Nauji teisės aktai - Teisėkūros žinios - Elektroniniai …€¦ · Web view2019/07/06 · 6....

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-10877 2019-07-03 2017-06-30 2017-06-30 -

Civilinė byla Nr. 3K-3-303-687/2017Teisminio proceso Nr. 2-68-3-11501-2013-3Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.2.9.1.; 2.6.37.; 3.1.1.1.; 3.2.6.5.(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. birželio 30 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo T. C. bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Birutės Janavičiūtės, Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Andžej Maciejevski,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Adminsta“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 13 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų uždarosios akcinės bendrovės „Corpus A“ ir daugiabučio namo Vilniuje, Žygio g. 92, butų ir kitų patalpų savininkų jungtinės veiklos sutarties dalyvių L. A., G. A., R. A., S. A., I. B., A. B., L. B., V. B., J. B., J. B., V. B., K. B., M. B., E. Č. (ankstesnė pavardė – O.), V. Č., Š. D., G. D., R. D.-P., E. G., R. G., M. G., N. G., A. G., A. G., R. G., I. Y., R. J., I. J., E. K. (ankstesnė pavardė – A.), M. K., V. K., T. K., E. K., N. K., A. L., S. L., D. L., K. L., D. L., K. M., I. M., D. M., A. M., A. M., D. M., P. M., R. M., J. M.-M., A. M., R. M., M. M., S. M. (S. M.), O. M., V. M., G. M., T. O. (T. O.), M. P., J. P. (ankstesnė pavardė – V.), R. R., E. R., A. R. (ankstesnė pavardė – P.), M. S., V. S., R. S., A. S., M. S., N. Š., T. Š., V. Š., G. T. (G. T.), A. T., D. U., R. V., G. V., I. V., A. Z., S. A. Z., D. Z., T. Ž., V. Ž. ir R. Ž. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Adminsta“ dėl įpareigojimo perduoti bendrojo naudojimo objektus, lėšas bei dokumentus ir pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Adminsta“ priešieškinį nurodytiems jungtinės veiklos sutarties dalyviams dėl jungtinės veiklos sutarties pripažinimo niekine ir negaliojančia, tretieji asmenys – G. A., A. A., J. A., V. B., J. B., F. B., K. B., M. Č., A. D., V. D., D. G. (D. G.), D. G., M. G., I. G., K. H., A. I., D. I., A. J. (A. J.), Z. J. (Z. J.), J. K., A. K., Ž. K., M. K., S. K., N. L., D. L., L. L., N. L., A. L., R. L., R. M., A. M., J. M., A. M., E. M.-M.ė, N. M., J. M., V. M., D. M., V. M., T. M., R. M., A. M., R. N. (R. N.), V. N. (V. N.), T. N., A. N., I. P., K. P., T. R., K. R., P. R. R., D. R., R. R., D. R., A. R., E. R., D. R., I. R., S. R., L. S., S. S., D. S., A. S., D. Š., J. Š., E. T., V. V., S. V., A. V., S. V., J. Z., R. Z., uždaroji akcinė bendrovė „Aurinija“, uždaroji akcinė bendrovė „Baltinvest“, uždaroji akcinė bendrovė „Bronvaksas“, uždaroji akcinė bendrovė „Laraneda“, uždaroji akcinė bendrovė „NT valdymo koncernas“, uždaroji akcinė bendrovė „RB Baltic“, uždaroji akcinė bendrovė „Sisneta“ ir uždaroji akcinė bendrovė „Ukmergės statyba“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl daugiabučio gyvenamojo namo butų ir kitos paskirties pastatų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančių objektų valdymo formų, dėl administratoriaus teisės ginčyti daugiabučio gyvenamojo namo butų savininkų sudarytą jungtinės veiklos sutartį, dėl sprendimo atitikties CPK 270 straipsnio 5 dalies 1 punkto reikalavimams.

2. Ieškovai prašė teismo įpareigoti atsakovę perduoti daugiabučio gyvenamojo namo Vilniuje, Žygio g. 92,

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=a1a04d109ce211e9aa7dc78f3d1f2643

savininkams faktiškai priklausančius bendrojo naudojimo objektus: pamatus, laikančiąsias sienas ir konstrukcijas, išorines sienas, vidines pertvaras, atskiriančias bendrojo naudojimo patalpas nuo skirtingiems savininkams priklausančių patalpų, perdangas, stogą, balkonų, lodžijų išorines (fasado) konstrukcijas, išorines duris, vandentiekio sistemą, esančią Žygio g. 92, (nuo įvado atšakos), nuotekų šalinimo sistemą, šildymo sistemą (šilumos punktą, šilumos vamzdynus ir armatūrą nuo šilumos punkto uždaromosios armatūros iki šildymo prietaiso patalpose, bendrojo naudojimo patalpose įskaitytinai, patalpų šildymo prietaisus), karšto vandens sistemą, šilumokaitį, karšto vandens vamzdynus ir uždaromąją armatūrą pastato viduje nuo pastato sienos iki patalpų įvado atšakos, įskaitant patalpų jungiamojo vamzdžio ir stovo jungtį (trišakis, atlankas ir kt.), elektros sistemą (elektros instaliacijas nuo įvadinės apskaitos skirstomosios spintos pastato įvade iki elektros apskaitos prietaiso patalpose, o pastatuose, kur nėra įrengtų apskaitos prietaisų kiekvienam butui, nuo įvadinės apskaitos skirstomosios spintos pastato įvade iki apšvietimo skydelio kiekvienam aukštui, oro kabelinių linijų nuo izoliatorių, įrengtų ant namo elektros linijos galinės atramos iki apskaitos prietaiso butui, požeminių kabelių), bendrojo naudojimo patalpų, kiemo ir kitų objektų apšvietimo įrenginius, liftus, lietaus nuotekų sistemą (tinklai nuo įlajos, esančios ant pastato sutapdinto stogo, iki pirmo lietaus nuotekų šulinio už pastato sienos; šlaitinių stogų lietvamzdžius ir latakus), laiptines, holus, koridorius, konteinerines ir buitinių atliekų konteineriavimo vietą; nepanaudotas sukauptas lėšas daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektams atnaujinti; daugiabučio namo statybos, techninės priežiūros, daugiabučiam namui priskirto žemės sklypo ir kitus su daugiabučiu namu susijusius dokumentus, sutartis, daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų atnaujinimo metinius ir ilgalaikius planus.

3. Ieškovai nurodė, kad daugiabučio namo Vilniuje, Žygio g. 92, savininkai 2012 m. lapkričio 15 d. sudarė jungtinės veiklos sutartį, ši 2012 m. gruodžio 7 d. įregistruota Registrų centre. Iki nurodytos sutarties sudarymo namą Žygio g. 92 administravo atsakovė, jos administravimo laikotarpis baigėsi nuo jungtinės veiklos sutarties įregistravimo. Daugiabučio namo savininkai priėmė sprendimą dėl UAB „Corpus A“ paskyrimo naująja namo bendrosios nuosavybės objektų administratore. Administravimo pradžia nustatyta nuo bendrojo naudojimo objektų, nepanaudotų lėšų ir dokumentų perdavimo UAB „Corpus A“ dienos, tačiau atsakovė iki šiol neperdavė su administravimo veikla susijusių dokumentų ir objektų. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2013 m. sausio 22 d. įsakymu namas Žygio g. 92 išbrauktas iš atsakovės administruojamų namų sąrašo. Nors namas Žygio g. 92 turi dalį bendrų konstrukcijų ir sistemų su namu Žygio g. 90, tačiau ieškovai neprašo jiems perduoti šių konstrukcijų ir sistemų. Tokiu atveju pakaktų nusistatyti administratorių atsakomybės ribas, o galimybę atskirti dviejų namų bendrojo naudojimo objektus patvirtina atsakovės pasirinktas administravimo modelis, kai atskirai vedama abiejų namų apskaita, atskirai rengiamas aprašas, atskirai skaičiuojami mokesčiai.

4. Atsakovė UAB „Adminsta“ priešieškiniu prašė pripažinti niekine ir negaliojančia nuo jos sudarymo momento 2012 m. lapkričio 15 d. daugiabučio namo Žygio g. 92 savininkų sudarytą jungtinės veiklos sutartį. Atsakovė nurodė, kad UAB „Corpus A“ yra netinkama ieškovė, nes neturi reikalavimo teisės. Daugiabučiai namai Žygio g. 90 ir Žygio g. 92 yra du vientiso pastato korpusai. Dėl šių namų tarpusavio ryšio (sąsajų) nėra techninės galimybės perduoti objektus ir juos administruoti atskirai. Administravimo mokesčiai šiems namams formaliai atskirti, tačiau realiai susiję. Namų bendraturčių susirinkimai nevyko, pateikti susirinkimų protokolai suklastoti, juose nefiksuotas susirinkimo turinys. Ginčijama sutartis nėra bendraturčių sprendimas, kuriam pakanka savininkų daugumos, t. y. sutartį turėjo pasirašyti visi savininkai. Ginčijamas sandoris yra ir apsimestinis, nes tikrasis tikslas buvo pakeisti pastato administratorių nesilaikant imperatyviai nustatytos administratoriaus skyrimo tvarkos.

I. P. IR APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMŲ PROCESINIŲ SPRENDIMŲ ESMĖ

5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. gegužės 25 d. sprendimu ieškinį atmetė, o priešieškinį patenkino – pripažino niekine ir negaliojančia nuo jos sudarymo momento daugiabučio namo Vilniuje, Žygio g. 92, butų ir kitų patalpų savininkų 2012 m. lapkričio 15 d. jungtinės veiklos sutartį.

6. Teismas nustatė, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2010 m. balandžio 9 d. įsakymu UAB „Adminsta“ paskirta daugiabučių namų Vilniuje, Žygio g. 90 ir Žygio g. 92, patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore. Daugiabučio gyvenamojo namo Vilniuje, Žygio g. 92, patalpų savininkų 2012 m. lapkričio 19 d. vykusio visuotinio susirinkimo protokole nurodyta, kad susirinkime nutarta namo administravimą, bendrojo naudojimo objektų nuolatinę bei techninę priežiūrą (eksploatavimą) ir kt. su daugiabučio namo administravimu susijusias funkcijas pavesti vykdyti UAB „Corpus A“. VĮ Registrų centre 2012 m. gruodžio 7 d. įregistruota daugiabučio namo Vilniuje, Žygio g. 92, butų ir kitų patalpų savininkų 2012 m. lapkričio 15 d. jungtinės veiklos sutartis. Vilniaus miesto

savivaldybės administracijos direktoriaus 2013 m. sausio 22 d. įsakymu pastatas Žygio g. 92 išbrauktas iš atsakovės administruojamų namų sąrašo.

7. Teismas nustatė, kad namai Žygio g. 90 ir Žygio g. 92 turi bendrą požeminį garažą, priešgaisrinę sistemą, bendrą šalto vandens tiekimo sistemą (įvadą); abiejų namų gyventojai naudojasi ta pačia konteinerine; namas Žygio g. 92 neturi rūsio patalpų; būtent Žygio g. 90 rūsyje nurodytos vandens mazgo, šiluminio mazgo, ryšių mazgo, siurblinės, ventiliatorinės. Teismas konstatavo, kad name Žygio g. 92 ne visi inžinerinių tinklų įvadai ir inžinerinės sistemos yra atskiros – autonominės, dalis namo inžinerinių tinklų ir sistemų yra susiję su namu Žygio g. 90, todėl padarė išvadą, kad šie du namai turi būti administruojami kartu ir negali būti administruojami atskirai. Teismas sprendė, kad tiek 2012 m. lapkričio 15 d. jungtinės veiklos sutartis, tiek bendraturčių 2012 m. lapkričio 19 d. susirinkimo nutarimas dėl administravimo perdavimo UAB „Corpus A“ prieštarauja Lietuvos Respublikos daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo (toliau – ir DGNKPPSBĮ) 4 straipsnio 2 dalyje įtvirtintam draudimui viename pastate steigti daugiau kaip vieną bendriją, išskyrus atvejus, kai pastato dalis turi atskirus inžinerinių tinklų įvadus ir autonomines inžinerines sistemas. Nurodytą įstatymo nuostatą pripažinęs imperatyvia, teismas padarė išvadą, kad jungtinės veiklos sutartis prieštarauja imperatyviajai įstatymo normai, todėl yra niekinė (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.80 straipsnio 1 dalis).

8. Teismas pripažino nepagrįstais ieškovų argumentus, kad atsakovė neturi subjektinės teisės ginčyti jungtinės veiklos sutartį. Teismas nustatė, kad atsakovė turi nuosavybės teises name Žygio g. 92, todėl vien ši aplinkybė pakankama ieškiniui pareikšti. Teismas pabrėžė, kad atsakovė teikia administravimo paslaugas name Žygio g. 92, todėl kaip administratorė turi teisinį suinteresuotumą ginčyti sutartį, kuria siekiama apriboti jos administravimo teises. Atsakovės teisinį suinteresuotumą patvirtina ir jos kaip susijusio namo Žygio g. 90 administratorės statusas – atskyrus namo Žygio g. 92 administravimą, namo Žygio g. 90 administravimas taptų sudėtingesnis. Teismas konstatavo, kad dviejų namų administravimas turi būti vykdomas bendrai, todėl pripažino nepagrįstais ieškovų reikalavimus.

9. Teismas nurodė, kad DGNKPPSBĮ 4 straipsnio 7 dalis lėšas ir dokumentus įpareigoja perduoti įsteigtai bendrijai (nagrinėjamos bylos kontekste – jungtinės veiklos sutarties dalyviams), sprendė, kad UAB „Corpus A“ neturėjo teisės reikalauti tokių lėšų ir (arba) dokumentų perdavimo, todėl konstatavo, kad ieškovė UAB „Corpus A“ neturėjo teisės pareikšti tokį reikalavimą.

10. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovų V. K., M. K., UAB „Corpus A“ ir daugiabučio namo Vilniuje, Žygio g. 92, butų ir kitų patalpų savininkų jungtinės veiklos sutarties dalyvių apeliacinius skundus, 2016 m. gruodžio 13 d. sprendimu panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 25 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą ieškinį patenkinti visiškai – įpareigojo atsakovę perduoti daugiabučio namo Vilniuje, Žygio g. 92, savininkams faktiškai priklausančius bendrojo naudojimo objektus, nepanaudotas sukauptas lėšas daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektams atnaujinti, daugiabučio namo statybos, techninės priežiūros, daugiabučiam namui priskirto žemės sklypo ir kitus su daugiabučiu namu susijusius dokumentus, sutartis, daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų atnaujinimo metinius ir ilgalaikius planus.

11. Kolegija nurodė, kad atsakovės administravimo laikotarpis baigėsi nuo jungtinės veiklos sutarties įregistravimo momento ir visi daugiabučio namo Žygio g. 92 bendrojo naudojimo objektai, priklausantys daugiabučio namo, esančio Žygio g. 92, savininkams, nepanaudotos surinktos lėšos ir kiti dokumentai ieškovei turėjo būti perduoti iki 2013 m. sausio 7 d.

12. Kolegija pripažino nepagrįstu atsakovės argumentą dėl privalomumo jungtinės veiklos sutartį pasirašyti visiems savininkams. Kolegija nurodė, kad CK neįtvirtina tokio imperatyvaus reikalavimo, o CK 4.85 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad sprendimai dėl bendrojo naudojimo objektų valdymo ir naudojimo, taip pat dėl naujų bendrojo naudojimo objektų sukūrimo ir disponavimo jais klausimų, priimami butų ir kitų patalpų savininkų balsų dauguma, jeigu įstatymuose nenustatyta kitaip. Teisėjų kolegija nurodė, kad byloje esantys patalpų savininkų susirinkimo faktą patvirtinantys įrodymai yra pakankami daryti išvadą, jog buvo kvorumas nuspręsti sudaryti ginčo jungtinės veiklos sutartį. Be to, minėto susirinkimo rezultatų neginčijo nė vienas patalpų savininkas, todėl sprendimas dėl ginčo jungtinės sutarties sudarymo galioja ir yra teisėtas.

13. Kolegija pripažino nepagrįstais pirmosios instancijos teismo argumentus, kad ginčo jungtinės veiklos sutartis sudaryta nesilaikant Daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo 4 straipsnio 6 dalies reikalavimų ir pažeidžiant šio teisės akto 4 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą draudimą. Kolegija pabrėžė, kad teisės aktai įtvirtina atskirus bendrosios nuosavybės valdymo institutus, jo formas ir skirtingą tvarką, kurios laikantis viena ar kita nuosavybės forma gali būti laikoma teisėta (CK 4.83 straipsnio 3 dalis, CK 4.84 straipsnis).

14. Pirmosios instancijos teismo poziciją, kad atsakovė laikytina tinkamu subjektu, turinčiu teisę teikti priešieškinį, kolegija pripažino prieštaraujančia CK 6.227 straipsnio 1 daliai.

15. Vadovaudamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 2 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-505-706/2015, kurioje aptartas pagrindinis administratoriaus uždavinys, ir Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimu Nr. 603 patvirtintų Daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų administravimo nuostatų 3 punktu, kolegija nurodė, kad namo administratorius nėra jungtinės veiklos sutarties šalis, šia sutartimi jo teisės ir pareigos nenustatomos, todėl nėra pagrindo teigti, kad administratorius turi materialųjį teisinį suinteresuotumą dėl šios sutarties. Atsižvelgdama į tai, kad CK, Daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų administravimo nuostatuose ar kituose teisės aktuose administratoriaus teisė ginčyti jungtinės veiklos sutartį nėra nustatyta, kolegija padarė išvadą, kad administratorius neturi ir procesinės teisės (procesinio teisinio suinteresuotumo).

16. Kolegija konstatavo, kad atsakovė neturi teisių į jungtinės veiklos sutarties objektą, jos turima nuosavybė name nesusijusi su ieškinio reikalavimu dėl išimtinai daugiabučio namo Žygio g. 92 savininkams priklausančios nuosavybės perdavimo, jungtinės veiklos sutartimi nebuvo pažeistos atsakovės teisės ar teisėti interesai. Kolegija pabrėžė, kad ieškinio reikalavimo patenkinimas padarytų įtaką tik atsakovės galimybei teikti paslaugas, prisiimti pareigas, tačiau neturėtų įtakos atsakovės kaip savininkės teisėms ir pareigoms, todėl sprendė, kad atsakovė neturi teisės pareikšti priešieškinį dėl jungtinės veiklos sutarties pripažinimo negaliojančia.

17. Kolegija pripažino nepagrįstais pirmosios instancijos teismo išvadą, kad negalima atskirai valdyti namų Žygio g. 90 ir Žygio g. 92 bendrosios nuosavybės ir kad negali būti susitarimų tarp administratorių, administruojančių inžinerines sistemas, nes ieškiniu nereikalaujama perduoti nuosavybės, kuri nėra išimtinai priklausanti ieškovams, o susitarimai tarp administratorių dėl bendrojo naudojimo objektų administravimo nedraudžiami ir esant bendroms sistemos. Savininkų teisė pasirinkti savo nuosavybės valdymo formą negali būti paneigiama ir nuginčijama trečiojo asmens, neturinčio nieko bendra nei su pačios nuosavybės valdymo formos pasirinkimu, nei su pačia nuosavybe.

III. KASACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į JĮ TEISINIAI ARGUMENTAI

18. Kasaciniu skundu atsakovė UAB „Adminsta“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 13 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 25 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

18.1. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 331 straipsnio 4 dalyje nustatytus sprendimo motyvuojamosios dalies turinio reikalavimus. Teismo išvada, kad ieškiniu nereikalaujama perduoti jokios nuosavybės, kuri nėra išimtinai priklausanti ieškovams, nepagrįsta argumentais ir reikalavimą pagrindžiančių pateiktų įrodymų vertinimu. Teismas nemotyvavo, kodėl atmeta šiai išvadai prieštaraujančius ir priešingas aplinkybes patvirtinančius įrodymus, kuriais rėmėsi pirmosios instancijos teismas. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. gegužės 25 d. sprendime ištyręs įrodymus padarė išvadą, kad name Žygio g. 92 ne visi inžinerinių tinklų įvadai ir inžinerinės sistemos yra atskiros – autonominės; dalis namo Žygio g. 92 inžinerinių tinklų yra susiję su namu Žygio g. 90. Tai reiškia, kad šie du namai turi būti administruojami kartu ir negali būti administruojami atskirai. Vilniaus apygardos teismas, ginčijamame sprendime nurodęs priešingai, nenurodė tokią poziciją pagrindžiančių argumentų ir kokie byloje surinkti įrodymai tai patvirtina. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad ieškiniu reikalaujami perduoti objektai yra ne tik namo Žygio g. 92 patalpų savininkų nuosavybė, o bendra namų Žygio g. 92 ir Žygio g. 90 savininkų nuosavybė.

18.2. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CK 1.8 straipsnio 1 dalį, CPK 3 straipsnio 6 dalį ir imperatyviąją DGNKPPSBĮ 4 straipsnio 2 dalį. Civiliniams santykiams, kylantiems iš daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų valdymo jungtinės veiklos sutarties pagrindu, artimiausi iš daugiabučių namų savininkų bendrijų steigimo ir veiklos kylantys teisiniai santykiai ir jų reglamentavimas. Nesant teisės normų, reglamentuojančių situaciją, kai du namai yra sujungti bendromis inžinerinėmis sistemomis, turi bendrus inžinerinių tinklų įvadus, remiantis įstatymo analogija ginčas turi būti išspręstas vadovaujantis atitinkamomis daugiabučių namų savininkų bendrijų veiklą reglamentuojančiomis teisės normomis. Nagrinėjamu atveju yra visos įstatymo analogijos taikymo sąlygos: 1) konstatuojama teisės spraga; 2) yra įstatymas (plačiuoju požiūriu), reglamentuojantis panašų santykį; 3) yra teisės normų reguliuojamų ir nereguliuojamų santykių panašumas, kuris leidžia daryti išvadą, kad analogijos taikymas neprieštarauja teisinio santykio esmei ir pobūdžiui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1163/2001). Remiantis įstatymo analogija ir vadovaujantis DGNKPPSBĮ 4 straipsnio 2 dalimi, darytina išvada, kad namo Žygio g. 92 savininkai negali spręsti dėl bendrai su namo Žygio g. 90 turimų neatskiriamų bendrojo naudojimo objektų (inžinerinių tinklų)

valdymo, administravimo ir priežiūros be namo Žygio g. 90 savininkų dalyvavimo. Nurodytais pagrindais jungtinės veiklos sutartis turi būti pripažinta niekine ir negaliojančia kaip prieštaraujanti imperatyviajai įstatymo normai.

18.3. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį, 34 straipsnio 1 dalį ir konstitucinius teisinės valstybės, teismų praktikos neprieštaringumo principus. Antrą kartą apeliacine tvarka bylą nagrinėjęs Vilniaus apygardos teismas priešingai aiškino ir taikė tas pačias materialiosios teisės normas, nei buvo pats išaiškinęs šioje byloje 2014 m. liepos 4 d. priimtoje nutartyje. Nurodytoje nutartyje Vilniaus apygardos teismas išaiškino, kad nebuvo atsižvelgta DGNKPPSBĮ normas, jog viename pastate draudžiama steigti daugiau kaip vieną bendriją. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad reikia nustatyti, ar minėtus daugiabučius namus jungia bendri inžineriniai tinklai, nes tik išsiaiškinus namų sąsajumą turi būti svarstomas klausimas, ar namo, esančio Žygio g. 92, gyventojai turėjo galimybę priimti sprendimą dėl administratoriaus pakeitimo. Vilniaus apygardos teismas nesilaikė anksčiau savo paties pateiktos teisinės pozicijos ir priėjo prie priešingos išvados – kad teisės aktai įtvirtina atskirus bendrosios nuosavybės valdymo institutus ir jo formas, todėl nėra pagrindo taikyti įstatymo analogiją, nevertino nei teisinio reglamentavimo, nei praktinių galimybių atskirai valdyti sujungtus dviejų statinių bendrojo naudojimo objektus. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas tą pačią bylą antrą kartą, negali keisti savo pozicijos dėl teisės aktų aiškinimo ir taikymo, kitaip spręsti dėl to paties teismo ankstesnėje nutartyje nurodytų aplinkybių reikšmės.

18.4. Teismas pažeidė CPK 260 straipsnį, kadangi sprendimo objektyviai neįmanoma įvykdyti. Sprendimo rezoliucinėje dalyje dalis išvardytų objektų nėra atskirti nuo daugiabučio namo Žygio g. 90 ir jų perduoti be projekto bei statybos veiksmų objektyviai neįmanoma. Rezoliucinėje dalyje nenurodyti kai kurie objektai, kurie susiję ne tik su namu Žygio g. 90, bet ir su namu Žygio g. 92, todėl liko neišspręstas tokių objektų valdymo ir mokėjimo už jų priežiūrą klausimas. Teismo sprendime nurodyti objektai yra bendra namų Žygio g. 92 ir Žygio g. 90 savininkų nuosavybė, fiziškai nėra galimybės perduoti inžinerinių tinklų įvadus, kurie yra bendri abiem namams. Nėra galimybės nustatyti namų inžinerinių sistemų atskaitomybės ribas tarp sujungtų bendrų vamzdynų, nes tai yra vientisas objektas ir jo negalima padalyti be padalijimo projekto ir neatliekant statybos darbų. Byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina, kad ginčijamas sprendimas yra realiai neįvykdomas, todėl ginčas nebuvo išspręstas visiškai (CPK 260 straipsnis).

18.5. Teismas pažeidė CPK 265 straipsnio 2 dalį ir CPK 270 straipsnio 5 dalies 1 punktą. Pagal šias įstatymo nuostatas sprendimo rezoliucinėje dalyje turi būti teismo išvada ieškinį ir (ar) priešieškinį patenkinti visiškai ar iš dalies, kartu išdėstant patenkinto ieškinio turinį, arba ieškinį ir (ar) priešieškinį atmesti. Teismas rezoliucinėje dalyje išsprendė bylą tik dėl ieškovų pareikšto ieškinio – nutarė ieškinį patenkinti visiškai, tačiau neišsprendė atsakovės pareikšto priešieškinio dėl jungtinės veiklos sutarties pripažinimo negaliojančia.

18.6. Teismas pažeidė CK 1.78 straipsnio 5 dalį, nepagrįstai nurodė, kad atsakovė neturi teisių į jungtinės veiklos objektą, todėl jos teisės ar teisėti interesai nebuvo pažeisti ir ji neturėjo teisės pareikšti priešieškinį. Ieškovai ieškiniu reikalauja perduoti neatskirtas bendras namų Žygio g. 92 ir Žygio g. 90 inžinerines sistemas, prašomi perduoti objektai nepriklauso vien namo Žygio g. 92 savininkams, todėl Vilniaus apygardos teismo argumentas, kad atsakovės turimos nuosavybės teisės name Žygio g. 90 nesusijusios su ieškinio reikalavimu, nepagrįstas. Pagal CK 1.78 straipsnio 5 dalį reikalavimą dėl niekinio sandorio teisinių pasekmių taikymo gali pareikšti bet kuris suinteresuotas asmuo. Kadangi namų Žygio g. 92 ir Žygio g. 90 dalis inžinerinių tinklų sistemų yra susijusios, atsakovė, kaip daugiabučio namo Žygio g. 90 patalpų savininkė, yra abiejų namų bendrų inžinerinių sistemų ir inžinerinių tinklų įvadų bendraturtė, turi iš įstatymo kylančias teises į jungtinės veiklos objektą, nes jungtinės veiklos sutartis apima ir bendras abiejų namų inžinerines sistemas, inžinerinių tinklų įvadus. Jungtinės veiklos sutartis pažeidžia iš atsakovės nuosavybės kylančias teises ir teisėtus interesus, nes sutartyje nuspręsta dėl namų Žygio g. 92 ir Žygio g. 90 bendrų inžinerinių sistemų, inžinerinių tinklų įvadų, bendrų konstrukcijų valdymo, nors priimant šį sprendimą nedalyvavo namo Žygio g. 90 patalpų savininkai.

18.7. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 45 straipsnį. Ieškovė nėra daugiabučio namo Žygio g. 92 butų ar kitų patalpų savininkė. UAB „Corpus A“ savo reikalavimo teisę kildina iš 2012 m. lapkričio 26 d. įgaliojimo, tačiau UAB „Corpus A“ byloje neveikia kaip įgaliota atstovė, ieškinį pareiškė savo vardu. UAB „Corpus A“ neturi materialiosios teisės reikšti ieškinio reikalavimą įpareigoti atsakovę perduoti jai daugiabučio namo Žygio g. 92 bendrojo naudojimo objektus, todėl ieškovės UAB „Corpus A“ reikalavimai atmestini kaip pareikšti asmens, neturinčio reikalavimo teisės.

19. Ieškovai atsiliepimu į kasacinį skundą prašo atmesti atsakovės kasacinį skundą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

19.1. Atsakovės pozicija, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 331 straipsnio 4 dalį, nes nepagrindė savo išvados, kad ieškiniu nereikalaujama perduoti jokios nuosavybės, kuri nepriklausytų Žygio g. 92 savininkams, prieštarauja suformuotai teismų praktikai, kad reikalavimas motyvuoti teismo sprendimus ar nutartis nereiškia, jog teismas privalo

analizuoti ir pasisakyti dėl kiekvieno procesinio dokumento argumento. Ieškiniu reikalaujama perduoti objektus ir sistemas, kurie yra išimtinai Žygio g. 92 pastate, todėl šie objektai ir sistemos, remiantis CK 4.82 straipsnio 7 dalimi, yra laikytini Žygio g. 92 butų ir kitų patalpų savininkų bendrąja daline nuosavybe, todėl papildomai pagrįsti tokio fakto Vilniaus apygardos teismas neprivalėjo.

19.2. Nepagrįsti atsakovės argumentai, kad teismas, remdamasis CK 1.8 straipsnio 1 dalimi, privalėjo vadovautis įstatymo analogija, ginčo santykiams privalėjo taikyti DGNKPPSBĮ 4 straipsnio 2 dalį. Daugiabučių gyvenamųjų namų savininkų bendrija yra ribotos civilinės atsakomybės pelno nesiekiantis juridinis asmuo, o jungtinės veiklos sutartis – tai civilinis savininkų susitarimas bendrai veikti, valdant ir rūpinantis savo turtu, todėl juridinio asmens veiklą reglamentuojantis teisės aktas negali būti taikomas kaip analogija savininkų sutartiniams santykiams. Nagrinėto ginčo esmė – ne teisiniai santykiai, kai viename pastate savininkai sudaro dvi jungtinės veiklos sutartis, o iš savininkų fundamentinės teisės savo nuožiūra pasirinkti nuosavybės valdymo formą kylantis teisėtas reikalavimas grąžinti jiems priklausančią nuosavybę ir su ja susijusius dokumentus, kurį turi įvykdyti atsakovė, disponuojanti turtu kito asmens turto administravimo pagrindais.

19.3. Grįsdama būtinybę taikyti įstatymo analogiją, atsakovė nurodo faktą, kad daugiabučiai namai Žygio g. 92 ir Žygio g. 90 turi dalį bendrų inžinerinių sistemų ir yra sujungti bendru garažu. Atsakovės pateikti įrodymai nėra pakankami, kad būtų konstatuotas sistemų sąsajumas, nes atsakovė yra suinteresuota bylos baigtimi. Byloje esantys įrodymai (VĮ Registrų centro išrašai) patvirtina, kad pastatai, esantys Žygio g. 90 ir Žygio g. 92, yra du atskiri pastatai, turintys savo unikalius numerius, o faktinių aplinkybių konstatavimas patvirtino pakankamai aiškiai atskirtinas inžinerines sistemas. Ieškiniu reikalaujama perduoti tik tuos objektus, kurie yra atskirame pastate – daugiabučiame name, esančiame Žygio g. 92, t. y. faktiškai priklauso daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkams. Į jokius objektus ir sistemas, kurios faktiškai yra pastate Žygio g. 90 ir priklauso šio pastato butų ir kitų patalpų savininkams, ieškovai reikalavimo nenukreipia. Ginčijamame sprendime Vilniaus apygardos teismas atskirai nedetalizuoja akivaizdaus fakto, kad prašoma perduoti tik tuos objektus, kurie faktiškai yra Žygio g. 92 pastate, kadangi ieškinio reikalavimas suformuluotas taip, kad iš jo akivaizdu, jog neprašoma perduoti nei pastato, nei inžinerinių sistemų, kurie yra pastate Žygio g. 90.

19.4. Nepagrįsti atsakovės argumentai, kad dviejų pastatų bendrojo naudojimo objektų neįmanoma atskirai valdyti. Byloje pateikti įrodymai (bendrojo naudojimo objektų aprašai, mokėjimo skirstymų kvitai ir kt.) aiškiai pagrindžia tai, kad iki ieškinio pareiškimo pati atsakovė abu daugiabučius namus administravo atskirai.

19.5. Atsakovės teiginiai, kad faktiškai neįmanoma atskirti bendrojo naudojimo objektų ir faktiškai juos perduoti ieškovams valdyti be atidalijimo projekto ir statybos darbų, paneigia bendrosios dalinės nuosavybės teisės principus. Kiekvieno bendraturčio nuosavybės dalis yra nemateriali (dalis teisėje), o daiktas (turtas), kuris yra visų bendraturčių nuosavybė, gali būti valdomas ir naudojamas tik jų susitarimu (CK 4.75 straipsnis). Santykiuose su trečiaisiais asmenimis bendraturčiai veikia kaip vienas savininkas. Bendraturčių tarpusavio teisės ir pareigos yra konkrečiai apibrėžtos įstatymo ar (ir) bendraturčių susitarimo, todėl turi prievolinių teisinių santykių požymių. Dėl to šiems santykiams tarp bendraturčių įgyvendinti taikytinos ne tik daiktinės teisės, bet ir prievolių teisės normos ir principai. Bendrajai nuosavybei valdyti iš esmės taikytina sutartinė teisė. Ir tam nebūtina fiziškai atskirti Žygio g. 90 ir Žygio g. 92 nuosavybės, tereikia sutartiniu pagrindu atsakovei nebeteikti administravimo paslaugų objektuose, priklausančiuose pastatui Žygio g. 92, ir perleisti savininkų dispozicijai ne tik patį pastatą su jame esančiomis inžinerinėmis sistemomis, bet ir perduoti visus tinkamam nuosavybės valdymui būtinus dokumentus.

19.6. Nepagrįsti atsakovės argumentai, kad Vilniaus apygardos teismas, antrą kartą apeliacine tvarka nagrinėjęs bylą, ginčijamu sprendimu neteisėtai visiškai priešingai aiškino ir taikė tas pačias materialiosios teisės normas ir pažeidė Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį. Aplinkybė, kad Vilniaus apygardos teismas 2014 m. liepos 4 d. sprendimu įpareigojo pirmosios instancijos teismą papildomai įvertinti byloje esančius įrodymus tiek fakto, tiek teisės taikymo prasme ir įvertinti galimybę taikyti Daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo nuostatas, nereiškia, kad teismas įpareigojo teismus, nesant pagrindo, taikyti įstatymo analogiją ar, nepaisant surinktų įrodymų, priimti vienokį ar kitokį sprendimą. Vilniaus apygardos teismas pagrįstai netaikė įstatymo analogijos, kadangi, ištyręs įrodymus, nenustatė pagrindo ją taikyti, o tai negali būti vertinama kaip materialiosios ar proceso teisės normos pažeidimas.

19.7. Nepagrįsti atsakovės argumentai, kad UAB „Corpus A“ yra netinkama ieškovė byloje. Daugiabučio namo Žygio g. 92 savininkai susirinkimo metu nutarė patys valdyti savo nuosavybę jungtinės veiklos sutarties pagrindu, o 2012 m. lapkričio 19 d. susirinkimo metu nutarė objektų administravimą pavesti UAB „Corpus A“, kartu nurodė, kad bendrojo naudojimo objektai ir su jais susiję dokumentai gali būti perduodami tiesiogiai UAB „Corpus A“. Bendraturčiai

pasinaudojo įstatymo suteikta teise savo nuožiūra nuspręsti, kas ir kam privalo perduoti jiems priklausančią nuosavybę.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. KASACINIO TEISMO ARGUMENTAI IR IŠAIŠKINIMAI

Dėl daugiabučio gyvenamojo namo butų ir kitos paskirties pastatų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančių objektų valdymo formų; dėl administratoriaus teisės ginčyti daugiabučio gyvenamojo namo butų ir kitos paskirties pastatų savininkų sudarytą jungtinės veiklos sutartį

20. CK 4.83 straipsnio 3 dalis nustato, kad daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektams valdyti butų ir kitų patalpų savininkai steigia butų ir kitų patalpų savininkų bendriją arba sudaro jungtinės veiklos sutartį, arba šio kodekso 4.84 straipsnyje nustatyta tvarka pasirenka bendrojo naudojimo objektų administratorių. Įstatymas įtvirtina atskirus bendrosios nuosavybės valdymo institutus, jo formas bei skirtingą tvarką. Tačiau visais atvejais teisė spręsti dėl bendrojo naudojimo objektų valdymo, naudojimo ir disponavimo jais priklauso butų ir kitų patalpų savininkams, nepriklausomai nuo to, kokia įstatyme nustatyta forma (steigdami daugiabučių namų savininkų bendriją, sudarydami jungtinės veiklos sutartį ar paskyrus administratorių) jie šią teisę įgyvendina. Teisėjų kolegija pažymi, kad bendraturčių tarpusavio teisės ir pareigos yra konkrečiai apibrėžtos įstatymo ar (ir) bendraturčių susitarimo, todėl turi prievolinių teisinių santykių požymių. Dėl to šiems santykiams tarp bendraturčių įgyvendinti taikytinos ne tik daiktinės teisės, bet ir prievolių teisės normos ir principai (šalių valios autonomijos, sutarčių laisvės ir privalomumo, bendradarbiavimo ir kiti).

21. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų valdymo formų, yra nurodęs, kad daugiabučio namo administravimas – tai tam tikra įstatymo nustatyta daugiabučio namo valdymo forma, kuri naudojama tais atvejais, kai savininkai neįsteigia gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos arba nesudaro jungtinės veiklos sutarties. Tokio administravimo tikslas – išvengti situacijų, kai namo bendrojo naudojimo objektai yra neprižiūrimi dėl savininkų neveiklumo ar nesant jų bendro sutarimo. Nors tiek jungtinės veiklos sutartis, tiek administratoriaus paskyrimas yra daugiabučio namo valdymo formos, tačiau tai nereiškia, kad vienoje iš jų dalyvaujantys subjektai savaime tampa teisinio santykio dalyviais dėl kitos valdymo formos. Esant paskirtam namo administratoriui, šio teisinio santykio dalyviai yra daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkai ir administratorius, o sudarius jungtinės veiklos sutartį, teisinio santykio dalyviais laikomi tik daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkai, nes tik jiems sutarties pagrindu atsiranda tam tikros teisės ir pareigos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-505-706/2015; 2016 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje bylos Nr. 3K-3-97-421/2016, 31 punktas; 2016 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-114-684/2016, 26 punktas).

22. CK 4.85 straipsnio 1 dalis nustato, kad sprendimai dėl bendrojo naudojimo objektų valdymo ir naudojimo, taip pat dėl naujų bendrojo naudojimo objektų sukūrimo ir disponavimo jais klausimų, priimami butų ir kitų patalpų savininkų balsų dauguma, jeigu įstatymuose nenustatyta kitaip. Disponavimo teisės įgyvendinimas gali lemti bendrosios dalinės nuosavybės teisės netekimą, jos įgyvendinimui nustatytas visų bendraturčių sutarimas (CK 4.75 straipsnio 1 dalis). Dėl kitų teisių (valdymo, naudojimo) įgyvendinimo sprendimai gali būti priimami esant balsų daugumai. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad toks sprendimų priėmimo būdas grindžiamas bendraturčių lygiateisiškumo ir solidarumo bei demokratijos principais, preziumuojant, kad daugumos valia reiškia atidžių, protingų ir tikrąją reikalų padėtį žinančių savininkų interesą. Bendraturčių priimti sprendimai galioja visiems atitinkamo daugiabučio gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkams (CK 4.85 straipsnio 4 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-515/2009). Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis patalpų savininkų susirinkimo ir dalyvių kvorumo faktą patvirtinančių įrodymų visuma, sprendė, kad jungtinės veiklos sutartis sudaryta nepažeidžiant įstatyme nustatytų reikalavimų, konstatavo, kad sprendimas dėl jungtinės veiklos sutarties sudarymo yra galiojantis ir teisėtas.

23. Kasacinis teismas, spręsdamas dėl daugiabučio namo administratoriaus teisės ginčyti daugiabučio namo butų savininkų sudarytą jungtinės veikos sutartį, yra nurodęs, kad namo administratorius nėra jungtinės veiklos sutarties šalis, šia sutartimi jo teisės ir pareigos nenustatomos, todėl nėra pagrindo teigti, kad administratorius turi materialųjį teisinį suinteresuotumą dėl šios sutarties. CK, Daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų administravimo nuostatuose ar kituose teisės aktuose administratoriaus teisė ginčyti jungtinės veiklos sutartį nėra nustatyta, vadinasi, pastarasis neturi ir

procesinės teisės (procesinio teisinio suinteresuotumo). Kadangi pagal teisinį reguliavimą namo administratorius nelaikytinas turinčiu teisinį (materialųjį ar procesinį) suinteresuotumą dėl daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų sudarytos jungtinės veiklos sutarties ir jam neįrodžius, kad jo teisės būtų kitaip pažeistos (CK 6.227 straipsnio 3 dalis), tokiu atveju spręstina, kad ieškinį byloje pareiškė asmuo, neturintis reikalavimo teisės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-505-706/2015; 2016 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-97-421/2016, 32 punktas).

24. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog atsakovė neįrodė savo suinteresuotumo ginčyti daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų Žygio g. 92 sudarytą jungtinės veiklos sutartį, o atsakovės nuosavybės teise valdomas turtas name Žygio g. 90 nesudaro pagrindo atsakovei kaip buvusiai Žygio g. 92 administratorei ginčyti minėtą sutartį (žr. šios nutarties 27 punktą). Remiantis tuo, kas aptarta, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atmetė atsakovės priešieškinį dėl jungtinės veiklos sutarties pripažinimo negaliojančia.

25. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad daugiabučio namo butų ir kitų patalpų (Vilniuje, Žygio g. 92) savininkams sudarius jungtinės veiklos sutartį ir teisės aktų nustatyta tvarka įregistravus ją VĮ Registrų centre, buvęs administravimas pasibaigė (CK 4.84 straipsnio 10 dalis). Daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkai jungtinės veiklos sutartimi nusprendė UAB „Corpus A“ paskirti daugiabučio namo bendrosios dalinės nuosavybės objektų administratore, taip pat nusprendė, kad bendrojo naudojimo objektai ir su jais susiję dokumentai, nepanaudotos lėšos perduodami valdyti tiesiogiai UAB „Corpus A“. Dėl to nelaikytini pagrįstais kasacinio skundo argumentai, kad UAB „Corpus A“ yra netinkama ieškovė byloje (ieškovai byloje yra ir daugiabučio namo butų bei kitų patalpų savininkai, ir UAB „Corpus A“). Daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkai, vadovaudamiesi įstatyme suteikta teise ir įstatyme nustatyta tvarka, nusprendė dėl bendrosios dalinės nuosavybės valdymo.

26. Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė Daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo 4 straipsnio 2 dalį dėl draudimo viename pastate steigti daugiau kaip vieną bendriją. Grįsdama būtinybę taikyti ginčo santykiams minėto įstatymo analogiją, atsakovė nurodo, kad daugiabučiai namai Vilniuje, Žygio g. 92 ir Žygio g. 90, turi dalį bendrų inžinerinių sistemų, todėl turi būti administruojami to paties administratoriaus. Teisėjų kolegija šiuos atsakovės kasaciniame skunde išdėstytus argumentus laiko nepagrįstais.

27. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad nuosavybė, kurią ieškovai reikalauja perduoti, išimtinai priklauso ieškovams (CK 4.82 straipsnio 1, 4 dalys). Apeliacinės instancijos teismas prie tokios išvados priėjo įvertinęs tai, kad atsakovė neturi teisių į jungtinės veiklos sutarties objektą (jos turima nuosavybė name Žygio g. 90 nesusijusi su ieškinio reikalavimu dėl daugiabučio namo Žygio g. 92 savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančios nuosavybės); kad reikalaujama perduoti tik tuos objektus, kurie yra atskirame pastate – daugiabučiame name Žygio g. 92, t. y. kas faktiškai priklauso šio daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkams; kad dėl objektų ir inžinerinių sistemų, kurios yra pastate Žygio g. 90 ir priklauso šio pastato butų ir kitų patalpų savininkams, ieškovai reikalavimo nereiškia; kad byloje esantys įrodymai – VĮ Registrų centro išrašai – patvirtina, jog pastatai, esantys Žygio g. 90 ir Žygio g. 92, yra du atskiri pastatai, turintys savo unikalius numerius; kad galimybę atskirti dviejų namų bendrojo naudojimo objektus patvirtina atsakovės pasirinktas administravimo modelis, kai atskirai buvo vedama abiejų namų apskaita, atskirai rengiamas aprašas, atskirai skaičiuojami mokesčiai ir pan. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos įrodymus ir aplinkybę, kad daugiabučiai namai Vilniuje, Žygio g. 92 ir Žygio g. 90, turi dalį bendrų inžinerinių sistemų, priešingai nei pirmosios instancijos teismas, sprendė, kad ir esant daliai bendrų inžinerinių sistemų savininkų teisė pasirinkti savo nuosavybės valdymo formą negali būti paneigiama. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad bendros inžinerinės sistemos gali būti administruojamos bendru administratorių susitarimu, o tokie susitarimai yra nedraudžiami. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su šiomis apeliacinės instancijos teismo išvadomis.

28. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo argumentais, kad ginčo santykius reglamentuoja CK 4.82 straipsnis, CK 4.83 straipsnio 3 dalis ir kt. (žr. šios nutarties 20 punktą). Teisėjų kolegija nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog ginčo santykiams reglamentuoti įstatymo analogija netaikytina, o pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu dėl ginčui spręsti netinkamai taikytos materialiosios teisės normos.

29. Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, antrą kartą apeliacine tvarka nagrinėjęs bylą, ginčijamu sprendimu priešingai aiškino ir taikė tas pačias materialiosios teisės normas ir pažeidė Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį, be kita ko, nustatančią, kad žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių ir pan. Kasaciniame skunde nurodoma, kad

apeliacinės instancijos teismas 2014 m. liepos 4 d. nutartimi įpareigojo pirmosios instancijos teismą papildomai įvertinti byloje esančius įrodymus, įvertinti Daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo taikymo galimybes ir kt. Teisėjų kolegija pažymi, kad minėtoje nutartyje nurodyti apeliacinės instancijos motyvai nereiškia, jog teismas įpareigojo teismus, nesant pagrindo taikyti įstatymo analogiją ar nepaisant surinktų įrodymų, priimti vienokį ar kitokį sprendimą. Teisėjų kolegija laiko pagrįstais atsiliepime į kasacinį skundą nurodytus argumentus, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai sprendė dėl įstatymo analogijos ir pagrįstai jos netaikė, šis teismas, pakartotinai ištyręs ir įvertinęs įrodymus, nenustatė pagrindo ją taikyti, ir tai negali būti vertinama kaip Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies pažeidimas.

30. Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismo išvada dėl ieškovų reikalavimo perduoti tik jiems išimtinai bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančią nuosavybę yra nepagrįsta argumentais; šis teismas netinkamai nustatė ieškinio dalyką. Teisėjų kolegija pažymi, kad nurodyti kasacinio skundo argumentai nelaikytini pagrįstais.

31. Atsakydama į šiuos kasacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija nurodo, kad ieškovė, pareikšdama materialinį teisinį reikalavimą atsakovei, be kita ko, reikalauja nebeteikti administravimo paslaugų objektuose, priklausančiuose pastatui Žygio g. 92, ir perduoti daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkams valdyti namo bendrojo naudojimo patalpas, pagrindines namo konstrukcijas, bendrojo naudojimo mechaninę, elektros, sanitarinę-techninę ir kitokią įrangą bei visus nuosavybės tinkamam valdymui būtinus dokumentus, surinktas ir nepanaudotas lėšas (CK 4.82 straipsnis). Teisėjų kolegija negali sutikti su kasacinio skundo argumentais, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai vertino ieškinio dalyką. Kasaciniame skunde keliami klausimai dėl dalies bendrų inžinerinių sistemų valdymo gali būti sprendžiami bendru administratorių susitarimu (be to, atsakovė, administruodama abu namus, atskirai vedė abiejų namų apskaitą, atskirai rengė aprašą, atskirai skaičiavo mokesčius ir pan. (žr. šios nutarties 27 punktą).

32. Kasaciniame skunde taip pat keliamas klausimas dėl apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo teisinių ir faktinių argumentų išsamumo. Kasacinis teismas yra nurodęs, jog tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-406/2013; 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-298-687/2015). Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas priimtame sprendime glausta forma nurodė teismo nustatytas bylos aplinkybes, įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentus, dėl kurių nesirėmė pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl materialiosios teisės normų taikymo ir dėl dalies įrodymų vertinimo, taip pat nurodė įstatymus ir kitus teisės aktus bei teisinius argumentus, kuriais vadovavosi darydamas atitinkamas išvadas. Apeliacinės instancijos teismo sprendimo turinys iš esmės atitinka apeliacinės instancijos sprendimo turiniui keliamus reikalavimus (CPK 331 straipsnis).

33. Be to, kasacinis teismas yra nurodęs, kad pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą kasacijos pagrindas yra tik esminis proceso teisės normų pažeidimas ir kai šis pažeidimas galėjo turėti įtakos priimti neteisėtą nutartį. Jeigu nenustatoma kitų pagrindų, tai apeliacinės instancijos teismo nutartis nėra naikinama vien dėl to, kad jos motyvai neišsamūs, o visa bylos medžiaga leidžia daryti išvadą apie tai, kokiais teisiniais argumentais vadovaudamasis teismas tenkino apeliacinį skundą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-298-687/2015). Teisėjų kolegija nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo argumentai ir visa bylos medžiaga leidžia spręsti apie tai, kokiais teisiniais ir faktiniais argumentais vadovaudamasis teismas priėmė sprendimą.

Dėl CPK 260 straipsnio ir CPK 270 straipsnio 5 dalies 1 punkto

34. CPK 260 straipsnyje įtvirtinta, kad galutiniu sprendimu ginčas išsprendžiamas visiškai. Galutinis sprendimas priimamas tuomet, kai ištirti visi įrodymai ir teismas gali išspręsti byloje pareikštų visų reikalavimų pagrįstumo klausimą. Kasaciniame skunde teigiama, kad priimtas sprendimas lems naujus ginčus, nes sprendimo rezoliucinėje dalyje išvardyti objektai nėra atskirti nuo kito daugiabučio namo Žygio g. 90; namai turi dalį bendros inžinerinės įrangos; liko neišspręstas šių objektų valdymo ir mokėjimo už jų priežiūrą klausimas.

35. Atsakydama į šiuos kasacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad pirmiau nurodyta (žr. šios nutarties 27 punktas), jog pagal CK 4.82 straipsnio 1, 4 dalis butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso namo bendrojo naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė–techninė ir kitokia įranga, nepanaudotos lėšos, kad namai Žygio g. 90 ir Žygio g. 92 yra du atskiri pastatai, turintys savo unikalius numerius, kad atsakovė įpareigota perduoti valdyti tik ieškovams Žygio g. 92 bendrosios dalinės

nuosavybės teise priklausančius objektus ir nepanaudotas lėšas. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamoje byloje nekilo ginčas tarp namų Žygio g. 90 ir Žygio g. 92 butų ir kitų patalpų savininkų dėl šių namų bendrojo naudojimo objektų priežiūros ir mokėjimo už šių objektų priežiūrą. Be to, kaip pirmiau minėta, ieškovų ieškinio patenkinimas neapriboja abiejų namų administratorių (ar kito bendrojo naudojimo objektų valdymą vykdančio subjekto) teisės susitarti dėl bendrojo naudojimo objektų priežiūros ir administravimo vadovaujantis daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrojo naudojimo objektų administravimo principais (CK 4.82–4.85 straipsniai). Ieškovų reikalavimas susijęs su galimybe savo nuožiūra valdyti jiems bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančius bendrojo naudojimo objektus, pasirinkus kitą bendrosios dalinės nuosavybės valdymo formą, t. y. sudarius jungtinę veiklos sutartį, todėl „perdavimas“ nagrinėjamu atveju suprantamas ne kaip fizinis ieškinyje nurodytų objektų perdavimas, o nurodytų objektų perdavimas butų savininkams valdyti. Remiantis tais pačiais motyvais nelaikytinas pagrįstu ir kasacinio skundo argumentas, kad ieškinys galėjo būti tenkintas tik tuo atveju, jei būtų parengtas ir patvirtintas namams priklausančios bendrosios dalies inžinerinės įrangos atidalijimo projektas.

36. Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 270 straipsnio 5 dalies 1 punktą, nes sprendimo rezoliucinėje dalyje nenurodė atsakovės priešieškinio išsprendimo rezultato. Pagal CPK 270 straipsnio 5 dalies 1 punktą rezoliucinėje sprendimo dalyje turi būti teismo išvada ieškinį ir (ar) priešieškinį patenkinti visiškai ar iš dalies, kartu išdėstant patenkinto ieškinio turinį, arba ieškinį ir (ar) priešieškinį atmesti. Priešieškiniu atsakovė prašė pripažinti negaliojančia daugiabučio namo Žygio g. 92 butų savininkų sudarytą jungtinės veiklos sutartį. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad atsakovė dėl nurodyto reikalavimo neturi materialinio ir procesinio suinteresuotumo, todėl priešieškinį atmetė. Apeliacinės instancijos teismo sprendimo motyvai leidžia teisėjų kolegijai daryti išvadą, kad teismas išsprendė atsakovės priešieškinį. Apeliacinės instancijos teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje nenurodyta, kad teismas atmeta atsakovės priešieškinį, tačiau sprendimo motyvuojamoji dalis patvirtina, kad atsakovės priešieškinis buvo išnagrinėtas. Teisėjų kolegija pažymi, kad nustatytas CPK 270 straipsnio 5 dalies 1 punkto pažeidimas nėra pagrindas naikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą, nes negalima pripažinti, kad toks pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėto procesinio sprendimo priėmimui (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

37. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai nesudaro CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytų pagrindų naikinti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo sprendimą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

38. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Kasacinį skundą atmetus, atsakovės kasaciniame teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 93 straipsnis).

39. Ieškovai nepateikė kasaciniame teisme turėtų bylinėjimosi išlaidų dydį ir faktą patvirtinančių įrodymų, todėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas nesprendžiamas (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

40. Kasaciniame teisme su procesinių dokumentų įteikimu susijusios išlaidos sudaro 13,37 Eur (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 30 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus kasacinio skundo, šių išlaidų atlyginimas priteistinas iš atsakovės (CPK 96 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Adminsta“ (j. a. k. 125958499) 13,37 Eur (trylika Eur 37 ct) su procesinių dokumentų įteikimu susijusių išlaidų atlyginimo. Ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

TEISĖJAI BIRUTĖ JANAVIČIŪTE

JANINA JANUŠKIENĖ

ANDŽEJ MACIEJEVSKI_______________________


Civilinė byla Nr. e3K-3-203-469/2019Teisminio proceso Nr. 2-68-3-06272-2017-6Procesinio sprendimo kategorija 3.2.6.12.1.(S)


NUTARTIS


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės, Andžej Maciejevski ir Sigitos Rudėnaitės (pranešėja ir kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo rašymo apsirikimo ištaisymo klausimą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 3 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Unis Steel Baltija“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Pakom“ dėl skolos priteisimo ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Pakom“ priešieškinį ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Unis Steel Baltija“ dėl nuostolių atlyginimo, trečiasis asmuo „AAS Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2019 m. birželio 3 d. priėmė nutartį, kuria Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 29 d. nutartis buvo panaikinta ir byla perduota apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė „Unis Steel Baltija“ pateikė prašymą ištaisyti rašymo apsirikimą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 6 d. nutartyje. Prašyme nurodoma, kad nutarties 29 punkte, aptardamas taikytinus senaties terminus, kasacinis teismas padarė rašymo apsirikimą, nes nurodė netinkamą (nesamą) teisės normos dalį, t. y. CK 1.125 straipsnio 1 dalies 5 punktą, nors pagal nutarties motyvuojamosios dalies argumentaciją turėjo būti nurodyta CK 1.125 straipsnio 8 dalis.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 3 d. nutarties 29 punkte, be kita ko, nurodyta, kad:

„Nagrinėjamos bylos kontekste aktualu pažymėti ir tai, kad CK 6.338 straipsnyje nustatyti terminai yra terminai pirkėjo pretenzijai pardavėjui dėl parduotų daiktų trūkumų pareikšti; tai nėra ieškinio senaties terminai. Ieškinio senaties terminas – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Taigi ieškinio senaties terminai taikytini tada, kai pardavėjas nepatenkina pirkėjo pretenzijos ir pirkėjas kreipiasi į teismą, tuomet termino eiga skaičiuojama pagal CK 1.127 straipsnio taisykles. Reikalavimai teismui dėl parduotų daiktų trūkumų turi būti pareikšti per CK 1.25 straipsnio 5 dalies 2 punkte nustatytą sutrumpintą šešių mėnesių ieškinio senaties terminą. CK 1.125 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyti ieškinio senaties terminai taikytini tuo atveju, kai iš pirkimo–pardavimo sutarties subsidiariai reiškiami reikalavimai dėl civilinės atsakomybės bendraisiais pagrindais (nutarties 27 punktas).“ Nutarties 27 punkte be kita ko nurodyta: „kai pirkėjo pažeistos teisės negali būti apgintos taikant

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=982033e09ce211e9aa7dc78f3d1f2643

specialiuosius gynybos būdus, tokiu atveju pardavėjo pareiga atlyginti pirkėjo nuostolius galėtų būti grindžiama bendrosiomis civilinės atsakomybės teisės normomis (CK 6.245–6.255 straipsniai).‘‘ Sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas reikalavimams dėl žalos atlyginimo nustatytas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje, kurioje priimta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 3 d. nutartis dalių visumą, kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, nutarties motyvuojamojoje dalyje išdėstytus motyvus, pripažįsta pagrįstu ieškovės prašymą dėl padaryto rašymo apsirikimo ištaisymo.

Kartu pastebėta, kad nutarties 29 punkto 4 sakinyje, nurodant teisės normą, yra padarytas kitas rašymo apsirikimas, nurodant „CK 1.25 straipsnio 5 dalies 2 punkte“ vietoj „CK 1.125 straipsnio 5 dalies 2 punkte“.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 276 straipsnio 2 dalį teismas gali savo iniciatyva ar dalyvaujančių byloje asmenų pareiškimu ištaisyti sprendime rašymo apsirikimus ar aiškias aritmetines klaidas, kurių ištaisymas nekeičia sprendimo esmės. Ištaisymų klausimas išsprendžiamas rašytinio proceso tvarka.

Teisėjų kolegija pirmiau konstatuotus rašymo apsirikimus vertina kaip tokius, kurių ištaisymas nekeičia nutarties esmės. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad yra pagrindas ištaisyti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 3 d. nutarties 29 punkto ketvirtajame sakinyje padarytą rašymo apsirikimą, jame įrašytus žodžius „CK 1.25 straipsnio 5 dalies 2 punkte“ pakeičiant žodžiais „CK 1.125 straipsnio 5 dalies 2 punkte“, ir šio punkto penktajame sakinyje padarytą rašymo apsirikimą, jame įrašytus žodžius „CK 1.125 straipsnio 1 dalies 5 punkte“ pakeičiant žodžiais „CK 1.125 straipsnio 8 dalyje“ (CPK 276 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 276 straipsniu, 340 straipsnio 5 dalimi,

n u t a r i a:

Ištaisyti rašymo apsirikimą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-203-469/2019 29 punkto ketvirtajame sakinyje, jame įrašytus žodžius „CK 1.25 straipsnio 5 dalies 2 punkte“ pakeisti žodžiais „CK 1.125 straipsnio 5 dalies 2 punkte“, ir penktajame sakinyje, jame įrašytus žodžius „CK 1.125 straipsnio 1 dalies 5 punkte“ pakeisti žodžiais „CK 1.125 straipsnio 8 dalyje“, nurodytus sakinius išdėstyti taip: „Reikalavimai teismui dėl parduotų daiktų trūkumų turi būti pareikšti per CK 1.125 straipsnio 5 dalies 2 punkte nustatytą sutrumpintą šešių mėnesių ieškinio senaties terminą. CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatyti ieškinio senaties terminai taikytini tuo atveju, kai iš pirkimo–pardavimo sutarties subsidiariai reiškiami reikalavimai dėl civilinės atsakomybės bendraisiais pagrindais (nutarties 27 punktas).“

Šią rašymo apsirikimą ištaisančią nutartį laikyti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 3 d. nutarties sudedamąja dalimi.


TEISĖJAI GODA AMBRASAITĖ-BALYNIENĖ

ANDŽEJ MACIEJEVSKI

SIGITA RUDĖNAITĖ_______________________


Nr. 3P-1053/2019Teisminio proceso Nr. 2-69-3-12159-2016-7(S)


https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=9a5d79b09ce211e9aa7dc78f3d1f2643

NUTARTIS


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Taminsko, Dalios Vasarienės ir Vinco Versecko (kolegijos pirmininkas),

susipažinusi su 2019 m. birželio 18 d. gautu pareiškėjos G. V. kasaciniu skundu dėl Kauno apygardos teismo 2019 m. balandžio 19 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Pareiškėja G. V. padavė kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2019 m. balandžio 19 d. nutarties, kuria teismas atsisakė atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2A-20-264/2019 pagal pareiškėjos G. V. prašymą dėl proceso atnaujinimo. Pareiškėja prašyme atnaujinti procesą teigė, kad jos bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas, nes, anot, jos, teisėjas Raimondas Buzelis, dalyvavęs teisėjų kolegijoje, kuri priėmė Kauno apygardos 2019 m. sausio 18 d. nutartį, buvo šališkas ir turėjo išankstinę nuomonę dėl bylos, nes šis teisėjas jau buvo priėmęs toje byloje tarpinę nutartį, kuria netenkino pareiškėjos atskirojo skundo.

Kauno apygardos teismo 2019 m. balandžio 19 d. nutartyje teismas nurodė, kad pagal CPK 368 straipsnio 1 dalį, prašymas atnaujinti procesą gali būti pateikiamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kurią jį pateikiantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti aplinkybes, sudarančias proceso atnaujinimo pagrindą. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkas 2018 m. rugsėjo 14 d. nutartimi paskyrė bylai nagrinėti kolegija, į jos sudėtį įtraukė teisėją R. Buzelį. Informacija apie teisėjų kolegijos sudėtį ir teismo posėdžio datą ir laiką 2018 m. rugsėjo 18 d. buvo paskelbta specialiame interneto puslapyje, nuo šios dienos apie teisėjų kolegijos sudėtį, kurioje yra ir teisėjas R. Buzelis, pareiškėjai neabejotinai turėjo būti žinoma. Pareiškėja praleido CPK 368 straipsnyje nustatytą trijų mėnesių terminą prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti ir šio termino atnaujinti neprašė. Šioje byloje skiriant teisėjų kolegiją nagrinėti pareiškėjos nurodytą bylą apeliacine tvarka, teismo sudėties sudarymą reglamentuojančios teisės normos nepažeistos. Pareiškėja turėjo galimybę reikšti nušalinimą teisėjui R. Buzeliui, bet to nepadarė. Teisėjas R. Buzelis nagrinėjo (civilinės bylos Nr. A2-836-260/2015) pareiškėjos G. V. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. A2-23872-713/2014, kuria atmestas pareiškėjos G. V. prašymas atnaujinti procesą CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu (dėl naujai paaiškėjusių esminių bylos aplinkybių, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu) civilinėje byloje Nr. 2-115-540/2012, ir pareiškėjos G. V. atskirąjį skundą atmetė. Teisėjas R. Buzelis dalyvavo priimant tarpinę nutartį byloje, todėl jo dalyvavimas byloje priimant teismo sprendimą dėl bylos baigties nėra pakartotinis. Kauno apygardos teismas 2019 m. balandžio 19 d. nutartyje sprendė, kad neturi pagrindo pripažinti neteisėtos sudėties teismo, teisėjo R. Buzelio šališkumo buvimą, nagrinėjant pareiškėjos bylą apeliacinės instancijos teisme, nei subjektyviuoju, nei objektyviuoju aspektais.

Pareiškėjos G. V. kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktuose įtvirtintais kasacijos pagrindais.

Teisėjų atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtinais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet ypatingais teisės klausimais, siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui ir taikymui. Taigi kasacinis skundas gali būti priimtas tik tuo atveju, jeigu jame nurodytas bent vienas kasacijos pagrindas, numatytas CPK 346 straipsnyje, bei nurodyti išsamūs teisiniai argumentai, patvirtinantys nurodyto kasacijos pagrindo buvimą (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialinės ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas yra toks svarbus, kad turi esminę

reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, o taip pat, kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, bei argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant apskųstuose teismų sprendimuose išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika.

Pareiškėjos G. V. paduotas kasacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais: 1) Kauno apygardos teismas netinkamai taikė CPK 366 straipsnio 1 dalies 8 punktą, nevertino pareiškėjos prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodytų aplinkybių, kurios pagrindžia, kad byla apeliacine tvarka buvo išnagrinėta neteisėtos sudėties teismo, neatkreipė dėmesio, kad byloje nėra teisėjų skyrimo protokolo ir nenustatė, ar teisėjai buvo parinkti teismų informacinės sistemos „Liteko“, neįvertino aplinkybės, kad pareiškėjai nebuvo išsiųsta teismo nutartis dėl pasikeitusios teismo sudėties; 2) teisėjų kolegija netinkamai taikė CPK 368 straipsnio 1 dalį ir nepagrįstai sprendė, kad pareiškėja praleido terminą prašymui dėl proceso atnaujinimo pateikti; tik po Kauno apygardos teismo 2019 m. sausio 18 d. nutarties priėmimo ji sužinojo, kad teisėjas R. Buzelis buvo šališkas ir suinteresuotas netenkinti jos apeliacinio skundo; skundžiamoje nutartyje Kauno apygardos teismas pažeidė CPK 123 straipsnį ir nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, todėl netinkamai nustatė naujų aplinkybių sužinojimo momentą.

Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, skundžiamos teismo nutarties motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, sprendžia, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus. Teisėjų atrankos kolegijos vertinimu, kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, kad teismas netinkamai taikė ir pažeidė skunde nurodytas proceso atnaujinimą reglamentuojančias teisės normas ir (ar) nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, ir kad šis pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėtai teismo nutarčiai priimti.

Kasacinis skundas pripažintinas neatitinkančiu CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, todėl jį atsisakytina priimti (CPK 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktai).

Grąžintinas sumokėtas už kasacinį skundą žyminis mokestis (CPK 350 straipsnio 4 dalis).Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 2 dalies 3, 4

punktais ir 4 dalimi,

n u t a r i a:

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Grąžinti G. V. 465 (keturis šimtus šešiasdešimt penkis) Eur žyminį mokestį, sumokėtą 2019 m. birželio 17 d. AB

Lietuvos pašto Kauno centriniame pašte.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

TEISĖJAI ALGIRDAS TAMINSKAS

DALIA VASARIENĖ

VINCAS VERSECKAS_______________________


Nr. 3P-1056/2019Teisminio proceso Nr. 2-15-3-00136-2016-0 (S)

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=9fa874b09ce211e9aa7dc78f3d1f2643


NUTARTIS


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Taminsko, Dalios Vasarienės ir Vinco Versecko (kolegijos pirmininkas),

susipažinusi su 2019 m. birželio 18 d. gautu ieškovo P. R. kasaciniu skundu dėl Panevėžio apygardos teismo 2019 m. kovo 18 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Ieškovas P. R. padavė kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2019 m. kovo 18 d. nutarties, kuria teismas paliko nepakeistą Panevėžio apylinkės teismo Biržų rūmų 2018 m. spalio 1 d. sprendimą, kuriuo atmestas ieškovų P. R. ir G. L. R. ieškinys dėl atsakovės žemės sklypo suformavimo ginčijamu Nacionalinės žemės tarnybos Biržų skyriaus įsakymu ir sklypo teisinės registracijos panaikinimo.

Byloje teismai nustatė, kad ieškovai ir atsakovė yra besiribojančių žemės sklypų savininkai. Ieškovai nesutinka su 2012 m. atliktais atsakovės žemės sklypo kadastriniais matavimais. Anot ieškovų, jie nebuvo kviesti atliekant matavimus, nepasirašė žemės sklypo ribų paženklinimo–parodymo akte; po atliktų matavimų atsakovės žemės sklypo riba buvo neteisėtai perkelta į ieškovų sklypo pusę, nustatyta riba pažeidžia ieškovų interesus, nes kliudo į kiemą įvažiuoti dideliam transportui.

Teismai ieškinį atmetė kaip neįrodytą, konstatavo, kad ginčo Nacionalinės žemės tarnybos Biržų skyriaus įsakymu patvirtintos atsakovės žemės sklypo ribos nepažeidžia ieškovų interesų; nustatytos ribos realiai atitinka ieškovų sklypo ilgalaikį tiek faktinį naudojimą, tiek jo sklypo dydį.

Ieškovo P. R. kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintu kasacijos pagrindu.Teisėjų atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių)

teisėtumą tik išimtinais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet ypatingais teisės klausimais, siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui ir taikymui. Taigi kasacinis skundas gali būti priimtas tik tuo atveju, jeigu jame nurodytas bent vienas kasacijos pagrindas, numatytas CPK 346 straipsnyje, bei nurodyti išsamūs teisiniai argumentai, patvirtinantys nurodyto kasacijos pagrindo buvimą (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialinės ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas yra toks svarbus, kad turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, o taip pat, kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, bei argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant apskųstuose teismų sprendimuose išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika.

Ieškovo P. R. paduotas kasacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais: ieškovas nesutinka su teismų nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis ir padarytomis išvadomis, kad po atsakovės žemės sklypo atliktų kadastrinių matavimų nepasikeitė jo žemės sklypo ribos, nebuvo pažeisti jo interesai, o apie žemės sklypo ribų ženklinimą jis buvo

tinkamai informuotas. Anot ieškovo, įvažiavimo į jo namų valdą plotis yra 4,02 m. Įvažiavimą praplatinti trukdo elektros stulpas, be to, atsakovės užtverta 3,5 m aukščio tvora apsunkina matomumą išvažiuojant iš kiemo. Ginčijamu Nacionalinės žemės tarnybos Biržų skyriaus įsakymu suformavus žemės sklypą keitėsi ir žemės sklypo ribų konfigūracija, ir sklypo dydis. Ieškovas nurodo nežinojęs apie atliekamą žemės sklypų ribų ženklinimą.

Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, skundžiamos teismo nutarties motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, sprendžia, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus. Teisėjų atrankos kolegijos vertinimu, kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, kad teismas netinkamai taikė ir pažeidė teisės normas ir (ar) nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, ir kad šis pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėtai teismo nutarčiai priimti.

Kasacinis skundas pripažintinas neatitinkančiu CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, todėl jį atsisakytina priimti (CPK 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktai).

Grąžintinas sumokėtas už kasacinį skundą žyminis mokestis (CPK 350 straipsnio 4 dalis).Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 2 dalies 3, 4

punktais ir 4 dalimi,

n u t a r i a:

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Grąžinti P. R. 100 (vieną šimtą) Eur žyminį mokestį, sumokėtą 2019 m. birželio 17 d. UAB „Perlo paslaugos“.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.


DALIA VASARIENĖ





NUTARTIS


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų: Algirdo Taminsko, Dalios Vasarienės ir Vinco Versecko (kolegijos pirmininkas),

susipažinusi su 2019 m. birželio 18 d. gautu atsakovo I. H. kasaciniu skundu dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 19 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Kasacinis skundas atitinka CPK normų reikalavimus, todėl priimtinas nagrinėti kasacine tvarka.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=809549409ce211e9aa7dc78f3d1f2643

Teisminio nagrinėjimo dalyką kasaciniame teisme lemia kasacinio skundo ribos. Kasaciniame skunde neleidžiama remtis naujais įrodymais bei aplinkybėmis, kurie nebuvo nagrinėti pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme (CPK 347 straipsnio 2 dalis). Kasaciniame procese skundžiamo teismo sprendimo ar nutarties teisėtumas tikrinamas, remiantis esama bylos medžiaga; kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

Atrankos kolegija sprendžia, kad prie elektroninių ryšių priemonėmis paduoto I. Hofmano kasacinio skundo pridėtos statybos rangos sutarties ir lokalinės sąmatos kopijos susijusios su ginčo esme, todėl nepriimtinos (CPK 347 straipsnio 2 dalis).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 347 straipsnio 2 dalimi, 350 straipsnio 1, 4, 6 ir 7 dalimis, atrankos kolegija

n u t a r i a:

Kasacinį skundą priimti.Atsisakyti priimti prie kasacinio skundo pridėtus papildomus rašytinius įrodymus.Priimtą kasacinį skundą chronologine tvarka įrašyti į Lietuvos Aukščiausiajame Teisme kasacine tvarka nagrinėtinų

bylų sąrašą.Šalims ir tretiesiems asmenims, išskyrus kasatorių, išsiųsti kasacinio skundo kopijas.Nutarties kopiją išsiųsti dalyvaujantiems byloje asmenims.Išreikalauti civilinę bylą.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.


DALIA VASARIENĖ





NUTARTIS


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Virgilijaus Grabinsko, Dalios Vasarienės ir Vinco Versecko (kolegijos pirmininkas),

susipažinusi su 2019 m. birželio 5 d. gautu ieškovo M. B. kasaciniu skundu dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 4 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Pateiktas kasacinis skundas atitinka Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso normų reikalavimus, todėl priimtinas nagrinėti kasacine tvarka.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=cabe05109dab11e9878fc525390407ce

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 1, 4, 6 ir 7 dalimis, teisėjų atrankos kolegija

n u t a r i a:

Kasacinį skundą priimti.Priimtą kasacinį skundą chronologine tvarka įrašyti į Lietuvos Aukščiausiajame Teisme kasacine tvarka nagrinėtinų

bylų sąrašą.Šalims, išskyrus kasatorių, išsiųsti kasacinio skundo kopijas.Išreikalauti civilinę bylą.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

TEISĖJAI VIRGILIJUS GRABINSKAS

DALIA VASARIENĖ





NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. birželio 12 d. gautu atsakovės UAB „InnoForce“ kasaciniu skundu dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. vasario 19 d. nutarties peržiūrėjimo, prašymu atnaujinti terminą kasaciniam skundui paduoti,

n u s t a t ė:

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegijos, nagrinėjusios atsakovės kasacinio skundo priėmimo klausimą, nenustatė pagrindų kasacijai, todėl kasacinius skundus atsisakė priimti kaip neatitinkančius CPK 346 straipsnio, CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų.

Pagal CPK 350 straipsnio 5 dalį asmuo, kurio skundą atsisakoma priimti dėl to, kad jis neatitinka CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų, ištaisęs trūkumus, turi teisę iš naujo paduoti kasacinį skundą, nepažeisdamas CPK 345 straipsnyje nustatyto termino. Šiuo atveju, atsižvelgiant į CPK 345 straipsnio 1 dalyje nustatytą reguliavimą, kad kasacinis skundas gali būti paduotas per tris mėnesius nuo skundžiamo sprendimo, nutarties įsiteisėjimo dienos ir tai, jog kasacine tvarka skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartis įsiteisėjo 2019 m. vasario 19 d. (CPK 331 straipsnio 6 dalis), reiškia, kad Lietuvos Aukščiausiajame Teisme 2019 m. birželio 12 d. gautas atsakovės kasacinis skundas, laikytinas paduotu, praleidus įstatymo nustatytą terminą.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=d5271eb09dab11e9878fc525390407ce

Atsakovė UAB „InnoForce“ prašo atnaujinti terminą kasaciniam skundui paduoti.Pagal CPK 345 straipsnio 2 dalyje nustatytą reglamentavimą atrankos kolegija gali pripažinti priežastis, dėl kurių

praleistas terminas kasaciniam skundui paduoti, svarbiomis ir šį terminą atnaujinti. Įstatymo nustatytų praleistų terminų atnaujinimas galimas tais atvejais, kai nustatoma, kad terminas praleistas dėl objektyvių priežasčių, t. y. kai termino eigos metu egzistavo aplinkybės, kurios trukdė asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą atlikti atitinkamus veiksmus, ir šios aplinkybės nepriklausė nuo asmens valios.

Prašyme atnaujinti terminą kasaciniam skundui paduoti atsakovė nurodo, kad per įstatymo nustatytą trijų mėnesių terminą siekė ginti pažeistas teises ir teikė du kasacinius skundus, kurie nepriimti, be to, atrankos kolegijos nutartis, kuria antrą kartą atsisakyta priimti pakartotinai teiktą kasacinį skundą, priimta, pasibaigus terminui procesiniam veiksmui atlikti. Prašyme ypač akcentuojama aplinkybė, kad atrankos kolegijos nutartimis atsisakyta priimti kasacinius skundus be detalesnių argumentų, nutarčių neindividualizavus, todėl juos teikusiai atsakovei liko neaiškūs taisytini trūkumai, siekiant, jog kasaciniame skunde būtų atskleisti kasacijos pagrindus pagrindžiantys išsamūs teisiniai argumentai. Šią aplinkybę prašoma pripažinti svarbia termino praleidimo priežastimi ir praleistą terminą atnaujinti (CPK 78 straipsnis).

Atrankos kolegija pažymi, kad CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytų pagrindų ir teisinių argumentų, kurie, kasatoriaus nuomone, patvirtina kasacijos pagrindų buvimą (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas) nurodymas per se (savaime) dar nereiškia, jog egzistuoja teisinis pagrindas bylą peržiūrėti kasacine tvarka. Pagal kasacinį procesą reguliuojančias proceso teisės normas (CPK 350 straipsnis) atrankos kolegija, spręsdama kasacinio skundo priėmimo klausimą, įvertinusi kasacinio skundo argumentus ir nusprendusi, kad jie nepatvirtina kasacijos pagrindų buvimo, atsisako priimti kasacinį skundą kaip neatitinkantį CPK 346 straipsnyje, nustatančiame kasacijos pagrindus, nustatytų reikalavimų. Tai nereiškia, kad kasacinis skundas nėra parengtas tinkamai. Net ir profesionalo parengtas formos reikalavimus atitinkantis kasacinis skundas gali būti nepriimtas, jeigu atrankos kolegija, įvertinusi jame pateiktus argumentus, skundžiamus procesinius sprendimus, nenustato, kad egzistuoja įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarčių peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindai (CPK 346 straipsnio 2 dalis). CPK 350 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta nuostata, pagal kurią atrankos kolegijos nutartyje turi būti glaustai išdėstyti motyvai, kuriais remiantis kasacinį skundą atsisakoma priimti, negali būti aiškinama kaip reiškianti, kad atrankos kolegija privalo atsakyti į kasacinio skundo argumentus, nes tai reikštų bylos nagrinėjimą iš esmės. Atrankos kolegijos nutartyje glaustai turi būti išdėstyti argumentai, iš kurių būtų aišku, kad atrankos kolegija įvertino kasacinio skundo argumentus skundžiamų procesinių sprendimų kontekste ir nenustatė egzistuojant įsiteisėjusio teismo sprendimo ar nutarties peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindo.

Atrankos kolegija atsakovės nurodytos aplinkybės nepripažįsta svarbia termino praleidimo priežastimi ir termino kasaciniam skundui paduoti neatnaujina (CPK 78 straipsnio 1 dalis).

Kasacinis skundas, paduotas praleidus CPK 345 straipsnio 1 dalyje nustatytą skundo padavimo termino ir jo neatnaujinus, suponuoja savarankišką pagrindą atsisakyti jį priimti (CPK 350 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 78 straipsniu, 350 straipsnio 2 dalies 1 punktu ir 4 dalimi, atrankos kolegija

n u t a r i a:

Neatnaujinti atsakovei UAB „InnoForce“ (j. a. k. duomenys neskelbtini) termino kasaciniam skundui paduoti.Kasacinį skundą atsisakyti priimti ir jį grąžinti padavusiam asmeniui.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.


DALIA VASARIENĖ



https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=c91d74709dab11e9878fc525390407ce



NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. birželio 17 d. gautu pareiškėjos R. Z. kasaciniu skundu dėl Kauno apygardos teismo 2019 m. kovo 19 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Atrankos kolegijos, nenustačiusios pagrindų kasacijai, 2019 m. balandžio 16 d. nutartimi Nr. 3P-611/2019 ir 2019 m. gegužės 31 d. nutartimi Nr. 3P-931/2019 atsisakė priimti pareiškėjos kasacinius skundus kaip neatitinkančius CPK 346 straipsnio, CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų.

Pagal CPK 350 straipsnio 5 dalį asmuo, kurio skundą atsisakoma priimti dėl to, kad jis neatitinka CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų, ištaisęs trūkumus, turi teisę iš naujo paduoti kasacinį skundą, nepažeisdamas CPK 345 straipsnyje nustatyto termino.

Pareiškėja ir šiame kasaciniame skunde remiasi CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktuose nustatytais kasacijos pagrindais, tačiau jų buvimą grindžia visiškai tapačiais kaip ir ankstesniuose skunduose išdėstytais argumentais dėl CK 5.20 straipsnio netinkamo taikymo ir aiškinimo, CPK 176–185 straipsnių, CPK 263 straipsnio 2 dalies, 320 straipsnio pažeidimo, nukrypimo nuo kasacinio teismo praktikos, teismams byloje sprendžiant juridinę reikšmę turinčio išlaikymo reikalingumo nustatymo fakto, turint tikslą paveldėti privalomą palikimo dalį, klausimą.

Atrankos kolegija sprendžia, kad kasaciniame skunde išdėstytais argumentais nepatvirtinama kasacijos pagrindų, kurių esmė pareiškėjai buvo išaiškinta pirmiau nurodytose nutartyse. Pažymėtina tai, kad CK 5.20 straipsnio nuostatų taikymą lemia byloje nustatytos faktinės aplinkybės dėl išlaikymo reikalingumo palikėjo mirties dieną; dėl to ir kasaciniame skunde vyrauja su šios aplinkybės nustatymu bei įvertinimu susiję klausimai, kurie priskirtini ne teisės, bet fakto klausimų sričiai; kasacinis teismas saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių, jų iš naujo nenustato (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

Kasacinį skundą atsisakytina priimti kaip neatitinkantį CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų.

Dėl žyminio mokesčio grąžinimo pareiškėjai išspręsta atrankos kolegijos 2019 m. balandžio 16 d. nutartimi Nr. 3P-611/2019 (CPK 350 straipsnio 4 dalis).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais ir 4 dalimi, atrankos kolegija

n u t a r i a:

R. Z. kasacinį skundą atsisakyti priimti.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.


DALIA VASARIENĖ



Civilinė byla Nr. 3K-3-175-403/2019Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00717-2014-7Procesinio sprendimo kategorija 3.4.4.7(S)




Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Birutės Janavičiūtės (kolegijos pirmininkė), Algirdo Taminsko (pranešėjas) ir Dalios Vasarienės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal restruktūrizuojamos individualios įmonės A. L. firmos „Alivila“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. sausio 17 d. nutarties, priimtos sprendžiant restruktūrizavimo bylos nutraukimo klausimą, peržiūrėjimo civilinėje byloje dėl restruktūrizavimo bylos individualiai įmonei A. L. firmai „Alivila“ iškėlimo; trečiasis asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „Gelvora“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių restruktūrizavimo bylos nutraukimą Lietuvos Respublikos įmonių restruktūrizavimo įstatymo (toliau – ĮRĮ) 28 straipsnio 1 dalies 5 punkte įtvirtintu teisiniu pagrindu, aiškinimo ir taikymo.

2. Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 2 d. nutartimi individualiai įmonei A. L. firmai „Alivila“ iškelta restruktūrizavimo byla, įmonės restruktūrizavimo administratore paskirta Danguolė Umbrasienė. 2015 m. sausio 26 d. nutartimi patvirtintas įmonės restruktūrizavimo planas, nustatyta jo trukmė nuo 2014 m. rugsėjo 28 d. iki 2018 m. rugsėjo 28 d.

3. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. rugsėjo 18 d. pranešimu įpareigojo restruktūrizuojamos įmonės administratorę ir vadovą pateikti teismui duomenis apie įvykdytas ir vykdomas įmonės restruktūrizavimo procedūras bei duomenis, ar tinkamai vykdomas restruktūrizavimo planas.

4. 2018 m. spalio 1 d. Vilniaus apygardos teisme gautas įmonės vadovo A. L. raštas, kuriame nurodyta, kad įmonė restruktūrizavimo proceso metu įsigijo poliuretano plokščių gamybos liniją ir ruošiasi ją paleisti, iš šios veiklos gauti pajamų ir atitinkamai atsiskaityti su kreditoriais.

5. 2018 m. spalio 5 d. Vilniaus apygardos teisme gautas restruktūrizuojamos įmonės administratorės raštas, kuriame nurodyta, kad, vykdant teismo patvirtintą restruktūrizavimo planą, 2015 m. gruodžio mėnesį buvo visiškai atsiskaityta su įmonės kreditoriais, kurių reikalavimai sudaro 30 proc. visos patvirtintos kreditorių reikalavimų sumos; tuo tarpu

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=d85b20909dab11e9878fc525390407ce

restruktūrizuojamos individualios įmonės A. L. firmos „Alivila“ įsiskolinimų sumos, kurios turėjo būti sumokėtos kreditoriams 2016 m. gruodžio 31 d. ir 2017 m. gruodžio 31 d. (atitinkamai sudarančios 19 933,77 Eur ir 60 480,57 Eur), nebuvo sumokėtos. Administratorė nurodo, kad pagal skolų grąžinimo planą firma „C. O.M.“ iki 2017 m. gruodžio 31 d. turėjo grąžinti restruktūrizuojamai individualiai įmonei A. L. firmai „Alivila“ 72 282,57 Eur skolą už pateiktą produkciją, tačiau administratorė neturi duomenų dėl šios skolos grąžinimo. 2018 m. vasario 8 d. A. L. pardavė sau nuosavybės teise priklausantį turtą – gyvenamąjį namą su pastatais (įkeistą AB SEB bankui), iš gautų lėšų buvo visiškai atsiskaityta su hipotekos kreditoriumi AB SEB banku, likusi gautų lėšų suma skirta poliuretano plokščių gamybos linijai įrengti; dalis lėšų (43 000 Eur) sumokėta K. L., nors ji nėra įmonės kreditorė. Administratorės vertinimu, įmonės restruktūrizavimo planas nebuvo įvykdytas, įmonės savininkas nesikreipė dėl plano pakeitimo ir termino pratęsimo, todėl klausimą dėl restruktūrizavimo bylos nutraukimo prašo spręsti teismo nuožiūra.

6. 2018 m. spalio 11 d. teisme gautas įmonės vadovo ir savininko A. L. prašymas atidėti teismo posėdį dėl restruktūrizavimo plano patikslinimo ir restruktūrizavimo plano termino pratęsimo 8 mėnesių laikotarpiui.

II. PIRMOSIOS IR APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMŲ PROCESINIŲ SPRENDIMŲ ESMĖ

7. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. spalio 18 d. nutartimi įmonės restruktūrizavimo bylą nutraukė.8. Teismas nurodė, kad restruktūrizavimo trukmę ne ilgiau kaip vieneriems metams gali pratęsti teismas ir tam yra

būtina kreditorių valia, išreikšta susirinkimo nutarime (ĮRĮ 12 straipsnio 3 dalis). ĮRĮ 12 straipsnio 3 dalies nuostata dėl galimybės pratęsti restruktūrizavimo terminą yra skirta per ketverius metus nebaigtiems darbams (tikslams) baigti. Teismas nustatė, kad per ketverius įmonės restruktūrizavimo metus buvo įvykdyta tik maža restruktūrizavimo plano dalis (pagal administratorės duomenis, bendrai kreditoriams sumokėta tik 43 271,88 Eur), tuo tarpu bendra įmonės patvirtintų kreditorių reikalavimų suma sudarė 530 012,27 Eur. Byloje nėra ginčo, kad, pasibaigus nustatytam restruktūrizavimo plano terminui, įmonės restruktūrizavimo planas nėra įvykdytas, nei restruktūrizavimo administratorei, nei teismui nepateiktas restruktūrizavimo plano įgyvendinimo aktas (ĮRĮ 29 straipsnis). Be to, per visą restruktūrizavimo procesą įmonė nepateikė teismui tvirtinti naujo restruktūrizavimo plano pakeitimo projekto (dėl plano termino pratęsimo), byloje nėra jokių duomenų, ar plano projektas yra apskritai parengtas. Įmonės vadovas ir savininkas tik po minėto termino pasibaigimo bei teismo posėdžio paskyrimo, siekiant išspręsti restruktūrizavimo bylos nutraukimo klausimą, pateikė prašymą dėl restruktūrizavimo plano termino pratęsimo 8 mėnesių laikotarpiui. Byloje nėra duomenų, kad klausimas dėl restruktūrizavimo termino pratęsimo buvo sprendžiamas kreditorių susirinkime, t. y. kreditorių susirinkimas nėra pritaręs minėto termino pratęsimui; be to, negali būti pratęsiamas terminas, kuris faktiškai jau yra pasibaigęs. Teismo vertinimu, šiuo atveju plano pratęsimas būtų neproporcingas, nes nėra jokių objektyvių įrodymų, kurie patvirtintų, jog egzistuoja realios galimybės, kad per pratęstą terminą planas būtų įgyvendintas tinkamai, išskyrus deklaratyvius įmonės vadovo ir savininko pareiškimus dėl planuojamos gamybos linijos paleidimo, nors ji per ketverius restruktūrizavimo metus taip ir nebuvo paleista.

9. Teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, konstatavo, kad per plane nustatytą (ir patvirtintą) terminą įmonei nepavyko įgyvendinti restruktūrizavimo plano, t. y. įmonė nepasiekė planuotų ūkinės finansinės veiklos rezultatų, kurie leistų gauti pajamų iš įmonės veiklos ir per įstatymo nustatytą terminą atsiskaityti su kreditoriais. Byloje nėra duomenų, jog per visą restruktūrizavimo procesą įmonė būtų vykdžiusi aktyvią ūkinę komercinę veiklą ir gautų iš jos pajamų. Didžioji dalis kreditoriams išmokėtų lėšų buvo gauta iš įmonės savininko turto pardavimo. Įmonės darbuotojų skaičius per restruktūrizavimo procesą beveik nesikeitė – šiuo metu įmonėje registruoti tik 6 apdrausti asmenys, o plane buvo nurodyta, kad darbuotojų skaičius augs ir bus sukurta apie 70 darbo vietų. Teismas sprendė, kad, pasibaigus teismo nustatytam įmonės restruktūrizavimo terminui (2018 m. rugsėjo 28 d.), nebuvo pateiktas restruktūrizavimo plano įgyvendinimo aktas (ĮRĮ 28 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 29 straipsnis), įmonė neįgyvendino restruktūrizavimo plano, įstatyme nustatytais terminais nepateikė administratorei restruktūrizavimo plano įgyvendinimo akto, su kreditoriais neatsiskaitė, nepateikė teisės aktų reikalavimus atitinkančio prašymo dėl plano vykdymo termino pratęsimo, todėl teismas įmonės restruktūrizavimo bylą nutraukė (ĮRĮ 28 straipsnio 1 dalis 5 punktas).

10. Lietuvos apeliacinis teismas 2019 m. sausio 17 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2018 m. spalio 18 d. nutartį paliko nepakeistą.

11. Teismas sutiko, kad restruktūrizavimo plane nurodytos priemonės restruktūrizavimo proceso tikslui pasiekti pradedamos vykdyti nuo restruktūrizavimo plano patvirtinimo teisme, tačiau pabrėžė, kad įmonė gali prašyti teismo patvirtinti trumpesnį nei 4 metų restruktūrizavimo plano įgyvendinimo laikotarpį. Nagrinėjamu atveju, teikiant teismui

patvirtinti įmonės restruktūrizavimo planą, buvo prašoma nustatyti konkrečią jo įgyvendinimo datą – iki 2018 m. rugsėjo 28 d. ir šio termino pratęsimas iki minėtos datos nebuvo inicijuotas. Nesant pasiektiems įmonės restruktūrizavimo tikslams, restruktūrizavimo plano pakeitimas bei jo termino pratęsimas turėjo būti inicijuojami restruktūrizavimo plano įgyvendinimo laikotarpiu, o ne jam pasibaigus. Tačiau nagrinėjamu atveju šiems klausimams spręsti kreditorių susirinkimas buvo sušauktas tik 2018 m. lapkričio 13 d., t. y. jau po termino pasibaigimo bei skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties priėmimo.

12. Teismas nurodė, kad įmonės savininkui buvo žinoma įmonės restruktūrizavimo plano įgyvendinimo data, todėl jis, turėdamas pareigą veikti rūpestingai, atidžiai, sąžiningai ir kvalifikuotai, privalėjo laiku inicijuoti restruktūrizavimo plano pakeitimą bei jo įgyvendinimo termino pratęsimą ĮRĮ 12 straipsnio 3 dalyje ir 14 straipsnyje nustatyta tvarka. Be to, būtent įmonės valdymo organai įgyvendina teismo patvirtintą restruktūrizavimo planą, o restruktūrizavimo administratorius atlieka tik jo vykdymo kontrolę (ĮRĮ 14 straipsnio 10 dalis, 22 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

13. Teismas nurodė, kad įmonės savininkas nepateikė jokių duomenų, jog iki restruktūrizavimo plane nustatyto įgyvendinimo termino būtų įgyvendintos restruktūrizavimo plane nustatytos priemonės bei pasiekti restruktūrizavimo tikslai. Priešingai, restruktūrizavimo plano įgyvendinimo laikotarpiu kreditoriams buvo sumokėta tik 43 271,88 Eur, kai bendra įmonės patvirtintų kreditorių reikalavimų suma sudarė 530 012,27 Eur. Kadangi įmonės restruktūrizavimo planas nebuvo vykdomas tinkamai, tai taip pat sudaro savarankišką restruktūrizavimo bylos nutraukimo pagrindą (ĮRĮ 28 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

14. Teismas bylos nagrinėjimo apeliaciniame procese metu priėmė ir vertino naujus įrodymus, patvirtinančius 2018 m. lapkričio 13 d. įvykusį įmonės kreditorių susirinkimą ir jo priimtus nutarimus pratęsti A. L. firmos „Alivila“ restruktūrizavimo plano įgyvendinimo terminą iki 2020 m. sausio 26 d. ir patvirtinti restruktūrizavimo plano pakeitimus. Teismas iš pateikto restruktūrizavimo plano pakeitimo nustatė, kad nepadengti įmonės kreditorių reikalavimai restruktūrizavimo byloje siekia 487 301,99 Eur. A. L. yra ne tik įmonės savininkas ir vadovas, bet ir didžiausias jjos kreditorius, jo reikalavimas sudaro 334 964,92 Eur (68,74 proc. visų kreditorių reikalavimų). Todėl vien įmonės savininko valios pakanka restruktūrizavimo procese svarbiems sprendimams priimti, be kita ko, pritarti restruktūrizavimo plano, kurį pats ir parengė, pakeitimui bei termino restruktūrizavimo proceso pratęsimui. Kita kreditorė UAB „Gelvora“, kurios reikalavimas sudaro 145 451,38 Eur (29,85 proc. visų kreditorių reikalavimų), nesutiko nei su restruktūrizavimo plano pakeitimu, nei su termino pratęsimu. Kita vertus, įmonės plano pakeitimai, pratęsiant restruktūrizavimo plano įgyvendinimo terminą iki 2020 m. sausio 26 d., yra patvirtinti pasibaigus teismo nustatytam restruktūrizavimo terminui ir jau po skundžiamos nutarties priėmimo, todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nebeturi esminės reikšmės nagrinėjant ginčo klausimą.

15. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į pasibaigusį įmonės restruktūrizavimo plano įgyvendinimo terminą, laiku nepateiktą jo įgyvendinimo aktą (ĮRĮ 29 straipsnis), pripažino, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai įmonės restruktūrizavimo bylą nutraukė ĮRĮ 28 straipsnio 1 dalies 5 punkte įtvirtintu pagrindu.

III. KASACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į JĮ TEISINIAI ARGUMENTAI

16. Restruktūrizuojama individuali įmonė A. L. firma „Alivila“ kasaciniu skundu prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. sausio 17 d. nutartį ir klausimą dėl A. L. firmos „Alivila“ restruktūrizavimo bylos nutraukimo perduoti apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kasacinį skundą grindžia šiais argumentais:

16.1. Vilniaus apygardos teismui 2015 m. sausio 26 d. nutartimi patvirtinus A. L. firmos „Alivila“ restruktūrizavimo planą, šio plano įgyvendinimo 4 metų terminas turėjo būti nustatytas ne nuo 2014 m. rugsėjo 28 d. iki 2018 m. rugsėjo 28 d., bet nuo neskundžiamos teismo nutarties, kuria patvirtintas restruktūrizavimo planas, priėmimo dienos, t. y. nuo 2015 m. sausio 26 d. iki 2019 m. sausio 26 d. Toks aiškinimas atitinka ĮRĮ 12 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą reglamentavimą ir kasacinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-67/2015). Be to, atsižvelgiant į tai, kad restruktūrizavimo terminas gali būti pratęstas iki 5 metų, maksimalus galimas A. L. firmos „Alivila“ restruktūrizavimo plano įgyvendinimo terminas skaičiuojamas nuo 2015 m. sausio 26 d. iki 2020 m. sausio 26 d.

16.2. Esant priimtai pirmosios instancijos teismo nutarčiai dėl restruktūrizavimo bylos nutraukimo, restruktūrizavimo procesas iki jos įsiteisėjimo vyko toliau. Todėl apskundus pirmosios instancijos teismo nutartį apeliacine tvarka, 2018 m. lapkričio 13 d. buvo sušauktas kreditorių susirinkimas ir jo metu buvo priimtas nutarimas pratęsti A. L. firmos „Alivila“ restruktūrizavimo plano įgyvendinimo terminą pratęsti penkeriems metams iki 2020 m. sausio 26 d. ir patvirtinti

restruktūrizavimo plano pakeitimus. 2018 m. lapkričio 20 d. Vilniaus apygardos teismui buvo pateikti prašymai pratęsti restruktūrizavimo plano įgyvendinimo terminą iki penkerių metų ir patvirtinti restruktūrizavimo plano pakeitimus bei atitinkamai atnaujinti šių prašymų pateikimo terminą. Apeliacinės instancijos teismas, apeliacine tvarka išspręsdamas restruktūrizavimo bylos nutraukimo klausimą, pažeidė teisę į tolesnio restruktūrizavimo proceso tęstinumą, esant pratęstam restruktūrizavimo proceso terminui.

16.3. Lietuvos apeliacinio teismo praktika nagrinėjamu atveju kilusiu klausimu nėra vienoda. Lietuvos apeliacinis teismas 2019 m. sausio 17 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-33-241/2019 analogišku atveju, kai kreditorių susirinkimo nutarimas pratęsti restruktūrizavimo procesą buvo priimtas po nutarties nutraukti restruktūrizavimo bylą priėmimo, panaikino pirmosios instancijos teismo nutartį ir klausimą dėl įmonės restruktūrizavimo bylos nutraukimo perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

16.4. Dėl restruktūrizavimo administratorės kompetencijos trūkumo buvo patvirtintas 3,5 metų trukmės įmonės restruktūrizavimo planas, nors įmonės savininkui buvo paaiškinta, kad restruktūrizavimo planas patvirtintas 4 metų laikotarpiui. Įmonės savininkas nebuvo informuotas dėl įstatyme įtvirtintos galimybės pratęsti restruktūrizavimo terminą iki maksimalaus 5 metų laikotarpio.

16.5. Nesudarius galimybės vykti įmonės restruktūrizavimui, tikėtina, kad įmonei bus iškelta bankroto byla, dėl to nukentės tiek įmonės kreditorių, tiek ir valstybės interesai. Siekiant išsaugoti įmonės veiklą, buvo parduotas įmonės savininko gyvenamasis namas, o gautos lėšos, atsiskaičius su hipotekos kreditoriumi, buvo investuotos į naujos gipso kartono plokščių su poliuretano puta gamybos linijos sukūrimą ir pagaminimą. Pradėjus veikti šiai gamybos linijai, planuojama gauti apie 140 000 Eur pelno per mėnesį. Be to, didžiausias įmonės kreditorius yra įmonės savininkas A. L. Jo reikalavimas bus patenkintas tik patenkinus kitų kreditorių reikalavimus.

17. Kreditorė UAB „Gelvora“ atsiliepimu į kasacinį skundą prašo Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. sausio 17 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimą į kasacinį skundą grindžia šiais argumentais:

17.1. 2018 m. lapkričio 13 d. įvykusio kreditorių susirinkimo, kurio metu buvo priimti nutarimai pratęsti įmonės restruktūrizavimo plano įgyvendinimo terminą ir patvirtinti restruktūrizavimo plano pakeitimus, sušaukimo iniciatorė yra pati A. L. firma „Alivila“. Tačiau nei restruktūrizavimo plane, nei ĮRĮ tokia teisė restruktūrizuojamai įmonei nėra nustatyta. Kadangi kreditorių susirinkimas buvo sušauktas neteisėtai, tai bet kokie jo metu priimti nutarimai turėtų būti laikomi priimtais pažeidžiant imperatyvias kreditorių susirinkimo sušaukimo nuostatas.

17.2. Kadangi didžiausias įmonės kreditorius yra jos savininkas A. L., kurio reikalavimas sudaro daugiau nei 2/3 visų teismo patvirtintų kreditorių reikalavimų, jo balsų daugumos užteko kreditorių susirinkimo nutarimams priimti. Antra didžiausia kreditorė UAB „Gelvora“ (reikalavimas sudaro 30 proc. visų kreditorių reikalavimų) balsavo prieš nutarimų 2018 m. lapkričio 13 d. įvykusiame kreditorių susirinkime priėmimą. Tokiomis aplinkybėmis įmonės savininko valia negali būti laikoma atspindinčia kreditorių interesus. Todėl restruktūrizavimo bylos nutraukimo klausimas turėtų būti sprendžiamas atsižvelgiant į viešąjį interesą apsaugoti kreditorių interesus, įvertinant, ar objektyviai egzistuoja sąlygos išsaugoti finansinių sunkumų turinčią įmonę.

17.3. Kasacinio skundo argumentai dėl lėšų, investuotų į naujos gamybos linijos sukūrimą ir gamybą, nėra pagrįsti jokiais įrodymais. Priešingai, įmonės administratorė yra paaiškinusi, kad, pardavus A. L. nuosavybės teise priklausantį turtą, buvo atsiskaityta su hipotekos kreditoriumi, 43 000 Eur suma sumokėta trečiajam asmeniui K. L., o ne investuota į gamybos plėtrą.

17.4. Vien faktas, kad įmonei gresia bankroto bylos iškėlimas, nėra pagrindas pratęsti restruktūrizavimo terminą. Turi būti nustatyta, kad įmonės sunkumai yra laikini, o restruktūrizavimo planas padės šiuos sunkumus įveikti ir tokiu būdu apsaugoti tiek finansinių įsipareigojimų nevykdančios įmonės kreditorių, darbuotojų, tiek pačios restruktūrizuojamos įmonės interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-67/2015).

IV. KASACINIO TEISMO ARGUMENTAI IR IŠAIŠKINIMAI

Dėl įmonės restruktūrizavimo bylos nutraukimo ĮRĮ 28 straipsnio 1 dalies 5 punkte įtvirtintu pagrindu

18. ĮRĮ 1 straipsnio 2 dalyje nustatytas įstatymo tikslas – sudaryti sąlygas juridiniams asmenims, turintiems finansinių sunkumų ir nenutraukusiems ūkinės komercinės veiklos, išsaugoti ir plėtoti šią veiklą, sumokėti skolas ir išvengti bankroto. Restruktūrizavimas suteikia įmonėms galimybę finansinius sunkumus spręsti ankstyvajame laikotarpyje, kai dar galima išvengti bankroto ir užtikrinti įmonės veiklos tęstinumą.

19. Ūkinės veiklos plėtra ir stabilumas – viena iš sėkmingo valstybės ekonomikos funkcionavimo ir visuomenės materialinės gerovės prielaidų. Restruktūrizuojamoms įmonėms tęsiant ūkinę komercinę veiklą, užtikrinamas mokesčių, kurie sudaro pagrindinę valstybės biudžeto pajamų dalį, surinkimas, sudaromos sąlygos išsaugoti darbo vietas, apsaugoti įmonių ir jų kreditorių interesus. Todėl finansinius sunkumus patiriančių ir ūkinės komercinės veiklos nenutraukusių įmonių veiklos išsaugojimas, pasitelkiant įvairias ekonomines ir organizacines priemones bei pasinaudojant kreditorių pagalba, laikytinas viešąjį interesą atitinkančiu ir dėl to prioritetiniu restruktūrizavimo proceso tikslu.

20. Kadangi įmonės restruktūrizavimo procese, siekiant išsaugoti įmonės veiklą, ribojami tam tikri įmonės kreditorių interesai, tai suponuoja reikalavimą restruktūrizavimo bylą nagrinėjančiam teismui aiškinant ir taikant įstatymo nuostatas nepažeisti proporcingumo principo, rasti teisingą restruktūrizuojamos įmonės ir jos kreditorių interesų pusiausvyrą. Kita vertus, tiek įmonės savininkai ir jos kreditoriai, siekdami apsaugoti savo interesus, tiek įmonės valdymo organai, siekdami apsaugoti įmonės interesus, turi veikti sąžiningai ir bendradarbiauti, spręsdami su įmonės restruktūrizavimo proceso inicijavimu ir restruktūrizavimo įgyvendinimu susijusius klausimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-264/2010; 2013 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-458/2013; 2015 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-67/2015; 2015 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-559-916/2015; kt.).

21. ĮRĮ 28 straipsnis reglamentuoja įmonės restruktūrizavimo bylos nutraukimą. Šioje imperatyvioje teisės normoje nustatyti savarankiški pagrindai nutraukti restruktūrizavimo bylą, t. y. teismas įmonės restruktūrizavimo bylą nutraukia, jeigu yra nors viena iš šių sąlygų: 1) nustatytais terminais nepateikiamas restruktūrizavimo planas; 2) visi kreditoriai atsisako savo reikalavimų ir teismas patvirtina jų atsisakymus; 3) restruktūrizuojama įmonė anksčiau, negu buvo nustatyta restruktūrizavimo plane, patenkino visų kreditorių reikalavimus ir restruktūrizavimo administratorius pateikė teismui tai patvirtinančius įrodymus; 4) restruktūrizavimo administratorius arba kreditorių susirinkimas pateikia teismui įrodymus, kad nevykdomas arba netinkamai vykdomas restruktūrizavimo planas; 5) pasibaigus teismo nustatytam restruktūrizavimo plano įgyvendinimo terminui, nepateikiamas šio plano įgyvendinimo aktas.

22. Nagrinėjamoje byloje yra kilęs restruktūrizavimo bylos nutraukimą reglamentuojančios ĮRĮ 28 straipsnio 1 dalies 5 punkte įtvirtintos teisės normos aiškinimo ir taikymo klausimas, kuria vadovaujantis teismas nutraukia restruktūrizavimo bylą, kai pasibaigus teismo nustatytam restruktūrizavimo plano įgyvendinimo terminui nepateikiamas šio plano įgyvendinimo aktas.

23. Teismo nutartimi patvirtinus įmonės restruktūrizavimo planą, prasideda įmonės restruktūrizavimas, kurio metu, nepažeidžiant restruktūrizavimo trukmės, turi būti įgyvendintas įmonės restruktūrizavimo planas. Restruktūrizavimo metu įmonė vykdo veiklą, įgyvendindama įmonės verslo plane restruktūrizavimo laikotarpiui nustatytas priemones (ĮRĮ 12 straipsnio 2 dalis), taip pat atsiskaito su kreditoriais, kurie yra įtraukti į restruktūrizavimo plane esantį kreditorių sąrašą. Pažymėtina, kad restruktūrizavimo metu atsiskaitymas su kreditoriais vyksta laikantis ĮRĮ 13 straipsnyje nurodytos jų reikalavimų tenkinimo eilės ir tvarkos bei pačiame restruktūrizavimo plane nustatytų jų reikalavimų tenkinimo terminų. Vadovaujantis ĮRĮ 29 straipsnio 1 dalimi, įgyvendinus restruktūrizavimo planą, įmonės valdymo organas ir restruktūrizavimo administratorius per 10 darbo dienų nuo dienos, kai buvo atliktas paskutinis restruktūrizavimo plane nustatytas mokėjimas kreditoriams, parengia restruktūrizavimo plano įgyvendinimo aktą. Pasirašytas restruktūrizavimo plano įgyvendinimo aktas ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo jo pasirašymo dienos pateikiamas tvirtinti teismui. Teismas, gavęs restruktūrizavimo plano įgyvendinimo aktą, priima sprendimą patvirtinti minėtą aktą ir baigti įmonės restruktūrizavimo bylą (ĮRĮ 29 straipsnio 1–3 dalys). Nuo teismo sprendimo patvirtinti restruktūrizavimo plano įgyvendinimo aktą ir baigti įmonės restruktūrizavimo bylą dienos įmonė netenka restruktūrizuojamos įmonės statuso (ĮRĮ 29 straipsnio 4 dalis).

24. Tam, kad restruktūrizavimo byla galėtų būti nutraukta ĮRĮ 28 straipsnio 1 dalies 5 punkte įtvirtintu pagrindu, būtina šių juridinių faktų sudėtis: pirma, pasibaigęs ir nepratęstas restruktūrizavimo plano įgyvendinimo terminas; antra, teismui nepateiktas pasirašytas restruktūrizavimo plano įgyvendinimo aktas.

25. Restruktūrizavimo plano įgyvendinimo termino reglamentavimas įstatyme įtvirtintas apibrėžiant įmonės restruktūrizavimo trukmę. Vadovaujantis ĮRĮ 12 straipsnio 3 dalimi, įmonės restruktūrizavimas negali tęstis ilgiau kaip 4 metus. Įmonės valdymo organas arba restruktūrizavimo administratorius kreditorių susirinkimo nutarimu gali pateikti prašymą teismui dėl įmonės restruktūrizavimo termino pratęsimo. Teismas arba teisėjas gali pratęsti restruktūrizavimo trukmę, bet ne ilgiau kaip vieneriems metams.

