Nauji teisės aktai - Teisėkūros žinios - Elektroniniai leidiniai · Web view2018/12/19 ·...

VII skyrius ĮSITEISĖJĘ TEISMŲ SPRENDIMAI IR NUTARTYS

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2018-20489 2018-12-14 2018-12-04 2018-12-04 -

Civilinė byla Nr. e3K-3-469-611/2018Teisminio proceso Nr. 2-70-3-06229-2017-1Procesinio sprendimo kategorija 1.3.6.4.1.2; 1.3.6.4.2 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gruodžio 4 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Egidijaus Laužiko (kolegijos pirmininkas), Andžej Maciejevski (pranešėjas) ir Donato Šerno,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės Šiaulių miesto savivaldybės kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gegužės 31 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės R. J. ieškinį atsakovei Šiaulių miesto savivaldybei, trečiasis asmuo lopšelis-darželis „Kūlverstukas“, dėl drausminės nuobaudos panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių kompetentingą subjektą skirti drausminei nuobaudai (papeikimui) biudžetinės švietimo įstaigos vadovui, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovė prašė teismo panaikinti 2017 m. gegužės 3 d. Šiaulių miesto mero potvarkį Nr. MP-82 „Dėl drausminės nuobaudos skyrimo Šiaulių lopšelio-darželio „Kūlverstukas“ direktoriui“. Ji nurodė, kad, skiriant drausminę nuobaudą – papeikimą, nesilaikyta taisyklių ir tvarkos, nustatytos Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 240, 241 straipsniuose: reikalavime pasiaiškinti abstrakčiai suformuluoti pažeidimai (nenurodytas konkrečių pažeidimų laikas, vieta, nepagrindžiama ieškovės kaltė); nuobauda paskirta netinkamo subjekto (savivaldybės mero), viršijusio įgaliojimus. Pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir VSĮ) 16 straipsnio 2 dalies 21 punkto, 20 straipsnio 2 dalies 17 punkto nuostatas, galiojusias drausminės nuobaudos skyrimo metu, ieškovei – švietimo įstaigos vadovei – nuobauda galėjo būti paskirta tik savivaldybės tarybos, turėjusios išimtinę kompetenciją, sprendimu; pažeisti DK nustatyti terminai nuobaudai skirti. Ieškovės įsitikinimu, nuobauda paskirta nepagrįstai, nes ieškovė nepadarė nė vieno iš 2017 m. vasario 24 d. audito ataskaitoje (toliau – Audito ataskaita) nurodytų pažeidimų. Kadangi neegzistuoja sąlygų visetas ieškovei taikyti drausminę atsakomybę, drausminė nuobauda paskirta netinkamo subjekto ir praleidus DK nustatytą vieno mėnesio terminą, nuobauda panaikintina.

II. PIRMOSIOS IR APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMŲ PROCESINIŲ SPRENDIMŲ ESMĖ

3. Šiaulių apylinkės teismas 2018 m. vasario 21 d. sprendimu ieškinį tenkino; panaikino 2017 m. gegužės 3 d. Šiaulių

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=bd77ce10fef811e8a969c20aa4d38bd4

miesto savivaldybės mero potvarkį Nr. MP-82 „Dėl drausminės nuobaudos skyrimo Šiaulių lopšelio-darželio „Kūlverstukas“ direktoriui“; priteisė ieškovei iš atsakovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, valstybei – žyminį mokestį.

4. Teismas rėmėsi iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusio DK 234, 237, 241 straipsnių, VSĮ 16 straipsnio 2 dalies, Lietuvos Respublikos biudžetinių įstaigų įstatymo 4 straipsnio 1, 2 dalių, 3 dalies 2 punkto nuostatomis. Teismas konstatavo, kad biudžetinė įstaiga Šiaulių lopšelis-darželis „Kūlverstukas“ yra švietimo įstaiga, todėl ne tik jos vadovo atleidimas iš darbo, bet ir drausminės atsakomybės taikymas yra išimtinė savivaldybės tarybos kompetencija, kuri negali būti perduota jokiai kitai institucijai. Pagal pareigybės aprašymą (6 punktas) įstaigos direktorius tiesiogiai pavaldus savivaldybės administracijos direktoriui ir atskaitingas savivaldybės tarybai, kuri pagal įstaigos nuostatų 7 punktą yra savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija. Taigi savivaldybės taryba privalėjo atlikti drausminės nuobaudos skyrimo procedūrą, laikydamasi atitinkamų taisyklių ir terminų. VSĮ nuostatos dėl kitų funkcijų, susijusių su visų biudžetinių įstaigų vadovų darbo santykiais priskyrimo merams, teismo vertinimu, negali būti aiškinamos per plačiai.

5. Teismas sprendė, kad drausminė nuobauda ieškovei buvo skirta tokios teisės neturinčio subjekto sprendimu, todėl teismas negali vertinti tokio paskyrimo teisėtumo. Neaišku, ar savivaldybės taryba apskritai vertintų, kad ieškovė padarė drausmės pažeidimą, kokia nuobauda būtų parinkta. Teismo vertinimu, drausmės pažeidimo aplinkybės bei nuobaudos skyrimo terminas būtų aktualūs tik jei nuobauda būtų paskirta kompetentingo subjekto, o nagrinėjamu atveju jų vertinimas pažeistų išimtinę savivaldybės tarybos kompetenciją. Taigi teismas neanalizavo ir nevertino kitų su drausminės nuobaudos skyrimu susijusių klausimų.

6. Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovės apeliacinį skundą, 2018 m. gegužės 31 d. nutartimi Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. vasario 21 d. sprendimą paliko nepakeistą, priteisė ieškovei iš atsakovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

7. Kolegija nurodė, kad pagal VSĮ 16 straipsnio 2 dalies 21 punktą, 20 straipsnio 2 dalies 17 punktą savivaldybės švietimo įstaigos vadovo skyrimas į pareigas ir atleidimas iš jų nustatyta tvarka yra išimtinės tarybos kompetencija, kuri negali būti perduota. DK nustatyta atleidimo tvarka, priklausanti nuo konkretaus atleidimo iš pareigų pagrindo. Drausminės nuobaudos – pastaba, papeikimas – gali būti atleidimo iš pareigų pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą būtinasis sudėties elementas, taigi ankstesnių nuobaudų skyrimas patenka į atleidimo iš pareigų tvarką. Teisės aktai nenustato, kad savivaldybės taryba priima tik galutinį sprendimą dėl atleidimo, o atleidimo tvarką įgyvendina kitas subjektas.

8. Atsižvelgdama į ieškovės pareiginių nuostatų 6 punkto nuostatą, pagal kurią direktorė yra pavaldi savivaldybės administracijos direktoriui, atskaitinga – savivaldybės tarybai, kolegija konstatavo, kad būtent taryba turi kompetenciją spręsti dėl švietimo įstaigos vadovo atleidimo iš darbo, skatinimo, nuobaudų taikymo, atitinkamai procedūros tinkamo laikymosi sprendžiant šiuos klausimus. Savivaldybės taryba, kaip išimtinę kompetenciją turintis subjektas, spręsdama atleidimo iš pareigų klausimą, privalo laikytis ir nepažeisti atleidimo iš pareigų procedūros, įskaitant ir atleidimo iš pareigų būtinųjų sąlygų bei sudėties elementų nustatymą, į kurį įeina ir švelnesnių drausminių nuobaudų skyrimas.

9. Kolegija nesutiko su atsakovės argumentu, kad drausminės nuobaudos skyrimas savivaldybės tarybos sprendimu dėl veiklos formos prarastų savo prasmę ir taptų neįmanomas, kadangi reikėtų daugumos pritarimo. Sprendimui priimti, kolegijos vertinimu, reikalinga posėdyje dalyvaujančių tarybos narių balsų dauguma. Nors meras turi teisę atstovauti tarybai tam tikrais klausimais, tai nereiškia, kad jis vienvaldiškai gali priimti savivaldybės tarybos išimtinei kompetencijai priskirtus sprendimus.

10. Įstatymų leidėjas, kolegijos vertinimu, aiškiai įtvirtino, kad savivaldybės taryba klausimą dėl švietimo įstaigų vadovų atleidimo turi spręsti ne formaliai, o įgyvendindama visą įstatyme nustatytą tvarką, kuri apima ir kitų nuobaudų skyrimo klausimus. Švietimo įstaigų, vykdančių specifinę veiklą, vadovų atleidimo ir nustatytos tvarkos laikymosi klausimai turi būti sprendžiami ne vienašališkai mero, o kolegialiai savivaldybės tarybos. Meras pagal VSĮ 20 straipsnio 2 dalies 16 punktą turi kompetenciją atlikti tam tikrus darbuotojų personalo valdymo klausimus, susijusius su, pvz., darbo ir poilsio laiku, komandiruotėmis.

11. Kolegija sprendė, kad nustatęs, jog ieškovei drausminė nuobauda paskirta nekompetentingo subjekto, teismas neturi pareigos vertinti kitų su atleidimo priežastimi susijusių aplinkybių, įskaitant drausminės nuobaudos taikymą, nes jos yra teisiškai nereikšmingos. Nustatytos aplinkybės suponuoja pagrindą panaikinti ieškovei skirtą drausminę nuobaudą.

III. KASACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į JĮ TEISINIAI ARGUMENTAI

12. Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gegužės 31 d. nutartį ir Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. vasario 21 d. sprendimą bei priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti, perskirstyti bylinėjimosi išlaidas, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

12.1. Teismai neteisingai aiškino ir taikė VSĮ 16 straipsnio 2 dalies 21 punkto ir 20 straipsnio 2 dalies 17 punkto

nuostatas, nepagrįstai konstatavo, kad teisė skirti drausminę nuobaudą – pastabą – švietimo įstaigos vadovui priskiriama išimtinei savivaldybės tarybos kompetencijai. VSĮ nuostatos nepagrįstai aiškintos per plačiai. Jomis savivaldybės tarybai nėra priskirta kompetencija skirti drausmines nuobaudas, išskyrus atleidimą. Tai, kad drausminės nuobaudos – papeikimo – skyrimo klausimas nepriskirtas išimtinei savivaldybės tarybos kompetencijai, pagrindžia lingvistinis, istorinis ir sisteminis bei lyginamasis aiškinimo metodai (žr. šiuo metu galiojančias VSĮ 20 straipsnio 2 dalies 16 punkto nuostatas; 2016 m. birželio 28 d. pakeitimo įstatymo aiškinamojo rašto 4.12.1 punktą). Kitos funkcijos, susijusios su biudžetinių įstaigų vadovų darbo santykiais, anksčiau buvo priskirtos paprastajai savivaldybės kompetencijai (žr. 2014 m. spalio 1 d. VSĮ 16 straipsnio 3 dalies 1 punkto redakciją). Nuo 2015 m. padidinti mero įgaliojimai (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. rugsėjo 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-384-684/2016). Atsižvelgiant į DK įtvirtintus griežtus nuobaudų skyrimo terminus ir procedūras, nuobaudos paskyrimas švietimo įstaigos vadovui savivaldybės tarybos – kolegialaus organo – sprendimu būtų faktiškai neįmanomas (VSĮ 13 straipsnio 4 dalis).

12.2. Teismai neteisingai aiškino DK 237 straipsnio nuostatas, nepagrįstai sprendė, kad drausminė nuobauda – papeikimas – savo teisinėmis pasekmėmis yra tolygi darbuotojo atleidimui iš darbo, yra sudėtinė jo dalis. Papeikimas negali būti sutapatinamas su atleidimu iš pareigų, nes nelemia darbo santykių nutrūkimo, nėra neišvengiama to prielaida, be to, išnyksta per vienerius metus (DK 237 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 243 straipsnis). Papeikimu siekiama auklėjamojo, prevencinio poveikio.

12.3. Teismų procesiniai sprendimai be motyvų, nes teismai nevertino ir nemotyvavo esminių bylos aplinkybių, susijusių su paskirtos drausminės nuobaudos teisėtumu (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas).

12.4. Drausminė nuobauda buvo paskirta laiku ir teisėtai, atsižvelgiant į tai, kad ieškovė netinkamai organizavo darbą, neužtikrino, kad būtų laikomasi teisės aktų reikalavimų, netinkamai vadovavo veiklos planų vykdymui, neužtikrino vidaus kontrolės sistemos veikimo ir demokratinio lopšelio-darželio valdymo.

13. Trečiasis asmuo pateikė pareiškimą, kuriuo prisideda prie kasacinio skundo.14. Ieškovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti, skundžiamus teismų procesinius sprendimus palikti

nepakeistus, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi argumentai iš esmės sutampa su teismų procesinių sprendimų motyvais. Taip pat nurodoma, kad:

14.1. Pagal VSĮ 16 straipsnio 2 dalies 21 punktą švietimo įstaigų vadovų atleidimas iš pareigų teisės aktų nustatyta tvarka priskirtas išimtinei savivaldybės tarybos kompetencijai. Pagal DK 136 straipsnio 4 dalį darbdavys, nutraukdamas darbo sutartį, privalo laikytis drausminių nuobaudų skyrimo taisyklių. Drausminės nuobaudos – pastaba ir papeikimas – gali būti atleidimo iš pareigų būtinasis elementas. Ankstesnės nuobaudos skyrimas patenka į DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatytą tvarką. Tokios tvarkos laikytis privalo būtent savivaldybės taryba.

14.2. Pagal ankstesnį reguliavimą savivaldybės meras priimdavo sprendimus dėl visų biudžetinių įstaigų vadovų personalo valdymo klausimų, tačiau neturėjo kompetencijos spręsti dėl švietimo įstaigų vadovų atleidimo iš pareigų bei tokio atleidimo iš pareigų procedūros laikymosi, įskaitant drausminių nuobaudų skyrimą.

14.3. Pripažinus mero kompetenciją skirti drausminę nuobaudą – papeikimą, taptų neaišku, kokios teisės aktuose nustatytos tvarkos savivaldybės taryba turi laikytis įgyvendindama savo išimtinę kompetenciją atleisti švietimo įstaigos vadovą iš pareigų.

14.4. Teiginiai dėl sudėtingumo taikyti švelnesnes nuobaudas švietimo įstaigos vadovams nepagrįsti, atsižvelgiant į VSĮ 13 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą mero teisę; savivaldybės tarybos posėdžiai yra teisėti, jei dalyvauja tarybos narių dauguma (13 straipsnio 1 dalis), o savivaldybės tarybos sprendimai priimami posėdyje dalyvaujančių tarybos narių balsų dauguma (13 straipsnio 9 dalis), o ne tarybos narių balsų dauguma.

14.5. Teismai, nustatę, kad drausminė nuobauda paskirta nekompetentingo subjekto, neturėjo pagrindo nagrinėti drausminės nuobaudos skyrimo aplinkybių.

14.6. Terminas drausminei nuobaudai skirti (DK 241 straipsnis) buvo praleistas, o Potvarkyje nurodytų darbo drausmės pažeidimų ieškovė nepadarė. Kadangi neegzistuoja drausminės atsakomybės sąlygų visetas, drausminė nuobauda – papeikimas – ieškovei paskirta nepagrįstai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. KASACINIO TEISMO ARGUMENTAI IR IŠAIŠKINIMAI

Dėl teisės normų, reglamentuojančių kompetentingą subjektą skirti drausminei nuobaudai (papeikimui) biudžetinės

švietimo įstaigos vadovui

15. Lietuvos Respublikos darbo kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 3 straipsnyje nustatyta, kad darbo santykiams, kurie buvo Darbo kodekso įsigaliojimo dieną, taikomos šio kodekso nuostatos, išskyrus šio įstatymo 6 straipsnio 6–11 dalyse nustatytus atvejus. Pagal šio įstatymo 6 straipsnio 9 dalį darbo drausmės pažeidimų procedūros, pradėtos iki Darbo kodekso įsigaliojimo, baigiamos pagal iki Darbo kodekso įsigaliojimo galiojusias nuostatas. Nagrinėjamoje byloje ginčijamas 2017 m. gegužės 3 d. Šiaulių miesto mero potvarkis, kuriuo ieškovei, kaip biudžetinės švietimo įstaigos vadovei, paskirta drausminė nuobauda – papeikimas. Taigi šiuo atveju aktualios Darbo kodekso nuostatos, galiojusios iki 2017 m. liepos 1 d.

16. Darbo kodekso 227 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad darbuotojams, pažeidusiems darbo drausmę, gali būti taikomos drausminio poveikio priemonės. Darbo drausmės pažeidimas – darbo pareigų nevykdymas arba netinkamas jų vykdymas dėl darbuotojo kaltės (DK 234 straipsnis). Už darbo drausmės pažeidimą gali būti skiriamos šios drausminės nuobaudos: pastaba; papeikimas; atleidimas iš darbo (DK 237 straipsnio 1 dalies 1–3 punktai). Skiriant drausminę nuobaudą, turi būti atsižvelgiama į darbo drausmės pažeidimo sunkumą ir sukeltas pasekmes, darbuotojo kaltę, į aplinkybes, kuriomis šis pažeidimas buvo padarytas, į tai, kaip darbuotojas dirbo anksčiau (DK 238 straipsnis). Terminas drausminei nuobaudai skirti reglamentuojamas DK 241 straipsnyje. Pagal DK 243 straipsnio nuostatas, jei per vienerius metus nuo tos dienos, kai buvo skirta drausminė nuobauda, darbuotojui nebuvo skiriama nauja nuobauda, laikoma, kad jis nėra turėjęs nuobaudų. DK 244 straipsnyje įtvirtinta galimybė panaikinti drausminę nuobaudą nepasibaigus jos galiojimo terminui.

17. Drausminės nuobaudos skyrimo tvarką reglamentuojančio DK 240 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad drausminė nuobauda skiriama darbdavio arba administracijos įsakymu (nurodymu) ir darbuotojui apie tai pranešama pasirašytinai. Darbuotojui pažeidus darbo drausmę, jei prieš tai jam nors kartą per paskutinius dvylika mėnesių buvo taikytos drausminės nuobaudos, darbdavys turi teisę nutraukti darbo sutartį apie tai iš anksto neįspėjęs darbuotojo (DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktas, 237 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

18. Pagal drausminės nuobaudos skyrimo metu galiojusias Biudžetinių įstaigų įstatymo nuostatas (redakcija, galiojusi nuo 2015 m. birželio 20 d. iki 2018 m. sausio 1 d.) iš savivaldybės biudžeto išlaikomos biudžetinės įstaigos savininko teises ir pareigas įgyvendina savivaldybės taryba (4 straipsnio 2 dalis). Savivaldybės taryba, kaip savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija, be kita ko, priima į pareigas ir iš jų atleidžia biudžetinės įstaigos vadovą (3 straipsnio 2 dalis).

19. Savivaldybių institucijų sudarymo ir veiklos tvarką, savivaldybių institucijas ir jų kompetenciją, funkcijas nustato Vietos savivaldos įstatymas. Pagal šio įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. birželio 1 d.) nuostatas, reglamentuojančias savivaldybės tarybos kompetenciją, savivaldybės mokymo ir auklėjimo (švietimo) įstaigų vadovų skyrimas į pareigas ir atleidimas iš jų teisės aktų nustatyta tvarka – tai išimtinė savivaldybės tarybos kompetencija (16 straipsnio 2 dalies 21 punktas). Išimtinei savivaldybės tarybos kompetencijai priskirtų įgaliojimų savivaldybės taryba negali perduoti jokiai kitai savivaldybės institucijai ar įstaigai (Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 6 dalis).

20. Meras yra atskaitingas savivaldybės tarybai ir bendruomenei už savo ir savivaldybės veiklą (VSĮ 20 straipsnio 1 dalis). Meras, be kita ko, kontroliuoja ir prižiūri savivaldybės viešojo administravimo institucijų, įstaigų ir įmonių vadovų veiklą, kaip jie įgyvendina įstatymus, Vyriausybės ir savivaldybės tarybos sprendimus; priima į pareigas ir atleidžia iš jų biudžetinių įstaigų, išskyrus švietimo įstaigas ir seniūnijas – biudžetines įstaigas, vadovus; kitas funkcijas, susijusias su visų biudžetinių įstaigų vadovų darbo santykiais, Darbo kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka įgyvendina pats arba šio įstatymo nustatytais atvejais mero pareigas laikinai einantis savivaldybės tarybos narys (VSĮ 20 straipsnio 2 dalies 11, 16 punktai). Šiuo metu galioja iš esmės tokios pat VSĮ nuostatos.

21. Pagal ankstesnį teisinį reguliavimą savivaldybės biudžetinių įstaigų vadovų skyrimas į pareigas ir atleidimas iš jų teisės aktų nustatyta tvarka, kitų funkcijų, susijusių su šių juridinių asmenų vadovų darbo santykiais, įgyvendinimas Darbo kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka buvo priskirtas paprastajai savivaldybės tarybos kompetencijai (žr. Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 1 punktą; redakcija, galiojusi nuo 2014 m. spalio 1 d. iki 2015 m. sausio 1 d.). 2014 m. birželio 26 d. įstatymu Nr. XII-967, kuris įsigaliojo 2015 metais naujai išrinktoms savivaldybių taryboms susirinkus į pirmąjį posėdį (pirmieji naujai išrinktų savivaldybių tarybų posėdžiai įvyko 2015 m. balandžio 7–22 dienomis) savivaldybės mokymo ir auklėjimo (švietimo) įstaigų vadovų skyrimas į pareigas ir atleidimas iš jų teisės aktų nustatyta tvarka priskirtas išimtinei savivaldybės tarybos kompetencijai, o savivaldybės biudžetinių įstaigų, išskyrus švietimo įstaigas, vadovų skyrimas į pareigas ir atleidimas, kitų funkcijų, susijusių su šių juridinių asmenų vadovų darbo santykiais, Darbo kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka įgyvendinimas priskirtas mero kompetencijai. Pasikeitus teisiniam reguliavimui šių subjektų kompetencija savivaldybės biudžetinių įstaigų vadovų skyrimo ir atleidimo, kitų su jų darbo santykiais susijusių funkcijų įgyvendinimo srityje buvo perskirstyta, merams suteikiant papildomus įgaliojimus srityje, kuri

nepatenka į savivaldybės tarybos išimtinės kompetencijos apimtį (žr. šios nutarties 19, 20 punktus).22. Teisėjų kolegija nurodo, kad Vietos savivaldos įstatyme aiškiai atskirta savivaldybės tarybos ir mero

kompetencija – savivaldybės taryba sprendžia švietimo įstaigų vadovų skyrimo ir atleidimo klausimus, o meras – priima į pareigas ir atleidžia kitų (įstatyme nurodytų) biudžetinių įstaigų vadovus bei įgyvendina kitas funkcijas, susijusias su visų biudžetinių įstaigų vadovų darbo santykiais. Atsižvelgdama į šios nutarties 19, 20, 21 punktus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad VSĮ 20 straipsnio 2 dalies 16 punktas turi būti aiškinamas taip, jog mero kompetencija apima likusius, išskyrus skyrimą ir atleidimą, biudžetinių švietimo įstaigų vadovų darbo teisinių santykių įgyvendinimo aspektus, įskaitant visų drausminių nuobaudų, išskyrus atleidimą, skyrimą. Be to, drausminės nuobaudos – atleidimo iš pareigų – atveju meras atlieka tyrimą, o savivaldybės taryba priima sprendimą skirti nuobaudą (arba jos neskirti). Tokia išvada koreliuoja ir su Biudžetinių įstaigų įstatymo nuostatomis, pagal kurias biudžetinės įstaigos vadovą priima į pareigas ir iš jų atleidžia savivaldybės taryba, kaip savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija (3 straipsnio 2 dalis), bei trečiojo asmens nuostatų 25 punktu, kur nurodyta, kad trečiojo asmens direktorius skiriamas į pareigas konkurso būdu ir atleidžiamas tarybos ar jos įgalioto asmens teisės aktų nustatyta tvarka.

23. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje, remdamasis kasacinio teismo išaiškinimais, pateiktais, pvz., 2011 m. sausio 20 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-9/2011, motyvavo, kad darbuotojui skiriamos drausminės nuobaudos (pastaba bei papeikimas) teoriškai gali būti arba tam tikru atveju yra atleidimo iš pareigų pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą būtinasis sudėties elementas, t. y. sudėtinė bei privaloma atleidimo iš pareigų dalis. Teisėjų kolegija pažymi, kad ta aplinkybė, jog DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtinta darbdavio teisė nutraukti darbo sutartį apie tai iš anksto neįspėjus darbuotojo tuo atveju, kai darbuotojas nerūpestingai atlieka darbo pareigas ar kitaip pažeidžia darbo drausmę, jei prieš tai jam nors kartą per paskutinius dvylika mėnesių buvo taikytos drausminės nuobaudos, nereiškia, kad subjektas, specialiosiose teisės normose įvardytas kaip kompetentingas priimti sprendimus dėl savivaldybės biudžetinės švietimo įstaigos vadovo atleidimo, neišvengiamai turi kompetenciją spręsti ir dėl švelnesnės drausminės nuobaudos paskyrimo, nes švelnesnė nuobauda gali suponuoti atleidimą iš darbo ateityje. Minėta, kad VSĮ savivaldybės tarybos ir mero kompetencija yra aiškiai atskirta. Savivaldybės tarybos išimtinei kompetencijai (nagrinėjamu aspektu) priskirtos funkcijos, kurios savo teisiniais padariniais iš esmės skiriasi nuo mero įgaliojimų. Vadovo atleidimas teisės aktų nustatyta tvarka VSĮ 16 straipsnio 2 dalies 21 punkto prasme reiškia, kad savivaldybės taryba, priimdama atitinkamą sprendimą, turi laikytis vadovo atleidimo iš pareigų tvarkos, ir negali būti aiškinamas plačiau. Savivaldybės tarybą, sprendžiant dėl DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punkto taikymo, tokia VSĮ nuostata įpareigotų nustatyti atitinkamas teisiškai reikšmingas sąlygas (ar buvo anksčiau paskirta švelnesnė drausminė nuobauda, ar ji nepanaikinta, ar dar galioja) (DK 243–244 straipsniai).

24. Apibendrindama tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamo potvarkio priėmimo metu Šiaulių miesto savivaldybės meras turėjo teisę spręsti drausminės nuobaudos – papeikimo – skyrimo savivaldybės biudžetinės švietimo įstaigos vadovei klausimą ir teisėtai, neviršydamas savo įgaliojimų, ją įgyvendino. Teismai nepagrįstai, netinkamai aiškindami aktualias teisės nuostatas, sprendė priešingai, todėl pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesiniai sprendimai panaikintini.

25. Pirmosios instancijos teismui padarius nepagrįstas išvadas dėl drausminę nuobaudą paskyrusio subjekto kompetencijos, liko neįvertintas drausminės nuobaudos paskyrimo pagrįstumo klausimas, neanalizuotos pažeidimo aplinkybės, drausminės atsakomybės taikymo sąlygų (ne)įrodytumas, DK nustatytų terminų nuobaudai skirti laikymasis. Tai yra fakto klausimai, kurių kasacinis teismas neturi kompetencijos spręsti (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Dėl šių priežasčių byla, panaikinus pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus, perduotina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 360 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

26. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 4 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas patyrė 12,78 Eur tokių išlaidų. Perdavus bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, šių išlaidų paskirstymo klausimas paliktinas spręsti pirmosios instancijos teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punkto, 360, 362 straipsniais,

n u t a r i a :

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gegužės 31 d. nutartį ir Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. vasario 21 d. sprendimą panaikinti bei perduoti bylą iš naujo nagrinėti Šiaulių apylinkės teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

TEISĖJAI EGIDIJUS LAUŽIKAS

ANDŽEJ MACIEJEVSKI

DONATAS ŠERNAS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2018-20568 2018-12-17 2018-12-04 2018-12-04 -

Baudžiamoji byla Nr. 2K-352-976/2018Teisminio proceso Nr. 1-01-1-33820-2016-8Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.15.1.1; 2.1.15.1.2(S)




Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gabrielės Juodkaitės-Granskienės (kolegijos pirmininkė), Tomo Šeškausko ir Rimos Ažubalytės (pranešėja),

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,dalyvaujant prokurorui Dariui Stankevičiui,viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo ir

civilinio ieškovo K. Z. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. balandžio 11 d. nutarties, kuria Radviliškio rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 18 d. nuosprendis pakeistas: iš civilinės atsakovės – Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Šiaulių apskrities VPK) nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui K. Z. priteista 1000 Eur neturtinė žala sumažinta iki 500 Eur. Taip pat priteista iš nuteistosios D. L.-K. nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui K. Z. 300 Eur už teisinę pagalbą pirmosios instancijos teisme ir 100 Eur už teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Radviliškio rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 18 d. nuosprendžiu D. L.-K. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 300 straipsnio 1 dalį paskiriant 80 MGL (3012,8 Eur) baudą ir pagal BK 228 straipsnio 1 dalį – paskiriant 100 MGL (3766 Eur) baudą. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta 100 MGL (3766 Eur) bauda.

Priteista nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui K. Z. iš civilinės atsakovės – Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių apskrities VPK, 1000 Eur neturtinės žalos, o iš nuteistosios D. L.-K. – 10,46 Eur proceso išlaidų.

Teisėjų kolegija, išklausiusi prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. BYLOS ESMĖ

1. D. L.-K. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį nuteista už tai, kad, dirbdama Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=fb5db4e0008a11e9a5eaf2cd290f1944

komisariato (duomenys neskelbtini) r. policijos komisariato (toliau – Šiaulių apskrities VPK (duomenys neskelbtini) r. PK) (duomenys neskelbtini) tyrėja ir tirdama policijoje gautus 2016 m. vasario 11 d. D. Š. ir K. Z. pareiškimus, tyčia nuo 2016 m. vasario 12 d. iki 29 d., tiksli data ir laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, 2016 m. vasario 19 d. D. Š. ir 2016 m. vasario 23 d. K. Z. vardu surašė paaiškinimus, nurodydama juose tikrovės neatitinkančią informaciją bei paaiškinimuose parašydama „surašita teisingai“, „sarašita teisingai“ ir pasirašydama už D. Š. bei K. Z., šių paaiškinimų pagrindu, 2016 m. vasario 29 d. A. M. nedalyvaujant, surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą Nr. 81P-52734593-16, nutarimą administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 81N-52735278-16, kuriuose parašė tikrovės neatitinkantį A. M. paaiškinimą bei pasirašė už A. M. Taip ji suklastojo tikrus dokumentus – 2016 m. vasario 19 d. D. Š., 2016 vasario 23 d. K. Z. paaiškinimus, administracinio teisės pažeidimo protokolą Nr. 81P-52734593-16 ir nutarimą administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 81N-52735278-16.

2. Taip pat ji pagal BK 228 straipsnio 1 dalį nuteista už tai, kad, būdama valstybės tarnautoja – policijos pareigūnė, dirbdama Šiaulių apskrities VPK (duomenys neskelbtini) r. tyrėja, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi – vykdydama savo pareigas ir tirdama policijoje gautus 2016 m. vasario 11 d. D. Š. ir K. Z. pareiškimus, tyčia nuo 2016 m. vasario 12 d. iki 29 d., tiksli data ir laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, 2016 m. vasario 19 d. D. Š. ir 2016 m. vasario 23 d. K. Z. vardu surašė paaiškinimus, nurodydama juose tikrovės neatitinkančią informaciją bei paaiškinimuose parašydama „surašita teisingai“, „surašita teisingai“ ir pasirašydama už D. Š. bei K. Z., šių paaiškinimų pagrindu 2016 m. vasario 29 d. A. M. nedalyvaujant surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą Nr. 81P-52734593-16, nutarimą administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 81N-52735278-16, kuriuose parašė tikrovės neatitinkantį A. M. paaiškinimą bei pasirašė už A. M. Taip ji, pažeisdama Lietuvos Respublikos Konstitucijos 28 straipsnį, Lietuvos Respublikos policijos įstatymo 4 straipsnio 1, 2 dalis, Lietuvos policijos generalinio komisaro 2004 m. birželio 16 d. įsakymu Nr. V-347 patvirtinto Lietuvos policijos pareigūnų etikos kodekso 3 straipsnį, Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2, 3, 4, 8 punktus, 15 straipsnio 1 dalies 1, 3, 4, 5 punktus, padarė didelę žalą D. Š. ir K. Z., nes pažeidė jų teises ginti pažeistas teises įstatymų nustatyta tvarka, taip pat padarė didelę žalą valstybei, nes pažeidė valstybės deklaruojamų įstatymų viršenybės, teisėtumo, teisingumo, skaidrumo ir lojalumo principus, iškraipė valstybės institucijos – Lietuvos policijos – funkcijas ir veiklos principus bei diskreditavo valstybės tarnautojo – policijos pareigūno vardą.

II. APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMO NUTARTIES ESMĖ

3. Apeliacinės instancijos teismas pakeitė pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl civilinio ieškinio priteisimo ir sumažino iš civilinės atsakovės – Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių apskrities VPK, priteistos neturtinės žalos dydį nuo 1000 Eur iki 500 Eur. Savo sprendimą teismas motyvavo tuo, kad teismas įvertino ne tik tai, kad K. Z. dėl D. L.-K. veiksmų jaučia nusivylimą ir nepasitikėjimą policijos institucija, patyrė įtampą ir nerimą, nesijaučia saugus, kreipėsi į psichologą, bet ir tai, kad iš jo paaiškinimų matyti, jog dėl jo prastos emocinės būsenos ir patirto streso jis kaltina ne tik D. L.-K., bet ir A. M. Be to, byloje nebuvo pateikta jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog būtent dėl nuteistosios neteisėtų veiksmų K. Z. lankėsi pas psichologą, nenurodyta, kokie sutrikimai diagnozuoti, ar pažeidimas turėjo negrįžtamų pasekmių jo turtinėms ir neturtinėms teisėms.

III. KASACINIO SKUNDO ARGUMENTAI

4. Kasaciniu skundu nukentėjusysis ir civilinis ieškovas K. Z. prašo pakeisti apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį dėl civilinio ieškinio priteisimo ir jo ieškinį tenkinti visiškai, taip pat priteisti solidariai iš civilinių atsakovų – D. L.-K. ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių apskrities VPK, bylinėjimosi išlaidas kasacinės instancijos teisme. Kasatorius skunde nurodo:

4.1. Teismai netinkamai aiškino ir taikė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.249 straipsnio nuostatas, nepagrįstai susiaurino turtinės žalos atlyginimo taikymą ir aiškinimą baudžiamajame procese nurodydami, kad atstovavimo išlaidos administracinio teisės pažeidimo byloje priskirtinos administracinių teisės pažeidimų proceso teisinio reguliavimo sferai ir nepatenka į CK 6.249 straipsnio reguliavimo sritį, t. y. nėra turtinė žala ir negali būti priteisiamos baudžiamajame procese. Administracinės bylos nagrinėjimo metu galiojęs Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 279 straipsnis įtvirtino galimybę kompensuoti nukentėjusiajam tik atvykimo į teismą išlaidas, todėl nukentėjusysis K. Z. administraciniame procese neturėjo teisinio pagrindo reikalauti atstovavimo išlaidų atlyginimo. Taigi, nukentėjusysis negalėjo vadovautis ATPK nuostatomis, kad būtų atlygintos išlaidos už atstovavimą, todėl šios išlaidos laikytinos patirta turtine žala CK 6.249 straipsnio prasme. Be to, CK 6.249 straipsnio 1 dalis žalą apibrėžia kaip turėtas išlaidas (tiesioginius nuostolius), todėl išlaidos, patirtos administraciniame procese, atitinka žalos

apibrėžimą, taip pat yra susijusios priežastiniu ryšiu su atsakovės neteisėtais veiksmais: jei kaltinamoji nebūtų padariusi nusikalstamų veikų, tuomet nukentėjusysis nebūtų teismui pateikęs skundo. Todėl, esant tiesioginiam priežastiniam ryšiui tarp kaltinamosios neteisėtų veiksmų ir kilusios žalos, administracinio proceso metu patirtos atstovavimo išlaidos (170 Eur) laikytinos turtine žala ir turi būti priteisiamos nukentėjusiajam.

4.2. Bylą nagrinėję teismai netinkamai taikė ir aiškino CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus neturtinės žalos nustatymo kriterijus, nesivadovavo aktualia teismų praktika nustatant neturtinės žalos dydį ir priteisė pernelyg mažą turtinę žalą (pirmosios instancijos teismas – 1000 Eur, o apeliacinės instancijos teismas šią sumą sumažino iki 500 Eur). Teismai, nustatydami neturtinės žalos dydį, akcentavo tik nusikalstamos veikos padarinius, tačiau neanalizavo kitų teisiškai svarbių kriterijų, nurodytų CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, t. y. neatsižvelgė, kad nuteistoji žalą nukentėjusiajam padarė veikdama tiesiogine tyčia, nevertino nuteistosios turtinės padėties, taip pat aplinkybės, kad kitas civilinis atsakovas yra juridinis asmuo – Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių apskrities VPK. Taip pat teismai neatsižvelgė, kad nuteistosios padarytos nusikalstamos veikos padarė didelę žalą civiliniam ieškovui, nes pažeidė jo teises ginti pažeistas teises įstatymų nustatyta tvarka.

4.3. Kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo motyvais dėl procesinių palūkanų nepriteisimo. Teismas nepagrįstai nurodė, kad norint priteisti procesines palūkanas reikalingas priežastinis ryšys su neteisėta veika. Procesinių palūkanų priteisimas yra siejamas su atsakovo procesiniu elgesiu, bet ne su padaryta nusikalstama veika, todėl apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino procesinių palūkanų priteisimo nuostatas, siedamas priežastinį ryšį su padaryta nusikalstama veika. Be to, bylą nagrinėję teismai vadovavosi netinkamu precedentu, nustatytu kasacinėje nutartyje Nr. 2K-99-648/2016, nurodydami, kad procesinės palūkanos ir delspinigiai baudžiamosiose bylose nepriteisiami, kai žala valstybės biudžetui padaroma dėl neteisėto disponavimo akcizais apmokestinamomis prekėmis nemokant mokesčių (BK 1992

straipsnis). Tai patvirtina ir kasacinės instancijos teismo formuojama praktika. Antai kasacinės instancijos teismas, aiškindamas CK 6.37 straipsnio 2 dalį, yra konstatavęs, kad procesinėms palūkanoms skaičiuoti ir priteisti būtinos dvi pagrindinės sąlygos: bylos iškėlimo teisme faktas ir kreditoriaus reikalavimas priteisti procesines palūkanas. Šios palūkanos priteisiamos visais atvejais, jei byloje yra pareikštas reikalavimas tokias palūkanas skaičiuoti ir ieškinys tenkinamas (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-536/2007, 3K-3-144-915/2018).

IV. KASACINĖS INSTANCIJOS TEISMO ARGUMENTAI IR IŠVADOS

5. K. Z. kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl turtinės, neturtinės žalos ir procesinių palūkanų

6. Kasatorius – nukentėjusysis ir civilinis ieškovas K. Z. – teigia, kad teismai netinkamai aiškino CK 6.249 straipsnio nuostatas, nes atstovavimo išlaidų administracinio teisės pažeidimo byloje nepripažino turtine žala baudžiamojoje byloje.

7. Baudžiamojoje byloje, kurioje D. L.-K. nuteista pagal BK 228 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį, o civiline atsakove pripažinta Lietuvos valstybė (atstovaujama Šiaulių apskrities VPK), kasatorius buvo pareiškęs ieškinį, kuriuo, be kita ko, prašė priteisti 170 Eur atstovavimo išlaidas, jo patirtas nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą. Kasatoriaus prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos buvo patirtos ne nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje, o administracinio teisės pažeidimo byloje, kurioje nuteistajai D. L.-K. suklastojus K. Z. paaiškinimą, neva jis neturi pretenzijų A. M., buvo nukentėjusiajam nepalankiai išnagrinėta administracinė byla, t. y. A. M. nubaustas per švelniai (už administracinį teisės pažeidimą). Kasatorius savo prašymą laikyti šias išlaidas turtine žala ir priteisti nagrinėjamoje byloje grindžia tuo, kad jeigu nusikalstama veika nebūtų buvusi padaryta (nebūtų suklastoti dokumentai), nebūtų kilę ir proceso išlaidų, patirtų administracinio teisės pažeidimo byloje, atlyginimo byloje klausimų.

8. Kaip matyti iš teismų sprendimų, abiejų instancijų teismai nurodė, kad išlaidų, turėtų nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą, kompensavimas buvo reglamentuojamas iki 2016 m. gruodžio 31 d. galiojusio ATPK 279 straipsnyje, be to, nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą nukentėjusysis K. Z. patirtų išlaidų atlyginimo klausimo nekėlė. Teismai atkreipė dėmesį į CK 6.249 straipsnio 1 dalyje pateiktą žalos (turtinės žalos) sampratą ir nurodė, kad išlaidos, patirtos nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą, nepatenka į minėto CK straipsnio reguliavimo sritį.

9. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 109 straipsnį civilinio ieškinio dalykas baudžiamojoje byloje yra turtinė ir (ar) neturtinė žala. Turtinė žala padaroma tada, kai nusikalstama veika pažeidžiami asmens turtiniai interesai. Ši žala atsiranda turto netekus, jį sunaikinus, sugadinus, sumažinus jo vertę. BPK 109 straipsnyje yra nustatyta, kad turtinė žala gali būti civilinio ieškinio baudžiamojoje byloje dalykas, tačiau nepateikiama turtinės žalos samprata. Ji aiškinama remiantis CK 6.249 straipsnio 1 dalimi, kurioje nurodyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų

buvę neteisėtų veiksmų. CK 6.249 straipsnyje, kuriame įtvirtinta bendroji norma, apibrėžianti žalą ir nuostolius, patirtus dėl teisės pažeidimo, nenurodyta, kad žala galėtų būti pripažįstamos bylinėjimosi išlaidos, patirtos kitoje byloje. Advokato atstovavimo išlaidos yra procesinio pobūdžio išlaidos, atlygintinos proceso įstatymų (šiuo atveju – ATPK) nustatyta tvarka, o ne materialieji nuostoliai, atsiradę dėl neteisėtų kito asmens veiksmų. CK 6.249 straipsnio 4 dalyje nurodyti atvejai, kai, be tiesioginių ir netiesioginių nuostolių, įeinančių į žalos sąvoką, žalai prilyginamos ir kitokio pobūdžio išlaidos, atsiradusios dėl nukentėjusio asmens siekio užkirsti kelią žalai atsirasti arba padidėti, apskaičiuoti žalos dydį, išieškoti nuostolius ne teismo tvarka. Šioje normoje bylinėjimosi išlaidos nenurodytos. Kaip jau minėta, jų atlyginimas sprendžiamas proceso įstatymų nustatyta tvarka. Analogiškos pozicijos, atribojant materialiuosius nuostolius ir procesines išlaidas (taip pat ir atstovavimo išlaidas), laikomasi ir civilinių bylų nagrinėjimo praktikoje (pvz., kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-127/2012).

10. Kasaciniame skunde nurodoma, kad kasatorius neturėjo galimybių gauti tokio pobūdžio procesinių išlaidų atlyginimo nagrinėjant bylą dėl administracinio teisės pažeidimo, nes tuo metu galiojęs ATPK nenustatė išlaidų advokatui atlyginimo.

11. Kasatorius teisus teigdamas, kad ATPK 279 straipsnis įtvirtino, kad nukentėjusiesiems, liudytojams, ekspertams ir vertėjams kompensuojamas darbo užmokestis, ne mažesnis už vidutinį, arba apmokama už atitraukimą nuo įprasto užsiėmimo proporcingai laikui, kurį jie sugaišo dėl atvykimo į organą (pareigūną), nagrinėjantį administracinio teisės pažeidimo bylą, tarp jų atvykimo išlaidos. Tačiau ATPK 249 straipsnio (redakcija, galiojusi nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2017 m. sausio 1 d.) 2 dalyje nurodyta, jog šio kodekso nereglamentuojamų administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos santykių atvejais teismas, nagrinėdamas administracinio teisės pažeidimo bylą, mutatis mutandis (su atitinkamais pakeitimais) vadovaujasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso normomis, taikomomis baudžiamųjų nusižengimų bylų procesui. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad nuo 2017 m. sausio 1 d. galiojančio Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 666 straipsnyje, skirtame procesinių išlaidų atlyginimo klausimams sureguliuoti, taip pat nustatyta, kad administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo teisme išlaidoms atlyginti mutatis mutandis taikomos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso nuostatos. Taigi, kasatoriaus argumentas dėl to, kad jis negalėjo reikalauti proceso išlaidų atlyginimo nagrinėjant bylą dėl administracinio teisės pažeidimo, nepagrįstas.

12. Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog K. Z. patirtos procesinės išlaidos pagrįstai nepripažintos turtine žala CK 6.249 straipsnio 1 dalies prasme.

13. Nukentėjusysis K. Z. kasaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas priteisė nepagrįstai mažą neturtinės žalos atlyginimą, o apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sumažino jam priteistos neturtinės žalos dydį iki 500 Eur, neatsižvelgė į CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įvardytus kriterijus, lemiančius neturtinės žalos dydį, taip pat pažeidė BPK 115 straipsnio 1 dalį.

14. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. To paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

15. Byloje nustatyta, kad nuteistoji D. L.-K., suklastojusi K. Z. paaiškinimą, tokiais neteisėtais veiksmais pažeidė jo kaip nukentėjusio nuo neteisėtos veikos asmens teisę į teisingą procesą, todėl nukentėjusysis patyrė neturtinės žalos. Iš bylos medžiagos matyti, kad, bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus neturtinės žalos dydį lemiančius kriterijus, pritarė pirmosios instancijos teismo vertinimui, jog, visų pirma, nukentėjusiojo patirta neturtinė žala, kurią jis apibūdina kaip patirtą stresą ir emocinius išgyvenimus, susijusi ne tik su nuteistosios D. L.-K., bet ir su A. M. veiksmais (dėl kurių nukentėjusysis ir kreipėsi į teisėsaugos institucijas), antra, byloje nepateikta jokių įrodymų, jog nukentėjusysis būtent dėl nuteistosios veiksmų lankėsi pas psichologą, nenurodyta ir kokie sutrikimai jam diagnozuoti. Apeliacinės instancijos teismas, iš dalies tenkindamas civilinio atsakovo apeliacinį skundą, taip pat pripažino, kad nukentėjusysis vis dėlto kreipėsi dėl galimai nusikalstamos prieš jį padarytos veikos į kompetentingas institucijas: dėl K. Z. pareiškimo, ištyrus visas pareiškime nurodytas aplinkybes bei atlikus kitus procesinius veiksmus, buvo priimtas procesinis sprendimas (1 t., b. l. 64–66), kuriame buvo paaiškinti tokio sprendimo priėmimo motyvai, apskundimo tvarka. Įvertinęs pirmosios instancijos teismo vertintas aplinkybes, taip pat pirmiau minėtą aplinkybę, kurios pirmosios instancijos teismas nevertino, apeliacinės instancijos teismas K. Z. priteistą neturtinės žalos dydį motyvuotai sumažino nuo 1000 iki 500 Eur.

16. Atkreiptinas dėmesys, kad kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą ir atsižvelgdamas į BPK 376 straipsnio 1 dalies reikalavimą bylą nagrinėti teisės taikymo aspektu, neturtinės žalos dydžio nenustato; neturtinės

žalos dydis ir jo piniginė išraiška pirmiausia yra faktinių aplinkybių sritis, kurioje savo kompetenciją įgyvendina pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai. Kasacinės instancijos teismas tik patikrina, ar teismas, byloje išspręsdamas civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos, priteisdamas neturtinės žalos atlyginimą ir nustatydamas jos dydį, tinkamai laikėsi CK normų, reglamentuojančių neturtinės žalos turinį ir jos dydžio nustatymo kriterijus, ar nebuvo pažeistos BPK normos, reglamentuojančios civilinio ieškinio nagrinėjimą bei išsprendimą baudžiamojoje byloje, ir ar nebuvo nukrypta nuo teismų praktikos. Taigi, kitaip vertinti teismų ištirtus įrodymus, kuriais remiantis buvo nustatytas nukentėjusiajam priteistinos neturtinės žalos dydis, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo.

17. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad neturtinės žalos dydžio suma nustatyta remiantis CK 6.250 straipsnio 1 dalies nuostatomis, laikantis BPK 109 straipsnio ir 115 straipsnio 1 dalies reikalavimų, todėl teisės taikymo aspektu neturtinės žalos dydžio klausimas išspręstas nepažeidžiant įstatymo reikalavimų.

18. Kasatorius nurodo, kad teismai netinkamai taikė įstatymą, nepriteisdami procesinių palūkanų.19. CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog skolininkas privalo mokėti įstatymo nustatyto dydžio palūkanas už

priteistą sumą nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, o CK 6.210 straipsnio 1 dalis nustato, jog terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas. Šios CK normos reguliuoja kreditoriaus ir skolininko santykius, kylančius iš sutartinių santykių, tačiau kasacinės instancijos teismo praktikoje procesinės palūkanos yra priteisiamos ir bylose, kai žala kyla iš delikto (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-144/2014, kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-4-699/2015). Ieškinio priėmimo klausimo išsprendimas laikomas civilinės bylos iškėlimu, todėl šio veiksmo atlikimas laikomas procesinių palūkanų skaičiavimo pradžia (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 137 straipsnio 1 dalis, CK 6.37 straipsnio 1 dalis) (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-144/2014).

20. Nors teismai, atmesdami K. Z. reikalavimą priteisti procesines palūkanas, akcentavo skirtingą baudžiamojo ir civilinio procesų paskirtį, taip pat tai, kad baudžiamajame procese civilinio ieškinio pareiškimo bei nagrinėjimo tvarka yra kitokia nei civiliniame procese, patys savaime šie argumentai, nesant kitų faktinių ar teisinių aplinkybių, kurios lemtų efektyvų žalos atlyginimo užtikrinimą, teisiškai nepagrindžia sprendimo nepriteisti procesinių palūkanų, jei toks prašymas buvo pareikštas. Iš bylos medžiagos matyti, kad civilinis ieškinys, kuriame buvo pareikštas prašymas ir dėl procesinių palūkanų priteisimo, buvo pareikštas 2017 m. rugsėjo 11 d., tą pačią dieną ieškinys buvo priimtas teisme. Civilinė atsakovė nesutiko su pareikštu civiliniu ieškiniu ir jo dydžiu, ginčijo šiuo klausimus ir apeliacine tvarka. Pirmosios instancijos teismas, iš dalies tenkindamas civilinį ieškinį, priteisė 1000 Eur neturtinės žalos, apeliacinės instancijos teismo nutartimi neturtinės žalos dydis buvo sumažintas iki 500 Eur. Įvertinus tai, kad konkretų nusikalstama veika padarytos neturtinės žalos dydį nustato teismas, pritartina pozicijai, kad deliktinės atsakomybės atveju proceso dalyvių lygiateisiškumo, teisinio tikrumo ir nekaltumo prezumpcijos principus labiau atitinka civilinio ieškovo teisė reikalauti procesinių palūkanų nuo teismo sprendimo, nustatančio konkretų nusikalstama veika padarytos turtinės ir neturtinės žalos dydį, įsiteisėjimo (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-4-699/2015). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes ir vadovaudamasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnis), nutaria kasatoriaus prašymą dėl procesinių palūkanų patenkinti iš dalies – priteisti 5 procentų dydžio palūkanas nuo apeliacinės instancijos teismo nutarties priėmimo dienos.

Dėl proceso išlaidų

21. Kasatorius K. Z. prašo pripažinti proceso išlaidomis 400 Eur išlaidas advokato pagalbai surašant kasacinį skundą apmokėti bei solidariai priteisti jam šias išlaidas iš civilinės atsakovės – Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir nuteistosios D. L.-K.

22. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog pripažinęs kaltinamąjį kaltu teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti (BPK 106 straipsnio 2 dalis). Šios nuostatos galioja taip pat nagrinėjant bylą apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-452/2009, 2K-271/2010, 2K-431/2012, 2K-147/2013, 2K-52-942/2016, 2K-331-976/2018 ir kt.).

23. Kasacinį skundą šioje byloje padavė nukentėjusysis ir civilinis ieškovas K. Z., ginčydamas civilinio ieškinio ir jo dydžio klausimus. Taigi nukentėjusiojo (civilinio ieškovo) turėtos išlaidos pripažįstamos proceso išlaidomis. Atsižvelgus į tai, kad kasacinis skundas yra tenkinamas iš dalies, atmetant du reikalavimus (dėl turtinės žalos ir neturtinės žalos dydžio) ir iš dalies tenkinant vieną skundo reikalavimą – dėl procesinių palūkanų, iš nuteistosios D. L.-K. priteistina 100 Eur

proceso išlaidų.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu, 106 straipsniu,

n u t a r i a :

Radviliškio rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 18 d. nuosprendžio ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. balandžio 11 d. nutarties dalis dėl procesinių palūkanų pakeisti.

Priteisti nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui K. Z. iš civilinės atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 5 (penkių) procentų dydžio palūkanas už priteistą atlyginti 500 Eur (penkių šimtų eurų) neturtinę žalą skaičiuojant jas nuo apeliacinės instancijos teismo nutarties priėmimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

Kitas nutarties dalis palikti nepakeistas.Priteisti iš nuteistosios D. L.-K. nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui K. Z. 100 Eur (vieną šimtą eurų) už suteiktą

advokato teisinę pagalbą.

TEISĖJAI GABRIELĖ JUODKAITĖ-GRANSKIENĖ

TOMAS ŠEŠKAUSKAS

RIMA AŽUBALYTĖ_______________________


2018-20506 2018-12-14 2018-12-05 2018-12-05 -

Civilinė byla Nr. e3K-3-478-687/2018Teisminio proceso Nr. 2-68-3-33730-2017-5Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.11.12; 3.1.17(S)




Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Egidijaus Laužiko ir Gedimino Sagačio,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų J. V. ir M. V. bei M. P. ir E. P. kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. birželio 26 d. nutarties, kuria panaikinta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 19 d. nutartis ir atmestas prašymas dėl taikos sutarties patvirtinimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Vartoma“ ieškinį atsakovams J. V., M. V., M. P. ir E. P. dėl akcijų pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo ir akcijų sertifikato indosamentų panaikinimo bei atsakovų M. P. ir E. P. priešieškinį ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Vartoma“, J. V. ir M. V. dėl akcijų pirkimo–pardavimo sutarties pakeitimo, tretieji asmenys statybos ir remonto uždaroji akcinė bendrovė „Alsa“, notaras D. B..

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=dad448d0fef811e8a969c20aa4d38bd4

I. GINČO ESMĖ

1. Nagrinėjamoje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių taikos sutarties patvirtinimą civiliniame procese, aiškinimo ir taikymo, kai yra neprivalomas procesinis bendrininkavimas atsakovų pusėje, taip pat kai yra pareikštas priešieškinis, o sudaryta taikos sutartimi ginčas išsprendžiamas ne su visais bendraatsakoviais.

2. Ieškovė UAB „Vartoma“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams J. V., M. V., M. P. ir E. P., prašydama nutraukti 2015 m. gruodžio 18 d. materialiųjų akcijų pirkimo–pardavimo sutartį Nr. DB-8174, sudarytą tarp ieškovės UAB „Vartoma“ ir atsakovų J. V. ir M. P., bei panaikinti statybos ir remonto UAB „Alsa“ akcijų sertifikatų Nr. 29, 29-1, 29-2 indosamentus.

3. Nurodė, kad 2015 m. gruodžio 18 d. materialiųjų akcijų pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. DB-8174 (toliau – Akcijų pirkimo–pardavimo sutartis) ieškovė UAB „Vartoma“ įsipareigojo atsakovams J. V. ir M. P. parduoti 4463 vnt. paprastųjų vardinių materialiųjų statybos ir remonto UAB „Alsa“ (toliau – Bendrovė) akcijų, sudarančių 9,78 proc. viso Bendrovės įstatinio kapitalo. Atsakovė J. V. pagal Akcijų pirkimo–pardavimo sutartį įsigijo 2231 vnt. paprastųjų vardinių materialiųjų Bendrovės akcijų už 21 717 Eur, o atsakovas M. P. – 2232 vnt. paprastųjų vardinių materialiųjų Bendrovės akcijų už 21 726 Eur. Nurodė, kad Akcijų pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo teisinį ir faktinį pagrindą sudaro tai, jog atsakovai neatsiskaitė už perkamas akcijas.

4. Atsakovai M. P. ir E. P. priešieškiniu prašė pakeisti Akcijų pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą tarp UAB „Vartoma“, M. P. ir J. V., nustatant, kad visus 4463 vnt. statybos ir remonto UAB „Alsa“ paprastųjų vardinių materialiųjų akcijų už 43 443 Eur kainą iš pardavėjos UAB „Vartoma“ perka M. P. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise kartu su sutuoktine E. P.; 21 717 Eur kainą už 2231 vnt. UAB „Alsa“ akcijų M. P. sumoka UAB „Vartoma“ per 5 darbo dienų terminą nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Nurodė, kad po ieškinio pareiškimo M. P. sumokėjo ieškovei UAB „Vartoma“ visą akcijų kainą ir įgijo teisę reikalauti, jog Akcijų pirkimo–pardavimo sutartis būtų modifikuota. Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ABĮ) 47 straipsnio 2 dalis nustatė, kad pirmumo teisę įsigyti visas parduodamas uždarosios akcinės bendrovės akcijas turi akcininko pranešimo apie ketinimą parduoti akcijas gavimo uždarojoje akcinėje bendrovėje dieną buvę jos akcininkai. M. P. dar iki Akcijų pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo pageidavo įsigyti visas UAB „Vartoma“ pardavinėtas statybos ir remonto UAB „Alsa“ akcijas. Tačiau dėl to, kad analogišką pageidavimą tuo metu išreiškė ir J. V., M. P. liko galimybė įsigyti tik 2232 vnt. parduodamų akcijų. J. V., pareikšdama pageidavimą įsigyti UAB „Vartoma“ pardavinėjamas statybos ir remonto UAB „Alsa“ akcijas, galiausiai nulėmė Akcijų pirkimo–pardavimo sutarties turinį. Jeigu J. V. nebūtų nesąžiningai, neketindama atsiskaityti už perkamas akcijas, pasinaudojusi pirmumo teise, tai visas parduodamas statybos ir remonto UAB „Alsa“ akcijas būtų įsigijęs M. P..

5. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu ieškovė UAB „Vartoma“ ir atsakovai J. V. bei M. V. kreipėsi į teismą dėl 2018 m. vasario 12 d. pasirašytos taikos sutarties (toliau – Taikos sutartis) patvirtinimo bei civilinės bylos dėl tos ginčo dalies nutraukimo. Pagal taikos sutartį atsakovai J. V. bei M. V. įsipareigojo grąžinti ieškovei UAB „Vartoma“ 2231 vnt. Bendrovės paprastųjų vardinių materialiųjų akcijų, kurias įgijo pagal Akcijų pirkimo–pardavimo sutartį, taip pat susitarė, kad Bendrovės akcijų sertifikato Nr. 29-2 indosamentas laikomas negaliojančiu nuo jo pasirašymo dienos. Ieškovė UAB „Vartoma“ taikos sutartimi atsisakė savo ieškinio reikalavimų atsakovams J. V. bei M. V. dėl Akcijų pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo ir akcijų sertifikatų indosamentų panaikinimo.


6. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. vasario 19 d. nutartimi nutarė: patvirtinti Taikos sutartį, sudarytą tarp ieškovės UAB „Vartoma“ ir atsakovų J. V. ir M. V.; nutraukti civilinės bylos nagrinėjimą dėl atsakovų J. V. ir M. V.; panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 7 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovei J. V. priklausantį 2231 vnt. statybos ir remonto UAB „Alsa“ paprastųjų vardinių akcijų, uždraudžiant šiomis akcijomis disponuoti (įskaitant, bet neapsiribojant draudimu parduoti, mainyti, padovanoti, kitaip perleisti, įkeisti tretiesiems asmenims, sudaryti balsavimo teisių perleidimo sutartį ar kitokiu būdu suvaržyti šias akcijas ir iš jų kylančias teises); uždrausti atsakovei J. V. naudotis 2231 vnt. statybos ir rangos UAB „Alsa“ paprastųjų vardinių akcijų suteikiamomis neturtinėmis teisėmis – balsuoti statybos ir remonto UAB „Alsa“ visuotinių akcininkų susirinkimų metu.

7. Teismas padarė išvadą, kad taikos sutarties sąlygos yra susijusios tik su ieškovės ir atsakovų J. V. bei M. V. teisėmis ir pareigomis. Be to, atsakovų nagrinėjamoje civilinėje byloje nesieja privalomas bendrininkavimas. Patvirtinus šią taikos sutartį, atsakovai M. P. ir E. P. savo teises gali ginti kitu teisiniu pagrindu. Atsakovų pareikšti priešiniai reikalavimai ieškovei negali suvaržyti ieškovės teisių bei apriboti jos valios, apsisprendžiant dėl savo pareikštų ieškinio reikalavimų.

8. Teismas nurodė, kad šalių sudarytos taikos sutarties sąlygos neprieštarauja imperatyviosioms įstatymų nuostatoms ar viešajam interesui, be to, šalys, sudarydamos taikos sutartį, nepažeidė įstatyme įtvirtintų nuostatų, nenaudojo apgaulės,

vadovavosi teisingumo, protingumo, sąžiningumo bei sutarties laisvės principais.9. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. birželio 26 d. nutartimi panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m.

vasario 19 d. nutartį ir civilinės bylos pagal ieškovės UAB „Vartoma“ ieškinį atsakovams J. V., M. V., M. P. ir E. P. dalį, kuria nutraukta byla atsakovams J. V., M. V., perdavė nagrinėti tam pačiam teismui.

10. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, jog nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo tvirtinti ginčo šalių pasirašytą taikos sutartį nepranešus kitiems dalyvaujantiems byloje asmenims bei jiems neišdėsčius savo pozicijos dėl sprendžiamo klausimo. Nurodė, jog teismo patvirtinta taikos sutartis turi įtakos atsakovų M. P. ir E. P. teisėms ir teisėtiems interesams. Teismui patvirtinus taikos sutartį buvo iš dalies išspręsti priešieškinyje išdėstyti reikalavimai. Pareikšto priešieškinio reikalavimai yra neatsiejamai susiję su ieškinio reikalavimais, todėl byla turi būti nagrinėjama iš esmės tam, kad nebūtų paneigta priešieškinio patenkinimo galimybė, kartu įgyvendinant ir ieškovės pradinį tikslą, kurio ji siekė su atsakovais sudarydama bendrovės akcijų pirkimo–pardavimo sutartį, t. y. parduoti visas akcijas, o ne jų dalį.

11. Pirmosios instancijos teismas, tvirtindamas šalių sudarytą taikos sutartį, nutartyje apsiribojo deklaratyvia išvada dėl taikos sutarties neprieštaravimo imperatyviosioms įstatymų nuostatoms, viešajam interesui, dėl trečiųjų asmenų teisių ir teisėtų interesų nepažeidimo.

III. KASACINIŲ SKUNDŲ IR ATSILIEPIMŲ Į JUOS TEISINIAI ARGUMENTAI

12. Atsakovai J. V. ir M. V. kasaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. birželio 26 d. nutartį ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 19 d. nutartį; priteisti iš atsakovų M. P. ir E. P. atsakovų J. V. ir M. V. naudai visų bylinėjimosi kasaciniame teisme išlaidų atlyginimą. Kasacinį skundą grindžia šiais argumentais:

8.1. Apeliacinės instancijos teismas, deklaratyviai nurodydamas, kad taikos sutartis pažeidžia atsakovų M. P. ir E. P. teises ir teisėtus interesus, netinkamai aiškino ir taikė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 42 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą normą, pagal kurią pirmosios instancijos teismo nutarties patvirtinti taikos sutartį panaikinimas buvo galimas tik nustačius, kad taikos sutarties nuostatos prieštarauja imperatyviosioms įstatymo nuostatoms ar viešajam interesui arba, kaip išaiškinta kasacinio teismo jurisprudencijoje, pažeidžia trečiųjų asmenų teises ir teisėtus interesus. Nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas nenustatė prieštaravimo imperatyviosioms teisės normoms ar viešajam interesui.

8.2. Apeliacinės instancijos teismo išvada dėl atsakovų M. P. ir E. P. teisių ir teisėtų interesų pažeidimo tuo būdu, kad taikos sutarties patvirtinimas reikštų jų priešieškinyje išdėstytų reikalavimų išsprendimą, yra nepagrįsta ir niekaip nemotyvuota. Palikus galioti pirmosios instancijos teismo nutartį dėl taikos sutarties patvirtinimo, atsakovai J. V. ir M. V. grąžintų ieškovei 2231 vnt. Bendrovės paprastųjų vardinių akcijų. Pareikštu priešieškiniu prašoma nustatyti, kad visus 4463 vnt. Bendrovės paprastųjų vardinių akcijų, tarp jų ir atsakovų J. V. bei M. V. turėtą 2231 vnt. akcijų, perka atsakovai M. P. ir E. P.. Tačiau taikos sutarties patenkinimas neužkirstų kelio galimybei tenkinti priešieškinį, kadangi 2231 vnt. Bendrovės paprastųjų vardinių akcijų niekur nedingtų ir būtų grąžintos ieškovui.

8.3. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad pirmosios instancijos teismas taikos sutartį patvirtino nepranešęs kitiems dalyvaujantiems asmenims ir jiems neišdėsčius savo pozicijos dėl sprendžiamo klausimo. Atsakovų M. P. ir E. P. atstovai savo klientų nesutikimo dėl taikos sutarties patvirtinimo pagrindus išdėstė žodžiu 2018 m. vasario 13 d. vykusio teismo posėdžio metu, be to, prašė Vilniaus miesto apylinkės teismo sudaryti galimybę ir raštu išdėstyti savo nuomonę dėl pateiktos taikos sutarties. Nors tokia galimybė atsakovų atstovams buvo suteikta, tačiau jie ja nepasinaudojo per 7 dienas iki pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria patvirtinta taikos sutartis, priėmimo.

8.4. Apeliacinės instancijos teismo nutartimi atsakovams J. V. ir M. V. de facto (faktiškai) buvo uždrausta sudaryti taikos sutartį bet kurioje proceso stadijoje (CPK 140 straipsnio 3 dalis), taip pažeidžiant dispozityvumo (CPK 13 straipsnis), civilinio proceso ekonomiškumo (CPK 2, 7 straipsniai), sutarties laisvės principus (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.156 straipsnis).

9. Ieškovė UAB „Vartoma“ pareiškimu dėl prisidėjimo prie kasacinio skundo pareiškė prisidedanti prie atsakovų J. V. ir M. V. kasacinio skundo.

10. Atsakovai M. P. ir E. P. kasaciniu skundu prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. birželio 26 d. nutartį, panaikinant ir pašalinant iš šios nutarties motyvuojamosios dalies jos 35 punktą: „35. Pažymėtina, jog 2015-12-18 akcijų pirkimo pardavimo sutarties 7.1 p. šalys susitarė, jog jeigu pirkėjai neatsiskaitys su pardavėju, kaip numatyta šioje sutartyje, ir nesumokės visos akcijų kainos ilgiau kaip per 10 kalendorinių dienų, tai bus laikoma esminiu sutarties pažeidimu, dėl ko pardavėjas įgis teisę vienašališkai nutraukti sutartį dėl pirkėjų kaltės. Pastebėtina tai, jog šalys, sudarydamos tokią sutartį, neaptarė sąlygų ir pasekmių, kuomet vienas iš pirkėjų įvykdo prisiimtą įsipareigojimą, o kitas ne, kas iš esmės ir įvyko nagrinėjamu atveju. Ieškovui tiek ieškinyje, tiek patikslintame ieškinyje, teigiant, kad jis siekė parduoti visas akcijas kartu, o ne jų dalį, atsakovei J. V. neįvykdžius sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, ieškovas įgijo teisę

vienašališkai nutraukti sutartį, o atsakovei tenka pareiga ieškovui perimtas bendrovės akcijas grąžinti. Atsakovas M. P. įvykdė prisiimtą sutartinę atsakomybę ir sumokėjo ieškovui bendrovės akcijų kainą, tačiau, atsižvelgiant į tai, jog sutarties 7.1 p. yra įtvirtinta bendra pirkėjų atsakomybė bei pasekmės, jų neišskiriant, atsakovui taipogi tenka pareiga grąžinti ieškovui perimtas bendrovės akcijas, o ieškovui grąžinti pirkėjams jų jam sumokėtas lėšas. Pastebėtina tai, jog šalims nedraudžiama susitarti taikiai ir ginčą užbaigti taikos sutartimi, tačiau, kaip jau minėta, jų sudaryta taikos sutartis turi atitikti įstatyme įtvirtintus reikalavimus“; priteisti iš atsakovų J. V. ir M. V. atsakovų M. P. ir E. P. visų patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinį skundą grindžia šiais argumentais:

10.1. Apeliacinės instancijos teismo nutarties 35 punkto motyvai suformuluoti siurpriziškai, skubotai ir nepagrįstai peržengus atskirojo skundo ir pareiškimo dėl prisidėjimo ribas, taip pažeidžiant CPK 320 straipsnį ir CK 6.193 straipsnį. Skundžiamais motyvais Vilniaus apygardos teismas dar iki pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo dėl ginčo esmės priėmimo išsprendė klausimus, kurie yra ieškinio ir priešieškinio dalykas. Tokio pobūdžio vertinimas gali būti atliekamas tik teismo sprendimo dėl ginčo esmės priėmimo etape. Be to, tokiu būdu apeliacinės instancijos teismas šioje proceso stadijoje ėmėsi aiškinti akcijų pirkimo–pardavimo sutarties nuostatas.

10.2. Apeliacinės instancijos teismo nutarties 35 punkto motyvai pažeidžia tiek materialiosios teisės normas, kurios reglamentuoja nuosavybės teisę ir jos turinį, tiek civilinio proceso normas, draudžiančias disponuoti areštuotu turtu.

10.3. Vien aplinkybės, kad priešieškinio esmė yra pretendavimas į visas ginčo objektu esančias Bendrovės akcijas, bei tai, kad, atsakovei J. V. neįvykdžius savo prievolės sumokėti už akcijas, šią prievolę tinkamai įvykdė atsakovas M. P. (CK 6.56 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 6.50 straipsnio 1 dalis), patvirtina, kad atsakovai J. V. ir M. V. negali laisvai disponuoti ginčo objektu esančiomis akcijomis.

10.4. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 17 d. nutartimi buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės – visų ginčo objektu esančių Bendrovės akcijų (4463 vnt.) areštas, uždraudžiant jomis disponuoti bei uždraudžiant atsakovams J. V. ir M. P. naudotis šių akcijų suteikiamomis neturtinėmis teisėmis – balsuoti Bendrovės visuotiniame akcininkų susirinkime. Draudimas disponuoti areštuotomis akcijomis apima ir jų perleidimo taikos sutartimi draudimą.

10.5. Apeliacinės instancijos teismo nutarties 35 punkto motyvai pažeidžia šalių rungimosi (CPK 12 straipsnis) ir lygiateisiškumo (CPK 17 straipsnis) principus.

10.6. Apeliacinės instancijos teismo nutarties 35 punkto motyvais buvo pažeistos įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklės (CPK 176 straipsnis, 183 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnio 1 dalis), nukrypta nuo atitinkamos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuosekliai formuojamos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos. Teismas skundžiamus motyvus išdėstė neįsigilinęs, kad atsakovė J. V. Sutartį sudarė nesąžiningai, piktnaudžiaudama įstatyme įtvirtinta pirmumo teise įsigyti parduodamas akcijas, taip užkirsdama kelią atsakovui M. P. įsigyti visas ieškovės parduodamas Bendrovės akcijas. Atsakovė J. V., toliau veikdama nesąžiningai, imitavo tariamą esminį Sutarties pažeidimą, siekdama, kad atsirastų formalus Sutarties nutraukimo teisinis pagrindas. Teismas neįvertino, kad Sutarties nutraukimas nagrinėjamu atveju turėtų būti taikomas kaip ultima ratio (paskutinė priemonė), o pirmenybę teikė favor contractus (prioriteto sutarties vykdymui) principui. Ieškovo tikslas buvo parduoti savo turimas akcijas bet kuriam asmeniui ir gauti atitinkamą (savo paties nurodytą) atlyginimą (43 443 Eur). Šį atlyginimą ieškovė yra gavusi, kai atsakovas M. P. įvykdė ieškovei atsakovės J. V. prievolę apmokėti perkamas Bendrovės akcijas. Byloje yra neginčijami įrodymai, kad atsakovas M. P. yra sumokėjęs visą pagal Sutartį savo ir atsakovės J. V. mokėtiną sumą už Bendrovės akcijas ir kad ieškovė nesąžiningai vengia priimti šį apmokėjimą.

11. Atsakovai M. P. ir E. P. atsiliepimu į atsakovų J. V. ir M. V. kasacinį skundą prašo minėtą kasacinį skundą atmesti. Atsiliepimą į kasacinį skundą grindžia šiais argumentais:

11.1. Vilniaus apygardos teismas teisingai pažymėjo, kad taikos sutartis turi tiesioginę įtaką atsakovų M. P. ir E. P. teisėms ir teisėtiems interesams, kadangi taikos sutartimi iš anksto nuspręsta dėl priešieškinio dalyku esančių J. V. Bendrovės akcijų likimo, atsakovams J. V. ir M. V. negalint laisvai disponuoti ginčo objektu esančiomis Bendrovės akcijomis:

11.1.1. priešieškinio esmė ir tikslas yra susiję su visų ieškovo parduodamų Bendrovės akcijų (4463 vnt.) nuosavybės teisių perkėlimu atsakovams M. P. ir E. P.. Esant konkuravimui dėl nuosavybės teisių į ginčo objektu esančias Bendrovės akcijas, atsakovų J. V. ir M. V. teisės sudaryti akcijų perleidimo sutartį (taikos sutartį) yra ribojamos;

11.1.2. taikiai susitarti ir sudaryti taikos sutartį būtų galima tik tuo atveju, jei ją sudarytų visos šalys;11.1.3. vien ta aplinkybė, kad, atsakovei J. V. neįvykdžius savo prievolės sumokėti už akcijas, šią prievolę už ją įvykdė

atsakovas M. P., patvirtina, kad atsakovai J. V. ir M. V. negali laisvai disponuoti ginčo objektu esančiomis akcijomis, įskaitant akcijų perleidimą, sudarant taikos sutartį, t. y. draudžiama disponuoti turtu, kurio nuosavybės teisės asmuo realiai ir neginčijamai neturi;

11.1.4. atsakovės J. V. teisė disponuoti akcijomis, įskaitant jų perleidimą taikos sutartimi, buvo apribota Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 17 d. nutartimi pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis;

11.1.5. kadangi pats priešieškinio priėmimo faktas patvirtina ieškinio ir priešieškinio sąsajumą, atsakovai J. V. ir M. V. kasaciniame skunde nepagrįstai nurodo, kad taikos sutarties sąlygos susijusios tik su ieškovo reikalavimais ir kad patvirtinus tokią taikos sutartį priešieškinio reikalavimai galėtų būti nagrinėjami toliau.

11.2. Atsakovai M. P. ir E. P. nesiekia priversti ką nors bylinėtis ar uždrausti atsisakyti dalies savo reikalavimų, kadangi jų siekis – užtikrinti, kad a priori (iš anksto) nebūtų nuspręsta dėl priešieškinio dalyko ir būtų laikomasi Bendrovės akcininkų sutarties ir ABĮ reikalavimų.

11.3. Atsakovų J. V. ir M. V. kasacinio skundo argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas nekonstatavo imperatyviųjų įstatymo nuostatų ir viešojo intereso pažeidimo, savaime nereiškia, kad šių pažeidimų nebuvo. Priešingai, būtent pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą įvertinti šalių pateiktos taikos sutarties sąlygų atitiktį imperatyviosioms įstatymo nuostatoms ir viešajam interesui, o šios pareigos įgyvendinimas negalėjo būti deklaratyvus ir abstraktus.

11.4. Taikos sutarties patvirtinimas pažeidė įstatymo galią turinčios 2015 m. spalio 12 d. Akcininkų sutarties (toliau – Bendrovės akcininkų sutartis), sudarytos tarp J. V. ir M. P., kaip statybos ir remonto uždarosios akcinės bendrovės „Alsa“ akcininkų, nuostatas (CK 6.189 straipsnio 1 dalis). Bendrovės akcininkų sutarties 16 punktu šalys susitarė neparduoti ar kitaip neperleisti savo turimų akcijų, jų dalies ar akcijų suteikiamų teisių kitai trečiajai šaliai kitaip, nei nustatyta šioje sutartyje. Bendrovės akcininkų sutarties 17 punkte akcininkai susitarė, jog savo akcijas gali perleisti tretiesiems asmenims tik tuo atveju, jeigu gautas išankstinis rašytinis kitos šalies sutikimas. Pagal Bendrovės akcininkų sutarties 21 punktą, bet koks Bendrovės akcijų perleidimas, kuris pažeidžia minėtas nuostatas, bus laikomas niekiniu ir negaliojančiu. Todėl atsakovė J. V. akcijas perleisti kitiems asmenims, įskaitant taikos sutartį, galėjo tik turėdama išankstinį rašytinį Bendrovės akcininkų sutikimą.

11.5. Taikos sutartimi pažeidžiama kitų Bendrovės akcininkų pirmumo teisė įsigyti perleidžiamas akcijas ir akcijų perleidimo imperatyvus reguliavimas, įtvirtintas ABĮ 47 straipsnyje. Atsakovei J. V. nesilaikant imperatyvių akcijų perleidimo procedūrų, darytina išvada, kad taikos sutartis prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms.

11.6. Atsakovai J. V. ir M. V., sudarydami taikos sutartį, elgiasi nesąžiningai, piktnaudžiauja savo teisėmis ir siekia įgyti Bendrovės kontrolę, kadangi jie apskritai neturi nuosavybės teisių į ginčo objektu esančias Bendrovės akcijas, be to, šios akcijos šiuo metu yra areštuotos.

11.7. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo tvirtinti taikos sutartį, nepranešus kitiems dalyvaujantiems byloje asmenims ir jiems neišdėsčius savo pozicijos dėl sprendžiamo klausimo, yra pagrįsta ir teisėta. 2018 m. vasario 13 d. vykusio teismo posėdžio metu atsakovo M. P. atstovas prašė leidimo per savaitę pateikti paaiškinimus raštu dėl taikos sutarties, tačiau tokio leidimo negavo. Nors teismas trumpai leido šalims pasisakyti dėl taikos sutarties neteisėtumo, tačiau posėdžio metu nurodė, kad taikos sutarties tvirtinimo klausimas sprendžiamas teismo nuožiūra, dėl to nėra pagrindo teikti bet kokių paaiškinimų. Tokiu būdu buvo pažeista CPK 42 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta atsakovo M. P. teisė išdėstyti savo poziciją dėl sprendžiamo klausimo, kai jis tiesiogiai susijęs su jo teisėmis ir teisėtais interesais.

11.8. Kasaciniame skunde nepagrįstai nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas, uždrausdamas atsakovams J. V. ir M. V. bei ieškovei užbaigti ginčą taikiu būdu, pažeidė dispozityvumo, proceso ekonomiškumo ir sutarties laisvės principus. Teisė į teisingą bylos nagrinėjimą negali būti aukojama dėl itin greito proceso. Dispozityvumo principą, kaip ir sutarties laisvės principą, riboja draudimas disponuoti savo teisėmis tokiu būdu, kuris pažeistų imperatyviąsias teisės normas ar trečiųjų asmenų teises ir teisėtus interesus.

11.9. Kasacinis skundas turėtų būti atmestas, nes teismo nutartis, kuria atsisakoma tvirtinti taikos sutartį, atskiruoju skundu neskundžiama.

12. Atsakovai J. V. ir M. V. atsiliepimu į atsakovų M. P. ir E. P. kasacinį skundą prašo nutraukti kasacinį procesą, pradėtą pagal atsakovų M. P. ir E. P. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. birželio 26 d. nutarties motyvų. Atsiliepimą į kasacinį skundą grindžia šiais argumentais:

12.1. Atsakovų J. V. ir M. V. kasaciniame skunde išdėstyti išsamūs motyvai, dėl kurių teismo nutartis yra laikytina neteisėta ir nepagrįsta, todėl naikintina. Jei kasacinis teismas nuspręstų tenkinti atsakovų J. V. ir M. V. kasacinį skundą, teismo nutartis būtų panaikinta, dėl to atsakovų M. P. ir E. P. kasacinio skundo dėl skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvų nagrinėjimas netektų prasmės.

12.2. Apeliacinės instancijos teismo nutarties 35 punkte pateiktas akcijų pirkimo–pardavimo sutarties neįvykdymo pasekmių teisinis vertinimas yra teisingas, o atsakovai, teikdami kasacinį skundą dėl nutarties motyvų, apsiribojo deklaratyviomis frazėmis.

12.3. Nepaisant to, atsakovai J. V. ir M. V. mano, kad apeliacinės instancijos teismo nutarties 35 punkte pateiktas Sutarties neįvykdymo pasekmių teisinis vertinimas yra teisingas, o atsakovai M. P. ir E. P., teikdami kasacinį skundą dėl nutarties motyvų, apsiribojo deklaratyviomis frazėmis, tačiau neįrodė, kad (1) nutarties motyvai daro poveikį byloje dalyvaujančių asmenų teisėms ar pareigoms; (2) daro poveikį byloje dalyvaujančių asmenų teisiniam statusui; (3) gali

jiems sukurti teisinius padarinius ateityje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-238-915/2015).

13. Ieškovė UAB „Vartoma“ atsiliepimu į atsakovų M. P. ir E. P. kasacinį skundą prašo nutraukti kasacinį procesą, pradėtą pagal atsakovų M. P. ir E. P. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. birželio 26 d. nutarties motyvų. Atsiliepimą į kasacinį skundą grindžia šiais argumentais:

13.1. Atsakovai M. P. ir E. P. neturi teisės kasaciniu skundu kvestionuoti apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvuojamosios dalies išvadų, kadangi jie konkrečiai neįrodė sąlygų, būtinų tokios teisės įgyvendinimui, egzistavimo, t. y. kad skundžiami motyvai daro poveikį byloje dalyvaujančių asmenų teisėms ar pareigoms, teisiniam statusui, gali jiems sukurti teisinius padarinius ateityje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-238-915/2015).

13.2. Apeliacinės instancijos nutarties 35 punkte išdėstyti motyvai savarankiškai neturi jokio įtakos dalyvaujančių byloje asmenų teisėms, pareigoms, jų teisiniam statusui ir nesukuria bei ateityje nesukurs atskirų teisinių padarinių už ginčo ribų.

13. Atsakovų M. P. ir E. P. kasaciniame skunde nurodyti motyvai yra susiję su faktinių aplinkybių nustatymu ir vertinimu.

Teisėjų kolegija



Dėl bylos kasaciniame procese nagrinėjimo ribų

14. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas taikos sutarties patvirtinimo klausimas. Šiame kasaciniame procese yra peržiūrima Vilniaus apygardos teismo 2018 m. birželio 26 d. nutartis, kuria panaikinta tarp ieškovės UAB „Vartoma“ bei atsakovų J. V. ir M. V. sudarytą taikos sutartį patvirtinusi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 19 d. nutartis. Skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties teisėtumas ir pagrįstumas ginčijamas tiek dėl jos motyvų, tiek dėl sprendžiamo klausimo esmės, apeliacinės instancijos teismui pripažinus, jog nagrinėjamoje byloje nebuvo pagrindo patvirtinti ginčo šalių sudarytą taikos sutartį.

15. Kadangi ieškinys nagrinėjamoje byloje pareikštas keliems atsakovams, o taikos sutartis sudaryta tik su dviem Akcijų pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu vieno iš pirkėjų pusėje savarankiškai veikusiais asmenimis (atsakovais J. V. ir M. V.), nagrinėjamoje civilinėje byloje aktualus taikos sutarties patvirtinimo, esant procesiniam bendrininkavimui, klausimas. Be to, atsižvelgiant į tai, jog atsakovai M. P. ir E. P. savo nesutikimą dėl taikos sutarties patvirtinimo grindė savo teisių materialiuosiuose teisiniuose santykiuose pažeidimu, kasacinio proceso šioje byloje tikslas taip pat yra patikrinti, ar apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas, jog taikos sutartimi buvo pažeistos atsakovų M. P. ir E. P. teisės, tinkamai taikė ir aiškino materialiosios teisės normas, reglamentuojančias akcininkų pirmumo teisę pirkti parduodamas uždarosios akcinės bendrovės akcijas. Tuo tikslu būtina įvertinti šioje byloje tiek ieškiniu, tiek priešieškiniu pareikštus reikalavimus, jų pagrindą, kokių teisinių padarinių materialiuosiuose santykiuose siekia ginčo šalys pareikštais reikalavimais ir kaip šie padariniai koreliuoja su taikos sutartyje įtvirtinto ginčo šalių susitarimo materialiaisiais teisiniais padariniais.

16. Ieškovė UAB „Vartoma“, pareikšdama ieškinį atsakovams J. V., M. V., M. P. ir E. P., siekia Akcijų pirkimo–pardavimo sutarties, sudarytos tarp ieškovės UAB „Vartoma“ ir atsakovų J. V. bei M. P., nutraukimo bei statybos ir remonto UAB „Alsa“ akcijų sertifikatų Nr. 29, 29-1, 29-2 indosamentų panaikinimo. Ieškinio pagrindą sudaro aplinkybės dėl atsakovų neatsiskaitymo už įsigytas Bendrovės akcijas. Ginčo pagrindą sudarančia Akcijų pirkimo–pardavimo sutartimi ieškovė UAB „Vartoma“ pardavė atsakovui M. P. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise kartu su sutuoktine E. P. 2232 vnt. Bendrovės akcijų už 21 726 Eur, o atsakovei J. V. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise kartu su sutuoktiniu M. V. – 2231 vnt. Bendrovės akcijų už 21 717 Eur. Akcijų pirkimo–pardavimo sutartis buvo sudaryta atsakovams įgyvendinus savo, kaip Bendrovės akcininkų, pirmumo teisę pirkti parduodamas uždarosios akcinės bendrovės, kurios akcininkai jie yra, akcijas. Akcijų pirkimo–pardavimo sutarties 6.1 punkte nustatyta, jog nuosavybės teisė į parduodamas Bendrovės akcijas perduodama pirkėjams padarius atitinkamus įrašus akcijose (jų sertifikatuose) (indosamentus).

17. Atsakovai M. P. ir E. P. (ieškovai pagal priešieškinį), pareikšdami priešieškinį ieškovei UAB „Vartoma“ ir atsakovams J. V. bei M. V. (atsakovai pagal priešieškinį), siekia Akcijų pirkimo–pardavimo sutarties pakeitimo, perkeliant

M. P. pirkėjo teises dėl visų 4463 vnt. statybos ir remonto UAB „Alsa“ paprastųjų materialiųjų akcijų įsigijimo bendrosios jungtinės nuosavybės teise kartu su sutuoktine E. P.. Priešieškinio pagrindą sudaro aplinkybės dėl M. P. pirmumo teisės pirkti parduodamas uždarosios akcinės bendrovės akcijas, kurios akcininkas jis yra, pažeidimo, kurį sukėlė atsakovė J. V., nesąžiningai įgyvendindama savo pirmumo teisę pirkti Bendrovės akcijas.

18. Taikos sutartimi, pasirašyta tarp ieškovės UAB „Vartoma“ ir atsakovų J. V. bei M. V., šalys susitarė taikyti Akcijų pirkimo–pardavimo sutarties negaliojimo pasekmes dėl dalies, kuria ieškovė UAB „Vartoma“ perleido atsakovei J. V. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise kartu su sutuoktiniu M. V. 2231 vnt. Bendrovės akcijų. Taikos sutartimi atsakovai J. V. ir M. V. įsipareigojo grąžinti ieškovei UAB „Vartoma“ pagal Akcijų pirkimo–pardavimo sutartį įgytą 2231 vnt. Bendrovės akcijų ir susitarė su ieškove dėl atitinkamų Bendrovės akcijų sertifikatų negaliojimo. Iš esmės taikos sutarties šalys, spręsdamos jas siejančio ginčo dalį, susitarė dėl restitucijos ir su tuo susijusių procesinių pasekmių taikymo jas siejusio ginčo dalyje.

19. Atsakovams M. P. ir E. P. nurodant, jog nagrinėjamu atveju kasacinis procesas pradėtas neteisėtai, kadangi teismo nutartis, kuria atsisakyta patvirtinti taikos sutartį, yra neskundžiama, teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamoje byloje apeliacinis procesas buvo pradėtas dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 19 d. nutarties, kuria teismas patvirtino ieškovės UAB „Vartoma“ ir atsakovų J. V. bei M. V. sudarytą taikos sutartį. Teismo nutarties, kuria patvirtinta taikos sutartis, apskundimo galimybė yra įtvirtinta CPK 295 straipsnyje, kadangi, teismui patvirtinus taikos sutartį, civilinė byla nutraukiama (CPK 293 straipsnio 5 punktas). Pažymėtina, jog kasacine tvarka gali būti apskųsti ir peržiūrėti visi apeliacinės instancijos teismų sprendimai ir nutartys (CPK 340 straipsnio 1 dalis), išskyrus atvejus, kai toks apskundimo negalimumas tiesiogiai įtvirtintas įstatyme (pvz., CPK 151 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija pripažįsta, jog nagrinėjamu atveju buvo visos procesinės prielaidos dalyvaujantiems byloje asmenims įgyvendinti savo teisę apskųsti šiame procese priimtą apeliacinės instancijos teismo nutartį.

Dėl taikos sutarties patvirtinimo neprivalomojo procesinio bendrininkavimo atveju

20. CPK 140 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad bet kurioje proceso stadijoje šalys gali baigti bylą taikos sutartimi. Taikos sutartimi šalys tarpusavio nuolaidomis išsprendžia kilusį teisminį ginčą, užkerta kelią kilti teisminiam ginčui ateityje, išsprendžia teismo sprendimo įvykdymo klausimą arba kitus ginčytinus klausimus (CK 6.983 straipsnio 1 dalis). Taikos sutartimi gali būti išspręstas visas ginčas ar jo dalis (atskiri reikalavimai) (CPK 231 straipsnio 2 dalis).

21. Procesinė šalių teisė sudaryti taikos sutartį ir tokiu būdu baigti teisminį ginčą – viena iš civiliniame procese galiojančio šalių dispozityvumo principo, kuris šalims suteikia teisę disponuoti tiek ginčo objektu, t. y. pareikštais materialinio teisinio pobūdžio reikalavimais, tiek procesinėmis priemonėmis, išraiškų. Vis dėlto dispozityvumo principas ir iš jo kylanti šalių laisvė susitarti dėl taikos sutarties sąlygų nėra absoliutūs. Šalių veiksmus kontroliuojantis teismas netvirtina taikos sutarties, jei byloje nustatomi CPK 42 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti pagrindai, t. y. bylą nagrinėjantis teismas visais atvejais turi įvertinti šalių pasiektos taikos sutarties sąlygų atitiktį imperatyviosioms įstatymų nuostatoms ir viešajam interesui. Be to, teismas turi patikrinti, ar taikos sutartimi nebuvo nuspręsta dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų (CPK 266 straipsnis), ar, esant privalomam bendrininkavimui, buvo gautas visų bendrininkų sutikimas (CPK 44 straipsnio 3 dalis).

22. CPK 43 straipsnyje reglamentuojamas privalomas ir neprivalomas procesinis bendrininkavimas. Privalomas bendrininkavimas – tai tokie procesinio bendrininkavimo atvejai, kai ieškinio dalykas yra bendrai pagal įstatymus keliems ieškovams arba keliems atsakovams priklausančios teisės arba pareigos, t. y. bendrininkus sieja bendras materialusis teisinis santykis (pvz., solidariosios ar subsidiariosios prievolės atveju). Ieškinys, pareiškiamas kelių ieškovų ir keliems atsakovams, atitinka neprivalomo bendrininkavimo procesines sąlygas, jeigu kiekvienas iš reikalavimų atskirai gali būti atskiro ieškinio dalykas, tačiau jų sąsajumas grindžiamas reikalavimų arba įsipareigojimų pobūdžio bei medžiagos fakto ir teisės klausimais tapatumu.

23. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo ieškovei pareiškus reikalavimą dėl Akcijų pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo. Atsakovus M. P. ir E. P. bei J. V. ir M. V. vienija ieškovės UAB „Vartoma“ pareikštų reikalavimų pobūdžio bei jų pagrindo tapatumas, tačiau ieškovės reikalavimai šiems atsakovams galėjo būti pareikšti atskirose bylose. Todėl nagrinėjamu atveju tarp atsakovų susiklostė neprivalomas procesinis bendrininkavimas. Ši išvada darytina, atsižvelgiant į šalis siejusius materialiuosius teisinius santykius, iš kurių kilęs ginčas. Pažymėtina, jog ginčas dėl ieškiniu pareikštų reikalavimų nagrinėjamu atveju yra kilęs iš Akcijų pirkimo–pardavimo sutarties, o atsakovų veiksmai, pažeidžiant šios sutarties nuostatas dėl perkamų akcijų kainos sumokėjimo ieškovei, sudaro ieškinio faktinį pagrindą. Pagal Akcijų pirkimo–pardavimo sutartį parduodamas turtas, t. y. 4463 vnt. Bendrovės paprastųjų vardinių materialiųjų akcijų, sudarančių 9,78 proc. visų Bendrovės išleistų akcijų, yra dalus. Ieškovės parduodami 4463 vnt. Bendrovės akcijų buvo paskirstyti jas įsigyti pageidavusiems Bendrovės akcininkams (atsakovei J. V. – 2231 vnt., o atsakovui M. P. – 2232 vnt.).

Šis susitarimas atsispindi Akcijų pirkimo–pardavimo sutartyje, apibrėžiant sutarties dalyką ir sutarties šalių tarpusavio įsipareigojimus. Tai, jog šalys, susitardamos dėl akcijų pardavimo, sudarė vieną bendrą Akcijų pirkimo–pardavimo sutartį, nepaneigia ieškovės parduodamų Bendrovės akcijų dalumo, kadangi pagal šią sutartį ieškovę su kiekvienu iš pirkėjų siejo atskirti ir individualizuoti priešpriešiniai sutartiniai įsipareigojimai dėl nuosavybės teisių į akcijas perdavimo ir kainos sumokėjimo. Pirkėjais pagal Akcijų pirkimo–pardavimo sutartį buvę atsakovai J. V. ir M. P. neįgijo jokių reikalavimo vienas kitam teisių.

24. Procesinį bendrininkavimą reglamentuojančiose teisės normose įtvirtinta, kad jeigu ginčijamo santykio pobūdis arba įstatymai lemia tai, jog teismo sprendimai bus nedalomai susiję su visų bendrininkų teisėmis ar pareigomis (privalomas bendrininkavimas), visų procesinių veiksmų, atliktų dalyvavusių nagrinėjant bylą bendrininkų, pasekmės taikomos ir tiems bendrininkams, kurie į bylos nagrinėjimą neatvyko be svarbių priežasčių. Taikos sutarčiai sudaryti, atsisakyti ieškinio ar ieškinį pripažinti būtinas visų bendrininkų (bendraieškių arba bendraatsakovių) sutikimas, išskyrus atvejus, kai šie veiksmai yra atliekami tik neviršijant reikalavimų ar įsipareigojimų (CPK 44 straipsnio 3 dalis). Atsižvelgdama į šį reglamentavimą, teisėjų kolegija daro išvadą, jog tuo atveju, kai, esant keliems atsakovams, juos sieja neprivalomas bendrininkavimas, o taikos sutartis sudaroma ne su visais bendraatsakoviais, tačiau neviršijant taikos sutartį sudariusių ginčo šalių reikalavimų ir įsipareigojimų, nei taikos sutartį sudarančioms ginčo šalims, nei jos tvirtinimo klausimą sprendžiančiam teismui neatsiranda pareiga gauti bendraatsakovių, nedalyvavusių sudarant taikos sutartį, sutikimą. Kai ieškinys pareikštas esant neprivalomam bendrininkavimui, bendrininkai veikia nepriklausomai vienas nuo kito ir vieno jų atlikti veiksmai nedaro įtakos kitų bendrininkų teisėms ar pareigoms.

25. Kita vertus, esant neprivalomam procesiniam bendrininkavimui, bendraatsakovis, nedalyvavęs sudarant taikos sutartį, savo nuomonę dėl prašomos patvirtinti taikos sutarties gali išreikšti naudodamasis CPK 42 straipsnio 1 dalyje įtvirtintomis šalių teisėmis, pavyzdžiui, teikdamas paaiškinimus žodžiu ar raštu, kuriais išreikštų savo nuomonę dėl civilinės bylos ginčo dalies užbaigimo taikos sutartimi. Teismas privalo informuoti taikos sutarties šalimis nesančius dalyvaujančius byloje asmenis apie sudarytą taikos sutartį ir sudaryti jiems galimybę susipažinti su taikos sutarties sąlygomis bei išdėstyti savo argumentus žodžiu arba raštu, nurodant, ar prašoma patvirtinti taikos sutartis nepažeidžia jų teisių ir teisėtų interesų. Jei iš dalyvaujančių byloje asmenų paaiškinimų matyti, kad taikos sutartis prieštarauja jų teisėms ir pareigoms, teismas nutartyje, kuria patvirtina taikos sutartį, privalo išdėstyti motyvus, kodėl jis mano kitaip.

26. Nagrinėjamoje byloje Taikos sutartis tarp ieškovės UAB „Vartoma“ ir atsakovų J. V. bei M. V. buvo pasirašyta 2018 m. vasario 13 d. ir tą pačią dieną per teismų elektroninių paslaugų portalą (EPP) pateikta Vilniaus miesto apylinkės teismui. 2018 m. vasario 13 d. įvykusio teismo posėdžio metu atsakovų M. P. ir E. P. atstovai nesutiko, kad byla dėl tos ginčo dalies, dėl kurios buvo sudaryta taikos sutartis, būtų nutraukta, ir prašė teismo sudaryti galimybę, išsamiai susipažinus su taikos sutartimi, per savaitę pateikti savo rašytines pastabas ir paaiškinimus iškilusiu klausimu. Atsakovams M. P. ir E. P. nurodant, kad teismas, neduodamas tokio sutikimo, pažeidė jų procesines teises, teisėjų kolegija pažymi, jog tam, kad šalis galėtų įgyvendinti savo CPK 42 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisę pateikti raštu savo paaiškinimus dėl sprendžiamo klausimo, nereikalingas išankstinis teismo sutikimas. Tačiau, esant nagrinėjamu atveju susiklosčiusiai situacijai, kai teismas taikos sutarties patvirtinimo klausimą nutarė spręsti rašytinio proceso tvarka, nenurodydamas konkrečios datos, atsakovų procesinės teisės teikti rašytinius paaiškinimus dėl taikos sutarties patvirtinimo pažeidimu laikytini teismo veiksmai, kai teismas, pažeisdamas bendradarbiavimo pareigą, įtvirtintą CPK 8 straipsnyje, neužtikrino, jog atsakovai savo teisę teikti rašytinius paaiškinimus galėtų įgyvendinti dar iki klausimo dėl taikos sutarties patvirtinimo išnagrinėjimo rašytinio proceso tvarka. Pažymėtina, jog atsakovai M. P. ir E. P. šia teise nepasinaudojo ir teismas nutartimi patvirtino taikos sutartį, todėl, vadovaujantis CPK 334 straipsnio 1 dalies 2 punktu, jie įgijo teisę dėl šios pirmosios instancijos teismo nutarties paduoti atskirąjį skundą, nurodydami aplinkybes, kuriomis jie grindžia savo teisių ir teisėtų interesų pažeidimą dėl teismo patvirtintos taikos sutarties (CPK 306 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 338 straipsnis), o teismas įgijo pareigą šias aplinkybes vertinti ir padaryti argumentuotas išvadas dėl atsakovų teisių ir teisėtų interesų galimo pažeidimo (CPK 331 straipsnio 4 dalis, 338 straipsnis). Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog, esant minėtoms aplinkybėms, konstatuotas atsakovų M. P. ir E. P. procesinių teisių pažeidimas nesudaro savarankiško pagrindo, neįvertinus taikos sutarties sąlygų atsakovų materialiųjų teisių ir teisėtų interesų pažeidimo aspektu, spręsti, jog nagrinėjamu atveju taikos sutartis negalėjo būti patvirtinta.

Dėl galimybės nagrinėti priešieškinį, kai patvirtinama taikos sutartis

27. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl prašomos patvirtinti taikos sutarties sąlygų vertinimo šalių ir trečiųjų asmenų teisių ir teisėtų interesų pažeidimo aspektu, yra išaiškinęs, jog teismas neturi atsisakyti tvirtinti šalių taikos sutarties, jeigu materialiojoje teisėje tų šalių teisės nevaržomos ir tokia sutartis nepažeidžia trečiųjų asmenų teisių; teismas negali tvirtinti taikos sutarties, kai materialioji teisė draudžia šalims nustatyti kitas ginčo sprendimo taisykles. Tokia taikos sutartis reikštų

materialiosios teisės pažeidimą, o jo teismas negali įtvirtinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-72/2009; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-247/2010; kt.).

28. Teisėjų kolegija pažymi, kad priešieškinis – tai laikantis tam tikrų sąlygų atsakovo pareikštas ieškinys pradiniam ieškovui jau vykstančiame procese. Įstatyme nustatyti trys atvejai, kai atsakovas gali gintis, reikšdamas priešieškinį (CPK 143 straipsnio 2 dalis). Vienas jų – jeigu, patenkinus priešieškinį, bus visiškai ar iš dalies nebegalima patenkinti pradinio ieškinio (CPK 143 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Atsakovams M. P. ir E. P. savo teisių pažeidimą grindžiant tuo, jog taikos sutarties patvirtinimas reikštų, jog jų priešieškiniu pareikšti reikalavimai negalėtų būti patenkinti visa apimtimi, teisėjų kolegija pasisako dėl galimybės patvirtinti taikos sutartį su vienu iš bendraatsakovių, byloje esant pareikštiems kito bendraatsakovio priešieškinio reikalavimams.

29. Iš byloje pareikšto priešieškinio matyti, jog teisinis rezultatas, kurio siekia atsakovai M. P. ir E. P., yra pirkėjo teisių į visus 4463 vnt. statybos ir remonto UAB „Alsa“ paprastųjų vardinių materialiųjų akcijų, kurias parduoda UAB „Vartoma“, perkėlimas atsakovui M. P.. Pažymėtina, jog priešieškinis nėra grindžiamas imperatyviai įstatyme įtvirtintos tvarkos, reglamentuojančios uždarosios akcinės bendrovės akcininkų pirmumo teisę įsigyti parduodamas akcijas, nesilaikymu, t. y. ieškinio pagrindo nesudaro aplinkybės dėl subjektui, ketinančiam parduoti uždarosios akcinės bendrovės akcijas, keliamų imperatyviųjų teisės normų reikalavimų, įtvirtintų ABĮ 47 straipsnyje, pažeidimų. Atsakovai nurodo, jog jų teisės buvo pažeistos dėl statybos ir remonto UAB „Alsa“ akcininkės J. V. veiksmų, įgyvendinant savo pirmumo teisę pirkti parduodamos uždarosios akcinės bendrovės, kurios akcininkė ji yra, akcijas. Priešieškinyje nurodyta, jog atsakovė piktnaudžiavo šia savo teise, nes savo valią pirkti parduodamas akcijas išreiškė, neketindama vykdyti įsipareigojimų dėl kainos sumokėjimo pardavėjai pagal Akcijų pirkimo–pardavimo sutartį. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija pripažįsta, jog taikos sutarties patvirtinimas nagrinėjamoje byloje negalėtų reikšti imperatyviųjų teisės normų pažeidimo. Be to, dėl taikos sutarties patvirtinimo šalių siekiamos materialiosios teisinės pasekmės (ginčo akcijų grąžinimas ieškovui) niekaip nepažeistų atsakovo M. P. teisių, nes jis ir toliau galėtų ginti savo pirmumo teisę įsigyti visus 4463 vnt. statybos ir remonto UAB „Alsa“ paprastųjų vardinių materialiųjų akcijų, kurių pardavimo procedūrą, laikantis įstatymų reikalavimų, 2015 metais inicijavo ieškovė UAB „Vartoma“.

30. Pažymėtina, jog taikos sutartis nepažeistų priešieškinį pareiškusių atsakovų galimybės įrodinėti priešieškinio pagrindą sudarančių aplinkybių dėl atsakovės J. V. neteisėtų veiksmų. Taikos sutartis savo esme yra civilinė sutartis, kuria šalys laisvo apsisprendimo būdu išsprendžia ginčą, sutarties sąlygose pačios nusistatydamos savo teises ir pareigas. Kadangi esminis šios sutarties bruožas yra tarpusavio kompromiso suradimas abipusių nuolaidų būdu, tai taikos sutarties sąlygos neturi faktų konstatuojamosios, taigi ir tų faktų prejudicinės reikšmės, tačiau šalims ji svarbi jų subjektinių teisių ir pareigų nustatymui, t. y. ši sutartis turi šalių teises ir pareigas nustatančią reikšmę. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-522/2012).

31. Atsakovams priešieškiniu reiškiant reikalavimą dėl Akcijų pirkimo–pardavimo sutarties modifikavimo ir šį savo reikalavimą grindžiant siekiu išsaugoti in corpore (visą) sutartį, Taikos sutartis, įtvirtinanti ją sudariusių šalių susitarimą dėl Akcijų pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo, vertintina šalių valios aspektu. Pažymėtina, kad sutartis jos šalių valios požiūriu gali būti nutraukta dvejopai: bendru šalių sutarimu arba vienašališku šalies reikalavimu. Sutarties šalių teisė susitarti dėl jos pabaigos pagrįsta sutarčių laisvės principu ir gali būti suvaržyta tik CK 6.156 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais sutarčių laisvės principo išimčių pagrindais. Bendru susitarimu nutraukdamos sutartį šalys nėra ribojamos sutarčių privalomumo (lot. pacta sund servanda) ir sutartinių santykių išsaugojimo (lot. favor contractus) principų. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad ieškovės UAB „Vartoma“ ir atsakovų J. V. bei M. V. pasirašyta Taikos sutartis įtvirtina bendrą šalių susitarimą dėl sutarties nutraukimo ir restitucijos taikymo, taip pat į tai, kad Akcijų pirkimo–pardavimo sutartimi parduodamas turtas buvo dalus ir nesukūrė bendrosios nuosavybės teisinių santykių tarp pirkėjų M. P. bei J. V., kurie pagal Akcijų pirkimo–pardavimo sutartį taip pat neįgijo ir jokių teisių bei pareigų vienas kitam, pripažįsta, jog atsakovų priešieškiniu pareikštas reikalavimas dėl Akcijų pirkimo–pardavimo sutarties modifikavimo negali apriboti kitų šalių teisės Taikos sutartimi susitarti dėl Akcijų pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo, kiek tai susiję su jas siejančiais sutartiniais įsipareigojimais.

32. Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus atsakovų M. P. ir E. P. argumentus, jog atsakovų J. V. ir M. V. teisė susitarti su ieškove UAB „Vartoma“ dėl taikaus ginčo išsprendimo, atsižvelgiant į Taikos sutarties turinį, buvo apribota imperatyvių ABĮ 47 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų, reglamentuojančių uždarosios akcinės bendrovės akcijų perleidimo ypatumus, ir 2015 m. lapkričio 20 d. statybų ir remonto UAB „Alsa“ akcininkų susitarimo, sudaryto tarp J. V. ir M. P., įtvirtinančio draudimą perleisti savo akcijas trečiajai šaliai kitaip, nei nurodyta šiame susitarime. Šių atsakovų argumentų nepagrįstumą lemia tai, jog jie Taikos sutartimi įformintą Bendrovės akcijų grąžinimą vertina kaip teisiškai atliktą akcijų perleidimą trečiajai šaliai. Pažymėtina, kad Taikos sutartimi buvo įformintas ją sudariusių šalių susitarimas dėl restitucijos taikymo, nutraukus sutartį (CK 6.222 straipsnio 1 dalis). Pagal šį Taikos sutarties šalių susitarimą atsakovai J. V. ir M. V. įsipareigojo grąžinti ieškovei UAB „Vartoma“ pagal Akcijų pirkimo–pardavimo sutartį įgytą 2231 vnt. Bendrovės akcijų ir

susitarė su ieškove dėl atitinkamų Bendrovės akcijų sertifikatų negaliojimo. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad Taikos sutartimi nebuvo įformintas nuosavybės teisių perleidimo trečiajai šaliai sandoris, pripažįsta, jog nagrinėjamu atveju nebuvo pažeista atsakovo M. P., kaip statybų ir remonto UAB „Alsa“ akcininko, pirmumo teisė.

33. Atsakovai M. P. ir E. P. nurodo, jog Akcijų pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimas nebuvo galimas, atsižvelgiant į tai, kad atsakovas M. P. įvykdė J. V. prievoles pagal Akcijų pirkimo–pardavimo sutartį dėl kainos sumokėjimo. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad pagal Akcijų pirkimo–pardavimo sutartį pirkėjas M. P. neturėjo jokių įsipareigojimų pirkėjai J. V. dėl kainos už jos perkamas akcijas sumokėjimo, jo veiksmai negali būti pripažinti sutarties sąlygas atitinkančiu sutarties įvykdymu. Byloje taip pat nėra duomenų, kad bendra Akcijų pirkimo–pardavimo sutarties šalių (pirkėjų) valia buvo nukreipta į atsakovės J. V. prievolių pagal šią sutartį pasibaigimą jų įvykdymu CK 6.50 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu teisiniu pagrindu. Nesant atsakovės J. V. sutikimo, atsakovo M. P. nurodytus veiksmus kvalifikuoti kaip trečiojo asmens teisės įvykdyti skolininko prievolę išraišką būtų neteisinga, nes pagal CK 6.50 straipsnio 3 dalį prievolę įvykdžiusiam trečiajam asmeniui pereina kreditoriaus teisės, susijusios su skolininku. Tuo tarpu, kaip matyti iš Taikos sutarties, atsakovės J. V. valia nagrinėjamu atveju yra nukreipta į Akcijų pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimą, o ne jos išsaugojimą, priimant iš atsakovo M. P. jos prievolių pardavėjai UAB „Vartoma“ įvykdymą.

34. Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus atsakovų M. P. ir E. P. argumentus, jog sudarant taikos sutartį buvo pažeistos Vilniaus miesto apylinės teismo 2017 m. rugsėjo 7 d. nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės – atsakovei J. V. priklausančio 2231 vnt. statybos ir remonto UAB „Alsa“ paprastųjų vardinių akcijų areštas, uždraudžiant šiomis akcijomis disponuoti. Pažymėtina, jog tais atvejais, kai ginčo dalykas yra konkretus turtas, teismo nutartimi dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pritaikytų disponavimo šiuo turtu teisių apribojimų paskirtis ir tikslas – užtikrinti ieškiniu pareikštų reikalavimų įvykdymą tuo atveju, jei būtų priimtas šiuos reikalavimus patenkinantis teismo sprendimas. Todėl šiomis procesinėmis ieškinio užtikrinimo priemonėmis nustatytų disponavimo ginčo turtu teisių apribojimų veikimas yra nukreiptas į trečiąsias šalis ir neturi būti aiškinamas kaip užkertantis kelią ginčo šalims, disponuojant ginčo turtu pagal byloje keliamus ginčo reikalavimus, tarpusavyje susitarti dėl taikaus ginčo išsprendimo.

Dėl bylos baigties

35. Teisėjų kolegija, spręsdama dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties, kuria panaikinta taikos sutartį patvirtinusi pirmosios instancijos teismo nutartis, teisėtumo ir pagrįstumo bei įvertinusi taikos sutarties galimą įtaką M. P. ir E. P. teisių ir teisėtų interesų pažeidimui, šių atsakovų procesinių teisių pažeidimą pirmosios instancijos teisme, taip pat argumentus dėl pateiktos taikos sutarties sąlygų, daro išvadą, jog taikos sutartis apima tik byloje nagrinėtų reikalavimų tarp ieškovės UAB „Vartoma“ ir atsakovų J. V. ir M. V. taikų išsprendimą, neprieštarauja imperatyviosioms įstatymų nuostatoms, viešajam interesui, nepažeidžia kitų atsakovų teisių ir teisėtų interesų. Tai sudaro pagrindą pripažinti, jog nagrinėjamu atveju egzistavo visos teisinės prielaidos patvirtinti tarp ginčo šalių sudarytą taikos sutartį. Todėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. birželio 26 d. nutartis, kuria panaikinta taikos sutartį patvirtinusi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 19 d. nutartis ir civilinė byla perduota nagrinėti tam pačiam teismui, panaikinama ir paliekama galioti pirmosios instancijos teismo nutartis. Panaikinus Vilniaus apygardos teismo 2018 m. birželio 26 d. nutartį, atsakovų M. P. ir E. P. kasacinio skundo argumentai dėl šioje nutartyje išdėstytų motyvų pagrįstumo ir teisėtumo neturi teisinės reikšmės sprendžiant bylą, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.


36. Kasacinis teismas patyrė 18,22 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 5 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Tenkinus atsakovų J. V. ir M. V. kasacinį skundą, šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš atsakovų M. P. ir E. P. lygiomis dalimis – po 9,11 Eur (18,22 Eur / 2) (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2018 m. birželio 26 d. nutartį panaikinti ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 19 d. nutartį.

Priteisti iš atsakovo M. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir atsakovės E. P. (gim. duomenys neskelbtini) valstybės naudai po 9,11 Eur (devynis Eur 11 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, atlyginimo (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).


TEISĖJAI JANINA JANUŠKIENĖ

EGIDIJUS LAUŽIKAS

GEDIMINAS SAGATYS_______________________


Baudžiamoji byla Nr. 2K-325-895/2018Teisminio proceso Nr. 1-65-1-01271-2011-8Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.12.1; 1.2.14.7.1; 1.2.17.13; 1.2.18.10; 2.4.2.1(S)




Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimos Ažubalytės (kolegijos pirmininkė), Aldonos Rakauskienės ir Armano Abramavičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. G., J. J. ir S. K. kasacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nuosprendžio, kuriuo:

A. G. pripažintas kaltu ir nuteistas:– pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 209 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems

metams;– pagal BK 220 straipsnio 1 dalį 300 MGL (11 298 Eur) bauda;– pagal BK 222 straipsnio 1 dalį 200 MGL (7532 Eur) bauda.Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir jam paskirta

galutinė bausmė – laisvės atėmimas vieneriems metams ir 400 MGL (15 064 Eur) bauda.Vadovaujantis BK 75 straipsniu, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams ir šešiems

mėnesiams, įpareigojant neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

J. J. pripažinta kalta ir nuteista pagal BK 222 straipsnio 1 dalį 200 MGL (7532 Eur) bauda.S. K. pripažintas kaltu ir nuteistas:– pagal BK 184 straipsnio 1 dalį 200 MGL (7532 Eur) bauda;– pagal BK 222 straipsnio 1 dalį 200 MGL (7532 Eur) bauda.Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir jam paskirta

galutinė bausmė – 300 MGL (11 298 Eur) bauda.Iš A. G. priteista Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui 4493,05 Eur, VĮ Turto bankui 3119,03

Eur turtinei žalai atlyginti.Civilinių ieškovų E. B., L. B. ir R. J. civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=c45d6640fef811e8a969c20aa4d38bd4

Taip pat skundžiamas Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. kovo 16 d. nuosprendis, kuriuo Kauno apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nuosprendis pakeistas: 1) panaikinta nuosprendžio dalis, kuria A. G. pripažintas kaltu pagal BK 220 straipsnio 1 dalį, ir dėl to baudžiamoji byla nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui; 2) panaikinta nuosprendžio dalis, kuria civilinių ieškovų E. B., L. B. ir R. J. civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti, ir šių civilinių ieškovų civiliniai ieškiniai tenkinti iš A. G. priteisiant L. B. 30 759,77 Eur, E. B. 28 962 Eur, mirusios A. D. V. teisių perėmėjai R. J. 14 481 Eur dydžio sumas turtinei žalai atlyginti. Kita nuosprendžio dalis nekeista. Nuteistųjų J. J. ir S. K. apeliaciniai skundai atmesti.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. BYLOS ESMĖ

1. A. G. pagal BK 209 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad, sąmoningai blogai valdydamas įmonę, nulėmė jos bankrotą ir dėl to padarė didelę turtinę žalą kreditoriams, t. y.: laikotarpiu nuo 2007 m. balandžio 2 d. iki 2011 m. liepos 12 d., būdamas UAB „T“ direktorius, vienas iš akcininkų ir bendrovės valdymo organas, pažeisdamas Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 19 straipsnio 8 dalį, priėmė sprendimus, kurie bendrovei ir kreditoriams buvo akivaizdžiai ekonomiškai nenaudingi:

1) pagal 2010 m. birželio 1 d. – 2010 m. rugsėjo 30 d. automobilių „Renault VIG 210“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), „Mercedes Benz 2222“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), „Mercedes Benz 1417“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) kelionės lapus, kuriuose fiksavo nuvažiuotus 4945 km ir sunaudotus 1372,57 l degalų užsakovų kroviniams pervežti, nesurašė aktų ir pagal juos neišrašė PVM sąskaitų faktūrų atliktoms paslaugoms apmokėti dėl 2688,96 Eur;

2) pagal 2010 m. sausio 6 d. perdavimo–priėmimo aktą įformino makulatūros preso už 22 937,91 Eur pirkimą iš G. J. ir vėliau per kitas įmones šį presą perdavė naujai įregistruotai VšĮ „SE“, ir patyrė 10 484,80 Eur nuostolį;

3) apmokėjo UAB „J“ 12 126,64 Eur ir UAB „R“ 1433,56 Eur pagal PVM sąskaitas faktūras, kuriose buvo įformintos neįvykusios ūkinės operacijos – automobilių remontas;

4) pasirašė ir taip įrašė 2008–2009 metų UAB „T“ balansuose neteisingą turto vertę (2008 metais padidino 6806,07 Eur, 2009 metais padidino 3411,58 Eur);

5) 2009 m. sausio 1 d. – 2011 m. birželio 27 d. laikotarpiu nurašė nenusidėvėjusio ilgalaikio materialaus 3088,28 Eur vertės turto;

6) 2010 m. sausio 29 d. – 2010 m. spalio 13 d. laikotarpiu prekes (stiklo duženas, makulatūrą, PVC ir polietileno plėvelės atliekas, elektros ir elektroninės įrangos laužą, plastikinius langus), kurių įsigijimo savikaina buvo 15 461,58 Eur, pardavė už 15 439,91 Eur;

7) 2010 m. balandžio 1 d. – gegužės 31 d. laikotarpiu visą UAB „T“ veiklą perkėlė į naują įmonę – VšĮ „SE“, įregistruotą 2010 m. kovo 16 d., kurioje nuo 2010 m. kovo 19 d. transporto skyriaus vadovu dirbo jis pats, t. y. 74,2 procento paslaugų pirkėjams, kurie 2009 m. sausio 1 d. – 2010 m. kovo 31 d. laikotarpiu buvo pasirašę pirkimo–pardavimo sutartis su UAB „T“, nuo 2010 m. balandžio 1 d. paslaugas pradėjo teikti VšĮ „SE“.

Taip A. G., sąmoningai blogai valdydamas įmonę, nuslėpdamas bendrovės apyvartines lėšas, kurios galėjo būti panaudotos pajamoms gauti, nutraukdamas bendrovėje veiklą ją perkeliant į kitą įmonę, apsunkino atsiskaitymą su tiekėjais ir kreditoriais, padarė lemiamą įtaką bendrovės mokumui bei sutrukdė siekti pagrindinio bendrovės tikslo – pelno gavimo, tokiais veiksmais jis nulėmė UAB „T“ bankrotą, pradėtą Kauno apygardos teismo 2011 m. birželio 13 d. nutartimi iškėlus UAB „T“ bankroto bylą Nr. B2-2585-510-2011, bei padarė bendrovei ir jos kreditoriams (A. G., Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV) Kauno skyriui, A. D. V., UAB „J“, L. B., UAB „I“, UAB „SR“, UAB „ST“, UAB „SM“, VšĮ „SE“, E. B., VĮ Turto bankui) didelę – 92 305,71 Eur turtinę žalą.

2. A. G. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad, turėdamas tikslą nuslėpti UAB „T“ turto vertę, laikotarpiu nuo 2007 m. balandžio 2 d. iki 2011 m. liepos 12 d., būdamas UAB „T“ direktorius ir vienas iš akcininkų, pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalį būdamas atsakingas už UAB „T“ buhalterinės apskaitos organizavimą, 2009 m. sausio 1 d. – 2010 m. birželio 27 d. laikotarpiu organizuodamas UAB „T“ apskaitos tvarkymą, nesivadovavo Buhalterinės apskaitos įstatymo 4 straipsniu ir:

1) veikdamas kartu su vyriausiąja buhaltere J. J., pažeisdamas Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalį, 12 straipsnio 1 dalį, savo parašu patvirtino PVM sąskaitose faktūrose įformintas neįvykusias ūkines operacijas (konkrečios PVM sąskaitos faktūros ir ūkinės operacijos nurodytos skundžiamuose teismų nuosprendžiuose), o vyr. buhalterė J. J., pažeisdama Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalį, šias PVM sąskaitas faktūras įrašė į bendrovės 2008 m.

spalio, 2009 m. sausio bei gruodžio mėnesių apyvartos žiniaraščius „Įsigijimo savikaina“ (ilgalaikis turtas), „Atsargos“ ir „Tiekėjų skolos“;

2) pažeisdamas Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalį, 12 straipsnio 1 dalį, neišrašė PVM sąskaitų faktūrų atliktoms paslaugoms apmokėti, dėl to nebuvo galima nustatyti, kam ir kokios vertės transporto paslaugų atliko UAB „T“ ir kiek gavo pajamų pagal 2010 m. birželio 1 d. – 2010 m. rugsėjo 30 d. laikotarpio automobilių „Renault VIG 210“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), „Mercedes Benz 2222“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), „Mercedes Benz 1417“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) kelionės lapus, kuriuose fiksavo nuvažiuotus 4945 km ir sunaudotus 1372,57 litro degalų, taip pat 2688,96 Eur vertės degalų, nupirktų 2010 m. birželio 1 d. – 2011 m. vasario 28 d., panaudojimo; neišrašė kelionės lapo, dėl to nebuvo galima nustatyti, kokiu automobiliu buvo vykdoma transporto paslauga UAB „G“ ir kiek jis, nuvažiavęs 560 km, sunaudojo degalų kiekine ir vertine išraiška pagal 2010 m. lapkričio 30 d. PVM sąskaitą faktūrą TAR Nr. 005017; nebuvo galima nustatyti, kiek degalų kiekine ir vertine išraiška 2010 m. birželio 1 d. – 2010 m. gruodžio 31 d. bendrovė sunaudojo 1719,87 Eur pardavimo pajamoms iš atliekų išvežimo uždirbti; savo parašu patvirtino, kad prekes ir paslaugas, įrašytas UAB „J“ ir UAB „R“ PVM sąskaitose faktūrose, kuriose buvo įformintos neįvykusios ūkinės operacijos, priėmė; 2011 m. sausio mėnesį, perduodamas makulatūros presą VšĮ „SE“, nesurašė jokio apskaitos dokumento;

3) UAB „T“ 2009 m. rugpjūčio 28 d. sutarties Nr. 7.1-17-550 dėl pasinaudojimo Lapių buitinių atliekų sąvartynu su UAB „K“ galiojimui pasibaigus 2010 m. rugpjūčio 28 d., nuo 2010 m. kovo 16 d. įregistravus VšĮ „SE“, kuri vykdė analogišką veiklą kaip ir UAB „T“, ir tik 2010 m. rugpjūčio 18 d. pasirašius sutartį Nr. 7.1-17-657 su UAB „K“ dėl pasinaudojimo Lapių buitinių atliekų sąvartynu, laikotarpiu nuo 2010 m. kovo 16 d. iki 2010 m. rugpjūčio 18 d. VšĮ „SE“ vykdant veiklą, t. y. iš fizinių ir juridinių asmenų renkant komunalines atliekas ir jas vežant į atliekų šalinimo įrenginį – Lapių sąvartyną UAB „T“ vardu, jis VšĮ „SE“ neišrašė PVM sąskaitų faktūrų dėl apmokėjimo už įmonės komunalinių atliekų išvežimą į Lapių sąvartyną UAB „T“ vardu, dėl to iš dalies nebuvo galima nustatyti VšĮ „SE“ įsiskolinimo UAB „T“ dydžio, t. y. bendrovės turto vertės, dėl to pagal UAB „T“ buhalterinės apskaitos dokumentus iš dalies nebuvo galima nustatyti įmonės turto vertės, įsipareigojimų dydžio bei struktūros, nuosavo kapitalo dydžio.

3. S. K. pagal BK 184 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad iššvaistė savo žinioje buvusį svetimą turtą, t. y.: būdamas VšĮ „SE“ direktorius ir žinodamas, kad UAB „T“ Kauno apygardos teismo 2011 m. birželio 13 d. nutartimi yra iškelta bankroto byla, 2011 m. lapkričio 7 d. su UAB „K“, atstovaujama generalinio direktoriaus D. T., surašė ir pasirašė reikalavimo perleidimo sutartį, pagal kurią iš UAB „K“ atlygintinai perėmė VšĮ „SE“ visas nuo 2009 m. sausio 8 d. iki 2010 m. sausio 31 d. PVM sąskaitų faktūrų pagrindu kylančias teises į bankrutuojančios UAB „T“ nesumokėtos 21 974,15 Lt skolos gavimą, sumokėdamas UAB „K“ 21 974,15 Lt, kurie iš bankrutavusios UAB „T“ nebuvo atlyginti, tokiu būdu iššvaistė savo žinioje buvusį svetimą VšĮ „SE“ turtą – 21 974,15 Lt.

4. S. K. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad, turėdamas tikslą nuslėpti bankrutuojančios UAB „T“ neteisėtą veiklos perkėlimą į VšĮ „SE“, būdamas VšĮ „SE“ direktorius ir pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalį būdamas atsakingas už apskaitos organizavimą ir dokumentų išsaugojimą, neužtikrino, kad VšĮ „SE“ buhalterinė apskaita būtų tvarkoma pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo reikalavimus, t. y.: pažeisdamas Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnio 1 dalį, 2011 metų sausio mėnesį iš UAB „T“ įsigytam makulatūros presui ir 2011 metų kovo mėnesį įsigytiems aštuoniems stiklo konteineriams ir dviem makulatūros konteineriams nesurašė jokių apskaitos dokumentų, dėl to pagal tyrimui pateiktus VšĮ „SE“ buhalterinės apskaitos dokumentus iš dalies nebuvo galima nustatyti įmonės turto vertės, nuosavo kapitalo dydžio; be to, pažeisdamas Buhalterinės apskaitos įstatymo 4 straipsnį, iš UAB „T“ įsigytas materialines vertybes VšĮ „SE“ apskaitoje fiksavo ne tuo ūkinės operacijos turiniu, nes makulatūros preso įsigijimą fiksavo iš UAB „SM“ pagal 2011 m. kovo 10 d. PVM sąskaitą faktūrą SMP Nr. 0006907, o aštuonių stiklo konteinerių ir dviejų makulatūros konteinerių įsigijimą fiksavo iš UAB „F“ pagal 2011 m. kovo 21 d. PVM sąskaitą faktūrą FOS Nr. 2217, dėl to pagal tyrimui pateiktus VšĮ „SE“ buhalterinės apskaitos dokumentus iš dalies nebuvo galima nustatyti įmonės įsipareigojimų dydžio bei struktūros, nuosavo kapitalo dydžio.

5. J. J. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį nuteista už tai, kad apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą, dėl to nebuvo galima iš dalies nustatyti UAB „T“ turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, buvusių laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2011 m. birželio 13 d., t. y. nuo 2008 m. birželio 3 d. iki 2010 m. birželio 15 d. būdama UAB „T“ vyr. buhalterė ir pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 11 straipsnio l dalį, 4 straipsnį, 6 straipsnio 2 dalį būdama atsakinga už buhalterinių įrašų teisingumą ir tinkamos, objektyvios ir palyginamos apskaitos informacijos teikimą bei žinodama, kad į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu, veikdama bendra tyčia kartu su UAB „T“ direktoriumi A. G., siekdama dirbtinai padidinti bendrovės automobilių vertę 12 135,08 Eur, kas padėtų suklaidinti bendrovės kreditorius dėl bendrovės turtinės padėties, neįvykusias automobilių remonto išlaidas priskyrė išlaidoms, kurios didina ilgalaikio materialaus turto vertę, taip apgaulingai tvarkė UAB „T“ buhalterinę apskaitą, nes tvarkydama bendrovės kuro apskaitą ir matydama, kad: 1) automobilis „Renault VIG 210“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) pagal kelionės lapą

Nr. 12 2009 m. gruodžio 1–31 d. nuvažiavo 723 km ir sunaudojo 180,75 l degalų, t. y. buvo naudojamas įmonės veikloje, į apskaitą įtraukė neįvykusią ūkinę operaciją – šio automobilio remontą už 2206,90 Eur pagal 2009 m. gruodžio 31 d. PVM sąskaitą faktūrą JAR Nr. 0159872, taip padidino šio automobilio vertę; 2) automobilis „Renault“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) pagal kelionės lapą Nr. 10 2008 m. spalio 1–31 d. nuvažiavo 1400 km ir sunaudojo 350 l degalų, t. y. buvo naudojamas įmonės veikloje, į apskaitą įtraukė neįvykusią ūkinę operaciją – šio automobilio remontą už 8013,80 Eur pagal 2008 m. spalio 13 d. PVM sąskaitą faktūrą JAR Nr. 0139160, taip padidino šio automobilio vertę; 3) automobilis „VW Passat“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) pagal kelionės lapą Nr. 01 2009 m. sausio 5–30 d. nuvažiavo 1384 km ir sunaudojo 138,4 l degalų, t. y. buvo naudojamas įmonės veikloje, į apskaitą įtraukė neįvykusią ūkinę operaciją – šio automobilio remontą už 1204,67 Eur pagal 2009 m. sausio 19 d. PVM sąskaitą faktūrą REN Nr. 0831, taip padidino šio automobilio vertę. Tęsdama savo nusikalstamą veiką, žinodama apie UAB „T“ neįvykusias ūkines operacijas, kurios buvo įformintos pirmiau nurodytomis PVM sąskaitomis faktūromis, šias PVM sąskaitas faktūras įrašė į bendrovės 2008 metų spalio, 2009 metų sausio ir gruodžio mėnesių apyvartos žiniaraščius „Įsigijimo savikaina“ (ilgalaikis turtas), „Atsargos“ ir „Tiekėjų skolos“, taip apgaulingai tvarkė UAB „T“ buhalterinę apskaitą, dėl to iš dalies nebuvo galima nustatyti įmonės turto vertės, įsipareigojimų dydžio bei struktūros, nuosavo kapitalo dydžio.

