teismai nustatė, kad Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Klaipėdos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus vyresnysis specialistas 2010 m. birželio 16 d. atliko statybos patikrinimą ginčijamose patalpose ir nustatė savavališkos statybos faktą, t. y. kad prie ginčijamo pastato pristatyta veranda. Šioje civilinėje byloje atsakovė buvo Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcija, o trečiasis asmuo – A. V. ir, remiantis Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 18 d. sprendimu, jis pats patvirtino, kad išnuomotame pastate gyvena nuolat, o veranda pastatyta 2001–2002 m.

29. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau nurodytus būsto sąvokos kriterijus, sprendžia, kad šiuo atveju yra pakankamas pagrindas konstatuoti atsakovo pakankamą ir tęstinį ryšį su ginčo patalpa, todėl bylą nagrinėję teismai pagrįstai ginčo patalpas pripažino būstu Konvencijos 8 straipsnio prasme.

Dėl naudojimosi ginčo patalpomis santykių teisinio kvalifikavimo

30. Siekiant teisingai išnagrinėti bylą, pirmiausia svarbu tinkamai kvalifikuoti ginčo santykius ir nustatyti, kokios materialiosios teisės normos jiems taikytinos. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, jog teisinė ginčo šalių santykių kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas šiems santykiams yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva; proceso įstatymai nereikalauja, kad į teismą besikreipiantis asmuo nurodytų įstatymus, kuriais grindžia savo reikalavimus, t. y. teisiškai kvalifikuotų ginčą. Nepaisant to, ar besikreipiančio teisminės gynybos asmens procesiniame dokumente nurodytas ginčo teisinis kvalifikavimas ir ar jis nurodytas teisingai, tik bylą nagrinėjantis teismas sprendžia, koks įstatymas turi būti taikomas. Taigi byloje taikytinų teisės normų nustatymas, jų turinio išaiškinimas ir šalių sutartinių santykių kvalifikavimas priklauso teismo kompetencijai; šalių pateiktas teisės aiškinimas teismo, nagrinėjančio bylą, nesaisto. Netgi tais atvejais, kai teismas, spręsdamas ginčą pagal nustatytas byloje faktines aplinkybes, nurodo teisinius argumentus ar taiko teisės normas, kuriais nesiremia šalys ar dalyvaujantys byloje asmenys, tai nėra ieškinio pagrindo keitimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. rugsėjo 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-475-684/2015 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką). Teisinės kvalifikacijos tikslas – nustatyti, kokie teisiniai santykiai sieja ginčo šalis, ir, atitinkamai pritaikius šiuos santykius reglamentuojančias teisės normas, išspręsti ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-414-706/2016, 16 punktas).

31. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, konstatavę, kad atsakovas gyveno patalpose, kurios turi būsto statusą Konvencijos 8 straipsnio prasme, sprendė, jog tarp ginčo šalių susiklostę nuomos santykiai kvalifikuotini kaip gyvenamosios patalpos nuomos teisiniai santykiai, kuriems taikomos gyvenamosios patalpos nuomos sutarties taisyklės (CK XXXI skyrius).

32. Gyvenamosios patalpos nuomos sutartis apibrėžiama kaip sutartis, kuria nuomotojas įsipareigoja gyvenamąją patalpą suteikti už mokestį nuomininkui laikinai valdyti ir ją naudoti gyvenimui, o nuomininkas įsipareigoja naudotis šia patalpa pagal paskirtį ir mokėti nuomos mokestį (CK 6.576 straipsnis). Taigi nuomos sutartis atlygintinė, išnuomojama patalpa turi aiškią paskirtį – ji turi būti naudojama gyvenimui.

33. Pagal gyvenamosios patalpos nuomos sutarčių sudarymo pagrindus šios sutartys gali būti nekomercinės, t. y. kai įgyvendinant valstybės socialinę politiką pagal valstybės ar savivaldybės institucijų sprendimą sudaromos atitinkamos nuomos sutartys, taip pat įmonėms, įstaigoms, organizacijoms priklausančios patalpos išnuomojamos jų darbuotojams kolektyvinėje sutartyje ar darbuotojų susitarimu nustatytais pagrindais ir tvarka, ir komercinės, kai įmonių, įstaigų ar organizacijų ir fizinių asmenų komercinėmis sąlygomis (siekiant pelno) nuomojamų gyvenamųjų patalpų nuomos sutartys sudaromos šalių susitarimu. Komercinėmis sąlygomis sudaromomis gyvenamosios patalpos nuomos sutartimis visuomet siekiama gauti pelno (CK 6.577 straipsnio 2 dalis), o nuomos mokesčio dydis nustatomas pagal CK 6.583 straipsnio

4 dalies taisykles.34. Konkrečios gyvenamosios patalpos nuomos sutarties identifikavimas ir nustatymas, ar sutartis sudaryta

komercinėmis ar nekomercinėmis sąlygomis, yra reikšmingas dėl to, kad skiriasi šių sutarčių nutraukimo tvarka. Gyvenamosios patalpos nuomos sutarties nutraukimas pasireiškia abiejų ar vienos iš sutarties šalių veiksmais, dėl kurių baigiasi teisiniai nuomos santykiai ir nuomininkas praranda teisę valdyti gyvenamąją patalpą ir ją naudoti gyvenimui. Vienašalis gyvenamosios patalpos nuomos sutarties nutraukimas galimas tik esant įstatyme nustatytiems pagrindams. Pagal bendrąją taisyklę gyvenamosios patalpos nuomos sutarties nutraukimas, taip pat fizinių asmenų iš gyvenamųjų patalpų iškeldinimas galimas teismo tvarka (CK 6.610 straipsnis).

35. Šiuo atveju bylą nagrinėję teismai skirtingai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius gyvenamosios patalpos nuomos teisinius santykius. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ginčo patalpos atsakovui buvo suteiktos dėl bylos šalis siejusių darbo santykių, o 2015 m. nutraukus darbo santykius tarp šalių, gyvenamosios patalpos nuomos mokestis buvo nustatomas kaip komercinėmis sąlygomis išnuomojamų gyvenamųjų patalpų nuomos mokestis (CK 6.604 straipsnio 2 dalis, 6.583 straipsnio 4 dalis). Dėl to nuomos sutarties nutraukimui teismas taikė CK 6.614 straipsnį. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad sudaryta nekomercinėmis sąlygomis nuomojamų gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis savaime, be sutarties pakeitimo nepasikeičia į nuomos komercinėmis sąlygomis sutartį. Nustačius, kad gyvenamosios patalpos nuomos sutartimi nebuvo nuomojamos komercinėmis sąlygomis, CK 6.614 straipsnio nuostatos tokiai sutarčiai netaikytinos. Dėl to kolegija sprendė, kad, byloje nesant įrodymų, jog, nutraukus atsakovo darbo sutartį, buvo sudaryta kita nuomos sutartis, įtvirtinanti gyvenamosios patalpos nuomos mokestį CK 6.583 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog yra pagrindas nutraukti nuomos sutartį vadovaujantis CK 6.614 straipsniu.

36. Teisėjų kolegija pažymi, kad, remiantis CK 6.577 straipsnio 2 dalimi, įmonių, įstaigų ar organizacijų ir fizinių asmenų komercinėmis sąlygomis (siekiant pelno) nuomojamų gyvenamųjų patalpų nuomos sutartys sudaromos šalių susitarimu. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ginčo nuomos sutartis buvo sudaryta remiantis Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos direktoriaus 2000 m. birželio 2 d. įsakymu Nr. 28, atsakovui, kaip Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos (duomenys neskelbtini), suteikiant ginčo patalpas dėl jo darbo santykių, bet ne siekiant pelno.

37. Pažymėtina, kad vertinant, ar gyvenamosios patalpos yra nuomojamos komercinėmis sąlygomis, turi būti nustatoma ir pagal nuomos sutarties sąlygas dėl nuomos mokesčio, kuris, esant nuomai komercinėmis sąlygomis, nustatomas pagal CK 6.583 straipsnio 4 dalies taisykles (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-515/2008). Ginčo nuomos sutarties 1.1 punkte įtvirtinta, kad mokama metinė amortizacinių atskaitymų suma; 6 punkte nurodyta, kad nuomininkui, kuris negyvenamąsias patalpas nuomoja ilgiau kaip vieną kalendorinį pusmetį, nuomos mokestį nuomotojas perskaičiuoja kiekvieno kalendorinio pusmečio pradžioje. Nustatant einamojo pusmečio patalpų nuomos dydį, praėjusį kalendorinį pusmetį nuomininkui priskaičiuotas nuomos mokestis perskaičiuojamas – jis indeksuojamas Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės praėjusiam kalendoriniam pusmečiui nustatytu bendruoju vartojimo kainų indeksu, jeigu šis ne mažesnis kaip 1,1. Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos 2000 m. spalio 18 d. rašte nurodyta, kad atsakovo nuomojamo buto nuomos kaina mėnesiui – 13,11 Lt. Šiame rašte atsakovas nurodė, kad sutinka, jog ši suma būtų išskaičiuota iš jo atlyginimo. Remiantis byloje pateiktomis PVM sąskaitomis faktūromis, 2002 m. liepos–gruodžio mėn. ir 2003 m. sausio–kovo mėn. bei spalio–gruodžio mėn. atsakovas už buto nuomą su mokesčiais mokėjo po 13,11 Lt per mėnesį. Apie vėlesnius atsakovo nuomos mokesčio mokėjimus duomenų byloje nepateikta. Taigi šiuo atveju negalima vertinti, kad tokiu nuomos mokesčio dydžiu yra siekiama gauti pelno, priešingai, galima manyti, kad patalpos nuomotos lengvatinėmis sąlygomis.

38. Pažymėtina, kad bylą nagrinėję teismai nenustatė, jog 2015 m. rugsėjo 29 d. nutraukus atsakovo darbo sutartį, buvo sudaryta kokia nors kita nuomos sutartis nustatanti ginčo gyvenamosios patalpos nuomos mokestį CK 6.583 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka. Dėl to sutiktina su apeliacinės instancijos teismo vertinimu, jog šalių sudaryta nekomercinėmis sąlygomis nuomojamų gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis per se (savaime), be sutarties pakeitimo nepasikeičia į nuomos komercinėmis sąlygomis sutartį. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad šalių sudaryta sutartis negali būti vertinama kaip komercinė.

39. Byloje nėra duomenų, kurių pagrindu šią nuomos sutartį būtų galima vertinti kaip sudarytą valstybei ar savivaldybei vykdant socialinę politiką dėl asmenų aprūpinimo gyvenamosiomis patalpomis, kaip numato Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymas.

40. Teisėjų kolegija pažymi, kad tarnybinės gyvenamosios patalpos nuomai būdingas specifinis sutarties dalykas ir specialūs subjektai, tampantys tokių santykių šalimis. Tarnybinės gyvenamosios patalpos nuomos santykiams pripažinti

būtinas abiejų šių požymių egzistavimas, o šiuo atveju bylą nagrinėję teismai tokių aplinkybių nenustatė. Dėl to 2000 m. birželio 12 d. sudarytos nuomos sutarties pagrindu šalių nesieja ir tarnybinių gyvenamųjų patalpų nuomos santykiai.

41. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, taip pat į nutarties 27–28 punktuose pateiktą faktinę situaciją bei vadovaudamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 17 d. nutartyse civilinėse bylose Nr. e3K-3-185-403/2018, Nr. e3K-3-186-684/2018, Nr. e3K-3-187-687/2018 pateiktais išaiškinimais, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju dėl ginčo patalpų nuomos sutarties nutraukimo mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) turi būti taikomas teisinis reglamentavimas, nustatantis fizinių asmenų iškeldinimą iš valstybės, savivaldybių savo darbuotojams išnuomotų gyvenamųjų patalpų nutraukus gyvenamosios patalpos nuomos sutartį.

Dėl pagrindo nutraukti ginčo patalpų nuomos sutartį

42. EŽTT jurisprudencijoje yra konstatuota, jog kultūros paveldo apsauga ir tvarus naudojimasis juo yra svarbus gyvenimo kokybės palaikymui ir regiono bei jo gyventojų istorinių, kultūrinių bei meno šaknų išlaikymui. Tai yra vertybės, kurių apsauga ir skatinimas saisto viešojo administravimo institucijas (žr. 2007 m. kovo 29 d. sprendimo byloje Debelianovi prieš Bulgariją, peticijos Nr. 61951/00, par. 54; 2009 m. vasario 19 d. sprendimo byloje Kozacıoğlu prieš Turkiją, peticijos Nr. 2334/03, par. 54; 2011 m. kovo 29 d. sprendimo byloje Potomska ir Potomski prieš Lenkiją, peticijos Nr. 33949/05, par. 64).

43. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į sutarties objekto išskirtinumą ir į tai, kad ieškovės tikslas nutraukiant nuomos sutartį su atsakovu buvo ne ketinimas toliau nuomoti gyvenamąsias patalpas ar vykdyti kitas funkcijas ginčijamose patalpose, bet siekis Tvarkymo bei Bendrojo planų sprendiniais užtikrinti viešuosius interesus, įrengti Kuršių nerijos nacionalinio parko lankytojų ir administracinį centrą, konstatavo, jog ieškovės reikalavimas nutraukti nuomos sutartį patvirtinus Tvarkymo bei Bendrojo planų sprendinius yra pagrindas nutraukti nuomos sutartį pagal CK 6.610 straipsnį. Taigi kolegija, spręsdama dėl ginčo patalpų paėmimo būtinumo visuomenės interesams, iš esmės rėmėsi dviem dokumentais – Tvarkymo planu ir Bendruoju planu.

44. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2012 m. birželio 6 d. nutarimu Nr. 702 patvirtino Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo planą, kuriuo siekiama pasaulio kultūros ir gamtos paveldo vietovės apsaugos reikalavimų užtikrinimo, prioritetą teikiant gamtos ir kultūros paveldo išsaugojimui, bei nacionalinio parko planavimo patirties tęstinumo užtikrinimo, pažangių Kuršių nerijai priimtinų idėjų perimamumo ir plėtojimo (Tvarkymo plano 1 punktas). Šio Tvarkymo plano 9.2.3.6 punkte įtvirtinta, kad būtina parengti Gintaro įlankos ir jos aplinkos detaliojo plano koncepciją pagal saugomos vietovės – kultūrinio draustinio – kultūros paveldo apsaugos specialiojo plano reikalavimus. Čia gali būti renginių vieta, galimos edukacinės ir komercinės paslaugos, įprasminančios gintaro gavybą, muziejinė ekspozicija. Gintaro įlankoje esantys pagal paskirtį nenaudojami menkaverčiai statiniai griaunami, tvoros nukeliamos, išlaikant visuomenei atvirą erdvę. Šie statybos ir griovimo darbai atliekami teisės aktų nustatyta tvarka; 9.2.3.7 punkte nurodyta, kad Gintaro įlankos pietinėje dalyje įrengiamas nacionalinio parko lankytojų ir administracinis centras.

45. Minėta, kad 2012 m. rugsėjo 21 d. Neringos savivaldybės tarybos nutarimu Nr. T-164 buvo patvirtintas Neringos savivaldybės teritorijos ir jos dalių bendrasis planas, pagal kurį Gintaro įlankos teritorija patenka į 23 zoną. Bendrojo plano 23 punkte nurodyti reikalavimai dėl Gintaro įlankos teritorijos: funkcinio prioriteto zona yra konservacinio prioriteto. Apibrėžti žemės naudojimo būdai (pobūdžiai), tarp kurių prioritetinis naudojimo būdas yra visuomeninės paskirties teritorijos; naudojimo turinys – administracinių pastatų, gintaro gavybos muziejaus bei valstybės įstaigų pastatų statyba; lankytojų centro ir KNNP direkcija, muziejinės ekspozicijos sklypai. Tačiau šalia šio prioritetinio naudojimo būdo yra įtvirtinti ir kiti galimi naudojimo būdai, inter alia (be kita ko), gyvenamosios teritorijos; naudojimo turinys – gyvenamųjų pastatų sklypai. Įvardyti taip pat kiti reikalavimai šiai teritorijai ir nurodyta, kad negalima intensyvinti gyvenamųjų namų sklypų užstatymo tankumo, taip pat būtina parengti Gintaro įlankos ir jos aplinkos detalųjį planą ar jo koncepciją, kurioje turi būti nustatyti teritorijos erdvinio ir architektūrinio formavimo reikalavimai.

46. Teisėjų kolegija sutinka, kad teritorija, kurioje yra ir ginčo pastatas, yra saugotina kaip kultūrinė vertybė, tačiau šiuo atveju siekiant nutraukti nuomos sutartį turi būti vertinamos būtent ginčo patalpos, šio objekto būsima paskirtis įgyvendinant Tvarkymo planą. Tvarkymo plano 9.2.3.7 punkte nurodyta, kad Gintaro įlankos pietinėje dalyje numatomas įrengti Kuršių nerijos nacionalinio parko lankytojų ir administracinis centras, tačiau bylą nagrinėję teismai netyrė ir nevertino, kuriame konkrečiai sklype tai numatoma padaryti, koks pastatas bus pritaikytas šiam tikslui. Bendrasis planas taip pat nurodo Gintaro įlankos teritorijos zonos naudojimo būdą (pobūdį), tačiau jame nėra detalizuotas ginčo pastatas, jo konkreti paskirtis. Šioje Gintaro įlankos teritorijos zonoje yra numatyta tiek visuomeninės paskirties teritorija, tiek

gyvenamosios teritorijos, todėl turi būti detalizuojama ir aiškinamasi, į kurios teritorijos konkrečiai naudojimosi būdą patenka ginčo patalpos. Šių aplinkybių tyrimas ir vertinimas yra svarbus siekiant išsiaiškinti, ar valstybė siekia ginčo patalpas padaryti prieinamas visuomenei, įkuriant jose Kuršių nerijos nacionalinio parko lankytojų ir administracinį centrą, ir dėl to atsakovo teisės naudotis šiuo būstu praradimas laikytinas teisėtu ir būtinu visuomenės interesams.

47. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šie klausimai negali būti sprendžiami kasaciniame teisme, nes pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas nagrinėja teisės klausimus ir pateikia teisės taikymo išaiškinimus, o faktinių aplinkybių nustatymas, jų vertinimas priklauso pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų kompetencijai. Kadangi pirmosios instancijos teismas netinkamai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius nuomos teisinius santykius, nutarties 46 punkte nurodytų faktinių aplinkybių netyrė ir nevertino. Apeliacinės instancijos teismas, nors ir tinkamai kvalifikavo nuomos santykius, šių faktinių bylos aplinkybių dėl ginčo patalpų tolesnio naudojimo, jų paskirties taip pat netyrė ir nevertino. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad faktinės bylos aplinkybės, nurodytos nutarties 46 punkte, nustatytinos šią bylos dalį iš esmės nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad Bendrajame plane nurodyta, jog būtina parengti Gintaro įlankos ir jos aplinkos detalųjį planą, kuriame būtų nustatyti teritorijos erdvinio ir architektūrinio formavimo reikalavimai. Dėl to šią bylos dalį iš naujo nagrinėsiantis teismas turėtų įvertinti, ar esamų teritorijos planavimo dokumentų pakanka būsimai ginčo patalpų paskirčiai nustatyti ir atitinkamai nuomos sutarčiai šiuo pagrindu nutraukti.

48. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad jeigu bylos dalį nagrinėjant iš naujo būtų nustatyta, jog ginčo patalpas siekiama pritaikyti visuomenės poreikiams tenkinti įrengiant Kuršių nerijos nacionalinio parko lankytojų ir administracinį centrą ir nuomos sutartis šiuo pagrindu turėtų būti nutraukiama, tai teismas turėtų vertinti, ar buvo sukurtas atsakovui teisėtas lūkestis, jog būtent tokiomis sąlygomis jis toliau galės įgyvendinti savo teisę į būstą, t. y. ar atsirado turtinė teisė, kuri yra gintina Konvencijos protokolo Nr. 1 1 straipsnio nuostatomis. Jeigu būtų nustatyta, kad tokia turtinė teisė vis dėlto atsirado, vadovaujantis nutarties 41 punkte nurodyta kasacinio teismo praktika, kiltų kompensacijos klausimas, kuris negali būti sprendžiamas nenustačius asmenų, kurie faktiškai naudojasi patalpomis kaip būstu Konvencijos prasme, nes tik tokių asmenų iškeldinimas iš patalpų reiškia jų teisės į būstą praradimą, o šios teisės turtiniai aspektai gintini Konvencijos protokolo Nr. 1 1 straipsnio nuostatomis. Atsižvelgiant į tai, bylos dalį iš naujo nagrinėsiantis teismas turėtų įvertinti, ar neturėtų būti į bylą įtraukti ir atsakovo šeimos nariai, kurie ginčo patalpomis faktiškai naudojasi kaip būstu Konvencijos prasme.

49. Teisėjų kolegijai pasisakius dėl esminių kasacinio skundo argumentų, pripažintina, kad kiti kasacinio skundo argumentai, atsižvelgiant į pirmiau pateiktus išaiškinimus ir motyvus, neturi reikšmės teisiniam bylos rezultatui, taip pat vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako. Taip pat pažymėtina, kad kasaciniu skundu nebuvo skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis dėl priešieškinio, todėl ši bylos dalis nėra kasacinio teismo bylos nagrinėjimo dalykas.


50. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš antrosios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1, 2 dalys, 98 straipsnio 1 dalis). Kasaciniam teismui nusprendus, kad bylos dalis dėl ieškinio reikalavimų perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas taip pat paliktinas spręsti pirmosios instancijos teismui (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 360 ir 362 straipsniais,

n u t a r i a :

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. rugpjūčio 1 d. nutarties ir Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 19 d. sprendimo dalis dėl ieškinio reikalavimų ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo panaikinti ir perduoti šias bylos dalis Klaipėdos apylinkės teismui nagrinėti iš naujo.

Kitas Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. rugpjūčio 1 d. nutarties ir Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 19 d. sprendimo dalis palikti nepakeistas.


TEISĖJAI ALĖ BUKAVINIENĖ

BIRUTĖ JANAVIČIŪTĖ

ANTANAS SIMNIŠKIS_______________________


Civilinė byla Nr. 3K-3-81-916/2019Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02978-2012-6Procesinio sprendimo kategorija 3.4.3.7.1(S)




Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Andžej Maciejevski, Algio Norkūno (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Vasarienės (pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal kreditoriaus M. Š. (M. Š.) kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. rugpjūčio 14 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal kreditoriaus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus ieškinį atsakovei G. B. personalinei įmonei dėl bankroto bylos iškėlimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.66 straipsnio 4 dalies, kai skolininkui iškeliama bankroto byla, aiškinimo ir taikymo.

2. Byloje nustatyta, kad Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2006 m. rugsėjo 12 d. įsakymu civilinėje byloje Nr. L2-7967-294/2006 nutarta iš skolininko G. B. kreditoriaus M. Š. naudai išieškoti 68 808 Lt (19 928,17 Eur) skolos, 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo 2006 m. rugsėjo 12 d. iki teismo įsakymo įvykdymo dienos ir 516,06 Lt (149,46 Eur) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2011 m. gegužės 10 d. sprendimu tenkino ieškovo M. Š. ieškinį ir pripažino negaliojančia nuo sudarymo momento 2003 m. rugsėjo 23 d. žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą G. B. ir A. R., taikė restituciją ir grąžino G. B. minėtą žemės sklypą, priteisė iš G. B. atsakovui A. R. 6000 Lt (1737,72 Eur).

3. Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 13 d. nutartimi G. B. personalinei įmonei iškelta bankroto byla. Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 3 d., 2013 m. rugsėjo 18 d., 2013 m. spalio 28 d., 2014 m. vasario 28 d., 2016 m. rugpjūčio 11 d., 2018 m. birželio 8 d. nutartimis patvirtintas ir papildytas kreditorių finansinių reikalavimų sąrašas G. B. personalinės įmonės bankroto byloje. Kreditorius M. Š. su 26 926,47 Eur finansiniu reikalavimu patvirtintas trečios eilės kreditoriumi. Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugpjūčio 22 d. nutartimi bankrutuojanti G. B. personalinė įmonė

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=b042087040fa11e99a17eaa929142a91

pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.4. Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 11 d. nutartimi leista išieškojimą nukreipti į G. B. nuosavybės teise

priklausantį turtą – žemės sklypą (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kreditorių nepatenkintų reikalavimų apimtimi.

5. Kreditorius M. Š. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į bankrutavusios G. B. personalinės įmonės bankroto bylą nagrinėjantį teismą su pareiškimu, kuriuo prašė nustatyti jo finansinio reikalavimo patenkinimo eiliškumą iš realizuojamo 0,1511 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini), nustatant, kad visi jo reikalavimai iš šio turto būtų tenkinami pirmąja eile, o kitų kreditorių reikalavimai gali būti tenkinami iš likusios sumos pardavus minėtą žemės sklypą.

6. Pareiškėjas nurodė, kad žemės sklypo (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sandoris buvo nuginčytas actio Pauliana (Pauliano ieškinys) pagrindu (žr. šios nutarties 2 punktą), todėl pirmenybės teisė patenkinti savo reikalavimus iš nuginčyto turto atsiranda tik konkrečiam ieškovui, šiuo atveju – pareiškėjui. Vien tai, kad po sandorio dėl žemės sklypo nuginčijimo šis žemės sklypas realizuojamas skolininko įmonės bankroto procese, nesuteikia kitiems kreditoriams pirmenybės teisės į jų reikalavimų patenkinimą iš šio turto. Žemės sklypas buvo grąžintas siekiant patenkinti tik konkretaus ieškovo reikalavimus.


7. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. birželio 15 d. nutartimi kreditoriaus M. Š. pareiškimą atmetė.8. Teismo vertinimu, nėra pagrindo nustatyti pareiškėjo reikalavimo patenkinimo eiliškumą iš realizuojamo 0,1511 ha

žemės sklypo. Byloje nėra duomenų, kad M. Š. būtų hipotekos kreditorius bankroto byloje.9. Vien tai, kad realizuojamas žemės sklypas buvo grąžintas G. B. ir kad procesas dėl žemės sklypo pirkimo–

pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia buvo inicijuotas M. Š., nesudaro pagrindo keisti šio kreditoriaus finansinio reikalavimo tenkinimo eiliškumą, nustatytą Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatyme (toliau – ir ĮBĮ), ar M. Š. suteikti kitokį prioritetą kitų bankrutavusios G. B. personalinės įmonės kreditorių atžvilgiu. Teismas sprendė, kad priešingu atveju būtų pažeisti kitų įmonės kreditorių interesai ir tai prieštarautų bankroto proceso esmei bei paskirčiai.

10. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi kreditoriaus M. Š. atskirąjį skundą, 2018 m. rugpjūčio 14 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 15 d. nutartį paliko nepakeistą.

11. Teisėjų kolegija nurodė, kad G. B. personalinės įmonės bankroto byloje kreditoriaus M. Š. finansinis reikalavimas patvirtintas trečiąja eile. Kolegijos vertinimu, jokių specialių taisyklių, susijusių su individualios įmonės savininko kreditorių reikalavimų tenkinimu, įstatymas nenustato, šių kreditorių reikalavimai tenkinami individualios įmonės bankroto byloje ta pačia tvarka, kaip ir individualios įmonės kreditorių reikalavimai. Kreditorių reikalavimų tenkinimo eilę ir tvarką nustato ĮBĮ 35 straipsnis, kuriame jokių išimtinių taisyklių tenkinti individualios įmonės savininko kreditorių reikalavimus nenustatyta.

12. Aiškindamas actio Pauliana institutą teismas nurodė, kad jo paskirtis – kompensavimas: skolininko sudaryto sandorio pripažinimas negaliojančiu nėra pagrindinis šio ieškinio tikslas, o tik priemonė skolininko sudarytu sandoriu pažeistam jo mokumui atkurti ir skolininkui į ankstesnę turtinę padėtį sugrąžinti, kad kreditorius galėtų patenkinti savo reikalavimą. Dėl to, skirtingai negu kitais sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindų atvejais, pagal kreditoriaus ieškinį pripažinus skolininko sudarytą sandorį negaliojančiu, kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perduotą pagal tą sandorį turtą ar jo vertę tiek, kiek reikia kreditoriaus reikalavimams patenkinti. Tačiau, kolegijos nuomone, šio sandorio pripažinimo negaliojančiu actio Pauliana pagrindu teisinės pasekmės bankroto procese individualiam kreditoriui nesuteikia pirmenybės patenkinti savo reikalavimą iš skolininkui grąžinto turto.

13. Kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas netinkamai aiškina CK 6.66 straipsnio 4 dalies nuostatas, nes ši įstatymo norma neapibrėžia kreditorių tenkinimo eilės. CK 6.66 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad sandorio pripažinimas negaliojančiu sukelia teisines pasekmes tik ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu pareiškusiam kreditoriui ir tik tiek, kiek būtina kreditoriaus teisių pažeidimui pašalinti. Tai reiškia, kad actio Pauliana pagrindu skolininko sudarytas sandoris negali būti pripažįstamas negaliojančiu didesne apimtimi, nei yra būtina kreditoriaus nepatenkintai reikalavimo daliai patenkinti. Klausimai, susiję su kreditoriaus teisių į skolininką (jo turtą) įgyvendinimu, reguliuojami vykdymo proceso teisės normomis arba, kaip ir susiklostė nagrinėjamu atveju, bankroto teisės normomis. CK nuostatos dėl minėtų actio Pauliana instituto taikymo teisinių pasekmių nesudaro pagrindo nesilaikyti įstatyme įtvirtintos bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimų tenkinimo eilės ar nuo jos nukrypti.

III. KASACINIO SKUNDO TEISINIAI ARGUMENTAI

14. Kasaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. rugpjūčio 14 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – M. Š. prašymą tenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

14.1. Teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 6.66 straipsnio 4 dalies nuostatas. Šioje teisės normoje nurodyta, kad sandorio pripažinimas negaliojančiu sukelia teisines pasekmes tik ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu pareiškusiam kreditoriui ir tik tiek, kiek būtina kreditoriaus teisių pažeidimui pašalinti. Tai reiškia, kad, pripažinus sandorį negaliojančiu actio Pauliana pagrindu, turtas, buvęs pripažinto negaliojančiu sandorio objektu, skiriamas išimtinai kreditoriaus reikalavimui patenkinti, nukreipiant išieškojimą į tą turtą, jo vertę ar lėšas. Tokį aiškinimą nulemia actio Pauliana instituto kompensacinis pobūdis. Nenukreipus kreditoriaus reikalavimo į skolininko perleistą turtą, nebūtų atkurta padėtis, buvusi iki kreditoriaus teisių pažeidimo, o kreditoriaus ieškinys actio Pauliana pagrindu ir jį tenkinantis teismo sprendimas visiškai netektų prasmės. Todėl iš turto, kuris buvo pripažinto negaliojančiu sandorio objektu, pirmiausia tenkinami sandorį actio Pauliana pagrindu nuginčijusio kreditoriaus reikalavimai, nepaisant to, ar vėliau atsiranda kitų kreditorių, siekiančių nukreipti išieškojimą į skolininko turtą savo reikalavimams patenkinti. Ir tik patenkinus to kreditoriaus reikalavimus, likusi turto dalis ar lėšos grąžinama skolininkui ar kitų kreditorių reikalavimams padengti. Pripažinus negaliojančiu sandorį actio Pauliana pagrindu teisinių pasekmių taikymas pagal CK turi tam tikrą specifiką, nes šiuo institutu ginčijamas sandoris, pažeidžiantis konkretaus kreditoriaus interesus. Todėl ir restitucija šiuo atveju turi tam tikrų ypatumų: 1) actio Pauliana instituto tikslas – ne sandorio pripažinimas negaliojančiu, o kreditoriaus teisėtų interesų patenkinimas; 2) sandoris pripažįstamas negaliojančiu trečiojo asmens – kreditoriaus, o ne sandorio šalies reikalavimu. Todėl teismo sprendimas, kuriuo sandoris pripažįstamas negaliojančiu actio Pauliana pagrindu ir taikoma restitucija, yra nukreiptas į ieškinį pareiškusio kreditoriaus teisėtų interesų patenkinimą, o ne į kitų kreditorių interesų patenkinimą, nors tie kreditoriai vėliau ir pareikštų reikalavimus bankroto byloje.

14.2. Teismai, netinkamai aiškindami CK 6.66 straipsnio 4 dalį, taip pat netinkamai aiškino actio Pauliana instituto taikymu sukeliamas pasekmes bankroto byloje ir kitais atvejais. Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2011 m. gegužės 10 d. sprendimas, kuriuo buvo patenkintas M. Š. actio Pauliana, buvo priimtas ne bankroto byloje, o atskiroje civilinėje byloje Nr. 2-195-592/2011. Tuo metu skolininkui priklausančiai įmonei bankroto byla net nebuvo iškelta, taigi pirmiau nurodytas teismo sprendimas nebuvo priimtas taikant ĮBĮ nuostatas, juo taikytos teisinės pasekmės buvo išimtinai susietos tik su M. Š., o ne su kitų kreditorių reikalavimais. Šios teisinės pasekmės išliko iki šiol ir, iškėlus G. B. personalinei įmonei bankroto bylą, negali būti keičiamos – iš skolininkui grąžinto turto pirmiausia turi būti visiškai patenkinti pareiškėjo reikalavimai. Teisinių pasekmių klausimas būtų sprendžiamas kitaip, jeigu actio Pauliana institutas būtų taikytas įmonei iškėlus bankroto bylą, ir tik tokiu atveju CK 6.66 straipsnio nuostatos būtų taikomos kartu su ĮBĮ 35 straipsniu, reglamentuojančiu kreditorių reikalavimų tenkinimo eilę ir tvarką, t. y. pritaikyto actio Pauliana instituto pagrindu skolininkui grąžintas turtas būtų grąžinamas bankrutuojančiai įmonei į bendrą turto masę ir naudojamas atsiskaityti su visais kreditoriais ĮBĮ nustatyta tvarka.

14.3. Teismai pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 18 straipsnio nuostatas. Šioje teisės normoje įtvirtintas teismo procesinio sprendimo privalomumas. Teismai ignoravo Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2011 m. gegužės 10 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-195-592/2011, neatsižvelgė į tai, kad šis sprendimas įsiteisėjęs ir turi privalomąją galią, t. y. negali būti nevykdomas nei bankroto, nei kokioje nors kitoje byloje. Pirmiau nurodyto sprendimo esmė – patenkinti kreditoriaus M. Š. interesus, pripažįstant negaliojančiu sandorį, į kurio objektą būtų nukreiptas išieškojimas pagal M. Š. reikalavimus. Ieškinys šioje byloje buvo patenkintas ir restitucija taikyta ne dėl to, kad negaliojančiu pripažintu sandoriu buvo pažeisti kelių kreditorių interesai ir visi tie kreditoriai galėtų nukreipti išieškojimą į grąžintą savininkui turtą, bet tam, kad būtų patenkinti būtent M. Š. interesai. Kitu atveju toks sprendimas netektų prasmės, o jo įvykdyti apskritai nebūtų įmanoma, jeigu vėliau atsirastų kreditorių, kurie nukreiptų išieškojimą į teismo sprendimu savininkui grąžintą turtą. Minėtame įsiteisėjusiame teismo sprendime nėra nurodyta, kad teismo pritaikytas teisių gynimo būdas galioja tik tam tikrą laiką, kad jis nustoja galioti iki kokių nors konkrečių aplinkybių atsiradimo ir dėl to vėliau M. Š. apgintos teisės nebus laikomos apgintomis. Be to, nėra jokių konkrečių įstatymuose įtvirtintų nuostatų, kuriose būtų nurodytos galimybės nevykdyti tokio sprendimo. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad, jau vykdant skolos išieškojimą M. Š. naudai iš G. B. pagal pirmiau nurodytą teismo sprendimą (civilinėje byloje Nr. 2-195-592/2011) grąžinto turto, Vilniaus apygardos teismas 2013 m. sausio 25 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-956-345/2013 iškėlė G. B. personalinei įmonei bankroto bylą ir varžytynės, kuriose buvo parduodamas G. B. grąžintas žemės sklypas Vilniuje, Eglyno g. 4 (unikalus

Nr. 4400-0093-1766), buvo atšauktos. Taigi realiai pareiškėjo teisės gali būti apgintos tik nukreipus išieškojimą į grąžintą nesąžiningam skolininkui turtą ir iš to turto pirmiausia patenkinant pareiškėjo reikalavimus. Iš abiejų instancijų teismų nutarčių galima daryti išvadą, kad teismai laikė, jog bankroto procesas iš esmės daro nereikšmingą Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2011 m. gegužės 10 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-195-592/2011, nes neva taikomos specialiosios ĮBĮ nuostatos. Tačiau ĮBĮ nėra įtvirtinta jokių teisės normų, kurios nustatytų, kad aptariamas teismo sprendimas ar jo dalis nebegali būti vykdomas, kad toks teismo sprendimas nebegalioja vien dėl to, kad su teismo sprendimu susijusiam asmeniui ar jam priklausančiai neribotos civilinės atsakomybės įmonei yra iškeliama bankroto byla.

14.4. Teismai nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos bylose dėl actio Pauliana instituto taikymo pasekmių. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. gegužės 10 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2013 nurodė, kad actio Pauliana tikslas yra pripažinus skolininko sudarytą sandorį negaliojančiu taikyti restituciją, sugrąžinant skolininkui turtą, kurį jis nesąžiningai perleido tretiesiems asmenims, ir šio turto sąskaita patenkinti kreditoriaus reikalavimą. Kaip nurodyta minėtoje teismo nutartyje, tokios praktikos Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikėsi ir kitose bylose, pvz., 2007 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-423/2007; 2012 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-398/2012; plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012.

15. Atsiliepimo į kasacinį skundą CPK 351 straipsnyje nustatyta tvarka negauta.Teisėjų kolegija



Dėl CK 6.66 straipsnio 4 dalies nuostatos taikymo, kai skolininkui iškelta bankroto byla

16. Civilinio proceso kodekso 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta taisyklė, kad, be kita ko, įmonių bankroto bylos nagrinėjamos pagal šio kodekso taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti Lietuvos Respublikos įstatymai. Įmonių bankroto procesą (bankroto bylos iškėlimą, kreditorių reikalavimų pateikimą ir tvirtinimą, įmonės likvidavimą dėl bankroto, taip pat kitas su bankrotu susijusias procedūras) reglamentuoja Įmonių bankroto įstatymas, kurio 1 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad kitų įstatymų nuostatos, reglamentuojančios įmonių veiklą, kreditoriaus teisę į reikalavimų tenkinimą, kreditoriaus teisę imtis priemonių skoloms išieškoti, mokesčius ir kitas privalomąsias įmokas bei jų administravimą bankroto proceso metu, taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja šio įstatymo nuostatoms. Taigi nurodytoje įstatymo normoje įtvirtintas ĮBĮ nuostatų prioritetas kitų įstatymų normų atžvilgiu, vykdant bankroto procedūras (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-192/2009).

17. Pasisakydamas dėl bankroto instituto esmės, tikslo ir (arba) paskirties, kasacinis teismas yra nurodęs, kad bankroto instituto paskirtis yra apsaugoti pirmiausia nemokaus skolininko, nebegalinčio tinkamai įvykdyti savo įsipareigojimus, interesus, taip pat kreditorių teises ir interesus. Bankroto procedūra paprastai siekiama patenkinti ne pavienių kreditorių, žinančių apie sunkią skolininko finansinę padėtį, o visų kreditorių interesus, tuo tikslu išviešinant nemokaus skolininko turimas skolas ir finansines galimybes joms padengti bei kartu sudarant sąlygas visiems kreditoriams patenkinti savo reikalavimus iš bankrutuojančiai įmonei priklausančio turto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-448/2004; 2016 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-152-219/2016, 16 punktas; ir kt.).

18. Individualios įmonės bankroto ypatumus lemia individualios įmonės civilinis teisinis statusas. Individualios įmonės, kaip neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens (CK 2.50 straipsnio 4 dalis), bankroto procesas nuo kitų įmonių bankroto proceso skiriasi tuo, kad, individualiai įmonei iškėlus bankroto bylą, greta pačios individualios įmonės atsakomybės subjektu tampa individualios įmonės savininkas, kuris taip pat yra ir civilinės atsakomybės pagal savo, kaip fizinio asmens, prievoles subjektas.

19. ĮBĮ nurodyta, kad šis įstatymas taikomas visiems juridiniams asmenims, įregistruotiems Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka, išskyrus biudžetines įstaigas, politines partijas, profesines sąjungas, religines bendruomenes ir bendrijas. Juridinių asmenų veiklą reglamentuojančiuose specialiuosiuose įstatymuose gali būti nustatyti bankroto proceso ypatumai (ĮBĮ 1 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Respublikos individualių įmonių įstatyme nuostatų, susijusių su šios rūšies įmonių bankroto proceso ypatumais, nėra. Jų nėra ir ĮBĮ, išskyrus 10 straipsnio 7 dalies 1 punktą, nustatantį, kad, įsiteisėjus

teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, įmonės valdymo organai privalo perduoti administratoriui įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus per teismo nustatytus terminus. Tais atvejais, kai įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės, jos savininkas (savininkai) per tuos pačius terminus privalo pateikti administratoriui viso jo (jų) turimo turto sąrašą, įskaitant ir turtą, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė. Ši įstatymo nuostata koreliuoja su CK 2.50 straipsnio 4 dalimi, kurioje, kaip minėta pirmiau, nustatyta, kad jeigu prievolėms įvykdyti neužtenka neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens turto, už jo prievoles atsako juridinio asmens dalyvis, bei su pastarajai normai taikyti skirtu CPK 673 straipsniu, nustatančiu, kad kai individuali (personalinė) įmonė neturi pakankamai lėšų išieškomoms sumoms padengti, antstolis išieškojimą nukreipia į kitą jos turtą ir savininko turtą.

20. Nagrinėjamu atveju tenka spręsti klausimą dėl iki personalinei įmonei bankroto bylos iškėlimo pareikšto, teismo išnagrinėto, patenkinto ir jau vykdymo proceso stadiją pasiekusio kreditoriaus reikalavimo (žr. šios nutarties 2 punktą). Kasaciniame skunde keliamas klausimas dėl netinkamo CK 6.66 straipsnio 4 dalies aiškinimo ir taikymo.

21. CK 6.66 straipsnio 4, 5 dalyse įtvirtintos specialiosios teisės normos, kuriose nustatyti restitucijos ypatumai: 1) actio Pauliano instituto tikslas – ne sandorio pripažinimas negaliojančiu, o kreditoriaus teisėtų interesų patenkinimas; 2) sandoris pripažįstamas negaliojančiu trečiojo asmens – kreditoriaus, o ne sandorio šalies reikalavimu; 3) CK 6.66 straipsnio 4 dalyje nustatytos kitos teisinės pasekmės. Pagal CK 6.66 straipsnio 4 dalį sandorio pripažinimas negaliojančiu sukelia teisines pasekmes tik ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu pareiškusiam kreditoriui ir tik tiek, kiek būtina kreditoriaus teisių pažeidimui pašalinti, išieškojimą pagal kreditoriaus reikalavimą nukreipiant į perduotą pagal skolininko sudarytą sandorį turtą, jo vertę ar lėšas (CK 6.66 straipsnio 4 dalis). Pagal CK 6.66 straipsnio 4 dalį sandorio pripažinimas negaliojančiu sukelia teisines pasekmes tik ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu pareiškusiam kreditoriui ir tik tiek, kiek būtina kreditoriaus teisių pažeidimui pašalinti, išieškojimą pagal kreditoriaus reikalavimą nukreipiant į perduotą pagal skolininko sudarytą sandorį turtą, jo vertę ar lėšas. Tokią nuostatą lemia actio Pauliana kompensacinis pobūdis. Nenukreipus kreditoriaus reikalavimo į skolininko perleistą turtą, nebūtų atkurta padėtis, buvusi iki kreditoriaus teisių pažeidimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-201/2001; 2002 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1415/2002; 2003 m. sausio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-174/2003; 2006 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-584/2006; 2006 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-497/2006; ir kt.).

22. Pirmiau nurodyta materialiosios teisės norma, viena vertus, teikia pagrindą sutikti su kasacinio skundo argumentu, kad, pripažinus sandorį negaliojančiu vadovaujantis actio Pauliana, turtas, buvęs pripažinto negaliojančiu sandorio objektu, skiriamas išimtinai kreditoriaus reikalavimui patenkinti, nukreipiant išieškojimą į tą turtą, jo vertę ar lėšas. Kita vertus, teisėjų kolegija pažymi, kad tais atvejais, kai įmonei iškelta bankroto byla, teisinių pasekmių klausimas sprendžiamas kitaip, nei kitais atvejais taikant actio Pauliana institutą. Pagal ĮBĮ 1 straipsnio 3 dalį kitų įstatymų nuostatos taikytinos tiek, kiek jos neprieštarauja šiam įstatymui. Taigi tuo atveju, kai skolininkui iškelta bankroto byla, CK 6.66 straipsnio 4 dalies nuostatos taikomos kartu su ĮBĮ nuostatomis ir tiek, kiek jos neprieštarauja ĮBĮ nuostatoms. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, ĮBĮ esant nustatytai kreditorių reikalavimų tenkinimo tvarkai, teismui panaikinus bankrutuojančios įmonės sandorį CK 6.66 straipsnio pagrindu, negali būti taikomos šio straipsnio 4 dalyje nustatytos sandorio pripažinimo negaliojančiu teisinės pasekmės tik actio Pauliana pareiškusiam kreditoriui. Tokiais atvejais į skolininko nepagrįstai perleistą turtą (ar jo vertę) negali būti nukreipiamas kreditoriaus reikalavimo patenkinimas. Šis turtas (ar jo vertė) turi būti grąžinamas bankrutuojančiai įmonei į bendrą turto masę ir naudojamas atsiskaityti su visais kreditoriais ĮBĮ nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-573/2005).

23. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad, teismui panaikinus bankrutuojančios įmonės sandorį CK 6.66 straipsnio pagrindu, negali būti taikomos šio straipsnio 4 dalyje nustatytos sandorio pripažinimo negaliojančiu teisinės pasekmės tik actio Pauliana pareiškusiam kreditoriui, sprendžia, jog pagal tas pačias taisykles turi būti sprendžiama ir dėl iki personalinei įmonei bankroto bylos iškėlimo pareikšto, teismo išnagrinėto, patenkinto ir jau vykdymo proceso stadiją pasiekusio kreditoriaus reikalavimo.

24. Šiuo aspektu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į vėlesnę kasacinio teismo praktiką, kurioje išaiškinta, kad nors ĮBĮ tiesiogiai neįtvirtinta, jog reikalavimus individualios įmonės bankroto byloje gali pareikšti ne tik pačios individualios įmonės kreditoriai, bet ir individualios įmonės savininko kreditoriai, tačiau, atsižvelgiant į individualios įmonės ir jos savininko atsakomybės specifiką, tais atvejais, kai bankroto byla iškeliama individualiai įmonei, kuri yra neribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo, visi kreditoriai savo finansinius reikalavimus turi pareikšti ĮBĮ nustatyta tvarka nepriklausomai nuo to, su kuo – įmone ar jos savininku, kaip privačiu fiziniu asmeniu, – buvo sudarytas sandoris, iš kurio

kyla kreditoriaus reikalavimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2009; 2018 m. gruodžio 20 d. nutarties Nr. 3K-3-495-248/2018 24 punktą). Toks pats aiškinimas taikomas ir sprendžiant dėl vykdymo dokumentų perdavimo į bankroto bylą. ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta imperatyvioji taisyklė, kad, teismui priėmus pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, jeigu dėl įmonės buvo priimti teismų ir kitų institucijų sprendimai ir pagal juos išduoti vykdomieji dokumentai, įmonės turtas (lėšos) pagal šiuos vykdomuosius dokumentus gali būti areštuojamas, tačiau šio turto realizavimas ir (ar) išieškojimas sustabdomas. Šios įstatymo normos skirtos galimai bankroto bylos procedūrai užtikrinti ir turi būti aiškinamos atsižvelgiant į bendruosius šių procedūrų principus bei tikslus. Išieškojimas ir turto realizavimas gali būti atnaujinami, o taikytos laikinosios apsaugos priemonės panaikinamos tik tuo atveju, jeigu teismas atsisako iškelti įmonei bankroto bylą (ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalis). Priešingu atveju, t. y. jeigu bankroto byla iškeliama, minėta, vykdomasis dokumentas persiunčiamas bankroto bylą iškėlusiam teismui, o vykdomoji byla laikoma baigta. Taigi ir tais atvejais, kai turtinio pobūdžio išieškojimas iš įmonės dalyvio vykdomas vykdymo proceso tvarka, tokie vykdomieji dokumentai perduotini bankroto bylą nagrinėjančiam teismui, vadovaujantis CPK 626 straipsnio 3 punkto nuostatomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-192/2009; 2010 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-33/2010; 2014 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-266/2014; ir kt.

25. Pirmiau nurodytas aiškinimas susijęs su tuo, kad ĮBĮ pagal savo reguliavimo sritį yra specialusis įstatymas, kuriame įtvirtintas imperatyvusis tikslas – užtikrinti įmonės, kuriai keliama bankroto byla, kreditorių teisių ir interesų apsaugą. Kreditoriaus teisių gynimo priemonė, nustatyta CK normų, gali būti taikoma įvertinant ĮBĮ nuostatas ir ypač atsižvelgiant į šiame įstatyme nustatytus principus, tarp jų ir kreditorių lygiateisiškumo. Siekiant įmonės kreditorių ir įmonės dalyvio kreditorių interesų pusiausvyros, reikia, kad bankrutuojančios individualios įmonės kreditoriai ir bankrutuojančios individualios įmonės dalyvio, kaip fizinio asmens, kreditoriai būtų traktuojami kaip lygiaverčiai. Todėl, individualiai įmonei iškėlus bankroto bylą, individualios įmonės dalyvio kreditoriai turėtų būti traukiami į bankroto bylos procedūras ir turėtų būti sudaroma viena bendra bankrutuojančios įmonės kreditorių ir jos dalyvio kreditorių eilė; tokiu būdu visiems kreditoriams būtų suteikiamos vienodos teisės ir taip būtų išlaikomas individualiosios įmonės, jos savininko ir jų kreditorių interesų pusiausvyros principas.

26. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi pirmiau nurodytais argumentais, pareiškėjo teiginį, kad iš turto, kuris buvo pripažinto negaliojančiu sandorio objektu, pirmiausia tenkinami sandorį actio Pauliana pagrindu nuginčijusio kreditoriaus reikalavimai, nepaisant to, ar vėliau, iškėlus bankroto bylą, atsiranda kitų kreditorių, siekiančių nukreipti išieškojimą į skolininko turtą savo reikalavimams patenkinti, pripažįsta nepagrįstu.

27. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2009, taip pat 2011 m. liepos 18 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-331/2011 konstatuota, jog fizinio asmens prievolė savaime dėl jo individualios įmonės bankroto nepasibaigia ir, teismui patvirtinus kreditoriaus reikalavimą individualios įmonės bankroto byloje, kai reikalavimas yra kilęs iš sandorio, sudaryto ne su įmone, o su įmonės savininku, kaip fiziniu asmeniu, bei negavus šio reikalavimo patenkinimo, įmonės savininko prievolės išlieka. Prievolės nepasibaigia ir tais atvejais, kai kreditorius turimą reikalavimą į skolininką (individualios įmonės savininką, kaip fizinį asmenį) buvo pareiškęs individualios įmonės bankroto procedūrų metu, kurias atlikus paaiškėja, kad visa ar dalis kreditoriaus reikalavimo nepatenkinta likvidavus individualią įmonę, t. y. neužtekus turto kreditoriaus reikalavimui padengti. Likvidavus individualią įmonę dėl bankroto, sprendžiant klausimą, ar prievolės yra pasibaigusios, esminę reikšmę turi prievolių šalių nustatymas – ar tai buvo šios įmonės iki jos likvidavimo, ar įmonės savininko, kaip fizinio asmens, prievolės.

28. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog, skirtingai negu kitais sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindų atvejais, pagal kreditoriaus ieškinį pripažinus skolininko sudarytą sandorį negaliojančiu, kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perduotą pagal tą sandorį turtą ar jo vertę tiek, kiek reikia kreditoriaus reikalavimams patenkinti, tačiau šios sandorio pripažinimo negaliojančiu actio Pauliana pagrindu teisinės pasekmės bankroto procese individualiam kreditoriui nesuteikia pirmenybės patenkinti savo reikalavimą iš skolininkui grąžinto turto.

29. Kiti kasacinio skundo argumentai, atsižvelgiant į pirmiau teisėjų kolegijos pateiktus išaiškinimus ir motyvus, neturi teisinės reikšmės teisiniam bylos rezultatui, taip pat vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

30. Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi apskųstą apeliacinės instancijos teismo nutartį, konstatuoja, kad pagrindo ją naikinti kasacinio skundo argumentais nenustatyta (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).


31. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tvarką reglamentuoja CPK 93, 94, 96, 961, 98 straipsnių nuostatos. Šaliai, kurios naudai priimtas procesinis sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93, 98 straipsniai).

32. Kasacinį skundą atmetus, pareiškėjo M. Š. turėtos bylinėjimosi išlaidos kasaciniame teisme jam neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

33. Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, patirta 14,66 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 28 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu) (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis). Netenkinus kasacinio skundo, šių išlaidų atlyginimas priteistinas iš pareiškėjo (CPK 96 straipsnis).


n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. rugpjūčio 14 d. nutartį palikti nepakeistą.Priteisti valstybei iš pareiškėjo M. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini) 14,66 Eur (keturiolika Eur 66 ct) bylinėjimosi

išlaidų kasaciniame teisme atlyginimo. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.


TEISĖJAI ANDŽEJ MACIEJEVSKI

ALGIS NORKŪNAS

DALIA VASARIENĖ_______________________


2019-03823 2019-03-08 2019-02-28 2019-02-28 -

Civilinė byla Nr. 3K-3-78-313/2019Teisminio proceso Nr. 2-24-3-00184-2014-1Procesinio sprendimo kategorija 3.4.2.11.2.(S)




Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės (pranešėja), Birutės Janavičiūtės (kolegijos pirmininkė) ir Andžej Maciejevski,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo A. S. P. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 9 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo A. S. P. skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutarties, priimtos fizinių asmenų A. S. P. ir J. P. bankroto

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=c242570040fa11e99a17eaa929142a91

byloje.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo (toliau – ir FABĮ) 29 straipsnio 7 dalies, nustatančios, kokie plane nurodyti likę nepatenkinti kreditorių reikalavimai baigus fizinio asmens bankroto procesą yra nurašomi, aiškinimo ir taikymo.

2. Pareiškėjams A. S. P. ir J. P. Klaipėdos apylinkės teismo 2014 m. birželio 19 d. nutartimi iškelta bankroto byla.3. Klaipėdos apylinkės teismo 2015 m. kovo 27 d. nutartimi patvirtintas bankrutuojančių A. S. P. ir J. P. mokumo

atkūrimo planas, kuriam buvo pritarta 2015 m. kovo 10 d. susirinkime. Klaipėdos apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 13 d. nutartimi, patikslinta 2017 m. lapkričio 23 d. nutartimi patvirtintas patikslintas bankrutuojančių fizinių asmenų mokumo atkūrimo planas bei kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas.

4. 2018 m. balandžio 20 d. buvo priimta teismo nutartis baigti A. S. P. ir J. P. bankroto bylą bei nurašyti visus likusius nepatenkintus 419 234,60 Eur kreditorių finansinius reikalavimus, tarp jų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV) Klaipėdos skyriaus – 976,42 Eur, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos – 72 356,60 Eur, Valstybinės darbo inspekcijos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos – 864,83 Eur.

5. Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. gegužės 4 d. nutartimi, patenkinus VSDFV Klaipėdos skyriaus atskirąjį skundą, teismo 2018 m. balandžio 20 d. nutartis panaikinta ir iš bankroto administratorės bei kreditorių pareikalauti duomenys apie nenurašytinus finansinius įsipareigojimus.

6. 2018 m. gegužės 22 d. Klaipėdos apylinkės teisme gautas patikslintas bankrutuojančių asmenų bankroto administratorės prašymas dėl fizinių asmenų bankroto pabaigos ir kreditorių nepatenkintų finansinių reikalavimų nurašymo.


7. Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartimi nutarta baigti A. S. P. ir J. P. bankroto bylą ir nurašyti bankrutavusių A. S. P. ir J. P. likusius nepatenkintus kreditorių finansinius reikalavimus: Valstybinei mokesčių inspekcijai – 59 414,06 Eur; AB SEB bankui – 258 859,02 Eur; UAB „Būsto paskolų draudimas“ – 67 407,66 Eur; UAB „Gargždų būstas“ – 921,91 Eur; VšĮ „Gargždų švara“ – 86,80 Eur; UAB „Gelvora“ – 2809,79 Eur; AB „Klaipėdos energija“ – 5113,88 Eur; AB „Klaipėdos vanduo“ – 1670,31 Eur; AB „Energijos skirstymo operatorius“ – 1111,32 Eur; UAB „Lietuvos dujų tiekimas“ – 150,82 Eur; UAB „Omnitel“ – 428,51 Eur; R. B. – 5579,54 Eur; antstolei V. D. – 142,56 Eur; antstolei B. T. – 754,63 Eur; iš viso nutarta nurašyti 404 450,81 Eur finansinių reikalavimų.

8. Teismas nustatė, kad iš 419 234,60 Eur kreditorių nepatenkintų reikalavimų sumos 14 783,79 Eur sumą sudaro administracinės nuobaudos – VSDFV Klaipėdos skyriaus 976,42 Eur finansinis reikalavimas, Valstybinės mokesčių inspekcijos 12 942,54 Eur finansinis reikalavimas ir Valstybinės darbo inspekcijos 864,83 Eur finansinis reikalavimas.

9. Teismas, remdamasis FABĮ 29 straipsnio 7 dalimi, konstatavo, kad minėti finansiniai reikalavimai, iš viso 14 783,79 Eur, kuriuos sudaro administracinės nuobaudos, nenurašytini.

10. Klaipėdos apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal pareiškėjo A. S. P. atskirąjį skundą, 2018 m. rugpjūčio 9 d. nutartimi Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. gegužės 23 d nutartį paliko nepakeistą.

11. Teismas iš byloje esančio Valstybinės mokesčių inspekcijos 2014 m. liepos 30 d. rašto dėl finansinio reikalavimo pateikimo duomenų nustatė, kad dalį šios kreditorės byloje pareikšto finansinio reikalavimo, t. y. 12 942,54 Eur finansinio reikalavimo, sudaro dvi baudos: 347,54 Eur (1200 Lt) administracinio teisės pažeidimo bauda ir 12 595 Eur (43 488 Lt) gyventojų pajamų mokesčio bauda. Remiantis FABĮ 29 straipsnio 7 dalimi, baigus fizinio asmens bankroto procesą, nenurašomi reikalavimai, kurie kyla iš fizinio asmens pareigos sumokėti valstybei baudas, paskirtas už fizinio asmens padarytus administracinius nusižengimus arba nusikalstamas veikas.

12. Valstybinė mokesčių inspekcija pateikė raštą, kuriame nurodyta, jog 12 595 Eur gyventojų pajamų mokesčio bauda

pareiškėjui susidarė Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai atlikus jo mokestinį patikrinimą. Valstybinė mokesčių inspekcija nurodė, kad fizinio asmens veikla buvo neteisėta, pajamos nedeklaruojamos, veiklos apimtis tiksliai nenustatyta, dėl to mokesčių administratorius mokestinių prievolių negalėjo nustatyti įprastine tvarka, mokesčius apskaičiavo pagal savo taikytą įvertinimą, todėl nuo papildomai apskaičiuotos gyventojų pajamų mokesčio sumos (41 983 Eur) skirta 30 proc. mokesčio dydžio bauda iš esmės yra ekonominė sankcija už fizinio asmens padarytą teisės pažeidimą (neteisėtą vertimąsi komercine veikla), t. y. teisinės atsakomybės jam įgyvendinimas (Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 138 straipsnis, Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 36 straipsnio 2 dalis).

13. Teismas sprendė, kad konkretus pareiškėjo, kaip mokesčių mokėtojo, elgesys buvo įvertintas ir nustatytas jo veiksmų neteisėtumas, už tai jam specialiųjų mokesčių įstatymų normų pagrindu taikyta atsakomybė – gyventojų pajamų mokesčio bauda, kaip ekonominė sankcija. Bauda valstybės naudai apskaičiuota ir taikyta pareiškėjui mokesčių administratoriaus, kaip už mokesčių administravimą atsakingos valstybės institucijos, turinčios įstatymų suteiktus įgaliojimus veikti mokesčių administravimo srityje (Mokesčių administravimo įstatymo 2 straipsnio 14 dalis). Atsižvelgdamas į gyventojų pajamų mokesčio baudos pareiškėjui taikymo aplinkybes ir pagrindus, apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad kilusi pareiškėjui pareiga sumokėti valstybei 12 595 Eur baudą prilygintina ir laikytina reikalavimui, kuris kyla iš fizinio asmens pareigos sumokėti valstybei baudas, paskirtas už fizinio asmens padarytus administracinius nusižengimus arba nusikalstamas veikas, t. y. reikalavimu, kuris negali būti nurašytas FABĮ nustatyta tvarka (FABĮ 29 straipsnio 7 dalis).

14. Pareiškėjo nurodomoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 15 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-378-915/2016 ir šioje byloje nagrinėjamos skirtingos faktinės situacijos. Kasacinio teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-378-915/2016 buvo keliamas klausimas dėl galimybės nurašyti tyčiniais nusikaltimais padarytos žalos atlyginimą, dėl to teismas vertino, kad šioje byloje nėra pagrindo vadovautis minėtos nutarties išaiškinimais.


15. Kasaciniu skundu pareiškėjas A. S. P. prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 9 d. nutartį, pakeisti Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutarties dalį dėl 12 595 Eur finansinio reikalavimo nurašymo ir priimti naują sprendimą – pasibaigus pareiškėjo bankroto bylai papildomai nurašyti 12 595 Eur dydžio Valstybinės mokesčių inspekcijos finansinį reikalavimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Teismai nepagrįstai per plačiai aiškino FABĮ 29 straipsnio 7 dalyje nurodytą kreditorių nepatenkintų reikalavimų, kurie negali būti nurašyti, sąrašą. Valstybinės mokesčių inspekcijos 12 595 Eur dydžio gyventojų pajamų mokesčio bauda nėra administracinė nuobauda. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 15 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-378-915/2016, nurodyta, kad FABĮ 29 straipsnio 7 dalyje įtvirtintas nenurašomų reikalavimų sąrašas yra išsamus, ir kadangi išreiškia išimtį iš bendro principo, jog reikalavimai gali būti nurašomi, negali būti aiškinamas plečiamai. Tam, kad nepatenkinti kreditorių reikalavimai, baigus fizinio asmens bankroto procesą, liktų nenurašyti, jie turi būti atsiradę arba nustačius administracinio nusižengimo, už kurį nustatyta administracinė nuobauda, požymius, arba nustačius nusikalstamos veikos, kaip ji nurodyta Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse, požymius. Šiuo atveju pareiškėjui paskirta Valstybinės mokesčių inspekcijos bauda nėra administracinė nuobauda ir nėra bauda, paskirta už nusikalstamos veikos atlikimą.

16. Atsiliepimų į kasacinį skundą įstatymų nustatyta tvarka negauta.

Teisėjų kolegija



Dėl Mokesčių administravimo įstatymo pagrindu paskirtos baudos ir Fizinių asmenų bankroto įstatymo 29 straipsnio 7 dalies santykio aiškinimo

17. Fizinių asmenų bankroto įstatymo 29 straipsnio 7 dalyje (2015 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XII-2235 redakcija), be kita ko, nustatyta, kad likę nepatenkinti kreditorių reikalavimai nurašomi, išskyrus reikalavimus, kurie kyla iš fizinio

asmens pareigos sumokėti valstybei baudas, paskirtas už fizinio asmens padarytus administracinius nusižengimus arba nusikalstamas veikas.

18. Administracinis nusižengimas yra Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekse (2015 m. liepos 10 d. įstatymo Nr. 2015-11216) (toliau – ANK) uždrausta kaltininko padaryta pavojinga veika (veikimas arba neveikimas), atitinkanti administracinio nusižengimo, už kurį nustatyta administracinė nuobauda, požymius (ANK 5 straipsnio 1 dalis). Taigi padarytos pavojingos veikos nurodymas ANK yra būtinas administracinio nusižengimo požymis, kurio nenustačius padaryta veika nelaikoma administraciniu nusižengimu.

19. Sprendžiant, ar Mokesčių administravimo įstatymo pagrindu paskirta bauda yra laikytina administracine nuobauda, svarbus administracinės nuobaudos, kaip teisinio padarinio, aiškinimas. ANK 1 straipsnio 2 dalyje, apibrėžiant šio kodekso paskirtį, įtvirtinta, kad ANK, be kita ko, apibrėžia, kokios įstatymų uždraustos veikos yra administraciniai nusižengimai, ir nustato administracines nuobaudas ir administracinio poveikio priemones už šiame kodekse nurodytų nusižengimų padarymą. Administracinė nuobauda, vadovaujantis ANK 22 straipsnio 1 dalimi, yra valstybės prievartos priemonė, šio kodekso nustatyta tvarka skiriama administracinį nusižengimą padariusiam asmeniui. Jam gali būti skiriamos šios administracinės nuobaudos: įspėjimas, bauda, viešieji darbai (ANK 23 straipsnio 1 dalis). Bauda yra piniginė administracinė nuobauda, skiriama ANK specialiojoje dalyje nustatytais atvejais (ANK 25 straipsnio 1 dalis). Taigi administracinės nuobaudos paskyrimas yra susijęs su administracinio nusižengimo padarymu, nes yra būtent šių pažeidimų teisinis padarinys.

20. Mokesčių administravimo įstatymo 138 straipsnis nustato, kad mokesčių įstatymų pažeidimu yra laikomas neteisėtas asmenų elgesys, kuriuo yra pažeidžiami mokesčių įstatymų reikalavimai. Šio įstatymo 139 straipsnis reglamentuoja baudos už mokėtino mokesčio sumažinimą skyrimą – jei mokesčių administratorius nustato, kad mokesčių mokėtojas neapskaičiavo nedeklaruojamo (įskaitant muitinės deklaracijose apskaičiuojamą mokestį) ar nedeklaravo deklaruojamo mokesčio arba neteisėtai pritaikė mažesnį mokesčio tarifą ir dėl šių priežasčių mokėtiną mokestį neteisėtai sumažino, mokesčių mokėtojui priskaičiuojama trūkstama mokesčio suma ir skiriama nuo 10 iki 50 procentų minėtos mokesčio sumos dydžio bauda, jei atitinkamo mokesčio įstatymas nenustato kitaip. Skiriamos konkrečios baudos dydis priklauso nuo pažeidimo pobūdžio, nuo to, ar mokesčių mokėtojas bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, nuo mokesčių įstatymų pažeidimo pripažinimo ir kitų aplinkybių, kurias mokesčių administratorius pripažįsta svarbiomis skirdamas didesnę ar mažesnę baudą.

21. Tiek Mokesčių administravimo įstatymo 139 straipsnio 1 dalyje, tiek ANK 187 straipsnyje aprašyti teisės pažeidimai gali būti susiję su mokesčių vengimu, nes neteisėtas mokėtino mokesčio sumažinimas gali būti įgyvendinamas, be kita ko, įrašant neteisingus duomenis į mokesčių administratoriui pateiktas turto ir (ar) pajamų deklaracijas arba kitas ataskaitas. Tačiau tai, kad šie teisės pažeidimai gali iš dalies sutapti, neleidžia daryti išvados, kad mokėtino mokesčio sumažinimas (kaip jis apibrėžiamas Mokesčių administravimo įstatymo 139 straipsnio 1 dalyje) tampa ne mokestiniu, o administraciniu nusižengimu, jei asmuo buvo nubaustas bauda būtent Mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka.

22. Administracinio nusižengimo, už kurį yra skiriama administracinė nuobauda, sudėties požymiai yra nustatomi ANK; bauda, kaip administracinė nuobauda, yra skiriama tik ANK specialiojoje dalyje konkrečiai nustatytais atvejais. Taigi iš įstatyme formuluojamos ANK paskirties, taip pat administracinės nuobaudos ir baudos (kaip jos rūšies) apibrėžimuose naudojamų kriterijų, administracinę nuobaudą (baudą) tiesiogiai siejančių būtent su ANK nustatytu administraciniu nusižengimu, spręstina, jog šių kriterijų bauda, paskirta Mokesčių administravimo įstatymo pagrindu, neatitinka.

23. Kasacinės instancijos teismo jurisprudencijoje (baudžiamųjų bylų praktikoje) suformuluoti išaiškinimai, kad administracinę atsakomybę už administracinius teisės pažeidimus numato ne tik Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodeksas (toliau – ATPK), bet ir kiti įstatymai dėl administracinių teisės pažeidimų, taip pat, kad tokie įstatymai, kol jie nustatyta tvarka neįtraukti į ATPK, Lietuvos Respublikos teritorijoje taikomi tiesiogiai, buvo pagrįsti ATPK 2 straipsnio nuostatomis. Kasacinėje praktikoje šiuo aspektu išaiškinta, kad Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymas, numatantis ūkio subjektų atsakomybę už piktybinius mokesčių įstatymų pažeidimus, būtent ir yra toks įstatymas. Baudos ūkio subjektams už piktybinius mokesčių įstatymo pažeidimus skiriamos ne ATPK, o Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka. Šias baudas skiria mokesčio administratoriaus – už mokesčio administravimą atsakingos institucijos – pareigūnas, atlikęs patikrinimą. Taigi, pagal savo pobūdį ir skyrimo tvarką baudos, numatytos Mokesčių administravimo įstatymo 50 straipsnyje, yra administracinės nuobaudos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. gegužės 23 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-228/2000).

24. Tačiau toks aiškinimas, viena vertus, buvo suformuluotas dar galiojant Administracinių teisės pažeidimų kodeksui,

kurio 2 straipsnis nustatė, kad Lietuvos Respublikos įstatymai dėl administracinių teisės pažeidimų yra šis kodeksas ir kiti Lietuvos Respublikos įstatymai dėl administracinių teisės pažeidimų; Lietuvos Respublikos įstatymai dėl administracinių teisės pažeidimų, kol jie nustatyta tvarka neįtraukti į šį kodeksą, Lietuvos Respublikos teritorijoje taikomi tiesiogiai. Atitinkamai administraciniu teisės pažeidimu laikytas priešingas teisei, kaltas (tyčinis arba neatsargus) veikimas arba neveikimas, kuriuo kėsinamasi į valstybinę arba viešąją tvarką, nuosavybę, piliečių teises ir laisves, į nustatytą valdymo tvarką, už kurį įstatymai nustato administracinę atsakomybę (ATPK 9 straipsnio 1 dalis). 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojus ANK, administracinio nusižengimo aiškinimas pakito tuo aspektu, kad tokius nusižengimus dabar nustato tik ANK. Kita vertus, tokie išaiškinimai buvo pateikti sprendžiant dėl galimų iš non bis in idem (negalima dukart bausti už tą patį teisės pažeidimą) principo kylančių reikalavimų pažeidimo.

25. Pažymėtina, kad, įsigaliojus ANK, buvo atitinkamai pakeista ir FABĮ 29 straipsnio 7 dalies, nustatančios, kokie kreditorių reikalavimai nėra nurašomi baigus fizinio asmens bankroto bylą, sąvoka iš „administraciniai teisės pažeidimai“ į „administraciniai nusižengimai“ (2015 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XII-2235 redakcija, įsigaliojusi nuo 2017 m. sausio 1 d.). Tai suponuoja išvadą, kad administracinio nusižengimo aiškinimui yra aktualios būtent ANK nuostatos ir, kad tik ANK numatytos veikos patenka į šio FABĮ taikymo sritį. Atsižvelgiant į tai, FABĮ 29 straipsnio 7 dalies nuostata negali būti aiškinama plečiamai.

26. Šiuo aspektu aktualu ir tai, kad Mokesčių administravimo įstatymo pagrindu paskirta bauda pagal kasacinio teismo praktiką laikytina „baudžiamąja“ Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) prasme, atitinkamai tokie teisės pažeidimai kvalifikuotini kaip „baudžiamieji“. Šie išaiškinimai kasacinio teismo praktikoje yra suformuluoti bylose, kuriose spręsta dėl galimų non bis in idem principo reikalavimų pažeidimų, pavyzdžiui, paskyrus baudą Mokesčių administravimo įstatymo pagrindu ir sprendžiant dėl atsakomybės už neteisėtą praturtėjimą (Baudžiamojo kodekso 1891 straipsnis): pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktiką nustatant, ar teisės pažeidimas kvalifikuotinas kaip baudžiamasis, yra taikytini trys kriterijai: teisės pažeidimo priskyrimas pagal vidaus teisę, teisės pažeidimo pobūdis ir galimos bausmės pobūdis bei griežtumo laipsnis. Pažymėtina, kad EŽTT praktikoje taikant nurodytus kriterijus paprastai pripažįstama, kad mokesčių teisės pažeidimai, už kuriuos skiriamos mokestinės baudos, laikytini baudžiamaisiais Konvencijos prasme (2002 m. liepos 23 d. sprendimas byloje Janosevic prieš Švediją, peticijos Nr. 34619/97; 2006 m. lapkričio 23 d. sprendimas byloje Jussila prieš Suomiją, peticijos Nr. 73053/01; 2010 m. sausio 5 d. sprendimas byloje Impar LtD. prieš Lietuvą, peticijos Nr. 13102/04; 2012 m. balandžio 17 d. sprendimas byloje Steininger prieš Austriją, peticijos Nr. 21539/07) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-226/2014). Analogiška pozicija yra išdėstyta ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje.

27. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad mokesčių įstatymų pažeidimas ir atsakomybė už tai Lietuvos nacionalinėje teisėje nėra savarankiška kategorija ir nors kartais vadinama mokestine atsakomybe, iš esmės suprantama kaip kompleksinis teisinis institutas, apimantis atskiras atsakomybės rūšis, t. y. baudų pagal Mokesčių administravimo įstatymą, administracinių nuobaudų pagal ATPK ar kriminalinių bausmių pagal Baudžiamąjį kodeksą taikymą. Mokesčių teisė priskiriama prie viešosios teisės šakų, todėl jai būdingas imperatyvus santykių reguliavimo pobūdis, be kita ko, pasireiškiantis griežtų valstybės prievartos priemonių taikymu, siekiant apsaugoti mokesčių teisės ginamas vertybes (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-143-2619/2011).

28. Šiame kontekste Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtoje administracinėje byloje sprendė, kad asmuo, nubaustas bauda pagal Mokesčių administravimo įstatymą, negali būti kartu baudžiamas už analogišką veiką pagal ATPK (tuo metu galiojusį), nes tai lemtų Konvencijos protokolo Nr. 7 4 straipsnio 1 dalies, ta apimtimi, kuria ji draudžia asmenį pakartotinai bausti, pažeidimą. Taigi bendriausia prasme asmuo, kuriam paskirta bauda pagal Mokesčių administravimo įstatymą, negali būti traukiamas administracinėn atsakomybėn už tą pačią veiką, jeigu mokesčių administratorius baudą paskyrė pagal savo kompetenciją ir nepaaiškėjo naujų reikšmingų aplinkybių. Priešingu atveju konstatuojamas non bis in idem principo pažeidimas.

29. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismų praktikos išaiškinimai, jog pagal EŽTT suformuluotus ir taikomus kriterijus mokestiniai pažeidimai ir administraciniai nusižengimai laikytini baudžiamaisiais, atitinkamai tokiomis pripažintinos mokestinės baudos ir administracinės nuobaudos (bauda), per se (savaime) neleidžia teigti, kad mokestiniai pažeidimai yra administraciniai nusižengimai, o mokestinė bauda yra administracinė nuobauda. Padaryto teisės pažeidimo ir galimos bausmės pobūdis bei jos griežtumo laipsnis leidžia šiuos teisės pažeidimus ir už juos skiriamus teisinius padarinius tik prilyginti vienas kitam non bis in idem principo taikymo kontekste taip užtikrinant asmens procesines garantijas. Tačiau tai neteikia pagrindo plečiamai aiškinti FABĮ 29 straipsnio 7 dalies nuostatos, kad nenurašomi kreditorių reikalavimai, kurie

kyla iš fizinio asmens pareigos sumokėti valstybei baudas, paskirtas už fizinio asmens padarytus administracinius nusižengimus.

30. Tokia pozicija atitinka ir FABĮ paskirtį sudaryti sąlygas atkurti sąžiningų fizinio asmens, ūkininko ir kito fizinio asmens, kuris verčiasi individualia veikla, mokumą užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą šio įstatymo nustatyta tvarka siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros (FABĮ 1 straipsnio 1 dalis). Įstatymų leidėjas, šiame įstatyme nustatytu fizinio asmens bankroto institutu siekdamas užtikrinti nemokaus fizinio asmens ir jo kreditorių interesų pusiausvyrą, pasirinko, kurie nepatenkinti kreditorių reikalavimai pasibaigus fizinio asmens bankroto procesui yra nurašomi, ir juos įtvirtino FABĮ 29 straipsnio 7 dalyje.

31. Pažymėtina, kad kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, jog FABĮ 29 straipsnio 7 dalyje išdėstytas reikalavimų, kurie turi būti vykdomi net ir pasibaigus fizinio asmens bankroto procesui, sąrašas yra išsamus, taigi negali būti aiškinamas plečiamai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-378-915/2016, 34 punktas; 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018, 24 punktas).

32. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Valstybinė mokesčių inspekcija, vadovaudamasi Mokesčių administravimo įstatymo 139 straipsniu ir Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 36 straipsnio 2 dalimi, paskyrė A. S. P. 12 595 Eur gyventojų pajamų mokesčio baudą. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, taip pat į 26–29 nutarties punktuose nurodytą teismų praktiką, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo taikyti FABĮ 29 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą išimtį ir vertinti, kad, pasibaigus fizinio asmens bankroto procesui, kreditorės Valstybinės mokesčių inspekcijos reikalavimai, t. y. 12 595 Eur bauda, turėtų būti nenurašyti. Dėl to keistina apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuria palikta nepakeista Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutarties dalis dėl nurašytinų bankrutavusių A. S. P. ir J. P. likusių nepatenkintų Valstybinės mokesčių inspekcijos 59 414,06 Eur reikalavimų, padidinant šių nurašytinų finansinių reikalavimų dydį 12 595 Eur, t. y. iki 72 009,06 Eur.


n u t a r i a :

Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 9 d. nutarties dalį, kuria palikta nepakeista Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutarties dalis dėl nurašytinų bankrutavusių A. S. P. (duomenys neskelbtini) ir J. P. (duomenys neskelbtini) likusių nepatenkintų Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 59 414,06 Eur (penkiasdešimt devynių tūkstančių keturių šimtų keturiolikos Eur 6 ct) finansinių reikalavimų, pakeisti, padidinant nurašytinų likusių nepatenkintų finansinių reikalavimų sumą nuo 59 414,06 Eur (penkiasdešimt devynių tūkstančių keturių šimtų keturiolikos Eur 6 ct) iki 72 009,06 Eur (septyniasdešimt dviejų tūkstančių devynių Eur 6 ct).

Kitą Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 9 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

TEISĖJAI ALĖ BUKAVINIENĖ

BIRUTĖ JANAVIČIŪTĖ

ANDŽEJ MACIEJEVSKI_______________________


2019-03800 2019-03-08 2019-02-27 2019-02-27 -

Administracinė byla Nr. A-1527-552/2019Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02166-2017-9Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=8bfb88b040fa11e99a17eaa929142a91



Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. vasario 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas E. B. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Kauno TI, atsakovo atstovas), po 30 Eur už vieną parą neturtinės žalos atlyginimą, kurį kildino iš įkalinimo sąlygų, prieštaraujančių teisės aktams, sudarymo jam esant Kauno tardymo izoliatoriuje laikotarpiu nuo 2014 m. gegužės mėnesio iki 2015 m. kovo mėnesio.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2014 m. gegužės mėnesio iki 2015 m. kovo mėnesio (toliau – ir įkalinimo laikotarpis) buvo laikomas Kauno tardymo izoliatoriuje (toliau – ir Kauno TI). Pareiškėjui buvo neužtikrintas minimalus gyvenamasis plotas, todėl jam trūko erdvės judėjimui. Pareiškėjas buvo priverstas nuolat sėdėti arba gulėti. Nurodė, kad žalą taip pat kildina ir iš netinkamo (aplaidaus) pareigūnų elgesio, nuolatinių provokacijų, dėl kurių būna skiriamos drausminės nuobaudos. Dėl tokių sąlygų patyrė didžiulę neturtinę žalą, buvo traumuotas emociškai, fiziškai bei psichologiškai, žeminama garbė ir orumas.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kauno TI, prašė pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies, t. y. pripažinti, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytas tinkamas suėmimo vykdymo sąlygas (minimalų kameros plotą) buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo 30 Eur už kiekvieną pažeidimo dieną priteisimo atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą prašė taikyti ir ieškinio senaties terminą laikotarpiui iki 2014 m. spalio 9 d.. Pareiškėjas skundžiamu laikotarpiu periodiškai buvo laikomas kamerose Nr. 128, 245, 139, 230, kuriose jam teko nuo 2,63 kv. m iki 5,36 kv. m ploto. Pripažino, kad minimalaus ploto reikalavimas pareiškėjui nebuvo užtikrintas 27 dienas iš 75 dienų praleistų įkalinimo įstaigoje. Pažeidimo mastas didžiąją pažeidimo trukmės dalį nebuvo žymus, nes pareiškėjui buvo užtikrintas plotas nuo 2,63 kv. m iki 3,56 kv. m. Taigi, iki reikalaujamo 3,6 kv. m ploto trūko nuo 1,37 kv. m iki 0,04 kv. m.

II.

5. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų (toliau – ir teismas, pirmosios instancijos teismas) 2018 m. vasario 19 d. sprendimu skundą patenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno TI, 142 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Dėl kitos reikalavimo dalies skundą atmetė.

6. Teismas nustatė, kad skundą teismui pareiškėjas padavė (išsiuntė paštu) tik 2017 m. spalio 9 d. Taigi, pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, patirtą iki 2014 m. spalio 9 d., yra pagrindas taikyti ieškinio senaties instituto 3 metų sutrumpintą terminą, nes to prašo ir atsakovas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnis).

7. Teismas pabrėžė, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta,

kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas teismo iniciatyva. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas nenurodė jokių aplinkybių, kurios galėtų būti pripažintos pagrindu atnaujinti ieškinio senaties terminą. Pažymėjo, kad nuteistųjų (suimtųjų) teises Lietuvos Respublikoje gynė skunde nurodytu laikotarpiu daug nacionalinės bei tarptautinės teisės aktų, todėl pareiškėjas turėjo galimybę laiku kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes teismas konstatavo, kad atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno TI, prašymas patenkintinas ir pareiškėjo skundo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo taikytinas 3 metų ieškinio senaties terminas, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2014 m. gegužės mėnesio iki 2014 m. spalio 9 d. atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).

8. Pagal atsakovo pateiktus duomenis nustatyta, jog pareiškėjui kalint Kauno TI, teisės aktuose reglamentuotas reikalavimas dėl 3,6 kv. m ploto normos nebuvo užtikrintas 27 paras (pareiškėjui trūko nuo 0,04 iki 1,37 kv. m gyvenamojo ploto). Teismas taip pat pažymėjo, kad kameros gyvenamasis plotas, atsižvelgiant į čia įrengtų miegamųjų vietų skaičių, buvo užstatytas lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, kameroje įrengtas sanitarinis mazgas, todėl pareiškėjui tekęs plotas buvo dar mažesnis, jis neturėjo pakankamai vietos, kurioje galėtų laisvai judėti. Taigi, pareiškėjui kalint Kauno TI 27 paras nebuvo tinkamai užtikrinta jo teisė į kalinimą teisės aktais nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpose. Tokie atsakovo veiksmai negali būti laikomi teisėtais, todėl atsiranda pagrindas spręsti klausimą dėl neturtinės žalos atlyginimo.

9. Pareiškėjas reiškė pretenzijas dėl pareigūnų netinkamo elgesio ir nurodo, kad pareigūnų elgesys netinkamas, vyksta nuolatinės provokacijos, dėl kurių būna skiriamos drausminės nuobaudos, tačiau konkrečių pažeidimo aplinkybių nenurodė, nedetalizavo, kada, kokiu būdu pasireiškė pažeidimai jo atžvilgiu, kada buvo nepagrįstai paskirtos drausminės nuobaudos, o bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pakankamo pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumui ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimui. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pareiškėjo argumentai šioje dalyje laikyti deklaratyviais, todėl atmesti kaip nepagrįsti.

10. Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas mažesnio nei teisės aktuose nustatytas ploto gyvenamosiose patalpose gyveno neilgą laikotarpį (tik 27 paras), jo teisių pažeidimas nebuvo nepertraukiamas. Taip pat nėra duomenų, kad Kauno TI pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos. Akcentavo, kad pareiškėjas buvimo Kauno TI metu neiškreipė į Kauno TI administraciją dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Konkrečiu atveju byloje nenustatyta aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą teigti, jog pareiškėjas būtų buvęs kalinamas kankinančiomis – t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį sąlygomis.

11. Konstatuota, kad dėl netinkamo kalinimo sąlygų (per mažo gyvenamojo ploto), pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką panašaus pobūdžio bylose, nustatytų pažeidimų mastą, pobūdį ir jų trukmę, šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertintas 142 Eur ir ši suma priteista iš atsakovo.

12. Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai pirmosios instancijos teismo laikyti pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstyti ir neanalizuoti.

III.

13. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kauno TI, pateikė apeliacinį skundą, prašydamas Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. vasario 19 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, pripažįstant, kad pareiškėjo teisė į minimalaus ploto, tenkančio asmeniui kameroje, užtikrinimą buvo pažeista, o pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteistas neturtinės žalos atlyginimo būdas (piniginė kompensacija) – neteisėtas, nes neproporcingas padarytai neturtinei žalai.

14. Atsakovas mano, kad pirmosios instancijos teismas turėjo įvertinti pažeidimo mažareikšmiškumo kriterijų, žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, turtinę padėtį, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Atsakovo manymu, pirmosios instancijos teismas dalį šių kriterijų įvertino nustatydamas neturtinės žalos piniginį dydį, tačiau sprendime neatsispindi šių kriterijų vertinimas siekiant pasirinkti teisingą neturtinės žalos atlyginimo būdą. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo patirti nepatogumai truko trumpą laiką, nebuvo tęstiniai ir buvo itin nežymūs, mano, kad tinkamas

neturtinės žalos atlyginimo būdas turėtų būti teismo sprendimu pripažįstamas asmens teisių pažeidimo faktas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

15. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnį pareiškėjui E. B., padarytos dėl netinkamų laikymo Kauno tardymo izoliatoriuje sąlygų.

16. Pirmosios instancijos teismas, iš dalies tenkindamas pareiškėjo skundą, nustatė, kad 27 paras nebuvo užtikrintas reikalavimas dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio kameros ploto ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno TI, 142 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

17. Atsakovas apeliacinį skundą grindžia teiginiu, jog, atsižvelgiant į tai, kad nustatytas pažeidimas truko trumpai, nebuvo tęstinis, ir buvo itin nežymus, priteistas neturtinės žalos dydis yra neproporcingas ir šiuo atveju tinkamas neturtinės žalos atlyginimo būdas turėtų būti asmens teisių pažeidimo pripažinimas.

18. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

19. Atsakydama į atsakovo apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016, 2016 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2848-624/2016 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr., pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Tokia pozicija grindžiama neturtinės žalos pobūdžio specifika, pagal kurią ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus, šiuo atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikimo visuotinai priimtoms moralės ir etikos normoms bei vertinimams kriterijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Administracinė jurisprudencija Nr. 14, 2008). Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1371-520/2017, 2012 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-336/2012, 2012 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-39/2012 ir kt.).

20. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nurodytų įrodinėjimo standartų laikėsi, kadangi, kaip minėta, materialiojo teisinio pobūdžio faktą – neturtinės žalos, pasireiškusios fiziniais nepatogumais, papildomu diskomfortu, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimu, pareiškėjui padarymą, grindė tokiais faktiniais duomenimis, kaip kad pareiškėjo laikymu 27 paras sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų, keliamų vienam asmeniui kameroje tenkančiam plotui (trūko nuo 0,04 iki 1,37 kv. m gyvenamojo ploto). Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad dėl to pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kaip ji apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje.

21. Dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo pažymėtina, jog asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Viena vertus, ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė

teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Kita vertus, neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99).

22. Nagrinėjamu atveju, atsižvelgus į įkalinimo įstaigą, kurioje pareiškėjas buvo laikomas ginčo laikotarpiu, į nustatytą pažeidimą, jo pobūdį, mastą ir trukmę (minimalios ploto normos pažeidimas truko su pertraukomis 27 paras, pažeidimo metu pareiškėjas Kauno TI kameroje buvo laikomas ne vienas, o su dar 3–4 žmonėmis), į kitas reikšmingas žalos atlyginimo būdo ir dydžio nustatymo aplinkybes, vertintina, jog tik teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai pareiškėjo teisei apginti, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Taigi, priešingai nei nurodo atsakovas apeliaciniame skunde, teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, vertino visas su nustatytu pažeidimu susijusias aplinkybes.

23. Teisėjų kolegija pažymi, kad, priešingai, nei teigia atsakovas apeliaciniame skunde, ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose. Be to, pažymėtina, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Todėl atsakovo apeliacinio skundo argumentai, jog pirmosios instancijos teismas, nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, vadovavosi netinkama teismų praktika, yra nepagrįsti.

24. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus bei suformuotą teismų praktiką panašiose bylose, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, apeliacinį skundą atmesti.Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. vasario 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI RAMŪNAS GADLIAUSKAS

RIČARDAS PILIČIAUSKAS

VAIDA URMONAITĖ-MACULEVIČIENĖ_______________________


Administracinė byla Nr. eAS-170-552/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02974-2018-6Procesinio sprendimo kategorija 59.1.1., 59.2(S)


NUTARTIS

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=b9fbf65040fa11e99a17eaa929142a91



teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo G. V. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 15 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. V. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

Vilniaus apygardos administraciniame teisme (toliau – ir teismas, pirmosios instancijos teismas) buvo gautas pareiškėjo G. V. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) skundas, kuriuo jis prašė 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2018 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą Nr. (11.1E)I-4724 „Dėl tėvystės išmokos“; 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus (toliau – ir atsakovas, ir VSDFV Vilniaus skyrius) 2018 m. birželio 25 d. sprendimą Nr. (98.4) VPA_SP3-2816 „Dėl G. V. teisės į tėvystės išmoką“; 3) įpareigoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrių perskaičiuoti tėvystės išmoką.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gruodžio 11 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pareiškėjas 2019 m. sausio 14 d. elektroninių ryšių priemonėmis pateikė Vilniaus apygardos administraciniam teismui apeliacinį skundą, kartu prašydamas atnaujinti apeliacinio skundo padavimo terminą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. sausio 15 d. nutartimi G. V. prašymo netenkino ir apeliacinio skundo padavimo termino neatnaujino. Teismas nutartyje nurodė, kad apeliantas teigia šį terminą praleidęs dėl klaidingo termino skaičiavimo ir prašo atsižvelgti į tai, kad byloje nagrinėjamas ginčas dėl tėvystės išmokos skaičiavimo teisingumo jam ypatingai svarbus.

Teismo vertinimu, apelianto prašyme nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo laikyti jas svarbiomis ir atnaujinti apeliacinio skundo padavimo terminą. Nagrinėjamu atveju skundžiamame teismo sprendime buvo aiškiai išdėstyta jo apskundimo tvarka. Apeliantas nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo atstovaujamas profesionalaus teisininko, kuris galėjo paaiškinti jam teismo sprendimo apskundimo tvarką. Taigi, aplinkybė, kad apeliacinio skundo padavimo teismui termino praleidimą lėmė klaida jį apskaičiuojant, laikytina išimtinai subjektyvia aplinkybe, kuri negali pateisinti įstatymo nustatyto termino praleidimą.

Jokių kitų ekstraordinarių, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusių aplinkybių, dėl kurių apeliacinio skundo padavimo teismui terminas galėjo būti praleistas, pirmosios instancijos teismas nenustatė.

III.

Pareiškėjas pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje panaikinti ir atnaujinti terminą apeliaciniam skundui paduoti.

Pareiškėjas nurodo supratęs, kad yra nustatytas vieno mėnesio terminas apeliaciniam skundui paduoti, tačiau spręsdamas dėl skaičiavimo vadovavosi Lietuvos teismų informacinėje sistemoje nurodyta sprendimo paskelbimo data, kuri skirtingai nei sprendimo priėmimo data yra ne 2018 m. gruodžio 11 d., o 2018 m. gruodžio 12 d. Supratęs, kad 2018 m. gruodžio 12 d. yra šeštadienis, konsultavosi, tačiau jam buvo paaiškinta, kad kai terminas baigiasi savaitgalį, tada

apeliacinis skundas turėtų būti pateiktas kitą po savaitgalio einančią darbo dieną, t.y. pirmadienį 2018 m. sausio 14 d. Pareiškėjas tikėjosi paskutinį savaitgalį apeliacinio skundo padavimui pasikonsultuoti su asmeniu, su kuriuo jį sieja ne profesiniai, o šeimyniniai santykiai. Nurodė, kad net jeigu ir praleido terminą, jis praleistas minimaliai, pareiškėjas elgėsi apdairiai ir sąžiningai, klaidingą termino apeliaciniam skundui paduoti lėmė neteisingas teisinės situacijos suvokimas skaičiuojant apeliacinio skundo padavimo termino pradžią. Nagrinėjamas ginčas svarbus pareiškėjui, jis nesiekė piktnaudžiauti savo teisėmis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :IV.

Nagrinėjamu atveju atskiruoju skundu skundžiama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 15 d. nutartis, kuria atsisakyta priimti G. V. apeliacinį skundą praleidus apeliacinio skundo padavimo terminą ir šio termino neatnaujinus.

Visų pirma, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą buvo akcentuota, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir ABTĮ 5 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, kadangi ji neatsiejamai susijusi su asmens pareiga įgyvendinti šią teisę laikantis įstatymų nustatytų procesinių reikalavimų, vienas iš kurių yra kreipimasis į teismą įstatymo numatytu terminu (žr., pvz., LVAT 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-575/2010, 2011 m. kovo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA146-25/2011 ir kt.). Įstatyme nustatyti skundų padavimo terminai inter alia (be kita ko) susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai atlikti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą (žr., pvz., LVAT 2011 m. lapkričio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA858-62/2011, 2012 m. sausio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-61/2012 ir kt.). Asmenims negali būti suteikta galimybė neapibrėžtą laiko tarpą bet kada ginčyti priimtus administracinius aktus, nes taip atsirastų neapibrėžtumas jų pagrindu atsiradusiuose teisiniuose santykiuose, o atitinkamas teises įgiję kiti asmenys negalėtų būti tikri dėl savo teisinės padėties (žr., pvz., LVAT 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-669/2011 ir kt.). Teisėjų kolegija papildomai pažymi, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikytinos tik objektyvios, nuo asmens valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo (žr., pvz., LVAT 2012 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA492-6/2012 ir kt.). Kadangi įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (žr., pvz., LVAT 2006 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006 ir kt.).

Teismų praktikoje sprendžiant termino atnaujinimo klausimą taip pat yra vertinama, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai. Šia prasme kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standartai (žr., pvz., LVAT 2008 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-798/2008 ir kt.). Tad, kai asmuo praleidžia įstatymu nustatytą terminą dėl savo laisva valia pasirinkto elgesio – aktyviai ar pasyviai dalyvauti savo pažeistų teisių gynimo procese – modelio, kyla įstatyme numatytos teisinės pasekmės, t. y. kaip minėta, teismas atsisako priimti asmens, praleidusio įstatyme nustatytą terminą skundui paduoti, skundą (žr., pvz., LVAT 2012 m. kovo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-187/2012 ir kt.).

ABTĮ 132 straipsnio 1 dalis (pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo metu galiojusi redakcija) numatė, kad apygardų administracinių teismų sprendimai, priimti nagrinėjant bylas pirmąja instancija, apeliacine tvarka per vieną mėnesį nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiami Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

ABTĮ 65 straipsnio 2 dalis numato, kad mėnesiais skaičiuojamo termino eiga prasideda kitą dieną po to įvykio, kuris nurodytas kaip jo pradžia.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo priimtas ir paskelbtas 2018 m. gruodžio 11 d., todėl paskutinė diena apeliaciniam skundui paduoti buvo 2018 m. sausio 11 d. Pareiškėjas nurodo, kad suvokė, kad gali kreiptis dėl savo galimai pažeistų teisių per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo paskelbimo, tačiau netinkamai suvokė apeliacinio skundo padavimo termino apskaičiavimo taisyklę.

Pareiškėjas tai pat nurodo, kad jam svarbus šis ginčas, jis augina tris vaikus, yra vaiko priežiūros atostogose, todėl daug dėmesio skirti apeliacinio skundo parengimui negalėjo.

ABTĮ 132 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad praleidus terminą apeliaciniam skundui paduoti, apelianto prašymu pirmosios instancijos teismas, per kurį paduodamas apeliacinis skundas, apeliacinio skundo padavimo terminą gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties.

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo nurodytus argumentus dėl termino praleidimo, pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai, jog pareiškėjo nurodytos termino skundui paduoti praleidimo aplinkybės yra subjektyvaus pobūdžio ir nagrinėjamu atveju nėra pagrindo vertinti, kad egzistavo aplinkybės, objektyviai užkirtusios kelią pareiškėjui laiku ir tinkamai realizuoti savo teisę apskųsti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Kitaip tariant, apeliacinio skundo padavimo terminas buvo praleistas ne dėl objektyvių aplinkybių, o dėl savo valia pareiškėjo pasirinkto elgesio modelio. Pareiškėjo elgesys leidžia daryti išvadą, jog jis nebuvo pakankamai rūpestingas, nesiėmė visų veiksmų, kad galėtų tinkamai realizuoti teisę į teisminę gynybą, ir pats sau sukūrė neigiamas pasekmes.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, teisinių žinių neturėjimas bei buvimas vaiko priežiūros atostogose neapribojo pareiškėjo galimybių laiku kreiptis į atstovą, siekiant efektyvios savo teisėtų interesų gynybos teisme įgyvendinimo. Pareiškėjo atstovas, turintis teisinį išsilavinimą, galėjo ir turėjo žinoti apeliacinio skundo padavimo tvarką ir terminus.

Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pareiškėjas terminą apeliaciniam skundui paduoti praleido dėl subjektyvios priežasties, kuri nepripažintina svarbia apeliacinio skundo padavimo termino praleidimo priežastimi.

Remdamasi nustatytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai neatnaujino pareiškėjui praleisto apeliacinio skundo padavimo termino, todėl skundžiama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 15 d. nutartis laikytina teisėta ir pagrįsta bei paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo G. V. atskirojo skundo netenkinti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 15 d. nutartį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.





2019-03816 2019-03-08 2019-02-27 2019-02-27 -

Administracinė byla Nr. A-1295-624/2019Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01687-2017-6Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2(S)



https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=b6ae2ae040fa11e99a17eaa929142a91


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. S. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. sausio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos) dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas T. S. kreipėsi į Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir LAVL), 10 000 Eur neturtinės žalo atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Laisvės atėmimo vietų ligoninėje buvo laikomas laikotarpiu nuo 2014 m. rugsėjo 5 d. iki 2014 m. rugsėjo 12 d. ir nuo 2014 m. spalio 23 d. iki 2014 m. spalio 27 d. (toliau – ir ginčijamas laikotarpis). Teigė, kad LAVL palatos buvo perpildytos, dalį ploto užėmė baltai ir sanitarinis mazgas. LAVL nebuvo pakankamai užtikrinamas ligonių reabilitacijos programų įgyvendinimas, socialinių ir dvasinių poreikių tenkinimas, pagalba sprendžiant suimtųjų problemas, nepakankamai užtikrinamos kultūros, sporto ir kūrybos programos, saviraiška, trūko mokslo renginių. Nebuvo užtikrinama judėjimo laisvė lokalinio sektoriaus teritorijoje, todėl jis negalėjo tinkamai sportuoti lauke ir pakankamai sportuoti patalpose, negalėjo lankyti įvairių renginių, dirbti. Pažymėjo, kad LAVL nėra teikiama jokia teisinė pagalba, nėra teisinio švietimo, nesudaryta galimybė gauti teisinę pagalbą rengiant teismui skundą, nėra numatyta nuteistiesiems riboto interneto prieiga, nebuvo bibliotekos, neskiriama laikraščių, nėra konsultuojama dėl galimybės kreiptis į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą, nesupažindinama su galiojančiais teisės aktais, teismų praktika, apsiribojama tik koridoriuose iškabintomis informacinėmis lentomis, kuriose informacija yra kelerių metų senumo, nurodyti areštinių adresai, kurie niekaip nesusiję su suimtųjų (nuteistųjų) teisėmis ir pareigomis.