26. Įmonės restruktūrizavimo trukmė nustatoma restruktūrizavimo plane, už kurio parengimą yra atsakingas įmonės valdymo organas (ĮRĮ 12 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 3 dalis, 14 straipsnio 1 dalis). Be to, atsižvelgiant į tai, kad įmonės

restruktūrizavimas yra kolektyvinis procesas, kurio metu užtikrinama įmonės dalyvių (savininkų) ir kreditorių interesų pusiausvyra, restruktūrizavimo plano projektui, inter alia (be kita ko), jame nustatytai restruktūrizavimo trukmei, turi pritarti tiek įmonės dalyvių susirinkimas, savininkas arba valstybės ar savivaldybės įmonės savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija (ĮRĮ 14 straipsnio 1 dalis), tiek įmonės kreditorių susirinkimas (ĮRĮ 14 straipsnio 3 dalis). Teismui patvirtinus restruktūrizavimo planą, prasideda jo įgyvendinimas.

27. ĮRĮ įtvirtinta įstatymų leidėjo valia, kad įmonės restruktūrizavimas negali tęstis ilgiau kaip 4 metus, reiškia, kad maksimalus restruktūrizavimo plane nustatytas restruktūrizavimo terminas turi neviršyti 4 metų, tačiau gali būti ir trumpesnis. Šios įstatyme įtvirtintos imperatyvios restruktūrizavimo trukmę reglamentuojančios teisės normos laikymosi priežiūrą atlieka teismas, spręsdamas restruktūrizavimo plano patvirtinimo klausimą.

28. Įstatymų leidėjas nereglamentuoja, kaip turi būti apibrėžtas restruktūrizavimo terminas. Todėl esminis reikalavimas šio termino apibrėžimui yra tai, kad restruktūrizavimo plane nustatytu restruktūrizavimo terminu neturėtų būti pažeista maksimali restruktūrizavimo trukmė, kuri turi būti ne ilgesnė kaip 4 metai. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad restruktūrizavimo plane restruktūrizavimo terminas gali būti apibrėžtas ne tik tam tikru laikotarpiu (metais, mėnesiais ar pan.), bet ir kalendorine data, jeigu tokiu šio termino apibrėžimu nepažeidžiama maksimali galima restruktūrizavimo trukmė. Restruktūrizavimo trukmės skaičiavimas prasideda, kai, įsiteisėjus teismo nutarčiai, kuria patvirtintas įmonės restruktūrizavimo planas, pradedamas įgyvendinti įmonės restruktūrizavimo planas. Vadovaujantis ĮRĮ 14 straipsnio 6 dalimi, teismo nutartis patvirtinti restruktūrizavimo planą yra galutinė, neskundžiama, t. y. įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos. Priklausomai nuo to, kaip apibrėžiamas restruktūrizavimo terminas, restruktūrizavimo planas turi būti pabaigtas įgyvendinti suėjus restruktūrizavimo plane nustatytam laikotarpiui (kai restruktūrizavimo terminas apibrėžiamas metais, mėnesiais ir pan.) arba restruktūrizavimo plane nustatytai kalendorinei datai (kai restruktūrizavimo termino pabaiga apibrėžiama konkrečia kalendorine data).

29. Kasacinio teismo praktikoje yra pabrėžiama, kad restruktūrizavimo tikslai negali būti pasiekti neprotingai, neracionaliai naudojant restruktūrizavimo procedūras, nepaisant operatyvumo reikalavimų. ĮRĮ 12 straipsnio 3 dalies nuostata, jog restruktūrizavimas negali tęstis ilgiau kaip 4 metus, yra viena iš restruktūrizavimo proceso racionalumo principo įgyvendinimo bei kreditorių interesų apsaugos garantijų, sukuriančių teisėtus lūkesčius, todėl restruktūrizavimo laikotarpis restruktūrizavimo plane turėtų atitikti šias įstatymo nuostatas ir neturėtų būti iš anksto preziumuojamas jo pratęsimas. Nepavykus įgyvendinti restruktūrizavimo plane nustatytų priemonių per 4 metus, kreditoriams paliekama teisė procedūrų, skirtų išsaugoti ir plėtoti įmonės veiklą, sumokėti skolas ir išvengti bankroto vykdymą pratęsti dar vieneriems metams, taip suteikiant dar vieną galimybę atkurti įmonės mokumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-67/2015).

30. Nepasibaigęs įmonės restruktūrizavimo terminas gali būti pratęstas teismo nutartimi, esant restruktūrizuojamos įmonės kreditorių susirinkimo nutarimui dėl restruktūrizavimo termino pratęsimo, kurį kartu su prašymu dėl įmonės restruktūrizavimo termino pratęsimo gali pateikti įmonės valdymo organas arba restruktūrizavimo administratorius (ĮRĮ 12 straipsnio 3 dalis). Teismas arba teisėjas gali pratęsti restruktūrizavimo trukmę, bet ne ilgiau kaip vieneriems metams. Ši įstatymo nuostata aiškintina taip, kad, laikantis įstatyme nustatytos tvarkos, restruktūrizavimo plane nustatyta restruktūrizavimo trukmė gali būti pratęsta terminui, kuris neturi viršyti vienerių metų laikotarpio. Minėta įstatymo norma neužkerta kelio restruktūrizavimo terminą pratęsti daugiau nei vieną kartą, tačiau bendra pratęsto restruktūrizavimo termino trukmė tokiais atvejais neturi būti ilgesnė kaip vieneri metai.

31. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 26 d. nutartimi patvirtintame įmonės restruktūrizavimo plane įmonės restruktūrizavimo trukmė buvo apibrėžta kalendorinėmis datomis – nuo 2014 m. rugsėjo 28 d. iki 2018 m. rugsėjo 28 d. Apeliacinės instancijos teismo išvadą, kad įmonės restruktūrizavimo planas turėjo būti įgyvendintas iki 2018 m. rugsėjo 28 d., patvirtina pačiame restruktūrizavimo plane nustatytas paskutinis įmonės atsiskaitymo su kreditoriais terminas, kuris apibrėžiamas ta pačia kalendorine data, kaip ir restruktūrizavimo plano įgyvendinimas. Kadangi restruktūrizavimo planas buvo pradėtas įgyvendinti tą pačią dieną, kai įsiteisėjo Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 26 d. nutartis, laikytina, kad įmonės restruktūrizavimui buvo nustatyta trumpesnė nei ketverių metų restruktūrizavimo trukmė. Įmonės savininkui A. L., kuris yra vienintelis individualios įmonės pagal teisinę formą savininkas ir vadovas, turėjo būti žinoma apie restruktūrizavimo pasibaigimą 2018 m. rugsėjo 28 d., atsižvelgiant į tai, kad pagal įstatymą būtent jis, kaip įmonės valdymo organas, yra atsakingas tiek už restruktūrizavimo plano projekto parengimą (ĮRĮ 14 straipsnio 1 dalis), tiek už teismo nutartimi patvirtinto restruktūrizavimo plano įgyvendinimą (ĮRĮ 14 straipsnio 10 dalis).

32. Bylą nagrinėjęs Vilniaus apygardos teismas, nustatęs, kad pasibaigė teismo nustatytas restruktūrizavimo plano

įgyvendinimo terminas ir tai, kad, pasibaigus šiam terminui, teismui nebuvo pateiktas restruktūrizavimo plano įgyvendinimo aktas, 2018 m. spalio 18 d. nutartimi įmonės restruktūrizavimo bylą nutraukė ĮRĮ 28 straipsnio 1 dalies 5 punkte įtvirtintu teisiniu pagrindu. Teismas taip pat nustatė, kad įmonės restruktūrizavimo planas nebuvo įgyvendintas per jame nustatytą restruktūrizavimo terminą, t. y. įmonės iki 2018 m. rugsėjo 28 d. neatsiskaitė su kreditoriais pagal restruktūrizavimo plane nustatytą skolos grąžinimo grafiką, taip pat neįgyvendino verslo plane nustatytų priemonių ilgalaikiam įmonės mokumui atkurti.

33. Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu buvo pateikti nauji įrodymai, patvirtinantys, kad 2018 m. lapkričio 13 d. įvykusio įmonės kreditorių susirinkimo metu buvo priimti nutarimai pratęsti restruktūrizavimo plano įgyvendinimo terminą penkeriems metams iki 2020 m. sausio 26 d. ir pritarta restruktūrizavimo plano pakeitimams. Šie įrodymai buvo pridėti prie bylos ir įvertinti bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu, sprendžiant dėl pirmosios instancijos teismo nutarties nutraukti restruktūrizavimo bylą teisėtumo ir pagrįstumo.

34. Minėta, kad, vadovaujantis įstatyme įtvirtintu reglamentavimu, galutinis sprendimas dėl įmonės restruktūrizavimo trukmės pratęsimo turi būti įformintas teismo nutartimi (ĮRĮ 12 straipsnio 3 dalis). Teismas, priimdamas sprendimą dėl restruktūrizavimo termino pratęsimo, turi užtikrinti imperatyvių įstatymo nuostatų laikymosi kontrolės įgyvendinimą, taip pat užtikrinti ĮRĮ siekiamų tikslų įgyvendinimą ir teisingą suinteresuotų asmenų interesų pusiausvyrą visais kitais atvejais, kai konstatuojami kitų įstatymo nuostatų pažeidimai yra formalūs, susiję su procedūromis ir terminais, kurių turi būti laikomasi sušaukiant kreditorių susirinkimą ir sušauktam kreditorių susirinkimui priimant nutarimus dėl restruktūrizavimo trukmės pratęsimo ir restruktūrizavimo plano pakeitimo.

35. Kaip nurodyta šios nutarties 30 punkte, ĮRĮ 12 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos teisės normos, reglamentuojančios restruktūrizavimo trukmės pratęsimą, aiškinimas sudaro pagrindą daryti išvadą, kad nagrinėjamu atveju įmonės restruktūrizavimo trukmė galėjo būti pratęsta ne ilgiau kaip vieneriems metams, skaičiuojant nuo 2018 m. rugsėjo 28 d., kai baigėsi restruktūrizavimo plane nustatyta restruktūrizavimo trukmė. Todėl įmonės kreditorių susirinkimo 2018 m. lapkričio 13 d. nutarimas pratęsti restruktūrizavimo plano įgyvendinimo terminą penkeriems metams iki 2020 m. sausio 26 d. prieštarauja imperatyviam įstatyme įtvirtintam reglamentavimui.

36. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad, nesant pasiektiems įmonės restruktūrizavimo tikslams per teismo nustatytą restruktūrizavimo plano įgyvendinimo terminą, restruktūrizavimo plano pakeitimas ir restruktūrizavimo termino pratęsimas turi būti inicijuojami restruktūrizavimo plano įgyvendinimo laikotarpiu, o ne jam pasibaigus. Byloje nustatyta, kad kreditorių susirinkimas, kurio metu buvo priimti nutarimai pratęsti restruktūrizavimo terminą ir patvirtinti restruktūrizavimo plano pakeitimus, buvo sušauktas 2018 m. lapkričio 13 d., t. y. pasibaigus teismo nustatytam restruktūrizavimo plano įgyvendinimo terminui (terminas baigėsi 2018 m. rugsėjo 28 d.). Šis pažeidimas galėtų būti laikomas formaliu ir nesudarančiu pagrindo nutraukti restruktūrizavimo bylą ĮRĮ 28 straipsnio 1 dalies 5 punkte įtvirtintu teisiniu pagrindu, jeigu, įvertinus įmonės veiklos perspektyvas, būtų galima padaryti įtikinamą prielaidą, kad restruktūrizavimo plano įgyvendinimo termino pratęsimas ne ilgiau kaip vieneriems metams užtikrintų įmonės restruktūrizavimu siekiamų tikslų įgyvendinimą bei kreditorių interesų apsaugą.

37. Bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad didžiausią reikalavimą restruktūrizuojamai įmonei turintis kreditorius A. L., kuris kartu yra ir vienintelis įmonės savininkas bei jos vadovas, pagal savo turimą balsų daugumą kreditorių susirinkime (68,74 proc.) lemtų nutarimų įmonės kreditorių susirinkime priėmimą visais atvejais, kai nutarimo priėmimui reikalinga ne didesnė nei kvalifikuota balsų dauguma. Byloje taip pat nustatyta, kad kiti 2018 m. lapkričio 19 d. įvykusio įmonės kreditorių susirinkimo metu dėl įmonės restruktūrizavimo trukmės pratęsimo ir restruktūrizavimo plano pakeitimo balsavę kreditoriai balsavo prieš minėtų nutarimų priėmimą, tačiau jų priėmimą lėmė kreditoriaus A. L. turima balsų dauguma. Pažymėtina, kad, siekiant teisingai išspręsti restruktūrizavimo bylos nutraukimo klausimą, aplinkybė dėl kreditoriaus A. L. turimos balsų daugumos turi būti įvertinta atsižvelgiant į restruktūrizuojamos įmonės ir jos kreditorių interesų pusiausvyrą, taip pat į tai, ar restruktūrizavimo planas ir jo pakeitimai realiai galėtų būti įgyvendinti pratęsus restruktūrizavimo terminą.

38. Iš restruktūrizavimo plano, kuris buvo patvirtintas Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 26 d. nutartimi, ir Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 27 d. nutartimi patikslinto įmonės kreditorių sąrašo matyti, kad įmonės per visą restruktūrizavimo laikotarpį turėjo sumokėti savo kreditoriams 195 047,35 Eur dydžio įsiskolinimo dalį, tačiau sumokėjo 43 271,88 Eur (taip pat patenkino hipotekos kreditoriaus 40 369,33 Eur dydžio reikalavimą, pardavus jo naudai įkeistą turtą). Likusi įsiskolinimo dalis, kuri, laikantis restruktūrizavimo plane nustatytų terminų, turėjo būti sumokėta įmonės kreditoriams 2016–2018 metais, nebuvo sumokėta. Iš byloje esančių 2017 m. kovo 23 d. ir 2018 m. sausio 25 d. vykusių įmonės kreditorių susirinkimo protokolų matyti, kad minėtuose kreditorių susirinkimuose buvo sprendžiama dėl

įmonės restruktūrizavimo bylos nutraukimo ir kad juose priimtus nutarimus nepritarti restruktūrizavimo bylos nutraukimui lemdavo minėtą balsų daugumą turinčio kreditoriaus A. L. balsai. Bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į šias aplinkybes ir nustatęs, kad įmonės restruktūrizavimo planas nebuvo tinkamai vykdomas, pripažino, kad tai, inter alia, sudaro savarankišką pagrindą nutraukti restruktūrizavimo bylą, vadovaujantis ĮRĮ 28 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtintu teisiniu pagrindu, kai nevykdomas ar netinkamai vykdomas restruktūrizavimo planas.

39. Vertinant įmonės veiklos perspektyvas, pratęsus restruktūrizavimo terminą jos atsiskaitymo su įmonės kreditoriais restruktūrizavimo laikotarpiu kontekste, matyti, kad teismo patvirtintame restruktūrizavimo plane nustatytos verslo plano įgyvendinimo priemonės neužtikrino įmonei planuotų pajamų gavimo. Todėl įmonės kreditorių susirinkimo 2018 m. lapkričio 13 d. nutarimu patvirtintais restruktūrizavimo plano pakeitimais, pratęsiant restruktūrizavimo plano įgyvendinimo terminą, siekiama įgyvendinti naują priemonę – gipso kartono plokščių su poliuretano puta gamybą. Pažymėtina, jog byloje yra apeliacinės instancijos teismo priimti įmonės savininko pateikti nauji įrodymai, susiję su įsigyta ir sumontuota įranga, skirta gipso kartono plokščių su poliuretano puta gamybai. Įmonės savininkas savo rašytiniuose paaiškinimuose įrodinėja, kad įmonė yra pajėgi įgyvendinti šį restruktūrizavimo plano pakeitimą, o iš šios veiklos gaunamų pajamų užtektų įmonei atsiskaityti su kreditoriais.

40. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas nurodyta šios nutarties 36, 39 punktuose, sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl restruktūrizavimo bylos nutraukimo ĮRĮ 28 straipsnio 1 dalies 5 punkte įtvirtintu teisiniu pagrindu, privalėjo, įvertinęs į bylą pateiktus ir priimtus naujus įrodymus, pasisakyti dėl įmonės veiklos perspektyvų ir spręsti, ar galima padaryti įtikinamą prielaidą, kad restruktūrizavimo plano įgyvendinimo termino pratęsimas ne ilgiau kaip vieneriems metams užtikrintų įmonės restruktūrizavimu siekiamų tikslų įgyvendinimą bei kreditorių interesų apsaugą.

41. Atsižvelgdama į tai, kas pirmiau nurodyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad yra pagrindas kasaciniu skundu skundžiamą Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. sausio 17 d. nutartį panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti Lietuvos apeliaciniam teismui (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

42. Kiti kasacinio skundo argumentai neturi teisinės reikšmės teisingam bylos rezultatui, taip pat vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

43. Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme patirta 25,80 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 17 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Kasaciniam teismui nusprendus bylą grąžinti apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, šalių bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas paliktinas spręsti apeliacinės instancijos teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93, 96 straipsniai).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsniais,

n u t a r i a:

Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. sausio 17 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Lietuvos apeliaciniam teismui.


TEISĖJAI BIRUTĖ JANAVIČIŪTĖ

ALGIRDAS TAMINSKAS

DALIA VASARIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2019-11003 2019-07-04 2019-05-15 2019-05-15 -

Administracinė byla Nr. I-5-968/2019Teisminio proceso Nr. 3-66-3-00043-2018-6Procesinio sprendimo kategorija 4.1(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gegužės 15 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto, Romano Klišausko, Ryčio Krasausko (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant teismo posėdžių sekretorei Laisvidai Versekienei,dalyvaujant atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atstovams

Romui Karmazai ir Martynui Montvidui,viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo norminę administracinę bylą pagal Lietuvos vyriausiojo

administracinio teismo 2018 m. spalio 25 d. nutartį pradėti tyrimą dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2013 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. VA-36 patvirtintų Fizinių asmenų įregistravimo į Mokesčių mokėtojų registrą / išregistravimo iš Mokesčių mokėtojų registro taisyklių 27.2 punkto (pirminė (originali) įsakymo redakcija) ir 26. 2 punkto (2018 m. rugsėjo 28 d. įsakymo Nr. VA-76 redakcija) tiek, kiek juose nustatyta, kad advokato, esančio ne Lietuvos gyventoju ir nevykdančio individualios veiklos, kaip ji apibrėžiama Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatyme, individualios veiklos nutraukimo pagrindas yra Lietuvos advokatūros sprendimas advokatą išbraukti iš Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašo, atitikties Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. rugsėjo 6 d. nutarimu Nr. 1059 patvirtintų Mokesčių mokėtojų registro nuostatų 77.3 punktui (2011 m. rugsėjo 7 d. nutarimo Nr. 1058 redakcija) bei iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantiems teisės aktų hierarchijos reikalavimams.

Išplėstinė teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas administracinę bylą Nr. eA-3142-556/2019 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-03415-2016-5) pagal pareiškėjo A. V. (toliau – ir pareiškėjas) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo skundą atsakovui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, 2018 m. spalio 25 d. priėmė nutartį, kuria pradėjo tyrimą dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Inspekcija, atsakovas) viršininko 2013 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. VA-36 patvirtintų Fizinių asmenų įregistravimo į Mokesčių mokėtojų registrą / išregistravimo iš Mokesčių mokėtojų registro taisyklių (toliau – ir Mokesčių mokėtojų registro taisyklės) 27.2 punkto ir 2018 m. rugsėjo 28 d. įsakymo Nr. VA-76 redakcijos 26.2 punkto tiek, kiek juose nustatyta, kad advokato, esančio ne Lietuvos gyventoju ir nevykdančio individualios veiklos, kaip ji apibrėžiama Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatyme (toliau – ir GPM įstatymas), individualios veiklos nutraukimo pagrindas yra Lietuvos advokatūros sprendimas advokatą išbraukti iš Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašo (toliau – ir Sprendimas išbraukti), atitikties Vyriausybės 2000 m. rugsėjo 6 d. nutarimu Nr. 1059 patvirtintų Mokesčių

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=ac68f9809dab11e9878fc525390407ce

mokėtojų registro nuostatų (toliau – ir Mokesčių mokėtojų registro nuostatai) 77.3 punktui (2011 m. rugsėjo 7 d. nutarimo Nr. 1058 redakcija) bei iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantiems teisės aktų hierarchijos reikalavimams.

2. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodo, kad abejonė dėl Mokesčių mokėtojų registro taisyklių 27.2 punkto ir šiuo metu galiojančio 26.2 punkto (2018 m. rugsėjo 28 d. įsakymo Nr. VA-76 redakcija, įtvirtinanti identišką Mokesčių mokėtojų registro taisyklių 27.2 punktui reguliavimą) teisėtumo anksčiau nurodyta apimtimi kilo nagrinėjant individualią administracinę bylą, kurioje ginčas kilo dėl Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos pranešimu apie Inspekcijai pateikto dokumento trūkumus įforminto šio vietos mokesčių administratoriaus atsisakymo tenkinti pareiškėjo pateiktą prašymą išregistruoti individualią advokato veiklą iš Mokesčių mokėtojų registro (toliau – ir Mokesčių mokėtojų registras). Toks atsisakymas grįstas Mokesčių mokėtojų registro taisyklių 27.2 punktu, įtvirtinančiu, kad „advokato individualios veiklos nutraukimo pagrindas yra Lietuvos advokatūros sprendimu advokato išbraukimas iš Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašo“; remiantis Mokesčių mokėtojų registro taisyklių nuostatomis, parengtomis vadovaujantis kitais Lietuvos Respublikoje galiojančias įstatymais ir teisės aktais, įregistravimui ir išregistravimui iš Registro advokatams taikomas papildomas reikalavimas, t. y. įregistruojant pateikti mokesčių administratoriui kartu su nustatytos formos prašymu liudijimą, patvirtinantį, kad asmuo yra advokatas, o išregistruojant pateikti Lietuvos advokatūros sprendimą dėl išbraukimo iš Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašo.

3. Individualią bylą nagrinėjantis Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas abejonėms Mokesčių mokėtojų registro taisyklių 27.2 punkto ir 2018 m. rugsėjo 28 d. įsakymo Nr. VA-76 redakcijos 26.2 punkto teisėtumu pagrįsti nurodė, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 43 straipsnio 1 dalimi, „mokesčių mokėtojų apskaitai tvarkyti bei mokesčių apskaičiavimo, sumokėjimo ir išskaičiavimo teisingumo kontrolei sudaromas bendras mokesčių mokėtojų registras“. To paties įstatymo 44 straipsnis nustato, kad „mokesčių mokėtojų duomenų rinkimo, kaupimo, apdorojimo, sisteminimo, saugojimo, naudojimo ir teikimo tvarka nustatoma Mokesčių mokėtojų registro nuostatuose, tvirtinamuose Lietuvos Respublikos Vyriausybės“. Vykdydama šį įstatymų leidėjo pavedimą, Vyriausybė 2000 m. rugsėjo 6 d. nutarimu Nr. 1059 patvirtino Mokesčių mokėtojų registro nuostatus (tekste remiamasi Vyriausybės 2011 m. rugsėjo 7 d. nutarimo Nr. 1058 redakcija, išskyrus atskirai nurodytus atvejus), kuriais remiantis, be kita ko, yra parengtos bei priimtos ir minėtos Mokesčių mokėtojų registro taisyklės (Mokesčių mokėtojų registro nuostatų 12.14 p., Mokesčių mokėtojų registro taisyklių 2 p.). Iš MAĮ nuostatų, ypač 45 straipsnio 1 dalies ir 46 straipsnio 1 dalies, yra aiškiai matyti, kad Mokesčių mokėtojų registro objektas yra asmuo, kuriam pagal mokesčio įstatymą yra nustatyta prievolė mokėti mokestį, t. y. mokesčio mokėtojas (MAĮ 2 str. 17 d. (2013 m. lapkričio 19 d. įstatymo Nr. XII-602 redakcija). Kad Mokesčių mokėtojų registro objektai yra mokesčių mokėtojai eksplicitiškai nurodyta ir Mokesčių mokėtojų registro nuostatų 4 punkte.

4. Mokesčių mokėtojų registro nuostatų 77.3 punkte nustatyta, kad nuolatinis Lietuvos gyventojas išregistruojamas iš Mokesčių mokėtojų registro šiam „<…> galutinai išvykus iš Lietuvos Respublikos ir pateikus galutinai išvykstančio asmens mokesčio deklaraciją, kaip nurodyta GPM įstatyme, ir pabaigus savo apmokestinamąją veiklą Lietuvoje“. Kadangi ši nuostata kalba apie gyventojo vykdomą (vykdytą) veiklą tiek, kiek tai susiję su advokato veiklos išregistravimu, teisėkūros subjektas teikia nuorodą į individualią veiklą, kaip ji apibrėžiama GPM įstatyme. GPM įstatymo 2 straipsnio 7 dalis (2004 m. balandžio 8 d. įstatymo Nr. IX-2103 redakcija) nustato, kad „individuali veikla – savarankiška veikla, kuria versdamasis gyventojas siekia gauti pajamų ar kitokios ekonominės naudos per tęstinį laikotarpį“. Šiai veiklai, be kita ko, priskiriama savarankiška profesinė, įskaitant laisvąsias profesijas, kurios apima advokatus, veikla (GPM įstatymo 2 str. 7 d. 2 p., 2 str. 35 d. (2010 m. lapkričio 23 d. įstatymo Nr. XI-1152 redakcija).

5. Atsižvelgdamas į aptartas nuostatas bei aplinkybę, kad mokesčių mokėtoją apibrėžiančios mokesčių įstatymų normos negali būti aiškinamos plečiamai, individualią administracinę bylą nagrinėjanti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo kolegija abejoja, ar, nesant specialių įstatymų nuostatų, asmuo gali būti pripažintas vykdančiu individualią veiklą vien dėl to, kad jis, be kita ko, yra įrašytas į Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašą, jei jis nėra „gyventojas“ GPM įstatymo taikymo prasme. Individualią bylą nagrinėjanti teisėjų kolegija nurodė, kad Mokesčių mokėtojų registro nuostatų 77.3 punktas nereikalauja ir neturėtų būti aiškinamas kaip reikalaujantis Sprendimo išbraukti tam, kad iš Mokesčių mokėtojų registro būtų išregistruota Lietuvoje individualios veiklos realiai nevykdančio į Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašą įrašyto asmens (advokato) individuali veikla.

6. Individualią bylą nagrinėjančios teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybė, kad advokatų pareiga registruoti advokato veiklą Mokesčių mokėtojų registre siejama ne su faktiniu veiklos vykdymu, bet su įrašymu į Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašą (Mokesčių mokėtojų registro nuostatų 57 p.), nėra aktuali sprendžiant klausimą dėl Mokesčių mokėtojų registro nuostatų 77.3 punkto taikymo. Kaip matyti iš Mokesčių mokėtojų registro nuostatų 53 punkto, toks įrašymas

aktualus registruojant tik nuolatinius Lietuvos gyventojus. Tuo tarpu pagal Mokesčių mokėtojų registro taisyklių 27.2 punktą minėtas Sprendimas išbraukti yra būtina (privaloma) sąlyga įregistruoti individualios veiklos nutraukimą advokatui.

7. Mokesčių mokėtojų registro taisyklėse nustatytu reguliavimu Inspekcijos viršininkas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu, įtvirtino Mokesčių mokėtojų registro nuostatuose nenumatytą ir konkrečiai su šio Vyriausybės norminio akto 77.3 punktu konkuruojančią papildomą aptariamos veiklos išregistravimo sąlygą (reikalavimą). Be to, Inspekcijos (t. y. vadovaujančios Mokesčių mokėtojų registro tvarkymo įstaigos) viršininko teisė susiaurinti Mokesčių mokėtojų registro nuostatų 77.3 punkto taikymą Mokesčių mokėtojų registro taisyklių 27.2 punkte nurodytu būdu negali būti kildinama iš Mokesčių mokėtojų registro nuostatų 78 punkto, įtvirtinančio, kad „Mokesčių mokėtojų registro objektų išregistravimo procedūras ir išregistravimo atvejus bei tvarką nustato vadovaujančioji Mokesčių mokėtojų registro tvarkymo įstaiga“. Mokesčių mokėtojų registro taisyklių 27.2 punktu įtvirtintu (imperatyviu) reikalavimu pateikti Sprendimą išbraukti yra ne detalizuojamos Mokesčių mokėtojų registro nuostatų 77.3 punkte nurodytos sąlygos, bet galimai įtvirtinamas naujas, šioje Vyriausybės norminio akto nuostatoje nenumatytas reikalavimas.

8. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog iš konstitucinio teisinės valstybės principo, kitų konstitucinių imperatyvų kyla reikalavimas įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams paisyti iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos kylančios teisės aktų hierarchijos. Šis reikalavimas, be kita ko, reiškia, kad draudžiama žemesnės galios teisės aktais reguliuoti tuos visuomeninius santykius, kurie gali būti reguliuojami tik aukštesnės galios teisės aktais, taip pat kad žemesnės galios teisės aktuose draudžiama nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris konkuruotų su nustatytuoju aukštesnės galios teisės aktuose (Konstitucinio Teismo 2005 m. sausio 19 d., 2005 m. rugsėjo 20 d. nutarimai ir kt.).

II.

9. Atsakovas Inspekcija pateiktame atsiliepime prašo teismo pripažinti, kad Mokesčių mokėtojų registro taisyklių 27.2 punktas ir 2018 m. rugsėjo 28 d. įsakymo Nr. VA-76 redakcijos 26.2 punktas nurodytiems aukštesnės galios teisės aktams neprieštarauja.

10. Atsiliepime atsakovas nurodė, kad Mokesčių mokėtojų registras tvarkomas vadovaujantis Mokesčių mokėtojų registro nuostatais, kurių 57 punkte įtvirtinta, kad gyventojai, vykdantys veiklą (išskyrus veiklą pagal verslo liudijimus), nenuolatiniai Lietuvos gyventojai, vykdantys individualią veiklą per nuolatines bazes Lietuvoje ar kitą veiklą, Mokesčių mokėtojų registro tvarkymo įstaigai pateikia prašymą įregistruoti ne vėliau kaip veiklos vykdymo pradžios dieną, išskyrus advokatus, notarus, antstolius, advokatų padėjėjus, kurie turi pateikti prašymą įregistruoti ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo įrašymo į atitinkamus sąrašus, nurodytus Mokesčių mokėtojų registro nuostatų 53.3. papunktyje, dienos. Pagal Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 17 straipsnio 1 dalį teisę verstis advokato veikla turi ir advokatų teises ir pareigas įgyja į advokatų, turinčių teisę verstis advokato veikla, sąrašą (Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašas) įrašyti advokatai. Pagal Advokatūros įstatymo 21 straipsnį advokatai gali veikti individualiai (įsiregistravę individualios veiklos pažymą); partnerystės pagrindais, neįsteigę juridinio asmens; įsteigdami juridinį asmenį advokatų profesinę bendriją. Nepriklausomai nuo to, kokia forma yra vykdoma advokato veikla, mokestine prasme yra laikoma, jog gyventojas vykdo advokato individualią veiklą.

11. Atsakovas pažymėjo, kad advokatas ne vėliau nei per 5 dienas nuo sprendimo įrašyti jį į praktikuojančių advokatų sąrašą priėmimo, privalo Inspekcijai pateikti prašymą įregistruoti advokatą į Mokesčių mokėtojų registrą. Tokio prašymo nepateikus ir nepradėjus vykdyti veiklos, advokatas neturėtų būti įrašytas į praktikuojančių advokatų sąrašą, kas, atsakovo nuomone, yra teisėta bei pagrįsta, kadangi pats apibrėžimas „praktikuojantis“ suponuoja veiklos vykdymą.

12. Inspekcija nurodė, kad advokatams yra numatytas ir specialus veiklos nutraukimo pagrindas, įtvirtintas Mokesčių mokėtojų registro taisyklių 26.2 papunktyje – Lietuvos advokatų tarybos sprendimu advokato išbraukimas iš Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašo. Advokato veiklos pabaigos data yra nurodoma Lietuvos Advokatų tarybos posėdžio protokolo išraše, kuris turi būti pateikiamas kartu su prašymu. Atsakovo nuomone, nors ši nuostata nėra įtvirtinta Mokesčių mokėtojų registro nuostatuose, toks reglamentavimas visiškai užtikrina Advokatūros įstatymo nustatytą tvarką.

13. Advokatūros įstatymo 23 straipsnyje imperatyviai nustatyti atvejai, kada advokatas yra išbraukiamas iš praktikuojančių advokatų sąrašo. Pagal šio straipsnio 1 dalies 5 punktą advokatas išbraukiamas, jeigu jis neatitinka sąlygų, kurios suteikia teisę verstis advokato veikla. Viena iš numatytų sąlygų verstis advokato veikla yra numatyta 17 straipsnio 2 dalies 3 punkte, t. y. advokatas įrašomas į Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašą, jeigu jis yra pasiryžęs vykdyti ir vykdys vieną iš Advokatūros įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje nustatytų veiklos formų.

14. Atsakovo nuomone, Mokesčių mokėtojų registro taisyklių nuostatos visiškai atitinka teisinę sistemą – nors Mokesčių mokėtojų registro nuostatuose nėra įtvirtinta, kokius dokumentus turi pateikti advokatas, siekdamas išsiregistruoti iš Mokesčių mokėtojų registro, tačiau Mokesčių mokėtojų registro nuostatuose nėra uždrausta Mokesčių mokėtojų registro valdytojui nustatyti papildomus reikalavimus išsiregistruojantiems asmenims. Tai, anot atsakovo, patvirtina Mokesčių mokėtojų registro nuostatų 78 punktas, pagal kurį registro objektų išregistravimo procedūras ir išregistravimo atvejus bei tvarką nustato vadovaujančioji Mokesčių mokėtojų registro tvarkymo įstaiga. Vadovaudamasis šia nuostata, Inspekcijos viršininkas, patvirtindamas Mokesčių mokėtojų registro taisyklių nuostatas, atsižvelgdamas į Advokatūros įstatymą, priėmė poįstatyminį teisės aktą, sureguliavusį teisinius santykius tarp Mokesčių mokėtojų registro valdytojo bei advokatų, taip įgyvendindamas tinkamą Advokatūros įstatymo bei Mokesčių mokėtojų registro nuostatų taikymą.

15. Inspekcija, priimdama Mokesčių mokėtojų registro taisykles, įgyvendinančias Mokesčių mokėtojų registro nuostatus, vadovavosi teisės aktų hierarchija, kadangi Mokesčių mokėtojų registro taisyklių nuostatos neprieštarauja bei nekonkuruoja su Advokatūros įstatymo nuostatomis, o nustatyta advokato veiklos išregistravimo iš Mokesčių mokėtojų registro procedūra neprieštarauja Mokesčių mokėtojų registro nuostatams.

16. Atsakovas taip pat nurodė, kad Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnyje nustatyti principai, kuriais turi vadovautis visi priimantys teisės aktus subjektai. Šio straipsnio 6 bei 7 punktuose nurodytų aiškumo bei sistemiškumo principų, atsakovo nuomone, rengiant Mokesčių mokėtojų registro taisyklių nuostatas buvo laikytasi ir kitoks nei esamas reglamentavimas jiems prieštarautų.

17. Rengiant nagrinėti norminę administracinę bylą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo posėdyje, gauta Lietuvos advokatūros nuomonė, kurioje teigiama, kad ginčijami Mokesčių mokėtojų registro taisyklių punktai riboja advokatų galimybes realizuoti paslaugų teikimo ir steigimosi laisvę Europos Sąjungoje ir prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui bei iš jo kylančiam teisės aktų hierarchijos reikalavimui.

18. Lietuvos advokatūra nurodo, kad advokato veikla gali užsiimti tik į Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašą įrašyti advokatai. Atsižvelgiant į tai, individuali advokato veikla GPM įstatymo prasme yra advokato, įrašyto į Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašą, veikla. Advokatūros įstatymas nenumato tokio išbraukimo iš Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašo pagrindo kaip advokato išvykimas nuolat gyventi iš Lietuvos. Lietuvos advokatūros vertinimu, nesant GPM įstatymo ir kitų specialių įstatymų nuostatų, asmuo negali būti pripažintas vykdančiu individualią veiklą Lietuvoje vien dėl to, kad jis yra įrašytas į Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašą, jei jis nėra „gyventojas“ GPM įstatymo taikymo prasme.

19. Lietuvos advokatūros teigimu, kvestionuojamos Mokesčių mokėtojų registro taisyklių nuostatos įtvirtintos neįvertinus advokato vykdomos individualios veiklos ypatumų, kadangi Lietuvos advokatas turi teisę verstis advokato praktika ne tik Lietuvoje, bet ir kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje pagal Lietuvoje vartojamą profesinį vardą.

20. Europos Sąjungoje advokato veiklai taikomos laisvo judėjimo ir paslaugų teikimo taisyklės. Advokatams taikytina 1977 m. kovo 22 d. Tarybos direktyva 77/249/EEB, skirta padėti teisininkams veiksmingai naudotis laisve teikti paslaugas, bei 1998 m. vasario 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 98/5/EB, skirta padėti teisininkams verstis nuolatine advokato praktika ne toje valstybėje narėje, kurioje buvo įgyta kvalifikacija. Nors kai kurie advokatai gali greitai integruotis į profesinę sritį priimančiojoje valstybėje narėje, be kita ko, išlaikydami numatytą kvalifikacinį egzaminą, kitiems visą kvalifikaciją turintiems advokatams turėtų būti sudaromos galimybės pasiekti tokią integraciją po tam tikro profesinės praktikos laikotarpio priimančiojoje valstybėje narėje pagal jų buveinės šalies profesinį vardą arba ir toliau tęsti praktiką pagal jų buveinės šalies profesinį vardą. Lietuvos advokatūros nurodomose direktyvų nuostatose įtvirtinti reikalavimai bei sąlygos, kuriomis vienos valstybės narės advokatas turi teisę verstis advokato praktika kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse.

21. Atsižvelgdama į Lietuvoje taikomą dvipakopę advokato statuso įgijimo tvarką, pagal kurią yra atskirtos pripažinimo advokatu ir teisės verstis advokato praktika suteikimo procedūros, t. y. asmenys, pripažinti advokatais ir turintys teisę verstis advokato veikla, ir asmenys, pripažinti advokatais, tačiau neįgiję teisės verstis advokato veikla, Lietuvos advokatūra, vadovaudamasi anksčiau nurodytų direktyvų nuostatomis, nurodė, kad direktyvose kalbama ne tik apie advokato statuso išlaikymą, bet ir apie teisę verstis advokato veikla ir esamą narystę profesinėje institucijoje, kuri pagal Advokatūros įstatymo 17 straipsnį siejama su įrašymu į Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašą. Taigi, direktyvose garantuojama advokatų įsisteigimo teise gali pasinaudoti tik asmenys, įrašyti į Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašą.

22. Atsižvelgdama į tai bei į Mokesčių mokėtojų registro nuostatų 77.3 punkto turinį (kuris nereikalauja Sprendimo išbraukti), Lietuvos advokatūra nurodė, kad kvestionuojamu teisiniu reguliavimu advokatui, kaip nuolatiniam Lietuvos

gyventojui, galutinai išvykus iš Lietuvos Respublikos ir pateikus galutinai išvykstančio asmens mokesčio deklaraciją, kaip nurodyta GPM įstatyme, ir pabaigus savo apmokestinamąją veiklą Lietuvoje turint tikslą ją tęsti kitoje ES valstybėje, kaip mokesčių mokėtojui apribojama teisė prašyti būti išregistruotam iš Mokesčių mokėtojų registro. Taigi, toks teisinis reguliavimas prieštarauja Mokesčių mokėtojų registro nuostatų 77.3 punktui ir Europos Sąjungos teisei bei pažeidžia iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantį teisės aktų hierarchijos reikalavimą.

23. Byloje taip pat gauta Vyriausybės kanceliarijos nuomonė, kurioje pažymėta, kad Mokesčių mokėtojų registro nuostatuose įtvirtintuose mokesčių mokėtojo išregistravimo reikalavimuose nenumatyta pareiga individualią veiklą vykdančiam advokatui visais atvejais pateikti Sprendimą dėl jo išbraukimo iš Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašo. Atsižvelgdama į galiojančią įstatyminę bazę, susijusią su advokato veikla, Vyriausybės kanceliarija nurodė, kad advokatas, kaip mokesčių mokėtojas, galėtų būti išregistruojamas iš Mokesčių mokėtojų registro jį išbraukus iš Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašo Advokatūros įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais.

24. Byloje gauta Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos nuomonė, kad vertinant Mokesčių mokėtojų registro taisyklių 27.2 punkto ir 2018 m. rugsėjo 28 d. įsakymo Nr. VA-76 redakcijos 26.2 punkto reikalavimus, kiek jie susiję su advokato veiklos vykdymu, kyla pagrįsta abejonė dėl jų atitikties nuostatų 77.3 punktui bei iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantiems teisės aktų hierarchijos reikalavimams. Teisingumo ministerija pažymėjo, kad abejotina, ar numatydamos imperatyvią sąlygą – sprendimo dėl išbraukiamo iš Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašo pateikimą – Mokesčių mokėtojų registro taisyklių nuostatos neperžengia nuostatuose įtvirtintų reikalavimų ir nepažeidžia iš Konstitucijos kylančios teisės aktų hierarchijos.

25. Teisingumo ministerija pažymėjo, kad pareigos advokatui išsibraukti iš Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašo nustatymas, kai advokatas siekia nutraukti individualios veiklos vykdymą Lietuvoje, reikštų, jog advokatas nebetenka teisės vykdyti veiklą Lietuvos advokato profesiniu vardu ir kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse.

Išplėstinė teisėjų kolegija


III.

26. Byloje prašoma ištirti, ar Inspekcijos viršininko 2013 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. VA-36 patvirtintų Mokesčių mokėtojų registro taisyklių 27.2 punkto ir 2018 m. rugsėjo 28 d. įsakymo Nr. VA-76 redakcijos 26.2 punkto tiek, kiek nustatyta, kad advokato, esančio ne Lietuvos gyventoju ir nevykdančio individualios veiklos, kaip ji apibrėžiama GPM įstatyme, individualios veiklos nutraukimo pagrindas yra Lietuvos advokatūros sprendimas advokatą išbraukti iš Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašo, neprieštarauja Vyriausybės 2000 m. rugsėjo 6 d. nutarimu Nr. 1059 patvirtintų Mokesčių mokėtojų registro nuostatų 77.3 punktui bei iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantiems teisės aktų hierarchijos reikalavimams.

27. Pirmiausia išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip matyti iš individualios bylos medžiagos administracinėje byloje, kurią nagrinėjanti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija inicijavo šią norminę bylą, aktualus teisinis reguliavimas, kurio teisėtumą nurodytuoju aspektu prašoma tirti, įtvirtintas Inspekcijos viršininko 2013 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. VA-36 patvirtintų Mokesčių mokėtojų registro taisyklių 27.2 punkte, išdėstytame pirminėje (originalioje) įsakymo redakcijoje, galiojusioje iki 2017 m. gegužės 10 d., ir 26.2 punkte, išdėstytame 2017 m. gegužės 8 d. įsakymo Nr. VA-37 ir 2018 m. rugsėjo 28 d. įsakymo Nr. VA-76 redakcijose. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamoje norminėje byloje sprendžiama, ar Vyriausybės 2000 m. rugsėjo 6 d. nutarimu Nr. 1059 patvirtintų Mokesčių mokėtojų registro nuostatų 77.3 punktui bei iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantiems teisės aktų hierarchijos reikalavimams ginčijama apimtimi neprieštarauja Inspekcijos viršininko 2013 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. VA-36 patvirtintų Mokesčių mokėtojų registro taisyklių 27.2 punktas ir 26.2 punktas (2017 m. gegužės 8 d. įsakymo Nr. VA-37 ir 2018 m. rugsėjo 28 d. įsakymo Nr. VA-76 redakcija).

28. Konstitucinis Teismas, aiškindamas konstitucinį teisinės valstybės principą, savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, kad iš konstitucinio teisinės valstybės principo, kitų konstitucinių imperatyvų kylantis reikalavimas įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams paisyti iš Konstitucijos kylančios teisės aktų hierarchijos inter alia (be kita ko) reiškia, kad poįstatyminiu teisės aktu yra realizuojamos įstatymo normos, tačiau toks teisės aktas negali pakeisti paties įstatymo (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 1994 m. sausio 19 d. nutarimą); poįstatyminiai teisės aktai negali prieštarauti įstatymams,

konstituciniams įstatymams ir Konstitucijai; poįstatyminiai teisės aktai turi būti priimami remiantis įstatymais; poįstatyminis teisės aktas yra įstatymo normų taikymo aktas nepriklausomai nuo to, ar tas aktas yra vienkartinio (ad hoc) taikymo, ar nuolatinio galiojimo (Konstitucinio Teismo inter alia 2003 m. gruodžio 30 d., 2004 m. kovo 5 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2005 m. vasario 7 d., 2007 m. gegužės 5 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d., 2007 m. rugsėjo 6 d., 2009 m. balandžio 29 d., 2009 m. spalio 8 d. nutarimai); žemesnės galios teisės aktuose draudžiama nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris konkuruotų su nustatytuoju aukštesnės galios teisės aktuose (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2005 m. sausio 19 d. nutarimus, 2005 m. rugsėjo 20 d. sprendimą, 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. gegužės 31 d., 2007 m. lapkričio 29 d. nutarimus). Konstitucinis teisinės valstybės principas apima daug įvairių tarpusavyje susijusių imperatyvų, be kita ko, ir teisės aktų hierarchijos reikalavimą, iš kurio kyla įstatymų viršenybės poįstatyminių teisės aktų atžvilgiu principas (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimą).

29. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą akcentavęs, kad tiriant norminio administracinio akto teisėtumą nėra sprendžiamas pažeistų subjektinių teisių gynimo klausimas, o tik siekiama išsiaiškinti, ar norminis administracinis aktas neprieštarauja įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-6-492/2019). Taip pat Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą nurodęs, kad viešojo administravimo subjektų kompetencija turi būti nustatyta įstatymu, veikla vykdoma tik jiems priskirtos kompetencijos ribose, o atitinkamam teisėkūros subjektui viršijus jam teisės aktais suteiktą kompetenciją ir priėmus norminį administracinį aktą, kurį jis nėra įgaliotas priimti, tuo pačiu būtų pažeistas ir Konstitucijos preambulėje įtvirtintas teisinės valstybės principas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimus bylose Nr. I1-4/2006, Nr. I8-15/2007, Nr. I444-4/2008). Konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja įvairius reikalavimus įstatymų leidėjui ir kitiems teisėkūros subjektams, inter alia teisėkūros subjektų pareigą leisti teisės aktus tik neviršijant savo įgaliojimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-617/2010). Viešojo administravimo subjektai privalo veikti tik pagal aukštesnės galios teisės aktais jiems suteiktą kompetenciją, kuri turi būti nustatyta įstatymu, veikla vykdoma tik jiems priskirtos kompetencijos ribose, bet kokie viešojo administravimo subjektų veiksmai ar sprendimai, priimti viršijant nustatytą kompetenciją, pripažįstami neteisėtais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. liepos 25 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I1-2/2006, 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I444-4/2008, 2013 m. gruodžio 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I552-22/2013 ir kt.).

30. Atsižvelgiant į šiuos konstitucinio teisinės valstybės principo elementus, nagrinėjamoje byloje turi būti įvertinta, ar žemesnės galios teisės akte nustatytas teisinis reguliavimas, t. y. Mokesčių mokėtojų registro taisyklių 27.2 punktas ir 2017 m. gegužės 8 d. įsakymo Nr. VA-37 bei 2018 m. rugsėjo 28 d. įsakymo Nr. VA-76 redakcijų 26.2 punktas individualią administracinę bylą nagrinėjusios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos nurodyta apimtimi neprieštarauja nustatytajam aukštesnės galios teisės akte, t. y. Vyriausybės nutarimu patvirtintų Mokesčių mokėtojų registro nuostatų 77.3 punkte, taip pat, ar Inspekcijos viršininkui aukštesnės galios teisės aktais (konstitucinėmis nuostatomis, įstatymu, Vyriausybės nutarimu) buvo pavesta priimti šioje byloje tiriamą teisinį reguliavimą.

31. Individualios administracinės bylos, kurią nagrinėjanti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija suabejojo Mokesčių mokėtojų registro taisyklių 27.2 punkte ir 2017 m. gegužės 8 d. įsakymo Nr. VA-37 bei 2018 m. rugsėjo 28 d. įsakymo Nr. VA-76 redakcijų 26.2 punkte įtvirtinto teisinio reguliavimo teisėtumu, duomenimis nustatyta, kad: individualioje byloje į teismą kreipėsi asmuo, Lietuvos advokatų tarybos 2001 m. birželio 28 d. nutarimu įrašytas į Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašą ir įgijęs teisę verstis advokato praktika (Teisės verstis advokato praktika liudijimas Nr. 1492); pareiškėjas individualioje byloje 2016 m. liepos 8 d. pateikė prašymą išregistruoti jį iš Mokesčių mokėtojų registro; jis nurodė, jog nuo 2016 m. birželio 21 d. nebėra nuolatinis Lietuvos gyventojas, nebevykdo ir nebeplanuoja Lietuvoje vykdyti individualios veiklos (verstis advokato praktika Lietuvoje); pareiškėjas nurodo gyvenantis (duomenys neskelbtini). Vadinasi, nagrinėjamu atveju reikšmingas teisinis reguliavimas, susijęs su advokatų individualios veiklos teisiniu reguliavimu, jų įregistravimu ir išregistravimu į / iš Mokesčių mokėtojų registro, įtvirtintas aukštesnės galios teisės aktuose nei Inspekcijos viršininko įsakymu patvirtinto Mokesčių mokėtojų registro taisyklės.

32. Advokatų veiklos sąlygas bei tvarką reglamentuoja Advokatūros įstatymas (1 str. 1 d.). Advokatūros įstatymo 17 straipsnio 1 dalyje (2015 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. XII-1850 redakcija, galiojanti nuo 2016 m. sausio 1 d.) nustatyta, kad teisę verstis advokato veikla turi ir advokatų teises ir pareigas įgyja į Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašą įrašyti advokatai, kurie turi advokato pažymėjimą; advokato pažymėjimo išdavimo diena laikoma advokato teisės verstis advokato veikla suteikimo diena. To paties straipsnio 2 dalyje (2013 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XII-496 redakcija galiojanti nuo 2013 m. rugsėjo 1 d.) nustatyta, kad advokatas įrašomas į Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašą, jeigu: 1) jis prisiekė

šio Įstatymo nustatyta tvarka (1 d.); 2) yra apdrausta advokato ar advokatų profesinės bendrijos profesinė civilinė atsakomybė (2 d.); 3) jis yra pasirengęs verstis advokato veikla viena iš jos formų, nurodytų šio Įstatymo 21 straipsnyje (3 d.); 4) nuo sprendimo pripažinti asmenį advokatu priėmimo dienos iki prašymo įrašyti į Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašą pateikimo Lietuvos advokatūrai dienos nepraėjo penkeri metai (redakcija, galiojusi iki 2018 m. sausio 1 d.). Advokatų veiklos formos reglamentuojamos Advokatūros įstatymo 21 straipsnyje, kurio 1 dalyje nustatyta, kad advokatai gali veikti: 1) individualiai; 2) partnerystės pagrindais, neįsteigę juridinio asmens; 3) įsteigdami juridinį asmenį – advokatų profesinę bendriją. Pagal šį Advokatūros įstatymo straipsnį advokatas turi teisę pasirinkti tik vieną iš nurodytų veiklos formų (2 d.), keisti veiklos formą, tačiau tai padaręs, jis apie tai turi pranešti Lietuvos advokatūrai (3 d.). Advokatūros įstatymo 18 straipsnyje į Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašą advokatas įrašomas Lietuvos advokatūros sprendimu, kai jis Lietuvos advokatūrai pateikia: 1) prašymą įrašyti į Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašą (prašyme turi būti nurodyta, ar nepasikeitė duomenys, pateikti prašyme pripažinti jį advokatu; jeigu pasikeitė, – nurodyti pasikeitę duomenys); 2) dokumentus, įrodančius, kad advokatas atitinka šio Įstatymo reikalavimus, taikomus įrašant į Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašą. Išbraukimas iš Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašo reglamentuojamas Advokatūros įstatymo 23 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje (2013 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XII-496 redakcija, galiojanti nuo 2013 m. rugsėjo 1 d.) nustatyta, kad Lietuvos advokatūros sprendimu advokatas išbraukiamas iš Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašo, jeigu: 1) jis raštu prašo būti išbrauktas; 2) panaikinamas sprendimas pripažinti asmenį advokatu; 3) paaiškėja, kad įrašant jį į Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašą buvo pateikti tikrovės neatitinkantys duomenys; 4) advokatas pradėjo dirbti ar eiti kitas mokamas pareigas, išskyrus šio Įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje nurodytus atvejus; 5) advokatas neatitinka sąlygų, suteikiančių teisę verstis advokato veikla (šiame kontekste paminėtina, kad sąlygos, suteikiančios teisę verstis advokato veikla, nurodytos Advokatūros įstatymo 17 str. 1-2 d.).

33. Išplėstinė teisėjų kolegija, nagrinėjamos norminės bylos kontekste apibendrindama paminėtą Advokatūros įstatyme įtvirtintą teisinį reguliavimą, konstatuoja, kad įrašymas į Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašą tiesiogiai susijęs su advokato teisinio statuso apimtimi, nes subjektinę teisę verstis advokato veikla turi ir advokatų teises ir pareigas įgyja tik įrašytas į Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašą advokatas. Asmuo į Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašą įrašomas ir iš jo išbraukiamas specialios advokatų savivaldą įgyvendinančios institucijos – Lietuvos advokatūros – sprendimu, o baigtinis išbraukimo iš jo pagrindų sąrašas įtvirtintas specialiame advokatų veiklos sąlygas bei tvarką reglamentuojančiame Advokatūros įstatyme.

34. Mokesčių mokėtojų registro taisykles, kurių nuostatų teisėtumas tiriamas šioje administracinėje byloje, Inspekcijos viršininkas patvirtino 2013 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. VA-36. Šiomis Mokesčių mokėtojų registro taisyklėmis nustatyta individualią ar kitokią veiklą vykdančių fizinių asmenų (toliau – mokesčių mokėtojai) įregistravimo į Mokesčių mokėtojų registrą ir/ar išregistravimo iš jo tvarka, taip pat įregistruotinų į Mokesčių mokėtojų registrą duomenų pateikimo Inspekcijai ir Mokesčių mokėtojų registro duomenų tvarkymo Inspekcijos iniciatyva reikalavimai (1 p.), jos parengtos, vadovaujantis, be kita ko, MAĮ, Vyriausybės 2000 m. rugsėjo 6 d. nutarimu Nr. 1059 patvirtintais Mokesčių mokėtojų registro nuostatais, GPM įstatymo nuostatomis.

35. MAĮ, kuriuo vadovaujantis Inspekcijos viršininkas parengė Mokesčių mokėtojų registro taisykles, be kita ko, nustato pagrindines sąvokas ir taisykles, kurių būtina laikytis vykdant mokesčių įstatymus, mokesčių administratoriaus funkcijas, teises ir pareigas, mokesčių mokėtojo teises ir pareigas (MAĮ 1 str.). MAĮ 43 straipsnyje „Mokesčių mokėtojų registras“ nustatyta: mokesčių mokėtojų apskaitai tvarkyti bei mokesčių apskaičiavimo, sumokėjimo ir išskaičiavimo teisingumo kontrolei sudaromas bendras mokesčių mokėtojų registras (1 d.); mokesčių administratorius (atitinkama registro tvarkymo įstaiga) registruoja visus asmenis, kurių registravimas yra privalomas pagal šio Įstatymo 45 straipsnį (2 dalis). Šio įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, jei Mokesčių mokėtojų registro nuostatai nenustato kitaip, asmuo, kuriam pagal mokesčio įstatymą yra nustatyta prievolė mokėti mokestį, privalo užsiregistruoti pas atitinkamą vietos mokesčių administratorių (registro tvarkymo įstaigą) ir pateikti Mokesčių mokėtojų registro nuostatuose nurodytus mokesčių mokėtojo registravimo duomenis. Taigi pagal MAĮ į Mokesčių mokėtojų registrą registruojami tik tokie asmenys, kuriems pagal konkretaus mokesčio įstatymą yra nustatyta prievolė mokėti mokestį, o tai daroma siekiant tinkamai tvarkyti tokių asmenų (t. y. mokesčių mokėtojų) apskaitą ir kontroliuoti jų arba už juos sumokamų mokesčių apskaičiavimo, sumokėjimo ir išskaičiavimo teisingumą.

36. Iš paminėtų MAĮ nuostatų, įtvirtinančių mokesčių administratoriaus pareigą visus mokesčių mokėtojus registruoti į Mokesčių mokėtojų registrą ir tinkamai jį administruoti, jas aiškinant kartu su sprendimo 32, 33 punktuose aptartu Advokatūros įstatyme įtvirtintu teisiniu reguliavimu, matyti, kad asmens, Advokatūros įstatyme nustatyta tvarka įgijusio advokato teisinį statusą, įregistravimas į Mokesčių mokėtojų registrą siejamas su tokio asmens teisės vykdyti individualią

veiklą (advokato veiklą) Lietuvoje įgyvendinimu, t. y. advokatas, nustatyta tvarka neįregistruotas į Mokesčių mokėtojų registrą, ar išregistruotas iš jo, negali realizuoti jam advokato statusu suteiktos subjektinės teisės – Lietuvoje verstis individualia veikla, kuri, be kita ko, apmokestinama pagal GPM įstatymą. Išplėstinė teisėjų kolegija pabrėžia, kad nei iš visuminio Advokatūros įstatyme įtvirtinto teisinio reguliavimo, nei iš teisinio reguliavimo, įtvirtinto atskiruose Advokatūros įstatymo straipsniuose (jų dalyse, punktuose), nėra pagrindo teigti, kad advokato teisinį statusą įgijusio asmens (advokato) įregistravimas į ar išregistravimas iš Mokesčių mokėtojų registro savaime suponuoja Advokatūros įstatyme nustatyta tvarka įgyto advokato teisinio statuso praradimą ar jo ribojimą. Pabrėžtina, kad įregistravimas ar išregistravimas iš Mokesčių mokėtojų registro pagal Advokatūros įstatymą nelaikytinas savarankišku pagrindu, kuriam esant Lietuvos advokatų taryba privalo priimti sprendimą dėl advokato išbraukimo iš Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašo, nes šis pagrindas nenurodytas Advokatūros įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje (2013 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XII-496 redakcija, galiojanti nuo 2013 m. rugsėjo 1 d.).

37. Pagal MAĮ 44 straipsnį mokesčių mokėtojų duomenų rinkimo, kaupimo, apdorojimo, sisteminimo, saugojimo, naudojimo ir teikimo tvarka nustatoma Mokesčių mokėtojų registro nuostatuose, tvirtinamuose Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Taigi įstatymų leidėjas įgyvendinti įstatymo nuostatas, susijusias su Mokesčių mokėtojų registro tvarkymu (t. y. mokesčių mokėtojų duomenų rinkimu, kaupimu, apdorojimu, sisteminimu, saugojimu, naudojimu ir teikimu), pavedė Vyriausybei. Šios MAĮ nuostatos įgyvendintos Vyriausybės 2000 m. rugsėjo 6 d. nutarimu Nr. 1059 patvirtintuose Mokesčių mokėtojų registro nuostatuose (Vyriausybės 2011 m. rugsėjo 7 d. nutarimo Nr. 1058 redakcija), kurių VI skyriuje, be kita ko, sureguliuotas išregistravimas iš Mokesčių mokėtojų registro, o 77 punkte įtvirtintas baigtinis sąrašas atvejų, kuriais mokesčių mokėtojai iš šio registro išregistruojami: juridiniam asmeniui pasibaigus ir išsiregistravus iš Juridinių asmenų registro (77.1 p.); užsienio juridiniam asmeniui ar organizacijai baigus savo apmokestinamąją veiklą Lietuvos Respublikoje. Užsienio juridinis asmuo ar organizacija Mokesčių mokėtojų registro tvarkymo įstaigai turi pateikti prašymą išregistruoti iš Mokesčių mokėtojų registro, jame nurodyti išregistravimo pagrindą ir įgalioto už išregistravimą asmens duomenis (asmens kodas, vardas ir pavardė, gyvenamosios vietos adresas) (77.2 p.); nuolatiniam Lietuvos gyventojui galutinai išvykus iš Lietuvos Respublikos ir pateikus galutinai išvykstančio asmens mokesčio deklaraciją, kaip nurodyta GPM įstatyme, ir pabaigus savo apmokestinamąją veiklą Lietuvoje (77.3 p.); nenuolatiniam Lietuvos gyventojui išvykus iš Lietuvos Respublikos arba nutraukus savo apmokestinamąją veiklą Lietuvos Respublikoje. Nenuolatinio Lietuvos gyventojo išregistravimo iš Mokesčių mokėtojų registro kriterijai nustatyti Inspekcijos viršininko (77.4 p.); nuolatiniam, nenuolatiniam Lietuvos gyventojui, užsienio valstybės piliečiui ar asmeniui be pilietybės mirus arba teisės aktų nustatyta tvarka jį paskelbus mirusiu (77.5 p.). Mokesčių mokėtojų registro nuostatų (Vyriausybės 2011 m. rugsėjo 7 d. nutarimo Nr. 1058 redakcija) 78 punkte nustatyta, kad Mokesčių mokėtojų registro objektų išregistravimo procedūras ir išregistravimo atvejus bei tvarką nustato vadovaujančioji Mokesčių mokėtojų registro tvarkymo įstaiga.

38. Šioje norminėje byloje ginčijamo teisinio reguliavimo teisėtumas vertinamas tik tuo aspektu, kiek šis teisinis reguliavimas susijęs su advokato, esančio ne Lietuvos gyventoju ir nevykdančio individualios veiklos, kaip ji apibrėžiama GPM įstatyme, individualia veikla. Minėta, kad individuali veikla yra viena iš advokato veiklos formų (Advokatūros įstatymo 21 str.). GPM įstatymo 2 straipsnio GPM įstatymo 2 straipsnio 7 dalis (2004 m. balandžio 8 d. įstatymo Nr. IX-2103 redakcija) nustato, kad individuali veikla – savarankiška veikla, kuria versdamasis gyventojas siekia gauti pajamų ar kitokios ekonominės naudos per tęstinį laikotarpį, o šiai veiklai, be kita ko, priskiriama savarankiška profesinė, įskaitant laisvąsias profesijas, kurios apima advokatus, veikla (GPM įstatymo 2 str. 7 d. 2 p., 2 str. 35 d. (2010 m. lapkričio 23 d. įstatymo Nr. XI-1152 redakcija, galiojusi iki 2018 m. sausio 1 d.). Atsižvelgdama į tai, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad į Mokesčių mokėtojų registrą įregistruotas advokatas, esantis ne Lietuvos gyventoju ir nevykdantis individualios veiklos, kaip ji apibrėžiama GPM įstatyme, iš Mokesčių mokėtojų registro turėtų būti išregistruojamas vadovaujantis Mokesčių mokėtojų registro nuostatų 77.3 punktu, kuriam, individualią administracinę bylą nagrinėjančios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos nuomone, prieštarauja ginčijamas teisinis reguliavimas.

39. Mokesčių mokėtojų registro nuostatų 77.3 punkte įtvirtinta, kad nuolatinis Lietuvos gyventojas išregistruojamas iš Mokesčių mokėtojų registro šiam „<…> galutinai išvykus iš Lietuvos Respublikos ir pateikus galutinai išvykstančio asmens mokesčio deklaraciją, kaip nurodyta GPM įstatyme, ir pabaigus savo apmokestinamąją veiklą Lietuvoje“. Taigi, šiame Mokesčių mokėtojų registro nuostatų punkte numatytos trys kumuliatyvios sąlygos, kurioms esant nuolatinis Lietuvos gyventojas išregistruojamas iš Mokesčių mokėtojų registro: asmuo turi būti galutinai išvykęs iš Lietuvos Respublikos, pateikęs atitinkamą deklaraciją ir pabaigęs savo apmokestinamąją veiklą Lietuvoje. Jokių kitų reikalavimų norint išsiregistruoti iš Mokesčių mokėtojų registro šiame punkte nėra įtvirtinta.

40. Individualią ar kitokią veiklą vykdančių fizinių asmenų (toliau – ir mokesčių mokėtojai) įregistravimo į Mokesčių

mokėtojų registrą ir / ar išregistravimo iš jo tvarką, taip pat įregistruotinų į Mokesčių mokėtojų registrą duomenų pateikimo Inspekcijai ir Mokesčių mokėtojų registro duomenų tvarkymo Inspekcijos iniciatyva reikalavimus nustato Mokesčių mokėtojų registro taisyklės (Mokesčių mokėtojų registro taisyklių 1 p.). Ginčijamame šių taisyklių 27.2 punkte buvo nurodyta, kad advokato individualios veiklos nutraukimo pagrindas yra Lietuvos advokatūros sprendimu advokato išbraukimas iš Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašo. Mokesčių mokėtojų registro taisyklių 26.2 punkte (2017 m. gegužės 8 d. įsakymo Nr. VA-37 ir 2018 m. rugsėjo 28 d. įsakymo Nr. VA-76 redakcija) nurodyta, kad advokato individualios veiklos nutraukimo pagrindas yra Lietuvos advokatų tarybos sprendimu advokato išbraukimas iš Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašo; advokato veiklos pabaigos data yra nurodoma Lietuvos advokatų tarybos posėdžio protokolo išraše, kuris turi būti pateikiamas kartu su prašymu. Taigi, pagal ginčijamą Mokesčių mokėtojų registro taisyklėse įtvirtintą teisinį reguliavimą advokato išbraukimo iš Mokesčių mokėtojų registro conditio sine qua non (būtina sąlyga; sąlyga, be kurios neįmanoma ką nors pradėti) yra Sprendimo išbraukti pateikimas.

41. Išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgdama, be kita ko, į sprendimo 36, 39 punkte pateiktus išaiškinimus, konstatuoja, kad nei Advokatūros įstatymo, nei MAĮ, nei GPM įstatymo, nei Mokesčių mokėtojų registro nuostatų normos nesuponuoja, jog advokato, esančio ne Lietuvos gyventoju ir nevykdančio individualios veiklos, kaip ji apibrėžiama GPM įstatyme, individualios veiklos nutraukimo pagrindas turėtų būti sprendimas jį išbraukti iš Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašo. Šiame kontekste pabrėžtina, kad, vadovaujantis Mokesčių mokėtojų registro nuostatų (Vyriausybės 2011 m. rugsėjo 7 d. nutarimo Nr. 1058 redakcija) 78 punktu, Inspekcijos viršininkui, kaip vadovaujančios Mokesčių mokėtojų registro tvarkymo įstaigos vadovui, suteikta kompetencija nustatyti šio registro objektų išregistravimo procedūras ir išregistravimo atvejus bei tvarką, negali būti aiškinama plečiamai, inter alia kaip suteikianti jam įgaliojimus savo įsakymu įtvirtinti savarankišką, Advokatūros įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje (2013 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XII-496 redakcija, galiojanti nuo 2013 m. rugsėjo 1 d.) nenumatytą pagrindą, kuriam esant Lietuvos advokatų taryba privalėtų priimti sprendimą dėl advokato išbraukimo iš Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašo. Tokie įgaliojimai Inspekcijos viršininkui nebuvo ir nėra suteikti.

42. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja įvairius reikalavimus įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams, inter alia tai, kad teisėkūros subjektai teisės aktus gali leisti tik neviršydami savo įgaliojimų, kad poįstatyminiai teisės aktai turi būti priimami remiantis įstatymais ( inter alia 2006 m. gegužės 31 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d., 2009 m. spalio 8 d., 2013 m. balandžio 2 d., 2015 m. birželio 16 d. nutarimai), o bet kokie viešojo administravimo subjektų veiksmai ar sprendimai, priimti viršijant nustatytą kompetenciją, pripažįstami neteisėtais.

43. Įvertinusi tai, jog aukštesnės galios teisės aktais įtvirtintu teisiniu reguliavimu Inspekcijos viršininkui ne tik nekilo įgaliojimai nustatyti privalomą išregistravimo iš Mokesčių mokėtojų registro sąlygą (t. y. tokia Inspekcijos viršininko teisė nėra grindžiama aiškiu ir vienareikšmiu įstatyme įtvirtintu teisiniu reguliavimu), tačiau ir įtvirtindamas tokį reikalavimą jis veikė ultra vires (viršijant įgaliojimus), išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad Mokesčių mokėtojų registro taisyklių 27.2 punktas ir 2017 m. gegužės 8 d. įsakymo Nr. VA-37 bei 2018 m. rugsėjo 28 d. įsakymo Nr. VA-76 redakcijų 26.2 punktas tiek, kiek nustatyta, kad advokato, esančio ne Lietuvos gyventoju ir nevykdančio individualios veiklos, kaip ji apibrėžiama GPM įstatyme, individualios veiklos nutraukimo pagrindas yra Lietuvos advokatūros sprendimas advokatą išbraukti iš Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašo, prieštaravo ir prieštarauja Mokesčių mokėtojų registro nuostatų 77.3 punktui bei iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantiems teisės aktų hierarchijos reikalavimams.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 117 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 118 straipsnio 1 dalimi, 119 straipsnio 1 dalimi, išplėstinė teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pripažinti, kad Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2013 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. VA-36 patvirtintų Fizinių asmenų įregistravimo į Mokesčių mokėtojų registrą / išregistravimo iš Mokesčių mokėtojų registro taisyklių 27.2 punktas ir 2017 m. gegužės 8 d. įsakymo Nr. VA-37 bei 2018 m. rugsėjo 28 d. įsakymo Nr. VA-76 redakcijų 26.2 punktas tiek, kiek juose nustatyta, kad advokato, esančio ne Lietuvos gyventoju ir nevykdančio individualios veiklos, kaip ji apibrėžiama Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatyme, individualios veiklos nutraukimo pagrindas yra Lietuvos advokatūros sprendimas advokatą išbraukti iš Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašo, prieštaravo ir prieštarauja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. rugsėjo 6 d.

nutarimu Nr. 1059 patvirtintų Mokesčių mokėtojų registro nuostatų 77.3 punktui (2011 m. rugsėjo 7 d. nutarimo Nr. 1058 redakcija) bei iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantiems teisės aktų hierarchijos reikalavimams.

Sprendimas neskundžiamas.

TEISĖJAI LAIMUTIS ALECHNAVIČIUS

ARTŪRAS DRIGOTAS

ROMANAS KLIŠAUSKAS

RYTIS KRASAUSKAS

RIČARDAS PILIČIAUSKAS_______________________


Administracinė byla Nr. eT-8-415/2019Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00481-2019-0Procesinio sprendimo kategorija 51.3(S)


NUTARTIS

2019 m. birželio 3 d. Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkas Gintaras Kryževičius, susipažinęs su Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. gegužės 21 d. nutartimi dėl administracinės bylos Nr. eI5712-243/2019 pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Branda LT“ skundą atsakovams Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos ir Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos Klaipėdos valdybai dėl privalomųjų nurodymų ir sprendimo panaikinimo priskyrimo nagrinėti atitinkamam apygardos administraciniam teismui,

n u s t a t ė:

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2019 m. gegužės 21 d. nutartimi kreipėsi į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininką, prašydami spręsti administracinės bylos Nr. eI5712-243/2019 (teisminio proceso Nr. 3-63-3-00481-2019-0) priskyrimo atitinkamam administraciniam teismui klausimą.

Nutartyje nurodoma, kad Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmuose yra gautas pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Branda LT“ (toliau – ir pareiškėjas) skundas, kuriame pareiškėjas prašo panaikinti Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos Klaipėdos valdybos Klaipėdos rajono aplinkos apsaugos inspekcijos vyr. specialisto 2019 m. kovo 18 d. privalomuosius nurodymus Nr. PN15-5 ir Nr. PN15-6 (toliau – ir Privalomieji nurodymai) ir Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2019 m. balandžio 11 d. sprendimą Nr. (3.0)-AD5-6433 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo netenkintas pareiškėjo skundas dėl privalomųjų nurodymų panaikinimo. Pažymima, jog pareiškėjas skundu dėl to paties ginčo kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, kuris 2019 m. gegužės 10 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eI-3442-789/2019 jo skundą atsisakė priimti, išaiškindamas teisę paduoti skundą Regionų apygardos administraciniam teismui.

Nutartyje atkreipiamas dėmesys į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininko ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. eT-11-415/2018, Nr. eAS-774-492/2019 ir Nr. eT-17-415/2018

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=86d356d09ce211e9aa7dc78f3d1f2643

ir nurodoma, kad bylos priskirtinumo klausimas yra neaiškus, todėl vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 21 straipsnio 1 dalies 4 punktu, prašoma spręsti nurodytos bylos priskyrimo atitinkamam administraciniam teismui klausimą.

Teismo pirmininkas


Išsamus bylų perdavimo nagrinėti kitam teismui pagrindų sąrašas yra įtvirtintas ABTĮ 69 straipsnio 1 dalyje, kurios 2 punkte numatyta, kad teismas perduoda nagrinėti bylą kitam teismui, kai paaiškėja, kad byla buvo priimta teismo žinion pažeidžiant priskirtinumo teismams taisykles. Pagal ABTĮ 69 straipsnio 2 dalį bylos perdavimo iš vieno teismo kitam teismui klausimą išsprendžia bylą perduodančio teismo teisėjų kolegija arba Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkas, o bylos perdavimo iš vieno teismo kitam teismui šio straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytais atvejais klausimą – Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkas bylą perduodančio teismo pirmininko teikimu.

ABTĮ 31 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad skundas (prašymas, pareiškimas) paduodamas tam administraciniam teismui, kurio veikimo teritorijoje yra atsakovo buveinė (gyvenamoji vieta), o jeigu atsakovas yra valstybė arba savivaldybė, – tam administraciniam teismui, kurio teritorijoje yra atsakovui atstovaujančios institucijos buveinė. Jeigu viešojo administravimo subjekto, jo teritorinio padalinio, teritorinio viešojo administravimo subjekto arba pareigūno, veikiančio Lietuvos Respublikos teritorijos dalyje, administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) teisėtumas buvo patikrintas (nagrinėjamas) aukštesniojo pagal pavaldumą viešojo administravimo subjekto ir (arba) kitos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos, skundas (prašymas, pareiškimas) administraciniam teismui paduodamas pagal to viešojo administravimo subjekto, jo teritorinio padalinio, teritorinio viešojo administravimo subjekto arba pareigūno, kurio administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) teisėtumas buvo tikrinamas (nagrinėjamas), buveinės vietą.

Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundu ginčija Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos Klaipėdos valdybos Klaipėdos rajono aplinkos apsaugos inspekcijos vyr. specialisto 2019 m. kovo 18 d. privalomuosius nurodymus Nr. PN15-5 ir Nr. PN15-6, kurie yra savarankiški pareiškėjui teisines pasekmes sukeliantys teisės aktai ir kurių ikiteisminė apskundimo tvarka yra nustatyta Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 23 straipsnyje. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas taip pat skundžia Departamento Sprendimą, kuris buvo priimtas privaloma ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka išnagrinėjus pareiškėjo skundą dėl Privalomųjų nurodymų teisėtumo ir pagrįstumo, todėl remiantis ABTĮ 31 straipsnio 1 dalimi, spręstina, kad pareiškėjo skundas nagrinėjamu atveju turėjo būti paduodamas tam administraciniam teismui, kurio veikimo teritorijoje yra Departamento Klaipėdos valdybos buveinė (Birutės g. 16, Klaipėda), t. y. Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmams.

Pastebėtina, kad nagrinėjamu atveju ir Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų nutartyje nurodytose administracinėse bylose Nr. eT-11-415/2018, Nr. eAS-774-492/2019 ir Nr. eT-17-415/2018 faktinės aplinkybės skiriasi, todėl šiuo atveju nėra pagrindo remtis minėtose bylose pateiktu aiškinimu dėl bylų teritorinio teismingumo.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes bei teisės aktų nuostatas, vadovaujantis teisingumo ir protingumo principais, darytina išvada, jog šios bylos nagrinėjimas priskirtinas Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų kompetencijai, todėl, vadovaujantis ABTĮ 69 straipsnio 1 dalies 2 punktu, byla grąžintina nagrinėti Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmams.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 69 straipsnio 2 dalimi,

n u t a r i a:

administracinę bylą Nr. eI-5712-243/2019 (teisminio proceso Nr. 3-63-3-00481-2019-0) gražinti nagrinėti Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmams.

Nutartis neskundžiama.

TEISMO PIRMININKAS GINTARAS KRYŽEVIČIUS_______________________


Administracinė byla Nr. eAS-307-602/2019Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00425-2019-7Procesinio sprendimo kategorija 43.5.9.(S)


NUTARTIS


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūros atskirąjį skundą Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. kovo 6 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūros skundą atsakovui uždarajai akcinei bendrovei Alytaus regiono atliekų tvarkymo centrui dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

Pareiškėjas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūra (toliau – ir pareiškėjas, Agentūra) kreipėsi į Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus su skundu, prašydamas įpareigoti UAB Alytaus regiono atliekų tvarkymo centrą vykdyti 2010 m. gruodžio 15 d. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakyme Nr. Dl-1002 „Dėl finansavimo skyrimo projektams pagal 2007–2013 m. sanglaudos skatinimo veiksmų programos 3 prioriteto „Aplinka ir darnus vystymasis“ priemonę Nr. VP3-3.2-AM-01-V „Atliekų tvarkymo sistemos sukūrimas“ 1 p., 2017 m. birželio 21 d. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymą Nr. Dl-528 „Dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. gruodžio 15 d. įsakymo Nr. Dl-1002 „Dėl finansavimo skyrimo projektams pagal 2007–2013 m. sanglaudos skatinimo veiksmų programos 3 prioriteto „Aplinka ir darnus vystymasis“ priemonę Nr. VP3-3.2-AM-01-V „Atliekų tvarkymo sistemos sukūrimas“ pakeitimo bei Sutarties 5.1.6 p., kuriuose nurodyta, kad projekto metu sukurtos infrastruktūros operatorius turi būti parenkamas nepažeidžiant Europos Sąjungos valstybės pagalbos taisyklių Viešųjų pirkimų įstatymo nustatyta tvarka ir viešojo pirkimo būdu parinkti Projekto įgyvendinimo metu sukurtos infrastruktūros operatorių; Viešojo pirkimo metu neparinkus infrastruktūros operatoriaus, gauti savivaldybės sutikimą infrastruktūros operavimo funkcijas atlikti pačiam atsakovui. Prašė teismo atnaujinti terminą skundui pateikti.

II.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2019 m. kovo 6 d. nutartimi neatnaujino pareiškėjui Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūrai skundo padavimo teismui terminą ir atsisakė priimti pareiškėjo skundą.

Teismas nustatė, kad teisė kreiptis į teismą pareiškėjui atsirado 2018 m. sausio 1 d. (kai atsakovas neįvykdė Sutarties 5.1.6 p.), todėl skundą teismui turėjo paduoti iki 2018 m. vasario 28 d. Pareiškėjas skundą teismui pateikė tik 2019 m. vasario 26 d., žymiai praleidęs terminą skundui pateikti.

Teismas, įvertinęs pareiškėjo argumentą, kad nepasibaigus apskundimo terminui Agentūra 2018 m. sausio 4 d.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=e043d0e09dab11e9878fc525390407ce

inicijavo įtariamo pažeidimo tyrimą dėl atsakovės savavališkų veiksmų, atsakovas 2018 m. vasario 22 d. kreipėsi į teismą, parašydamas panaikinti Sutarties 5.16 punktą bei po bylos užbaigimo suteikė atsakovui galimybę įvykdyti sutarties sąlygas, sprendė, kad pareiškėjas, įvertinęs tai, jog atsakovas nesilaiko sutarties sąlygų bei negaudamas jokios informacijos apie atsakovo atliekamus veiksmus, vadovaujantis ABTĮ nustatyta tvarka turėjo teisę ir galimybę tiesiogiai kreiptis į teismą. Aplinkybė, kad pareiškėjas inicijavo pažeidimo tyrimą ar atsakovas kreipėsi į teismą dėl sutarties sąlygų panaikinimo, nesudaro pagrindo pareiškėjui pasyviai stebėti ir laukti. Be to, kaip pats pareiškėjas nurodė, jog atsakovo ginčas buvo užbaigtas 2018 m. rugsėjo 25 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui priėmus nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-661-756/2018. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas matydamas, jog atsakovas neteikia jokios informacijos, turėjo iš karto po nutarties priėmimo kreiptis į teismą dėl įpareigojimo atlikti veiksmus. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas neveikė tokiu būdu, kuris užtikrintų greičiausią skundo išsprendimą, uždelsė paduoti skundą teismui, pareiškėjo veiksmai yra jo valia pasirinktas teisių gynimo būdas, kuris negali būti vertinamas kaip objektyvi termino skundui paduoti praleidimo priežastis.

Teismas sprendė, kad terminas skundui paduoti praleistas ne dėl svarbių priežasčių ir nėra jokio įstatyminio pagrindo jį atnaujinti.

III.

Pareiškėjas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūra atskirajame skunde nesutinka su Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. kovo 6 d. nutartimi ir prašo atnaujinti skundo pateikimo terminą bei priimti nagrinėti Agentūros 2019 m. vasario 21 d. skundą atsakovui UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Pareiškėjas pažymi, kad tarp jo ir atsakovo susiklostę santykiai nebuvo suprantami vienareikšmiškai, nebuvo žinoma, ar sutartis yra administracinė, ar civilinė, taip pat nebuvo aišku, kurios kompetencijos – bendrosios ar administracinės – teisme turėtų būti nagrinėjami ginčai dėl projektų finansavimo ir administravimo sutarčių, sudarytų tarp Agentūros ir projektų vykdytojų. Pabrėžia, kad tai pirmasis teisminis ginčas tarp Agentūros ir projekto vykdytojo dėl projekto finansavimo ir administravimo sutarties vykdymo, todėl nebuvo suformuota teisminė praktika dėl tokių ginčų nagrinėjimo. Aplinkybė, kad sutartis yra administracinio pobūdžio aktas ir ginčas dėl jos vykdymo yra nagrinėtinas administracinės kompetencijos teisme, paaiškėjo tik 2018 m. gegužės 30 d., kai Specialioji teisėjų kolegija bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti nutartyje byloje Nr. T-56/2018 tai išaiškino. Agentūros vertinimu, atsakovo skundas dėl sutarties 5.1.6 punkto panaikino ir Agentūros skundas dėl įpareigojimo vykdyti Sutarties 5.1.6 punktą savo esme yra labai panašūs – ginčų šalys (Agentūra ir atsakovas) siekė nustatyti, ar minėtas sutarties punktas yra teisėtas ir atsakovas privalo jį vykdyti. Taigi pareiškėjas, vadovaudamasis protingumo, teismo proceso operatyvumo, ekonomiškumo principais, nesikreipė į teismą su prašymu įpareigoti atsakovą vykdyti sutarties 5.1.6 punktą, nes dar nebuvo aišku, ar šis punktas apskritai nebus panaikintas.

Pareiškėjas teigia, kad šiuo atveju tai, kad atsakovas privalės vykdyti sutarties 5.1.6 punktą ir viešojo pirkimo būdu parinkti infrastruktūros operatorių, galutinai paaiškėjo tik 2018 m. rugsėjo 25 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui (toliau – ir LVAT) priėmus nutartį. Agentūros vertinimu, būtų nesąžininga reikalauti, kad sutarties 5.1.6 punktą atsakovas įvykdytų iš karto po LVAT 2018 m. rugsėjo 25 d. nutarties, nesuteikiant jam protingo termino viešojo pirkimo procedūroms atlikti.

Pareiškėjas vertina, kad šiuo atveju taip pat labai svarbus teisėtų lūkesčių principas, nes po LVAT 2018 m. rugsėjo 25 d. sprendimo priėmimo atsakovas galėjo turėti teisėtų lūkesčių, kad jam bus suteiktas pakankamas terminas viešojo pirkimo procedūrai atlikti, be to, Agentūra, pasibaigus teisminiam procesui dėl sutarties 5.1.6 punkto panaikinimo, taip pat turėjo teisėtų lūkesčių, kad atsakovas vykdys viešąjį pirkimą infrastruktūros operatoriui parinkti. Pažymi, kad taip pat įsiteisėjęs teismo sprendimas dėl jo visuotinio privalomumo yra neginčijamas teisėtų lūkesčių atsiradimo pagrindas. Agentūra iš karto po LVAT 2018 m. rugsėjo 25 d. nutarties paskelbimo nesikreipė į teismą prašydama įpareigoti atsakovą vykdyti Sutarties 5.1.6 punktą, nes buvo savaime suprantama, kad sutarties 5.1.6 punkto įvykdymas negalimas iš karto, kai viešojo pirkimo procedūros gali užtrukti kelis mėnesius.

Pareiškėjas vertina, kad vadovaujantis sutarties nuostatomis, užbaigus projektą, projekto vykdytojas Agentūrai privalo teikti tik ataskaitas po projekto užbaigimo, kiti dokumentai, pavyzdžiui, viešųjų pirkimų dokumentai, Agentūrai derinti nebeteikiami. Taigi atsakovas neprivalėjo su Agentūra derinti pirkimo dėl infrastruktūros operatoriaus dokumentų ir procedūrų. Tai, kad atsakovas savivaliauja ir toliau piktybiškai nevykdo sutarties bei teisės aktų reikalavimų, Agentūrai

tapo žinoma tik 2019 m. sausio 21 d., kai atsakovas Agentūrai pateikė ataskaitą po projekto užbaigimo. Gavusi šią informaciją, Agentūra nedelsdama kreipėsi į teismą, prašydama įpareigoti atsakovą vykdyti sutartį ir atlikti viešojo pirkimo procedūras infrastruktūros operatoriui parinkti. Nesuteikus galimybės Agentūrai pateikti skundo dėl atsakovo įpareigojimo atlikti veiksmus, bus sukurta situacija, kai menamas procedūrinis pažeidimas (praleistas terminas skundui pateikti) užkerta kelią apginti viešąjį interesą – apsaugoti Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos biudžeto lėšas nuo savavališko disponavimo jomis. Nagrinėjamu atveju svarbu įvertinti, kuris teisinis gėris – viešojo intereso apsauga ar teisminio proceso terminų laikymasis – šiuo atveju yra svarbesnis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:IV.

Nagrinėjamos administracinės bylos pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūros atskirąjį skundą dalykas – Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. kovo 6 d. nutarties, kuria pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjo prašymo atnaujinti skundo padavimo terminą ir atsisakė priimti pareiškėjo skundą dėl įpareigojimo atlikti veiksmus, teisėtumas ir pagrįstumas.

Skundžiama pirmosios instancijos teismo 2019 m. kovo 6 d. nutartis priimta remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 9 punktu, kuriame nustatyta, jog administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą), jeigu skundas (prašymas, pareiškimas) paduotas praleidus nustatytą skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminą ir šis terminas neatnaujinamas.

Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad pareiškėjas praleido apskundimo terminą dėl subjektyvių priežasčių, kurios negali būti šiuo konkrečiu atveju pripažintomis svarbiomis.

Pagal ABTĮ 29 straipsnio 2 dalį, jeigu viešojo administravimo subjektas nevykdo savo pareigų arba vilkina klausimo nagrinėjimą ir nustatytu laiku jo neišsprendžia, toks neveikimas (vilkinimas atlikti veiksmus) gali būti apskųstas per du mėnesius nuo dienos, kai baigiasi įstatymo ar kito teisės akto nustatytas klausimo išsprendimo laikas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 30 straipsnio 2 dalį, prašyme atnaujinti terminą nurodomos termino praleidimo priežastys ir pateikiami praleidimo priežastis patvirtinantys įrodymai. Kartu su prašymu atnaujinti terminą administraciniam teismui turi būti paduotas skundas (prašymas).

Pirmosios instancijos teismas bylos duomenimis nustatė, kad pareiškėjo teisė kreiptis į teismą pareiškėjui atsirado 2018 m. sausio 1 d., todėl skundą teismui pareiškėjas turėjo paduoti iki 2018 m. vasario 28 d. Pareiškėjas 2019 m. vasario 26 d. padavė teismui skundą kartu su prašymu, kuriame prašė atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą. Pareiškėjas neneigia aplinkybės, kad terminą skundui dėl atsakovo įpareigojimo atlikti veiksmus jis praleido, todėl konstatuotina, kad ginčo šioje dalyje nėra. Tačiau, pareiškėjo nuomone, jis praleido terminą dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, t. y. dėl svarbių ir objektyvių priežasčių.

Primintina, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nuoseklią praktiką, svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikytinos tik objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA146-19/2013, 2015 m. gegužės 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-53-624/2015). Pabrėžtina, kad sprendžiant termino atnaujinimo klausimą, vertintina, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai. Šia prasme kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standartai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA520-70/2012, 2017 m. sausio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-182-575/2017).

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pareiškėjas, prašymą atnaujinti terminą grindžia aplinkybėmis, kurios gali būti pripažintomis svarbiomis, t. y. priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas: tai pirmasis teisminis ginčas tarp Agentūros ir projekto vykdytojo dėl projekto finansavimo ir administravimo sutarties vykdymo, todėl nebuvo suformuota teisminė praktika dėl tokių ginčų nagrinėjimo ir aplinkybė, kad ginčo sutartis yra administracinio pobūdžio aktas ir ginčas dėl jos vykdymo yra nagrinėtinas administracinės kompetencijos teisme, paaiškėjo tik 2018 m. gegužės 30 d., kai Specialioji teisėjų kolegija bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti nutartyje byloje Nr. T-56/2018 tai išaiškino; taip pat aplinkybė, jog atsakovas privalės vykdyti sutarties 5.1.6 punktą

ir viešojo pirkimo būdu parinkti infrastruktūros operatorių, galutinai paaiškėjo tik 2018 m. rugsėjo 25 d. LVAT priėmus nutartį; apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat sutinka su pareiškėjo argumentu, kad būtų nesąžininga reikalauti, jog atsakovas iš karto po LVAT 2018 m. rugsėjo 25 d. nutarties įvykdytų sutarties 5.1.6 punktą nesuteikiant jam protingo termino viešojo pirkimo procedūroms atlikti, t. y. po LVAT 2018 m. rugsėjo 25 d. sprendimo priėmimo atsakovas galėjo turėti teisėtų lūkesčių, kad jam bus suteiktas pakankamas terminas viešojo pirkimo procedūrai atlikti, o Agentūra taip pat galėjo turėti teisėtų lūkesčių, kad atsakovas vykdys viešąjį pirkimą infrastruktūros operatoriui parinkti; pareiškėjas skunde taip pat teigia, kad aplinkybė, jog atsakovas savivaliauja ir toliau piktybiškai nevykdo sutarties bei teisės aktų reikalavimų, Agentūrai tapo žinoma tik 2019 m. sausio 21 d., kai atsakovas Agentūrai pateikė ataskaitą po projekto užbaigimo. Teisėjų kolegija į šį pareiškėjo argumentą taip pat atsižvelgia, vertindama praleisto termino atnaujinimo pagrindą.

Kaip minėta, vadovaujantis ABTĮ 30 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1– 8 punktuose. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju įvertinus pareiškėjo nurodytus argumentus dėl praleisto termino ir vadovaujantis teisiniu reguliavimu bei minėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, darytina išvada, kad pareiškėjas terminą skundui dėl nurodyto administracinio akto paduoti praleido dėl objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių priežasčių (aptartų šios nutarties motyvuojamoje dalyje). Svarbu pažymėti, kad iki Specialiosios teisėjų kolegijos bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti 2018 m. gegužės 30 d. nutarties byloje Nr. T-56/2018 priėmimo nebuvo aišku, ar ginčo sutartis yra administracinio pobūdžio aktas ir ar ginčas dėl jos vykdymo yra nagrinėtinas administracinės kompetencijos teisme. Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas aktyviai veikė, siekdamas apginti savo pažeistas teises, buvo pakankamai atidus, sąžiningas ir tikėjosi geranoriško atsakovo bendradarbiavimo po LVAT 2018 m. rugsėjo 25 d. priimto sprendimo.

Dėl nurodytų priežasčių konstatuotina, jog yra pagrindas pareiškėjui atnaujinti terminą skundui dėl atsakovo įpareigojimo atlikti veiksmus paduoti. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino šios bylos faktines aplinkybes ir netinkamai pritaikė materialiosios ir proceso teisės nuostatas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į išdėstytus motyvus, konstatuoja, kad pareiškėjo atskirasis skundas tenkinamas iš dalies, o skundžiama Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. kovo 6 d. nutartis panaikinama, pareiškėjui atnaujintinas terminas skundui paduoti ir skundo priėmimo klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūros atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. kovo 6 d. nutartį panaikinti.Atnaujinti terminą pareiškėjui skundui paduoti ir skundo priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui

nagrinėti iš naujo.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ARŪNAS DIRVONAS

VESLAVA RUSKAN

MILDA VAINIENĖ_______________________


https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=e6ad5b409dab11e9878fc525390407ce

Administracinė byla Nr. eAS-372-602/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04598-2018-0Procesinio sprendimo kategorija 43.5.3(S)


NUTARTIS


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo L. U. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 5 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. U. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl detaliojo plano tvirtinimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

Pareiškėjas L. U. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorės 2016 m. sausio 20 d. įsakymo Nr. 30-98, kuriuo patvirtintas „Apie 5,74 ha teritorijos ties Vakarine gatve detalusis planas“ (toliau – ir Įsakymas), panaikinimo.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. sausio 7 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo L. U. skundą ir išaiškino pareiškėjui teisę kreiptis į teritorijų planavimo valstybinės priežiūros instituciją.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. kovo 6 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 7 d. nutartį panaikino ir pareiškėjo skundo priėmimo klausimą perdavė spręsti teismui iš naujo.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 18 d. nutartimi pareiškėjui buvo nustatytas terminas skundo trūkumams šalinti.

Pareiškėjas L. U. 2019 m. balandžio 1 d. pateikė teismų patikslintą skundą.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. balandžio 5 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo L. U. skundą.Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 49 straipsnio 6

dalies nuostatomis, nurodė, jog visuomenės (viešąjį) interesą ginantiems subjektams senaties terminas pareikšti reikalavimus dėl patvirtintų teritorijų planavimo dokumentų, jų sprendinių ar juos patvirtinančių administracinių aktų ginčijimo yra 20 darbo dienų nuo statybą leidžiančio dokumento išdavimo dienos pagal siekiamą ginčyti teritorijų planavimo dokumentą, tačiau ne vėliau kaip 2 metai nuo patvirtinto teritorijų planavimo dokumento įsigaliojimo; šioje dalyje numatytas 2 metų senaties terminas yra naikinamasis.

Teismas, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas skunde prašo panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorės 2016 m. sausio 20 d. įsakymą Nr. 30-98, kuriuo patvirtintas „Apie 5,74 ha teritorijos ties Vakarine gatve detalusis planas“, tačiau pareiškėjas kreipėsi į teismą praėjus beveik 3 metams nuo detalaus plano patvirtinimo, į aplinkybę, jog naikinamieji terminai negali būti teismo ar arbitražo atnaujinti (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.117 str. 6 d.), sprendė, kad pareiškėjo prašymas atnaujinti terminą skundui pateikti negali būti tenkinamas ir skundą atsisakė priimti, vadovaudamasis ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punktu.

III.

Pareiškėjas L. U. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 5 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – priimti pareiškėjo skundą.

Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai remiasi Įstatymo 49 straipsnio 6 dalimi, kadangi tokie argumentai tiktų, jeigu pareiškėjas būtų asmuo, ginantis viešąjį interesą, tačiau šiuo atveju yra tiesiogiai pažeistos jo individualios teisės ir pareigos. Skunde yra pateikti įrodymai, jog skundžiamu įsakymu iš esmės pakeista pareiškėjo naudojamo sklypo teisių ir pareigų apimtis – t. y. keičiama naudojimo tvarka, sąlygos, aplinkybės. Skunde taip pat yra pateikti įrodymai, jog pareiškėjas tiesiogiai naudoja sklypą, besiribojantį su sklypu, kuriam patvirtintas detalusis planas, ir dalį patvirtinto plano sklypo, ir šis naudojimas ginčijamu įsakymu buvo apsunkintas – t. y. skundas grindžiamas individualiai pažeistų teisių ir pareigų pagrindu, o ne norminis teisės akto pobūdis. Skunde yra pateikti įrodymai, jog įsakymu patvirtintas planas iš esmės apsunkina pareiškėjo naudojamo sklypo naudojimo tvarką, taip pat skunde pateikti įrodymai, jog įsakymu patvirtintas detalusis planas paruoštas nesilaikant esminių teisės aktų reikalavimų, reikalaujančių tinkamai informuoti visus su teritorijų planavimu susijusius subjektus – kaimyninių sklypų savininkus, keičiamų sklypų naudotojus ir kitus asmenis.

Pareiškėjas pažymi, kad Įstatymas nenustato jokio specialaus naikinamojo termino individualiai suinteresuotų asmenų skundams paduoti. Teismo cituojamos Įstatymo 49 straipsnio 5–6 dalys taikytinos atvejams, kai ginamas viešasis interesas, tačiau pažeistų individualių asmenų teisių pažeidimų atvejais taikytinos Įstatymo 2 ir 4 dalių nuostatos.

Pareiškėjas teigia, kad Įstatymas nenustato naikinamojo termino suinteresuotų asmenų skundams paduoti. Šiuos skundus teismas turi priimti tuo atveju, jeigu jie tenkina Įstatymo 49 straipsnio 4 dalies reikalavimus, o pareiškėjo skundo atveju – Įstatymo 49 straipsnio 4 dalies 2 punkto reikalavimus. Tai reiškia, jog skundo priėmimui esminis požymis – ar pareiškėjas negalėjo dalyvauti teritorijų planavimo procedūrose dėl priežasčių, kurios pripažintinos svarbiomis. Be to, atkreipia dėmesį, jog palaikant pirmosios instancijos teismo skundžiamoje nutartyje pateiktą teisės normų aiškinimą, susidarytų situacija, kai tokiuose procesuose nedalyvavusių (dėl objektyvių svarbių priežasčių) fizinių asmenų teisių gynimas būtų neįmanomas, kas pažeistų pamatinius teisinės valstybės ir viešojo administravimo principus.

Pareiškėjo manymu, pirmosios instancijos teismo pateikta pozicija reikštų, jog tinkamai neinformavus kaimyninių sklypų savininkų ir planuojamo sklypo naudotojų bei kitų asmenų ir detalųjį planą patvirtinus, o statybos darbus pradėjus vėliau, šie asmenys, kurių teisių ir pareigų visuma būtų pažeista, nebegalėtų ginti savo individualių pažeistų teisių teismo keliu.

Teisėjų kolegija


IV.

Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 5 d. nutarties, kuria teismas atsisakė priimti pareiškėjo skundą, teisėtumas ir pagrįstumas.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas su skundu kreipėsi į teismą, kurį patikslinęs, prašė panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorės 2016 m. sausio 20 d. įsakymą Nr. 30-98 (toliau – ir Įsakymas), kuriuo patvirtintas teritorijos detalusis planas.

Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą, remdamasis ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punkto pagrindu, kuriame nustatyta, kad skundą (prašymą, pareiškimą) atsisakoma priimti, jei praleistas skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminas ir šis terminas neatnaujinamas.

Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi nustatė, kad pareiškėjas skundą dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorės 2016 m. sausio 20 d. įsakymo Nr. 30-98, kuriuo patvirtintas „Apie 5,74 ha teritorijos ties Vakarine gatve detalusis planas“, panaikinimo padavė tik 2018 m. gruodžio 28 d., t. y. praėjus beveik 3 metams nuo detalaus plano patvirtinimo.

Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama teismo nutartimi sprendė skundo priėmimo klausimą antrą kartą. Po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. kovo 6 d. nutarties, kuria buvo panaikinta Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 7 d. nutartis, Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. kovo 18 d. nutartimi pareiškėjui nustatė terminą skundo trūkumams šalinti. Pareiškėjas L. U. 2019 m. balandžio 1 d. pateikė

teismui patikslintą skundą, tačiau pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino, ar pareiškėjo patikslintas skundas buvo ištaisytas remiantis minėta Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. kovo 18 d. nutartimi, o konstatavo naikinamojo termino suėjimą. Todėl tokiu atveju patikslintas skundas iš esmės buvo nebevertintas, o skundžiamoje nutartyje buvo konstatuota nauja aplinkybė, t. y. kad suėjo naikinamasis terminas pagal Įstatymo 49 straipsnio 6 dalį pareiškėjo skundui paduoti.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiuo konkrečiu atveju pirmosios instancijos teismas turėjo išsireikalauti ginčijamą teisės aktą ar jo kopiją (pareiškėjo tvirtinimu jis negali gauti ir pateikti teismui skundžiamo akto) iš atsakovo ir, esant poreikiui, dar kartą taikyti trūkumų šalinimo institutą.

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. kovo 6 d. nutartyje, kuria panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 7 d. nutartį ir pareiškėjo L. U. skundo priėmimo klausimą perdavė spręsti teismui iš naujo, be kita ko, pažymėjo, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, kad pareiškėjui nėra numatyta teisė tiesiogiai kreiptis į teismą ginčijant norminio teisės akto teisėtumą, tačiau visiškai nepagrindė išvados, kad šiuo atveju pareiškėjo prašomas panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorės įsakymas yra norminis teisės aktas.

Vertinimas dėl teisės akto pobūdžio ir jo galimos apskundimo tvarkos yra reikšmingas bylose, kuriose skundžiami teritorijų planavimo dokumentai (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2017 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eI-8-756/2017).

Taigi teismas, spręsdamas skundo priėmimo klausimą, pirmiausiai turi nuspręsti dėl skundžiamo akto pobūdžio ir jo galimos apskundimo tvarkos, įskaitant ir klausimą, prie kokių subjektų priskirtinas skundą paduodantis asmuo. Tik išsprendus klausimą dėl teisės akto apskundimo tvarkos, subjektų, galinčių paduoti skundą ar prašymą, galima teisingai nuspręsti dėl teisės akto apskundimo termino.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas šiuo atveju taikė Įstatymo 49 straipsnį neišsireikalavęs ginčijamo administracinio teisės akto (Įsakymo), t. y. neturėdamas galimybės įvertinti jo pagrindą, įtvirtintų elgesio taisyklių pobūdį, apskundimo tvarką, subjektų ratą, kuriems taikomas administracinis aktas. Todėl teismas negalėjo spręsti dėl pareiškėjo priskirtinumo visuomenės (viešąjį) interesą ginančių subjektų grupei Įstatymo 49 straipsnio prasme, taigi negalėjo ir vertinti, ar pareiškėjas šiuo konkrečiu atveju praleido naikinamąjį 2 metų terminą skundui paduoti, be to, negalėjo spręsti, ar ginčijamas aktas (Įsakymas, kurį pareiškėjas prašo panaikinti) yra individualaus, ar norminio pobūdžio.

Pažymėtina, kad teismas, spręsdamas klausimą dėl skundo padavimo termino, dėl prašymo atnaujinti terminą skundui (prašymui, pareiškimui) paduoti gali paprašyti iš suinteresuotų asmenų nuomonės šiuo klausimu (ABTĮ 30 str. 3 d.).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo nutarties išvada, jog ginčo teisiniams santykiams yra taikoma Įstatymo 49 straipsnio 6 dalis ir pareiškėjas praleido terminą skundui paduoti, yra nemotyvuota šiuo konkrečiu atveju šiame proceso etape nustatytomis aplinkybėmis. Dėl nurodytų priežasčių skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis panaikinama ir pareiškėjo skundo priėmimo klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.


n u t a r i a:

Pareiškėjo L. U. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 5 d. nutartį panaikinti ir pareiškėjo skundo priėmimo

klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ARŪNAS SUTKEVIČIUS

VESLAVA RUSKAN

DALIA VIŠINSKIENĖ

_______________________


Administracinė byla Nr. A-4436-502/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04607-2018-1Procesinio sprendimo kategorija: 8.3.2(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. (V. K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. (V. K.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) pilietis V. K. (V. K.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2018 m. gruodžio 18 d. sprendimą Nr. (15/4-17)-7U-00019 „Dėl Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje neišdavimo (duomenys neskelbtini) piliečiui V. K.“ (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėjas paaiškino, kad 2018 m. liepos 25 d. Telšių apskrities vyriausiajam policijos komisariato (toliau – ir Telšių apskrities VPK) Migracijos skyriui pateikė prašymą išduoti ilgalaikį leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje) lietuvių kilmės pagrindu. Migracijos departamentas skundžiamu Sprendimu atsisakė išduoti pareiškėjui leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje konstatuodamas, jog pareiškėjo tėvų G. M. (G. M.) ir V. K. G. (V. K. G.) santuokos liudijimas yra suklastotas, kadangi jame galimai matyti pareiškėjo motinos pavardės pirmosios ar dviejų pirmųjų raidžių taisymas.

3. Pareiškėjas nurodė, jog savo lietuvių kilmei patvirtinti pateikė savo gimimo liudijimą, kur buvo nurodyti pareiškėjo tėvų duomenys. Migracijos departamentui pareikalavus, pareiškėjas pateikė savo tėvų santuokos liudijimą ir Ukrainos Dniepropetrovsko srities valstybinės administracijos Dniepropetrovsko srities valstybinio archyvo išrašą, kuriame buvo nurodyti duomenys apie pareiškėjo motiną ir jo senelius. Pareiškėjas teigė, jog nebuvo informuotas apie kilusius įtarimus dėl pareiškėjo tėvų santuokos liudijimo suklastojimo ir ekspertizės ar papildomų dokumentų pateikimo dėl pareiškėjo tėvų santuokos poreikį. Migracijos departamentui pareikalavus dokumentų originalų, pareiškėjas juos palikti atsisakė, kadangi jam nebuvo nurodytas joks teisinis tokio reikalavimo pagrindas. Pareiškėjas sutiko su tuo, kad jo tėvų santuokos liudijime yra taisymo žymių, tačiau teigė, kad taisymą atliko ne pareiškėjas, o institucija, išdavusi šį liudijimą.

4. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=8f5d77409ce211e9aa7dc78f3d1f2643

5. Atsakovas paaiškino, jog ginčijamame Sprendime buvo konstatuota, kad pareiškėjas Migracijos departamentui pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, kadangi jo tėvų santuokos liudijime akivaizdžiai matyti pareiškėjo motinos pavardės taisymas, o pasiūlius pareiškėjui palikti dokumentus dėl ekspertizės atlikimo, pareiškėjas tai padaryti atsisakė.

6. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas kreipdamasis dėl leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo, lietuvių kilmei patvirtinti pateikė savo gimimo liudijimą, kuriame nurodyta, kad jo motinos tautybė yra lietuvė, bei pareiškimą, kad laiko save lietuviu. Migracijos departamento Pilietybės skyrius, siekdamas nustatyti ir įvertinti visas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo lietuvių kilme, 2018 m. rugpjūčio 23 d. raštu Nr. (15/3-4) 10K-34052, kreipėsi į pareiškėją, prašydamas pateikti daugiau duomenų ir (ar) informacijos apie pareiškėjo motiną, t. y. kada ir kur ji gimė, kokia jos pavardė buvo iki santuokos, kada ir kur ji sudarė santuoką, asmens duomenis apie jos tėvus (pareiškėjo senelius: jų vardus, pavardes, gimimo vietą ir datą, tautybę. 2018 m. lapkričio 19 d. Migracijos departamentas gavo pareiškėjo paštu atsiųstus dokumentus: pareiškėjo tėvų G. M. K. ir V. K. G. santuokos liudijimo kopiją ir 2018 m. spalio 25 d. Ukrainos Dniepropetrovsko srities valstybinės administracijos Dniepropetrovsko srities valstybinio archyvo išrašą, kuriame nurodyti duomenys apie V. G. bei informacija apie jos tėvus.

7. Atsakovo teigimu, įvertinęs tai, kad pareiškėjo pateiktoje tėvų santuokos liudijimo kopijoje buvo taisyta užsieniečio motinos pavardė, Migracijos departamentas 2018 m. lapkričio 23 d. su pareiškėju susisiekė telefonu, prašydamas pateikti jo gimimo liudijimo ir jo tėvų santuokos liudijimo originalus. Atsakovas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos gyventojų registre ir Lietuvos Respublikos užsieniečių registre apie V. K. yra duomenų tik kaip apie pareiškėjo motiną, nurodyta tik pareiškėjo motinos vardas ir pavardė po santuokos bei gimimo data.

8. Migracijos departamentas paaiškino, kad pareiškėjas 2018 m. gruodžio 3 d. pateikė savo gimimo ir tėvų santuokos liudijimus. Siekiant atlikti pareiškėjo pateiktų dokumentų ekspertizę, pareiškėjo buvo paprašyta minėtus dokumentus palikti Migracijos departamente, buvo paaiškinta, kad palikus dokumentus, jam bus išduota šį faktą patvirtinanti pažyma, o atlikus patikrinimus dėl pateiktų dokumentų tikrumo, jie jam bus grąžinti, tačiau pareiškėjas minėtus dokumentus Migracijos departamente palikti atsisakė. Atsakovo manymu, aplinkybė, kad pareiškėjas atsisakė palikti dokumentus, sudaro rimtą pagrindą manyti, jog duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė siekdamas gauti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, neatitinka tikrovės.

II.

9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. balandžio 18 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.10. Teismas nustatė, kad byloje pateikta pareiškėjo gimimo liudijimo Nr. VII-YP Nr. 0424800 kopija (b. l. 131)

patvirtina, jog pareiškėjo motina yra V. K. – lietuvė, o pareiškėjo tėvas G. M. – (duomenys neskelbtini). Remiantis pareiškėjo tėvų G. M. ir V. K. G. santuokos liudijimo kopija (b. l. 135) nustatyta, jog pareiškėjo tėvų santuokos liudijimo kopijoje yra taisyta pareiškėjo motinos pavardė (pirmoji ar dvi pirmosios pavardės raidės). 2018 m. spalio 25 d. Ukrainos Dniepropetrovsko srities valstybinės administracijos Dniepropetrovsko srities valstybinio archyvo išraše Nr. 01-32/A-0168 (b. l. 84–86) nurodyti duomenys apie pareiškėjo motinos B. K. G. gimimą bei informacija apie jos tėvus: V. K. G. tėvas – G., (duomenys neskelbtini), motina – A., lietuvė.