II. KASACINIŲ SKUNDŲ IR ATSILIEPIMŲ Į JUOS ARGUMENTAI

6. Kasaciniu skundu nuteistasis A. G. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 2 d. ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. kovo 16 d. nuosprendžius ir bylą nutraukti arba pakeisti šiuos teismų sprendimus dėl civilinių ieškinių tenkinimo ir bausmės paskyrimo. Kasatorius skunde nurodo:

6.1. Nagrinėjamu atveju negalima konstatuoti, kad jis, sąmoningai blogai valdydamas įmonę, nulėmė jos bankrotą ir dėl to padarė didelę turtinę žalą kreditoriams. Jo veiksmuose nėra būtinųjų nusikalstamos veikos požymių, todėl jis buvo nepagrįstai nuteistas pagal BK 209 straipsnio 1 dalį. Šioje byloje yra svarbi teismų formuojama praktika civilinėse bylose, kuriose ieškiniu reikalaujama bendrovės vadovui atlyginti žalą, padarytą bendrovei sudarytais sandoriais. Tokiose bylose teismas, be kita ko, turi patikrinti, ar tokie sandoriai sudaryti bendrovei prisiimant įprastą jos veikloje ūkinę komercinę riziką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-420/2013). Remiantis teismų praktikoje pripažįstama verslo sprendimų priėmimo taisykle, preziumuojamas vadovų veikimas bona fide geriausiais bendrovės, kuriai jie vadovauja, interesais. Ši prezumpcija skirta bendrovės vadovams apsaugoti nuo asmeninės atsakomybės už sąžiningai priimtus verslo sprendimus, atitinkančius rūpestingumo pareigos standartus. Dėl to žalos atlyginimo siekiančiam asmeniui nepakanka įrodyti padarytos žalos faktą, tačiau būtina įrodyti ir įmonės valdymo organų narių fiduciarinių pareigų (lojalumo, sąžiningumo, protingumo ir kt.) pažeidimą, akivaizdų protingos ūkinės komercinės rizikos peržengimą, aiškų aplaidumą arba jiems suteiktų įgaliojimų viršijimą (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-648/2013, 3K-7-124/2014, 3K-3-220-916/2015). Nagrinėdami baudžiamąsias bylas teismai taip pat sprendžia, ar verslo sprendimo taisyklės apsauga kiekvienu konkrečiu atveju gali būti taikoma bendrovės vadovui. Pagrindinė įmonės vadovo pareiga – tenkinti nuosavo kapitalo teikėjų – dalyvių – interesus. Juridinio asmens dalyvis (akcininkas) yra įmonės kapitalo teikėjas ir bendrovės organo – dalyvių susirinkimo – narys. Juridinio asmens dalyviai neatlieka valdymo organui būdingų kasdienės veiklos organizavimo funkcijų, tačiau dalyvių susirinkimas sprendžia svarbiausius ir paprastai su ilgalaike įmonės veiklos perspektyva susijusius, nekasdienius veiklos klausimus, todėl dalyvių veikla kasacinio teismo vadinama strateginiu bendrovės valdymu (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-168/2009). Remiantis tokia formuojama teismų praktika akivaizdu, jog kiekvienu atveju, kai padaroma žalos įmonei ar jos kreditoriams, turi būti nustatyta: 1) kokie konkrečiai sprendimai lėmė žalos atsiradimą, šiuo atveju bendrovės nemokumą; 2) ar šiuos sprendimus priėmė, ar buvo įgaliotas priimti vienasmeniškai bendrovės vadovas, nes jie susiję išskirtinai su kasdiene bendrovės veikla, ar vis dėlto šiuos sprendimus priėmė juridinio asmens dalyviai (akcininkai), nes jie buvo susiję su ilgalaike įmonės veiklos perspektyva; 3) ar priimdamas šiuos sprendimus bendrovės vadovas vykdė pareigą identifikuoti galimas rizikas pagal tikėtinos naudos ir galimos žalos bei jos atsiradimo tikimybės santykio įvertinimą, ar vis dėlto sprendimai priimti pažeidžiant įstatymus ar bendrovės įstatus, sąmoningai siekiant pabloginti galimybę įmonei atsiskaityti su visais kreditoriais ir sukelti bendrovės nemokumą ir bankrotą.

6.2. Kasatoriaus kaltę teismai grindė iš esmės septyniais sprendimais, kurie neva bendrovei ir kreditoriams buvo akivaizdžiai ekonomiškai nenaudingi: 1) užsakovų krovinių pervežimams nesurašė aktų ir pagal juos neišrašė PVM sąskaitų faktūrų atliktoms paslaugoms už 2688,96 Eur – pažymėtina, kad PVM sąskaitos faktūros nebuvo išrašomos kiekvieną dieną ir kiekvienai paslaugai, tai buvo daroma praėjus tam tikram laikotarpiui, kas yra laikoma įprasta verslo praktikoje ir neprieštarauja įstatymui (Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 79 straipsnio 2 dalis); 2) UAB „T“ parduodama makulatūros presą patyrė 10 484,80 Eur nuostolį – pažymėtina, jog UAB „T“ buvo įsiskolinusi UAB „SG“, todėl pardavus šį presą buvo padengtas bendrovės įsipareigojimas kreditorei ir išvengta didelių netesybų (tai

patvirtino liudytojai A. J., A. S., A. R., G. J.), be to, presas buvo parduotas po vienerių metų, natūralu, kad per šį laikotarpį dėl nuolatinio naudojimo, gedimų ir amortizacijos bei rinkos dėsnių sumažėjo ir preso vertė; pažymėtina ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad UAB „T“ makulatūros presą pardavė VšĮ „SE“, nes UAB „T“ su VšĮ „SE“ nebuvo sudariusi jokio ūkinio komercinio sandorio dėl makulatūros preso ir jo nepardavė šiai įstaigai; 3) UAB „T“ patyrė 11 425,38 Eur nuostolį, kai apmokėjo sąskaitas UAB „J“ ir UAB „R“ už automobilių remontą, nors jie buvo naudojami įmonės veikloje, o ne remontuojami, – pažymėtina, kad automobiliai faktiškai buvo remontuojami nurodytose įmonėse, tai buvo daroma nereguliariai ir sąskaitos išrašomos ne iš karto, abi įmonės yra PVM mokėtojos, pardavimo PVM pagal kaltinime nurodytas PVM sąskaitas faktūras visais atvejais buvo deklaruotas ir sumokėtas, UAB „T“ šias paslaugų pirkimo PVM sąskaitas faktūras į pirkimo PVM atskaitą įtraukė pagrįstai ir žala dėl to nei valstybės biudžetui, nei kreditoriams nebuvo padaryta, Valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – VMI) patikrinimai buvo atlikti, jokių papildomai mokesčių nepriskaičiuota (nurodytas aplinkybes patvirtino liudytojai L. L., R. Š., V. V. K., V. G.); 4) įrašė UAB „T“ balansuose neteisingą turto vertę ir taip ją padidino – pažymėtina, kad nei specialisto išvadose, nei kaltinime nėra išaiškinta, ar ilgalaikio turto, t. y. transporto priemonių, remonto išlaidų neapskaitymas kaip sąnaudų per vienerius 2008 ar 2009 metus, o išdėstymas kartu su ilgalaikio turto nusidėvėjimu per kelerius metus pablogino ar pagerino 2008 ir 2009 metų finansinę būklę, kaip ir nėra nurodyta, kokiais norminiais aktais vadovaujantis teigiama, kad UAB „T“ 2008–2009 metų balansuose neteisingai įrašė turto vertę; 5) nurašė nenusidėvėjusio ilgalaikio turto, dėl ko įmonė patyrė 3088,28 Eur nuostolį, – toks kaltinimas visiškai nepagrįstas jokiais objektyviais bylos duomenimis, todėl yra akivaizdžiai neteisėtas; 6) prekes, kurių savikaina buvo 15 461,58 Eur, pardavė už 15 439,91 Eur, dėl to UAB „T“ patyrė 4467,77 Eur nuostolį, – akivaizdu, jog pagal tokį matematiškai netikslų kaltinimą kasatorius buvo nuteistas neteisėtai, kita vertus, paaiškintina, kad prekės buvo nekondicinės, įsigytos iš įmonių daug anksčiau, jos buvo sandėlyje ilgą laiką ir buvo realizuotos už tą kainą, kurią buvo galima gauti rinkoje, be to, ne visos prekės buvo parduotos pigiau nei jų savikaina, dalis prekių buvo parduotos brangiau (pavyzdžiui, plastikiniai langai J. G., V. D., R. Š.); 7) UAB „T“ veiklą perkėlė į naują įmonę – šios teismo išvados yra visiškai nepagrįstos, nes nebuvo nustatyta, kad UAB „T“ technika, techninė bazė buvo naudojama įmonės „SE“ pajamoms uždirbti, vien tik UAB „T“ atliekų mokėtojo kodo panaudojimas vežant įmonei „SE“ atliekas į UAB „K“ surinktų atliekų tvarkymo aikštelę neduoda pagrindo teigti, kad tai UAB „T“ veikla ir pajamos, juolab kad teisme apklausti buvę UAB „T“ darbuotojai paaiškino, jog bendrovėje „SE“ pradėjo dirbti išėję iš UAB „T“ po gana ilgo laiko tarpo. Atlikta atskirų sandorių analizė rodo, jog visomis pastangomis buvo bandoma elgtis taip, kad UAB „T“ patirtų kuo mažiau nuostolių. Nepaneigus bendrovės vadovo veikimo bona fide, t. y. geriausiais bendrovės, kuriai jis vadovauja, interesais, net ir verslo sprendimai ar atskiri sandoriai, sukėlę nuostolių, savaime negali būti pripažįstami bendrovės vadovo neteisėtais, juolab nusikalstamais veiksmais.

6.3. Iš kasatoriaus kaip įmonės vadovo veiksmų matyti, jog jis jokios verslo tvarkos nepažeidė, savo pareigas atliko sąžiningai ir atsakingai, laikydamasis įstatymų ir norminių aktų, reglamentuojančių verslo tvarką. Jis nesiekė padaryti žalos kreditoriams, kaltinime nurodyta žala atsirado dėl visuotinių ekonominių sunkumų, debitorių neatsiskaitymų ir vėlavimų atsiskaityti su įmone, nuolatinių lėšų trūkumo, papildomų investicijų, taip pat lėšų veiklai modernizuoti ir optimizuoti nebuvimo. Nesant jo veiksmuose objektyviųjų nusikalstamos veikos požymių – sąmoningo blogo įmonės valdymo, žala kreditoriams atsirado ne dėl jo tyčinių veiksmų, todėl nėra nustatytas priežastinis ryšys tarp veikos ir padarinių. Bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyti jokie duomenys, kad būdamas UAB „T“ vadovas jis nepaisė įmonės interesų ar siekė įmonės sąskaita savo asmeninių tikslų, priešingai, jis buvo suinteresuotas siekti įmonės pelno, nes nuo to tiesiogiai priklausė ir jo darbo užmokestis bei įmonės (o jis buvo vienas iš akcininkų) pelnas. Visos įmonės apyvartinės lėšos buvo naudojamos pajamoms gauti bei bendrovės įsiskolinimams padengti. Nors Kauno apygardos teismas civilinėje byloje dėl bankroto UAB „T“ iškėlimo pripažino bankrotą tyčiniu, tačiau tai nereiškia, kad jis įvykdė nusikalstamą bankrotą, t. y. sąmoningai nulėmė UAB „T“ bankrotą ir tiesiogine tyčia padarė didelę turtinę žalą kreditoriams.

6.4. Atkreipiamas dėmesys, jog vienas iš veiksnių, lėmusių UAB „T“ bankrotą, buvo bendrovės vairuotojo J. K. padaryta nusikalstama veika, nustatyta BK 281 straipsnio 5 dalyje, ir dėl jos priteisti civiliniai ieškiniai (po 100 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo L. B. ir E. B., o A. D. V. – 50 000 Lt), dėl to buvo areštuotos UAB „T“ banko sąskaitos. Visa tai lėmė, kad UAB „T“ nebeturėjo galimybės toliau plėtoti veiklos. Iš UAB „T“ buvo išieškota 24 676,56 Lt suma, ir šis įsipareigojimas buvo lemiamas faktas, kuris nulėmė UAB „T“ nemokumo būseną. Išdėstytos aplinkybės rodo, jog nei specialistė, nei teismas šioje byloje nesurinko neabejotinų įrodymų, pagrindžiančių kasatoriui inkriminuojamas nusikalstamas veikas, susijusias su UAB „T“ sąmoningu privedimu prie bankroto ir tyčiniu didelės žalos kreditoriams padarymu. Kartu buvo nukrypta nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimų atribojant baudžiamąją ir civilinę atsakomybę bei vertinant įmonės vadovo veiksmus sudarant įvairius sandorius (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-409/2011, 2K-P-267/2011, 2K-7-251/2013, 2K-7-262/2013, 2K-518/2014, 2K-297-222/2016, 2K-458-942/2016 ir kt.).

6.5. Dėl nusikalstamos veikos, nustatytos BK 209 straipsnio 1 dalyje, turėjo būti taikoma apkaltinamojo nuosprendžio

priėmimo senatis pagal BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunktį (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2004 m. liepos 13 d. iki 2010 m. birželio 29 d.) ir byla nutraukta. Kaltinime yra nurodyta, jog laikotarpiu nuo 2007 m. balandžio 2 d. iki 2011 m. liepos 12 d. kasatorius, būdamas UAB „T“ direktorius, priėmė sprendimus, kurie bendrovei ir kreditoriams buvo akivaizdžiai ekonomiškai nenaudingi, toliau kaltinime nurodomi įvairūs sprendimai, kurie neva lėmė bendrovės bankrotą, bet iš esmės yra nesuprantamas ir jokiais duomenimis nepagrįstas konkretus nemokumo atsiradimo laikas. Manytina, jog kaltinimas taip sukonstruotas siekiant išvengti patraukimo atsakomybėn senaties terminų, nurodant kaltinime sprendimų laiką tokį, kuris yra niekaip nepagrįstas. Vien ta aplinkybė, nurodyta kaltinime, jog 2010 m. balandžio 1 d. – gegužės 31 d. laikotarpiu jis visą UAB „T“ veiklą perkėlė į naują įmonę – VšĮ „SE“, leidžia manyti, jog tai yra UAB „T“ privedimas prie bankroto, arba tokie veiksmai, kurie lėmė įmonės nemokumą, turėjo būti atliekami dar anksčiau, t. y. iki tariamos veiklos perkėlimo.

6.6. Nesutinkant su nuteisimu pagal BK 222 straipsnio 1 dalį pažymima, kad pats kaltinimas nėra aiškiai ir suprantamai suformuluotas, o tai riboja kasatoriaus teisę į gynybą ir žinoti, kuo yra kaltinamas. Teismai nenurodė, kodėl kasatorius laikomas tinkamu šios nusikalstamos veikos subjektu. Bylos duomenimis neginčijamai nustatyta, kad bendrovės apskaitą tvarkė vyr. buhalterė J. J., kasatorius bendrovės buhalterinės apskaitos netvarkė, o ją organizavo pagal galiojantį teisinį reguliavimą. Visa tai rodo, jog jis už įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymą atsakingas nebuvo, kadangi įmonės buhalterijai tvarkyti buvo pasamdyta buhalterė, todėl ji ir buvo atsakinga už įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymą, todėl jis nėra tinkamas šios nusikalstamos veikos subjektas. Vien specialisto išvada, kuria rėmėsi apeliacinės instancijos teismas, ir joje nurodoma aplinkybė, jog, tvarkant UAB „T“, VšĮ „SE“ ir kitų byloje aptariamų įmonių buhalterinę apskaitą, buvo padaryta daugelis Buhalterinės apskaitos įstatymo reikalavimų pažeidimų, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog jis yra tinkamas šios nusikalstamos veikos subjektas ir jog jo veiksmuose yra BK 222 straipsnio 1 dalyje nustatyto nusikaltimo sudėtis.

6.7. Taip pat pažymėtina, kad pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalį įmonės vadovas atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą, o ne tvarkymą. Buhalterinės apskaitos organizavimas ir jos tvarkymas yra ne tas pats. Įmonės vadovas atsakingas už tai, kad įmonėje būtų vedama buhalterinė apskaita pagal įstatymo reikalavimus, kad įmonėje dirbtų buhalteris ar būtų sudarytos sutartys su tokias paslaugas teikiančiomis įmonėmis. Vadovas, pavedęs konkrečius buhalterinės apskaitos tvarkymo darbus įmonės buhalteriui, kitiems atsakingiems asmenims, iš esmės bus įgyvendinęs pareigą organizuoti įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymą. Taigi, aiškinant BK 222 straipsnio 1 dalies nuostatas, darytina išvada, kad baudžiamojon atsakomybėn už buhalterinės apskaitos pažeidimus paprastai traukiamas įmonės buhalteris (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-313-696/2017). Iš bylos duomenų matyti, jog kasatorius kaip įmonės vadovas UAB „T“ buhalterinei apskaitai tvarkyti buvo pasamdęs buhalterę J. J., todėl pareigą organizuoti įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymą įgyvendino tinkamai.

6.8. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai netyrė ir nevertino į bylą pateiktos UAB „T“ 2017 m. lapkričio 3 d. konsultacinės išvados ir taip pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles, kadangi teismų praktikoje suformuota, jog konsultacinė išvada teisme tiriama kaip ir kiti dokumentai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-165/2013).

6.9. Pirmosios instancijos teismas pažeidė in dubio pro reo (visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai) principą ir nekaltumo prezumpciją bei su jais susijusius tarptautinių ir nacionalinių teismų išaiškinimus, nes kasatoriaus kaltę grindė vien tik prielaidomis ir abejonėmis, kurios turėjo būti vertinamos išimtinai jo naudai. Teismas net nesiėmė priemonių kilusioms abejonėms pašalinti, kadangi byloje galėjo būti paskirta ekspertizė, kurią buvo prašoma skirti bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, tačiau ji skiriama nebuvo.

6.10. Be to, suformuotas kaltinimas iš esmės siejamas su tais pačiais veiksmais, dėl kurių neva UAB „T“ buvo sąmoningai privesta prie bankroto, inter alia (be kita ko), ūkinėmis finansinėmis operacijomis, susijusiomis su neva fiktyvių UAB „J“ ir UAB „R“ PVM sąskaitų faktūrų įtraukimu į UAB „T“ buhalterinę apskaitą, PVM sąskaitų faktūrų atliktoms paslaugoms apmokėti dėl 2688,96 Eur neišrašymu ir kt. Tačiau, kaip jau minėta, įmonės automobiliai tikrai buvo remontuojami tiek UAB „R“, tiek ir UAB „J“, paslaugos, nurodytos kaltinime įvardytose šių bendrovių PVM faktūrose, faktiškai buvo suteiktos, nors sąskaitos buvo rašomos ne iš karto, tačiau vadovaujantis įstatymu, nepadarant jokio pažeidimo.

6.11. Iš specialisto išvadų matyti, kad pagrindinius UAB „T“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros parametrus, taip pat tariamai nesumokėtų mokesčių sumas buvo galima nustatyti. Visus šiuos duomenis Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (toliau – FNTT) specialistė nustatė iš UAB „T“ apskaitos dokumentų. Visos įmonės finansinės operacijos ir įvykiai buvo nustatyti, nuo mokesčių administratoriaus ar specialistų ši informacija nebuvo nuslėpta, taigi nebuvo sudaryta ir kliūčių tariamų padarytų finansinių pažeidimų parametrams tiksliai apskaičiuoti ir pažeistiems valstybės finansiniams interesams atkurti administracinėmis teisinėmis, o ne baudžiamosios teisės priemonėmis. Darytina išvada, kad vien tik tai, kad kaltinime pagal BK 222 straipsnio 1 dalį nurodomos aplinkybės iš

esmės nepasitvirtino ir nebuvo įrodytos, nereiškia, jog dėl to nebuvo galima visiškai ar iš dalies nustatyti juridinio asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Taigi, nenustačius visų būtinų apgaulingos apskaitos sudėties požymių (pavojingų padarinių), pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai vertino įrodymus ir taikė baudžiamąjį įstatymą.

6.12. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė ir BK bendrojoje dalyje nustatytas bausmių skyrimo ir jų bendrinimo taisykles, nes, nutraukęs baudžiamąją bylą pagal BK 220 straipsnio 1 dalį, iš naujo nesubendrino bausmių, paskirtų pagal BK 209 straipsnio 1 dalį (vieneri metai laisvės atėmimo) ir BK 222 straipsnio 1 dalį (200 MGL dydžio (7532 Eur) bauda), o paliko galioti už visas tris nusikalstamas veikas paskirtas bausmes – laisvės atėmimą vieneriems metams ir 400 MGL dydžio (15 064 Eur) baudą. Pažymėtina, jog dėl senaties asmuo nebegali patirti jokių baudžiamosios prigimties poveikio priemonių dėl baudžiamosios teisenos tęsimosi, jam negali būti priimamas apkaltinamasis nuosprendis, skiriama bausmė ir negali atsirasti teistumas, tačiau nors šiuo atveju dalis bylos ir buvo nutraukta, tačiau bausmė liko paskirta.

6.13. Apeliacinės instancijos teismas, nutraukdamas bylą dėl BK 220 straipsnio 1 dalies, nurodė netinkamą pagrindą – BPK 3 straipsnio 1 dalies 3 punktą, kuriame nustatyta, kad baudžiamasis procesas negalimas asmeniui, kuris nusikalstamos veikos padarymo metu dar nebuvo tokio amžiaus, nuo kurio jis atsako pagal baudžiamuosius įstatymus. Tuo tarpu iš teismo nuosprendžio turinio matyti, kad byla nutrauktina dėl suėjusio apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties termino. Tikėtina, jog teismas padarė rašymo apsirikimą, nurodydamas ne tą BPK 3 straipsnio 1 dalies punktą, tačiau ši galimai padaryta klaida pažeidžia kasatoriaus procesines teises, kadangi iš skundžiamo nuosprendžio tik galima manyti, bet nėra aišku, kokiu tiksliai pagrindu buvo nutraukta minima bylos dalis. Taigi dėl šios nuosprendžio dalies yra esminis prieštaravimas, kuris privalo būti pašalintas.

6.14. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažeidė BPK 114 straipsnio nuostatas, reglamentuojančias civilinio ieškinio išsprendimą, nes tenkino E. B., L. B. ir A. D. V. teisių perėmėjos R. J. pareikštus civilinius ieškinius, kurie turėjo būti palikti nenagrinėti. Atkreipiamas dėmesys, jog šioje byloje pareikšti civiliniai ieškiniai jau yra priteisti kitoje baudžiamojoje byloje dėl UAB „T“ vairuotojo J. K. padarytos nusikalstamos veikos, nustatytos BK 281 straipsnio 5 dalyje. Taigi minėti civiliniai ieškiniai yra priteisti iš UAB „T“, kurios direktoriumi buvo A. G.. Nukentėjusieji yra kreipęsi į antstolę ir jiems yra išieškota apie 24 000 Eur. Be to, Kauno apygardos teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-2585-510/2011 A. D. V. patvirtinta kaip kreditorė, patvirtinti jos kaip kreditorės reikalavimai dėl 14 481 Eur sumos, kuri ir yra pareikšta šioje baudžiamojoje byloje. Toje pačioje civilinėje byloje patvirtinti ir kreditorių E. B. bei L. B. reikalavimai dėl tokių pat sumų, dėl kurių pateikti civiliniai ieškiniai ir šioje byloje. Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodytus civilinius ieškinius paliko nenagrinėtus, tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas tik nurodė, kad teismas, pripažinęs A. G. kaltu dėl UAB „T“ tyčinio bankroto ir priimdamas jam pagal BK 209 straipsnį apkaltinamąjį nuosprendį, privalėjo tinkamai išspręsti ir pareikštų civilinių ieškinių klausimą, t. y. juos tenkinti. Su tokia apeliacinės instancijos teismo išvada nesutinkama, kadangi apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas pareikštų civilinių ieškinių klausimą, išsamiai neišnagrinėjo bylos duomenų ir aplinkybių, turinčių reikšmės šiam klausimui išspręsti, ir nuosprendyje nepateikė motyvuotų išvadų dėl civilinio ieškinio pagrindo, civilinės deliktinės atsakomybės sąlygų buvimo, jų neįvertino atsižvelgdamas į pirmiau šioje nutartyje nurodytų teisės normų nuostatas, todėl iš esmės pažeidė BPK 109, 113, 114, 115 straipsnių reikalavimus.

6.15. Be to, byloje taip pat buvo priteistas VSDFV civilinis ieškinys dėl 4493,05 Eur sumos ir VĮ Turto banko civilinis ieškinys dėl 3119,03 Eur sumos. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog šie civiliniai ieškiniai pagrįsti, įrodyti ir priteistini iš A. G., o apeliacinės instancijos teismas pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai. Nesutinkant su šiomis teismų išvadomis, pažymėtina, kad fizinis asmuo A. G. kaip civilinis atsakovas nebuvo PVM ir pelno mokesčių mokėtojas ir kad jo vadovaujama UAB „T“ neva neįvykdė mokestinės prievolės ir šį juridinį asmenį su VSDFV ir VMI, kurios reikalavimą perėmė VĮ Turto bankas, visų pirma siejo mokestiniai teisiniai santykiai. Be to, UAB „T“ bankroto byloje buvo patvirtinti kreditorių VSDFV ir VĮ Turto banko reikalavimai. Taigi tarp VSDFV, VĮ Turto banko ir bankrutuojančios UAB „T“ susiklostė žalos atlyginimo santykiai, kuriuos nustato Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas.

6.16. Nagrinėjamoje byloje civilinių ieškovų VSDFV ir VĮ Turto banko reikalavimui patenkinti turėjo būti nustatytos civilinio atsakovo deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos: padaryta žala, neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, kaltė (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.246–6.248 straipsniai). Tuo tarpu abiejų instancijų teismai visų civilinės atsakomybės sąlygų nesvarstė, neišdėstė bylos duomenų, atskleidžiančių priežastinį ryšį tarp kasatoriaus tariamai neteisėtų veiksmų ir civilinių ieškovų nurodytos žalos. Apeliacinės instancijos teismas tik deklaratyviai nurodė, kad šioje byloje specialisto išvadomis ir paaiškinimais teisiamajame posėdyje nustatyta, jog dėl kasatoriaus tariamų nusikalstamų veiksmų VSDFV patyrė 4493,05 Eur žalos, o VMI, kurios skolą perėmė VĮ Turto bankas, – 3119,03 Eur. Šiame kontekste pažymėtina, kad A. G. kaip bendrovės vadovas priskiriamas prie bendrovės valdymo organo narių (CK VII skyrius), tuo tarpu bendrovės valdymo organo nario (direktoriaus) civilinė atsakomybė atsiranda pagal CK šeštosios knygos XXII skyriuje nustatytas taisykles. Civilinei atsakomybei kilti būtina įstatyme

nustatytų sąlygų visuma: neteisėti vadovo veiksmai (išskyrus įstatyme nustatytas išimtis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir nuostolių, žala (nuostoliai), vadovo kaltė (išskyrus įstatyme ar sutartyje nustatytas išimtis) (CK 6.246–6.249 straipsniai). Nesant bent vienos iš šių sąlygų, civilinė atsakomybė neatsiranda. Taigi šiuo atveju VSDFV ir VĮ Turto banko civiliniai ieškiniai buvo tenkinti pažeidžiant tiek BPK, tiek ir CK nuostatas, reglamentuojančias civilinio ieškinio išsprendimą.

6.17. Abiejų instancijų teismai pažeidė ir įrodymų vertinimo taisykles, nustatytas BPK 20 straipsnyje. Pirmosios instancijos teismas byloje esančius įrodymus vertino šališkai, neišsamiai, neaišku, kuriais konkrečiai neva kasatoriaus kaltę patvirtinančiais įrodymais rėmėsi, kuriuos atmetė ir kodėl. Nuosprendyje teismas visiškai nepasisakė dėl esminių įrodymų byloje, išdėstė įrodymus, tačiau neatliko įrodymų analizės, nesurašė išsamių veikų kvalifikavimo motyvų, rėmėsi išimtinai tik prieštaringa ir nepatikima specialisto išvada ir specialisto apklausa, tai vertintina kaip šiurkštus BPK 305 straipsnyje įtvirtintų apkaltinamojo nuosprendžio surašymo nuostatų pažeidimas. Tuo tarpu nors apeliacinės instancijos teismas ir nurodė, kad specialisto išvadas teismas vertino neatsiejamai nuo kitų surinktų įrodymų konteksto, ir išvardijo daugelį bylos duomenų, tačiau iš skundžiamo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio matyti, jog teismas taip pat išimtinai rėmėsi tik specialisto išvada ir specialisto parodymais. Kitus bylos duomenis apeliacinės instancijos teismas tik išvardijo, tačiau visiškai jų neanalizavo. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio 16.2 punkte aiškiai nurodo savo poziciją teigdamas, kad tokio pobūdžio bylose svarbus įrodymų šaltinis yra specialistų išvados, ir aprašo 2014 m. lapkričio 12 d. specialisto išvadą Nr. 5-2/183, taip pat akcentuoja, kad pirmosios instancijos teisme buvo apklausta specialistė N. D., ji savo duotą išvadą patvirtino, paaiškino taikytus tyrimo metodus, tyrimo eigą, pasisakė dėl surašytų išvadų patikimumo, tikslumo. Neva siekdamas pašalinti byloje esančius prieštaravimus, apeliacinės instancijos teismas taip pat apklausė specialistę N. D. ir jos parodymus aprašė nuosprendyje. Tai patvirtina, kad abiejų instancijų teismai rėmėsi išimtinai tik specialisto išvada ir specialistės N. D. parodymais, tačiau nesirėmė byloje esančių įrodymų visuma, įskaitytinai ir konsultacine išvada, kaip to reikalauja BPK 20 straipsnio nuostatos.

6.18. Pažymima, jog specialisto išvada BPK 20 straipsnio prasme yra tik vienas iš įrodymų baudžiamojoje byloje, ji neturi didesnės įrodomosios galios ir turi būti vertinama kartu su kitais byloje esančiais įrodymais (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-374-677/2016). Pagrindo abejoti specialisto išvada suteikia tai, kad pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklausta specialistė patvirtino, jog savo nuožiūra sprendė, kokiais ir kurių proceso dalyvių parodymais vadovautis. Apklausta apeliacinės instancijos teisme taip pat parodė, jog pati atsirinko duomenis, kurie reikalingi atsakant į klausimus. Taigi specialistė pati savarankiškai sprendė, kurie parodymai laikytini objektyviais, t. y. galima teigti, jog specialistas tam tikrus bylos duomenis pripažino įrodymais, jiems suteikė didesnę įrodomąją galią ir atliko teismo funkcijas. Be to, apklausta apeliacinės instancijos teisme specialistė parodė, kad 2012 m. kovo 9 d. išvadoje yra klaidų, tačiau jas neva vertina ne kaip esmines. Nurodytos aplinkybės patvirtina, jog vienareikšmiškai remtis specialisto išvada negalima, todėl apeliacinės instancijos teismas privalėjo skirti ekspertizę, kuri būtų pašalinusi apeliaciniame skunde keliamas abejones ir patvirtinusi arba paneigusi eksperto išvadoje nustatytas aplinkybes. To nepadarius, selektyviai vertinus įrodymus buvo pažeistos BPK 20 straipsnio nuostatos ir padarytas esminis procesinis pažeidimas.

7. Kasaciniu skundu nuteistoji J. J. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 2 d. ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. kovo 16 d. nuosprendžius ir bylą nutraukti arba panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorė skunde nurodo:

7.1. Teismai, pripažindami ją kalta pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes jos veiksmuose nėra šio nusikaltimo sudėties.

7.2. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad buhalterė atsako už įrašo apskaitos dokumentuose teisingumą ir šiuo atveju ji, nurašydama degalus ir nuvažiuotus kilometrus, apskaičiavo ir darbo užmokestį vairuotojui, tačiau kartu surašė dokumentus dėl automobilių remonto. Kasatorė, kaip pažymėjo teismas, turėjo matyti, kad yra tokių prieštaravimų, ir privalėjo prieštaringų duomenų neįrašyti, o aplinkybes išsiaiškinti. Pažymėtina, kad 2012 m. kovo 9 d. specialisto išvadoje konstatuota, jog direktoriaus pareigas nuo 2007 m. balandžio 2 d. iki 2011 m. liepos 12 d. ėjo A. G., bendrovės apskaitą nuo 2008 m. birželio 3 d. iki 2010 m. birželio 15 d. tvarkė vyr. buhalterė J. J.. Teismų praktikoje suformuota, jog buhalterinę apskaitą tvarkantis subjektas nėra atsakingas už pateikiamų pirminių buhalterinės apskaitos dokumentų turinį (duomenis) ar už tokių dokumentų (duomenų) nepateikimą jam, ar už apskaitos registrų vedimo neužtikrinimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-374-677/2016). Be to, pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 14 straipsnio 2 dalį už apskaitos dokumentų surašymą laiku ir teisingai bei už juose esančių duomenų tikrumą ir ūkinių operacijų teisėtumą atsako apskaitos dokumentus surašę ir pasirašę asmenys. Tuo tarpu kasatorė, būdama UAB „T“ buhalterė, kaltinime nurodytų UAB „R“ ir UAB „J“ PVM sąskaitų faktūrų nesurašė ir šių dokumentų nepasirašė, taigi ji nėra atsakinga už juose esančių duomenų tikrumą, apskaitos dokumentų surašymo teisingumą ir ūkinių operacijų teisėtumą. Pažymėtina ir tai, jog įstatymai nenustato bendrovės buhalteriui pareigos įsitikinti kitos įmonės surašytų ir pasirašytų apskaitos dokumentų teisingumu, išskyrus atvejus, kai tie dokumentai neturi juridinės galios, t. y. neturi visų

privalomų rekvizitų, nustatytų Buhalterinės apskaitos įstatymo 13 straipsnyje. Tokiu atveju tokių dokumentų negalima įtraukti į įmonės apskaitą (Buhalterinės apskaitos įstatymo 13 straipsnio 1–4 dalys). Šiuo atveju UAB „R“ ir UAB „J“ darbuotojų išrašyti ir pasirašyti dokumentai turėjo visus privalomus rekvizitus, kas rodo, kad kasatorė nebuvo atsakinga už juose pateiktos informacijos tikrumą ir jos veiksmų negalima laikyti nusikalstamais.

7.3. Vertinant aplinkybę, kad kasatorė tik vykdė jai duodamus direktoriaus A. G. nurodymus ir pati nesuvokė, jog galimai atlieka nusikalstamus veiksmus, laikytina, jog nenustatytas ir objektyvusis šios nusikalstamos veikos požymis – apgaulingas buhalterinės apskaitos tvarkymas. Apgaulingas teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymas – tai sąmoningas buhalterinės apskaitos netvarkymas arba šios apskaitos tvarkymas sąmoningai pažeidžiant teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, reikalavimus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-356-696/2017). Taigi vienareikšmiškai nenustačius, kad kasatorė suvokė, jog, vykdydama įmonės direktoriaus A. G. nurodymus, galimai pažeidžia teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, reikalavimus, laikytina, jog nenustatytas ir subjektyvusis nusikalstamos veikos požymis – kaltė.

7.4. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalį, nes nepatikrino bylos tiek, kiek buvo prašoma apeliaciniame skunde. Nuteistosios apeliaciniame skunde buvo nurodyta, kad ji nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu dėl šių motyvų: 1) teismas buvo šališkas ir ignoravo gynėjo baigiamojoje kalboje išsakytus motyvus; 2) teismo nuosprendis nemotyvuotas ir jame neatlikta įrodymų analizė; 3) specialisto išvadai ir paaiškinimams be pagrindo suteikta išskirtinė įrodomoji galia; 4) specialisto išvadoje dalis išvadų nepagrįstos, nenurodyta, kuo vadovaujantis jos daromos; 5) UAB „T“ ūkinės finansinės veiklos tyrimas atliktas selektyviai; 6) suformuotas kaltinimas nekonkretus ir nesuprantamas; 7) UAB „R“ ir UAB „J“ sąskaitose nurodytos paslaugos faktiškai buvo suteiktos; 8) nebuvo padaryta žala nei valstybės biudžetui, nei kreditoriams; 9) teismas neteisingai įvertino liudytojų parodymus; 10) jos veiksmuose nėra nei objektyviųjų, nei subjektyviųjų nusikalstamos veikos požymių; 11) vadovaujantis įstatymu ji nebuvo įpareigota įsitikinti dokumentuose pateikiamų duomenų turiniu; 12) ilgalaikis materialus turtas buvo apskaičiuotas vadovaujantis įstatymu (verslo apskaitos 12 standartu); 13) Buhalterinės apskaitos įstatyme nustatyta buhalterio atsakomybė už įrašų teisingumą buhalterinės bendrovės apskaitoje; 14) jos veiksmuose nenustatytas tyčios elementas; 15) jos kaltė buvo grindžiama prielaidomis. Atsakyta į šiuos apeliacinio skundo motyvus nebuvo, apeliacinės instancijos teismas tik formaliai nurodė, kad byloje surinkta pakankamai įrodymų A. G. ir J. J. kaltei dėl apgaulingo apskaitos tvarkymo pagrįsti ir jie pirmosios instancijos teismo buvo ištirti nuosekliai ir objektyviai, neteikiant kuriam nors prioriteto, kiekvieną vertinant kitų įrodymų visumos kontekste. Be to, apeliacinės instancijos teismas kasatorės kaltę išimtinai grindė vien tik specialistės N. D. išvada ir jos parodymais. Akivaizdu, jog apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl kasatorės nuteisimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, o tai turi būti laikoma esminiu BPK pažeidimu. Apygardos teismas privalėjo išsamiai išanalizuoti apeliacinį skundą ir pasisakyti dėl apeliantės patraukimo baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, kadangi pirmosios instancijos teismas dėl to išvis nepasisakė ir jos kaltės nemotyvavo. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis visiškai neatitinka nuosprendžio formai ir turiniui keliamų reikalavimų, ypač BPK 305 straipsnio, kadangi nuosprendžio aprašomoji dalis visiškai nemotyvuota. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas sutiko, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra surašytas pažeidžiant BPK nuostatas (nuosprendžio 16 punkte patvirtino, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinys turi trūkumų, motyvai ir argumentai dėl baudžiamojon atsakomybėn patraukto asmens kaltės neišsamūs), tačiau pats jų nepašalino.

8. Kasaciniu skundu nuteistasis S. K. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 2 d. ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. kovo 16 d. nuosprendžius ir bylą nutraukti arba panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius skunde nurodo:

8.1. Nuteisiant jį pagal BK 184 straipsnio 1 dalį buvo pažeistas BPK 3 straipsnio 1 dalies 4 punktas. BPK 167 straipsnyje nustatyta, kad ikiteisminis tyrimas dėl BK 184 straipsnio 1 dalyje nustatytos veikos pradedamas tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas. Baudžiamajame įstatyme taip pat imperatyviai nurodyta, kad už BK 184 straipsnio 1 dalyje nustatytą nusikalstamą veiką asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas. Jei nėra nukentėjusiojo skundo arba prokuroro reikalavimo pradėti procesą tais atvejais, kai procesas gali būti pradėtas tik pagal nukentėjusiojo skundą ar jo teisėto atstovo pareiškimą arba prokuroro reikalavimą, baudžiamasis procesas negali būti pradėtas, o pradėtas turi būti nutrauktas (BPK 3 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Tai pažymėta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-26/2014, 2K-284/2008). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad sprendžiant, ar nusikalstama veika turi visuomeninę reikšmę, tai turi būti sietina ne su kuriuo nors vienu nusikalstamos veikos požymiu ar keliais iš jų, bet su įvairiais nusikalstamos veikos požymiais ir įvairiomis jos padarymo aplinkybėmis. Sprendžiant, ar nusikalstama veika turi visuomeninę reikšmę, kiekvienu atveju būtina įvertinti, kokie padariniai visuomenei, valstybei ir teisinei sistemai galėtų atsirasti, jeigu dėl šios veikos ir dėl kitų analogiškų veikų baudžiamasis

procesas nebūtų pradėtas (2006 m. sausio 16 d., 2006 m. birželio 15 d. nutarimai). Šioje byloje joks civilinis ieškinys nebuvo pareikštas, dėl BK 184 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos nukentėję asmenys nenustatyti. Pažymėtina ir tai, kad nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad nusikalstamos veikos išaiškinimas šioje byloje turi visuomeninę reikšmę, juo labiau kad VšĮ „SE“ kokiais nors būdais yra apsunkintas skolos išieškojimas civilinio proceso tvarka UAB „T“ bankroto byloje.

8.2. Nors baudžiamojo proceso įstatymas nenustato prokuroro reikalavimo pradėti ikiteisminį tyrimą formos, tačiau pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką bendrąja prasme prokuroro reikalavimas reiškia valinį sprendimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-254/2011, 2K-191/2013). Be to, Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2008 m. rugpjūčio 11 d. įsakymu Nr. 1-110 patvirtintose Rekomendacijose dėl ikiteisminio tyrimo pradžios ir jos registravimo tvarkos (toliau – Rekomendacijos) prokuroro reikalavimas apibrėžiamas kaip prokuroro sprendimas pradėti ikiteisminį tyrimą dėl BPK 167 straipsnio 1, 4 dalyse, 407 straipsnyje nurodytų nusikalstamų veikų, jis gali būti išreiškiamas rezoliucija arba atskiru rašytiniu dokumentu ar nutarimu. Esant nukentėjusiojo skundui ar jo teisėto atstovo pareiškimui, ikiteisminis tyrimas pradedamas bendra tvarka – užrašoma rezoliucija (Rekomendacijų 1, 5, 33 punktai). Rekomendacijose taip pat yra nustatyta tokio atskiro rašytinio dokumento (prokuroro reikalavimo) forma, iš kurios matyti, kad jame turi būti nurodyti motyvai ir priežastys, dėl kurių prokuroro reikalavimu turi būti pradėtas ikiteisminis tyrimas, tačiau nagrinėjamoje byloje tokio dokumento nėra, taip pat nėra prokuroro reikalavimo, išreikšto bent jau rezoliucija, pradėti ikiteisminį tyrimą pagal BK 184 straipsnio 1 dalį. Atsižvelgiant į tai ir vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 4 punktu, baudžiamoji byla S. K. dėl kaltinimo pagal BK 184 straipsnio 1 dalį nutrauktina.

8.3. Nepaisant nurodyto BPK pažeidimo, teismai apskritai netinkamai taikė BK 184 straipsnio 1 dalį, nes teismų sprendimuose aprašyti kasatoriaus veiksmai negali būti laikomi nusikalstamais. Šiame kontekste aktualu tai, jog VšĮ „SE“ Juridinių asmenų registre buvo įregistruota 2010 m. kovo 16 d., įstaigos steigėjas ir visų akcijų savininkas buvo D. G., direktoriaus pareigas ėjo S. K.. Būdamas VšĮ „SE“ direktorius, turėdamas teisę bendrovės vardu sudaryti sandorius bei, kaip direktorius, neviršydamas savo įgaliojimų, teisėtai, veikdamas įmonės naudai ir interesais, jis sudarė ir pasirašė su UAB „K“ 2011 m. lapkričio 7 d. reikalavimo perleidimo sutartį. Tokia sutartis buvo sudaryta siekiant sudaryti sutartį su UAB „K“ administruojamu Lapių sąvartynu, nes tik turint tokią sutartį VšĮ „SE“ galėjo būti užregistruota Atliekų tvarkytojų valstybės registre. Tokią sutartį su sąvartynu tuo metu galėjo pasirašyti tik UAB „K“. Kasatorius nuvyko į UAB „K“, kalbėjo su generaliniu direktoriumi, kuris netiesiogiai pasiūlė perimti skolą, priešingu atveju su VšĮ „SE“ sutarties nepasirašys. Jei VšĮ „SE“ nebūtų perėmusi skolos, UAB „K“ nebūtų pasirašiusi reikiamos sutarties. Kasatorius elgėsi taip, kaip tuo metu buvo naudingiausia VšĮ „SE“. Sudarant reikalavimo teisės perleidimo sutartį tarp VšĮ „SE“ ir UAB „K“ susiklostė civiliniai teisiniai santykiai, reglamentuojami CK 6.101–6.110 straipsniuose, todėl šioje byloje buvo neteisingai išspręstas baudžiamosios ir civilinės atsakomybės atribojimo klausimas. Pažymima, jog bankrutuojančios įmonės statusas nereiškia draudimo perleisti reikalavimą į šią įmonę CK 6.102 straipsnio 1 dalies prasme. Kreditoriaus teisė įmonės (skolininko) bankroto proceso metu perleisti reikalavimą kitam kreditoriui nustatyta ir specialiame bankroto procesą reglamentuojančiame įstatyme (Įmonių bankroto įstatymo 26 straipsnio 3 dalis), jame nurodyta, jog įmonės bankroto proceso metu kreditoriaus reikalavimai gali būti perleisti kitam kreditoriui arba asmeniui. Taigi vien tai, kad buvo perleista reikalavimo teisė į bankrutuojančią įmonę, negali būti vertinama kaip nusikalstama veika, juolab kad UAB „T“ bankroto byloje yra teismo patvirtintas kreditorės VšĮ „SE“ reikalavimas. UAB „T“ iki šiol nėra išregistruota iš Juridinių asmenų registro ir teismas nėra priėmęs sprendimo dėl įmonės pabaigos, todėl kreditorės VšĮ „SE“ reikalavimas dar gali būti patenkintas.

8.4. Turto iššvaistymo sudėtis yra materialioji, todėl būtinasis požymis yra turtinė žala, kuri padaroma turto ar turtinės teisės savininkui arba teisėtam valdytojui. UAB „T“ bankroto byloje teismo yra patvirtintas kreditorės VšĮ „SE“ reikalavimas, todėl perleistas reikalavimas į bankrutuojančią įmonę gali būti patenkintas ir bankroto procese. Taigi konstatuoti, kad dėl 2011 m. lapkričio 7 d. reikalavimo perleidimo sutarties VšĮ „SE“ padaryta žala, nėra jokio pagrindo. Pažymėtina ir tai, kad BUAB „T“ bankroto byloje yra pradėtos dvi civilinės bylos, kuriose ieškovė BUAB „T“ siekia susigrąžinti į bendrovės balansą turtą, kuris buvo galimai perleistas pažeidžiant CK nustatytas nuostatas.

8.5. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad byloje esančioje specialisto išvadoje yra pateiktos nepagrįstos ir faktinės situacijos, neatitinkančios išvados apie tai, kad VšĮ „SE“, atstovaujama direktoriaus S. K. (naujasis kreditorius), ir UAB „K“, atstovaujama generalinio direktoriaus D. T. (pradinis kreditorius), 2011 m. lapkričio 7 d. sudarė reikalavimo perleidimo sutartį, pagal kurią perleista nuo 2009 m. sausio 8 d. iki 2010 m. rugpjūčio 31 d. susidariusi 21 974,15 Lt UAB „T“ skola; šį įsiskolinimą UAB „K“ apmokėjusi VšĮ „SE“ patyrė 21 974,15 Lt nuostolį. Nurodyta turto suma (21 974,15 Lt) pagal VšĮ „SE“ balansą yra kaip gautinos lėšos, todėl neaišku, kodėl specialistas pateikė melagingus duomenis, kad tai yra nuostolis, nors ši skola nėra (nebuvo) nurašyta į beviltiškas skolas.

8.6. Turto iššvaistymas – tai neteisėtas, neatlygintinis kaltininkui svetimo, jam patikėto ar buvusio jo žinioje turto, turtinės teisės perleidimas tretiesiems asmenims pažeidžiant turto, turtinės teisės patikėjimo ar perdavimo jo žiniai sąlygas.

Neatlygintinis svetimo turto, turtinės teisės iššvaistymas reiškia, jog šie objektai perleidžiami neatlyginant jų vertės ar atlyginant ją aiškiai neteisingai. Šioje byloje nustatyta, jog S. K. kaip VšĮ „SE“ direktorius, sumokėdamas UAB „K“ 21 974,15 Lt pagal 2011 m. lapkričio 7 d. reikalavimo perleidimo sutartį, įgijo reikalavimo teisę į tokio pat dydžio skolą, t. y., priešingai nei nurodyta kaltinime, ši suma iššvaistyta nebuvo. Tarp UAB „T“, VšĮ „SE“ ir UAB „K“ yra susiklostę civiliniai teisiniai santykiai, todėl kasatoriaus veiksmuose nėra nusikaltimo, nustatyto BK 184 straipsnio 1 dalyje, sudėties.

8.7. Šioje byloje esančios specialisto išvados yra abejotinos vien dėl to, kad specialistas nenurodo, kokiais metodais, kodėl būtent tokiais ir kuo vadovaudamasis jis daro šias išvadas. Be to, ikiteisminio tyrimo metu pavedant atlikti ūkio subjekto ūkinės ir finansinės veiklos tyrimą klaidingai buvo nustatytas tyrimo objektas (tirtina medžiaga), nes specialistams buvo pateikiami ne objektyvūs ūkinės finansinės veiklos dokumentai, o proceso dalyvių (liudytojų, įtariamųjų, nukentėjusiųjų) apklausų protokolai. Teismo posėdžio metu apklausta specialistė patvirtino, jog savo nuožiūra sprendė, kokiais ir kurių proceso dalyvių parodymais vadovautis, t. y. pati savarankiškai sprendė, kurie parodymai laikytini objektyviais, ir taip iš esmės atliko teismo funkcijas. Šioje byloje specialisto išvadų, paremtų selektyviai atrinktais liudytojų parodymais, ydingumą ir nepagrįstumą lemia tai, kad tokios specialisto išvados tyrimo objektas tampa ne materialiosios tikrovės objektas, pvz., buhalterinės apskaitos dokumentas, teikiantis duomenų apie ūkio subjekto ūkinę komercinę veiklą, o žmogus (subjektas) ir jo subjektyvūs parodymai, taip pat tai, kad tokiu atveju specialistas iš esmės atlieka ne savo kaip specialiųjų žinių turėtojo procesinę funkciją, o teismo funkciją, nes atlieka kitų įrodymų šaltinių – asmenų parodymų – vertinimą ir šių parodymų pagrindu formuluodamas savo išvadas iš anksto preziumuoja tų parodymų teisingumą. Teismų praktikoje yra konstatuota, kad tais atvejais, kai ikiteisminio tyrimo pareigūnai paveda specialistams tirti ne objektyvius bylos dokumentus (buhalterinius ir kitus ūkinės komercinės veiklos dokumentus), o proceso dalyvių parodymus apie ūkio subjekto vykdytą veiklą, pagal specialistų įvertintus asmenų parodymus surašytos išvados yra netinkamas įrodymų šaltinis, nes tokia tyrimo metodika nėra teisinga, supainiotos procesinės funkcijos (t. y. specialistai atlieka teismo funkcijas) (Lietuvos apeliacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-2-483/2015).

8.8. Teismai ne tik kad nevertino šioje byloje atliktų ūkinės finansinės veiklos tyrimo išvadų pagal visiems įrodymams keliamus sąsajumo ir leistinumo kriterijus, tačiau neatliko ir išvadų turinio bei jomis nustatytos informacijos pagrįstumo bei patikimumo vertinimo, nelygino šiose išvadose nustatytų duomenų su kitais teisme ištirtais įrodymais. Tai patvirtina jau minėta aplinkybė, kad specialisto išvadoje nurodyta, jog VšĮ „SE“ pagal reikalavimo perleidimo sutartį patyrė 21 974,15 Lt nuostolį, nors ši turto suma pagal balansą yra kaip gautinos lėšos. Darytina išvada, jog UAB „T“ ir VšĮ „SE“ ūkinės finansinės veiklos tyrimai šioje byloje atlikti selektyviai, t. y. nesant jokio pagrindo atliekant tyrimą buvo vadovaujamasi pačios specialistės pasirinktais kaltinimo pozicijas pagrindžiančiais parodymais, specialisto išvados kelia pagrįstų abejonių dėl savo turinio ir formos, tačiau teismai visiškai nevertino, nepasisakė ir nenurodė, neatliko analizės, nelygino su kitais teisme ištirtais įrodymais (pvz., apeliacinio proceso metu pateikta konsultacine išvada), todėl remtis tokiomis išvadomis grįsdami kaltinimus neturėjo teisės. Kilusioms abejonėms dėl specialisto išvados pagrįstumo pašalinti, priklausomai nuo įrodymų tyrimo metu paaiškėjusių aplinkybių, turėjo būti skiriama ekspertizė, tačiau ji paskirta nebuvo ir abejonės liko nepašalintos. To nepadarius, selektyviai vertinus įrodymus buvo pažeistos BPK 20 straipsnio nuostatos.

8.9. Teismai netinkamai taikė ir BK 222 straipsnio 1 dalį, nes kasatoriaus veiksmuose nėra šio nusikaltimo sudėties. Teismai nepagrįstai kasatorių laikė tinkamu šio nusikaltimo subjektu. Vadovaujantis Buhalterinės apskaitos įstatymo 10, 11 ir 21 straipsniais bei formuojama teismų praktika (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-273-693/2017), apgaulingo teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymo subjektai gali būti tiek buhalteris, tiek ūkio subjekto vadovas, tiek abu, jeigu tai jie daro susitarę. Siekiant atriboti, kada atsakomybė kyla ūkio subjekto vadovui, o kada buhalteriui, teismų praktikoje suformuota, jog įmonės vadovas už apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą savarankiškai gali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn tais atvejais, kai įmonės vadovas sąmoningai pateikinėja buhalteriui suklastotus buhalterinės apskaitos dokumentus tam, kad jis juos įtrauktų į apskaitą, o įmonės buhalteris apie tai neinformuojamas, arba iš viso nepateikia buhalteriui dokumentų apie įmonėje įvykusias operacijas. Šiuo atveju įmonės vadovas daro nusikaltimą įmonės buhalterio rankomis, šiam nesuvokiant daromos veikos pavojingumo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-363/2014, 2K-277-696/2017, 2K-356-696/2017). Pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalį įmonės vadovas atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą, o ne tvarkymą. Buhalterinės apskaitos organizavimas ir jos tvarkymas yra ne tas pats. Įmonės vadovas atsakingas už tai, kad įmonėje būtų vedama buhalterinė apskaita pagal įstatymo reikalavimus, kad įmonėje dirbtų buhalteris ar būtų sudarytos sutartys su tokias paslaugas teikiančiomis įmonėmis. Vadovas, pavedęs konkrečius buhalterinės apskaitos tvarkymo darbus įmonės buhalteriui, kitiems atsakingiems asmenims, iš esmės bus įgyvendinęs pareigą organizuoti įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymą. Taigi aiškinant BK 222 straipsnio 1 dalies nuostatas darytina išvada, kad baudžiamojon atsakomybėn už buhalterinės apskaitos pažeidimus paprastai traukiamas įmonės buhalteris (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-313-696/2017). Nagrinėjamu atveju kasatorius pats įmonės buhalterinės apskaitos niekada netvarkė ir ją organizavo tinkamai, pagal galiojantį teisinį reguliavimą. Byloje esantys duomenys patvirtina, jog bendrovės apskaitą nuo 2010 m. kovo 20 d. iki

2011 m. sausio 31 d. tvarkė UAB „Aptarnavimų sfera“, o nuo 2011 m. sausio 3 d. iki dabar tvarko UAB „J“. Visa tai rodo, jog jis nėra atsakingas už VšĮ „SE“ buhalterinės apskaitos tvarkymą ir dėl to nėra tinkamas šios nusikalstamos veikos subjektas.

8.10. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, nes visiškai nepasisakė dėl kasatoriaus nuteisimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, neatsakė į apeliaciniame skunde išdėstytus motyvus dėl kaltinimo nekonkretumo ir neaiškumo, apsunkintos teisės į gynybą, dėl subjekto ir pan., skundžiamame nuosprendyje pasisakė tik dėl A. G. ir J. J. patraukimo baudžiamojon atsakomybėn. Be to, apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio 27–30 puslapiuose esančią dalį pavadino „Dėl A. G., A. K. ir J. J. pareikšto kaltinimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį“, todėl neaišku, ar joje turi būti pasisakyta dėl kasatoriaus baudžiamosios atsakomybės, nes jo vardas prasideda ne iš „A“, o iš „S“ raidės (S.). Šioje nuosprendžio dalyje teismas išimtinai pasisako tik dėl J. J. ir A. G., o apie S. K. tik formaliai užsimena 18.3 punkto pabaigoje.

8.11. Apygardos teismas privalėjo išsamiai išanalizuoti nuteistojo apeliacinį skundą ir pasisakyti dėl jo patraukimo baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, kadangi pirmosios instancijos teismas dėl to išvis nepasisakė ir jo kaltės nemotyvavo, tiesiog nurodė, jog S. K. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 184 straipsnio 1 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį. Akivaizdu, kad toks nuosprendis neatitinka BPK 302–307 straipsnių reikalavimų. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas sutiko, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra surašytas pažeidžiant BPK nuostatas (nuosprendžio 16 punktas), tačiau pats jų nepašalino.

8.12. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pirmosios instancijos teismas paliko galioti iki nuosprendžiu paskirtų bausmių įvykdymo ir civilinių ieškinių padengimo kasatoriui taikytą laikiną nuosavybės teisės į jam priklausantį žemės sklypą ir automobilius „Ford Sierra“, „Audi A4“ ir „VW Sharan“ apribojimą. Kauno apygardos teismas šią nuosprendžio dalį paliko nepakeistą. BPK 151 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog laikinas nuosavybės teisės apribojimas skiriamas civiliniam ieškiniui, galimam turto konfiskavimui arba išplėstiniam turto konfiskavimui užtikrinti. Nagrinėjamoje byloje civiliniai ieškiniai iš kasatoriaus nėra priteisti, jie priteisti tik iš A. G., todėl jam taikomas laikinas nuosavybės teisių apribojimas turi būti panaikintas.

9. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė L. Beinarytė atsiliepimu į kasacinius skundus prašo nuteistųjų J. J. ir S. K. kasacinius skundus atmesti, o A. G. kasacinį skundą tenkinti iš dalies pakeičiant Kauno apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 2 d. ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. kovo 16 d. nuosprendžius: vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, A. G. pagal BK 209 straipsnio 1 dalį ir BK 222 straipsnio 1 dalį paskirtas bausmes subendrinti dalinio sudėjimo būdu ir paskirti galutinę bausmę – laisvės atėmimą vieneriems metams ir 100 MGL (3676 Eur) baudą. Kitas nuosprendžių dalis palikti nepakeistas. Prokurorė atsiliepime į kasacinius skundus nurodo:

9.1. Nuteistojo A. G. kasacinio skundo argumentai dėl BK 209 straipsnio taikymo, kad jo veiksmuose nėra būtinų šios nusikalstamos veikos požymių, kad nėra duomenų, jog jis blogai valdė įmonę, taip pat kad nenustatytas priežastinis ryšys tarp veikos ir padarinių, yra nepagrįsti. Kasatorius savo veiksmus aiškina tik sau palankia linkme, tačiau nelygina jų su kitais byloje esančiais įrodymais. Sutiktina su teismų išvada, kad A. G. neteisėta veika pasireiškė sistemišku elgesiu, vykdant visą veiksmų grandinę, privedusią jo vadovaujamą bendrovę prie bankroto: po baudžiamojoje byloje iš UAB „T“ priteistų civilinių ieškinių dėl UAB „T“ vairuotojo J. K. padarytos nusikalstamos veikos A. G. ėmėsi veiksmų, kad UAB „T“ išvengtų priteistų mokėjimų, sąmoningai nebuvo plėtojama bendrovės veikla, buvo sudarinėjami nuostolingi sandoriai, dėl to įmonės atliekamos finansinės operacijos pablogino jos finansinę padėtį ir lėmė bankrotą. Nėra pagrindo abejoti teismo išvada, kad A. G., būdamas UAB „T“ direktorius, sąmoningai blogai ją valdė. Blogas įmonės valdymas buvo akivaizdus ir vėliau, verslą perkėlus iš UAB „T“ į naują įmonę – VšĮ „SE“. Pats A. G. įmonėje dirbo transporto skyriaus vadovu. Paslaugų pirkėjams, kurie buvo pasirašę pirkimo–pardavimo sutartis su UAB „T“, paslaugas pradėjo teikti VšĮ „SE“, septyni buvę UAB „T“ darbuotojai įsidarbino VšĮ „SE“. Šios aplinkybės teismui leido daryti pagrįstą ir neabejotiną išvadą, kad A. G. nusikalstamais veiksmais, įmonei padarytų nuostolių suma, darė esminę įtaką ir paspartino įmonės nemokumo ir bankroto procesą. A. G. sąmoningi veiksmai siekiant privesti įmonę iki bankroto, blogas jos valdymas, sprendimų, kurie bendrovei ir kreditoriams buvo akivaizdžiai ekonomiškai nenaudingi, priėmimas padarė kreditoriams – civiliniams ieškovams – didelę turtinę žalą. Įrodinėjant kaltės klausimą, turi būti nustatyta, kad asmuo, turintis įgalinimų valdyti įmonę, veikė tyčia, t. y. suprato, kad blogai valdo įmonę, numatė bankroto ir žalos kreditoriams atsiradimo galimybę ir šių padarinių norėjo (tiesioginė tyčia) arba nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems kilti (netiesioginė tyčia). Jis kaip bendrovės direktorius, priimdamas bendrovės finansinę padėtį apsunkinančius sprendimus, suvokė, kad savo veika kelia pavojų kreditorių interesams patenkinti jų turtinius reikalavimus už įmonei suteiktą turtą, prekes, paslaugas, numatė, kad dėl jo veikos gali kilti didelė turtinė žala kreditoriams, ir tokių padarinių norėjo, t. y. veikė tiesiogine tyčia. Įvertinus visas šias aplinkybes darytina išvada, kad nuteistojo A. G. nusikalstamai veikai baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai.

9.2. A. G. kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas senaties taikymo klausimo nesvarstė. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis laikotarpiu nuo 2007 m. balandžio 2 d. iki 2011 m. liepos 12 d., būdamas UAB „T“ direktorius, priėmė sprendimus, kurie bendrovei ir kreditoriams buvo akivaizdžiai ekonomiškai nenaudingi ir kurie lėmė bendrovės bankrotą. Kasatorius akcentuoja tai, kad kaltinime nurodyta aplinkybė, jog 2010 m. balandžio 1 d. – gegužės 31 d. laikotarpiu A. G. visą UAB „T“ veiklą perkėlė į naują įmonę – VšĮ „SE“, leidžia manyti, jog veiksmai, kurie lėmė įmonės nemokumą, turėjo būti atliekami dar anksčiau, t. y. iki tariamos veiklos perkėlimo. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad būtent šis veikos perkėlimo epizodas išskirtas kaip vienas iš jo padarytos neteisėtos veikos sudedamųjų dalių, kurio atlikimo laikas įeina į laikotarpį nuo 2007 m. balandžio 2 d. iki 2011 m. liepos 12 d., per kurį ir buvo atlikti visi akivaizdžiai ekonomiškai nenaudingi veiksmai, lėmę bendrovės bankrotą. Iš apeliacinio teismo nuosprendžio matyti, kad teismas svarstė apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties taikymo klausimą tiek dėl BK 209 straipsnyje, tiek ir dėl BK 220 straipsnyje nustatytų veikų. Nuosprendžio dalį, kuria kasatorius pripažintas kaltu pagal BK 220 straipsnio 1 dalį, teismas panaikino ir baudžiamoji byla dėl to nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui.

9.3. Kasatorių A. G., J. J. ir S. K. kasacinių skundų argumentai dėl BK 222 straipsnio 1 dalies taikymo taip pat yra nepagrįsti. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad apgaulingo ir aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo subjektai yra asmenys, atsakingi už buhalterinės apskaitos tvarkymą pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 10, 11 ir 21 straipsnius, t. y. vyriausiasis buhalteris (buhalteris) – tais atvejais, kai ūkio subjektas turi savarankišką buhalterinės apskaitos tarnybą (šiuo atveju ūkio subjekto vadovas gali būti nusikaltimo bendrininkas); konkretaus struktūrinio padalinio apskaitos tarnybos vadovas (buhalteris), kai ūkio subjektas susideda iš kelių struktūrinių padalinių (ūkio subjekto vyriausiasis buhalteris ir ūkio subjekto vadovas gali būti nusikaltimo bendrininkai); apskaitos paslaugas teikiančios įmonės specialistai – tais atvejais, kai įmonės buhalterinė apskaita tvarkoma pagal sutartį su tokiomis įmonėmis; už buhalterinės apskaitos dokumentų paslėpimą, sunaikinimą ar sugadinimą atsako veiką padaręs asmuo. Tik ūkio vadovas atsako už apgaulingą ar aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą tuo atveju, jei ūkio subjekto vadovas pats tvarko buhalterinę apskaitą. Taigi tik tuo atveju, kai įmonės vadovas pats veda buhalterinę apskaitą, arba nors ir ne pats, tačiau jis paslepia, sunaikina buhalterinės apskaitos dokumentus, jis atsako pagal BK 222 straipsnį savarankiškai nepriklausomai nuo asmens, atsakingo už buhalterinės apskaitos vedimą, patraukimo baudžiamojon atsakomybėn. Dar vienas atvejis, kai įmonės vadovas atsako už apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą, tai nusikaltimo tarpinio vykdymo atvejis. Visais kitais atvejais už apgaulingą buhalterinės apskaitos vedimą atsako asmuo, kuris pagal darbo sutartį buvo atsakingas už buhalterinės apskaitos tvarkymą, paprastai – įmonės buhalteriai. Šiuo atveju sutiktina su abiejų instancijų teismų išvada, kad A. G. įvairiais būdais, tarp jų ir apgaulingai tvarkydamas bendrovės apskaitą, siekė jos bankroto. Tiek UAB „T“ direktorius, pagal įstatymus atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą bei apskaitos dokumentų išsaugojimą, tiek ir J. J., atlikdama šioje bendrovėje buhalterio funkcijas ir būdama atsakinga už teisingos ir teisės aktus atitinkančios buhalterinės apskaitos vedimą, yra šios nusikalstamos veikos subjektai. Tinkamas šios nusikalstamos veikos subjektas yra ir S. K., nes, turėdamas tikslą nuslėpti bankrutuojančios UAB „T“ neteisėtą veiklos perkėlimą į VšĮ „SE“, būdamas VšĮ „SE“ direktorius ir pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalį būdamas atsakingas už apskaitos organizavimą ir dokumentų išsaugojimą, neužtikrino, kad VšĮ „SE“ buhalterinė apskaita būtų tvarkoma pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo reikalavimus. Byloje neabejotinai įrodyta, kad UAB „T“ buhalterinės apskaitos dokumentai neatitiko faktinių ūkinių operacijų, dėl ko nebuvo galima nustatyti tikslios bendrovės turto vertės, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio bei struktūros. Priešingai nei teigia kasatoriai, abiejų instancijų teismai pagrįstai rėmėsi specialisto išvada, kurioje visos finansinės operacijos išanalizuotos ir apibendrintos.

9.4. Nesutiktina su kasatorės J. J. skunde nurodytais argumentais, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog ji kaip UAB „T“ vyr. buhalterė žinojo apie apgaulingą jai pateikiamų sąskaitų faktūrų pobūdį, o pagal Buhalterinės apskaitos įstatymą buhalteris neįpareigotas įsitikinti ir tikrinti finansinės operacijos turinio, todėl jo buhalterijoje užfiksuoti duomenys gali neatitikti pačios operacijos ar turto būklės turinio. Iš bylos duomenų matyti, kad buhalterė atsako už įrašo apskaitos dokumentuose teisingumą. J. J., būdama buhalterė, nurašydama degalus ir nuvažiuotus kilometrus, apskaičiavo ir darbo užmokestį vairuotojui ir kartu surašė dokumentus dėl automobilių remonto. Ji turėjo matyti, kad yra tokių prieštaravimų, ir privalėjo prieštaringų duomenų neįrašyti, o aplinkybes išsiaiškinti. Buhalterė, įtraukdama duomenis į registrus, turi vadovautis buhalterinės apskaitos įstatyme nustatytais principais, pastebėjusi klaidą, turi paprašyti ją padariusių asmenų ištaisyti. Visi įrašai, kurie daromi apskaitos registruose, sudaromi vadovaujantis turimais pirminiais apskaitos dokumentais. Buhalteris turi juos tarpusavyje palyginti, nes jeigu kažkuris asmuo surašydamas vieną ar kitą dokumentą suklydo, tai buhalteris įrašydamas turi matyti klaidą ir ją ištaisyti. Buhalteris išmano apie apskaitos dokumentus, apie registrus. Buhalteris turi konsultuoti vadovus atitinkamais apskaitos klausimais.

9.5. Nesutiktina ir su kasatoriaus S. K. teiginiais, kad byloje nėra surinkta jo kaltės įrodymų, kad sudarant reikalavimo teisės perleidimo sutartį tarp VšĮ „SE“ ir UAB „K“ tarp šalių susiklostė civiliniai teisiniai santykiai ir kad negali būti

vertinama, jog tokiais veiksmais, kai perleista reikalavimo teisė į bankrutuojančią įmonę, buvo iššvaistytas VšĮ „SE“ turtas. Abejonių nekelia tai, kad S. K., priimdamas sprendimą su UAB „K“ pasirašyti reikalavimo perleidimo sutartį, pagal kurią iš UAB „K“ atlygintinai perėmė VšĮ „SE“ visas nuo 2009 m. sausio 8 d. iki 2010 m. rugpjūčio 31 d. PVM sąskaitų faktūrų pagrindu kylančias teises į UAB „T“ nesumokėtos 21 974,15 Lt skolos gavimą, ir šią skolą sumokėdamas, žinojo, kad UAB „T“ Kauno apygardos teismo 2011 m. birželio 13 d. nutartimi yra iškelta bankroto byla. Kasatoriaus teiginys, kad šis perleistas reikalavimas negali būti vertinamas kaip patirti nuostoliai, nes jis gali būti patenkintas bankroto procese ir pagal įmonės balansą yra gautinos lėšos, nepagrįstas. Iš bylos duomenų matyti, kad nuteistasis S. K. kaip bendrovės direktorius turėjo juridiškai apibrėžtų įgalinimų dėl bendrovės turto. Taigi šis turtas buvo jo žinioje.

9.6. CK 2.87 straipsnyje, taip pat Akcinių bendrovių įstatymo 19 straipsnio 8 dalyje įtvirtinta bendrovės vadovo pareiga sąžiningai ir protingai veikti įmonės interesais, laikytis įstatymų bei kitų teisės aktų, vadovautis bendrovės įstatais ir nepainioti jos turto su savo asmeniniu turtu. Sąžiningas ir protingas pareigų atlikimas, be kita ko, suponuoja norminių aktų, reglamentuojančių apskaitos tvarkymą, laikymąsi. Kai bendrovės vadovas bendrovės pinigus panaudoja tokiems tikslams, kai iš anksto matyti, jog panaudotų pinigų grąžinimas į bendrovės turtą bus apsunkintas arba apskritai neįmanomas, toks veiksmas vertintinas ne kaip bendrovei palankaus sandorio sudarymas, o priešingai – kaip patikėto ar jo žinioje esančio svetimo turto pasisavinimas arba iššvaistymas. Kasatorius, neigdamas savo kaltę, iš esmės nesutinka su specialistės išvada, kuri, jo nuomone, nepagrįsta ir neobjektyvi. S. K. teigimu, specialistė pateikė melagingus duomenis apie 21 974,15 Lt, kad tai yra nuostolis, nors ši skola nebuvo nurašyta į beviltiškas skolas, be to, specialistams buvo pateikiami neobjektyvūs ūkinės finansinės veiklos dokumentai. Įrodymų vertinimas, jei tai nėra susiję su esminiais BPK pažeidimais, nėra kasacinės instancijos teismo bylos nagrinėjimo dalykas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apklausta apeliacinės instancijos teisme specialistė N. D. išsamiai ir argumentuotai paaiškino, kuo remdamasi ir vadovaudamasi padarė būtent tokias išvadas. Įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva.

9.7. Nepagrįstas kasatoriaus S. K. teiginys, kad byloje nėra prokuroro reikalavimo pradėti ikiteisminį tyrimą pagal BK 184 straipsnio 1 dalį, todėl baudžiamasis procesas negalimas ir ši bylos dalis nutrauktina. Iš bylos duomenų matyti, kad Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros 6-ojo skyriaus prokurorė 2013 m. rugsėjo 26 d. priėmė nutarimą tęsti ikiteisminį tyrimą pagal BK 184 straipsnio 1 dalį, nes nustatė, kad S. K. veiksmai atitinka BK 184 straipsnio 1 dalies požymius. Prokurorė iš baudžiamosios bylos medžiagos nustatė, kad nukentėjęs asmuo šiuo atveju yra VšĮ „SE“, o jos direktorius S. K., galintis atstovauti bendrovės interesams, ir yra įtariamas šios veikos padarymu. Dėl šios priežasties manytina, kad nukentėjęs asmuo bei kreditorius negali ginti teisėtų savo interesų, todėl ikiteisminis tyrimas dėl veikos pagal BK 184 straipsnio 1 dalį tęstinas prokuroro reikalavimu. Taigi BPK reikalavimai nepažeisti.

9.8. Nesutiktina su A. G. argumentais dėl civilinių ieškinių išsprendimo. Apeliacinės instancijos teismas, priteisdamas civilinius ieškinius, įstatymo reikalavimų nepažeidė. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje išdėstyti išsamūs motyvai, kodėl naikinama pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl paliktų nenagrinėtų civilinių ieškinių ir kodėl civilinių ieškovų prašymas priteisti civilinius ieškinius tenkintinas. Teismo argumentai yra pagrįsti.

9.9. Pagrįstas kasatoriaus A. G. skundo argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas panaikino nuosprendžio dalį, kuria kasatorius pripažintas kaltu pagal BK 220 straipsnio 1 dalį, ir šią bylos dalį nutraukė suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, tačiau paliko subendrintas bausmes ir pagal BK 220 straipsnio 1 dalį. Apeliacinės instancijos teismas padarė klaidą iš naujo nesubendrindamas bausmių, paskirtų tik pagal BK 209 straipsnio 1 dalį ir BK 222 straipsnio 1 dalį, todėl ši klaida taisytina ir teismų sprendimai keistini dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo.

9.10. Kasatorių J. J. ir S. K. prašymas panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka dėl esminių BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 320 straipsnio 3 dalies pažeidimų netenkintinas. Priešingai nei teigiama kasaciniuose skunduose, byloje nėra nepašalintų abejonių, kurios turėtų būti vertinamos nuteistųjų naudai. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs priimto nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, dar kartą išanalizavęs byloje ištirtus įrodymus, atlikęs įrodymų tyrimą, nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas duomenis įrodymais ir vertindamas juos, būtų padaręs esminių klaidų. Įstatymas nustato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir (ar) jų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų proceso šalys, savaime BPK normų nepažeidžia. Teismas, atsižvelgdamas į bylos specifiką, pats sprendžia, kiek dėmesio ir vietos nuosprendyje (nutartyje) skirti aiškinant faktinių aplinkybių nustatymo ir įrodymų vertinimo logiką, atsakant į gynybos ar kaltinimo iškeltus argumentus, analizuojant bylai reikšmingus teorinius ir praktinius klausimus. Iš teisiamojo posėdžio protokolų matyti, kad proceso šalių prašymai dėl ekspertizės skyrimo, konsultacinės išvados pridėjimo prie bylos buvo sprendžiami. Procesinė teisė proceso dalyviams teikti prašymus, dokumentus suvaržyta nebuvo ir proceso šalys šia teise pasinaudojo. Negalima sutikti ir su kasatorių teiginiu, kad apeliacinės instancijos teismas ne iki galo išnagrinėjo jų apeliacinius skundus. Apeliacinės instancijos teismas priimtame

nuosprendyje išdėstė motyvuotas išvadas, į esminius apeliacinių skundų argumentus yra atsakyta ir motyvuotai paaiškinta, kodėl tam tikri skundų argumentai atmetami. Todėl naikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka nėra teisinio pagrindo, nes esminių BPK pažeidimų, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kasatorių teisės, šioje byloje nėra.

9.11. Kasatorius A. G. skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio dalį, kuria kasatorius pripažintas kaltu pagal BK 220 straipsnio 1 dalį, panaikino ir baudžiamąją bylą nutraukė suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, tačiau nurodė kitą BPK straipsnį, t. y. 3 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Kasatoriaus teigimu, tokiu būdu yra suvaržyta jo procesinė teisė. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad tai yra akivaizdi techninė klaida, kuri įtakos nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui neturi.

10. Civilinio ieškovo VĮ Turto banko atstovas Organizacijos vystymo departamento Teisės ir viešųjų pirkimų skyriaus vyr. teisininkas D. V. atsiliepimu į A. G. kasacinį skundą prašo nuteistojo A. G. kasacinį skundą atmesti ir skundžiamus teismų sprendimus palikti nepakeistus. Civilinio ieškovo atstovas atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:

10.1. Teismai tinkamai aiškino ir taikė materialiosios bei proceso teisės normas, taip pat nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, todėl nėra pagrindo teigti, kad buvo priimtas neteisėtas ar nepagrįstas nuosprendis. A. G. atsakomybę nulemia jo kaip UAB „T“ direktoriaus ir vieno iš akcininkų (dalyvio) atlikti veiksmai, kuriuos įstatymas draudžia atlikti, – apgaulingai tvarkydamas apskaitą ir pateikdamas neteisingus duomenis apie pajamas, pelną bei turtą jis pažeidė įstatymus ir šiais neteisėtais veiksmais tiesiogiai paveikė tai, kad buvo priskaičiuota 3119,03 Eur mokestinė nepriemoka, Valstybinės mokesčių inspekcijos perduota VĮ Turto bankui.

10.2. Teismų praktikoje yra pripažinta, kad BK 222 straipsnio 1 dalies taikymas, kada padaroma žala nesumokant mokesčių, sudaro pagrindą reikšti ieškinį civilinio proceso tvarka dėl žalos atlyginimo, kadangi nesumokėjus mokesčių valstybei biudžetas negauna pajamų, ribojamos valstybės galimybės vykdyti jai priskirtas funkcijas. CK 6.249 straipsnis negautas pajamas, kurias asmuo būtų gavęs, jei nebūtų buvę neteisėtų veiksmų, apibrėžia kaip turtinę žalą, kurią pagal CK 6.263 straipsnio 2 dalį privalo visiškai atlyginti kaltas asmuo. Atsakovas tyčiniais veiksmais apgaulingai tvarkė apskaitą ir pateikė neteisingus duomenis apie pajamas, pelną, dėl šių veiksmų buvo priskaičiuota mokestinė nepriemoka.

10.3. Siekiant nustatyti, ar asmuo yra sąžiningas, būtina taikyti teisingumo ir protingumo kriterijus, t. y. asmuo bus sąžiningas tik jeigu jis ne tik nežinojo, bet ir negalėjo ir neturėjo žinoti tam tikrų aplinkybių. Atsakovas, būdamas UAB „T“ direktorius, suvokė (pilnametis, turintis aukštesnįjį išsilavinimą) ir savo kaip vadovo atsakomybę, susijusią su einamomis pareigomis, – suprato, kad jam tenka atsakomybė už įmonės dokumentų tinkamą tvarkymą (Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnis). Taigi, atsakovas elgėsi nesąžiningai, nes galėjo ir turėjo žinoti, kad dėl netinkamo apskaitos tvarkymo bus priskaičiuota mokestinė nepriemoka. Toks aiškinimas atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, kurioje konstatuota, kad pareigos elgtis sąžiningai nevykdymas reiškia asmens kaltus veiksmus, sukeliančius civilinę atsakomybę (CK 6.248 straipsnio 3 dalis).

11. Civilinės ieškovės L. B. ir R. J. bei jų atstovas advokatas A. J. atsiliepimu į A. G. kasacinį skundą prašo nuteistojo A. G. kasacinį skundą atmesti. Civilinės ieškovės ir jų atstovas atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:

11.1. Nesutiktina su A. G. teiginiu, neva negalima konstatuoti, kad jis, sąmoningai blogai valdydamas įmonę, nulėmė jos bankrotą ir dėl to padarė didelę turtinę žalą kreditoriams. Atvirkščiai, bylos faktinių duomenų visuma konstatuota, kad jis, būdamas UAB „T“ direktorius, siekdamas išvengti bendrovei priteistų civilinių ieškinių dėl eismo įvykio, kurio metu žuvo žmogus, padengimo, aktyviais veiksmais inicijavo jos nusikalstamą (tyčinį) bankrotą bei plėtojamą UAB „T“ antrinių atliekų surinkimo ir perdirbimo verslą perkėlė į tam tikslui įkurtą naują įmonę – VšĮ „SE“, kurios faktinis vadovas ir toliau yra. Pažymėtina, jog nors interneto erdvėje įmonės vadovu yra nurodytas S. K., vadovo mobiliuoju telefonu disponuoja pats A. G..

11.2. A. G. kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama apie preso pardavimus ir neva įmonėje „SG“ atliktą jo remontą. Tokių duomenų byloje nėra. Veiksmų, kurių metu presu tik dokumentaliai disponavo iš UAB „T“ UAB „SG“, iš jos – UAB „SM“, iš jos – VšĮ „SE“, esmė – įrangos iš UAB „T“ perkėlimas į VšĮ „SE“ bei sąmoningas ir dirbtinis UAB „T“ finansinės padėties pabloginimas. Būtent A. G. aktyviai veikė visų šių veiksmų stadijose, tai patvirtina asmeniškas jo dokumentų pildymas ir pasirašymas, įskaitant preso perdavimą iš UAB „SG“ į UAB „SM“.

11.3. Kasatorius pripažįsta, kad vienas iš UAB „T“ bankroto veiksnių buvo bendrovės vairuotojo J. K. padaryta nusikalstama veika, nustatyta BK 281 straipsnio 5 dalyje, ir dėl jos įmonei priteisti civiliniai ieškiniai. Būtent šis veiksnys ir suponavo UAB „T“ vadovo A. G. tiesioginę tyčią bet kokiu būdu siekti įmonės tyčinio bankroto, kad tik nereikėtų padengti padarytos žalos. Žuvusiojo nepilnamečiam sūnui išlaikyti antstolio išieškota 7146,83 Eur suma, lyginant su kitomis abejotinomis A. G. inicijuotomis UAB „T“ daug didesnėmis ūkinėmis finansinėmis operacijomis, tikrai nebuvo lemiamas veiksnys, nulėmęs šios bendrovės nemokumo būseną. Pažymėtina, kad pagal A. D. V. pateiktą vykdomąjį dokumentą iš UAB „T“ nieko nebuvo išieškota, o dėl L. B. ir E. B. priteistų sumų išieškojimo iki pat bankroto paskelbimo net nebuvo teikiami išieškoti vykdomieji dokumentai.

11.4. Bylos faktiniais duomenimis nustatyta, kad A. G. tiesiogine tyčia siekė UAB „T“ bankroto, šį tikslą jis įgyvendino 2011 m. liepos 12 d. asmeniškai teikdamas prašymą, kad UAB „T“ būtų iškelta bankroto byla. Teismai teisingai kvalifikavo, kad A. G. veika dėl nusikalstamo bankroto apėmė laikotarpį nuo 2007 m. balandžio 2 d. iki 2011 m. liepos 12 d., todėl jam negali būti taikoma apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis.

11.5. Kasatorius nepagrįstai teigia, kad pagal BPK 114 straipsnio nuostatą priteisti civiliniai ieškiniai turėjo būti palikti nenagrinėti bei perduoti bankroto bylą nagrinėjančiam teismui. Siekiant civilinį ieškinį perduoti bankroto bylą nagrinėjančiam teismui būtina, kad į baudžiamąją bylą kaip civilinis atsakovas būtų įtraukta įmonė ar fizinis asmuo, kuriam iškelta bankroto byla. Civilinis atsakovas A. G. nėra bankrutavęs, o bankrutavusi UAB „T“ nebuvo įtraukta į baudžiamąją bylą civiline atsakove. Būtent tai, kad L. B., E. B. ir A. D. V. Kauno apygardos teismo nutartimis civilinėje byloje Nr. B2-2585-510/2011 buvo patvirtinti bankrutuojančios UAB „T“ kreditoriais, buvo A. G. siekis išvengti priteistų eismo įvykio baudžiamojoje byloje civilinių ieškinių atlyginimo. Pažymėtina, kad per 2011–2018 metais vykusį bankroto bylos procesą trečios eilės kreditoriams L. B., E. B. ir A. D. V. priteisti eismo įvykio byloje civiliniai ieškiniai visiškai neatlyginti.

11.6. Pagal BPK 115 straipsnį civilinis ieškinys gali būti paliktas nenagrinėtas tik jeigu kaltinamasis išteisinamas, tuo tarpu šioje byloje A. G. pripažintas kaltu pagal BK 209 straipsnio 1 dalį, todėl kasatoriaus teiginys apie civilinių ieškinių palikimą nenagrinėtų yra visiškai nepagrįstas.

11.7. Iš 2018 m. rugpjūčio 7 d. bankrutuojančios UAB „T“ administratoriaus veiklos ataskaitos matyti, kad įmonės balanse yra tik 288 Eur, o iki šios datos nepadengti kreditorių A. D. V., L. B. ir E. B. reikalavimai sudaro 74 202,77 Eur sumą. Taigi iš A. G. priteisti civiliniai ieškiniai atitinka nepadengtų bankroto byloje kreditorių reikalavimų sumas. 2018 m. rugpjūčio 24 d. vykusiame kreditorių susirinkime dalyvavo VSDFV Kauno skyrius, VĮ Turto bankas, A. D. V., L. B., E. B., t. y. tie patys juridiniai ir fiziniai asmenys, kuriems skundžiamais teismų nuosprendžiais priteisti civiliniai ieškiniai iš A. G.. Iš bankroto administratoriaus pateiktos informacijos matyti, kad bankrutuojanti UAB „T“ neturi nekilnojamojo turto, ilgalaikis kilnojamasis ir trumpalaikis turtas pasenęs, įmonė veiklos nevykdo, todėl balsavimu nuspręsta pritarti bankrutuojančios UAB „T“ likvidavimo aktui bei balansui ir baigti įmonės bankroto procedūrą įpareigojant administratorių pateikti prašymą teismui priimti sprendimą dėl UAB „T“ pabaigos. Iš šių faktinių duomenų matyti, kad visiems fiziniams ir juridiniams asmenims, kuriems iš nuteistojo A. G. priteisti civiliniai ieškiniai, kreditorių reikalavimai bankroto byloje yra nepadengti ir nebus dengiami, nes bankrutuojanti UAB „T“ likviduojama. Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. vasario 9 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-181-495/2017 yra pasisakęs, jog asmenims, pripažintiems bankroto byloje kreditoriais, nepadengus kreditorių reikalavimų dėl žalos, padarytos kaltinamojo pagal BK 209 straipsnį asmens veiksmais, tenkinami ir priteisiami civiliniai ieškiniai baudžiamojoje byloje.

III. KASACINĖS INSTANCIJOS TEISMO ARGUMENTAI IR IŠVADOS

12. Nuteistosios J. J. kasacinis skundas atmestinas, nuteistojo A. G. kasacinis skundas tenkintinas iš dalies, o nuteistojo S. K. kasacinis skundas tenkintinas.

Dėl BK 209 straipsnio taikymo

13. Nuteistojo A. G. kasaciniame skunde teigiama, kad jo veiksmuose nėra būtinų nusikalstamos veikos, nurodytos BK 209 straipsnyje, požymių, kad nėra duomenų, jog jis blogai valdė įmonę, taip pat teigiama, kad nenustatytas priežastinis ryšys tarp jo veikos ir padarinių.

14. Pagal BK 209 straipsnį atsako tas, kas sąmoningai blogai valdydamas įmonę nulėmė jos bankrotą ir dėl to buvo padaryta didelė turtinė žala kreditoriams.

15. BK 209 straipsnyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už sąmoningai blogą įmonės valdymą, kuris nulėmė jos bankrotą, jei dėl to padaryta didelė žala kreditoriams. Taikant šį straipsnį, turi būti nustatyti objektyvieji veikos (sąmoningas blogas įmonės valdymas), jos padarinių (bankrotas, didelė žala kreditoriams) ir priežastinio ryšio tarp veikos ir padarinių požymiai. Blogas įmonės valdymas gali pasireikšti tiek aktyviais veiksmais, tiek ir neveikimu. Tai gali būti per didelis išlaidumas, kai, kaltininkui valdant įmonę, išlaidos viršija pajamas, rizikingų finansinių operacijų atlikimas ar sąmoningas įmonės veiklos neplėtojimas, piktybinis sutarčių nevykdymas, dėl kurio prarandamos prekių ar paslaugų rinkos. Blogas įmonės valdymas – tai neefektyvus, nerentabilus, nuostolingas ūkininkavimas. Blogo įmonės valdymo pagrindą sudaro įmonės interesų nepaisymas, atsakingų asmenų asmeninių interesų iškėlimas aukščiau įmonės interesų. Baudžiamoji atsakomybė už nusikalstamą bankrotą siejama su tokios veikos mastu, jos padarymo būdu, padariniais, veikos tikslais ir motyvais. Priežastingumas šiame nusikaltime reiškia, kad bankrotą ir atitinkamą žalą kreditoriams nulėmė būtent blogas įmonės valdymas, o ne objektyvios aplinkybės. Įrodinėjant kaltės klausimą, turi būti nustatyta, kad asmuo, turintis įgalinimų valdyti įmonę, veikė tyčia, t. y. suprato, kad blogai valdo įmonę, numatė bankroto ir žalos kreditoriams

atsiradimo galimybę ir šių padarinių norėjo (tiesioginė tyčia) arba nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems kilti (netiesioginė tyčia) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-358/2014, 2K-261-645/2017).

16. Taigi blogas įmonės valdymas yra aktyvūs kaltininko veiksmai arba jo neveikimas, kai tai nulemia įmonės nemokumą ir bankrotą ir padaroma žala kreditorių turtiniams interesams.

17. Nagrinėjamoje byloje buvo nustatyta, kad A. G. laikotarpiu nuo 2007 m. balandžio 2 d. iki 2011 m. liepos 12 d., būdamas UAB „T“ direktorius, vienas iš akcininkų ir bendrovės valdymo organas, priėmė sprendimus, kurie bendrovei ir kreditoriams buvo akivaizdžiai ekonomiškai nenaudingi: 1) pagal 2010 m. birželio 1 d. – 2010 m. rugsėjo 30 d. automobilių kelionės lapus nesurašė aktų ir pagal juos neišrašė PVM sąskaitų faktūrų atliktoms paslaugoms apmokėti dėl 2688,96 Eur; 2) pagal 2010 m. sausio 6 d. perdavimo–priėmimo aktą įformino makulatūros preso už 22 937,91 Eur pirkimą iš G. J. ir vėliau per kitas įmones šį presą perdavė naujai įregistruotai VšĮ „SE“ bei patyrė 10 484,80 Eur nuostolį; 3) apmokėjo UAB „J“ 12 126,64 Eur ir UAB „R“ 1433,56 Eur pagal PVM sąskaitas faktūras, kuriose buvo įformintos neįvykusios ūkinės operacijos – automobilių remontas; 4) pasirašė ir taip įrašė 2008–2009 metų UAB „T“ balansuose neteisingą turto vertę (2008 metais padidino 6806,07 Eur, 2009 metais padidino 3 411,58 Eur); 5) 2009 m. sausio 1 d. – 2011 m. birželio 27 d. laikotarpiu nurašė nenusidėvėjusio ilgalaikio materialaus 3088,28 Eur vertės turto; 6) 2010 m. sausio 29 d. – 2010 m. spalio 13 d. laikotarpiu prekes, kurių įsigijimo savikaina buvo 15 461,58 Eur, pardavė už 15 439,91 Eur; 7) 2010 m. balandžio 1 d. – gegužės 31 d. laikotarpiu visą UAB „T“ veiklą perkėlė į naują įmonę – VšĮ „SE“, įregistruotą 2010 m. kovo 16 d., kurioje nuo 2010 m. kovo 19 d. transporto skyriaus vadovu dirbo jis pats, t. y. 74,2 procento paslaugų pirkėjams, kurie 2009 m. sausio 1 d. – 2010 m. kovo 31 d. laikotarpiu buvo pasirašę pirkimo–pardavimo sutartis su UAB „T“, nuo 2010 m. balandžio 1 d. paslaugas pradėjo teikti VšĮ „SE“.

18. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad sprendžiant dėl to, ar A. G. veikoje yra nusikalstamo bankroto (BK 209 straipsnis) objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių (blogas įmonės valdymas, nulėmęs jos bankrotą, didelė turtinė žala kreditoriams, tyčia), turi būti vertinama minėtų teismų nustatytų faktinių aplinkybių visuma, o ne kiekviena iš šių aplinkybių atskirai. Šiuo atveju yra svarbus ir minėtų veikų padarymo kontekstas, t. y. kad šios veikos buvo daromos po to, kai baudžiamojoje byloje dėl UAB „T“ vairuotojo J. K. padarytos nusikalstamos veikos nukentėjusiesiems iš kaltininko darbdavės UAB „T“ buvo priteisti civiliniai ieškiniai.

19. Būtent teismai, išanalizavę šiuos faktinius duomenis, juos įvertinę kartu su specialisto išvada, nuteistųjų, liudytojų parodymais, konstatavo, kad po to, kai baudžiamojoje byloje dėl UAB „T“ vairuotojo J. K. padarytos nusikalstamos veikos nukentėjusiesiems iš kaltininko darbdavės UAB „T“ buvo priteisti civiliniai ieškiniai, A. G. ir ėmėsi veiksmų, dėl kurių UAB „T“ išvengtų priteistų mokėjimų, t. y. jis sąmoningai neplėtojo bendrovės veiklos, sudarinėjo nuostolingus sandorius, atliko kitus nurodytus veiksmus, dėl ko įmonės atliekamos finansinės operacijos pablogino jos finansinę padėtį ir lėmė bankrotą. Taigi šioje baudžiamojoje byloje visiškai pagrįstai nustatyta, kad A. G., būdamas UAB „T“ direktorius, sąmoningai blogai ją valdė. Antai A. G., sąmoningai blogai valdydamas įmonę, nuslėpdamas bendrovės apyvartines lėšas, kurios galėjo būti panaudotos pajamoms gauti, nutraukdamas bendrovėje veiklą ją perkeliant į kitą įmonę, apsunkino atsiskaitymą su tiekėjais ir kreditoriais, padarė lemiamą įtaką bendrovės mokumui bei sutrukdė siekti pagrindinio bendrovės tikslo – pelno gavimo. Tokiais veiksmais jis nulėmė UAB „T“ bankrotą ir padarė kreditoriams didelę turtinę žalą. Taigi tarp A. G. priimtų sprendimų ir atsiradusios didelės turtinės žalos kreditoriams yra priežastinis ryšys – jo bendrovei ekonomiškai nenaudingos veikos nulėmė bendrovės bankrotą ir kartu didelės turtinės žalos kreditoriams atsiradimą.

20. Teismų nustatytos ir įvertintos bylos aplinkybės patvirtina ir tai, kad A. G. kaip bendrovės direktorius, priimdamas bendrovės finansinę padėtį apsunkinančius sprendimus, suvokė, kad savo veika kelia pavojų kreditorių interesams gauti savo turtinių reikalavimų patenkinimą už įmonei suteiktą turtą, prekes, paslaugas, numatė, kad dėl jo veikos gali kilti didelė turtinė žala kreditoriams, ir tokių padarinių norėjo, t. y. veikė tiesiogine tyčia. Tiesioginės tyčios buvimą jo veikoje patvirtina ir ta teismų nustatyta aplinkybė, kad A. G., sąmoningai neplėtodamas UAB „T“ veiklos, sudarinėdamas nuostolingus sandorius, po to nutraukė UAB „T“ veiklą iš esmės šią veiklą perkeldamas į kitą įmonę.

21. Taigi, priešingai nei teigia kasatorius, teismai, nustatę ir įvertinę šias faktines aplinkybes kartu su kitais byloje esančiais duomenimis, visiškai pagrįstai konstatavo, kad A. G. veikoje yra visi būtini nusikalstamo bankroto (BK 209 straipsnis) požymiai.

22. A. G. kasaciniame skunde yra keliamas ir senaties terminų taikymo klausimas dėl BK 209 straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos. Pasak kasatoriaus, dėl nusikalstamos veikos, nustatytos BK 209 straipsnio 1 dalyje, turėjo būti taikoma apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis pagal BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunktį (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2004 m. liepos 13 d. iki 2010 m. birželio 29 d.) ir byla nutraukta. Tokie kasacinio skundo argumentai yra nepagrįsti. Nagrinėjamoje byloje teismai nustatė, kad A. G. veika dėl nusikalstamo bankroto apėmė laikotarpį nuo 2007 m. balandžio 2 d. iki 2011 m. liepos 12 d. Būtent pagal teismų nustatytas aplinkybes per šį laikotarpį buvo atlikti visi akivaizdžiai ekonomiškai nenaudingi veiksmai, lėmę bendrovės bankrotą. Šiame kontekste pažymėtina,

kad nusikalstamas bankrotas (BK 209 straipsnis) priskiriamas nesunkių tyčinių nusikaltimų grupei. Pagal nusikalstamos veikos darymo metu galiojusią BK 95 straipsnio (apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis) redakciją asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis, jeigu praėję aštuoneri metai, kai buvo padarytas nesunkus nusikaltimas. Būtent apkaltinamasis nuosprendis dėl nusikalstamo bankroto A. G. atžvilgiu buvo priimtas nepraėjus aštuoneriems metams nuo nusikalstamos veikos padarymo (šis nuosprendis buvo priimtas 2016 m. liepos 12 d.), todėl jam negali būti taikoma apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis.

Dėl civilinių ieškinių

23. Kasaciniame skunde nuteistasis A. G. ginčija ir iš jo priteistus civilinius ieškinius. Dėl E. B., L. B. ir A. D. V. teisių perėmėjos R. J. pareikštų civilinių ieškinių kasatorius nurodo, kad jie turėjo būti palikti nenagrinėti, nes šių asmenų civiliniai ieškiniai jau yra priteisti iš UAB „T“ kitoje baudžiamojoje byloje dėl UAB „T“ vairuotojo J. K. padarytos nusikalstamos veikos, nurodytos BK 281 straipsnio 5 dalyje, Kauno apygardos teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-2585-510/2011 jie patvirtinti kaip kreditoriai, o jų kaip kreditorių reikalavimai yra analogiški šioje baudžiamojoje byloje pareikštiems civiliniams ieškiniams. Dėl VSDFV ir VĮ Turto banko pareikštų civilinių ieškinių kasatorius nurodo, kad tarp VSDFV, VĮ Turto banko ir bankrutuojančios UAB „T“ susiklostė žalos atlyginimo santykiai, kuriuos nustato Įmonių bankroto įstatymas (UAB „T“ bankroto byloje buvo patvirtinti VSDFV ir VĮ Turto banko kaip kreditorių reikalavimai), be to, abiejų instancijų teismai nesvarstė civilinės atsakomybės sąlygų (CK 6.246–6.248 straipsniai), neišdėstė bylos duomenų, atskleidžiančių priežastinį ryšį tarp kasatoriaus tariamai neteisėtų veiksmų ir civilinių ieškovų nurodytos žalos. Su šiais kasatoriaus argumentais nėra pagrindo sutikti.

24. BPK X skyrius (BPK 109–118 straipsniai) reglamentuoja civilinio ieškinio baudžiamajame procese pareiškimo ir nagrinėjimo tvarką. Pagal BPK X skyriaus nustatytas taisykles reiškiamas žalos atlyginimo ieškinys. Pagal BPK 109 straipsnį asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Šioje byloje civiliniai ieškovai E. B., L. B., A. D. V. teisių perėmėja R. J., VSDFV ir VĮ Turto bankas pareiškė civilinius ieškinius prašydami iš kaltininko (nuteistojo A. G.) priteisti atitinkamas sumas turtinei žalai atlyginti (BPK 110 straipsnio 1 dalis, 112 straipsnio 1 dalis).

25. BPK 115 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta. Nagrinėjamoje byloje A. G. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 209 straipsnio 1 dalį, kartu nustatyta, kad dėl šios veikos (nusikalstamo UAB „T“ bankroto) visiems pirmiau nurodytiems civiliniams ieškovams kaip UAB „T“ kreditoriams padaryta turtinė žala. Žala civiliniams ieškovams padaryta tuo, jog nuteistasis A. G., sąmoningai blogai valdydamas UAB „T“, nulėmė jos bankrotą ir dėl to jo vadovaujama UAB „T“ negalėjo atsiskaityti su savo kreditoriais. Šios žalos atlyginimas atitinkamai priteistas iš nuteistojo A. G., kaip tai nustatyta baudžiamojo proceso įstatyme, taip pat CK 6.263 straipsnio 2 dalyje.

26. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad civilinių ieškovų VSDFV ir VĮ Turto banko civiliniai ieškiniai yra pagrįsti, įrodyti bylos medžiaga, todėl priteistini visiškai iš A. G., o civilinių ieškovų R. J., L. B., E. B. civilinius ieškinius paliko nenagrinėtus atsižvelgdamas į tai, kad šių asmenų reikalavimai, pateikti šioje baudžiamojoje byloje, jau anksčiau patvirtinti Kauno apygardos teismo nutartimi UAB „T“ bankroto byloje. Apeliacinės instancijos teismas patikrino byloje pareikštų civilinių ieškinių išsprendimo pagrįstumą ir teisingumą, priimtame nuosprendyje išdėstė išvadas ir esminius motyvus dėl priežastinio ryšio tarp nuteistojo veikos, nurodytos BK 209 straipsnio 1 dalyje, ir sukeltų padarinių (turtinės žalos UAB „T“ kreditoriams, tarp jų ir civiliniams ieškovams R. J., L. B., E. B.) buvimo ir dėl atsakomybės už padarytą žalą taikymo. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su tokiomis apeliacinės instancijos teismo išvadomis.

27. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstami tokie pagrindai, kada kreditorius gali tiesiogiai nukreipti savo reikalavimą į juridinio asmens vadovą: kai žala padaryta individualiam kreditoriui konkrečiai į jį nukreiptais neteisėtais veiksmais (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-389/2014) arba Įmonių bankroto įstatymo 20 straipsnio 7 dalies pagrindu, kai vadovas yra kaltas dėl tyčinio bankroto ir aišku, kad su kreditoriais bendrovė nebeatsiskaitys (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017). Nurodytais atvejais juridinio asmens vadovas ir (arba) darbuotojas tiesiogiai kreditoriui atsako tik tada ir tik tokia apimtimi, kai kreditorius negali gauti savo reikalavimo patenkinimo iš juridinio asmens.

28. Nagrinėjamu atveju nustačius, kad A. G. yra kaltas tiek dėl tyčinio (Kauno apygardos teismo 2016 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. B2-54-601/2016), tiek dėl nusikalstamo UAB „T“ bankroto, taip pat kad šiuo metu UAB „T“ jau yra likviduota dėl bankroto ir neturi turto, kurį pardavus būtų galima padengti kreditorių finansinius reikalavimus (Kauno apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. B2-15-601/2018), nėra teisinio pagrindo teigti, jog nusikaltimu, nustatytu BK 209 straipsnio 1 dalyje, padarytos turtinės žalos atlyginimo klausimo išsprendimas

apeliacinės instancijos teisme neatitinka taikytų teisės normų nuostatų.

Dėl BK 222 straipsnio 1 dalies taikymo nuteistiesiems A. G. ir J. J.

29. Kasatoriai A. G. ir J. J. ginčija nuteisimą pagal BK 222 straipsnio 1 dalį. Kaip tvirtina kasatorius A. G., jis kaip UAB „T“ vadovas netvarkė bendrovės buhalterinės apskaitos (tai darė vyr. buhalterė J. J.), todėl nėra tinkamas šios nusikalstamos veikos subjektas. Kasatorė J. J., atkreipdama dėmesį į Buhalterinės apskaitos įstatymo 14 straipsnio 2 dalį, pagal kurią už apskaitos dokumentų surašymą laiku ir teisingai bei už juose esančių duomenų tikrumą ir ūkinių operacijų teisėtumą atsako apskaitos dokumentus surašę ir pasirašę asmenys, pažymi, kad kaltinime nurodytų UAB „R“ ir UAB „J“ PVM sąskaitų faktūrų nesurašė ir šių dokumentų nepasirašė, todėl nėra atsakinga už juose esančių duomenų tikrumą, apskaitos dokumentų surašymo teisingumą ir ūkinių operacijų teisėtumą. Be to, abu kasatoriai tvirtina, kad kaltinime nurodytose UAB „R“ ir UAB „J“ PVM sąskaitose faktūrose užfiksuoti duomenys yra teisingi, t. y. sandoriai realiai įvykdyti. Su šiais kasatorių teiginiais nėra pagrindo sutikti.

30. Visų pirma, atkreiptinas dėmesys į tai, kad kasacinės instancijos teismas nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis) pagal pagrindus, nustatytus BPK 369 straipsnyje, t. y. jeigu kasaciniame skunde nurodyta, jog teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis) arba, nagrinėdami bylą, padarė esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Tai, ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas (BK specialiosios dalies nuostatos) kvalifikuojant nusikalstamas veikas, t. y. ar nusikalstamos veikos kvalifikuotos pagal tuos BK straipsnius, dalis ir punktus, pagal kuriuos tai reikėjo daryti, kasacinės instancijos teismas sprendžia pagal byloje nustatytas ir teismų sprendimuose nurodytas faktines aplinkybes. Kasacinių skundų argumentai, susiję ne su baudžiamojo įstatymo (teisės) taikymu teismų nustatytiems faktams, bet su tokių faktų neigimu, nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas.

31. Pagal BK 222 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė nustatyta už šių veikų padarymą: 1) apgaulingą teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymą; 2) buhalterinės apskaitos dokumentų paslėpimą; 3) buhalterinės apskaitos dokumentų sunaikinimą; 4) buhalterinės apskaitos dokumentų sugadinimą. Apgaulingas teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymas – tai buhalterinės apskaitos tvarkymas sąmoningai pažeidžiant teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, reikalavimus (pavyzdžiui, dvigubos buhalterinės apskaitos vedimas, dalies ar visų ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių nefiksavimas apskaitos dokumentuose ir pan.). Padarius BK 222 straipsnio 1 dalyje nurodytas alternatyvias veikas, būtini padariniai – dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros.

32. Pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalies reikalavimus, į apskaitą privalu įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros pasikeitimu. Be to, šio įstatymo 12 straipsnio 1 dalis reikalauja, kad visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus. Buhalterinės apskaitos įstatymo 11 straipsnyje nustatyta, kad už buhalterinių įrašų teisingumą Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka atsako vyriausiasis buhalteris (buhalteris) arba kiti šio įstatymo 10 straipsnyje nurodyti asmenys, kurie tvarko ūkio subjekto apskaitą. Pagal Buhalterinės apskaitos įstatymą įmonės vadovas atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą, o ne tvarkymą. Buhalterinės apskaitos organizavimas ir jos tvarkymas yra ne tas pats. Įmonės vadovas atsakingas už tai, kad įmonėje būtų vedama buhalterinė apskaita pagal įstatymo reikalavimus, kad įmonėje dirbtų buhalteris ar būtų sudarytos sutartys su tokias paslaugas teikiančiomis įmonėmis. Vadovas, pavedęs konkrečius buhalterinės apskaitos tvarkymo darbus įmonės buhalteriui, kitiems atsakingiems asmenims, iš esmės bus įgyvendinęs pareigą – organizuoti įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymą. Teismų praktikoje išaiškinta, kad baudžiamojon atsakomybėn už buhalterinės apskaitos pažeidimus paprastai traukiamas įmonės buhalteris, o esant bendrininkavimui su įmonės vadovu – abu šie asmenys. Įmonės vadovas gali būti tik šio nusikaltimo bendrininkas (organizatorius, kurstytojas). Tačiau jei apgaulingai apskaitai vesti jis panaudoja nekaltą asmenį, t. y. asmenį, atsakingą už buhalterinės apskaitos tvarkymą, bet nežinantį apie tai, kad apskaitos dokumentai, kuriais remiantis tvarkoma buhalterinė apskaita, yra apgaulingi, bendrininkavimas negalimas ir įmonės vadovas, vadovaujantis tarpinio vykdymo institutu, tampa nusikaltimo vykdytoju (BK 24 straipsnio 3 dalis). Įmonės vadovas už apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą savarankiškai gali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn tais atvejais, kai įmonės vadovas sąmoningai pateikinėja buhalterei suklastotus buhalterinės apskaitos dokumentus tam, kad ši juos įtrauktų į apskaitą, o įmonės buhalterė apie tai neinformuojama. Tokiu atveju įmonės vadovas daro nusikaltimą įmonės buhalterės rankomis, šiai nesuvokiant jos daromos veikos pavojingumo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-363/2014).

33. Kaip pagrįstai nurodo kasatorius A. G., jis kaip UAB „T“ vadovas buvo atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą. Buhalterinei apskaitai bendrovėje tvarkyti buvo pasamdyta vyr. buhalterė J. J., todėl iš tiesų jis įvykdė savo

pareigą organizuoti buhalterinės apskaitos tvarkymą, visgi dėl netinkamo buhalterinės apskaitos organizavimo kaltinimai jam ir nebuvo pareikšti. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad UAB „T“ buhalterinė apskaita buvo tvarkoma nesilaikant teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų. Tai buvo daroma siekiant šios bendrovės bankroto. Padaryti pažeidimai ir dėl jų kilę padariniai aprašyti FNTT Kauno apygardos valdybos Ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus 2012 m. kovo 9 d. specialisto išvadoje Nr. 5-2/29, kurioje konstatuota, kad dėl tam tikrų ūkinių operacijų neįforminimo dokumentais ir neįrašymo į apskaitą bei tam tikrų neįvykusių ūkinių operacijų įforminimo tyrimo metu negalima iš dalies nustatyti UAB „T“ turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2011 m. birželio 13 d.

34. Kasatoriai, ginčydami nuteisimą pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, iš esmės neigia teismų nustatytas faktines aplinkybes teigdami, kad UAB „T“ remontavo automobilius, todėl PVM sąskaitose faktūrose yra užfiksuotos realiai įvykusios ūkinės operacijos. Kaip jau minėta, teismo nustatytų aplinkybių neigimas nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas. Nagrinėjamoje byloje esančiais įrodymais neginčijamai nustatyta, jog A. G. PVM sąskaitose faktūrose įformino neįvykusius bendrovės automobilių remontus, o J. J., žinodama apie šių remontų fiktyvumą, įrašė šias PVM sąskaitas faktūras į bendrovės apyvartos žiniaraščius „Įsigijimo savikaina“ (ilgalaikis turtas), „Atsargos“ ir „Tiekėjų skolos“. Byloje taip pat nustatyta, kad A. G. niekaip neįformino, kam ir kokios vertės paslaugas atliko UAB „T“ ir kiek gavo pajamų pagal bendrovės automobilių kelionės lapus, kam panaudojo bendrovės įsigytus degalus už 2688,96 Eur, kiek degalų bendrovė sunaudojo 1719,87 Eur pardavimo pajamoms iš atliekų išvežimo uždirbti, taip pat VšĮ „SE“ neišrašė PVM sąskaitų faktūrų dėl apmokėjimo už šios įmonės komunalinių atliekų išvežimą į Lapių sąvartyną UAB „T“ vardu ir kt. Dėl šių A. G. ir J. J. nusikalstamų veiksmų negalima iš dalies nustatyti UAB „T“ turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Visi duomenys, kuriais abiejų instancijų teismai grindė savo išvadas, nustatydami faktines bylos aplinkybes dėl BK 222 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos padarymo, gauti teisėtais būdais, patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais ir išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Pirmosios instancijos teismas ištyrė byloje surinktus duomenis – tiek proceso dalyvių parodymus, tiek rašytinius įrodymus, kiekvieną atskirai ir kaip visumą, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikė išskirtinės reikšmės ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie duomenys pagrindžia abiejų nuteistųjų kaltę apgaulingai tvarkius UAB „T“ buhalterinę apskaitą, taip pat motyvuotai paneigė nuteistosios J. J. versiją, esą ji nežinojo apie PVM sąskaitų faktūrų ir juose užfiksuotų ūkinių operacijų fiktyvumą. Teismas pagrįstai konstatavo, kad J. J. kaip UAB „T“ vyr. buhalterė, buhalteriniuose dokumentuose matydama prieštaringus duomenis (tuo pačiu metu pagal vienus dokumentus bendrovės automobiliai buvo naudojami veiklai, o pagal kitus – remontuojami), turėjo išsiaiškinti, kurie duomenys teisingi, ir juos fiksuoti apskaitoje. Apeliacinės instancijos teismas, pagal nuteistųjų apeliacinius skundus tikrindamas pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą ir teisėtumą, teismo posėdyje dar kartą apklausė FNTT specialistę N. D., dar kartą įvertino įrodymų visumą ir motyvuotai paneigė esminius skundų argumentus dėl įrodymų vertinimo (tarp jų ir kasatorių nurodomos konsultacinės išvados objektyvumo) ir faktinių bylos aplinkybių nustatymo. Apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį ir į nuteistosios keliamų versijų prieštaringumą: neigdama savo kaltę tuo, kad ji į apskaitą įtraukė jai direktoriaus pateiktus dokumentus, kurie buvo įforminti tinkamai, o pagal Buhalterinės apskaitos įstatymą ji kaip buhalterė neturėjo pareigos tikrinti jų teisėtumo, kartu tvirtina, kad visi sudaryti sandoriai buvo realūs, t. y. automobiliai iš tiesų buvo remontuojami ir taip padidinta jų vertė. Taigi abiejų instancijų teismai byloje esančių įrodymų pagrindu padarė pagrįstas išvadas, kad J. J. kaip UAB „T“ vyr. buhalterė žinojo apie apgaulingą jai bendrovės vadovo A. G. pateikiamų PVM sąskaitų faktūrų pobūdį. Spręsti, kad teismų atliktas įrodymų vertinimas neatitinka BPK keliamų reikalavimų, kad teismai nuteistųjų kaltę grindė vien tik prielaidomis ir abejonėmis, šiuo atveju nėra pagrindo.

35. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad iš A. G. pareikšto kaltinimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį formuluotės (kuri, nors ir surašyta gana chaotiškai, vis dėlto yra pakankamai aiški ir suprantama, todėl kasatoriaus teiginiai dėl teisės žinoti, kuo yra kaltinamas, yra visiškai nepagrįsti) matyti, kad toje dalyje, kur A. G. veikė kartu su UAB „T“ vyr. buhaltere J. J., jis yra nuteistas kaip bendrininkas, o kitoje dalyje dėl tam tikrų ūkinių operacijų neįforminimo – kaip vykdytojas. Pastaruoju atveju A. G. jau veikė savarankiškai. A. G. kaip bendrovės vadovas, turėdamas pareigą į bendrovės apskaitą įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros pasikeitimu, nepateikė bendrovės buhalteriją tvarkančiai J. J. dokumentų, pagrindžiančių, kam ir kokios vertės paslaugas atliko UAB „T“ ir kiek gavo pajamų pagal bendrovės automobilių kelionės lapus, kam panaudojo bendrovės įsigytus degalus už 2688,96 Eur, kiek degalų bendrovė sunaudojo 1719,87 Eur pardavimo pajamoms iš atliekų išvežimo uždirbti, taip pat neišrašė VšĮ „SE“ PVM sąskaitų faktūrų dėl apmokėjimo už šios įmonės komunalinių atliekų išvežimą į Lapių sąvartyną UAB „T“ vardu ir kt. Taigi šiuo atveju nėra pagrindo spręsti, kad už bendrovės vadovo veiksmus (tam tikrų ūkinių operacijų neįforminimą ir (ar) dokumentų nepateikimą bendrovės buhalterinę apskaitą tvarkančiam asmeniui) atsakingas yra kas nors kitas, nes būtent jis turėjo pareigą į bendrovės apskaitą įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius.

36. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, pagal byloje nustatytas teismų įrodytomis pripažintas nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad A. G. ir J. J. baudžiamasis įstatymas – BK 222 straipsnio 1 dalis – pritaikytas netinkamai.

Dėl J. J. ir S. K. kasacinių skundų argumentų, susijusių su BPK 320 straipsnio pažeidimu

37. Teisėjų kolegijos vertinimu, nepagrįsti nuteistosios J. J. kasacinio skundo teiginiai, kad apeliacinės instancijos teismas neišsamiai išnagrinėjo jos apeliacinį skundą, kad nepasisakė dėl dalies esminių skundo argumentų.

38. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia teismo sprendimo (nuosprendžio ar nutarties) apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. BPK 332 straipsnio 3 dalyje nustatyti reikalavimai keliami apeliacinės instancijos teismo nutarties aprašomosios dalies turiniui. Apeliacinės instancijos teismas nutarties aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. To nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-10-976/2016). Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas, nepasisakydamas bent dėl dalies apeliacinio skundo prašymų ar esminių argumentų, pažeidžia BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Tokiu atveju laikoma, kad skundas liko tinkamai neišnagrinėtas.

39. Iš skundžiamo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad šis teismas į esminius nuteistosios apeliacinio skundo argumentus dėl įrodymų vertinimo, jų pakankamumo grindžiant jos kaltę, faktinių bylos aplinkybių nustatymo ir padarytų išvadų pagrįstumo yra atsakyta. Tai, kad šis teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį sprendimą, nei pageidavo nuteistoji, savaime nereiškia, kad buvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų – bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai, o teismo sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismas nuteistosios J. J. apeliacinį skundą išnagrinėjo nepažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalyje, 332 straipsnio 3, 5 dalyse nustatytų reikalavimų.

40. Visgi to paties negalima pasakyti apie nuteistojo S. K. apeliacinio skundo dalies dėl BK 184 straipsnio 1 dalies ir 222 straipsnio 1 dalies taikymo nagrinėjimą.

41. Apeliaciniu skundu nuteistasis ginčijo jo nuteisimą pagal BK 222 straipsnio 1 dalį motyvuodamas tuo, kad jis nėra tinkamas šios nusikalstamos veikos subjektas, kad kaltinimas jam yra ne tik nepagrįstas, bet ir nekonkretus, neaiškus ir nesuprantamas, o tai apsunkino jo teisę į gynybą, kad nėra atskleistas buhalterinės apskaitos tvarkymo veiksmų mechanizmas (nėra aišku, kas konkrečiai šiuos veiksmus privalėjo atlikti, kas juos atliko (neatliko), ar subjektas, kuris atliko (neatliko) šiuos veiksmus, žinojo apie jų neteisėtumą ir pan.). Šie apeliacinio skundo argumentai yra išdėstyti skundžiamo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, tačiau nuosprendyje išvis nėra teismo motyvų dėl šių nuteistojo skundo argumentų. Kasaciniame skunde S. K. pagrįstai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pasisakė tik dėl A. G. ir J. J. patraukimo baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 222 straipsnio 1 dalį. Iš skundžiamo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalies, pavadintos dėl A. G., S. K. (dėl techninės klaidos nuosprendyje įvardytas kaip A. K.) ir J. J. pareikšto kaltinimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, turinio matyti, kad S. K. minimas tik pradžioje aprašant, kas bendrai teigiama visų apeliantų skunduose, ir vėliau nurodomas bendro pobūdžio teiginys, kad S. K. neigia savo kaltę apgaulingai tvarkius jo vadovaujamos VšĮ „SE“ buhalterinę apskaitą, kaip ir A. G., siekdamas įtikinti, jog jo vadovaujamos įstaigos veikla nebuvo susijusi su UAB „T“, jokios neteisėtos UAB „T“ veikos perkėlimo į VšĮ „SE“ nebuvo ir viešosios įstaigos įsteigimas nepaveikė UAB „T“ mokumo ar bankroto. Daugiau jokių argumentų ir jais paremtų išvadų apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje dėl BK 222 straipsnio 1 dalies taikymo nuteistajam S. K. nėra. Dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma nuteistojo S. K. apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimas), skundžiamame nuosprendyje nenurodė motyvų, paaiškinančių, kodėl atmetami kai kurie esminiai apeliacinio skundo argumentai, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis pripažįstamas teisingu (BPK 332 straipsnio 3 ir 5 dalių pažeidimai). BPK 376 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Neišnagrinėjus BK 222 straipsnio 1 dalies taikymo nuteistajam S. K. apeliacinės instancijos teisme kasacinės instancijos teismas šio klausimo negali nagrinėti.

42. S. K. kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad jis nepagrįstai yra nuteistas pagal BK 184 straipsnio 1 dalį.43. S. K. pagal BK 184 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad iššvaistė savo žinioje buvusį svetimą turtą, t. y.: būdamas

VšĮ „SE“ direktorius ir žinodamas, kad UAB „T“ Kauno apygardos teismo 2011 m. birželio 13 d. nutartimi yra iškelta bankroto byla, 2011 m. lapkričio 7 d. su UAB „K“, atstovaujama generalinio direktoriaus D. T., surašė ir pasirašė reikalavimo perleidimo sutartį, pagal kurią iš UAB „K“ atlygintinai perėmė VšĮ „SE“ visas nuo 2009 m. sausio 8 d. iki 2010 m. sausio 31 d. PVM sąskaitų faktūrų pagrindu kylančias teises į bankrutuojančios UAB „T“ nesumokėtos 21

974,15 Lt skolos gavimą, sumokėdamas UAB „K“ 21 974,15 Lt.44. Pagal BK 184 straipsnį atsako tas, kas iššvaistė jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą ar turtinę teisę.

Patikėtas turtas – tai einamų pareigų, specialių pavedimų bei sutarčių pagrindu teisėtai kaltininko valdomas svetimas turtas, dėl kurio kaltininkas turi teisiškai apibrėžtus įgalinimus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-322/2012, 2K-630/2013). Svetimo turto iššvaistymas yra tada, kai kaltininkas jam patikėtą ar jo žinioje esantį turtą neteisėtai parduoda, dovanoja ar kitaip perleidžia tretiesiems asmenims ir taip padaro žalos turto savininkui. Nusikaltimas laikomas baigtu nuo svetimo turto pardavimo, padovanojimo ar kitokio perleidimo trečiajam asmeniui momento. Turto iššvaistymui būdinga tai, kad kaltininkui patikėtas ar jo žinioje esantis svetimas turtas (turtinė teisė) tretiesiems asmenims perleidžiamas neteisėtai, nesilaikant nustatytos turto (turtinės teisės) perleidimo tvarkos, o teisėtam turto (turtinės teisės) savininkui jo vertė neatlyginama, t. y. padaroma žala (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-297-222/2016). Būtent turto iššvaistymo neatlygintinumas reiškia, kad kaltininkas jam patikėtą ar jo žinioje buvusį turtą iššvaisto neatlygindamas jo vertės arba ją atlygindamas aiškiai neteisingai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-411/2012, 2K-373/2013). Kasacinio teismo praktikoje tyčinė kaltė iššvaistant turtą konstatuojama, jeigu neteisėtas ir neatlygintinas turto perleidimas tretiesiems asmenims bei žalos turto savininkui sukėlimas buvo padarytas tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Turto iššvaistymas laikomas padarytu tiesiogine tyčia, jeigu kaltininkas supranta, kad neteisėtai ir neatlygintinai perleidžia jam patikėtą ar jo žinioje esantį svetimą turtą tretiesiems asmenims, numato, jog savininkas ar teisėtas turto valdytojas šio turto neteks, ir to nori, o esant netiesioginei tyčiai – suvokia daromos veikos pavojingą pobūdį, numato, kad dėl jos gali kilti turtinė žala, ir nors jos atsiradimo nenori, tačiau sąmoningai leidžia jai kilti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-388/2007).

45. Tokio pobūdžio bylose itin svarbu atriboti civilinius teisinius santykius nuo baudžiamųjų teisinių santykių. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi nuomonės, jog tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, suponuoja tai, kad negalimas tokios teismų praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-409/2011, 2K-P-267/2011, 2K-P-183/2012, 2K-7-251/2013, 2K-7-262/2013, 2A-7-9/2013).

46. Patikėto ar žinion perduoto turto tvarkymo sąlygų pažeidimas pats savaime nesuponuoja baudžiamosios atsakomybės, jei nėra padaroma žalos arba nėra kliūčių padarytą žalą atlyginti civilinėmis teisinėmis priemonėmis. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad fiziniams ar juridiniams asmenims sudarant sandorius, susijusius su materialinėmis vertybėmis, atsiranda civiliniai teisiniai santykiai, o šalims nesilaikant sandorio (sutarties) sąlygų ir nevykdant prievolių, tokie santykiai gali pereiti į baudžiamuosius esant tam tikroms sąlygoms; baudžiamosios atsakomybės taikymas iš esmės yra kraštutinė priemonė. Šios sąlygos yra susijusios su sudarytų civilinių sutarčių vykdymo objektyviu apsunkinimu, kai viena šalių sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų esmingai apsunkintas, neperspektyvus, pavyzdžiui, be teisėsaugos pagalbos neįmanoma surasti ar identifikuoti prievolės vengiančio asmens arba asmenų, kuriems turtas buvo perleistas; kaltininkas tyčia tapo nemokus, aktyviais veiksmais vengė, trukdė atlyginti žalą arba kitaip teisės atkūrimą padarė neperspektyvų; sąmoningai nevykdė įsipareigojimų, atsiradusių patikėjus ar perdavus jo žinion turtą; nuslėpė nuo nukentėjusiojo esminę informaciją apie turimas dideles skolas ar nemokumą; dėl dokumentų klastojimo, operacijų su turtu nefiksavimo ar kitų veikų apsunkino turto disponavimo proceso nustatymą; sudarė akivaizdžiai su turto savininko interesais nesutampančius, ekonomiškai nepagrįstus sandorius ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-285/2013, 2K-93/2013, 2K-518/2014).

47. Taigi daugelyje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinių nutarčių laikomasi nuostatos, kad baudžiamosios atsakomybės, kylančios iš civilinių teisinių santykių, taikymo pagrįstumą rodo sąlygos, susijusios su objektyviu sudarytų civilinių sutarčių vykdymo apsunkinimu, kai viena šalių sąmoningais neteisėtais veiksmais užkerta kelią vykdyti sutartį, sumenkina kreditoriaus galimybes atkurti pažeistą teisę civilinio proceso tvarka. Be to, baudžiamąją atsakomybę tyčinio turto iššvaistymo atveju pagrįsti leidžia ne tik objektyvieji, bet ir subjektyvieji šios veikos požymiai. Todėl, be kitų aplinkybių, nustačius tyčios kryptingumą iššvaistyti turtą (pvz., sutarties sudarymo metu kaltininkas nesiruošė vykdyti jos sąlygų, buvo nusprendęs turtą pasisavinti arba jį perleisti tretiesiems asmenims, sąmoningai tapo nemokus, dėl to nebuvo į ką nukreipti išieškojimo ir kt.), sudaromos sąlygos kalbėti apie baudžiamosios atsakomybės kilimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-451/2014).

48. Apeliaciniame skunde dėl S. K. nuteisimo pagal BK 184 straipsnio 1 dalį buvo ginčijamas VšĮ „SE“ turto perleidimo kitai bendrovei (UAB „K“) neteisėtumas ir neatlygintinumas ir kartu teigiama, kad dėl to, jog perleista reikalavimo teisė į bankrutuojančią įmonę, negali būti vertinama, kad tokiais veiksmais buvo iššvaistytas VšĮ „SE“ turtas. Tokia pozicija buvo grindžiama tuo, kad sudarant reikalavimo teisės perleidimo sutartį tarp VšĮ „SE“ ir UAB „K“ tarp

šalių susiklostė civiliniai teisiniai santykiai, reglamentuojami CK 6.101–6.110 straipsniuose, kad kreditoriaus teisė įmonės (skolininko) bankroto proceso metu perleisti reikalavimą kitam kreditoriui nurodyta ir specialiame bankroto procesą reglamentuojančiame įstatyme (Įmonių bankroto įstatymo 26 straipsnio 3 dalis). Taip pat apeliaciniame skunde buvo teigiama, kad nagrinėjamu atveju nebuvo ir neatlygintinumo požymio, kadangi UAB „T“ bankroto byloje teismo yra patvirtintas kreditorės VšĮ „SE“ reikalavimas, todėl perleistas reikalavimas į bankrutuojančią įmonę gali būti patenkintas ir bankroto procese.

49. Taigi apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į apeliacinio skundo argumentus ir kartu spręsdamas dėl S. K. kaltės padarius turto iššvaistymą (BK 184 straipsnio 1 dalis), turėjo reikalavimo teisės perleidimo sutartį tarp VšĮ „SE“ ir UAB „K“ įvertinti minėtų CK, Įmonių bankroto įstatymo nuostatų kontekste, taip pat argumentuotai pasisakyti dėl neatlygintumo požymio buvimo S. K. veiksmuose. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl to, ar šiuo atveju yra civiliniai teisiniai ar baudžiamieji teisiniai santykiai, privalėjo išsiaiškinti ir nustatyti, kiek kaltinamas asmuo savo sąmoningais veiksmais sumenkino VšĮ „SE“ galimybes atkurti pažeistą teisę civilinio proceso priemonėmis. Kaip minėta kasacinio teismo praktikoje, tyčinė kaltė iššvaistant turtą konstatuojama, jeigu neteisėtas ir neatlygintinas turto perleidimas tretiesiems asmenims bei žalos turto savininkui sukėlimas buvo padarytas tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Vadinasi, sprendžiant dėl S. K. veiksmų kvalifikavimo pagal BK 184 straipsnio 1 dalį turėjo būti nustatyta ir tai, ar S. K. suprato, kad neteisėtai ir neatlygintinai perleidžia jam patikėtą ar žinioje esantį svetimą turtą tretiesiems asmenims, numatė, jog savininkas ar teisėtas turto valdytojas šio turto neteks ir taip patirs žalą, ir to norėjo, arba nors ir žalos atsiradimo nenorėjo, tačiau sąmoningai leido jai kilti.

50. Tačiau nagrinėjant šią bylą apeliacinės instancijos teisme to padaryta nebuvo. Teismas, pripažindamas S. K. kaltu dėl turto iššvaistymo (BK 184 straipsnio 1 dalis), iš esmės pacitavo tik kasacinio teismo praktikoje suformuluotą nuostatą, kad kai bendrovės vadovas bendrovės pinigus panaudoja tokiems tikslams, kai iš anksto matyti, jog panaudotų pinigų grąžinimas į bendrovės turtą bus apsunkintas arba apskritai neįmanomas, toks veiksmas vertintinas ne kaip bendrovei palankaus sandorio sudarymas, o priešingai, kaip patikėto ar žinioje esančio svetimo turto pasisavinimas arba iššvaistymas.

51. Pažymėtina, kad apeliacinis teismas, spręsdamas BK 184 straipsnio 1 dalies taikymo S. K. klausimą, nepasisakė ir dėl apeliacinio skundo argumento, jog reikalavimo teisės perleidimo sutartis tarp VšĮ „SE“ ir UAB „K“ buvo pasirašyta veikiant VšĮ „SE“ naudai ir interesais. Apeliaciniame skunde buvo teigiama, kad tokia sutartis buvo sudaryta siekiant sudaryti sutartį su UAB „K“ administruojamu Lapių sąvartynu, nes tik turint tokią sutartį VšĮ „SE“ galėjo būti užregistruota Atliekų tvarkytojų valstybės registre.

52. Darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas S. K. kaltu padarius turto iššvaistymą (BK 184 straipsnio 1 dalis), nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma nuteistojo S. K. apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimas), skundžiamame nuosprendyje nenurodė motyvų, paaiškinančių, kodėl atmetami kai kurie esminiai apeliacinio skundo argumentai, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis pripažįstamas teisingu (BPK 332 straipsnio 3 ir 5 dalių pažeidimai).

53. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad minėti baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai yra esminiai, tai sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą, todėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria atmesta nuteistojo S. K. apeliacinio skundo dalis dėl BK 184 straipsnio 1 dalies ir 222 straipsnio 1 dalies taikymo, naikintina ir ši bylos dalis perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Dėl A. G. kasacinio skundo argumentų, susijusių su jam paskirtų bausmių bendrinimu

54. Nuteistasis A. G. kasaciniame skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, nutraukęs baudžiamąją bylą pagal BK 220 straipsnio 1 dalį, nepagrįstai iš naujo nesubendrino bausmių, paskirtų pagal BK 209 straipsnio 1 dalį (vieneri metai laisvės atėmimo) ir 222 straipsnio 1 dalį (200 MGL dydžio bauda), o paliko galioti pirmosios instancijos teismo už visas tris nusikalstamas veikas paskirtą subendrintą bausmę – laisvės atėmimą vieneriems metams ir 400 MGL dydžio baudą.

55. Iš tiesų iš skundžiamo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio rezoliucinės dalies matyti, kad šis teismas panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria A. G. pripažintas kaltu pagal BK 220 straipsnio 1 dalį, ir dėl šios veikos baudžiamąją bylą jam nutraukė suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, taip pat panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria civilinių ieškovų E. B., L. B. ir R. J. civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti, ir dėl jų priėmė naują sprendimą, o likusios nuosprendžio dalies nekeitė, t. y. paliko pirmosios instancijos teismo A. G. už tris nusikalstamas veikas, nurodytas BK 209 straipsnio 1 dalyje, 220 straipsnio 1 dalyje ir 222 straipsnio 1 dalyje, paskirtą galutinę subendrintą bausmę. Taip apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BK 63 straipsnio nuostatas), todėl skundžiamas nuosprendis keistinas iš naujo subendrinant A. G.

pagal BK 209 straipsnio 1 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį paskirtas bausmes.

Dėl kitų kasacinių skundų argumentų

56. Nuteistasis S. K. kasaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas paliko galioti iki nuosprendžiu paskirtų bausmių įvykdymo ir civilinių ieškinių padengimo kasatoriui taikytą laikiną nuosavybės teisės į jam priklausantį žemės sklypą ir automobilius „Ford Sierra“, „Audi A4“ ir „VW Sharan“ apribojimą, o apeliacinės instancijos teismas šią nuosprendžio dalį paliko nepakeistą, nors civiliniai ieškiniai iš kasatoriaus nėra priteisti.

57. Kaip jau buvo minėta, BPK 376 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad klausimas dėl laikino S. K. nuosavybės teisės apribojimo panaikinimo apeliacinės instancijos teisme nebuvo keliamas ir nagrinėjamas. Esant tokioms aplinkybėms šis klausimas kasacine tvarka taip pat nenagrinėtinas (BPK 367 straipsnio 3 dalis). Tačiau tai neužkerta kelio nuteistajam dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo panaikinimo kreiptis į pirmosios instancijos teismą BPK 361, 362 straipsniuose nustatytais pagrindais ir tvarka.

58. Nuteistasis A. G. kasaciniame skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio dalį, kuria kasatorius pripažintas kaltu pagal BK 220 straipsnio 1 dalį, panaikino ir baudžiamąją bylą nutraukė suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, tačiau kaip pagrindą nurodė BPK 3 straipsnio 1 dalies 3 punktą, nustatantį, kad baudžiamasis procesas negalimas asmeniui, kuris nusikalstamos veikos padarymo metu dar nebuvo tokio amžiaus, nuo kurio jis atsako pagal baudžiamuosius įstatymus. Toks prieštaravimas, anot kasatoriaus, yra esminis ir pažeidžia jo procesines teises. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad klaidingai nurodytas BPK 3 straipsnio 1 dalies punktas yra akivaizdi techninė klaida, neturinti įtakos nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui, kurią galimai lėmė didelė bylos apimtis. Tai rodo kontekstas ir nuosprendyje išdėstytos išvados aptariant bylos pagal BK 220 straipsnio 1 dalį A. G. nutraukimą.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1, 5, 6 punktais,

n u t a r i a :

Pakeisti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. kovo 16 d. nuosprendį:Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmes, paskirtas A. G. pagal BK 209 straipsnio 1 dalį ir 222 straipsnio

1 dalį, subendrinti dalinio sudėjimo būdu ir jam paskirti galutinę bausmę – laisvės atėmimą vieneriems metams ir 150 MGL dydžio (5649 Eur) baudą.

Panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. kovo 16 d. nuosprendžio dalį, kuria atmestas nuteistojo S. K. apeliacinis skundas, ir perduoti šią bylos dalį iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kitą apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.Atmesti nuteistosios J. J. kasacinį skundą.

TEISĖJAI RIMA AŽUBALYTĖ

ALDONA RAKAUSKIENĖ

ARMANAS ABRAMAVIČIUS_______________________


2018-20484 2018-12-14 2018-12-06 2018-12-06 -

Civilinė byla Nr. e3K-3-431-1075/2018Teisminio proceso Nr. 2-69-3-16673-2016-2Procesinio sprendimo kategorijos: 3.6.1.1; 3.6.1.2(S)


https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=a8a21860fef811e8a969c20aa4d38bd4



Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Bublienės (pranešėja), Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Vinco Versecko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų V. Z. (V. Z.) ir A. Ž. (A. Ž.) kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. kovo 7 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų V. Z. ir A. Ž. ieškinį atsakovėms uždarajai akcinei bendrovei „Goverlus“, uždarajai akcinei bendrovei „Lucrosus“, ribotos atsakomybės bendrovei „Investicionnaja vagonnaja kampanija“ dėl akcininkų susirinkimo sprendimo pripažinimo negaliojančiu, sandorių pripažinimo negaliojančiais, turto grąžinimo ir uždraudimo atlikti veiksmus, sukeliančius realią žalos padarymo ateityje grėsmę.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių tarptautinio teismingumo taisykles, kai civilinės bylos procesui būdingas absoliutus privalomasis procesinis bendrininkavimas, o bendraatsakovių buveinės yra skirtingose valstybėse, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovai kreipėsi į teismą, prašydami: 1) pripažinti negaliojančiu nuo priėmimo dienos atsakovės UAB „Goverlus“ eilinio visuotinio akcininkų susirinkimo 2016 m. liepos 29 d. sprendimą, kuriuo nuspręsta pritarti perleisti atsakovei UAB „Lucrosus“ privačių krovininių geležinkelio vagonų, kurie jai buvo įkeisti 2015 m. gruodžio 29 d., dalį pagal įkeisto turto realizavimo jį perleidžiant kreditoriaus nuosavybėn sutartį; 2) pripažinti negaliojančia nuo sudarymo dienos atsakovių UAB „Goverlus“ ir UAB „Lucrosus“ 2016 m. rugpjūčio 1 d. sudarytą įkeisto turto realizavimo jį perleidžiant kreditoriaus nuosavybėn sutartį; 3) pripažinti negaliojančia nuo sudarymo dienos atsakovių UAB „Lucrosus“ ir ribotos atsakomybės bendrovės (toliau – RAB) „Investicionnaja vagonnaja kampanija“ 2016 m. rugpjūčio 10 d. sudarytą sutartį; 4) įpareigoti atsakovę RAB „Investicionnaja vagonnaja kampanija“ perduoti atsakovei UAB „Goverlus“ 2016 m. rugpjūčio 10 d. sutartimi įgytus vagonus; 5) uždrausti atsakovei UAB „Goverlus“ perleisti tretiesiems asmenims už mažesnę nei 15 121 Eur vieno vagono kainą jai nuosavybės teise priklausančius vagonus, įskaitant ir grąžintinus vagonus.

3. Ieškovai, pasisakydami dėl teismingumo ieškinio trečiajam ir ketvirtajam reikalavimams nustatymo, nurodė, kad Lietuvos Respublikos ir Ukrainos sutartyje dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose (toliau – ir Teisinės pagalbos sutartis) nėra specialiųjų jurisdikcijos nustatymo taisyklių ginčams dėl sutarties pripažinimo negaliojančia, reikalavimą pareiškus skirtingose valstybėse įsteigtų subjektų daugetui, spręsti. Byla iškelta ir Lietuvoje įsteigtam juridiniam asmeniui, todėl reikalavimas dėl sutarties pripažinimo negaliojančia gali būti nagrinėjamas ir Lietuvoje. Aplinkybė, kad kita sutarties šalis registruota Ukrainoje, nekeičia situacijos, nes reikalavimas dėl sutarties pripažinimo negaliojančia yra bendras. Visi reikalavimai yra glaudžiai susiję, reikalavimas, kuris reiškiamas atsakovei RAB „Investicionnaja vagonnaja kampanija“, yra išvestinis.

4. Atsakovės nesutiko su ieškiniu, be kita ko, nurodė, kad Lietuvos teismai neturi jurisdikcijos spręsti ieškinio trečiąjį ir ketvirtąjį reikalavimus. Šių reikalavimų sprendimas priklauso Ukrainos teismų kompetencijai, nes atsakovė RAB „Investicionnaja vagonnaja kampanija“ yra Ukrainoje registruota įmonė, sutartimi perleistas ir reikalaujamas gražinti turtas (vagonai) taip pat yra Ukrainoje, šiai sutarčiai ir jos negaliojimo pasekmėms, įskaitant ir nuosavybės teisės perėjimo bei sąžiningo įgijėjo gynimo klausimus, spręsti taikoma Ukrainos teisė.


5. Kauno apygardos teismas 2017 m. lapkričio 13 d. nutartimi, be kita ko, paliko nenagrinėtą bylos dalį pagal ieškinio trečiąjį ir ketvirtąjį reikalavimus pripažinti negaliojančia nuo sudarymo dienos atsakovių UAB „Lucrosus“ ir RAB „Investicionnaja vagonnaja kampanija“ 2016 m. rugpjūčio 10 d. sudarytą sutartį ir įpareigoti atsakovę RAB „Investicionnaja vagonnaja kampanija“ perduoti atsakovei UAB „Goverlus“ 2016 m. rugpjūčio 10 d. sutartimi įgytus

vagonus.6. Teismas pažymėjo, kad pagal Teisinės pagalbos sutarties 21 straipsnį susitariančiosios valstybės teismas yra

kompetentingas nagrinėti ieškinius, pareikštus juridiniams asmenims, jeigu šios šalies teritorijoje yra juridinio asmens valdymo įstaiga, atstovybė arba filialas. Teismas nustatė, kad atsakovės RAB „Investicionnaja vagonnaja kampanija“ buveinė yra Ukrainos teritorijoje, ji neturi valdymo organų, atstovybės ar filialo Lietuvoje, todėl pirmiau minėti reikalavimai šiai atsakovei turėjo būti pareikšti kompetentingam Ukrainos teismui.

7. Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs ieškovų atskirąjį skundą, 2018 m. kovo 7 d. nutartimi paliko nepakeistą Kauno apygardos teismo 2017 m. lapkričio 13 d. nutartį.

8. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos teismas, esant atsakovų daugetui, pagal taikytinus teisės aktus nustato, ar jis turi jurisdikciją kiekvienam atsakovui atskirai. Šiuo tikslu teismas gali kiekvieno atsakovo atžvilgiu taikyti skirtingus teisės aktus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-121-687/2017).

9. Teismas atmetė ieškovų argumentus dėl Europos Sąjungos teisės aktų taikymo jurisdikcijai nustatyti. Teismas pažymėjo, kad pagal Europos Parlamento ir Tarybos 2012 m. gruodžio 12 d. reglamento Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau – ir reglamentas „Briuselis I bis“) 36 konstatuojamąją dalį ir 73 straipsnio 3 dalį reglamentas nedaro poveikio trečiosios valstybės ir valstybės narės dvišalių konvencijų ir susitarimų, sudarytų iki Reglamento (EB) Nr. 44/2001 įsigaliojimo dienos, kurie susiję su reglamente reguliuojamais klausimais, taikymui. Tokia taisyklė nustatyta ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 351 straipsnio 1 pastraipoje. Teismas nurodė, kad Teisinės pagalbos sutartis sudaryta 1993 m. liepos 7 d., t. y. anksčiau, negu įsigaliojo reglamentas 44/2001 (atitinkamai ir reglamentas „Briuselis I bis“), vadinasi, reglamentas „Briuselis I bis“ nedaro poveikio šioje sutartyje sureguliuotiems jurisdikcijos klausimams.

10. Teismas nurodė, kad Teisinės pagalbos sutartyje nėra nuostatų, kurios leistų daryti išvadą, kad susitariančiosios valstybės siekė tokiais atvejais kaip šis nustatyti teismų jurisdikciją pagal vienos iš valstybių vidaus teisės normas, bendrąsias nacionalines ar tarptautines teismingumo taisykles, kitus tarptautinius ar regioninius dokumentus. Teisinės pagalbos sutartyje nėra ir kitų nuostatų, kurios galėtų būti aiškinamos taip, kad vienos valstybės teismas, esant atsakovų daugetui, galėtų bendrai nustatyti („prisitraukti“) jurisdikciją pagal vieno atsakovo gyvenamąją (buveinės) vietą, kad būtų išvengta skirtingų teismų sprendimų tais atvejais, kai reiškiami reikalavimai yra taip glaudžiai susiję, kad tikslinga juos nagrinėti ir spręsti kartu. Teismas, remdamasis išdėstytais argumentais, konstatavo, kad jurisdikcija atsakovei RAB „Investicionnaja vagonnaja kampanija“ turi būti nustatyta atskirai pagal asmeninės jurisdikcijos taisykles.

11. Teismas pažymėjo, kad, sprendžiant ginčą dėl sutarties pripažinimo negaliojančia ir daikto išreikalavimo, susitariančiosios valstybės teismų jurisdikciją lemia atsakovo buveinės (juridinio asmens valdymo įstaigos, atstovybės arba filialo) vieta. Teismas nustatė, kad atsakovės RAB „Investicionnaja vagonnaja kampanija“ buveinės vieta yra Ukrainoje, ši bendrovė neturi filialo ar valdymo organo Lietuvos Respublikoje, vadinasi, Lietuvos teismai neturi jurisdikcijos nagrinėti reikalavimų, pareikštų šiai atsakovei (Teisinės pagalbos sutarties 21 straipsnio 1 dalis).

III. KASACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMŲ Į KASACINĮ SKUNDĄ TEISINIAI ARGUMENTAI

12. Ieškovai kasaciniu skundu prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. kovo 7 d. nutartį ir Kauno apygardos teismo 2017 m. lapkričio 13 d. nutarties dalį, kuria palikta nenagrinėta bylos dalis pagal ieškinio trečiąjį ir ketvirtąjį reikalavimus pripažinti negaliojančia nuo sudarymo dienos atsakovių UAB „Lucrosus“ ir RAB „Investicionnaja vagonnaja kampanija“ 2016 m. rugpjūčio 10 d. sudarytą sutartį ir įpareigoti atsakovę RAB „Investicionnaja vagonnaja kampanija“ perduoti atsakovei UAB „Goverlus“ 2016 m. rugpjūčio 10 d. sutartimi įgytus vagonus. Kasacinis skundas yra grindžiamas šiais argumentais:

12.1. Teismai netinkamai aiškino ir taikė Teisinės pagalbos sutarties 21 straipsnio 1 dalies nuostatas:12.1.1. Teismai, nustatydami jurisdikciją pagal Teisinės pagalbos sutarties 21 straipsnio 1 dalies nuostatas, rėmėsi

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-551-915/2016, ir 2017 m. kovo 7 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-121-687/2017. Šių kasacinio teismo nutarčių turinys nepagrindžia teismų išvadų dėl ieškinio dalies palikimo nenagrinėtos. Pažymėtina, kad kasacinės bylos (numeris 3K-3-551-915/2016) procese, kitaip negu šios bylos procese, apskritai nebuvo atsakovų daugeto (t. y. kelių atsakovų) situacijos, be to, 2016 m. gruodžio 29 d. nutartimi nebuvo sprendžiamas klausimas dėl dvišalės teisinės pagalbos sutarties sąlygų, reglamentuojančių teismų kompetenciją, aiškinimo ir taikymo (Lietuvos Respublikos ir Bosnijos ir Hercegovinos Serbų Respublika nėra sudariusios dvišalės teisinės pagalbos sutarties). Aptariamos kasacinio teismo bylos ginčo dalyką sudarė klausimas dėl pirkėjo prievolės sumokėti už jam patiektas prekes vykdymo. Akivaizdu, kad bylų faktinės situacijos skiriasi iš esmės, vadinasi, teismai be pagrindo vadovavosi kasacinio teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartyje pateiktais

išaiškinimais. Tas pats pasakytina ir apie vadovavimąsi kasacinio teismo 2017 m. kovo 7 d. nutartyje (bylos Nr. 3K-3-121-687/2017) suformuluotais išaiškinimais. Pastarosios kasacinio teismo bylos ginčo dalyką sudarė klausimas dėl laiduotojo prievolės atsakyti už pagrindinį skolininką, šiam neįvykdžius pareigos grąžinti paskolos davėjui paskolos sumą, vykdymo. Vėlgi akivaizdu, kad bylų faktinės situacijos skiriasi iš esmės. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas galimybę remtis pirmiau įvardytoje nutartyje suformuluotais išaiškinimais, privalėjo atsižvelgti tiek į laidavimo instituto, tiek į solidariosios prievolės esmę.

12.1.2. Teismai neįvertino ieškinio reikalavimų pobūdžio ir teisinės prigimties. Pažymėtina, kad ieškovų ginčijama 2016 m. rugpjūčio 10 d. sutartis yra dvišalė, jos šalys yra atsakovės Lietuvos įmonė „Lucrosus“ ir Ukrainos įmonė „Investicionnaja vagonnaja kampanija“. Trečiajam asmeniui ginčijant dvišalį sandorį, kaip atsakovės pagal tokį reikalavimą turi būti traukiamos abi sandorio šalys, reikalavimas dėl dvišalio sandorio negaliojimo negali būti atskirai pareikštas (ir atitinkamai nagrinėjamas) tik vienai sandorio šaliai. Vadinasi, ieškovų reikalavimas dėl 2016 m. rugpjūčio 10 d. sutarties pripažinimo negaliojančia negali būti teisėtai nagrinėjamas Lietuvos teisme, jeigu toks reikalavimas pareikštas tik vienai sutarties šaliai, t. y. atsakovei Lietuvos įmonei „Lucrosus“. Analogiškai šis reikalavimas negalės būti nagrinėjamas ir Ukrainos teisme, jeigu jis bus pareikštas tik vienai sutarties šaliai, t. y. atsakovei Ukrainos įmonei „Investicionnaja vagonnaja kampanija“. Atsižvelgiant į aptariamo ieškinio reikalavimo pobūdį ir teisinę reikšmę, spręstina, kad ieškinio reikalavimo dėl 2016 m. rugpjūčio 10 d. sutarties pripažinimo negaliojančia jurisdikcijai nustatyti negali būti taikoma asmeninės jurisdikcijos taisyklė ir kartu jurisdikcijos pagal Teisinės pagalbos sutarties 21 straipsnio 1 dalį nustatymo negali lemti vien tik vienos ginčijamos sutarties šalies buveinės vieta Ukrainos Respublikoje. Ieškovai pareikštu ieškiniu reikalauja, pripažinus negaliojančiomis 2016 m. rugpjūčio 1 d. ir 2016 m. rugpjūčio 10 d. sutartis, įpareigoti atsakovę RAB „Investicionnaja vagonnaja kampanija“ grąžinti atsakovės UAB „Goverlus“ nuosavybėn vagonus ir taip atkurti ankstesnę faktinę padėtį. Ieškovų reikalavimas taikyti restituciją negali būti nagrinėjamas atskirai nuo ieškinio reikalavimų pripažinti negaliojančiomis ginčijamas sutartis, kurių šalys, be atsakovės RAB „Investicionnaja vagonnaja kampanija“, yra ir atsakovės Lietuvos įmonės „Goverlus“ ir „Lucrosus“. Vadinasi, asmeninės jurisdikcijos taisyklė negali būti taikoma ir nustatant jurisdikciją reikalavimui dėl dvišalės restitucijos taikymo.

12.1.3. Tiek Teisinės pagalbos sutarties 21 straipsnio 1 dalis, tiek ir kitos šios sutarties nuostatos tiesiogiai nereglamentuoja, kokios susitariančiosios šalies teismas turi nagrinėti ieškinio reikalavimą, pareikštą keliems atsakovams, kurių buveinės yra skirtingose susitariančiosiose valstybėse, kai toks reikalavimas dėl savo pobūdžio negali būti pareiškiamas atskirai. Pažymėtina, kad teismai nevertino, ar Teisinės pagalbos sutartis leidžia kelis ieškinio reikalavimus dėl jų pobūdžio ir tarpusavio ryšio spręsti kartu, o ne atskirai. Kaip minėta, Teisinės pagalbos sutartyje nėra nuostatos, pagal kurią turėtų būti sprendžiamas tarptautinės jurisdikcijos tokiu kaip šis atveju klausimas, todėl manytina, kad ši sutartis pati savaime neriboja pirmosios instancijos teismo prerogatyvos spręsti kilusį jurisdikcijos klausimą, taikant artimiausio (glaudaus) ryšio tarp bylos šalių ginčo ir atitinkamos šalies (valstybės) kriterijų. Akivaizdu, kad bylos ginčo dalykas yra neabejotinai labiau susijęs su Lietuvos Respublika: 1) ginčo esmė yra Lietuvoje įsteigtos įmonės akcininkų (dalyvių) nesutarimas dėl įmonei priklausančio turto teisinio likimo; 2) šis ginčas kilęs Lietuvoje įsteigtos ir veikiančios įmonės veiklos kontekste; 3) ginčijama 2016 m. rugpjūčio 10 d. sutartis yra tik įmonės visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimo ir 2016 m. rugpjūčio 1 d. sutarties, t. y. akcininkų kilusio ginčo, padarinys.

12.2. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad jurisdikcijai nustatyti negali būti taikomas reglamentas „Briuselis I bis“, yra nepagrįsta. Ta aplinkybė, kad šios bylos procese egzistuojantis tarptautinis elementas yra susijęs su trečiąja šalimi (Ukrainos Respublika), savaime nelemia automatinio Europos Sąjungos teisės aktų netaikymo. Sprendžiant dėl galimybės taikyti Europos Sąjungos teisės aktus, privalu vertinti bylos ginčo dalyką ir paties ginčo esmę. Lugano konvencijos dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau – Lugano konvencija) 22 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad išimtinę jurisdikciją, neatsižvelgiant į nuolatinę gyvenamąją vietą (buveinę), teismų procesuose, kurių objektas yra įstatų galiojimas, bendrovių ar kitų juridinių asmenų arba fizinių ar juridinių asmenų asociacijų negaliojimo, likvidavimo ar jų valdymo organų sprendimų galiojimas, turi šios konvencijos privalančios laikytis valstybės, kurioje yra minėtos bendrovės, juridinio asmens arba asociacijos buveinė, teismai. Minėtai buveinės vietai nustatyti teismas taiko savo tarptautinės privatinės teisės taisykles. Analogiška ginčų teismingumo taisyklė yra nustatyta ir reglamento „Briuselis I bis“ 24 straipsnio 2 punkte. Teismai be pagrindo nevertino tų ieškinio reikalavimų, kurie palikti nenagrinėti, Lugano konvencijos 22 straipsnio 2 punkto ir reglamento „Briuselis I bis“ 24 straipsnio 2 punkto taikymo aspektais.

13. Atsakovė RAB „Investicionnaja vagonnaja kampanija“ atsiliepimu į kasacinį skundą prašo atmesti kasacinį skundą ir palikti nepakeistas Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. kovo 7 d. nutartį ir Kauno apygardos teismo 2017 m. lapkričio 13 d. nutarties dalį, kuria palikta nenagrinėta bylos dalis pagal ieškinio trečiąjį ir ketvirtąjį reikalavimus pripažinti negaliojančia nuo sudarymo dienos atsakovių UAB „Lucrosus“ ir RAB „Investicionnaja vagonnaja kampanija“ 2016 m. rugpjūčio 10 d. sudarytą sutartį ir įpareigoti atsakovę RAB „Investicionnaja vagonnaja kampanija“ perduoti atsakovei UAB

„Goverlus“ 2016 m. rugpjūčio 10 d. sutartimi įgytus vagonus. Atsiliepimas į kasacinį skundą yra grindžiamas šiais argumentais:

13.1. Kasacinio skundo argumentai dėl netinkamo Teisinės pagalbos sutarties 21 straipsnio 1 dalies nuostatų aiškinimo ir taikymo yra nepagrįsti:

13.1.1. Ieškovai nepagrįstai siaurai aiškina kasacinio teismo suformuotą praktiką. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 7 d. nutartimi (bylos Nr. 3K-3-121-684/2017), kuria rėmėsi teismai, buvo sprendžiamas analogiškas jurisdikcijos klausimas, t. y., esant atsakovų daugetui, buvo aiškinamos dvišalės teisinės pagalbos sutarties nuostatos. Pažymėtina, kad teismai neturėjo pagrindo netaikyti universalių (bendro pobūdžio) teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių, kurios buvo suformuluotos civilinėse bylose, turinčiose užsienio elementą.

13.1.2. Ieškovų argumentai, kad teismai netinkamai kvalifikavo ieškinio reikalavimą, t. y. kad reiškiamas ne vindikacinis reikalavimas, o reikalavimas dėl restitucijos taikymo, yra nepagrįsti. Pažymėtina, kad tarp atsakovių UAB „Goverlus“ ir RAB „Investicionnaja vagonnaja kampanija“ nėra prievolinių teisinių santykių dėl vagonų pardavimo, todėl ieškovų argumentai, kad šios bylos procese, dalyvaujant 2016 m. rugpjūčio 1 d. ir 2016 m. rugpjūčio 10 d. sutarčių šalims, būtų galima išspręsti restitucijos klausimus, yra teisiškai nepagrįsti. Siekiant išreikalauti daiktą iš asmens, kuris nėra prievolinio santykio su pirminiu savininku dalyvis, reikia vadovautis daiktinių teisių gynimo priemonėmis, nes restitucija yra galima tik tarp sandorio šalių.

13.1.3. Kasacinio skundo argumentai, kad Teisinės pagalbos sutartis negali būti taikoma, o jurisdikcija turi būti nustatoma, taikant glaudaus ryšio kriterijų, yra nepagrįsti. Sprendžiant klausimą, ar Lietuvos Respublikos teismai turi tarptautinę jurisdikciją nagrinėti šią bylą, negali būti taikomos vidaus teismingumo taisyklės. Jurisdikcija nustatytina pagal Teisinės pagalbos sutarties 21 straipsnį, kuriame aiškiai įtvirtinta, kad susitariančiosios valstybės teismas yra kompetentingas nagrinėti ieškinius, pareikštus juridiniams asmenims, jeigu šios šalies teritorijoje yra juridinio asmens valdymo įstaiga, atstovybė arba filialas. Be to, net ir tuo atveju, jeigu teismingumas būtų nustatomas, taikant glaudaus ryšio kriterijų, byla turėtų būti nagrinėjama Ukrainos teismuose. Ieškovų pozicija, kad 2016 m. rugpjūčio 1 d. ir 2016 m. rugpjūčio 10 d. sutartys sudaro „sutarčių grandinę“ ir todėl ginčas yra neabejotinai labiau susijęs su Lietuvos Respublika, yra nepagrįsta. Ginčijant „sandorių grandinę“ ir net pripažinus negaliojančiu pirmąjį sandorį, vėlesni sandoriai nėra automatiškai pripažįstami negaliojančiais. Todėl, net ir nuginčijus 2016 m. rugpjūčio 1 d. sutartį, atskirai turėtų būti sprendžiama dėl 2016 m. rugpjūčio 10 d. sutarties teisėtumo, o ginčas, kylantis iš pastarosios sutarties, yra akivaizdžiai labiau susijęs su Ukraina, nes tiek ieškovai, tiek atsakovė RAB „Investicionnaja vagonnaja kampanija“, tiek ginčo dalykas yra Ukrainoje. Be to, ir vagonų išreikalavimo klausimas turėtų būti sprendžiamas pagal Ukrainos materialiąją teisę.

13.2. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nėra pagrindo taikyti reglamentą „Briuselis I bis“. Pažymėtina, kad Teisinės pagalbos sutartis nustato jurisdikciją reikalavimams, kurie pareikšti atsakovei RAB „Investicionnaja vagonnaja kampanija“. Neegzistuoja teisės spraga, kurią reikėtų užpildyti, pagal analogiją taikant reglamentą „Briuselis I bis“, be to, bet kuriuo atveju pats reglamentas, ką pagrįstai pažymėjo apeliacinės instancijos teismas, suteikia pirmenybę Teisinės pagalbos sutarčiai. Negana to, ieškovai klaidingai aiškina reglamento „Briuselis I bis“ 8 straipsnio 1 punkto ir 24 straipsnio 2 punkto nuostatas. Jurisdikcija reikalavimams, kurie pareikšti atsakovei RAB „Investicionnaja vagonnaja kampanija“, grindžiama reglamento „Briuselis I bis“ 24 straipsnio 2 punktu, nors šios bylos procese nėra ginčijami pirmiau įvardytos atsakovės valdymo organų sprendimai. Ieškovai ginčija atsakovės UAB „Goverlus“ visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimą, tačiau šio sprendimo pripažinimas negaliojančiu yra tik šalutinis klausimas, kuris nesudaro pagrindo nustatyti jurisdikciją pagal reglamento Briuselis I bis 24 straipsnio 2 punktą. Be to, atsakovė RAB „Investicionnaja vagonnaja kampanija“ yra įsisteigusi Ukrainoje, o ne Europos Sąjungos valstybėje narėje, todėl neegzistuoja būtinoji reglamento Briuselis I bis 8 straipsnio 1 punkto taikymo sąlyga. Negana to, ieškovų reikalavimai nėra taip glaudžiai susiję, kad egzistuotų pagrindas taikyti pirmiau įvardytą reglamento nuostatą visiems atsakovams.

14. Atsakovė UAB „Lucrosus“ atsiliepimu į kasacinį skundą prašo atmesti kasacinį skundą ir palikti nepakeistas Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. kovo 7 d. nutartį ir Kauno apygardos teismo 2017 m. lapkričio 13 d. nutarties dalį, kuria palikta nenagrinėta bylos dalis pagal ieškinio trečiąjį ir ketvirtąjį reikalavimus pripažinti negaliojančia nuo sudarymo dienos atsakovių UAB „Lucrosus“ ir RAB „Investicionnaja vagonnaja kampanija“ 2016 m. rugpjūčio 10 d. sudarytą sutartį ir įpareigoti atsakovę RAB „Investicionnaja vagonnaja kampanija“ perduoti atsakovei UAB „Goverlus“ 2016 m. rugpjūčio 10 d. sutartimi įgytus vagonus. Atsiliepimas į kasacinį skundą yra grindžiamas šiais argumentais:

14.1. Ginčo situacijai spręsti taikytinas Teisinės pagalbos sutarties 21 straipsnis. Nustačius, kad bylos dalis pagal reikalavimus, kurie pareikšti atsakovei RAB „Investicionnaja vagonnaja kampanija“, yra neteisminga Lietuvos Respublikos teismams, nėra pagrindo nustatyti visai civilinei bylai bendrą teismingumą. Be to, pirmiau minėti reikalavimai negali būti nagrinėjami Lietuvos teismuose dar ir dėl tos priežasties, kad ginčas pagal šiuos reikalavimus yra labiau susijęs su Ukraina.

14.2. Kasacinio skundo argumentai dėl reglamento „Briuselis I bis“ taikymo yra nepagrįsti. Šis reglamentas netaikomas atsakovams iš trečiųjų šalių, be to, Teisinės pagalbos sutartis sudaryta anksčiau, negu įsigaliojo aptariamas reglamentas, vadinasi, jis nedaro poveikio Teisinės pagalbos sutartyje reglamentuotiems jurisdikcijos klausimams.

15. Atsakovė UAB „Goverlus“ atsiliepimu į kasacinį skundą prašo atmesti kasacinį skundą ir palikti nepakeistas Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. kovo 7 d. nutartį ir Kauno apygardos teismo 2017 m. lapkričio 13 d. nutarties dalį, kuria palikta nenagrinėta bylos dalis pagal ieškinio trečiąjį ir ketvirtąjį reikalavimus pripažinti negaliojančia nuo sudarymo dienos atsakovių UAB „Lucrosus“ ir RAB „Investicionnaja vagonnaja kampanija“ 2016 m. rugpjūčio 10 d. sudarytą sutartį ir įpareigoti atsakovę RAB „Investicionnaja vagonnaja kampanija“ perduoti atsakovei UAB „Goverlus“ 2016 m. rugpjūčio 10 d. sutartimi įgytus vagonus.

16. Atsakovės UAB „Goverlus“ atsiliepime į kasacinį skundą nurodyta, kad nėra pagrindo konstatuoti Lietuvos Respublikos teismų jurisdikciją spręsti reikalavimus, kurie pareikšti atsakovei RAB „Investicionnaja vagonnaja kampanija“, nes, be kita ko, ši atsakovė yra Ukrainoje registruota bendrovė, ji neturi turto Lietuvos Respublikoje, ginčo vagonai yra Ukrainos teritorijoje, patys ieškovai yra Ukrainos piliečiai.

Teisėjų kolegija



Dėl tarptautinio teismingumo nustatymo, kai civilinės bylos procesui būdingas absoliutus privalomasis procesinis bendrininkavimas, o bendraatsakovių buveinės yra skirtingose valstybėse

17. Teismingumo taisyklių reiškiant ieškinį laikymasis yra būtinoji teisės kreiptis į teismą teisminės gynybos įgyvendinimo sąlyga (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 5 straipsnis). Teismas, spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą, privalo savo iniciatyva (lot. ex officio), be kita ko, patikrinti, ar ieškinys yra pareikštas, laikantis teismingumo taisyklių, t. y. ar jis turi jurisdikciją nagrinėti pareikštą ieškinį. Pažymėtina, kad toks patikrinimas teismo iniciatyva atliekamas, nepriklausomai nuo sprendžiamo teismingumo klausimo pobūdžio, t. y. nepriklausomai nuo to aspekto, ar sprendžiamas nacionalinio ar tarptautinio (egzistuojant užsienio elementui) teismingumo klausimas – teismo pareiga savo iniciatyva spręsti nacionalinio teismingumo klausimą išplaukia iš CPK 115 ir 137 straipsnių nuostatų, o tarptautinio teismingumo klausimą – expressis verbis (tiesiogiai) iš CPK 782 straipsnio nuostatų. Teismo pripažinimas, kad jis neturi jurisdikcijos nagrinėti pareikštą ieškinį, sukelia atitinkamas procesines teisines pasekmes, kurios priklauso nuo proceso stadijos, kurioje identifikuojamas jurisdikcijos neturėjimas: ieškinys nepriimamas, jeigu teismas, spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą, nustato, kad jis neturi jurisdikcijos nagrinėti tokį ieškinį (CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punktas), arba paliekamas nenagrinėtas, jeigu jurisdikcijos neturėjimas identifikuojamas po civilinės bylos iškėlimo (CPK 296 straipsnio 1 dalies 12 punktas, 782 straipsnis). Teisėjų kolegija šiame kontekste papildomai pažymi, kad teismingumo taisyklių laikymasis yra ne tik būtinoji teisės kreiptis į teismą teisminės gynybos įgyvendinimo sąlyga, bet ir būtinoji teisminės gynybos pažeistoms teisėms apginti taikymo sąlyga. Šiuo aspektu turimas omenyje teismo sprendimo, net jeigu juo ir pripažintas atitinkamos subjektinės teisės pažeidimas ir nustatytas pagrindas taikyti ieškovo reikalaujamą pažeistos teisės gynimo būdą, absoliutus negaliojimas, aukštesnės instancijos teismui pripažinus, kad pažeistos teismingumo nustatymo taisyklės (CPK 329 straipsnio 2 dalies 6 punktas). Pastarasis procesinis aspektas kartu parodo, koks svarbus yra teismingumo klausimo tinkamas išsprendimas.

18. Civilinės bylos procesas, kuriame priimti teismų procesiniai sprendimai yra apskųsti kasaciniu skundu, pradėtas pagal ieškinį, kuriuo pareikšti keli materialieji subjektiniai reikalavimai. Ieškovai, be kitų materialiųjų subjektinių reikalavimų (žr. šios nutarties 2 punktą), pareiškė reikalavimus pripažinti negaliojančia pirkimo–pardavimo sutartį, 2016 m. rugpjūčio 10 d. sudarytą tarp atsakovių UAB „Lucrosus“ ir RAB „Investicionnaja vagonnaja kampanija“ (toliau – ir Ukrainos bendrovė), ir įpareigoti Ukrainos bendrovę perduoti atsakovei UAB „Goverlus“ vagonus, įgytus pagal 2016 m. rugpjūčio 10 d. pirkimo–pardavimo sutartį. Šie ieškinio reikalavimai patvirtina, kad nagrinėjamai civilinei bylai yra būdingas užsienio elementas, vadinasi, šios bylos procese yra iškilęs ir turi būti sprendžiamas tarptautinio teismingumo klausimas.

19. Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad tarptautinio teismingumo klausimui tinkamai išspręsti būtina pirmiausia nustatyti, koks konkretus teisės aktas turi būti taikomas, sprendžiant tarptautinės jurisdikcijos klausimą. Teismingumas civilinėse bylose su tarptautiniu (užsienio) elementu nustatomas atskirai kiekvienam pareikštam reikalavimui pagal taikytinus Europos Sąjungos, tarptautinės teisės aktus arba nacionalinius teisės aktus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-551-915/2016, 59 punktas).

20. Tarptautinės jurisdikcijos taisyklės yra išdėstytos keliose teisės aktų grupėse – Europos Sąjungos teisės aktuose, tarptautinėse sutartyse ir CPK VII dalyje („Tarptautinis civilinis procesas“). Pažymėtina, kad nacionalinio proceso įstatyme įtvirtintų tarptautinės jurisdikcijos taisyklių taikymas yra subsidiarus, t. y. šios taisyklės taikomos tik tada, jeigu tarptautinė sutartis, kurios dalyvė yra Lietuvos Respublika, atitinkamų santykių nereglamentuoja kitaip (CPK 780 straipsnis). Tokia pati nuostata dėl prioritetinio tarptautinės sutarties taikymo išplaukia ir iš Vienos konvencijos dėl tarptautinių sutarčių teisės 26–27 straipsnių.

21. Kaip pirmiau nurodyta, šios bylos procese egzistuoja atsakovų daugetas, o vienas atsakovas pagal šios nutarties 18 punkte įvardytus materialiuosius subjektinius reikalavimus yra užsienio juridinis asmuo – Ukrainos bendrovė. Pažymėtina, kad tarp Lietuvos Respublikos ir Ukrainos 1993 m. liepos 7 d. buvo sudaryta sutartis dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose, todėl nacionalinių teismų jurisdikcija nagrinėti nurodytus reikalavimus, pareikštus (be kita ko) Ukrainos bendrovei, pirmiausia ir patikrintina pagal Teisinės pagalbos sutarties nuostatas. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Teisinės pagalbos sutarties sudarymo momentą, šiame kontekste papildomai pažymi, kad reglamentas „Briuselis I bis“ nedaro poveikio Teisinės pagalbos sutarties taikymui ir kartu šio reglamento nuostatos netaikomos, sprendžiant jurisdikcijos nagrinėti reikalavimus, pareikštus Ukrainos bendrovei, klausimą (žr. reglamento „Briuselis I bis“ 36 konstatuojamąją dalį ir 73 straipsnio 3 dalį, Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 351 straipsnio 1 pastraipą; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-60-421/2017 18 punktą; 2017 m. kovo 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-121-687/2017 29 punktą).

22. Teisinės pagalbos sutarties 21 straipsnis reglamentuoja bendrąsias teismingumo nustatymo civilinėse bylose taisykles. Šio straipsnio pirmojoje dalyje įtvirtinta, kad kiekvienos susitariančiosios šalies teismai kompetentingi nagrinėti civilines ir šeimos bylas, jeigu atsakovas turi jos teritorijoje gyvenamąją vietą ir jei Teisinės pagalbos sutartis nenustato kitaip. Jie kompetentingi nagrinėti ieškinius, pareikštus juridiniams asmenims, jeigu šios šalies teritorijoje yra juridinio asmens valdymo įstaiga, atstovybė arba filialas. Aptariamo straipsnio antroji dalis pripažįsta teismingumo nustatymo šalių rašytiniu susitarimu galimybę, o trečiojoje dalyje yra įtvirtinta lis pendens (pirmojo teismo jurisdikcija) taisyklė, t. y. kad, jeigu abiejų susitariančiųjų šalių teismuose, kompetentinguose pagal Teisinės pagalbos sutartį, iškelta byla tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, teismas, iškėlęs bylą vėliau, ją nutraukia.

23. Kaip minėta, ieškovai savo ieškiniu reikalauja, inter alia (be kita ko), pripažinti negaliojančia pirkimo–pardavimo sutartį, 2016 m. rugpjūčio 10 d. sudarytą tarp atsakovių UAB „Lucrosus“ ir Ukrainos bendrovės, ir įpareigoti šią bendrovę perduoti atsakovei UAB „Goverlus“ vagonus, įgytus pagal 2016 m. rugpjūčio 10 d. pirkimo–pardavimo sutartį.

24. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, remdamasi Teisinės pagalbos sutarties 21 straipsnio 1 dalimi, sprendė, kad Lietuvos Respublikos teismai neturi jurisdikcijos nagrinėti pirmiau nurodytų ieškinio reikalavimų. Teismų vertinimu, šie ieškinio reikalavimai turi būti reiškiami ir nagrinėjami Ukrainos teisme.

25. Ukrainos bendrovės buveinė yra Ukrainoje, todėl a priori (nepatikrinus kitų faktų) iš tikrųjų egzistuotų pagrindas spręsti, kad ieškinio reikalavimų, pareikštų šiai bendrovei, nagrinėjimas Teisinės pagalbos sutarties 21 straipsnio 1 dalies taikymo prasme priskirtinas išimtinai Ukrainos teismų jurisdikcijai. Vis dėlto, prieš priimant sprendimą, kurios šalies teismai turi jurisdikciją nagrinėti pirmiau minėtus reikalavimus, būtina įvertinti pačių reikalavimų pobūdį. Taip yra aiškinama ir kasacinio teismo praktikoje (žr. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-551-915/2016 60 punktą), todėl teisėjų kolegija pirmiausia ir įvertina šios nutarties 18 ir 23 punktuose nurodytų ieškinio reikalavimų pobūdį.

26. Ieškovai, be kita ko, ginčija dvišalį sandorį – 2016 m. rugpjū?io 10?d. pirkimo?pardavimo sutart?, vadinasi, egzistuoja asmen? (sandorio ?ali?) materialusis teisinis bendrininkavimas. Kasacinis teismas yra i?ai?kin?s, kad pagal teis?s ? tinkam? proces? princip? asmen? procesin? pad?tis turi atitikti j? material?j? teisin? suinteresuotum? bylos baigtimi (CPK 43 straipsnio 1?dalies 1 punktas), ta?iau, esant asmen? materialiniam teisiniam bendrininkavimui, j? procesinis bendrininkavimas gali skirtis: tam tikrais atvejais teismo sprendimas gal?s b?ti priimtas tik d?l vis? bendrinink? (absoliutus privalomasis bendrininkavimas), o kitais atvejais teismas gal?s priimti sprendim? tik d?l vieno bendrininko (santykinis privalomasis bendrininkavimas) (?r., pvz., Lietuvos Auk??iausiojo Teismo 2014?m. bir?elio 30?d. nutart? civilin?je byloje Nr.?3K-3-373/2014). Teis?j? kolegija, ?vertinusi materialiojo subjektinio reikalavimo d?l dvi?alio sandorio pripa?inimo negaliojan?iu pob?d?, konstatuoja, kad teismo sprendimas, kuriuo bus i?spr?stas ?is reikalavimas, bus nedalomai susij?s su abiej? atsakov??? sandorio ?ali??? teis?mis ir pareigomis. Vadinasi, tiek, kiek susij? su reikalavimo d?l 2016?m. rugpj??io 10?d. pirkimo?pardavimo sutarties pripa?inimo negaliojan?ia i?sprendimu, egzistuoja absoliutus privalomasis procesinis bendrininkavimas, rei?kiantis, kad ?io materialiojo subjektinio reikalavimo pagr?stumo klausimas gali b?ti i?spr?stas tik abiem bendrininkams (atsakovams) kartu dalyvaujant (esant ?trauktiems) civilin?s bylos pagal tok? reikalavim? procese (CPK 43 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 44 straipsnio 3 dalis).

27. Be ?ios nutarties 26 punkte atskleisto reikalavimo d?l 2016?m. rugpj??io 10?d. pirkimo?pardavimo sutarties pripa?inimo negaliojan?ia ypatumo, egzistuoja ir dar vienas ?io reikalavimo ypatumas?? gin?ijamo dvi?alio sandorio ?ali? buvein?s yra skirtingose susitarian?iosiose ?alyse.

28. Teisin?s pagalbos sutartyje n?ra nuostat?, kurios čio 10 d. pirkimo–pardavimo sutartį, vadinasi, egzistuoja asmenų (sandorio šalių) materialusis teisinis bendrininkavimas. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pagal teisės į tinkamą procesą principą asmenų procesinė padėtis turi atitikti jų materialųjį teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi (CPK 43 straipsnio 1 dalies 1 punktas), tačiau, esant asmenų materialiniam teisiniam bendrininkavimui, jų procesinis bendrininkavimas gali skirtis: tam tikrais atvejais teismo sprendimas galės būti priimtas tik dėl visų bendrininkų (absoliutus privalomasis bendrininkavimas), o kitais atvejais teismas galės priimti sprendimą tik dėl vieno bendrininko (santykinis privalomasis bendrininkavimas) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-373/2014). Teisėjų kolegija, įvertinusi materialiojo subjektinio reikalavimo dėl dvišalio sandorio pripažinimo negaliojančiu pobūdį, konstatuoja, kad teismo sprendimas, kuriuo bus išspręstas šis reikalavimas, bus nedalomai susijęs su abiejų atsakovų – sandorio šalių – teisėmis ir pareigomis. Vadinasi, tiek, kiek susiję su reikalavimo dėl 2016 m. rugpjūčio 10 d. pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia išsprendimu, egzistuoja absoliutus privalomasis procesinis bendrininkavimas, reiškiantis, kad šio materialiojo subjektinio reikalavimo pagrįstumo klausimas gali būti išspręstas tik abiem bendrininkams (atsakovams) kartu dalyvaujant (esant įtrauktiems) civilinės bylos pagal tokį reikalavimą procese (CPK 43 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 44 straipsnio 3 dalis).

27. Be šios nutarties 26 punkte atskleisto reikalavimo dėl 2016 m. rugpjūčio 10 d. pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia ypatumo, egzistuoja ir dar vienas šio reikalavimo ypatumas – ginčijamo dvišalio sandorio šalių buveinės yra skirtingose susitariančiosiose šalyse.

28. Teisinės pagalbos sutartyje nėra nuostatų, kurios expressis verbis (tiesiogiai) reglamentuotų, kaip turi būti nustatoma jurisdikcija tokiais atvejais kaip šis, kai egzistuoja absoliutus privalomasis procesinis bendrininkavimas, o bendraatsakovių buveinės yra skirtingose susitariančiosiose šalyse. Vis dėlto tokio tiesioginio teisinio reglamentavimo nebuvimas nereiškia, kad Teisinės pagalbos sutartis apskritai netaikytina sprendžiant jurisdikcijos nagrinėti aptariamą ieškinio reikalavimą nustatymo klausimą. Teisėjų kolegija šiame kontekste atkreipia dėmesį į Teisinės pagalbos sutarties 45 straipsnio, reglamentuojančio atsisakymą pripažinti ir vykdyti teismų sprendimus, 3 punktą, kuriame įtvirtinta, kad pripažinti teismo sprendimą arba leisti jį vykdyti gali būti atsisakyta, jeigu pagal šią sutartį, o joje nenumatytais atvejais – pagal įstatymus susitariančiosios šalies, kurios teritorijoje sprendimas turi būti pripažintas ir vykdomas, byla priklauso išimtinei jos įstaigų kompetencijai. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios Teisinės pagalbos sutarties nuostatos patvirtina, kad tarptautinio teismingumo taisyklėms, įtvirtintoms šioje sutartyje, nėra būdingas absoliutus išsamumas, be to, kad susitariančiųjų valstybių teismams suteikiama tam tikra diskrecija spręsti dėl tarptautinės jurisdikcijos net ir šioje sutartyje nenurodytais atvejais.

29. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į ieškinio reikalavimo dėl 2016 m. rugpjūčio 10 d. pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia ypatumus, kurie yra išskirti šios nutarties 26 ir 27 punktuose, konstatuoja, kad Teisinės pagalbos sutarties 21 straipsnio 1 dalies taikymo prasme abiejų susitariančiųjų šalių, t. y. Lietuvos Respublikos ir Ukrainos, teismai turi jurisdikciją nagrinėti aptariamą ieškinio reikalavimą dėl dvišalio sandorio pripažinimo negaliojančiu. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokį aiškinimą papildomai pagrindžia ir tas aspektas, kad, kaip minėta, tarp Teisinės pagalbos sutarties 21 straipsnio, reglamentuojančio bendrąsias teismingumo nustatymo civilinėse bylose taisykles, nuostatų yra įtvirtinta ir nuostata dėl lis pendens taisyklės taikymo (žr. šios nutarties 22 punktą). Vadinasi, Teisinės pagalbos sutartimi, tiksliau – jos nuostatomis, kurios reguliuoja bendrąsias teismingumo nustatymo civilinėse bylose taisykles, expressis verbis pripažįstama, kad šios sutarties nuostatų aiškinimo ir taikymo prasme yra galimos tokios situacijos, kad abiejų susitariančiųjų šalių teismai bendrais atvejais turi jurisdikciją nagrinėti tokius pačius materialiuosius subjektinius reikalavimus, ir kartu galimoms jurisdikcijos kolizijoms spręsti yra įtvirtintas visuotinai pripažįstamas teisinis instrumentas, t. y. lis pendens taisyklė. Be to, pažymėtina, kad tokia (abipusės) jurisdikcijos pripažinimo taisyklė yra tiesiogiai įtvirtinta tarp Teisinės pagalbos sutarties nuostatų, reglamentuojančių specialiąsias jurisdikcijos nustatymo taisykles, tiksliau – 27 straipsnio 2 dalyje, kurioje nustatyta, kad, jeigu paduodant pareiškimą nutraukti santuoką, vienas iš sutuoktinių yra vienos susitariančiosios šalies, o antrasis – kitos susitariančiosios šalies pilietis ir vienas iš jų gyvena vienos šalies, o antrasis – kitos susitariančiosios šalies teritorijoje, tai kompetentingos abiejų susitariančiųjų šalių įstaigos. Šis konkretus ir kartu specialus jurisdikcijos nustatymo atvejis pagrindžia, kad susitariančiosios šalys yra linkusios pripažinti abipusės jurisdikcijos egzistavimo galimybę.

30. Kaip nustatyta, ieškovai, ginčydami 2016 m. rugpjūčio 10 d. pirkimo–pardavimo sutartį, kartu reikalauja įpareigoti Ukrainos bendrovę perduoti atsakovei UAB „Goverlus“ vagonus, įgytus pagal šią sutartį. Šiame kontekste papildomai pažymėtina, kad ieškovai pareikštu ieškiniu ginčija ir 2016 m. rugpjūčio 1 d. įkeisto turto realizavimo jį perleidžiant kreditoriaus nuosavybėn sutartį, t. y. sandorį, kuriuo atsakovė UAB „Goverlus“ perleido atsakovės UAB „Lucrosus“ nuosavybėn reikalaujamus sugrąžinti vagonus. Šis (pirminis) sandoris yra ginčijamas pagal CK 1.82 straipsnį, o 2016 m. rugpjūčio 10 d. pirkimo–pardavimo sutartis – pagal CK 4.48 straipsnio 1 dalį ir 1.80 straipsnio 1 dalį.

31. Pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalį imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja.

CK 1.80 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi, natūra, – atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenustato kitokių sandorio negaliojimo pasekmių. Pažymėtina, kad į pastarosios materialiosios teisės normos taikymą nukreipia ir CK 1.82 straipsnio, pagal kurį, kaip minėta, ginčijamas pirminis vagonų perleidimo sandoris, 4 dalis.

32. Teisėjų kolegija, atlikusi ieškovų reikalavimo dėl įpareigojimo perduoti vagonus, įgytus pagal ginčijamą sandorį, prima facie (iš pirmo žvilgsnio) įvertinimą ir remdamasi pirmiau išdėstytomis (ieškovų nurodytą teisinį ieškinio pagrindą sudarančiomis) materialiosios teisės normomis, daro preliminarią išvadą, kad šis ieškinio reikalavimas yra reikalavimas dėl restitucijos taikymo.

33. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, pripažindamas sandorį negaliojančiu, teismas privalo ex officio išspręsti restitucijos klausimą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-553/2014), vadinasi, restitucijai taikyti netgi apskritai nėra reikalingas šalies reikalavimas – teismas ją taiko savo iniciatyva, t. y. be atskiro šalies pareiškimo ar prašymo. Teisėjų kolegija, plėtodama dėstomą poziciją, nurodo, kad klausimas dėl restitucijos, kaip sandorio negaliojimo teisinės pasekmės, taikymo yra neatsiejamas nuo klausimo dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu išsprendimo, restitucijos klausimas yra išvestinis iš klausimo dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, restitucijai būdingas akcesoriškumas, t. y. jos taikymo galimybė tiesiogiai priklauso nuo pirmiau nurodyto pagrindinio klausimo išsprendimo rezultato. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad reikalavimas dėl restitucijos, kaip sandorio negaliojimo teisinės pasekmės, taikymo, jeigu bylos šalis pareiškia tokį reikalavimą, bendrais atvejais negali būti nagrinėjamas skyrium nuo materialiojo subjektinio reikalavimo dėl paties sandorio pripažinimo negaliojančiu. Tokia išvada reiškia, kad ieškinio reikalavimą dėl restitucijos taikymo jurisdikcijos nustatymo prasme ištinka reikalavimo dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu likimas.

34. Šia kasacinio teismo nutartimi, remiantis Teisinės pagalbos sutarties nuostatomis, pripažinta abiejų susitariančiųjų šalių jurisdikcija nagrinėti ieškinio reikalavimą dėl 2016 m. rugpjūčio 10 d. pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia (žr. šios nutarties 29 punktą). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nutarties 33 punkte išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad abi susitariančiosios šalys turi jurisdikciją nagrinėti ir ieškinio reikalavimą dėl įpareigojimo perduoti vagonus.

35. Abipusės jurisdikcijos nagrinėti ieškinio reikalavimus pripažinti negaliojančia pirkimo–pardavimo sutartį, 2016 m. rugpjūčio 10 d. sudarytą tarp atsakovių UAB „Lucrosus“ ir Ukrainos bendrovės, ir įpareigoti šią bendrovę perduoti atsakovei UAB „Goverlus“ vagonus, įgytus pagal 2016 m. rugpjūčio 10 d. pirkimo–pardavimo sutartį, pripažinimas reiškia, kad ieškovai turi galimybę pasirinkti, kurios susitariančiosios šalies teismuose reikšti šiuos ieškinio reikalavimus. Ieškovai, įgyvendindami savo pasirinkimo teisę, pareiškė aptariamus ieškinio reikalavimus Lietuvos Respublikos teisme. Teisėjų kolegija neturi pagrindo spręsti, kad Ukrainos teisme yra iškelta civilinė byla pagal tapačius ieškinio reikalavimus ir todėl Lietuvos Respublikos teismas, remdamasis Teisinės pagalbos sutarties 21 straipsnio 3 dalimi, turi atsisakyti savo jurisdikcijos Ukrainos teismo naudai. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai be pagrindo konstatavo, jog Lietuvos Respublikos teismai neturi jurisdikcijos nagrinėti ieškinio reikalavimus pripažinti negaliojančia pirkimo–pardavimo sutartį, 2016 m. rugpjūčio 10 d. sudarytą tarp atsakovių UAB „Lucrosus“ ir Ukrainos bendrovės, ir įpareigoti šią bendrovę perduoti atsakovei UAB „Goverlus“ vagonus, įgytus pagal 2016 m. rugpjūčio 10 d. pirkimo–pardavimo sutartį.

36. Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai aiškino Teisinės pagalbos sutarties nuostatas, reglamentuojančias bendrąsias teismingumo nustatymo civilinėse bylose taisykles, inter alia, šios sutarties 21 straipsnio 1 dalį, ir kartu nepagrįstai konstatavo, kad ieškinio reikalavimų pripažinti negaliojančia pirkimo–pardavimo sutartį, 2016 m. rugpjūčio 10 d. sudarytą tarp atsakovių UAB „Lucrosus“ ir Ukrainos bendrovės, ir įpareigoti šią bendrovę perduoti atsakovei UAB „Goverlus“ vagonus, įgytus pagal 2016 m. rugpjūčio 10 d. pirkimo–pardavimo sutartį, nagrinėjimas priskirtinas išimtinai Ukrainos teismų jurisdikcijai. Teisėjų kolegija naikina apeliacinės instancijos teismo nutartį ir pirmosios instancijos teismo nutarties dalį, kuria palikti nenagrinėti pirmiau nurodyti ieškinio reikalavimai, ir perduoda šiuos ieškinio reikalavimus nagrinėti pirmosios instancijos teismui (mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 360 straipsnis).

37. Teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, jeigu, išnagrinėjus bylą iš esmės ir išsiaiškinus visas bylai teisingai išspręsti reikšmingas faktines aplinkybes, būtų pagrindas kitaip teisiškai kvalifikuoti ieškinio reikalavimą dėl įpareigojimo perduoti vagonus (šios nutarties 32 punkte buvo nurodyta, kad kasacinis teismas atliko šio reikalavimo prima facie įvertinimą), o kitokia šio ieškinio reikalavimo teisinė kvalifikacija atitinkamai lemtų kitokios jurisdikcijos jį nagrinėti pripažinimą, turėtų imtis atitinkamų procesinių veiksmų, kad nebūtų pažeistos tarptautinio teismingumo taisyklės (CPK 782 straipsnis).


38. Bylinėjimosi išlaidos, susidariusios kasaciniame teisme, įskaitant ir 11,12 Eur išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, bus paskirstytos galutiniu teismo procesiniu sprendimu, kuriuo bus išspręstas ieškinio reikalavimų pagrįstumo klausimas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 360 straipsniu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. kovo 7 d. nutartį ir Kauno apygardos teismo 2017 m. lapkričio 13 d. nutarties dalį, kuria palikti nenagrinėti ieškovų V. Z. (V. Z.) ir A. Ž. (A. Ž.) ieškinio reikalavimai pripažinti negaliojančia nuo sudarymo dienos atsakovių uždarosios akcinės bendrovės „Lucrosus“ ir ribotos atsakomybės bendrovės „Investicionnaja vagonnaja kampanija“ 2016 m. rugpjūčio 10 d. sudarytą sutartį ir įpareigoti atsakovę ribotos atsakomybės bendrovę „Investicionnaja vagonnaja kampanija“ perduoti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Goverlus“ 2016 m. rugpjūčio 10 d. sutartimi įgytus vagonus, panaikinti ir perduoti šiuos ieškinio reikalavimus nagrinėti pirmosios instancijos teismui.


TEISĖJAI DANGUOLĖ BUBLIENĖ

SIGITA RUDĖNAITĖ

VINCAS VERSECKAS_______________________


Civilinė byla Nr. e3K-3-425-219/2018Teisminio proceso Nr. 2-69-3-03588-2017-4Procesinio sprendimo kategorija 2.6.10.5.2.5(S)




Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Bublienės, Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Vinco Versecko (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo T. N. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. kovo 15 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo T. N. ieškinį Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. GINČO ESMĖ

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=a26da7c0fef811e8a969c20aa4d38bd4

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ir teismo neteisėtų veiksmų, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovas prašė priteisti iš atsakovės 6000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

3. Ieškovas nurodė, kad 2006 m. kovo 24 d. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (toliau – ir FNTT) atliekamame ikiteisminiame tyrime Nr. 06-1-10002-06 jam buvo pareikšti įtarimai dėl nusikalstamų veikų, nustatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalyje ir 183 straipsnio 2 dalyje, padarymo. 2008 m. lapkričio 11 d. jis buvo laikinai sulaikytas įtariant, kad padarė nusikalstamas veikas, nustatytas BK 300 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje, 216 straipsnio 1 dalyje, o 2008 m. lapkričio 12 d. jam atliekamame ikiteisminiame tyrime Nr. 06-1-11007-07 buvo pareikšti įtarimai dėl nusikalstamų veikų, nustatytų BK 300 straipsnio 1 dalyje, 24 straipsnio 6 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje, 216 straipsnio 1 dalyje, padarymo. Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2008 m. lapkričio 13 d. nutartimi ieškovui buvo skirta kardomoji priemonė – suėmimas 2 mėnesiams. Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2009 m. sausio 9 d. nutartimi kardomoji priemonė buvo pratęsta dviem mėnesiams. Be to, ieškovui 2010 m. birželio 18 d. ikiteisminiame tyrime Nr. 06-1-11007-07 buvo pareikšti įtarimai dėl nusikaltimų, nustatytų BK 300 straipsnio 1 dalyje, 24 straipsnio 6 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje, 216 straipsnio 1 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje, padarymo.

4. Kauno apygardos prokuratūros 2012 m. vasario 23 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas Nr. 06-1-11007-07 dėl ieškovui inkriminuoto BK 216 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto nusikaltimo buvo nutrauktas nesant jo veikoje tokio nusikaltimo požymių, o dėl inkriminuotų BK 182 straipsnio 2 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje nustatytų nusikaltimų – išskirtas į atskirą ikiteisminį tyrimą Nr. 20-9-00014-12. Kauno apygardos prokuratūros 2013 m. sausio 18 d. nutarimu prie ikiteisminio tyrimo Nr. 20-9-00014-12 medžiagos buvo prijungta ir iš ikiteisminio tyrimo Nr. 06-1-10002-06 medžiagos į atskirą išskirta medžiaga, susijusi su ieškovui inkriminuotų nusikalstamų veikų tyrimu. Kauno apygardos prokuratūros 2014 m. vasario 18 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas Nr. 20-9-00014-12 dėl ieškovui inkriminuotų BK 182 straipsnio 1 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų nusikaltimų buvo nutrauktas suėjus patraukimo baudžiamosios atsakomybėn senaties terminui, o dėl inkriminuoto BK 182 straipsnio 2 dalyje nustatyto nusikaltimo – nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių ieškovo kaltę.

5. Ieškovas FNTT atliktame ikiteisminiame tyrime įtariamojo statusą turėjo net 8 metus, iš kurių 4 mėnesius buvo taikyta pati griežčiausia kardomoji priemonė – suėmimas. Akivaizdu, kad net ir pačiam sudėtingam ikiteisminiam tyrimui atlikti, koks anaiptol nebuvo ieškovo atžvilgiu atliktasis (jo metu įtariamieji nesislapstė, parodymų nekeitė, nebuvo paieškomi, nebuvo teikiami teisinės pagalbos prašymai užsienio valstybių institucijoms, nebuvo renkami įrodymai užsienio valstybėse, ikiteisminiuose tyrimuose nedalyvavo liudytojai ar kiti asmenys iš užsienio, nebuvo verčiami dokumentai iš užsienio kalbos į lietuvių kalbą ir pan.), aštuoneri metai yra nepateisinamai ilgas, nepagrįstas ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 1 dalį pažeidžiantis terminas. Lietuvos teismų praktikoje nepateisinamai ilga baudžiamojo proceso trukmė pripažįstama žmogaus teisių pažeidimu, o tai reiškia valstybės (ikiteisminio tyrimo) institucijų veiksmų neteisėtumą.

6. Ieškovas taip pat nurodė, kad nuo Kauno apygardos prokuratūros 2012 m. vasario 23 d. nutarimo, kuriuo iš ikiteisminio tyrimo Nr. 06-1-11007-07 medžiagos į atskirą buvo išskirtas ikiteisminis tyrimas Nr. 20-9-00014-12, priėmimo iki Kauno apygardos prokuratūros 2014 m. vasario 18 d. nutarimo, kuriuo ikiteisminis tyrimas Nr. 20-9-00014-12 buvo nutrauktas, priėmimo ikiteisminiame tyrime Nr. 20-9-00014-12 tebuvo apklaustas vienas liudytojas (2013 m. lapkričio 4 d.), suformuluota užduotis specialistui (2013 m. lapkričio 8 d.) ir gauta specialisto išvada (2013 m. lapkričio 27 d.). Taigi per dvejus paskutinius ikiteisminio tyrimo Nr. 20-9-00014-12 metus iš esmės nebuvo atliekama jokių ikiteisminio tyrimo veiksmų, o tai, remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, laikytina sunkiausia procesinio delsimo forma.

7. Nagrinėjamu atveju, ieškovo nuomone, proceso delsimas yra pripažintinas abiem aspektais, t. y. tiek dėl to, kad per dvejus metus ikiteisminiame tyrime nebuvo atliekamai jokie procesiniai veiksmai, tiek dėl to, kad pats ikiteisminis tyrimas truko per ilgai. Kadangi ieškovui buvo inkriminuojami, be kita ko, sunkūs tyčiniai nusikaltimai, už kuriuos grėsė reali laisvės atėmimo bausmė, visus tuos aštuonerius metus jis gyveno patirdamas nuolatinę įtampą, jausdamas netikrumą dėl savo likimo ir kamuojamas nežinomybės dėl baudžiamojo proceso prieš jį baigties. Dėl šios priežasties ieškovas negalėjo nei planuoti gyvenimo, nei jaustis, kad gali būti pats atsakingas už savo ateitį, o negalėdamas to daryti, nedrįso prisiimti įsipareigojimų, susijusių su šeimos kūrimu, jos planavimu, gyvenamojo būsto įsigijimu. Kitaip tariant, visus tuos aštuonerius metus ieškovas turėjo atsisakyti daugelio pačių įprasčiausių žmogaus poreikių tenkinimo, t. y. to, nuo ko priklauso žmogaus savijauta, psichinė sveikata ir kas suteikia gyvenimo pilnatvės jausmą. Jo savivertė buvo visiškai sutrypta, jis jautėsi sugniuždytas ir pažemintas. Dėl tokių išgyvenimų, kuriuos sukėlė nepateisinamai ilga ikiteisminio

tyrimo trukmė, ieškovas patyrė neturtinę žalą, ją vertina 6000 Eur.


8. Kauno apylinkės teismas 2017 m. spalio 20 d. sprendimu ieškinį atmetė.9. Teismas nustatė, kad ikiteisminis tyrimas Nr. 06-1-10002-06 pradėtas 2006 metais, jame ieškovui 2006 m. kovo

24 d. pareikštas įtarimas dėl nusikalstamų veikų, įtvirtintų BK 182 straipsnio 2 dalyje ir 183 straipsnio 2 dalyje, padarymo. Ikiteisminio tyrimo metu buvo atlikta daugybė procesinių veiksmų – kratų, apžiūrų, apklausų, pateikta specialistų išvadų, taip pat buvo atliekami operatyviniai veiksmai. Ikiteisminis tyrimas Nr. 06-1-11007-07 pradėtas 2007 m. liepos 30 d., jame ieškovui 2008 m. lapkričio 12 d. pareikšti įtarimai dėl nusikalstamų veikų, nustatytų BK 300 straipsnio 1 dalyje, 24 straipsnio 6 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje, 216 straipsnio 1 dalyje, padarymo, o 2010 m. birželio 18 d. – dėl nusikaltimų, įtvirtintų BK 300 straipsnio 1 dalyje, 24 straipsnio 6 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje, 216 straipsnio 1 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje, padarymo. Šiame ikiteisminiame tyrime taip pat buvo atlikta daugybė procesinių veiksmų – liudytojų apklausų, atlikti objektų ūkinės finansinės veiklos tyrimai, objektų apžiūra, ekspertizės, kratos, kurių metu paimtų dokumentų kiekis sudarė beveik 34 tūkstančius lapų, vyko šių dokumentų vertinimas. Tyrime buvo 14 įtariamųjų, atliktos 23 įtariamųjų ir liudytojų apklausos. Šio ikiteisminio tyrimo medžiagos apimtis buvo ypač didelė – 360 tomų, vėliau tyrimas buvo išskirtas į keturis ikiteisminius tyrimus. 2012 m. vasario 23 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas Nr. 06-1-11007-07 dėl ieškovui inkriminuotų BK 182 straipsnio 2 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje nustatytų nusikaltimų išskirtas į atskirą ikiteisminį tyrimą Nr. 20-9-00014-12. Kauno apygardos prokuratūros 2013 m. sausio 18 d. nutarimu prie ikiteisminio tyrimo Nr. 20-9-00014-12 medžiagos buvo prijungta ir iš ikiteisminio tyrimo Nr. 06-1-10002-06 medžiagos į atskirą išskirta medžiaga, susijusi su ieškovui inkriminuotų nusikalstamų veikų tyrimu.

10. Teismas taip pat nustatė, kad Kauno apygardos prokuratūra 2014 m. vasario 18 d. nutarimu ikiteisminį tyrimą dėl ieškovui inkriminuotų nusikalstamų veikų, nustatytų BK 182 straipsnio 1 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje, nutraukė suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui, o dėl nusikalstamos veikos, nustatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje, – nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių ieškovo kaltę. Taigi baudžiamasis procesas baudžiamojoje byloje Nr. 20-9-00014-12 ieškovo atžvilgiu truko nuo 2006 m. kovo 24 d. iki 2014 m. vasario 18 d., t. y. septynerius metus dešimt mėnesių ir 25 dienas. Tokia proceso trukmė, teismo vertinimu, gali atitikti įmanomai trumpiausio laiko reikalavimą tik esant svarių ją pateisinančių aplinkybių.

11. Atsižvelgdamas į tai, kad ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas dėl sunkių finansinių nusikaltimų, tyrimo metu buvo tiriama daugybės asmenų veikla, jų tarpusavio ryšiai, analizuojamos sudėtingos finansinės schemos, o tam buvo reikalingos ekspertizės ir specialistų tyrimai, analizuojama daug informacijos ir duomenų, teismas padarė išvadą, kad ikiteisminis tyrimas buvo sudėtingas, didelės apimties, todėl reikalaujantis daug laiko. Įvertinęs prie bylos prijungtą ikiteisminio tyrimo Nr. 20-9-00014-12 medžiagą bei atsakovės atstovų paaiškinimus, teismas sprendė, kad iki 2012 m. vasario 23 d. pareigūnų veiksmai organizuojant ikiteisminį tyrimą buvo tinkami, todėl tyrimas iki tol vyko operatyviai, atsakingai, stropiai, intensyviai ir be nereikalingo delsimo, ir tokią baudžiamoje proceso trukmę lėmė objektyvios priežastys. Teismas pažymėjo, kad ieškovas nei savo procesiniuose dokumentuose, nei nagrinėjant bylą nenurodė, kad iki nurodytos datos ikiteisminio tyrimo pareigūnai kokiais nors savo veiksmais ikiteisminį tyrimą vilkino ar atliko kokius nors konkrečius netinkamus veiksmus, dėl kurių ikiteisminis tyrimas nepagrįstai užsitęsė.

12. Teismas pripažino iš dalies pagrįstu ieškovo argumentą, kad nuo Kauno apygardos prokuratūros 2012 m. vasario 23 d. nutarimo, kuriuo iš ikiteisminio tyrimo Nr. 06-1-11007-07 medžiagos į atskirą buvo išskirtas ikiteisminis tyrimas Nr. 20-9-00014-12, iki šio ikiteisminio tyrimo nutraukimo 2014 m. vasario 18 d. iš esmės nebuvo atliekama jokių ikiteisminio tyrimo veiksmų, išskyrus: prokuroras 2012 m. kovo 13 d. išsiuntė FNTT Kauno valdybos viršininkui ikiteisminio tyrimo medžiagą Nr. 06-1-11007-07, kurioje buvo priimtas 2012 m. vasario 23 d. nutarimas, su prašymu organizuoti ikiteisminio tyrimo Nr. 20-9-00014-12 atskyrimą ir jo atlikimą; praėjus trims mėnesiams, 2012 m. birželio 21 d. FNTT Nusikalstamų veikų tyrimo skyriaus viršininkas kreipėsi į Kauno apygardos prokuratūrą su prašymu prijungimui prie ikiteisminio tyrimo bylos Nr. 20-9-00014-12 pateikti galutinio procesinio sprendimo, priimto ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 06-1-01018-09, kopiją, kurią jis gavo 2012 m. birželio 26 d.; 2013 m. lapkričio 8 d., t. y. beveik po pusantrų metų, buvo suformuluota užduotis FNTT Kauno apygardos valdybos Ūkinės finansinės veiklos specialistams atlikti objektų tyrimą (suformuluoti 2 klausimai) ir 2013 m. lapkričio 27 d. tokia išvada buvo pateikta; 2013 m. lapkričio 4 d. buvo atlikta liudytojo apklausa. Taigi 2012 metais FNTT tyrėjas atliko vieną procesinį veiksmą – išsireikalavo procesinį sprendimą ir, praėjus beveik 1,5 metų, atliko du procesinius veiksmus – liudytojo apklausą bei suformulavo objektų tyrimą, pastarasis buvo atliktas pakankamai operatyviai. Įvertinęs šias aplinkybes, ikiteisminio tyrimo medžiagą ir atsakovės atstovų paaiškinimus, teismas pripažino, kad nuo 2012 m. birželio 21 d. iki 2013 m. lapkričio 4 d. ikiteisminiame tyrime Nr. 20-9-00014-12 vyko nepateisinamas tyrimo delsimas, dėl to jo bendra trukmė buvo per ilga. Taip, teismo

vertinimu, buvo pažeista ieškovo teisė į ikiteisminį tyrimą per kuo trumpiausią (įmanomai trumpiausią) laiką.13. Teismas, spręsdamas, ar buvo pažeista asmens teisė į kuo trumpiausią (įmanomai trumpiausią) procesą, be kitų

kriterijų, kurie taikomi EŽTT praktikoje, įvertino ir asmens, dėl kurio vykdytas baudžiamasis persekiojimas, elgesį. Teismo vertinimu, ikiteisminio tyrimo medžiaga patvirtina, kad ieškovas, apklausiamas kaip įtariamasis, parodymus davė tik vieną kartą, vėliau atsisakė juos duoti, taip pat atsisakė ir advokato gynybos. Kiti du įtariamieji taip pat atsisakė teisės duoti parodymus. Dėl nurodytų aplinkybių teismas nesutiko su ieškovo argumentu, kad ikiteisminis tyrimas nebuvo apsunkintas įtariamųjų elgesio (įtariamieji nesislapstė, parodymų nekeitė, nebuvo paieškomi ir pan.). Teismo nuomone, byloje esantys duomenys apie ieškovo ir kitų įtariamųjų vengimą bendradarbiauti su teisėsaugos pareigūnais vengiant duoti parodymus neabejotinai turėjo reikšmės bendrai ikiteisminio tyrimo trukmei ir leidžia pagrįstai abejoti ieškovo siekiu, kad baudžiamojo proceso pabaiga būtų kuo greitesnė.

14. Vertindamas atsakovės atstovų argumentą, kad ieškovas viso ikiteisminio tyrimo metu, turėdamas gynėją, nesikreipė nei į ikiteisminį tyrimą kontroliuojantį prokurorą, nei į ikiteisminio tyrimo teisėją dėl ikiteisminio tyrimo vilkinimo, kas reiškia, jog vykusio ikiteisminio tyrimo metu ieškovas baudžiamojo proceso nelaikė kaip trunkančio pernelyg ilgai, teismas sutiko su ieškovo atstovo argumentu, kad tai, jog ieškovas neišnaudojo visų gynybos priemonių ikiteisminio proceso metu, nereiškia, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnams suteikta teisė daryti pažeidimus. Kita vertus, teismo nuomone, ne visų gynybos priemonių išnaudojimas yra viena iš aplinkybių, kuri kartu su kitomis šioje byloje nustatytomis konkrečiomis aplinkybėmis – ieškovo, kaip įtariamojo, savo kaltės iš dalies pripažinimu, atsisakymu duoti parodymus – sudaro pagrindą abejoti, ar ieškovas nesiekė, kad tyrimas būtų tęsiamas kaip galima ilgiau, nes norėjo išvengti baudžiamosios atsakomybės dėl baudžiamosios atsakomybės senaties. Dėl šios priežasties teismas pripažino, kad atsakovės atstovų argumentas, jog ieškovas ikiteisminio tyrimo metu baudžiamojo proceso nelaikė kaip trunkančio pernelyg ilgai, liko nepaneigtas.

15. Spręsdamas klausimą dėl kitų civilinės atsakomybės sąlygų – pareigūnų neveikimu padarytos neturtinės žalos fakto ir priežastinio neteisėto neveikimo bei atsiradusios žalos ryšio, teismas nesutiko su ieškovo teiginiu, kad neturtinės žalos patyrimo dėl pernelyg ilgai užsitęsusio proceso faktas yra preziumuojamas ir ieškovui nereikia jo įrodinėti. Teismas nurodė, kad ieškovas, reikalaudamas atlyginti nurodytos rūšies žalą, neatleidžiamas nuo Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 178 straipsnyje įtvirtintos pareigos įrodyti kitas tris būtinąsias šios civilinės atsakomybės rūšies sąlygas, o neįrodžius bent vienos iš jų, žalos atlyginimas negalimas. Ieškovui nepateikus įrodymų, pagrindžiančių jo nurodytas aplinkybes dėl neturtinės žalos atsiradimo (dokumentų, pagrindžiančių, kad dėl nuolatinės įtampos, netikrumo jausmo dėl savo likimo, nežinomybės, savivertės sumažėjimo ir kt. jis kreipėsi į sveikatos priežiūros įstaigą ar psichologus), teismas sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti buvus tokius ieškovo sveikatos ar psichologinės būsenos sutrikimus. Teismas taip pat sprendė, kad ieškovas neįrodė, jog jo skyrybos su mergina įvyko būtent dėl to, kad jis negalėjo vykdyti veiklos savo įmonėje ar užsidirbti kitur, juolab kad ikiteisminio tyrimo medžiaga patvirtina, jog 2008 metais jis ilgą laiką buvo išvykęs į Angliją, ten dirbo. Teismo vertinimu, ieškovo argumentai, kad dėl baudžiamojo proceso, kurio pagrįstumo ieškovas neginčijo, trukmė turėjo esminę reikšmę jo darbui, iš esmės daugiau atspindi jo galimus turtinius praradimus, bet ne sunkius dvasinius išgyvenimus.

16. Teismas padarė išvadą, kad byloje nepateikta įrodymų, kurie sudarytų prielaidą konstatuoti, jog dėl atsakovės veiksmų (neveikimo) ieškovui būtų buvusios sukeltos tokios apimties neigiamos pasekmės ar būtų buvęs padarytas toks jo subjektinių teisių pažeidimas, kuris neabejotinai turėtų lemti neturtinės žalos padarymo konstatavimą. Teismo nuomone, byloje taip pat nėra įrodymų, jog ieškovas patyrė išgyvenimus, kurie savo pobūdžiu ir intensyvumu patektų į atlygintinos neturtinės žalos sampratą, o deklaratyvaus pobūdžio teiginiais žala negali būti grindžiama. Dėl šios priežasties teismas sprendė, kad ieškovas neįrodė visų būtinųjų civilinės atsakomybės taikymo sąlygų.

17. Teismas atmetė kaip teisiškai nepagrįstą atsakovės atstovų prašymą taikyti byloje ieškinio senatį ir ieškinį atmesti šiuo pagrindu, nes Kauno apygardos prokuratūros 2014 m. vasario 18 d. nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. 20-9-00014-12 kopija ieškovui buvo įteikta 2014 m. vasario 27 d., o su nagrinėjamu ieškiniu jis į teismą kreipėsi 2017 m. vasario 20 d., t. y. nepraleisdamas sutrumpinto trejų metų ieškinio senaties termino.

18. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2018 m. kovo 15 d. nutartimi paliko Kauno apylinkės teismo 2017 m. spalio 20 d. sprendimą nepakeistą.

19. Kolegija, remdamasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.272 straipsnio 1 dalimi, kasacinio teismo formuojama šios teisės normos aiškinimo ir taikymo praktika, nurodė, kad valstybės pareiga atlyginti žalą, padarytą teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmais (neveikimu) baudžiamojo proceso srityje, yra specialus civilinės deliktinės atsakomybės atvejis, kai valstybės civilinė atsakomybė kyla nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės, todėl civilinės atsakomybės teisiniam santykiui atsirasti pakanka trijų sąlygų: neteisėtų pareigūnų veiksmų (neveikimo), šiais veiksmais (neveikimu) padarytos žalos ir priežastinio neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei atsiradusios žalos ryšio. Todėl ieškovas, reikalaudamas atlyginti nurodytos rūšies žalą, neturi įrodinėti, kad dėl žalos

atsiradimo (padarymo) kalti pareigūnai ar teismas, tačiau jis neatleidžiamas nuo CPK 178 straipsnyje įtvirtintos pareigos įrodyti kitas tris minėtas būtinąsias šios civilinės atsakomybės taikymo sąlygas.

20. Kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad šalių procesiniuose dokumentuose minimos sąvokos – bylos didelė apimtis, bylos sudėtingumas, didelis įtariamųjų byloje skaičius, sudėtingas ikiteisminis tyrimas – yra vertinamosios. Iš bylos medžiagos kolegija nustatė, kad baudžiamojoje byloje atsakomybėn buvo patraukta 14 įtariamųjų, procesinių veiksmų metu buvo paimta ir byloje sukaupta daugybė dokumentų, baudžiamosios bylos medžiagą sudarė 360 tomų, šią medžiagą reikėjo susisteminti, įvertinti, dėl to reikėjo skirti ekspertizes ir specialistų tyrimus, padaryti išvadas ir priimti procesinius teisinius sprendimus. Šios aplinkybės, kolegijos vertinimu, pagrįstai leido pirmosios instancijos teismui daryti išvadą apie bylos sudėtingumą, didelę jos apimtį ir spręsti, kad septynerių metų dešimties mėnesių ir 25 dienų ikiteisminis tyrimas truko ne dėl neteisėto valstybės pareigūnų veikimo. Kolegija sprendė, kad ieškovas neįrodė leistinomis įrodinėjimo priemonėmis savo deklaratyvių teiginių, jog surinktų įrodymų, įtariamųjų ir atliktų jų apklausų skaičius baudžiamojoje byloje yra mažas, palyginti su ikiteisminio tyrimo trukme (CPK 178 straipsnis).

21. Kolegija, atsižvelgdama į tai, kad ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas dėl sunkių finansinių nusikaltimų, buvo tiriama daugybės asmenų veikla, jų tarpusavio ryšiai, analizuojamos sudėtingos finansinės schemos, tam atskleisti buvo vertinama daugybė informacijos ir duomenų, konstatavo, kad ikiteisminis tyrimas buvo sudėtingas, didelės apimties, reikalaujantis daug žmogiškųjų išteklių ir laiko sąnaudų. Kolegija pažymėjo, kad laiko ir pastangų sąnaudos neapsiriboja byloje atliktų procesinių veiksmų skaičiumi, įtariamųjų apklausų laiku, surašytų procesinių dokumentų teksto apimtimi. Tokių sąnaudų reikalauja ir susipažinimas su gauta informacija, informacijos analizė, įvertinimas ir išvadų padarymas. Įvertinusi bylos medžiagą, bylos dalyvių pateiktus procesinius dokumentus, kolegija sprendė, kad nagrinėjamu atveju ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmai organizuojant ikiteisminį tyrimą buvo tinkami, byloje tyrimas ieškovo atžvilgiu vyko operatyviai, atsakingai, intensyviai ir be nereikalingo delsimo, o tokią baudžiamojo proceso trukmę lėmė objektyvios priežastys. Kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovas nenurodė konkrečių ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų, kuriais, jo manymu, ikiteisminis tyrimas buvo nepagrįstai vilkinamas.

22. Kolegija atmetė ieškovo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino ieškovo elgesį baudžiamajame procese. Nors parodymų davimas yra įtariamojo teisė, o ne pareiga, tai, kolegijos vertinimu, savaime nereiškia, kad, vertinant proceso trukmę, įtariamojo elgesys nevertinamas apskritai. Priešingai, vadovaujantis EŽTT praktika, įtariamojo elgesys kompleksiškai su kitais baudžiamojo proceso trukmės kriterijais privalo būti įvertintas (nepriklausomai nuo to, ar tam tikras procesinis elgesys yra įtariamojo teisė ar pareiga). Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju įtariamojo (ieškovo) elgesys taip pat padarė įtaką ilgai baudžiamojo proceso trukmei. Asmuo, kurio veiksmai ar neveikimas lemia ilgą baudžiamojo proceso trukmę, negali tikėtis dėl tokių savo veiksmų atsiradusios žalos atlyginimo. Kolegija pažymėjo, kad ieškovas, nors ir teigdamas, jog ikiteisminio tyrimo veiksmai buvo neatliekami net ir po keletą metų, nė viena iš Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse (toliau – BPK) įtvirtintų teisinių priemonių procesui skatinti nesinaudojo. Taigi, kolegijos vertinimu, vykusio ikiteisminio tyrimo ieškovas nelaikė kaip trunkančio pernelyg ilgai, o toks vertinimas atsirado tik praėjus beveik trejiems metams nuo ikiteisminio tyrimo nutraukimo. Kolegija pažymėjo, kad dėl kai kurių veikų ieškovo atžvilgiu ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui, todėl ilga ikiteisminio tyrimo trukmė galėjo būti jam palanki aplinkybė.

23. Kolegija nepagrįstais pripažino ieškovo argumentą, kad pirmosios instancijos teismas nesivadovavo bendrąja prezumpcija, jog ilga baudžiamojo proceso trukmė savaime reiškia neturtinės žalos padarymą atsakomybėn patrauktam asmeniui. Kolegija nurodė, kad nepriklausomai nuo to, kokie teisėsaugos institucijų veiksmai (neveikimas) būtų vertinami, turi būti taikomos bendrosios įrodinėjimo taisyklės; ieškovas, reikalaudamas atlyginti nurodytos rūšies žalą, neatleidžiamas nuo CPK 178 straipsnyje įtvirtintos pareigos įrodyti kitas tris būtinąsias šios civilinės atsakomybės rūšies sąlygas, o neįrodžius bent vienos iš jų, žalos atlyginimas negalimas. Nagrinėjamu atveju, kolegijos vertinimu, ieškovas nepateikė nė vieno įrodymo, pagrindžiančio tiek apskritai tokios žalos atsiradimo faktą, tiek jos dydį; jis neturtinės žalos kilimą ir egzistavimą grindė tik lakoniškais, bendro pobūdžio neigiamais išgyvenimais ir nepateikė leistinų įrodymų, pagrindžiančių jo nurodytas aplinkybes dėl neturtinės žalos atsiradimo. Kolegija pažymėjo, kad neturtinės žalos atlyginimą suponuoja ne bet kokie ieškovo išgyvenimai, kuriuos kiekvienam asmeniui sukeltų ikiteisminis tyrimas, o tik tie negatyvūs moralinio pobūdžio reiškiniai ir sutrikimai, kuriuos sukelia neteisėti pareigūnų veiksmai.

III. KASACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMŲ Į JĮ TEISINIAI ARGUMENTAI

24. Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

24.1. Byloje neteisingai buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga. Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m.

gruodžio 2 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-375/2011 pateiktais išaiškinimais, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl neturtinės žalos, grindžiamos nepagrįstai ilgai užtrukusiu baudžiamuoju procesu, atlyginimo formuojama atsižvelgiant, be kita ko, ir į EŽTT jurisprudenciją dėl Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies nuostatų, susijusių su proceso trukme, pažeidimų. EŽTT praktikoje laikomasi nuostatos, kad egzistuoja stipri, bet nuginčijama prezumpcija, jog pernelyg užsitęsęs procesas sukelia neturtinę žalą, kuri apibūdinama kaip gyvenimo netikrumo ir susirūpinimo dėl proceso rezultato būsena (pvz., EŽTT 1997 m. vasario 21 sprendimas byloje Guillemin prieš Prancūziją, peticijos Nr. 19632/92, par. 63; 2006 m. kovo 29 d. sprendimas byloje Apicella prieš Italiją, peticijos Nr. 64890/01, par. 93). Nagrinėjamu atveju teismai nepagrįstai netaikė minėtos EŽTT suformuotos prezumpcijos, kurią savo praktikoje taiko ir kasacinis teismas, taip pat nepagrįstai pareigą įrodyti neturtinę žalą dėl pernelyg užsitęsusio proceso nustatė ieškovui bei jam taikė neigiamus įrodinėjimo pareigos neįvykdymo padarinius.

24.2. Teismai netinkamai vertino įtariamojo elgesio įtaką proceso trukmei. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-75/2010 pažymėta, kad pagal EŽTT praktiką asmeniui negali būti priekaištaujama dėl sąžiningo naudojimosi procesinėmis teisėmis. Toks EŽTT jurisprudencijoje suformuluotas draudimas priekaištauti asmeniui dėl sąžiningo naudojimosi procesinėmis teisėmis, be kita ko, reiškia ir tai, kad asmens sąžiningo naudojimosi procesinėmis teisėmis faktas niekaip negali būti panaudotas prieš taip tomis teisėmis besinaudojusį asmenį. Nagrinėjamu atveju teismai nukrypo nuo šios teisės aiškinimo bei taikymo praktikos ir ieškovo sąžiningo naudojimosi procesinėmis teisėmis faktą naudojo prieš jį, nes ilgą baudžiamojo proceso trukmę pateisino, be kita ko, ieškovo elgesiu atsisakant duoti parodymus, nors tokio elgesio nelaikė neteisėtu ir nepripažino, kad ieškovas šia (atsisakymo duoti parodymus) teise naudojosi nesąžiningai ir (ar) ja piktnaudžiavo. Aplinkybė, kad ieškovas per visą ikiteisminio tyrimo laikotarpį nesinaudojo nė viena iš BPK įtvirtintų teisinių priemonių procesui skatinti, taip pat negali būti naudojama prieš ieškovą, vertinant jo elgesio įtaką proceso trukmei. Iš BPK 2 straipsnio kylanti valstybės pareiga užtikrinti, kad tyrimas būtų atliktas per trumpiausią laiką, atsiranda nepriklausomai nuo asmens, prieš kurį tyrimas yra pradėtas, pastangų skatinti procesą, todėl ikiteisminio tyrimo trukmė, kaip šioje byloje ieškovo įrodinėjamos neteisėtos atsakovės veikos požymis, yra vertintina ne subjektyviuoju, o objektyviuoju aspektu.

24.3. Apeliacinės instancijos teismas išėjo už bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų. Ieškovas savo reikalavimą priteisti neturtinės žalos atlyginimą grindė ikiteisminio tyrimo proceso delsimu, pasireiškusiu tiek nepateisinamai ilga paties ikiteisminio tyrimo trukme, tiek jokių procesinių veiksmų per dvejus metus ikiteisminiame tyrime neatlikimu. Pirmuoju aspektu pirmosios instancijos teismas nustatė, kad baudžiamasis procesas baudžiamojoje byloje Nr. 20-9-00014-12 ieškovo atžvilgiu truko nuo 2006 m. kovo 24 d. iki 2014 m. vasario 18 d., tačiau tokią trukmę pripažino esant pateisinamą. Antruoju aspektu teismas nustatė, kad nuo 2012 m. vasario 23 d. iki 2014 m. vasario 18 d. ikiteisminio tyrimo nutraukimo buvo atlikti tik du procesiniai veiksmai – apklaustas liudytojas ir suformuluota objektų tyrimo užduotis, o nuo 2012 m. birželio 21 d. iki 2013 m. lapkričio 4 d. ikiteisminio tyrimo metu išvis nebuvo atliekama jokių procesinių veiksmų. Tokį delsimą procese pirmosios instancijos teismas pripažino nepateisinamu ir pažeidžiančiu ieškovo teisę į ikiteisminį tyrimą per kuo trumpiausią (įmanomai trumpiausią) laiką. Nors šių pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių ir padarytos išvados nė viena iš šalių apeliaciniu skundu neginčijo, tačiau apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad ikiteisminiame tyrime apskritai nebuvo jokio delsimo. Kadangi apeliacinės instancijos teismas paneigė dalį pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių ir išvadų, savo iniciatyva išplėtęs apeliacinio skundo argumentų sąrašą bei analizavęs tokius argumentus, kuriais apeliaciniame skunde nebuvo remtasi, darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 320 straipsnį.

25. Atsakovės atstovė Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra atsiliepimu į kasacinį skundą prašo palikti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus nepakeistus, o skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

25.1. Byloje buvo tinkamai paskirstyta įrodinėjimo pareiga. Ieškovas nepagrįstai teigia, kad jo minima prezumpcija (pernelyg užsitęsęs procesas sukelia neturtinę žalą) yra absoliuti ir visiškai atleidžianti jį nuo pareigos įrodinėti patirtą neturtinę žalą bei savaime valstybės atstovams perkelia įrodinėjimo naštą dėl to, kad neturtinė žala nebuvo padaryta. Nepriklausomai nuo to, kokie teisėsaugos institucijų veiksmai (neveikimas) būtų vertinami, turi būti taikomos bendrosios įrodinėjimo taisyklės. Ieškovas nagrinėjant bylą nepateikė leistinų įrodinėjimo priemonių, pagrindžiančių jo nurodomas aplinkybes dėl neturtinės žalos atsiradimo.

25.2. Kriterijai, kuriais remiantis turi būti vertinama baudžiamojo proceso trukmė, nustatyti EŽTT praktikoje: konkrečios bylos sudėtingumas; asmens, dėl kurio taikytas baudžiamasis persekiojimas, elgesys; valdžios institucijų elgesys organizuojant bylos procesą (žr., pvz., EŽTT 2008 m. gruodžio 16 d. sprendimą byloje Dedeman prieš Turkiją, peticijos Nr. 12248/03). Šie kriterijai turi būti vertinami kompleksiškai, o ne atsietai, suteikiant vienam ar kitam kriterijui prioritetą prieš kitus, kaip tai yra daroma kasaciniame skunde, t. y. suteikiant prioritetą tik valstybės institucijų veiksmų vertinimui ir nevertinant paties įtariamojo (ieškovo) veiksmų. Taigi, įtariamojo elgesys baudžiamajame procese yra ir

privalo būti vienas iš vertinimo kriterijų, kuris kompleksiškai su likusiais dviem kriterijais gali lemti vienokias ar kitokias teismo išvadas dėl proceso trukmės. Apeliacinės instancijos teismas tokį kompleksinį vertinimą atliko ir padarė pagrįstą išvadą, kad įtariamojo elgesys taip pat lėmė ilgą baudžiamojo proceso trukmę ir kad asmuo, kurio veiksmai ar neveikimas lemia ilgą baudžiamojo proceso trukmę, negali tikėtis dėl tokių savo veiksmų atsiradusios žalos atlyginimo. Vykusio ikiteisminio tyrimo metu ieškovas baudžiamojo proceso nelaikė kaip trunkančio pernelyg ilgai, o toks vertinimas atsirado tik praėjus beveik trejiems metams nuo ikiteisminio tyrimo nutraukimo. Teismas taip pat pagrįstai pažymėjo, kad ikiteisminis tyrimas ieškovo atžvilgiu buvo nutrauktas nesurinkus jo kaltę pagrindžiančių įrodymų (t. y. vadovaujantis vienu iš nekaltumo prezumpcijos principo elementų, kad visos abejonės vertinamos kaltinamojo naudai) ir dėl senaties. Kadangi ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui, tai ilga ikiteisminio tyrimo trukmė galėjo būti ieškovui visiškai palanki aplinkybė.

25.3. Kasacinio skundo argumentai dėl bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų peržengimo yra teisiškai nepagrįsti. Atsakovės atstovai nuo pat proceso pradžios nuosekliai laikėsi pozicijos, kad savavališkumo ir piktnaudžiavimo teise požymių ikiteisminį tyrimą atlikusių pareigūnų veiksmai neturėjo, o visas ikiteisminis tyrimas, atsižvelgiant į jo sudėtingumą (tiek faktinių bylos aplinkybių, tiek teisės taikymo aspektu) bei itin didelę apimtį, neužtruko pernelyg ilgai, o procesiniai veiksmai buvo atliekami laiku.

26. Atsakovės atstovė Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepimu į kasacinį skundą prašo palikti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus nepakeistus, o ieškovo skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

26.1. Ieškovas, reikalaudamas atlyginti žalą pagal CK 6.272 straipsnį, neturi įrodinėti, kad dėl žalos atsiradimo (padarymo) kalti pareigūnai ar teismas, tačiau jis neatleidžiamas nuo CPK 178 straipsnyje įtvirtintos pareigos įrodyti kitas tris būtinąsias šios civilinės atsakomybės rūšies sąlygas (neteisėtus veiksmus (neveikimą), padarytą žalą ir priežastinį ryšį), o neįrodžius bent vienos iš jų, žalos atlyginimas negalimas. Ieškovo nurodytas EŽTT praktikoje suformuotas aiškinimas, kad egzistuoja stipri, bet nuginčijama prezumpcija, jog pernelyg užsitęsęs procesas sukelia neturtinę žalą, kuri apibūdinama kaip gyvenimo netikrumo ir susirūpinimo dėl proceso rezultato būsena, yra reikšmingas tik prieš tai konstatavus visas atsakomybės sąlygas bei nustatant patirtos neturtinės žalos dydį. Tačiau žalos dydžio nustatymas yra galimas tik prieš tai konstatavus kitas valstybės deliktinės atsakomybės sąlygas, pirmiausia – neteisėtus veiksmus. Teismui nenustačius valstybės institucijų neteisėtų veiksmų, nebuvo jokio pagrindo taikyti ieškovo nurodomą prezumpciją.

26.2. Remiantis tiek kasacinio teismo, tiek EŽTT formuojama praktika, proceso trukmės pagrįstumas turi būti vertinamas atsižvelgiant į bylos aplinkybes pagal šiuos kriterijus: konkrečios bylos sudėtingumas; asmens, dėl kurio vykdytas baudžiamasis persekiojimas, elgesys; valstybės institucijų elgesys, organizuojant bylos procesą; baudžiamajame procese sprendžiamų klausimų reikšmė pareiškėjui. Taigi teismai, nagrinėdami baudžiamojo proceso trukmės pagrįstumą, privalo atsižvelgti į įtariamojo (kaltinamojo) elgesį. Be to, nagrinėjamu atveju ieškovo elgesio vertinimas neturėjo lemiamos įtakos pripažįstant, kad ikiteisminio tyrimo trukmė buvo pateisinama.

26.3. Apeliacinės instancijos teismas neperžengė bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų ir nepažeidė CPK 320 straipsnio nuostatų. Ieškovas apeliaciniame skunde, be kita ko, teigė, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nenuoseklus ir prieštaringas, nes teismas, nustatęs, jog nuo 2012 m. birželio 21 d. iki 2013 m. lapkričio 4 d. ikiteisminiame tyrime nebuvo atliekami jokie procesiniai veiksmai, pripažino, kad tuo metu vyko nepateisinamas ikiteisminio tyrimo delsimas, dėl to jo bendra trukmė buvo per ilga ir tokiu būdu buvo pažeista ieškovo teisė į ikiteisminį tyrimą per kuo trumpiausią (įmanomai trumpiausią) laiką, tačiau vėliau konstatavo, jog ieškovas neįrodė valstybės deliktinės atsakomybės sąlygų. Dėl šios priežasties akivaizdu, kad apeliacinės instancijos teismas privalėjo vertinti ikiteisminio tyrimo pagrįstumą taip pat ir minėtu laikotarpiu bei dėl to pasisakyti.

27. Atsakovės atstovė Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į kasacinį skundą prašo palikti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus nepakeistus, o ieškovo skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

27.1. Įstatyme neįtvirtinta neturtinės žalos prezumpcija, todėl neturtinės žalos atlyginimas gali būti priteisiamas tik tuo atveju, jeigu įrodytas ir nustatytas tokios žalos patyrimo faktas, taip pat kitos būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos. Nepaisant to, kad ieškovas, reikalaudamas atlyginti žalą pagal CK 6.272 straipsnį, neturi įrodinėti, kad dėl žalos atsiradimo (padarymo) kalti pareigūnai ar teismas, jis neatleidžiamas nuo CPK 178 straipsnyje įtvirtintos pareigos įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus, t. y. jam tenka pareiga įrodyti kitas tris būtinąsias šios civilinės atsakomybės rūšies sąlygas: pareigūnų neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį ir žalą (nuostolius). Neįrodžius bent vienos iš būtinųjų atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo. Be to, atsakovės atstovai byloje įrodė, kad ieškovo nurodyta neturtinė žala grindžiama tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais.

27.2. Teismų praktikoje yra nustatyti baudžiamojo proceso trukmės vertinimo kriterijai, tarp kurių yra ne tik konkrečios bylos sudėtingumas ir valdžios institucijų elgesys organizuojant bylos procesą, bet ir asmens, dėl kurio taikytas

baudžiamasis persekiojimas, elgesys. Nagrinėjamu atveju įtariamojo (ieškovo) atsisakymas duoti parodymus nebuvo vertinamas kaip vienintelis kriterijus, lėmęs ilgą proceso trukmę, nes teismas kompleksiškai įvertino ir faktus bei aplinkybes tiek dėl nagrinėtos ikiteisminio tyrimo bylos sudėtingumo, tiek dėl valdžios institucijų elgesio organizuojant bylos procesą.

27.3. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamoje byloje savo iniciatyva apeliacinio skundo argumentų sąrašo neišplėtė, o analizavo būtent šalių tiek apeliaciniame skunde, tiek atsiliepimuose į jį pateiktus argumentus.

Teisėjų kolegija



Dėl valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ir teismo neteisėtų veiksmų, taikymo sąlygų

28. CK 6.272 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėto nuteisimo, neteisėto suėmimo kardomosios priemonės taikymo tvarka, neteisėto sulaikymo, neteisėto procesinės prievartos priemonių pritaikymo, neteisėto administracinės nuobaudos – arešto – paskyrimo, atlygina valstybė visiškai.

29. Kasacinio teismo praktikoje, nuosekliai formuojamoje aiškinant ir taikant CK 6.272 straipsnį, išaiškinta, kad ši teisės norma įtvirtina specialų civilinės deliktinės atsakomybės atvejį, kai valstybės civilinė atsakomybė kyla nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Tai reiškia, kad civilinės atsakomybės teisiniam santykiui atsirasti pakanka trijų sąlygų: neteisėtų pareigūnų veiksmų (neteisėto neveikimo), šiais veiksmais (neveikimu) padarytos žalos fakto ir priežastinio neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei atsiradusios žalos ryšio (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-347-687/2018 44 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

30. Ieškovas, reikalaudamas atlyginti nurodytos rūšies žalą, neturi įrodinėti, kad dėl žalos atsiradimo (padarymo) kalti pareigūnai ar teismas, tačiau jis neatleidžiamas nuo CPK 178 straipsnyje įtvirtintos pareigos įrodyti kitas tris būtinąsias šios civilinės atsakomybės rūšies sąlygas, o neįrodžius bent vienos iš jų, žalos atlyginimas negalimas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-311-421/2018 38 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

31. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad neteisėtais veiksmais, kaip valstybės civilinės atsakomybės sąlyga, gali būti teismo pripažinti, be kita ko, tokie veiksmai, kurie nors ir atitiko atitinkamas baudžiamojo proceso teisės normas, tačiau kuriais pažeista pareigūnų bendroji rūpestingumo pareiga (BPK 2 straipsnis), taip pat bendroji pareiga elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). Taigi valstybės civilinė atsakomybė gali atsirasti ir tuo pagrindu, kad teisėsaugos institucijos pareigūnai nevykdo bendrosios pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-347-687/2018 45 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

32. Vien ta aplinkybė, kad civilinio proceso tvarka skundžiami veiksmai baudžiamajame procese nebuvo įvertinti kaip neteisėti, neužkerta kelio konstatuoti jų neteisėtumą civilinio proceso tvarka. Išteisinamojo nuosprendžio priėmimas ar baudžiamosios bylos nutraukimas savaime nesudaro pagrindo preziumuoti, jog baudžiamosios bylos iškėlimas ir visi su baudžiamuoju persekiojimu susiję procesiniai veiksmai buvo neteisėti. Sprendžiant dėl valstybės civilinės atsakomybės už teisėsaugos pareigūnų veiksmus, kiekvienu atveju turi būti įvertintos valstybės civilinei atsakomybei taikyti reikšmingos aplinkybės, reikia išsiaiškinti, ar konkretaus asmens baudžiamasis persekiojimas buvo pradėtas, esant pakankamai duomenų, leidžiančių įtarti, kad jis padarė nusikalstamą veiką, ar pagrįstai buvo taikomos procesinės prievartos priemonės (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-347-687/2018 46 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

33. Teismas, spręsdamas dėl pareikšto ieškinio šios kategorijos bylose, vadovaudamasis CPK 176–185 straipsniais, ištiria įrodymus bei juos vertina kompleksiškai, atsižvelgdamas į jų reikšmę tiek civilinio, tiek baudžiamojo proceso aspektais (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-311-421/2018 39 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

34. Nagrinėjamoje byloje sprendžiama, ar, vadovaujantis kasacinio teismo suformuota CK 6.272 straipsnio taikymo praktika, yra įrodytos valstybės civilinės atsakomybės taikymo sąlygos.

Dėl baudžiamojo proceso trukmės, kaip valstybės civilinės atsakomybės taikymo sąlygos

35. Ieškovo šioje byloje pareikštu ieškiniu prašomas priteisti žalos atlyginimas siejamas su jo teisės į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką baudžiamajame procese pažeidimu. Taigi, nagrinėjamoje byloje aktuali kaltinamojo (įtariamojo) teisė į bylos nagrinėjimą per kuo trumpiausią (įmanomai trumpiausią) laiką.

36. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta asmens teisė į tinkamą teismo procesą. Šios konstitucinės teisės įgyvendinimas ir apsauga detalizuojami baudžiamojo proceso įstatyme. BPK 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta kiekvieno nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens teisė į tai, kad jo byla būtų išnagrinėta per kuo trumpiausią laiką. Tokia įstatymo nuostata yra ir pozityviosios valstybės pareigos pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalį, kurioje nustatyta, kad asmeniui pareikšto baudžiamojo kaltinimo klausimas turi būti išspręstas per kuo trumpiausią laiką, įgyvendinimas nacionalinėje teisėje.

37. Dėl šios asmens teisės ne kartą pasisakyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-7/2007; 2009 m. spalio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2009; 2010 m. vasario 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-75/2010; 2015 m. gruodžio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-670-378/2015; kt.). Kasacinis teismas, nagrinėdamas bylas, kuriose remiamasi nurodytos asmens teisės pažeidimu, atsižvelgia ir į Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją aiškinant ir taikant Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį.

38. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, spręsdamas, buvo ar ne pažeista asmens teisė į kuo trumpiausią (įmanomai trumpiausią) procesą, vadovaujasi tais pačiais kriterijais, kurie taikomi EŽTT praktikoje: konkrečios bylos sudėtingumas; asmens, dėl kurio vykdytas baudžiamasis persekiojimas, elgesys; valstybės institucijų elgesys, organizuojant bylos procesą; baudžiamajame procese sprendžiamų klausimų reikšmė pareiškėjui (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2009; 2010 m. vasario 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-75/2010; 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-375/2011; 2015 m. gruodžio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-670-378/2015; kt.; taip pat žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimo byloje Grauslys prieš Lietuvą, peticijos Nr. 36743/97, par. 60; 2009 m. sausio 20 d. sprendimą byloje Norkūnas prieš Lietuvą; peticijos Nr. 302/05).

39. Kartu kasacinio teismo jurisprudencijoje pabrėžiama, kad kiekvienu atveju nurodyti kriterijai taikomi konkrečios bylos aplinkybėms, kurių visuma ir lemia teismo išvadą dėl konkretaus proceso trukmės pagrįstumo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-670-378/2015 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

40. Byloje teismų nustatyta, kad bendra baudžiamojo proceso (ieškovo atžvilgiu vykdyto ikiteisminio tyrimo) trukmė – septyneri metai dešimt mėnesių 25 dienos, t. y. beveik aštuoneri metai. Tokia baudžiamojo proceso trukmė, kaip teisingai nurodė teismai, vadovaujantis EŽTT ir Lietuvos teismų praktika (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-670-378/2015 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką; EŽTT 2010 m. balandžio 20 d. sprendimą byloje Novikas prieš Lietuvą, peticijos Nr. 45756/05; 2010 m. gruodžio 14 d. sprendimą dėl priimtinumo byloje Giedrikas prieš Lietuvą, peticijos Nr. 51392/07; 2013 m. lapkričio 5 d. sprendimą dėl priimtinumo byloje Fišmanas ir Griflit Ltd, peticijos Nr. 23523/05, par. 46), savaime yra labai ilga. Pažymėtina, kad šiuo atveju procesas vyko tik vienoje – ikiteisminio tyrimo – pakopoje ir galiausiai buvo nutrauktas pasibaigus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui, baudžiamosios bylos taip ir neperdavus teismui. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokia ikiteisminio tyrimo trukmė gali būti pateisinama tik išimtiniais atvejais, esant itin svarių priežasčių.

41. Priežasčių (veiksnių, motyvų), pateisinančių ilgą baudžiamojo proceso (ikiteisminio tyrimo) trukmę, buvimas gali būti konstatuojamas tik pakankamai išsamiai nustačius proceso eigą ir chronologiją, konkrečius proceso trukmę lėmusius veiksnius ir įvertinus, ar, esant konkrečių bylos aplinkybių visumai, šie veiksniai iš tiesų leidžia pagrįsti konkrečią proceso trukmę ir padaryti išvadą, kad atitinkamo asmens teisė į įmanomai trumpiausią procesą buvo užtikrinta (nepažeista).

42. Teisėjų kolegija, nepaneigdama ieškovo įrodinėjimo pareigos civiliniame procese, atkreipia dėmesį į tai, kad pernelyg griežtas ir (ar) formalus šios pareigos aiškinimas bylose dėl pagal Konvenciją garantuojamų teisių, pavyzdžiui, teisės į bylos nagrinėjimą per kuo trumpiausią laiką, gynimo gali sumažinti nacionalinės teisinės gynybos priemonės (civilinio ieškinio) veiksmingumą. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad ieškovui ieškinyje suformulavus „įrodomą“ reikalavimą dėl teisės į kuo trumpiausią procesą pažeidimo, t. y. nurodžius pakankamai aplinkybių ir argumentų, leidžiančių teigti (įrodinėti), kad ši teisė galėjo būti pažeista, teismas turi tokį reikalavimą išnagrinėti vadovaudamasis Lietuvos ir EŽTT praktikoje suformuotais principais ir remdamasis atitinkamos baudžiamosios bylos (ikiteisminio tyrimo) medžiaga, šalių pateiktais įrodymais bei įvertindamas jų argumentus. Šiame kontekste ieškovo įrodinėjimo pareiga negali būti interpretuojama kaip reikalaujanti, be kita ko, įrodyti, kad nėra išimtinių itin svarių veiksnių, pateisinančių labai ilgą ikiteisminio tyrimo, galiausiai nutraukto pasibaigus baudžiamosios atsakomybės senačiai, trukmę.

43. Teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip teisingai nurodė apeliacinės instancijos teismas, bylos sudėtingumas – didelė

apimtis, sudėtingumas, didelis įtariamųjų byloje skaičius – yra vertinamasis kriterijus. Tačiau šio kriterijaus (bylos sudėtingumo) turinio atskleidimas kiekvienu atveju turi būti pakankamai konkretus, kad leistų padaryti išvadą, ar konkrečios bylos sudėtingumas, atsižvelgiant į konkrečius valstybės institucijų veiksmus procese, pateisino jo trukmę. Šiuo aspektu reikalaujamas proceso eigos nustatymo ir vertinimo detalumo laipsnis skirtingose bylose gali varijuoti priklausomai nuo konkrečios situacijos, tačiau bet kuriuo atveju iš teismo sprendimo motyvų turi būti aiškios pagrindinės bylos sudėtingumo charakteristikos ir esminiai proceso eigos momentai, jame atlikti institucijų veiksmai, jiems atlikti panaudoto laiko pagrįstumas ir kt.

44. Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi skundžiamus teismų procesinius sprendimus, sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje teismai šios nutarties 42, 43 punktuose nurodytų aiškinimų laikėsi tik iš dalies.

45. Teismai teisingai nustatė, kad svarstomas ikiteisminis tyrimas (tyrimai) buvo atliekamas sudėtingoje byloje. Tokią išvadą patvirtina, be kita ko, didelė bylos apimtis (ikiteisminio tyrimo Nr. 20-9-00014-12 medžiaga – 26 tomai, ikiteisminio tyrimo Nr. 06-1-11007-07 – 360 tomų), veikų, galimai padarytų 2004–2006 m., dėl kurių iš viso buvo įtariama 14 asmenų ir kurios buvo daromos naudojant 15 Lietuvos ir užsienio įmonių, organizuotas ir finansinis pobūdis bei sudėtingumas, lemiantis poreikį atlikti sudėtingus tyrimo veiksmus (be kitų, specialiųjų žinių reikalaujančius tyrimus), analizuoti tiriamų veikų padarymo mechanizmą, asmenų tarpusavio ryšius ir kt. Bylos sudėtingumą, be kita ko, taip pat rodo aplinkybė, kad viena iš tiriamų veikų buvo susijusi su tuo metu nauju ir sudėtingu teisės klausimu – Europos Sąjungos paramos gavimu apgaule, parama buvo gauta technikos požiūriu naujam objektui statyti. Be to, kelios įmonės, kurias panaudojant buvo tariamai daromos tiriamos veikos, buvo registruotos užsienio valstybėse (be kita ko, Jungtinės Amerikos Valstijose). Taigi bylai būdingas vadinamasis tarptautinis elementas, jis EŽTT praktikoje išskiriamas kaip svarbus bylos sudėtingumo rodiklis, atsižvelgiant į specifines laiko sąnaudas, susijusias su tarptautine teisine pagalba, galintis pateisinti ilgesnį procesą (pvz., Fišmanas ir Griflit Ltd).

46. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad bylos sudėtingumas gali pateisinti ilgesnį procesą tik tuo atveju, jeigu institucijos, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą, tinkamai organizavo ir vykdė baudžiamąjį procesą. Šiuo atveju bylą nagrinėję teismai iš esmės teisingai nurodė, kad toks sudėtingas tyrimas reikalauja daug žmogiškųjų išteklių ir jų laiko sąnaudų, šios sąnaudos neapsiriboja byloje atliktais ir procesine tvarka įformintais procesiniais veiksmais.

47. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasaciniame skunde teismų išvados dėl atsižvelgiant į bylos sudėtingumą pagrįstos ikiteisminio tyrimo trukmės laikotarpiu iki 2012 m. vasario 23 d. iš esmės neginčijamos. Taigi dėl proceso trukmės šiuo laikotarpiu vertinimo šioje kasacinėje nutartyje plačiau nepasisakytina.

48. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nuo Kauno apygardos prokuratūros 2012 m. vasario 23 d. nutarimo, kuriuo iš ikiteisminio tyrimo Nr. 06-1-11007-07 (dėl, be kita ko, Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos biudžeto lėšų įgijimo apgaule ir jų legalizavimo) medžiagos į atskirą buvo išskirtas ikiteisminis tyrimas Nr. 20-9-00014-12 (dėl ieškovo įmonės veiklos galimai siekiant išvengti PVM), prie kurio 2013 m. sausio 18 d. nutarimu prijungta ir iš ikiteisminio tyrimo Nr. 06-1-10002-06 medžiagos išskirta medžiaga dėl analogiškų ieškovui inkriminuotų nusikalstamų veikų, iki šio ikiteisminio tyrimo nutraukimo 2014 m. vasario 18 d. iš esmės neatlikta jokių ikiteisminio tyrimo veiksmų: be elementarių organizacinių priemonių, reikalingų nutarimui dėl tyrimo atskyrimo įgyvendinti, 2013 m. lapkričio 8 d. buvo suformuluota užduotis finansinės veiklos specialistams atlikti objektų tyrimą (2 klausimai), jų išvada pateikta 2013 m. lapkričio 27 d.; be to, 2013 m. lapkričio 4 d. apklaustas vienas liudytojas.

49. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nurodyta situacija vertintina kaip akivaizdus labai ilgas – beveik dvejų metų trukmės – procesinis delsimas, už kurį visiškai atsakingos valstybės institucijos.

50. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas tokią situaciją, nurodė, kad dėl minėto nepateisinamo delsimo bendra tyrimo trukmė buvo per ilga, taigi buvo pažeista ieškovo teisė į ikiteisminį tyrimą per kuo trumpiausią laiką. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas, nepaneigdamas pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, dėl jų nepasisakė ir dėl proceso trukmės vertinimo išdėstė prieštaringas išvadas: viena vertus, nurodė, kad visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadomis; kita vertus, konstatavo, kad surinktų įrodymų visuma nepagrindžia ieškovo įrodinėjamos pozicijos, kad ikiteisminis tyrimas buvo vilkinamas, kad jis nepagrįstai užsitęsė dėl pareigūnų netinkamų veiksmų (apeliacinės instancijos teismo nutarties 32 punktas).

51. Teisėjų kolegija sutinka su kasacinio skundo argumentu, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog baudžiamojo proceso trukmė iš esmės buvo tinkama, padaryta nemotyvuotai. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, esant bendrai labai ilgai beveik aštuonerių metų ikiteisminio tyrimo trukmei ir akivaizdžiam dvejų metų procesiniam delsimui, kurio metu tyrimas iš esmės nebuvo atliekamas ir už kurį atsakingos institucijos, ieškovo teisė į jam pareikšto baudžiamojo kaltinimo (įtarimo) nagrinėjimą per kuo trumpiausią laiką buvo pažeista.

Dėl kaltinamojo (įtariamojo) elgesio baudžiamajame procese įtakos valstybės atsakomybei pagal CK 6.272 straipsnį

52. Vadovaujantis CK 6.282 straipsnio 1 dalies nuostatomis, kai paties nukentėjusio asmens didelis neatsargumas padėjo atsirasti žalai arba jai padidėti, tai, atsižvelgiant į nukentėjusio asmens kaltės dydį (o kai yra žalos padariusio asmens kaltės, – ir į jo kaltės dydį), žalos atlyginimas gali būti sumažintas arba reikalavimas atlyginti žalą gali būti atmestas, jeigu įstatymai nenustato ko kita.

53. Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad tokio pobūdžio, kaip nagrinėjamoji, bylose ieškovo dideliu neatsargumu gali būti pripažįstamas toks jo elgesys, kai jis dėl savo nerūpestingumo, neatidumo ar aplaidumo sudarė prielaidas pradėti baudžiamąjį persekiojimą. Elgdamasis nerūpestingai ar aplaidžiai, asmuo iš dalies prisiima negatyvių padarinių riziką, o sprendžiant klausimą, ar pats nukentėjusysis savo veiksmais neprisidėjo prie žalos atsiradimo ar jos padidinimo, būtina nustatyti šių veiksmų tiesioginį ar netiesioginį ryšį su žala (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-63-378/2018 59 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

54. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs ieškovo teisės į įmanomai trumpiausią baudžiamąjį procesą pažeidimą, sprendė, jog ir paties ieškovo elgesys turėjo įtakos proceso trukmei (ją pailgino). Tokia išvada, kuriai pritarė ir apeliacinės instancijos teismas, iš esmės grindžiama ieškovo procesine pozicija dėl parodymų davimo ir teisinės gynybos priemonių dėl pernelyg ilgos ikiteisminio tyrimo trukmės nepanaudojimu šio tyrimo metu. Teismų nuomone, šios aplinkybės leidžia pagrįstai abejoti ieškovo siekiu, kad baudžiamasis procesas būtų kuo greičiau užbaigtas, tuo tarpu šio proceso nutraukimas dėl baudžiamosios atsakomybės senaties buvo ieškovui palankus. Teisėjų kolegija su tokia skundžiamuose procesiniuose sprendimuose išdėstyta pozicija nesutinka.

55. Bylą nagrinėję teismai teisingai nurodė, kad kaltinamasis (įtariamasis) neturi pareigos bendradarbiauti su valstybės institucijomis ir padėti joms spartinant savo baudžiamosios bylos procesą, tačiau jo elgesys yra objektyvus veiksnys, kuris gali nulemti proceso pailginimą arba iš esmės prie to prisidėti; valstybė už tai neatsako. EŽTT praktikoje pripažįstama, kad tuo atveju, jeigu procesinius delsimus daugiausia arba visa apimtimi sukėlė pareiškėjas, valstybė paprastai nelaikoma atsakinga už ilgą procesą, ir Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies pažeidimo nenustatoma (pvz., 2011 m. gruodžio 13 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Beržinis prieš Lietuvą, peticijos Nr. 20508/08). Be to, ir tuo atveju, kai konstatuojama, kad, nepaisant kaltinamojo prisidėjimo prie proceso pailginimo, proceso trukmė vis dėlto buvo pernelyg ilga, ir dėl to galiausiai atsakinga valstybė, toks elgesys gali būti reikšmingas sprendžiant žalos atlyginimo klausimą (pvz., 2010 m. sausio 5 d. sprendimas byloje Šulcas prieš Lietuvą, peticijos Nr. 35624/04). Šiuo aspektu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje dėl neturtinės žalos, grindžiamos nepagrįstai ilgai užtrukusiu baudžiamuoju procesu, atlyginimo atsižvelgiant, be kita ko, į EŽTT praktiką, iš esmės laikomasi nuostatos, kad egzistuoja stipri, bet nuginčijama prezumpcija, jog pernelyg užsitęsęs procesas sukelia neturtinę žalą, kuri apibūdinama kaip gyvenimo netikrumo ir susirūpinimo dėl proceso rezultato būsena (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-375/2011 ir joje nurodytą EŽTT praktiką). Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, jog EŽTT praktikoje taip pat pripažįstama, kad, esant minėtai prezumpcijai, gali būti ir situacijų, kai tokios žalos nenustatoma arba nustatoma tik minimali žala, pavyzdžiui, tais atvejais, kai proceso vilkinimą visiškai ar iš dalies sukėlė pareiškėjo elgesys arba kai delsimų kilo dėl priežasčių, nepriklausančių nuo valstybės institucijų (pvz., 2006 m. kovo 29 d. Didžiosios kolegijos sprendimas byloje Scordino prieš Italiją (Nr. 1), peticijos Nr. 36813/97, par. 204; 2015 m. liepos 7 d. sprendimas byloje Rutkowski ir kiti prieš Lenkiją, peticijų Nr. 72287/10, 13927/11, 46187/11 ir 591 kitų, par. 182; 2015 m. balandžio 21 d. sprendimas byloje Piper prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 44547/10, par. 56–69 ir 73–74; 2016 m. birželio 28 d. sprendimas byloje O’Neill ir Lauchlan prieš Jungtinę Karalystę, peticijų Nr. 41516/10 ir 75702/13; 2017 m. sausio 12 d. sprendimas byloje McNamara prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 22510/13). Teismų sprendimas šiuo aspektu turi būti pagrindžiamas pateikiant pakankamus motyvus (Scordino prieš. Italiją (Nr. 1), par. 204).

56. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, vadovaujantis pirmiau išdėstyta teismų praktika, bendros įrodinėjimo taisyklės sprendžiant valstybės civilinės atsakomybės dėl (galimai) pernelyg ilgo proceso klausimą aiškintinos ir taikytinos laikantis, be kita ko, EŽTT sprendimuose aiškinamų Konvencijos reikalavimų. Vadinasi, civilinėje byloje nepaneigus neturtinės žalos atsiradimo dėl pernelyg ilgo proceso prezumpcijos, ieškovui nereikia įrodinėti tokios žalos atsiradimo fakto, tačiau jo pateikti įrodymai šiuo aspektu yra reikšmingi nustatant konkretų patirtos žalos dydį.

57. Teismai skundžiamuose sprendimuose nukrypo nuo išdėstytų teismų praktikos reikalavimų, tik formaliai nurodę minėtą neturtinės žalos prezumpciją, jos realiai netaikė, nes, neišdėstę pakankamų motyvų šiai prezumpcijai paneigti, sprendė, kad ieškovas neįrodė neturtinės žalos atsiradimo.

58. EŽTT ir Lietuvos teismų praktikoje kaltinamojo (įtariamojo) atsisakymas duoti parodymus, nepriklausomai nuo baudžiamojo proceso baigties, paprastai savaime netraktuojamas kaip aplinkybė, turinti lemiamą reikšmę sukeliant procesinių delsimų ir prisidedanti prie proceso pailginimo (pvz., EŽTT 2004 m. sausio 13 d. sprendimas byloje Németh prieš Vengriją, peticijos Nr. 60037/00; 2015 m. gruodžio 3 d. sprendimas byloje Yaroshovets ir kiti prieš Ukrainą, peticijos Nr. 74820/10). Šiuo aspektu EŽTT sprendimuose, be kita ko, nurodoma, kad kaltinamajam negali būti priekaištaujama dėl teisės tylėti įgyvendinimo ir kad pareiga įrodyti jam pareikštą kaltinimą priklauso prokurorui (pvz., Németh prieš Vengriją,

par. 29).59. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad iš tiesų abstraktus kaltinamojo atsisakymo duoti parodymus vertinimas

kaip elgesio, sukeliančio procesinį delsimą, už kurį atsakingas šis proceso dalyvis, o ne valstybė, iš esmės reikštų jo teisės į įmanomai trumpiausią procesą apribojimą visais atvejais, išskyrus kai jis duoda teisingus (be kita ko, ir save kaltinančius) parodymus. Tokia pozicija būtų nesuderinama su tokiais svarbiais teisingo bylos nagrinėjimo elementais kaip apsauga nuo parodymų davimo prieš save ir nekaltumo prezumpcija (su atitinkamais pakeitimais, Yaroshovets ir kiti prieš Ukrainą, par. 171). Teisėjų kolegijos nuomone, nors negalima atmesti galimybės, kad išimtiniais atvejais, esant tam tikroms konkrečioms specifinėms aplinkybėms, kai įtariamojo atsisakymas duoti parodymus akivaizdžiai apsunkino ir užtęsė įrodinėjimo procesą, į tai galėtų būti atsižvelgiama vertinant proceso trukmę ar patirtos neturinės žalos dydį, toks vertinimas turėtų būti išsamiai motyvuojamas nepažeidžiant minėtų asmens baudžiamojo proceso metu turimų teisių esmės. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje skundžiamuose procesiniuose sprendimuose teismai tokių motyvų nepateikė, o bylos, susijusios su ilgu finansinio pobūdžio veikų tyrimu, kuriam esminę reikšmę paprastai turi dokumentiniai įrodymai, aplinkybės nesuteikia pagrindo traktuoti ieškovo procesinės pozicijos dėl parodymų davimo ar atsisakymo juos duoti kaip reikšmingai prisidėjusios prie proceso trukmės. Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad ieškovui nepalankios išvados negali būti daromos atsižvelgiant į kitų įtariamųjų atsisakymą duoti parodymus.

60. Dėl ieškovo teisinės gynybos priemonių dėl galimai pernelyg ilgos ikiteisminio tyrimo trukmės nepanaudojimo baudžiamojo proceso metu teisėjų kolegija kartoja teismų praktikos nuostatą, kad baudžiamųjų procesinių teisinės gynybos priemonių nepanaudojimas yra reikšminga aplinkybė vertinant valstybės veiksmų baudžiamajame procese teisėtumą, bet savaime netraktuojama kaip asmens „prisidėjimas“ prie atitinkamų veiksmų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-63-378/2018 63 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Kitokios išvados nėra pagrindo daryti ir nagrinėjamoje byloje, juolab atsižvelgiant į joje aktualių gynybos priemonių pobūdį ir veiksmingumą. Šiuo aspektu dėl kreipimosi į prokurorą pažymėtina, kad šis subjektas ir yra atsakingas, už, be kita ko, ikiteisminio tyrimo organizavimą taip, kad jis būtų atliekamas per kuo trumpiausią laiką, bei jo terminų pratęsimą. BPK 215 straipsnyje įtvirtinta svarbi teisinės gynybos priemonė, kurią taikant gali būti užkirstas kelias teisės į įmanomai trumpiausią procesą pažeidimui arba toks pažeidimas nutrauktas (dėl prevencinių teisinės gynybos priemonių svarbos žr., be kita ko, EŽTT 2013 m. spalio 15 d. sprendimą dėl priimtinumo byloje Savickas ir kiti prieš Lietuvą, peticijos Nr. 66365/09, par. 85; 2012 m. balandžio 3 d. sprendimą byloje Michelioudakis prieš Graikiją, peticijos Nr. 54447/10, par. 75–76). Tačiau teisėjų kolegija sprendžia, kad, atsižvelgiant į aptariamos priemonės reglamentavimą ir gana negausią (neišplėtotą) teismų praktiką dėl jos taikymo (juolab dar ankstesniu laikotarpiu, kai vyko svarstomas baudžiamasis procesas), ši priemonė iš principo (kiek aktualu nagrinėjamai bylai) traktuotina kaip fakultatyvi, ir jos nepanaudojimas paprastai savaime negali nulemti išvados dėl įtariamojo prisidėjimo prie tyrimo trukmės, nesuinteresuotumo įmanomai trumpiausiu procesu ar paneigti neturtinės žalos atsiradimo dėl pernelyg ilgo proceso prezumpciją.

61. Vis dėlto, teisėjų kolegijos nuomone, baudžiamųjų procesinių teisinės gynybos priemonių nepanaudojimas nagrinėjamoje byloje yra viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgtina vertinant ieškovo dėl proceso trukmės patirtos neturtinės žalos dydį.

62. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pernelyg ilgo proceso nutraukimo pasibaigus baudžiamosios atsakomybės senačiai reikšmės nagrinėjamoje byloje, pažymi, kad, vadovaujantis kasacinio teismo praktika, bendriausia prasme ilgo proceso baigtis (konkretus jo rezultatas) neturi reikšmės vertinant jo trukmės pagrįstumą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-7/2007). Tačiau, tai, kad per ilgą laiką proceso nepavyksta užbaigti išsprendus bylą iš esmės, juolab kai procesas vyksta tik vienoje stadijoje, yra aplinkybė, rodanti didesnę teisės į įmanomai trumpiausią procesą pažeidimo tikimybę ir tokį pažeidimą esant sunkesnį.

63. Paprastai proceso baigtis, be kita ko, jo nutraukimas pasibaigus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, savaime netraktuojama kaip aplinkybė, paneigianti neturtinės žalos atsiradimo dėl pernelyg ilgo proceso prezumpciją (pvz., EŽTT 2011 m. sausio 18 d. sprendimas byloje Stasevičius prieš Lietuvą, peticijos Nr. 43222/04; 2011 m. sausio 18 d. sprendimas byloje Zabulėnas prieš Lietuvą, peticijos Nr. 44438/04). Kartu EŽTT praktikoje pripažįstama ir tai, kad, esant tam tikroms aplinkybėms, tokią žalą gali kompensuoti arba žymiai sumažinti dėl ilgos proceso trukmės kaltinamojo gauta konkreti (baudžiamoji) procesinė nauda, kuri tame procese jį tenkina (pvz., su atitinkamais pakeitimais, EŽTT 2012 m. kovo 6 d. sprendimas byloje Gagliano Giorgi prieš Italiją, peticijos Nr. 23563/07; žr., priešingai, 2017 m. sausio 17 d. sprendimą byloje Pantea prieš Rumuniją (Nr. 2), peticijos Nr. 36525/07, par. 26; 2018 m. balandžio 10 d. spendimas byloje Brudan prieš Rumuniją, peticijos Nr. 75717/14).