3. Pareiškėjas paaiškino, kad LAVL palatose jis nuolat buvo laikomas su asmenimis, kurie anksčiau yra atlikę bausmes, su nuteistaisiais, nors jis pats buvo suimtasis, taip pat buvo laikomas su sergančiais atvira tuberkuliozės forma, kitomis virusinėmis ligomis. LAVL palatose nebuvo užtikrinta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku iškviesti budintį pareigūną, gydytoją, sanitarą. Po išsimaudymo dušo patalpose tekdavo ilgai laukti, tokiu atveju nėra užtikrinamas ligonių saugumas, jeigu palatoje kiltų grėsmė sveikatai. Pabrėžė, kad ne kartą palatoje kilus konfliktams dėl charakterių nesuderinamumo, kriminalinės subkultūros nesilaikymo, tekdavo patirti smurtą ir / ar psichologinę prievartą.

4. Pareiškėjas nurodė, kad pasivaikščioti buvo galima tik vieną valandą, kas, jo vertinimu, nėra pakankama. Einant pasivaikščioti blogomis oro sąlygomis pasivaikščiojimo kiemelyje nėra užtikrinama sausa patalpa pasivaikščioti, kiemelių grindys nelygios, duobėtos, todėl lyjant jos prisipildo vandens. Pasivaikščiojimo kiemeliuose nebuvo šiukšlių kibirų ir peleninių, suoliukai sulaužyti, sienos pažaliavusios nuo pelėsio ir grybelio, kiemeliai nevalomi, jeigu dulka – nelaistomi. Teigė, kad 2014 m. spalio 23 d. atvykęs į LAVL ir eidamas per pasivaikščiojimo taką, kuris buvo netvarkingas, duobėtas, suplėšė savo krepšį. Mano, kad pasivaikščiojimo kiemelių plotai per maži dideliam ligonių kiekiui.

5. Pareiškėjas pažymėjo, kad LAVL palatose neveikė mechaninė ventiliacija, vėdinama buvo tik per langą, saulės šviesa ir oras visiškai nepatekdavo į palatą, nes langai užkalti vidinėmis grotomis, nešvarūs, buvo drėgna, tamsu. Natūrali šviesa labai silpnai patekdavo į palatą, dirbtinis apšvietimas buvo labai stiprus, nuo jo skaudėjo akis ir galvą. Kamerose nebuvo užtikrinama tinkama temperatūra, žiemą nebuvo tinkamai šildoma, o vasarą siekė net iki 35 laipsnių. Palatos neremontuotos, sienos pasidengusios pelėsiu, grybeliu, buvo drėgnos, dažai nuo sienų atsilupę, sienos nepritaikytos valymui, grindys išpuvusios, nelygios, prastos būklės, patalpos kiekvieną dieną nebuvo valomos drėgnuoju būdu, nebuvo dezinfekuojamos.

6. Pareiškėjas teigė, kad nebuvo aprūpintas patalyne – išduodavo vieną paklodę ir užvalkalą pagalvei, neišduodavo

užvalkalo užklotui, rankšluosčių, vėliau išduodavo tik vieną virtuvinį rankšluostį. Čiužiniai nebuvo dezinfekuojami, nuo drėgmės ant metalinių lovų čiužiniai rūdydavo, pūdavo. Palatos įrenginiai ir baldai nešvarūs, langai išdaužyti, durys nesandarios. Maisto spintelė buvo prie tualeto. Nebuvo aprūpinama švariu ir tvarkingu valymo inventoriumi, taip pat nebuvo jokių higienos priemonių – muilo, tualetinio popieriaus, kameros valymo priemonių. Palatoje buvo sena surūdijusi kriauklė, vanduo bėgo labai silpnai. Vanduo neatitiko higienos, sanitarijos reikalavimų, nebuvo galima gauti karšto vandens arbatai. Nebuvo veidrodžio, tualeto reikmenų spintelės (lentynėlės), suoliukų, kėdžių, drabužių pakabos. Apatinio trikotažo iš pradžių neplaudavo, vėliau plaudavo tik vienu atveju, jeigu ligonis turi specialiai tam tikslui skirtą skalbimo maišą. LAVL palatose nebuvo įrengta kabliukų ar pakabų rankšluosčiams pasikabinti ir džiautis, todėl buvo priverstas drėgnus rankšluosčius laikyti kuprinėje.

7. Pareiškėjas nurodė, kad sanitarinis mazgas atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120–130 cm aukščio pertvara, todėl naudojantis sanitariniu mazgu buvo pažeistas jo privatumas. Sanitariniame mazge nebuvo unitazo, tik skylė grindyse, vanduo nusileisdavo labai prastai, dėl to kameroje buvo labai nemalonūs kvapai. Duše galima praustis tik vieną kartą per savaitę 15 minučių, įskaitant apsirengimą ir nusirengimą. Maudantis duše buvo pažeistas privatumas, dušai įrengti taip, kad dušo patalpų duryse yra stebėjimo langai. Pačiose dušo patalpose dušai neatitverti vienas nuo kito jokia sienele. Dušo patalpose nebuvo suoliukų, veidrodžio, nuo sienų ir lubų byrėdavo atsilupę dažai bei tinkas, vietomis matėsi juodas pelėsis, dušo patalpose pakabos įrengtos taip, kad pakabinti rūbai sudrėksta, kitur pakabos sulaužytos, nėra persirengimo kambario, patalpos nešvarios, dušo praustuvai sulaužyti. Dušai, tualetai ir kitos patalpos nebuvo tinkamai valomos ir dezinfekuojamos, pacientai sergantys atvira tuberkuliozės forma, psichinėmis ligomis naudojosi bendru dušu su kitais pacientais, daugeliui ligoninės patalpų reikėjo remonto. LAVL palatose buvo buitiniai parazitai, utėlės, blakės, tarakonai, pelės, taip pat neįrengti ilgalaikių pasimatymų kambariai.

8. Pareiškėjas teigė, kad maistas LAVL nebuvo kaloringas ir skanus, o dienos maisto davinio energetinė vertė sudarė nuo 1300 iki 1500 kcal, nebuvo teikiama vaisių. Maistas paduodamas pro duris į palatą, nebuvo sveriamas, todėl dažnai neatitiko nustatyto kiekio. Nebuvo užtikrinamos tinkamos sąlygos pavalgyti, nes maistą atnešdavo tiesiai į palatą, kol padalindavo jį per visas palatas, maistas atšaldavo. Sąlygų eiti pavalgyti į valgyklą nebuvo. Maisto dalintojas maistą dalindavo be pirštinių. Maistui buvo skirti du dubenėliai ir vienas puodelis, šaukštas, tačiau pagal maisto valgiaraštį yra numatyti tiek žuvies, tiek mėsos kotletai, todėl valgant be šakutės pažeidžiamas orumas. Be to kiekvieną rytą tuo pačiu metu duodavo ir pieno stilinę, ir arbatos stiklinę, todėl tekdavo pasirinkti ką gerti, dėl to racionas nebuvo pilnavertis.

9. Pareiškėjas nurodė, kad LAVL buvo laikomas su rūkančiais asmenimis, nors atvykus į LAVL buvo užfiksuota, jog jis nerūko. Visą buvimo LAVL laikotarpį palatos kaimynai rūkė, todėl buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, visą laiką skųsdavosi galvos skausmais ir dusuliu, buvo nervingas.

10. Pareiškėjas akcentavo, kad dėl netinkamų sąlygų LAVL teikė įvairius skundus, tuo tikslu net badavo, tačiau didelė dalis skundų nebuvo registruojami ir nagrinėjami, dažnai į skundus ir prašymus atsakoma formaliai, pateikta informacija neatitinka realybės arba prašymuose nurodyta informacija ignoruojama. Pažymėjo, kad visos nurodytos LAVL gyvenimo sąlygos ir aplinkybės suteikė jam ne tik fizinius skausmus, bet ir papildomus psichologinius išgyvenimus.

11. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Laisvės atėmimo vietų ligoninės, atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

12. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas ginčijamu laikotarpiu LAVL buvo gydomas nuo 2014 m. rugsėjo 5 d. iki 2014 m. rugsėjo 12 d. Psichiatrijos skyriaus kamerų tipo patalpoje Nr. 7 ir nuo 2014 m. spalio 23 d. iki 2014 m. spalio 27 d. Bendrojo skyriaus kamerų tipo patalpoje Nr. 25. Teigė, kad statistika, kiek konkrečioje palatoje atskiromis dienomis gydoma nuteistųjų ir (arba) suimtųjų, LAVL nevedama ir galiojantys teisės aktai to daryti neįpareigoja, todėl duomenų, koks pacientų skaičius kartu su pareiškėju gydymosi laikotarpiais buvo gyvenamose patalpose, pateikti negali.

13. Atsakovas paaiškino, kad LAVL kamerų tipo patalpose sanitarinio mazgo vietos buvo įrengtos laikantis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės), 16.5 punkto nuostatų. Atkreipė dėmesį, kad Lietuvos teisės aktai nereglamentuoja prievolės LAVL teikti karšto vandens pacientams kasdieniniams poreikiams tenkinti jų gyvenamose patalpose. Pažymėjo, kad LAVL gyvenamose patalpose vėdinimas įrengtas laikantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir higienos norma HN 76:2010), 24 punkto nuostatų, pagal kurias turėjo būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Nurodė, kad gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikė mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Gyvenamose patalpose, kuriose gydėsi pareiškėjas, dirbtinis apšvietimas įrengtas

laikantis teisės aktų reikalavimų, natūralus apšvietimas buvo užtikrinamas per gyvenamųjų patalpų langą (langus).14. Atsakovas pažymėjo, kad vadovaudamasis higienos normos HN 76:2010 58 punktu LAVL direktorius 2013 m.

rugsėjo 6 d. įsakymu Nr. V-177 patvirtino Ligoninės patalpų valymo procedūrą (toliau – ir Patalpų valymo procedūra), kurios 4.1 punkte nustatyta, jog savo gyvenamąsias patalpas kasdien valytų nuteistieji (suimtieji). Valymo inventorius bei priemonės buvo išduodamos pagal nuteistųjų (suimtųjų) prašymus, o po valymo užbaigimo grąžinamas atgal į valymo inventoriui laikyti skirtą patalpą. Atsakovo teigimu, nors pareiškėjas skunde nurodė, kad matė pelėsį, grybelio dėmes, šių faktinių aplinkybių nedetalizavo. Akcentavo, kad kartą per mėnesį arba išvykus pacientui (pacientams) palatiniai sanitarai atlikdavo pagrindinį šių patalpų valymą, kurio metu visi paviršiai buvo išvalomi ir dezinfekuojami, tokiu būdu užkertant kelią pelėsio atsiradimui bei plitimui. LAVL patalpų deratizacijos ir dezinsekcijos darbams atlikti buvo sudaryta paslaugų teikimo sutartis su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ ir tokio pobūdžio darbai buvo atliekami kartą per mėnesį, prireikus, ir dažniau. Pažymėjo, kad ginčui aktualiu laiku nuteistųjų aprūpinimą asmens higienos priemonėmis reglamentavo Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. IR-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ patvirtintos higienos normos, kuriomis vadovaujantis nuteistiesiems vieną kartą per mėnesį išduodamos šios asmens higienos priemonės: skalbiamasis muilas 200 g., tualetinis muilas 100 g., tualetinis popierius 1 rulonas. Pabrėžė, kad pareiškėjas skunde nedetalizavo, kada higienos priemonių jam nebuvo išduota, taip pat nenurodė, kad jis būtų kreipęsis į įstaigos administraciją dėl šių priemonių išdavimo. Atkreipė dėmesį, kad Lietuvos teisės aktai nenustato reikalavimo, jog dušinėse dušai turi būti atitverti skiriamąją siena.

15. Atsakovo teigimu, LAVL pacientų apatinių ir viršutinių drabužių skalbimas organizuojamas laikantis higienos normos HN 76:2010 reikalavimų. Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusiame Laisvės atėmimo vietų ligoninės direktoriaus 2012 m. lapkričio 23 d. įsakymu Nr. V-206 patvirtiname Ligoninės pacientų asmeninių rūbų skalbimo tvarkos apraše (toliau – ir Aprašas) nustatyta, jog pacientų, kurie dėl sunkios sveikatos būklės negalėjo išsiskalbti patys, asmeniniai drabužiai (kojinės, kelnaitės) buvo surenkami ir skalbiami centralizuotoje skalbykloje. LAVL buvo sudariusi sutartį su skalbimo paslaugas teikiančia įmone UAB „Rasa“. Tuo tarpu pacientai, kurių sveikatos būklė leido apsitarnauti patiems, asmeninius drabužius galėjo išsiskalbti gyvenamoje patalpoje ar prausykloje. Pacientams paprašius, palatiniai sanitarai išduodavo indą, kuriame pacientai galėjo išsiskalbti šiuos savo drabužius. Asmeniniai drabužiai buvo džiovinami kieme ar gyvenamose patalpose, o LAVL lovos skalbiniai, rankšluosčiai keičiami vieną kartą per savaitę.

16. Atsakovas nurodė, kad LAVL pacientų maudymasis organizuojamas vadovaujantis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 258 punkto nuostatomis, o vadovaudamasi Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatomis buvo patvirtintas dušų lankymo grafiką, pagal kurį pacientams suteikiama galimybė pasinaudoti dušu kartą per savaitę. LAVL buvo atliekami kasdieniai po pasinaudojimo dušu ir pagrindiniai dušų patalpų valymo darbai, kurių metu naudotos atitinkamos dezinfekcijos plane nurodytos priemonės, tokiu būdu užkertant kelią infekcijų plitimui. LAVL gyvenamosios patalpos įrengtos atsižvelgiant į Lietuvos higienos normos HN 47:2011, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. V-737 (toliau – ir higienos norma HN 47:2011), 21 punkto nuostatas.

17. Atsakovas paaiškino, kad LAVL gyvenamose patalpose pavojaus mygtukai (prižiūrėtojo iškvietimo sistema) buvo įrengti, tačiau labai dažnai juos gadindavo ir laužydavo patys suimtieji bei nuteistieji. Akcentavo, kad nors pareiškėjas skunde reiškė pretenzijas, jog gyvenamose patalpose nebuvo įrengtas arba neveikė pavojaus mygtukas, todėl tai kėlė pavojų jo saugumui, tačiau nenurodė šiuo pažeidimu jam padarytos žalos fakto.

18. Dėl pasivaikščioji gryname ore atsakovas pažymėjo, kad LAVL nuteistiesiems pasivaikščiojimai gryname ore suteikiami vadovaujantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 103 straipsnio nuostatomis. Pasivaikščiojimai organizuojami nuteistųjų dienotvarkėje nustatytu laiku, kartu atsižvelgiant į vizitacijoms pas gydytojus paskirtą laiką. Iki 2015 m. lapkričio 1 d. galiojusi higienos norma HN 76:2010 nustatė, kad Laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims kasdien turi būti sudarytos galimybės ne mažiau kaip vieną valandą per dieną būti gryname ore. Pažymėjo, kad LAVL nėra duomenų, jog ginčo laikotarpiu gydytojas pareiškėjui būtų rekomendavęs pasivaikščiojimus gryname ore du kartus per dieną po vieną valandą.

19. Atsakovas nurodė, kad pagal LAVL ir Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo maisto tiekimo sutartį, maistas buvo tiekiamas iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo valgyklos. Pareiškėjui maitinimas organizuojamas ir tiekiamas pagal valgiaraštį dirbantiems vyrams, o pats valgiaraštis patvirtintas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2011 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. V-138 „Dėl valgiaraščių asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose patvirtinimo“.

20. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad LAVL neturi prievolės savo iniciatyva skirti trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų asmenims, kurių laisvė suvaržyta. Nuteistasis turi savarankiškai kreiptis į LAVL vadovą ir prašyti suteikti trumpalaikį ar ilgalaikį pasimatymą. Šiuo atveju pareiškėjas skunde nenurodė ir nepagrindė konkrečiomis aplinkybėmis, kad buvo kreipęsis į LAVL vadovą dėl ilgalaikio pasimatymo suteikimo ir buvo gautas neigiamas atsakymas.

21. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo teiginiais, kad jo skundai ir prašymai LAVL nebuvo registruojami ir nagrinėjami, kadangi šiuos teiginius paneigia Nuteistųjų, suimtųjų rašytinių pasiūlymų (pareiškimų), peticijų ir skundų, skirtų įstaigos direktoriui, registre atlikti įrašai, iš kurių matyti, kad pareiškėjas kreipėsi raštu į LAVL administraciją 2014 m. rugsėjo 11 d., 2014 m. rugsėjo 12 d., ir 2014 m. spalio 27 d.

22. Atsakovo nuomone, pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą grindė bendrojo pobūdžio teiginiais ir samprotavimais, todėl neįrodė priežastinio ryšio tarp LAVL veiksmų ir (arba) neveikimo bei tariamai atsiradusių pasekmių. Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas LAVL buvo kalinamas itin trumpais laikotarpiais, atsakovas mano, jog pareiškėjas nepatyrė tokio mąsto neigiamų išgyvenimų, kuriuos būtų galima vertinti pinigais.

23. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

24. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad pareiškėjas ginčijamu laikotarpiu į Kalėjimų departamentą dėl jo laikymo sąlygų LAVL nesikreipė. Mano, kad pareiškėjas remiasi abstrakčiais teiginiais ir nesistengia pagrįsti bei konkrečiai įvardyti valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių.

II.

25. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. sausio 9 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Teismas priteisė pareiškėjo naudai 143 Eur neturtinės žalos atlyginimą dėl minimalaus gyvenamojo ploto neužtikrinimo ir netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo, administracinės bylos dalį dėl reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą dėl minimalaus gyvenamojo ploto neužtikrinimo, laikymo kartu su rūkančiais asmenimis bei asmenimis, kurie anksčiau buvo teisti, nepakankamo laiko skyrimo pasivaikščiojimams, tualetinio popieriaus neišdavimo, netinkamo sanitarinio mazgo įregimo, galimybės pasinaudoti dušu suteikimo tik vieną kartą per savaitę, buitinių parazitų buvimo patalpose, netinkamo maitinimo, ilgalaikių pasimatymų nesuteikimo laikotarpiu nuo 2014 m. rugsėjo 5 d. iki 2014 m. rugsėjo 12 d. nutraukė, o kitą skundo dalį atmėtė kaip nepagrįstą.

26. Pirmosios instancijos teismas iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų nustatė, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas išnagrinėjo administracinę bylą Nr. I-4875-171/2015 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-04250-2014-1) pagal pareiškėjo skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai LAVL, kuriame pareiškėjas prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos LAVL, neturtinės žalos atlyginimą už laikotarpį nuo 2014 m. rugsėjo 5 d. iki 2014 m. rugsėjo 12 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 14 d. sprendimu skundas patenkintas iš dalies – pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos LAVL, priteista 75 Eur žalos atlyginimas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. balandžio 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-369-438/2017 Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 14 d. sprendimą paliko nepakeistą.

27. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad pareiškėjo reikalavimo dalis dėl neturtinės žalos priteisimo, siejamos su minimalaus gyvenamojo ploto neužtikrinimu, laikymu kartu su rūkančiais asmenimis bei asmenimis, kurie anksčiau buvo teisti, nepakankamo laiko skyrimu pasivaikščiojimams, tualetinio popieriaus neišdavimu, netinkamu sanitarinio mazgo įregimu, galimybės pasinaudoti dušu suteikimu tik vieną kartą per savaitę, buitinių parazitų buvimu patalpose, netinkamu maitinimu, ilgalaikių pasimatymų nesuteikimu laikotarpiu nuo 2014 m. rugsėjo 5 d. iki 2014 m. rugsėjo 12 d. patenka į Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinės bylos Nr. I-4877-171/2015 nagrinėjimo apimtį ir ši pareiškėjo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo dalis įvertinta įsitesėjusiu teismo sprendimu. Atsižvelgdamas į tai, teismas nutraukė minėtą administracinės bylos dalį, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 103 straipsnio 2 dalimi.

28. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjui tenkančio minimalaus gyvenamųjų patalpų ploto LAVL atitikimą Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 11.4 punktui (5,1 kv. m), atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką, pagal kurią nesant objektyvių duomenų apie LAVL konkrečiu pareiškėjo buvimo tam tikroje palatoje metu buvusį nuteistųjų skaičių, vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotinas konkrečios palatos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus. Įvertinęs atsakovo atstovo pateiktus duomenis,

teismas sprendė, kad laikotarpiu nuo 2014 m. spalio 23 d. iki 2014 m. spalio 27 d., t. y. 5 paras, Bendrojo skyriaus kamerų tipo patalpoje Nr. 25, kurios plotas 21,25 kv. m ir joje įrengta 10 miegamųjų vietų (5 dviejų aukštų lovos), pareiškėjui teko 2,125 kv. m gyvenamojo ploto, dėl ko nebuvo užtikrinta teisės aktuose nustatyta minimali gyvenamojo ploto norma.

29. Dėl pareiškėjo teiginių, susijusių su laikymu vienoje patalpoje kartu su rūkančiais asmenimis, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog kartu su pareiškėju palatose gydyti asmenys būtų rūkę, juo labiau – kad tai buvo daroma LAVL administracijai žinant ar leidus. Akcentavo, kad iš LAVL 2014 m. lapkričio 11 d. rašto Nr. 7-1194 matyti, jog pareiškėjo gydymosi metu LAVL administracija tarnybinių pranešimų dėl suimtųjų laikymo kamerų tipo palatoje Nr. 25 nebuvo gavusi, taip pat nebuvo gauta skundų iš suimtųjų, nurodant konkrečius kamerų tipo palatoje Nr. 25 rūkančius asmenis. Teismas, atsižvelgdamas į tai ir įvertinęs aplinkybę, kad visuotinai yra žinomos Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo nuostatos, draudžiančios rūkyti sveikatos priežiūros įstaigose, taip pat tai, kad informacija apie draudimą rūkyti buvo iškabinta LAVL, darė išvadą, jog administracija tinkamai pasirūpino šio draudimo įgyvendinimu, todėl šiuo aspektu nėra atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų ar neveikimo.

30. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BVK 70 straipsnio 5 dalimi, atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus dėl laikymo kartu su kitais asmenimis, kurie anksčiau buvo teisti. Teismas taip pat atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus, kad jis buvo laikomas ir naudojosi bendru dušu su asmenimis sergančiais atvira tuberkuliozės forma, kitomis virusinėmis ligomis, kadangi pareiškėjas nedetalizavo aplinkybių dėl jo laikymo kartu su užkrečiamomis ligomis sergančiais asmenimis taip, jog būtų galima įvertinti ir konstatuoti atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų buvimą (pvz. nenurodė asmenų, kurie sirgo jo nurodytomis ligomis vardų ir pavardžių, konkrečių datą, kada pareiškėjas buvo laikomas kartu su tokiais asmenimis ir kt.).

31. Dėl pareiškėjo argumentų, kad kameroje buvo drėgna, nebuvo užtikrinama tinkama temperatūra – žiemą nebuvo pakankamai šildoma, o vasarą temperatūra siekė net 35 laipsnius, buvo netinkamas apšvietimas ir ventiliacija, sienų ir lubų būklė bloga (patalpos neremontuotos, buvo pelėsis, grybelis, dažai atsilupę), pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad nors atsakovo atstovas į bylą nepateikė duomenų apie kamerų, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, drėgmę, temperatūrą ir apšvietimą, tačiau byloje nenustatyta, jog pareiškėjas dėl galimai netinkamų sąlygų (drėgmės, netinkamos temperatūros, netinkamo apšvietimo, netinkamos ventiliacijos, blogos sienų ir lubų būklės) ginčo laikotarpiu buvo kreipęsis į LAVL administraciją, į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios. Teismas akcentavo, kad šiuo metu patikrinti buvusias sąlygas nėra galimybės.

32. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į atsakovo atstovo pateiktą 2014 m. sausio 2 d. paslaugų teikimo sutartį Nr. 57-1/500, sudarytą su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ ir atliktų darbų aktus, pripažino, kad LAVL ėmėsi būtinų priemonių, siekdama užtikrinti buitinių kenkėjų (vabzdžių ir graužikų, tarakonų) naikinimą, dėl ko pareiškėjo argumentus, susijusius su buitiniais parazitais, atmetė kaip nepagrįstus. Teismas, vadovaudamasis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 258 punktu, taip pat atmetė pareiškėjo teiginius dėl prausimosi po dušu vieną kartą per savaitę. Teismas šiame kontekste pažymėjo, kad ginčo dėl to, jog pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė kartą per savaitę nusiprausti po dušu, byloje nėra, o nesant įrodymų, patvirtinančių būtinybę pareiškėjui dušu naudotis ilgesnį laiką, nėra ir pagrindo konstatuoti LAVL administracijos neteisėtus veiksmus. Teismas akcentavo, kad pareiškėjo argumentus, jog LAVL palatose nebuvo įrengta pakabų, dušo patalpose nebuvo suoliukų, paneigia atsakovo atstovo į bylą pateiktos fotonuotraukos.

33. Dėl pareiškėjo argumentų, jog LAVL patalpos ir pasivaikščiojimo kiemeliai buvo nešvarūs, nevalomi ir nedezinfekuojami, nebuvo išduodama valymo priemonių, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pagal higienos normos HN 76:2010 58 punktą laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. LAVL direktoriaus 2013 m. rugsėjo 6 d. įsakymu Nr. V-177 patvirtintos ligoninės patalpų valymo tvarkos 4.1 punkte nustatyta, kad palatas kasdien valo patys nuteistieji ir suimtieji. Valymo inventoriumi ir priemonėmis juos aprūpina pagalbinis darbuotojas. Teismas nustatė, kad byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į LAVL administraciją ar kitas kompetentingas institucijas dėl valymui skirtų priemonių neišdavimo. Teismas vertino, kad pareiškėjas šiuo atveju neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, o jo argumentai dėl neturtinės žalos iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais.

34. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad kameroje Nr. 25, kurioje pareiškėjas buvo gydomas, sanitarinis mazgas nebuvo visiškai atitvertas nuo gyvenamosios patalpos, todėl tai vertino kaip pareiškėjo teisių pažeidimą, sukėlusį jam neigiamų išgyvenimų, sietinų su atsakovo atstovo pareigos užtikrinti pareiškėjui teisę į privatumą nevykdymu, turėjusiu įtakos jo sąlygų bloginimui. Dėl šių priežasčių teismas sprendė, jog 5 paras buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą, taigi yra visos sąlygos valstybės deliktinei atsakomybei kilti. Kadangi atsakovo atstovas nepaneigė pareiškėjo

nurodytų aplinkybių, jog sanitariniame mazge nėra įrengtos atskiros nuo kameros vėdinimo sistemos, nėra veidrodžio ir higienos reikmenų spintelės (lentynėlės), šias aplinkybes teismas vertino pareiškėjo naudai.

35. Vertindamas pareiškėjo teiginių, susijusių su tupimu tualetu, pagrįstumą, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normas, patvirtintas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139, Dabartinės lietuvių kalbos žodyną, Lietuvos higienos normą HN 55:2001 „Viešieji tualetai“, patvirtintą Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2001 m. lapkričio 30 d. įsakymu Nr. 622. Teismas vertino, kad teisės aktuose nėra nustatyta, jog tualetas turi būti sukonstruotas naudotis sėdint, todėl nėra pagrindo pripažinti, jog LAVL buvo nustatyti konkretūs reikalavimai tualetų konstrukcijoms.

36. Pirmosios instancijos teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjos argumentus dėl ilgalaikių pasimatymų nesuteikimo, neišduotos šakutės, neišduoto antro puodelio, dėl ko jis turėjo rinktis – gerti arbatą ar pieną, nustatęs, jog pareiškėjas nenurodė ir byloje nėra duomenų, jog jis su prašymais būtų kreipėsi į LVAL vadovą ir buvo gavęs neigiamą atsakymą dėl pasimatymo suteikimo, šakutės ir puodelio trūkumo. Teismas vertino, kad pareiškėjo argumentai, susiję su netinkamu maitinimu, yra nepagrįsti, kadangi byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų gavęs mažesnę energinę vertę turtinį maistą, nei numatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 patvirtintose Fiziologinės mitybos normose asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose. Teismas taip pat atmetė pareiškėjo argumentą, kad būdamas LAVL teikė įvairius skundus, kadangi atsakovo atstovo į bylą pateikti įrodymai patvirtina, jog pareiškėjo teikiami skundai LAVL administracijai buvo registruojami ir į juos buvo atsakyta.

37. Vertindamas pareiškėjo argumentų, kad pasivaikščioti buvo galima tik vieną valandą per dieną, pasivaikščiojimo kiemelių plotai per maži esamam nuteistųjų kiekiui, pagrįstumą, teismas vadovavosi Bausmių vykdymo kodekso 103 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos higienos normos HN 76:2010 11 punktu, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 233 punktu. Teismas pripažino, kad pareiškėjo teisė į pasivaikščiojimą nebuvo pažeista, dėl ko nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų LAVL pareigūnų veiksmų. Teismas taip pat pažymėjo, kad LAVL administracija nėra atsakinga už taką, vedantį iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo į LAVL ir atgal, kadangi tai nėra LAVL teritorija, todėl pareiškėjo argumentą, jog 2014 m. spalio 23 d. atvykęs į LAVL ir eidamas per pasivaikščiojimo taką suplėšė savo krepšį, atmetė.

38. Dėl pareiškėjo argumentų, kad LAVL nebuvo jokių higienos priemonių – muilo, tualetinio popieriaus, nebuvo pakankamai užtikrinamas ligonių reabilitacijos programų įgyvendinimas, nepakankamai užtikrinama kultūros, sporto, kūrybos, saviraiškos, mokslo renginių, nebuvo teikiama jokia teisinė pagalba, nenumatyta riboto interneto prieiga, nebuvo bibliotekos, nebuvo skiriama laikraščių, nebuvo galima gauti karšto vandens arbatai, vanduo neatitiko sanitarijos, higienos reikalavimų, nebuvo tinkamai aprūpinama patalyne, nebuvo skalbiamas apatinis trikotažas, LAVL neturėjo higienos paso, nebuvo sudaryta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skunde tik deklaratyviai nurodė ir konstatavo šias aplinkybes, visiškai nepagrįsdamas bei neindividualizuodamas dėl to jam kilusių subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio.

39. Atsižvelgdamas į byloje nustatytus LAVL administracijos neteisėtus veiksmus, t. y. minimalaus gyvenamojo ploto neužtikrinimą ir netinkamą sanitarinio mazgo įrengimą, teismas vertino, jog dėl jų pareiškėjas galėjo patirti tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Įvertinęs pareiškėjo patirtus neigiamus dvasinius išgyvenimus, turimų įrodymų visetą, remdamasis teismų praktikoje taikytinais neturtinės žalos vertinimo kriterijais, pirmosios instancijos teismas pareiškėjui priteisė 143 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

III.

40. Pareiškėjas T. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. sausio 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti visiškai.

41. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu jam priteistu neturtinės žalos dydžiu. Pareiškėjo nuomone, teismas nepagrįstai atmetė jo argumentus, susijusius su nerūkančių asmenų laikymu kartu su rūkančiais, kalinimu kartu su anksčiau teistais asmenimis, naudojimusi dušu kartu su asmeninis sergančiais infekcinėmis ligomis, drėgme, netinkama temperatūra, ventiliacija ir apšvietimu, vidinių grotų įrengimu, nepakankamu lauko apšvietimu, naudojimusi dušu vieną kartą per savaitę, per trumpu laiku pasivaikščiojimui, pasivaikščiojimų kiemelio nešvara, ilgalaikių pasimatymų nesuteikimu, netinkamu maitinimu, neišduota šakute ir antru puodeliu, higienos priemonių neišdavimu, nepakankamai užtikrinamu ligonių reabilitacijos programų įgyvendinimu, nesudarymu galimybės gauti karšto vandens arbatai, vandens neatitikimu sanitarijos, higienos reikalavimų, neaprūpinamu patalyne, apatinio trikotažo neskalbimu,

LAVL neturėjimo higienos paso, nesudarymu galimybės pasinaudoti signalizacijos mygtuku.42. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas aplinkybes, kurių negalėjo nuginčyti atsakovas, turėjo vertinti

pareiškėjo naudai. Mano, kad teismas, tenkindamas jo skundą iš dalies, nepagrįstai atmetė dalį skundo reikalavimų, o priteistas neturtinės žalos atlyginimas yra nepakankamas.

43. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Laisvės atėmimo vietų ligoninės, atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. sausio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

44. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu. Pažymi, kad teismas pagrįstai sprendė, jog pareiškėjas neįrodė, kad patyrė poveikį sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio mastą, intensyvumą ir kt. Mano, kad pirmosios instancijos teismas objektyviai išanalizavo pareiškėjo ir atsakovo argumentus, pateiktus įrodymus bei savo priimtą sprendimą išsamiai pagrindė galiojančiomis teisės normomis ir teismų praktika.

45. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. sausio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

46. Trečiasis suinteresuotas asmuo sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir teigia, kad teismo priteistas neturtinės žalos dydis šiuo nagrinėjamu atveju yra pakankamas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:IV.

47. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurios atsiradimą pareiškėjas sieja su netinkamomis jo laikymo sąlygomis LAVL laikotarpiu nuo 2014 m. rugsėjo 5 d. iki 2014 m. rugsėjo 12 d. ir nuo 2014 m. spalio 23 d. iki 2014 m. spalio 27 d., atlyginimo.

48. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu bylos dalį dėl reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą dėl minimalaus gyvenamojo ploto neužtikrinimo, laikymo kartu su rūkančiais asmenimis bei asmenimis, kurie anksčiau buvo teisti, nepakankamo laiko skyrimo pasivaikščiojimams, tualetinio popieriaus neišdavimo, netinkamo sanitarinio mazgo įregimo, galimybės pasinaudoti dušu suteikimo tik vieną kartą per savaitę, buitinių parazitų buvimo patalpose, netinkamo maitinimo, ilgalaikių pasimatymų nesuteikimo laikotarpiu nuo 2014 m. rugsėjo 5 d. iki 2014 m. rugsėjo 12 d. nutraukė, kitą skundą dalį tenkino iš dalies ir priteisė 143 Eur neturtinės žalos atlyginimą už minimalaus gyvenamojo ploto normos bei privatumo naudojantis sanitariniu mazgu pažeidimus. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu padavė apeliacinį skundą, kuriame iš esmės nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir priteistu neturtinės žalos atlyginimo dydžiu.

49. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausiai pažymi, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

50. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad iš skundžiamo Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų sprendimo turinio matyti, jog teismas, išnagrinėjęs ginčą, nurodė nustatytas ir reikšmingas jam išspręsti faktines aplinkybes, teisinį reglamentavimą, argumentus, dėl kurių dalis pareiškėjo skundo atmetama. Aplinkybė, kad pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl ginčui reikšmingų aplinkybių vertinimo, nėra pagrindas vertinti, kad teismo spendimas yra nemotyvuotas ar nepakankamai motyvuotas. Šiame kontekste taip pat akcentuotina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio

19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

51. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; 2018 m. rugpjūčio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4688-415/2018 kt.).

52. Teisėjų kolegija neturi pagrindo manyti, pirmosios instancijos teismas šių įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir motyvais, atmetant kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus, susijusius su nerūkančių asmenų laikymu kartu su rūkančiais, kalinimu kartu su anksčiau teistais asmenimis, naudojimusi dušu kartu su asmeninis sergančiais infekcinėmis ligomis, drėgme, netinkama temperatūra, ventiliacija ir apšvietimu, vidinių grotų įrengimu, nepakankamu lauko apšvietimu, naudojimusi dušu vieną kartą per savaitę, per trumpu laiku pasivaikščiojimui, pasivaikščiojimų kiemelio nešvara, ilgalaikių pasimatymų nesuteikimu, netinkamu maitinimu, neišduota šakute ir antru puodeliu, higienos priemonių neišdavimu, nepakankamai užtikrinamu ligonių reabilitacijos programų įgyvendinimu, nesudarymu galimybės gauti karšto vandens arbatai, vandens neatitikimu sanitarijos, higienos reikalavimų, neaprūpinamu patalyne, apatinio trikotažo neskalbimu, LAVL neturėjimo higienos paso, nesudarymu galimybės pasinaudoti signalizacijos mygtuku, todėl jų papildomai nekartoja. Priimdamas ginčijamą sprendimą pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai yra atmetami. Pareiškėjas apeliaciniame skunde jokių kitų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė, apeliaciniame skunde nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, suteikiančių pagrindą pirmosios instancijos nustatytas aplinkybes vertinti kitaip, nei jas įvertino teismas. Dėl nurodytų priežasčių apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, pripažįsta tikslinga aptarti tik tuos aspektus, dėl kurių apeliaciniame skunde keliamas ginčas, t. y. dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio.

53. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirminė atsakomybė už Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į Europos Žmogaus Teisių Teismą sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausiai yra vadovaujamasi vidaus teise (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją). Šiuo atveju Europos Žmogaus Teisių Teismas neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai, pirminė žalos dydžio įvertinimo teisė yra paliekama nacionaliniams teismams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1998 m. vasario 19 d. sprendimą Edificaciones March Gallego S. A. prieš Ispaniją, 2004 m. spalio 19 d. sprendimą Dubjakov prieš Slovakiją).

54. Toks požiūris susijęs su aplinkybe, kad priteisiama būtent neturtinė žala, kurią lemia asmens patirti išgyvenimai, o jie paprastai būna labai individualūs, tokia priteisiama žala yra siekiama kompensuoti patirtą neturtinę žalą, kuri Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

55. Nagrinėjamu atveju taip pat pažymėtina, kad priteisdamas konkrečią neturtinę žalą teismas turi atsižvelgti į nacionalinėje teisėje įtvirtintus žalos nustatymo kriterijus. Šiuo atveju CK 6.250 straipsnio 2 dalyje konkrečiai nurodyta, jog teismas atsižvelgia į žalos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

56. Pabrėžtina, jog neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nėra baigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, pažeidimo tąsa, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio taip pat atsižvelgtina ir į bendruosius teisės principus.

57. Teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis kalinimo sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Taigi atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra būtent nacionalinio teismo prerogatyva ir teismas priteisdamas konkretų neturtinės žalos dydį turi pareigą atsižvelgti į įvardintus kriterijus, į tai, kad būtent priteistina neturtinė žala kompensuotų asmens patirtą žalą.

58. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjui laikotarpiu nuo 2014 m. spalio 23 d. iki 2014 m. spalio 27 d., t. y. 5 paras, Bendrojo skyriaus kamerų tipo patalpoje Nr. 25, kurios plotas 21,25 kv. m ir joje įrengta 10 miegamųjų vietų (5 dviejų aukštų lovos), teko 2,125 kv. m gyvenamojo ploto, dėl ko nebuvo užtikrinta teisės aktuose nustatyta minimali gyvenamojo ploto norma. Taip pat 5 paras buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje pateiktus duomenims, sutinka su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis.

59. Pažymėtina, kad pareiškėjas nepagrindė, kodėl, atsižvelgiant į jo kalinimo netinkamomis sąlygomis trukmę, neteisėtų veiksmų pobūdį, jo patirta žala turi būti įvertinta 10 000 Eur. Teisėjų kolegija, įvertinusi subjektinės teisės pažeidimo mastą (neužtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma ir privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, taip pat atsakovo atstovo nepaneigtos aplinkybės dėl sanitariniame mazge neįrengtos atskiros nuo kameros vėdinimo sistemos, veidrodžio ir higienos reikmenų spintelės nebuvimo) ir trukmę (5 paros), neteisėtus veiksmus, dėl kurių pareiškėjas jautė dvasinius, fizinius išgyvenimus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus, atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, minimalų mėnesinį darbo užmokestį ir pan.), į tai, kad nėra duomenų, kad tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, ir administracinėje byloje nenustatyta, kad dėl konstatuotų neteisėtų veiksmų būtų pablogėjusi pareiškėjo sveikatos būklė, sukelti ilgalaikiai sveikatos sutrikimai, vadovaudamasi teisingumo, protingumo principais, pripažįsta, kad pareiškėjui priteista 143 Eur neturtinės žalos atlyginimo suma yra pakankama.

60. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, materialinės ir procesinės teisės normas taikė iš esmės tinkamai, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo 2018 m. sausio 9 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.


n u t a r i a:

Pareiškėjo T. S. apeliacinį skundą atmesti.Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. sausio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI AUDRIUS BAKAVECKAS

ARŪNAS DIRVONAS

MILDA VAINIENĖ_______________________


Administracinė byla Nr. A-1478-552/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03661-2017-9Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.2; 1.2.3; 20.2.3.1(S)





teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos (buvęs pavadinimas – Lietuvos Respublikos ūkio ministerija), apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims: Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijai, likviduojamam Valstybiniam turizmo departamentui prie Ūkio ministerijos, uždarajai akcinei bendrovei „Freshtravel“, atstovaujamai bankroto administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Valdsita“, dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėja A. G. (toliau – ir pareiškėja) 2017 m. spalio 31 d. kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti, kad atsakovas Lietuvos Respublika į nacionalinę teisę netinkamai perkėlė 1990 m. birželio 13 d. Europos Tarybos Direktyvos Nr. 90/314/EEB 7 straipsnio nuostatas ir neužtikrino, kad kelionių organizatorius, pateiktų pakankamas garantijas, kad sumokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas nemokumo atveju bus repatrijuotas; priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos (toliau – ir Ministerija), 550,53 Eur turtinei žalai atlyginti bei 5 procentų metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

2. Pareiškėja paaiškino, kad ji 2014 m. spalio 27 d. su kelionių organizatoriumi uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Freshtravel“ (toliau – ir Bendrovė) sudarė turizmo paslaugų sutartį Nr. PT003829 dėl kelionės į Madeirą dviems asmenims. Pagal šią sutartį ji Bendrovei sumokėjo 579,24 Eur (2 000 Lt), tačiau dėl Bendrovės nemokumo (bankroto) 2014 m. lapkričio 15 d numatyta kelionė neįvyko. Likviduojamam Valstybinio turizmo departamentui prie Ūkio ministerijos (toliau – ir Turizmo departamentas) inicijavus kompensavimo procedūrą pareiškėjai buvo grąžinta 28,71 Eur suma. Liko negrąžinta 550,53 Eur suma. Pareiškėjos nuomone, nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas (Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo (toliau – ir Turizmo įstatymas, Įstatymas) 8 straipsnio 7 dalis) neužtikrino 1990 m. birželio 13 d. Europos Tarybos direktyvos Nr. 90/314/EEB dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų (toliau – ir Direktyva) 7 straipsnio nuostatų, susijusių su visiško turisto nuostolių, patirtų dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, kompensavimo sąlygomis, perkėlimo į nacionalinės teisės aktus. Kadangi valstybė neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos, jai kyla atsakomybė.

3. Trečiasis suinteresuotas asmuo Ministerija, kartu atstovaujantis atsakovą Lietuvos valstybę, atsiliepime į pareiškėjos

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=c5cae18040fa11e99a17eaa929142a91

skundą prašė jį atmesti.4. Ministerija teigė, kad teisės aktai teismui nesuteikia įgaliojimų spręsti ir vertinti, ar valstybė, kaip Europos Sąjungos

narė, tinkamai įvykdė pareigas pagal Europos Sąjungos sutartis (įskaitant dėl Europos Sąjungos direktyvų vykdymo). Nei Lietuvos Respublikos Seimo veiksmai priimant Turizmo įstatymą, nei Turizmo įstatymas negali būti vertinami politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu. Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 258 straipsnyje nurodytos kompetentingos institucijos (Europos Komisija ir / ar Europos Sąjungos Teisingumo Teismas) nėra nustačiusios, kad atsakovas neįvykdė kokios nors pareigos pagal Europos Sąjungos sutartis (įskaitant Direktyvos vykdymą). Atsižvelgiant į tai, nėra jokio pagrindo spręsti, kad Lietuvos valstybė neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos užtikrinti visišką turisto patirtų nuostolių atlyginimą, tokiu būdu padarydama Europos Sąjungos teisės pažeidimą, už kurį jai galėtų kilti atsakomybė ir pareiškėjos naudai būtų priteisiama turtinė žala, todėl šiuo atveju neegzistuoja būtinoji deliktinės atsakomybės sąlyga – neteisėti veiksmai Atsakovo atstovo įsitikinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo iš Lietuvos valstybės pareiškėjai priteisti turtinę žalą, kadangi nėra deliktinei atsakomybei kilti būtinų sąlygų visumos. Nagrinėjamu atveju pareiškėja žalą galėjo patirti tik dėl kelionių organizatoriaus veiksmų, t. y. dėl to, kad kelionių organizatorius nesilaikė Įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos turėti laidavimo draudimą arba finansų įstaigos laidavimą ar garantiją, kurie, paaiškėjus, kad kelionių organizatorius negalės toliau vykdyti turizmo paslaugų teikimo sutarties, užtikrintų turisto grąžinimą į pradinę jo išvykimo vietą bei sumokėtų pinigų grąžinimą turistui, todėl neegzistuoja joks priežastinis ryšys tarp Lietuvos valstybės veiksmų perkeliant Direktyvą į nacionalinę teisę bei pareiškėjos patirtos žalos. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėja nenurodė, kuri Turizmo įstatymo nuostata neatitiko Direktyvos.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo Turizmo departamentas atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti. Pateikė analogiškus Ministerijai argumentus pabrėždamas, kad ginčo teisiniam santykiui yra aktuali nuo 2014 m. lapkričio 1 d. galiojusi Turizmo įstatymo redakcija, t. y. tos materialinės teisės normos, kurios galiojo, kai kelionių organizatorius tapo nemokus, o pareiškėja remiasi ginčui neaktualiomis materialinės teisės normomis – iki 2014 m. lapkričio 1 d. galiojusios Turizmo įstatymo redakcijos 8 straipsnio 7 dalyje numatytu prievolių įvykdymo užtikrinimu. Turizmo departamento teigimu, Turizmo įstatyme nustatyta garantija, kurią kelionių organizatorius privalo suteikti vartotojams, dengtinos rizikos dydis nėra jokiu būdu ribojamas, priešingai, yra nustatomas tik minimalus tokios garantijos dydis, paliekant galimybę verslo subjektui pačiam atsakingai įvertinti savo veiklos riziką ir įsigyti pakankamą prievolių įvykdymo užtikrinimą, kad nemokumo atveju būtų galima įvykdyti Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytus įsipareigojimus turistams. Be to, pareiškėja turėtų žalos reikalauti iš ją sukėlusių asmenų. Teigia, kad pareiškėjai neteisėtai išmokėta 28,71 Eur draudimo išmoka. Pažymi, kad pareiškėjos kreditoriniai reikalavimai yra patvirtinti Bendrovės bankroto byloje.

II.

6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. vasario 9 d. sprendime pareiškėjos A. G. skundą tenkino, t. y. jai iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, priteisė 550,53 Eur turtinei žalai atlyginti bei 5 procentų metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo, t. y. 2017 m. lapkričio 7 d., iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

7. Teismas nustatė, kad pareiškėja su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ 2014 m. spalio 27 d. sudarė turizmo paslaugų sutartį Nr. PT003829. Pagal šią sutartį pareiškėja Bendrovei sumokėjo 579,24 Eur (2 000 Lt) Eur, tačiau dėl pastarosios nemokumo (bankroto) pareiškėjos įsigyta kelionė neįvyko. Pareiškėja su prašymu kreipėsi į Departamentą ir 2015 m. rugsėjo 9 d. draudimo bendrovės ERGO INSURANCE SE Lietuvos filialo pavedimu jai buvo grąžinta 28,71 Eur suma kaip draudimo išmoka dėl UAB „Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų. Taigi pareiškėjai buvo grąžinta ne visa už įsigytą kelionę sumokėta suma (liko negrąžinta 550,53 Eur), todėl ji patyrė nuostolius.

8. Teismas, įvertinęs ginčui aktualų teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką, kurioje aiškinamas Direktyvos 7 straipsnis, Europos Sąjungos ir nacionalinės teisės santykis, teismų kompetencija, pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju susidarė situacija, jog kelionių organizatoriui tapus nemokiam, jo organizuota kelionė neįvyko, o pareiškėja gavo tik dalį už kelionę sumokėtų pinigų, nes Turizmo įstatymo 8 straipsnio nustatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos. Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turistės patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turistės (šiuo atveju – pareiškėjos) teisių apsaugos, konstatuota, kad Lietuvos valstybė netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 7 straipsnį.

9. Teismas akcentavo, kad Direktyvos 7 straipsnio nuostatomis netiesiogiai, t. y. nustatant kelionių organizatoriui ir (arba) kelionių pardavimo agentui reikalavimą pateikti pakankamas garantijas, kad įmokėti pinigai bus grąžinti arba

vartotojas nemokumo atveju bus repatrijuotas, aiškiai siekiama suteikti asmenims teisę į sumokėtų pinigų grąžinimą ir repatrijavimą kelionių organizatoriaus nemokumo atveju. Taigi egzistuoja pirmoji valstybės atsakomybės už žalą, pažeidus Europos Sąjungos teisę, kilimo sąlyga – pažeista teisės norma buvo siekiama suteikti asmenims teisių. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad nacionalinis reglamentavimas apribojo dengtinos rizikos dydį garantija, kurią vartotojams privalo suteikti kelionių organizatorius arba kelionių pardavimo agentas, t. y. nacionalinis reglamentavimas turi tokį ribojantį poveikį, todėl yra akivaizdžiai nesuderinamas su minėtoje direktyvoje nustatytomis pareigomis ir sudaro pakankamai rimtą Europos Sąjungos teisės pažeidimą, konstatavo ir antrąją valstybės atsakomybės už žalą, pažeidus Europos teisę, kilimo sąlygą – pažeidimas yra pakankamai akivaizdus. Teismas, įvertinęs tai, kad Direktyvos 7 straipsnis nebuvo tinkamai įgyvendintas, todėl pareiškėjai už neįvykusią kelionę buvo kompensuota tik dalis jo sumokėtos sumos, nustatė, kad tarp minėto Europos Sąjungos teisės pažeidimo ir asmens patirtos turtinės žalos yra tiesioginis priežastinis ryšys, t. y. trečioji valstybės atsakomybės už žalą, pažeidus Europos Sąjungos teisę, atsiradimo sąlyga. Taigi nacionaliniais teisės aktais šiuo atveju nebuvo užtikrintas Direktyvos garantuojamas turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimas kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, dėl to pareiškėja patyrė turtinę žalą – tiesioginius nuostolius, kuriuos valstybė turi atlyginti.

10. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, tenkino pareiškėjos reikalavimą priteisti iš atsakovo turtinės žalos atlyginimą, taip pat reikalavimą priteisti 5 procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojant už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (t. y. 2017 m. lapkričio 7 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos.

III.

11. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 9 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos A. G. skundą atmesti.

12. Atsakovas tvirtina, kad teismas pažeidė pareigą tinkamai motyvuoti sprendimą. Nors teismas pacitavo Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse įtvirtintą teisinį reglamentavimą, susijusį su valstybės deliktine atsakomybe, jis sprendime nenurodė, ar egzistuoja būtinųjų sąlygų visuma valstybės deliktinei atsakomybei kilti. Iš teismo sprendimo turinio neaišku, kokiu pagrindu teismas padarė išvadą, kad atsakovo atžvilgiu egzistuoja būtinosios sąlygos deliktinei atsakomybei kilti Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme. Atsakovas laikosi pozicijos, kad tokios sąlygos nagrinėjamoje byloje neegzistuoja. Atsakovo nuomone, teismas, spręsdamas dėl valstybės civilinės atsakomybės, kylančios dėl nepasiektų Direktyvos nuostatų perkėlimo į nacionalinę teisę – Turizmo įstatymą – tikslų, pažeidė ir imperatyvų draudimą vertinti ginčijamą administracinį aktą bei veiksmus (ar neveikimą) politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu, Sutartyje dėl Europos Sąjungos veikimo nustatytą išimtinę Europos Komisijos ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo kompetenciją spręsti klausimus dėl Europos Sąjungos teisės aktų pažeidimo bei imperatyvų draudimą vertinti Seimo veiklą. Teismo išvada, kad atsakovas neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos apsaugoti turistų teises ir todėl padarė pakankamai rimtą Europos Sąjungos teisės pažeidimą, už kurį jam kyla atsakomybė, negali būti laikoma teisėtu pagrindu tenkinti pareiškėjos skundą, nes ši išvada yra padaryta teismui peržengus teisės aktuose įtvirtintas kompetencijos ribas. Atsakovas pakartotinai pabrėžia, kad jis jokių neteisėtų veiksmų neatliko, nes Turizmo įstatymas atitinka Konstituciją ir Europos Sąjungos teisę, o žala dėl UAB „Freshtravel“ nemokumo pareiškėjai atsirado ne dėl to, kad valstybė netinkamai į Turizmo įstatymą perkėlė Direktyvą. Žala pareiškėjai galėjo kilti tik dėl Bendrovės veiksmų (Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje. įtvirtintos pareigos nevykdymo), todėl tarp valstybės veiksmų perkeliant Direktyvą į nacionalinę teisę bei pareiškėjos patirtos žalos nėra jokio priežastinio ryšio.

13. Atsakovas teigia, kad teismas nepagrįstai pareiškėjai suteikė teisę gauti dvigubą žalos atlyginimą: teismo sprendimui įsiteisėjus pareiškėja įgis iš UAB „Freshtravel“ ir valstybės reikalauti dvigubo žalos atlyginimo, nes Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-2316-653/2016 yra patvirtintas pareiškėjos finansinis reikalavimas 462,71 Eur sumai. Teisės aktai nenustato pareiškėjai galimybės gauti dvigubą jos patirtos žalos atlyginimą.

14. Trečiasis suinteresuotas asmuo likviduojamas Valstybinis turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą sutinka su jame išdėstytais argumentais ir prašo jį tenkinti.

Teisėjų kolegija


IV.

15. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl turtinės žalos, pareiškėjai kilusios dėl netinkamo Direktyvos 7 straipsnio nuostatų įgyvendinimo, atlyginimo.

16. Teisėjų kolegija pirmiausiai atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2018 m. gruodžio 27 d. nutarime Nr. 1403 patvirtino naują Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos nuostatų redakciją, kurioje šios ministerijos pavadinimas yra pakeistas į Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministeriją.

17. Pažymėtina, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria ji buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013). Teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).

18. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas skunde išdėstytų teiginių teisingumą, detaliai išanalizavo bylos proceso šalių argumentus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjos nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina, kad dėl Lietuvos valstybės neteisėtų veiksmų pareiškėjai kilo turtinė žala. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad atsakovas neįvykdė Direktyvos 7 straipsnyje nustatytos pareigos, dėl ko pareiškėja patyrė 550,53 Eur turtinę žalą, kurios atlyginimas yra priteistinas iš atsakovo. Apeliacinis skundas grindžiamas abstrakčiais, bendro pobūdžio teiginiais, atsakovas pakartoja atsiliepime į skundą išdėstytus teiginius apie teismo kompetenciją, turtinę žalą patvirtinančių įrodymų nepakankamumą, kartu nurodydamas, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė būtinųjų deliktinės atsakomybės sąlygų. Teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, taip pat įvertindama non reformatio in peius principą, draudžiantį apeliacinės instancijos teismui priimti sprendimą, bloginantį apelianto padėtį, palyginti su ta, kuri nustatyta skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu, jei kiti suinteresuoti asmenys nepateikė apeliacinių skundų, pripažįsta tikslinga atskirai aptarti tik tuos aspektus, dėl kurių apeliaciniame skunde keliamas ginčas, t. y. dėl būtinųjų deliktinės atsakomybės sąlygų nustatymo, dėl Europos Sąjungos teisės taikymo ir teismo kompetencijos bei dėl pareiškėjo patirtos turtinės žalos pagrįstumo ir dydžio.

19. Dėl atsakovo argumento, kad pirmosios instancijos teismo sprendime nėra detaliai pasisakyta dėl Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas vertino, ar nagrinėjamu atveju egzistuoja visos šios būtinosios sąlygos (be kita ko, pacitavo ginčui aktualias Civilinio kodekso 6.249, 6.263 ir 6.271 straipsnių nuostatas), ir jas nustatė: neteisėti veiksmai – Lietuvos valstybė netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 7 straipsnį, žala – pareiškėjui buvo grąžinta ne visa už įsigytą kelionę sumokėta suma, t. y. jis patyrė nuostolius, bei tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos – kadangi Direktyvos 7 straipsnis nebuvo tinkamai įgyvendintas, pareiškėjui už neįvykusią kelionę buvo kompensuota tik dalis jo sumokėtos sumos. Taigi, apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu yra nepagrįsti.

20. Dėl atsakovo teiginių, kad šiuo atveju neegzistuoja atsakovo neteisėti veiksmai, akcentuotina, jog ginčo laikotarpiu galiojusios Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad kelionių organizatorius ir (arba) kelionių pardavimo agentas, kuris yra sutarties šalis, turi pateikti pakankamas garantijas, kad įmokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas nemokumo atveju bus repatrijuotas. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, aiškindamas šią nuostatą, yra nurodęs, kad minėtame 7 straipsnyje nustatyti įpareigojimai laikomi tinkamai perkeltais į nacionalinę teisę tik tada, jeigu nesvarbu kokiu būdu jais pasiekiamas rezultatas – vartotojui realiai užtikrinamas visų jo sumokėtų pinigų grąžinimas ir jo repatrijavimas kelionių organizatoriaus nemokumo atveju (žr., pvz., 1999 m. birželio 15 d. sprendimą Walter Rechberger, Renate Greindl,

Hermann Hofmeister ir kt. prieš Republik Österreich, C-140/97, EU:C:1999:306).21. Nagrinėdamas situaciją, kai tik dalis apeliantės pagrindinėje byloje sumokėtų pinigų buvo grąžinti remiantis

Direktyvos 7 straipsnyje numatyta garantija, Europos Sąjungos Teisingumo Teismas aiškiai nurodė, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kuris vienintelis kompetentingas aiškinti ir taikyti nacionalinę teisę, turi nustatyti, ar, atsižvelgiant į konkrečią garantijos dydžio apskaičiavimo tvarką, tokia padėtis susiklostė dėl nacionalinės teisės aktų leidėjo įtvirtintos sistemos, pagal kurią numatytas nepakankamas vartotojo sumokėtų pinigų grąžinimas ir tikėtino repatrijavimo išlaidų padengimas tiek, kiek pagal šios sistemos struktūrą neįmanoma atsižvelgti į įvykius nagrinėjamame ekonominiame sektoriuje. Atsižvelgdamas į tai, Teisingumo Teismas konstatavo, kad Direktyvos 7 straipsnis aiškintinas taip, kad juo draudžiami nacionalinės teisės aktai, kuriuose įtvirtinta tvarka negalima pasiekti to, jog vartotojui realiai būtų užtikrinta, kad kelionių organizatoriaus nemokumo atveju visi jo sumokėti pinigai bus grąžinti ir jis bus repatrijuotas (žr. 2014 m. sausio 16 d. nutartį Ilona Baradics ir kt. prieš QBE Insurance (Europe) Ltd Magyarországi Fióktelepe ir Magyar Állam, C-430/13, EU:C:2014:32).

22. Turizmo įstatymo (aktuali redakcija, t. y. redakcija, įsigaliojusi 2014 m. lapkričio 1 d. (2014 m. gegužės 8 d. įstatymo Nr. XII-873 redakcija), nes UAB „Freshtravel“ apie savo nemokumą ir veiklos sustabdymą paskelbė 2014 m. lapkričio 14 d.) 8 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad kelionių organizatorius, siūlantis parduoti organizuotą turistinę kelionę, turi užtikrinti už organizuotą turistinę kelionę turisto sumokėtų pinigų grąžinimą turistui, jeigu dar neprasidėjus organizuotai turistinei kelionei paaiškėja, kad kelionių organizatorius negalės pradėti vykdyti turizmo paslaugų teikimo sutarties. Turizmo įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje nustatytos minimalios kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo sumos. Turizmo įstatymo 8 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamu atveju aktualus Laidavimo draudimo dėl kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 12 d. nutarimu Nr. 756 (2011 m. gruodžio 7 d. nutarimo Nr. 1421 redakcija) (toliau – ir Aprašas).

23. Aprašo 33 punkte nustatyta, kad, jeigu bendra turistų pareikštų reikalavimų suma yra didesnė už laidavimo draudimo sutartyje nustatytą laidavimo draudimo sumą ar jos likutį, laidavimo draudimo išmoka pirmiausiai mokama už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų esančio ir neturinčio galimybės savarankiškai grįžti į Lietuvos Respubliką turisto organizuoto grąžinimo į išvykimo vietą Lietuvos Respublikoje išlaidas ir su tuo susijusias kitas pagrįstas išlaidas, o likusi suma paskirstoma proporcingai turistų pareikštų reikalavimų dydžiui. Nagrinėjamu atveju Departamentas įvykdė kompensavimo draudimo lėšomis procedūrą vadovaudamasis šiuo reguliavimu.

24. Iš aptarto nacionalinio teisinio reguliavimo matyti, kad nei Turizmo įstatyme, nei Apraše nėra reglamentuotas turistų patirtų nuostolių dalies, likusios po Aprašo 33 punkte nustatyto kompensavimo, atlyginimas, nors, kaip minėta, Direktyvos 7 straipsnis draudžia nacionalinės teisės aktus, kuriuose įtvirtinta tvarka negalima pasiekti to, jog vartotojui realiai būtų užtikrinta, kad kelionių organizatoriaus nemokumo atveju visi jo sumokėti pinigai bus grąžinti.

25. Teisėjų kolegija, įvertinusi minėtas aplinkybes, daro išvadą, kad nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turistės (šiuo atveju – pareiškėjos) patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turistės teisių apsaugos. Taigi, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Lietuvos valstybė šiuo atveju netinkamai įgyvendino Direktyvos 7 straipsnį siekiamo tikslo prasme. Pažymėtina, kad tokios pozicijos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikėsi, nagrinėdamas iš esmės analogiškas faktinėmis aplinkybėmis administracines bylas dėl nuostolių, turistų patirtų kelionių organizatoriui UAB „Freshtravel“ tapus nemokiu, kompensavimo (žr., pvz., 2017 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017, 2017 m. birželio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2060-624/2017, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1976-624/2017, 2017 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2094-502/2017, 2018 m. birželio 20 d. sprendimą administracinėje Nr. eA-1204-556/2018). Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose.

26. Kaip Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau yra apibendrinęs savo praktikoje (žr. 2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-105/2012), Europos Sąjungos teisės normos yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis (Lietuvos Respublikos konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 2 d.). Europos Sąjungos direktyvos yra privalomos kiekvienai valstybei narei, kuriai jos skirtos, dėl rezultato, kurį reikia pasiekti. Tačiau nacionalinės valdžios institucijos pasirenka direktyvų įgyvendinimo formą ir būdus (Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 str. 3 d.). Kaip pažymima nuoseklioje Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje,

aiškinančioje direktyvų nuostatas, valstybėms narėms direktyvoje yra numatyta pareiga imtis visų būtinų atitinkamos direktyvos veiksmingumą užtikrinančių priemonių, atsižvelgiant į jos siekiamą tikslą (žr., pvz., 1984 m. balandžio 10 d. sprendimą Sabine von Colson ir Elisabeth Kamann prieš Land Nordrhein-Westfalen, 14/83, EU:C:1984:153; 2008 m. balandžio 15 d. sprendimą Impact prieš Minister for Agriculture and Food ir kt., C-268/06, EU:C:2008:223). Valstybėms narėms kylanti pareiga pagal direktyvą pasiekti joje numatytą rezultatą ir pagal Europos Sąjungos sutarties 4 straipsnio 3 dalį pareiga imtis visų bendrų ar specialių priemonių užtikrinti šios pareigos įvykdymą privaloma visoms valstybių narių valdžios institucijoms, įskaitant ir teismus, jiems vykdant savo kompetenciją. Būtent nacionaliniai teismai turi užtikrinti asmenų teisinę apsaugą, jiems suteiktą pagal Sąjungos teisės nuostatas, ir visišką šių nuostatų veiksmingumą (žr. minėtą sprendimą Impact). Taikydami nacionalinę teisę, nacionaliniai teismai turi ją aiškinti kuo labiau atsižvelgdami į direktyvos tekstą ir į jos tikslą, kad būtų pasiektas joje numatytas rezultatas ir taip būtų laikomasi Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 straipsnio trečios pastraipos (žr., pvz., 1990 m. lapkričio 13 d. sprendimą Marleasing SA prieš La Comercial Internacional de Alimentacion SA, C-106/89, EU:C:1990:395; 2004 m. spalio 5 d. sprendimą (sujungtose bylose) Pfeiffer ir kt. prieš Deutsches Rotes Kreuz, Kreisverband Waldshut eV, C-397/01, C-398/01, C-399/01, C-400/01, C-401/01, C-402/01 ir C-403/01, EU:C:2004:584). Reikalavimas aiškinti nacionalinę teisę Sąjungos teisę atitinkančia prasme išplaukia iš pačios Sutarties sistemos, kadangi toks aiškinimas leidžia bylą nagrinėjančiam nacionaliniam teismui pagal savo kompetenciją užtikrinti visišką Sąjungos teisės veiksmingumą (žr. minėtą sprendimą Pfeiffer ir kt.). Be to, iš nusistovėjusios Teisingumo Teismo praktikos aišku, kad visais atvejais, kai direktyvos nuostatos savo turiniu yra besąlygiškos ir pakankamai tikslios, asmenys gali jomis remtis nacionaliniuose teismuose prieš valstybę, jei per nurodytą laikotarpį jos neperkėlė direktyvos į nacionalinę teisę ar ją perkėlė neteisingai (žr., pvz., 1991 m. lapkričio 19 d. sprendimą (sujungtose bylose) Francovich ir kt. prieš Italijos valstybę, C-6/90 ir C-9/90, EU:C:1991:428; 2002 m. liepos 11 d. sprendimą Marks & Spencer prieš Commissioners of Customs & Excise, C-62/00, EU:C:2002:435). Jeigu nacionalinės teisės negalima aiškinti ir taikyti pagal Sąjungos teisės reikalavimus, nacionaliniai teismai ir administraciniai valdžios organai privalo taikyti visą Sąjungos teisę ir ginti pagal ją suteikiamas asmenų teises ir prireikus netaikyti bet kurios jai prieštaraujančios nacionalinės teisės nuostatos (žr., pvz., 2010 m. lapkričio 25 d.sprendimą Fuß prieš Stadt Halle, C-429/09, EU:C:2010:717).

27. Taigi pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą aiškinti aktualias nacionalinių teisės aktų nuostatas ir išspręsti šį ginčą, atsižvelgdamas į Direktyvos 7 straipsnio nuostatas bei tikslus, tam, kad būtų užtikrintas visiškas Europos Sąjungos teisės veiksmingumas, ir šią pareigą įvykdė. Nors atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad Ministerija nėra gavusi jokių kompetentingų Europos Sąjungos institucijų (Europos Komisijos) ar Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimų, kurie konstatuotų, kad Lietuvos Respublika netinkamai į nacionalinę teisę perkėlė Direktyvą, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į aptartą Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką, tai negali būti laikoma tinkamo Direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę patvirtinimu. Todėl atsakovo argumentai, kad 1) pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl valstybės civilinės atsakomybės, kylančios dėl nepasiektų Direktyvos nuostatų perkėlimo į nacionalinę teisę – Turizmo įstatymą – tikslų, pažeidė imperatyvų draudimą vertinti ginčijamą administracinį aktą bei veiksmus (ar neveikimą) politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu, Sutartyje dėl Europos Sąjungos veikimo nustatytą išimtinę Europos Komisijos ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo kompetenciją spręsti klausimus dėl Europos Sąjungos teisės aktų pažeidimo bei imperatyvų draudimą vertinti Seimo veiklą, ir kad 2) Valstybė tinkamai įvykdė Direktyvoje nustatytą pareigą užtikrinti visišką turisto patirtų nuostolių atlyginimą, todėl neatliko jokių neteisėtų veiksmų, dėl kurių pareiškėjui galėjo kilti atlygintina turtinė žala, yra nepagrįsti.

28. Departamento pozicija, kad pareiškėjos reikalavimas dėl neįvykusios kelionės patirtų nuostolių atlyginimo pirmiausiai turi būti išnagrinėtas bankroto byloje, yra nepagrįsta. Būtent valstybei narei kyla pareiga nustatyti priemones, kurios užtikrintų Direktyvos tikslų įgyvendinimą, ir atlyginti žalą už jų neįgyvendinimą. Šiuo atveju taip pat nėra svarbūs kelionės organizatoriaus veiksmai, dėl kurių jis tapo nemokus. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad tokios aplinkybės kaip neatsargus kelionių organizatoriaus elgesys arba ypatingų ar nenumatytų aplinkybių atsiradimas negali būti kliūtis kompensuoti įmokėtas lėšas ir repatrijuoti vartotoją pagal Direktyvos 7 straipsnį (žr., pvz., minėtą sprendimą Walter Rechberger, Renate Greindl, Hermann Hofmeister ir kt. prieš Republik Österreich). Atsižvelgiant į tai, apeliacinio skundo argumentai, kad tarp minėtų neteisėtų Lietuvos valstybės veiksmų ir pareiškėjos patirtos turtinės žalos nėra priežastinio ryšio, irgi yra atmetami.

29. Atsakovas apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad byloje nėra jokių tinkamų įrodymų apie pareiškėjos turtinės žalos patyrimo faktą. Pareiškėja kartu su skundu teismui pateikė: 2014 m. spalio 27 d. turizmo paslaugų sutartį Nr. PT003829 dviems asmenims, kurios bendrą vertė 579,24 Eur; 2014 m. spalio 27 d. sąskaitą išankstiniam apmokėjimui

NK Nr. 2017-10-27, kuriame pirkėju nurodyta pareiškėja A. G., pardavėju – UAB „Freshtravel“, mokėjimo paskirtis – aviabilietai į Madeirą, suma – 2 000 Lt (579,24 Eur); ir 2017 m. spalio 11 d. mokėjimo nurodymą Nr. 317, kuriame mokėtoju nurodyta A. G., gavėju – UAB „Freshtravel“ (2 000 Lt (579,24 Eur); mokėjimo nurodymu Nr. 112889, kurio mokėtoju nurodytas Ergo Insurance SE Lietuvos filialas, gavėju – pareiškėja, mokėjimo paskirtis – draudimo išmoka dėl UAB „Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų, suma –28,71 Eur. Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, turizmo paslaugų teikimo sutarties Nr. PT003829 ir mokėjimo nurodymų datas, teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad pareiškėja 2014 m. spalio 27 d. iš UAB „Freshtravel“ įsigijo turizmo paslaugas, už kurias sumokėjo 2 000 Lt (579,24 Eur). Kadangi, nupirktai kelionei neįvykus ir UAB „Freshtravel“ tapus nemokia, pareiškėjai buvo grąžinta tik 28,71 Eur suma, tai ji patyrė 550,53 Eur turtinę žalą. Būtent šią sumą pareiškėja skunde prašė priteisti iš atsakovo.

30. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.


n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos (buvęs pavadinimas – Lietuvos Respublikos ūkio ministerija), apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.





Administracinė byla Nr. A-3913-415/2019Teisminio proceso Nr. 3-66-3-00023-2019-5Procesinio sprendimo kategorija: 5.7.


NUTARTIS


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Ramutės Ruškytės, nagrinėdama pareiškėjo T. Š. skundo dėl patraukimo baudžiamojon atsakomybėn, kompensacijos priteisimo ir baudos skyrimo priėmimo klausimą,

n u s t a t ė:

Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme 2019 m. vasario 26 d. gautas pareiškėjo T. Š. (toliau – ir pareiškėjas) skundas, kuriame prašoma patraukti baudžiamojon atsakomybėn socialinio tinklo „Facebook“ kompaniją ir priteisti iš jos

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=93e2644040fa11e99a17eaa929142a91

devynių milijardų eurų dydžio baudą į Lietuvos Respublikos biudžetą, priteisti pareiškėjui vieno milijardo eurų dydžio kompensaciją.

Teisėjų kolegija akcentuoja, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalis)), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 straipsnio 3 dalis, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, 13 straipsnis.), tačiau ji nėra absoliuti. Teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos turi būti realizuojama laikantis procesiniuose įstatymuose nustatytos kreipimosi į teismą tvarkos bei teisės kreiptis į administracinį teismą prielaidų ir šios teisės tinkamo realizavimo sąlygų.

ABTĮ 21 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra galutinė instancija byloms pagal skundus dėl Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimų ar neveikimo, išskyrus tuos, kurie priskirti Konstitucinio Teismo kompetencijai. ABTĮ 124 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad Prezidento rinkimų įstatyme, Seimo rinkimų įstatyme, Referendumo įstatyme, Savivaldybių tarybų rinkimų įstatyme nustatyti asmenys šiuose įstatymuose nurodytais pagrindais ir per nurodytus terminus gali apskųsti Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimus. Skundai paduodami raštu, faksimiliniu laišku arba elektronine forma elektroninių ryšių priemonėmis Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Pirmiau paminėtos teisės aktų nuostatos suponuoja išvadą, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas vienintele ir galutine instancija nagrinėja tik ginčus dėl Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimų rinkimų teisinių santykių srityje, kurių specialią apskundimo tvarką nustato atitinkami rinkimų ar Referendumo įstatymai. Tik tokiais atvejais taikytinos ABTĮ antro skyriaus trečiajame skirsnyje (skundai dėl rinkimų įstatymų ar Referendumo įstatymo pažeidimų) numatytos nuostatos.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjo skunde formuluojami reikalavimai nepatenka į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo minėtu teisiniu reglamentavimu apibrėžtą kompetenciją.

Pagal ABTĮ 3 straipsnio 1 dalį administracinis teismas sprendžia viešojo administravimo srities ginčus.Atsižvelgdama į pareiškėjo skundo turinį ir nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo skundas

nepriskirtinas nagrinėti administraciniams teismams, todėl skundą atsisakytina priimti ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu.

Vadovaujantis ABTĮ 33 straipsnio 3 dalimi, pareiškėjui išaiškintina, jog su skundu jis turi teisę kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso IV skyriuje nustatytas teismingumo taisykles.


n u t a r i a:

atsisakyti priimti pareiškėjo T. Š. skundą ir grąžinti skundą jį padavusiam asmeniui.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ROMANAS KLIŠAUSKAS

GINTARAS KRYŽEVIČIUS

RAMUTĖ RUŠKYTĖ_______________________


Administracinė byla Nr. A-1330-624/2019Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01639-2017-5

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=a80cbec040fa11e99a17eaa929142a91

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2(S)





teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. T. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. sausio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. T. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas D. T. kreipėsi į Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmus su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 27 000 Eur neturtinės žalo atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2015 m. liepos 28 d. iki 2016 m. gruodžio 1 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis) Šiaulių TI buvo kalinamas sąlygomis, pažeidžiančiomis galiojančius teisės. Paaiškino, kad Šiaulių TI kameros buvo perpildytos, kamerose vienam asmeniui tekdavo mažiau ploto nei nustatyta teisės aktuose, dalį kamerų ploto užėmė jose esantys įvairūs baldai, sanitarinis mazgas. Apgyvendinimo kamerose buvo šalta, drėgna, prasta ventiliacija, tamsu, blogas apšvietimas, kamerose sanitarinis mazgas neatitiko teisės aktų keliamų reikalavimų, kamerose buvo žiurkių, tarakonų ir kitų parazitų, rūkantys asmenys laikomi kartu su nerūkančiais, atvykstant ar išvykstant etapu iš Šiaulių TI, darant asmens ir jo daiktų apžiūras, tai atliekama antisanitarinėmis sąlygomis, asmuo, esant žemai oro temperatūrai, yra verčiami nusirengti, o daiktus dėti į nešvarias dėžes.

3. Pareiškėjo teigimu, dėl nurodytų Šiaulių TI administracijos neteisėtų veiksmų jis patyrė dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, išgyvenimus, nepatogumus, psichologinius sukrėtimus, todėl prašo atlyginti padarytą neturtinę žalą, įvertintą 27 000 Eur suma.

4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

5. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas Šiaulių TI ginčo laikotarpiu buvo laikomas įvairiose kamerose, kuriose buvo kalinama nuo 2 iki 6 asmenų, vienam asmeniui teko nuo 3,12 kv. m iki 11,30 kv. m kameros ploto. Pažymėjo, kad teisės aktuose nėra nustatyta minimalaus ploto vienam asmeniui tardymo izoliatoriaus kameroje skaičiavimo metodologija, t. y. neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma – 3,6 kv. m, – neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto.

6. Atsakovas dėl kamerų įrengimo atitikimo higienos normų reikalavimams nurodė, kad pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 2 ir 13 punktus, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir higienos norma HN 134:2015) ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos

saugos reikalavimai“ (toliau – ir higienos norma HN 76:2010) nuostatas, analizuojant pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas, taikytinos tik tos Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių nuostatos ir tie higienos normos HN 134:2015 bei higienos norma HN 76:2010 reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Dėl nurodytų priežasčių teigė, kad negalima konstatuoti Šiaulių TI neteisėto veikimo, kiek tai susiję su pareiškėjo argumentais dėl drėgmės, oro trūkumo ir natūralaus apšvietimo, nes šie įrengimo reikalavimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Akcentavo, kad Šiaulių TI gyvenamosios kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir duris, kas atitinka higienos normos HN 134:2015 17 punkto ir higienos normos HN 76:2010 24 punkto reikalavimus.

7. Atsakovas pažymėjo, kad natūralaus apšvietimo koeficiento padidinimas taip pat yra tiesiogiai susijęs su langų angų padidinimu, o tai pagal galiojantį teisinį reglamentavimą priskiriama pastato rekonstrukcijos darbams, todėl natūraliam apšvietimui higienos norma netaikoma (higienos normos HN 76:2010 2 punktas ir HN 134:2015 3 punktas). Teigė, kad kamerų remontas Šiaulių TI atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą ir esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus. Laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros ir tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose, kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriamas inventorius bei valymo priemonės, kurios yra numatytos teisės aktuose. Esant poreikiui laisvės atėmimo vietų administracija organizuoja profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją). Nurodė, kad patalpų (rėžiminio korpuso patalpų, gyvenamųjų patalpų, drausmės izoliatorių, paskirstymo kamerų, priėmimo paskirstymo skyriaus) priežiūra (valymas, dezinsekcija, dezinfekcija, deratizacija) pareiškėjo kalinimo Šiaulių TI laikotarpiu buvo vykdoma vadovaujantis Šiaulių TI higienos-dezinfekcijos planais 2014–2015 m. ir 2016–2017 m.

8. Atsakovo teigimu, nei Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK), nei Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir Suėmimo vykdymo įstatymas) nuostatos, reglamentuojančios suimtųjų ir nuteistųjų izoliavimą, nereglamentuoja, kad nerūkantys asmenys turi būti izoliuotai laikomi nuo rūkančių asmenų. Akcentavo, kad nuo 2010 m. Šiaulių TI, įgyvendinant Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo ir Higienos normos nuostatas, taikoma praktika, kuomet į įstaigą atvykę asmenys jų pageidavimu yra paskiriami į dviejų tipų kameras − rūkančiųjų ir nerūkančiųjų. Pabrėžė, kad jokių nusiskundimų dėl laikymo su rūkančiais asmenimis pareiškėjas Šiaulių TI nėra pateikęs, be to, skunde nenurodoma, ar jis pats yra rūkantis ar nerūkantis, o skundžiasi abstrakčiai dėl tariamo rūkančiųjų ir nerūkančiųjų asmenų laikymo toje pačioje kameroje fakto.

9. Atsakovas dėl sąlygų trumpalaikio laikymo kamerose nurodė, kad suimtieji (nuteistieji) į trumpalaikio laikymo kameras uždaromi laikantis Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų reikalavimų. Įforminus dokumentus ir atlikus asmens kratas bei patikrinus jų daiktus, naujai atvykę suimtieji (nuteistieji) laikinai patalpinami į rėžiminiame korpuse esančias laikino sulaikymo patalpas. Teigė, kad laikino sulaikymo kamerų švaros užtikrinimu rūpinasi Šiaulių TI Ūkio būryje gyvenantys nuteistieji (valytojai), minėtos patalpos valomos vieną kartą per dieną, esant poreikiui – dažniau. Pareiškėjas bylai aktualiu laikotarpiu buvo laikomas laikino sulaikymo patalpose tik 5 kartus, todėl mano, kad laikymas laikino sulaikymo kameroje jam negalėjo sukelti neigiamų pasekmių ar negrįžtamų sveikatos sutrikdymų.

II.

10. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2018 m. sausio 30 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjo naudai 580 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

11. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pagal Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, galiojančio nuo 2010 m. gegužės 14 d., 1.3.1 punktą vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

12. Įvertinęs atsakovo atstovo pateiktus duomenis, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas Šiaulių TI atskirais laikotarpiais buvo kalinamas nuo 2015 m. liepos 28 d. iki 2016 m. gruodžio 1 d. kamerose Nr. 19, Nr. 26, Nr. 42, Nr. 53, Nr. 66, Nr. 82, Nr. 88, Nr. 89, Nr. 96, kuriose buvo kalinama nuo 2 iki 6 asmenų. Pareiškėjas visą šį laikotarpį buvo laikomas kamerose, kai vienam kalinamam asmeniui teko nuo 3,12 kv. m iki 11,30 kv. m kameros ploto (iš bendro kameros ploto neišskaičiavus kameroje esančio sanitarinio mazgo ploto), o remiantis atsakovo pateiktais duomenimis apie kamerų plotus be sanitarinio mazgo pareiškėjui (vienam kalinamam asmeniui) teko nuo 2,96 kv. m iki 10,94 kv. m kameros ploto. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad iš šio laikotarpio 61 dieną pareiškėjas buvo laikomas kamerose Nr. 42, Nr. 53, Nr. 82, Nr. 88, Nr. 89, Nr. 96, pažeidžiant teisės aktais nustatytą vienam asmeniui kameros ploto normą, t. y. 36 dienas

vienam asmeniui tenkantis kameros plotas svyravo nuo 2,96 kv. m iki 3,56 kv. m, o 25 dienas – nuo 2,96 kv. m iki 10,94 kv. m kameros ploto.

13. Pirmosios instancijos teismas iš Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2015 m. gruodžio 30 d. patikrinimo akto Nr. EP-608 ir 2015 m. gegužės 18 d. patikrinimo akto Nr. EP-201 nustatė, kad kamerose Nr. 89 ir Nr. 96 matomas pelėsis, kameroje Nr. 96 taip pat vietomis nedideliuose ploteliuose lupasi dažų danga. Pažymėjo, kad iš atsakovo atstovo pateiktų duomenų matyti, jog kitos kameros pareiškėjo laikymo Šiaulių TI aktualiu laikotarpiu nebuvo tikrintos dėl jų atitikimo / neatitikimo higienos normos reikalavimams arba jos atitiko keliamus reikalavimus, o pats pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu dėl netinkamų sąlygų kamerose nei į Šiaulių TI administraciją, nei į Šiaulių visuomenės sveikatos centrą nesikreipė. Teismas taip pat akcentavo, kad teisės aktų normos nereglamentuoja, koks klozetas – tupimas ar sėdimas, turi būti įrengtas kamerose, Šiaulių TI tupyklos yra tvarkingos, atitinkančios sanitarines higienos normas.

14. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2015 m. gegužės 18 d. patikrinimo akto Nr. EP-20,1 2015 m. birželio 26 d., patikrinimo akto Nr. EP-290, 2015 m. gruodžio 21 d. patikrinimo akto Nr. EP-594, 2016 m. liepos 21 d. patikrinimo akto Nr. PA.6-233, 2016 m. spalio 6 d. patikrinimo akto Nr. PA.6-361 išvadas, atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus dėl kamerose esančių žiurkių, tarakonų ir kitų parazitų. Teismas sprendė, kad byloje pateikti duomenys nesudaro pagrindo pripažinti higienos normos HN 76:2010 60 punkto ir higienos normos HN 134:2015 20 punkto reikalavimų pažeidimus.

15. Vertindamas pareiškėjo argumentų, susijusių su rūkančių asmenų laikymu kartu su nerūkančiais asmenims, pagrįstumą, teismas pažymėjo, kad jokių nusiskundimų dėl laikymo su rūkančiais asmenimis pareiškėjas Šiaulių TI administracijai nėra pateikęs, į administraciją su prašymu ar skundu dėl to, kad kameroje rūkoma, pareiškėjas taip pat nesikreipė. Teismas akcentavo, kad nei pareiškėjas, nei atsakovo atstovas nepateikė įrodymų, jog ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas buvo kreipęsis į Šiaulių TI administraciją, nurodydamas, jog yra nerūkantis, ir prašydamas užtikrinti jo teisę būti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkoma. Atsižvelgdamas į tai, teismas darė išvadą, kad iš turimų rašytinių įrodymų negalima konstatuoti Šiaulių TI neteisėtų veiksmų ar neveikimo dėl higienos normos HN 76:1999 14 punkte ir higienos normos HN 134:2015 7 punkte numatytų reikalavimų.

16. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus, susijusius su netinkamomis higienos sąlygomis laikino sulaikymo patalpose, iš Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2015 m. birželio 26 d. patikrinimo akto Nr. EP-290 nustatė, kad laikino sulaikymo kamerose per maža apšvieta, praustuvių nėra, sanitariniai mazgai neatitverti, kamerose nešvaru, nevalyta, sienos dengtos nelygiu tinku, dažytos nusitrinančiais dažais, paviršiai netinkami plauti, valyti. Teismas, vadovaudamasis higienos normos HN 134:2015 2 punktu, numatančiu, kad higienos norma netaikoma laikinojo sulaikymo patalpoms, atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus dėl netinkamų higienos sąlygų laikino sulaikymo patalpose.

17. Atsižvelgdamas į byloje nustatytus Šiaulių TI administracijos neteisėtus veiksmus, t. y. pareiškėjo apgyvendinimą perpildytose kalinimo kamerose ir nurodytus Lietuvos higienos normų pažeidimus, teismas vertino, jog dėl jų pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Įvertinęs pareiškėjo patirtus neigiamus dvasinius išgyvenimus, turimų įrodymų visetą, remdamasis teismų praktikoje taikytinais neturtinės žalos vertinimo kriterijais, pirmosios instancijos teismas pareiškėjui priteisė 580 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

III.

18. Pareiškėjas D. T. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. sausio 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti visiškai.

19. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu jam priteistu neturtinės žalos dydžiu, teigdamas, jog teismas nesivadovavo teisingo žalos atlyginimo koncepcija, taip pat suformuota teismų praktika panašaus pobūdžio bylose, kuriose buvo sprendžiamas klausimas dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio.

20. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime prašo apeliacinį procesą nutraukti.

21. Atsakovas nurodo, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodyti įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas, įrodymai, patvirtinantys skunde išdėstytas aplinkybes, ginčijami klausimai. Teigia, kad pareiškėjo apeliacinis skundas neatitinka Lietuvos Respublikos administracinės teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 134 straipsnio 2 dalies reikalavimų. Mano, kad apeliacinis procesas, vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio

8 dalimi, turėtų būti nutrauktas.

Teisėjų kolegija


22. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl neturtinės žalos, kurios atsiradimą pareiškėjas sieja su netinkamomis jo kalinimo sąlygos Šiaulių TI laikotarpiu nuo 2015 m. liepos 28 d. iki 2016 m. gruodžio 1 d., atlyginimo.

23. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjo naudai 580 Eur neturtinės žalos atlyginimą už apgyvendinimą perpildytose kalinimo kamerose ir higienos normų pažeidimus. Pareiškėjas nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu padavė apeliacinį skundą, kuriame iš esmės nesutinka su teismo priteistu neturtinės žalos dydžiu.

24. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausiai pažymi, kad vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

25. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad iš skundžiamo Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų sprendimo turinio matyti, jog teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, aiškiai nurodė nustatytas teisiškai reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes, teisinį reglamentavimą, argumentus, dėl kurių pareiškėjo skundas tenkintas iš dalies. Šiame kontekste taip pat akcentuotina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

26. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad laikotarpiu nuo 2015 m. liepos 28 d. iki 2016 m. gruodžio 1 d. Šiaulių TI 61 parą neužtikrino pareiškėjui teisės aktais nustatyto minimalaus vienam asmeniui tenkančio kameros ploto, taip pat su nustatytu higienos normos HN 76:2010 56 punkto pažeidimu kameroje Nr. 89 ir higienos normos HN 76:2010 56, 62 punktų pažeidimais kameroje Nr. 96. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde neginčija pirmosios instancijos teismo išvadų dėl nustatytų pažeidimų jį kalinat Šiaulių TI ir iš esmės nesutinka tik su suma, priteista neturtinei žalai atlyginti. Dėl nurodytų priežasčių apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, aptaria tik tuos aspektus, dėl kurių apeliaciniame skunde keliamas ginčas, t. y. dėl kompensacijos neturtinei žalai atlyginti dydžio.

27. Teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pirminė atsakomybė už Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į Europos Žmogaus Teisių Teismą sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausiai yra vadovaujamasi vidaus teise (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją). Šiuo atveju Europos Žmogaus Teisių Teismas neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai, pirminė žalos dydžio įvertinimo teisė yra paliekama nacionaliniams teismams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1998 m. vasario 19 d. sprendimą Edificaciones March Gallego S. A. prieš Ispaniją, 2004 m. spalio 19 d. sprendimą Dubjakov prieš Slovakiją).

28. Toks požiūris susijęs su aplinkybe, kad priteisiama būtent neturtinė žala, kurią lemia asmens patirti išgyvenimai, o jie paprastai būna labai individualūs, tokia priteisiama žala yra siekiama kompensuoti patirtą neturtinę žalą, kuri Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas,

dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

29. Nagrinėjamu atveju taip pat pažymėtina, kad priteisdamas konkrečią neturtinę žalą teismas turi atsižvelgti į nacionalinėje teisėje įtvirtintus žalos nustatymo kriterijus. Šiuo atveju CK 6.250 straipsnio 2 dalyje konkrečiai nurodyta, jog teismas atsižvelgia į žalos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

30. Pabrėžtina, jog neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nėra baigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, pažeidimo tąsa, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio taip pat atsižvelgtina ir į bendruosius teisės principus.

31. Teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis kalinimo sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Taigi atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra būtent nacionalinio teismo prerogatyva ir teismas priteisdamas konkretų neturtinės žalos dydį turi pareigą atsižvelgti į įvardintus kriterijus, į tai, kad būtent priteistina neturtinė žala kompensuotų asmens patirtą žalą.

32. Įvertinus įvardintas situacijas pažymėtina, kad pareiškėjas nepagrindė, jog jo patirta žala turi būti įvertinta būtent 27 000 Eur, atsižvelgus į jo kalinimo netinkamomis sąlygomis trukmę, neteisėtų veiksmų pobūdį. Tokios žalos atlyginimo sumos, kompensuojančios pareiškėjo patirtą dvasinę skriaudą, patirtus išgyvenimus, taip pat nėra pagrindo priteisti ir atsižvelgus į jo nurodomus patirtus išgyvenimus, pirmiau minėtus neturtinės žalos nustatymo kriterijus.

33. Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teisėjų kolegija, įvertinusi subjektinės teisės pažeidimo mastą (gyvenamojo ploto norma atskirais laikotarpiais svyravo nuo 2,96 kv. m iki 10,94 kv. m, kameros Nr. 89 ir Nr. 96 neatitiko Lietuvos higienos normų reikalavimų) ir trukmę (minimali gyvenamojo ploto norma neužtikrinta 61 parą, 48 paras kameroje Nr. 89 ir 8 paras kameroje Nr. 96 neužtikrintas atitikimas Lietuvos higienos normų reikalavimams), neteisėtus veiksmus, dėl kurių pareiškėjas jautė dvasinius, fizinius išgyvenimus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus, atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, minimalų mėnesinį darbo užmokestį ir pan.), į tai, kad nėra duomenų, kad tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, ir administracinėje byloje nenustatyta, kad dėl konstatuotų neteisėtų veiksmų būtų pablogėjusi pareiškėjo sveikatos būklė, sukelti ilgalaikiai sveikatos sutrikimai, vadovaudamasi teisingumo, protingumo principais, pripažįsta, kad pareiškėjui priteista 580 Eur neturtinės žalos atlyginimo suma yra pakankama.

34. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentais keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą nėra pagrindo, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo 2018 m. sausio 30 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.


n u t a r i a:

Pareiškėjo D. T. apeliacinį skundą atmesti.Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. sausio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


ARŪNAS DIRVONAS

MILDA VAINIENĖ_______________________


Administracinė byla Nr. eAS-152-624/2019Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00023-2019-3Procesinio sprendimo kategorija 43.5.1.1(S)


NUTARTIS



teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Tomdova“ atskirąjį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. sausio 10 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Tomdova“ skundą atsakovui Telšių rajono savivaldybės administracijai dėl patikrinimo akto panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Tomdova“ kreipėsi į Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmus su skundu, prašydamas panaikinti Telšių rajono savivaldybės administracijos 2018 m. gruodžio 28 d. statinio techninės priežiūros patikrinimo aktą Nr. ST-95 (toliau – ir ginčijamas aktas, Aktas) ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

II.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2019 m. sausio 10 d. nutartimi atsisakė priimti nagrinėti pareiškėjo skundą, kaip nenagrinėtinas teismų Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatyta tvarka.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pareiškėjo prašomame panaikinti Telšių rajono savivaldybės administracijos 2018 m. gruodžio 28 d. statinio techninės priežiūros patikrinimo akte Nr. ST-95, vadovaujantis Aplinkos apsaugos reikalavimų transporto priemonių techninei priežiūrai ir remontui aprašo, patvirtinto Lietuvos respublikos aplinkos ministro 2007 m. liepos 13 d. įsakymu Nr. D1-405, 6 punkto nuostatomis, prašoma nutraukti remonto dirbtuvėse vykdomą autoservisui priskiriamą veiklą iki 2019 m. sausio 8 d. bei primenama, jog statinio (jo patalpų) naudojimas pažeidžiant nustatytus reikalavimus ir (ar) naudojimas ne pagal paskirtį užtraukia statinio naudotojams administracinę atsakomybę pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 359 straipsnį.

Įvertinęs ginčijamo statinio techninės priežiūros patikrinimo akto Nr. ST-95 turinį, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad Aktas pats savaime nesukelia pareiškėjui jokių konkrečių teisinių pasekmių ir negali būti laikomas teisės aktu, tiesiogiai nustatančiu pareiškėjui atitinkamas teises ir pareigas, kuris gali būti skundžiamas ABTĮ nustatyta tvarka. Teismas

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=d1fc10f040fa11e99a17eaa929142a91

taip pat akcentavo, kad nagrinėdamas skundą dėl Akto, kurio įvykdymo terminas yra suėjęs, pareiškėjo teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju, pareiškėjo teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o procesas dėl veiksmų, kuriuos pareiškėjas turėjo įvykdyti iki kreipimosi į teismą, patį teismo procesą iš esmės padarytų beprasmį.

III.

Pareiškėjas UAB „Tomdova“ padavė atskirąjį skundą, kuriame prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. sausio 10 d. nutartį ir perduoti skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčijamas aktas savaime nesukelia jam teisinių pasekmių ir negali būti laikomas teisės aktu, tiesiogiai nustatančiu pareiškėjui atitinkamas teises ir pareigas, kuris gali būti skundžiamas ABTĮ nustatyta tvarka. Mano, kad Aktas, kuriuo reikalaujama nutraukti pareiškėjo veiklą, tiesiogiai sukelia jam teisines pasekmes (uždraudžiama ūkinė, komercinė veikla, kyla administracinė atsakomybė), yra sprendžiamojo pobūdžio, veikiantis šio subjekto teisinį statusą, teises ir pareigas. Pažymi, kad, priešingai nei nurodė teismas, patenkinus skundą pareiškėjo teisės būtų apgintos, įmonės veikla nebūtų sustabdyta, nekiltų administracinė atsakomybė.

Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino, kad ginčijamu aktu pareiškėjui siūloma iki 2019 m. sausio 8 d. nutraukti remonto dirbtuvėse vykdomą autoservisui priskiriamą veiklą. Pabrėžia, kad, priešingai nei nustatė teismas, Aktu konstatuota, jog pareiškėjo veikloje naudojamos patalpos yra naudojamos ne pagal paskirtį, todėl reikalaujama nutraukti remonto dirbtuvėse vykdomą autoservisui priskiriamą veiklą, t. y. ginčijamu aktu įtvirtintas įpareigojimas, lemiantis pareiškėjo teisių ar pareigų apimties pasikeitimą (veiklos sustabdymą). Akcentuoja, kad teismas nurodydamas, jog ginčijamas aktas nesukelia pareiškėjui teisinių pasekmių, ir tuo pačiu nurodydamas, jog pareiškėjui pasirinkus nevykdyti skundžiame akte nurodyto siūlymo, galimai kiltų administracinė atsakomybė, prieštarauja pats sau, nes administracinė atsakomybė ir yra pasekmė.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, rėmėsi nebegaliojančiomis ABTĮ normomis.

Teisėjų kolegija


IV.

Atskiruoju skundu ginčijamas Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. sausio 10 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundą, kaip nenagrinėtiną teismų Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pirmosios instancijos teismas ginčo nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą kaip nenagrinėtiną teismų ABTĮ nustatyta tvarka.

Pareiškėjas atskiruoju skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo nutartimi ir teigia, kad atsakovo 2018 m. gruodžio 28 d. statinio techninės priežiūros patikrinimo akte Nr. ST-95 nurodytas reikalavimas – iki 2019 m. sausio 8 d. nutraukti remonto dirbtuvėse vykdomą autoservisui priskiriamą veiklą, sukelia jam teisines pasekmes.

Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad viešojo administravimo srityje priimami įvairaus pobūdžio aktai, tačiau ne visų jų teisėtumas ir pagrįstumas gali būti tikrinimas administraciniuose teismuose. Tuo atveju, kai skundo priėmimo nagrinėti stadijoje akivaizdu, jog skundžiamas aktas ar veiksmas jokių teisinių pasekmių nesukelia, kad jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, skundą galima atsisakyti priimti nagrinėti, o skundą priėmus nagrinėti, administracinę bylą nutraukti kaip nepriskirtiną administraciniams teismams, kadangi, nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju, asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-590-525/2017). Tačiau pastarieji atvejai yra išimtinio pobūdžio, kai skundo priimtinumo klausimą sprendžiančiam teismui iš tiesų nekyla jokių pagrįstų abejonių dėl asmeniui kylančių pasekmių nebuvimo.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad ginčo administracinėje byloje dalyku gali būti tik toks viešojo administravimo subjekto priimtas administracinis aktas, kuris atitinkamiems asmenims nustato tam tikras teises ar pareigas, sukelia teisines pasekmes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-550-525/2017).

Pareiškėjo siekiamu ginčyti 2018 m. gruodžio 28 d. statinio techninės priežiūros patikrinimo aktu Nr. ST-95 atsakovas nustatęs, jog statinyje, esančiame (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančios paslaugų paskirties patalpos naudojamos kaip remonto dirbtuvės remontuoti automobiliams bei jų dalims, t. y. patalpos naudojamas ne pagal paskirtį. Atsakovas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2007 m. liepos 13 d. įsakymo Nr. D1-405 6 punktu, pareikalavo / paprašė pareiškėjo iki 2019 m. sausio 8 d. nutraukti remonto dirbtuvėse vykdomą autoservisui priskirtą veiklą ir išaiškino, jog už statinio (jo patalpų) naudojimą pažeidžiant nustatytus reikalavimus ir naudojant jį ne pagal paskirtį gali būti taikoma atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 359 straipsnį. Pažymėtina, kad Statybos techninio reglamento STR 1.07.03:2017 „Statinių techninės ir naudojimo priežiūros tvarka. Naujų nekilnojamojo turto kadastro objektų formavimo tvarka“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. gruodžio 30 d. įsakymo Nr. D1-971, 108–109 punktai nustatantys, ką privalo nustatyti priežiūros vykdytojas, tikrindamas naudotojo atliekamą statinių techninę priežiūrą, kokius aktus ir reikalavimus gali priimti, be kita ko, nurodo, kad priežiūros vykdytojas gali surašyti statinio techninės priežiūros patikrinimo aktą (Reglamento 8 priedas).

Teisėjų kolegija vertinimu, jog skundo priėmimo stadijoje nebuvo pagrindo vienareikšmiškai pripažinti, kad Telšių rajono savivaldybės administracijos 2018 m. gruodžio 28 d. statinio techninės priežiūros patikrinimo aktas Nr. ST-95 pareiškėjui nesukelia teisinių pasekmių, nes ginčijamu aktu buvo ne tik konstatuota, jog pastatas naudojamas ne pagal paskirtį, bet ir nurodytas įpareigojimas pareiškėjui nutraukti vykdomą veiklą iki 2019 m. sausio 8 d.