11. Teismo nuomone, aplinkybė, jog pareiškėjas atsisakė pareikalautų dokumentų originalus palikti Migracijos departamente, atsakovui sudarė pagrįstą pagrindą abejoti pareiškėjo tėvų santuokos liudijime pateiktais duomenimis, kadangi santuokos liudijimo kopijoje taisyta pareiškėjo motinos pavardė laikytina pagrįsta prielaida abejoti šių duomenų tikrumu. Pareiškėjui buvo išaiškinta, kad Migracijos departamente palikus dokumentų originalus, jam butų išduota šį faktą patvirtinanti pažyma, o atlikus patikrinimus dėl pateiktų dokumentų tikrumo, jie jam butų grąžinti. Šiuo atveju Migracijos departamentas neturėjo galimybės įsitikinti santuokos liudijime nurodytų duomenų tikrumu, todėl pagrįstai konstatavo, jog duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė siekdamas gauti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, galimai neatitinka tikrovės.

12. Teismas nurodė, kad pareiškėjo pateikti dokumentai patvirtina, jog pareiškėjo motina V. K. yra lietuvė, tačiau siekiant tiksliai nustatyti ir įvertinti visas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo lietuvių kilme, pareiškėjas Migracijos departamentui turėjo pateikti daugiau duomenų apie savo motiną V. K., t. y. kada ir kur ji gimė, kokia jos pavardė iki santuokos, kada ir kur ji sudarė santuoką, asmens duomenis apie jos tėvus (jų vardus, pavardes, gimimo vietą ir datą, tautybę). 2018 m. spalio 25 d. Ukrainos Dniepropetrovsko srities valstybinės administracijos archyvo išraše Nr. 01-32/A-0168 pateikta informacija, pareiškėjui nepateikus daugiau duomenų apie jo senelių vardus, gimimo vietą ir datą, ši informacija negali būti laikoma pakankama pareiškėjo lietuvių kilmei nustatyti.

13. Teismas taip pat nurodė, kad Sprendime buvo įvertinta ir į tai, jog pareiškėjui 2017 m. balandžio 28 d. buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, jog jis buvo įdarbintas įmonėje UAB „Vladina“, kurioje skundžiamo Sprendimo priėmimo metu pareiškėjas nebedirbo. Teismo vertinimu, Migracijos departamentas pagrįstai konstatavo, jog gali kilti pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmė, kadangi jis, siekdamas gauti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, Migracijos departamentui pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės; siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu ir darbu Lietuvos Respublikoje. Teismas nenustatė, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą, būtų pažeidęs Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalyje numatytus reikalavimus.

III.

9. Pareiškėjas V. K. apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Sprendimą ir įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti jam visas patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

9.1. Byloje pateikti dokumentai (pareiškėjo gimimo liudijimas, jo tėvų santuokos liudijimas, 2019 m. sausio 4 d. Ukrainos valstybinio piliečių santuokų civilinės metrikacijos rejestro pažyma dėl ikisantuokinės pavardės patvirtinimo, Ukrainos Dniepropetrovsko srities valstybinės administracijos Dniepropetrovsko srities valstybinio archyvo išrašas) patvirtina, kad Adamkutė, kuri buvo lietuvė, turėjo dukrą V. G., kuri ištekėjo ir tapo V. K., ir kad V. K. susilaukė sūnaus V. K. (t. y. pareiškėjo). Taigi, byloje esantys dokumentai patvirtina, kad pareiškėjas yra lietuvių kilmės asmuo, nes jo senelė buvo lietuvė. Atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjui buvo atsisakyta išduoti leidimą, nes kilo įtarimų dėl jo motinos mergautinės pavardės, atsakovui nekilo abejonių dėl to, ar V. G. motina buvo Adamkutė ir ar ji yra lietuvių kilmės. Šios abejonės buvo paneigtos oficialiais rašytiniais dokumentais, t. y. Ukrainos valstybinio piliečių santuokų civilinės metrikacijos rejestro išrašu, taigi pareiškėjo lietuvių kilmė yra patvirtinta, todėl pirmosios instancijos teismo argumentai, neva yra abejonių dėl pareiškėjo lietuvių kilmės, yra nepagrįsti.

9.2. Byloje nėra pateikta jokių įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjui buvo išaiškintas originalių dokumentų paėmimo tikslas, t. y. kad ketinama atlikti ekspertizę, nes yra abejonių dėl jo motinos mergautinės pavardės. Todėl visiškai neaišku, kuo remiantis pirmosios instancijos teismas tokią aplinkybę konstatavo. Jeigu pareiškėjui būtų buvę nurodyta, kad kyla abejonių dėl jo motinos pavardės, jis būtų ėmęsis aktyvių veiksmų šioms abejonėms išsklaidyti ir pateikti papildomus dokumentus. Tai patvirtina faktas, jog pareiškėjui sužinojus, kad yra abejojama jo motinos mergautine pavarde, jis pateikė papildomus dokumentus – Ukrainos valstybinio piliečių santuokų civilinės metrikacijos rejestro išrašą. Pareiškėjas siekė atitikti Migracijos departamento reikalavimus ir teikė raštu notariškai patvirtintus dokumentus, todėl atsakovas, matydamas, kad pareiškėjas nesupranta priežasčių, turėjo raštu informuoti pareiškėją apie tai, kokiu tikslu reikia palikti originalius dokumentus.

9.3. Nesutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad pareiškėjui nepateikus daugiau duomenų apie jo senelių vardus, gimimo vietą ir datą, ši informacija negali būti laikytina pakankama pareiškėjui lietuvių kilmei nustatyti ir kad pareiškėjas, siekdamas pagrįsti ir nustatyti išlikusius duomenis susijusius su jo lietuvių kilme, turėjo galimybę kreiptis į Lietuvos Respublikos institucijas, atsakingas už archyvinių dokumentų kaupimą, tačiau šia galimybe nepasinaudojo. Pareiškėjas pateikė visus įmanomus dokumentus, kurie pagrindžia, kad jis yra lietuvių kilmės asmuo. Teismas nemotyvavo, kodėl pateiktų dokumentų nepakanka, taip pat kokių dar papildomų dokumentų pareiškėjas galėjo ar turėjo pateikti siekdamas pagrįsti, kad jis yra lietuvių kilmės asmuo.

9.4. Šiuo atveju objektyviai negali kilti pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmės, nes rašytiniai įrodymai patvirtina, jog pareiškėjas yra lietuvių kilmės, taigi turi teisę gauti leidimą gyventi Lietuvoje ar pilietybę. Tai, kad pareiškėjas anksčiau kreipėsi dėl leidimo laikinai gyventi, taip pat nepatvirtina nelegalios migracijos grėsmės – jis, kai kreipėsi dėl leidimo laikinai gyventi, nežinojo, kad turi teisę gauti leidimą kaip lietuvių kilmės asmuo. Tai, kad jam leidimas buvo panaikintas, nes jis netinkamai interpretuodamas reikalavimus dirbo kitoje įmonėje, taip pat nesąlygoja jo nelegalios migracijos grėsmės.

9.5. Atsakovas, atsisakydamas sudaryti taikos sutartį, pažymėjo, kad pareiškėjas galėtų kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, kaip lietuvių kilmės asmuo, taigi Migracijos departamentas neabejoja pareiškėjo lietuvių kilme. Ši aplinkybė buvo nurodyta teismo posėdžio metu, tačiau pirmosios instancijos teismas dėl jos nepasisakė.

10. Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

11. Atsiliepime į apeliacinį skundą pakartojami atsakovo atsiliepime į skundą išdėstyti argumentai, papildomai nurodant, kad:

11.1. Migracijos departamentas raštu pareiškėjo neinformavo dėl ekspertizės atlikimo, tačiau kai pareiškėjas 2018 m. gruodžio 3 d. buvo atvykęs į Migracijos departamentą ir jo buvo paprašyta palikti dokumentų originalus, apie tikslą jis buvo informuotas žodžiu. Atkreiptinas dėmesys, kad Migracijos departamentas yra viešojo administravimo institucija, kuri teisės aktais priskirtas funkcijas vykdo vadovaudamasi VAĮ nustatytais principais, todėl pareiškėjo deklaratyvūs teiginys, kad Migracijos departamentas neinformavo jo apie dokumentų paėmimo tikslą, yra nepagrįstas. Migracijos departamentas neturėjo tikslo slėpti, kokiu pagrindu iš pareiškėjo buvo norima paimti dokumentus.

11.2. Aplinkybė, kad pareiškėjas pateikė papildomus dokumentus, pagrindžiančius jo motinos pavardės tikrumą, nepaneigia skundžiamo Sprendimo teisėtumo, kadangi jie yra pateikti po Sprendimo priėmimo. Pareiškėjas 2018 m. gruodžio 5 d. prašyme nurodė, kad prašo bylą nagrinėti pagal turimus dokumentus, todėl Migracijos departamentas neturėjo pagrindo pakartotinai kreiptis į pareiškėją dėl dokumentų pateikimo ekspertizei atlikti.

11.3. Migracijos departamento Pilietybės skyrius 2018 m. rugpjūčio 23 d. raštu paprašė pareiškėjo pateikti dokumentus ne tik apie jo motiną, bet ir apie jo senelius (jų vardus, pavardes, gimimo vietas ir datas, tautybę), pareiškėjas nepateikė dokumentų apie jo senelių vardus, gimimo vietas ir gimimo datas, taigi pareiškėjo teiginiai, kad jis pateikė visus dokumentus, patvirtinančius jo lietuvių kilmę, yra nepagrįsti. Pareiškėjo teiginys, kad Migracijos departamentas pripažįsta jį lietuvių kilmės asmeniu, yra nepagrįstas.

Teisėjų kolegija


IV.

12. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento Sprendimo, kuriuo atsisakyta pareiškėjui išduoti ilgalaikį leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje lietuvių kilmės pagrindu, teisėtumo ir pagrįstumo.

13. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė nustatęs, kad Sprendimas teisėtas ir pagrįstas, Migracijos departamentas neturėjo galimybės įsitikinti pareiškėjo tėvų santuokos liudijime nurodytų duomenų tikrumu, todėl pagrįstai konstatavo, jog duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė siekdamas gauti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, galimai neatitinka tikrovės, o pareiškėjas Migracijos departamentui turėjo pateikti daugiau duomenų apie savo motiną, siekiant tiksliai nustatyti ir įvertinti visas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo lietuvių kilme.

14. Apeliacinį skundą pareiškėjas iš esmės grindžia pirmosios instancijos teismo netinkamu įrodymų vertinimu ir sprendimo motyvų nepakankamumu dėl pareiškėjo kilmės, dėl originalių dokumentų paėmimo tikslo išaiškinimo pareiškėjui ir pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmės.

15. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

16. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2018 m. liepos 25 d. pateikė prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, kad jis yra lietuvių kilmės asmuo (b. l. 47–53).

17. Skundžiamas Sprendimas priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (ginčui aktuali redakcija, galiojusi nuo 2018 m. liepos 1 d., toliau – ir Įstatymas) 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 12 punktais, 55 straipsnio 2 dalimi, konstatavus, kad pareiškėjas neatitinka nei vieno iš Įstatymo 53 straipsnio 1 dalyje nustatytų leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindų (b. l. 55–59).

18. Pagal Įstatymo 2 straipsnio 15 dalį, leidimas nuolat gyventi – dokumentas, suteikiantis užsieniečiui teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir patvirtinantis užsieniečio nuolatinio gyventojo statusą. Šį leidimą užsienietis gali gauti, jeigu atitinka vieną iš Įstatymo 53 straipsnyje išdėstytų leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindų ir Įstatymo 26 straipsnio nustatytas sąlygas.

19. Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, jog leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu jis yra lietuvių kilmės asmuo.

20. Vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 12 punktais, išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas ar kad įmonė, kurios dalyvis, kaip jis apibrėžiamas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – dalyvis), ar vadovas yra užsienietis, priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, arba priimantysis subjektas yra fiktyvi įmonė (2 p.), taip pat jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė (12 p.). Įstatymo 55 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad sprendimą dėl leidimo nuolat gyventi užsieniečiui išdavimo priima Migracijos departamentas.

21. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 1V-445 patvirtinto Dokumentų Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimui gyventi Europos Sąjungoje gauti pateikimo ir Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimų gyventi Europos Sąjungoje užsieniečiams išdavimo, keitimo ir panaikinimo, pragyvento Lietuvos Respublikoje laikotarpio apskaičiavimo, taip pat fiktyvios santuokos sudarymo, fiktyvios registruotos partnerystės bei fiktyvaus įvaikinimo įvertinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 15.1 punkte įtvirtinta, kad Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 1 ar 2 punkte nustatytą leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindą patvirtina šie dokumentai: dokumentai, patvirtinantys, kad užsienietis iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, nurodyti Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo (toliau – ir Pilietybės įstatymas) 38 straipsnio 4 ar 5 dalyje, arba lietuvių kilmę patvirtinantys dokumentai, nurodyti Pilietybės įstatymo 39 straipsnio 4 dalyje (15.1.1 p.); dokumentai, patvirtinantys giminystės ryšį su asmeniu, turėjusiu Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d., jeigu užsienietis yra šio asmens palikuonis (15.1.2 p.); vardo ar pavardės keitimą patvirtinantys dokumentai, jeigu šie asmens duomenys dokumentuose, nurodytuose aprašo 15.1.1 ir 15.1.2 punktuose, nesutampa su asmens duomenimis aprašo 13.1 punkte nurodytame kelionės dokumente (15.1.3 p.).

22. Pilietybės įstatymo 39 straipsnio 4 dalyje numatyta, jog lietuvių kilmę patvirtina dokumentai, kuriuose nurodyta, kad asmens tėvai ar seneliai arba vienas iš tėvų ar senelių yra ar buvo lietuviai, taip pat asmens rašytinis pareiškimas, kuriuo jis deklaruoja, kad laiko save lietuviu.

23. Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas Migracijos departamentui pateikė šiuos dokumentus lietuvių kilmei patvirtinti: savo gimimo liudijimą, kuriame nurodyta, kad jo motinos V. K. tautybė yra lietuvė (b. l. 38), pareiškimą, kad laiko save lietuviu, kaip ir jo mama (b. l. 39), taip pat, reaguodamas į Migracijos departamento prašymą pateikti papildomus dokumentus, pateikė pareiškėjo tėvų G. M. K. ir V. K. G. santuokos liudijimo kopiją (b. l. 73–83) bei 2018 m. spalio 25 d. Ukrainos Dniepropetrovsko srities valstybinės administracijos Dniepropetrovsko srities valstybinio archyvo išrašą, kuriame nurodyti duomenys apie V. G. bei informacija apie jos tėvus, nurodyta, kad jos mama lietuvė (A.) (b. l. 84–88).

24. Kaip minėta, vadovaujantis Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 2 punktu, Pilietybės įstatymo 39 straipsnio 4 dalimi ir Aprašo 15.1.1 punktu, aplinkybę, kad užsienietis yra lietuvių kilmės asmuo, sudarančią pagrindą išduoti leidimą užsieniečiui nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, patvirtina dokumentai, kuriuose nurodyta, kad asmens tėvai ar seneliai arba vienas iš tėvų ar senelių yra ar buvo lietuviai, taip pat asmens rašytinis pareiškimas, kuriuo jis deklaruoja, kad laiko save lietuviu. Pažymėtina, kad minėtose teisės normose nėra konkrečiai įvardyti konkretūs dokumentai ar jų rūšys, taip pat nėra įtvirtinta juos išdavusioms institucijoms, dokumentų kiekiui ar pan., išskyrus reikalavimą, jog dokumentuose turi būti nurodyta, kad bent vienas iš asmens tėvų ar senelių yra ar buvo lietuvis.

25. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo gimimo liudijime yra nurodyta, kad vienas iš jo tėvų, t. y. mama – lietuvė, taip pat atsakovui buvo pateiktas pareiškėjo rašytinis pareiškimas, kuriuo jis deklaruoja, kad laiko save lietuviu, taigi, nagrinėjamu atveju Migracijos departamentui buvo pateikti Pilietybės įstatymo 39 straipsnio 4 dalyje nurodyti dokumentai.

26. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra pasisakyta, kad Įstatymo 4 straipsnio 1 dalis įtvirtina, kad Departamentas yra vienas iš subjektų, kontroliuojančių užsieniečių buvimą ir gyvenimą Lietuvos Respublikoje. Taigi atsakovas yra viešojo administravimo subjektas, kuriam Įstatymu suteikta kompetencija ir įgalinimai priimti administracinius sprendimus dėl užsieniečių teisinės padėties, šiuo tikslu atlikti reikiamų duomenų rinkimą, aplinkybių tyrimą bei faktų patikrinimą (Įstatymo 4 str. 2 d., 29 str. 1 d., 3 str. 3 d., kt.) (žr., pvz., LVAT 2019 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3809-756/2019).

27. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, pažymi, kad atsakovas, kaip viešojo administravimo subjektas savo veikloje, priimdamas sprendimus, be kita ko, privalo vadovautis ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymu, kurio 8 straipsnio 1 dalyje detalizuojama, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra konstatavęs, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos reiškia, kad akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1037/2010; 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-686/2010; 2009 m. balandžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-422/2009 ir kt.). Administraciniai aktai, kuriuose sprendžiami asmens teisių ir pareigų klausimai, visais atvejais turi būti ne tik pagrįsti įstatymais, bet ir asmeniui taikomi jo teisių apribojimai turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, taikomos priemonės turi būti proporcingos pagrįstiems administravimo tikslams, jos neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti (pvz., 2009 m. spalio 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A822-1226/2009).

28. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas, priimdamas neigiamas pasekmes pareiškėjui sukeliantį sprendimą, jo prašymą turėjo vertinti pagal teisės aktuose įtvirtintus kriterijus, t. y. turėjo vertinti būtent tuos dokumentus, kurie teisės aktuose numatyti kaip lietuvių kilmę patvirtinantys dokumentai ir taip įrodantys asmens teisę gauti leidimą nuolat gyventi pagal jo prašyme nurodytą pagrindą. Atsakovas skundžiamame sprendime nenurodė motyvų, kodėl nagrinėjamu atveju pareiškėjo kartu su prašymu pateikti dokumentai (pareiškėjo gimimo liudijimas ir patvirtinimas, kad pareiškėjas save laiko lietuviu) buvo nepakankami, nepatikimi ar neatitinka tikrovės. Nagrinėjamu atveju atsakovas prieštaringai konstatavo, o pirmosios instancijos teismas atsakovo išvadoms pritarė, kad pareiškėjui pateikus savo tėvų santuokos liudijimą, kuriame matyti pareiškėjo mamos pavardės taisymas, ir atsisakius Migracijos departamente palikti dokumentų originalus, yra rimtas pagrindas manyti, kad duomenys, kuriuos užsienietis pateikė norėdamas gauti leidimą nuolat gyventi, neatitinka tikrovės, skundžiamame sprendime nenurodydamas jokių motyvų, kodėl pareiškėjo kartu su prašymu dėl leidimo nuolat gyventi pateikti dokumentai negali patvirtinti pareiškėjo lietuvių kilmės. Atkreiptinas dėmesys, kad byloje pateikta 2019 m. sausio 4 d. Ukrainos valstybinio piliečių santuokų civilinės metrikacijos rejestro pažyma dėl ikisantuokinės pavardės patvirtinimo (b. l. 17–19) patvirtina, jog pareiškėjo pateiktame jo tėvų santuokos liudijime nurodyta jo mamos pavardė, nors ir matyti jos taisymas, atitinka tikrovę.

29. Teisėjų kolegijos vertinimu, Migracijos departamento nurodytos aplinkybės dėl to, kad anksčiau pareiškėjas kelis kartus kreipėsi dėl leidimų laikinai gyventi teisėtos veiklos ir darbo pagrindais, nepatvirtina pagrįstų abejonių Pilietybės įstatymo 39 straipsnio 4 dalyje nurodytų kilmę patvirtinančių duomenų atitikimo tikrovei, taigi nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu ir darbu Lietuvos Respublikoje, ir surinktų įrodymų visumoje neleidžia teigti esant rimtą pagrindą manyti, kad gali kilti šio užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė.

30. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju Migracijos departamento Sprendimas atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 12 punktais, nepagrįstas, neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, todėl yra neteisėtas. Remiantis tuo, kas išdėstyta, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas ir pirmosios instancijos teismo sprendimas yra naikinimas, o pareiškėjo skundas tenkinamas, panaikinamas ginčijamas Migracijos departamento Sprendimas ir atsakovas įpareigojamas iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2018 m. liepos 25 d. prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.

31. Pareiškėjas prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.32. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalis nustato, kad proceso šalis, kurios

naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu (ABTĮ 41 str. 1 d.). Atsižvelgusi į tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas, o nauju sprendimu pareiškėjo skundas tenkinamas, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjas turi teisę gauti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidų, patirtų, nagrinėjant bylą teisme, atlyginimą.

33. Į bylą pateikti mokėjimo nurodymų nuorašai patvirtina, kad pareiškėjas už skundą ir apeliacinį skundą sumokėjo 41,25 Eur žyminio mokesčio (b. l. 11, 162). Ši suma priteisiama iš atsakovo pareiškėjo naudai.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija


Pareiškėjo V. K. (V. K.) apeliacinį skundą tenkinti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 18 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.Pareiškėjo V. K. (V. K.) skundą tenkinti.Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2018 m. gruodžio 18 d.

sprendimą Nr. (15/4-17)-7U-00019 „Dėl Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje neišdavimo (duomenys neskelbtini) piliečiui V. K.“ ir įpareigoti Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2018 m. liepos 25 d. prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.

Priteisti pareiškėjos V. K. (V. K.) naudai iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 41,25 Eur (keturiasdešimt vieną eurą 25 ct) bylinėjimosi išlaidų.



ARTŪRAS DRIGOTAS

VESLAVA RUSKAN_______________________


Administracinė byla Nr. A-216-822/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04055-2016-6Procesinio sprendimo kategorija 15.6(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų V. K., M. M. (M. M.), A. O., J. P., S. N. (S. N.), Č. T. (Č. T.), I. M., D. B., K. V., R. K. (J. K. teisių perėmėja), R. M. (R. M.), L. M., S. J. L., M. V., Č. T. (Č. T.), H. V. (H. V.), H. J. ir M. B. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų V. K., M. M. (M. M.), A. O., J. P., S. N. (S. N.), Č. T. (Č. T.), I. M., D. B., K. V., R. K. (J. K. teisių perėmėja), R. M. (R. M.), L. M., S. J. L., M. V., Č. T. (Č. T.), H. V. (H. V.), H. J. ir M. B. skundą dėl įsakymo panaikinimo atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai (tretieji suinteresuoti asmenys – T. V., L. M., Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyrius, UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ (UAB „Start Vilnius“ teisių perėmėjas).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=8b8daa909ce211e9aa7dc78f3d1f2643

I.

1. Pareiškėjai V. K., M. M. (M. M.), A. O., J. P., S. N. (S. N.), Č. T. (Č. T.), I. M., D. B., K. V., R. K. (J. K. teisių perėmėja), R. M. (R. M.), L. M., M. V., Č. T. (Č. T.), H. V. (H. V.), H. J., M. B. ir S. J. L. (toliau – ir pareiškėjai), kreipėsi į teismą su skundu prašydami: panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir atsakovas, Savivaldybė) direktoriaus 2016 m. rugpjūčio 11 d. įsakymą Nr. 30-1866 „Dėl sklypo (duomenys neskelbtini) formavimo ir pertvarkymo projekto tvirtinimo“ (toliau – ir skundžiamas įsakymas). Pareiškėjai taip pat pateikė teismui prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti.

1.1. Pareiškėjai nurodė, kad yra pretendentai atkurti nuosavybės teises buvusiame (duomenys neskelbtini) rėžiniame kaime, buvusio sovietų armijos poligono ribose. Nurodytoje teritorijoje esantys statiniai priklausė UAB „Start Vilnius“.

1.2. Pareiškėjai paaiškino, kad Vilniaus apygardos administraciniame teisme nagrinėjamos bylos Nr. I-278-281/2009 2016 m. rugsėjo 12 d. teismo posėdžio metu sužinojo, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2016 m. rugpjūčio 11 d. įsakymu Nr. 30-1866 buvo patvirtintas žemės sklypo (duomenys neskelbtini) formavimo ir pertvarkymo projektas, kurio tikslas – suformuoti kitos paskirties žemės sklypą statiniams eksploatuoti ir teritorijai vystyti. Nustatytas sklypo plotas – 227 136 kv. m, naudojimo būdas – visuomeninės paskirties. Pareiškėjų vertinimu, šiuo įsakymu pretendentams buvo atimta galimybė atkurti nuosavybę natūra, nors iki pat 2016 m. rugsėjo 12 d. tokia galimybė egzistavo, kadangi žemės sklypas statiniais buvo užimtas tik iš dalies. Pareiškėjų nuomone, skundžiamas įsakymas yra neteisėtas, priimtas neatsižvelgus į buvusių savininkų teisėtus lūkesčius bei viešąjį interesą.

1.3. Pareiškėjai pažymėjo, kad buvusio karinio poligono teritoriją buvo delsiama formuoti, dėl to jie ne kartą kreipėsi į atsakingas institucijas. Seimo kontrolierius 2006 m. gegužės 10 d. pažymoje Nr. 4D-2005/03-466 nurodė, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos bei Vilniaus miesto savivaldybės administracijos pareigūnai vilkino nuosavybės teisių atkūrimo procesą (duomenys neskelbtini) kaime. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2006 m. birželio 22 d. įsakymu Nr. 30-1165, UAB „Šiaurės miestelis“ direktorius buvo įpareigotas 2006 m. baigti įrengti Šiaurės miestelio teritorijos inžinerinę infrastruktūrą ir parengti teritorijos detalųjį planą, numatantį sklypo išskaidymą dalimis. Detalusis planas nebuvo parengtas, sklypai nuosavybės teisių atkūrimui buvo nesuformuoti.

1.4. Pareiškėjai skunde nurodė, kad Lietuvos Respublikos Seimas (toliau – ir Seimas) 2005 m. liepos 7 d. priėmė rezoliuciją ir pasiūlė Vyriausybei imtis visų priemonių, kad žemė (duomenys neskelbtini), įskaitant (duomenys neskelbtini) gatvėje buvusio sovietų poligono teritorijos žemę, būtų grąžinta natūra teisėtiems savininkams, Vilniaus miesto savivaldybei ir Vilniaus apskrities viršininkui nedaryti kliūčių ir nevilkinti nuosavybės teisių atkūrimo, o įstatymų nustatyta tvarka operatyviai spręsti piliečių nuosavybės teisių į žemę (duomenys neskelbtini), įskaitant (duomenys neskelbtini) gatvėje buvusio sovietų armijos poligono teritorijos žemę, atkūrimo klausimą.

1.5. Pareiškėjų vertinimu, atsakovas, priimdamas skundžiamą įsakymą, vadovavosi Vyriausybės 2015 m. gruodžio 23 d. nutarimu Nr. 1411 „Dėl projektų grupės „Vismaliukų investicinės inovacijų zonos (V1ZI) infrastruktūros parengimas teritorijos sukūrimui ir plėtrai. I etapas“ ir „Vismaliukų investicinės inovacijų zonos (VIZI) infrastruktūros parengimas teritorijos sukūrimui ir plėtrai. II etapas“ pripažinimo valstybei svarbiu ekonominiu projektu“ (toliau – LRV nutarimas), kuriame buvo nurodyta paruošti ir įrengti 3 hektarų ir 1 000 kv. m viešųjų erdvių plotus, tačiau skundžiamu įsakymu visas sklypas – 227 136 kv. m (daugiau nei 22 ha) buvo priskirtas visuomeninės paskirties teritorijai ir nebuvo numatyta galimybė sklypo dalį suformuoti nuosavybės teisės atkūrimui natūra.

1.6. Pareiškėjai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 4 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-640-611/2015 (toliau – LAT nutartis), kurioje, pasak pareiškėjų, buvo nurodyta, kad UAB „Start Vilnius“ neargumentavo, kodėl projektų ginčo žemės sklype plėtojimas negali būti derinamas su asmenų, turinčių teisę į nuosavybės teisės atkūrimą, interesais.

1.7. Teismo posėdyje pareiškėjų interesus atstovaujanti advokatė paaiškino, kad ginčo teritorijoje yra vos 1 proc. užstatymas, dėl ko negalima teigti, kad visa teritorija yra užimta. Pasak advokatės, jei LRV nutarimas turi būti suprantamas, kaip valstybinės reikšmės suteikimas ne tam tikriems infrastruktūros projektams, bet daugiau kaip 22 ha teritorijai, tai Savivaldybė grubiai pažeidė Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymą (toliau – TPĮ), nes nesivadovavo TPĮ 23 straipsniu.

2. Atsakovas Savivaldybė atsiliepime į skundą nurodė, kad pareiškėjai yra praleidę vieno mėnesio terminą skundui paduoti ir nėra pagrindo jo atnaujinti, todėl administracinė byla turi būti nutraukta.

2.1. Savivaldybės nuomone, pareiškėjai apie skundžiamą įsakymą turėjo galimybę sužinoti anksčiau, nei 2016 m. rugsėjo 12 d. teismo posėdžio administracinėje byloje metu, nes skundžiamas įsakymas nuo 2016 m. rugpjūčio 12 d. buvo viešai skelbiamas ir prieinamas Vilniaus miesto savivaldybės internetiniame tinklalapyje, jį buvo galima surasti ne tik pagal numerį, bet ir pagal raktinius žodžius. Be to, administracinės bylos Nr. A-96-525/2016 nagrinėjimo metu Savivaldybė dar 2016 m. kovo 23 d. pateikė teismui duomenis apie pradėtą vykdyti žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), formavimo ir pertvarkymo projekto rengimo procedūrą, todėl pareiškėjams buvo žinoma, kad yra rengiamas žemės sklypo (duomenys neskelbtini) formavimo ir pertvarkymo projektas ir šiuo klausimu yra atliekami procedūriniai veiksmai. Savivaldybės nuomone, pareiškėjai žinojo, kad ginčijamas įsakymas turi būti priimtas, tačiau jokių įrodymų, kad buvo aktyvūs ir siekė laiku išsiaiškinti apie akto priėmimą, nepateikė. Jokių objektyvių, nuo pareiškėjų valios nepriklausiusių priežasčių, pateisinančių termino skundui paduoti praleidimą, pareiškėjai nenurodė.

2.2. Savivaldybės vertinimu, skundžiamas įsakymas yra teisėtas, pagrįstas, nepažeidžia pareiškėjų teisių ir teisėtų interesų, todėl nėra pagrindo jo naikinti, juo labiau, kad pareiškėjai nenurodė nei vieno skundžiamo įsakymo panaikinimo pagrindo. Savivaldybės nuomone, pareiškėjai neturi teisės atkurti nuosavybės teisių į žemės sklypus natūra buvusio Kairėnų karinio poligono teritorijoje, kurioje yra formuojamas žemės sklypas (duomenys neskelbtini). Pasak Savivaldybės, pagal UAB „Start Vilnius“ pateiktus įrodymus, skundžiamu įsakymu formuojamas žemės sklypas yra užimtas UAB „Start Vilnius“ nuosavybės teise priklausančiais pastatais ir statiniais, todėl tai nėra laisva žemė. Teritorija, į kurią pretenduoja pareiškėjai, yra pripažinta reikalinga įgyvendinti valstybei svarbų ekonominį projektą, t. y. jo valstybinė svarba pripažinta LRV nutarimu.

2.3. Savivaldybė atsiliepime rėmėsi Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktu, nustatančiu, kad žemė yra išperkama valstybės ir už ją atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu ji iki 1995 m. birželio 1 d. buvo miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose ir yra reikalinga įgyvendinti valstybei svarbius ekonominius projektus, kurių valstybinę svarbą savo sprendimu pripažįsta Seimas arba Lietuvos Respublikos Vyriausybė (toliau – ir Vyriausybė). Pažymėjo, kad Vyriausybė LRV nutarimo 1 punktu pripažino projektą, įgyvendinamą Vilniaus mieste, Antakalnio seniūnijoje, buvusioje Kairėnų poligono teritorijoje, valstybei svarbiu projektu. Taigi, visa buvusi Kairėnų poligono teritorija buvo įtraukta į valstybei svarbaus ekonominio projekto apibrėžtį ir skirta jam įgyvendinti. Atsižvelgiant į tai, visos buvusios Kairėnų poligono teritorijos pritaikymas aukštųjų technologijų įmonių konkurencingumo didinimui buvo pripažintas valstybei svarbiu ekonominiu projektu ir nuspręsta formuoti būtent tokio dydžio žemės sklypus.

2.4. Savivaldybė pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje Nr. 3K-3-640/2015 ginčytų administracinių aktų ir žemės nuomos sutarčių teisėtumą vertino jų priėmimo ar sudarymo momentu, tačiau pripažinus projektą valstybinės reikšmės projektu, įgyvendinamu buvusioje Kairėnų poligono teritorijoje, atsakovas turėjo teisėtą pagrindą atlikti žemės sklypo (duomenys neskelbtini) formavimo ir pertvarkymo projekto rengimo veiksmus ir priimti skundžiamą įsakymą. Savivaldybė atkreipė dėmesį, jog dalis teritorijos patenka į valstybinės reikšmės miškų teritoriją, priskiriamą valstybės išperkamai, todėl ir šioje teritorijos dalyje pareiškėjams nėra galimybių atkurti nuosavybės teises natūra.

3. Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus skyrius (toliau – NŽT Vilniaus skyrius) atsiliepime į skundą prašė jį atmesti. Nurodė, kad Vyriausybė projektą, įgyvendinamą Vilniaus mieste, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, buvusioje Kairėnų poligono teritorijoje, pripažino valstybei svarbiu ekonominiu projektu, todėl, remiantis nurodytu LRV nutarimu, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius pagrįstai priėmė skundžiamą įsakymą, siekdamas suformuoti kitos (visuomeninės) paskirties teritorijos naudojimo būdo žemės sklypą, skirtą įgyvendinti valstybei svarbų ekonominį projektą.

3.1. NŽT Vilniaus skyriaus nuomone, pareiškėjai skunde nepateikė įrodymų, kokios teritorijų planavimą reglamentuojančias teisės normos buvo pažeistos priėmus skundžiamą įsakymą, todėl nėra pagrindo jį naikinti.

4. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Start Vilnius“ atsiliepime prašė pareiškėjų skundą atmesti.4.1. Nurodė, kad skundžiamu įsakymu atsakovo patvirtintas (duomenys neskelbtini) formavimo ir pertvarkymo

projektas priimtas, įgyvendinant valstybei svarbų ekonominį projektą, kurio įgyvendinimui būtinas visas (duomenys neskelbtini) žemės sklypas ir jame esantys UAB „Start Vilnius“ priklausantys pastatai bei statiniai. Šis projektas yra pripažintas valstybei svarbiu ekonominiu projektu LRV nutarimu. UAB „Start Vilnius“ nuomone, pareiškėjai neturi galimybės atkurti nuosavybės teises į žemę ginčo sklype, kadangi jis nėra laisvas – užstatytas įmonei priklausančiais pastatais.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo T. V. atsiliepime į skundą prašė skundą patenkinti ir skundžiamą įsakymą panaikinti.

5.1. T. V. nuomone pareigūnai jau daugelį metų pažeidžia jos ir kitų asmenų teises į nuosavybės teisių atkūrimą buvusiame (duomenys neskelbtini) rėžiniame kaime, vilkindami suformuoti sklypus, o pastaruoju metu taip planuodami žemės sklypus, kad jie nebūtų grąžinami pretendentams natūra, o būtų UAB „Start Vilnius“ dispozicijoje. Jos nuomone, skundžiamas įsakymas buvo priimtas ignoruojant jos ir kitų asmenų teises, taip pat ignoruojant 2005 m. priimtą Seimo rezoliuciją.

II.

6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 3 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė.7. Teismas iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatė, kad:7.1. Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. spalio 16 d. ir 2006 m. spalio 18 d. sprendimais dėl nuosavybės teisių į

žemę atkūrimo Vilniaus mieste pareiškėjams buvo atkurtos nuosavybės teisės (grąžinant natūra) į dalį žemės. Minėtuose sprendimuose buvo nurodyta, kad į kitą dalį žemės nuosavybės teisės bus atkurtos vėliau. Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad nuosavybės teisės į likusią dalį žemės pareiškėjams iki šiol nėra atkurtos.

7.2. Pareiškėjų atstovė laišką su skundžiamu įsakymu gavo 2016 m. rugsėjo 12 d., todėl teisėjų kolegija konstatavo, kad pareiškėjai kreipėsi į teismą, nepraleidę Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme nustatyto 1 mėnesio termino, nes skundas teismui buvo paduotas 2016 m. spalio 11 d.

7.3. Pareiškėjai kreipėsi į teismą dėl Savivaldybės vilkinimo atlikti veiksmus ir prašė įpareigoti Savivaldybę išduoti žemės sklypų planus nuosavybės teisėms atkurti (toliau – byla dėl vilkinimo). Vilniaus apygardos administracinis teismas minėtoje byloje 2009 m. spalio 22 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė (administracinė byla Nr. I-278-281/2009). Sprendimas buvo apskųstas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui (toliau – LVAT). LVAT 2016 m. gruodžio 5 d. nutartimi bylą sustabdė (administracinė byla Nr. A-96-525/2016)

8. Teismas atkreipė dėmesį, jog Vilniaus apskrities viršininko sprendimais pareiškėjams buvo nurodyta, kad į tam tikras žemės valdos dalis jų nuosavybės teisės bus atkurtos vėliau. Teismas pasisakė, jog tai, ar Vilniuje, buvusio (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo teritorijoje, visa žemė yra priskirtina prie valstybės išperkamos (ne laisvos) žemės, ar Savivaldybė nesivadovauja interesų derinimo principu ir kiti su nuosavybės teisių atkūrimu susiję klausimai nėra šios bylos ginčo dalykas, todėl su tuo susiję proceso šalių argumentai teisėjų kolegijos nenagrinėjami. Papildomai, teismas pabrėžė, kad skundžiamo įsakymo priėmimas pats savaime nereiškia, kad pareiškėjai netenka galimybės atkurti nuosavybės teises į žemę buvusio (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo teritorijoje. Atsižvelgdamas į tai, kad nuosavybės atkūrimo klausimas ir Savivaldybės vilkinimas atlikti tam tikrus jos kompetencijai priskirtinus veiksmus iš esmės yra keliamas kitoje administracinėje byloje (dėl vilkinimo), teismas pasisakė, kad šioje byloje jis negali išeiti iš skundo ribų ir nagrinėti, ar nuo 2006 m. spalio mėnesio (kada pareiškėjams buvo nurodyta, kad nuosavybės teisės į likusią žemę bus atkurtos vėliau) faktinė situacija pasikeitė taip, kad buvusio (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo teritorijoje nebėra laisvos žemės į kurią būtų galima pareiškėjams atkurti nuosavybes teises natūra. Pabrėžė, kad šioje byloje sprendžiamas tik skundžiamo įsakymo teisėtumo ir pagrįstumo klausimas.

9. Dėl pareiškėjų argumentų kad LRV nutarimu nurodoma įrengti tik kiek daugiau nei 3 ha viešųjų erdvių plotus, o skundžiamu įsakymu visuomeninės paskirties teritorijai priskirtas visas sklypo plotas (daugiau nei 22 ha), teismas pasisakė, kad pagal minėtą LRV nutarimą numatomi įrengti viešųjų erdvių plotai yra tik tam tikra Vismaliukų investicinės inovacijų zonos dalis, todėl visas projektas negali būti prilyginamas tik minėtiems viešųjų erdvių plotams. LRV nutarime nėra nustatyta, kokį konkretų plotą apima Vismaliukų investicinė inovacijų zona, tačiau iš LRV nutarimo 1 punkto matyti, kad valstybei svarbiais pripažinti ekonominiai projektai, susiję su minėtos inovacijų zonos infrastruktūros parengimu, yra įgyvendinami buvusioje Kairėnų poligono teritorijoje. LRV nutarime nėra tiesiogiai nurodyta, kad projektai įgyvendinami visoje minėtoje teritorijoje, tačiau taip pat nėra nurodyta, kad projektams įgyvendinti yra reikalinga tik tam tikra minėtos teritorijos dalis.

10. Pareiškėjų argumentus, kad skundžiamas įsakymas buvo priimtas, grubiai pažeidžiant TPĮ 23 straipsnio reikalavimus, teismas atmetė, pasisakydamas, kad žemės valdos projektai, kuriems yra priskiriamas ir skundžiamu įsakymu patvirtintas projektas, nėra laikytini teritorijų planavimo dokumentu, todėl TPĮ 23 straipsnyje nustatyti reikalavimai jų rengimui netaikytini. Žemės valdos projektai turi atitikti teritorijų planavimo dokumentus, t. y. turi neprieštarauti teritorijų planavimo dokumentų sprendiniams (Taisyklių 2 punktas).

III.

11. Pareiškėjai V. K., M. M. (M. M.), A. O., J. P., S. N. (S. N.), Č. T. (Č. T.), I. M., D. B., K. V., R. K. (J. K. teisių perėmėja), R. M. (R. M.), L. M., M. V., Č. T. (Č. T.), H. V. (H. V.), H. J., M. B. ir S. J. L. teismui pateikė apeliacinius skundus, kuriuose prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 3 d. sprendimą ir jų skundus tenkinti. Pareiškėjai apeliaciniuose skunduose dėsto faktines aplinkybes, iš esmės atkartodami savo skundo argumentus teiktus pirmosios instancijos teismui. Nesutikdami su teismo sprendimu pareiškėjai savo apeliaciniuose skunduose nurodo, kad:

11.1. Vilniaus apygardos administracinis teismas neatsižvelgė į tai, jog 2015 m. gruodžio mėn. 4 d. Lietuvos Aukščiausiasis teismas, nagrinėdamas UAB „Start Vilnius“ kasacinį skundą nutartimi (bylos Nr. 3K-640-611/2015) paliko nepakeistą Lietuvos Apeliacinio teismo Civilinių bylų kolegijos 2015 m. balandžio mėn. 7 d. sprendimą, kuriame buvo sprendžiama dėl valstybinės žemės nuomos sąlygų, įrodymų vertinimo nustatant statiniams eksploatuoti būtino nuomojamo žemės sklypo plotą tinkamumo, viešųjų interesų prioriteto. Nutartyje LAT pažymėjo, jog kasatorė (UAB „Start Vilnius“), siekdama argumentuoti viso suteikto žemės sklypo ploto poreikį, remiasi viešuoju interesu, kurį kildina iš neapibrėžto pobūdžio aplinkybių, t. y. savo dalyvavimo „Saulėtekio“ programos projektuose. Tačiau, teigdama, kad šiems projektams įgyvendinti būtinas visas ginčo administraciniais aktais suteiktas žemės sklypas, kasatorė nepateikė konkrečių duomenų ir įrodymų, koks projekto turinys ir kokio dydžio žemės plotai realiai reikalingi šiems projektams įgyvendinti. Taip pat nėra argumentuojama, kodėl šių projektų plėtojimas negali būti derinamas su asmenų, turinčių teisę į nuosavybės teisės atkūrimą, interesais. Vien kasatorės investicijos į ginčo žemės sklypu, atliktos jau vykstant nagrinėjamam ginčui, nesuteikia pagrindo pripažinti jos teisėtą lūkestį ginti šį interesą.

11.2. Teismas privalėjo atsižvelgti į pareiškėjų ir viešųjų interesų derinimo būtinybę, bei atsakovo skundžiamu įsakymu pažeistus pareiškėjų teisėtus lūkesčius.

11.3. Teismas nepagrįstai atmetė pareiškėjų argumentus, kad skundžiamas įsakymas priimtas pažeidžiant Teritorijų planavimo įstatymo 23 straipsnio nuostatas, kuriose reglamentuota valstybei svarbių projektų teritorijų planavimo dokumentų rengimo, derinimo, keitimo, tikrinimo, tvirtinimo, galiojimo, viešinimo ir ginčų sprendimo tvarka. Pareiškėjų vertinimu Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Direktoriaus 2016 m. rugpjūčio 11 d. įsakymu patvirtintas sklypo formavimo ir pertvarkymo projektas turėjo būti rengiamas, derinamas, tvirtinamas vadovaujantis įstatymo leidėjo numatyta išlyga – specialia teisės norma, skirta formuoti valstybei svarbių projektų teritorijas. Kadangi įsakymu patvirtinta, jog žemės sklypo (duomenys neskelbtini) formavimo ir pertvarkymo tikslas – suformuoti sklypą įgyvendinant Vyriausybės 2015 m. gruodžio 23 d. nutarimą Nr. 1411, akivaizdu, jog sklypas formuojamas tariamai valstybei svarbiam projektui įgyvendinti. Pareiškėjai pabrėžia, kad skundžiamas įsakymas negalėjo būti priimtas vadovaujantis TPĮ 16 straipsnio 1 dalies 1 punktu, reglamentuojančiu savivaldybės lygmens ir vietovės lygmens bendrųjų planų sprendinių įgyvendinimą. Konkrečiu atveju privalu vadovautis TPĮ 12 straipsnio 1 dalies 7 punktu (valstybei svarbių projektų objektų išdėstymas), 13 straipsnio 2 punktu.

12. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepimuose į apeliacinius skundus nurodo, kad su jais nesutinka, prašo pareiškėjų apeliacinius skundus atmesti ir palikti galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 3 d. sprendimą. Atsakovas atsiliepimuose dėsto faktines aplinkybes ir teisinį reguliavimą. Atsiliepimuose nurodo šiuos nesutikimo su apeliaciniais skundais argumentus:

12.1. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme yra nagrinėjama administracinė byla Nr. A-2656-525/2017 pagal tų pačių pareiškėjų skundą Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl įpareigojimo atlikti veiksmus (pateikti Nacionalinei žemės tarnybai žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini) gatvėje, Vilniuje, buvusio Kairėnų karinio poligono ribose, planus nuosavybės teisėms natūra atkurti), kuri buvo sustabdyta 2016 m. gruodžio 5 d. nutartimi iki įsiteisės teismo sprendimas šioje byloje. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme nagrinėjamoje byloje yra sprendžiami klausimai dėl to, ar visa (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo teritorijoje esanti žemė yra priskirta valstybės išperkamai žemei ir kiti su nuosavybės teisių atkūrimu klausimai. Taigi, Vilniaus apygardos administracinis teismas visiškai teisėtai ir pagrįstai nenagrinėjo su nuosavybės teisių atkūrimu susijusių klausimų apeliacine tvarka skundžiamame 2017 m. gegužės 3 d.

12.2. Atsakydamas į pareiškėjų pastebėjimus dėl Lietuvos Aukščiausiojo teismo Nr. 3K-640-611/2015 nutarties, atsakovas atkreipė dėmesį, jog kasacinis teismas civilinėje byloje ginčytų administracinių aktų ir žemės nuomos sutarčių teisėtumą vertino jų priėmimo ar sudarymo momentu, tačiau pasikeitus teisiniam ir faktiniam buvusio ginčo objekto žemės statusui (Vyriausybei pripažinus Projektą valstybinės reikšmės projektu, įgyvendinamu buvusioje Kairėnų poligono teritorijoje) Vilniaus miesto savivaldybės administracija turėjo teisėtą pagrindą atlikti žemės sklypo esančio (duomenys

neskelbtini) formavimo ir pertvarkymo projekto rengimo veiksmus ir priimti ginčijamą įsakymą.12.3. Atsakovas atsakydamas į pareiškėjų argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė pareiškėjų

argumentus apie tai, kad skundžiamas įsakymas priimtas pažeidžiant Teritorijų planavimo įstatymo 23 straipsnio nuostatas, pabrėžė, jog vertinant įstatyme įtvirtintas nuostatas akivaizdu, kad žemės valdos projektai nėra laikomi teritorijų planavimo dokumentais ir jų rengimą reglamentuoja ne Teritorijų planavimo įstatymas, o Žemės įstatymas.

12.4. Apeliantai apeliaciniame skunde cituoja bendro pobūdžio Valstybinio audito ataskaitos išvadas bei Europos Sąjungos veikimo sutarties nuostatas, kuriuose nėra jokių tiesiogiai šiai bylai reikšmingų aplinkybių, nuostatų, todėl atsakovo vertinimu nėra pagrindo jais vadovautis, jie nepaneigia, Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

13. Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujamas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus atsiliepimais į pareiškėjų apeliacinius skundus prašo juos atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimuose nurodo šiuos argumentus:

13.1. Nesutiktina su apeliantų teiginiais, kad pirmosios instancijos teismas turėjo nagrinėti klausimą, ar visa ginčo teritorija yra priskirta valstybės išperkamai žemei ir ar nėra galimybės dalį ginčo sklypo suformuoti nuosavybės teisių atkūrimui natūra, kadangi pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad apeliantų nurodomas nuosavybės teisių atkūrimo klausimas ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos vilkinimas atlikti tam tikrus jos kompetencijai priskirtinus veiksmus ginčo teritorijoje iš esmės yra keliamas kitoje administracinėje byloje Nr. A-2656-525/2017.

13.2. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad pagal Žemės įstatymo 37 straipsnio 1 dalį, žemėtvarkos planavimo dokumentų sistemą sudaro dvi grupės dokumentų t. y. specialiojo teritorijų planavimo žemėtvarkos dokumentai ir žemės valdos projektai. Žemės valdos projektai, kuriems yra priskiriamas ir skundžiamu Įsakymu patvirtintas projektas nėra laikytini teritorijų planavimo dokumentu, todėl Teritorijų planavimo įstatymo 23 straipsnyje nustatyti reikalavimai jų rengimui netaikytini. Atsižvelgiant į tai, nesutiktina su apeliantų argumentais, kad ginčijamas įsakymas turėjo būti rengiamas pagal Teritorijų planavimo įstatymo 23 straipsnio reikalavimus.

13.3. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. gruodžio 23 d. nutarime Nr. 1411 „Dėl projektų grupės „Vismaliukų investicinės inovacijų zonos (VIZI) infrastruktūros parengimas teritorijos sukūrimui ir plėtrai. I etapas“ ir „Vismaliukų investicinės inovacijų zonos (VIZI) infrastruktūros parengimas teritorijos sukūrimui ir plėtrai. II etapas“ pripažinimo valstybei svarbiu ekonominiu projektu“ numatomi įrengti viešųjų erdvių plotai, užimantys 3 ha teritoriją, yra tik tam tikra Vismaliukų investicinės inovacijų zonos dalis, todėl visas projektas negali būti prilyginamas tik apeliantų nurodytiems viešųjų erdvių plotams, kadangi minėto nutarimo 1 punkte yra nurodyta, kad valstybei svarbiais pripažinti ekonominiai projektai, susiję su Vismaliukų investicinės inovacijų zonos infrastruktūros parengimu, yra įgyvendinami buvusioje Kairėnų poligono teritorijoje.

13.4. Apeliantai nepateikia įrodymų, kokios teritorijų planavimą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos priėmus ginčijamą Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2016 m. rugpjūčio 11d. įsakymą Nr. 30-1866 „Dėl sklypo (duomenys neskelbtini) formavimo ir pertvarkymo projekto tvirtinimo“, todėl nėra pagrindo naikinti ginčijamą įsakymą.

14. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Start Vilnius“ atsiliepimuose į apeliacinius skundus nurodo, kad su jais nesutinka, prašo pareiškėjų apeliacinius skundus atmesti ir palikti galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 3 d. sprendimą, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimuose dėsto faktines aplinkybes ir teisinį reguliavimą. Atsiliepimuose nurodo šiuos nesutikimo su apeliaciniais skundais argumentus:

14.1. Apeliantai nepateikė jokių materialiųjų ar proceso teisės normų pažeidimų, kurie sudarytų pagrindą naikinti ar keisti Skundžiamą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 3 d. sprendimą. UAB „Start Vilnius“ vertinimu, apeliantų apeliaciniu skundu dėstomos aplinkybės yra neišsamios, neatitinka tikrovės ir apeliantai jas nepagrįstai interpretuoja, todėl daro nepagrįstas išvadas dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymo neteisėtumo.

14.2. Apeliantai nepagrįstai nurodo, kad nėra įrodymų, kokio sklypo plotai reikalingi valstybei svarbiam ekonominiam projektui įgyvendinti, nes žemės sklypo dydis nenumatytas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. gruodžio 23 nutarime Nr. 1411, o žemė yra laisva. Dar Vyriausybės 2011 m. balandžio 20 d. nutarime Nr. 464 „Dėl LR Vyriausybės 2008 m. lapkričio 24 d. nutarimu Nr. 1262 „Dėl integruoto mokslo, studijų ir verslo centro (slėnio) „Saulėtekis“ plėtros programos patvirtinimo“ pakeitimo“ (paskelbtas viešai – Valstybės žinios, 2011, Nr. 49-2379) Vyriausybė buvo suplanavusi mokslo ir verslo centrui panaudoti „buvusią karinę bazę Vismaliukuose“ ir būtent numačiusi 25 hektarų plotą

buvusios karinės bazės Vismaliukuose teritorijoje technologijų įmonių „plyno lauko“ investicijoms.14.3. Apeliantai niekaip nepagrindžia, kokias aplinkybes pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė, kokias

materialines ar procesines teisės normas pažeidė, priimdamas ginčijamą sprendimą ir išdėstydamas jo motyvus, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 134 straipsnio 2 dalies 6 punktas.

14.4. Skundžiamu įsakymu patvirtintu projektu suformuotas žemės sklypas nėra laisva žemė. Ji yra užimta UAB „Start Vilnius“ nuosavybės teise priklausančiais pastatais ir statiniais, kurie nurodyti UAB „Start Vilnius“ pateiktame Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše Nr. 44/1347545. Visas žemės sklypas reikalingas statiniams naudoti. Todėl sklype dėl UAB „Start Vilnius“ statinių ir jų naudojimo nėra laisvos žemės, kur gali būti atkurta nuosavybė Pareiškėjams natūra. Pagal ginčijamą įsakymą suformuotame žemės sklype (duomenys neskelbtini) UAB „Start Vilnius“ vykdo valstybei svarbų ekonominį projektą.

14.5. Pareiškėjams nuosavybės teisės į esančią žemę natūra negali būti atkuriamos buvusio Kairėnų poligono teritorijoje, kadangi šiame žemės sklype, 22 ha plote vykdomas valstybei svarbus ekonominis projektas, kuris tokiu pripažintas pagal LR Vyriausybės 2015 m. gruodžio 23 d. nutarimą Nr. 1411 „Dėl projektų grupės „Vismaliukų investicinės inovacijų zonos (VIZI) infrastruktūros parengimas teritorijos plėtrai. II etapas“.

14.6. Savivaldybė savo teisių ir kompetencijos ribose suformavo 227 136 kv. m ploto žemės sklypą, kuris visas reikalingas valstybei svarbaus ekonominio projekto vykdymui. Savivaldybės detaliuoju planu suformuotame žemės sklype parengta visos teritorijos koncepcija – su statiniais, keliais, infrastruktūra, viešosiomis ir poilsio zonomis, kurios harmoningai suderina visą Vismaliukų investicijų zoną. Valstybei svarbus ekonominis projektas pirmiausia yra statiniai ir infrastruktūra, kurie Vismaliukų investicinėje zonoje statomi, renovuojami ir įrengiami, kad padarytų šią Vismaliukų investicinę zoną patrauklią naujiems investuotojams, pramonės ir technologinių įmonėms, kuriuos sugeneruos lėšas, atneš investicijas, atliks tyrimus, kurs mokslo pažangą. Bet šalia šių darbo zonų turi būti ir privažiavimo infrastruktūra ir poilsio erdvė, kurių visuma daro projektą sėkmingu. Visų šių dalių visuma užima visą Vismaliukų investicinės zonos suformuotą 227 136 kv. metrų ploto sklypo plotą. Tą patvirtina papildomai teikiami „Vilniaus Smart Park“ teritorijos 2016–2022 metų vystymo strategija ir „Vilniaus Smart Park“ teritorijos vystymo sąlygų Aprašo ištrauka.

14.7. Apeliantai apeliaciniuose skunduose visiškai nepagrįstai kartoja argumentus dėl nukrypimo nuo Lietuvos Apeliacinio teismo 2015 m. balandžio 7 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2A-50-943/2015 ir Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2015 m. gruodžio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-640-611/2015, kuriuos pirmos instancijos teismas jau įvertino ir dėl jų skundžiamame sprendime pasisakė.

Teisėjų kolegija


15. Apeliacijos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 3 d. sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas.

16. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2016 m. rugpjūčio 11 d. įsakymu Nr. 30-1866 „Dėl sklypo (duomenys neskelbtini) formavimo ir pertvarkymo projekto tvirtinimo“ patvirtintas žemės sklypo (duomenys neskelbtini) formavimo ir pertvarkymo projektas, kurio tikslas – suformuoti kitos paskirties žemės sklypą statiniams eksploatuoti ir teritorijai vystyti. Nustatytas sklypo plotas – 227 136 kv. m, naudojimo būdas – visuomeninės paskirties. Pareiškėjai nurodo, kad yra pretendentai atkurti nuosavybės teises buvusiame (duomenys neskelbtini) rėžiniame kaime, buvusio sovietų armijos poligono ribose. Nurodytoje teritorijoje esantys statiniai priklausė UAB „Start Vilnius“. Pareiškėjų vertinimu, šiuo įsakymu pretendentams buvo atimta galimybė atkurti nuosavybę natūra, nors iki pat 2016 m. rugsėjo 12 d. tokia galimybė egzistavo, kadangi žemės sklypas statiniais buvo užimtas tik iš dalies.

17. 2015 m. gruodžio mėn. 4 d. Lietuvos Aukščiausiasis teismas, nagrinėdamas UAB „Start Vilnius“ kasacinį skundą nutartimi (bylos Nr. 3K-640-611/2015) paliko nepakeistą Lietuvos Apeliacinio teismo Civilinių bylų kolegijos 2015 m. balandžio mėn. 7 d. sprendimą, kuriame buvo sprendžiama dėl valstybinės žemės nuomos sąlygų, įrodymų vertinimo nustatant statiniams eksploatuoti būtino nuomojamo žemės sklypo plotą tinkamumo, viešųjų interesų prioriteto. Nutartyje LAT pažymėjo, jog kasatorė (UAB „Start Vilnius“), siekdama argumentuoti viso suteikto žemės sklypo ploto poreikį, remiasi viešuoju interesu, kurį kildina iš neapibrėžto pobūdžio aplinkybių, t. y. savo dalyvavimo „Saulėtekio“ programos

projektuose. Tačiau, teigdama, kad šiems projektams įgyvendinti būtinas visas ginčo administraciniais aktais suteiktas žemės sklypas, kasatorė nepateikė konkrečių duomenų ir įrodymų, koks projekto turinys ir kokio dydžio žemės plotai realiai reikalingi šiems projektams įgyvendinti. Taip pat nėra argumentuojama, kodėl šių projektų plėtojimas negali būti derinamas su asmenų, turinčių teisę į nuosavybės teisės atkūrimą, interesais. Vien kasatorės investicijos į ginčo žemės sklypą, atliktos jau vykstant nagrinėjamam ginčui, nesuteikia pagrindo pripažinti jos teisėtą lūkestį ginti šį interesą.

18. Bylos duomenimis nustatyta, kad NŽT 2014–2016 metais ne kartą kreipėsi į Savivaldybę su prašymais pateikti informaciją apie laisvą (neužstatytą) žemę, kuri nepriskirta valstybės išperkamai žemei, dėl galimybės suprojektuoti sklypus laisvoje ir valstybės išperkamai žemei nepriskirtoje žemėje nuosavybės teisių atkūrimo siekiantiems asmenims (t. II, b. l. 1–2), tačiau Savivaldybė prašomos informacijos NŽT nepateikė. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. spalio 16 d. ir 2006 m. spalio 18 d. sprendimais dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste pareiškėjams buvo atkurtos nuosavybės teisės (grąžinant natūra) į dalį žemės (t. I, b. l. 44–46, 48–50, 58–60, 65–73, 87–95, 107–115). Minėtuose sprendimuose buvo nurodyta, kad į kitą dalį žemės nuosavybės teisės bus atkurtos vėliau. Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad nuosavybės teisės į likusią dalį žemės pareiškėjams iki šiol nėra atkurtos.

19. Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis nustatyta, kad pareiškėjai kreipėsi į teismą dėl Savivaldybės vilkinimo atlikti veiksmus ir prašė įpareigoti Savivaldybę išduoti žemės sklypų planus nuosavybės teisėms atkurti. Vilniaus apygardos administracinis teismas minėtoje byloje 2009 m. spalio 22 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė (administracinė byla Nr. I-278-281/2009). Minėtas sprendimas buvo apskųstas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, o LVAT 2016 m. gruodžio 5 d. nutartimi bylą sustabdė (administracinė byla Nr. A-96-525/2016). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad nuosavybės atkūrimo klausimas ir Savivaldybės vilkinimas atlikti tam tikrus jos kompetencijai priskirtinus veiksmus iš esmės yra keliamas kitoje administracinėje byloje (dėl vilkinimo), teismas šioje byloje negali išeiti iš skundo ribų ir nagrinėti, ar nuo 2006 m. spalio mėnesio (kada pareiškėjams buvo nurodyta, kad nuosavybės teisės į likusią žemę bus atkurtos vėliau) faktinė situacija pasikeitė taip, kad buvusio (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo teritorijoje nebėra laisvos žemės į kurią būtų galima pareiškėjams atkurti nuosavybes teises natūra. Šioje byloje sprendžiamas tik skundžiamo įsakymo teisėtumo ir pagrįstumo klausimas.

20. Ginčijamu įsakymu Savivaldybė patvirtino žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, formavimo ir pertvarkymo projektą. Projekto tikslas, įgyvendinant LRV nutarimą, suformuoti kitos paskirties žemės sklypą statiniams eksploatuoti ir teritorijai vystyti. Pareiškėjai, ginčydami skundžiamą įsakymą, atkreipia dėmesį, kad 2015 m. gruodžio 23 d. nutarimu Nr. 1411 nurodoma įrengti tik kiek daugiau nei 3 ha viešųjų erdvių plotus, o skundžiamu įsakymu visuomeninės paskirties teritorijai priskirtas visas sklypo plotas (daugiau nei 22 ha). Iš esmės tai yra pagrindinis skunde nurodytas nesutikimo su ginčijamu įsakymu argumentas.

21. Ginčijamas įsakymas priimtas įgyvendinant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. gruodžio 23 d. nutarimą Nr. 1411 „Dėl projektų grupės „Vismaliukų investicinės inovacijų zonos (VIZI) infrastruktūros parengimas teritorijos sukūrimui ir plėtrai. I etapas“ ir „Vismaliukų investicinės inovacijų zonos (VIZI) infrastruktūros parengimas teritorijos sukūrimui ir plėtrai. II etapas“ pripažinimo valstybei svarbiu ekonominiu projektu“. Šiuo Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu buvo pripažinta projektų grupė „Vismaliukų investicinės inovacijų zonos (VIZI) infrastruktūros parengimas teritorijos sukūrimui ir plėtrai. I etapas“ ir „Vismaliukų investicinės inovacijų zonos (VIZI) infrastruktūros parengimas teritorijos sukūrimui ir plėtrai. II etapas“ (toliau – projektas), įgyvendinamą Vilniaus mieste, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, buvusioje Kairėnų poligono teritorijoje, valstybei svarbiu ekonominiu projektu, kurio tikslas – stiprinti Lietuvos inovacijų sistemą, siekiant pritraukti užsienio investuotojus ir didinti šalies aukštųjų technologijų įmonių konkurencingumą, sukuriant infrastruktūrą ir komunikacijas. Šio nutarimo 2.7. punktu ir 3 punktu numatyta įgalioti ūkio ministrą Lietuvos Respublikos Vyriausybės vardu pasirašyti sutartį su projekto vykdytoju – viešąja įstaiga Šiaurės miestelio technologijų parku ir projekto partnere – uždarąja akcine bendrove „Start Vilnius“ ir šioje sutartyje numatyti įsipareigojimą – paruošti ir įrengti 3 ha ir 1 000 kv. metrų viešųjų erdvių plotus.

22. 2018 m. sausio 24 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutarimo Nr. 98 1 punktu nustatė Vilniaus miesto inovacijų pramonės parko teritorijos, esančios Vismaliukų investicinėje inovacijų zonoje, kuriai Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. gruodžio 23 d. nutarimu Nr. 1411 „Dėl projektų grupės „Vismaliukų investicinės inovacijų zonos (VIZI) infrastruktūros parengimas teritorijos sukūrimui ir plėtrai. I etapas“ ir „Vismaliukų investicinės inovacijų zonos (VIZI) infrastruktūros parengimas teritorijos sukūrimui ir plėtrai. II etapas“ pripažinimo valstybei svarbiu ekonominiu projektu“ suteiktas valstybei svarbaus ekonominio projekto statusas, ribas pagal teritorijos ribų planus su šios teritorijos ribų posūkio taškų ir riboženklių koordinačių valstybinėje koordinačių sistemoje žiniaraščiais. Šiuo nutarimu nustatytos Teritorijos ribų

posūkio taškų ir riboženklių koordinatės (1-105) sutampa su ginčijamu įsakymu patvirtinto žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto sprendinių brėžinyje nurodytomis žemės sklypo koordinatėmis. Taip pat Vyriausybės nutarimo Nr. 98 2 punktu buvo įgaliota Lietuvos Respublikos ūkio ministerija patvirtinti su Vilniaus miesto savivaldybės taryba suderintą Vilniaus miesto inovacijų pramonės parko plėtros planą. Atitinkamai Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2018 m. kovo 14 d. įsakymu Nr. 4-142 patvirtintas Vilniaus miesto inovacijų pramonės parko plėtros planas, kuris buvo suderintas Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2018 m. vasario 7 d. sprendimu Nr. 1-1336. Parko plėtros pirmojo etapo plotas – 23,92 ha, siekiant užtikrinti efektyvesnį investicijų pritraukimą Teritorija išplanuota suskirstant į 37 sklypus, kurių bendras plotas – 20,28 ha, atitinkamai likusiuose 3,64 ha įrengiant 3 ha ir 1000 kv. m. viešųjų erdvių plotus, kaip ir buvo numatyta 2015 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 1411 2.7. punkte.

23. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nors iš 2015 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 1411 nėra aišku, kokį konkretų plotą apima Vismaliukų investicinė inovacijų zona, tačiau iš nutarimo 1 punkto matyti, kad valstybei svarbiais pripažinti ekonominiai projektai, susiję su minėtos inovacijų zonos infrastruktūros parengimu, yra įgyvendinami buvusioje Kairėnų poligono teritorijoje. Taip pat pirmosios instancijos teismas rėmėsi prielaida, kad ginčijamu įsakymu patvirtintame projekte nurodyta ketinama formuoti teritorija yra apie 24,37 ha (t. II, b. l. 21). Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2018 m. kovo 14 d. įsakymu Nr. 4-142 patvirtintas Vilniaus miesto inovacijų pramonės parko plėtros planas, kuris buvo suderintas Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2018 m. vasario 7 d. sprendimu Nr. 1-1336, tokį ketinimą patvirtina. Teisėjų kolegija laikosi nuostatos, kad ginčijamu įsakymu Savivaldybė patvirtino žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, formavimo ir pertvarkymo projektą nepažeidžiant 2015 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 1411 nuostatų, susijusių su plotu ir koordinačių nustatymu.

24. Taip pat apeliaciniuose skunduose teigiama, kad ginčijamas įsakymas buvo priimtas, grubiai pažeidžiant Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 23 straipsnio reikalavimus. Minėtas straipsnis reglamentuoja valstybei svarbių projektų teritorijų planavimo dokumentų rengimo, derinimo, keitimo, tikrinimo, tvirtinimo, galiojimo, viešinimo ir ginčų sprendimo tvarką. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad žemės valdos projektai, kuriems yra priskiriamas ir ginčijamu įsakymu patvirtintas projektas, remiantis TPĮ 5 straipsniu nėra laikytini teritorijų planavimo dokumentu, todėl TPĮ 23 straipsnyje nustatyti reikalavimai jų rengimui netaikytini.

25. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Tenkinti apeliacinių skundų remiantis juose išdėstytais motyvais nėra faktinio ir teisinio pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 3 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjų apeliaciniai skundai atmetami.


n u t a r i a:

Pareiškėjų V. K., M. M. (M. M.), A. O., J. P., S. N. (S. N.), Č. T. (Č. T.), I. M., D. B., K. V., R. K. (J. K. teisių perėmėja), R. M. (R. M.), L. M., S. J. L., M. V., Č. T. (Č. T.), H. V. (H. V.), H. J. ir M. B. apeliacinius skundus atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI AUDRIUS BAKAVECKAS

VAIDA URMONAITĖ-MACULEVIČIENĖ

SKIRGAILĖ ŽALIMIENĖ_______________________


https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=9de9adb09ce211e9aa7dc78f3d1f2643





Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. M. skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos dėl įsakymų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas E. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (I t., b. l. 1–4), prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento (dabar – Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos, toliau – ir Vilniaus RAAD) direktoriaus 2017 m. balandžio 10 d. įsakymą Nr. VR-P-90; 2) panaikinti Vilniaus RAAD direktoriaus 2017 m. balandžio 26 d. įsakymą Nr. VR-P-98.

2. Pareiškėjas nurodė, kad pagal 2016 m. birželio 1 d. sudarytą darbo sutartį (šiuo metu valstybės tarnautojas) pareiškėjas dirbo Vilniaus RAAD Vilniaus miesto agentūros (toliau – ir Vilniaus miesto agentūra) vedėju. Darbdavys nuolat darė psichologinį spaudimą pareiškėjui išeiti iš darbo. Tuo tikslu rengė vis naujus reikalavimus pasiaiškinti, nustatinėjo neįmanomas įvykdyti darbines užduotis. Vilniaus RAAD direktorius tyčia stengėsi sumenkinti pareiškėją kolegų akivaizdoje, viešai duodamas nurodymus dėl užduočių atlikimo, demonstruodamas aiškų priešiškumą kitų darbuotojų akivaizdoje.

3. Pareiškėjas Vilniaus RAAD 2017 m. balandžio 10 d. įsakymu Nr. VR-P-90 (toliau – ir 2017 m. balandžio 10 d. įsakymas) buvo nubaustas tarnybine nuobauda – pastaba, už tai, kad tarnybinis automobilis Škoda Octavia, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Automobilis), nebuvo tinkamai apipavidalintas. Šis faktas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Kontrolės skyriaus darbuotojų buvo konstatuotas 2017 m. vasario 2 d. Pareiškėjas Vilniaus RAAD 2017 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. VR-P-98 (toliau – ir 2017 m. balandžio 26 d. įsakymas) buvo nubaustas tarnybine nuobauda – pastaba, už tai, kad Vilniaus RAAD gavo akcinės bendrovės (toliau – ir AB) „Vilniaus baldai“ raštą Nr. 283 ir nukreipė Vilniaus miesto agentūrai – susipažinti.

4. Dėl 2017 m. balandžio 10 d. įsakymo pareiškėjas pažymėjo, kad 2017 m. sausio mėn. antroje pusėje dėl pažeistų lipdukų pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus RAAD atsakingą asmenį V. S. Nurodė, kad po Automobilinio plovimo yra pažeisti ir nusilupę Automobilio lipdukai ir kad reikėtų atnaujinti Automobilio apipavidalinimą. Pareiškėjui buvo paaiškinta, kad šiuo metu Vilniaus RAAD lipdukų nėra, jie bus užsakomi, kuomet bus gauti, bus susisiekta, be to, oro sąlygos, kada lauke minusinė temperatūra, neleidžia klijuoti lipdukų. Pareiškėjas 2017 m. sausio 30 d. raštu kreipėsi į Vilniaus RAAD su prašymu leisti Automobilį naudoti neapipavidalintą. Pareiškėjas manė, kad skiriant tarnybinę nuobaudą – pastabą, nukrypta nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos pozicijos, nes nebuvo atsižvelgta nei į kaltės formą, nei į pažeidimo priežastis (kurių nebuvo), nei į tai, kad pažeidimas nesukėlė jokių pasekmių (administracinė byla Nr. A14-726/2004). Pareiškėjas, teikdamas paaiškinimus dėl jam inkriminuoto galimo tarnybinio nusižengimo, pateikė paaiškinimą,

kuriame nurodė objektyvias priežastis dėl neženklinto Automobilio, tačiau pateikti paaiškinimai darbdavio nebuvo tiriami ir vertinami.

5. Dėl 2017 m. balandžio 26 d. įsakymo pareiškėjas akcentavo, kad Vilniaus RAAD įdiegta vieninga duomenų valdymo informacinė sistema (toliau – ir VDVIS). Vilniaus RAAD gaunami raštai, skundai, prašymai ir kiti dokumentai pagal turinį ir svarbą gali būti su numatyta paskirtimi – parengti atsakymą, skubiai parengti atsakymą ir t. t. Nagrinėjamu atveju Vilniaus miesto agentūrai AB „Vilniaus baldai“ rašto pagrindu buvo suformuota užduotis – susipažinti. Nepaisant suformuotos užduoties, pareiškėjas perdavė užduotį susipažinti AB „Vilniaus baldai“ veiklą kuruojančiam darbuotojui – susipažinti. Kuruojantis darbuotojas, kaip ir pareiškėjas, susipažino su užduotimi. Papildomai pareiškėjas inicijavo susitikimą su AB „Vilniaus baldai“ atstovais. Susitikimo protokolo kopija buvo išsiųsta į Vilniaus RAAD prie pateikto galimo tarnybinio nusižengimo tyrimo. Vilniaus RAAD netinkamai nustatė Vilniaus miesto agentūrai užduoties tipą – susipažinti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – ir LAT) yra nurodęs, kad jeigu darbdavys neįvykdo savo pareigos supažindinti darbuotoją su jo pareigomis ir darbuotojas, nors ir būdamas reikiamai atidus, būtent dėl nežinojimo neatlieka tam tikrų pareigų arba jas atlieka netinkamai, šie darbuotojo veiksmai negali būti kvalifikuojami kaip kalti ir negali būti drausminės atsakomybės pagrindais (2005 m. gegužės 30 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-314/2005).

6. Atsakovas Vilniaus RAAD atsiliepime į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 30–32) su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.

7. Atsakovas pažymėjo, kad Vilniaus RAAD 2017 m. vasario 8 d. buvo gautas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (toliau – ir Aplinkos ministerija) 2017 m. vasario 7 raštas Nr. (49-1)-D8-898 „Dėl pavedimo“, kuriuo pateikta informacija apie tai, jog Automobilis, priskirtas pareiškėjui, buvo naudojamas 2017 m. sausio 30–31 d. nepaženklintas ir pavesta atlikti tarnybinio nusižengimo tyrimą. Šio rašto pagrindu pradėta pareiškėjo galimo tarnybinio nusižengimo tyrimo procedūra ir priimta 2017 m. kovo 14 d. išvada Nr. VR-1.3-164 apie tyrimo rezultatus. Tarnybinio nusižengimo tyrimo metu buvo įvertintos visos pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės, susijusios su Automobilio žymėjimo pažeidimu. Buvo konstatuota, kad Vilniaus miesto agentūrai priskirti 7 tarnybiniai automobiliai, tad pareiškėjas, būdamas Vilniaus miesto agentūros vedėju, turėjo visas galimybes nenaudoti nežymėto tarnybinio Automobilio, bet tarnybos reikmėms naudoti kitus Vilniaus miesto agentūros turimus tarnybinius automobilius. Tokią teisę padalinio vadovui suteikia Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus RAAD tarnybinių lengvųjų automobilių naudojimo taisyklių 8 punktas. Įvertinus šias aplinkybes, pripažinta, kad pareiškėjo tarnybinis nusižengimas padarytas neatsargia kaltės forma, neapdairiai neįvertinus galimų elgesio alternatyvų, t. y. galimybės pasinaudoti kitais Vilniaus miesto agentūros žinioje esančiais tarnybiniais automobiliais. Atsakovas akcentavo, kad į Vilniaus RAAD neženklintų automobilių sąrašą įtraukti tik tie automobiliai, kurie naudojami išimtinai gyvosios gamtos apsaugos reidams. Vilniaus miesto teritorijoje gyvosios gamtos srities kontrolę vykdo Vilniaus RAAD struktūrinis padalinys – Gyvosios gamtos apsaugos inspekcija, todėl nėra Vilniaus miesto agentūros eksploatuojamų tarnybinių automobilių, kurie būtų įtraukti į Vilniaus RAAD nežymėtų tarnybinių automobilių sąrašą.

8. Atsakovas pažymėjo, kad balandžio 26 d. įsakymu buvo pripažinta, jog pareiškėjas neužtikrino jam Vilniaus RAAD direktoriaus vykdymui perduoto AB „Vilniaus baldai“ 2016 m. gruodžio 21 d. rašto Nr. 283 vykdymo laiku, tuo pažeisdamas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1, 4 punktus, Vilniaus miesto agentūros vedėjo pareigybės aprašymo 7.1 ir 7.13 punktus bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintų Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 34 punktą. Pagal Aplinkos ministerijos sistemoje naudojamos VDVIS duomenis, Vilniaus RAAD 2016 m. gruodžio 22 d. gautas ir užregistruotas AB „Vilniaus baldai“ raštas Nr. 283. 2016 m. gruodžio 22 d. per VDVIS užduotis nukreipta vykdymui pareiškėjui, kuris tik 2017 m. sausio 2 d. šią užduotį vykdymui per VDVIS nukreipė Vilniaus miesto agentūros vyresniajai specialistei M. M. 2017 m. sausio 2 d. M. M. parašė prašymą suteikti mokymosi atostogas, kurį vizavo pareiškėjas. Vilniaus RAAD 2017 m. sausio 3 d. įsakymu Nr. VR-A-1 tenkintas M. M. prašymas ir jai mokymosi atostogos suteiktos nuo 2017 m. sausio 3 d. iki 2017 m. sausio 29 d. imtinai. VDVIS fiksuota, jog užduotis M. M. įvykdyta tik 2017 m. vasario 10 d.

9. Pareiškėjo argumentai dėl to, jog per VDVIS užduotis Nr. VR-1.6-5319 priskirta tipui „susipažinti“, šioje situacijoje yra teisiškai nereikšmingi, nes prie užduoties VDVIS visada yra prisegamas dokumentas, kuris nukreipiamas vykdyti. Kita vertus, nors ši užduotis ir buvo priskirta tipui „susipažinti“, ji buvo įvykdyta. Vykdytoja M. M. ne tik 2017 m. vasario 10 d. susipažino su užduotimi VDVIS, bet ir parengė pagal AB „Vilniaus baldai“ prašymo Nr. 283 turinį būtiną atsakymą, t. y. Vilniaus miesto agentūros 2017 m. vasario 10 d. raštą Nr. (38-14)-VR-1.7-1040. Pareiškėjo tarnybinio nusižengimo tyrimo metu nustatyta, jog pagrindinė priežastis, lėmusi ne laiku pateiktą AB „Vilniaus baldai“ atsakymą – netinkamas Vilniaus miesto agentūros darbo organizavimas, t. y. vykdytojos M. M. mokymosi atostogų bei po šio laikotarpio ėjusio laikinojo

nedarbingumo metu užduotis nebuvo pavesta vykdytojui, tad užduotis M. M. įvykdyta tik jai grįžus į darbą.10. Liudytojas V. S. teismo posėdžio metu nurodė, kad dirba Vilniaus RAAD Administravimo ir teisės skyriuje.

Paaiškino, kad už automobilių apipavidalinimą yra atsakingas pareigūnas, kuris pasirenka tą automobilį, tačiau tuo atveju, kai dingsta lipdukai, jie privalo kreiptis į jį, jog jis juos išduotų. Kai pareiškėjas sausio mėnesį kreipėsi dėl lipdukų išdavimo, jie buvo išduoti ir užklijuoti ne tą pačią dieną. Taip pat nurodė, kad padalinio vadovai gali naudotis bet kuriuo Vilniaus miesto agentūros turimu automobiliu.

II.

11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. lapkričio 15 d. sprendimu pareiškėjo E. M. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

12. Teismas pažymėjo, kad 2016 m. birželio 8 d. Vilniaus RAAD direktoriaus įsakymu Nr. VR-V-87 Vilniaus miesto agentūros vedėjui E. M. tarnybiniam naudojimui buvo skirtas tarnybinis automobilis Škoda Octavia, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (I t., b. l. 45). 2017 m. vasario 7 d. raštu Nr. (49-1)-D8-898 Vilniaus RAAD direktoriui buvo pavesta atlikti tarnybinio nusižengimo tyrimą dėl teisės aktų nustatyta tvarka neženklintų tarnybinių automobilių. Kadangi Aplinkos ministerijoje gautas pranešimas, kuriame nurodyta, kad jau ne vieną mėnesį matoma, kaip Vilniaus RAAD pareigūnai (duomenys neskelbtini), Vilniuje važinėja neženklintais automobiliais. Prie pranešimo buvo pridėtos automobilių nuotraukos, padarytos 2017 m. sausio 30–31 d. Aplinkos ministerijos Kontrolės skyriaus pareigūnams 2017 m. vasario 2 d. nuvykus patikrinti informaciją vietoje, ji pasitvirtino. Užfiksuota, kad automobiliai Škoda Octavia, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (priskirta E. M.), ir Škoda Fabia, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (priskirta M. M.), nėra paženklinti, kaip tai nustatyta Pavyzdinėse tarnybinių lengvųjų automobilių naudojimo biudžetinėse įstaigose taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 543 (toliau – ir Pavyzdinės taisyklės), ir Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės transporto priemonių skiriamųjų ženklų aprašyme, patvirtintame Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2006 m. spalio 19 d. įsakymu Nr. D1-475. Vilniaus RAAD 2016 m. gruodžio 1 d. raštu Nr. (38-2)-VR-1.7-4636 informavo Aplinkos ministeriją, kad nurodyti automobiliai yra paženklinti (I t., b. l. 37–41).

13. 2017 m. vasario 20 d. Vilniaus RAAD pareiškėjui buvo surašytas pranešimas Nr. VR-1.3-128 apie galimą tarnybinį nusižengimą dėl nežymėto tarnybinio automobilio naudojimo, kuriuo buvo prašoma pareiškėjo pateikti paaiškinimą dėl įtarimų padarius tarnybinį nusižengimą (I t., b. l. 42). 2017 m. vasario 27 d. pareiškėjas Vilniaus RAAD pateikė paaiškinimą, kuriame nurodė, kad tarnybinio nusižengimo nepadarė ir mano, jog tarnybinio nusižengimo tyrimo ir nuobaudos skyrimo procedūra turėtų būti nutraukta. Paaiškino, kad apipavidalintos transporto priemonės dėl netinkamo apklijavimo ar netinkamų lipdukų, kurių užrašai dažnai nusitrina, praranda formą, patys lipdukai plyšinėja, ypatingai Lietuvoje žiemos mėnesiais, kuomet būna liūčių, krušų ir didelis šaltis. Visos šios aplinkybės 2017 m. sausio mėn. pasiekė tam tikrą kriterijų intensyvumą. Meteorologijos tarnyba galėtų pateikti visą reikiamą informaciją apie 2017 m. sausio mėn. vykusius reiškinius, krušą, lietų, škvalą, liūtinį lietų, gūsinio vėjo visumą, didelį šaltį, kuris lėmė, kad Automobilio apipavidalinimas po plovimų buvo pažeistas. Pažeidus Automobilio apipavidalinimą, pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus RAAD atsakingą asmenį (V. S.), paaiškino susidariusią situaciją ir paprašė naujų lipdukų. Pareiškėjui buvo paaiškinta, kad tokiomis oro sąlygomis, kada lauke yra didelis šaltis, negalima klijuoti lipdukų, reikia palaukti palankesnių oro sąlygų. Taip pat buvo paaiškinta, kad Vilniaus RAAD šiuo metu nėra lipdukų. Tuomet, pasitarus su kolegomis, buvo priimtas sprendimas 2017 m. sausio 30 d. raštu Nr. (38-14)-VR-1.7-613 kreiptis į Vilniaus RAAD, kad būtų realizuotos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. gegužės 27 d. nutarimo Nr. 543 nuostatos (I t., b. l. 43–44).

14. 2017 m. kovo 14 d. buvo surašyta motyvuota išvada Nr. VR-1.3-164 apie tyrimo rezultatus, kurioje buvo konstatuota, kad pareiškėjas, eksploatuodamas 2017 m. sausio 30 d. ir 2017 m. sausio 31 d. nežymėtą Automobilį, pažeidė Pavyzdinių taisyklių 19 punktą, Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Taip pat konstatuota, kad pareiškėjo tarnybinis nusižengimas padarytas neatsargia kaltės forma, neapdairiai neįvertinus galimų elgesio alternatyvų, t. y. galimybės pasinaudoti kitais Vilniaus miesto agentūros žinioje esančiais tarnybiniais automobiliais. Buvo pasiūlyta pareiškėjui skirti švelniausią tarnybinę nuobaudą – pastabą (I t., b. l. 34–36). 2017 m. kovo 22 d. Vilniaus RAAD raštu Nr. (38-2)-VR-1.7-2226 kreipėsi į Lietuvos aplinkos apsaugos sistemos darbuotojų profesinę sąjungą (toliau – ir Profesinė sąjunga) ir prašė iki 2017 m. kovo 31 d. pateikti išankstinį sutikimą dėl tarnybinės nuobaudos paskyrimo (I t., b. l. 50). 2017 m. kovo 31 d. Profesinė sąjunga raštu Nr. LAA17-32(17) nurodė, kad išnagrinėjo 2017 m. kovo 14 d. Vilniaus RAAD motyvuotą išvadą apie tyrimo rezultatus Nr. VR-1.3-164 ir neturi pagrindo manyti, kad tarnybinis tyrimas ar siūloma tarnybinė nuobauda yra susijusi su pareigūno veikla ar naryste Profesinėje sąjungoje, todėl negali prieštarauti, kad

būtų paskirta tarnybinė nuobauda (I t., b. l. 51). 2017 m. balandžio 10 d. Vilniaus RAAD direktorius įsakymu Nr. VR-P-90, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 977 patvirtintų Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklių 14.1 punktu, atsižvelgdamas į Vilniaus RAAD Administravimo ir teisės skyriaus 2017 m. kovo 14 d. motyvuotą išvadą apie tyrimo rezultatus Nr. VR-1.3-164 bei Profesinės sąjungos 2017 m. kovo 31 d. raštą Nr. LAA17-32(17), pripažino, kad pareiškėjas, laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 30 d. iki 2017 m. sausio 31 d. eksploatuodamas nežymėtą Automobilį, veikdamas neatsargiai, pažeidė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 543 patvirtintų Pavyzdinių tarnybinių lengvųjų automobilių taisyklių 19 punktą, Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir skyrė pareiškėjui pastabą (I t., b. l. 52).

15. Dėl 2017 m. balandžio 26 d. įsakymo teismas pažymėjo, kad 2016 m. gruodžio 21 d. AB „Vilniaus baldai“ raštu Nr. 283 „Dėl stacionarios aplinkos oro taršos šaltinių išmetamų teršalų tyrimo protokolų pateikimo“ kreipėsi į Vilniaus RAAD, kuriuo buvo prašoma išaiškinimų, per kiek laiko Vilniaus RAAD Vilniaus miesto agentūra turi oficialiai informuoti įmonę apie stacionarios aplinkos oro taršos šaltinių matavimų tyrimo protokolus, ar Vilniaus RAAD Vilniaus miesto agentūra oficialiu raštu informavo AB „Vilniaus baldai“ apie 2016 m. birželio 29 d. atliktus stacionarios aplinkos oro taršos matavimus, kaip turi būti skaičiuojama viršnormatyvinė tarša deklaruojant mokestinį laikotarpį, jei tyrimo protokolai oficialiu raštu buvo išsiųsti praėjus daugiau negu dviem mėnesiams po jų atlikimo (I t., b. l. 67). Iš byloje esančios dokumento kortelės nustatyta, kad AB „Vilniaus baldai“ raštas buvo užregistruotas 2016 m. gruodžio 22 d. (reg. Nr. VR-1.6-5319), nurodant užduoties tipą – susipažinti, užduoties vykdytoja 2017 m. sausio 2 d. paskirta M. M., užduoties įvykdymo terminas – 2017 m. sausio 21 d. (I t., b. l. 68–69). 2017 m. sausio 2 d. M. M. Vilniaus RAAD direktoriui pateikė prašymą išleisti ją mokymosi atostogų nuo 2017 m. sausio 3 d. iki 2017 m. sausio 29 d. Pareiškėjas parašu patvirtino, kad neprieštarauja dėl šių atostogų suteikimo (I t., b. l. 77). 2017 m. sausio 3 d. įsakymu Nr. VR-A-1 Vilniaus RAAD direktorius suteikė M. M. prašomas atostogas (I t., b. l. 48). 2017 m. vasario 10 d. raštu Nr. (38-14)-VR-1.7-104 buvo pateiktas atsakymas į AB „Vilniaus baldai“ 2016 m. gruodžio 21 d. raštą Nr. 283 (I t., b. l. 70–71).

16. 2017 m. vasario 27 d. Vilniaus RAAD Administravimo ir teisės skyrius surašė tarnybinį pranešimą Nr. VR-1.3-137, kuriame nurodė, kad vykdant 2017 m. vasario 6 d. gautą pavedimą surinkti informaciją ir įvertinti Vilniaus miesto agentūros pareigūnų veiksmus nagrinėjant AB „Vilniaus baldai“ raštą Nr. 283, paaiškėjo faktai, susiję su norminių teisės aktų pažeidimu Vilniaus miesto agentūroje, t. y. Taisyklių pažeidimas. Paaiškinta, kad pagal VDVIS duomenis, Vilniaus RAAD 2016 m. gruodžio 22 d. gautas ir užregistruotas AB „Vilniaus baldai“ raštas Nr. 283. 2016 m. gruodžio 22 d. per VDVIS užduotis nukreipta vykdymui pareiškėjui, kuris 2017 m. sausio 2 d. šią užduotį per VDVIS sistemą nukreipė Vilniaus miesto agentūros vyresniajai specialistei M. M. AB „Vilniaus baldai“ atsakyta tik Vilniaus miesto agentūros 2017 m. vasario 10 d. raštu Nr. (38-14)-VR-1.7-1040, t. y. per 35 darbo dienas nuo prašymo gavimo. Pareiškėjas 2017 m. vasario 14 d. paaiškinime pateikė informaciją, jog VDVIS užduotis buvo tik susipažinti, o susitikimų su AB „Vilniaus baldai metu buvo išspręsti visi klausimai, kelti AB „Vilniaus baldai“ rašte. Pagal VDVIS duomenis, M. M. tik 2017 m. vasario 10 d. patvirtinto įvykdžiusi šią užduotį, nors ir su nustatytu užduoties tipu „susipažinti“. Kita vertus, klausimą dėl pavedimo neįvykdymo iškėlė būtent AB „Vilniaus baldai“, kreipdamasi į Vilniaus RAAD 2017 m. vasario 3 d. el. laišku ir teiraudamasi apie prašymo nagrinėjimo eigą (I t., b. l. 63–64).

17. 2017 m. kovo 2 d. Vilniaus RAAD pranešimu Nr. VR-1.3-150 apie galimą tarnybinį nusižengimą pareiškėjas buvo informuotas, kad jo atžvilgiu yra pradėta galimo tarnybinio nusižengimo tyrimo procedūra ir paprašyta per 5 dienas nuo šio pranešimo gavimo dienos pateikti paaiškinimą dėl įtarimų padarius tarnybinį nusižengimą (I t., b. l. 65). 2017 m. kovo 8 d. pareiškėjas Vilniaus RAAD pateikė paaiškinimą, kuriame nurodė, kad tarnybinio nusižengimo nepadarė ir tarnybinio nusižengimo tyrimo ir nuobaudos skyrimo procedūra turėtų būti nutraukta. Paaiškino, kad pagal Vilniaus RAAD gautą raštą užregistruota užduotis, nepaisant to, kad buvo paskirta tik „susipažinti“, buvo įvykdyta tinkamai ir laiku, vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymu (toliau – ir VAĮ) bei Taisyklėmis. Be to, pats rašto registravimas buvo netinkamas ir perduotas vykdyti nesivadovaujant VAĮ ir minėtomis Taisyklėmis (I t., b. l. 66). 2017 m. kovo 27 d. buvo surašyta motyvuota išvada apie tyrimo rezultatus, kurioje konstatuota, kad pareiškėjas neužtikrino jam Vilniaus RAAD direktoriaus vykdymui perduoto AB „Vilniaus baldai“ 2016 m. gruodžio 21 d. rašto Nr. 283 vykdymo laiku, tuo pažeisdamas Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktus, Vilniaus miesto agentūros vedėjo pareigybės aprašymo 7.1 ir 7.13 punktus bei Taisyklių 34 punktą ir pasiūlyta pareiškėjui skirti švelniausią tarnybinę nuobaudą – pastabą, prieš tai kreipiantis į Profesinę sąjungą dėl sutikimo skirti tarnybinę nuobaudą.

18. 2017 m. balandžio 3 d. raštu Nr. (38-2)-VR-1.7-2512 Vilniaus RAAD kreipėsi į Profesinę sąjungą, prašydamas iki 2017 m. balandžio 10 d. pateikti išankstinį sutikimą dėl tarnybinės nuobaudos paskyrimo (I t., b. l. 74). 2017 m. balandžio 11 d. Profesinė sąjunga raštu Nr. LAA17-37(17) nurodė, kad išnagrinėjo 2017 m. kovo 27 d. Vilniaus RAAD motyvuotą

išvadą apie tyrimo rezultatus ir neturi pagrindo manyti, jog tarnybinis patikrinimas buvo pradėtas ir tarnybinę nuobaudą siūloma skirti dėl pareiškėjo veiklos ar narystės Profesinėje sąjungoje, todėl su tarnybinės nuobaudos paskyrimu negali nesutikti (I t., b. l. 75). 2017 m. balandžio 26 d. Vilniaus RAAD direktorius įsakymu Nr. VR-P-98, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 977 patvirtintų Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklių 14.1 punktu, atsižvelgdamas į Vilniaus RAAD Administravimo ir teisės skyriaus 2017 m. kovo 27 d. motyvuotą išvadą apie tyrimo rezultatus Nr. VR-1.3-176 bei Profesinės sąjungos 2017 m. balandžio 11 d. raštą Nr. LAA17-37(17) pripažino, jog pareiškėjas neužtikrino jam Vilniaus RAAD direktoriaus vykdymui perduoto AB „Vilniaus baldai“ 2016 m. gruodžio 21 d. rašto Nr. 283 vykdymo laiku, tuo pažeisdamas Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktus, Vilniaus miesto agentūros vedėjo pareigybės aprašymo 7.1 ir 7.13 punktus bei Taisyklių 34 punktą ir skyrė pareiškėjui pastabą (I t., b. l. 76).

19. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje sprendžiama, ar yra teisinis pagrindas panaikinti Vilniaus RAAD 2017 m. balandžio 10 d. įsakymą Nr. VR-P-90 bei Vilniaus RAAD 2017 m. balandžio 26 d. įsakymą Nr. VR-P-98. Pareiškėjas, skunde nurodydamas, kad jis yra neteisėtai persekiojamas Vilniaus RAAD vadovybės, pateikė duomenis, kad jis pernelyg dažnai traukiamas tarnybinėn atsakomybėn. Teismas šį argumentą atmetė kaip nepagrįstą, nes, įvertinus raštą, iš kurio matyti, jog „Karštąja linija“ pranešta apie pažeidimą, taip pat Profesinės sąjungos raštus, matyti, kad tarnybiniai patikrinimai dėl galimų pažeidimų pradėti esant objektyvioms aplinkybėms, o ne dėl subjektyvių Vilniaus RAAD vadovybės užgaidų ir / ar pareiškėjo priklausymo Profesinei sąjungai.

20. Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad Vilniaus apygardos administraciniame teisme yra nagrinėjama ir išnagrinėta nemažai administracinių bylų pagal pareiškėjo E. M. skundus dėl tarnybinių nuobaudų panaikinimo ir / ar kitokių tarnybinių ginčų (žr. administracines bylas Nr. I-2702-968/2017, Nr. I-2698-171/2017, Nr. I-3868-484/2017, Nr. I-4595-426/2017, Nr. I-4596-426/2017 ir kt.). Tačiau šios bylos nematė pagrindo stabdyti, nes šioje administracinėje byloje kvestionuojami įsakymai negrindžiami jokiomis aplinkybėmis, kurios būtų įvertintos kitose administracinėse bylose.

21. Dėl 2017 m. balandžio 10 d. įsakymo teismas pažymėjo, kad skundžiamu įsakymu pripažinta, jog pareiškėjas, laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 30 d. iki 2017 m. sausio 31 d. eksploatuodamas nežymėtą Automobilį, veikdamas neatsargiai, pažeidė Pavyzdinių taisyklių 19 punktą, Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 punktą; šiuo įsakymu pareiškėjui skirta pastaba.

22. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjas neginčijo faktinių aplinkybių: jis pripažino, kad vairavo nepažymėtą Automobilį. Tiesa, pareiškėjas paaiškinimuose nurodė, kad jam Automobilis nebuvo priskirtas ir kad, esą, Automobilis neturėjo būti paženklintas. Teismas pabrėžė, kad iš pačių pareiškėjo paaiškinimų matyti, jog pareiškėjas žinojo, jog Automobilis privalo būti paženklintas, todėl ir kreipėsi į V. S. (liudytojas tai patvirtino). Vadinasi, pareiškėjas iš tikrųjų pažeidė Pavyzdinių taisyklių 19 punktą, o aplinkybė, kad, esą, minėtasis Automobilis jam buvo nepriskirtas, neturi teisinės reikšmės, nes pareiškėjas, kaip Vilniaus miesto agentūros vedėjas, privalėjo laikytis jam žinomų Pavyzdinių taisyklių 19 punkto nuostatų: juolab, kad agentūroje pareiškėjas galėjo naudotis kitais tarnybiniais automobiliais. Todėl, teismo vertinimu, už formalios sudėties pažeidimą, įvertinus pareiškėjo neatsargią kaltės formą, pareiškėjui buvo pagrįstai skirta švelniausia, proporcinga pažeidimui tarnybinė nuobauda.

23. Dėl 2017 m. balandžio 26 d. įsakymo teismas pažymėjo, kad juo pripažinta, jog pareiškėjas neužtikrino Vilniaus RAAD direktoriaus vykdymui perduoto AB „Vilniaus baldai“ 2016 m. gruodžio 21 d. rašto Nr. 283 vykdymo laiku, tuo pažeisdamas Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktus, Vilniaus miesto agentūros vedėjo pareigybės aprašymo 7.1 ir 7.13 punktus bei Taisyklių 34 punktą; šiuo įsakymu pareiškėjui skirta pastaba.

24. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas savo skunde nurodė, jog jam, kaip tarnautojui, nebuvo aiškiai suformuluota užduotis (susipažinti), todėl jis negali būti traukiamas atsakomybėn. Teismas tokį argumentą vertino kaip gynybinę poziciją, kuri teisiškai nereikšminga, nes visi duomenys rodo, kad užduotis buvo suprasta, tačiau įvykdyta pavėluotai. Teismo vertinimu, pareiškėjas netinkamai suorganizavo atsakymą į AB „Vilniaus baldai“ 2016 m. gruodžio 21 d. raštą Nr. 283 (ypač įvertinant tai, kaip M. M. buvo išleista atostogų), todėl pagrįstai buvo pripažinta, kad pareiškėjas pažeidė Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktus, Vilniaus miesto agentūros vedėjo pareigybės aprašymo 7.1 ir 7.13 punktus bei Taisyklių 34 punktą. Todėl, teismo vertinimu, už formalios sudėties pažeidimą pareiškėjui buvo pagrįstai skirta švelniausia, proporcinga pažeidimui tarnybinė nuobauda.

III.

25. Pareiškėjas E. M. (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą (I t., b. l. 186–190), kuriame prašo panaikinti

pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Apeliaciniame skunde pareiškėjas vadovaujasi tokiais pagrindiniais argumentais:

25.1. Pirmosios instancijos teismas nepilnai išnagrinėjo reikšmingas bylos aplinkybes, neatskleidė bylos esmės. Teismas nemotyvavo savo sprendimo bei aktyviai nedalyvavo tiriant įrodymus, nustatant bylai reikšmingas aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai jų neištyrė. Teismas formaliai vertino byloje surinktus įrodymus, faktiškai atkartojo atsakovo poziciją, neįvertinęs pareiškėjo nurodytų argumentų, dėl kokių objektyvių priežasčių Automobilis negalėjo būti apipavidalintas, o paskirta užduotis „susipažinti“ buvo įvykdyta ir perduota „susipažinti“ pavaldžiam darbuotojui.

25.2. Teismas neįvertino Vilniaus miesto agentūros darbo specifikos. Pareiškėjas ėmėsi savo kompetencijai priskirtų reikiamų veiksmų, kad tarnybinis Automobilis būtų eksploatuojamas nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų. 2017 m. sausio 30 d. oficialiu raštu kreipėsi į atsakovą ir nurodė priežastis dėl Automobilio apipavidalinimo. 2017 m. sausio mėnesio pabaigoje pareiškėjas kreipėsi ir į atsakovo paskirtą asmenį dėl tarnybinių automobilių aprūpinimo, t. y. V. S., ką minėtas asmuo patvirtino teismo posėdžio metu. Liudytojas V. S. taip pat patvirtino, kad tokiomis oro sąlygomis, kurios buvo 2017 m. sausio mėn. pabaigoje ir vasario mėn. pradžioje, lipdukų klijuoti ant tarnybinių automobilių negalima.

25.3. Teismas nevertino pareiškėjui paskirtos užduoties „susipažinti“ vykdymo. Posėdžio metu atsakovas negalėjo paaiškinti, kaip turėjo būti įvykdyta užduotis susipažinti. Atsakovas nurodė, jog Vilniaus RAAD direktorius dėl didelio krūvio galėjo suklysti ir netinkamai nurodyti užduoties tipą – susipažinti. Pareiškėjas baudžiamas už tai, kad direktorius netinkamai suformulavo užduoties tipą. Teisės normų, susijusių su atsakomybės asmeniui nustatymu ir taikymu, jo nubaudimu negalima taikyti esant prielaidoms ar abejonėms. Pareiškėjas akcentuoja, kad tarnybinio nusižengimo tyrimas buvo vykdomas tik pareiškėjo atžvilgiu, o M. M. atžvilgiu – nutrauktas.

25.4. Darbdavys pareiškėjo atžvilgiu nuolat vykdydavo tarnybinio patikrinimo procedūras. Nuo 2017 m. sausio 24 d. iki 2017 m. balandžio mėn. pareiškėjui buvo pradėta 15 tarnybinio nusižengimo tyrimo procedūrų. Akivaizdžiai didelis ir neprotingas nuolatinių tikrinimų skaičius kenkė ir trukdė normaliam darbui, vargino pareiškėją, psichologiškai jį sekino, kenkė sveikatai. Pareiškėjas akcentuoja ir tai, kad dirbo viename sudėtingiausių (darbo krūvio ir darbo srautų prasme) Vilniaus RAAD padalinyje, pats buvo ne kartą atkreipęs vadovybės dėmesį į didžiulius darbo krūvius Vilniaus miesto agentūroje, dėl to nežymiai vėluodavo tam tikrų pavedimų vykdymas.

25.5. Pirmosios instancijos teismas turėjo ne tik konstatuoti veiką, kuria padaromas tarnybinis nusižengimas, tačiau privalėjo įvertinti, ar pažeidimas sukėlė neigiamas pasekmes ir kilusių neigiamų pasekmių pobūdį. Ginčijamuose įsakymuose nurodyti pažeidimai buvo išimtinai formalaus pobūdžio, nesukėlę jokių realių neigiamų pasekmių (ar žalos). Teismas taip pat nevertino ir kito privalomo tarnybinio nusižengimo elemento – priežastinio ryšio tarp veikos ir pasekmių. Buvo nukrypta nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos (administracinė byla Nr. A14-726/2014).

26. Atsakovas Vilniaus RAAD pateikė atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą, kuriame prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

27. Atsakovas nesutinka su apeliaciniame skunde dėstoma pozicija, jog tarnybinės atsakomybės taikymas pareiškėjo atžvilgiu traktuotinas kaip viena iš psichologinio smurto formų darbinėje aplinkoje. Abu ginčo tarnybiniai tyrimai pradėti dėl objektyvių aplinkybių – gavus oficialią informaciją apie galimus pažeidimus, o ne subjektyvia darbdavio iniciatyva.

28. Dėl 2017 m. balandžio 10 d. įsakymo atsakovas akcentuoja, jog apeliantas nutyli dalį liudytojo V. S. parodymų, kurie patvirtina, kad lipdukai pakankamai greitai (po keturių darbo dienų) pareiškėjui buvo išduoti, ir tai, kad padalinio vadovas gali naudoti bet kurį jo padaliniui priskirtą tarnybinį automobilį. Teismas teisingai įvertino liudytojo parodymų visumą, o ne atskirus epizodus. Nors pareiškėjas mini 2017 m. sausio 30 d. raštą, kuriuo kreipėsi į Vilniaus RAAD vadovybę su prašymu leisti Automobilį naudoti neženklintą, ši aplinkybė neaktuali, nes Automobilis niekada nebuvo įtrauktas į nežymėtų tarnybinių automobilių sąrašą.

29. Dėl 2017 m. balandžio 26 d. įsakymo atsakovas pažymi, kad AB „Vilniaus baldai“ 2016 m. gruodžio 21 d. raštas pagal savo turinį yra prašymas, kuriuo prašoma suteikti informaciją, todėl šio prašymo nagrinėjimui taikytinos Taisyklių nuostatos. 2016 m. gruodžio 22 d. suformuota užduotis vieninteliam vykdytojui – pareiškėjui, kuris tik 2017 m. sausio 2 d. šią užduotį vykdymui per VDVIS sistemą nukreipė savo pavaldiniui. Užduotis įvykdyta tik 2017 m. vasario 10 d. Faktinės aplinkybės rodo, jog pareiškėjas užduotį suprato, tačiau įvykdė per vėlai. Atsakovas akcentuoja, jog pareiškėjas apeliaciniame skunde meluoja dėl atsakovo atstovo teismo posėdyje nurodytų aplinkybių.

Teisėjų kolegija


IV.

30. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Vilniaus RAAD direktoriaus 2017 m. balandžio 10 d. įsakymo Nr. VR-P-90 ir 2017 m. balandžio 26 d. įsakymo Nr. VR-P-98, kuriais pareiškėjui E. M. paskirtos tarnybinės nuobaudos – pastabos, teisėtumo ir pagrįstumo.

31. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

32. Iš Vilniaus RAAD 2017 m. kovo 14 d. motyvuotos išvados Nr. VR-1.3-164 apie tyrimo rezultatus ir ginčijamo 2017 m. balandžio 10 d. įsakymo turinio matyti, jog pareiškėjui nuobauda paskirta dėl to, kad jis, laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 30 d. iki 2017 m. sausio 31 d. eksploatuodamas nežymėtą Automobilį, veikdamas neatsargiai, pažeidė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 543 patvirtintų Pavyzdinių tarnybinių lengvųjų automobilių taisyklių 19 punktą, Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Pareiškėjo tarnybinis nusižengimas padarytas neatsargia kaltės forma, neapdairiai neįvertinus galimų elgesio alternatyvų, t. y. galimybės pasinaudoti kitais Vilniaus miesto agentūros žinioje esančiais tarnybiniais automobiliais. Už šį pažeidimą pareiškėjui skirta tarnybinė nuobauda – pastaba.

33. Iš Vilniaus RAAD 2017 m. kovo 27 d. motyvuotos išvados apie tyrimo rezultatus ir 2017 m. balandžio 26 d. įsakymo turinio nustatyta, kad kita nuobauda pareiškėjui paskirta už tai, kad jis neužtikrino Vilniaus RAAD direktoriaus vykdymui perduoto AB „Vilniaus baldai“ 2016 m. gruodžio 21 d. rašto Nr. 283 vykdymo laiku, tuo pažeisdamas Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktus, Vilniaus miesto agentūros vedėjo pareigybės aprašymo 7.1 ir 7.13 punktus bei Taisyklių 34 punktą. Pareiškėjui skirta švelniausia nuobauda – pastaba.

34. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo skundą, pritarė atsakovo pozicijai dėl tarnybinių nuobaudų skyrimo pareiškėjui (t. y. dėl tarnybinių nusižengimų sudėties elementų ir skirtų nuobaudų proporcingumo).

35. Kaip matyti iš pareiškėjo apeliacinio skundo turinio, apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu. Mano, jog teismas neįvertino pareiškėjo nurodytų priežasčių dėl pagrindo skirti tarnybines nuobaudas nebuvimo, itin didelio darbo krūvio, nuolatinio psichologinio persekiojimo darbe bei to, kad pažeidimas nesukėlė jokių realių neigiamų pasekmių.

36. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą nurodęs, kad kiekvienu konkrečiu atveju, sprendžiant klausimą dėl paskirtos tarnybinės nuobaudos teisėtumo ir pagrįstumo, turi būti nustatyta, ar atitinkamuose valstybės tarnautojo veiksmuose yra tarnybinio nusižengimo sudėtis, t. y. turi būti nustatyti visi tarnybinio nusižengimo sudėties elementai – pažeidimo padarymo faktas, jį padaręs valstybės tarnautojas, valstybės tarnautojo kaltė, atitinkamais atvejais – pasekmės, priežastinis ryšys tarp veikos ir pasekmių (žr., pvz., 2004 m. liepos 30 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A4-678/2004; 2008 m. gruodžio 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A146-1958/2008; 2017 m. lapkričio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2356-575/2017).

37. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus, nustatė, kad apeliantas iš esmės ginčija pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą ir pateikia savo vertinimą. Šiuo aspektu pažymėtina, jog bylos proceso dalyvių pareikšta nuomonė dėl įrodymų teismui nėra privaloma ir negali saistyti teismo vidinio įsitikinimo dėl įrodymų vertinimo, pagrįsto įrodymų vertinimo taisykle (ABTĮ 56 str. 6 d.). ABTĮ 80 straipsnis reglamentuoja, kad nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. Įstatymas taip pat reikalauja, kad teismas, įvertinęs ištirtus teismo posėdyje įrodymus, sprendime konstatuotų, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas (ABTĮ 86 str. 2 d.). Įstatymas reikalauja, kad teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje pagrįstų savo vidinį įsitikinimą dėl įrodymų vertinimo, atlikto pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklę (ABTĮ 87 str. 4 d. 2–4 p.).