64. Minėta, kad šiuo atveju baudžiamoji byla niekada nebuvo perduota teismui, ikiteisminis tyrimas nutrauktas pasibaigus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, pagal baudžiamojo proceso įstatymą ir teismų praktiką ieškovas neturėjo galimybės siekti, kad procesas, nepaisant pasibaigusios senaties, būtų tęsiamas. Be to, dėl daugelio jam

inkriminuojamų veikų tyrimas buvo nutrauktas nenustačius nusikalstamos veikos požymių. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokiomis aplinkybėmis baudžiamojo proceso baigtis, vertinama atskirai ar kartu su pirmiau aptartais ieškovo elgesio aspektais, negali būti traktuojama kaip aplinkybė, paneigianti teisės į įmanomai trumpiausią procesą pažeidimą ar šalinanti dėl jo paprastai padaromą neturtinę žalą.

65. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog byloje nenustatyta aplinkybių, rodančių, kad ieškovas būtų taip prisidėjęs prie proceso pailginimo arba dėl ilgos proceso trukmės gavęs tokios procesinės naudos, kad tai būtų pagrindas daryti išvadą, jog už proceso trukmę atsakingas jis, o ne valstybės institucijos, arba paneigtų dėl pernelyg ilgo baudžiamojo proceso patirtos neturtinės žalos, atlygintinos priteisiant piniginę kompensaciją, prezumpciją. Vadinasi, dėl nustatyto teisės į įmanomai trumpiausią procesą pažeidimo jam priteistinas neturtinės žalos atlyginimas.

Dėl patirtos neturtinės žalos dydžio

66. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Nurodyto straipsnio 2 dalyje įtvirtinti bendrieji kriterijai, į kuriuos visais atvejais atsižvelgia teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį: neturtinės žalos padariniai, šią žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmės bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Šiais kriterijais, kurių sąrašas nėra baigtinis, teismai privalo remtis ir nustatydami neturtinės žalos dydį už asmens teisės į tinkamą teismo procesą (kad baudžiamoji byla būtų išnagrinėta per kuo trumpiausią (įmanomai trumpiausią) laiką) pažeidimą.

67. Kasacinio teismo išaiškinta, kad, sprendžiant dėl per ilgo baudžiamojo proceso atsiradusios neturtinės žalos atlyginimo, be bendrųjų neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijų, taikytini ir specifiniai tokiose bylose reikšmingi kriterijai: vertintina baudžiamojo proceso delsimo trukmė, asmeniui pareikšto kaltinimo sunkumas, jam taikyti proceso metu teisių apribojimai, delsimo įtaka civilinėms teisėms ir pareigoms, taip pat tiek jo, tiek gynėjo elgesys užtrukusio proceso kontekste, analizuotina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika bylose dėl neturtinės žalos, grindžiamos per ilga baudžiamojo proceso trukme, EŽTT praktika bylose prieš Lietuvą dėl teisės į bylos išnagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką pažeidimo, taip pat atsižvelgtina į valstybės, turinčios atlyginti žalą, ekonominę padėtį, jos piliečių bendrą materialinį lygį, be to, konkrečioje byloje teismo konstatuotas aplinkybes, reikšmingas neturtinės žalos dydžiui nustatyti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-375/2011).

68. Šios nutarties 55 punkte minėta, kad egzistuoja stipri, bet nuginčijama prezumpcija, jog pernelyg užsitęsęs procesas sukelia neturtinę žalą, kuri apibūdinama kaip gyvenimo netikrumo ir susirūpinimo dėl proceso rezultato būsena. EŽTT praktikoje nurodoma, kad nacionalinių teismų motyvavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo išeities taškas turi būti minėta tokios žalos atsiradimo prezumpcija, o sprendimas priteisti mažesnį žalos atlyginimą arba iš viso jo nepriteisti turi būti pagrįstas pateikiant pakankamus motyvus pagal EŽTT praktikoje nustatytus kriterijus (pvz., 2008 m. birželio 10 d. sprendimas byloje Martins Castro ir Alves Correia de Castro prieš Portugaliją, peticijos Nr. 33729/06, par. 54; 2011 m. gegužės 10 d. sprendimas byloje Dimitrov ir Hamanov prieš Bulgariją, peticijų Nr. 48059/06 ir 2708/09, par. 125; Scordino prieš Italiją (Nr. 1), par. 204).

69. Teisėjų kolegija, nustatydama ieškovui priteistino žalos atlyginimo dydį, atsižvelgia į šios nutarties 51, 65 punktuose nurodytas aplinkybes, taip pat į šios nutarties 67 punkte nurodytus teismų praktikoje suformuotus kriterijus, būtent į bendrą labai ilgą proceso trukmę (beveik aštuoneri metai), į tai, kad procesas visą laiką vyko vienoje – ikiteisminio tyrimo stadijoje, nutrauktas neišsprendus kaltinimų iš esmės, nustatytas bent vienas akivaizdus ilgas delsimas, kai faktiškai nebuvo atliekami jokie procesiniai veiksmai; kita vertus, ilgai proceso trukmei didelės įtakos turėjo ir bylos sudėtingumas; ieškovo teisės didžiąją proceso dalį suvaržytos palyginti nedaug (suėmimas buvo taikytas keturis mėnesius, tačiau dar gana ankstyvoje tyrimo stadijoje, 2008 m. pabaigoje – 2009 m. pradžioje, kai procesas nebuvo labai užtrukęs, o vėliau taikytos švelniausios kardomosios priemonės rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir asmens dokumento paėmimas), jis nė karto nepasinaudojo baudžiamosiomis procesinėmis gynybos priemonėmis dėl pernelyg ilgos tyrimo trukmės (žr. šios nutarties 61 punktą), į teismų praktikoje panašiose bylose priteisiamo žalos atlyginimo dydžius (pvz., su atitinkamais pakeitimais 2011 m. sausio 18 d. sprendimas byloje Kravtas prieš Lietuvą, peticijos Nr. 12717/06; Giedrikas prieš Lietuvą).

70. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo konkrečiu atveju ieškovui iš Lietuvos Respublikos priteistina 2500 Eur neturtinės žalos atlyginimo suma. Ši suma, teisėjų kolegijos vertinimu, atitinka konstitucinį teisingo žalos atlyginimo principą (Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis), CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus ir tokios kategorijos bylose teismo taikomus neturtinės žalos nustatymo kriterijus, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo imperatyvus.

71. Remiantis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi, 6.210 straipsnio 1 dalimi, ieškovui iš atsakovės taip pat priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistos 2500 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2017 m. kovo 2 d.)

iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.72. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės

instancijos teismai netinkamai taikė CK 6.272 straipsnio 1 dalį ir nukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos šios teisės normos aiškinimo ir taikymo praktikos. Dėl nurodytos priežasties skundžiami teismų procesiniai sprendimai naikintini ir priimtinas naujas sprendimas – ieškovo ieškinys tenkintinas iš dalies (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 3 dalis).


73. CPK 93 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Pagal šio straipsnio 2 dalį, jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas.

74. Šioje byloje ieškovo pareikštas materialusis teisinis reikalavimas atsakovei dėl 6000 Eur neturtinės žalos atlyginimo tenkintinas iš dalies, jo naudai iš atsakovės priteistinas 2500 Eur neturtinės žalos atlyginimas. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo aspektu konstatuotina, kad ieškinys yra patenkintas 42 proc. dalimi, o atmestas – 58 proc. dalimi, bylinėjimosi išlaidos šalims paskirstytinos vadovaujantis šiomis proporcijomis.

75. Ieškovas turėjo šias bylinėjimosi išlaidas: 1000 Eur advokato pagalbai už ieškinio surašymą; 150 Eur už atstovavimą pirmosios instancijos teismo posėdžiuose; 900 Eur advokato pagalbai už apeliacinio skundo surašymą; 900 Eur advokato už kasacinio skundo surašymą. Jo turėtos bylinėjimosi išlaidos iš viso sudaro 2950 Eur. Prašomos priteisti sumos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) 7, 8.2, 8.10, 8.13, 8.19 punktuose nustatytų dydžių.

76. Atsižvelgiant į ieškovo patenkintų reikalavimų dalį (42 proc.), jam iš atsakovės priteistina 1239 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

77. Atsakovei atstovaujančios institucijos iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikė įrodymų, patvirtinančių jų patirtas bylinėjimosi išlaidas ir jų dydį, todėl šios joms neatlygintinos.

78. Kasacinis teismas patyrė 2,99 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 6 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Ši suma yra mažesnė už teisingumo ministro kartu su finansų ministru 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, todėl jos atlyginimas valstybei nepriteistinas.


n u t a r i a :

Panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. kovo 15 d. nutartį ir Kauno apylinkės teismo 2017 m. spalio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti ieškovui T. N. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovės Lietuvos Respublikos 2500 (du tūkstančius penkis šimtus) Eur neturtinės žalos atlyginimo, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos 2500 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2017 m. kovo 2 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 1239 (vieną tūkstantį du šimtus trisdešimt devynis) Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.



SIGITA RUDĖNAITĖ

VINCAS VERSECKAS

_______________________


Civilinė byla Nr. e3K-3-433-687/2018Teisminio proceso Nr. 2-30-3-00684-2016-5Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.11.6; 2.6.16.7(S)




Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Dalios Vasarienės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų B. T. ir V. T. kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. kovo 20 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų B. T., V. T. ieškinį atsakovėms akcinei bendrovei „Energijos skirstymo operatorius“, uždarajai akcinei bendrovei „NT Valdos“, Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, Molėtų rajono savivaldybės administracijai dėl pirkimo–pardavimo sutarties dalies pripažinimo negaliojančia; tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, Vilniaus miesto 26-ojo notarų biuro notarė Rima Vižinytė, valstybės įmonė Registrų centras.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių žemės sklypo, į kurį atkurtos nuosavybės teisės, nuomotojo teises ir pareigas, taip pat pastatų pirkimo–pardavimo sutarties dalies dėl inžinerinių tinklų pardavimo teisėtumą, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovai patikslintu ieškiniu prašė teismo pripažinti negaliojančia ir panaikinti 2015 m. gruodžio 23 d. pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 8-7995 dalį dėl pastato – poilsio namelio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastato – poilsio namelio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastato – pirties, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kitų statinių (tualetas, kiemo danga, rezervuarai r1, r2, r3, r4, r5, takas), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), vandentiekio tinklų, 1,15 m vandentiekio šulinio, 74 m gylio artezinio gręžinio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nuotekų šalinimo tinklų – buitinės nuotakynės linijos atkarpos 18,71 m ilgio, 1,8 m gylio šulinio, 10 kv. m tūrio nuotekų valymo įrenginio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisės perleidimo ir taikyti restituciją – įpareigoti AB „Energijos skirstymo operatorius“, UAB „NT Valdos“ savo lėšomis per tris mėnesius nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos pašalinti savavališkos statybos padarinius, t. y. išardyti savavališkai perstatyto (pertvarkyto) pastato – pirties, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), dalį – pavėsinę, stoginę valtims, krepšinio aikštelę, užkardą, kiemo dangą, pavėsinę prie ežero, dujų balionų saugyklą, vandentiekio tinklų ir nuotekų šalinimo tinklų – buitinės nuotakynės linijų atkarpas, kurios nėra įregistruotos viešame registre, fiksuotus UAB „Geo planum“ Statinių ir inžinerinių tinklų situacijos plane, bei sutvarkyti žemės sklypą; atsakovėms per prašomą terminą neįvykdžius nustatyto reikalavimo, įpareigoti atsakoves UAB „Energijos skirstymo operatorius“, UAB „NT Valdos“ solidariai mokėti 50 Eur (po 25 Eur) baudą į ieškovų sąskaitas už kiekvieną uždelstą reikalavimo neįvykdymo dieną, skaičiuojant nuo termino, per kurį turės būti pašalinti savavališkos statybos padariniai, pasibaigimo; panaikinti statybą leidžiančius dokumentus – AB „Lietuvos dujos“ techninio projekto Lauko vandentiekiui ir techninei nuotakynei 2009 m. rugsėjo 1 d. suderinimą su Molėtų rajono savivaldybės administracija dėl

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=cd511df0fef811e8a969c20aa4d38bd4

objektų (duomenys neskelbtini), ir 2010 m. vasario 26 d. Statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktą Nr. SP1-165 bei solidariai priteisti iš atsakovių AB „Lietuvos dujos“ ir UAB „NT Valdos“ bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

3. Nurodė, kad jų motina Z. T. 2007 m. lapkričio 8 d. paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo pagrindu įgijo nuosavybės teisę į žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini). Žemės sklype stovėjo dalis AB „Lietuvos dujos“ nuosavybės teise priklausančių statinių. 2009–2010 metais be Z. T. sutikimo žemės sklype buvo vykdomi statybos darbai: pastatyti 25,42 m ilgio vandentiekio tinklai, 1,15 m vandentiekio šulinys, 74 m gylio artezinis gręžinys, atlikti nuotekų šalinimo tinklų įrengimo darbai, 2010 m. sausio 11 d. pakeisti kadastro duomenys.

4. 2015 m. gruodžio 10 d. dovanojimo sutartimi Nr. 11049 Z. T. perleido nuosavybės teisę į žemės sklypą ieškovams (sūnums). 0,1604 ha žemės sklypo buvo užstatyta AB „Lietuvos dujos“ priklausančiais statiniais. Ieškovas V. T. iš atsakovės UAB „NT Valdos“ 2016 m. vasario 18 d. gavo elektroninį laišką, kuriame nurodyta, kad AB „Lietuvos dujos“ nuosavybės teisė į statinius buvo perleista 2015 m. gruodžio 23 d. pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. 8-7995, įregistruota viešame registre 2016 m. sausio 5 d. Apie pasikeitusį savininką nei ieškovams, nei iki tol buvusiai savininkei nebuvo žinoma. Ieškovų teigimu, bendraturčių teisė buvo pažeista.

5. Nei Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Molėtų skyrius 2004 m. gruodžio 20 d. – 2007 m. birželio 22 d. laikotarpiu, nei Z. T. nebuvo davę sutikimų dėl statybos žemės sklype, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini). Atsakovė savivaldybei 2009 m. techniniame projekte pateikė VĮ Registrų centro 2005 m. birželio 16 d. pažymėjimą, kuriame kaip žemės sklypo savininkė nurodyta Lietuvos valstybė.


6. Molėtų rajono apylinkės teismas 2017 m. rugpjūčio 28 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: įpareigojo atsakovę UAB „NT Valdos“ savo lėšomis per tris mėnesius nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos pašalinti savavališkos statybos padarinius, t. y. išardyti vandentiekio tinklų ir nuotekų šalinimo tinklų – buitinės nuotakynės linijų atkarpas, kurios nėra įregistruotos viešame registre, fiksuotas UAB „Geo planum“ Statinių ir inžinerinių tinklų situacijos plane, bei sutvarkyti žemės sklypą; įpareigojo atsakovę UAB „NT Valdos“ mokėti baudą – po 25 Eur į ieškovų nurodytą sąskaitą už kiekvieną uždelstą reikalavimo neįvykdymo dieną, skaičiuojant nuo termino, per kurį turi būti pašalinti savavališkos statybos padariniai, pasibaigimo; panaikino statybą leidžiančius dokumentus – AB „Lietuvos dujos“ techninį projektą, suderintą 2009 m. rugsėjo 1 d. Lauko vandentiekiui ir techninei nuotakynei, ir 2010 m. vasario 26 d. Statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktą Nr. SP1-165; priteisė ieškovams V. T. ir B. T. lygiomis dalimis iš atsakovės AB „Energijos skirstymo operatorius“ ir iš atsakovės UAB „NT Valdos“ po 479,08 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, kitus ieškinio reikalavimus atmetė.

7. Teismas, atsižvelgdamas į byloje esančius įrodymus bei šalių paaiškinimus, nustatė, kad 2015 m. gruodžio 23 d. atsakovėms sudarant pirkimo–pardavimo sutartį ieškovai buvo tik žemės sklypo savininkai ir šio daikto valdymas nuosavybės teise nesudarė sąlygų įsigyti pirmumo teise ginčo statinius, į kuriuos nuosavybės teisių ieškovai neturėj.

8. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.394 straipsnio 3 dalį AB „Lietuvos dujos“, norėdama parduoti statinius ir inžinerinius tinklus, esančius ieškovų žemės sklype, neprivalėjo gauti ieškovų sutikimo bei pasiūlyti jiems pirmenybės teise pirkti nekilnojamąjį turtą ta kaina, kuria jis parduodamas, ir kitomis tomis pačiomis sąlygomis, neturėjo pareigos pranešti žemės sklypo savininkams apie ketinimą parduoti statinius, pastatus ir inžinerinius tinklus, nurodant pardavimo kainą bei kitas sąlygas, kuriomis šie parduodami, nes tai neprieštaravo įstatymų bei sutarties nustatytoms to žemės sklypo naudojimo sąlygoms.

9. Teismas, pasisakydamas dėl statybą leidžiančių dokumentų teisėtumo ir įpareigojimo pašalinti savavališkos statybos padarinius, nurodė, kad ieškovų nurodomi statiniai – pavėsinė, stoginė valtims, krepšinio aikštelė, užkardas, kiemo danga, pavėsinė prie ežero, dujų balionų saugykla, vandentiekio tinklų ir nuotekų šalinimo tinklų – buitinės nuotakynės linijų atkarpos, kurios nėra įregistruotos viešame registre, fiksuoti UAB „Geo planum“ Statinių ir inžinerinių tinklų situacijos plane, buvo pastatyti, įrengti dar iki ieškovams įgyjant nuosavybės teises į žemės sklypą. Šias išvadas paneigiančių įrodymų ieškovai nepateikė, o pagal byloje esančius duomenis statiniai ieškovų žemės sklype pradėti statyti dar 1979 metais.

10. Teismas nurodė, kad pastatų bei statinių statyba, taip pat inžinerinių tinklų bei kitų objektų įrengimas buvo vykdomi vadovaujantis statybos ir įrengimo darbų metu galiojusiais statybos procesą reglamentuojančiais teisės aktais, taip pat Lietuvos Respublikos statybos įstatymo bei organizacinio tvarkomojo statybos techninio reglamento STR 1.07.01:1997 „Leidimų statyti ir griauti statinius išdavimo tvarka“ (redakcija, galiojusi iki 1999 m. spalio 9 d.) A priedo nuostatomis. Darbai buvo atlikti galiojant Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. balandžio 16 d. įsakymu Nr. 184 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.01.07:2002 „Nesudėtingi (tarp jų laikini) statiniai“ (redakcija, galiojusi nuo 2006 m. balandžio 16 d. iki 2008 m. sausio 6 d.) nuostatoms, todėl statybos leidimas buvo nereikalingas.

11. Atkuriant nuosavybės teises V. M., jos įpėdiniai buvo informuoti ir žinojo, į kokį žemės sklypą ir kokiomis sąlygomis jiems yra atkuriamos nuosavybės teisės, kokie žemės sklype yra pastatai, statiniai ir kiti įrenginiai, kokie apribojimai yra nustatyti žemės sklypo naudojimui, kokia yra galiojanti žemės sklypo nuomos sutartis, ir kt. reikšmingas aplinkybes. V. M. įpėdinė Z. T., remdamasi Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nuostatomis, galėjo su minėtomis aplinkybėmis nesutikti, reikalauti, kad būtų kompensuojama žemės sklypo vertė arba suteikiamas kitas lygiavertis žemės sklypas, kuriam nebūtų nustatyta minėtų apribojimų, ginčyti apskrities viršininko administracijos sprendimą, kreiptis dėl žemės nuomos sutarties nutraukimo ar kitokiu būdu ginti savo pažeistas teises, tačiau Z. T. su nuosavybės teisių į žemės sklypą atkūrimo sąlygomis sutiko, nei apskrities viršininko administracijos sprendimo, nei žemės nuomos sutarties neginčijo, nereikalavo jokių kompensacijų bei nereiškė jokių pretenzijų žemės nuomininkui ir pastatų, statinių bei kitų įrenginių savininkei AB „Lietuvos dujos“. Dėl to teismas padarė išvadą, kad nuosavybės teise įgiję žemės sklypą ieškovai neįgijo daugiau teisių, nei jų turėjo pradinis savininkas.

12. Teismas nurodė, kad prašomas panaikinti statybą leidžiantis dokumentas – 2009 m. rugsėjo 1 d. derinimo žyma Nr. P6-215 Vandentiekio ir buitinių nuotekų genplane, AB „Lietuvos dujos“ techniniame projekte lauko vandentiekiui ir buitinei nuotakynei (toliau – inžinerinių tinklų) – buvo suderintas su atsakingais pareigūnais, tačiau pažeidžiant Statybos įstatymo 23 straipsnio 7 dalies 6 punkto nuostatas, pagal kurias, statytojui siekiant gauti statybos leidimą, būtina sąlyga buvo turėti asmens, kuriam priklauso žemės sklypas, sutikimą dėl statybų. Toks reikalavimas – gauti sklypo savininko (valdytojo ar naudotojo) sutikimą – yra nustatytas ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 27 d. įsakymu Nr. D1-826 patvirtintame statybos techniniame reglamente STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“, kurio 33.3 papunktyje įtvirtinta, kad rašytinis žemės sklypo savininko ar valdytojo sutikimas reikalingas, kai statinį numatoma statyti ar rekonstruoti ne statytojui priklausančiame ar valdomame žemės sklype.

13. Nagrinėjamu atveju, išduodant statybą leidžiantį dokumentą, buvo vadovaujamasi AB „Lietuvos dujos“ pateiktu neaktualiu Nekilnojamojo turto registro pažymėjimu, kuriame kaip žemės sklypo savininkė nurodyta valstybė. Teismas darė išvadą, kad, nesant žemės sklypo savininkės Z. T. sutikimo, o statybą leidžiantį dokumentą išdavus pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, ieškovų reikalavimas panaikinti statybą leidžiančius dokumentus – AB „Lietuvos dujos“ techninio projekto Lauko vandentiekiui ir techninei nuotakynei 2009 m. rugsėjo 1 d. suderinimą ir 2010 m. vasario 26 d. Statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktą Nr. SP1-165 – buvo pagrįstas.

14. Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovų B. T., V. T. ir atsakovių AB „Energijos skirstymo operatorius“, UAB „NT Valdos“ apeliacinius skundus, 2018 m. kovo 20 d. sprendimu panaikino Molėtų rajono apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 28 d. sprendimo dalį, kuria tenkintas ieškinys ir atsakovė UAB „NT Valdos“ įpareigota savo lėšomis pašalinti savavališkos statybos padarinius bei mokėti 25 Eur baudą už kiekvieną uždelstą reikalavimo neįvykdymo dieną skaičiuojant nuo termino, per kurį turi būti pašalinti savavališkos statybos padariniai, pasibaigimo; panaikinti statybą leidžiantys dokumentai – AB „Lietuvos dujos“ techninio projekto Lauko vandentiekiui ir techninei nuotakynei 2009 m. rugsėjo 1 d. suderinimas su Molėtų rajono savivaldybės administracija dėl objektų (duomenys neskelbtini), ir 2010 m. vasario 26 d. Statinio pripažinimo tinkamu naudotis aktas Nr. SP1-165 bei priteistas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas, ir dėl šių reikalavimų priėmė naują sprendimą – ieškinį atmetė, o kitą pirmosios instancijos teismo sprendimo paliko nepakeistą.

15. Kolegija nustatė, kad AB „Lietuvos dujos“ nuosavybės teise valdė nekilnojamojo turto objektus – pastatus ir inžinerinius tinklus, esančius 0,5304 ha ploto žemės sklype (duomenys neskelbtini). Žemės sklypas Valstybinės žemės nuomos sutartimi Nr. 62/2004–0027 Lietuvos Respublikos valstybės, atstovaujamos Utenos apskrities viršininko administracijos, 2004 m. gruodžio 20 d. 40 metų terminui buvo išnuomotas AB „Lietuvos dujos“. Žemės sklypo pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis, naudojimo būdas ir (ar) pobūdis buvo „kitos paskirties žemė, rekreacinės teritorijos, teritorijos moteliams, poilsio namams, kempingams ir kitiems apgyvendinimo objektams, sporto kompleksams statyti, įrengti ir eksploatuoti“ (sutarties 3 punktas), o dėl naujų statinių ir įrenginių statybos, kelių tiesimo, vandens telkinių įrengimo sąlygų sprendžiama vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka (sutarties 4 punktas). Utenos apskrities viršininko 2007 m. birželio 22 d. sprendimu Nr. 13-21074 V. M. buvo atkurtos nuosavybės teisės į 0,5304 ha žemės sklypą Nr. (duomenys neskelbtini) ir nuo sprendimo priėmimo dienos visos teisės ir pareigos pagal 2004 m. gruodžio 20 d. sudarytą valstybinės žemės nuomos sutartį perėjo V. M.. 2007 m. lapkričio 8 d. paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo pagrindu nuosavybės teisę į 0,5304 ha žemės sklypą įgijo Z. T. ir ji 2015 m. gruodžio 10 d. dovanojimo sutartimi nuosavybės teises į žemės sklypą lygiomis dalimis perleido ieškovams. Nuosavybės teisės į žemės sklypą ieškovų vardu Nekilnojamojo turto registre įregistruotos 2015 m. gruodžio 17 d.

16. AB „Lietuvos dujos“ 2015 m. gruodžio 23 d. pirkimo–pardavimo sutartimi pardavė, o UAB „NT Valdos“ įsigijo pastatus: poilsio namelius, pirtį, kitus inžinerinius statinius – kiemo statinius, vandentiekio tinklus – lauko vandentiekį, nuotekų šalinimo tinklus – buitinę nuotakynę.

17. Kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog ieškovų ginčijami statiniai iš esmės buvo

pastatyti ar rekonstruoti dar iki nuosavybės teisių V. M. atkūrimo ir jiems pagal tuo metu galiojusių teisės aktų nuostatas nebuvo reikalingi statybos leidimai, tačiau pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė Statybos įstatymo ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 27 d. įsakymu Nr. D1-826 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ nuostatas ir nepagrįstai pripažino, jog vandentiekio tinklų atkarpos bei buitinių nuotakynių linijų atkarpos yra savavališkos statybos padariniai, todėl jie turi būti pašalinti.

18. Kolegija nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad prašomas panaikinti statybą leidžiantis dokumentas buvo gautas pažeidžiant Statybos įstatymo 23 straipsnio 7 dalies 6 punkto bei Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 27 d. įsakymu Nr. D1-826 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ 33.3 punkto nuostatas, nes nebuvo gautas Z. T. sutikimas. Kolegijos teigimu, šio statybą leidžiančio dokumento išdavimo metu (2009 m. rugsėjo 1 d.) Statybos įstatymo 23 straipsnio 7 dalies 6 punkto nuostatos įsigaliojo tik nuo 2010 m. spalio 1 d., todėl nustatyta pareiga asmeniui gauti statybos leidimą iš žemės sklypo savininko negalėjo būti taikoma. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 27 d. įsakymu Nr. D1-826 patvirtintas statybos techninis reglamentas STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ įsigaliojo taip pat tik 2010 m. spalio 1 d. Kadangi pateikti žemės sklypo savininko sutikimo vykdyti statybas tuo metu galiojęs įstatymas nereikalavo, o baigus statybas, valstybės institucijoms buvo pateikti reikiami dokumentai – projektavimo sąlygų sąvadas, supaprastintas statinio projektas su rašytiniais pritarimais, todėl statytojui neišduoti Statinio pripažinimo tinkamu naudoti akto, kurio pagrindu statiniai buvo įregistruoti VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registre, nebuvo pagrindo.

19. Kolegija įvertino ir tą aplinkybę, kad žemės sklypo savininkė Z. T. jokių pretenzijų dėl vykdomų statybų sau nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype nereiškė nei statybų metu, nei jas užbaigus. Kadangi Z. T. ir baigus statybas daugiau nei penkerius metus nuo statinio pripažinimo tinkamu (2010 m. vasario 26 d.) nekėlė šių statinių bei statybą leidžiančių dokumentų teisėtumo klausimo, o ieškovai 2015 m. gruodžio 10 d. įgijo nuosavybės teises į žemės sklypą su ginčo statiniais, todėl jie neįgijo teisių daugiau, nei jų turėjo pirmesnis savininkas.

20. Kolegija, nustačiusi, kad ginčo žemės sklypas pastatams įrengti buvo suteiktas dar 1987 m. spalio 6 d., suteiktas konkrečiam tikslui – poilsiavietei prie (duomenys neskelbtini) įrengti, 2004 m. spalio 20 d. valstybinės žemės nuomos sutartyje buvo nurodyta pagrindinė tikslinė žemės sklypo naudojimo paskirtis (kitos paskirties žemė, rekreacinės teritorijos, teritorijos moteliams, poilsio namams, kempingams ir kitiems apgyvendinimo objektams, sporto kompleksams statyti, įrengti ir eksploatuoti), atsižvelgė į tą aplinkybę, kad, atkuriant nuosavybės teises į šį žemės sklypą V. M., sklype jau buvo pastatyti ir įrengti statiniai ir pastatai, dėl to nuosavybė į šį žemės sklypą buvo atkurta būtent tokios būklės, kokios jis buvo nuosavybės teisės atkūrimo metu, įskaitant ir galiojančią 2004 m. gruodžio 20 d. valstybinės žemės nuomos sutartį. Byloje nebuvo jokių duomenų, kad V. M. ar jos įgalioti atstovai būtų nesutikę su žemės sklypo atkūrimu natūra, prašę keisti nuosavybės teisių atkūrimo sąlygas, vadinasi, pagal CK 4.48 straipsnio 2 dalies nuostatas ieškovai, dovanojimo sutarties pagrindu įgiję nuosavybę į žemės sklypą, neįgijo daugiau teisių ir pareigų, nei jų turėjo ankstesnės turto savininkės.

21. Pagal nuo 1997 m. liepos 9 d. įsigaliojusio Statybos įstatymo 18 straipsnio 1 dalį, organizacinio tvarkomojo statybos techninio reglamento STR 1.07.01:1997 „Leidimų statyti ir griauti statinius išdavimo tvarka“ (redakcija, galiojusi iki 1999 m. spalio 9 d.) A priedą bei Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. balandžio 16 d. įsakymu Nr. 184 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.01.07:2002 „Nesudėtingi (tarp jų laikini) statiniai“ (redakcija, galiojusi nuo 2006 m. balandžio 16 d. iki 2008 m. sausio 6 d.) nuostatas pastatams – poilsio nameliams naudoti ir eksploatuoti buvo įrengta visa reikalinga infrastruktūra ir tokiems objektams nebuvo reikalingas statybos leidimas bei jų įregistravimas Nekilnojamojo turto registre.


22. Kasaciniu skundu ieškovai prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. kovo 20 d. sprendimo ir Molėtų rajono apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 28 d. sprendimo dalis, kuriomis atmesti ieškinio reikalavimai pripažinti negaliojančia 2015 m. gruodžio 23 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 8-7995, panaikinti statybą leidžiantį dokumentą – AB „Lietuvos dujos“ techninio projekto Lauko vandentiekiui ir techninei nuotakynei 2009 m. rugsėjo 1 d. suderinimą su Molėtų rajono savivaldybės administracija; panaikinti 2010 m. vasario 26 d. statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktą Nr. SP1-165; išspręsti bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimus ir dėl šių reikalavimų priimti naują sprendimą – pripažinti negaliojančia 2015 m. gruodžio 23 d. pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 8-7995 dalį dėl vandentiekio tinklų, unikalus Nr. 4400-2013-2665, ir nuotekų šalinimo tinklų, unikalus Nr. 4400-2013-2676, perleidimo ir dėl šios dalies taikyti restituciją, panaikinti pirmiau nurodytą statybą leidžiantį dokumentą – AB „Lietuvos dujos“ techninio projekto Lauko vandentiekiui ir techninei nuotakynei 2009 m. rugsėjo 1 d. suderinimą su Molėtų rajono savivaldybės administracija, panaikinti 2010 m. vasario 26 d. statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktą Nr. SP1-165, įpareigoti AB „Energijos skirstymo operatorius“ savo lėšomis per tris mėnesius nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos pašalinti

neteisėtos statybos padarinius: išardyti pagal panaikintą 2009 m. rugsėjo 1 d. statybą leidžiantį dokumentą pastatytus vandentiekio ir nuotekų šalinimo tinklus bei sutvarkyti žemės sklypą; atsakovei per prašomą terminą neįvykdžius nustatyto reikalavimo, įpareigoti atsakovę AB „Energijos skirstymo operatorius“ mokėti 50 Eur (po 25 Eur) baudą į ieškovų sąskaitas už kiekvieną uždelstą reikalavimo neįvykdymo dieną, skaičiuojant nuo termino, per kurį turės būti pašalinti neteisėtos statybos padariniai, pasibaigimo; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

22.1. Statytojas neįvykdė įstatymo reikalavimo pateikti žemės sklypo savininko sutikimą dėl naujų statinių statybos, o žemės nuomos sutartyje tokia nuomininko teisė taip pat nėra nustatyta. Statytojas neįvykdė Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytos sąlygos – žemės sklypą valdyti nuosavybės teise arba valdyti ir naudoti kitais Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais pagrindais, todėl statytojui ginčijamas statybą leidžiantis dokumentas ir statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktas negalėjo būti išduodami.

22.2. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad Statybos įstatymo 23 straipsnio 7 dalies 6 punkto nuostatos, reikalaujančios sklypo savininko, valdytojo ar naudotojo sutikimo vykdyti statybas, įsigaliojo tik nuo 2010 m. spalio 1 d., o Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 27 d. įsakymu Nr. D1-826 patvirtintas statybos techninis reglamentas STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ įsigaliojo tik 2010 m. spalio 1 d., t. y. gerokai vėliau nei AB „Lietuvos dujos“ buvo išduotas statybą leidžiantis dokumentas, todėl šiuose teisės aktuose nustatyta pareiga asmeniui gauti statybos leidimą iš žemės sklypo savininko, kai statybą leidžiantys dokumentai buvo išduoti dar iki minėtų teisės aktų įsigaliojimo dienos, negalėjo būti taikoma, neatitinka Statybos įstatymo nuostatų, pažeidžia žemės sklypo savininko nuosavybės teises.

22.3. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, atmesdami ieškovų reikalavimą pripažinti negaliojančia ir panaikinti 2015 m. gruodžio 23 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 8-7995, pažeidė CK 6.394 straipsnio 3 dalį, nes, sudarant šią sutartį, nebuvo gautas žemės sklypo savininko sutikimas.

22.4. Savavališkai pastatytas statinys negali būti civilinės apyvartos objektas, atitinkamai negali būti ir nuosavybės teisės objektas, ir nuosavybės teisė į tokį statinį CK 4.47 straipsnio 4 punkte nurodytu pagrindu negali būti įgyjama, todėl teismai turėjo pripažinti negaliojančia 2015 m. gruodžio 23 d. pirkimo–pardavimo sutarties dalį dėl vandentiekio ir nuotekų tinklų perleidimo ir taikyti restituciją.

23. Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė Molėtų rajono savivaldybės administracija prašo palikti nepakeistą skundžiamą apeliacinės instancijos teismo sprendimą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

23.1. Statybą leidžiantis dokumentas buvo suderintas su Molėtų rajono savivaldybės administracijos Architektūros ir teritorijų planavimo skyriumi jau esant Utenos visuomenės sveikatos centro Molėtų skyriaus statinio projektavimo dokumentų vertinimo pažymai, kurioje pateikta išvada, jog projekto statiniai atitiko projektavimo sąlygų ir visuomenės sveikatos saugos teisės aktų reikalavimus. Šis projektas, prieš pateikiant suderinti su Molėtų rajono savivaldybės administracija, buvo suderintas ir su tuometiniu Molėtų rajono žemėtvarkos skyriumi (2009 m. birželio 31 d. suderinimo žyma), su kuriuo 2004 m. gruodžio 20 d. AB „Lietuvos dujos“ buvo sudariusi valstybinio žemės sklypo nuomos sutartį, įregistruotą VĮ Registrų centre. Molėtų rajono savivaldybės administracijai pateiktame pažymėjime apie nekilnojamojo daikto ir daiktinių teisių į jį įregistravimą Nekilnojamojo turto registre kaip žemės sklypo ir statinių savininkai buvo nurodyti Lietuvos Respublika ir AB „Lietuvos dujos“. Kadangi plane jau buvo Molėtų rajono žemėtvarkos derinimo žyma, tai Molėtų rajono savivaldybės administracijai nekilo abejonių dėl savininko dalyvavimo gaunant statybą leidžiantį dokumentą.

23.2. Statybą leidžiantis dokumentas nepažeidė tuomet galiojusio Statybos įstatymo 23 straipsnio 7 dalies 6 punkto bei Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 27 d. įsakymu Nr. D1-826 patvirtinto STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ 33.3 papunkčio nuostatų. 2009 m. rugsėjo 1 d. Statybos įstatymo 23 straipsnio 7 dalies 6 punktas ir nurodyto teisės akto 33.3 papunktis negaliojo.

23.3. Statybos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 1 punkte buvo nustatyta, kad statybos leidimas statinio statybai privalomas, išskyrus nesudėtingų statinių statybą, o to paties įstatymo 2 straipsnio 6 dalyje buvo nustatyta, kad nesudėtingas statinys – inžinerinis statinys. Pagal Statybos įstatymo 2 straipsnio 9 punktą inžineriniai statiniai – inžineriniai tinklai, o pagal 10 punktą inžineriniai tinklai – tai statinio statybos sklype ir už jo ribų nutiesti komunaliniai ar vietiniai vandentiekio, nuotekų šalinimo, šilumos, dujų, naftos ar kito kuro, technologiniai vamzdynai, elektros perdavimo, energijos bei nuotolinio ryšio (telekomunikacijų) linijos su jų maitinimo šaltiniais ir įrenginiais. Statybos leidimas nebuvo reikalingas.

24. Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos prašo atmesti kasacinio skundo reikalavimą, kuriuo ieškovai prašo panaikinti 2010 m. vasario 26 d. Statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktą Nr. SP1-165, o kitus kasacinio skundo reikalavimus spręsti teismo nuožiūra. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

24.1. Pripažinimo tinkamu naudoti akto forma yra reglamentuota aplinkos ministro 2002 m. gegužės 14 įsakymu Nr. 242 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.11.01:2002 „Statinių pripažinimo tinkamais naudoti tvarka“ reglamento 6 priede bei VI skyriuje „Vieno – dviejų butų namų, sodo namų, II grupės nesudėtingų statinių, laikinų statinių ir daugiabučių namų pertvarkytų butų (nekeičiant jų paskirties) pripažinimo tinkamais naudoti ypatumai“ (redakcija galiojo nuo 2010 m. vasario 14 d. iki 2010 m. rugsėjo 30 d.). Pagal nurodyto reglamento 24 punktą, pasirašius statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktą, statytojas (užsakovas) privalo statinį įregistruoti Nekilnojamojo turto registre ir jį naudoti teisės aktais nustatyta tvarka. To paties reglamento 34 punkte nustatyta, kad statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktas yra pagrindas įregistruoti statinį Nekilnojamojo turto registre.

24.2. 2010 m. vasario 26 d. Pripažinimo tinkamu naudoti aktu Nr. SP1-165 komisija pripažino tinkamais naudoti lauko vandentiekį, buitinę nuotakynę. Kadangi komisijai buvo pateikti reikiami dokumentai: projektavimo sąlygų sąvadas, supaprastintas statinio projektas su rašytiniais pritarimais, tai komisija, patikrinusi statinių atitiktį projektui, neturėjo pagrindo neišduoti akto. Aktą pasirašė visi komisijos nariai. Šio akto pagrindu statiniai buvo įregistruoti VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registre. Nekilnojamieji daiktai, daiktinės teisės į juos, šių teisių suvaržymai, juridiniai faktai laikomi įregistruotais, kai atitinkami duomenys įrašomi į Nekilnojamojo turto registrą (Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 3 straipsnis (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2015 m. lapkričio 1 d.).

24.3. Nuo 2010 m. spalio 1 d. įsigaliojus naujoms minėtų Statybos įstatymo straipsnių redakcijoms žemės sklypo ar gretimų žemės sklypų savininkų ar valdytojų rašytiniai sutikimai, kaip statybą leidžiantys dokumentai, neprivalomi, jeigu dėl anksčiau pastatytų statinių per vienus metus nuo statybos pradžios iš šiuos sutikimus turėjusių duoti asmenų statytojui arba statinio savininkui nebuvo pateikta pretenzijų.

24.4. Z. T. 2007 m. lapkričio 8 d. paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo pagrindu įgijo nuosavybės teisę į ginčo žemės sklypą, 2015 m. gruodžio 10 d. dovanojimo sutartimi perleido nuosavybės teises į šį žemės sklypą lygiomis dalimis ieškovams. Ieškovų nuosavybės teisės į žemės sklypą Nekilnojamojo turto registre įregistruotos 2015 m. gruodžio 17 d. Buvusi žemės sklypo savininkė Z. T. 6 metus (nuo 2009 m. rugsėjo 1 d. suderinto techninio projekto ir statybų pradžios iki 2015 m. gruodžio 10 d. dovanojimo sutarties sudarymo ir žemės sklypo perleidimo ieškovams) turėjo galimybę statytojui arba statinio savininkui pateikti pretenzijas dėl vykdomų statybų arba ginčyti teisme tiek atliktą naują statybą, tiek statytojui išduotą statybą leidžiantį dokumentą, tačiau šių savo teisių neįgyvendino. Kadangi naujieji žemės sklypo savininkai dovanojimo sutarties pagrindu perėmė šią žemę, ant kurios jau stovėjo visi ginčo statiniai, tai ieškovai, nuosavybės teise įgiję žemės sklypą, neįgijo daugiau teisių, negu turėjo pradinis savininkas.

25. Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė AB „Energijos skirstymo operatorius“ prašo ieškovų kasacinį skundą atmesti, palikti nepakeistą skundžiamą apeliacinės instancijos teismo sprendimą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

25.1. Žemės sklypą statytoja AB „Lietuvos dujos“ teisėtai valdė nuo 2004 m. gruodžio 20 d. tarp AB „Lietuvos dujos“ ir Utenos apskrities viršininko administracijos sudarytos Valstybinės žemės nuomos sutarties pagrindu. Šios sutarties 4 punkte nurodyta, kad žemės sklype esantys žemės savininkui ar kitiems asmenims nuosavybės teise priklausantys statiniai ir įrenginiai naudojami pagal paskirtį; dėl naujų statinių ir įrenginių statybos, kelių tiesimo, vandens telkinių įrengimo sąlygų sprendžiama vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka; pagal sutarties 6 punktą užstatomo sklypo plotas nustatomas pagal Lietuvos Respublikos statybos ir projektavimo normas. Vadinasi, žemės nuomos sutartyje žemės nuomininkei AB „Lietuvos dujos“ buvo suteikta teisė pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus statyti, įrengti ir eksploatuoti rekreacinės paskirties objektus bei jiems eksploatuoti reikalingus įrenginius. 2007 m. birželio 22 d. apskrities viršininko sprendimu Nr. 13-21074 atkūrus nuosavybes teises į žemės sklypą, vėliau žemės sklypą paveldėjus naujai savininkei, visos žemės nuomotojo teisės ir pareigos pagal minėtą žemės nuomos sutartį perėjo iš valstybės naujai žemės sklypo savininkei. Inžineriniai tinklai buvo įrengti pagal techninį projektą, parengtą pagal 2009 m. kovo 18 d. Molėtų rajono savivaldybės administracijos išduotą projektavimo sąlygų sąvadą ir suderintą su atsakingais Molėtų rajono savivaldybės administracijos, Aplinkos apsaugos departamento Molėtų rajono agentūros, Visuomenės sveikatos centro bei žemėtvarkos pareigūnais. 2010 m. vasario 26 d. Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Utenos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus paskirta komisija pasirašė statinių pripažinimo tinkamu naudoti aktą, šio pagrindu minėti statiniai buvo įregistruoti VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registre.

25.2. Pagal 2004 m. gruodžio 20 d. sudarytą valstybinės žemės nuomos sutartį žemės nuomininkei AB „Lietuvos dujos“ buvo suteikta teisė, vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatomis, statyti, įrengti ir eksploatuoti motelius, poilsio namus, kempingus ir kitus apgyvendinimo objektus bei sporto kompleksus, nes būtent tuo tikslu žemės nuomos sutartis ir buvo sudaryta. Vadinasi, žemės nuomos sutartyje buvo nustatyta žemės nuomininkės teisė žemės sklype statyti naujus statinius.

25.3. Klausimas dėl statinio statybos teisėtumo turi būti sprendžiamas pagal statybos teisinius santykius ir statinio

reikalavimus nustatančius teisės aktus, galiojusius būtent šio statinio statybos metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-616/2012; 2013 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-180/2013). Statinio statybos teisėtumui patikrinti taikytini tie teisės aktų reikalavimai, kurie galiojo statinio statybos metu, bet ne vėliau įsigalioję teisės aktai. Kitokiu atveju dėl pasikeitusių teisės aktų užbaigus statybą baigto statinio savininko teisės į teisėtai pastatytą statinį negalėtų būti apgintos, tai prieštarautų asmens, vykdžiusio statybas, teisėtam lūkesčiui į statinio nuosavybės teisių apsaugą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-115-695/2015). Pažymėtina, kad nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2017 m. sausio 1 d. galiojusioje Statybos įstatymo redakcijoje buvo nustatyti apribojimai žemės savininkams ar valdytojams pateikti pretenzijas dėl statinių, kurių statybai statybą leidžiantys dokumentai neprivalomi, tačiau privaloma gauti žemės sklypo savininkų ar valdytojų sutikimus, statybos, t. y. Statybos įstatymo 23 straipsnio 25 dalyje buvo nurodyta, kad šio įstatymo 1 dalies 5 punkte nurodyti rašytiniai sutikimai neprivalomi, jeigu dėl anksčiau pastatytų statinių per vienerius metus nuo statybos pradžios iš šiuos sutikimus turėjusių duoti asmenų statytojui arba statinio savininkui nebuvo pateikta pretenzijų.

25.4. Pagal CK 6.394 straipsnio 1 dalį nekilnojamąjį daiktą, esantį kito asmens žemėje, leidžiama parduoti be žemės sklypo savininko sutikimo. Žemės sklypo savininko sutikimas reikalingas tik tuo atveju, kai nekilnojamojo daikto pardavimas prieštarautų įstatymų ir (ar) sutarties nustatytoms to žemės sklypo naudojimo sąlygoms. Parduodant nekilnojamąjį daiktą, kai sutarties šalys neturi ketinimo keisti žemės sklypo, ant kurio yra šis daiktas, naudojimo sąlygų, teisė naudotis atitinkama žemės sklypo dalimi pereina pirkėjui įstatymo pagrindu, ir žemės sklypo savininko sutikimo dėl teisių į žemės sklypą perleidimo nereikia. Nei nekilnojamojo turto pardavėja AB „Lietuvos dujos“, nei pirkėja UAB „NT Valdos“ ginčo žemės sklypo ir (ar) pastatų paskirties nekeitė, todėl 2015 m. gruodžio 23 d. sudaryta nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis neprieštaravo nustatytoms žemės sklypo naudojimo sąlygoms, t. y. turto savininkas, parduodamas nekilnojamąjį turtą, neturėjo pareigos gauti žemės sklypo savininko sutikimą.

25.5. Žemės sklype esantiems pastatams (poilsio nameliams) eksploatuoti reikalingi inžineriniai įrenginiai (lauko vandentiekis ir buitinė nuotakynė) 2009 m. pabaigoje bei 2010 m. pradžioje buvo įrengti teisėtai, pagal statybos procesą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus ir suderinus su statybos valstybinę priežiūrą atliekančiomis institucijomis. Žemės sklypo savininkė Z. T. nei įrenginių įrengimo metu, nei vėliau statytojui ar viešojo administravimo subjektams jokių pretenzijų ar reikalavimų dėl įrenginių įrengimo ar pažeistų Žemės savininko teisių gynimo nereiškė.

25.6. Teisėtai įrengti įrenginiai negali būti laikomi neteisėta statyba. Net ir tuo atveju, jeigu įrenginiai būtų pripažinti įrengtais pažeidžiant teisės aktų nuostatas, ieškovų reikalaujamas neteisėtos statybos padarinių šalinimo būdas yra neadekvatus ieškovų teisių gynimo būdas, prieštaraujantis teisės aktuose įtvirtintiems teisingumo, protingumo, sąžiningumo bei proporcingumo principams bei sukeliantis neadekvačius suvaržymus bei kitas neigiamas pasekmes atsakovams. Žemės sklype įrengti įrenginiai (lauko vandentiekis ir buitinė nuotakynė) nedaro ieškovams žalos, nepažeidžia jų teisių ir interesų, netrukdo naudotis žemės sklypu pagal jo paskirtį, nemažina žemės sklypo rinkos vertės ar jo pardavimo galimybių. 2004 m. spalio 20 d. sudaryta žemės nuomos sutartis yra galiojanti ir jos galiojimas numatytas iki 2044 metų.

26. Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė UAB „NT Valdos“ prašo ieškovų kasacinį skundą atmesti, palikti nepakeistą skundžiamą apeliacinės instancijos teismo sprendimą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

26.1. Pagal 2004 m. gruodžio 20 d. žemės nuomos sutartį žemės nuomininkei AB „Lietuvos dujos“ buvo suteikta teisė, nepažeidžiant Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatų, statyti, įrengti ir eksploatuoti motelius, poilsio namus, kempingus ir kitus apgyvendinimo objektus bei sporto kompleksus, nes būtent tuo tikslu žemės nuomos sutartis ir buvo sudaryta.

26.2. Statytoja AB „Lietuvos dujos“, vykdydama įrenginių įrengimo darbus, atitiko visus Statybos įstatyme statytojui nustatytus reikalavimus.

26.3. Statybos įstatymo (įrenginių įrengimo metu galiojusi įstatymo redakcija, galiojusi iki 2010 m. spalio 1 d.) 23 straipsnio 1 dalies 1 punkte buvo nustatyta, kad statiniui statyti privalomas statybos leidimas, išskyrus nesudėtingus statinius, kurių sąrašą patvirtina Vyriausybės įgaliota institucija, statybą. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. balandžio 16 d. įsakymu Nr. 184 patvirtintame statybos techninio reglamento STR 1.01.07:2002 „Nesudėtingi (tarp jų laikini) statiniai“ 12.4 punkte buvo nurodyta, kad II grupės nesudėtingų statinių įrengimui rengiamas supaprastintas statinio projektas, kurį patikrina savivaldybės administracijos valstybės tarnautojas, įgaliotas nustatyti statinio architektūros ir statybos sklypo tvarkymo urbanistinius reikalavimus. II grupės nesudėtingiems statiniams statybos leidimas nereikalingas, o vietoj jo reikalingas raštiškas pirmiau minėto valstybės tarnautojo pritarimas. Nesudėtingų statinių sąrašas buvo patvirtintas minėto STR 1 priede, kuriame nurodyta, kad II grupės nesudėtingais statiniais laikomi inžineriniai tinklai namų valdos ribose bei inžinerinių tinklų įvadai į namų valdos statinius.

26.4. Apeliacinės instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad statybą leidžiančio dokumento (techninio projekto) išdavimo metu Statybos įstatymo 23 straipsnio 7 dalies 6 punkto nuostatos, reikalaujančios sklypo savininko, valdytojo ar

naudotojo sutikimo vykdyti statybas, įsigaliojo tik nuo 2010 m. spalio 1 d., todėl nustatyta pareiga asmeniui gauti statybos leidimą iš žemės sklypo savininko negalėjo būti taikoma. Be to, tuometinė žemės sklypo savininkė Z. T. per įstatyme nustatytą vienerių metų terminą nuo statybos pradžios (2009 m. rugsėjo mėnesio) jokių pretenzijų nei statytojai AB „Lietuvos dujos“, nei viešojo administravimo subjektams nereiškė, todėl jos sutikimas, vadovaujantis pirmiau minėta Statybos įstatymo nuostata, suėjus vienerių metų pretenzijos pareiškimo terminui, tapo neprivalomas.

26.5. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai padarė pagrįstą išvadą, kad 2015 m. gruodžio 23 d. sudarant pirkimo–pardavimo sutartį atsakovė AB „Energijos skirstymo operatorius“ neturėjo pareigos apie pastatų bei statinių pardavimą pranešti ieškovams, kaip žemės sklypo savininkams. Šios teismo išvados ieškovai neginčijo.

26.6. Teisėtai įrengti įrenginiai negali būti laikomi neteisėta statyba. Net ir tuo atveju, jeigu įrenginiai būtų pripažinti įrengtais pažeidžiant teisės aktų nuostatas, ieškovų reikalaujamas neteisėtos statybos padarinių šalinimo būdas yra neadekvatus ieškovų teisių gynimo būdas. Statybos įstatymo 33 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad teismas, spręsdamas klausimą, ar įpareigoti statytoją (užsakovą) ar kitą šio straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytą asmenį nugriauti statinį ar jo nenugriauti, atsižvelgia į statybos sukeltų padarinių aplinkai ir visuomenės interesams mastą, statybos padarinių šalinimo pasekmes ir galimybes atkurti iki statybos buvusią padėtį, taip pat administracinių aktų pagrindu įvertina turtines teises įgijusių asmenų sąžiningumą. Net ir nustačius neteisėtas statybas, sprendžiama dėl jų pasekmių – neteisėtos statybos padarinių šalinimo būdo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-388/2014).

Teisėjų kolegija



Dėl žemės sklypo, į kurį atkurtos nuosavybės teisės, nuomotojo teises ir pareigas reglamentuojančių teisės aktų taikymo

27. Kasaciniame skunde teigiama, kad statytoja AB „Lietuvos dujos“ neįvykdė Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytos sąlygos – nevaldė žemės sklypo nuosavybės teise arba nenaudojo jo kitais Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais pagrindais, ir todėl, ieškovų teigimu, statytojai ginčijamas statybą leidžiantis dokumentas ir statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktas negalėjo būti išduoti. Šioje byloje kilusiame ginče ieškovai kaip pagrindinį teisės argumentą nurodo tai, kad statytoja neįvykdė įstatymo reikalavimo pateikti žemės sklypo savininko sutikimą dėl naujų statinių statybų jiems nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype. Ieškovų teigimu, žemės nuomos sutartyje nuomininko teisė statyti naujus statinius taip pat nebuvo nustatyta.

28. Kasaciniame skunde nurodomų inžinerinių tinklų (lauko vandentiekio (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir buitinės nuotakynės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) įrengimo metu (2009–2010 metais) iki 2010 m. spalio 1 d. galiojusios Statybos įstatymo redakcijos 3 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teisę būti statytoju fiziniai ir juridiniai asmenys įgyvendina, kai statytojas žemės sklypą valdo nuosavybės teise arba valdo ir naudoja kitais Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais pagrindais; statytojas turi nustatyta tvarka parengtą ir patvirtintą (kai tai privaloma) statinio projektą ar kultūros paveldo statinio tvarkomųjų statybos darbų projektą; statytojas turi nustatyta tvarka išduotą statybos leidimą. Nagrinėjamoje byloje teisę būti statytoju AB „Lietuvos dujos“ įgyvendino pagal 2004 m. gruodžio 20 d. AB „Lietuvos dujos“ ir Utenos apskrities viršininko administracijos sudarytą Valstybinės žemės nuomos sutartį Nr. N 62/2004-0027.

29. Statybos įstatymo 23 straipsnio 7 dalies 6 punkte (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2011 m. liepos 1 d.) nustatyta, kad leidimui statyti naują statinį gauti kartu su įstatyme išvardytais pateiktinais dokumentais taip pat turėjo būti pateikta sutartis su šio žemės sklypo (teritorijos) savininku, valdytoju ar naudotoju, jeigu inžinerinius tinklus ar susisiekimo komunikacijas numatoma tiesti kitame žemės sklype (teritorijoje), taip pat jeigu kitą žemės sklypą (teritoriją) numatoma laikinai naudoti statybos metu. Analogiška nuostata, įpareigojanti statybas pradėti ketinantį asmenį ne jam priklausančiame žemės sklype gauti to sklypo savininko (valdytojo ar naudotojo) sutikimą, nurodyta ir aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 27 d. įsakymu Nr. D1-826 patvirtintame statybos techniniame reglamente STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“, kurio 33.3 papunktyje nustatyta, kad rašytinis žemės sklypo savininko ar valdytojo sutikimas reikalingas, kai statinį numatoma statyti ar rekonstruoti ne statytojui priklausančiame ar valdomame žemės sklype.

30. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis minėtomis įstatymo nuostatomis, sprendė, kad dėl ginčo inžinerinių įrenginių statybos buvo būtinas žemės sklypo savininko sutikimas. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad Statybos įstatymo 23 straipsnio 7 dalies 6 punkto redakcija leidimo statyti inžinerinius įrenginius išdavimo metu negaliojo. Ginčo

inžinerinių tinklų įrengimo metu galiojo Statybos įstatymo redakcijos 3 straipsnio 2 dalis (žr., nutarties 28 punktą).31. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tai, kad statinių statytojas žemės sklypą valdo žemės nuomos teisinių

santykių pagrindu, sutartyje nustatyta teisė pastatams eksplotuoti statyti inžinerinius įrenginius, sprendė, kad nagrinėjamu atveju statytojas laikytinas teisėtu žemės sklypo naudotoju.Teisėjų kolegija, remdamasi toliau nurodytais argumentais, laiko šią apeliacinės instancijos teismo išvadą pagrįsta.

32. Teisėjų kolegija pažymi, kad tuo atveju, kai žemės naudotojas nėra jos savininkas, o ją naudoja pagal nuomos sutartį, tarp jo ir žemės savininko atsiranda prievoliniai žemės nuomos teisiniai santykiai. Žemės naudojimo teisės subjektas gali būti žemės savininkas arba asmuo, naudojantis ją sutarties pagrindu. Žemės naudotojo, kuris nėra jos savininkas, teisės yra ribotos, jis be savininko sutikimo negali disponuoti žemės sklypu, keisti jos paskirties ir kt., turi naudoti žemės sklypą sutartyje nustatytomis sąlygomis.

33. Teisėjų kolegijos požiūriu, prie minėtos išvados pirmosios instancijos teismas priėjo neanalizuodamas sudarytoje valstybinės žemės nuomos sutartyje ir sprendime dėl nuosavybės teisių atkūrimo į ginčo žemės sklypą (bei šiuos santykius reglamentuojančiuose teisės aktuose) nustatytų nuomininko ir žemės sklypo savininko teisių ir pareigų bei šių teisių ir pareigų galiojimo, keičiantis žemės sklypo savininkams po nuosavybės teisių į žemės sklypą atkūrimo; neatsižvelgdamas į žemės nuomos sutartyje nurodytą leidimą statyti pastatams eksplotuoti reikalingus inžinerinius įrenginius, sutartyje nustatytą žemės paskirtį, ginčo statinių paskirtį ir kt.

34. Byloje teismų nustatyta, jog žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), bendras plotas 0,5304 ha, kuriame vykdė inžinerinių tinklų įrengimo darbus, statytoja AB „Lietuvos dujos“ teisėtai valdė pagal 2004 m. gruodžio 20 d. AB „Lietuvos dujos“ ir Utenos apskrities viršininko administracijos sudarytą Valstybinės žemės nuomos sutartį Nr. N 62/2004-0027, kurioje nustatyta, kad žemės sklypas išnuomojamas bendrovei AB „Lietuvos dujos“ 40 metų laikotarpiui sutartyje nustatytomis sąlygomis.

35. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad žemės nuomos sutartyje žemės nuomininkei AB „Lietuvos dujos“ buvo suteikta teisė, laikantis Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatų, statyti, be kta ko, rekreacinės paskirties objektams eksploatuoti reikalingus įrenginius (inžinerinius tinklus). Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo nesutikti su šia apeliacinės instancijos teismo išvada, kasacinio skundo argumentais ji nėra paneigiama.

36. Ginčo inžineriniai tinklai buvo įrengti pagal techninį projektą, parengtą pagal projektavimo sąlygų sąvadą, suderintą su atsakingais pareigūnais; Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Utenos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus paskirta komisija pasirašė statinių pripažinimo tinkamu naudoti aktą, kurio pagrindu minėti statiniai buvo įregistruoti Nekilnojamojo turto registre. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovų ginčijamas statybą leidžiantis dokumentas ir statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktas laikytini teisėtais, atitinkančiais teisės aktų reikalavimus, taip pat ir dėl statytojo teisės žemės nuomos sutarties pagrindu būti teisėtu inžinerinių tinklų statytoju.

37. Apeliacinės instancijos teismas prie tokios išvados priėjo, remdamasis byloje konstatuotais faktais: kad žemės sklypą, kuriame buvo statomi inžineriniai tinklai, statytoja teisėtai valdė 2004 m. gruodžio 20 d. sudarytos valstybinės žemės nuomos sutarties pagrindu; žemės nuomos sutarties sąlygos nedraudė, laikantis teisės aktų nuostatų, statyti, įrengti ir eksploatuoti rekreacinės paskirties objektams eksploatuoti reikalingų įrenginių (inžinerinių tinklų) (valstybinės žemės nuomos sutarties 3, 4 punktai); pastatytų statinių – lauko vandentiekio ir techninės nuotakynės (inžinerinių tinklų) paskirtis – žemės sklype esančiam nekilnojamajam turtui (poilsio nameliams) eksploatuoti reikalinga infrastruktūra.

38. Žemės nuomos sutarties 3 punkte nustatyta, kad „žemės sklypo pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis, naudojimo būdas ir (ar) pobūdis – kitos paskirties žemė, rekreacinės teritorijos, teritorijos moteliams, poilsio namams, kempingams ir kitiems apgyvendinimo objektams, sporto kompleksams statyti, įrengti ir eksploatuoti“. Sutarties 4 punkte nustatyta, kad žemės sklype esantys „žemės savininkui ar kitiems asmenims nuosavybės teise priklausantys statiniai ir įrenginiai naudojami pagal paskirtį. Naujų statinių ir įrenginių statybos, kelių tiesimo, vandens telkinių įrengimo sąlygos apsprendžiamos vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka“, o 6 punkte nurodyta, kad „užstatomo sklypo plotas nustatomas pagal Lietuvos Respublikos statybos ir projektavimo normas“.

39. Teisėjų kolegija pažymi, kad valstybinės žemės nuomos sutartis įregistruota Nekilnojamojo turto registre (įrašas galioja nuo 2004 m. gruodžio 20 d. iki 2044 m. gruodžio 20 d.); leidimai įrengti inžinerinius tinklus išduoti ir aktas pripažinti juos tinkamais naudoti pasirašyti atitinkamai 2009–2010 metais. Žemės nuomos sutartis su joje nurodyta naudojimo paskirtimi išduodant leidimus statyti ginčo įrenginius galiojo, buvo išviešinta, todėl ja pagrįstai vadovavosi atitinkamos institucijos, išduodamos leidimus įrengti ginčo statinius.

40. VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše žemės sklypo paskirtis ir naudojimo būdas nurodyti kaip rekreacinės teritorijos. Pirmiau minėta, kad žemės nuomos sutarties 3 punktas nustato, jog „žemės sklypo pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis, naudojimo būdas ir (ar) pobūdis – kitos paskirties žemė, rekreacinės teritorijos, teritorijos moteliams, poilsio namams, kempingams ir kitiems apgyvendinimo objektams, sporto

kompleksams statyti, įrengti ir eksploatuoti“. Žemės sklype esančio nekilnojamojo turto (poilsio namelių su jiems eksploatuoti reikalinga infrastruktūra) paskirtis ta pati (rekreacinė).

41. Teisėjų kolegija pažymi, kad CK 6.550 straipsnio 2 dalies 2 punkte ir žemės nuomos sutartyje įtvirtinta nuostata, draudžianti privačios žemės nuomininkui keisti pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį, statant nurodytus inžinerinius tinklus, nebuvo pažeista. Byloje nėra konstatuota, kad pastatų savininkas būtų pažeidęs minėto įstatymo nuostatas.

42. Teismai byloje taip pat nustatė, kad Utenos apskrities viršininko 2007 m. birželio 22 d. sprendimu Nr. 13-21074 atkurtos nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypą V. M., sprendimo 6 punkte nurodyta, kad teisės ir pareigos pagal 2004 m. gruodžio 20 d. valstybinės žemės nuomos sutartį pereina žemės savininkui, jeigu šalys nesutaria kitaip. Byloje nėra konstatuota ir ieškovai kasaciniame skunde neteigia, kad būtų susitarta kitaip. Pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 11 dalį, kai grąžinama natūra kitų fizinių ir juridinių asmenų naudojama ar nuomojama žemė, reikalinga nuosavybės teise jų valdomiems pastatams ir statiniams (statomiems ar pastatytiems), taip pat poilsiaviečių pastatams ir statiniams (statomiems ar pastatytiems) eksploatuoti, arba kai nuosavybės teisės atkuriamos perduodant kitų asmenų nuomojamą žemę neatlygintinai nuosavybėn lygiaverčiu žemės sklypu, teisės ir pareigos pagal valstybinės žemės nuomos sutartį pereina naujajam žemės savininkui, jeigu šalys nesusitaria kitaip.

43. Savininkams grąžinus natūra kaimo vietovėje esančią užstatytą žemę, joje esančių pastatų ir statinių savininkams buvo nustatyta teisė toliau naudotis šia žeme žemės nuomos sutarties pagrindu tuo tikslu, kad, atkūrus nuosavybės teises, žemės savininką atitinkamai saisto šioje žemėje esančių pastatų ir statinių savininkų teisės į žemę, teisėtai naudotą jiems nuosavybės teise priklausantiems pastatams ir statiniams eksploatuoti (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. spalio 9 d. nutarimas), t. y. nustatytu Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 11 dalyje reguliavimu buvo įtvirtintas žemės nuomos teisinių santykių tęstinumas, o užstatytų žemės sklypų nuomos terminas nustatytas atsižvelgiant į statinio naudojimo trukmę, nuomojamų sklypų dydis – atsižvelgiant į statinio naudojimo reikmes.

44. Sutiktina su apeliacinės instancijos teismo argumentais, kad visos teisės ir pareigos pagal minėtą žemės nuomos sutartį perėjo iš valstybės naujiems žemės sklypo savininkams, šie argumentai atitinka minėtame specialiame įstatyme ir CK 6.559 straipsnyje nustatytą reguliavimą, kad kai teisėtu pagrindu žemės nuosavybės teisė pereina kitam savininkui, taip pat kai pasikeičia valstybinės žemės nuomotojas, žemės nuomos sutartis galioja naujam žemės savininkui arba valstybinės žemės nuomotojui, jeigu sutartis buvo įstatymų nustatyta tvarka įregistruota viešame registre.

45. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl ginčo statinių statybos teisėtumo, pažymėjo, kad, nesant byloje duomenų, jog būtų susitarta kitaip, visos žemės nuomotojo teisės ir pareigos pagal minėtą žemės nuomos sutartį perėjo iš valstybės naujam žemės sklypo savininkui: 2007 m. lapkričio 8 d. žemės sklypą paveldėjus Z. T., jai liko galioti valstybinės žemės nuomos sutartimi nustatytos sąlygos ir dėl pastatų savininkų galimybės statyti pastatams eksplotuoti būtinus inžinerinius įrenginius. Kai Z. T. 2015 m. gruodžio 10 d. dovanojimo sutartimi Nr. 11049 nuosavybės teises į žemės sklypą perleido lygiomis dalimis ieškovams B. T. ir V. T. (nuosavybės teisės į žemės sklypą ieškovų vardu Nekilnojamojo turto registre įregistruotos 2015 m. gruodžio 17 d.), ieškovai įgijo nuosavybės teises į žemės sklypą su ginčo statiniais, todėl jie neįgijo teisių daugiau, nei jų turėjo pirmesnis savininkas. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su šiais apeliacinės instancijos teismo argumentais.

46. Be to, apeliacinės instancijos teismas pažymėjo ir tai, kad, Utenos apskrities viršininko 2007 m. birželio 22 d. sprendimu Nr. 13-21074 atkuriant nuosavybės teises į šį žemės sklypą V. M., sklype jau buvo pastatyti ir įrengti statiniai ir pastatai, dėl to nuosavybė į šį žemės sklypą buvo atkurta būtent tokios būklės, kokios jis buvo nuosavybės teisės atkūrimo metu, įskaitant ir galiojančią 2004 m. gruodžio 20 d. valstybinės žemės nuomos sutartį. Byloje nėra jokių duomenų, kad V. M. ar jos įgalioti atstovai būtų nesutikę su žemės sklypo atkūrimu natūra, prašę keisti nuosavybės teisių atkūrimo sąlygas (pareiškę reikalavimus dėl kito lygiaverčio žemės sklypo suteikimo ar šio žemės sklypo vertės kompensavimo), ginčiję sudarytos ir galiojusios 2004 m. gruodžio 20 d. valstybinės žemės nuomos sutarties sąlygas.

47. Konstitucinis Teismas 2013 m. spalio 9 d. nutarime konstatavo, kad Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 11 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu žemės savininko, kuriam atkurtos nuosavybės teisės į atitinkamą užstatytą žemę grąžinant ją natūra, nuosavybės teisės, sutarties sudarymo laisvė nebuvo apribota neproporcingai. Be to, nurodyto įstatymo 4 straipsnio 11 dalies nuostata „teisės ir pareigos pagal žemės nuomos sutartį pereina žemės savininkui, jeigu šalys nesusitaria kitaip“ nebuvo nukrypta nuo iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio, 46 straipsnio 1 dalies kylančių reikalavimų, taip pat nebuvo pažeistas konstitucinis teisinės valstybės principas, apimantis ir proporcingumo principą.

48. Kasaciniame skunde teigiama, kad nuosavybės teisių atkūrimo metu žemės sklypas ginčo pastatų vietoje buvo neužstatytas ir žemės sklypo savininkas atitinkamai turėjo teisėtų lūkesčių, kad be jo sutikimo daugiau statinių jam priklausančiame žemės sklype neatsiras.

49. Atsakydama į šiuos kasacinio skundo argumentus teisėjų kolegija pažymi, kad valstybine žemės nuomos sutartimi žemės nuomininkei AB „Lietuvos dujos“ buvo suteikta teisė pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus statyti, įrengti ir eksploatuoti rekreacinės paskirties objektams eksploatuoti reikalingus inžinerinius tinklus. Byloje nėra konstatuota, kad atsakovė, statydama ginčo statinius, būtų pažeidusi teisinį reguliavimą dėl užstatymo tankumo, ieškovai šių aplinkybių byloje neįrodinėjo, taip pat byloje nėra duomenų, kad žemės nuomos sutartis būtų keista ar būtų susitarta kitaip. Pažymėtina ir tai, kad pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 11 dalies nuostatas „jeigu šalys nesusitaria kitaip“, nuomotojo teisėms ir pareigoms pagal valstybinės žemės nuomos sutartį perėjus žemės savininkui, kuriam atitinkama užstatyta žemė grąžinta natūra, pagal CK įtvirtintą teisinį reguliavimą atkurtos žemės savininko ir šios žemės nuomininko, kuriam priklauso minėtoje žemėje esantys pastatai ir statiniai, susitarimu gali būti pakeistas žemės nuomos sutarties turinys, įskaitant ir žemės nuomos mokestį ar nuomojamos žemės dydį.

50. Konstitucinis Teismas 2013 m. spalio 9 d. nutarime konstatavo, kad, atsiradus išimtinėms sutartinių įsipareigojimų vykdymą iš esmės pasunkinančioms aplinkybėms, atitinkančioms įstatyme nustatytus kriterijus, ir šalims nesusitarus dėl sutarties pakeitimo, sutartis gali būti nutraukta arba jos sąlygos pakeistos teismo tvarka; sutartis teismo tvarka vienos iš šalių reikalavimu gali būti pakeista ir tuo atveju, kai kita šalis ją iš esmės pažeidė. Tačiau teismas taiap pat pažymėjo, kad tarp žemės savininko ir joje esančių statinių savininko nutrūkus žemės nuomos santykiams, statinių savininko galimybė naudotis žeme, reikalinga šiems statiniams naudoti pagal paskirtį, gali būti užtikrinta servitutu, kuris, statinių ir žemės savininkams nesusitarus, gali būti nustatytas teismo tvarka. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, pažymi, kad nagrinėjamu atveju galimybė naudotis žemės sklypu daiktinės teisės – servituto – pagrindu AB „Lietuvos dujos“ buvo nustatyta tiek 2004 m. gruodžio 20 d. Valstybinės žemės nuomos sutartyje Nr. 62/2004-0027, tiek Utenos apskrities viršininko 2007 m. birželio 22 d. sprendime Nr. 13-21074 dėl nuosavybės teisių atkūrimo.

Dėl pastatų pirkimo–pardavimo sutarties dalies dėl inžinerinių tinklų pardavimo teisėtumo

51. Kasaciniame skunde teigiama, kad ginčo inžineriniai tinklai (vandentiekio ir nuotekų šalinimo) negali būti nuosavybės teisės objektai, nes statytojas juos pastatė neteisėtai. Teisėjų kolegija pažymi, kad konstatavus, jog ginčo statiniai yra pastatyti teisėtai, pripažintina, jog jie gali būti nuosavybės teisės objektas (CK 4.47 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Be to, kasaciniame skunde teigiama, kad pirkimo–pardavimo sutartis dėl inžinerinių tinklų pardavimo negalėjo būti sudaryta neturint žemės sklypų savininkų sutikimo. CK 6.394 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad tuo atveju, kai nekilnojamojo daikto savininkas nėra žemės sklypo, kuriame tas daiktas yra, savininkas, tai nekilnojamąjį daiktą jis gali parduoti be žemės sklypo savininko sutikimo, jei tai neprieštarauja įstatymo ir (ar) to žemės sklypo naudojimo sąlygoms. Minėta, kad byloje nėra konstatuota, jog sudaryto ginčijamo sandorio dalis dėl vandentiekio ir nuotekų šalinimo tinklų perleidimo kartu su kitais pastatais prieštarautų žemės sklypo pirmiau aptartoms naudojimo sąlygoms ar jų statyba neatitiktų Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytos sąlygos – žemės sklypą valdyti nuosavybės teise arba valdyti ir naudoti kitais Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais pagrindais. Pažymėtina, kad, bylos duomenimis, žemės savininkams 2015 m. gruodžio 23 d. buvo pranešta apie notarės sudaromą pastatų perleidimo sutartį.

52. Byloje esant nustatytoms aplinkybėms dėl ginčo žemės sklypo ir jame esančių pastatų pagrindinės tikslinės naudojimo paskirties (rekreacinės (poilsiavietės)), valstybinės žemės nuomos sutartyje esant įtvirtintai nuostatai dėl išnuomoto ginčo žemės sklypo dydžio ir nuomos termino bei leidimo statyti atitinkamus statinius, darytina išvada, kad reikalingos infrastruktūros buvimas ginčo žemės sklype yra būtinas, kad būtų galima tinkamai naudotis ginčo žemės sklype esančiais pastatais (poilsio nameliais), todėl ieškovų reikalavimas juos išardyti yra neadekvatus ginčo žemės sklypo savininkų teisių gynimo būdas, prieštaraujantis teisės aktuose įtvirtintiems teisingumo, protingumo, sąžiningumo bei proporcingumo principams dėl nuosaybės teisės neliečiamumo ir apsaugos (CK 1.5 straipsnis ir kt).

53. Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas šalių ginčą, nesivadovavo kasacinio teismo praktika, kuri suformuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 28 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-26-701/2018. Nurodytoje civilinėje byloje sprendžiant klausimą dėl statytojo teisės į žemės sklypą neturint žemės savininko sutikimo buvo konstatuota, kad ginčo atveju nebuvo pateikta susitarimo, kuriame būtų aptartos valstybinės žemės suteikimo statiniams statyti sąlygos. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje valstybinės žemės nuomos sutartyje buvo nustatyta pastatų savininko teisė, be kita ko, statyti pastatams eksploatuoti reikalingus inžinerinius tinklus, o atkūrus nuosavybės teises į žemės sklypą, naujam žemės savininkui buvo perleistos nuomos sutarties sąlygos. Todėl šie kasacinio skundo argumentai nelaikytini pagrįstais.

54. Kiti kasacinio skundo argumentai vertintini kaip neturintys reikšmės apskųsto teismo procesinio sprendimo teisėtumui patikrinti ir vienodai teismų praktikai formuoti, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

55. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytaiss argumentais, konstatuoja, kad ieškovų kasacinio skundo argumentai neteikia pagrindo naikinti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo procesinį sprendimą (Lietuvos Respublikos civilinio

proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl rašytinių paaiškinimų

56. Ieškovai po kasacinio skundo priėmimo pateikė kasaciniam teismui rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodė papildomus (naujus) argumentus, jų manymu, patvirtinančius skundžiamo apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo neteisėtumą.

57. Teisėjų kolegija nurodo, kad, išsprendus kasacinio skundo priėmimo klausimą, kasacinio skundo papildyti ar pakeisti negalima (CPK 350 straipsnio 8 dalis), todėl rašytiniai paaiškinimai, kuriuose nurodomi nauji, kasaciniame skunde nenurodyti argumentai, kasaciniame teisme nepriimami. Dėl šios priežasties pateikti rašytiniai paaiškinimai nepriimtini.

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

58. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 6 d. pažymą kasacinis teismas turėjo 13,52 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Netenkinus ieškovų kasacinio skundo, šių bylinėjimosi išlaidų atlyginimas valstybei priteistinas iš ieškovų lygiomis dalimis, t. y. iš kiekvieno po 6,76 Eur (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. kovo 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.Atsisakyti priimti ieškovų B. T. ir V. T. pateiktus rašytinius paaiškinimus.Priteisti valstybei iš ieškovo B. T. (a. k. (duomenys neskelbtini) 6,76 Eur (šešis Eur 76 ct) bylinėjimosi išlaidų

atlyginimo.Priteisti valstybei iš ieškovo V. T. (a. k. (duomenys neskelbtini) 6,76 Eur (šešis Eur 76 ct) bylinėjimosi išlaidų

atlyginimo.Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų

surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

TEISĖJAI ALĖ BUKAVINIENĖ

JANINA JANUŠKIENĖ

DALIA VASARIENĖ_______________________


2018-20491 2018-12-14 2018-12-06 2018-12-06 -

Civilinė byla Nr. e3K-3-484-684/2018Teisminio proceso Nr. 2-52-3-03443-2016-5Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.8.11.1; 3.2.4.11(S)



https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=c08c8820fef811e8a969c20aa4d38bd4


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Bublienės, Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Vinco Versecko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės V. M. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. balandžio 17 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „TymDrym“ ieškinį atsakovei V. M. dėl netesybų priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl įrodymų vertinimo taisyklių taikymo, atskleidžiant sutarties turinį ir nustatant padaryto sutarties pažeidimo pobūdį, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovė prašė priteisti iš atsakovės 3000 Eur baudą, 5 procentų procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

3. Ieškovė nurodė, kad 2016 m. gegužės 12 d. šalys sudarė televizijos laidos – realybės šou „2 barai. Gyvenimas greitkelyje“ dalyvio (atlikėjo) sutartį. 2016 m. liepos 5 d. atsakovė, nepranešusi ieškovei ir negavusi jos leidimo, pasišalino iš projekto patalpų ir kitų projekto filmavimo vietų, taip pažeisdama sutarties 3.3 punkto nuostatą, pagal kurią dalyvis jokiais būdais negali išeiti ar kitaip pasišalinti iš TV laidos filmavimo patalpų ir (ar) kitų TV laidos filmavimo vietų nuo pat TV laidos filmavimo (kūrimo) pradžios ir nepertraukiamai per visą TV laidos filmavimo laikotarpį. Toks atsakovės elgesys vertintinas kaip esminis sutarties pažeidimas.

4. Kadangi atsakovė pasišalino be leidimo iš filmavimo patalpų, tai ieškovė pašalino atsakovę iš projekto ir nuo 2016 m. liepos 7 d. nutraukė šalių sudarytą sutartį, apie tai raštu informuodama atsakovę bei reikalaudama per 5 dienas sumokėti sutartyje nustatytą 3000 Eur baudą. Atsakovė ieškovės reikalavimo nevykdė, todėl ieškovė prašė priteisti šią baudą.


5. Vilniaus rajono apylinkės teismas 2017 m. kovo 7 d. sprendimu ieškinį atmetė, paskirstė bylinėjimosi išlaidas.6. Teismas, remdamasis byloje esančių duomenų visuma (atsakovės paaiškinimais, liudytojų V. M., M. B. parodymais,

į bylą pateiktais šalių vaizdo (garso) įrašais), pripažino įrodyta aplinkybę, kad atsakovė buvo gavusi žodinį laidos prodiuserio sutikimą atvykti į „Karpynę“. Dėl to teismas pritarė atsakovės argumentui, kad ji nesiėmė savavališkų veiksmų ir nepaliko projekto patalpų be ieškovės atstovo sutikimo.

7. Teismas nustatė, kad sutarties 3.3 punktu atsakovė įsipareigojo neišeiti ar kitaip nepasišalinti iš TV laidos filmavimo patalpų ir kitų TV laidos filmavimo vietų, tačiau sutarties priede buvo nustatyta dalyvio galimybė išvykti, gavus baro valdytojo ar laidos vedėjo sutikimą. Liudytojas D. K. nurodė, kad dalyviams buvo leidžiama laikinai palikti filmavimo patalpas. Nustatęs, kad nagrinėjamu atveju atsakovė išvyko iš filmavimo vietos, norėdama pasikalbėti su ieškovės atstovais dėl paviešinto vaizdo įrašo, teismas sprendė, jog išvykdama iš filmavimo (baro) teritorijos atsakovė nepadarė esminio sutarties nuostatų pažeidimo.

8. Teismas pažymėjo, kad projekte buvo naudojama perspėjimų sistema už savavališką pasišalinimą, gavus leidimą išeiti ir užtrukus ilgiau nei 1 valandą. Atsižvelgdamas į tai, kad atsakovė paliko filmavimo (baro) teritoriją vykdama susitikti su prodiuseriu, teismas laikė, jog jai vietoj pašalinimo visam laikui turėjo būti skiriamas įspėjimas ir turėjo būti paaiškinta, kad ji turi grįžti į filmavimo vietą.

9. Teismas nelaikė esminiu sutarties pažeidimu atsakovės išvykimo iš filmavimo teritorijos, o sutarties 6.2 punkte nustatyta dalyvio prievolė sumokėti baudą siejama būtent su esminiu sutarties pažeidimu. Pagal sutarties 9.4 punktą esminiu pažeidimu laikytinas sutarties nutraukimas 9.2 punktuose i–iii nustatytais atvejais, tarp kurių nėra nurodytas išvykimas iš filmavimo teritorijos.

10. Nustatęs, kad atsakovė išvyko iš filmavimo (baro) teritorijos į gyvenamąją teritoriją susitikti su prodiuseriu, apie tai jį informavo, pastarasis nepateikė aiškaus prieštaravimo, teismas pripažino neįrodytu ieškinyje nurodytą faktinį pagrindą, atsakovės veiksmų nelaikė esminiu sutarties pažeidimu.

11. Teismas papildomai pažymėjo, kad įrodymų visuma neteikia pagrindo daryti išvadą, jog atsakovė atsisakė filmuotis TV laidoje ir (ar) pareiškė norą palikti TV filmavimo patalpas ar kitas filmavimo vietas bei nebedalyvauti (nebesifilmuoti) pagal sutarties sąlygas kuriant laidą. Sutartis tarp šalių buvo nutraukta ieškovės iniciatyva, jai pareiškus apie atsakovės įvykdytą sutarties pažeidimą, kuris pripažintas esminiu sutarties pažeidimu, ir nusprendus pašalinti atsakovę iš projekto.

12. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2018 m. balandžio 17 d. sprendimu panaikino Vilniaus rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 7 d. sprendimą ir priėmė naują – tenkino ieškinį, priteisė iš atsakovės ieškovės naudai 3000 Eur baudą ir 1467 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

13. Kolegija nurodė, kad 2016 m. gegužės 12 d. šalys sudarė televizijos laidos – realybės šou „2 barai. Gyvenimas greitkelyje“ dalyvio sutartį, kuria susitarė sutartyje nustatytomis sąlygomis ir tvarka bendradarbiauti, kuriant ir filmuojant TV laidą; atsakovė įsipareigojo nuo 2016 m. birželio 15 d. iki 2016 m. rugpjūčio 30 d., išskyrus iškritimo iš TV laidos pagal taisykles atvejį, neatlygintinai dalyvauti kuriant ir filmuojant TV laidą. 2016 m. liepos 5 d. atsakovė, apie tai nepranešusi prodiuseriui ir negavusi leidimo, vienašališkai pasišalino iš projekto patalpų ir kitų TV laidos filmavimo vietų. Prodiuseris, atsižvelgdamas į dalyvės sprendimą bei sąmoningą sutarties pažeidimą, priėmė sprendimą pašalinti dalyvę iš projekto; ieškovė informavo, kad nuo 2016 m. liepos 7 d. nutraukia sutartį su dalyve, ši šalinama iš projekto ir per 5 kalendorines dienas privalo sumokėti sutartyje nurodytą baudą.

14. Šalių sudarytoje sutartyje buvo aptartos ir sulygtos visos esminės sąlygos (tiek dėl sutarties nutraukimo, tiek dėl esminio pažeidimo, tiek dėl sankcijų).

15. Spręsdama, ar atsakovė gavo sutikimą pasišalinti iš projekto patalpų ir ar tai yra esminis sutarties pažeidimas, kolegija vertino atsakovės pridėtą garso įrašą (jame girdėti: „Na, žiūrėk, o kada galėtume susitikti ir su…? (1 min. 10 s)“; atsakymas: „Dabar žiūrėk, mes dirbam, mes negalim važinėti (neaiškiai girdisi). Atvažiuosi čia, ir pasišnekėsim“ (1 min. 26 s); „Tai gerai, o jei dabar atvažiuosiu?; atsakymas: (neaiškiai girdisi); toliau aiškiai girdimas tik atsakovės balsas, pokalbis baigiasi). Kolegija šio įrašo pagrindu padarė išvadą, kad nei atsakovė prašė leidimo išvykti, nei ieškovės prodiuseris davė tokį leidimą (sutikimą).

16. Prie televizijos laidos – realybės šou „2 barai. Gyvenimas greitkelyje“ dalyvio (atlikėjo) sutarties pridėtose taisyklėse buvo nustatyta, kad tuo pačiu metu leidimą išvykti daugiausiai 4 valandom per dieną gali gauti 2 dalyviai; jei dalyvis nori gauti leidimą išvykti, jis turi įteikti raštišką prašymą baro valdytojui arba laidos vedėjams; filmavimo komanda turi nufilmuoti, kaip patenkinamas dalyvio prašymas išvykti; baro valdytojas gali atmesti dalyvio prašymą, jei mano, kad išvykimas pakenktų barui. Atsakovė neįrodė, kad pateikė raštu prašymą baro valdytojui arba laidos vedėjui, šis prašymas buvo svarstytas, filmavimo komanda nufilmavo, kaip toks prašymas tenkinamas. Byloje nėra duomenų, kad šiuo atveju šalys buvo pakeitusios leidimo suteikimo tvarką. Kolegija padarė išvadą, kad atsakovė išvyko iš filmavimo zonos be atitinkamo leidimo.

17. Atsakovės nurodyta aplinkybė, kad buvo paviešintas jos asmeninis vaizdo įrašas, todėl ji siekė pasikalbėti su prodiuseriu ir ginti savo teises, nepagrindžia to, kad atsakovė turėjo teisę pažeisti šalių sudarytos sutarties nuostatas ir elgtis savavališkai. Atsakovė, manydama, kad vaizdo įrašas paviešintas neteisėtai, savo teises galėjo ir turėjo ginti kitomis priemonėmis, bet ne pažeisdama sutartį. Kolegija pažymėjo ir tai, kad atsakovė išvyko iš projekto filmavimo vietos su visais savo daiktais, o tai patvirtina, kad ji buvo apsisprendusi palikti projektą ir neketino į jį grįžti. Tai netiesiogiai patvirtina liudytojos V. M. parodymai ir pačios atsakovės paaiškinimai.

18. Kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi tik atsakovės liudytojų V. M., M. B. parodymais, atmesdamas D. K. paaiškinimus, ieškovės pateiktus įrodymus. Dėl to kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo civiliniame procese taisykles.

19. Realybės šou esmė yra nuolat, nepertraukiamai stebėti dalyvių elgesį, gyvenimą tam tikroje erdvėje realiu laiku, todėl dalyvis, savo sąmoningu ir kryptingu elgesiu sukūręs situaciją ir palikęs projekto patalpas, kuriose buvo sumontuota speciali technika, leidžianti žiūrovui stebėti ir girdėti projekto dalyvius, iš esmės pažeidžia šalių sudarytą sutartį, nes šou kuriančiam subjektui ir žiūrovui tampa nebepasiekiamas. Taigi laidą kuriantis asmuo iš esmės negauna to, ko tikėjosi. Kolegija pripažino, kad atsakovė pažeidė sutartį iš esmės, todėl ieškovė turėjo pagrindą sutartį nutraukti, o atsakovei kyla pareiga atlyginti sutartyje nustatytus minimalius nuostolius.

20. Kolegija nepritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad atsakovei turėjo būti skiriamas įspėjimas bei turėjo būti paaiškinta, jog ji turi grįžti į filmavimo vietą tuo atveju, jeigu nebuvo gauta tiesioginio sutikimo išvykti iš filmavimo vietų, nes atsakovė už sutarties pažeidimą jau kartą buvo įspėta.


21. Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos

2018 m. balandžio 17 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 7 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

21.1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.200 straipsnyje nustatytais sutarčių vykdymo principais. Formalus sutarties pažeidimas (rašytinės formos prašymo išvykti nepateikimas) negali nulemti atsakovės veiksmų vertinimo kaip neteisėtų. Jei viena šalis nesilaiko sutartyje nustatytos prašymo pateikimo formos, o kita šalis konkliudentiniais veiksmais, žodžiu ar kitokia forma priima tokį pirmosios šalies prašymą, nors jis neatitinka sutartyje nustatytų formos reikalavimų, toks sutikimas turi būti vertinamas kaip CK 6.200 straipsnyje nustatytų sutarčių vykdymo principų pažeidimas. Atsakovė, siekdama susitikti su prodiuseriu, pirmiausia kreipėsi į baro vadovą (kuris sutartyje nurodomas kaip ieškovės atstovas), tačiau šis nepriminė apie sutartyje nustatytą reikalavimą teikti prašymą raštu (sutarties, kaip ir kitų spaudinių, atsakovė projekte negalėjo turėti) ir įdavė darbinį mobilųjį telefoną, šiuo pasinaudodama atsakovė susisiekė su prodiuseriu. Pokalbio telefonu metu atsakovei išreiškus pageidavimą pasikalbėti, ieškovės atstovas (prodiuseris) nurodė tuometę savo buvimo vietą ir pasakė, kad jie pakalbės, kai ji atvyks. Tokį šalių bendravimą teismas turėjo vertinti kaip atsakovės prašymą išvykti, o ieškovės nurodymą, kur atvykti, laikyti jos sutikimu, nors ir duotu ne sutartyje nurodyta rašytine forma.

21.2. Ieškovė sutartį su atsakove nutraukė remdamasi Sutarties 9.2 punkto i papunkčiu, todėl turėjo būti vertinama, ar atsakovės elgesys laikytinas esminiu sutarties pažeidimu (CK 6.217 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, kvalifikuodamas pažeidimą kaip esminį, vertino tik tai, ar ieškovė iš esmės negavo iš sutarties to, ko tikėjosi, bet neatsižvelgė į kitas CK 6.217 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes. Kasacinio teismo nurodyta, kad, analizuojant CK 6.217 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų esminio sutarties pažeidimo kriterijų turinį, visų pirma vertintini du prievolės vykdymai: pažadėtasis ir faktiškai atliktas. Kuo didesnis atotrūkis tarp šių įvykdymų, tuo didesnė esminio sutarties pažeidimo tikimybė. Atotrūkis bus maksimalus visiško neįvykdymo atveju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-297/2012). Apeliacinės instancijos teismas netinkamai įvertino atotrūkį tarp pažadėto ir faktiškai atlikto sutarties įvykdymo, nevertino, ar nukentėjusi šalis negavo daugiausia to, ką pagal sutartį per visą jos terminą pagrįstai tikėjosi gauti. Šalių sutartyje nustatyta galimybė dalyviams išvykti iš filmavimo vietos iki 4 valandų per dieną, todėl pats išvykimas savaime nėra kategoriškai draudžiamas. Be to, atsakovė po pokalbio su prodiuseriu išvyko iš baro ir vyko į dalyvių apgyvendinimo vietą, kur tuo metu buvo prodiuseris (iš vienos laidos filmavimo vietos į kitą); tiek atsakovės išvykimas iš baro, tiek bendravimas su prodiuseriais „Karpynėje“, tiek daiktų pakavimasis ir išvykimas prodiuseriams pareiškus, jog sutartis su atsakove yra nutraukta, buvo filmuojamas, taigi ji netapo nepasiekiama laikos kūrėjui ir žiūrovui.

21.3. Sutarties 3.3 punkte 6 pastraipoje nustatyta pareiga atsakovei nuo pat TV laidos filmavimo (kūrimo) pradžios ir nepertraukiamai per visą TV laidos filmavimo laikotarpį neišeiti ar kitaip nepasišalinti iš TV laidos filmavimo patalpų ir kitų TV laidos filmavimo vietų. Taisyklių, kurios yra Sutarties priedas ir laikomos neatskiriama jos dalimi, nuostatos leidžia teigti, kad dalyvio išvykimas iš filmavimo vietų nėra absoliučiai draudžiamas, tačiau įtvirtinta tam tikra išvykimo tvarka: pateikti rašytinį prašymą, šį baro valdytojas gali atsisakyti tenkinti tik jei tuo pačiu metu būtų išvykę daugiau nei 2 dalyviai arba išvykimas pakenktų barui. Ieškovė neįrodė, kad buvo bent viena iš šių aplinkybių; nepagrindė, jog atsakovei negalėjo būti duotas leidimas išvykti. Taigi atsakovė pažeidė ne pareigą neišvykti ši filmavimo vietos, o pareigą paprašyti leidimo raštu.

21.4. Apeliacinės instancijos teismas neanalizavo, ar konkrečios sąlygos neįvykdymas nulems kreditoriaus intereso praradimą; neatsižvelgė į atsakovės, kaip pažeidėjos, kaltės (ne)buvimą ir jos formą. Iškilus būtinybei pasikalbėti su prodiuseriu dėl ieškovės galimai padaryto esminio sutarties pažeidimo, atsakovė nesielgė impulsyviai, savavališkai: laukė, skambino prodiuseriui, prašydama galimybės susitikti. Kadangi leidimas atvykti į prodiuserio buvimo vietą yra duotas, jos veiksmai vertintini kaip padaryti be kaltės ar bent jau dėl nedidelio neatsargumo. Atsakovės kaltės nebuvimas negalėjo lemti tai, kad sutarties pažeidimas būtų pripažintas esminiu. Svarbu ir tai, kad atsakovė su savimi neturėjo (negalėjo turėti dėl projekte galiojančių taisyklių) sutarties teksto, natūralu, kad negalėjo tiksliai prisiminti visų sutarties ir taisyklių detalių. Sutarties tekstas jai įteiktas tik atvykus pokalbio su prodiuseriu (jau palikus baro teritoriją).

21.5. Apeliacinės instancijos teismas nevertino nukentėjusios šalies (ieškovės) veiksmų įtakos atsakovės padarytam sutarties pažeidimui. Paaiškėjusios (paviešintos) aplinkybės atsakovei leido pagrįstai manyti, kad pati ieškovė galimai pažeidė sutarties sąlygą, kurią atsakovė prašė įtraukti kaip jai esminę; pokalbio telefonu metu neišreiškė prieštaravimo dėl atsakovės ketinimo atvykti į jo buvimo vietą, netgi nurodė konkrečią savo buvimo vietą. Toks ieškovės atstovo elgesys suklaidino atsakovę, leido jai pagrįstai manyti, kad jai leidžiama vykti į prodiuserio buvimo vietą. Ieškovė neįspėjo atsakovės, kokiu būdu ji privalanti prašyti leidimo.

21.6. Įstatyme nustatyta pareiga teismui ex officio (pagal pareigas) kontroliuoti netesybų dydį, t. y. mažinti, jei jos yra aiškiai per didelės ar neprotingai didelės (CK 6.258 straipsnio 3 dalis ir 6.73 straipsnio 2 dalis). Apeliacinis teismas, priteisdamas visą prašomą sumą, nevertino, ar netesybos protingos, ar nukentėjusi šalis nepiktnaudžiauja savo teise,

nesiekia nepagrįstai praturtėti kitos šalies sąskaita. Nors ieškovė teigė, kad dėl atsakovės dalyvavimo projekte patyrė tam tikrų išlaidų (maitino dalyvę, ją apgyvendino, kt.), nepateikė konkrečių apskaičiavimų ir įrodymų. Be to, ieškovė gavo naudos ir iš kuriamos bei transliuojamos laidos.

21.7. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad atsakovės pateiktas įrašas yra prastos kokybės, iš jo negalima spręsti apie atsakovei duotą leidimą išvykti. Fakto, ar buvo duotas sutikimas išvykti, nustatymu buvo suinteresuotos abi šalys, ieškovė turėjo visas galimybes pateikti geresnės kokybės įrašą. Atsakovė buvo prašiusi teismą įpareigoti ieškovę pateikti įrašo originalus, tačiau šis prašymas atmestas remiantis tuo, kad įrašų kokybė pakankama. Ieškovė apeliaciniame skunde nurodė, kad įrašas prastos kokybės, todėl neįmanoma tiksliai nustatyti šios aplinkybės, tačiau, elgdamasi sąžiningai, kartu turėjo pateikti geresnės kokybės įrašą, tačiau nepateikė. Apeliacinės instancijos teismas šios aplinkybės nevertino ieškovės nenaudai.

22. Ieškovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo atmesti atsakovės kasacinį skundą ir Vilniaus apygardos teismo 2018 m. balandžio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

22.1. Atsakovė kreipėsi į prodiuserį ne su prašymu suteikti jai leidimą palikti TV laidos filmavimo patalpas ir atvykti į susitikimą, o norėdama pasikalbėti, todėl prodiuseris D. K. negalėjo duoti leidimo. Sutarties taisyklėse yra nustatyta prašymų išvykti iš TV laidos filmavimo vietų tvarka. Atsakovei visos sutarties sąlygos buvo žinomos ir suprantamos, todėl ji turėjo jomis vadovautis. Nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo konstatuoti, kad atsakovė šalių susitarta tvarka pateikė prašymą išvykti ir leidimas jai buvo duotas.

22.2. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad šalys buvo sudariusios televizijos laidos – realybės šou sutartį, kurios esmė yra nuolat, nepertraukiamai stebėti dalyvių elgesį, gyvenimą tam tikroje erdvėje realiu laiku. Dalyvis savo sąmoningu ir kryptingu elgesiu, sukūręs situaciją ir palikęs projekto patalpas, kuriose buvo sumontuota speciali technika, leidžianti žiūrovui stebėti ir girdėti projekto dalyvius, iš esmės pažeidžia tarp šalių sudarytą sutartį, nes jis šou kuriančiam subjektui ir žiūrovui tampa nebepasiekiamas. Toks sutarties 3.3 punkte nustatytos pareigos pažeidimas yra laikomas esminiu pažeidimu. Be to, atsakovė išreiškė nenorą dalyvauti toliau filmuojant TV laidą (tai patvirtina jos pokalbis su motina, daiktų susirinkimas išvykstant, elgesys susitikus su D. K. ir pan.), o tai vertinama kaip esminis sutarties pažeidimas. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tiek sutarties nuostatas, tiek šalių elgesį, tiek byloje surinktus įrodymus, pagrįstai laikė, kad atsakovė pažeidė sutartį iš esmės, vadinasi, ieškovė turėjo pagrindą sutartį nutraukti.

22.3. Paviešinta apie atsakovę informacija nebuvo ta aplinkybė, dėl kurios ji vyko pas laidos prodiuserį. Atsakovės veiksmų visuma (pokalbis su motina apie ketinimus palikti projektą, šiurkštus jos bendravimas telefoninio pokalbio metu, pokalbio įrašo darymas, daiktų susirinkimas iš TV laidos filmavimo ir darbo vietos, iš kurių atsakovė vėliau pasišalino, necenzūrinių gestų rodymas operatoriui ir pan.) vertinama kaip konkliudentiniai atsakovės veiksmai, kuriais ji aiškiai išreiškė savo sprendimą nebedalyvauti toliau filmuojant (kuriant) TV laidą. Aplinkybė, kad ji siekė pasikalbėti su prodiuseriu ir ginti savo teises dėl paviešinto asmeninio vaizdo įrašo, nesudaro pagrindo teigti, kad ji turėjo teisę pažeisti sutarties nuostatas ir elgtis savavališkai.

22.4. Sutartyje sulygtos netesybos yra iš anksto nustatyti sutarti kreditoriaus nuostoliai, kurių jam nereikia įrodinėti, jei skolininkas nevykdo prievolės (ją vykdo netinkamai). Minimalių nuostolių dydis nustatytas abiejų šalių valia, joms pasirašant sutartį, atsakovė šių sutarties nuostatų neginčijo. Be to, aplinkybės dėl nepagrįstai nesumažintų netesybų nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas, nes kasacinis teismas netiria fakto klausimų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 353 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs faktines aplinkybes, netesybas (baudą) priteisė pagrįstai.

22.5. Atsakovė, nesutikdama su apeliacinės instancijos teismo išvadomis, kitaip vertina tuos pačius įrodymus, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio, tačiau nepagrindžia teiginių, jog teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, būtų pažeidęs teisės normas ar netinkamai jas taikęs. Nenustačius įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių pažeidimo, nėra pagrindo kitaip vertinti pirmiau nurodytų nustatytų aplinkybių ir daryti kitas, nei padarė apeliacinės instancijos teismas, išvadas.

Teisėjų kolegija



Dėl įrodymų vertinimo taisyklių taikymo, atskleidžiant šalių sudarytos sutarties turinį ir nustatant padaryto sutarties pažeidimo pobūdį

23. Nagrinėjamoje byloje pirmosios ir apeliacinės instancijos teismams padarius skirtingas išvadas dėl šalių 2016 m.

gegužės 12 d. sudarytos televizijos laidos – realybės šou sutarties turinio bei padaryto sutarties pažeidimo pobūdžio, kas iš esmės nulėmė skirtingus sprendimus dėl byloje pareikšto ieškovės reikalavimo, teisėjų kolegijai aktualu pasisakyti dėl įrodymų vertinimo taisyklių taikymo, atskleidžiant sutarties turinį ir nusprendžiant dėl sutarties sąlygų laikymosi.

24. Kiekvienoje civilinėje byloje teismas turi įsitikinti ir sprendime (nutartyje) nurodyti, kurios reikšmingos bylai aplinkybės nustatytos, o kurios – ne. Tuo teismas įsitikina vykstant įrodinėjimo procesui, kai pateikiami, tiriami ir vertinami įrodymai. Tik teisingai nustačius teisiškai reikšmingas faktines bylos aplinkybes galima tinkamai pritaikyti vieną ar kitą teisės normą ir teisingai išspręsti ginčą.

25. Įrodinėjimo dalykas civilinėse bylose yra: a) materialinio teisinio pobūdžio juridiniai faktai, kurių pagrindu atsiranda, pasikeičia arba pasibaigia ginčo šalių teisės ir pareigos; b) įrodomieji faktai, t. y. įstatymuose nurodyti faktai, kurių pagrindu teismas daro išvadą apie reikšmingų ginčo (bylos) aplinkybių egzistavimą; c) procesinio teisinio pobūdžio juridiniai faktai, kurių pagrindu atsiranda, pasikeičia arba pasibaigia procesiniai teisiniai santykiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-399-701/2015).

26. Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2014; 2015 m. liepos 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015 ir jose nurodytą kasacinio teismo praktiką; 2017 m. vasario 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-33-684/2017 28 punktą; ir kt.).

27. Kasacinis teismas, nagrinėdamas kasacine tvarka bylą, kurioje, kaip yra nagrinėjamu atveju, priimti skirtingi pagal materialiuosius padarinius teismų sprendimai, grįsti skirtingu įrodymų vertinimu ir atitinkamai skirtingomis dėl pareikšto reikalavimo išvadomis, patikrina abiejų instancijų teismų atliktą pateiktų įrodymų vertinimą pagal nustatytas proceso taisykles. Pateiktų įrodymų įvertinimas lemia išvadas dėl šalių sudarytos sutarties pažeidimo.

28. Bylos duomenimis, ieškovė nutraukė šalių sudarytą televizijos laidos sutartį nurodžiusi, kad atsakovė atliko esminį sutarties pažeidimą (CK 6.217 straipsnis). Ieškovės pozicija, kad atsakovė pažeidė esmines sutarties sąlygas, grindžiama televizijos laidos – realybės šou sutarties 3.3 punkto nuostatos, draudžiančios pasišalinti iš TV laidos filmavimo patalpų ir (ar) kitų TV laidos filmavimo vietų, pažeidimu; toks pažeidimas sutarties 6.3, 9.2 ir 9.4 punktų prasme laikomas esminiu sutarties pažeidimu.

29. Pagal kasacinio teismo praktiką esminio sutarties pažeidimo kriterijus yra tarsi priemonė, kuria „išmatuojamos“ kiekvieno konkretaus sutarties pažeidimo aplinkybės suteikiant teisę patiems civilinės apyvartos dalyviams (ginčo atveju – teismui) spręsti, kaip turi būti vertinamas atitinkamas pažeidimas. Kiekvienu ginčo atveju sutarties pažeidimą pripažįstant esminiu, turi būti įvertinta, ar nukentėjusios šalies interesai dėl tokio pažeidimo buvo iš esmės suvaržyti, nes esminį sutarties pažeidimą nulemia tai, ar nukentėjusi šalis negavo daugiausia to, ką pagal sutartį per visą jos terminą pagrįstai tikėjosi gauti, taip pat ar nukentėjusios šalies teisėti, pagrįsti lūkesčiai dėl numatytų sutarties vykdymo rezultatų lieka neįgyvendinti vien dėl sutartį pažeidusio kontrahento veiksmų, ar ir dėl kitų priežasčių. Nutraukimo pagrindai turi būti realūs, jų tikrumas įrodytas, ir jie turėtų reikšti, kad sutarties tolesnis galiojimas sukeltų nukentėjusiai šaliai sutarties sudarymo metu nenumatytus turtinio ar asmeninio pobūdžio didelius praradimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-312-1075/2018, 27 punktas).

30. Bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai savo išvadas dėl pareikšto reikalavimo grindė analizuodami ieškovės ir atsakovės pateiktus garso įrašus, vertino byloje apklaustų liudytojų parodymus. Garso įrašas, kuriam abiejų instancijų teismai skyrė išskirtinę įrodomąją reikšmę, ir šio įrodymo įrodomosios vertės įvertinimas iš esmės lėmė teismų išvadas dėl pareikšto reikalavimo (ne)pagrįstumo. Liudytojų parodymai buvo vertinami kaip patvirtinantys (pirmosios instancijos teisme) garso įraše esančią įrodomąją informaciją arba jos nepatvirtinantys (apeliacinės instancijos teisme).

31. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas pagrįstas tinkama byloje surinktų įrodymų analize ir vertinimu, apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino įrodinėjimo procesą reglamentuojančias proceso teisės normas, todėl be pagrindo konstatavo atsakovės padarytą esminį televizijos laidos sutarties pažeidimą, teikiantį pagrindą ieškovei vienašališkai nutraukti sutartį ir taikyti netesybas dėl sutarties pažeidimo (CPK 176, 185 straipsniai).

32. Pagal televizijos laidos – realybės šou sutarties 1 ir 7 straipsnių nuostatas ieškovė buvo įsipareigojusi organizuoti ir finansuoti TV laidos, kurios dalyvė buvo atsakovė, kūrimą, filmavimą ir transliaciją, tik jai priklausė absoliuti taisyklių, kaip sudėtinės sutarties dalies, pakeitimo (papildymo), interpretavimo, aiškinimo ir taisyklių laikymosi kontrolės teisė. Pagal sutarties 3 straipsnio 3.3 punkto nuostatą dalyvis, be kitų pareigų, turi pareigą besąlygiškai paklusti ir vykdyti visas

dalyvavimo TV laidoje taisykles.33. Taigi ieškovė, sutartimi priskirdama savo išimtinei kompetencijai sutarties aiškinimo ir laikymosi kontrolės teisę,

privalėjo užtikrinti savo sklandų, nedviprasmišką, bet aiškų sutarties sąlygų laikymąsi ir galimo dalyvių pareigų pažeidimo atskleidimą ir įrodymą (CPK 178 straipsnis).

34. Pirmosios instancijos teismas, išklausęs abiejų sutarties šalių pateiktus garso įrašus, pripažino, kad ieškovės pateiktas įrašas prastos kokybės, o išvadą, kad ieškovės prodiuseris leido atsakovei išvykti iš filmavimo vietos ir atvykti į jo buvimo vietą, padarė išklausęs atsakovės pateiktą garso įrašą, kuriame užfiksuotas atsakovės ir ieškovės prodiuserio pokalbis. Šio garso įrašo teisėtumo ieškovė neginčijo.

35. Tokiu atveju, kada ieškovė, savo išimtinei kompetencijai priskyrusi teisę kontroliuoti sutarties vykdymą, nepaneigė atsakovės pateiktų įrodymų dėl sutarties sąlygų laikymosi (pvz., pateikti geros kokybės, informatyvų garso įrašą), apeliacinės instancijos teismas neturėjo pagrindo atsakovės pateiktame garso įraše galimai aiškumo stokojančius pasakymus vertinti kaip patvirtinančius tai, kad atsakovė atliko veiksmus, nulėmusius sutarties pažeidimą. Dėl to pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad nors atsakovė nepateikė rašytinio prašymo išvykti iš televizijos šou filmavimo vietos, žodinį – telefonu gautą laidos prodiuserio sutikimą – ji turėjo. Tai panaikina galimybę atsakovės veiksmus pripažinti savavališkais ir iš esmės pažeidžiančiais sutartį (CK 6.217 straipsnis).

36. Kita vertus, kaip nurodyta nutarties 29 punkte, kiekvieno ginčo atveju pripažįstant sutarties pažeidimą esminiu, turi būti įvertinta, ar nukentėjusios šalies interesai dėl tokio pažeidimo buvo iš esmės suvaržyti, nes esminį sutarties pažeidimą nulemia tai, ar nukentėjusi šalis daugiausia negavo to, ką pagrįstai tikėjosi gauti pagal sutartį per visą jos terminą, taip pat ar nukentėjusios šalies teisėti, pagrįsti lūkesčiai dėl numatytų sutarties vykdymo rezultatų lieka neįgyvendinti vien dėl sutartį pažeidusio kontrahento veiksmų, ar ir dėl kitų priežasčių.

37. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad po atsakovės pokalbio telefonu su ieškovės prodiuseriu atsakovės atvykimas ir susitikimas su ieškovės prodiuseriais, kita kūrybine grupe buvo užfiksuotas vaizdo įraše. Nors atsakovė nepateikė raštiško prašymo išvykti taisyklėse nustatytu būdu ir filmavimo komanda negalėjo nufilmuoti, kaip patenkinamas toks dalyvės prašymas, tačiau, minėta, atsakovės atvykimas ir susitikimas su ieškovo prodiuseriais ir kita kūrybine grupe buvo užfiksuotas vaizdo įraše, vadinasi, audiovizualinis kūrinys – televizijos laida realybės šou ir toliau buvo filmuojamas.

38. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas, jog atsakovė netinkamai vykdė televizijos laidos sutartyje nustatytą dalyvio pareigą ir taip pažeidė esmines sutarties nuostatas, esminio sutarties pažeidimo faktą nustatė netinkamai taikydamas įrodinėjimo procesą reglamentuojančias proceso teisės normas, todėl nepagrįstai patenkino ieškovės reikalavimą dėl netesybų priteisimo. Padarytas proceso teisės normų pažeidimas sudaro pagrindą naikinti apeliacinės instancijos teismo procesinį sprendimą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 3 dalis).

39. Dėl kitų kasacinio skundo argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie nesudaro CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatyto pagrindo ir neturi teisinės reikšmės sprendžiant ginčą.


40. Tenkinus kasacinį skundą ir panaikinus apeliacinės instancijos teismo sprendimą, perskirstytinos šalių bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme.

41. Atsakovė pateikė įrodymus, kad apeliacinės instancijos teisme patyrė 200 Eur išlaidų atsiliepimui į apeliacinį skundą surašyti. Atsižvelgiant į tai, kad ši suma neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.), 7 ir 8.11 punktuose nurodyto rekomenduojamo priteisti užmokesčio dydžio, ji priteistina atsakovės naudai iš ieškovės.

42. Kadangi atsakovė, pateikdama kasacinį skundą, buvo atleista nuo žyminio mokesčio sumokėjimo, tai, tenkinus kasacinį skundą, iš ieškovės valstybės naudai priteistinas 90 Eur žyminis mokestis (CPK 96 straipsnio 2 dalis) (įmokos kodas 5660).

43. Atsakovė pateikė įrodymus, kad, rengiant kasacinį skundą, kasaciniame teisme patirta 260 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Šių išlaidų atlyginimas iš ieškovės priteistinas valstybės naudai (įmokos kodas 5630, mokėjimo paskirtis – įmoka už suteiktą antrinę teisinę pagalbą).

44. Kasacinis teismas patyrė 4,68 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 6 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Tenkinus atsakovės kasacinį skundą, šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš ieškovės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis). Susumavus šias ir nutarties 42 punkte nurodytas priteistinas lėšas, iš viso iš

ieškovės valstybės naudai (įmokos kodas 5660) priteistina 94,68 Eur išlaidų atlyginimo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 3 dalimi, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. balandžio 17 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 7 d. sprendimą.

Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „TymDrym“ (j. a. k. 125980976) atsakovės V. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) naudai 200 (du šimtus) Eur atstovavimo išlaidų atlyginimo.

Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „TymDrym“ (j. a. k. 125980976) valstybės naudai 94,68 Eur (devyniasdešimt keturis Eur 68 ct) išlaidų atlyginimo. Ši valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „TymDrym“ (j. a. k. 125980976) valstybės naudai 260 (du šimtus šešiasdešimt) Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo. Ši valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5630.



VIRGILIJUS GRABINSKAS

VINCAS VERSECKAS_______________________


2018-20512 2018-12-14 2018-12-06 2018-12-06 -

Civilinė byla Nr. e3K-3-427-378/2018Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02678-2017-8Procesinio sprendimo kategorija 2.6.11.4.5(S)




Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės (pranešėja), Birutės Janavičiūtės ir Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Estijos bendrovės „Bristol Trust LLC“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gegužės 8 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės Estijos bendrovės „Bristol Trust LLC“ ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikos ginklų fondui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl perkančiosios organizacijos sprendimų panaikinimo, dalyvaujant tretiesiems asmenims uždarajai akcinei bendrovei „Baltic Arms“, Lietuvos kariuomenei.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=e4b65820fef811e8a969c20aa4d38bd4

I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl perkančiosios organizacijos pirkimo sąlygose įtvirtinto reikalavimo kartu su pasiūlymu pateikti techninę dokumentaciją aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovė Estijos bendrovė „Bristol Trust LLC“ (toliau – ir ieškovė) teismo prašė pripažinti neteisėtu bei panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos ginklų fondo prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, perkančioji organizacija) 2017 m. lapkričio 17 d. sprendimą dėl Estijos bendrovės „Bristol Trust LCC“ pasiūlymo atmetimo ir UAB „Baltic Arms“ pripažinimo laimėtoja, įpareigoti atsakovą iš naujo vertinti UAB „Baltic Arms“ pasiūlymą ir jį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

3. Atsakovas 2017 m. liepos 21 d. paskelbė viešąjį pirkimą riboto konkurso būdu „Pusiau automatinių ginklų M14 atnaujinimo priedai“ (pirkimo Nr. 341092) (toliau – Pirkimas).

4. Atsakovas 2017 m. lapkričio 17 d. informavo ieškovę, kad įvertino tiekėjų pasiūlymus ir nusprendė atmesti jos pasiūlymą dėl jo neatitikties Pirkimo sąlygų Techninės specifikacijos reikalavimams ir Pirkimo laimėtoja paskelbti UAB „Baltic Arms“. Ieškovė 2017 m. gruodžio 1 d. pateikė pretenziją, tačiau šią atsakovas 2017 m. gruodžio 7 d. atmetė kaip nepagrįstą.

5. Ieškovės teigimu, atsakovas netinkamai, per plačiai, pažeisdamas skaidrumo, lygiateisiškumo ir nediskriminavimo principus, aiškino ir taikė Pirkimo sąlygų 4 priede (pasiūlymo forma) nustatytus reikalavimus bei Pirkimo sąlygų reikalavimus pasiūlymų vertinimui, taip pažeidė perkančiosios organizacijos pareigą pačiai laikytis savo paskelbtų Konkurso sąlygų reikalavimų.

6. Trečiajam asmeniui UAB „Baltic Arms“ nepateikus techninės dokumentacijos, pagrindžiančios prekių atitiktį Techninės specifikacijos reikalavimams, atsakovas, nevertindamas siūlomų prekių atitikties Techninės specifikacijos reikalavimams, nepagrįstai trečiojo asmens UAB „Baltic Arms“ pasiūlymą pripažino atitinkančiu Pirkimo sąlygų reikalavimus ir šį ūkio subjektą paskelbė Pirkimo laimėtoju.

7. Ieškovės teigimu, atsakovas, vertindamas Konkurse dalyvavusių tiekėjų pasiūlymus, nesilaikė Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų, atliekamų gynybos ir saugumo srityje, įstatymo (toliau – VPAGSSĮ) 6 straipsnyje įtvirtintų viešųjų pirkimų principų reikalavimų bei vertindamas ieškovės ir trečiojo asmens UAB „Baltic Arms“ pasiūlymus nevienodai taikė Konkurso sąlygas. Atsakovas įvertino ieškovės pateiktą techninę dokumentaciją ir pripažino, kad šios tiekėjos siūlomos prekės neatitinka Techninės specifikacijos reikalavimų, tuo tarpu trečiasis asmuo apskritai nepateikė techninės dokumentacijos, nors privalėjo pagal Pirkimo sąlygų 4 priedą. Tokiais savo veiksmais atsakovas neužtikrino tiekėjų tarpusavio konkurencijos ir sudarė išskirtines sąlygas trečiajam asmeniui UAB „Baltic Arms“ laimėti Pirkimą.


8. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. kovo 2 d. sprendimu ieškovės Estijos bendrovės „Bristol Trust LLC“ ieškinį atmetė.

9. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes bei pateiktus įrodymus, sprendė, kad atsakovas pagrįstai atmetė ieškovės pasiūlymą kaip neatitinkantį Techninės specifikacijos reikalavimų. Nurodė, kad paaiškinimo – techninių parametrų vertinimo lentelės turinys išsamiai atskleidė ieškovės pasiūlymo atmetimo pagrindą, sprendimo atmesti pasiūlymą paaiškinimas (lentelė) ieškovei buvo pateiktas tą pačią dieną, todėl šiai tiekėjai nebuvo apribota galimybė tinkamai ginti savo pažeistas teises.

10. Teismas pagal bylos duomenis sprendė, kad atsakovas ikiteisminėje ginčo stadijoje bei procesiniuose dokumentuose nuosekliai aiškino, jog Pirkimo dokumentuose nėra nurodyta, kokios formos techninė dokumentacija turėjo būti pateikta. Perkančioji organizacija leido tiekėjams pasirinkti, kokia forma techninė dokumentacija bus pateikta kartu su pasiūlymu; svarbu, kad perkančioji organizacija pagal pateiktą informaciją galėtų įvertinti pasiūlymo atitiktį Techninės specifikacijos reikalavimams. Teismas pažymėjo, kad VPAGSSĮ nuostatos nereglamentuoja, kokiomis priemonėmis tiekėjai privalo įrodinėti pasiūlymo atitiktį techninės specifikacijos reikalavimams.

11. Tiekėjai siūlo įvairių gamintojų prekes, tikėtina, kad įvairių gamintojų prekių techninės dokumentacijos forma skiriasi. Dėl to teismas darė išvadą, kad trečiojo asmens UAB „Baltic Arms“ pateikta atitikties Techninei specifikacijai palyginamoji lentelė, kurioje pateikti pasiūlymo techniniai duomenys, yra techninė dokumentacija Pirkimo sąlygų 4 priedo (pasiūlymo forma) prasme ir atsakovas pagrįstai priėmė vertinti šį trečiojo asmens pasiūlymo priedą.

12. Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs ieškovės Estijos bendrovės „Bristol Trust LLC“ apeliacinį skundą, 2018 m. gegužės 8 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2018 m. kovo 2 d. sprendimą paliko nepakeistą.

13. Kolegijos vertinimu, bylos duomenys leido spręsti, kad atsakovas leido tiekėjams pasirinkti, kokia forma techninė

dokumentacija bus pateikta kartu su pasiūlymu, svarbu, kad perkančioji organizacija pagal pateiktą informaciją galėtų įvertinti pasiūlymo atitiktį Techninės specifikacijos reikalavimams. Be to, VPAGSSĮ nuostatose nereglamentuojama, kokiomis priemonėmis tiekėjai privalo įrodinėti pasiūlymo atitiktį techninės specifikacijos reikalavimams. Bylos duomenys taip pat patvirtino, kad sudaryta sutartis su trečiuoju asmeniu yra sėkmingai ir sklandžiai vykdoma.

14. Kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai darė išvadą, jog atsakovas, vertindamas Pirkime dalyvavusių tiekėjų pasiūlymus, nepažeidė lygiateisiškumo, nediskriminavimo ir skaidrumo principų. Ieškovė neįrodė, kad tiekėjams buvo taikomos skirtingos Pirkimo sąlygos. Atsakovas vertino tiekėjų kartu su pasiūlymais pateiktos techninės dokumentacijos turinį (nepriklausomai nuo pateikimo formos) ir, kolegijos vertinimu, pagrįstai nustatė, kad ieškovės siūlomo pirkimo objekto techninės savybės neatitinka Techninės specifikacijos reikalavimų.

15. Nagrinėjamu atveju nesant ginčijamų Pirkimo sąlygų akivaizdaus neteisėtumo ir nepagrįstumo fakto, kolegija sprendė, kad, priešingai nei teigia ieškovė, nėra pagrindo ex officio (pagal pareigas) pripažinti atsakovo ir trečiojo asmens UAB „Baltic Arms“ sudarytą sutartį negaliojančia ir taikyti sandorio negaliojimo padarinius.

16. Kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas pagal įstatymo reikalavimus tyrė ir teisingai įvertino byloje esančius įrodymus, išaiškino ir teisingai nustatė visas turinčias bylai reikšmės aplinkybes. Kolegija pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas atskleidė bylos esmę, nurodė esminius argumentus dėl ieškinio nepagrįstumo, todėl vien tai, kad ieškovė nesutinka su teismo procesiniu sprendimu, nėra pagrindas teigti, jog pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas yra netinkamai ar nepakankamai motyvuotas.


17. Kasaciniu skundu ieškovė Estijos bendrovė „Bristol Trust LLC“ prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. gegužės 8 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo 2018 m. kovo 2 d. sprendimą, priimti naują sprendimą ir tenkinti ieškinio dalį dėl UAB „Baltic Arms“ pasiūlymo vertinimo. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

17.1. Teismai, išaiškindami, kad trečiojo asmens pateikta palyginamoji lentelė yra laikytina technine dokumentacija Pirkimo sąlygų 4 priedo prasme, netinkamai aiškino techninės dokumentacijos sąvoką, suformavo ydingą teismų praktiką, nes, perkančiosioms organizacijoms pirkimo sąlygose įtvirtinus reikalavimą pateikti techninę dokumentaciją, tiekėjai galės laisvai interpretuoti tokį reikalavimą ir vietoj reikalaujamos techninės dokumentacijos tiekėjų siūlomų prekių atitiktis techniniams reikalavimams galės būti įrodinėjama išimtinai pačių tiekėjų patvirtinimais (deklaracijomis), todėl bus sudaromos galimybės teikti nelygiaverčius pasiūlymus, t. y. tokius pasiūlymus, kurie nebus tarpusavyje palyginami, tai pažeis lygiateisiškumo ir skaidrumo principus (VPAGSSĮ 6 straipsnis).

17.2. Pirkimo sąlygose aiškiai, tiksliai ir nedviprasmiškai nurodyta, kad tiekėjai, siekdami pagrįsti siūlomų prekių atitiktį Pirkimo sąlygų reikalavimams, privalo perkančiajai organizacijai pateikti techninę siūlomų prekių dokumentaciją, kurios pagrindu būtų vertinama siūlomų prekių atitiktis Pirkimo sąlygų reikalavimams. Trečiasis asmuo, siekdamas pagrįsti siūlomų prekių atitiktį, perkančiajai organizacijai pateikė palyginamąją lentelę, savideklaraciją, kuri yra sudaryta ir pasirašyta paties trečiojo asmens direktoriaus, nebuvo pateikta jokių objektyvių duomenų (gamintojų dokumentų). Šioje palyginamojoje lentelėje trečiasis asmuo tik perrašė techninės specifikacijos reikalavimus ir iš esmės nurodė, kad juos atitinka, tačiau nepateikė jokios techninės informacijos (siūlomos prekės gamintojo, modelio ir pan.).

17.3. Teismai nukrypo nuo jau suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-119/2011; 2011 m. lapkričio 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-458/2011), kurioje nurodoma, kad tiekėjų savideklaracija, kaip įrodymas dėl pasiūlymo atitikties pirkimo sąlygų reikalavimams, nėra laikytina tinkamu ir patikimu įrodymu. Perkančioji organizacija iš trečiojo asmens pateiktos palyginamosios lentelės niekaip objektyviai negalėjo įsitikinti šioje lentelėje nurodytų duomenų teisingumu, nes trečiasis asmuo nenurodė jokios techninės informacijos apie siūlomas prekes, t. y. nenurodė siūlomų prekių gamintojo ir (ar) modelio bei nepateikė jokios gamintojo techninės dokumentacijos.

17.4. Bylą nagrinėję teismai nevertino aplinkybės, kad tiekėjų pasiūlymai buvo vertinti skirtingai, pažeidžiant lygiateisiškumo ir nediskriminavimo principus (VPAGSSĮ 6 straipsnis). Trečiojo asmens pasiūlymas buvo pripažintas atitinkančiu Pirkimo sąlygų reikalavimus remiantis ne technine dokumentacija, bet išimtinai paties trečiojo asmens deklaracija apie tariamą siūlomų prekių atitiktį Pirkimo sąlygų reikalavimams, t. y. užpildyta palyginamąja lentele. Tuo tarpu ieškovės pasiūlymas buvo vertinamas pagal jos pateiktą techninę dokumentaciją.

18. Atsakovas Lietuvos Respublikos ginklų fondas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į kasacinį skundą prašo ieškovės kasacinį skundą atmesti ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gegužės 8 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

18.1. Ieškovė kasaciniu skundu ginčija tik Pirkimo laimėtojo pateiktos techninės dokumentacijos formą, tačiau atsakovas, jeigu nenurodyta kitaip, nesprendžia, kokia forma pateikiami techniniai siūlomų produktų duomenys. Niekur

nėra įvardyta, kaip atrodo techninė dokumentacija, todėl patys tiekėjai sprendžia, kokia forma bus pateikiama informacija. Svarbu, kad dokumente būtų pateikti techniniai parametrai ir būtų aišku, ar siūlomi produktai atitinka keliamus techninius reikalavimus. Be to, techninės dokumentacijos forma dar nenulemia paties produkto atitikties Techninei specifikacijai, t. y., gavus produktą, pakartotinai vertinama jo atitiktis techninei specifikacijai.

18.2. Pasiūlymai vertinami vienodai, taikant tuos pačius reikalavimus visiems Pirkimo dalyviams. Atsakovas nekeitė reikalavimų, o Pirkimo dokumentuose nurodytas reikalavimas pateikti techninius dokumentus niekam nekėlė klausimų ir visi tiekėjai pasirinko sau tinkamą informacijos pateikimo formą. Šiuo atveju laimėjusio tiekėjo pasiūlymas negalėjo būti atmestas, nes jis reikalavimus atitiko, informacija apie techninius parametrus buvo pateikta. Tiekėjas, teikdamas pasiūlymą ir jį pasirašydamas, patvirtina, kad teikiami duomenys yra teisingi ir siūlomi produktai atitinka keliamus reikalavimus, todėl teigti, jog duomenys galimai nėra pagrįsti, negalima.

19. Trečiasis asmuo Lietuvos kariuomenė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo ieškovės kasacinį skundą atmesti ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gegužės 8 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

19.1. Analizuojant Pirkimo dokumentacijos reikalavimus pažymėtina, kad perkančioji organizacija paliko tiekėjams teisę pasirinkti, kokiu formatu techninė dokumentacija bus pateikta kartu su pasiūlymu, tačiau pateikto formato turinys (jame esanti informacija) turi leisti perkančiajai organizacijai įvertinti pasiūlymo atitiktį Techninės specifikacijos reikalavimams. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad VPAGSSĮ nuostatose nereglamentuojama, kokiomis priemonėmis tiekėjai privalo įrodinėti pasiūlymo atitiktį Techninės specifikacijos reikalavimams. Tiek ieškovė, tiek trečiasis asmuo Pirkimo metu pateikė pasiūlymus, iš kurių priedų buvo absoliučiai ir vienareikšmiškai aiškus ir suprantamas pasiūlymų turinys ir apimtis, architektūra, funkcijos, modernumas, tvarumas, t. y. tie sprendiniai, kurie perkančiosios organizacijos buvo reikalauti pateikti ir reikšmingi vertinimui.

19.2. Tiekėjų pateikta informacija buvo išsami ir nebuvo jokių aplinkybių, neleidusių perkančiajai organizacijai nustatyti pateiktų pasiūlymų turinio ir jų atitikties Pirkimo sąlygoms. Perkančioji organizacija Pirkimo metu visapusiškai vertino tiekėjų kartu su pasiūlymais pateiktos techninės dokumentacijos turinį (nepriklausomai nuo pateikimo formos), t. y. vienodai taikė ieškovei ir trečiajam asmeniui Pirkimo sąlygas. Turėtų būti remiamasi ne išimtinai pažodiniu Pirkimo sąlygų 4 priedo aiškinimu, o sisteminiu Pirkimo sąlygų aiškinimu, kuris lemia, kad pasiūlymai ir priedai perkančiajai organizacijai turėjo būti pateikti dokumento forma.

19.3. Pažymėtina, kad su trečiuoju asmeniu sudaryta viešojo prekių pirkimo sutartis yra sėkmingai ir sklandžiai vykdoma. Net konstatavus, jog Pirkimo dokumentai nebuvo absoliučiai aiškūs, akivaizdu, kad tai nesudaro pagrindo taikyti ultima ratio (paskutinė priemonė) – nutraukti jau sudarytos ir sėkmingai vykdomos pirkimo sutarties su trečiuoju asmeniu. Galimi neaiškumai dėl prekių techninių savybių pateikimo formos, manytina, nesudaro jokių teisinių kliūčių pasiekti viešųjų pirkimų tikslą ir įgyvendinti viešųjų pirkimų principus.