Dėl nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundą, naikinama, o pareiškėjo skundo priėmimo klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.


n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Tomdova“ atskirąjį skundą tenkinti.Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. sausio 10 d. nutartį panaikinti ir perduoti pareiškėjo

uždarosios akcinės bendrovės „Tomdova“ skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.Nutartis neskundžiama.


ARŪNAS DIRVONAS

MILDA VAINIENĖ_______________________


2019-03798 2019-03-08 2019-02-27 2019-02-27 -

Administracinė byla Nr. AS-172-624/2019Teisminio proceso Nr. 3-63-3-02458-2018-5Procesinio sprendimo kategorija 43.5.1.1(S)


NUTARTIS

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=87727e2040fa11e99a17eaa929142a91



teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Tauragės skyriaus atskirąjį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. sausio 15 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. J. skundą atsakovui Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Tauragės skyriui dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas J. J. kreipėsi į Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus su skundu, prašydama panaikinti Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Tauragės skyriaus 2018 m. spalio 1 d. reikalavimą Nr. 35.

Pareiškėjas taip pat pateikė prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Tauragės skyriaus 2018 m. spalio 1 d. reikalavimo Nr. 35 galiojimą iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

II.

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2019 m. sausio 15 d. nutartimi tenkino pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad atsakovas Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Tauragės skyrius yra pradėjęs administracinę teiseną dėl baudos skyrimo, todėl neišsprendus klausimo dėl Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Tauragės skyriaus 2018 m. spalio 1 d. reikalavimo Nr. 35 teisėtumo, teismo sprendimo įvykdymas taps neįmanomas.

Įvertinęs prašymo argumentus ir išanalizavęs ginčijamo akto bei su prašymu pateiktų dokumentų turinį, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad yra pagrindas pareiškėjo nurodytos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymui.

III.

Atsakovas Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Tauragės skyrius padavė atskirąjį skundą, kuriame prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. sausio 15 d. nutartį.

Atskirajame skunde atsakovas teigia, kad Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai negalėjo sustabdyti byloje skundžiamo 2018 m. spalio 1 d. reikalavimo Nr. 35 vykdymo, kadangi jo įvykdymo terminas prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę pateikimo dieną jau buvo suėjęs. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo klausimą, vadovavosi negaliojančia Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio 1 dalies redakcija.

Atsakovo nuomone, pareiškėjas savo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę nepagrindė duomenimis, įrodančiais, kad nesiėmus reikalavimo užtikrinimo priemonių sprendimo nagrinėjamoje byloje įvykdymas pasunkėtų ar taptų neįmanomas, ar kad teismui nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, pareiškėjui kils neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

Teisėjų kolegija


IV.

Atskiruoju skundu ginčijamas Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. sausio 15 d. nutarties, kuria tenkintas pareiškėjo J. J. prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi taikė reikalavimo užtikrinimo priemonę ir sustabdė Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Tauragės skyriaus 2018 m. spalio 1 d. reikalavimo Nr. 35 galiojimą iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo nutartimi, padavė atskirąjį skundą.

Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad proceso dalyvis tikėtinai pagrindė reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Taigi, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie (liet. iš pirmo žvilgsnio) argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo ir administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016). Reikalavimo užtikrinimo priemonės yra tas teisinis mechanizmas, remiantis kuriuo, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būtų užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti. Tačiau reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-272/2012; 2013 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-101/2013). Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-602/2010). Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016).

Atkreiptinas dėmesys, jog būtent asmeniui, prašančiam taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, kyla pareiga pateikti įrodymus, pagrindžiančius, kad tokių priemonių taikymas yra būtinas siekiant užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-801/2011). Pažymėtina ir tai, kad skundo reikalavimų užtikrinimo priemonių taikymo klausimo išsprendimas priklauso nuo kiekvienos konkrečios bylos medžiagos bei faktinės situacijos ir kiekvienoje byloje yra individualus.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašė teismo taikyti ABTĮ 70 straipsnio 3 dalies 3 punkte numatytą reikalavimo užtikrinimo priemonę: laikinai sustabdyti ginčijamo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Tauragės skyriaus 2018 m. spalio 1 d. reikalavimo Nr. 35, kuriuo pareiškėjui nurodyta iki 2018 m. lapkričio 30 d. likviduoti pastato, registruoto Kultūros vertybių registre, stogo defektus ir pašalinti augalus, augančius prie jo rytų ir vakarų sienų, galiojimą. Pareiškėjas siekia, kad būtų laikinai sustabdytas minėto reikalavimo galiojimas, nes, jo teigimu, atsakovas yra pradėjęs administracinės teisenos procedūrą dėl reikalavime nurodytų įpareigojimų neįvykdymo.

Šiame kontekste apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija akcentuoja, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra išaiškinta, jog asmens siekis ateityje išvengti galimų teisinių ginčų (šiuo atveju – administracinės nuobaudos paskyrimo) lemiamos reikšmės, taikant reikalavimo užtikrinimo priemones, paprastai neturi (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gegužės 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-314/2008, 2015 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-1131-261/2015).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, prašydamas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, teisėjų kolegijos vertinimu, nepagrindė, kad laikinai nesustabdžius 2018 m. spalio 1 d. reikalavimo Nr. 35 galiojimo, teismo sprendimo įvykdymas pasunkės ar pasidarys negalimas: aplinkybė, jog už Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Tauragės skyriaus 2018 m. spalio 1 d. reikalavimo Nr. 35 neįvykdymą pareiškėjui gali būti pradėta administracinio nusižengimo teisena, nepatvirtina, jog galimo administracinėje byloje teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti negalimas; Administracinių nusižengimų kodekso 505 straipsnyje numatytų administracinių nusižengimų (kliudymas įstatymų įgaliotiems pareigūnams įgyvendinti jiems suteiktas teises ar atlikti pavestas pareigas, jų teisėtų reikalavimų ar

nurodymų ir kolegialių institucijų ar valstybės pareigūnų sprendimų nevykdymas) bylas, kai asmuo traukiamas administracinėn atsakomybėn už pareigūnų teisėtų reikalavimų nevykdymą, kliudymą jiems atlikti pareigas, jų garbės ir orumo įžeidimą ar už panašius nusižengimus, kai šie nusižengimai buvo padaryti tos pačios institucijos pareigūnams, kurie surašė administracinio nusižengimo protokolą, nagrinėja teismas (Administracinių nusižengimų kodekso 614 str. 1 d. 2 p.), kuris, spręsdamas klausimą dėl administracinės nuobaudos skyrimo už Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Tauragės skyriaus 2018 m. spalio 1 d. reikalavimo Nr. 35 neįvykdymą, vertintų šio administracinio akto teisėtumą ir pagrįstumą.

Apibendrindama nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi neteisingai aiškino reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymą reglamentuojančias ABTĮ nuostatas ir nepagrįstai tenkino pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, todėl ši nutartis naikinama ir klausimas išsprendžiamas iš esmės – pareiškėjo prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo atmetamas.


n u t a r i a:

Atsakovo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Tauragės skyriaus atskirąjį skundą tenkinti.Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. sausio 15 d. nutartį panaikinti.Pareiškėjo J. J. prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo atmesti.Nutartis neskundžiama.


ARŪNAS DIRVONAS

MILDA VAINIENĖ_______________________


2019-03831 2019-03-08 2019-02-27 2019-02-27 -

Administracinė byla Nr. A-46-624/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04264-2016-8Procesinio sprendimo kategorija 41(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo viešosios įstaigos „Trys paršeliai“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijai (trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=d06432e040fa11e99a17eaa929142a91

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas viešojo įstaiga (toliau – ir VšĮ) „Trys paršeliai“ kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir ŽŪM) 2016 m. spalio 6 d. sprendimą Nr. 3 JA-306(8.14) (toliau – ir ginčijamas sprendimas, Sprendimas) ir įpareigoti ŽŪM iš naujo svarstyti pareiškėjo 2016 m. rugsėjo 1 d. prašymą; 2) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas nurodė, kad 2016 m. rugsėjo 1 d. kreipėsi į ŽŪM su prašymu leisti pareiškėjo vykdomos gyvūnų prieglaudos veikloje esančius gyvūnus ženklinti naudojant tik mikroschemas, kuriomis gyvūnų registracija ir atsekamumas išlaikomi, bei leisti nenaudoti įsagų, t. y. prieglaudoje esančius gyvūnus nelaikyti ūkiniais (kuriuos privaloma žymėti ausų įsagais), nes gyvūnai, patekę į pareiškėjo globą, nebeatitinka aktualiuose teisės aktuose pateikto ūkinio gyvūno apibrėžimo. Teigė, kad atsakovas ginčijamame sprendime pateikė nuomonę, jog pareiškėjo laikomi gyvūnai ir toliau turi būti priskirtini prie ūkinių gyvūnų, bei, remdamasis Europos Sąjungos teisės aktais, kurių konkrečiai neįvardijo, nurodė, jog nustatyti gyvūnų ženklinimo ir registravimo reikalavimai yra būtini.

3. Pareiškėjo vertinimu, ginčijamas sprendimas tiek pagal turinį, tiek dėl jį priimant pažeistų pagrindinių procedūrų ir taisyklių, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą, yra neteisėtas, todėl naikintinas. Pareiškėjas mano, kad toks priimtas individualus administracinis aktas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1–3 dalyse įtvirtintų bendrųjų reikalavimų administraciniams aktams.

4. Pareiškėjas paaiškino, jog jis yra pirmoji ir vienintelė unikali visoje Lietuvoje bei Baltijos šalyse veikianti įstaiga, suteikianti saugius namus fermos gyvūnams, gelbėdama juos nuo paskerdimo, netinkamų gyvenimo sąlygų ir išnaudojimo ūkininkavimo tikslais. Gyvūnai, patekę pas pareiškėją, gyvena iki savo natūralios mirties, susirgę yra gydomi, visiems patinams atliekama kastracija, nes pareiškėjo veikla nesiejama su gyvūnų dauginimu. Gyvūnai nėra naudojami jokiais ūkiniais tikslais (dėl pieno, kiaušinių, mėsos, vilnos ar pan.), todėl jie nėra laikytini ūkiniais gyvūnais. Pareiškėjas bendraudamas, konsultuodamasis, dalindamasis patirtimi su tokią pačią veiklą vykdančiomis užsienio valstybių organizacijomis, sužinojo, kad šiose organizacijose ausų įsagai išimami, kai tik gyvūnai patenka į šias organizacijas, o jų neturintiems gyvūnams įsagai apskritai nėra dedami, visiškai pakankamu laikomas žymėjimas naudojant mikroschemas arba tiesiog suteikiant vardą ir tokiu būdu atskiriant gyvūną.

5. Pareiškėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos veterinarijos įstatymo (toliau – ir Veterinarijos įstatymas) 2 straipsnio 1 ir 10 dalimis, 16 straipsnio 1–2 dalimis, Lietuvos Respublikos valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (toliau – ir Tarnyba) direktoriaus įsakymo „Dėl ūkinės paskirties gyvūnų gerovės reikalavimų patvirtinimo“ nuostatose pateikto ūkinio gyvūno apibrėžimu, atsižvelgdamas į savo vykdomos veiklos specifinį pobūdį, pagal kurį pas jį patekę gyvūnai nėra naudojami jokiems ūkiniams tikslams, darė išvadą, jog gyvūnai, įskaitant avis, ožkas ir galvijus, nepaisant to, kad pastarieji yra minimi Tarnybos taisyklėse bei gali būti laikytini ūkiniais gyvūnais, patekę ir gyvenantys pas pareiškėją, nėra priskirtini ūkiniams gyvūnams, todėl jų ženklinimas ausų įsagais nėra teisiškai būtinas, yra nereikalingas ir laikytinas pertekliniu, o ženklinimas mikroschemomis yra visiškai pakankamas.

6. Atsakovas Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.7. Atsakovas paaiškino, kad ŽŪM ir kitos institucijos neišduoda leidimų ženklinti ūkinius gyvūnus ar jų neženklinti bei

nepriima sprendimų dėl to, kokiomis konkrečiomis ženklinimo priemonėmis turėtų būti ženklinami konkretaus ūkio subjekto laikomi gyvūnai. Pabrėžė, kad gyvūnai (tarp jų ir ūkiniai gyvūnai) ženklinami vadovaujantis teisės aktų nustatyta tvarka.

8. Atsakovas nurodė, kad išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą ginčijamu sprendimu paaiškino, kaip šiuo metu Lietuvoje reglamentuojamas gyvūnų ženklinimas. Atsakovo nuomone, šis jo atsakymas laikytinas informacinio pobūdžio dokumentu, kuriame pateikiama jo pozicija nagrinėjamu klausimu, kuri negali būti traktuojama kaip oficialus teisės aiškinimas, nes ŽŪM teisės aktais nėra įgaliota aiškinti Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatų. Pažymėjo, kad ginčijamas sprendimas jokių neigiamų pasekmių pareiškėjui nesukėlė, todėl jis nelaikytinas individualiu administraciniu aktu VAĮ bei Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) prasme.

9. Atsakovo teigimu, galvijų ženklinimas ausų įsagais, avių ir ožkų ženklinimas ir ausų įsagais, ir mikroschema, o kiaulių – ausų įsagais arba įdagais, yra privalomas vadovaujantis Europos Sąjungos teisės aktais, reglamentuojančiais

gyvūnų tapatybės nustatymo tvarką. Atsakovas akcentavo, jog galvijų ženklinimo pareiga nustatyta 2000 m. liepos 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1760/2000, nustatančio galvijų identifikavimo bei registravimo sistemą, reglamentuojančio jautienos bei jos produktų ženklinimą ir panaikinančio Tarybos reglamentą (EB) Nr. 820/97, (toliau – ir Reglamentas Nr. 1760/2000), 4 straipsnyje, avių ir ožkų – 2003 m. gruodžio 17 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 21/2004, nustatančio avių ir ožkų identifikavimo bei registravimo sistemą ir iš dalies pakeičiančio reglamentą (EB) Nr. 1782/2003 bei direktyvas 92/102/EEB ir 64/432/EEB, (toliau – ir Reglamentas Nr. 21/2004) 4 straipsnyje, kiaulių – 2008 m. liepos 15 d. Tarybos direktyvos Nr. 2008/71/EB dėl kiaulių identifikavimo ir registravimo (toliau – ir Direktyva Nr. 2008/71/EB) 5 straipsnyje. Ausų įsagai yra pirminė galvijų, avių ir ožkų, kiaulių ženklinimo priemonė, o mikroschema – antrinė (papildoma), naudojama tik kartu su įprastiniais įsagais.

10. Atsakovo nuomone, vadovaujantis Veterinarijos įstatyme pateikta ūkinio gyvūno apibrėžtimi, pagal kurią ūkiniais gyvūnais laikomi ne tik kailiams, vaistams ir kitai produkcijai gauti ar darbui, bet ir kitais tikslais laikomi ar veisiami gyvūnai, pareiškėjo laikomi ūkiniai gyvūnai ir toliau turi būti priskiriami prie ūkinių gyvūnų, nes ūkinio gyvūno apibrėžtis apima gyvūno laikymą kitais tikslais. Pažymėjo, kad ūkinių gyvūnų laikymo vietose turi būti laikomasi Ūkinių gyvūnų laikymo vietų registravimo ir jose laikomų ūkinių gyvūnų ženklinimo ir apskaitos tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2003 m. birželio 16 d. įsakymu Nr. 3D-234 „Dėl ūkinių gyvūnų laikymo vietų registravimo ir jose laikomų ūkinių gyvūnų ženklinimo ir apskaitos tvarkos aprašo patvirtinimo“, (toliau – ir Aprašas) nustatytų reikalavimų. Pabrėžė, kad išėmęs galvijų, avių ar ožkų ir (ar) kiaulių įsagus pareiškėjas pažeistų minėtų Europos Sąjungos ir nacionalinių teisės aktų reikalavimus, išnyktų sąsaja su Ūkinių gyvūnų registru, nebūtų galima nustatyti laikomo ūkinio gyvūno tapatybės nuo jo atvedimo dienos. Ūkinių gyvūnų ženklinimas ir registravimas labai svarbus užkrečiamųjų ūkinių gyvūnų ligų prevencijai ir kontrolei, bendrų žmonėms ir ūkiniams gyvūnams ligų kontrolei.

11. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

12. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad įstatymų leidėjas patvirtino visų gyvūnų suskirstymą į tris kategorijas: ūkinių gyvūnų, laukinių gyvūnų ir gyvūnų augintinių. Teigė, kad Veterinarijos įstatymo 2 straipsnio 11 dalyje yra pateikta platesnė ūkinio gyvūno sąvokos apibrėžtis, nes jame ūkinis gyvūnas apibrėžiamas kaip gyvūnas, laikomas ar veisiamas maistui, kailiams, vaistams ir kitai produkcijai gauti, darbo ir kitais tikslais, t. y. kiti tikslai nėra apibrėžiami taip, kaip tai nustatyta Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatyme (toliau – ir GGAĮ), t. y. ūkininkavimo tikslai.

13. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, nagrinėjamu atveju negalima remtis vien faktu, jog tam tikras gyvūnas, iki patekimo pas pareiškėją buvęs ūkiniu gyvūnu, nuo patekimo pas jį momento praranda šį statusą ir yra nebelaikomas ūkiniu gyvūnu. Iš įprastinės laikymo vietos perkėlus galviją į pareiškėjo laikymo vietą, jis netaps niekuo kitu nei buvo, t. y. išlaikys visus savo rūšinius požymius ir tebebus galviju, kuriam tebetaikomi Apraše nustatyti identifikavimo reikalavimai. Mano, kad gyvūno naudojimas ar nenaudojimas tam tikriems tikslams neturėtų būti laikomas lemiamu faktoriumi, sprendžiant gyvūno priskyrimą ūkinių gyvūnų kategorijai.

14. Trečiasis suinteresuotas asmuo paaiškino, kad Europos Sąjungos teisės aktuose nustatytas ūkinių gyvūnų ženklinimo būdas suderintas su Lisabonos sutarties, iš dalies keičiančios Europos Sąjungos sutartį ir Europos Bendrijos steigimo sutartį, 13 straipsnyje įtvirtinta gyvūnų, kaip juslių gyvių, gerovės reikalavimų apsauga, kuri, be kita ko, įtvirtinta ir GGAĮ 1 straipsnio 1 dalyje. Pažymėjo, kad reikalavimas ženklinti ūkinius gyvūnus (galvijus, avis, ožkas) ausies įsagu nėra gyvūnų gerovei prieštaraujanti veikla, nes toks reikalavimas yra įtvirtintas Europos Sąjungos, kuri įgyvendina gyvūnų gerovės politiką, teisės aktuose.

II.

15. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 14 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino visiškai, panaikino ŽŪM 2016 m. spalio 6 d. sprendimą Nr. 3 JA-306 (8.14) ir įpareigojo ŽŪM iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2016 m. rugsėjo 1 d. prašymą bei priimti sprendimą, atitinkantį VAĮ 8 straipsnio reikalavimus.

16. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ginčijamo sprendimo turinį, darė išvadą, jog jame iš esmės suformuluotos pareiškėjui privalomos elgesio taisyklės – privalomas gyvūnų ženklinimas ausų įsagais, todėl nėra teisinio pagrindo pripažinti, kad ginčijamas sprendimas nesukelia pareiškėjui teisinių pasekmių. Dėl nurodytų priežasčių teismas vertino, kad ginčijamas ŽŪM 2016 m. spalio 6 d. sprendimas yra ginčo šioje administracinėje byloje objektu, todėl turi būti sprendžiamas klausimas dėl jo teisėtumo ir pagrįstumo.

17. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas ginčijamo sprendimo atitiktį VAĮ 8 straipsnio reikalavimams, nustatė,

kad nors atsakovas ginčijamame akte nurodė, jog galvijų, avių ir ožkų bei kiaulių ženklinimas ausų įsagais yra privalomas pagal Europos Sąjungos teisės aktus, reglamentuojančius gyvūnų tapatybės nustatymo tvarką, tačiau nenurodė, kokie konkrečiai Europos Sąjungos teisės aktai reglamentuoja gyvūnų tapatybės nustatymo tvarką ir kokios konkrečiai šių aktų nuostatos įtvirtina privalomą gyvūnų ženklinimą ausų įsagais. Teismas pažymėjo, kad tik atsiliepime į pareiškėjo skundą atsakovas nurodė ginčui aktualų teisinį reglamentavimą. Akcentavo, kad atsakovas, kaip viešojo administravimo subjektas, negali taisyti priimto ir ginčijamo administracinio akto trūkumų, nurodydamas papildomą ir kitokį teisinį akto pagrindimą, ir tai atlikdamas nagrinėjant ginčą dėl akto teisme.

18. Pirmosios instancijos teismas iš ginčijamo ŽŪM 2016 m. spalio 6 d. sprendimo turinio taip pat nustatė, kad šiame individualiame administraciniame akte nėra motyvuojamosios dalies, jame nėra išdėstyti motyvai, kokiais nustatytais objektyviais duomenimis (faktais) atsakovas nusprendė netenkinti pareiškėjo prašymo leisti pas jį esančius globojamus gyvūnus ženklinti nenaudojant ausų įsagų, taip pat leisti išimti ausų įsagus iš gyvūnų, kuriems jie buvo įsegti prieš patenkant pas pareiškėją, ir atlikti šių gyvūnų žymėjimą naudojant tik mikroschemas.

19. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į Veterinarijos įstatymo 1, 3, 5 ir 16 straipsnius, Aprašo 3, 5, 15, 32 ir 46 punktus, Direktyvos Nr. 2008/71/EB nuostatas, Reglamento Nr. 1760/2000 4 straipsnio 1 dalį, Reglamento Nr. 21/2004 4 straipsnio 2 ir 6 dalis, padarė išvadą, jog gyvūnai, taip kaip jie apibrėžti nagrinėjamai bylai aktualių Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatose, yra ženklinami atitinkamomis identifikavimo priemonėmis, kurios be kompetentingos institucijos leidimo negali būti panaikintos ar pakeistos. Akcentavo, kad šio teisinio reglamentavimo kontekste įvertinus ginčijamą ŽŪM sprendimą matyti, jog atsakovas neanalizavo pareiškėjo 2016 m. rugsėjo 1 d. prašyme nurodytų faktinių aplinkybių, kad jo laikomi gyvūnai nėra laikomi ūkiniais tikslais, nepagrindė, kad jie atitinka ginčo teisės aktuose nurodytas gyvūnų apibrėžtis, todėl jų atžvilgiu taikytinos minėtų teisės aktų nuostatos. Teismas taip pat pabrėžė, kad atsakovas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą dėl reikalavimų leisti pas jį esančius globojamus gyvūnus ženklinti nenaudojant ausų įsagų, taip pat leisti išimti ausų įsagus iš gyvūnų, kuriems jie buvo įsegti prieš patenkant pas pareiškėją, ir atlikti šių gyvūnų žymėjimą naudojant tik mikroschemas, nieko nepasisakė.

20. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ginčijamas individualus administracinis aktas nėra pagrįstas konkrečiomis teisės normomis, o tai VAĮ 8 straipsnio 1–2 dalių prasme yra esminiai pažeidimai, dėl ko ŽŪM 2016 m. spalio 6 d. sprendimas Nr. 3 JA-306 (8.14) negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu bei turi būti panaikintas.

III.

21. Atsakovas Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

22. Atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir teigia, kad teismas nepagrįstai vertino, jog atsakovo pateiktas ginčijamas sprendimas yra individualus administracinis aktas. Atsakovas laikosi pozicijos, jog ginčijamas sprendimas yra informacinio pobūdžio dokumentas, kuriame pateikta atsakovo nuomonė nagrinėjamu klausimu. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime ginčijamą sprendimą taip pat traktavo kaip ŽŪM nuomonę, todėl mano, jog teismo sprendimas yra prieštaringas.

23. Atsakovas taip pat nesutinka su teismo išvada, kad ginčijamame sprendime pareiškėjui buvo suformuotos privalomos elgesio taisyklės. Pažymi, kad pats pareiškėjas prašyme neišreiškė pozicijos, jog gyvūnų ženklinimas ausų įsagais nėra privalomas, bet atvirkščiai – iš prašymo turinio matyti, kad pareiškėjas supranta teisinio reguliavimo privalomumą, įvardija galimus jo trūkumus ir prašo įvertinti jų individualios situacijos specifiką. Akcentuoja, kad ŽŪM dažnai gauna asmenų prašymus, kuriuose nurodomi esamo teisinio reguliavimo galimi trūkumai, prašoma jį keisti, nustatyti tam tikras išimtis ir pan., o tokio pobūdžio prašymai ŽŪM įvertinami ir į juos atsakoma, nurodant arba teisinio reguliavimo būtinumą ir pagrįstumą, t. y. pateikiant ŽŪM nuomonę dėl galimo teisės normų aiškinimo, arba ŽŪM imasi priemonių pakeisti ydingas teisės aktų nuostatas.

24. Atsakovas akcentuoja, kad visi Europos Sąjungos reglamentai bei direktyvos, kuriais vadovaujantis priimti nacionaliniai teisės aktai, nurodyti Veterinarijos įstatymo priede „Įgyvendinami Europos Sąjungos teisės aktai“ bei Aprašo 2 punkte, todėl ŽŪM ginčijame sprendime atskirai jų nevardijo ir nekomentavo, nes nagrinėjamame kontekste jie buvo aktualūs tik tiek, kiek reikia pagrįsti faktui, jog nustatyti nacionaliniai gyvūnų ženklinimo reikalavimai yra privalomi visoms Europos Sąjungos valstybėms narėms, ir Lietuvos Respublika yra įpareigota reikalauti galvijus, avis, ožkas ženklinti ausų įsagais, kai tuo tarpu pareiškėjo prašyme nurodytose Europos Sąjungai nepriklausančiose valstybėse toks

ženklinimas gali būti ir neprivalomas.25. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pripažinus, jog ginčijamas sprendimas vis dėl to sukelia pareiškėjui teisines

pasekmes, susiklostytų ydinga praktika, kadangi ŽŪM nesuteikta kompetencija išduoti leidimus ženklinti ūkinius gyvūnus ar jų neženklinti, ar priimti sprendimus dėl to, kokiomis konkrečiomis ženklinimo priemonėmis turėtų būti ženklinami konkretaus ūkio subjekto laikomi gyvūnai, nes gyvūnai ženklinami vadovaujantis teisės aktų nustatyta, visiems ūkinių gyvūnų laikytojams vienodai taikoma tvarka.

26. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pateikė klaidingą Reglamento Nr. 1760/2000 nuostatų aiškinimą, kadangi ŽŪM yra įgaliota nustatyti ūkinių gyvūnų apskaitos ir ženklinimo tvarką, tačiau už ūkinių gyvūnų apskaitos ir ženklinimo kontrolės vykdymą teisės aktais atsakinga paskirta Tarnyba. Mano, kad Reglamento Nr. 1760/2000 4 d straipsnis neįpareigoja ŽŪM (nei Tarnyba) priimti sprendimus leisti arba neleisti konkrečiam žemės ūkio veiklos subjektui ženklinti (neženklinti) ūkinius gyvūnus ausų įsagais, todėl ginčijamas sprendimas negali būti laikomas individualiu administraciniu aktu VAĮ ir ABTĮ prasme.

27. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba atsiliepime prašo tenkinti atsakovo apeliacinį skundą ir panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 14 d. sprendimą.

28. Trečiasis suinteresuotas asmuo palaiko atsakovo apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, susijusius su netinkamu Europos Sąjungos teisės aktų nuostatų aiškinimu, teigdamas, jog teismas Reglamento Nr. 1760/2000 4 d straipsnio nuostatas dėl kompetentingos institucijos leidimo suteikimo aiškino neatsižvelgdamas į visą Europos Sąjungos ir nacionaliniuose teisės aktuose, reglamentuojančiuose galvijų, ožkų bei avių ženklinimą, formuojamą teisinį reglamentavimą. Papildomai pažymi, kad nuostatos, draudžiančios panaikinti identifikavimo priemones ar jas pakeisti kitomis, kurios yra įtvirtintos Reglamento (EB) Nr. 21/2004 4 straipsnio 6 dalyje ir Reglamento (EB) Nr. 1760/2000 4 d straipsnyje, yra detalizuotos atskiruose Aprašo punktuose. Akcentuoja, kad nurodytuose Reglamentuose įtvirtinta nuostata „identifikavimo priemonė negali būti panaikinta, pataisyta arba pakeista be kompetentingos institucijos leidimo“ Apraše numatyta ne kaip kiekvieną kartą gyvūno laikytojui suteikiamas tam tikras leidimas išimti ar pakeisti identifikavimo priemonę, o kaip teisės norma, reglamentuojanti indentifikavimo priemonių išėmimą gyvūną paskerdus arba jam nugaišus, taip pat vienų identifikavimo priemonių pakeitimą kitomis, kai ankstesnės identifikavimo priemonės yra neįskaitomos, susidėvėjusios ar yra pametamos, arba kai gyvūnas įvežamas iš kitos Europos Sąjungos valstybės ar importuojamas iš trečiosios šalies.

29. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, Lietuvos Respublikoje laikomi ūkiniai gyvūnai turi būti ženklinami vadovaujantis Aprašu ir nei ŽŪM, nei Tarnybai teisės aktais nėra suteikta teisė leisti galvijus, avis, ožkas, kiaules ar arklinių šeimos gyvūnus ženklinti kitaip nei nustatyta Apraše.

30. Pareiškėjas VšĮ „Trys paršeliai“ atsiliepime prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 14 d. sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

31. Pareiškėjas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu. Pažymi, kad atsakovas nepagrįstai teigia, jog į pateiktą prašymą turėjo teisę pateikti tik nuomonę, kuri nesukėlė pareiškėjui teisinių pasekmių. Mano, kad tuo atveju, jeigu atsakovas būtų tenkinęs jo prašymą, t. y. būtų pripažinęs, jog pareiškėjo laikomi gyvūnai nėra priskirtini ūkiniams gyvūnams, Tarnyba, vykdydama ūkinių gyvūnų apskaitą, neturėtų pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjas veiklą vykdo neteisėtai, neženklindamas jo ūkyje esančių gyvūnų ausų įsagais.

32. Pareiškėjas nesutinka su atsakovo apeliacinio skundo teiginiais, jog ginčijamas sprendimas nelaikytinas individualiu administraciniu aktu. Pažymi, kad ginčijamu sprendimu pareiškėjui suformuluota privaloma elgesio taisyklė – privalomas gyvūnų ženklinimas ausų įsagais, nors pareiškėjas laikėsi pozicijos, jog toks ženklinimas pagal teisės aktus nėra privalomas. Pareiškėjo nuomone, ginčijamas sprendimas sukėlė jam teisines pasekmes, todėl jis atitinka individualaus administracinio akto požymius.

Teisėjų kolegija


IV.

33. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl ŽŪM 2016 m. spalio 6 d. sprendimo Nr. 3 JA-306(8.14) teisėtumo ir pagrįstumo.

34. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu konstatavo, kad ginčijamas 2016 m. spalio 6 d. sprendimas Nr. 3 JA-306(8.14) neatitinka VAĮ 8 straipsnyje įtvirtintų individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų, todėl sprendimą panaikino ir įpareigojo atsakovą pareiškėjo prašymą išnagrinėti iš naujo.

35. Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriame teigia, jog ginčijamas sprendimas yra informacinio pobūdžio dokumentas, nesukeliantis pareiškėjui teisinių pasekmių. Atsakovas taip pat pažymi, kad ŽŪM nesuteikta kompetencija išduoti leidimus ženklinti ūkinius gyvūnus ar jų neženklinti, arba priimti sprendimus dėl to, kokiomis konkrečiomis ženklinimo priemonėmis turėtų būti ženklinami konkretaus ūkio subjekto laikomi gyvūnai.

36. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos atsakovo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų.

37. Vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

38. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2016 m. rugsėjo 1 d. raštu kreipėsi į ŽŪM, prašydamas leisti pas jį esančius globojamus gyvūnus ženklinti nenaudojant ausų įsagų, taip pat leisti išimti ausų įsagus iš gyvūnų, kuriems jie buvo įsegti prieš patenkant pas pareiškėją, ir atlikti šių gyvūnų žymėjimą naudojant mikroschemas (b. l. 20–25). Atsakovas ginčijamu sprendimu pateikė atsakymą į pareiškėjo prašymą, nurodydamas, kad galvijų ženklinimas ausų įsagais, avių bei ožkų ženklinimas ir ausų įsagais, ir mikroschema, o kiaulių – ausų įsagais arba įdagais yra privalomas, vadovaujantis Europos Sąjungos teisės aktais, reglamentuojančiais gyvūnų tapatybės nustatymo tvarką. Teigė, kad pareiškėjo laikomi ūkiniai gyvūnai ir toliau turi būti priskirtini prie ūkinių gyvūnų, kurių laikymo vietose turi būti vadovaujamasis Aprašo reikalavimais. Atsakovas, remdamasis Europos Sąjungos teisės aktais, nurodė, jog nustatyti gyvūnų ženklinimo ir registravimo reikalavimai yra privalomi (b. l. 27–28).

39. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad savarankišku administracinės bylos (skundo, reikalavimo) dalyku administraciniame teisme yra visi viešojo administravimo institucijų priimti aktai, nepaisant jų formos, sukeliantys materialaus (ne procedūrinio) pobūdžio pasekmes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-321/2011).

40. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektais, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčijamame sprendime pareiškėjui suformuotos privalomos elgesio taisyklės, t. y. privalomas gyvūnų ženklinimas ausų įsagais, nors, pareiškėjo nuomone, toks ženklinimas pagal nacionalinius teisės aktus nėra privalomas. Aplinkybė, kad, kaip teigia atsakovas, jis pateikė savo nuomonę dėl pareiškėjo 2016 m. rugsėjo 1 d. prašyme nurodyto klausimo, nesudaro pagrindo ginčijamą sprendimą vertinti kaip informacinio pobūdžio dokumentą, kadangi atsakovas pareiškėjo suformuluotą prašymą ne perdavė nagrinėti kompetentingam subjektui, bet pasisakė dėl jo iš esmės.

41. Dėl atsakovo apeliacinio skundo teiginio, kad ŽŪM nesuteikta kompetencija išduoti leidimus ženklinti ūkinius gyvūnus ar jų neženklinti, arba priimti sprendimus dėl to, kokiomis konkrečiomis ženklinimo priemonėmis turėtų būti ženklinami konkretaus ūkio subjekto laikomi gyvūnai, pažymėtina, kad pagal VAĮ 23 straipsnio 1 dalį kiekvienas viešojo administravimo subjektas privalo priimti skundus ir juos nagrinėti pagal įgaliojimus. Šio straipsnio 23 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad jeigu viešojo administravimo subjektas neturi įgaliojimų priimti administracinės procedūros sprendimą dėl skunde išdėstyto klausimo, jis ne vėliau kaip per 5 darbo dienas perduoda skundą viešojo administravimo subjektui, kuris turi reikiamus įgaliojimus, ir apie tai praneša asmeniui.

42. Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, jog atsakovas, nustatęs, kad neturi įgaliojimų priimti administracinės procedūros sprendimą dėl pareiškėjo 2016 m. rugsėjo 1 d. prašyme išdėstyto klausimo, minėtą prašymą būtų persiuntęs nagrinėti kompetentingam viešojo administravimo subjektui. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas, manydamas, jog jam nėra suteikti įgaliojimai spręsti klausimus dėl ūkinių gyvūnų ženklinimo ar neženklinimo, taip pat priimti sprendimus dėl konkrečių ženklinimo priemonių naudojimo, turėjo persiųsti pareiškėjo prašymą tam viešojo administravimo subjektui,

kuris tokius klausimus sprendžia. Todėl neįvykdęs šios pareigos, atsakovas pažeidė VAĮ 23 straipsnio 4 dalies nuostatas. Aplinkybė, kad, kaip teigia atsakovas, pripažinus, jog ginčijamas sprendimas sukelia pareiškėjui teisines pasekmes, susiklostytų ydinga praktika, kadangi ŽŪM nesuteikta kompetencija išduoti leidimus ženklinti / neženklinti ūkinius gyvūnus ar priimti sprendimus dėl konkrečių ženklinimo priemonių naudojimo, nesudaro pagrindo nustatytas faktines aplinkybes vertinti kitaip, kadangi viešojo administravimo subjektui keliami aukštesni reikalavimai veikti teisėtai, viešojo administravimo principai reikalauja priimant sprendimus paisyti įstatymo viršenybės, nepiktnaudžiavimo valdžia, teisėtumo bei kitų principų, kurie numatyti VAĮ 3 straipsnyje. Šiuo nagrinėjamu atveju atsakovas neveikė taip, kaip privalėjo veikti, dėl ko buvo pažeisti pareiškėjo lūkesčiai į priimamo sprendimo teisėtumą.

43. Dėl atsakovo priimto Sprendimo atitikties VAĮ 8 straipsnyje įtvirtintiems reikalavimas, pažymėtina, kad iš ginčijamo sprendimo turinio matyti, jog atsakovas, teigdamas, kad galvijų, avių ir ožkų bei kiaulių ženklinimas ausų įsagais yra privalomas pagal Europos Sąjungos teisės aktus, reglamentuojančius gyvūnų tapatybės nustatymo tvarką, nenurodė, kokie konkrečiai Europos Sąjungos teisės aktai reglamentuoja gyvūnų tapatybės nustatymo tvarką ir kokios konkrečiai šių aktų nuostatos įtvirtina privalomą gyvūnų ženklinimą ausų įsagais. Atsakovas, kaip viešojo administravimo subjektas, konkrečiai ir aiškiai nesusiejo faktinių aplinkybių su taikomomis teisės normomis, todėl nėra aiškus atsisakymo tenkinti pareiškėjo prašymą pagrindas. Tai, be kita ko, reiškia, kad, visų pirma, nebuvo aiškiai apibrėžtos ginčo ribos, taip apribojant pareiškėjo teisę į teisminę gynybą, antra, apsunkinta galimybė teismui patikrinti, ar sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, atsakovas tik atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasis pozicijos, kad viešojo administravimo subjektas, negali taisyti priimto ir ginčijamo administracinio akto trūkumų, nurodydamas papildomą ir kitokį teisinį akto pagrindimą, ir tai atlikdamas nagrinėjant ginčą dėl akto teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-723-556/2015).

44. Teisėjų kolegija, įvertinusi ginčijamo sprendimo turinį, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovo Sprendimas neatitinka individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų, nustatytų VAĮ 8 straipsnyje. Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą atsakovo argumentą, kad visi Europos Sąjungos reglamentai bei direktyvos, kuriais vadovaujantis priimti nacionaliniai teisės aktai, nurodyti Veterinarijos įstatymo priede „Įgyvendinami Europos Sąjungos teisės aktai“ bei Aprašo 2 punkte, todėl ŽŪM ginčijame sprendime atskirai jų nevardijo ir nekomentavo. Akcentuotina, kad VAĮ įtvirtinta individualaus administracinio akto turiniui keliamų reikalavimų taisyklė yra bendroji taisyklė, kurios paprastai turi laikytis visi viešojo administravimo subjektai, be kita ko, ir ŽŪM, priimdama individualius administracinius aktus pagal savo kompetenciją (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-2134/2012). Reikalavimas viešojo administravimo subjektui motyvuoti priimamą sprendimą yra taikomas visose viešojo administravimo srityse (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1334/2013). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad VAĮ 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-336/2011, 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-450/2010). Administracinio sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Viešojo administravimo subjektas, priėmęs negatyvias pasekmes sukeliantį sprendimą, turi pareigą jį pagrįsti tiek teisiniais, tiek faktiniais argumentais, t. y. nurodyti priežastis, lėmusias neigiamo sprendimo priėmimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-658/2013). Tuo tarpu pareigos nustatyti juridinių faktų visetą nesilaikymas nedera nei su gero administravimo principo, nei su VAĮ 8 straipsnio imperatyvais.

45. Apibendrindama nustatytas aplinkybes ir padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovo priimtas ginčijamas sprendimas neatitinka VAĮ 8 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų, todėl pripažintinas neteisėtu. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo. Dėl nurodytų priežasčių atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 14 d. sprendimas paliekamas

nepakeistas.46. Pareiškėjas prašo priteisti 180 Eur bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą.47. Vadovaujantis ABTĮ 40 straipsnio 1 dalimi, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš

kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 40 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio patvirtinimo“ patvirtintų rekomendacijų (toliau – ir Rekomendacijos) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.

48. Nagrinėjamu atveju patirtas bylinėjimosi išlaidas pareiškėjas grindžia 2017 m. balandžio 6 d. sąskaita-faktūra SM Nr. 1044, išrašyta už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, 180 Eur sumai ir 2017 m. balandžio 10 d. mokėjimo nurodymu, patvirtinančiu 2017 m. balandžio 6 d. sąskaitos-faktūros SM Nr. 1044 apmokėjimą (b. l. 164–165).

49. Pagal Rekomendacijų 7 punktą rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai, apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). Kadangi minėtos atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimo paslaugos suteiktos 2017 m. II ketvirtyje, šiuo atveju taikytinas 2016 m. IV ketvirčio darbo užmokestis. Lietuvos statistikos departamento duomenimis, vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualiųjų įmonių) 2016 m. IV ketvirtį sudarė 822,80 Eur. Pagal Rekomendacijų 8.11 punktą maksimali suma, galima priteisti už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą sudaro 1 069,64 Eur (1,3 x 822,80 Eur). Taigi pareiškėjo prašoma priteisti 180 Eur suma už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą neviršija Rekomendacijų nustatyto dydžio, todėl ji priteisti pareiškėjo naudai.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 40 straipsniu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.Pareiškėjui viešajai įstaigai „Trys paršeliai“ priteisti iš atsakovo Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 180 Eur

(vieną šimtą aštuoniasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ARŪNAS DIRVONAS

VESLAVA RUSKAN

DALIA VIŠINSKIENĖ_______________________


2019-03827 2019-03-08 2019-02-27 2019-02-27 -

Administracinė byla Nr. eA-300-624/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02210-2017-8Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.1.; 20.2.3.2.(S)


NUTARTIS

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=c94fe99040fa11e99a17eaa929142a91

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos (buvęs pavadinimas – Lietuvos Respublikos ūkio ministerija) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų D. B., L. B., R. B., J. B., I. G., M. G., A. J., A. J., A. M., R. M., G. P. (G. P.), D. P., L. P., V. P., D. S. ir D. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims likviduojamam Valstybiniam turizmo departamentui prie Ūkio ministerijos, bankrutavusiai akcinei bendrovei „Voyage-Voyage“ (bankroto administratorius uždaroji akcinė bendrovės „Atveika“), bankrutavusiai akcinei bendrovei „Freshtravel“ (bankroto administratorius uždaroji akcinė bendrovės „Valdsita“), ir bankrutavusiai akcinei bendrovei „Go Planet Travel“ (bankroto administratorius UAB „Admivita“) dėl turtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjai D. B., L. B., R. B. J. B., I. G., M. G., A. J., A. J., A. M., R. M., G. P., D. P., L. P., V. P., D. S. ir D. S. kreipėsi į teismą su skundu ir prašė: 1) priteisti iš atsakovo Lietuvos Respublikos turtinę žalą: D. B. 383,95 Eur; L. B. 383,95 Eur; R. B. 383,95 Eur; J. B. 422,37 Eur; A. J. 422,37 Eur; I. G. 656,17 Eur; M. G. 656,17 Eur; A. J. 356,42 Eur; D. S. 356,42 Eur; A. M. 302,51 Eur; R. M. 302,52 Eur; G. P. 579,07 Eur; D. P. 317,60 Eur; L. P. 317,59 Eur; V. P. 317,59 Eur; D. S. 656,63 Eur; 2) priteisti iš atsakovo 5 procentų metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo; 3) priteisti iš atsakovo Lietuvos Respublikos pareiškėjų naudai 1 936 Eur proceso išlaidas (išlaidas už atstovavimą), kiekvienam pareiškėjui po 121 Eur.

2. Pareiškėjai paaiškino, kad 3 asmenų šeima – D. P., L. P. ir V. P. 2014 m. vasario 10 d. su kelionių organizatoriumi BUAB „Go Planet Travel“ (toliau – ir kelionių organizatorius, Bendrovė) sudarė kelionės sutartį dėl kelionės į Turkiją. Pagal šią sutartį kelionės organizatoriui sumokėjo 4850 Lt (1404,66 Eur), tačiau dėl organizatoriaus nemokumo (bankroto) jų įsigyta kelionė neįvyko. Siekdami kompensuoti pagal kelionės sutartį sumokėtą pinigų sumą, su prašymu kreipėsi į Valstybinio turizmo departamentą prie Ūkio ministerijos (toliau – ir Departamentas, Turizmo departamentas). Pagal Turizmo departamento nurodymą 2015 m. rugsėjo 8 d. jiems buvo grąžinta 451,88 Eur (1 560,25 Lt), tačiau liko negrąžinta 952,78 Eur suma, t. y. kiekvienam po 317,59 Eur.

3. Pareiškėjai paaiškino, kad 2 asmenų grupė – A. J. ir J. B. su kelionių organizatoriumi BUAB „Go Planet Travel“ sudarė kelionės sutartį dėl kelionės į Graikiją. Pagal šią sutartį kelionės organizatoriui sumokėjo 4 300 Lt (1 245,37 Eur), tačiau dėl organizatoriaus nemokumo (bankroto) jų įsigyta kelionė neįvyko. Siekdami kompensuoti pagal kelionės sutartį sumokėtą pinigų sumą, su prašymu kreipėsi į Turizmo departamentą. Pagal Turizmo departamento nurodymą 2014 m. gruodžio 16 d. jiems buvo grąžinta 1 383,31 Lt (400,63 Eur), tačiau liko negrąžinta 844,74 Eur, t. y. kiekvienam po 422,37 Eur.

4. Pareiškėjai paaiškino, kad 3 asmenų šeima – D. B., L. B. ir R. B. 2014 m. lapkričio 12 d. su kelionių organizatoriumi BUAB „Freshtravel“ sudarė kelionės sutartį dėl kelionės į Elurgadą. Pagal šią sutartį kelionės organizatoriui sumokėjo 4 197 Lt (1 215,54 Eur), tačiau dėl organizatoriaus nemokumo (bankroto) jų įsigyta kelionė neįvyko. Siekdami kompensuoti pagal kelionės sutartį sumokėtą pinigų sumą, su prašymu kreipėsi į Turizmo departamentą. Pagal Turizmo departamento nurodymą 2015 m. rugsėjo 9 d. jiems buvo grąžinta 63,69 Eur, tačiau liko negrąžinta 1 151,85 Eur suma, t. y. kiekvienam po 383,95 Eur.

5. Pareiškėjas G. P. paaiškino, jog 2014 m. lapkričio 11 d. su kelionių organizatoriumi BUAB „Freshtravel“ sudarė kelionės sutartį dėl kelionės į Madeirą. Pagal šią sutartį kelionės organizatoriui sumokėjo 2 099 Lt (607,91 Eur), tačiau dėl organizatoriaus nemokumo (bankroto) jo įsigyta kelionė neįvyko. Siekdamas kompensuoti pagal kelionės sutartį sumokėtą

pinigų sumą, su prašymu kreipėsi į Turizmo departamentą. Pagal Turizmo departamento nurodymą 2015 m. rugsėjo 9 d. jam buvo grąžinta 28,84 Eur, tačiau liko negrąžinta 579,07 Eur.

6. Pareiškėjai paaiškino, kad 2 asmenų grupė – A. J. ir D. S. 2014 m. spalio 22 d. su kelionių organizatoriumi BUAB „Freshtravel“ sudarė kelionės sutartį dėl kelionės į Hurgadą. Pagal šią sutartį kelionės organizatoriui sumokėjo 2 598 Lt (752,43 Eur), tačiau dėl organizatoriaus nemokumo (bankroto) jų įsigyta kelionė neįvyko. Siekdami kompensuoti pagal kelionės sutartį sumokėtą pinigų sumą, su prašymu kreipėsi į Turizmo departamentą. Pagal Turizmo departamento nurodymą 2015 m. rugsėjo 9 d. jiems buvo grąžinta 39,59 Eur, tačiau liko negrąžinta kiekvienam po 356,42 Eur.

7. Pareiškėjai paaiškino, kad 2 asmenų šeima – A. M. ir R. M. 2014 m. lapkričio 6 d. su kelionių organizatoriumi BUAB „Freshtravel“ sudarė kelionės sutartį dėl kelionės į Madeirą. Pagal šią sutartį kelionės organizatoriui sumokėjo 2 198 Lt (636,58 Eur), tačiau dėl organizatoriaus nemokumo (bankroto) jų įsigyta kelionė neįvyko. Siekdami kompensuoti pagal kelionės sutartį sumokėtą pinigų sumą, su prašymu kreipėsi į Turizmo departamentą. Pagal Turizmo departamento nurodymą 2015 m. rugsėjo 10 d. jiems buvo grąžinta 31,55 Eur, tačiau liko negrąžinta 605,06 Eur suma, t. y. A. M. – 302,51 Eur ir R. M. – 302,52 Eur.

8. Pareiškėjai paaiškino, kad 2 asmenų šeima – M. G. ir I. G. 2014 m. lapkričio 14 d. su kelionių organizatoriumi BUAB „Voyage-Voyage“ sudarė kelionės sutartį dėl kelionės į Kiniją. Pagal šią sutartį kelionės organizatoriui sumokėjo 2 174,08 Eur, tačiau dėl organizatoriaus nemokumo (bankroto) jų įsigyta kelionė neįvyko. Siekdami kompensuoti pagal kelionės sutartį sumokėtą pinigų sumą, su 2015 m. gegužės 8 d. prašymu kreipėsi į Turizmo departamentą. Pagal Turizmo departamento nurodymą jiems buvo grąžinta 861,74 Eur, tačiau liko negrąžinta 1312,34 Eur suma, t. y. kiekvienam po 656,17 Eur.

9. Pareiškėja D. S. paaiškino, kad su kelionių organizatoriumi BUAB „Voyage-Voyage“ sudarė kelionės sutartį dėl kelionės į Kiniją. Pagal šią sutartį kelionės organizatoriui sumokėjo 1 087,47 Eur, tačiau dėl organizatoriaus nemokumo (bankroto) jų įsigyta kelionė neįvyko. Siekdama kompensuoti pagal kelionės sutartį sumokėtą pinigų sumą, su 2015 m. gegužės 8 d. prašymu kreipėsi į Turizmo departamentą. Pagal Turizmo departamento nurodymą jiems buvo grąžinta 430,84 Eur, tačiau liko negrąžinta 656,63 Eur suma.

10. Pareiškėjų teigimu, nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas (Turizmo įstatymo 8 straipsnio 7 dalis) neužtikrino 1990 m. birželio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos Nr. 90/314/EEB „Dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų“ (toliau – Direktyva) 7 straipsnio nuostatų, susijusių su turisto nuostolių, patirtų dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, kompensavimo sąlygų, perkėlimo į nacionalinės teisės aktus. Kadangi valstybė neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos, valstybei kyla atsakomybė.

11. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

12. Atsakovas nurodė, kad nei Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (toliau – ir ABTĮ), nei Lietuvos Respublikos teismų įstatymas, nei kiti nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai nesuteikia teismui įgaliojimų spręsti ir vertinti ar valstybė, kaip Europos Sąjungos narė, tinkamai įvykdė pareigas pagal Europos Sąjungos sutartis (įskaitant dėl Europos Sąjungos direktyvų vykdymo). Teismas negali kvestionuoti valstybės įsipareigojimų pagal Europos Sąjungos teisę, be to, byloje nėra kompetentingų Europos Sąjungos institucijų sprendimų, kuriuose būtų konstatuota, kad valstybė būtų padariusi Europos Sąjungos teisės pažeidimų, kurių pagrindu valstybei galėtų kilti atsakomybė pareiškėjų atžvilgių.

13. Atsakovas akcentavo, kad nagrinėjamoje byloje neegzistuoja būtinoji deliktinės atsakomybės sąlyga, jog valstybė yra atlikusi neteisėtus veiksmus, t. y. neperkėlusi ar netinkamai perkėlusi į nacionalinę teisę Direktyvos nuostatas. Be to, spręsti ar į nacionalinę teisę valstybė yra tinkamai perkėlusi Direktyvos nuostatas gali tik Europos Komisija arba Teisingumo Teismas, tačiau į bylą nėra pateikta jokių įrodymų apie tai, kad šios institucijos būtų konstatavusios, jog valstybė į nacionalinę teisę yra netinkamai perkėlusi Direktyvos nuostatas. Byloje nesant tokių įrodymų nėra pagrindo išvadai, kad egzistuoja deliktinės atsakomybės sąlygos, atitinkamai nėra pagrindo pareiškėjoms priteisti žalos atlyginimą.

14. Atsakovas pažymėjo, kad pagal Turizmo įstatymo 8 straipsnio nuostatas kelionių organizatoriui buvo nustatyta pareiga turėti laidavimo draudimą ar garantiją, kurie esant tam tikrai situacijai, užtikrintų turisto grąžinimą į pradinę jo išvykimo vietą ir sumokėtos sumos grąžinimą. Šio straipsnio teisės nuostatas pagal savo esmę ir prasmę yra perkeltas Direktyvos 7 straipsnis, todėl nėra pagrindo teigti, kad žala atsirado dėl Direktyvos 7 straipsnio neperkėlimo į nacionalinę teisę. Šiuo atveju pareiškėjai žalą galėjo patirti dėl kelionių organizatoriaus veiksmų, t. y. dėl to, kad kelionių organizatorius nesilaikė Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos turėti laidavimo draudimą ar finansų įstaigos laidavimą arba garantiją.

15. Atsakovas akcentavo, kad pateiktos tarp pareiškėjų ir kelionių organizatorių sudarytos paslaugų sutartys yra šalių nepasirašytos, todėl negali būti pripažinta, jog paslaugų sutartys buvo pasirašytos. Iš mokėjimo nurodymų matyti, kad D. B., A. J. ir A. M. pinigų sumos pervestos į Cherry Media LT banko sąskaitą, tačiau šis subjektas nėra paslaugų sutarties šalis, be to, pinigai buvo pervesti anksčiau nei buvo sudaryta paslaugų sutartis. Iš mokėjimo paskirties taip pat nėra aišku, jog buvo mokėta būtent už kelionę pagal paslaugų sutartį. Į bylą pateikti rašytiniai įrodymai nepagrindžia patirtos žalos. Patirtos žalos atlyginimo pirmiausia turi būti siekiama reiškiant kreditorinius reikalavimus bankroto byloje ir (ar) civilinius ieškinius, o ne reikalauti pinigų iš valstybės, nes žala atsirado dėl privataus juridinio asmens veiksmų.

16. Trečiasis suinteresuotas asmuo Turizmo departamentas atsiliepimu su pareiškėjų skundu nesutiko ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

17. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad įstatymo leidėjas, perkeldamas Direktyvą, numatė, jog sėkmingai vystančio veiklą kelionių organizatoriaus įsipareigojimai turistų atžvilgiu didės, todėl Turizmo įstatymo 8 straipsnio 3 dalies 2 ir 3 punktais nustatė papildomą saugiklį / reikalavimą, kad vykdančio veiklą kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo suma visais atvejais yra priklausoma nuo jo gautų praėjusių kalendorinių metų metinių įplaukų ir negali būti mažesnė kaip 7 procentai minėtų įplaukų dydžio. Įstatymo leidėjas, susiedamas kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo sumą su kelionių organizatoriaus praėjusių kalendorinių metų metinėmis įplaukomis ir nustatydamas, kad ji turi būti ne mažesnė kaip 7 procentai, nesiekė apriboti garantija dengiamos rizikos dydžio, bet pateikė visiems kelionių organizatoriams taikomą privalomos (minimalios) prievolių įvykdymo užtikrinimo sumos apskaičiavimą, jo nuomone, proporcingą prisiimtiems įsipareigojimams. Taip pat pažymėjo, kad Turizmo įstatymas nurodo, jog prievolių įvykdymo užtikrinimo suma turi būti „ne mažesnė“, tačiau jos maksimalių dydžių apribojimo nėra, todėl kelionių organizatorius, būdamas atsakingu verslo subjektu, gali ir privalo pats įvertinti galimą veiklos riziką bei turistų turtinius interesus užtikrinti pasirinkdamas tinkamo dydžio prievolių įvykdymo užtikrinimo sumą, ir ši suma turi būti apskaičiuojam taip, kad ji užtikrintų turisto interesus, jei paaiškėtų, jog kelionės organizatorius tampa nemokus.

18. Trečiasis suinteresuotas asmuo pabrėžė, kad Turizmo įstatyme nustatyta garantija, kurią kelionių organizatorius privalo suteikti vartotojams, dengtinos rizikos dydis nėra jokiu būdu ribojamas, priešingai, yra nustatomas tik pradinis privalomas tokios garantijos dydis, paliekant galimybę verslo subjektui pačiam atsakingai įvertinti savo veiklos riziką ir įsigyti pakankamą prievolių įvykdymo užtikrinimą, kad nemokumo atveju būtų galima įvykdyti Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytus įsipareigojimus turistams.

19. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, jog patirtos žalos atlyginimo pirmiausia turi būti siekiama reiškiant kreditorinius reikalavimus bankroto bylose ir (ar) civilinius ieškinius dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo baudžiamojo proceso tvarka (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 109 ir 112 straipsniai), o ne reikalaujant žalos atlyginimo iš valstybės, kadangi prašoma atlyginti žala atsirado dėl privačių juridinių asmenų – BUAB „Go Planet Travel“, BUAB „Freshtravel“ ir BUAB „Voyage-Voyage“ – veiksmų.

20. Teismo posėdyje pareiškėjų atstovas prašė skundą tenkinti, atsakovo atstovas ir trečiojo suinteresuoto asmens Turizmo departamento atstovas palaikė atsiliepimų į skundą argumentus, prašė skundą atmesti.

II

21. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 24 d. sprendimu pareiškėjų D. B., L. B., R. B., J. B., I. G., M. G., A. J., A. J., A. M., R. M., G. P. (G. P.), D. P., L. P., V. P., D. S. ir D. S. skundą tenkino.

22. Teismas priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kuriai atstovauja Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerija, turtinei žalai atlyginti: 1) pareiškėjai D. B. 383,95 Eur turtinės žalos atlyginimo ir 5 procentų metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo, t. y. 2017 m. liepos 3 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo; 2) pareiškėjai L. B. 383,95 Eur turtinės žalos atlyginimo ir 5 procentų metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo, t. y. 2017 m. liepos 3 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo; 3) pareiškėjui R. B. 383,95 Eur turtinės žalos atlyginimo ir 5 procentų metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo, t. y. 2017 m. liepos 3 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo; 4) pareiškėjai J. B. 422,37 Eur turtinės žalos atlyginimo ir 5 procentų metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo, t. y. 2017 m. liepos 3 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo; 5) pareiškėjui A. J. 422,37 Eur turtinės žalos atlyginimo ir 5 procentų metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo, t. y. 2017 m. liepos 3 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo; 6) pareiškėjai I. G. 656,17 Eur turtinės žalos atlyginimo ir 5 procentų metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo, t. y. 2017 m. liepos 3 d. iki visiško teismo sprendimo

įvykdymo; 7) pareiškėjui M. G. 656,17 Eur turtinės žalos atlyginimo ir 5 procentų metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo, t. y. 2017 m. liepos 3 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo; 8) pareiškėjui A. J. 356,42 Eur turtinės žalos atlyginimo ir 5 procentų metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo, t. y. 2017 m. liepos 3 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo; 9) pareiškėjai D. S. 356,42 Eur turtinės žalos atlyginimo ir 5 procentų metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo, t. y. 2017 m. liepos 3 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo; 10) pareiškėjui A. M. 302,51 Eur turtinės žalos atlyginimo ir 5 procentų metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo, t. y. 2017 m. liepos 3 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo; 11) pareiškėjai R. M. 302,52 Eur turtinės žalos atlyginimo ir 5 procentų metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo, t. y. 2017 m. liepos 3 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo; 12) pareiškėjui G. P. (G. P.) 579,07 Eur turtinės žalos atlyginimo ir 5 procentų metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo, t. y. 2017 m. liepos 3 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo; 13) pareiškėjai D. P. 317,60 Eur turtinės žalos atlyginimo ir 5 procentų metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo, t. y. 2017 m. liepos 3 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo; 14) pareiškėjai L. P. 317,59 Eur turtinės žalos atlyginimo ir 5 procentų metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo, t. y. 2017 m. liepos 3 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo; 15) pareiškėjui V. P. 317,59 Eur turtinės žalos atlyginimo ir 5 procentų metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo, t. y. 2017 m. liepos 3 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo; 16) pareiškėjai D. S. 656,63 Eur turtinės žalos atlyginimo ir 5 procentų metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo, t. y. 2017 m. liepos 3 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Taip pat priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kuriai atstovauja Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerija, bylinėjimosi išlaidų – visiems pareiškėjams po 121 Eur.

23. Teismas akcentavo, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo bylose ne kartą yra konstatavęs, kad saugant ir ginant žmogaus (ir apskritai asmens – ne tik fizinio, bet ir juridinio) teises ir laisves inter alia, (liet. be kita ko) žmogaus orumą, ypatinga svarba tenka žalos atlyginimo institutui.

24. Dėl pareiškėjų teiginių, jog Direktyvos nuostatos į Turizmo įstatymą perkeltos netinkamai, todėl valstybei kyla atsakomybė, nes jie patyrė nuostolius, jiems liko negrąžintos atitinkamos sumos už nesuteiktas paslaugas, teismas pažymėjo, kad Direktyvos 7 straipsnio nuostatos įtvirtina kelionių organizatoriaus ir (arba) kelionių pardavimo agento, kuris yra sutarties šalis, pakankamas garantijas, kad įmokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas nemokumo atveju bus repatrijuotas.

25. Teismas akcentavo, jog pareiškėjams tik dalis sumokėtų pinigų buvo grąžinta remiantis Direktyvos 7 straipsnyje nustatyta garantija, Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT) yra aiškiai pažymėjęs, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kuris vienintelis kompetentingas aiškinti ir taikyti nacionalinę teisę, turi nustatyti, ar, atsižvelgiant į konkrečią garantijos dydžio apskaičiavimo tvarką, tokia padėtis susiklostė dėl nacionalinės teisės aktų leidėjo įtvirtintos sistemos, pagal kurią numatytas nepakankamas vartotojo sumokėtų pinigų grąžinimas ir galimo repatrijavimo išlaidų padengimas tiek, kiek pagal šios sistemos struktūrą neįmanoma atsižvelgti į įvykius nagrinėjamame ekonominiame sektoriuje. ESTT konstatavo, kad Direktyvos 7 straipsnis aiškintinas taip, jog juo draudžiami nacionalinės teisės aktai, kuriuose įtvirtinta tvarka negalima pasiekti to, kad vartotojui realiai būtų užtikrinta, jog kelionių organizatoriaus nemokumo atveju visi jo sumokėti pinigai bus grąžinti ir jis bus repatrijuotas.

26. Dėl Ūkio ministerijos teiginių, kad Direktyva įgyvendinama Turizmo įstatymu (2011 m. birželio 22 d. Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo pakeitimo įstatymo Nr. XI-1496 priedo 1 p.), teismas nurodė, jog šiuo aspektu aktualus Kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo tvarkos aprašo, išdėstyto nauja redakcija 2015 m. gruodžio 23 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1426 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 12 d. nutarimo Nr. 756 „Dėl Kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – ir Aprašas) 33 punktas. Vadovaujantis šiuo Aprašu, jeigu bendra turistų pareikštų reikalavimų suma yra didesnė už laidavimo draudimo sutartyje nustatytą laidavimo draudimo sumą ar jos likutį, laidavimo draudimo išmoka pirmiausia mokama už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų esančio ir neturinčio galimybės savarankiškai grįžti į Lietuvos Respubliką turisto organizuoto grąžinimo į išvykimo vietą Lietuvos Respublikoje išlaidas ir su tuo susijusias kitas pagrįstas išlaidas, o likusi suma paskirstoma proporcingai turistų pareikštų reikalavimų dydžiui (Aprašo 29.2–29.4 ir 29.1 punktuose nurodytais atvejais – negautų paslaugų vertei atlyginti). Nagrinėjamu atveju Turizmo departamentas įvykdė kompensavimo draudimo lėšomis procedūrą, vadovaudamasis šiuo reguliavimu, ir kompensavo pareiškėjams 4,96 proc. jų sumokėtos už neįvykusią kelionę sumos.

27. Teismas pažymėjo, kad nei Turizmo įstatyme, nei Apraše nebuvo reglamentuotas turistų patirtų nuostolių dalies,

likusios po Aprašo 33 punkte nustatyto kompensavimo, atlyginimas, nors, kaip jau buvo minėta, Direktyvos 7 straipsnis draudžia nacionalinės teisės aktus, kuriuose įtvirtinta tvarka negalima pasiekti to, kad vartotojui realiai būtų užtikrinta, jog kelionių organizatoriaus nemokumo atveju visi jo sumokėti pinigai bus grąžinti ir jis bus repatrijuotas.

28. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, aiškindamas Europos Sąjungos teisės aktų galią Lietuvos teisės sistemoje, yra konstatavęs, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ne tik yra įtvirtintas principas, kad tais atvejais, kai nacionalinis teisės aktas nustato tokį teisinį reguliavimą, kuris konkuruoja su nustatytuoju tarptautinėje sutartyje, turi būti taikoma tarptautinė sutartis, bet ir – Europos Sąjungos teisės atžvilgiu – yra expressis verbis (liet. tiesiogiai) nustatyta kolizijos taisyklė, įtvirtinanti Europos Sąjungos teisės aktų taikymo pirmenybę tais atvejais, kai Europos Sąjungos teisės nuostatos, kylančios iš sutarčių, kuriomis grindžiama Europos Sąjunga, konkuruoja su teisiniu reguliavimu, nustatytuoju Lietuvos nacionaliniuose teisės aktuose (nesvarbu, kokia jų teisinė galia), išskyrus pačią Konstituciją.

29. Europos Sąjungos ir nacionalinių teisės normų kolizijos aspektu, teismas pažymėjo, kad nacionalinis teismas, neperžengdamas savo kompetencijos ribų, įpareigotas taikyti Europos Sąjungos teisės nuostatas, privalo užtikrinti visišką šių nuostatų veikimą, jei būtina, savo iniciatyva atsisakydamas taikyti bet kokią, net vėlesnę, joms prieštaraujančią nacionalinės teisės nuostatą, ir šis teismas neprivalo prašyti arba laukti, kol ši nuostata bus panaikinta teisėkūros arba kitokiomis konstitucinėmis priemonėmis.

30. Teismas įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, ESTT, Konstitucinio Teismo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju susidarė situacija, jog kelionių organizatoriams tapus nemokiems, jų organizuotos kelionės neįvyko, o pareiškėjai gavo tik dalį už kelionę sumokėtų pinigų, nes Turizmo įstatymo 8 straipsnio nustatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos. Teismas konstatavo, jog Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto (šiuo atveju pareiškėjų) teisių apsaugos, t. y. Lietuvos valstybė netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 7 straipsnį.

31. Teismas pažymėjo, kad ESTT formuodamas praktiką dėl valstybės atsakomybės už žalą, pažeidus Europos Sąjungos teisę konstatavo, kad Bendrijos teisė suteikia teisę gauti žalos atlyginimą, jei tenkinamos trys sąlygos: 1) pažeista teisės norma buvo siekiama suteikti asmenims teisių; 2) pažeidimas yra pakankamai akivaizdus; 3) yra tiesioginis priežastinis ryšys tarp nustatytos valstybei pareigos pažeidimo ir nukentėjusių asmenų patirtos žalos.

32. Vertindamas pirmąją sąlygą šios bylos kontekste, teismas pažymėjo, kad Direktyvos 7 straipsnio turinys ir tikslas, kaip jie išaiškinti ESTT praktikoje, atskleidžia, jog šia norma netiesiogiai, t. y. nustatant kelionių organizatoriui ir (arba) kelionių pardavimo agentui reikalavimą pateikti pakankamas garantijas, kad įmokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas nemokumo atveju bus repatrijuotas, aiškiai siekiama suteikti asmenims teisę į sumokėtų pinigų grąžinimą ir repatrijavimą kelionių organizatoriaus nemokumo atveju. Todėl pirmoji valstybės atsakomybės už žalą, pažeidus Europos Sąjungos teisę kilimo sąlyga, laikytina nustatyta.

33. Teismas nurodė, jog dėl pažeidimo pakankamo akivaizdumo, kaip valstybės atsakomybės už žalą pažeidus ES teisę kilimo sąlygą, teismas vertino, kad iš ESTT praktikos matyti, jog pažeidimas yra pakankamai rimtas, kai institucija ar valstybė narė, įgyvendindama savo teisėkūros kompetenciją, akivaizdžiai ir šiurkščiai pažeidžia nustatytas savo diskrecijos ribas. ESTT, nagrinėdamas šios sąlygos nustatymo klausimą Direktyvos 90/314 7 straipsnio kontekste, konstatavo, kad valstybė narė neturi jokios diskrecijos numatyti, kokio dydžio riziką turi dengti garantija, kurią vartotojams privalo suteikti kelionių organizatorius arba kelionių pardavimo agentas.

34. Teismas, įvertinęs bylai aktualios Turizmo įstatymo redakcijos 8 straipsnio 4 dalį ir atsižvelgęs į įstatymo, kuriuo Turizmo įstatymas buvo išdėstytas nauja (aktualia bylai) redakcija projekto aiškinamąjį raštą, Aprašo 33 punkto nuostatas, konstatavo, kad nacionalinis reglamentavimas apribojo dengtinos rizikos dydį garantija, kurią vartotojams privalo suteikti kelionių organizatorius arba kelionių pardavimo agentas, t. y. nacionalinis reglamentavimas turi tokį ribojantį poveikį, todėl yra akivaizdžiai nesuderinamas su minėtoje direktyvoje nustatytomis pareigomis ir sudaro pakankamai rimtą Europos Sąjungos teisės pažeidimą, kaip jis yra aiškinamas ESTT praktikoje. Tokiu būdu antroji valstybės atsakomybės už žalą pažeidus Europos Sąjungos teisę kilimo sąlyga laikytina nustatyta.

35. Dėl trečiosios valstybės atsakomybės už žalą, pažeidus ES teisę kilimo sąlygos, teismas pažymėjo, kad pagal ESTT praktiką nuspręsti, ar yra tiesioginis priežastinis ryšys tarp valstybei nustatytos pareigos pažeidimo ir nukentėjusiųjų šalių patirtos žalos, turi nacionaliniai teismai. Teismas sprendė, kad jei Direktyvos 7 straipsnis būtų tinkamai įgyvendintas Lietuvos Respublikos teisėje, kelionių organizatoriaus nemokumo (bankroto) atveju asmeniui būtų kompensuota visa už

neįvykusią kelionę sumokėta suma. Tačiau Direktyvos 7 straipsnis nebuvo tinkamai įgyvendintas, todėl nagrinėjamu atveju pareiškėjai už neįvykusią kelionę buvo kompensuota tik dalis jos sumokėtos sumos. Teismas vertino, kad tarp minėto ES teisės pažeidimo ir asmens patirtos turtinės žalos ES teisės taikymo prasme buvo tiesioginis priežastinis ryšys. Tokiomis aplinkybėmis trečioji valstybės atsakomybės už žalą pažeidus Europos Sąjungos teisę kilimo sąlyga laikytina nustatyta. Nacionaliniais teisės aktais šiuo atveju nebuvo užtikrintas Direktyvos 90/314 garantuojamas turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimas kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, dėl to pareiškėjai patyrė turtinę žalą – tiesioginius nuostolius, kuriuos valstybė turi atlyginti.

36. Dėl atsakovo teiginių, jog tarp pareiškėjų ir kelionių organizatorių sudarytos paslaugų teikimo sutartys nėra pasirašytos nei vienos iš šiose sutartyse nurodytų šalių, todėl negali būti pripažinta, jog sutartys tarp pareiškėjų ir kelionių organizatorių apskritai buvo sudarytos, teismas nurodė, kad tarp G. P. ir BUAB „Freshtravel“ buvo sudaryta paslaugų teikimo sutartis Nr. PT004519 kelionei į Madeirą. Į byla pateikta sutartis nepasirašyta, tačiau G. P. mokėjimo nurodymu Nr. 188 2014 m. lapkričio 11 d. į UAB „Cherry Media Lt“ sąskaitą pervedė 1 599 Lt sumą. Turizmo departamentas išmokėjo 28,84 Eur draudimo išmoką dėl BUAB „Freshtravel“ neįvykdyto įsipareigojimo. Teismas akcentavo, jog iš pateiktų duomenų matyti, jog išmokėjus draudimo išmoką dėl BUAB „Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų, buvo pripažinta, kad 2014 m. lapkričio 11 d. paslaugų teikimo sutartis Nr. PT004519 tarp G. P. ir BUAB „Freshtravel“ buvo realiai sudaryta, o draudimo išmoka pervesta į paslaugos užsakovės sąskaitą. G. P. 2014 m. lapkričio 11 d. mokėjimo nurodymo Nr. 188 mokėjimo paskirtyje nurodė: „grupinis.lt order#(522877943)“. Remiantis viešai prieinamais duomenimis, UAB „Chery Media Lt“ yra internetinio portalo http://www.grupinis.lt valdytoja. Per šį internetinį portalą buvo įsigytas kuponas poilsinei kelionei į Madeirą, kuriam suteiktas individualus registracijos numeris, kuris ir buvo nurodytas pareiškėjo mokėjimo nurodyme Nr. 188.

37. Teismas nurodė, kad Turizmo įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje turizmo paslaugų teikimo sutartys dėl organizuotų turistinių kelionių tarp kelionių organizatoriaus, veikiančio tiesiogiai arba per kelionių pardavimo agentus, ir turisto sudaromos vadovaujantis standartinėmis turizmo paslaugų teikimo sutarčių sąlygomis. Taigi, pagal įstatymą paslaugų sutartis galėjo būti sudaroma ne tik tiesiogiai su BUAB „Freshtravel“, bet ir per kelionių pardavimo agentą, atitinkamai ir mokėjimai už pareiškėjų turistinę kelionę galėjo būti atliekami ne tiesiogiai BUAB „Freshtravel“, bet ir kelionių pardavimo agentui, kuris, nebūdamas paslaugų sutarties šalimi, veikė BUAB „Freshtravel“ naudai.

38. Teismas konstatavo, jog pareiškėjas G. P. 2014 m. lapkričio 11 d. mokėjimo nurodymu Nr. 188 pervedė 1 599 Lt sumą į UAB „Chery Media LT“ banko sąskaitą kelionių organizatoriaus BUAB „Freshtravel“ naudai už internetiniame portale http://www.grupinis.lt užsakytą kelionę į Madeirą. Teismas nurodė, kad byloje pateikti įrodymai patvirtino, jog kiti pareiškėjai sudarė atitinkamai su BUAB „Voyage-Voyage“, BUAB „Freshtravel“ ir BUAB „Go Planet Travel“ paslaugų teikimo sutartis poilsinėms kelionėms. Į bylą pateiktos sutartys nepasirašytos, tačiau pareiškėjai mokėjimo nurodymais į minėtų kelionių organizatorių sąskaitas pervedė paslaugų teikimo sutartyse nurodytas sumas. Turizmo departamentas išmokėjo kiekvienam iš pareiškėjų atitinkamas draudimo išmokas dėl BUAB „Voyage-Voyage“, BUAB „Freshtravel“ ir BUAB „Go Planet Travel“ neįvykdytų įsipareigojimų. Iš pateiktų duomenų buvo matyti, jog išmokėjus draudimo išmokas dėl BUAB „Voyage-Voyage“, BUAB „Freshtravel“ ir BUAB „Go Planet Travel“ neįvykdytų įsipareigojimų, buvo pripažinta, kad paslaugų teikimo sutartys tarp pareiškėjų ir BUAB „Voyage-Voyage“, BUAB „Freshtravel“ ir BUAB „Go Planet Travel“ buvo realiai sudarytos, o draudimo išmokos pervestos į paslaugų užsakovių sąskaitas.

39. Dėl pareiškėjų prašymo priteisti iš atsakovo 5 procentų metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, teismas nurodė, kad administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad procesinės palūkanos skaičiuojamos tik esant pareiškėjo, reikalaujančio atlyginti žalą, prašymui jas skaičiuoti ir tai daroma nuo bylos iškėlimo iki visiško prievolės įvykdymo. Teismas nustatęs, kad nagrinėjamu atveju administracinė byla buvo iškelta 2017 m. liepos 3 d., esant pareiškėjų prašymų priteisti procesines palūkanas, priteisė pareiškėjams 5 procentų dydžio metinės palūkanos, skaičiuojant jas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (t. y. 2017 m. liepos 3 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos.

40. Dėl pareiškėjų prašymo priteisti iš atsakovo pareiškėjų naudai patirtas atstovavimo išlaidas (nurodė, kad teisme kiekvienas jų patyrė po 121 Eur atstovavimo išlaidų), teismas nurodė, jog nuostatos dėl išlaidų atlyginimo įtvirtintos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnyje, Civilinio proceso kodekso 98 straipsnyje bei Teisingumo ministro, atsižvelgiant į Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimą, 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos. Vertindamas šių

http://www.grupinis.lt/

http://www.grupinis.lt/

teisės aktų nuostatas, teismas konstatavo, jog įstatymas proceso šaliai suteikia teisę gauti tik pagrįstų ir racionalių teismo išlaidų atlyginimą. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 5 dalį kai sprendimas priimtas pareiškėjo naudai, šis turi teisę reikalauti atlyginti išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti.

41. Teismas akcentavo, kad pareiškėjai 2017 m. gegužės 19 d., 2017 m. gegužės 30 d., 2017 m. birželio 7 d., 2017 m. birželio 8 d. ir 2017 m. birželio 27 d. sudarė atstovavimo sutartis su advokatu J. V.. Pareiškėjai patirtas bylinėjimosi išlaidas, kurias sudarė procesinių dokumentų rengimas bei atstovavimas teisme, grindė Danske Bank mokėjimo operacijų išrašais.

42. Teismas, atsižvelgdamas į Rekomendacijose nustatytus dydžius, įvertinęs tai, jog išlaidų dydis buvo pagrįstas apmokėjimą už šias paslaugas patvirtinančiais dokumentais bei neviršija Rekomendacijų 8 punkte nustatytų maksimalių įkainių dydžių, kiekvienam pareiškėjui priteisė po 121 Eur sumą už suteiktas teisines paslaugas.

III

43. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 24 d. sprendimą (toliau – ir Sprendimas) panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą atmesti.

44. Atsakovas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė pareigą tinkamai motyvuoti Sprendimą, kadangi iš Sprendimo turinio yra visiškai neaišku, kodėl pirmosios instancijos teismas sprendė, jog egzistuoja valstybės deliktinei atsakomybei kilti būtinų sąlygų visuma (CK 6.246, 6.247, 6.249 ir 6.271 straipsniai). Pažymi, kad motyvų nebuvimas suponuoja išvadą, jog Sprendimas turi būti pripažintas negaliojančiu ir panaikintas (ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 5 punktas).

45. Atsakovas teigia, kad teismas pažeidė imperatyvias ABTĮ ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo nuostatas. Teismas taip pat pažeidė ABTĮ nustatytus draudimus vertinti teisės aktą bei veiksmus (neveikimą) politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu bei tirti Lietuvos Respublikos Seimo (kaip Valstybės įstatymų leidžiamosios institucijos) veiklą. Teismas pažeidė Sutartyje nustatytą išimtinę Komisijos ir Teisingumo Teismo kompetenciją spręsti klausimus dėl Europos Sąjungos sutarčių pažeidimų.

46. Atsakovo nuomone, teismas iš valstybės priteisė pareiškėjams turtinės žalos atlyginimą, nors neegzistuoja deliktinei atsakomybei atsirasti būtinų sąlygų visuma. Teismas tik apsiribojo CK nuostatų, reglamentuojančių atsakomybę už žalą, išvardijimu, tačiau visiškai nevertino, ar nagrinėjamu atveju egzistuoja CK įtvirtintų sąlygų visuma valstybės deliktinei atsakomybei kilti.

47. Atsakovas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas turtinę žalą pareiškėjų naudai priteisė, byloje nesant tinkamų įrodymų apie turtinės žalos patyrimo faktą. Teismas netinkamai įvertino pareiškėjų į bylą pateiktus įrodymus apie turtinės žalos patyrimo faktą, todėl visiškai nepagrįstai sprendė, jog į bylą pateiktų įrodymų pakanka priimti sprendimą patenkinti pareiškėjų reikalavimus dėl turtinės žalos atlyginimo. Nors pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad BUAB „Cherry Media LT“ veikė kaip kelionių agentas ir galėjo iš pareiškėjų gauti mokėjimus už kelionių organizatoriaus BUAB „Freshtravel“ organizuotas keliones, tačiau su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija negalima sutikti, kadangi byloje nėra jokių įrodymą apie susitarimą tarp BUAB „Freshtravel“ ir BUAB „Cherry Media LT“, jog pastaroji įmonė tarpininkaus ir teiks BUAB „Freshtravel“ komercinio atstovavimo paslaugas sudarant turizmo paslaugų teikimo sutartis. Paslaugų sutartyse BUAB „Cherry Media LT“ net nėra nurodyta kaip kelionių organizatoriaus BUAB „Freshtravel“ agentas. Byloje nėra jokių įrodymų, kurių pagrindu būtų galima laikyti BUAB „Cherry Media LT“ kelionių organizatoriaus BUAB „Freshtravel“ organizuotų kelionių pardavimo agentu, todėl yra visiškai neaišku, kokiu pagrindu pinigai už keliones buvo sumokėti BUAB „Cherry Media LT“.

48. Atsakovo teigimu, pareiškėjai į bylą nepateikė tinkamų įrodymų, kurie pagrįstų, kad paslaugų sutartys tarp jų ir kelionių organizatorių buvo sudarytos. Todėl pirmosios instancijos teismas, nesant jokių patikimų įrodymų apie tinkamai sudaryta paslaugų sutartis, visiškai nepagrįstai pareiškėjų naudai iš valstybės priteisė turtinės žalos atlyginimą.

49. Atsakovas mano, kad teismas visiškai nepagrįstai suteikė pareiškėjams teisę gauti dvigubą žalos atlyginimą. Aptariamame kontekste pažymi, kad Sprendimo įsiteisėjimo atveju, Sprendimas būtų vykdomas valstybės biudžeto lėšomis, todėl pareiškėjams gavus žalos atlyginimą pagal kelionių organizatorių bankroto byloje pareikštus finansinius reikalavimus, dar kartą sumokant pareiškėjams žalos atlyginimą pagal Sprendimą, nesant jokio teisinio pagrindo pareiškėjams gauti dvigubą žalos atlyginimą, būtų pažeistas viešasis interesas racionaliai naudoti valstybės biudžeto lėšas.

50. Atsakovo nuomone, teismas pareiškėjų naudai priteisė per dideles proceso išlaidas. Nagrinėjamu atveju matyti, kad

1 936 Eur bylinėjimosi išlaidų dydis susidarė ne dėl bylos sudėtingumo, teisinių paslaugų kompleksiškumo, specialių žinių reikalingumo, būtinybės išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta, ginčo sumos dydžio, sprendžiamų teisinių klausimų naujumo, advokato darbo laiko sąnaudų ar kitų svarbių aplinkybių, tačiau dėl byloje dalyvaujančių pareiškėjų skaičiaus (tokią aplinkybe skunde nurodo ir patys pareiškėjai), kadangi, kaip matyti iš byloje esančios medžiagos, už kiekvieno pareiškėjo įtraukimą į skundą turėjo būti sumokėta po 121 Eur. Mano, kad pareiškėjų skaičius negali lemti aiškiai per didelių bylinėjimosi išlaidų už skundo parengimą dydžio, kadangi tai nėra svarbi aplinkybė Rekomendacijų 2 punkto prasme.

51. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinis turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą palaiko atsakovo apeliaciniame skunde išdėstytus motyvus ir prašo apeliacinį skundą tenkinti.

52. Pareiškėjai atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti nepakeistą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 24 d. sprendimą. Taip pat prašo priteisti su bylos nagrinėjimu susijusias išlaidas.

53. Pareiškėjai nurodo, jog šiuo atveju nacionaliniais teisės aktais nebuvo užtikrinta Direktyvos garantuojama turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimą kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, pareiškėjai patyrė nuostolių, kurie turi būti atlyginti. Pareiškėjų patirta turtinė žala byloje yra įrodyta pakankamais ir tinkamais įrodymais. Šiuo atveju yra vertinamas ne kurios nors institucijos ar konkretaus asmens veiksmas, o visos Lietuvos Respublikos, kaip Europos Sąjungos narės, turinčios pareigą tinkamai į nacionalinę teisę perkelti Europos Sąjungos teisės normas, šiuo atveju Direktyvą (ypatingai jos 7 straipsnį) – veiksmus, dėl kurių buvo padaryta žala pareiškėjams. Todėl šiuo atveju yra visiškai nepagrįsti atsakovo argumentai apie tai, jog nesant Europos Komisijos arba Teisingumo Teismo sprendimo, negalima spręsti, jog Lietuvos Respublika netinkamai į savo nacionalinę teisę perkėlė Direktyvos nuostatas.

54. Pareiškėjai akcentuoja, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. gegužės 8 d. administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017 priimtoje nutartyje yra pasisakęs, jog atsakovo argumentai, kad Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerija nėra gavusi jokių kompetentingų Europos Sąjungos institucijų ar Teisingumo Teismo sprendimų, kurie konstatuotų, jog Lietuvos Respublika netinkamai į nacionalinę teisę perkėlė Direktyvą 90/314, negali būti laikoma tinkamo Direktyvos 90/314 perkėlimo į nacionalinę teisę patvirtinimo pagrindu.

55. Pareiškėjo nuomone, aplinkybė, jog ne kiekvienas turistas mokėjo už kelionę, nereiškia, kad pareiškėjai, kurie tiesiogiai nemokėjo (neatliko bankinio pavedimo kelionių organizatoriui ar priėmimo perdavimo aktu nesumokėjo pinigų grynaisiais) nepatyrė turtinės žalos. Už kelionės bilietus turėjo susimokėti ir dėl neįvykusios kelionės žalą patyrė kiekvienas pareiškėjas, tad šiuo atveju nėra svarbu, kas tiksliai mokėjo už kelionę.

56. Pareiškėjai akcentuoja, jog yra akivaizdu, kad BUAB „Freshtravel“, BUAB „Voyage-Voyage“ ir BUAB „Go Planet Travel“ yra nemokūs ir yra nežinoma, kokia šiuo metu yra jų finansinė padėtis. Dėl pradėtų ikiteisminių tyrimų ir galimybės prisijungti prie baudžiamųjų bylų su civiliniais ieškiniais pareiškėjai nurodo, jog buvo bandyta tai padaryti, bet nesėkmingai. Šiuo atveju vienintelis galimas realus turtinės žalos atlyginimas pareiškėjams yra patirtos turinės žalos priteisimas iš Lietuvos Respublikos.

57. Pareiškėjai nesutinka su atsakovo teiginiais, jog pirmosios instancijos teismas priteisė per dideles bylinėjimosi išlaidas, t. y. po 121 Eur (iš viso 1 936 Eur) kiekvienam pareiškėjui. Pažymi, jog pareiškėjai gyvena ne tik Vilniuje (kur yra advokato darbo vieta), bet ir kitose Lietuvos miestuose, kas reiškia, kad advokatui buvo būtinybė vykti į kitus miestus. Taip pat svarbu pastebėti, kad byloje yra 16 pareiškėjų, todėl kiekvieno pareiškėjo reikalavimų aptarimas, reikalingų dokumentų surinkimas užėmė tikrai daug laiko. Bendravimas su pareiškėjais, skundo surašymas, dokumentų rinkimas bei tvirtinimas nėra trumpa procedūra laiko sąnaudų atžvilgiu, todėl bylinėjimosi išlaidų dydžio sumažinimas prieštarautų protingumo ir teisingumo principams.

Teisėjų kolegija


58. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl turtinės žalos, atsiradusios dėl Lietuvos valstybės netinkamo 1990 m birželio 13 d. Europos Tarybos direktyvos dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų Nr. 90/314/EEB nuostatų, susijusių su turisto nuostolių, patirtų dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, kompensavimo sąlygų, perkėlimo į nacionalinės teisės aktus, atlyginimo.

59. Pirmosios instancijos teismas tenkino pareiškėjų skundą ir priteisė turtinės žalos atlyginimą. Atsakovo atstovas apeliaciniame skunde nurodo, kad skundžiamas teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas.

60. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

61. Teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną apeliacinio skundo argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A3707-575/2016).

62. Pabrėžtina ir tai, kad yra suformuota aktuali nuosekli Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika analogiško pobūdžio bylose, kuriose apeliacinės instancijos teismas yra pateikęs išsamius ir detalius išaiškinimus, kodėl asmenims, analogiškais atvejais kaip ir šioje byloje, iš Lietuvos valstybės yra priteisiamas jų patirtos žalos atlyginimas, kompensuojantis visus pagrįstus jų patirtus nuostolius, kelionių organizatoriui neįvykdžius savo civilinio pobūdžio prievolinių įsipareigojimų pagal turizmo paslaugų teikimo sutartis, jam tapus nemokiam (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2691-602/2018; 2018 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A1841629/2018; 2017 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017).

63. Šiuo aspektu pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Pagal ABTĮ 15 straipsnio 1 dalį vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.

64. Įvertinusi bylos duomenis ir skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjos skundą, remdamasis aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teisingai įvertino byloje surinktus duomenis ir sprendime detaliai išdėstė pareiškėjų skundo pagrįstumą patvirtinančius motyvus. Todėl teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių ir išdėstytų išsamių motyvų nebekartoja ir pasisako tik dėl bylos esmės ir apelianto akcentuojamų argumentų.

65. Nagrinėjamu atveju susidarė situacija, kai kelionių organizatoriui tapus nemokiam, jo organizuota kelionė neįvyko, o pareiškėjai gavo tik dalį už kelionę sumokėtų pinigų, kadangi nacionaliniais teisės aktais nustatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos. Kitaip tariant, nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turistų (šiuo atveju – pareiškėjų) teisių apsaugos. Taigi teismas pagrįstai pripažino, kad Lietuvos valstybė netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 7 straipsnį.

66. Nekartodama pirmosios instancijos teismo išdėstytų detalių argumentų, kurie pagrįsti bylai aktualia teismų praktika, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą aktualias nacionalinių teisės aktų nuostatas aiškinti ir šį ginčą išspręsti, atsižvelgdamas į Direktyvos 7 straipsnio nuostatas bei tikslus tam, kad būtų užtikrintas visiškas Europos Sąjungos teisės veiksmingumas, ir šią pareigą įvykdė. Todėl vertintini kaip nepagrįsti apelianto argumentai, kad teismas, motyvuodamas sprendimą, pažeidė ABTĮ reikalavimus, įvertindamas Lietuvos Respublikos turizmo įstatymą politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu ir Lietuvos Respublikos Seimo veiklą priimant šį įstatymą, taip pat pažeidė išimtinę Europos Komisijos ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo kompetenciją spręsti klausimus dėl Europos Sąjungos sutarčių pažeidimų.

67. Atsakovo atstovo pozicija, kad pirmosios instancijos teismas suteikė pareiškėjams teisę gauti dvigubą žalos atlyginimą, yra nepagrįsta. Būtent valstybei narei kyla pareiga nustatyti priemones, kurios užtikrintų Direktyvos tikslų įgyvendinimą, ir atlyginti žalą už Direktyvos neįgyvendinimą (žr., pvz., ESTT 1991 m. lapkričio 19 d. sprendimą sujungtose bylose C-6/90 ir C-9/90 tarp A. F. ir Italijos Respublikos ir tarp Danila Bonifaci ir kt. ir Italijos Respublikos; 1996 m. kovo 5 d. sprendimą sujungtose bylose C-46/93 ir C-48/93 tarp Brasserie du Pêcheur SA prieš Bundesrepublik Deutschland ir The Queen prieš Secretary of State for Transport, ex parte: Factortame Ltd ir kt.). Šiuo atveju akivaizdu,

kad tokią pareigą valstybė vykdė netinkamai, kadangi nustatytas nacionalinis reguliavimas neužtikrino visiško patirtų nuostolių atlyginimo. Taip pat šiuo atveju nėra svarbūs kelionės organizatoriaus veiksmai, dėl kurių jis tapo nemokus. Šiuo klausimu 1999 m. birželio 15 d. sprendimo Rechberger ir kt. (C-140/97, Rink. p. I-3499) 74 punkte Teisingumo Teismas yra nurodęs, kad Direktyvos 7 straipsnyje nustatytas įpareigojimas pasiekti tam tikrą rezultatą, t. y. užtikrinti kelionių paketo pirkėjų teisę į garantuotą įmokėtų lėšų kompensavimą ir repatriaciją kelionės organizatoriaus nemokumo ar bankroto atveju, taip pat kad šia garantija siekiama apsaugoti vartotoją nuo nemokumo, nesvarbu dėl kokių priežasčių, padarinių. Remdamasis šiais samprotavimais, ESTT padarė išvadą, kad tokios aplinkybės, kaip neatsargus kelionių organizatoriaus elgesys arba ypatingų ar nenumatytų aplinkybių atsiradimas, negali būti kliūtis kompensuoti įmokėtas lėšas ir repatrijuoti vartotoją pagal Direktyvos 7 straipsnį (žr. minėto sprendimo Rechberger ir kt. 75 ir 76 punktus). Be to, tokį Direktyvos 7 straipsnio aiškinimą patvirtina jos siekiamas tikslas – užtikrinti aukštą vartotojų apsaugos lygį (žr., pvz., ESTT 1996 m. spalio 8 d. sprendimo Dillenkofer ir kt., C-178/94, C-179/94 ir C-l88/94-C-190/94, Rink. p. 1-4845 39 punktą). ESTT nurodė, kad Direktyvos 7 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad į jo taikymo sritį patenka atvejis, kai kelionės organizatorius tapo nemokus dėl savo apgaulingų veiksmų.

68. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjams priteisė turtinę žalą, atitinkančią negrąžintą dalį patirtų išlaidų dėl kelionės paketų įsigijimo turizmo paslaugų teikimo sutartimis, sudarytomis su BUAB „Freshtravel“, BUAB „Voyage-Voyage“, ir BUAB „Go Planet Travel“.

69. Dėl pareiškėjams priteistos turtinės žalos dydžio pažymėtina, jog už kelionę pareiškėjai D. P., L. P. ir V. P. sumokėjo 4 850 Lt (1 404,66 Eur). Kelionei neįvykus, pareiškėjai pateikė prašymą Turizmo departamentui dėl pinigų grąžinimo už neįvykusią kelionę, pagal Turizmo departamento nurodymą jiems buvo grąžinta 451,88 Eur suma, tačiau liko negrąžinta 952,78 Eur suma, t. y. D. P. ir L. P. – po 317,59 Eur, V. P. – 317,60 Eur. Pareiškėjai A. J. ir J. B. už kelionę sumokėjo 4 300 Lt (1 245,37 Eur). Kelionei neįvykus, pareiškėjai pateikė prašymą Turizmo departamentui dėl pinigų grąžinimo už neįvykusią kelionę, pagal Turizmo departamento nurodymą jiems buvo grąžinta 400,63 Eur suma, tačiau liko negrąžinta 844,74 Eur suma, t. y. kiekvienam po 422,37 Eur. Pareiškėjai D. B., L. B. ir R. B. už kelionę sumokėjo 4 197 Lt (1 215,54 Eur). Kelionei neįvykus, pareiškėjai pateikė prašymą Turizmo departamentui dėl pinigų grąžinimo už neįvykusią kelionę, pagal Turizmo departamento nurodymą jiems buvo grąžinta 63,69 Eur suma, tačiau liko negrąžinta 1 151,85 Eur suma, t. y. kiekvienam po 383,95 Eur. Pareiškėjas G. P. už kelionę sumokėjo 2 099 Lt (607,91 Eur). Kelionei neįvykus, pareiškėjas pateikė prašymą Turizmo departamentui dėl pinigų grąžinimo už neįvykusią kelionę, pagal Turizmo departamento nurodymą jam buvo grąžinta 28,84 Eur suma, tačiau liko negrąžinta 579,07 Eur suma. Pareiškėjai A. J. ir D. S. už kelionę sumokėjo 2 598 Lt (752,43 Eur). Kelionei neįvykus, pareiškėjai pateikė prašymą Turizmo departamentui dėl pinigų grąžinimo už neįvykusią kelionę, pagal Turizmo departamento nurodymą jiems buvo grąžinta 39,59 Eur suma, tačiau liko negrąžinta 712,84 Eur suma, t. y. kiekvienam po 356,42 Eur. Pareiškėjai A. M. ir R. M. už kelionę sumokėjo 2 198 Lt (636,58 Eur). Kelionei neįvykus, pareiškėjai pateikė prašymą Turizmo departamentui dėl pinigų grąžinimo už neįvykusią kelionę, pagal Turizmo departamento nurodymą jiems buvo grąžinta 31,55 Eur suma, tačiau liko negrąžinta 605,06 Eur suma, t. y. A. M. – 302,51 Eur, R. M. – 302,52 Eur. Pareiškėjai M. G. ir I. G. už kelionę sumokėjo 2 174,08 Eur. Kelionei neįvykus, pareiškėjai pateikė prašymą Turizmo departamentui dėl pinigų grąžinimo už neįvykusią kelionę, pagal Turizmo departamento nurodymą jiems buvo grąžinta 861,74 Eur suma, tačiau liko negrąžinta 1 312,34 Eur suma, t. y. kiekvienam po 656,17 Eur. Pareiškėja D. S. už kelionę sumokėjo 1 087,47 Eur. Kelionei neįvykus, pareiškėja pateikė prašymą Turizmo departamentui dėl pinigų grąžinimo už neįvykusią kelionę, pagal Turizmo departamento nurodymą jai buvo grąžinta 430,84 Eur suma, tačiau liko negrąžinta 656,63 Eur suma. Būtent šios pareiškėjams negrąžintos sumos ir buvo jiems priteistos pirmosios instancijos teismo sprendimu.

70. Dėl atsakovo atstovo apeliacinio skundo argumentų, kad pareiškėjai nepateikė tinkamų įrodymų, kurie pagrįstų, jog paslaugų sutartys tarp jų ir BUAB „Freshtravel“, BUAB „Voyage-Voyage“ ir BUAB „Go Planet Travel“, buvo sudaryta, pažymėtina, jog aplinkybė, kad minėtos paslaugų teikimo sutartys nebuvo šalių pasirašyt, nagrinėjamu atveju nereiškia, kad šalys nesusitarė dėl turizmo paslaugos teikimo (dėl kelionės), kadangi pareiškėjai už kelionę sumokėjo UAB „Cherry Media Lt“ pagal įsigytą kuponą „beta.lt“ svetainėje turizmo paslaugoms gauti. Tai, kad pareiškėjų sumokėtos sumos buvo pervestos už BUAB „Freshtravel“, BUAB „Voyage-Voyage“ ir BUAB „Go Planet Travel“ jiems turėtas suorganizuoti keliones, teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti.

71. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjų naudai priteisė 1 936 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti, t. y. po 121 Eur kiekvienam pareiškėjui, nustatęs, jog prašoma suma neviršija maksimalaus Rekomendacijose nustatyto dydžio (2 096,75 Eur). Teisėjų kolegija, įvertinusi skundo turinį, nenustatė pagrindo mažinti pareiškėjams priteisto bylinėjimosi

išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, atlyginimo dydžio, todėl atsakovo atstovo argumentai yra atmetami.

72. Pareiškėjai atsiliepime į apeliacinį skundą prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. ABTĮ 44 straipsnio 1 dalis (redakcija, galiojusi iki 2018 m. gruodžio 29 d.) nustato, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymai dėl išlaidų atlyginimo, nepaduoti teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, turi būti paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika kalendorinių dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Kadangi prašymas su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu nėra pateiktas, klausimas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo nesprendžiamas.