38. Kadangi nustatyti pažeidimai, dėl kurių pareiškėjui buvo skirtos byloje ginčijamos tarnybinės nuobaudos, yra nesusiję, toliau teisėjų kolegija atskirai pasisako dėl abiejų paskirtų nuobaudų teisėtumo ir pagrįstumo.

39. Dėl 2017 m. balandžio 10 d. įsakymo teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamo pirmosios instancijos teismo

sprendimo dalį aptartais proceso teisės normų taikymo aspektais (dėl įrodymų vertinimo), konstatuoja, kad teismas nustatė nagrinėjamai bylai išspręsti reikšmingas aplinkybes, jas ištyrė išsamiai ir visapusiškai, teismas išvadas dėl 2017 m. balandžio 10 d. įsakymo teisėtumo ir pagrįstumo pagrindė teismo posėdyje ištirtų pagal minėtą įrodymų vertinimo taisyklę įrodymų visumos analize ir konkrečiomis teisės normomis. Tai, kad įrodymų vertinimas nėra palankus pareiškėjui, nesant teisinių pagrindų kitokiam jų įvertinimui, nėra pagrindas pripažinti, kad nebuvo paisoma pareiškėjo argumentų, o taip pat konstatuoti, kad pažeidimas neįrodytas.

40. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas sprendime teisingai konstatavo, jog atliekant tarnybinį patikrinimą surinkti duomenys (automobilių nuotraukos, padarytos 2017 m. sausio 30–31 d. ir Aplinkos ministerijos Kontrolės skyriaus pareigūnams 2017 m. vasario 2 d. nuvykus patikrinti informaciją vietoje) patvirtina, kad pareiškėjas naudojo neženklintą tarnybinį Automobilį, nors Pavyzdinių tarnybinių lengvųjų automobilių naudojimo biudžetinėse įstaigose taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 543, 19 punkte (2014 m. sausio 15 d. nutarimo Nr. 28 redakcija) numatyta, jog tarnybiniai lengvieji automobiliai, išskyrus išvardintas išimtis, privalo būti pažymėti – nurodytas įstaigos pavadinimas ir (arba) patvirtintas įstaigos logotipas. Nors pareiškėjas nurodo, jog dėl oro sąlygų ir kitų aplinkybių nusitrynę lipdukai ant Automobilio negalėjo būti pakeisti, tačiau nustatyta, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo padalinio vadovas – Vilniaus RAAD Vilniaus miesto agentūros vedėjas ir pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus RAAD tarnybinių lengvųjų automobilių naudojimo taisyklių 8 punktą galėjo pasirinkti kitą automobilį ir nenaudoti nežymėto Automobilio, nes Vilniaus miesto agentūrai priskirti 7 tarnybiniai automobiliai. Akivaizdu, jog pareiškėjas žinojo, kad Automobilis privalo būti paženklintas ir tai nėra padaryta, nes pats nurodo, jog kreipėsi į V. S. dėl lipdukų išdavimo (tai patvirtino ir V. S. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu). Įvertinus aptartas aplinkybes, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas padarė tarnybinį nusižengimą neatsargia kaltės forma, neapdairiai neįvertinęs galimų elgesio alternatyvų, t. y. galimybės pasinaudoti kitais Vilniaus miesto agentūros žinioje esančiais tarnybiniais automobiliais.

41. Dėl 2017 m. balandžio 26 d. įsakymo teisėjų kolegija taip pat sutinka, kad pirmosios instancijos teismas nustatė nagrinėjamai bylai išspręsti reikšmingas aplinkybes, jas ištyrė išsamiai ir visapusiškai, teismas išvadas dėl 2017 m. balandžio 26 d. įsakymo teisėtumo ir pagrįstumo pagrindė teismo posėdyje ištirtų pagal minėtą įrodymų vertinimo taisyklę įrodymų visumos analize ir konkrečiomis teisės normomis.

42. Byloje nustatyta, kad 2016 m. gruodžio 21 d. AB „Vilniaus baldai“ raštu Nr. 283 „Dėl stacionarios aplinkos oro taršos šaltinių išmetamų teršalų tyrimo protokolų pateikimo“ kreipėsi į Vilniaus RAAD, kurio buvo prašoma suteikti informaciją (I t., b. l. 67). AB „Vilniaus baldai“ raštas buvo užregistruotas 2016 m. gruodžio 22 d. (reg. Nr. VR-1.6-5319), nurodant užduoties tipą – susipažinti, užduoties vykdytoja 2017 m. sausio 2 d. paskirta M. M., užduoties įvykdymo terminas – 2017 m. sausio 21 d. (I t., b. l. 68–69). 2017 m. sausio 2 d. M. M. Vilniaus RAAD direktoriui pateikė prašymą išleisti ją mokymosi atostogų nuo 2017 m. sausio 3 d. iki 2017 m. sausio 29 d. Pareiškėjas parašu patvirtino, kad neprieštarauja dėl šių atostogų suteikimo (I t., b. l. 77). 2017 m. sausio 3 d. įsakymu Nr. VR-A-1 Vilniaus RAAD direktorius suteikė M. M. prašomas atostogas (I t., b. l. 48). 2017 m. vasario 10 d. raštu Nr. (38-14)-VR-1.7-104 buvo pateiktas atsakymas į AB „Vilniaus baldai“ 2016 m. gruodžio 21 d. raštą Nr. 283 (I t., b. l. 70–71). Klausimą dėl pavedimo neįvykdymo iškėlė AB „Vilniaus baldai“, kreipdamasi į Vilniaus RAAD 2017 m. vasario 3 d. el. laišku ir teiraudamasi apie prašymo nagrinėjimo eigą (I t., b. l. 63–64).

43. Pažymėtina, kad valstybės tarnautojams taikant drausminę atsakomybę už neveikimą, kuris pasireiškė teisės aktais nustatytų procesinių veiksmų neatlikimu per nustatytus terminus, turi būti įvertinamas ne tik objektyvus atsakomybės už neveikimą pagrindas – pareigos atlikti teisės aktuose nustatytus veiksmus turėjimas, bet ir subjektyvus pagrindas – galėjimas veikti, kaip to reikalauja teisės aktai. Nustatant asmens neveikimo subjektyvų pagrindą, privalu atsižvelgti į visas neveikimo metu egzistuojančias faktines aplinkybes, kurios: 1) leido asmeniui veikti taip, kaip to reikalavo teisės aktai; arba 2) nepriklausė nuo asmens valios, ir asmuo negalėjo veikti taip, kaip to reikalavo teisės aktai (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-577/2013; kt.). Tarnybinio nusižengimo padarymas neveikimo (pasyvia) forma pasireiškia tuo, kad asmuo suvokia, jog pagal teisės aktų reikalavimus, reglamentuojančius jo tarnybinę veiklą, jis privalo veikti atitinkamu būdu, tačiau neatlieka tų veiksmų, išlieka pasyvus, nesant objektyvių priežasčių, galinčių atimti iš jo galimybę veikti iš jo reikalaujamu būdu (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-2013/2012; 2013 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-578/2013; 2019 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-440-520/2019).

44. Šioje byloje pareiškėjas teigia, kad jis negalėjo įvykdyti atsakovo (darbdavio) nurodymo dėl 2016 m. gruodžio

21 d. AB „Vilniaus baldai“ rašto Nr. 283 „Dėl stacionarios aplinkos oro taršos šaltinių išmetamų teršalų tyrimo protokolų pateikimo“ nustatytu laiku, nes sistemoje netinkamai buvo nurodytas užduoties tipas, taip pat dėl itin didelio darbo krūvio. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus, nesutinka su tokia pareiškėjo pozicija, nes byloje surinkta įrodymų visuma patvirtina, kad pareiškėjas suprato jam pavestą užduotį, nors ji sistemoje ir buvo įvardyta netiksliai. Užduotis buvo adresuota tik pareiškėjui. Pareiškėjas organizavo atsakymą į AB „Vilniaus baldai“ 2016 m. gruodžio 21 d. raštą Nr. 283 ir jis galiausiai buvo pateiktas, tik pavėluotai. Byloje nepateikta jokių įrodymų, kuriais remiantis turėjo būti nustatyta, kad pavedimas nebuvo įvykdytas nustatytu laiku ne dėl nuo pareiškėjo valios priklausančių aplinkybių. Kaip minėta, pareiškėjas užduoties vykdytoja 2017 m. sausio 2 d. paskyrė M. M., užduoties įvykdymo terminą numatė 2017 m. sausio 21 d. (I t., b. l. 68–69). Tačiau tą pačią dieną, t. y. 2017 m. sausio 2 d., M. M. Vilniaus RAAD direktoriui pateikė prašymą išleisti ją mokymosi atostogų nuo 2017 m. sausio 3 d. iki 2017 m. sausio 29 d., o pareiškėjas savo parašu patvirtino, kad neprieštarauja dėl šių atostogų suteikimo (I t., b. l. 77). Taigi pareiškėjas sutiko dėl mokymosi atostogų suteikimo M. M. iki 2017 m. sausio 29 d., nors jos numatytos atostogos baigėsi vėliau negu užduoties įvykdymo terminas (2017 m. sausio 21 d.) ir Taisyklių (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. rugpjūčio 26 d. nutarimo Nr. 913 redakcija) 34 punkte numatytas prašymo išnagrinėjimo terminas, ir kito atsakingo darbuotojo užduočiai vykdyti nepaskyrė.

45. Vertinimo dėl pareiškėjo padaryto pažeidimo nekeičia ir tai, kad pareiškėjas pavedimo neįvykdymo priežastis siejo su itin dideliu darbo krūvio. Šiuo aspektu pareiškėjas nurodė bendro pobūdžio teiginius, jog dirbo viename sudėtingiausių (darbo krūvio ir darbo srautų prasme) Vilniaus RAAD padalinių, tačiau nedetalizavo, kokie konkretūs darbai trukdė atlikti suformuluotą pavedimą teisės aktuose nustatytu terminu. Pareiškėjas taip pat nesikreipė į savo vadovą, iš kurio gavo pavedimą, informuodamas, jog nespėja laiku įvykdyti užduoties ir pan.

46. Įvertinus tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pareiškėjas, netinkamai organizuodamas Vilniaus miesto agentūros darbą, neužtikrino jam Vilniaus RAAD direktoriaus vykdymui perduoto AB „Vilniaus baldai“ 2016 m. gruodžio 21 d. rašto Nr. 283 vykdymo laiku, dėl šio pažeidimo kilo atitinkamos pasekmės – nebuvo laiku pateiktas atsakymas AB „Vilniaus baldai“, todėl pareiškėjui pagrįstai taikyta tarnybinė atsakomybė ir skirta tarnybinė nuobauda – pastaba.

47. Dėl pareiškėjo argumento, jog jis dažnai traukiamas tarnybinėn atsakomybėn, pažymėtina, jog šiuo atveju byloje surinkti duomenys patvirtina, jog abu ginčo tarnybiniai tyrimai pradėti dėl objektyvių aplinkybių („Karštąja linija“ pranešta apie naudojamą nežymėtą Automobilį, Vilniaus RAAD 2017 m. vasario 3 d. el. laišku teiravosi apie prašymo nagrinėjimo eigą). Tai patvirtina ir Profesinės sąjungos raštai, iš kurių matyti, kad tarnybiniai patikrinimai dėl galimų pažeidimų pradėti esant objektyvioms aplinkybėms.

48. Pareiškėjui už padarytus tarnybinius nusižengimus buvo skirtos lengviausio pobūdžio nuobaudos, t. y. pastabos (Valstybės tarnybos įstatymo 29 str. 3 d. 1 p.), dėl to teisėjų kolegija šių tarnybinių nuobaudų neturi pagrindo vertinti kaip neadekvačių ir neproporcingų jo padarytiems tarnybiniams nusižengimams.

49. Apibendrindama pirmiau nurodytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.


n u t a r i a:

Pareiškėjo E. M. apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


ARTŪRAS DRIGOTAS

MILDA VAINIENĖ_______________________


Administracinė byla Nr. eA-877-602/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02102-2017-8Procesinio sprendimo kategorijos: 12.13.; 12.13.1.2.(S)





teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos E. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos E. D. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI, atsakovas) atliko pareiškėjos E. D. (toliau – ir pareiškėja) mokestinį patikrinimą už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. VMI 2016 m. gruodžio 15 d. surašė patikrinimo aktą Nr. (21.60-32)FR0680-734, kuriuo apskaičiavo pareiškėjai 145 600,10 Eur mokėtino gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM). VMI 2017 m. vasario 21 d. sprendimu Nr. (21.131-31-5)FR0682-77 „Dėl patikrinimo akto patvirtinimo“ (toliau – ir Sprendimas) patvirtino 2016 m. gruodžio 15 d. patikrinimo aktą Nr. (21.60-32)FR0680-734 (toliau – ir Patikrinimo aktas) ir jame pareiškėjai apskaičiuotą 145 600,10 Eur GPM bei papildomai pareiškėjai apskaičiavo 68 418 Eur GPM delspinigius, taip pat skyrė 29 120 Eur GPM baudą. Pareiškėja, nesutikdama su šiuo VMI sprendimu, 2017 m. kovo 14 d. kreipėsi su skundu į Mokestinių ginčų komisiją prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK), kuri 2017 m. gegužės 26 d. priėmė sprendimą Nr. S-116(7-62/2017) (toliau – ir MGK Sprendimas) patvirtinti VMI 2017 m. vasario 21 d. sprendimą Nr. (21.131-31-5).

2. Pareiškėja E. D. kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti MGK 2017 m. gegužės 26 d. sprendimą Nr. S-116 (7-62/2017); 2) panaikinti VMI 2017 m. vasario 21 d. sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (21.131-31 -5)FR0682-77; 3) panaikinti VMI 2016 m. gruodžio 15 d. patikrinimo aktą Nr. (21.60-32) FR0680-734.

3. Pareiškėja paaiškino, kad ji buvo įsitikinusi, jog jos patikrinimą atlieka Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Vilniaus AVMI), tačiau Patikrinimo akte nurodyta, kad pareiškėjos mokestinį patikrinimą atliko centrinis mokesčių administratorius, t. y. VMI pareigūnė, taip pat nurodyta, kad ji pareiškėjos patikrinimą pradėjo būtent Vilniaus AVMI kontrolės departamento direktoriaus pasirašyto 2015 m. rugsėjo 2 d. pavedimo tikrinti pagrindu. Tačiau pagal mokestinių patikrinimų atlikimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas centrinis mokesčių administratorius negalėjo pradėti patikrinimo pagal vietos mokesčių administratoriaus pavedimą. Taigi nesant VMI viršininko pavedimui tikrinti, centrinio mokesčio administratoriaus patikrinimas net negali būti laikomas pradėtu. Nagrinėjamu atveju mokesčių

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=c77988709dab11e9878fc525390407ce

administratorius nesivadovavo Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) bei VMI viršininko 2004 m. gegužės 5 d. įsakymu Nr. VA-87 patvirtintomis Mokestinių patikrinimų atlikimo, jų rezultatų įforminimo ir patvirtinimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) nuostatomis, kurios yra privalomos ir aiškiai nustato mokestinių patikrinimų atlikimo tvarką, nes pavesti centriniam mokesčių administratoriui atlikti patikrinimą gali tik pats centrinis mokesčių administratorius, o struktūriniai pakeitimai inspekcijos viduje negali būti laikomi pagrindu nesivadovauti įstatymu bei kitais galiojančiai teisės aktais.

4. Pareiškėja vertino, kad nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius neįvykdė šio įpareigojimo ir apskaičiuodamas mokėtinas sumas nesurinko pakankamai duomenų, o turimą informaciją įvertino neteisingai. Mokesčių administratorius pareiškėjos pajamų ir išlaidų vertinimą atliko formaliai. Paaiškino, kad J. Ž. kartu su savo partneriu V. Č. susidomėjo galimybėmis investuoti ir vystyti verslą Lietuvoje ir paskatino pareiškėją įkurti uždarąją akcinę bendrovę (toliau – ir UAB) „Magneta LT“, kuri vykdė ekspedijavimo veiklą. Dėl pareiškėjai nežinomų priežasčių J. Ž. pats asmeniškai nepageidavo tiesiogiai dalyvauti Lietuvoje įsteigtų ir veikiančių bendrovių valdyme, jis taip pat nenorėjo asmeniškai atidaryti sąskaitų Lietuvos komerciniuose bankuose. Investicinę ir komercinę veiklą minėti verslininkai realiai vykdė per pareiškėją kaip per patikėtinę. Valdyti pritrauktas užsienio investicijas pareiškėjai padėjo verslo partneris J. I. (J. I.). Vykdant susitarimus su J. Ž., į J. I. vardu atidarytas sąskaitas buvo pervedinėjamos lėšos, o jis gautoms pinigų sumoms surašydavo pasaugos raštelius. Pinigus J. Ž. perdavinėjo pareiškėjai grynaisiais pinigais asmeniškai susitikimų metu įvairiose Europos valstybėse, taip pat per bendrovių veikloje samdomų vežėjų vairuotojus. Tam, kad sumažinti grynųjų pinigų srautą, J. Ž. pageidavimu, dalis pinigų į pareiškėjos bei į J. I. sąskaitas, aukščiau nurodytiems tikslams, buvo pervedinėjamos pavedimais iš J. J. sąskaitos Lichtenšteine registruotame banke, nes pareiškėja turėjo galimybę disponuoti minėta banko sąskaita. Atkreipė dėmesį, kad visų šių nagrinėjamų finansinių operacijų esmė buvo vienoda, t. y. bendrovių veiklos finansavimas ir investicinių J. Ž. lėšų kaupimas J. I. vardu atidarytose sąskaitose, pinigus pervedant per pareiškėją kaip tarpininkę. Pažymėjo, kad mokestinio patikrinimo metu nebuvo nustatyta jokių aplinkybių, pagrindžiančių, jog pareiškėja galėjo naudotis minėtomis lėšomis kaip savo asmeninėmis pajamomis. Būtent po pradėtų pareiškėjos ir J. I. mokestinių tyrimų J. Ž. pareikalavo grąžinti visas sukauptas lėšas ir apskritai nutraukė bendravimą ne tik su pareiškėja, bet ir su J. I. Taigi dėl pradėtų kontrolės veiksmų Lietuvoje J. Ž. prarado pasitikėjimą pareiškėja ir J. I., todėl nepatvirtino nurodytų aplinkybių. Taip pat mokesčių administratorius, nesurinkęs pakankamai duomenų, neatsižvelgęs į pareiškėjos paaiškinimus, nepagrįstai atmetė visus pareiškėjos paaiškinimus dėl lėšų, gautų iš A. R. ir nepagrįstai pripažino gautas lėšas iš A. R. pareiškėjos pajamomis.

5. Pareiškėja teigė, kad Patikrinimo akto 5 dalyje ir ginčijamame Sprendime yra neaiškiai, prieštaringai ir painiai aprašoma pareiškėjos pajamų ir išlaidų analizė. Patikrinimo akto 6 dalyje yra konstatuojama, jog 2010–2012 m. laikotarpiu pareiškėja gavo 225644,47 Lt kitų pajamų, kurios turėjo būti apmokestintos. Tačiau nei iš minėtos pajamų ir išlaidų analizės, nei iš kitų Patikrinimo akto duomenų nėra aišku, kurias konkrečiai pareiškėjos gautas lėšas atskirais laikotarpiais mokesčių administratorius laiko jos pajamomis ir kokiai papildomai apskaičiuotos mokesčio sumos daliai nustatyti buvo taikomas nurodomas išlaidų metodas. Taip pat Patikrinimo akto rezoliucinė dalis, kurioje nurodyta, jog dalis mokesčių sumos pareiškėjai apskaičiuota taikant GPM įstatymo nuostatas, o kita dalis apskaičiuota pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, yra nesuprantama, t. y. kaip GPM suma gyventojui gali būti apskaičiuota nesivadovaujant GPM įstatymo nuostatomis bei kokio įstatymo ir kokie straipsniai buvo taikomi apskaičiuojant mokėtinas į biudžetą sumas. Pabrėžė, kad mokesčių administratorius vadovaujasi pareiškėjos ir UAB „Magneta LT santykių aplinkybėmis, tačiau šios bendrovės mokestinis patikrinimas net nebuvo atliktas, taigi mokesčių administratorius pareiškėjos apmokestinimui naudoja duomenys, kurie net nebuvo neginčijamai nustatyti.

6. Atsakovas VMI su pareiškėjos skundu nesutiko ir atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.7. Atsakovas nurodė, kad vykdydamas 2015 m. rugsėjo 2 d. pavedimą tikrinti Nr. FR0773-2341, jis atliko pareiškėjos

mokestinį patikrinimą už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d., mokestinio patikrinimo tema – Fizinių asmenų pajamų mokestis / gyventojų pajamų mokestis. Pavedimą tikrinti išrašė Vilniaus AVMI, patikrinimą pavesta atlikti Vilniaus AVMI Kontrolės departamento II gyventojų patikrinimų skyriaus III poskyrio vyriausiajai specialistei A. R. VMI minėtą pavedimą tikrinti 2016 m. lapkričio 9 d. papildė priedu, kuriame nurodė, jog Vilniaus AVMI Kontrolės departamento II gyventojų patikrinimų skyriaus III poskyrio vyriausiąją specialistę A. R. keičia Inspekcijos Kontrolės departamento II gyventojų patikrinimų skyriaus III poskyrio vyriausiąja specialiste A. R. dėl to, jog dėl Vilniaus AVMI struktūrinių pokyčių pasikeitė mokestinį patikrinimą atliekančio pareigūno pareigos. 2016 m. lapkričio 1 d. buvo užbaigta VMI ir Vilniaus AVMI reorganizacija, t. y. 2016 m. birželio 23 d. VMI viršininko įsakymu Nr. V-341 „Dėl Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos struktūros patvirtinimo“ nuo 2016 m. lapkričio 1 d. panaikintas

Vilniaus AVMI Kontrolės departamentas, kuris prijungtas prie VMI, ir įsigaliojo VMI viršininko 2006 m. rugsėjo 15 d. įsakymo Nr. V-305 „Dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos struktūros patvirtinimo“ pakeitimas. Minėtų įsakymų pagrindu Vilniaus AVMI mokestiniai patikrinimai, kurie buvo pradėti iki Vilniaus AVMI Kontrolės departamento prijungimo prie VMI Kontrolės departamento, tęsiami VMI pareigūnų ir rezultatai įforminami vadovaujantis MAĮ 128 straipsnio nuostatomis, sprendimas dėl patikrinimo akto tvirtinimo priimamas vadovaujantis MAĮ 132 straipsnio nuostatomis. Todėl pareiškėjos patikrinimo aktą surašė bei sprendimą dėl jo tvirtinimo priėmė VMI.

8. Atsakovas pažymėjo, kad Patikrinimo akte pateikiami suvestiniai duomenys sudaryti remiantis UAB „Magneta LT“ 2015 balandžio 23 d. el. paštu perduotais buhalterinės apskaitos dokumentais, taip pat buvo įvertinti mokestinio patikrinimo metu ir iš UAB „Magneta LT“ gauti dokumentai (avansinės apyskaitos). Mokesčių administratorius patikrinimo metu mokesčius apskaičiavo vadovaudamasis MAĮ 70 straipsniu, nustatęs, jog nėra galimybės mokesčių bazės apskaičiuoti įprastu būdu. UAB „Magneta LT“ operatyvaus patikrinimo metu nustačius, kad UAB „Magneta LT“ skola pareiškėjai kaip atskaitingam asmeniui 2012 m. gruodžio 31 d. sudarė 1 745 157,52 Lt, buvo pagrįstai inicijuotas pareiškėjos mokestinis tyrimas, siekiant nustatyti, iš kokių pajamų šaltinių pareiškėja finansavo įmonės veiklą. Pažymėjo, kad mokestinio tyrimo ir mokestinio patikrinimo metu taikytas išlaidų metodas, t. y. tikrinamų mokestinių metų laikotarpiu įvertino pareiškėjos gautas ir GPM apmokestintas pajamas bei kitas pajamas, gautas iš oficialių šaltinių (UAB „Magneta LT“ avansu ar pagal avansines apyskaitas pareiškėjai iš kasos išmokėtas lėšas) ir jos savo asmeninėms reikmėms ir UAB „Magneta LT“ naudai patirtas išlaidas grynaisiais pinigais. Pareiškėja nepateikė jokių objektyvių įrodymų, pagrindžiančių jos argumentus, kad UAB „Magneta LT“ išlaidoms apmokėti ji naudojo ne savo, o, jos teigimu, artimo draugo J. Ž. lėšas. Surinkta pakankamai duomenų, suteikiančių pagrindo išvadoms, jog pareiškėjos, J. I. paaiškinimai bei pasaugos rašteliai nepagrindžia jose nurodytos pinigų sumos gavimo fakto. Atsakovas vertino, kad pareiškėja savo veiksmais siekė mokestinės naudos kaip vienintelio / pagrindinio tikslo, todėl 264 391,60 Lt yra J. I. pareiškėjai grąžintos lėšos. Pareiškėjos iš S. (A.) B. ir J. J. gautos piniginės lėšos pripažįstamos kitomis su darbo santykiais nesusijusiomis ir ne individualios veiklos pajamomis, o ne piniginėmis lėšomis gautomis iš J. Ž. Atkreipė dėmesį, kad sanatorijos bei SPA centrai nurodė, jog A. R. nesinaudojo minėtų bendrovių paslaugomis. Piniginių lėšų panaudojimas A. R. asmeniniams poreikiams tenkinti grindžiamas tik pareiškėjos paaiškinimais, kitų tiesioginių įrodymų nėra pateikta.

II.

9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. lapkričio 13 d. sprendimu pareiškėjos E. D. skundą atmetė.10. Teismas byloje esančiais rašytiniais įrodymais, be kita ko, nustatė, kad VMI 2016 m. lapkričio 9 d. priėmė 2015 m.

rugsėjo 2 d. pavedimo tikrinti Nr. (4.65)FR0773–2341 priedą Nr. (21.59-32)FR0773-2775, kuriuo pakeitė Vilniaus AVMI Kontrolės departamento II gyventojų patikrinimų skyriaus III poskyrio vyriausiąją specialistę A. R. į VMI Kontrolės departamento II gyventojų patikrinimų skyriaus III poskyrio vyriausią specialistę A. R. Kaip pakeitimo priežastį nurodė Vilniaus AVMI struktūrinius pokyčius dėl kurių pasikeitė mokestinį patikrinimą atliekančio pareigūno pareigos. Apie šį priedą pareiškėja buvo informuota VMI 2016 m. lapkričio 15 d. raštu Nr. (21.165)RKD-84. VMI 2016 m. gruodžio 15 d. surašė patikrinimo aktą Nr. (21.60-32)FR0680-734, kuriuo apskaičiavo pareiškėjai 145 600,10 Eur mokėtino GPM: 47 454,18 Eur – apskaičiuota taikant GPM įstatymo nuostatas, o 98 145,92 Eur apskaičiuota taikant mokesčių administratoriaus įvertinimą pagal MAĮ 70 straipsnį. VMI 2017 m. vasario 21 d. priėmė sprendimą Nr. (21.131-31-5)FR0682-77 „Dėl patikrinimo akto patvirtinimo“, kuriuo nusprendė patvirtinti Patikrinimo aktą ir jame pareiškėjai apskaičiuotą 145 600,10 Eur GPM, taip pat apskaičiavo 68 418 Eur GPM delspinigių bei skyrė 29 120 Eur GPM baudą. Pareiškėja dėl šio VMI sprendimo 2017 m. kovo 14 d. kreipėsi su skundu į MGK, kuri 2017 m. gegužės 26 d. priėmė sprendimą Nr. S-116(7-62/2017) patvirtinti VMI 2017 m. vasario 21 d. sprendimą Nr. (21.131-31-5).

11. Teismas dėl pareiškėjos argumento, jog buvo padaryti atlikto mokestinio patikrinimo procedūros pažeidimai, nurodė, kad iš teisinio reguliavimo matyti, jog tiek VMI, tiek teritoriniams mokesčių administratoriams yra numatyta funkcija kontroliuoti mokesčių apskaičiavimą, deklaravimą ir sumokėjimą, ši funkcija yra įgyvendinama atliekant mokestinius patikrinimus. Teismas pažymėjo, kad Taisyklių 29 punktas nereikalauja, jog keičiantis pareigūnui būtų priimamas naujas pavedimas, šiuo atveju pakanka užpildyti pavedimo tikrinti priedą. Todėl teismas sprendė, kad VMI, atlikdama mokestinį patikrinimą, nepažeidė teisinio reguliavimo ir laikėsi nustatytų procedūrų.

12. Dėl VMI Sprendimo ir Patikrinimo akto pagrįstumo teismas nurodė, kad iš Patikrinimo akto 6 punkto, matyti, jog išlaidų metodas buvo taikomas 2 256 447,47 Lt gautoms pareiškėjos pajamoms, kurioms 98 145,92 Eur GPM buvo

apskaičiuotas pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, o teisę apskaičiuoti mokesčius šiuo būdu nustato MAĮ 70 straipsnio 1 dalis. Teismas pažymėjo, kad lėšos, kurioms GPM buvo apskaičiuotas vadovaujantis GPM įstatymo nuostatomis, yra nurodytos Patikrinimo akto 2, 4.1, 4.2 ir 7 punktuose. Teismas atkreipė dėmesį, kad MGK, siekdama tinkamai ištirti susiklosčiusią situaciją ir nustatyti, ar buvo pažeistas Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnis, paprašė VMI pateikti pareiškėjos mokestinio patikrinimo metu iš UAB „Magneta LT“ gautus dokumentus (avansines apyskaitas), kadangi nustatyta, jog Patikrinimo akte pateikiami suvestiniai duomenys nenurodant jų šaltinio, sudaryti remiantis UAB „Magneta LT“ 2015 m. balandžio 23 d. el. paštu perduotais buhalterinės apskaitos dokumentais. Prašomą informaciją VMI pateikė 2017 m. gegužės 11 d. Teismas nustatė, jog MGK Sprendime buvo konstatuota, kad mokesčių administratoriaus surinkta nagrinėjamos bylos medžiaga yra su trūkumais, t. y. prie Patikrinimo akto nepridėti UAB „Magneta LT“ atskaitingo asmens – pareiškėjos ir UAB „Magneta LT“ kasos suvestiniai registrai, iš kurių aiškiai matyti, kad pareiškėja grynaisiais pinigais atsiskaitydavo su UAB „Magneta LT“ paslaugų teikėjais ar prekių tiekėjais, patirtas išlaidas įformindavo avansinėmis apyskaitomis. Minėti trūkumai MGK nebuvo vertintini kaip esminiai, kadangi nustatyta, jog pareiškėja nuo 2008 m. birželio 2 d. iki 2013 m. balandžio 23 d. dirbo UAB „Magneta LT“ bendrovės vadove ir iki 2013 m. sausio 19 d. valdė 50 proc. bendrovės akcijų, mokestinio patikrinimo metu teikė mokesčių administratoriui jo prašomus buhalterinės apskaitos registrus. Taip pat nustatyta, kad pareiškėja, teikdama pastabas dėl Patikrinimo akto, neprašė paaiškinti jai kilusių neaiškumų, nei atsakovui, nei MGK nepateikė jokių duomenų, kurie paneigtų Patikrinimo akto teisingumą. Teismas, įvertinęs MGK nustatytas aplinkybes, ištyręs byloje esančius įrodymus, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėja ir teismui nepateikė jokių konkrečių duomenų, paneigiančių Patikrinimo akto teisingumą, sprendė, jog nėra pagrindo abejoti MGK išvada, kad procedūrinis pažeidimas buvo neesminis. Todėl teismas vertino, kad Patikrinimo aktas atitiko VAĮ 8 straipsnio reikalavimus, kadangi šis aktas yra išsamus, aiškus, tinkamai pagrįstas ir motyvuotas.

13. Dėl faktinių aplinkybių vertinimo atliekant mokestinį patikrinimą teismas nurodė, kad šiuo atveju yra nustatyta, jog pareiškėja nei MGK, nei VMI, nei teismui nepateikė jokių rašytinių įrodymų, kurie patvirtintų pareiškėjos teiginius, kad lėšos buvo gautos iš J. Ž., o vėliau jai grąžintos grynaisiais. Todėl VMI Patikrinimo akte, apskaičiuodama pareiškėjai mokėtiną GPM, pagrįstai jų nelaikė neapmokestinamomis. Teismas taip pat nurodė, kad pareiškėja nei VMI, nei MGK, nei teismui nepateikė jokių rašytinių įrodymų, kurie pagrįstų jos teiginius dėl piniginių lėšų iš A. R. gavimo, nenurodė nei kokiais laikotarpiais, kokiose sanatorijose ar SPA centruose lankėsi, nei kiek piniginių lėšų tam buvo išleista. Todėl teismas padarė išvadą, kad mokesčių administratorius, apskaičiuodamas GPM, pažeidimo nepadarė, o MGK 2017 m. gegužės 26 d. sprendimas Nr. S-116 (7-62/2017), VMI 2017 m. vasario 21 d. sprendimas dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (21.131-31-5)FR0682-77 ir VMI 2016 m. gruodžio 15 d. patikrinimo aktas Nr. (21.60-32) FR0680-734 yra teisėti bei pagrįsti.

III.

14. Pareiškėja E. D. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti.

15. Pareiškėja nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, neįvertino visų apmokestinimui reikšmingų faktinių aplinkybių ir neteisingai vadovavosi apmokestinimą GPM reguliuojančių teisės aktų nuostatomis, t. y. teismas iš esmės pakartojo mokesčių administratoriaus argumentus, bet visiškai neatsižvelgė į tai, kad mokesčio administratorius visas savo išvadas grindžia tik prielaidomis, pripažindamas, kad UAB „Magnetą LT“ atskaitingo asmens (pareiškėjos) atliktos operacijos yra ne darbuotojos, bet fizinio asmens operacijos, kurios turi būti apmokestinamos GPM. Pažymi, kad mokesčių administratorius formaliai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir netinkamai taikė su apmokestinimu gyventojų pajamų mokesčiu susijusias teisės aktų nuostatas, pažeisdamas turinio viršenybės prieš formą principą. Pirmosios instancijos teismas į šias aplinkybes visiškai neatsižvelgė ir neatskleidė bylos esmės.

16. Pareiškėja teigia, kad jos patikrinimas buvo atliktas bei jo rezultatai įforminti pažeidžiant mokestinių patikrinimų atlikimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas. Vienas pagrindinių mokestiniams patikrinimams keliamų reikalavimų yra tas, kad pavesti centriniam mokesčių administratoriui atlikti patikrinimą gali tik pats centrinis mokesčių administratorius. Šiuo atveju mokesčių administratorius nurodytos tvarkos nesilaikė, o struktūriniai pakeitimai inspekcijos viduje negali būti laikomi pagrindu nesivadovauti įstatymu bei kitais galiojančiai teisės aktais. Jokie VMI viršininko įsakymai dėl institucijos struktūrinių pakeitimų nesustabdo mokestinių patikrinimų atlikimo tvarką nustatančių Taisyklių bei MAĮ nuostatų galiojimo. Vietos mokesčių administratorius turėjo teisėtą pagrindą iki galo įvykdyti 2015 m. rugsėjo 2 d. pavedimą, t. y.

atlikti pareiškėjos mokestinį patikrinimą bei įforminti jo rezultatus. Tačiau nepagrįstai perleidus šią funkciją netinkamam subjektui, toks mokestinis patikrinimas ir jo rezultatai negali būti laikomi pagrįstais bei teisėtais. Pažymi, kad Taisyklių 28 punkte nustatyta, kad patikrinimą atlieka pavedime tikrinti nurodytieji mokesčių administratoriaus pareigūnai. Taigi pagal nagrinėjamą Vilniaus AVMI pavedimą tikrinti, patikrinimą pradėjusį pareigūną be naujo pavedimo pakeisti galėjo patikrinimą tęsti tik to paties mokesčių administratoriaus, t. y. būtent Vilniaus AVMI pareigūnas. Be to, pagal Mokesčių administravimo įstatymo 147 straipsnį centrinis mokesčių administratorius yra ikiteisminė mokestinius ginčus nagrinėjanti institucija.

17. Pareiškėja nurodo, kad teismas rašytiniais įrodymais pagrįstus liudytojo paaiškinimus vertino kaip nepakankamus, jų išsamiai nevertino ir į juos neatsižvelgė. Taigi teismas neobjektyviai įvertino visus byloje surinktus įrodymus, suteikdamas didesnę įrodomąją galią atsakovo argumentams. Teismo posėdžio metu liudytojas V. Č. patvirtino visas pareiškėjos nurodytas aplinkybes. Byloje yra pateiktas juridinių asmenų registro išrašas, kuriame nurodyta, jog V. Č. kartu su J. Ž. yra Rusijoje registruotos įmonės „Kontakt“ bendrasavininkai. Taigi tiek rašytiniai įrodymai, tiek paties liudytojo paradimai patvirtina, kad jam yra gerai žinomos aplinkybės, susijusios su piniginių lėšų kaupimo Lietuvoje tikslais, o J. Ž. per Rusijos mokesčių administratoriaus pateikti paaiškinimai yra melagingi.

18. Pareiškėja vertina, kad taip pat labai svarbu pats mokestinės bazės nustatymo ir mokesčio apskaičiavimo pagrįstumas. Mokestinės bazės nustatymas atsispindi Patikrinimo akto priede Nr. 2, t. y. pajamų ir išlaidų suvestinėje atskirais mokestiniais laikotarpiais. Iš mokesčių administratoriaus atlikto GPM apskaičiavimo matyti, kad pareiškėjos mokestinė bazė buvo nustatyta visiškai netinkamai. Mokesčių administratorius savo vertinimu nustato atskirojo laikotarpio (2010, 2011, 2012, 2013, 2014 m.) pareiškėjos apmokestinamas pajamas ir nuo jų apskaičiuoja mokėtiną GPM. Tačiau nustatydamas kito mokestinio laikotarpio (pradedant nuo 2011 m.) mokestinę bazę, pareiškėjos pajamoms priskiria pinigų likutį laikotarpio pradžiai, t. y. lėšas, nuo kurių GPM jau buvo apskaičiuotas praėjusį laikotarpį. Toks mokesčio bazės nustatymas prieštarauja visiems mokesčių apskaičiavimo principams, yra visiškai nepagrįstas ir negali būti laikomas mokestinės prievolės nustatymo pagrindu. Taigi Patikrinimo aktas negalėjo būti patvirtintas ginčijamu Sprendimu, tačiau pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių neįvertino ir nepagrįstai pareiškėjos atmetė.

19. Atsakovas VMI atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti ir pateikia tokius pačius argumentus, kuriuos nurodė atsiliepime į pareiškėjos patikslintą skundą pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija


IV.

20. VMI atliko pareiškėjos E. D. mokestinį patikrinimą už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. VMI 2016 m. gruodžio 15 d. surašė patikrinimo aktą, kuriuo apskaičiavo pareiškėjai 145 600,10 Eur mokėtino gyventojų pajamų mokesčio. VMI 2017 m. vasario 21 d. Sprendimu patvirtino Patikrinimo aktą ir jame pareiškėjai apskaičiuotą 145 600,10 Eur GPM bei papildomai pareiškėjai apskaičiavo 68 418 Eur GPM delspinigius, taip pat skyrė 29 120 Eur GPM baudą. MGK Sprendimu patvirtintas VMI Sprendimas.

21. VMI Patikrinimo aktas bei Sprendimas patvirtina, kad 98145,92 Eur GPM apskaičiuota taikant MAĮ 70 straipsnio nuostatas, t. y. pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą bei 47454,18 Eur GPM apskaičiuota tiesiogiai taikant GPMĮ nuostatas.

22. VMI patikrinimo metu nustatė, kad pareiškėjos išlaidos viršijo pajamas: 2010 m. – 344962,50 Lt, 2011 m. – 133536,70 Lt ir 2012 m. 1777948,27 Lt. Vadovaujantis MAĮ 70 straipsniu bei Taisyklių 4.1 ir 6.3.3 papunkčių nuostatomis, patikrinimo metu pripažinta, kad pareiškėja 2010–2012 m. gavo kitas pajamas, kurios, vadovaujantis GPMĮ 22 straipsnio 3 dalimi, priskiriamos B klasės pajamoms bei pagal GPMĮ 6 straipsnį apmokestinamos taikant 15 proc. GPM tarifą.

23. VMI, įvertinusi pareiškėjos vykdytus akcijų pirkimo ir pardavimo sandorius bei vadovaudamasi GPMĮ 6, 8 straipsnių, 17 straipsnio 30 dalies, 19, 22 straipsnių nuostatomis, konstatavo, kad pareiškėja 2012 m. už akcijų pardavimą privalėjo deklaruoti gautas pajamas bei patirtas išlaidas ir nuo 6428,77 Lt apmokestinamųjų pajamų apskaičiuoti mokėtiną GPM, deklaruoti ir apskaičiuoti mokėtiną GPM nuo 2013 m. gautų apmokestinamųjų pajamų – 117015,39 Lt ir nuo 2014 m. gautų apmokestinamųjų pajamų už akcijų pardavimą – 34195,84 Lt, t. y. nuo šių gautų apmokestinamųjų pajamų

apskaičiuoti ir sumokėti 15 proc. GPM.24. Mokestinio patikrinimo metu konstatuota, kad pareiškėja tikrinamuoju laikotarpiu gavo 916709,96 Lt kitas su

darbo santykiais nesusijusias ir ne individualios veiklos pajamas, kurios GPMĮ nustatyta tvarka nebuvo apmokestintos, iš jų: 2010 m. – 482188 Lt, 2011 m. – 345280 Lt, 2012 m. – 17199,92 Lt, 2013 m. – 20181,63 Lt, 2014 m. – 51860,41 Lt, kurios pagal GPMĮ 6 straipsnį apmokestinamos taikant 15 proc. pajamų mokesčio tarifą.

25. Dėl atlikto patikrinimo procedūrų atsakovas konstatavo, kad VMI patikrinimas pradėtas pagal pavedimą tikrinti, išrašytą Vilniaus AVMI, patikrinimą pavesta atlikti Vilniaus AVMI Kontrolės departamento II gyventojų patikrinimų skyriaus III poskyrio vyriausiajai specialistei A. R. VMI minėtą pavedimą tikrinti 2016 m. lapkričio 9 d. papildė priedu, kuriame nurodė, jog A. R. keičia VMI Kontrolės departamento II gyventojų patikrinimų skyriaus III poskyrio vyriausiąja specialiste A. R., pakeitimo motyvas – dėl Vilniaus AVMI struktūrinių pokyčių pasikeitė mokestinį patikrinimą atliekančio pareigūno pareigos. Byloje pateiktas VMI raštas, kuriuo pareiškėja informuojama apie pasikeitusias aplinkybes. VMI surašė Patikrinimo aktą, kurį VMI patvirtino Sprendimu.

V.

26. Nagrinėjamoje byloje skundžiamu sprendimu pareiškėjos mokestinė nepriemoka yra nustatyta centrinio mokesčio administratoriaus sprendimu, kuris patvirtintas MGK išnagrinėjus skundą. Pareiškėja viso mokestinio ginčo nagrinėjimo metu ginčijo sprendimą dėl procedūros pažeidimo, būtent dėl patikrinimo metu pasikeitusio viešojo administravimo subjekto (VMI), kuris pagal teisės aktus priskirtas prie institucijų, nagrinėjančių mokestinius ginčus, o ne priimančius sprendimą dėl mokestinės nepriemokos nustatymo.

27. MAĮ 2 straipsnio 22 dalyje nustatyta, kad mokestiniai ginčai – ginčai, kylantys tarp mokesčių mokėtojo ir mokesčių administratoriaus dėl sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo ar kito panašaus pobūdžio sprendimo, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis, taip pat dėl mokesčių administratoriaus sprendimo atsisakyti grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką (skirtumą).

28. MAĮ 25 straipsnio 2 dalyje (2010 m. lapkričio 23 d. įstatymo Nr. XI-1159 redakcija) nustatyta, kad <…> centrinis mokesčių administratorius gali atlikti visas pagal šį Įstatymą vietos mokesčių administratoriaus kompetencijai priskirtas funkcijas, jeigu tai yra nustatyta centrinio mokesčių administratoriaus nuostatuose.

29. MAĮ 145 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokestiniams ginčams šiame Įstatyme nustatoma ir reglamentuojama privaloma ikiteisminė jų nagrinėjimo procedūra. Ši nuostata neriboja mokesčių mokėtojo teisės po atitinkamo centrinio mokesčių administratoriaus sprendimo dėl mokestinio ginčo tiesiogiai kreiptis į teismą.

30. MAĮ 147 straipsnyje nustatyta, kad mokestinius ginčus nagrinėja centrinis mokesčių administratorius, Mokestinių ginčų komisija (toliau – ikiteisminės mokestinius ginčus nagrinėjančios institucijos) ir teismas.

31. <…> Mokesčių administravimo įstatymo nuostatos, reglamentuojančios mokesčių administratoriaus sprendimų apskundimą, nėra iki galo nuosekliai suderintos viena su kita. Todėl aiškinant jas svarbu atsižvelgti į įstatymo leidėjo tikslą ir aiškinti tas teisės normas sistemiškai. Mokesčių administravimo įstatymo 145 straipsnio 1 dalyje (čia ir toliau remiamasi 2016 m. gruodžio 28 d. VMI sprendimo priėmimo metu galiojusiomis teisės normomis) nustatyta, kad mokestiniams ginčams šiame įstatyme nustatoma ir reglamentuojama privaloma ikiteisminė jų nagrinėjimo procedūra. Nustatydamas šią taisyklę, įstatymų leidėjas siekė, kad dėl įrodymų gausos, mokesčių ir delspinigių apskaičiavimų aritmetinio sudėtingumo, mokestinis ginčas, prieš patekdamas į teismą, būtų išnagrinėjamas bent vienos mokestinius ginčus nagrinėjančios ikiteisminės institucijos, kad įrodymai ir skaičiavimai būtų patikrinti specializuotas finansines ir teisines žinias turinčių specialistų. Įstatyme nėra nustatyta, kad būtina dvipakopė ikiteisminio mokestinio ginčo nagrinėjimo tvarka. Taigi, norint kad būtų laikomasi ikiteisminės mokestinio ginčo nagrinėjimo tvarkos, pakanka, jog mokestinis ginčas būtų išnagrinėtas arba centrinio mokesčių administratoriaus arba mokestinių ginčų komisijos. Taigi, įstatymo leidėjas, be kita ko, suteikė kompetenciją centriniam mokesčių administratoriui veikti kaip vietos mokesčių administratoriui, be kita ko, suteikė teisę nagrinėti pastabas dėl patikrinimo akto, patvirtinti patikrinimo aktą, apskaičiuoti delspinigius ir skirti baudas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. balandžio 3 d. nutartį byloje Nr. A-598-575/2019).

32. <…> tai, kad Sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo priėmė ne vietos mokesčių administratorius (Vilniaus AVMI), o centrinis mokesčių administratorius (VMI), kuriam MAĮ yra priskirta mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo, sumokėjimo kontrolės funkcija, įvertinus nagrinėjamoje byloje susiklosčiusią situaciją, kad nuo 2016 m. lapkričio 1 d. Vilniaus AVMI Kontrolės departamentas prijungtas prie VMI Kontrolės departamento, nesudaro pagrindo išvadai, kad Sprendimas dėl patikrinimo akto tvirtinimo buvo priimtas pažeidžiant nustatytą tvarką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo

administracinio teismo 2019 m. gegužės 8 d. nutartį byloje Nr. A-829-575/2019).33. Remiantis minėtomis MAĮ normomis bei teismų praktika, suformuota minėtose analogiškose bylose, darytina

išvada, kad nepagrįsti yra pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai (kurie buvo išnagrinėti MGK ir pirmosios instancijos teismo) dėl pareiškėjos mokestinės nepriemokos nustatymo centrinio mokesčio administratoriaus sprendimu, kuris patvirtintas MGK išnagrinėjus skundą. Nagrinėjamoje mokestinėje byloje procedūros nebuvo pažeistos nei dėl to, kad patikrinimo metu pasikeitė viešojo administravimo subjektas (VMI), kuris pagal teisės aktus priskirtas prie institucijų, nagrinėjančių mokestinius ginčus, nei dėl to, kad mokestinį ginčą išnagrinėjo viena ikiteisminė mokestinius ginčus nagrinėjanti institucija. Pažymėtina, kad pareiškėja nenurodė ir byloje nenustatytos aplinkybės, patvirtinančios, kad dėl patikrinimo metu pasikeitusio viešojo administravimo subjekto pareiškėja negalėjo įgyvendinti (ar jai iš esmės būtų apsunkintas įgyvendinimas) jos kaip mokestinio ginčo šalies (mokesčio mokėtojo) teisių ir pareigų, pvz. pareiškėja dėl to negalėjo susipažinti su dokumentais, pateikti paaiškinimus ar dokumentus. Priešingai, pareiškėjai buvo pranešta apie pasikeitusias aplinkybes, o pareiškėja nenurodė, kad ji kaip mokesčių mokėtoja mokestiniame ginče dėl šio pasikeitimo negalėjo įgyvendinti savo teisių, įtvirtintų konkrečiuose normose ar atsirandančių įgyvendinant tam tikrus teisės principus.

VI.

34. Minėta, kad 98145,92 Eur GPM suma pareiškėjai apskaičiuota pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taikant MAĮ 70 straipsnį.

35. Dėl būtinumo konkrečiu atveju skaičiuoti mokestį taikant MAĮ 70 straipsnį VMI akcentavo, kad UAB „Magneta LT“ operatyvaus patikrinimo metu nustačius, jog UAB „Magneta LT“ skola pareiškėjai kaip atskaitingam asmeniui 2012 m. gruodžio 31 d. sudarė 1 745 157,52 Lt, buvo inicijuotas pareiškėjos mokestinis tyrimas, siekiant nustatyti, iš kokių pajamų šaltinių pareiškėja finansavo įmonės veiklą. 2015 m. atlikto mokestinio tyrimo metu nustačius, kad 2010–2012 m. pareiškėjos patirtos išlaidos viršijo minėtu laikotarpiu gautas ir disponuojamas pajamas, buvo inicijuotas pareiškėjos mokestinis patikrinimas. Mokestinio tyrimo ir mokestinio patikrinimo metu taikytas Taisyklėse numatytas išlaidų metodas, t. y. tikrinamų mokestinių metų laikotarpiu įvertino pareiškėjos gautas ir GPM apmokestintas pajamas bei kitas pajamas, gautas iš oficialių šaltinių (UAB „Magneta LT“ avansu ar pagal avansines apyskaitas pareiškėjai iš kasos išmokėtas lėšas) ir jos savo asmeninėms reikmėms ir UAB „Magneta LT“ naudai patirtas išlaidas grynaisiais pinigais. Konkrečiai kalendorinių metų dienai nustatytas pajamų trūkumas tos dienos išlaidoms padengti įvertintas kaip pajamos, gautos iš nežinomų šaltinių ir neapmokestintos GPMĮ nustatyta tvarka.

36. VMI nustatė, kad pareiškėja 2008–2013 m. valdė 50 proc. UAB „Magneta LT“ akcijų bei buvo bendrovės darbuotoja. Mokestinio patikrinimo metu nustatyta, kad 2010–2013 m. UAB „Magneta LT“ atskaitingam asmeniui (pareiškėjai) pagal avansines apyskaitas išmokėjo pavedimu arba grynaisiais pinigais 13 193 776,25 Lt (pinigai gauti iš tiekėjų, iš įmonės kasos, išgryninti iš įmonės banko sąskaitų). Pareiškėja, kaip atskaitingas asmuo, bendrovės reikmėms 2010–2013 m. panaudojo 12 270 894,02 Lt banko pavedimu arba grynaisiais pinigais.

37. VMI, spręsdama dėl pareiškėjos nurodomų pajamų šaltinių, nesivadovavo pareiškėjos paaiškinimais dėl to, kad pareiškėja nepateikė jokių objektyvių įrodymų, pagrindžiančių jos argumentus, jog UAB „Magneta LT“ išlaidoms apmokėti ji naudojo ne savo, o, jos teigimu, artimo draugo J. Ž. lėšas. VMI konstatavo, kad pareiškėja nepateikė jokių rašytinių įrodymų, patvirtinančių, jog grynuosius pinigus ji iš minėto asmens gavo ir jam grąžino, taip pat nepateikė J. Ž. įgaliojimo ar atstovavimo sutarties, paskolos ar piniginių lėšų pasaugos sutarčių ar kitų rašytinių dokumentų. VMI konstatavo, kad, kaip MGK pagrįstai pažymėjo, pareiškėjai, kaip UAB „Magneta LT“ vadovei, turėjo būti akivaizdu, jog įmonės finansavimui skirti ir gauti grynieji pinigai pirmiausiai turi būti pajamuojami įmonės kasoje, o tik po to išleidžiami jos reikmėms. VMI pripažino abejotinais pareiškėjos paaiškinimus, jog ji į J. Ž. kreipdavosi, kai įmonei reikėdavo pinigų, iš J. Ž. gavusi apie 2 mln. Lt UAB „Magneta LT“ veiklai finansuoti bei kitas pinigų sumas, kurias į UAB „Magneta LT“ kasą įnešė J. I. (daugiau nei 3 mln. Lt), kurios vėliau buvo panaudotos UAB „Magneta ir transportas“ veiklai, taip pat iš J. Ž. pinigų už 343000 Lt asmenine nuosavybe įsigijo butą bei jį įsirengė.

38. Pastebėtina, kad pareiškėjos iniciatyva pirmosios instancijos teisme buvo apklaustas liudytoju Rusijos pilietis V. Č., kuris pareiškėjos tvirtinimu žinojo visus aukščiau nurodytus susitarimus dėl Lietuvos bendrovių finansavimo bei lėšų kaupimo Lietuvos bankuose atidarytose sąskaitose. Liudytoju apklausto asmens paaiškinimai yra bendro pobūdžio, nurodant, kad jis buvo atsakingas už techninio pobūdžio klausimus, bet ne už finansus, ir žino tik tai, kad pinigus jie (kartu su J. Ž.) perduodavo pareiškėjai Maskvoje arba per vairuotojus, arba Lietuvoje. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino liudytojo paaiškinimus nepakankamu įrodymu, pagrindžiančiu pareiškėjos paaiškinimus dėl jos

nurodomų pajamų šaltinių. Taigi VMI išvados dėl pareiškėjos nurodomų minėtų pajamų šaltinių, nepaneigtos.39. Taigi VMI pagrįstai sprendė, kad pareiškėjos 2010–2012 m. 2 256 447,47 Lt išlaidos grynaisiais pinigais, viršijo

pareiškėjos disponuojamas pajamas ir šioms išlaidoms (UAB „Magneta LT“ išlaidoms pagal finansines apyskaitas apmokėti, valiutos pirkimui ir J. I. pervestoms lėšoms) padengti pareiškėja naudojo kitas, nedeklaruojamas pajamas, kurios nebuvo apmokestintos įstatymų nustatyta tvarka. Mokesčių administratorius pagrįstai nustatė 2 256 447,47 Lt kaip GPM bazę ir apmokestino pareiškėjos kitas, gautas iš nežinomų šaltinių, pajamas.

40. MAĮ 70 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratorius apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą, atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir prireikus parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus.

41. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad mokesčių administratorius įgyja teisę apskaičiuoti mokesčius pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą esant dviem būtinoms sąlygoms, kurių buvimas sudaro prielaidas taikyti šioje teisės normoje įtvirtintą elgesio modelį: pirma, mokėtino mokesčio dydžio negalima apskaičiuoti (nustatyti) įprastine atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta tvarka ir, antra, to padaryti (apskaičiuoti mokesčio) negalima dėl to, jog mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas (1) apskaičiuoti mokesčius, (2) bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, (3) tvarkyti apskaitą, (4) saugoti apskaitos ar kitus dokumentus (žr., pvz., 2010 m. lapkričio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A4381542/2010; 2011 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575146/2011; 2012 m. lapkričio 12 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1984/2012 ir kt.).

42. Mokesčių administratorius, nustatęs, kad pareiškėja gavo pajamų iš nenustatytų šaltinių, kurios nebuvo apmokestintos įstatymų nustatyta tvarka, pagrįstai apmokestino šias pajamas taikydamas MAĮ 70 straipsnį, t. y. pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą. Pajamų gavimas iš nenustatytų šaltinių ir jų nedeklaravimas neabejotinai sudaro pagrindą mokesčių administratoriui konstatuoti, kad mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine tvarka, kas pagal įstatymą sudaro pagrindą taikyti MAĮ 70 straipsnį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį byloje Nr. A-556-602/2018).

43. Iš ginčijamo mokesčių administratoriaus sprendimo ir Patikrinimo akto matyti, kad mokestinio patikrinimo metu buvo nustatyta, jog pareiškėjos patirtos išlaidos viršija gautas mokesčių įstatymų nustatyta tvarka apmokestinamas pajamas, t. y. mokėtojas gavo kitų pajamų iš mokesčių administratoriui nežinomų šaltinių, kuriomis ir dengė patirtas išlaidas, tačiau šių gautų kitų pajamų nedeklaravo bei mokėti į biudžetą priklausančių mokesčių nuo šių pajamų neapskaičiavo ir nesumokėjo, todėl šios nustatytos aplinkybės sudarė pagrindą taikyti MAĮ 70 straipsnį nuostatas.

44. Mokesčių administratoriaus išvada dėl būtinumo taikyti MAĮ 70 straipsnį nuostatas yra paremta mokesčių administratoriaus surinktais įrodymais, kurie buvo surinkti mokestinio patikrinimo metu, bei išsamiai įvertinti. Taigi mokesčių administratorius tinkamai vykdė savo įrodinėjimo pareigą. MGK patvirtino mokesčių administratoriaus išvadų pagrįstumą. MGK papildomai ištyrė ir teisingai įvertino papildomus įrodymus, dėl kurių pareiškėja kėlė abejones. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas mokesčių administratoriaus sprendimo teisėtumą, pagrįstai sprendė, kad mokesčių administratoriaus surinkti įrodymai buvo pakankami tam, kad priimtas administracinis sprendimas būtų pripažintas pagrįstas. Minėta, kad teismas surinko papildomus įrodymus (apklausė pareiškėjos prašomą liudytoją), teisingai juos įvertino. Teismo išvados ir įrodinėjimo naštos paskirstymas mokestiniame ginče taikant MAĮ 70 straipsnį atitinka šią normą bei jos aiškinimo ir taikymo minėtą praktiką.

45. Dėl pareiškėjos apeliacinio skundo argumento, susijusio su MAĮ 70 straipsnio taikymu, būtent su mokestinės bazės šioje sprendimo dalyje nustatymu, akcentuotina, kad šis skundo argumentas nebuvo nurodytas nei skunde, paduotame MGK, nei skunde paduotame pirmosios instancijos teismui. Bylos nagrinėjimas apeliacinėje instancijoje nėra bylos nagrinėjimas iš naujo, apeliacijos ribos negali būti platesnės, negu bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme. Taigi pareiškėja nepagrįstai apeliacijoje remiasi argumentu, kuris nebuvo nurodytas viso mokestinio ginčo nagrinėjimo metu.

VII.

46. Minėta, kad dalis paskaičiuotos GPM sumos (47454,18 Eur) pareiškėjai apskaičiuota tiesiogiai taikant GPMĮ nuostatas (dėl tikrinamuoju laikotarpiu į pareiškėjos asmeninę sąskaitą fizinių asmenų J. J. (827468 Lt), S. (A.) B. (41174 Lt) ir A. R. (48067,69 Lt) pervestų piniginių lėšų pripažinimo pareiškėjos GPM apmokestinamosiomis pajamomis (iš viso 916709,69 Lt) bei 157640 Lt apmokestinamųjų pajamų, gautų už UAB „Magneta LT“ akcijų pardavimą, apmokestinimo).

47. Pareiškėja mokestinio ginčo metu nekvestionavo klausimų dėl GPMĮ konkrečių nuostatų taikymo, mokesčių administratoriui nustačius minėtus faktus. Pareiškėja kvestionavo mokesčių administratoriaus padarytas išvadas dėl faktinių aplinkybių, būtent gautų iš fizinių asmenų sumų pobūdžio, dėl jų nepripažinimo apmokestinamomis pajamomis pagal GPMĮ.

48. Mokesčių administratoriaus išvados yra paremtos mokesčių administratoriaus surinktais įrodymais, kurie buvo surinkti mokestinio patikrinimo metu, bei išsamiai įvertinti. MGK patvirtino mokesčių administratoriaus išvadų pagrįstumą. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas mokesčių administratoriaus sprendimo teisėtumą, pagrįstai sprendė, kad mokesčių administratoriaus surinkti įrodymai buvo pakankami tam, kad priimtas administracinis sprendimas būtų pripažintas pagrįstas. Pažymėtina, kad pareiškėjos abejonės yra grindžiamos tik pareiškėjos paaiškinimais, nesant mokestinėje byloje jokių kitų įrodymų. Mokesčių administratorius savo iniciatyva rinkęs įrodymus, nenustatė pareiškėjos nurodomų aplinkybių, taigi pagrįstai nesivadovavo pareiškėjos paaiškinimais.

49. Pareiškėja viso mokestinio ginčo metu nurodė, kad jai yra neaiškus mokesčių administratoriaus sprendimas 98145,92 Eur GPM apskaičiuoti taikant MAĮ 70 straipsnio nuostatas, t. y. pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą bei 47454,18 Eur GPM apskaičiuoti tiesiogiai taikant GPMĮ nuostatas, taigi neaišku, kokiu pagrindu paskaičiuota 98145,92 Eur GPM, jeigu netaikant GPMĮ.

50. Skundžiamas Sprendimas, t. y. tiek Sprendimo dalis, priimta skaičiuojant mokestį remiantis MAĮ 70 straipsniu, tiek Sprendimo dalis, priimta skaičiuojant mokestį ir tiesiogiai taikant GPMĮ, priimtas, t. y. GPM paskaičiuotas GPMĮ pagrindu, tik pirmu atveju mokesčio bazė nustatyta remiantis MAĮ 70 straipsniu ir pajamos apmokestintos kaip pagal konkrečias GPMĮ neidentifikuotos pajamų rūšys (kitos pajamos, t. y. gautos iš nežinomų šaltinių), antru atveju mokesčio bazė nustatyta remiantis bendromis MAĮ nustatytomis įrodinėjimo taisyklėmis ir pajamos apmokestintos kaip pagal konkrečias GPMĮ normas identifikuotos pajamų rūšys (pajamos už akcijų pardavimą, kitos su darbo santykiais nesusijusias ir ne individualios veiklos pajamos).

51. Taigi visas mokestis paskaičiuotas GPMĮ pagrindu, ir tai aiškiai nurodyta Patikrinimo akte ir Sprendime, tik dalies šio mokesčio skaičiavimo būdas yra MAĮ 70 straipsnis. MAĮ 70 straipsnis yra ne mokesčio nustatymo pagrindas, o skaičiavimo būdas, kartu ir įrodinėjimo procedūra mokestinėje byloje. LVAT 2012 m. gegužės 24 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A602-1236/2012 pažymima, kad mokesčio apskaičiavimas pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą (MAĮ 70 str.) nelaikomas objektyvios tiesos nustatymu, bet pagal įstatymą yra laikomas pagalbiniais faktiniais duomenimis, kurių negalima nustatyti įprasto įrodinėjimo proceso metu.

52. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.


n u t a r i a:

Pareiškėjos E. D. apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


VESLAVA RUSKAN

MILDA VAINIENĖ_______________________


Administracinė byla Nr. eA-1438-602/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03648-2017-4Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.1(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Sutkevičiaus, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė).

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos (buvusi Lietuvos Respublikos ūkio ministerija), apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų J. G., D. L. ir N. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybinis turizmo departamentas prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos) dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjai J. G., D. L. ir N. L. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu, prašydami priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos (buvusi Lietuvos Respublikos ūkio ministerija) (toliau – ir Ministerija, atsakovas): 1) J. G. 990,35 Eur, D. L. 495,17 Eur ir N. L. 495,17 Eur turtinę žalą; 2) 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo; 3) patirtas bylinėjimo išlaidas, t. y. žyminį mokestį bei teisinės pagalbos išlaidas.

2. Pareiškėjai paaiškino, kad J. G., O. G. (mirusi (duomenys neskelbtini), įstatyminis paveldėtojas – J. G.), D. L. ir N. L. 2014 m. lapkričio 7 d. sudarė Turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. PT004336 (toliau – ir Paslaugų sutartis) su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ dėl kelionės į Madeirą, Portugaliją, laikotarpiu nuo 2014 m. lapkričio 15 d. iki 2014 m. lapkričio 21 d., kelionės kaina – 7 196 Lt. Už kelionę visų pareiškėjų prašymu ir pavedimu sumokėjo O. G. Kelionė neįvyko UAB „Freshtravel“ tapus nemokiai. Buvo kreiptasi dėl kompensacijos į Valstybinį turizmo departamentą prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos. „Ergo Insurance SE“ Lietuvos filialas O. G. grąžino 103,30 Eur. Likusi negrąžinta suma už neįvykusią kelionę yra 1 980,70 Eur, taigi kiekvienas grupės narys patyrė 495,17 Eur žalą.

3. Pareiškėjai teigė, kad Lietuvos valstybė nacionaliniais teisės aktais nustatytu teisiniu reguliavimu neužtikrino 1990 m. birželio 13 d. Europos Tarybos Direktyvos Nr. 90/314/EEB „Dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų“ (toliau – ir Direktyva) 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto teisių apsaugos.

4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Ministerijos, atsiliepime prašė atmesti pareiškėjų skundą kaip nepagrįstą.5. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (toliau – ir ABTĮ),

nei Lietuvos Respublikos teismų įstatymas, nei jokie kiti nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai nesuteikia teismui įgaliojimų spręsti ir vertinti, ar valstybė, kaip Europos Sąjungos narė, tinkamai įvykdė pareigas pagal Europos Sąjungos

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=b75d8a409dab11e9878fc525390407ce

sutartis (įskaitant dėl Europos Sąjungos direktyvų vykdymo). Teismas negali kvestionuoti valstybės įsipareigojimų pagal Europos Sąjungos teisę, be to, byloje nėra kompetentingų Europos Sąjungos institucijų sprendimų, kuriuose būtų konstatuota, kad valstybė būtų padariusi Europos Sąjungos teisės pažeidimų, kurių pagrindu valstybei galėtų kilti atsakomybė pareiškėjų atžvilgiu.

6. Atsakovo atstovas teigė, kad nagrinėjamoje byloje neegzistuoja būtinoji deliktinės atsakomybės sąlyga, jog valstybė yra atlikusi neteisėtus veiksmus, t. y. neperkėlusi ar netinkamai perkėlusi į nacionalinę teisę Direktyvos nuostatas. Į bylą nėra pateikta įrodymų apie tai, kad Europos Komisija ar Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT) būtų konstatavę, jog valstybė į nacionalinę teisę netinkamai perkėlė Direktyvos nuostatas. Atkreipė dėmesį į tai, kad į Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo 8 straipsnio nuostatas pagal savo esmę ir prasmę yra perkeltas Direktyvos 7 straipsnis, todėl nėra pagrindo teigti, kad žala atsirado dėl Direktyvos 7 straipsnio neperkėlimo į nacionalinę teisę. Be to, kelionių organizatoriui buvo nustatyta pareiga turėti laidavimo draudimą, ar garantiją, kurie, esant tam tikrai situacijai, užtikrintų turisto grąžinimą į pradinę jo išvykimo vietą ir sumokėtos sumos grąžinimą. Pareiškėjai nepateikė tinkamų įrodymų, patvirtinančių skundo reikalavimą priteisti turtinę žalą. Pareiškėjų pateikta Paslaugų sutartis nėra pasirašyta abiejų šioje sutartyje nurodytų šalių, todėl negali būti laikoma, kad paslaugų sutartis tarp pareiškėjų ir UAB „Freshtravel“ buvo sudaryta. Pareiškėjai nepateikė jokių duomenų apie atliktus mokėjimus už UAB „Freshtravel“ organizuotą kelionę. Be to, skundas turėtų būti atmestas vien todėl, kad pareiškėjai neįgytų teisės reikalauti dvigubo žalos atlyginimo tiek iš UAB „Freshtravel“ bankroto byloje, tiek ir iš valstybės.

7. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinis turizmo departamentas prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos (toliau – ir Departamentas) atsiliepime prašė skundą atmesti.

8. Departamentas paaiškino, kad Turizmo įstatyme nustatyta garantija, kurią kelionių organizatorius privalo suteikti vartotojams, dengtinos rizikos dydis nėra jokiu būdu ribojamas, priešingai, yra nustatomas tik minimalus tokios garantijos dydis, paliekant galimybę verslo subjektui pačiam atsakingai įvertinti savo veiklos riziką ir įsigyti pakankamą prievolių įvykdymo užtikrinimą, kad nemokumo atveju būtų galima įvykdyti Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytus įsipareigojimus turistams. Dėl prašomos priteisti žalos pažymėjo, kad UAB „Freshtravel“ bankroto byloje pareiškėjai turi teisę pareikšti reikalavimus dėl UAB „Freshtravel“ sukeltų nuostolių atlyginimo. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. gegužės 3 d. nutartimi patvirtino BUAB „Freshtravel“ kreditorinių reikalavimų sąrašą, į kurį įtraukti ir nukentėjusių turistų, tarp jų ir O. G., reikalavimai. Patirtos žalos atlyginimo pirmiausia turi būti siekiama reiškiant kreditorinius reikalavimus bankroto byloje ir (ar) civilinius ieškinius dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo baudžiamojo proceso tvarka, o ne reikalaujant žalos atlyginimo iš valstybės, kadangi prašoma atlyginti žala atsirado dėl privataus juridinio asmens – UAB „Freshtravel“ – veiksmų.

II.

9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. vasario 2 d. sprendimu pareiškėjų skundą tenkino ir iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, priteisė: pareiškėjui J. G. – 990,35 Eur turtinę žalą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (990,35 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2017 m. lapkričio 2 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo bei 169,40 Eur bylinėjimosi išlaidų; pareiškėjai D. L. – 495,17 Eur turtinę žalą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (495,17 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2017 m. lapkričio 2 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo bei 169,40 Eur bylinėjimosi išlaidų; pareiškėjui N. L. – 495,17 Eur turtinę žalą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (495,17 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2017 m. lapkričio 2 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo bei 169,40 Eur bylinėjimosi išlaidų.

10. Teismas nustatė, kad tarp pareiškėjo J. G. ir UAB „Freshtravel“ 2014 m. lapkričio 7 d. buvo sudaryta Turizmo paslaugų teikimo sutartis Nr. PT004336 kelionei į Madeirą. Pagal sutartį poilsinė kelionė turėjo vykti laikotarpiu nuo 2014 m. lapkričio 15 d. iki 2014 m. lapkričio 21 d. Sutartyje nurodyta, kad į kelionę vyksta: J. G., O. G., N. L. ir D. L. O. G. 2014 m. lapkričio 7 d. mokėjimo nurodymu Nr. 103 į MB „Ajax Travel“ sąskaitą pervedė 2 000 Lt (mokėjimo paskirtyje nurodyta už turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. PT004336). O. G. 2014 m. lapkričio 7 d. mokėjimo nurodymu Nr. 102 į MB „Ajax Travel“ sąskaitą pervedė 2 000 Lt (mokėjimo paskirtyje nurodyta už turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. PT004336). O. G. 2014 m. lapkričio 7 d. mokėjimo nurodymu Nr. 105 į MB „Ajax Travel“ sąskaitą pervedė 1 196 Lt (mokėjimo paskirtyje nurodyta už turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. PT004336). O. G. 2014 m. lapkričio 7 d. mokėjimo nurodymu Nr. 104 į MB „Ajax Travel“ sąskaitą pervedė 2 000 Lt (mokėjimo paskirtyje nurodyta už turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. PT004336). Taigi, O. G. į MB „Ajax Travel“ sąskaitą iš viso pervedė 7 196 Lt (2 084,10 Eur). Turizmo

departamentas 2014 m. lapkričio 14 d. įsakymu Nr. V-256 „Dėl kelionių organizatoriaus pažymėjimo galiojimo sustabdymo“ sustabdė pažymėjimo Nr. 13769, patvirtinančio, kad UAB „Freshtravel“ atitinka kelionių organizatoriui keliamus reikalavimus ir gali teikti atitinkamas kelionių organizatoriaus paslaugas, galiojimą. Turizmo departamentas 2014 m. lapkričio 28 d. įsakymu Nr. V-274 panaikino pažymėjimo Nr. 13769, patvirtinančio, kad UAB „Freshtravel“ atitinka kelionių organizatoriui keliamus reikalavimus ir gali teikti atitinkamas kelionių organizatoriaus paslaugas, galiojimą nuo 2014 m. lapkričio 29 d. Turizmo departamentas 2015 m. liepos 27 d. raštu Nr. SD-856 informavo O. G., kad draudimo bendrovė ERGO į jos banko sąskaitą perves 103,30 Eur kompensaciją. Pareiškėjai skunde teismui nurodė, jog jiems liko negrąžinta 1 980,70 Eur suma.

11. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271, 6.249 straipsnių, Direktyvos 7 straipsnio, Turizmo įstatymo 8 straipsnio, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 12 d. nutarimu Nr. 756 patvirtinto Laidavimo draudimo dėl kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 33 punkto nuostatomis, ESTT jurisprudencija.

12. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto (šiuo atveju pareiškėjų) teisių apsaugos, t. y. Lietuvos valstybė netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 7 straipsnį.

13. Teismas nesutiko su atsakovo atstovo argumentu, kad esant nepasirašytai turizmo paslaugų sutarčiai, neegzistuoja ir pagrindas pareiškėjų skundą tenkinti. Teismas sprendė, kad sandorio sudarymo faktą pareiškėjai įrodė leistinais rašytiniais įrodymais (t. y. O. G. 2014 m. lapkričio 7 d. mokėjimais pagal Paslaugų sutartį), kurie patvirtina, jog Paslaugų sutartis buvo sudaryta ir tarp šalių susiklostė paslaugų teisiniai santykiai. Teismas nurodė, kad pagal įstatymą Turizmo paslaugų sutartis galėjo būti sudaroma ne tik tiesiogiai su UAB „Freshtravel“, bet ir per kelionių pardavimo agentą, atitinkamai ir mokėjimai už pareiškėjų turistinę kelionę galėjo būti atliekami ne tiesiogiai UAB „Freshtravel“, bet ir kelionių pardavimo agentui (šiuo atveju – MB „Ajax Travel“), kuris, nebūdamas sutarties šalimi, veikė UAB „Freshtravel“ naudai.

14. Dėl priteistino žalos dydžio (pareiškėjai nurodo, jog patyrė 1 980,70 Eur turtinę žalą, t. y. tokia suma jiems nebuvo kompensuota už neįvykusią kelionę) teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas tenkinti pareiškėjų prašymą priteisti turtinę žalą, todėl pareiškėjams lygiomis dalimis (išskyrus pareiškėją J. G., kuriam, kaip įstatyminiam O. G. paveldėtojui, taip pat priteistina ir O. G. priklausanti suma) iš atsakovo priteisė 1 980,70 Eur turtinei žalai atlyginti, t. y. J. G. – 990,35 Eur, D. L. – 495,17 Eur ir N. L. – 495,17 Eur.

15. Teismas, vadovaudamasis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi, 6.210 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjams iš atsakovo taip pat priteisė 5 procentų dydžio metinės palūkanas už priteistas sumas nuo bylos iškėlimo teisme dienos.

16. Pareiškėjai skunde taip pat prašė priteisti sumokėtą žyminį mokestį ir išlaidas už advokato teisinę pagalbą. Iš teismui pateiktų PVM sąskaitų faktūrų teismas nustatė, kad pareiškėjai iš viso patyrė 508,20 Eur (po 169,40 Eur kiekvienas) už advokato Ž. B. (2017 m. spalio 25 d. atstovavimo sutartis) teiktą teisinę pagalbą rengiant skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui, be to, yra pateikti mokėjimo nurodymai. Teismas nurodė, kad maksimali suma už skundo parengimą būtų 2 096,75 Eur, šiuo atveju už skundo parengimą prašoma priteisti 508,20 Eur. Todėl teismas konstatavo, kad prašoma priteisti suma neviršija rekomenduojamų dydžių ir ją priteisė.

III.

17. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Ministerijos, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų J. G., D. L. ir N. L. skundą atmesti.

18. Atsakovo atstovo teigimu, teismas pažeidė ABTĮ 87 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą pareigą motyvuoti sprendimą, kadangi iš sprendimo turinio neaišku, kodėl teismas sprendė, jog egzistuoja valstybės deliktinei atsakomybei kilti būtinųjų sąlygų visuma (CK 6.246, 6.247, 6.249 ir 6.271 str.). Nemotyvuotas teismo sprendimas turi būti pripažintas negaliojančiu ir panaikintas (ABTĮ 146 str. 2 d. 5 p.).

19. Atsakovas atstovas vertina, kad teismas, spręsdamas klausimą dėl valstybės civilinės atsakomybės, kylančios dėl nepasiektų Direktyvos nuostatų perkėlimo į nacionalinę teisę tikslų, pažeidė ABTĮ nustatytą imperatyvų draudimą vertinti ginčijamą administracinį aktą bei veiksmus (ar neveikimą) politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu bei Sutartyje dėl Europos Sąjungos veikimo nustatytą išimtinę Europos Komisijos ir ESTT spręsti klausimus dėl ES teisės aktų

pažeidimų. Be to, teismas, atlikdamas minėtus veiksmus, taip pat pažeidė ABTĮ nustatytą imperatyvų draudimą vertinti Lietuvos Respublikos Seimo veiklą. Teismas, pažeisdamas ABTĮ 3 straipsnio 2 dalyje bei 18 straipsnio 2 dalyje nustatytą reglamentavimą, suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, įvertino Įstatymą politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu bei Lietuvos Respublikos Seimo (kaip valstybės įstatymų leidžiamosios institucijos) veiklą priimant šį įstatymą, nes teismas sprendė, kad Lietuvos Respublikos Seimas dėl savo netinkamos veiklos priėmė politiniu ir ekonominiu požiūriu netikslingą Įstatymą, nes šis įstatymas neužtikrino tinkamo Direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę.

20. Atsakovo atstovo įsitikinimu, teismas nėra kompetentingas spręsti klausimų dėl valstybės civilinės atsakomybės, kylančios dėl nepasiektų Direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę tikslų, taip pat konstatuoti, kad valstybė yra padariusi ES teisės pažeidimų. Nei ABTĮ, nei jokie kiti nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai nesuteikia apygardos administraciniam teismui įgaliojimų spręsti ir vertinti, ar valstybė, kaip ES narė, tinkamai įvykdė pareigas pagal ES sutartis, t. y. nagrinėti bylas dėl žalos, atsiradusios dėl ES direktyvų perkėlimo į nacionalinę teisę, atlyginimo.

21. Atsakovo atstovas pažymi, kad teismas sprendime visiškai nevertino ir nepasisakė dėl to, ar nagrinėjamu atveju egzistuoja CK įtvirtintų sąlygų (neteisėti veiksmai, žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos) visuma valstybės deliktinei atsakomybei kilti. Įstatymas atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją ir ES teisę, o priimant naujos redakcijos Įstatymą nebuvo padaryta jokių pažeidimų, kurie galėtų būti laikomi kaip valstybės neteisėti veiksmai. Todėl nagrinėjant pareiškėjų reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo neegzistuoja viena iš civilinės atsakomybės sąlygų – valdžios institucijų (jų tarnautojų, pareigūnų) atlikti neteisėti veiksmai, o nesant neteisėtų veiksmų, negali egzistuoti ir kitos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos – priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos.

22. Ministerija atkreipia dėmesį, kad teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus apie turtinės žalos patyrimo faktą. Pareiškėjai D. L. ir N. L. nepateikė jokių įrodymų, kad jie atliko kokius nors mokėjimus už kelionę. Byloje pateiktos tarp pareiškėjų ir kelionių organizatoriaus UAB „Freshtravel“ sudarytos turizmo paslaugų teikimo sutartys nėra pasirašytos, todėl, Ministerijos nuomone, šalys nebuvo išreiškusios bendros valios ir suderintų ketinimų, bei tarp šalių nesusiklostė turizmo paslaugų teikimo teisiniai santykiai. Be to, pareiškėjai pinigus mokėjo ne UAB „Freshtravel“.

23. Ministerijos nuomone, šiuo atveju pareiškėjai įgis teisę iš UAB „Freshtravel“ ir valstybės reikalauti dvigubo žalos atlyginimo – pagal Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 3 d. nutartimi UAB „Freshtravel“ bankroto byloje patvirtintus finansinius reikalavimus (O. G. finansinis reikalavimas yra 2084,11 Eur sumai) ir pagal šioje byloje priimtą teismo sprendimą.

24. Atsakovo atstovas vertina, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjams iš atsakovo priteisė aiškiai per dideles (iš viso 508,20 Eur) bylinėjimosi išlaidas.

25. Pareiškėjai J. G., D. L. ir N. L. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą, taip pat prašo jiems priteisti bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą.

26. Pareiškėjai nurodo, kad teismas skundžiamame sprendime tinkamai objektyviai nustatė visas faktines aplinkybes, pasisakė dėl priimtų nagrinėti pareiškėjų reikalavimų. Atsakovo argumentai, kad teismas pažeidė ABTĮ, taip pat Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo nuostatas, yra nepagrįsti, nes pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą aiškinti nuostatas tam, kad būtų užtikrintas ES teisės veiksmingumas. Teismas pagrįstai sprendime konstatavo visas deliktinės atsakomybės sąlygas. Nors Paslaugų sutartis pasirašyta nebuvo, tačiau šį kelionės organizatoriaus pasiūlymą pareiškėjai priėmė O. G. į MB „Ajax Travel“ sąskaitą pervedus 7196 Lt (2084,10 Eur) Eur, t. y. visą kelionės kainą, o tai pagal CK 6.162 straipsnio nuostatas laikoma, kad sutartis buvo sudaryta. Aplinkybė, kad draudimo bendrovė ERGO išmokėjo pareiškėjams 103,30 Eur kompensaciją taip pat patvirtina faktą, kad šalys susitarė dėl turizmo paslaugos teikimo. LVAT yra nurodęs, kad Lietuvos valstybei, kaip Europos Sąjungos narei, kyla pareiga nustatyti priemones, kurios užtikrintų Direktyvos tikslų įgyvendinimą, o to nepadarius atlyginti žalą už Direktyvos neįgyvendinimą, tai yra atlyginti pareiškėjų patirtus nuostolius. Taigi atsakovo teiginys, kad pareiškėjų reikalavimas dėl neįvykusios kelionės patirtų nuostolių atlyginimo pirmiausia turi būti išnagrinėtas bankroto byloje, yra nepagrįstas. Dėl priteistų bylinėjimosi išlaidų pareiškėjai teigia, kad

maksimali suma už skundo parengimą būtų 2 096,75 Eur. Atsižvelgiant į tai, kad jų skundas buvo tenkintas, taip pat į pareiškėjams suteiktų teisinių paslaugų apimtį, byloje nagrinėtinas faktines ir teisines aplinkybes, teismas pagrįstai priteisė už skundo parengimą 508,20 Eur sumą, kuri neviršija rekomenduojamų dydžių, nėra pernelyg didelė ir neprotinga.

27. Trečiasis suinteresuotas asmuo Departamentas atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį tenkinti.28. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad atsiliepime į skundą, pateiktame pirmosios instancijos teismui, nurodė

aktualias ginčui kelionių organizatorių prievolių užtikrinimą reglamentuojančias teisės aktų nuostatas ir išsamiai išdėstė bylos faktines aplinkybes, pasisakė dėl pareiškėjų patirtos turtinės žalos ir jos dydžio, bei visiškai pritaria apeliacinio

skundo argumentams.

Teisėjų kolegija


IV.

29. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl žalos, galimai atsiradusios dėl netinkamo Europos Tarybos 1990 m. birželio 13 d. direktyvos „Dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų (90/314/EEB)“ nuostatų, susijusių su vartotojo nuostolių, patirtų dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, kompensavimo sąlygomis, perkėlimo į nacionalinius teisės aktus, atlyginimo.

30. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjų skundą tenkino visiškai ir priteisė jiems turtinės žalos atlyginimą. Atsakovo atstovas Ministerija, padavęs apeliacinį skundą, nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodydamas, kad skundžiamas teismo sprendimas yra tinkamai nemotyvuotas, teismas pažeidė imperatyvias ABTĮ ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo nuostatas, neegzistuoja deliktinės atsakomybės sąlygų visuma, byloje nėra tinkamų įrodymų apie turtinės žalos patyrimo faktą, teismas nepagrįstai suteikė teisę gauti dvigubą žalos atlyginimą; taip pat teismas priteisė aiškiai per dideles bylinėjimosi išlaidas.

31. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

32. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną apeliacinio skundo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje H. prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje V. de H. prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).

33. Pabrėžtina ir tai, kad yra suformuota aktuali nuosekli Lietuvos vyriausiojo administracinio praktika analogiško pobūdžio bylose, kuriose apeliacinės instancijos teismas yra pateikęs išsamius ir detalius išaiškinimus, kodėl asmenims analogiškais atvejais kaip ir šioje byloje iš Lietuvos valstybės yra priteisiamas jų patirtos žalos atlyginimas, kompensuojantis visus pagrįstus patirtus nuostolius kelionių organizatoriui neįvykdžius savo civilinio pobūdžio prievolinių įsipareigojimų pagal turizmo paslaugų teikimo sutartis jam tapus nemokiam (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2691-602/2018; 2018 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1841-629/2018; 2019 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1467-502/2019).

34. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalį vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.

35. Įvertinusi bylos duomenis ir skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjų skundą, remdamasis aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, įvertino byloje surinktus duomenis ir sprendime detaliai išdėstė pareiškėjų skundo pagrįstumą patvirtinančius motyvus. Todėl teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių ir išdėstytų išsamių motyvų nebekartoja ir pasisako tik dėl bylos esmės ir atsakovo apeliaciniame skunde akcentuojamų argumentų.

36. Nagrinėjamu atveju susidarė situacija, kad kelionių organizatoriui tapus nemokiam, jo organizuota kelionė neįvyko, o pareiškėjai gavo tik dalį už kelionę sumokėtų pinigų, kadangi nacionaliniais teisės aktais nustatytos prievolių įvykdymo

užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos. Kitaip tariant, nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turistų (šiuo atveju – pareiškėjų) teisių apsaugos. Taigi teismas pagrįstai pripažino, kad Lietuvos valstybė šiuo atveju netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 7 straipsnį.

37. Nekartodama pirmosios instancijos teismo išdėstytų detalių argumentų, kurie pagrįsti bylai aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą aktualias nacionalinių teisės aktų nuostatas aiškinti ir šį ginčą išspręsti, atsižvelgdamas į Direktyvos 7 straipsnio nuostatas bei tikslus, tam, kad būtų užtikrintas visiškas Europos Sąjungos teisės veiksmingumas, ir šią pareigą įvykdė. Todėl vertintini kaip nepagrįsti atsakovo argumentai, kad teismas, motyvuodamas sprendimą, pažeidė ABTĮ reikalavimus, įvertindamas Turizmo įstatymą politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu ir Lietuvos Respublikos Seimo veiklą priimant šį įstatymą, taip pat pažeidė išimtinę Europos Komisijos ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo kompetenciją spręsti klausimus dėl Europos Sąjungos sutarčių pažeidimų.

38. Nagrinėjamoje byloje pagrįstai nustatyta, kad nacionaliniais teisės aktais šiuo atveju nebuvo užtikrintas Direktyvos garantuojamas turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimas kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, dėl to pareiškėjai patyrė turtinę žalą, kurią valstybė pagal suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiško pobūdžio bylose turi atlyginti.

39. Teisėjų kolegija vertina kaip nepagrįstą ir atsakovo argumentą, kad pareiškėjų reikalavimas atlyginti turtinę žalą turi būti sprendžiamas BUAB „Freshtravel“ bankroto byloje, kadangi būtent Lietuvos valstybei, kaip Europos Sąjungos narei, šiuo atveju kilo pareiga nustatyti priemones, kurios užtikrintų Direktyvos tikslų įgyvendinimą, o to nepadariusi turi atlyginti žalą už Direktyvos neįgyvendinimą, t. y. atlyginti pareiškėjų patirtus nuostolius.

40. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismui, kad nėra pagrindo išvadai, jog byloje nėra įrodymų, patvirtinančių žalos padarymo faktą, t. y. aplinkybę, jog pareiškėjai sumokėjo pinigus už kelionę, į kurią dėl BUAB „Freshtravel“ nemokumo neišvyko. Aplinkybė, kad Paslaugų sutartis nebuvo šalių pasirašyta, nagrinėjamu atveju nereiškia, kad šalys nesusitarė dėl turizmo paslaugos teikimo (dėl kelionės į Madeirą), kadangi viena iš pareiškėjų – O. G. 2014 m. lapkričio 7 d. sumokėjo MB „Ajax Travel“ už visus keliautojus pagal Paslaugų sutartį 7196 Lt (2084,10 Eur) ir ši suma sutampa su kelionės kaina. Tai, kad minėta suma buvo pervesta už BUAB „Freshtravel“ pareiškėjams turėtą suorganizuoti kelionę, teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti.

41. Byloje nėra ginčo, jog 2014 m. lapkričio 7 d. Paslaugų sutartimi įsigytas paslaugas apmokėjo pareiškėja O. G., tačiau atsakovas, teigdamas, kad teismas nepagrįstai priteisė žalos atlyginimą pareiškėjams D. L. ir N. L., nepaaiškino, kuo šiuo konkrečiu atveju nagrinėjamai bylai teisingai išspręsti yra reikšmingas faktinis kelionės išlaidų paskirstymas tarp pareiškėjų, todėl apeliacinio skundo argumentai, susiję su įrodymų, patvirtinančių pareiškėjų patirtas kelionės išlaidas, nepateikimu teismui šiuo konkrečiu atveju nelaikytini teisiškai reikšmingais. Pareiškėjų patirta turtinė žala byloje buvo įrodyta leistinais įrodymais, pareiškėjus jų pačių suformuluotas kelionės išlaidų paskirstymas juos tenkina, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo ir priteisė žalos atlyginimą visiems pareiškėjams.

42. Teisėjų kolegija pažymi, jog civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, todėl pirmosios instancijos teismas, konstatavęs sąlygas atsakovo deliktinei atsakomybei kilti, priteisęs turtinės žalos atlyginimą, pagrįstai taikė ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.37 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, nuostatas ir priteisė pareiškėjams iš atsakovo 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

43. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime taip pat priteisė iš atsakovo pareiškėjams po 169,40 Eur bylinėjimosi išlaidų. Apeliaciniame skunde atsakovo atstovas tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjų naudai priteisė aiškiai per dideles bylinėjimosi išlaidas, tačiau teisėjų kolegija, remdamasi teisingumo ir protingumo principais bei Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (toliau – ir Rekomendacijos) įtvirtintais kriterijais, įvertinusi bylos aplinkybes, tai, kad pareiškėjai yra trys asmenys, o bylinėjimosi išlaidos Rekomendacijose nurodyto maksimalaus rekomenduojamo priteisti už skundą dydžio neviršija, sprendžia, jog teismo priteista pareiškėjams bylinėjimosi išlaidų suma (po 169,40 Eur) laikytina protinga ir nėra jokio pagrindo ją mažinti.

44. Pareiškėjai 2019 m. birželio 4 d. pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui prašymą, kuriame prašo priteisti jiems iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

45. Vadovaujantis ABTĮ 40 straipsnio 1 dalimi, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Remiantis ABTĮ 40 straipsnio 5 dalimi, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK), ABTĮ ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Rekomendacijose.

46. Nagrinėjamu atveju atsakovo apeliacinis skundas atmetamas ir galutinis procesinis sprendimas byloje priimamas pareiškėjų naudai. Kartu su 2019 m. birželio 4 d. prašymu priteisti bylinėjimosi išlaidas byloje pridėti įrodymai patvirtina, jog pareiškėjai J. G., D. L. ir N. L. yra sumokėję po 127,05 Eur už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą, todėl pareiškėjams priteistinos jų patirtos išlaidos apeliacinės instancijos teisme, nes sumokėjimą pagrindžiantys įrodymai (t. y. sąskaita už suteiktas advokato teisines paslaugas, mokėjimo nurodymai) yra pateikti laiku, šių išlaidų dydis neviršija Rekomendacijose nustatytų dydžių, taip pat nepažeidžia teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų. Todėl iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, yra priteistina pareiškėjams J. G., D. L. ir N. L. iš viso 381,15 Eur, t. y. po 127,05 Eur kiekvienam, bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme (ABTĮ 40 str. 1, 5 d.).


n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos (buvusi Lietuvos Respublikos ūkio ministerija), apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.Pareiškėjams J. G., D. L. ir N. L. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir

inovacijų ministerijos, priteisti iš viso 381,15 Eur (tris šimtus aštuoniasdešimt vieną eurą, 15 ct), t. y. po 127,05 Eur (vieną šimtą dvidešimt septynis eurus, 5 ct) kiekvienam iš pareiškėjų, bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.



VESLAVA RUSKAN

VAIDA URMONAITĖ-MACULEVIČIENĖ_______________________


Administracinė byla Nr. eA-546-602/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01069-2017-9Procesinio sprendimo kategorijos: 12.15.1.; 12.15.7.(S)



https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=c3b1ab009dab11e9878fc525390407ce



teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo „Transfera Logistics“ OU skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI, atsakovas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2017 m. kovo 13 d. sprendimą Nr. S-57 (7-9/2017) „Dėl Transfera Logistics OU 2017-01-10 skundo“ (toliau – ir Sprendimas).

2. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai (toliau – ir Vilniaus AVMI) 2016 m. balandžio 22 d. pateikė prašymą sugrąžinti Lietuvos apmokestinamiesiems asmenims sumokėtus 47 078,04 Eur pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM). Vilniaus AVMI priėmė sprendimą, kuriuo netenkino pareiškėjo prašymo. Pareiškėjui apskundus minėtą Vilniaus AVMI sprendimą, VMI pareiškėjo skundo netenkino, tačiau pareiškėjui apskundus tokį VMI sprendimą Komisijai, Komisija ginčijamu sprendimu VMI sprendimą panaikino. VMI nuomone, nagrinėjamu atveju Komisija netinkamai taikė bei aiškino Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVMĮ) 3 straipsnio 1 dalies, 4 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 12 straipsnio 7 dalies nuostatas, todėl nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas Lietuvoje veiklos, kuri yra PVM objektas, nevykdė. VMI, atlikusi vertinimą, ar pareiškėjas Lietuvoje vykdė veiklą, kuri yra PVM objektas, nustatė, kad: 1) pareiškėjas su Lietuvoje registruotais vežėjais UAB „Agimeta“, UAB „Autositus“, UAB „Nostrumas“ (toliau kartu – ir vežėjai) sudarė sutartis dėl transporto paslaugų teikimo; 2) tarp pareiškėjo ir vežėjų sudarytose sutartyse įtvirtinta nuostata, jog: „Jei Vežėjas kurą ar kitas priemones ar paslaugas įsigyja su Užsakovo kuro kortele, tokias išlaidas Užsakovui kompensuoja Vežėjas, jei šalys nesusitaria kitaip. Užsakovas kas mėnesį pateikia vežėjui laisvos formos pažymą apie įsigytą kuro kiekį. Pažyma pripažįstama ir kaip tarpusavio skolų užskaitymo aktas“; 3) pareiškėjas savo vardu iš UAB „Statoil Fuel & Retail Lietuva“ (toliau – ir kuro pardavėjas) įsigijo kuro kortelių, kurias perdavė vežėjams; 4) vežėjai korteles galėjo naudoti išimtinai tik paslaugoms pareiškėjai teikti (jo poreikiams tenkinti), savarankiškai pasirinkdami įsigyjamo kuro kiekį, kokybę, pirkimo laiką; 5) kai vežėjai, pirkdami kurą, kuro pardavėjui pateikdavo kuro kortelę, kuro pardavėjas Statoil degalinių tinkle vežėjus identifikuodavo kaip pareiškėją; 6) kuro pardavėjas išrašydavo PVM sąskaitas faktūras pareiškėjai bei, priklausomai nuo vežėjų įsigyto kuro kiekio, pareiškėjui taikydavo nuolaidą; 7) kuro pardavėjo išrašytas PVM sąskaitas faktūras apmokėdavo pareiškėjas; 8) vežėjai į pareiškėjui suteiktų paslaugų vertę įtraukdavo kuro vertę; 9) pareiškėjas kas mėnesį pateikdavo vežėjams laisvos formos pažymas apie jos sunaudoto / įsigyto kuro kiekį; 10) atsiskaitymai už prekių įsigijimo pažymas pavedimu nevykdavo, t. y. pažyma buvo pripažįstama kaip tarpusavio skolų užskaitymo aktas ir, atsiskaitant už įsigytas transporto paslaugas, išskaitoma suma už įsigytą kurą. Todėl VMI pagrįstai pripažino, kad pareiškėjo vykdyta veikla atitinka PVMĮ 3 straipsnio 1 dalyje, 4 straipsnio 1 dalies 1 punkte, 12 straipsnio 7 dalyje apibrėžto prekių tiekimo, kuris yra PVM objektas, sąvoką. Taigi pagal PVMĮ 117 straipsnio 1 dalies 2 punktą 47 078,04 Eur PVM pareiškėjui negrąžinta taip pat pagrįstai.

3. Atsakovas teigė, kad Komisija, neteisingai aiškindama bei taikydama PVMĮ 4 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 12 straipsnio 7 dalies nuostatas, Sprendime nepagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo veiklos modelis bei nurodyta sutartyse su vežėjais aprašyta atsiskaitymo tvarka nelaikytini kuro tiekimu nei per tarpininką, nei tiesiogiai. Pareiškėjo iš kuro pardavėjo įsigytas kuras buvo perparduodamas vežėjams, kurie Lietuvoje yra registruoti PVM mokėtojais. Pažymėjo, kad kuras buvo panaudotas ne pareiškėjo transporto paslaugų teikimui, t. y. transporto paslaugas pareiškėjui teikė vežėjai, kurie įtraukė įsigyto kuro vertę į savo paslaugų apmokestinamąją vertę. Todėl vežėjai, turėdami kuro korteles, patys sprendė,

kada, kiek ir kokio kuro įsigyti, nagrinėjamu atveju, yra tikrieji kuro pirkėjai. VMI taip pat nesutiko su Komisijos išvada, kad nustatytas atsiskaitymas už pareiškėjui teiktas transporto paslaugas bei įsigytą kurą nelaikytinas atlygiu apmokestinamosios ekonominės veiklos sąvokos prasme PVMĮ kontekste. Tai, kad buvo išrašomos pažymos dėl prekių įsigijimo kompensavimo, o ne PVM sąskaitą faktūros, nepaneigia tikrojo ūkinės operacijos turinio. Komisija, priimdama ginčijamą Sprendimą, netinkamai aiškino bei taikė PVMĮ 3 straipsnio 1 dalies, 4 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 12 straipsnio 7 dalies nuostatas, nes pareiškėjas Lietuvoje realiai vykdė veiklą, kuri yra PVM objektas, todėl mokesčių administratorius, vadovaudamasis PVMĮ 117 straipsnio 1 dalies 2 punktu, pagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo grąžinti 47 078,04 Eur PVM.

4. Pareiškėjas „Transfera Logistics OU“ su atsakovo skundu nesutiko ir atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.5. Pareiškėjas nurodė, kad yra užsienio apmokestinamasis asmuo (Estijos Respublikoje registruotas PVM mokėtojas),

kuris Lietuvos Respublikoje neturi padalinio ir nevykdė šalies teritorijoje jokios veiklos kuri pagal PVMĮ yra PVM objektas. Byloje nenustatyta, kad pareiškėjas, perleisdamas naudotis kuro pardavėjo suteiktomis kuro kortelėmis vežėjams pareiškėjo veiklos vykdymui, veikė kuro pardavėjo ar vežėjų vardu bei sąskaita ir tokiu būdu veikė kaip atsiskleidęs tarpininkas degalų tiekimo sandoriuose. Priešingai, pateikti duomenys patvirtina, jog pareiškėjas transporto paslaugų įsigijimo sandoriuose veikė savo vardu ir sąskaita. Pareiškėjas sutiko su Komisijos vertinimu, kad kuro kortelių perdavimas vežėjams, kurie įsigytą kurą naudoja tik pareiškėjo veikloje, nelaikytinas kuro tiekimu nei per tarpininką, nei tiesiogiai. Pažymėjo, kad vežėjai savarankiškai pasirinkdavo įsigyjamo kuro kiekį, kokybę ir pirkimo laiką bei VMI skunde neginčija nurodytos Komisijos išvados. Be to, VMI skunde nebemini aplinkybės, jog pareiškėjas vykdė atsiskleidusio tarpininko veiklą Lietuvoje, t. y. VMI atsisako savo argumentų, pateiktų nagrinėjant bylą Komisijoje, ir Komisijos Sprendimą ginčija naujais argumentais. VMI nenuoseklią ir prieštaringą poziciją dėl pareiškėjo prašymų grąžinti PVM už Lietuvoje įsigytą kurą patvirtina į bylą pateiktas Vilniaus AVMI 2017 m. kovo 17 d. sprendimas Nr. (14.4)-460-598, kuriuo nuspręsta patenkinti iš dalies pareiškėjo prašymą grąžinti PVM, o grąžintina PVM suma – 0 Eur. Nurodytame sprendime pateiktas visiškai naujas PVM negrąžinimo pagrindas.

6. Pareiškėjas paaiškino, kad sutartys sudarytos ne dėl tarpininkavimo paslaugų teikimo perparduodant kurą, bet dėl transporto paslaugų teikimo, t. y. pareiškėjas samdo vežėjus savo veiklos vykdymui – krovinių pervežimui numatytais maršrutais. Komisija teisingai nustatė, kad tiek sutartys bei jų priedai, tiek ir pareiškėjo skundo argumentai patvirtina, jog kuro kortelės, įsigyjant degalus, mokant už kelius, naudojamos išimtinai pareiškėjos veiklos vykdymui. Komisija pagrįstai nurodė, jog degalų kortelių perdavimas privatiems / verslo klientams yra įprastinė kuro operatorių veiklos dalis, kuria iš esmės siekiama sukurti lojalių klientų ratą, pasiūlius patrauklius ir konkurencingus prekių ir paslaugų įsigijimo sprendimus, pavyzdžiui, galimybę kurą įsigyti su nuolaida, sumokėti kelių rinkliavas, apsidrausti, naudotis pagalba kelyje, susigrąžinti PVM, naudotis plačiais degalinių tinklais ir kt. Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas vykdytų kuro pardavėjo klientų paieškas, veiktų kuro pardavėjo vardu ir sąskaita bei už tai gautų atlygį, taip pat nėra jokių įrodymų, kad pareiškėjas, veikdamas kaip kuro pardavimo tarpininkas, iš kuro pardavėjo ar vežėjų už paslaugų teikimą būtų gavęs atlygį – komisinius. Pažymėjo, kad VMI savo nuožiūra interpretavo pareiškėjui taikytinas PVM grąžinimo sąlygas, nesilaikydama tai reglamentuojančių teisės aktų nuostatų ir net ignoruodama savo pačios išaiškinimus, pateiktus galiojančiame PVMĮ komentare. Komisija, įvertinusi nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų visumą, jų pakankamumą, pagrįstai konstatavo, kad mokesčių administratorius nagrinėjamo ginčo atveju nesurinko pakankamai faktinių duomenų, pagrindžiančių, jog pareiškėjas Lietuvos teritorijoje vykdė atsiskleidusio tarpininko kuro perpardavimo veiklą, kuri pagal PVMĮ nuostatas yra PVM objektas, t. y. neįrodė, jog užsienio apmokestinamasis asmuo neatitiko PVMĮ 117 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų.

II.

7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 7 d. sprendimu atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos skundą atmetė.

8. Teismas, remdamasis sprendime aptartu teisiniu reguliavimu, nurodė, jog tam, kad prekių ar paslaugų tiekimas būtų PVM objektu, būtina konstatuoti, jog toks teikimas vyko apmokestinamajam asmeniui už atlygį vykdant ekonominę veiklą Lietuvos Respublikos teritorijoje.

9. Teismas, įvertinęs transporto paslaugų sutarčių, sudarytų tarp pareiškėjo ir vežėjų, nuostatas, byloje pateiktus rašytinius įrodymus, nustatytas faktines bylos aplinkybes, padarė išvadą, kad pareiškėjas nevykdo kuro tiekimo ekonominės veiklos, kadangi jis pats perka kurą iš kuro pardavėjo, be to, tai patvirtina ir kuro pardavėjo išrašytos PVM

sąskaitos faktūros. Taip pat teismas sutiko su Komisijos išvada, kad sutartyse, sudarytose tarp pareiškėjo ir vežėjų, nustatyta sutarčių vykdymui skiriamų kuro kortelių atsiskaitymo tvarka, t. y. mokant vežėjams už transporto paslaugas pareiškėjo vykdomas išskaitymas sumų už jų įsigytą kurą, nėra laikytinas atlygiu apmokestinamosios ekonominės veiklos sąvokos prasme PVMĮ kontekste. Todėl teismui nekilo pagrįstų abejonių dėl Komisijos sprendime pateikto PVMĮ nuostatų aiškinimo ir vertinimo sprendžiant, ar mokesčių administratoriai įrodė, jog pareiškėjas neatitiko PVMĮ 117 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų.

10. Teismas, atsižvelgdamas į PVMĮ 2 straipsnio 6 punktą, pagal kurį atsiskleidusiu tarpininku laikomas apmokestinamasis asmuo, kuris tarpininkauja prekių tiekimo arba paslaugų teikimo sandoryje kito vardu ir sąskaita, sutiko su Komisijos pozicija, kad mokesčių administratorių nustatytos aplinkybės nėra pakankamos konstatuoti pareiškėjo kaip atsiskleidusio tarpininko veiklos vykdymo modelį. Teismas konstatavo, kad iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, jog pareiškėjas transporto paslaugų įsigijimo sandoriuose veikė savo vardu ir sąskaita.

11. Teismas vertino, kad šiuo atveju ne pareiškėjas, o pats mokesčių administratorius privalo pagrįsti savo sprendimą dėl užsienio apmokestinamojo asmens teisės susigrąžinti Lietuvoje sumokėtą PVM. Rašytiniai bylos duomenys patvirtina, kad mokesčių administratorius kreipėsi į pareiškėją, prašė pateikti papildomus įrodymus, paaiškinimus, pareiškėjas pateikė prašomus dokumentus, atsakė į užduotus klausimus, mokesčių administratorius priėmė sprendimus. Kitų faktinių duomenų mokesčių administratorius nenustatė, papildomos informacijos nerinko. Atsižvelgiant į bylos medžiagą ir formuojamą administracinių bylų praktiką, pagal kurią mokesčių administratorius privalo turėti atitinkamus įrodymus, priimdamas ir grįsdamas savo sprendimus, VMI argumentas, jog Komisijos Sprendimas turi būti panaikinamas vien todėl, kad nagrinėjamu atveju nėra nustatytos tam tikros aplinkybės, laikytinas nepagrįstu.

12. Teismas atkreipė dėmesį, kad šios nagrinėjamos bylos dalykas yra Komisijos Sprendimas, kuriuo panaikintas VMI 2016 m. gruodžio 20 d. sprendimas Nr. 69-130, patvirtinantis Vilniaus AVMI 2016 m. spalio 20 d. sprendimą Nr. (29.3.6)-460-2235, todėl pareiškėjo pateiktą Vilniaus AVMI 2017 m. kovo 17 d. sprendimą Nr. (14.4) 460-598 „Dėl pridėtinės vertės mokesčio grąžinimo kitos Europos Sąjungos valstybės narės apmokestinamajam asmeniui“ teismas atsisakė vertinti.

13. Teismas sprendė, kad pareiškėjas atitinka PVMĮ 117 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus, o Komisija išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, tinkamai, vadovaudamasi įstatymu, įvertino byloje esančius duomenis, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą Sprendimą.

III.

14. Atsakovas VMI apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Komisijos 2017 m. kovo 13 d. sprendimą Nr. S-57(7-9/2017) bei palikti galioti VMI 2016 m. gruodžio 20 d. sprendimą Nr. 69-130.

15. Atsakovas pažymi, kad šioje byloje nėra ginčo dėl to, kad ginčas sprendžiamas tik dėl teisės, t. y. PVMĮ nuostatų taikymo ir aiškinimo klausimas.

16. Atsakovas nurodo, kad jis sutinka su teismo išvada, jog pareiškėjas pats perka kurą iš kuro pardavėjo, nes tai patvirtina byloje nustatytos faktinės aplinkybės, t. y. kai vežėjai, pirkdami kurą, kuro pardavėjui pateikdavo kuro kortelę, kuro pardavėjas degalinių tinkle juos identifikuodavo. Tačiau atsakovas vertina, kad teismas ginčijame sprendime nepagrįstai sprendė, jog nustatytas atsiskaitymo būdas už pareiškėjui teiktas transporto paslaugas bei įsigytą kurą nelaikytinas atlygiu apmokestinamosios ekonominės veiklos sąvokos prasme PVMĮ kontekste. Pažymi, kad pagal transporto paslaugų sutarties 6.2 punktą bei pareiškėjo mokesčių administratoriui pateiktą paaiškinimą, už jį buvo atsiskaitoma. Aplinkybė, jog kuro pardavimą pareiškėjas įformindavo neteisingai, t. y. išrašydamas pažymą dėl prekių įsigijimo kompensavimo, o ne PVM sąskaitą faktūrą, nekeičia tikrojo ūkinės operacijos turinio.

17. Atsakovas vertina, kad jis, vadovaudamasis PVMĮ 3 straipsnio 1 dalimi, 4 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 12 straipsnio 7 dalimi, pagrįstai nustatė, jog pareiškėjas vykdė atlygintiną kuro tiekimo ekonominę veiklą, o toks vertinimas taip pat atitinka Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką dėl ekonominės veiklos vykdymo bei jos atlygintinumo požymio nustatymo.