20. Trečiasis asmuo UAB „Baltic Arms“ atsiliepimu į kasacinį skundą prašo ieškovės kasacinį skundą atmesti ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gegužės 8 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

20.1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies dėl ieškovės pasiūlymo atitikties Techninės specifikacijos reikalavimams ir pasiūlymo atmetimo pagrįstumo ieškovė apeliacine tvarka neskundė, taip patvirtindama, kad perkančiajai organizacijai pateikė pasiūlymą, neatitinkantį techninių parametrų, todėl apeliacinės instancijos teismui nebuvo pagrindo spręsti klausimo dėl perkančiosios organizacijos veiksmų ir vertinti ieškovės pateiktą pasiūlymą. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė šio klausimo apeliaciniame procese nekėlė, kasacinio skundo argumentai dėl tiekėjų lygiateisiškumo ir nediskriminavimo principų pažeidimų tariamai skirtingai vertinant tiekėjų pasiūlymus negali būti kasacinio skundo nagrinėjimo dalykas.

20.2. Ieškovė, pripažindama, kad jos pasiūlymas neatitiko Techninės specifikacijos reikalavimų, neprieštaraudama Pirkimo sąlygose nustatytai prekių charakteristikai ir nekėlusi ginčo dėl Pirkimo sąlygų aiškumo, neteko subjektinės teisės šioje ginčo stadijoje kelti reikalavimų ir ginčyti perkančiosios organizacijos sprendimų dėl kito tiekėjo pateikto pasiūlymo vertinimo bei laimėtojo nustatymo.

20.3. VPAGSSĮ nuostatose nereglamentuojama, kokiomis priemonėmis tiekėjai privalo įrodinėti pasiūlymo atitiktį techninės specifikacijos reikalavimams. Vien tai, kad tiekėjai pateikė skirtingų formų techninius dokumentus, savaime nėra pakankama aplinkybė konstatuoti, kad vieno iš pirkime dalyvavusių tiekėjų techninė dokumentacija pranašesnė už kito. Šiuo atveju perkančioji organizacija techninės dokumentacijos ydingumo formos ir (ar) turinio prasme nenustatė nė vienam pasiūlymų teikėjui. Trečiasis asmuo, pateikdamas atitikties deklaraciją (palyginamąją lentelę), prisiėmė visą riziką ir visą atsakomybę perkančiajai organizacijai pateikti Pirkimo objektus, griežtai laikydamasis Techninėje specifikacijoje nurodytų techninių parametrų. Ieškovės nurodyti argumentai dėl techninės dokumentacijos formos galėtų būti aktualūs tik tuo atveju, jeigu jos pasiūlymas būtų atmestas ne dėl neatitikties Techninės specifikacijos reikalavimams, o dėl techninės

dokumentacijos formos ydingumo.20.4. Kasaciniame skunde cituojamos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarčių civilinėse bylose Nr. 3K-3-119/2011 ir

Nr. 3K-3-458/2011 faktinės aplinkybės skirtingos, todėl kasacinio skundo teiginiai, neva teismai nukrypo nuo suformuluotų teisės taikymo ir aiškinimo taisyklių, yra nepagrįsti. Šiose nutartyse yra pateikiama ne specialiojo VPAGSSĮ, o Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo (toliau – VPĮ) taikymo ir aiškinimo taisyklės, o į jo reguliavimo sritį šalių ginčas nepatenka.

20.5. Konkuruojant kelioms teisinėms vertybėms, prioritetiškai turi būti ginama ta vertybė, kurios neapgynus atsirastų didesnė žala. Pirkimo objektas tiesiogiai susijęs su gynyba ir saugumu, todėl turi didelę visuomeninę ir valstybinę reikšmę nacionalinio saugumo užtikrinimo srityje. Atsižvelgiant į Pirkimo valstybinę ir visuomeninę reikšmę bei aplinkybes, kad trečiojo asmens, priešingai nei ieškovės, deklaruotos prekių techninės savybės tiek de jure (teisiškai), tiek de facto (faktiškai) atitinka perkančios organizacijos nustatytus karinių prekių techninius parametrus ir reikalavimus, taip pat kad Pirkimo procedūros įgyvendintos, Pirkimo sutartis turi būti išsaugota, nes priešingu atveju kiltų grėsmė valstybės nacionalinio saugumo užtikrinimui ir stiprinimui, o tai lemtų neproporcingas ekonomines išlaidas, apimančias naujos pirkimo procedūros organizavimą ir vykdymą, gyventojų kariuomenei suteiktos paramos ir valstybės lėšų sąskaita.

Teisėjų kolegija



21. Byloje nustatyta, kad ieškovė ir trečiasis asmuo UAB „Baltic Arms“ dalyvavo Pirkime, pateikė pasiūlymus. Ieškovės pasiūlymas buvo atmestas dėl tam tikrų neatitikčių Techninės specifikacijos reikalavimams, o trečiasis asmuo pripažintas Pirkimo laimėtoju. Ieškovė dėl šių atsakovo sprendimų inicijavo peržiūros procedūrą. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai visus ieškovės reikalavimus kaip nepagrįstus atmetė.

22. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ieškovė peržiūros procedūrą kasaciniame procese iš esmės tęsia tik dėl atsakovo veiksmų, susijusių su trečiojo asmens pasiūlymo vertinimu, ir dėl to priimtų sprendimų ginčijimo. Atsižvelgdamas į tai, kasacinis teismas šioje nutartyje nesprendžia dėl perkančiosios organizacijos veiksmų, susijusių su pačios ieškovės pasiūlymo vertinimu, o dėl šios ginčo dalies priimtos pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų dalys paliktinos galioti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo 2015 m. birželio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-362-415/2015). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad aiškus šalių ginčo, nagrinėtino kasaciniame teisme, apimties nustatymas svarbus ne tik siekiant nepažeisti res judicata (galutinis teismo sprendimas) principo, bet ir tinkamai tarp šalių paskirstant (perskirstant) procese turėtas bylinėjimosi išlaidas.

23. Priešingai nei nurodo trečiasis asmuo „Baltic Arms“, nagrinėjamas ginčas spręstinas iš esmės, nepriklausomai nuo to, kad pačios ieškovės pasiūlymo atmetimo teisėtumas patvirtintas įsiteisėjusiu teismo sprendimu. Ieškovė dėl nurodytų aplinkybių neprarado teisinio suinteresuotumo ginčyti perkančiosios organizacijos veiksmų dėl konkurento pasiūlymo vertinimo (žr., pvz., pirmiau minėtą kasacinio teismo nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-362-415/2015 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

24. Šalių ginčui spręsti pirmiausia taikytinos VPAGSSĮ nuostatos, taip pat, priešingai nei nurodo UAB „Baltic Arms“, šias atitinkančios VPĮ normos bei jas aiškinanti jurisprudencija. Kita vertus, VPAGSSĮ teisės normų reguliuojamų santykių specifiškumas turėtų pagrįsti šio teisės akto griežtesnį, o ne liberalesnį taikymą.

Dėl perkančiosios organizacijos veiksmų vertinant trečiojo asmens pasiūlymą siaurąja prasme teisėtumo

25. Šalys nagrinėjamoje byloje iš esmės nesutaria, ar atsakovas, vertindamas Pirkimo laimėtojos UAB „Baltic Arms“ pasiūlymą siaurąja prasme, tinkamai taikė Pirkimo sąlygų 4 priede (pasiūlymo forma) įtvirtintą nuostatą – patvirtiname, kad siūlomos tiekti prekės visiškai atitinka Pirkimo sąlygų prieduose pateiktus reikalavimus (pridedama techninė dokumentacija, patvirtinant atitiktį keliamiems reikalavimams (toliau – ir ginčo Pirkimo sąlyga).

26. Byloje nėra ginčo, kad Pirkimo laimėtoju pripažintas trečiasis asmuo kartu su pasiūlymu pateikė direktoriaus patvirtintą palyginamąją lentelę (4 psl.), sudarytą iš trijų skilčių („Techninio reikalavimo pavadinimas“; „Reikalaujama reikšmė“; „Siūloma reikšmė“), iš kurių matyti pirkimo objekto dalis, konkretus jai keliamas reikalavimas ir informacija, kaip tiekėjo prekės ją atitinka (pvz., dvikojė atrama (kojelės) / svoris – ne didesnis kaip 400 g / 369 g (atitinka); pažymėtina, kad prie kai kurių parametrų nenurodyta konkreti atitikties išraiška, o tiesiog pažymėta „atitinka“).

27. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, atmesdami ieškovės ieškinio reikalavimus dėl trečiojo asmens UAB

„Baltic Arms“ pasiūlymo vertinimo, inter alia (be kita ko), nurodė, kad pagal Pirkimo sąlygas tiekėjai privalėjo pateikti techninę prekių dokumentaciją, tačiau atsakovas konkrečiai nenustatė, kokius reikalavimus šie dokumentai turėtų atitikti, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, jog trečiojo asmens pateikta palyginamoji lentelė nekvalifikuotina kaip techninė dokumentacija pagal ginčo Pirkimo sąlygą; atsakovas tiekėjams leido pasirinkti, kokia forma šie pateiks techninę dokumentaciją, svarbu, kad perkančioji organizacija pagal pateiktą informaciją galėtų įvertinti pasiūlymo atitiktį Techninės specifikacijos reikalavimams; VPAGSSĮ neįtvirtinta, kokiomis priemonėmis tiekėjai privalo įrodinėti pasiūlymo atitiktį Techninės specifikacijos nuostatoms; ginčijamas atsakovo sprendimas atitinka turiningojo vertinimo principą; su trečiuoju asmeniu sudaryta viešojo pirkimo sutartis tinkamai ir sėkmingai vykdoma.

28. Kasacinis teismas pirmiau nurodytus pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų argumentus pripažįsta teisiškai nepagrįstais, be to, nukrypstančiais nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos, kurią iš dalies kasaciniame skunde nurodo ir ieškovė.

29. Atsakovas ir tretieji asmenys savo atsiliepimuose į kasacinį skundą iš esmės akcentuoja, kad ieškovė ginčijamą perkančiosios organizacijos sprendimą dėl UAB „Baltic Arms“ pasiūlymo vertinimo kvestionuoja dėl dokumento formos, o ne dėl turinio. Nėra pagrindo sutikti su tokia šių šalių pozicija, taip pat jų argumentais, kad pagal turiningojo vertinimo principą UAB „Baltic Arms“ pateikti duomenys buvo pakankami juos pripažinti technine dokumentacija.

30. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą pabrėžtas turinio viršenybės prieš formą principas viešuosiuose pirkimuose vertinant tiek tiekėjų, tiek perkančiosios organizacijos veiksmus; viešųjų pirkimų procedūrų reguliavimas neturi viršenybės prieš perkančiosios organizacijos ir tiekėjų veiksmus, jei šie atitinka teisės normų ir pirkimo sąlygų esmę ir jomis siekiamus tikslus. Vis dėlto tiekėjų veiksmų ir perkančiosios organizacijos sprendimų turiningasis vertinimas turi ribas. Tai reiškia, kad turinio viršenybės prieš formą principas negali būti suabsoliutintas, pažeidžiant viešųjų pirkimų principus, reguliavimo tikslus, paneigiant perkančiosios organizacijos pareigą objektyviai, kruopščiai ir skaidriai vertinti jai pateiktų dokumentų turinį bei neatsižvelgiant į perkančiosios organizacijos valią, įtvirtintą pirkimo sąlygose (žr., pvz., pagal analogiją Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 8 d. nutartį Nr. 3K-3-280/2012 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

31. Dėl pasiūlymo siaurąja prasme vertinimo ir tiekėjų galimybės aiškinti (tikslinti) jo trūkumus bei atitinkamų VPĮ normų aiškinimo ir taikymo kasacinio teismo praktikoje laikomasi griežtos VPĮ 39 straipsnio 1 dalies taikymo pozicijos, koreliuojančios su proporcingumo ir turinio viršenybės prieš formą principais. Pagal šią praktiką, kai tiekėjo pasiūlyme siaurąja prasme nustatomi reikšmingi trūkumai ir kai net pagal turiningojo vertinimo principą (inter alia, atsižvelgiant į dokumentų visumą) perkančiosios organizacijos negali konstatuoti jo atitikties iškeltiems reikalavimams, tuomet tiekėjo paaiškinimai kaip keičiantys pasiūlymą iš esmės yra nepriimtini ir toks pasiūlymas atmestinas VPĮ 39 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu (žr. pagal analogiją Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-333/2014).

32. Be to, tiekėjo papildomai pateikti duomenys kvalifikuotini kaip informacija, kuri keičia pasiūlymo esmę ir kurios vertinimas netinkamą pasiūlymą darytų tinkamu pasiūlymu; tokios išvados nepaneigia aplinkybė, kad ši techninė informacija egzistavo ir anksčiau, t. y. reikalaujamus parametrus tiekėjo siūlomas įrenginys atitinka ir, jei atitinkami dokumentai būtų pateikti iš pradžių, pasiūlymas būtų neatmestas; Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – Teisingumo Teismas) pažymėjo, kad papildomų duomenų priėmimas tik iš vieno tiekėjo ir tokios tvarkos nenustačius iš anksto pažeidžia viešųjų pirkimų principus; be to, tai nepateisinama tikslinamų techninių duomenų objektyvumu ir patikrinamumu (žr. pagal analogiją pirmiau nurodytą kasacinio teismo nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-333/2014 ir joje nurodytą Teisingumo Teismo jurisprudenciją).

33. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju, kaip teisingai visą laiką iš esmės įrodinėjo ieškovė, trečiojo asmens pasiūlymas pirmiausia turi turinio, o ne formos trūkumų, nes iš jo pateiktos palyginamosios lentelės negalima nustatyti, kokio gamintojo ir kokie prekių modeliai siūlomi atsakovui. Šiame kontekste kasacinis teismas yra pasisakęs, kad tiekėjui suteikiama galimybė taisyti ar pildyti atskirus pasiūlymo duomenis priklauso nuo pateiktos informacijos apimties; kai tiekėjui reikėtų pateikti kokybiškai naują informaciją, nėra pagrindo taikyti ir spręsti dėl turinio viršenybės prieš formą principo, nes laikytina, kad pasiūlymo siaurąja prasme turinio, atitinkančio iškeltus reikalavimus, tiekėjas apskritai nepateikė (žr. pagal analogiją Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-121-690/2016 34 punktą).

34. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad bendro pobūdžio duomenys, iš kurių negalima spręsti nei apie prekės gamintoją, nei modelį ar kitą įprastinę techninę informaciją, nėra pakankami, kad būtų galima nustatyti pasiūlymo atitiktį Pirkimo sąlygoms, kuriose nurodoma pateikti techninę dokumentaciją. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pačios ieškovės pasiūlymas galėjo ir buvo atmestas tik dėl to, kad ji pateikė tam tikrus techninius duomenis, kurie leido spręsti apie jos siūlomų prekių neatitiktį. Jei ieškovė, kaip trečiasis asmuo, būtų pateikusi tik bendrojo pobūdžio palyginamąją lentelę, kurioje, be papildomų techninių dokumentų, būtų tik deklaruojama atitiktis Techninės specifikacijos nuostatoms, atsakovas

būtų negalėjęs jos pasiūlymo atmesti, nors, kaip paaiškėjo vėliau, šis buvo netinkamas.35. Nesutiktina su atsakovo, trečiųjų asmenų bei teismų pozicija, kad UAB „Baltic Arms“ palyginamoji lentelė

kvalifikuotina kaip techniniai dokumentai, nes Pirkimo sąlygose jiems atskirai nebuvo keliama konkrečių reikalavimų. Kasacinio teismo nurodyta, kad perkančiosios organizacijos tiekėjų nenaudai negali priešpriešinti jų pasiūlymų neatitikties pirkimo sąlygoms, jei jos nereikalauja šios atitikties įrodyti arba ji objektyviai neįrodytina; kai reikalavimui pagrįsti perkančioji organizacija iš tiekėjų nereikalauja pateikti atskirų pasiūlymo atitiktį įrodančių dokumentų, tokie reikalavimai deklaratyvūs, išreiškiantys tik perkančiosios organizacijos pageidavimus ateityje ir neįrodytini apskritai; tokiu atveju nėra pakankamo teisinio pagrindo pripažinti, jog tiekėjo pasiūlymas neatitiko pirkimo sąlygų (žr. pagal analogiją Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 10 d. nutartį Nr. 3K-3-297/2011). Vis dėlto nagrinėjamu atveju perkančioji organizacija reikalavo pateikti techninę dokumentaciją, dėl to, kaip nurodyta pirmiau, nagrinėjamoje byloje ginčo nėra.

36. Kasacinio teismo jau spręsta, kad perkančiajai organizacijai suteikta teisė nuspręsti, kokiomis priemonėmis bus įrodinėjama pasiūlymo atitiktis viešojo pirkimo konkurso reikalavimams, tačiau jai nesuteikta neribota teisė konstatuoti pasiūlymo atitikties įrodymo ar neįrodymo, t. y. įrodymų pakankamumo, faktą; išvada dėl pasiūlymo atitikties suformuluotiems reikalavimams įrodytumo turi esminę reikšmę, nes nuo jų priklauso visų konkurso dalyvių galimybės konkuruoti ir sudaryti viešojo pirkimo sutartį; tam tikras aplinkybes įrodančiais tiekėjo dokumentais gali būti pripažįstami tokie dokumentai, kurių turinys dėl įrodinėjamų aplinkybių yra pagrįstas objektyviais, patikrinamais duomenimis, jei šio turinio pagrindu bet kuris nešališkas, protingas asmuo gali objektyviai padaryti išvadą, jog dokumentas įrodinėjamas aplinkybes patikimai patvirtina (žr. pagal analogiją Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-458/2011).

37. Nors paprastai tiekėjai, įrodinėdami, kad jų siūlomos prekės atitinka perkančiosios organizacijos paskelbtos techninės specifikacijos reikalavimus, jos prašomi (tai turi būti nurodyta pirkimo dokumentuose) pateikia arba kompetentingos institucijos oficialų dokumentą (bandymo protokolą, sertifikatą, pažymą, liudijimą ir pan.), arba gamintojo techninius dokumentus, tačiau, kai tiekėjas pats yra gamintojas, jis gali išduoti techninius dokumentus, už kurių turinį jis pats ir atsako (žr. pagal analogiją Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-119/2011). Kita vertus, ir tiekėjas-gamintojas nėra atleidžiamas nuo pareigos pateikti informaciją, atitinkančią objektyvumo, patikimumo, informacijos atsekamumo ir kitus kriterijus.

38. Vis dėlto, kai, perkančiosios organizacijos vertinimu, tiekėjo pasiūlymo atitiktį įrodančio dokumento šaltinis yra viešojo pirkimo baigtimi suinteresuotas dalyvis (kuris nėra gamintojas), o šiame dokumente pateiktas jo teiginys dėl atitikties iškeltiems reikalavimams negrindžiamas jokiais patikrinamais duomenimis, šio dokumento objektyvumu, patikimumu būtų galima suabejoti (pirmiau nurodyta kasacinio teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-458/2011).

39. Byloje nenustatyta, kad UAB „Baltic Arms“ yra visų tiekiamų prekių gamintoja. Atsižvelgiant į tai, priešingai nei pažymėjo teismai ir nurodo atsakovas bei tretieji asmenys, vienintelė aplinkybė, kad Pirkimo sąlygose nenurodyta, kokios formos techninė dokumentacija turėjo būti pateikta, nereiškia, kad tiekėjams, kurie nėra gamintojai, pakako pateikti deklaratyvius atitikties patvirtinimo duomenis, iš kurių nebūtų galima nustatyti nei prekės modelio, nei gamintojo. Iš tiesų trečiojo asmens pateikta 4 puslapių palyginamoji lentelė dėl savo turinio ir jo reikšmės vertinant pasiūlymo atitiktį iš esmės nesiskirtų nuo lakoniško bendro nurodymo, kad siūlomos prekės atitinka visus Techninės specifikacijos reikalavimus.

40. Kasacinio teismo jau spręsta dėl situacijos, kai tiekėjui įsitikinti, ar konkurento pasiūlymas iš tiesų atitinka pirkimo dokumentuose įtvirtintus reikalavimus, įmanoma tik remiantis tuo pačiu šio konkurento pasiūlymu, kuriame atitiktis perkančiosios organizacijos reikalavimams jo formaliai deklaruota; pripažinta, kad toks tautologinis metodas (tautologija – logikos klaida: apibrėžimas, sprendimas, įrodymas to paties tuo pačiu) pažeidžia peržiūros procedūros veiksmingumo principą ir tiekėjo galimybę efektyviai kvestionuoti perkančiosios organizacijos veiksmus daro formalius (pirmiau nurodyta kasacinio teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-119/2011).

41. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į kasacinio teismo praktiką dėl pasiūlymų vertinimo pagal atitinkamas pirkimo sąlygas, atsižvelgiant į jų formuluotes. Kai pirkimo sąlygose perkamų daiktų savybės apibūdintos tiksliais duomenimis, tokie techninės specifikacijos reikalavimai yra įvykdomi pateikiant konkrečius duomenis, o ne abstraktaus turinio įsipareigojimus, jog reikalavimai bus įvykdyti; galimybė pasiūlymą pateikti laisva forma nekeičia tiekėjų pareigos pasiūlymuose pateikti konkrečius duomenis (mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-231/2011).

42. Kasacinio teismo šiame kontekste konstatuota, kad nors tiekėjo siūlomų įrenginių atitiktis techniniams pirkimo objekto reikalavimams matyti iš jos finansinio pasiūlymo (lentelės, kurios paskutinėje grafoje „pasiūlymo duomenys“ nurodyti arba konkretūs duomenys, kurie iškeltus reikalavimus atitinka, arba atitikties deklaracija („yra“, „atitinka“), tačiau viešojo pirkimo sąlygose nurodyta, jog tiekėjas privalo pateikti siūlomos įrangos techninę dokumentaciją, pagal kurią būtų galima įvertinti technines charakteristikas; vadinasi, perkančioji organizacija tiekėjų deklaruojamomis siūlomų įrenginių savybėmis siekė įsitikinti ne tik pagal finansinį pasiūlymą, bet ir pagal jį pagrindžiančius techninius duomenis (technines

specifikacijas, brėžinius ir pan.), todėl atsakovo sprendimo teisėtumas ir tiekėjų teisės tikslinti pateiktus pasiūlymus (siaurąja prasme) vertintini, atsižvelgiant į visus pirkimo objektą apibūdinančius dokumentus, neapsiribojant tik deklaratyvia atitikties lentele (finansiniu pasiūlymu) (pirmiau nurodyta kasacinio teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-333/2014).

43. Pažymėtina, kad kasacinis teismas jau ne kartą sprendė dėl duomenų kaip techninės dokumentacijos kvalifikavimo. Iš jo praktikos matyti, kad kai pirkimo sąlygose nenustatyta konkrečių reikalavimų pateikiamos techninės dokumentacijos formai bei jos patikimumui (tikrumo patvirtinimui), nereikalaujama, jog tiekėjas pateiktų individualizuotą, t. y. tam tiekėjui ar pirkimui gamintojo pateiktą, techninį gaminio aprašymą, perkančioji organizacija negali teisėtai atmesti tiekėjo pasiūlymo dėl netinkamos techninės dokumentacijos, jei jis tam tikrus dokumentus pateikė; tiekėjo pateikiama dokumentacija turi atitikti šiuos patikimumo kriterijus: 1) pateiktuose dokumentuose turi būti užsakovo reikalaujami duomenys apie siūlomų įrenginių ir medžiagų technines savybes; 2) tiekėjas turi nurodyti gamintoją, kaip šios informacijos šaltinį; 3) turi būti vieša galimybė patikrinti pateiktą informaciją (žr. pagal analogiją Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-43/2012).

44. Pastarojoje nutartyje pažymėta, kad ne tik ieškovės, bet ir kitų konkurse dalyvavusių tiekėjų pateikta neautorizuota informacija apie siūlomų gaminių savybes yra iš esmės deklaratyvaus pobūdžio, tačiau joje nurodomi gamintojų rekvizitai, internetinių svetainių adresai ir pan., kurie leidžia patikrinti, ar pateikiamos informacijos šaltinis iš tiesų yra tiekėjo nurodomas gamintojas; atsižvelgiant į tai, kad tiekėjų pateiktos techninės dokumentacijos forma skyrėsi nedaug, jai nebuvo nustatyta išankstinių apipavidalinimo reikalavimų, visų tiekėjų pateiktos informacijos patikimumą ir pagrįstumą perkančioji organizacija galėjo pasitikrinti, ieškovės techninių duomenys nekvalifikuotini tik kaip reklaminė informacija (žr. pirmiau nurodytą kasacinio teismo nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-43/2012).

45. Nesutiktina su trečiųjų asmenų argumentu, kad pagal ginčo Pirkimo sąlygą UAB „Baltic Arms“ pasiūlyme patvirtino, jog siūlomos tiekti prekės visiškai atitinka iškeltus reikalavimus. Šiuo aspektu kasacinio teismo pasisakyta, kad kai panašaus pobūdžio formuluotė iš viešojo pirkimo sąlygų perkeliama į tiekėjų pasiūlymus, toks nurodymas pasiūlyme kvalifikuotinas ne kaip dalyvio valios išraiška, o kaip perkančiosios organizacijos nustatytos pasiūlymo formos laikymasis; be to, tokia formuluotė iš esmės deklaratyvi (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-496/2014).

46. Taip pat atmestini trečiųjų asmenų argumentai, kad Pirkimo laimėtojas, pateikdamas palyginamąją lentelę, prisiėmė riziką ir atsakomybę atsakovui pateikti tinkamos kokybės prekes; perkančioji organizacija, gavusi iš Pirkimo laimėtojo prekes, tikrins jų atitiktį keliamiems reikalavimams, o nustačius neatitiktis, trečiajam asmeniui kils teisinių padarinių; UAB „Baltic Arms“ siūlomų prekių savybės de jure ir de facto atitinka atsakovo nustatytus reikalavimus; bet kokiu atveju sudaryta ir sėkmingai vykdoma sutartis užtikrina Pirkimo tikslą.

47. Pažymėtina, kad tiekėjų pasiūlymai turi būti vertinami iki viešojo pirkimo sutarties sudarymo, teismo procese neturėtų būti renkami nauji duomenys apie perkančiosios organizacijos ginčijamo sprendimo pagrįstumą (žr. mutatis mutandis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 31 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-397-378/2018 62 punktą).

48. Remdamasi pirmiau nurodytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovė kasacinio skundo argumentais įrodė, jog apskųstas atsakovo sprendimas nedera su ginčo Pirkimo sąlyga, taip buvo pažeisti tiekėjų lygiateisiškumo ir skaidrumo principai (VPAGSSĮ 6 straipsnis).

Dėl procesinės bylos baigties

49. Visumos aptartų argumentų pagrindu pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų dalys, kuriomis atmestas ieškovės reikalavimas pripažinti neteisėtu atsakovo 2017 m. lapkričio 17 d. sprendimą Pirkimo laimėtoju pripažinti UAB „Baltic Arms“, naikintinos ir dėl jų priimamas naujas sprendimas – šis ieškovės Estijos bendrovės „Bristol Trust LLC“ ieškinio reikalavimas tenkintinas.

50. Pagal nuosekliai suformuotą kasacinio teismo praktiką, viešojo pirkimo procedūras pripažinus neteisėtomis, turi būti sprendžiama dėl perkančiosios organizacijos neteisėtų veiksmų padarinių; tais atvejais, kai pagal neteisėtus perkančiosios organizacijos sprendimus sudaryta viešojo pirkimo sutartis, nėra pagrindo nutraukti pirkimo (ar panaikinti neteisėtus sprendimus), nes jis pagal įstatymą dėl sudaryto sandorio laikomas pasibaigusiu, todėl perkančiosios organizacijos neteisėti veiksmai ieškovui nesukelia teisinių padarinių; dėl to tokiu atveju, byloje nustačius atitinkamas aplinkybes, ginčijamas perkančiosios organizacijos sprendimas, kaip nurodyta pirmiau, pripažįstamas neteisėtu, pasibaigusio Pirkimo procedūros nenutraukiamos (neteisėti sprendimai nepanaikinami), o sprendžiama dėl sudarytos viešojo pirkimo sutarties galiojimo (žr., pvz., pagal analogiją Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-360-248/2018 78, 79 punktus ir juose nurodytą kasacinio teismo praktiką).

51. Bylos duomenimis, atsakovas su Pirkimo laimėtoja UAB „Baltic Arms“ 2017 m. gruodžio 27 d. sudarė preliminariąją viešojo prekių pirkimo sutartį. Byloje nustatytos aplinkybės ir jų vertinimas suponuoja prielaidas šią sutartį pripažinti neteisėta ab initio (nuo sudarymo momento). Vis dėlto, įvertinusi tai, kad ginčo Pirkimas susijęs su valstybės nacionalinio saugumo užtikrinimu, kuris dėl Lietuvos Respublikai iškylančių aktualių iššūkių yra dar svarbesnis nei įprastai, teisėjų kolegija sprendžia, jog egzistuoja pagrindas dėl viešojo intereso neteisėtai sudarytą sandorį išsaugoti ir skirti alternatyvią sankciją – baudą, neviršijančią 10 proc. jo vertės (VPAGSSĮ 61 straipsnio 4 dalies 2 punktas).

52. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nors ginčo Pirkimo procedūras vykdė atsakovas, tačiau jis veikė ne savo naudai, o kaip įgaliotinė perkančioji organizacija, kurią pagal teisinio reguliavimo (Lietuvos Respublikos ginklų fondo prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos įstatymas) ir 2012 m. spalio 9 d. Pavedimo sutarties Nr. 45/KPS-271 (2017 m. gegužės 10 d. redakcija) nuostatas įgaliojo įgaliotoja perkančioji organizacija – Lietuvos kariuomenė. Atsižvelgiant į tai, atskirai spręstina, kuriai perkančiajai organizacijai – įgaliotojai ar įgaliotinei (įgaliotajai) – skirtina alternatyvi sankcija (bauda).

53. Kasacinio teismo šiame kontekste konstatuota, kad bauda yra neteisėtos sutarties, kurios šalis yra ne įgaliotoji, o įgaliotoja perkančioji organizacija, pripažinimo negaliojančia alternatyva, todėl tik ši pastaroji perkančioji organizacija (įgaliotoja) yra tinkamas šios ekonominės sankcijos subjektas; VPĮ 14 straipsnio nuostatomis apibrėžiamos įgaliotinės ir įgaliotojos perkančiųjų organizacijų kompetencijų ribos (atsakomybės paskirstymas) organizuojant ir vykdant viešojo pirkimo procedūras; tokį įgaliojimo teisinių santykių saistomų perkančiųjų organizacijų atsakomybių paskirstymą perkelti į sutarties negaliojimo teisinių padarinių sritį, tarp jų ir alternatyvių sankcijų taikymo mechanizmus, nėra teisinio pagrindo, todėl VPĮ 14 straipsnyje įtvirtintas teisinis VPĮ 952 straipsnio taikymo reglamentavimas tiesiogiai nėra reikšmingas. VPĮ expressis verbis (aiškiai, tiesiogiai) nesureglamentavus alternatyvių sankcijų taikymo esant įgaliojimo teisiniams santykiams, taikomos bendrosios Civiliniame kodekse įtvirtintos atstovavimo teisės normos (žr. mutatis mutandis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-440-415/2015).

54. Pastarojoje nutartyje kasacinio teismo taip pat konstatuota, kad iš teisinio reguliavimo negalima daryti vienareikšmės alternatyvios sankcijos – baudos kvalifikavimo išvados, a fortiori (ypač) ją prilyginti administracinei atsakomybei (nuobaudai); alternatyvių sankcijų tikslas – daugiau ne nubausti perkančiąją organizaciją, nors jos elgesys – vienas iš vertinamų aplinkybių (pagrindų), o užtikrinti viešojo intereso apsaugą; toks sankcijos skyrimo modelis per se įgaliotojai perkančiajai organizacijai neužkerta kelio reikšti regresinį reikalavimą įgaliotinei perkančiajai organizacijai dėl priteistos sumos atlyginimo.

55. Kasacinio teismo pažymėta, kad alternatyvios sankcijos – baudos dydis (santykinis ir nominalus), pirma, bet kokiu atveju turi atitikti įstatyme įtvirtintus bendruosius veiksmingumo, proporcingumo ir atgrasomumo tikslus (VPĮ 95 2

straipsnio 4 dalis), antra, turi būti individualizuotas ir motyvuotas (VPĮ 952 straipsnio 5 dalis), kita vertus, trečia, perkančiajai organizacijai neturi būti sunkiai įvykdomas ir (ar) tapti bausmės priemone; perkančiajai organizacijai skiriant alternatyvią sankciją – baudą neatsižvelgtina į tai, kad atsakovė, priimdama neteisėtus sprendimus, iš esmės siekė teisėto viešąjį interesą atitinkančio tikslo, tačiau šiam tikslui pasiekti neužtikrino visiško tiekėjų konkurencinio lygiateisiškumo (žr. pagal analogiją Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-23-248/2017 84, 86, 89 punktus ir juose nurodytą kasacinio teismo praktiką). Pažymėtina, kad VPĮ ir VPAGSSĮ nuostatos šioje srityje nesiskiria, todėl pirmiau nurodyta kasacinio teismo praktika aktuali nagrinėjamu atveju.

56. Neteisėtai sudarytos Preliminariosios sutarties 3 punkte nurodyta, kad prekių kainos yra nurodytos pardavėjo (UAB „Baltic Arms“) 2017 m. lapkričio 13 d. pasiūlyme Nr. BA-2017/11-13 ir jos negali didėti per visą sutarties galiojimo laikotarpį. Iš nurodyto Pirkimo laimėtojo pasiūlymo matyti, kad bendra pasiūlymo kaina – 628 897,50 Eur su PVM. Atsižvelgdama į teisinį reguliavimą dėl alternatyvios sankcijos skyrimo ir į jį aiškinančią teismų praktiką, teisėjų kolegija sprendžia Lietuvos kariuomenei paskirti 20 000 Eur baudą (beveik 3,2 proc. sutarties vertės).

57. Trečiasis asmuo UAB „Baltic Arms“ 2018 m. lapkričio 6 d., siekdamas pagrįsti viešojo pirkimo sandorio išsaugojimo poreikį, pateikė papildomus dokumentus dėl Preliminariosios sutarties vykdymo eigos. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių ir jų iš naujo nenustato (CPK 353 straipsnio 1 dalis), todėl nauji įrodymai kasaciniame teisme nepriimami ir nevertinami. Dėl šios priežasties trečiojo UAB „Baltic Arms“ asmens pateiktus papildomus dokumentus atsisakoma priimti.

58. Dėl kitų kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentų kaip teisiškai nereikšmingų šalių ginčui spręsti teisėjų kolegija nepasisako.


59. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš antrosios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1, 3 dalys, 98 straipsnio 1 dalis). Jeigu kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo

sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

60. Kasacinio teismo ne kartą konstatuota, kad kai ieškovas savo interesus gina nuo kelių procesinių varžovų (paprastai nuo perkančiosios organizacijos ir viešojo pirkimo laimėtojo), nustačius pastarųjų bylos šalių argumentų nepagrįstumą, yra teisinga iš jų lygiomis dalimis priteisti ieškovės patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 93 straipsnio 4 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 31 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-398-469/2018 51 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Atsižvelgiant į tai, kad kasacinis skundas tenkinamas, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų dalys dėl Pirkimo laimėtojo pasiūlymo vertinimo teisėtumo yra naikinamos ir dėl jų priimamas naujas procesinis sprendimas, todėl ieškovės pirmosios, apeliacinės instancijos ir kasaciniame teismuose turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas priteisiamas lygiomis dalimis (1/3) iš atsakovo ir trečiųjų asmenų, atsižvelgiant į patenkintų reikalavimų dalį.

61. Pagal byloje esančius rašytinius įrodymus nustatyta, kad ieškovė pirmosios instancijos teisme patyrė 7340 Eur bylinėjimosi išlaidas, t. y. 3750 Eur žyminio mokesčio už ieškinį išlaidas ir 3590 Eur išlaidas už advokato pagalbą. Kadangi yra tenkinama 50 proc. ieškinio reikalavimų (dėl savo pasiūlymo vertinimo reikalavimas atmestas pagrįstai), todėl, atsižvelgiant į patenkintų reikalavimų dalį, ieškovei iš atsakovo Lietuvos Respublikos ginklų fondo prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir trečiųjų asmenų UAB „Baltic Arms“ ir Lietuvos kariuomenės lygiomis dalimis priteistina po 1223,33 Eur.

62. Ieškovė apeliacinės instancijos teisme patyrė 5430 Eur bylinėjimosi išlaidas, t. y. 3750 žyminio mokesčio už apeliacinį skundą ir 1680 Eur išlaidas už advokato pagalbą. Atsižvelgiant į šiame procese patenkintų reikalavimų dalį, t. y. 100 proc., ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos jai lygiomis dalimis po 1810 Eur priteisiamos atsakovo Lietuvos Respublikos ginklų fondo prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir trečiųjų asmenų UAB „Baltic Arms“ ir Lietuvos kariuomenės. Atsižvelgiant į pirmiau nurodytus skaičiavimus, ieškovei iš atsakovo ir trečiųjų asmenų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose priteistina po 3033,33 Eur.

63. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad trečiasis asmuo UAB „Baltic Arms“ pirmosios instancijos teisme pateikė įrodymus dėl patirtų atstovavimo išlaidų, iš viso 3678,40 Eur. Vis dėlto, atsižvelgiant į tai, kad trečiasis asmuo savo procesiniuose dokumentuose pirmosios instancijos teisme teikė argumentus tik dėl savo pasiūlymo vertinimo teisėtumo, o ši ieškinio dalis kasacinio teismo yra iš esmės tenkinama, jo patirtos bylinėjimosi išlaidos pirmosios instancijos teisme jam neatlygintinos.

64. Ieškovė kasaciniame teisme patyrė 5750 Eur bylinėjimosi išlaidų, t. y. 3750 Eur žyminio mokesčio už kasacinį skundą ir 2000 Eur išlaidas už advokato pagalbą. Kadangi kasacinis skundas buvo patenkintas, tai šios ieškovės bylinėjimosi išlaidos lygiomis dalimis po 1916,67 Eur priteistinos iš atsakovo Lietuvos Respublikos ginklų fondo prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir trečiųjų asmenų UAB „Baltic Arms“ ir Lietuvos kariuomenės.


n u t a r i a :

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. kovo 2 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus 2018 m. gegužės 8 d. nutarties dalis, kuriomis atmestas ieškovės reikalavimas pripažinti neteisėtu atsakovo Lietuvos Respublikos ginklų fondo prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2017 m. lapkričio 17 d. sprendimą viešojo pirkimo laimėtoju pripažinti trečiąjį asmenį uždarąją akcinę bendrovę „Baltic Arms“, ir dėl jų priimti naują sprendimą – šį ieškovės Estijos bendrovės „Bristol Trust LLC“ ieškinio reikalavimą tenkinti.

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. kovo 2 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus 2018 m. gegužės 8 d. nutarties dalis dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir dėl jų priimti naują sprendimą.

Priteisti ieškovei Estijos bendrovei „Bristol Trust LLC“ (j. a. k. 11699990) iš atsakovo Lietuvos Respublikos ginklų fondo prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (j. a. k. 191769098) 3033,33 Eur (tris tūkstančius trisdešimt tris Eur 33 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.

Priteisti ieškovei Estijos bendrovei „Bristol Trust LLC“ (j. a. k. 11699990) iš trečiojo asmens Lietuvos kariuomenės (j. a. k. 188732677) 3033,33 Eur (tris tūkstančius trisdešimt tris Eur 33 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.

Priteisti ieškovei Estijos bendrovei „Bristol Trust LLC“ (j. a. k. 11699990) iš trečiojo asmens uždarosios akcinės bendrovės „Baltic Arms“ (j. a. k. 110786047) 3033,33 Eur (tris tūkstančius trisdešimt tris Eur 33 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.

Kitas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų dalis palikti nepakeistas.Skirti trečiajam asmeniui Lietuvos kariuomenei (j. a. k. 188732677) 20 000 (dvidešimties tūkstančių) Eur baudą (ši

suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 6800).

Priteisti ieškovei Estijos bendrovei „Bristol Trust LLC“ (j. a. k. 11699990) iš atsakovo Lietuvos Respublikos ginklų fondo prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (j. a. k. 191769098) 1916,67 Eur (vieną tūkstantį devynis šimtus šešiolika Eur 67 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo kasaciniame teisme.

Priteisti ieškovei Estijos bendrovei „Bristol Trust LLC“ (j. a. k. 11699990) iš trečiojo asmens Lietuvos kariuomenės (j. a. k. 188732677) 1916,67 Eur (vieną tūkstantį devynis šimtus šešiolika Eur 67 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo kasaciniame teisme.

Priteisti ieškovei Estijos bendrovei „Bristol Trust LLC“ (j. a. k. 11699990) iš trečiojo asmens uždarosios akcinės bendrovės „Baltic Arms“ (j. a. k. 110786047) 1916,67 Eur (vieną tūkstantį devynis šimtus šešiolika Eur 67 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo kasaciniame teisme.

Atsisakyti priimti trečiojo asmens UAB „Baltic Arms“ pateiktus papildomus įrodymus.Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

TEISĖJOS GRAŽINA DAVIDONIENĖ

BIRUTĖ JANAVIČIŪTĖ

SIGITA RUDĖNAITĖ_______________________


2018-20494 2018-12-14 2018-12-06 2018-12-06 -

Civilinė byla Nr. e3K-3-429-916/2018Teisminio proceso Nr. 2-06-3-16844-2016-3Procesinio sprendimo kategorija 2.6.16.8(S)




Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė) ir Dalios Vasarienės (pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės akcinės bendrovės „Klaipėdos laivų remontas“ kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. balandžio 17 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės bendrovės „Klaipėdos laivų remontas“ ieškinį atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl įpareigojimo atlikti veiksmus ir pripažinti nuomos teises bei pagal akcinės bendrovės „Klaipėdos laivų remontas“ skundą atsakovei valstybės įmonei Registrų centrui dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, tretieji asmenys valstybės įmonė Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija, Klaipėdos miesto savivaldybė.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. GINČO ESMĖ

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=c7220480fef811e8a969c20aa4d38bd4

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių sutarčių aiškinimo taisykles, aiškinimo ir taikymo, sprendžiant dėl nuomos teisės į valstybinį žemės sklypą tęstinumo pripažinimo, pasikeitus šio žemės sklypo patikėtiniui, ir šios teisės pabaigos.

2. Ieškovė prašė pripažinti jai nuomos teises į valstybinį žemės sklypą, sudarantį 0,1031 ha teritoriją pagal 2011 m. kovo 29 d. sudarytą Klaipėdos valstybinio jūrų uosto žemės nuomos sutartį; įpareigoti atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Klaipėdos miesto ir Neringos skyrių sudaryti su ieškove susitarimą, kuriuo būtų įformintas šio valstybinio žemės sklypo patikėtinio pasikeitimas; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

3. Ieškovė nurodė, kad su VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija (toliau – ir Direkcija) 2011 m. kovo 29 d. sudarė Klaipėdos valstybinio jūrų uosto žemės nuomos sutartį, pagal kurią ieškovei iki 2019 m. gruodžio 21 d. išnuomota 0,5817 ha uosto žemės, esančios valstybiniame žemės sklype. Šis ieškovei nuomojamas 0,5817 ha plotas susidėjo iš atskirų sklypų, prie sutarties pridėtame plane pažymėtų Nr. 1–5 (0,0038 ha; 0,2737 ha; 0,0034 ha; 0,0436 ha; 0,2572 ha žemės plotas).

4. 2013 m. gegužės 28 d. atidalijimo būdu buvo suformuotas naujas valstybinės žemės sklypas, unikalus Nr. 4400-2641-8875, kadastro Nr. 2101/0010:69, visa jam priklausanti 0,1031 ha teritorija pateko į ieškovei pagal 2011 m. kovo 29 d. sutartį išnuomotą 0,2737 ha teritoriją. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. lapkričio 20 d. nutarimu Nr. 1055 buvo pripažinta, kad baigėsi valstybės įmonės Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos patikėjimo teisė valdyti, naudoti 0,1283 ha valstybinės žemės sklypą (kadastro Nr. 2101/0010:68) ir 0,1031 ha valstybinės žemės sklypą (kadastro Nr. 2101/0010:69) bei jais disponuoti ir šių sklypų patikėtine tapo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos. Pasikeitus dalies sklypo savininkei, ieškovė su Direkcija 2014 m. vasario 24 d. sudarė susitarimą Nr. 1 prie 2011 m. kovo 29 d. sutarties, kuriuo įformintas sklypo patikėtinio pasikeitimas bei patikslintos pagal 2011 m. kovo 29 d. sutartį ieškovės nuomojamos teritorijos ribos, kurias Direkcija valdo patikėjimo teise. Ieškovė, pasirašiusi susitarimą su Direkcija, tikėjosi, kad analogiškas susitarimas, pasikeitus sklypo patikėtiniui, bus sudarytas ir su Nacionaline žemės tarnyba, kuriai 2013 m. lapkričio 20 d. nutarimu perduota patikėjimo teisė valdyti sklypą, ieškovei išnuomotą iki 2019 m. gruodžio 21 d. Tačiau atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba vengė įforminti sklypo patikėtinio pasikeitimą, nepripažindama ieškovės nuomos į žemės sklypą tęstinumo.

5. Ieškovė kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą prašydama panaikinti VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2017 m. vasario 24 d. sprendimą; pripažinti negaliojančiu VĮ Registrų centro Klaipėdos filialo 2016 m. gruodžio 28 d. sprendimą, kurio pagrindu iš Nekilnojamojo turto registro buvo išregistruotas juridinis faktas apie 2011 m. kovo 29 d. nuomos sutartimi ir vėlesniais jos pakeitimais įregistruotą nuomos teisę valstybiniam žemės sklypui, unikalus Nr. 4400-2641-8875, kadastro Nr. 2101/0010:69, plotas 0,1031 ha; įpareigoti VĮ Registrų centro Klaipėdos filialą atkurti Nekilnojamojo turto registre iki 2016 m. gruodžio 28 d. buvusius duomenis apie valstybiniam žemės sklypui, unikalus Nr. 4400-2641-8875, kadastro Nr. 2101/0010:69, plotas 0,1031 ha, įregistruotą nuomos sutartį Nr. 20-62/2011ž ir vėlesnius jos pakeitimus.

6. Specialioji teisėjų kolegija bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti 2017 m. liepos 11 d. nutartimi nutarė, kad byla teisminga bendrosios kompetencijos teismui, ir administracinę bylą Nr. eI-870-583/2017 pagal pareiškėjos atsakovams VĮ Registrų centrui, VĮ Registrų centro Klaipėdos filialui dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus perdavė nagrinėti Klaipėdos miesto apylinkės teismui. Ši byla sujungta su Klaipėdos miesto apylinkės teismo civiline byla Nr. e2-1503-998/2017. Skundas grindžiamas tokiomis pačiomis aplinkybėmis kaip ir ieškinys.


7. Klaipėdos apylinkės teismas 2017 m. lapkričio 2 d. sprendimu tenkino ieškinį bei skundą, pripažino ieškovei nuomos teises į valstybinį žemės sklypą, unikalus Nr. 4400-2641-8875, kadastro Nr. 2101/0010:69, sudarančią 0,1031 ha teritoriją pagal 2011 m. kovo 29 d. sudarytą Klaipėdos valstybinio jūrų uosto žemės nuomos sutartį, įpareigojo atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Klaipėdos miesto ir Neringos skyrių sudaryti su ieškove susitarimą, kuriame būtų įformintas valstybinio žemės sklypo, unikalus Nr. 4400-2641-8875, kadastro Nr. 2101/0010:69, plotas 0,1031 ha, patikėtinio pasikeitimas; panaikino VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2017 m. vasario 24 d. sprendimą, pripažino negaliojančiu VĮ Registrų centro Klaipėdos filialo 2016 m. gruodžio 28 d. sprendimą išregistruoti juridinį faktą, įpareigojo VĮ Registrų centro Klaipėdos filialą atkurti Nekilnojamojo turto registre iki 2016 m. gruodžio 28 d. buvusius duomenis apie valstybiniam žemės sklypui, unikalus Nr. 4400-2641-8875, kadastro Nr. 2101/0010:69, plotas 0,1031 ha, įregistruotą nuomos sutartį Nr. 20-62/2011ž ir vėlesnius jos pakeitimus; priteisė ieškovei iš atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos 4069,17 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

8. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nėra objektyvių duomenų, jog, Vyriausybės 2013 m. lapkričio 20 d. nutarimu Nr. 1055 pakeitus žemės sklypo patikėtinį, šalys susitarė nutraukti nuomos santykius dėl 0,1031 ha žemės sklypo nuomos. Vadovaudamasis rašytiniais įrodymais teismas priėjo prie išvados, kad nuomos sutarties šalys (ieškovė ir Direkcija), priėmus minėtą Vyriausybės nutarimą, aptarė tik teises ir pareigas dėl Direkcijai kaip patikėtinei likusio žemės ploto. Kadangi ieškovė ir Direkcija 2011 m. kovo 29 d. sutartimi susitarė išnuomoti ieškovei iki 2019 m. gruodžio 21 d. 0,5817 ha uosto žemės, esančios valstybiniame žemės sklype, unikalus 2101-0010-0001, kadastro Nr. 2101/0010:1, apie tai buvo išviešinta, tai Nacionalinei žemės tarnybai tapus 0,1031 ha valstybinės žemės patikėtine, jai kartu perėjo ankstesniojo valstybinės žemės nuomotojo teisės ir pareigos pagal 2011 m. kovo 29 d. sutartį.

9. Dėl atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos argumentų, kad 0,1031 ha valstybinės žemės sklypas įgijo kitokį teisinį statusą, teismas pažymėjo, kad, viena vertus, Nacionalinės žemės tarnyba nepateikė tai pagrindžiančių duomenų, kita vertus, nėra objektyvių duomenų, jog ieškovė žemės sklypą naudoja ne pagal paskirtį.

10. Teismas pažymėjo, kad Nekilnojamojo turto registre juridinis faktas 2016 m. gruodžio 28 d. išregistruotas nurodant kelis išregistravimo pagrindus: Vyriausybės 2013 m. lapkričio 20 d. nutarimą Nr. 1055, 2016 m. spalio 4 d. nuomos sutartį. Minėtu Vyriausybės 2013 m. lapkričio 20 d. nutarimu Nr. 1055 buvo pripažinta, kad baigėsi Direkcijos patikėjimo teisė valdyti, naudoti ginčo sklypą ir juo disponuoti ir sklypo patikėtine tapo Nacionalinės žemės tarnyba. Šiame nutarime neaptarta, kad nutraukiama ieškovės ir Direkcijos sudaryta 2011 m. kovo 29 d. sutartis, nenurodyta išregistruoti nuomos sutartį iš Nekilnojamojo turto registro. Priimtu nutarimu Lietuvos Respublika ir toliau liko žemės sklypo savininkė bei nuomotoja, pasikeitė tik sklypo patikėtinis, todėl pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad Vyriausybės 2013 m. lapkričio 20 d. nutarimo Nr. 1055 pagrindu atsakovė VĮ Registrų centras negalėjo išregistruoti juridinio fakto apie nuomos sutartį.

11. Ieškovės ir Direkcijos 2016 m. spalio 4 d. sudaryta nuomos sutartimi nuomotoja (Direkcija) perdavė nuomininkei (ieškovei) 4786 kv. m žemės plotą, esantį Direkcijos teritorijoje. Sutarties 36.7 punktu šalys nustatė, kad 2011 m. kovo 29 d. sutartis su pakeitimais neteko galios nuo šios sutarties įsigaliojimo dienos. Teismas sutarties 36.7 punktą aiškino kompleksiškai su 2011 m. kovo 29 d. sutartimi ir jos pakeitimais. Teismas pažymėjo, kad 2014 m. vasario 24 d. susitarimu Nr. 1 buvo patikslintos 2011 m. kovo 29 d. sutartimi nuomojamos teritorijos ribos, kurias patikėjimo teise valdo Direkcija. Taigi teismas sprendė, kad 2016 m. spalio 4 d. nuomos sutartimi šalys aptarė teises ir pareigas dėl tos žemės dalies, kurią Direkcija valdo patikėjimo teise, dėl po 2014 m. vasario 24 d. susitarimo likusios galioti 2011 m. kovo 29 d. sutarties atskirai nepasisakyta. Dėl to teismas padarė išvadą, kad VĮ Registrų centras, priimdama sprendimą išregistruoti juridinį faktą, neįsigilino į 2011 m. kovo 29 d. sutarties pakeitimus, neįvertino, kad pagal pakeitimus nepasibaigė nuomos santykiai dėl 0,1031 ha žemės sklypo, kuris patikėjimo teise perduotas Nacionalinei žemės tarnybai.

12. Remdamasis tokiais argumentais, teismas konstatavo, kad teritorinis registratorius neturėjo pagrindo išregistruoti juridinį faktą – 2011 m. kovo 29 d. sutartį dėl 0,1031 ha žemės sklypo, todėl skundą tenkino.

13. Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos apeliacinį skundą, 2018 m. balandžio 17 d. sprendimu panaikino Klaipėdos apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 2 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškinį ir skundą atmetė.

14. Kolegija nurodė, kad ieškovė ir Direkcija 2011 m. kovo 29 d. sudarė sutartį, pagal kurią ieškovei iki 2019 m. gruodžio 21 d. išnuomota 0,5817 ha uosto žemės, esančios valstybiniame žemės sklype (unikalus Nr. 2101-0010-0001, kadastro Nr. 2101/0010:1); nuomojamas 0,5817 ha plotas susidėjo iš atskirų teritorijų: 0,0038 ha, 0,2737 ha, 0,0034 ha, 0,0436 ha, 0,2572 ha žemės ploto. Klaipėdos miesto savivaldybės direktoriaus 2013 m. rugsėjo 18 d. įsakymu patvirtintas teritorijos tarp Pilies gatvės, AB „Baltijos“ laivų statyklos, uosto akvatorijos ir Danės upės, Klaipėdoje, detalusis planas, kuriame buvo planuojamos ieškovės pagal 2011 m. kovo 29 d. sutartį nuomojamos teritorijos. 2013 m. gegužės 28 d. suformuotas naujas valstybinės žemės sklypas (unikalus Nr. 4400-2641-8875, kadastro Nr. 2101/0010:69), visa jam priklausanti 0,1031 ha ploto teritorija pateko į ieškovės pagal 2011 m. kovo 29 d. sutartį išnuomotą 0,2737 ha teritoriją. Vyriausybės 2013 m. lapkričio 20 d. nutarimu Nr. 1055 pripažinta, kad baigiasi Direkcijos patikėjimo teisė valdyti, naudoti 0,1283 ha valstybinės žemės sklypą (kadastro Nr. 2101/0010:68) ir 0,1031 ha valstybinės žemės sklypą (kadastro Nr. 2101/0010:69) bei jais disponuoti, o šių sklypų patikėtine tampa Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos.

15. 2014 m. vasario 24 d. ieškovė su Direkcija sudarė susitarimą Nr. 1 prie 2011 m. kovo 29 d. sutarties, kuriame šalys, atsižvelgdamos į priimtą Vyriausybės 2013 m. lapkričio 20 d. nutarimą Nr. 1055, susitarė, jog ieškovei perduodamas už užmokestį laikinai valdyti ir naudotis pagal nustatytą paskirtį ir naudojimo sąlygas 4786 kv. m žemės sklypas Klaipėdos valstybinio jūrų uosto teritorijoje, o ieškovė įsipareigojo naudoti jį pagal sutartį, laiku mokėti uosto žemės mokestį; šalys taip pat susitarė, kad susitarimas galioja, kol galios šalių sudaryta 2011 m. kovo 29 d. sutartis su pakeitimais, ir šis susitarimas yra jos neatskiriama dalis.

16. Ieškovės su Direkcija 2016 m. spalio 4 d. sudaryta nuomos sutartimi šalys susitarė, kad už užmokestį laikinai

valdyti ir naudotis pagal sutartyje nustatytą paskirtį ir naudojimo sąlygas perduodama 4786 kv. m žemės plotas, esantis Klaipėdos valstybinio jūrų uosto teritorijoje, o ieškovė įsipareigojo naudoti jį pagal paskirtį, laiku mokėti uosto žemės nuomos mokestį. Ši sutartis sudaryta 50 metų laikotarpiui. Minėta sutartimi šalys susitarė, kad 2011 m. kovo 29 d. nuomos sutartis, pakeista 2012 m. vasario 22 d. susitarimu, 2012 m. liepos 3 d. susitarimu, 2012 m. spalio 24 d. susitarimu, 2013 m. spalio 16 d. susitarimu, 2014 m. spalio 24 d. susitarimu Nr. 1, 2014 m. lapkričio 21 d. susitarimu Nr. 2, 2015 m. liepos 22 d. susitarimu Nr. 3, 2016 m. rugpjūčio 10 d. susitarimu Nr. 4, netenka galios nuo šios sutarties įsigaliojimo dienos (2016 m. spalio 4 d. pasirašyta sutartis įsigaliojo).

17. Teisėjų kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nei sklypo perdavimo patikėjimo teise Nacionalinei žemės tarnybai metu, nei Vyriausybės 2013 m. lapkričio 20 d. nutarime Nr. 1055, nei ieškovės ir Direkcijos 2014 m. vasario 24 d. susitarime Nr. 1 nebuvo nurodyta, kad netenka galios 2011 m. kovo 29 d. sutartis ar kad minėtos sutarties nuostatos nebetaikomos ginčo žemės sklypui. Tačiau kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovė ir Direkcija 2016 m. spalio 4 d. sudarė nuomos sutartį, kuria ieškovei buvo išnuomotas Direkcijos patikėjimo teise valdomas žemės sklypas. Šios sutarties 36.7 punktu šalys susitarė, kad nuo minėtos sutarties pasirašymo (2016 m. spalio 4 d.) nustojo galioti 2011 m. kovo 29 d. sutartis su jos pakeitimais. Dėl to kolegija padarė išvadą, kad nuo 2016 m. spalio 4 d. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.562 straipsnio 6 punkto pagrindu pasibaigė 2011 m. kovo 29 d. žemės nuomos sutartis. Kadangi ieškovė į atsakovę Nacionalinę žemės tarnybą su prašymu sudaryti susitarimą kreipėsi 2016 m. spalio 25 d., ieškinį teismui pareiškė 2016 m. gruodžio 21 d., t. y. nebegaliojant 2011 m. kovo 29 d. žemės nuomos sutarčiai, tai kolegija pripažino, jog atsakovė pagrįstai atsisakė sudaryti susitarimą. Atsižvelgdama į tai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje pateiktus įrodymus, todėl nepagrįstai patenkino ieškovės reikalavimus dėl nuomos teisių pripažinimo, kolegija šį reikalavimą atmetė.

18. Kolegija nurodė, kad dėl ginčo žemės sklypo sudaryta nuomos sutartis 2016 m. gruodžio 28 d. išregistruota nurodant kelis išregistravimo pagrindus. Kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad Vyriausybės 2013 m. lapkričio 20 d. nutarimas Nr. 1055 nesudarė teisinio pagrindo išregistruoti juridinį faktą, nes šiame nutarime nuspręsta tik dėl valstybinės žemės patikėtinio pasikeitimo.

19. Tačiau konstatuota aplinkybė, kad nuo 2016 m. spalio 4 d. pasibaigė 2011 m. kovo 29 d. žemės nuomos sutartis CK 6.562 straipsnio 6 punkto pagrindu, kolegijos nuomone, yra pakankamas pagrindas išregistruoti juridinį faktą. Dėl to kolegija padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog teritorinis registratorius neturėjo pagrindo išregistruoti juridinį faktą.

20. Tokios nustatytos aplinkybės sudarė kolegijai pagrindą panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir ieškinį bei skundą atmesti.


21. Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. balandžio 17 d. sprendimą ir palikti galioti Klaipėdos apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 2 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

21.1. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą, CK 6.193 straipsnyje įtvirtintas sutarčių aiškinimo taisykles. Teismas aiškino 2014 m. vasario 24 d. susitarimą Nr. 1, neatsižvelgdamas į jo pasirašymo aplinkybes, taip pat į tai, jog ieškovė ir Direkcija neturėjo teisės ir niekada nesitarė dėl Nacionalinei žemės tarnybai perduoto valdyti sklypo nuomos. Susitarimas Nr. 1 pasirašytas tik dėl ginčo žemės sklypo patikėtinio pasikeitimo įforminimo. Vyriausybei priėmus 2013 m. lapkričio 20 d. nutarimą, bet kokie susitarimai dėl šio sklypo nuomos galėjo ir turėjo būti sudaromi tik su Nacionaline žemės tarnyba. Apeliacinės instancijos teismas neįvertino to, kad 2016 m. spalio 4 d. sutarties dalykas yra gretima teritorija, valdoma Direkcijos, ir ši teritorija nesusijusi su sklypu, kurį patikėjimo teise valdo Nacionalinė žemės tarnyba. Ieškovė nėra sudariusi su Nacionaline žemės tarnyba susitarimų dėl nuomos teisių pabaigos, modifikavimo. Be to, ieškovė niekada nesiekė sumažinti nuomojamo sklypo teritorijos, atsisakyti nuomos teisių į dalį nuomojamos teritorijos. Susitarimas Nr. 1 ir sutartis su Direkcija sudaryti siekiant įforminti dėl Vyriausybės nutarimo priėmimo pasikeitusį žemės sklypo patikėtinį, bet ne siekiant sumažinti ieškovės nuomojamo sklypo plotą.

21.2. Tiek Direkcija, tiek ir savivaldybė, kaip valstybinės žemės sklypų patikėtinės, pripažįsta ieškovės nuomos teisių į naujai suformuotus sklypus tęstinumą. Ieškovė buvo viena iš detaliojo plano organizatorių ir jai išnuomotame sklype siekė atidalyti bei suformuoti naują 0,1031 ha sklypą, kurio nereikėtų uosto reikmėms tenkinti, bet, pakeitus paskirtį, nustatyti kitokį teritorijos naudojimo paskirtį ir, vėliau šį sklypą sujungtus su kitu sklypu, naudoti jį visuomenės poreikiams tenkinti. Atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba nepripažįsta ieškovės nuomos teisių į sklypo teritoriją tęstinumo, taip pažeisdama jos kaip nuomininkės teisėtą lūkestį sklype vykdyti numatytą veiklą, nukrypdama nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo

praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-185-403/2018, kt.).21.3. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė sutarčių uždarumo principą, nustatytą CK 6.154 straipsnio 1 dalyje,

nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos dėl sutarčių uždarumo principo taikymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 21 d. nutartis Nr. e3K-3-323-421/2017; kt.). Pagal sutarčių uždarumo principą 2016 m. spalio 4 d. sutartis su Direkcija apėmė tik sklypo dalį, kurią po Vyriausybės nutarimo priėmimo patikėjimo teise valdė Direkcija. Nė viename sutarties punkte neminima apie ieškovės nuomos teises į Nacionalinei žemės tarnybai patikėjimo teise atitekusį sklypą. Šalys, sudarydamos 2016 m. spalio 4 d. sutartį, negalėjo nustatyti Nacionalinės žemės tarnybos patikėjimo teise valdomo sklypo teritorijos statuso. Dėl to apeliacinės instancijos teismas, apie pasibaigusią 2011 m. kovo 29 d. žemės nuomos sutartį spręsdamas pagal ieškovės ir Direkcijos 2016 m. spalio 4 d. sutartį, pažeidė sutarties uždarumo principą, nes nuomos santykių pabaigą grindė sutartimi, kurios šalis Nacionalinė žemės tarnyba nebuvo. Sutartis saisto tik sutarties šalis, išskyrus įstatyme nustatytus atvejus, ir turi įtakos tik šalių tarpusavio teisėms bei pareigoms. Sutartyje nebuvo nurodyti nei Nacionalinės žemės tarnybos patikėjimo teise valdomo sklypo teritorijos statuso pasikeitimas, nei nuomos teisių į šią teritoriją atsisakymas. Ieškovė nėra išreiškusi valios atsisakyti nuomos teisių į 0,1031 ha Nacionalinės žemės tarnybos patikėjimo teise valdomo sklypo teritoriją ir nuo pat Vyriausybės nutarimo priėmimo dėjo pastangas, kad įforminti patikėtinio pasikeitimą.

22. Atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į kasacinį skundą prašo Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. balandžio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

22.1. Valstybinė žemė gali būti išnuomojama tik griežtai laikantis imperatyviųjų teisės normų nuostatų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-461/2013). Esant teisminiam ginčui dėl to, ar asmeniui turi būti išnuomojamas žemės sklypas, reikia įvertinti, ar šiam asmeniui priklausantys statiniai ir įrenginiai atitinka įstatyme nurodytus kriterijus. Būtina sąlyga yra tai, kad valstybinės žemės sklypas turi būti reikalingas statiniui eksploatuoti ir naudoti pagal jo paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-96/2008). Taigi nagrinėjamu atveju žemės nuomos sutarties dalykas yra valstybinė žemė, todėl CK 6.559 straipsnio nuostatos netaikytinos (žemės nuosavybės, valdymo ir naudojimo santykius reglamentuoja specialieji įstatymai).

22.2. Pasikeitus sklypo patikėtiniui, ieškovė, atsižvelgdama į Vyriausybės nutarimą, su Direkcija 2014 m. vasario 24 d. pasirašė susitarimą Nr. 1 dėl 2011 m. kovo 29 d. nuomos sutarties pakeitimo, kuriuo buvo patikslintos nuomojamos teritorijos ribos, ją sumažinant 0,1031 ha, t. y. ta apimtimi, kuria ir sumažėjo Direkcijos patikėjimo teise valdoma uosto žemė. Atidalijus 0,1031 ha valstybinės žemės sklypą iš ieškovei išnuomoto 0,5817 ha žemės sklypo ir jį eliminavus iš VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto žemės teritorijos, 0,1031 ha valstybinės žemės sklypas įgijo kitokį teisinį statusą ir negali būti naudojamas pagal 2011 m. kovo 29 d. žemės nuomos sutartį, nes jame nėra ieškovei nuosavybės teise priklausančių pastatų, įregistruotų Nekilnojamojo turto registre.

22.3. Apeliacinės instancijos teismas išanalizavo visas bylai reikšmingas aplinkybes, atskleidė bylos esmę ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

23. Atsakovė valstybės įmonė Registrų centras atsiliepimu į kasacinį skundą prašo Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. balandžio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

23.1. Apeliacinės instancijos teismas, byloje įvertinęs valstybinės žemės nuomos teisinio reguliavimo nuostatas, padarė pagrįstą išvadą, kad valstybinės žemės naudojimo, valdymo ir disponavimo teisiniams santykiams taikomas specialus teisinis reglamentavimas dėl objekto, susijusio su viešuoju interesu.

23.2. Teismas, išnagrinėjęs byloje surinktus įrodymus, padarė pagrįstą išvadą, kad nuo 2016 m. spalio 4 d. pasibaigė 2011 m. kovo 29 d. žemės nuomos sutartis su visais pakeitimais.

23.3. Kadangi nuo 2016 m. spalio 4 d. nebegaliojo CK 6.562 straipsnio 6 punkto pagrindu 2011 m. kovo 29 d. nuomos sutartis, tai minėtas 2016 m. spalio 4 d. sandoris buvo pakankamas pagrindas išregistruoti juridinį faktą Nekilnojamojo turto registre.

23.4. Įgyvendinant Detaliojo plano sprendinius, 2013 m. gegužės 28 d. atidalijimo būdu suformavus ir įregistravus Nekilnojamojo turto registre naują 0,1031 ha ploto valstybinės žemės sklypą, unikalus Nr. 4400-2641-8875, kadastro Nr. 2101/0010:69, sklypo paskirtis – kita, bei Vyriausybei 2013 m. lapkričio 20 d. nutarimu Nr. 1055 šį sklypą perdavus valdyti patikėjimo teise Nacionalinei žemės tarnybai, pasikeitė ir valstybinės žemės patikėtinis, ir objektas – valstybinės žemės sklypo teisinis statusas. Todėl, sprendžiant dėl ieškovės nuomos teisės į valstybinį žemės sklypą pripažinimo, turi būti atsižvelgiama į imperatyviąsias teisės normas (CK 6.548 straipsnio 2 dalį, 6.550, 6.551 straipsnius ir kt.).

Teisėjų kolegija



Dėl sutarčių aiškinimo taisykles reglamentuojančių normų taikymo, sprendžiant dėl valstybinio žemės sklypo nuomos, pasikeitus žemės sklypo patikėtiniui, teisinių santykių tęstinumo ir šių santykių pabaigos

24. Valstybinės žemės nuomos sutartis pagal savo kompetenciją sudaro valstybinės žemės valdytojo funkcijas atliekanti institucija (CK 6.548 straipsnio 2 dalis). Pagal CK 6.551 straipsnio nuostatas valstybinė žemė išnuomojama aukciono būdu Vyriausybės nustatyta tvarka; tokios žemės nuoma ne aukciono būdu galima, jeigu ji užstatyta fiziniam ar juridiniam asmeniui nuosavybės teise priklausančiais ar jų nuomojamais pastatais, statiniais ar įrenginiais, taip pat kitais įstatymų nustatytais atvejais.

25. Žemės nuomos sutartimi viena šalis (nuomotojas) įsipareigoja perduoti už užmokestį kitai šaliai (nuomininkui) sutartyje nurodytą žemės sklypą laikinai valdyti ir naudotis pagal sutartyje nustatytą paskirtį ir naudojimo sąlygas, o nuomininkas įsipareigoja mokėti sutartyje nustatytą žemės nuomos mokestį (CK 6.545 straipsnio 1 dalis). CK 6.562 straipsnyje įtvirtinta, kad žemės nuomos sutartis baigiasi: 1) kai sueina nuomos terminas; 2) po žemės nuomininko mirties, jeigu įpėdiniai neperima su nuomos sutartimi susijusių teisių ir pareigų arba įpėdinių nėra; 3) kai juridinis asmuo, kuris buvo žemės nuomininkas, likviduojamas; 4) kai nuomojama žemė parduodama, padovanojama ar kitaip perleidžiama nuomininkui; 5) kai žemės nuomos sutartis nutraukiama šio kodekso 6.563, 6.564 ir 6.565 straipsniuose numatytais pagrindais; 6) šalių susitarimu. CK 6.564 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad žemės nuomos sutartis prieš terminą nuomotojo reikalavimu gali būti nutraukta: 1) jeigu žemės nuomininkas naudoja žemę ne pagal sutartį ar pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį; 2) jeigu žemės nuomininkas ilgiau kaip tris mėnesius nuo žemės nuomos sutartyje nustatyto nuomos mokesčio mokėjimo termino šio mokesčio nesumoka; 3) kitais įstatymų nustatytais atvejais.

26. CPK 6.559 straipsnyje nustatyta, kad kai dėl žemės savininko mirties arba kitu teisiniu pagrindu žemės nuosavybės teisė pereina kitam savininkui, taip pat kai pasikeičia valstybinės žemės nuomotojas, žemės nuomos sutartis galioja naujajam žemės savininkui arba valstybinės žemės nuomotojui, jeigu sutartis buvo įstatymų nustatyta tvarka įregistruota viešame registre. Tokiu atveju, kai keičiasi valstybinio žemės sklypo patikėtinis, sutarties šalių teisių ir pareigų apimtis nesikeičia, o pirmesnįjį nuomotoją pakeitęs naujasis nuomotojas sutarties tęstinumo pagrindu perima visas pirmesniajam savininkui priklausiusias pareigas ir teises.

27. Bylos duomenimis nustatyta, kad valstybinės žemės sklypus patikėjimo teise valdanti Direkcija 2011 m. kovo 29 d. sudarė su ieškove nuomos sutartį dėl penkių atskirų valstybinės žemės sklypų nuomos; žemės sklypai išnuomoti iki 2019 m. gruodžio 21 d. Įgyvendinant Klaipėdos miesto savivaldybės direktoriaus 2013 m. rugsėjo 18 d. įsakymu patvirtintą teritorijos tarp Pilies gatvės, akcinės bendrovės „Baltijos“ laivų statyklos, uosto akvatorijos ir Danės upės, Klaipėdoje detaliųjų planą (ieškovė buvo viena iš detaliojo plano organizatorių), atidalijimo būdu 2013 m. gegužės 28 d. buvo suformuotas kaip atskiras 0,1031 ha valstybinės žemės sklypas, kuris visas pateko į ieškovei pagal 2011 m. kovo 29 d. sutartį išnuomotą 0,2737 ha teritoriją. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. lapkričio 20 d. nutarimu Nr. 1055 pripažinta, kad baigiasi VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos patikėjimo teisė valdyti, naudoti 0,1031 ha valstybinės žemės sklypą, taip pat ir kitą 0,1283 ha žemės sklypą bei jais disponuoti, o šių sklypų patikėtine tampa Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos. Ieškovė ir trečiasis asmuo Direkcija, atsižvelgdamos į Vyriausybės 2013 m. lapkričio 20 d. nutarimą Nr. 1055, 2014 m. vasario 24 d. sudarė susitarimą Nr. 1 prie 2011 m. kovo 29 d. sutarties, kuriuo patikslino nuomojamos 2011 m. kovo 29 d. sutarties pagrindu teritorijos, patikėjimo teise valdomos Direkcijos, ribas (2011 m. kovo 29 d. sutarties pagrindu išnuomotas 5817 kv. m plotas sumažintas iki 4786 kv. m).

28. Ginčas nagrinėjamoje byloje kilo dėl valstybinės žemės nuomos teisinių santykių tęstinumo, pasikeitus valstybinės žemės sklypo patikėtiniui. 0,1030 ha žemės sklypą patikėjimo teise perėmusi atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba delsė įforminti patikėtinio pasikeitimą besitęsiančiuose su ieškove nuomos teisiniuose santykiuose, nurodydama, kad šis klausimas dar sprendžiamas, taip pat pažymėdama, kad valstybinis žemės sklypas gali būti išnuomotas ne aukciono tvarka, tik jei jis užstatytas juridiniam asmeniui priklausančiais statiniais, tačiau ginčo sklype tokių nėra; vėliau atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba nurodė, kad neperėmė Direkcijos teisių ir pareigų pagal 2011 m. kovo 29 d. sutartį.

29. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad, Vyriausybės 2013 m. lapkričio 20 d. nutarimu Nr. 1055 pakeitus žemės sklypo patikėtinį, nebuvo nutraukti ieškovės ir Direkcijos nuomos santykiai dėl 0,1031 ha žemės sklypo nuomos, ir 2014 m. vasario 24 d. susitarimu nuomos sutarties šalys (ieškovė ir trečiasis asmuo Direkcija) aptarė tik teises ir pareigas pagal trečiajam asmeniui likusį patikėjimo teise žemės sklypų plotą.

30. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad, pasikeitus žemės sklypo patikėtiniui, ieškovė ir toliau turėjo nuomininko

teises ir vykdė pareigas, kilusias iš 2011 m. kovo 29 d. sutarties, mokėjo nuomos mokestį, o atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba, tapusi ginčo sklypo patikėtine, esant išviešintai nuomos sutarčiai, veikė pasyviai, sutartinių santykių nepripažino, kartu jų nenutraukė. Taigi pirmosios instancijos teismas priėjo prie išvados, kad atsakovė, patikėjimo teise perėmusi žemės sklypą, perėmė ir nuomotojo teises ir pareigas pagal 2001 m. kovo 29 d. sutartį. Teismas nenustatė pagrindų nutraukti ieškovės ir atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos nuomos santykius, nes ieškovė išnuomotą žemės sklypą naudojo pagal paskirtį, nuomos sutarties sąlygų nepažeidė ir pan. Apeliacinės instancijos teismas pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad, Vyriausybės nutarimu pakeitus 0,1031 ha žemės sklypo patikėtinį, šio žemės sklypo nuomos teisiniai santykiai tęsėsi su naujuoju patikėtiniu. Teisėjų kolegija tokią teismų išvadą pripažįsta pagrįsta ir pažymi, kad 0,1031 ha valstybinio žemės sklypo patikėtinio pasikeitimas neturi įtakos sudarytos žemės sklypo nuomos santykių tęstinumui – nuomos teisiniai santykiai galioja naujam patikėtiniui tomis pačiomis sąlygomis.

31. Tačiau apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad ieškovės ir atsakovės (naujojo žemės sklypo patikėtinio) nuomos teisiniai santykiai dėl 0,1031 ha žemės sklypo pasibaigė ieškovei ir trečiajam asmeniui 2016 m. spalio 4 d. pasirašius naują nuomos sutartį. Minėtos 2016 m. spalio 4 d. sutarties 36.7 punktu sutarties šalys susitarė, kad nuo jos pasirašymo (2016 m. spalio 4 d.) nustojo galioti 2011 m. kovo 29 d. sutartis su jos pakeitimais; kadangi ieškovė kreipėsi į atsakovę dėl žemės sklypo patikėtinio pasikeitimo ir nuomos santykių 2016 m. spalio 25 d., tai atsakovė pagrįstai atsisakė sudaryti susitarimą su ieškove. Tokia teismo išvada padaryta netinkamai taikant CK 6.193 straipsnyje nustatytas sutarčių aiškinimo taikyles ir vertinant aplinkybes dėl nuomos teisinių santykių pabaigos.

32. Kasacinio teismo sutarčių aiškinimo ir jų nuostatų taikymo praktika yra gausi ir pakankamai išplėtota. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad, esant ginčui dėl sutarties turinio bei jos sąlygų, sutartis aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, o ne vien remiantis pažodiniu sutarties teksto aiškinimu (CK 6.193 straipsnio 1 dalis); sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir į kitas reikšmingas aplinkybes; aiškinant sutartį būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais, sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu; kai ginčo šalys siejamos sutartinių santykių, kilusių iš kelių skirtingų sutarčių, pastarosios, vadovaujantis sisteminiu sutarčių aiškinimo principu, analizuojamos kartu; turi būti kiek įmanoma tiksliau išsiaiškinta šalių valia, išreikšta joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus; pirmiausia nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, derinant subjektyvųjį sutarties aiškinimo principą su jos teksto lingvistine analize (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-377-611/2018, 32 punktas); teismui taikant įstatyme išdėstytus ir teismų praktikoje pripažintus sutarčių aiškinimo būdus, turi būti kiek įmanoma tiksliau išaiškinta išreikšta šalių valia joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-309-378/2017, 13 punktas; 2010 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-128/2010).

33. Apeliacinės instancijos teismas išvadą apie ieškovės ir atsakovės nuomos teisinių santykių pabaigą grindė žodiniu 2016 m. spalio 4 d. nuomos sutarties 36.7 punkto nuostatos aiškinimu, neatsižvelgė į sutartį sudariusias šalis, šios sutarties turinį, jos sudarymo tikslą bei kitas aplinkybes, neįvertino tikrųjų sutarties šalių ketinimų, pasirašant tokią sutartį, pasekmių, kurių šalys siekė, nevertino sutarties kompleksiškai su padarytais 2011 m. kovo 29 d. sutarties pakeitimais. Minėtą 2016 m. spalio 4 d. sutartį sudarė ieškovė ir trečiasis asmuo Direkcija, šalys susitarė dėl 4786 kv. m žemės sklypo, kurį patikėjimo teise valdo trečiasis asmuo, nuomos, termino ir kitų aplinkybių. Kaip nurodyta nutarties 29 punkte, Vyriausybės 2013 m. lapkričio 20 d. nutarimu pakeitus 0,1031 ha žemės sklypo patikėtinį, šio sklypo nuomos santykiai nebuvo nutraukti; perduodant ginčo sklypą atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai, šio sklypo nuomos teisiniai santykiai buvo išviešinti; ieškovė ir trečiasis asmuo Direkcija 2014 m. vasario 24 d. susitarimu Nr. 1 patikslino ieškovei išnuomotos teritorijos (žemės sklypų, kuriuos patikėjimo teise valdo, naudoja ir jais disponuoja trečiasis asmuo) ribas (2011 m. kovo 29 d. sutartimi ieškovei išnuomotas 5817 kv. m ploto žemės sklypas sumažintas iki 4786 kv. m). Taigi, po Vyriausybės 2013 m. lapkričio 20 d. nutarimo trečiasis asmuo Direkcija nevaldė ir nedisponavo 0,1031 ha žemės sklypu, todėl 2016 m. spalio 4 d. sutartyje negalėjo išreikšti kokios nors valios nutraukti šio sklypo nuomos santykius ar daryti jiems kitokią įtaką, nes, minėta, nuomotojo teisės ir pareigos nuo 2013 m. lapkričio 20 d. jau buvo perėjusios atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai.

34. Ieškovės ir trečiojo asmens Direkcijos 2016 m. spalio 4 d. žemės nuomos sutarties 36.7 punkto nuostata, kuria susitarta, kad nebegalioja 2011 m. kovo 29 d. sutartis su visais pakeitimais, negali būti aiškinama kaip susitarimas pabaigti ieškovės ir atsakovės nuomos santykius dėl 0,1031 žemės sklypo. Sutartis saisto tik jos šalis, todėl turi įtakos tik jos šalių tarpusavio teisėms ir pareigoms. Nuomos santykiai dėl 0,1031 ha sklypo kartu su patikėjimo teise perėjo atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai ir galiojo tomis pačiomis sąlygomis, kaip buvo susitarta su pradiniu žemės sklypo patikėtiniu, todėl tik ieškovė ir atsakovė, t. y. nuomotojo teises turinti Nacionalinė žemės tarnyba ir nuomininkas (o ne ieškovė ir

trečiasis asmuo), gali susitarti dėl jų pabaigos. Byloje nėra nustatyta, kad atsakovė būtų nutraukusi nuomos teisinius santykius su ieškove, ieškovė – būtų išreiškusi valią šiuo santykius nutraukti, todėl apeliacinės instancijos teismo išvada dėl nuomos teisinių santykių pasibaigimo CK 6.562 straipsnio 6 punkto pagrindu nėra pagrįsta byloje surinktais įrodymais.

35. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, aiškindamas sutarties nuostatas ir susiklosčiusius šalių teisinius santykius, netinkamai taikė CK 6.193 straipsnyje nustatytas sutarčių aiškinimo taisykles, todėl padarė nepagrįstą išvadą dėl ieškovės ir atsakovės nuomos santykių pabaigos 2016 m. spalio 4 d. sutarties pagrindu. Šiuo atveju pagrįsta pripažintina pirmosios instancijos teismo išvada, kad dėl perduoto atsakovei žemės sklypo nėra pasibaigę nuomos teisiniai santykiai (CK 6.559 straipsnis), todėl ši atsakovė įpareigota įforminti žemės sklypo patikėtinio pasikeitimą.

36. Apeliacinės instancijos teismo netinkamas sutarties nuostatų aiškinimas lėmė ir neteisingą teritorinio registratoriaus veiksmų dėl juridinio fakto išregistravimo vertinimą. Juridinis faktas dėl 0,1031 ha žemės sklypo nuomos teisinių santykių išregistruotas keliais pagrindais: Vyriausybės 2013 m. lapkričio 20 d. nutarimu Nr. 1055 bei 2016 m. spalio 4 d. nuomos sutartimi. Teismų nustatyta, kad minėtas Vyriausybės nutarimas nesudarė teisinio pagrindo išregistruoti juridinį faktą dėl 0,1031 ha žemės sklypo nuomos, nes nutarimu nuspręsta tik dėl valstybinės žemės sklypo patikėtinio pasikeitimo. Kaip nurodyta nutarties 33 punkte, 2016 m. spalio 4 d. sutartis taip pat nebuvo pagrindas išregistruoti juridinį faktą dėl 0,1031 ha žemės sklypo nuomos, nes šio sklypo nuomos santykiai nėra pasibaigę, jie perėjo naujajam žemės sklypo patikėtiniui – atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai. Dėl to pagrįsta šiuo atveju pripažintina pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovė VĮ Registrų centras neturėjo pakankamo pagrindo išregistruoti juridinį faktą – 2011 m. kovo 29 d. sutarties dalį dėl 0,1031 ha žemės sklypo nuomos ieškovei.

37. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo netinkamai aiškintos ir taikytos materialiosios ir proceso teisės normos sudaro pagrindą panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 punktas).


38. Tenkinus kasacinį skundą ir panaikinus apeliacinės instancijos teismo sprendimą, perskirstytinos šalių bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme.

39. Ieškovė pateikė įrodymus, kad apeliacinės instancijos teisme patyrė 1020,30 Eur išlaidų atsiliepimui į apeliacinį skundą surašyti. Atsižvelgiant į tai, kad ši suma neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) (toliau – Rekomendacija), 7 ir 8.11 punktuose nurodyto rekomenduojamo priteisti užmokesčio dydžio, ji priteistina ieškovei iš atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos.

40. Kiti byloje dalyvaujantys asmenys nepateikė duomenų apie patirtą apeliacinės instancijos teisme bylinėjimosi išlaidų dydį ir pagrįstumą, todėl šios išlaidos neatlygintinos.

41. Ieškovė pateikė įrodymus, kad kasaciniame teisme sumokėjo 62 Eur žyminio mokesčio, taip pat patyrė 5322,50 Eur atstovavimo išlaidų. Atsižvelgiant į tai, kad ši suma viršija Rekomendacijų 7 ir 8.13 punktuose nurodytą rekomenduojamą priteisti užmokesčio dydį, todėl priteistinas atlyginimas mažintinas ir ieškovei iš atsakovės priteistina 1969,44 Eur atstovavimo kasaciniame teisme atlyginimo. Iš viso iš atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos ieškovės naudai priteistina 2031,44 Eur išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimo.

42. Susumavus nutarties 39 ir 41 punktuose nurodytas ieškovės naudai priteistinas sumas, iš viso iš atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos ieškovės naudai priteistina 3051,74 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.


n u t a r i a :

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. balandžio 17 d. sprendimą panaikinti ir palikti galioti Klaipėdos apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 2 d. sprendimą.

Priteisti iš atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (j. a. k. 188704927) ieškovės akcinės bendrovės „Klaipėdos laivų remontas“ (j. a. k. 140355654) naudai 3051,74 Eur (tris tūkstančius penkiasdešimt vieną Eur 74 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.


TEISĖJAI ALĖ BUKAVINIENĖ

JANINA JANUŠKIENĖ

DALIA VASARIENĖ_______________________


Civilinė byla Nr. e3K-3-424-421/2018Teisminio proceso Nr. 2-68-3-16444-2016-7Procesinio sprendimo kategorija 2.6.10.4.(S)




Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Egidijaus Laužiko (kolegijos pirmininkas), Andžej Maciejevski ir Donato Šerno (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. B. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. vasario 28 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. B. prevencinį ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Europa Group“, uždarajai akcinei bendrovei „Group Europa Investment“ ir V. D. dėl akcininkui žalą sukeliančių veiksmų uždraudimo, trečiasis asmuo A. B.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių prevencinio ieškinio sąlygas, ir proceso teisės normų, reglamentuojančių prejudicinius faktus, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovas R. B. kreipėsi į teismą prašydamas UAB „Europa Group“ prokuristui V. D. uždrausti atlikti bet kokius 2015 m. vasario 19 d. UAB „Europa Group“ išduotoje prokūroje nurodytus veiksmus ar naudotis joje nustatytomis teisėmis; UAB „Group Europa Investment“ prokuristui V. D. uždrausti atlikti bet kokius 2015 m. vasario 19 d. UAB „Group Europa Investment“ išduotoje prokūroje nurodytus veiksmus ar naudotis joje nustatytomis teisėmis.

3. Ieškovas R. B. ir trečiasis asmuo A. B. valdo po 50 proc. bendrovių UAB „Group Europa Investment“ ir UAB „Europa Group“ paprastųjų vardinių akcijų. Ieškovas taip pat yra stambus šių bendrovių kreditorius. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. rugsėjo 17 d. nutartimi kitoje civilinėje byloje ieškovo A. B. prašymu pritaikė laikinąsias apsaugos priemones – visišką UAB „Group Europa Investment“ ir UAB „Europa Group“ turto administravimą ir skyrė turto administratorę UAB „Ekvalda“, pastaroji, siekdama bet kokiomis priemonėmis išlaikyti bendrovių faktinę kontrolę akcininko A. B. rankose, 2015 m. vasario 19 d. išdavė prokūras bendrovių darbuotojui V. D., kuriose išvardytos itin plačios teisės veikti bendrovių vardu ir joms atstovauti. 2015 m. kovo 10 d. Vilniaus apygardos teismas civilinėje byloje Nr. 2A-715-603/2015 panaikino taikytas laikinąsias apsaugos priemones – laikinosios bendrovių administratorės UAB „Ekvalda“ įgaliojimus veikti bendrovių vardu. Po šios nutarties priėmimo faktiniu ir vieninteliu bendroves valdančiu asmeniu tapo prokuristas V. D., įgijęs šias teises iš neteisėtai paskirtos ir veikusios UAB „Ekvalda“. Ieškovo teigimu, bendrovių padėtis, jų valdymą perėmus V. D., ėmė laipsniškai blogėti.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=047f8170008b11e9a5eaf2cd290f1944


4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. gruodžio 12 d. sprendimu ieškinį atmetė.5. Teismas nurodė, kad prevenciniu ieškiniu reikalaujama ne žalos ar nuostolių, o siekiama užkirsti kelią, kad jų

ateityje neatsirastų. Realios grėsmės aplinkybė, kaip prevencinio ieškinio sąlyga, turi būti įrodyta ieškovo (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 12, 178 straipsniai). Ji nepreziumuojama. Tačiau nagrinėjamu atveju ieškovas neįvykdė jam nustatytos pareigos įrodyti prevencinio ieškinio sąlygų – realios žalos ar nuostolių atsiradimo grėsmės, neteisėtų veiksmų ar tokių veiksmų, kurie lemtų realios žalos atsiradimo ateityje tikimybę. Ieškovo teiginiai dėl neteisėtų prokuristo veiksmų nėra pagrįsti rašytiniais įrodymais, o ieškinyje nurodytos aplinkybės dėl nuostolingų sandorių, darbuotojų bendrovėse sumažėjimo ir pan. rodo veiksmus ir jų padarinius praeityje, o ne ateityje, kas būtų pagrindas tenkinti prevencinį ieškinį. Be to, vien deklaratyvių ieškovo teiginių apie bendrovių turto, pajamų sumažėjimą po to, kai buvo paskirtas prokuristas, nepakanka prevenciniam ieškiniui tenkinti.

6. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo R. B. apeliacinį skundą, 2018 m. vasario 28 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 12 d. sprendimą paliko nepakeistą.

7. Kolegija nurodė, kad ieškovas įrodinėja, jog prokuristo V. D. neteisėti veiksmai ir žalos darymas pasireiškia fiduciarinių pareigų bendrovėms pažeidinėjimu, veikiant išimtinai vieno akcininko A. B. naudai, o ne bendrovių interesais. Tokia atsakovo veikla yra sisteminga ir besitęsianti per visą prokuristo įgaliojimų laikotarpį. Šioms aplinkybėms papildomai pagrįsti ieškovas su apeliaciniu skundu pateikė naujus įrodymus ir papildomus rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad atsakovas ne tik veikė priešingai įmonių veiklos tikslams, bet ir atliko UAB „Europa Group“ ir UAB „Group Europa Investment“ faktinio vadovo funkcijas, ką draudžia imperatyvios įstatymų nuostatos (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.255 straipsnio 1 dalis).

8. Kolegija nustatė, kad Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gruodžio 5 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-1521-340/2017, kurioje buvo sprendžiamas prokūrų pripažinimo niekinėmis, negaliojančiomis bei prokūrų panaikinimo klausimai, teismas konstatavo, kad prokūros baigėsi 2015 m. kovo 10 d., atitinkamai prokuristo V. D. įgaliojimai veikti UAB „Europa Group“ ir UAB „Group Europa Investment“ vardu pasibaigė 2015 m. kovo 10 d., taigi V. D. nėra UAB „Europa Group“ ir UAB „Group Europa Investment“ prokuristas, todėl jis neturi nei teisinio, nei faktinio pagrindo veikti šių bendrovių vardu.

9. Kolegija nurodė, kad visi ieškovo ieškinyje, apeliaciniame skunde, rašytiniuose paaiškinimuose dėstomi argumentai yra susiję su atsakovo V. D. jau atliktais galimai neteisėtais veiksmais, todėl ieškovas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą dėl atsakovo įmonėms ar jam, kaip įmonių akcininkui, realiai padarytos žalos atlyginimo.

10. Kolegija sprendė, kad, nesant galiojančių prokūros sandorių, nėra tikslinga ateityje asmeniui, kuris nėra prokuristas, t. y. neturi nei faktinio, nei teisinio pagrindo veikti UAB „Europa Group“ ir UAB „Group Europa Investment“ vardu, uždrausti atlikti 2015 m. vasario 19 d. UAB „Europa Group“ ir UAB „Group Europa Investment“ prokuristui V. D. išduotose prokūrose nurodytus veiksmus ar naudotis jose nustatytomis teisėmis, taigi nėra pagrindo tenkinti prevencinio ieškinio reikalavimus.


11. Kasaciniu skundu ieškovas R. B. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. vasario 28 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

11.1. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas ieškovo apeliacinį skundą, iš esmės net netyrė jame nurodytų argumentų dėl prevencinio ieškinio sąlygų buvimo, o pasirėmė tik Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gruodžio 5 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-1521-340/2017, kuria prokūros buvo pripažintos pasibaigusiomis. Tačiau apeliacinės instancijos teismas net nepatikrino, kad ši nutartis yra apskųsta kasacine tvarka. Tuo atveju, jei apeliacinės instancijos teismas manė, kad Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gruodžio 5 d. nutartimi nustatytos aplinkybės dėl prokūros negaliojimo gali turėti prejudicinę galią nagrinėjamoje byloje, jis turėjo sustabdyti bylą, vadovaudamasis CPK 163 straipsnio 3 punktu, iki civilinę bylą dėl prokūrų pripažinimo negaliojančiomis išnagrinės kasacinis teismas.

11.2. Apeliacinės instancijos teismas, aplinkybę apie prokūrų negaliojimą laikydamas paneigiančia žalos bendrovėms bei ieškovui atsiradimo galimybę, visiškai supainiojo atsakovo neteisėtų veiksmų ir realios žalos kilimo grėsmės sąlygas, nes prokūrų teisinis negaliojimas galėjo reikšti tik prokuristo V. D. neteisėtus veiksmus (jeigu jis toliau atlikinėtų veiksmų jų pagrindu), bet ne negalėjimą kilti realiai žalai ateityje.

12. Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovai V. D., UAB „Group Europa Investment“ ir UAB „Europa Group“ prašo

ieškovo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais esminiais argumentais:12.1. Prejudicinių faktų atsiradimas siejamas tik su teismo nutarties įsiteisėjimo momentu, todėl, esant įsiteisėjusiam

teismo sprendimui prokūrų pripažinimo negaliojančiomis byloje, nepriklausomai nuo to, kad šis procesinis sprendimas buvo apskųstas kasacine tvarka, konstatuotina, kad skundžiamos nutarties priėmimo metu prejudiciniai faktai jau buvo atsiradę. Todėl nėra pagrindo taikyti ieškovo nurodomą CPK 163 straipsnio 3 punkte įtvirtintą bylos sustabdymo pagrindą. Tai, kad teismas nestabdė bylos nagrinėjimo remdamasis CPK 164 straipsniu, negali būti laikoma proceso teisės normų pažeidimu. Net ir tuo atveju, jei kasacinis teismas pakeistų Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gruodžio 5 d. nutartį ir prokūros liktų galioti, ieškovas galėtų pasinaudoti proceso atnaujinimo institutu, kad jo teisė į teisminę gynybą ir į pirmosios instancijos teismo sprendimo peržiūrą apeliacine tvarka būtų įgyvendintos tinkamai.

12.2. Ieškovas net neįrodinėjo būtinosios prevencinio ieškinio sąlygos – realios žalos atsiradimo grėsmės. Pats ieškovas realią žalos atsiradimo grėsmę kildino iš pagrindinės aplinkybės, kad, esant galiojančioms bei nepanaikintoms prokūroms, jų pagrindu V. D. turėjo teisę atstovauti bendrovėms ir sudarinėti sandorius jų vardu. Taigi pats ieškovas pripažino, kad prokūrų galiojimo aplinkybė yra esminė vertinant sąlygos, kad atsiras reali grėsmė patirti žalą, buvimą. Vis dėlto nagrinėjamu atveju prokūras pripažinus negaliojančiomis, ieškovas, siekdamas įrodyti aplinkybę, kad atsiras reali grėsmė patirti žalą, turėjo pareigą pateikti įrodymus, kad V. D. ketina atlikti neteisėtus veiksmus veikdamas bendrovių vardu, o atitinkami veiksmai taip pat gali sukelti žalą bendrovėms, tačiau atitinkamų įrodymų nepateikė. Visi ieškovo dėstomi argumentai yra susiję su atsakovo V. D. jau atliktais galimai neteisėtais veiksmais.

Teisėjų kolegija



Dėl prevencinio ieškinio sąlygų

13. CK 1.138 straipsnio 3 punkte nurodytas vienas iš civilinių teisių gynimo būdų – prevencinis ieškinys, kai teismas, įstatymų nustatyta tvarka gindamas civilines teises, užkerta kelią teisę pažeidžiantiems veiksmams ar uždraudžia atlikti veiksmus, sukeliančius realią žalos padarymo grėsmę ateityje (CK 6.255 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad šio civilinių teisių gynimo būdo tikslas – neleisti kilti potencialiai žalai, o jo dalykas – uždrausti atsakovui atlikti tam tikrus veiksmus, dėl kurių gali atsirasti žalos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 5 d. nutartį Nr. 3K-3-123/2011).

14. Teisėjų kolegija nurodo, kad pagrindinės prevencinio ieškinio sąlygos yra šios: neteisėti veiksmai, kurie gali pasireikšti tiesioginiu teisės pažeidimu, arba, nebūdami tiesioginė žalos atsiradimo priežastis, gali sudaryti objektyvią galimybę pažeisti asmens teises, ir realus žalos atsiradimo pavojus. Tokiu prevenciniu ieškiniu reikalaujama ne atlyginti jau patirtą žalą ar nuostolius, o siekiama užkirsti kelią, kad ateityje jų vėl neatsirastų. Todėl reiškiant prevencinį ieškinį žala gali būti dar nepadaryta arba jau padaryta, tačiau abiem atvejais turi būti reali jos atsiradimo grėsmė ateityje, o ieškovo siekis – pašalinti tokią grėsmę.

15. Taigi prevencinio ieškinio pareiškimo atveju žala yra tik numanoma, tačiau ta žalos tikimybė turi būti reali ir pagrįsta. Ji suprantama kaip protinga ir pagrįsta tikimybė, kad žala atsiras. Realios grėsmės, kad bus padaryta žala, aplinkybė turi būti įrodyta ieškovo, ji nepreziumuojama, todėl teismas kiekvienu atveju konkrečioje civilinėje byloje pagal nustatytas faktines aplinkybes konstatuoja realios grėsmės buvimą arba nebuvimą. Ieškovas, prevenciniu ieškiniu teigdamas esant realų pavojų, turi įrodyti, kad yra faktų ir aplinkybių, keliančių pavojų, jog jo teisės bus pažeistos. Realią grėsmę gali patvirtinti jau pradėti atsakovo konkretūs veiksmai, iš kurių gali atsirasti žalos, pasirengimas tokiems veiksmams, atsakovo požiūris į teisę pažeidžiančius veiksmus, jų nepripažįstant ir pan. Jeigu panašaus pobūdžio ar analogiški veiksmai jau yra atlikti ir sukėlė žalą (CK 6.255 straipsnio 2 dalis), tai tokia aplinkybė gali būti pagrindas tęsiamų veiksmų ar numatomų analogiškų veiksmų žalingas pasekmes vertinti analogiškai, bet pagal CK 6.255 straipsnį minėtos aplinkybės nenumatytos kaip realios grėsmės prezumpcija. Ši aplinkybė turi būti konkrečioje situacijoje įvertinta kaip vienas iš svarbių bylos aspektų (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-11-248/2015 ir joje nurodytą teismo praktiką).

16. Nagrinėjamoje byloje ieškovas pareiškė prevencinį ieškinį, siekdamas uždrausti UAB „Europa Group“ ir UAB „Group Europa Investment“, kurių vienas iš akcininkų jis yra, prokuristui atlikti bet kokius 2015 m. vasario 19 d. išduotose prokūrose nurodytus veiksmus. Ieškovas įrodinėjo, kad, bendrovių valdymą perėmus prokuristui, bendrovių padėtis ėmė nuolat blogėti: iš bendrovių išėjo didžioji dalis darbuotojų, dėl to bendrovės prarado pajamas iš darbuotojų nuomos

sutarčių, dėl neūkiško bendrovių valdymo susidarė skolos bendrovių paslaugų teikėjams, buvo nutrauktos tam tikros frančizės sutartys, tinkamai nevykdytas kredito grąžinimas bankui pagal kredito sutartį ir t. t.

17. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ieškovas neįrodė, jog prokuristas atlieka su įmonės veikla susijusius veiksmus viršydamas savo, kaip prokuristo, įgaliojimus. Be to, ieškovas įrodinėja tik jau galimai kilusią žalą įmonėms, tačiau nepagrindžia, kad prokuristo neteisėti veiksmai kelia realią grėsmę, kad ateityje kils žala. Tuo remdamiesi teismai darė išvadą, kad ieškovas neįrodė būtinų prevencinio ieškinio sąlygų, todėl nėra pagrindo tenkinti ieškinį.

18. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovas prokuristo atliekamų veiksmų neteisėtumą iš esmės grindė dviem aspektais: pačios prokūros negaliojimu (neteisėtu jos išdavimu) ir prokuristo veiksmų žalingumu. Tačiau, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, vien tai, kad versle priimami sprendimai yra rizikingi ar ne tokie pelningi, nėra pagrindas tuos sprendimus pripažinti neteisėtais. Be to, žala, kuri jau galbūt kilo įmonėms dėl prokuristo atliekamų veiksmų, nėra prevencinio ieškinio dalykas, jei nėra įrodoma, kad ši žala gali ir toliau rastis ateityje.

19. Teisėjų kolegija nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas vertino ir naujai byloje pateiktus ieškovo argumentus, kad, kitoje civilinėje byloje pripažinus įgaliojimų (prokūrų) galiojimą pasibaigusiu, informacijos apie prokūrų pasibaigimą neperdavus Juridinių asmenų registrui, prokuristas vis dar turi realią galimybę veikti bendrovių vardu ir sudaryti joms nenaudingus sandorius. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad, prokūras pripažinus pasibaigusiomis, apskritai nelieka prevencinio ieškinio sąlygų, nes atsakovas neatlieka prokuristo veiksmų, todėl nėra galimybės jam uždrausti atlikti veiksmus, kurių jis neturi teisės atlikti. Vertindamas pranešimo Juridinių asmenų registrui faktą, apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad yra tikslinga pranešti Juridinių asmenų registrui apie Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gruodžio 5 d. sprendimą, kuriuo įgaliojimai (prokūros) pripažinti pasibaigusiais. Teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad ieškovas neįrodinėjo, kokius konkrečiai galbūt žalą įmonėms galinčius sukelti veiksmus toliau atlieka atsakovas. Vien faktas, kad įmonėms teismo procesuose toliau atstovauja tie patys advokatai, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad atsakovas, buvęs prokuristas, ir toliau atlieka kokius nors veiksmus, kurių jis neturi teisės atlikti, ir kad šie jo veiksmai kelia realų žalos atsiradimo pavojų. Be to, remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, nustatyta, kad UAB „Group Europa Investment“ yra iškelta bankroto byla ir paskirtas bankroto administratorius, nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo kitai atsakovei UAB „Europa Group“ yra nagrinėjama apeliacinės instancijos teisme, taigi realiai atsakovas, buvęs pokuristas, neturi pagrindo dalyvauti įmonių veikloje, o ieškovas neįrodė, kad atsakovo galbūt atliekami veiksmai, tokie kaip atstovavimo teismo procesuose ar kitų jo atliktų funkcijų pagal turėtus įgaliojimus perdavimas, yra neteisėti ir sukeliantys realios žalos įmonėms kilimo pavojų. Dėl to vertinant net ir galbūt neteisėtus prokuristo veiksmus, atliekamus pasibaigus prokūroms, nėra pagrindo tenkinti prevencinio ieškinio, neįrodžius jo sąlygų.

20. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad bylą nagrinėję teismai tinkamai tyrė ir vertino prevencinio ieškinio sąlygas ir, nenustatę atsakovų neteisėtų veiksmų, keliančių realų žalos kilimo pavojų, pagrįstai ieškinio netenkino.

Dėl prejudicinių faktų

21. Kasaciniame skunde ieškovas nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas ieškovo apeliacinį skundą, iš esmės netyrė jame nurodytų argumentų dėl prevencinio ieškinio sąlygų buvimo, o pasirėmė Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gruodžio 5 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-1521-340/2017, kuria prokūros buvo pripažintos pasibaigusiomis, nepaisydamas to, kad ši nutartis buvo apskųsta kasacine tvarka.

22. Teisėjų kolegija, vertindama ieškovo argumentus dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gruodžio 5 d. sprendimo res judicata (galutinis teismo sprendimas) ir apeliacinės instancijos teismo pareigos sustabdyti šią bylą, pažymi, kad nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas tyrė prevencinio ieškinio sąlygas. Kaip nurodyta šios nutarties 18 punkte, ieškovas, reikšdamas prevencinį ieškinį ir įrodinėdamas prokuristo veiksmų neteisėtumą, iš esmės rėmėsi prokūrų negaliojimu ir prokuristo veiksmų žalingumu. Prokūras pripažinus pasibaigusiomis, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad neliko teisinio ir faktinio pagrindo uždrausti prokuristo veiksmus, kurių jis neturi įgaliojimų atlikti. Tai, kad sprendimas dėl prokūrų pripažinimo pasibaigusiomis buvo apskųstas kasacine tvarka, nekeičia prevencinio ieškinio sąlygų vertinimo, nes, kaip nurodyta pirmiau, pats ieškovas prokuristo veiksmų neteisėtumą įrodinėjo prokūrų negaliojimu, tad net jei jos ir būtų paliktos galioti kasacinio teismo procesiniu sprendimu, tai nebūtų pagrindas tenkinti prevencinio ieškinio, nes prokuristo atliekami veiksmai pagal galiojančias prokūras, neįrodžius įgaliojimų viršijimo, nėra neteisėti veiksmai, kuriuos reikėtų uždrausti. Ieškovo argumentai dėl prokuristo fiduciarinių pareigų pažeidimo ir atstovavimo vieno iš akcininkų, bet ne įmonių interesams, byloje neįrodyti.

23. Kitas prokuristo neteisėtų veiksmų įrodinėjimo aspektas buvo šių veiksmų žalingumas. Teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovas nepagrįstai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas netyrė prevencinių ieškinio sąlygų, nes apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad visi ieškovo dėstomi argumentai yra susiję su jau prokuristo atliktais galimai neteisėtais veiksmais, dėl kurių realiai padarytos žalos atlyginimo jis gali kreiptis įstatymų nustatyta tvarka, tačiau tai nereiškia, kad

prokuristo jau atlikti galimai neteisėti veiksmai ir jų sukelta žala atitinka prevencinio ieškinio sąlygas. Kaip nurodyta šios nutarties 14 punkte, prevencinio ieškinio sąlygos yra ne tik neteisėti veiksmai, bet ir jų realiai keliama grėsmė žalai atsirasti ateityje. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovas, reikšdamas prevencinį ieškinį, rėmėsi įvykiais praeityje preziumuodamas jų galimą tęstinumą ir dėl to kylančią žalą. Tačiau prevencinio ieškinio sąlygos – neteisėti veiksmai ir reali grėsmė žalai atsirasti nėra preziumuojamos, jos turi būti ieškovo tinkamai įrodytos.

24. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai yra nepagrįsti, bylą nagrinėję teismai tinkamai vertino prevencinio ieškinio sąlygas, todėl jų priimti procesiniai sprendimai paliekami nepakeisti.


25. Kasacinis teismas patyrė 10,01 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 7 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus ieškovo kasacinio skundo, šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš šio proceso dalyvio (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).


n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2018 m. vasario 28 d. nutartį palikti nepakeistą.Priteisti iš ieškovo R. B. (a. k. duomenys neskelbtini) valstybės naudai 10,01 Eur (dešimt Eur 1 ct) išlaidų, susijusių su

procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, atlyginimo (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).



ANDŽEJ MACIEJEVSKI

DONATAS ŠERNAS_______________________


2018-20567 2018-12-17 2018-12-07 2018-12-07 -

Civilinė byla Nr. 3K-3-428-690/2018Teisminio proceso Nr. 2-58-3-00503-2013-2Procesinio sprendimo kategorija 2.6.1.6.1(S)




Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjųEgidijaus Laužiko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Andžej Maciejevski ir Donato Šerno,teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal trečiųjų asmenų su savarankiškais

reikalavimais akcinių bendrovių SEB banko ir „Nordea Bank“ Lietuvos skyriaus (teisių perėmėja AB „Luminor

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=ebea52c0008a11e9a5eaf2cd290f1944

Bank“) kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. kovo 7 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo S. R. ieškinį atsakovei restruktūrizuojamai uždarajai akcinei bendrovei „Saurida“, tretieji asmenys akcinės bendrovės SEB bankas ir „Nordea Bank“ Lietuvos skyrius, dėl finansinio reikalavimo patvirtinimo ir trečiųjų asmenų su savarankiškais reikalavimais akcinių bendrovių SEB banko ir AB „Nordea Bank“ Lietuvos skyriaus priešieškinį atsakovams S. R., E. R., restruktūrizuojamai uždarajai akcinei bendrovei „Saurida“, trečiasis asmuo notaras Darius Jonutis, dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių actio Pauliana (Pauliano ieškinys), kai ginčijamas kreditoriaus teises pažeidžiantis skolininko sudarytas sandoris, sąlygas (dėl kreditoriaus teisių pažeidimo – Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.66 straipsnis), aiškinimo ir taikymo.

2. Šiaulių apygardos teismo 2013 m. lapkričio 19 d. nutartimi UAB „Saurida“ (toliau – ir bendrovė) iškelta restruktūrizavimo byla.

3. S. R., kuris yra RUAB „Saurida“ direktorius ir vienintelis akcininkas, 2014 m. sausio 10 d. pateikė Šiaulių apygardos teismui prašymą patvirtinti jo 17 962 643,52 Lt (5 202 341,15 Eur) finansinį reikalavimą bendrovės restruktūrizavimo byloje. Nurodė, kad jo reikalavimas kyla 2012 m. rugsėjo 12 d. su UAB „Saurida“ sudarytos paskolos sutarties pagrindu, pagal kurią S. R. bendrovei suteikė 19 845 340 Lt (5 747 607,74 Eur) paskolą su 6,5 proc. dydžio metinėmis palūkanomis, paskolos grąžinimo terminas – 2014 m. gruodžio 31 d. Tarpusavio skolų įskaitymo aktais, sudarytais 2013 m. rugsėjo 30 d., pagal paskolos sutartį 2 335 513,65 Lt (676 411,50 Eur) suma buvo sumažinta UAB „Saurida“ skola S. R.. S. R. 2013 m. lapkričio 18 d. susitarimu suteikė UAB „Saurida“ papildomą 352 817,17 Lt (102 182,91 Eur) paskolą. 2013 m. vasario 11 d. paskolos sutartimi S. R. suteikė UAB „Saurida“ 100 000 Lt (28 962 Eur) sumos paskolą su 6,5 proc. dydžio metinėmis palūkanomis, paskolos grąžinimo terminas – 2014 m. vasario 28 d. Taigi pagal šias paskolų sutartis UAB „Saurida“ skola S. R. sudarė 17 962 643,52 Lt (5 202 341,15 Eur).

4. Šiaulių apygardos teismo 2014 m. vasario 7 d. nutartimi RUAB „Saurida“ restruktūrizavimo byloje patvirtintas S. R. 17 962 643,52 Lt (5 202 341,15 Eur) sumos finansinis reikalavimas, 2014 m. balandžio 10 d. nutartimi patvirtintas AB SEB banko 5 586 794,36 Lt (1 618 047,49 Eur) finansinis reikalavimas, o 2014 m. balandžio 8 d. nutartimi patvirtintas AB „Nordea Bank“ Lietuvos skyriaus 1 846 416,76 Lt (534 759,26 Eur) sumos finansinis reikalavimas.

5. Šiaulių apygardos teismas 2014 m. balandžio 10 d. nutartimi netenkino kreditorių AB „Nordea Bank“ Lietuvos skyriaus ir AB SEB banko prašymų dėl S. R. 17 962 643,52 Lt (5202 341,15 Eur) finansinio reikalavimo pakeitimo (išbraukimo iš kreditorių sąrašo) RUAB „Saurida“ restruktūrizavimo byloje. Šią nutartį Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. rugpjūčio 12 d. nutartimi panaikino ir perdavė klausimą nagrinėti iš naujo.

6. AB SEB bankas ir AB „Nordea Bank“ Lietuvos skyrius 2014 m. rugsėjo 15 d. pareiškė ieškinį (šis ieškinys Šiaulių apygardos teismo 2014 m. spalio 14 d. nutartimi pripažintas priešieškiniu), prašydami: 1) pripažinti negaliojančia Šiaulių m. 6-ojo notarų biuro notaro Dariaus Jonučio patvirtintą 2012 m. rugsėjo 12 d. pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą S. R., E. R. ir UAB „Saurida“, dėl (duomenys neskelbtini), esančių statinių ir nuosavybės teisių į juos perleidimo; 2) pripažinti negaliojančia 2012 m. rugsėjo 12 d. paskolos sutartį Nr. 10P-12-F, sudarytą UAB „Saurida“ ir S. R.; 3) pripažinti negaliojančiu 2013 m. rugsėjo 30 d. tarpusavio skolų įskaitymo aktą, sudarytą UAB „Saurida“ ir S. R.; 4) pripažinti negaliojančiu 2013 m. rugsėjo 30 d. tarpusavio skolų įskaitymo aktą, sudarytą UAB „Saurida“ ir E. R. bei S. R.; 5) pripažinus sutartis ir aktus negaliojančiais, taikyti restituciją natūra. Šis kreditorių ieškinys byloje nagrinėjamas kaip priešieškinis, reiškiamas S. R. ir RUAB „Saurida“.

7. Kreditoriai nurodė, kad Šiaulių apygardos teismas 2014 m. vasario 7 d. nutartimi nepagrįstai patvirtino S. R. 17 962 643,52 Lt (5 202 341,15 Eur) dydžio finansinį reikalavimą. Sandoriai, kurių pagrindu atsiradęs S. R. finansinis reikalavimas į RUAB „Saurida“, sudaryti nesąžiningai bei pripažintini negaliojančiais actio Pauliana pagrindu (CK 6.66 straipsnis). Nors UAB „Saurida“ turėjo didelių skolų AB SEB bankui ir AB „Nordea Bank“ Lietuvos skyriui (žr. šios nutarties 4 punktą), be kreditorių sutikimo S. R., būdamas UAB „Saurida“ vienintelis akcininkas ir vadovas, su sutuoktine E. R. 2012 m. rugsėjo 12 d. pirkimo–pardavimo sutartimi už 30 145 340 Lt (8 730 693,93 Eur) perleido UAB „Saurida“ nekilnojamąjį turtą (duomenys neskelbtini) (pastatus ir kitus statinius). Turtas buvo parduotas už kainą, viršijančią parduodamų statinių vertę: parduoto turto vidutinė rinkos vertė – 7 187 320 Lt (2 081 591,75 Eur), taigi turtas perleistas už kainą, 22 958 020 Lt (6 649 102,18 Eur) suma viršijančią vidutinę rinkos kainą. 2012 m. rugsėjo 12 d. paskolos sutartis

tarp UAB „Saurida“ ir S. R., kuria neva S. R. suteikė bendrovei 19 845 340 Lt (5 747 607,74 Eur) paskolą iki 2014 m. gegužės 1 d., sudaryta pakeičiant tarp šalių sutartą atsiskaitymo tvarką pagal nurodyto nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį, tokiu būdu piniginė prievolė iš turto pirkimo–pardavimo sutarties buvo pakeista apsimestiniu paskolos sandoriu. Vėlesniais 2013 m. rugsėjo 30 d. tarpusavio skolų įskaitymo aktais UAB „Saurida“ skola buvo mažinama įskaitant 2013 m. atsiradusias S. R. ir E. R. skolas UAB „Saurida“. Šių skolų įskaitymo aktais UAB „Saurida“ skola sumažinta iki 17 509 826,35 Lt (5 071 196,23 Eur) sumos. Akivaizdu, kad RUAB „Saurida“, sudarydama minėtus sandorius, įsigydama gerokai mažesnės vertės turtą, nei prisiėmė su tuo susijusių skolinių įsipareigojimų, pablogino savo finansinę padėtį ir sumažino galimybę atsiskaityti su kreditoriais.

8. Sandoriai sudaryti tarp artimų giminaičių – S. R. ir E. R. yra sutuoktiniai, o RUAB „Saurida“ vardu dalį sandorių pasirašė J. A., kuri yra S. R. sesuo, todėl šalių nesąžiningumas preziumuojamas. Be to, RUAB „Saurida“ pažeidė su AB SEB banku sudarytų 2002 m. gruodžio 23 d., 2003 m. gruodžio 18 d. ir 2004 m. balandžio 20 d. kreditavimo sutarčių sąlygas, kurios draudė be banko žinios ir sutikimo skolinti, skolintis iš trečiųjų asmenų ir atlikti prievolių įskaitymus. S. R. įgijus nepagrįstai didelį reikalavimą bendrovei, kartu panaikinant visus savo įsiskolinimus, ne tik sumažėjo kitų kreditorių galimybės patenkinti savo reikalavimus, bet ir S. R. įgijo nepagrįstą pranašumą prieš kitus kreditorius.


9. Šiaulių apygardos teismas 2017 m. kovo 28 d. sprendimu S. R. ieškinį dėl finansinio reikalavimo RUAB „Saurida“ restruktūrizavimo byloje patvirtinimo atmetė, AB SEB banko ir AB „Nordea Bank“ Lietuvos skyriaus priešieškinį dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais tenkino. Pripažino negaliojančiomis: 1) Šiaulių m. 6-ojo notarų biuro notaro Dariaus Jonučio patvirtintą 2012 m. rugsėjo 12 d. pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą S. R., E. R. ir UAB „Saurida“, dėl (duomenys neskelbtini), esančių statinių ir nuosavybės teisių į juos perleidimo: pastato – pagrindinio pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastato – estakados (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastato – štampavimo cecho (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastato – mechaninio apdirbimo cecho (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastato – mechaninio cecho (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastato – praėjimo punkto (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastato – praėjimo punkto (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastato – mazuto ūkio pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir kitų statinių – cisternų (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 2) 2012 m. rugsėjo 12 d. paskolos sutartį Nr. 10P-12-F, sudarytą UAB „Saurida“ ir S. R.; 3) 2013 m. rugsėjo 30 d. tarpusavio skolų įskaitymo aktą, sudarytą UAB „Saurida“ ir S. R.; 4) 2013 m. rugsėjo 30 d. tarpusavio skolų įskaitymo aktą, sudarytą UAB „Saurida“ ir E. R. bei S. R.. Taikė restituciją natūra, įpareigojo atsakovę UAB „Saurida“ grąžinti S. R. ir E. R. statinius (duomenys neskelbtini). Ieškovo S. R. patvirtintą 17 962 643,52 Lt (5 202 341,15 Eur) finansinį reikalavimą pašalino iš kreditorių sąrašo UAB „Saurida“ restruktūrizavimo byloje, paskirstė bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

10. Teismas konstatavo, kad byloje įrodytas actio Pauliana instituto taikymo sąlygų visetas, todėl ginčo sandoriai pripažintini negaliojančiais. Sudarydama ginčo sandorius UAB „Saurida“ gerokai pablogino savo turtinę padėtį ir atitinkamai kreditorių galimybes patenkinti savo reikalavimus. UAB „Saurida“ nesilaikė AB SEB banko kreditavimo sutartyse nurodytų apribojimų, draudžiančių be banko žinios ir sutikimo skolintis papildomas sumas iš trečiųjų asmenų, skolinti lėšas kitiems asmenims, daryti tarpusavio užskaitas, todėl, sudarant ginčo sandorius, buvo pažeistos ir kreditorių teisės bei interesai sumažinant skolininko mokumą.

11. Teismo vertinimu, S. R., E. R. ir UAB „Saurida“ nurodytos ginčo sandorių sudarymo priežastys nelaikytinos imperatyvais, sukėlusiais jiems neišvengiamą teisinę pareigą sudaryti sandorius (CK 6.66 straipsnio 1 dalis). Ginčo sandorių šalys buvo nesąžiningos, nes S. R. ginčijamų sandorių sudarymo metu buvo UAB „Saurida“ vienintelis akcininkas ir vadovas, E. R. – jo sutuoktinė, o dalį ginčo sandorių pasirašiusi bendrovės finansų direktorė J. A. – jo sesuo. Taip pat šalių nesąžiningumą patvirtina tai, kad, sudarant ginčijamus sandorius, buvo nesilaikoma banko draudimo be jo žinios ir sutikimo skolintis papildomas sumas iš trečiųjų asmenų, skolinti lėšas kitiems asmenims, daryti tarpusavio užskaitas (CK 6.66 straipsnio 2 dalis).

12. Teismas nustatė, kad ginčijamas 2012 m. rugsėjo 12 d. turto pirkimo–pardavimo sandoris buvo sudarytas perleidžiant turtą už akivaizdžiai neatitinkančią rinkos vertės kainą ir tokiu būdu UAB „Saurida“ prisiėmė nepagrįstai didelį skolinį įsipareigojimą susijusiems asmenims S. R. ir E. R., kurie pagal sutarties 3.3 ir 3.3.2 papunkčius nepagrįstai įskaitė savo skolinius įsipareigojimus bendrovei, t. y. 10 300 000 Lt (2 983 086,19 Eur) pardavėjo S. R. skolą pirkėjai UAB „Saurida“, o likusią kainos dalį 19 845 340 Lt (5 747 607,74 Eur) susitarė sumokėti iki 2013 m. rugsėjo 12 d. Pagal ginčo sandorio 3.1 papunktį S. R. ir E. R. turtą bendrovei perleido už 30 145 340 Lt (8 730 693,93 Eur), nors 2016 m. gruodžio 9 d. atliktos turto vertinimo ekspertizės metu nustatyta, kad turto vertė sandorio sudarymo momentu buvo 6 634 460 Eur (22 907 463,48 Lt).

13. Teismas taip pat nustatė, kad ginčijama 2012 m. rugsėjo 12 d. paskolos sutartis buvo sudaryta tuo pačiu metu kaip

ir turto pirkimo–pardavimo sandoris, iš dalies pakeičiant tarp šalių sutartą atsiskaitymo tvarką į dar labiau nenaudingą skolininkei (UAB „Saurida“), kadangi šalys susitarė, jog nesumokėta kainos dalis už turtą iš ginčijamos pirkimo–pardavimo sutarties, t. y. 19 845 340 Lt (5 747 607,74 Eur), buvo suteikta kaip procentinė paskola iki 2014 m. gruodžio 31 d. Sutartyje šalys susitarė, kad suteiktos paskolos suma (kuri realiai nebuvo suteikta) yra įskaitoma 2012 m. rugsėjo 12 d. pirkimo–pardavimo sutartyje nurodyta likusi kainos dalis (sutarties 1 punktas). Be to, šia sutartimi UAB „Saurida“ įsipareigojo paskolą grąžinti iki 2014 m. gruodžio 31 d. arba pagal S. R. pareikalavimą mokėti 6,5 proc. dydžio metines palūkanas nuo sumos (sutarties 2 punktas), palūkanas mokant S. R. kas mėnesį pavedimais ar grynaisiais pinigais įmonės kasoje (sutarties 6 punktas). Tokiu būdu S. R., būdamas vienintelis akcininkas ir bendrovės direktorius, žinodamas apie įmonės skolas byloje dalyvaujantiems bankams bei būdamas laiduotojas dėl paimtų kreditų, sąmoningai sukūrė situaciją, kai bendrovė dar daugiau padidino skolinius įsipareigojimus susijusiam asmeniui S. R., be to, taip pat panaikino savo ir E. R. skolinius įsipareigojimus bendrovei.

14. Teismo vertinimu, 2013 m. rugsėjo 30 d. sudarytas tarpusavio skolų įskaitymo aktas tarp UAB „Saurida“ ir S. R. bei 2013 m. rugsėjo 30 d. tarpusavio įskaitymo aktas tarp UAB „Saurida“ ir E. R. bei S. R. taip pat pažeidžia UAB „Saurida“ kreditorių teises. Įskaičius S. R. skolą UAB „Saurida“ pastarosios skola (pagal 2012 m. rugsėjo 12 d. paskolos sutartį) S. R. sumažėjo nuo 19 845 340 Lt (5 747 607,74 Eur) iki 17 809 826,35 Lt (5158 082,24 Eur), o E. R. skolų bendrovei neliko. Tačiau šiais sandoriais liko galioti UAB „Saurida“ skoliniai įsipareigojimai S. R..

15. Teismas atmetė atsakovo S. R. argumentus dėl ieškinio senaties termino praleidimo. Tretieji asmenys AB SEB bankas ir AB „Nordea Bank“ Lietuvos skyrius, kaip kreditoriai, galiojančią reikalavimo teisę įgijo Šiaulių apygardos teismui 2014 m. balandžio 8 d. ir 2014 m. balandžio 10 d. nutartimis patvirtinus jų finansinius reikalavimus, o teismui ieškinį dėl ginčo sandorių pripažinimo negaliojančiais pateikė 2014 m. rugsėjo 16 d.

16. Teismas sprendė, kad S. R. patvirtintas 17 962 643,52 Lt (5 202 341,15 Eur) finansinis reikalavimas šalintinas iš kreditorių sąrašo UAB „Saurida“ restruktūrizavimo byloje, nes S. R. jokių paskolų realiai bendrovei nesuteikė, o ginčo sandoriai, kuriais jis grindė kreditoriaus reikalavimą, pripažintini negaliojančiais. S. R. po kreipimosi į teismą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo bendrovei padidino bendrovės įsipareigojimus jam, perkeldamas nesumokėtų palūkanų sumą į pagrindinės skolos sumą, iš esmės užsitikrindamas, kad jo reikalavimui patenkinti nebus taikoma Lietuvos Respublikos įmonių restruktūrizavimo įstatymo 13 straipsnio 2 dalies nustatyta tvarka, ir įgydamas pranašumą prieš kitus bendrovės kreditorius.

17. Pripažinus ginčo sandorius negaliojančiais actio Pauliana pagrindu taikoma restitucija (CK 6.145 straipsnis), todėl atsakovė UAB „Saurida“ įpareigotina grąžinti S. R. ir E. R. statinius (duomenys neskelbtini). Lėšos ginčo šalims negrąžintinos, nes byloje nėra jokių duomenų, jog tarp šalių vyko kokie nors atsiskaitymai pagal ginčo sandorius.

18. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi S. R. ir RUAB „Saurida“ apeliacinį skundą, 2018 m. kovo 7 d. sprendimu Šiaulių apygardos teismo 2017 m. kovo 28 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – S. R. ieškinį tenkino, AB SEB banko ir AB „Nordea Bank“ Lietuvos skyriaus priešieškinį atmetė.

19. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad vien aplinkybės, jog turtas įmonės buvo įsigytas už didesnę nei jo vidutinė rinkos vertė kainą, konstatavimas savaime nereiškia, kad turto pirkimo–pardavimo sutartimi buvo pažeistos kreditorių AB SEB banko ir AB „Nordea Bank“ Lietuvos skyriaus teisės.

20. Sudarydama ginčijamą turto pirkimo–pardavimo sandorį, įmonė įgijo realų didelės vertės turtą. Nors reali turto vertė ir mažesnė už kainą, kuria turtas buvo įgytas, tačiau neatitikimas tarp sandorio kainos ir turto vidutinės rinkos vertės nėra toks didelis, kokį priešieškinyje nurodė kreditoriai, reikšdami ieškinį actio Pauliana pagrindu, ir kuriuo buvo grindžiamas skolininko galimybės atsiskaityti su kreditoriais esminis sumažėjimas.

21. Įmonei įgijus ginčo turtą, kreditoriai savo reikalavimus, esant pagrindui, galėtų tenkinti ne tik iš iki tol įmonės turėto, bet taip pat ir iš šio turto, taigi, kreditorių teises turto įsigijimas už didesnę negu rinkos kainą galėtų pažeisti tik tuo aspektu, kiek įgyto turto kaina neatitinka rinkos vertės ir jeigu būtent dėl šio neatitikimo kreditoriai prarastų galimybę patenkinti savo reikalavimus. Kitaip tariant, turi būti įrodyta, kad būtent dėl 2 896 191 Eur (7 237 876,52 Lt) kainos neatitikimo sandorį ginčijantys kreditoriai prarado galimybę atgauti iš įmonės skolą arba šios skolos atgavimo galimybė yra realiai ir iš esmės apsunkinta.

22. Remiantis Šiaulių apygardos teismo 2013 m. lapkričio 19 d. nutartyje (civilinės bylos Nr. B2-1174-357/2013), kuria UAB „Saurida“ iškelta restruktūrizavimo byla, nustatytais duomenimis pagal UAB „Saurida“ 2012 m. gruodžio 31 d. balansą įmonė turėjo 69 605 190 Lt (20 159 056,42 Eur) vertės turto, mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 51 582 861 Lt (14 939 429,16 Eur), per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė 25 312 664 Lt (7 331 054,22 Eur) sumą. Iš UAB „Saurida“ 2013 m. rugpjūčio 31 d. sudaryto preliminaraus balanso teismas nustatė, kad įmonė turėjo 69 272 029 Lt (20 062 566,32 Eur) vertės turto, mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 52 187 002 Lt (15 111 793,90 Eur), o per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė 25 763 695 Lt (7 461

681,82 Eur) sumą. Pagal 2012 m. gruodžio 31 d. UAB „Saurida“ pelno (nuostolių) ataskaitą grynasis pelnas sudarė 2 228 751 Lt (645 490,90 Eur). Pagal 2013 m. rugpjūčio 31 d. UAB „Saurida“ pelno (nuostolių) ataskaitą bendrovė patyrė 943 517 Lt (273 261,41 Eur) nuostolių. Bendrovės įsipareigojimai kreditoriams (neįskaitant nebaigtų vykdyti sutarčių), 2013 m. rugsėjo 30 d. duomenimis, sudarė 48 063 273,65 Lt (13 920 086,20 Eur), pradelsti įsipareigojimai, 2013 m. rugsėjo 30 d. duomenimis, sudarė 1 073 818,80 Lt (310 999,42 Eur). Remdamasis šiais bei kitais byloje esančiais duomenimis Šiaulių apygardos teismas sprendė, kad įmonė nėra nemoki, tačiau turi finansinių sunkumų ir juos sugebės pašalinti.

23. Apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad, lyginant nurodytoje nutartyje nustatytus duomenis apie įmonės 2012 m. ir 2013 m. turėto turto ir įsipareigojimų dydžio santykį, taip pat vertinant ginčijama 2012 m. rugsėjo 12 d. turto pirkimo–pardavimo sutartimi įsigyto turto (ekspertizės metu nustatytos) vertės dydį (22 907 463,48 Lt (6 634 460 Eur), įmonės turėto turto dydis ne tik buvo pakankamas kreditorių – AB SEB banko ir AB „Nordea Bank“ Lietuvos skyriaus – finansiniams reikalavimams visiškai padengti, bet ir juos žymiai viršijo (Šiaulių apygardos teismo 2014 m. balandžio 8 ir 10 d. nutartimis patvirtinti 5 586 794,36 Lt (1 618 047,49 Eur) ir 1 846 416,76 Lt (534 759,26 Eur) sumos reikalavimai, bendra suma – 7 433 211,12 Lt (2 566 539,163 Eur).

24. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, RUAB „Saurida“ restruktūrizavimo byloje 2017 m. rugpjūčio 22 d. nutartimis (civilinės bylos Nr. B2-71-357/2017) patvirtinti patikslinti finansiniai reikalavimai: AB „Nordea Bank“ Lietuvos skyriaus – 471 623,24 Eur dydžio, o AB SEB banko – 1 159 351,23 Eur dydžio, bendra suma – 1 630 974,47 Eur. Taigi matyti, kad, lyginant šiuos kreditorių finansinių reikalavimų dydžius su dydžiais, patvirtintais Šiaulių apygardos teismo 2014 m. balandžio 8 ir 10 d. nutartimis, skolų dydis sumažėjo (2 566 539,16 Eur – 1 630 974,47 Eur = 935 564,69 Eur).

25. Teismo vertinimu, aplinkybės, kad RUAB „Saurida“, sudarius ginčijamą 2012 m. rugsėjo 12 d. turto pirkimo–pardavimo sutartį, turėjo pakankamai turto, kad būtų padengtos skolos AB SEB bankui ir AB „Nordea Bank“ Lietuvos skyriui, taip pat kad šiuo metu bendrovės restruktūrizavimo procesas faktiškai vyksta, šių (ir kitų) kreditorių finansiniai reikalavimai yra dengiami, skolų dydis sumažėjęs, teikia pagrindą daryti išvadą, jog ginčijamais sandoriais AB SEB banko ir AB „Nordea Bank“ Lietuvos skyriaus galimybės atgauti skolas nebuvo nepagrįstai apribotos ar eliminuotos. Atitinkamai nustačius, kad kreditorių teisės nebuvo pažeistos, ši actio Pauliana instituto taikymo sąlyga yra paneigta.

26. Teismas, pasisakydamas dėl 2012 m. rugsėjo 12 d. paskolos sutarties Nr. 10P-12-F, sudarytos UAB „Saurida“ ir S. R., bei 2013 m. rugsėjo 30 d. skolų įskaitymo aktų pripažinimo negaliojančiais pagrįstumo, pažymėjo, kad nurodyta paskolos sutartis pagal savo turinį laikytina mokėjimo atidėjimo, o ne paskolos sutartimi. Šia sutartimi S. R. ir UAB „Saurida“ susitarė dėl mokėjimo pagal 2012 m. rugsėjo 12 d. turto pirkimo–pardavimo sutartį atidėjimo. Įvertinus tai, kad ši vadinamoji paskolos sutartis (kuri realiai kvalifikuotina kaip mokėjimo už įsigytą nekilnojamąjį turtą atidėjimo (išdėstymo) sutartis) bei skolų įskaitymo aktai yra tiesiogiai susiję su 2012 m. rugsėjo 12 d. turto pirkimo–pardavimo sutartimi, kuri, kaip jau nustatyta, nepripažintina negaliojančia, nesant actio Pauliana sąlygų viseto, atitinkamai, teismo vertinimu, nėra pagrindo pripažinti negaliojančia šią paskolos sutartį bei skolų įskaitymo aktus. Teismas sprendė, kad. šių konstatuotų aplinkybių pagrindu priėmus skundžiamą sprendimą, taikyta restitucija taip pat netenka prasmės.

27. Atsižvelgdamas į tai, kad nagrinėjamoje byloje ginčijamus sandorius pripažinti negaliojančiais pagal actio Pauliana institutą (CK 6.66 straipsnis) nėra teisinio pagrindo, teismas sprendė, jog S. R. 5 202 341,15 Eur (17 962 643,52 Lt) finansinis reikalavimas paliktinas kreditorių sąraše UAB „Saurida“ restruktūrizavimo byloje.


28. Kasaciniu skundu kreditoriai AB SEB bankas ir AB „Nordea Bank“ Lietuvos skyrius prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. kovo 7 d. sprendimą ir palikti galioti Šiaulių apygardos teismo 2017 m. kovo 28 d. sprendimą; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

28.1. Teismas netinkamai taikė CK 6.66 straipsnio 1 dalyje nustatytos actio Pauliana sąlygos „ginčo sandoris turi pažeisti kreditorių teises“ nuostatas. Teismas nepagrįstai nenustatė, kad dėl sudaryto sandorio skolininkė tapo nemoki ir kitaip buvo pažeistos kitų kreditorių teisės. Pirma, teismas nepagrįstai konstatavo, kad RUAB „Saurida“ vienintelio akcininko S. R. prieš restruktūrizavimo procesą 36 proc. didesne (2 096 233,93 Eur suma ir dar mokėtinos 6,5 proc. palūkanos iki atsiskaitymo su akcininku) nei rinkos kaina atliktas nekilnojamojo turto perleidimas savo bendrovei (atitinkamai tokio dydžio bendrovės įsipareigojimo prisiėmimas) tariamai nepažeidė kitų kreditorių teisių. Tokios didelės sumos įsipareigojimo bendrovei, kuri neilgai trukus po ginčijamų sandorių sudarymo akcininko (ginčijamų sandorių šalies) S. R. iniciatyva tapo restruktūrizuojama, perkėlimas neabejotinai lemia didesnį bendrovės nemokumą ir kitų kreditorių teisių pažeidimą. Antra, skolininkė RUAB „Saurida“ suteikė, o akcininkas ir direktorius dėl ginčijamų sandorių įgijo restruktūrizavimo procese 14 proc. (skaičiuojant nuo 2 096 233,93 Eur sumos) didesnį reikalavimą, lyginant su visų kitų

kreditorių reikalavimais, iš kurių, pvz., AB „Luminor“ (AB „Luminor Bank“ nuo 2017 m. spalio 1 d. perėmė teises ir pareigas iš AB „Nordea Bank“, Lietuvoje veikiančio per AB „Nordea Bank“ Lietuvos skyrių) iki šiol nuo 2013 m. lapkričio 18 d. restruktūrizavimo bylos iškėlimo yra neatgavusi jokio reikalavimo patenkinimo.

28.2. Teismas nukrypo nuo kasacinio teismo išaiškinimų, kad sprendžiant dėl kreditorių teisių pažeidimo padarymo svarbu įvertinti, ar turtas perleistas už tinkamą ir pagrįstą kainą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-313/2013). Neatsižvelgdamas į šį išaiškinimą teismas nepagrįstai konstatavo, kad net 2 096 233,93 Eur skolinio įsipareigojimo prisiėmimas neva nėra esminis. Taip pat teismas nukrypo nuo kasacinio teismo išaiškinimų, kad tam, jog ginčijamas sandoris būtų laikomas nepažeidžiančiu kitų kreditorių interesų, būtina nustatyti skolininko kaip verslo subjekto – protingo asmens elgesio standartus atitinkančius veiksmus sąžiningai siekiant naudos įmonei ir atsiskaitymo su visais jos kreditoriais įstatymų nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-130/2013; 2013 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-400/2013).

29. Atsakovai pagal priešieškinį S. R., E. R. ir RUAB „Saurida“ atsiliepimu į kasacinį skundą prašo skundą atmesti, skundžiamą apeliacinės instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodoma, kad kreditorių teisių pažeidimas turi būti realus. Teigdami, kad ginčijami sandoriai pažeidė kreditorių interesus, bankai turėjo pateikti įrodymus, tačiau jie tik apsiribojo deklaratyviais pareiškimais, kurie niekaip nepaneigė apeliacinės instancijos teismo išvadų, jog RUAB „Saurida“ ginčijamais sandoriais niekaip nesumažino savo turto vertės ir nepakeitė kreditorių turtinės padėties bei galimybių išsiieškoti skolas iš RUAB „Saurida“. Paskolos sandoriai buvo išvestiniai iš turto pirkimo–pardavimo sandorių, todėl savarankiškai negalėjo daryti jokios įtakos kreditorių teisių pažeidimui.

30. Atsakovės pagal priešieškinį RUAB „Saurida“ restruktūrizavimo administratorė UAB Klaipėdos administratorių biuras atsiliepimu į kasacinį skundą prašo dėl skundo pagrįstumo spręsti teismo nuožiūra, nes restruktūrizuojama įmonė pati dalyvauja teisminiuose ginčuose, administratoriui tokia kompetencija nesuteikta (Įmonių restruktūrizavimo įstatymo 17 straipsnio 5 dalies 4 punktas).

Teisėjų kolegija



Dėl kreditoriaus teisių pažeidimo kaip actio Pauliana sąlygos

31. Pagal CK 6.66 straipsnio 1 dalį reikšdamas actio Pauliana ieškinį kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti. Actio Pauliana skirtas ginti kreditoriui nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas ir kartu kreditoriaus galimybė gauti visišką savo reikalavimo patenkinimą. Šio ieškinio paskirtis yra kompensuojamoji: skolininko sudaryto sandorio pripažinimas negaliojančiu nėra pagrindinis šio ieškinio tikslas, o tik priemonė skolininko sudarytu sandoriu pažeistam jo mokumui atkurti ir skolininkui į ankstesnę turtinę padėtį sugrąžinti, kad kreditorius galėtų patenkinti savo reikalavimą.

32. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai plėtojamoje praktikoje yra išskyręs tokias būtinas actio Pauliana taikymo sąlygas: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimą civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012; 2015 m. balandžio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-174-313/2015 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką; ir kt.). Sandoriui pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu būtinas nurodytų sąlygų visetas. Nenustačius bent vienos iš nurodytų sąlygų, nėra pagrindo sandorio pripažinti negaliojančiu.

33. CK 6.66 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises: 1) kai dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus; 2) kai skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui; 3) kai kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl šios actio Pauliana sąlygos, yra konstatavęs, kad, teismui sprendžiant bylą pagal actio Pauliana, turi būti nustatoma, kaip konkrečiai pažeidžiamos kreditoriaus teisės ir interesai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2013; kt.).

34. Siekiant nustatyti, ar skolininko sandoris pažeidė kreditoriaus teises, be kita ko, būtina nustatyti skolininko nemokumą (kad dėl sandorio sudarymo tapo nemokus ar sudarydamas sandorį buvo nemokus) arba kad dėl sandorio reali galimybė skolininkui atsiskaityti su kreditoriumi ir įvykdyti prievolę sumažėja ar jos nebelieka. Visais šiais atvejais būtina nustatyti aplinkybes, susijusias su skolininko turtine padėtimi, kurių pagrindu ir sprendžiama, ar pažeistos kreditoriaus teisės. Įrodyti šias aplinkybes pareiga tenka ieškovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-179-611/2017, 56 punktas).

35. Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad formuluotė „kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės“ reiškia, jog teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, gali konstatuoti kreditoriaus teisių pažeidimo atvejus, kurie neišvardyti teisės normoje; svarbu yra tai, kad tokių pažeidimų kvalifikavimas sietinas su prievolių kreditoriui nevykdymu ir skolininko galimybių tokias prievoles įvykdyti ateityje pasikeitimu. Šios su skolininko mokumo sumažėjimu susijusios aplinkybės būtų nulemtos ginčijamo skolininko sudaryto sandorio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2012; kt.). Nustatant actio Pauliana instituto taikymo sąlygą – kitokį kreditoriaus teisių pažeidimą, būtina atkreipti dėmesį į tai, jog kreditoriaus teises gali pažeisti sandoriai, kurie, nors ir nesukėlė bendro skolininko nemokumo, sumažino turto, į kurį gali būti nukreipiamas išieškojimas, vertę, ir sumažėjusios vertės turto neužtenka kreditoriaus finansiniams reikalavimams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-262/2008; 2015 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-174-313/2015; kt.).

36. Tam tikrais atvejais, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, kreditorių teises pažeidžiančiu sandoriu gali būti pripažintas toks sandoris, dėl kurio atsiskaitymas su kreditoriais užtrunka ilgiau, nei būtų atsiskaityta iki sandorio sudarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2012). Taigi, teismui sprendžiant dėl sandorio, kreditoriaus prašomo pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu, kaip pažeidžiančio kreditoriaus teises, būtina nustatyti, kad reali galimybė skolininkui atsiskaityti su kreditoriumi ir įvykdyti prievolę sumažėja ar jos nebelieka. Ši actio Pauliana taikymo sąlyga yra vertinamojo pobūdžio, todėl teismai kiekvienu atveju nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu sprendžia, ar buvo kreditorių teisių pažeidimas.

37. Kita vertus, nustatant, ar dėl ginčijamų sandorių buvo pažeistos kreditoriaus teisės, neturi būti suteikiamos nepagrįstos privilegijos kreditoriui, todėl jei skolininkas, sudaręs ginčijamą sandorį, vis tiek turi pakankamai turto kreditorių reikalavimams patenkinti arba jo mokumas nekinta, tai šios actio Pauliana taikymo sąlygos konstatuoti negalima (pirmiau nurodytas nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012).

38. Kasaciniame skunde nurodoma, kad bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nenustatė vienos minėtų sąlygų – kreditorių teisių pažeidimo. Kreditoriai AB SEB bankas ir AB „Nordea Bank“ Lietuvos skyrius tai sieja su tuo, kad RUAB „Saurida“ vienintelio akcininko S. R. prieš restruktūrizavimo procesą 36 proc. didesne nei rinkos kaina atliktas nekilnojamojo turto perleidimas savo bendrovei pažeidė kitų kreditorių teises, nes tokios didelės sumos įsipareigojimo bendrovei, kuri neilgai trukus po ginčijamų sandorių sudarymo tapo restruktūrizuojama, perkėlimas neabejotinai lemia didesnį bendrovės nemokumą ir kitų kreditorių teisių pažeidimą.

39. Su šiais kasacinio skundo argumentais teisėjų kolegija nesutinka. Dėl skolininko nemokumo pažymėtina, kad CK 6.66 straipsnyje nenurodyta nemokumo kriterijų ar sampratos. Nemokumas yra ekonominė įmonės būklė, kuri nustatoma pagal tai, ar įmonė atsiskaito su kreditoriais ir ar yra pajėgi atsiskaityti. Tam, kad būtų galima konstatuoti įmonės nemokumą, nebūtina, kad jai būtų iškelta bankroto byla, nes bankroto bylos iškėlimas, esant ekonominio nemokumo padėčiai, yra teisinis nemokumo būklės pripažinimas ir atitinkamų procedūrų vykdymas. Nemokumas nustatomas įvertinus įmonės atsiskaitymų vykdymą ir jos balanse nurodytą turto ir įsipareigojimų santykį. Jeigu asmuo neatsiskaito su kreditoriais ir neturi turto, kurio verte pakankamai būtų padengtas įsipareigojimų vykdymas, tai jo ekonominė padėtis gali būti vertinama kaip nemokumas CK 6.66 straipsnio taikymo prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-130/2013; kt.).

40. Apeliacinės instancijos teismas įvertino, kad, lyginant Šiaulių apygardos teismo 2013 m. lapkričio 19 d. nutartyje nustatytus duomenis apie įmonės 2012 m. ir 2013 m. turėto turto ir įsipareigojimų dydžio santykį (žr. šios nutarties 22 punktą), taip pat vertinant ginčijama 2012 m. rugsėjo 12 d. turto pirkimo–pardavimo sutartimi įsigyto turto (ekspertizės metu nustatytos) vertės dydį (22 907 463,48 Lt (6 634 460 Eur), įmonės turėto turto dydis ne tik buvo pakankamas visiškai padengti kreditorių – AB SEB banko ir AB „Nordea Bank“ Lietuvos skyriaus finansinius reikalavimus, bet ir juos žymiai viršijo (Šiaulių apygardos teismo 2014 m. balandžio 8 ir 10 d. nutartimis patvirtinti 5 586 794,36 Lt (1 618 047,49 Eur) ir 1 846 416,76 Lt (534 759,26 Eur) sumos reikalavimai, bendra suma – 7 433 211,12 Lt (2 566 539,163 Eur).

41. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, pasinaudojęs papildoma viešai prieinama informacija, teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenimis, nustatė, kad RUAB „Saurida“ restruktūrizavimo byloje 2017 m. rugpjūčio 22 d. nutartimis (civilinės bylos Nr. B2-71-357/2017) patvirtinti patikslinti finansiniai reikalavimai – AB „Nordea Bank“ Lietuvos skyriaus – 471 623,24 Eur dydžio, o AB SEB banko – 1 159 351,23 Eur dydžio, bendra suma – 1 630 974,47 Eur.

Šių duomenų pagrindu apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad, lyginant šiuos kreditorių finansinių reikalavimų dydžius su dydžiais, patvirtintais Šiaulių apygardos teismo 2014 m. balandžio 8 ir 10 d. nutartimis (žr. šios nutarties 23 punktą), skolų dydis mažėja (2 566 539,16 Eur – 1 630 974,47 Eur = 935 564,69 Eur).

42. Bylos įrodymų visuma nesudarė pagrindo apeliacinės instancijos teismui konstatuoti, kad turto įsigijimo sandorio sudarymas sukėlė įmonės nemokumą ar esmingai sumažino įmonės galimybę atsiskaityti su kreditoriais. Nagrinėjamu atveju ginčijamais sandoriais įmonė nei sumažino savo turto vertę, nei pakeitė kreditorių turtinę padėtį ir (ar) galimybes išsiieškoti skolą. Apibendrindama teisėjų kolegija pripažįsta pagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvadą, kad RUAB „Saurida“ įgijus ginčo turtą, kreditoriai savo reikalavimus gali tenkinti ne tik iš iki tol įmonės turėto, bet taip pat ir iš šio turto.

Dėl nukrypimo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos

43. Kasaciniame skunde pateikiami argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos ginčo klausimu, ir remiamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis, atitinkamai 2013 m. birželio 26 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-313/2013, 2013 m. kovo 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-130/2013; 2013 m. liepos 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-400/2013.

44. Tiek Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (žr., pvz., 2006 m. kovo 28 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimus), tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-247/2009; 2015 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-401-248/2015; kt.) nuosekliai nurodoma, kad remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai; precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, kurių faktinės aplinkybės tapačios arba labai panašios į nagrinėjamos bylos. Kasacinis teismas ne kartą yra nurodęs, kad nagrinėdamas bylas teismas teisės normas aiškina ir taiko ne a priori (iš anksto; nepatikrinus), o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 21 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-175/2014).

45. Pažymėtina, kad nors civilinė byla Nr. 3K-3-313/2013 (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 26 d. nutartis) ir nagrinėjama byla ir nesiskiria teisės taikymo klausimais (sprendžiama dėl actio Pauliana taikymo sąlygų), tačiau skiriasi savo faktinėmis aplinkybėmis: toje byloje konstatuota, kad dėl ginčijamo sandorio sumažėjo individualios įmonės ir jos savininkų turtas. Nagrinėjamoje byloje įmonės turto sumažėjimo faktas nenustatytas, todėl nurodytoje nutartyje suformuluotos taisyklės netaikytinos sprendžiant šį ginčą.

46. Civilinėje byloje Nr. 3K-3-400/2013 (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 19 d. nutartis) vadovaujamasi kasacinio teismo praktika, kurioje nurodoma, kad apdairaus ir rūpestingo kvalifikuoto subjekto elgesio standartas reikalauja domėtis kitos sandorio šalies patikimumu: apie šalies turtinę padėtį, turimus kreditorius, skolų mastą, atsiskaitymus su kreditoriais, ginčus teisme, daiktinių teisių suvaržymus ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-130/2013). Toje civilinėje byloje pripažinta, kad ieškovas, būdamas nemokus, susitarimais dėl tarpusavio atsiskaitymo tvarkos suteikdamas nepagrįstą pirmenybę, atsiskaitė su vienu iš savo kreditorių – ketvirtos eilės kreditoriumi, taip pažeisdamas kitų kreditorių teises ir teisėtus interesus. Aptariamoje nutartyje, be kita ko, kasacinio teismo konstatuota, kad bylos duomenys patvirtino, jog iki susitarimų sudarymo viešai internete buvo skelbiama apie bendrovės finansines problemas, nurodoma, jog įmonė neatsiskaito su darbuotojais, teisme vyko ginčai dėl skolų priteisimo, Turto areštų aktų registre įregistruoti dalies ieškovo turto arešto aktai. Taigi teismas pripažino, kad kasatorius nesilaikė apdairaus ir rūpestingo subjekto standarto, todėl negali būti laikomas sąžiningu kontrahentu.

47. Nagrinėjamoje byloje faktai apie įmonės finansines problemas, atsiskaitymą su vienu iš savo kreditorių ir pan. nėra nustatyti. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad vien tik atskirų teiginių paėmimas iš visos teismo nutarties konteksto nepatvirtina nukrypimo nuo kasacinio teismo praktikos. Dėl to teisėjų kolegija atmeta kaip teisiškai nepagrįstą kreditorių argumentą dėl bylą nagrinėjusio apeliacinės instancijos teismo nukrypimo nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos.

48. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė CK 6.66 straipsnio nuostatas, todėl pagrįstai nenustatė actio Pauliana tenkinti būtinų sąlygų viseto. Kasacinio skundo argumentai pripažintini nesudarančiais pagrindo panaikinti ar pakeisti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo sprendimą, todėl skundžiamas apeliacinės instancijos teismo procesinis sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo

49. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 31 d. nutartimi pagal

kreditorių AB SEB banko ir AB „Luminor Bank“ prašymą buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės.50. Remiantis CPK 150 straipsnio 2 dalimi, atsižvelgiant į tai, kad kasacinis skundas netenkintas, minėta 2018 m.

spalio 31 d. nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės naikintinos.


51. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tvarką reglamentuoja CPK 93, 94, 96, 961, 98 straipsnių nuostatos. Šaliai, kurios naudai priimtas procesinis sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93, 98 straipsniai).

52. Kasacinį skundą atmetus, kreditorių turėtos bylinėjimosi išlaidos kasaciniame teisme jiems neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

53. Netenkinus kasacinio skundo, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos atsiliepimą į kasacinį skundą pateikusiai šaliai. Atsakovai pagal priešieškinį S. R., E. R. ir RUAB „Saurida“ atsiliepime į kasacinį skundą prašo priteisti bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme atlyginimą, tačiau iki civilinės bylos išnagrinėjimo iš esmės kasaciniame teisme pabaigos (2018 m. lapkričio 7 d.) nepateikė duomenų apie savo patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti, todėl teisėjų kolegija šio prašymo netenkina (CPK 93 straipsnis).

54. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 7 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, šioje byloje kasaciniame teisme patirta 17,06 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis). Netenkinus kasacinio skundo šių išlaidų atlyginimas priteistinas iš kreditorių lygiomis dalimis, t. y. po 8,53 Eur iš kiekvieno kreditoriaus (CPK 96 straipsnis).


n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. kovo 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.Priteisti iš kreditoriaus AB SEB banko (j. a. k. 112021238) valstybės naudai 8,53 Eur (aštuonis Eur 53 ct) išlaidų,

susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, atlyginimo (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).

Priteisti iš kreditoriaus AB „Luminor bank“ (j. a. k. 112029270) valstybės naudai 8,53 Eur (aštuonis Eur 53 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, atlyginimo (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).

Panaikinti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 31 d. nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones – draudimą iki kasacinio teismo nutarties priėmimo S. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) kaip kreditoriui restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės „Saurida“ (j. a. k. 266916280) restruktūrizavimo procese, trečios eilės kreditoriaus reikalavimo 17 962 643,52 Lt (5 202 341,15 Eur) apimtimi balsuoti restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės „Saurida“ kreditorių susirinkimuose ir (arba) kreditorių komitete dėl restruktūrizavimo procese kreditorių sprendžiamų klausimų, įskaitant, bet neapsiribojant, restruktūrizavimo plano tvirtinimą, bendrovės turto disponavimą, einamųjų įmokų kontrolę ir savanoriškų palūkanų kreditoriams mokėjimą, paliekant kitas Lietuvos Respublikos įmonių restruktūrizavimo įstatyme nustatytas kreditoriaus teises; draudimą restruktūrizuojamai uždarajai akcinei bendrovei „Saurida“ (j. a. k. 266916280) perleisti tretiesiems asmenims bei kitaip suvaržyti ar apsunkinti daiktinėmis teisėmis (duomenys neskelbtini), esantį ir restruktūrizuojamai uždarajai akcinei bendrovei „Saurida“ priklausantį nekilnojamąjį turtą: pastatą – pagrindinį korpusą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); pastatą – estakadą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); pastatą – štampavimo cechą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); pastatą – mechaninį apdirbimo cechą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); pastatą – mechaninį cechą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); pastatą – praėjimo punktą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); pastatą – praėjimo punktą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); pastatą – mazuto ūkio pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); kitus statinius – cisternas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).

Šios nutarties kopiją išsiųsti VĮ Registrų centrui.Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.


ANDŽEJ MACIEJEVSKI

DONATAS ŠERNAS_______________________


Civilinė byla Nr. 3K-3-487-969/2018Teisminio proceso Nr. 2-68-3-04514-2014-0Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.6.3; 2.6.8.3; 2.6.18.2; 2.6.10.2.4.1; 3.2.4.11(S)




Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė), Egidijaus Laužiko ir Gedimino Sagačio (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus gelmės“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. birželio 7 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. D. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus gelmės“ dėl nuostolių atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių užsakovo pagal vartojimo rangos sutartį pažeistų teisių gynimo būdus, aiškinimo bei taikymo.

2. Ieškovė prašė priteisti iš atsakovės 92 569,30 Lt (26 809,92 Eur) žalos atlyginimo, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei visų patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

3. Ieškovė nurodė, kad atsakovė neprofesionaliai, neapdairiai ir nekokybiškai atliko gręžinio įrengimo darbus pagal šalių 2012 m. gegužės 28 d. sutartį, dėl to vietoj gręžinio buvo paleista požeminė upė, padaryta žala ne tik ieškovei, bet ir gamtai. Gręžinys neparuoštas naudoti, o dėl netinkamo vandens gręžinio įrengimo atsiradusių padarinių atsakovė likviduoti nesutinka, todėl, siekdama šiuos padarinius likviduoti, ieškovė neišvengiamai patirs papildomų išlaidų, kurias sudaro seno gręžinio uždarymas ir naujo įrengimas (pagal pridedamą projektą), bendra suma – 103 556,64 Lt su PVM (29 992,08 Eur). Atsakovė gręžinį įsipareigojo įrengti už 15 987,34 Lt (4630,25 Eur), šia suma situacijos galutinio sutvarkymo ir priteistinų pinigų suma atitinkamai mažintina, tačiau taip pat priteistini 5000 Lt (1448,10 Eur) ieškovės atsakovei sumokėto avanso.


4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. balandžio 28 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: priteisė iš atsakovės ieškovei 5267,90 Eur nuostolių atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; kitą ieškinio dalį atmetė.

5. Teismas nustatė, kad:

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=07429910008b11e9a5eaf2cd290f1944

5.1. šalys 2012 m. gegužės 28 d. sudarė sutartį (toliau – Sutartis), kuria atsakovė įsipareigojo atlikti Sutarties priede – sąmatoje nurodytus darbus objekte Ukmergės r., (duomenys neskelbtini), o ieškovė įsipareigojo priimti darbus bei medžiagas ir sumokėti už tai nustatytą pinigų sumą šios Sutarties priede nustatytomis sąlygomis ir įkainiais (sutarties 1.1, 3.3 punktai); atliekamų darbų ir medžiagų preliminari kaina – 15 987,34 Lt (4630,25 Eur) su PVM (Sutarties 2.1 punktas);

5.2. Sutarties sudarymo dieną ieškovės sutuoktinis pagal Sutarties 6.1 punktą atsakovei sumokėjo 5000 Lt (1448,10 Eur) avansą;

5.3. atsakovei pradėjus vykdyti sutartį ir jos darbuotojams pasiekus 60 metrų gylį, į viršų dideliu spaudimu išsiveržė vandens fontanas;

5.4. Lietuvos geologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos 2012 m. rugpjūčio 22 d. rašte nurodyta, jog šios tarnybos darbuotojai apsilankė įvykio vietoje, kur gręžimo darbų metu sukelta nevaldoma (avarinė) požeminio vandens ištaka (fontanavimas) per apsauginiais vamzdžiais nesutvirtintas gręžinio žiotis; vykstant smarkiam fontanavimui (apie 100–115 m3/h arba 2,8 tūkst.m3/d debitas) išsivystė ir intensyvi mechaninė sufozija (smėlingų, molingų dalelių išplovimas iš požemio); bandant suvaldyti ekstremalią situaciją, pasielgta daugmaž tinkamai; išsiveržęs vanduo vamzdžiais ir iškastais grioviais nuvestas į šalia esantį ežeriuką; gręžimo darbai vykdyti pagal įteisintą (suderintą) gręžtinio šulinio projektą ir darbų atlikimo sutartį. Tarnyba informavo, kad projektuojant (įrengiant gręžinį) nesilaikyta reikiamos technologijos, buvo netinkamai izoliuojami vandeningieji sluoksniai, dėl kurių pažeidimo ir įvyko nekontroliuojamas spūdinio (artezinio) vandens išsiveržimas;

5.5. Vilniaus rajono apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-423-341/2014 (tarp tų pačių šalių dėl tų pačių įvykių) nustatytos faktinės aplinkybės, kad atsakovė, būdama savo srities profesionalė, turėjo žinoti teisės aktų reikalavimus atliekamiems darbams; kad negali remtis aplinkybėmis, jog vykdydama gręžinio įrengimo darbus vadovavosi užsakovės nurodymais; kad vandens išsiveržimas, sukėlęs nuostolius, nelaikytinas nenugalima jėga (lot. force majeure); kad rangovė patyrė žalą (išlaidas už vandens išsiveržimo padarinių pašalinimą) dėl savo pačios veiksmų;

5.6. atsakovė atliko darbus už 2174,81 Lt (629,87 Eur) – paklojo 32 mm skersmens PE vandentiekio vamzdį, pastatė akles, iškasė ir užkasė tranšėją; vandens vamzdžiai yra atvesti iki sodybos, juos bet kuriuo metu galima prijungti prie įrengto vandens gręžinio.

6. Teismas sprendė, kad bylos aplinkybės atitinka Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.672 straipsnio 1 dalyje nustatytus požymius, tarp šalių susiklostė vartojimo rangos teisiniai santykiai, todėl taikytinos normos, nustatančios atsakomybę už tokios rangos sutarties rūšies pažeidimą (CK 6.672–6.680 straipsniai). Ginčas tarp šalių kilo dėl rangos sutarties dėl vandens gręžinio įrengimo netinkamo įvykdymo bei dėl to kilusių nuostolių atlyginimo.

7. Teismas padarė išvadą, kad atsakovės civilinei atsakomybei taikyti aktualios būtinosios sąlygos konstatuotos pirmiau paminėtoje civilinėje byloje Nr. 2-423-341/2014 (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 279 straipsnio 4 dalis). Ieškinio dalį dėl nuostolių, kuriuos ieškovė patirs šalindama (tamponuodama) seną gręžinį, atlyginimo teismas pripažino pagrįsta ir tenkino. Ieškinio dalį dėl nuostolių, kuriuos ieškovė patirs įrengdama naują gręžinį, teismas laikė nepagrįsta ir atmetė kaip neįrodytą (CPK 177, 185 straipsniai). Teismas nurodė, kad iš ieškovės į bylą pateikto UAB „Vandens gręžiniai“ techninio projekto bei lokalinės sąmatos (pasirašytos UAB „Artva“ projektų vadovo G. I.) pagal 2013 m. spalio mėn. kainas matyti, jog naujo gręžinio įrengimo kaina yra 52 338 Lt (15 158,13 Eur) (be PVM), o šalių Sutartyje kaina buvo 13 212,68 Lt (3826,66 Eur) be PVM ir 15 987,34 Lt (4630,25 Eur) su PVM, t. y. Sutartyje nurodyti gręžinio įrengimo darbų kartu su medžiagomis kaina yra daugiau nei tris kartus mažesnė (pigesni darbai). Ieškovė nepateikė teismui jokių įrodymų, kad vandens gręžinio įrengimo kaina per tokį nedidelį laikotarpį (2012 m. gegužės mėn. ir 2013 m. spalio mėn.) objektyviai rinkoje galėjo šitaip pakilti (CPK 178 straipsnis). Teismas pažymėjo, kad atsakovė bylos nagrinėjimo metu pateikė pasiūlymą ieškovei įrengti naują gręžinį bei užtamponuoti senąjį su 50 procentų nuolaida, iš viso už 47 390,50 Lt su PVM (13 725,24 Eur). Nors atsakovė nepateikė gręžinio įrengimo projekto, tačiau aplinkybė, kad ji neatsisako bei gali įrengti naują vandens gręžinį, užtamponuoti senąjį už daugiau nei per pusę mažesnę kainą, taip pat paneigia tokio ieškovės reikalavimo pagrįstumą (CPK 185 straipsnis).

8. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės apeliacinį skundą, 2018 m. birželio 7 d. sprendimu pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeitė: papildomai priteisė iš atsakovės ieškovei 21 542,02 Eur nuostolių atlyginimo, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Kolegija pažymėjo, kad, kaip matyti iš byloje pateiktų rašytinių įrodymų, nagrinėjamu atveju atsakovės sukeltos avarijos likvidavimas, t. y. atviros gręžskylės tamponavimas, nepatartinas. Taigi turi būti atliekami papildomi darbai, t. y. naujo gręžinio įrengimas ir filtrų nuvedimais į ežerą. Iš ieškovės pateiktos lokalinės sąmatos matyti, kad joje buvo išvardyti visi reikalingi avarijos likvidavimo darbai, t. y. tiek seno gręžinio tamponavimas, tiek naujo išgręžimas, kas šiuo konkrečiu atveju nelaikytina su avarijos likvidavimu nesusietais darbais. Kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ieškovės prašomus priteisti nuostolius išskaidė ir dalį dėl naujo

gręžinio bei kitų darbų atlikimo atmetė. Kolegija taip pat pažymėjo, kad atsakovės pasiūlyta sąmata turi būti vertinama kritiškai, nes pati atsakovė yra suinteresuota patirti kuo mažiau nuostolių. Be to, ieškovė neturi pareigos priimti atsakovės pasiūlymo ir turi teisę rinktis, įvertinus tai, kad atsakovė savo veiksmais jau yra sukėlusi jai žalą.


9. Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. birželio 7 d. sprendimą ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

9.1. Apeliacinės instancijos teismo sprendime buvo suabsoliutintas vartotojo teisių gynimo prioritetas ir pasirinktas neproporcingas bei neadekvatus teisių gynybos būdas, priteisiant ieškovės prašomą sumą, kuri yra daugiau nei tris kartus didesnė nei pirminės Sutarties kaina. Atsakovės pasiūlymas grąžinti situaciją į padėtį iki ieškovės teisių pažeidimo buvo atmestas jo net nevertinus, palaikant ieškovės itin neekonomišką reikalavimą, neadekvačiai apsunkinantį atsakovę. Netaikius vartotojų teisių gynimo proporcingumo principo, buvo nukrypta nuo kasacinio teismo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-237/2008; 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-581/2008; 2014 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-247/2014; Apžvalga dėl vartotojų teisių apsaugos vartojimo sutartiniuose santykiuose Nr. AC-33-1, Teismų praktika. 2010, Nr. 33).

9.2. Apeliacinės instancijos teismas atsisakė vertinti atsakovės siūlomą alternatyvą, kuri būtų atitikusi proporcingumo principą, motyvuojant vien tuo, kad rangovė yra suinteresuota patirti kuo mažiau nuostolių, nors toks suinteresuotumas yra absoliučiai logiškas verslininko atžvilgiu ir jokiu būdu per se (savaime) nekelia abejonių dėl atsakovės galimybės tinkamai atlikti darbus ir akurti ieškovės, kaip vartotojos, pažeistas teises. Nors ir buvo nurodyta, kad atsakovės pasiūlymas turėtų būti „vertinamas kritiškai“, tačiau net ir tokio vertinimo apeliacinės instancijos teismo sprendime nėra. Teismas nuosekliai nevertino, kokia dalimi naujo gręžinio įrengimas yra (jei yra) būtinas avarijai likviduoti, o kokia dalimi šis naujas gręžinys galėtų atlikti kitas naudojimo funkcijas ieškovės naudai. Tokiu būdu buvo iškreipta civilinių teisinių santykių šalių interesų pusiausvyra – suabsoliutinant aplinkybę, kad ieškovė yra užsakovė – vartotoja.

9.3. Apeliacinės instancijos teismas tenkino ieškovės reikalavimą tiek įpareigoti atsakovę grąžinti sumokėtą avansą, nors atsakovė yra faktiškai atlikusi darbų dalį, susijusią su vamzdžių įrengimu, kurie galės būti panaudoti naujam gręžiniui, tiek priteisti iš atsakovės seno gręžinio tamponavimo išlaidas, tiek daugiau nei du kartus didesnes nei atsakovės siūlyta įrengimo kaina naujo gręžinio įrengimo išlaidas. Tokiu būdu buvo neadekvačiai iškreiptas proporcingumas ir civilinių teisinių santykių dalyvių pusiausvyra, nes ieškovei leista pasirinkti tokius ir tiek (o ne alternatyviai, kaip nurodyta CK 6.334 straipsnio 1 dalyje) gynybos būdų, kad ieškovė faktiškai atgaus atsakovės jau iš dalies panaudotą sumokėtą avansą, taip pat bus likviduota įvykusi avarija, įrengtas naujas gręžinys, kurį ieškovė galės naudoti ne geriamojo vandens reikmėms, ir bus palikti atsakovės įrengti vamzdžiai. Toks teismo sprendimas akivaizdžiai ir šiurkščiai pažeidžia atsakovės teisinių lūkesčių ir teisinės padėties apibrėžtumo civiliniuose teisiniuose santykiuose principus bei suabsoliutina ieškovės interesus.

10. Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovė prašo jį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

10.1. Atsakovė klaidina teismą, kasaciniame skunde nurodydama, kad apeliacinės instancijos teismas atsisakė vertinti jos siūlomą alternatyvą, kuri, jos nuomone, būtų atitikusi proporcingumo principą. Skunde nutylima, kad šis pasiūlymas neatitinka Fontanuojančio gręžinio likvidavimo projekto, to neginčijo ir pati atsakovė bylą nagrinėjant dar pirmosios instancijos teisme. Atsakovė jokios fontanuojančio gręžinio likvidavimo alternatyvos nepateikė, todėl ši ir negalėjo būti vertinama, o atsakovės pateiktas alternatyvus komercinis pasiūlymas nesiremia jokia projektine dokumentacija. Ieškovė visada sutiko, kad projektas būtų koreguojamas, jame panaudojami ekonomiškesni problemos sprendimo būdai, tačiau su sąlyga, kad projektas turi būti suderintas su Geologijos tarnyba, t. y. turi atitikti įstatymų reikalavimus. Atsakovė niekada nepateikė jokių projekto korekcijų, o jos pasiūlytas esminis problemos sprendimo būdas – ne įrengti techninį gręžinį, o bandyti uždaryti jau esantį avarinį, kadangi šiuo metu jame vandens slėgis jau yra nukritęs. Siekiant išspręsti situaciją ir likviduoti avarinį gręžinį, vadovautinasi hidrogeologo K. K. aiškinamajame rašte nurodytu paaiškinimu, kad, šiuo metu bandant užtamponuoti esamos būklės gręžinį, atsikurs hidrodinaminės sąlygos ir vandens fontanas gali prasiveržti bet kurioje kitoje teritorijos vietoje keliasdešimt metrų spinduliu nuo esamo gręžinio. Hidrogeologas taip pat nurodo, kad vienintelis įmanomas problemos sprendimas – įrengti naują gręžinį už 15–20 m nuo esamo ir, įstačius į vandeningą sluoksnį filtrą, nuvesti vandenį į ežerą. Projekte, kurio pagrindu ir buvo tenkintas ieškinys, aiškiai ir konkrečiai nurodomi visi privalomi darbai, taip pat motyvuojamas jų atlikimo poreikis. Pagal šį projektą atlikus visus darbus, bus tik likviduotas avarinis gręžinys, tačiau šio vandens naudoti niekada nebus galima, o naują gręžinį bus galima gręžti tik kitoje vietoje. Technologinis gręžinys bus skirtas tik vandeniui nudrenuoti, o pakartotinis gręžinys (įrengtas avarinio vietoje) – tamponuotas, taip pašalinant avarijos padarinius. Nukrypimas nuo projekto yra neleidžiamas, o tokie darbai laikomi

neteisėtais ir privalo būti šalinami. Taigi, reikalavimas, kad teismas vertintų pasiūlymą, kuris iš esmės tolygus savavališkos statybos vykdymo reikalavimui, niekaip nepateisinamas. Apeliacinės instancijos teismas savo sprendime tai aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė ir įvertino, kokie veiksmai privalo būti atlikti, teismas negalėjo būti aktyvus ir savo iniciatyva vertinti tai, ko atsakovė neprašė.

10.2. Atmestinas ir kasacinio skundo argumentas, kad priteistas žalos dydis didesnis nei gręžinio įrengimo kaina. Sandorio vertė neturi jokios įtakos žalos dydžiui, o žalos atlyginimo prievolė kyla ne iš sandorio vertės, bet iš žalos padarymo dydžio.

Teisėjų kolegija



Dėl užsakovo pagal vartojimo rangos sutartį pažeistų teisių gynimo būdų

11. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas ginčas kilęs iš sutarties, kurią teismai kvalifikavo kaip vartojimo rangos sutartį. Nustatyta, kad viena šios sutarties šalis – atsakovė UAB „Vilniaus gelmės“ – įsipareigojo ieškovei (fiziniam asmeniui) įrengti vandens gręžinį, o ši įsipareigojo sumokėti sutartą kainą.

12. Vartojimo rangos sutartis pagal savo dalyką yra rangos, t. y. sutartis, sudaryta pagaminti arba perduoti tam tikrą darbo rezultatą, arba atlikti kitokius darbus, kurių metu sukurtas rezultatas perduodamas užsakovui (CK 6.645 straipsnio 1 dalis), ir kartu pagal sutarties šalių subjektinę sudėtį – vartojimo sutartis. Taigi vartojimo ranga iš bendrųjų rangos santykių išskiriama pagal vartotojo ir verslininko požymius (bet ne pagal dalyką ar kitus ypatumus).

13. Pagal vartojimo rangos sutarties apibrėžtį, įtvirtintą CK 6.672 straipsnio 1 dalyje (straipsnio redakcija, galiojusi žalos atsiradimo metu (iki 2014 m. birželio 13 d.), rangovas, kuris verčiasi tam tikru verslu, įsipareigoja pagal fizinio asmens (vartotojo) užsakymą atlikti tam tikrą darbą, skirtą buitiniams ar asmeniniams užsakovo ar jo šeimos poreikiams tenkinti, o užsakovas įsipareigoja priimti darbo rezultatą ir už jį sumokėti. Taigi CK XXXIII skyriaus antrojo skirsnio „Vartojimo ranga“ (CK 6.672–6.680 straipsniai) normų reglamentuojami tie vartojimo rangos santykių ypatumai, kurie susiję su jos, kaip vartojimo sutarties, pobūdžiu, t. y. vartotojo ir verslininko padėties nelygiavertiškumu, suteikiant vartotojui papildomas teisių apsaugos garantijas.

14. Vartojimo rangos santykiams kaip specialiosios visų pirma taikomos CK 6.672–6.680 straipsnių normos, santykiams, kurių nurodytos normos nereglamentuoja, – rangos bendrosiose nuostatose (CK 6.644–6.671 straipsniai) nustatytos taisyklės. Pagal CK 6.672 straipsnio 2 dalies normą (straipsnio redakcija, galiojusi iki 2014 m. birželio 13 d.) vartojimo rangos sutarčiai mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) taikomos šio kodekso 6.188, 6.350–6.370 straipsniuose nustatytos taisyklės. Vartojimo rangos santykiams taikomos ir kitos bendrosios CK nuostatos dėl vartojimo sutarčių. Kitos CK nuostatos taikomos vartojimo rangos santykiams pagal bendrąsias teisės normų konkurencijos taisykles – tiek, kiek jų nereglamentuoja vartojimo ir rangos santykių normos.

15. Remiantis žalos atsiradimo metu galiojusiu teisiniu reguliavimu, rangovui pažeidus vartojimo rangos sutartį, užsakovas savo teises gali ginti ne tik bendraisiais užsakovo, bet ir specialiaisiais – vartotojo teisių gynybos būdais, nustatytais vartojimo rangą ir vartojimo pirkimą–pardavimą reglamentuojančiose teisės normose, taip pat rangovui gali būti taikoma civilinė atsakomybė. Užsakovo (vartotojo) teisės gali būti ginamos taikant įvairius įstatyme įtvirtintus pažeistų teisių gynimo būdus, kurių pasirinkimo teisę turi užsakovas (vartotojas). CK įtvirtinta vartotojo teisių gynimo būdų, kurių taikymo pasirinkimo teisė suteikta vartotojui, įvairovė yra viena iš vartojimo sutarčių instituto specifikos išraiškų.

16. Užsakovo teises, kai rangovas neatlieka sutartyje nurodyto darbo ar jį netinkamai atlieka ir darbas nėra užbaigtas, reglamentuoja CK 6.680 straipsnis, kuriame nustatyta, kad jeigu rangovas neatlieka arba netinkamai atlieka vartojimo rangos sutartyje nurodytą darbą, užsakovas turi teisę pasinaudoti CK 6.334 straipsnyje nustatytomis pirkėjo teisėmis. Ši norma reglamentuoja užsakovo (vartotojo) teises, rangovui pažeidus sutartį vartojimo rangos sutartyje nurodyto darbo atlikimo metu, t. y. kol dar nėra darbo rezultato.

17. Remiantis CK 6.334 straipsnio 1 dalimi, jeigu rangovas neatlieka ar netinkamai atlieka vartojimo rangos sutartyje nurodytą darbą, užsakovas turi teisę savo pasirinkimu reikalauti, kad: 1) darbas būtų atliktas iš naujo, išskyrus atvejus, kai darbo trūkumai yra nedideli arba jie atsirado dėl užsakovo kaltės; 2) kad būtų atitinkamai sumažinta darbų kaina; 3) kad rangovas neatlygintinai per protingą terminą pašalintų darbų trūkumus arba atlygintų užsakovo išlaidas jiems ištaisyti, jei trūkumus įmanoma pašalinti; 4) grąžinti sumokėtą kainą ir atsisakyti sutarties. Šie užsakovo teisių gynybos būdai turi būti derinami su CK 6.363 straipsnyje įtvirtintu reglamentavimu. CK 6.363 straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad visais atvejais

pirkėjas turi teisę į nuostolių, atsiradusių dėl netinkamos kokybės prekės pardavimo, atlyginimą. Atitinkamai – vartojimo rangos sutartinių teisinių santykių atveju iš minėtos normos kyla užsakovo teisė į nuostolių, atsiradusių dėl vartojimo rangos sutartyje nurodyto darbo netinkamo atlikimo, atlyginimą.

18. Ieškovė reikalavo priteisti žalos atlyginimą, susidedantį iš fontanuojančio gręžinio sutvarkymo darbų kainos (26 809,92 Eur), apskaičiuotos taip: 29 992,07 Eur (naujo gręžinio, skirto vandens spaudimui sumažinti, nuvedant vandenį į ežerą, įrengimo kaina ir seno gręžinio tamponavimo kaina) – 4630,25 Eur (ieškovės sutartyje su atsakove nurodyta darbų kaina) + 1448,10 Eur (ieškovės sumokėtas avansas). Atsakovė prašė ieškinį atmesti, o tuo atveju, jei teismas spręstų jį tenkinti, priteisti pagal atsakovės komerciniame pasiūlyme ieškovei (su 50 proc. nuolaida) nurodytą fontanuojančio gręžinio sutvarkymo darbų kainą, apimančią naujo gręžinio įrengimo ir seno gręžinio tamponavimo kainą pagal atsakovės sąmatą, – 13 725,09 Eur.

19. Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino iš dalies: priteisė seno gręžinio tamponavimo kainą pagal ieškovės pateiktą sąmatą (3820,03 Eur) ir ieškovės sumokėtą avansą pagal sutartį (1448,10 Eur). Reikalavimą dėl naujo gręžinio įrengimo kainos priteisimo atmetė kaip neįrodytą, nes, pirma, ieškovės pateiktoje sąmatoje nurodyta gręžinio įrengimo kaina (15 158,13 Eur) labai skiriasi nuo pirminėje šalių Sutartyje nurodytos kainos (4630,25 Eur); antra, atsakovė teigė, kad neatsisako užtamponuoti seno gręžinio ir įrengti naują už 13 725,09 Eur.

20. Apeliacinės instancijos teismas ieškinį tenkino visiškai, konstatavęs, kad tiek seno gręžinio tamponavimas, tiek naujo išgręžimas yra darbai, reikalingi atsakovės vykdant Sutartį sukeltai avarijai likviduoti. Spręsdamas dėl šių darbų kainos, teismas atsakovės sąmatoje ir komerciniame pasiūlyme nurodytą kainą (13 725,09 Eur) įvertino kritiškai, dėl ko rėmėsi ieškovės sąmatoje nurodyta šių darbų kaina.

21. Kasaciniame skunde keliamas klausimas dėl užsakovo (vartotojo) teisių gynimo būdų, kai nustatomas netinkamos kokybės darbų atlikimas (t. y. atliekamų darbų nekokybiškumas lemia galutinio darbo rezultato sukūrimo negalimumą) ir užsakovas patiria išlaidų, susijusių su vandens gręžinio likvidavimu, taip pat dėl galimybės vartotojui kartu reikalauti grąžinti sumokėtą avansą bei atlyginti naujo objekto (gręžinio) įrengimo darbų išlaidas, kai naujo gręžinio įrengimas yra būtinas rangovo sukeltai avarijai likviduoti. Atsakovės teigimu, teismai netinkamai taikė vartotojų teisių apsaugą reglamentuojančias teisės normas, t. y. pažeidžiant CK 6.334 straipsnio 1 dalį ir proporcingumo principą ieškovei buvo leista pasirinkti kelis jos pažeistų teisių gynybos būdus ir prisiteisti tiek atsakovei sumokėtą avansą, tiek senojo gręžinio tamponavimo, tiek naujo gręžinio įrengimo išlaidas, taip pat pasilikti atsakovės atliktos darbų pagal Sutartį dalies rezultatą – nutiestus vamzdynus iki sodybos.

Dėl nuostolių atlyginimo kaip užsakovo pagal vartojimo rangos sutartį teisių gynimo būdo ir šių nuostolių dydžio

22. Kaip minėta šios nutarties 17 punkte, be specialiųjų vartotojo teisių gynimo būdų, visais atvejais vartotojas turi teisę į nuostolių atlyginimą (CK 6.363 straipsnio 9 dalis). Nuostolių atlyginimas gali būti taikomas kartu su kitais teisių gynimo būdais (pavyzdžiui, sutarties nutraukimu), taip pat gali su jais konkuruoti (pavyzdžiui, gali būti taikomas tada, kai pritaikius konkretų teisių gynimo būdą nebuvo kompensuoti visi vartotojo patirti neigiami padariniai). Savo pažeistų teisių gynimo apimtį ir būdą pasirenka nukentėjusi šalis – vartotojas.

23. Ieškovė pareikštu ieškiniu reiškia reikalavimą dėl nuostolių, atsiradusių dėl netinkamos kokybės darbų atlikimo, atlyginimo. Nuostolius nagrinėjamos bylos atveju, remiantis ieškovės reikalavimu, sudaro pagal vartojimo rangos sutartį sumokėtas avansas, esamo gręžinio tamponavimo išlaidos, taip pat naujo gręžinio įrengimo išlaidos (žr. šios nutarties 22 punktą). Atsakovės nuomone, toks ieškovės reikalavimas reiškia kelių atskirų jos teisių gynimo būdų pritaikymą ir yra neproporcingas.

24. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra ginčo dėl to, kad, siekiant sutvarkyti fontanuojantį gręžinį (t. y. pašalinti atsakovės nekokybiškai atliktų darbų pasekmes), vien esamo vandens gręžinio likvidavimo (tamponavimo) neužtenka – reikalingas tiek tamponavimas, tiek naujas gręžinys vandens spaudimui sumažinti, nuvedant vandenį į ežerą.

25. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovės kasaciniame skunde nurodyta aplinkybė, neva pagal ieškovės pateiktą projektą įrengtą naują gręžinį, skirtą vandens spaudimui sumažinti, nuvedant vandenį į ežerą, „ieškovė galės naudoti ir ne geriamojo vandens reikmėms“, galėtų būti teisiškai reikšminga sprendžiant dėl priteistinų gręžinio įrengimo išlaidų sumažinimo. Tačiau šios aplinkybės bylą nagrinėję teismai nenustatė, o kasacinis teismas naujų aplinkybių nenustato, yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad aptariamą aplinkybę kaip vieną iš atsikirtimų į pareikšto ieškinio reikalavimą pagrindų nagrinėjamoje byloje turėjo įrodinėti būtent atsakovė (CPK 178 straipsnis), tačiau to nepadarė. Galiausiai, remdamasi šia aplinkybe, kaip vienu iš kasacinio skundo pagrindų, atsakovė nenurodo, kokiais byloje esančiais įrodymais remdamiesi bylą nagrinėję teismai turėjo ją nustatyti. Dėl to atsakovės kasacinio skundo teiginys, neva naują gręžinį ieškovė galės naudoti ir ne geriamojo vandens reikmėms, laikytinas deklaratyviu.

26. Atsakovė kasaciniame skunde taip pat nenurodo, kokios nagrinėjamoje byloje teismų nustatytos aplinkybės leidžia spręsti, kad atliekant ieškovės sąmatoje nurodytus su avarijos likvidavimu susijusius darbus bus panaudoti jos įrengti vamzdžiai. Atsakovės pagal sutartį atliktų darbų dalies vertės aspektu taip pat pažymėtina, kad ieškovė, formuluodama savo reikalavimo dydį nagrinėjamoje byloje, iš jos pateiktoje darbų sąmatoje nurodytos sumos atėmė šalių Sutartyje nustatytą darbų kainą, išskyrus sumokėtą avansą.

27. Atsakovės kasaciniame skunde nurodytas argumentas, kad ieškovės prašoma priteisti darbų kaina yra daugiau nei tris kartus didesnė nei pirminės sutarties kaina ir dėl to reikalavimas yra itin neekonomiškas, atmestini, nes, pirma, skiriasi darbų apimtis (pirminės Sutarties objektas buvo naujo gręžinio įrengimas, o nagrinėjamoje byloje sprendžiama dėl fontanuojančio gręžinio sutvarkymo (kuris, be kita ko, apima naujo gręžinio įrengimo darbus) išlaidų atlyginimo priteisimo); antra, atsakovės pateiktoje sąmatoje nurodyta fontanuojančio gręžinio sutvarkymo darbų kaina iki 50 proc. nuolaidos pritaikymo (27 450,47 Eur) panaši į ieškovės sąmatoje nurodytą kainą (29 992,07 Eur), ir tai vertintina kaip ieškovės prašomos priteisti darbų kainos realumą patvirtinanti aplinkybė. Šiuo aspektu taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad kitas verslo subjektas neturi nei motyvo, nei suinteresuotumo, nei pareigos taikyti ieškovei nuolaidų fontanuojančio gręžinio sutvarkymo darbams, o atsakovės, turinčios pareigą šiuos darbus arba atlikti nemokamai ir taip pašalinti jos veiksmais ieškovei padarytą žalą, arba atlyginti ieškovei kito rangovo atliktų darbų kainą, pateikiami darbų kainos su nuolaida apskaičiavimai negali būti vertinami kaip patikimas realios tokių darbų kainos įrodymas. Taigi, nors sutiktina su kasacinio skundo teiginiais, kad apeliacinės instancijos teismo argumentai, kuriais kritiškai įvertinti atsakovės pateikti siūlomų atlikti fontanuojančio gręžinio sutvarkymo darbų įrodymai, yra neišsamūs ir neatitinka CPK 331 straipsnio 4 dalyje nustatyto reikalavimo motyvuoti apeliacinės instancijos teismo sprendimą, visgi vien tai nesudaro pagrindo naikinti iš esmės pagrįsto apeliacinės instancijos teismo sprendimo.

28. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą kasacinio skundo argumentą, kad apeliacinės instancijos teismas, tenkindamas ieškovės reikalavimą įpareigoti atsakovę grąžinti sumokėtą avansą, priteisti esamo gręžinio tamponavimo išlaidų, taip pat priteisti naujo gręžinio įrengimo išlaidų atlyginimą, pritaikė kelis atskirus vartotojo pažeistų teisių gynimo būdus. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas, taikydamas nuostolių atlyginimą kaip ieškovės (vartotojos) teisių gynybos būdą, vertino konkrečios vartojimo rangos sutarties dalyko specifiką, atsižvelgė į byloje nustatytas aplinkybes, kad atliktų darbų nekokybiškumas lėmė ne tik galutinio darbo rezultato sukūrimo negalimumą, bet ir būtinybę įrengti naują vandens gręžinį vandens spaudimui sumažinti, nuvedant vandenį į ežerą, todėl pagrįstai sprendė dėl priteistinų nuostolių apimties. Ieškovės pasirinktas vartotojo teisių gynimo būdas yra proporcingas prievolių pažeidimo mastui ir nagrinėjamos bylos atveju užtikrina tinkamą restitutio in integrum (grąžinimas į seną padėtį, buvusių teisių grąžinimas) principo įgyvendinimą.

29. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje nenustatyta teisinio pagrindo panaikinti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo sprendimą, todėl jis paliktinas nepakeistas (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).


30. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tvarką reglamentuoja CPK 93, 94, 96, 961, 98 straipsnių nuostatos. Šaliai, kurios naudai priimtas procesinis sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93, 98 straipsniai).

31. Netenkinus atsakovės kasacinio skundo, jos turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos. Ieškovė nepateikė duomenų bei įrodymų, patvirtinančių turėtas bylinėjimosi išlaidas kasaciniame teisme, todėl jos bylinėjimosi išlaidos taip pat neatlygintinos, nes pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos.

32. Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme patirta 5,18 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 7 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus kasacinio skundo, šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš atsakovės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).


n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2018 m. birželio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš UAB „Vilniaus gelmės“ (j. a. k. 300651359) 5,18 Eur (penkis Eur 18 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).


TEISĖJAI JANINA JANUŠKIENĖ

EGIDIJUS LAUŽIKAS

GEDIMINAS SAGATYS_______________________


Administracinė byla Nr. eP-71-492/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01891-2018-3Procesinio sprendimo kategorija 60.1(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2018 m. lapkričio 14 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. B. prašymo atnaujinti procesą administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovui Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus priėmimo klausimą.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

Pareiškėjas A. B. 2018 m. spalio 16 d. elektroninėmis ryšio priemonėmis padavė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui dokumentą, pavadintą prašymu dėl proceso atnaujinimo (re. Nr. DOK-6436). Nurodytas dokumentas buvo pateiktas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. eAS-592-629/2018. Tačiau paties prašymo atnaujinti procesą, kaip procesinio dokumento, pareiškėjas nepateikė ir aiškaus prašymo dėl proceso atnaujinimo konkrečioje byloje nepareiškė.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 161 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prašymo dėl proceso atnaujinimo priėmimo klausimą, taip pat priimtą nagrinėti prašymą dėl proceso atnaujinimo nagrinėja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininko sudaryta teisėjų kolegija. Nagrinėjant prašymo priėmimą, mutatis mutandis (su būtinais pakeitimais) vadovaujamasi šio įstatymo 33 straipsniu. Taip pat patikrinama, ar prašymas atitinka šio įstatymo 157, 158, 159 ir 160 straipsniuose nustatytus reikalavimus.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. spalio 25 d. nutartimi pareiškėjui A. B. nustatė terminą iki 2018 m. lapkričio 15 d. pašalinti prašymo dėl proceso atnaujinimo trūkumus, t. y. pateikti teismui ABTĮ nustatytus reikalavimus atitinkantį prašymą dėl proceso atnaujinimo.

Pareiškėjas A. B. 2018 m. lapkričio 10 d. pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, minėtas dokumentas neatitinka ABTĮ 157–160 straipsniuose numatytų reikalavimų, t. y. nenurodytas pagrindas atnaujinti procesą, nepateiktas pareiškėjo išsilavinimą patvirtinantis dokumentas, taip pat nepateiktas dokumentas, patvirtinantis žyminio mokesčio sumokėjimą.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=dff4b160fef811e8a969c20aa4d38bd4

ABTĮ 33 straipsnio 1 dalis numato, kad, jeigu per teismo nustatytą terminą trūkumai nepašalinami, skundas (prašymas, pareiškimas) laikomas nepaduotu ir teisėjo nutartimi grąžinamas pareiškėjui.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes, nurodytą teisinį reglamentavimą, konstatuoja, kad pareiškėjas A. B. neištaisė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 25 d. nutartyje nurodytų prašymo atnaujinti procesą trūkumų, todėl pareiškėjo prašymas atnaujinti procesą laikytinas nepaduotu ir grąžintinas pareiškėjui.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalimi, 161 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. B. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje laikyti nepaduotu ir grąžinti pareiškėjui.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI RAMŪNAS GADLIAUSKAS

DAINIUS RAIŽYS

VIRGINIJA VOLSKIENĖ_______________________


2018-20499 2018-12-14 2018-11-21 2018-11-21 -

Administracinė byla Nr. A-4934-662/2018Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02160-2017-3Procesinio sprendimo kategorija 59.3(S)


NUTARTIS


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos primininkė) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. Š. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. birželio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. Š. skundą atsakovams valstybės įmonei Registrų centro Kauno filialui ir valstybės įmonei Registrų centrui, trečiajam suinteresuotam asmeniui bankrutavusiai Kauno r. Puikonių žemės ūkio bendrovei dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas V. Š. kreipėsi į Regionų apygardos administracinį teismą Kauno rūmus, prašydamas: 1) panaikinti valstybės įmonės Registrų centro Kauno filialo (toliau – ir Teritorinis registratorius) 2017 m. kovo 31 d. sprendimą, įformintą 2017 m. kovo 31 d. Nekilnojamojo turto registro išrašu, registro Nr. 44/2048932; 2) panaikinti valstybės įmonės Registrų centro (toliau – ir Centrinis registratorius) 2017 m. gegužės 12 d. sprendimą Nr. cspr 1-113.

Atsakovai valstybės įmonė Registrų centro Kauno filialas ir valstybės įmonė Registrų centras su pareiškėjo skundu

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=cee4b640fef811e8a969c20aa4d38bd4

nesutiko, prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.Trečiojo suinteresuoto asmens Kauno r. Puikonių žemės ūkio bendrovės atstovė prašė skundo netenkinti, nes

skundžiami aktai teisėti ir pagrįsti, atsakovai jokių teisės aktų nepažeidė.Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. birželio 6 d. pareiškėjo V. Š. skundą atmetė kaip

nepagrįstą.Pareiškėjas V. Š. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018

birželio 6 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo V. Š. patikslintą skundą tenkinti pilna apimtimi.Valstybės įmonė Registrų centro Kauno filialas atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą nurodė, jog su juo nesutinka,

prašė jį atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

II.

Pareiškėjas V. Š. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė pareiškimą, kuriame nurodė, kad vadovaudamasis ABTĮ 136 straipsnio 1 ir 2 dalimis, atsisako apeliacinio skundo.

Pareiškėjas nurodė, jog atsižvelgiant į tai, kad įsiteisėjusia Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. rugpjūčio 22 d. nutartimi yra patvirtinta tarp trečiojo suinteresuoto asmens likviduojamos bankrutavusios Kauno r. Puikonių žemės ūkio bendrovės, pareiškėjo, ir Šimkų žemės ūkio bendrovės sudaryta taikos sutartis, kuria išspręstas nuosavybės teisių į pastatą – mechanines dirbtuves, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresas: (duomenys neskelbtini) sav., klausimas, pareiškėjui nebeliko tikslo ginčyti byloje skundžiamus VĮ Registrų centro sprendimus. Taigi, dėl tų pačių priežasčių pareiškėjui nebeliko tikslo palaikyti apeliacinį skundą, todėl pareiškėjas reiškia pareiškimą dėl apeliacinio skundo atsisakymo ir apeliacinio proceso nutraukimo.

Pareiškėjas pažymi, kad jam yra žinomos ABTĮ 136 straipsnyje ir kitose teisės normose įtvirtintos apeliacinio skundo atsisakymo teisinės pasekmės.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

III.

Pareiškėjas V. Š. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė 2018 m. rugsėjo 28 d. pareiškimą, kuriame nurodė, jog atsisako apeliacinio skundo, kadangi patvirtinus taikos sutartį kuria buvo išspręstas nuosavybės teisių į pastatą (mechaninės dirbtuvės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresas: (duomenys neskelbtini) klausimas, pareiškėjui nebeliko tikslo ginčyti byloje skundžiamus VĮ Registrų centro sprendimus.

Pareiškėjo teisė atsisakyti teismui paduoto apeliacinio skundo yra numatyta Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 136 straipsnio 1 dalyje, kurioje įtvirtinta, kad apeliantas turi teisę apeliacinio skundo atsisakyti iki teismo posėdžio pradžios, jeigu byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka, arba iki baigiamųjų kalbų, jeigu byla nagrinėjama žodinio proceso tvarka. Apelianto pareiškimas raštu arba elektronine forma elektroninių ryšių priemonėmis, kuriuo atsisakoma apeliacinio skundo, pridedamas prie bylos (elektroninės bylos). Šio straipsnio 1 dalyje nurodytu atveju, jeigu sprendimas nebuvo apskųstas kitų proceso dalyvių, teismas nutartimi apeliacinį procesą nutraukia. Apie apeliacinio skundo atsisakymą teismas informuoja apeliacinio proceso dalyvius (2 d.). Apeliacinio skundo atsisakęs apeliantas pakartotinai jį paduoti neturi teisės (3 d.).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į besąlyginį pareiškėjo apeliacinio skundo atsisakymą, įvertinusi apeliacinio skundo atsisakymo pasekmes ir nenustačiusi tokio atsisakymo prieštaravimo imperatyvioms įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatoms, viešajam interesui bei teisėtiems kitų asmenų interesams (ABTĮ 4 str. 7 d., 50 str. 1 d.), apeliacinį procesą pagal pareiškėjo V. Š. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. birželio 6 d. sprendimo nutraukia.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 137 straipsniu, 107-108 straipsniais, 136 straipsnio 2 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Priimti pareiškėjo V. Š. atsisakymą nuo pateikto apeliacinio skundo.

Nutraukti apeliacinį procesą pagal pareiškėjo V. Š. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. birželio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. Š. skundą atsakovams valstybės įmonei Registrų centro Kauno filialui ir valstybės įmonei Registrų centrui, trečiajam suinteresuotam asmeniui bankrutavusiai Kauno r. Puikonių žemės ūkio bendrovei dėl sprendimų panaikinimo.

Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI AUDRIUS BAKAVECKAS

VAIDA URMONAITĖ-MACULEVIČIENĖ

MILDA VAINIENĖ_______________________


Administracinė byla Nr. eA-1409-662/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03790-2016-1Procesinio sprendimo kategorijos: 12.10.4; 12.15.3.2(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Sunergus“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal atsakovo Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prašymą pareiškėjai UAB „Sunergus“, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus teritorinei muitinei, dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Atsakovas Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Departamentas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Mokestinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) 2016 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą Nr. S-177(7-281/2015) (toliau – ir Sprendimas).

2. Atsakovas paaiškino, kad Komisijos Sprendimas priimtas neteisingai interpretuojant ir taikant teisės aktus ir neįsigilinus į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) praktiką, yra nepagrįstas ir neteisėtas. Departamento 2015 m. spalio 30 d. sprendimas Nr. lA-489 ir Vilniaus teritorinės muitinės 2015 m. balandžio 22 d. patikrinimo ataskaita Nr. 5VM320037M priimti tinkamai išnagrinėjus ir įvertinus visus turimus įrodymus bei teisingai pritaikius teisės aktus, todėl jų naikinti teisinio pagrindo nėra. Ginčijamu Sprendimu Komisija nepagrįstai panaikino Departamento 2015 m. spalio 30 d. sprendimą Nr. 1A-489 ir pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Sunergus“ skundą grąžino Departamentui nagrinėti iš naujo. Vilniaus teritorinė muitinė, atlikusi mokestinį patikrinimą ir patikrinusi UAB „Sunergus“ importuotam dyzeliniam kurui įformintas 4200 procedūrai elektronines muitinės deklaracijas, nustatė, kad pagal 153 deklaracijas prekės nebuvo išgabentos per vieno mėnesio laikotarpį deklaruotiems gavėjams ir

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=b8e21950fef811e8a969c20aa4d38bd4

nebuvo kreiptasi teisės aktų nustatyta tvarka į teritorinę muitinę dėl duomenų taisymo deklaracijose. Tuo pagrindu Vilniaus teritorinė muitinė 2015 m. balandžio 22 d. patikrinimo ataskaita Nr. 5VM320037M pakeitė UAB „Sunergus“ importuotų dyzelinių degalų, deklaruotą 4200 muitinės procedūros kodą, pagal 1993 m. liepos 2 d. Komisijos reglamento (EEB) Nr. 2454/93, išdėstančio Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, įgyvendinimo nuostatų (toliau – ir Įgyvendinimo nuostatos) 38 priede išdėstytą muitinės deklaracijos 37 langelio „Procedūra“ apibūdinimą, reiškiantį „prekių, kurių tiekimui į kitą valstybę narę taikomas atleidimas nuo PVM, išleidimas į laisvą apyvartą ir vidaus vartojimą vienu metu“, į 4000 procedūrą, kai „prekių, kurių tiekimui į kitą valstybę narę netaikomas atleidimas nuo PVM, išleidimas į laisvą apyvartą ir vidaus vartojimą vienu metu“, ir, perskaičiavusi importo mokesčius taikydama standartinį 21 procento pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) tarifą, pareiškėjui apskaičiavo importo mokesčių skolą muitinei. Pareiškėjas, įvežęs prekes ir ieškojęs joms pirkėjų, importo metu neteisingai deklaravo 4200 muitinės procedūrą, nes nežinojo, kur bus išgabenamos importuotos prekės. Taip pat pareiškėjas prekių neišgabeno deklaruotam gavėjui į kitą Europos Sąjungos (toliau – ir ES) valstybę narę per laiką, ne ilgesnį kaip 1 mėnuo nuo apmokestinimo momento bei neinformavo muitinės apie pirkėjo pasikeitimą. Mokestinio patikrinimo metu pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad jis prekes perdavė sąskaitose nurodytiems pirkėjams bei tinkamai įvykdė teisės aktais nustatytas PVM lengvatos taikymo sąlygas. Pareiškėjo padaryti Importuotų ir tiekiamų į kitą Europos Sąjungos valstybę narę prekių neapmokestinimo importo pridėtinės vertės mokesčiu taisyklių, patvirtintų Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos generalinio direktoriaus ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. 1B-439/VA-71 (toliau – ir Taisyklės) 4.1 ir 4.5 punktų reikalavimų pažeidimai sudarė pagrindą importo PVM apskaičiavimui. Neįvykdžius bent vienos iš Taisyklių 4 punkte nurodytų sąlygų, pagal Taisyklių 12 punktą muitinei kilo pagrindas apskaičiuoti pareiškėjui importo PVM ir išieškoti mokestinę nepriemoką. Komisija Sprendime pagrįstai konstatavo, kad pareiškėja nepateikė pakankamai įrodymų, jog jis tinkamai įvykdė teisės aktais nustatytas deklaruotos 4200 muitinės procedūros ir pritaikytos PVM lengvatos sąlygas. Su tokiu byloje surinktų faktinių aplinkybių vertinimu bei teisės aktų dėl minėtos muitinės procedūros reikalavimų taikymu atsakovas nurodė sutinkantis, tačiau nesutinka su Komisijos Sprendimo motyvais dėl Departamento sprendimo panaikinimo bei grąžinimo iš naujo skundą nagrinėti centriniam mokesčių administratoriui, įpareigojant pareiškėjos vykdytus sandorius vertinti sąžiningumo aspektu.

3. Atsakovas teigė, kad Sprendime nepagrįstai nurodyta, jog mokesčių administratorius, vertindamas pareiškėjos sandorius, nesirėmė ESTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika dėl prekių tiekimo ES viduje, jų nevertino sąžiningumo aspektu ir kad mokesčių administratorius šalia bendrųjų tiekimo sąlygų pareiškėjos sandorius privalėjo vertinti sąžiningumo aspektu ir tuo atveju, jeigu įrodoma, kad tiekėjas buvo sąžiningas ir elgėsi rūpestingai, ėmėsi visų būtinų ir reikalingų priemonių, kad įsitikinti, jog nedalyvauja mokesčių sukčiavime, papildomas PVM jam neturi būti apskaičiuojamas. Pareiškėjo sąžiningumas ir rūpestingumas buvo įvertintas teritorinės muitinės ir Departamento sprendimuose. Nei galiojantys teisės aktai, nei ESTT praktika nenumato galimybės atleisti mokesčių mokėtoją (nepriklausomai sąžiningą ar ne), nevykdžiusį teisės aktais jam priskirtų prievolių ir neturintį (mokesčių administratoriui nepateikusį) įrodymų, jog deklaruotos muitinės procedūros bei pritaikytos mokesčių lengvatos reikalavimus įvykdė tinkamai. Mokestinio patikrinimo ataskaitoje pareiškėjui apskaičiuotas ne „papildomas PVM“, tačiau pareiškėjo importuotos prekės apmokestintos standartiniu PVM tarifu netaikant mokestinės lengvatos. Departamentas atsižvelgė į ESTT praktikoje įtvirtintus principus dėl prekių tiekimo Bendrijos viduje ir Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVM įstatymas) reikalavimus, kad prekių tiekėjas turi pateikti įrodymus, jog atleidimo nuo PVM sąlygos yra tenkinamos. Departamento nuomone, ginčo muitinės procedūros įforminimo metu, siekiant tinkamo šios procedūros realizavimo ir taikytino atleidimo nuo PVM, informacija apie paskirties valstybės mokesčių mokėtoją turėjo būti atskleista pareiškėjo mokesčių administratoriui pateiktoje importo deklaracijoje, t. y. žinoma prekių importo metu (tuo momentu, kai mokėtojas naudojasi atleidimu). Pareiškėjas, deklaruodamas prekes 4200 muitinės procedūrai ir nurodydamas paskirties šalis bei PVM mokėtojų kodus, iki mokestinio patikrinimo momento neinformavo muitinės apie gavėjų pasikeitimus (nepatikslino muitinės deklaracijose deklaruotų gavėjų). Taigi pareiškėjas klaidino muitinę ir apsunkino PVM kontrolę. Pareiškėjas, siekdamas pasinaudoti PVM importo lengvata, turėjo pareigą pateikti abejonių nekeliančius įrodymus apie prekių išvežimą iš šalies teritorijos. Neatlikęs pareigos pateikti įrodymus apie prekių išvežimą iš Lietuvos Respublikos pareiškėjo deklaruotiems gavėjams, pareiškėjas neįgijo teisės pasinaudoti 0 procentų PVM tarifu.

4. Pareiškėjas UAB „Sunergus“ atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti.5. Pareiškėjas nurodė, kad Departamento prašymas neatitinka Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo

(toliau – ir MAĮ) 159 straipsnio 2 dalies reikalavimų, todėl negali būti nagrinėjamas teisme. Vadovaujantis MAĮ 159 straipsnio 2 dalimi, muitinė turi teisę skųsti Komisijos sprendimą tik tuo atveju, kai Departamentas ir Komisija, spręsdami mokestinį ginčą (arba mokestinio ginčo metu), skirtingai interpretuoja įstatymų ar kitų teisės aktų nuostatas. Nagrinėjamu

atveju Komisija, motyvuodama tuo, kad atitinkamos ginčo faktinės aplinkybės pareiškėjo ginčijamame Departamento sprendime nėra patikrintos ir visapusiškai ištirtos, Sprendimu panaikino Departamento sprendimą. Komisijos Sprendimo motyvai nesusiję su skirtingu įstatymų ar teisės aktų nuostatų interpretavimu, o tik su įrodymų bei faktų vertinimu. Šiuo atveju ginčas vyksta dėl pareiškėjo ir muitinės surinktų įrodymų bei nustatytų faktų vertinimo, todėl atsakovas neturi teisės ginčyti teisme Komisijos Sprendimo.

6. Pareiškėjas pažymėjo, kad Komisijos reikalavimas įvertinti pareiškėjo sudarytus sandorius sąžiningumo aspektu yra pagrįstas, o Departamento prašyme išdėstyti argumentai yra nepagrįsti. Departamentas nepagrįstai teigia, kad pareiškėjas klaidino muitinę importo deklaracijose nurodydamas ne tuos tiekėjus. Importo deklaracijose nurodomas pirkėjo PVM kodas, iš kurio galima identifikuoti, kurios šalies tai bendrovė, tačiau tokia aplinkybė nereiškia, kad būtent į tą šalį ir bus gabenamos prekės. Atsakovas nepagrįstai teigia, kad tuo atveju, jeigu gavėjas nenurodomas muitinės deklaracijoje, importuotojas neturi teisės taikyti 0 proc. PVM tarifo. Nei viena iš Taisyklių 4 p. įtvirtintų sąlygų nesieja importuojamų prekių atleidimo nuo importo PVM su prievole pateikti muitinei importo PVM deklaracijos duomenis apie prekių pirkėją ar vėliau pasikeitusį prekių pirkėją ir tokie duomenys importo deklaracijoje iki 2013 m. sausio 21 d. neprivalėjo būti nurodomi. Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2013 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. 1B-33 buvo pakeista importo deklaracijos pildymo tvarka nustatant, kad importo deklaracijoje vietoje iki šio pakeitimo galiojusio reikalavimo nurodyti ES valstybės narės, į kurią gabenamos prekės, raidinį kodą ir asmens – prekių gavėjo PVM mokėtojo kodą, importo deklaracijoje turi būti nurodomas ir asmens, kuriam tiekiamos prekės, PVM mokėtojo kodas. Minėtas importo deklaracijos pildymo tvarkos pakeitimas patvirtina, kad informacija apie konkretų prekių pirkėją, kuriam ketinama patiekti importuotas prekes, iki 2013 m. sausio 21 d. nebuvo privaloma. Todėl aplinkybė, kad pareiškėjas neinformavo muitinės apie pasikeitusį pirkėją, turi būti vertinama tik kaip formalus informacijos pateikimo tvarkos pažeidimas, nesukuriantis jokių mokestinių pasekmių. Atsakovas plečiamai aiškina Taisyklių 4 punkto nuostatas, numatydamas papildomas, išvestines iš patikrinimo metu gautų duomenų prievoles mokesčių mokėtojui, siekdamas sukurti naujus įpareigojimus mokesčių mokėtojui, kurie teisės aktuose nėra įtvirtinti. Pažymėjo, kad atsakovas neatsižvelgė į pareiškėjo pateiktų įrodymų, kurie vienareikšmiškai patvirtina, jog visos 4200 muitinės procedūrai deklaruotos prekės ne tik buvo skirtos išgabenti į kitą ES valstybę narę, bet ir fiziškai buvo išgabentos, visumą, ir apsiribojo vien tik muitinės deklaracijose nurodyto šalies gavėjos ir PVM mokėtojo kodų palyginimu su pirkėjais, kuriems pagal PVM sąskaitas faktūras prekės realiai buvo parduotos ir išgabentos. Aplinkybė, kad pasikeitus deklaracijoje nurodytam prekių pirkėjui, pareiškėjas neinformavo muitinės ir nepataisė importo deklaracijų, nesudaro pagrindo teigti, jog prekės nebuvo išgabentos į kitą ES valstybę narę, PVM sąskaitose faktūrose nurodytiems pirkėjams.

7. Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus teritorinė muitinė atsiliepime į prašymą prašė jį tenkinti. Paaiškino, kad palaiko Departamento prašyme nurodytus argumentus. Papildomai nurodė, kad vadovaujantis PVM įstatymo 56 straipsnio 1 dalimi, PVM mokėtojas, pritaikęs 0 procentų PVM tarifą tiekiant prekes kitoje valstybėje narėje registruotam PVM mokėtojui, privalo turėti įrodymus, kad asmuo, kuriam prekės išgabentos, yra kitoje valstybėje narėje registruotas PVM mokėtojas.

II.

8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 15 d. sprendimu atsakovo Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prašymą patenkino ir panaikino Mokestinių ginčų komisijos 2016 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą Nr. S-177(7-281/2015).

9. Teismas nustatė, kad Vilniaus teritorinė muitinė, mokestinio patikrinimo metu patikrinusi 4200 procedūrai UAB „Sunergus“ įformintas importo deklaracijas įvežtiems dyzeliniams degalams, 2015 m. balandžio 22 d. patikrinimo ataskaita Nr. 5VM320037M pakeitė UAB „Sunergus“ importuotų dyzelinių degalų, deklaruotą 4200 muitinės procedūros kodą ir, perskaičiavusi importo mokesčius taikydama standartinį 21 procento PVM tarifą, pareiškėjui apskaičiavo importo mokesčių skolą muitinei: 2 313 763,87 Eur importo PVM, 761 691,00 Eur PVM delspinigių ir paskyrė 10 procentų nuo nesumokėtų mokesčių sumos baudą – 231 376,00 Eur, t. y. iš viso – 3 306 830,87 Eur.

UAB „Sunergus“, nesutikdama su Vilniaus teritorinės muitinės ataskaita, prašė Departamento panaikinti ataskaitą ir kreiptis į atitinkamas Lenkijos muitinės tarnybas dėl informacijos, susijusios su pareiškėjo importuotų prekių pristatymu Lenkijoje registruotiems gavėjams ir disponavimo teisės perdavimo deklaracijose ir PVM sąskaitose faktūrose nurodytiems pirkėjams. Departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, 2015 m. liepos 3 d. sprendimu Nr. 1A-301 atmetė skundą ir patvirtino Vilniaus teritorinės muitinės 2015 m. balandžio 22 d. patikrinimo ataskaitą. Pareiškėjas, nesutikdamas su Departamento 2015 m. liepos 3 d. sprendimu, padavė skundą Komisijai, kuri 2015 m. rugsėjo 25 d. sprendimu Nr. S-l 80(7-180/2015) iš dalies patenkino UAB „Sunergus“ skundą: panaikino Departamento 2015 m. liepos 3 d. sprendimo Nr. 1A-301 dalį dėl 2 274 318,48 Eur importo PVM ir su juo susijusių sumų sumokėjimo ir šią skundą dalį grąžino

Departamentui nagrinėti iš naujo, o dalyje dėl 39 445,39 Eur PVM ir su juo susijusių sumų sumokėjimo patvirtino Departamento sprendimą. Komisija tokį sprendimą grindė tuo, kad Departamento sprendimas priimtas neįvertinus ir nepateikus motyvų dėl pareiškėjo argumentų dėl jo pateikto Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir VAVMI) 2015 m. birželio 10 d. patikrinimo akto Nr. FR0680-428 ir 2015 m. birželio 16 d. patikrinimo pažymos Nr. (4.65)FR0681-51. Departamentas, vykdydamas Komisijos 2015 m. rugsėjo 25 d. sprendimą Nr. S-l 80(7-180/2015), pakartotinai išnagrinėjo UAB „Sunergus“ skundą ir 2015 m. spalio 30 d. sprendimu Nr. 1A-489 jį atmetė bei patvirtino Vilniaus teritorinės muitinės 2015 m. balandžio 22 d. patikrinimo ataskaitą Nr. 5VM320037M. UAB „Sunergus“ pateikė skundą Komisijai, kuri, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, 2016 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu Nr. S-177(7-281/2015) jį iš dalies patenkino, t. y. panaikino Departamento 2015 m. spalio 30 d. sprendimą Nr. 1A-489 ir skundą grąžino centriniam mokesčių administratoriui (Departamentui) nagrinėti iš naujo.

10. Teismas taip pat nustatė, kad šioje byloje ginčas kilęs dėl to, ar pagrįstai ir teisėtai Vilniaus teritorinė muitinė 2015 m. gegužės 22 d. patikrinimo ataskaita Nr. 5VM320037M pareiškėjo deklaruotam dyzeliniam kurui muitinės procedūros kodą 4200 pakeitė į kodą 4000 (prekių išleidimas į laisvą apyvartą ir vidaus vartojimas vienu metu, netaikant atleidimo nuo PVM) bei apskaičiavo pareiškėjui importo PVM.

11. Teismas pažymėjo, kad muitinės procedūra 4200 numato režimą, kuriuo importuotojas naudojasi, kad būtų atleistas nuo PVM tais atvejais, kai importuotos prekės bus išgabentos į kitą valstybę narę. PVM yra mokėtinas paskirties valstybėje narėje. Kontroliuojant tinkamą minėtos procedūros vykdymą, svarbu nustatyti ar importuotojas laikėsi teisės aktuose nustatytų sąlygų, t. y., ar importuotos prekės buvo išgabentos į kitą ES valstybę narę per 1 mėnesio laikotarpį deklaruotam prekių gavėjui ir ar prekės nepakliuvo į Bendrijos rinką, išvengiant apmokestinimo PVM. Atsižvelgiant į šios muitinės procedūros svarbą, jos vykdymui yra nustatyti griežti reikalavimai, kurių importuotojas privalo laikytis. Prekes įsigijęs asmuo toje valstybėje narėje, į kurią importuotos prekės yra tiekiamos, apskaičiuoja įsigijimo iš kitos valstybės narės PVM. PVM apskaičiavimui pirkėjas turi būti registruotas PVM mokėtoju valstybėje narėje, į kurią tiekiamos prekės. Tam, kad į Lietuvos Respubliką importuotos prekės būtų neapmokestintos importo PVM, privalo būti įvykdytos visos Taisyklių 4 punkte nurodytos sąlygos. Importuojami dyzeliniai degalai yra akcizų objektas, o importo mokesčių skola atsiranda importavus prekes (išskyrus įstatyme nustatytus atvejus), todėl importavus prekes importuotojui tenka pareiga apskaičiuoti ir sumokėti importo PVM.

12. Teismas nurodė, kad byloje nėra ginčo dėl faktinių aplinkybių vertinimo, o tik keliamas teisės aktų nuostatų taikymo klausimas, todėl pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad Departamentas neturėjo teisės pateikti teismui skundo dėl Komisijos Sprendimo. Teismas sutiko su Departamento teiginiu, kad Komisijos Sprendimo išvados, kurių pagrindu panaikintas Departamento 2015 m. spalio 30 d. sprendimas Nr. 1A-489 ir pareiškėjo skundas gražintas Departamentui nagrinėti iš naujo, yra nepagrįstos ir prieštarauja ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatoms.

13. Teismas, nustatęs, kad pareiškėjas nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. iki 2013 m. birželio 30 d. importuotoms prekėms (dyzelinis kuras) vykdė muitinės procedūras, įformindamas 153 elektronines importo deklaracijas (toliau – ir EID) išleidimo į laisvą apyvartą muitinės procedūrai su galutiniu vartojimu (procedūros kodas – 4200), kurių tiekimui į kitą ES valstybę narę taikomas atleidimas nuo PVM. Taigi pareiškėjui pateikus muitinei 153 EID (4200 procedūra), kilo pareiga tinkamai įvykdyti teisės aktais nustatytus deklaruotos muitinės procedūros taikymo reikalavimus. Vilniaus teritorinė muitinė nustatė, kad UAB „Sunergus“ EID pateikė neteisingą informaciją apie galutinį prekių gavėją kitoje valstybėje narėje ir importuoto dyzelinio kuro pardavimo sąskaitas išrašė ir kitoms EID nenurodytoms Lenkijos, Kipro ir Latvijos įmonėms. Remdamasi ES valstybių narių mokesčių administratorių informacija, susijusia su 4200 muitinės procedūros vykdymu, Vilniaus teritorinė muitinė nustatė, kad dalis UAB „Sunergus“ procedūrai deklaruoto dyzelinio kuro ir parduoto ES šalių įmonėms, nebuvo gauta galutinio gavėjo arba nėra patvirtinimo, kad prekės buvo nugabentos galutiniam gavėjui. Todėl Vilniaus teritorinė muitinė konstatavo, kad iš UAB „Sunergus“ akcizais apmokestinamų prekių (dyzelinio kuro) nurodytų šalių įmonės negavo, o po muitinio įforminimo pareiškėjas parduodavo degalus ne muitinės deklaracijose nurodytoms įmonėms, tačiau kitiems subjektams, neturėjusiems teisės vykdyti akcizais apmokestinamų prekių veiklos, arba fiktyvioms įmonėms.

14. Teismas pažymėjo, kad UAB „Sunergus“ muitinei pateiktų dokumentų (sutartys, užsakymai ir kt.) turinys nepatvirtina aplinkybės, jog muitinio įforminimo metu pareiškėjas įvykdė deklaruotos 4200 muitinės procedūros reikalavimus, t. y., kad importo metu importuotojui (pareiškėjui) buvo žinoma, jog tos pačios prekės yra skirtos išgabenti ir bus išgabentos į kitą valstybę narę ir kad prekės deklaruotam gavėjui į kitą ES valstybę narę bus išgabentos per laiką, ne ilgesnį kaip 1 mėnuo nuo apmokestinimo momento. Teismas nustatė, kad pagal 153 deklaracijas prekės nebuvo išgabentos per vieno mėnesio laikotarpį deklaruotiems gavėjams. Be to, pareiškėjas, į Lietuvos Respubliką įvežęs prekes, ieškojo šioms prekėms pirkėjų, t. y. nežinojo, kur bus išgabenamos importuotos prekės ir kas bus atsakingas už PVM mokėjimą kitoje valstybėje narėje. Apie pasikeitusius prekių gavėjus ar prekių pristatymo vietas pareiškėjas muitinės neinformavo ir apie pasikeitusius pareiškėjo importuotų prekių pirkėjus muitinė sužinojo tik mokestinio patikrinimo metu. Pareiškėjas

nepateikė muitinei objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad jis prekes perdavė sąskaitose nurodytiems pirkėjams. Todėl teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas EID nurodė neteisingą informaciją apie prekių gavėjus ir klaidino muitinę žinodamas, kad nebus įvykdyti 4200 procedūros reikalavimai (prekių išgabenimas per vieno mėnesio laikotarpį ir tiekimas deklaruotam kitos ES valstybės narės gavėjui) ir tokiais veiksmais neįvykdė būtinų PVM įstatymo 35 straipsnyje ir Taisyklių 4 punkte (4.1 ir 4.5 p.) nurodytų PVM lengvatos taikymui nustatytų sąlygų, todėl pagal Taisyklių 12 punktą muitinė turėjo teisinį pagrindą pareiškėjo muitinei pateiktose EID deklaruotą procedūros kodą 4200 pakeisti į 4000 ir apskaičiuoti pareiškėjui importo PVM.

15. Teismas pažymėjo, kad deklaruota procedūra 4200 betarpiškai susijusi su mokestinės lengvatos taikymu, o nenurodant konkretaus valstybės narės PVM mokėtojo, kuriam importuota prekė bus tiekiama, kodo, turi būti deklaruojamas 4000 procedūros kodas, nesuteikiantis PVM lengvatos importo metu, tačiau suteikiantis teisę importuotojui į PVM atskaitą, pardavus ir išgabenus prekes į kitą valstybę narę. Nors Lietuvos Respublikoje reikalavimas nurodyti PVM kodą Taisyklėse nėra atskirai įvardytas, kaip papildoma atleidimo nuo importo PVM sąlyga, tačiau Taisyklių 7.2 punkte nustatytas reikalavimas be kitų dokumentų pateikti ir dokumentus, kuriuose nurodytas pirkėjo – kitos valstybės narės PVM mokėtojo kodas, pavadinimas ir adresas. Todėl teismas sprendė, kad teisės aktai nustato imperatyvų reikalavimą visą teisingą informaciją apie deklaruojamą procedūrą ir prekes nurodyti deklaracijoje. Kiti muitiniam tikrinimui pateikiami dokumentai tik papildo ir (arba) pagrindžia deklaracijoje nurodytą informaciją, už teisingą prekių deklaravimą ir deklaruotos procedūros reikalavimų tinkamą įvykdymą atsakomybė tenka importuotojui.

16. Dėl importuotojo sąžiningumo vertinimo teismas nurodė, kad teisės aktų nuostatos nenumato galimybės atleisti mokesčių mokėtoją, nevykdžiusį teisės aktais jam priskirtų prievolių ir nepateikusį įrodymų, jog deklaruotos muitinės procedūros bei pritaikytos mokesčių lengvatos reikalavimus jis įvykdė tinkamai, nuo PVM mokesčio mokėjimo priklausomai nuo jo sąžiningumo (PVM įstatymo 56 str. 1 d.).

17. Teismas, vadovaudamasis ESTT ir LVAT suformuota praktika, nurodė, kad prekių tiekėjas, norėdamas pasinaudoti minėtoje direktyvoje nustatyta PVM lengvata, privalo pateikti mokesčių administratoriui įrodymus, kad lengvatos suteikimo sąlygos yra įvykdytos ir tik turint tokius įrodymus bei paaiškėjus, kad prekės liko neapmokestintos importo PVM dėl pirkėjo nesąžiningumo, apie kurį tiekėjas nežinojo ir negalėjo žinoti, jam neatsiranda mokestinė prievolė. Šiuo atveju pareiškėjo sąžiningumas ir rūpestingumas buvo įvertintas Departamento 2015 m. liepos 3 d. sprendime Nr. 1A-301 konstatuojant, kad jau importo įforminimo metu pareiškėjas deklaracijose nurodė neteisingą informaciją apie pirkėjus ir klaidino muitinę žinodamas, kad nebus įvykdytas vienas iš 4200 procedūros, taip pat ir PVM įstatymo 35 straipsnio, reikalavimų – prekių tiekimas (nuosavybės ar disponavimo teisių perleidimas) deklaruotam gavėjui, todėl pareiškėjas, deklaruodamas šią procedūrą, siekė išvengti importo PVM. Komisija Sprendime neatsižvelgė į aplinkybę, kad nagrinėjamu atveju nėra nustatyta nei pirkėjų sukčiavimo faktų, nei nesąžiningų sandorių grandinė, todėl nėra ir negali būti įrodymų dėl pareiškėjo dalyvavimo (nedalyvavimo) tokių veiksmų atlikime. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas sprendė, jog Komisija Sprendime nepagrįstai konstatavo, kad muitinė neįvertino pareiškėjo sandorių sąžiningumo aspektu, todėl Komisijos Sprendimą panaikino kaip neteisėtą ir nepagrįstą (ABTĮ 88 str. 2 p.).

III.

18. Pareiškėjas UAB „Sunergus“ pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 15 d. sprendimą.

19. Pareiškėjo nuomone, teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad Komisija 2016 m. rugpjūčio 29 d. sprendime neteisingai sprendė, jog neteisingas duomenų nurodymas BAD17A ir 44 langeliuose yra tik „BAD pildymo trūkumai“, o mokesčių lengvatos taikymo sąlyga nesiejama su žinojimu, į kurią konkrečiai ES valstybę narę bus išgabentos importuotos prekės. Pareiškėjas teigia, kad muitinės nustatyti Bendrojo deklaravimo dokumento (BAD) pildymo trūkumai yra siejami su 4200 muitinės procedūros taikymu, kai verslo subjektas, importavęs prekes į Lietuvą ir žinodamas, kad prekės bus išgabentos į kitą ES valstybę narę, gali nemokėti importo PVM, t. y. importuotojui atidedamas importo PVM sumokėjimas. Pažymi, kad šios muitinės procedūros nuostatos nuo 2013 m. kovo 1 d. praktiškai nebetaikomos. Šiuo atveju įrodymų visuma pagrindžia, kad importo deklaracijose iš trečiosios valstybės importuotam dyzeliniam kurui, kuris skirtas išgabenimui į kitą ES valstybę narę, teisėtai ir pagrįstai naudojo 4200 muitinės procedūrą.

20. Pareiškėjo nuomone, teismas nepagrįstai apsiriboja vien tik muitinės deklaracijose nurodyto šalies gavėjos ir PVM mokėtojo kodų palyginimu su pirkėjais, kuriems pagal PVM sąskaitas faktūras prekės faktiškai buvo parduotos ir išgabentos. Pažymi, kad prekių išgabenimas į kitą ES valstybę narę nėra išimtinai siejamas su konkrečiais pirkėjais, nurodytais tik muitinei pateiktose deklaracijose. Aplinkybė, kad pasikeitus deklaracijoje nurodytam prekių pirkėjui, pareiškėjas neinformavo muitinės, nesudaro pagrindo teigti, kad prekės nebuvo išgabentos PVM sąskaitose faktūrose nurodytiems pirkėjams. Net ir nustačius aplinkybes, kad pareiškėjas nustatyta tvarka laiku neinformavo teritorinės

muitinės, apie Taisyklių 7–1 punkte nurodytų duomenų pasikeitimą, neturi jokios teisinės reikšmės prekių apmokestinimui PVM. Tiek Vilniaus teritorinė muitinė, tiek Muitinė nurodydami, kad pareiškėjas pažeidė Taisyklių 4.1 punkte nustatytą sąlygą, pernelyg plečiamai aiškina PVM įstatymo 35 straipsnyje ir Taisyklių 4.1 punkte nurodytas neapmokestinimo PVM sąlygas.

21. Pareiškėjas pažymi, kad dėl neteisingų duomenų importo dokumento BAD 17a ir 44 langeliuose Vilniaus teritorinė muitinė atliko atskirą patikrinimo procedūrą, jos metu buvo ištaisyti klaidingi duomenys ir importo dokumentai, atlikus taisymus kontrolės veiksmo metu, pripažinti tinkamais. Teismas nepagrįstai sprendė, kad pagal 153 elektronines importo deklaracijas prekės nebuvo išgabentos per vieno mėnesio laikotarpį deklaruotiems gavėjams, tokia išvada iš esmės prieštarauja ir pačios Vilniaus teritorinės muitinės nustatytiems faktams, nes Vilniaus teritorinė muitinė, įregistruodama mokestinę prievolę, nesiejo jos pagrįstumo su deklaracijos 17 a ir 44 langeliuose nurodytais duomenimis. Deklaracijose 17 a ir 44 langeliuose nurodyti duomenys per se negali būti laikomi paneigiančiais prekių išgabenimo į kitą ES valstybę narę faktą.

22. Pareiškėjas vertina, kad šio mokestinio ginčo bylos aplinkybės ir byloje esančių įrodymų apimtis yra visai kitokie, negu administracinėje byloje Nr. A442-1257/2014, kuria remiasi pirmosios instancijos teismas, todėl minėta LVAT nutartimi negali būti remiamasi kaip precedentu nagrinėjant šią bylą. Teismas neįsigilino į akcizinių prekių gabenimo ypatumus. Šiuo atveju būtina įvertinti tarp pareiškėjo ir pirkėjų sudarytų tipinių pirkimo–pardavimo sutarčių nuostatas, reglamentuojančias prekių perdavimo pirkėjo dispozicijon sąlygas bei tvarką. Sutartyse buvo nurodyta, kad prekės yra skirtos išgabenimui iš Lietuvos Respublikos teritorijos ir bus gabenamos į pirkėjo naudojamą akcizais apmokestinamų prekių sandėlį Lenkijoje. Todėl ginčo objektu esančių prekių gavėju visada yra ir privalo būti akcizinis sandėlis, priimantis prekes kliento vardu. Šiuo atveju pareiškėjas pagal sutarčių nuostatas niekada neprisiėmė išlaidų ar rizikos, susijusių su prekių transportavimu, be to, sutartyse aiškiai numatytas nuosavybės teisės perleidimo momentas. Aplinkybę, kad akcizais apmokestinamų prekių išgabenimo iš Lietuvos Respublikos akcizais apmokestinamų prekių sandėlio į kitos valstybės narės akcizais apmokestinamų prekių sandėlį faktą patvirtina ir AIS duomenys (e-AD ir e-RoR). Taigi įrodymų, kad prekės buvo išgabentos iš Lietuvos Respublikos į Lenkijos Respublikos teritoriją visiškai pakanka, taip pat byloje esantys dokumentai patvirtina, kad prekių disponavimo teisė yra perėjusi prekių pirkėjui, o pirmosios instancijos teismo argumentai dėl prekių išgabenimo įrodinėjimo pareigos ir faktinių aplinkybių vertinimo prieštarauja LVAT formuojamai praktikai.

23. Pareiškėjas teigia, kad teismas nepagrįstai sprendė, jog pareiškėjo sąžiningumas ir rūpestingumas buvo įvertintas muitinės konstatuojant, kad jau importo įforminimo metu pareiškėjas deklaracijoje nurodė neteisingą informaciją apie pirkėjus ir klaidino muitinę. Taip pat nepagrįstas teismo motyvas, kad Komisija neteisingai konstatavo, jog muitinė nevertino sandorių sąžiningumo aspektu. Teismas nepagrįstai nurodė, kad Komisija Sprendime neatsižvelgė į aplinkybę, jog nėra nustatyta nei pirkėjų sukčiavimo faktų, nei nesąžiningų sandorių grandinė. Byloje nustatyti faktai tvirtina priešingai, t. y. dėl to, kad buvo gauta informacija iš Lenkijos muitinės apie tai, jog kai kurių įmonių negalima rasti, nes jos jau nevykdo veiklos, o dėl kai kurių bendrovių veiklos yra pradėti tyrimai dėl sukčiavimo, atsakovas ir kėlė prielaidas dėl PVM nesumokėjimo ir galimo sukčiavimo, tačiau pats atsakovas nesiėmė veiksmų dėl informacijos surinkimo. Pareiškėjo vertinimu, visiškai pagrįstas Komisijos konstatavimas, kad atsakovas nevisapusiškai ištyrė su pareiškėjo lengvatos taikymu susijusias aplinkybes, o nustatytoms teisiškai reikšmingoms aplinkybėms, būtina surinkti ir įvertinti duomenis ir įrodymus. Pažymi, kad pareiškėjas dėjo visas pastangas surinkti įrodymus iš kompetentingų Lenkijos institucijų, tačiau visais atvejais atsakovas pareiškėjo pastangas atmesdavo. Todėl, pareiškėjo teigimu, Komisijos reikalavimas įvertinti jo sudarytus sandorius sąžiningumo aspektu yra pagrįstas, taip pat yra pagrįstas Komisijos sprendimas įpareigoti atsakovą surinkti duomenis ir įrodymus nustatytoms teisiškai reikšmingoms aplinkybėms įvertinti.

24. Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus teritorinė muitinė atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą.

25. Vilniaus teritorinė muitinė nurodo, kad šiuo atveju buvo atliktas didelės apimties mokestinis patikrinimas, kuris buvo vykdomas bendradarbiaujant tiek nacionalinėms, tiek Europos Sąjungos narių kompetentingoms institucijoms. Vilniaus teritorinė muitinė atlikto patikrinimo metu nustatė, kad UAB „Sunergus“, pasirinkusi vykdymui išleidimo į laisvą apyvartą muitinės procedūrą su galutiniu vartojimu ir pritaikiusi importuotam dyzeliniam kurui 0 procentų PVM tarifą, nevykdė PVM įstatymo 35 straipsnyje nustatytų reikalavimų ir nesilaikė Taisyklėse numatytų sąlygų. Vilniaus teritorinė muitinė, išanalizavusi užsienio mokesčių administratorių pateiktus atsakymus bei pareiškėjo pateiktus paaiškinimus ir dokumentus, patikrinimo ataskaitoje išdėstė nustatytus pažeidimus dėl Lenkijos įmonių ir pagal kiekvieną įmonę pateikė faktines aplinkybes, susijusias su ginčo prekių pristatymo fakto galutiniam pirkėjui nepatvirtinimu bei nustatytų pažeidimų teisinį pagrindimą (patikrinimo ataskaitos 3.1.5 punktas). Teismas skundžiamame sprendime pagrįstai sprendė, kad pareiškėjo pateikti dokumentai nepatvirtina tinkamo tiekimo ES viduje sąlygų realizavimo, t. y. nėra pakankami išvadai, kad ginčo prekės buvo patiektos ir disponavimo teisė realiai perėjo būtent pareiškėjo dokumentuose pirkėjais nurodytiems kitos valstybės narės PVM mokėtojams. Pažymi, kad tiek ikiteisminės ginčą nagrinėjusios institucijos, tiek pirmos

instancijos teismas šiuo atveju yra vieningos nuomonės, jog tiekimo sąlygos nebuvo įvykdytos, kaip tai numato PVM įstatymo 35 straipsnio nuostatos ir šio straipsnio vykdymui nustatytos Taisyklės, kas buvo privalu pareiškėjui, importavusiam prekes iš trečiosios šalies ir vykdžiusiam 4200 muitinės procedūrą.

26. Vilniaus teritorinė muitinė teigia, kad teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į prieštaravimus Komisijos sprendime, kuriame nurodoma, kad tais atvejais, kai prekių tiekimo sąlygos netenkinamos, turi būti vertinamas tiekėjo sąžiningumas – jeigu įrodoma, kad tiekėjas buvo sąžiningas ir elgėsi rūpestingai, ėmėsi visų būtinų ir reikiamų priemonių, kad įsitikinti, jog nedalyvauja mokesčių sukčiavime, papildomas PVM jam neturi būti apskaičiuojamas. Teismas pagrįstai pažymėjo, kad pagal 153 deklaracijas prekės nebuvo išgabentos per vieną mėnesį deklaruotiems gavėjams. Be to, pareiškėjas į Lietuvos Respubliką įvežęs prekes, ieškojo šioms prekėms pirkėjų, t. y. nežinojo, kur bus išgabenamos importuotos prekės ir kas bus atsakingas už PVM mokėjimą kitoje valstybėje narėje. Taigi pareiškėjas EID nurodė neteisingą informaciją apie prekių gavėjus ir klaidino muitinę žiodamas, kad nebus įvykdyti 4200 procedūros reikalavimai (prekių išgabenimas per vieną mėnesį ir tiekimas deklaruotam kitos valstybės narės gavėjui), taigi mokesčių administratorius turėjo teisinį pagrindą pateiktose deklaracijose pakeisti procedūros kodą iš 4200 į 4000 ir apskaičiuoti UAB „Sunergus“ importo PVM.

27. Vilniaus teritorinės muitinės vertinimu, teismas teisingai konstatavo, kad teisės aktų nuostatos nenumato galimybės atleisti mokesčių mokėtoją, neįvykdžiusį teisės aktais jam priskirtų prievolių ir nepateikusį įrodymų, jog deklaruotos muitinės procedūros bei pritaikytos mokesčių lengvatos reikalavimus jis įvykdė tinkamai, nuo PVM mokesčio mokėjimo priklausomai nuo jo sąžiningumo.

28. Atsakovas Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą.

29. Atsakovas pažymi, kad teisės aktų nuostatos įpareigoja mokesčių mokėtoją, pasinaudojusį PVM lengvata turėti neginčytinus (vienareikšmiškus) įrodymus, patvirtinančius prekių išgabenimą iš šalies teritorijos, t. y. faktą, kad tiekiamų prekių fiziškai nebėra šalies teritorijoje bei faktą, kad teisę disponuoti tiekiamomis prekėmis įgijo pirkėjas. Teisės aktai nustato prievolę ne mokesčių administratoriui atlikti tyrimą ir įrodyti, kad 4200 muitinės procedūrai deklaruotos prekės buvo ar nebuvo išgabentos, tačiau PVM įstatymo 56 straipsnio 1 dalis įpareigoja asmenį, pasinaudojusį PVM lengvata, „turėti įrodymus, kad prekės išgabentos iš šalies“. Pareiškėjas, nesutikdamas su atsakovo išvada, kad pagal CMR važtaraščių duomenis dyzelinis kuras nebuvo išgabentas gavėjams, kurie buvo deklaruoti importo muitinės deklaracijose arba pagal pakeistus deklaracijų duomenis, privalo pagrįsti, kurie CMR važtaraščiai, jo nuomone, patvirtina išgabenimo faktą ar kurie jos laikomi svarbiais įrodymais elektroniniai AIS dokumentai (e-AD ar e-RoR) patvirtina šių prekių patiekimą kitų ES valstybių narių PVM mokėtojams (ne nugabenimą į akcizinius sandėlius), tačiau tokių įrodymų pareiškėjas nepateikė. Atsakovo vertinimu, akivaizdu, kad jau importo įforminimo metu pareiškėjas deklaracijose nurodė neteisingą informaciją apie pirkėjus ir klaidino muitinę, žinodamas, kad nebus įvykdyti 4200 procedūros (taip pat ir PVM įstatymo 35 str.) reikalavimai – prekių išgabenimas per vieno mėnesio laikotarpį ir tiekimas deklaruotam kitos ES valstybės narės gavėjui. Neteisingas kitos valstybės narės pirkėjos nurodymas deklaracijoje nelaikytinas tik formalia klaida, tai yra pažymėjęs ir LVAT, išnagrinėjęs analogišką bylą (žr., pvz., 2014 m. birželio 11d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1257/2014).

30. Atsakovas pažymi, kad teismas teisingai nurodė, jog nei galiojantys teisės aktai, nei ESTT praktika nenumato galimybės atleisti mokesčių mokėtoją (nepriklausomai sąžiningą ar ne), nevykdžiusį teisės aktais jam priskirtų prievolių ir neturintį (mokesčių administratoriui nepateikusį) įrodymų, jog deklaruotos muitinės procedūros bei pritaikytos mokesčių lengvatos reikalavimus įvykdė tinkamai.

31. Atsakovo vertinimu, ginčas tiek šitoje, tiek anksčiau LVAT nagrinėtoje byloje Nr. A-442-1257/2014, vyksta dėl to paties dalyko, netgi tarp tų pačių šalių, taigi yra analogiškas. Pažymi, kad nei atsakovas, nei UAB „Sunergus“ faktinių aplinkybių vertinimo klausimo Vilniaus apygardos administraciniam teismui neginčijo, ką skundžiamame sprendime konstatavo ir pats teismas, pabrėždamas, jog byloje yra keliamas tik teisės aktų nuostatų taikymo klausimas.

Teisėjų kolegija


IV.

32. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl Vilniaus teritorinės muitinės 2015 m. balandžio 22 d. patikrinimo ataskaitos Nr. 5VM320037M, kuria pakeistas UAB „Sunergus“ importuotų dyzelinių degalų, deklaruotas 4200 muitinės procedūros kodas į 4000 procedūros kodą, bei apskaičiuota importo mokesčių skola muitinei, teisėtumo ir pagrįstumo. Taigi ginčas iš esmės vyksta dėl pareiškėjo deklaruotos muitinės procedūros, kai importuojant anksčiau

nurodytas prekes pasinaudota mokestine lengvata (dėl 0 procentų PVM tarifo taikymo), atitikties teisės aktų reikalavimams.

33. Ginčo teisinius santykius reglamentuoja 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/12, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112 EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendrosios sistemos, Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (2002 m. kovo 5 d. įstatymo Nr. IX-751 redakcija) 35, 49 ir 56 straipsnių, Taisyklių 4, 6, 7-1, 7.2, 9 ir 12 punktų nuostatos. Pirmosios instancijos teismas minėtų teisės aktų ginčui aktualias nuostatas išsamiai aptarė pareiškėjo ginčijamame sprendime, dėl ko apeliacinės instancijos teismas jų nebekartoja.

34. Kad į Lietuvos Respublikos teritoriją importuotos prekės būtų neapmokestinamos importo PVM privalo būti įvykdytos visos Taisyklių 4 punkte nurodytos sąlygos, t. y. elgesio taisyklės taikymą (į šalies teritoriją importuotos prekės neapmokestinimą PVM) suponuoja išimtinai visų sąlygų įvykdymas. Kilus abejonėms, PVM įstatymo 56 straipsnio 1 dalis įpareigoja mokesčių mokėtoją turėti pakankamus ir patikimus įrodymus, kurie patvirtintų prekių išgabenimą iš šalies teritorijos, t. y. faktą, jog tiekiamų prekių fiziškai nebėra Lietuvos Respublikos teritorijoje, taip pat faktą, kad teisę disponuoti tiekiamomis prekėmis įgijo pirkėjas kitoje valstybėje narėje. Pagal Taisyklių 12 punktą, teritorinė muitinė, nustačiusi kad neįvykdyta bent viena iš Taisyklių 4 punkte apibrėžtų sąlygų arba šios sąlygos įvykdytos dėl dalies importuotų prekių, arba gavusi iš apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos teikimą, išieško nepriemoką.

35. Byloje nustatyta, jog UAB „Sunergus“ nuo 2011-09-01 iki 2013-06-30 iš Baltarusijos Respublikos importuotam dyzeliniam kurui vykdė muitinės procedūras, įformindama 153 elektronines importo deklaracijas (toliau – ir EID) išleidimo į laisvą apyvartą muitinės procedūrai su galutiniu vartojimu (procedūros kodas – 4200), kurių tiekimui į kitą Europos Sąjungos valstybę narę taikomas atleidimas nuo PVM. Patikrinimo ataskaitoje konstatuota, kad prekės, deklaruotos 86 įformintose muitinės deklaracijose 4200 procedūrai (išleidimo į laisvą apyvartą ir vidaus vartojimą vienu metu ir prekių, kurių tiekimui į kitą valstybę narę pagal PVM įstatymo 35 straipsnio nuostatas yra taikomas lengvatinis 0 procentų PVM tarifas) nustatyta tvarka neišgabentos iš Lietuvos Respublikos teritorijos, t. y. PVM lengvata taikyta nepagrįstai.

36. Vilniaus teritorinė muitinė, atlikusi pareiškėjo vykdytos veiklos patikrinimą, nustatė, jog UAB „Sunergus“ pagal EID nurodytus galutinius prekių gavėjus ir muitinio įforminimo metu pateiktas sutartis su jais, dyzelinius degalus, deklaruotus 4200 muitinės procedūrai, turėjo parduoti Lenkijoje ir Kipre registruotiems pirkėjams. Įvertinus muitinio įforminimo metu bei ūkinės komercinės veiklos patikrinimo metu pateiktus dokumentus (dyzelinių degalų pardavimo PVM sąskaitas faktūras, sutartis su pirkėjais, tarptautinius krovinių gabenimo važtaraščius), nustatyta, kad UAB „Sunergus“ EID pateikė neteisingą informaciją apie galutinį prekių gavėją kitoje valstybėje narėje ir importuoto dyzelinio kuro pardavimo sąskaitas išrašė ir kitoms EID nenurodytoms Lenkijos, Kipro ir Latvijos įmonėms.

37. Vilniaus teritorinė muitinė, siekdama išsiaiškinti UAB „Sunergus“ sandorių, susijusių su dyzelinio kuro išgabenimu į kitas ES valstybes nares, vykdymo aplinkybes ir įsitikinti importuotų ir deklaruotų 4200 muitinės procedūrai prekių neapmokestinimo importo PVM pagrįstumu, kreipėsi į ES valstybių narių mokesčių administratorius (Lenkijos, Latvijos ir Kipro) su prašymu atlikti bendrovės pateiktuose CMR važtaraščiuose nurodytų galutinių gavėjų patikrinimus ir pateikti informaciją apie deklaruotų dyzelinių degalų įsigijimus, taip pat įsitikinti, jog perduotas dyzelinis kuras buvo apmokestintas importo PVM minėtose ES valstybėse narėse.

38. Remdamasi Europos Sąjungos valstybių narių mokesčių administratorių pateikta informacija, susijusia su 4200 muitinės procedūros vykdymu, Vilniaus teritorinė muitinė nustatė, kad dalis UAB „Sunergus“ minėtai procedūrai deklaruoto dyzelinio kuro ir parduoto ES šalių įmonėms, nebuvo gauta galutinio gavėjo arba nėra patvirtinimo, kad prekės buvo nugabentos galutiniam gavėjui. Aukščiau nurodytu pagrindu muitinė konstatavo, kad iš UAB „Sunergus“ akcizais apmokestinamų prekių (dyzelinio kuro) nurodytų šalių įmonės negavo, o po muitinio įforminimo pareiškėjas parduodavo degalus ne muitinės deklaracijose nurodytoms įmonėms, tačiau kitiems subjektams, neturėjusiems teisės vykdyti akcizais apmokestinamų prekių veiklos, arba neegzistuojančioms (fiktyvioms) įmonėms. Taigi nagrinėjamu atveju mokesčio administratorius surinko papildomus duomenis (įrodymus) dėl minėtų dyzelinių degalų išgabenimo ir nustatė, kad jie nepasiekė prekių gabenimo dokumentuose nurodytų gavėjų.

39. Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad UAB „Sunergus“ muitinei pateiktų dokumentų (sutartys, užsakymai ir kt.) turinys nepatvirtina aplinkybės, jog muitinio įforminimo metu pareiškėjas įvykdė deklaruotos 4200 muitinės procedūros reikalavimus, t. y., kad importo metu importuotojui (pareiškėjui) buvo žinoma, kad tos pačios prekės yra skirtos išgabenti ir bus išgabentos į kitą valstybę narę ir kad prekės deklaruotam gavėjui į kitą ES valstybę narę bus išgabentos per laiką, ne ilgesnį kaip 1 mėnuo nuo apmokestinimo momento. Byloje esanti medžiaga patvirtina, kad pagal 86 deklaracijas prekės nebuvo išgabentos per vieno mėnesio laikotarpį deklaruotiems gavėjams. Be to, nustatyta, kad pareiškėjas, į Lietuvos Respubliką įvežęs prekes, ieškojo šioms prekėms pirkėjų, t. y. nežinojo, kur bus išgabenamos importuotos prekės ir kas bus atsakingas už PVM mokėjimą kitoje valstybėje narėje. Apie pasikeitusius prekių gavėjus ar

prekių pristatymo vietas UAB „Sunergus“ muitinės neinformavo ir apie pasikeitusius pareiškėjo importuotų prekių pirkėjus muitinė sužinojo tik mokestinio patikrinimo metu. Taigi pareiškėjas nepateikė muitinei objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad ji prekes perdavė sąskaitose nurodytiems pirkėjams. Aukščiau nurodytų aplinkybių visuma sudaro pagrindą teigti, kad pareiškėjas EID nurodė neteisingą informaciją apie prekių gavėjus ir klaidino muitinę žinodamas, kad nebus įvykdyti 4200 procedūros reikalavimai (prekių išgabenimas per vieno mėnesio laikotarpį ir tiekimas deklaruotam kitos ES valstybės narės gavėjui). Tokiais veiksmais pareiškėjas neįvykdė būtinų PVM įstatymo 35 straipsnyje ir Taisyklių 4 punkte (4.1 ir 4.5 punktai) nurodytų PVM lengvatos taikymui nustatytų sąlygų, todėl vadovaujantis Taisyklių 12 punkto nuostatomis nagrinėjamu atveju muitinė turėjo teisinį pagrindą pareiškėjo muitinei pateiktose EID deklaruotą procedūros kodą 4200 pakeisti į 4000 ir apskaičiuoti pareiškėjui importo PVM.

40. UAB „Sunergus“ muitinio įforminimo metu taip pat nesilaikė Muitinės departamento direktoriaus 2004 balandžio 13 d. įsakymu Nr. 1B-329 (2007 m. balandžio 23 d. įsakymo Nr. 1B-289 redakcija) 27.49.1.7, Taisyklių 7-1 ir 7.2 punktuose nustatytų reikalavimų.

41. Siekiant nustatyti, ar mokesčių mokėtojas turėjo teisę importuotų prekių tiekimui taikyti 0 proc. PVM tarifą, turi būti įvertinta ar įvyko prekių tiekimas, apibūdinamas kaip teisė disponuoti preke kaip savininkui, ar prekės, kurios yra tiekimo dalykas, buvo išgabentos iš tiekėjo valstybės narės teritorijos ir ar PVM mokėtojas tiekė prekes kitam mokesčių mokėtojui ar asmeniui, veikiančiam kaip mokesčių mokėtojui kitoje ES valstybės narės teritorijoje. Visų šių aplinkybių kontekste tiek trečiasis suinteresuotas asmuo, tiek atsakovas padarė teisingas išvadas, jog UAB „Sunergus“ neįrodė, kad ginčo prekės (dyzelinis kuras) buvo patiektos ir disponavimo teisė realiai perėjo būtent pareiškėjo teikiamuose dokumentuose pirkėjais nurodytiems kitos valstybės narės PVM mokėtojams.

42. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo taip pat pažymėta, kad pareiga įrodyti, jog prekės buvo išgabentos iš Lietuvos Respublikos teritorijos, tenka mokesčių mokėtojui, o mokesčių administratoriui kilus abejonių dėl pateiktų įrodymų teisingumo, jis, savo ruožtu, gali rinkti papildomus duomenis, kurie galėtų paneigti mokesčių mokėtojo pateiktus įrodymus. Taip pat Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad mokesčių mokėtojas, siekdamas įrodyti, ar prekės tikrai yra išvežamos iš šalies teritorijos, paprastai turėtų pateikti įrodymus, pradedant nuo dokumentų, susijusių su išvežimo procedūra, baigiant patvirtinimu iš prekių gavėjo (tai gali būti prekių gabenimo dokumentai, transporto priemonių rūšių, kuriomis gabentos prekės, įvardinimas bei jų identifikaciniai duomenys, asmenų, kurie išgabeno prekes, identifikaciniai duomenys ir pan.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1054/2010; 2010 m. sausio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-250/2010; 2012 m. rugsėjo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1890/2012 ir kt.).

43. UAB „Sunergus“ apeliaciniame skunde nurodė, kad taikant 0 procentų PVM tarifą apmokestinamos prekės buvo tiekiamos kitoje valstybėje narėje įregistruotam PVM mokėtojui ir yra išgabentos iš Lietuvos Respublikos teritorijos į kitą ES valstybę narę patvirtina prekių pirkėjų PVM registracijos pažymėjimų kopijos, pirkimo-pardavimo sutartys, CMR važtaraščių kopijos, elektroninių akcizais apmokestinamų prekių vežimo dokumentai (e-AD), elektroniniai pranešimai (e-RoR) apie akcizinių prekių gavimą kitos valstybės narės (Lenkijos) akciziniuose sandėliuose ir kt. Pažymėtina, jog šie dokumentai išnagrinėti ir teisingai vertinti tiek Vilniaus teritorinės muitinės 2015 m. balandžio 22 d. patikrinimo ataskaitoje Nr. 5VM320037M, tiek Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir Mokestinių ginčų komisijos sprendimuose, todėl apeliacinės instancijos teismas papildomai nebepasisako.

44. Pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime taip pat vertino pareiškėjo sąžiningumą ir rūpestingumą importo muitinio įforminimo metu. Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Šiais skundo aspektais pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstas ir teisingas išvadas, todėl apeliacinės instancijos teismas šioje dalyje pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja.

45. UAB „Sunergus“ apeliaciniame skunde teigia, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. birželio 11 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A442-1257/2014 negali būti remiamasi kaip precedentu nagrinėjant šią bylą, kadangi šio mokestinio ginčo aplinkybės ir įrodymų apimtis bei mastas yra visai kitokie, negu anksčiau nurodytoje byloje. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas, vertindamas importuotojo pateiktų deklaracijų turinį (informacijos apie paskirties valstybės narės mokesčių mokėtoją nurodymas importo deklaracijoje), šia apimtimi pagrįstai vadovavosi minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje suformuota praktika ir nuo jos nenukrypo (neteisingas kitos valstybės narės pirkėjo nurodymas nelaikytinas tik formalia klaida).

46. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išsiaiškinęs bylai reikšmingas aplinkybes, susijusias su importuotų prekių, kurių importui pareiškėjas taikė 0 procentų importo PVM tarifą, išvežimu į

kitas ES valstybes nares, pagrįstai pripažino, jog nėra įvykdytos visos 0 procentų importo PVM tarifo taikymui būtinos sąlygos, nes nėra pakankamai duomenų, patvirtinančių, jog prekės būtų išgabentos iš Lietuvos Respublikos teritorijos laikantis teisės aktų nustatytų reikalavimų. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu byloje surinktų įrodymų tyrimu ir vertinimu, o pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nenurodė naujų aplinkybių, susijusių su prekių išvežimu į kitas ES valstybes nares taikant 0 procentų PVM tarifą ir kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, todėl pareiškėjo UAB „Sunergus“ apeliacinis skundas netenkinamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Sunergus“ apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.



MILDA VAINIENĖ_______________________


2018-20511 2018-12-14 2018-11-22 2018-11-22 -

Administracinė byla Nr. eA-1413-662/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04273-2016-8Procesinio sprendimo kategorija 13.3(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „MEX ekranai“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „MEX ekranai“ skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus teritorinei muitinei, dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas UAB „MEX ekranai“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti: 1) Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2016 m. spalio 7 d.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=e2d82240fef811e8a969c20aa4d38bd4

sprendimą Nr. S-215 (7-162/2016); 2) Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2016 m. liepos 15 d. sprendimą Nr. 1A-253, kuriuo buvo patvirtinta Vilniaus teritorinės muitinės 2016 m. balandžio 18 d. supaprastinto patikrinimo ataskaita Nr. 6VM190586S; 3) Vilniaus teritorinės muitinės 2016 m. balandžio 18 d. supaprastinto patikrinimo ataskaitą Nr. 6VM190586S.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad Vilniaus teritorinė muitinė (toliau – ir Teritorinė muitinė), atlikusi Bendrovės 2013 m. gegužės 23 d. elektroninėje importo deklaracijoje Nr. 13LTVR5000IM021FA2 (toliau – ir EID) deklaruotos prekės „LED ekranai“ klasifikavimo teisingumo patikrinimą, surašė 2016 m. balandžio 18 d. supaprastinto patikrinimo ataskaitą Nr. 6VM190586S (toliau – ir Ataskaita), kurioje nusprendė taisyti deklaruotų tikrinamų prekių TARIC kodą ir aprašymą į nustatytą prekių TARIC kodą ir aprašymą; taikyti prekėms 14 proc. trečiųjų šalių importo muito normą bei perskaičiuoti importo mokesčius; skirti Bendrovei 7 609,00 Eur baudą už mokėtinų mokesčių sumažinimą; įregistruoti Bendrovei mokestinę prievolę: 62 882,59 Eur muitą, 13 205,22 Eur importo PVM ir 7 609,00 Eur baudą. Ataskaitoje pažymėta, kad tikrinamoje EID deklaruoti nesurinkti LED moduliniai ekranai (LED siena) klasifikuotini kaip monitoriai TARIC 8528 59 80 90 (KN 2013 m. versija), todėl šiuo kodu klasifikuojamoms prekėms turėjo būti taikoma 14 proc. trečiųjų šalių importo muito norma. Bendrovė Departamentui pateikė skundą, nurodydama, kad Kombinuotoje prekių nomenklatūroje (toliau – ir KN) nė vienas kodas visiškai neatitinka LED modulių, deklaruotų tikrinamoje EID, apibūdinimo, todėl taikytinas trečiosios Kombinuotosios nomenklatūros aiškinimo taisyklės a punktas, pagal kurį pirmenybė turi būti teikiama tai pozicijai, kurioje prekė aprašyta tiksliausiai, lyginant su kitomis pozicijomis, kuriose ji aprašyta bendriau. Atsakovas, išnagrinėjęs skundą, 2016 m. liepos 15 d. patvirtino Ataskaitą ir Bendrovės skundą atmetė. Bendrovė pateikė skundą Komisijai, taip pat papildomus įrodymus – Vilniaus Gedimino technikos universiteto (toliau – ir VGTU) Elektronikos fakulteto specialistų išvadą, kurioje nurodyta, jog ginčo prekė turėtų būti klasifikuojama pagal kodą KN 8528 51 00 90. Komisija 2016 m. spalio 7 d. sprendimu paliko galioti atsakovo sprendimą.

3. Pareiškėjas teigė, kad importuotų LED modulių techninių parametrų skirtumai akivaizdžiai patvirtina, jog importuotų prekių savybės ženkliai skiriasi nuo 2012 m. vasario 7 d. Komisijos įgyvendinimo reglamento (ES) Nr. 103/2012 (toliau – ir Reglamentas) priede apibrėžtų prekių techninių charakteristikų, todėl šios prekės nėra analogiškos. Pažymėjo, kad klausimui dėl trečiųjų šalių importo muito normos taikymo ir importo muito mokesčio apskaičiavimo, turi būti taikomos Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) normos. Esant akivaizdiems Reglamento priede nurodytų prekių ir jos importuotų prekių esminių savybių skirtumams, nei Departamentas, nei Komisija neturėjo teisės Reglamento nuostatų aiškinti plečiamai ir klasifikuoti Bendrovės importuotas prekes KN 8528 59 80 subpozicijoje. Šiuo atveju Reglamento priede nurodytų KN 8528 59 80 subpozicijoje klasifikuotinų prekių ir ginčo prekių savybės ženkliai skiriasi, tiek atsakovas, tiek ir Komisija, priimdami skundžiamus sprendimus, privalėjo vadovautis bendruoju MAĮ 3 straipsnio 5 dalyje įtvirtintu mokestinio reglamentavimo principu ir visus neaiškumus dėl ginčo prekių klasifikavimo konkrečioje KN subpozicijoje vertinti pareiškėjo naudai.

4. Pareiškėjas nurodė, kad Komisija, priimdama skundžiamą sprendimą negalėjo remtis 2015 m. balandžio 28 d. Europos Komisijos įgyvendinimo reglamentu Nr. 2015/712 ir juo grįsti savo poziciją dėl KN pozicijų taikymo. Komisija taip pat neatsižvelgė į VGTU specialistų išvadas, kurios patvirtina, jog pareiškėjo importuotos prekės turi būti klasifikuojamos KN 8528 51 00 90, o ne KN 8528 59 80 subpozicijoje, Komisija nenurodė jokių argumentų, kodėl ši kompetentingų specialistų išvada yra netinkama. Bendrovė pažymi, kad šis skundžiamas sprendimas buvo priimtas formaliais pagrindais, nesiekiant išsiaiškinti, kaip iš tikrųjų teisingai turi būti klasifikuojamos importuotos ginčo prekės.