73. Apibendrindama byloje nustatytas aplinkybes ir išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs ginčui reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai aiškinęs bei taikęs materialinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo. Dėl nurodytų priežasčių Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 24 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ARŪNAS DIRVONAS

VESLAVA RUSKAN

MILDA VAINIENĖ_______________________


2019-03810 2019-03-08 2019-02-27 2019-02-27 -

Administracinė byla Nr. eR-16-552/2019Teisminio proceso Nr. 3-66-3-00021-2019-3Procesinio sprendimo kategorija 5.3.1(S)


SPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono ir Ramūno Gadliausko (pranešėjas),

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,dalyvaujant pareiškėjo visuomeninio rinkimų komiteto „Bendruomeniškas Vilnius“ įgaliotiems atstovams S. G. ir

L. R.,atsakovo Lietuvos Respublikos Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininkei Laurai Matjošaitytei,

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=acefd03040fa11e99a17eaa929142a91

trečiajam suinteresuotam asmeniui M. S. D.,viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo visuomeninio

rinkimų komiteto „Bendruomeniškas Vilnius“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos vyriausiajai rinkimų komisijai dėl sprendimo dalies panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

1. Pareiškėjas visuomeninis rinkimų komitetas „Bendruomeniškas Vilnius“ (toliau – ir pareiškėjas, Komitetas) 2019 m. vasario 22 d. kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos Vyriausiosios rinkimų komisijos (toliau – ir atsakovas, VRK, Komisija) 2019 m. vasario 19 d. sprendimą Nr. Sp-113 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo buvo panaikintas M. S. D. (toliau – ir Kandidatas), kandidato į Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narius, iškelto visuomeninio rinkimų komiteto „Bendruomeniškas Vilnius“, registravimas.

2. Pareiškėjas skunde akcentavo, kad Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 2 straipsnio 5 dalyje nustatyta, jog savivaldybės tarybos nariu negali būti renkamas asmuo, kuris yra statutinės institucijos ir įstaigos pareigūnas, kuriam pagal specialius įstatymus ar statutus yra apribotas dalyvavimas politinėje veikloje.

3. Pareiškėjas nurodė, kad visuomeninio rinkimų komiteto „Bendruomeniškas Vilnius“ iškeltas kandidatų sąraše Kandidatas 2016 m. kovo 26 d. pradėjo dirbti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Operatyvaus valdymo skyriaus tyrėju, kurio pareigybės apraše nėra numatyta apribojimų dalyvauti rinkimuose, kaip kandidatui ar būti vietos bendruomenės atstovu savivaldybės taryboje. 2018 m. gruodžio 8 d. pareiškėjas Visuomeninis rinkimų komitetas „Bendruomeniškas Vilnius“ buvo atsakovo Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos registruotas, kaip subjektas, turintis teisę kelti kandidatų sąrašą bei kandidatą į nario – mero pareigas. 2018 m. gruodžio 19 d. pareiškėjas patvirtino visuotiniame susirinkime kandidatų sąrašą, kuriame yra ir Kandidatas. Pareiškėjas neturi duomenų, kad Kandidatas yra politinės partijos ar politinės organizacijos narys. 2019 m. sausio 24 d. pareiškėjas pateikė pareikštinius dokumentus Vilniaus miesto savivaldybės rinkimų komisijai Nr. 57 ir pastaroji per 10 dienų iki 2019 m. vasario 4 d. turėjo priimti sprendimą dėl kandidatų registravimo po pareikštinių dokumentų pateikimo, tačiau tokio sprendimo nėra priėmusi inter alia ir dėl Kandidato. 2019 m. vasario 11 d. Vilniaus miesto savivaldybės rinkimų komisija Nr. 57 išdavė Kandidatui kandidato į savivaldybės tarybos narius pažymėjimą. 2019 m. vasario 19 d. atsakovas priėmė ginčijamą Sprendimą, kuriuo nusprendė panaikinti Kandidato registravimą, nes jis yra statutinės institucijos pareigūnas, kuris pagal Įstatymo 2 straipsnio 5 dalį negali būti renkamas savivaldybės tarybos nariu ir kuriam pagal Vidaus tarnybos statuto 24 straipsnio 6 punktą draudžiama dalyvauti politinėje veikloje. Atsakovas plečiamai aiškino įstatymo išimtį, sutapatindamas narystę politinėse organizacijose su visa politine veikla. Pareiškėjas pažymėjo, kad atstovavimas vietos bendruomenei savivaldybių tarybose realizuoti savivaldai priskirtai funkcijai negali būti tapatinamas su politine veikla, todėl ginčijamas Sprendimas yra nepagrįstas ir turi būti naikintinas.

4. Pareiškėjas akcentavo, kad Įstatymo 2 straipsnio 5 dalis prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 119 straipsnio 2 daliai, ta apimtimi, kad Tautos priimtame teisės akte nėra numatyta išimčių apriboti teritorinio vieneto gyventojui teisės būti atstovu, o taip pat 5 straipsnio 3 daliai, kur nustatyta, kad valdžios galias riboja Konstitucija ir įstatymo leidžiamoji valdžia – Seimas negali praplėsti savo subjektinių teisų nustatant ribojimus savivaldos rinkimuose, o tai visumoje prieštarauja teisinės valstybės principui. Pareiškėjas teiks prašymą dėl bylos stabdymo ir kreipimosi į Lietuvos Konstitucinį Teismą.

5. Pareiškėjas nurodė, jog Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnyje nustatytos viešajam administravimo subjektui pareigos savo veikloje vadovautis šio straipsnio nustatytiems principams inter alia ir įstatymo viršenybės principui. Administraciniai aktai, kurie susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais. Atsakovas yra valstybės centrinis viešojo administravimo subjektas, o pagal Lietuvos Konstitucijos 119 straipsnio 1 dalį savivaldos teisė yra laiduojama valstybės teritorijos administraciniams vienetams inter alia ir savarankiškai rinkti savivaldybių tarybos narius, o pagal 120 straipsnio 2 dalį savivaldybės veikia laisvai ir savarankiškai, todėl pareiškėjas daro išvadą, kad savivaldos priskirtai specialiajai institucijai savivaldybių rinkimų komisijos sprendimus valstybė ar jos institucijos gali apskųsti tik teismams, o ne savarankiškai individualiu administraciniu

sprendimu naikinti. Toks valstybės viešojo administravimo subjekto elgesys pažeidžia konstitucinį teisinės valstybės principą ir vietos bendruomenės savivaldos esmę. Konstitucines gyventojų teises, šiuo atveju būti kandidatu, turėtų būti apribojamos tik teismo sprendimu, todėl ginčijamas Sprendimas yra neteisėtas ir turi būti naikintinas. Pagal VAĮ 3 straipsnį atsakovas negalėjo naikinti Kandidato registracijos, jeigu tokio sprendimo (registruoti kandidatu) nėra.

6. Pareiškėjo atstovai teisme paaiškino, jog atsakovas, apribodamas teritorinio vieneto gyventojui teisę būti atstovu, galimai pažeidė asmens teisę būti iškeltam kandidatu į savivaldybės tarybos narius. Jeigu teismas paliktų galioti atsakovo Sprendimą, teismo prašė stabdyti administracinės bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu išspręsti, ar Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 2 straipsnio 5 dalis, ta apimtimi, kad savivaldybės tarybos nariu negali būti renkamas asmuo, kuris yra statutinės institucijos ir įstaigos pareigūnas inter alia ir einantis pareigas policijos tyrėjo, kuriam pagal specialius įstatymus ar statutus yra apribotas dalyvavimas politinėje veikloje, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 119 straipsnio 2 daliai, toje apimtyje, nėra numatyta išimčių apriboti teritorinio vieneto gyventojui teisė būti atstovu, o taip pat Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 daliai, kur nustatyta, kad valdžios galias riboja Konstitucija ir negali įstatymo leidžiamoji valdžia – Seimas praplėsti savo subjektinių teisų nustatant ribojimus savivaldos rinkimuose, o tai neprieštarauja teisinės valstybės principui.

7. Atsakovas Lietuvos Respublikos Vyriausioji rinkimų komisija atsiliepimo nepateikė.8. Atsakovo atstovė teismo posėdyje prašė pareiškėjo skundą atmesti ir paaiškino, kad komisija teisėtai ir remdamasi

galiojančiais teisės aktais panaikino M. S. D., kandidato į Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narius, registraciją. Po Kandidato įregistravimo nustačius, kad Kandidatas yra statutinis valstybės tarnautojas, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Operatyvaus valdymo skyriaus tyrėjas ir tuo neatitinka Įstatymo 2 straipsnyje nustatytų reikalavimų, Vyriausioji rinkimų komisija panaikino Kandidato registravimą , remdamasi Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 37 straipsnio 6 dalimi. Kandidato į savivaldybių tarybų narius registracija buvo panaikinta viešame komisijos posėdyje (yra vaizdo-garso įrašas), o apie posėdžio laiką paskelbiama prieš 24 valandas, asmeniškai Komitetas ir Kandidatas informuotas apie posėdį nebuvo. Savivaldybių rinkimų tarybų įstatymo 35 straipsnio 2 dalis numato, kad yra pasirašoma Tipinė rinkimų komiteto veiklos sutartis, kurią patvirtina Vyriausioji rinkimų komisija. Pareiškėjas buvo supažindintas su rinkimų komiteto veiklos sąlygomis ir žinojo, kokioje veikloje dalyvauja. Dalyvavimas rinkimuose yra politinė veikla. Savivaldybės rinkimų komisija arba Vyriausioji rinkimų komisija iki registracijos turėjo pastebėti, kad šis kandidatas neatitinka Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 2 straipsnyje nustatytų reikalavimų. Šiuo atveju įvyko klaida ir nebuvo pastebėtos Kandidato užimamos pareigos, tačiau tai nustačius vėliau, registracija buvo nedelsiant panaikinta.

9. Trečiasis suinteresuotas asmuo M. S. D. prašė pareiškėjo skundą tenkinti ir paaiškino, kad registruojantis kandidatu į Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narius buvo pateikti visi registracijai reikalingi dokumentai. Visuomeninis rinkimų komitetas „Bendruomeniškas Vilnius“ žinojo, kad jis yra statutinis pareigūnas. Miesto savivaldybės tarybos nario darbas nėra politinė veikla, o labiau ūkinė, komunalinė, bendruomenės narių atstovavimo.

Teisėjų kolegija


II.

10. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos Vyriausiosios rinkimų komisijos 2019 m. vasario 19 d. sprendimo Nr. Sp-113, kuriuo buvo panaikintas M. S. D., kandidato į Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narius, iškelto visuomeninio rinkimų komiteto „Bendruomeniškas Vilnius“, registravimas, teisėtumo ir pagrįstumo.

11. Iš skunde išdėstytų ir teismo posėdyje pareiškėjo atstovų papildytų argumentų seka, kad jų nuomone, skundžiamas sprendimas visų pirma, yra neteisėtas dėl to, kad Komisija neturėjo teisės panaikinti Kandidato registravimo ir apie VRK posėdį nebuvo informuotas pareiškėjas ir tretysis suinteresuotas asmuo; antra – Sprendimas yra nepagrįstas, nes Kandidatas nėra partijos ar politinės organizacijos narys ir politinėje veikloje nedalyvauja, todėl jo atžvilgiu netaikytinas Įstatymo 2 dalies 5 punktas.

12. Dėl pirmųjų pareiškėjo argumentų teismas pažymi, kad Savivaldybių rinkimų tarybų įstatymo 37 straipsnio 6 dalis expressis verbis suteikia teisę būtent Vyriausiajai rinkimų komisijai, po kandidato įregistravimo nustačiusiai, kad kandidatas neatitinka Įstatymo 2 straipsnyje nustatytų reikalavimų, panaikinti tokio kandidato registravimą.

13. Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog atsakovas 2019 m. vasario 18 d. gavo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos

komisariato viršininko pavaduotojo raštą dėl policijos pareigūno M. S. D. kandidatavimo į savivaldybių tarybų narius ir artimiausiame savo posėdyje, remdamasis šia gauta informacija, išsprendė klausimą dėl Kandidato registracijos panaikinimo. Darytina išvada, kad priimdamas tokį sprendimą, atsakovas veikė jam suteiktų įgaliojimų ribose ir šiuo aspektu ginčijamas sprendimas yra teisėtas.

14. Pripažintina, jog apie VRK posėdį, kuriame bus svarstomas Kandidato registracijos panaikinimo klausimas, pagal viešojoje teisėje pripažįstamą gero administravimo principą, turėjo būti iš anksto informuoti Komitetas ir Kandidatas, tačiau šis procedūrinis pažeidimas nesutrukdė pareiškėjui pasinaudoti savo ir Kandidato teisių gynimu, paduodant skundą teismui, todėl jis nelaikytinas esminiu pažeidimu ir nesudaro pakankamo pagrindo skundžiamo sprendimo panaikinimui pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Darydama tokią išvadą, teisėjų kolegija atsižvelgia ir į tai, kad apie numatomus VRK posėdžius bei juose priimtus sprendimus yra skelbiama viešai.

15. Teisėjų kolegija atskirai pažymi, kad nors pareiškėjas skunde ir teismo posėdyje išsakė abejones visų kandidatų sąrašų į Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narius registracijos teisėtumu, tačiau neginčijo fakto, kad M. S. D. buvo įregistruotas kandidatu į Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narius ir būtent tuo faktu grindė savo skundą, todėl teisėjų kolegija nemato pagrindo šioje byloje plačiau pasisakyti dėl Įstatymo 37 straipsnio 4 dalies taikymo.

16. Sprendime nurodyta, kad jis priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 2 straipsnio 5 dalimi , kurioje nustatyta, jog savivaldybės tarybos nariu negali būti renkamas asmuo, kuris yra statutinės institucijos ir įstaigos pareigūnas, kuriam pagal specialius įstatymus ar statutus yra apribotas dalyvavimas politinėje veikloje.

17. Įstatymų leidėjas Įstatymo 2 straipsnyje yra nustatęs tiek reikalavimus, kuriuos turi atitikti asmenys, norintys tapti savivaldybių tarybų nariais, tiek ir baigtinį sąrašą apribojimų asmenims, norintiems būti savivaldybių tarybų nariams. Prie tokių apribojimų priskirtini šio straipsnio 5 dalyje numatyti draudimai būti savivaldybės tarybos nariu privalomąją karo ar alternatyvią krašto apsaugos tarnybą atliekantiems asmenims, profesinės karo tarnybos nariams bei statutiniams pareigūnams.

18. Pažymėtina, kad šie draudimai yra išdėstyti tiesiogiai Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, kurios 141 straipsnyje nustatyta, kad asmenys, atliekantys tikrąją karo arba alternatyviąją tarnybą, taip pat neišėję į atsargą krašto apsaugos sistemos, policijos ir vidaus tarnybos karininkai, puskarininkiai ir liktiniai, kiti sukarintų ir saugumo tarnybų apmokami pareigūnai negali būti Seimo nariais ir savivaldybių tarybų nariais. Jie negali užimti renkamų ar skiriamų pareigų civilinėje valstybinėje tarnyboje, dalyvauti politinių partijų ir politinių organizacijų veikloje.

19. Vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymo 24 straipsnio 6 punkte (2018-07-16 įstatymo redakcija Nr. 2018-12049) taip pat numatyta, kad vidaus tarnybos sistemos pareigūnui draudžiama būti politinių partijų ar politinių organizacijų nariu, dalyvauti jų veikloje. Analogiškas draudimas buvo įtvirtintas ir nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2019 m. sausio 1 d. galiojusios redakcijos Vidaus tarnybos statuto 31 straipsnio 6 punkte.

20. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl faktinių aplinkybių, kad tretysis suinteresuotas asmuo M. S. D. yra visuomeninio rinkimų komiteto „Bendruomeniškas Vilnius“ narys ir šio komiteto iškeltas kandidatu į Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narius. Be to, M. S. D. visuomeninio rinkimų komiteto „Bendruomeniškas Vilnius“ įsteigimo bei kandidatų sąrašų sudarymo bei įregistravimo metu buvo ir šiuo metu yra Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Operatyvaus valdymo skyriaus tyrėjas, t. y. statutinis pareigūnas.

21. Atsakydama į pareiškėjo ir trečiojo suinteresuotojo asmens argumentus, kad dalyvavimas visuomeninio rinkimų komiteto veikloje ir darbas savivaldybės taryboje nėra politinė veikla, o Kandidatas nėra politinės partijos ar politinės organizacijos narys, teisėjų kolegija pažymi, kad politika paprastai suprantama kaip viešosios valdžios formavimas, viešųjų reikalų tvarkymo procesas, žmonių gyvenimo visuomenėje organizavimo ir nuolatinio reguliavimo veikla, nustatant bendras privalomas taisykles visuomenėje. Taigi politinė veikla negali būti suprantama siaurai kaip vien tik partinė veikla, o visuomeninių rinkiminių komitetų veikla, atsižvelgiant į jų steigimo tikslą, laikytina tiesiogine politine veikla, nukreipta į viešosios valdžios konkrečioje savivaldybėje formavimą ir viešųjų reikalų tos savivaldybės teritorijoje tvarkymą. Be kita ko, Valstybės tarnybos įstatymo 2 straipsnio 9 punktas prie valstybės politikų priskiria asmenis, įstatymų nustatyta tvarka išrinktus į savivaldybės tarybos nario, savivaldybės tarybos nario – mero (toliau – savivaldybės meras), savivaldybės mero pavaduotojo pareigas. Taigi dalyvavimas visuomeninio rinkimų komiteto veikloje bei buvimas tokio komiteto iškeltame kandidatų į savivaldybės tarybos narius sąraše yra viena iš dalyvavimo politinėje veikloje formų. Pažymėtina ir tai, kad visuomeninis rinkimų komitetas nuo jo įregistravimo Vyriausiojoje rinkimų komisijoje tampa savarankišku politinės kampanijos dalyviu.

22. Darytina išvada, kad M. S. D. neatitiko Įstatymo 2 straipsnyje nustatytų reikalavimų kandidatui į savivaldybės

tarybos narius, todėl atsakovas turėjo pakankamą pagrindą priimti sprendimą dėl jo registracijos panaikinimo.23. Pasisakydama dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį teismą patikrinti, ar Įstatymo 2 straipsnio 5 dalis

prieštarauja Konstitucijos 119 straipsnio 2 daliai bei 5 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr., pvz., LVAT 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012 kt.).

24. Šiuo atveju teisėjų kolegijai, išnagrinėjus bylos medžiagą, nustatytas bylos faktines aplinkybes, įvertinus byloje kilusio ginčo pobūdį ir byloje taikytinas teisės aktų nuostatas, nekyla abejonių dėl Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 2 straipsnio 5 dalies galimo neatitikimo Konstitucijai. Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas teisės aktas, visos jos sudedamosios dalys yra tarpusavyje susijusios, visos nuostatos sudaro darnią sistemą, kurioje įtvirtinta konstitucinių vertybių pusiausvyra, vienų konstitucijos nuostatų turinys lemia kitų jos nuostatų turinį, nė vienos iš jų negalima priešinti, aiškinti iškreipiant ar paneigiant kurios nors nuostatos turinį, nes būtų iškreipta viso konstitucinio reguliavimo esmė, paneigta konstitucijoje įtvirtinta vertybių pusiausvyra. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas iš esmės nepateikė pagrįstų teisinių argumentų, leidžiančių abejoti įstatymų leidėjo Įstatyme nustatytų apribojimų atitiktimi Konstitucijai ir joje įtvirtintam konstituciniam teisinės valstybės principui. Taigi, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo teiginiai dėl Įstatymo atitikimo Konstitucijai nepagrindžia būtinybės šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą, kad byla būtų teisingai išnagrinėta, todėl pareiškėjo prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą netenkintinas.

25. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju skundžiamas VRK sprendimas yra priimtas kompetentingo subjekto, laikantis esminių procedūrinių taisyklių, pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, todėl paliktinas nepakeistu.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktu ir 126 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a :

Pareiškėjo visuomeninio rinkimų komiteto „Bendruomeniškas Vilnius“ skundą atmesti.Lietuvos Respublikos Vyriausiosios rinkimų komisijos 2019 m. vasario 19 d. sprendimą Nr. Sp-113, kuriuo buvo

panaikintas M. S. D., kandidato į Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narius, iškelto visuomeninio rinkimų komiteto „Bendruomeniškas Vilnius“, registravimas, palikti nepakeistą.

Sprendimas neskundžiamas.

TEISĖJAI ARTŪRAS DRIGOTAS

ARŪNAS DIRVONAS

RAMŪNAS GADLIAUSKAS_______________________


Administracinė byla Nr. eA-3395-624/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03058-2018-0Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 8.1.2(S)

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=c7a1c46040fa11e99a17eaa929142a91





teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos M. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos M. M. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėja M. M. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2018 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą Nr. (15/4-1)(00706)/171-446 „Dėl atsisakymo pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir daugkartinės nacionalinės vizos Nr. (duomenys neskelbtini) panaikinimo (duomenys neskelbtini) pilietei M. M.“ (toliau – ir ginčijamas sprendimas, Sprendimas); 2) įpareigoti Migracijos departamentą pareiškėjos prašymą dėl laikino leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje išnagrinėti iš naujo; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėja nurodė, kad Migracijos departamentas ginčijamu sprendimu nusprendė nepakeisti leidimo laikinai gyventi ir panaikinti daugkartinę nacionalinę vizą, konstatavęs, jog ji atitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte, 12 ir 14 punkte nustatytus leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pakeitimo atsisakymo pagrindus: 1) duomenys, kuriuos pareiškėja pateikė norėdama gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis yra fiktyvi (Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktas); 2) yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio (pareiškėjos) nelegalios migracijos grėsmė (Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punktas); 3) pareiškėja neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi konkrečiu Įstatyme nustatytu pagrindu (Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktas).

3. Pareiškėjos teigimu, Migracijos departamentas netinkamai įvertino apie duomenis uždarosios akcinės bendrovės „Mikaris“ (toliau – ir Bendrovė, UAB „Mikaris“) veiklą. Mano, kad Sprendimas priimtas nesilaikant Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 patvirtinto Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, įvertinimo ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) nustatytos procedūros, ginčijamame sprendime nebuvo nurodytas nei vienas Aprašo punktas, kurio pagrindu būtų galima suabejoti Bendrovės vykdoma veikla.

4. Pareiškėja paaiškino, jog UAB „Mikaris“ užsiima ilgalaikiais investiciniais projektais nekilnojamojo turto srityje. Bendrovės veikla yra specifinė, kadangi šios veiklos vykdymas nepasižymi dideliu intensyvumu ir itin greitais rezultatais. Pažymėjo, jog pardavimų pajamas UAB „Mikaris“ gauna tik realizavęs, įgyvendinęs ilgalaikius projektus, kurie yra vystomi akcininkų lėšomis, investicijų pagrindu. Akcentavo, kad Bendrovės akcininkų atlikti piniginiai įnašai negali patvirtinti UAB „Mikaris“ veiklos aktyvumo, nes kitoks veiklos pobūdis yra neįmanomas.

5. Pareiškėjos nuomone, 2013 m. gruodžio 19 d. pirkimo-pardavimo sutartis Nr. 8768 patvirtina, jog UAB „Mikaris“ nuosavybės teise įgijo 444, 43 kv. m ploto pastatą – sandėlį (pasato unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), registro Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini). 2014 m. UAB „Mikaris“ pagal užsakymą parengė daugiabučio gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) rekonstravimo projektą Nr. A-2014-35PP. Pažymėjo, jog Bendrovė 2015 m. gegužės 20 d. iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos gavo leidimą Nr. AK-1017/42/2015 aptverti, kasti, su tikslu

atlikti archeologinius tyrimus. Šias aplinkybes patvirtina 2015 m. lapkričio 17 d. antstolio Armino Naujokaičio surašytas Faktinių aplinkybių apklausos protokolas Nr. 157-15-144, kuriame nurodyta, kad adresu (duomenys neskelbtini) yra iškastos 4 duobės, matomos pamatų konstrukcinės sienos, statinių likučiai, atliekami duobių perimetro ir gylio matavimo darbai. Teigė, kad Bendrovės veiklą taip pat patvirtina 2014 m. vasario 17 d. pirkimo-pardavimo sutartis Nr. 1528, kurios pagrindu UAB „Mikaris“ nuosavybės teise įgijo pastatus (unikalūs Nr.: (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)), registro Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini). Šios sutarties pagrindu 2014 m. lapkričio 10 d. sudarytas valstybinės žemės sklypo nuomos pakeitimo susitarimas Nr. 49SŽM-(14.49.57)-298, kuriuo žemės sklypas išnuomotas iki 2100 m. kovo 18 d. Pabrėžė, kad tai antrasis projektas, kuriame UAB „Mikaris“ planuoja pastatyti požeminės paskirties sandėliavimo pastatą ir atvirą antžeminę stovėjimo aikštelę, yra rengiama ir derinama projektavimo darbų rangos sutartimis su rangovu A. B..

6. Pareiškėja nurodė, kad Vilniaus apygardos teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. e2-69-431/2018 buvo pareikšti reikalavimai dėl 2013 m. gruodžio 19 d. pastato pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia ab initio (liet. negaliojančia nuo sudarymo momento), reikalavimo taikyti restituciją, įpareigojant aeroklubą „Tornado“ grąžinti UAB „Mikaris“ pagal sandorį gautą pinigų sumą – 153 499 Eur bei reikalavimo taikyti vindikaciją, t. y. reikalavimo iš UAB „Mikaris“ Lietuvos Respublikos naudai išreikalauti valstybei priklausantį pastatą, esantį (duomenys neskelbtini). Teigė, kad laikotarpiui nuo 2016 m. liepos 25 d. iki 2018 m. birželio 4 d. Bendrovė privalėjo sustabdyti statybos / rekonstrukcijos projektavimo darbus objekte, esančiame (duomenys neskelbtini), kol civilinėje byloje Nr. e2-69-431/2018 įsiteisėjo nutartis, kuria tarp bylos šalių patvirtinta taikos sutartis.

7. Pareiškėjos įsitikinimu, ginčijamame sprendime Migracijos departamentas nenurodė faktinių aplinkybių ar argumentų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, jog buhalterines paslaugas teikianti įmonė ar UAB „Mikaris“ darbuotojai aktyviai tarpininkavo ir padėjo trečiųjų šalių piliečiams gauti leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje neteisėtos veiklos pagrindu. Pareiškėja mano, jog Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio keliamų reikalavimų, kadangi jame Migracijos departamentas tik išdėstė faktines aplinkybes, kurios jau buvo nustatytos, tačiau argumentų ar motyvų, kurie patvirtintų pareiškėjos tikrovės neatitinkančios informacijos pateikimą, nenurodė.

8. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

9. Atsakovo teigimu, išsamiai išnagrinėjęs pareiškėjos kartu su prašymu pakeisti leidimą laikinai gyventi pateiktus dokumentus, įvertinęs Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos (toliau – ir Migracijos valdyba) atlikto Bendrovės patikrinimo rezultatus, kitą surinktą medžiagą, pagrįstai konstatavo, kad pareiškėja neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, kadangi pateikti dokumentai apie Bendrovės vykdomą veiklą neįrodo Bendrovės ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki pareiškėjos kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo pagal verslo planą vykdomos steigimo dokumentuose nurodytos veiklos (dėl teisminio proceso veikla pagal verslo planą nėra vykdoma). Pažymėjo, kad pareiškėja, kreipdamasi dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo, pateikė tikrovės (gyvenimiškos realybės, faktinės situacijos) neatitinkančius duomenis, kadangi Bendrovė, kurios direktorė yra pareiškėja, susijusi su UAB „Finatra“, kuri aktyviai tarpininkauja ir padeda trečiųjų šalių piliečiams gauti leidimus laikinai gyventi teisėtos veiklos pagrindu. Atsižvelgdamas į tai ir vadovaudamasis Įstatymo 19 straipsnio 1 ir 10 punktais bei 35 straipsnio 1 dalies 2, 12, ir 14 punktais, priėmė sprendimą atsisakyti pakeisti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi ir panaikinti jos daugkartinę nacionalinę vizą.

10. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad ginčijamame sprendime nebuvo konstatavęs aplinkybės, jog pareiškėjos Bendrovė yra fiktyvi. Pabrėžė, kad Sprendimas priimtas nustačius, jog duomenys, kuriuos pareiškėja pateikė norėdama pasikeisti leidimą laikinai gyventi, neatitiko tikrovės, todėl mano, jog skundo teiginiai, susiję su Bendrovės veiklos aktyvumu, nagrinėjamos bylos kontekste yra teisiškai nereikšmingi.

11. Atsakovo teigimu, nagrinėjant pareiškėjos prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje buvo atliktas išsamus tyrimas: įvertinti pareiškėjos kartu su prašymu pakeisti leidimą laikinai gyventi pateikti dokumentai; inicijuotas Bendrovės patikrinimas ir įvertinti Bendrovės buvusių ir esamų darbuotojų, pareiškėjos apklausų rezultatai bei kita Migracijos departamento surinkta informacija. Nurodė, kad nagrinėjant pareiškėjos prašymą nustatyta, jog nuo 2015 m. Bendrovė dalyvauja teisminiame procese, Bendrovės turtas, esantis (duomenys neskelbtini), areštuotas ir pritaikyti kiti apribojimai. Teigė, kad įvertinęs pareiškėjos kartu su prašymu pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pateiktame „Luminor“ banko sąskaitos išraše vykusias finansines operacijas, konstatavo, jog visi piniginiai įnašai į

Bendrovės banko sąskaitą atlikti tik pačių Bendrovės akcininkų, tačiau jokių kitokių pajamų negauta. Atkreipė dėmesį, kad iš Bendrovės verslo plano matyti, jog šiuo metu UAB „Mikaris“ vysto du gyvenamosios paskirties ir biurų objektus, tačiau ginčui aktualiu laikotarpiu (per pastaruosius 6 mėn. iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje laikotarpiu 2017 m. sausio 1 d. – 2018 m. birželio 1 d.) ši veikla realiai nebuvo vykdoma.

12. Atsakovas taip pat nurodė, kad Bendrovėje įdarbinti asmenys susiję su trečiųjų šalių piliečių legalizavimo veika, padedant užsieniečiams gauti leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Bendrovės biuro adresas: (duomenys neskelbtini), nurodomas kitų užsieniečių įmonių (UAB „Minata“, UAB „Inkus“, UAB „Stratcom“, UAB „Sprendimai LT“, UAB „Fitmobas“, UAB „Ekoilgis“, UAB „Skaminta“, UAB „Vaivorykštės pasaulis“, UAB „Involved SP“, UAB „Helispamis“, UAB „Igitur“), kurių dalyviai siekia gauti leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, veiklos vykdymo vieta. Akcentavo, kad atsižvelgiant į pareiškėjos kartu su prašymu pakeisti leidimą laikinai gyventi pateiktus dokumentus ir Migracijos departamente gautus duomenis, nustatyta, jog Bendrovės darbuotojai iš esmės dirba nuotoliniu būdu bet kurioje jiems patogioje vietoje, naudojasi savo turimomis darbo priemonėmis.

13. Atsakovo vertinimu, Sprendimas priimtas išnagrinėjus pareiškėjos pateiktus dokumentus ir įvertinus visą surinktą medžiagą bei informaciją, jame nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis. Atsakovo nuomone, ginčijamas sprendimas atitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies ir teismų praktikos suformuluotus reikalavimus.

II.

14. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gruodžio 20 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

15. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad byloje ginčas kilo, ar Bendrovė, kurios direktorė yra pareiškėja, iki jos kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pakeitimo vykdė steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, t. y., ar Bendrovė atitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas imperatyvias sąlygas.

16. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs 2017 m. Bendrovės veiklos planą, sprendė, kad jis negali patvirtinti, jog Bendrovė ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėn. iki pareiškėjos kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo vykdė steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje. Teismas vertino, kad nekilnojamojo turto 2013 m. gruodžio 19 d. pirkimo-pardavimo sutartis Nr. 8768, 2014 m. vasario 17 d. pirkimo-pardavimo sutartis Nr. 1528, pareiškėjos Migracijos departamentui pateiktos daugiabučio, esančio (duomenys neskelbtini), statybų, projektavimo darbų paslaugų teikimo sutarčių kopijos, taip pat nepagrindžia Bendrovės veiklos realumo. Įvertinęs pareiškėjos pateiktuose „Luminor“ banko sąskaitos išrašuose nurodytas finansines operacijas, teismas sprendė, jog visi piniginiai įnašai į Bendrovės banko sąskaitą atlikti tik pačių Bendrovės akcininkų, kitų pajamų Bendrovė negavo.

17. Teismas akcentavo, kad iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų matyti, jog dėl Vilniaus apygardos teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. e2-69-431/2018 pareikštų reikalavimų, 2017 m. sausio 5 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi, pastatui, esančiam (duomenys neskelbtini) (pastato unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, uždraudžiant areštuotu turtu disponuoti ar kitaip apriboti nuosavybės teises į jį, o 2018 m. birželio 4 d. nutartimi patvirtinta taikos sutartis, kurios pagrindu ieškovas atsisakė ieškinio reikalavimo dėl 2013 m. gruodžio 19 d. pastato pirkimo-pardavimo sutarties (notarinio registro Nr. 8768) pripažinimo ab initio (liet. negaliojančia nuo sudarymo momento) reikalavimo taikyti restituciją, įpareigojant Aeroklubą „Tornado“ grąžinti UAB „Mikaris“ pagal sandorį gautą pinigų sumą – 153 499 Eur bei reikalavimo taikyti vindikaciją, t. y. reikalavimo iš UAB „Mikaris“ Lietuvos Respublikos naudai išreikalauti valstybei priklausantį pastatą, esantį (duomenys neskelbtini).

18. Teismas pažymėjo, kad vien tik 2014 m. vasario 17 d. pirkimo-pardavimo sutartis Nr. 1528 nesudaro pagrindo išvadai, jog Bendrovė, adresu (duomenys neskelbtini), vykdo realią veiklą. Akcentavo, kad pareiškėja tik abstrakčiai nurodė, jog planuoja pastatyti požeminės paskirties sandėliavimo pastatą ir atvirą antžeminę stovėjimo aikštelę, rengiama ir derinama projektavimo darbų rangos sutartimis.

19. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nesant kitų objektyvių duomenų apie pareiškėjos deklaruojamą ir Bendrovės įstatuose nurodytą ūkinę-komercinę veiklą Lietuvos Respublikoje, UAB „Mikaris“ balansai, pelno ir nuostolių ataskaitos ir kt. dokumentai negali būti laikomi pakankamais įrodymais, patvirtinančiais Bendrovės ūkinės komercinės veiklos Lietuvos Respublikoje vykdymą. Įvertinęs šių įrodymų visumą, teismas darė išvadą, kad UAB „Mikaris“ 6 mėn. iki pareiškėjos kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo Lietuvos Respublikoje nevykdė steigimo dokumentuose nurodytos veiklos Lietuvos Respublikoje, o pateikti duomenys apie šiuo laikotarpiu vykdytą Bendrovės veiklą neatitinka

tikrovės.20. Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjai daugkartinė nacionalinė viza išduota kaip pateikusiai prašymą pakeisti leidimą

laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teismas pripažino, jog Migracijos departamentas pagrįstai atsisakė išduoti pareiškėjai daugkartinę nacionalinę vizą.

21. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad Migracijos valdybos patikrinimas atliktas išsamiai, apklausti visi Bendrovės darbuotojai, tyrimas atliktas nešališkai, todėl ginčijamas sprendimas priimtas nepažeidus teisės aktais nustatytų procedūrų. Sprendimo motyvai yra iš esmės aiškūs, ginčijamas sprendimas pagrįstas jo priėmimo metu žinomais duomenimis, nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, todėl jis atitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus, jame išsamiai atskleistas pareiškėjos prašymo pagrįstumo tyrimas, nustatytos faktinės aplinkybės tinkamai įvertinos, o pareiškėjai taikomos poveikio priemonės motyvuotos.

III.

22. Pareiškėjas M. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

23. Pareiškėja nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir teigia, kad teismas pažeidė procesinės teisės normas ir neatskleidė bylos esmės.

24. Pareiškėjos teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog ji apie Bendrovę pateikė tikrovę neatitinkančią informaciją. Mano, kad teismas, spręsdamas, jog nekilnojamojo turto 2013 m. gruodžio 19 d. pirkimo-pardavimo sutartis Nr. 8768, 2014 m. vasario 17 d. pirkimo-pardavimo sutartis Nr. 1528 nepatvirtina Bendrovės ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėn. iki pareiškėjos kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo vykdytos steigimo dokumentuose nurodytos veiklos Lietuvos Respublikoje, tik perrašė atsakovo išdėstytą poziciją, tačiau minėtų sutarčių turinio neanalizavo. Pažymi, kad teismas taip pat neatsižvelgė į aplinkybė, kad Vilniaus apygardos teismo 2018 m. birželio 4 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-69-431/2018 patvirtinta taikos sutartis įvykdyta: 2018 m. rugpjūčio 22 d. Bendrovė valstybei sumokėjo 20 000 Eur, 2018 m. rugsėjo 13 d. – 5486,56 Eur.

25. Pareiškėja nesutinka su teismo išvada, kad ji nepateikė duomenų, patvirtinančių realų veiklos vykdymą, adresu (duomenys neskelbtini). Pažymi, kad tokią teismo išvadą paneigia byloje pateikta projektavimo darbų rangos sutartis su UAB „Artex“, liudytoju apklausto UAB „Artex“ projekto vadovo architekto G. B. parodymai.

26. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. eI-4532-643/2018 yra priimtas 2018 m. lapkričio 27 d. sprendimas, kuriame išsamiai pasisakyta dėl UAB „Mikaris“ vykdomos veiklos realumo, vertinant tuos pačius rašytinius įrodymus. Pažymi, kad šią bylą nagrinėjantis teismas nei posėdžio metu, nei priimdamas skundžiamą sprendimą nesivadovavo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 58 straipsnio 2 dalies nuostatomis. Pareiškėjos nuomone, 2018 m. lapkričio 27 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eI-4532-643/2018 nustatyti faktai turi prejudicinę galią šioje byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms, susijusioms su UAB „Mikaris“ vykdoma veikla.

27. Pareiškėjos nuomone, tiek pirmosios instancijos teismo, tiek atsakovo priimti sprendimai naikintini, nes pareiškėjos pateiktų įrodymų vertinimas nebuvo visapusiškai objektyvus, formaliai atsižvelgta tik į Bendrovei taikytą turto areštą, dėl ko nuspręsta atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir panaikinti išduotą daugkartinę nacionalinę vizą.

28. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

29. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu. Pažymi, kad kiekvienas prašymas išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi yra nagrinėjamas individualiai, vertinant tiek aktualų teisinį reglamentavimą, tiek ir faktines kiekvieno atvejo aplinkybes, todėl nesutinka su pareiškėjos argumentais, susijusiais su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 27 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eI-4532-643/2018 nustatytų faktinių aplinkybių taikymu šioje nagrinėjamoje byloje. Teigia, kad pareiškėjos minima Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinė byla Nr. eI-4532-643/2018 dėl kito Bendrovės akcininko nėra tapati šios bylos aplinkybėms: Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. eI-4532-643/2018 teismas nustatė, kad vyko teisminis ginčas, tačiau laikotarpiu nuo 2017 m. gruodžio mėn. – 2018 m. gegužės mėn., adresu (duomenys neskelbtini), buvo vykdomi įvairūs statybos darbai, o Bendrovės akcininkas yra profesionalus statybininkas, kuris buvo įsitraukęs į Bendrovės

veiklą. Tuo tarpu šioje nagrinėjamoje byloje pareiškėja nepateikė jokių atlikto patikrinimo metu nustatytas aplinkybes paneigiančių įrodymų, kad jos gyvenimo Lietuvos Respublikoje tikslas yra teisėta veikla Bendrovėje ir ji realiai yra įsitraukusi į įmonės veiklą.

30. Atsakovas akcentuoja, kad pati pareiškėja neneigia, jog Bendrovės atliekami rekonstrukcijos darbai, adresu (duomenys neskelbtini), buvo sustabdyti ir veikla nevykdoma, tačiau pareiškėja netinkamai atliko pareigą pateikti dokumentus, patvirtinančius leidimo gyventi išdavimo (keitimo) pagrindą, t. y. dokumentus, kad sustabdžius rekonstrukcijos darbus ir vykstant teisminiams procesams, Bendrovė ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki pareiškėjos kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo vykdė deklaruojamą veiklą.

Teisėjų kolegija


31. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2018 m. rugpjūčio 29 d. sprendimo Nr. (15/4-1)(00706)/171-446 „Dėl atsisakymo pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir daugkartinės nacionalinės vizos Nr. (duomenys neskelbtini) panaikinimo (duomenys neskelbtini) pilietei M. M.“ teisėtumo ir pagrįstumo bei pareiškėjos prašymo įpareigoti atsakovą per vieną mėnesį pakeisti leidimą laikinai gyventi pagrįstumo.

32. Pateiktais įrodymais nustatyta, kad pareiškėja M. M., tuo pagrindu, jog užsiima ir toliau ketina užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, 2018 m. birželio 1 d. pateikė prašymą Migracijos departamentui skubos tvarka pakeisti leidimą laikinai gyventi, dokumentus, patvirtinančius leidimo laikinai gyventi pakeitimo pagrindą ir t. t. Išnagrinėjęs pareiškėjos prašymą, Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 19 straipsnio 1 ir 10 punktais, 35 straipsnio 1 dalies 2, 12 ir 14 punktais, ginčijamu sprendimu atsisakė pakeisti jai leidimą laikinai gyventi ir panaikino išduotą daugkartinę nacionalinę vizą, motyvuodamas tuo, kad: bendrovė, kurios direktorė ir dalyvė yra M. M., ne mažiau kaip 6 pastaruosius mėnesius iki jos kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo nevykdo pagal verslo planą steigimo dokumentuose nurodytos veiklos Lietuvos Respublikoje; pareiškėja pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie savo atvykimo tikslą ir sąlygas leidimui gauti; kilus pagrįstų abejonių dėl pareiškėjos atvykimo tikslo ir sąlygų leidimui gauti, sąžiningo siekio plėtoti verslą, realios bendrovės veiklos, kurioje ji dalyvautų, konstatuotina, kad pareiškėja siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu Lietuvos Respublikoje, o jos tikslas – ne plėtoti verslą Lietuvos Respublikoje, bet įteisinti savo buvimą Šengeno valstybėje, todėl yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti jos (užsienietės) nelegalios migracijos grėsmė; kadangi daugkartinė nacionalinė viza pareiškėjai buvo išduota kaip pateikusiai prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, atsisakius pakeisti tokį leidimą, daugkartinė nacionalinė viza naikinama pareiškėjai negalint pagrįsti numatomo buvimo tikslo ir sąlygų.

33. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad Migracijos departamentas turėjo teisėtą pagrindą taikyti Įstatymo 19 straipsnio 1 ir 10 punktų, 35 straipsnio 1 dalies 2, 12 ir 14 punktų nuostatas ir atsisakyti pakeisti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje bei panaikinti daugkartinę nacionalinę vizą, pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėja, nesutikdama su tokiu teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

34. Apeliacinės instancijos teismas, apeliacinio skundo ribose patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektais, nors nesutinka su dalimi atsakovo išvadų, kurioms skundžiamu sprendimu pritarė pirmosios instancijos teismas, konstatuoja, kad tai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti skundžiamą sprendimą: pagal ginčui aktualios galiojusios redakcijos užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo bei kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus reglamentuojančio Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ nuostatas, leidimas laikinai gyventi užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, nustatyta tvarka yra išduodamas ar keičiamas, jeigu užsienietis atitinka sąlygas, nustatytas Įstatymo 26 straipsnyje, jo veikla Lietuvos Respublikoje vykdoma pagal šio Įstatymo 45 straipsnio nuostatas ir nėra Įstatymo 35 straipsnyje numatytų atsisakymo išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą gyventi pagrindų.

35. Įstatymo 35 straipsnis, be kita ko, nustato, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu: duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas ar kad įmonė, kurios dalyvis, kaip jis apibrėžiamas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse, ar vadovas yra užsienietis, priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje,

arba priimantysis subjektas yra fiktyvi įmonė (Įstatymo 35 str. 1 d. 2 p. (2018 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. XIII-1310 redakcija)); yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė (Įstatymo 35 str. 1 d. 12 p. 2014 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII-1396 redakcija)); jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu (Įstatymo 35 str. 1 d. 14 p. 2014 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII-1396 redakcija)).

36. Kaip minėta (nutarties 32 p.), atsakovo vertinimu, kam iš esmės pritarė pirmosios instancijos teismas, neatitinkantys tikrovės duomenys, kuriuos pareiškėja pateikė norėdama pakeisti leidimą laikinai gyventi, yra susiję su pareiškėjos atvykimo tikslu į Lietuvos Respubliką ir sąlygų leidimui laikinai gyventi pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktą gauti buvimu, todėl visų pirma pasisakytina šiuo aspektu.

37. Ginčui aktualios redakcijos Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktas (2014 m. birželio 26 d. įstatymo Nr. XII-965 redakcija) nustato, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje pagal šio Įstatymo 45 straipsnio nuostatas. Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktas (2017 m. gruodžio 21 d. įstatymo Nr. XIII-943 redakcija) nustato, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio BDU dydžius, ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 Eur, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 Eur – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.

38. Pažymėtina, kad pareiškėja nėra UAB „Mikaris“ dalyvė (akcininkė), todėl leidimas laikinai gyventi Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu pagrindu jai ir negalėjo būti pakeistas: užsieniečiui, esančiam Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte reikalavimus atitinkančios įmonės vadovu, tačiau nesančiam jos dalyviu (CK 2.45 str.), leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas (keičiamas) Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 2 punkte (2016 m. rugsėjo 14 d. įstatymo Nr. XII-2609 redakcija), nustatančio, jog leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytus reikalavimus atitinkančios įmonės vadovas ir jo atvykimo tikslas yra darbas toje įmonėje, numatytu pagrindu.

39. Taigi, pagal aptartą teisinį reglamentavimą, prašant išduoti užsieniečiui leidimą laikinai gyventi Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytu pagrindu, turi būti ne tik pateikiami įrodymai, patvirtinantys, kad jis (užsienietis) yra vadovas įmonės, kuri atitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytus reikalavimus, bet ir pagrindžiama, kad jo atvykimo tikslas yra darbas toje įmonėje.

40. Ginčo atveju įrodymai, kad pareiškėjos atvykimo tikslas yra darbas UAB „Mikaris“, nėra pateikti: nors aplinkybės, kad UAB „Mikaris“ veikla, susijusi jai priklausančių objektų – pastato, esančio (duomenys neskelbtini), ir pastatų, esančių (duomenys neskelbtini) – vystymu, gali būti apibūdinta kaip itin vangi, taip pat, kad bendrovės veiklos užtikrinimui naudojami tik jos dalyvių piniginiai įnašai, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, savaime nesudaro pagrindo teigti, kad įmonė veiklos nevykdo, pareiškėjos, kuri į UAB „Mikaris“ priimta direktore, dirbančia per savaitę 5 dienas po 4 valandas už minimalų valandinį darbo užmokestį, deklaravimas, kad jos atvykimo tikslas yra darbas šioje įmonėje, savaime nėra pagrįstas. Šiame kontekste įvertinus buvusių bei esamų UAB „Mikaris“ darbuotojų paaiškinimus, pačios pareiškėjos paaiškinimus, nėra pagrindo spręsti, jog pareiškėjos, kuri UAB „Mikaris“ jau dirbo šios įmonės vadybininke ir yra valdybos narė, profesija (teisininkė), įgūdžiai ar patirtis būtų itin susiję su įmonės vykdoma veikla ar būtų jai itin svarbūs, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, Migracijos departamentas, ginčijamame sprendime iš esmės pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjos atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslas nėra darbas UAB „Mikaris“ ir kad pareiškėja tik formaliai siekia atitikti Įstatyme nustatytas sąlygas užsieniečiui, siekiančiam gauti leidimą laikinai gyventi vykdomos ir ketinamos toliau vykdyti (užsiimti) teisėtos veiklos Lietuvos Respublikoje pagrindu.

41. Konstatavęs, kad pareiškėjos deklaruotas atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslas nėra darbas UAB „Mikaris“, Migracijos departamentas galėjo priimti sprendimą atsisakyti pakeisti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2, 12 ir 14 punktuose numatytais pagrindais, taip pat panaikinti daugkartinę nacionalinę vizą, pareiškėjai išduotą kaip pateikusiai prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, Įstatymo 19 straipsnio 1 ir 2 punktuose numatytais

pagrindais, o pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo tenkinti jos skundo.42. Dėl šios priežasties, t. y. Migracijos departamentui pagrįstai konstatavus, kad pareiškėjos deklaruotas atvykimo į

Lietuvos Respubliką tikslas nėra darbas UAB „Mikaris“, kiti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai – dėl vertinimo ar išvadų klaidingumo (kad pareiškėja yra UAB „Mikaris“ dalyvė, kad UAB „Mikaris“ ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki pareiškėjos kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo pagal verslo planą nevykdo steigimo dokumentuose nurodytos veiklos Lietuvos Respublikoje ir kt.) – nagrinėjamo ginčo kontekste nebėra reikšmingi, todėl dėl jų atskirai nepasisakoma. Tačiau pažymėtina, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eI-4532-643/2018, kuriame teismas, nagrinėdamas ginčą dėl atsakovo sprendimo atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi UAB „Mikaris“ dalyviui teisėtumo, įvertino kaip nepagrįstas atsakovo išvadas dėl UAB „Mikaris“ veiklos realumo, t. y. kad įmonė nevykdė veiklos pagal verslo planą, neturi prejudicinės reikšmės nagrinėjamoje byloje, kadangi šiose bylose dalyvauja ne tie patys asmenys (ABTĮ 57 str. 2 d.).

43. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo naikinti ar keisti skundžiamą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 20 d. sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmetamas.


n u t a r i a:

Pareiškėjos M. M. apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


ARŪNAS DIRVONAS

MILDA VAINIENĖ_______________________


2019-03817 2019-03-08 2019-02-27 2019-02-27 -

Administracinė byla Nr. A-3289-442/2019Teisminio proceso Nr. 3-63-3-01521-2018-5Procesinio sprendimo kategorijos: 53.4; 59.3(S)


NUTARTIS


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centro apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2018 m. lapkričio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centro prašymą atsakovei A. P. dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=b8696f7040fa11e99a17eaa929142a91

priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras (toliau – ir pareiškėjas, KRATC) 2018 m. rugpjūčio 17 d. teismui pateikė prašymą, prašydamas priteisti iš atsakovės A. P. (toliau – ir atsakovas) 117,95 Eur vietinės rinkliavos įsiskolinimą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2017 m. liepos 31 d.

Pareiškėjas nurodė, kad Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2007 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. T2-80 (su vėlesniais pakeitimais), patvirtinti Klaipėdos miesto savivaldybės Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuostatai, kuriuose buvo nustatyta, kad už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nustatoma privaloma įmoka, galiojanti Klaipėdos miesto savivaldybės teritorijoje, kurią kiekvienas komunalinių atliekų turėtojas privalo sumokėti nuostatuose nustatyta tvarka. Vietinės rinkliavos administratoriumi paskirtas KRATC, o Klaipėdos savivaldybės administracijos 2007 m. liepos 9 d. Koncesijos sutarties Nr. J4-831 pagrindu KRATC suteikta teisė organizuoti ir vykdyti Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą sistemą iš Klaipėdos miesto savivaldybės teritorijoje esančių atliekų turėtojų. Atliekų tvarkymo įstatymo nuostatos numatė, jog savivaldybės organizuoja komunalinių atliekų tvarkymo sistemas, būtinas jų teritorijoje susidarančioms atliekoms tvarkyti. Atsakovei 117,95 Eur vietine rinkliava apmokestinta už laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2017 m. liepos 31 d. valdytą nekilnojamojo turto objektą – negyvenamąją patalpą – kirpėjų meno studiją, esančią adresu S. Šimkaus g. 5–2, Klaipėdoje.

II.

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2018 m. lapkričio 9 d. sprendimu pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centro prašymą patenkino iš dalies. Priteisė iš atsakovės 115,95 Eur vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą pareiškėjui UAB Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras. Kitoje prašymo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

III.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo pakeisti Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2018 m. lapkričio 9 d. sprendimą ir priteisti iš atsakovės 117,95 Eur vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą įsiskolinimą apskaičiuotą už nekilnojamojo turto objektą, paslaugų paskirties patalpas, S. Šimkaus g. 5–2, Klaipėdoje.

Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme 2019 m. sausio 21 d. gautas UAB Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centro pareiškimas dėl prašymo atsisakymo ir bylos nutraukimo. Pareiškėjas nurodo, kad atsakovė sumokėjo vietinės rinkliavos įsiskolinimą. Pareiškėjas prašo bylą nutraukti, panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2018 m. lapkričio 9 d. sprendimą. Pareiškėjui bylos nutraukimo pasekmės žinomos.

Teisėjų kolegija


IV.

Asmens teisė atsisakyti teismui paduoto skundo (prašymo, pareiškimo) yra numatyta Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 50 straipsnio 2 dalyje, kurioje įtvirtinta, kad pareiškėjas turi teisę atsisakyti skundo (prašymo, pareiškimo) bet kurioje bylos nagrinėjimo stadijoje, iki teismas išeina į pasitarimų kambarį.

Teismas nepriima pareiškėjo skundo (prašymo, pareiškimo) atsisakymo, jeigu tai prieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms ar viešajam interesui. Pagal ABTĮ 103 straipsnio 4 punktą, pareiškėjui atsisakius skundo (prašymo, pareiškimo), teismas nutraukia bylą.

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad pagal ABTĮ 104 straipsnio 3 dalį, bylą nutraukus, vėl kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu neleidžiama.

Pažymėtina, kad, vadovaujantis ABTĮ 137 straipsniu, apeliacinis procesas vyksta pagal tas pačias taisykles kaip ir procesas pirmosios instancijos teisme, dėl to minėtos nuostatos dėl skundo (prašymo, pareiškimo) atsisakymo ir tuo pagrindu bylos nutraukimo taikytinos ir bylą nagrinėjant apeliacinio proceso tvarka.

Iš pareiškėjo pateikto prašymo atsisakymo akivaizdu, kad pareiškėjas supranta tokio atsisakymo procesines pasekmes ir to siekia.

Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad nenustatyta atsisakymo prieštaravimo imperatyvioms įstatymų nuostatoms ir viešajam interesui, o pareiškėjas prašymo atsisakė iki apeliacinės instancijos teismo posėdžio pradžios, prašymo atsisakymą priima ir administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centro apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2018 m. lapkričio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centro prašymą atsakovei A. P. dėl vietinės rinkliavos priteisimo nutraukia.


n u t a r i a:

Priimti pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centro prašymo atsisakymą.Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2018 m. lapkričio 9 d. sprendimą panaikinti ir

administracinę bylą nutraukti.Nutartis neskundžiama.


DAINIUS RAIŽYS

VIRGINIJA VOLSKIENĖ_______________________


Administracinė byla Nr. A-75-492/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01178-2014-7Procesinio sprendimo kategorija 15.8(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=bd7bce4040fa11e99a17eaa929142a91

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. S. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos (tretieji suinteresuoti asmenys – V. Z., R. M., sodų bendrija „Linas“) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėja J. S. (toliau – ir pareiškėja) patikslintu skundu kreipėsi į teismą, prašydama: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba, NŽT, atsakovas) Vilniaus rajono skyriaus 2014 m. sausio 22 d. sprendimą Nr. 48SD-(14.48.104.)-601 (toliau – ir skundžiamas sprendimas); 2) įpareigoti NŽT Vilniaus rajono skyrių atlikti veiksmus, t. y., kaip tai numato įstatymai, nustatyti pažeidimą (valstybinės žemės užėmimo faktą), jo padarymu kaltam asmeniui surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą ir imtis atitinkamų priemonių pažeidimui pašalinti, tam, kad būtų apgintos pareiškėjos teisės naudotis taku.

2. Pareiškėja paaiškino, kad nesutinka su skundžiamame sprendime išdėstyta pozicija, kad takas sodininkų bendrijos (toliau – ir SB) „Linas“ suplanavimo projekte (generaliniame plane) nepažymėtas sutartiniu ženklu, reiškiančiu taką, kad žemės sklypo Nr. 339 (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) privatizavimo schemoje sutartiniu ženklu pažymėtas 1 m pločio takas patenka į minėto žemės sklypo ribas ir dėl to manytina, kad SB „Linas“ generaliniame plane pažymėtas plotas yra žemės sklypo Nr. 339 dalis. Pareiškėja teigė, kad remiantis SB „Linas“ (buvusi „Rūta“) 1992 m. liepos 29 d. galiojusiu generaliniu planu akivaizdu, jog nuo pareiškėjai priklausančio žemės sklypo Nr. 340, tarp žemės sklypų Nr. 339 (priklauso R. M.) ir Nr. 352 (priklauso V. Z.) yra suprojektuotas takas (valstybinė žemė). Todėl šis takas negali patekti į nurodytų žemės sklypų ribas. Šią aplinkybę patvirtina prie skundo pridedamas žemės sklypo planas, sudarytas po atliktų geodezinių matavimų, patvirtintas atsakovo ir įregistruotas valstybės įmonėje (toliau – ir VĮ) Registrų centre. Šiame plane matyti, kad būtent sklypo, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), savininkas V. Z. yra pastatęs metalinių konstrukcijų šiltnamį palei R. M. tvorą, taip užimdamas dalį ne tik R. M. žemės, bet ir projektinio tako valstybinės žemės. R. M. priklausančio žemės sklypo geodeziniai matavimai buvo atlikti ir ribos su atsakovu suderintos 2013 m. balandžio 16 d., o įregistruotos VĮ Registrų centre 2013 m. gegužės 3 d., t. y. jau po Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 24 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 15 d. nutarties priėmimo, nors atsakovas iš dalies atsisakė tenkinti pareiškėjos prašymą dėl šių teismų sprendimų. Naujai paaiškėjusi aplinkybė yra žemės sklypo Nr. 339 (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), priklausančio R. M., atlikti geodeziniai matavimai, kurie patvirtina pažeidimus, juos pareiškėja ir prašo nustatyti ir pašalinti jų pasekmes.

3. Atsakovas NŽT atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.4. Atsakovas nurodė, jog Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 24 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-

240-647/2012 ir Vilniaus apygardos teismo nutartyje toje byloje buvo nustatyta, kad ginčo takas kaip projektinis yra pažymėtas būtent R. M. priklausančiame sklype, o ne tarp R. M. ir V. Z. žemės sklypų. Teismas pažymėjo, kad viešame registre J. S. žemės sklype nėra pažymėti jokie servitutai, suteikiantys teisę pareiškėjai naudotis R. M. sklype esančiu taku, atitinkamai ir trečiųjų suinteresuotų asmenų sklypuose nėra įregistruoti servitutiniai takai, kuriais naudotis teisė būtų suteikta pareiškėjai, o viešame registre nėra įregistruotas ginčo takas kaip savarankiškas nuosavybės teisės obejektas. Todėl NŽT manė, kad negalėjo išnagrinėti pareiškėjos prašymo taip, kaip ji pageidavo, o turėjo vadovautis teismo sprendimu ir įstatymo Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 14 straipsnio 3 dalies 3 punktu, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 18 straipsniu.

5. Atsakovas nesutiko, kad pareiškėjos nurodomos naujos aplinkybės – kadastriniai matavimai, sudarytų pagrindą priimti kitokį sprendimą nei priėmė atsakovas. Taip pat nurodė, kad Vilniaus rajono apylinkės teisme nagrinėjama dar viena byla (tuo metu civilinės bylos Nr. 2-1591-494/2014), kur sprendžiamas ginčas dėl žemės sklypų (kad. Nr. (duomenys neskelbtini); kad. Nr. (duomenys neskelbtini); kad. Nr. (duomenys neskelbtini)) ribų nustatymo.

6. Trečiasis suinteresuotas asmuo V. Z. atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti, remdamasis iš esmės tais pačiais motyvais kaip ir NŽT. Nurodė, kad Vilniaus rajono apylinkės teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-420-647/2012 yra nustatyta, jog ginčo takas yra ne valstybinėje žemėje.

7. Trečiasis suinteresuotas asmuo R. M. teismo posėdyje prašė pareiškėjos skundo netenkinti.

II.

8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 9 d. sprendimu atmetė pareiškėjos skundą.9. Teismas nustatė, kad pareiškėjos atstovas 2013 m. liepos 1 d. kreipėsi su prašymu į NŽT Vilniaus rajono

žemėtvarkos skyrių (I t., b. l. 59), nurodydamas, kad tarp sklypų Nr. 339 ir Nr. 352 yra pažymėtas bendro naudojimo takas, tačiau takas yra savavališkai užtvertas bei užstatytas metalinių konstrukcijų šiltnamiu, ir prašydamas nustatyti, ar nurodytų sklypų savininkų veiksmai nepažeidžia įstatymų, o nustačius pažeidimus, prašė imtis atitinkamų priemonių jiems pašalinti. Skundžiamu sprendimu NŽT nurodė, kad įvertinęs žemės sklypų įregistravimo Nekilnojamojo turto registre duomenis ir Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 15 d. nutartį bei Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 24 d. sprendimą atsakovas tokio prašymo nagrinėti negali remdamasis VAĮ 14 straipsnio 3 dalimi.

10. Teismas nustatė, kad Vilniaus rajono apylinkės teismas 2012 m. rugsėjo 24 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-420-647/2012, kuris įsiteisėjo Vilniaus apygardos teismui priėmus 2013 m. kovo 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-272-611/2013, buvo konstatuota, kad ginčo takas iki privatizavimo buvo sodo bendrijos žaliojoje zonoje, tačiau privatizuojant žemės sklypus ginčo takas buvo privatizuotas ir pateko į R. M. sklypą. Atsižvelgęs į tai, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiškėja administracinėje byloje negali reikalauti iš NŽT paneigti teismo sprendimą administraciniu sprendimu. Be to, pareiškėja negali priversti NŽT kreiptis į teismą dėl valstybinės žemės nuosavybės susigrąžinimo, nes toks sprendimas priklauso išimtinai NŽT kompetencijai. Todėl skundžiamame NŽT rašte pagrįstai nurodyta, jog remiantis minėtais teismų sprendimais NŽT negali tikrinti ir pasisakyti, jog tretieji suinteresuoti asmenys yra savavališkai užėmę ir naudoja valstybinę žemę. Teismo vertinimu, NŽT pagrįstai rėmėsi VAĮ 14 straipsnio 3 dalies 3 punktu. Nors pareiškėja ir teikė naujai atliktus geodezinius matavimus, tačiau dėl tokių matavimų jau buvo pasisakęs ir Vilniaus apygardos teismas, geodeziniais matavimais negalima paneigti įregistruotos nuosavybės teisės.

11. Įvertinęs Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 29 d. sprendimą Nr. 2-1591-494/2014, Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-155-560/2016, teismas nurodė, kad ir šioje civilinėje byloje nebuvo nustatyta, kad R. M. ar V. Z. neteisėtai naudoja valstybinės žemės dalį, kurioje turi būti bendro naudojimo takas, taigi nėra pagrindo panaikinti skundžiamą sprendimą ir dėl aplinkybių, paaiškėjusių jau po šio sprendimo priėmimo.

12. Dėl pareiškėjos reikalavimo iškelti administracinio teisės pažeidimo bylas teismas nurodė, kad nėra pagrindo pradėti administracinio teisės pažeidimo bylos procesą, nes NŽT nurodė, jog nėra pagrindo išvadai apie neteisėtą valstybinės žemės užgrobimą, kadangi to nenustatė teismas. Pareiškėja pagal VAĮ nuostatas turėjo teisę pranešti viešojo administravimo institucijai apie jos manymu daromą pažeidimą, ir gauti atsakymą, tačiau neturi reikalavimo teisės prašyti teismo įpareigoti instituciją tokią bylą iškelti, nes tokiu būdu nebūtų apginta jokia jos teisė ar įstatymų saugomas interesas.

III.

13. Pareiškėja apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 9 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – tenkinti jos skundą. Apeliacinis skundas, be pareiškėjos skunde išdėstytų motyvų, grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

13.1. Teismo sprendimas priimtas nepagristai, tinkamai neįvertinus pareiškėjos skunde nurodytų aplinkybių bei teisės aktų nuostatų.

13.2. Vilniaus apygardos teismas 2013 m. kovo 15 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-272-611/2013 vadovavosi nebegaliojančiu SB ,„Rūta“ („Linas“) generaliniu planu ir nevertino 1992 m. liepos 29 d. SB „Linas“ (buvusi „Rūta“) galiojančio generalinio plano. Teismas šioje byloje turėjo įvertinti visus pateiktus įrodymus, o ne besąlygiškai vadovautis minėta Vilniaus apygardos teismo nutartimi.

13.3. Net nustačius, kad ginčo takas buvo privatizuotas R. M., atsakovas privalėjo imtis veiksmų viešajam interesui ginti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 49 straipsnio 2 dalies pagrindu. t. y. inicijuoti dalies žemes pirkimo-pardavimo sutarties panaikinimą teismine tvarka, taigi, neišnagrinėjo pareiškėjos prašymo tinkamai.

13.4. Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-155-560/2016 teismas nenustatė R. M. ar V. Z. priklausančių žemės sklypų ribos, o tik patvirtino taikos sutartį, pagal kurią jie ribą nusistatė patys.

14. Atsakovas NŽT atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti

nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:14.1. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi Vilniaus apygardos teismas 2013 m. kovo 15 d. nutartimi civilinėje

byloje Nr. 2A-272-611/2013, kurioje konstatuota, kad ginčo takas kaip projektinis yra pažymėtas R. M. priklausančiame sklype, o ne tarp jos ir V. Z. žemės sklypų. Viešame registre nėra įregistruotas nei ginčo takas, nei jokie servitutai (daiktinės teisės), suteikiantys teisę pareiškėjai naudotis taku. Atsakovas, atsižvelgdamas į teismo nustatytus faktus ir remdamasis VAĮ 14 straipsnio 3 dalies 3 punktu pagrįstai nusprendė pareiškėjos 2013 m. liepos 1 d. prašymą palikti nenagrinėtu.

14.2. Žemės sklypo kadastrinių matavimų atlikimas negali būti laikomas naujų aplinkybių paaiškėjimu, kadangi atliekant žemės sklypo kadastrinius matavimus žemės sklypo ribos nėra keičiamos. R. M. priklausančio žemės sklypo kadastrinių matavimų atlikimas nepaneigė Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 15 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-272-611/2013 konstatuotų aplinkybių.

14.3. Nei nagrinėtose civilinėse bylose nei šioje administracinėje byloje nebuvo nustatyta, kad žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis su R. M. buvo sudaryta pažeidžiant teisės aktų nuostatas, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad R. M. priklausantis žemės sklypas Nr. 339 (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) yra privatizuotas neteisėtai, o Nacionalinė žemės tarnyba turėtų inicijuoti šio žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties dalies panaikinimą teismine tvarka.

14.4. Nei V. Z. sklype, nei R. M. sklype nėra įregistruoti servitutiniai takai (daiktinės teisės), kuriais naudotis būtų suteikta teisė J. S. ir (ar) kitiems asmenims, todėl ir NŽT atsisakymas nustatyti pažeidimą niekaip negali pažeisti pareiškėjos teisių ar įstatymų saugomų interesų.

15. Trečiasis suinteresuotas asmuo V. Z. atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo jį atmesti remdamasis jo atsiliepime į pareiškėjos skundą išdėstytais argumentais.

Teisėjų kolegija


IV.

16. Nagrinėjamos administracinės bylos dalyką sudaro viešojo administravimo subjekto sprendimo, kuriuo atsisakoma nagrinėti asmens prašymą Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 3 dalies pagrindu, t. y. kai teismas ar tas pats viešojo administravimo subjektas jau yra priėmęs sprendimą tuo pačiu klausimu ir asmuo nepateikia naujų faktinių duomenų, leidžiančių ginčyti sprendimą.

17. Pareiškėjos atstovas 2013 m. birželio 26 d. kreipėsi į atsakovą su prašymu remiantis sodininkų bendrijos „Rūta“ („Linas“) generaliniu planu, sklypo Nr. 339 planu, nustatyti, ar R. M. bei V. Z. veiksmai, t. y. savavališkas valstybinės žemės užėmimas bei naudojimas, nepažeidžia įstatymų, o nustačius pažeidimus, imtis atitinkamų priemonių jiems pašalinti. NŽT Vilniaus rajono skyrius 2014 m. sausio 22 d. raštu Nr. 48SD-(14.48.104)-601 atsakydamas pareiškėjai nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas 2013 m. kovo 15 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 24 d. sprendimą, kuriuo nustatyta, kad ginčo takas nėra valstybinėje žemėje, bet patenka į R. M. priklausantį žemės sklypą Nr. 339, yra atlikti jo kadastriniai matavimai (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), ribos pažymėtos Nekilnojamojo turto kadastro žemėlapyje, todėl atsisakė nagrinėti pareiškėjos prašymą vadovaudamasis Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 3 dalimi.

18. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjos skundą, pripažino, kad atsakovas pagrįstai rėmėsi Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 3 dalies 3 punkto pagrindu, nurodė, kad pareiškėjos pateikti geodeziniai matavimai nepaneigia įregistruotos nuosavybės teisės, dėl jų reikšmės buvo pasisakęs teismas. Pažymėjo, kad skundžiamo sprendimo nėra pagrindo naikinti ir dėl aplinkybių, kurios paaiškėjo vėliau, nes teismų sprendimais nebuvo nustatyta, kad R. M. ir V. Z. neteisėtai naudoja žemę, kurioje turėtų būti pareiškėjos nurodomas takas.

19. Pareiškėja, apeliaciniame skunde nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigė, kad teismas nevertino vieno galiojančio 1992 m. liepos 29 d. SB „Linas“ (buvusi „Rūta“) plano; be to, nustatęs, kad ginčo takas privatizuotas, atsakovas turėjo imtis priemonių ginti viešąjį interesą, to nepadaręs, pareiškėjos prašymo tinkamai neišnagrinėjo; ribą tarp R. M. ir V. Z. sklypų nustatė ne teismas, bet jie patys taikos sutartimi.

20. Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 3 dalies 3 punktas (redakcija, galiojusi nuo 2013 m. liepos 20 d. iki 2014 m. birželio 12 d.) numatė, kad pranešimas ar skundas nenagrinėjamas, jeigu teismas ar tas pats viešojo

administravimo subjektas jau yra priėmęs sprendimą tuo pačiu klausimu ir asmuo nepateikia naujų faktinių duomenų, leidžiančių ginčyti sprendimą, taip pat jeigu yra suėjęs pranešimo ar skundo padavimo senaties terminas. Apie sprendimą nenagrinėti pranešimo ar skundo pranešama asmeniui ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo pranešimo ar skundo gavimo dienos.

21. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas, ar pagrįstai atsakovas NŽT Vilniaus skyrius skundžiamu sprendimu atsisakė nagrinėti pareiškėjos prašymą dėl savavališko žemės užėmimo, turėjo, atsižvelgdamas į pareiškėjos prašymo dalyką, nustatyti, ar dėl to paties dalyko yra priimtas teismo ar to paties viešojo administravimo subjekto sprendimas, bei įvertinti, ar Tarnyba, priimdama skundžiamą sprendimą, patikrino šias aplinkybes. Be to, apibrėžiant bylos nagrinėjimo dalyką, atsižvelgiant į šioje byloje priimtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. liepos 2 d. nutartį Nr. AS602-492/2014, pirmosios instancijos teismas turėjo patikrinti, ar pareiškėja, besikreipdama į Viešojo administravimo subjektą, nepateikė naujų duomenų, leidžiančių ginčyti sprendimą. Kita vertus, remiantis minėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. liepos 2 d. nutartimi Nr. AS602-492/2014, pareiškėjos reikalavimai ta apimtimi, kuria kvestionuojamas atsakovo atsisakymas įstatymų nustatyta tvarka nustatyti valstybinės žemės užėmimo (neužėmimo) faktą ir skirti administracinę nuobaudą dėl savavališko žemės užėmimo, nesukelia pareiškėjai teisinių pasekmių, tokiu atveju būtų nubaudžiamas pažeidimą padaręs asmuo, tačiau pareiškėjai nekiltų jokios teisinės pasekmės, todėl minėti atsakovo veiksmai negali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku.

22. Pirmosios instancijos teismas, tikrindamas ginčijamo Tarnybos sprendimo pagrįstumą, nustatė, kad Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 15 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-272-611/2013 konstatuota, jog ginčo takas patenka ne į valstybinę žemę, bet į R. M. nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą Nr. 339. Šis faktas buvo įvertintas priimant ginčijamą NŽT sprendimą, kuriame taip pat buvo nurodyta, kad žemės sklypo Nr. 339, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), kadastriniai matavimai atlikti ir ribos pažymėtos Nekilnojamojo turto kadastro žemėlapyje. Su šiuo sklypu besiribojančio žemės sklypo Nr. 352, priklausančio V. Z., ribos įregistruotos pagal preliminarius matavimus. Atsakovas, pasisakydamas dėl pareiškėjos pateikto 1992 m. liepos 29 d. SB „Linas“ (buvusi „Rūta“) plano, nurodė, kad ginčo takas nepažymėtas sutartiniu ženklu ir patenka į žemės sklypo Nr. 339 ribas. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad civilinėje byloje Nr. 2A-272-611/2013 buvo vertinami SB „Rūta“ generalinio plano duomenys, atkreiptas dėmesys, kad (duomenys neskelbtini), Vilniaus raj. Generaliniame plane ieškovės minimas takas SB „Rūta“ teritorijoje iš viso nėra pažymėtas. Aptartos aplinkybės patvirtina, kad Tarnyba, priimdama ginčijamą sprendimą, patikrino pareiškėjos prašyme nurodytus duomenis, atsižvelgė į galiojančiais teismų sprendimais nustatytas aplinkybes ir pagrįstai jos skundą atsisakė nagrinėti Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 3 dalies 3 punkto pagrindu.

23. Be to, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad žemės sklypo privatizavimas, kuris yra įregistruotas, nėra savavališkas ir neteisėtas valstybinės žemės dalies pasisavinimas. Tik nuginčijus žemės sklypo privatizavimą, nuosavybę patvirtinančius dokumentus, įrodžius, jog dalis valstybinės žemės, kuria buvo teisėtai ir pagrįstai naudojamasi ilgą laiką ir kitų bendrijos narių, ji galėtų būti sugrąžinta valstybei. Pareiškėjos siekis paneigti kitų asmenų įgytas nuosavybės teises negali būti realizuojamas administraciniu aktu, viešojo administravimo subjektams tokio pobūdžio kompetencija nėra suteikta, kitam asmeniui priklausančios nuosavybės teisės privataus asmens reikalavimu gali būti nuginčytos tik teismo sprendimu, vien dėl šios priežasties administracinė procedūra negalima. Dėl pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodomų argumentų, kad pirmosios instancijos teismas nevertino vieno galiojančio 1992 m. liepos 29 d. SB „Linas“ (buvusi „Rūta“) plano, kad kvestionuojama riba tarp R. M. ir V. Z. sklypų nustatyta ne teismo, bet jų pačių taikos sutartimi, teisėjų kolegija apskritai nepasisako, jie šioje byloje neturi būti vertinami, nes nei viešojo administravimo subjektas, nei dėl jo priimto sprendimo ginčą nagrinėjantis pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju negali priimti sprendimų, paneigiančių kitų asmenų nuosavybės teises, juo labiau revizuoti kitų teismų įsiteisėjusių procesinių sprendimų.

24. Pareiškėjos įsitikinimas, kad tretysis suinteresuotas asmuo R. M. neteisėtai privatizavo valstybinę žemę, yra subjektyvus, Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 15 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-272-611/2013 tokios aplinkybės nėra nustatytos, priešingai, konstatuota, kad ginčo takas patenka į žemės sklypo Nr. 339 ribas, pažymėta, kad viešame registre ieškovės (t. y. pareiškėjos J. S.) žemės sklype nėra pažymėti jokie servitutai (daiktinės teisės), suteikiantys teisę ieškovei naudotis atsakovės R. M. sklype esančiu taku, atitinkamai nei vieno atsakovo sklype taip pat nėra įregistruoti servitutiniai takai (daiktinės teisės), kuriais naudotis būtų suteikta teisė ieškovei ir (ar) kitiems asmenims, taip pat nėra duomenų, kad viešame registre būtų pažymėtas bei įregistruotas ginčo takas kaip savarankiškas nuosavybės teisės objektas. Pareiškėjos nurodomas argumentas, kad ginčo taku tiek ji, tiek kiti asmenys anksčiau naudojosi norėdami patekti prie upelio, tik patvirtina, kad ji siekia apginti savo privatų interesą (iš savo sklypo patekti prie upelio; duomenų byloje, kad kiti

asmenys turėtų tokius pačius interesus, nėra) ir savaime nepaneigia teismų sprendimais nustatytų faktų.25. Pareiškėja, ką konstatavo pirmosios instancijos teismas, pagal Viešojo administravimo įstatymo nuostatas turėjo

teisę pranešti viešojo administravimo institucijai apie jos manymu daromą pažeidimą, turi teisę gauti tuo klausimu atsakymą, tačiau neturi reikalavimo teisės prašyti teismo įpareigoti instituciją inicijuoti bylą dėl neteisėto valstybinės žemės užgrobimo, nes tokiu būdu negali būti ginama jos privati teisė, kurią ji iš esmės siekia realizuoti. Kaip jau buvo paminėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. liepos 2 d. nutartyje Nr. AS602-492/2014, šiuo aspektu pareiškėjos reikalavimai dėl institucijos įpareigojimo inicijuoti bylą teisme nėra nagrinėtini ABTĮ nustatyta tvarka.

26. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, nenustatė pagrindų jį tenkinti. Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo visas ginčui teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį teisėjų kolegija palieka nepakeistą, o apeliacinį skundą atmeta.


n u t a r i a:

Pareiškėjos J. S. apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


DAINIUS RAIŽYS



Administracinė byla Nr. eA-3254-525/2019Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01527-2017-9Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. A. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. sausio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. A. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos) dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=b39bbac040fa11e99a17eaa929142a91

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas R. A. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau – Alytaus PN), 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis 2016 m. vasario 8 d. buvo perkeltas į uždarą zoną 6-ąjį lokalinį sektorių. Nuo to laiko pareiškėjas patyrė pareigūnų persekiojimą, diskriminaciją ir pažeminimą. Pareiškėjas teigė, kad nuolat buvo kviečiamas narkotikų testavimui, tačiau jis narkotikų nevartojo, todėl tokiu būdu jam buvo keršijama už skundų rašymą. 2015 m. vasario 22 d. pareiškėjas išsiuntė skundą Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijai dėl Alytaus PN administracijos neteisėtų veiksmų nesuteikiant jam tinkamo gydymo. Nuo 2015 m. kovo mėn. dėl įvairių sveikatos sutrikimų pareiškėjas ne kartą prašė jį nusiųsti į gydymo įstaigą. Sveikatos priežiūros paslaugos nebuvo teikiamos, kol pareiškėjas neparašė daug skundų. Pareiškėjo teigimu, Alytaus PN sveikatos priežiūros paslaugos teikiamos nekokybiškai, pažeidžiant teisės aktų normas. Medikai skiria netinkamus arba nekokybiškus, pasibaigusio galiojimo vaistus.

3. 2017 m. balandžio 5 d. pareiškėjas dalyvavo Lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos komisijos posėdyje, kuriame buvo svarstomas jo prašymas, tačiau jo prašymas nebuvo tenkintas, nes Komisija tokį sprendimą priėmė atsižvelgusi į melagingus faktus (pareiškėjas nepalaikė subkultūros ir neturėjo dvejopos nuostatos į prižiūrinčius pareigūnus).

4. Pareiškėjas pažymėjo, kad būrio viršininkas A. J. kartu su A. K. nuo 2016 m. vasario 8 d. nuolat darė jam nepagrįstą psichologinį spaudimą. 2016 m. vasario 18 d. ir 2017 m. sausio 27 d. jis parašė prašymus, norėdamas dalyvauti socialinės reabilitacijos programoje „Žalioji oazė“, tačiau jo prašymai nepagrįstai buvo netenkinti. Papildomose socialinėse programose pareiškėjas dalyvauti norėjo, rašė prašymus, tačiau prašymai nebuvo patenkinti ir todėl reabilitacijos programose nedalyvavo ne dėl savo, o dėl pareigūnų kaltės.

5. Be to, prieš savo valią pareiškėjas buvo perkeltas gyventi į kitą lokalinį sektorių, buvo priverstas gyventi kamerose kartu su kitais nuteistaisiais, kurie vartoja narkotikus, atvirai kamerose leidžiasi narkotines medžiagas, serga ŽIV ir tuberkulioze. 2017 m. liepos 14 d. rytinio patikrinimo metu pareigūnas A. F. išmetė pareiškėjo chalatą į šiukšlių dėžę ir tokiu būdu pareigūnas viršijo savo įgaliojimus bei neteisėtai sugadino pareiškėjo asmeninį turtą. Pareigūnai per kitus nuteistuosius darė spaudimą, nes nuteistieji jį kvietėsi pokalbiui, kurio metu liepė atsiimti skundus.

6. Dėl nuolatinio psichologinio spaudimo, gyvenimo labai prastomis sąlygomis stipriai pablogėjo pareiškėjo emocinė būklė, jis pasijuto nevisaverčiu, pažeidžiamu. Dėl pareigūnų pateikiamos melagingos informacijos apie jo asmenį, pareiškėjas prarado viltį, kad bus išleistas iš laisvės atėmimo įstaigos anksčiau laiko. Teigė, kad dėl atsakovo kaltės, t. y. dėl kalinimo netinkamomis sąlygomis, sutriko sveikata, todėl atsakovas privalo atlyginti patirtą neturtinę žalą.

7. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus PN, atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.8. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad nėra teisinio reglamentavimo, draudžiančio ŽIV infekuotus asmenis laikyti,

apgyvendinti kartu su sveikais nuteistaisiais. Pareikštas reikalavimas atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą kildinamas dėl jam tinkamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų nesuteikimo, todėl teigė, kad pareiškėjo argumentas, jog Kalėjimų departamentui adresuotų skundų dėl galimai netinkamų sveikatos priežiūros paslaugų netinkamas išnagrinėjimas yra atmestinas, nes tokius skundus turi tirti Pacientų sveikatai padarytos žalos komisija.

9. „Žalioji oazė“ yra socialinis projektas, o ne programa ir pareiškėjas pats susigalvojo, kaip turėtų būti vykdomas projektas, prašė jam nupirkti gėlių sėklų ir kitų priemonių jų auginimui. 2015 m. gegužės 29 d. raštu Nr. 363-825 jam buvo atsakyta, kad socialinį projektą ir priemones jo įgyvendinimui vykdo atsakingi asmenys, o ne patys nuteistieji.

10. Pareiškėjas skunde nurodė, kad lygtinio paleidimo komisijos pirmininkas A. K. nuteikė prieš jį kitus komisijos narius ir pateikė klaidingą informaciją apie pareiškėją. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 164 straipsnio 6 dalimi pareiškėjas galėjo apskųsti Lygtinio paleidimo komisijos nutarimą per 7 dienas vietovės, kurioje yra pareiškėjo pataisos įstaiga, teismui. A. K. galimai neteisėtus veiksmus pareiškėjo atžvilgiu buvo apskundęs Kauno apygardos prokuratūros, Alytaus apylinkės prokuratūrai. Skundą nagrinėjo prokuroras T. B. ir nebuvo nustatyta, kad lygtinio paleidimo komisijos pirmininkės pavaduotojas būtų elgęsis netinkamai pareiškėjo atžvilgiu. Be to, Alytaus PN pareigūnai kasmet privalomai turi pasitikrinti sveikatą, kurią tikrina psichologas ir psichiatras, todėl visi Alytaus PN pareigūnai dirbantys pataisos namuose yra sveiki. Alytaus PN pareigūnas nežemino pareiškėjo garbės ir orumo, elgėsi su juo pagarbiai, neišskirdamas iš kitų nuteistųjų. Alytaus PN nuteistųjų neskirsto į subkultūras ir tokio suskirstymo netoleruoja, neišskiria nuteistųjų ir elgesiai su jais vienodai. Valgykloje nėra atskirų langelių nuteistųjų

grupėms, visi nuteistieji valgo iš tokių pačių indų, tą patį maistą.11. Kalėjimų departamentas visus pareiškėjo skundus išsprendė tinkamai ir teisingai. Vadovaujantis Pataisos įstaigų

vidaus tvarkos taisyklių 65 straipsniu, Alytaus PN yra sudaryta Nuteistųjų skirstymo komisija, kuri, atsižvelgdama į nuteistųjų neigiamos įtakos kitiems nuteistiesiems riziką, sveikatos būklę, amžių, kitas asmenines savybes, sprendžia apie nuteistųjų paskyrimo tikslingumą į atskirus būrius ar lokalinius sektorius, uždaros zonos kameras. Alytaus PN administracija netoleruoja nuteistųjų bet kokio skirstymo pagal galimai tarp nuteistųjų veikiantį suskirstymą į kriminalines subkultūros kąstas. Šių kriminalinės subkultūros tradicijų nesilaiko nei Alytaus PN Nuteistųjų skirstymo komisija, nei pareigūnai ar darbuotojai.

II.

12. Regionų apygardos administracinis teismas 2018 m. sausio 30 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.13. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pareiškėjas pažeidimus dėl nuolatinio jo testavimo dėl narkotikų

vartojimo išdėstė abstrakčiai, konkrečiai nenurodė, kada jis buvo tikrinamas, kokie pareigūnai atliko šią procedūrą, kokie nustatyti, nenustatyti pagal Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų neblaivumo (girtumo) arba apsvaigimo nuo psichiką veikiančių medžiagų nustatymo tvarkos aprašo, patvirtinto Kalėjimų departamento direktoriaus 2008 m. sausio 28 d. įsakymu Nr. V-20 (aktuali akto redakcija, galiojanti nuo 2008 m. vasario 1 d.) (toliau – ir Aprašas) reikalavimų pažeidimai, nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio tarp šių jo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos. Teismo vertinimu, vien deklaratyvus teigimas, jog yra pažeidžiamos teisės, neišdėstant konkrečių jo pažeidimų, negali būti pagrindu žalos atlyginimo priteisimui.

14. Dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su lygtinio paleidimu iš pataisos įstaigos, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad iš pateiktų dokumentų matyti, jog pareiškėjas 2017 m. kovo 14 d. pateikė prašymą Alytaus PN direktoriui dėl jo teikimo komisijai dėl lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos. Lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos komisija Alytaus PN 2017 m. balandžio 5 d. nutarimu Nr. 357-138 nutarė pareiškėjui netaikyti lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenų nustatė, kad pareiškėjas Lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos komisijos nutarimą skundė Alytaus rajono apylinkės teismui, kuris 2017 m. gegužės 3 d. nutartimi pareiškėjo skundą atmetė, o Lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos komisijos 2017 m. balandžio 5 d. nutarimą pripažino pagrįstu ir teisėtu (baudžiamoji byla Nr. TS-17-333/2017, teisminio proceso Nr. 1-98-1-00267-2014-1). Byloje pateikti dokumentai patvirtino, kad pareiškėjas 2017 m. gegužės 2 d. pareiškimu kreipėsi į Kauno apygardos prokuratūrą dėl pareigūno A. K. neteisėtų veiksmų. Pareiškėjo pareiškimas 2017 m. gegužės 22 d. buvo persiųstas Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūrai. Iš Alytaus PN 2017 m. birželio 9 d. atsakymo į pareiškėjo skundą Nr. 363-896 matyti, kad atlikus 2017 m. birželio 9 d. tyrimą Nr. 16-422 nebuvo nustatyta, kad Alytaus PN Lygtinio paleidimo komisijos pirmininkės pavaduotojas A. K. būtų elgęsis netinkamai. Byloje nebuvo pateikta įrodymų (jų nepateikė ir pareiškėjas, ir atsakovas, jog minėtus procesinius sprendimus pareiškėjas būtų skundęs aukštesniam prokurorui ar teismui, todėl įvertinęs pateiktus įrodymus, darė išvadą, kad Alytaus PN neteisėtų veiksmų dėl galbūt pareigūno netinkamo elgesio su pareiškėju nebuvo nustatyta.

15. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo dalyvavimu socialinės reabilitacijos programoje „Žalioji oazė“, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad Alytaus PN 2017 m. gegužės 29 d. raštais Nr. 363-818 ir Nr. 363-825 atsakė į pareiškėjo skundus ir nurodė, kad „Žalioji oazė“ yra ne programa, o socialinis projektas, kaip jis vykdomas ir kokios priemonės projekto įgyvendinimui yra reikalingos sprendžia ne nuteistieji, o projektą vykdantys asmenys. Byloje nebuvo pateikta įrodymų, jog minėtus atsakovo raštus pareiškėjas būtų skundęs Kalėjimų departamentui.

16. Vertindamas pareiškėjo teiginius, susijusius su netenkintu prašymu dėl teisinės pagalbos skyrimo, pareiškėjo chalato išmetimo į šiukšlių dėžę, teismas pripažino, kad byloje nebuvo duomenų, jog pareiškėjas dėl minėtų pažeidimų būtų skundęsis įstaigos administracijai, vėliau pasinaudojęs BVK 183 straipsnyje 3 dalyje numatyta bausmių vykdymo institucijų, įstaigų ir pareigūnų veiksmų bei apskundimo tvarka, todėl atsakovo aktų (veiksmų) teismas nelaikė neteisėtais ar nepagrįstais.

17. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad byloje nebuvo duomenų, jog pareiškėjas dėl neturtinės žalos, kurią kildina dėl nekokybiškų sveikatos priežiūros paslaugų, būtų kreipęsis į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją, veikiančią prie Sveikatos apsaugos ministerijos. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas nepasinaudojo įstatymų nustatyta privaloma bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarka, pareiškėjo skundą šia apimtimi paliko nenagrinėtu.

18. Teismas sprendė, kad teisės aktai nenumato atsakovui pareigos izoliuoti ŽIV infekuotus asmenis, išskyrus, jei jie

raštiškai pareiškė norą būti izoliuoti nuo kitų kalinamųjų ar nuteistųjų arba dėl kurių drausminė komisija priėmė sprendimą laikyti atskirai dėl jų nesaugaus arba neatsargaus elgesio. Nors byloje ir nebuvo pateikta įrodymų, jog kartu su pareiškėju buvo kalinami ŽIV infekuoti asmenys, ar kad tokie asmenys būtų pareiškę norą būti izoliuotais, linkę elgtis nesaugiai ir neatsargiai, tačiau atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą, net ir pasitvirtinus pareiškėjo nurodytai aplinkybei, kad kartu su juo vienoje gyvenamojoje patalpoje buvo kalinami asmenys, infekuoti ŽIV, nesant atsakovo pareigos izoliuoti tokius asmenis, nebuvo pagrindo teigti, kad nurodytais veiksmais buvo pažeidžiamos pareiškėjo teisės ir teisėti interesai.

19. Atkreipė dėmesį, kad iš byloje pateikto pareiškėjo medicinos dokumentų išrašo duomenų matyti, kad jis į Sveikatos priežiūros tarnybos specialistus kreipėsi dėl sąnarių skausmų įvairiose sąnariuose (5 kartus) ir visada buvo skiriamas atitinkamas gydymas. 2017 m. vasario mėnesį dėl regėjimo sutrikimo – buvo nuvežtas okulistui, išrašytas receptas akiniams. Byloje nebuvo nustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai, paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

20. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs atsakovo neteisėtų veiksmų, pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III.

21. Pareiškėjas R. A. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 30 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti.

22. Pareiškėjas nurodo, kad teismo sprendimas yra šališkas, teismas nesiėmė tirti neteisėtų pareigūnų veiksmų, kuriais buvo pažeidžiamos jo teisės.

23. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais, kaip ir skundas, pateiktas pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas papildomai pažymi, kad pakaktų įrodymo, t. y. vaizdo kameros įrašo, kuriame matyti, kad 2017 m. rugsėjo 6 d. patyrė smurtą nuo pareigūno N. F.. Pažymėjo, kad pareigūnas A. K. pažeidė BVK, nes artimai bendravo su nuteistuoju J. V. ir šio nuteistojo prašymu pareigūnas padėdavo tiems nuteistiesiems, kuriems testavimo metu buvo nustatyta, kad vartojo narkotikus.

24. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus PN, atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

25. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų, kad jam buvo padaryta turtinė ir neturtinė žala, nenurodė, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip konkrečiai ji pasireiškė. Teiginiai apie galimai padarytą žalą yra neparemti jokiais faktiniais įrodymais. Pareiškėjas siekė žalos atlyginimo, todėl privalėjo visas aplinkybes tinkamai įrodyti, tačiau jokių įrodymų, kuriuos būtų galima įvardinti objektyviais, nepateikė ir detalizavo aplinkybių, kurios galėtų patvirtinti apie jam padarytą tariamą neturtinę žalą. Nepagrindė ir konkrečiai neįvardijo valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių.

26. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą.

27. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, šiuos įrodymus įvertino, laikydamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nuostatų. Pažymi, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo aplinkybių, kurios pagrįstų, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos šios kategorijos bylose.

28. Trečiojo suinteresuoto asmens vertinimu, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai yra deklaratyvaus pobūdžio ir niekuo nepagrįsti. Trečiasis suinteresuotas asmuo sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, todėl plačiau dėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginių nepasisako.

Teisėjų kolegijak o n s t a t u o j a:

IV.

29. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas teigė patyręs Alytaus PN dėl netinkamų kalinimo sąlygų nuo 2016 m. vasario 8 d., atlyginimo.

30. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, ji atmetė, nes nenustatė atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų.

31. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir teigia, jog kalinimo Alytaus PN metu jam nebuvo suteiktos tinkamos gydymo paslaugos, pareigūnai elgėsi netinkamai, jis turėjo gyventi su ŽIV infekuotais kaliniais. Taip pat pareiškėjas nurodo, kad Lygtinio paleidimo komisija tinkamai neišnagrinėjo jo prašymo.

32. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

33. Nagrinėdama pareiškėjo nurodytas aplinkybės dėl netinkamai suteiktų gydymo paslaugų, teisėjų kolegija pažymi, jog pagal Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnio 2 dalį, pacientas ar kiti asmenys, turintys teisę į šio straipsnio 1 dalyje nurodytos žalos atlyginimą ir norintys gauti jos atlyginimą, su pareiškimu privalo kreiptis į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją, veikiančią prie Sveikatos apsaugos ministerijos. Taigi, pirmosios instancijos teismas išsamiai išaiškino pareiškėjui, jog dėl netinkamo gydymo paslaugų teikimo pirmiausia reikia kreiptis į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją prie Sveikatos apsaugos ministerijos, o gavus minėtos institucijos sprendimą ir nesutinkant su juo teisės aktų nustatyta tvarka siūloma kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą.

34. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad 2017 m. kovo 14 d. pareiškėjas pateikė prašymą dėl lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos, tačiau Alytaus PN 2017 m. balandžio 5 d. nutarimų Nr. 357-138 buvo nuspręsta netaikyti lygtinio paleidimo pareiškėjui. Minėtą nutarimą pareiškėjas apskundė Alytaus rajono apylinkės teismui, kuris 2017 m. nutartimi pareiškėjo skundą atmetė. Be to, pareiškėjas 2017 m. gegužės 2 d. pareiškimu kreipėsi į Kauno apygardos prokuratūrą dėl netinkamų pareigūno A. K. veiksmų. Minėtas pareiškėjo pareiškimas buvo persiųstas Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūrai, tačiau atlikus tyrimą, nebuvo nustatyta, kad pareigūnas elgėsi netinkamai. Teisėjų kolegija pažymi, jog byloje nėra duomenų, jog minėtus procesinius sprendimus pareiškėjas skundė aukštesniam prokurorui ar teismui, todėl darytina išvada, kad Alytaus PN neteisėtų veiksmų dėl galimai pareigūno netinkamo elgesio su pareiškėjui nenustatyta, todėl nėra pagrindo teigti, jog nurodytais veiksmais buvo padaryta neturtinė žala.

35. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnis, reglamentuojantis nuteistųjų atskirą arba izoliuotą laikymą pataisos įstaigose, nenumato, kad ŽIV virusu sergantys asmenys privalo būti laikomi atskirai arba izoliuoti nuo kitų nuteistųjų. Priešingai, Europos Tarybos Ministrų komiteto rekomendacijos Nr. R(98)7 „Dėl etinių ir organizacinių sveikatos priežiūros aspektų įkalinimo įstaigose“ 39 punktas numato, kad asmenims, infekuotiems ŽIV, negali būti taikoma jokia segregacijos forma. Europos Tarybos Ministrų komiteto rekomendacijos Nr. R(93)6 „Dėl infekcinių ligų, taip pat AIDS, kontrolės aspektų bei susijusių sveikatos problemų įkalinimo įstaigose“ 9 punktas taip pat įtvirtina, kad atsižvelgiant į tai, jog segregacija, izoliacija ar užimtumo, sporto bei poilsio apribojimai netaikomi ŽIV infekuotiems asmenims laisvėje, tokio paties požiūrio turi būti laikomasi kalbant ir apie ŽIV infekuotus kalinius.

36. Nagrinėjamoje byloje duomenų apie tai, kad buvo pagrindas izoliuoti ŽIV sergančius asmenis nuo kitų suimtųjų ar nuteistųjų, nėra. Be to, pats pareiškėjas nepateikė prašymo jį izoliuoti. Vadovaudamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo pripažinti ginčui aktualiu laikotarpiu atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.) pareiškėjo izoliavimo nuo kitų asmenų aspektu.

37. Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl pagrindinių pareiškėjo skundo argumentų, juos išanalizavo pakankamai detaliai ir visapusiškai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė pagrįstas išvadas. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi apeliacinio skundo teiginius ir byloje surinktus įrodymus, aplinkybių, sudarančių pagrindą naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ar jį keisti, nenustatė, todėl sutikdama su pirmosios instancijos teismo pozicija dėl pareiškėjo konvojavimo sąlygų, šių motyvų nekartoja. Teismo pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimo byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 61 p., 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), didžiosios kolegijos

1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Garcia Ruiz prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

38. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus bei suformuotą teismų praktiką panašiose bylose, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.


n u t a r i a:

Pareiškėjo R. A. apeliacinį skundą atmesti.Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. sausio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI LAIMUTIS ALECHNAVIČIUS

ARTŪRAS DRIGOTAS



2019-03797 2019-03-08 2019-02-27 2019-02-27 -





Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos (buvusi Lietuvos Respublikos ūkio ministerija), apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų K. J. ir Ž. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos (buvusi Lietuvos Respublikos ūkio ministerija), (tretieji suinteresuoti asmenys – likviduojamas Valstybinis turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos, bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Freshtravel“, kurią atstovauja uždaroji akcinė bendrovė „Valdsita“) dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=8388c0d040fa11e99a17eaa929142a91

I.

1. Pareiškėjai K. J. ir Ž. M. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydami priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės po 274,99 Eur turtinės žalos ir 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

2. Pareiškėjai nurodė, kad 2014 m. lapkričio 11 d. jie su kelionių organizatoriumi BUAB „Freshtravel“ sudarė turizmo paslaugų sutartį dėl kelionės į Antaliją, už kurią sumokėjo 578,66 Eur, tačiau kelionė neįvyko dėl BUAB „Freshtravel“ nemokumo. Pasak pareiškėjų, už neįvykusią kelionę jiems buvo grąžinta tik 28,68 Eur suma.

3. Pareiškėjai atkreipė dėmesį, kad 1990 m. birželio 13 d. Europos Bendrijų Tarybos direktyvos 90/314/EEB dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų (toliau – ir Direktyva) 7 straipsnyje įtvirtinta nuostata, jog kelionių organizatorius ir (arba) kelionių pardavimo agentas, kuris yra sutarties šalis, turi pateikti pakankamas garantijas, kad įmokėti pinigai bus gražinti arba vartotojas nemokumo atveju bus repatrijuotas. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT), aiškindamas Direktyvos nuostatas, nurodė, kad Direktyvos 7 straipsnyje nurodytų garantijų paskirtis – apsaugoti vartotoją nuo finansinės rizikos, susijusios su kelionių organizatoriaus nemokumu arba bankrotu. Direktyva kartu su kitais Europos Sąjungos teisės aktais, reglamentuojančiais turizmo paslaugų teikimą, Lietuvos Respublikoje įgyvendinta Lietuvos Respublikos turizmo įstatyme (toliau – ir Turizmo įstatymas). Pareiškėjai su kelionės organizatoriumi UAB „Freshtravel“ sudarė turizmo paslaugų sutartį, tačiau bendrovei tapus nemokiai, kelionė nebuvo suorganizuota, o pareiškėjams buvo grąžinta ne visa už kelionę sumokėta suma, todėl jie patyrė nuostolių. Taigi nacionaliniais teisės aktais akivaizdžiai nebuvo užtikrinta Direktyvos garantuojama turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimą kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, apsauga, dėl to pareiškėjai patyrė nuostolių, kuriuos valstybė turi atlyginti.

4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos (toliau – ir Ministerija), atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė jį atmesti.