18. Atsakovas teigia, kad teismas, priimdamas ginčijamą spendimą, pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalies 5 punktą, kas iš esmės yra savarankiškas pagrindas panaikinti teismo sprendimą, kadangi pritarė Komisijos pozicijai, jog transporto paslaugų teikimo sutartyse, sudarytose tarp pareiškėjo ir vežėjų, yra nustatyta sutarčių vykdymui skiriamų kuro kortelių atsiskaitymo tvarka, tačiau nepateikė jokių tokią teismo poziciją pagrindžiančių motyvų, o pasisakydamas dėl kitų VMI argumentų, tik lakoniškai pacitavo transporto

paslaugų sutarčių nuostatas.19. Atsakovas vertina, kad teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą šalims, t. y. netinkamai taikė Lietuvos

Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 67 straipsnio 1 dalį, kadangi teismas ginčijamame sprendime nurodė, jog VMI skundo argumentas, jog Komisijos sprendimas turi būti panaikinamas vien todėl, kad nagrinėjamu atveju nėra nustatytos tam tikros aplinkybės, laikytinas nepagrįstu. Teigia, kad atsakovas surinko atitinkamus faktinius duomenis, kuriais grindė savo poziciją negrąžinti pareiškėjui 47078,04 Eur PVM sumos, t. y. mokesčių administratorius nustatė, kad kuras buvo panaudotas ne pareiškėjo transporto paslaugų teikimui, nes realiai transporto paslaugas pareiškėjui teikė vežėjai, kurie įtraukė įsigyto kuro vertę į savo paslaugų apmokestinamąją vertę. Taigi mokesčių administratorius vertino, kad vežėjai, kurie turėdami kuro korteles patys sprendė, kada, kiek ir kokio kuro įsigyti, yra tikrieji kuro pirkėjai. Priešingų aplinkybių, pavyzdžiui, kokiai veiklai vykdyti pareiškėjas įsigijo kurą, į kokių savo patiektų prekių ar suteiktų paslaugų vertę įtraukė kuro apmokestinamąją vertę bei kokiai veiklai panaudojo kurą, šiuo atveju nėra nustatyta, o jų įrodinėjimo pareiga nepagrįstai perkelta mokesčių administratoriui.

20. Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus AVMI atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą nurodo, kad sutinka su jame išdėstytais argumentais ir prašo skundą tenkinti.

21. Pareiškėjas „Transfera Logistics OU“ atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą.

22. Pareiškėjas savo atsiliepimą grindžia iš esmės tokiais pačiais argumentais, kuriuose pateikė atsiliepime į atsakovo skundą pirmosios instancijos teismui, papildomai pažymėdamas, kad įvertinus nurodytų sutarčių nuostatas, byloje pateiktus rašytinius įrodymus, nustatytas faktines bylos aplinkybes, pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog pareiškėjas nevykdo kuro tiekimo ekonominės veiklos, kadangi jis pats perka kurą iš kuro pardavėjo. Teigia, kad tokią išvadą patvirtina byloje esančios kuro pardavėjo išrašytos PVM sąskaitos faktūros pareiškėjui. Pareiškėjas neperpardavė kuro vežėjams nei kaip atsiskleidęs tarpininkas, nei tiesiogiai, tokią išvadą teismas išsamiai ir tinkamai motyvavo pagal byloje nustatytas aplinkybes ir taikytinas PVMĮ nuostatas. VMI apeliaciniame skunde visiškai nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą šalims pagal MAĮ 67 straipsnio 1 dalį. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad pats mokesčių administratorius privalo pagrįsti savo sprendimą dėl užsienio apmokestinamojo asmens teisės susigrąžinti Lietuvoje sumokėtą PVM, nes atsižvelgiant į bylos medžiagą ir formuojamą administracinių bylų praktiką, mokesčių administratorius privalo turėti atitinkamus įrodymus, priimdamas ir grįsdamas savo sprendimus, tačiau šiuo atveju VMI neįrodė, kad pareiškėjas būtų veikęs kaip atsiskleidęs tarpininkas ir perpardavęs kurą vežėjams.

23. Pareiškėjas „Transfera Logistics OU“ pateikė papildomus paaiškinimus, kuriuose prašo atsižvelgti į tai, kad iš esmės ši administracinė byla yra tapati Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 29 d. nutartimi išnagrinėtai administracinei bylai Nr. eAS-377-1062/2018 (kuria buvo nutraukta administracinė byla), nes ir šioje byloje yra keliamas įrodymų dėl pareiškėjo kuro panaudojimo pakankamumo klausimas, o tai pagal MAĮ 19 straipsnio 2 dalį nesuteikė VMI teisės skųsti Komisijos sprendimą. Todėl sprendžiant dėl tolesnio šios bylos nagrinėjimo ar nutraukimo turi būti atsižvelgta į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo poziciją, išdėstytą minėtoje 2018 m. gegužės 29 d. nutartyje.

Teisėjų kolegija


IV.

24. Nagrinėjamoje byloje VMI prašymas teismui paduotas dėl Komisijos 2017 m. kovo 13 d. sprendimo Nr. S-57 (7-9/2017), kuriuo panaikintas VMI 2016 m. gruodžio 20 d. sprendimas Nr. 69-130, patvirtinantis Vilniaus AVMI 2016 m. spalio 20 d. sprendimą Nr. (29.3.6)-460-2235. Mokesčių administratoriaus sprendimais buvo konstatuota, kad pareiškėjas vykdė atlygintiną kuro tiekimo ekonominę veiklą Lietuvos Respublikos teritorijoje.

25. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas „Transfera Logistics OU“ Vilniaus AVMI pateikė 2016 m. balandžio 22 d. prašymą grąžinti Lietuvos apmokestinamiems asmenims sumokėtą 47 078,04 Eur PVM sumą už laikotarpį nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. Vilniaus AVMI kreipėsi į pareiškėją su prašymu paaiškinti, kas yra transporto priemonių savininkai, pateikti registracijos dokumentus bei paaiškinti dėl sąskaitose naudojamo adreso, atsiųsti sutartis su vežėjais, informaciją apie įsigytą kuro kiekį, kurias pareiškėjas teikia kiekvieną mėnesį pagal sutartis

dirbantiems vežėjams, taip pat pažymas, kurios teikiamos kas mėnesį vežėjams, apmokėjimo dokumentus už kurą pagal minėtas pažymas. Pareiškėjas prašomus dokumentus pateikė, be to, paaiškino, kad atsiskaitymai už prekių įsigijimo pažymas pavedimu nevyksta, o yra užskaitomi priešpriešiniai reikalavimai, t. y. pareiškėjas subrangovams moka už transporto paslaugas ir mokėdamas išskaito sumą už įsigytą kurą. Vilniaus AVMI, įvertinusi pareiškėjo prašymą ir pateiktus dokumentus, 2016 m. spalio 20 d. sprendimu Nr. (29.3.6)-460-2235 „Dėl pridėtinės vertės mokesčio grąžinimo kitos Europos Sąjungos valstybės narės apmokestinamajam asmeniui“ nusprendė netenkinti pareiškėjo 2016 m. balandžio 22 d. prašymo grąžinti PVM, nes pagal jo pateiktas pažymas dėl prekių įsigijimo kompensavimo ir sutarčių tarp pareiškėjo bei vežėjų 6.2 punktą nustatė, kad pareiškėjo iš kuro pardavėjo įsigytas kuras buvo perparduodamas vežėjams, kurie Lietuvos Respublikoje yra registruoti PVM mokėtojais, t. y. vykdė veiklą Lietuvos Respublikoje, kuri yra PVM objektas. Pareiškėjas su tokiu Vilniaus AVMI sprendimu nesutiko ir pateikė VMI 2016 m. lapkričio 10 d. skundą bei papildomus dokumentus. VMI 2016 m. gruodžio 20 d. sprendimu Nr. 69-130 „Dėl „Transfera Logistics“ OU (PVM mokėtojo kodas EE101613684) 2016-11-10 skundo“ pareiškėjo skundą atmetė ir patvirtino Vilniaus AVMI 2016 m. spalio 20 d. sprendimą Nr. (29.3.6)-460-2235. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu VMI sprendimu, pateikė 2017 m. sausio 10 d. skundą Komisijai, kuri skundžiamu Sprendimu panaikino VMI 2016 m. gruodžio 20 d. sprendimą Nr. 69-130.

26. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu 2017 m. rugsėjo 7 d. sprendimu atsakovo VMI skundą atmetė, konstatavęs, kad pareiškėjas atitinka PVMĮ 117 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus, o Komisija priėmė pagrįstą bei teisingą Sprendimą panaikinti VMI 2016 m. gruodžio 20 d. sprendimą Nr. 69-130.

27. Atsakovas VMI, nesutikdamas su Komisijos sprendimu, kreipėsi į teismą, prašydamas jį panaikinti. Apeliaciniame skunde VMI nesutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis skundžiamame sprendime, kad nustatytas atsiskaitymo būdas už pareiškėjui teiktas transporto paslaugas bei įsigytą kurą nelaikytinas atlygiu apmokestinamosios ekonominės veiklos sąvokos prasme PVMĮ kontekste; taip pat nurodo, kad teismas pažeidė ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 5 punktą, nes nepateikė jokių motyvų, pritardamas Komisijos pozicijai, jog transporto paslaugų teikimo sutartyse nustatyta sutarčių vykdymui skiriamų kuro kortelių atsiskaitymo tvarka; be to, teismas nepagrįstai įrodinėjimo pareigą perkėlė mokesčių administratoriui.

28. Pareiškėjas papildomuose paaiškinimuose atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėjo analogiško pobūdžio bylą ir nusprendęs, jog byla nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai, administracinę bylą nutraukė.

29. Komisijos sprendimų apskundimo tvarką reglamentuoja MAĮ 159 straipsnis, kurio 1 dalyje įtvirtinta besąlyginė mokesčių mokėtojų teisė Komisijos sprendimą apskųsti teismui. MAĮ 159 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apskųsti Mokestinių ginčų komisijos sprendimą dėl mokestinio ginčo taip pat turi teisę centrinis mokesčių administratorius, tačiau tik tuo atveju, kai centrinis mokesčių administratorius ir Mokestinių ginčų komisija, spręsdami mokestinį ginčą (arba mokestinio ginčo metu), skirtingai interpretavo įstatymų ar kito teisės akto nuostatas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-323-442/2019).

30. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, aiškinant Mokesčių administravimo įstatymo 159 straipsnio 2 dalies nuostatas, yra konstatuota, kad skirtinga įstatymo (teisės akto) interpretacija Mokesčių administravimo įstatymo 159 straipsnio 2 dalies taikymo prasme reiškia šioje normoje nurodytų subjektų (Komisijos ir centrinio mokesčių administratoriaus) skirtingą požiūrį į įstatymo (teisės akto) taikymo aplinkybes, kuris gali pasireikšti skirtingu šių (įstatyme nurodytų) aplinkybių įvertinimu ir, atitinkamai, skirtingu požiūriu į būtinumą laikytis ar nesilaikyti konkrečioje situacijoje įstatymo (teisės akto) nustatyto elgesio modelio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. lapkričio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A8-972/2004; 2008 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-163/2008).

31. <…> 159 straipsnio 1 ir 2 dalių reguliavimu yra nustatyta, kad mokesčių mokėtojas – fizinis arba juridinis asmuo, visais atvejais turi teisę įgyvendinti savo konstitucinę teisę kreiptis į teismą, kuri negali būti ribojama, nors mokestinį ginčą ir išnagrinėjo institucija, kuri specializuojasi mokesčių teisės srityje. Mokestinių ginčų komisijos tikslai – užtikrinti greitą, ekonomišką ir profesionalų mokestinio ginčo išsprendimą, neužkerta kelio mokesčių mokėtojui kvestionuoti šių institucijų sprendimų teisme, tačiau centriniam mokesčio administratoriui yra nustatyta kreipimosi į teismą sąlyga – skirtingas teisės aiškinimas mokestinius ginčus nagrinėjančiuose institucijose. Tokiu reguliavimu iš vienos pusės turėtų būti užtikrinamas teisingas mokestinių ginčų išsprendimas, vienoda mokestinių ginčų nagrinėjimo praktika panašiais atvejais visų mokesčių mokėtojų atžvilgiu, taigi kartu užtikrinimas ir vienodas visų mokesčių mokėtojų traktavimas, iš kitos pusės turėtų būti užtikrinamas mokestinių ginčų išnagrinėjimas per protingą laiką, kuomet yra nustatyta galimybė nagrinėti mokestinį ginčą dviejose ikiteisminėse institucijose. Todėl Mokesčių administravimo įstatymo 159 straipsnio 2 dalies norma neturėtų būti

taikoma tokiu būdu, kad susidarytų prielaidos paneigti vieną iš jos tikslų – išnagrinėti mokestinį ginčą per protingą laiką ir nepažeisti šiuo požiūriu mokesčio mokėtojo teisių (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-705/2013).

32. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje Komisija padarė išvadą, jog mokesčių administratorius šio ginčo atveju nesurinko pakankamai faktinių duomenų, pagrindžiančių VMI įrodinėjamą poziciją. Iš bylos medžiagos matyti, jog, VMI nuomone, pareiškėjas „Transfera Logistics“ OU, veikdamas kaip neatsiskleidęs tarpininkas (PVMĮ 2 str. 17 d.), vykdė veiklą, atitinkančią PVMĮ 3 straipsnio 1 dalyje, 4 straipsnio 1 dalies 1 punkte, 12 straipsnio 7 dalyje apibrėžto prekių tiekimo, esančio PVM objektu, sąvoką, todėl, vadovaujantis PVMĮ 117 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatomis, pareiškėjui 47 078,04 Eur PVM suma nebuvo grąžinta. Ginčijamame Komisijos 2017 m. kovo 13 d. sprendime nurodyta, kad ginčo medžiagoje pateikti duomenys, pareiškėjo skundo bei Komisijos posėdžio metu pareiškėjo atstovo išdėstyti argumentai patvirtina, jog pareiškėjo „Transfera Logistics“ OU iš kuro pardavėjų įsigytos ir perduotos vežėjams kuro kortelės, su kuriomis jie pylėsi kurą, ginčo atveju naudotos pareiškėjo užsakymų vykdymui, kas suponuoja išvadą dėl įsigyto kuro, kurio pirkimo PVM pareiškėjas siekia susigrąžinti, naudojimo ekonominėje veikloje.

33. Vilniaus AVMI ir VMI bei Komisija tuos pačius surinktos medžiagos apie pareiškėjo veiklą faktus vertino skirtingai. Todėl šiuo atveju skirtingą materialiosios teisės (t. y. PVMĮ) normų taikymą – kvalifikavimą, lėmė skirtingas įrodymų įvertinimas ir jo pagrindu padarytos nevienodos išvados dėl faktinių aplinkybių, turinčių esminės reikšmės ginčui, nustatymo.

34. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs VMI pateikto skundo turinį ir ginčijamo Komisijos sprendimo motyvus, turėjo atsisakyti priimti nagrinėti VMI prašymą (skundą) Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu (prašymas nenagrinėtinas teismų šio įstatymo nustatyta tvarka) arba, nustatęs šią aplinkybę po prašymo priėmimo, turėjo nutraukti bylą ABTĮ 103 straipsnio 1 punkto pagrindu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. birželio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1017-556/2018; 2018 m. gegužės 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-370-1062/2019).

35. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje padaryta teisinė išvada visiškai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką šios kategorijos bylose esant iš esmės panašioms faktinėms aplinkybėms (skiriasi tik laikotarpiai) dėl pareiškėjo „Transfera Logistics“ OU atžvilgiu Komisijos ir VMI priimtų sprendimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. birželio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2024-442/2019; 2018 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-377-1062/2018).

36. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, nustačius ABTĮ 103 straipsnyje nurodytas aplinkybes, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas, o byla nutraukiama.

37. Lietuvos vyriausiame administraciniame teisme 2019 m. gegužės 15 d. gautas pareiškėjo „Transfera Logistics“ OU prašymas priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas ikiteisminėje ginčo sprendimo stadijoje bei pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose (I t., e. b. l. 112–128).

38. Vadovaujantis ABTĮ 40 straipsnio 1 dalimi, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK), ABTĮ ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (toliau – ir Rekomendacijos). ABTĮ 40 straipsnio 4 dalis įtvirtina, kad teismas gali nesilaikyti šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar proceso šalių procesinis elgesys buvo tinkamas (taip pat ir mediacijos atveju), ir įvertinęs ginčo kilimo ir kitas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Proceso šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas.

39. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad panaikinus pirmosios instancijos sprendimą ir šią bylą nutraukus, lieka galioti Komisijos sprendimas, kuriuo yra panaikintas mokesčių administratoriaus sprendimas. Byla teisme nėra nagrinėjama iš esmės, tačiau yra priimamas procesinis sprendimas užbaigti bylos nagrinėjamą dėl procesinio pobūdžio aplinkybių buvimo/nebuvimo (negalėjo būti pradėtas teismo procesas), šis procesinis sprendimas yra palankus pareiškėjui. Teisėjų

kolegija, įvertinusi ginčo kilimo priežastis bei bylos išnagrinėjimo rezultatą, sprendžia, kad galutinis procesinis sprendimas yra priimamas pareiškėjo naudai, todėl pareiškėjui turėtų būti atlyginamos jo turėtos bylinėjimosi išlaidos.

40. Prašyme priteisti bylinėjimosi išlaidas pareiškėjas prašo priteisti iš viso 1 800 Eur už apmokėtas advokato N. J. teisines paslaugas. Kartu su prašymu dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo yra pateiktos sąskaitos faktūros už suteiktas paslaugas ir jų apmokėjimą patvirtinantys įrodymai.

41. Skundas Komisijai surašytas 2017 m. sausio 10 d., užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje tuo metu buvo 793,30 Eur. Taigi pareiškėjo prašoma priteisti suma (793,30x0,3=237,99) viršija Rekomendacijų 8.1 punkte nustatytą dydį. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas nepagrindė didesnės nei Rekomendacijose nustatytos sumos už skundo (pareiškimo) spręsti ginčą ne teisme surašymą (Rekomendacijų 8.1 p.), pareiškėjo prašomą priteisti sumą už skundo dėl VMI sprendimo surašymą mažina iki Rekomendacijose nustatytos maksimalios sumos – 237,99 Eur.

42. Pareiškėjas prašo priteisti iš viso 300 Eur už pasirengimą ir dalyvavimą 2017 m. vasario 21 d. Komisijos posėdyje, kuris truko 1,5 val., o pasirengimo posėdžiui trukmė nurodyta 1 val. Iš Komisijos bylos medžiagos (I t., b. l. 72) matyti, kad 2017 m. vasario 21 d. posėdis truko 45 min., taigi, vadovaujantis Rekomendacijų 8.19 ir 10 punktais, pareiškėjo prašymas priteisti 180 Eur už atstovavimą 2017 m. vasario 21 d. posėdyje mažinamas ir priteisiamas Rekomendacijų 8.19 punkte nustatytas maksimalus dydis – 79,33 Eur (793,30x0,1=79,33). Pareiškėjo atstovas prašo priteisti 120 Eur už pasirengimą Komisijos posėdžiui, tačiau pažymėtina, kad išlaidos už ruošimąsi posėdžiui nepriteisiamos, kadangi tokios teisinės paslaugos vertinamos kaip sudedamoji atstovavimo posėdyje dalis (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2322/2014).

43. Pareiškėjas prašo priteisti 420 Eur už atsiliepimo į VMI skundą dėl Komisijos sprendimo rengimą nagrinėjant ginčą Vilniaus apygardos administraciniame teisme administracinėje byloje Nr. eI-3121-811/2017 ir 120 Eur už pasirengimą bei dalyvavimą teismo posėdyje administracinėje byloje Nr. eI-3121-811/2017. Iš pateiktos išklotinės matyti, kad pareiškėjas už atsiliepimo į VMI skundą rengimą patyrė 360 Eur ir 60 Eur už atsakovo atstovo pasirengimą paruošti skundą. Vadovaujantis Rekomendacijų 8.2 punktu, už atsiliepimo surašymą maksimali pareiškėjui priteistina suma gali būti 2057 Eur (822,80x2,5=2057). Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo pašoma priteisti išlaidų suma už atsiliepimo surašymą ir pasirengimą (iš viso 420 Eur) yra beveik penkis kartus mažesnė nei Rekomendacijose nustatyta maksimali galima priteisti suma, taip į LVAT išaiškinimą, kad pasirengimas skundo rašymui gali būti sudėtine skundo parengimo paslaugos dalimi, todėl patirtos išlaidos (60 Eur) už minėtas pasiruošimo paslaugas gali būti traktuojamos kaip išlaidos už vieną teisinę paslaugą – skundo parengimą (žr., pvz., LVAT 2012 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1245/2012; 2019 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-246-575/2019). Taigi pareiškėjui priteistina prašoma 420 Eur suma už atsiliepimo į VMI skundą teismui dėl Komisijos sprendimo surašymą. Iš 2017 m. rugsėjo 11 d. PVM sąskaitos faktūros ir išklotinės matyti, kad pareiškėjas už 1 val. atstovavimą (pasirengimą ir dalyvavimą teismo posėdyje Vilniaus apygardos administraciniam teisme) patyrė 120 Eur, kurią ir prašo priteisti. Tačiau iš Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko matyti, kad 2017 m. rugsėjo 4 d. teismo posėdis (administracinėje byloje Nr. eI-3121-811/2017) truko 26 min., taigi vadovaujantis Rekomendacijų 9 punktu, šios išlaidos nėra priteistinos. Minėta, kad išlaidos už ruošimąsi posėdžiui nepriteisiamos, kadangi tokios teisinės paslaugos traktuojamos kaip sudedamoji atstovavimo teismo posėdyje dalis.

44. Dėl pareiškėjo prašymo priteisti 480 Eur už atsiliepimo į VMI apeliacinį skundą (surašytas 2017 m. spalio 23 d.) rengimą, pažymėtina, kad nors atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, tačiau galutinis teismo sprendimas yra palankus pareiškėjui, nes Komisijos sprendimas lieka galioti. Todėl pagal Rekomendacijų 8.11 punktą galima maksimali priteisti suma už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą yra 1090,31 Eur (838,70x1,3=1090,31). Taigi pareiškėjui priteistini prašomi 480 Eur už atsiliepimo į VMI apeliacinį skundą surašymą.

45. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, pareiškėjui iš atsakovo VMI priteistina iš viso 1217,32 Eur už patirtas atstovavimo išlaidas (t. y. 737,32 Eur atstovavimo ikiteisminėse ginčų sprendimo institucijose ir pirmosios instancijos teisme išlaidos bei 480 Eur už atstovavimo apeliacinės instancijos teisme išlaidos). Šių išlaidų dydis, kaip minėta, neviršija Rekomendacijose nustatytų dydžių, taip pat nepažeidžia teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų.


n u t a r i a:

Atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 7 d. sprendimą panaikinti ir administracinę bylą nutraukti.Priteisti iš atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pareiškėjui

„Transfera Logistics OU“ 1217,32 Eur (vieną tūkstantį septyniolika eurų, 32 ct) bylinėjimosi išlaidų.Nutartis neskundžiama.


VESLAVA RUSKAN

MILDA VAINIENĖ_______________________


Administracinė byla Nr. A-1727-602/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00021-2018-7Procesinio sprendimo kategorijos: 12.15.1.; 12.15.5.1.(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Sutkevičiaus, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo „Transfera Logistics“ OU skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI, atsakovas) kreipėsi į teismą su prašymu, prašydamas panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK) 2017 m. gruodžio 6 d. sprendimą Nr. S-246 (7-216/2017) (toliau – ir Sprendimas) bei palikti galioti VMI 2017 m. rugsėjo 11 d. sprendimą Nr. 69-96.

2. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai (toliau – ir Vilniaus AVMI) 2017 m. sausio 28 d. pateikė prašymą grąžinti Lietuvos Respublikoje laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. už kurą sumokėtą 12 810,01 Eur pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) sumą. Taip pat

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=b1f20ef09dab11e9878fc525390407ce

pareiškėjas pateikė laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. Lietuvos Respublikos apmokestinamiems asmenims išrašytas PVM sąskaitas faktūras, vežėjų, kurie naudojosi PVM sąskaitose faktūrose nurodytomis kuro įsigijimo kortelėmis, sąrašą, sutarčių, pažymų, teiktų vežėjams, kopijas. Vilniaus AVMI 2017 m. birželio 30 d. priėmė sprendimą Nr. (14.4)460-1743, kuriuo netenkino pareiškėjo prašymo. Pareiškėjui apskundus Vilniaus AVMI sprendimą, VMI pareiškėjo skundo netenkino, tačiau pareiškėjui apskundus tokį VMI sprendimą MGK, ši ginčijamu sprendimu VMI 2017 m. rugsėjo 11 d. sprendimą panaikino.

3. Atsakovas teigė, kad tarp VMI ir MGK nėra ginčo dėl faktinių aplinkybių, tačiau VMI nuomone, nagrinėjamu atveju MGK netinkamai taikė bei aiškino Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVMĮ) 3 straipsnio 1 dalies, 4 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 12 straipsnio 7 dalies, 2 straipsnio 17 dalies nuostatas, todėl nepagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas transporto paslaugų įsigijimo sandoriuose veikė savo vardu ir sąskaita, ir pareiškėjas per vežėjus įsigydama kurą iš kuro operatorių bei jį naudodama savo ekonominėje veikloje, nevykdė kuro tiekimo sandorių, bei tuo pačiu neveikė kaip neatsiskleidęs tarpininkas.

4. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas su Lietuvos Respublikoje registruotais vežėjais (toliau – ir Vežėjai) sudarė iš esmės analogiško turinio sutartis dėl transporto paslaugų teikimo (toliau – ir Sutartis). Kuro pardavėjo išrašytas PVM sąskaitas faktūras apmokėdavo pareiškėjas. Vežėjai į pareiškėjui suteiktų paslaugų vertę įtraukdavo kuro vertę, pareiškėjas kas mėnesį pateikdavo Vežėjams laisvos formos pažymas apie jos sunaudoto / įsigyto kuro kiekį. Atsiskaitymai už prekių įsigijimo pažymas pavedimu nevykdavo, t. y. pažyma buvo pripažįstama kaip tarpusavio skolų užskaitymo aktas ir, atsiskaitant už įsigytas transporto paslaugas, išskaitoma suma už įsigytą kurą. VMI padarė išvadą, kad pareiškėjas sandoriuose su kuro pardavėjais veikė kaip neatsiskleidęs tarpininkas (PVMĮ 2 str. 17 d.). Pareiškėjas iš kuro pardavėjų savo vardu įsigytas prekes (kurą) (kuro pardavėjas PVM sąskaitą faktūrą išrašo pareiškėjui) nors ir kito sąskaita (Vežėjo sąskaita, nes pagal skolų užskaitymo aktą, atsiskaitant už įsigytas transporto paslaugas už kurą sumokėta suma išskaitoma iš bendros atsiskaitymo už vežėjo transporto paslaugas sumos) perpardavė Vežėjams, kurie pagal nustatytas bei aukščiau nurodytas sandorių sąlygas, įgijo teisę disponuoti prekėmis (kuru) kaip jų savininkai (Sutarčių 1.1, 1.5 ir 6.1 p.). Be to, kuro pardavėjas, identifikuodamas pirkėją pagal pateiktas kuro korteles neturėjo informacijos, jog pila kurą kitiems (ir kokiems kitiems) asmenims (Vežėjams), kuro pardavėjas perdavė prekes (kurą) tiesiogiai galutiniams pirkėjams – Vežėjams (PVMĮ 11 str. 2 d.). VMI vertino, kad MGK taip pat netinkamai taikė bei aiškino PVMĮ 118 straipsnio 2 dalies nuostatas, todėl nepagrįstai konstatavo, kad pagal kuro korteles įsigytą kurą pareiškėjas naudojo savo ekonominės veiklos vykdymui.

5. Pareiškėjas „Transfera Logistics OU“ su atsakovo skundu nesutiko ir atsiliepime į skundą prašė juos atmesti.6. Pareiškėjas nurodė, kad yra užsienio apmokestinamasis asmuo (Estijos Respublikoje registruotas PVM mokėtojas),

kuris Lietuvos Respublikoje neturi padalinio ir nevykdė šalies teritorijoje jokios veiklos kuri pagal PVMĮ yra PVM objektas. Lietuvos Respublikoje įsigijo kuro iš Lietuvoje esančių bendrovių Circle K Lietuva, UAB ir UAB „AS24 Lietuva“ (toliau – ir Kuro pardavėjas), už kurį sumokėjo PVM, todėl turi teisę prašyti grąžinti šį PVM, kaip užsienio apmokestinamasis asmuo, atitinkantis visus PVMĮ keliamus reikalavimus dėl PVM grąžinimo. Vilniaus AVMI savo sprendime padarė neteisingą išvadą, kad pareiškėjas iš Kuro pardavėjų įsigyto kuro nenaudojo savo ekonominėje veikloje, o tik apmokėjo už Vežėjų įsigytą kurą, todėl realūs kuro pirkėjai ir vartotojai yra Vežėjai. VMI taip pat nepagrįstai skundžiamame sprendime nurodė, kad pareiškėjas sandoryje su Kuro pardavėjais veikė kaip neatsiskleidęs tarpininkas. Vežėjai, pasinaudodami pareiškėjos suteiktomis kuro kortelėmis, galėjo užpilti kuro tik į tas transporto priemones, kuriomis buvo gabenami pareiškėjos nurodyti kroviniai, ir tik tiek, kiek reikėjo krovinių gabenimui, t. y. Vežėjai negalėjo piltis kuro kiek nori savo nuožiūra ir negalėjo jo naudoti kitiems tikslams, nei pareiškėjo krovinių gabenimui.

7. Pareiškėjas pažymėjo, kad kuro kortelių perdavimas privatiems / verslo klientams yra įprastinė kuro operatorių veiklos dalis, kuria iš esmės siekiama sukurti lojalių klientų ratą, pasiūlius patrauklius ir konkurencingus prekių ir paslaugų įsigijimo sprendimus. Tokias paslaugas teikia ir Circle K Lietuva, UAB bei UAB „AS24 Lietuva“, kurios pareiškėjui išduotomis kortelėmis naudojasi ir Vežėjai. Pareiškėjas pagal kuro korteles tokiu pačiu būdu įsigyja kuro ir kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse bei teikia prašymus grąžinti PVM ir visi jo prašymai kitos valstybėse narėse buvo patenkinti, PVM buvo grąžintas. Toks PVM grąžinimas kitose valstybėse narėse atitinka Europos Sąjungos bendrosios PVM sistemos esmę, kuri užtikrina visišką bet kokios ekonominės veiklos, nepaisant jos tikslo ir rezultatų apmokestinimo, neutralumą, jeigu veikla yra iš esmės apmokestinama PVM. Pareiškėjas pabrėžė, kad šioje ir kitose bylose VMI savo sprendimus bei skundus dėl PVM negrąžinimo pareiškėjui motyvuoja skirtingais teisiniais pagrindais (pvz., pareiškėjas veikia kaip atsiskleidęs tarpininkas; pareiškėjas kuro nenaudojo savo ekonominėje veikloje, o tik apmokėjo už vežėjų įsigytą kurą; pareiškėja veikia kaip neatsiskleidęs tarpininkas), nors tas pats teisinis santykis mokestiniu požiūriu negali būti vertinamas

skirtingai. MGK pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo vykdyta veikla neatitinka atsiskleidusio tarpininko sampratos, kaip ji traktuojama PVM įstatymo prasme, t. y. pareiškėjas transporto paslaugų įsigijimo sandoriuose veikė savo vardu ir sąskaita. MGK teisingai vertino, kad kuro kortelių perdavimas Vežėjams, kurie įsigytą kurą naudoja tik pareiškėjo veikloje, nelaikytinas kuro tiekimu nei per tarpininką, nei tiesiogiai.

II.

8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. kovo 12 d. sprendimu atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos skundą atmetė.

9. Teismas, įvertinęs transporto paslaugų sutarčių, sudarytų tarp pareiškėjo ir Vežėjų, nuostatas, byloje pateiktus rašytinius įrodymus, nustatytas faktines bylos aplinkybes, padarė išvadą, kad kuro kortelės, įsigyjant degalus, mokant už kelius, naudojamos išimtinai pareiškėjo ekonominės veiklos vykdymui. Iš Kuro pardavėjo (Circle K Lietuva, UAB ir UAB „AS24 Lietuva“) išrašytų PVM sąskaitų faktūrų matyti, jog jos išrašytos pareiškėjui, o ne Vežėjams. Pilantis kurą su pareiškėjo suteikta kuro kortele, kuro įsigijimui taikytos nuolaidos. Išrašytas PVM sąskaitas faktūras už kurą apmokėdavo pareiškėjas, vėliau už kurą išskaitydama iš Vežėjams mokamų sumų už transporto paslaugas. Todėl teismas sprendė, kad MGK padarė pagrįstą išvadą, kad būtent pareiškėjas buvo tas ūkio subjektas, kuris įsigijo PVM sąskaitose faktūrose nurodytą kuro kiekį ir jį naudojo savo ekonominės veiklos vykdymui, kas sudaro PVMĮ 118 straipsnio 2 dalyje numatytą pagrindą susigrąžinti jam kuro pirkimo PVM. Jokių įrodymų, paneigiančių MGK išvadas, mokesčių administratorius nesurinko ir nepateikė.

10. Teismas, remdamasis sprendime aptartu teisiniu reguliavimu, nurodė, jog tam, kad prekių ar paslaugų tiekimas būtų PVM objektu, būtina konstatuoti, jog toks teikimas vyko apmokestinamajam asmeniui už atlygį vykdant ekonominę veiklą Lietuvos Respublikos teritorijoje.

11. Teismas taip pat nustatė, kad VMI savo išvadą, jog pareiškėjas veikė kaip neatsiskleidęs tarpininkas, grindžia Sutarčių 6.2 papunkčio nuostatomis bei pažymų dėl prekių įsigijimo kompensavimo turinio analize, konstatuodama, kad pareiškėjo iš Lietuvos Respublikos kuro pardavėjų įsigytas kuras buvo perparduodamas vežėjams, kurie Lietuvos Respublikoje yra registruoti PVM mokėtojais. VMI vertino, kad kuro perpardavimo faktą patvirtina tai, jog pareiškėjui atsiskaitant už iš vežėjų įsigytas transporto paslaugas, buvo išskaitoma suma už įsigytą kurą, be to, kuro pardavėjas, identifikuodamas pirkėją pagal pateiktas kuro korteles, neturėjo informacijos, jog pila kurą kitiems (ir kokiems kitiems) asmenims (vežėjams); kuro pardavėjas perdavė prekes (kurą) tiesiogiai galutiniams pirkėjams – vežėjams. Teismas su tokiu VMI faktinių aplinkybių vertinimu nesutiko, konstatuodamas, kad kuro įsigijimas pagal korteles iš esmės yra transporto paslaugos dalis, o mokant Vežėjams už transporto paslaugas pareiškėjo vykdomas išskaitymas sumų už jų įsigytą kurą nėra laikytinas atlygiu apmokestinamosios ekonominės veiklos sąvokos prasme PVMĮ kontekste. Teismas sutiko su MGK Sprendimo argumentu, jog VMI nagrinėjamo ginčo atveju nesurinko pakankamai faktinių duomenų, pagrindžiančių, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikos teritorijoje vykdė neatsiskleidusio tarpininko kuro perpardavimo veiklą, todėl sprendė, kad pareiškėjas atitinka PVMĮ 117 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus.

12. Teismas padarė išvadą, kad MGK išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, tinkamai, vadovaudamasi įstatymu, įvertino byloje esančius duomenis, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą Sprendimą.

III.

13. Atsakovas VMI apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti MGK 2017 m. gruodžio 6 d. sprendimą bei palikti galioti VMI 2017 m. rugsėjo 11 d. sprendimą.

14. Atsakovas pažymi, kad šioje byloje nėra ginčo dėl to, kad sprendžiamas tik teisės, t. y. PVMĮ nuostatų taikymo ir aiškinimo klausimas.

15. Atsakovas nurodo, kad teismas ginčijamame sprendime nepagrįstai nurodė, jog byloje nėra jokių įrodymų, kad tarp pareiškėjo ir Vežėjų egzistuoja sandoris, kuriame numatyta kaina ar atlygis už kuro tiekimą, ir kad pareiškėjas realiai vykdė tokį sandorį, veikdamas kaip neatsiskleidęs tarpininkas. Taip pat teismas nepagrįstai konstatavo, kad vadovaujantis Transporto sutarčių nuostatomis, pareiškėjo mokesčių administratoriui pateiktais pirkimo dokumentais, darytina išvada, kad kuro kortelės, įsigyjant degalus, mokant už kelius, naudojamos išimtinai pareiškėjo ekonominės veiklos vykdymui. Iš bylos aplinkybių matyti, kad pareiškėjas neturėjo teisės (galimybės) disponuoti ginčo prekėmis (kuru) kaip savo, kadangi

faktiškai jomis disponavo Vežėjai, kurie įsigytą kurą naudojo transporto paslaugoms teikti. Pažymi, kad UAB „Nostrumas“ (Vežėjas, su kuriuo pareiškėjas 2015 m. liepos 1 d. sudarė Transporto paslaugų sutartį) Vilniaus AVMI 2018 m. kovo 7 d. pateikė paaiškinimą, nurodęs, jog jis iš pareiškėjo įsigytą kurą naudojo kitų bendrovių kroviniams vežti. Ši aplinkybė patvirtina mokesčių administratoriaus poziciją, jog vertinant analizuojamą pareiškėjo veiklos modelį, tikrieji kuro įgijėjai yra Vėžėjai, kurie kurą naudoja savo ekonominei veiklai vykdyti, t. y. naudojo transporto paslaugoms teikti ne tik pareiškėjui, bet ir kitoms bendrovėms.

16. Atsakovas vertina, kad Transporto paslaugų sutarčių nuostatų analizė (pvz., Transporto paslaugų sutarčių 1.1 p., 1.5 p., 6.1 p.) patvirtina, kad priešingai, nei sprendime nurodė teismas, kuras buvo panaudotas ne pareiškėjo transporto paslaugų teikimui, t. y. minėtos Transporto paslaugų sutarčių nuostatos aiškiai ir nedviprasmiškai nustato, kad transporto paslaugas teikė Vežėjai, o iš pareiškėjo įsigytas kuras yra būtinas tokioms paslaugoms suteikti. Todėl Vežėjai, kurie turėdami kuro korteles patys sprendė, kada, kiek ir kokio kuro įsigyti bei su iš pareiškėjo įsigytu kuru gabeno ir kitų bendrovių krovinius, t. y. realiai disponavo kuru, yra tikrieji kuro pirkėjai, kurie panaudojo kurą savo ekonominei veiklai vykdyti.

17. Atsakovas teigia, kad pagal PVMĮ 118 straipsnio 2 dalies nuostatas užsienio apmokestinamajam asmeniui gali būti grąžintas PVM, šio asmens sumokėtas tik už jo paties, tačiau ne už kitų asmenų Lietuvos Respublikoje įsigytas prekes ir tik tuo atveju, jeigu prekės, už kurias sumokėtą PVM prašoma grąžinti, skirtos naudoti užsienio apmokestinamojo asmens konkrečiai ekonominei veiklai, nurodytai PVMĮ 117 straipsnio 2 dalyje. Kadangi pareiškėjas kuro, už kurį sumokėtą PVM prašė grąžinti, savo vykdomoje ekonominėje veikloje nenaudojo, o jį perpardavė Vežėjams, kurie juo pareiškėjui teikdami transporto paslaugas faktiškai disponavo, todėl pagal nurodytas PVMĮ nuostatas mokesčių administratorius 12 810,01 Eur PVM pareiškėjui negrąžino pagrįstai.

18. Trečiojo suinteresuoto asmens Vilniaus AVMI atstovas VMI atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą nurodo, kad sutinka su jame išdėstytais argumentais ir prašo skundą tenkinti.

19. Pareiškėjas „Transfera Logistics OU“ atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą.

20. Pareiškėjas pažymi, kad VMI apeliaciniame skunde nurodo Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) sprendimą byloje Auto Lease Holland BV v. Bundesamt fur Finanzen С-185/01, tačiau minėtas sprendimas yra priimtas vertinant visiškai kitas aplinkybes dėl neatsiskleidusių tarpininkų veiklos traktavimo. VMI su apeliaciniu skundu nesąžiningai teikia naujus įrodymus, kurie nėra susiję su nagrinėjama byla. VMI pateiktame 2018 m. kovo 7 d. UAB „Nostrumas“ paaiškinime yra aiškiai nurodytas pajamų gavimo laikotarpis – nuo 2017 m. sausio 9 d. iki 2017 m. birželio 29 d., o šioje byloje nagrinėjamas ginčas dėl pareiškėjo prašymo grąžinti Lietuvos Respublikoje laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. už kurą sumokėtą 12810,01 Eur pridėtinės vertė mokestį. Mokesčių administratoriaus visiškai nenuoseklią ir prieštaringą poziciją dėl pareiškėjo prašymų grąžinti PVM už Lietuvoje įsigytą kurą patvirtina ir į bylą pateikti ankstesni mokesčių administratoriaus, MGK ir teismų sprendimai. Atkreipia dėmesį, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas išnagrinėjo administracinę bylą Nr. eI-3121-811/2017 pagal VMI skundą dėl 2017 m. kovo 13 d. MGK sprendimo Nr. S-57 (7-9/2017) panaikinimo ir priėmė 2017 m. rugsėjo 7 d. sprendimą VMI skundą atmesti kaip nepagrįstą. Esant šioms aplinkybėms, nėra pagrindo panaikinti skundžiamą MGK Sprendimą, todėl VMI skundas turi būti atmestas kaip nepagrįstas. Be to, VMI dar vieną savo 2017 m. gegužės 4 d. sprendimą Nr. 69-47 atmesti pareiškėjo 2017 m. balandžio 4 d. skundą ir palikti galioti Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2017 m. kovo 17 d. sprendimą Nr. (14.4)-460-598 dėl pareiškėjo 2016 m. liepos 18 d. prašymo sugrąžinti sumokėtą 4 485,18 Eur PVM sumą už Lietuvoje įsigytą kurą grindė tuo, kad pareiškėjas iš Circle K Lietuva, UAB įsigyto kuro nenaudoja savo ekonominėje veikloje, o tik apmoka už vežėjų įsigytą kurą, todėl realūs kuro pirkėjai ir vartotojai yra vežėjai. MGK 2017 m. liepos 26 d. sprendimu Nr. S-161 (7-135/2017) vėl konstatavo, jog mokesčių administratorius nagrinėjamo ginčo atveju nesurinko pakankamai faktinių duomenų, pagrindžiančių, jog pareiškėjas kuro savo ekonominėje veikloje nenaudojo. Vilniaus apygardos administracinio teismas 2018 m. kovo 30 d. nutartimi padarė išvadą, kad VMI nebuvo pagrindo inicijuoti teisminį ginčą dėl MGK sprendimo panaikinimo, todėl administracinė byla Nr. eI-368-189/2018 buvo nutraukta kaip nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai.

21. Pareiškėjas pažymi, kad MGK taip pat 2017 m. lapkričio 20 d. yra priėmusi sprendimą Nr. S-238(7-199/2017) panaikinti VMI 2017 m. rugpjūčio 28 d. sprendimą Nr. 69-89 dėl pareiškėjo prašymo grąžinti PVM netenkinimo ir šį MGK sprendimą yra patvirtinęs Vilniaus apygardos teismas 2018 m. balandžio 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eI-1168-968/2018. VMI apeliaciniame skunde nurodyti argumentai dėl tariamai pirmos instancijos teismo netinkamo materialinių teisės normų taikymo yra neteisingi ir nepagrįsti, interpretacijos dėl tariamo pareiškėjo kuro nenaudojimo savo

ekonominėje veikloje, neatsiskleidusio tarpininko veiklos padarytos netinkamai įvertinus byloje nustatytas faktines aplinkybes, neatsižvelgus į santykius, susiklosčiusius tarp pareiškėjo ir vežėjų, bei tokių santykių teisinį reguliavimą. Pareiškėjas vertina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, tinkamai, vadovaudamasis įstatymu, įvertino byloje esančius duomenis, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą sprendimą.

22. Pareiškėjas „Transfera Logistics OU“ pateikė papildomus paaiškinimus, kuriuose prašo atsižvelgti į tai, kad iš esmės ši administracinė byla yra tapati Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 29 d. nutartimi išnagrinėtai administracinei bylai Nr. eAS-377-1062/2018 (kuria buvo nutraukta administracinė byla), nes ir šioje byloje yra keliamas įrodymų dėl pareiškėjo kuro panaudojimo pakankamumo klausimas, o tai pagal MAĮ 19 straipsnio 2 dalį nesuteikė VMI teisės skųsti Komisijos sprendimą. Todėl sprendžiant dėl tolesnio šios bylos nagrinėjimo ar nutraukimo turi būti atsižvelgta į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo poziciją, išdėstytą minėtoje 2018 m. gegužės 29 d. nutartyje.

Teisėjų kolegija


IV.

23. Nagrinėjamoje byloje VMI prašymas teismui paduotas dėl MGK 2017 m. gruodžio 6 d. sprendimo Nr. S-246 (7-216/2017), kuriuo panaikintas VMI 2017 m. rugsėjo 11 d. sprendimas Nr. 69-96, patvirtinantis Vilniaus AVMI 2017 m. birželio 30 d. sprendimą Nr. (14.4)460-1743 netenkinti pareiškėjos prašymo. Mokesčių administratoriaus sprendimais buvo konstatuota, kad pareiškėjas vykdė atlygintiną kuro tiekimo ekonominę veiklą Lietuvos Respublikos teritorijoje.

24. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas „Transfera Logistics OU“ Vilniaus AVMI pateikė 2017 m. sausio 28 d. prašymą sugrąžinti Lietuvos apmokestinamiems asmenims sumokėtą 12 810,01 Eur PVM sumą už laikotarpį 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. Vilniaus AVMI, įvertinusi pareiškėjo prašymą ir pateiktus dokumentus, 2017 m. birželio 30 d. sprendimu Nr. (14.4)460-1743 nusprendė netenkinti pareiškėjo prašymo grąžinti PVM, padaręs išvadą, kad pareiškėjas sandoriuose su kuro pardavėjais veikė kaip neatsiskleidęs tarpininkas (PVMĮ 2 str. 17 d.). Pareiškėjas su tokiu Vilniaus AVMI sprendimu nesutiko. VMI 2017 m. rugsėjo 11 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė ir patvirtino Vilniaus AVMI 2017 m. birželio 30 d. sprendimą. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu VMI sprendimu, pateikė skundą MGK, kuri ginčijamu Sprendimu panaikino VMI 2017 m. rugsėjo 11 d. sprendimą Nr. 69-96.

25. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu 2018 m. kovo 12 d. sprendimu atsakovo VMI skundą atmetė, konstatavęs, kad pareiškėjas atitinka PVMĮ 117 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus, o MGK priėmė pagrįstą bei teisingą Sprendimą panaikinti VMI 2017 m. rugsėjo 11 d. sprendimą Nr. 69-96.

26. Atsakovas VMI, nesutikdamas su MGK sprendimu, kreipėsi į teismą, prašydamas jį panaikinti, teismas skundžiamu sprendimu atsakovo skundą atmetė. Apeliaciniame skunde VMI nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad nustatytas atsiskaitymo būdas už pareiškėjui teiktas transporto paslaugas bei įsigytą kurą nelaikytinas atlygiu apmokestinamosios ekonominės veiklos sąvokos prasme PVMĮ kontekste; taip pat nurodo, kad teismas pažeidė ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 5 punktą, nes nepateikė jokių motyvų, pritardamas MGK pozicijai, jog transporto paslaugų teikimo sutartyse nustatyta sutarčių vykdymui skiriamų kuro kortelių atsiskaitymo tvarka; be to, teismas nepagrįstai įrodinėjimo pareigą perkėlė mokesčių administratoriui.

27. Pareiškėjas papildomuose paaiškinimuose atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėjo analogiško pobūdžio bylą ir nusprendęs, jog byla nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai, administracinę bylą nutraukė.

28. MGK sprendimų apskundimo tvarką reguliuoja MAĮ 159 straipsnis, kurio 1 dalyje įtvirtinta besąlyginė mokesčių mokėtojų teisė MGK sprendimą apskųsti teismui. MAĮ 159 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apskųsti Mokestinių ginčų komisijos sprendimą dėl mokestinio ginčo taip pat turi teisę centrinis mokesčių administratorius, tačiau tik tuo atveju, kai centrinis mokesčių administratorius ir Mokestinių ginčų komisija, spręsdami mokestinį ginčą (arba mokestinio ginčo metu), skirtingai interpretavo įstatymų ar kito teisės akto nuostatas.

29. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, aiškinant Mokesčių administravimo įstatymo 159 straipsnio 2 dalies nuostatas, yra konstatuota, kad skirtinga įstatymo (teisės akto) interpretacija Mokesčių administravimo įstatymo 159 straipsnio 2 dalies taikymo prasme reiškia šioje normoje nurodytų subjektų (Komisijos ir centrinio mokesčių administratoriaus) skirtingą požiūrį į įstatymo (teisės akto) taikymo aplinkybes, kuris gali pasireikšti skirtingu šių (įstatyme

nurodytų) aplinkybių įvertinimu ir, atitinkamai, skirtingu požiūriu į būtinumą laikytis ar nesilaikyti konkrečioje situacijoje įstatymo (teisės akto) nustatyto elgesio modelio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. lapkričio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A8-972/2004; 2008 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-163/2008).

30. <…> 159 straipsnio 1 ir 2 dalių reguliavimu yra nustatyta, kad mokesčių mokėtojas – fizinis arba juridinis asmuo, visais atvejais turi teisę įgyvendinti savo konstitucinę teisę kreiptis į teismą, kuri negali būti ribojama, nors mokestinį ginčą ir išnagrinėjo institucija, kuri specializuojasi mokesčių teisės srityje. Mokestinių ginčų komisijos tikslai – užtikrinti greitą, ekonomišką ir profesionalų mokestinio ginčo išsprendimą, neužkerta kelio mokesčių mokėtojui kvestionuoti šių institucijų sprendimų teisme, tačiau centriniam mokesčio administratoriui yra nustatyta kreipimosi į teismą sąlyga – skirtingas teisės aiškinimas mokestinius ginčus nagrinėjančiuose institucijose. Tokiu reguliavimu iš vienos pusės turėtų būti užtikrinamas teisingas mokestinių ginčų išsprendimas, vienoda mokestinių ginčų nagrinėjimo praktika panašiais atvejais visų mokesčių mokėtojų atžvilgiu, taigi kartu užtikrinimas ir vienodas visų mokesčių mokėtojų traktavimas, iš kitos pusės turėtų būti užtikrinamas mokestinių ginčų išnagrinėjimas per protingą laiką, kuomet yra nustatyta galimybė nagrinėti mokestinį ginčą dviejose ikiteisminėse institucijose. Todėl Mokesčių administravimo įstatymo 159 straipsnio 2 dalies norma neturėtų būti taikoma tokiu būdu, kad susidarytų prielaidos paneigti vieną iš jos tikslų – išnagrinėti mokestinį ginčą per protingą laiką ir nepažeisti šiuo požiūriu mokesčio mokėtojo teisių (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-705/2013).

31. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad MGK padarė išvadą, jog mokesčių administratorius nagrinėjamo ginčo atveju nesurinko pakankamai faktinių duomenų, pagrindžiančių VMI įrodinėjamą poziciją. Iš bylos medžiagos matyti, jog, VMI nuomone, pareiškėjas „Transfera Logistics“ OU, veikdamas kaip neatsiskleidęs tarpininkas (PVMĮ 2 str. 17 d.), vykdė veiklą, atitinkančią PVMĮ 3 straipsnio 1 dalyje, 4 straipsnio 1 dalies 1 punkte, 12 straipsnio 7 dalyje apibrėžto prekių tiekimo, esančio PVM objektu, sąvoką, todėl, vadovaujantis PVMĮ 117 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatomis, pareiškėjui 12 810,01 Eur PVM suma buvo negrąžinta. Ginčijamame MGK 2017 m. gruodžio 6 d. sprendime, be kita ko, konstatuota priešinga išvada, t. y. kad pareiškėjo „Transfera Logistics“ OU iš kuro pardavėjų įsigytos ir perduotos Vežėjams kuro kortelės, su kuriomis jie pylėsi kurą, ginčo atveju naudotos pareiškėjo užsakymų vykdymui, kas suponuoja išvadą dėl įsigyto kuro, kurio pirkimo PVM pareiškėjas siekia susigrąžinti, naudojimo ekonominėje veikloje.

32. Vilniaus AVMI ir VMI bei Komisija tuos pačius surinktos medžiagos apie pareiškėjo veiklą faktus vertino skirtingai. Todėl šiuo atveju skirtingą materialiosios teisės (t. y. PVMĮ) normų taikymą (kvalifikavimą) lėmė skirtingas įrodymų įvertinimas ir jo pagrindu padarytos nevienodos išvados dėl faktinių aplinkybių, turinčių esminės reikšmės ginčui, nustatymo.

33. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs VMI pateikto skundo turinį ir ginčijamo MGK sprendimo motyvus, turėjo atsisakyti priimti nagrinėti VMI prašymą (skundą) Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu (prašymas nenagrinėtinas teismų šio įstatymo nustatyta tvarka) arba, nustatęs šią aplinkybę po prašymo priėmimo, turėjo nutraukti bylą ABTĮ 103 straipsnio 1 punkto pagrindu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. birželio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1017-556/2018; 2018 m. gegužės 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-377-1062/2018; 2018 m. gegužės 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-370-1062/2019).

34. Pažymėtina, kad šioje nagrinėjamoje byloje padaryta teisinė išvada visiškai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką šios kategorijos bylose esant iš esmės panašioms faktinėms aplinkybėms (skiriasi tik laikotarpiai) dėl pareiškėjo „Transfera Logistics“ OU atžvilgiu MGK ir VMI priimtų sprendimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. birželio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2024-442/2019; 2018 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-377-1062/2018).

35. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, nustačius ABTĮ 103 straipsnyje nurodytas aplinkybes, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas, o byla nutraukiama.

36. Lietuvos vyriausiame administraciniame teisme 2019 m. birželio 18 d. gautas pareiškėjo „Transfera Logistics“ OU prašymas priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas ikiteisminėje ginčo sprendimo stadijoje bei pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.

37. Vadovaujantis ABTĮ 40 straipsnio 1 dalimi, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK), ABTĮ ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir

advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (toliau – ir Rekomendacijos). ABTĮ 40 straipsnio 4 dalis įtvirtina, kad teismas gali nesilaikyti šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar proceso šalių procesinis elgesys buvo tinkamas (taip pat ir mediacijos atveju), ir įvertinęs ginčo kilimo ir kitas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Proceso šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas.

38. Byloje nustatyta, kad panaikinus pirmosios instancijos sprendimą ir šią bylą nutraukus, lieka galioti MGK sprendimas, kuriuo yra panaikintas mokesčių administratoriaus sprendimas. Byla teisme nėra nagrinėjama iš esmės, tačiau yra priimamas procesinis sprendimas užbaigti bylos nagrinėjamą dėl procesinio pobūdžio aplinkybių buvimo/nebuvimo (negalėjo būti pradėtas teismo procesas), šis procesinis sprendimas yra palankus pareiškėjui. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi ginčo kilimo priežastis bei bylos išnagrinėjimo rezultatą, sprendžia, kad galutinis procesinis sprendimas yra priimamas pareiškėjo naudai, todėl pareiškėjui turėtų būti atlyginamos jo turėtos bylinėjimosi išlaidos.

39. Prašyme priteisti bylinėjimosi išlaidas pareiškėjas prašo priteisti iš viso 2400 Eur už apmokėtas advokato N. J. teisines paslaugas. Kartu su prašymu dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo yra pateiktos sąskaitos faktūros už suteiktas paslaugas ir jų apmokėjimą patvirtinantys įrodymai.

40. Pareiškėjas prašo išankstinėje ginčo nagrinėjimo stadijoje priteisti 210 Eur už skundo VMI surašymą ir iš viso 450 Eur už skundo MGK surašymą, pasirengimą bei dalyvavimą MGK posėdyje. Teisėjų kolegija, išanalizavusi skundo VMI turinį, atsižvelgusi į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus, sprendžia, jog atsižvelgiant į tai, kad šio skundo visi argumentai buvo panaudoti surašant skundą MGK, išlaidos už minėto skundo VMI parengimą (t. y. 210 Eur) negali būti priteistos. Skundas MGK surašytas 2017 m. spalio 5 d., užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje tuo metu buvo 838,70 Eur. Iš ataskaitos matyti, kad skundo MGK surašymas įvertintas 300 Eur. Nurodyta ir prašoma priteisti 300 Eur suma už skundo MGK parengimą (838,70x0,3=251,61) viršija Rekomendacijų 8.1 punkte nustatytą dydį, todėl ši suma mažinama ir pareiškėjui iš atsakovo priteistina maksimali suma – 251,61 Eur už 2017 m. spalio 5 d. skundo MGK parengimą. Pasirengimo ir dalyvavimo dviejuose skirtingų bylų MGK posėdžiuose konkreti suma ir laikas nėra išskirti ataskaitoje (t. y. nurodyta bendras 2,5 val. trukmė MGK posėdžiuose pagal 2017 m. rugsėjo 15 d. ir 2017 m. spalio 5 d. skundus), tačiau iš MGK bylos medžiagos (I t., b. l. 200) matyti, kad skundo nagrinėjimas 2017 m. spalio 31 d. MGK posėdyje truko 30 min., taigi atstovavimo MGK posėdyje išlaidos sudaro 60 Eur. Vadovaujantis Rekomendacijų 8.19 ir 10 punktais, pareiškėjui priteistina 60 Eur už atstovavimą 2017 m. spalio 31 d. posėdyje, kadangi šis dydis neviršija Rekomendacijų 8.19 punkte nustatyto maksimalaus dydžio – 83,87 Eur (838,70x0,1=83,87). Pažymėtina, kad išlaidos už ruošimąsi posėdžiui negali būti priteisiamos, kadangi tokios teisinės paslaugos vertinamos kaip sudedamoji atstovavimo posėdyje dalis (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2322/2014).

41. Pareiškėjas prašo priteisti 420 Eur už atsiliepimo į VMI skundą dėl MGK sprendimo rengimą nagrinėjant ginčą Vilniaus apygardos administraciniame teisme administracinėje byloje Nr. I-427-484/2018 ir 540 Eur už procesinių dokumentų rengimą, pasirengimą bei dalyvavimą teismo posėdyje administracinėje byloje Nr. I-427-484/2018. Iš pateiktos ataskaitos matyti, kad pareiškėjas už atsiliepimo į VMI skundą rengimą patyrė 420 Eur. Vadovaujantis Rekomendacijų 8.2 punktu, už atsiliepimo surašymą maksimali pareiškėjui priteistina suma gali būti 2127 Eur (850,80x2,5=2127). todėl pareiškėjo pašomai priteisti išlaidų sumai už atsiliepimo surašymą (iš viso 420 Eur) neviršijant Rekomendacijose nustatyto maksimalaus galimai priteisti dydžio, pareiškėjui iš atsakovo priteistina 420 Eur už atsiliepimo į VMI skundą teismui surašymą. Pareiškėjas prašo priteisti 540 Eur už procesinių dokumentų rengimą, pasirengimą bei dalyvavimą teismo posėdyje. Iš 2018 m. vasario 28 d. PVM sąskaitos faktūros ir ataskaitos matyti, kad pareiškėjas už 1 val. atstovavimą teismo posėdyje Vilniaus apygardos administraciniame teisme patyrė 120 Eur, tačiau iš Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko matyti, kad 2018 m. vasario 20 d. teismo posėdis (administracinėje byloje Nr. I-427-484/2018) truko 14 min., todėl vadovaujantis Rekomendacijų 9 punktu, šios išlaidos nėra priteistinos. Pasiruošimas teismo posėdžiui įvertintas 270 Eur suma, tačiau minėta, kad išlaidos už ruošimąsi posėdžiui nepriteisiamos, kadangi tokios teisinės paslaugos traktuojamos kaip sudedamoji atstovavimo teismo posėdyje dalis. Prašymo dėl administracinės bylos sustabdymo rengimas įvertintas 150 Eur suma, teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą ir aplinkybę, kad šis prašymas buvo pateiktas teismui likus dienai iki numatyto teismo posėdžio, netenkina šio prašymo priteisti 150 Eur už minėto prašymo sustabdyti bylą parengimą. Be to, šis prašymas protokoliniu teismo 2018 m. vasario 20 d. nutarimu buvo atmestas.

42. Dėl pareiškėjo prašymo priteisti 780 Eur už atsiliepimo į VMI apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo 2018 m. kovo 12 d. sprendimo (atsiliepimas surašytas 2018 m. gegužės 10 d.) rengimą, pažymėtina, kad nors atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, tačiau galutinis teismo sprendimas yra palankus pareiškėjui, nes MGK sprendimas lieka galioti. Todėl pagal Rekomendacijų 8.11 punktą galima maksimali priteisti suma už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą yra 1150,24 Eur (884,80x1,3=1150,24). Taigi pareiškėjui priteistini prašomi 780 Eur už atsiliepimo į VMI apeliacinį skundą surašymą.

43. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, pareiškėjui iš atsakovo VMI priteistina iš viso 1511,61 Eur už patirtas atstovavimo išlaidas (t. y. 731,61 Eur atstovavimo ikiteisminėse ginčų sprendimo institucijose ir pirmosios instancijos teisme išlaidos bei 780 Eur už atstovavimo apeliacinės instancijos teisme išlaidos). Šių išlaidų dydis, kaip minėta, neviršija Rekomendacijose nustatytų dydžių, taip pat nepažeidžia teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų.


n u t a r i a:

Atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 12 d. sprendimą panaikinti ir administracinę bylą nutraukti.Priteisti iš atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pareiškėjui

„Transfera Logistics OU“ 1511,61 Eur (vieną tūkstantį penkis šimtus vienuolika eurų, 61 ct) bylinėjimosi išlaidų.Nutartis neskundžiama.


VESLAVA RUSKAN



Administracinė byla Nr. eA-4233-822/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03827-2016-2Procesinio sprendimo kategorijos: 14.6; 57.2.1(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo asociacijos „EEPA“ ir atsakovo Aplinkos apsaugos agentūros apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo asociacijos „EEPA“ skundą atsakovui Aplinkos

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=a3702b109ce211e9aa7dc78f3d1f2643

apsaugos agentūrai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Asociacija „EEPA“ (toliau – ir pareiškėjas, Asociacija) kreipėsi į teismą su skundu, prašė panaikinti Aplinkos apsaugos agentūros (toliau – ir Agentūra) 2016 m. rugsėjo 8 d. sprendimą Nr. (27)-A4-9075 „Dėl licencijų galiojimo sustabdymo“ (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:2.1. Turi Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2006 m. gegužės 23 d. išduotą elektros ir elektroninės įrangos

atliekų (toliau – ir atliekos) tvarkymo organizavimo licenciją Nr. 001 bei 2008 m. gegužės 7 d. Aplinkos ministerijos išduotą atliekų tvarkymo organizavimo licenciją Nr. 003 (toliau – ir Licencijos) ir privalo įvykdyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. sausio 19 d. nutarime Nr. 61 nustatytas atliekų tvarkymo užduotis. Pareiškėjas 2016 m. kovo 14 d. Agentūrai pateikė ataskaitą apie 2015 metus. Atlikusi užduočių vertinimą Agentūra pateikė pareiškėjui patikrinimo aktą, kuriame tinkamai eksploatuotomis elektros ir elektroninės įrangos priėmimo vietomis pripažino 62 vietas iš 111 bei nurodė, kad pareiškėjas turėjo vykdyti pirmąjį užduoties variantą. Agentūra 2016 m. gegužės 31 d. raštu įspėjo pareiškėją apie galimą Licencijų galiojimo sustabdymą bei nurodė iki 2016 m. rugsėjo 1 d. sutvarkyti papildomus atskirų kategorijų atliekų kiekius, atliekų tvarkytojams, įrašytiems į turinčių teisę išrašyti gaminių atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentus sąrašą, nesuteikiant reikiamų atliekų tvarkymo paslaugų (pastariesiems objektyviai neturint reikiamų kiekių atliekų). Agentūra 2016 m. rugpjūčio 29 d. paaiškino pareiškėjui, kad jam siūlytina pirkimą vykdyti apklausos būdu. Pareiškėjas paskelbė pirkimą apklausos būdu, tačiau visi atliekų tvarkytojai informavo, kad negali suteikti pareiškėjui prašomų paslaugų. Ginčijamu Sprendimu Agentūra sustabdė pareiškėjo Licencijų galiojimą.

2.2. Agentūra nepagrįstai įpareigojo pareiškėją atliekas sutvarkyti didesne apimtimi, t. y. pagal 1 užduoties variantą, o ne pagal pareiškėjo pasirinktą 2 užduoties variantą. Pareiškėjas neturi atliekų, kurios būtų netvarkomos, keltų grėsmę aplinkai ar visuomenės sveikatai, tokių atliekų neturi ir kompetentingi atliekų tvarkytojai. Agentūra priėmė pareiškėjo ataskaitas, t. y. pripažino kokybinės užduoties tinkamą įvykdymą. Pareiškėjas 2015 metais eksploatavo 155 atliekų priėmimo vietų, 4 kartus per metus regioninėje spaudoje paskelbė apie 112 atliekų priėmimo vietų, taigi jis tinkamai įvykdė kokybines užduotis pasirinktam 2 užduoties variantui. Be to, Agentūra įspėjime nurodė, kad pareiškėjas tinkamai eksploatavo 78, o ne 62 (kaip buvo nurodyta patikrinimo akte) priėmimo vietas.

2.3. Agentūra nepagrįstai net 48 priėmimo vietas pripažino netinkamai eksploatuotomis dėl to, kad pastarosios nebuvo 4 kartus per metus paskelbtos regioninėje spaudoje. Nuostata dėl 4 kartų paskelbimo yra nurodyta ne pačiame teisės akte prie reikalavimų, o tik kaip pastaba pildomoje formoje, todėl ji neturėtų būti taikoma naujai įrengtoms priėmimo vietoms.

2.4. Agentūra iš viešosios įstaigos Elektronikos gamintojų ir importuotojų asociacijos, priešingai nei iš pareiškėjo, nereikalavo sutarčių su savivaldybėmis. Be to, pareiškėjas pagrįstai tikėjosi, jog jau įrengtoms ir eksploatuojamoms priėmimo vietoms apribojimai dėl priėmimo vietų skaičiaus atskirose teritorijose nėra taikomi. Priėmimo vietos gali būti įrengiamos degalinių, prekybos centrų, parduotuvių, įmonių, organizacijų ir pan. teritorijose ar patalpose, tačiau tokių patalpų tam tikruose miesteliuose dažnai nebūna.

2.5. Skundžiamas Sprendimas yra neteisėtas, nes yra objektyviai neįgyvendinamas. Pareiškėjas savarankiškai (be trečiųjų asmenų pagalbos) negali įvykdyti reikalavimų dėl kiekių. Pareiškėjas papildomiems kiekiams tvarkyti organizavo konkursus, tačiau atliekų tvarkytojai pasiūlymų neteikė. Sprendimas yra neteisėtas ir dėl to, kad prieštarauja Agentūros suteiktai konsultacijai. Pareiškėjas dėjo visas pastangas, elgėsi taip, kaip nurodė Agentūra – paskelbė pirkimą apklausos būdu, tačiau Agentūra vis tiek priėmė ginčijamą Sprendimą. Sprendimas prieštarauja įstatymų nustatytai Agentūros kompetencijai, nes Agentūra, priėmusi pareiškėjo tarpines ir galutinę ataskaitas, vėliau nebegalėjo konstatuoti licencijuojamos veiklos pažeidimo. Pareiškėjas galėjo pagrįstai tikėtis, kad tinkamai įgyvendino pasirinktą 2 užduoties variantą. Be to, užduoties neįvykdymas yra pagrindas pareikalauti mokėti pagal banko garantiją, o ne sustabdyti Licencijų galiojimą. Tai patvirtino Aplinkos ministerija 2016 m. sausio 7 d. raštu. Iš patikrinimo akto matyti, kad buvo tikrinta tik vienos iš Licencijų licencijuojama veikla, o ginčijamu Sprendimu sustabdytas abiejų Licencijų galiojimas.

3. Pareiškėjas 2018 m. spalio 8 d. pirmosios instancijos teismui pateikė papildomus dokumentus, paaiškino, kad 2015 metais iš viso surinko 772,778 t atliekų, iš jų – 62,714 t iš gyventojų jiems tiesiogiai atidavus atliekas, 228,531 t iš

regioninių atliekų tvarkymo centrų ir 481,533 t per atliekų surinkimo vietas bei iš pareiškėjo narių. Atsakovui nurodytose atliekų priėmimo vietose surinkta 329,787 t atliekų, o minimaliose (atsakovo pripažintose) atliekų priėmimo vietose – 167,541 t. Pareiškėjas turi ir daugiau atliekų priėmimo vietų – apie 3 000. Atliekų surinkimo pagal miestus duomenys yra: Vilniuje surinkta 104,135 t atliekų jų priėmimo vietose, iš jų atsakovo pripažintose (minimaliose) – 18,667 t; Kaune – 74,385 t atliekų jų priėmimo vietose, iš jų – atsakovo pripažintose (minimaliose) – 74,385 t; Klaipėdoje – 24,022 t atliekų jų priėmimo vietose, iš jų – atsakovo pripažintose (minimaliose) – 20,206 t; Šiauliuose – 2,652 t atliekų jų priėmimo vietose, iš jų – atsakovo pripažintose (minimaliose) – 1,515 t; Panevėžyje – 7,03 t atliekų jų priėmimo vietose, iš jų – atsakovo pripažintose (minimaliose) – 0,585 t; Alytuje – 9,493 t atliekų jų priėmimo vietose, iš jų – atsakovo pripažintose (minimaliose) – 4,020 t. Pareiškėjas taip pat pateikė duomenis apie atliekų surinkimo kiekius kituose Lietuvos miestuose, nurodė, kad dideli atliekų kiekiai atskiruose mažuose miestuose vyrauja dėl kelių priežasčių: pirma, degalinėje „Milda“ Telšiuose, Plungėje, Kretingoje, Raseiniuose, Kelmėje, Ariogaloje yra surinkta išskirtinai daug atliekų; antra, Garliavoje uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Coca Cola HBC Lietuva“ perdavė 18,26 t atliekų, Šilutėje UAB „Litorina“ perdavė 5,578 t atliekų.

4. Atsakovas Agentūra atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.5. Agentūra nurodė, kad pareiškėjas, teigdamas, jog Agentūra, priimdama tarpines ir galutinę ataskaitas, pripažino

tinkamu pareiškėjo 2015 metų kokybinės užduoties įvykdymą, subjektyviai interpretuoja faktines aplinkybes. Pažymėjo, kad pareiškėjas nėra sudaręs sutarčių dėl papildančios atliekų surinkimo sistemos su Jonavos, Molėtų, Palangos, Plungės, Prienų, Šilutės, Ukmergės ir Varėnos rajono savivaldybėmis, todėl šių rajonų savivaldybėse esančios atliekų priėmimo vietos laikomos nesuderintomis. Tinkamai eksploatuotų priėmimo vietų skaičius 2015 metais buvo ne 110, o 78. Pareiškėjas nesuderino (tinkamai neeksploatavo) reikiamo priėmimo vietų skaičiaus, todėl turėjo vykdyti pirmąjį Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytą atliekų tvarkymo užduoties variantą. Pareiškėjas nesutvarkė šiame variante nurodytų atliekų kiekių (neįvykdė nustatytos užduoties), o tai reiškia, kad jis nesilaikė licencijuojamos veiklos sąlygų. Agentūra nustatė pareiškėjui terminą iki 2016 m. rugsėjo 1 d. įspėjimo priežasčiai pašalinti, tačiau pareiškėjas iki minėtos datos nepateikė dokumentų, įrodančių papildomų atliekų sutvarkymą, todėl Agentūra ginčijamu Sprendimu sustabdė Licencijų galiojimą ir nustatė terminą pažeidimams pašalinti. Agentūra minimalų atliekų priėmimo vietų skaičių, reikalingą antrosios kokybinės užduoties varianto įvykdymui, vertino vadovaudamasi Elektros bei elektroninės įrangos bei jos atliekų tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. D1-481 (toliau – ir Atliekų tvarkymo taisyklės), 37 punktu. Atliekų tvarkymo taisyklių 38 punktas nesuponuoja Agentūros pareigos įvertinti papildomas, viršijančias minimalų priėmimo vietų skaičių, atliekų priėmimo vietas. Agentūra siūlė pareiškėjui taikyti pirkimo objektui jo skaidymą į pirkimo dalis. Be to, yra daugiau atliekų tvarkytojų, nei skunde nurodė pareiškėjas. Aplinkybė, kad pareiškėjas bendradarbiauja tik su kai kuriais iš jų, įrodo tai, kad pareiškėjas pirkdamas atliekų tvarkymo paslaugas, nesudarė sąlygų pateikti pasiūlymus kitiems atliekų tvarkytojams. Pareiškėjas neišnaudojo visų teisinių galimybių, nesiėmė visų priemonių pažeidimams pašalinti. Pareiškėjo teiginiai, kad papildomo atliekų kiekio neįmanoma sutvarkyti, neatleidžia jo nuo atsakomybės vykdyti Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatyme (toliau – ir ATĮ) nurodytas pareigas. ATĮ nenustato išimčių dėl įspėjimo ir licencijos galiojimo sustabdymo procedūros taikymo. Agentūra privalo vykdyti jai suteiktus įgaliojimus ir taikyti ATĮ nustatytas poveikio priemones. Agentūra atsiliepime atkreipė dėmesį, kad 2016 m. gegužės 12 d. patikrinimo akte Nr. ALS-15 padarė techninę klaidą, nenurodydama, kad atliko planinį patikrinimą ir pareiškėjo licencijai Nr. 003, tačiau ši klaida yra neesminė ir nekeičia patikrinimo akto turinio.

6. Agentūra 2018 m. spalio 5 d. rašte Nr. (16)-ATS-82 „Dėl informacijos pateikimo“ pirmosios instancijos teismui nurodė, kad Agentūros interneto svetainėje viešai skelbiamame atliekų tvarkytojų sąraše 2015 metais buvo 9 atliekų tvarkytojai, turintys teisę 2015 metais išrašyti atliekų sutvarkymą patvirtinančius dokumentus, t. y. UAB „Baltic metal“, UAB „Kuusakovski“, UAB „EMO recycling“, UAB „Atliekų tvarkymo centras“, UAB „Žalvaris“, UAB „Metal invest“, UAB „Metalų rinka“, UAB „Utilsa“, UAB „Baltijos perdirbimas“. Pareiškėjas turėjo beveik 7 mėnesius teisės pažeidimui pašalinti. Tai nebuvo pirmas pareiškėjo padarytas teisės pažeidimas. Dėl Asociacijos pažeidimo pobūdžio ir pakartotinumo nustatytu 7 mėnesių terminu buvo siekiama pozityvių, visuomeniškai reikšmingų tikslų, terminas atitinka proporcingumo principą. Pareiškėjas tik formaliai demonstruoja aktyvius veiksmus siekiant įvykdyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytas atliekų tvarkymo užduotis, tačiau realiai jas vykdo netinkamai. Asociacija nepateikė jokių įrodymų, kad ėmėsi aktyvių veiksmų organizuoti atliekų pagal kategorijas tvarkymo paslaugų įsigijimo viešojo pirkimo procedūras tokiu būdu, kad kuo daugiau atliekų tvarkytojų galėtų pateikti pasiūlymus ir Asociacija įsigytų kuo daugiau atliekų iš atliekų tvarkytojų sąraše esančių atliekų tvarkytojų.

II.

7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. kovo 7 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino, panaikino Agentūros Sprendimą ir priteisė pareiškėjui iš Agentūros 1 837,5 Eur bylinėjimosi išlaidų.

8. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad:8.1. Asociacija vykdo veiklą pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2006 m. gegužės 23 d. išduotą atliekų

tvarkymo organizavimo licenciją Nr. 001, kuria jai suteikta teisė organizuoti stambių namų apyvokos prietaisų, smulkių namų apyvokos prietaisų, IT ir telekomunikacinės įrangos, vartojimo įrangos bei apšvietimo įrangos atliekų tvarkymą; taip pat pagal 2008 m. gegužės 7 d. išduotą licenciją Nr. 003, kuria jai suteikta teisė organizuoti elektrinių ir elektroninių įrankių (išskyrus stambius stacionarius pramoninius prietaisus), žaislų, laisvalaikio ir sporto įrangos, medicininių prietaisų (išskyrus implantuotus ir infekuotus produktus), stebėsenos ir kontrolės prietaisų, automatinių daiktų išdavimo įtaisų atliekų tvarkymą.

8.2. Pareiškėjas 2016 m. kovo 14 d. Agentūrai pateikė 2015 metų atliekų tvarkymo veiklos organizavimo plano, finansavimo schemos ir visuomenės švietimo bei informavimo atliekų tvarkymo klausimais programos vykdymo ataskaitą. Agentūra 2016 m. balandžio 12 d. raštu prašė pateikti papildomą informaciją.

8.3. Agentūra, atlikusi pareiškėjo planinį patikrinimą, siekdama įvertinti pareiškėjo 2015 metų atliekų naudojimo ir (ar) perdirbimo užduočių įvykdymą, patikrino pareiškėjo vykdomą veiklą pagal licenciją Nr. 001 bei licenciją Nr. 003 ir 2016 m. gegužės 12 d. surašė patikrinimo aktą Nr. ALS-15 (toliau – ir Patikrinimo aktas). Patikrinimo akte Agentūra nurodė, kad tinkamai eksploatuotų atliekų priėmimo vietų skaičius 2015 metais yra 62; pareiškėjas nesuderino (nėra sudaręs sutarčių dėl papildančios atliekų surinkimo sistemos su tam tikromis savivaldybėmis) ir tinkamai neeksploatavo reikiamo atliekų priėmimo vietų skaičiaus, todėl turėjo vykdyti pirmąjį užduoties variantą.

8.4. Pareiškėjas 2016 m. gegužės 20 d. raštu Nr. 20160520-171 informavo Agentūrą, kad dėl žmogiškosios klaidos teikiant ataskaitą buvo pateiktas nevisas 2015 metais įrengtų ir eksploatuotų atliekų priėmimo vietų aprašymas, pateikė 2015 metais pareiškėjo eksploatuotų atliekų priėmimo vietų sąrašą, nurodė, kad tinkamai eksploatavo 112 atliekų priėmimo vietų.

8.5. Agentūra, įvertinusi pareiškėjo 2016 m. gegužės 20 d. raštu Nr. 20160520-171 pateiktą informaciją, 2016 m. gegužės 31 d. raštu Nr. (27)-A4-5644 „Dėl įspėjimo apie galimą licencijos galiojimo sustabdymą“ (toliau – ir Įspėjimas) nurodė, kad pareiškėjas, vertindamas tinkamai eksploatuotas atliekų priėmimo vietas, neatsižvelgė į Atliekų tvarkymo taisyklių 37 punkto reikalavimą; pareiškėjas 2015 metais nebuvo sudaręs sutarčių dėl papildančios atliekų surinkimo sistemos su Jonavos, Molėtų, Palangos, Plungės, Prienų, Šilutės, Ukmergės, Varėnos rajono savivaldybėmis, todėl šiose savivaldybėse esančios atliekų priėmimo vietos neatitinka Atliekų tvarkymo taisyklių 35 punkto ir ATĮ 30 straipsnio 15 dalies reikalavimo. Agentūra, įvertinusi nurodytas aplinkybes, nustatė, kad pareiškėjas, norėdamas vykdyti užduoties 2 variantą, turėjo įrengti ir tinkamai eksploatuoti 110 atliekų priėmimo vietų, tačiau 2015 metais tinkamai įrengė ir eksploatavo 78 atliekų priėmimo vietas, todėl neįvykdė kokybinės užduoties ir turėjo tvarkyti atliekas pagal 1 užduoties variantą, t. y. ne 30 arba 45 procentus, bet 40 arba 55 procentus vidaus rinkai verslo tikslais patiekto atliekų kiekio priklausomai nuo atskirų atliekų kategorijų. Pareiškėjas buvo įspėtas apie galimą atliekų tvarkymo organizavimo licencijų Nr. 001 ir Nr. 003 galiojimo sustabdymą dėl to, kad nesilaikė licencijuojamos veiklos sąlygų, t. y. neįvykdė 2015 metais gamintojams ir importuotojams Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytų 1A, 1B, 2, 3A, 5A, 6, 7 ir 9 atliekų tvarkymo užduočių ir ATĮ 34²³ straipsnio 10 dalies 3 punkte nurodytos prievolės. Agentūra nustatė terminą iki 2016 m. rugsėjo 1 d. Įspėjimo priežastims pašalinti.

8.6. Pareiškėjas 2016 m. liepos 29 d. raštu Nr. 20160729-217 „Dėl įspėjimo apie galimą licencijų sustabdymą įgyvendinimo“ Agentūros prašė suteikti konsultaciją, kaip įgyvendinti įpareigojimą – sutvarkyti papildomus atskirų kategorijų atliekų kiekius.

8.7. Agentūra 2016 m. rugpjūčio 22 d. rašte Nr. (27)-A4-8493 „Dėl įspėjimo apie galimą licencijų sustabdymą įgyvendinimo“ nurodė, kad pareiškėjo teiginiai apie negalėjimą sutvarkyti papildomus atliekų kiekius neatleidžia jo nuo atsakomybės ir teisės aktuose nustatytų pareigų vykdymo.

8.8. Pareiškėjas 2016 m. rugpjūčio 25 d. rašte Nr. 20160825-224 „Dėl konsultacijos suteikimo dėl įspėjimo apie galima licencijų sustabdymą įgyvendinimo“ prašė suteikti išsamią konsultaciją, kaip įgyvendinti įpareigojimą – sutvarkyti papildomus atskirų kategorijų atliekų kiekius.

8.9. Agentūra 2016 m. rugpjūčio 29 d. rašte Nr. (27)-A4-8682 nurodė, kad neįvykus konkursui pareiškėjas turi teisę pakartotinį pirkimą vykdyti apklausos būdu ir pažymėjo, kad Agentūros sprendimai turi būti vykdomi.

8.10. Pareiškėjas 2016 m. rugpjūčio 31 d. raštu Nr. 20160831-228 Agentūros prašė panaikinti Įspėjimą, o jo nepanaikinus – suteikti išsamią konsultaciją, kaip įgyvendinti įpareigojimą – sutvarkyti papildomus atskirų kategorijų atliekų kiekius.

8.11. Agentūra 2016 m. rugsėjo 8 d. sprendimu Nr. (27)-A4-9075 „Dėl Licencijų galiojimo sustabdymo“ konstatavo, kad pareiškėjas Įspėjimu nustatytų pažeidimų nepašalino, todėl sustabdė licencijų Nr. 001 ir Nr. 003 galiojimą ir nustatė terminą iki 2016 m. gruodžio 31 d. pažeidimams pašalinti.

8.12. Agentūra 2016 m. rugsėjo 8 d. sprendime nurodė, kad ji nėra gavusi iš pareiškėjo pažeidimo pašalinimą patvirtinančių dokumentų ir konstatavo, kad pareiškėjas pažeidimų nepašalino iki 2016 m. rugsėjo 1 d.

8.13. Pareiškėjas 2016 m. rugsėjo 26 d. kreipėsi į teismą su skundu. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 15 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, panaikino ginčijamą Agentūros Sprendimą ir perdavė Agentūrai iš naujo atlikti pareiškėjo veiklos planinį patikrinimą, likusią pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. rugsėjo 6 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 15 d. sprendimą panaikino ir perdavė bylą Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

9. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 6 d. nutartyje pateiktus išaiškinimus, analizuodamas Agentūros Sprendimo, kuriuo sustabdytas licencijų Nr. 001 ir 003 galiojimas, teisėtumą ir pagrįstumą, pasisakys šiais byloje kilusiais ginčo klausimais: ar pareiškėjas tinkamai įvykdė užduoties 2 varianto kokybinę užduotį (atliekų priėmimo vietų tinkamas įrengimas ir eksploatavimas), kokia yra tarpinių ataskaitų reikšmė, ar Sprendime nurodytas terminas trūkumams pašalinti nebuvo per trumpas, ar Agentūros Sprendime nurodytas reikalavimo neįvykdymas tokia apimtimi ir tik dėl tam tikrų kategorijų atliekų galėjo lemti pareiškėjo licencijų galiojimo sustabdymą ir kt.

10. Teismas nurodė, kad pareiškėjas duomenis apie 2015 metais tinkamai įrengtas ir eksploatuotas vietas keitė kelis kartus: 1) teikdamas 2016 metų ataskaitą dėl žmogiškosios klaidos pateikė neišsamų 2015 metais įrengtų ir eksploatuotų atliekų priėmimo vietų sąrašą; 2) 2016 m. gegužės 20 d. rašte Nr. 20160520-171 ir skunde teismui nurodė, kad eksploatavo 155 atliekų priėmimo vietas, 4 kartus regioninėje spaudoje paskelbė apie 112 atliekų priėmimo vietų; 3) 2018 m. spalio 5 d. rašte teismui nurodė, kad 2015 metais tinkamai eksploatavo ne tik minėtas 112 atliekų priėmimo vietų, bet ir papildomas 35 atliekų priėmimo vietas. Teismas tokį pareiškėjo elgesį vertino kritiškai, pabrėžė, kad pareiškėjas pats teikia duomenis apie atliekų priėmimo vietas ir atsako už šių duomenų teisingumą. Toks pareiškėjo elgesys apsunkina atsakovo galimybes įvertinti, ar pareiškėjas tinkamai vykdo savo pareigas pagal teisės aktų reikalavimus. Vis dėlto teismas įvertino ir pasisakė dėl visų 155 atliekų priėmimo vietų tinkamo įrengimo ir eksploatavimo, nes visos 155 atliekų priėmimo vietos buvo nurodytos 2016 m. gegužės 20 d. rašte iki atsakovui priimant sprendimus dėl įspėjimo ir licencijų sustabdymo.

11. Teismas atkreipė dėmesį, kad Agentūra tinkamai 2015 metais įrengtomis ir eksploatuotomis pripažino 78 atliekų priėmimo vietas. Dėl jų byloje ginčas nebevyksta. Ginčas vyksta tik dėl Agentūros Įspėjimo 1 priedo 6–7, 9–12, 16–21, 24, 28–29, 32, 34, 36–37, 40, 43, 52, 54–55, 61, 63–64, 66, 68, 71, 74, 76, 78, 81–82, 88, 97, 106, 108, 110, 117–130, 132–154 pozicijose nurodytų atliekų priėmimo vietų pripažinimo tinkamai įrengtomis ir eksploatuotomis. 2018 m. lapkričio 19 d. teismo posėdyje pareiškėjo atstovas sutiko, kad Agentūros Įspėjimo Nr. (27)-A4-5644 1 priedo 6–7, 36, 76, 106, 135, 141–142 pozicijose nurodytos atliekų priėmimo vietos nebuvo tinkamai įrengtos ir eksploatuotos. Dėl jų pirmosios instancijos teismas nurodė daugiau nebepasisakysiantis.

12. Pareiškėjas teigia, kad Agentūros Įspėjimo 1 priedo 12, 24, 32, 43, 66, 118–130, 132–134, 136–140, 143–146, 149–154 pozicijose esančios atliekų priėmimo vietos buvo naujai įsteigtos, todėl apie jas buvo informuota mažiau nei 4 kartus per metus. Analizuodamas nagrinėjamos bylos situaciją teismas pabrėžė, kad paskelbimas apie atliekų priėmimo vietas nėra ir negali būti traktuojamas tik kaip formalumas. Šis reikalavimas iš esmės prisideda prie kuo didesnio atliekų surinkimo. Be to, negalima tapatinti perkeltos atliekų priėmimo vietos ir naujai įsteigtos atliekų priėmimo vietos bei joms taikytinų taisyklių. Nagrinėjamoje byloje spaudoje nebuvo 4 kartus paskelbta ne apie perkeltas, o apie naujai įsteigtas priėmimo vietas, todėl buvo pažeisti Taisyklių 49 punkto reikalavimai dėl paskelbimo 4 kartus per metus ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1184-624/2017 suformuluoti teisės aktų išaiškinimai dėl eksploatacijos ne trumpiau kaip metus (vienintelis ribojimas, susijęs su atliekų priėmimo vietos keitimu, įtvirtintas Atliekų tvarkymo taisyklių 39 punkte, nustatančiame kad atliekų priėmimo vieta turi būti eksploatuojama ne trumpiau kaip metus). Teismas pritarė atsakovo pozicijai dėl netinkamo paskelbimo apie atliekų priėmimo vietas, o eksploatacijos trumpiau nei vienerius metus argumentą nurodė tik kaip papildomą.

13. Dalis pareiškėjo nurodytų atliekų priėmimo vietų (Įspėjimo 1 priedo 40, 54–55, 61, 81–82, 108, 117, 147–148 pozicijos) nebuvo pripažintos tinkamai įrengtomis ir eksploatuotomis, nes pareiškėjas nebuvo sudaręs sutarčių dėl

papildančios atliekų surinkimo sistemos su Jonavos rajono, Molėtų rajono, Palangos rajono, Plungės rajono, Prienų rajono, Šilutės rajono, Ukmergės rajono, Varėnos rajono savivaldybėmis. Teismas atmetė pareiškėjo teiginius, kad ATĮ 30 straipsnio 15 dalies ir Atliekų tvarkymo taisyklių 35 punkto nuostatos netaikomos iki 2014 m. birželio 6 d. įsteigtoms atliekų priėmimo vietoms, nes ginčo laikotarpiu jau galiojo minėti teisės aktų reikalavimai ir jie turėjo būti taikomi visoms tiek iki 2014 m. birželio 6 d., tiek po 2014 m. birželio 6 d. įsteigtoms, patikrinimo metu tikrinamoms atliekų priėmimo vietoms. Pasikeitęs teisinis reguliavimas lemia, kad turi atitinkamai keistis ir subjektų, kuriems taikomas naujasis teisinis reguliavimas, elgesys. Pareiškėjas turėjo pareigą laikytis visų 2015 metais įrengtoms ir eksploatuotoms atliekų priėmimo vietoms keliamų teisės aktų reikalavimų. Teismas nevertino pareiškėjo argumentų dėl konkurentui taikomų kitokių taisyklių analizuojamu aspektu, nes tai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.

14. Kadangi byloje nėra pateikta duomenų, kad buvo sudarytos sutartys dėl papildančios atliekų surinkimo sistemos su Jonavos rajono, Molėtų rajono, Palangos rajono, Plungės rajono, Prienų rajono, Šilutės rajono, Ukmergės rajono, Varėnos rajono savivaldybėmis, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Agentūra pagrįstai pripažino Atliekų tvarkymo taisyklių 35 punkto ir ATĮ 30 straipsnio 15 dalies pažeidimą.

15. Dalis pareiškėjo nurodytų atliekų priėmimo vietų (Įspėjimo 1 priedo 9–11, 16–21, 28–29, 34, 37, 52, 63–64, 68, 71, 74, 78, 88, 97, 110 pozicijos) nebuvo pripažintos tinkamai įrengtomis ir eksploatuotomis, nes jos buvo pripažintos ne minimaliomis, o papildomomis atliekų priėmimo vietomis. Išanalizavęs Atliekų tvarkymo taisyklių 37 ir 38 punktų nuostatas, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad papildomos atliekų priėmimo vietos turi būti vertinamos ir negali būti atmestos vien dėl to, kad jos yra papildomos Atliekų tvarkymo taisyklių 37 punkto prasme. Minimalių ir papildomų atliekų priėmimo vietų steigimas užtikrina kuo didesnio atliekų kiekio surinkimą. Pareiškėjas į bylą pateikė įrodymus, kad minimaliose (atsakovo pripažintose) priėmimo vietose buvo surinkta 167,541 t atliekų, o kitose atliekų priėmimo vietose – 313,99 t atliekų. Atsižvelgęs į siekiamą tikslą (surinkti kuo daugiau atliekų) ir byloje pateiktus surinktų atliekų kiekius minimaliose ir kitose atliekų priėmimo vietose, teismas konstatavo, kad teisės aktai nedraudžia steigti papildomas atliekų priėmimo vietas ir jos negali būti vertinamos kaip neatitinkančios teisės aktų reikalavimų vien todėl kad yra papildomos. Pirmosios instancijos teismas taip pat pabrėžė, kad Atliekų tvarkymo taisyklių 37 punkto tikslas yra užtikrinti atliekų surinkimą visos Lietuvos Respublikos teritorijoje, o ne tik tam tikruose miestuose, regionuose ar pan. Teismas nustatė, kad pareiškėjas plečia atliekų priėmimo vietų tinklą visoje Lietuvoje: naujos atliekų priėmimo vietos įsteigtos ir steigiamos tiek didžiuosiuose miestuose, tiek regionuose, todėl teismas darė išvadą, kad Atliekų tvarkymo taisyklių 37 punkto tikslas nagrinėjamoje byloje nėra pažeidžiamas ir atliekų priėmimo vietos įrengiamos ir eksploatuojamos nuosekliai visos Lietuvos Respublikos teritorijoje.

16. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes pirmosios instancijos teismas sprendė, jog atsakovas nepagrįstai Įspėjimo 1 priedo 9–11, 16–21, 28–29, 34, 37, 52, 63–64, 68, 71, 74, 78, 88, 97, 110 pozicijose nurodytas atliekų priėmimo vietas pripažino netinkamomis ir jos turi būti įskaičiuojamos į tinkamai įrengtų ir eksploatuotų atliekų priėmimo vietų sąrašą. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas tinkamai įrengė ir eksploatavo 101 atliekų priėmimo vietą (78, dėl kurių ginčas nevyksta, ir 23 papildomas). Kadangi 2015 metais pareiškėjui vykdant 2 užduoties vykdymo variantą, kokybinė užduotis buvo įrengti ir tinkamai eksploatuoti 110 atliekų priėmimo vietų, o pareiškėjas įrengė ir tinkamai eksploatavo 101 atliekų priėmimo vietą, Agentūra pagrįstai ir teisėtai konstatavo, kad pareiškėjas neįvykdė kokybinės užduoties ir pareikalavo pareiškėjo, kad šis įgyvendintų pirmajame užduoties vykdymo variante Vyriausybės nustatytus didesnius atliekų sutvarkymo kiekius.

17. Vilniaus apygardos administracinis teismas nesutiko su pareiškėjo teiginiais, kad priimdama tarpines ir galutinę 2015 metų ataskaitas Agentūra pripažino, jog pareiškėjas tinkamai vykdė savo pareigas pagal teisės aktų reikalavimus. Tokios išvados nesuponuoja nei galiojantys teisės aktai, nei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika.

18. Teismas taip pat atmetė pareiškėjo argumentus, jog atsakovo sprendimas yra objektyviai neįgyvendinamas. Pareiškėjas yra atsakingas už susidariusių atliekų kiekių tvarkymo organizavimą, jis privalo vykdyti Vyriausybės nustatytas gaminių ar pakuočių atliekų tvarkymo užduotis, o teisės aktai nenustato atvejų, kuomet tokios užduotys gali būti nevykdomos. Pareiškėjo procesiniuose dokumentuose nurodytos aplinkybės, jog nė vienas atliekų tvarkytojas nepateikė pasiūlymų sutvarkyti atliekas, nėra reikšmingos, be to, nepatvirtina teiginių, kad iš jo buvo reikalauta neįmanomo (įvykdyti atliekų tvarkymo užduotį).

19. Įvertinęs ATĮ 3423 straipsnio 16 ir 18 dalyse įtvirtintą teisinį reguliavimą (įspėjime nurodytas terminas ir trūkumams pašalinti nustatytas terminas gali būti iki vienerių metų, iš viso iki dvejų metų) ir nagrinėjamoje byloje nustatytų terminų trukmę (Įspėjime nurodytas 3 mėnesių terminas, o trūkumams pašalinti nustatytas 4 mėnesių terminas, iš viso 7 mėnesiai),

pirmosios instancijos teismas pripažino, kad nustatytas terminas buvo per trumpas siekiant pašalinti nustatytus pažeidimus. Teismas nustatė, kad nuo 2016 m. gegužės 31 d. iki 2016 m. rugsėjo 1 d., t. y. per 3 mėnesius pareiškėjui nepavyko pašalinti nustatytų pažeidimų. Pareiškėjas per tą laiką paskelbė pirkimą papildomiems atskirų kategorijų atliekų kiekiams 2015 metais sutvarkyti ir suorganizavo pirkimą apklausos būdu. Informaciją (apie negalėjimą nusipirkti) pareiškėjas nuolat teikė atsakovui, todėl atsakovas, turėdamas aiškius duomenis apie tai, kad per 3 mėnesius nepavyko pašalinti pažeidimų, nepagrįstai ir nemotyvuotai nustatė tik 4 mėnesių terminą pažeidimams pašalinti. Teismas sutiko, kad ATĮ ir jį įgyvendinančiais teisės aktais siekiama itin svarbių ir visuomeniškai reikšmingų tikslų. Būtent siekiant minėtų tikslų turi būti dedamos maksimalios pastangos jiems pasiekti, įskaitant ir tinkamo pažeidimams pašalinti termino nustatymą. Teisės aktai leido atsakovui nustatyti ilgesnius terminus, bet atsakovas jų nenustatė ir nemotyvavo, kodėl nenustato ilgesnių terminų. Teismas atmetė atsakovo argumentus, kad pareiškėjas demonstruoja formalius aktyvius veiksmus, bet realiai netinkamai vykdo ATĮ nustatytas pareigas. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2016 m. liepos 14 d. paskelbė pirkimą papildomiems atskirų kategorijų atliekų kiekiams sutvarkyti, tačiau nė vienas atliekų tvarkytojas pasiūlymų nepateikė; pareiškėjas organizavo pirkimą apklausos būdu, tačiau ir toks pirkimas neįvyko. Pareiškėjas 2016 m. liepos 29 d., 2016 m. rugpjūčio 25 d., 2016 m. rugpjūčio 31 d. raštais kreipėsi į Agentūrą ir prašė suteikti konsultaciją, kaip įgyvendinti įpareigojimą – sutvarkyti papildomus atskirų kategorijų atliekų kiekius. Taigi iki pat ginčijamo Sprendimo priėmimo pareiškėjas dėjo pastangas pašalinti pažeidimus. Be to, teismo posėdyje atsakovo atstovė sutiko, kad rinkoje tuo metu galėjo trūkti atskirų kategorijų atliekų.

20. Atsižvelgęs į byloje nustatytas faktines aplinkybes, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad pareiškėjui pritaikyta poveikio priemonė buvo neproporcinga. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjas neįvykdė dalies, o ne visos jam nustatytos užduoties, be to, neįvykdytos užduoties dalis santykinai nedidelė. Teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas dėjo pastangas įvykdyti Agentūros nurodymus ir pašalinti konstatuotus pažeidimus, o Agentūra be pagrindo nustatė per trumpą terminą konstatuotiems pažeidimams pašalinti.

21. Teismas taip pat pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija 2017 m. gegužės 31 d. kreipėsi į AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialą su reikalavimu pervesti laidavimo draudimo sutartyje nurodytą sumą, t. y. 718 700,54 Eur, į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad Agentūra, priimdama ginčijamą sprendimą dėl licencijų galiojimo sustabdymo, privalo įvertinti išieškomoje banko garantijoje ar laidavimo draudimo sutartyje numatytą sumą nustatant neįvykdytos prievolės dalį. Nagrinėjamoje byloje atsakovas tokio vertinimo neatliko, nes vadovavosi pozicija, kad išieškojimas pagal laidavimo draudimo sutartį yra savarankiška administracinė procedūra. Tokia atsakovo pozicija yra klaidinga.

22. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjui iš Agentūros priteisė 1 837,67 Eur bylinėjimosi išlaidų – 22,50 Eur žyminį mokestį, 1 210 Eur išlaidų už skundo bei pareiškimo teismui parengimą, 605 Eur išlaidų už papildomų paaiškinimų pateikimą.

III.

23. Pareiškėjas asociacija „EEPA“ apeliaciniame skunde prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą nurodant, kad iš teismo sprendimo motyvuojamosios dalies šalintini motyvai ir papildomai dėl jų pasisakyti:

23.1. „<…> nagrinėjamoje byloje teismas pritaria atsakovės pozicijai dėl netinkamo paskelbimo apie EEĮ atliekų priėmimo vietas <…>“;

23.2. „<…> Kadangi byloje nėra pateikta duomenų, kad buvo sudarytos sutartys dėl papildančios atliekų surinkimo sistemos su Jonavos rajono, Molėtų rajono, Palangos rajono, Plungės rajono, Prienų rajono, Šilutės rajono, Ukmergės rajono, Varėnos rajono savivaldybėmis, teismas konstatuoja, kad Agentūra pagrįstai pripažino EEĮ atliekų tvarkymo taisyklių 35 punkto ir ATĮ 30 straipsnio 15 dalies pažeidimą <…>“;

23.3. „<…> Kadangi 2015 metais pareiškėjai vykdant 2 užduoties vykdymo variantą, kokybinė užduotis buvo įrengti ir tinkamai eksploatuoti 110 EEĮ atliekų priėmimo vietų, o pareiškėja įrengė ir tinkamai eksploatavo 101 EEĮ atliekų priėmimo vietą, Agentūra pagrįstai ir teisėtai konstatavo, kad pareiškėja neįvykdė kokybinės užduoties ir pareikalavo pareiškėjos, kad ši įgyvendintų pirmajame užduoties vykdymo variante Vyriausybės nustatytus didesnius atliekų sutvarkymo kiekius <…>“;

23.4. „<…> Teismas atmeta pareiškėjos teiginius, jog atsakovės sprendimas yra objektyviai neįgyvendinamas. <…> Taigi pareiškėjos procesiniuose dokumentuose nurodytos aplinkybės, jog nė vienas atliekų tvarkytojas nepateikė pasiūlymų sutvarkyti EEĮ atliekas, nėra reikšmingos, be to, nepatvirtina jos teiginių, kad iš jos buvo reikalauta neįmanomo (įvykdyti

atliekų tvarkymo užduotį). <….>“.24. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.25. Apeliacinį skundą pareiškėjas grindžia argumentais:25.1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad pareiškėjas netinkamai eksploatavo priėmimo vietas dėl to,

kad nepaskelbė apie jas 4 kartus per metus ir todėl kad jos buvo eksploatuotos trumpiau kaip metus, kadangi toks aiškinimas prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1184-624/2017 suformuluotam teisės aktų išaiškinimui ir galiojančioms (ir veiksmų atlikimo metu galiojusioms) teisės aktų nuostatoms.

25.2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad Atliekų tvarkymo taisyklių 35 punkto nuostatos, nustatančios, kad atliekų priėmimo vietos gali būti įrengiamos tik suderinus su savivaldybe, taikomos ir teisiniams santykiams, susiklosčiusiems iki šių nuostatų įsigaliojimo (Pareiškėjo jau įrengtoms ir eksploatuojamoms atliekų priėmimo vietoms). Iki 2014 m. birželio 6 d. reikalavimo, tiesiogiai nustatančio, kad atliekų priėmimo vietos gali būti įrengiamos tik suderinus su savivaldybe – nebuvo, o teisės normos negali būti taikomos juridiniams faktams ir teisinėms pasekmėms, atsiradusioms iki teisės akto įsigaliojimo.

25.3. Priešingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, faktinės bylos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas įrengė ir tinkamai eksploatavo 147 atliekų priėmimo vietas, o Agentūra nepagrįstai ir neteisėtai konstatavo, kad pareiškėjas neįvykdė kokybinės užduoties ir pareikalavo, kad pareiškėjas įgyvendintų pirmajame užduoties vykdymo variante Vyriausybės nustatytus didesnius atliekų sutvarkymo kiekius.

25.4. Pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvas, kad iš pareiškėjo nebuvo reikalaujama neįmanomo, prieštarauja paties teismo sprendime nurodomiems motyvams, objektyviems bylos įrodymams, Agentūros bylos nagrinėjimo metu išreikštiems teiginiams (kad buvo ir yra atliekų atskirų kategorijų trūkumas rinkoje) bei teisės aktų nuostatoms, nustatančioms, kad tik pasitelkdamas kompetentingus atliekų tvarkytojus ir tik jų išduotų atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų dėka pareiškėjas gali įvykdyti skundžiamą Sprendimą (ATĮ 342 straipsnio 4 dalies 3 punktas, 3431 straipsnio 1 dalis). Agentūra nepateikė nė vieno pagrįsto įrodymo, kad skundžiamas Sprendimas yra įvykdomas, be to, pati pripažino, kad rinkoje yra (galėjo būti) atliekų (atskirų rūšių) trūkumas, todėl nėra aišku, kokiais argumentais ir juos patvirtinančiais įrodymais teismas rėmėsi atmesdamas pareiškėjo teiginius. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas atsidūrė situacijoje, kai tretieji asmenys, nuo kurių veiklos priklauso rezultatas, negali suteikti reikiamų paslaugų, rinkoje nesant atliekų.

26. Agentūra atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį pakartotinai dėsto argumentus, išdėstytus pirmosios instancijos teismui teiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė ir įvertino visas bylai išspręsti reikšmingas aplinkybes bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl Asociacijos apeliacinį skundą prašo atmesti.

27. Atsiliepime į Asociacijos apeliacinį skundą Agentūra pažymi, jog nagrinėjamu atveju spaudoje nebuvo 4 kartus paskelbta ne apie perkeltas, o apie naujai įsteigtas atliekų priėmimo vietas, todėl buvo pažeisti Atliekų tvarkymo taisyklių 49 punkto reikalavimai. Agentūros teigimu, pareiškėjas nepagrįstai remiasi įstatymo negaliojimo atgal principu, kadangi santykiai, susiję su 2015 metų atliekų priėmimo vietų eksploatavimu dar nebuvo pasibaigę ir pareiškėjas privalėjo laikytis teisės akto reikalavimų dėl sutarčių su savivaldybėmis. Dėl galimybės įvykdyti skundžiamą Sprendimą atsakovas nurodo, jog Asociacija, bendradarbiaudama tik su keliomis įmonėmis, nesudarė sąlygų pasiūlymus pateikti kitiems atliekų tvarkytojams. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad kreipėsi į atliekų tvarkytojus dėl trūkstamų atliekų pagal kategorijas kiekių.

28. Agentūra apeliaciniame skunde prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ir sumažinti priteistinas bylinėjimosi išlaidas.

29. Agentūra apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi dėl 605 Eur bylinėjimosi išlaidų už papildomų paaiškinimų parengimą priteisimo. Nurodo, jog pareiškėjas 2018 m. spalio 19 d. papildomuose paaiškinimuose iš esmės pakartojo skunde teismui jau išdėstytas aplinkybes dėl atliekų tvarkytojų UAB „Baltic metal“, UAB „Kuusakoski“, UAB „EMP recycling“, UAB „Atliekų tvarkymo centras“, UAB „Žalvaris“, taip pat aplinkybes dėl Įspėjimo ir licencijos galiojimo sustabdymo termino bei pirkimo procedūrų. Todėl, Agentūros nuomone, prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos už 2018 m. spalio 19 d. papildomų paaiškinimų parengimą nelaikytinos būtinomis.

30. Pareiškėjas atsiliepime į Agentūros apeliacinį skundą prašo jį atmesti bei priteisti 1 523,75 Eur apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

31. Atsiliepime į Agentūros apeliacinį skundą pareiškėjas pažymi, kad papildomais paaiškinimais teismui pateikė įrodymus, kad Agentūra 2018 m. spalio 10 d. raštu Nr. (16)-ATS-82 pateikė neteisingą informaciją bei duomenis. Nagrinėjamu atveju dėl tokių Agentūros veiksmų pareiškėjas buvo priverstas papildomai išnagrinėti ne tik turinčių teisę

išrašyti atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentus atliekų tvarkytojų sąrašą, bet ir atsakovo 2015 metais priimtus sprendimus dėl atliekų tvarkytojų įrašymo / išbraukimo iš sąrašo bei surinkti ir pateikti įrodymus, kurie paneigtų minėtame Agentūros rašte pateiktus duomenis. Agentūros atstovės bylos nagrinėjimo metu pripažino klaidą ir nurodė, kad pareiškėjo pateikta informacija yra teisinga. Taigi, jei Agentūra nebūtų klaidinusi teismo, pareiškėjas nebūtų patyręs papildomų bylinėjimosi išlaidų.

Teisėjų kolegija


IV.

32. Byloje ginčas kilo dėl Agentūros Sprendimo, kuriuo buvo sustabdytas pareiškėjo Licencijų galiojimas ir nustatytas terminas (iki 2016 m. gruodžio 31 d.) pažeidimams pašalinti, teisėtumo ir pagrįstumo.

33. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo asociacijos „EEPA“ skundo reikalavimą panaikinti Agentūros Sprendimą dėl Licencijų galiojimo sustabdymo tenkino, priteisė pareiškėjui iš atsakovo 1 837,67 Eur patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, tačiau pagrįstais pripažino ne visus pareiškėjo skundo argumentus. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. kovo 7 d. sprendime konstatavo, kad pareiškėjas spaudoje 4 kartus nepaskelbė apie dalį atliekų priėmimo vietų ir jas eksploatavo trumpiau kaip metus, tuo pažeisdamas Atliekų tvarkymo taisyklių 49 punkto reikalavimus, be to, dalies atliekų priėmimo vietų pareiškėjas nesuderino su savivaldybėmis, kuriose tokios priėmimo vietos buvo įsteigtos; vis dėlto teismas sprendė, jog Agentūra nepagrįstai pripažino netinkamomis pareiškėjo papildomas atliekų priėmimo vietas, taip pat be pagrindo nustatė per trumpą terminą konstatuotiems pažeidimams pašalinti bei pareiškėjui pritaikė neproporcingą poveikio priemonę.

34. Apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 7 d. sprendimo pateikė tiek pareiškėjas, tiek atsakovas. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria pripažinta, jog pareiškėjas netinkamai eksploatavo priėmimo vietas dėl to, kad nepaskelbė apie jas 4 kartus per metus ir jas eksploatavo trumpiau nei metus, taip pat su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad Atliekų tvarkymo taisyklių 35 punkto nuostatos, nustatančios, jog atliekų priėmimo vietos gali būti įrengiamos tik suderinus su savivaldybe, taikomos ir teisiniams santykiams, susiklosčiusiems iki šių nuostatų įsigaliojimo. Be to, pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog iš pareiškėjo nebuvo reikalaujama neįmanomo. Agentūra gi su pirmosios instancijos teismo sprendimu iš esmės sutinka ir prašo pakeisti tik jo dalį dėl pareiškėjui priteistų bylinėjimosi išlaidų dydžio, t. y. jas sumažinti nepriteisiant pareiškėjui bylinėjimosi išlaidų už 2018 m. spalio 19 d. papildomų paaiškinimų parengimą.

35. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant pareiškėjo ir atsakovo apeliacinių skundų ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos.

36. Elektros ir elektroninės įrangos ir (ar) pakuočių atliekų tvarkymo teisinius santykius reglamentuoja Atliekų tvarkymo įstatymas, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. sausio 19 d. nutarimu Nr. 61 patvirtintas Mažiausio elektros ir elektroninės įrangos atliekų kiekio, kurį turi sutvarkyti elektros ir elektroninės įrangos gamintojai ir importuotojai, aprašas (toliau – ir Aprašas), Atliekų tvarkymo taisyklės, taip pat Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2006 m. gegužės 16 d. įsakymu Nr. D1-232 patvirtintos Savivaldybės organizuojamą komunalinių atliekų tvarkymo sistemą papildančių atliekų surinkimo sistemų diegimo sąlygų derinimo su savivaldybėmis taisyklės (toliau – ir Derinimo taisyklės).

36.1. ATĮ (iki 2016 m. sausio 1 d. galiojusios įstatymo redakcijos) įtvirtinta, kad šiame įstatyme gamintojams ir importuotojams nustatytai pareigai organizuoti atliekų, kurios susidarė naudojant gamintojų ir importuotojų tiektus Lietuvos Respublikos vidaus rinkai verslo tikslais gaminius (elektros ir elektroninę įrangą, supakuotus gaminius), tvarkymą ir Vyriausybės nustatytoms elektros ir elektroninės įrangos ir (ar) pakuočių atliekų tvarkymo užduotims įvykdyti gamintojai ir importuotojai ar licencijuotos organizacijos gali diegti savivaldybės organizuojamą komunalinių atliekų tvarkymo sistemą papildančias atliekų surinkimo sistemas. Šiuo atveju atliekų surinkimo sistemos diegimo sąlygos turi būti suderintos su savivaldybe Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka (30 str. 15 d.). Viena pagrindinių elektros ir elektroninės įrangos gamintojų ir importuotojų pareigų yra įvykdyti Vyriausybės nustatytas elektros ir

elektroninės įrangos atliekų tvarkymo užduotis. Vyriausybė nustato, kokį mažiausią elektros ir elektroninės įrangos atliekų kiekį pagal minimalius elektros ir elektroninės įrangos atliekų naudojimo reikalavimus turi sutvarkyti gamintojai ir importuotojai, atsižvelgdama į per praėjusius kalendorinius metus Lietuvos Respublikos vidaus rinkai verslo tikslais tiektos elektros ir elektroninės įrangos kiekį ir į minimalius gamintojų ir importuotojų organizuojamų elektros ir elektroninės įrangos atliekų surinkimo sistemų kokybės reikalavimus (341 str. 1 d. 6 p.). Siekdami įvykdyti šią pareigą, elektros ir elektroninės įrangos gamintojai ir importuotojai gali diegti savivaldybės organizuojamą komunalinių atliekų tvarkymo sistemą papildančias elektros ir elektroninės įrangos atliekų surinkimo sistemas (341 str. 6 d.). Licencijos turėtojas įspėjamas apie galimą licencijos galiojimo sustabdymą, jeigu nustatoma, kad licencijos turėtojas nesilaiko licencijuojamos veiklos sąlygų (3423 str. 13 d. 1 p.). Licencijos galiojimas sustabdomas, jeigu licencijos turėtojas, įspėtas apie galimą licencijos galiojimo sustabdymą, nepašalino nustatytų pažeidimų per licencijas išduodančios institucijos nurodytą terminą (3423 str. 16 d. 1 p.).

36.2. Apraše (2014 m. gruodžio 15 d. nutarimo Nr. 1416 redakcija, galiojusi nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2016 m. sausio 30 d.) nustatyta, kad 2015 metais pagal pirmąjį užduoties vykdymo variantą elektros ir elektroninės įrangos gamintojai ir importuotojai privalo surinkti ir paruošti naudoti pakartotinai, perdirbti ar kitaip naudoti atsižvelgiant į minimalius elektros ir elektroninės įrangos atliekų naudojimo reikalavimus 55 proc. per praėjusius kalendorinius metus Lietuvos Respublikos vidaus rinkai verslo tikslais tiektos elektros ir elektroninės įrangos kiekio. Pagal antrąjį užduoties vykdymo variantą elektros ir elektroninės įrangos gamintojai ir importuotojai privalo surinkti ir paruošti naudoti pakartotinai, perdirbti ar kitaip naudoti atsižvelgiant į minimalius elektros ir elektroninės įrangos atliekų naudojimo reikalavimus 45 proc. per praėjusius kalendorinius metus Lietuvos Respublikos vidaus rinkai verslo tikslais tiektos elektros ir elektroninės įrangos kiekio (kiekybinė užduotis), tokie elektros ir elektroninės įrangos gamintojai ir importuotojai privalo eksploatuoti ne mažiau kaip vieną elektros ir elektroninės įrangos atliekų priėmimo vietą; būtinų elektros ir elektroninės įrangos atliekų priėmimo vietų skaičius priklauso nuo gamintojo ar importuotojo praėjusiais kalendoriniais metais Lietuvos Respublikos vidaus rinkai verslo tikslais patiekto elektros ir elektroninės įrangos kiekio ir turi būti ne mažesnis kaip viena priėmimo vieta 200 tonų Lietuvos Respublikos vidaus rinkai verslo tikslais tiektos elektros ir elektroninės įrangos; gamintojo ar importuotojo, pradėjusio Lietuvos Respublikos vidaus rinkai verslo tikslais tiekti elektros ir elektroninę įrangą einamaisiais kalendoriniais metais, būtinų elektros ir elektroninės įrangos atliekų priėmimo vietų skaičius priklauso nuo gamintojo ar importuotojo planuojamo einamaisiais kalendoriniais metais Lietuvos Respublikos vidaus rinkai verslo tikslais tiekti elektros ir elektroninės įrangos kiekio ir turi būti ne mažesnis kaip viena priėmimo vieta 200 tonų Lietuvos Respublikos vidaus rinkai verslo tikslais planuojamos tiekti elektros ir elektroninės įrangos (kokybinė užduotis) (Aprašo I skyriaus 8 p.). Buitinės elektros ir elektroninės įrangos gamintojas ar importuotojas gali pasirinkti vieną iš elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymo užduočių vykdymo variantų (Aprašo III skyriaus 1 p.). Gamintojo ar importuotojo, pasirinkusio vykdyti elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymo užduoties 2 variantą, kokybinei elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymo užduočiai įvykdyti būtinų elektros ir elektroninės įrangos atliekų priėmimo vietų skaičius turi atitikti bent minimalų šiame apraše nurodytą priėmimo vietų skaičių (Aprašo III skyriaus 5 p.). Kokybinė elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymo užduotis turi būti pradėta vykdyti (tai yra priėmimo vietos turi būti pradėtos eksploatuoti) ne vėliau kaip per 2 mėnesius nuo Aprašo 7 punkte nurodytų dokumentų pateikimo dienos. Aplinkos ministras nustato priėmimo vietų įrengimo, eksploatavimo ir informacijos apie priėmimo vietų eksploatavimą pateikimo reikalavimus (Aprašo III skyriaus 6 p.). Pasirinkęs vykdyti elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymo užduoties 2 variantą, elektros ir elektroninės įrangos gamintojas ar importuotojas, registruodamasis ir teikdamas ataskaitas, kartu su vienu iš Dokumentų, įrodančių, kad elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymas bus finansuojamas, sudarymo ir jų reikalavimų vykdymo, lėšų, gautų pagal šiuos dokumentus, kaupimo, naudojimo ir grąžinimo taisyklių 4.1–4.3 papunkčiuose nurodytų dokumentų pateikia numatomų įrengti ar jau įrengtų priėmimo vietų aprašymą ir informaciją apie priėmimo vietų eksploatavimą (Aprašo III skyriaus 7 p.). Visiškas elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymo užduoties įvykdymas yra, jeigu gamintojas ar importuotojas pasirinko elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymo užduoties vykdymo 2 variantą – kiekybinės ir kokybinės elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymo užduočių įvykdymas (Aprašo III skyriaus 9.2 p.).

36.3. Atliekų tvarkymo taisyklėse (nuo 2014 m. liepos 1 d. iki 2018 m. sausio 1 d. galiojusios redakcijos) nustatyta, kad elektros ir elektroninės įrangos atliekų priėmimo vieta – buitinės elektros ir elektroninės įrangos atliekų surinkimo vieta, įrengta elektros ir elektroninės įrangos gamintojo, importuotojo ar licencijuotos gamintojų ir importuotojų organizacijos, vykdančių Apraše patvirtintos elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymo 2 užduoties vykdymo variantą (7.10 p.). Priėmimo vietos gali būti įrengiamos degalinių, prekybos centrų, parduotuvių, įmonių, organizacijų ir pan. teritorijose ar

patalpose. Priėmimo vietos gali būti įrengiamos tik suderinus su savivaldybe, kurios teritorijoje steigiama priėmimo vieta, pagal Derinimo taisyklėse nustatytą tvarką (35 p.). Priėmimo vietos adresas gali būti keičiamas motyvuotu įrengėjo prašymu, suderinus su Agentūra ir savivaldybe, kurios teritorijoje įsteigta priėmimo vieta (39 p.). Įrengėjas privalo informuoti visuomenę apie galimybę atiduoti buitines elektros ir elektroninės įrangos atliekas, nurodydamas įrengėjo įrengtos priėmimo vietos (-ų) adresą (-us). Ši informacija turi būti paskelbta bent įrengėjo interneto svetainėje ir ne rečiau kaip kas tris mėnesius skelbiama regioninėje spaudoje (49 p.). Jei įrengėjas neužtikrino priėmimo vietose surinktų atliekų perdavimo atliekų tvarkytojui (-ams), nevykdė priėmimo vietose surinktų elektros ir elektroninės įrangos atliekų apskaitos, neteikė apskaitos ataskaitų, nevykdė ar nepakankamai vykdė visuomenės informavimą, laikoma, kad įrengėjas priėmimo vietas eksploatavo netinkamai (50 p.). Pažymėtina, kad iki 2016 m. birželio 6 d. galiojusios Atliekų tvarkymo taisyklių redakcijos 35 ir 39 punktuose buvo nustatyta, jog priėmimo vietų skaičius turi atitikti Elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymo 2 užduoties vykdymo variante nurodytą surinkimo vietų skaičiaus dydį, o priėmimo vieta turi būti eksploatuojama ne trumpiau kaip vienerius metus.

36.4. Derinimo taisyklėse (2012 m. liepos 3 d. įsakymo Nr. D1-572 redakcija, galiojusi nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2016 m. balandžio 1 d.) nustatyta, kad papildančias atliekų surinkimo sistemas galima įdiegti ir šios sistemos gali pradėti funkcionuoti tik papildančios atliekų surinkimo sistemos diegėjui šių taisyklių nustatyta tvarka, suderinus papildančių atliekų surinkimo sistemų diegimo sąlygas ir sudarius sutartį su savivaldybe (arba savivaldybės (kelių savivaldybių)) įsteigtu juridiniu asmeniu, kuriam pavesta administruoti komunalinių atliekų tvarkymo sistemą) (4 p.). Šios taisyklės taikomos savivaldybėms, kurių teritorijose diegiamos papildančios atliekų surinkimo sistemos, papildančių atliekų surinkimo sistemų diegėjams ir papildančių atliekų surinkimo sistemų operatoriams (5 p.). Asmuo (gamintojas ir importuotojas ar licencijuota organizacija), pageidaujantis diegti papildančią atliekų surinkimo sistemą, parengia papildančių atliekų surinkimo sistemų diegimo sąlygas (6 p.). Papildančios atliekų surinkimo sistemos diegėjo pasirašytas prašymas derinti diegimo sąlygas, pateikiamas savivaldybei kartu su diegimo sąlygomis (2 egzemplioriai) ir dokumentais, įrodančiais šiose taisyklėse keliamų reikalavimų papildančių atliekų surinkimo sistemų operatoriams tenkinimą (8 p.). Prašymus derinti diegimo sąlygas nagrinėja savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu sudaryta komisija. Sprendimai dėl prašymų derinti diegimo sąlygas tvirtinami savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu (81 p.).

37. Pateiktą teisinį reguliavimą įvertinusi byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija dėl apeliacinių skundų reikalavimų pasisakys atskirai. Nagrinėjamu atveju pažymėtina, jog pareiškėjas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 7 d. sprendimu (jo rezoliucine dalimi) iš esmės sutinka, tačiau prašo jį pakeisti pašalinant dalį šiame pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytų motyvų. Tam tikrais atvejais atsižvelgiant į bylos faktines aplinkybes subjektams yra suteikiama teisė skųsti teismo sprendimo motyvuojamąją dalį, kada draudimas ją skųsti apeliacine tvarka gali pažeisti ginčo šalies interesus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3051/2012, 2012 m. lapkričio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-2377/2012). Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, jog prašymas pakeisti teismo sprendimo motyvuojamąją dalį atitinka reikalavimą pakeisti teismo sprendimą, todėl yra suformuluotas pagal apeliacinės instancijos teismo teises (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 str.). Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo pašalinti pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus, kurie turės res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) galią kitose šiuo metu sustabdytose administracinėse bylose, kuriose sprendžiami dėl atliekų tvarkymo tarp pareiškėjo ir Agentūros bei Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos kilę ginčai.

Dėl Atliekų tvarkymo taisyklių 49 punkto reikalavimų pažeidimo

38. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, jog konstatuodamas, kad pareiškėjas pažeidė Atliekų tvarkymo taisyklių 49 punkto reikalavimus dėl visuomenės informavimo apie galimybę atiduoti buityje susidarančias elektros ir elektroninės įrangos atliekas, teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1184-624/2017 pateiktais išaiškinimais, jog Atliekų tvarkymo taisyklėse nėra draudimo keisti priėmimo vietos fizinę buvimo vietą, tačiau atliekų priėmimo vieta, kurios eksploatacija iš viso trunka trumpiau kaip vienus metus, negali būti laikoma tinkama elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymo antrosios užduoties vykdymo varianto prasme. Pažymėtina, kad tokią išvadą Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtoje byloje padarė remdamasis nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2014 m. birželio 6 d. galiojusios Atliekų tvarkymo taisyklių redakcijos (byloje ginčas buvo kilęs dėl 2013 metais eksploatuotų priėmimo vietų) 39 ir 49 punktų sistemine analize, pagal

kurią priėmimo vieta turi būti eksploatuojama ne trumpiau kaip vienerius metus, o per šį laikotarpį (t. y. vienus metus), regioninėje spaudoje skelbiant kas tris mėnesius, apie ją turi būti paskelbiama ne mažiau kaip 4 kartus.

39. Nagrinėjamoje byloje ginčas yra kilęs dėl 2015 metais pareiškėjo eksploatuotų priėmimo vietų, todėl turi būti taikoma ginčo laikotarpiu galiojusiuose teisės aktuose, įskaitant Atliekų tvarkymo taisykles, nustatytas teisinis reguliavimas. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime konstatavo ir bylos šalys neginčija, kad 36 priėmimo vietos (Įspėjimo 1 priedo 12, 24, 32, 43, 66, 118–130, 132–134, 136–140, 143–146, 149–154 pozicijos) buvo ne perkeltos, o naujai 2015 metais įsteigtos priėmimo vietos. Pažymėtina, jog, nors ginčo laikotarpiu galiojusios redakcijos Atliekų tvarkymo taisyklėse vis dar buvo įtvirtintas reikalavimas informuoti visuomenę apie galimybę atiduoti buitines elektros ir elektroninės įrangos atliekas, nurodant įrengtos priėmimo vietos (-ų) adresą (-us) įrengėjo interneto svetainėje ir ne rečiau kaip kas tris mėnesius apie tai skelbiant regioninėje spaudoje, tačiau buvo panaikintas reguliavimas, susijęs su priėmimo vietos eksploatavimu ne trumpiau kaip vienerius metus. Taigi aplinkybės eksploatuojant priėmimo vietas 2013 ir 2015 metais skyrėsi iš esmės, t. y. tam, kad 2013 metais priėmimo vieta būtų pripažinta tinkama elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymo antrosios užduoties vykdymo varianto prasme, buvo būtina ją eksploatuoti ne trumpiau nei vienus metus ir apie ją regioninėje spaudoje paskelbti kas tris mėnesius (iš viso 4 kartus per vienus eksploatacijos metus); o tam, kad 2015 metais priėmimo vieta būtų pripažinta tinkama elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymo antrosios užduoties vykdymo varianto prasme, pakako apie priėmimo vietą regioninėje spaudoje apie ją paskelbti kas tris mėnesius nuo tokios vietos įsteigimo, niekaip nesiejant priėmimo vietos su jokiais jos eksploatacijos terminais. Todėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1184-624/2017 suformuota praktika dėl priėmimo vietos eksploatacijos trukmės, kaip elemento, apibrėžiančio priėmimo vietos tinkamumą elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymo antrosios užduoties vykdymo varianto prasme, negali būti vadovaujamasi nagrinėjamoje byloje.

40. Ginčo laikotarpiu galiojusios Atliekų tvarkymo taisyklių redakcijos 49 punkte paskelbimas regioninėje spaudoje yra apibrėžtas tam tikrais laikotarpiais (t. y. nėra nurodytas konkretus paskelbimų skaičius), todėl pareiškėjui nagrinėjamu atveju kilo pareiga apie priėmimo vietas regioninėje spaudoje skelbti kas tris mėnesius nuo tokių vietų įrengimo. Kaip minėta, ginčo priėmimo vietos (Įspėjimo 1 priedo 12, 24, 32, 43, 66, 118–130, 132–134, 136–140, 143–146, 149–154 pozicijos) buvo įsteigtos 2015 metais (kaip nurodo pareiškėjas I ir II ketvirtį), todėl paskelbti apie jas regioninėje spaudoje pareiškėjas privalėjo ne 4, o 2 arba 3 kartus (priklausomai nuo konkrečių priėmimo vietų įrengimo datų).

41. Atsižvelgdama į byloje nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad Agentūra nepagrįstai sprendė, jog pareiškėjas, 2015 metais 4 kartus regioninėje spaudoje nepaskelbdamas apie 36 naujai įsteigtas priėmimo vietas (Įspėjimo 1 priedo 12, 24, 32, 43, 66, 118–130, 132–134, 136–140, 143–146, 149–154 pozicijos), nesilaikė licencijuojamos veiklos sąlygų. Į aptartas 36 naujai įsteigtas priėmimo vietas Agentūra privalėjo atsižvelgti vertindama pareiškėjo pasirinktą elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymo antrojo varianto užduoties įvykdymą. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai Agentūros veiksmus pripažįstant Įspėjimo 1 priedo 12, 24, 32, 43, 66, 118–130, 132–134, 136–140, 143–146, 149–154 pozicijose nurodytas priėmimo vietas netinkamomis dėl Atliekų tvarkymo taisyklių 49 punkto pažeidimų laikė teisėtais, todėl ši pirmosios instancijos teismo išvada šalinama iš skundžiamo teismo sprendimo motyvų.

Dėl Atliekų tvarkymo taisyklių 35 punkto ir ATĮ 30 straipsnio 15 dalies reikalavimų pažeidimo

42. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog 2015 metais Asociacija nesilaikė reikalavimo savivaldybės organizuojamą komunalinių atliekų tvarkymo sistemą papildančias atliekų surinkimo sistemas (t. y. priėmimo vietas) diegti tik jas suderinus su savivaldybe, kurios teritorijoje tokia priėmimo vieta yra steigiama. Pareiškėjo teigimu, dalis Agentūros dėl šio reikalavimo nevykdymo netinkamomis pripažintų priėmimo vietų yra įsteigtos dar 2013 metais, kai reikalavimas priėmimo vietų steigimą suderinti su savivaldybe Atliekų tvarkymo taisyklėse dar nebuvo nustatytas, todėl šioms priėmimo vietoms negali būti taikomas. Šie pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai vertintini kritiškai.

43. ATĮ 30 straipsnio 15 dalyje įtvirtinta, jog savivaldybės organizuojamą komunalinių atliekų tvarkymo sistemą papildančios atliekų surinkimo sistemos diegimo sąlygos turi būti suderintos su savivaldybe Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka. Aptariamoje ATĮ teisės normoje nėra įtvirtinta, kokiame konkrečiai teisės akte turi būti nustatyta minėta diegimo tvarka, svarbu, kad tokia tvarka būtų patvirtinta Vyriausybės įgaliotos institucijos. Atliekų tvarkymo srityje, įskaitant elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymą, Vyriausybės įgaliota institucija yra Lietuvos

Respublikos aplinkos ministerija (ATĮ 20 str. 1 d.).44. Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad Aplinkos ministerija su elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymu

susijusį teisinį reguliavimą yra nustačiusi ne tik Atliekų tvarkymo taisyklėse. Reikalavimai, susiję su savivaldybės organizuojamą komunalinių atliekų tvarkymo sistemą papildančių atliekų surinkimo sistemos diegimu, t. y. naujų priėmimo vietų steigimu, yra įtvirtinti Aplinkos ministerijos patvirtintose Diegimo taisyklėse, kurios galioja nuo 2006 m. gegužės 21 d. Diegimo taisyklėse visada buvo nustatytas reikalavimas papildančias atliekų surinkimo sistemas diegti tik šių taisyklių nustatyta tvarka suderinus papildančių atliekų surinkimo sistemų diegimo sąlygas ir sudarius dėl to sutartį su savivaldybe (Derinimo taisyklių 4 p.). Taigi reikalavimas naujų priėmimo vietų steigimą derinti su savivaldybe, kurios teritorijoje tokios vietos yra steigiamos, nėra naujas ir pareiškėjas privalėjo jo laikytis steigdamas priėmimo vietas tiek 2015, tiek ankstesniais metais. Ginčo dėl to, jog Įspėjimo 1 priedo 40, 54–55, 61, 81–82, 108, 117, 147–148 pozicijose nurodytų priėmimo vietų įsteigimas nebuvo suderintas su savivaldybėmis, kurių teritorijoje šios priėmimo vietos buvo įsteigtos (Derinimo taisyklių nustatyta tvarka nepasirašytos sutartys su savivaldybėmis), byloje nėra. Todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad Agentūra pagrįstai nustatė, jog aptariamos priėmimo vietos negali būti laikomos tinkamomis elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymo antrosios užduoties vykdymo varianto prasme.

Dėl pirmosios instancijos teismo sprendime nustatyto pareiškėjo 2015 metais įrengtų ir tinkamai eksploatuotų priėmimo vietų skaičiaus

45. Šioje byloje nustačius (žr. Nutarties 41 pastraipą), kad Agentūra, vertindama pareiškėjo pasirinktą elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymo antrojo varianto užduoties įvykdymą, nepagrįstai neatsižvelgė į Įspėjimo 1 priedo 12, 24, 32, 43, 66, 118–130, 132–134, 136–140, 143–146, 149–154 pozicijose nurodytas priėmimo vietas (iš viso 36 vietos), konstatuotina, kad šios priėmimo vietos turėjo būti vertinamos sprendžiant, ar pareiškėjas įvykdė kokybinę užduotį. Atitinkamai, neįvertinus šių pareiškėjo įrengtų ir eksploatuotų priėmimo vietų, nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjas neįvykdė kokybinės užduoties ir reikalauti, kad pareiškėjas įgyvendintų pirmajame užduoties vykdymo variante Vyriausybės nustatytus didesnius atliekų sutvarkymo kiekius. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas neįvykdė kokybinės užduoties pagal Apraše nustatytą antrąjį užduoties vykdymo variantą, taip pat šalintina iš skundžiamo teismo sprendimo motyvų.

Dėl galimybės įvykdyti Agentūros sprendimą (Įspėjimo reikalavimą)

46. Pareiškėjas nenurodė jokių pagrįstų argumentų, patvirtinančių jo teiginius, kad Sprendimas yra objektyviai neįgyvendinamas. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas yra atsakingas už Lietuvos Respublikos vidaus rinkai verslo tikslais tiektos elektros ir elektroninės įrangos naudojimo susidariusių atliekų kiekių tvarkymo organizavimą, jis privalo vykdyti Vyriausybės nustatytas gaminių ar pakuočių atliekų tvarkymo užduotis, o teisės aktai nenustato atvejų, kuomet tokios užduotys gali būti nevykdomos, dėl ko pareiškėjo procesiniuose dokumentuose nurodytos aplinkybės, jog nei vienas atliekų tvarkytojas nepateikė pasiūlymų sutvarkyti atliekas, nėra reikšmingos, be to, nepatvirtina jo teiginių, kad iš jo buvo reikalauta neįmanomo (įvykdyti atliekų tvarkymo užduotį). Todėl šie pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimu priteistų bylinėjimosi išlaidų dydžio

47. Atsakovas Agentūra apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pareiškėjui priteisė bylinėjimosi išlaidų, patirtų dėl 2018 m. spalio 19 d. papildomų paaiškinimų parengimo, atlyginimą, nes šiuose papildomuose paaiškinimuose pareiškėjas iš esmės pakartojo skunde teismui jau anksčiau išdėstytas aplinkybes.

48. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad 605 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidų atlyginimą teismas pareiškėjui iš atsakovo priteisė už 2018 m. spalio 5 d. bei 2018 m. spalio 19 d. papildomus paaiškinimus. Agentūra nagrinėjamu atveju nesutinka tik su bylinėjimosi išlaidų, patirtų rengiant 2018 m. spalio 19 d. papildomus paaiškinimus, atlyginimu.

49. Civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku

patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.50. Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m.

balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) 2 punkte nustatyta, kad, nustatydamas priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, teismas atsižvelgia į šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą; teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą; ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje; būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta; ginčo sumos dydį; teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; šalių elgesį proceso metu; advokato darbo laiko sąnaudas; kitas svarbias aplinkybes. Taigi iš esmės teismo diskrecijai palikta taikyti minėtus kriterijus ir nuspręsti, kokia suma būtų tinkama (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-583/2014).

51. Pagal Rekomendacijų 7 punktą, priteistini maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) (toliau – koeficientas). Pagal Rekomendacijų nuostatas, už kitą dokumentą, kuriame pareikštas prašymas, reikalavimas, atsikirtimai ar paaiškinimai, nustatytas maksimalus koeficientas yra 0,4 (8.16 p.). Ginčo paaiškinimus pareiškėjo atstovas (advokatas) parengė 2018 metų IV ketvirtį, todėl šiuo atveju aktualus 2018 metų II ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis, kuris, vadovaujantis oficialia Lietuvos statistikos departamento skelbiama informacija, buvo 926,70 Eur.

52. Pažymėtina, jog 2018 m. spalio 19 d. papildomus paaiškinimus pareiškėjas pateikė reaguodamas į Agentūros teismui 2018 m. spalio 5 d. pateiktus duomenis apie atliekų tvarkytojus ir Įspėjimo įvykdymo termino trukmę. Nesutikdamas su Agentūros pateikta informacija, pareiškėjas glaustai išdėstė su tuo susijusius motyvus, taip įgyvendindamas ABTĮ 52 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas proceso šalių teises. Pareiškėjo 2018 m. spalio 19 d. paaiškinimuose nurodytos aplinkybės nėra tapačios išdėstytoms skunde pirmosios instancijos teismui, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo sutikti su atsakovo argumentais, esą teikiant šiuos paaiškinimus pareiškėjas dirbtinai pabrangino teismo išlaidas.

53. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas, priteisdamas pareiškėjui 605 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidų už 2018 m. spalio 5 d. bei 2018 m. spalio 19 d. papildomų paaiškinimų parengimą atlyginimą, atsižvelgė į bylos sudėtingumą bei teisinių paslaugų kompleksiškumą, tinkamai įvertino pareiškėjo papildomų paaiškinimų turinį bei pagrįstai vadovavosi Rekomendacijų nuostatomis, nustatančiomis už papildomų paaiškinimų parengimą priteistinus dydžius. Keisti šią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį nėra pagrindo.

Dėl pareiškėjo apeliacinėje instancijoje patirtų bylinėjimosi išlaidų

54. Pareiškėjas prašo priteisti 1 523,75 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, teigia, kad šias išlaidas sudaro 1 523,75 Eur apeliacinio skundo parengimo išlaidos, 181,50 Eur atsiliepimo į atsakovo apeliacinį skundą parengimo išlaidos ir 11,25 Eur žyminis mokestis už apeliacinį skundą.

55. Vadovaujantis Rekomendacijų 2, 7, 8.10 ir 8.11 punktais, taip pat atsižvelgiant į 2018 metų IV ketvirčio vidutinį mėnesinį bruto darbo užmokestį (970,30 Eur), darytina išvada, kad pareiškėjo prašoma atlyginti apeliacinės instancijos teisme patirta bylinėjimosi išlaidų suma neviršija Rekomendacijose nustatyto dydžio. Vis dėlto, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pareiškėjo apeliacinį skundą tenkina tik iš dalies, todėl pareiškėjas turi teisę į turėtų teismo išlaidų atlyginimą proporcingai patenkintų reikalavimų daliai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-842-492/2015, 2017 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1282-442/2017 ir kt.). Atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo patenkintų pareiškėjo pareikštų reikalavimų dalį, pareiškėjui gali būti priteista 50 proc. apskaičiuotų bylinėjimosi išlaidų sumos.

56. Remiantis tuo, kas išdėstyta, pareiškėjo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas tenkinamas iš dalies, pareiškėjui iš atsakovo priteisiama 761,88 Eur apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų suma.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalimi, 144 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktais, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Aplinkos apsaugos agentūros apeliacinį skundą atmesti.Pareiškėjo asociacijos „EEPA“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.Pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 7 d. sprendimą, nustatant, jog iš Vilniaus apygardos

administracinio teismo 2019 m. kovo 7 d. sprendimo motyvuojamosios dalies šalinamos išvados, kad asociacija „EEPA“ regioninėje spaudoje netinkamai paskelbė apie Aplinkos apsaugos agentūros 2016 m. gegužės 31 d. rašto Nr. (27)-A4-5644 1 priedo 12, 24, 32, 43, 66, 118–130, 132–134, 136–140, 143–146, 149–154 pozicijose nurodytas elektros ir elektroninės įrangos priėmimo vietas, taip pat kad asociacija „EEPA“ neįvykdė kokybinės užduoties pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. sausio 19 d. nutarimu Nr. 61 patvirtintame Mažiausio elektros ir elektroninės įrangos atliekų kiekio, kurį turi sutvarkyti elektros ir elektroninės įrangos gamintojai ir importuotojai, apraše (2014 m. gruodžio 15 d. nutarimo Nr. 1416 redakcija, galiojusi nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2016 m. sausio 30 d.) nustatytą antrąjį užduoties vykdymo variantą.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 7 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.Priteisti pareiškėjui asociacijai „EEPA“ ir atsakovo Aplinkos apsaugos agentūros 761,88 Eur (septynis šimtus

šešiasdešimt vieną eurą ir aštuoniasdešimt aštuonis centus) apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.


TEISĖJAI GINTARAS KRYŽEVIČIUS

VAIDA URMONAITĖ-MACULEVIČIENĖ

SKIRGAILĖ ŽALIMIENĖ_______________________


Administracinė byla Nr. eA-3440-602/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03441-2018-6Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono ir Veslavos Ruskan (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. L. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Gilsta“) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=afa1dd609dab11e9878fc525390407ce

I.

1. Pareiškėjas D. L. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) Imigracijos skyriaus 2018 m. rugsėjo 27 d. sprendimą Nr. (15/4-2)3I-00828 „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Ukrainos piliečiui D. L.“ (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Migracijos departamentą tenkinti pareiškėjo 2018 m. liepos 9 d. prašymą dėl leidimo išdavimo (I t., b. l. 1–5).

2. Pareiškėjas paaiškino, kad ketindamas uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – ir UAB) „Gilsta“ (toliau – ir Bendrovė) dirbti elektriku, 2018 m. liepos 9 d. pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje (toliau – ir leidimas). Pareiškėjas nurodė, kad Migracijos departamentas nepagrįstai nusprendė, jog Bendrovė teikia laikinojo įdarbinimo paslaugas, o ne veikia statybos srityje. Pareiškėjas paaiškino, kad Bendrovė yra sudariusi statybos rangos sutartis su UAB „Deneca“, t. y. realiai vykdo veiklą statybos srityje. Migracijos departamentas, pasak pareiškėjo, visiškai nepagrįstai sprendė, kad įstatuose nurodžius, jog Bendrovė užsiima bet kokia veikla, kuri neprieštarauja Lietuvos Respublikos teisės aktams, Bendrovė laikytina nevykdanti veiklos, susijusios su statybomis. Įmonė savo įstatuose neturi deklaruoti siuvimo ar metalo suvirinimo verslo.

3. Pareiškėjas pastebėjo, kad Migracijos departamento išvada, jog Bendrovės buveinės adresu (Laisvės pr. 60, Vilnius) nuolat steigiamos ir veikia užsieniečių valdomos įmonės nereiškia, kad Bendrovė nevykdo veiklos. Tai, kad Bendrovės steigėjas yra UAB „US Baltic“, kuris užsiima juridinių asmenų, kurių dalyviais yra užsieniečiai, steigimu, pasak pareiškėjo, taip pat nereiškia apsimestinės Bendrovės veiklos. Jokios reikšmės, pareiškėjo nuomone, neturi faktas, kad darbo užmokestis mokamas grynaisiais pinigais, ar kad Bendrovės buhalterė dirba taip pat ir Bendrovės vienintelio partnerio UAB „Deneca“ buhaltere.

4. Pareiškėjas nurodė, kad 2018 m. rugsėjo mėn. Migracijos departamento darbuotojai nerado Bendrovės darbuotojų statybos objekte (Vanagų g. 17, Vilniuje), nes šiame objekte statybos darbus Bendrovė baigė 2018 m. birželio 30 d. Migracijos departamento Sprendime neigiamai akcentuojamas ypač tamprus ryšys tarp Bendrovės ir UAB „Deneca“ neturi jokių neteisėtumo požymių, nes tai dvi nuolat bendradarbiaujančios statybų bendrovės, kai Bendrovė atlieka subrangos darbus. Tarp minėtų bendrovių vyksta atsiskaitymai už atliktus darbus, jų buhalterinė apskaita tvarkoma atskirai.

5. Pareiškėjas teigė, kad jis atitinka Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto sąlygas leidimui gauti.

6. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (I t., b. l. 107–111).7. Migracijos departamentas nurodė, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytų

sąlygų, nes neatvyksta dirbti į Bendrovę elektriku. Migracijos departamentas atkreipė dėmesį į tai, kad Juridinių asmenų registro duomenimis Bendrovės veiklos tikslai yra didmeninė prekyba už atlygį ar pagal sutartį, mažmeninė prekyba ne parduotuvėse, kioskuose ar prekyvietėse, konsultacinė verslo ir kito valdymo veikla, Bendrovė užsiima kita veikla, kuri neprieštarauja Lietuvos Respublikos teisės aktams. Bendrovės deklaruojami tikslai neatitinka pareiškėjo veiklos pobūdžio (Bendrovės veikla turi būti priskirta statybos ekonominės veiklos rūšiai, norint įdarbinti pareiškėją elektriku, nesikreipiant į teritorinę darbo biržą, kad ji priimtų sprendimą, jog užsieniečio darbas atitinka Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikius). Migracijos departamentas 2018 m. liepos 17 d. išsiuntė Bendrovės direktoriui prašymą pateikti Bendrovės veiklą statybos sektoriuje patvirtinančius dokumentus bei nurodyti statybos objektų pavadinimus bei adresus, tačiau negavo jokių dokumentų, patvirtinančių Bendrovės veiklą statybų sektoriuje.

8. Migracijos departamentas nurodė, kad Bendrovės vyriausioji buhalterė paaiškino, jog šiuo metu statybų objektas yra adresu Vanagų g. 17, Vilniuje, tačiau šiuo adresu joks statybos objektas nebuvo rastas, o toliau Vanagų gatvėje esančio naujo namo, kuriame galimai vyksta statybos darbai, Bendrovės darbuotojai nebuvo rasti. Bendrovės direktorius V. K. 2018 m. rugsėjo 18 d. paaiškinime nurodė, kad Bendrovės ofise niekada nėra buvęs, taip pat nurodė, kad Bendrovės faktinis vadovas yra O. V. Bendrovės direktorius taip pat paaiškino, kad kol O. V. yra išvykęs į Ukrainą, darbą objektuose kontroliuoja UAB „Deneca“. Migracijos departamentas vertino, kad Bendrovės įdarbinami užsieniečiai (taip pat ir pareiškėjas) faktiškai dirba UAB „Deneca“ (šios bendrovės direktorius kontroliuoja darbus ir užsieniečiams grynais pinigais išmoka darbo užmokestį), taigi Bendrovė statybų veikla neužsiima (jokių statybos objektų neturi), o joje įdarbinti užsieniečiai faktiškai dirba kitoje įmonėje.

9. Migracijos departamentas pažymėjo, kad pagal Įstatymo 44 straipsnio 7 dalį užsienietis gali dirbti tik pas tą darbdavį, kuris įsipareigojo jį įdarbinti. Šiuo atveju užsieniečiai atvyksta dirbti į laikinojo įdarbinimo įmonę (Bendrovę), o vėliau siunčiami dirbti į kitas įmones, o tai neatitinka užsieniečiams nustatytos įdarbinimo tvarkos.

II.

10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gruodžio 20 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė (I t., b. l. 190–195).

11. Teismas nustatė, kad pareiškėjo prie skundo pridėti dokumentai (rangos sutartys ir kt.) yra nauji dokumentai, kurie nebuvo pateikti teikiant prašymą dėl leidimo išdavimo ir Bendrovės patikrinimo metu, todėl teismas sprendė, kad šie dokumentai yra nevertintini kaip įrodymai, nes ginčijamo Sprendimo teisėtumas vertinamas tų duomenų pagrindu, kurie buvo pateikti priimant ginčijamą Sprendimą.

12. Teismas, detaliai aprašęs bylos faktines aplinkybes, konstatavo, kad pareiškėjas, teikdamas prašymą dėl leidimo išdavimo, nenurodė aplinkybių ir nepateikė duomenų, kurių pagrindu Migracijos departamentas būtų galėjęs daryti išvadą, jog Bendrovė vykdo statybos veiklą, o pareiškėjas realiai ketina dirbti šioje Bendrovėje elektriku. Teismas pritarė Migracijos departamento išvadai, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytų sąlygų leidimui gauti (jis neatvyksta dirbti į Bendrovę, kurios veikla priskiriama statybos sektoriui, elektriku).

13. Teismas konstatavo, kad faktiškai Bendrovės darbą kontroliuoja UAB „Deneca“ direktorius, kuris pats grynaisiais pinigais moka Bendrovės darbuotojams darbo užmokestį. Prie pareiškėjo prašymo nebuvo pateikta duomenų dėl jo realiai vykdomų statybos darbų, tikrintame statybos objekte jo tarp Bendrovės darbuotojų nerasta. Be to, Bendrovės direktorius ir vyriausioji buhalterė net negalėjo nurodyti duomenų apie Bendrovės ofisą. Teismas sprendė, kad tai kelia abejonių dėl realios veiklos vykdymo. Byloje esantys dokumentai nepatvirtina Bendrovės vykdomos veiklos statybų sektoriuje, todėl Bendrovė turėjo kreiptis į teritorinę darbo biržą dėl pareiškėjo atitikties Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikiams. Teismas nurodė, kad byloje nustatyta, jog Bendrovė į darbo biržą nesikreipė, darbo birža nėra dėl to priėmusi sprendimo, todėl pareiškėjas neatitinka Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytų leidimo išdavimo sąlygų.

III.

14. Pareiškėjas D. L. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti (II t., b. l. 1–6).

15. Pareiškėjas nurodo, kad konkretūs subrangovai objekte dirba tada, kada jiems suteikiamas darbų frontas ir tik pagal generalinio rangovo nurodymą. Statybininkų darbas statybos objekte negali būti tapatinamas su valstybės tarnautojų darbu, kurie iš tikrųjų kasdien privalo atvykti į tarnybą ir būti darbo vietoje visą įstatymo nustatytą darbo laiką. Pareiškėjas paaiškina, kad Bendrovė 2018 m. rugsėjo mėnesį turėjo du objektus, tai – (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) rajone (tai patvirtina į bylą pateiktos rangos sutartys). Migracijos departamento apsilankymo metu Vanagų gatvėje Bendrovės darbuotojai dirbo kitame objekte – (duomenys neskelbtini) rajone.

16. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu nevertinti pareiškėjo pateiktų dokumentų kaip įrodymų. Pasak pareiškėjo, toks teismo formalus sprendimas yra neteisėtas. Pareiškėjas taip pat nesutinka su teismo išvada, kad pareiškėjas pateikė Migracijos departamentui prašymą su trūkumais, nepateikdamas duomenų, jog Bendrovė vykdo statybos veiklą. Pareiškėjas pastebi, kad Migracijos departamentui pateikė nustatytos formos dokumentus, kurie buvo priimti be jokių pastabų dėl jų trūkumų. Pasak pareiškėjo, užsieniečio Įstatymo nustatyta tvarka pateikiamas nustatytos formos prašymas a priori (lot. k. savaime) laikytinas pakankamu įrodymu apie ketinimą dirbti konkretų darbą konkrečioje įmonėje.

17. Pareiškėjas paaiškina, kad Bendrovė yra subrangovas, o UAB „Deneca“ generalinis rangovas, tad objektuose darbų organizavimą vykdo generalinio rangovo vadovas. Pasak pareiškėjo, Migracijos departamentas ir teismas klaidingai interpretuoja aplinkybę, kad kartais, kai Bendrovės savininko nebūdavo Lietuvoje, darbo užmokestį Bendrovės darbuotojams išmokėdavo UAB „Deneca“ direktorius. Tai, kad generalinio rangovo vadovas sumoka subrangovo vadovo pavedimu subrangovo darbuotojams darbo užmokestį iš subrangovo pinigų pagal subrangovo buhalterio paruoštus mokėjimo dokumentus, nesudaro pagrindo teigti, kad subrangovo darbuotojai tampa generalinio rangovo darbuotojais.

18. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą (II t., b. l. 42–45).

19. Migracijos departamentas nurodo, kad ne kartą Bendrovės buvo prašoma pateikti statybos veiklos įrodymus, vykdomų statybų adresus, tačiau Bendrovė tokios informacijos nepateikė, todėl nauji su pareiškėjo skundu pateikiami dokumentai, Migracijos departamento nuomone, neturi būti vertinami, nes jie nėra ištirti Migracijos departamento ir neturi

įtakos ginčijamo Sprendimo teisėtumui. Migracijos departamentas paaiškina, kad išvadą, jog Bendrovė statybinės veiklos nevykdo, o joje įdarbinami užsieniečiai faktiškai dirba kitoje įmonėje, padarė remdamasis patikrinimo vietoje rezultatais, Bendrovės darbuotojų apklausos duomenimis, Juridinių asmenų registro duomenimis apie Bendrovės veiklos tikslus.

20. Migracijos departamentas nurodo, kad atvejai, kai užsieniečiai faktiškai dirba pas laikinojo darbo naudotoją (jam prižiūrint ir vadovaujant), o ne pas konkretų darbdavį, nurodytą užsieniečio prašyme išduoti leidimą, neatitinka Įstatymo užsieniečiams nustatytos įdarbinimo tvarkos. Migracijos departamentas taip pat pastebi, kad ginčijamas Sprendimas neužkerta kelio ateityje pareiškėjui kreiptis dėl leidimo išdavimo teisės aktų nustatyta tvarka ir pagrindais.

21. Atsakovas Migracijos departamentas pateikė papildomus rašytinius paaiškinimus, kuriuose teigė, kad ginčijamo Sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas turi būti vertinamas pagal tuos dokumentus, kuriuos pareiškėjas pateikė iki priimant Sprendimą.

22. Pareiškėjas D. L. pateikė paaiškinimus, kuriuose pažymėjo, kad pateikė rašytinius įrodymus, jog UAB „Gilsta“ pareiškėjo prašymo nagrinėjimo metu ir iki šiol vykdo realią ūkinę-statybinę veiklą. Per 2018 metus šios Bendrovės pajamos iš veiklos sudarė beveik vieną milijoną eurų. Be to, žodinio proceso tvarka nagrinėjant Vilniaus apygardos administraciniame teisme analogiškus skundus dėl tos pačios UAB „Gilsta“ darbuotojų M. K. (Nr. eI-862-815/2019) ir A. H. (Nr. eI-871-815/2019), atsakovo atstovas, paklaustas teisėjo, kaip būtų vertintas šių asmenų prašymas, Migracijos departamentui turint aptariamus dokumentus, atsakė, jog sprendimas turėtų būti teigiamas.

Teisėjų kolegija


IV.

23. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Migracijos departamento 2018 m. rugsėjo 27 d. sprendimo Nr. (15/4-2)3I-00828 „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Ukrainos piliečiui D. L.“ teisėtumo ir pagrįstumo.

24. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas D. L. (Ukrainos pilietis) Migracijos valdybai 2018 m. liepos 9 d. pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, kad jis ketina dirbti UAB „Gilsta“, registruota Laisvės pr. 60, Vilniuje, elektriku, t. y. Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu. Su prašymu buvo pateikti: kelionės dokumentas, Bendrovės tarpininkavimo raštas, dokumentas, patvirtinantis pareiškėjo turimą kvalifikaciją, darbo knygelė, kiti dokumentai. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad UAB „Gilsta“ nuo 2018 m. sausio d. iki 2018 m. rugpjūčio 31 d. yra gavusi 14 870 Eur pelno; 2017 m. grynasis pelnas sudarė 2 500 Eur. Į bylą pateiktos statybos rangos sutartys patvirtina, kad UAB „Gilsta“ įsipareigoja teikti UAB „Daneca“ įvairaus pobūdžio statybos darbus. Statybos rangos sutartyse nurodytos šios darbų atlikimo vietos: (duomenys neskelbtini). Taip pat pateiktos PVM sąskaitos faktūros, išrašytos pirkėjui UAB „Deneca“ ir atliktų darbų aktai. Vilniaus apskrities VPK Migracijos valdybos Užsieniečių reikalų skyriuje priimtame UAB „Gilsta“ administravimo direktoriaus V. K. paaiškinime nurodoma, kad Bendrovės užsakovas statybos darbams atlikti yra UAB „Daneca“ direktorius A. U. Paaiškino, kad sudarytos ūkinės komercinės sutartys yra pas Bendrovės vadovą O. V. V. K. paaiškinimu, kai O. V. nėra Lietuvoje, darbą statybose kontroliuoja UAB „Daneca“ direktorius A. U. UAB „Gilsta“ vyriausioji buhalterė S. K. paaiškinime nurodė, kad darbuotojams atlyginimas mokamas grynaisiais pinigais, buhalterė perduoda pinigus pagal darbo išmokėjimo žiniaraštį užsakovui UAB „Daneca“ direktoriui A. U., o jis susitinka su darbuotojais, išmoka jiems darbo užmokestį, buhalterei grąžina darbo užmokesčio išmokėjimo žiniaraštį su darbuotojų parašais; paaiškino, kad Bendrovės darbų objektai yra Švedijoje, Belgijoje, kai kurie įdarbinti darbuotojai komandiruojami į minėtus objektus.

25. Atsižvelgdamas į aplinkybę, kad UAB „Gilsta“ deklaruojami veiklos tikslai neatitiko pareiškėjo nurodytos veiklos pobūdžio, Migracijos departamento Imigracijos skyrius 2018 m. liepos 17 d. el. paštu išsiuntė Bendrovės direktoriui raštą „Dėl papildomų dokumentų pateikimo“, kuriame nurodė iki 2018 m. liepos 31 d. pateikti Bendrovės veiklą statybų srityje patvirtinančius dokumentus bei nurodyti statybos objektų pavadinimus ir adresus, kur UAB „Gilsta“ vykdo statybos darbus. Atsižvelgęs į tai, kad UAB „Gilsta“ iki 2018 m. rugsėjo 24 d. nepateikė jokių dokumentų, patvirtinančių Bendrovės veiklą statybų sektoriuje, Migracijos departamentas sprendė, jog Bendrovė veiklos statybų srityje nevykdė.

26. Iš ginčijamo 2018 m. rugsėjo 27 d. Sprendimo turinio matyti, kad jis yra priimtas vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktu, t. y. kad užsienietis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti

konkrečiu Įstatyme nustatytu pagrindu. Taigi atsakovas atsisakė išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, motyvuodamas tuo, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytų leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygų (jis neatvyksta dirbti į Bendrovę, kurios veikla priskiriama statybos sektoriui, elektriku).

27. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu 2018 m. gruodžio 20 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė, padaręs išvadą, kad pareiškėjas, teikdamas prašymą dėl leidimo išdavimo, nenurodė aplinkybių ir nepateikė duomenų, kurių pagrindu Migracijos departamentas būtų galėjęs daryti išvadą, jog Bendrovė vykdo statybos veiklą, o pareiškėjas realiai ketina dirbti šioje Bendrovėje elektriku. Teismas taip pat pritarė Migracijos departamento išvadai, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytų sąlygų leidimui gauti.

28. Taigi pirmosios instancijos teismas ir atsakovas vertino, kad į bylą nėra pateikta duomenų apie Bendrovės vykdomą veiklą statybų sektoriuje, o tikrintame statybos objekte pareiškėjo tarp Bendrovės darbuotojų nerasta.

29. Iš apeliacinio skundo argumentų matyti, kad pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodydamas, jog teismas be pagrindo nevertino įrodymų, kurie nebuvo pateikti per atsakovo nurodytą terminą, taip pat nesutinka su atsakovo padaryta išvada, jog Bendrovė UAB „Gilsta“ pati savarankiškai nevykdė veiklos. Migracijos departamento nuomone, nauji kartu su pareiškėjo skundu pateikiami dokumentai neturi būti vertinami, nes jie nėra ištirti Migracijos departamento ir neturi įtakos ginčijamo Sprendimo teisėtumui.

30. Nagrinėjamoje byloje nekilo ginčo dėl faktinės aplinkybės, kad pareiškėjas turi atitinkamą kvalifikaciją ir (ar) minimalią darbo patirtį. Byloje išsiskyrė ginčo šalių vertinimas, ar Bendrovė UAB „Gilsta“ vykdo statybos veiklą ir ar pareiškėjas realiai ketina dirbti šioje Bendrovėje elektriku.

31. Pažymėtina, kad ši nagrinėjama administracinė byla Nr. eA-3440-602/2019 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gegužės 8 d. nutartimi buvo sustabdyta iki bus priimtas galutinis procesinis sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-3675-624/2019, kurioje taip pat buvo keltas klausimas dėl pareiškėjo naujų įrodymų, pateiktų kartu su skundu pirmosios instancijos teismui dėl Bendrovės veiklos vykdymo, kurie nebuvo išnagrinėti Migracijos departamente, priėmimo bei vertinimo.

32. Taigi nagrinėdama iš esmės analogišką teisinį ginčą dėl tokioje situacijoje taikytino teisinio reguliavimo yra pasisakiusi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2018 m. birželio 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-3675-624/2019. Todėl teisėjų kolegija šioje byloje yra saistoma minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. birželio 12 d. nutartyje suformuotos praktikos ir vadovaujasi ja nagrinėjamoje byloje.

V.

33. Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktas (2012 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XI-2189 redakcija) nustato, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal šio Įstatymo 44 straipsnio nuostatas. Byloje nagrinėjamu atveju pareiškėjas siekia, kad jam būtų išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte (2016 m. rugsėjo 14 d. įstatymo Nr. XII-2609 redakcija) numatytu pagrindu.

34. Ši įstatymo nuostata įtvirtina, kad „leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje, kai jis <…> atitinka šias sąlygas: a) pateikiamas darbdavio įsipareigojimas įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui; b) pateikiami dokumentai, patvirtinantys užsieniečio turimą kvalifikaciją ir ne mažesnę negu vienerių metų darbo patirtį pagal turimą kvalifikaciją per pastaruosius dvejus metus <…>; c) Lietuvos darbo birža <…> priima sprendimą, kad užsieniečio darbas atitinka Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikius, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytus atvejus.“

35. Pastaroji (3 punkto c papunktyje nurodyta) sąlyga netaikoma užsieniečiui, kurio profesija yra įtraukta į profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą pagal ekonominės veiklos rūšis (Įstatymo 44 str. 2 d. (2016 m. rugsėjo 14 d. įstatymo Nr. XII-2609 redakcija). Jeigu leidimas laikinai gyventi išduotas pagal aptariamą Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punktą, užsienietis gali dirbti tik pas tą darbdavį, kuris įsipareigojo jį įdarbinti Lietuvos Respublikoje (Įstatymo 44 str. 7 d. (2014 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII-1396 redakcija).

36. Išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. eA-3675-624/2019 akcentavo, jog kiek tai yra susiję su nagrinėjamais ginčo teisiniais santykiais, įstatymų leidėjas nėra nustatęs kokių nors papildomų sąlygų ir ribojimų, susijusių su pačia Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto a papunktyje (2016 m. rugsėjo 14 d. įstatymo Nr. XII-2609 redakcija) minimo darbdavio (toliau – ir darbdavys) veikla. Kitaip tariant, nėra reikalaujama, kad pats darbdavys tiesiogiai veiktų

(veiklą vykdytų) atitinkamos ekonominės veiklos sektoriuje (srityje), betarpiškai susijusioje su minėta profesija. Šiuo aspektu vienintelis formalus reikalavimas yra darbdavio įsipareigojimas ne trumpesniam kaip 6 mėnesių laikotarpiui sudaryti darbo sutartį su užsieniečiu, kuris, kaip darbo sutarties šalis, įsipareigotų atlikti darbo funkcijas (pvz., Darbo kodekso 21 str. 2 ir 3 d. (2017 m. birželio 6 d. įstatymo Nr. XIII-413 redakcija), kurių (funkcijų) turinys atitiktų Įstatymo 44 straipsnio 2 dalyje (2016 m. rugsėjo 14 d. įstatymo Nr. XII-2609 redakcija) nurodytą profesiją. Išskyrus kai kuriuos siaurus ir atskirus aspektus, Įstatymas nenustato jokių papildomų sąlygų ir reikalavimų tarp darbdavio ir užsieniečio susiklostančių individualių darbo santykių formai ir turiniui, šių santykių dalyvių teisės ir pareigos įgyvendinamos Darbo kodekso ir kitų darbo įstatymų bei darbo sutarties nustatyta tvarka. Tai, be kita ko, reiškia, kad tokia darbo santykių forma, kaip, pavyzdžiui, numatyta Darbo kodekso 72 straipsnyje (2016 m. rugsėjo 14 d. įstatymo Nr. XII-2603 redakcija), t. y. darbas pagal laikinojo darbo sutartį, savaime nėra nesuderinama su aptariamomis Įstatymo nuostatomis, jei yra paisoma visų privalomų darbo įstatymuose nustatytų reikalavimų.

37. Išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. eA-3675-624/2019 akcentavo, kad minėtoje Įstatymo 44 straipsnio 7 dalyje (2014 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII-1396 redakcija) nustatytas ribojimas reiškia tik tai, kad laikino leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje galiojimo metu užsienietis negali sukurti (individualių) darbo santykių su kitais asmenimis; ji, kaip minėta, neapsprendžia ir darbo organizavimo formos. Ši Įstatymo nuostata negali būti aiškinama ir kaip nustatanti konkrečią užsieniečio darbo vietą (vietą, kurioje užsienietis atlieka darbo funkcijas) – darbo funkcijų atlikimo vieta gali nesutapti su darbovietės vieta, darbuotojas gali neturėti pagrindinės darbo funkcijų atlikimo vietos, ji gali būti nenuolatinė (pvz., Darbo kodekso 34 str. 4 d. (2016 m. rugsėjo 14 d. įstatymo Nr. XII2603 redakcija). Tokį vertinimą patvirtina ir sisteminė Įstatymo nuostatų analizė, ypač 26 straipsnio 32 dalis (2014 m. birželio 26 d. įstatymo Nr. XII-965 redakcija). Todėl aptariamų reikalavimų nepažeidžia aplinkybė, kad užsienietis savo darbo funkcijas atlieka kitam asmeniui priklausančioje patalpoje ir (ar) teritorijoje (pvz., pagal užsieniečio darbdavio (paslaugų teikėjo) ir kito asmens (paslaugų gavėjo) sudarytą paslaugų teikimo sutartį), su sąlyga, kad dėl to nėra sukuriami nauji (individualūs) darbo santykiai su kitais asmenimis (kitas asmuo nėra laikytinas darbdaviu darbo įstatymų prasme).

38. Išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. eA-3675-624/2019 akcentavo, kad pateiktas aiškinimas niekaip nepaneigia reikalavimo, kad Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte (2016 m. rugsėjo 14 d. įstatymo Nr. XII-2609 redakcija) nurodyti darbdavio ir užsieniečio įsipareigojimai (ketinimai) sukurti individualius darbo santykius darbo sutarties pagrindu būtų realūs. Jei sprendžiant dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo nustatomos aplinkybės, kurios objektyviai patvirtina, kad Įstatymo 44 straipsnio 4 dalyje (2014 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII-1396 redakcija) nurodytą prašymą užsienietis arba darbdavys pateikė siekdami kitų nei Įstatyme numatytų tikslų, toks prašymas negali būti tenkinamas ir leidimas neišduodamas. Jei kompetentingai institucijai kyla abejonių dėl tikrųjų minėtą prašymą pateikusių asmenų tikslų, ši institucija (be kita ko, užtikrindama suinteresuotų asmenų dalyvavimą administracinėje procedūroje) turi imtis visų reikiamų veiksmų, kad būtų nustatytos reikšmingos faktinės aplinkybės, galinčios objektyviai identifikuoti užsieniečio ir (ar) darbdavio ketinimus, susijusius su prašymu išduoti aptariamą leidimą.

39. Atsakovas, priimdamas skundžiamą sprendimą, netinkamai aiškino ir taikė minėtas teisės normas, kurių pagrindu atsisakė išduoti leidimą laikinai gyventi. Todėl skundžiamas sprendimas negali būti laikomas teisėtu. Be to, nagrinėjamoje byloje negali būti pripažinta pagrįsta atsakovo bei pirmosios instancijos teismo pozicija dėl atsisakymo vertinti teismui pateiktus papildomus dokumentus bei dėl jų reikšmės priimant sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi.

VI.

40. Išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. eA-3675-624/2019 konstatavo, kad pagal bendrą taisyklę, pareiga pateikti įrodymus, patvirtinančius prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pagrįstumą, tenka šį prašymą pateikusiam asmeniui jo (prašymo) nagrinėjimo Migracijos departamente metu (Įstatymo 33 str. 4 d. (2014 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII-1396 redakcija). Be to, paprastai įrodymai, pateikti teismui kartu su skundu, kurie nebuvo, nors galėjo ir turėjo būti pateikti Migracijos departamentui prašymo nagrinėjimo metu, negali būti priimami ir vertinami sprendžiant Migracijos departamento sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, nes toks įrodymų vertinimas (priklausomai nuo jų turinio), be kita ko, galėtų suponuoti naują prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi tyrimą, kas Įstatymo nustatyta tvarka priskirta Migracijos departamento kompetencijai. Tačiau nagrinėjamu atveju tikrinamame pirmosios instancijos teismo sprendime nurodyti (nauji) dokumentai (įrodymai) apie UAB „Gilsta“ veiklą administracinės procedūros Migracijos departamente metu nebuvo pateikti ne dėl pareiškėjo kaltės, bet dėl Bendrovės nepagrįsto delsimo juos pateikti (viešojo administravimo subjektas ginčo administracinės procedūros metu dėl duomenų pateikimo el. paštu

kreipėsi ne į pareiškėją, bet į UAB „Gilsta“ vadovą). Pažymėtina, kad tokia pati faktinė situacija susiklostė ir šioje nagrinėjamoje byloje.

41. Išplėstinė teisėjų kolegija minėtoje administracinėje byloje taip pat atkreipė dėmesį, kad Įstatymo 35 straipsnio 2 dalyje (2004 m. balandžio 29 d. įstatymo Nr. IX-2206 redakcija) įtvirtinta, kad „užsienietis, kuriam atsisakyta išduoti ar pakeisti leidimą gyventi, gali pateikti prašymą išduoti leidimą gyventi praėjus ne mažiau kaip vieneriems metams nuo sprendimo atsisakyti išduoti ar pakeisti leidimą gyventi priėmimo ir išnykus priežastims, dėl kurių buvo atsisakyta išduoti ar pakeisti leidimą gyventi.“ Toks ribojimas, ypač įvertinus jį (ribojimą) numatančios nuostatos taikymą administracinėje ir administracinių teismų praktikoje (žr., pvz., 2017 m. kovo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2920-858/2017; 2019 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5453-822/2018), taip pat atsižvelgiant į aplinkybę, kad dėl galimai pažeistų teisių ir teisėtų interesų į administracinį teismą kreipėsi būtent užsienietis, o ne UAB „Gilsta“, pareiškėjo kartu su skundu pirmosios instancijos teismui pateikti nauji įrodymai gali ir turi būti priimti bei į juos atsižvelgiama šioje administracinėje byloje. Priešingas vertinimas tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė nagrinėjamoje byloje, reikštų, kad pareiškėjo galimybė tinkamai teisme apginti galimai pažeistas teises ir teisėtus interesus priklausytų nuo trečiųjų asmenų neveikimo ar netinkamo veikimo administracinės procedūros metu, o tai akivaizdžiai nebūtų suderinama su asmens teise į efektyvią šių teisių ir interesų gynybą teisme. Išplėstinė teisėjų kolegija sprendė, kad pareiškėjo kartu su skundu pateiktų (naujų) įrodymų turinys nagrinėjamu atveju implikuoja būtinybę patikrinti jais (įrodymais) grindžiamų faktinių aplinkybių realumą, šiuo tikslu, be kita ko, surenkant priešpriešinius įrodymus, įvertinus kitus atsakovo bei kitų institucijų (mokesčių administratorių, socialinio draudimo įstaigų ir pan.) turimus reikšmingus duomenis; toks naujų įrodymų vertinimas tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė nagrinėjamoje byloje, negali būti atliekamas paties administracinio teismo, nes tai reikštų (naujos) administracinės procedūros atlikimą už kompetentingą viešojo administravimo subjektą, o ne skundžiamo individualaus administracinio akto teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimą.

VII.

42. Minėta, jog šioje byloje ginčas iš esmės keliamas dėl to, ar pareiškėjas atvyko dirbti į UAB „Gilsta“, kuri, atsakovo teigimu, neužsiima statybų veikla. Pagal surinktus įrodymus Migracijos departamentas padarė išvadą, kad UAB „Gilsta“, kuri neveikia statybos sektoriuje, užsieniečius tik įdarbindavo, o vėliau juos siuntė dirbti į kitas įmones. Pareiškėjui ginčijamu Sprendimu buvo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi, nes jis atvyko į Lietuvos Respubliką Bendrovės, kurios deklaruota veikla nesusijusi su statybos darbais, kvietimu. Migracijos departamentas ginčijamame Sprendime, remdamasis Įstatymo 44 straipsnio 7 dalimi, pagal kurią užsienietis gali dirbti tik pas tą darbdavį, kuris įsipareigojo jį įdarbinti, konstatavo, kad Bendrovėje įdarbinti užsieniečiai, tarp jų ir pareiškėjas D. L., faktiškai dirba ne Bendrovėje, o UAB „Deneca“, kurios direktorius jiems išmoka darbo užmokestį ir kuris kontroliuoja jų darbus statybos vietose; Bendrovė jokių statybos objektų, kuruose ji atlieka darbus ir šiems darbams atlikti reikalingi tam tikros kvalifikacijos darbuotojai, neturi, taigi Bendrovė jokia statybų veikla neužsiima, o įdarbinami užsieniečiai faktiškai dirba kitoje įmonėje.

43. Pareiškėjas, siekdamas įrodyti atsakovo Sprendimo neteisėtumą, su skundu pirmosios instancijos teismui pateikė statybos rangos sutartis, PVM sąskaitas-faktūras, atliktų darbų aktus – kaip įrodymus apie UAB „Gilsta“ realiai vykdytą veiklą statybos srityje (I t., e. b. l. 17–103). Nors pareiškėjo su skundu pateikti įrodymai nebuvo pateikti atsakovui priimant Sprendimą, tačiau siekiant objektyvaus ginčo situacijos ištyrimo, t. y. tam, kad būtų paneigtas, arba patvirtintas pareiškėjo į Lietuvos Respubliką atvykimo (ketinant dirbti Lietuvos Respublikoje) teisėtumas, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, yra būtinas pareiškėjo su skundu pateiktų rašytinių įrodymų papildomas ištyrimas. Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje sprendė, kad pareiškėjo prie skundo pateiktos statybos rangos sutartys bei PVM sąskaitos-faktūros ir darbų atlikimo aktai, t. y. nauji dokumentai, kurie nebuvo pateikti teikiant prašymą dėl leidimo gyventi Lietuvoje išdavimo ir patikrinimo metu, nevertinti kaip įrodymai, patvirtinantys Bendrovės realiai vykdomą veiklą, nes ginčijamo sprendimo teisėtumas turi būti vertinamas tų duomenų pagrindu, kurie buvo pateikti priimant ginčijamą sprendimą.

44. Šios aplinkybės leidžia konstatuoti, kad vien duomenys (aplinkybės), kuriais remiantis buvo priimtas ginčijamas sprendimas, neįvertinus pareiškėjo pirmosios instancijos teisme pateiktų įrodymų ir kitų reikšmingų aplinkybių, negali būti pripažinti pakankamais siekiant nagrinėjamu atveju konstatuoti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punkte (2014 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII-1396 redakcija) nurodyto pagrindo atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje buvimą. Be to, bylos nagrinėjimo pirmosios bei apeliacinės instancijos teismuose paaiškėjo ir kitos naujos faktinės aplinkybės, susijusios su UAB „Gilsta“ sudaromų darbo sutarčių su užsieniečiais vykdymo ypatumais, kurios nebuvo žinomos ir (ar) vertintos administracinės procedūros Migracijos departamente metu, ir kurios, inter alia

atsižvelgiant į šiame baigiamajame teismo akte pareikta Įstatymo nuostatų aiškinimą, gali būti reikšmingos nagrinėjant pareiškėjo prašymą dėl aptariamo leidimo išdavimo ar neišdavimo (vertinant įsipareigojimų sudaryti darbo sutartį realumą) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3675-624/2019).

45. Taigi esant į bylą pateiktiems atsakovo argumentus galimai paneigiantiems įrodymams, būtina ir juos ištirti kitų jau nustatytų aplinkybių apimtyje.

46. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti pripažįstamas pagrįstu ir teisėtu, todėl skundžiamas teismo sprendimas naikinamas, o apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. Nesant galimybės vertinti naujų įrodymų pačiam administraciniam teismui tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė nagrinėjamoje byloje (nes, kaip minėta, tai reikštų (naujos) administracinės procedūros atlikimą už kompetentingą viešojo administravimo subjektą), priimamas naujas sprendimas – atsakovo Sprendimas naikinamas ir Migracijos departamentas įpareigojamas iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2018 m. liepos 9 d. prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (kartu įvertinant ir pareiškėjo su skundu pateiktus rašytinius įrodymus (statybos rangos sutartis, PVM sąskaitas-faktūras, atliktų darbų aktus)).

47. Vadovaujantis ABTĮ 40 straipsnio 1 dalimi, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 40 straipsnio 4 dalis įtvirtina, kad teismas gali nesilaikyti šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar proceso šalių procesinis elgesys buvo tinkamas (taip pat ir mediacijos atveju), ir įvertinęs ginčo kilimo ir kitas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Proceso šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas.

48. Nors pareiškėjo D. L. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, tačiau konstatuojama, kad galutinis sprendimas šioje byloje yra priimamas iš esmės pareiškėjo naudai. Pareiškėjui neprašant priteisti atstovavimo išlaidų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, pareiškėjui priteistini sumokėtas 23 Eur žyminis mokestis už skundą pirmosios instancijos teismui (2018 m. spalio 10 d. mokėjimo nurodymas Nr. 893) ir 11 Eur žyminis mokestis už apeliacinį skundą (2018 m. gruodžio 28 d. mokėjimo nurodymas Nr. 911) apeliacinės instancijos teismui.



Pareiškėjo D. L. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 20 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą –

Migracijos departamento 2018 m. rugsėjo 27 d. sprendimą Nr. (15/4-2)3I-00828 panaikinti bei įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Priteisti pareiškėjui D. L. iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 34 Eur (trisdešimt keturis eurus) bylinėjimosi išlaidų, t. y. 23 Eur (dvidešimt tris eurus) žyminį mokestį už skundą pirmosios instancijos teismui ir 11 Eur (vienuolika eurų) žyminį mokestį už apeliacinį skundą.



ARŪNAS DIRVONAS

VESLAVA RUSKAN_______________________


Administracinė byla Nr. eA-842-415/2019

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=b3e098809dab11e9878fc525390407ce

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02188-2017-2Procesinio sprendimo kategorija 34.2(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Odore“ (bankrutavęs) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Odore“ skundą atsakovui Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentui dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Odore“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu į teismą, prašydamas panaikinti Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2017 m. balandžio 20 d. nutarimą Nr. ATK2-29/17 taikyti ekonomines sankcijas už Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimus (toliau – ir Nutarimas).

2. Pareiškėjas nurodė, kad Nutarime nurodytos aplinkybės ir byloje esantys įrodymai nesudaro teisėto pagrindo teigti, jog pareiškėjas pažeidė Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo (toliau – ir AKĮ) 18 straipsnio 3 dalies 13 punktą. Departamentas, priimdamas Nutarimą, netinkamai aiškino ir nepagrįstai pareiškėjo atžvilgiu taikė AKĮ nuostatas, išsamiai ir visapusiškai neįvertino faktinių aplinkybių bei byloje esančių įrodymų. Pareiškėjas pažymėjo, kad ginčijamas Nutarimas priimtas praleidus AKĮ 35 straipsnio 2 dalyje nustatytą naikinamąjį 2 mėnesių terminą, todėl naikintinas ir administracinė teisena nutrauktina. Pareiškėjas pažymėjo, kad Nutarime neteisėtai konstatuotas AKĮ pažeidimas, nes Departamentas nepagrįstai pareiškėjo darbuotojos veiksmus sutapatino su pačiu pareiškėju. Darbuotoja sąmoningai veikė prieš pareiškėjo interesus, todėl tokie piktavališki darbuotojos veiksmai negali užtraukti pareiškėjui atsakomybės. Pareiškėjas teigė, kad Departamentas nenagrinėjo darbuotojos veiksmų bei aplinkybės, ar pastaroji veikė intra vires (savo kompetencijos ribose), t. y. pagal savo kompetenciją ir laikydamasi juridinio asmens nurodymų. Pažymėjo, kad pareiškėjas laikosi AKĮ reikalavimų ir deda visas pastangas, kad šis įstatymas nebūtų pažeistas. Pareiškėjas visus darbuotojus pasirašytinai supažindino su teisės aktų nuostatomis ir įpareigojo jų laikytis, organizuoja neoficialius susirinkimus apie reikalavimų laikymąsi, taip pat pareiškėjas bare gerai pirkėjams matomose vietose yra iškabinęs išsamius ir aiškius informacinius pranešimus apie alkoholio vartojimą. Pareiškėjas vertino, kad Departamentas privalėjo įrodyti pareiškėjo kaltę, tačiau to nepadarė – neįrodė visų pažeidimo sudėties elementų ir priėmė nepagrįstą ir neteisėtą Nutarimą, kuris naikintinas.

3. Atsakovas Departamentas atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti.4. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjui priklausančiame bare nuo 22 val. iki 8 val. prekiaujama alkoholiniais gėrimais

uždarytoje taroje išsinešimui. Pareiškėjo bare 2017 m. vasario 10 d. apie 00.25 val. darbuotoja G. N. už 1,58 Eur pardavė pirkėjui T. R. 1 skardinę alaus „Kalnapilis Grand Select“ gamykliniu būdu uždarytoje taroje, išsinešimui. Pirkėjas su pirkta alaus skardine, kuri uždaryta gamykliniu būdu ir uždarymas nepažeistas, iš baro išėjo. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo skundo argumentais dėl termino praleidimo Nutarimui priimti, nes Departamentas ginčijamą Nutarimą priėmė 2017 m.

balandžio 20 d., nepažeisdamas AKĮ 35 straipsnio 2 dalyje nustatyto reikalavimo. Atsakovas paaiškino, kad ekonominė sankcija pareiškėjui už AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punktą buvo skirta pagal Departamento 2016 m. vasario 27 d. (akivaizdus rašymo apsirikimas – 2017 m. vasario 27 d.) protokolą Nr. ATK2-003, kuris buvo surašytas vadovaujantis Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno miesto Dainavos policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus 2017 m. vasario 20 d. raštu Nr. 20-S-21202(1.16K) pateiktos medžiagos pagrindu. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo argumentais, jog samdoma darbuotoja veikė ne pareiškėjo interesais, kadangi ji darbo santykiais yra susijusi su pareiškėju ir pažeidimo metu veikė jo interesais. Tokią Departamento poziciją pagrindžia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika. Be to, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2009 m. birželio 8 d. nutarime yra nurodęs, jog juridinio asmens, kaip teisinių santykių subjekto ir atsakomybės subjekto, specifika lemia ir tai, kad juridinio asmens veikla yra neatsiejama nuo fizinio asmens, veikiančio to juridinio asmens vardu, veiklos, todėl juridinio asmens kaltė taip pat yra susijusi su fizinio asmens, veikiančio to juridinio asmens vardu ir jo naudai ar interesais, nusikalstama veika. Pasyvūs įmonių veiksmai (tokie kaip vidinės instrukcijos, iškabinti užrašai apie draudimą alkoholį išsinešti ir pan.), kokius pateiktame skunde aprašo pareiškėjas, teismų praktikoje nėra pripažįstami kaip efektyvios priemonės, kurių tikimasi iš atsakingo ūkio subjekto.

II.

5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 31 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Odore“ skundą atmetė.6. Teismas nustatė, kad pareiškėjui 2013 m. balandžio 10 d. išduota licencija Nr. 2242 verstis mažmenine prekyba

alkoholiniais gėrimais prekybos vietoje – bare; licencijoje nurodytas alkoholinių gėrimų pardavimo būdas – gerti ten pat. Departamento Nutarime nurodyta, kad baro barmenė G. N. 2017 m. vasario 10 d. apie 00.25 val. pardavė T. R. vieną skardinę alaus gamykliniu būdu uždarytoje taroje, išsinešimui. Pirkėjas su pirkta alaus skardine iš baro išėjo. Departamentas konstatavo, kad tokiu būdu pareiškėjas pažeidė AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto nuostatas ir remdamasis AKĮ 34 straipsnio 3 dalimi už padarytą pažeidimą pareiškėjui skyrė 360 Eur baudą.

7. Teismas nustatė, kad atsakovas informaciją apie pažeidimą iš Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno miesto Dainavos policijos komisariato Viešojo policijos skyriaus gavo 2017 m. vasario 22 d. Įvertinęs gautą informaciją, atsakovas 2017 m. vasario 27 d. surašė protokolą Nr. ATK2-033, kuriame buvo nurodyta, kad pareiškėjas bare draudžiamu metu, t. y. nuo 22 val. iki 8 val. prekiavo alkoholiniais gėrimais išsinešimui taip pažeisdamas AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punktą. Teismas vadovavosi AKĮ 35 straipsnio 2 dalimi bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama šios normos aiškinimo ir taikymo praktika bei nustatė, kad terminas baudai paskirti prasidėjo minėto protokolo surašymo dieną, t. y. 2017 m. vasario 27 d. Paskutinė diena, kurią Departamentas galėjo skirti pareiškėjui baudą, buvo 2017 m. balandžio 27 d. Departamentas Nutarimą, kuriuo pareiškėjui skirta 360 Eur bauda už AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto pažeidimą, priėmė 2017 m. balandžio 20 d., taigi nepraleidus AKĮ 35 straipsnio 2 dalyje nustatyto 2 mėnesių termino.

8. Teismas nustatė, kad alkoholinius gėrimus draudžiamu laiku, t. y. 00.25 val. uždarytoje pakuotėje pardavė pareiškėjo barmenė, taip padarydama AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto pažeidimą. Šio fakto neginčija ir pareiškėjas. Teismas pažymėjo, kad barmenė yra pareiškėjo vardu veikiantis asmuo. Prekių pardavimas yra tiesioginės jos funkcijos. Teismas, vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais ir darė išvadą, kad barmenės padarytas AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto pažeidimas šiuo atveju laikytinas kartu ir pareiškėjo padarytu pažeidimu. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo taikytos prevencinės priemonės nebuvo efektyvios. AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte nurodytas pažeidimas pagal savo pobūdį yra formalios sudėties, t. y. pažeidus šią nuostatą barmenės ir pareiškėjo kaltės išraiškos nurodyti nereikia.

9. Teismas pažymėjo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas administracinėse bylose Nr. eI-2015-811/2017 ir Nr. eI-1713-331/2017 nagrinėjo pareiškėjo skundus dėl Departamento nutarimų, kuriose nustatyti iš esmės analogiški pažeidimai, t. y. pareiškėjo darbuotojos (skirtingos) pardavė alkoholinius gėrimus, pažeisdamos AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punktą. Teismas darė išvadą, kad visuma šių aplinkybių rodo, jog pareiškėjo darbuotoja G. N. neveikė intra vires, o vykdė darbdavio nurodymus.

10. Teismas konstatavo, kad Departamento Nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra pagrindo jo panaikinti.

III.

11. Pareiškėjas UAB „Odore“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 31 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais kaip ir skundas, papildomai nurodant, kad:

11.1. Teismo sprendime nebuvo tinkamai įvertinti pareiškėjo argumentai, jog Nutarimas buvo priimtas praleidus AKĮ 35 straipsnio 2 dalyje nustatytą naikinamąjį 2 mėnesių terminą. Pareiškėjas nurodo, kad teisiškai reikšmingas faktas yra pažeidimo nustatymo diena, t. y. tokia diena, kai kompetentinga taikyti AKĮ 34 ir 35 straipsnių nuostatas kontrolės institucija pagal turimą informaciją (medžiagą) objektyviai galėjo ir turėjo suvokti, kad yra padarytas atitinkamas AKĮ pažeidimas. Pareiškėjas pabrėžė, kad tyrimą pradėjo ir visą reikšmingą informaciją surinko policija, tokiu būdu 2 mėnesių terminas turėjo būti skaičiuojamas nuo 2017 m. vasario 10 d., kadangi būtent šią dieną policija nustatė visas pagrindines aplinkybes. Pareiškėjo nuomone, paskutinė diena baudai paskirti baigėsi 2017 m. balandžio 10 d.

11.2. Teismas neteisėtai konstatavo AKĮ pažeidimą, kadangi visiškai nepagrįstai darbuotojo (barmenės) savavališkus ir tyčinius, prieš pareiškėją nukreiptus veiksmus, sutapatino su pareiškėjo veiksmais. Faktas, kad darbuotoja (barmenė) veikė prieš pareiškėjo interesus bei viršydama savo įgaliojimus, nebuvo paneigtas nagrinėjant bylą teisme.

11.3. Teismas nepagrįstai ir neteisėtai fizinio asmens atsakomybę absoliučiai sutapatino su juridinio asmens atsakomybe. Pareiškėjo nuomone, pareiškėjui AKĮ pažeidimas galėjo būti inkriminuojamas tik tuo atveju, jei būtų buvę nustatyta, jog darbuotoja (barmenė), padariusi pažeidimą, veikė intra vires – pagal savo kompetenciją ir laikydamasi juridinio asmens nurodymų; egzistuoja subjektyvi pareiškėjo kaltė dėl tokių darbuotojos (barmenės) veiksmų. Kadangi teismo sprendime fizinio asmens atsakomybė yra absoliučiai sutapatinta su juridinio asmens atsakomybe ir nėra nustatytas darbuotojos (barmenės) veikimas intra vires bei pareiškėjo kaltė, todėl skundžiamas sprendimas laikytinas neteisėtu ir turi būti panaikintas.

11.4. Teismas skundžiamame sprendime neteisėtai ir nepagrįstai neanalizavo pareiškėjo kaltės. Pareiškėjas pabrėžia, kad skundžiamame sprendime nebuvo atsižvelgta į tai, jog visos abejonės ir visi neaiškumai turi būti aiškinami atsakomybėn traukiamo asmens naudai arba turi būti šalinami tiesiogiai apklausiant liudytojus, aktyviai tiriant įrodymus ir siekiant nustatyti tikrąsias galimo pažeidimo padarymo aplinkybes.

11.5. Teismas nevertino pareiškėjo veiksmų, kuriais buvo (yra) siekiama laikytis AKĮ reikalavimų ir užtikrinti, kad šių reikalavimų nepažeistų darbuotojai. Pareiškėjas pabrėžia, kad skundžiamame sprendime bylos aplinkybės nebuvo visapusiškai atskleistos ir išnagrinėtos, o tai turėjo reikšmės bylos išsprendimui.

12. Atsakovas Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir palikti galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 31 d. sprendimą.

13. Atsiliepimas grindžiamas iš dalies tais pačiais argumentais kaip ir atsiliepimas į pareiškėjo skundą, papildomai nurodant, kad pareiškėjo argumentai atmestini ir vertintini kaip subjektyvus teisės aktų nuostatų aiškinimas, neatitinkantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos panašaus pobūdžio bylose (2017 m. birželio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-506-822/2017; 2014 m. balandžio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-965/2014). Atsakovas pabrėžia, kad darbuotoja (barmenė) darbo santykiais susijusi su pareiškėju ir pažeidimo padarymo metu veikė jo vardu, naudai ir interesais, o atsakovas darbo santykių ir kitų tarp darbuotojo ir darbdavio susiklosčiusių santykių nenagrinėja. Atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas neginčija fakto, jog jo darbuotojos (barmenės) parduoti alkoholiniai gėrimai nebuvo vartojami vietoje, o buvo išsinešti gamykliniu būdu uždarytoje taroje.

Teisėjų kolegija


IV.

14. Byloje ginčas kilo dėl Departamento Nutarimo, kuriuo pareiškėjui UAB „Odore“ buvo skirta 360 Eur bauda už AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte nustatyto draudimo pažeidimą, teisėtumo ir pagrįstumo.

15. Pirmosios instancijos teismas ginčijamą Nutarimą pripažino teisėtu ir pagrįstu, todėl konstatavo, kad jį naikinti nėra pagrindo. Pareiškėjas su tokia teismo išvada nesutinka, savo poziciją grįsdamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas negalėjo sutapatinti pareiškėjo ir alkoholinius gėrimus pardavusios darbuotojos atsakomybių, negalėjo nevertinti, to, kad nustatytame pažeidime nebuvo pareiškėjo kaltės, o darbuotoja veikė viršydama savo įgaliojimus (savavališkai). Be to, pasak pareiškėjo, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į pareiškėjo skundo argumentus, kad Nutarimas

buvo priimtas praleidus dviejų mėnesių terminą.16. AKĮ (redakcija, galiojusi nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2018 m. sausio 1 d.) 35 straipsnio 2 dalyje, be kita ko,

nustatyta, kad baudos gali būti skiriamos ne vėliau kaip per du mėnesius nuo pažeidimo nustatymo dienos. Aiškindamas šią AKĮ nuostatą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo praktikoje yra nurodęs, kad ji yra adresuota bylą nagrinėjančiai institucijai, t. y. tik šiai institucijai nustačius pažeidimo padarymo faktą (gavus patikimą ir teisės aktų nustatytu būdu įformintą informaciją apie galbūt padarytą AKĮ pažeidimą), pradedamas skaičiuoti dviejų mėnesių terminas (žr., pvz., LVAT 2018 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1921-525/2018). Nagrinėjamu atveju, atsakovas informaciją apie pareiškėjo galimai padarytą pažeidimą gavo 2017 m. vasario 22 d., gavęs Kauno AVPK Kauno miesto Dainavos policijos komisariato Viešojo policijos skyriaus 2017 m. vasario 20 d. raštą bei prie jo pridėtus dokumentus (b. l. 35–46). Įvertinęs gautą informaciją, Departamentas 2017 m. vasario 27 d. surašė protokolą Nr. ATK2-033. Skundžiamas Nutarimas skirti sankciją priimtas 2017 m. balandžio 20 d., todėl teisėjų kolegija, atsižvelgdama į AKĮ 35 straipsnio 2 dalyje numatytą baudos skyrimo terminą (du mėnesiai nuo pažeidimo nustatymo dienos), daro išvadą, kad, priimdamas ginčijamą Nutarimą, atsakovas nepraleido įstatyme numatyto termino.

17. AKĮ 18 straipsnyje yra reglamentuojama mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais tvarka. Šio straipsnio 3 dalyje yra išvardyti atvejai, kuriems esant, prekiauti alkoholiniais gėrimais draudžiama. Vienas tokių atvejų, kuris įtvirtintas AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte, yra susietas su tam tikru paros metu, t. y. nustatyta, jog alkoholiniais gėrimais prekiauti draudžiama viešojo maitinimo vietose nuo 22 val. iki 8 val. Ta pati įstatymo norma kartu įtvirtina ir šio draudimo išimtis, be kita ko, numatydama, kad šis draudimas netaikomas parduodamiems pilstomiems alkoholiniams gėrimams ar alkoholiniams gėrimams, parduodamiems atidarytoje pakuotėje ir tik vartoti vietoje. Taigi, įstatymo leidėjas, nustatydamas draudimą prekiauti alkoholiniais gėrimais nurodytu paros metu, kartu nustatė ir dvi alternatyvias šio draudimo išimtis, t. y. arba parduodami alkoholiniai gėrimai turi būti pilstomi, arba parduodami alkoholiniai gėrimai turi būti atidarytoje pakuotėje ir tik vartoti vietoje.

18. Byloje nėra ginčo dėl faktinės aplinkybės, kad 2017 m. vasario 10 d. apie 00.25 val. pareiškėjui UAB „Odore“ priklausančiame bare pareiškėjo darbuotoja pardavė vieną skardinę alaus (5,4 proc. alk. tūrio) gamykliniu būdu uždarytoje taroje.

19. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte numatytas pažeidimas pagal savo pobūdį yra formalios sudėties. Tai reiškia, kad padarius tokį pažeidimą pareiškėjo kaltė yra suponuojama, nenurodant konkrečios jos išraiškos (žr., pvz., LVAT 2018 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-562-261/2018). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino to, jog AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto pažeidimas įvyko ne dėl pareiškėjo kaltės, o dėl savavališkų pareiškėjo darbuotojos veiksmų.

20. Pareiškėjas kaip alkoholiu prekiaujantis ūkio subjektas yra licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais turėtojas ir yra atsakingas už tai, kad ši prekyba vyktų nepažeidžiant AKĮ reikalavimų. Pareiškėjas turėjo pareigą imtis efektyvių priemonių, užtikrinančių AKĮ nustatytų imperatyvų laikymąsi. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą buvo konstatuota, kad tam tikri minėto įstatymo pažeidimai, padaryti ūkio subjekto darbuotojų, laikytini ūkio subjekto padarytais pažeidimais. Toks aiškinimas grindžiamas poreikiu užtikrinti alkoholio produktus pardavinėjančiam subjektui laikytis aukštesnių atidumo ir rūpestingumo standartų, kad nebūtų padaryta žala žmogaus sveikatai ir gyvybei (žr., pvz., LVAT 2009 m. gegužės 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-678/2009, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-500-525/2017).

21. Apibendrindama tai, kas buvo išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino bylos faktines aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Odore“ apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.



VESLAVA RUSKAN



Administracinė byla Nr. eA-4601-415/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00037-2018-4Procesinio sprendimo kategorijos: 41; 57.3(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo H. H. (H.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo H. H. skundą atsakovui Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritoriniam skyriui (tretieji suinteresuoti asmenys akcinė bendrovė „Amber Grid“ ir akcinės bendrovės „Amber Grid“ profesinė sąjunga) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas H. H. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu į teismą, prašydamas panaikinti Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus (toliau – ir atsakovas, VDI Vilniaus teritorinis skyrius) 2017 m. gruodžio 11 d. sprendimą Nr. SD-1-14864 „Dėl AB „Amber Grid“ prašymo“ (toliau – ir Sprendimas), kuriuo nuspręsta suteikti sutikimą nutraukti darbo sutartį su akcinės bendrovės (toliau – AB) „Amber Grid“ (toliau – ir darbdavys) darbuotojų profesinės sąjungos tarybos nariu H. H.

2. Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas skundžiamu Sprendimu nepagrįstai suteikė sutikimą nutraukti pareiškėjo darbo sutartį su AB „Amber Grid“, kadangi atsakovas nagrinėti tokį darbdavio prašymą neturėjo įgaliojimų. Pareiškėjo teigimu, šią teisę turi tik profesinės sąjungos valdymo organas ir teismas, todėl šiuo atveju taikytinos ne bendrosios Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir Darbo kodeksas) nuostatos, o specialiosios Lietuvos Respublikos profesinių sąjungų įstatymo (toliau – Profesinių sąjungų įstatymas) nuostatos, pagal kurias darbdavys negali atleisti profesinės sąjungos išrinkto valdymo organo nario, negavęs profesinės sąjungos atstovaujamojo ar valdymo organo išankstinio sutikimo.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=d9f2fea09dab11e9878fc525390407ce

3. Pareiškėjas teigė, kad VDI Vilniaus teritorinis skyrius neturėjo teisinio pagrindo nagrinėti darbdavio prašymą dėl atleidimo sutikimo suteikimo, o tai laikytina absoliučiu Sprendimo negaliojimo pagrindu. Pareiškėjas manė, jog profesinės sąjungos tarybos nario atleidimas be pagrindo yra diskriminacinio pobūdžio, nurodė, jog skundžiamame Sprendime nebuvo įvertinta pareiškėjo, kaip darbuotojo veikla, kuri patvirtina, jog pagrindinė jo atleidimo priežastis yra priklausymas profesinei sąjungai ir aktyvūs veiksmai, siekiant bendrovės darbuotojams geresnių darbo sąlygų. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad atsakovas nenagrinėjo darbuotojo atleidimo faktų ir atsisakė nustatyti darbdavio interesų pažeidimą, todėl skundžiamas Sprendimas laikytinas nepagrįstu, o pagal Darbo kodekso 59 straipsnio 1 dalį, nustatytas darbuotojo atleidimo pagrindas atleidžiant darbuotojus valstybės valdomoje bendrovėje AB „Amber Grid“ negali būti taikomas.

4. Atsakovas Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinis skyrius atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

5. Atsakovas nurodė, kad skundžiamas Sprendimas pareiškėjui nesukelia jokių teisinių pasekmių. Nagrinėjamu atveju yra skundžiama tik išvada, todėl galutiniu sprendimu, sukeliančiu pareiškėjui teisines pasekmes, laikytinas darbdavio sprendimas, kuriuo pareiškėjas būtų atleistas iš pareigų. Atsakovas nurodė, kad atlikus pateiktų duomenų analizę, nebuvo nustatyta, jog darbo sutarties nutraukimas su pareiškėju yra kaip nors susijęs su jo naryste ar veikla profesinėje sąjungoje, o skunde išdėstyti bendro pobūdžio teiginiai būtų susiję su šia aplinkybe. Atsakovas pažymėjo, kad darbdavys siekė nutraukti darbo sutartį pagal Darbo kodekso 59 straipsnį, nurodydamas, kad darbuotojas netinkamai vykdo savo pareigas, nepaklūsta tiesioginių vadovų nurodymams, nebendrauja su kolegomis ir taip kenkia darbdavio interesams.

6. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad neturi teisės suteikti sutikimo dėl darbuotojo atleidimo, nes pagal Darbo kodekso 168 straipsnio 3 dalį, darbuotojų atstovavimą įgyvendinantys asmenys negali būti atleisti be Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus įgalioto valstybinės darbo inspekcijos teritorinio skyriaus vadovo sutikimo. Atsakovas vertino, kad AB „Amber Grid“ teisiniu statusu nėra apibrėžta, ir nors jos didžiąją dalį valdo valstybė, tačiau ji nelaikytina valstybine įmone, kaip tai suprantama Valstybės ir savivaldybės įmonių įstatyme, todėl Darbo kodekso 59 straipsnio 1 dalyje numatyta išimtis netaikoma.

7. Trečiasis suinteresuotas asmuo AB „Amber Grid“ atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

8. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, jog turėtų būti taikomos Darbo kodekso nuostatos, kadangi priėmus naujas Darbo kodekso pataisas įstatymų leidėjas nustatė, kad profesinės sąjungos valdymo organo nario atleidimui turi pritarti Valstybinė darbo inspekcija, o ne profesinė sąjunga. Pažymėjo, kad pareiškėjas nėra atleidžiamas už darbo pažeidimus, todėl teisiškai nėra reikšminga, ar nurodytas pareiškėjo elgesys kvalifikuojamas kaip darbo pareigų pažeidimas. AB „Amber Grid“ nesutiko su pareiškėjo teiginiais, kad šiuo atveju negali būti taikomas Darbo kodekso 59 straipsnis ir manė, jog šios nuostatos išimtis taikytina tik tais atvejais, kai darbdavio teisinė forma yra valstybinė įmonė ar savivaldybės įmonė, tačiau nuostatoje nenumatytas draudimas nutraukti darbo sutartis su akcinėmis bendrovėmis, kurių akcijos priklauso ir valstybei ar savivaldybei.

9. Trečiasis suinteresuotas asmuo AB „Amber Grid“ profesinė sąjunga (toliau – ir Profesinė sąjunga) atsiliepime į pareiškėjo skundą sutiko su pareiškėjo argumentais.

10. Profesinė sąjunga nurodė, jog darbdavys nepateikė jokių objektyvių argumentų, kurių pagrindu pareiškėjas yra atleidžiamas iš darbo, todėl manė, jog jo atleidimas yra diskriminacinio pobūdžio. Profesinė sąjunga palaikė pareiškėjo argumentus, jog šiuo atveju turėjo būti taikytinos specialiosios teisės aktų nuostatos ir darbdavys dėl sutikimo atleisti pareiškėją turėjo kreiptis į Profesinės sąjungos valdymo organo narius, o ne į atsakovą. Įvertinęs tai, kad darbo inspektorius viršijo jam suteiktus įgaliojimus, darbdavys nesikreipė į Profesinės sąjungos valdymo organą dėl išankstinio sutikimo atleisti pareiškėją, neįrodė, jog pareiškėjas pažeidė darbdavio interesus, Profesinė sąjunga vertino, kad pareiškėjas yra diskriminuojamas dėl dalyvavimo profesinėje sąjungoje, todėl ginčijamas Sprendimas naikintinas kaip nepagrįstas.

II.

11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. balandžio 18 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė, priteisė iš pareiškėjo trečiojo suinteresuoto asmens AB „Amber Grid“ naudai 960 Eur atstovavimo išlaidų, trečiojo suinteresuoto asmens AB „Amber Grid“ prašymo dalį dėl patirtų bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme perdavė nagrinėti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

12. Teismas vadovavosi Darbo kodekso 168 straipsnio 3 dalimi (teisės akto redakcija įsigaliojusi nuo 2017 m. sausio 1 d.), rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, susijusia su profesinės sąjungos renkamojo organo atsisakymu duoti

sutikimą atleisti (ar skirti drausminę nuobaudą) šio organo narį (remiantis iki 2017 m. sausio 1 d. galiojusio Darbo kodekso 134 straipsnio 2 dalimi), darė išvadą, jog VDI teritorinio skyriaus vadovas, priimdamas sprendimą, privalo įvertinti tik tai, ar darbuotojo vykdoma darbuotojų atstovavimo veikla nėra tas veiksnys, kuris nulėmė darbdavio apsisprendimą tokį darbuotoją atleisti. Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog ginčų, kilusių iš pareiškėjo nurodomų Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnio 1 dalies nuostatų, nagrinėjimas priskirtinas bendrosios instancijos teismų kompetencijai ir nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.

13. Teismas nustatė, kad AB „Amber Grid“ 2017 m. lapkričio 14 d. pateikė prašymą nutraukti darbo sutartį pagal Darbo kodekso 59 straipsnio 1 dalį. Pareiškėjas atleidimą iš AB „Amber Grid“, susijusį su jo veikla Profesinėje sąjungoje, grindžia tuo, kad nuo 2016 m. lapkričio 8 d., po to, kai buvo išrinktas darbo tarybos nariu, buvo išrinktas į darbo tarybos atstovus (komisiją) deryboms dėl kolektyvinės sutarties pasirašymo. Pareiškėjas teigė, kad atsakovas nevertino, jog dar 2016 m. po eilės posėdžių su darbdaviu nepavyko pasirašyti kolektyvinės darbo sutarties ir naujos sutarties pasirašymas buvo perkeltas 2017 m. Teismas vertino 2017 m. spalio 3 d. darbo tarybos posėdžio protokolo turinį, nustatė, jog pareiškėjas buvo išrinktas AB „Amber Grid“ Profesinės sąjungos pavaduotoju, tačiau kolektyvinės sutarties derybų metu veikė kaip vienas iš Profesinės sąjungos valdymo organo narių. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo argumentai, susiję su derybomis dėl kolektyvinės sutarties bei tai, jog šalims nepavyko susitarti ir pasirašyti kolektyvinės sutarties, nėra pakankami konstatuoti, kad AB „Amber Grid“ darbo sutartį su pareiškėju nutraukė būtent dėl šių priežasčių, o pareiškėjui nepateikus įrodymų, pagrindžiančių, jog jis būtų pateikęs tam tikrus pasiūlymus kolektyvinei sutarčiai sudaryti, teismas darė išvadą, jog jo atleidimas iš užimamų pareigų, kolektyvinės sutarties deryboms ir jos nesudarymui įtakos neturėjo.

14. Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginį, kad atsakovas, priimdamas skundžiamą Sprendimą neatsižvelgė į tai, jog jis teikė siūlymus dėl darbuotojams palankių atlygio politikos nuostatų kolektyvinėje sutartyje, todėl AB „Amber Grid“ buvo suinteresuota jį atleisti, atsižvelgdamas į 2017 m. birželio 23 d. steigiamajame susirinkime patvirtintų AB „Amber Grid“ darbuotojų profesinės sąjungos įstatų nuostatas dėl nutarimų priėmimo, darė išvadą, kad pareiškėjas nebuvo vienintelis Profesinės sąjungos atstovas, kuris galėjo teikti pasiūlymus kolektyvinei sutarčiai sudaryti, nutarimai yra priimami balsų dauguma, todėl jo atleidimas neturėtų jokios reikšmės deryboms dėl kolektyvinės sutarties. Teismas nurodė, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, kuriais remiantis būtų galima teigti, jog jis dėl aktyvios veiklos Profesinės sąjungos veikloje būtų diskriminuojamas, o vien tik dalyvavimas Profesinės sąjungos veikloje, pasiūlymų teikimas Profesinės sąjungos susirinkimo metu, negali būti laikomas pakankamu pagrindu pripažinti, jog pareiškėjo darbo sutarties nutraukimas yra susijęs su jo dalyvavimu Profesinės sąjungos veikloje.

15. Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentą dėl netinkamai protokoluojamų Profesinės sąjungos derybinių posėdžių, nustatė, kad pareiškėjas 2017 m. rugpjūčio 29 d. teikė pasiūlymus Kolektyvinių derybų grupei dėl AB „Amber Grid“ profesinės sąjungos posėdžio rengimo tvarkos. Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas nepateikė duomenų, jog Profesinės sąjungos derybiniai posėdžiai būtų netinkamai protokoluojami, teismas atmetė šį pareiškėjo argumentą kaip neįrodytą.

16. Teismas nustatė, kad laikotarpiu nuo 2017 m. birželio 23 d. iki 2017 m. lapkričio 21 d. pareiškėjas dalyvavo 13 Profesinės sąjungos derybinės grupės posėdžių ir 15 derybų su darbdaviu, kurių metu buvo deramasi dėl AB „Amber Grid“ kolektyvinės sutarties sudarymo. Teismas nustatė, kad 2017 m. lapkričio 14 d. įspėjimas dėl darbo sutarties nutraukimo pareiškėjui buvo įteiktas prieš 2017 m. lapkričio 21 d. susitikimą dėl kolektyvinės sutarties pasirašymo, tačiau darė išvadą, kad tai nėra pakankamas pagrindas pripažinti, jog atleidimas yra susijęs su pareiškėjo veikla Profesinėje sąjungoje. Teismas pažymėjo, jog su pareiškėju dėl darbo sutarties nutraukimo buvo deramasi ir 2017 m. rugpjūčio 28 d. AB „Amber Grid“ pareiškėjui įteikus pasiūlymą Nr. 150-8-18 nutraukti darbo sutartį šalių susitarimu, išmokant pareiškėjui devynių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio išeitinę kompensaciją, kompensaciją už nepanaudotas atostogas bei kintamąją atlyginimo dalį, tačiau pareiškėjas 2017 m. rugsėjo 4 d. šio pasiūlymo atsisakė.

17. Teismas nustatė, kad pareiškėjas priekaištų ir rangovų pastabų dėl savo netinkamo bendravimo sulaukdavo ir 2015–2016 m. nors teigė, jog darbdavio priekaištai prasidėjo tik 2017 m. rugpjūčio-rugsėjo mėn., t. y. pareiškėjui tapus Profesinės sąjungos valdymo organo nariu. Pareiškėjas byloje pateiktuose atsiliepimuose dėl bendradarbiavimo yra apibūdinamas kaip sąžiningas, patikimas, puikiai atliekantis savo pareigas, tačiau teismo vertinimu, tai nepaneigė aplinkybės, jog pareiškėjas vengia tinkamai bendradarbiauti, vienašališkai priimti sprendimus ir kt.

18. Teismas sprendė, kad pareiškėjo skunde nurodoma aplinkybė, jog 2017 m. dviejų darbuotojų iniciatyva buvo nutrauktos darbo sutartys, nėra laikoma pakankamu pagrindu išvadai, jog toks darbo santykių nutraukimas yra tiesiogiai susijęs su jų veikla Profesinėje sąjungoje, kadangi darbuotojai darbo sutartis galėjo nutraukti ir dėl kitų asmeninių priežasčių, o pareiškėjas teismui nepateikė įrodymų, leidžiančių daryti priešingą išvadą.

19. Teismas konstatavo, jog VDI Vilniaus teritorinio skyriaus vadovas, priimdamas Sprendimą, pagrįstai įvertino, jog pareiškėjo (darbuotojo) vykdoma darbuotojų atstovavimo veikla nėra tas veiksnys, kuris nulėmė darbdavio apsisprendimą tokį darbuotoją atleisti. Teismas sutiko su atsakovo pozicija, jog vien bendro pobūdžio teiginiai, jog darbuotojas dalyvauja Profesinės sąjungos veikloje, drąsiai reiškia savo nuomonę, yra principingas, negali būti vertinami kaip pagrindas pripažinti, jog darbuotojo atžvilgiu taikomas darbo santykių nutraukimas kaip nors susijęs su jo veikla Profesinėje sąjungoje.

20. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 8 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama VAĮ taikymo praktika ir nenustatė, kad atsakovas skundžiamu Sprendimu būtų pažeidęs VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus individualiems administraciniams aktams. Teismas konstatavo, kad skundžiamas Sprendimas pagrįstas faktinėmis aplinkybėmis ir teisės aktų nuostatomis, priimtas nepažeidžiant pagrindinių procedūrų, todėl nėra pagrindo jo panaikinti.

21. Teismas, spręsdamas trečiojo suinteresuoto asmens prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimą, darė išvadą, kad buvo apgintos ir trečiojo suinteresuoto asmens teisės. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 3 ir 5 dalimis, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 98 straipsnio 1 dalimi ir 2 dalimi bei taikė teisinių paslaugų suteikimo metu galiojusias Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) nuostatas (2015 m. kovo 19 d. redakcija). Teismas, įvertinęs aktualų į teisinį reglamentavimą, bylos sudėtingumą (byla nėra sudėtinga, keliamas ginčas nėra aktualus naujai formuojamai teisminei praktikai) ir teisinių paslaugų kompleksiškumą, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo principais, trečiojo suinteresuoto asmens AB „Amber Grid“ prašymą tenkino iš dalies, sumažino prašomą priteisti sumą ir iš pareiškėjo priteisė 960 Eur bylinėjimosi išlaidų, o AB „Amber Grid“ prašymo dalį dėl patirtų bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme perdavė nagrinėti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

III.

22. Pareiškėjas H. H. pateikė apeliacinį skundą, prašydamas: 1) kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu nustatyti, ar Darbo kodekso 168 straipsnio 3 dalis ta apimtimi, kad darbuotojų atstovavimą įgyvendinantys asmenys laikotarpiu, kuriam jie išrinkti, ir šešis mėnesius po jų kadencijos pabaigos negali būti atleisti iš darbo darbdavio iniciatyva ar darbdavio valia ir jų būtinosios darbo sutarties sąlygos negali būti pablogintos, palyginti su ankstesnėmis jų būtinosiomis darbo sutarties sąlygomis ar palyginti su kitų tos pačios kategorijos darbuotojų būtinosiomis darbo sutarties sąlygomis, be Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus įgalioto Valstybinės darbo inspekcijos teritorinio skyriaus, kuriam priklausančioje teritorijoje yra darbdavio darbovietė, vadovo sutikimo, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 50 straipsnio nuostatai, kuria įtvirtinta, kad profesinės sąjungos kuriasi laisvai ir veikia savarankiškai, ginant darbuotojų profesines, ekonomines bei socialines teises bei interesus; 2) panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, panaikinant VDI Vilniaus teritorinio skyriaus 2017 m. gruodžio 11 d. sprendimą Nr. SD-1-14864. Pareiškėjas taip pat pateikė teismui prašymą iš atsakovo ir trečiojo suinteresuotojo asmens priteisti 1 000 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

23. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas, nes teismas netinkamai vertino atsakovo Sprendimo turinį (nepateikti motyvai) bei formą (įstatymai numato, kad Sprendimą turi priimti vienasmenis valdymo organas, o ne darbo grupė), ginčijamą sprendimą priėmė vadovaudamasis išankstine nuomone apie atleidimo pagrindą, nustatytą Darbo kodekso 59 straipsnyje. Pareiškėjas pažymi, kad teismas nevertino, jog prašyme suteikti sutikimą atleisti jam be faktinio pagrindo buvo priskirtos neigiamos vadovo savybės, pats darbdavys prašyme atsakovui ir teismo posėdyje pripažino, kad neturi už ką pareiškėjo atleisti.

24. Pareiškėjo nuomone, teismas nevertino, jog darbdavys prašyme apskritai nenurodė nei vienos aplinkybės, susijusios su pareiškėjo vykdoma darbuotojų atstovavimo veikla, sudarant įspūdį, jog pareiškėjas yra formalus bei pasyvus profesinės sąjungos tarybos narys. Teismas neįvertino, jog dėl asmeninių savybių pareiškėjas yra išrinktas 234 darbuotojų ir įgaliotas atstovauti bei ginti jų interesus. Pareiškėjas nurodo, kad pats dalyvavimo Profesinės sąjungos veikloje, argumentų ir pasiūlymų teikimas, dalyvaujant kolektyvinėse derybose, kai jos vyko labai sunkiai, yra sąmoningos ir kryptingos vykdomos darbuotojų atstovavimo veiklos elementai. Pareiškėjo vertinimu, jo išrinkimo į darbuotojų derybinę grupę dėl

kolektyvinės sutarties sudarymo faktas, tapimas Profesinės sąjungos pirmininko pavaduotoju parodo pasitikėjimą juo ir paneigia subjektyvią darbdavio nuomonę apie pareiškėjo asmenines būdo savybes. Pareiškėjas pabrėžė, jog įstatymas jį įpareigoja pateikti nuomonę, o ne įrodymais argumentuotą atsiliepimą. Darbdavys, prašydamas duoti sutikimą, privalėjo pateikti įrodymus apie tai, kokie pareiškėjo įsitikinimai ir pažiūros, apie tai, kad jis yra formalus ir pasyvus profesinės sąjungos narys bei kt.

25. Atsakovas turėtų specializuotis ir išmanyti, kaip vertinti darbuotojų atstovo vykdomos darbuotojų atstovavimo veiklos turinį, kaip vertinti darbuotojo diskriminaciją darbe Konstitucijos, Europos Sąjungos teisės ir Lietuvos Respublikos įstatymų kontekste. Pareiškėjas nurodo, kad teismas nevertino, jog atsakovas priėmė Sprendimą vadovaudamasis išankstine nuomone, kad darbuotojas negali skųsti atsakovo sprendimo administraciniam teismui, todėl paviršutiniškai ir šališkai, palankiai darbdaviui, nagrinėjo darbdavio prašymą suteikti sutikimą atleisti Profesinės sąjungos tarybos narį. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad atsakovas viešai paskelbė naujojo Darbo kodekso monitoringą už 2017 m. liepos – 2018 m. birželio mėnesius, kuriame pranešė, kad minimu laikotarpiu gavo 30 darbdavių prašymų suteikti sutikimą dėl profesinių sąjungų valdymo organų narių atleidimo iš darbo, atsakovas prašymus tenkino 100 procentų. Pareiškėjo vertinimu, šios statistinės faktinės aplinkybės parodo, kad atsakovas šališkas ir kelia pagrįstų abejonių dėl gebėjimo objektyviai nagrinėti darbdavio prašymą. Pareiškėjas nurodo, kad atsakovas elgėsi šališkai, neišsiuntė jam priimto sprendimo ir nesuteikė papildomo termino nuomonei pateikti. Pareiškėjas pažymi, kad atsakovas teismo posėdyje negalėjo tinkamai motyvuoti Sprendimo, pripažino, kad nežino savo įstatyminių pareigų tikslo proceso ir materialiosios teisės požiūriu, neturi jokios procedūros ar metodikos, o žino tik tai, kad įstatymas numato formalumą darbdaviui kreiptis dėl sutikimo gavimo.