5. Atsakovas Departamentas atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti.6. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo pagal muitinės deklaraciją importuotos prekės buvo deklaruotos TARIC kodu

8541 40 10 00 ir muitinės deklaracijos 31 langelyje aprašytos kaip „LED ekranai“. Nurodė, kad sutinka su skunde nurodytais ginčo prekės ir Reglamente klasifikuotos prekės parametrų skirtumais, tačiau pažymėjo, jog pareiškėjo nurodyti prekių skirtumai nėra esminiai klasifikavimo prasme, t. y. Bendrovės nurodyti prekių parametrų skirtumai neturi įtakos jų tarifiniam klasifikavimui. Šiuo atveju esminės (nulemiančios prekės klasifikavimą) prekių savybės yra analogiškos, t. y. LED moduliai, iš kurių sudaromas modulinis ekrano skydas, yra netinkami žiūrėti iš arti; LED moduliai neatitinka standartinės ekranų (monitorių) ir TV transliacijoms priimti reikalingos rezoliucijos; LED modulių paskirtis – naudoti sporto ar pramoginiuose renginiuose, kaip mažmeninės prekybos iškabas. Vertinant prekes pagal savybes ir parametrus, kurie turi įtakos jų klasifikavimui, Reglamente nurodyta ir pareiškėjos importuota prekė yra analogiškos. Atsakovas nesutiko, kad Departamentas ir Komisija privalėjo vadovautis trečiosios KN aiškinimo taisyklės a punktu, o importuota prekė labiau atitinka ne KN 8528 59 80, bet KN 8528 51 00 subpozicijoje nurodytas prekes. Pareiškėjas nepagrįstai teigė, kad jos importuota prekė pagal savo savybes labiau atitinka KN 8528 51 00 subpozicijoje nurodytas prekes, nes šio savo teiginio nepagrindžia jokiomis prekės savybėmis. Be to, KN 8528 51 00 yra klasifikuojami monitoriai, kurių rezoliucijos prasideda nuo 320 x 320 pikselių, o pareiškėjos importuotos prekės rezoliucija yra 48 x 48. Iš Komisijos sprendimo turinio matyti, kad buvo atsižvelgta ir įvertinta pareiškėjo pateikta VGTU išvada. Vertindama šią išvadą, rėmėsi Europos

Komisijos 2015 m. balandžio 28 d. reglamente Nr. 2015/712 nurodytais motyvais dėl prekių klasifikavimo.7. Atsakovas nurodė, kad klasifikuojant prekes gali būti vadovaujamasi tik Muitinės laboratorijos arba nešališkos,

kompetentingos institucijos akredituotos (sertifikuotos) tyrimų laboratorijos, įgaliotos tirti atitinkamas prekes, išvadomis, tačiau pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog VGTU elektronikos fakultetas (jų specialistai) turi akredituotos (sertifikuotos) tyrimų laboratorijos, įgaliotos tirti pareiškėjos importuotą prekę, statusą, taigi VGTU išvada negali būti taikoma klasifikuojant ginčo prekę.

8. Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus teritorinė muitinė su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti.9. Teritorinė muitinė paaiškino, kad kilus įtarimui, jog EID deklaruota prekė „LED ekranai“ yra klasifikuojama

neteisingu TARIC kodu 8541 40 10 00, muitinė įpareigojo pareiškėją pateikti tikrinamų prekių specifikacijas, katalogus, prekių aprašymus, kur būtų nurodytas jų veikimo principas bei panaudojimo galimybės. UAB „MEX ekranai“ pateikė muitinei informaciją apie tikrinamas prekes (prekių nuotraukas, specifikaciją), kuria remiantis buvo pakeistas tikrinamų prekių kodas. Teritorinė muitinė, išnagrinėjusi pareiškėjo pateiktą sąskaitą bei papildomą informaciją, nustatė, kad minėtoje importo deklaracijoje deklaruotos prekės yra nesurinktos LED modulinio ekrano sudedamosios dalys. Pažymėjo, kad ginčo prekės negali būti klasifikuojamos KN 8528 51 00 subpozicijoje, kuri rekomenduojama minėtame VGTU rašte, kadangi tokioms prekėms priskiriami aparatai, naudojami vien tik arba daugiausia automatinio duomenų apdorojimo sistemoje, klasifikuojamoje 8471 KN pozicijoje, kurioje pagal KN aprašymą klasifikuotinos automatinio duomenų apdorojimo mašinos ir jų įtaisai. Komisija išsamiai išnagrinėjo pareiškėjo skundą bei plačiai pasisakė dėl jo išdėstytų argumentų, taikant Komisijos įgyvendinimo reglamento Nr. 103/2012 nuostatas. Teritorinė muitinė sutinka, kad ginčo prekių ir šio reglamento priede nurodytų prekių, klasifikuojamų KN subpozicijoje 8528 59 80, skirtingi vaizdo raiškos parametrai nepakeičia nei pačios prekės (nesurinktas modulinis ekrano skydas – LED siena), nei esminių jos savybių ir paskirties, o tuo pačiu ir prekės priskyrimo atitinkamai KN subpozicijai. Taip pat atkreipė dėmesį, kad šiuo metu pareiškėjas importuojamas analogiškas prekes deklaruoja teisingu TARIC kodu ir jo neginčija.

II.

10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 1 d. sprendimu pareiškėjo UAB „MEX ekranai“ skundą atmetė.

11. Teismas nustatė, kad ginčas kilo dėl teritorinės muitinės 2016 m. balandžio 18 d. supaprastinto patikrinimo ataskaitos Nr. 6VM190586S (Komisijos b. l. 32–34), kuria įregistruota mokestinė prievolė, teisėtumo ir Departamento 2016 m. liepos 15 d. sprendimo Nr. 1A-253 (Komisijos b. l. 10–12) bei Komisijos 2016 m. spalio 7 d. sprendimo Nr. S-215(7-162/2016) (Komisijos b. l. 67–72), kuriais ikiteismine tvarka išnagrinėti pareiškėjos skundai dėl Ataskaitos.

12. Teismas taip pat nustatė, kad Teritorinė muitinė Ataskaitoje konstatavo, jog EID deklaruotos prekės yra nesurinkto LED modulinio ekrano sudedamosios dalys: LED plokštės MC-12F PITCH 12.5 mm, LED moduliai LINX-12F PITCH 12.5 mm (left, right), iš kurių suformuojamas modulinis ekrano skydas; vaizdo apdorojimo sistema sending card SOFTWARE DVI cable, usb cable; maitinimo blokas Unit 4000W; laidai su jungtimis DC 36V, AC 32A, UPT; montažiniai rėmai ir dėklai (frame, case). Tikrinamosios prekės yra nesurinkti (dėl transportavimo) LED moduliniai ekranai (vadinamoji LED siena). Iš atskirų LED modulių LINX-12F surenkamas ekrano skydas. Skydai sujungiami laidais su vaizdo apdorojimo sistema, kuri prijungiama prie automatinės duomenų apdorojimo mašinos (kompiuterio) DVI arba USB jungtimis. Tikrinami ekranai neturi televizinio signalo priėmimo aparatūros, LED moduliniai ekranai nepritaikyti žiūrėjimui iš arti. Teritorinė muitinė, įvertinusi nurodytas aplinkybes, nusprendė ginčo prekes klasifikuoti kaip monitorius TARIC 8528 59 80 90 kodu (KN 2013 m. versija) ir taisyti EID TARIC kodą ir aprašymą bei apskaičiuoti mokėtinus mokesčius. Iš EID (Komisijos b. l. 37) matyti, kad pareiškėjas prekę klasifikavo KN 8541 pozicijoje, kuri apibūdinama kaip „Diodai, tranzistoriai ir panašūs puslaidininkiniai įtaisai; šviesai jautrūs puslaidininkiniai įtaisai, įskaitant fotovoltinius elementus, sumontuoti arba nesumontuoti moduliuose arba plokštėse; šviesos diodai; sumontuoti pjezoelektriniai kristalai“ ir KN subpozicijoje 8541 40 10, kuri apibūdinama kaip „šviesos diodai, įskaitant lazerinius diodus“. Teritorinė muitinė ginčo prekes klasifikavo KN pozicijoje 8528, kuri apibūdinama kaip „Monitoriai ir projektoriai, be televizinio signalo priėmimo aparatūros; televizinio signalo priėmimo aparatūra, su radijo imtuvais arba su garso ar vaizdo įrašymo arba atkūrimo aparatais arba be jų“ ir KN subpozicijoje 8528 59 80 „plokštieji monitoriai, nepriskiriami aparatams, naudojantiems vien tik arba daugiausia automatinio duomenų apdorojimo sistemoje ir kurių ekranas pagamintas naudojant LED technologiją“. Ginčo prekių parametrai yra kitokie, t. y. modulio dydis yra 60 x 60 centimetrų, skiriamoji geba 48 x 48 vaizdo elementų, taško žingsnis – 12,5 mm, skaistis – 4500 cd/m2 ir atnaujinimo dažnis – 4000 Hz.

13. Teismas sutiko su Komisijos sprendimo motyvais, kad ginčo prekių ir Reglamente minimų prekių parametrai skiriasi, tačiau tai nedaro įtakos klasifikavimui. Teismas taip pat pažymėjo, kad pagal bendrąsias KN aiškinimo taisykles pirmenybė teikiama tai pozicijai, kurioje prekė aprašyta tiksliausiai, lyginant su kitomis pozicijomis, kuriose ji aprašyta

bendriau. Tokios taisyklės taikymas nereiškia, jog tam tikra subpozicija aiškinama plečiamai. Todėl teismas vertino, kad pareiškėjas skunde nepaneigė Komisijos nustatytos aplinkybės, jog Reglamente minimų ir ginčo prekių techninės charakteristikos skiriasi, tačiau pastarųjų prekių tiksliausias klasifikavimas būtų KN 8528 59 80 subpozicijoje. Be to, pareiškėjas, žinodamas, kad Komisijos skundžiamas sprendimas grindžiamas Reglamento nuostatomis, nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų Reglamente minimų ir ginčo prekių esminius skirtumus, kurie daro įtaką klasifikavimui, o skunde apsiribojo tik bendro pobūdžio teiginiais apie techninių charakteristikų skirtumus.

14. Reglamentu buvo numatytas jame nurodytų prekių klasifikavimas, o ne atvirkščiai, t. y. nebuvo nurodyta, kad KN 8528 59 80 pozicijoje gali būti klasifikuojamos tik Reglamente nurodytos prekės. Be to, Reglamento 1 priedas nereiškia, kad KN 8528 59 80 subpozicijoje gali būti klasifikuojama tik minėtame reglamente nurodyta prekė.

15. Teismas pažymėjo, kad šioje byloje nėra būtinybės skirti ekspertizę arba pasitelkti specialistus siekiant klasifikuoti ginčo prekes, nes ginčo dėl prekių techninės charakteristikos nėra, turima informacija nėra prieštaringa ar netiksli.

16. Teismas vertino, kad VGTU specialisto išvadoje nėra nurodyta iš esmės jokių naujų duomenų, kurie susiję su prekių techninėmis charakteristikomis ar kitomis sritimis, kurios reikalauja specialių žinių.

17. Teismas pažymėjo, kad Komisija 2015 m. balandžio 28 d. Europos Komisijos įgyvendinimo reglamentu Nr. 2015/712, kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas Nr. 102/2012 (toliau – ir Reglamentas Nr. 2015/712), vadovavosi ne kaip teisės aktu, sukuriančiu pareiškėjui tam tikras elgesio taisykles, o siekdama aiškinti Reglamento nuostatas ir tinkamai taikyti KN, t. y. teisės aiškinimo šaltiniu. Be to, Reglamento Nr. 2015/712 aiškinimas pateiktas kaip papildomas ir minėtas Komisijos sprendimo motyvas neturi įtakos Ataskaitos, kuria buvo pakeistas prekių klasifikavimas ir apskaičiuoti mokėtini mokesčiai, teisėtumui.

18. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, padarė išvadą, kad Vilniaus teritorinė muitinė pagrįstai pakeitė pareiškėjo deklaruotų prekių TARIC kodą 8541 40 10 00 į nustatytą TARIC 8528 59 80 90 bei apskaičiavo mokėtinas sumas.

III.

19. Pareiškėjas UAB „MEX ekranai“ pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. spalio 7 d. sprendimą Nr. S-215 (7-162/2016), Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2016 m. liepos 15 d. sprendimą Nr. 1A-253 bei Vilniaus teritorinės muitinės 2016 m. balandžio 18 d. supaprastinto patikrinimo ataskaitą Nr. 6VM190586S.

20. Pareiškėjo nuomone, teismas akivaizdžiai netinkamai taikė įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisykles, konstatuodamas, jog Bendrovė nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų Reglamento (ES) Nr. 103/2012 priede minimų ir ginčo prekių esminius skirtumus, kurie daro įtaką klasifikavimui. Pareiškėjas teigia, kad mokesčių administratorius (muitinės institucijos) nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų argumentų dėl Bendrovės importuotų prekių klasifikavimo KN 8528 59 80 subpozicijoje pagrįstumą. Pažymi, kad Ataskaita negali būti laikoma tinkamu įrodymu, patvirtinančiu mokesčio administratoriaus išvadas dėl Bendrovės importuotų prekių tarifinio klasifikavimo, nes ji neatitinka įrodymo šaltinio patikimumo reikalavimo. Byloje nėra pateikta jokių duomenų apie Ataskaitos išvadas parengusios Vilniaus teritorinės muitinės vyr. specialistės I. Ž. turimas specialias žinias ar kvalifikaciją, įgalinančią ją kvalifikuotai atlikti elektronikos prietaisų, taip pat ir Bendrovės importuotų LED modulių, techninių savybių tyrimus. Be to, iš viešai skelbiamo muitinio įvertinimo kontrolės skyriaus vyr. specialisto pareigybės aprašymo, matyti, jog šiam valstybės tarnautojui nėra keliami reikalavimai turėti fizikinės – techninės krypties išsilavinimą. Teismas turėjo vadovautis būtent mokslininko – VGTU Elektronikos katedros docento D. U. parengtu raštu, prilygintintu specialių mokslo žinių turinčio specialisto paaiškinimams ABTĮ 56 straipsnio 2 dalies prasme, ir kuris prieštarauja Ataskaitos išvadoms.

21. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad šioje byloje nėra būtinybės skirti ekspertizę. Specialių žinių taikymas šiuo atveju yra būtinas siekiant pašalinti prieštaravimus tarp Vilniaus teritorinės muitinės Ataskaitoje nurodomo ir byloje esančioje specialisto išvadoje pateikiamo prekės tarifinio klasifikavimo, tam, jog būtų galima teisingai ir objektyviai nustatyti, kuriai KN subpozicijai priskirtinos Bendrovės importuotos prekės. Šiuo atveju teismas sprendė, kad nors Bendrovės importuotų ir Reglamento priede minimų prekių parametrai skiriasi, tačiau tai nedaro įtakos klasifikavimui, t. y. tokią išvadą padarė netaikydamas specialių mokslo ir technikos žinių, o pats vertindamas Bendrovės importuotų prekių savybes ir atmesdamas byloje esančio specialisto išvadas, pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančios įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą.

22. Pareiškėjas nurodo, kad teismas skundžiamame sprendime nesivadovavo mokestinių teisės aktų aiškinimo taisyklėmis ir mokesčio administravimo principų reikalavimais. Teismas nurodė, kad Reglamentu buvo nustatytas jame nurodytų prekių klasifikavimas, o ne atvirkščiai, t. y. nebuvo nurodyta, kad KN 8528 59 80 pozicijoje gali būti

klasifikuojamos tik Reglamente nurodytos prekės. Interpretuodamas Reglamento priedo nuostatas nurodytu būdu, teismas nepagrįstai išplėtė Reglamento taikymo sritį ir visas abejones dėl šio teisės akto nuostatų taikymo vertino išimtinai mokesčio administratoriaus, bet ne mokesčio mokėtojo naudai, nors privalėjo vadovautis bendruoju MAĮ 3 straipsnio 5 dalyje įtvirtintu ir teismų praktikoje išplėtotu mokestinių teisės normų aiškinimo principu.

23. Pareiškėjas teigia, kad konstitucinis teisinio tikrumo principas reikalauja, kad teisinių veiksmų atlikimo metu asmuo konkrečiai ir suvokiamai žinotų jam taikomą teisinį reglamentavimą ir jo išaiškinimą. Vėliau priimto teisės akto, kaip pirminio teisės šaltinio (šiuo atveju Reglamento 2015/712), normos niekaip negali paaiškinti anksčiau priimto teisės akto (šiuo atveju Reglamento 103/2012) normų turinio, nes teisės normos gali būti aiškinamos tik remiantis tais pirminiais teisės aiškinimo šaltiniais, kurie galiojo prieš aiškinamo teisės akto įsigaliojimą. Pažymi, kad Reglamentas Nr. 2015/712 įsigaliojo dvidešimtą dieną po jo paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje, t. y. 2015 m. gegužės 25 d. Bendrovė ginčo prekes importavo ir elektroninę importo deklaraciją Nr. 13LTVR500IM021FA2 pateikė dar 2013 m. gegužės 23 d. Taigi Bendrovei 2013 m. importuojant ginčo prekes Reglamento Nr. 2015/712 nuostatos dar net nebuvo priimtos. Todėl tarifinio prekių klasifikavimo KN 8528 59 39 subpozicijoje taikymas esamoje situacijoje yra negalimas, nes toks tarifinio klasifikavimo išaiškinimas nebuvo žinomas ir taikomas Bendrovės prekių importo metu, o atsirado tik praėjus dvejiems metams po minėtų teisinių santykių pabaigos, todėl jo taikymas aiškinant pasibaigusius teisinius santykius pažeidžia ne tik Bendrovės teisėtų lūkesčių, bet ir teisinio tikrumo principų imperatyvus.

24. Atsakovas Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą.

25. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas nenurodo, kaip prekės parametrai įtakoja esmines tarifinį klasifikavimą lemiančias prekių savybes. Vertinant prekes pagal jų savybes ir parametrus, kurie turi įtakos jų klasifikavimui, pareiškėjo importuota ir minėtame Reglamente nurodyta prekė yra analogiškos jų klasifikavimo prasme, o pareiškėjas nepateikė įrodymų ir neįrodė, kad jo importuotos prekės turi esminių skirtumų. Todėl pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad teismas nepagrįstai jam perkėlė įrodinėjimo naštą.

26. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog VGTU Elektronikos fakultetas (jų specialistai) turi akredituotos (sertifikuotos) tyrimų laboratorijos, įgaliotos tirti pareiškėjo importuotą prekę, statusą. Taigi VGTU išvada negali būti laikoma leistinu įrodymu klasifikuojant ginčo prekę. Teismas, įvertinęs pateiktos VGTU išvados turinį, pagrįstai konstatavo, jog ji yra informacinio patariamojo pobūdžio. Kitų byloje esančių dokumentų visuma bei Suderintos sistemos ir KN atitinkamų subpozicijų paaiškinimai pagrindžia, kad ginčo prekė turi būti klasifikuojama KN 8528 59 80 00 subpozicijoje.

27. Atsakovo vertinimu, teismas tinkamai aiškino KN nuostatas, reglamentuojančias ginčo prekių klasifikavimą, o aplinkybė, kad šis aiškinimas nesutampa su pareiškėjo pozicija, nėra pakankamas pagrindas teigti, jog teismas nesivadovavo mokestinių teisės aktų aiškinimo taisyklėmis ir mokesčio administravimo principų reikalavimais. Departamento nuomone, teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo argumentą dėl Reglamento Nr. 2015/712 taikymo negalimumo, pažymėdamas, kad Mokestinių ginčų komisija rėmėsi Reglamentu Nr. 2015/712 kaip teisės aiškinimo šaltiniu, siekiant tinkamai taikyti KN.

28. Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus teritorinė muitinė atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą.

29. Vilniaus teritorinė muitinė nurodo, kad pareiškėjas nepagrįstai akcentuoja bendrųjų teisės principų taikymo svarbą prekių klasifikavimui, o pareigą nustatyti prekės kodą perkelia su muitinės veikla nesusijusiems specialistams.

30. Vilniaus teritorinė muitinė teigia, kad ginčo prekės negali būti klasifikuojamos KN 8528 51 00 subpozicijoje, kuri rekomenduojama VGTU rašte, kadangi tokioms prekėms priskiriami aparatai, naudojami vien tik arba daugiausia automatinio duomenų apdorojimo sistemoje, klasifikuojamoje 8471 KN pozicijoje, kurioje pagal KN aprašymą klasifikuotinos automatinio duomenų apdorojimo mašinos ir jų įtaisai. Atsižvelgiant į ginčo prekės, t. y. į nesurinkto LED ekrano charakteristikas (ekrano dydį, suderinamumą su televizijos standartais (CVBS) ir vaizdo režimus, netinkamą žiūrėti iš arti taško žingsnį ir didelį skaistį, numatytoji skydo paskirtis – naudoti sporto ar pramoginiuose renginiuose, mažmeninės prekybos iškaboms ir t. t. Todėl nelaikytina, kad toks gaminys skirtas naudoti vien tik arba daugiausia automatinių duomenų apdorojimo sistemoje, priskiriamoje 8471 pozicijai. Teismas teisingai nurodė, kad pagal bendrąsias KN aiškinimo taisykles pirmenybė teikiama tai pozicijai, kurioje prekė aprašyta tiksliausiai lyginant su kitomis pozicijomis, kuriose ji aprašyta bendriau. Tokios taisyklės taikymas nereiškia, jog tam tikra subpozicija aiškinama plečiamai.

31. Vilniaus teritorinė muitinė nurodo, kad teismas teisingai pažymėjo, jog Reglamentu Nr. 2015/712 vadovautasi ne kaip teisės aktu, sukuriančiu pareiškėjui tam tiktas elgesio taisykles, o kaip teisės aiškinimo šaltiniu, siekiant aiškinti Reglamento nuostatas ir tinkamai taikyti Kombinuotąją nomenklatūrą. Pažymi, kad pareiškėjas importuojamas analogiškas prekes 2016 m. deklaravo teisingu TARIC kodu.

Teisėjų kolegija


IV.

31. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo iš Kinijos importuotų nesurinktų LED modulinių ekranų deklaravimo importo deklaracijose TARIC kodu 8541 40 10 00, teisėtumo ir pagrįstumo.

32. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, konstatavo, jog Vilniaus teritorinė muitinė pagrįstai pakeitė pareiškėjo deklaruotų prekių TARIC kodą 8541 40 10 00 į nustatytą TARIC 8528 59 80 90 kodą bei apskaičiavo mokėtinas sumas. Teismas taip pat pažymėjo, jog analogiškas išvadas padarė Departamentas ir Komisija, todėl jų skundžiamų sprendimų irgi nėra pagrindo naikinti.

33. Kaip matyti iš apeliacinio skundo, apeliantas iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu. UAB „MEX ekranai“ apeliaciniame skunde teigia, kad mokesčių administratorius (muitinės institucijos) nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų argumentų dėl Bendrovės importuotų prekių klasifikavimo KN 8528 59 80 subpozicijoje pagrįstumą.

34. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

35. Ginčo teisinius santykius reguliuoja 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 29l3/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, 1987 m. liepos 23 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2658/87 dėl tarifų ir statistinės nomenklatūros bei dėl Bendrojo muito tarifo, 2012 m. spalio 9 d. Komisijos įgyvendinimo reglamento (EB) Nr. 927/2012 (2013 m. versija), iš dalies keičiančio Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2658/87 dėl tarifų ir statistines nomenklatūros bei Bendrojo muitų tarifo 1 priedą, ir 2012 m. vasario 7 d. Komisijos įgyvendinimo reglamento (ES) Nr. l03/20l2 nuostatos.

36. Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 67 straipsnio 1 dalis nustato, kad mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Šio straipsnio 2 dalis nustato, kad mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Pagal šiame Mokesčių administravimo įstatymo straipsnyje įtvirtintas taisykles, įrodinėjimo pareiga (onus probandi) yra paskirstyta tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo. Mokesčių administratorius privalo tam tikrais duomenimis pagrįsti mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Mokesčių mokėtojas, nesutikdamas su mokesčių administratoriaus apskaičiuoto mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pateikti duomenis, kurie pagrįstų, kodėl mokestis ir su juo susijusios sumos yra apskaičiuotos neteisingai. Nustačius, kad mokesčių administratorius pateikė pakankamai duomenų, įrodančių mokesčio ir su juo susijusių sumų apskaičiavimo pagrįstumą bei teisingumą, mokesčių mokėtojui, kuris nesutinka su mokesčių administratoriaus apskaičiavimu, tenka pareiga įrodyti, jog mokesčių administratorius neteisingai apskaičiavo mokesčio ir su juo susijusias sumas. Jeigu mokesčių mokėtojas neįvykdo šios pareigos, tai nustačius, jog mokesčių administratorius pagrindė mokesčių mokėtojui apskaičiuotą mokestį ir su juo susijusias sumas, mokesčių mokėtojui atsiranda mokestinė prievolė. Mokesčių mokėtojas, siekdamas paneigti mokesčių administratoriaus mokesčių ir su jais susijusių sumų apskaičiavimo teisėtumą ir pagrįstumą, privalo ne tik nurodyti savo abejones dėl mokesčių ir su jais susijusių sumų apskaičiavimo teisėtumo ir pagrįstumo, bet ir pateikti tokias abejones pagrindžiančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1302-602/2016).

37. Pagal 2012 m. spalio 9 d. Komisijos įgyvendinimo reglamento (EB) Nr. 927/2012, iš esmės keičiančio 1987 m. liepos 23 d. Tarybos reglamento Nr. 2658/87 dėl tarifų ir statistinės nomenklatūros bei dėl Bendrojo muitų tarifo 1 priedą, nuostatas: 8528 pozicijoje klasifikuojami monitoriai ir projektoriai, be televizinio signalo priėmimo aparatūros; televizinio signalo priėmimo aparatūra, su radijo imtuvais arba su garso ar vaizdo įrašymo arba atkūrimo aparatais arba be jų; 8528 59 80 subpozicijoje klasifikuojami plokštieji monitoriai, nepriskiriami aparatams, naudojamiems vien tik arba daugiausia automatinio duomenų apdorojimo sistemoje ir kurių ekranas pagamintas naudojant LED technologiją. Tuo tarpu KN 8528 51 00 klasifikuojami kiti monitoriai, kurie priskiriami aparatams, naudojamiems vien tik arba daugiausia automatinio duomenų apdorojimo sistemoje, klasifikuojamoje 8471 pozicijoje, o KN 8541 40 10 subpozicijoje klasifikuojami šviesos diodai, įskaitant lazerinius diodus.

38. Įvertinus importuotų modulių parametrus (technines charakteristikas) padaryta pagrįsta išvada, kad importuotų LED modulių skiriamoji geba (rezoliucija) neatitinka standartinės ekranų (monitorių) rezoliucijos ir juo labiau neatitinka televizijos transliacijoms priimti reikalingos rezoliucijos, t. y. importuotų modulių raiška yra daug mažesnė. Tai reiškia, kad jie yra netinkami žiūrėti iš arti, o jų paskirtis – naudoti sporto ar pramoginiuose renginiuose, mažmeninės prekybos iškaboms ir pan. Pareiškėjo akcentuojami kitokie prekių vaizdo raiškos parametrai, nei nurodyti Komisijos reglamento Nr. 103/2012 priede pateiktos lentelės 1 skiltyje, nepakeičia nei pačios prekės, nei esminių jos savybių ir paskirties. Šiame kontekste nepagrįstas UAB „MEX ekranai“ teiginys, jog ginčo prekės klasifikuojamos KN 8528 51 00 subpozicijoje, nes ji geriau atitinka deklaruojamos prekės savybes.

39. Pirmos instancijos teismas teisingai nurodė, kad pagal bendrąsias KN aiškinimo taisykles pirmenybė teikiama tai pozicijai, kurioje prekė aprašyta tiksliausiai, lyginant su kitomis pozicijomis, kuriose ji aprašyta bendriau. Tokios taisyklės taikymas nereiškia, jog tam tikra subpozicija aiškinama plečiamai. Reglamentu (ES) Nr. 103/2012 buvo numatytas jame nurodytų prekių klasifikavimas, o ne atvirkščiai, t. y. nebuvo nurodyta, kad KN 8528 59 80 subpozicijoje gali būti klasifikuojamos tik Reglamente nurodytos prekės.

40. Atsakovas ir tretysisis suinteresuotas asmuo prekių klasifikavimą KN 8528 59 80 subpozicijoje grindė bendrosiosmis KN aiškinimo taisyklėmis (1-ąja taisykle), KN aiškinamosiomis pastabomis (XVI skyriaus 4 pastaba), Pasaulio muitinių organizacijos priimtais Suderintos prekių aprašymo ir kodavimo sistemos nomenklatūros klasifikavimo patarimais ir aiškinamosiosmis pastabomis (Suderintos sistenos paaiškinimų KN 8531 pozicijos paaiškinimų D dalis), taip pat jau minėtu Komisijos įgyvendinimo reglamentu Nr. 103/2012 dėl tam tikrų prekių klasifikavimo Kombinuotojoje nomenklatūroje, todėl visiškai nereikšmingi UAB „MEX ekranai“ apeliacinio skundo argumentai dėl Ataskaitos išvadas rengusios Vilniaus teritorinės muitinės vyr. specialistės turimų specialių žinių ar kvalifikacijos, įgalinančios ją kvalifikuotai atlikti elektronikos prietaisų, taip pat ir Bendrovės importuotų LED modulių, techninių savybių tyrimus. Taigi pagal kilusio ginčo pobūdį pats prekių klasifikavimas labiau vertintinas kaip teisės taikymo veiksmas, todėl specialios žinios nėra būtinos.

41. Pritartina pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentams dėl Vilniaus Gedimino technikos universiteto Elektronikos fakulteto 2016-07-04 rašto vertinimo ir Komisijos Reglamento Nr. 2015/712 taikymo šioje byloje. Atsižvelgiant į bylos aplinkybes ir ginčo pobūdį nėra jokio pagrindo išvadai, jog byloje kilo specialių žinių poreikis, t. y. nebuvo būtinybės skirti ekspertizę.

42. Tiek atsakovas, tiek Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės teisingai pažymėjo, jog skundžiamo sprendimo pagrįstumą dėl ginčo prekių klasifikavimo KN 8528 59 80 subpozicijoje papildo ir patikrinimo metu iš ES Privalomosios tarifinės informacijos duomenų bazės gauti duomenys apie analogiškų prekių klasifikavimą KN 8528 59 80 subpozicijoje kitose šalyse (CZ 30-0847-2014, CZ 05-0119-2012).

43. Peržiūrėjusi bylą ir pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas, teisėjų kolegija vertina, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai aiškino ir taikė materialines bei procesines teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal ABTĮ 56 straipsnyje nustatytas taisykles, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais argumentais, nėra faktinio ir teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 1 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.


n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „MEX ekranai“ apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.



MILDA VAINIENĖ_______________________


2018-20510 2018-12-14 2018-11-26 2018-11-26 -

Administracinė byla Nr. I-35-438/2018Teisminio proceso Nr. 3-66-3-00049-2018-2Procesinio sprendimo kategorijos: 4.1; 37(S)


NUTARTIS


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (pranešėjas) ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas), rašytinio proceso tvarka susipažinusi su pareiškėjo nevyriausybinės organizacijos „Iustitia est fundamentum“ pareiškimu dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2018 m. spalio 19 d. įsakymo Nr. 1R-213 „Dėl teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ 1.5 punkto ir 18 priedo 1.1. p. pastabos, 1.4, 1.5 p. ir 1.2–1.12 p. pastabos, 1.15 punkto ir 1.15 p. pastabos,

n u s t a t ė:

2018 m. lapkričio 21 d. teisme gautas nevyriausybinės organizacijos „Iustitia est fundamentum“ pareiškimas dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2018 m. spalio 19 d. įsakymo Nr. 1R-213 „Dėl teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ 1.5 punkto ir 18 priedo 1.1. p. pastabos, 1.4, 1.5 p. ir 1.2–1.12 p. pastabos, 1.15 punkto ir 1.15 p. pastabos.

Pareiškėjas prašo įvertinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2018 m. spalio 19 d. įsakymo Nr. 1R-213 „Dėl teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ teisėtumą. Įvertinus nurodyto teisės akto turinį, darytina išvada, jog jis yra norminio pobūdžio, taigi pareiškėjas siekia iškelti norminio administracinio akto teisėtumo patikros bylą.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 112 straipsnio 1 dalyje yra nurodyti subjektai, kurie gali kreiptis į administracinį teismą (nagrinėjamu atveju – Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, atsižvelgiant į tai, kad prašoma ištirti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro, t. y. centrinio valstybinio administravimo subjekto, priimto teisės akto teisėtumą; ABTĮ 21 str. 1 d. 2 p.) su abstrakčiu prašymu dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo, t. y. Seimo nariai, Seimo kontrolieriai, vaiko teisių apsaugos kontrolierius, lygių galimybių kontrolierius, Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės pareigūnai, bendrosios kompetencijos ir specializuoti teismai, prokurorai ir profesinės savivaldos asociacijos, įsteigtos pagal įstatymą vykdyti viešąsias funkcijas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas yra juridinis asmuo, turintis asociacijos teisinę formą (VĮ Registrų centras duomenimis). Pagal ABTĮ 112 straipsnio 1 dalį dėl administracinių aktų teisėtumo į administracinį teismą su abstrakčiu prašymu gali kreiptis tik profesinės savivaldos asociacijos, įsteigtos pagal įstatymą vykdyti viešąsias funkcijas. Teisėjų kolegija pastebi, kad profesinės savivaldos asociacijos, įsteigtos pagal įstatymą vykdyti viešąsias funkcijas, tai yra asociacijos, steigiamos įstatymo pagrindu, asociacijų nariais yra valstybės kontroliuojamų arba laisvųjų profesijų atstovai, šios asociacijos vykdo įstatyme nustatytas viešąsias funkcijas, narystė dažniausiai būna privaloma. Tokių profesinių asociacijų steigimą nustato, pavyzdžiui, Advokatūros įstatymas, Antstolių įstatymas, Architektų rūmų įstatymas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I-30-602/2017).

Prie pareiškimo pridėtuose nevyriausybinės organizacijos „Iustitia est fundamentum“ įstatuose nurodyta, kad jos nariais gali būti įtariamieji, kaltinamieji, nuteistieji, jų artimieji, šeimos nariai ir kiti asmenys, susiję su kalinamaisiais ir jų teisių gynimu, o pagrindiniai šios organizacijos tikslai – koordinuoti narių veiklą, atstovauti jų interesus bei tenkinti kitus viešuosius interesus. Iš pareiškime esančios informacijos bei prie pareiškimo pridėtų priedų matyti, kad minėta asociacija vienija tam tikrą socialinę grupę, o ne profesiniu pagrindu besijungiančius asmenis, todėl nėra pagrindo daryti išvados, kad pareiškėjas patenka į ABTĮ 112 straipsnyje nurodytų subjektų, turinčių teisę kreiptis į administracinį teismą su abstrakčiu prašymu dėl norminių administracinių aktų teisėtumo ištyrimo, ratą.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=e13a29b0fef811e8a969c20aa4d38bd4

Įvertinus į ABTĮ 112–114 straipsniuose išdėstytą teisinį reguliavimą, matyti, kad į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti norminių administracinių aktų, kuriuos priėmė centriniai valstybinio administravimo subjektai, teisėtumą gali kreiptis arba subjektai, kuriems tokia teisė tiesiogiai suteikta įstatymu (pvz., subjektai, nurodyti ABTĮ 112 str. 1 ir 2 d.), arba atitinkamas teismas, nagrinėjantis konkrečią bylą, kurioje taikytino norminio administracinio akto (jo dalies) teisėtumu jis suabejoja (ABTĮ 114 str.). Kai individuali administracinė byla nagrinėjama Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme, norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą gali pradėti pats Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Taigi, pareiškėjas tiesiogiai kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su abstrakčiu prašymu ištirti norminio administracinio akto teisėtumą šiuo atveju neturi teisės. Įstatymo nustatyta tvarka tai galėtų padaryti teismas, nagrinėjantis bylą pagal pareiškėjo skundą (ABTĮ 113–114 str.).

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo pateiktas pareiškimas, kaip paduotas neturinčio teisės jį pateikti subjekto, nenagrinėtinas ABTĮ nustatyta tvarka, todėl pareiškėjo skundą atsisakytina priimti (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.).

Pareiškėjas, paduodamas skundą, pridėjo žyminio mokesčio sumokėjimą patvirtinančio dokumento kopiją. ABTĮ 38 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato, kad sumokėtas žyminis mokestis grąžinamas, kai atsisakoma priimti skundą (prašymą, pareiškimą), todėl 30 Eur sumokėto žyminio mokesčio grąžintina pareiškėjui.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 38 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 116 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsisakyti priimti pareiškėjo nevyriausybinės organizacijos „Iustitia est fundamentum“ pareiškimą dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2018 m. spalio 19 d. įsakymo Nr. 1R-213 „Dėl teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ 1.5 punkto ir 18 priedo 1.1. p. pastabos, 1.4, 1.5 p. ir 1.2–1.12 p. pastabos, 1.15 punkto ir 1.15 p. pastabos.

Skundą su priedais grąžinti jį padavusiam asmeniui.Grąžinti pareiškėjui nevyriausybinei organizacijai „Iustitia est fundamentum“ 30 Eur (trisdešimt eurų) žyminį mokestį,

sumokėtą 2018 m. lapkričio 19 d.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI STASYS GAGYS

ROMANAS KLIŠAUSKAS

GINTARAS KRYŽEVIČIUS_______________________


Administracinė byla Nr. A-1751-442/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00330-2017-9Procesinio sprendimo kategorija 12.10.3(S)


SPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Dainiaus

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=bc0663c0fef811e8a969c20aa4d38bd4

Raižio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinės

mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „CONTE BALTIC“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „CONTE BALTIC“ (toliau – ir pareiškėjas, UAB „CONTE BALTIC“, Bendrovė) kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašė panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir mgK, Komisija) 2017 m. sausio 9 d. sprendimą Nr. S-6 (7-255/2016) (toliau – ir ginčijamas sprendimas) ir perduoti pareiškėjo 2016 m. spalio 28 d. skundą mgK nagrinėti iš naujo arba panaikinti ginčijamą sprendimą, atnaujinti terminą skundui paduoti ir perduoti pareiškėjo 2016 m. spalio 28 d. skundą mgK nagrinėti iš naujo.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2016 m. liepos 27 d. sprendimu Nr. 69-85 patvirtino Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Vilniaus apskrities VMI) 2016 m. gegužės 3 d. sprendimą Nr. (4.65) FR0682-271, kuriuo pareiškėjui nurodyta į biudžetą sumokėti 58 920,59 Eur pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM), 6 390 Eur delspinigius ir 11 784 Eur baudą. Šis sprendimas pareiškėjui buvo išsiųstas 2016 m. liepos 28 d. registruota pašto siunta, kuri buvo grąžinta VMI. Pareiškėjas 2016 m. spalio 6 d. kreipėsi į VMI, prašydamas suteikti informacijos apie jo skundą dėl Vilniaus apskrities VMI 2016 m. gegužės 3 d. sprendimo. VMI 2016 m. spalio 7 d. pranešimu, kuris pareiškėjui buvo įteiktas 2016 m. spalio 11 d., persiuntė pareiškėjui VMI 2016 m. liepos 27 d. sprendimo Nr. 69-85 kopiją. Pareiškėjas, nepraleisdamas 20 dienų termino nuo skundžiamo sprendimo gavimo, 2016 m. spalio 28 d. pateikė skundą mgK dėl VMI 2016 m. liepos 27 d. Nr. 69-85 sprendimo. Pažymėjo, kad tuo atveju, jei mgK spręstų, jog pareiškėjas praleido terminą skundui pateikti, prašė atnaujinti terminą skundui paduoti, nurodydamas, jog vasaros atostogų laikotarpiu pareiškėjo patalpose nebuvo asmenų, galinčių priimti pašto siuntą, o pašto dėžutėje nebuvo rastas pranešimas, nurodantis pašto siuntą atsiimti pašte. UAB „CONTE BALTIC“ dirba tik vienas darbuotojas. Ginčijamu sprendimu mgK nusprendė neatnaujinti termino skundui dėl 2016 m. liepos 27 d. VMI sprendimo Nr. 69-85 paduoti, pareiškėjo skundą laikė nepaduotu ir grąžino pareiškėjui.

3. Pareiškėjas teigė, kad faktinio įteikimo momentas, t. y. 2016 m. spalio 11 d., bet ne bendrasis penkių darbo dienų, einančių po mokesčių administratoriaus siunčiamos korespondencijos perdavimo paštui dienos, pasibaigimas, turėtu būti laikomas atskaitos tašku, nuo kurio pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 152 straipsnio 2 dalį turėtų būti skaičiuojamas terminas skundui mgK paduoti.

4. Pareiškėjas vertino, kad termino praleidimo konstatavimo atveju terminas turi būti atnaujintas dėl svarbių priežasčių, t. y. pareiškėjas nebuvo informuotas apie jo atžvilgiu 2016 m. liepos 27 d. VMI priimtą sprendimą Nr. 69-85, vasaros atostogų laikotarpiu bendrovėje nebuvo darbuotojų, kurie priimtų pašto siuntą ir, kad dėl nežinomų priežasčių pareiškėjo pašto dėžutėje nebuvo paliktas informacinis pranešimas su nurodymu atsiimti pašto siuntą. VMI nesistengė pareiškėjo informuoti kitais MAĮ 164 straipsnio 1 dalyje įtvirtintais būdais, pavyzdžiui, telefonu arba el. paštu. Atitinkamai, mgK neatsižvelgė į aplinkybę, jog pareiškėjas, būdamas sąžiningas ir rūpestingas, 2016 m. spalio 7 d. kreipėsi į VMI su prašymu informuoti apie mokestinės bylos stadiją.

5. Atsakovas VMI pateikė atsiliepimą, kuriame nesutiko su pareiškėjo skundu ir prašė jį atmesti.6. Atsakovas nurodė, kad mgK, atsižvelgdama į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką nagrinėjamam

ginčui aktualiais klausimais, pagrįstai ginčijamame sprendime konstatavo, jog nagrinėjamoje byloje nenustatytos aplinkybės, suteikiančios teisę atnaujinti pareiškėjo skundo dėl VMI 2016 m. liepos 27 d. sprendimo Nr. 69-85 padavimo terminą. VMI 2016 m. liepos 27 d. sprendimas Nr. 69-85 pareiškėjui registruota pašto siunta buvo išsiųstas 2016 m. liepos 28 d. vienu iš MAĮ 164 straipsnyje reglamentuotų dokumentų mokesčių mokėtojui įteikimo būdų, o nepavykus jo įteikti gavėjui, jis buvo grąžintas VMI. Pagal MAĮ 164 straipsnio 3 dalies nuostatas registruotu laišku dokumentai siunčiami pagal mokesčių mokėtojo registre nurodytą mokesčių mokėtojo adresą arba mokesčių mokėtojo nurodytą adresą korespondencijai gauti. Dokumentų, siunčiamų registruotu laišku, įteikimo mokesčių mokėtojui diena laikoma penkta darbo diena, einanti po mokesčių administratoriaus siunčiamos korespondencijos perdavimo paštui dienos. Todėl VMI

2016 m. liepos 27 d. sprendimo Nr. 69-85 įteikimo pareiškėjui diena laikytina penkta darbo diena, einanti po 2016 m. liepos 28 d., t. y. 2016 m. rugpjūčio 4 d. Terminas VMI 2016 m. liepos 27 d. sprendimui Nr. 69-85 apskųsti skaičiuojamas nuo 2016 m. rugpjūčio 5 d. ir pasibaigia 2016 m. rugpjūčio 24 d. Pareiškėjas skundą mgK padavė tik 2016 m. spalio 28, t. y. praleidęs MAĮ 152 straipsnio 2 dalyje nustatytą skundo dėl VMI sprendimo padavimo terminą.

7. Atsakovas teigė, kad mgK pagrįstai nurodė, kad asmenų, priimančių korespondenciją, nebuvimas pareiškėjo buveinės adresu dėl vasaros atostogų savaime nėra pagrindas atnaujinti praleistą terminą. Tokios pozicijos nuosekliai laikosi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamoje praktikoje. Todėl pareiškėjo įvardintos priežastys nelaikytinos objektyviomis ir nepriklausiusiomis nuo pareiškėjo valios bei nesudaro pagrindo atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti. Įstatyme numatytas dvidešimties dienų terminas skundui paduoti yra pakankamai trumpas ir įpareigoja asmenis šia savo procesine teise naudotis operatyviai, atidžiai ir rūpestingai, nes priešingu atveju jų pažeistos teisės ar įstatymo saugomi interesai mokestiniame ginče gali būti neginami. Pareiškėjas, siekdamas įgyvendinti savo teisę apskųsti VMI sprendimą, nebuvo pakankamai rūpestingas, sąžiningas ir atidus.

8. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė objektyvių įrodymų dėl atostogų laikotarpio pradžios ir pabaigos, todėl negalima objektyviai teigti, jog pareiškėjo nurodyta faktinė aplinkybė atitiko realią situaciją. Pareiškėjui žinant apie atsakingo asmens atostogas ir pateiktą skundą VMI, pareiškėjas turėjo galimybę ir pareigą kreiptis į VMI ir gauti informaciją apie skundo nagrinėjimo eigą iki atostogų pradžios, ar nurodyti alternatyvų adresą (pvz. el. pašto adresą), kuriuo pareiškėjas pageidauja gauti VMI 2016 m. liepos 27 d. sprendimą Nr. 69-85.

II.

9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 28 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino ir panaikino mgK 2017 m. sausio 9 d. sprendimą Nr. S-6 (7-255/2016) bei perdavė pareiškėjo skundo dėl VMI 2016 m. liepos 27 d. sprendimo Nr. 69-85 priėmimo klausimą mgK spręsti iš naujo.

10. Teismas nurodė, kad mokesčių mokėtojo skundo ikiteisminei ginčų nagrinėjimo institucijai pateikimo terminą numato MAĮ 152 straipsnis, kurio 2 dalyje nurodyta, jog skundas Mokestinių ginčų komisijai turi būti paduodamas raštu ne vėliau kaip per 20 dienų nuo centrinio mokesčių administratoriaus skundžiamo sprendimo įteikimo mokesčių mokėtojui arba per 20 dienų nuo termino sprendimui dėl mokestinio ginčo priimti pasibaigimo dienos. Bylai taip pat aktuali MAĮ 164 straipsnio 3 dalis, įtvirtinanti, jog registruotu laišku dokumentai siunčiami pagal mokesčių mokėtojo registre nurodytą mokesčių mokėtojo adresą arba mokesčių mokėtojo nurodytą adresą korespondencijai gauti. Tais atvejais, kai minėtų duomenų mokesčių administratorius neturi, dokumentai siunčiami pagal atitinkamame registre nurodytą mokesčių mokėtojo adresą (juridiniams asmenimis – pagal juridinių asmenų registre nurodytą adresą, fiziniams asmenims – gyventojų registre nurodytą adresą). Dokumentų, siunčiamų registruotu laišku, įteikimo mokesčių mokėtojui diena laikoma penkta darbo diena, einanti po mokesčių administratoriaus siunčiamos korespondencijos perdavimo paštui dienos.

11. Teismas nustatė, kad VMI 2016 m. liepos 27 d. sprendimu Nr. 69-85 patvirtino Vilniaus apskrities VMI 2016 m. gegužės 3 d. sprendimą Nr. (4.65) FR0682-271, kuriuo pareiškėjui nurodyta sumokėti į biudžetą 58 920,59 Eur pridėtinės vertės mokestį, 6 390 Eur PVM delspinigius, 11 784 Eur PVM baudą. Šis sprendimas pareiškėjui išsiųstas 2016 m. liepos 28 d. raštu Nr. (24.6-3 l-5)-R-4696 registruota pašto siunta Nr. RN306378235LT. Kadangi pareiškėjas sprendimo iš pašto neatsiėmė, jis buvo grąžintas centriniam mokesčių administratoriui. Pareiškėjas 2016 m. spalio 6 d.

elektroninėmis ryšio priemonėmis su prašymu kreipėsi į VMI, nurodydamas, kad iš centrinio mokesčių administratoriaus nėra gavęs sprendimo dėl savo skundo. VMI 2016 m. spalio 7 d. raštu Nr. (24.6-3l-5)-R-6351 persiuntė pareiškėjui 2016 m. liepos 27 d. sprendimo Nr. 69-85 kopiją, papildomai nurodydamas, kad šis centrinio mokesčių administratoriaus sprendimas, pareiškėjui siųstas registruota pašto siunta Nr. RN306378235LT pareiškėjo skunde VMI nurodytu adresu, grįžo į VMI, nes pareiškėjas jo iš pašto neatsiėmė. Pareiškėjas pateikė skundą mgK ir skunde nurodė, kad vasaros atostogų laikotarpiu pareiškėjo buveinės adresu nebuvo asmenų, priimančių korespondenciją. Vėliau, peržiūrint pašto dėžutę, nebuvo rasta jokio akcinės bendrovės „Lietuvos pašto“ pranešimo apie pašto siuntą. Taip pat nurodė, kad, siekdamas gauti informaciją apie 2016 m. gegužės 17 d. skundo nagrinėjimo eigą, 2016 m. spalio 6 d. kreipėsi į VMI, kurio 2016 m. spalio 7 d. raštas Nr. (24.6-3l-5)-R-6351 pareiškėjo atstovui įteiktas 2016 m. spalio 11 d. mgK ginčijamu 2017 m. sausio 9 d. sprendimu Nr. S-6 (7-255/2016) nusprendė neatnaujinti termino pareiškėjo skundo dėl VMI 2016 m. liepos 27 d. sprendimo Nr. 69-85 paduoti, šį skundą laikyti nepaduotu ir grąžinti pareiškėjui.

Teismas pažymėjo, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką pirmenybė paprastai yra teikiama faktiniam, o ne MAĮ 164 straipsnio 3 dalyje nurodytam momentui. MAĮ 164 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta taisyklė yra taikoma tada, kai byloje nėra duomenų (įrodymų) apie faktinį sprendimo įteikimą mokesčių mokėtojui arba yra kitos priežastys, pateisinančios minėtos prezumpcijos taikymą (pvz., mokesčių mokėtojo nesąžiningumas). Tokia praktika užtikrina, kad byloje mokesčių mokėtojui pateikus įrodymus dėl faktinės centrinio mokesčių administratoriaus sprendimo gavimo dienos, bus vadovaujamasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, t. y. bus užtikrinta mokesčių

mokėtojo interesų apsauga, o tokių duomenų nesant, bus vadovaujamasi MAĮ 164 straipsnio 3 dalies imperatyvia nuostata, taip garantuojant operatyvų mokestinio ginčo nagrinėjimo procesą bei teisingą ir savo laiku atliekamą mokesčių surinkimą į valstybės biudžetą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-575-367/11, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, taikant mokesčių administravimą reglamentuojančias teisės normas, apibendrinimas (II dalis); „Administracinė jurisprudencija“ Nr. 22, 36 punktas).

Teismas nurodė, kad MAĮ 164 straipsnio 3 dalyje nurodyta taisyklė nėra absoliuti. Priešingai – šią įstatymo numatytą prezumpciją galima paneigti, esant duomenų apie faktinį įteikimą. VMI 2016 m. liepos 27 d. sprendimą pareiškėjas gavo 2016 m. spalio 7 d. Ankstesni mokesčių administratoriaus bandymai registruotu paštu pristatyti sprendimą pareiškėjui nebuvo sėkmingi, nes pareiškėjui jie įteikti nebuvo, todėl buvo grąžinti siuntėjui, t. y. mokesčių administratoriui. Teismas, atsižvelgdamas į tai, vertino, kad būtent faktinio įteikimo momentas, bet ne bendrasis penkių darbo dienų, einančių po mokesčių administratoriaus siunčiamos korespondencijos perdavimo paštui dienos, pasibaigimas, turėtų būti laikomas atskaitos tašku, nuo kurio pagal MAĮ 152 straipsnio 2 dalį turėtų būti skaičiuojamas terminas paduoti skundą mgK. Skundas mgK pagal MAĮ 152 straipsnio 2 dalį alternatyviai turi būti paduodamas ne vėliau kaip per 20 dienų nuo centrinio mokesčių administratoriaus skundžiamo sprendimo įteikimo mokesčių mokėtojui arba per 20 dienų nuo termino sprendimui dėl mokestinio ginčo priimti pasibaigimo dienos.

Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad VMI 2016 m. liepos 27 d. Nr. 69-85 sprendimą pareiškėjas gavo 2016 m. spalio 7 d., skundą mgK pateikė 2016 m. spalio 28 d., sprendė, kad pareiškėjas nepraleido 20 dienų termino VMI 2016 m. liepos 27 d. sprendimui Nr. 69-85 apskųsti.

III.

12. Atsakovas VMI apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 28 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

13. Atsakovas apeliacinį skundą iš esmės grindžia pirmosios instancijos teismui nurodytais argumentais. Papildomai akcentuoja, kad teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, neatsižvelgė į aktualią šiam ginčui Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nesivadovavo MAĮ 164 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta taisykle. Teismas, nurodydamas, jog pirmenybė paprastai yra teikiama faktiniam, o ne MAĮ 164 straipsnio 3 dalyje nurodytam momentui, nemotyvavo, kodėl tokia pirmenybė buvo suteikta pareiškėjo atžvilgiu. Be to, teismas, akcentuodamas, kad MAĮ 164 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta taisyklė taikoma, be kita ko, kai yra kitos priežastys, tokios kaip mokesčių mokėtojo nesąžiningumas, pateisinančios šiame straipsnyje įtvirtintos prezumpcijos taikymą, nepasisakė dėl šių priežasčių buvimo ar nebuvimo, neatsižvelgė į tai, kad būtent dėl šių priežasčių, t. y. pareiškėjo nesąžiningumo, nerūpestingumo, nepagrįsto delsimo ir neatidumo, mgK ginčijamu sprendimu netenkino pareiškėjo prašymo atnaujinti praleistą terminą skundui dėl VMI sprendimo paduoti. Taigi, teismas nevertino pareiškėjo elgesio pagal individualius sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standartus, nevertino pareiškėjo pareigos domėtis mokesčių administravimo procedūra, neatsižvelgė į MAĮ 152 straipsnio 2 dalies ir 164 straipsnio 3 dalies nuostatų tikslus – garantuoti operatyvų mokestinio ginčo nagrinėjimo procesą, teisingą ir savo laiku atliekamą mokesčių surinkimą į valstybės biudžetą bei užtikrinti teisinių santykių stabilumą, netinkamai išaiškino ir pritaikė šias teisės normas, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą.

14. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą prašė apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

15. Pareiškėjas nurodo, kad skundu kėlė du alternatyvius reikalavimus. Tačiau alternatyviai pareikštas reikalavimas – termino praleidimo konstatavimo atveju atnaujinti terminą skundui paduoti dėl svarbių priežasčių, nereiškia pareiškėjo pripažinimo, kad terminas buvo praleistas. Teismas skundžiamu sprendimu nekonstatavo, kad pareiškėjas praleido terminą skundui dėl VMĮ 2016 m. liepos 27 d. sprendimo Nr. 69-85 paduoti, todėl nenagrinėjo termino praleidimo priežasčių ir jų svarbos. Todėl atsakovo apeliacinio skundo argumentai dėl termino praleidimo priežasčių neįvertinimo neturi sąsajumo su teismo sprendimu ir nesudaro pagrindo jį naikinti. Pažymi, kad pašto dėžutėje nerado pranešimo apie VMI siuntą, nors pagal Lietuvos Respublikos pašto įstatymą 10 straipsnio 2 dalies 1 punktą pašto siuntos pateikiamos asmeniškai pasirašytinai arba įdedant į gaunamų laiškų dėžutes, o jeigu to padaryti negalima, apie tai pranešama gavėjui. Nagrinėjamu atveju aktualus faktinis VMI 2016 m. liepos 27 d. Nr. 69-85 sprendimo gavimas 2016 m. spalio 11 d. įrodytas bylos medžiaga. Pareiškėjo teigimu, teismas, įvertindamas byloje esančius įrodymus, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisingą sprendimą.

Teisėjų kolegija


IV.

16. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. sausio 9 d. sprendimo S-6 (7-255/2016), kuriuo buvo atsisakyta atnaujinti UAB „CONTE BALTIC“ skundo padavimo terminą Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2016 m. liepos 27 d. sprendimui Nr. 69-85 apskųsti, teisėtumo ir pagrįstumo.

17. Remiantis administracinėje byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad VMI 2016 m. liepos 27 d. sprendimu Nr. 69-85 patvirtino Vilniaus apskrities VMI 2016 m. gegužės 3 d. sprendimą Nr. (4.65) FR0682-271, kuriuo pareiškėjui nurodyta sumokėti į biudžetą 58 920,59 Eur PVM, 6 390 Eur delspinigius ir 11 784 Eur baudą (MGK bylos I t., b. l. 9–11). Šis sprendimas pareiškėjui buvo išsiųstas su VMI 2016 m. liepos 28 d. raštu Nr. (24,6-31-5)-R-4696 registruota pašto siunta Nr. RN306378235LT pareiškėjo nurodytu korespondencijos siuntimo adresu: (duomenys neskelbtini) (MGK bylos I t., b. l. 22, II t., b. l. 81–82). Pareiškėjas šio minėto registruoto laiško iš pašto neatsiėmė, todėl 2016 m. rugpjūčio 31 d. jis buvo grąžintas VMI (MGK bylos I t., b. l. 17). Pareiškėjas 2016 m. spalio 6 d. kreipėsi į VMI, prašydamas suteikti informacijos apie jo skundą dėl Vilniaus apskrities VMI 2016 m. gegužės 3 d. sprendimo ir VMI 2016 m. spalio 7 d. pranešimu, kuris pareiškėjo įgaliotam atstovui V. B. buvo įteiktas 2016 m. spalio 10 d., persiuntė pareiškėjui VMI 2016 m. liepos 27 d. sprendimo Nr. 69-85 kopiją (MGK bylos I t., b. l. 12). Pareiškėjas 2016 m. spalio 28 d. padavė skundą mgK dėl VMI 2016 m. liepos 27 d. Nr. 69-85 sprendimo, prašydamas atnaujinti skundo padavimo terminą (MGK bylos I t., b. l. 1–5). mgK 2017 m. sausio 9 d. sprendimu Nr. S-6 (7-255/2016) neatnaujino skundo padavimo termino ir pareiškėjo skundą laikė nepaduotu bei jį grąžino pareiškėjui (MGK bylos III t., b. l. 85–88).

18. MAĮ 152 straipsnio 2 dalis nustato, kad skundas mgK turi būti paduodamas raštu ne vėliau kaip per 20 dienų nuo centrinio mokesčių administratoriaus skundžiamo sprendimo įteikimo mokesčių mokėtojui arba per 20 dienų nuo termino sprendimui dėl mokestinio ginčo priimti pasibaigimo dienos.

19. Dokumentų įteikimo mokesčių mokėtojui tvarką reglamentuoja MAĮ 164 straipsnis. Pagal šio straipsnio 3 dalį, registruotu laišku dokumentai siunčiami pagal mokesčių mokėtojo registre nurodytą mokesčių mokėtojo adresą arba mokesčių mokėtojo nurodytą adresą korespondencijai gauti. Tais atvejais, kai minėtų duomenų mokesčių administratorius neturi, dokumentai siunčiami pagal atitinkamame registre nurodytą mokesčių mokėtojo adresą (juridiniams asmenimis – pagal juridinių asmenų registre nurodytą adresą, fiziniams asmenims – gyventojų registre nurodytą adresą). Dokumentų, siunčiamų registruotu laišku, įteikimo mokesčių mokėtojui diena laikoma penkta darbo diena, einanti po mokesčių administratoriaus siunčiamos korespondencijos perdavimo paštui dienos.

20. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas MAĮ 164 straipsnio 3 dalies nuostatas, yra nurodęs, jog pirmenybė paprastai yra teikiama faktiniam, o ne MAĮ 164 straipsnio 3 dalyje nurodytam momentui. MAĮ 164 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta taisyklė yra taikoma tada, kai byloje nėra duomenų (įrodymų) apie faktinį sprendimo įteikimą mokesčių mokėtojui arba yra kitos priežastys, pateisinančios minėtos prezumpcijos taikymą (pvz. mokesčių mokėtojo nesąžiningumas). Tokia praktika užtikrina, kad byloje mokesčių mokėtojui pateikus įrodymus dėl faktinės centrinio mokesčių administratoriaus sprendimo gavimo dienos, bus vadovaujamasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, o tokių duomenų nesant, bus vadovaujamasi MAĮ 164 straipsnio 3 dalies imperatyvia nuostata, taip garantuojant operatyvų mokestinio ginčo nagrinėjimo procesą bei teisingą ir laiku atliekamą mokesčių surinkimą į valstybės biudžetą (žr., pvz., 2011 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-422/2011, 2012 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-2982/2012). Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra pažymėta, jog vertinimą, kuri data turi būti laikoma mokesčių administratoriaus sprendimo įteikimo mokesčiui mokėtojui diena MAĮ 164 straipsnio 3 dalies kontekste, lemia nagrinėjamos konkrečios bylos faktinės situacijos ypatumai (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-190-492/2017).

21. Taigi, atsižvelgiant į šią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, MAĮ 152 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto skundo padavimo termino eiga ne visuomet gali būti siejama vien tik su faktiniu centrinio mokesčių administratoriaus sprendimo įteikimo momentu. Kiekvienu atveju, įvertinus konkrečias faktines bylos aplinkybes, skundo, paduodamo mgK, termino eigos pradžia gali būti skaičiuojama ir pagal MAĮ 164 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą taisyklę, t. y. pripažįstant, kad MAĮ 152 straipsnio 2 dalyje nustatyto skundo padavimo termino eiga prasideda penktą darbo dieną, einančią po mokesčių administratoriaus registruotu laišku siunčiamos korespondencijos perdavimo paštui dienos.

22. Nagrinėjamu atveju, centrinis mokesčių administratorius registruotu laišku išsiuntęs pareiškėjui sprendimo nuorašą jo skunde nurodytu adresu, tinkamai įvykdė pareigą informuoti pareiškėją apie priimtą sprendimą, nes pareiškėjas skunde nenurodė jokių kitų duomenų (pvz. elektroninio pašto adreso), pagal kuriuos mokesčių administratorius būtų turėjęs galimybę pareiškėją informuoti kitais būdais.

23. Protingumo principas reikalauja, jog asmuo elgtųsi apdairiai, atidžiai, rūpestingai, teisingai ir sąžiningai. Asmens veiksmai konkrečioje situacijoje vertinami pagal apdairaus, rūpestingo, atidaus asmens elgesio adekvačioje situacijoje standartą. Tokia nuostata įpareigoja ne tik kitus asmenis veikti pagal įstatymus, bet įpareigoja ir patį suinteresuotą asmenį veikti racionaliai, operatyviai, siekiant išvengti kliūčių, užkertančių kelią pasiekti savo tikslą.

24. Pažymėtina, kad MAĮ 154 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog centrinis mokesčių administratorius turi priimti sprendimą dėl skundo dėl mokestinio ginčo per 30 dienų nuo jo gavimo dienos. Šis terminas centrinio mokesčių administratoriaus sprendimu gali būti pratęstas iki 60 dienų, jeigu skundui nagrinėti reikia papildomo tyrimo. Apie tai turi būti raštu pranešta skundą padavusiam mokesčių mokėtojui. Kadangi įstatyme įtvirtinti mokestinio ginčo išnagrinėjimo terminai, todėl pareiškėjas, atsižvelgiant į proporcingumo principą bei apdairaus, rūpestingo ir atidaus elgesio standartą, turėjo domėtis mokestinio ginčo nagrinėjimo eiga, tačiau tik 2016 m. spalio 7 d. kreipėsi į VMI su prašymu informuoti apie mokestinio ginčo išsprendimą. Todėl, šiuo atveju, pareiškėjo skundo padavimo mgK termino eigos pradžia, skaičiuotina vadovaujantis MAĮ 164 straipsnio 3 dalies nuostatomis.

25. VMI 2016 m. liepos 27 d. sprendimą Nr. 69-85 išsiuntė registruotu laišku pareiškėjo skunde nurodytu buveinės adresu, įrašytu ir į juridinių asmenų registrą, 2016 m. liepos 28 d., todėl minėtas VMI sprendimas laikomas įteiktu pareiškėjui penktą darbo dieną, einančią po mokesčių administratoriaus siunčiamos korespondencijos perdavimo paštui dienos, t. y. laikomas įteiktu 2016 m. rugpjūčio 4 d. Nuo šios dienos skaičiuotinas ir pareiškėjo skundo mgK padavimo terminas. Pareiškėjas skundą mgK padavė 2016 m. spalio 28 d., t. y. praleidęs MAĮ 154 straipsnio 2 dalyje nustatytą terminą, tačiau prašė šį terminą atnaujinti.

26. Pareiškėjas nurodė, jog terminas turi būti atnaujintas, nes, jo nuomone, buvo praleistas dėl svarbių priežasčių, kadangi nebuvo informuotas apie jo atžvilgiu priimtą sprendimą, o vasaros atostogų laikotarpiu bendrovėje nebuvo darbuotojų, kurie galėjo priimti pašto siuntą. Be to, dėl nežinomų priežasčių pareiškėjo pašto dėžutėje nebuvo paliktas informacinis pranešimas su nurodymu atsiimti pašto siuntą. Pareiškėjo teigimu, VMI neinformavo jo apie priimtą sprendimą kitais MAĮ 164 straipsnio 1 dalyje nurodytais būdais, o jis, būdamas sąžiningu ir rūpestingu, 2016 m. spalio 7 d. kreipėsi į VMI prašydamas informuoti apie mokestinio ginčo nagrinėjimo eigą.

27. Administracinių teismų praktikoje svarbiomis termino praleidimo priežastimis yra pripažįstamos tokios aplinkybės, kurios asmeniui sudaro kliūtis laiku įgyvendinti savo valią atlikti tam tikrus veiksmus. Paprastai tokios aplinkybės yra objektyvaus pobūdžio ir nepriklauso nuo asmens valios, pvz., sunki fizinio asmens liga, kitų asmenų veikla, ribojanti asmens veiksmų laisvę, valią, neraštingumas ir pan. Sprendžiant termino atnaujinimo klausimą, taip pat yra atsižvelgiama į svarbių aplinkybių atsiradimo momentą, jų egzistavimo trukmę, taip pat, ar po to, kai minėtos aplinkybės išnyko, asmuo kreipėsi į teismą per protingą laiko tarpą. Vertintina, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai. Šia prasme kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standartai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-757/2010, 2007 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-573/2007). Kaip minėta, vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pripažindama termino praleidimo priežastis svarbiomis, ginčą nagrinėjanti institucija turi vadovautis protingumo ir teisingumo kriterijais. Nurodytų kriterijų taikymas ginčą nagrinėjančiai institucijai suponuoja jos pareigą spręsti termino atnaujinimo klausimą ne formaliai ir visas atsiradusias abejones traktuoti mokesčių mokėtojo naudai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-2218/2011).

28. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo nurodytos skundo mgK padavimo termino praleidimo priežastys nėra objektyvaus pobūdžio, atsiradę nepriklausomai nuo jo valios. Priešingai, skundo padavimo termino praleidimo priežastys, kuriomis pareiškėjas grindė savo prašymą atnaujinti šį terminą, yra sąlygotos tuo, jog pareiškėjas nebuvo pakankamai atidus bei rūpestingas.

29. Taigi pareiškėjas skundo dėl centrinio mokesčių administratoriaus sprendimo padavimo terminą praleido dėl priežasčių, kurios nepripažintinos svarbiomis, todėl mgK, netenkindama pareiškėjo prašymo atnaujinti skundo padavimo terminą, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti nėra pagrindo.

30. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė MAĮ normas, reguliuojančias skundo padavimo mgK terminus, bei priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Todėl atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas.


n u s p r e n d ž i a:

Atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą patenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 28 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „CONTE BALTIC“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.Sprendimas neskundžiamas.

TEISĖJAI RAMŪNAS GADLIAUSKAS

DAINIUS RAIŽYS



Administracinė byla Nr. A-1619-575/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04805-2016-9Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.3; 37.6(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. (V. K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. (V. K.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas padavė teismui skundą (kurį vėliau patikslino), kuriuo prašė: 1) panaikinti Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) 2016 m. rugsėjo 23 d. raštą Nr. 96-3278 ir 2016 m. spalio 11 d. raštą Nr. 96-3445 ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2016 m. lapkričio 7 d. sprendimą Nr. 2S-6071; 2) įpareigoti Lukiškių TI-K būrio viršininkams įteikiamus raštus įregistruoti nedelsiant, įtraukimo į apskaitą faktą patvirtinant laišką teikiančio asmens parašu, griežtai vadovautis Nuteistųjų ir suimtųjų priėmimo asmeniniais klausimais grafiku; 3) teikti dėl išsakytų prašymų ar nusiskundimų išvadas ir atsakymus; 4) remiantis Lukiškių TI-K direktoriaus nustatyta tvarka, esant reikalui ar išimties tvarka, asmeniui neturint lėšų, aprūpinti nuteistuosius pašto ženklais, vokais, lapais ir rašymo priemonėmis; 5) įpareigoti Lukiškių TI-K grąžinti pareiškėjui nepagrįstai paimtas rašymo ir higienos priemones; 6) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis nuolat įteikia Lukiškių TI-K Socialinės reabilitacijos skyriaus (toliau – ir SRS) būrio

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=dcaa1a40fef811e8a969c20aa4d38bd4

viršininkams laiškus į biudžetines įstaigas, prašymus, skundus, pareiškimus, pasiūlymus ar pranešimus įstaigos direktoriui, prašydamas šiuos užregistruoti, tačiau ne visi pareiškėjo įteikiami raštai įstaigos direktoriui bei laiškai būna užregistruojami ir (ar) išsiunčiami. Būna situacijų, kuomet įteikti laiškai nebūna iš karto užregistruojami ir vėliau atsiduria šiukšliadėžėse. Pareiškėjo teigimu, jis nuolat patiria tokius nepatogumus. Norėdamas pranešti apie pareigūnų neteisėtus veiksmus ar naudojamą psichinį smurtą, pareiškėjas būrio viršininkui paduoda skundą, tačiau šis jį pasiima ir tuo viskas pasibaigia. Kai pareiškėjas perduoda laiškus, skirtus Departamentui, kitoms įstaigoms, būrio viršininkas šiuos pasiima, vakare ar po kelių dienų duoda pasirašyti, tačiau ne dėl visų pareiškėjo pateiktų dokumentų. Dalis pareiškėjo pateiktų dokumentų tiesiog dingsta.

3. Pareiškėjas pabrėžė, kad Lukiškių TI-K administracija neaprūpina jo pašto ženklais, vokais, rašymo priemonėmis ir popieriumi. Dėl to pareiškėjas yra priverstas prašyti šių priemonių kitų nuteistųjų.

4. Pareiškėjas pažymėjo, kad teikia prašymus susitikti ir tam tikrus klausimus išspręsti su atsakingais darbuotojais, tačiau nustatytu laiku pareiškėjas nėra kviečiamas, o šiuos atsakingus darbuotojus pareiškėjas sutinka vaikščiojančius koridoriuje, kituose kabinetuose ar rūkančius lauke. Iškvietus į apskaitos žurnalą rašoma ne viskas, o kas įrašoma – neišsprendžiama iš esmės. Tikslindamas skundą pareiškėjas nurodė, kad SRS skyriaus viršininkė jo nesikviečia pagal Priėmimo asmeniniais klausimais grafiką, kai pareiškėjas teikia dėl to prašymą. Tokia situacija tęsiasi nuo 2016 m. vasario mėn.

5. Pareiškėjas nurodė, kad iš jo buvo nepagrįstai paimti du spalvoti rašikliai, korektorius ir pincetas, kurie buvo atsiųsti jam mažąja korespondencijos siunta, o ne pašto siuntiniu. Šiuos daiktus pareiškėjas turi teisę įsigyti ir turėti, tačiau Lukiškių TI-K administracija juos paėmė ir padėjo į sandėlį.

6. Pareiškėjo nuomone, dėl nurodytų aplinkybių jam tenka patirti didelius nepatogumus, dvasines kančias ir nepilnavertiškumo jausmą, yra žeminamas jo orumas, jam daroma dvasinė skriauda.

7. Atsakovo atstovas Lukiškių TI-K atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.8. Atsakovo atstovas nurodė, kad 2016 m. rugpjūčio 26 d. pareiškėjas kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją

prašydamas grąžinti jam kanceliarines prekes ir higienos priemonę (pincetą), kurie buvo jam atsiųsti pašto siuntiniu. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 83 punkte yra nurodyti galimi nuteistiesiems siuntiniu perduoti daiktai. Pareiškėjo prašyti daiktai į Taisyklių 83 punkte nurodyta sąrašą nėra įtraukti ir negalėjo būti perduoti pareiškėjui. Vadovaujantis Taisyklių 90 punktu, pašto siuntinyje arba smulkiajame pakete rasti daiktai, kurių perdavimas Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse nenumatytas, perduodami saugoti arba sunaikinami Taisyklių 59 punkte nustatyta tvarka.

9. Lukiškių TI-K pažymėjo, kad, vadovaujantis Taisyklių 194 punktu, nuteistieji rašytinius prašymus (pareiškimus), pasiūlymus, peticijas ir skundus įteikia pataisos įstaigos direktoriaus paskirtam administracijos atstovui. Administracijos atstovas juos įregistruoja Nuteistųjų rašytinių pasiūlymų, prašymų (pareiškimų), peticijų ir skundų apskaitos žurnale ir duoda pasirašyti nuteistajam arba šiuos pasiūlymus, prašymus (pareiškimus), peticijas ir skundus registruoja elektroninėje apskaitos (registracijos) sistemoje. Pasiūlymai, prašymai (pareiškimai), peticijos ir skundai, kuriuos reikia išsiųsti, išsiunčiami, o skirti pataisos įstaigos direktoriui perduodami per vieną darbo dieną nuo jų įteikimo (gavimo) momento. Nuteistųjų rašytiniai pasiūlymai, prašymai (pareiškimai) ir skundai, skirti pataisos įstaigos direktoriui, registruojami atskirame Nuteistųjų rašytinių pasiūlymų, prašymų (pareiškimų), peticijų ir skundų apskaitos žurnale arba elektroninėje apskaitos registracijos sistemoje. Gauti pašto vokuose nuteistųjų rašytiniai pasiūlymai, prašymai (pareiškimai) ir skundai, kuriuos reikia išsiųsti, nedelsiant perduodami įstaigos raštinei. Raštinės darbuotojai nuteistųjų rašytinius pasiūlymus, prašymus (pareiškimus) ir skundus registruoja teisės aktų nustatyta tvarka. SRS pareigūnai, bendraudami su pareiškėju, laikosi įstatymo apibrėžtos kompetencijos ribų ir tik įstatymo numatytais būdais ir priemonėmis, įgyvendindami savo teises, vykdydami teisės aktuose nustatytas pareigas bei funkcijas, laikydamiesi Departamento ir jam pavaldžių įstaigų pareigūnų etikos taisyklių.

10. Atsakovo atstovas pabrėžė, kad pareiškėjas savo skundą grindė ne įrodymais, bet samprotavimais. Pareiškėjas nekonkretizavo, kuo būtent pasireiškė jam tariamai padaryta neturtinė žala. Todėl pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą laikytinas nepagrįstu.

11. Trečiasis suinteresuotas asmuo Departamentas atsiliepimu prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.12. Departamento atsiliepimas į skundą iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais kaip ir Lukiškių TI-K

atsiliepimas. Departamentas pažymėjo, kad pareiškėjo skunde nebuvo pateikta jokių faktinių duomenų ir kitų aplinkybių bei argumentų, leidžiančių abejoti ir ginčyti Lukiškių TI-K sprendimų pagrįstumą ir teisėtumą. Lukiškių TI-K pareigūnai nustatė, kad vien per 2016 m. rugsėjo mėn. iš pareiškėjo buvo priimta ir užregistruota 15 skundų, prašymų ir pareiškimų, adresuotų Lukiškių TI-K direktoriui ir 12 skundų, prašymų ir pareiškimų, adresuotų kitoms įstaigoms, institucijoms ir organizacijoms. Nuteistųjų (suimtųjų) rašytinių pasiūlymų, prašymų (pareiškimų), peticijų ir skundų apskaitos žurnale prie kiekvieno iš jų yra pareiškėjo parašas. Atlikus dokumentinės medžiagos analizę, nustatyta, kad Lukiškių TI-K pareigūnai

priima nuteistuosius asmeniniais klausimais vadovaudamiesi Taisyklių XXXI skyriuje nustatyta tvarka. Nenustatyta, kad Lukiškių TI-K pažeidė teisės aktų reikalavimus, todėl nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą.

II.

13. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 29 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.14. Teismas pažymėjo, kad byloje ginčas kilo dėl Lukiškių TI-K 2016 m. rugsėjo 23 d. rašto Nr. 96-3278 ir 2016 m.

spalio 11 d. rašto Nr. 96-3445 bei Kalėjimų departamento 2016 m. lapkričio 7 d. sprendimo Nr. 2S-6071 teisėtumo ir pagrįstumo, reikalavimo priteisti 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

15. Teismas nustatė, kad Lukiškių TI-K 2016 m. rugsėjo 23 d. raštu Nr. 96-3278 atsisakė grąžinti pareiškėjui kanceliarines prekes ir higienos priemonę, kadangi šie daiktai nėra numatyti Taisyklių 83 punkte ir jų pašto siuntiniu siųsti negalima. Pareiškėjas 2016 m. rugsėjo 5 d. kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją su skundu dėl to, kad SRS būrių viršininkai neregistruoja jo prašymų, skundų, pareiškimų ir laiškų, adresuotų valstybinėms įstaigoms. Lukiškių TI-K 2016 m. spalio 11 d. raštu Nr. 96-3445 pareiškėjo skundą išnagrinėjo ir nurodė, kad pareiškėjo teiginiai dėl galbūt netinkamų pareigūnų veiksmų yra nepagrįsti. Pareiškėjas 2016 m. spalio 17 d. Departamentui pateikė skundą dėl Lukiškių TI-K direktoriaus atsakymų į pareiškėjo skundą ir prašymą. Departamentas 2016 m. lapkričio 7 d. sprendimu Nr. 2S-6071 konstatavo, kad pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos.

16. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus 2016 m. balandžio 7 d. pažymoje Nr. 4D-2015/1-1418 pateikta rekomendacija Lukiškių TI-K direktoriui užtikrinti, kad nuteistųjų skundai būtų įtraukiami į apskaitą teisės aktų nustatyta tvarka, t. y. nedelsiant, nuteistajam dalyvaujant ir prašymo (skundo) įtraukimo į apskaitą faktą patvirtinant prašymą teikiančio asmens parašu. Departamentas byloje nurodė, kad vien per 2016 m. rugsėjo mėnesį iš pareiškėjo buvo paimta ir užregistruota 15 skundų, prašymų ir pareiškimų, adresuotų Lukiškių TI-K direktoriui ir 12 skundų, prašymų ir pareiškimų, adresuotų kitoms įstaigoms, institucijoms, organizacijoms. Šias aplinkybes patvirtina byloje esančios Nuteistųjų rašytinių pasiūlymų, prašymų (pareiškimų), peticijų ir skundų apskaitos žurnalo kopijos. Būrio viršininko P. U. 2016 m. rugsėjo 16 d. pažymoje Nr. 24-7378, būrio viršininkės M. M. 2016 m. rugsėjo 28 d. pažymoje Nr. 24-7557 ir būrio viršininko E. L. 2016 m. rugsėjo 28 d. pažymoje Nr. 24-7518 nurodyta, kad visi pareiškėjo įteikiami rašytiniai pasiūlymai, prašymai (pareiškimai), peticijos ir skundai, adresuoti Lukiškių TI-K direktoriui bei valstybės ir savivaldybių institucijų pareigūnams ir tarnautojams, nevyriausybinėms organizacijoms ir tarptautinėms institucijoms, yra registruojami vadovaujantis Taisyklių 194 punktu. 2017 m. vasario 7 d. tarnybiniame pranešime „Dėl V. K.“ Nr. 24-712 nurodyta, kad visi prašymai, skundai, pareiškimai, peticijos yra registruojami nuteistojo akivaizdoje bei iš karto juos duoda pasirašyti nuteistajam, vykdant Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus rekomendaciją.

17. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjas byloje nurodė, jog 2016 m. rugsėjo 27 d. būrio viršininkui pateikė prašymą padaryti kopijas, kurių skubiai reikėjo, tačiau šį prašymą būrio viršininkas užregistravo tik 2016 m. spalio 4 d., dėl ko jis praleido terminą skundui paduoti. Šiai aplinkybei pagrįsti pareiškėjas nurodė Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinę bylą Nr. I-9685-968/2016. Teismas nesutiko su minėtais pareiškėjo teiginiais. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. lapkričio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. I-9685-968/2016 nustatė pareiškėjui terminą skundo trūkumams pašalinti ir nurodė, kad pareiškėjas nepateikė teismui jo prašyme atnaujinti praleistą skundo teismui pateikimo terminą nurodytas aplinkybes pagrindžiančių įrodymų. Taip pat teismas minėta nutartimi įpareigojo pareiškėją sumokėti žyminį mokestį. Kadangi pareiškėjas teismo nustatytų trūkumų nepašalino, teismas 2016 m. lapkričio 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. I-9685-968/2016 pareiškėjo skundą laikė nepaduodu. Kitų konkrečių atvejų su konkrečiomis datomis, kuomet nebuvo išsiųstas konkretus pareiškėjo laiškas ir kam jis buvo adresuotas, kada nebuvo užregistruotas konkretus pareiškėjo skundas, pareiškėjas nenurodė. Teismo vertinimu, pareiškėjo teiginiai yra abstraktaus pobūdžio ir neindividualizuoti, todėl teismas neturėjo pagrindo jais vadovautis. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, pareiškėjo reikalavimą įpareigoti Lukiškių TI-K būrio viršininkams įteikiamus raštus registruoti nedelsiant, įtraukimo į apskaitą faktą patvirtinant laišką teikiančio asmens parašu, teismas atmetė kaip nepagrįstą.

18. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodė jokių konkrečių atvejų su konkrečiomis datomis, kuomet Lukiškių TI-K administracija išimties tvarka galėjo išduoti pašto ženklus ir vokus, t. y., kad pareiškėjui buvo nustatytas terminas parašyti prašymą, pareiškimą, skundą ar kitą raštą, tačiau jis sąskaitoje neturėjo lėšų, o Lukiškių TI-K administracija atsisakė išduoti pašto ženklus ir vokus. Galiojantys teisės aktai nenumato pareigos Lukiškių TI-K administracijai aprūpinti pareiškėją jo prašomomis priemonėmis. Todėl teismas šiuo atveju neturėjo pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą įpareigoti Lukiškių TI-K administraciją aprūpinti pareiškėją pašto ženklais, vokais, rašymo priemonėmis ir popieriumi.

19. Nors pareiškėjas teigė, kad nėra griežtai vadovaujamasi Nuteistųjų ir suimtųjų priėmimo asmeniniais klausimais grafiku, nėra teikiamos išvados ir atsakymai dėl išsakytų prašymų ar nusiskundimų, SRS skyriaus viršininkė nesikviečia jo pagal Priėmimo asmeniniais klausimais grafiką, tačiau pareiškėjas teismui taip pat nenurodė jokių konkrečių atvejų su

konkrečiomis datomis, kuomet Lukiškių TI-K administracija neteikė atsakymų ar išvadų į konkrečius prašymus ar nusiskundimus. Teismo vertinimu, šie pareiškėjo teiginiai yra deklaratyvaus pobūdžio, nepagrįsti jokiais įrodymais, todėl taip pat laikytini nepagrįstais. Todėl teismas atmetė pareiškėjo reikalavimą įpareigoti Lukiškių TI-K griežtai vadovautis Nuteistųjų ir suimtųjų priėmimo asmeniniais klausimais grafiku bei teikti dėl išsakytų prašymų ar nusiskundimų išvadas ir atsakymus.

20. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjas laišku, smulkiuoju paketu ar siuntiniu gali gauti tik tuos daiktus, kurie yra numatyti Taisyklėse. Pareiškėjo nurodoma aplinkybė, kad jo prašomi grąžinti daiktai buvo atsiųsti ne siuntiniu, o mažąja korespondencijos siunta, neturi teisinės reikšmės, nes tiek rašymo priemonės, tiek higienos priemonė (pincetas) nepatenka į sąrašą daiktų, kurie gali būti atsiųsti kartu su laišku, smulkiąja siunta ar siuntiniu. Be to, pats pareiškėjas, patikslindamas skundą, nurodė, kad paminėtus daiktus (rašymo ir higienos priemones) 2016 m. lapkričio 11 d. atgavo. Todėl teismas netenkino pareiškėjo reikalavimo įpareigoti Lukiškių TI-K grąžinti pareiškėjui nepagrįstai paimtas rašymo ir higienos priemones.

21. Nenustatęs neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų, teismas neturėjo pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą.

22. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo reikalavimus panaikinti Lukiškių TI-K 2016 m. rugsėjo 23 d. raštą Nr. 96-3278 ir 2016 m. spalio 11 d. raštą Nr. 96-3445, Departamento 2016 m. lapkričio 7 d. sprendimą Nr. 2S-6071 ir priteisti 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

III.

23. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti. Pareiškėjas taip pat apeliaciniame skunde suformulavo naują reikalavimą – leisti įsigyti ir turėti bet kokiu būdu rašymo priemones ir kitus daiktus, kurie nurodyti Taisyklių 18 priede. Pareiškėjas prašo ir išreikalauti visą reikiamą bylai išnagrinėti medžiagą. Pareiškėjas pateikė prašymą prijungti prie bylos garso įrašą, kuris patvirtina, kad būrio viršininkė neteisėtai atsisako atlikti jo prašomus veiksmus.

24. Iš esmės nurodo tuos pačius argumentus kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo neišsamiai, nevisapusiškai, neobjektyviai ir priėmė neteisingą sprendimą. Pabrėžia, kad jo nurodomas aplinkybes patvirtina Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus pažyma. Pareiškėjas paaiškina, kad konkrečius atveju su konkrečiomis datomis jam nurodyti yra sunku, nes jo teisės Lukiškių TI-K pažeidinėjamos itin dažnai. Pareiškėjo nuomone, Lukiškių TI-K nesugebėjo paneigti jo nurodytų argumentų, nors paneigti nurodytus argumentus teko būtent įkalinimo įstaigai.

25. Atsakovo atstovas Lukiškių TI-K atsiliepimu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

26. Atsakovo atstovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą įvertino bylos aplinkybes, byloje surinktus rašytinius įrodymus, reikalingus išsamiai ištirti bylos aplinkybes ir objektyviai įvertinti situaciją. Todėl teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, jo panaikinti nėra pagrindo.

27. Trečiasis suinteresuotas asmuo Departamentas atsiliepimu prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

28. Iš esmės nurodo tuos pačius argumentus kaip ir atsiliepime į pareiškėjo skundą. Pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, teisės normas taikė teisingai, proceso teisės normų nepažeidė. Todėl nėra pagrindo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti remiantis pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais.

Teisėjų kolegija


IV.

29. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Lukiškių TI-K 2016 m. rugsėjo 23 d. rašto Nr. 96-3278 ir 2016 m. spalio 11 d. rašto Nr. 96-3445 bei Kalėjimų departamento 2016 m. lapkričio 7 d. sprendimo Nr. 2S-6071 teisėtumo ir pagrįstumo, reikalavimo priteisti 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

30. Prieš pasisakant dėl ginčo iš esmės, pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo išreikalauti visą reikiamą bylai išnagrinėti medžiagą, taip pat pateikė prašymą prijungti prie bylos garso įrašą, kuris patvirtina, kad būrio

viršininkė neteisėtai atsisako atlikti jo prašomus veiksmus.31. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalyje numatyta,

kad nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

32. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas konkrečiai nedetalizuoja, kokius papildomus duomenis, kurie nebuvo įvertinti pirmosios instancijos teisme, apeliacinės instancijos teismas turėtų išreikalauti. Nors pareiškėjas pateikė prašymą prijungti prie bylos garso įrašą, kuris, jo teigimu, patvirtina, kad būrio viršininkė neteisėtai atsisako atlikti jo prašomus veiksmus, tačiau pareiškėjas nepaaiškino, kodėl minėto garso įrašo nepateikė pirmosios instancijos teismui, nepagrindė, kodėl būtinybė pateikti šį įrašą iškilo tik bylą nagrinėjant apeliacinio proceso tvarka. Taip pat nėra aišku, ar šis garso įrašas padarytas teisėtai.

33. Todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo tenkinti pareiškėjo tinkamai pagal ABTĮ reikalavimus nepagrįstus prašymus išreikalauti ir prijungti papildomus, pirmosios instancijos teisme nevertintus įrodymus. Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, byloje yra surinkta pakankamai duomenų reikšmingoms aplinkybėms nustatyti ir teisingam sprendimui šioje byloje priimti. Dėl to būtinybės tik apeliacinėje proceso stadijoje išreikalauti ir nagrinėti naujus papildomus duomenis nėra.

34. Pažymėtina, kad, net perklausius minėtą pareiškėjo pateiktą garso įrašą, nėra pagrindo daryti išvados, kad Lukiškių TI-K pareigūnė padarė kokį nors pažeidimą pareiškėjo atžvilgiu, nes garso įraše įrašyta tik dalis pareiškėjo ir pareigūnės pokalbio, nėra aiškus visas šio pokalbio kontekstas.

35. Vertinant pareiškėjos apeliacinio skundo argumentus, pažymėtina, kad, vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, susijusia su deramu teisingumo vykdymu, teismų sprendimuose turėtų būti tinkamai nurodyti argumentai, pagrindžiantys teismo sprendimą. Teismo pareigos motyvuoti priimamą sprendimą apimtis gali skirtis priklausomai nuo priimamo sprendimo pobūdžio ir turi būti nulemta kiekvienos bylos aplinkybių. Vis dėlto teismo pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), didžiosios kolegijos 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Garcia Ruiz prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011).

36. Vadovaujantis minėta ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pabrėžtina, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-100-822/2018, 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1236-492/2018, 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1018-662/2018).

37. ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį įtvirtinta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, o vidinis įsitikinimas susiformuoja ne vieno įrodymo bei nustatytos faktinės bylos aplinkybės pagrindu, tačiau jų visuma. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017).

38. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai vadovaudamasis įrodymų vertinimo taisyklėmis, nagrinėdamas pareiškėjo nurodytas aplinkybes, teisingai įvertino byloje surinktus duomenis ir sprendime detaliai išdėstė pareiškėjo skundo nepagrįstumą patvirtinančius motyvus. Pareiškėjas nepateikė argumentų, kurie paneigtų pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Todėl teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo išdėstytų detalių ir išsamių argumentų dėl pareiškėjo skundo reikalavimų nepagrįstumo nebekartoja bei plačiau pasisako tik dėl Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus 2016 m. balandžio 7 d. pažymoje Nr. 4D-2015/1-1418 (b. l. 13–33) nustatytų aplinkybių.

39. Nors Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus 2016 m. balandžio 7 d. pažymoje Nr. 4D-2015/1-1418 nustatyta, kad Lukiškių TI-K pareigūnai netinkamai interpretuoja Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 194 punktą ir Lukiškių TI-K direktoriaus 2015 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 1-149 patvirtinto Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikomų suimtųjų ir nuteistųjų

rašytinių pasiūlymų, prašymų, pareiškimų ir skundų, adresuotų įstaigos direktoriui, priėmimo, nagrinėjimo ir atsakymų rengimo tvarkos aprašo 6 punktą, t. y. nedelsiant, nuteistajam dalyvaujant, įtraukti jo prašymą (skundą) į apskaitą ir šį faktą patvirtinti nuteistojo parašu, tačiau tiek minėtoje pažymoje nenustatyta, tiek šioje byloje nėra pagrindo nustatyti, kad pareiškėjo prašymai ir skundai Lukiškių TI-K nebuvo priimami ir nagrinėjami arba išsiunčiami kitoms kompetentingoms institucijoms. Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus nustatyto procedūrinio pažeidimo pareiškėjas nagrinėjamu atveju patyrė neturtinę žalą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalies prasme. Taip pat teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis, neturi pagrindo pripažinti, kad Lukiškių TI-K nesilaiko Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus rekomendacijos nedelsiant, nuteistajam dalyvaujant, įtraukti jo prašymą (skundą) į apskaitą ir šį faktą patvirtinti nuteistojo parašu. Kitų pažeidimų, susijusių su nagrinėjama byla, Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus 2016 m. balandžio 7 d. pažymoje Nr. 4D-2015/1-1418 nenustatyta.

40. Teisėjų kolegija taip pat neturi faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, jog administracinę bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas turėjo išankstinį nusistatymą ar buvo suinteresuotas bylos baigtimi (subjektyvusis teisės į nešališką teismą aspektas), ar kad buvo kitos prielaidos, kurios objektyviuoju aspektu kelia abejonių dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo. Vien ta aplinkybė, kad bylą nagrinėjęs teismas bylą išnagrinėjo ne taip, kaip pageidavo pareiškėjas, nesudaro pagrindo abejoti teismo nešališkumu.

41. ABTĮ 134 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Naujais reikalavimais nelaikomi reikalavimai, neatsiejamai susiję su jau pareikštais reikalavimais.

42. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1041-261/2016). Kitoks ABTĮ 134 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (žr., pvz, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4266-442/2017).

43. Apeliaciniu skundu pareiškėjas pateikė reikalavimą leisti įsigyti bet kokiu būdu ir turėti rašymo priemones ir kitus daiktus, kurie nurodyti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 18 priede. Minėto reikalavimo pareiškėjas skundu pirmosios instancijos teismui nebuvo pateikęs. Atsižvelgdama į tai ir vadovaudamasi ABTĮ 134 straipsnio 6 dalimi, teisėjų kolegija šio pareiškėjo reikalavimo nevertina.

44. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti remiantis pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo V. K. (V. K.) apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI RIČARDAS PILIČIAUSKAS

VESLAVA RUSKAN

VAIDA URMONAITĖ-MACULEVIČIENĖ_______________________


2018-20504 2018-12-14 2018-12-05 2018-12-05 -

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=d6dafb20fef811e8a969c20aa4d38bd4

Administracinė byla Nr. A-1659-575/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04721-2016-6Procesinio sprendimo kategorijos 36(S)





teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. G. skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas padavė teismui skundą, kuriuo prašė panaikinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus AVPK) 2016 m. lapkričio 3 d. sprendimą Nr. 16-IL-10-05233-e „Dėl A. G. leidimo laikyti (nešiotis) ginklus, neterminuoto leidimo įsigyti ir laikyti (nešiotis) ginklus panaikinimo“ (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėjas nurodė, kad Vilniaus AVPK Sprendimas užkerta jam galimybę laisvai rinktis darbą – papildomai dirbti apsaugos darbuotoju. Pareiškėjo teigimu, šaunamąjį ginklą buvo įsigijęs savo asmens ir turto apsaugai. Esant sunkiai materialinei padėčiai yra priverstas dirbti keliose darbovietėse, nes yra paėmęs paskolą iš banko namui pirkti, vartojimo paskolą, sudaręs automobilio lizingo sutartį. Pabrėžė, kad apsaugos darbuotojo darbui būtina sąlyga – leidimo įsigyti ir (ar) laikytis (nešiotis) ginklus (toliau – ir leidimas, leidimai) turėjimas.

3. Atsakovas Vilniaus AVPK atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.4. Atsakovas nurodė, kad Vilniaus AVPK Viešosios tvarkos valdyboje gauta informacija, kad Vilniaus miesto

apylinkės 2016 m. rugpjūčio 29 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-2351-1038/2016 nutraukta baudžiamoji byla pareiškėjo, kuris pripažintas padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalyje (padarė nežymų sveikatos sutrikdymą savo žmonai) atžvilgiu, atleidžiant jį nuo baudžiamosios atsakomybės, kaltinamajam ir nukentėjusiajai susitaikius. Tai pareiškėją charakterizuoja kaip asmenį, linkusį kelti grėsmę kitų asmenų sveikatai, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 10 punktu, 17 straipsnio 1 dalies 11 punktu, Lietuvos Respublikos generalinio komisaro 2003 m. birželio 23 d. įsakymu patvirtintų Fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos ir jos kontrolės taisyklių (toliau – Taisyklės) 93 punktu, buvo priimtas Sprendimas panaikinti pareiškėjui leidimą laikyti (nešiotis) ginklus ir neterminuotą leidimą įsigyti ir laikyti (nešiotis) ginklus. Vilniaus AVPK nuomone, pareiškėjas, turėdamas apsaugos darbuotojo pažymėjimą, gali dirbti apsaugos darbuotoju.

II.

5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 14 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.6. Teismas pažymėjo, kad byloje kilo ginčas dėl Vilniaus AVPK Sprendimo, kuriuo nuspręsta pareiškėjui panaikinti

leidimus, pagrįstumo ir teisėtumo.7. Teismas pabrėžė, kad įsiteisėjusiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 29 d. nuosprendžiu

baudžiamojoje byloje Nr. 1-2351-1038/2016 nustatyta, kad pareiškėjas nežymiai sutrikdė šeimos nario sveikatą, t. y. 2016 m. rugpjūčio 15 d. buitinio konflikto metu džinsinėmis kelnėmis, kuriose buvo diržas su metaline sagtimi, ne mažiau kaip du kartus trenkė savo sutuoktinei į dešinę ranką bei koja spyrė vieną kartą nukentėjusiai į dešinę blauzdą, tokiais savo

veiksmais nežymiai sutrikdė sutuoktinės sveikatą ir padarė nusikalstamą veiką, numatytą Baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalyje (fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas savo artimajam giminaičiui ar šeimos nariui).

8. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad pareiškėjo atžvilgiu atsakovas turėjo pagrindą taikyti Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punktą ir 40 straipsnio 1 dalies 10 punktą bei priimti Sprendimą. Priimdamas Sprendimą, atsakovas pagrįstai vadovavosi ir Lietuvos Respublikos apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 4 straipsnio 3 dalies 6 punktu.

9. Teismas pažymėjo, kad reikalavimai apsaugos darbuotojui yra nustatyti Lietuvos Respublikos asmens ir turto saugos įstatymo 6 straipsnyje. Vadovaujantis šio įstatymo nuostatomis, gali būti atliekama ir neginkluota asmens ir turto sauga. Nors pareiškėjas teigė, kad Sprendimu jam ribojama galimybė rinktis darbą, pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų apie tai, kad jis siekė įsidarbinti apsaugos darbuotoju, kad kreipėsi į teritorinę policijos įstaigą dėl apsaugos darbuotojo pažymėjimo išdavimo Asmens ir turto saugos įstatymo nustatyta tvarka ir toks pažymėjimas jam buvo neišduotas dėl skunde nurodytų aplinkybių.

10. Teismas, vadovaudamasis Taisyklių nuostatomis, konstatavo, kad atsakovas Sprendimu taip pat pagrįstai nusprendė išregistruoti pareiškėjui priklausančius ginklus.

11. Taigi teismas padarė išvadą, kad Vilniaus AVPK teisingai taikė teisės normas, dėl to priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

III.

12. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti. Pareiškėjas taip pat prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

13. Pareiškėjas nurodo, kad Sprendimu jis yra nubaudžiamas antrą kartą už padarytą nusikalstamą veiką. Pabrėžia, kad šaunamasis ginklas jam yra reikalingas apginti save ir savo turtą, jei tam iškiltų grėsmė. Pareiškėjas pažymi, kad jo darbas prasideda 4 val. ryto, iki darbo vietos tenka vykti 25 km, o tai nėra saugus paros laikas, dėl to jam šaunamasis ginklas yra būtinas.

14. Atsakovas Vilniaus AVPK atsiliepimu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

15. Iš esmės nurodo tuos pačius argumentus kaip ir atsiliepime į pareiškėjo skundą. Pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog Vilniaus AVPK tinkamai įvertino bylos aplinkybes, tinkamai taikė teisės normas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Teisėjų kolegija


IV.

16. Šioje byloje kilo ginčas dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2016 m. lapkričio 3 d. sprendimo Nr. 16-IL-10-05233-e „Dėl A. G. leidimo laikyti (nešiotis) ginklus, neterminuoto leidimo įsigyti ir laikyti (nešiotis) ginklus panaikinimo“ (b. l. 5), kuriuo nuspręsta pareiškėjui panaikinti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, pagrįstumo ir teisėtumo.

17. Pareiškėjas apeliaciniame skunde išreiškė prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.18. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje numatyta,

jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

19. Aptartoje ABTĮ nuostatoje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek proceso šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir proceso šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas. Teismų praktikoje, remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, pažymima, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, kai tinkamas procesas ir teisingo sprendimo priėmimas yra galimas remiantis turimais rašytiniais duomenimis,

rašytinėmis šalių pastabomis ir nėra poreikio bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-701-1062/2017, 2016 m. liepos 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-703-858/2016).

20. Įvertinusi bylos medžiagą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Tokių išskirtinių aplinkybių nenurodė ir pareiškėjas. Pažymėtina, kad proceso šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra aiškiai išdėstyta raštu pateiktuose procesiniuose dokumentuose, dėl bylai reikšmingų faktinių aplinkybių byloje ginčo nėra. Todėl pareiškėjo prašymas dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka netenkinamas.

21. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

22. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjo atžvilgiu atsakovas turėjo pagrindą taikyti Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punktą ir 40 straipsnio 1 dalies 10 punktą bei priimti vienintelį galimą sprendimą – panaikinti asmeniui leidimus; atsakovas, priimdamas skundžiamą Sprendimą, pagrįstai taikė Lietuvos Respublikos apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 4 straipsnio 3 dalies 6 punkte nustatytą prevencijos priemonę, nurodė leidimo panaikinimo motyvus.

23. Kaip matyti iš apeliacinio skundo, apeliantas nesutinka su šiomis teismo išvadomis, teigia, kad ginklas jam reikalingas savigynai dėl darbo pobūdžio. Apeliantas nekelia ginčo dėl teisės aiškinimo, bet nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu.

24. Dėl apeliacinio skundo argumentų teismas pažymi, kad ABTĮ 56 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aukščiau paminėtas taisykles, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms.

25. Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas 2013 m. sausio 25 d. nutarime konstatavo, kad ginklai ir šaudmenys gali kelti pavojų ne tik pačiam ginklus ir šaudmenis turinčiam asmeniui, bet ir kitiems visuomenės nariams, viešajai tvarkai, todėl įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokias ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo ir panaikinimo sąlygas bei tvarką, kad būtų sudarytos prielaidos apsaugoti nuo galimos grėsmės tiek patį ginklus ir šaudmenis turintį asmenį, tiek kitus visuomenės narius, užtikrinti viešąją tvarką.

26. Be to, iš Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 1, 17, 18, 30 straipsnių seka, kad asmenims, kurie nori įsigyti arba turi ginklus ir šaudmenis, jų elgesiui keliami itin aukšti reputacijos, rūpestingumo ir atidumo reikalavimai.

27. Baudžiamojoje byloje, kuri nors ir buvo nutraukta atleidžiant pareiškėją nuo baudžiamosios atsakomybės, kaltinamajam ir nukentėjusiajai susitaikius, nustatyta, kad pareiškėjas mušė žmoną, nukentėjusioji nurodė, kad konfliktų tarp jos ir sutuoktinio būna dažnai, sutuoktinis dažnai smurtauja. Taigi atsakovas teisingai nurodė, kad pareiškėjas naudojo fizinį smurtą prieš savo artimąjį, o tai jį charakterizuoja kaip asmenį, linkusį kelti grėsmę kitų asmenų sveikatai, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, todėl skundžiamu Sprendimu atsakovas teisėtai ir pagrįstai panaikino pareiškėjui leidimą laikyti (nešiotis) ginklus ir neterminuota leidimą įsigyti ir laikyti (nešiotis) ginklus.

28. Apeliantas teigia, jis yra nubaudžiamas antrą kartą už padarytą nusikalstamą veiką. Teismas tokios aplinkybės nenustatė. Baudžiamoji byla baigta be apkaltinamojo nuosprendžio. Netgi jeigu ir būtų byla baigta apkaltinamuoju nuosprendžiu, tai jis ir teisės laikyti ginklus panaikinimas yra skirtingos atsakomybės rūšys taikomos ne už tą pačią objektyvią veiklą – asmens kėlimas grėsmės kitų asmenų sveikatai, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, dėl ko priimtas Sprendimas, nėra nusikaltimo sudėties objektyviosios pusės dalis.

29. Apeliaciniame skunde nurodyti apelianto interesai turėti ginklą nėra svarbesni už visuomenės saugumo interesus,

pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.


n u t a r i a:

pareiškėjo A. G. apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


VESLAVA RUSKAN



2018-20485 2018-12-14 2018-12-05 2018-12-05 -

Administracinė byla Nr. A-1685-415/2018Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01885-2015-4Procesinio sprendimo kategorijos: 24.7; 34.2(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Šalmėtė“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Šalmėtė“ skundą atsakovui Alytaus miesto savivaldybės administracijai dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas UAB „Šalmėtė“ (toliau – ir Bendrovė) padavė skundą, kuriuo prašė panaikinti Alytaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) direktoriaus 2015 m. rugsėjo 30 d. įsakymą „Dėl licencijos verstis mažmenine alkoholinių gėrimų prekyba panaikinimo“ Nr. DV-776 (toliau – ir Įsakymas).

2. Pareiškėjas nurodė, kad Bendrovė gavo Administracijos direktoriaus 2015 m. rugpjūčio 11 d. raštą Nr. SD-6226

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=b7285b60fef811e8a969c20aa4d38bd4

(17.1.) „Dėl licencijos verstis mažmenine alkoholinių gėrimų prekyba“, kuriame buvo nurodyta iki 2015 m. rugpjūčio 21 d. pateikti UAB „Šalmėtė“ priklausančio pastato, esančio adresu (duomenys neskelbtini), (toliau – ir Pastatas) teisinę registraciją patvirtinančius dokumentus, priešingu atveju neterminuota 1997 m. liepos 1 d. išduota licencija Nr. 72 verstis mažmenine alkoholinių gėrimų prekyba picerijoje „Palermo“ (toliau – ir Licencija) bus panaikinta. Atsakydama į šį raštą, Bendrovė informavo Administraciją, kad Licencija buvo išduota pagal tuo metu galiojančius teisės aktus, institucijai išdavusiai licenciją buvo pateikti visi reikalingi dokumentai, įskaitant ir Pastato, kuriame įsikūrusi picerija „Palermo“ (toliau – ir Picerija), teisinę registraciją patvirtinančius dokumentus. Administracija 2015 m. rugsėjo 17 d. raštu Nr. SD-7364(17.1.) „Dėl licencijos verstis mažmenine alkoholinių gėrimų prekyba“ nustatė pareiškėjui 5 darbo dienų terminą inventorizuoti nerealizuotus alkoholio produktus ir nerealizuotų alkoholio produktų inventorizavimo aktą, pasirašytą ir mokesčių inspekcijos pareigūno, pateikti Turto valdymo ir verslo skyriui. Rašte taip pat nurodoma, kad jeigu per nustatytą laiką pareiškėjas nepristatys alkoholio produktų inventorizavimo aktų, kitą dieną bus panaikintas Licencijos galiojimas. Administracijos direktorius Įsakymu panaikino Licencijos galiojimą.

3. Bendrovės teigimu, ginčijamas Įsakymas savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams ir jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą. Licencijos panaikinimo atvejų baigtinis sąrašas yra nurodytas Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo (toliau – ir AKĮ) 34 straipsnio 16–19 dalyse, tačiau šiame sąraše nėra numatyta pagrindo naikinti Licenciją dėl pasikeitusių Pastato teisinės registracijos duomenų, nors atsakovas Įsakymą grindžia būtent tokiu pagrindu. Be to, atsakovo teisė įpareigoti licencijos turėtoją inventorizuoti nerealizuotus alkoholio produktus yra aiškiai reglamentuota. Tokią teisę atsakovas turi tik tuo atveju, kai licencijos galiojimas panaikinamas dėl Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 34 straipsnio 18 dalies, 19 dalies 2, 8, 9 punktuose nurodytų priežasčių. Nagrinėjamu atveju neegzistavo AKĮ 34 straipsnio 18 dalies, 19 dalies 2, 8, 9 punktuose nurodytos priežastys Licencijos galiojimo panaikinimui. Pareiškėjo manymu, dėl nurodytų priežasčių naikintinas Įsakymas, kadangi atsakovo nurodytas Licencijos panaikinimo pagrindas (pasikeitę turto registracijos duomenys) nėra numatytas teisės aktuose.

4. Atsakovas Administracija atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.5. Atsakovas nurodė, kad AKĮ 5 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje draudžiama

prekiauti skysčiais, kurių tūrinė etilo alkoholio koncentracija yra didesnė kaip 20 procentų, nestacionariose mažmeninės prekybos vietose. Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnis konkrečiai nustato mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais tvarką. Šio ginčo atveju yra pažeistas AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 6 punktas, kuris numato, kad Lietuvos Respublikoje draudžiama prekiauti alkoholiniais gėrimais nestacionariosiose mažmeninės prekybos ir viešojo maitinimo vietose. AKĮ 2 straipsnio 21 dalyje nustatyta, kad nestacionarioji viešojo maitinimo vieta – viešojo maitinimo vieta, įrengta Nekilnojamojo turto registre neregistruojamame laikinajame statinyje. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių, jog jam priklausantis Pastatas, kuriame įsikūrusi picerija „Palermo“, yra stacionarus statinys ir yra įregistruotas Nekilnojamojo turto registre, Administracija pagrįstai ir teisėtai panaikino išduotą Licenciją.

6. Administracija taip pat pažymėjo, kad Licencijos galiojimas panaikinamas ir AKĮ 34 straipsnio 19 dalies 9 punkto pagrindu, tuomet kai įmonė, Europos juridinis asmuo ar jo filialas, kurie buvo įspėti apie galimą licencijos galiojimo panaikinimą, per nustatytą terminą nepašalina nurodytų pažeidimų. UAB „Šaltmėtė“ buvo įspėta, kad jeigu iki nurodyto termino nepateiks Pastato, kuriame įsikūrusi jai priklausanti picerija „Palermo“, stacionarumą patvirtinančio dokumento, tai bus taikomas AKĮ 34 straipsnio 19 dalies 9 punktas, t. y. Licencija bus panaikinta.

7. Atsakovo nuomone, AKĮ nustatyta ekonominė sankcija – mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais licencijos panaikinimas yra pačios Bendrovės ir jos vadovo ilgametis nepateisinamo neveikimo rezultatas, t. y. AKĮ nustatytų imperatyvų nepaisymo ir ignoravimo pasekmė.

II.

8. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 20 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Šalmėtė“ skundą atmetė.9. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčijamas Administracijos direktoriaus Įsakymas,

priimtas motyvuojant tuo, kad pagal AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 6 punktą prekiauti alkoholiniais gėrimais draudžiama nestacionariose mažmeninės prekybos ir viešojo maitinimo vietose, kurios yra Nekilnojamojo turto registre neregistruojamame laikinajame statinyje. Ginčo byloje dėl to, kad Pastatas nei ginčijamo Įsakymo priėmimo metu, nei bylos nagrinėjimo metu nebuvo įregistruotas Nekilnojamojo turto registre, nėra.

10. Teismas pabrėžė, kad visi Nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka (Lietuvos Respublikos nekilnojamo turto registro įstatymo 4 straipsnis). Byloje esantys duomenys patvirtina, kad, 1997 metais sprendžiant klausimą dėl Licencijos pareiškėjui išdavimo bei vėliau 2001 ir 2002 metais Alytaus miesto savivaldybės valdybai svarstant klausimą dėl Licencijos neperregistravimo,

buvo nustatyta, jog UAB „Šalmėtė“ yra nepateikusi Pastato, kuriame yra Picerija, teisinę registraciją patvirtinančių dokumentų, todėl pareiškėjo teiginiai, kad buvo pateikti Pastato registracijos dokumentai, tačiau vėliau dėl nesuprantamų priežasčių Pastato registracija buvo panaikinta, yra visiškai nepagrįsti.

11. Teismas nustatė, kad 1994 m. lapkričio 16 d. pareiškėjui išduotas leidimas Nr. 94-26 žemės sklype (duomenys neskelbtini), statyti du surenkamus paviljonus kavinei ir parduotuvei pagal 1994 m. spalio 24 d. suderintą projektą. Alytaus apskrities viršininko 1997 m. birželio 27 d. potvarkiu Nr. 322 sudaryta komisija 1997 m. birželio 30 d. patvirtino kavinės-picerijos (duomenys neskelbtini), priėmimo naudoti aktą, tačiau Alytaus apskrities viršininko 1997 m. gruodžio 31 d. potvarkiu sudaryta komisija patvirtino naują paviljono Nr. 2 (laikinasis statinys), esančio adresu (duomenys neskelbtini), priėmimo naudoti aktą, kuriame nurodyta, jog laikinąjį statinį leidžiama eksploatuoti iki 2000 m. lapkričio 28 d. Kiti byloje esantys duomenys taip pat patvirtina, kad ginčo Pastatas yra laikinasis statinys. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas iš esmės nekelia ginčo dėl to, jog Pastatas yra laikinasis statinys. Be to, iš byloje esančios 2006 m. gegužės 12 d. žemės sklypo dalies pirkimo-pardavimo sutarties 5.6 punkto matyti, kad V. S. (Bendrovės direktorius) įsipareigojo savo lėšomis nugriauti parduodamoje žemės sklypo dalyje esantį laikinąjį Pastatą iki 2006 m. gruodžio 31 d. Visos nustatytos aplinkybės teismui buvo pagrindas daryti išvadą, kad UAB „Šalmėtė“ priklausantis Pastatas, kuriame įrengta Picerija, yra laikinasis statinys ir teisės į jį Nekilnojamojo turto registre neregistruojamos, todėl prekiauti alkoholiniais gėrimais jame yra draudžiama (AKĮ 5 straipsnio 1 dalis, 18 straipsnio 3 dalies 6 punktas).

12. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 618 patvirtintų Didmeninės ir mažmeninės prekybos alkoholio produktais licencijavimo taisyklių 6 punktu, pripažino, kad savivaldybės vykdomajai institucijai (atsakovui) suteikti įgaliojimai ne tik išduoti licencijas verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais, tačiau ir kontroliuoti kaip licencijų verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais turėtojai laikosi licencijuojamos veiklos sąlygų. Todėl Administracija visiškai pagrįstai 2015 m. rugpjūčio 11 d. raštu Nr. SD-6226(17.1.) „Dėl licencijos verstis mažmenine alkoholinių gėrimų prekyba“, nurodė pareiškėjui (UAB „Šalmėtė“) iki 2015 m. rugpjūčio 21 d. pateikti Bendrovei priklausančio Pastato, kuriame yra įsikūrusi Picerija, teisinę registraciją patvirtinančius dokumentus, taip pat pagrįstai nurodė, kad priešingu atveju Licencija bus panaikinta.

13. Pareiškėjui nepateikus įrodymų, kad Pastatas, kuriame vykdoma prekyba alkoholiniais gėrimais, yra stacionarus, įregistruotas Nekilnojamojo turto registre, teismo vertinimu, atsakovas visiškai pagrįstai ir teisėtai, pagal AKĮ 34 straipsnio 19 dalies 9 punkto ir 18 straipsnio 3 dalies 6 punkto nuostatas ginčijamu Įsakymu panaikino Licencijos galiojimą.

14. Teismo nuomone, nustatytos aplinkybės patvirtina, kad ginčijamame Įsakyme neabejotinai atsispindi faktinis ir teisinis jo priėmimo pagrindas, šis aktas yra motyvuotas, dėl to atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus.

15. Teismas konstatavo, kad Įsakymas yra teisėtas, pagrįstas galiojančiais teisės aktais, todėl jį naikinti nėra jokio pagrindo.

III.

16. Pareiškėjas UAB „Šalmėtė“ padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – Bendrovės skundą tenkinti.

17. Pareiškėjas pabrėžia, kad byloje nėra ginčo, jog Licencija Bendrovei buvo išduota teisėtai, pagal tuo metu galiojančius teisės aktų reikalavimus. Bendrovės teigimu, atsakovui nusprendus panaikinti teisėtai išduotą licenciją (o ne pripažinti Licencijos išdavimą neteisėtu), turi būti taikomi įstatyme įtvirtinti licencijos panaikinimo pagrindai. Licencijos panaikinimo atvejų baigtinis sąrašas yra nurodytas AKĮ 34 straipsnio 16–19 dalyse. Tarp AKĮ 34 straipsnio 16–19 dalyse nurodytų baigtinių Licencijos panaikinimo pagrindų nėra numatyta pagrindo naikinti Licenciją dėl pasikeitusių Pastato teisinės registracijos duomenų, tačiau Administracija Įsakymą grindžia būtent tokiu pagrindu.

18. Bendrovė pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas nenurodė nė vieno AKĮ 34 straipsnio 16–19 dalyse numatyto teisinio pagrindo, kuriuo remiantis Licencijos panaikinimas galėtų būti pripažintas teisėtu. Teismas rėmėsi AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 6 punkto nuostata, kad Lietuvos Respublikoje prekiauti alkoholiniais gėrimais draudžiama nestacionariosiose mažmeninės prekybos ir viešojo maitinimo vietose. Tačiau Pastato daiktinės teisės buvo registruotos Nekilnojamojo turto registre ir tuo pagrindu Bendrovei buvo išduota Licencija, t. y. Pastatas nebuvo laikinasis statinys. Todėl Pastatas negali būti pripažintas laikinuoju.

19. Pareiškėjas pažymi, kad Kauno apygardos administracinis teismas nagrinėja administracinę bylą Nr. I-122-402/2017, kurioje yra būtent nagrinėjamas skundas dėl Pastato teisinės registracijos neteisėto panaikinimo. Pabrėžia, kad, pateikus visus dokumentus, Pastatas buvo įregistruotas, gautas nuosavybės teisę patvirtinantis pažymėjimas, o minėto nuosavybės pažymėjimo pagrindu buvo išduota ir Licencija, leidžianti Picerijoje verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais. Teismui buvo pateikti duomenys apie pareikštus reikalavimus dėl nepagrįsto Pastato išregistravimo iš

Nekilnojamojo turto registro ir teismas turėjo atsižvelgti į šią aplinkybę.20. Bendrovė nurodo, kad AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 6 punkto nuostata dėl draudimo prekiauti alkoholiniais gėrimais

nestacionariosiose mažmeninės prekybos ir viešojo maitinimo vietose nėra specialioji norma AKĮ 34 straipsnio 16–19 dalyse įtvirtintiems licencijų panaikinimo pagrindams (baigtiniam sąrašui) ir jai negali būti suteiktas prioritetas. Nagrinėdamas klausimą dėl Licencijos panaikinimo, teismas ginčo santykiams turi taikyti su Licencijos panaikinimu susijusias teises normas, tačiau nagrinėjamu atveju šis reglamentavimas buvo akivaizdžiai ignoruotas ir tai nulėmė neteisėto ir nepagrįsto teismo sprendimo priėmimą.

21. Pareiškėjas taip pat pažymi, kad Bendrovės įkurtoje Picerijoje dirba apie 30 darbuotojų (vienišos motinos, auginančios vaikus, jaunimas), Bendrovė moka mokesčius, dėl to formaliems ir nepagrįstiems reikalavimams negali būti teikiamas prioritetas prieš sąžiningą, socialiai atsakingą, ilgametį verslą, prieš miesto gyventojų lūkesčius, prieš sąžiningai sukurtas darbo vietas, o nepagrįstas Licencijos panaikinimas akivaizdžiai pažeistų darbuotojų ir valstybės interesus. Įsakyme vien formaliai nurodyti teisės aktai, kuriais buvo remtasi priimant šį aktą, tačiau jie nesuteikia teisės atsakovui priimti būtent tokio pobūdžio sprendimą. Administracija nepateikė aiškių, konkrečių argumentų, nenurodė aiškaus Licencijos panaikinimo pagrindo, kaip to reikalauja Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnis. Todėl Įsakymas naikintinas kaip nepagrįstas.

22. Atsakovas Administracija atsiliepimu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

23. Atsakovas iš esmės nurodo tuos pačius argumentus kaip ir atsiliepime į pareiškėjo skundą. Pabrėžia, kad pareiškėjo samprotavimai apie Pastato ir teisių į jį įregistravimą bei registracijos neteisėtą panaikinimą neatitinka faktinių aplinkybių. Kauno apygardos administracinio teismo nagrinėjamoje administracinėje byloje Nr. 1-122-402/2017 nustatytos aplinkybės taip pat patvirtina, kad Pastatas yra laikinasis statinys, o laikinasis statinys ir teisės į jį Nekilnojamojo turto registre neregistruojami. Todėl Picerijoje mažmeninė prekyba alkoholiniais gėrimais negalima ir draudžiama (AKĮ 5 straipsnio 1 dalis). Administracija taip pat pabrėžia, kad alkoholinių gėrimų pardavimas nėra pagrindinė Picerijos veikla, todėl Licencijos panaikinimas nėra priežastis, dėl kurios pareiškėjas negalėtų toliau tęsti veiklos arba ją nutraukti. Atsakovo nuomone, teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, objektyviai ir visapusiškai išnagrinėjo bylos aplinkybes ir tinkamai įvertino byloje esančius rašytinius įrodymus, pagrįstai taikė materialines bei proceso teisės normas, todėl naikinti teismo sprendimą nėra teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija


IV.

24. Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje draudžiama prekiauti skysčiais (technologiniais, parfumerijos, kosmetikos, buitinės chemijos pramonės gaminiais ir kt.), kurių tūrinė etilo alkoholio koncentracija yra didesnė kaip 20 procentų, nestacionariosiose mažmeninės prekybos vietose <…>. AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 6 punkte numatyta, kad Lietuvos Respublikoje prekiauti alkoholiniais gėrimais draudžiama nestacionariosiose mažmeninės prekybos ir viešojo maitinimo vietose. Pagal AKĮ 2 straipsnio 20 dalį nestacionarioji mažmeninės prekybos vieta – mažmeninės prekybos vieta, įrengta Nekilnojamojo turto registre neregistruojamame laikinajame statinyje, o pagal AKĮ 2 straipsnio 21 dalį nestacionarioji viešojo maitinimo vieta – viešojo maitinimo vieta, įrengta Nekilnojamojo turto registre neregistruojamame laikinajame statinyje.

25. Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2010 m spalio 1 d. iki 2017 m. liepos 1 d.) numatyta, kad laikinasis statinys – statinys, kurį leista pastatyti ir naudoti ribotą terminą. Laikinųjų statinių naudojimo terminas gali būti pratęstas. Laikinųjų statinių, kurių naudojimo terminas suinteresuotųjų asmenų prašymu pratęsiamas, naudojimo termino pratęsimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija. Laikinasis statinys ir teisės į jį Nekilnojamojo turto registre neregistruojami.

26. Pagal AKĮ 34 straipsnio 19 dalies 9 punktą licencijos gaminti alkoholio produktus, verstis didmenine prekyba jais ar verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais galiojimas panaikinamas, jei įmonė, Europos juridinis asmuo ar jo filialas, kurie buvo įspėti apie galimą licencijos galiojimo panaikinimą, per nustatytą terminą nepašalina nurodytų pažeidimų. Licencijos ir leidimo galiojimą panaikina juos išdavusi institucija (AKĮ 34 straipsnio 22 dalis).

27. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 618 patvirtintų Didmeninės ir mažmeninės prekybos alkoholio produktais licencijavimo taisyklių 6 punkte (nutarimo redakcija, galiojusi iki 2015 m. lapkričio 1 d.) numatyta, kad licencijas verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais išduoda, papildo, jų rekvizitus patikslina, apie

galimą licencijų galiojimo sustabdymą ar licencijų galiojimo panaikinimą įspėja, licencijų galiojimą sustabdo, licencijų galiojimo sustabdymą ar licencijų galiojimą panaikina, popierinių licencijų dublikatus išduoda, taip pat prižiūri, kaip licencijų verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais turėtojai laikosi licencijuojamos veiklos sąlygų, savivaldybės vykdomoji institucija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymu ir šiomis taisyklėmis.

28. Alytaus miesto savivaldybės tarybos 2013 m. balandžio 25 d. sprendimu Nr. T-117 patvirtinto Mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais licencijų išdavimo tvarkos aprašo (sprendimo redakcija, galiojusi iki 2015 m. lapkričio 19 d.) 3 punkte įtvirtinta, kad licencijas verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais išduoda, papildo, patikslina, apie galimą licencijų galiojimo sustabdymą ar licencijų galiojimo panaikinimą įspėja, licencijų galiojimą sustabdo, licencijų galiojimo sustabdymą ar galiojimą panaikina, išduoda licencijų dublikatus, taip pat prižiūri, kaip licencijų verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais turėtojai laikosi licencijuojamos veiklos sąlygų, Alytaus miesto savivaldybės administracijos direktorius, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu patvirtintomis Didmeninės ir mažmeninės prekybos alkoholio produktais licencijavimo taisyklėmis ir Mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais prekybos ir viešojo maitinimo įmonėse taisyklėmis, Alytaus miesto savivaldybės tarybos sprendimais, reglamentuojančiais licencijų išdavimo tvarką.

29. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi minėtu reglamentavimu, pripažįsta, kad savivaldybės vykdomoji institucija (šiuo atveju – Alytaus miesto savivaldybės administracija), nustačiusi, kad UAB „Šalmėtė“ priklausantis Pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), kuriame įrengta picerija „Palermo“, yra laikinasis statinys, ir Bendrovei per nustatytą terminą nepateikus šią aplinkybę paneigiančių duomenų (pvz., teisinės registracijos dokumentų), turėjo pagrindą panaikinti pareiškėjui 1997 m. liepos 1 d. išduotą licenciją Nr. 72 verstis mažmenine alkoholinių gėrimų prekyba picerijoje „Palermo“. Todėl pareiškėjo argumentas, kad AKĮ nebuvo nustatyta pagrindų, kuriais vadovaujantis nagrinėjamu atveju būtų galima panaikinti Licenciją, yra niekuo nepagrįstas.

30. Teisėjų kolegija nekartoja pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių (žr. nutarties 10, 11 punktus), kurios patvirtina, kad Pastatas iš tiesų yra laikinasis statinys. Tai, kad Pastatas yra laikinasis statinys, patvirtina ir VĮ Registrų centro oficialūs raštai, kuriuose Pastatas įvardinamas kaip laikinasis statinys ir nurodoma, kad Pastatas Nekilnojamojo turto registre nėra registruotas (I t, b. l. 140–141, 143, 153–156, 169), Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonės Alytaus filialo 1999 m. rugsėjo 14 d. išvada Nr. 20730 (II t, b. l. 54), kuria nuspręsta netenkinti 1999 m. rugsėjo 6 d. prašymo įregistruoti Pastatą, kadangi Pastatas yra laikinasis statinys. Byloje yra tik Nekilnojamojo turto Centrinio duomenų banko išrašas (I t, b. l. 68–69), kuris patvirtina, kad adresu (duomenys neskelbtini), t. y. šalia Pastato, kuriame yra įsikūrusi Picerija, yra registruotas nebaigtas statyti pastatas, kurio baigtumas – 53 proc. Tai, kad Pastatas yra laikinasis statinys patvirtina ir priimti teismų sprendimai kitose bylose, pavyzdžiui, ši aplinkybė nustatyta įsiteisėjusiu Kauno apygardos teismo 2014 m. lapkričio 10 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2A-2241-657/2014. Taigi teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, kad Pastatas iki ginčijamo Įsakymo priėmimo ir ginčijamo Įsakymo priėmimo metu buvo laikinasis statinys, kuriame draudžiama vykdyti mažmeninę alkoholinių gėrimų prekybą pagal AKĮ 5 straipsnio 1 dalį ir 18 straipsnio 3 dalį.

31. Pareiškėjo nurodomoje administracinėje byloje Nr. I-122-402/2017 buvo nagrinėjamas ne Pastato teisinės registracijos panaikinimo teisėtumo klausimas, bet VĮ Registrų centro Alytaus filialo 2015 m. rugsėjo 30 d. sprendimo Nr. (2.1.9.)ALG-2554, kuriuo atsisakyta tenkinti prašymus įregistruoti Pastatą Nekilnojamojo turto registre ir sudaryti nekilnojamojo turto kadastrinių matavimų bylą. Minėtoje administracinėje byloje Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. birželio 22 d. sprendimu VĮ Registrų centro Alytaus filialo 2015 m. rugsėjo 30 d. sprendimą Nr. (2.1.9.)ALG-2554 pripažino teisėtu ir pagrįstu. Šis teismo sprendimas apskųstas apeliacine tvarka.

32. Dėl pareiškėjo argumento, kad Licencijos panaikinimas pažeidžia Bendrovės ir jos Picerijoje dirbančių darbuotojų interesus, valstybės interesą surinkti mokesčius, neturi reikšmės nagrinėjamai bylai, kadangi pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 2 dalį teismas nevertina ginčijamo teisės akto ir veiksmų (neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar viešojo administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar teisės aktas arba veiksmas (neveikimas) neprieštarauja tikslams ir uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo įgaliojimus. Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, galimi Bendrovės ir jos darbuotojų socialiniai ir ekonominiai interesai negali paneigti Administracijos teisės ir pareigos panaikinti Licenciją, nustačius tam teisėta pagrindą, o valstybės interesas yra ne tik surinkti mokesčius į valstybės biudžetą, bet ir užtikrinti tinkamą alkoholio prekybos kontrolės tvarką, kad būtų pasiekti AKĮ siekiami tikslai (AKĮ 1 straipsnis).

33. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 27 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A556-336/2011 išaiškinta, kad Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, taip pat motyvai.

34. Teisėjų kolegijos vertinimu, iš ginčijamo Įsakymo turinio galima aiškiai suprasti jo priėmimo teisinį ir faktinį pagrindą, t. y. pareiškėjas turėjo suprasti, kad Licencija naikinama dėl to, kad Bendrovė verčiasi alkoholinių gėrimų mažmenine prekyba nestacionarioje viešojo maitinimo prekybos vietoje, nurodytos tai draudžiančios ir Administracijai teisę šiuo pagrindu panaikinti Licenciją suteikiančios teisės aktų normos. Todėl ginčijamas Įsakymas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimas, dėl to ginčijamas Įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas, šį aktą naikinti nėra pagrindo.

35. Apibendrinant tai, kad išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir visapusiškai išnagrinėjo bylos aplinkybes, pagrįstai pripažino ginčijamą Įsakymą teisėtu ir pagrįstu, dėl to nėra pagrindo pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais keisti ar naikinti skundžiamą teismo sprendimą. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.


n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Šalmėtė“ apeliacinį skundą atmesti.Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


ROMANAS KLIŠAUSKAS



2018-20513 2018-12-14 2018-12-05 2018-12-05 -






teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. R. (S. R.) apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. R. (S. R.) skundą atsakovui Pravieniškių pataisos namams-atvirajai kolonijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=e67b60b0fef811e8a969c20aa4d38bd4

I.

1. Pareiškėjas padavė teismui skundą, kuriuo prašė panaikinti Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK) direktoriaus 2016 m. rugsėjo 27 d. nutarimą Nr. 68-1310 „Dėl nuteistojo nubaudimo“ (toliau – ir Nutarimas) ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) 2016 m. lapkričio 25 d. sprendimą Nr. 2S-6201 (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėjas nurodė, kad Nutarimu jam paskirta nuobauda – papeikimas. Pareiškėjo nuomone, nuobauda skirta neatlikus išsamaus tyrimo, nebuvo tinkamai įvertintos visos aplinkybės, nors pareiga įrodyti režimo pažeidimą ir asmens kaltę tenka institucijai. Pažymėjo, kad ne dėl visų jo skunde išdėstytų motyvų ir aplinkybių Kalėjimų departamentas Sprendime pasisakė. Iš esmės nebuvo nagrinėjamos aplinkybės, susijusios su pareiškėjo paskyrimu gyventi 1 lokaliniame sektoriuje. Taigi, nebuvo nustatyta, ar teisėti buvo administracijos veiksmai perkeliant gyventi į 1 lokalinį sektorių, praėjus tik vienai dienai po to, kai po kalinimo karantino kameroje pareiškėjas buvo paskirtas gyventi į 2 lokalinio sektoriaus 8 būrį. Ginčijamuose administraciniuose teisės aktuose taip pat nėra nurodyta, kokių konkrečių teisės aktų nuostatas pažeidė pareiškėjas ir kokių konkrečių įstaigos administracijos reikalavimų nevykdė.