5. Atsakovas nurodė, kad nei Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (toliau – ir ABTĮ), nei Lietuvos Respublikos teismų įstatymas, nei jokie kiti nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai nesuteikia teismui įgaliojimų spręsti ir vertinti, ar valstybė, kaip Europos Sąjungos narė, tinkamai įvykdė pareigas pagal Europos Sąjungos sutartis (įskaitant dėl Europos Sąjungos direktyvų vykdymo). Teismas negali kvestionuoti valstybės įsipareigojimų pagal Europos Sąjungos teisę, be to, byloje nėra kompetentingų Europos Sąjungos institucijų sprendimų, kuriuose būtų konstatuota, kad valstybė būtų padariusi Europos Sąjungos teisės pažeidimų, kurių pagrindu valstybei galėtų kilti atsakomybė pareiškėjų atžvilgiu.

6. Nagrinėjamoje byloje neegzistuoja būtinoji deliktinės atsakomybės sąlyga, jog valstybė yra atlikusi neteisėtus veiksmus, t. y. neperkėlusi ar netinkamai perkėlusi į nacionalinę teisę Direktyvos nuostatas. Nebuvo pateikta įrodymų apie tai, kad Europos Komisija ar Europos Sąjungos Teisingumo Teismas būtų konstatavę, jog valstybė į nacionalinę teisę netinkamai perkėlė 1990 m. birželio 13 d. Europos Tarybos Direktyvos Nr. 90/314/EEB dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų (toliau – ir Direktyva) nuostatas. Byloje nesant tokių įrodymų nėra pagrindo išvadai, kad egzistuoja deliktinės atsakomybės sąlygos, atitinkamai taip pat nėra pagrindo pareiškėjams priteisti žalos atlyginimą.

7. Pagal Lietuvos Respublikos turizmo įstatymas 8 straipsnio nuostatas, kelionių organizatoriui buvo nustatyta pareiga turėti laidavimo draudimą, ar garantiją, kurie, esant tam tikrai situacijai, užtikrintų turisto grąžinimą į pradinę jo išvykimo vietą ir sumokėtos sumos grąžinimą. Atkreipė dėmesį į tai, kad į šio straipsnio teisės nuostatas pagal savo esmę ir prasmę yra perkeltas Direktyvos 7 straipsnis, todėl nėra pagrindo teigti, kad žala atsirado dėl Direktyvos 7 straipsnio neperkėlimo į nacionalinę teisę.

8. Atsakovo įsitikinimu, pareiškėjai nepateikė tinkamų įrodymų, patvirtinančių skundo reikalavimą priteisti turtinę žalą. Pareiškėjų pateikta turizmo paslaugų teikimo sutartis nėra pasirašyta nurodytų šalių, todėl negali būti laikoma, kad paslaugų sutartis tarp pareiškėjų ir BUAB „Freshtravel“ buvo sudaryta. Atsakovo teigimu, skundas turėtų būti atmestas vien todėl, kad pareiškėjai neįgytų teisės reikalauti dvigubo žalos atlyginimo tiek iš BUAB „Freshtravel“ bankroto byloje, tiek ir iš valstybės.

9. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinis turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos (toliau – ir Departamentas) atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė jį atmesti.

10. Pažymėjo, kad Turizmo įstatyme nustatyta garantija, kurią kelionių organizatorius privalo suteikti vartotojams, dengtinos rizikos dydis nėra jokiu būdu ribojamas, priešingai, yra nustatomas tik minimalus tokios garantijos dydis, paliekant galimybę verslo subjektui pačiam atsakingai įvertinti savo veiklos riziką ir įsigyti pakankamą prievolių įvykdymo

užtikrinimą, kad nemokumo atveju būtų galima įvykdyti Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytus įsipareigojimus turistams. Teismui nusprendus pareiškėjams atlyginti turtinę žalą, pareiškėjų gauta draudimo išmokos suma turėtų būti eliminuota iš atlygintinos sumos. Turizmo departamento nuomone, patirtos žalos atlyginimo pirmiausia turi būti siekiama reiškiant kreditorinius reikalavimus bankroto byloje ir (ar) civilinius ieškinius dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo baudžiamojo proceso tvarka, o ne reikalaujant žalos atlyginimo iš valstybės, kadangi prašoma atlyginti žala atsirado dėl privataus juridinio asmens – BUAB „Freshtravel“ – veiksmų.

II.

11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. sausio 31 d. sprendimu pareiškėjų K. J. ir Ž. M. skundą tenkino.

12. Teismas nustatė, kad 2014 m. lapkričio 1 d. pareiškėjas K. J. į UAB „Cherry Media LT“ sąskaitą pervedė 1 998 Lt (578,66 Eur) (mokėjimo paskirtis – beta.lt order 414973386) (b. l. 15). Pareiškėjas K. J. su kelionių organizatoriumi BUAB „Freshtravel“ 2014 m. lapkričio 11 d. sudarė turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. PT004499 dėl kelionės į Antaliją 2 asmenims, t. y. sau ir pareiškėjai Ž. M., už 1 998 Lt (b. l. 11–14). Kelionė nebuvo suorganizuota, nes BUAB „Freshtravel“ tapo nemoki. Pareiškėjai 2015 m. sausio 12 d. kreipėsi į Turizmo departamentą, prašydami kompensuoti išlaidas už neįvykusią kelionę (b. l. 16–17). Draudimo bendrovė ERGO Insurance SE Lietuvos filialas į pareiškėjo K. J. sąskaitą pervedė 28,68 Eur (b. l. 18).

13. Teismas nurodė, jog netinkamas Direktyvos 7 straipsnio perkėlimas į nacionalinę teisę (Turizmo įstatymo 8 straipsnį) yra konstatuotas nacionalinio teismo. Nacionaliniais teisės aktais akivaizdžiai nebuvo užtikrinta Direktyvos garantuojama turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimą kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, apsauga, dėl to pareiškėjai patyrė nuostolių, kuriuos atsakovui Lietuvos valstybei kilo pareiga atlyginti.

14. Teismas atmetė atsakovo argumentus dėl turizmo sutarties netinkamo pasirašymo, nurodydamas, kad sandorio sudarymo faktą pareiškėjai įrodė kitais leistinais rašytiniais įrodymais (2014 m. lapkričio 1 d. mokėjimu pagal sutartį), kurie patvirtino, jog sutartis buvo sudaryta ir tarp šalių susiklostė paslaugų teisiniai santykiai. Turizmo paslaugų sutartis galėjo būti sudaroma ne tik tiesiogiai su BUAB „Freshtravel“, bet ir per kelionių pardavimo agentą, atitinkamai ir mokėjimai už pareiškėjų turistinę kelionę galėjo būti atliekami ne tiesiogiai BUAB „Freshtravel“, bet ir kelionių pardavimo agentui (šiuo atveju UAB „Cherry Media Lt“), kuris, nebūdamas sutarties šalimi, veikė BUAB „Freshtravel“ naudai. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog nagrinėjamu atveju yra pagrindas tenkinti pareiškėjų skundą ir priteisti prašomą turtinę žalą, todėl pareiškėjams lygiomis dalimis iš atsakovo priteisė 549,98 Eur turtinei žalai atlyginti, t. y. po 274,99 Eur kiekvienam pareiškėjui.

III.

15. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 31 d. sprendimą ir priimti naują – pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą.

16. Atsakovas teigia, jog teismas pažeidė pareigą tinkamai motyvuoti savo sprendimą, t. y. sprendime nėra nei vieno motyvo, kuriuo remiantis teismas sprendė, jog egzistuoja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.246, 6.247 ir 6.249 straipsniuose numatytų sąlygų visuma valstybės deliktinei atsakomybei kilti. Taip pat pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, kad nacionaliniais teisės aktais akivaizdžiai nebuvo užtikrintos Direktyvoje minimos teisės, pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ir ABTĮ) įtvirtintą draudimą vertinti ginčijamą administracinį aktą bei veiksmus (ar neveikimą) politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu, taip pat draudimą vertinti Seimo (kaip įstatymų leidžiamosios institucijos) veiklą. Taip pat teismas pažeidė ES Sutartyje nustatytą išimtinę Europos Komisijos ir ESTT kompetenciją spręsti klausimus dėl Europos Sąjungos teisės aktų pažeidimų. Atsakovo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas nėra kompetentingas spręsti klausimus dėl valstybės civilinės atsakomybės, kylančios dėl nepasiektų ES direktyvų perkėlimo į nacionalinę teisę tikslų, taip pat konstatuoti, kad valstybė yra padariusi ES tesės pažeidimą.

17. Atsakovas pažymi, kad teismas visiškai netinkamai taikė CK normas, aktualias nagrinėjant reikalavimus dėl žalos, atsiradusios dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Atsakovo nuomone, šiuo atveju neegzistuoja visų sąlygų visuma valstybės deliktinei atsakomybei kilti, todėl teismas visiškai nepagrįstai iš valstybės priteisė turtinę žalą pareiškėjų

naudai. Turizmo įstatymas atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją ir ES teisę, o priimant naujos redakcijos Turizmo įstatymą nebuvo padaryta jokių pažeidimų, kurie galėtų būti laikomi kaip valstybės neteisėti veiksmai.

18. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus apie turtinės žalos patyrimo faktą. Pareiškėjai nepateikė tinkamų įrodymų, kurie pagrįstų, jog paslaugų sutartis tarp jų ir BUAB „Freshtravel“ buvo sudaryta. Todėl teismas, nesant jokių patikimų įrodymų apie tinkamai sudarytą paslaugų sutartį, visiškai nepagrįstai pareiškėjų naudai priteisė turtinės žalos atlyginimą.

19. Atsakovas nurodo, jog bankroto byloje pareiškėjai turi teisę pareikšti reikalavimus dėl BUAB „Freshtravel“ sukeltų nuostolių atlyginimo. Todėl netoleruotina, kad pareiškėjai savo reikalavimus dėl žalos, atsiradusios dėl privataus juridinio asmens veiklos, atlyginimo reiškia valstybei. Atsakovo teigimu, teismas visiškai nepagrįstai suteikė pareiškėjams teisę gauti dvigubą žalos atlyginimą.

20. Trečiasis suinteresuotas asmuo Departamentas atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį tenkinti.21. Departamentas sutinka su atsakovo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais. Atkreipia dėmesį, kad

atsiliepime pirmosios instancijos teismui nurodė ginčui aktualias kelionių organizatorių prievolių įvykdymo užtikrinimą reglamentuojančias teisės aktų nuostatas, išsamiai išdėstė faktines BUAB „Freshtravel“, kaip kelionių organizatoriaus, veiklos aplinkybes, bei pasisakė dėl pareiškėjų patirtos turtinės žalos ir jos dydžio.

Teisėjų kolegija


IV.

22. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl turtinės žalos, atsiradusios dėl Lietuvos valstybės netinkamo 1990 m birželio 13 d. Tarybos direktyvos Nr. 90/314/EEB dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų nuostatų, susijusių su turisto nuostolių, patirtų dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, kompensavimo sąlygų, perkėlimo į nacionalinės teisės aktus, atlyginimo.

23. Pirmosios instancijos teismas tenkino iš dalies pareiškėjų skundą ir priteisė jiems turtinės žalos atlyginimą. Atsakovo atstovas Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerija, padavęs apeliacinį skundą, nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodo, kad skundžiamas teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas.

24. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

25. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną apeliacinio skundo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje H. prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje V. de H. prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).

26. Pabrėžtina ir tai, kad yra suformuota aktuali nuosekli Lietuvos vyriausiojo administracinio praktika analogiško pobūdžio bylose, kuriose apeliacinės instancijos teismas yra pateikęs išsamius ir detalius išaiškinimus, kodėl asmenims analogiškais atvejais kaip ir šioje byloje iš Lietuvos valstybės yra priteisiamas jų patirtos žalos atlyginimas, kompensuojantis visus pagrįstus patirtus nuostolius kelionių organizatoriui neįvykdžius savo civilinio pobūdžio prievolinių įsipareigojimų pagal turizmo paslaugų teikimo sutartis jam tapus nemokiam (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2691-602/2018; 2018 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1841-629/2018; 2017 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017).

27. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos

įstatymo 15 straipsnio 1 dalį vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.

28. Įvertinusi bylos duomenis ir skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjų skundą, remdamasis aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, įvertino byloje surinktus duomenis ir sprendime detaliai išdėstė pareiškėjų skundo pagrįstumą patvirtinančius motyvus. Todėl teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių ir išdėstytų išsamių motyvų nebekartoja ir pasisako tik dėl bylos esmės ir atsakovo apeliaciniame skunde akcentuojamų argumentų.

29. Nagrinėjamu atveju susidarė situacija, kad kelionių organizatoriui tapus nemokiam, jo organizuota kelionė neįvyko, o pareiškėjai gavo tik dalį už kelionę sumokėtų pinigų, kadangi nacionaliniais teisės aktais nustatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos. Kitaip tariant, nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto (šiuo atveju – pareiškėjų) teisių apsaugos. Taigi teismas pagrįstai pripažino, kad Lietuvos valstybė šiuo atveju netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 7 straipsnį.

30. Nekartodama pirmosios instancijos teismo išdėstytų detalių argumentų, kurie pagrįsti bylai aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą aktualias nacionalinių teisės aktų nuostatas aiškinti ir šį ginčą išspręsti, atsižvelgdamas į Direktyvos 7 straipsnio nuostatas bei tikslus, tam, kad būtų užtikrintas visiškas Europos Sąjungos teisės veiksmingumas, ir šią pareigą įvykdė. Todėl vertintini kaip nepagrįsti atsakovo argumentai, kad teismas, motyvuodamas sprendimą, pažeidė ABTĮ reikalavimus, įvertindamas Turizmo įstatymą politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu ir Lietuvos Respublikos Seimo veiklą priimant šį įstatymą, taip pat pažeidė išimtinę Europos Komisijos ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo kompetenciją spręsti klausimus dėl Europos Sąjungos sutarčių pažeidimų.

31. Nagrinėjamoje byloje pagrįstai nustatyta, kad nacionaliniais teisės aktais šiuo atveju nebuvo užtikrintas Direktyvos garantuojamas turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimas kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, dėl to pareiškėjai patyrė turtinę žalą, kurią valstybė pagal suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiško pobūdžio bylose turi atlyginti.

32. Teisėjų kolegija vertina kaip nepagrįstą ir atsakovo argumentą, kad pareiškėjų reikalavimas atlyginti turtinę žalą turi būti sprendžiamas BUAB „Freshtravel“ bankroto byloje, kadangi būtent Lietuvos valstybei, kaip Europos Sąjungos narei, šiuo atveju kilo pareiga nustatyti priemones, kurios užtikrintų Direktyvos tikslų įgyvendinimą, o to nepadariusi turi atlyginti žalą už Direktyvos neįgyvendinimą, t. y. atlyginti pareiškėjų patirtus nuostolius.

33. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismui, kad nėra pagrindo išvadai, jog byloje nėra įrodymų, patvirtinančių žalos padarymo faktą, t. y. aplinkybę, kad pareiškėjai sumokėjo pinigus už kelionę, į kurią dėl BUAB „Freshtravel“ nemokumo neišvyko. Tai, kad 2014 m. lapkričio 11 d. turizmo paslaugų teikimo sutartis Nr. PT004499 (b. l. 11–14) nebuvo šalių pasirašyta, nagrinėjamu atveju nereiškia, kad šalys nesusitarė dėl turizmo paslaugos teikimo (dėl kelionės į Turkiją), kadangi pareiškėjas K. J. 2014 m. lapkričio 1 d. UAB „Cherry Media LT“ sumokėjo 578,66 Eur (1 998 Lt) ir ši suma sutampa su kelionės kaina. Tai, kad minėta suma buvo pervesta už BUAB „Freshtravel“ pareiškėjams turėtą suorganizuoti kelionę, teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti. Tai patvirtina ir Ergo Insurance SE Lietuvos filialo išmokėta draudimo 28,68 Eur išmoka pareiškėjams dėl BUAB „Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų šiuo atveju (b. l. 18).

34. Teisėjų kolegija vertina kaip nepagrįstą ir atsakovo argumentą, kad pareiškėjų reikalavimas atlyginti turtinę žalą turi būti sprendžiamas BUAB „Freshtravel“ bankroto byloje, kadangi būtent Lietuvos valstybei, kaip Europos Sąjungos narei, šiuo atveju kilo pareiga nustatyti priemones, kurios užtikrintų Direktyvos tikslų įgyvendinimą, o to nepadariusi turi atlyginti žalą už Direktyvos neįgyvendinimą, t. y. atlyginti pareiškėjų patirtus nuostolius.

35. Taigi teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjams priteisė turtinės žalos atlyginimą, atitinkantį negrąžintą dalį patirtų išlaidų dėl pareiškėjų įsigyto kelionės paketo iš BUAB „Freshtravel“. Civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, todėl pirmosios instancijos teismas, konstatavęs sąlygas atsakovo deliktinei atsakomybei kilti, priteisęs turtinės žalos atlyginimą, pagrįstai taikė ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.37 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, nuostatas ir priteisė pareiškėjams iš atsakovo 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

36. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad

pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.


n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI LAIMUTIS ALECHNAVIČIUS

ARTŪRAS DRIGOTAS



2019-03805 2019-03-08 2019-02-27 2019-02-27 -

Administracinė byla Nr. eA-244-492/2019Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02605-2016-8Procesinio sprendimo kategorija 27.4; 26; 41(S)


S P R E D I M A SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU



teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Radviliškio rajono savivaldybės apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. A. skundą atsakovui Radviliškio rajono savivaldybei dėl rašto dalies panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas M. A. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Radviliškio rajono savivaldybės

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=9738942040fa11e99a17eaa929142a91

(toliau – ir atsakovas, Savivaldybė) 2016 m. lapkričio 10 d. raštą Nr. S-2588-(8.26) (toliau – ir Raštas) ir įpareigoti atsakovą pateikti jo prašomą informaciją. Teismo posėdžio metu pareiškėjas paaiškino, kad prašo panaikinti Rašto dalį dėl tarnybinių telefonų išklotinių nepateikimo bei įpareigoti atsakovą pateikti prašomą informaciją. Pažymėjo, jog Rašto dalies dėl akreditacijos neprašo naikinti.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad jis 2016 m. spalio 13 d. elektroninėmis ryšio priemonėmis kreipėsi į Radviliškio rajono savivaldybės merą dėl dviejų merui ir mero pavaduotojui skirtų telefono numerių išklotinių už laikotarpį nuo 2016 m. balandžio 1 d. iki 2016 m. rugsėjo 31 d. pateikimo. Nurodė, kad ši informacija reikalinga ne tik straipsniui apie savivaldybės politikų komunikavimą naudojantis šiomis ryšio priemonėmis, bet ir pareiškėjui, kaip Lietuvos Respublikos piliečiui ir Radviliškio rajono savivaldybės gyventojui. Pareiškėjas teigė siekęs išsiaiškinti, ar telefonais nėra piktnaudžiaujama, ar nesinaudojama brangiai apmokamomis telefoninių pokalbių linijų paslaugomis.

3. Pareiškėjas nurodė, kad skundžiamu Raštu savivaldybės meras atsisakė pareiškėjui suteikti prašomą informaciją motyvuodamas tuo, kad tai privati informacija. Būdamas viešu asmeniu ir užimdamas viešas tiesiogiai renkamo politiko pareigas Radviliškio rajono meras visiškai nemotyvavo, kodėl įstaigos suteikto mobilaus telefono pokalbių išklotinės yra ypatingi asmens duomenys pagal Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatyme pateiktą apibrėžimą. Pareiškėjas teigė, kad prašydamas ankščiau paminėtos informacijos jis nesiekė sužinoti tik merui ar vicemerui būdingus požymius arba tik su jų asmens garbe ir orumu susijusią informaciją, kaip tai apibrėžta Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatyme. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad skundžiamame Rašte kaip atsisakymo pagrindas nurodomi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimo Nr. 875 „Dėl Prašymų ir skundų nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo viešojo administravimo subjektuose taisyklių patvirtinimo“ 11 ir 12 punktai, tačiau pareiškėjo prašymas buvo adresuotas tik Radviliškio rajono merui ir pateiktas pirmą kartą.

4. Atsakovas Radviliškio rajono savivaldybė atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.5. Atsakovas nurodė, jog iš pareiškėjo 2016 m. spalio 13 d. prašymų turinio matyti, kad pareiškėjas iš Savivaldybės ir

Savivaldybės administracijos pageidauja gauti informaciją apie Savivaldybės mero ir jo pavaduotojo bei Savivaldybės administracijos direktoriaus ir jo pavaduotojo privatų gyvenimą. Pažymėjo, kad pareiškėjo prašoma informacija visiškai nesusijusi su Savivaldybės institucijų vykdoma veikla, jų kompetencija ir teisės aktuose nustatytomis funkcijomis, tokios informacijos Savivaldybės institucijos netvarko, todėl akivaizdu, kad ji nėra teiktina. Be to, pareiškėjas prašė pateikti privačią ne su jo asmeniu susijusią informaciją, skunde nepagrįstai teigdamas, kad Savivaldybės institucijų vadovų, kaip viešų asmenų, naudojamų mobiliojo ryšio telefoninių pokalbių išklotinės, t. y. duomenys, iš kurių galima sužinoti, su kuo, kada ir kiek laiko bei kartų minėti asmenys bendrauja ir susirašinėja žinutėmis su trečiaisiais asmenimis, nėra privati informacija.

II.

6. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2017 m. balandžio 27 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – panaikino Radviliškio rajono savivaldybės 2016 m. lapkričio 10 d. rašto Nr. S-2588-(8.26) dalį ir įpareigojo Savivaldybę iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2016 m. spalio 14 d. prašymo dalį dėl tarnybinių telefonų išklotinių pateikimo už laikotarpį nuo 2016 m. balandžio 1 d. iki 2016 m. rugsėjo 31 d.

7. Teismas, įvertinęs skundžiamo Rašto turinį, pažymėjo, kad jame išreikšta atsakovo valia nepateikti pareiškėjo prašomos informacijos, t. y. Savivaldybės merui ir jo pavaduotojui priskirtų tarnybinių telefonų pokalbių išklotinių. Šiuo aspektu skundžiamas atsakymas laikytinas individualiu administraciniu aktu, kurio priėmimo procedūrai bei turiniui keliami Lietuvos Respublikos viešojo administravimo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalyje numatyti reikalavimai.

8. Teismas nurodė, kad sprendimas nepateikti pareiškėjo prašomos informacijos nėra pakankamai motyvuotas, nes skundžiamoje Rašto dalyje nurodyta, jog informacija yra privati ir pareiškėjui neturint rašytinių privačios informacijos savininkų sutikimo ir teisės ja disponuoti, būtų pažeistos Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo nuostatas (toliau – ir ADTAĮ), tačiau atsakovas nenurodė konkrečiai, kokios minėto įstatymo nuostatos būtų pažeistos. Teismo vertinimu, tai nelaikytina tinkamu sprendimo pagrindimu pagal VAĮ 8 straipsnio 1 dalį.

9. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog šiuo atveju teismas nevertino, ar atsakovas turėjo pateikti pareiškėjo prašomas tarnybinių telefono numerių išklotines. Taip pat teismas nurodė, kad pareiškėjas neprašė pokalbių išklotinių, o prašė telefono išklotinių, teismo posėdžio metu paaiškino, kad jis prašė informacijos, į kuriuos telefono numerius buvo skambinta. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pareiškėjo prašymo turinį, darė išvadą, jog jis prašė informacijos ne apie Savivaldybės mero ir jo pavaduotojo privatų gyvenimą, o, priešingai, pareiškėjas aiškiai nurodė, jog minėta informacija

bus reikalinga rengiant straipsnį ir informuojant visuomenę apie Radviliškio rajono savivaldybės vadovų komunikavimą su kitomis Savivaldybei priklausančiomis įstaigomis ir įmonėmis. Teismas sprendė, kad atsakovas netinkamai atsakė į pareiškėjo prašymo dalį dėl tarnybinių telefonų išklotinių pateikimo už laikotarpį nuo 2016 m. balandžio 1 d. iki 2016 m. rugsėjo 31 d.

III.

10. Atsakovas Radviliškio rajono savivaldybė apeliaciniu skundu prašo Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 27 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

10.1. Raštas nelaikytinas individualiu administraciniu aktu ir jam netaikytini Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatyti reikalavimai. Raštas yra informacinio pobūdžio dokumentas, pats savaime nesukeliantis pareiškėjui kokių nors teisinių pasekmių, jame nėra suformuluotų pareiškėjui privalomų elgesio taisyklių, jais nėra keičiama pareiškėjo teisių ar pareigų apimtis, taip pat, pareiškėjas kreipimosi metu nebuvo žurnalistas, todėl Raštas net negalėjo būti administracinės bylos nagrinėjimo objektu.

10.2. Raštas iš esmės atitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimams. Vien aplinkybė, kad Rašte nenurodytas konkretus Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo straipsnis, nurodant kitų teisės aktų konkrečias nuostatas, informacijos nepateikimo faktines priežastis, nesudaro pagrindo naikinti Rašto. Pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos panašaus pobūdžio bylose, pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 27 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A556-336/2011.

10.3. Pirmosios instancijos teismas, nepasisakydamas ir nevertindamas atsakovo į bylą pateikto Šiaulių apygardos teismo 2017 m. balandžio 27 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. el-310-621/2017 (tokia teismo nutartis nurodyta apeliaciniame skunde. Byloje pateikta Šiaulių apygardos teismo 2017 m. vasario 6 d. nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. ATP-28-309/2017 (b. l. 48–50)), kuriame konstatuota, kad pareiškėjas neturi žurnalisto statuso, padarė proceso teisės pažeidimą. Ignoruodamas šią aplinkybę teismas skundžiame sprendime pareiškėją įvardijo kaip žurnalistą, kuriam atsakovas nesuteikė prašomos informacijos, ir nepagrįstai vadovavosi Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo nuostatomis (toliau – ir Visuomenės informavimo įstatymas).

10.4. Teismas nepasisakė ir nevertino pareiškėjo teismo posėdžio metu duotų paaiškinimų, kad jo prašoma informacija būtina ne tik sužinoti, kiek dažnai Savivaldybės vadovai bendrauja su kitų įstaigų vadovais, tačiau iš išklotinių pareiškėjas, kaip visuomenės atstovas, pageidauja nustatyti, ar Savivaldybės vadovai neskambina padidinto tarifo numeriais. Taigi, prašoma informacija buvo reikalinga patenkinti pareiškėjo smalsumą ar atlikti Savivaldybės vadovų bendravimo telefonu kontrolę, o ne vien parengti straipsnį apie tai, kaip Savivaldybės vadovai bendrauja su kitų įstaigų vadovais, t. y. vykdo viešąjį administravimą.

10.5. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo liko neaišku, ar pareiškėjo prašoma informacija (išklotinės) yra visa apimtimi teiktina informacija. Teismas skundžiamo sprendimo vienoje vietoje nurodė, kad apie tai nepasisakys, tačiau toliau nurodė, kad informacija apie Savivaldybių vadovų bendravimą su kitų įstaigų vadovais yra teiktina informacija ir Savivaldybė turėjo pateikti išklotines, tačiau nepasisakė, kaip užtikrinti Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 22 straipsnio nuostatas dėl žmogaus privatus gyvenimas neliečiamo.

11. Atsakovas Radviliškio rajono savivaldybė 2018 m. kovo 6 d. pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui Valstybinės asmens duomenų apsaugos inspekcijos 2018 m. vasario 26 d. išvados (rašto) kopiją ir prašo ją vertinti nagrinėjant bylą.

12. Pareiškėjas M. A. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

12.1. Seimo kontrolieriaus 2017 m. liepos 18 d. pažymos Nr. 4D – 2017/2-632-3D tyrimo išvadų 15 punkte pažymėta, kad tarnybiniais telefonais negali būti naudojamasi asmeniniais tikslais. Tvarkos, reglamentuojančios atsakovo naudojimąsi tarnybiniais telefonais, pažeidimus nustatė ir Radviliškio rajono savivaldybės Kontrolės ir audito tarnyba, kurios 2017 m. liepos 11 d. rašte Nr. S–30–(1.5) nurodoma, jog tvarka tobulintina, kadangi neužtikrina, kad valstybei priklausantis turtas būtų naudojamas išimtinai tik tarnybos tikslais. Kadangi politikai ir valstybės tarnautojai pažeisdami įstatymus siekdami asmeninės naudos naudojosi valstybei priklausančiu turtu darbo metu, jų negali ginti įstatymas, ginantis asmens privataus gyvenimo neliečiamumą. Todėl atmestinas apelianto motyvas, jog jis negali pateikti tarnybinių telefonų išklotinių dėl galimo kišimosi į privataus asmens gyvenimą ir / ar Asmens duomenų apsaugos įstatymo nuostatų pažeidimo.

12.2. Telefoninėse išklotinėse, kuriose pateikiami tik telefono numeriai bei skambučių trukmė, data ir laikas, bet nėra pokalbių turinio, esanti informacija nepatenka į Asmens duomenų apsaugos įstatyme nurodytus saugomus duomenis. Taip pat atsižvelgiant į tai, kad pagal Konstitucijos 5 straipsnį valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, pareiškėjas teigia turįs teisę žinoti, kaip meras, vykdydamas vietos valdžios pareigas, naudojasi valstybei priklausančiu turtu. Pareiškėjas daro prielaidą, kad politikai piktnaudžiaudami savo statusu ir naudodamiesi valstybei priklausančiu turtu skambina į užsienio šalis ir / ar padidinto tarifo numeriais.

13. Pareiškėjas su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikė papildomus dokumentus: Radviliškio rajono savivaldybės Kontrolės ir audito tarnybos 2017 m. liepos 11 d. raštą Nr. S–30–(1.5), Seimo kontrolierių 2017 m. liepos 18 d. pažymą Nr. 4D – 2017/2-632-3D, Kupiškio rajono savivaldybės 2017 m. rugpjūčio 1 d. raštą Nr. S1 – 1688 (4.11) su priedais (mero, mero pavaduotojo ir administracijos direktoriaus tarnybinių telefonų sąskaitų išklotinėmis).

Teisėjų kolegija


IV.

14. Nagrinėjamos administracinės bylos dalyką sudaro atsakovo Radviliškio rajono savivaldybės mero atsisakymo teikti pareiškėjui informaciją – savivaldybės ir savivaldybės administracijos vadovų telefonų išklotines, teisėtumas ir pagrįstumas.

15. Pareiškėjas, kreipdamasis 2016 m. spalio 13 d. į Radviliškio rajono savivaldybės merą ir administracijos direktorę su prašymais pateikti tarnybinio telefono išklotines, nurodė, kad yra žurnalistas ir duomenys bus reikalingi rengiant straipsnį ir informuoti visuomenę apie Radviliškio rajono savivaldybės ir savivaldybės administracijos vadovų komunikavimą su kitomis savivaldybei priklausančiomis įstaigomis (t. I, b. l. 27-28).

16. Pareiškėjo nurodytas statusas – žurnalistas, ir nurodyti informacijos gavimo tikslai – informuoti visuomenę, leidžia daryti išvadą, kad informaciją siekiama gauti Visuomenės informavimo įstatymo pagrindu; atsakovo apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybės, kad kreipimosi metu pareiškėjas neturėjo žurnalisto statuso, tai įrodinėjama į bylą pateiktu Šiaulių apygardos teismo 2017 m. vasario 6 d. nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. ATP-28-309/2017, kurio teismas nevertino.

17. Šiaulių apygardos teismo 2017 m. vasario 6 d. nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. ATP-28-309/2017 byloje buvo priimta išnagrinėjus administracinio teisės pažeidimo bylą pagal M. A. skundą dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti M. A. pareiškimą. Radviliškio rajono apylinkės teisme 2016 m. lapkričio 22 d. buvo gautas M. A. pareiškimas, kuriuo jis prašė Radviliškio rajono savivaldybės administracijos direktorę J. M. pripažinti padariusia administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 2143 straipsnio 1 dalyje (valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų vadovų atsisakymas teikti informaciją masinės informacijos priemonės atstovui, išskyrus informaciją, kuri neskelbtina pagal Lietuvos Respublikos įstatymus, nenurodant atsisakymo priežasties ar trukdymas žurnalistui vykdyti savo profesinę pareigą), ir skirti jai baudą.

18. Visuomenės informavimo įstatymo (red., galiojusi nuo 2016 m. sausio 7 d. iki 2016 m. gruodžio 29 d.) 2 straipsnio 89 dalyje įtvirtinta, kad žurnalistas yra fizinis asmuo, kuris profesionaliai renka, rengia ir teikia medžiagą viešosios informacijos rengėjui ir (ar) skleidėjui pagal sutartį su juo ir (ar) yra žurnalistų profesinės organizacijos narys. Visuomenės informavimo įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad viešosios informacijos rengėjas privalo turėti vidaus tvarkos taisykles ir (ar) vidaus etikos kodeksą. Bent viename iš šių viešosios informacijos rengėjo patvirtintų dokumentų turi būti nustatytos žurnalisto teisės, pareigos, atsakomybė, tarnybiniai santykiai, taip pat žurnalisto apsauga nuo galimo jo teisių suvaržymo.

19. Šiaulių apygardos teismas 2017 m. vasario 6 d. nutartimi administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. ATP-28-309/2017 palikdamas nepakeistą Radviliškio rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutartį konstatavo, kad M. A. su Informacijos analizės asociacija 2016 m. rugsėjo 6 d. buvo sudaręs savanoriškos veiklos sutartį, kuria asociacija buvo įvardyta kaip savanoriškų darbų organizatorius, M. A. – kaip savanoris, o ne kaip žurnalistas. Be to, nebuvo duomenų, kad Informacijos analizės asociacija turėtų vidaus tvarkos taisykles ir (ar) vidaus etikos kodeksą, kuriuose būtų nustatytos žurnalisto teisės, pareigos, atsakomybė, tarnybiniai santykiai. Asociacijos įstatai

ir savanoriškos veiklos sutartis pateikiami byloje (t. I, b. l. 4-8).20. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į įsiteisėjusia Šiaulių apygardos teismo 2017 m. vasario 6 d. nutartimi

administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. ATP-28-309/2017 nustatytus faktus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo faktinio pagrindo vertinti pareiškėjo kreipimosi į atsakovą Visuomenės informavimo įstatyme nustatytais pagrindais, aptariamu aspektu apeliacinio skundo argumentai laikytini pagrįstais.

21. Kiti teisiniai pagrindai, kuriuos pirmosios instancijos teismas turėjo įvertinti spręsdamas dėl pareiškėjo kaip fizinio asmens teisės gauti informaciją, yra nustatyti Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybės institucijų ir įstaigų įstatyme (red. galiojusi nuo 2014 m. liepos 1 d. iki 2017 m. balandžio 1 d.). Šis įstatymas sudaro palankias sąlygas asmenims gauti valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų disponuojamą informaciją ir panaudoti ją komerciniams ar nekomerciniams tikslams; šio įstatymo 2 straipsnio 2 punkte apibrėžta informacijos sąvoka – tai žinios, kuriomis disponuoja valstybės ir savivaldybių institucija ar įstaiga, įskaitant informaciją apie jų darbuotojų darbo užmokestį. Atvejai, kai šio įstatymo nuostatos netaikomos, nurodyti jo 1 straipsnio 3 dalyje, tarp jų – informacija, kurios teikimą reglamentuoja kiti įstatymai, bei informacija, kai asmuo turi teisės aktų nustatyta tvarka pagrįsti prašomos informacijos panaudojimo tikslą (7 p., 8 p.).

22. Atsakovas, atsisakydamas suteikti pareiškėjui mero, mero pavaduotojo, administracijos direktorės ir jos pavaduotojos tarnybinių telefonų išklotines, Rašte rėmėsi Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybės institucijų ir įstaigų įstatymo 2 straipsnio 9 punkto nuostatomis – kad prašoma suteikti informacija yra privataus pobūdžio, todėl tokios informacijos suteikimas neturint jos savininkų sutikimo pažeistų Lietuvos Respublikos duomenų teisinės apsaugos įstatymo reikalavimus (t. I, b. l. 3).

23. Pirmosios instancijos teismas, akcentuodamas informacijos apie viešuosius asmenis teikimo aspektus, apskritai nevertino, kad tokios informacijos (tarnybinių telefonų išklotinių pateikimas) gali sudaryti niekuo nepagrįstas prielaidas informacijos apie kitų privačių asmenų, kurie gali būti identifikuojami pagal telefono ryšio numerius, duomenų atskleidimą.

24. Atsakovo apeliacinės instancijos teismui pateiktame Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos 2017 m. rugpjūčio mėn. (diena nenurodyta) rašte Nr. 2R-(3.8.E) (rašto kopija adresuota ir pareiškėjui) yra išaiškinta, kad Lietuvos Respublikos elektroninių ryšių įstatymo 67 straipsnio 4 dalyje numatyta abonento teisė atskiru rašytiniu prašymu reikalauti viešojo ryšių tinklo ir (ar) viešųjų elektroninių ryšių paslaugų teikėjo pateikti su abonentu susijusios visos ar dalinės (pavyzdžiui, detalios sąskaitos už per tam tikrą laikotarpį suteiktas elektroninių ryšių paslaugas) patvirtintos duomenų kopijos, vadovaujantis Reikalavimų detalioms sąskaitoms, patvirtintų Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos direktoriaus 2013 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1T-16(1.12)), 4 punktu, detaliojoje sąskaitoje turi būti nurodyta tik tiek duomenų, kiek jų reikia atsiskaitymui už suteiktas elektroninių ryšių paslaugas atlikti ir abonentui patikrinti bei kontroliuoti savo išlaidas. Pagal Reikalavimų detaliosioms sąskaitoms 5.2 papunktį detaliojoje sąskaitoje nurodoma abonento, kuriam skambinta ar su kuriuo susijungta, pasinaudojant kita elektroninių ryšių paslauga ar sujungimu, telefono ryšio numeris, išskyrus atvejus, kai šio numerio techniškai neįmanoma užfiksuoti. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjui teikiant detalią sąskaitą, būtų atskleisti abonentų, kuriems skambinta ar su kuriais sujungta, telefono ryšio numeriai, kurie gali būti ir asmens duomenys, kurių tvarkymui taikomas Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas (t. I, b. l. 154–157).

25. Asmens duomenų tvarkymas laikomas teisėtu tik tuo atveju, jeigu asmens duomenys tvarkomi esant iš anksto apibrėžtam ir teisėtam asmens duomenų tvarkymo tikslui, tik tokios apimties, kurios reikia šiam tikslui pasiekti, ir tik esant vienam iš ADTAĮ 5 straipsnyje (red., galiojusi nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2018 m. liepos 16 d.) numatyto teisėto tvarkymo kriterijų. Asmens duomenys pagal ADTAĮ 6 straipsnį (red., galiojusi nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2018 m. liepos 16 d.) gali būti teikiami tik esant duomenų gavėjo prašymui (vienkartinio teikimo atveju) arba duomenų teikimo sutarčiai, sudarytai teikėjo ir duomenų gavėjo (daugkartinio teikimo atveju). Prašyme turi būti nurodytas asmens duomenų naudojimo tikslas, teikimo bei gavimo teisinis pagrindas ir prašomų pateikti asmens duomenų apimtis.

26. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, pareiškėjo prašymai pateikti tarnybinių telefonų išklotines nurodant duomenų panaudojimo tikslą – parengti straipsnį ir informuoti visuomenę apie vadovų komunikavimą su savivaldybei priklausančiomis įstaigomis ir įmonėmis laikytini neatitinkančiais ADTAĮ 6 straipsnio reikalavimų, nes nebuvo nurodyta konkreti prašomų pateikti asmens duomenų apimtis, taip pat, atsižvelgiant į aplinkybę, kad pareiškėjas neįrodė savo kaip žurnalisto statuso, nebuvo nurodytas asmens duomenų teikimo ir gavimo teisėtas pagrindas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 27 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-471-756/2017 išaiškinta, kad tuo atveju, kai prašymas neatitinka ADTAĮ 6 straipsnio reikalavimų, asmens duomenys negali būti teikiami.

27. Pirmosios instancijas nevertino tų ginčui teisingai išspręsti reikšmingų aplinkybių, kurias turėjo nustatyti atsižvelgdamas į ADTAĮ nuostatas bei spręsdamas dėl atsakovo atsisakymo teikti duomenis remiantis Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybės institucijų ir įstaigų įstatymo 2 straipsnio 9 punkto nuostatomis – kad prašoma suteikti informacija yra privataus pobūdžio, ir nepagrįstai įpareigojo pareiškėjo kreipimąsi nagrinėti iš naujo. Netinkamas materialiosios teisės normų taikymas nulėmė netinkamą aplinkybių vertinimą byloje ir atitinkamai nepagrįsto ir neteisėto sprendimo priėmimą (ABTĮ 147 str., 146 str. 1 d., 56 str. 1 d., 6 d.).

28. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokio įpareigojimo įgyvendinimas būtų neracionalus ir dėl įvykusių teisinio reglamentavimo duomenų tvarkymo srityje pokyčių, įsigaliojusių Europos Parlamento ir Tarybos 2016 m. balandžio 27 d. reglamento (ES) 2016/679 dėl fizinių asmenų duomenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo ir kuriuo panaikinama Direktyva 95/46/EB (Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas) reikalavimų. Reglamento (ES) 2016/679 5 straipsnyje nurodyti su asmens duomenų tvarkymu susiję principai įtvirtina, kad asmens duomenys turi būti renkami nustatytais, aiškiai apibrėžtais bei teisėtais tikslais (b p.); adekvatūs, tinkami ir tik tokie, kurių reikia siekiant tikslų, dėl kurių jie tvarkomi (c p.), 6 straipsnio 1 dalies a punkte reikalaujama turėti duomenų subjekto sutikimą. Pareiškėjo prašymas, kai nėra aiškiai apibrėžiama prašomos informacijos apimtis, nėra įvardijamas teisėtas asmens duomenų gavimo pagrindas juos naudoti nurodomam tikslui (informuoti visuomenę apie Radviliškio rajono savivaldybės ir savivaldybės administracijos vadovų komunikavimą su kitais detaliai neįvardytais subjektais), negali būti pripažintas atitinkančiu minėtose Reglamento (ES) 2016/679 nuostatose nurodytus kriterijus ir dėl to neturėtų būti nagrinėjamas.

29. Apeliacinės instancijos teismui papildomai pateiktų pareiškėjo duomenų (t. I, b. l. 73–154): Radviliškio rajono savivaldybės Kontrolės ir audito tarnybos 2017 m. liepos 11 d. rašto Nr. S–30–(1.5), Seimo kontrolierių 2017 m. liepos 18 d. pažymos Nr. 4D – 2017/2-632-3D, Kupiškio rajono savivaldybės 2017 m. rugpjūčio 1 d. rašto Nr. S1 – 1688 (4.11) su priedais (mero, mero pavaduotojo ir administracijos direktoriaus tarnybinių telefonų sąskaitų išklotinėmis), teisėjų kolegija neprideda prie nagrinėjamos bylos ir jų nevertina, nes jie nesusiję su bylos nagrinėjimo dalyku, yra pertekliniai.

30. Atsižvelgdama į nutartyje išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija apeliacinį skundą tenkina, pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikina ir priima naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą atmeta.


n u s p r e n d ž i a:

Atsakovo Radviliškio rajono savivaldybės apeliacinį skundą patenkinti.Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 27 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą –

pareiškėjo M. A. skundą atmesti.Sprendimas neskundžiamas.


DAINIUS RAIŽYS



Administracinė byla Nr. eA-114-492/2019Teisminio proceso Nr. 3-63-3-02379-2016-5Procesinio sprendimo kategorija 21.2(S)


https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=c40a93e040fa11e99a17eaa929142a91




teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų V. K. ir A. Ž. skundą atsakovui Klaipėdos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjai V. K. ir A. Ž. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą, prašydami panaikinti: 1) Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir atsakovas, Klaipėdos AVPK) viršininko 2016 m. spalio 12 d. įsakymą Nr. 30-TE-1017 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo“; 2) Klaipėdos AVPK viršininko 2016 m. spalio 12 d. įsakymą Nr. 30-TE-1018 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo“.

2. Pareiškėjai nurodė, kad ginčijamais įsakymais jiems skirtos tarnybinės nuobaudos: Klaipėdos AVPK Viešosios tvarkos tarnybos (toliau – ir VTT) Areštinės (toliau – ir Areštinė) vyriausiajai postinei V. K. skirta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas; Klaipėdos AVPK VTT Areštinės specialistui A. Ž. skirta tarnybinė nuobauda – perkėlimas į žemesnes pareigas. Ginčijami įsakymai priimti remiantis Klaipėdos AVPK Vidaus tyrimų poskyrio 2016 m. rugsėjo 13 d. tarnybinio patikrinimo išvada Nr. 30-IS-110 „Dėl areštinės pareigūnų veiksmų“ (toliau – ir Išvada). Pagrindu pradėti tarnybinį patikinimą buvo A. Ž. 2016 m. rugpjūčio 14 d. tarnybinis pranešimas, kuriuo pranešta, jog 2016 m. rugpjūčio 14 d. 12.20 val. Areštinės 19 kameroje rastas pasikoręs suimtasis. Išvados pagrindu tarnybinėn atsakomybėn taip pat patraukti pareigūnai Areštinės vyriausieji postiniai B. K., V. T. ir E. P.

3. Pareiškėjai paaiškino, kad Išvadoje nurodyta, jog pareiškėja V. K. 2016 m. rugpjūčio 14 d. tarnybos metu, eidama Areštinės II posto postinės pareigas, nuo 7.00 val. iki 12.30 val. nevykdė Areštinėje laikomų asmenų apsaugos – periodiškai, ne rečiau kaip kartą kas 30 min. pro durų stebėjimo langelius nepatikrino asmenų, esančių kamerose, ir apie atliktą patikrinimą vietinio ryšio telefonu neinformavo policijos areštinės budėtojo, savavališkai pasitraukė iš posto ir ilgą laiką jame nebuvo, nedalyvavo budėtojų padėjėjams atidarant posto kamerų duris ir šiais savo veiksmais (neveikimu) sąmoningai pažeidė Lietuvos Respublikos policijos generalinio komisaro 2015 m. vasario 10 d. įsakymu Nr. 5-V-139 patvirtintos Policijos areštinių apsaugos priežiūros instrukcijos (toliau – ir Instrukcija) 38, 42, 92.3 ir 95.1 punktų reikalavimus bei aplaidžiai atliko savo tarnybines pareigas. Išvadoje taip pat nurodyta, jog pareiškėjas A. Ž. 2016 m. rugpjūčio 14 d. tarnybos metu, eidamas Areštinės budėtojo pareigas, nuo 7.00 val. iki 12.30 val. nekontroliavo, kaip vykdoma Areštinėje laikomų asmenų apsauga, neužtikrino, kad postiniai būtų postuose ir tinkamai vykdytų savo pareigas, netikrino jų, leido vyriausiajam postiniui E. P. tarnybos metu dėvėti marškinėlius trumpomis rankovėmis be skiriamųjų ženklų ir šiais savo veiksmais (neveikimu) sąmoningai pažeidė Instrukcijos 89.1, 102.2, 114.4 punktų ir Lietuvos policijos generalinio komisaro 2015 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. 5-V-277 patvirtintų Lietuvos policijos pareigūnų (kursantų) tarnybinės uniformos ir skiriamųjų ženklų dėvėjimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 14.1 punkto reikalavimus bei aplaidžiai atliko savo tarnybines pareigas.

4. Dėl V. K. pareiškėjai teigė, kad areštinės darbuotojams postų teritorija nėra apibrėžta, todėl jiems nėra draudžiama nueiti į pirmą aukštą. Antro ir trečio aukšto postuose nėra kompiuterių, todėl nėra galimybių susipažinti su pareigūnams atsiųstais darbo dokumentais, tai galima padaryti tik budėtojų dalyje (pirmame aukšte). Nurodė, kad 2016 m. rugpjūčio 14 d. apie 9.00 val. areštuoti asmenys buvo vedami į pasivaikščiojimo kiemus, todėl postai nebuvo palikti be priežiūros. Teigė, kad pareigūnų tarnybos ir maitinimosi sąlygos Areštinėje yra suvaržytos.

5. Dėl A. Ž. pareiškėjai paaiškino, kad keičiantis postams, jis postiniams nurodė nepalikti postų ir periodiškai stebėti

suimtuosius. Teigė, kad vykdydamas savo pareigas, t. y. naujų asmenų priėmimą, sulaikytų asmenų išdavimą konvojui bei asmenų paleidimą iš Areštinės, dėl darbo krūvio nepastebėjo, kada vyriausieji postiniai ilgesniam laikui savavališkai paliko jiems nurodytus postus, be to, tuo metu areštuoti asmenys buvo vedami į pasivaikščiojimo kiemus, todėl A. Ž. manė, kad postai prižiūrėti vyriausiųjų postinių V. T. ir E. P.. Paaiškino, jog ryte E. P. pranešė, kad vilkdamasis vasarinius marškinėlius trumpomis rankovėmis su skiriamaisiais ženklais juos suplėšė, o pasikeisti nieko neturėjo. Kadangi dirbo uždaroje patalpoje, E. P. tą dieną buvo leista dėvėti marškinėlius trumpomis rankovėmis be skiriamųjų ženklų. Pareiškėjas teigė matęs, kad apie 10.00 val. vyriausieji postiniai V. K. ir B. K. prisijungė prie tarnybinių kompiuterių, ir perspėjęs juos, kad susipažinę su dokumentais sugrįžtų atgal į jiems skirtus postus.

6. Pareiškėjai teigė, kad iš tarnybinio patikrinimo metu surinktos medžiagos matyti, jog jie tinkamai vykdė savo pareigas, jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjai sąmoningai nevykdė Instrukcijos nuostatų, nėra. Pamainos pareigūnų darbas buvo organizuotas įprastinėmis sąlygomis, remiantis teisės normomis, viršininko reikalavimais bei pagal nusistovėjusią praktiką. Teigė, kad Instrukcijos nuostatų pažeidimus sąlygojo pareigūnų etatų trūkumas. Situacijoje, kai pamainos sudėtį sudarė specialistas ir 4 postiniai, Instrukcijos nuostatų pažeidimas buvo neišvengiamas, nes 3 pareigūnai pagal Instrukciją turi nuolat stebėti kameras. Areštinės pareigūnai taip pat turi priimti sulaikytuosius, suimtuosius, organizuoti jų pristatymą į tardymo kabinetus, organizuoti jų pasivaikščiojimą, kamerų tikrinimą, maitinimą. Pareiškėjai teigė, jog visa tai yra žinoma Areštinės viršininkui, komisariato administracijai, tačiau iki šio įvykio niekas į tai nekreipdavo dėmesio.

7. Pareiškėjų manymu, įvertinus tai, jog pareiškėjo A. Ž. stažas vidaus tarnyboje yra 18 metų, jis daug kartų skatintas, abu pareiškėjai galiojančių tarnybinių nuobaudų neturi, pareiškėjų padaryti tarnybiniai nusižengimai yra vienkartinio pobūdžio, padaryti neatsargia kaltės forma, išimtinai formalaus pobūdžio, nesukėlė jokių neigiamų pasekmių bei, vadovaujantis teisingumo ir protingumo principais, pareiškėjams ginčijamais įsakymais buvo paskirtos per griežtos, neproporcingos tarnybinės nuobaudos, kurios gali būti pakeistos į švelnesnes nuobaudas – pastabas.

8. Atsakovas Klaipėdos AVPK atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė jį atmesti.9. Atsakovas nurodė, jog iš vaizdo stebėjimo kameromis užfiksuotų duomenų matyti, kad V. K. jai paskirtoje darbo

vietoje – II poste, esančiame Areštinės antrajame aukšte, nuo 7.00 val. ryto iki 12.21 val. įvykio, kai jos posto zonoje buvo rastas pasikoręs suimtasis, buvo užėjusi vieną kartą ir tik keletai sekundžių. Iš šių įrodymų akivaizdu, kad V. K. praktiškai visą tikrinamo laikotarpio dalį prabuvo ne paskirtame poste, tokiu būdu nusišalindama nuo jai paskirtos pagrindinės funkcijos – areštinėje laikomų asmenų apsaugos, vykdymo. Vaizdo stebėjimo įrašuose aiškiai matyti, jog pareigūnai, kurie asmenis vedė iš kamerų pasivaikščioti, periodiškai pro durų stebėjimo langelius visų kamerų netikrino ir apie kamerų patikrinimą budėtojo neinformavo, be to, V. K., būdama paskirta dirbti II poste, privalėjo dalyvauti ir atidarant kamerų duris, kai asmenys iš kamerų buvo vedami pasivaikščioti. Atsižvelgiant į V. K. padarytų pažeidimų visumą, jų intensyvumą, pareigūnės neatsakingą požiūrį į jai pavestų funkcijų vykdymą, laikytina, jog jai paskirta tarnybinė nuobauda yra pagrįsta ir teisėta.

10. Klaipėdos AVPK taip pat paaiškino, jog iš vaizdo stebėjimo kameromis užfiksuotų duomenų matyti, kad A. Ž., kuris tikrinamos pamainos metu vykdė budėtojo funkcijas, neužtikrino, kad būtų vykdoma areštinėje laikomų asmenų apsauga, nekontroliavo, kaip ji vykdoma, neužtikrino, kad postiniai būtų postuose ir tinkamai vykdytų savo pareigas, nekontroliavo jų, leido jiems be pagrindo būti budėtojų dalyje, taip nusišalinant nuo savo tiesioginių funkcijų vykdymo. Vaizdo įraše aiškiai matyti, jog A. Ž., V. K. ir B. K. kartu buvo budėtojų dalyje, kartu į budėtojų dalį parsinešė maisto indelius, kartu budėtojų dalyje valgė, o ne tik dirbo prie kompiuterių. A. Ž. nekreipė dėmesio į tai, kad V. K. ir B. K. be jo žinios savavališkai paliko postus, nekontroliavo jų, nesuorganizavo postinių veiklos taip, kad postai nebūtų palikti be priežiūros, kad minėti pareigūnai galėtų susipažinti su jiems privalomais dokumentais tuo metu, kai postuose juos pakeistų kiti pareigūnai. A. Ž., nesiėmė priemonių, kad užtikrintų Instrukcijos 42, 92.3 ir 95.1 punktų laikymąsi. Be to, A. Ž. vyriausiajam postiniui E. P. leido tarnybos metu dėvėti marškinėlius trumpomis rankovėmis be skiriamųjų ženklų ne tik 2016 m. rugpjūčio 14 d. bet ir 2016 m. rugpjūčio 13 d. Skiriant tarnybinę nuobaudą A. Ž. buvo atsižvelgta ne tik į jo padarytų pažeidimų visumą, jų intensyvumą, pareigūno neatsakingą požiūrį į jam pavestų funkcijų vykdymą, bet ir į tai, jog pareigūnas buvo pamainos vyresnysis, kuris privalo užtikrinti ir kontroliuoti, jog visi pamainos pareigūnai tinkamai vykdytų jiems pavestas funkcijas, todėl A. Ž. paskirta tarnybinė nuobauda yra pagrįsta ir teisėta.

11. Atsakovas teigė, kad Lietuvos policijos generalinio komisaro 2015 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. 5-V-1248 patvirtintas Klaipėdos AVPK VTT Areštinės (skyriaus teisėmis) pareigybių (etatų) skaičius — 38 pareigybės ir šiuo metu neužpildyta tik 1 pareigybė (darbuotojo, dirbančio pagal darbo sutartį – maisto išdavėjo).

II.

12. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 23 d. sprendimu pareiškėjų skundą tenkino iš dalies – pakeitė Klaipėdos AVPK viršininko 2016 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 30-TE-1017 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo“ pareiškėjai V. K. skirtą tarnybinę nuobaudą – griežtą papeikimą, ir skyrė jai švelnesnę tarnybinę nuobaudą – papeikimą; panaikino Klaipėdos AVPK viršininko 2016 m. spalio 12 d. įsakymą Nr. 30-TE-1018 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo“, kuriuo A. Ž. skirta tarnybinė nuobauda – perkėlimas į žemesnes pareigas.

13. Teismas nustatė, kad byloje pateikta medžiaga, t. y. vaizdo įrašai patvirtina ir pareiškėja V. K. iš esmės šių faktinių bylos aplinkybių neginčija, kad ji periodiškai, ne rečiau kaip kartą kas 30 min., pro durų stebėjimo langelius nepatikrino asmenų, esančių kamerose ir apie atliktą patikrinimą vietinio ryšio telefonu neinformavo policijos areštinės budėtojo, kad ilgą laiką nebuvo Areštinės II poste bei kad nedalyvavo budėtojų padėjėjams atidarant posto kamerų duris, todėl pagrįstai nustatyta, kad pareiškėja V. K. pažeidė Instrukcijos 38, 42, 92.3, 95.1 punktuose nustatytus reikalavimus.

14. Įvertinęs V. K. pažeidimo padarymo aplinkybes, pažeidimo pobūdį, jo mastą, taip pat tai, kad pareiškėjos tarnybinę atsakomybę lengvinančios ir sunkinančios aplinkybės nebuvo nustatytos, vidaus tarnyboje ji dirba nuo 2007 m. balandžio 2 d., galiojančių drausminių nuobaudų neturi, charakterizuojama iš esmės gerai, pažeidimas nesukėlė pasekmių, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo principais, teismas priėjo prie išvados, kad pareiškėjai ginčijamu Klaipėdos AVPK viršininko 2016 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 30-TE-1017 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo“ buvo paskirta padarytam tarnybiniam nusižengimui neproporcinga tarnybinė nuobauda, todėl, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju pareiškėjai skirta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas – keistina papeikimu.

15. Teismas nurodė, kad pareiškėjas A. Ž. iš esmės neginčija faktinių aplinkybių dėl kitų pareigūnų veiksmų, įskaitant ir tai, jog vyriausiasis postinis E. P. tarnybos metu dėvėjo marškinėlius trumpomis rankovėmis be skiriamųjų ženklų, tačiau, teismo vertinimu, teisinis šių aplinkybių įvertinimas pareiškėjo atžvilgiu neatitinka nustatytų aplinkybių. Išvadoje nėra konstatuota, kad A. Ž. asmeniškai nedalyvavo pasikeičiant postiniams, kad 2 kartus per dieną ar 3 kartus per naktį nepatikrino Areštinės postinių ar 5 kartus per parą, iš to skaičiaus 3 kartus naktį, nekontroliavo Areštinėje laikomų asmenų apsaugos. Be to, nėra konstatuota, kad A. Ž. neinformavo postinių apie asmenis, kurių priežiūrą reikia sustiprinti, nestebėjo Areštinės įrangos, signalizacijos ir apšvietimo, taip pat kad nedėvėjo nustatyto pavyzdžio uniformos, dėvėjo ją su civiliais drabužiais, dėvėjo nenustatyto pavyzdžio tarnybinę uniformą, nešiojo nenustatytus skiriamuosius ženklus ar kitą atributiką, neturėjo tarnybinio pažymėjimo, užrašų knygelės, rašiklio ar radijo stoties.

16. Teismo vertinimu, tai, kad Išvadoje nurodyta, jog A. Ž. 2016 n. rugpjūčio 14 d. tarnybos metu, eidamas areštinės budėtojo pareigas, nuo 7.00 val. iki 12.30 val. (t. y. 5 su puse valandos), nekontroliavo kaip vykdoma Areštinėje laikomų asmenų apsauga, neužtikrino, kad postiniai būtų postuose ir tinkamai vykdytų savo pareigas, netikrino jų, leido vyriausiajam postiniui E. P. tarnybos metu dėvėti marškinėlius trumpomis rankovėmis be skiriamųjų ženklų, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjas pažeidė Instrukcijos 89.1, 102.2, 114.4 punktų, Taisyklių 14.1 punkto reikalavimus.

17. Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 154 straipsnio 1 dalį nakties laikas yra kalendorinis laikas nuo 22 valandos iki 6 valandos ryto. Taigi, diena yra žymiai ilgesnė nei 5 su puse valandos, todėl 2 kartai per dieną gali ir neįeiti į nurodytą laikotarpį nuo 7.00 val. iki 12.30 val., kurio metu buvo tikrinami pareiškėjo veiksmai. Be to, neaišku, kaip konkrečiai Areštinėje laikomų asmenų apsaugos kontrolė ir postinių tikrinimas turėjo pasireikšti. Teismas sprendė, jog šiuo atveju nenustatyta, kad pareiškėjas A. Ž. pažeidė Instrukcijos 89.1, 114.4 punktų reikalavimus. Aplinkybė, jog vyriausiasis postinis E. P. tarnybos metu dėvėjo marškinėlius trumpomis rankovėmis be skiriamųjų ženklų, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog ir pats pareiškėjas A. Ž. tiesiogiai pažeidė Instrukcijos 102.2 punkto bei Taisyklių 14.1 punkto reikalavimus. Teisės aktais nenumatyta, kaip privalėjo pasielgti Klaipėdos AVPK VTT Areštinės specialistas A. Ž., kai į tarnybą atvyko vyriausiasis postinis su marškinėlius be skiriamųjų ženklų.

18. Teismo vertinimu, aplinkybė, kad A. Ž. asmeniškai nedalyvavo pasikeičiant postiniams 3 aukšte, galėtų būti pagrindas konstatuoti, jog pareiškėjas A. Ž. pažeidė Instrukcijos 89.1 punktą. Aplinkybės, kad pareiškėjas neužtikrino, jog postiniai būtų postuose ir tinkamai vykdytų savo pareigas bei kad vyriausiasis postinis E. P. tarnybos metu dėvėjo marškinėlius trumpomis rankovėmis be skiriamųjų ženklų, galėtų būti pagrindas konstatuoti, jog pareiškėjas pažeidė Instrukcijos 85.2 ir 85.7 punktus. Tačiau Išvadoje nėra konstatuotas nei Instrukcijos 89.1 punkto reikalavimų pažeidimas tuo atžvilgiu, kad pareiškėjas asmeniškai nedalyvavo pasikeičiant postiniams 3 aukšte, nei Instrukcijos 85.2 ir 85.7 punktų reikalavimų pažeidimai. Teismas, įvertinęs Išvadoje nustatytas faktines aplinkybes, konstatavo, kad Išvados dalis dėl pareiškėjo A. Ž. veiksmų neatitinka Tarnybinių patikrinimų atlikimo, tarnybinių nuobaudų pareigūnams skyrimo ir panaikinimo, sprendimų dėl pareigūnų, atleistų iš vidaus tarnybos, pripažinimo padariusiais tarnybinį nusižengimą ir dėl

tarnybinių nuobaudų, kurios turėtų būti jiems skirtos, priėmimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2003 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. 1V-308 (toliau – ir Aprašas), 26 punkto reikalavimų, kadangi A. Ž. veiksmai, kaip tarnybinis nusižengimas, kvalifikuoti neteisingai, todėl Klaipėdos AVPK viršininko 2016 m. spalio 12 d. įsakymą Nr. 30-TE-1018 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo“ panaikino.

III.

19. Atsakovas Klaipėdos AVPK apeliaciniu skundu prašo Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 23 d. sprendimą pakeisti ir pripažinti pareiškėjų skundus nepagrįstais. Pareiškėjas prie apeliacinio skundo pridėjo naujus įrodymus: 2009 m. sausio 16 d. tarnybinio patikrinimo išvadą Nr. 12-IS-49, 2010 m. spalio 29 d. tarnybinio patikrinimo išvadą Nr. 10-12-IS-38, 2012 m. spalio 25 d. tarnybinio patikrinimo išvadą Nr. 30-IS-145, 2012 m. spalio 25 d. įsakymą Nr. 30-TE-723, 2014 m. gruodžio 12 d. tarnybinio patikrinimo išvadą Nr. 30-IS-126, 2014 m. gruodžio 12 d. įsakymą Nr. 30-TE-1434, 2015 m. birželio 17 d. tarnybinio patikrinimo išvadą Nr. 30-IS-83, 2015 m. gruodžio 4 d. tarnybinio patikrinimo išvadą Nr. 30-IS-144.

20. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:20.1. Pirmosios instancijos teismas nepripažino reikšmingomis tarnybinės nuobaudos skyrimo aplinkybėmis anksčiau

pareiškėjos V. K. atžvilgiu atliktų tarnybinių patikrinimų bei jai taikytų poveikio priemonių, nors teismo posėdžio metu apie tai buvo minėta. Tai, kad pareiškėja yra linkusi pažeidinėti tarnybinę drausmę ir nesilaikyti taikomų teisės aktų reikalavimų, įrodo ne tik Išvadoje konstatuoti pažeidimai, bet ir anksčiau jos atžvilgiu atlikti tarnybiniai patikrinimai. Pareiškėjos padaryti pažeidimai, t. y. nuolatinis (nuo 7. 00 iki 12.30 vai.) pavestų funkcijų nevykdymas turi būti laikomas šiurkščiu pažeidimu ir už jo padarymą paskirta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas, yra adekvati padarytam pažeidimui.

20.2. Klaipėdos AVPK viršininkas 2008 m. spalio 10 d. įsakymu Nr. 30-V-22 (Klaipėdos AVPK viršininko 2012 m. vasario 14 d. įsakymo Nr. 30-V-131 redakcija) patvirtino Viešosios tvarkos biuro Areštinės specialisto pareigybės aprašymą (toliau – ir pareigybės aprašymas), su kuriomis pareiškėjas A. Ž. pasirašytinai susipažino 2012 m. vasario 14 d. Pareigybės aprašymas įpareigoja Areštinės specialistą kontroliuoti, ar apsaugos budinčiojoje pamainoje dirbantys pareigūnai, vykdydami numatytas funkcijas, laikosi teisės aktų reikalavimų, vykdo nurodymus, atlieka pavedimus, paskirtas užduotis, ar tinkamai atlieka veiksmus nustatytoje darbo vietoje, ar tinkamai vykdo Instrukcijoje nurodytus veiksmus pagal nustatytus tikrinimo būdus. Aplinkybę, kad pareiškėjas pareigos užtikrinti Areštinės apsaugos budinčiosios pamainos kompetencijai priskirtų į Areštinę uždarytų asmenų apsaugos ir priežiūros tvarkos priemonių tinkamą vykdymą neatliko, įrodo tai, kad visi 2016 m. rugpjūčio 14 d. nuo 7.00 iki 19.00 vai. apsaugos budinčiosios pamainoje dirbę pareigūnai už aplaidumą tarnyboje yra nubausti tarnybinėmis nuobaudomis: vyriausiems postiniams V. K. ir B. K. skirti griežti papeikimai, vyriausiajam postiniui E. P. skirtas papeikimas, vyriausiajam postiniui V. T. skirta pastaba.

20.3. Aplinkybė, kad pareiškėjas neatliko Instrukcijos 85.2 punkte (kontroliuoti, kaip apsaugos budinčiosios pamainos pareigūnai ir kiti darbuotojai vykdo užduotis, organizuoti policijos areštinėje laikomų asmenų apsaugą ir priežiūrą) ir 85.7 punkte (siekti, kad apsaugos budinčiosios pamainos pareigūnai ir kiti darbuotojai gerai žinotų ir nepriekaištingai vykdytų šios Instrukcijos ir kitų teisės aktų, nustatančių asmenų laikymo policijos areštinėje tvarką, reikalavimus) numatytų pareigų, yra pažymėta Išvadoje nurodant „nekontroliavo kaip vykdoma areštinėje laikomų asmenų apsauga, neužtikrino, kad postiniai būtų postuose ir tinkamai vykdytų savo pareigas“. Pareiškėjas turėjo užtikrinti, kad pavaldūs apsaugos budinčiosios pamainos pareigūnai vykdytų teisės aktų reikalavimus, taip pat ir pats atlikti teisės aktuose numatytus veiksmus (nurodyti postiniams būti postuose ir iš jų nesitraukti bei periodiškai, ne rečiau kaip kartą kas 30 minučių pro durų stebėjimo langelius tikrintų asmenis esančius kamerose ir apie patikrinimą informuotų vietinio ryšio telefonu, išvedant ir įvedant Areštinėje laikomus asmenis į kameras, durys būtų atrakinamos dalyvaujant postiniui; jokia forma neužfiksavo akivaizdaus uniformos dėvėjimo taisyklių pažeidimo).

20.4. Tarnybinio patikrinimo medžiagoje yra nustatyta pakankamai duomenų, kurie neginčytinai patvirtina pažeidimų faktus, kurių visuma pagrindžia pareiškėjo kaltę ir dėl netinkamo institucijai pavestų uždavinių ir funkcijų įgyvendinimo, netinkamo veiklos organizavimo, planavimo, koordinavimo ir kontrolės, netinkamo teisės aktų reikalavimų laikymosi užtikrinimo.

21. Pareiškėjai V. K. ir A. Ž. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą, be pareiškėjų skunde išdėstytų motyvų, grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

21.1. Iš apeliacinio skundo neaišku, ko prašo apeliantas. Pareiškėjų manymu, vien apeliacinio skundo dalyko suformavimas leidžia teismui atmesti apeliacinį skundą.

21.2. Apeliantas sąmoningai nutylėjo, kad pareiškėjas A. Ž. 2012 m. vasario 14 d. buvo supažindintas ne su Areštinės specialisto pareigybės aprašymu, o su Klaipėdos AVPK viršininko 2012 m. balandžio 14 d. įsakymu patvirtinto Klaipėdos AVPK Viešosios Tvarkos Biuro (toliau – ir VTB) Areštinės specialisto pareigybės aprašymu. Pareiškėja V. K. 2016 m. kovo 2 d. buvo pasirašytinai supažindinta su Klaipėdos AVPK viršininko 2012 m. balandžio 14 d. patvirtinto Klaipėdos AVPK VTB Areštinės vyresniojo postinio pareigybės aprašymu. Atkreiptinas dėmesys, kad V. K. įvykio dieną užėmė vyriausiojo postinio pareigas. Tačiau nuo 2016 m. sausio 1 d. Klaipėdos AVPK VTB Areštinė buvo reorganizuota į Klaipėdos AVPK VTT Areštinę ir 2015 m. gruodžio 30 d. Klaipėdos AVPK viršininkas įsakymu Nr. 30-V-1053 patvirtino Klaipėdos AVPK VTT Areštinės specialisto bei vyriausiojo postinio pareigybės aprašymus, su kurias iki šiol nė vienas areštinės pareigūnas nebuvo supažindintas.

21.3. Klaipėdos AVPK VTT Areštinėje nėra įsteigtos budėtojo, budėtojo padėjėjo pareigos, nėra patvirtinti budėtojo ir budėtojo padėjėjo pareigybės aprašymai ir nė vienas iš areštinės specialistų nežino, kokie reikalavimai keliami Klaipėdos AVPK Areštinės budėtojui ir budėtojo padėjėjui, kokias funkcijas jie turi vykdyti.

21.4. Įvykio dieną Klaipėdos AVPK galiojo Klaipėdos AVPK viršininko 2012 m. gegužės 10 d. įsakymu Nr. 30-V-463 patvirtintos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos biuro areštinės budėtojų ir postinių pareigūnų darbo organizavimo vidaus tvarkos taisyklės, kurių 3 punkte išdėstyta pamainos sudėtis (specialistas, postiniai, išvežiotojas), o 4 punkte nurodyta, kad pamainos tarnyba organizuojama vadovaujantis teritorinių policijos įstaigų Areštinės apsaugos ir priežiūros instrukcija, patvirtinta Lietuvos Generalinio komisaro 2007 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 5-V-357, kuri ginčo metu jau nebegaliojo.

21.5. Pareiškėjai A. Ž. ir V. K. vykdydami Klaipėdos AVPK VTT areštinės specialisto ir vyriausiojo postinio pareigas nebuvo su jomis supažindinti, privalėjo vykdyti teisės aktų reikalavimus, kurie ginčo metu prieštaravo galiojusiems teisės aktams, pareiškėjas A. Ž. nebuvo supažindintas su Klaipėdos AVPK VTT areštinės budėtojo funkcijomis. Tarnybinio patikrinimo metu, paaiškėjus Klaipėdos AVPK administracijos ir Areštinės viršininko darbo aplaidumui, atsakomybės našta buvo perkelta pareigūnams.

21.6. Apeliantas apeliaciniame skunde kaltina pareiškėja A. Ž. Instrukcijos 85.2 ir 85.7 punktų nevykdymu, tačiau nei pranešime dėl tarnybinio nusižengimo, nei Išvadoje tokie kaltinimai pareiškėjui nebuvo reiškiami. Ginčo nagrinėjimo teisme stadijoje tarnybinio nusižengimo tyrimo ribos negali būti plečiamos.

21.7. Pareiškėjų nusižengimo padarymą sąlygojo areštinės vadovo neveikimas. Atsakovas nei Išvadoje, nei bylos nagrinėjimo metu nepateikė jokių argumentų dėl griežtos tarnybinės nuobaudos paskyrimo būtinumo ir pagrįstumo.

Teisėjų kolegija


22. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl tarnybinių nuobaudų paskyrimo Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 33 straipsnio 3 dalies 3 ir 5 punkto pagrindu teisėtumo ir pagrįstumo.

23. Klaipėdos AVPK viršininko 2016 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 30-TE-1017 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo“ pareiškėjai V. K., Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos tarnybos Areštinės vyriausiajam postiniui, vadovaujantis Vidaus tarnybos statuto 33 straipsnio 2 dalies 3 punktu skirta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas.

24. Klaipėdos AVPK viršininko 2016 m. spalio 12 d. įsakymo Nr. 30-TE-1018 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo“ 1 punktu A. Ž., Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos tarnybos Areštinės specialistui, vadovaujantis Vidaus tarnybos statuto 33 straipsnio 2 dalies 5 punktu skirta tarnybinė nuobauda – perkėlimas į žemesnes pareigas. Šio įsakymo 2 punktu nuo 2016 m. spalio 13 d. vyresnysis inspektorius A. Ž., iš Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos tarnybos Areštinės specialisto (statutinio valstybės tarnautojo) pareigų perkeltas į Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės 1-osios kuopos 1-ojo būrio vyriausiojo patrulio (statutinio valstybės tarnautojo) pareigas. Šio įsakymo 3 punktu nustatytas pareiginės algos koeficientas – 5,38. Minėti įsakymai priimti atsižvelgiant į Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2016 m. rugsėjo 13 d. tarnybinio patikrinimo išvadą Nr. 30-IS-110.

25. Pirmosios instancijos teismas pakeitė atsakovo 2016 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 30-TE-1017 pareiškėjai V. K. skirtą tarnybinę nuobaudą į švelnesnę tarnybinę nuobaudą – papeikimą, ir panaikino atsakovo 2016 m. spalio 12 d. įsakymą Nr. 30-TE-1017.

26. Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą argumentuoja aplinkybe, kad teismas neatsižvelgė į pareiškėją V. K. charakterizuojančius duomenis, aplinkybę, kad jos atžvilgiu anksčiau buvo atlikti tarnybiniai patikrinimai, nurodė, kad jai pavestų funkcijų nevykdymas nuo 7. 00 val. iki 12.30 val. laikytinas šiurkščiu pažeidimu, ir paskirta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas, buvo adekvati. Pareiškėjas A. Ž. neatliko Instrukcijos 85.2 punkte (kontroliuoti, kaip apsaugos budinčiosios pamainos pareigūnai ir kiti darbuotojai vykdo užduotis, organizuoti policijos areštinėje laikomų asmenų apsaugą ir priežiūrą) ir 85.7 punkte (siekti, kad apsaugos budinčiosios pamainos pareigūnai ir kiti darbuotojai gerai žinotų ir nepriekaištingai vykdytų šios Instrukcijos ir kitų teisės aktų, nustatančių asmenų laikymo policijos areštinėje tvarką, reikalavimus) numatytų pareigų, neužtikrino, kad pavaldūs apsaugos budinčiosios pamainos pareigūnai vykdytų teisės aktų reikalavimus, taip pat ir pats neatlikto teisės aktuose numatytų veiksmų, todėl įsakymas, kuriuo jis buvo perkeltas į žemesnes pareigas, yra teisėtas ir pagrįstas.

27. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant atsakovo apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

28. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, pirmiausia pažymi, kad tarnybinės nuobaudos skyrimas yra teisinės atsakomybės taikymas. Teisinės atsakomybės neišvengiamumo principas reikalauja, kad pažeidimą padariusiam asmeniui būtų pritaikyta jo nusižengimo sunkumui proporcinga nuobauda. Teismo pareiga yra įvertinti patį pažeidimo sunkumą, jo sukeltas neigiamas pasekmes, asmens kaltės formą ir laipsnį, jo atsakomybę sunkinančias ir lengvinančias aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-360/2013). Nagrinėjant administracines bylas dėl tarnybinių (drausminių) nuobaudų paskyrimo pagrįstumo ir teisėtumo, teismine tvarka kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina patikrinti ir įvertinti paskirtos tarnybinės nuobaudos atitikimą bendriesiems tarnybinių (drausminių) nuobaudų skyrimo principams (įskaitant nuobaudos tikslingumo ir veiksmingumo) bei teisingumo ir protingumo kriterijams (žr., pvz., 2007 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A11-319/2007, 2012 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-1838/2012).

29. Vadovaujantis Statutu (2015 m. birželio 25 d. įstatymo Nr. XII-1855 redakcija, galiojusi nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2017 m. sausio 1 d.), pareigūnui gali būti skiriama viena iš šių tarnybinių nuobaudų: 1) pastaba; 2) papeikimas; 3) griežtas papeikimas; 4) laipsnio pažeminimas viena pakopa; 5) perkėlimas į viena pakopa žemesnes pareigas; 6) atleidimas iš vidaus tarnybos (Statuto 33 str. 2 d.). Statuto 33 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tarnybinė nuobauda skiriama atsižvelgiant į tarnybinį nusižengimą padariusio pareigūno kaltę, tarnybinio nusižengimo padarymo priežastis, aplinkybes ir padarinius, į pareigūno veiklą iki tarnybinio nusižengimo padarymo, tarnybinę atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, į Lietuvos Respublikos korupcijos prevencijos įstatyme ar į Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatyme nustatytais atvejais ir tvarka pateiktą informaciją. Tarnybinę atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių sąrašas pateikiamas Vidaus tarnybos statuto 34 straipsnyje.

30. Byloje nėra ginčijamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2016 m. rugsėjo 13 d. tarnybinio patikrinimo išvadoje Nr. 30-IS-110 nustatytos faktinės aplinkybės, apeliaciniu skundu yra iš esmės kvestionuojamas pirmosios instancijos teismo atliktas pažeidimų sunkumo ir pritaikytos atsakomybės griežtumo vertinimas.

31. Byloje surinktus įrodymus apie pareiškėjų padarytus nusižengimus ir kitas aplinkybes, reikšmingas tarnybinei nuobaudai paskirti, teismas privalo vertinti laikydamasis ABTĮ 56 straipsnio reikalavimų. Šiuo aspektu pažymėtina, kad ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje nustatyta, jog jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Vertindamas įrodymus teismas vadovaujasi ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.

32. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėja V. K. pažeidė Instrukcijos 38, 42, 92.3, 95.1 punktuose

nustatytus reikalavimus, nes periodiškai, ne rečiau kaip kartą kas 30 min., pro durų stebėjimo langelius nepatikrino asmenų, esančių kamerose ir apie atliktą patikrinimą vietinio ryšio telefonu neinformavo policijos areštinės budėtojo, kad ilgą laiką nebuvo Areštinės II poste bei kad nedalyvavo budėtojų padėjėjams atidarant posto kamerų duris, tai patvirtina teismo posėdžio metu peržiūrėti įrašai; tačiau nėra pagrindo sutikti su apelianto argumentu, kad pareiškėja jai pavestų funkcijų apskritai nevykdė nuo 7.00 val. iki 12.30 val., tokie apelianto teiginiai nėra niekuo pagrindžiami.

33. Pirmosios instancijos teismo argumentai dėl nuobaudos parinkimo V. K. grindžiami Išvadoje nurodytais duomenimis – kad pareiškėjos tarnybinę atsakomybę lengvinančios ir sunkinančios aplinkybės, nurodytos Statuto 34 straipsnyje, nebuvo nustatytos, vidaus tarnyboje ji dirba nuo 2007 m. balandžio 2 d., galiojančių drausminių nuobaudų neturi, charakterizuojama iš esmės gerai. Atsižvelgiant į Klaipėdos VPK Imuniteto skyriuje atlikto tyrimo rezultatus, išvadą, kad pareigūnų veiksmuose nebuvo nustatyta nusikalstamos veikos požymių, kad nėra priežastinio ryšio tarp areštinėje įvykusios nelaimės ir pareigūnų veiksmų tarnybos metu, pareiškėjos padarytas pažeidimas nuobaudos parinkimo aspektu pagrįstai vertintas kaip nesukėlęs pasekmių. Apelianto argumentai, kuriais reiškiama abejonė pareiškėjos teigiama charakteristika, atmestini, nes jie grindžiami duomenimis, kurie nebuvo nurodyti ir vertinti Išvadoje, nebuvo pateikti pirmosios instancijos teismui, nors tam nebuvo jokių objektyvių kliūčių. Atsižvelgiant į tai, su apeliacinius skundu pateikti nauji įrodymai nepridedami prie bylos.

34. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo A. Ž. veiksmus, rėmėsi Išvadoje nurodytomis aplinkybėmis, kad A. Ž. 2016 m. rugpjūčio 14 d. tarnybos metu, eidamas areštinės budėtojo pareigas, nuo 7.00 val. iki 12.30 val. (t. y. 5-ias su puse valandos), nekontroliavo kaip vykdoma areštinėje laikomų asmenų apsauga, neužtikrino, kad postiniai būtų postuose ir tinkamai vykdytų savo pareigas, netikrino jų, leido vyriausiajam postiniui E. P. tarnybos metu dėvėti marškinėlius trumpomis rankovėmis be skiriamųjų ženklų, tačiau nesutiko, kad tokios aplinkybės būtų pagrindas konstatuoti, jog pareiškėjas pažeidė Instrukcijos 89.1, 102.2, 114.4 punktus, Taisyklių 14.1 punkto reikalavimus, pažymėjo, kad nagrinėjant ginčą teisme tarnybinio nusižengimo ribos negali būti plečiamos.

35. Atsakovas apeliaciniame skunde akcentavo, kad pareiškėjas neatliko Instrukcijos 85.2 punkte (kontroliuoti, kaip apsaugos budinčiosios pamainos pareigūnai ir kiti darbuotojai vykdo užduotis, organizuoti policijos areštinėje laikomų asmenų apsaugą ir priežiūrą) ir 85.7 punkte (siekti, kad apsaugos budinčiosios pamainos pareigūnai ir kiti darbuotojai gerai žinotų ir nepriekaištingai vykdytų šios Instrukcijos ir kitų teisės aktų, nustatančių asmenų laikymo policijos areštinėje tvarką, reikalavimus) numatytų pareigų, tai yra pažymėta Išvadoje nurodant „nekontroliavo kaip vykdoma areštinėje laikomų asmenų apsauga, neužtikrino, kad postiniai būtų postuose ir tinkamai vykdytų savo pareigas“. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokių faktinių duomenų nurodymas Išvadoje savaime negali būti vertinamas kaip teisinės pažeidimo kvalifikacijos išplėtimas, nes kiekvienu atveju turi būti įvertinamos visos aplinkybės, tarp jų ir tokios, kurios pagrindžia / ar paneigia asmens kaltę dėl pažeidimo padarymo.

36. Tarnybinio nusižengimo subjektyvioji pusė – tai statutinio valstybės tarnautojo, neatlikusio ar netinkamai atlikusio pareigas, kaltė, kuri gali pasireikšti tiek tyčios, tiek neatsargumo forma. Sprendžiant dėl byloje surinktų duomenų, kuriais grindžiama pareiškėjų kaltė dėl jiems inkriminuojamų pažeidimų padarymo, tarnybinio nusižengimo išvadoje nurodoma, kad savo veiksmais jie sąmoningai pažeidė atitinkamus Instrukcijos ir / ar Taisyklių reikalavimus. Visgi objektyvus pareiškėjų veiksmų įvertinimas reikalauja atsižvelgti ir į jų nurodomus atsikirtimus dėl esminių darbo organizavimo trūkumų Areštinėje, už kuriuos jie negali būti laikomi atsakingais. Asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. rugpjūčio 17 d. nutarimas). Nagrinėjant administracines bylas dėl tarnybinių nuobaudų paskyrimo pagrįstumo ir teisėtumo, teismine tvarka kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina patikrinti ir įvertinti paskirtos tarnybinės nuobaudos atitikimą bendriesiems tarnybinių nuobaudų skyrimo principams bei teisingumo ir protingumo kriterijams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11 – 319/2007; kt.).

37. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą savo praktikoje yra nurodęs, kad asmeniui taikant drausminę atsakomybę už neveikimą, kuris pasireiškė teisės aktais nustatytų procesinių veiksmų neatlikimu nustatytais terminais, turi būti įvertinamas ne tik objektyvus atsakomybės už neveikimą pagrindas – pareigos atlikti teisės aktuose nustatytus veiksmus turėjimas, bet ir subjektyvus pagrindas – galėjimas veikti kaip to reikalauja teisės aktai. Nustatant galėjimą veikti kaip to reikalauja teisės aktai, privalu atsižvelgti į visas neveikimo metu egzistuojančias faktines aplinkybes, kurios sudaro galimybę pareiškėjui veikti kaip to reikalauja teisės aktai arba gali būti padaryta priešinga išvada, kad susiklosčiusioje faktinėje situacijoje pareiškėjas dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, veikti kaip to reikalauja teisės aktai negalėjo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. spalio 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A15-

1480/2005; 2010 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-876/2010).38. Lietuvos vyriausiais administracinis teismas 2013 m. birželio 21 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A520-

971/2013 yra pažymėjęs, kad tuomet, darbdavys duoda neteisėtus nurodymus ar nesupažindina valstybės tarnautojo su konkrečiomis jo pareigomis, kurias jis pagal turimus įgaliojimus ir kompetenciją turi vykdyti, tokių nurodymų neįvykdymas, tam tikrų pareigų neatlikimas, nežinant, jog jas reikia atlikti, negali būti pagrindu tarnybinei atsakomybei, nes būtinųjų tarnybinės atsakomybės sąlygų – valstybės tarnautojo neteisėtų veiksmų ir / ar kaltės dėl tarnybos drausmės pažeidimo – taip pat nėra. Darbdavio teisė patraukti valstybės tarnautoją tarnybinėn atsakomybėn egzistuoja tik tuomet, kai paties darbdavio įvykdytas pažeidimas nėra tarnybos drausmės nesilaikymo priežastis.

39. Atsakovas, teigdamas, kad pareiškėjas A. Ž. 2016 m. rugpjūčio 14 d. tarnybos metu, eidamas areštinės budėtojo pareigas, nuo 7.00 val. iki 12.30 val. neatliko dalies jam pavestų funkcijų (nurodyti postiniams būti postuose ir iš jų nesitraukti bei periodiškai, ne rečiau kaip kartą kas 30 minučių pro durų stebėjimo langelius asmenis esančius kamerose ir apie patikrinimą informuotų vietinio ryšio telefonu, išvedant ir įvedant Areštinėje laikomus asmenis į kameras, durys būtų atrakinamos dalyvaujant postiniui; jokia forma neužfiksavo akivaizdaus uniformos dėvėjimo taisyklių pažeidimo), neatsižvelgė į pareiškėjo nurodomus argumentus, kad jis tuo metu buvo užimtas kitų jo kompetencijai pavestų užduočių atlikimu, t. y. naujų asmenų priėmimu, sulaikytų asmenų išdavimu konvojui bei asmenų paleidimu iš Areštinės, todėl dėl darbo krūvio negalėjo nuolat kontroliuoti pavaldžių pareigūnų veiksmų. Be to, areštinės darbuotojams postų teritorijos nebuvo apibrėžtos, jie turėjo teisę pamainos metu būti visoje jos teritorijoje; Instrukcijos nuostatų pažeidimus galėjo sąlygoti pareigūnų etatų trūkumas; po to, kai 2016 m. sausio 1 d. Klaipėdos AVPK VTB Areštinė buvo reorganizuota į Klaipėdos AVPK VTT Areštinę ir 2015 m. gruodžio 30 d. Klaipėdos AVPK viršininkas įsakymu Nr. 30-V-1053 patvirtino Klaipėdos AVPK VTT Areštinės specialisto bei vyriausiojo postinio pareigybės aprašymus, su jais nė vienas areštinės pareigūnas nebuvo supažindintas, todėl nebuvo reikiamo teisinio apibrėžtumo sprendžiant dėl funkcijų pareigūnams paskirstymo. Esant tokio pobūdžio darbo organizavimo trūkumams, nėra pagrindo vertinti, kad yra pareiškėjo kaltė dėl padarytų formaliosios sudėties pažeidimų, tai suponuoja išvadą, kad pareigose jis buvo pažemintas be teisėto pagrindo.

40. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas bylas, susijusias su valstybės tarnybos teisiniais santykiais, yra nurodęs, kad įrodinėjimo našta dėl neigiamų pasekmių tarnautojui taikymo paprastai perkeliama darbdaviui. Tarnybos teisinių santykių specifika pasireiškia tuo, kad tarnautojas iš esmės yra silpnesnioji šalis, o tarnybos teisiniai santykiai yra jautrūs, vertinant socialiniu aspektu. Atsižvelgiant į tai, būtent darbdaviu esantis viešojo administravimo subjektas privalo įrodyti, kad yra pagrindas taikyti drausminę atsakomybę tarnautojui, atleisti jį iš pareigų, perkelti į kitas pareigas ir pan. (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62–773/2011; 2011 m. rugsėjo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62–2207/2011; kt.).

41. Įvertinusi byloje nustatytas su pareiškėjų padarytais tarnybiniais nusižengimais susijusias aplinkybes, t. y. pareiškėjų padarytų tarnybinių nusižengimų pobūdį, atsižvelgdama į pareiškėjų tarnybos stažą ir juos charakterizuojančius Išvadoje nurodytus duomenis, taip pat į nustatytus Areštinės darbo organizavimo trūkumus, kurie reikšminga dalimi galėjo būti kliūtimi pareigūnams tinkamai vykdyti savo funkcijas, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjai V. K. sušvelnino paskirtą tarnybinę nuobaudą, o įsakymą dėl tarnybinės nuobaudos paskyrimo pareiškėjui A. Ž. pagrįstai panaikino. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pirmosios instancijos teismo sprendimą naikinti ar keisti.


n u t a r i a:

Atsakovo Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą atmesti.Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


DAINIUS RAIŽYS



Administracinė byla Nr. A-3840-492/2018Teisminio proceso Nr. 3-66-3-00012-2019-3Procesinio sprendimo kategorija 8.5(S)





sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,dalyvaujant užsienietei S. K. (S. K.),užsienietės atstovei advokatei Ilonai Ivašauskaitei,Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus pasienio rinktinės

atstovei Onai Gertrūdai Sadauskaitei,vertėjui Fedaee Ahmed Jawed,teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal (duomenys neskelbtini)

pilietės S. K. (S. K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. sausio 23 d. sprendimo byloje pagal Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus pasienio rinktinės teikimą dėl (duomenys neskelbtini) pilietės S. K. (S. K.) sulaikymo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus pasienio rinktinė (toliau – ir Vilniaus pasienio rinktinė) kreipėsi į teismą su teikimu, kuriame buvo prašoma apgyvendinti (duomenys neskelbtini) pilietę S. K. (S. K.) (toliau – ir Užsienietė) Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių sulaikymo centre (toliau – ir Užsieniečių sulaikymo centras) netaikant judėjimo laisvės apribojimų trims mėnesiams, t. y. iki 2019 m. balandžio 21 d., bet ne ilgiau, iki kol bus priimti sprendimai dėl jos teisinės padėties Lietuvos Respublikoje (toliau – ir Teikimas).

2. Vilniaus pasienio rinktinė nurodė, kad 2019 m. sausio 9 d. į Vilniaus pasienio rinktinės Vilniaus oro uosto pasienio užkardos Vilniaus oro uosto pasienio kontrolės punktą pagal 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) Nr. 604/2013, kuriuo išdėstomi valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės vienoje iš valstybių narių pateikto tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijai (toliau – ir Dublino III reglamentas) buvo grąžinta Užsienietė. Ji tą pačią dieną pateikė prieglobsčio prašymą.

3. Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2019 m. sausio 21 d. sprendimu Nr. (15/6-10)12 PR-7 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=ce9677c040fa11e99a17eaa929142a91

apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ pareiškėjai nesuteikė pabėgėlio statuso, papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje. Pareiškėja su šiuo sprendimu nesutiko, pageidavo jį skųsti. Pažymėjo, kad pasienio kontrolės punkte Užsienietės prieglobsčio prašymo nagrinėjimo laikotarpiu nėra galimybės užtikrinti tinkamų priėmimo sąlygų.

4. Teismo posėdžio metu Užsienietė ir jos atstovė paaiškino, kad Užsienietė norėtų gyventi su savo šeimos nariais Rukloje.

II.

5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. sausio 23 d. sprendimu tenkino Vilniaus pasienio rinktinės teikimą ir nusprendė skirti alternatyvią sulaikymui priemonę – apgyvendinti Užsienietę Užsieniečių sulaikymo centre netaikant judėjimo laisvės apribojimų, iki kol bus priimti sprendimai dėl jos teisinės padėties Lietuvos Respublikoje, tačiau ne ilgiau nei iki 2019 m. balandžio 21 d.

6. Teismas nurodė, kad Užsienietė Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai, kadangi ji neturi galiojančių Šengeno valstybių ar Lietuvos Respublikos vizų. Atsižvelgdamas į tai, kad Užsienietės tapatybė nustatyta, ji nekelia grėsmės valstybės saugumui ir viešajai tvarkai, teikia pagalbą teismui nustatant jos teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje, yra pateikusi prieglobsčio prašymą, taip pat į tai, kad ji nesutiko ir pageidavo skųsti Migracijos departamento sprendimą nesuteikti jai pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos, įvertinęs tai, kad pasienio kontrolės punkte Užsienietės prieglobsčio prašymo nagrinėjimo laikotarpiu nėra galimybės užtikrinti tinkamų priėmimo sąlygų, teismas sprendė, kad Teikimas yra pagrįstas.

III.

7. Užsienietė apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. sausio 23 d. sprendimą ir panaikinti alternatyvią sulaikymui priemonę – apgyvendinimą Užsieniečių sulaikymo centre. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

7.1. Apeliantė – besilaukianti moteris – yra pažeidžiamas asmuo. Jos šeimos nariai šiuo metu yra apgyvendinti Pabėgėlių priėmimo centre Rukloje ir laukia sprendimų dėl prieglobsčio prašymų. Užsienietė norėtų gyventi su savo šeimos nariais Pabėgėlių priėmimo centre Rukloje.

7.2. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 114 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad pažeidžiami asmenys ir šeimos, kuriose yra nepilnamečių užsieniečių, gali būti sulaikyti tik ypatingu atveju, atsižvelgiant į geriausius vaiko ir pažeidžiamų asmenų interesus. Šiuo atveju nėra ypatingų pagrindų (grėsmės valstybės saugumui ar viešajai tvarkai), kad apeliantė, kaip pažeidžiama prieglobsčio prašytoja, galėtų būti sulaikyta. Nesant sulaikymo pagrindų alternatyvi sulaikymui priemonė negali būti taikoma ir turėtų būti panaikinta.

8. Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus pasienio rinktinė atsiliepime į Užsienietės apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

9. Atsiliepime į apeliacinį skundą, be Teikime išdėstytų aplinkybių, nurodoma, kad Užsienietė nuo prieglobsčio prašymo pateikimo pasienio kontrolės punkte momento, t. y. nuo 2019 m. sausio 9 d. buvo apgyvendinta Vilniaus pasienio rinktinės Vilniaus oro uosto pasienio užkardos Vilniaus oro uosto pasienio kontrolės punkte prieglobsčio prašytojams įrengtoje patalpoje. 2019 m. sausio 10 d. Migracijos departamentas sprendimu Nr. 15/6-12-15PR-10 nusprendė Užsienietės prieglobsčio prašymą nagrinėti skubos tvarka. Tokiais atvejais prieglobsčio prašytojai negali būti apgyvendinti Užsieniečių registracijos centre, iki kol nagrinėjamas prieglobsčio prašymas skubos tvarka. Pagal Įstatymo 5 straipsnio 4 dalies 4 punktą skundo dėl Migracijos departamento sprendimo nesuteikti jai prieglobsčio padavimo laikotarpiu Užsienietė turėjo teisę pasilikti pasienio kontrolės punkte. Pažymi, kad pasienio kontrolės punkte Užsienietės prieglobsčio prašymo nagrinėjimo laikotarpiu nėra galimybės užtikrinti tinkamų priėmimo sąlygų.

Teisėjų kolegija


IV.

10. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Užsienietei pritaikytos alternatyvios sulaikymui priemonės – apgyvendinimo Užsieniečių sulaikymo centre netaikant judėjimo laisvės apribojimų – taikymo teisėtumo ir pagrįstumo.

11. Byloje nustatyta, kad Užsienietė 2019 m. sausio 9 d. buvo grąžinta į Vilniaus pasienio rinktinės Vilniaus oro uosto pasienio užkardos Vilniaus oro uosto pasienio kontrolės punktą pagal Dublino III reglamentą, tą pačią dieną ji pateikė prieglobsčio prašymą. Migracijos departamentas 2019 m. sausio 21 d. sprendimu Nr. (15/6-10)12 PR-7 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ apeliantei nesuteikė pabėgėlio statuso, papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje. Užsienietė su šiuo sprendimu nesutiko, pageidavo jį skųsti.

12. Užsienietė siekia jai taikytos alternatyvios sulaikymui priemonės panaikinimo, motyvuodama tuo, kad ji laukiasi, todėl yra pažeidžiamas asmuo, kuris sulaikytas gali būti tik esant ypatingoms aplinkybėms. Šiuo atveju nėra pagrindo ją sulaikyti, todėl negali būti taikomos ir alternatyvios sulaikymui priemonės. Be to, Užsienietė norėtų gyventi su savo šeimos nariais, kurie šiuo metu yra apgyvendinti Pabėgėlių priėmimo centre Rukloje.

13. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs Vilniaus pasienio rinktinės Teikimą dėl alternatyvios sulaikymui priemonės taikymo, jį tenkino nustatęs, kad Užsienietės tapatybė nustatyta, ji nekelia grėsmės valstybės saugumui ir viešajai tvarkai, teikia pagalbą teismui nustatant jos teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje, yra pateikusi prieglobsčio prašymą, nesutiko ir pageidavo skųsti Migracijos departamento sprendimą nesuteikti jai pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos, taip pat kad pasienio kontrolės punkte Užsienietės prieglobsčio prašymo nagrinėjimo laikotarpiu nėra galimybės užtikrinti tinkamų priėmimo sąlygų.

14. Užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio ir laikinosios apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo, integracijos ir sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką bei kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“. Alternatyvių sulaikymui priemonių taikymo užsieniečiams pagrindus nustato Įstatymo 115 straipsnis, kurio 1 dalyje yra nurodyti kriterijai, kuriais remdamasis teismas sprendžia dėl šio straipsnio 2 dalyje numatytų alternatyvių sulaikymui priemonių taikymo, t. y. ar nustatyta užsieniečio tapatybė, ar jis nekelia grėsmės valstybės saugumui ir viešajai tvarkai, teikia pagalbą teismui nustatant jo teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje ir kitas aplinkybes. Akcentuotina, kad aplinkybių sąrašas nėra baigtinis, todėl teismas gali vertinti ir kitas byloje nustatytas aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3669-858/2017; 2018 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2018).

15. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog alternatyvių sulaikymui priemonių taikymas galimas tik tuomet, kai be tokių priemonių taikymui keliamų reikalavimų yra ir sulaikymui keliamų reikalavimų atitiktis, todėl nenustačius užsieniečio sulaikymo pagrindų, užsieniečiui negali būti taikomas nei pats sulaikymas, nei alternatyvios priemonės (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gruodžio 19 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-5839-502/2018; 2018 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-5072-520/2018; 2014 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. N575-28/2014). Taigi, nagrinėjamu atveju būtina nustatyti, ar egzistuoja Užsienietės sulaikymo pagrindai.

16. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas asmens sulaikymo teisėtumo principas reiškia, kad asmeniui neturi būti atimta laisvė kitaip, kaip tokiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokios nustatytos įstatyme. Asmens laisvė – viena pagrindinių prigimtinių asmens teisių ir jos apribojimas galimas tik tuomet, kai tai yra būtina ir neišvengiama, griežtai laikantis įstatymo reikalavimų (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. vasario 5 d. nutarimas). Tai reiškia, jog asmens sulaikymas yra ultima ratio (kraštutinė priemonė) ir gali būti taikomas tik tais atvejais, kai įstatymų nustatyti tikslai negali būti pasiekti kitais būdais.