26. Pareiškėjas teigia, kad teismas neatsižvelgė ir nevertino pareiškėjo 2019 m. sausio 11 d. paaiškinimų, kuriuos įpareigojo pateikti, t. y., jog darbdavys, nesulaukęs atsakovo sprendimo įsiteisėjimo, ėmėsi diskriminacinių veiksmų pareiškėjo atžvilgiu: dirbtinai panaikinti jo vadovaujamą padalinį, kad pareigybė taptų nereikalinga ir vėliau galėtų atleisti. Pareiškėjas nurodo, kad panaikinus padalinį buvo nušalintas nuo sprendimų priėmimo, buvo atimti pavaldūs darbuotojai, patikėtas turtas, atskiras kabinetas, tarnybinis automobilis, nekeliamas atlyginimas, atimta galimybė dalyvauti mokymuose, netenkintas prašymas suteikti lygiavertę pareigybę.

27. Pareiškėjo vertinimu, teismas padarė esminį procesinį pažeidimą Europos Sąjungos ir nacionalinių teisės aktų kontekste, neteisingai taikė įrodinėjimo pareigą, perkeldamas ją pareiškėjui, todėl ginčijamas pirmosios instancijos sprendimas yra negaliojantis absoliučiais sprendimo negaliojimo pagrindais. Pareiškėjas nurodo, kad Europos Sąjungos tarybos 2000 m. lapkričio 27 d. direktyvos 2000/78/EB (toliau – Direktyva 2000/78/EB), nustatančios vienodo požiūrio užimtumo ir profesinėje srityje bendruosius pagrindus, 10 straipsnyje nustatyta įrodinėjimo pareiga. Pareiškėjas apžvelgia Direktyvos 2000/78/EB ir Direktyvos 2000/43/EB nuostatų perkėlimą į Lietuvos nacionalinę teisę ir nurodo, kad Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymo (toliau – Lygių galimybių įstatymas) 4 straipsniu nustatyta, kad skundžiamas asmuo turi įrodyti, kad lygių galimybių principas nebuvo pažeistas. Pareiškėjo vertinimu, Darbo kodekso 168 straipsnio 3 dalies nuostatos įrodinėjimo prievolės aspektu įstatymų leidėjo sukonstruotos ypač palankiai darbuotojų atstovų naudai, pirmiausiai dėl to, kad įtvirtina darbuotojų atstovo prezumpciją ta apimtimi, kad pats darbuotojų atstovo atleidimo faktas laikotarpiu, kai jie visų darbuotojų yra išrinkti vykdyti jų atstovavimą ir šešis mėnesius po kadencijos pabaigos, yra diskriminacija darbuotojų atstovų atžvilgiu darbo santykiuose. Pareiškėjas pabrėžia, kad antidiskriminaciniai įstatymai, pačiam darbuotojui atstovui ir darbuotojų atstovų organizacijai suteikia teisę pateikti nuomonę, nurodant faktines aplinkybes, leidžiančias daryti prielaidą dėl diskriminacijos, o pateikus tokią nuomonę, darbdaviui kyla pareiga įrodyti, kad priešiškas ir nepageidaujamas elgesys, t. y. kraštutinė diskriminacija, – atleidimas išrinktam darbuotojų atstovui yra pagrįstas ir yra pagrindai panaikinti įstatyminę garantiją.

28. Pareiškėjas pabrėžia, kad teismas padarė esminį materialiosios teisės pažeidimą Europos Sąjungos (Direktyvos 2000/78/EB) ir nacionalinių teisės aktų kontekste (Lygių galimybių įstatymas), nevertino darbdavio prašyme nurodomų aplinkybių ir vėlesnių darbdavio veiksmų antidiskriminacinių nuostatų, įtvirtintų Europos ir nacionalinėje teisėje, todėl sprendimas yra negaliojantis absoliučiais sprendimo negaliojimo pagrindais. Pareiškėjas teigia, kad teismas nevertino, ar nebuvo tiesioginės (Direktyvos 2000/78/EB 2 straipsnio 1 dalies (a) punktas, Lygių galimybių įstatymo 2 straipsnio 9 dalis) ir netiesioginės (Direktyvos 2000/78/EB 2 straipsnio 1 dalies (b) punktas, Lygių galimybių įstatymo 2 straipsnio 5 dalis) diskriminacijos, priekabiavimo (Direktyvos 2000/78/EB 2 straipsnio 3 dalis, Lygių galimybių įstatymo 2 straipsnio 7 dalis) ar nurodymo diskriminuoti (Direktyvos 2000/78/EB 2 straipsnio 4 dalis, Lygių galimybių įstatymo 2 straipsnio 10 dalis), neįvertino aplinkybės, kad darbdavio pareiga įgyvendinti lygias galimybes darbe (Lygių galimybių įstatymo 7 straipsnis) ir kad apie šias aplinkybes nepasisakė atsakovas, kuriam deleguota ši funkcija. Pareiškėjas akcentuoja, kad jo atleidimas be pagrindo, nesant darbdavio interesų pažeidimo, yra diskriminacija ir kartu pareiškėją rinkusių asmenų

diskriminacija. Pareiškėjas teigia, kad teismas nevertino Profesinės sąjungos pateiktos nuomonės bei joje nurodytų aplinkybių.

29. Pareiškėjas nesutinka su teismo sprendimo išvadomis dėl pasiūlymų teikimo kolektyvinei sutarčiai sudaryti ir pažymi, kad įrodyti, kokie teikti pasiūlymai, turi darbdavys. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad teismas nevertino jo pažiūrų ir įsitikinimų, susijusių su darbuotojų teisėmis 2017 m. liepos 18 d. ir 2017 m. liepos 24 d. elektroniniuose laiškuose, netinkamai vertino pareiškėjo ir kitų asmenų iniciatyvą dėl Profesinės sąjungos posėdžių protokolavimo darant garso įrašą, su kuo darbdavys kategoriškai nesutiko ir atsisakė, pareikšdamas, kad jeigu bus protokoluojama, darant garso įrašą tai derybų nebus. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad teismas nepakankamai vertino aplinkybę apie 2017 m. lapkričio 14 d. įspėjimo dėl darbo sutarties nutraukimo įteikimą prieš 2017 m. lapkričio 21 d. susitikimą dėl kolektyvinės sutarties pasirašymo ir patikslina, kad 2017 m. lapkričio 21 d. buvo neeilinis susitikimas, nes jame buvo pakviesti dalyvauti motininės bendrovės EPSO-G vadovai. Pareiškėjo vertinimu, teismas nepagrįstai nenustatė diskriminacijos, kuri pasireiškė priekabiavimu, bauginant profesinės sąjungos valdymo organų narius prieš minėtą susitikimą.

30. Pareiškėjas nesutinka su teismo vertinimu dėl žodžiu pateikto pasiūlymo nutraukti darbo sutartį šalių susitarimu ir akcentuoja, kad darbdavys, taikydamas psichologinę prievartą, nepaaiškindamas priežasčių, grasino, kad nutrauks sutartį ir kaip alternatyvą siūlė susitarti. Pareiškėjas nurodo, kad Darbo kodeksas įtvirtina, kad bet kokia komunikacija su darbuotoju privalo būti raštu, o darbdavys privalo paaiškinti, dėl kokių priežasčių atleidžia. Darbdavio elgesys, grasinant atleisti, nesant priežasčių, yra diskriminacija dėl pareiškėjo vykdomos darbuotojų atstovavimo veiklos. Panašiais argumentais pareiškėjas nesutinka su teismo vertinimu dėl kitų profesinės sąjungos valdymo organo narių sutarčių nutraukimo ir atkreipia dėmesį į profesinės sąjungos pirmininkės nurodytas aplinkybes ir paaiškinimus teismo posėdyje, nurodant, jog „šeši tarybos nariai išėjo iš darbo šalių susitarimu todėl, kad nenorėjo bylinėtis teismuose“. Pareiškėjas nesutinka su teismo sprendimo išvadomis dėl jo kaip darbuotojo vertinimo, nurodydamas, kad darbdavys nepagrįstai menkina jį dėl 2015 m. vykusių įvykių, už kuriuos pareiškėjas nebuvo atsakingas (statybų techninę priežiūrą). Pareiškėjas akcentuoja, kad nei vieno sprendimo nėra priėmęs prieš tai jo nesuderinęs su tiesioginiu vadovu, o jo kompetencijos 360 laipsnių vertinimas yra labai geras.

31. Dėl prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą pareiškėjas nurodo, kad pagrįstų abejonių kelia Darbo kodekso 168 straipsnio 3 dalis ta apimtimi, kad darbuotojų atstovavimą įgyvendinantys asmenys laikotarpiu, kuriam jie išrinkti, ir šešis mėnesius po jų kadencijos pabaigos negali būti atleisti iš darbo darbdavio iniciatyva ar darbdavio valia ir jų būtinosios darbo sutarties sąlygos negali būti pablogintos, palyginti su ankstesnėmis jų būtinosiomis darbo sutarties sąlygomis ar palyginti su kitų tos pačios kategorijos darbuotojų būtinosiomis darbo sutarties sąlygomis, be Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus įgalioto Valstybinės darbo inspekcijos teritorinio skyriaus, kuriam priklausančioje teritorijoje yra darbdavio darbovietė, vadovo sutikimo, neprieštarauja Konstitucijos 50 straipsnio nuostatai, kuria įtvirtinta, kad profesinės sąjungos kuriasi laisvai ir veikia savarankiškai, ginant darbuotojų profesines, ekonomines bei socialines teises ir interesus.

32. Pareiškėjas nurodo, kad Konstitucinis Teismas 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarime įtvirtino profesinių sąjungų autonomiškumo valstybės, jos institucijų atžvilgiu principą. Pagal Konstituciją negali būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuris varžytų ar paneigtų profesinių sąjungų konstitucinę teisę kurtis laisvai ir veikti savarankiškai ginant darbuotojų profesines, ekonomines ir socialines teises bei interesus. Konstitucinio Teismo 1999 m. sausio 14 d. nutarime pažymėta, kad profesinės sąjungos yra savanoriškos ir savarankiškos darbuotojų organizacijos, o asmuo, stodamas į profesinę sąjungą, laisva valia pasirenka šią organizaciją kaip vieną iš savo darbo teisių bei interesų gynimo formų. Profesinių sąjungų įstatymo 10 straipsnio 4 dalis profesinėms sąjungoms suteikia teisę, o kartu nustato pareigą atstovauti savo nariams santykiuose su darbdaviu ar jo įgaliotu atstovu, o jei šie pažeidžia profesinės sąjungos nario teises ar įstatymo saugomis interesus – taip pat ir ginti jį įstatymų nustatyta tvarka. Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta papildoma garantija profesinės sąjungos nariams, išrinktiems į renkamus profesinės sąjungos organus dėl darbo renkamuose profesinės sąjungos organuose, imperatyviai įpareigojant darbdavį gauti išankstinį profesinės sąjungos atstovaujamojo arba valdymo organo sutikimą atleisti išrinktą tarybos narį. Pagal Darbo kodekso (įsigaliojęs nuo 2017 m. liepos 1 d.) 168 straipsnio 3 dalį, darbdavys privalo kreiptis į teritorinį darbo inspektorių ir gauti sutikimą atleisti darbo tarybos narį arba darbo patikėtinį. Profesinių sąjungų įstatymas yra specialus įstatymas Darbo kodekso atžvilgiu, todėl esant kolizijai tarp įstatymų normų, taikomas Profesinių sąjungų įstatymo normos. Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad darbdavys negali atleisti profesinės sąjungos išrinkto valdymo organo nario, negavęs profesinės sąjungos atstovaujamojo ir (arba) valdymo organo išankstinio sutikimo, 22 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ginčus, kilusius tarp profesinių sąjungų ir darbdavio dėl įstatymų ar sutartimis numatytų pareigų ir prievolių nevykdymo,

nagrinėja teismas. Pareiškėjui kelia abejonių, ar teritorinis darbo inspektorius turi teisę kištis į suverenaus atskiro juridinio asmens profesinės sąjungos veiklą.

33. Pareiškėjas nurodo, kad darbuotojų atstovai priklauso tai grupei asmenų, kuriems valstybė įstatymu suteikia papildomas garantijas, atsižvelgiant į užprogramuotą santykio tarp darbdavio ir darbuotojų atstovo priešiškumo pobūdį ab initio (iš pradžių). Ši garantija yra įtvirtinta Darbo kodekso 168 straipsnyje. Pareiškėjas teigia, kad įstatymų leidėjas numatė atvejį, kuomet darbuotojų atstovas gali būti atleistas darbdavio, gavus Darbo inspekcijos teritorinio skyriaus vadovo sutikimą, tačiau šis atvejis turi būti vertinamas kaip išimtis iš bendro darbuotojų atstovų garantijų taisyklės. Priešingu atveju įstatymų nuostatos prieštarautų Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo doktrinai 1999 m. sausio 14 d. nutarime, kuriame išaiškinta, kad profesinės sąjungos renkamo organo nario diskriminacijos principas reiškia tokiam nariui be pagrindo paskirtą drausminę nuobaudą, be pagrindo taikytą atleidimą iš darbo, be pagrindo perkėlimą į kitą prastesnį darbą ir pan. (sąrašas nėra baigtinis). Tokie darbdavio veiksmai be pagrindo laikomi susidorojimu su darbuotoju dėl jo veiklos profesinėje sąjungoje (Konstitucinio Teismo nutarimo V dalies 3 skyriaus 2 pastraipa). Pareiškėjas nurodo, kad įstatyminių garantijų tikslas yra tas, kad darbuotojai dėl savo darbo renkamuosiuose profesinės sąjungos organuose nebūtų diskriminuojami, tai yra be pagrindo atleidžiami. Kitoks naujai priimto įstatymo nuostatų aiškinimas pažeidžia Konstituciją ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo doktriną. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad darbdavys, prieš pateikdamas prašymą atsakovui, nebendradarbiavo su juo ar profesine sąjunga, nevykdė socialinio dialogo šiuo klausimu, veikė slapta, netgi, pateikus prašymą atsakovui ir Profesinei Sąjungai paprašius, atsisakė bendradarbiauti ir nepateikė informacijos.

34. Pareiškėjas nesutinka su teismo priteistomis bylinėjimosi išlaidomis, nurodydamas, kad darbdaviui nebuvo būtinos advokatų kontoros paslaugos, nes jame veikia teisės skyrius, dirba 5 kvalifikuoti teisininkai, todėl sprendimas pirkti teisines paslaugas turi būti vertinamas kritiškai. Pareiškėjas nurodo, kad darbdavys 2017 m. rugpjūčio 29 d. įgaliojimu Nr. 9-45 įgaliojo teisės skyriaus teisininkę atstovauti jį nagrinėjamoje byloje. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, jog jis esantis ekonomiškai silpnesnė ginčo šalis, išlaikantis šeimą, turintis ilgalaikių finansinių įsipareigojimų.

35. 2019 m. birželio 17 d. pareiškėjas pateikė teismui papildomus rašytinius paaiškinimus, kuriuose pažymėjo, kad neveikė prieš AB „Amber Grid“ valią ir viską atliko, kas buvo jam pavesta. Verslo konsultacijų bendrovių atliktas Darbuotojų įsitraukimo tyrimas 2017 metais bendrovėje taip pat parodė, kad pareiškėjo, kaip vadovo, įvertinimas yra labai geras ir viršija daugelio Lietuvos įmonių bendrą vidurkį. AB „Amber Grid“ dar 2017 m. lapkričio 14 d. prašyme VDI Vilniaus teritoriniam skyriui pripažino, kad neturi už ką atleisti pareiškėjo. Pareiškėjas papildomuose paaiškinimuose taip pat pastebėjo, kad VDI Vilniaus teritorinis skyrius netyrė, ar AB „Amber Grid“ pareiškėjo nediskriminuoja, o visą įrodinėjimo naštą nepagrįstai perkėlė pareiškėjui.

36. Atsakovas VDI Vilniaus teritorinis skyrius atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą.

37. Atsakovas pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2018 m. gruodžio 19 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-4948-575/2018 padarė išvadą, jog priimdamas sprendimą VDI teritorinis skyrius turi vertinti tik tai, ar darbdavio siekis atleisti darbuotojų atstovavimą įgyvendinantį asmenį nėra susijęs su jo veikla profesinėje sąjungoje. Išsamus bendrovės prašyme išdėstytų aplinkybių, susijusių su darbuotojo atleidimu, vertinimas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Atsakovas teigia, kad VDI Vilniaus teritorinio skyriaus vedėjas, priimdamas Sprendimą, išsamiai įvertino visas reikšmingas aplinkybes. VDI darbo grupė, nagrinėdama AB „Amber Grid“ prašymą, esminį dėmesį skyrė būtent išsiaiškinti, ar pareiškėjas nėra atleidžiamas dėl jo buvimo Profesinės sąjungos valdymo organo nariu.

38. Atsakovas nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje Nr. e3K-3-134-969/2017 suformavo taisyklę, kad Lygių galimybių įstatymas netaikytinas nagrinėjant asmenų skundus, pareiškimus, prašymus, pranešimus ar ieškinius dėl galimos diskriminacijos dalyvavimo profsąjunginėje veikloje pagrindu.

39. Atsakovas neįžvelgia aplinkybių, dėl kurių teismui kiltų abejonių dėl Darbo kodekso 168 straipsnio 3 dalies atitikties Konstitucijai.

40. Trečiasis suinteresuotas asmuo AB „Amber Grid“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Taip pat pateikė prašymą priteisti iš pareiškėjo bylinėjimosi išlaidas (1 435,27 Eur), patirtas apeliacinės instancijos teisme.

41. AB „Amber Grid“ teigimu, pareiškėjas atleidžiamas ne be pagrindo. Pareiškėjo atleidimo pagrindas – Darbo kodekso 59 straipsnis (darbdavio valia), o priežastys yra susijusios su pareiškėjo būdo savybėmis, elgesiu darbo metu, požiūriu į įmonės kultūrą ir santykius su partneriais bei kolegomis. Taip pat teigia, kad visos pareiškėjo, kaip darbuotojo, ir kaip Profesinės sąjungos renkamojo organo nario, kuriam taikoma papildoma apsauga, garantijos buvo užtikrintos.

42. AB „Amber Grid“ pažymi, kad VDI kompetencija suteikti leidimą atleisti profesinės sąjungos valdymo organo

narį, yra numatyta Darbo kodekse. Trečiasis suinteresuotas asmuo taip pat nesutinka su pareiškėjo teiginiais dėl VDI neprofesionalumo, pažymi, kad visi prašymai yra vertinami individualiai, todėl negalima šioje byloje remtis faktais apie kitų bylų išsprendimą.

43. AB „Amber Grid“ nurodo, kad kreipdamasi į VDI, labai konkrečiai įvardijo priežastis, dėl kurių priėmė sprendimą atleisti pareiškėją. AB „Amber Grid“ neginčija, kad būtent darbdavys turėjo pateikti įrodymus, kurie pagrįstų, kad nebuvo nei tiesioginės, nei netiesioginės diskriminacijos, tačiau kaip teigia, kad šią pareigą tinkamai įvykdė. Trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, pareiškėjas nepaneigė AB „Amber Grid“ nurodytų aplinkybių, tik pateikė kitokį savo vertinimą dėl jų, pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų ar konkrečių faktinių aplinkybių, kurie pagrįstų, kad jo atleidimas yra susijęs su jo veikla profesinėje sąjungoje.

44. Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymi, kad darbdavys turi įrodyti, kad darbuotojo atleidimas nėra susijęs su darbuotojų atstovavimo veikla, ir tai neprivalo būti įrodinėjimas, kad darbuotojas nėra aktyvus profesinės sąjungos valdymo organo narys.

45. AB „Amber Grid“ nesutinka su pareiškėjo vertinimu, kad buvo vykdoma diskriminacija prieš jį, atkreipia dėmesį, kad visos pareiškėjo nurodytos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas nemoka dirbti komandoje, nesugeba priimti pastabų ir į jas atsižvelgti, kategoriškai laikosi savo nuomonės ir įsitikinimų, kas rodo, kad darbdavys negalėjo dirbti su tokiu darbuotoju vienoje komandoje ir pagrįstai priėmė sprendimą jį atleisti.

46. Trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, nė viena iš pareiškėjo nurodytų aplinkybių nepagrindžia to, kad jo atleidimas yra susijęs su jo veikla Profesinėje sąjungoje ir neturi jokios įtakos tiek VDI Vilniaus teritorinio skyriaus, tiek teismo sprendimų teisėtumui ir pagrįstumui.

47. AB „Amber Grid“ sutinka, kad šioje situacijoje egzistuoja prieštaravimas tarp dviejų įstatymų – Profesinių sąjungų įstatymo ir Darbo kodekso. Tačiau ši teisės normų kolizija niekaip nesusijusi su įstatymo prieštaravimu Konstitucijai, kadangi nė viena iš šių normų neprieštarauja Konstitucijai.

48. Trečiasis suinteresuotas asmuo AB „Amber Grid“ darbuotojų profesinė sąjunga atsiliepime į apeliacinį skundą prašo: 1) kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą prašant ištirti, ar Darbo kodekso 168 straipsnio 3 dalies norma, nustatanti VDI teritorinio skyriaus vadovui duoti sutikimą atleisti profesinės sąjungos valdymo (tarybos) organo narį vietoj pačios profesinės sąjungos neprieštarauja Konstitucijos 50 straipsniui, Konstitucijoje ir Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje įtvirtintiems profesinių sąjungų savarankiškumo, autonomiškumo ir veiklos laisvės principams, draudimui valstybės ir savivaldybių institucijoms bei įstaigoms, darbdaviams, jų įgaliotiesiems atstovams, įmonės, įstaigos, organizacijos valdymo organams, administracijai, pareigūnams, politinėms partijoms ir kitoms organizacijoms kištis į profesinių sąjungų vidaus reikalus; 2) tenkinti apeliacinį skundą.

49. Profesinės sąjungos teigimu, atsakovas ir pirmosios instancijos teismas, perkeldami įrodinėjimo naštą diskriminuojamam asmeniui (pareiškėjui) padarė esminį procesinį pažeidimą ir dėl to priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą, neteisingai išsprendė bylą (ABTĮ 146 str. 1 d.). Taip pat teigia, kad atsakovas ir pirmosios instancijos teismas, nemotyvuodami sprendimo pagal antidiskriminacines nuostatas, netinkamai pritaikė materialiąsias teisės normas, dėl to priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą, neteisingai išsprendė bylą (ABTĮ 147 str.). Atsakovas ir teismas nenagrinėjo darbdavio elgesio pagal jo paties prašyme nurodytus atvejus, tinkamai nenagrinėjo darbuotojo vykdomos darbuotojų atstovavimo veiklos. Profesinės sąjungos teigimu, visuose darbdavio 2017 m. lapkričio 14 d. prašyme atsakovui nurodytuose atvejuose pareiškėjas buvo diskriminuojamas. Teismas nenagrinėjo, kad Profesinė sąjunga, atlikusi nurodytų darbdavio aplinkybių tyrimą, padarė išvadą, kad nėra pagrindo atleisti darbuotojo. Pirmosios instancijos teismas ir darbo inspektorius taip pat nevertino faktų, susijusių su pareiškėjo veikla Profesinėje sąjungoje. Teismas iš esmės nevertino ir neatsižvelgė į Profesinės sąjungos nurodomus faktus ir atliktą tyrimą. Profesinės sąjungos teigimu, darbdavys, naudodamasis dominuojančia padėtimi, diskriminuoja profesinę sąjungą, jos vadovą ir pareiškėją.

50. Dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą Profesinė sąjunga mano, kad toks reglamentavimas, kai pirmiausia darbdavys turėjo spręsti klausimą su profesine sąjunga, atitinka profesinių sąjungų autonomiškumo principą, įtvirtintą Konstitucinio Teismo 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarime, ir socialinės partnerystės principą, įtvirtintą Darbo kodekso 161 straipsnyje.

Teisėjų kolegija


IV.

51. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 2 dalimi, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinis Teismas) kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.

52. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 50 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Profesinės sąjungos kuriasi laisvai ir veikia savarankiškai. Jos gina darbuotojų profesines, ekonomines bei socialines teises bei interesus.“

53. Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad interpretuojant šių konstitucinių normų turinį atsižvelgtina į tai, kad profesinių sąjungų veiklai yra būdingi tokie aspektai. Pirmiausia reikia pažymėti tai, kad profesinės sąjungos yra savanoriškos ir savarankiškos darbuotojų organizacijos. Į profesinę sąjungą jie stoja tam, kad galėtų geriau, tai yra organizuotai, ginti savo teises. Asmuo, stodamas į profesinę sąjungą, laisva valia pasirenka šią organizaciją kaip vieną iš savo darbo teisių bei interesų gynimo formų. Todėl Profesinių sąjungų įstatymo normose numatytas profesinių sąjungų narių teisių gynimas atitinka pagrindinę šių organizacijų paskirtį. Toks profesinių sąjungų veiklos aspektas ypač išryškėja sprendžiant individualius darbo ginčus, kai profesinės sąjungos narį nuo neteisėtų darbdavio sprendimų gina bei prireikus jam teisme atstovauja jo profesinės sąjungos organizacija (Konstitucinio Teismo 1999 m. sausio 14 d. nutarimas).

54. Darbo kodekso 168 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad darbuotojų atstovavimą įgyvendinantys asmenys laikotarpiu, kuriam jie išrinkti, ir šešis mėnesius po jų kadencijos pabaigos negali būti atleisti iš darbo darbdavio iniciatyva ar darbdavio valia ir jų būtinosios darbo sutarties sąlygos negali būti pablogintos, palyginti su ankstesnėmis jų būtinosiomis darbo sutarties sąlygomis ar palyginti su kitų tos pačios kategorijos darbuotojų būtinosiomis darbo sutarties sąlygomis, be Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus įgalioto Valstybinės darbo inspekcijos teritorinio skyriaus, kuriam priklausančioje teritorijoje yra darbdavio darbovietė, vadovo sutikimo . Darbdavio motyvuotą prašymą suteikti sutikimą nutraukti darbo sutartį ar pakeisti būtinąsias darbo sutarties sąlygas Valstybinės darbo inspekcijos teritorinio skyriaus vadovas turi išnagrinėti ir darbdaviui pateikti atsakymą per dvidešimt darbo dienų nuo pareiškimo gavimo dienos. Darbuotojai ar jų atstovai savo iniciatyva arba Valstybinės darbo inspekcijos teritorinio skyriaus vadovo prašymu turi teisę pateikti savo nuomonę. Valstybinės darbo inspekcijos teritorinio skyriaus vadovas suteikia sutikimą nutraukti darbo sutartį ar pakeisti būtinąsias darbo sutarties sąlygas, jeigu darbdavys pateikia duomenis apie tai, kad darbo sutarties nutraukimas ar būtinųjų darbo sutarties sąlygų pakeitimas nėra susijęs su darbuotojo vykdoma darbuotojų atstovavimo veikla, darbuotojo nediskriminuoja dėl jo vykdomos darbuotojų atstovavimo veiklos ar narystės profesinėje sąjungoje. Valstybinės darbo inspekcijos teritorinio skyriaus vadovas, gavęs darbdavio motyvuotą prašymą, apie tai informuoja darbuotojų atstovaujamąjį organą ir patį darbuotoją, dėl kurio pateiktas prašymas, ir nustato ne trumpesnį kaip penkių darbo dienų terminą darbuotojų atstovų ir paties darbuotojo nuomonei pateikti. Valstybinės darbo inspekcijos teritorinio skyriaus vadovo sprendimas gali būti skundžiamas ABTĮ nustatyta tvarka. Darbo sutartis su darbuotojų atstovavimą įgyvendinančiais asmenimis negali būti nutraukta tol, kol vyksta darbo ginčas. Per dešimt darbo dienų nuo Darbo kodekso įsigaliojimo dienos darbdavio lygmeniu veikiančios profesinės sąjungos raštu pateikia valdymo organų narių, kuriems taikomos šios dalies garantijos, sąrašus darbdaviui, o naujai įsteigtos – ne vėliau kaip per dešimt dienų nuo įsteigimo dienos.

55. Vadovaujantis Valstybinės darbo inspekcijos įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi, Valstybinė darbo inspekcija yra valstybinė kontrolės įstaiga. Viena iš įstatyme nustatytų šios įstaigos funkcijų – nagrinėti darbdavių prašymus dėl darbuotojų atstovavimą įgyvendinančių asmenų darbo sutarčių nutraukimo darbdavio iniciatyva, darbdavio valia ir jų būtinųjų darbo sutarties sąlygų, palyginti su ankstesnėmis jų būtinosiomis darbo sutarties sąlygomis ar palyginti su kitų tos pačios kategorijos darbuotojų būtinosiomis darbo sutarties sąlygomis, pabloginimo (VDIĮ 6 straipsnio 27 punktas).

56. Darbo kodekso 179 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad profesinės sąjungos, gindamos darbuotojų darbo, profesines, ekonomines ir socialines teises ir interesus, vadovaujasi profesinių sąjungų veiklą reglamentuojančiais įstatymais, šiuo kodeksu ir savo įstatais.

57. Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad darbdavys negali atleisti iš darbo darbuotojo, išrinkto į įmonėje, įstaigoje, organizacijoje veikiančios profesinės sąjungos atstovaujamąjį ir (arba) valdymo organą laikotarpiu, kuriam jie išrinkti, darbdavio iniciatyva nesant darbuotojo kaltės negavęs tos profesinės sąjungos atstovaujamojo ir (arba) valdymo organo išankstinio sutikimo.

58. Vertinant, ar nekyla abejonių dėl Darbo kodekso 168 straipsnio 3 dalies nuostatos, kad darbuotojų atstovavimą

įgyvendinantys asmenys laikotarpiu, kuriam jie išrinkti, ir šešis mėnesius po jų kadencijos pabaigos negali būti atleisti iš darbo darbdavio iniciatyva ar darbdavio valia ir jų būtinosios darbo sutarties sąlygos negali būti pablogintos, palyginti su ankstesnėmis jų būtinosiomis darbo sutarties sąlygomis ar palyginti su kitų tos pačios kategorijos darbuotojų būtinosiomis darbo sutarties sąlygomis, be Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus įgalioto Valstybinės darbo inspekcijos teritorinio skyriaus, kuriam priklausančioje teritorijoje yra darbdavio darbovietė, vadovo sutikimo , atitikimo Konstitucijai, būtina pažymėti, kad darbo santykiai reguliuojami privatinės teisės normų. Tokiam reguliavimui būdingas dispozityvinis metodas. Reglamentavimas, kuriuo viešojo administravimo subjektas įgyja pareigą individualaus administracinio akto priėmimo būdu dalyvauti individualiuose darbo teisiniuose santykiuose, kaip nurodoma DK 168 straipsnio 3 dalyje, įvertindamas, ar darbo sutarties nutraukimas ar būtinųjų darbo sutarties sąlygų pakeitimas nėra susijęs su darbuotojo vykdoma darbuotojų atstovavimo veikla, darbuotojo nediskriminuoja dėl jo vykdomos darbuotojų atstovavimo veiklos ar narystės profesinėje sąjungoje, atsižvelgiant į tai, kad tokia funkcija įstatymo suteikiama ir profesinėms sąjungoms, kaip darbuotojo atstovams, toks viešojo administravimo elemento įkomponavimas į individualius darbo santykius, atrodytų, galėtų peržengti tokiam reguliavimui taikytinus būtinumo ir reikalingumo standartus.

59. Tačiau siekiant, kad būtų veiksmingai įgyvendinta darbuotojų atstovų teisė vykdyti savo funkcijas ir įmonėje jie naudotųsi veiksminga apsauga nuo priešiškų veiksmų, įskaitant atleidimą iš darbo, dėl jų statuso arba jų, kaip darbuotojų atstovų, veiklos įmonėje (Socialinės chartijos 28 straipsnis), tokia administracinio teisinio pobūdžio kontrolė yra pateisinama siekiamų tikslų aspektu ir teismo vertintina kaip veiksminga priemonė, užtikrinanti Socialinės chartijos nuostatų įgyvendinimą.

60. Todėl teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo pripažinti, kad yra abejonių dėl Darbo kodekso 168 straipsnio 3 dalies nuostatos, kad darbuotojų atstovavimą įgyvendinantys asmenys laikotarpiu, kuriam jie išrinkti, ir šešis mėnesius po jų kadencijos pabaigos negali būti atleisti iš darbo darbdavio iniciatyva ar darbdavio valia ir jų būtinosios darbo sutarties sąlygos negali būti pablogintos, palyginti su ankstesnėmis jų būtinosiomis darbo sutarties sąlygomis ar palyginti su kitų tos pačios kategorijos darbuotojų būtinosiomis darbo sutarties sąlygomis, be Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus įgalioto Valstybinės darbo inspekcijos teritorinio skyriaus, kuriam priklausančioje teritorijoje yra darbdavio darbovietė, vadovo sutikimo, atitikimo Konstitucijai, o tuo pačiu nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą.

61. Pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, nurodytų Nutarties 26–29 punktuose, teisėjų kolegija pažymi, kad Valstybinės darbo inspekcijos teritorinio skyriaus vadovas suteikia sutikimą nutraukti darbo sutartį ar pakeisti būtinąsias darbo sutarties sąlygas, jeigu darbdavys pateikia duomenis apie tai, kad darbo sutarties nutraukimas ar būtinųjų darbo sutarties sąlygų pakeitimas nėra susijęs su darbuotojo vykdoma darbuotojų atstovavimo veikla, darbuotojo nediskriminuoja dėl jo vykdomos darbuotojų atstovavimo veiklos ar narystės profesinėje sąjungoje.

62. Teisėjų kolegija, sutikdama su Nutarties 13–18 punktuose nurodytais pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentais ir jų nekartodama, konstatuoja, kad nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pareiškėjo atleidimas susijęs su darbuotojo vykdoma darbuotojų atstovavimo veikla ar darbuotojas yra diskriminuojamas dėl jo vykdomos darbuotojų atstovavimo veiklos ar narystės profesinėje sąjungoje, todėl atsakovo sprendimas yra teisėtas.

63. Teisėjų kolegija nevertina pareiškėjo argumentų dėl jo atleidimo aplinkybių, kurios peržengia atsakovo kompetencijos ribas ir yra nagrinėjimo dalykas sprendžiant darbo ginčą bendrosios kompetencijos teismuose.

64. Dėl Nutarties 25 punkte nurodytų argumentų pastebėtina, kad šioje byloje ir vertinama, ar buvo faktiniai bei teisiniai pagrindai atsakovui priimti ginčijamą sprendimą. Konstatuotina, kad ginčijamas sprendimas pagrįstas ir teisėtas, taigi paneigiamos pareiškėjo abejonės dėl atsakovo pareigos visapusiškai ir objektyviai įvertinti visas aplinkybes, reikšmingas sprendžiant dėl sutikimo suteikimo, netinkamo vykdymo.

65. Byloje nenustatyta, kad atsakovas būtų šališkas priimdamas ginčijamą sprendimą. Pareiškėjo pateikiami argumentai dėl to, kad dauguma atvejų atsakovas tokius sutikimus darbdaviui suteikia, nėra reikšmingi šiam ginčui išspręsti.

66. Nėra teisinio pagrindo pripažinti, kad ginčijamas sprendimas neatitinka turinio ir (ar) formos reikalavimų. Sutikimo suteikimo pagrindai yra nurodyti VDI Vilniaus skyriaus vedėjo potvarkiu sudarytos darbo grupės išvadose, priimdamas sprendimą vedėjas šiomis išvadomis rėmėsi pagrįstai. Jos yra sudėtinė priimto sprendimo dalis, todėl procedūrinio pobūdžio pažeidimų nebuvo padaryta.

67. Dėl Nutarties 34 punkte nurodytų pareiškėjo argumentų, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 47 straipsnio 1 dalį, proceso šalys savo interesus teisme gina pačios arba per atstovus. Pačios proceso šalies dalyvavimas byloje neatima iš jos teisės turėti šioje byloje atstovų. AB „Amber Grid“ 2019 m. kovo 25 d. pateikė pirmosios instancijos teismui prašymą priteisti iš pareiškėjo už advokato teisines paslaugas (atstovavimą nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose) 5 033,04 Eur bylinėjimosi išlaidų. Pirmosios instancijos teismas priteisė iš

pareiškėjo 960 Eur atstovavimo išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, o prašymo dalį dėl atstovavimo išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, perdavė nagrinėti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. AB „Amber Grid“ prie 2019 m. kovo 25 d. prašymo pridėjo advokatų kontoros Sorainen ir partneriai išrašytas PVM sąskaitas faktūras. Teisėjų kolegija, vertindama, ar pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai iš pareiškėjo AB „Amber Grid“ priteisė 960 Eur, pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, jog prašomos priteisti išlaidos turi būti įrodytos, t. y. nepakanka pateikti dokumentus, pagrindžiančius tam tikras sumas ir (ar) suteiktas paslaugas, būtina įrodyti, kad už jas buvo sumokėta (realios išlaidos) (žr., pvz., 2009 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-34/2009, 2012 m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS520-172/2012). Tai, kad proceso šalis patyrė realias išlaidas paprastai patvirtina pinigų apskaitos dokumentas, fiksuojantis vieno subjekto grynųjų pinigų mokėjimo ar pervedimo operacijas įvykdytas kitam subjektui. Prie 2019 m. kovo 25 d. prašymo tokie dokumentai nebuvo pateikti, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė AB „Amber Grid“ 960 Eur bylinėjimosi išlaidų. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija šią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį naikina ir AB „Amber Grid“ 2019 m. kovo 25 d. prašymo priteisti iš pareiškėjo 5 033,04 Eur bylinėjimosi išlaidų netenkina.

68. AB „Amber Grid“ 2019 m. birželio 19 d. prašymu prašė priteisti iš pareiškėjo dar 1 435,27 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme. AB „Amber Grid“ pateikė teismui advokatų kontoros Sorainen ir partneriai išrašytas PVM sąskaitas faktūras (bendra suma 1 435,27 Eur), tačiau taip pat nepateikė dokumentų, patvirtinančių, kad šias išlaidas AB „Amber Grid“ realiai patyrė, apmokėdamas minėtas sąskaitas. Atsižvelgiant į tai, kad AB „Amber Grid“ nepateikė teismui duomenų, patvirtinančių, kad ji realiai patyrė 1 435,27 Eur išlaidų, AB „Amber Grid“ prašymas priteisti šias išlaidas iš pareiškėjo netenkinamas.

69. Dėl nurodytų argumentų apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas.

70. Kaip minėta, pareiškėjas taip pat prašė priteisti 1 000 Eur bylinėjimosi išlaidų, tačiau atsižvelgiant į tai, kad šioje administracinėje byloje nebuvo patenkinti pareiškėjo skundu reikšti reikalavimai, pareiškėjas nelaikytinas proceso šalimi, kurio naudai priimtas teismo sprendimas, todėl pareiškėjas neįgijo teisės vadovaujantis ABTĮ 40 straipsnio 1 ir 5 dalimis gauti iš kitos proceso šalies patirtų atstovavimo išlaidų atlyginimą. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija netenkina pareiškėjo 2019 m. birželio 18 d. prašymo dėl 1 000 Eur apeliacinėje instancijoje patirtų bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 41 straipsnio 1 dalimi, 144 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktais, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo H. H. (H.) apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 18 d. sprendimą pakeisti.Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 18 d. sprendimo dalį, kuria akcinei bendrovei

„Amber Grid“ iš pareiškėjo buvo priteista 960 Eur atstovavimo išlaidų.Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 18 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.Netenkinti pareiškėjo H. H. ir trečiojo suinteresuotojo asmens akcinės bendrovės „Amber Grid“ prašymų priteisti

bylinėjimosi išlaidas.Nutartis neskundžiama.


VESLAVA RUSKAN



https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=b5b865c09dab11e9878fc525390407ce

Administracinė byla Nr. eA-4400-602/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00423-2019-4Procesinio sprendimo kategorijos: 53.4; 57.6(S)


NUTARTIS


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka nagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Nermeka“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Nermeka“ skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybai, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Nermeka“ kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybos (toliau – Tarnyba) 2018 m. spalio 30 d. sprendimą Nr. SPRE-1911; 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Valdyba) 2018 m. gruodžio 27 d. sprendimą Nr. (1.45) I-7806; 3) tenkinti pareiškėjo prašymą dėl A1 pažymėjimų išdavimo pareiškėjo darbuotojams.

2. Atsakovai Tarnyba ir Valdyba atsiliepimuose prašė pareiškėjo skundą atmesti.3. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. kovo 25 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.4. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 25 d.

sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.5. Atsakovai Tarnyba ir Valdyba atsiliepimuose prašė pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos

teismo sprendimą palikti nepakeistą.6. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme 2019 m. gegužės 23 d. buvo gautas pareiškėjo pareiškimas dėl

apeliacinio skundo atsisakymo. Pareiškėjas nurodė, kad apeliacinio skundo atsisakymo pasekmės jam yra žinomos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:II.

7. Pareiškėjas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė pareiškimą, kuriame nurodo, jog atsisako savo apeliacinio skundo dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 25 d. sprendimo.

8. Pasisakydama dėl apeliacinio skundo atsisakymo reikšmės nagrinėjamai bylai, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 136 straipsnio 1 dalis suteikia teisę apeliantui atsisakyti apeliacinio skundo iki teismo posėdžio pradžios, jeigu byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka, arba iki baigiamųjų kalbų, jeigu byla nagrinėjama žodinio proceso tvarka. Apelianto pareiškimas raštu arba elektronine forma elektroninių ryšių priemonėmis, kuriuo atsisakoma apeliacinio skundo, pridedamas prie bylos (elektroninės bylos). Šio

straipsnio 1 dalyje nurodytu atveju, jeigu sprendimas nebuvo apskųstas kitų proceso dalyvių, teismas nutartimi apeliacinį procesą nutraukia (ABTĮ 136 str. 2 d.).

9. Iš Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikto pareiškėjo 2019 m. gegužės 23 d. pareiškimo turinio aiški pareiškėjo valia atsisakyti apeliacinio skundo, t. y. pareiškėjas naudojasi pirmiau aptarta įstatymo jam suteikta teise. Nustatyta, kad minėtą pareiškimą pasirašė pareiškėjo įgaliotas asmuo (advokatas), kuris pagal 2019 m. balandžio 24 d. atstovavimo sutartį turi teisę Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme vesti bylą su teise pasirašyti prašymus ir bet kuriuos procesinius dokumentus, o taip pat atsisakyti skundo. Kliūčių, dėl kurių pareiškėjo apeliacinio skundo atsisakymas negalėtų būti priimtas, nėra. Pareiškėjo pareiškimas grindžiamas ABTĮ 136 straipsniu, kurio 3 dalyje įtvirtinta, kad apeliacinio skundo atsisakęs apeliantas pakartotinai jį paduoti neturi teisės, ir pareiškėjas patvirtino, kad jam yra žinomos apeliacinio skundo atsisakymo pasekmės. Pažymėtina, jog kiti proceso dalyviai Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 25 d. sprendimo neskundė, apeliacinio proceso nutraukimas neprieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms ar viešajam interesui, todėl pareiškėjo apeliacinio skundo atsisakymas priimtinas ir apeliacinis procesas pagal pareiškėjo apeliacinį skundą nutrauktinas (ABTĮ 136 str. 2 d.).

10. Pareiškėjas 2019 m. gegužės 23 d. pareiškime taip pat prašo išspręsti klausimą dėl žyminio mokesčio grąžinimo.11. ABTĮ 38 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad sumokėtas žyminis mokestis ar jo dalis grąžinami, kai

pareiškėjas skundą (prašymą, pareiškimą) atsiima. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad nurodytas (sumokėto) žyminio mokesčio grąžinimo pagrindas yra taikomas ABTĮ 50 straipsnio 1 dalyje nurodytu atveju, t. y., kai pareiškėjas pasinaudoja teise atsiimti skundą (prašymą, pareiškimą) iki jo priėmimo. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas įgyvendino teisę atsisakyti apeliacinio skundo, kuris jau buvo priimtas. ABTĮ nenumato žyminio mokesčio grąžinimo nagrinėjamu atveju, todėl pareiškėjui žyminis mokestis, sumokėtas už apeliacinį skundą, negrąžintinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnio 2 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Nermeka“ apeliacinio skundo atsisakymą priimti ir apeliacinį procesą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Nermeka“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 25 d. sprendimo nutraukti.


TEISĖJAI RIČARDAS PILIČIAUSKAS

VESLAVA RUSKAN

ARŪNAS SUTKEVIČIUS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2019-11009 2019-07-04 2019-06-26 2019-06-26 -

Administracinė byla Nr. eA-2654-575/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00792-2018-2Procesinio sprendimo kategorija 53.4(S)


NUTARTIS

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=bb683d109dab11e9878fc525390407ce


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka nagrinėjo pareiškėjo E. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. K. skundą atsakovui Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos dėl tarnybinės nuobaudos panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

Pareiškėjas E. K. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – NMA) direktoriaus 2018 m. vasario 5 d. įsakymą Nr. PS1-264 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo E. K“toliau – ir Įsakymas).

Atsakovas NMA atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. rugpjūčio 7 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 7 d. sprendimą

panaikinti ir priimti naują sprendimą – panaikinti NMA direktoriaus Įsakymą ir juo pareiškėjui paskirtą tarnybinę nuobaudą. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas ir pateikė dokumentus, patvirtinančius, kad už apeliacinio skundo parengimą pareiškėjas sumokėjo 420 Eur advokatei J. M. Atsakovas NMA atsiliepime prašė pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme 2019 m. gegužės 22 d. gautas pareiškėjo pareiškimas dėl skundo atsisakymo. Pareiškėjas nurodė, kad NMA geruoju patenkino pareiškėjo reikalavimus bei panaikino ginčijamu Įsakymu pareiškėjui paskirtą nuobaudą. Atsižvelgdamas į tai, pareiškėjas nurodė, kad atsisako visų byloje reikštų reikalavimų ir prašė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 7 d. sprendimą panaikinti, o bylą nutraukti. Pareiškėjas nurodė, kad taip pat atsisako savo reikalavimo iš NMA priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjas paaiškino, kad jam yra žinomos skundo atsisakymo pasekmės.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:II.

Šioje byloje sprendžiama dėl NMA direktoriaus 2018 m. vasario 5 d. įsakymo Nr. PS1-264 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo E. K.“ teisėtumo ir pagrįstumo. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą dėl minėto Įsakymo panaikinimo atmetė kaip nepagrįstą. Šį pirmosios instancijos teismo sprendimą pareiškėjas apskundė apeliacine tvarka.

Pareiškėjas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė pareiškimą, kuriame nurodo, jog atsisako visų byloje pareikštų reikalavimų (taip pat ir reikalavimo priteisti bylinėjimosi išlaidas) ir prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 7 d. sprendimą panaikinti, o bylą nutraukti. Pareiškėjas pateikė teismui NMA direktoriaus 2019 m. balandžio 25 d. įsakymą Nr. PS1-924, kuriuo byloje ginčijamas Įsakymas buvo pripažintas netekusiu galios.

Nagrinėdama pareiškėjo apeliacinį skundą ir įvertinusi pareiškėjo pateiktus dokumentus, teisėjų kolegija nustatė, kad po apeliacinio skundo padavimo faktinė situacija dėl ginčijamo Įsakymo pasikeitė taip, kad minėto Įsakymo teisėtumo ir pagrįstumo klausimas tapo nebeaktualus (Įsakymas buvo pripažintas netekęs galios). Tai patvirtina ir pareiškėjo pateiktas skundo reikalavimų atsisakymas bei prašymas nutraukti bylą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad skundo atsisakymas yra viena iš administracinį procesą inicijuojančio asmens procesinių teisių, kurios įgyvendinimas yra dispozityvumo principo išraiška, t. y. administracinis procesas ne tik prasideda, bet ir gali baigtis pareiškėjo iniciatyva (žr., pvz., 2018 m. birželio 20 d.

nutartį administracinėje byloje Nr. A-635-602/2018). Pareiškėjo teisė administracinėje byloje atsisakyti teismui paduoto skundo yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 50 straipsnio 2 dalyje, pagal kurią pareiškėjas turi teisę atsisakyti skundo bet kurioje bylos nagrinėjimo stadijoje iki teismui išeinant į pasitarimų kambarį. Jeigu pareiškėjas atsisako skundo, teismas nutraukia bylą (ABTĮ 103 str. 4 p.).

Pareiškėjo pateiktas procesinis dokumentas dėl pirmosios instancijos teismui pateikto skundo atsisakymo atitinka ABTĮ reikalavimus. Iš šio dokumento turinio aiškiai matyti, kad pareiškėjui žinomos administracinės bylos nutraukimo pasekmės. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjo skundo atsisakymas ir bylos nutraukimas prieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms ar viešajam interesui, pažeidžia kieno nors teises ar įstatymų saugomus interesus. Taigi, nagrinėjamu atveju nėra kliūčių, dėl kurių pareiškėjo skundo atsisakymas negalėtų būti priimtas, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir administracinė byla nutrauktina (ABTĮ 103 str. 4 p., 137 str., 144 str. 1 d. 5 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 103 straipsnio 4 punktu, 137 straipsniu ir 144 straipsnio 1 dalies 5 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo E. K. skundo atsisakymą priimti.Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 7 d. sprendimą ir administracinę bylą pagal

pareiškėjo E. K. skundą atsakovui Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos dėl tarnybinės nuobaudos panaikinimo nutraukti.


TEISĖJAI RIČARDAS PILIČIAUSKAS

VESLAVA RUSKAN

ARŪNAS SUTKEVIČIUS_______________________






Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. V. (M. V.) skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=e2004df09dab11e9878fc525390407ce

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas M. V. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus AVPK) viršininko 2017 m. balandžio 7 d. sprendimą pareiškėjo tarnybinę veiklą už 2016 metus vertinti „gerai“, rezoliucija išdėstytą Pareigūnų tarnybinės veiklos vertinimo komisijos (toliau – ir Vertinimo komisija, Komisija) išvadoje Nr. 10-IL-8112; 2) įpareigoti Vilniaus AVPK viršininką priimti sprendimą pareiškėjo tarnybinę veiklą už 2016 metus vertinti „labai gerai“, nustatant pareiškėjui nuosekliai didesnę pareiginę algą pagal Vidaus tarnybos statuto priede jo pareigybei nustatytus pareiginės algos koeficientus; 3) įpareigoti Vilniaus AVPK perskaičiuoti pareiškėjo darbo užmokestį nuo 2017 m. balandžio 8 d. taikant nuosekliai didesnį pareiginės algos koeficientą ir išmokėti darbo užmokesčio nepriemoką, susidariusią dėl pareiginės algos koeficientų skirtumo nuo 2017 m. balandžio 8 d. iki galutinio teismo sprendimo įvykdymo dienos; 4) panaikinti Vilniaus AVPK Tarnybinių ginčų komisijos 2017 m. liepos 17 d. protokolinio sprendimo Nr. IL-17153 3 punkto nutariamąją dalį dėl nutarimo pareiškėjo prašymą atmesti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad eina Vilniaus AVPK Viešosios tvarkos valdybos Mobiliosios kuopos vyriausiojo patrulio pareigas. Vertinimo komisija 2017 m. kovo 30 d. parengė išvadą Nr. 10-IL-8112 pareiškėjo tarnybinę veiklą už 2016 metus įvertinti „labai gerai“ ir nustatyti pareiškėjui nuosekliai didesnę pareiginę algą pagal Vidaus tarnybos statuto priede pareigybei nustatytus pareiginės algos koeficientus. Vertinimo komisija Vilniaus AVPK viršininkui pateikė siūlymą pritarti tiesioginio vadovo įvertinimui pareiškėjo tarnybinę veiklą už 2016 metus įvertinti „labai gerai“ ir nustatyti pareiškėjui nuosekliai didesnę pareiginę algą pagal Vidaus tarnybos statuto priede pareigybei nustatytus pareiginės algos koeficientus. Nepaisant to, Vilniaus AVPK viršininkas priėmė 2017 m. balandžio 7 d. sprendimą nepritarti Vertinimo komisijos siūlymui, nes pareiškėjas 2016 metais buvo baustas drausmine tvarka. Nesutikdamas su tokiu sprendimu, pareiškėjas nurodė, kad Vidaus tarnybos statutas įpareigoja vertinimą atliekančius subjektus pareigūno tarnybinę veiklą įvertinti visapusiškai ir objektyviai. Pareigūną į pareigas priėmęs vadovas, priimdamas galutinį sprendimą dėl pareigūno tarnybinės veiklos įvertinimo, yra saistomas reikalavimų jo veiklą vertinti pagal Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. sausio 11 d. įsakymu Nr. 1V-13 patvirtintų Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų tarnybos organizavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 5 priede nurodytus kriterijus ir tarnybinių užduočių rezultatus. Pareiškėjas pabrėžė, kad 2016 metais buvo baustas drausmine tvarka už tai, jog dirbo tris paras iš eilės, dirbo naktinėje pamainoje ir dėl nuovargio padarė vienkartinio pobūdžio klaidą. Už gerus tarnybos rezultatus minėta tarnybinė nuobauda buvo panaikinta anksčiau laiko. Pareiškėjo teigimu, paskirta tarnybinė nuobauda negalėjo turėti įtakos pareiškėjo tarnybinės veiklos vertinimo rezultatui, be to, Vilniaus AVPK sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo reikalavimų, nes jame nenurodyta apskundimo tvarka. Vilniaus AVPK Tarnybinių ginčų komisija pažeidė Taisyklių 245 ir 248 punktų reikalavimus, kurie laikytini esminiais procedūriniais pažeidimais, taip pat neparengė sprendimo, atitinkančio Taisyklių 249 punkte nurodytus reikalavimus, bei neatsižvelgė į oficialų teisės aktą priėmusios institucijos išaiškinimą.

3. Atsakovas Vilniaus AVPK atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.4. Atsakovas nurodė, kad Vilniaus AVPK viršininkas priėmė skundžiamą sprendimą dėl to, kad pareiškėjui 2016

metais buvo paskirta tarnybinė nuobauda – pastaba. Į šią aplinkybę nebuvo galima neatsižvelgti, vertinant pareigūno veiklą. Pareiškėjas už aplaidumą tarnyboje jam paskirtos tarnybinės nuobaudos neginčijo, todėl nėra pagrindo teigti, kad ji paskirta nepagrįstai. Minėta tarnybinė nuobauda paskirta pareiškėjui buvo susijusi su pareiškėjo prasta veiklos kokybe konkrečiu laikotarpiu ir kitais Taisyklių 5 priede išvardytais veiklos vertinimo kriterijais. Atsakovas pabrėžė, kad pareiškėjo reikalavimas įpareigoti Vilniaus AVPK viršininką priimti sprendimą pareiškėjo tarnybinę veiklą už 2016 metus vertinti „labai gerai“ yra išeinantis už bylą nagrinėjančio teismo kompetencijos ribų, todėl negali būti tenkinamas. Vilniaus AVPK Tarnybinių ginčų komisija atsižvelgė į oficialų aktą priėmusios institucijos 2017 m. birželio 15 d. rašte Nr. 1D-3258 pateiktą Taisyklių išaiškinimą ir įvertino visas aplinkybes, tačiau pagrindo priimti kitokį sprendimą nebuvo.

II.

5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. lapkričio 21 d. sprendimu pareiškėjo M. V. skundą tenkino iš

dalies, t. y. panaikino Vilniaus AVPK viršininko 2017 m. balandžio 7 d. sprendimą, Vilniaus AVPK Tarnybinių ginčų komisijos 2017 m. liepos 17 d. protokolinio sprendimo Nr. IL-17153 3 punktą ir įpareigojo Vilniaus AVPK viršininką priimti sprendimą dėl Vilniaus AVPK Pareigūnų tarnybinės veiklos vertinimo komisijos 2017 m. kovo 30 d. išvadoje Nr. 10-IL-8112 pateikto pasiūlymo įgyvendinimo.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Vilniaus AVPK eina Viešosios tvarkos valdybos Mobiliosios kuopos 3-iojo būrio vyriausiojo patrulio pareigas. Tarnybinės veiklos užduotys ir pasiektų rezultatų vykdant nustatytas užduotis vertinimo rodikliai buvo nustatyti 2016 m. kovo 1 d. pareiškėjo tarnybinės veikos vertinimo išvadoje. Pareiškėjas 2017 m. vasario 24 d. užpildė tarnybinės veiklos vertinimo anketą, kurioje tinkamumą einamoms pareigoms ir kvalifikaciją įvertino 4 (labai gerai) balais, o šiam įvertinimui pritarė ir pareiškėjo tiesioginis vadovas Vilniaus AVPK Viešosios tvarkos valdybos Mobilios kuopos 3-iojo būrio vadas A. P. Pareiškėjo tiesioginis vadovas 2017 m. vasario 28 d. tarnybinės veiklos vertinimo išvadoje Nr. 5-TVV-9985, vertindamas pasiektus tarnybinės veiklos rezultatus vykdant nustatytas užduotis, įvertino, kad pareiškėjas įvykdė užduotis pagal sutartus vertinimo kriterijus (3 balais), o šį vertinimą pagrindė vertinimo išvados 1 dalyje „Tarnybinės veiklos rezultatai“. Tiesioginis vadovas iš tarnybinės veiklos vertinimo anketos gautus balus vertinant pareiškėjo tinkamumą einamoms pareigoms ir kvalifikaciją pažymėjo tarnybinės veiklos vertinimo išvadoje ir joje pateikė bendrą pareigūno tarnybinės veiklos įvertinimą 4 (labai gerai) balais bei pateikė pasiūlymą nustatyti pareigūnui nuosekliai didesnę pareiginę algą pagal jo pareigybei nustatytus pareiginės algos koeficientus. Vertinimo komisija 2017 m. kovo 30 d. išvadoje Nr. 10-IL-8112 pareiškėjo tarnybinę veiklą įvertino „labai gerai“ ir pareigūną į pareigas skiriančiam asmeniui pateikė pasiūlymą nustatyti didesnį koeficientą. Tačiau Vilniaus AVPK viršininkas 2017 m. balandžio 7 d. Vertinimo komisijos išvadoje rezoliucijoje išreiškė sprendimą pareiškėjo veiklą vertinti „gerai“, kadangi pareigūnas baustas drausmine tvarka.

7. Teismas pažymėjo, kad pareigūnų tarnybinės veiklos vertinimo tvarka siekiama kasmet visapusiškai ir objektyviai įvertinti pareigūnų kvalifikaciją, tarnybinės veiklos rezultatus ir tinkamumą einamoms ar aukštesnėms pareigoms (Vidaus tarnybos statuto 25 str. 1 d.). Toks tikslas siejasi su vidaus tarnyboje taikomu karjeros principu (Vidaus tarnybos statuto 3 str. 1 ir 6 d.). Pareigūnų kvalifikacija ir tinkamumas einamoms pareigoms vertinami pagal Taisyklėse numatytus kriterijus, o tarnybinės veiklos rezultatai – pagal tiesioginio vadovo nustatytas konkrečias pareigūno einamųjų metų užduotis ir aiškiai apibrėžtus pasiektų rezultatų vykdant nustatytas užduotis vertinimo rodiklius. Visapusiško ir objektyvaus pareigūnų tarnybinės veiklos vertinimo siekiama į šį procesą įtraukiant patį pareigūną (jis užpildo vertinimo anketą), jo tiesioginį vadovą (jis pokalbio su pareigūnu metu aptaria pareigūno užpildytą vertinimo anketą, pareigūno tinkamumą einamoms pareigoms, pasiektus tarnybinės veiklos rezultatus vykdant pareigūnui nustatytas užduotis, pareigūno karjerą ir kvalifikacijos tobulinimą, užpildo vertinimo anketą, surašo pareigūno tarnybinės veiklos vertinimo išvadą), tuo atveju, kai pareigūno tarnybinė veikla vertinama labai gerai – ir vertinimo komisiją, kuri dar kartą įvertina pareigūno tinkamumą einamoms pareigoms, jo kvalifikaciją ir pasiektus tarnybinės veiklos rezultatus vykdant nustatytas užduotis. Teismo vertinimu, iš Vidaus tarnybos statute ir Taisyklėse numatytos pareigūnų tarnybinės veiklos vertinimo tvarkos matyti, kad įgaliojimai pareigūno veiklą vertinti labai gerai, gerai, patenkinamai ar nepatenkinamai suteikti būtent tiesioginiam vadovui ir vertinimo komisijai.

8. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju Vilniaus AVPK viršininkas 2017 m. balandžio 7 d. Vertinimo komisijos išvadoje priėmė sprendimą pareiškėjo veiklą vertinti „gerai“, kadangi pareigūnas baustas drausmine tvarka, nors įgaliojimai pareigūno veiklą vertinti labai gerai, gerai, patenkinamai ar nepatenkinamai suteikti būtent tiesioginiam vadovui ir Vertinimo komisijai, kurie šį vertinimą pagrindžia Vidaus tarnybos statute ir Taisyklėse nustatyta tvarka užpildydami atitinkamus vertinimą pagrindžiančius dokumentus. Pareigūną į pareigas priimančiam asmeniui suteikti įgaliojimai priimti sprendimą dėl vertinimo komisijos siūlymo įgyvendinimo. Todėl teismas sprendė, kad Vilniaus AVPK viršininkas, spręsdamas dėl pareiškėjo tarnybinės veiklos vertinimo „gerai“, viršijo jam suteiktus įgaliojimus ir perėmė funkcijas, kurios pagal Vidaus tarnybos statutą ir Taisykles suteiktos tiesioginiam vadovui ir Vertinimo komisijai. Dėl šios priežasties teismas Vilniaus AVPK viršininko sprendimą panaikino (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 str. 1 d. 2 p.).

9. Teismas pažymėjo, kad savaime aplinkybė, jog pareiškėjas 2016 metais padarė tarnybinį nusižengimą, nesudaro pagrindo spręsti, kad tiesioginis vadovas ir Vertinimo komisija netinkamai atliko pareiškėjo veiklos vertinimą. Atsakovas nenurodė, kaip aplinkybė dėl pareiškėjo padaryto tarnybinio nusižengimo yra susijusi su vertintinais pagal Taisykles pareiškėjo tarnybinės veiklos aspektais, kaip ši aplinkybė pagrindžia kitokį kurio nors vertinamojo elemento (kvalifikacijos, tarnybinės veiklos rezultatų, tinkamumo einamoms pareigoms) įvertinimą, nei nurodyta tiesioginio vadovo vertinimo išvadoje, kuriai pritarė Vertinimo komisija. Teismo vertinimu, Vilniaus AVPK viršininko sprendimas negali būti laikomas

tinkamai motyvuotu ir pagrįstu.10. Teismas konstatavo, kad Vilniaus AVPK viršininko sprendimas turi būti panaikinamas, o Vilniaus AVPK turi būti

įpareigojamas išspręsti tą klausimą, kurį jis pagal Vidaus tarnybos statutą ir Taisykles yra įgaliotas išspręsti, t. y. priimti sprendimą dėl Vertinimo komisijos 2017 m. kovo 30 d. išvadoje Nr. 10-IL-8112 pateikto pasiūlymo įgyvendinimo. Taip pat teismas panaikino Vilniaus AVPK Tarnybinių ginčų komisijos 2017 m. liepos 17 d. protokolinio sprendimo Nr. IL-17153 3 punktą, kuriuo pareiškėjo prašymas buvo atmestas.

11. Teismas kitų pareiškėjo skundo reikalavimų netenkino, kadangi pareiškėjo tarnybinė veikla kompetentingo subjekto jau yra įvertinta „labai gerai“, o būtent Vilniaus AVPK viršininkas, bet ne teismas, turi įgaliojimus priimti sprendimą dėl Vertinimo komisijos siūlymo nustatyti pareiškėjui nuosekliai didesnę pareiginę algą įgyvendinimo.

III.

12. Atsakovas Vilniaus AVPK apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

13. Atsakovas nurodo, kad šiuo atveju pareiškėjo tiesioginio vadovo ir Vertinimo komisijos vertinimas nebuvo objektyvus – apsiriboję pareiškėjui suformuluotų uždavinių atlikimo įvertinimu, jie sprendė, kad pareigūnas vertintinas „labai gerai“. Tačiau nebuvo atsižvelgta į pareiškėjui taikytą tarnybinę atsakomybę vertinimo laikotarpiu – už pareigūno aplaidumą vykdant tarnybines pareigas. Galbūt pareiškėjo tiesioginį vadovą ir Vertinimo komisiją suklaidino aplinkybė, kad paskirta tarnybinė nuobauda (pastaba), praėjus įstatymo numatytam terminui, buvo panaikinta, tačiau tai buvo padaryta jau po vertinamo laikotarpio – 2017 metų pradžioje. Atsakovo nuomone, pareigūnui skirtos nuobaudos panaikinimas anksčiau laiko, dėl pareiškėjo pastangų tinkamai atlikti jam pavestas tarnybos užduotis ar gerų darbo rezultatų, savaime yra tam tikra paskatinimo forma (teisinis gėris). Statutinių pareigūnų atsakomybė nėra formali, taikant ją skiriama tarnybinė nuobauda sukelia pareigūnui tam tikras neigiamas pasekmes, tokiu būdu vykdant tiek specialiąją prevenciją (koreguojant paties nusižengusio pareigūno elgesį), tiek bendrąją tarnybinių nusižengimų prevenciją (atkreipiant kitų pareigūnų dėmesį į tam tikro tarnybos interesų neatitinkančio elgesio netoleravimą ir galimas neigiamas pasekmes). Pareiškėjo tarnyba vertinimo laikotarpiu nebuvo nepriekaištinga, policijos įstaiga turėjo priekaištų dėl jo aplaidaus tarnybos pareigų atlikimo, tai buvo išreikšta tarnybine nuobauda – pastaba. Vertinant pareiškėją taip, kaip siūlė jo tiesioginis vadovas ir Vertinimo komisija („labai gerai“) ir neatsižvelgiant į objektyvius pareigūno veiklą charakterizuojančius kriterijus pagal Taisyklių 5 priedą, vertinimas nebūtų sąžiningas ir teisingas, kartu nebūtų motyvuoti tie policijos pareigūnai, kurie ne tik puikiai vykdė jiems pavestas pareigas ir suformuluotas užduotis, bet ir atitiko visus kitus tarnybinės veiklos vertinimo kriterijus, ir kuriems dėl pareigų atlikimo kokybės per ataskaitinį laikotarpį jokių priekaištų ar pastabų nebuvo pareikšta.

14. Atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad pareigūnas už aplaidumą tarnyboje paskirtos nuobaudos neginčijo, todėl nėra pagrindo teigti, kad nuobauda buvo paskirta nepagrįstai, neteisėtai. Pareiškėjas netinkamai interpretuoja Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2017 m. birželio 15 d. rašte išdėstytą nuomonę, kuria reikia remtis ir vadovautis kompleksiškai, kaip vientisu dokumentu. Atsakovui nėra aišku, kaip pareigūnui skirta tarnybinė nuobauda už netinkamą pareigų atlikimą vertinamu laikotarpiu koreliuoja su teismo sprendime išvardytais veiklos kokybės, atsakingumo ir lojalumo tarnybai kriterijais.

15. Atsakovas pažymi, kad 2016 metais pareigūnų veiklos vertinimas buvo pirmasis Vidaus tarnybos statuto ir Taisyklių po naujos redakcijos įsigaliojimo, todėl nuosekli praktika šioje srityje dar nėra susiformavusi. Taisyklės nenumato tolesnės procedūros, kokie veiksmai turi būti atlikti, kai viršininkas, vadovaudamasis Taisyklių 158 punktu, priima motyvuotą sprendimą atsisakyti įgyvendinti vertinimo komisijos siūlymą. Vilniaus AVPK viršininkas, įrašydamas rezoliuciją, siekė išreikšti savo valią, kad Vertinimo komisijos siūlymą jis atsisako įgyvendinti. Šį savo sprendimą viršininkas motyvavo pareigūno baustumu per vertinimo laikotarpį. Atsakovas sutinka, kad rezoliucijos dalis dėl nurodymo pareigūno veiklą vertinti „gerai“ yra nekorektiška, tačiau tai nekeičia rezoliucijos turinio.

16. Atsakovo nuomone, teismas turėjo pareigą ginčą nagrinėti, vadovaudamasis turinio viršenybės prieš formą principu. Formalus teismo požiūris į rezoliucijos konstrukciją, nesigilinant į jos turinį, daro šį sprendimą neišsamų, o ginčo šalis nukreipia pakartotiniam bylinėjimuisi, kadangi teismo motyvai nėra aiškiai išreikšti ir sudaro ginčo šalims galimybę juos skirtingai interpretuoti. Teismas, netenkindamas pareiškėjo reikalavimo įpareigoti atsakovą konkrečiu būdu įgyvendinti sprendimą ir perskaičiuoti pareiškėjo darbo užmokestį, taikant nuosekliai didesnį pareiginės algos koeficientą, neatsižvelgė į tai, kad pagal Taisyklių 158 punktą Vilniaus AVPK viršininkui suteikta teisė ne tik priimti sprendimą dėl atitinkamo siūlymo įgyvendinimo, bet ir priimti sprendimą jo neįgyvendinti, vertinimo komisijos išvadoje nurodant tokio

sprendimo motyvus. Tarnybinių ginčų komisija, nagrinėdama pareiškėjo prašymą, atsižvelgė į Vidaus reikalų ministerijos 2017 m. birželio 15 rašte pateiktą Taisyklių išaiškinimą, o taip pat į Centrinės policijos įstaigos pateiktus išaiškinimus ir nuomones, įvertino visas aplinkybes, bet nebuvo pagrindo pareiškėjo vertinimo spręsti kitaip ir jo prašymą tenkinti.

17. Pareiškėjas M. V. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

18. Pareiškėjas teigia, kad tarnybinės veiklos vertinimo kriterijuose (Taisyklių 5 priedas) nėra numatytas kriterijus dėl tarnybinio nusižengimo. Pareiškėjo nuomone, kiekvienu individualiu atveju turėtų būti įvertinta tarnybinio nusižengimo aplinkybės ir pobūdis.

19. Pareiškėjas nurodo, kad atsakovas nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių savo teiginius, jog pareiškėjo tiesioginį vadovą ir Vertinimo komisiją suklaidino aplinkybė, kad nuobauda praėjus įstatymo nustatytam terminui buvo panaikinta anksčiau laiko.

20. Pareiškėjo nuomone, įstaigos vadovo diskrecija pasireiškia galimybe atitinkamos teisės normos ribose įgyvendinti Vertinimo komisijos siūlymus. Taisyklių 158 punktas numato tokią galimybę. Įstaigos vadovas turi teisę neįgyvendinti Vertinimo komisijos siūlymo, tačiau toks sprendimas turi būti motyvuotas, vadovas turi parinkti kitą, atitinkamoje teisės normoje numatytą alternatyvą.

21. Pareiškėjas nurodo, kad šiuo atveju pagal analogiją taikytina Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir joje pateikti išaiškinimai (administracinė byla Nr. eA-1799-662/2015).

Teisėjų kolegija


22. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo iš dalies patenkinti pareiškėjo M. V. (Vilniaus AVPK Viešosios tvarkos valdybos Mobiliosios kuopos 3-iojo būrio vyriausiojo patrulio) skundo reikalavimai, t. y. panaikinti Vilniaus AVPK viršininko 2017 m. balandžio 7 d. sprendimas pareiškėjo tarnybinę veiklą už 2016 metus vertinti „gerai“, rezoliucija išdėstytas Vertinimo komisijos išvadoje Nr. 10-IL-8112; Vilniaus AVPK Tarnybinių ginčų komisijos 2017 m. liepos 17 d. protokolinio sprendimo Nr. IL-17153 3 punktas; Vilniaus AVPK viršininkas įpareigotas priimti sprendimą dėl Vertinimo komisijos 2017 m. kovo 30 d. išvadoje Nr. 10-IL-8112 pateikto pasiūlymo įgyvendinimo, pagrįstumas ir teisėtumas.

23. Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodo, kad Vilniaus AVPK viršininkas pareiškėjo veiklą pagrįstai įvertino „gerai“, nes pareiškėjo tiesioginio vadovo ir Vertinimo komisijos vertinimas nebuvo objektyvus, nes jie, vertindami pareiškėjo veiklą „labai gerai“, neatsižvelgė į pareiškėjui taikytą tarnybinę atsakomybę už aplaidumą vykdant tarnybines pareigas vertinimo laikotarpiu. Taip pat atsakovas kritikuoja pirmosios instancijos teismo išvadą, kad atsakovo viršininkas, spręsdamas dėl pareiškėjo tarnybinės veiklos vertinimo „gerai“, viršijo jam suteiktus įgaliojimus ir perėmė funkcijas, kurios pagal Vidaus tarnybos statutą ir Taisykles suteiktos tiesioginiam vadovui ir Vertinimo komisijai. Atsakovo teigimu, atsakovo viršininkas, įrašydamas rezoliuciją, siekė išreikšti savo valią, kad atsisako įgyvendinti Vertinimo komisijos siūlymą, ir toks viršininko sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas bei atitinkantis Taisyklių 158 punkto prasmę. Atsakovas taip pat laikosi pozicijos, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad atsakovo viršininkas pagal Taisyklių 158 punktą turi teisę ne tik priimti sprendimą dėl atitinkamo siūlymo įgyvendinimo, bet ir priimti sprendimą jo neįgyvendinti. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą teigia, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas tarp šalių kilusį ginčą ir priimdamas sprendimą, tinkamai taikė Vidaus tarnybos statuto ir Taisyklių nuostatas, teisingai nustatė bylai išspręsti teisiškai reikšmingas aplinkybes.

24. Teisėjų kolegija, nagrinėdama bylos šalių išsakytus argumentus apeliacinės instancijos teismui ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, nustatė, kad pareiškėjas 2017 m. vasario 24 d. užpildė tarnybinės veiklos vertinimo anketą, kurioje tinkamumą einamoms pareigoms ir kvalifikaciją įvertino 4 (labai gerai) balais ir šiam vertinimui pritarė ir pareiškėjo tiesioginis vadovas Vilniaus AVPK Viešosios tvarkos valdybos Mobiliosios kuopos 3-iojo būrio vadas A. P. Pareiškėjo tiesioginis vadovas 2017 m. vasario 28 d. tarnybinės veiklos vertinimo išvadoje Nr. 5-TVV-9985, vertindamas pareiškėjo pasiektus tarnybinės veiklos rezultatus vykdant nustatytas užduotis, įvertino, kad pareiškėjas įvykdė užduotis pagal sutartus vertinimo kriterijus (3 balais), o šį vertinimą pagrindė vertinimo išvados 1 dalyje

„Tarnybinės veiklos rezultatai“. Tiesioginis vadovas iš tarnybinės veiklos vertinimo anketos gautus balus vertinant pareiškėjo tinkamumą einamoms pareigoms ir kvalifikaciją pažymėjo tarnybinės veiklos vertinimo išvadoje ir joje pateikė bendrą pareigūno tarnybinės veiklos įvertinimą 4 (labai gerai) balais bei pateikė pasiūlymą nustatyti pareigūnui nuosekliai didesnę pareiginę algą pagal jo pareigybei nustatytus pareiginės algos koeficientus. Vertinimo komisija 2017 m. kovo 30 d. išvadoje Nr. 10-IL-8112 pareiškėjo tarnybinę veiklą įvertino „labai gerai“ ir pareigūną į pareigas skiriančiam asmeniui pateikė pasiūlymą nustatyti didesnį koeficientą. Vilniaus AVPK viršininkas 2017 m. balandžio 7 d. Vertinimo komisijos išvadoje rezoliucijoje išreiškė sprendimą pareiškėjo veiklą vertinti „gerai“, kadangi pareigūnas baustas drausmine tvarka.

25. Atsižvelgiant į atsakovo akcentuojamą aplinkybę apie pareiškėjui paskirtą tarnybinę nuobaudą, pažymėtina, kad tinkamumas einamoms pareigoms vertinamas pagal tokius kriterijus – gebėjimą panaudoti turimas žinias ir įgūdžius pareigybės aprašyme nustatytoms funkcijoms atlikti; organizuotumą ir veiklos planavimą; veiklos kokybę, o pareigūnų kvalifikacijos vertinimo kriterijai – gebėjimai tobulėti; kūrybingumas; bendravimo ir bendradarbiavimo įgūdžiai, atliekant pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas; atsakingumas; lojalumas tarnybai (Taisyklių 5 priedas). Tai reiškia, kad pareigūno kvalifikacijos vertinimas neapsiriboja vien tik ta aplinkybe, jog jam buvo taikyta tarnybinė atsakomybė, nesiaiškinant ir nevertinant aplinkybių, susijusių su tarnybiniu nusižengimu, dėl kurio taikyta tarnybinė atsakomybė. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad šiuo aspektu Vilniaus AVPK viršininko sprendimas negali būti pripažintas tinkamai motyvuotu ir pagrįstu, nes šiame sprendime aplinkybė dėl pareiškėjo padaryto tarnybinio nusižengimo nesusieta su vertintinais pagal Taisykles pareiškėjo tarnybinės veiklos aspektais, nenurodyta, kaip ši aplinkybė pagrindžia kitokį kurio nors vertinamojo elemento (kvalifikacijos, tarnybinės veiklos rezultatų, tinkamumo einamoms pareigoms) įvertinimą, nei nurodyta tiesioginio vadovo vertinimo išvadoje, kuriai pritarė Vertinimo komisija.

26. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai nustatė, kad teisės aktai nesuteikė teisės atsakovo vadovui atlikti pareiškėjo veiklos vertinimą ir pareiškėjo veiklą įvertinti taip, kaip tai pagal Vidaus tarnybos statuto 25 straipsnio 7 ir 14 dalis galėjo įvertinti pareiškėjo veiklą jo tiesioginis vadovas ir Vertinimo komisija. Pareigūno tarnybinės veiklos vertinimas yra šio pareigūno tiesioginio vadovo bei vertinimo komisijos kompetencija, būtent vertinimo komisijos pareiga yra patikrinti, ar pareigūno tiesioginio vadovo surašyta tarnybinės veiklos vertinimo išvada yra pagrįsta, įsitikinti, ar tiesioginis vadovas, vertindamas valstybės tarnautojo (pareigūno) gebėjimus atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas ir jo kvalifikaciją, laikėsi Taisyklėse pateiktų rekomendacijų.

27. Vidaus tarnybos statuto 25 straipsnio 15 dalyje nurodyta, kad vertinimo komisija, įvertinusi pareigūno tarnybinę veiklą labai gerai, pareigūną į pareigas skiriančiam asmeniui siūlo: nustatyti pareigūnui nuosekliai didesnę pareiginę algą; perkelti pareigūną į aukštesnes pareigas; skirti pareigūnui vienkartinę piniginę išmoką. Galutinį sprendimą dėl pareigūno veiklos vertinimo priima jį į pareigas paskyręs vadovas (Vidaus tarnybos statuto 25 str. 22 d.), o pareigūno tarnybinės veiklos vertinimo tvarką ir tarnybinės veiklos kriterijus nustato vidaus reikalų ministras.

28. Taisyklių 155 punkte nurodyta, kad vertinimo komisija, įvertinusi pareigūno tarnybinę veiklą, per 5 darbo dienas nuo vertinimo komisijos posėdžio dienos pateikia pareigūną į pareigas skiriančiam asmeniui savo išvadą. Vertinimo komisija, įvertinusi vidaus reikalų centrinės įstaigos vadovo tarnybinę veiklą, per 5 darbo dienas nuo vertinimo komisijos posėdžio dienos savo išvadą pateikia vidaus reikalų ministrui. Taisyklių 157 punkte nurodyta, kad pareigūną į pareigas skiriantis asmuo per 10 darbo dienų nuo vertinimo komisijos išvados gavimo priima sprendimą dėl vertinimo komisijos siūlymo įgyvendinimo. Pagal Taisyklių 158 punktą pareigūną į pareigas skiriantis asmuo, priėmęs sprendimą neįgyvendinti vertinimo komisijos pasiūlymo, vertinimo komisijos išvadoje nurodo tokio sprendimo motyvus.

29. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Vilniaus AVPK viršininkas sprendimu neišsprendė klausimo dėl Vertinimo komisijos 2017 m. kovo 30 d. išvadoje Nr. 10-IL-8112 pateikto pasiūlymo įgyvendinimo / neįgyvendinimo, ir dėl to panaikinus Vilniaus AVPK viršininko sprendimą, Vilniaus AVPK viršininkas įpareigotas priimti sprendimą dėl Vertinimo komisijos išvadoje pateikto pasiūlymo įgyvendinimo. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas nenurodė atsakovo vadovui priimti sprendimą įgyvendinti Vertinimo komisijos pasiūlymą.

30. Pirmosios instancijos teismas taip pat panaikino ir Vilniaus AVPK Tarnybinių ginčų komisijos 2017 m. liepos 17 d. protokolinio sprendimo Nr. IL-17153 3 punktą, kuriuo pareiškėjo prašymas buvo atmestas. Pažymėtina, kad priimtas Vilniaus AVPK Tarnybinių ginčų komisijos 2017 m. liepos 17 d. protokolinis sprendimas Nr. IL-17153 nekeičia reikalo esmės, nes Tarnybinei ginčų komisijai išnagrinėjus pareiškėjo prašymą dėl jo ginčijamo atsakovo vadovo sprendimo ginčas dėl šio sprendimo persikėlė į teismą ir būtent šioje byloje išspręstas šis ginčas.

31. Apibendrindama išdėstytas aplinkybes bei padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas tarp šalių kilusį ginčą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes ginčui išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas,

priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą dėl ginčo esmės. Atsakovo apeliacinio skundo motyvai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų dėl ginčo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.


n u t a r i a:

Atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


RAMŪNAS GADLIAUSKAS

DALIA VIŠINSKIENĖ_______________________


Administracinė byla Nr. eA-1697-502/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03658-2017-5Procesinio sprendimo kategorijos: 7.6.2; 20.2.3.1(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos E. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos E. A. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, dėl žalos atlyginimo ir palūkanų priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėja E. A. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą, prašydama priteisti jai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Ministerija), 4 627,59 Eur (neatskaičius mokesčių) patirtą turtinę žalą ir 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=d6bd4f109dab11e9878fc525390407ce

įvykdymo.2. Pareiškėja paaiškino, kad jai nuo 2014 m. gruodžio 29 d. iki 2015 m. kovo 3 d. ir nuo 2015 m. gegužės 4 d. iki

2015 m. gegužės 17 d. buvo suteiktos nėštumo ir gimdymo atostogos. Ginčo laikotarpiu pareiškėjos dienos kompensuojamasis uždarbis buvo 394,92 Lt (114,38 Eur), tačiau pareiškėjai buvo pritaikytas maksimalus dienos kompensuojamasis uždarbis – 226,74 Lt (65,57 Eur) ir dėl to susidarė priteistinas motinystės pašalpos skirtumas – 4 627,59 Eur (neatskaičius mokesčių). Pareiškėjos manymu, taikant maksimalų dienos kompensuojamąjį uždarbį, o ne dienos kompensuojamąjį uždarbį, buvo pažeista Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 39 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta konstitucinė mokamų atostogų iki gimdymo ir po jo garantija dirbančioms motinoms. Taip pat buvo pažeisti ir teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principai. Ministerijos neveikimas pažeidė Konstitucijos 38 straipsnio 1 ir 2 dalis. Ministerija, turinti pareigą rengti ir teikti Lietuvos Respublikos Vyriausybei (toliau – ir Vyriausybė) teisės aktų projektus dėl motinystės pašalpos teisinio reguliavimo, turėjo žinoti oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatas dėl motinystės pašalpos dydžio apskaičiavimo, tačiau jokių veiksmų, kad teisinis reguliavimas užtikrintų pareiškėjos teisę gauti Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalyje garantuojamą pašalpos dydį, nesiėmė.

3. Pildydama skunde nurodytus argumentus pareiškėja pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad Ministerijos neteisėti veiksmai pasireiškė netinkamu įstatymų leidybos iniciatyvos teisės įgyvendinimu, kadangi nuo 2012 m. vasario 27 d. iki 2016 m. kovo 15 d. nebuvo inicijuoti Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) normų pakeitimai. Pareiškėjos teigimu, valstybė ir jos institucijos, nesiimdamos veiksmų po Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis teismas) 2012 m. vasario 27 d. nutarimo, jo tinkamai neįvykdė, todėl pareiškėjai buvo pritaikytas netinkamas teisinis reglamentavimas, kuriuo jai buvo padaryta turtinė žala.

4. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Ministerija atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.5. Ministerija nurodė, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia nukreipiama į ateitį. Valstybinio socialinio draudimo

fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) Kauno skyriaus sprendimai pareiškėjai skirti motinystės pašalpą buvo priimti vadovaujantis tuo metu galiojusiais teisės aktais, jie yra nenuginčyti ir įvykdyti iki Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimo įsigaliojimo, todėl yra teisėti ir motinystės pašalpa pareiškėjai negali būti perskaičiuota. Ministerija pabrėžė, kad teisinio reguliavimo nuostatos, kurios buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, yra pašalintos iš teisės sistemos bei nustatytas teisinis reguliavimas, skirtas perskaičiuoti motinystės pašalpas asmenims, įgijusiems teisę jas gauti nuo 2016 m. kovo 15 d. Ministerija teigė, kad tokiems ginčams nustatyta privaloma išankstinė ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka, kuria pareiškėja nepasinaudojo.

6. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas VSDFV atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.7. VSDFV nurodė, kad VSDFV Kauno sprendimų, kuriais pareiškėjai buvo paskirta motinystės pašalpa (už nėštumo ir

gimdymo atostogų laikotarpį nuo 2014 m. gruodžio 29 d. iki 2015 m. gegužės 3 d. ir nuo 2015 m. gegužės 4 d. iki 2015 m. gegužės 17 d.), pareiškėja nustatyta tvarka neskundė, jie įsigaliojo ir buvo įvykdyti, todėl galimybės apskųsti nurodytais sprendimais, kurie sukėlė pareiškėjai tiesiogines teisines pasekmes, paskirtos motinystės pašalpos dydį, nėra. Taigi, nėra pagrindo konstatuoti, kad egzistuoja kokie nors neteisėti atsakovo veiksmai. Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimas pareiškėjos atžvilgiu retrospektyviai negali būti taikomas, kadangi VSDFV Kauno skyriaus sprendimai įvykdyti dar 2015 m.

II.

8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. kovo 7 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.9. Teismas nustatė, kad VSDFV Kauno skyrius 2015 m. sausio 7 d. sprendimu Nr. 8.13-44 (b. l. 11) pareiškėjai skyrė 5

581,83 Eur motinystės pašalpą už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį nuo 2014 m. gruodžio 29 d. iki 2015 m. gegužės 3 d., 2015 m. kovo 31 d. sprendimu Nr. 8.13-1272 (b. l. 12) pareiškėjai skyrė 656,68 Eur motinystės pašalpą už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį nuo 2015 m. gegužės 4 d. iki 2015 m. gegužės 17 d., minėti VSDFV Kauno skyriaus sprendimai nėra apskųsti.

10. Teismas nurodė, kad Ministerijai pareiga rengti ir teikti Vyriausybei teisės aktų projektus dėl pensijų, ligos ir motinystės, nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų, nedarbo socialinio draudimo teisinio reguliavimo įsigaliojo tik 2014 m. gegužės 27 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 17 d. nutarimu Nr. 892 patvirtintų Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nuostatų (toliau – ir Ministerijos nuostatai) atitinkamiems pakeitimams. Išanalizavęs Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimo turinį ir juo suformuotą konstitucinę

jurisprudenciją, teismas darė išvadą, kad minėtu nutarimu Konstitucinis Teismas expressis verbis (aiškiais žodžiais; tiesiogiai) iš esmės nepasisakė dėl maksimalaus kompensuojamojo dydžio taikymo apskaičiuojant motinystės pašalpas už nėštumo ir gimdymo atostogas. Pareiškėja nepateikė jokių kitų argumentų, kurie patvirtintų jos teiginį, kad Ministerijai jau nuo minėto Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimo priėmimo dienos atsirado pareiga rengti ir teikti Vyriausybei teisės aktų projektus būtent dėl maksimalaus kompensuojamojo dydžio taikymo apskaičiuojant motinystės pašalpas už nėštumo ir gimdymo atostogas, su kuriuo ir yra siejama pareiškėjos patirta turtinė žala. Atsižvelgęs į tai, teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjos argumentus, kuriais teigiama, kad Ministerija jau nuo 2012 m. vasario 27 d. turėjo pareigą rengti ir teikti Vyriausybei teisės aktų projektus dėl ginčo objekto.

11. Teismas nurodė, jog tai, jog Ministerija veikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, įvykdė jai teisės aktais priskirtas funkcijas, akivaizdžiai patvirtina tai, kad Ministerija, įgyvendinama Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimą, kuriuo Konstituciniam Teismui expressis verbis (aiškiais žodžiais; tiesiogiai) konstatavus, kad teisinis reguliavimas tiek, kiek jame nustatyta, kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpai už nėštumo ir gimdymo atostogas apskaičiuoti negali viršyti teisės į ją atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos, ir tiek, kiek jame nustatyta, kad maksimalus dienos kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpoms už nėštumo ir gimdymo atostogas apskaičiuojamas pagal einamųjų metų draudžiamųjų pajamų, galiojusių nėštumo ir gimdymo atostogų pradžios mėnesį, 3,2 dydžio sumą, prieštarauja Konstitucijos 39 straipsnio 2 daliai, parengė ir pateikė 2016 m. birželio 3 d. Įstatymo 6 ir 19 straipsnių pakeitimo projektą.

III.

12. Pareiškėja E. A. apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjos skundą. Apeliacinis skundas, be pareiškėjos patikslintame skunde nurodytų motyvų, grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

12.1. Iki 2014 m. balandžio 22 d. galiojusi Ministerijos nuostatų 8.2.5 punkto redakcija neleidžia daryti išvados, kad Ministerija neturėjo pareigos rengti ir teikti Vyriausybei teisės aktų projektus, inter alia (be kita ko) ir dėl motinystės socialinio draudimo teisinio reguliavimo, kadangi siūlymų teikimas dėl socialinio draudimo politikos įgyvendinimo yra daug platesnė funkcija, apimanti ir legislatyvinius siūlymus. Be to, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2003 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. A1-213 patvirtinto Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos darbo reglamento (toliau – ir Ministerijos darbo reglamentas) (Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2011 m. liepos 5 d. įsakymo Nr. A1-311 redakcija) 71 straipsnis (vėlesnėse Ministerijos darbo reglamento redakcijose 70 straipsnis) numato, kad Ministerija, įgyvendindama Vyriausybės programą ir kasmetinius Vyriausybės veiklos prioritetus, formuodama valstybės politiką ministrui pavestose valdymo srityse ir vykdydama Vyriausybės, Ministro Pirmininko (Ministro Pirmininko pavedimu – Ministro Pirmininko kanclerio) pavedimus, taip pat savo iniciatyva rengia ir teikia Lietuvos Respublikos Vyriausybei įstatymų ir kitų teisės aktų projektus.

12.2. Ministerija, būdama teisėkūros subjektas, rengiantis ir teikiantis Vyriausybei teisės aktų projektus dėl pensijų, ligos ir motinystės, nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų, nedarbo socialinio draudimo teisinio reguliavimo, nereagavo į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimo motyvuojamojoje dalyje suformuotą doktriną dėl motinystės pašalpos apskaičiavimo ir atsižvelgė tik nutarimo rezoliucinę dalį, taip nepasinaudodama galimybe prevenciškai išvengti vėlesnio Konstitucinio Teismo konstatavimo 2016 m. kovo 15 d. nutarime, jog Įstatymo nuostatos prieštarauja Konstitucijai.

12.3. Nesutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimu Konstitucinis Teismas expressis verbis (aiškiais žodžiais; tiesiogiai) iš esmės nepasisakė dėl maksimalaus kompensuojamojo dydžio taikymo apskaičiuojant motinystės pašalpas už nėštumo ir gimdymo atostogas. 2012 m. vasario 27 d. nutarime Konstitucinis Teismas nurodė, jog Konstitucija reikalauja, kad įstatymų leidėjas, reguliuodamas teisės į šias atostogas įgyvendinimą ir atsižvelgdamas į konstitucinę jų paskirtį, paisydamas kitų Konstitucijos normų ir principų privalo nustatyti „tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį atostogų metu būtų užtikrintas išmokų, kurių dydis atitiktų per protingą laikotarpį iki atostogų gauto atlyginimo vidurkį, mokėjimas“.

13. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Ministerija atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo jį atmesti.14. Ministerija, be jos atsiliepime į pareiškėjos skundą išdėstytų motyvų, nurodo, kad pareiškėja neįrodė Ministerijos

pareigos nustatyti pareiškėjos pageidaujamą teisinį reguliavimą jos pageidaujamu metu, t. y. po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimo priėmimo. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 27 d. nutarimo motyvuojamojoje dalyje

pasisakė tik tiek, kad dirbančioms motinoms nėštumo ir gimdymo atostogų metu turi būti mokamas iki atostogų gauto atlyginimo vidurkis, t. y. jų kompensuojamasis uždarbis, tačiau nepasisakė, kad kompensuojamasis uždarbis šių atostogų metu negali būti apribotas iki teisės į motinystės pašalpą atsiradimo mėnesį galiojusių Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos. 2012 m. vasario 27 d. nutarime nebuvo nagrinėjama, ar Įstatyme nustatytas maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpai apskaičiuoti neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinio Teismo motyvuojamosios dalies plečiamasis aiškinimas nėra galimas. Todėl Ministerija savaip neinterpretavo Konstitucinio Teismo išaiškinimų ir teisinio reguliavimo nekeitė.

15. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas VSDFV atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą.

16. VSDFV nurodo, kad įstatymų leidėjas yra Lietuvos Respublikos Seimas (toliau – ir Seimas), todėl pareiškėja, teigdama, kad žalą ji patyrė dėl įstatymų leidėjo neteisėtų veiksmų, nepagrįstai nurodo, kad žalą ji patyrė dėl Ministerijos neveikimo. Skunde pirmos instancijos teismui pareiškėja nenurodė nei vieno konkretaus Ministerijos veiksmo, kuriuo galėjo būti pažeistos pareiškėjos teisės.

Teisėjų kolegija


IV.

17. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl turtinės žalos, kurią pareiškėja kildina iš Ministerijos neįvykdytos pareigos inicijuoti teisinio reguliavimo pakeitimus, kuriais būtų atsisakyta kompensuojamojo uždarbio apskaičiuojant motinystės pašalpą (išmoką) ribojimo, įgyvendinant Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimą, atlyginimo.

9. Atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, numato Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš jų, valstybei ar savivaldybei CK 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą.

18. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-213/2014). Todėl, sprendžiant viešosios (valstybės) atsakomybės klausimą, visų pirma, būtina nustatyti, ar valdžios institucijos ar jos darbuotojų (pareigūnų) veiksmai buvo teisėti, t. y. ar jie veikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai (pareigūnai) privalėjo veikti.

19. Pareiškėja neteisėtus atsakovo veiksmus siejo su, jos įsitikinimu, netinkamu Ministerijos įstatymų iniciatyvos teisės įgyvendinimu – Ministerija po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimo priėmimo neinicijavo Įstatymo pakeitimų, kuriais būtų atsisakyta kompensuojamojo uždarbio apskaičiuojant motinystės pašalpą (išmoką) ribojimo. Pareiškėjos teigimu, ji patyrė turtinę žalą dėl to, kad nepagrįstai taikant maksimalų dienos kompensuojamąjį uždarbį, o ne dienos kompensuojamąjį uždarbį, t. y. ribojant kompensuojamąjį uždarbį apskaičiuojant motinystės pašalpą (išmoką), VSDFV Kauno skyriaus 2015 m. sausio 7 d. sprendimu Nr. 8.13-44 (b. l. 11) jai buvo skirta 5 581,83 Eur motinystės pašalpa už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį nuo 2014 m. gruodžio 29 d. iki 2015 m. gegužės 3 d. ir 2015 m. kovo 31 d. sprendimu Nr. 8.13-1272 (b. l. 12) buvo skirta 656,68 Eur motinystės pašalpa už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį nuo 2015 m. gegužės 4 d. iki 2015 m. gegužės 17 d., t. y., pareiškėjos skaičiavimais, 4 627,59 Eur (neatskaičius mokesčių) mažiau, nei jai turėjo būti skirta netaikant maksimalaus kompensuojamojo uždarbio motinystės pašalpai apskaičiuoti ribojimo. Byloje nėra ginčo dėl to, kad minėti VSDFV Kauno skyriaus sprendimai nėra apskųsti, jie yra įsiteisėję ir įvykdyti.

20. Teisėjų kolegija, vertindama apeliacinio skundo argumentus, kad Ministerija nereagavo į Konstitucinio Teismo

2012 m. vasario 27 d. nutarimo motyvuojamojoje dalyje suformuotą doktriną dėl motinystės pašalpos apskaičiavimo, pažymi, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 27 d. nutarimu, be kita ko, pripažino, kad Įstatymo 18 straipsnio 2 dalis (2010 m. gruodžio 22 d. redakcija) tiek, kiek joje nenustatyta, kad mokant motinystės pašalpą į draudžiamąsias pajamas neįtraukiamos visos darbinės veiklos pajamos, gautos nėštumo ir gimdymo atostogų metu iš ne per jas vykdytos darbinės veiklos, prieštarauja Konstitucijos 39 straipsnio 2 daliai. Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalies nuostatą, nurodė, kad pagal ją dirbančioms motinoms tam tikrą pagrįstą laiką iki gimdymo ir po jo garantuojamos mokamos atostogos suponuoja tai, kad įstatymų leidėjas, reguliuodamas teisės į šias atostogas įgyvendinimą ir atsižvelgdamas į konstitucinę jų paskirtį, paisydamas kitų Konstitucijos normų ir principų ( inter alia (be kita ko), konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, protingumo, lygiateisiškumo imperatyvų), privalo nustatyti, inter alia, šių atostogų suteikimo sąlygas, pagrįstą (minimalią ir maksimalią) šių atostogų trukmę, taip pat tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį atostogų metu būtų užtikrintas išmokų, kurių dydis atitiktų per protingą laikotarpį iki atostogų gauto atlyginimo vidurkį, mokėjimas.

21. Nutarime, be kita ko, nurodyta, kad Konstitucijoje nėra expressis verbis (aiškiais žodžiais; tiesiogiai) nustatyta kokių nors paramos šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, teikimo pagrindų, sąlygų, terminų, dydžių; tai, laikydamasis Konstitucijos normų ir principų, turi nustatyti įstatymų leidėjas; įstatymais reguliuojant paramos šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, santykius būtina paisyti visuomenės ir valstybės išgalių.

22. Nagrinėjamoje byloje sprendžiant, ar Ministerija veikė teisėtai, po aptarto Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo neinicijavusi Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) įtvirtinto teisinio reglamentavimo pakeitimų, naikinančių maksimalaus kompensuojamojo uždarbio motinystės pašalpoms, mokamoms moterims nėštumo ir gimdymo atostogų metu, taikymą, pažymėtina, kad, pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį, teisės aktas ar jo dalis negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas teisės aktas ar jo dalis prieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad ši nuostata reiškia, jog tol, kol Konstitucinis Teismas nėra priėmęs sprendimo, jog atitinkamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, preziumuojama, kad toks teisės aktas (jo dalis) atitinka Konstituciją ir kad tokio teisės akto (jo dalies) pagrindu atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2010 m. gruodžio 22 d., 2011 m. spalio 25 d. nutarimai). Tai reiškia, kad, paskelbus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimą pripažinti atitinkamas Įstatymo nuostatas prieštaraujančiomis Konstitucijai, šios Įstatymo nuostatos nebegalėjo būti taikomos, o valstybės institucijoms bei pareigūnams kilo pareiga panaikinti savo priimtus poįstatyminius aktus ar jų nuostatas, kurie pagrįsti pripažintu nekonstituciniu teisės aktu. Taigi, nebeturėjo būti vykdomi sprendimai, pagrįsti antikonstitucinėmis pripažintomis Įstatymų nuostatomis. Tačiau pažymėtina, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarime nebuvo sprendžiamas Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) įtvirtinto teisinio reglamentavimo atitikties Konstitucijai klausimas, todėl ši Įstatymo nuostata liko galioti, galėjo būti taikoma ir, preziumuojama, buvo teisėta. Todėl teismas daro išvadą, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimas nesukūrė atsakovo atstovui pareigos inicijuoti Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) įtvirtinto teisinio reglamentavimo pakeitimo pareiškėjos nurodomu aspektu. Dėl to negalima daryti išvados, kad Ministerija, nesiėmusi šių veiksmų, veikė neteisėtai CK 6.246 straipsnio 1 dalies ar 6.271 straipsnio 4 dalies taikymo prasme.

23. Atkreiptinas dėmesys, jog Konstitucinis Teismas tik 2016 m. kovo 15 d. nutarimu, kuris oficialiai buvo paskelbtas 2017 m. sausio 2 d., pripažino, kad Įstatymo 6 straipsnio 5 dalis (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatyta, kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpai apskaičiuoti negali viršyti teisės į ją atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos, įstatymuose neįtvirtinus per nustatytą laikotarpį iki nėštumo ir gimdymo atostogų gauto atlyginimo vidurkį atitinkančių išmokų visoms dirbančioms moterims, prieštarauja Konstitucijos 39 straipsnio 2 daliai. Įgyvendindamas šį Konstitucinio Teismo nutarimą, Seimas 2016 m. birželio 28 d. Įstatymo pakeitimo įstatymu Nr. XII-2501 išdėstytos naujos Įstatymo redakcijos, įsigaliojusios nuo 2017 m. sausio 1 d., 6 straipsnio 5 dalyje neįtvirtino maksimalaus kompensuojamojo uždarbio motinystės išmokoms apskaičiuoti.

24. Kaip minėta, Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Nagrinėjamu atveju VSDFV sprendimai Nr. 8.13-44 (b. l. 11) Nr. 8.13-1272 (b. l. 12) dėl motinystės pašalpos už nėštumo ir gimdymo atostogas pareiškėjai skyrimo buvo priimti atitinkamai 2015 m. sausio 7 d. ir 2015 m. kovo 31 d., todėl Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. priimtas nutarimas šiuo atveju netaikomas, nes

sprendimai dėl motinystės pašalpos pareiškėjai skyrimo buvo priimti, įsiteisėjo ir buvo įvykdyti iki Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimo įsigaliojimo (2017 m. sausio 2 d.).

25. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nėra pagrindo pripažinti, jog atsakovo atstovo ar jo valstybės tarnautojai neveikė taip, kaip pagal galiojusius teisės aktus privalėjo veikti. Nenustačius neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, vienos iš trijų būtinųjų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, Lietuvos valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-444-619/2008), todėl atmestinas pareiškėjos reikalavimas atlyginti turtinę žalą dėl to, jog atsakovo atstovas Ministerija Konstituciniam Teismui priėmus 2012 m. vasario 27 d. nutarimą neinicijavo Įstatymo pakeitimų, kuriais būtų atsisakyta kompensuojamojo uždarbio apskaičiuojant motinystės pašalpą (išmoką) ribojimo ir dėl to pareiškėjai VSDFV Kauno skyriaus 2015 m. sausio 7 d. sprendimu Nr. 8.13-44 ir 2015 m. kovo 31 d. sprendimu Nr. 8.13-1272 buvo paskirta 4 627,59 Eur (neatskaičius mokesčių) mažesnė motinystės pašalpa nei, pareiškėjos įsitikinimu, turėjo būti skirta netaikant maksimalaus kompensuojamojo uždarbio motinystės pašalpai apskaičiuoti ribojimo. Pareiškėjos reikalavimas priteisti 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo laikytinas išvestiniu, todėl atmetęs pagrindinį reikalavimą dėl turtinės žalos priteisimo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ir reikalavimą dėl palūkanų priteisimo.

26. Dėl išdėstytų aplinkybių teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai atmetė pareiškėjos skundą dėl turtinės žalos atlyginimo. Pirmosios instancijos teismas visapusiškai ištyrė faktines bylos aplinkybes, iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, taikytinas nagrinėjamam ginčui šioje byloje spręsti. Tenkinti pareiškėjos apeliacinį skundą ir naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.


n u t a r i a:

Pareiškėjos E. A. apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


ARTŪRAS DRIGOTAS

RAMUTĖ RUŠKYTĖ_______________________





https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=e5281ad09dab11e9878fc525390407ce


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos auditorių rūmų, prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Abadona“ skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos auditorių rūmų (trečiasis suinteresuotas asmuo A. K. (A. K.)) dėl nuostolių ir procesinių palūkanų priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Abadona“ kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos auditorių rūmų, 59 063,26 Eur nuostolių ir 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. lapkričio 27 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašė panaikinti šį pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą bei pareiškėjo skundą tenkinti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. kovo 28 d. nutartimi pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 27 d. sprendimą paliko nepakeistą.

II.

Atsakovas prašo priteisti iš pareiškėjo 525,70 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.Atsakovas nurodo, kad šias išlaidas patyrė už advokato suteiktas teisines paslaugas, parengiant atsiliepimą į pareiškėjo

apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 27 d. sprendimo apskundimo.Pareiškėjas su atsakovu prašymu nesutinka, nurodydamas, kad į bylą nėra pateikta jokių įrodymų, jog atsakovas

negalėjo savo teisių teisme ginti savarankiškai, t. y., kad jam buvo būtina pasitelkti byloje advokatą. Be to, pasak pareiškėjo, byla nebuvo sudėtinga.

Teisėjų kolegija


III.

Nagrinėjamos bylos dalykas – atsakovo pateiktas prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Pareiškėjo skundas buvo atmestas kaip nepagrįstas, todėl laikytina, kad teismo sprendimas buvo priimtas atsakovo naudai.

Atsakovas pateikė teismui duomenis, pagrindžiančius patirtas bylinėjimosi išlaidas, tarp jų ir išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme, t. y. išlaidas advokato teisinės pagalbos paslaugoms apmokėti – už atsiliepimo į pareiškėjo apeliacinį skundą parengimą.

Pareiškėjo nuomone, atsakovo interesai turėjo būti ginami atsakovo darbuotojų, o ne advokato.ABTĮ straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad proceso šalys savo interesus teisme gina pačios arba per atstovus. Šiuo

aspektu reikšminga Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-375/2008, kurioje išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad ABTĮ neriboja viešojo administravimo subjekto,

esančio bylos šalimi, galimybės būti atstovaujamam advokato. Ar yra poreikis pasitelkti byloje advokatus priklauso pačios šalies diskrecijai, tačiau tai savaime nereiškia, kad kiekvienos šalies samdant advokatus patirtos išlaidos turi būti priteisiamos iš bylą pralaimėjusios kitos šalies. Nors bylinėjimasis teismuose nėra tiesioginis viešojo administravimo subjektų uždavinys, tačiau iš principo šie subjektai turi būti pajėgūs teisme atstovauti savo pozicijoms, kylančioms iš tų teisinių santykių, kuriuose atitinkamas subjektas atlieka viešąjį administravimą. Lietuvos auditorių rūmai atlieka auditorių ir audito įmonių veiklos priežiūrą, rengia audito atlikimo metodiką, organizuoja kvalifikacinius auditoriaus egzaminus, išduoda auditoriaus pažymėjimus ir kt. Nors teisme nagrinėtas ginčas buvo susijęs su šių sričių teisiniais santykiais, tačiau ginčas iš esmės teisme buvo keliamas dėl žalos (nuostolių) atlyginimo priteisimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad bylinėjimosi teisme veikla yra specifinė, reikalaujanti specialių (teisinių) žinių. Iš Lietuvos auditorių rūmų struktūros matyti, kad be direktoriaus, Lietuvos auditorių rūmuose dirba administratorius, mokymų organizavimo, audito metodologijos, kokybės kontrolės specialistai bei projektų vadovas. Darytina išvada, kad Lietuvos auditorių rūmų vidiniai resursai nebuvo pakankami, todėl atsakovas, siekdamas tinkamai apginti savo interesus teisme, turėjo užtikrinti byloje profesionalų teisinį atstovavimą (advokato dalyvavimą). Konstatavus, kad advokato pasitelkimas nagrinėjamu atveju buvo būtinas, daroma išvada, kad atsakovas turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, priteistiną iš pralaimėjusios šalies (pareiškėjo).

Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka (ABTĮ 40 straipsnio 5 dalis). Pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį, šalies išlaidos, susijusios su advokato pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip nustatyta Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos). Pagal Rekomendacijų 7 punktą, priteistini maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) (toliau – koeficientas). Pagal Rekomendacijų 8.11 punktą, už atsiliepimą į apeliacinį skundą priteistinas maksimalus koeficientas yra 1,3. Atsiliepimas į pareiškėjo apeliacinį skundą buvo pasirašytas 2018 m. pirmąjį ketvirtį, todėl šiuo atveju aktualus yra 2017 m. trečiojo ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis (850,80 Eur). Taigi, maksimali priteistina suma už atsiliepimą į apeliacinį skundą yra 1 106,04 Eur (1,3 x 850,80 Eur). Kaip minėta, už atsiliepimą į apeliacinį skundą atsakovas prašo priteisti 525,70 Eur. Ši suma neviršija Rekomendacijose nustatyto už atsiliepimą į apeliacinį skundą priteistino maksimalaus išlaidų dydžio, todėl ji priteistina atsakovui. Mažiau nei pusė maksimalios už atsiliepimą į apeliacinį skundą Rekomendacijose nustatytos priteistinos sumos atitinka bylos apimtį ir sudėtingumą, todėl mažinti atsakovo prašomą priteisti bylinėjimosi išlaidų sumą nėra pagrindo.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija atsakovo prašymą dėl išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, priteisimo tenkina, priteisiant jam iš pareiškėjo 525,70 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Atsakovas taip pat prašo priteisti iš pareiškėjo 868,92 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme. Šiuo klausimu atkreiptinas dėmesys, jog pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teismo išlaidos gali būti paskirstytos to teismo ir toje byloje, kurioje jos atsirado, todėl prašymas dėl išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, turi būti nagrinėjamas pirmosios instancijos teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-962-525/2015; 2019 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1355-442/2019). Atsižvelgiant į tai, atsakovo prašymo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, atlyginimo perduotina nagrinėti Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos auditorių rūmų, prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo patenkinti.

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos auditorių rūmų, naudai iš pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Abadona“ priteisti 525,70 Eur (penkis šimtus dvidešimt penkis eurus 70 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų

nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme.Atsakovo prašymo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, atlyginimo

perduoti nagrinėti Vilniaus apygardos administraciniam teismui.Nutartis neskundžiama.


RIČARDAS PILIČIAUSKAS

RAMUTĖ RUŠKYTĖ_______________________


Administracinė byla Nr. eAS-410-1062/2019Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00098-2019-6Procesinio sprendimo kategorija 43.5.9(S)


NUTARTIS


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos Z. M. atskirąjį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. balandžio 26 d. nutarties atsisakyti priimti pareiškėjos skundą.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

Pareiškėja Z. M., atstovaujama advokato I. T., 2019 m. balandžio 16 d. kreipėsi į Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus su skundu, prašydama atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti ir panaikinti Lietuvos administracinių ginčų komisijos Panevėžio apygardos skyriaus (toliau – Ginčų komisija) 2018 m. lapkričio 27 d. sprendimą Nr. 3R4-48(AG4-47/18-2018) (toliau – 2018 m. lapkričio 27 d. sprendimas) bei Panevėžio miesto savivaldybės administracijos (toliau – Administracija) 2018 m. rugsėjo 28 d. sprendimą Nr. (2018-11-SPR)-167 „Dėl Z. M. ir V. M. gyvenamosios vietos deklaravimo duomenų pakeitimo“ (toliau – 2018 m. rugsėjo 28 d. sprendimas).

II.

Regionų apygardos administracinis teismas 2019 m. balandžio 26 d. nutartimi netenkino pareiškėjos prašymo dėl praleisto termino skundui paduoti atnaujinimo.

Pirmosios instancijos teismas nenustatė išimtinių, ekstraordinarių, visiškai nuo pareiškėjos valios nepriklausiusių aplinkybių, sutrukdžiusių pareiškėjai laiku kreiptis į teismą. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėja buvo nepakankamai rūpestinga, apdairi, o tai yra subjektyvios (nuo pačios pareiškėjos priklausiusios) priežastys, kurios negali pateisinti termino skundui paduoti praleidimo.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=ce5647009dab11e9878fc525390407ce

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 2 dalies 9 punktu, pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą atsisakė priimti.

III.

Pareiškėja atskirajame skunde prašo atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti ir pareiškėjos skundo priėmimo klausimą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėja nesutinka su pirmosios instancijos teismo nutartimi ir teigia, kad pirmosios instancijos teismas neišanalizavo ir neįvertino pareiškėjos nurodytų termino praleidimo priežasčių svarbos ir tik deklaratyviai teigė, kad terminą pareiškėja praleido dėl subjektyvių priežasčių.

Pareiškėja nurodo, kad pirmiausiai skundą pateikė teismui be advokato pagalbos ir nesugebėjo pašalinti skundo trūkumų, tačiau tai savaime nereiškia, kad pareiškėja nėra pakankamai rūpestinga, sąžininga ir aktyvi. Pareiškėjos pastangos savo jėgomis surašyti skundą teismui ir ištaisyti jo trūkumus, pasak pareiškėjos, turėtų pateisinti termino praleidimą bent jau iki 2019 m. vasario 20 d., t. y. dienos, kai administracinis teismas atsisakė priimti pareiškėjos skundą administracinėje byloje Nr. I-2928-279/2019. Nedelsdama po šios nutarties priėmimo, pareiškėja pradėjo rinkti dokumentus, įrodančius pareiškėjos teisę gauti antrinę teisinę pagalbą. Prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo pareiškėja pateikė 2019 m. kovo 1 d., o pagalba pareiškėjai buvo suteikta 2019 m. kovo 6 d. sprendimu, kurio pareiškėja iki išvykimo į užsienį, t. y. iki 2019 m. kovo 13 d., negavo. Pareiškėja taip pat nurodo, kad operatyvumo standarto nepažeidė, nes grįžusi į Lietuvą (2019 m. balandžio 1 d.), nedelsdama susisiekė su paskirtu advokatu, kuris pareiškėjos vardu padavė skundą teismui. Termino praleidimo trukmė, pasak pareiškėjos, nei viena diena nepailgėjo dėl pareiškėjos aplaidumo ar kitų subjektyvių priežasčių.

Teisėjų kolegija


Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjos skundą pagal ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punktą (skundas paduotas praleidus nustatytą skundo padavimo terminą ir šis terminas neatnaujintinas), teisėtumas ir pagrįstumas.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos nurodytų skundo padavimo termino praleidimo priežasčių nepripažino svarbiomis ir pareiškėjos skundą atsisakė priimti.

Pareiškėja atskirajame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino pareiškėjos nurodytas termino praleidimo priežastis subjektyviomis ir nesudarančiomis pagrindo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą.

ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad skundas administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo teisės akto įteikimo suinteresuotai šaliai dienos.

Pareiškėja administraciniame teisme siekia inicijuoti ginčą dėl Administracijos 2018 m. rugsėjo 28 d. sprendimo, kurį pareiškėja ginčijo išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Pareiškėja, nepraleidusi nustatytų terminų, skundą dėl šio sprendimo pateikė Ginčų komisijai, kurios sprendimas pareiškėjai nebuvo palankus (pareiškėjos skundą Ginčų komisija atmetė).

ABTĮ 28 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad administracinių ginčų komisijos sprendimą administraciniam teismui galima skųsti per vieną mėnesį nuo sprendimo gavimo dienos. Pareiškėja Ginčų komisijos 2018 m. lapkričio 27 d. sprendimą apskundė Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmams, tačiau teismas 2019 m. vasario 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. I-2928-279/2019 pareiškėjos skundą laikė nepaduotu, pareiškėjai nepašalinus skundo trūkumų. Pareiškėja 2019 m. kovo 1 d. kreipėsi į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Panevėžio skyrių (toliau – Teisinės pagalbos tarnyba), prašydama suteikti antrinę teisinę pagalbą dėl Ginčų komisijos 2018 m. lapkričio 27 d. sprendimo apskundimo teisme. Teisinės pagalbos tarnyba 2019 m. kovo 6 d. sprendimu nutarė suteikti pareiškėjai antrinę teisinę pagalbą. Pareiškėja nurodė, kad apie šį Teisinės pagalbos tarnybos sprendimą sužinojo 2019 m. balandžio 1 d. (grįžusi į Lietuvą iš Jungtinės Karalystės). Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad minėtos aplinkybės nėra objektyvios, lėmusios skundo padavimo termino praleidimą, nepriklausiusį nuo pareiškėjos valios. Pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad pareiškėja buvo nepakankamai rūpestinga ir apdairi, o tai yra subjektyvios priežastys, kurios

negali pateisinti termino skundui paduoti praleidimo.ABTĮ 30 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo

terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties.Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su ginčijamoje pirmosios instancijos teismo nutartyje nurodyta

aplinkybe, kad teismo diskrecijai palikta spręsti, kokias priežastis pripažinti svarbiomis, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes, taip pat sutinka su nurodyta aplinkybe, kad pagal nuoseklią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu termino praleidimo priežastys buvo tos, kurios objektyviai trukdė asmeniui per įstatymo nustatytą terminą kreiptis į teismą bei nepriklausė nuo jo valios.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pareiškėjos nurodytas termino praleidimo priežastis įvertino ne kaip objektyvias, o kaip subjektyvias (pareiškėjos nepakankamas rūpestingumas ir apdairumas). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su tokia pirmosios instancijos teismo išvada sutinka. Pažymėtina, kad pareiškėja, nesutikdama su Ginčų komisijos 2018 m. lapkričio 27 d. sprendimu, kreipėsi profesionalios teisinės pagalbos, tačiau nesulaukusi Teisinės pagalbos tarnybos sprendimo, dviem savaitėm išvyko iš Lietuvos (pareiškėja pateikė teismui duomenis apie tai, kad nuo 2019 m. kovo 13 d. iki 2019 m. balandžio 1 d. ji nebuvo Lietuvoje). Kaip minėta, skundas teismui buvo paduotas 2019 m. balandžio 16 d., t. y. daugiau nei trimis mėnesiais praleidus ABTĮ 28 straipsnio 1 dalyje nustatytą skundo padavimo terminą. Pareiškėja mano, kad iki 2019 m. vasario 20 d. termino praleidimą pateisina tai, kad tik 2019 m. vasario 20 d. pareiškėjos skundas teismo buvo laikomas nepaduotu, nepašalinus skundo trūkumų. Šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad administracinių teismų praktikoje teisinių žinių trūkumas pats savaime įprastai nėra laikomas aplinkybe, sudarančia pagrindą pripažinti, jog terminas skundui paduoti praleistas dėl svarbių, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusių priežasčių. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuluota taisyklė, kad aplinkybė, jog pareiškėjas netinkamai gynė savo teises, paprastai negali būti pripažinta svarbia aplinkybe termino skundui paduoti atnaujinimui (žr., pvz., LVAT 2011 m. lapkričio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-586/2011). Be to, kaip minėta, pareiškėja išvyko iš Lietuvos nesulaukusi Teisinės pagalbos tarnybos sprendimo dėl jos prašymo skirti antrinę teisinę pagalbą Ginčo komisijos sprendimui apskųsti. Pareiškėja išvyko į Jungtinę Karalystę ir visą buvimo ne Lietuvoje laiką nepasidomėjo apie Teisinės pagalbos tarnybos sprendimą. Atitinkamai, su Teisinės pagalbos tarnybos paskirtu advokatu pareiškėja susisiekė tik grįžusi iš kelionės. Šios bylos faktinės aplinkybės neleidžia pareiškėjos veiksmų vertinti kaip pakankamai rūpestingų ir apdairių, todėl pirmosios instancijos teismo išvada dėl termino praleidimo aplinkybių subjektyvumo yra pagrįsta.

Apibendrindama tai, kas buvo išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi pagrįstai netenkino pareiškėjos prašymo atnaujinti skundo padavimo terminą ir pareiškėjos skundą teisėtai ir pagrįstai atsisakė priimti, todėl teisėjų kolegija pareiškėjos atskirąjį skundą atmeta, o pirmosios instancijos teismo nutartį palieka nepakeistą.


n u t a r i a:

Pareiškėjos Z. M. atskirąjį skundą atmesti.Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. balandžio 26 d. nutartį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


RIČARDAS PILIČIAUSKAS

RAMUTĖ RUŠKYTĖ_______________________


https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=de9e10209dab11e9878fc525390407ce

Administracinė byla Nr. eA-868-629/2019Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00681-2017-9Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.1.2; 20.2.3.1(S)





teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Adagrus“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Adagrus“ skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybei, atstovaujamai Kauno miesto savivaldybės administracijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos, uždarajai akcinei bendrovei „Žemėtvarkos darbai“ dėl turtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir BUAB) „Adagrus“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės (toliau – ir atsakovas) 632 042,00 Eur turtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas skunde nurodė bei teismo posėdžio metu atstovė paaiškino, jog bankroto proceso metu bankroto administratorius nustatė, jog 2007 m. rugpjūčio 10 d. sutarties pagrindu uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Adagrus“ iš V. I. už 2 500 000,00 Lt, kas atitinka 724 050,00 Eur, įsigijo 0,9876 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Sklypas), kurio naudojimo būdas – bendro naudojimo teritorijos, naudojimo pobūdis – pramonės ir sandėliavimo teritorijos. Sklypas buvo įsigytas siekiant vystyti nekilnojamojo turto projektus, kuriems vykdyti jokių apribojimų pagal oficialią Nekilnojamojo turto registro teikiamą informaciją nebuvo nustatyta, taip pat nebuvo išviešinti jokie duomenys apie Sklype esančius kultūros paveldo objektus. Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos (toliau – ir Departamentas) Kauno teritorinis padalinys informavo BUAB „Adagrus“, jog 2012 m. balandžio 12 d. Departamento pirmosios Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarnybos posėdyje buvo nuspręsta suteikti Pirmojo pasaulinio karo Palemono–Narėpų gynybinių įtvirtinimų linijos prie Kauno tvirtovės (duomenys neskelbtini) (unikalus kodas Kultūros vertybių registre – (duomenys neskelbtini)), Pirmojo pasaulinio karo Palemono–Narėpų gynybinių įtvirtinimų linijos prie Kauno tvirtovės (duomenys neskelbtini) (unikalus kodas Kultūros vertybių registre – (duomenys neskelbtini)), Pirmojo pasaulinio karo Palemono–Narėpų gynybinių įtvirtinimų linijos prie Kauno tvirtovės (duomenys neskelbtini) (unikalus kodas Kultūros vertybių registre – (duomenys neskelbtini)), Pirmojo pasaulinio karo Palemono–Narėpų gynybinių įtvirtinimų linijos prie Kauno tvirtovės (duomenys neskelbtini) (unikalus kodas Kultūros vertybių registre – (duomenys neskelbtini)), esantiems (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Statiniai), teisinę apsaugą, įrašyti į Kultūros vertybių registrą, apibrėžti teritorijos ribas ir nustatyti vietinio reikšmingumo lygmenis. Pranešimo gavimo metu jokių Statinių teisinė registracija Nekilnojamojo turto registre nebuvo atlikta.

3. Nors minėti Statiniai buvo pastatyti dar 1916–1917 metais ir Kauno miesto savivaldybė disponavo visa informacija

apie šiuos Statinius dar 2001 metais, tik 2013 m. balandžio 10 d. buvo atlikta jų teisinė registracija. Lietuvos Respublikos nuosavybės teisė, nurodant, kad Statinius patikėjimo teise valdo Kauno miesto savivaldybė, Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruota bei išviešinta tik 2013 m. rugpjūčio 29 d., t. y. nuo 2007 m. rugpjūčio 10 d. sutarties sudarymo praėjus šešeriems metams, dėl ko Sklypo savininko teisės ir galimybės vystyti nekilnojamojo turto projektus tapo apribotos. 2016 m. lapkričio 3 d. bankroto administratoriaus pastangų dėka Sklypas buvo parduotas už maksimalią 92 008,00 Eur dydžio kainą. Tokį ženklų kainos pokytį tarp Sklypo pirkimo ir pardavimo kainų lėmė būtent neteisėti Kauno miesto savivaldybės veiksmai, kadangi pavėluotai išviešinus informaciją apie Sklype esančius kultūros vertybėmis pripažintus ir saugotinus pastatus, Sklypas nebėra patrauklus nekilnojamojo turto vystytojams ir krito jo vertė. Atitinkamai pareiškėjas patyrė 632 042,00 Eur žalą.

4. Iš Kauno miesto savivaldybės kontrolės ir audito tarnybos 2013 m. kovo 6 d. pažymos „Dėl J. G., gyv. (duomenys neskelbtini) skunde minimų faktų ištyrimo“ (toliau – ir Pažyma) matoma, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. gegužės 23 d. nutarimu Nr. 363 „Dėl Kauno miesto tvirtovės fortifikacijų ir jų statinių perdavimo į Kauno miesto valdybos balansą“ (toliau – ir Nutarimas) Kauno miesto tvirtovės fortifikacijos ir jų priklausiniai perduoti į Kauno miesto valdybos balansą, o Kauno miesto valdyba įpareigota juos inventorizuoti. 2001 m. vasario 13 d. Kauno miesto valdybos sprendimu Nr. 233 buvo patvirtintas teritorijos prie valdų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) detalusis planas (toliau – ir Detalusis planas), kuriame kaip projektuojamas buvo nurodytas ir žemės sklypas, pažymėtas Nr. (duomenys neskelbtini), esantis dabartinio Sklypo ribose. Kaip pastebėjo Kauno miesto savivaldybės kontrolės ir audito tarnyba, minėtame sklype aiškiai grafiškai parodyta kultūros vertybės – (duomenys neskelbtini). Taigi, Urbanistikos ir architektūros skyrius, kaip Kauno miesto savivaldybės administracijos padalinys, turėdamas minėtą informacija apie (duomenys neskelbtini) – kultūros vertybes jau 2001 metais, turėjo informuoti Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorių, kad būtų užtikrinta minėtų (duomenys neskelbtini) inventorizacija bei teisinė registracija. To nepadarius, buvo pažeisti Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 13 straipsnio reikalavimai bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 3434 patvirtintų Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų (1995 m. gruodžio 29 d. nutarimo Nr. 1640 redakcija) XIX straipsnio „Nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorija ir apsaugos zonos“ reikalavimai.

5. Kauno miesto savivaldybės administracijos Urbanistikos ir architektūros skyrius 2006 m. kovo 14 d. suderino savivaldybės įmonės (toliau – ir SĮ) „Kauno planas“ parengtą žemės sklypų Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) (dabar (duomenys neskelbtini)) prie (duomenys neskelbtini) planą (žemės sklypo schemą), kuriame nenurodyti saugotini kultūros paveldo objektai – blindažai, nors apie juos buvo žinoma nuo 2001 metų. 2006 m. liepos 1 d. UAB „Žemėtvarkos darbai“, vadovaudamiesi SĮ „Kauno planas“ parengtu žemės sklypų (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) (dabar (duomenys neskelbtini)) prie (duomenys neskelbtini) planu (žemės sklypo schema), parengė Žemės sklypo (duomenys neskelbtini) planą. Žemės sklypas nurodytas kaip laisva (neužstatyta) žemė buvusioje S. A. žemėje. Šis planas buvo patvirtintas 2007 m. vasario 20 d. Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu Nr. A-614 „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) plano patvirtinimo“, o 2007 m. gegužės 25 d. Kauno apskrities viršininkas įsakymu Nr. 02-01-5680 „Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo (Kauno m.)“, vadovaudamasis minėtu Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2007 m. vasario 20 d. įsakymu Nr. A-614 „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) plano patvirtinimo“, atkūrė nuosavybės teises pretendentei ir grąžino jai natūra minėtą Sklypą, kaip laisvos žemės sklypą. Tokiu būdu nebuvo užtikrinta Sklype esančių Statinių inventorizacija bei teisinė registracija, o nuosavybės teisė atkurta į laisvą, t. y. neužstatytą, Sklypą.

6. Tik 2013 m. balandžio 10 d. Kauno miesto savivaldybei pavėluotai atlikus Statinių teisinę registraciją, Sklypo naudojimo galimybės tapo abejotinos, dėl ko krito Sklypo vertė bei galimų pirkėjų praktiškai nebebuvo. Sklypas buvo parduotas už 92 008,00 Eur kainą, kuri yra net 8 kartus mažesnė už įsigijimo kainą. Dėl Kauno miesto savivaldybės administracijos neteisėtų veiksmų BUAB „Adagrus“ patyrė 632 042,00 Eur dydžio žalą, kurią ir prašė priteisti iš atsakovo.

7. Atsakovas Kauno miesto savivaldybė, atstovaujama Kauno miesto savivaldybės administracijos, pateiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.

8. Atsakovo atstovas Kauno miesto savivaldybės administracija atsiliepime ir teismo posėdžio metu paaiškino, kad nei pareiškėjo skunde, nei Pažymoje nėra įvardinti konkretūs savivaldybės neteisėti veiksmai (neveikimas), pažeidžiantys teisės aktus. Nei viename teisės akte nėra įtvirtinta savivaldybės pareiga atlikti Statinių inventorizaciją ir teisinę registraciją. Įstatymo 5 straipsnio 10 dalyje nustatyta, jog ne savivaldybių, o Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos funkcijoms priskirta organizuoti kultūros paveldo inventorizavimą, atskleidimą ir stebėseną. Taigi, Įstatymas priskiria funkcijų, kurių neatlikimu pareiškėjas kaltina savivaldybę, atlikimą Departamento kompetencijai.

9. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. gegužės 23 d. nutarime Nr. 363 „Dėl Kauno miesto tvirtovės fortifikacijų ir jų statinių perdavimo į Kauno miesto valdybos balansą“ kalbama apie Kauno tvirtovės fortifikacijų ir jų priklausinių perdavimą į Kauno miesto valdybos balansą (1 p.), o Kauno miesto valdyba įpareigota inventorizuoti Kauno tvirtovės fortifikacijas ir jų priklausinius pretendentų į naudotojus lėšomis (2.2 p.). Tačiau prie Nutarimo nebuvo jokių dokumentų, kuriuose būtų detalizuoti perduodami statiniai (pvz., perdavimo–priėmimo aktai, planai, schemos ar pan.), todėl taip pat nėra pagrindo vienareikšmiškai spręsti, jog minėtame Nutarime buvo kalbama ir apie ginčo Sklype esančius Statinius. Be to, pasikeitus nekilnojamojo kultūros paveldo teisiniam reglamentavimui, t. y. 1994 m. gruodžio 22 d. priėmus Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymą, funkcijas, susijusias su nekilnojamųjų kultūros vertybių apsauga, pavesta atlikti Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos Kultūros vertybių apsaugos departamentui (toliau – ir Kultūros vertybių apsaugos departamentas). Tokiu būdu, pareiškėjo nurodytas Nutarimas, pavedęs Kauno miesto valdybai inventorizuoti Kauno tvirtovės fortifikacijas bei parengti jų naudojimo taisykles, buvo neįgyvendintas, nes, kaip minėta, Įstatymu (aukštesnės galios teisės aktu) šios funkcijos buvo perduotos Kultūros vertybių apsaugos departamentui (šiuo metu – Departamentas).

10. Nekilnojamojo turto registro duomenys patvirtina, kad formuojant Sklypą nuosavybės teisėms atkurti teritorijoje, kuri buvo pažymėta kaip laisva (neužstatyta), jokių pastatų ar statinių, suformuotų kaip nekilnojamieji daiktai ir įregistruotų Nekilnojamojo turto registre, nebuvo, atitinkamai nebuvo teisinio pagrindo laikyti šią teritoriją valstybės išperkama, kaip reikalingą joje esančių Statinių eksploatavimui. Statiniai buvo įrašyti į Kultūros vertybių registrą ir Nekilnojamojo turto registrą po Sklypo suformavimo, todėl į šias aplinkybes nebuvo galimybės atsižvelgti prieš patvirtinant Sklypo planą.

11. Pareiškėjas Sklypą įsigijo 2007 m., o bankroto byla iškelta jau 2009 m. Vadinasi, bankroto administratorius turėjo įvertinti šį sandorį (Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 11 str. 5 d. 8 p.), ir, nustatęs, kad sandoris prieštarauja įmonės veiklos tikslams ar galėjo turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, ginčyti šį sandorį teismine tvarka. Jei tokių aplinkybių bankroto administratorius nenustatė, akivaizdu, kad bankroto administratorius nesiėmė priemonių dėl greito turto pardavimo (tuo metu jokie apribojimai Sklypui nebuvo taikomi).

12. Antra, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. sausio 29 d. nutartyje byloje Nr. A261-125/2014 konstatavo, jog savivaldybės priimtais administraciniais aktais pareiškėjui žala negalėjo būti padaryta, nes BUAB „Adagrus“ teisės ir teisėti interesai kyla iš pirkimo–pardavimo sutarties. Tačiau pareiškėjas į šiuos teismo argumentus neatsižvelgė – jau nuo 2012 metų, žinodamas apie Statinių egzistavimą ir apie galimą neigiamą jų įtaką Sklypo vertei, nesiėmė teisinių priemonių sandoriui nuginčyti, nors, kaip pats nurodo skunde, bankroto administratorius turi sukaupti kuo daugiau bankrutuojančios įmonės turto, iš kurio būtų tenkinami kreditorių reikalavimai, ir viena iš priemonių tam padaryti – kreditorių interesus pažeidžiančių bankrutuojančios įmonės sandorių ginčijimas. Todėl pardavęs Sklypą pareiškėjas patyrė nuostolių ne dėl savivaldybės, o dėl savo paties nerūpestingų, aplaidžių veiksmų.

13. Taip pat matyti, jog apie Statinius pareiškėjas sužinojo gavęs Departamento 2012 m. balandžio 24 d. raštą Nr. 2K-703, tada kreipėsi į teismą, ginčydamas Statinių įrašymą į Kultūros vertybių registrą. Kadangi dar 2012 metais pareiškėjas sužinojo apie savo teisių pažeidimą, nuo tada skaičiuotinas terminas reikalavimui dėl žalos atlyginimo pareikšti. Akivaizdu, kad nagrinėjamu atveju sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas yra praleistas, kas yra savarankiškas pagrindas pareiškėjo skundą atmesti.

14. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Žemėtvarkos darbai“ prašė priimti sprendimą teismo nuožiūra.15. Trečiojo suinteresuoto asmens atstovas paaiškino, kad nuosavybės teisių atkūrimo proceso metu, sudarinėjant

Sklypo planą, jokių duomenų apie jame esančius kultūros paveldo objektus ar kitus statinius nebuvo.

II.

16. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. lapkričio 15 d. sprendimu pareiškėjo BUAB „Adagrus“ skundą atmetė.

17. Teismas pažymėjo, kad administracinės bylos nagrinėjimo dalykas – turtinės žalos atlyginimas.18. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsniu ir pažymėjo, kad

atsakovas prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą, kadangi pareiškėjas apie savo pažeistas teises, t. y. apie Statinių įrašymą į Kultūros vertybių registrą, sužinojo gavęs Departamento 2011 m. balandžio 24 d. (teismas pažymėjo, jog akte nurodyta data įrašyta klaidingai, kadangi iš bylos duomenų matyti, jog aktas priimtas 2012 m. balandžio 24 d.) raštą Nr. 2K-703, taigi, dar 2012 metais.

19. Teismas rėmėsi CK 1.125 straipsnio 8 dalimi, 1.127 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 39 patvirtintos Lietuvos Respublikos teismų praktikos, taikant ieškinio senatį reglamentuojančias įstatymų normas, apibendrinimo apžvalgos 7.1–7.4 punktais ir darė išvadą, kad pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties termino eiga prasideda tik po to, kai asmuo subjektyviai suvokia ar turi suvokti apie jo teisės pažeidimą.

20. Iš skunde nurodytų aplinkybių matyti, kad neturtinę žalą pareiškėjas kildino iš to, jog dėl neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų ginčo Sklypą teko parduoti už 8 kartus mažesnę sumą, negu Sklypo įsigijimo kaina. Atsižvelgdamas į tai, teismas darė išvadą, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimą, t. y. Sklypo vertės sumažėjimą, sužinojo tik po to, kai buvo imtasi Sklypą pardavinėti ir įvyko pardavimo sandoris (2016 m. lapkričio 3 d.). Būtent nuo šio momento pareiškėjas įgijo teisę reikalauti atlyginti realiai atsiradusią turtinę žalą, todėl, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas skundą teismui pateikė 2017 m. balandžio 26 d., trejų metų ieškinio senaties termino jis nėra praleidęs.

21. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas 2007 m. rugpjūčio 10 d. sutarties pagrindu iš V. I. už 2 500 000 Lt (724 050 Eur) įsigijo Sklypą. Departamento Kauno teritorinio padalinio 2012 m. balandžio 24 d. raštu Nr. 2K-703 pareiškėjas buvo informuotas, kad Departamento pirmoji Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba nusprendė Statiniams suteikti teisinę apsaugą, įrašyti į Kultūros vertybių registrą, apibrėžti teritorijos ribas ir nustatyti vietinio reikšmingumo lygmenis. Tuo pagrindu savivaldybė 2013 m. rugpjūčio 29 d. įregistravo šiuos Statinius Nekilnojamojo turto registre, kaip nuosavybės teise priklausančius Lietuvos Respublikai ir patikėjimo teise valdomus Kauno miesto savivaldybės.

22. Pareiškėjas nurodė, kad Sklypas buvo įsigytas siekiant vystyti nekilnojamojo turto projektus, kuriems pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis nebuvo taikomi jokie apribojimai, nebuvo išviešinta informacija apie Sklype esančius kultūros paveldo statinius. Pareiškėjo teigimu, Sklypo kainos pokytį, kuris sudaro prašomą priteisti turtinę žalą, lėmė neteisėti savivaldybės veiksmai, nes, pavėluotai išviešinus informaciją apie Sklype esančius Statinius (jų teisinę registraciją atlikus po šešerių metų nuo Sklypo įsigijimo), Sklypas tapo nepatrauklus nekilnojamojo turto vystytojams ir krito jo vertė. Be to, žinodamas apie Sklype esančius Statinius, kurie yra kultūros vertybės, pareiškėjas nebūtų šio sklypo įsigijęs ir nebūtų patyręs turtinės žalos dėl jo nuvertėjimo.

23. Savivaldybės veiksmų neteisėtumą pareiškėjas grindė aplinkybėmis, nurodytomis Pažymoje, pagal kurias savivaldybė pažeidė Įstatymo 13 straipsnį; Nutarimą, kuriuo Kauno tvirtovės fortifikacijos ir jų priklausiniai neatlygintinai perduoti į Kauno miesto valdybos balansą, bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimą Nr. 343 „Dėl specialiųjų žemės ir miško sąlygų patvirtinimo“, pagal kurį formuojant žemės sklypą turėjo būti nustatytos specialiosios naudojimo sąlygos ir pateikta informacija apie esamus kultūros paveldo objektus.

24. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr., pvz. 2011 m. gruodžio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-742/2011), pažymėjo, kad negalima daryti išvados, jog Pažymoje savivaldybei buvo nustatyta teisinė pareiga atlikti ginčo statinių teisinę registraciją. Tokia pareiga nėra nustatyta ir teisės aktuose. Įstatymo 5 straipsnio 10 dalyje nurodyta, jog ne savivaldybių, o Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos funkcijoms priskirta organizuoti kultūros paveldo inventorizavimą, atskleidimą ir stebėseną (5 p.), teikti Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui įregistruoti nekilnojamuosius daiktus, kurie yra kultūros paveldo objektai, tokių objektų sudedamąsias dalis ar teritorijas, su nekilnojamojo kultūros paveldo apsauga susijusius juridinius faktus (13 p.), teikti Nekilnojamojo turto kadastro tvarkytojui įrašyti arba pakeisti kultūros paveldo objektų, kaip daiktinės teisės objektų, įteisinimo ir apribojimų naudotis nekilnojamuoju turtu duomenis (14 p.).

25. Nors pareiškėjas skundo reikalavimą kildino iš to, jog ginčo Statinių registracija nebuvo atlikta prieš jam įsigyjant Sklypą, iš skundo turinio bei teiktų paaiškinimų teismas sprendė, jog prašomą priteisti turtinę žalą pareiškėjas iš esmės siejo su tuo, jog ginčo Statiniai buvo pripažinti kultūros paveldo objektais ir įtraukti į Kultūros vertybių registrą. Būtent įrašymas į Kultūros vertybių registrą lemia tam tikrus Sklypo naudojimo apribojimus (ir galimai neigiamą įtaką Sklypo vertei), nepriklausomai nuo to, ar atlikta kultūros paveldo Statinių teisinė registracija Nekilnojamojo turto registre. Teismas pažymėjo, kad negalima daryti vienareikšmės išvados, jog ginčo Statinius įrašius į Nekilnojamojo turto registrą, tačiau jų neįtraukus jų į Kultūros vertybių registrą, pareiškėjui būtų kilę neigiamos pasekmės. Pats pareiškėjas skunde teigė, jog būtent dėl Sklype esančių saugotinų objektų bei dėl to Sklypo naudojimui taikomų apribojimų jis tapo nebepatrauklus nekilnojamojo turto vystytojams. Taigi, ginčo statinių įrašymas arba neįrašymas į Nekilnojamojo turto registrą negali būti laikomas būtinąja turtinės žalos atsiradimo sąlyga nagrinėjamu atveju. Šiame kontekste svarbu ir tai, kad, remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, civilinėse bylose (teisminių procesų Nr. 2-56-3-00813-2010-1 ir Nr. 2-56-3-00627-2013-7), kuriose pareiškėjo kreditorius reiškė reikalavimą pripažinti 2007 m. rugpjūčio 10 d. ginčo žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį negaliojančia, pareiškėjas nuosekliai neigė savo teisių pažeidimą ir žalos

kreditoriams padarymą dėl Sklypo įsigijimo: „Administratorius, tikrindamas sandorius, įvertino ir šiuos ieškovo ginčijamus sandorius, tačiau bendrovės kreditorių teisių pažeidimo nenustatė“ (Kauno apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 20 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-624-413/2012); „Atsakovas nesutinka su ieškovo argumentais, kad įmonės administratorius negina kreditorių teisių, nes įstatymas nenumato administratoriui pareigos ginčyti visus įmonės sandorius, kurie jos kreditoriams atrodo nenaudingi įmonei. Nagrinėjamu atveju bankroto administratorius nelaiko ginčijamų sandorių nepagrįstais, sudarytais pažeidžiant kreditorių teises, todėl dėl jų nuginčijimo nesikreipė į teismą“ (Kauno apygardos teismo 2015 m. balandžio 23 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-538-413/2015); „Administratorius, patikrinęs ginčijamus sandorius, jų neginčijo, nes sandoriai atitiko įprastinę verslo praktiką, be to, buvo sudaryti rinkos kaina“ (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-110-178/2016). Taigi, net ir žinodamas, kad Sklypo vertė galimai sumažėjo dėl Statinių teisinės registracijos (būtent tai buvo įrodinėjama minėtose civilinėse bylose), pareiškėjas neginčijo sandorio, nesiekė restitucijos, t. y. atgauti visą už Sklypą sumokėtą pinigų sumą, o civilinėse bylose, kuriose šis sandoris buvo ginčijamas, laikėsi priešingos pozicijos. Todėl teismas pažymėjo, kad negalima daryti išvados, jog pardavęs Sklypą pareiškėjas patyrė nuostolių būtent dėl atsakovo, o ne dėl savo paties nerūpestingų, aplaidžių veiksmų.

26. Atmesti ir pareiškėjo teiginiai, jog pareigą Kauno miesto savivaldybei atlikti teisinę ginčo Statinių registraciją nustatė Nutarimas, kadangi minėtame akte Kauno miesto valdyba buvo įpareigota parengti Kauno tvirtovės fortifikacijų ir jų priklausinių naudojimo taisykles ir pateikti jas tvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybei bei inventorizuoti Kauno tvirtovės fortifikacijas ir jų priklausinius pretendentų į naudotojus lėšomis, tačiau neįvardijama ir nedetalizuojama, kokie konkretūs statiniai yra perduodami. Be to, 1994 m. gruodžio 22 d. priėmus Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymą, funkcijas, susijusias su nekilnojamųjų kultūros vertybių apsauga, pavesta atlikti Kultūros vertybių apsaugos departamentui – atlikti nekilnojamųjų kultūros vertybių valstybinę apskaitą, sudaryti ir nustatyti nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos reglamentus, prižiūrėti nekilnojamųjų kultūros vertybių valdymą, naudojimą ir disponavimą ir kt. (6 straipsnis); surinkti informaciją apie objektus, kurie gali turėti kultūrinę vertę ir visuomeninę reikšmę (8 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai, jog atsakovas pažeidė Nutarime nustatytas pareigas, atmesti.

27. Teismas nepasisakė dėl pareiškėjo argumentų, jog į Sklype esančius kultūros paveldo objektus nepagrįstai nebuvo atsižvelgta Sklypo formavimo procedūrų metu bei atkuriant nuosavybės teises į šį Sklypą, kaip į laisvą (neužstatytą) žemę, kadangi administraciniai aktai, kuriais buvo suformuotas Sklypas bei atkurtos nuosavybės teisės į jį, nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Teismas pažymėjo, jog dėl minėtų aktų jau yra įsiteisėjęs teismo sprendimas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 29 d. nutartimi byloje Nr. A261-125/2014 atmestas pareiškėjo J. G. apeliacinis skundas byloje, kurioje J. G. ginčijo Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2007 m. vasario 20 d. įsakymą Nr. A-614 „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) plano patvirtinimo“, Kauno apskrities viršininko 2007 m. gegužės 25 d. įsakymą Nr. 02-01-5680 ir Kauno apskrities viršininko 2007 m. gegužės 25 d. sprendimą Nr. 7325).

28. Šioje administracinėje byloje aplinkybių, suponuojančių turtinę žalą, kuri galėtų būti kilusi iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės, atstovaujamos Kauno miesto savivaldybės administracijos, neteisėtų veiksmų, nenustatyta. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų nepakanka. Paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais. Byloje nėra jokių duomenų, jog atsakovas atliko neteisėtus veiksmus. Nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų, t. y. nesant vienos iš būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, teismas konstatavo, jog pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra nepagrįstas ir atmestinas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 str., 88 str. 1 p.).

III.

29. Pareiškėjas BUAB „Adagrus“ (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti. Apeliaciniame skunde pareiškėjas vadovaujasi tokiais pagrindiniais argumentais:

29.1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenustatė atsakovo pareigos atlikti Statinių inventorizaciją bei teisinę registraciją, kas rodo atsakovo veiksmų neteisėtumą CK 6.271 straipsnio pagrindu. Teismas neįvertino Pažymos ir joje nustatytų atsakovo pažeidimų teisinės reikšmės. Pati Kauno miesto savivaldybė nurodytoje Pažymoje yra pripažinusi pareiškėjo skunde išvardintus pažeidimus / savo neteisėtus veiksmus. Pažymoje nurodyta, dėl ko laiku nebuvo užtikrinta Sklype esančių Statinių inventorizacija ir teisinė registracija, o nuosavybės teisės atkurtos į laisvą Sklypą. Vėlesnis siekis paneigti savo paties padarytas išvadas vertintinas kaip atsakovo noras išvengti atsakomybės dėl pareiškėjo patirtos žalos.

Atsakovas nepateikė duomenų, jog Pažymoje nurodytos išvados būtų pripažintos negaliojančiomis ir nepagrįstomis. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo remtis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS822-742/2011, nes iš esmės skiriasi nagrinėjamos situacijos. Šiuo atveju nustatyti aiškūs pažeidimai pačios savivaldybės, o ne trečiųjų asmenų, kaip nurodytoje teismų praktikoje, atžvilgiu. Nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo nesivadovauti pačios Kauno miesto savivaldybės anksčiau atlikto tyrimo savo pačios atžvilgiu išvadomis.

29.2. Statiniai buvo perduoti Kauno miesto valdybai dar 1993 m. gegužės 23 d., o Įstatymas buvo priimtas tik 1994 m. gruodžio 22 d. bei įsigaliojo nuo 1995 m. vasario 1 d. Kultūros vertybių apsaugos departamentui buvo pavesta atlikti nekilnojamųjų kultūros vertybių apskaitą tik nuo 1995 m. vasario 1 d., kai įsigaliojo Įstatymas, iki to laiko ši funkcija, nepaisant statinių pripažinimo / nepripažinimo kultūros paveldo objektais, buvo priskirta savivaldybių kompetencijai. Apelianto įsitikinimu, Nutarimo nuostatos dėl Kauno miesto valdybos įpareigojimo inventorizuoti Kauno miesto tvirtovės fortifikacijas ir jų priklausinius, panaikina bet kokias abejones dėl subjekto, turinčio Statinius inventorizuoti ir registruoti. Statiniai oficialiai kultūros paveldo objektais pripažinti tik 2012 m. Tuo tarpu atsakovas beveik dvidešimt metų nevykdė Nutarimu jam priskirtų funkcijų ir pažeidė savo pareigą atlikti Statinių inventorizaciją ir teisinę registraciją.

29.3. Apelianto nurodyta žala neatsirado tiesiogiai iš neteisėtų atsakovo veiksmų, tačiau yra akivaizdus šių veiksmų rezultatas, taigi bet kokios abejonės dėl priežastinio ryšio sąlygos nebuvimo yra nepagrįstos. Šios kategorijos bylose (dėl viešosios civilinės atsakomybės) priežastinis ryšys dažnai būna netiesioginis, t. y. žala atsiranda ne tiesiogiai iš neteisėtų veiksmų, bet yra tų neteisėtų veiksmų rezultatas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-2084/2013). Neatlikus Statinių registracijos dar prieš pareiškėjui įsigyjant Sklypą, jam buvo atimta galimybė prognozuoti jame esančių Statinių galimą valstybinę apsaugą, kadangi jų oficialus pripažinimas saugotinomis kultūros vertybėmis turėjo būti aiški ir logiška jų teisinės registracijos pasekmė, kurią turint informaciją apie įregistruotus Statinius, buvo galima numatyti. Dar net oficialiai nepripažinus Statinių kultūros paveldo objektais, pats atsakovas juos įvardijo saugotinomis kultūros vertybėmis. Turėdamas oficialius duomenis apie Sklype esančius Statinius, pareiškėjas šio Sklypo išvis nebūtų pirkęs, nes jis pareiškėjui būtų buvęs visiškai nenaudingas nekilnojamojo turto projektų vystymui.

29.4. Apeliantas nesutinka su teismo pozicija dėl sandorių ginčijimo bankroto byloje ir pažymi, kad bankroto administratorius, įvertinęs 2007 m. rugpjūčio 10 d. sutartį, nenustatė visų būtinųjų sąlygų pripažinti šią sutartį negaliojančia, nes nebuvo įrodymų, paneigiančių sandorio šalių sąžiningumą, kas yra būtinoji sąlyga pripažinti sandorį negaliojančiu. Minėta sutartis sudaryta prieš tai atlikus Sklypo nepriklausomą vertinimą, dėl kurio objektyvumo nekilo ir negalėjo kilti jokių abejonių. Objektyviai nesant pagrindo pripažinti sutartį negaliojančia, pareiškėjas negalėjo palaikyti pirmosios instancijos teismo minimo kreditoriaus ieškinio, o pirmosios instancijos teismas išskyrė atskirus bankroto administratoriaus teiginius kitoje byloje ir jiems suteikė didelę reikšmę, atmesdamas visiškai kitu pagrindu grindžiamą skundą. Tokiu atveju bankroto administratoriui būtų keliama pareiga palaikyti bet kokius kreditorių ieškinius, kuriais neva ginami ir jų bankrutuojančių įmonių interesai, net ir nesant tam teisinio pagrindo. Tai prieštarautų pagrindiniam bankroto proceso tikslui kiek įmanoma greičiau užbaigti bankroto procedūras bei teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams. Be to, civilinėje byloje nebuvo sprendžiamas klausimas dėl Sklypo vertės sumažėjimo, įregistravus statinius. Todėl pareiškėjo išsakyta pozicija civilinėje byloje neturi jokios reikšmės nagrinėjamai administracinei bylai. Pareiškėjo interesus pažeidė ne sąžiningų šalių sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis, bet atsakovo neteisėti veiksmai laiku neįregistravus Statinių.

30. Atsakovas Kauno miesto savivaldybė, atstovaujama Kauno miesto savivaldybės administracijos, pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriame prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

31. Atsakovo atstovas pažymi, kad Kauno miesto savivaldybės kontrolės ir audito tarnyba – tai atskiras juridinis asmuo, kurio išvados savivaldybei yra rekomendacinio pobūdžio. Priešingai nei teigiama apeliaciniam skunde, Pažyma negali būti prilyginama savivaldybės pozicijai. Pažyma savaime jokių teisių nesuteikia, nenustato jokių pareigų (įpareigojimų), t. y. nesukelia kokių nors teisinių pasekmių. Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, Pažyma laikytina procedūriniu dokumentu.

32. Atsakovo atstovas akcentuoja, kad nei viename iš apelianto nurodytų teisės aktų nebuvo nustatyta pareiga savivaldybei atlikti Statinių teisinę registraciją, todėl pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo konstatuoti teisės aktų pažeidimą ir atsakovo neteisėtus veiksmus. Nutarimu Kauno miesto valdyba įpareigota inventorizuoti Kauno tvirtovės fortifikacijas ir jų priklausinius pretendentų į naudotojus lėšomis, taigi savivaldybė buvo įpareigota atlikti Statinių

inventorizaciją, o ne teisinę registraciją. Savivaldybė, nebūdama Statinių savininkė, neturėjo pagrindo atlikti Statinių registracijos, nes Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukcijos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 25 d. nutarimu Nr. 297, 4 punktas šią procedūrą priskyrė būtent statinių savininkų kompetencijai. Be to, Nutarime neįvardijama ir nedetalizuojama, kokie konkretūs statiniai yra perduodami, nenurodytas terminas atlikti Nutarime nurodytus veiksmus. Nutarime nurodyta, jog inventorizuojama pretendentų į naudotojus lėšomis, o klausimas dėl Statinių perdavimo kitiems naudotojams savivaldybėje nebuvo svarstytas. Atsakovas akcentuoja, jog nei Lietuvos Respublikos vietos savivaldos pagrindų įstatymas, nei Lietuvos Respublikos istorijos ir kultūros paminklų apsaugos ir naudojimo įstatymas neįgaliojo savivaldybės įrašyti kultūros paveldo objektų į Kultūros vertybių registrą. 1994 m. gruodžio 22 d. priėmus Įstatymą, funkcijas, susijusias su nekilnojamųjų kultūros vertybių apsauga, pavesta atlikti Kultūros vertybių apsaugos departamentui.

33. Atsakovo atstovas pažymi, kad savivaldybė jokių neteisėtų veiksmų neatliko, todėl pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo konstatuoti priežastinio ryšio tarp savivaldybės veiksmų ir tariamai patirtos žalos. Statinių teisinė registracija nesuponuoja jų privalomo registravimo Kultūros vertybių registre. Šiuo atveju buvo priešingai – į Kultūros vertybių registrą Statiniai įrašyti prieš atliekant jų teisinę registraciją. Apeliantas, prieš įsigydamas Sklypą, turėjo susipažinti su Sklypo būkle, pamatyti Statinius ir prognozuoti ar numatyti jų galimą valstybinę apsaugą. Be to, Sklypo įsigijimo ir pardavimo kainos skirtumas nulemtas ne tik Sklype esančių Statinių įrašymo į Kultūros vertybių registrą, bet ir nekilnojamojo turto rinkos pokyčių, ką patvirtina 2010 m. vasario 22 d. turto vertės nustatymo pažyma.

34. Atsakovo vertinimu, apeliantas pats neginčijo sudarytos pirkimo–pardavimo sutarties ir nesiekė restitucijos – atgauti visą už Sklypą sumokėtą pinigų sumą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. sausio 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-261-125/2014 konstatavo, jog savivaldybės priimtais administraciniais aktais apeliantui žala negalėjo būti padaryta, nes BUAB „Adagrus“ teisės ir teisėti interesai kyla iš pirkimo–pardavimo sutarties. Civilinėje byloje (teisminio proceso Nr. 2-56-3-00627-2013-7) ieškinys buvo grindžiamas tokiomis pačiomis aplinkybėmis, kaip ir nagrinėjamoje byloje. Atsakovo atstovas akcentuoja ir tai, kad apeliantas nesiėmė visų galimų priemonių, siekdamas parduoti Sklypą kaip įmanoma greičiau ir už kiek įmanoma didesnę kainą. Sklypą įsigijo A. G., t. y. tas pats asmuo, kuris atstovavo apeliantą kaip jo direktorius, sudarant pirkimo–pardavimo sutartį, kaip vertingą nekilnojamojo turto objektą. Be to, Sklypui nėra parengtas detalusis planas, todėl nėra aišku, ar nustačius Sklypo tvarkymo ir naudojimo režimą detaliuoju planu, Statinių, kurie užima tik nedidelę dalį Sklypo, egzistavimas turėtų neigiamos įtakos Sklypo vertei.

Teisėjų kolegija


IV.

35. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl turtinės žalos, kurią pareiškėjas BUAB „Adagrus“ kildina iš to, kad Kauno miesto savivaldybė pavėluotai išviešino informaciją apie Sklype esančius saugotinus Statinius ir dėl to nukrito Sklypo vertė, atlyginimo.

36. Pirmosios instancijos teismas 2017 m. lapkričio 15 d. sprendimu pareiškėjo BUAB „Adagrus“ skundą atmetė, nenustatęs aplinkybių, suponuojančių turtinę žalą, kuri galėtų būti kilusi iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės, atstovaujamos Kauno miesto savivaldybės administracijos, neteisėtų veiksmų.

37. Apeliantas su tokiu pirmosios instancijos vertinimu nesutinka ir prašo jo skundą tenkinti bei priteisti jam patirtos turtinės žalos atlyginimą.

38. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad pareiškėjo suformuluotas skundo pagrindas ir dalykas apibrėžia pareiškėjo ginčijamo teisinio santykio ribas, o kartu ir ribas, kuriose teismas turi nagrinėti bylą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-183-502/2019; 2019 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4274-415/2019). Pagal administracinio proceso dispozityvumo principą byla teisme pradedama pagal suinteresuoto asmens skundą, kuris pats nustato bylos nagrinėjimo ribas, suformuluoja skundo dalyką ir pagrindą. Asmuo, realizuodamas savo teisę į teisminę gynybą, turi autonomiją pasirinkdamas elgesio modelį, t. y. suinteresuotas asmuo turi teisę pasirinkti savo pažeistų teisių ar įstatymo saugomų interesų teisminės gynybos pobūdį bei apimtį. Formuluodamas skundo dalyką, būtent pareiškėjas nustato bylos nagrinėjimo ribas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1447/2012; 2019 m. birželio 5 d.

nutartį administracinėje byloje Nr. eA-982-552/2019).39. Šiuo atveju pažymėtina, kad bylose dėl civilinės atsakomybės būtent pareiškėjui tenka pareiga pagrįsti civilinės

atsakomybės sąlygas, todėl jis procesiniuose dokumentuose turi nurodyti konkrečius neteisėtus atsakovo veiksmus, iš kurių kildina patirtą žalą.

40. Kaip aiškiai matyti iš pareiškėjo skundo ir apeliacinio skundo argumentų, pareiškėjas patirtą turtinę žalą sieja su aplinkybe, kad atsakovas (kaip nekilnojamojo turto savininkas ar valdytojas) galimai neįvykdė savo pareigos registruoti ginčo Statinius, esančius pareiškėjui priklausančiame Sklype, Nekilnojamojo turto registre. Dėl to susiklostė situacija, jog pareiškėjas nusipirko Sklypą, kuriame nebuvo įregistruoti jokie kitam subjektui priklausantys statiniai, o vėliau, pripažinus Statinius kultūros vertybėmis, savivaldybė 2013 m. rugpjūčio 29 d. įregistravo šiuos Statinius Nekilnojamojo turto registre, kaip nuosavybės teise priklausančius Lietuvos Respublikai ir patikėjimo teise valdomus Kauno miesto savivaldybės. Pareiškėjas, be kita ko, teigia, kad neatlikus Statinių registracijos dar prieš pareiškėjui įsigyjant Sklypą, jam buvo atimta galimybė prognozuoti jame esančių Statinių galimą valstybinę apsaugą, kadangi jų oficialus pripažinimas saugotinomis kultūros vertybėmis turėjo būti aiški ir logiška jų teisinės registracijos pasekmė. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas klaidingai vertino tiek pareiškėjo reikalavimą, tiek pareiškėjo skundo ribas, konstatuodamas, jog pareiškėjas patirtą žalą sieja su Statinių pripažinimu kultūros paveldo objektais ir įregistravimu Kultūros vertybių registre. Tai lėmė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai identifikavo administracinės bylos dalyką ir nagrinėjimo ribas, todėl iš esmės neišnagrinėjo kilusio ginčo, neįvertino su ginču susijusių santykių ir aktualaus teisinio reglamentavimo.

41. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas paprastai tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio skundą asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai pažeisti, jei pažeisti, – kokiu teisiniu būdu bei kokia apimtimi gintini (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1037-438/2017). Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-374/2012; kt.). Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo padaryti proceso pažeidimai negali būti ištaisyti apeliacinės instancijos teisme, todėl yra faktinis ir teisinis pagrindas bylą grąžinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, o ne priimti naują sprendimą (ABTĮ 144 str. 1 d. 4 p., 146 str. 1 d., 147 str.).


n u t a r i a:

Pareiškėjo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Adagrus“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 15 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti Regionų

apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.Nutartis neskundžiama.


ARTŪRAS DRIGOTAS

MILDA VAINIENĖ_______________________


Administracinė byla Nr. eA-876-629/2019

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=cc77c3009dab11e9878fc525390407ce

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01566-2017-1Procesinio sprendimo kategorija 34.1(S)





teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Laikalus“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Laikalus“ skundą atsakovui Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentui dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Laikalus“ (toliau – ir Bendrovė, pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento (toliau – ir Departamentas, atsakovas) 2017 m. balandžio 6 d. nutarimą Nr. ATK2-33/17 „Taikyti ekonomines sankcijas už Tabako, tabako gaminių ir su jais susijusių gaminių kontrolės įstatymo pažeidimus“ (toliau – ir Nutarimas).

2. Pareiškėjas nurodė, kad 2017 m. kovo 1 d. protokolo Nr. ATK2-045-1 pagrindu buvo surašytas Nutarimas, kuriuo pareiškėjas buvo pripažintas pažeidęs Lietuvos Respublikos tabako, tabako gaminių ir su jais susijusių gaminių kontrolės įstatymą (toliau – ir Tabako kontrolės įstatymas) ir jam skirta 2 896 Eur bauda. Pareiškėjas su Nutarimu nesutiko, nes jame padaryta nemotyvuota išvada, kad patikrinimo metu rasti cigarečių pakeliai priklausė būtent pareiškėjui. Atsakovas nepagrįstai įvardijo sniego kastuvus slėptuvėmis, specialiai įrengtomis cigaretėms laikyti, ir sprendė, kad šiomis cigaretėmis buvo prekiaujama. Nutarime nėra nurodyta jokių aplinkybių, kurios pagrįstų, kad cigaretės priklausė pareiškėjui ir jomis ketinta prekiauti. Vien cigarečių radimas pareiškėjo patalpose neįrodo nuosavybės teisės į jas ir prekybos jomis fakto. Nutarimas, kuriuo pareiškėjui taikoma ekonominė sankcija, turi būti motyvuotas, išsamus ir aiškus, tačiau šiuo atveju pareiškėjo kaltė buvo preziumuojama. Atsakovas nesurinko pakankamai įrodymų, pagrindžiančių pareiškėjo kaltę, todėl ekonominės sankcijos pritaikytos neteisėtai, o Nutarimas naikintinas.

3. Jei teismas nuspręstų, kad Nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, pareiškėjas prašė sumažinti paskirtą baudą iki 500 Eur, nes paskirtoji bauda yra akivaizdžiai neproporcinga pažeidimo, jei toks buvo padarytas, sunkumui. Minėtą prašymą grindė aplinkybe, kad pareiškėjas neturi reikiamos patirties veikti rinkoje, neturi licencijos prekiauti tabako gaminiais, nes cigaretėmis neprekiauja. Paskirta sankcija už labai mažos vertės gaminių laikymą yra neproporcinga, labai didelė, pareiškėjas negalėtų sumokėti baudos per įstatyme nustatytą terminą.

4. Atsakovas Departamentas atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.5. Atsiliepime atsakovas išdėstė atlikto tyrimo aplinkybes ir nurodė, kad pareiškėjo skundo argumentai vertintini

kritiškai ir atmestini kaip nepagrįsti, nes neatitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos panašiose bylose, kuriose akcentuojama ūkio subjektų pareiga užtikrinti imperatyvių teisės aktų reikalavimų laikymąsi savo veikloje. Nagrinėjamoje byloje yra nustatytas ir įrodytas aptariamų tabako gaminių radimo pareiškėjo valdomos viešojo maitinimo vietos patalpose faktas, todėl papildomai nereikia įrodinėti šių tabako gaminių pardavimo fakto. Nėra

abejonės, kad užmaskuotas tabako gaminių, kurie neatitinka Tabako kontrolės įstatymo reikalavimų, laikymas mediniuose kastuvuose yra jų slėpimas, todėl mediniuose kastuvuose įrengta laikymo vieta vertintina kaip slėptuvė.

6. Atsakovo vertinimu, pareiškėjo prašymas sumažinti paskirtą baudą iki 500 Eur taip pat vertintinas kritiškai, nes buvo skirta minimali bauda, atsižvelgiant į atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad Bendrovė Tabako kontrolės įstatymo pažeidimus padarė pirmą kartą. Vien pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad paskirta ekonominė sankcija neproporcinga ir, atsižvelgiant į Bendrovės veiklą, yra labai didelė, negali būti pagrindu mažinti paskirtą baudą, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo doktriną ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką. Atsakovas akcentavo, kad priimant Nutarimą nei materialiosios, nei proceso teisės normos nebuvo pažeistos, Nutarimas atitinka teisėtumo ir pagrįstumo kriterijus, formuojamą teismų praktiką, todėl naikinti ginčijamą Nutarimą ar mažinti pareiškėjui paskirtą baudą nėra juridinio pagrindo.

II.

7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 24 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.8. Teismas pažymėjo, kad byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Departamento Nutarimo, kuriuo pareiškėjui paskirta 2

896 Eur bauda už Tabako kontrolės įstatymo pažeidimus, teisėtumo ir pagrįstumo. Taip pat pareiškėjas prašė teismo sumažinti Nutarimu paskirtą baudą iki 500 Eur, jei būtų pripažinta, kad Nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas.

9. Remiantis rašytiniais bylos įrodymais nustatyta, kad Panevėžio miesto savivaldybės administracija 2015 m. birželio 4 d. pareiškėjui išdavė neterminuotą licenciją Nr. 1384 verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais; Departamente 2017 m. vasario 27 d. buvo gauta Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Panevėžio AVPK) medžiaga iš kurios nustatyta, kad Panevėžio AVPK tyrėjai, reaguodami į anoniminį pranešimą, 2017 m. vasario 14 d. apie 11:10 nuvyko į barą, esantį (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Baras), ir atliko patikrinimą, esant pagrindui manyti, kad bare laikomos kontrabandinės cigaretės prekybos tikslais; patikrinime dalyvavo barmenas R. K., patikrinimo metu baro patalpose, dviejuose mediniuose sniego kastuvuose įrengtose slėptuvėse, rasta dešimt pakelių cigarečių „Fest“, raudonos spalvos, su Baltarusijos Respublikos banderolėmis, bendra vertė – 25 Eur.

10. Departamento vyriausiosios specialistės A. A. ir J. T. 2017 m. kovo 1 d. pareiškėjui surašė protokolą Nr. ATK2-045 (toliau – ir 2017 m. kovo 1 d. Protokolas), kuriame pagal Panevėžio AVPK medžiagą nustatė, kad pareiškėjas jam priklausiančiame Bare laiko ir parduoda tabako gaminius, pažeisdamas Tabako kontrolės įstatymo 14 straipsnio 3 dalies 1, 4 ir 6 punktus, pacitavo minėtas įstatymo nuostatas ir nurodė pareiškėjo atsakomybės teisinį pagrindą – Tabako kontrolės įstatymo 26 straipsnio 3 ir 5 dalis. Departamentas 2017 m. kovo 1 d. raštu Nr. S-722(3) pareiškėjui persiuntė 2017 m. kovo 1 d. Protokolą, informavo apie padarytų pažeidimų nagrinėjimo datą ir laiką Departamente, pasiūlė pareiškėjui iki 2017 m. balandžio 4 d. pateikti rašytinį paaiškinimą dėl padarytų pažeidimų; Departamento vyriausiosios specialistės A. A. ir J. T. 2017 m. kovo 8 d. pareiškėjui surašė protokolą Nr. ATK2-048 (toliau – 2017 m. kovo 8 d. Protokolas), kuriuo pagal Panevėžio AVPK 2017 m. vasario 23 d. raštu pateiktą medžiagą nustatė, kad pareiškėjas jam priklausiančiame Bare laiko ir parduoda tabako gaminius, nors Bendrovė neturi nustatyta tvarka išduotos licencijos verstis mažmenine prekyba tabako gaminiais, pažeisdama Tabako kontrolės įstatymo 10 straipsnio 1 dalies, 14 straipsnio 1 dalies nuostatas, ir nurodė pareiškėjo atsakomybės teisinį pagrindą – Tabako kontrolės įstatymo 26 straipsnio 2 dalį. Departamentas 2017 m. kovo 9 d. raštu Nr. S-783(3) pareiškėjui persiuntė 2017 m. kovo 8 d. Protokolą, informavo apie padarytų pažeidimų nagrinėjimo datą ir laiką Departamente, pasiūlė pareiškėjui iki 2017 m. balandžio 3 d. pateikti rašytinį paaiškinimą dėl padarytų pažeidimų. Pareiškėjas 2017 m. balandžio 3 d. Departamentui pateikė rašytinius paaiškinimus dėl 2017 m. kovo 1 d. Protokolo, kuriuose nurodė, kad Departamentas nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių, jog Bare rastos cigaretės „Fest“ priklauso Bendrovei ir kad pastaroji jomis prekiavo ar ketino prekiauti.

11. Departamentas 2017 m. balandžio 6 d. priėmė skundžiamą Nutarimą, kuriuo pareiškėjas pripažintas pažeidęs Tabako kontrolės įstatymo 10 straipsnio 1 dalį, 14 straipsnio 1 dalį, 3 dalies 1, 4 ir 6 punktus, nes, vadovaujantis Panevėžio AVPK pateikta medžiaga, buvo nustatyta, kad pareiškėjas jam priklausančiame Bare laiko ir parduoda tabako gaminius, neturėdamas licencijos verstis tabako gaminių gamyba, didmenine ar mažmenine prekyba, laiko ir parduoda tabako gaminius be tabako gaminių įsigijimą arba gabenimą patvirtinančių juridinę galią turinčių dokumentų, be Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatyto pavyzdžio specialių ženklų – banderolių, kurių ženklinimas neatitinka Tabako kontrolės įstatyme ir kituose teisės aktuose nustatytų tabako gaminių ženklinimo reikalavimų. Už nustatytus pažeidimus skyrė 2 896 Eur baudą.

12. Teismas vadovavosi Tabako kontrolės įstatymo 10 straipsnio 1 dalimi, 14 straipsnio 1 ir 3 dalies 1, 4 ir 6 punktais ir

pažymėjo, kad pagal nuoseklią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką (žr., pvz., 2016 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-421-525/2016) aptarti draudimai yra formalūs, jie nesiejami su cigarečių laikymo tikslais, juo labiau nereikalaujama įrodyti teisės aktų reikalavimų neatitinkančių tabako gaminių valdymo fakto.

13. Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas neturėjo teisės aktų nustatyta tvarka išduotos galiojančios licencijos verstis tabako gaminių prekyba, ką patvirtina byloje esantis Departamento pateiktas Licencijų informacinės sistemos išrašas. Nėra ginčo ir dėl to, kad ginčo cigaretės Panevėžio AVPK pareigūnų atlikto patikrinimo metu buvo rastos Bendrovei priklausančio Baro patalpose. Pareiškėjas teigė, kad Nutarimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes Departamentas neturėjo jokių įrodymų, kad Bare rastos cigaretės pareiškėjui priklauso ir jomis buvo prekiauta ar ketinama prekiauti. Šie pareiškėjo teiginiai vertinti kritiškai. Teismui nekilo abejonių, kad Bare buvo laikomi Tabako kontrolės įstatymo ir kitų teisės aktų reikalavimų neatitinkantys tabako gaminiai. Pagal Tabako kontrolės įstatyme nustatytą teisinį reguliavimą ir suformuotą teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose pakanka nustatyti neteisėtą tabako gaminių laikymą ūkio subjekto patalpose, kuriose jis vykdo ūkinę–komercinę veiklą, kad būtų pagrindas konstatuoti šio įstatymo 10 ir 14 straipsniuose nustatytus pažeidimus. Tą Departamentas pagal policijos pareigūnų pateiktą informaciją ir atliko.

14. Teismas akcentavo, kad Departamentas yra viešojo administravimo subjektas, kuriam Tabako kontrolės įstatymo 25 straipsniu pavesta vykdyti veiklos, susijusios su tabako gaminiais, priežiūrą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymu (toliau – ir VAĮ). Teismas, įvertinęs skundžiamo Nutarimo atitikimą VAĮ 8 straipsnyje nustatytiems reikalavimams, konstatavo, kad Departamento priimtas individualus administracinis aktas pareiškėjo atžvilgiu šiuos reikalavimus atitinka – jame nuosekliai išdėstytos faktinės aplinkybės, nurodytos konkrečios Tabako kontrolės įstatymo nuostatos, kuriomis draudžiamas tabako gaminių nelicencijuotas ir kitas neteisėtas laikymas, nurodyti pareiškėjo veiksmai, kuriais pasireiškė nustatyti pažeidimai, pateikiama šių veiksmų teisinė kvalifikacija, nurodytas pareiškėjo atsakomybės teisinis pagrindas bei išdėstyti motyvai, susiję su paskirtos baudos dydžiu. Nutarimas yra priimtas kompetentingo subjekto, teisiškai pagrįstas, motyvų išdėstymas pakankamas, todėl teismas nurodė, kad neturi pagrindo jį naikinti. Teismo vertinimu, Nutarimas visiškai atitinka jo turiniui ir formai keliamus reikalavimus, nustatytus Tabako kontrolės įstatymo 31 straipsnyje.

15. Teismo vertinimu, pareiškėjo prašymas sumažinti Nutarimu jam paskirtą 2 896 Eur sankciją iki 500 Eur yra nepagrįstas. Teismas vadovavosi Tabako kontrolės įstatymo 26 straipsnio 2 ir 5 dalimis, 26 straipsnio 14 dalimi ir pažymėjo, kad pareiškėjui už dalį pažeidimų buvo paskirta minimali bauda, numatyta teisės normos sankcijoje. Nors Tabako kontrolės įstatymo 33 straipsnio 3 dalyje numatyta skundą nagrinėjančio teismo teisė skirti mažesnę piniginę baudą nei nustatytos minimalios piniginės baudos, tačiau ši įstatymo nuostata vertintina kaip išimtis, o ne kaip visais atvejais taikytina taisyklė. Nutarime nurodyta, kad Departamentas pareiškėjui skyrė minimalią baudą, nustatytą Tabako kontrolės įstatymo 26 straipsnio 2 ir 5 dalyse nustatytose ribose, kuri apėmė baudą, skirtiną už lengvesnius pareiškėjo padarytus pažeidimus (26 straipsnio 3 dalis), atsižvelgė į lengvinančią aplinkybę, jog pareiškėjas nebuvo baustas už Tabako kontrolės įstatymo pažeidimus. Pareiškėjas neįrodė, kad jam paskirta bauda yra neproporcinga ar akivaizdžiai per didelė ir neteisinga, atsižvelgiant į padarytą pažeidimą ir Bendrovės vykdomą veiklą. Teismas konstatavo, jog pareiškėjui paskirta bauda yra mažiausia galima skirti už Tabako kontrolės įstatymo 26 straipsnio 2 ir 5 dalyse nustatytus šio įstatymo pažeidimus, todėl teismas neturėjo pagrindo jos sumažinti, baudą laikė proporcinga ir teisinga.

16. Atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes bei teisinį reglamentavimą, teismas darė išvadą, kad Departamentas teisingai įvertino bylos aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė Tabako kontrolės įstatymą, Nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra pagrindo jį naikinti ar pakeisti vadovaujantis pareiškėjo skunde išdėstytais argumentais.

III.

17. Pareiškėjas UAB „Laikalus“ (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti skundžiamą Nutarimą. Jei teismas nematytų pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, pareiškėjas prašo sumažinti Nutarimu paskirtą baudą iki 500 Eur. Apeliaciniame skunde pareiškėjas vadovaujasi tokiais pagrindiniais argumentais:

17.1. Nutarime padaryta nemotyvuota išvada, jog cigarečių pakeliai priklausė Bendrovei ir kad būtent Bendrovė yra už tai atsakinga. Siekiant taikyti ekonomines sankcijas už Tabako kontrolės įstatymo pažeidimus, būtina nustatyti, kad pažeidimus padarė tas asmuo, kuriam taikoma atsakomybė. Nutarime nepaaiškinta, kodėl du mediniai kastuvai traktuotini kaip slėptuvės, bei neįrodytas teiginys, jog cigaretėmis buvo prekiaujama, nėra užfiksuotas pardavinėjimo faktas. Pareiškėjas cigaretėmis neprekiavo, jos net nepriklausė Bendrovei. Vien cigarečių radimas Bendrovės patalpose nereiškia

ir neįrodo nuosavybės teisių į jas ir / ar prekybos jomis fakto. Į patalpas galėjo patekti ir atsinešti savo daiktus ir kiti asmenys.

17.2. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad Nutarimas atitinka VAĮ 8 straipsnio nuostatas, ir pažymi, jog nutarimas, kuriuo taikomos ekonominės sankcijos, turi būti motyvuotas, išsamus ir aiškus, kad atsakomybėn traukiamas subjektas suprastų už ką, kodėl ir kaip yra baudžiamas. Šiuo atveju pareiškėjui nėra aišku, kodėl vien cigarečių radimas Bendrovės patalpose traktuotas kaip jų priklausymas pareiškėjui ir prekyba jomis. Nutarimu faktiškai yra preziumuojama atsakomybė pareiškėjo atžvilgiu. Vieninteliai rašytiniai įrodymai, kuriais grindžiamas Nutarimas, yra policijos pateikta informacija, jog Bendrovės patalpose rastos cigaretės, kurių ženklinimas neatitinka teisės aktų reikalavimų, tačiau tai neįrodo, jog cigaretės priklausė pareiškėjui ir kad jomis buvo prekiaujama ar ketinama prekiauti. Šiuo atveju nėra surinkta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių pareiškėjo kaltę, todėl ekonominės sankcijos jo atžvilgiu pritaikytos neteisėtai.

17.3. Jeigu teismas pripažintų, jog Nutarimas bei skundžiamas teismo sprendimas yra teisėti ir pagrįsti, pareiškėjas prašo pakeisti priimtą teismo sprendimą ir sumažinti paskirtą baudą, kadangi jos dydis yra neadekvatus rastam cigarečių kiekiui. Pareiškėjo nuomone, šioje situacijoje egzistuoja visos prielaidos taikyti mažesnės nei įstatyme nustatytos sankcijos skyrimo institutą ir sumažinti paskirtą baudą bent iki 500 Eur. Pareiškėjas akcentuoja, jog neturi reikiamos patirties veikti rinkoje, todėl net nėra išsiėmęs licencijos prekiauti tabako gaminiais ir jais neprekiauja. Paskirta sankcija už labai mažos vertės gaminių laikymą yra neproporcinga, neatitinkanti padaryto pažeidimo sunkumo, todėl mažintina. Be to, paskirta ekonominė sankcija Bendrovei yra labai didelė ir ji negalėtų sumokėti baudos per įstatyme nustatytą terminą.

18. Atsakovas Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriame prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

19. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde išdėstė tuos pačius argumentus, kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjo išdėstyti argumentai atmestini, nes neatitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, pagal kurią nėra svarbu, kokiu būdu alkoholiniai gėrimai ir / ar tabako gaminiai buvo įsigyti ir po to laikomi bei parduodami pareiškėjo viešojo maitinimo vietos patalpose (žr. 2004 m. spalio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A7-830/2004). Be to, teismas yra akcentavęs ūkio subjektų pareigą užtikrinti imperatyvių teisės aktų reikalavimų laikymąsi jų valdomose prekybos vietose. Pažeidimų kvalifikavimui užtenka nustatyti tokių gaminių laikymo prekybos vietoje faktą ir nėra būtina atskirai įrodinėti šių prekių pardavimo fakto, nes jis preziumuojamas (žr. 2012 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2241/2012). Nagrinėjamoje byloje yra nustatytas ir įrodytas tabako gaminių radimo pareiškėjo valdomos viešojo maitinimo vietos patalpose faktas, todėl papildomai nereikia įrodinėti šių gaminių pardavimo fakto. Atsakovas akcentuoja, jog akivaizdu, kad mediniai kastuvai yra skirti sniego kasimo ar kitiems panašiems darbams, o ne tabako gaminių ar kitų daiktų laikymui, todėl kastuvuose įrengta laikymo vieta vertintina kaip slėptuvė.

20. Atsakovo vertinimu, pareiškėjo prašymas sumažinti paskirtą baudą yra nepagrįstas. Departamentas skirtą baudą individualizavo, atsižvelgdamas į lengvinančias aplinkybes, pažeidimo pobūdį, ir savo kompetencijos ribose skyrė minimalią baudą, todėl nėra pagrindo teigti, jog skirta bauda yra per didelė padarytam pažeidimui. Nėra pagrindo ir skirti mažesnę nei Tabako kontrolės įstatyme nustatyta minimali bauda vien dėl to, kad Bendrovė pažeidimą ginčija. Vienas iš ekonominės sankcijos skyrimo tikslų yra prevencinis. Natūralu, jog sankcijos paskyrimas nei vienam ūkio subjektui neturės teigiamos finansinės įtakos, tačiau tokiu būdu – baudžiant ekonominėmis sankcijomis, siekiama vykdyti prevenciją. Argumentas, jog pareiškėjas laiko ir parduoda tabako gaminius, neturėdamas nustatyta tvarka išduotos licencijos, pareiškėjo atsakomybės nelengvina, tai neįrodo jo nepatyrimo rinkoje, o yra tik atskiras Tabako kontrolės įstatymo pažeidimas.

Teisėjų kolegija


IV.

21. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento 2017 m. balandžio 6 d. nutarimo Nr. ATK2-33/17, kuriuo pareiškėjui taikyta ekonominė sankcija už Tabako, tabako gaminių ir su jais susijusių gaminių kontrolės įstatymo pažeidimus, teisėtumo ir pagrįstumo ir pareiškėjo prašymo sumažinti Nutarimu paskirtą baudą iki 500 Eur, jei būtų pripažinta, kad Nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas.

22. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, jį atmetė, konstatavęs, kad, vadovaujantis teismų praktika ir Tabako kontrolės įstatymo 10 straipsnio 1 dalies, 14 straipsnio 1 dalies ir 3 dalies 1, 4 bei 6 punktų nuostatomis, skundžiamas Nutarimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu.

23. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kaip ir savo skundą pirmosios instancijos teismui, nurodydamas tik tai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė jo argumentus, susijusius su Departamento Nutarimo neteisėtumu ir nepagrįstumu, bei nepagrįstai netenkino jo prašymo paskirtą baudą sumažinti.

24. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

25. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama pareiškėjo apeliacinio skundų ribų.

26. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, pirmiausia pažymi, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, jog suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 134 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Atsižvelgusi į minėtą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą apskundusiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog jis nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina aiškiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas bei nepagrįstumas.

27. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Tai reiškia, jog apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

28. Analizuojamu atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde neišdėstė išsamių nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu, jo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis motyvų. Apeliaciniame skunde nurodyti tik deklaratyvūs argumentai, kad teismas nepagrįstai atmetė jo argumentus dėl Departamento Nutarimo neteisėtumo ir nepagrįstumo bei nepagrįstai netenkino jo prašymo paskirtą baudą sumažinti, toliau dėstant tuos pačius argumentus bei faktines ginčo aplinkybes dėl Nutarimo neteisėtumo ir nepagrįstumo, jau nurodytas skunde pirmosios instancijos teismui, niekaip jų nesiejant su teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis šiais klausimais, padarytomis išvadomis bei motyvais. Taigi pareiškėjas apeliaciniame skunde, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, iš esmės nenurodo jokių įstatymų ir bylos faktinių aplinkybių, kuriomis grindžiamas sprendimo neteisėtumas ir nepagrįstumas (ABTĮ 134 str. 2 d. 6 p.).

29. Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendime yra pateikta argumentuota, pagrįsta galiojančiomis teisės nuostatomis, aktualia teismų praktika bei byloje nustatytais faktais išvada, kad pareiškėjas pagrįstai pripažintas pažeidusiu Tabako kontrolės įstatymo 10 straipsnio 1 dalies, 14 straipsnio 1 dalies ir 3 dalies 1, 4 bei 6 punktų nuostatas ir jam paskirta teisinga ir proporcinga bauda. Teisėjų kolegija, įvertinusi šioje byloje inicijuoto ginčo faktinius ir teisinius aspektus, byloje pateiktus įrodymus, be kita ko, ir bylos šalių paaiškinimus, daro išvadą, kad byloje surinktų įrodymų visuma nesudaro pagrindo abejoti, jog nustatant ir konstatuojant Tabako kontrolės įstatymo pažeidimus, buvo padarytos nepagrįstos išvados dėl pareiškėjo atsakomybės.

30. Priešingai, nei tvirtina pareiškėjas, pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl pagrindinių pareiškėjo

nurodytų argumentų, susijusių su skundžiamo Nutarimo neteisėtumu ir nepagrįstumu, juos išanalizavo pakankamai detaliai ir visapusiškai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė pagrįstas išvadas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pabrėžia, kad vadovaujantis suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, nėra svarbu, kokiu būdu alkoholiniai gėrimai ir / ar tabako gaminiai buvo įsigyti ir po to laikomi bei parduodami pareiškėjo viešojo maitinimo vietos, ūkio subjektai privalo užtikrinti imperatyvių teisės aktų reikalavimų laikymąsi jų valdomose prekybos vietose, o pažeidimų kvalifikavimui užtenka nustatyti tokių gaminių laikymo prekybos vietoje faktą ir nėra būtina atskirai įrodinėti šių prekių pardavimo fakto (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2241/2012; 2016 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-421-525/2016). Nagrinėjamoje byloje yra nustatytas ir įrodytas tabako gaminių radimo pareiškėjo valdomos viešojo maitinimo vietos patalpose faktas, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad papildomai nereikia įrodinėti šių gaminių pardavimo fakto. Taip pat pritartina atsakovo atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentams, kad mediniai kastuvai yra skirti sniego kasimo ar kitiems panašiems darbams, o ne tabako gaminių ar kitų daiktų laikymui, todėl kastuvuose įrengta laikymo vieta vertintina kaip slėptuvė.

31. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi apeliacinio skundo teiginius ir byloje surinktus įrodymus, aplinkybių, sudarančių pagrindą naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ar jį keisti, nenustatė, todėl, sutikdama su pirmosios instancijos teismo pozicija dėl pareiškėjo nubaudimo, šių motyvų nekartoja.

32. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus bei suformuotą teismų praktiką panašiose bylose, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.


n u t a r i a:

Pareiškėjo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Laikalus“ apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


ARTŪRAS DRIGOTAS

MILDA VAINIENĖ_______________________





https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=db6be3009dab11e9878fc525390407ce



teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal suinteresuotojo asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. J. L. prašymą suinteresuotajam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – A. M.) dėl termino atnaujinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėja V. J. L. (toliau – ir pareiškėja) 2017 m. balandžio 11 d. kreipėsi į teismą, prašydama atnaujinti terminą jai pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 1/2 dalį J. S. iki 1940 m. nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) kaime (dabartinis adresas – (duomenys neskelbtini)) nuosavybės teise valdyto 0,1056 ha žemės sklypo bei pateikti nuosavybės teises ir giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus.

2. Pareiškėja paaiškino, jog 1938 m. gegužės 21 d. jos faktinis įtėvis (dėdė) J. S. kartu su sutuoktine O. S. pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu įgijo ginčo žemės sklypą. J. S. mirus, pareiškėjai 1969 m. sausio 9 d. Kauno valstybinėje notarinėje kontoroje buvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas, tačiau į jį ginčo sklypas nebuvo įtrauktas. Viso grąžintino sklypo plotas yra 0,1056 ha. O. S. priklausiusi 1/2 sklypo dalis yra grąžinama jos įpėdinei A. M., taigi pareiškėjai, kaip J. S. įpėdinei, turi būti grąžinta analogiška 1/2 dalis ginčo sklypo. Pareiškėja teigė, jog ji rūpinosi nuosavybės teisės atkūrimu, teikė prašymus tiek savo, tiek O. S. vardu (tai patvirtina rašysena), tačiau buvo priimtas tik O. S. prašymas. Žemėtvarkos skyriuje jai buvo paaiškinta, jog nėra duomenų apie J. S. priklausantį žemės sklypą, todėl jos prašymas nebuvo priimtas. Pareiškėja tvirtino maniusi, jog O. S. įgijo teises į visą kartu su J. S. turėtą žemės sklypą ir tik po O. S. mirties, A. M. ėmus tvarkyti dokumentus, paaiškėjo, jog jai priklauso tik 1/2 dalis ginčo žemės sklypo, t. y. į J. S. žemės sklypo dalį nuosavybės teisė taip ir nebuvo atkurta. Pažymėjo, jog, nors ginčo žemės sklypas priklauso Lietuvos Respublikai, tačiau pareiškėja šiame sklype gyvena nuo gimimo ir jį valdo iki šiol, šis sklypas užstatytas pareiškėjai ir jos dukrai A. M. priklausančiais statiniais.

3. Suinteresuotasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir suinteresuotasis asmuo, Tarnyba) atsiliepime į pareiškėjos prašymą su juo nesutiko.

4. Suinteresuotojo asmens vertinimu, Tarnybos Kauno miesto skyriuje nėra jokių prašymų, kurie leistų pripažinti, kad pareiškėja domėjosi nuosavybės teisių atkūrimo procesu dėl jai galbūt priklausančios ginčo žemės sklypo dalies. Pareiškėja į nuosavybės teisių atkūrimą vykdančią instituciją kreipėsi 2017 m. balandžio 26 d. Ji nepateikė įrodymų apie objektyvias kliūtis, sutrukdžiusias per įstatymo nustatytą terminą kreiptis į atitinkamas valstybės institucijas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Pareiškėja, tapusi J. S. turto paveldėtoja, turėjo visas teises domėtis nuosavybės teisių atkūrimu, teikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, tačiau iki įstatyme nustatyto termino nepasinaudojo šia teise. Toks pasyvus jos elgesys, nesidomėjimas savo teisių įgyvendinimu vertintinas kaip subjektyvus apsisprendimas, kuris nelaikytinas veiksniu, nulėmusiu termino praleidimą, todėl terminas neatnaujintinas.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo A. M. teismo posėdyje prašė pareiškėjos prašymą tenkinti.6. A. M. teigimu, pareiškėja jai pasakojo, jog ji į Žemėtvarkos skyrių vežė du prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo.

Byloje esantis prašymas rašytas pareiškėjos, nes O. S. buvo beraštė. Pareiškėjos pareiškimas nebuvo priimtas. A. M. tvirtino maniusi, jog O. S., kaip J. S. sutuoktinei, bus atkurtos nuosavybės teisės į visą ginčo žemės sklypą. Nuosavybės teisių atkūrimo procedūros metu jai niekas nepaaiškino, kad nebus grąžinta dalis žemės, ir tik po atliktų žemės sklypo matavimų paaiškėjo, jog nebus grąžintas visas ginčo žemės sklypas.

II.

7. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. lapkričio 9 d. sprendimu tenkino pareiškėjos V. J. L. prašymą, t. y. atnaujino terminą jai pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 1/2 dalį J. S. iki 1940 m. nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) kaime (dabartinis adresas – (duomenys neskelbtini)) nuosavybės teise valdyto 0,1056 ha žemės sklypo bei pateikti nuosavybės teises ir giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus.

8. Teismas apžvelgė ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, pareiškėjos paaiškinimus ir pripažino, jog byloje esantys dokumentai patvirtina, kad 1992 m. sausio 27 d. Kauno miesto valdybai buvo pateiktas O. S. prašymas atstatyti nuosavybės teisę į S. J. ir S. O. išlikusį nekilnojamąjį turtą – gyvenamąjį namą su priestatais ir prie jo esantį 1 070 kv. m žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Prašymas). Iš šio Prašymo turinio matyti, kad jį surašė ir pasirašė skirtingi asmenys. Pagal giminystės liniją J. S. buvo pareiškėjos dėdė. Prašymo grafoje „nurodyti buvusio savininko pavardę, vardą ir giminystės ryšį“ yra nubrauktas įrašas „mano dėdės“, kas, teismo vertinimu, sudarė pagrindą manyti, jog Prašymas buvo surašytas pareiškėjos. Aplinkybę, jog Prašymą surašė pareiškėja, patvirtino ir A. M., kuri papildomai pažymėjo, jog O. S. buvo beraštė. Atsižvelgęs į šias aplinkybes, teismas laikė pagrįstu pareiškėjos tvirtinimą, jog ji surašė Prašymą, o O. S. tik pasirašė. Byloje nėra jokių neginčijamų įrodymų, patvirtinančių, kad Prašymą suinteresuotajam asmeniui pateikė pati O. S. Priešingai, iš byloje esančio O. S. mirties liudijimo matyti, kad Prašymo pateikimo dieną ji buvo garbaus amžiaus (84 metų), todėl galėjo turėti tam tikrų judėjimo problemų, taigi nėra pagrindo netikėti pareiškėjos tvirtinimu, jog Prašymo pateikimo dieną O. S. nevaikščiojo, o jos vardu Prašymą suinteresuotajam asmeniui pateikė pareiškėja. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėja nepateikė jokių objektyvių įrodymų apie tai, kad ji 1992 m. sausio 27 d. buvo surašiusi prašymą savo vardu dėl nuosavybės teisių į J. S. turėtą žemės sklypą atkūrimo, kad šį jos prašymą suinteresuotasis asmuo atsisakė priimti, tokį atsisakymą motyvuodamas aplinkybe, jog mirties dieną J. S. žemės neturėjo, tačiau šių pareiškėjos nurodytų aplinkybių byloje nepaneigė ir suinteresuotasis asmuo.

9. Teismas laikė, kad nenuginčijus minėtų aplinkybių, atsižvelgiant į tai, jog O. S. prašymą surašė ir suinteresuotajam asmeniui pateikė pareiškėja, nustačius, kad į bylą pateiktame 1969 m. sausio 9 d. paveldėjimo pagal įstatymą liudijime nėra duomenų apie pareiškėjos paveldimą žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), tikėtina, jog suinteresuotajam asmeniui atsisakius priimti pareiškėjos prašymą bei priėmus tik O. S. prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į abiejų žemės savininkų J. ir O. S. žemę, pareiškėja turėjo pagrįstą pagrindą manyti, jog ji nėra pretendentė į J. S. žemę, o O. S., kaip J. S. sutuoktinė, turi teisę ir į J. S. nuosavybės teise priklausiusią ginčo žemės sklypo dalį. Teismas pastebėjo ir tai, jog nuosavybės teisių atkūrimo byloje esančiuose dokumentuose (adresuotuose trečiajam suinteresuotajam asmeniui) buvo nurodoma, jog nuosavybės teisė į O. ir J. S. iki 1940 m. (duomenys neskelbtini) (dabar – (duomenys neskelbtini)) turėtą 0,1056 ha žemės sklypą atkuriama O. S. (mirusi, įpėdinė A. M.), t. y. nurodytas visas abiejų sutuoktinių turėtas žemės sklypas, nėra pažymėta, jog nuosavybės teisės atkuriamos į O. S. turėtą ginčo žemės sklypo dalį, todėl nėra pagrindo abejoti pareiškėjos nurodyta aplinkybe, jog ji bei A. M. pagrįstai klydo, manydamos, jog nuosavybės teisės atkuriamos A. M. į visą ginčo žemės sklypą.

10. Teismas priėjo prie išvados, kad pareiškėja įstatymo nustatytu terminu nesikreipė dėl nuosavybės teisių atkūrimo dėl objektyvių priežasčių, nes vertindama susiklosčiusią faktinę situaciją (manydama, kad nuosavybės teisės į visą ginčo žemės sklypą bus atkurtos jos dukrai), sąžiningai klydo. Vadovaudamasis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į, be kita ko, aplinkybę, kad ginčo žemės sklype pareiškėja gyvena nuo vaikystės, jame yra pareiškėjai nuosavybės teise priklausantys pastatai, teismas jos nurodytas aplinkybes pripažino svarbiomis termino praleidimo priežastimis, objektyviomis kliūtimis, trukdžiusiomis realizuoti jos subjektinę teisę į nuosavybės teisių atkūrimą. Tai sudarė prielaidas tenkinti jos prašymą.

11. Teismas netenkino pareiškėjos atstovės prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, atsižvelgdamas į tai, jog kompetencija atnaujinti ginčo terminą yra suteikta tik teismui, todėl Tarnyba šioje byloje negali būti laikoma pralaimėjusia proceso šalimi.

III.

12. Suinteresuotasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjos V. J. L. prašymą.

13. Suinteresuotojo asmens nuomone, teismo argumentai apie sąžiningą pareiškėjos suklydimą, kurie buvo pripažinti objektyviomis priežastimis, yra nepagrįsti ir neatitinka suformuotos teismų praktikos. Dagiau nei du dešimtmečius trukęs

neveikimas negali būti tapatinamas su sąžiningu suklydimu. Teismas neatsižvelgė į pačios pareiškėjos paaiškinimus, jog ji yra išsilavinusi, raštinga moteris ir jai nebuvo jokių kliūčių teisės aktų nustatytu terminu pateikti prašymą nuosavybės teisėms atkurti. Teismas pats pripažino, kad byloje nėra objektyvių įrodymų apie tai, jog pareiškėja norėjo pateikti prašymą savo vardu, o institucija jo nepriėmė, bet įrodinėjimo pareigą nepagrįstai perkėlė Tarnybai. Šiuo atveju Tarnyba ir negali pateikti įrodymų, paneigiančių, jog kažkoks darbuotojas dėl kažkokių priežasčių atsisakė priimti pareiškėjos prašymą (prašymų teikimas nėra filmuojamas, neaišku, kokį asmenį būtų galima kviesti liudyti, ir kt.). Be to, teismas, pažymėjęs, jog byloje nėra objektyvių įrodymų, patvirtinančių pareiškėjos nurodomas aplinkybes, skundžiamame sprendime tokiomis aplinkybėmis nepagrįstai rėmėsi kaip patvirtintu faktu. Suinteresuotasis asmuo pastebi, kad pati pareiškėja teigė, jog ji domėjosi nuosavybės teisių atkūrimo procesu, ji pati teikė dokumentus, todėl, jo vertinimu, būdama išsilavinusi ir raštinga, rūpestinga ir apdairi, ji galėjo suprasti, kad O. S. negali pretenduoti į visą žemės plotą, ir pati teikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Suinteresuotasis asmuo taip pat mano, jog visi pareiškėjos pasisakymai buvo suderinti su jos advokate.

14. Pareiškėja V. J. L. atsiliepime į suinteresuotojo asmens apeliacinį skundą prašo jį atmesti.15. Pareiškėja pažymi, jog ji terminą praleido dėl aplinkybių, atsiradusių iki termino pasibaigimo. Teismas teisingai

konstatavo, jog egzistuoja pakankamai duomenų pagrįsti aplinkybę, kad pareiškėja 1992 m. kreipėsi į suinteresuotąjį asmenį dėl nuosavybės teisių atkūrimo, tačiau šis prašymas nebuvo priimtas, o 1992 m. sausio 27 d. O. S. prašymas taip pat buvo surašytas pareiškėjos (tai patvirtina, jog pareiškėja buvo nuvykusi į Tarnybą dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir tuo rūpinosi). Sąžiningą pareiškėjos suklydimą įrodo ir tai, jog nuosavybės teisių atkūrimo byloje esančiuose dokumentuose (adresuotuose trečiajam suinteresuotam asmeniui) buvo nurodoma, jog nuosavybės teisė į ginčo žemės sklypą atkuriama O. S. (jos įpėdinei A. M.), t. y. nėra pažymėta, jog nuosavybės teisės atkuriamos tik į ginčo žemės sklypo dalį. Pareiškėja teigia patikėjusi valstybės tarnautojų paaiškinimais ir, atsisakius priimti jos prašymą, papildomai dėl to paties klausimo nesikreipė. Toks elgesys, jos nuomone, atitinka atidaus ir protingo žmogaus standartą. Terminas prašymui paduoti šiuo atveju buvo praleistas ne dėl įstatymų nežinojimo, o dėl esminio suklydimo, atsiradusio būtent Tarnybos elgesio įtakoje. Be to, pareiškėja nesutinka su apeliacinio skundo teiginiais, jog ji savo pasisakymus buvo suderinusi su advokate, ir tvirtina, jog iš teismo posėdžio garso įrašo galima spręsti, jog ji išvis nebuvo apgalvojusi savo pasisakymo, vien atsakinėjo į teisėjos klausimus. Pareiškėja papildomai pakartoja, jog ji ginčo žemės sklype gyvena nuo vaikystės, šis sklypas yra užstatytas jai ir A. M. priklausančiais statiniais.

Teisėjų kolegija


IV.

16. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pagrindo atnaujinti terminus pareiškėjai pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nuosavybės teises ir giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus.

17. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje teisėjų kolegija nenustatė sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

18. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 2 straipsnyje yra nustatytos prielaidos, kurioms esant asmuo gali pretenduoti į nuosavybės teisių atkūrimą: Lietuvos Respublikos pilietybė, giminystės ryšys su savininku arba paveldėjimo santykių egzistavimas.

Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje apibrėžtas asmenų, galinčių pretenduoti į nuosavybės teisių atkūrimą, ratas, tarp jų nurodant patį turto savininką (1 p.) ir asmenis, kuriems miręs turto savininkas testamentu paliko savo turtą, nepaisant to, kad testamente nėra duomenų apie žemės ar kito nekilnojamojo turto palikimo faktą (2 p.). Pagal šio straipsnio 2 dalį, jeigu šio straipsnio 1 dalies 1, 2, 3, 4 punktuose nurodyti piliečiai, kurie nustatytu laiku buvo padavę prašymus atkurti nuosavybės teises, yra mirę, nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniui, jeigu šis yra Lietuvos Respublikos pilietis. Pačių prielaidų egzistavimas (pvz., buvimas Lietuvos Respublikos piliečiu) pats savaime asmeniui subjektinės teisės – atkurti nuosavybę į nekilnojamąjį turtą – nesukuria. Tam, kad atsirastų ši teisė, asmuo turi įvykdyti atitinkamas sąlygas, be kita ko, pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, t. y. išreikšti valią, kad tokia subjektinė teisė jam būtų suteikta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A8-1403/2006, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1437-2012). Taigi, šiai subjektinei teisei atsirasti yra būtina įstatyme numatytų prielaidų egzistavimo bei atitinkamų sąlygų įvykdymo visuma. Ir priešingai, bent vieno iš šių elementų (prielaidų arba sąlygų) nebuvimas yra kliūtis atsirasti asmens teisei atkurti nuosavybę į išlikusį nekilnojamąjį turtą.

19. Įstatymų leidėjas nustatė galutinius prašymų atkurti nuosavybės teises, taip pat dokumentų, patvirtinančių šias teises bei giminystės ryšį su savininku, pateikimo terminus: prašymus atkurti nuosavybės teises buvo galima paduoti iki 2001 m. gruodžio 31 d. (Atkūrimo įstatymo 10 str. 1 d.), o nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus – iki 2003 m. gruodžio 31 d. (Atkūrimo įstatymo 10 str. 4 d.). Vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalių nuostatomis, piliečiams, praleidusiems šio įstatymo nustatytus prašymų, nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų pateikimo terminus dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujintas.

20. Vertinant aplinkybes dėl Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytų terminų atnaujinimo, pirmiausiai būtina nustatyti, kuriuo šiuo įstatymu nustatyto termino laikotarpiu pilietis įgijo (ir ar įgijo) teisę į nuosavybės teisių atkūrimą. Sistemiškai aiškinant Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą (2001 m. gruodžio 31 d.) prašymams pateikti su šio straipsnio 4 dalies reikalavimu – kartu su prašymu pateikti pilietybę patvirtinantį dokumentą ir kitus nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus, darytina išvada, kad įstatyme nustatytos prielaidos, kurios yra būtinos pradėti patį nuosavybės teisių atkūrimo procesą, turi egzistuoti arba atsirasti iki 2001 m. gruodžio 31 d. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-1528/2012, 2015 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-137-552/2015). Jei asmuo iki įstatymu nustatyto prašymų atkurti nuosavybės teises pateikimo termino (2001 m. gruodžio 31 d.) neįgijo subjektinės teisės atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, toks asmuo negali būti laikomas praleidusiu Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytus terminus ir siekti atnaujinti terminą įgyvendinti tokią teisę, kurios jis iki įstatymu nustatyto termino nebuvo įgijęs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-131/2011, 2013 m. vasario 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A146-246/2013).

21. Teismų praktikoje svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikomos tik išskirtinės, objektyvios, nuo pareiškėjų valios nepriklausančios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku realizuoti tam tikras teises. Įstatymų leidėjas prašymams ir dokumentams dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo pateikti nustatė ilgus (atitinkamai apie 10 ir 12 metų) terminus, kurie, pretendentams elgiantis apdairiai ir rūpestingai, iš esmės buvo pakankami pareikšti kompetentingoms valstybės institucijoms savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-912/2008, 2009 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-772/2009). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką dėl Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytų terminų atnaujinimo, ne kartą yra konstatavęs, kad asmens, prašančio atnaujinti įstatymu nustatytą terminą, sveikatos būklė, garbus amžius, šeiminė padėtis, išsilavinimo lygis ir kitos panašaus pobūdžio aplinkybės nėra veiksniai, savaime pripažintini svarbiomis termino praleidimo priežastimis (žr., pvz., 2008 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-680/2008, 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-1249/2010), o pareiškėjo pasyvus elgesys ir nesidomėjimas savo teisių įgyvendinimu reiškia jo pačio subjektyvų apsisprendimą ir negali būti laikomas objektyviu veiksniu, lėmusiu termino praleidimą (pvz., 2011 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1104/2011, 2013 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-210/2013, 2016 m. vasario 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2446-552/2016). Sprendžiant Atkūrimo įstatymo 10 straipsnyje numatytų terminų atnaujinimo klausimą, turi būti vadovaujamasi bendraisiais Atkūrimo įstatymo pradmenimis ir šio įstatymo prasme, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais

(Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 str. 7 d.).22. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, teismų praktikoje minėti terminai atnaujinami tik ypatingais atvejais, kai

nustatomos neabejotinai objektyvios, nuo pretendentų valios nepriklausančios priežastys, sukliudžiusios jiems realizuoti savo teises iki įstatymu nustatyto termino (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-18/2010, 2018 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1939-629/2018). Tai sietina su tuo, jog kiekvienas asmuo teisiniuose santykiuose turi ne tik teises, bet ir tam tikras pareigas, o tai įpareigoja patį suinteresuotą asmenį veikti rūpestingai, operatyviai ir racionaliai, siekiant išvengti kliūčių siekiamam tikslui, šiuo atveju – nuosavybės teisių į žemę atkūrimui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1994/2008, 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-530/2014).

23. Šiame kontekste akcentuotina ir tai, kad, pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 6 dalį, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4949-520/2019, 2019 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1559-822/2019).

24. Nagrinėjamu atveju nėra ginčo, kad pareiškėja atitinka Atkūrimo įstatyme įtvirtintas prielaidas, susijusias su asmenų subjektiškumu, be kita ko, buvęs ginčo sklypo bendrasavininkis J. S. jai testamentu paliko visą savo turtą (1962 m. spalio 17 d. testamentas, nuosavybės teisių atkūrimo byla, b. l. 12).

25. Pareiškėja prašyme atnaujinti terminus akcentuoja, jog 1969 m. sausio 9 d. paveldėjimo teisės liudijime (nuosavybės teisių atkūrimo byla, b. l. 13) buvo nurodytas ne visas paveldimas J. S. turtas, t. y. jame nenurodytas ginčo žemės sklypas, kurį jis įgijo bendrosios nuosavybės teise kartu su O. S. Tačiau pareiškėja nepateikė jokių argumentų ar įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, jog tokia situacija buvo reta ar ypatinga, bei nenurodė nežinojusi apie šį žemės sklypą ar J. S. nuosavybės teises į jį.

26. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad 1992 m. sausio 27 d. prašymas O. S. atkurti nuosavybės teises į gyvenamąjį namą (medinį) su pastatais ir prie jo esantį žemės sklypą, 1 070 kv. m, esantį (duomenys neskelbtini) (nuosavybės teisių atkūrimo byla, b. l. 68) yra surašytas akivaizdžiai skirtingu raštu nei pasirašytas, jame yra įrašyti ir nubraukti žodžiai „mano dėdės“, ir, nesant jokių suinteresuotojo asmens prieštaravimų, tai sudaro pagrindą laikyti pagrįstais pareiškėjos teiginius, jog ji šį Prašymą surašė už O. S., rūpinosi jos nuosavybės teisių atkūrimu. Kita vertus, pirmosios instancijos teismas pareiškėjos teiginiams, jog O. S. Prašymo padavimo metu negalėjo vaikščioti, pritarė atsižvelgdamas vien į O. S. amžių ir savo teorinius pasvarstymus, jog dėl savo garbaus amžiaus ji galėjo turėti tam tikrų judėjimo problemų, byloje nesant jokių objektyvių tai patvirtinančių duomenų (pvz., medicininių išrašų, sveikatos priežiūros specialistų pažymų). Pastebėtina, jog A. M. teiginys, jog O. S. buvo beraštė, taip pat nepagrįstas jokiais įrodymais. Teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybė, kad pareiškėja Prašymą parengė už O. S., patvirtina, jog pareiškėja rūpinosi O. S. nuosavybės teisių į ginčo žemės sklypą, kurio bendrasavininkė buvo O. S., atkūrimu, tačiau neturi lemiamos reikšmės vertinant, ar pareiškėja buvo pakankamai rūpestinga ir aktyvi, siekdama atkurti savo pačios nuosavybės teises į paveldėtą J. S. tenkančią ginčo žemės sklypo dalį.

27. Pirmosios instancijos teismas laikė, jog pareiškėja nepateikė jokių objektyvių įrodymų apie tai, kad ji 1992 metais buvo surašiusi prašymą savo vardu dėl nuosavybės teisių į J. S. turėtą žemės sklypą atkūrimo, kad šį jos prašymą suinteresuotasis asmuo atsisakė priimti, tokį atsisakymą motyvuodamas aplinkybe, jog mirties dieną J. S. žemės neturėjo.

Apeliaciniame skunde pagrįstai atkreipiamas dėmesys į tai, jog pirmosios instancijos teismas, pažymėjęs, jog Tarnyba šių pareiškėjos nurodytų aplinkybių nepaneigė, toliau šiais pareiškėjos teiginiais rėmėsi kaip konstatuotu faktu. Šiuo aspektu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pabrėžiama, jog svarbias termino praleidimo priežastis teisme turi įrodyti terminą praleidęs ir prašantis jį atnaujinti asmuo (žr., pvz., 2017 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-208-146/2017), taigi, būtent pareiškėja turėjo įrodyti, jog ji 1992 metais Tarnybai teikė prašymą atkurti jai nuosavybės teises į jai tenkančią ginčo žemės sklypo dalį, bet tokį prašymą buvo atsisakyta priimti, o šios pareigos (pareigos įrodyti) neįvykdžius, tokia aplinkybė neturėtų būti vertinama pareiškėjos naudai (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas).

28. Šiuo atveju byloje nėra jokių duomenų apie 1992 metais pareiškėjos teiktą prašymą atkurti jai nuosavybės teises į J. S. tekusią ginčo žemės sklypo dalį – 1/2. Tačiau byloje yra minėtas O. S. Prašymas. Šiame Prašyme, kurį tvirtino surašiusi pareiškėja ir kuris, sprendžiant iš teismo posėdyje pareiškėjos pateiktų paaiškinimų, pareiškėjos Tarnybai buvo teikiamas tuo pačiu metu kaip ir tariamas pačios pareiškėjos 1992 metų prašymas, yra prašoma O. S. atkurti nuosavybės teisę į gyvenamąjį namą (medinį) su priestatais ir prie jo esantį žemės sklypą, 1 070 kv. m, esantį (duomenys neskelbtini). Prašyme nenurodoma, jog O. S. siekia atkurti nuosavybės teises tik į 1/2 dalį ginčo žemės sklypo, o eilutė „Man žinomi kiti piliečiai, turintys teisę į šio turto sugrąžinimą pagal Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, kaip teisingai pastebėjo suinteresuotasis asmuo, palikta tuščia. Taigi, Prašyme, o taip pat kituose byloje esančiuose dokumentuose, nėra jokių nuorodų į kitus asmenis, išreiškusius valią atkurti nuosavybės teises į ginčo žemės sklypą (jo dalį).

29. Pareiškėja tvirtino, jog įstaigos tarnautojas atsisakė priimti jos 1992 metų prašymą, nurodydamas, kad duomenų apie J. S. priklausantį turtą nėra. Tačiau pareiškėja nepaaiškino, kokiu būdu įstaigos tarnautojas, gavęs šį prašymą, iškart sužinojo apie visą J. S. priklausiusį turtą arba tokio turto nebuvimą. Pastebėtina ir tai, jog, kaip matyti iš pareiškėjos paaiškinimų, ji savo tariamą 1992 metų prašymą ir O. S. Prašymą teikė tą pačią dieną, kartu su Prašymu buvo priimtas Kauno apskrities Ipotekos įstaigos 1938 metams pripažinimo aktų knygos pirmykštis išrašas (nuosavybės teisių atkūrimo byla, b. l. 69–71), kuriame nurodoma, jog O. S. ir J. S. iš V. S. įsigijo žemės sklypą. Byloje nėra duomenų apie tariamo įstaigos tarnautojo atsisakymo priimti pareiškėjos prašymą apskundimą, nors, tarnautojui nurodžius, kad J. S. palikimo atsiradimo momentu jokio turto neturėjo, pareiškėja, net ir neturėdama specialių teisinių žinių, turėjo ir galėjo suvokti tokios pozicijos neatitikimą tikrovei. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius rašytinius įrodymus bei remdamasi išdėstytais argumentais, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėja 1992 metais teikė prašymą dėl nuosavybės teisių jai atkūrimo į J. S. priklausiusį turtą, tačiau šį prašymą buvo atsisakyta priimti.

30. Dėl pareiškėjos argumentų, jog ji buvo valstybės įstaigų suklaidinta, teisėjų kolegija pažymi, kad, pačios pareiškėjos teigimu, valstybės tarnautojas, atsisakydamas priimti jos 1992 metų prašymą, nurodė, kad duomenų apie J. S. priklausantį turtą nėra, o ne kad nuosavybės teisės į J. S. priklausiusį turtą bus atkurtos jo sutuoktinei O. S. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad nuosavybės teisių atkūrimo byloje esančiuose dokumentuose (adresuotuose trečiajam suinteresuotam asmeniui) buvo nurodoma, jog nuosavybės teisė į O. ir J. S. iki 1940 m. (duomenys neskelbtini) (dabar – (duomenys neskelbtini)) turėtą 0,1056 ha žemės sklypą atkuriama O. S. (mirusi, įpėdinė A. M.), t. y. nurodytas visas abiejų sutuoktinių turėtas žemės sklypas, nėra pažymėta, jog nuosavybės teisės atkuriamos į O. S. turėtą žemės sklypo dalį, tačiau teisėjų kolegija pastebi, kad anksčiau pirmosios instancijos teismo pateikta ištrauka yra iš Tarnybos Kauno miesto žemėtvarkos skyriaus atsakymo į A. M. raštą, parengto 2011 m. spalio 18 d. (nuosavybės teisių atkūrimo byla, b. l. 53–54), t. y. praėjus dešimčiai metų nuo prašymo atkurti nuosavybės teises pateikimo termino pabaigos, todėl šis raštas nelaikytinas teisiškai reikšmingu sprendžiant, ar pareiškėja susidūrė su kliūtimis tokį prašymą pateikti iki 2001 m. gruodžio 31 d. Iš kitų nuosavybės teisių atkūrimo byloje esančių dokumentų (1998 m. išvada dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn, b. l. 66; 1998 m. rugsėjo 24 d. valstybės parduodamo (nuomojamo) ne žemės ūkio ir ne miškų ūkio paskirčiai sklypo kainos nustatymo akto, b. l. 65; 1998 m. spalio 1 d. pažymos Kauno miesto notarų biurui, skirtos O. S. turtinių teisių perėmėjams, b. l. 64; ir kt.) matyti, jog Tarnyba nuo pat pradžių laikėsi pozicijos, kad O. S. turi teisę atkurti nuosavybės teises tik į 1/2 dalį ginčo žemės sklypo – 0,0528 ha. Pareiškėja paaiškino, kad, įstaigos tarnautojui atsisakius priimti jos prašymą, ji tikėjosi, suprato, jog J. S. priklausiusi ginčo sklypo dalis taip pat bus grąžinta jo sutuoktinei O. S., todėl toliau jokių veiksmų savo nuosavybės teisėms atkurti nesiėmė. Teisėjų kolegijos vertinimu, jei pareiškėja iš tiesų būtų buvusi atidi ir rūpestinga tiek siekdama užtikrinti savo teises, tiek atkurti nuosavybės teises O. S., ji galėjo savalaikiai išsiaiškinti, jog nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypą O. S. bus atkurtos tik į jai priklausančią dalį. Pareiškėjos subjektyvus įsitikinimas, kurio teisingumo ji nebandė patikrinti, kad nuosavybės teisės O. S. bus atkurtos į visą ginčo žemės sklypą, nelaikytinos objektyvia ir nuo jos valios nepriklausiusia aplinkybe, sukliudžiusia

laiku paduoti prašymą dėl savo pačios nuosavybės teisių atkūrimo.31. Papildomai pastebėtina, kad pareiškėja konkrečiai nenurodė, kada ji sužinojo, jog nuosavybės teisės O. S. yra

atkuriamos ne į visą ginčo žemės sklypą, t. y kad nuosavybės teisės į J. S. išlikusį nekilnojamąjį turtą niekam nėra atkuriamos. Pareiškėja teigė, jog O. S. palikimą priėmė A. M., kuri toliau tvarkėsi turto grąžinimo dokumentus, tačiau O. S. mirė dar 1998 metais (mirties liudijimas, nuosavybės teisių atkūrimo byla, b. l. 4), t. y. devyniolika metų iki pareiškėjai 2017 m. balandžio 11 d. kreipiantis į teismą su prašymu atnaujinti terminus.

32. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius dokumentus, proceso šalių paaiškinimus ir anksčiau minėtas aplinkybes, vadovaudamasi teisingumo ir protingumo principais, nenustatė pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėja buvo pakankamai atidi ir rūpestinga, siekdama atkurti nuosavybės teises į išlikusį buvusio savininko J. S. nekilnojamąjį turtą. Byloje nėra patikimų įrodymų, patvirtinančių egzistavus objektyvias ir nuo pareiškėjos valios nepriklausiusias priežastis, pakankamai svarbias praleistiems terminams pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nuosavybės teises ir giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus atnaujinti. Pirmosios instancijos teismas šiuo atveju netinkamai taikė įrodymų vertinimo taisykles, nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos ir nepagrįstai konstatavęs, jog pareiškėja valstybės įstaigų buvo suklaidinta, be faktinio pagrindo atnaujino jai minėtus praleistus terminus.

33. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, kas lėmė neteisingą bylos išsprendimą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 146 str. 1 d.). Atsižvelgiant į tai, suinteresuotojo asmens apeliacinis skundas tenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas.



Suinteresuotojo asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą tenkinti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 9 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjos V. J. L. prašymą atnaujinti terminus jai pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 1/2 dalį J. S. iki 1940 m. nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) kaime (dabartinis adresas – (duomenys neskelbtini)) nuosavybės teise valdyto 0,1056 ha žemės sklypo bei pateikti nuosavybės teises ir giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus



ARTŪRAS DRIGOTAS

MILDA VAINIENĖ_______________________

Nauji teisės aktai - Teisėkūros žinios - Elektroniniai …€¦ · Web view2019/07/06 · 6....

Documents

Transcript of Nauji teisės aktai - Teisėkūros žinios - Elektroniniai …€¦ · Web view2019/07/06 · 6....