17. Įstatymo 113 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad prieglobsčio prašytojas gali būti sulaikytas tik šiais atvejais: 1) siekiant nustatyti ir (arba) patikrinti jo tapatybę ir (arba) pilietybę; 2) siekiant išsiaiškinti motyvus, kuriais grindžiamas jo prašymas suteikti prieglobstį (kai informacija dėl motyvų negalėtų būti gauta prieglobsčio prašytojo nesulaikius), ir įvertinus šio straipsnio 5 dalies 6–10 punktuose nurodytas aplinkybes yra pagrindas manyti, kad jis gali pasislėpti siekdamas išvengti grąžinimo į užsienio valstybę ar išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos; 3) kai užsienietis, sulaikytas šio straipsnio 2 dalyje nurodytu pagrindu, kai sprendžiama dėl jo grąžinimo į užsienio valstybę, pateikia prašymą suteikti prieglobstį ir yra rimtas pagrindas manyti, kad šis prašymas pateiktas tik siekiant atidėti arba sutrukdyti įvykdyti sprendimą grąžinti į užsienio valstybę, ir užsienietis jau turėjo galimybę pasinaudoti prieglobsčio suteikimo procedūra; 4) pagal Dublino III reglamento 28 straipsnį; 5) kai prieglobsčio prašytojas kelia grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai.

18. Pažymėtina, kad byloje nustatyta teisiškai reikšminga aplinkybė, jog pareiškėja yra nėščia (pateiktas VšĮ Centro poliklinikos 2019 m. vasario 20 d. Vaisiaus echoskopijos protokolas). Pagal Įstatymo 182 punktą, pažeidžiamas asmuo – tai

asmuo, turintis specialiųjų poreikių (pavyzdžiui, nepilnametis, neįgalusis, vyresnis negu 75 metų asmuo, nėščia moteris, vieniši tėvas ar motina, auginantys nepilnamečių vaikų, psichikos sutrikimų turintis asmuo, prekybos žmonėmis auka arba asmuo, kuris buvo kankintas, išprievartautas ar patyrė kitokį sunkų psichologinį, fizinį ar seksualinį smurtą). Taigi, pareiškėja, atsižvelgiant į tai, kad ji laukiasi, priskirtina pažeidžiamiems asmenims.

19. Įstatymo 114 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pažeidžiami asmenys ir šeimos, kuriose yra nepilnamečių užsieniečių, gali būti sulaikyti tik ypatingu atveju, atsižvelgiant į geriausius vaiko ir pažeidžiamų asmenų interesus. Tai reiškia, kad pažeidžiamų prieglobsčio prašytojų sulaikymo galimybės privalo būti svarstomos tik išimtiniais atvejais. Sulaikymo pagrindų įtvirtinimas įstatymuose neturėtų reikšti savaiminio jų taikymo. 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/33/ES, kuria nustatomos normos dėl tarptautinės apsaugos prašytojų priėmimo (toliau – ir Priėmimo sąlygų direktyva), 2013/33/ES 2 straipsnio 1 dalies k punkte ir 21 straipsnyje pažeidžiami asmenys apibrėžti kaip specialiųjų priėmimo poreikių turintys prašytojai, kuriems reikia specialiųjų garantijų, kad galėtų pasinaudoti teisėmis ir laikytis įpareigojimų, numatytų šioje direktyvoje, ir tokiais asmenimis laikomi nepilnamečiai, nelydimi nepilnamečiai, žmonės su negalia, vyresnio amžiaus žmonės, nėščios moterys, nepilnamečius vaikus turintys vieniši tėvai, prekybos žmonėmis aukos, sunkiai sergantys, psichikos sutrikimų turintys asmenys, taip pat asmenys, kurie patyrė kankinimus, išprievartavimą arba kitokias sunkaus psichologinio, fizinio arba seksualinio smurto formas. Analogiškas pažeidžiamų asmenų sąrašas įtvirtintas ir 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (toliau – ir Grąžinimo direktyva) 3 straipsnio 9 dalyje. Priėmimo sąlygų direktyvos 2013/33/ES 11 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog sulaikytų prašytojų, kurie yra pažeidžiami asmenys, sveikatai, įskaitant psichinę sveikatą, nacionalinės valdžios institucijos turi skirti išskirtinį dėmesį. Jeigu sulaikomi pažeidžiami asmenys, valstybės narės užtikrina nuolatinę stebėseną ir tinkamą paramą, atsižvelgiant į jų ypatingą padėtį, įskaitant jų sveikatą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, formuojamoje nagrinėjant skundus dėl užsieniečių judėjimo laisvės ribojimo, yra nuosekliai aiškinama, kad „<…> pažeidžiami asmenys ir šeimos, kuriose yra nepilnamečių užsieniečių, gali būti sulaikyti tik ypatingu atveju, atsižvelgiant į geriausius vaiko ir pažeidžiamų asmenų interesus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 12 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1798-624/2015; 2016 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4929-624/2016).

20. Teisėjų kolegija, apibendrindama nurodytą teisinį reguliavimą ir teismų praktiką, daro išvadą, kad asmenys, priskiriami pažeidžiamų asmenų grupei, gali būti sulaikyti arba jiems gali būti taikoma alternatyvi sulaikymui priemonė tik ypatingais, išimtiniais atvejais ir kuo trumpesnį laiką. Be to, ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra pažymėta, kad vaikai ir kiti pažeidžiami asmenys ypač turi teisę į veiksmingą apsaugą, jų interesų gynimui turi būti teikiamas prioritetas prieš kitas teisines vertybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4853-442/2018; 2018 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-5072-520/2018).

21. Kaip minėta, alternatyvių sulaikymui priemonių taikymas galimas tik tuomet, kai be tokių priemonių taikymui keliamų reikalavimų užsienietis atitinka ir sulaikymui keliamus reikalavimus. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjai suteiktas prieglobsčio prašytojo statusas, abejonių dėl pareiškėjos tapatybės nekyla, nėra duomenų, kad ji keltų grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Byloje nėra duomenų, kad nuo jai paskirtos alternatyvios sulaikymui priemonės iki skundo dėl alternatyvios sulaikymui priemonės panaikinimo pateikimo pareiškėja būtų pažeidusi Užsieniečių sulaikymo centro vidaus tvarkos taisykles, kad prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu ar anksčiau būtų nebendradarbiavusi su valstybės institucijomis, išvykusi ar bandžiusi išvykti iš Lietuvos Respublikos teritorijos. Pareiškėja priskirtina pažeidžiamiems asmenims ir pageidauja gyventi Pabėgėlių priėmimo centre Rukloje, kur apgyvendinti jos šeimos nariai.

22. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. kovo 8 d. nutarimu Nr. 171 patvirtinto Prieglobsčio prašytojų apgyvendinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 16 punkte nurodyta, kad prieglobsčio prašytojai, kurie nėra sulaikyti arba kuriems nėra skirta alternatyvi sulaikymui priemonė – užsieniečio apgyvendinimas Valstybės sienos apsaugos tarnyboje netaikant judėjimo laisvės apribojimų, Migracijos departamento sprendimu gali būti apgyvendinami apgyvendinimo patalpose ar laikinajame būste, atsižvelgiant į Aprašo III skyriuje nustatytus apgyvendinimo reikalavimus. Taigi iš nurodyto teisinio reguliavimo matyti, kad pareiškėja gali būti apgyvendinta Pabėgėlių priėmimo centre Aprašo prasme tik tuo atveju, jeigu jei nėra taikoma alternatyvi sulaikymui priemonė – užsienietės apgyvendinimas Valstybės sienos apsaugos tarnyboje netaikant judėjimo laisvės apribojimų. Todėl šiuo atveju tik panaikinus alternatyvią sulaikymui priemonę pareiškėja gali pateikti prašymą dėl apgyvendinimo jos nurodytose patalpose.

23. Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, taikytiną teisinį reguliavimą ir nurodytą teismų praktiką, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra duomenų, patvirtinančių, jog egzistuoja Įstatymo 113 straipsnio 4 dalyje ir 114 straipsnio 4 dalyje nurodytos aplinkybės sulaikyti pareiškėją ar riboti jos judėjimo laisvę.

24. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiuo konkrečiu atveju alternatyvios sulaikymui priemonės taikymas (t. y. apgyvendinimas Užsieniečių sulaikymo centre netaikant judėjimo laisvės apribojimų) pareiškėjai šiuo metu nėra tikslingas ir proporcingas jos elgesiui, neatitinka šio pažeidžiamo asmens poreikių, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertinės užsieniečių sulaikymo pagrindų egzistavimo nusprendė Užsienietei skirti alternatyvią sulaikymui priemonę

25. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, netinkamai įvertino byloje esančias faktines aplinkybes, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, kuris yra naikintinas. Atsižvelgiant į tai, Užsienietės apeliacinis skundas tenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas – Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus pasienio rinktinės teikimą atmesti.



(duomenys neskelbtini) pilietės S. K. (S. K.) apeliacinį skundą tenkinti.Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. sausio 23 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus pasienio rinktinės

teikimą atmesti.Sprendimas neskundžiamas.


DAINIUS RAIŽYS



2019-03833 2019-03-08 2019-02-27 2019-02-27 -






teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei,

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=d3addfa040fa11e99a17eaa929142a91

atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas R. M. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis nuo 2016 m. rugsėjo 16 d. iki 2017 m. lapkričio 14 d. buvo kalinamas Lukiškių TI-K patalpose, kuriose nebuvo užtikrinta teisės aktuose įtvirtina vienam asmeniui tenkanti gyvenamojo ploto norma. Pareiškėjo teigimu, iš bendro kameros ploto turėtų būti išskaičiuotas sanitarinio mazgo ir baldų užimamas plotas. Be to, pareiškėjas nurodė, kad tualetas įrengtas prie durų, nėra uždaras, todėl jį, besinaudojantį tualetu, bet kada galėjo pamatyti budėtojas, taigi, naudodamasis tualetu, jausdavo diskomfortą, pažeminimą ir nepatogumus. Pareiškėjas skunde taip pat išdėstė pretenzijas dėl naudojimosi dušu tvarkos. Pareiškėjo teigimu, jis serga odos liga ((duomenys neskelbtini)) ir dėl naudojamų vaistinių tepalų pageidauja galimybės bent du kartus per savaitę nusiprausti visą kūną po karštu vandeniu. Dėl šių pažeidimų jis jautė pažeminimą, baudimą ir kankinimą.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.4. Lukiškių TI-K nurodė, kad pareiškėjo skunde nurodytu laikotarpiu vienam asmeniui tenkantis plotas atitiko teisės

aktuose nustatytus reikalavimus. Teigė, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes pasivaikščioti kiemelyje, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis, kamerose įrengta kabelinė televizija. Reikalavimo eliminuoti baldais užstatytą gyvenamąjį plotą, skaičiuojant minimalų gyvenamąjį plotą kameroje, nenumato nei Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, nei Lietuvos Respublikos teisės aktai, todėl pareiškėjo skunde nurodomi pažeidimai dėl ploto trūkumo šiuo atveju negali būti nustatyti.

5. Atsakovo atstovas nurodė, kad tualetai nuo likusio kameros ploto atskirti sienele, ne žemesne nei 1,5 metro aukščio, toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka higienos normų reikalavimus. Asmens privatumui užtikrinti gyvenamųjų kamerų sanitarinio mazgo patalpose 2017 m. buvo pakabintos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse.

6. Lukiškių TI-K nurodė, kad išimčių nusiprausti duše dažniau nei vieną kartą per savaitę teisės aktai nenustato, išimtis gali būti taikoma tik esant aiškiomis medicininėms, tačiau ne higieninėms indikacijoms, kai kitu būdu negalima pasiekti reikiamo rezultato. Gyvenamosiose kamerose nuolat tiekiamas šaltas vanduo, todėl galima apsiprausti šaltu vandeniu arba jį pasišildžius kameroje.

7. Dėl pareiškėjo prašomos priteisti neturtinės žalos Lukiškių TI-K nurodė, kad šiuo atveju nėra būtinųjų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų, todėl pagrindo priteisti pareiškėjo prašomą žalos dydį nėra. Pareiškėjo nusiskundimai yra bendro pobūdžio, todėl reikalavimas atlyginti neturtinę žalą laikytinas nepagrįstu bei traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės sąskaita.

II.

8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. kovo 29 d. sprendimu bylos dalį pagal pareiškėjo R. M. reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kuri kildinama iš netinkamai įrengto sanitarinio mazgo ir privatumo neužtikrinimo nuo 2016 m. rugsėjo 16 d. iki 2017 m. kovo 26 d., paliko nenagrinėtą, likusią skundo dalį tenkino iš dalies – pareiškėjui priteisė 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

9. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K periodiškai buvo kalinamas laikotarpiu nuo 2016 m. rugsėjo 16 d. iki 2017 m. lapkričio 14 d. imtinai (b. l. 12, 20–21, 27–29). Teismas nurodė, jog bylos medžiaga patvirtina, kad ginčo laikotarpiu nuo 2016 m. rugsėjo 16 d. iki 2017 m. lapkričio 14 d. pareiškėjas 112 dienų buvo kalinamas pažeidžiant teisės aktais nustatytą kameros plotą (3,6 kv. m) vienam asmeniui (2017 m. sausio 25 d. – 2017 m. vasario 8 d., 2017 m. kovo 29 d. – 2017 m. liepos 3 d.).

10. Nustatęs, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. rugpjūčio 18 d. priėmė sprendimą

administracinėje byloje Nr. I-3171-189/2017, kuriame, be kita ko, vertino ir šioje byloje keliamą klausimą dėl sanitarinio mazgo įrengimo tinkamumo ir privatumo užtikrinimo naudojantis sanitariniu mazgu nuo 2016 m. rugsėjo 16 d. iki 2017 m. kovo 26 d. teismas bylos dalį, kurioje reikalaujama priteisti neturtinę žalą dėl netinkamai įrengto sanitarinio mazgo laikotarpiu nuo 2016 m. rugsėjo 16 d. iki 2017 m. kovo 26 d., paliko nenagrinėtą. Teismas nagrinėjo ginčą dėl neturtinės žalos atlyginimo dėl sanitarinio mazgo įrengimo ir privatumo juo naudojantis užtikrinimo nuo 2017 m. kovo 27 d. iki 2017 m. lapkričio 14 d.

11. Nustatęs, kad Lukiškių TI-K kamerose esantis sanitarinis mazgas nuo likusio kameros ploto atskirtas ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara, konstatavo, kad Lukiškių TI-K administracija pareiškėjo kalėjimo laikotarpiu nuo 2017 m. kovo 27 d. iki 2017 m. lapkričio 14 d. pažeidė jo subjektinę teisę į privatumą.

12. Teismas nustatęs, kad pareiškėjui buvo užtikrinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 134:2015) 44 punkte įtvirtinta teisė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę, atsakovo neteisėtų veiksmų dėl galimybių naudotis dušu nenustatė. Iš byloje esančios medicininės kortelės teismas nustatė, kad pareiškėjas serga odos liga – (duomenys neskelbtini), nuolat yra konsultuojamas gydytojo dermatologo, jam skirtas gydymas tepalu „(duomenys neskelbtini)“ (b. l. 44–84). Taip pat teismas nustatė, kad Lukiškių TI-K 2017 m. rugpjūčio 21 d., 2017 m. rugsėjo 7 d. raštu ir Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos pareiškėjui atsakė, kad teisės aktai nenustato galimybės naudotis dušu dažniau nei 15 min. vieną kartą per savaitę; esant būtinybei nusiprausti dar kartą per savaitę, asmuo tai gali padaryti pasišildęs vandens kameroje ar šaltu vandeniu, kuris tiekiamas į kameroje esančią prausyklą (b. l. 7–8, 10–11, 30). Pareiškėjas šių raštų neskundė.

13. Vertindamas pareiškėjo argumentus, kad jam dėl to, jog serga odos liga, turėtų būti suteikta išimtinė galimybė naudotis dušu kasdien arba bent jau 2 kartus per savaitę, teismas nurodė, kad teisės aktai nenustato išimčių nusiprausti duše dažniau nei vieną kartą per savaitę. Teismo vertinimu, pareiškėjas skunde nurodė higienines priežastis, bet ne mediciniškai pagrįstus gydytojo nurodymus. Kadangi iš medicininių dokumentų nenustatyta, jog pareiškėjo liga yra paūmėjusi, teismas priėjo prie išvados, kad esant būtinybei nusiprausti asmuo tai gali padaryti pasišildęs vandens kameroje ar šaltu vandeniu, kuris tiekiamas į kameroje esančią prausyklą. Be to, pareiškėjas gali naudotis įvairias sausas ar drėgnas servetėles tepalo pertekliui nuo odos pašalinti.

14. Teismas nurodė, kad nors pareiškėjas konkrečiai ir aiškiai neįvardijo, kaip jam pasireiškė neturtinė žala, nekonkretizavo prašomos priteisti žalos dydžio, tačiau įvertinęs tai, kad konstatuotas jo privatumo pažeidimas nuo 2017 m. kovo 27 d. iki 2017 m. lapkričio 14 d., taip pat konstatuotas kalinimo ploto, tenkančio vienam asmeniui, pažeidimas nuo 2016 m. rugsėjo 16 d. iki 2017 m. lapkričio 14 d. teismas sprendė, kad yra pagrindas pripažinti, jog pareiškėjui buvo padaryta žala, ir priteisė pareiškėjui 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

III.

15. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo skundą.

16. Apeliantas, be atsakovo atstovo atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodytų aplinkybių, detalizuoja valstybės civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygas ir nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nemotyvavo, kodėl nagrinėjamu atveju pažeista asmens neturtinė teisė negali būti apginta vien pripažįstant pažeidimą, pareiškėjas turėjo pateikti kuo daugiau ir kuo reikšmingesnių aplinkybių, patvirtinančių neturtinės žalos kilimo faktą, o pirmosios instancijos teismo nustatyta atlygintinos neturtinės žalos suma nėra pagrįsta objektyviais kriterijais. Teismas išsamiai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pareiškėjo išgyvenimų, taip pat priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos, o pareiškėjas nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines bei psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl jo kalinimo sąlygų neigiamo poveikio.

17. Apelianto teigimu, tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai yra neišvengiama kalinimo pasekmė. Lukiškių TI-K teigia, jog nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta neteisėta valstybės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika, nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, kitus išgyvenimus, pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos.

18. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.19. Pareiškėjas nurodo, kad apeliaciniame skunde nurodytas klaidingas pareiškėjui pirmosios instancijos teismo

priteistas netirtinės žalos atlyginimo dydis, Lukiškių TI-K apeliacinį skundą vertina kaip bandymą išvengti atsakomybės.

Teisėjų kolegija


20. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kildinamos iš neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų, nuo 2016 m. rugsėjo 16 d. iki 2017 m. lapkričio 14 d. neužtikrinant pareiškėjui teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų, atlyginimo.

21. Pirmosios instancijos teismas bylos dalį, kurioje reikalaujama priteisti neturtinę žalą dėl netinkamai įrengto sanitarinio mazgo laikotarpiu nuo 2016 m. rugsėjo 16 d. iki 2017 m. kovo 26 d., paliko nenagrinėtą. Likusią pareiškėjo skundo dalį teismas tenkino iš dalies – nustatęs, kad Lukiškių TI-K 112 dienų pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas (ne mažiau 3,6 kv. m), taip pat pripažinęs, jog nuo 2017 m. kovo 27 d. iki 2017 m. lapkričio 14 d. pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis tualetu, pareiškėjo nusiskundimą dėl nepakankamų galimybių naudotis dušu atmetęs, priteisė pareiškėjui 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, o kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

22. Apeliaciniame skunde atsakovas, atstovaujamas Lukiškių TI-K, nesutikimą su ginčijamu pirmosios instancijos teismo sprendimu iš esmės argumentuoja tuo, kad nagrinėjamu atveju nėra būtinųjų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų, kad pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą, t. y. šiuo aspektu nėra valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėtos veikos arba neveikimo, be to, pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos ir jos dydžio.

23. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

24. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Administracinių teismų praktikoje ne kartą akcentuota, kad CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų / neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 4 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A525-1953/2013; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008).

25. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl tam tikros valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 str. prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar tam tikros pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1130-556/2017; 2016 m. vasario 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-686-261/2016; 2015 m. gruodžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2175-662/2015 ir kt.).

26. Pirmosios instancijos teismas pripažino, jog nuo 2017 m. kovo 27 d. iki 2017 m. lapkričio 14 d. pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis tualetu. Vertinant nusiskundimus dėl privatumo neužtikrinimo kalinimo įstaigose, be kita ko, atsižvelgiama į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pateiktus vertinimus, susijusius su bent minimaliu kalinamų asmenų privatumo užtikrinimu, pavyzdžiui, kad žema (1,2 m) aukščio sienele atskirtas tualetas neatitinka

Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio reikalavimų, kadangi taip nesudaromos sąlygos privatumui ir ši vieta visada matoma tiek kartu kalinčių nuteistųjų, tiek pareigūnų (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 10 d. sprendimas byloje Glotov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 41558/05). Šis teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (pvz., EŽTT 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją, pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgdamas į minėtus Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimus bei naujausias Lietuvos administracinių teismų praktikos tendencijas, vertina, kad sanitarinio mazgo atskyrimas nuo bendros kameros erdvės sienele ar užuolaida asmens privatumo užtikrinimo aspektu nėra tinkamas, kadangi tai gali riboti kalinčio asmens privatumą ir sukelti jam nemalonius išgyvenimus (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017; 2017 m. balandžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017; 2017 m. gruodžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3169-442/2017). Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė pareiškėjo teisės į privatumą naudojantis tualetu pažeidimą, todėl CK 6.271 straipsnio prasme turėjo pagrindą konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus. Pažymėtina, kad atsakovo atstovas apeliaciniame skunde nepateikia jokių nurodytą pirmosios instancijos teismo nustatytą pažeidimą paneigiančių duomenų.

27. Pirmosios instancijos teismas taip pat sprendė, kad ginčo laikotarpiu, t. y. nuo 2016 m. rugsėjo 16 d. iki 2017 m. lapkričio 14 d. pareiškėjas 112 dienų buvo kalinamas pažeidžiant teisės aktais nustatytą kameros plotą (3,6 kv. m) vienam asmeniui (2017 m. sausio 25 d. – 2017 m. vasario 8 d., 2017 m. kovo 29 d. – 2017 m. liepos 3 d.).

28. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

29. Pareiškėjas skunde teigė, kad iš bendro kameros ploto turi būti išskaičiuojamas sanitarinio mazgo ir baldų užimamas plotas. Nagrinėjamoje byloje taikytiname Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ nėra nurodyta, jog į gyvenamojo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Šios nuostatos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017; 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-1062/2017; 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-650-552/2017). Į sanitarinį mazgą, skaičiuojant plotą, tokiu atveju atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai pripažįstamas 3 kv. m ploto pažeidimas (žr., pvz., 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017; 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1511-525/2017). Pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą, iš bendro kameros ploto atskaitė sanitarinio mazgo plotą, nors byloje pateikti duomenys nesudaro pagrindo pripažinti 3 kv. m ploto pažeidimo.

30. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis, nustatė, kad ginčo laikotarpiu Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte įtvirtinta minimali ploto norma (3,6 kv. m gyvenamojo ploto vienam asmeniui) nebuvo pažeista. Byloje pateikti duomenys patvirtina, kad 2017 m. sausio 25 d. – 2017 m. vasario 8 d. pareiškėjas kartu su dar vienu asmeniu buvo laikomas kameroje Nr. 100, kurios plotas 7,56 kv. m, 2017 m. kovo 29 d. – 2017 m. liepos 3 d. pareiškėjas kartu su dar vienu asmeniu buvo laikomas kameroje Nr. 76, kurios plotas 7,52 kv. m (b. l. 12, 2 –21). Taigi matyti, kad pareiškėjo teisė į minimalią gyvenamojo ploto normą (3,6 kv. m) nebuvo pažeista (7,56/2=3,78; 7,52/2=3,76).

31. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, tiek, kiek tai susiję su minimalaus gyvenamojo ploto pažeidimo ginčo laikotarpiu konstatavimu, sutiktina su apelianto argumentais, kad nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų atsakovo veiksmų ar neveikimo, kaip vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų.

32. Remiantis Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalimi, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

33. Šiame kontekste pabrėžtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą,

kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., LVAT 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017; 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr., pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje S. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 871/02).

34. Dėl įrodinėjimo šio pobūdžio bylose Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat nuosekliai akcentuoja, kad pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., EŽTT 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje Nedayborshch prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 42255/04, 37 p.; 2009 m. spalio 15 d. sprendimą byloje Antipenkov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 33470/03, 82 p.). Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą sąlygomis, neatitinkančiomis objektyvių reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti kalinių fizinę ir psichinę sveikatą (žr., pvz., EŽTT 2011 m. sausio 25 d. spendimą byloje Elefteriadis prieš Rumuniją, pareiškimo Nr. 38427/05).

35. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui nuo 2017 m. kovo 27 d. iki 2017 m. lapkričio 14 d. (t. y. 233 paras) nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis tualetu. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad tokios aplinkybės pareiškėjui sukėlė nepatogumus, diskomfortą ir kitus neigiamus išgyvenimus, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti įstaigų veiksmai – tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimas, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir diskomfortą, bei tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (Civilinio kodekso 6.271 str.)

36. Atsakovas apeliaciniame skunde tvirtina, kad pareiškėjas nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines bei psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio vertinimui, o pirmosios instancijos teismas apskaičiuotos neturtinės žalos atlyginimo sumos nepagrindė objektyviais kriterijais. Tačiau teisėjų kolegija pastebi, kad byloje yra išrašas iš pareiškėjo asmens sveikatos istorijos, jį pateikė pats atsakovas (b. l. 43–84). Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui, ištyręs byloje pateiktus duomenis, priėjo prie išvados, kad byloje nėra duomenų apie ginčo laikotarpiu padarytą realią žalą pareiškėjo sveikatai. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į nustatytų pažeidimų pobūdį, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, taip pat į tai, kad byloje nėra duomenų, jog nustatyti pažeidimai būtų padaryti sąmoningai ar tyčia, siekiant pažeminti jo orumą, vadovavosi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais, kurie ir yra bendrieji teisės principai. Todėl atsakovo argumentai šiuo aspektu yra nepagrįsti.

37. Pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99; LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014).

38. Teisėjų kolegija sprendžia, kad, įvertinus nustatyto Lukiškių TI-K padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę (233 paras neužtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu), pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimas jam bus pakankama satisfakcija. Atsižvelgdama į įstatymuose (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 d. ir CK 6.250 str.) įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į byloje konstatuotų pažeidimų ir jais sukeltų nepatogumų pobūdį, į pareiškėjo nurodytus išgyvenimus, į ginamų vertybių turinį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, gyvenimo lygį ir kitus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo patirtai skriaudai atlyginti adekvačia ir teisinga kompensacija laikytina 600 Eur.

39. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, netinkamai įvertino pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą. Atsižvelgiant į tai, atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas.


n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 29 d. sprendimą pakeisti, pareiškėjui R. M. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, priteistą neturtinės žalos atlyginimą sumažinti iki 600 Eur (šešių šimtų eurų).

Nutartis neskundžiama.


DAINIUS RAIŽYS








teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. N. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas E. N. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis nuo 2017 m. kovo 16 d. iki 2017 m. liepos 17 d. buvo kalinamas Lukiškių TI-K kamerose, kuriose jam nebuvo užtikrinta teisės aktuose įtvirtina vienam asmeniui tenkanti gyvenamojo ploto norma, sanitariniai įrenginiai buvo įskaičiuoti į kameros bendrą plotą. Pareiškėjo teigimu, kamerose sanitarinis mazgas nebuvo atribotas nuo kameros, dėl to buvo pažeistas jo privatumas, buvo jaučiamas nemalonus kvapas. Kamerose būdavo šalta ir drėgna, dieninė bei naktinė apšvieta neatitiko nustatytų normų, dėl to pareiškėjui pablogėjo regėjimas. Pareiškėjas taip pat

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=cb064c2040fa11e99a17eaa929142a91

nurodė, kad kratos metu buvo žeminama jo garbė ir orumas, kadangi jis buvo verčiamas nusirengti esant žemai oro temperatūrai, daiktai ir rūbai turėjo būti dedami kartu į nešvarias dėžes. Pareiškėjas teigė, kad dėl šių aplinkybių jis buvo laikomas kankinančiomis bei antisanitarinėmis sąlygomis, dėl to turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.4. Lukiškių TI-K nurodė, kad pareiškėjui tenkantis plotas Lukiškių TI-K kamerose atitiko nustatytus reikalavimus.

Pažymėjo, kad teisės aktuose nėra numatyta, kad kamerose turi būti sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Tokie atitvėrimai negali būti numatyti, kitaip priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinės elgesio kontrolės jų buvimo vietose. Atsakovo atstovo teigimu, tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio sienele, privatumui užtikrinti tam tikrose gyvenamųjų kamerų sanitarinio mazgo patalpose įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Dalyje kamerų sanitarinio mazgo patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis.

5. Lukiškių TI-K teigė, kad kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal turimus resursus. Asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Apšvietimas gyvenamosiose kamerose įrengtas vadovaujantis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, 16.7 punktu.

6. Atsakovo atstovas nurodė, kad suimtiesiems ir nuteistiesiems atvykus į laisvės atėmimo vietą, taip pat išvykstant iš jos privalomai atliekama visuminė krata, tačiau ji visuomet atliekama griežtai laikantis teisės aktuose nustatytų reikalavimų. Lukiškių TI-K teigė, kad šiuo atveju nėra būtinų sąlygų deliktinei atsakomybei kilti.

II.

7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. kovo 14 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – pareiškėjui priteisė 100 Eur neturtinei žalai atlyginti.

8. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K kamerose buvo laikomas nuo 2017 m. kovo 16 d. iki 2017 m. liepos 19 d. (b. l. 11–20). Įvertinęs atsakovo atstovo pateiktus duomenis bei kamerose laikytų asmenų skaičių teismas nustatė, kad minimalus gyvenamasis plotas pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiu atitiko nustatytus reikalavimus. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad iš bendro kameros ploto turi būti išskaičiuojamas sanitarinio mazgo užimamas plotas.

9. Teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 2017 m. kovo 16 d. iki 2017 m. kovo 24 d., t. y. 9 dienas buvo laikomas kameroje Nr. 256, kurioje sanitarinis mazgas įrengtas kaip atskira kabina su durimis, likusiu laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose sanitarinis mazgas atskirtas nuo likusio kameros ploto sienele arba užuolaidomis. Teismas nurodė, kad sanitarinio mazgo atitvėrimas užuolaidomis arba sienele nuo likusio ploto neužtikrina asmens privatumo apsaugos, todėl Lukiškių TI-K veiksmai negali būti laikomi teisėtais. Teismas sprendė, kad 54,5 paros pareiškėjas buvo laikomas neužtikrinant jo privatumo.

10. Pareiškėjo nusiskundimus dėl netinkamo apšvietimo, ventiliacijos ir drėgmės, taip pat nusiskundimus, kad atliekant kratą jis buvo verčiamas nusirengti esant žemai oro temperatūrai, daiktai ir rūbai turėjo būti dedami kartu į nešvarias dėžes, teismas atmetė kaip nepagrįstus.

11. Atsižvelgęs į laikotarpį, kuriuo pareiškėjui Lukiškių TI-K kamerose nebuvo užtikrinamas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais, t. y. 54,5 paros, į pažeidimo mastą, jo trukmę, į aplinkybę, kad pareiškėjas reikšmingą kalinimo laiko dalį kamerose buvo kalinamas vienas, į tai, kad pareiškėjas be skunde nurodytų aplinkybių nenurodė ir nepateikė jokių kitų įrodymų, patvirtinančių neturtinės žalos padarymo dydį, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, teismas priteisė pareiškėjui 100 Eur neturtinei žalai atlyginti.

III.

12. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo skundą.

13. Apeliantas, be atsakovo atstovo atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodytų aplinkybių, akcentuoja, kad nacionaliniuose teisės aktuose nėra įtvirtinto reikalavimo atskirti sanitarinį mazgą nuo likusio kameros ploto, detalizuoja valstybės civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygas ir cituoja su tuo susijusią teismų praktiką, atkreipia dėmesį, kad pažeista asmens neturtinė teisė tam tikrais atvejais gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

Lukiškių TI-K nurodo, kad tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai yra neišvengiama kalinimo pasekmė. Teigia, jog nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta neteisėta valstybės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika, nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, kitus išgyvenimus, pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos.

Teisėjų kolegija


14. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kildinamos iš neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų, 2017 m. kovo 16 d. iki 2017 m. liepos 17 d. neužtikrinant pareiškėjui teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų, atlyginimo.

15. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – nustatęs, kad Lukiškių TI-K 54,5 paros pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis tualetu, atmetęs pareiškėjo nusiskundimus dėl nepakankamo gyvenamojo ploto, netinkamo apšvietimo, ventiliacijos ir drėgmės, taip pat nusiskundimus, kad atliekant kratą jis buvo verčiamas nusirengti esant žemai oro temperatūrai, daiktai ir rūbai turėjo būti dedami kartu į nešvarias dėžes, priteisė pareiškėjui 100 Eur neturtinei žalai atlyginti, o kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

16. Apeliaciniame skunde atsakovas, atstovaujamas Lukiškių TI-K, nesutikimą su ginčijamu pirmosios instancijos teismo sprendimu iš esmės argumentuoja tuo, kad nagrinėjamu atveju nėra būtinųjų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų, kad pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą, t. y. šiuo aspektu nėra valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėtos veikos, be to, pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos ir jos dydžio. Tačiau šių savo teiginių Lukiškių TI-K iš esmės nedetalizuoja, o pateikia tik bendro pobūdžio apeliacinį skundą, kuriame nenurodo konkrečių nesutikimo su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir jų pagrindu padarytomis išvadomis motyvų.

17. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).


19. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Sprendžiant dėl tam tikros valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 str. prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar tam tikros pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1130-556/2017; 2016 m. vasario 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-686-261/2016; 2015 m. gruodžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2175-662/2015 ir kt.).

20. Pirmosios instancijos teismas pripažino, jog 54,5 paros pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis tualetu. Vertinant nusiskundimus dėl privatumo neužtikrinimo kalinimo įstaigose, be kita ko, atsižvelgiama į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pateiktus vertinimus, susijusius su bent minimaliu kalinamų asmenų privatumo užtikrinimu, pavyzdžiui, kad žema (1,2 m) aukščio sienele atskirtas tualetas neatitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio reikalavimų, kadangi taip nesudaromos sąlygos privatumui ir ši vieta visada matoma tiek kartu kalinčių nuteistųjų, tiek pareigūnų (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 10 d. sprendimas byloje Glotov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 41558/05). Šis teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją, pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgdamas į minėtus Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimus bei naujausias Lietuvos administracinių teismų praktikos tendencijas, vertina, kad sanitarinio mazgo atskyrimas nuo bendros kameros erdvės sienele ar užuolaida asmens privatumo užtikrinimo aspektu nėra tinkamas, kadangi tai gali riboti kalinčio asmens privatumą ir sukelti jam nemalonius išgyvenimus (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017; 2017 m. balandžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017; 2017 m. gruodžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3169-442/2017). Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė pareiškėjo teisės į privatumą naudojantis tualetu pažeidimą, todėl CK 6.271 straipsnio prasme turėjo pagrindą konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus. Pažymėtina, kad atsakovo atstovas apeliaciniame skunde nepateikia jokių nurodytą pirmosios instancijos teismo nustatytą pažeidimą paneigiančių duomenų.


22. Šiame kontekste pabrėžtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., LVAT 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017; 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje (žr., pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje S. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 871/02).

23. Dėl įrodinėjimo šio pobūdžio bylose Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat nuosekliai akcentuoja, kad pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., EŽTT 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje Nedayborshch prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 42255/04, 37 p.; 2009 m. spalio 15 d. sprendimą byloje Antipenkov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 33470/03, 82 p.). Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą sąlygomis, neatitinkančiomis objektyvių reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti kalinių fizinę ir psichinę sveikatą (žr., pvz., EŽTT 2011 m. sausio 25 d. spendimą byloje Elefteriadis prieš Rumuniją, pareiškimo Nr. 38427/05). Atsižvelgiant į tai, nepagrįstu laikytinas atsakovo atstovo teiginys, jog pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos ir kad nagrinėjamu atveju nėra žalos, kaip būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos.

24. Pasisakydamas dėl pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteisto neturtinės žalos atlyginimo, apeliacinės instancijos teismas, pirmiausiai pabrėžia, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99; LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014). Atitinkamai teisėjų

kolegija, įvertinusi byloje esančią medžiagą, atsižvelgusi į įstatymuose (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 d. ir CK 6.250 str.) įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į byloje konstatuotų pažeidimų ir jais sukeltų nepatogumų pobūdį, į pareiškėjo nurodytus išgyvenimus, į ginamų vertybių turinį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, gyvenimo lygį ir kitus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteista suma laikytina adekvačia ir teisinga kompensacija pareiškėjo patirtai skriaudai atlyginti.

25. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 14 d. sprendimą, todėl jis paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.


n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


DAINIUS RAIŽYS






2019 m. vasario 27 d.

Vilnius


teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. kovo 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. Č. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=9b1a894040fa11e99a17eaa929142a91

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas G. Č. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, priteisti 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 4–10).

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2016 m. birželio 30 d. iki 2016 m. liepos 5 d. Marijampolės pataisos namuose (toliau – ir Marijampolės PN) jis buvo patalpintas į karantino patalpą, kurioje trūko gyvenamojo ploto, neužtikrintas natūralus apšvietimas, netinkama vėdinimo sistema, tekdavo valgyti šaltą maistą, nes trūko vietos prie stalo. Pareiškėjas teigė, kad nuo 2016 m. liepos 28 d. iki 2017 m. birželio 1 d. jis buvo apgyvendintas 22 būrio 2 gyvenamojoje patalpoje, kurioje taip pat trūko gyvenamojo ploto, o jį dar labiau mažino baldai. Teigė, jog gyvenamojoje patalpoje buvo maži langai, nepakankamas vėdinimas, nebuvo stalo, neįrengtos rankšluosčių ir drabužių kabyklos, todėl tekdavo rankšluosčius džiauti ant lovos. Pareiškėjas minėjo, kad nebuvo įrengtas poilsio kambarys, nebuvo galimybės žiūrėti televizoriaus. Pažymėjo, jog buvo pažeistas privatumas sanitariniame mazge – klozetai atitverti apie 70 cm sienele iš šono, o iš priekio visai neatitverti, trūko kriauklių, unitazų, pisuarų. Bendroje virtuvėje įrengta tik viena skalbimo mašina, viena viryklė, viena kriauklė, o pati patalpa tik 15 kv. m, todėl tekdavo ilgai laukti, kol galės pasigaminti maisto ar išsiskalbti rūbus. Lokalinio sektoriaus pasivaikščiojimo kiemeliai maži, trūko ploto. Dėl tokių bausmės atlikimo sąlygų pareiškėjas teigė patyręs neturtinę žalą, kuri pasireiškė nepatogumais, garbės ir orumo pažeminimu, privatumo pažeidimu, emocinėmis, dvasinėmis kančiomis.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės PN, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti (b. l. 19–27).

4. Marijampolės PN teigė, kad ginčo laikotarpiu buvo užtikrinta teisės aktuose numatyta minimali gyvenamojo ploto norma tiek pareiškėjui būnant karantino patalpoje, tiek jį apgyvendinus bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, išskyrus labai trumpą laikotarpį. Be to, pareiškėjas didžiąją dalį bausmės laiko atliko pataisos namų bendrabučio tipo patalpose, po kurias (ir lauke esantį lokalinio sektoriaus kiemą) galėjo laisvai judėti nuo 6.30 val. iki 22.30 val., o kitose įkalinimo įstaigos teritorijose ir erdvėse – pataisos namų direktoriaus nustatytu laiku ir tvarka.

5. Atsakovo atstovas nurodė, jog teisės aktai nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelių, koridorių plotų, Marijampolės PN gyvenamosios patalpos įrengtos pagal Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisykles, patvirtintas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 (toliau – ir Taisyklės), o teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant patalpos plotą. Pažymėjo, jog dėl vietos stokos ne visuose būriuose įrengti poilsio kambariai. Virtuvėlių įrengimas neprivalomas, maistu nuteistieji aprūpinami, jie neprivalo gamintis maisto. Drabužiams džiovinti lokaliniuose kiemuose įrengtos džiovyklos. Marijampolės PN teigė, kad nuteistieji aprūpinami skalbyklėmis ir skalbimo priemonėmis, pagal nustatytą grafiką gali atnešti skalbinius išskalbti. Pažymėjo, jog pareiškėjas visą Marijampolės PN buvimo laikotarpį nesiskundė ir neteikė prašymų atlikti gyvenamųjų patalpų atitiktį higienos normoms. Iš atliktų patikrinimų matyti, jog 22 būrio 2 gyvenamojoje patalpoje higienos normų reikalavimus atitiko ir apšvieta, ir vėdinimas. Yra įrengti 3 unitazai, 2 pisuarai, 1 dušas, unitazai atskirti sienelėmis. Pareiškėjas skunde nenurodė, kokių išgyvenimų jis asmeniškai patyrė, kokiais faktais pasireiškė žala ir kaip pasireiškė priežastinis ryšys tarp atsakovo atstovo priimtų sprendimų ir atsiradusios žalos. Dėl buitinių sąlygų ar su tuo susijusių problemų pareiškėjas į Psichologinę tarnybą nesikreipė. Marijampolės PN veikė tinkamai, nepažeisdami teisės aktų reikalavimų, o nesant neteisėtų veiksmų, negali kilti ir deliktinė atsakomybė.

II.

6. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. kovo 13 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui 800 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 32–37).

7. Teismas, įvertinęs byloje pateiktus duomenis, sprendė, kad pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis tualetu. Atsižvelgęs į Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normas, patvirtintas Teisingumo ministro įsakymu 2004 m. birželio 9 d. Nr. 1R-139 (toliau – ir Patalpų aprūpinimo inventoriumi normos), teismas nustatė, kad klozetų, pisuarų ir praustuvių skaičius, atsižvelgiant į nuteistųjų miegamųjų vietų skaičių, nevisiškai atitiko Patalpų aprūpinimo inventoriumi normų reikalavimus. Nustatęs, jog atsakovo atstovas nepaneigė pareiškėjo nurodytų aplinkybių, kad nėra įrengta drabužių ir rankšluosčių kabyklos, laisvalaikio kambario, šiuos pažeidimus pripažino

nustatytais.8. Teismas sprendė, jog pareiškėjui visą ginčo laikotarpį buvo užtikrinta minimali teisės aktais nustatyta gyvenamojo

ploto norma, taip pat atmetė pareiškėjo pretenzijas dėl netinkamų laikymo karantino patalpoje sąlygų (ploto, ventiliacijos, apšvietos, per mažai vietos prie stalo), dėl netinkamos apšvietos, ventiliacijos bendrabučio patalpoje, taip pat dėl virtuvėlės įrengimo, dėl stalo nebuvimo, dėl per mažo pasivaikščiojimo kiemelio ploto.

9. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas netinkamomis sąlygomis buvo kalinamas gana ilgą laiko tarpą (nepilnai metus), jo teisių pažeidimas nebuvo nepertraukiamas, byloje nėra duomenų, kad Marijampolės PN pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos, teismas nurodė, kad byloje nenustatyta aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą teigti, jog pareiškėjas būtų buvęs kalinamas kankinančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį sąlygomis. Tačiau teismui nekilo abejonių, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė patyrė neturtinę žalą, kurią teismas įvertino 800 Eur.

III.

10. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės PN, apeliaciniame skunde prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria pareiškėjo skundas tenkintas iš dalies ir jam priteistas 800 Eur neturtinės žalos atlyginimas, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – neturtinės žalos atlyginimo nepriteisti (b. l. 106–111). Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

10.1. Teisės aktai nereikalauja bendrabučio tipo patalpose esančiuose sanitariniuose mazguose įrengti sieneles ar bet kokį kitą atskyrimą tarp sanitarinių įrenginių, taigi teisės aktų reikalavimai dėl sanitarinių mazgų įrengimo pažeisti nebuvo.

10.2. 2016 m. III ir IV ketvirčius sanitariniame mazge trūko 2–3 kietųjų įrenginių. Nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojo naujas teisinis reglamentavimas, pagal kurį nebenumatytas sanitarinio mazgo įrenginių skaičius, todėl pareiškėjo skundas dėl per mažo sanitariniame mazge esančių įrenginių skaičiaus nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. birželio 1 d. yra nepagristas. Pareiškėjas bausmę atliko pataisos namų bendrabučio tipo patalpose, po kurias (ir lauke esantį lokalinio sektoriaus kiemą) galėjo laisvai judėti, todėl sanitariniais įrenginiais galėjo naudotis ir kitose Marijampolės PN patalpose, pvz. bibliotekoje, duše ir kt., todėl minimalus sanitarinių įrenginių trūkumas 22 būryje, kuris truko 5 mėn., negalėjo sukelti tokių išgyvenimų ar neigiamų psichologinių pasekmių, orumo žeminimo, už kurį turėtų būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas.

10.3. Taisyklių 6 punkte numatyta, kad nesant galimybių įrengti laisvalaikio kambarį, jis gali būti įrengiamas 2 būriams. Tai, kad nėra poilsio kambario, negali būti traktuojama kaip kankinančios ar žeminančios gyvenimo sąlygos, nes nuteistųjų judėjimas lokaliniuose sektoriuose neribojamas.

10.4. Pagal Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Marijampolės departamento 2016 m. rugsėjo 23 d. patikrinimo aktą Nr. PA.4-331(23.14.1.4.12) pakabos drabužiams pritvirtintos prie lovų galo.

10.5. Teismas ir atsakovas neturi jokių duomenų dėl pareiškėjo moralinių išgyvenimų bausmės atlikimo metu, galimų kančių ar pažeminimų, kurių priežastimi būtų kalinimo sąlygos, pareiškėjas dėl kalinimo sąlygų ir su tuo susijusių problemų nesikreipė į Psichologinę tarnybą. Marijampolės PN veikė tinkamai, nepažeisdami teisės aktų reikalavimų. Nenustačius bent vienos iš trijų viešosios atsakomybės sąlygų (neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos), valstybei nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą. Be to, ne visais atvejais tam, jog būtu apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

Teisėjų kolegija


IV.

11. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų Marijampolės PN nuo 2016 m. birželio 30 d. iki 2017 m. birželio 1 d., atlyginimo priteisimo.

12. Pirmiausiai atkreiptinas dėmesys į tai, kad atsakovas su apeliaciniu skundu pateikė Nacionalinio visuomenės

sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Marijampolės departamento 2016 m. rugsėjo 23 d. patikrinimo aktą Nr. PA.4-331(23.14.1.4.12). Pažymėtina, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Šia nuostata yra ribojama proceso šalies teisė teikti naujus dokumentus, ji užtikrina sąžiningo, operatyvaus teismo proceso pirmosios instancijos teisme buvimą. Atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra duomenų apie objektyvias priežastis, sutrukdžiusias atsakovo atstovui bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu pateikti visus su ginču susijusius duomenis, taip pat nėra duomenų apie aplinkybes, dėl kurių papildomų dokumentų pateikimo būtinybė iškilo vėliau, taip pat į tai, kad būtent atsakovui ir jo atstovui tenka pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013, ir kt.), apeliacinės instancijos teismas papildomai su apeliaciniu skundu pateikto dokumento nepriima ir nevertins.

13. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – nustatęs privatumo naudojantis sanitariniais mazgais pažeidimą, taip pat nustatęs, kad įrengta per mažai klozetų, pisuarų ir praustuvių, nėra įrengta drabužių ir rankšluosčių kabyklos, laisvalaikio kambario, kitus pareiškėjo nusiskundimus atmetęs kaip nepagrįstus, priteisė pareiškėjui 800 Eur neturtinei žalai atlyginti.

14. Marijampolės PN savo apeliacinį skundą grindžia iš esmės tuo, kad teisės aktuose nėra įtvirtintas reikalavimas atskirti bendrabučio tipo patalpose esančius sanitarinius mazgus nuo likusio ploto, nuo 2017 m. sausio 1 d. pasikeitus teisiniam reglamentavimui nenumatytas sanitarinio mazgo įrenginių skaičius. Apelianto manymu, poilsio kambario neįrengimas negali būti traktuojamas kaip kankinančios ar žeminančios gyvenimo sąlygos. Pabrėžė, kad nuteistųjų judėjimas lokaliniuose sektoriuose neribojamas, pakabos drabužiams pritvirtintos prie lovų galo. Apelianto manymu, nėra duomenų apie pareiškėjo moralinius išgyvenimus bausmės atlikimo metu, galimas kančias ar pažeminimą, kurie sudarytų pagrindą priteisti neturtinės žalos atlyginimą, neegzistuoja būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos.

15. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).


17. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl tam tikros valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 str. prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar tam tikros pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1130-556/2017; 2016 m. vasario 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-686-261/2016;

2015 m. gruodžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2175-662/2015 ir kt.).18. Vertinant apeliacinio skundo argumentus dėl privatumo naudojantis tualetu užtikrinimo pažeidimo, pažymėtina,

kad sprendžiant dėl tokio pobūdžio kalinamųjų ir suimtųjų nusiskundimų dėl privatumo turi būti atsižvelgiama, kad Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.5 punktas, numatantis sanitarinio mazgo įrengimo reikalavimus (tarp jų ir reikalavimą įrengti ne žemesnę kaip 1,5 m aukščio pertvarą), reglamentuoja būtent kamerų tipo patalpų įrengimą, o ne, kaip šiuo atveju, pataisos namų gyvenamųjų patalpų, kuriose nėra įrengiama sanitarinio mazgo zona, įrengimą. Įvertinus tai, jog net ir esant unitazams Marijampolės PN vienas nuo kito atskirtiems dalinėmis pertvaromis, tačiau jais naudojamasi ne kameroje, o tik specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų, teismų praktikoje pripažįstama, jog asmeniui naudotis tualetu buvo sudarytos pakankamos privatumą suteikiančios sąlygos (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018; 2018 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1929-520/2018).

19. Tačiau nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai, išnagrinėjęs pareiškėjo skundo argumentus, atsakovo pateiktus įrodymus, konstatavo pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimą. Byloje nebuvo pateikti įrodymai, kad pareiškėjas galėjo pasinaudoti klozetu tuo metu, kai sanitariniame mazge nebuvo kitų asmenų. Iš pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių matyti, kad asmenys negalėjo naudotis ir pisuarais, ir unitazais dėl jų įrengimo, nes yra apsunkintas priėjimas prie tualeto; unitazai įrengti tiesiai prieš pisuarus be pertvaros. Akcentuotina, kad pareiškėjas skunde detaliai nurodė aplinkybes, kurios trukdė jam privačiai pasinaudoti klozetais, kad unitazai buvo įrengti be užuolaidų ir tiesiai prieš pisuarus. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė pareiškėjo teisės į privatumą naudojantis tualetu pažeidimą, aplinkybių vertinimas atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiškose bylose (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3359-520/2019), todėl su tuo susiję apelianto argumentai atmestini.

20. Pareiškėjas savo privatumo naudojantis tualetu pažeidimą siejo su jo laikymu Marijampolės PN 22 būryje, kuriame, pagal byloje pateiktus duomenis, pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas nuo 2016 m. liepos 28 d. (b. l. 35). Pareiškėjas skunde nurodė, kad Marijampolės PN 22 būryje jis buvo laikomas iki 2017 m. birželio 1 d., taigi iš viso pareiškėjo privatumo pažeidimas truko 309 paras.

21. Pagal Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normas, patvirtintas Teisingumo ministro įsakymu 2004 m. birželio 9 d. Nr. 1R-139 (redakcija, galiojusi nuo 2010 m. kovo 3 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d.), prausykloje turi būti įrengta po vieną praustuvę dešimčiai asmenų, tualete – po klozetą arba unitazą dvylikai asmenų ir 1 pisuarą dvylikai asmenų.

22. Be to, nustatyta, kad sanitariniame mazge nebuvo užtikrintas pakankamas klozetų ir pisuarų skaičius. Byloje pateikti duomenys patvirtina, kad 22 būrio sanitarinio mazgo patalpoje įrengti 3 unitazai, 2 pisuarai, 5 praustuvės (b. l. 26, 38). Iš Marijampolės PN Socialinės reabilitacijos skyriaus 2017 m. liepos 4 d. pažymos matyti, jog 22 būryje 2016 m. III ketvirtį buvo 78 nuteistieji, 2016 m. IV ketvirtį – 63 nuteistieji, 2017 m. I ketvirtyje – 64 nuteistieji, 2017 m. II ketvirtyje – 62 nuteistieji (b. l. 36). Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad klozetų, pisuarų ir praustuvių skaičius neatitiko Patalpų aprūpinimo inventoriumi normų. Tačiau nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojusioje Teisingumo ministro įsakymo 2004 m. birželio 9 d. Nr. 1R-139 redakcijoje nebereglamentuojamas unitazų, pisuarų, praustuvių kiekis, todėl sutiktina su apelianto pozicija, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovo veiksmus dėl kriauklių, unitazų, pisuarų trūkumo nuo 2017 m. sausio 1 d., todėl aptariamas pažeidimas konstatuotinas laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 28 d. iki 2016 m. gruodžio 12 d. (157 paras).

23. Vertinant pirmosios instancijos teismo nustatytų pažeidimų, susijusių su laisvalaikio kambario bei drabužių ir rankšluosčių kabyklos neįrengimu, pagrįstumą, aktuali Taisyklių 5.8 punkto nuostata, pagal kurią kiekvienam būriui turi būti įrengiamas laisvalaikio kambarys, ir 5.9 punktas, pagal kurį turi būti įrengiama drabužių bei avalynės džiovykla. Pažymėtina, kad pareiškėjas savo skunde detalizuodamas nusiskundimus dėl neįrengtų drabužių ir rankšluosčių džiovyklų nurodė, kad dėl to tekdavo rankšluosčius džiauti ant lovos, todėl šie jo nusiskundimai vertinti kaip pretenzijos dėl neįrengtų džiovyklų. Atsakovas nepateikė įrodymų, jog Marijampolės PN 22 būryje buvo įrengtas laisvalaikio kambarys, taip pat nepateikė įrodymų, kad dėl nuteistųjų gyvenamųjų korpusų pastatų konstrukcijos yra išimtinių aplinkybių, kliudančių įrengti poilsio kambarius kiekvienam būriui, ir kad yra įrengtas bendras poilsio kambarys dviem būriams. Atsakovas pirmosios instancijos teismui taip pat nepateikė įrodymų apie drabužių džiovyklos įrengimą. Pagal nuoseklią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui ir jo atstovui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo

2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo neteisėtus atsakovo veiksmus dėl laisvalaikio kambario bei drabužių džiovyklos neįrengimo.


25. Šiame kontekste pabrėžtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., LVAT 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017; 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr., pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje S. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 871/02).

26. Dėl įrodinėjimo šio pobūdžio bylose Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat nuosekliai akcentuoja, kad pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., EŽTT 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje Nedayborshch prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 42255/04, 37 p.; 2009 m. spalio 15 d. sprendimą byloje Antipenkov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 33470/03, 82 p.). Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą sąlygomis, neatitinkančiomis objektyvių reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti kalinių fizinę ir psichinę sveikatą (žr., pvz., EŽTT 2011 m. sausio 25 d. spendimą byloje Elefteriadis prieš Rumuniją, pareiškimo Nr. 38427/05).

27. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui 309 paras nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis tualetu, nebuvo įrengtas laisvalaikio kambarys ir drabužių džiovykla, 157 paras truko pažeidimas dėl mažesnio nei teisės aktuose numatyto kriauklių, unitazų, pisuarų kiekio įrengimo.

28. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad tokios aplinkybės, vertinant jų kumuliatyvų poveikį, nors ir buvo sudaromos galimybės judėti lokaliniame sektoriuje, pareiškėjui sukėlė nepatogumus, diskomfortą ir kitus neigiamus išgyvenimus, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti įstaigų veiksmai – tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimas, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir diskomfortą, bei tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (Civilinio kodekso 6.271 str.).

29. Pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99; LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014).

30. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančią medžiagą, atsižvelgusi į įstatymuose (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 d. ir CK 6.250 str.) įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į byloje konstatuotų pažeidimų ir jais sukeltų nepatogumų pobūdį, į pareiškėjo nurodytus išgyvenimus, į ginamų vertybių turinį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, gyvenimo lygį ir kitus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteista suma laikytina adekvačia ir teisinga kompensacija pareiškėjo patirtai skriaudai atlyginti.

31. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl jis paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.


n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, apeliacinį skundą atmesti.Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. kovo 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


DAINIUS RAIŽYS



Administracinė byla Nr. eA-2254-629/2019Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02585-2016-3Procesinio sprendimo kategorija 55.1.7(S)


PAPILDOMA NUTARTISLIETUVOS REPUBLIKOS VARDU


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo B. B. prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą administracinėje byloje pagal pareiškėjo B. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo B. B. skundą atsakovui viešajai įstaigai „Ekoagros“ dėl sprendimo bei nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

Pareiškėjas B. B. (toliau – ir pareiškėjas) 2016 m. gruodžio 16 d. kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti: 1) viešosios įstaigos (toliau – ir VšĮ) „Ekoagros“ ekspertės D. B. 2016 m. lapkričio 10 d. nutarimą Nr. PNU-K-16-00600 „Dėl ekologinės gamybos“; 2) VšĮ „Ekoagros“ direktoriaus 2016 m. lapkričio 14 d. sprendimą Nr. LSK-K-16-10732 „Dėl išduotų dokumentų“.

Kauno apygardos administracinis 2017 m. gegužės 31 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašė panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 31 d.

sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. vasario 13 d. nutartimi pareiškėjo apeliacinį skundą tenkino iš

dalies, nutarė Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 31 d. sprendimą pakeisti ir tenkinti pareiškėjo skundą iš dalies, t. y. panaikinti VšĮ „Ekoagros“ 2016 m. lapkričio 10 d. nutarimą Nr. PNU-K-16-00600 „Dėl ekologinės gamybos“ ir 2016 m. lapkričio 14 d. sprendimą Nr. LSK-K-16-10732 „Dėl išduotų dokumentų“ toje dalyje, kurioje konstatuota, kad 2015 metais lauke Nr. 1 (17,03 ha, kontrolinio žemės sklypo Nr. 018559–6750 nebuvo laikomasi ekologinei gamybai keliamų reikalavimų, taip pat priteisė pareiškėjui iš atsakovo VšĮ „Ekoagros“ 6 Eur bylinėjimosi išlaidoms, patirtoms bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, atlyginti, netenkino VšĮ „Ekoagros“ prašymo priteisti

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=957400c040fa11e99a17eaa929142a91

bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.Nustatyta, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. vasario 13 d. nutartyje nevisiškai išnagrinėjo

pareiškėjo prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, t. y. išnagrinėjo tik 2019 m. vasario 5 d. prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą dalį, kurioje pareiškėjas prašė priteisti 12 Eur (prašyme klaidingai nurodyta 23 Eur) sumokėtą žyminį mokestį už apeliacinio skundo padavimą, bet ne dalį, kurioje pareiškėjas prašė priteisti išlaidų, patirtų naudojantis advokato paslaugomis, atlyginimą. Atsižvelgdama į šią aplinkybę ir pasinaudodama Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme įtvirtinta galimybe teismui savo iniciatyva priimti papildomą sprendimą (nutartį), jeigu teismas neišsprendė bylinėjimosi išlaidų ar jų dalies atlyginimo ar paskirstymo klausimo (97 str. 1 d. 3 p.), teisėjų kolegija minėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. vasario 13 d. nutarties trūkumą ištaiso šia papildoma nutartimi.

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Sprendžiant klausimą dėl konkretaus bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dydžio, Administracinių bylų teisenos įstatymo 39-41 straipsnių nuostatų prasme priteistinos tik tiesiogiai su teismo procesu susijusios, būtinos, pagrįstos ir suinteresuotos šalies realiai turėtos bylinėjimosi išlaidos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-460/2009, 2012 m. sausio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-49/2012, 2016 m. gruodžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-766-520/2016). Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Remiantis Civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 2 dalies nuostatomis, šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, negu yra nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija).

Tais atvejais, kai skundas yra patenkinamas iš dalies, proceso šaliai, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, jos patirtos su bylos nagrinėjimu susijusios išlaidos atlyginamos proporcingai patenkintų (atmestų) skundo reikalavimų daliai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-842-492/2015; 2017 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1282-442/2017). Konkreti proporcija nustatoma atsižvelgiant į tai, kokia apimtimi įsiteisėjusiu administracinio teismo baigiamuoju procesiniu aktu buvo patenkinti pareiškėjo pirmosios instancijos teisme pareikšti materialiniai teisiniai reikalavimai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-310-602/2017). Šiuo atveju pareiškėjas kėlė du reikalavimus: 1) panaikinti VšĮ „Ekoagros“ ekspertės D. B. 2016 m. lapkričio 10 d. nutarimą Nr. PNU-K-16-00600; ir 2) panaikinti VšĮ „Ekoagros“ direktoriaus 2016 m. lapkričio 14 d. sprendimą Nr. LSK-K-16-10732 „Dėl išduotų dokumentų“. Abu pareiškėjo ginčijami administraciniai aktai yra naikintini iš dalies, t. y. toje dalyje, kurioje konstatuota, kad 2015 metais lauke Nr. 1 (17,03 ha, KŽS Nr. 018559–6750 nebuvo laikomasi ekologinei gamybai keliamų reikalavimų. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į pareiškėjo atstovo pabrėžtą pastarųjų atsakovo išvadų svarbą, šiuo atveju laikytina, kad buvo tenkinta pusė (50 proc.) skundo reikalavimų.

Pareiškėjas 2019 m. vasario 5 d. teismui pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, prašydamas, be kita ko, priteisti iš atsakovo 968 Eur bylinėjimosi išlaidoms, patirtoms bylą nagrinėjant Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme, atlyginti. Kartu su šiuo prašymu pareiškėjas pateikė, be kita ko, 2017 m. gegužės 31 d. sąskaitą faktūrą Nr. 0814, patvirtinančią, jog apeliacinio skundo parengimo paslauga kainavo 968 Eur (V t., b. l. 7), ir 2017 m. birželio 14 d. mokėjimo nurodymą, patvirtinantį, kad pareiškėjas apmokėjo sąskaitą faktūrą Nr. 0814 (V t., b. l. 9). Įvertinus pateiktus dokumentus, teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad pareiškėjas realiai patyrė bylinėjimosi išlaidas. Vadovaujantis Rekomendacijų 8 punkte nurodytais koeficientais ir Lietuvos statistikos departamento skelbiamu užpraėjusio ketvirčio (šiuo atveju – 2016 m. IV ketv.) vidutiniu mėnesiniu bruto darbo užmokesčiu šalies ūkyje (be individualių įmonių) laikytina, kad už apeliacinio skundo parengimą priteistino užmokesčio maksimalus dydis – 2 057 Eur (2,5 x 822,80 Eur). Pareiškėjo prašoma priteisti suma – 968 Eur – šio maksimalaus dydžio neviršija. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo pagal Rekomendacijų 2 punkte įtvirtintus kriterijus, nenustatė pagrindo mažinti prašomą bylinėjimosi išlaidų atlyginimo sumą. Pareiškėjui priteistino bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, neįskaitant sumokėto žyminio mokesčio, atlyginimo dydis – 484 Eur (968 Eur x 50 proc.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalimi ir 97 straipsnio 1

dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Papildomai priteisti pareiškėjui B. B. iš atsakovo viešosios įstaigos „Ekoagros“ 484 Eur (keturis šimtus aštuoniasdešimt keturis eurus) bylinėjimosi išlaidoms, patirtoms bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, atlyginti.



ARŪNAS DIRVONAS

MILDA VAINIENĖ_______________________


2019-03811 2019-03-08 2019-02-27 2019-02-27 -

Administracinė byla Nr. eA-159-629/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00108-2017-2Procesinio sprendimo kategorijos: 11.5.1; 34.2(S)


NUTARTISLIETUVOS REPUBLIKOS VARDU



teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Boslita“ ir Ko apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Boslita“ ir Ko skundą atsakovui Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentui dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Boslita“ ir Ko (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) 2017 m. sausio 10 d. kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2016 m. gruodžio 8 d. nutarimą Nr. ATK2-141/16 (toliau – ir Nutarimas).

2. Pareiškėjo nuomone, atsakovas neįvertino Bendrovės interneto svetainės http://www.boslita.lt visumos ir todėl padarė nepagrįstą išvadą, jog frazė „Aistra svajoti“ yra alkoholio reklama. Jo teigimu, frazė „Aistra svajoti“ vartojama tik kaip svetainės šūkis ar logotipas. Bendrovės interneto svetainėje nėra jokios informacijos, kuria būtų skatinama įsigyti alkoholinius gėrimus arba būtų daromas poveikis vartotojų pasirinkimui. Joje alkoholis išvis nėra reklamuojamas, o pateikiamas tik gėrimų, kuriais prekiauja pareiškėjas, asortimentas. Pareiškėjas atkreipė dėmesį į specialisto išvadą dėl teksto suvokimo, kurioje nurodoma, kad pagal tai, kaip minėta frazė yra pateikiama svetainėje, ji nėra alkoholio reklama.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=ae7a40c040fa11e99a17eaa929142a91

http://www.boslita.lt/

Pareiškėjui kilo abejonių, ar vidutinis vartotojas žino, kad Bendrovė yra alkoholinių gėrimų, pažymėtų prekės ženklu „Bosca“, gamintojas bei platintojas. Teigė, kad jo interneto svetainė yra mažai kam žinoma ir prieinama. Pareiškėjas akcentavo, jog frazė „Aistra svajoti“ yra vartojama svetainėje nuo 2011 metų, per šį penkerių metų laikotarpį atsakovas jokių pastabų dėl šios frazės vartojimo pareiškėjui nepateikė.

3. Pareiškėjo vertinimu, atsakovas netinkamai traktavo Bendrovės reklamoje vartojamus užrašus „Tu – mano auksas“ bei „Nepasiilgstu tavęs vos vienai minutei“. Paaiškino, jog šios frazės yra siejamos tik su jaunų žmonių pora, kuri pavaizduota reklamoje, o skatinimas įsigyti alkoholinį gėrimą yra išgaunamas per spalvų panašumą. Pareiškėjas nesutiko su atsakovo pozicija, jog specialistas subjektyviai vertino atskirus alkoholio reklamos elementus, nepagrįstai atsiejo vyro ir moters santykius nuo alkoholio reklamos. Pareiškėjo nuomone, reklaminiai užrašai „Tu – mano auksas“ bei „Nepasiilgstu tavęs vos vienai minutei“ nepateikia neteisingos ir / ar klaidinančios informacijos apie reklamuojamą alkoholinį gėrimą, nes jais apibūdinamos ne alkoholio savybės, o reklamoje vaizduojamų žmonių santykiai bei atkreipiamas dėmesys į reklamuojamą prekę. Vien tai, kad pateikti reklaminiai užrašai skatina įsigyti reklamuojamą alkoholinį gėrimą, savaime nereiškia, jog jais yra apibūdinamos tam tikros reklamuojamo gėrimo savybės.

4. Atsakovas Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.5. Atsakovo vertinimu, užrašas „Aistra svajoti“ formuoja nuomonę, kad pareiškėjo gaminami ir Lietuvos Respublikos

rinkoje parduodami alkoholiniai gėrimai sužadina stiprų potraukį, norą svajoti, kurti mintyse ateities planus, gražius dalykus. Tai yra alkoholio reklama, siejanti alkoholio vartojimą su psichinės veiklos pagerėjimu, pateikianti neteisingą ir (ar) klaidinančią informaciją apie alkoholinius gėrimus. Atsakovas teigė, kad interneto svetainėje http://www.lrytas.lt paskelbta pareiškėjo gaminamo alkoholinio gėrimo „Bosca Anniversary“ (alk. 7,5 % tūrio) reklama, kurios viršuje užrašyta „Nepasiilgstu tavęs vos vienai minutei „, apačioje – „Tu – mano auksas“, sudaro įspūdį, kad reklamuojamas alkoholinis gėrimas yra brangus, vertingas daiktas, prilygstantis auksui, apie šį alkoholinį gėrimą galvojama kiekvieną minutę ir jo nuolat pasiilgstama. Tai yra alkoholio reklama, pateikianti neteisingą ir (ar) klaidinančią informaciją apie alkoholinius gėrimus. Atsakovas tvirtino, jog, įvertinus frazės „Aistra svajoti“ turinį, formą bei kontekstą, darytina išvada, kad ji atitinka Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo (toliau – ir AKĮ) 2 straipsnio 10 dalyje įtvirtintą alkoholio reklamos apibrėžimą bei išpildo abi alkoholio reklamos sąlygas. Pirma, ji skatina ir daro poveikį vartotojų bei besidominčiųjų pareiškėjo produkcija pasirinkimui. Antra, minėta informacija pateikiama pareiškėjo interneto svetainėje prie informacijos apie produkcijos gamintoją bei pareiškėjo gaminamos ir platinamos produkcijos (alkoholinių gėrimų) kontekste, taigi yra susijusi su jo komercine veikla. Interneto naršyklės Google paieškos laukelyje įvedus žodį „Bosca“, pirmiausiai pateikiama nuoroda į pareiškėjo interneto svetainę, todėl jis nepagrįstai teigia, kad ieškant visuotinai žinomo prekės ženklo „Bosca“ internete, ši interneto svetainė nerandama.

II.

6. Vilniaus apygardos administracinis 2017 m. balandžio 13 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Boslita“ ir Ko skundą atmetė.

7. Teismas nustatė, kad pareiškėjo interneto svetainės http://www.boslita.lt tinklalapiuose, kuriuose reklamuojami alkoholiniai gėrimai ir pateikiama informacija apie Bendrovę, yra užrašai – „Aistra svajoti“. Interneto svetainėje http://www.lrytas.lt buvo paskelbta Bendrovės gaminamo alkoholinio gėrimo „Bosca Anniversary“ (alk. 7,5 % tūrio) reklama: centre pavaizduota jaunų žmonių pora, vyras bučiuoja moterį į kaktą, dešiniajame kampe – butelis alkoholinio gėrimo „Bosca Anniversary“, viršuje užrašyta „Nepasiilgstu tavęs vos vienai minutei“, apačioje – „Tu – mano auksas“. Departamentas ginčijamame 2016 m. gruodžio 8 d. nutarime Nr. ATK2-141/16 konstatavo, kad pareiškėjas pažeidė AKĮ 29 straipsnio 1 dalies 6 ir 11 punktų reikalavimus, bei nutarė jam skirti 2 896 Eur baudą.

8. Teismas, apžvelgęs ginčui aktualų teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką, priėjo išvadą, jog tiek Bendrovės interneto svetainėje http://www.boslita.lt esanti frazė „Aistra svajoti“, tiek vaizdinė reklama su užrašais „Tu – mano auksas“, „Nepasiilgstu tavęs vos vienai minutei“, paskelbta interneto svetainėje http://www.lrytas.lt, gali būti laikomos alkoholio reklama AKĮ 2 straipsnio 10 dalies prasme. Teismas pažymėjo, kad frazė „Aistra svajoti“ neabejotinai siejama su Bendrovės komercine veikla, nes ši frazė nurodyta jos interneto svetainėje. Pastaroji frazė matoma atvėrus bet kurį svetainės tinklalapį. Pastebėta, kad 2017 m. sausio 5 d. pateiktuose Bendrovės rinkodaros ir pardavimų direktoriaus rašytiniuose paaiškinimuose teigiama, jog šūkis „Aistra svajoti“ buvo kuriamas 2011 m. kovo 14 d. tarp pareiškėjo ir J. S. sudarytos sutarties pagrindu, kurioje susitarta dėl vaizdinės ir tekstinės reklaminės medžiagos kūrimo. Šios aplinkybės patvirtina, kad kuriant frazę „Aistra svajoti“ buvo siekiama reklaminių komercinių tikslų. Be to, ši frazė yra nurodyta prie pareiškėjo asortimente esančių alkoholinių gėrimų, todėl ji vartotojui gali sukelti atitinkamus teigiamus jausmus ir paveikti

http://www.lrytas.lt/





jį taip, kad būtų skatinama įsigyti nurodytus alkoholinius gėrimus. Nors http://www.boslita.lt nėra elektroninė parduotuvė, tokio skatinimo įsigyti pareiškėjo produkciją rezultatas gali būti įgyvendintas perkant alkoholinius gėrimus jo gaminių platinimo vietose.

9. Teismas, išanalizavęs frazės „Aistra svajoti“ poveikį psichinės veiklos pagerėjimui, sutiko su atsakovo konstatuotu teisės normų pažeidimu, nes, jo vertinimu, ši frazė pati savaime, atsižvelgiant į jos pateikimo būdą, sietina su alkoholinio gėrimo – pareiškėjo produkcijos – vartojimu. Bendrai frazė „Aistra svajoti“ suponuoja asmens drąsą įgyvendinti savo norus be apribojimų. Tokiam asmens veiksmui būtina gera psichinė būklė, todėl vidutiniam vartotojui formuojama nuomonė, kad tokią būklę jis gali pasiekti vartodamas Bendrovės produkciją, kuri pavaizduota interneto svetainėje http://www.boslita.lt. Teismas, atsižvelgęs į Lietuvių kalbos žodyne pateiktas ginčo frazę sudarančių žodžių reikšmes („aistra“: 1) stiprus patraukimas prie ko nors, geidulys, aikštis; 2) pasiutimas, patrakimas; „svajoti“: kurti mintyse gražius, trokštamus dalykus, atsiduoti svajonėms), priėjo išvadą, jog pasitenkinimo ir troškimo išgyvenimą reiškianti frazė reklamoje pagrįstai buvo susieta su psichinės veiklos pagerėjimu vartojant alkoholinius gėrimus, o reklama – pripažinta pažeidžiančia AKĮ 29 straipsnio 1 dalies 6 punktą.

10. Teismas nesutiko su pareiškėjo pateiktu frazių „Nepasiilgstu tavęs vos vienai minutei“ ir „Tu – mano auksas“ aiškinimu. Teismo vertinimu, reklamoje pateiktas vaizdas vidutiniam vartotojui pagrįstai gali sukurti įspūdį, kad vartojant reklamoje vaizduojamą „Bosca Anniversary“ alkoholinį gėrimą pagėrės jo socialiniai santykiai. Reklamoje vaizduojami susiglaudę vyras ir moteris sudaro įspūdį, jog vartojant pavaizduotą gėrimą bus sukuriami glaudūs santykiai. Todėl reklamoje pateikta informacija apie asmens būseną vartojant pareiškėjo platinamą putojantį vyną, tokia būsena vidutiniam vartotojui asocijuojasi su teigiamomis emocijomis, psichinės veiklos pagerėjimu, t. y. vartotojo suvokiama kaip priemonė atitinkamai būsenai pasiekti. Pažymėta, kad reklamoje matomos frazės „Tu – mano auksas“, „Nepasiilgstu tavęs vos vienai minutei“ yra išreikštos dviprasmiškai ir vidutinio vartotojo požiūriu gali būti suprantamos kaip apibūdinančios ne asmenis, pavaizduotus reklamoje, o alkoholinį gėrimą, kurio nuotrauka pavaizduota reklamos kampe. Kadangi alkoholio žala organizmui yra visuotinai pripažįstama, nesant priešingų tyrimų, reklama, žadanti psichinės veiklos pagerėjimą, laikytina neteisinga ir klaidinančia. Pareiškėjas negali įrodyti, jog alkoholinių gėrimų vartojimas galėtų teikti teigiamą naudą žmogui. Trumpalaikis malonumas dėl alkoholinių gėrimų vartojimo yra lydimas alkoholio vartojimo keliamų žalingų pasekmių – priklausomybės, kompleksinių žalingų pasekmių sveikatai bei socialiniam gyvenimui. Šios pasekmės reklamoje klaidinančiai nenurodomos. Taigi, tokia reklama pažeidžia AKĮ 29 straipsnio 1 dalies 11 punkto reikalavimus. Be to, teismas akcentavo, jog, kadangi svetainėje http://www.boslita.lt nurodyta frazė „Aistra svajoti“ pagrįstai buvo susieta su psichinės veiklos pagerėjimu vartojant alkoholinius gėrimus ir pripažinta pažeidžiančia AKĮ 29 straipsnio 1 dalies 6 punktą, tokia reklama taip pat pažeidžia AKĮ 29 straipsnio 1 dalies 11 punkto reikalavimus.

11. Teismo vertinimu, pareiškėjo užsakymu atlikta ir teismui pateikta specialisto išvada nelaikytina objektyviu įrodymu dėl AKĮ pažeidimo nebuvimo.

12. Teismas nusprendė, kad Nutarimas buvo priimtas tinkamai išanalizavus faktines bylos aplinkybes bei taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl jo naikinti, vadovaujantis pareiškėjo nurodomais ar kitais motyvais, nėra pagrindo.

III.

13. Pareiškėjas UAB „Boslita“ ir Ko apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 13 d. sprendimą ir Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento 2016 m. gruodžio 8 d. nutarimą Nr. ATK2-141/16.

14. Pareiškėjo nuomone, teismo argumentai yra neišsamūs, skundžiamas teismo sprendimas priimtas tinkamai neįvertinus ginčo frazių, nepagrįstai ir nemotyvuotai neatsižvelgus į specialisto pateiktas išvadas dėl teksto suvokimo (tokiu būdu susiaurinant pareiškėjo teisę teikti įrodymus byloje, pažeidžiant objektyvumo, nešališkumo ir lygiateisiškumo principus). Teismas negalėjo remtis išimtinai tik Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kadangi tokia praktika suformuota nagrinėjant netapačias šiai bylai faktines aplinkybes. Teismas iš esmės nepasisakė dėl daugelio pareiškėjo pateiktų dokumentų ir argumentų. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės pakartoja skundo argumentus apie tai, kad frazė „Aistra svajoti“ nelaikytina alkoholio reklama (t. y. šia fraze nesiekiama skatinti įsigyti ar vartoti alkoholinius gėrimus, ji tik pateikiama interneto svetainės fone kaip logotipas, tai yra Bendrovės šūkis) ir kad reklaminiai užrašai „Nepasiilgstu tavęs vos vienai minutei“ ir „Tu – mano auksas“ yra siejami ne su reklamuojamu alkoholiniu gėrimu, o su reklamoje pavaizduota žmonių pora (t. y. skatinimas įsigyti alkoholinį gėrimą reklamoje yra išgaunamas per spalvų panašumą, o ne joje esančius užrašus). Pareiškėjas nesutinka su teismo vertinimu, kad reklaminiai užrašai „Nepasiilgstu




tavęs vos vienai minutei“ ir „Tu – mano auksas“ yra išreikšti dviprasmiškai, ir mano, kad vidutinis vartotojas alkoholio reklamą vertina pagal pirmąjį įspūdį ir plačiau jos neanalizuoja, be kita ko, neieško joje esančių užrašų tikėtinos perkeltinės prasmės. Šiuo atveju reklaminiai užrašai tiesiogiai apibūdina reklamoje pavaizduotus žmones ir jų santykius, vadinasi, jie neklaidina ir nepateikia melagingos informacijos vidutiniam vartotojui apie alkoholinius gėrimus. Dėl teismo išvadų, kad reklamoje pateiktas vaizdas vidutiniam vartotojui pagrįstai gali sukurti įspūdį, jog vartojant reklamoje vaizduojamą alkoholinį gėrimą pagerės jo socialiniai santykiai, kad reklama vidutiniam vartotojui asocijuojasi su teigiamomis emocijomis, psichinės veiklos pagerėjimu, pareiškėjas pažymi, kad tarp jo ir atsakovo nebuvo kilęs ginčas dėl reklamoje pavaizduotų žmonių. Be to, AKĮ nedraudžia alkoholio reklamos tuo aspektu, jog ji sukelia teigiamas emocijas. Pareiškėjo vertinimu, reklamoje nėra jokios informacijos, kuri leistų vienareikšmiškai teigti, jog vartotojui ši reklama gali sukurti įspūdį, kad vartojant reklamuojama alkoholinį gėrimą pagerės jo socialiniai santykiai (reklamoje alkoholio vartojimas net nėra vaizduojamas). Pareiškėjas akcentuoja, kad jis neginčija alkoholio daromos žalos organizmui ir reklamoje nepateikia priešingos informacijos, tačiau atkreipia dėmesį į tai, jog jis yra alkoholinių gėrimų platintojas, todėl nestebina, kad jis reklamoje pateikia teigiamas emocijas keliančią informaciją bei vaizdinius. Pažymėta, kad atsakovas Nutarime apie tokias ginčo reklaminių užrašų reikšmes kaip psichinės veiklos pagerėjimas, teigiamos emocijos vėlgi neužsiminė.

15. Atsakovas Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

16. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą pakartoja atsiliepimo į skundą argumentus, sutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu. Papildomai pažymi, kad bet kokio alkoholinių gėrimų kiekio patekimas į organizmą toksikologine prasme laikytinas apsinuodijimu, alkoholis daro neigiamą įtaką žmogaus organizmui, todėl frazė „Aistra svajoti“ yra neadekvati alkoholinio gėrimo poveikiui žmogaus organizmui. Atsakovo teigimu, teismui pateikta specialisto išvada jam nebuvo pateikta nagrinėjant bylą, be to, specialistas pastarosios frazės nevertino (ir nėra įgaliotas vertinti) AKĮ nustatytų reklamos apribojimų kontekste bei teleologiniu ir sisteminiu AKĮ aiškinimo aspektu. Atsakovas pabrėžia, kad reklaminių frazių „Nepasiilgstu tavęs vos vienai minutei“ ir „Tu – mano auksas“ turinys yra klaidinantis ir neteisingas, kadangi informacijos, jog alkoholinių gėrimų vartojimas yra kažkas vertingo, teigiamo, ko nepasiilgstama vos vienai minutei, negalima laikyti teisinga. Atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad apeliaciniame skunde nėra plačiau detalizuotas teiginys, jog teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika bylose, kurių aplinkybės nebuvo tapačios nagrinėjamai bylai. Atsakovas taip pat nesutinka su pareiškėjo pozicija, kad teismas privalėjo išnagrinėti visus jo pateiktus įrodymus ir paaiškinimus bei atsižvelgti į juos priimdamas sprendimą.

Teisėjų kolegija


IV.

17. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento 2016 m. gruodžio 8 d. nutarimo Nr. ATK2-141/16, kuriame pripažinta, kad frazės „Aistra svajoti“, „Nepasiilgstu tavęs vos vienai minutei“ ir „Tu – mano auksas“ neatitinka AKĮ (redakcija, galiojusi Nutarimo priėmimo metu) įtvirtintų reikalavimų alkoholio reklamai, ir nutarta pareiškėjui skirti 2 896 Eur baudą, teisėtumo ir pagrįstumo.

18. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017).

19. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, aiškindamasis dėl pareiškėjo pretenzijų, atliko byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjo teiginius apie Nutarimo neteisėtumą ir nepagrįstumą, tačiau nepakankamai išsamiai įvertino kai kuriuos pareiškėjo argumentus ir pateiktus įrodymus (specialisto išvadas). Nepaisant to, teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad frazės „Aistra svajoti“, „Nepasiilgstu tavęs vos vienai minutei“ ir „Tu – mano auksas“ yra alkoholio reklama, reklama, kurioje vartojama

frazė „Aistra svajoti“, neatitinka AKĮ 29 straipsnio 1 dalies 6 ir 11 punktų reikalavimų, o reklama, kurioje vartojamos frazės „Nepasiilgstu tavęs vos vienai minutei“ ir „Tu – mano auksas“, neatitinka AKĮ 29 straipsnio 1 dalies 11 punkto reikalavimų, ypač atsižvelgiant į pastarojoje reklamoje pateiktą vaizdą, todėl šie pažeidimai buvo teisingai konstatuoti Nutarime. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas skundo argumentais, taip pat deklaratyvaus pobūdžio teiginiais apie skundžiamo teismo sprendimo motyvų neišsamumą bei nepagrįstą vadovavimąsi teismų praktika, suformuota bylose, kurių faktinės aplinkybės netapačios nagrinėjamai bylai. Teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi Administracinių bylų teisenos įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, pripažįsta tikslinga atskirai aptarti tik tuos aspektus, dėl kurių apeliaciniame skunde keliamas ginčas, t. y. dėl frazės „Aistra svajoti“ pripažinimo alkoholio reklama, dėl reklaminių užrašų „Nepasiilgstu tavęs vos vienai minutei“ ir „Tu – mano auksas“ susiejimo su toje pačioje reklamoje vaizduojamu alkoholiniu gėrimu bei dėl skundžiamo teismo sprendimo motyvuotumo.

20. Alkoholio kontrolės įstatymo 2 straipsnio 10 dalyje alkoholio reklama apibrėžiama kaip bet kuria forma ir bet kokiomis priemonėmis skleidžiama informacija, susijusi su įmonių komercine, ūkine bei finansine veikla, kuria skatinama įsigyti ir (ar) vartoti alkoholio produktus. AKĮ 29 straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad reklama nelaikoma informacija apie alkoholinius gėrimus informaciniuose pranešimuose, kurie skirti tik alkoholio verslo specialistams, taip pat alkoholinius gėrimus gaminančių arba jais prekiaujančių įmonių, Europos juridinių asmenų ar jų filialų registruoti pavadinimai (jeigu alkoholinių gėrimų gamintojo pavadinimas yra sudedamoji šių įmonių, Europos juridinių asmenų ar jų filialų registruoto pavadinimo dalis) ir prekių ženklai, kai šie pavadinimai ir prekių ženklai pateikiami iškabose ant šių įmonių, Europos juridinių asmenų ar jų filialų buveinės ar padalinio pastato ir valdomo transporto. Reklama taip pat nelaikomi alkoholinius gėrimus gaminančių arba jais prekiaujančių įmonių, Europos juridinių asmenų ar jų filialų registruoti pavadinimai ir prekių ženklai, kai šie pavadinimai ar prekių ženklai nereguliariai ir netikėtai matomi transliuojamose ar retransliuojamose programose ir kai šių pavadinimų ir prekių ženklų atvaizdai yra šalutiniai, palyginti su transliuojamos ar retransliuojamos programos vaizdais.

21. Teisėjų kolegija pažymi, kad, nagrinėdamas alkoholinių gėrimų ir tabako gaminių reklamos draudimo teisėtumo klausimus, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1997 m. vasario 13 d. nutarime konstatavo, kad reklamai būdingi bent du požymiai: 1) specialus jos tikslas – skatinti vartoti reklamuojamą dalyką arba vykdyti kitus reklamuotojo užsakymus, 2) atlygintinumas (už reklamą užsakovas kokiu nors būdu atsilygina), taip pat padarė išvadą, kad reklama dažniausiai būna susijusi su materialine nauda: ja siekiama arba tiesiogiai didinti pelną (plečiant vartojimą, paslaugas), arba tai užsitikrinti ateityje (reklamuojant kompanijos ženklą ar veiklą, t. y. padedant jai įsitvirtinti rinkoje); be to, užsakovas atsilygina ir už reklamos perdavimą (ar transliavimą). Konstitucinio Teismo vertinimu, reklama yra savitas informacijos porūšis, kuris paprastai vadinamas komercine informacija, nes ji neatsiejama nuo verslo sferos, marketingo, nes faktiškai jiems tarnauja, yra svarbi konkurencijos priemonė.

22. Be to, Konstitucinis Teismas 2004 m. sausio 26 d. nutarime, remdamasis AKĮ 1 straipsnio 4 dalyje (1997 m. liepos 2 d. redakcija) įtvirtintu alkoholio reklamos apibrėžimu, iš esmės tapačiu minėtajam anksčiau, konstatavo, kad ir pagal AKĮ reklama yra ne bet kokia informacija, o tik tokia, kuria siekiama daryti poveikį vartotojų pasirinkimams, t. y. skatinti juos įsigyti ar vartoti tam tikrus alkoholio produktus. Būtent skatinimas įsigyti ar vartoti alkoholio produktus rodo komercinį tokios informacijos tikslą: ja siekiama daryti palankią įtaką įmonių komercinei, ūkinei ir finansinei veiklai. Todėl nei mokslo darbai, nei informaciniai ar kiti leidiniai, kuriuose pateikiami alkoholio produktų savybių, vartojimo, gamybos, paplitimo tyrimo ar statistiniai duomenys, nei meno kūriniai, kuriuose atsispindi alkoholio produktų gamyba ar vartojimas ir panašūs dalykai, savaime nėra alkoholio reklama. Sprendžiant, ar tam tikra informacija yra alkoholio reklama, kiekvienu atveju turi būti įvertintos visos turinčios reikšmės aplinkybės.

23. Atsižvelgiant į minėtus Konstitucinio Teismo nutarimus, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A63-1586/2008, 2010 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-395/2010, 2013 m. gegužės 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-398/2013, 2014 m. gegužės 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1142/2014), aiškinant AKĮ pateiktą alkoholio reklamos sąvoką lingvistiniu, sisteminiu ir teleologiniu (atsižvelgiant į minėto įstatymo 1 straipsnyje nurodytą įstatymo tikslą bei 2 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą „alkoholio kontrolės“ sąvoką) metodais, darytina išvada, kad alkoholio reklamos sąvoką sudaro du elementai: informacijos, skatinančios įsigyti ar vartoti alkoholio produktus, skleidimas, ir tokios informacijos sąsajos su įmonių komercine, ūkine ir finansine veikla. Kiekvienu atveju šie abu elementai turi būti tiriami neatsiejamai vienas nuo kito, įvertinant visas turinčias reikšmės aplinkybes.

24. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nesutinka su atsakovo vertinimu, kad interneto svetainėje http://www.boslita.lt


esanti frazė „Aistra svajoti“ yra alkoholio reklama, ir tvirtina, jog tai – tik svetainės fone pateiktas Bendrovės šūkis/ logotipas. Nutarime pažymėta, jog ši frazė pateikiama tiek pirmajame interneto svetainės tinklalapyje, tiek ieškant konkrečios Bendrovės produkcijos, prie kiekvieno alkoholinio gėrimo aprašymo bei nuotraukos, tuo neabejotinai skatinant įsigyti bei formuojant teigiamą požiūrį apie alkoholinį gėrimą, todėl pateiktos informacijos visuma yra komercinė informacija arba reklama. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad frazė „Aistra svajoti“ neabejotinai siejama su Bendrovės komercine veikla, nes ji nurodyta Bendrovės interneto svetainėje, ir į tai, kad ši frazė yra matoma kiekviename tinklalapyje, tarp jų – prie Bendrovės alkoholinių gėrimų asortimento, todėl jos naudojimas vartotojui gali sukelti atitinkamus teigiamus jausmus ir paveikti jį taip, kad būtų skatinamas įsigyti http://www.boslita.lt asortimente nurodytus alkoholinius gėrimus, bei įvertinęs šios frazės sukūrimo aplinkybes, taip pat pripažino, jog tai yra alkoholio reklama. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi anksčiau minėtais teismų išaiškinimais, nenustatė pagrindo nepritarti tokiam atsakovo ir pirmosios instancijos teismo vertinimui.

25. Teisėjų kolegija papildomai pažymi, jog pareiškėjo teiginiai, kad interneto svetainė http://www.boslita.lt yra mažai kam žinoma ir prieinama išimtinai tik tuo atveju, jeigu internete yra ieškoma pačios Bendrovės, bet ne „Bosca“ prekės ženklu pažymėtų alkoholinių gėrimų, bei kad svetainėje nėra nurodyta, kur konkrečiai galima įsigyti nurodytą produkciją, nėra teisiškai reikšmingi, kadangi tam tikros informacijos pripažinimas reklama ir jos vertinimas AKĮ reikalavimų kontekste nėra siejamas su tos informacijos ar joje nurodomų prekių (paslaugų), kurias skatinama įsigyti, prieinamumu. Teisinės reikšmės neturi ir minėtos frazės naudojimo pareiškėjo veikloje trukmė. Be to, šie pareiškėjo teiginiai yra deklaratyvūs, nepagrįsti jokiais konkrečiais įrodymais, pavyzdžiui, duomenimis apie interneto svetainėje apsilankiusių asmenų skaičių, patikrinimo aktais ar nutarimais, kuriuose aiškiai išanalizuota būtent frazė „Aistra svajoti“. Pastebėtina, kad į interneto paieškos sistemą įvedus žodį „Bosca“, pats pirmas paieškos rezultatas yra svetainė http://www.boslita.lt , o svetainės tinklalapį „Naujienos“ (I t., b. l. 42) sudaro vien tik pranešimai apie konkrečiose parduotuvėse vykstančias loterijas, kuriose dalyvaujama įsigijus „Bosca“ produkciją. Teisėjų kolegija, atsakydama į pareiškėjo argumentus, kad alkoholinių gėrimų asortimento, informacijos apie produkciją pateikimas interneto svetainėje savaime nelaikytinas reklama, akcentuoja, kad Nutarime alkoholio reklama buvo pripažintas ne Bendrovės asortimento pateikimas atskirai, o interneto svetainės fone esanti frazė „Aistra svajoti“, įvertinta interneto svetainėje pateiktos informacijos visumoje. Pareiškėjas nepateikė jokių argumentų, sudarančių pagrindą spręsti, jog frazė „Aistra svajoti“ šiuo atveju negali atlikti dvejopos funkcijos, t. y. būti ir Bendrovės šūkiu/ logotipu, o bendrai su kita interneto svetainėje pateikta informacija – ir reklama ar jos dalimi. Sutiktina su Nutarime pateikta atsakovo pozicija, jog šūkis/ logotipas taip pat yra Bendrovės įvaizdžio ir rinkodaros dalis.

26. Pareiškėjas savo teiginį, kad frazė „Aistra svajoti“ nėra alkoholio reklama, grindžia ir 2016 m. gruodžio 5 d. specialisto išvada (I t., b. l. 33–35), parengta dr. A. S., kuris yra Vilniaus universiteto Lietuvių kalbos katedros docentas, jo teigimu, turintis 20 metų patirtį dabartinės lietuvių kalbos tyrimų ir ekspertizės srityje. Skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime nurodyta, jog pareiškėjo užsakymu atlikta ir teismui pateikta specialisto išvada nelaikytina objektyviu įrodymu dėl AKĮ pažeidimo nebuvimo, tačiau teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad tokia pirmosios instancijos teismo išvada nėra pagrįsta motyvais. Pabrėžtina, jog aplinkybė, kad tam tikri dokumentai ar duomenys buvo parengti vienos iš proceso šalių iniciatyva, savaime nesudaro pagrindo tokius dokumentus ar duomenis atmesti, prieš tai jų neišanalizavus ir nepateikus motyvuotos išvados dėl tokių dokumentų ar duomenų (ne)pripažinimo įrodymais. Kita vertus, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje šis pirmosios instancijos teismo sprendimo trūkumas nesudarė esminių kliūčių bylai teisingai išspręsti, o toks trūkumas gali būti ištaisytas bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, atitinkamai papildžius pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus.

27. Vertindama 2016 m. gruodžio 5 d. specialisto išvadą, teisėjų kolegija pirmiausiai pastebi, kad byloje nėra jokių duomenų apie dr. A. S. kompetenciją rinkodaros srityje, taip pat apie jo nešališkumą pareiškėjo atžvilgiu, todėl kyla pagrįstų abejonių dėl jo specialisto statuso nagrinėjamoje byloje. Išvadoje pozicija, kad frazė „Aistra svajoti“ nėra alkoholio reklama, grindžiama iš esmės tuo, jog ši frazė nėra siejama su konkrečiu produktu, tačiau anksčiau aptartas alkoholio reklamos aiškinimas nesuponuoja, jog tam, kad atitinkama informacija būtų pripažinta reklama, ji privalo būti nukreipta į konkretų produktą, todėl šis argumentas yra atmestinas. Priešingai nei teigiama išvadoje, atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad ginčo frazė yra kartojama kiekviename Bendrovės interneto svetainės tinklalapyje. Išvadoje įvedama „kultūringo žmogaus“ kategorija (ji plačiau nepaaiškinama), nors, kaip teisingai pastebėjo tiek ginčo šalys, tiek pirmosios instancijos teismas, nagrinėjant kilusį ginčą aktualus būtent „vidutinio vartotojo“ požiūris. Išvadoje taip pat pateikiama informacija apie tai, kad prekės ženklas „Bosca“ yra pripažintas UNESCO kultūrinio paveldo dalimi, ir su tuo susiję argumentai, tačiau nei ginčo šalys, nei pirmosios instancijos teismas šia aplinkybe nesirėmė, tokio pobūdžio informacija




interneto svetainėje http://www.boslita.lt nėra pateikta, todėl išvadoje pateikti argumentai šiuo aspektu nelaikytini reikšmingais. Taigi, pareiškėjo pateikta 2016 m. gruodžio 5 d. specialisto išvada nesudaro pagrindo kitaip vertinti atsakovo konstatuotas aplinkybes.

28. Pareiškėjas administracinėje byloje kėlė ginčą dėl frazės „Aistra svajoti“ pripažinimo alkoholio reklama, bet plačiau nepasisakė dėl atsakovo atlikto tokios reklamos vertinimo, t. y. išvados, kad tokia reklama yra nesuderinama su draudimais, įtvirtintais AKĮ 29 straipsnio 1 dalies 6 punkte (alkoholio reklama, siejanti alkoholio vartojimą su psichinės veiklos pagerėjimu, asmeninių problemų sprendimu) ir 11 punkte (alkoholio reklama, pateikianti neteisingą ir (ar) klaidinančią informaciją apie alkoholinius gėrimus), todėl teisėjų kolegija, siekdama neperžengti apeliacinio skundo ribų, šios Nutarimo dalies teisėtumo ir pagrįstumo nevertina.

29. Dėl Nutarimo išvados, kad interneto svetainėje http://www.lrytas.lt paskelbtoje reklamoje esantys užrašai „Nepasiilgstu tavęs vos vienai minutei“ ir „Tu – mano auksas“ pažeidžia AKĮ 29 straipsnio 1 dalies 11 punkto nuostatas, teisėtumo ir pagrįstumo akcentuotina, jog aplinkybė, kad tam tikra informacija yra pripažinta alkoholio reklama, savaime nereiškia, jog ji patenka į draudžiamos alkoholio reklamos apibūdinimą, pateiktą AKĮ 29 straipsnio 1 dalyje. Aiškindamas AKĮ 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą alkoholio reklamos draudimą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs jame įtvirtinto draudimo absoliutų pobūdį (žr., pvz., 2010 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-395/2010, 2016 m. vasario 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-184-822/2016), taip pat pabrėžęs, kad juo draudžiamas ne tik skatinimas vartoti konkrečius alkoholio produktus, tačiau ir bet koks palankaus įvaizdžio formavimas, tiesiogiai ar netiesiogiai skatinantis vartoti alkoholį apskritai (žr., pvz., 2009 m. spalio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-1160/2009, 2015 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-1889/2014). Tam, kad reklaminės frazės patektų į AKĮ 29 straipsnio 1 dalyje nurodytą draudžiamos alkoholio reklamos apibūdinimą, yra būtina nustatyti, kad jos (jų turinys ir pateikimo būdas prieinamumo neapibrėžtam asmenų ratui prasme) atitinkamų AKĮ 29 straipsnio 1 dalies punktų taikymo požiūriu yra siejamos su šiuose punktuose nurodytomis aplinkybėmis. Tokio pobūdžio byloms reikšmingos faktinės aplinkybės teismo turi būti vertinamos taikant vidutinio vartotojo suvokimo (pagal Lietuvos Respublikos nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo 2 str. 13 d. pateiktą apibūdinimą, vidutinis vartotojas – vartotojas, kuris yra pakankamai informuotas, protingai atidus ir apdairus, atsižvelgiant į socialinius, kultūrinius ir kalbinius veiksnius) bei pirmojo įspūdžio (pirmųjų asociacijų) kriterijus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1889/2014, 2018 m. spalio 10 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1420-525/2018).

30. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nesutinka su atsakovo nuomone, kad reklaminiai užrašai „Nepasiilgstu tavęs vos vienai minutei“ ir „Tu – mano auksas“ yra skirti apibūdinti reklamuojamą alkoholinį gėrimą – „Bosca Anniversary“ (alk. 7,5 % tūrio), o ne reklamoje vaizduojamą žmonių porą (konkrečiau – moterį). Nutarime padaryta išvada, kad tokia reklama sudaro įspūdį, jog reklamuojamas alkoholinis gėrimas yra brangus, vertingas daiktas, prilygstantis auksui, kuris yra brangusis metalas, apie šį alkoholinį gėrimą turi būti galvojama kiekvieną minutę ir jo nuolat pasiilgstama, o tokia reklama, atsižvelgiant į visuotinai žinomą aplinkybę, jog alkoholio vartojimas gali pakenkti žmonių sveikatai, yra neadekvati alkoholinio gėrimo poveikiui žmogaus organizmui, todėl neteisinga ir klaidinanti. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, reklamoje pateiktas vaizdas (susiglaudę vyras ir moteris) vidutiniam vartotojui pagrįstai gali sukurti įspūdį, kad vartojant reklamoje vaizduojamą alkoholinį gėrimą pagerės jo socialiniai santykiai, kad tai yra priemonė pasiekti būseną, kuri asocijuojasi su teigiamomis emocijomis, psichinės veiklos pagerėjimu; reklaminiai užrašai išreikšti dviprasmiškai ir vidutinio vartotojo požiūriu gali būti suprantami kaip apibūdinantys ne asmenis, pavaizduotus reklamoje, o alkoholinį gėrimą, kurio nuotrauka yra reklamos kampe. Atsižvelgdamas į visuotinai pripažintą alkoholio žalą organizmui ir tai, kad pareiškėjas negali įrodyti, jog alkoholinių gėrimų vartojimas galėtų teikti teigiamą naudą žmogui, o neigiamos alkoholio vartojimo pasekmės reklamoje klaidinančiai nenurodomos, teismas sprendė, kad pastaroji reklama pažeidžia AKĮ 29 straipsnio 1 dalies 11 punkto reikalavimus. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, neprieštaraudama pareiškėjo pozicijai, kad AKĮ nuostatos nedraudžia tokios alkoholio reklamos, kuri sukelia teigiamas emocijas, ir pastebėdama, jog nebuvo konstatuota, kad ginčo reklamoje turėjo būti pateiktas įspėjamasis tekstas apie žalingą alkoholio poveikį sveikatai (AKĮ 29 str. 5 d.), iš esmės sutinka su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad tokia reklama neatitinka AKĮ 29 straipsnio 1 dalies 11 punkto reikalavimų.

31. Teisėjų kolegija nepritaria pareiškėjo nuomonei, kad šiuo atveju akivaizdu, jog reklaminiai užrašai yra siejami su jaunų žmonių pora, kuri pavaizduota reklamoje, o skatinimas įsigyti alkoholinį gėrimą yra išgaunamas per spalvų panašumą (moters suknelės ir akių makiažo bei butelio etiketės spalvos), o ne reklaminius užrašus. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad alkoholinio gėrimo butelis yra daugmaž tokio paties dydžio kaip ir vaizduojama žmonių pora. Reklamos apačioje



didelėmis raidėmis pateikiamas užrašas „Tu – mano auksas“, kuris yra tame pačiame lygyje kaip ir alkoholinis gėrimas, o auksinė spalva sudaro butelio etiketės foną (tai matyti spalvotame reklamos variante, prieinamame internete). Viename iš dviejų teismui pateiktų reklamos variantų (I t., b. l. 106) užrašas „Tu – mano auksas“ ir alkoholinio gėrimo butelis (pusė jo) yra abu pateikiami ant tos pačios plačios šviesios juostos. Taigi, vidutiniam vartotojui gali susidaryti pirmasis įspūdis, kad frazė „Tu – mano auksas“ yra skirta apibūdinti būtent alkoholiniam gėrimui. Kita vertus, reklaminis užrašas „Nepasiilgstu tavęs vos vienai minutei“ yra virš susiglaudusių žmonių poros, nutolęs nuo vaizduojamo alkoholinio gėrimo, pateiktas kitokiu šriftu ir balta spalva, todėl abejotina, kad vidutiniam vartotojui dažniau susidarytų pirmasis įspūdis, jog pastarasis užrašas apibūdina būtent vaizduojamą alkoholinį gėrimą. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad, vertinant ginčo reklamą AKĮ reikalavimų kontekste, analizuotinas ir reklamoje pateiktas vaizdas, konkrečiau – žmonių pora, ypač atsižvelgiant į tai, jog skunde pats pareiškėjas Nutarime padarytas išvadas kritikavo dėl to, kad, jo nuomone, atsakovas neatsižvelgė į bendrą reklamos kontekstą, atliko nesisteminį visos reklamos vertinimą, t. y. iš esmės vertino tik reklamuojamą alkoholinį gėrimą bei reklaminius užrašus, kuriuos išimtinai siejo būtent su reklamuojamu gėrimu, bet nevertino kito reklamoje pateikto vaizdo – žmonių poros, todėl apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino reklamoje pavaizduotus žmones, yra atmestini.

32. Pareiškėjas savo teiginį, kad reklaminiai užrašai „Nepasiilgstu tavęs vos vienai minutei“ ir „Tu – mano auksas“ yra skirti apibūdinti tik reklamoje pavaizduotą žmonių porą, grindžia ir 2016 m. lapkričio 21 d. specialisto išvada (I t., b. l. 61–64), parengta dr. A. S.. Teisėjų kolegija, nekartodama jau išdėstytos savo pozicijos apie pirmosios instancijos teismo sprendimo trūkumus specialisto išvadų analizavimo aspektu ir abejonių dėl dr. A. S. kompetencijos (nutarties 26–27 p.), papildomai pastebi, kad šioje išvadoje dr. A. S. pateikia savo nuomonę, kad raginimas pirkti ginčo reklamoje yra pasiekiamas per spalvų aliuzijas, nors, kaip minėta, jis specializuojasi lietuvių kalbos tyrimų ir ekspertizės srityje. Išvadoje pateikiama ginčo reklaminių užrašų analizė lingvistiniu metodu, tačiau nėra aišku, ar vidutinis vartotojas, neturintis specialių lietuvių kalbos teksto suvokimo ir analizės žinių, šiuos užrašus vertintų taip pat kaip dr. A. S.. Nepaisant to, pats dr. A. S. prieina išvadą, kad šiuo atveju pasiilgimo ir norėjimo objektai gali būti du – moteris aukso spalvos apranga ir aukso spalva apipavidalintas putojančio vyno butelis. Nors 2016 m. lapkričio 21 d. specialisto išvadoje nurodoma, kad a priori (liet. iš anksto) nėra jokio pagrindo teigti, jog raginimo pirkti susiejimas su auksu arba jo perkeltinėmis savybėmis lemia troškimą, geidimą, norėjimą, teigiamą nusiteikimą, nes lietuvių kultūroje pats auksas vertinamas dviprasmiškai, tačiau toliau pažymima, kad teigiami aukso vertinimai visuotinai žinomi, todėl išvadoje pateikiami tik abejotinos aukso vertės pavyzdžiai, taigi, manytina, kad auksas dažniau yra vertinamas teigiamai, be to, minėtoje išvadoje nepaaiškinama, kaip susiejimas su auksu vertintinas konkrečios ginčo reklamos kontekste (pareiškėjas apeliaciniame skunde akcentavo, kad, būdamas alkoholinių gėrimų platintoju, jis reklamoje siekė pateikti būtent teigiamas emocijas keliančią informaciją bei vaizdinius). Taigi, 2016 m. lapkričio 21 d. specialisto išvadoje pateikti argumentai nepaneigia Nutarime padarytų išvadų.

33. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde pagrįstai tvirtina, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas nesiremti jo pateiktomis specialisto išvadomis yra nemotyvuotas, tačiau šis skundžiamo teismo sprendimo trūkumas nėra esminis ir nesudarė kliūčių teismui teisingai išspręsti bylą. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad frazė „Aistra svajoti“ yra matoma atsivertus bet kurį interneto svetainės http://www.boslita.lt tinklalapį. Tai, kad pareiškėjui nėra aišku, kodėl jis iki šiol (jau penkerius metus) pastarąją frazę galėjo vartoti be jokių apribojimų, o atsakovas jokių pastabų šiuo aspektu anksčiau (ankstesnių patikrinimų metu) jam nepateikė, nėra nagrinėjamos administracinės bylos dalykas, taip pat neturi teisinės reikšmės vertinant alkoholio reklamos atitiktį AKĮ reikalavimams, todėl pirmosios instancijos teismas, šių aplinkybių plačiau neanalizuodamas, nepažeidė proceso teisės normų. Nors pareiškėjas tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas vadovavosi netinkama teismų praktika, šie argumentai yra abstraktūs, jis neįvardija jokių teismų nutarčių (sprendimų), kuriomis vadovavosi pirmosios instancijos teismas ir kuriose pateikti išaiškinimai nagrinėjamam ginčui nebuvo aktualūs ar pritaikyti netinkamai, o apeliaciniame skunde yra cituojami tokie patys teismų išaiškinimai, minimi kartais ir tie patys Konstitucinio Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo procesiniai sprendimai, kurie buvo pateikti pirmosios instancijos teismo sprendime. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas pakankamai išsamią įrodymų visumos analizę atliko pagal įrodymų vertinimo taisykles ir sprendime aiškiai pagrindė padarytas išvadas, atsakė į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus. Pirmosios instancijos teismas sprendime išdėstė ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir nuo jos nenukrypo. Be to, teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad teismas neprivalo pasisakyti dėl kiekvieno byloje pateikto argumento,


o vertindamas įrodymus teismas gali daryti jais pagrįstas apibendrinančias motyvuotas išvadas (žr., pvz., 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-2685/2011, 2016 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-209-552/2016). Remiantis šiais argumentais, pareiškėjo teiginiai dėl nepakankamų motyvų pirmosios instancijos teismo sprendime atmetami iš dalies, o dėl vadovavimosi netinkama teismų praktika atmetami visiškai.

34. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, tačiau, vertindamas byloje esančius įrodymus, padarė neesminius proceso teisės normų pažeidimus, kurie yra ištaisomi bylą nagrinėjant apeliacine tvarka. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.


n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Boslita“ ir Ko apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


ARŪNAS DIRVONAS

MILDA VAINIENĖ_______________________


2019-03821 2019-03-08 2019-02-27 2019-02-27 -

Administracinė byla Nr. A-3376-629/2019Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01099-2018-6Procesinio sprendimo kategorija 21.3.5(S)





teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Raseinių rajono savivaldybės tarybos ir Raseinių rajono savivaldybės apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. lapkričio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. A. skundą atsakovams Raseinių rajono savivaldybei bei Raseinių rajono savivaldybės tarybai dėl sprendimo panaikinimo ir kitų reikalavimų.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=bf17cb0040fa11e99a17eaa929142a91

1. Pareiškėjas R. A. (toliau – ir pareiškėjas) 2018 m. gegužės 14 d. kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti panaikinti Raseinių rajono savivaldybės tarybos (toliau – ir Taryba) 2018 m. balandžio 26 d. sprendimą Nr. TS-129 „Dėl R. A. atleidimo iš Raseinių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pareigų“ (toliau – ir Sprendimas), o pareiškėją grąžinti į Raseinių rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) direktoriaus pareigas, priteisti negautą darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką.

2. Pareiškėjo nuomone, Sprendimas priimtas pažeidžiant individualaus administracinio akto priėmimo procedūras, be kita ko, numatytas Raseinių rajono savivaldybės tarybos 2015 m. kovo 26 d. sprendimu Nr. TS-134 patvirtintame Tarybos veiklos reglamente (toliau – ir Reglamentas), padaryti pažeidimai yra esminiai. Tarybos 2018 m. balandžio 26 d. posėdžiui pirmininkavęs meras A. G., paskelbęs balsavimą dėl nepasitikėjimo pareiškėju dar iki Tarybai pristatant sprendimo Nr. TP-150 „Dėl R. A. atleidimo iš Raseinių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pareigų“ projektą, elgėsi neteisėtai, kadangi nepaisė reikalavimo balsavimą skelbti tik po klausimo pristatymo, nesudarė galimybės Tarybos nariams užduoti klausimus Sprendimo projektą pristatančiam pranešėjui – V. M. – ir diskutuoti dėl svarstomo Sprendimo projekto esmės, nors tai buvo numatyta ir patvirtintoje 51-ojo Tarybos posėdžio darbotvarkėje. Tarybos narių klausimai Sprendimo iniciatoriui ir jų diskusija svarstomu klausimu galėjo turėti esminės įtakos balsavimo rezultatams. Be to, kai svarstomas klausimas yra susijęs su asmeniui reiškiamu nepasitikėjimu, pagrįsta tikėtis, jog ir pačiam asmeniui bus suteikta galimybė išdėstyti savo argumentus dėl nepasitikėjimo motyvų, atsakyti į Tarybos narių klausimus ir pan. Pareiškėjas taip pat pažymėjo, kad meras A. G. atvirai demonstravo savo slapto balsavimo biuletenį (tai patvirtina vaizdo įrašas), taip atskleisdamas balsavimo paslaptį. Taip su slapto balsavimo biuleteniu elgėsi ir Tarybos narys V. K..

3. Atsakovai Raseinių rajono savivaldybės taryba bei Raseinių rajono savivaldybė (toliau kartu – ir atsakovai) atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovai teigė, kad Tarybos posėdyje buvo pristatytas klausimas dėl slapto balsavimo dėl nepasitikėjimo pareiškėju, sprendžiami su slaptu balsavimu susiję organizaciniai – techniniai klausimai (patvirtintas slapto balsavimo dėl nepasitikėjimo pareiškėju pavyzdys, nustatyta pertraukos balsuoti trukmė, balsavimo vieta, eiga), iki slapto balsavimo Tarybos nariai uždavė klausimus dėl slapto balsavimo sąlygų (pvz., Tarybos narys V. J. pateikė klausimą, ar bus užtikrintas balsavimo slaptumas), posėdžio pirmininkas klausė Tarybos narių ir balsavimo komisijos nuomonės dėl slapto balsavimo. Tarybos nariai balsavo pagal patvirtintą balsavimo biuletenio pavyzdį, kuriame aiškiai ir nedviprasmiškai įvardyta, dėl ko balsuojama. Nė vienas Tarybos narys ar pats pareiškėjas neprieštaravo posėdžio eigai, neteikė pastabų dėl slapto balsavimo sąlygų ir eigos, visi posėdyje dalyvavę Tarybos nariai pertraukos metu balsavo dėl pasitikėjimo pareiškėju. Pažymėjo, kad sprendimo dėl politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojo atleidimo klausimas yra visiškoje politiką į pareigas priėmusio valstybės politiko ar kolegialios institucijos diskrecijoje ir tiesiogiai priklauso nuo šio subjekto politinio pasitikėjimo. Politinio nepasitikėjimo procedūra yra paremta subjektyvaus pobūdžio aplinkybėmis, kurios tiesiogiai priklauso nuo politikų (šiuo atveju – Tarybos narių) valios. Tarybos narių politinė valia dėl nepasitikėjimo pareiškėju netiesiogiai buvo išreikšta jau balsuojant pirmuoju darbotvarkės klausimu, kuriuo buvo nepritarta pareiškėjo veiklos ataskaitai. Atsakovai nesutiko su pareiškėjo pozicija, kad nebuvo sudarytos galimybės Tarybos nariams užduoti klausimus, susijusius su slaptu balsavimu dėl nepasitikėjimo pareiškėju, ir diskutuoti dėl šio klausimo esmės. Atsakovų vertinimu, pareiškėjo argumentai dėl tokios diskusijos svarbos, taip pat slapto balsavimo imperatyvo pažeidimų yra grįsti tik prielaidomis ir pareiškėjo subjektyvia nuomone. Pareiškėjo pateikti vaizdo įrašai, dėl kurių teisėtumo kyla pagrįstų abejonių, nepatvirtina jo nurodytų aplinkybių dėl slapto balsavimo imperatyvo pažeidimo ir tikėtinų neigiamų to pasekmių. Pabrėžta, jog balsų skaičiavimo komisija nenustatė kokių nors pažeidimų, turinčių ir / ar galinčių turėti reikšmės balsavimo rezultatams.

II.

5. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2018 m. lapkričio 22 d. sprendimu pareiškėjo R. A. skundą tenkino, t. y. panaikino Raseinių rajono savivaldybės tarybos 2018 m. balandžio 26 d. sprendimą Nr. TS-129 „Dėl R. A. atleidimo iš Raseinių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pareigų“, grąžino pareiškėją į Raseinių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pareigas, priteisė pareiškėjui iš atsakovo Raseinių rajono savivaldybės 13 502,28 Eur atlyginimą už priverstinę pravaikštą nuo 2018 m. gegužės 2 d. iki 2018 m. lapkričio 22 d. (įskaitytinai) ir vidutinį darbo užmokestį po 95,49 Eur už kiekvieną priverstinės pravaikštos darbo dieną, esant penkių darbo dienų savaitei, nuo 2018 m. lapkričio 23 d. iki pareiškėjo grąžinimo į pareigas, taip pat 1 799,44 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

6. Teismas nustatė, kad ginčijamas Raseinių rajono savivaldybės tarybos 2018 m. balandžio 26 d. sprendimas Nr. TS-

129 buvo priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir VSĮ) 16 straipsnio 2 dalies 9 punktu, 29 straipsnio 3 dalimi, Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 44 straipsnio 1 dalies 7 punktu, taip pat atsižvelgiant į Raseinių rajono savivaldybės mero A. G. 2018 m. balandžio 11 d. potvarkį Nr. MP-90 „Dėl teikimo atleisti R. A. iš Raseinių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pareigų“ bei slapto balsavimo rezultatų nustatymo 2018 m. balandžio 26 d. protokolą Nr. 1.

7. Iš Raseinių rajono savivaldybės 8-ojo šaukimo tarybos 51-ojo posėdžio protokolo Nr. T-51 matyti, jog buvo patvirtinta darbotvarkė, kurios antruoju klausimu buvo sprendžiama dėl sprendimo projekto Nr. TP-149 „Dėl nepasitikėjimo Raseinių rajono savivaldybės administracijos direktoriumi R. A. slapto balsavimo biuletenio pavyzdžio patvirtinimo“ (toliau – ir Projektas Nr. TP-149), o trečiuoju klausimu – dėl sprendimo projekto Nr. TP-150 „Dėl R. A. atleidimo iš Raseinių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pareigų“ (toliau – ir Projektas Nr. TP-150). Projektų Nr. TP-149 ir Nr. TP-150 pranešėja buvo V. M..

8. Teismo vertinimu, 2018 m. balandžio 26 d. vykusio 51-ojo Tarybos posėdžio vaizdo ir garso įrašas patvirtina, jog pranešėja V. M. Projektą Nr. TP-150 posėdyje pristatė jau pasibaigus slapto balsavimo procedūrai. Klausimas dėl nepasitikėjimo pareiškėju Tarybos nariams nebuvo pristatytas, tuo pažeidžiant Reglamento 32.2 papunktį. Teismas, išanalizavęs ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, priėjo išvadą, kad pagal bendrąją taisyklę nagrinėjamu atveju Taryba 2018 m. balandžio 26 d. posėdyje galėjo svarstyti tik tuos klausimus, kurie Reglamento nustatyta tvarka buvo įregistruoti ir įtraukti į posėdžio darbotvarkę.

9. Teismas, susipažinęs su 2018 m. balandžio 30 d. posėdžio protokolo turiniu ir peržiūrėjęs 2018 m. balandžio 26 d. posėdžio vaizdo ir garso įrašą, nustatė, jog Tarybos posėdžio protokole bei vaizdo ir garso įraše užfiksuoti duomenys nesutampa. Iš Tarybos posėdžio vaizdo ir garso įrašo matyti, kad Taryba patvirtino slapto balsavimo balsų skaičiavimo komisijos protokolą, t. y. jog pareiškėju nepasitikima, tačiau Tarybos nariai nesvarstė (nebalsavo) ir nepriėmė sprendimo dėl pareiškėjo atleidimo iš Administracijos direktoriaus pareigų, t. y. dėl Projekto Nr. TP-150. Iš vaizdo ir garso įrašo matyti, kad, prasidėjus posėdžio pertraukai, posėdžio pirmininkas atgal į salę sukviečia Tarybos narius (02:08:38 val.) ir informuoja, jog turi patvirtinti balsavimo rezultatus (02:09:43 val.), balsavo „už“ – 19 Tarybos narių, nebalsavo – 4 Tarybos nariai. Tarybos nariams patvirtinus slapto balsavimo balsų skaičiavimo komisijos protokolą, jiems turėjo būti pateiktas svarstyti ir balsuoti Projektas Nr. TP-150. Teismas pažymėjo, jog sprendimas, už kurį nebalsavo Tarybos nariai, laikytinas nepriimtu, šiuo atveju buvo pažeistas Reglamento 33.2 papunktis, VSĮ 13 straipsnio 9 dalis.

10. Teismas, įvertinęs teismo posėdyje apklaustų liudytojų G. K., S. N., A. R., P. V., O. B. paaiškinimus, nenustatė teisinio pagrindo aplinkybę, jog kai kurie Tarybos nariai, balsavę 2018 m. balandžio 26 d. vykusiame slaptame balsavime, nesaugojo savo valios pareiškimo, vertinti kaip slapto balsavimo tvarkos pažeidimą. Nuspręsta, jog Tarybos 2018 m. balandžio 26 d. posėdyje vykusio slapto balsavimo dėl nepasitikėjimo pareiškėju pagrindiniai reikalavimai, keliami slapto balsavimo tvarkai, nebuvo pažeisti.

11. Teismas priėjo išvadą, jog buvo pažeistos Reglamentu nustatytos procedūros ir taisyklės, nebuvo laikomasi Vietos savivaldos įstatyme įtvirtinto teisėtumo principo. Visų minėtų reikalavimų nesilaikymas lėmė netinkamą Tarybos posėdžio atlikimą. Nustatyti pažeidimai turėjo tiesioginę įtaką ginčijamo Sprendimo teisėtumui, todėl, nustačius minėtus procedūrinius pažeidimus, konstatuota, kad Sprendimas yra neteisėtas ir naikintinas.

12. Teismas, sistemiškai su VTĮ taikydamas neteisėto atleidimo iš darbo pasekmes reglamentuojančias Lietuvos Respublikos darbo kodekso nuostatas (šiuo atveju – 218 str. 2 d.) ir atsižvelgdamas į tai, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas negali toliau eiti Administracijos direktoriaus pareigų, nutarė, kad pareiškėjas grąžintinas į iki atleidimo eitas pareigas, priteisiant vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos. Sprendimo dalis dėl pareiškėjo grąžinimo į Raseinių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pareigas vykdytina skubiai.

13. Teismas apskaičiavo, kad pareiškėjui nuo atleidimo iš tarnybos dienos (2018 m. gegužės 2 d.) iki teismo sprendimo priėmimo dienos (2018 m. lapkričio 22 d.) imtinai priteistinas iš viso 13 502,28 Eur atlyginimas už priverstinę pravaikštą, o iki sprendimo įvykdymo dienos, t. y. pareiškėjo grąžinimo į pareigas, – po 95,49 Eur už kiekvieną priverstinės pravaikštos darbo dieną (išmokėtinos pinigų sumos nurodytos neatskaičius mokesčių). Pareiškėjui taip pat priteista 1 799,44 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

III.

14. Atsakovai Raseinių rajono savivaldybės taryba bei Raseinių rajono savivaldybė apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. lapkričio 22 d. sprendimą ir priimti naują

sprendimą – pareiškėjo R. A. skundą atmesti, taip pat priteisti iš pareiškėjo bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.15. Atsakovai nesutinka su teismo išvada, jog klausimas dėl nepasitikėjimo pareiškėju Tarybos nariams nebuvo

pristatytas, todėl pažeistas Reglamento 32.2 papunktis. Atsakovai pakartoja atsiliepime į skundą šiuo aspektu išdėstytus argumentus ir papildomai pažymi, kad darbotvarkės, sprendimų projektų, jų aiškinamųjų raštų, pranešėjų pranešimų, Tarybos narių pasisakymų ir diskusijų tyrinys patvirtina, kad klausimas dėl nepasitikėjimo pareiškėju buvo įtrauktas, pristatytas Tarybos posėdyje ir dėl šio klausimo priimtas sprendimas. Galbūt netikslios formuluotės, t. y. tiksliai neišskiriant kompleksinių klausimų ar ne itin tikslūs pasisakymai pagal Reglamentą nesudaro pagrindo naikinti Sprendimą.

16. Atsakovai nesutinka su teismo išvada, kad Tarybos nariai nesvarstė (nebalsavo) ir nepriėmė sprendimo dėl pareiškėjo atleidimo iš Administracijos direktoriaus pareigų, t. y. Projekto Nr. TP-150. Tvirtina, kad 2018 m. balandžio 26 d. posėdyje, po slapto balsavimo rezultatų paskelbimo, posėdžio pirmininkas pakvietė V. M. pristatyti Projektą Nr. TP-150. Tarybos nariams sugrįžus į posėdžio salę, pastarieji buvo paraginti registruotis dėl balsavimo. Kaip matyti iš Tarybos posėdžio vaizdo įrašo (ekrano; 02:09:10 val.), Tarybos nariai registravosi ir balsavo būtent dėl Projekto Nr. TP-150. Tarybos posėdžio metu pirmininkas pagarsino balsavimo rezultatus, t. y. kad 19 Tarybos narių pritarė šiam projektui, ir konstatavo, jog sprendimas priimtas.

17. Atsakovų nuomone, teismas neteisingai vertino bylos aplinkybes, politinio pasitikėjimo valstybės tarnautojo darbo ypatumus, priėmimo į tokias pareigas prielaidas bei sąlygas, todėl padarė neteisingą išvadą, kad nėra kliūčių pareiškėjui toliau eiti Administracijos direktoriaus pareigas. Pabrėžia, kad teismas nepanaikino slapto balsavimo dėl nepasitikėjimo pareiškėju rezultatų. Pareiškėjas teisminio ginčo metu taip pat neneigė aplinkybės, jog jis prarado politinį pasitikėjimą bei nekvestionavo Sprendimo teisėtumo jį atleisti iš pareigų būtent šiuo pagrindu. Teismas, grąžindamas pareiškėją į Administracijos direktoriaus pareigas, ignoravo Tarybos diskrecijos teisę pačiai nuspręsti dėl politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojo atleidimo iš pareigų ir nepagrįstai šią teisę pažeidė.

18. Pareiškėjas R. A. atsiliepime į atsakovų apeliacinį skundą prašo jį atmesti.19. Pareiškėjo vertinimu, akivaizdu, jog klausimo dėl (ne)pasitikėjimo juo pristatymo Tarybos nariams procedūra

nebuvo atlikta, todėl teismas šiuo aspektu padarė pagrįstą išvadą. Pareiškėjas pakartoja skunde bei patikslintame skunde išdėstytus argumentus ir pažymi, jog argumentas, kad neva niekas dėl 2018 m. balandžio 26 d. posėdžio eigos neprieštaravo, nesudaro pagrindo nesilaikyti imperatyvių teisės aktų reikalavimų. Pareiškėjo teigimu, atsakovai nepagrįstai prašė teismo atsižvelgti į nagrinėjamo klausimo specifiškumą, kadangi tai nepaneigia pareigos vadovautis teisės normomis. Pareiškėjas sutinka su teismo pozicija, kad posėdžio protokole bei vaizdo ir garso įraše užfiksuoti duomenys nesutampa, o Taryba patvirtino tik slapto balsavimo balsų skaičiavimo komisijos protokolą ir nebalsavo dėl Projekto Nr. TP-150, todėl pastarasis sprendimas laikytinas nepriimtu. Pareiškėjas sutinka su teismo atliktu jo reikalavimo grąžinti į eitas pareigas vertinimu, akcentuodamas, jog nei teisės aktai, nei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika galimybės valstybės tarnautoją grąžinti į darbą nesieja su valstybės tarnautojo rūšimi. Pareiškėjo teigimu, jei būtų nebuvę teismo konstatuotų teisės normų pažeidimų, t. y. jei iki slapto balsavimo klausimas dėl (ne)pasitikėjimo pareiškėju būtų buvęs pristatytas Tarybos nariams, galėjo susiformuoti visiškai kitokia Tarybos narių nuomonė ir būti priimtas priešingas sprendimas. Be to, teismui nustačius, kad dėl pareiškėjo atleidimo Taryba nebalsavo, t. y. nepriėmė sprendimo šioje dalyje, neįmanoma pareiškėjo negrąžinti į pareigas, kadangi jis iš esmės nebuvo atleistas.

Teisėjų kolegija


IV.

20. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Raseinių rajono savivaldybės tarybos 2018 m. balandžio 26 d. sprendimo Nr. TS-129, kuriuo pareiškėjas buvo atleistas iš Raseinių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pareigų, teisėtumo bei pagrįstumo.

21. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą akcentuota, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-

355/2011). Taip pat akcentuotina, jog, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija nenustatė sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

22. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 6 straipsnyje (2005 m. gruodžio 12 d. įstatymo Nr. X-464 redakcija) pateiktą valstybės tarnautojų pareigybių skirstymą bei Vietos savivaldos įstatymo 29 straipsnio 3 dalyje (2016 m. rugsėjo 27 d. įstatymo Nr. XII-2636 redakcija) įtvirtintą nuostatą dėl savivaldybės administracijos direktoriaus skyrimo į pareigas savivaldybės administracijos direktoriaus pareigybė priskiriama politinio (asmeninio) pasitikėjimo grupei. Valstybės tarnybos įstatymas apibrėžia, kad politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojas – valstybės tarnautojas, priimtas į pareigas jį priėmusio valstybės politiko ar kolegialios valstybės institucijos įgaliojimų laikui arba kituose įstatymuose nustatytam laikui (VTĮ 2 str. 7 d.; 2003 m. gruodžio 18 d. įstatymo Nr. IX-1926 redakcija).

23. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pasisakęs, kad savivaldybės administracijos direktoriaus pareigų priskyrimas politinio (asmeninio) pasitikėjimo pareigybėms lemia jo atleidimo iš šių pareigų nepasibaigus savivaldybės tarybos įgaliojimų laikui ypatumus. Nepasitikėjimo pareiškimas valstybės tarnautojui, kuris į pareigas skiriamas politinio (asmeninio) pasitikėjimo pagrindu, yra jį priėmusio į pareigas valstybės politiko ar kolegialios valstybės institucijos diskrecijos teisė. Politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojo atleidimą iš pareigų nepasibaigus jo paskyrimo į pareigas terminui lemia politinė politikų valia, todėl administracinis teismas, nagrinėdamas ginčą dėl politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojo atleidimo iš pareigų jam praradus į pareigas jį priėmusio valstybės politiko ar kolegialios valstybės ar savivaldybės institucijos pasitikėjimą, vadovaudamasis ABTĮ 3 straipsnio 2 dalies nuostatomis, turi nustatyti tik tai, ar sprendžiant atleidimo klausimą buvo laikomasi teisės aktų nustatytų esminių procedūrų ir taisyklių, ar nebuvo viršyta įstatymų nustatyta kompetencija (žr., pvz., 2007 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A14-216/2007; 2009 m. balandžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-451/2009; 2010 m. birželio 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A143-873/2010; 2010 m. liepos 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-868/2010; 2010 m. liepos 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-837/2010; 2014 m. birželio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1416/2014). Šio pobūdžio bylose yra reikšmingi tik tokie skundžiamo sprendimo priėmimo procedūros pažeidimai, kurie tiesiogiai galėtų turėti įtakos neobjektyvaus ir nepagrįsto asmens atžvilgiu atlikto balsavimo dėl nepasitikėjimo rezultatams bei (procedūros atlikimo aspektu) pažeistų jo (kaip VSĮ 16 str. 2 d. 9 p. bei VTĮ 44 str. 1 d. 7 p. taikymo subjekto) teisės aktų nustatytas teises ar įstatymų saugomus interesus (ABTĮ 5 str. 1 d., 22 str. 1 d.) (žr., pvz., LVAT 2010 m. birželio 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A143-873/2010; 2014 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-182/2014; 2017 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4814-575/2017).

24. Skundžiamo Sprendimo atleisti pareiškėją iš pareigų pagrindas – VSĮ 16 straipsnio 2 dalies 9 punktas, 29 straipsnio 3 dalis bei VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 7 punktas. Pareiškėjas neginčija šio Sprendimo pagrindo, tačiau mano, kad Sprendimo priėmimo procedūra buvo pažeista – nesilaikyta VSĮ 29 straipsnio 3 dalyje numatytos savivaldybės administracijos direktoriaus atleidimo iš pareigų praradus pasitikėjimą procedūros tvarkos, dėl ko Sprendimas buvo priimtas pažeidžiant individualaus administracinio akto priėmimo procedūras.

25. Valstybės tarnybos įstatymas (44 str.) dėl politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų atleidimo iš pareigų nustato tik bendrąsias taisykles – pasitikėjimo praradimą numato kaip savarankišką atleidimo pagrindą (44 str. 1 d. 7 p.). Pagal Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 9 punktą savivaldybės administracijos direktoriaus priėmimas į pareigas ir atleidimas iš šių pareigų yra išimtinė savivaldybės tarybos kompetencija. Vietos savivaldos įstatymo prasme išimtinė savivaldybės tarybos kompetencija – Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų nustatyta kompetencija,

kurios negali perimti, kištis į ją, įgyvendinti jokia kita savivaldybės institucija. Savivaldybės taryba negali atsisakyti savo išimtinės kompetencijos ar perduoti ją kitoms savivaldybės institucijoms (VSĮ 3 str. 9 d., 16 str. 6 d.). VSĮ 29 straipsnio 6 dalyje yra reglamentuojami atsiskaitymo su iš pareigų atleidžiamu savivaldybės administracijos direktoriumi klausimai (šie klausimai nagrinėjamai bylai nėra aktualūs, nes pareiškėjas savo skunde jų nekelia). Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr., pvz., 2010 m. liepos 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-837/2010), minėtas teisinis reguliavimas reiškia, kad savivaldybės administracijos direktoriaus atleidimo iš pareigų praradus pasitikėjimą procedūra, atsižvelgus į tai, kad sprendimą šiuo klausimu gali priimti tik kolegialus subjektas – savivaldybės taryba, – turi atitikti pagrindines procedūras ir taisykles, kurios numatytos savivaldybės tarybos sprendimų priėmimo tvarkai, kartu atsižvelgus į tas teisės normas, kuriose aptarti kai kurie politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų skyrimo ir atleidimo iš pareigų klausimai.

26. Teisėjų kolegija pažymi, kad, pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., LVAT 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016). Tai, kad pirmosios instancijos teismas byloje esančius įrodymus vertino kitaip nei juos vertina atsakovai, savaime nesudaro pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas.

27. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas skunde išdėstytų teiginių teisingumą, pakankamai detaliai išanalizavo bylos proceso šalių argumentus, tinkamai įvertinęs byloje surinktus įrodymus išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad 2018 m. balandžio 26 d. 51-ajame Tarybos posėdyje Taryba patvirtino slapto balsavimo balsų skaičiavimo komisijos protokolą, t. y. jog Raseinių rajono savivaldybės administracijos direktoriumi R. A. nepasitikima, tačiau Tarybos nariai nesvarstė (nebalsavo) ir nepriėmė sprendimo dėl R. A. atleidimo iš Raseinių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pareigų, t. y. dėl sprendimo projekto Nr. TP-150. Tokiu būdu buvo pažeistos Reglamentu nustatytos procedūros ir taisyklės (Reglamento 33.2 p.), nebuvo laikomasi ankščiau minėto Vietos savivaldos įstatyme numatyto teisėtumo principo, kas turėjo tiesioginę įtaką skundžiamo Sprendimo teisėtumui, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nustatyti procedūriniai pažeidimai yra pagrindas Sprendimą pripažinti neteisėtu ir jį panaikinti.

28. Pagal VSĮ 29 straipsnio 2 dalį (2008 m. rugsėjo 15 d. įstatymo Nr. X-1722 redakcija) savivaldybės administracijos direktoriaus skyrimo ir atleidimo tvarka nustatyta VSĮ bei VTĮ, tačiau pažymėtina, jog nei VSĮ, nei VTĮ nėra nustatyti teisiniai padariniai, kai valstybės tarnautojo atleidimas iš pareigų pripažįstamas neteisėtu.

29. Darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymas (VTĮ 5 str.). Tokiais atvejais sistemiškai su Valstybės tarnybos įstatymu taikomos neteisėto atleidimo iš darbo pasekmes reglamentuojančios Darbo kodekso nuostatos (žr., pvz., LVAT 2011 m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62-773/2011; 2016 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4600-520/2016; išplėstinės teisėjų kolegijos 2017 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5042-556/2017; 2018 m. vasario 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3008-662/2018).

30. Vadovaudamasi Nutarties 28–29 punktuose išdėstytu teisiniu reguliavimu bei jo taikymu ir aiškinimu, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija vertina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai Darbo kodekso 218 straipsnio 2 dalies pagrindu grąžino pareiškėją į iki atleidimo eitas Administracijos direktoriaus pareigas, priteisdamas vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bei atmeta Nutarties 17 punkte išdėstytą atsakovų argumentą, kad pareiškėjo grąžinimu į Administracijos direktoriaus pareigas buvo pažeista Tarybos diskrecijos teisė pačiai nuspręsti dėl politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojo atleidimo iš pareigų.

31. Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl atsakovų apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

32. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovų apeliacinis skundas buvo atmestas, netenkinamas ir jų prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.


n u t a r i a:

Atsakovų Raseinių rajono savivaldybės tarybos ir Raseinių rajono savivaldybės apeliacinį skundą atmesti.Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. lapkričio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


ARŪNAS DIRVONAS

MILDA VAINIENĖ_______________________


2019-03822 2019-03-08 2019-02-27 2019-02-27 -

Administracinė byla Nr. AS-164-442/2019Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02094-2018-0Procesinio sprendimo kategorijos: 43.5.1.1; 43.5.9(S)


NUTARTIS



teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. K. (V. K.) atskirąjį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. sausio 8 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovams Pravieniškių pataisos namams-atvirajai kolonijai, Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl administracinių aktų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=c0abd88040fa11e99a17eaa929142a91

I.

Pareiškėjas V. K. (toliau – ir pareiškėjas) 2018 m. rugsėjo 21 d. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK) 2018 m. balandžio 6 d. raštus Nr. 7-976, 7-977, 7-978, 7-979 ir įpareigoti aplinkybes ištirti iš naujo; 2) panaikinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) 2018 m. gegužės 28 d. sprendimą Nr. 2S-1720; 3) pripažinti, kad buvo pažeistos pareiškėjo teisės.

Pareiškėjas taip pat padavė prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti.Pareiškėjas nurodė, kad su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismas, tačiau teismas atsisakė priimti

pareiškėjo skundą, nurodydamas, jog skundas teismingas Regionų apygardos administraciniam teismui. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. rugsėjo 4 d. nutartimi paliko galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 27 d. nutartį. Pareiškėjui procesiniai dokumentai buvo grąžinti 2018 m. rugsėjo 7 d.

II.

Regionų apygardos administracinis teismas 2019 m. sausio 8 d. nutartimi pareiškėjo prašymo atnaujinti terminą skundui dėl administracinių aktų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus paduoti netenkino ir atsisakė priimti pareiškėjo skundą dėl administracinių aktų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus paduoti, pažeistų teisių pripažinimo.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas su skundu dėl administracinių aktų panaikinimo į Vilniaus apygardos administracinį teismą kreipėsi 2018 m. birželio 18 d., kuris 2018 m. birželio 27 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą, konstatavęs, kad skundas nepriskirtinas nagrinėti Vilniaus apygardos administracinio teismo kompetencijai ir išaiškino pareiškėjui, kad su tokiu skundu turi teisę kreiptis į Regionų apygardos administracinį teismą.

Teismas pažymėjo, kad jau esant suformuluotai teismų praktikai dėl analogiškų ginčų, keliamų paties pareiškėjo paduodamais skundais, priskirtinumo Regionų apygardos administraciniam teismui, pareiškėjas šioje nagrinėjamoje byloje paduodamu skundu vėl pasirinko kreiptis ne į Regionų apygardos administracinį teismą, bet į Vilniaus apygardos administracinį teismą, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas, skundą paduodamas ne tam teismui, klydo sąžiningai. Teismas sprendė, kad pareiškėjas terminą praleido ne dėl objektyvių priežasčių, sukliudžiusių laiku kreiptis į Regionų apygardos administracinį teismą, o dėl savo paties valios, pasirinkdamas tokį savo teisių gynimo būdą, kuris jau buvo pripažintas neteisingu anksčiau priimtais pareiškėjo turimais procesiniais teismų dokumentais.

Dėl pareiškėjo trečiojo reikalavimo – pripažinti, kad buvo pažeistos jo teisės, teismas, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymu (toliau – ir ABTĮ), sprendė, kad skundo reikalavimas nenagrinėtinas ABTĮ nustatyta tvarka ir atsisakė priimti.

III.

Pareiškėjas V. K. padavė atskirąjį skundą, kuriame prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 8 d. nutartį, atnaujinti skundo padavimo terminą ir bylą grąžinti Regionų apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjas mano, kad teismas nepagrįstai atsisakė 2019 m. sausio 8 d. nutartimi atnaujinti terminą skundui paduoti ir pažymi, kad terminą skundui paduoti praleido sąžiningai.

Teisėjų kolegija


Nagrinėjamos bylos dalykas – Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. sausio 8 d. nutarties, kuria pareiškėjo skundą atsisakyta priimti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 2 dalies 1 ir 9 punktuose nustatytais pagrindais, teisėtumas ir pagrįstumas.

Teisėjų kolegija nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pabrėžia, jog teisė į teisminę gynybą nėra besąlyginė – ji privalo būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka (ABTĮ 5 str. 1 d.).

Pagal ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punktą, administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą), jeigu skundas (prašymas, pareiškimas) paduotas praleidus nustatytą skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminą ir šis terminas neatnaujinamas.

Pirmosios instancijos teismas vertino, kad pareiškėjų nurodytos termino skundui dėl administracinių aktų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus paduoti praleidimo priežastys nėra objektyvios, sutrukdžiusios nustatytu terminu paduoti skundą, todėl prašymo netenkino ir atsisakė priimti šią skundo dalį.

Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas praleido skundo dėl administracinių aktų panaikinimo padavimo teismui terminą. Bylos duomenys patvirtina, kad skundžiamas išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos – Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas), 2018 m. gegužės 28 d. sprendimas Nr. 2S-1720 priimtas dėl Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos aktų, pareiškėjui įteiktas 2018 m. birželio 7 d., o skundas Regionų apygardos administraciniam teismui paduotas 2018 m. rugsėjo 21 d., t. y. praleidus Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso nustatytą 20 dienų terminą ginčijamiems administraciniams aktams apskųsti.

Vadovaujantis ABTĮ 30 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1–8 punktuose.

Teisėjų kolegija pažymi, jog svarbi priežastis, dėl kurios praleistas skundo padavimo terminas gali būti atnaujinamas, turi būti išskirtinė, nuo asmens valios nepriklausanti aplinkybė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje nuosekliai laikosi nuostatos, kad priežastimis, kurių pagrindu gali būti atnaujintas praleistas terminas skundui paduoti, laikytinos tik tos aplinkybės, kurios objektyviai trukdė asmeniui įstatymo nustatytu laikotarpiu kreiptis į teismą, t. y. nepriklausė nuo jo valios. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, jog, sprendžiant dėl termino atnaujinimo, teismo diskrecijai, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes, yra palikta spręsti, kokias priežastis pripažinti svarbiomis, kokias – nesvarbiomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA858-36/2012; 2013 m. rugsėjo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS552-642/2013).

Taip pat teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, sprendžiant praleisto skundo padavimo termino atnaujinimo klausimą, svarbu atsižvelgti, ar siekdamas apginti savo pažeistas teises asmuo paisė sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo reikalavimų, kartu įvertinant, ar asmens skundas buvo paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė jam laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-499/2013).

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas pirmą kartą skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui paštu išsiuntė 2018 m. birželio 18 d., teismas 2018 m. birželio 27 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą, konstatavęs, jog skundas nepriskirtinas nagrinėti Vilniaus apygardos administracinio teismo kompetencijai ir išaiškino pareiškėjui, kad su tokiu skundu jis turi teisę kreiptis į Regionų apygardos administracinį teismą. Pareiškėjas padavė atskirąjį skundą dėl teismo 2018 m. birželio 27 d. nutarties, kurią Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. rugsėjo 4 d. nutartimi paliko nepakeistą.

Teisėjų kolegija, įvertinusi visas su skundo padavimu susijusias faktines aplinkybes, atsižvelgusi į tai, kad pareiškėjas, siekdamas apginti galbūt pažeistas teises, pirmą kartą į teismą kreipėsi teisminės gynybos nepraleidęs įstatymo nustatyto termino, taip pat po to, kai gavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 4 d. nutartį, kuria pareiškėjui buvo išaiškinta skundo padavimo tvarka, buvo aktyvus ir su skundu į teismą kreipėsi 2018 m. rugsėjo 21 d., t. y. per protingą laiko tarpą nuo 2018 m. rugsėjo 4 d. nutarties gavimo, sprendžia, kad pareiškėjas terminą skundo reikalavimams dėl administracinių aktų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus praleido dėl svarbių priežasčių, todėl yra pagrindas atnaujinti terminą šiems skundo reikalavimams paduoti.

Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi taip pat vadovaudamasis ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktu atsisakė priimti pareiškėjo skundo reikalavimą dėl pažeistų teisių pripažinimo kaip nenagrinėtiną teismų ABTĮ nustatyta tvarka, konstatuodamas, kad toks reikalavimas negali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku.

Suinteresuotas asmuo teisme gali pareikšti tik tokį reikalavimą ir prašyti taikyti tik tokį teisminės gynybos būdą, kuris, pirma, atitiktų įstatymais viešojo administravimo subjektui suteiktus įgalinimus ir jų neviršytų, antra, atitiktų bendruosius reikalavimus, keliamus teisinės gynybos būdams, kuriuos gali taikyti teismas. Kitaip tariant, skundo reikalavimas turi būti toks, kuriuo remiantis priimtas teismo sprendimas sukeltų atitinkamas teisines pasekmes kitai bylos šaliai ir nekiltų abejonių dėl galimybės jį įvykdyti, t. y. pašalinti padarytą teisės ar teisėtų interesų pažeidimą, įpareigoti atsakovą įvykdyti

konkrečius veiksmus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-94/2009). Reikalavimas, kuriuo nesiekiama išspręsti administracinio ginčo ir kurio patenkinimas nereikštų pažeistų teisių ar teisėtų interesų apgynimo, negali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku (žr., pvz., administracines bylas Nr. A14-261/2007, Nr. AS146-669/2009, Nr. AS146-20/2012 ir kt.). Tam tikrų faktų pripažinimas pats savaime nesukeltų pareiškėjams jokių teisinių pasekmių. Reikalavimai pripažinti, išaiškinti, nustatyti tam tikrus veiksmus (sprendimus) nepagrįstais nelaikytini tinkamais reikalavimais ir gali būti tik motyvai teismui priimant sprendimą. Teiginiai dėl atitinkamų aplinkybių pripažinimo ar nepripažinimo gali būti vertinami kaip pareiškėjo skundo pagrindas, tačiau negali būti nagrinėjami kaip savarankiški reikalavimai.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo skundo reikalavimas, kuriuo pareiškėjas prašė pripažinti, j buvo pažeistos jo teisės, nenagrinėtinas ABTĮ nustatyta tvarka, todėl pagrįstai atsisakė priimti šią skundo dalį ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundo dalį dėl administracinių aktų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, panaikinama bei skundo dėl šių reikalavimų padavimo terminas atnaujinamas, o šios skundo dalies priėmimo klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo. Kita skundžiamos teismo nutarties dalis, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundo dalį dėl pažeistų teisių pripažinimo, paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 ir 4 punktais, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. K. (V. K.) atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. sausio 8 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta priimti

pareiškėjo skundo dalį dėl Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos 2018 m. balandžio 6 d. raštų Nr. 7-976, 7-977, 7-978, 7-979, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2018 m. gegužės 28 d. sprendimo Nr. 2S-1720 panaikinimo ir įpareigojimo aplinkybes ištirti iš naujo, panaikinti. Atnaujinti terminą pareiškėjo skundui dėl Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos 2018 m. balandžio 6 d. raštų Nr. 7-976, 7-977, 7-978, 7-979, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2018 m. gegužės 28 d. sprendimo Nr. 2S-1720 panaikinimo ir įpareigojimo aplinkybes ištirti iš naujo paduoti ir perduoti šios skundo dalies priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Kitą Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. sausio 8 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundo dalį dėl pažeistų teisių pripažinimo, palikti nepakeistą.



DAINIUS RAIŽYS



2019-03799 2019-03-08 2019-02-27 2019-02-27 -

Administracinė byla Nr. A-363-442/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03214-2016-2Procesinio sprendimo kategorijos: 12.13.1.2., 12.15.4(S)


https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=89dd8ab040fa11e99a17eaa929142a91




teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. V. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas V. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas:1.1. panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija, ir mgK)

2016 m. liepos 14 d. sprendimą Nr. S-147(7-97/2016);1.2. panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI)

2016 m. balandžio 13 d. sprendimą Nr. 68-90;1.3. panaikinti Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Šiaulių AVMI) 2015 m. gruodžio 21 d.

sprendimą Nr. (44.1)-FR0682-793.2. Pareiškėjas paaiškino, kad jam buvo papildomai apskaičiuota ir nurodyta sumokėti 7 942,54 Eur gyventojų pajamų

mokesčio (toliau – ir GPM), 2 257,50 Eur GPM delspinigių, 784 Eur GPM baudą, 45 841,35 Eur pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM), 13 776,44 Eur PVM delspinigių ir 4 584 Eur PVM baudą.

3. Pareiškėjas nurodė, kad mokesčiai buvo apskaičiuoti už neteisingai atliktas juridines operacijas statant gyvenamąjį namą keliems bendrasavininkams. Buvo konstatuota, kad pareiškėjas pardavė asmeninės nuosavybės teise valdytą turtą, neišlaikytą Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) nustatytą terminą, todėl jo pardavimas turi būti apmokestinamas. Taip pat konstatuota, kad pareiškėjas vykdė pirkimo – pardavimo veiklą ir viršijęs įstatymo nustatytą pardavimo minimumą neįsiregistravo PVM mokėtoju ir nemokėjo privalomo PVM. Su šiomis konstatuotomis aplinkybėmis pareiškėjas nesutiko ir teigė, kad pirkėjų paaiškinimuose, kuriais remdamasis mokesčių administratorius daro išvadą, jog pirkimo – pardavimo sutartys yra pagrindiniai pajamų gavimo šaltiniai, nėra nurodyta, kad pareiškėjas pinigus gavo. Liudytojai parodė, kad mokėjo už statybas ir joms pasibaigus buvo sudarytos turto perleidimo sutartys. Tačiau tai tik patvirtina aplinkybes dėl turto statybų ir vėlesnio jų teisinio įforminimo, nes pagal sutartis kreditoriai (savininkai) tapo juridiniais faktinio nuosavo turto savininkais. Be to, skundžiamame Komisijos sprendime nėra nurodyta, kad pareiškėjui buvo mokami pinigai už turto kaip PVM objekto perleidimą. Sprendime apsiribota abstrakčia formuluote „pradėjo statyti šešių butų namą, vėliau butų skaičių padidino iki aštuonių ir pardavė tikslingai siekdamas ekonominės naudos“. Tai neatitinka tikrovės, kadangi pareiškėjas nuosavo namo statybas nutraukė dėl lėšų trūkumo ir statybos buvo vykdytos kelių fizinių asmenų lėšomis, jų interesams tenkinti. Tokia situacija vadinama jungtine veikla. Jungtinės veiklos sutarties nepasirašymas nepaneigia jos buvimo. Visi bendrasavininkai nurodė, kad dalyvavo namo statybose, o ne pirko butus. Kadangi PVM objektas nebuvo sukurtas, tai ir registruotis PVM mokėtoju nereikėjo. Šiuo atveju, kelių asmenų nuosavomis lėšomis buvo kuriamas nekilnojamas turtas asmeniniams poreikiams patenkinti, nevykdant jokio pirkimo – pardavimo su pareiškėju. Skundžiamuose sprendimuose neteisingai nurodoma, kad kelių fizinių asmenų į jų turtą investuotos lėšos yra pareiškėjo pajamos, nes pareiškėjas jokių pajamų negavo. Nei patikrinimo metu, nei vėliau nebuvo rasta jokių įrodymų, patvirtinančių mokesčių administratoriaus išvadų teisėtumą. Visi patikrinimo metu apklausti asmenys nurodė, kad mokėjo už turto sukūrimą, o ne už jau esamo turto įsigijimą.

4. Atsakovas VMI atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.5. Atsakovas nurodė, kad buvo nustatyta, jog namas buvo naujai pastatytas, gyvenamojo namo deklaracija apie

statybos užbaigimą buvo išduota 2011 m. balandžio 14 d. Iš mokestinio ginčo medžiagos matyti, kad pareiškėjas, pastatydamas namą ir parduodamas jį dalimis, t. y. kaip butus, gavo nekilnojamojo turto pajamų, taigi, veikdamas ne darbo sutarties, o profesiniu pagrindu, vykdė ekonominę veiklą.

6. Atsakovas teigė, kad pareiškėjas turėjo pareigą registruotis kaip PVM mokėtojas, nes jo bendra atlygio suma viršijo 100 000 Lt, o vėliau 155 000 Lt ribą per paskutiniuosius 12 mėnesių, bei apskaičiuoti, deklaruoti ir sumokėti PVM. Pareiškėjo pateikti dokumentai atsakovui nepatvirtino fakto, jog pareiškėjas nevykdė ekonominės veiklos ir iš jos negavo pajamų.

7. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad, nagrinėjamu atveju, nekilnojamasis turtas pastatytas ir parduotas neišlaikius jo daugiau kaip 5 metus, todėl skirtumas tarp gautų pajamų ir patirtų išlaidų pagrįstai apmokestintas 15 proc. GPM tarifu.

8. Atsakovas nurodė, kad tikrinamuoju laikotarpiu pareiškėjo išlaidos viršijo pajamas 2009 m. – 2011 m.

II.

9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. birželio 2 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.10. Teismas konstatavo, kad šioje byloje ginčas kilo dėl Šiaulių AVMI 2015 m. gruodžio 21 d. sprendimo

Nr. (44.1)FR0682-793, VMI 2016 m. balandžio 13 d. sprendimo Nr. 68-90, Komisijos 2016 m. liepos 14 d. sprendimo Nr. S-147(7-97/2016) teisėtumo ir pagrįstumo.

11. Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju kilo ginčas, ar pareiškėjui buvo pagrįstai papildomai apskaičiuotas PVM, nustačius, kad jis turėjo pareigą registruotis kaip PVM mokėtojas, nes tikrinamuoju laikotarpiu jo pajamos viršijo Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVMĮ) 71 straipsnyje nustatytą ribą ir jam turėjo būti skaičiuojamas PVM. Teismas vadovavosi ginčo metu aktualios PVMĮ redakcijos 2 straipsnio 15 dalimi, 2 straipsnio 8 dalimi, 71 straipsnio 1 dalimi, 71 straipsnio 2 dalimi (galiojusia iki 2012 m. sausio 1 d. ir galiojančia nuo 2012 m. sausio 1 d.), PVMĮ 32 straipsnio 1, 2 dalimis. Teismas sutiko su Komisijos išvada, kad pareiškėjas vykdė ekonominę veiklą ir ja siekė naudos bei neįrodė, jog namas buvo statomas jo asmeniniam naudojimui. Teismas nustatė, kad pareiškėjas ir jo sutuoktinė 2008 m. rugpjūčio 8 d. pasirašė kredito sutartį su AB „Swedbank“ dėl 2 606 58,01 Eur paskolos sklypo įsigijimui ir gyvenamojo namo statybai, tačiau 2008 m. rugpjūčio 14 d. bankas į pareiškėjo sąskaitą pervedė 73 853,10 Eur žemės sklypui įsigyti, o kita paskolos dalis nebuvo suteikta, nes paskolos gavėjas nustatytu laiku neįkeitė bankui nekilnojamojo turto. 2008 m. rugpjūčio 5 d. pareiškėjas su sutuoktine įsigijo žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). 2008 m. rugsėjo 3 d. pareiškėjas akcinei bendrovei (toliau – ir AB) „VST“ pateikė elektros energijos vartotojų elektros įrenginių prijungimo prie operatoriaus tinklų paraišką dėl namo su 6 butais esančio (duomenys neskelbtini). 2010 m. spalio 25 d. pareiškėjas AB „VST“ pateikė elektros energijos vartotojų elektros įrenginių prisijungimo prie operatoriaus tinklų paraišką dėl namo su 8 butais esančio (duomenys neskelbtini). 2010 m. lapkričio 12 d. buvo išrašyta PVM sąskaita – faktūra, iš kurios matyti, jog pareiškėjas įsigijo 8 pašto dėžutes. Šios nustatytos aplinkybės, teismo vertinimu, įrodo, kad pareiškėjas, imdamas paskolą, turėjo siekį statyti ne namą asmeniniam naudojimui, o namą su 8 butais, kuriuos vėliau ketino parduoti. Šį faktą taip pat patvirtina ir Komisijos byloje esantis namo projektas, nes jo atskiros dalys, kaip teisingai nustatė Komisija, gali būti pritaikytos 8 atskiriems butams, bei statinio nuotraukos. Tai, jog pareiškėjas namą statė ne savo asmeniniams poreikiams, o pardavimui, patvirtina ir jis pats 2013 m. rugpjūčio 26 d. paaiškinimuose. Pareiškėjas nurodė, kad ketino namą statyti kartu su V. K. ir dalį jo parduoti. Tam ėmė paskolą iš AB „Swedbank“, už kurią V. K. laidavo. Ekonominės veiklos vykdymą, t. y. butų pardavimą patvirtina ir Komisijos byloje esančios pirkimo – pardavimo sutartys bei patikrinimo metu gauti butų savininkų paaiškinimai. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad Šiaulių AVMI, VMI ir Komisija pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas vykdė ekonominę veiklą ir privalėjo įsiregistruoti kaip PVM mokėtojas, kadangi dėl vykdytinos veiklos jo pajamos viršijo PVMĮ 71 straipsnio 2 dalyje nustatytą ribą, t. y. 2011 m. pareiškėjas gavo 232 690 Lt pajamas, kurios viršijo 100 000 Lt ribą, o 2012 m. ir 2013 m. gavo 866 000 Lt pajamas, kurios viršijo 155 000 Lt ribą per paskutinius 12 mėnesių, bei privalėjo mokėti PVM, nes jo pastatytas namas nagrinėjamu atveju negalėjo būti priskiriamas prie PVM neapmokestinamų objektų pagal PVMĮ 32 straipsnio nuostatas. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas teismui nepateikė jokių įrodymų, kurie pagrįstų jo teiginį, jog buvo vykdoma jungtinė veikla, t. y. jog jis ir butų savininkai būtų susitarę kooperuoti savo turtą, darbą, žinias ir įsipareigoję siekti bendro tikslo – vykdyti namo statybą.

12. Teismas, pasisakydamas dėl papildomai apskaičiuoto GPM, vadovavosi ginčo metu aktualios Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo redakcijos (toliau – ir GPMĮ) 17 straipsnio 1 dalies 28 punktu, GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 53, 54 punktais ir nurodė, kad nagrinėjamu atveju nustačius, kad pareiškėjas vykdė ekonominę veiklą, Komisijos sprendimas pripažinti pareiškėjo asmeninio turto pajamomis žemės sklypo pardavimo pajamas, gautas laikotarpiu iki

2011 m. rugpjūčio 5 d., laikomas teisingu, kadangi pareiškėjas įgijo žemės sklypą 2008 m. rugpjūčio 5 d., o butus kartu su sklypo dalimis pardavė 2011 m., 2012 m. ir 2013 m., taigi, sklypo dalys nebuvo išlaikytos 3 metus, jog jo pardavimo pajamoms būtų galima taikyti GPM lengvatą. Teismas taip pat sutiko ir su Komisijos išvada, jog pareiškėjo asmeninio turto pardavimo pajamomis pripažintos ir namo dalių pardavimo pajamos, kadangi iš teismui pateiktų duomenų nustatyta, kad jos neatitiko nurodytų GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 17, 53 ir 54 punktuose įtvirtintų nuostatų, t. y. namas 2 metus iki pardavimo nebuvo pareiškėjo gyvenamoji vieta, jis nebuvo išlaikytas 5 metus (namo statybos buvo užbaigtos 2011 m. balandžio 14 d., o pardavimai vykdyti 2011 m., 2012 m. ir 2013 m.), atlikęs pardavimus pareiškėjas per vienerius metus neįgijo jokio būsto, kuris būtų įregistruotas kaip jo gyvenamoji vieta. Taigi, remdamasis nurodytais faktais, teismas konstatavo, kad pareiškėjui GPM buvo apskaičiuotas pagrįstai. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kurie paneigtų apskaičiuotas sumas ar paneigtų šias teismo nustatytas aplinkybes. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas priėjo išvadą, kad Šiaulių AVMI, VMI ir Komisija, pripažindami, jog pareiškėjas vykdė ekonominę veiklą ir privalėjo registruotis PVM mokėtoju, taip pat tai, kad jo asmeninio turto pajamomis pripažintinos žemės sklypo ir namo dalių pardavimo pajamos, nepažeidė teisės aktų nuostatų, teisingai ir objektyviai įvertino visas faktines bylos aplinkybes ir pagrįstai apskaičiavo bei nurodė pareiškėjui sumokėti GPM, PVM ir su jais susijusias sumas. Teismas konstatavo, kad Šiaulių AVMI 2015 m. gruodžio 21 d. sprendimas Nr. (44.1)FR0682-793, VMI 2016 m. balandžio 13 d. sprendimas Nr. 68-90 ir Komisijos 2016 m. liepos 14 d. sprendimas Nr. S-147(7-97/2016) laikytini teisėtais ir pagrįstais, juos naikinti nėra teisinio pagrindo.

III.

13. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą patenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

13.1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, jog individualios veiklos sąvoka, apibrėžta GPMĮ, iš esmės atitinka PVMĮ vartojamos sąvokos „ekonominė veikla“ požymius (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1073/2010). Vadovaujantis Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2, 6, 10, 12, 16, 17, 18, 19, 20, 21, 22 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo Nr. XI-1152 (Žin., 2010, Nr. 145-7410, toliau – ir GPMĮ pakeitimo įstatymas) 1 straipsnio 1 dalimi, individualiai veiklai nepriskiriama gyventojų vykdoma nekilnojamųjų pagal prigimtį daiktų pardavimo ir (ar) nuomos veikla. Taip pat pagal GPMĮ pakeitimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalį, individualios veiklos pajamoms nepriskiriamos nekilnojamojo pagal prigimtį daiktą, nuomos, pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn pajamos. GPMĮ 2 straipsnio 7 punkte įtvirtinta individualios veiklos sąvoka. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, vienas iš gyventojo individualios veiklos požymių yra jos versliškumas arba komerciškumas. Tai reiškia, kad visa veikla nuo pat jos vykdymo pradžios (nagrinėjamu atveju jau įsigyjant nekilnojamąjį turtą) turi turėti tikslą gauti pajamų ar kitos ekonominės naudos iš nekilnojamojo turto įsigijimo ir pardavimo.

13.2. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.969 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad jungtinės veiklos (partnerystės) sutartimi du ar daugiau asmenų (partnerių), kooperuodami savo turtą, darbą ar žinias, įsipareigoja veikti bendrai tam tikram, neprieštaraujančiam įstatymui tikslui arba tam tikrai veiklai. Pirmosios instancijos teismas tik apsiribojo bendro pobūdžio teiginiais, nurodydamas, kad nėra pateiktą įrodymų, jog butų savininkai būtų sutarę kooperuotis savo turtą, žinias ir t. t. namo statybai. Mokestinio patikrinimo metu pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad nuo pat namo statybos pradžios į statybos procesą buvo įtraukti namo ir žemės sklypo bendrasavininkiai. Norint konstatuoti, kad pareiškėjas vykdė ekonominę nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo veiklą, mokesčių administratorius privalėjo įrodyti, jog nuo pat šio turto įsigijimo iki jo pardavimo turėjo tikslą gauti pajamų ar kitos ekonominės naudos. Šių aplinkybių mokesčių administratorius neįrodė, o teismas nurodytų aplinkybių neįvertino.

13.3. Lietuvos vyriausiasis administracinio teismas, aiškindamas Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 70 straipsnio turinį, savo praktikoje nuosekliai laikosi pozicijos, kad mokesčių administratorius įgyja teisę apskaičiuoti mokesčius pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą esant dviem būtinoms sąlygoms, kurių buvimas sudaro prielaidas taikyti šioje teisės normoje įtvirtintą elgesio modelį: pirma, mokėtino mokesčio dydžio negalima apskaičiuoti (nustatyti) įprastine atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta tvarka ir, antra, to padaryti (apskaičiuoti mokesčio) negalima dėl to, jog mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas (1) apskaičiuoti mokesčius, (2) bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, (3) tvarkyti apskaitą, (4) saugoti apskaitos ar kitus dokumentus. MAĮ 70 straipsnio 1 dalyje expressis verbis (aiškiais žodžiais; tiesiogiai) nėra nustatyta, kad mokesčiai gali

būti paskaičiuojami pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, kai mokesčių mokėtojo įsigyto turto vertė ir/ar asmeninės išlaidos per atitinkamą laikotarpį yra didesnės už deklaruotas pajamas, tačiau tokie atvejai patenka į MAĮ 70 straipsnio 1 dalies teisinio reguliavimo sritį (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1032/2013). Pagal MAĮ 67 straipsnio 1 dalį mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Tai atitinka ir bendruosius Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio individualiam administraciniam sprendimui keliamus teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-300-492/2016). Mokesčių administratorius teigia, kad nuo 2009 m. iki 2011 m. pareiškėjo išlaidos viršijo pajamas. Mokestinio patikrinimo metu tiek pats, tiek namo bendraturčiai nurodė, kad namo statyba buvo vykdoma iš bendraturčių lėšų ir pareiškėjo lėšų vykdomai statybai iš esmės nereikėjo. Namo bendraturčių investuotos lėšos į namo statybą jokiu būdu negali būti laikomos pareiškėjo asmeninėmis pajamomis. Mokestinio patikrinimo metu apklausti asmenys minėtas aplinkybes patvirtino. Taip pat negalima sutikti, kad neįmanoma nustatyti pareiškėjui perduotų namo bendrasavininkų pinigų sumos. Perduota pinigų suma sutampa su pirkimo – pardavimo sutartyse numatytomis sumomis.

14. Atsakovas VMI atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.15. Atsakovas nurodo, kad nagrinėjamu atveju nekilnojamasis turtas pastatytas ir parduotas neišlaikius jo daugiau nei 5

metus, todėl skirtumas tarp gautų pajamų ir patirtų išlaidų pagrįstai apmokestintas 15 proc. mokesčio tarifu. Tuo pačiu pareiškėjas nepateikė duomenų, jog su nekilnojamojo turto pardavėjais veikė pagal jungtinę veiklos sutartį, minėtų aplinkybių nepatvirtino ir nekilnojamojo turto pirkėjai.

16. Atsakovas taip pat nurodo, kad pareiškėjas skunde nepateikė argumentų dėl piniginių lėšų likučio tikrinamojo laikotarpio pradžiai bei gautų pajamų ir patirtų išlaidų skaičiavimo už tikrinamąjį laikotarpį. Mokesčių administratorius patikrinimo metu mokesčius apskaičiavo vadovaudamasis MAĮ 70 straipsniu, nustačius, jog nėra galimybės mokesčių bazės apskaičiuoti įprastu būdu. Iš pateiktos medžiagos matyti, kad mokesčių administratorius pareiškėjo 2008–2013 metų laikotarpio mokesčio bazę nustatė pagal jo atliktą įvertinimą, pritaikius išlaidų metodą. Nustatyta, jog 2004 ir 2005 metais pareiškėjo išlaidos viršijo pajamas, t. y. 2004 m. viršijo 14 627,85 Lt, 2005 m. – 22 116,83 Lt. Nustatant 2006–2007 m. pajamas – išlaidas, konstatuota, jog pareiškėjo pajamos viršijo patirtas išlaidas, t. y. pareiškėjas tikrinamojo laikotarpio pradžiai turėjo 98 414,11 Lt piniginių lėšų likutį. Pareiškėjo patikrinimo metu, siekiant nustatyti piniginių lėšų likutį mokestinio patikrinimo pradžiai (2010 m. sausio 1 d.), buvo vertintos ankstesnių laikotarpių gautos pajamos ir patirtos išlaidos. Ankstesnio laikotarpio pajamų vertinimas atliktas tik siekiant nustatyti piniginių lėšų likutį tikrinamojo laikotarpio pradžiai, tačiau ne siekiu apmokestinti pareiškėją.

17. Atsakovo teigimu, kadangi mokesčių administratorius patikrinimo metu neturėjo duomenų, jog butų statyba buvo vykdoma visų nekilnojamojo turto pirkėjų, tuo pačiu pirkėjai nepatvirtino pareiškėjo pateiktos versijos, kontrolės procedūrų metu buvo vertinama pareiškėjo gautos pajamos ir patirtos išlaidos. Tikrinamuoju laikotarpiu pareiškėjo išlaidos viršijo pajamas 2009–2011 metais.

Teisėjų kolegija


18. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2015 m. gruodžio 21 d. sprendimo Nr. (44.1)-FR0682-793, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2016 m. balandžio 13 d. sprendimo Nr. 68-90, Mokestinių ginčų komisijos 2016 m. liepos 14 d. sprendimo Nr. S-147(7-97/2016) teisėtumo ir pagrįstumo.

19. Šiaulių AVMI 2015 m. gruodžio 21 d. sprendimu Nr. (44.1)-FR0682-793 iš dalies patvirtino 2015 m. spalio 22 d. patikrinimo aktą Nr. (42.2)FR0680-725 ir nurodė pareiškėjui į biudžetą sumokėti 7 942,54 Eur GPM, 2 257,50 Eur GPM delspinigių, 784 Eur GPM baudą, 45 841,35 Eur PVM, 13 776,44 Eur PVM delspinigių ir 4 584 Eur PVM baudą.

20. VMI, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, 2016 m. balandžio 13 d. sprendimu Nr. 68-90 patvirtino Šiaulių AVMI 2015 m. gruodžio 21 d. sprendimą Nr. (44.1)-FR0682-793.

21. Komisija, išnagrinėjusi mokestinį ginčą pagal pareiškėjo skundą, 2016 m. liepos 14 d. sprendimu Nr. S-147(7-97/2016) patvirtino VMI 2016 m. balandžio 13 d. sprendimą Nr. 68-90.

22. Pareiškėjui papildomas GPM ir su juo susijusios sumos buvo apskaičiuotos mokesčių administratoriui žemės

sklypo ir gyvenamojo namo pardavimo pajamas priskyrus pareiškėjo GPM apmokestinamosiomis pajamomis, gautomis pardavus nekilnojamąjį daiktą. Pareiškėjas tai ginčija, nurodydamas, jog buvo vykdoma jungtinė veikla.

23. Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 28 punktas (2010 m. lapkričio 23 d. įstatymo Nr. XI-1152 redakcija, galiojusi nuo 2010 m. gruodžio 11 d. iki 2016 m. sausio 1 d.) nustatė, kad neapmokestinamosios pajamos yra ne individualios veiklos turto pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn pajamos, gautos pardavus ar kitaip perleidus nuosavybėn kilnojamąjį daiktą (įskaitant kilnojamąjį pagal prigimtį daiktą, kuris nekilnojamuoju pripažįstamas pagal įstatymus), jeigu šios rūšies daiktui pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus privaloma teisinė registracija ir šis daiktas yra nustatyta tvarka įregistruotas Europos ekonominės erdvės valstybėje, jeigu toks daiktas įsigytas anksčiau negu prieš 3 metus iki jo pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn; turto pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn pajamos, gautos per mokestinį laikotarpį pardavus ar kitaip perleidus nuosavybėn šios dalies 53 ir 54 punktuose nenurodytą nekilnojamąjį pagal prigimtį daiktą, esantį Europos ekonominės erdvės valstybėje, jeigu toks daiktas įsigytas anksčiau negu prieš 5 metus iki jo pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn.

24. Pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 53 punktą neapmokestinamosios pajamos yra pajamos, gautos pardavus ar kitaip perleidus nuosavybėn Europos ekonominės erdvės valstybėje esantį gyvenamąjį būstą (įskaitant priskirtą žemę), jeigu jame pastaruosius 2 metus iki pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn buvo gyventojo gyvenamoji vieta, deklaruota teisės aktų nustatyta tvarka. Pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 54 punktą – pardavus ar kitaip perleidus nuosavybėn Europos ekonominės erdvės valstybėje esantį gyvenamąjį būstą (įskaitant priskirtą žemę), kuriame gyventojo gyvenamoji vieta, deklaruota teisės aktų nustatyta tvarka, buvo trumpesnį negu šios dalies 53 punkte nurodytą laiką, gautos pajamos, kurios per vienus metus nuo tokio būsto pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn yra panaudojamos kito Europos ekonominės erdvės valstybėje esančio gyvenamojo būsto, kuriame gyventojas teisės aktų nustatyta tvarka deklaruoja gyvenamąją vietą, įsigijimui.

25. Mokesčių administratorius, apmokestindamas pareiškėjo pajamas GPM rėmėsi notaro patvirtintomis žemės sklypo bei gyvenamojo namo dalių pirkimo – pardavimo sutartimis, sudarytomis tarp pareiškėjo ir trečiųjų asmenų. Šios sutartys buvo pakankamas pagrindas mokesčių administratoriui pripažinti šiose sutartyse nurodytas pinigines sumas, už kurias buvo parduoti nekilnojamieji daiktai, pareiškėjo pajamomis, gautomis pardavus nekilnojamuosius daiktus.

26. Mokesčių administravimo įstatymo 67 straipsnio 1 dalis nustato, kad mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos.

27. Pagal šias Mokesčių administravimo įstatymo nuostatas įrodinėjimo pareiga (onus probandi) yra paskirstyta tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo. Nustačius, kad mokesčių administratorius pateikė pakankamai duomenų, įrodančių mokesčio ir su juo susijusių sumų apskaičiavimo pagrįstumą bei teisingumą, mokesčių mokėtojui, kuris nesutinka su mokesčių administratoriaus apskaičiavimu, tenka pareiga įrodyti, jog mokesčių administratorius neteisingai apskaičiavo mokesčio ir su juo susijusias sumas. Jeigu mokesčių mokėtojas neįvykdo šios pareigos, tai įvertinus, jog mokesčių administratorius pagrindė mokesčių mokėtojui apskaičiuotą mokestį ir su juo susijusias sumas, mokesčių mokėtojui atsiranda mokestinė prievolė.

28. Pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių faktinių duomenų, kad tarp jo ir nekilnojamojo turto pirkėjų buvo sudaryta jungtinės veiklos sutartis, kad pareiškėjo parduotas nekilnojamasis turtas buvo jo ir trečiųjų asmenų bendros jungtinės veiklos rezultatas. Bendro pobūdžio pareiškėjo paaiškinimai dėl jungtinės veiklos, nepaneigia nekilnojamojo turto pardavimo fakto. Parduoto nekilnojamojo turto pirkėjų paaiškinimai, kad dalį pinigų jie perdavė pareiškėjui gyvenamojo namo statybos metu, irgi nepatvirtina jų ir pareiškėjo jungtinės veiklos statant gyvenamąjį namą.

29. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad GPM apmokestintos pareiškėjo pajamos, gautos pardavus nekilnojamąjį turtą, pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 28 (2010 m. lapkričio 23 d. įstatymo Nr. XI-1152 redakcija), 53, 54 punktų nuostatas gyventojų pajamų mokesčiu nepriskirtinos neapmokestinamosiomis pajamomis.

30. Todėl pirmosios instancijos teismas priėjo pagrįstą išvadą, jog pareiškėjui GPM ir su juo susijusios sumos buvo apskaičiuotos teisėtai.

31. Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad individuali veikla – savarankiška veikla, kuria versdamasis gyventojas siekia gauti pajamų ar kitokios ekonominės naudos per tęstinį laikotarpį: 1) savarankiška bet kokio pobūdžio komercinė arba gamybinė veikla, išskyrus nekilnojamųjų pagal prigimtį daiktų pardavimo ir (ar) nuomos veiklą, taip pat finansinių priemonių sandorius; 2) savarankiška kūryba, mokslinė, profesinė ir kita panašaus pobūdžio savarankiška veikla; 3) savarankiška sporto veikla; 4) savarankiška atlikėjo veikla. Šio įstatymo 10 straipsnio 1 dalis

nustato, kad individualios veiklos pajamoms priskiriamos pajamos iš individualios veiklos, įskaitant pajamas iš individualios veiklos turto, išskyrus nekilnojamąjį pagal prigimtį daiktą, nuomos, pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn.

32. Ginčijamais mokesčių administratorių sprendimais GPM buvo apmokestintos pareiškėjo pajamos gautos pardavus nekilnojamuosius daiktus, kurios pagal paminėtas Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo nuostatas negali būti pripažintos individualios veiklos pajamomis, todėl mokesčių administratorius neturėjo jokio teisinio pagrindo vertinti, ar pareiškėjo veikla, kurios metu jis gavo GPM apmokestintas nekilnojamųjų daiktų pardavimo pajamas, gali būti pripažinta individualia veikla. Taigi, sprendžiant dėl minėtų pajamų apmokestinimo PVM, pareiškėjo veiklos pobūdis turėjo būti vertinamas tik pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo nuostatas.

33. Pareiškėjui papildomas PVM ir su juo susijusios sumos buvo apskaičiuotos mokesčių administratoriui nustačius, kad pareiškėjas tikrinamuoju laikotarpiu įsigijo žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), jame pastatė gyvenamąjį namą, kurį kartu su žemės sklypo dalimis pirkimo – pardavimo sutartimis pardavė fiziniams asmenims ir už parduotą nekilnojamąjį turtą gavo pajamų, kurias mokesčių administratorius priskyrė pareiškėjo ekonominės veiklos pajamomis, apmokestinamomis PVM.

34. Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 2 straipsnio 15 dalis nustato, kad Lietuvos Respublikos apmokestinamasis asmuo – bet kokio pobūdžio ekonominę veiklą vykdantis Lietuvos Respublikos juridinis arba fizinis asmuo, taip pat juridinio asmens statuso neturintis Lietuvos Respublikoje įsteigtas kolektyvinio investavimo subjektas, kurio veiklos forma yra investicinis fondas. Šio straipsnio 8 dalyje numatyta, kad ekonominė veikla – veikla (įskaitant gamybą, prekybą, paslaugų teikimą, žemės ūkio veiklą, žuvininkystę, kasybą, profesinę veiklą, naudojimąsi turto ir (arba) turtinių teisių turėjimu), kurią vykdant siekiama gauti bet kokių pajamų (neatsižvelgiant į tai, ar ją vykdant siekiama gauti pelno), išskyrus: 1) darbo veiklą, kaip ji apibrėžta šio straipsnio 7 dalyje; 2) valstybės ir savivaldybių veiklą, kaip ji apibrėžta šio straipsnio 38 dalyje, net jeigu už tokią veiklą mokami mokesčiai ar rinkliavos.

35. Pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai ištyrė bylai reikšmingas aplinkybes dėl pareiškėjo vykdomos veiklos pobūdžio, tinkamai įvertino šias faktines aplinkybes patvirtinančius įrodymus ir išsamiai motyvuodamas priėjo pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo nuostatas vykdė ekonominę veiklą ir privalėjo įsiregistruoti kaip PVM mokėtojas, kadangi dėl vykdytos ekonominės veiklos jo pajamos viršijo Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 71 straipsnio 2 dalyje nustatytą ribą. Pirmosios instancijos teismas spręsdamas, jog buvo pagrįstai papildomai apskaičiuotas PVM, ir su juo susijusios sumos, tinkamai taikė ir aiškino Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo normas. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių aplinkybių dėl to, ar mokesčių administratorius teisingai apskaičiavo papildomas PVM ir su juo susijusias sumas.

36. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms bei motyvams dėl pareiškėjui papildomai apskaičiuotų PVM ir su juo susijusių sumų, todėl jų nekartoja.

37. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, išaiškino visas bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai taikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar pakeisti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.


n u t a r i a:

Pareiškėjo V. V. apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


DAINIUS RAIŽYS



Administracinė byla Nr. A-886-442/2019Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01833-2017-9Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1(S)





teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. L. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 16 d. sprendimo ir Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. gegužės 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. L. skundus atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas A. L. (toliau – ir pareiškėjas) 2017 m. rugpjūčio 18 d. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir Ligoninė, LAVL), 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad laikotarpiu nuo 2016 m. gruodžio 22 d. iki 2017 m. rugpjūčio 1 d. bausmę atlikinėjo Laisvės atėmimo vietų ligoninėje. Nurodė, jog jis yra katalikas ir Ligoninėje jam nebuvo suteiktos sąlygos religinių apeigų atlikimui. Dėl to, jog negalėjo atlikti religinių apeigų su skundais kreipėsi į Ligoninės administraciją. Religinių apeigų atlikimas, malda jam galėtų suteikti stiprybės, nes jis serga nepagydoma liga. Dėl tokių atsakovo veiksmų pareiškėjas patyrė dvasinį išgyvenimą, sukrėtimus.

3. Atsakovo atstovas LAVL atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.4. Atsakovas nurodė, kad Ligoninė yra Kalėjimų departamentui pavaldi biudžetinė įstaiga, kurios paskirtis –

ambulatorinių ir stacionarių asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimas asmenims, kuriems paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, ir arešto bei laisvės atėmimo bausmes atliekantiems nuteistiesiems, užtikrinant kardomosios priemonės – suėmimo, arešto ir laisvės atėmimo bausmių vykdymą, todėl privalo užtikrinti izoliacijos reikalavimus asmenims, nustatytus Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse bei asmens sveikatos priežiūros paslaugas teikiančių įstaigų veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose. Ligoninės prioritetinė paskirtis yra sveikatos priežiūros paslaugų teikimas ir planinių konsultacijų užsakymas kitose asmens sveikatos priežiūros įstaigose bei pacientų į jas pristatymas. Pareiškėjui diagnozuota (duomenys neskelbtini) forma, yra paskirtas (duomenys neskelbtini) gydymas, todėl jis yra laikomas izoliuotai nuo kitų nuteistųjų Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 70 straipsnyje nustatyta tvarka bei pagal Lietuvos higienos normos HN 47-1:2012 „Sveikatos priežiūros įstaigos. Infekcijų kontrolės reikalavimai“ 20 punkto reikalavimus – pacientui, sergančiam arba įtariamam, kad serga infekcinėmis ligomis, kurių sukėlėjai plinta per orą (su lašeliais), taikomos standartinės ir papildomos izoliavimo priemonės. Ligoninėje kiekvieną ketvirtadienį ir sekmadienį nuteistiesiems yra sudarytos sąlygos susitikti su religinių bendruomenių atstovais bei

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=ab655fa040fa11e99a17eaa929142a91

visuomeninių organizacijų savanoriais, tačiau dėl pareiškėjo sveikatos būklės ir atskiro bei izoliuoto laikymo Ligoninėje administracijai yra sudėtinga organizuoti socialinę reabilitaciją apimtimi, kuri galima kitose laisvės atėmimo vietose ar kitiems nesergantiems užkrečiamomis ligomis ilgiau Ligoninėje gydomiems pacientams. Atsižvelgiant į pareiškėjo sveikatos būklę ir higienos normos reikalavimus, Ligoninės administracija negali nurodyti religinių bendruomenių atstovams bendrauti su pareiškėju betarpiškai atskirose patalpose. Jokių duomenų, jog skundžiamos kalinimo sąlygos sukėlė neigiamą poveikį jo sveikatai, nepateikė. Pareiškėjas apsiribojo bendrojo pobūdžio teiginiais, samprotavimais, nepagrindė priežastinio ryšio tarp Ligoninės veiksmų ir (arba) neveikimo ir tariamai atsiradusių pasekmių, kurių pagrindu grindžia neturtinės žalos atsiradimą.

5. Pareiškėjas 2018 m. sausio 24 d. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

6. Pareiškėjas paaiškino, kad laikotarpiu nuo 2017 m. gruodžio 16 d. iki 2018 m. sausio 25 d., atliekant bausmę LAVL, jam nebuvo sudaromos sąlygos atlikti religines apeigas specialiai tam skirtoje patalpoje (bažnyčioje, koplyčioje). Nurodė, kad yra katalikas ir Ligoninė ignoruoja pareiškėjo teisę atlikti religines apeigas. Teigė, jog kreipėsi su prašymais ir skundais į Ligoninės administraciją, kad sudarytų sąlygas nueiti į koplyčią atlikti religinių apeigų, bet jam buvo atsakyta, jog nuteistieji į koplyčią nėra vedami. Religinių apeigų atlikimas jam galėtų suteikti stiprybės, nes jis serga nepagydoma liga. Dėl tokių atsakovo veiksmų pareiškėjas patyrė dvasinį išgyvenimą, sukrėtimus, emocinę depresiją.

7. Atsakovo atstovas LAVL atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.8. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas Ligoninėje gydomas dėl (duomenys neskelbtini), pareiškėjui taip pat

diagnozuota vaistams atspari (duomenys neskelbtini) forma, jam yra paskirtas (duomenys neskelbtini) gydymas. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas dienotvarkėje numatytu laisvalaikio laiku gali išpažinti jam priimtiną religiją savo gyvenamosiose patalpose. Pažymėjo, kad nuteistieji (suimtieji) į koplytėlę nėra vedami kaskart jiems prašant, į koplytėlę jie vedami religinių švenčių metu, kuomet dalyvauja dvasininkas. Pabrėžė, kad kiekvieną sekmadienį į Ligoninę atvyksta Lietuvos kalėjimų kapelionų asociacijos narys, kuris lanko kiekvieną norintįjį suimtąjį ar nuteistąjį, ir su jais meldžiasi, bendrauja per atidarytą kameros langelį. Pareiškėjas buvo gydomas vienas kamerų tipo patalpoje, šiuo metu jis kali vienoje kameroje kartu su kitais pacientais, tačiau duomenų, jog pareiškėjo atliekamos religinės apeigos trukdė ar trukdytų kitų nuteistųjų poilsiui, Ligoninės administracija neturi. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas su kapelionu bendrauti prašymo Ligoninės administracijai nėra pateikęs, taip pat jam buvo pasiūlyta religinėms apeigoms reikalinga atributika (Šv. Raštas, Naujasis Testamentas, pastatomas kryžius ir kt.), tačiau pareiškėjas jų atsisakė ir kitų pageidavimų religinėms apeigoms atlikti kamerų tipo patalpose neišsakė. Nors pareiškėjas į Ligoninės administraciją dėl religinių apeigų atlikimo kreipėsi 2017 m. lapkričio 24 d., 2017 m. gruodžio 8 d., 2017 m. gruodžio 21 d., 2017 m. gruodžio 27 d., 2018 m. sausio 4 d., tačiau, atsakovo nuomone, pareiškėjas neturi jokio tikslo atlikti religines apeigas, jo kreipimasis tiek į Ligoninės administraciją, tiek į teismą yra deklaratyvaus pobūdžio, tik formaliai nurodant apie nuteistojo teisę atlikti religines apeigas ir siekiant iš to finansinės naudos. Pareiškėjas apsiribojo bendrojo pobūdžio teiginiais, samprotavimais, nepagrindė priežastinio ryšio tarp Ligoninės veiksmų ir (arba) neveikimo ir tariamai atsiradusių pasekmių, kurių pagrindu grindžia neturtinės žalos atsiradimą.

II.

9. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. lapkričio 16 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2852-402/2017 pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Laisvės atėmimo vietų ligoninėje sąlygas (pareiškėjo teisė atlikti religines apeigas).

10. Teismas nurodė, jog pareiškėjas prašo neturtinės žalos, kurią kildina iš neteisėtų LVAL pareigūnų veiksmų dėl nesuteiktų sąlygų religinių apeigų atlikimui.

11. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalimi ir nurodė, kad valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai, 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

12. Teismas religijos laisvės kontekste pabrėžė, kad ją įtvirtina tiek Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija), tiek Lietuvos Respublikos Konstitucija, o nuteistųjų atveju – ir Bausmių vykdymo kodeksas. Teismas nurodė, kad pagal Konvencijos 9 straipsnio 1 dalį, kiekvienas turi teisę į minties, sąžinės ir religijos laisvę; tai teisė laisvai keisti savo religiją ar tikėjimą, taip pat tiek vienam, tiek kartu su kitais, viešai ar privačiai, laisvai

skelbti savo religiją ar tikėjimą, laikant pamaldas, atliekant apeigas, praktikuojant tikėjimą ir mokant jo. Laisvė skelbti savo religiją ar tikėjimą gali būti tik tiek apribojama, kiek yra nustatęs įstatymas ir kiek būtinai reikia demokratinėje visuomenėje visuomenės saugumui, viešajai tvarkai, sveikatai ir moralei ar kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti (Konvencijos 9 str. 2 d.). Konstitucijos 26 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kiekvienas žmogus turi teisę laisvai pasirinkti bet kurią religiją arba tikėjimą ir vienas ar su kitais, privačiai ar viešai ją išpažinti, atlikinėti religines apeigas, praktikuoti tikėjimą ir mokyti jo. Žmogaus laisvė išpažinti ir skleisti religiją arba tikėjimą negali būti apribota kitaip, kaip tik įstatymu ir tik tada, kai būtina garantuoti visuomenės saugumą, viešąją tvarką, žmonių sveikatą ir dorovę, taip pat kitas asmens pagrindines teises ir laisves (Konstitucijos 26 str. 4 d.).

13. Teismas nuteistųjų teisės atlikti religines apeigas aspektu akcentavo, kad laisvės atėmimo bausmę atliekantys tikintys nuteistieji turi teisę dienotvarkėje numatyto laisvalaikio metu pataisos įstaigose vieni arba kartu su kitais nuteistaisiais atlikti religines apeigas (BVK 106 str. 1 d.). Pagal BVK 106 straipsnio 2 dalį, pataisos įstaigos administracija privalo užtikrinti, kad religinės apeigos netrukdytų kitų nuteistųjų poilsiui. BVK 106 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad tikinčių nuteistųjų grupiniu pageidavimu, suderinus su pataisos įstaigos administracija, religinėms apeigoms atlikti gali būti pakviestas dvasininkas. Religinių apeigų atlikimo pataisos įstaigoje tvarką nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (BVK 106 str. 4 d.). Jokių BVK 106 straipsnio taikymo išimčių nuteistiesiems, kad ir kur jie būtų kalinami, šis BVK straipsnis nenustato. Religinių apeigų atlikimo pataisos įstaigoje tvarką ginčo laikotarpiu nustatė Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Taisyklės), 184–186 punktai. Atsižvelgiant į kiekvieno nuteistojo religinius, dvasinius ir moralinius poreikius, turi būti leidžiama dalyvauti pamaldose arba susirinkimuose, vykstančiuose pataisos įstaigoje, ir turėti tam reikalingas knygas ir literatūrą (Taisyklių 184 p.). Religinėms apeigoms atlikti pataisos įstaigos administracija, atsižvelgdama į dvasininkų rekomendacijas, įrengia atitinkamas patalpas (Taisyklių 185 p.). Pataisos įstaigose turi teisę lankytis visų konfesijų dvasininkai; dvasininkai nuteistuosius gali lankyti suderintu su pataisos įstaigos administracija laiku (Taisyklių 186 p.).

14. Teismas, įvertinęs nustatytas aplinkybes, konstatavo, kad teisės aktuose nėra įtvirtinta tokia BVK 106 straipsnio taikymo išimtis, pagal kurią Ligoninės administracija laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems, kurie serga užkrečiamomis ligomis, nebeturi sudaryti sąlygų pasinaudoti BVK 106 straipsnyje įtvirtinta jų teise atlikti religines apeigas. Tai reiškia, kad aplinkybė, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu Ligoninėje buvo paskirtas (duomenys neskelbtini) gydymas, pati savaime nesudaro pagrindo spręsti, kad ginčo laikotarpiu egzistavo teisėtas pagrindas apriboti jo (pareiškėjo) teisę atlikti religines apeigas (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4751-520/2017). Teismas atkreipė dėmesį, kad atsakovas atsiliepime nurodė, jog Ligoninėje kiekvieną ketvirtadienį ir sekmadienį nuteistiesiems yra sudarytos sąlygos susitikti su religinių bendruomenių atstovais. Taigi, yra tik organizacinio pobūdžio aplinkybės, kaip Ligoninė turi užtikrinti nuteistųjų, kurie gydomi Ligoninėje, nesvarbu ar jie serga užkrečiamomis ligomis, BVK 106 straipsnyje įtvirtintą teisę atlikti religines apeigas. Atsakovas šiuo atveju nenurodo teisiškai pagrįstų aplinkybių, dėl kurių nagrinėjamu atveju turėjo būti ribojama pareiškėjo teisė atlikti religines apeigas. Iš byloje atsakovo pateiktų duomenų matyti, jog pareiškėjas 2017 m. balandžio 11 d. kreipėsi su skundu į Ligoninės direktorių, jog jam nesuteikiamos sąlygos atlikti religinių apeigų. Ligoninė, atsakydama į pareiškėjo skundą, 2017 m. gegužės 8 d. rašte nurodė, jog nuteistieji į koplytėlę nėra vedami, Ligoninėje kiekvieną ketvirtadienį ir sekmadienį nuteistiesiems yra sudarytos sąlygos susitikti su religinių bendruomenių atstovais bei visuomeninių organizacijų savanoriais. Teismo vertinimu, pareiškėjas ginčo laikotarpiu norėdamas pasinaudoti savo teise atlikti religines apeigas buvo iš dalies aktyvus ir kėlė klausimą dėl Ligoninės veiksmų (neveikimo) religijos laisvės aspektu, t. y. siekė tam skirtoje vietoje atlikti religines apeigas. Atsakovas šiuo konkrečiu atveju nepagrindė teisėto pagrindo riboti pareiškėjo teisę atlikti religines apeigas. Todėl teismas konstatavo, jog egzistavo pareiškėjo skunde nurodyti atsakovo neteisėti veiksmai (neveikimas), kaip viena iš būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų, nes teisė dalyvauti religinėse apeigose ginčo laikotarpiu pareiškėjui apskritai nebuvo suteikta.

15. Teismas nurodė, kad įrodymų, jog atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, į bylą nepateikta. Įvertinęs paminėtas aplinkybes, teismas sprendė, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytą religinių apeigų atlikimo pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.

III.

16. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. gegužės 22 d. sprendimu administracinėje byloje

Nr. I-2201-554/2018 pareiškėjo skundą patenkino iš dalies ir pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Laisvės atėmimo vietų ligoninėje sąlygas (pažeista pareiškėjo teisė atlikti religines apeigas). Kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

17. Teismas nustatė, kad pareiškėjas prašo neturtinės žalos, kurią kildina iš neteisėtų Ligoninės pareigūnų veiksmų dėl nesuteiktų sąlygų religinių apeigų atlikimui laikotarpiu nuo 2017 m. gruodžio 16 d. iki 2018 m. sausio 25 d.

18. Teismas vadovavosi CK 6.271 straipsnio 1 dalimi ir nurodė, kad valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai, 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

19. Teismas religijos laisvės kontekste pabrėžė, kad ją įtvirtina tiek Konvencija, tiek Konstitucija, o nuteistųjų atveju – ir BVK. Teismas vadovavosi Konvencijos 9 straipsnio 1, 2 dalimis, Konstitucijos 26 straipsnio 2, 4 dalimis, BVK 106 straipsnio 1, 2, 3, 4 dalimis, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 184–186 punktais.

20. Teismas nustatė, kad administracinėje byloje esantys įrodymai patvirtina, jog pareiškėjas 2017 m. lapkričio 24 d., 2017 m. gruodžio 8 d., 2017 m. gruodžio 21 d., 2017 m. gruodžio 27 d., 2018 m. sausio 4 d. prašymais kreipėsi į LAVL administraciją, kad jam būtų sudaryta galimybė pasinaudoti teise atlikti religines apeigas. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu norėdamas pasinaudoti savo teise atlikti religines apeigas buvo aktyvus ir kėlė klausimą dėl Ligoninės veiksmų (neveikimo) religijos laisvės aspektu, t. y. siekė tam skirtoje vietoje atlikti religines apeigas. Atsakovas, atsakydamas į pareiškėjo prašymus, atsisakymą vesti pareiškėją į koplytėlę atlikti religinių apeigų grindė tuo, jog užtikrinant Taisyklių 731

punkto reikalavimus Ligoninėje esantys pacientai laikomi lokalizuotuose korpusuose ir yra rakinami savo gyvenamosiose patalpose, kiekvieno lokalizuoto pastato atskiroje patalpoje pacientams teikiamos tik mokytojų konsultacijos ar individualūs susitikimai su kviestinais svečiais, nuteistieji į koplytėlę nėra vedami, o kiekvieną kartą religinių bendruomenių atstovams bei visuomeninių organizacijų savanoriams atvykus į Ligoninę, sudaromos sąlygos susitikti su nuteistaisiais pagal pateiktą rašytinį prašymą.

21. Teismas, įvertinęs nustatytas aplinkybes, konstatavo, kad teisės aktuose nėra įtvirtinta tokia BVK 106 straipsnio taikymo išimtis, pagal kurią Ligoninės administracija laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems, kurie yra laikomi lokalizuotuose korpusuose ir yra rakinami savo gyvenamosiose patalpose, neturi sudaryti sąlygų pasinaudoti BVK 106 straipsnyje įtvirtinta jų teise atlikti religines apeigas. Teismas iš bylos duomenų nustatė, jog Ligoninėje yra įrengta koplyčia, taigi, yra tik organizacinio pobūdžio aplinkybės, kaip Ligoninė turi užtikrinti nuteistųjų, kurie laikomi lokalizuotuose korpusuose ir yra rakinami savo gyvenamosiose patalpose. Atsakovas šiuo atveju nenurodo teisiškai pagrįstų aplinkybių, dėl kurių nagrinėjamu atveju turėjo būti ribojama pareiškėjo teisė atlikti religines apeigas. Teismas priėjo išvadą, kad atsakovas nenurodė teisės akto nuostatos, kuri sudarytų pagrindą tvirtinti, kad ginčo laikotarpiu galėjo ir turėjo būti suvaržyta pareiškėjo teisė atlikti religines apeigas, t. y. atsakovas šiuo konkrečiu atveju nepagrindė teisėto pagrindo riboti pareiškėjo teisę atlikti religines apeigas. Todėl egzistavo pareiškėjo skunde nurodyti atsakovo neteisėti veiksmai (neveikimas), kaip viena iš būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų.

22. Teismas nurodė, kad įrodymų, jog atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, į bylą nepateikta. Be to, teismas įvertino ir tas aplinkybes, jog atsakovas yra pasiūlęs pareiškėjui atributiką religinėms apeigoms atlikti kameroje, pareiškėjui buvo pasiūlyti dvasinio pobūdžio pokalbiai, 2017 m. gruodžio 15 d. (prieš pat ginčo laikotarpio pradžią) pareiškėjui buvo sudaryta galimybė dalyvauti Šv. Mišiose. Įvertinęs paminėtas aplinkybes, teismas sprendė, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytą religinių apeigų atlikimo pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Teismas kitus tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentus laikė pertekliniais, neturinčiais lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstė ir neanalizavo.

IV.

23. Pareiškėjas apeliaciniuose skunduose prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 16 d. sprendimą ir Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. gegužės 22 d. sprendimą ir pareiškėjo skundus tenkinti, priteisiant neturtinės žalos atlyginimą.

24. Pareiškėjas apeliaciniuose skunduose nurodo, kad nesuteiktos sąlygos religinių apeigų atlikimui parodo atsakovo atstovo pareigų neatlikimą. Pažymi, kad į teismą dėl pažeistų jo teisių pareiškėjas kreipiasi į teismą jau antrą kartą. Nurodo,

kad buvo pažeisti BVK 106 straipsnis, Konstitucijos 26 straipsnis ir Konvencijos 9 straipsnis. Pirmosios instancijos teismas nemotyvuotai atmetė pareiškėjo argumentus, nepaaiškino, kodėl atsisakė vadovautis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio.

25. Atsakovo atstovas LAVL atsiliepime į apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. gegužės 22 d. sprendimo panaikinimo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

26. Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas objektyviai išanalizavo pareiškėjo ir Ligoninės argumentus, pateiktus įrodymus bei priimtą 2018 m. gegužės 22 d. sprendimą pagrindė galiojančiomis teisės normomis, teismų praktika, todėl priimtas teismo sprendimas yra objektyvus, pagrįstas bei teisingas. Apeliaciniame procese byla nėra nagrinėjama iš naujo, o tik tikrinamas joje priimto teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas savo apeliaciniame skunde nenurodo ir nepateikia naujų argumentų ar motyvų, dėl kurių nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu. Pabrėžia, kad pareiškėjas aplinkybes nurodė abstrakčiai, nepateikė jokių neturtinę žalą pagrindžiančių įrodymų, nepagrindė priežastinio ryšio tarp Ligoninės veiksmų ir nurodytos žalos. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 6 punktas. Teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose, su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas.

Teisėjų kolegija


V.

27. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas A. L. kildina iš neteisėtų Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir Ligoninė, LAVL) pareigūnų veiksmų dėl nesuteiktų sąlygų religinių apeigų atlikimui laikotarpiu nuo 2016 m. gruodžio 22 d. iki 2017 m. rugpjūčio 1 d. ir nuo 2017 m. gruodžio 16 d. iki 2018 m. sausio 25 d., atlyginimo.

28. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. liepos 18 d. nutartimi sujungė administracines bylas Nr. A-3206-442/2018 (Nr. I-2852-402/2017) ir A-4635-502/2018 (Nr. I-2201-554/2018) į vieną bylą ir suteikė bylai numerį Nr. A-3206-442/2018 (dabar Nr. A-886-442/2019).

29. Pirmosios instancijos teismai, iš dalies tenkindami pareiškėjo skundus, pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Laisvės atėmimo vietų ligoninėje sąlygas (pareiškėjo teisė atlikti religines apeigas).

30. Pareiškėjas apeliaciniuose skunduose nesutinka su tuo, jog pirmosios instancijos teismai nepriteisė neturtinės žalos atlyginimo pinigais, mano, kad jam turėjo būti priteista visa jo prašyta neturtinės žalos atlyginimo suma.

31. Teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš jų, valstybei ar savivaldybei CK 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

32. Laisvės atėmimo vietų ligoninės veiklos neteisėtumą pareiškėjas grindžia nuorodomis į teisės aktų (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 26 str., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 9 str. ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 106 str.) nustatytą ir, jo teigimu, Laisvės atėmimo vietų ligoninės pažeistą jo teisę atlikti religines apeigas ginčo laikotarpiu.

33. Pirmosios instancijos teismai, tikrindami atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl pareiškėjo skunduose nurodytų aplinkybių, detaliai išanalizavo pareiškėjo buvimo LAVL sąlygas, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino visas byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Pirmosios instancijos teismai, įvertinę pareiškėjo kalinimo sąlygas religijos laisvės aspektu ginčo laikotarpiu, skundus tenkino iš dalies, t. y. pripažino, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė dalyvauti

religinėse apeigose, taigi, pirmosios instancijos teismai, priimdami ginčijamus sprendimus, konstatavo LAVL neteisėtus veiksmus.

34. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 106 straipsnyje, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 184–186 punktuose įtvirtintą teisinį reglamentavimą, pritaria pirmosios instancijos teismų pozicijai, kad teisės aktuose nėra įtvirtinta tokia BVK 106 straipsnio taikymo išimtis, pagal kurią Ligoninės administracija laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems, kurie serga užkrečiamomis ligomis, neturi sudaryti sąlygų pasinaudoti BVK 106 straipsnyje įtvirtinta jų teise atlikti religines apeigas.

35. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismų padarytomis išvadomis, kad egzistavo pareiškėjo skunduose nurodyti atsakovo atstovo neteisėti veiksmai (neveikimas), kaip viena iš būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų, nes teisė dalyvauti religinėse apeigose ginčo laikotarpiu pareiškėjui nebuvo suteikta.

36. Atsakydama į apeliacinių skundų argumentus, susijusius su neturtinės žalos atlyginimu, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas netinkamomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., 2008 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008; 2009 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-734/2009; 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4043-624/2017 ir kt.).

37. Teisėjų kolegija pažymi, kad neturtinė teisė kai kuriais atvejais teismo gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais, o teisės pažeidimo pripažinimas yra savarankiškas pažeistų teisių gynimo būdas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, yra konstatavęs, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98)). Teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas, o tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99)).

38. Lietuvos teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2422-492/2016).

39. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pirmiau nurodytus įstatymuose (Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir CK 6.250 straipsnyje) bei teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, nustatytas pažeidimo aplinkybes, pareiškėjo nurodytus patirtus nepatogumus, nesutinka su pirmosios instancijos teismų padaryta išvada, kad šiuo atveju pareiškėjo pažeistai teisei apginti teisės pažeidimo fakto pripažinimas yra pakankama satisfakcija. Įvertinusi nustatyto pažeidimo mastą, trukmę ir intensyvumą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjui turi būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Nors pareiškėjas prašė, kad jam būtų priteista bendrai 4 000 Eur (3 000 + 1 000 ) neturtinės žalos atlyginimas, tačiau nei skunduose, nei apeliaciniuose skunde nenurodė tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėjo būti priteista būtent tokio dydžio neturtinė žala. Atsižvelgusi į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, į pažeidimo intensyvumą, į ginamų vertybių pobūdį, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurie sukelia dvasines kančias, į tai, kad tam tikro ginčo laikotarpiu atsakovas buvo pasiūlęs pareiškėjui atributiką religinėms apeigoms atlikti kameroje, dvasinio pobūdžio pokalbius, į kitus anksčiau minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teisėjų kolegija sprendžia, kad yra faktinis ir teisinis pagrindas pareiškėjui priteisti 400 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

40. Pirmosios instancijos teismų sprendimai keičiami, pareiškėjo apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos LAVL, 400 Eur neturtinei žalai atlyginti.


n u t a r i a:

Pareiškėjo A. L. apeliacinius skundus tenkinti iš dalies.Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 16 d. sprendimą ir Regionų apygardos administracinio

teismo Kauno rūmų 2018 m. gegužės 22 d. sprendimą pakeisti.Pareiškėjui A. L. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, priteisti iš viso 400

Eur (keturis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.Kitas Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 16 d. sprendimo ir Regionų apygardos

administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. gegužės 22 d. sprendimo dalis palikti nepakeistas.Nutartis neskundžiama.


DAINIUS RAIŽYS



2019-03819 2019-03-08 2019-02-27 2019-02-27 -

Administracinė byla Nr. eA-469-442/2019Teisminio proceso Nr. 3-63-3-02847-2016-5Procesinio sprendimo kategorija 41(S)





teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Katos studija“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Katos studija“ skundą atsakovui Klaipėdos rajono savivaldybei dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Katos studija“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir atsakovas, ir

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=bbccbeb040fa11e99a17eaa929142a91

Savivaldybė) 2016 m. lapkričio 16 d. nutarimą skirti baudą už Reklamos įstatymo pažeidimą Nr. AV3-(38.7.)-101 (toliau – ir Nutarimas). Pareiškėjas taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad jis 2005 m. spalio mėnesį kreipėsi į atsakovą dėl dokumentų, leidžiančių įrengti įrenginį (reklaminį stendą), ant kurio buvo demonstruojama ginčo objektu esanti išorinė reklama „Vanagupės alėja, http://www.vanagupesaleja.lt“ (toliau – ir Reklaminis stendas), kompleksinio suderinimo. Pareiškėjo teigimu, apie jokią galiojančią išorinės reklamos įrengimo tvarką Savivaldybės atstovų jis nebuvo informuotas.

3. Pareiškėjo teigimu, iki 2008 m. vasario 1 d. Lietuvos Respublikos reklamos įstatymas nenumatė draudimo įrengti išorinę reklamą be leidimo. Savivaldybė, praėjus net 11 metų po Reklaminio stendo įrengimo bei iki tol nė karto neužfiksavusi jokio pažeidimo, atsiuntė pareiškėjui 2016 m. liepos 27 d. pranešimą apie pradėtą Reklamos įstatymo pažeidimo tyrimą. Pareiškėja 2016 m. rugpjūčio 12 d. raštu motyvuotai išdėstė visas reikšmingas aplinkybes. Savivaldybė tyrimo nenutraukė ir 2016 m. rugsėjo 20 d. informavo pareiškėją apie pažeidimo nagrinėjimo datą. Pareiškėjas 2016 m. spalio 14 d., 2016 m. spalio 19 d., 2016 m. lapkričio 8 d. raštais atsakovui išsamiai ir motyvuotai nurodė, kad reklamą ant išorinės reklamos priemonės skleidžia teisėtai, pagrindė savo poziciją Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika. Savivaldybė nevertino pareiškėjo pateiktų argumentų ir 2016 m. lapkričio 17 d. raštu informavo apie Nutarimu jam skirtą 1 592 eurų baudą.

4. Pareiškėjas pažymėjo, kad Vietinės rinkliavos už leidimo įrengti išorinę reklamą savivaldybės teritorijoje išdavimą nuostatai Savivaldybės patvirtinti tik 2011 m. vasario 24 d. Be to, kitokia nei 2005 m. spalio mėnesį galiojusi išorinės reklamos leidimų išdavimo tvarka taip pat patvirtinta tik 2013 metais. Šie reikalavimai, vadovaujantis teisės principu lex retro non agit (įstatymas atgal negalioja), netaikomi tai išorinei reklamai, kuri buvo įrengta iki šio teisinio reguliavimo patvirtinimo dienos.

5. Pareiškėjas nurodė, jog Nutarimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nuostatų. Pareiškėjas teigė, kad atsakovas neįvertino pareiškėjo raštais pateiktų argumentų, Nutarime nenurodyta dėl Savivaldybės patvirtinto teisinio reguliavimo taikymo išduodant leidimus išorinei reklamai įrengti. Pareiškėjas teigė, kad atsakovas pažeidė lygiateisiškumo principą, nes kiti asmenys už analogiškus veiksmus nubausti ne pagal Reklamos įstatymą, o vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 2141 straipsniu.

6. Atsakovas Klaipėdos rajono savivaldybė atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti.7. Atsakovas nurodė, kad 2016 m. liepos 25 d., tikrinant kaip Klaipėdos rajone laikomasi nustatytos tvarkos dėl išorinės

reklamos įrengimo, nustatyta, jog Klaipėdos rajone, Dauparų – Kvietinių ir Sendvario seniūnijoje, šalia kelio Vilnius – Kaunas – Klaipėda, įrengta išorinė reklama neturint nustatyta tvarka išduoto leidimo. Buvo pradėta Reklamos įstatymo pažeidimo tyrimo procedūra dėl UAB „Katos studija“ reklamos, Šakinių k., Klaipėdos r., kurioje reklamuojama „Vanagupės alėja, http://www.vanagupesaleja.lt“ pilnai įrengti apartamentai prie jūros nuo 1 300 Eur/kv. m“.

8. Klaipėdos rajono savivaldybės administracija 2016 m. liepos 27 d. raštu Nr. (5.1.91)-A5-4276 informavo pareiškėją apie pradėtą Reklamos įstatymo pažeidimo tyrimo procedūrą bei prašė iki 2016 m. rugpjūčio 17 d. pateikti motyvuotą paaiškinimą. 2016 m. rugpjūčio 22 d. ir vėliau gautais paaiškinimais pareiškėjas teigė, jog nepadarytas Reklamos įstatymo pažeidimas bei prašė pradėtą administracinę procedūrą nutraukti. 2016 m. spalio 18 d. Savivaldybės Viešosios tvarkos skyrius surašė pareiškėjui Reklamos įstatymo pažeidimo protokolą, 2016 m. spalio 19 d. protokolas išsiųstas pareiškėjui ir jis informuotas apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką. 2016 m. lapkričio 16 d. priimtas nutarimas skirti UAB „Katos studija“ 1 592 Eur baudą už Reklamos įstatymo pažeidimą. 2016 m. lapkričio 17 d. nutarimas išsiųstas pareiškėjui.

9. Atsakovas pažymėjo, jog UAB „Katos studija“ niekada nesikreipė į Klaipėdos rajono savivaldybės administraciją dėl leidimo įrengti išorinę reklamą. Pareiškėjas, atsakovui nagrinėjant jo padarytą pažeidimą, ir teismui pateikė dokumentus, kurie, pareiškėjo manymu, patvirtina teisę įrengti išorinę reklamą, tačiau iš teismui pateiktos situacijos schemos matyti, kad yra tik Lietuvos policijos eismo priežiūros tarnybos bei Lietuvos automobilių kelių direkcijos derinimai, su Klaipėdos rajono savivaldybės administracija jokių derinimų niekada nebuvo atlikta. Pažymėjo, jog neaišku, kokias teises minėta schema suteikia pareiškėjui. Atsižvelgiant į derinusių institucijų veiklos pobūdį, mano, kad buvo derinami eismo saugumo klausimai.

10. Atsakovas nurodė, kad 2012 m. rugpjūčio 28 d. UAB „Katos studija“ buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas dėl išorinės reklamos įrengimo Šakinių k., Klaipėdos r., neturint leidimo (reklamuojama „Gamo, šiltinimas visam gyvenimui, EKO šiltinimas, http://www.gamo.lt“). Pareiškėjas su pažeidimu sutiko bei sumokėjo jam paskirtą baudą.

11. Atsakovas teigė, kad nepagrįsti pareiškėjo argumentai, jog priimant ginčo nutarimą buvo pažeistos Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatos.

http://www.gamo.lt/

http://www.vanagupesaleja.lt/


II.

12. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2017 m. liepos 14 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą, netenkino pareiškėjo prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir panaikino Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 23 d. nutartimi taikytą reikalavimo užtikrinimo priemonę – Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos 2016 m. lapkričio 16 d. nutarimo skirti baudą už Reklamos įstatymo pažeidimą Nr. AV3-(38.7.)-101 galiojimo sustabdymą.

13. Teismas nustatė, kad 2016 m. lapkričio 16 d. Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos Viešosios tvarkos skyrius priėmė nutarimą skirti baudą už Reklamos įstatymo pažeidimą Nr. AV3-(38.7.)-101. Šiuo nutarimu konstatuota, jog 2016 m. liepos 25 d. nustatyta, kad Klaipėdos rajone, Šakinių kaime, šalia kelio Kaunas – Klaipėda, 197 km nuo Kauno ant UAB „Katos studija“ priklausančio įrenginio (stendo) įrengta ir skleidžiama reklama „Vanagupės alėja, http://www.vanagupesaleja.lt“ neturint nustatyta tvarka išduoto leidimo išorinei reklamai įrengti (tarnybinis pranešimas 2016 m. liepos 25 d. Nr. VTG-(38.2)-205). Tuo UAB „Katos studija“ pažeidė Reklamos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 5 punktą. Sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Vadovaujantis Reklamos įstatymo 24 straipsnio 4 dalimi, UAB „Katos studija“ skirta 1 592 Eur bauda.

14. Teismas nurodė, kad išorinės reklamos įrengimą reglamentuoja Išorinės reklamos įrengimo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2013 m. liepos 30 d. įsakymu Nr. 4-670 (toliau – ir Taisyklės). Leidimus, vadovaudamasi Reklamos įstatymu ir Taisyklėmis, išduoda, sustabdo jų galiojimą, leidimų galiojimo sustabdymą ir leidimų galiojimą panaikina leidimą išduodanti institucija (Taisyklių 13 punktas). Pareiškėjas, norėdamas gauti leidimą, leidimą išduodančiai institucijai turi pateikti paraišką bei kitus dokumentus, numatytus Taisyklių 15 punkte. Pareiškėjui leidimas turi būti išduotas arba rašytinis motyvuotas atsisakymas jį išduoti pateiktas ne vėliau kaip per 20 darbo dienų nuo visų dokumentų, kurių reikia leidimui išduoti, gavimo (Taisyklių 17 punktas). Vadovaujantis Reklamos įstatymo nuostatomis, paraiškas ir pasiūlymus išorinei reklamai įrengti (situacijos schemą, vietovės nuotrauką, vietovės toponuotrauką, pastatų fasadų, jų dalių, kur komponuojama reklama, brėžinius, reklamos projektą spalvine ir tekstine išraiška, kitą specialią medžiagą) priima ir išnagrinėja seniūnai (pagal teritorijas). Projektinę medžiagą išorinei reklamai įrengti kompleksiškai suderina ir išvadą pateikia savivaldybės Architektūros urbanistikos skyrius. Išorinę reklamą derina: savivaldybės kalbos tvarkytoja, Architektūros urbanistikos tarnybos vyriausioji architektė, seniūnijų seniūnai (pagal teritorijas), kitos institucijos (kelių policija, inžinerinių komunikacijų tarnybos, žemėtvarkos skyrius ir pan.). Reklamos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 5 punktas numato, kad draudžiama įrengti išorinę reklamą neturint leidimo įrengti išorinę reklamą. Šiame įstatyme nustatytų reikalavimų pažeidimai nagrinėjami vadovaujantis Reklamos įstatymo 25 straipsnio 1 dalimi ir priežiūros institucijų patvirtintuose teisės aktuose nustatyta tvarka.

15. Teismas nustatė, jog Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos direktorius, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 25 straipsnio 1 dalimi, 2013 m. spalio 10 d. įsakymu Nr. AV-1767 patvirtino Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo pažeidimo tyrimo tvarkos aprašą (toliau – ir Tvarkos aprašas) bei dokumentų, reikalingų šiems pažeidimams tirti, formas. 2016 m. liepos 25 d. Klaipėdos rajono savivaldybės administracijoje užregistruotas Savivaldybės Viešosios tvarkos skyriaus vyresniojo specialisto tarnybinis pranešimas, jog 2016 m. liepos 25 d. tikrinant kaip Klaipėdos rajone laikomasi nustatytos tvarkos dėl išorinės reklamos įrengimo, nustatyta, kad Klaipėdos rajone, Dauparų – Kvietinių ir Sendvario seniūnijose, šalia kelio Vilnius – Kaunas – Klaipėda, įrengtos išorinės reklamos neturint nustatyta tvarka išduoto leidimo. Vadovaujantis Tvarkos aprašo nuostatomis 2016 m. liepos 26 d. nutarimu Nr. AV3-(38.7)-68 pradėta Reklamos įstatymo pažeidimo tyrimo procedūra dėl UAB „Katos studija“ reklamos Šakinių k., Klaipėdos r., kurioje reklamuojama „Vanagupės alėja, http://www.vanagupesaleja.lt pilnai įrengti apartamentai prie jūros nuo 1300 Eur/kv. m“. Klaipėdos rajono savivaldybės administracija 2016 m. liepos 27 d. raštu Nr.(5.1.91)-A5-4276 informavo pareiškėją apie pradėtą Reklamos įstatymo pažeidimo tyrimo procedūrą bei prašė iki 2016 m. rugpjūčio 17 d. pateikti motyvuotą paaiškinimą. UAB „Katos studija“ į šį raštą atsakė, kad ji nepadarė Reklamos įstatymo pažeidimo ir prašė pradėtą administracinę procedūrą nutraukti. Savivaldybės Viešosios tvarkos skyrius 2016 m. rugsėjo 20 d. raštu Nr. VTS1-(38.3)-317 informavo UAB „Katos studija“, kad 2016 m. spalio 18 d. 14.00 val. Klaipėdos rajono savivaldybės administracijoje bus nagrinėjama Reklamos įstatymo pažeidimo medžiaga ir nurodė, kad reklaminės veiklos subjektui neteikiant paaiškinimų ir (ar) nebendradarbiaujant su Klaipėdos rajono savivaldybės administracija, Reklamos įstatymo pažeidimo tyrimas bus atliekamas ir Reklamos įstatymo pažeidimo protokolas surašomas reklaminės veiklos subjekto atstovui nedalyvaujant. UAB „Katos studija“ 2016 m. spalio 14 d. raštu vėl pasiūlė nutraukti Reklamos įstatymo pažeidimo



tyrimo procedūrą. 2016 m. spalio 18 d. Savivaldybės Viešosios tvarkos skyrius surašė UAB „Katos studija“ Reklamos įstatymo pažeidimo protokolą, kuriame nurodė, kad 2016 m. liepos 25 d. nustatyta, jog Klaipėdos rajone, Šakinių kaime, šalia kelio Kaunas – Klaipėda, 197 km nuo Kauno ant UAB „Katos studija“ priklausančio įrenginio (stendo) įrengta ir skleidžiama reklama „Vanagupės alėja, http://www.vanagupesaleja.lt“ neturint nustatyta tvarka išduoto leidimo išorinei reklamai įrengti. Konstatuota, kad UAB „Katos studija“ pažeidė Reklamos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatas. Vadovaujantis Tvarkos aprašo 25 punktu, protokolas surašytas UAB „Katos studija“ atstovams nedalyvaujant. 2016 m. spalio 19 d. raštu Nr. VTS1-(38.3)-342 minėtas protokolas išsiųstas pareiškėjui, jis taip pat informuotas, kad vadovaujantis Tvarkos aprašo 29 punktu Reklamos įstatymo pažeidimo bylos nagrinėjimas vyks Savivaldybės Viešosios tvarkos skyriuje 2016 m. lapkričio 16 d. 14.00 val. 2016 m. lapkričio 16 d. Savivaldybės Viešosios tvarkos skyrius priėmė nutarimą skirti baudą už Reklamos įstatymo pažeidimą Nr. AV3-(38.7.)-101 ir, vadovaudamasis Reklamos įstatymo 24 straipsnio 4 dalimi, UAB „Katos studija“ skyrė 1 592 Eur baudą. 2016 m. lapkričio 17 d. raštu Nr. VTS1-(38.3)-178 nutarimas išsiųstas pareiškėjui.

16. Teismas nurodė, kad skunde teismui pareiškėjas teigė, jog jis turi leidimą įrengti išorinę reklamą, kuris buvo išduotas 2005 metais Klaipėdos rajono savivaldybės mero 2000 m. rugpjūčio 7 d. potvarkiu Nr. 722 „Dėl išorinės reklamos derinimo ir įrangos laikinosios tvarkos“ nustatyta tvarka, tačiau pareiškėjas teismui nepateikė tai patvirtinančių įrodymų. Priešingai, atsakovas atsiliepime nurodė, kad UAB „Katos studija“ niekada nesikreipė į Klaipėdos rajono savivaldybės administraciją, jog gautų leidimą įrengti išorinę reklamą. Be to, pareiškėjas nagrinėjant Reklamos įstatymo pažeidimą ir teismui pateikė dokumentus, kurie patvirtina teisę įrengti išorinę reklamą, tačiau, kaip matyti iš teismui pateiktos situacijos schemos, jame yra tik Lietuvos policijos eismo priežiūros tarnybos bei Lietuvos automobilių kelių direkcijos derinimai, o su Klaipėdos rajono savivaldybės administracija jokių derinimų nėra.

17. Teismas pažymėjo, kad teismas 2017 m. birželio 14 d. nutartimi netvirtino pareiškėjo ir atsakovo teismui pateiktos 2017 m. birželio 13 d. šalių sudarytos taikos sutarties ir nurodė, jog atsižvelgiant į Nutarimą priėmusį subjektą ir į tai, kad jis priimtas vadovaujantis Reklamos įstatymo nuostatomis, šis teisės aktas laikytinas viešojo administravimo subjekto priimtu administraciniu aktu taikyti ekonominę sankciją. Teismas nurodė, jog viešojo administravimo subjektų, skirtingai nei privačių asmenų, veikloje taikomas principas – „viskas, kas aiškiai nėra leista, yra draudžiama“. Viešojo administravimo srityje galioja viešojo administravimo subjektų priimtų sprendimų teisėtumo principas, kuris, be kita ko, yra suprantamas taip, kad viešojo administravimo subjektas negali panaikinti savo priimtų sprendimų, jeigu tokia galimybė nėra nustatyta atitinkamą sritį reglamentuojančiuose specialiuose įstatymuose.

18. Teismas akcentavo, kad teismo posėdžio metu atsakovo atstovas nurodė, jog pareiškėjas dėl taikos sutartyje minimo leidimo įrengti išorinę reklamą Šakinių k., Dauparų – Kvietinių sen., Klaipėdos r. sav., kreipėsi po skundžiamo 2016 m. lapkričio 16 d. Nutarimo priėmimo ir minėtas leidimas nustatyta tvarka jau yra išduotas ir galioja iki 2018 m. birželio 5 d. Teismas pažymėjo ir tai, kad UAB „Katos studija“ 2012 m. rugpjūčio 28 d. buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas dėl išorinės reklamos įrengimo Šakinių k., Klaipėdos r., neturint leidimo (reklamuojama „Gamo, šiltinimas visam gyvenimui, EKO šiltinimas, http://www.gamo.lt“). Pareiškėjas su pažeidimu sutiko bei sumokėjo jam paskirtą baudą. Tai patvirtina aplinkybę, jog pareiškėjas pripažino, kad 2012 m. jis neturėjo nustatyta tvarka išduoto leidimo išorinei reklamai įrengti ir paneigia pareiškėjos nurodytas aplinkybes, kad 2005 m. spalio mėn. buvo pastatytas įrenginys (stendas), ant kurio ir buvo demonstruojama ginčo objektu esanti išorinė reklama, kurios įrengimą Klaipėdos rajono savivaldybės teritorijoje reglamentavo 2000 m. rugpjūčio 7 d. Klaipėdos rajono mero potvarkis Nr. 722 „Dėl išorinės reklamos derinimo ir įrangos laikinosios tvarkos“ (toliau – ir Potvarkis).

19. Atsižvelgdamas į nurodytas teisines ir faktines bylos aplinkybes, teismas konstatavo, jog 2016 m. liepos 25 d. patikrinimo metu UAB „Katos studija“ neturėjo nustatyta tvarka išduoto leidimo išorinei reklamai įrengti, todėl ji įrengė ir skleidė reklamą „Vanagupės alėja, http://www.vanagupesaleja.lt“ Klaipėdos rajone, Šakinių kaime, šalia kelio Kaunas – Klaipėda, 197 km, pažeisdama Reklamos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatas. Pareiškėjui teisėtai ir pagrįstai surašytas Nutarimas skirti baudą už Reklamos įstatymo pažeidimą. Nenustačius pareiškėjo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, skundžiamu Nutarimu pareiškėjui paskirtas baudos vidurkis – 1 592 Eur.

20. Teismas, įvertinęs ginčijamo akto turinį, konstatavo, jog jis yra pakankamai motyvuotas Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies prasme, jį priėmė kompetentingas administravimo subjektas ir nenustatyta jo panaikinimo įstatyminių pagrindų.

21. Teismas nurodė, kad sprendimas priimtas ne pareiškėjo naudai, todėl netenkino pareiškėjo prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 str. 1 d.).


http://www.gamo.lt/


III.

22. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos 2014 m. gegužės 30 d. nutarimą skirti baudą už Reklamos įstatymo pažeidimą Nr. AV3-(38.7.)-101; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

22.1. Teismas nevertino pareiškėjo paaiškinimų, byloje esančių rodymų, kurių visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie tai, kad pareiškėjas faktiškai turėjo leidimą. Teismas nepasisakė dėl pareiškėjo paaiškinimų, kad iki pat 2013 metų leidimų išorinei reklamai išdavimo tvarkos nustatymas buvo priskirtas išimtinai savivaldybių kompetencijai. Išskyrus Potvarkį ir STR 1.01.07:2002 „Nesudėtingi (tarp jų laikini) statiniai“, kitų teisės aktų, kurie galėtų būti taikomi suteikiant leidimą įrengti išorinės reklamos įrenginį, derinant Reklaminio stendo įrengimą, nebuvo. Be to, pareiškėjas Reklaminio stendo derinimo metu nebuvo informuotas apie Potvarkio taisyklių taikymą ant privačios žemės įrengiamoms specialiosioms išorinės reklamos skleidimo priemonėms (t. y. Reklaminiam stendui). Priešingai, jis buvo įsitikinęs, kad Potvarkio nuostatos taikytinos tik ant Savivaldybės valdomų objektų įrengiamai reklamai. Teismas nepasisakė dėl pareiškėjo argumentų, kad praktiškai analogiškomis faktinėmis aplinkybėmis situaciją 2015 m. spalio 14 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-1244-143/2015 išsprendė Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Šioje byloje taip pat buvo iškilęs klausimas dėl reklaminio stendo, įrengto tuomet, kai nebuvo nustatyta jokių sankcijų už išorinės reklamos įrengimą be leidimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pripažino, kad tokiomis aplinkybėmis leidimo reklaminiam stendui bei atskiro leidimo ant jo esančiam reklaminio pobūdžio turiniui nereikėjo papildomai gauti. Byloje nagrinėta situacija nuo aptariamos skiriasi iš esmės tik tuo, kad pareiškėjo Reklaminis stendas buvo pastatytas 2005 m. pabaigoje, o byloje Nr. eA-1244-143/2015 nagrinėtoje situacijoje ginčo objektu buvęs reklaminis stendas buvo įrengtas 2008 m. Byloje buvo nustatyta, kad ginčo objektu esančio stendo įrengimo metu leidimų įrengti išorinę reklamą išdavimo procedūra ir tvarka nebuvo aiškiai reglamentuota, o Savivaldybė ilgą laiką nesiėmė jokių veiksmų šios reklamos (stendo) aspektu, todėl visos abejonės privalo būti aiškinamos pareiškėjo naudai.

22.2. Teismo nurodyta aplinkybė, kad pareiškėjas dėl leidimo įrengti išorinę reklamą kreipėsi po skundžiamo Nutarimo priėmimo ir minėtas leidimas nustatyta tvarka jau yra išduotas ir galioja iki 2018 m. birželio 5 d., niekaip neįrodo, kad pareiškėjas neturėjo leidimo 2016 m. lapkričio 16 d. Teismas išvadą, kad pareiškėjas neturėjo leidimo, taip pat grindė aplinkybe, kad UAB „Katos studija“ 2012 m. rugpjūčio 28 d. buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas dėl išorinės reklamos įrengimo Šakinių k., Klaipėdos r., neturint leidimo, ir pareiškėjas su pažeidimu sutiko bei sumokėjo jam paskirtą baudą. Iš atsakovo pateiktų dokumentų matyti, kad baudą pagal 2012 m. rugpjūčio 28 d. protokolą sumokėjo ne pareiškėjas UAB „Katos studija“, o A. M., pavedimas padarytas iš jo asmeninės sąskaitos. Antra, net jei ir būtų laikoma, kad pareiškėjas UAB „Katos studija“ sutiko su pažeidimu, užfiksuotu 2012 m. rugpjūčio 28 d. protokolu, tai šiuo atveju itin svarbu įvertinti, kad pažeidėjas sutiko padaręs pažeidimą, atsakomybė už kurį numatyta ATPK 2141 straipsnio 3 dalyje, o ne Reklamos įstatymo 24 straipsnyje.

22.3. Skundžiamame teismo sprendime taip pat visiškai nepasisakyta dėl pareiškėjo argumentų dėl Nutarimo neatitikimo Viešojo administravimo įstatymo nuostatoms. Nors Nutarime ir yra nurodytas piniginės nuobaudos skyrimo pareiškėjui pagrindas (Reklamos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 5 punktas), yra akivaizdu, jog sprendimas pripažinti pareiškėją pažeidusiu Reklamos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 5 punkto reikalavimus nėra nei adekvatus, nei aiškus ar pakankamas. Atsakovas Nutarime jokia apimtimi nepasisakė dėl Savivaldybės patvirtinto teisinio reguliavimo taikymo išduodant leidimus išorinei reklamai įrengti; neargumentavo, kodėl pareiškėjo gauti Reklaminio stendo dokumentacijos suderinimai, kurių pagrindu jis vėliau ir buvo įrengtas bei eksploatuotas, nelaikyti leidimu išorinei reklamai įrengti ir kt. Viešojo administravimo subjektas savo veikloje privalo vadovautis lygiateisiškumo principu. Savivaldybė 2016 m. lapkričio 7 d. surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą AB „Umega“ už 3 išorinių reklamų įrengimą ir skleidimą neturint leidimo išorinei reklamai įrengti, tačiau administracinė atsakomybė šiam tokia pačia, kaip ir pareiškėjo, vykdoma veikla besiverčiančiam subjektui taikyta vadovaujantis ne Reklamos įstatymo 24 straipsnio 4 dalimi, bet ATPK 214 1

straipsniu. Baudų dydžiai, nustatyti šių dviejų teisės aktų, skiriasi net 10 kartų. Teismai nuosekliai laikosi pozicijos, jog visos abejonės dėl nuobaudos skyrimo ir jos dydžio nustatymo turėtų būti traktuojamos pareiškėjo naudai. Pareiškėjui taikyta sankcija savo dydžiu atitinka (prilyginama) baudžiamojo pobūdžio sankcijoms. Todėl šios sankcijos skyrimas teisės aktuose turi būti apibrėžtas aiškiai ir vienareikšmiškai.

23. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.24. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių naujų motyvų nei buvo nurodęs skunde

Klaipėdos apygardos administraciniam teismui, kurių pagrindu turėtų būti panaikintas Nutarimas skirti baudą už Reklamos įstatymo pažeidimą Nr. AV3-(38.7.)-101. Motyvai, dėl kurių nesutinka su pateiktu apeliaciniu skundu, išdėstyti atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui. Atsakovas taip pat sutinka su teismo sprendime išdėstytais motyvais, kurių pagrindu pareiškėjo skundas buvo atmestas.

Teisėjų kolegija


25. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovo Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos 2016 m. lapkričio 16 d. nutarimo Nr. AV3-(38.7.)-101, kuriuo pareiškėjui buvo paskirta 1 592 eurų bauda už Reklamos įstatymo pažeidimą, teisėtumo ir pagrįstumo.

26. Pareiškėjui bauda buvo paskirta už tai, jog 2016 m. liepos 25 d. buvo nustatyta, kad Klaipėdos rajone, Šakinių kaime, šalia kelio Kaunas – Klaipėda, 197 km nuo Kauno pareiškėjui priklausančiame įrenginyje (stende) buvo patalpinta reklama neturint nustatyta tvarka išduoto leidimo išorinei reklamai įrengti, t. y. buvo pažeistas Reklamos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 5 punktas.

27. Pareiškėjas iš esmės neginčija Nutarime nurodytų faktinių aplinkybių, tik pažymi, kad jis 2005 m. spalio mėnesį kreipėsi į atsakovą dėl dokumentų, leidžiančių įrengti įrenginį (reklaminį stendą), kompleksinio suderinimo. Pareiškėjo nuomone, byloje esantys įrodymai patvirtina, jog jis faktiškai turėjo leidimą reklaminiam stendui, kuris buvo pastatytas 2005 metų pabaigoje.

28. Reklamos įstatymo 12 straipsnio 3 dalis (2000 m. liepos 18 d. Nr. VIII-1871 įstatymo redakcija, galiojusi iki 2013 m. rugpjūčio 1 d.) numatė, kad išorinės reklamos įrengimo tipines taisykles tvirtina Vyriausybės įgaliota institucija.

29. Išorinės reklamos įrengimo tipinių taisyklių, patvirtintų Ūkio ministro 2000 m. gruodžio 1 d. įsakymu Nr. 405 (redakcija galiojusi iki 2005 m. rugpjūčio 12 d.), 5 punktas numatė, kad reklaminiam įrenginiui įrengti savivaldybės teritorijoje reklaminės veiklos subjektas turi gauti savivaldybės leidimą. Šių Taisyklių 5 punkte (Ūkio ministro 2005 m. rugpjūčio 8 d. įsakymo Nr. 4-293 redakcija, galiojusi nuo 2005 m. rugpjūčio 12 d. iki 2013 m. rugpjūčio 2 d.) buvo numatyta, kad išorinei reklamai, įskaitant iškabą ir trumpalaikę išorinę reklamą (toliau – išorinė reklama), įrengti savivaldybės teritorijoje reklaminės veiklos subjektas turi gauti savivaldybės institucijų nustatyta tvarka išduotą leidimą.

30. Reklamos įstatymo 12 straipsnio 6 dalis (2013 m. gegužės 16 d. Nr. XII-315 įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2013 m. rugpjūčio 1 d. iki 2018 m. liepos 1 d.) nustatė, kad savivaldybės, kurios teritorijoje įrengiama išorinė reklama, vykdomoji institucija, vadovaudamasi Išorinės reklamos įrengimo taisyklėmis, išduoda leidimus, sustabdo jų galiojimą, panaikina galiojimo sustabdymą, panaikina leidimų galiojimą.

31. Pagal nurodytą teisinį reguliavimą pareiškėjas (jo teigimu) 2005 m. pabaigoje, įrengdamas minėtą išorinę reklamą, privalėjo turėti savivaldybės institucijos išduotą leidimą. Tačiau byloje nėra jokių duomenų, kad iki ginčijamo atsakovo nutarimo dėl sankcijos taikymo priėmimo metu pareiškėjui teisės aktų nustatyta tvarka būtų išduotas leidimas išorinės reklamos įrengimui.

32. Pareiškėjo į bylą pateiktas situacijos planas (b. l. 30), kuris 2015 m. spalio 5 d. buvo suderintas su Lietuvos policijos eismo priežiūros tarnyba bei peržiūrėtas Lietuvos automobilių kelių direkcijoje, nėra leidimas išorinei reklamai įrengti, nes pagal teisinį reguliavimą leidimus išorinei reklamai įrengti galėjo išduoti tik savivaldybės institucijos.

33. Reklamos įstatymo 24 straipsnio 4 dalis (2014 m. spalio 7 d. įstatymo Nr. XII-1189 redakcija, galiojusi nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2018 m. liepos 1 d.) nustatė, kad už šio įstatymo 12 straipsnio 1, 2, 4 ir 12 dalyse nustatytų reikalavimų nesilaikymą reklaminės veiklos subjektams gali būti skiriama bauda nuo dviejų šimtų aštuoniasdešimt devynių iki dviejų tūkstančių aštuonių šimtų devyniasdešimt šešių eurų.

34. Reklamos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 5 punkte (2013 m. gegužės 16 d. įstatymo Nr. XII-315 redakcija, galiojusi nuo 2013 m. rugpjūčio 1 d. iki 2018 m. liepos 1 d.) buvo įtvirtinta, jog draudžiama įrengti išorinę reklamą, neturint leidimo įrengti išorinę reklamą.

35. Pareiškėjo veika – išorinės reklamos stendo įrengimas be teisės aktų nustatyta išduoto leidimo ir jo eksploatavimas, yra trunkamasis Reklamos įstatymo pažeidimas, todėl pareiškėjui pagrįstai sankcija buvo paskirta pagal šio pažeidimo paaiškėjimo metu, t. y. Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos Viešosios tvarkos skyriaus specialisto 2016 m. liepos 25 d. tarnybinio pranešimo surašymo metu (b. l. 43), bei nutarimo skirti sankciją priėmimo metu galiojančio

Reklamos įstatymo nuostatas.36. Pagal Reklamos įstatymo 24 straipsnio 5 dalį skiriamos baudos dydis nustatomas pagal mažiausios ir didžiausios

baudos vidurkį ir atsižvelgiant į šio straipsnio 7 ir 8 dalyse nustatytas atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, pažeidimo pobūdį, pažeidimo trukmę ir mastą.

37. Atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis laikoma tai, kad reklaminės veiklos subjektas, padaręs šiame įstatyme nustatytų reikalavimų pažeidimą, savo noru užkirto kelią žalingiems pažeidimo padariniams, pripažino padaręs pažeidimą, padėjo priežiūros institucijoms tyrimo metu, atlygino nuostolius ar pašalino padarytą žalą. Atsakomybę lengvinančia aplinkybe gali būti pripažįstama ir tai, kad reklaminės veiklos subjektas yra prisiėmęs kodekse nustatytus įsipareigojimus, jų laikėsi iki šiame įstatyme nustatytų reikalavimų pažeidimo padarymo ir pateikė tai patvirtinantį reklamos savitvarkos institucijos dokumentą (Reklamos įstatymo 24 straipsnio 7 dalis). Atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis laikoma tai, kad reklaminės veiklos subjektas kliudė vykdyti tyrimą, tęsė šiame įstatyme nustatytų reikalavimų pažeidimą, nepaisydamas įpareigojimo jį nutraukti, jeigu reklamos vartotojams ar kitiems asmenims buvo padaryta žala arba pažeidimas padarytas pakartotinai per metus nuo šiame įstatyme numatytos baudos paskyrimo (Reklamos įstatymo 24 straipsnio 8 dalis).

38. Nagrinėjamu atveju, nenustačius nei pareiškėjo atsakomybę lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių, ginčijamu atsakovo nutarimu pagrįstai jam buvo paskirtas Reklamos įstatymo 24 straipsnio 4 dalyje (2014 m. spalio 7 d. įstatymo Nr. XII-1189 redakcija, galiojusi nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2018 m. liepos 1 d.) numatytos minimalios ir maksimalios baudos vidurkis.

39. Ginčijamo atsakovo nutarimo turinys iš esmės atitinka Reklamos įstatymo 25 straipsnio 17 dalyje nustatytus reikalavimus. Jame yra nurodytos Reklamos įstatyme nustatytų reikalavimų pažeidimo aplinkybės, jas patvirtinantys įrodymai, motyvai pagrindžiantys baudos dydį bei Reklamos įstatymo straipsnis, kuriame nustatyta atsakomybė už pažeidimą.

40. Taigi ginčijamas atsakovo nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį naikinti nėra pagrindo.41. Kiekvienam asmeniui taikoma atsakomybė už teisės normų pažeidimus yra individualizuojama, atsižvelgiant į

asmens padarytos veikos pobūdį bei kitas aplinkybes, turinčias reikšmės teisinės atsakomybės taikymui. Todėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės dėl kitiems teisės subjektams taikytos atsakomybės už Reklamos įstatymo pažeidimus nėra reikšmingos vertinant ginčijamo atsakovo nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą.

42. Nagrinėjamos administracinės bylos faktinės aplinkybės skiriasi nuo pareiškėjo nurodytos administracinės bylos Nr. eA-1244-143/2015, kurioje buvo priimtas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 14 d. sprendimas, faktinių aplinkybių, todėl teisėjų kolegija neatsižvelgia į šiame Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendime suformuluotas teisės aiškinimo taisykles.

43. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, naikinti ar pakeisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.


n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Katos studija“ apeliacinį skundą atmesti.Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


DAINIUS RAIŽYS



2019-03806 2019-03-08 2019-02-28 2019-02-28 -

Administracinė byla Nr. eR-17-662/2019Teisminio proceso Nr. 3-66-3-00022-2019-4Procesinio sprendimo kategorija 58.2(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Arūno Dirvono ir Mildos Vainienės,

sekretoriaujant Laisvidai Versekienei,dalyvaujant pareiškėjų atstovams R. L., V. V. ir advokatui A. K.,atsakovo Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos atstovams K. I.-P. ir R. S.,viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų visuomeninių

rinkimų komitetų „Gedimino miestas“, „Junkis“, „Vilniečių Lokys“ ir „Vilnius gali“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos vyriausiajai rinkimų komisijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui viešajai įstaigai Lietuvos nacionaliniam radijui ir televizijai dėl veiksmų pripažinimo neteisėtais ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjai visuomeniniai rinkimų komitetai „Gedimino miestas“, „Junkis“, „Vilniečių lokys“ ir „Vilnius gali“ (toliau – ir pareiškėjai) 2019 m. vasario 25 d. pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui skundą, prašydami: 1) pripažinti neteisėtais Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos (toliau – ir VRK, Komisija, atsakovas) veiksmus, kuriais pareiškėjams nebuvo užtikrinta Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė nemokamai naudotis Lietuvos nacionaliniu radiju ir televizija; 2) įpareigoti Komisiją sudaryti galimybę pareiškėjams (jų atstovams) pasinaudoti Lietuvos Respublikos savivaldybių rinkimų įstatymo 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teise nemokamai naudotis Lietuvos nacionaliniu radiju ir televizija, užtikrinant realų šios teisės įgyvendinimą iki rinkimų.

2. Skunde nurodo, kad atsakovas neorganizuoja ir neužtikrina Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisės nemokamai naudotis Lietuvos nacionaliniu radiju ir televizija įgyvendinimo. Nors iki savivaldybių tarybų rinkimų liko labai mažai laiko, iki šiol pareiškėjams (jų kandidatams) nebuvo suteikta nei vienos minutės laiko pasinaudoti Lietuvos nacionaliniu radiju ir televizija. Agitacinių programų Nacionaliniame radijuje ir televizijoje atsakovas apskritai neorganizuoja ir neketina organizuoti, o diskusinės laidos, kuriose nustatytas laikas dalyvauti pareiškėjams (jų kandidatams), transliuojamos tik per interneto televizijos svetaines, visiškai nesuteikiant galimybės jiems pasinaudoti Lietuvos nacionaliniu radiju ir televizija.

3. Akcentuoja, kad pareiškėjai nėra gavę iš VRK jokio oficialaus dokumento ar pranešimo, ir jis nėra paskelbtas, apie tai, kad visuomeniniai rinkimų komitetai (jų kandidatai) neturės galimybės dalyvauti įprastose televizijos laidose, o laidos, kuriose jie dalyvaus, bus rodomos tik per interneto svetaines. Tokios nuostatos nėra ir Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 48 straipsnio 1 dalyje, kuri aiškiai įtvirtina, kad visiems kandidatams suteikiama teisė nemokamai naudotis Lietuvos nacionaliniu radiju ir televizija.

4. Nurodo, kad atsakovas 2018 m. gruodžio 11 d. sprendimu Nr. Sp-192 patvirtino Lietuvos nacionalinio radijo ir

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=98f5fb9040fa11e99a17eaa929142a91

televizijos (toliau – ir LRT) programų, skirtų 2019 m. kovo 3 d. savivaldybių tarybų rinkimų agitacijai, taisykles (toliau – ir Taisyklės), kurių 3 punkte nustatyta, kad LRT rinkimų agitacijos laikotarpiu skelbia programas, skirtas rinkimų agitacijai. LRT turi teisę savo iniciatyva rengti politinių diskusijų programas. Pareiškėjai pažymi, kad LRT neparengė ir nepaskelbė jokių programų, skirtų rinkimų agitacijai, o atsakovas neužtikrino, kad tai būtų padaryta. Atsakovas delegavo LRT teisę savo iniciatyva rengti politinių diskusijų programas, nors pagal Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 48 straipsnio 1 dalį, konkrečią LRT programų trukmę ir laiką nustato Komisija, suderinusi su LRT vadovu.

5. Pareiškėjai skunde remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, kurioje nurodoma, kad teisė dalyvauti rinkiminėse diskusijų laidose yra platesnės teisės į rinkiminę agitaciją siekiu būti išrinktam, taigi – pasyviosios rinkimų teisės elementas. Be to, rinkiminė agitacija, kurios neatsiejama dalimi laikytina galimybė pristatyti visuomenei savo politines idėjas viešų diskusijų metu, yra viena iš sąlygų, užtikrinančių laisvus rinkimus. LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 23 d. sprendime akcentuojama, jog būtent rinkiminė agitacija yra neatskiriama rinkėjų laisvės susidaryti nuomonę dalis.

6. Pareiškėjai akcentuoja, kad LVAT 2016 m. rugsėjo 16 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. R-6-552/2016, pripažino neteisėtais Komisijos veiksmus, kuriais kandidatams į Seimo narius vienmandatėse apygardose nebuvo užtikrinta Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymo 46 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta lygi teisė kalbėti valstybinėse visuomenės informavimo priemonėse ir skelbti savo rinkimų programą bei 51 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė nemokamai naudotis Lietuvos nacionaliniu radiju ir televizija ir įpareigojo Komisiją sudaryti galimybę kandidatams į Seimo narius vienmandatėse apygardose pasinaudoti Seimo rinkimų įstatymo 51 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teise nemokamai naudotis Lietuvos nacionaliniu radiju ir televizija. Nors cituojamoje administracinėje byloje buvo nagrinėjamas ginčas dėl Seimo rinkimų įstatymo taikymo, ši LVAT nutartis yra aktuali ir šioje byloje, nes teisinis reglamentavimas pagal Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymą šiais klausimais iš esmės yra analogiškas. Nepaisydamas minėtos LVAT nutarties įpareigojimų, atsakovas ir toliau piktybiškai nesudaro galimybių kandidatams lygiais pagrindais ir nemokamai naudotis Lietuvos nacionaliniu radiju ir televizija, demonstruodamas nepagarbą įstatymo viršenybės, teismų sprendimų privalomumo principams.

7. Pareiškėjai nurodo, kad LRT agitacinės programos turėtų būti organizuojamos pagal atsakovo 2018 m. gruodžio 11 d. sprendimu Nr. Sp-192 patvirtintas Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos programų, skirtų 2019 m. kovo 3 d. savivaldybių tarybų rinkimų agitacijai, taisykles, tačiau agitacinės laidos LRT eteryje apskritai neorganizuojamos ir neplanuojamos organizuoti, todėl ne tik pareiškėjai, bet ir jokie kiti kandidatai neturi galimybės jose dalyvauti.

8. Diskusinės programos, skirtingai nei agitacinės, yra organizuojamos pagal kitas taisykles – Komisijos 2018 m. gruodžio 21 d. sprendimu Nr. Sp-226 patvirtintas Diskusijų programų, skirtų 2019 m. kovo 3 d. savivaldybių tarybų rinkimų agitacijai, rengimo taisykles (toliau – ir Diskusinių programų taisyklės). Tiek Taisyklių 6 punkte, tiek Diskusinių programų taisyklių 4 punkte yra įtvirtinta, kad programos organizuojamos taip, jog būtų užtikrintas lygiateisiškumo principas kiekvienoje savivaldybėje tarp kandidatų sąrašų ir tarp kandidatų į savivaldybės tarybos narius – merus. Tačiau įgyvendinant Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo ir abejų taisyklių nuostatas, lygiateisiškumo principo nesilaikoma. Laidų, kuriose dalyvavo (dalyvaus) pareiškėjai (jų kandidatai) transliavimas tik interneto televizijos svetainėse, pažeidžia lygiateisiškumo principą jų atžvilgiu, taikoma laidų rengimo ir transliavimo tvarka yra diskriminacinė, neatitinka Konstitucijos ir įstatymų nuostatų tiek pagal formą, tiek pagal turinį. Atsakovas pažeidė Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje nustatytą kandidatų lygią teisę kalbėti nacionalinėse visuomenės informavimo priemonėse ir skelbti savo rinkimų programą.

9. Pareiškėjai pažymi, kad iš Komisijos 2019 m. vasario 21 d. rašto Nr. 2-549(2.10) matyti, jog atsakovas paliko visiškai LRT nuožiūrai spręsti dėl kandidatų kvietimo į diskusines laidas, remiantis kandidatų populiarumo kriterijumi pagal pačios LRT užsakytas apklausas, todėl darytinos išvados, kad atsakovas, kaip valstybės institucija, neteisėtai delegavo savo funkcijas, numatytas Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 48 straipsnyje, kitam subjektui; LRT organizuoja tik diskusines laidas, o ne agitacines laidas; pareiškėjams ir didelei daliai kitų kandidatų nesuteikiama galimybė dalyvauti LRT rengiamose laidose, jie nėra kviečiami; LRT taikomi kandidatų dalyvavimo laidose atrankos principai neatitinka įstatymo ir atsakovo patvirtintų taisyklių. Taigi pažeistas lygiateisiškumo principas, nes pareiškėjai ir didelė dalis kitų kandidatų apskritai nekviečiami, be to, nesuteikiant pareiškėjams pakankamo dėmesio ir vienodų galimybių su kitais kandidatais save pristatyti, aišku, kad jų populiarumas negali išaugti, todėl pažeidžiamas ir demokratijos principas. Minėtas Komisijos raštas yra nenuoseklus ir prieštaringas, kadangi atsakovo 2018 m. gruodžio 11 d. sprendimu Nr. Sp-192 patvirtintų Taisyklių 18 ir 19 punktuose įtvirtinta, kad kiekvienam kandidatų sąrašo atstovui skiriama po 2 minutes LRT programos „Tiesioginiai savivaldybių tarybų ir merų rinkimai“ laiko. Taigi atsakovo

argumentas, kad neva 4 minučių yra per mažai, nors pats atsakovas yra įtvirtinęs taisyklėse 2 minučių limitą, yra aiškiai nenuoseklus, nelogiškas ir diskriminacinis, nukreiptas tik prieš pareiškėjus, siekiant kaip nors motyvuoti įstatymo nesilaikymą. Pareiškėjams ir daugeliui kitų kandidatų, esančių analogiškoje padėtyje, nesuteikiama laiko nacionaliniame eteryje.

10. Atsakovas VRK atsiliepime į skundą su juo nesutinka ir prašo pareiškėjų skundą atmesti.11. Atsakovas atsiliepime nurodo, kad Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 48 straipsnis buvo pakeistas, todėl

pareiškėjai, grįsdami skundą, galbūt painioja šio straipsnio nuostatas. Šiuo metu galiojanti Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo redakcija įpareigoja LRT rengti tik „rinkimų agitacijai skirtas radijo ir televizijos programas“, naujojoje įstatymo redakcijoje įstatymų leidėjas, pasisakydamas apie LRT vaidmenį, organizuojant rinkimų agitacijos programas, sąvokų „laidos“, „diskusijų laidos“, „debatai“ ir jų sinonimų nemini. Visi teisės aktai ir jų vertinimai turėtų būti grindžiami protingo įstatymų leidėjo standartu, todėl nėra teisinio pagrindo manyti, kad įstatymų leidėjas atsitiktinai ar per apsirikimą pavartojo sąvoką „rinkimų agitacijai skirtas radijo ir televizijos programas“. Atsižvelgiant į rinkimuose dalyvaujančių kandidatų skaičių, VRK ir LRT įvertino, jei suteikti kiekvienam kandidatui bent po 2 min. pasisakyti diskusijos metu, tam prireiktų beveik 19 parų eterio laiko (neįskaičiuojant laiko, kurio reikia laidos vedėjui užduoti klausimus diskusijų dalyviams). Taigi laikantis principo, kad 1 valandos diskusijų laidoje apie 10 min. eterio laiko tenka laidos vedėjui (pristato laidą, jos dalyvius, užduoda klausimus ir t. t.), laidų trukmė 13 666 kandidatams turėtų pailgėti bent dar 3 paroms ir trukti apie 22 paras.

12. Pažymi, kad Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 48 straipsnis, tiek Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo nuostatos nedraudžia LRT filmuotas ir transliuotas rinkimų agitacijai skirtas programas skelbti savo interneto svetainėje. Atsižvelgiant į tai, VRK, vadovaudamasi Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 47 ir 48 straipsniais, 2018 m. gruodžio 11 d. sprendimu Nr. Sp-192 patvirtino Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos programų, skirtų 2019 m. kovo 3 d. savivaldybių tarybų rinkimų agitacijai, rengimo taisykles, kurių 7 punkte numatyta, kad rinkimų agitacinės programos skelbiamos interneto portale http://www.lrt.lt, o jų įrašai saugomi vienus metus nuo rinkimų agitacinės programos paskelbimo dienos. Šių Taisyklių 18 ir 19 punktai numato, kad kiekvienam kandidatų sąrašo atstovui skiriama po 2 min. LRT programos „Tiesioginiai savivaldybių tarybų ir merų rinkimai“ laiko (18 p.), taip pat kiekvienam kandidatui į savivaldybės tarybos narius – merus, kai jie renkami pirmą kartą balsuojant mero rinkimuose, skiriama po 2 min. LRT programos „Tiesioginiai savivaldybių tarybų ir merų rinkimai“ laiko. Todėl pareiškėjų skundo argumentai, kad atsakovas neorganizuoja ir neužtikrina Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisės nemokamai naudotis LRT įgyvendinimo, iki šiol pareiškėjams (jų kandidatams) nebuvo suteikta nei vienos minutės laiko pasinaudoti LRT ir agitacinių programų LRT atsakovas apskritai neorganizuoja ir neketina organizuoti, yra nepagrįsti.

13. Atsakovas nurodo, kad VRK 2018 m. gruodžio 21 d. raštu „Dėl Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos programų, skirtų 2019 m. kovo 3 d. savivaldybių tarybų rinkimų agitacijai“ Nr. 2-1310(1.5), savivaldybių rinkimų komisijas supažindino su priimtu teisės aktu ir pavedė savivaldybių rinkimų komisijoms informuoti kandidatų ir jų sąrašų atstovus apie planuojamus LRT programų filmavimus. Ši informacija buvo paskelbta ir VRK tinklapyje. Vilniaus savivaldybės rinkimų komisija 2019 m. sausio 28 d. 9.38 val. išsiuntė el. paštu visiems kandidatų sąrašų atstovams pranešimą apie organizuojamus rinkimų agitacijos filmavimus LRT studijoje, todėl skundo argumentai, kad diskusinės laidos, kuriose nustatytas laikas dalyvauti pareiškėjams (jų kandidatams), transliuojamos tik per interneto televizijos svetaines, visiškai nesuteikiant galimybės jiems pasinaudoti LRT yra nepagrįstas. Taip pat VRK 2018 m. gruodžio 21 d. sprendimu Nr. Sp-226 patvirtino Diskusijų programų, skirtų 2019 m. kovo 3 d. savivaldybių tarybų rinkimų agitacijai, rengimo taisykles (2019 m. sausio 24 d. sprendimu Nr. Sp-40 padarytas pakeitimas), kuriose numatė organizuoti diskusijų programas, skirtas 2019 m. kovo 3 d. savivaldybių tarybų rinkimų agitacijai. Informacija, skirta kandidatams ir jų sąrašų atstovams, dėl dalyvavimo diskusijų programų filmavimuose buvo paskelbta ir VRK tinklapyje.

14. Atsižvelgiant į tai, kad Viešųjų pirkimų įstatymo nustatyta tvarka atrinkti paslaugų teikėjai skirtingose savivaldybėse yra skirtingi, todėl jų nufilmuotos programos yra skelbiamos skirtingose paslaugos teikėjų visuomenės informavimo priemonėse. Su bendru kandidatų ir jų sąrašų prisistatymų bei diskusijų laidų įrašais galima susipažinti VRK svetainėje. Pažymi, kad kandidatams ir jų sąrašų atstovams dalyvavimas diskusijų programose yra nemokamas. Akcentuoja, kad pareiškėjai savo skundą grindžia teismų praktika, kuria buvo aiškinama ankstesnė Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo redakcija. Aktuali minėto įstatymo redakcija iš esmės pasikeitė, pakeista buvo ir kandidatų ir jų sąrašų lygiateisiškumo principo koncepcija.

15. Atsakovo teigimu, nepagrįsti yra ir pareiškėjų skundo teiginiai dėl kandidatų diskriminacijos. Suteikti visiems vienodas galimybes per radiją ir televiziją nebuvo galima atsižvelgiant į kandidatų skaičių, kuris sunkiai galėtų tilpti į eterį,

http://www.lrt.lt/

o ir sutalpinus, būtų neįmanoma LRT vykdyti LRT įstatymu priskirtą misiją. Todėl buvo parinktas toks būdas, leidžiantis visuomenę informuoti apie rinkimuose dalyvaujančius kandidatus ir jų sąrašus bei jų rinkimų programas, kuris vienodai visiems užtikrina lygiateisiškumą ir atitinka ir Konstitucinio Teismo nutarime nurodytam teiginiui dėl ydingumo pasikliauti vien aritmetinėmis proporcijomis.

16. Pažymi, kad iš VRK skirtų asignavimų finansuojamoms diskusijų laidoms taikomi minėtuose įstatymuose ir VRK patvirtintuose teisės aktuose nustatyti reikalavimai, kuriais siekiama užtikrinti visų kandidatų teisę nemokamai naudotis nacionalinėmis visuomenės informavimo priemonėmis bei rinkėjų teisę susidaryti nuomonę apie kandidatus. Politinių kampanijų finansavimo ir finansavimo kontrolės įstatymo 16 straipsnio 4 dalis, įpareigojanti viešosios informacijos rengėjus ir skleidėjus politinę reklamą politinės kampanijos laikotarpiu skleisti tik pagal visiems dalyviams vienodus įkainius ir sąlygas, pateiktus VRK, iš esmės reiškia, kad viešosios informacijos rengėjai ir skleidėjai negali sudaryti išskirtinių sąlygų kuriai nors partijai, kandidatui, ar politinės kampanijos dalyviui arba atsisakyti vienodomis sąlygomis sudaryti sutarčių, tačiau skirta iš esmės užsakomajai reklamai, o reikalaujamos vienodos sąlygos – su įkainių taikymu. Savo iniciatyva rengiamoms diskusijų laidoms, nesant galimybės pakviesti į laidą visų kandidatų, jų pasirinkimas turėtų būti atliktas nustatant objektyvius kriterijus. Transliuotojams, rengiantiems ir transliuojantiems diskusijų laidas savo iniciatyva, nėra priimta taisyklių, reglamentuojančių diskusijų laidų organizavimo tvarką. Transliuotojai turi siekti lygiateisiškumo principo užtikrinimo, tačiau negali garantuoti visiems kandidatams teisę dalyvauti diskusijų laidose, rengiamose savo sąskaita. Vien dėl to, kad LRT yra finansuojama iš lėšų, gaunamų iš valstybės biudžeto, nesudaro pagrindo reikalauti iš šio transliuotojo rengiant diskusijų laidas savo iniciatyva (t. y. nesant VRK užsakymo ir finansavimo) pateikti papildomus įrodymus ar pagrindimus dėl kandidatų atrankos kriterijų, kurių neįpareigoti pateikti kiti transliuotojai. Taigi LRT nėra sudaromos išskirtinės sąlygos rengiant ir transliuojant minėtas diskusijų laidas ar kitaip supažindinant visuomenę su kandidatais.

17. Trečiasis suinteresuotas asmuo viešoji įstaiga Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija atsiliepime į pareiškėjų skundą su juo nesutinka ir prašo atmesti.

18. Nurodo, kad VRK 2018 m. gruodžio 11 d. sprendimu patvirtino Taisykles, kurių 3 punkte numatyta, jog rinkimų agitacijos laikotarpiu LRT skelbia programas, skirtas rinkimų agitacijai (toliau – ir rinkimų agitacinė programa). Atsižvelgdama į kandidatų, tarp jų ir kandidatų į merus skaičių (iš viso daugiau kaip 14 000), Taisyklėse numatyta tvarka LRT nufilmavo ir savo portale transliuoja vienodos trukmės (2 min.) kandidatų pasisakymus. Portale skelbiami visų be išimties sąrašų atstovų pasisakymai, nebent jie dėl kokių nors priežasčių neatvyko į filmavimus. Jei VRK patvirtintose Taisyklėse būtų numatyta, kad kandidatų pasisakymai turi būti transliuojami televizijos ar radijo eteryje, tai būtų sunkiai įgyvendinama, nes šiuo metu interneto portale transliuojamos programos užima beveik 20 val. laiko. Be to, pagal Taisyklių nuostatas, LRT iš anksto sutiko, kad šios programos būtų laisvai platinamos kandidatų socialiniuose tinkluose, taip pat ir VRK turėtų teisę platinti juos kitiems viešosios informacijos rengėjams ir skleidėjams. Savivaldybių tarybų ir merų rinkimai apima ne tik didžiausias savivaldybes, bet ir tokias, kuriose negyvena nė dešimties tūkstančių gyventojų. Pavyzdžiui, Pagėgių kandidatų pasisakymai būtų labiausiai aktualūs tik tos savivaldybės gyventojams, todėl kitų regionų žiūrovams jie greičiausiai nebūtų įdomūs.

19. Atkreipė dėmesį, kad šiuo metu vyksta ne tik savivaldybių tarybų rinkimų kampanija, šiuo metu VRK yra įregistravusi 5 referendumo iniciatyvas (https://www.rinkejopuslapis.lt/iniciatyvos). Pagal Lietuvos Respublikos referendumo įstatymo 19 straipsnį, grupės atstovams, Seimo nariams, Respublikos Prezidentui, Ministrui Pirmininkui, ministrams, politinėms partijoms, nevyriausybinėms organizacijoms ir piliečiams suteikiama teisė nemokamai naudotis Lietuvos nacionaliniu radiju ir televizija. Minėtiems asmenims LRT eterio laikas suteikiamas taip pat VRK patvirtintų taisyklių pagrindu. Artėja ir Prezidento bei Europos Parlamento narių rinkimai, todėl LRT privalo suteikti eterio laiko ir šiems rinkimams skirtoms agitacinėms specialiosioms programoms, kaip yra numatyta atitinkamuose rinkimų įstatymuose. Be tokių programų transliavimo, LRT, vykdydama LRT įstatymu priskirtą misiją, privalo laikytis ir LRT programoms įstatyme keliamų reikalavimų, t. y. užtikrinti temų ir žanrų įvairovę, LRT transliuojamos programos turi būti skirtos įvairiems visuomenės sluoksniams ir pan.

20. Pasisakydamas dėl LRT iniciatyva ir lėšomis rengiamų rinkimų programų, nurodė, kad Taisyklių 3 punktas numato, jog LRT turi teisę savo iniciatyva rengti politinių diskusijų programas, laikydamasi Lietuvos Respublikos politinių kampanijų finansavimo ir finansavimo kontrolės įstatymo 16 straipsnyje, Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 48 straipsnyje ir kituose teisės aktuose nustatytų reikalavimų. Be to, LRT įstatymo 3 straipsnis visuomeniniam transliuotojui priskiria misiją informuoti visuomenę apie Lietuvą. LRT, vadovaudamasi įstatymu ir suderinusi su VRK, taip pat transliavo kandidatų į trijų didžiausių miestų merus debatus. Į juos buvo kviečiami kandidatai,

https://www.rinkejopuslapis.lt/iniciatyvos

turintys didžiausią palaikymą, o tai buvo nustatyta remiantis specialiai LRT užsakymu atlikta sociologine apklausa (debatuose dalyvavo penki didžiausią palaikymą turintys kandidatai). Apklausa buvo atliekama tik vienu tikslu – turėti objektyvius duomenis atrenkant didžiausią palaikymą turinčius kandidatus. Apklausa atitiko visus reprezentatyvioms apklausoms taikomus kriterijus. Didžiuosiuose Lietuvos miestuose balotiruojasi daug kandidatų, todėl kokybiški TV debatai vykti negali. Trijų didžiausių Lietuvos miestų merų TV debatai buvo surengti, nepaisant to, kad, kaip minėta, per pirmąjį šių metų pusmetį, be laidų, susijusių su savivaldybių tarybų ir merų rinkimais, LRT transliuos dar su Prezidento, Europos Parlamento, taip pat su įvairiomis referendumų iniciatyvomis susijusias specialiąsias agitacines programas ir programas, rengiamas LRT iniciatyva ir lėšomis. Šios programos (rengiamos LRT iniciatyva ir lėšomis) yra verčiamos į gestų kalbą.

21. Pažymėjo, kad LRT įstatymo 5 straipsnio 10 dalis nustato, kad LRT suteikia eterio laiko rinkimų metu kandidatams į Respublikos Prezidentus, politinėms partijoms ir jų kandidatams į Seimo ar savivaldybių tarybų narius rinkimų įstatymų nustatytomis sąlygomis ir tvarka. Politinių kampanijų finansavimo ir finansavimo kontrolės, Savivaldybių tarybų rinkimų ir kiti įstatymai numato pareigą VRK užtikrinti lygiateisiškumą specialiosiose agitacinėse laidose. VRK patvirtinti poįstatyminiai teisės aktai detalizuoja šių laidų rengimo taisykles. Konstitucinis Teismas 2006 m. gruodžio 21 d. nutarime yra konstatavęs, kad visuomeninis transliuotojas turi suteikti eterį skubiems pranešimams ir kitais ypatingais atvejais, inter alia (be kita ko) tada, kai to prašo aukštieji valstybės pareigūnai, institucijų vadovai. Konstitucijoje įtvirtintas demokratijos principas suponuoja inter alia tai, kad įstatymu turi būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad visuomeninis transliuotojas rinkimų kampanijų metu eterio laiko skirtų rinkimuose dalyvaujančioms politinėms partijoms ir politinėms organizacijoms, kandidatams į Seimą, Europos Parlamentą, Respublikos Prezidento postą, taip pat savivaldybių tarybas. Taip pat konstatavo, kad konstituciniai teisingumo, asmenų lygiateisiškumo principai suponuoja tai, kad tos pačios kategorijos asmenims eteryje turi būti skiriama vienodai laiko, nebent toks vienodos trukmės laiko skyrimas, vien aritmetinio proporcingumo kriterijaus laikymasis kliudytų įgyvendinti tam tikrus visuomeniškai, konstituciškai reikšmingus tikslus.

Teisėjų kolegija


II.

22. Byloje nustatyta, kad VRK 2018 m. gruodžio 3 d. sprendimu Nr. 106 įregistravo visuomeninį rinkimų komitetą „Gedimino miestas“ dalyvauti 2019 m. kovo 3 d. savivaldybių tarybų rinkimuose Vilniaus miesto savivaldybėje; VRK 2018 m. gruodžio 10 d. sprendimu Nr. PK1-2018STR-S270 įregistravo visuomeninį rinkimų komitetą „Junkis“ savarankišku 2018 m. lapkričio 7 d. prasidėjusios 2019 m. kovo 3 d. savivaldybių tarybų rinkimų politinės kampanijos dalyviu; VRK 2018 m. gruodžio 11 d. pažymoje Nr. 2019-93 nurodė, kad visuomeninis rinkimų komitetas „Vilniečių Lokys“ įregistruotas dalyvauti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos rinkimuose; taip pat VRK sprendimu dalyvauti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos rinkimuose įregistruotas ir visuomeninis rinkimų komitetas „Vilnius gali“. VRK paskelbė kandidatų sąrašus.

23. Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (toliau – ir Rinkimų įstatymas) 44 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Vyriausiajai rinkimų komisijai paskelbus kandidatų sąrašus, kandidatus ir kandidatus į savivaldybės tarybos narius – merus, kandidatai rinkimų apygardose turi lygią teisę pasisakyti rinkėjų ir kitokiuose susirinkimuose, pasitarimuose, posėdžiuose, visuomenės informavimo priemonėse ir skelbti savo ar juos iškėlusios partijos, rinkimų komiteto rinkimų programą. Šio įstatymo 48 straipsnio, nustatančio naudojimosi visuomenės informavimo priemonėmis sąlygas ir tvarką, 1 dalyje nustatyta, kad Vyriausiajai rinkimų komisijai paskelbus kandidatų sąrašus ir kandidatus į savivaldybių tarybų narius – merus, jiems (iš kandidatų sąrašų deleguotiems atstovams ir kandidatams į savivaldybės tarybos narius – merus) suteikiama teisė nemokamai naudotis nacionalinėmis visuomenės informavimo priemonėmis. Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija rinkimų agitacijai skirtas radijo ir televizijos programas rengia ir transliuoja iš tam skirtų valstybės biudžeto lėšų. Vyriausioji rinkimų komisija apmoka papildomas tokių programų rengimo išlaidas. Rinkimų agitacijai skirtų programų rengimo taisykles patvirtina, konkrečią Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos programų trukmę ir laiką nustato Vyriausioji rinkimų komisija, suderinusi su Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos vadovu. Vyriausioji rinkimų komisija užtikrina lygiateisiškumo principo laikymąsi kiekvienoje savivaldybėje tarp kandidatų sąrašų

ir tarp kandidatų į savivaldybės tarybos narius – merus. Rinkimų įstatymo 48 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kandidatų diskusijos per radiją ir televiziją finansuojamos valstybės biudžeto lėšomis iš Vyriausiajai rinkimų komisijai skirtų asignavimų. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad Vyriausioji rinkimų komisija: 1) teisės aktų nustatyta tvarka, parenka diskusijų programų rengėjus ir transliuotojus; 2) patvirtina diskusijų rengimo taisykles.

24. VRK 2018 m. gruodžio 11 d. sprendimu Nr. Sp-192 patvirtino Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos programų, skirtų 2019 m. kovo 3 d. savivaldybių tarybų rinkimų agitacijai, taisykles (toliau – ir Taisyklės), kurių 3 punkte numatyta, kad rinkimų agitacijos laikotarpiu LRT skelbia programas, skirtas rinkimų agitacijai (toliau – rinkimų agitacinė programa). LRT turi teisę savo iniciatyva rengti politinių diskusijų programas, laikydamasi Lietuvos Respublikos politinių kampanijų finansavimo ir finansavimo kontrolės įstatymo 16 straipsnyje, Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 48 straipsnyje ir kitų teisės aktų nustatytų reikalavimų. Savo iniciatyva rengiamas politinių diskusijų programas LRT savo lėšomis verčia į gestų kalbą. Šių Taisyklių 6 punkte numatyta, kad rinkimų agitacinės programos trukmė ir laikas nustatomi ir programos rengiamos taip, kad būtų užtikrintas lygiateisiškumo principo laikymasis kiekvienoje savivaldybėje tarp kandidatų sąrašų ir tarp kandidatų į savivaldybės tarybos narius – merus. Kandidatų sąrašų deleguotiems atstovams ir kandidatams į savivaldybės tarybos narius – merus suteikiama teisė nemokamai dalyvauti rinkimų agitacinėse programose.

25. Taip pat VKR 2018 m. gruodžio 21 d. sprendimu Nr. Sp-226 patvirtino Diskusijų programų, skirtų 2019 m. kovo 3 d. savivaldybių tarybų rinkimų agitacijai, rengimo taisykles, kurių 4 punkte nustatyta, kad Vyriausiajai rinkimų komisijai paskelbus kandidatų sąrašus ir kandidatus į savivaldybių tarybų narius – merus, jiems (iš kandidatų sąrašų deleguotiems atstovams ir kandidatams į savivaldybės tarybos narius – merus) suteikiama teisė nemokamai naudotis nacionalinėmis visuomenės informavimo priemonėmis. Konkrečios rinkimų agitacijai skirtos diskusijų programos, jų trukmė ir laikas nustatomi viešojo pirkimo sutartyse ir apie tai paskelbiama Vyriausiosios rinkimų komisijos interneto svetainėje. Diskusijų programos organizuojamos taip, kad būtų užtikrintas lygiateisiškumo principas kiekvienoje savivaldybėje tarp kandidatų sąrašų ir tarp kandidatų į savivaldybės tarybos narius – merus.

26. Pareiškėjai skunde teigia, kad VRK neužtikrino pareiškėjams Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 48 straipsnio 1 dalyje nustatytos teisės nemokamai naudotis Lietuvos nacionaliniu radiju ir televizija, todėl prašo įpareigoti Komisiją sudaryti galimybę pareiškėjams (jų atstovams) pasinaudoti Savivaldybių rinkimų įstatymo 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teise nemokamai naudotis Lietuvos nacionaliniu radiju ir televizija, užtikrinant realų šios teisės įgyvendinimą iki rinkimų.

27. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 119 straipsnio 2 dalį, savivaldybių tarybų nariais Lietuvos Respublikos piliečius ir kitus nuolatinius administracinio vieneto gyventojus pagal įstatymą ketveriems metams renka Lietuvos Respublikos piliečiai ir kiti nuolatiniai administracinio vieneto gyventojai, remdamiesi visuotine, lygia ir tiesiogine rinkimų teise, slaptu balsavimu. Asmens teisė į rinkimus yra visuotinai pripažįstama žmogaus teisė. Ši teisė (tiek aktyvioji, tiek pasyvioji) yra glaudžiai susijusi su Lietuvos Respublikos Konstitucijos 33 straipsnyje įtvirtinta Lietuvos Respublikos piliečio teise dalyvauti valdant savo šalį tiek tiesiogiai, tiek per demokratiškai išrinktus atstovus, taip pat su Lietuvos Respublikos Konstitucijos 35 straipsnyje įtvirtinta piliečių teise laisvai vienytis į politines partijas ar asociacijas, jei šių tikslai ir veikla nėra priešingi Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir įstatymams.

28. Reguliuodamas rinkimų procesą, inter alia – rinkimų į savivaldybių tarybas, teisėkūros subjektas turi konstitucinę pareigą paisyti iš Konstitucijos kylančių imperatyvų, inter alia rinkimų teisės principų, kaip antai: rinkimai turi būti vykdomi remiantis visuotine, lygia, tiesiogine rinkimų teise, balsavimas privalo būti slaptas; pagal Konstituciją yra galimi tik tokie rinkimai, kai dėl mandato varžomasi laisvai ir sąžiningai, kai rinkėjai turi teisę ir realią galimybę pasirinkti iš kelių kandidatų, kai balsavimo metu jie gali laisvai ir nekontroliuojami pareikšti savo valią. Politinės atstovaujamosios institucijos formavimui turi būti taikomi skaidrumo, viešumo reikalavimai (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2010 m. lapkričio 9 d. nutarimą).

29. Konstitucinis Teismas taip pat yra pabrėžęs, jog įstatymų leidėjas turi pareigą įstatymu įtvirtinti Seimo narių rinkimų sistemą, nustatyti rinkimų organizavimo pagrindus ir tvarką, apimančią inter alia kandidatų į Seimo narius kėlimą, rinkimų agitaciją, balsavimo tvarką, rinkimų rezultatų nustatymą, rinkimų ginčų nagrinėjimo procedūras, reguliuoti kitus Seimo narių rinkimų santykius; tai darydamas įstatymų leidėjas privalo paisyti Konstitucijos; jis negali nei pats paneigti, iškreipti ar apriboti visuotinės, lygios, tiesioginės rinkimų teisės, slapto balsavimo, nei sudaryti teisinių prielaidų tai padaryti kitiems subjektams (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2008 m. spalio 1 d. nutarimą, 2008 m. lapkričio 7 d. išvadą). Šios oficialios konstitucinės doktrinos nuostatos mutatis mutandis (su būtinais pakeitimais) taikytinos ir savivaldybių tarybų rinkimų santykių teisiniam reguliavimui (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2007 m. vasario 9 d. nutarimą).

30. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija minėtame 2015 m. kovo 23 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-9-662/2015 taip pat pažymėjo, kad būtent rinkiminė agitacija, konkrečiu atveju reguliuojama

Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 7 skirsnio, yra neatskiriama rinkėjų laisvės susidaryti nuomonę dalis. Rinkimų agitacija gali būti bet kokių formų ir būdų, išskyrus tuos, kurie pažeidžia Konstituciją ir įstatymus, prieštarauja moralei, teisingumui ar visuomenės darnai, neatitinka sąžiningų ir garbingų rinkimų (įstatymo 47 straipsnio 2 dalis). Šiam tikslui, be kita ko, Komisijai paskelbus kandidatų sąrašus ir kandidatus, kandidatams suteikiama teisė naudotis visuomenės informavimo priemonėmis.

31. Be kita ko, būtina pažymėti, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2018 m. rugsėjo 25 d. nutarimu Nr. XIII-1496 nutarė skirti Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimus 2019 m. kovo 3 d. Pagal Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 7 straipsnio 3 dalį, rinkimų diena yra diena, kurią balsuojama rinkimų apylinkių patalpose. Balsavimas ne rinkimų apylinkės patalpose (balsuojant iš anksto – savivaldybėje, namuose ir specialiuose balsavimo punktuose) vyksta iki balsavimo dienos arba baigiamas rinkimų dieną, kaip nustatyta šiame įstatyme. Terminas, kuris skaičiuojamas nuo rinkimų dienos ir gali būti įgyvendintas tik tuo atveju, kai yra paskelbti rinkimų rezultatai, pradedamas skaičiuoti nuo rinkimų rezultatų paskelbimo dienos. Pagal Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 53 straipsnio 1 dalį, rinkimų agitacija, neatsižvelgiant į jos būdus, formą ir priemones, draudžiama likus 30 valandų iki rinkimų pradžios ir rinkimų dieną iki balsavimo pabaigos, išskyrus išorinę politinę reklamą, iškabintą iki prasidedant šiam rinkimų agitacijos draudimui. Rinkimų agitacijos draudimo laikotarpiu ir balsavimo iš anksto metu jokių vaizdinių ir garsinių rinkimų agitacijos priemonių (išskyrus tas, kurias išleido Vyriausioji rinkimų komisija) negali būti balsavimo patalpoje ir 50 metrų atstumu aplink pastatą, kuriame yra balsavimo patalpa. Jeigu tuo pačiu metu kartu vyksta arba Seimo rinkimų, arba Respublikos Prezidento rinkimų, arba rinkimų į Europos Parlamentą agitacija ar agitacija dėl referendumo, jų agitacija draudžiama likus 30 valandų iki rinkimų pradžios ir rinkimų dieną iki balsavimo pabaigos tokiomis pačiomis, kaip šioje dalyje nurodyta, sąlygomis ir tvarka. Šio įstatymo 61 straipsnyje nustatyta, kad rinkimų dieną rinkėjams balsavimo patalpa atidaroma tik susirinkus ne mažiau kaip 3/5 apylinkės rinkimų komisijos narių. Iki balsavimo patalpos atidarymo rinkėjams joje gali būti tik rinkimų komisijos nariai, rinkimų stebėtojai ir budintis policijos pareigūnas. Rinkimų dieną iki balsavimo pradžios apylinkės rinkimų komisijos pirmininkas su komisijos nariais patikrina, ar balsadėžė yra tuščia, ir ją antspauduoja. Po to, kai apylinkės rinkimų komisija nustato, kad balsavimo patalpa įrengta pagal nustatytus reikalavimus, apylinkės rinkimų komisijos pirmininkas į balsų skaičiavimo protokolą įrašo visą šios apylinkės rinkimų komisijos iš savivaldybės rinkimų komisijos gautų biuletenių skaičių, antspauduoja rinkimų biuletenius, išdalija rinkėjų sąrašą, išduoda rinkimų biuletenius komisijos nariams, įrašo į rinkimų apylinkės balsų skaičiavimo protokolą kiekvienam komisijos nariui išduotų rinkimų biuletenių skaičių ir atidaro rinkėjams balsavimo patalpą. Balsavimo patalpos atidarymas rinkėjams reiškia balsavimo pradžią.

32. Atsižvelgdama į Nutarties 23–31 punktuose nurodytą teisinį reglamentavimą bei suformuotą teismų praktiką, taip pat į tai, kad rinkimų agitacijai skirtas laikas baigiasi 2019 m. kovo 2 d. 01.00 val., teisėjų kolegija sprendžia, kad nors nagrinėjamu atveju atsakovas VRK netinkamai įgyvendino pareiškėjų kandidatams į savivaldybių tarybų narius Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisę nemokamai naudotis nacionalinėmis visuomenės informavimo priemonėmis, tačiau pareiškėjų reikalavimo įpareigoti Komisiją sudaryti galimybę pareiškėjams (jų atstovams) pasinaudoti Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teise nemokamai naudotis Lietuvos nacionaliniu radiju ir televizija, užtikrinant realų šios teisės įgyvendinimą iki rinkimų, išsprendimas ir tenkinimas iš esmės yra negalimas dėl rinkimų agitacijai skirto laiko pabaigos likus itin trumpam terminui, taigi Komisija per tokį trumpą laiką negalėtų įvykdyti tokio įpareigojimo.

33. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad reikalavimas dėl veiksmų neteisėtumo pripažinimo negali būti savarankišku reikalavimu byloje, o tik motyvas, pagrindžiantis teismo sprendimą, kuriuo nustatomi tam tikri patvarkymai dėl materialinių teisinių santykių, todėl pareiškėjų reikalavimas pripažinti neteisėtais Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos veiksmus, vertinamas kaip skundo pagrindo dalis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-484/2010 ir kt.).

34. Pareiškėjai taip pat prašo priteisti jiems bylinėjimosi išlaidas.35. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjų prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas, pažymi, kad pagal ABTĮ 40

straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Tačiau šio straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad nagrinėjant šio įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje nurodytas bylas, proceso šalių turėtos išlaidos neatlyginamos. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjų prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktu, 126 straipsnio

1 dalimi, teisėjų kolegija


Pareiškėjų visuomeninių rinkimų komitetų „Gedimino miestas“, „Junkis“, „Vilniečių Lokys“ ir „Vilnius gali“ skundą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.


ARŪNAS DIRVONAS

MILDA VAINIENĖ_______________________


Administracinė byla Nr. A-308-756/2019Teisminio proceso Nr. 3-63-3-02760-2016-9Procesinio sprendimo kategorija 26(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos E. P. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos E. P. skundą atsakovui Šilalės rajono savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėja E. P. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu ir jo patikslinimu, prašė panaikinti Šilalės rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) 2016 m. lapkričio 24 d. sprendimą Nr. B3-1873(5.12) (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Administraciją pateikti duomenis apie tai, ar R. R., gyvenančiai (duomenys neskelbtini), teisėtai paskirta socialinė pašalpa (globos ir pašalpų skyrimo dokumentus, kad teismas nustatytų, kuri iš dviejų R. R., gyvenančių (duomenys neskelbtini), neteisėtai gavo valstybinę pašalpą), o pasitvirtinus faktams grąžinti valstybei klaidingai išmokėtas pašalpas, patraukiant atsakomybėn tiek Administraciją, tiek asmenį.

2. Skunde pareiškėja nurodė, kad du kartus kreipėsi į Administraciją dėl kaimynės R. R., gyvenančios (duomenys neskelbtini), neteisėtai gaunamų socialinių pašalpų. Pareiškėjos teigimu, Administracija ne tik dengia pažeidimą, bet ir klysta

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=ccfc76d040fa11e99a17eaa929142a91

atsisakydama patvirtinti informaciją, nors tai nėra paslaptis ar asmens duomenys. Administracija pareiškėjai atsiuntė klaidingą atsakymą, nenurodė pažeidėjos vardo, pavardės ir adreso. Dėl to pareiškėjai sudėtinga Administracijos Sprendimą apskųsti teismui. Pasak pareiškėjos, ji nesidomi kaimynų asmeniniu gyvenimu ir neprašė pateikti jokių asmens duomenų, o tik vykdė konstitucinę pareigą pranešti Administracijai apie tikėtiną piktnaudžiavimą įstatymu ir neteisėtai gaunamą pašalpą. Skunde pareiškėja taip pat pažymėjo, kad R. R., gyvenanti (duomenys neskelbtini), gauna socialinę pašalpą už dviejų anūkų išlaikymą, tačiau jų iš tikrųjų neišlaiko, be to, jos sūnaus žmonos vardas ir pavardė taip pat yra R. R., todėl tuo pačiu adresu gyvena dvi R. R.

3. Atsakovas Administracija atsiliepimuose į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.4. Administracija atsiliepimuose nurodė, kad pareiškėja iš esmės ginčija kito fizinio asmens teisę į socialinę pašalpą,

todėl akivaizdu, kad skundžiamas Sprendimas nesukelia jai teisinių pasekmių. Pareiškėjos argumentas, kad ji į teismą kreipėsi gindama viešąjį interesą, yra nepagrįstas, nes įstatymas jai tokios teisės nesuteikia. Pateikdama pareiškėjai informaciją apie kitą asmenį (asmens kodą, gimimo metus), neturėdama tokio asmens sutikimo, Administracija pažeistų Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo (toliau – ir ADTAĮ) 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 7 straipsnio nuostatas. Be to, pareiškėja tuo pačiu klausimu į Administraciją ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministeriją (toliau – ir Ministerija) kreipėsi jau ne kartą ir jai buvo paaiškinta, kad jos minimam asmeniui niekada nebuvo skirta ir mokėta jokia išmoka ar pašalpa už anūkų išlaikymą. Nagrinėjamu atveju pareiškėja skundžia Administracijos Sprendimą, kuriuo buvo atsisakyta pateikti informaciją apie kitą asmenį, t. y. asmens kodą ir gimimo metus.

II.

5. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 19 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.6. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad: pareiškėja ne kartą skundais kreipėsi į Ministeriją, tvirtindama, kad jos

kaimynė R. R. neteisėtai gauna socialinę pašalpą; Ministerija pareiškėjos skundus persiųsdavo Administracijai, kuri išnagrinėjusi pareiškėjos skundus ją informuodavo, kad R. R., gyvenančiai (duomenys neskelbtini), niekada nebuvo skirta ir mokėta jokia išmoka ar pašalpa už anūkų išlaikymą; pareiškėja, nesutikdama su gautais atsakymais, 2016 m. lapkričio 6 d. skundu dar kartą kreipėsi į Ministeriją, nurodydama, jog Administracijos atsakyme nėra pateiktas R. R. asmens kodas ir tiksli gimimo data, todėl neaišku, ar informacija buvo pateikta apie tą asmenį, apie kurį buvo teirautasi, kadangi tuo pačiu adresu gyvena kitas asmuo su tokiu pačiu vardu ir pavarde; Ministerija 2016 m. lapkričio 14 d. raštu Nr. (8.6-74) SD-6800 pareiškėjos skundą nagrinėti persiuntė Administracijai, kuri skundžiamu 2016 m. lapkričio 24 d. raštu Nr. B3-1873(5.12) pareiškėją informavo, kad duomenų subjektas nėra davęs sutikimo dėl duomenų teikimo, todėl pareiškėjai tokia informacija apie kitą asmenį nebus teikiama.

7. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymas (toliau – ir Teisės gauti informaciją įstatymas) numato teisės (taip įrašyta sprendime) pareiškėjui gauti duomenis apie kitą privatų asmenį. Be to, pagal Teisės gauti informaciją įstatymo 7 straipsnį, net ir tuo atveju, kai pareiškėjas iš institucijų prašo duomenų apie save patį, tokie duomenys jam ne visada gali būti suteikti, t. y. minėtas teisės aktas griežtai riboja privačių duomenų teikimą. Vadovaudamasis ADTAĮ 5 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 7 straipsnio 4 dalimi, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad savivaldybė duomenis duomenų gavėjui apie kitą asmenį (duomenų subjektą) gali pateikti tik tuo atveju, kai yra to asmens (duomenų subjekto) sutikimas teikti jo duomenis kitam asmeniui. Jeigu nėra duomenų subjekto sutikimo teikti jo duomenis kitam asmeniui, savivaldybė gali pateikti tokią informaciją tik tiek, kiek toks teikimas neprieštarauja kitiems teisės aktams.

8. Skundžiamame 2016 m. lapkričio 24 d. rašte Nr. B3-1873(5.12) atsakovas pareiškėjai pateikė tik abstrakčią informaciją apie tai, kad R. R. jokių socialinių pašalpų negauna. Atsakovas nenurodė R. R. asmens kodo, gimimo datos, kadangi R. R. nebuvo davusi sutikimo teikti jos duomenis kitiems asmenims. Akcentuotina, jog nagrinėjamoje byloje nėra duomenų apie tai, kad R. R., apie kurią pareiškėja prašė pateikti informaciją, būtų sutikusi, kad atsakovas teiktų duomenis pareiškėjai. Nesant R. R. sutikimo teikti duomenis pareiškėjai bei draudžiant asmens kodą skelbti viešai, atsakovas teisėtai ir pagrįstai atsisakė pareiškėjai teikti R. R. asmens kodą ar gimimo datą. Pirmosios instancijos teismas akcentavo, jog atsakovas pagal nustatytą teisinį reguliavimą pareiškėjai pateikė informaciją bei nurodė, kad R. R. jokių socialinių pašalpų negauna.

9. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad nei Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymas, nei kiti įstatymai nesuteikia teisės fiziniams asmenims kreiptis į teismą dėl kitiems asmenims

paskirtos socialinės pašalpos teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimo ar viešojo intereso gynimo, todėl pareiškėjos argumentą, kad ji kreipėsi į teismą gindama viešąjį interesą, laikė nepagrįstu.

III.

10. Pareiškėja E. P. apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą.11. Apeliaciniame skunde pareiškėja nurodo, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime klaidingai

nurodo, kad pareiškėja prašė pateikti R. R. asmeninius duomenis, nes pareiškėja jų neprašė. Atsakovo atstovės teismo posėdyje paneigė teiginius dėl socialinės pašalpos mokėjimo, tačiau yra kitų duomenų, kad pinigai buvo išmokami. Atsakovo atstovės kitų faktų nekomentavo, o teismas dėl kitų įtartinų išmokų neklausė. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad, nors iš pradžių sprendime teismas nurodė, jog Teisės gauti informaciją įstatymas numato teisę pareiškėjui gauti duomenis apie kitą privatų asmenį, vėliau darė priešingą išvadą, kad duomenys be asmens sutikimo negali būti pateikti.

12. Atsakovas Administracija atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą palaiko pirmosios instancijos teismui teiktuose atsiliepimuose į pareiškėjos skundą išdėstytą poziciją, apeliacinį skundą prašo atmesti.

Teisėjų kolegija


13. Ginčas šioje byloje kilo dėl Administracijos Sprendimo, kuriuo atsakyta į pareiškėjos 2016 m. lapkričio 6 d. skundą dėl Administracijos 2016 m. spalio 13 d. rašto Nr. B3-1640(5.12), teisėtumo ir pagrįstumo.

14. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad: pareiškėja 2016 m. lapkričio 6 d. prašymu kreipėsi į Ministeriją, nurodė, kad nesutinka su Administracijos 2016 m. spalio 13 d. atsakymu Nr. B3-1640(5.12), nes „prie pavardės R. R. nėra asmens kodo ar bent tikslios gimimo datos“; Ministerija 2016 m. lapkričio 14 d. raštu Nr. (8.6-74)SD-6800 pareiškėjos skundą persiuntė nagrinėti Administracijai; Administracija 2016 m. lapkričio 24 d. raštu Nr. B3-1873(5.12) pareiškėjai nurodė, kad jos prašyme nurodytas subjektas (t. y. R. R.) nėra davusi sutikimo dėl asmens duomenų teikimo, todėl informacija apie ją pareiškėjai negali būti teikiama.

15. Asmenų teisę gauti informaciją iš valstybės institucijų reglamentuoja Teisės gauti informaciją iš valstybės ar savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymas, kuriame (ginčui aktuali 2014 m. gegužės 8 d. įstatymo Nr. XII-871 redakcija, galiojusi nuo 2014 m. liepos 1 d. iki 2017 m. balandžio 1 d.) nurodyta, jog šis įstatymas, išskyrus jo 7 straipsnyje nustatytą privačios informacijos teikimą ir viešojo administravimo funkcijų vykdymą, netaikomas informacijai, kurios tvarkymas yra veikla, nesusijusi su valstybės ir savivaldybių institucijoms ar įstaigoms teisės aktais pavestų funkcijų vykdymu, išskyrus informaciją apie valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų darbuotojų darbo užmokestį (1 str. 3 d. 1 p.); taip pat informacijai, kuri yra įstatymais pripažįstama kaip neteiktina dėl nacionalinio ar visuomenės saugumo, šalies gynybos interesų, statistinių duomenų panaudojimo apribojimo arba kuri sudaro valstybės, tarnybos, komercinę, profesinę, banko paslaptį, kitais įstatymų nustatytais atvejais (1 str. 3 d. 6 p.). Atitinkamai privačia informacija laikomi ypatingi fizinio asmens duomenys, kaip juos nustato Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas, informacija apie asmenį ir jo šeimos gyvenimą, su fizinio asmens garbe ir orumu susijusi informacija (2 str. 9 d.).

16. Asmens duomenų sąvoką bei teikimo tvarką detaliau reglamentuoja Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas, kurio (ginčui aktuali 2015 m. gruodžio 1 d. įstatymo Nr. XII-2103 redakcija, galiojusi nuo 2016 m. kovo 1 d. iki 2017 m. sausio 1 d.) 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad asmens duomenys – bet kuri informacija, susijusi su fiziniu asmeniu – duomenų subjektu, kurio tapatybė yra žinoma arba gali būti tiesiogiai ar netiesiogiai nustatyta pasinaudojant tokiais duomenimis kaip asmens kodas, vienas arba keli asmeniui būdingi fizinio, fiziologinio, psichologinio, ekonominio, kultūrinio ar socialinio pobūdžio požymiai. Asmens duomenys gali būti tvarkomi, jeigu: duomenų subjektas duoda sutikimą; sudaroma arba vykdoma sutartis, kai viena iš šalių yra duomenų subjektas; pagal įstatymus duomenų valdytojas yra įpareigotas tvarkyti asmens duomenis; siekiama apsaugoti duomenų subjekto esminius interesus; įgyvendinami oficialūs įgaliojimai, įstatymais ir kitais teisės aktais suteikti valstybės bei savivaldybių institucijoms, įstaigoms ir įmonėms arba trečiajam asmeniui, kuriam teikiami asmens duomenys; reikia tvarkyti dėl teisėto intereso, kurio siekia duomenų valdytojas arba trečiasis asmuo, kuriam teikiami asmens duomenys, ir jei duomenų subjekto interesai nėra svarbesni (5 straipsnio 1 dalies 1–6 p.).

17. Teisės gauti informaciją iš valstybės ar savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 1 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta išimtis dėl 7 straipsnyje nustatytos privačios informacijos teikimo yra susijusi tik su asmens teise gauti privačią informaciją apie save patį, todėl ji netaikytina tiems atvejams, kai prašoma pateikti privačią informaciją apie kitus asmenis. Viešojo administravimo subjekto atsisakymas suteikti privačią informaciją apie kitus asmenis, be kita ko, grindžiamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnyje bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta žmogaus privataus gyvenimo apsauga bei pozityvia valstybės pareiga saugoti asmenis nuo nepagrįsto kišimosi į jų privatų gyvenimą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. sausio 28 d. sprendimą byloje Peck pieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 44647/98)). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi nuoseklios pozicijos, kad Teisės gauti informaciją iš valstybės ar savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 2 straipsnio 9 dalyje nurodyta sąvoka „informacija apie asmenį“ aiškintina pagal Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą asmens duomenų apibrėžimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-2809/2011, 2015 m. kovo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-852-502/2015, 2015 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1148-502/2015, 2017 m. vasario 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-910-520/2017 ir kt.).

18. Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis ir padarytomis išvadomis, todėl jų nekartoja. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų, teisės normų aiškinimo ir taikymo bei padarytų išvadų akivaizdu, kad teismas sprendimo motyvuojamosios dalies sakinyje (sprendimo 3 lapas): „remiantis aptartomis Teisės gauti informaciją įstatymo nuostatomis, akivaizdu, kad šis teisės aktas numato teisės pareiškėjui gauti duomenis apie kitą privatų asmenį“ buvo padaryta techninio pobūdžio klaida. Iš pacituotų nuostatų ir sakinio konstrukcijos akivaizdžiai matyti, kad turėtų būti „nenumato“ teisės pareiškėjui gauti duomenis apie kitą privatų asmenį.

19. Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes bei su jomis susijusį teisinį reguliavimą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad Šilalės rajono savivaldybės administracija 2016 m. lapkričio 24 d. raštu Nr. B3-1873(5.12) pagrįstai ir motyvuotai atsisakė suteikti pareiškėjai jos 2016 m. lapkričio 6 d. prašyme nurodytą informaciją. Naikinti šį raštą bei įpareigoti atsakovą pateikti pareiškėjai informaciją, ar R. R. gauna socialinę pašalpą anūkų išlaikymui, nurodant asmens kodą ar tikslią gimimo datą, apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra teisinio ir faktinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 19 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos E. P. apeliacinį skundą atmesti.


TEISĖJAI RYTIS KRASAUSKAS

VAIDA URMONAITĖ-MACULEVIČIENĖ

SKIRGAILĖ ŽALIMIENĖ_______________________


Administracinė byla Nr. R-18-442/2019Teisminio proceso Nr. 3-66-3-00026-2019-8Procesinio sprendimo kategorija 43.3(S)


NUTARTIS



rašytinio proceso tvarka nagrinėdama pareiškėjo visuomeninio rinkimų komiteto „Kviečiu aš tautą“ skundo atsakovui Lietuvos Respublikos vyriausiajai rinkimų komisijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus priėmimo klausimą,

n u s t a t ė:

Lietuvos vyriausiame administraciniame teisme 2019 m. vasario 27 d. gautas pareiškėjo visuomeninio rinkimų komiteto „Kviečiu aš tautą“ (toliau – ir pareiškėjas, Komitetas) skundas, kuriuo prašoma: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos (toliau – ir Komisija) 2019 m. vasario 21 d. sprendimą Nr. Sp-124 „Dėl visuomeninio rinkimų komiteto „Kviečiu aš tautą“ registracijos panaikinimo“; 2) atstatyti visuomeninio rinkimų komiteto „Kviečiu aš tautą“ registraciją, į Komiteto sąrašą įrašant 2 reikalavimus atitinkančius narius: R. G. ir S. N.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. vasario 28 d. nutartimi pareiškėjui visuomeniniam rinkimų komitetui „Kviečiu aš tautą“ nustatė terminą skundo trūkumams pašalinti iki 2019 m. vasario 28 d. 16.00 val. – teismui pateikti arba originalų dokumentą, arba tinkamai pasirašytą elektroninę jo versiją per elektroninių paslaugų portalo (EPP) sistemą, ir pateikti dokumentus, patvirtinančius J. Š. teisę kreiptis į teismą Komiteto vardu ir / arba įgaliojimus atstovauti Komitetui teisme.

Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 35 straipsnio 3 dalies 2 punktas numato, kad Rinkimų komitetas susirinkime renka ir keičia rinkimų komiteto atstovą (koordinatorių), nustato jo veiklos sritis ir įgaliojimus.

Pareiškėjas 2018 m. vasario 28 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė skundo originalą ir per EPP sistemą tinkamai pasirašytus dokumentus, tačiau pareiškėjas nepateikė dokumentų, patvirtinančių J. Š. teisę Komiteto vardu kreiptis į teismą.

Pareiškėjas nepašalino per Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. vasario 28 d. nutartimi nustatytą terminą visų skundo trūkumų, todėl pareiškėjo skundas laikytinas nepaduotu ir grąžintinas pareiškėjui.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo visuomeninio rinkimų komiteto „Kviečiu aš tautą“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos vyriausiajai rinkimų komisijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus laikyti nepaduotu ir grąžinti jį pareiškėjui.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=b5242f8040fa11e99a17eaa929142a91



DAINIUS RAIŽYS


· Web view8. Teismas atsakovo apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes dėl laidavimo, kaip...

Documents

Transcript of · Web view8. Teismas atsakovo apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes dėl laidavimo, kaip...