3. Pareiškėjo teigimu, atsakovas veikė neteisėtai, parinkdamas jam gyvenamąją vietą Pravieniškių PN-AK. Būtent neteisėti atsakovo veiksmai ir nulėmė pareiškėjo emocinę būseną. Drausmės komisijos (toliau – ir Komisija) posėdžio metu išgirdęs netikėtą administracijos sprendimą, pareiškėjas pajuto pavojų savo gyvybei ir sveikatai, buvo susijaudinęs, emocinė būsena buvo įtempta. Pareiškėjo tvirtinimu, dėl susijaudinimo gal ir galėjo kalbėti aukštesniu tonu nei paprastai, taip pat perklausdavo Komisijos narius, norėdamas išsiaiškinti, apie ką kalbama, dėl šios priežasties kai kuriems Komisijos nariams galėjo susidaryti nuomonė, jog jis replikuoja. Be to, įtakos kalbėjimo garsui galėjo turėti aplinkybė, kad pareiškėjas Vietnamo kalėjime buvo kalinamas kameroje su vietnamiečiais, kurie tarpusavyje kalbėjo tik vietnamiečių kalba, kurioje dominuoja aukštas kalbėjimo tonas. Bendraudamas su jais pareiškėjas buvo įpratęs tarti žodžius garsiai, todėl iš įpročio taip pat galėjo kalbėti pernelyg garsiai. Pareiškėjas serga chronišku ausų uždegimu, ausyse nuolat jaučia triukšmą, todėl kalba garsiai. Kitame Komisijos posėdyje pareiškėjas paaiškino savo elgesio priežastis ir atsiprašė Komisijos narių, jei jo elgesys posėdžio metu jiems galėjo pasirodyti netinkamas. Esant šioms aplinkybėms, pareiškėjo nuomone, ginčijami administraciniai teisės aktai yra neteisėti ir nepagrįsti, todėl turi būti panaikinti.

4. Atsakovas Pravieniškių PN-AK atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.5. Atsakovas nurodė, kad ginčijami administraciniai teisės aktai yra teisėti ir pagrįsti, naikinti juos nėra jokio pagrindo.

2016 m. rugsėjo 8 d. pareiškėjas padarė bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą, kadangi Komisijos posėdžio metu elgėsi nepagarbiai Komisijos narių atžvilgių, replikavo, kalbėjo pakeltu tonu ir savo veiksmais pažeidė Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 110 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų reikalavimus. Atsižvelgus į pareiškėjo padarytą laisvės atėmimo bausmės atlikimo režimo pažeidimą, ginčijamu Nutarimu jam pagrįstai ir teisėtai skirta nuobauda – papeikimas.

6. Pravieniškių PN-AK pažymėjo, kad, taikydamas bausmių vykdymą reguliuojančius teisės aktus, vadovavosi principu, kad visi nuteistieji lygūs, nepaisant jų kilmės, lyties, socialinės ar turtinės padėties, tautybės ar rasės, politinių pažiūrų ir partiškumo, išsilavinimo, kalbos, religinių ar kitokių įsitikinimų, genetinių savybių, neįgalumo, seksualinės orientacijos, veiklos rūšies ir pobūdžio, gyvenamosios vietos ir kitų nenumatytų Lietuvos Respublikos įstatymuose aplinkybių. Skiriant nuobaudą pareiškėjui buvo ištirtos visos įvykio aplinkybės, įvertinti surinkti įrodymai, todėl atsakovui nekilo jokių abejonių dėl padaryto bausmės atlikimo režimo pažeidimo.

II.

7. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 22 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.8. Teismas pažymėjo, kad ginčas kilo Pravieniškių PN-AK Nutarimo ir Kalėjimų departamento Sprendimo teisėtumo ir

pagrįstumo.9. Teismas nustatė, kad ginčijamu Nutarimu nuobauda – papeikimas – pareiškėjui paskirta už tai, kad jis 2016 m.

rugsėjo 8 d., 9.30 val., Komisijos posėdžio metu elgėsi nepagarbiai Komisijos narių atžvilgiu, replikavo, kalbėjo pakeltu tonu ir tokiais savo veiksmais pažeidė BVK 110 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų reikalavimus. Kalėjimų departamentas Sprendimu pareiškėjo skundą atmetė ir Pravieniškių Nutarimu paskirtą nuobaudą paliko galioti. Šias aplinkybes teismo posėdyje taip pat patvirtino liudytojai. Liudytojai patvirtino, kad 2016 m. rugsėjo 8 d. Komisijos posėdyje, kuriame buvo svarstomas pareiškėjo atsisakymas gyventi jam paskirtoje gyvenamojoje vietoje, pareiškėjas elgėsi nepagarbiai komisijos narių atžvilgiu, replikavo, kalbėjo pakeltu tonu, pertraukinėjo komisijos pirmininką, trukdė pastarajam kalbėti, reikalavo jį perkelti gyventi į 2 lokalinį sektorių pas dirbančius nuteistuosius, į nurodymus nusiraminti nereagavo, arogantiškai reiškė nepasitenkinimą priimtu sprendimu. Liudytojų parodymus patvirtina jų tarnybiniuose pranešimuose (paaiškinimuose),

2016 m. rugsėjo 23 d. tarnybinio tyrimo išvadoje Nr. 35(2)-17 „Dėl įstaigos 2-o sektoriaus nuteistojo S. R. bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimo“ (toliau – ir Išvada), 2016 m. rugsėjo 8 d. akte Nr. 42-11168 „Dėl nuteistojo elgesio Drausmės komisijos posėdžio metu“ (toliau – ir Aktas) nurodytos aplinkybės.

10. Teismo vertinimu, liudytojų parodymai nuoseklūs, išsamūs, neprieštarauja jų tarnybiniuose pranešimuose (paaiškinimuose), Išvadoje ir Akte nurodytoms aplinkybėms ir vieni kitiems, todėl jais netikėti teismas neturėjo pagrindo. Nenustatyta, kad liudytojai galėtų būti suinteresuoti pareiškėją apkalbėti.

11. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas buvo supažindintas su Aktu, tačiau rašyti pasiaiškinimą atsisakė. 2016 m. rugsėjo 22 d. pareiškėjas pateikė atsakovui paaiškinimą raštu, kuriame nurodė, jog jis serga chronišku ausų uždegimu, nuolat ausyje jaučia triukšmą, todėl kalba garsiai, įtakos kalbėjimo garsui galėjo turėti aplinkybė, kad Vietnamo kalėjime buvo kalinamas kameroje su vietnamiečiais, kurie tarpusavyje kalbėjo tik vietnamiečių kalba, kurioje dominuoja aukšti garsai. Tačiau teismas pabrėžė, kad medicininių dokumentų išrašas patvirtina, jog pareiškėjas dėl ausų landose susidariusių kamščių į Pravieniškių PN-AK gydytoją kreipėsi tik 2016 m. rugsėjo 23 d., o 2016 m. rugsėjo 28 d. ausys buvo išplautos. Duomenų, kad dėl klausos sutrikimų pareiškėjas kreipėsi ankščiau, byloje nėra. Įvertinus minėtus įrodymus, teismo nuomone, pareiškėjo minėti argumentai prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms, todėl teismas juos vertino kaip nepagrįstus.

12. Teismo vertinimu, pareiškėjui paskirta nuobauda yra adekvati jo padarytam pažeidimui.13. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad Nutarimas ir Sprendimas yra teisėti ir pagrįsti, jų panaikinti

nėra teisinio pagrindo.

III.

14. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

15. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:1. Sprendime nėra nurodyta, kokias konkrečias teisės aktų, reglamentuojančių pataisos įstaigos vidaus tvarką, normas

pareiškėjas pažeidė, to nekonkretizavo ir pirmosios instancijos teismas sprendime;2. teismas visiškai nepagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjo argumentus dėl jo perkėlimo kalėti į Pravieniškių PN-AK 1

lokalinį sektorių;3. Komisijos posėdyje elgėsi emocingai dėl to, kad jis buvo nepagrįstai kaltinamas padaręs pažeidimą, dėl to, kad

atsisakė vykdyti neteisėtą Pravieniškių PN-AK pareigūno reikalavimą eiti į administracijos paskirtą būrį. Pareiškėjo emocinei būklei turėjo įtakos ir aplinkybė, kad jam Komisijos posėdžio metu nebuvo leista pasinaudoti advokato paslaugomis;

4. teismas turėjo kritiškai vertinti liudytojų parodymus. D. S. yra šališkas pareiškėjo atžvilgiu, nes jam buvo paskirta nuobauda už tai, kad pareiškėjui buvo padarytas pažeidimas (buvo nepagrįstai paskirtas kalėti į vieną Pravieniškių PN-AK gyvenamųjų vietų), o kiti Komisijos nariai yra tiesiogiai pavaldūs minėtam asmeniui, dėl to jų objektyvumas tai pat turėjo kelti abejones. Liudytojai G. L. ir G. G. apklausos metu teisme pareiškė, kad negali prisiminti su nagrinėjama byla susijusių detalių ir prašė remtis jų surašytuose tarnybiniuose pranešimuose pateikta informacija;

5. visų surašytų Tarnybinių pranešimų tekstas yra panašus, dėl to galima daryti išvadą, kad juos surašė vienas asmuo. Aktas buvo surašytas 5 asmenų vardu, tačiau jį pasirašė tik 4 asmenys; be to, Komisijos posėdyje turėjo dalyvauti ne mažiau kaip 10 jos narių, o, kaip minėta, aktą pasirašė tik 4 Komisijos nariai;

6. ausų plovimo procedūra buvo atlikta jau po 2016 m. rugsėjo 8 d. Komisijos posėdžio, o tai patvirtina, kad pareiškėjas turėjo sveikatos problemų dėl ausų būklės;

7. nors Išvadoje rašoma, kad pareiškėjas atsisakė duoti paaiškinimą, tačiau Nutarime yra nurodyta, kad jis priimtas atsižvelgiant į pareiškėjo duota paaiškinimą. Tai patvirtina, kad tarnybinis patikrinimas dėl jo padaryto pažeidimo atliktas formaliai, tendencingai, neįsigilinus į visas aplinkybes;

8. prašo prijungti papildomus duomenis: 2016 m. gruodžio 8 d. tarnybinio patikrinimo išvadą Nr. TT-22 „Dėl Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos 2-o sektoriaus pareigūnų veiksmų“ ir 2017 m. sausio 5 d. tarnybinio patikrinimo išvadą Nr. TT-1 „Dėl Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos 2-o sektoriaus pareigūnų veiksmų“.

16. Atsakovas Pravieniškių PN-AK atsiliepimu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

17. Atsakovas nurodo, kad apeliaciniame skunde pareiškėjas nepateikė jokių pagrįstų argumentų, kad pirmosios instancijos teismas būtų netinkamai vertinęs bylos aplinkybes, kad teismas būtų pažeidęs materialiąsias ir proceso teisės normas. Pravieniškių PN-AK nuomone, teismas visapusiškai ir išsamiai išanalizavo bylos aplinkybes, dėl to priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

18. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas atsiliepimu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

19. Kalėjimų departamento nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino visus byloje surinktus įrodymus. Teismas priėmė sprendimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Pareiškėjo argumentai yra deklaratyvūs ir niekuo nepagrįsti, šie argumentai nepaneigia teismo padarytų išvadų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:IV.

20. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos direktoriaus 2016 m. rugsėjo 27 d. nutarimo Nr. 68-1310 „Dėl nuteistojo nubaudimo“ (I., b. l. 9), kuriuo pareiškėjui buvo paskirta nuobauda – papeikimas, – ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2016 m. lapkričio 25 d. sprendimo Nr. 2S-6201 (I t., b. l. 10–12), kuriuo minėtas Nutarimas pripažintas teisėtu ir pagrįstu, teisėtumo ir pagrįstumo.

21. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą dėl ginčijamų administracinių teisės aktų (Nutarimo ir Sprendimo) panaikinimo atmetė kaip nepagrįstą, kadangi pripažino, kad pareiškėjui ginčijama nuobauda buvo paskirta teisėtai ir pagrįstai. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pabrėždamas, kad jam nuobauda paskirta nepagrįstai.

22. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

23. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų pirmiausia pažymėtina, kad ABTĮ 56 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

24. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai vadovaudamasis įrodymų vertinimo taisyklėmis, nagrinėdamas pareiškėjo nurodytus argumentus, teisingai įvertino byloje surinktus duomenis ir sprendime detaliai išdėstė pareiškėjo skundo nepagrįstumą patvirtinančius motyvus. Pareiškėjas nepateikė argumentų, kurie paneigtų pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Todėl teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo išdėstytų detalių ir išsamių argumentų nebekartoja ir detaliau pasisako tik dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde akcentuojamų aspektų.

25. Pažymėtina, kad Nutarimo sudėtine dalimi yra ir 2016 m. rugsėjo 23 d. tarnybinio tyrimo išvada Nr. 35(2)-17 „Dėl įstaigos 2-o sektoriaus nuteistojo S. R. bausmės atlikimo režimo reikalavimo pažeidimo“ (I., b. l. 42–45), kurioje išsamiai išdėstytos nustatytos pažeidimo aplinkybės, jų vertinimas ir teisinis kvalifikavimas.

26. Pripažintina, kad tiek Išvadoje, tiek Nutarime nėra nurodyta, kokias konkrečias teisės aktų, reglamentuojančių pataisos įstaigos vidaus tvarką, normas pareiškėjas pažeidė, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, tai nelaikytina esminiu ginčijamo Nutarimo trūkumu, kurio pagrindu būtų galima pripažinti, kad Nutarimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi minėtas trūkumas nesukliudė pareiškėjui suprasti, už ką jis yra nubaustas ir tinkamai įgyvendinti teisę į savo teisių ir teisėtų interesų gynybą nagrinėjamu atveju.

27. Nustatytos aplinkybės, kad pareiškėjas Drausmės komisijos posėdžio metu (2016 m. rugsėjo 8 d.) elgėsi nepagarbiai Komisijos narių atžvilgiu, kalbėjo pakeltu tonu, Komisijos pirmininką pertraukinėjo, trukdė jam pasisakyti, nevykdė reikalavimo nusiraminti, buvo tinkamai kvalifikuotos kaip pataisos įstaigos tvarkos nesilaikymas (akivaizdu, kad pareiškėjas Komisijos posėdžio metu turėjo laikytis bendrųjų tinkamo elgesio normų, elgtis pagarbiai kitų Komisijos narių

atžvilgiu) (pažeistas BVK 110 str. 1 d. 1 p.) ir pataisos įstaigos administracijos reikalavimų nevykdymas (pareiškėjas turėjo vykdyti Komisijos pirmininko prašymą nusiraminti, t. y. elgtis tinkamai Komisijos posėdyje) (pažeistas BVK 110 str. 1 d. 2 p.). Pareiškėjo nurodomos priežastys (pvz., kad posėdyje elgėsi emocingai dėl to, kad jis buvo nepagrįstai kaltinamas padaręs pažeidimą, Komisijos posėdžio metu jam nebuvo leista pasinaudoti advokato paslaugomis), teisėjų kolegijos nuomone, negali pateisinti pareiškėjo netinkamo elgesio ir dėl to jo padarytų pažeidimų.

28. Tai, kad Išvadoje nurodoma, jog pareiškėjas atsisakė duoti paaiškinimą, tačiau Nutarime yra pažymima, kad jis priimtas atsižvelgiant į pareiškėjo duotą paaiškinimą, nereiškia, kad tarnybinis patikrinimas dėl jo padaryto pažeidimo atliktas formaliai, tendencingai, neįsigilinus į visas aplinkybes. Išvadoje nurodomos aplinkybės apie pareiškėjo atsisakymą 2016 m. rugsėjo 21 d. duoti paaiškinimą, o pareiškėjui vis tik pateikus 2016 m. rugsėjo 22 d. paaiškinimą (I t., b. l. 130–132), į jį buvo atsižvelgta priimant ginčijamą Nutarimą.

29. Teisėjų kolegijos nuomone, net jei ir pareiškėjo klausa Komisijos posėdžio metu nebuvo tokia gera, kaip turėtų būti, tai nepaneigia pareiškėjo netinkamo elgesio Komisijos posėdžio metu, kadangi Komisijos posėdžiu metu pareiškėjas ne tik kalbėjo pakeltu tonu, bet ir elgėsi nepagarbiai Komisijos narių atžvilgiu, Komisijos pirmininką pertraukinėjo, trukdė jam pasisakyti, nevykdė reikalavimo nusiraminti.

30. Taigi konstatuotina, kad ginčijamas Nutarimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus, t. y. pakankamai pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės yra pakankamai motyvuotos.

31. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad liudytojų parodymai nuoseklūs, išsamūs, neprieštarauja jų tarnybiniuose pranešimuose (paaiškinimuose) (I., b. l. 60, 142–145) bei Išvadoje ir 2018 m. rugsėjo 8 d. akte Nr. 42-11168 (I t., b. l. 141) nurodytoms aplinkybėms ir vieni kitiems, todėl jais netikėti nėra pagrindo.

32. Pareiškėjo argumentai, kad liudytojų parodymai yra nepatikimi (D. S. yra šališkas pareiškėjo atžvilgiu, ji galėjo daryti įtaką kitiems liudytojams (jo pavaldiniams); liudytojai G. L. ir G. G. apklausos teisme metu neatsiminė su nagrinėjamu ginču susijusių detalių; Aktą pasirašė 4 pareigūnai t. y. ne visi Komisijos nariai) vertintini kaip nepaneigiantys nustatytos aplinkybės, kad pareiškėjas Komisijos posėdžio metu elgėsi netinkamai, kadangi šią aplinkybę paneigiančių byloje duomenų nepateikta, taip pat pareiškėjas nenurodė konkrečių asmenų (pvz., kitų Komisijos narių), kurie galėtų patvirtinti, kad pareiškėjas Komisijos posėdžio metu elgėsi tinkamai, o nei vienas iš apklaustų liudytojų nepaneigė, kad pareiškėjas Komisijos posėdžio metu elgėsi netinkamai.

33. Taip pat vertintini kaip nepagrįsti pareiškėjo argumentai, kad tarnybinius pranešimus (paaiškinimus) surašė vienas asmuo, kadangi juose pateiktas tekstas nėra vienodas, o tai, kad juose nurodomos tos pačios aplinkybės dėl pareiškėjo elgesio Komisijos posėdžio metu, tai tik pagrindžia aplinkybę, jog pareiškėjas Komisijos posėdžio metu elgėsi netinkamai.

34. Teisėju kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenagrinėjo pareiškėjo argumentų dėl jo perkėlimo kalėti į Pravieniškių PN-AK 1 lokalinį sektorių teisėtumo ir pagrįstumo, kadangi šio akto (veiksmo) teisėtumo vertinimas nėra šios administracinės bylos dalykas.

35. Dėl papildomų įrodymų prijungimo ir vertinimo pažymėtina, kad teismas, spręsdamas dėl įrodymų išreikalavimo (prijungimo prie bylos), yra saistomas įrodymų sąsajumo taisyklės. Įrodymų sąsajumas reiškia įrodymų turinio loginį ryšį su konkrečios bylos įrodinėjimo dalyku, t. y. informacija (faktiniai duomenys), sudaranti įrodymų turinį, turi patvirtinti arba paneigti aplinkybes, kurios yra teisiškai reikšmingos konkrečioje byloje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-452-520/2018). Nagrinėjamu atveju pareiškėjo prašomos prijungti 2016 m. gruodžio 8 d. tarnybinio patikrinimo išvada Nr. TT-22 „Dėl Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos 2-o sektoriaus pareigūnų veiksmų“ (II t., b. l. 9–17) ir 2017 m. sausio 5 d. tarnybinio patikrinimo išvada Nr. TT-1 „Dėl Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos 2-o sektoriaus pareigūnų veiksmų“ (II t., b. l. 18–29) negali nei paneigti, nei patvirtinti, kad pareiškėjui nuobauda buvo skirta teisėtai ir pagrįstai, t. y. minėtos tarnybinio patikrinimo išvados neturi loginio ryšio su šios bylos įrodinėjimo dalyku. Todėl teisėjų kolegija nevertina pareiškėjo prašomų prijungti papildomų duomenų (aptariamų tarnybinio patikrinimo išvadų).

36. Nustačius, kad ginčijamas Nutarimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus, ir nėra kitų pagrindų, dėl kurių minėtas administracinis teisės aktas turėtų būti panaikintas, konstatuotina, kad Nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas. Pripažinus ginčijamą Nutarimą teisėtu ir pagrįstu, nėra pagrindo panaikinti ginčijamą Kalėjimų departamento Sprendimą, kuriuo Nutarimas buvo pripažintas teisėtu ir pagrįstu, minėtas Sprendimas taip pat atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus, dėl to yra teisėtas ir pagrįstas.

37. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148

straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo S. R. (S. R.) apeliacinį skundą atmesti.Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


VESLAVA RUSKAN



Administracinė byla Nr. A-1704-415/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00375-2016-7Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2(S)





teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. (V. K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. (V. K.) skundą atsakovams Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas padavė teismui skundą, kuriuo prašė panaikinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Teisingumo ministerija) 2016 m. sausio 11 d. raštą Nr. (1.34)7R-241 (toliau – ir Raštas), įpareigoti Teisingumo ministeriją nedelsiant išmokėti jam priteistą neturtinės žalos atlyginimą ir priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Teisingumo ministerijos, 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad 2015 m. rugsėjo 17 d. Lukiškių tardymo izoliatoriui-kalėjimui (toliau – ir Lukiškių TI-K) jis pateikė motyvuotą prašymą dėl neturtinės žalos atlyginimo išmokėjimo, atsižvelgiant į Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-8142-629/2014 (toliau – ir Teismo sprendimas). Šis prašymas buvo persiųstas Teisingumo ministerijai, tačiau atsakovas per 3 mėnesius priteisto žalos atlyginimo neišmokėjo. Ginčijamu Raštu Teisingumo ministerija jokių aplinkybių nepaaiškino ir nurodė, jog pinigai bus išmokėti ne vėliau kaip iki

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=c892d290fef811e8a969c20aa4d38bd4

2016 m. kovo 23 d. Pareiškėjo nuomone, tokie Teisingumo ministerijos veiksmai yra neteisėti, sukėlė jam neigiamus išgyvenimus, kančias, pažeminimą. Pareiškėjas pažymėjo, kad dėl neišmokėtos sumos už priteistą neturtinės žalos atlyginimą jis per šventes negalėjo mėgautis saldumynais ir kitu maistu.

3. Atsakovas Teisingumo ministerija atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.4. Atsakovas nurodė, kad Teismo sprendimas iki 2015 m. gruodžio 22 d. nebuvo įvykdytas dėl lėšų stokos. Siekiant

įvykdyti šį ir kitus teismo sprendimus, gautus Teisingumo ministerijoje, kuriais iš valstybės buvo priteistas žalos atlyginimas, Teisingumo ministerija 2015 m. gruodžio 7 d. kreipėsi į Lietuvos Respublikos finansų ministeriją dėl Teisingumo ministerijos (kaip asignavimų valdytojo) lėšų perskirstymo tarp programų. Programų perskirstymas įvyko tik 2016 m. sausio mėn., todėl 2015 m. gruodžio 23 d. gavus pareiškėjo prašymą, pareiškėjas buvo informuotas, kad jo prašymas bus įvykdytas ne vėliau kaip iki 2016 m. kovo 23 d. Teisingumo ministerija pažymėjo, kad 2016 m. kovo 4 d. pareiškėjui buvo pervesta 28,96 Eur suma. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas galėjo kreiptis dėl Teismo sprendimo priverstinio vykdymo, tačiau pareiškėjas dėl priverstinio išieškojimo iš Teisingumo ministerijos nesikreipė, savo teisių negynė.

5. Teisingumo ministerijos nuomone, pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad dėl neva neteisėtų veiksmų jam padaryta žala. Neįrodžius šių aplinkybių, pareiškėjo prašymas dėl neturtinės žalos atlyginimo negali būti tenkinamas. Taip pat pažymėjo, kad pažeidimo pripažinimas tam tikrais atvejais yra pakankama satisfakcija už patirtą skriaudą ir tik tuo atveju, kai nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti, gali būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas.

II.

6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. balandžio 12 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies – pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė per įstatymo nustatytą terminą gauti jam priteistą žalos atlyginimą. Teismas bylos dalį dėl pareiškėjo reikalavimo panaikinti Teisingumo ministerijos Raštą nutraukė. Kitą pareiškėjo skundo dalį teismas atmetė kaip nepagrįstą.

7. Teismas nustatė, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. lapkričio 20 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-8142-629/2014 pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteisė 28,96 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pagal Informacinės teismų sistemos „Liteko“ duomenis minėtas Teismo sprendimas įsiteisėjo 2015 m. rugpjūčio 6 d. 2015 m. rugsėjo 17 d. pareiškėjas kreipėsi į Lukiškių TI-K dėl neturtinės žalos atlyginimo išmokėjimo pagal Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 20 d. sprendimą. 2015 m. rugsėjo 22 d. Lukiškių TI-K pareiškėjo prašymą persiuntė Teisingumo ministerijai.

8. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei ir Lietuvos Respublikos Vyriausybei įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 2 straipsnio 2 dalies 1 punktu, pripažino, kad Teisingumo ministerija, 2015 m. rugsėjo 22 d. gavusi Teismo sprendimą, kuriuo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, pareiškėjo naudai buvo priteistas neturtinės žalos atlyginimas, ir pareiškėjo prašymą vykdyti Teismo sprendimą, privalėjo priteistas lėšas pareiškėjui pervesti iki 2015 m. gruodžio 22 d., tačiau pareiškėjui priteistas žalos atlyginimas buvo pervestas tik 2016 m. kovo 4 d., t. y. praleidus Įstatymo nustatytą terminą 73 dienomis.

9. Teismas atkreipė dėmesį, kad Teisingumo ministerija sutiko, jog Įstatymo nustatytas terminas šiuo atveju buvo praleistas, tačiau nurodė, jog neturėjo pakankamai lėšų žalai atlyginti. Teismo vertinimu, finansiniai sunkumai nepateisina imperatyvaus Įstatyme įtvirtinto termino nesilaikymo, todėl Teisingumo ministerijos neteisėti veiksmai šiuo atveju laikytini nustatytais.

10. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, iš kurių būtų galima nustatyti, kad ginčui aktualiu laikotarpiu jis neturėjo nuosavų lėšų asmeniniams poreikiams tenkinti, be to, patirtą neturtinę žalą pareiškėjas apibūdino gana abstrakčiais teiginiais apie kančias ir neigiamus išgyvenimus, kurių nedetalizavo. Tačiau teismui nekilo abejonių, kad dėl Teisingumo ministerijos neveikimo pareiškėjas negalėjo naudotis jam Teismo sprendimu priteistomis lėšomis. Pareiškėjas dėl minėto Teisingumo ministerijos neveikimo galėjo patirti tam tikrus nepatogumus, išgyvenimus, papildomą diskomfortą, tačiau, teismo vertinimu, jo patirti nepatogumai nebuvo tokie intensyvūs, kad žala pareiškėjui turėtų būti atlyginama pinigais.

11. Nenustatęs, kad dėl minėto pažeidimo pareiškėjui būtų kilusios ypač neigiamos pasekmės, lėmusios tolimesnį pareiškėjo gyvenimą, nenustatęs, kad pareiškėjo teisės būtų pažeistos negrįžtamai (neturtinės žalos atlyginimas, nors ir pavėluotai, bet pareiškėjui buvo išmokėtas), teismas sprendė, jog šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti tik jo teisės į Teismo sprendimu priteisto žalos atlyginimo išmokėjimą per Įstatyme nustatytą terminą pažeidimo pripažinimu kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Tokiu būdu teismas

pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Teismo sprendimu jam priteistos žalos atlyginimo išmokėjimą per Įstatyme nustatytą terminą, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetė. Teismas taip pat atmetė pareiškėjo reikalavimą įpareigoti Teisingumo ministeriją nedelsiant išmokėti pareiškėjui priteistą neturtinės žalos atlyginimą, kadangi šis reikalavimas jau yra įvykdytas – priteistas neturtinės žalos atlyginimas pareiškėjui išmokėtas 2016 m. kovo 4 d.

12. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjo ginčijamas Teisingumo ministerijos Raštas yra tik informacinio pobūdžio dokumentas, kuriuo pareiškėjui buvo pateikta informacija į jo užduotus klausimus. Minėtas Raštas pareiškėjui jokių teisių ar pareigų nesukėlė, juo nebuvo atsisakoma išmokėti pareiškėjui jam priteistą žalos atlyginimą, todėl minėto Rašto pagrįstumo vertinimas negali būti savarankišku skundo administraciniam teismui objektu, dėl to bylos dalį dėl reikalavimo Raštą panaikinti teismas nutraukė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 103 straipsnio 1 punkto pagrindu.

III.

13. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti ir jo skundą tenkinti visiškai.

14. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nutraukė bylos dalį dėl reikalavimo panaikinti Raštą. Teisingumo ministerija Raštu nepagrįstai nustatė naują terminą jam išmokėti žalos atlyginimą. Be to, Raštu nebuvo atsakyta į visus jo argumentus, pateiktus 2015 m. gruodžio 21 d. prašyme.

15. Pareiškėjas pabrėžia, kad Teisingumo ministerija praleido terminą priteistam neturtinės žalos atlyginimui išmokėti 73 dienomis. Pareiškėjo nuomone, Teisingumo ministerija sąmoningai vilkino išmokėti jam priklausantį neturtinės žalos atlyginimą.

16. Pareiškėjas tvirtina, kad dėl laiku negauto priteisto neturtinės žalos atlyginimo, jis patyrė nepatogumus, kančias, kadangi planavo šventes ir kitus dalykus, kuriems būtų panaudojęs gautą sumą. Todėl, pareiškėjo nuomone, jam šioje byloje turėjo būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

17. Atsakovas Teisingumo ministerija atsiliepimu prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.18. Teisingumo ministerijos teigimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas tinkamai taikant ir aiškinant

materialinės ir proceso teises normas, tinkamai išnagrinėjus bylos aplinkybes, dėl to sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

Teisėjų kolegija


IV.

19. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

20. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo pareiga.

21. Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei ir Lietuvos Respublikos Vyriausybei įstatymo 2 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatyta, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija vykdo teismo sprendimus dėl žalos, atsiradusios dėl ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro, teisėjo ar teismo arba kitų valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (aktų), atlyginimo. Šio straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 6 punktuose nurodytus dokumentus Teisingumo ministerija turi įvykdyti ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo jų gavimo, o šio straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodytus dokumentus – per 3 mėnesius nuo jų pasirašymo (Įstatymo 2 straipsnio 3 dalis).

22. Įstatymo 2 straipsnio 6 dalyje (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2005 m. spalio 27 d. iki 2015 m. liepos 1 d.) numatyta, kad vykdant šio straipsnio 2 dalyje nurodytus dokumentus, lėšos iš šio straipsnio 1 dalyje numatytų asignavimų pervedamos į asmens nurodytą sąskaitą banke arba jo pageidavimu išmokamos grynais pinigais. Dėl šio straipsnio 2 dalyje nurodytų dokumentų priverstinio vykdymo asmuo gali kreiptis, jeigu Teisingumo ministerija pagal asmens prašymą lėšas

pervesti į nurodytą sąskaitą banke arba išmokėti grynais pinigais šių dokumentų neįvykdė per šio straipsnio 3–5 dalyse nustatytus terminus.

23. Vadovaujantis minėtomis Įstatymo nuostatomis, galima daryti išvadą, kad Įstatyme yra numatytos dvi stadijos įvykdyti teismo sprendimą dėl priteisto žalos atlyginimo asmeniui: 1) Teisingumo ministerija per 3 mėnesius nuo teismo sprendimo gavimo įvykdo teismo sprendimą (perveda į asmens sąskaitą priteistą sumą); 2) Teisingumo ministerijai neįvykdžius teismo sprendimo per minėtą 3 mėnesių terminą, asmuo gali kreiptis dėl teismo sprendimo priverstinio įvykdymo.

24. Nagrinėjamu atveju tarp šalių nėra ginčo dėl to, kad Teisingumo ministerija, atlikdama Įstatymu jai pavestas funkcijas vykdant Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-8142-629/2014, kuriuo iš Lietuvos valstybės pareiškėjui buvo priteistas neturtinės žalos atlyginimas, nepervedė Teismo sprendimu priteistos sumos pareiškėjui per 3 mėnesius nuo Teismo sprendimo gavimo, kaip tai numatyta Įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje. Tačiau byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų pasinaudojęs teise kreiptis dėl priverstinio Teismo sprendimo įvykdymo.

25. Teisėjų kolegijos vertinimu, būtina atsižvelgti, kad šiuo atveju pareiškėją ir Teisingumo ministeriją siejantys santykiai kyla iš Teismo sprendimo įvykdymo proceso, kuriame pareiškėjas turi teisę veikti aktyviai, t. y., suėjus nustatytam terminiu ir Teismo sprendimui nesant įvykdytam, siekti Teismo sprendimo priverstinio įvykdymo, tačiau, kaip minėta, byloje nėra duomenų (to nenurodo ir pareiškėjas), kad pareiškėjas tinkamai išnaudojo jam suteiktas teises (priemones) pasinaudoti priverstinio teismo sprendimo įvykdymo procedūra, jog Teismo sprendimas būtų įvykdytas. Tik nustačius, kad pareiškėjas išnaudojo visas jam suteiktas priemones, jog Teismo sprendimas būtų įvykdytas, ir Teisingumo ministerijai vis tiek Teismo sprendimo neįvykdžius antrosios stadijos metu, teisėjų kolegijos nuomone, būtų pagrindas vertinti, ar valstybės valdžios institucija padarė neteisėtus veiksmus (neteisėtai neveikė).

26. Kadangi nenustatyta, kad pareiškėjas išnaudoja visas jam prieinamas priemones Teismo sprendimui įvykdyti (pasinaudojo priverstine teismo sprendimo įvykdymo procedūra), nėra pagrindo konstatuoti, jog nagrinėjamu atveju kyla valstybės deliktinė atsakomybė CK 6.271 straipsnio 1 dalies prasme, dėl to nėra pagrindo spręsti, ar pareiškėjas patyrė neturtinę žalą ir nagrinėti klausimą dėl tos neturtinės žalos atlyginimo pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį.

27. Nors konstatuota, kad nėra pagrindo spręsti dėl pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą, t. y. šis reikalavimas yra nepagrįstas, tačiau pirmosios instancijos teismui pripažinus, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą ir atsižvelgus į non reformatio in peius (liet. draudimo bloginti skundą padavusio asmens padėtį) principą, ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis paliekama nepakeista.

28. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat yra išnagrinėta analogiško pobūdžio bylų, kuriose neįvertinama aplinkybė, ar asmuo išnaudojo visas jam suteiktas teises (priemones), kad teismo sprendimas būtų įvykdytas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1820-624/2018, 2018 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1558-520/2018), t. y. sprendžiama kitaip nei šios nutarties 25 ir 26 punktuose, tačiau tai nepaneigia, kad šioje nutartyje pateikti išaiškinimai yra pagrįsti, kadangi suformuotais išaiškinimais yra siekiama pašalinti ginčo teisiniams santykiams taikytinų teisės normų tikrosios prasmės iškraipymą ir tuo pačiu užtikrinti iš Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo išplaukančius teisinį tikrumą ir aiškumą, teisės stabilumą bei prognozuotumą.

29. Dėl pareiškėjo reikalavimo panaikinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2016 m. sausio 11 d. raštą Nr. (1.34)7R-241, teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo argumentų (žr. nutarties 12 punktą), sutinka su išvada, kad minėtas Raštas yra tik informacinio pobūdžio dokumentas, pareiškėjui nesukeliantis teisinių pasekmių, dėl to Rašto teisėtumo ir pagrįstumo vertinimas negali būti administracinės bylos dalyku ir bylos dalis dėl šio pareiškėjo reikalavimo nutrauktina ABTĮ 103 straipsnio 1 punkto pagrindu. Todėl ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis pripažįstama teisėta ir pagrįsta ir tuo pagrindu paliekama nepakeista.

30. Apibendrinant tai, kad išdėstyta, konstatuotina, kad pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas visa apimtimi paliekamas nepakeistas.


n u t a r i a:

Pareiškėjo V. K. (V. K.) apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


ROMANAS KLIŠAUSKAS



Administracinė byla Nr. eA-1347-575/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02951-2016-9Procesinio sprendimo kategorijos: 12.2.1; 12.8; 12.10.3; 12.10.4; 12.15.3.2(S)





teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Bendida“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Bendida“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų dalies panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas UAB „Bendida“ (toliau – ir Bendrovė) padavė teismui skundą, kuriuo prašė: 1) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir mgK) 2016 m. birželio 27 d. sprendimo Nr. S-139(7-137/2015) (toliau – ir mgK sprendimas) dalį, kuria buvo patvirtinta Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2015 m. gegužės 27 d. sprendimo Nr. (24.6-31-5)-FR0682-337 (toliau – ir VMI sprendimas) dalis, kuria patvirtintas VMI 2015 m. vasario 12 d. patikrinimo akte Nr. (21.31-28)-FR0680-90 (toliau – ir Patikrinimo aktas) apskaičiuotas 667 684,87 Eur pridėtinės vertės mokestis (toliau – ir PVM) ir su juo susijusios sumos; 2) panaikinti VMI sprendimo dalį, kuria patvirtintas Patikrinimo akte apskaičiuotas 667 684,87 Eur PVM ir su juo susijusios sumos; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas pažymėjo, kad ginčas šioje byloje vyksta dėl Bendrovės teisės taikyti 0 proc. PVM tarifą prekių tiekimams Kipro įmonei Geli Petroleum Ltd (toliau – ir Geli Petroleum). VMI sprendimu nepripažino fakto, kad pareiškėjas tinkamai perdavė prekių disponavimo teisę Geli Petroleum. Komisija dar 2015 m. rugpjūčio 21 d. sprendimu Nr. S-148(7-137/2015) pripažino faktinę aplinkybę dėl tinkamo prekių disponavimo teisės perdavimo Geli Petroleum. Pareiškėjas tinkamai įrodė ir pagrindė tinkamo disponavimo teisės perdavimo faktą. Konstatavus, kad pareiškėjas tinkamai perdavė prekių disponavimo teisę Geli Petroleum, nebegali būti ginčo dėl pareiškėjo nerūpestingumo identifikuojant ūkinės-komercinės veiklos partnerius. Komisija pakartotinio pareiškėjo skundo nagrinėjimo metu neįvykdė Vilniaus apygardos administracinio teismo įpareigojimų, nurodytų 2016 m. vasario 12 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eI-

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=ba906590fef811e8a969c20aa4d38bd4

4233-463/2016, ir nesugebėjo užtikrinti tinkamo Bendrovės 2015 m. birželio 22 d. skundo dėl VMI sprendimo nagrinėjimo proceso. Komisija, pažeisdama proceso rungtyniškumo principą, išplėtė ginčo ribas ir skundžiamą Komisijos sprendimo dalį grindė aplinkybėmis, kuriomis nei viena iš šalių niekada nesirėmė ir dėl jų nevyko joks ginčas. Komisija nurodė naują faktinę aplinkybę dėl Geli Petroleum sukčiavimo, nors tokios informacijos nepateikė Kipro mokesčių administratorius. VMI atstovai nepateikė nei vieno įrodymo dėl Geli Petroleum sukčiavimo. Ginčijama Komisijos sprendimo dalis yra pagrįsta spėjimais ir prielaidomis, tikrovės neatitinkančiomis aplinkybėmis tiek dėl tariamo Geli Petroleum sukčiavimo PVM, tiek dėl pareiškėjo galėjimo apie tai žinoti. Komisija savo veiksmais iš esmės pažeidė ir proceso betarpiškumo principą, kuris reikalauja, kad nagrinėjant bylą tiesiogiai būtų tiriami įrodymai, klausomasi proceso šalių paaiškinimų, liudytojų parodymų, kadangi dėl naujų Komisijos sprendime nurodytų aplinkybių nebuvo užduotas nei vienas klausimas Komisijos posėdžiuose, jos nebuvo tirtos ir vertintos dalyvaujant šalims.

3. Pareiškėjo teigimu, VMI sprendimas ir jame suformuota pozicija šiurkščiai pažeidžia Europos Sąjungos Teisingumo Teismo suformuotą PVM neutralumo arba vienodo požiūrio principą. VMI sprendimu analogiškus pareiškėjo sandorius, sudarytus su skirtingais kontrahentais, vertino nevienodai, nors Bendrovės veikla vykdoma pagal tą patį veiklos modelį, naudojant tą pačią dokumentų sistemą visiems klientams be išimties. Šiuo atveju nepaaiškinama, kodėl tų pačių kliento patikros ir prekių pardavimo procedūrų atlikimas skirtingų klientų atžvilgiu buvo vertinamas skirtingai, t. y. sandorių su Geli Petroleum atveju Bendrovės teisė į 0 proc. PVM tarifą buvo paneigta, nors analogiškais sandorių su kitomis įmonėmis atvejais Bendrovė pripažinta tinkamai įgyvendinusi sąlygas teisei taikyti 0 proc. PVM tarifą.

4. Atsakovas VMI atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.5. Atsakovas pabrėžė, kad nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas, sudarydamas ginčo sandorius,

dalyvavo sukčiaujant PVM. Tačiau nustatyta, kad Bendrovės kontrahentė Geli Petroleum ginčo sandorių metu sukčiavo PVM, t. y. Kipro mokesčių administratorius nustatė, kad ši įmonė iš pareiškėjo įsigytų prekių neapskaitė ir nedeklaravo, jos veikla yra įtartina, 2013 m. kovo 8 d. ji buvo išregistruota iš PVM mokėtojų registro kaip „dingęs prekeivis“. Todėl spręstinas klausimas, ar pareiškėjas elgėsi tinkamai ir rūpestingai, siekdamas įsitikinti, ar, vykdant ginčo tiekimus, buvo galima įtarti galimą kontrahento sukčiavimą PVM.

6. VMI nurodė, kad nustatyta, jog Bendrovė daugelį metų užsiima tepalų ir nefasuotų naftos produktų didmenine prekyba. Taigi pareiškėjas yra šios srities veiklos profesionalas, jo veikla pagal pobūdį yra susijusi su prekių tiekimu Europos Bendrijos viduje, todėl neginčijamos aplinkybės, kad Bendrovė yra susipažinusi su teisės aktų reikalavimais dėl 0 proc. PVM tarifo taikymo. Tačiau, neatsižvelgiant į šią aplinkybę, iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių visumos teigtina, kad pareiškėjas, vykdydamas ginčo prekių tiekimus ir žinodamas (turėdamas žinoti) apie neapmokestinamą tiekimą Europos Bendrijos viduje vykdančiam asmeniui tenkančius didesnius atsargumo ir įrodinėjimo reikalavimus, iš esmės elgėsi nerūpestingai ir neatidžiai, nes nesiėmė pakankamų (racionalių) priemonių, tikrinant savo kontrahento Geli Petroleum statusą ir veiksmus. Byloje nustatytų aplinkybių visuma sudaro pagrindą išvadai, kad pareiškėjas ginčo atveju nebuvo protingai rūpestingas, t. y., kad ėmėsi atsargumo priemonių tikrinant savo kontrahento statusą, jo veiksmus, jog įsitikintų vykdomų sandorių su Geli Petroleum teisėtumu.

7. Atsakovo teigimu, nors pareiškėjas ir pateikė mokesčių administratoriui formaliai teisės normų reikalavimus atitinkančius dokumentus, suteikiančius jam teisę taikyti 0 proc. PVM tarifą, tačiau nustačius aplinkybę, jog surinktų įrodymų visuma nepatvirtina, kad pareiškėjas, vykdydamas tiekimus Geli Petroleum, buvo sąžiningas (pareiškėjas turėjo žinoti, kad, sudarydamas sandorius su Geli Petroleum, jis dalyvavo sukčiaujant PVM), jo vykdyti prekių tiekimai Kipro įmonei Geli Petroleum, kuri veikė kaip tarpininkė ginčo prekių tiekimo grandinėje, tačiau prekių įsigijimų nedeklaravo ir nemokėjo PVM, negali būti apmokestinti 0 proc. PVM tarifu. Todėl mokesčių administratorius pareiškėjui pagrįstai apskaičiavo ir nurodė sumokėti 667 684,87 Eur PVM ir su šiuo mokesčiu susijusius delspinigius ir baudą.

II.

8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 9 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.9. Teismas pažymėjo, kad byloje ginčas iš esmės kilo dėl pareiškėjo teisės pagal Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės

mokesčio įstatymo (toliau – ir PVM įstatymas) 49 straipsnio 1 dalį, 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos, su paskutiniais pakeitimais, atliktais Direktyva 2010/45/ES, (toliau – ir PVM direktyva) 138 straipsnio 1 dalį taikyti 0 proc. PVM tarifą parduotoms prekėms pagal sandorius su Geli Petroleum.

10. Teismas, atsižvelgęs į mgK sprendimo turinį, neturėjo jokio pagrindo išvadai, kad mgK sprendimo argumentai, jame nurodyti faktai, teisės aiškinimas, pareiškėjui galėjo būti netikėti ir nežinomi, nes visi faktai ir teisinis reglamentavimas jau buvo nurodyti VMI sprendime. Taip pat nėra pagrindo išvadai, kad mgK peržengė mokestinio ginčo ribas, nes visi tie patys faktai ir teisinis reglamentavimas buvo nagrinėjami ir VMI sprendime, įskaitant ir pareiškėjo

sąžiningumą siekiant sužinoti apie sandorių vykdymo eigą, perdavus prekes vežėjams. Pareiškėjas turėjo galimybę atsižvelgti į Patikrinimo akto duomenis, į surinktą bylos medžiagą bei į VMI sprendimo turinį ir pasisakyti Komisijos posėdyje jam svarbiais klausimais, užduoti klausimus. mgK sprendime nėra nagrinėta nieko naujo, tik kitaip įvertintas būtinumas analizuoti pareiškėjo sąžiningumą. VMI sprendime iš esmės rėmėsi tais pačiais faktais, akcentavo tas pačias aplinkybes, rodančias pareiškėjo neatidumą, nerūpestingumą, tik jas vertino kaip įrodančias, jog pareiškėjas neįsitikino, jog pirkėjas gavo prekes, todėl VMI vertino, jog nebuvo tokio prekių tiekimo, koks pavaizduotas PVM sąskaitose-faktūrose, o mgK šias aplinkybes vertino kaip įrodančias, jog pareiškėjas galėjo žinoti, jog prekės pirkėjas dalyvauja PVM sukčiavime.

11. Teismo vertinimu, nėra pagrindo konstatuoti, kad VMI, skirtingai vertinusi pareiškėjo sandorius su kitomis įmonėmis, dėl kurių Bendrovės teisė į 0 proc. PVM tarifą nebuvo paneigta, t. y. priešingai nei sandorių su Geli Petroleum atveju, pažeidė vienodo požiūrio ir PVM neutralumo principą. Teismas taip pat pabrėžė, kad mgK neturėjo tirti Bendrovės sandorių su kitomis įmonėmis, dėl kurių ginčo nebuvo. Pareiškėjas, siekdamas, kad sandoriai su kitomis įmonėmis ir sandoriai su Geli Petroleum būtų palyginti ir tai būtų vertinama kaip įrodymas, pagrindžiantis Bendrovės teisę į 0 proc. PVM tarifą, privalėjo pateikti detalų tų sandorių palyginimą, nurodant, kokie ūkio subjektai tuose sandoriuose buvo įtariami sukčiavę PVM.

12. Teismas pripažino pagrįsta mgK išvadą, kad sąžiningumo reikalavimą atitinka tas apmokestinamasis asmuo, kuris ne tik aktyviai nedalyvauja sukčiaujant, bet ir nežino ir negali žinoti apie tokį savo dalyvavimą. Nustatytų aplinkybių visetas sudarė pagrindą teismui konstatuoti, kad pareiškėjas, siekiantis deklaruotus tiekimus apmokestinti 0 proc. PVM tarifu, dėl ko jam taikytini padidinti rūpestingumo ir atidumo reikalavimai, nesiėmė visų būtinų ir reikalingų priemonių, kad įsitikintų, jog nedalyvauja sandoriuose, įtrauktuose į sukčiavimą PVM, t. y. nežinojo ir negalėjo žinoti apie tokį savo dalyvavimą, yra pagrįsta tiek faktinėmis aplinkybėmis, tiek teisiniu reglamentavimu. Dėl to ginčijamos mgK ir VMI sprendimų dalys yra teisėtos ir pagrįstos.

III.

13. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti. Taip pat pareiškėjas prašo: 1) paskirti bylą nagrinėti išplėstinei teisėjų kolegijai; 2) bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka; 3) kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu pateikti PVM direktyvos 138 straipsnio 1 dalies išaiškinimą, atsižvelgiant į su šia byla susijusius aspektus; 4) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

14. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:1. pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo neobjektyviai, iš esmės klydo dėl ginčo faktinių aplinkybių, taip pat iš

esmės klydo taikydamas PVM įstatymo 49 straipsnio 1 dalies ir PVM direktyvos 138 straipsnio 1 dalies nuostatas, iš esmės nukrypo nuo Europos Sąjungos Teisingumo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos ir išaiškinimų;

2. Kipro mokesčių administratoriaus pateikti duomenys patvirtina, kad Geli Petroleum apskaitė visiškai visus dyzelinio kuro įsigijimo iš Bendrovės sandorius, visos Bendrovės sąskaitos-faktūros buvo įtrauktos į Geli Petroleum apskaitą, Kipro mokesčių administratorius kartu su atsakymais pridėjo ir Geli Petroleum turimus CMR važtaraščius, kuriose pateikta informacija apie asmenis, kuriems vėliau buvo perparduotas iš Bendrovės įsigytas kuras. Aplinkybę, kad Geli Petroleum neapskaitė ir į buhalterinę apskaitą neįtraukė Bendrovės prekių tiekimų, teismas vertino kaip esminę ir ja rėmėsi visame sprendime, grįsdamas tariamą pareiškėjo nerūpestingumą ir neatidumą, taip pat Geli Petroleum sukčiavimo faktą, nors įrodymai, paneigiantys šias aplinkybes, buvo pateikti byloje;

3. nėra jokio pagrindo konstatuoti Bendrovės nesąžiningumą. Pareiškėjas komerciniuose santykiuose su Geli Petroleum bendravo su A. Ž., kuris turėjo teisėtai išduotą, notariškai ir apostile įmonės direktoriaus patvirtintą įgaliojimą veikti Geli Petroleum vardu ir interesais. Bendrovė gabendavo prekes (dyzelinį kurą) ne į Lenkijos akcizinius sandėlius, kadangi Oil Transfer ir kiti yra ne akciziniai sandėliai, o registruoti gavėjai, kurie negalėjo nei saugoti, nei perpilti dyzelinio kuro, o jį tik priimdavo ir užtikrindavo tinkamą su akcizais susijusių formalumų sutvarkymą, tai ir yra pagrindinė registruotų gavėjų funkcija. UAB „Viner“ už Geli Petroleum atliko 7 pavedimus iš 202 mokėjimo pavedimų į Bendrovės sąskaitą banke ir mokėjimo paskirtyje aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė, kad apmoka būtent už Geli Petroleum, todėl nesuprantama, kaip tai gali įrodyti Bendrovės nesąžiningumą. Nors Geli Petroleum atstovas A. Ž. buvo UAB „Viner“ akcininkas, tačiau irgi nėra aišku, kaip tai įrodo Bendrovės nesąžiningumą. Bendrovė nuolat užsakymus iš Geli Petroleum gaudavo iš A. Ž. naudoto el. pašto adreso [email protected], tačiau vėlgi nesuprantama, kaip tai įrodo Bendrovės nesąžiningumą. UAB „Viner“, UAB „Transoil“ ir UAB „Ervin“ (iš kurių pastarosios dvi buvo ginčo prekių vežėjos Bendrovei jas tiekiant Geli Petroleum) atžvilgiu pradėtas ikiteisminis tyrimas neturi nieko bendro su Bendrovės vykdyta veikla šiuo atveju;

mailto:[email protected]?subject=

4. išvada, kad Geli Petroleum sukčiavo PVM yra grįsta spėjimais ir prielaidomis. Kipro mokesčių administratorius nepatvirtino fakto dėl Geli Petroleum sukčiavimo PVM ir tokių aplinkybių nenurodė. Tai, kad aplinkybės, susijusios su tariamu Geli Petroleum sukčiavimu, neatitinka tikrovės, pareiškėjas pagrindė ir įrodė teismui, pateikęs Vilniaus teritorinės muitinės 2016 m. kovo 23 d. patikrinimo ataskaitą Nr. 6VM320026M, kuri patvirtina, kad Kipro mokesčių administratorius paneigė bet kokias abejones dėl Geli Petroleum sukčiavimo PVM ir patvirtino faktą, kad Geli Petroleum, remiantis trikampės prekybos taisyklėmis, apskritai neturėjo nei deklaruoti, nei mokėti kokių nors mokesčių Kipre;

5. nesant konkrečių VMI ar konkrečių Kipro mokesčių administratoriaus išvadų dėl Geli Petroleum sukčiavimo, bet kokios tiek teismo, tiek Komisijos išvados ir vertinimai, susiję su tuo, ar Geli Petroleum sukčiavo PVM, vertintini kaip akivaizdus Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 10 straipsnio 4 dalyje įtvirtinto draudimo teismui spręsti klausimą dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų teisių ir pareigų pažeidimas ir absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas, nurodytas ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 2 punkte, kadangi tiek teismas, tiek Komisija savarankiškai sprendė dėl neįtraukto į bylos nagrinėjimą asmens (Geli Petroleum) teisių ir pareigų;

6. atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo skundas dėl ginčijamo VMI sprendimo dalies Komisijoje, kurią sudaro tie patys nuolatiniai narai, pakartotinai buvo išnagrinėtas akivaizdžiai pažeidžiant ABTĮ 43 straipsnio 5 dalies draudimą tam pačiam teisėjui ta patį ginčą nagrinėti iš naujo pakartotinai, konstatuotina, kad Komisijos sprendimas negali būti pripažįstamas objektyviu ir pagrįstu ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 1 punkto prasme, t. y. kaip priimtas bylą išnagrinėjus neteisėtos sudėties teismo;

7. tiek Komisija, tiek teismas nepagrįstai ir nepateikę jokių objektyvių paaiškinimų visiškai identiškus ir analogiškomis aplinkybėmis vykdytus sandorius vertino iš esmės skirtingai ir priešingai, t. y. tiekimų SIA Sepa Oil atveju Bendrovės veiksmai vertintini kaip pakankamai atsargūs ir rūpestingi, kitu analogiškų tiekimų Geli Petroleum atveju tie patys veiksmai ir komercinė praktika vertinama kaip Bendrovės nerūpestingumas ir neatidumas, sudarantis pagrindą paneigti Bendrovės teisę į 0 proc. PVM tarifą, tokiu būdu pažeidžiamas Europos Sąjungos Teisingumo Teismo suformuotas vienodo požiūrio ir PVM neutralumo principas;

8. teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, iš esmės sukūrė precedento nei nacionalinių teismų, nei Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje neturinčią teisinę situaciją, kai pripažinus esant įgyvendintas visas 0 proc. PVM tarifo taikymo sąlygas, tuo pačiu yra paneigiama asmens teisę į 0 proc. PVM tarifą, teigiant, kad tos pačios aplinkybės patvirtina tariamą mokesčių mokėtojo nesąžiningumą, t. y. žinojimą arba galėjimą žinoti apie Geli Petroleum tariamą sukčiavimą PVM. Išvada, kad, byloje nesant ginčo dėl visų 0 proc. tarifo taikymui būtinų sąlygų įgyvendinimo, pareiškėjui yra paneigiama teisė į 0 proc. PVM tarifo taikymą, remiantis identiškomis aplinkybėmis, kuriomis buvo pripažintas 0 proc. PVM tarifo taikymui būtinų sąlygų įgyvendinimas, laikytina kaip nelogiška, neteisėta ir nesuderinama su PVM direktyvos 138 straipsnio 1 dalies nuostatomis.

15. Atsakovas VMI atsiliepimu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

16. Iš esmės nurodo tuos pačius argumentus kaip ir atsiliepime į pareiškėjo skundą. Atsakovo nuomone, apeliaciniame skunde pateikti argumentai yra nepagrįsti. Šio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuris yra pagrįstas ir teisėtas, priimtas išsamiai ir objektyviai išnagrinėjus visas su byla susijusias aplinkybes.

Teisėjų kolegija


IV.

17. Ginčas šioje byloje kilo dėl mokesčių administratoriaus sprendimų, pagal kuriuos UAB „Bendida“ neturi teisės taikyti 0 proc. PVM tarifo jos įformintiems prekių tiekimams nustačius, jog Bendrovė žinojo ar galėjo žinoti apie dalyvavimą į PVM sukčiavimą įtrauktuose sandoriuose.

18. Apeliantas prašo skirti bylą nagrinėti išplėstinėje kolegijoje žodinio proceso tvarka. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 141 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

19. Aptartoje ABTĮ nuostatoje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė

tiek savo, tiek proceso šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir proceso šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas. Teismų praktikoje, remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, pažymima, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, kai tinkamas procesas ir teisingo sprendimo priėmimas yra galimas remiantis turimais rašytiniais duomenimis, rašytinėmis šalių pastabomis ir nėra poreikio bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka; žodinio teismo posėdžio atsisakymas antrojoje instancijoje gali būti pateisinamas, jeigu pirmojoje instancijoje posėdis vyko žodinio nagrinėjimo forma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-701-1062/2017, 2016 m. liepos 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-703-858/2016 ir kt.).

20. Įvertinusi bylos medžiagą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Pažymėtina, kad proceso šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra aiškiai išdėstyta raštu pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Teismų praktika byloje nagrinėjamais klausimais yra gausi, būtinybės nagrinėti bylą išplėstinei teisėjų kolegijai nėra. Todėl pareiškėjo prašymai dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso ir išplėstinės kolegijos netenkinami.

21. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

22. Visų pirma teismas pažymi, kad PVM įstatymo 56 straipsnio 5 dalyje nustatyta, jog nepaisant kitų šio straipsnio nuostatų, mokesčių administratorius turi teisę savo iniciatyva pats ar per tam įgaliotas teisėsaugos institucijas surinkti papildomus įrodymus 0 proc. PVM tarifo pritaikymo pagrįstumui įvertinti. Gavus įrodymų, kad prekių tiekimui, prekių įsigijimui iš kitos valstybės narės ar paslaugų teikimui 0 proc. PVM tarifas taikytas nepagrįstai, toks prekių tiekimas, prekių įsigijimas iš kitos valstybės narės ar paslaugų teikimas apmokestinamas taikant standartinį PVM tarifą arba lengvatinį PVM tarifą, jeigu jis šioms prekėms arba paslaugoms nustatytas.

23. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas aiškindamas susijusias Europos Sąjungos teisės normas yra konstatavęs, kad Europos Sąjungos teisei neprieštarauja reikalavimas, kad ūkio subjektas veiktų sąžiningai ir imtųsi bet kokios priemonės, kurios gali būti iš jo pagrįstai reikalaujama, kad įsitikintų, jog sandoris, kurį jis sudaro, nelemia jo sukčiavimo mokesčių srityje. Jeigu atitinkamas apmokestinamasis asmuo žinojo ar turėjo žinoti, kad jo vykdomas sandoris yra įgijėjo sukčiavimo dalis, ir nesiėmė visų pagrįstų priemonių, kad išvengtų to sukčiavimo, jam turėtų būti atsisakyta suteikti teisę į neapmokestinimą PVM; teismas turi įvertinti visą pagrindinėje byloje pateiktą informaciją ir jos faktines aplinkybes tam, kad nustatytų, ar asmuo veikė sąžiningai ir ėmėsi visų priemonių, kurių imtis gali būti pagrįstai iš jo reikalaujama, kad įsitikintų, jog importo ir tiekimo operacijos nelėmė jo sukčiavimo mokesčių srityje (žr., pvz., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2018 m. birželio 20 d. sprendimą byloje UAB „Enteco Baltic“ prieš Muitinės departamentą prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, dalyvaujant Vilniaus teritorinei muitinei (byla C-108/17, 94–95 punktai).

24. Be to, Europos Sąjungos Teisingumo Teismas jau yra pažymėjęs, kad kova su galimais sukčiavimu, vengimu ir piktnaudžiavimu yra Šeštosios direktyvos (1977 m. gegužės 17 d. Tarybos šeštoji direktyva 77/388/EEB dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymų derinimo – Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema: vienodas vertinimo pagrindas) pripažintas ir skatinamas tikslas. Jeigu mokesčių administratorius nusprendžia, kad teise atskaityti buvo pasinaudota sukčiaujant, jis turi teisę prašyti atgaline data grąžinti atskaitytas sumas, o nacionalinis teismas turi atsisakyti leisti naudotis teise į atskaitą, jei atsižvelgus į objektyvias aplinkybes įrodoma, kad šia teise remiamasi sukčiaujant. Apmokestinamasis asmuo, kuris žinojo arba turėjo žinoti, kad įsigydamas prekes jis dalyvavo į sukčiavimą PVM įtrauktame sandoryje, Šeštosios direktyvos tikslais turi būti laikomas kaip šiame sukčiavime dalyvaujantis asmuo, nepaisant to, ar perparduodamas šias prekes jis gauna naudos, ar ne. Nacionalinis teismas turi atsisakyti leisti naudotis teise į atskaitą jei, atsižvelgus į objektyvias aplinkybes, įrodoma, kad apmokestinamasis asmuo žinojo arba turėjo žinoti, jog įsigydamas prekes jis dalyvavo į sukčiavimą PVM įtrauktame sandoryje, netgi jeigu nagrinėjamas sandoris atitinka objektyvius kriterijus, kuriais grindžiamos apmokestinamojo asmens, veikiančio kaip tokio, atliekamo prekių tiekimo ir ekonominės veiklos sąvokos (žr., pvz., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2006 m. liepos 6 d. sprendimą sujungtose bylose Axel Kittel prieš Belgijos valstybę ir Belgijos valstybė prieš Recolta Recycling SPRL (sujungtos bylos C-439/04 ir C-440/04, 54–59 punktai).

25. ABTĮ 56 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir

protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

26. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgdamas į aukščiau paminėtas taisykles, patikrinęs, kaip Vilniaus apygardos administracinis teismas vertino byloje esančius įrodymus ir taikė teisės normas, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas objektyviai ir nešališkai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė pagrįstas išvadas, kad pareiškėjas turėjo žinoti, kad, sudarydamas sandorius su Geli Petroleum Ltd, jis dalyvavo sukčiaujant PVM, jo vykdyti tiekimai Kipro įmonei Geli Petroleum negali būti apmokestinti 0 proc. PVM tarifu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas iš esmės pritardamas pirmosios instancijos atliktam įrodymų vertinimui detaliai argumentų nekartoja. Apelianto nurodyti skundžiamo teismo sprendimo turinio trūkumai teismo nėra vertinami kaip esminiai, sudarantys pagrindą panaikinti skundžiamą sprendimą.

27. Iš apeliacinio skundo seka, kad, apelianto nuomone, Geli Petroleum nesukčiavo mokesčių srityje. Teismas šiuos apelianto argumentus atmeta. Kipro mokesčių administratorius aplinkybių, jog Geli Petroleum apskaitė iš pareiškėjo įsigytas prekes ir jas deklaravo, nepatvirtino (2014 m. gegužės 5 d. atsakymo dėl Geli Petroleum Ltd C6, C40 langeliuose pateikta informacija, mokestinės bylos XXII t., b. l. 101, 103). Apelianto nurodyti kaip priedas prie Kipro mokesčių administratoriaus atsakymo pridėti įsigijimų analizė bei CMR važtaraščiai 2014 m. gegužės 5 d. atsakymo dėl Geli Petroleum Ltd C6, C40 langeliuose pateiktos apibendrinančios išvados nepaneigia. Be to, Kipro mokesčių administratorius patvirtino, kad Geli Petroleum pinigų sumokėjimo UAB „Bendida“ neapskaitė, mokestinių prievolių Kipre tinkamai nevykdė ir buvo išregistruota iš PVM mokėtojų registro kaip „dingęs prekeivis“, įmonės steigėjas G. P. atsisakė bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi (mokestinės bylos XXII t., b. l. 101–103). Teismo nuomone, byloje įrodyta, kad Geli Petroleum sukčiavo PVM srityje.

28. Atsakovas teigia, kad Bendrovė daugelį metų užsiima tepalų ir nefasuotų naftos produktų didmenine prekyba, yra srities veiklos profesionalė, jos veikla pagal pobūdį yra susijusi su prekių tiekimu Bendrijos viduje, todėl neginčijamos aplinkybės, kad ji yra susipažinusi su teisės aktų reikalavimais dėl 0 proc. PVM tarifo taikymo. Šių aplinkybių apeliantas neginčija ir ji įrodyta byloje esančių dokumentų visuma. Ši aplinkybė yra reikšminga vertinant bylai svarbius įrodymus ir faktus.

29. Byloje nustatyta, kad Bendrovė vykdė ginčo prekių tiekimus pagal 2012 m. liepos 4 d. pasirašytą sutartį, kurią pareiškėjo vardu pasirašė direktorius R. G., Geli Petroleum vardu – įgaliotas asmuo A. Ž. Iš A. Ž. įgaliojimo yra akivaizdu, kad jam yra perduodamos visos operatyviosios Geli Petroleum valdymo teisės, iš esmės neriboti ir nekontroliuojami įgaliojimai veikti, įgyti turtą ir prievoles, iš esmės sutampa ir savininko, ir įmonės vadovo teisės, atstovo įgaliojimai negyvenimiški ir verslo logika neparemti. Toks įgaliojimo turinys kartu su mokėjimais pagal 2012 m. liepos 4 d. sutartį, gautais iš sutartimi nesusijusių subjektų sąskaitų, patyrusiam ūkio subjektui leido įtarti, kad tikrasis Geli Petroleum savininkas ir naudos gavėjas yra A. Ž., veikiantis prisidengdamas nominaliais Geli Petroleum akcininkais ir vadovu, o jo teikiami Geli Petroleum dokumentai yra mokestinio sukčiavimo dalis.

30. Be to, byloje įrodyta, kad UAB „Bendida“, jos buvęs vadovas R. G. ir Geli Petroleum atstovas A. Ž. teikė nesutampančius paaiškinimus apie 2012 m. liepos 4 d. sutarties pasirašymą, Bendrovės ir Geli Petroleum atstovų susitikimus, bendradarbiavimą ir vykdytus tiekimus. Geli Petroleum atstovo A. Ž. įgaliojimas baigėsi 2013 m. sausio 19 d. ir dalį dokumentų, kuriais įforminti tiekimai Geli Petroleum, pasirašė įgaliojimo veikti šios įmonės vardu neturintis asmuo, prekių tiekimo sutartis buvo vykdoma ir jos galiojimo terminui pasibaigus, byloje nėra duomenų, kad prekes iš UAB „Bendida“ pasiėmė Geli Petroleum įgaliojimus turintys asmenys.

31. Iš paminėtų duomenų seka išvada, kad UAB „Bendida“, siekdama pelno, ignoravo akivaizdžius mokestinio sukčiavimo požymius, veikė nesąžiningai ir iš esmės nesiėmė jokių priemonių, kad įsitikintų, jog tiekimo operacijos nelėmė sukčiavimo mokesčių srityje. Bendrovė, būdama savo srities veiklos profesionalė, turėjo žinoti, kad Geli Petroleum sukčiauja mokesčių srityje, ir nesiėmė elementarių priemonių, kad būtų išvengta sukčiavimo, todėl sutinkamai su aukščiau paminėtomis teisės normomis praranda teisę į neapmokestinimą PVM.

32. Teismas nustatė, kad tiekimo SIA Sepa Oil ir Geli Petroleum aplinkybės skiriasi, todėl apeliacinio skundo argumentai dėl nevienodo požiūrio į šių bendrovių atvejus atmetami.

33. Apelianto nurodyta UAB „Map Oil“ patikrinimo ataskaita yra atlikta kitos įmonės atžvilgiu ir kitų aplinkybių kontekste ir Geli Petroleum sukčiavimo fakto nepaneigia.

34. Teismas nenustatė, kad skundžiamas teismo sprendimas Geli Petroleum gali sukelti kokias nors pasekmes, todėl

pirmosios instancijos teismas neįtraukdamas įmonės į procesą įstatymų nepažeidė.35. mgK nėra teismas pagal nacionalinę teisę, todėl jos pakartotinis sprendimas nėra vertinamas kaip priimtas bylą

išnagrinėjus neteisėtos sudėties teismo.36. Šioje byloje taikytina teisė aiški, kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą pagrindo nėra, todėl pareiškėjo

prašymas kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą atmetamas.37. Apibendrindama pirmiau nurodytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė

visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

38. Vadovaujantis ABTĮ 40 straipsnio 1 dalies nuostatomis, atmetus pareiškėjo apeliacinį skundą, jo patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.


n u t a r i a:

pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Bendida“ apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


VESLAVA RUSKAN



2018-20497 2018-12-14 2018-12-05 2018-12-05 -

Administracinė byla Nr. A-2564-1062/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00451-2017-3Procesinio sprendimo kategorija 7.5.3(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramutės Ruškytės (pranešėja), Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. S. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriui dėl sprendimo panaikinimo bei pensijos dalies priteisimo.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=cbeb2550fef811e8a969c20aa4d38bd4

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėja R. S. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Valdyba) 2017 m. sausio 20 d. sprendimą Nr. (6.5) I-377 (toliau – ir ginčijamas sprendimas, Sprendimas); 2) priteisti iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus (toliau – ir Valdybos Utenos skyrius) pareiškėjai neišmokėtą 1 844,49 Eur pensijos dalį, susidariusią už 2010–2013 m. laikotarpį.

2. Pareiškėja nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas) 12 straipsnio nuostatas pareigūnų ir karių valstybines pensijas Valdybos Utenos skyrius pradėjo mokėti nuo 2015 m. sausio 1 d. Teigė, kad 2017 m. sausio 7 d. raštu kreipėsi į Valdybą dėl neišmokėtos pensijos dalies išmokėjimo. Pažymėjo, kad Valdyba 2017 m. sausio 20 d. sprendimu Nr. (6.5) I-377 atsisakė tenkinti minėtą prašymą, nurodydama, jog pareiškėjos pareigūnų ir karių valstybinė pensija dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 5 straipsnio nuostatų taikymo nebuvo mažinama, tačiau sumažinta Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų pagrindu. Kadangi Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų ir valstybinių pensijų, sumažintų dėl draudžiamųjų pajamų turėjimo, kompensavimo įstatyme (toliau – ir Kompensavimo įstatymas) nenustatytas dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų taikymo negautų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų dalių kompensavimas, Valdybos Utenos skyrius ginčijamu sprendimu atsisakė kompensuoti pareiškėjai 2010–2013 m. sumažintą pensijos dalį.

3. Pareiškėjos teigimu, Valdybos Sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, kadangi atsakovas klaidingai aiškina Kompensavimo įstatymo nuostatas. Pareiškėja pabrėžė, kad būtent pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį jai buvo perskaičiuota pensija, todėl ginčijamas sprendimas nekompensuoti jai neišmokėtos dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo sumažintos pensijos dalies yra nepagrįstas, todėl naikintinas. Akcentavo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2010 m. birželio 29 d. nutarime pripažino, jog Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalis ta apimtini, kuria nėra Lietuvos Respublikos Vyriausybei (toliau – ir Vyriausybė) siūloma parengti ir patvirtinti dideliu mastu sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo tvarkos aprašą, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 23 ir 52 straipsniams, konstituciniam valstybės principui. Pareiškėjos nuomone, dėl įstatymu sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo tvarkos ir mechanizmo nenustatymo pažeidžiamos jos teisės į teisingą aprūpinimą pensija. Pažymėjo, kad Valdyba jau nuo 2015 m. birželio 30 d. privalėdama vykdyti Kompensavimo įstatymo nuostatas, turėjo išmokėti dalimis pareiškėjai sumažintos pensijos dalį, tačiau to nepadarė.

4. Pareiškėja nurodė, kad Konstitucinis Teismas tiek 2010 m. vasario 6 d. nutarime analizuodamas sumažintų pensijų teisėtumo klausimus, tiek ir Lietuvos Respublikos Seimas (toliau – ir Seimas), priimdamas Valstybinio socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo (invalidumo) pensijų kompensavimo įstatymą, vartojo sąvoką „dideliu mastu sumažintos valstybinės pensijos“. Konstitucinis Teismas, išaiškindamas, kad Seimas, atsižvelgdamas į šalies ekonominę situaciją ir mažindamas pensijas (tiek senatvės, tiek valstybines), nepažeidė konstitucinių teisinės valstybės principų, kartu pabrėžė, jog sumažintos šiuo pagrindu senatvės pensijos, o taip pat ir dideliu mastu sumažintos valstybinės pensijos privalo būti kompensuotos, tai numatant kompensavimo įstatyme.

5. Pareiškėjos nuomone, tiek Konstitucinis Teismas, tiek Seimas pripažino, kad pareigūnams dideliu mastu sumažintos pensijos privalo būti kompensuotos kaip ir senatvės (invalidumo) pensijos. Pažymėjo, kad nė viename savo nutarime Konstitucinis Teismas ar Seimas nepateikė sąvokos „dideliu mastu sumažintos valstybinės pensijos“ išaiškinimo, todėl šiai sąvokai taikytinas vertinamasis kriterijus, t. y. kiekvienas valstybinės pensijos gavėjas privalo pats nuspręsti, ar jam taikytinas pensijos sumažinimas, pritaikius 0,8 koeficientą, turėjo didelį mastą ar ne. Pareiškėjos įsitikinimu, pareigūnui, kuris niekur daugiau nedirbo ir gyveno tik iš pareigūno pensijos, pensijos mažinimas, taikant 0,8 koeficientą, turėjo didelio masto požymį.

6. Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepime prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

7. Atsakovas nurodė, kad pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skiriamos ir mokamos vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymu (toliau – ir Valstybinių pensijų įstatymas), Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymu, Vyriausybės 2015 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 128 „Dėl Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų patvirtinimo“ patvirtintais Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais (toliau – ir Nuostatai), o 2010 m. sausio 1 d. – 2013 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu – ir Laikinuoju įstatymu.

8. Atsakovas teigė, kad pagal Pareigūnų ir karių pensijų įstatymo 12 straipsnio 1 dalies nuostatas, įsigaliojusias nuo 2015 m. sausio 1 d. ir galiojusias iki 2016 m. sausio 1 d., jei asmuo paskiausiai tarnavo vidaus reikalų sistemoje, pareigūnų ir karių pensiją ir šio įstatymo 15 straipsnyje nurodytą priedą skiria Vidaus reikalų ministerija, o moka Valdybos įgaliotos Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigos. Pagal Valdybos direktoriaus 2014 m. rugpjūčio 1 d. įsakymo Nr. V-464 „Dėl papildomų funkcijų priskyrimo valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriui“ 1.1 punkto nuostatas Vidaus reikalų ministerijos paskirtų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ir valstybinių pensijų priedų už tarnybą mokėjimo funkciją nuo 2015 m. sausio 1 d. vykdo Valdybos Utenos skyrius. Pažymėjo, kad vadovaudamasis nurodytais teisės aktais Valdybos Utenos skyrius, nuo 2015 m. sausio 1 d. vykdydamas Vidaus reikalų ministerijos paskirtų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų mokėjimo funkciją ir tęsdamas pareiškėjai paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mokėjimą, nebetaikė Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų.

9. Atsakovas paaiškino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog paskirtos ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos perskaičiuojamos, taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Pagal 2012 m. birželio 30 d. Laikinojo įstatymo 5 ir 8 straipsnių bei 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatymą, Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatos nebetaikomos nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. Akcentavo, kad nuo 2014 m. sausio 1 d. nebetaikomas ir valstybinių pensijų mažinimas pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį.

10. Atsakovas pažymėjo, kad Vidaus reikalų ministerija pareiškėjai laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. pareigūnų ir karių valstybinę pensiją mokėjo, taikydama Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas. Atkreipė dėmesį, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatos, kuriomis vadovaujantis perskaičiuota ir Vidaus reikalų ministerijos pareiškėjai mokėta pareigūnų ir karių valstybinė pensija, pripažintos neprieštaraujančiomis Konstitucijai. Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarimu Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas, priimtas 2010 m. gruodžio 20 d., kuriuo Laikinojo įstatymo galiojimas pareigūnų ir karių valstybinėms pensijoms pratęstas 2012 m., ir Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas, priimtas 2012 m. gruodžio 20 d., kuriuo Laikinojo įstatymo galiojimas minėtoms pensijoms pratęstas 2013 m., taip pat buvo pripažinti neprieštaraujančiais Konstitucijai.

11. Atsakovo teigimu, Kompensavimo įstatyme nenustatytas dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų taikymo negautų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų dalių kompensavimas, todėl Valdyba ginčijamame sprendime pagrįstai sprendė, jog pareiškėjos 2017 m. sausio 7 d. prašymo motyvais nėra teisinio pagrindo įpareigoti Valdybos Utenos skyrių kompensuoti jai 2010–2013 m. sumažintą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją.

12. Atsakovas akcentavo, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime yra išaiškinta valstybinės pensijos sumažinimo „dideliu mastu“ sąvoka ir padaryta išvada, jog Laikinojo įstatymo nuostatos, tiek kiek jos susijusios su nedideliu mastu sumažintomis pareigūnų ir karių valstybinėmis pensijomis (Laikinojo įstatymo 4 str. 1 d.), neprieštarauja Konstitucijai.

13. Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyrius atsiliepime prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

14. Atsakovo nuomone, byloje nėra duomenų, jog pareiškėjos situacija turėtų būti vertinama kitaip nei asmenų, patenkančių į tą pačią kategoriją (pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjai) ir gaunančių pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, sumažintą Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies pagrindu. Teigė, kad atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjai 2010–2013 m. laikotarpiu Vidaus reikalų ministerijos taikytos Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatos pripažintos Konstitucijai neprieštaraujančiomis, o Kompensavimo įstatyme dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo pareigūnų ir karių valstybinių pensijų kompensavimas nenustatytas, pareiškėjos reikalavimas priteisti neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 1 844,49 Eur už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. turėtų būti atmestas kaip nepagrįstas.

II.

15. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. rugpjūčio 23 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

16. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pensijos pareiškėjai sumažinimo Laikinojo įstatymo 4 straipsnio pagrindu teisėtumą ir pagrįstumą yra patvirtinęs Vilniaus apygardos administracinis teismas, kuris 2015 m. rugsėjo 3 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-6477-968/2015 pareiškėjos reikalavimą priteisti valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnį, atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėja šio Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 3 d. sprendimo neskundė, todėl jis 2015 m. rugsėjo 18 d. įsiteisėjo ir įgijo res judicata (liet. teismo galutinai išspręstas klausimas) galią.

17. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Kompensavimo įstatymas priimtas, siekiant įgyvendinti Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, kuriuo konstatuotas praradimų, atsiradusių dėl valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų ir valstybinių pensijų, sumažintų dėl draudžiamųjų pajamų turėjimo, kompensavimo tvarkos nustatymo reikalingumas. Kompensavimo įstatymo paskirtis – nustatyti valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų, sumažintų dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų taikymo, ir valstybinių pensijų, sumažintų dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymo, kompensavimo tvarką, dydžius ir terminus (Kompensavimo įstatymo 1 str. 1 d.), o šis įstatymas taikomas asmenims, kuriems, įgyvendinant Laikinąjį įstatymą, dėl draudžiamųjų pajamų turėjimo buvo sumažintos, be kita ko, ir pareigūnų ir karių valstybinės pensijos (Kompensavimo įstatymo 1 str. 2 d.). Atsižvelgdamas į nurodytą teisinį reglamentavimą teismas sprendė, kad jei asmens pensija sumažinta tik dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų taikymo, Kompensavimo įstatymas tokio asmens atžvilgiu negali būti taikomas.

18. Teismas vertino, kad iš Kompensavimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų analizės galima daryti išvadą, jog nurodyta teisės norma numato ne tai, pagal kokius Laikinojo įstatymo straipsnius sumažintai valstybinei pensijai taikomas Kompensavimo įstatymas, o tai, kaip pagal Kompensavimo įstatymą apibrėžiama (apskaičiuojama) valstybinės pensijos kompensuojamoji suma, kuri gaunama iš valstybinės pensijos, perskaičiuotos pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, sumos atimant valstybinės pensijos, kuri buvo apskaičiuota taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, sumą. Atsižvelgdamas į tai pirmosios instancijos teismas sprendė, jog kompensuojamąją valstybinės pensijos sumą turi sudaryti dvi dedamosios – pensija, sumažinta pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį (arba paskirtoji pensija), ir pensija, sumažinta pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas. Pažymėjo, kad tik egzistuojant šioms dviem dedamosioms galimas skirtumo paskaičiavimas.

19. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog pareiškėjai valstybinė pensija sumažinta tik vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsniu, konstatavo, kad jai apskaičiuoti kompensuojamąją sumą pagal Kompensavimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį nėra nei teisinio pagrindo, nei aritmetinių galimybių, nes skirtumui paskaičiuoti trūksta atėminio, t. y. valstybinės pensijos sumos, kuri paskaičiuota taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, kurios pareiškėjos valstybinei pensijai mažinti nebuvo taikytos.

20. Teismas atmetė kaip nepagrįstą pareiškėjos argumentą, jog nei Konstitucinis Teismas, nei Seimas nėra pateikę sąvokos „dideliu mastu sumažintos valstybinės pensijos“ išaiškinimo, kadangi Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime yra pateiktas „dideliu mastu sumažintos valstybinės pensijos“ sąvokos aiškinimas. Teismas, įvertinęs byloje esančią Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2014 m. gruodžio 10 d. pažymą Nr. 11DP(P)-6217 apie pareiškėjos pensijos dydį 2010–2013 m. ir Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, neturėjo pagrindo pripažinti, jog pareiškėjai pensija sumažinta dideliu mastu, nes pensijos neigiamas pokytis buvo 15,33 proc., t. y. neviršijo leistino 20 proc.

21. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad ginčijamame sprendime aiškiai ir išsamiai nurodyti faktiniai duomenys, jis grindžiamas teisės aktų nuostatomis, todėl atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus.

22. Atsižvelgdamas į byloje nustatytas faktines aplinkybes ir vadovaudamasis Kompensavimo įstatymo 1 ir 4 straipsniais, teismas sprendė, kad ginčijamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Dėl nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismas pareiškėjos reikalavimą panaikinti ginčijamą sprendimą atmetė kaip nepagrįstą, o netenkinęs šio reikalavimo, atmetė ir išvestinį reikalavimą – priteisti iš Valdybos Utenos skyriaus pareiškėjai neišmokėtą 1 844,49 Eur pensijos dalį, susidariusią už 2010–2013 m. laikotarpį.

III.

23. Pareiškėja R. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti visiškai.

24. Pareiškėja apeliacinį skundą grindžia iš esmės tais pačiais argumentais kaip ir skundą. Papildomai pažymi, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino bylos faktines aplinkybes ir netinkamai taikė teisės aktų normas, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą.

25. Pareiškėja teigia, kad pagal Laikino įstatymo 4 straipsnį jai buvo perskaičiuota pareigūno pensija, todėl ginčijamas sprendimas nekompensuoti jai neišmokėtos dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo sumažintos pensijos dalies yra nepagrįstas.

26. Pareiškėjos įsitikinimu, dėl įstatymu sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo tvarkos ir mechanizmo nenustatymo pažeidžiamos jos teisės į teisingą aprūpinimą pensija. Pabrėžia, kad Valdyba jau nuo 2015 m. birželio 30 d. privalėdama vykdyti Kompensavimo įstatymo nuostatas, turėjo išmokėti dalimis pareiškėjai sumažintos pensijos dalį, tačiau to nepadarė.

27. Pareiškėjos nuomone, tiek Konstitucinis Teismas, tiek Seimas pripažino, kad pareigūnams dideliu mastu sumažintos pensijos privalo būti kompensuotos kaip ir senatvės (invalidumo) pensijos. Nurodo, kad nė viename savo nutarime Konstitucinis Teismas ar Seimas nepateikė sąvokos „dideliu mastu sumažintos valstybinės pensijos“ išaiškinimo, todėl šiai sąvokai taikytinas vertinamasis kriterijus, t. y. kiekvienas valstybinės pensijos gavėjas privalo pats nuspręsti, ar jam taikytinas pensijos sumažinimas, pritaikius 0,8 koeficientą, turėjo didelį mastą ar ne. Pareiškėjos teigimu, pareigūnui, kuris niekur daugiau nedirbo ir gyveno tik iš pareigūno pensijos, pensijos mažinimas, taikant 0,8 koeficientą, turėjo didelio masto požymį.

28. Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyrius atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

29. Atsakovas, pakartodamas atsiliepime į skundą nurodytus motyvus, pažymi, jog sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu. Teigia, kad pareiškėjai pagrįstai ir teisėtai buvo mokama sumažinta pareigūnų ir karių valstybinė pensija pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, neprieštaraujančias Konstitucijai. Nurodo, kad nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo taikyti Kompensavimo įstatymą, kuris skirtas nustatyti valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų, sumažintų dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų taikymo, ir valstybinių pensijų, sumažintų dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymo, kurių nuostatos buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, kompensavimo tvarką, dydžius ir terminus, nes Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatos Kompensavimo įstatyme nėra reglamentuotos.

30. Atsakovo teigimu, nepagrįstas pareiškėjos argumentas, jog Konstitucijos Teismas nei viename savo nutarime neišaiškino sąvokos „dideliu mastu sumažintos valstybinės pensijos“, kadangi Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime, tirdamas Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies atitiktį Konstitucijai, suformulavo „dideliu mastu sumažintos valstybinės pensijos“ sąvokos aiškinimą.

31. Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

32. Atsakovo teigimu, pareiškėja apeliacinį skundą grindžia tais pačiais argumentais, kaip ir skundą pirmosios instancijos teismui, todėl Valdyba prašo vadovautis atsikirtimais, nurodytais atsiliepime į skundą.

33. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad jeigu asmens pensija buvo sumažinta tik dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų taikymo, Kompensavimo įstatymas tokio asmens atžvilgiu negali būti taikomas. Pažymi, kad teismas taip pat pagrįstai sprendė, jog pareiškėjai apskaičiuoti kompensuojamąją sumą pagal Kompensavimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį nėra nei teisinio pagrindo, nei aritmetinių galimybių, nes skirtumui apskaičiuoti trūksta atėminio, t. y. valstybinės pensijos sumos, kuri paskaičiuota taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, kurios pareiškėjos valstybinei pensijai mažinti nebuvo taikytos.

34. Atsakovo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ginčijamas sprendimas atitinka individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, o nagrinėjamu atveju pagrindo pareiškėjai grąžinta neišmokėtą 1 884,49 Eur pensijos dalį, susidariusi už 2010–2013 m. laikotarpį, nėra.

Teisėjų kolegija


IV.

35. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Valdybos 2017 m. sausio 20 d. sprendimo Nr. (6.5) I-377 teisėtumo ir pagrįstumo bei reikalavimo priteisti pareiškėjai neišmokėtą 1 844,49 Eur pensijos dalį, susidariusią už 2010–2013 m. laikotarpį.

36. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjos apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

37. Pareiškėja apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir teigia, kad jai pareigūno pensija buvo sumažinta Laikino įstatymo 4 straipsnio 1 dalies pagrindu, todėl ginčijamas sprendimas nekompensuoti jai neišmokėtos dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo sumažintos pensijos dalies yra nepagrįstas. Pareiškėjos įsitikinimu,

dėl įstatymu sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo tvarkos ir mechanizmo nenustatymo pažeidžiamos jos teisės į teisingą aprūpinimą pensija, o Valdyba privalo vykdyti Kompensavimo įstatymo nuostatas ir išmokėti jai dalimis sumažintos pensijos dalį.

38. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjai paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. buvo perskaičiuota taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas. Nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. valstybinė pensija pareiškėjai mažinta taikant Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatas, kuriomis šio įstatymo nuostatų galiojimas valstybinių pensijų gavėjams buvo pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d. Pagal pirminę Laikinojo įstatymo redakciją, Laikinojo įstatymo nustatyta valstybinių pensijų perskaičiavimo tvarka pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams turėjo būti taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau vėlesniais šio įstatymo pakeitimais jos galiojimas buvo du kartus pratęstas – nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92). Taigi nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. valstybinė pensija pareiškėjai buvo sumažinta taikant Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymais pakeisto Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatas.

39. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad susidarius ypatingai situacijai (inter alia (liet. be kita ko) dėl ekonomikos krizės), mažinant valstybines pensijas, įstatymų leidėjui nustatyta pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu.

40. Konstitucinis Teismas savo baigiamuosiuose aktuose (2010 m balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. vasario 6 d. nutarimas ir kt.) ne kartą yra konstatavęs, kad valstybinės pensijos savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos, taip pat nuo kitų valstybinio socialinio draudimo pensijų: jos yra mokamos iš valstybės biudžeto; jos skiriamos asmenims už atliktą tarnybą ar nuopelnus Lietuvos valstybei, taip pat kaip kompensacija įstatyme nurodytiems nukentėjusiesiems asmenims; įstatymų leidėjo diskrecija nustatant valstybinių pensijų skyrimą yra platesnė nei reglamentuojant kitas pensijas, jų skyrimo sąlygos gali būti labai įvairios ir priklausyti inter alia (liet. be kita ko) nuo tarnybos ypatumų, ekonominių valstybės išgalių.

41. Nagrinėjamos bylos aspektu pažymėtina, kad pagal Konstitucinio Teismo doktriną tuo atveju, kai susidarius ypatingai situacijai (inter alia (liet. be kita ko) dėl ekonomikos krizės) valstybinė pensija yra mažinama nedideliu mastu (jos mažinimo mastas nėra didelis), įstatymų leidėjui neatsiranda pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą.

42. Minėtame 2012 m. vasario 6 d. nutarime Konstitucinis Teismas pažymėjo, jog atsižvelgiant į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendra suma pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu. Tai konstatavus, nėra pagrindo teigti, kad Laikinajame įstatyme nenustačius mechanizmo, pagal kurį būtų kompensuojami praradimai tiems asmenims, kuriems dėl šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto valstybinės pensijos, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendros sumos perskaičiavimo (sumažinimo) sumažėjo iki tokio perskaičiavimo (sumažinimo) paskirtos valstybinės pensijos, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų. Taigi, Konstitucinis Teismas savo 2012 m. vasario 6 d. nutarime konstatavo, kad valstybinės pensijos mažinimas pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį ne daugiau nei 20 procentų nelaikytinas valstybinės pensijos sumažinimu dideliu mastu.

43. Nagrinėjamu atveju pagal byloje esančius Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos duomenis, pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį ir perskaičiavus pareiškėjai paskirtą valstybinę pensiją pagal Laikinojo įstatymo 1 priede nurodytą formulę, jai paskirtos valstybinės pensijos (su BP priedu) sumažėjimas ginčui aktualiu 2010–2013 m. laikotarpiu (nuo 41 543,04 Lt iki 35 174,40 Lt) neviršijo 20 procentų (sudarė 15,33 proc.) (b. l. 6–7). Vadinasi, Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime pateiktų išaiškinimų prasme, pareiškėjai paskirta valstybinė pensija nebuvo sumažinta dideliu mastu.

44. Konstitucinis Teismas taip pat yra ištyręs Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymų (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821 ir 2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92), kuriais buvo pratęstas Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo terminas, atitiktį Konstitucijai.

45. Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarime konstatavo, kad: Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2011, Nr. 160-7573) tiek, kiek jame buvo nustatyta, jog Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių

pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2012 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai; Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2012 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2012, Nr. 155-7985) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2013 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai.

46. Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarime konstatuota, kad valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai valstybines pensijas, kurios savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo senatvės ir invalidumo pensijų, mažinant didesniu mastu nei senatvės ar invalidumo pensijas, inter alia (liet. be kita ko) gali būti nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų mokėjimo terminas. Teisinis reguliavimas, pagal kurį buvo nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų, paskirtų ir mokamų iš valstybės biudžeto pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, mokėjimo terminas nei kai kurių kitų sumažintų socialinių išmokų, inter alia (liet. be kita ko) valstybinių socialinio draudimo pensijų, mokėjimo terminas, vertintinas kaip valstybinių pensijų mažinimas didesniu mastu atsižvelgiant į kitokią, nei kitų socialinių išmokų (inter alia (liet. be kita ko) senatvės ir invalidumo pensijų), šių pensijų prigimtį ir pobūdį, t. y. kaip objektyviai pateisinamas skirtingų kategorijų pensininkų (valstybinių pensijų ir valstybinio socialinio draudimo pensijų gavėjų) skirtingas traktavimas.

47. Pareiškėja savo apeliaciniame skunde teigia, jog dėl įstatymu sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo tvarkos ir mechanizmo nenustatymo pažeidžiama jos teisė į teisingą aprūpinimą pensija.

48. Pažymėtina, kad, kaip jau buvo minėta, Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime pateiktų išaiškinimų prasme, pareiškėjai paskirta valstybinė pensija nebuvo sumažinta dideliu mastu. Vadinasi, šiuo atveju nekilo valstybei pareiga nustatyti kompensavimo mechanizmą dėl patirtų praradimų.

49. Teisėjų kolegija pažymi, kad į pareiškėjos apeliaciniame skunde iš naujo keliamus klausimus dėl valstybinių pensijų mažinimo ir kompensavimo mechanizmo nustatymo pagal kompetenciją yra atsakęs Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarimuose, kurių nuostatos šiam ginčui aktualiais aspektais išdėstytos pirmiau.

50. Vertinant teisę į pensiją nuosavybės teisių apsaugos kontekste, tam tikrais atvejais ši teisė gali būti ribojama laikantis teisinės valstybės, lygiateisiškumo, proporcingumo principų ir kitų konstitucinių imperatyvų (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarimą).

51. Minėta, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, o 2015 m. gegužės 14 d. nutarime padarė išvadą, kad Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymai (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2011, Nr. 160-7573 ir 2012 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2012, Nr. 155-7985) tiek, kiek juose buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2012 m. gruodžio 31 d., o pratęsus – iki 2013 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai. Taigi ginčui aktualiu laikotarpiu (2010–2013 m.) pareiškėjai Vidaus reikalų ministerijos skirta, o Valdybos įgaliotos Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigos mokėta valstybinė pensija pagal nurodytų įstatymų normas laikytina teisėta.

52. Atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarimuose pateiktus išaiškinimus, pagal kuriuos nagrinėjamai bylai aktualios Laikinojo įstatymo normos neprieštarauja Konstitucijai, nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentais, kad pareiškėjai paskirtos valstybinės pensijos mažinimas 2010–2013 m., remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis, kurių galiojimas valstybinių pensijų gavėjams pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d., buvo teisėtas. Pagal nurodytą Konstitucijai neprieštaraujantį teisinį reguliavimą perskaičiuotos taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį pareiškėjos valstybinės pensijos neigiamas pokytis neviršijo leistino susidarius valstybėje ypatingai situacijai, be kita ko dėl ekonomikos krizės) praradimų masto (ne daugiau nei 20 proc.), todėl nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjos teisių pažeidimą ir priteisti jai dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų taikymo 2010–2013 m. neišmokėtą valstybinės pensijos dalį.

53. Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje nutartyje pateiktas teisės aiškinimas ir taikymas atitinka naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, formuojamą atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarimą, kurioje nuosekliai pabrėžiama, jog nėra pagrindo pripažinti, kad pareigūnų ir karių valstybinės pensijos taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas sumažintos neteisėtai, todėl tokiu būdu susidariusios valstybinių pensijų nepriemokos pensijų gavėjams nepriteistinos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose: 2015 m. birželio 9 d. Nr. A-257-520/2015, 2015 m. liepos 1 d. Nr. A-848-143/2015, 2016 m.

vasario 1 d. Nr. A-1194-520/2016, 2016 m. vasario 8 d. Nr. A-1071-520/2016, 2016 m. kovo 1 d. Nr. A-316-552/2016, 2016 m. gegužės 11 d. Nr. A-1101-525/2016, 2016 m. birželio 29 d. Nr. A-1368-525/2016, 2016 m. lapkričio 4 d. Nr. A-1802-146/2016, 2018 m. rugpjūčio 29 d. Nr. A-981-602/2018, 2018 m. sausio 16 d. Nr. eA-15-822/2018 ir kt.).

54. Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra pažymėjęs, kad iš Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų seka, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat. Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <…>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuluotomis teisės aiškinimo taisyklėmis (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 4 d.), pateiktomis nagrinėjant analogiškas administracines bylas, ir pažymi, kad nukrypti nuo šių taisyklių šio ginčo atveju nėra pagrindo.

55. Vadovaudamasi išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, materialinės teisės normas taikė tinkamai, procesinės teisės normų nepažeidė, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjos apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.


n u t a r i a:

Pareiškėjos R. S. apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI RAMUTĖ RUŠKYTĖ

ARŪNAS SUTKEVIČIUS

SKIRGAILĖ ŽALIMIENĖ_______________________


2018-20505 2018-12-14 2018-12-05 2018-12-05 -





Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramutės Ruškytės (pranešėja), Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. K. skundą atsakovui Kupiškio rajono savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=d8d592a0fef811e8a969c20aa4d38bd4

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas R. K. kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Kupiškio rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir Savivaldybės administracija) Socialinės paramos skyriaus 2016 m. gruodžio 19 d. sprendimą Nr. 3798 neskirti pareiškėjui socialinės pašalpos nuo 2016 m. lapkričio 1 d. iki 2017 m. vasario 1 d. (toliau – ir ginčijamas sprendimas, Sprendimas); 2) įskaityti į visuomenei naudingų darbų atlikimą 12 arų valstybinės žemės ploto, esančio (duomenys neskelbtini), priežiūrą, vykdytą laikotarpiu nuo 1992 m. iki 2014 m.; 3) įpareigoti Kupiškio rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyrių paskirti pareiškėjui po 102 Eur dydžio socialinę pašalpą nuo 2016 m. lapkričio 1 d. iki 2017 m. vasario 1 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis).

2. Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 1992 m. iki 2014 m., padėdamas tiek motinai G. K., tiek tėvui R. D. K., prižiūrėjo 12 arų valstybinės žemės sklypą, besiribojantį su pareiškėjo šeimai priklausančiu namų valdos žemės sklypu, esančiu (duomenys neskelbtini). Pažymėjo, kad Skapiškio seniūnija tokiai pareiškėjo ir jo tėvų veiklai neprieštaravo.

3. Pareiškėjo nuomone, valstybinio žemės sklypo priežiūrą Savivaldybės administracija privalo pripažinti kaip pareiškėjo dalyvavimą visuomenei naudingoje veikloje, nes sklypo šienavimas pareikalavo materialinių išteklių, kurie nebuvo atlyginti. Teigė, kad Kupiškio rajono Skapiškio seniūnijos seniūno V. J. raštas Nr. S-159 patvirtina, jog K. šeima, prižiūrėdami valstybinės žemės plotą, veikė bendruomenės labui.

4. Pareiškėjo įsitikinimu, jis turi teisę gauti socialinę pašalpą, kadangi visuomenei naudingus darbus atliko daugelį metų prižiūrėdamas valstybei priklausantį žemės sklypą. Mano, jog atsakovas privalo išmokėti jam socialinę pašalpą už laikotarpį nuo 2016 m. lapkričio 1 d. iki 2017 m. vasario 1 d.

5. Atsakovas Kupiškio rajono savivaldybės administracija atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.6. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas 2016 m. lapkričio 14 d. kreipėsi į Savivaldybės administracijos Socialinės

paramos skyrių ir pateikė prašymą-paraišką piniginei socialinei paramai gauti. Savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyrius 2016 m. rugsėjo 9 d. buvo išsiuntęs pareiškėjui siuntimą Nr. 1001 atlikti visuomenei naudingą veiklą, pagal kurį pareiškėjas turėjo iki 2016 m. rugsėjo 20 d. atvykti į visuomenei naudingos veiklos atlikimo vietą, esančią (duomenys neskelbtini), pas visuomenei naudingos veiklos organizatorių – Kupiškio rajono savivaldybės Skapiškio seniūniją – ir iki 2016 lapkričio 1 d. atlikti visuomenei naudingus darbus. Pažymėjo, kad 2016 m. lapkričio 29 d. gavo Skapiškio seniūnijos pranešimą Nr. 147, kuriuo pranešta, jog pareiškėjas pagal Savivaldybės administracijos socialinės paramos skyriaus 2016 m. rugsėjo 9 d. siuntimą Nr. 1001 visuomenei naudingos veiklos neatliko.

7. Atsakovo teigimu, pareiškėjas neįvykdė Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo (toliau – ir Socialinės paramos įstatymas) 25 straipsnio 1 dalies 6 punkto reikalavimo, todėl ginčijamu sprendimu jam pagrįstai neskirta piniginė socialinė parama. Akcentavo, kad pareiškėjui taip pat negali būti taikomas Telkimo visuomenei naudingai veiklai atlikti tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2012 gegužės 24 d. įsakymu Nr. A1-255 (toliau – ir Tvarkos aprašas), 13 punktas, kuriame nustatyti atvejai, kai asmenys naudingai visuomenei veiklai nepasitelkiami. Pabrėžė, kad pareiškėjas, 2016 m. lapkričio 14 d. kreipdamasis dėl piniginės socialinės paramos skyrimo, nepateikė dokumentų, patvirtinančių jo teisę nedalyvauti visuomenei naudingoje veikloje.

II.

8. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2017 m. birželio 16 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

9. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad vadovaujantis Kupiškio rajono savivaldybės tarybos 2016 m. vasario 22 d. sprendimu Nr. TS-16 patvirtinto Telkimo visuomenei naudingai veiklai atlikti tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas Nr. TS-16) 15 punktu pareiškėjas 2016 m. lapkričio 14 d. Savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus specialistės J. M. buvo supažindintas su visuomenei naudingos veiklos atlikimo tvarka ir sąlygomis. Pareiškėjas atsisakė priimti informacinį lapelį ir pasirašyti prašyme-paraiškoje, todėl informacinis lapelis jam išsiųstas registruotu paštu. Pareiškėjas kvietime nurodytu terminu, t. y. nuo 2016 m. rugsėjo 9 d. iki 2016 m. rugsėjo 20 d., neatvyko į visuomenei naudingos veiklos atlikimo vietą pas visuomenei naudingos veiklos organizatorių ir iki 2016 m. lapkričio 1 d. neatliko visuomenei naudingų darbų bei nesudarė visuomenei naudingos veiklos atlikimo sutarties. Pareiškėjas Savivaldybės administracijos

Socialinės paramos skyriui taip pat nepateikė dokumentų, patvirtinančių, kad jis priklauso kategorijai asmenų, išvardintų Tvarkos aprašo 13 punkte ir Aprašo Nr. TS-16 13 punkte, kurie negali būti pasitelkiami visuomenei naudingai veiklai atlikti.

10. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog pareiškėjas kartu su tėvais savo iniciatyva iki 2014 m. prižiūrėjo prie pareiškėjo motinos G. K. namų valdos esantį valstybinės žemės sklypą. Tačiau teismas atkreipė dėmesį, kad pagal Tvarkos aprašo 2 ir 3 punktus visuomenei naudinga veikla yra neatlyginamos nedidelės apimties visuomenei naudingos paslaugos, kurias savivaldybės teritorijos gyventojai atlieka bendruomenės labui, taip skatinant gyventojus aktyviai prisidėti prie bendruomenės gerovės kūrimo, jų iniciatyvą ir darbinę motyvaciją. Teismas akcentavo, kad Tvarkos aprašo 14–22 punktuose išdėstytų nuostatų prasme ne bet kokia veikla, kurią atlieka asmuo, siekiantis gauti socialinę paramą, gali būti laikoma visuomenei naudinga veikla, o tik ta, kuri atliekama laikantis reglamentuojančių teisės aktų nustatytų taisyklių, tarp jų ir sudarius rašytinę visuomenei naudingos veiklos atlikimo sutartį, kurioje nustatomos visuomenei naudingos veiklos atlikimo sąlygos. Pažymėjo, kad teisė nuspręsti, kokia veikla priskiriama visuomenei naudingai veiklai, kurios atlikimui gali būti pasitelkiami piniginę socialinę paramą gaunantys asmenys, suteikta ne asmeniui, siekiančiam gauti socialinę paramą, o tik ginčo teisinius santykius reglamentuojančiuose teisės aktuose nurodytam viešojo administravimo subjektui.

11. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad ginčijamas sprendimas pagrįstas faktinėmis aplinkybėmis ir teisės aktų normomis, todėl jis atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus.

12. Atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką panašios kategorijos bylose, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiškėjas siekdamas, jog valstybinės žemės sklypo priežiūros darbai būtų priskirti prie visuomenei naudingos veiklos, privalo nuvykti pas visuomenei naudingos veiklos organizatorių, konkrečiu atveju – į Savivaldybės administracijos Skapiškio seniūniją – ir susitarti dėl tokių darbų priskyrimo visuomenei naudingai veiklai. Teismo nuomone, pareiškėjo reikalavimas įskaityti jo ir šeimos narių nuo 1992 m. iki 2014 m. atliktus valstybinės žemės ploto šienavimo darbus, vertinant juos kaip visuomenei naudingą veiklą, yra nepagrįstas, dėl to atmestinas.

III.

13. Pareiškėjas R. K. apeliaciniame skunde prašo: 1) panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti visiškai; 2) įpareigoti Kupiškio rajono savivaldybės administraciją ir Skapiškio seniūniją pateikti į administracinę bylą duomenis, patvirtinančius aplinkybes, kokie konkretūs visuomenei naudingos veiklos darbai buvo organizuojami nuo 1992 m. iki 2017 m. Skapiškio seniūnijos teritorijoje; 3) įpareigoti Kupiškio rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyrių pateikti nuo 1992 m. iki 2017 m. turimus dokumentus ir naikinimo aktus, kurie nepateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; 4) įpareigoti Kupiškio rajono savivaldybės Socialinės paramos skyrių nurodyti įstatymą, kuris draudžia savivaldoje, esant seniūno pažymai, jog buvo šienaujama apie 12 arų valstybinės žemės plotas bendruomenės labui, įskaityti minėtą darbą kaip dalyvavimą savivaldybės administracijos organizuojamoje visuomenei naudingoje veikloje Įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 6 punkto prasme; 5) įpareigoti skubos tvarka Kupiškio rajono savivaldybės administraciją stabdyti įvairių dokumentų naikinimą iki galutinio sprendimo priėmimo šioje administracinėje byloje.

14. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigdamas, kad visuomenei naudingus darbus atliko nuo 1992 m. iki 2014 m. tvarkydamas (šienaudavęs) šalia savo motinos G. K. namų valdos esantį valstybinės žemės sklypą. Pažymi, kad Kupiškio rajono Skapiškio seniūnijos seniūno V. J. raštas Nr. S-159 patvirtina, jog K. šeima, prižiūrėdama valstybinės žemės plotą, veikė bendruomenės labui. Mano, kad atsakovas privalėjo šį pareiškėjo darbą įskaityti į visuomenei naudingos veiklos atlikimą ir paskirti bei išmokėti socialinę pašalpą už ginčo laikotarpį.

15. Pareiškėjo nuomone, atsakovo reikalavimas dar kartą atlikti visuomenei naudingus darbus, jog būtų išmokėta socialinė parama, prilygsta priverstiniam darbui. Teigia, kad teisės aktai nedraudžia Kupiškio rajono Skapiškio seniūnijos seniūnui ir Savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus vedėjai su Kupiškio rajono tarybos pritarimu įskaityti pareiškėjo atliktus darbus kaip atidirbimą už prašomą socialinę paramą.

16. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme 2018 m. rugsėjo 18 d. gautas pareiškėjo prašymas stabdyti administracinės bylos nagrinėjimą ir perduoti bylą nagrinėti Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui (toliau – ir Konstitucinis Teismas) dėl Kupiškio rajono savivaldybės priimtų aprašų, pažeidžiančių pareiškėjo, kaip Lietuvos Respublikos piliečio, konstitucines teises.

17. Pareiškėjas prašyme nurodo, kad nesutinka nei su pirmosios instancijos teismo 2017 m. birželio 16 d. sprendimu, nei su atsakovo ginčijamu sprendimu. Pažymi, kad atsakovas neturėjo teisinio pagrindo netenkino jo prašymo dėl

įskaitymo į visuomenei naudingų darbų atlikimą 12 arų valstybinės žemės ploto priežiūrą, vykdytą nuo 1992 m. iki 2014 m. Mano, kad prižiūrėdamas valstybinį žemės plotą visuomenei naudingą veiklą atliko, todėl atsakovas nepagrįstai neatsižvelgė į šią aplinkybę, tokiais savo veiksmais pažeisdamas pareiškėjo interesus.

18. Pareiškėjo teigimu, Tvarkos aprašas taikytinas tiems pretenduojantiems gauti socialinę paramą asmenims, kurie vengia patys susirasti visuomenei naudingą darbą. Pareiškėjo įsitikinimu, jis pats pasirinko, kokią visuomenei naudingą veiklą atlikti, ir ją atliko, todėl jam nebūtina pakartotinai dirbti visuomenės labui.

19. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią administracinę bylą, pažeidė Lietuvos Respublikos Konstituciją (toliau – ir Konstitucija), kadangi netinkamai vertino byloje esančius įrodymus. Teigia, kad atsakovas piktnaudžiauja jam suteikta diskrecijos teise skiriant socialinę paramą, įstatymų ir teisės aktų nuostatas taiko taip, kaip jam palankiau, o pirmosios instancijos teismas su tokiais atsakovo veiksmais sutinka. Pažymi, kad dėl nurodytų aplinkybių jo konstitucinės teisės buvo pažeistos, ir prašo perduoti šią bylą nagrinėti Konstituciniam Teismui.

20. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme 2018 m. lapkričio 26 d. gautas pareiškėjo prašymas, kuriame atkartojami iš analogiški paaiškinimai, nurodyti Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme 2018 m. rugsėjo 18 d. gautame jo prašyme, ir kartu prašoma kreiptis į Konstitucinį teismą, stabdyti bylą ir prašyti Konstitucinio Teismo pripažinti, kad Kupiškio rajono savivaldybės administracijos veiksmai prieštarauja Konstitucijai.

21. Atsakovas Kupiškio rajono savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

22. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu. Pažymi, kad pareiškėjas nepaneigė teismo skundžiamame sprendime nustatytos aplinkybės, jog pareiškėjui buvo žinoma asmens, pretenduojančio į piniginę socialinę paramą, visuomenei naudingos veiklos atlikimo tvarka ir sąlygos. Akcentuoja, kad Kupiškio rajono savivaldybės administracijos Skapiškio seniūnijos seniūnas V. J. nurodė, jog Skapiškio seniūnijoje yra organizuojami įvairūs visuomenei naudingos veiklos darbai: aplinkos tvarkymas, gėlių sodinimas, laistymas, šiukšlių rinkimas pakelėse ir jų tvarkymas, pagalba renginiuose, pagalba vienišiems žmonėms ir pan., kuriuose pareiškėjas galėjo dalyvauti. Visuomenei naudinga veikla buvo organizuojama pareiškėjo gyvenamojoje vietoje, tačiau pareiškėjas, gavęs registruotu laišku Kupiškio rajono savivaldybės administracijos 2016 m. rugsėjo 19 d. raštą Nr. R4-1457, į Skapiškio seniūniją atlikti visuomenei naudingos veiklos nesikreipė.

23. Atsakovo teigimu, pareiškėjas nei savo pirminiame skunde, nei apeliaciniame skunde neanalizavo ir neįrodinėjo, kad jo veiksmai atitiko norminiais teisės aktais nustatytą visuomenei naudingos veiklos atlikimo analogiškais atvejais tvarką. Pažymi, kad skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo išvados dėl visuomenei naudingos veiklos sampratos visiškai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje šios sampratos pateiktą aiškinimą.

24. Atsakovo nuomone, pareiškėjo nurodyto sklypo šienavimas ir priežiūra buvo atliekama jo paties ir jo motinos G. K. iniciatyva, tvarkant jų namų aplinką, o ne tenkinant bendruomenės viešuosius interesus. Atkreipia dėmesį, kad G. K., o ne pareiškėjas, rodė iniciatyvą tvarkyti minėtą sklypą, todėl jai, o ne pareiškėjui, priklauso su minėto sklypo tvarkymu ir priežiūra susijusios teisės. Pabrėžia, kad pareiškėjo reikalavimai ir pretenzijos dėl 2016 m. piniginės socialinės paramos negali būti tenkinami dar ir dėl to, jog, pasak paties pareiškėjo, 2016 m. valstybinės žemės teritorijos jis nebetvarkė.

Teisėjų kolegija


IV.

25. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl Kupiškio rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus 2016 m. gruodžio 19 d. sprendimo Nr. 3798 teisėtumo ir pagrįstumo bei pareiškėjo teisės į piniginę socialinę paramą laikotarpiu nuo 2016 m. lapkričio 1 d. iki 2017 m. vasario 1 d.

26. Minėta, kad savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyrius 2016 m. rugsėjo 9 d. buvo išsiuntęs pareiškėjui siuntimą Nr. 1001 atlikti visuomenei naudingą veiklą, pagal kurį pareiškėjas turėjo atvykti į visuomenei naudingos veiklos atlikimo vietą, esančią (duomenys neskelbtini), pas visuomenei naudingos veiklos organizatorių – Kupiškio rajono savivaldybės Skapiškio seniūniją – ir iki 2016 lapkričio 1 d. atlikti visuomenei naudingus darbus. Savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyrius, nustatęs, kad pareiškėjas nedalyvavo visuomenei naudingoje veikloje, pareiškėjui sprendimu Nr. 3798 socialinės paramos nuo 2016 m. lapkričio 1 d. iki 2017 m. vasario 1 d. neskyrė (b. l. 10).

27. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas konstatavo, kad Savivaldybės administracija pagrįstai padarė išvadą, jog pareiškėjas visuomenei naudingos veiklos nustatyta tvarka neatliko ir taip

neįvykdė Socialinės paramos įstatymo 25 straipsnio 6 punkte numatytos pareigos dalyvauti savivaldybės administracijos organizuojamoje visuomenei naudingoje veikloje Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka, todėl teisės gauti socialinę pašalpą neturėjo.

28. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės remiasi tais pačiais jo skunde pirmosios instancijos teismui pateiktais argumentais, kad valstybinės žemės šalia pareiškėjo namų priežiūra, šienavimas, turėtų būti pripažintas pareiškėjo atliekama visuomenei naudinga veikla.

29. Ginčo santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymas, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2012 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. A1-255 patvirtintas Telkimo visuomenei naudingai veiklai atlikti tvarkos aprašas, taip pat Kupiškio rajono savivaldybės tarybos 2016 m. vasario 22 d. sprendimu Nr. TS-16 patvirtintas Telkimo visuomenei naudingai veiklai atlikti tvarkos aprašas.

30. Socialinės paramos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtinta savivaldybės administracijos teisė, teikiant socialinę paramą, darbingus nedirbančius (taip pat savarankiškai nedirbančius) ar dirbančius (taip pat savarankiškai dirbančius), atsižvelgiant į darbo laiko ar veiklos trukmę, nesimokančius darbingo amžiaus asmenis, gaunančius piniginę socialinę paramą bendra šio įstatymo nustatyta tvarka arba gaunančius piniginę socialinę paramą, nustatytą šioje dalyje ir (ar) šio straipsnio 3 dalyje, ir nedalyvaujančius aktyvios darbo rinkos politikos priemonėse, Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka pasitelkti visuomenei naudingai veiklai atlikti.

31. Socialinės paramos įstatymo 25 straipsnio 6 punktas socialinės paramos gavėjui nustato pareigą dalyvauti savivaldybės administracijos organizuojamoje visuomenei naudingoje veikloje Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka. Socialinės paramos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad jeigu vienas gyvenantis asmuo nevykdo inter alia (liet. be kita ko) minėto įstatymo 6 punkte nustatytos pareigos, savivaldybės administracija turi teisę socialinės pašalpos ir kompensacijų neteikti ar nutraukti jų teikimą, iki šios pareigos bus įvykdytos.

32. Įgyvendinant Socialinės paramos įstatymo 25 straipsnio 6 punktą, priimtas Socialinės apsaugos ir darbo ministro 2012 m. gegužės 24 d. įsakymas Nr. A1-255 (ginčui aktuali redakcija Nr. A1-702, įsigaliojusi nuo 2015 m. gruodžio 25 d.) (toliau tekste – Tvarkos aprašas), kuriuo patvirtintas Telkimo visuomenei naudingai veiklai atlikti tvarkos aprašas. Šio teisės akto 2 punkte apibrėžta, kad visuomenei naudinga veikla – neatlyginamos nedidelės apimties visuomenei naudingos paslaugos, kurias savivaldybės teritorijos gyventojai atlieka bendruomenės labui. Tvarkos aprašo 6 punkte nustatyta, jog organizuojant visuomenei naudingą veiklą atsižvelgiama į asmens, pasitelkiamo visuomenei naudingai veiklai atlikti, profesinį pasirengimą, asmeninius gebėjimus, pomėgius ir kita. Pagal šio aprašo 7 punktą, visuomenei naudinga veikla, be kita ko, gali būti veikla aplinkos (teritorijų, skirtų visuomenės poreikiams) tvarkymas (7.1); parkų, miškų, medelynų, želdinių, krūmų tvarkymas ir priežiūra (7.2); kita gyvybei ir sveikatai pavojaus nekelianti ir specialaus pasirengimo bei kvalifikacijos nereikalaujanti veikla bendruomenės labui (7.7). Visuomenei naudinga veikla organizuojama vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais, Tvarkos aprašu ir kitais teisės aktais (Tvarkos aprašo 8 p.). Tvarkos aprašo 10 punkte nustatyta, jog visuomenei naudingos veiklos organizatorius – savivaldybės administracija ar jos įgaliota įstaiga bei organizacija, kuri organizuoja visuomenei naudingą veiklą ir pasitelkia savivaldybės teritorijos bendruomenės narius visuomenei naudingai veiklai atlikti. Tvarkos aprašo 12 punkte nurodyti asmenys, pateikę prašymus-paraiškas piniginei socialinei paramai gauti ir reikiamus dokumentus, supažindinami su visuomenei naudingos veiklos atlikimo tvarka bei sąlygomis ir gauna siuntimą atlikti visuomenei naudingą veiklą (14 p.). Su asmenimis, kurie pasitelkiami visuomenei naudingai veiklai atlikti, sudaroma rašytinė visuomenei naudingos veiklos atlikimo sutartis, kurioje nustatomos visuomenei naudingos veiklos atlikimo sąlygos (15 p.). Visuomenei naudingos veiklos organizatorius prieš pradedant atlikti visuomenei naudingą veiklą, privalo informuoti asmenis apie visuomenei naudingos veiklos turinį (pobūdį), eigą ir saugą, nurodydamas apsisaugojimo nuo galimų rizikos veiksnių būdus ir priemones (17 p.). Visuomenei naudingos veiklos organizatorius pildo visuomenei naudingos veiklos apskaitos žurnalą, nurodydamas asmens, atliekančio visuomenei naudingą veiklą, vardą, pavardę, asmens kodą (gimimo datą), atliekamos veiklos turinį (pobūdį), jos pradžią ir pabaigą, informaciją dėl saugos instruktavimo, kitus organizatoriui reikalingus duomenis (18 p.). Apie atliktą visuomenei naudingą veiklą ir laiką visuomenei naudingos veiklos organizatorius pažymi visuomenei naudingos veiklos sutartyje (19 p.). Visuomenei naudingos veiklos trukmę ir atlikimo laiką nustato visuomenei naudingos veiklos organizatorius (20 p.).

33. Kupiškio rajono savivaldybės taryba 2016 m. vasario 22 d. sprendimu Nr. TS-16 patvirtino Telkimo visuomenei naudingai veiklai atlikti tvarkos aprašą, nustatantį Kupiškio rajono savivaldybės ir jos teritorijos gyventojų, kuriems teikiama piniginė socialinė parama, tarpusavio susitarimu telkimo organizuojamai visuomenei naudingai veiklai atlikti tvarką ir sąlygas (Aprašo Nr. TS-16 1 p.). Šio aprašo 22.1 punkte numatyta, kad visuomenei naudingai veiklai pasitelktiems asmenims, nevykdantiems šios pareigos kaip numatyta šiame Tvarkos apraše piniginė socialinė parama neskiriama ar skiriama tik (vaikui) vaikams, įskaitant pilnamečius vaikus, kai jie mokosi pagal bendrojo ugdymo programą ir laikotarpiu nuo bendrojo ugdymo programos baigimo iki tų pačių metų rugsėjo 1 dienos, pasirenkant ar derinant jos

teikimo formą (formas) (pinigais ir (ar) nepinigine forma), o kompensacijos neteikiamos ar jų teikimas nutraukiamas, iki pareigos bus įvykdytos.

34. Apibendrinant teisinį reguliavimą, nurodytą šios nutarties 29–33 punktuose, bylai aktualiu aspektu, darytina išvada, kad visuomenei naudingos veiklos rūšys, kurias savivaldybės teritorijos gyventojai atlieka bendruomenės labui, yra nurodytos Tvarkos aprašo 7 punkte, už konkrečios visuomenei naudingos veiklos parinkimą, jos organizavimą, inter alia (liet. be kita ko) už darbų saugą, atliekant visuomenei naudingas paslaugas, yra atsakinga savivaldybės administracija.

35. Remdamasi bylai aktualiu teisiniu reglamentavimu ir nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, neturi pagrindo nesutikti su Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 16 d. sprendime pateikta argumentacija ir išvadomis.

36. Kaip minėta pareiškėjas į seniūniją dėl visuomenei naudingų darbų atlikimo nebuvo atvykęs, nors siuntimą atlikti visuomenei naudingą veiklą gavo bei nesudarė visuomenei naudingos veiklos atlikimo sutarties. Dokumentų, patvirtinančių, kad pareiškėjas yra asmuo, kuris negali būti pasitelktas visuomenei naudingai veiklai, nepateikė.

37. Visuomenei naudingos veiklos atlikimą asmenims, kurie gauna socialinę paramą, reglamentuoja ne privatinės teisės, o viešosios teisės normos. Viešojoje teisėje taikomas principas, kad leidžiama (galima) tik tai, kas numatyta teisės aktais. Pirmiau nurodyti teisės aktai nenumato, kad naudinga veikla atliekama piniginę socialinę paramą gaunančių asmenų nuožiūra, pačiam asmeniui nustatant, kokia veikla laikytina naudinga, kada ir kur savarankiškai ją atlikti. Todėl pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, kad, pareiškėjo teigimu, jo atlikti šienavimo darbai 12 arų plote negali būti įskaityti kaip visuomenei naudingi darbai, atliekami vadovaujantis Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymu ir pirmiau nurodytais poįstatyminiais aktais.

38. Apelianto prašymai įpareigoti Kupiškio rajono savivaldybės administraciją ir Skapiškio seniūniją pateikti į administracinę bylą duomenis, patvirtinančius aplinkybes, kokie konkretūs visuomenei naudingos veiklos darbai buvo organizuojami nuo 1992 m. iki 2017 m. Skapiškio seniūnijos teritorijoje bei įpareigoti Socialinės paramos skyrių pateikti nuo 1992 m. iki 2017 m. turimus dokumentus, kurie nepateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, atmestini, nes jie nėra susiję su ginčo dalyku, pareiškėjas niekaip nepagrindė, kokią įrodomąją reikšmę jo prašomi dokumentai gali turėti nagrinėjamu atveju. Ginčas yra kilęs dėl piniginės socialinės paramos suteikimo už tris mėnesius (nuo 2016 m. lapkričio 1 d. iki 2017 m. vasario 1 d.), visuomenei naudingi darbai, kurie atliekami Kupiškio rajono savivaldybėje, yra išvardinti Tvarkos Apraše ir Apraše Nr. TS-16. Kartu atmestinas ir pareiškėjo prašymas įpareigoti skubos tvarka Kupiškio rajono savivaldybės administraciją stabdyti įvairių dokumentų naikinimą kaip abstraktus prašymas, nepagrindžiant kaip jis yra susijęs su nagrinėjamu ginču.

39. Apelianto prašymai kreiptis į Konstitucinį Teismą, stabdyti bylą ir prašyti Konstitucinio Teismo pripažinti, kad Kupiškio rajono savivaldybės administracijos tarnautojų veiksmai ir Kupiškio rajono savivaldybės priimti aprašai prieštarauja Konstitucijai, atmestini, nes šie klausimai nėra priskirti Konstitucinio Teismo kompetencijai. Konstitucinis Teismas pagal Konstituciją netiria nei savivaldybės tarnautojų veiksmų atitikties Konstitucijai, nei savivaldybės priimtų teisės aktų atitikties Konstitucijai.

40. Kartu pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas jau daug kartų kreipiasi į teismą dėl Kupiškio rajono savivaldybės administracijos sprendimų neskirti socialinės pašalpos jam nevykdant Socialinės paramos įstatymo 25 straipsnio 6 punkte nustatytos pareigos. Antai, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartimi išnagrinėjo administracinę bylą Nr. A502-1722/2013 pagal pareiškėjo apeliacinį skundą dėl paramos neskyrimo už laikotarpį nuo 2012 m. lapkričio 1 d. iki 2013 m. vasario 1 d., o 2014 m. balandžio 22 d. priimta nutartis administracinėje byloje Nr. A-143-770/2014 pagal pareiškėjo apeliacinį skundą dėl socialinės pašalpos neskyrimo už laikotarpius nuo 2013 m. vasario 1 d. iki 2013 m. gegužės 1 d. ir nuo 2013 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. rugpjūčio 1 d.; 2016 m. kovo 22 d. priimta nutartis administracinėje byloje Nr. A-391-822/2016 pagal pareiškėjo apeliacinį skundą dėl socialinės pašalpos neskyrimo už laikotarpius nuo 2014 m. vasario 1 d. iki 2014 m. spalio 31 d.

41. Pareiškėjas ir ankstesniuose skunduose teismo prašė pripažinti jo atliekamus valstybinės žemės tvarkymo, šienavimo darbus, visuomenei naudinga veikla ir juos įskaityti kaip Socialinės paramos įstatymo 25 straipsnio 6 punkte nustatytos pareigos įvykdymą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-143-770/2014 konstatavo, jog pareiškėjo išvardinti žemės sklypo tvarkymo darbai, net ir nustačius jų atlikimo faktą, vien tik pareiškėjo pageidavimu ir nesant socialinę paramą administruojančio subjekto pritarimo ir suderinimo, negali būti pripažinti kaip Socialinės paramos įstatymo 25 straipsnio 6 punkte ir Tvarkos apraše nurodyti visuomenei naudingo veiklos darbai. Taigi konstatuotina, kad pareiškėjui buvo žinomos piniginės socialinės paramos teikimo sąlygos, tačiau pareiškėjas jų nesilaikė, visuomenei naudingos veiklos, kaip jį apibrėžta ginčo santykius reglamentuojančiuose teisės aktuose, neatliko, todėl piniginė socialinė parama ginčo laikotarpiu jam neskirta pagrįstai.

42. Kartu pažymėtina, kad asmeniui, kuris piktnaudžiauja administraciniu procesu, pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymą gali kilti atitinkamos neigiamos pasekmes (žr., pavyzdžiui, 11, 36, 83 straipsnius).

43. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Atsižvelgus į tai, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo apeliacinio skundo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.


n u t a r i a:

Pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą atmesti.Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI RAMUTĖ RUŠKYTĖ

ARŪNAS SUTKEVIČIUS



2018-20479 2018-12-14 2018-12-05 2018-12-05 -





Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramutės Ruškytės ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas K. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą su skundu, kurį patikslino (I t., b. l. 2–3; II t., b. l. 18, 20), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Panevėžio AVPK, atsakovo atstovas), 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad beveik visų Panevėžio AVPK kamerų plotas neatitiko minimalių vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimų, dėl to jis negalėjo pakankamai judėti. Pareiškėjas paaiškino, kad Panevėžio AVPK kamerose sanitarinis

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=9c3b8110fef811e8a969c20aa4d38bd4

mazgas įrengtas prie pat durų ir atskirtas tik viena sienele, kurios aukštis 1,5 m, plotis – 1 m. Pareiškėjas siejo privatumo pažeidimą su tuo, jog naudojantis sanitariniu mazgu, pareiškėjas buvo matomas kartu su juo kameroje laikomų asmenų bei pareigūnų, atliekančių reguliarius kamerų patikrinimus. Pareiškėjas nurodė, kad stalas valgymui buvo įrengtas šalia sanitarinio mazgo, todėl valgant būdavo juntamas iš sanitarinio mazgo sklindantis kvapas. Pareiškėjas nurodė, kad Panevėžio AVPK nebuvo sudarytos sąlygos tinkamam kamerų vėdinimui, įrengtos netinkamos ventiliacinės sistemos. Pareiškėjas nurodė, kad buvo laikomas kameroje Nr. 15, kurioje atsidarė tik vienas langas, bet dėl ant langų sumontuotų grotų pareiškėjas su kartu laikomu asmeniu (abu rūkantys) negalėjo tinkamai išvėdinti kameros. Pareiškėjas nurodė, jog kameroje Nr. 15 neveikė dieninė lempa. Pareiškėjas nurodė, kad Panevėžio AVPK nebuvo dalinamas muilas, tualetinis popierius; kameros valymo priemonės, todėl kamerai plauti pareiškėjas turėdavo plėšyti asmeninius daiktus. Maistas buvo tiekiamas šaltas, nesilaikant higienos normų, pareigūnams nedėvint pirštinių, kepurių, specialios aprangos. Teisių pažeidimą pareiškėjas taip pat siejo su aplinkybe, jog pristačius jį į Panevėžio AVPK, jis tą pačią dieną buvo vežamas į Panevėžio apygardos teismą, nesuteikus galimybės prieš tai pailsėti, nusiprausti duše. Pareiškėjas nurodė, kad konvojuojant buvo naudojami antrankiai ir taip žeminamas jo orumas. Pareiškėjas teigė, jog Panevėžio AVPK administracijai ne kartą teikė rašytinius skundus ir reikalavo, kad jie būtų užregistruoti, tačiau jam nebuvo leidžiama pasirašyti už skundų pateikimą. Pareiškėjas nurodė, kad ne vieną kartą prašė Panevėžio AVPK pareigūnų vizito pas seselę, tačiau jam tokia galimybė nebuvo suteikta. Pareiškėjas dėl nurodytų laikymo sąlygų jautėsi pažemintas, pradėjo gerti raminamuosius vaistus, tapo nervingas, negalėjo užmigti naktimis.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Panevėžio AVPK atsiliepime ir papildomame atsiliepime į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 7–10, II t., b. l. 32–34) prašė atmesti jį kaip nepagrįstą.

4. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas buvo laikomas Panevėžio AVPK periodiškai nuo 2015 m. sausio 28 d. iki 2016 m. kovo 15 d. kamerose: Nr. 18, 23, 25, 16, 12, 15, 2. Atsakovas pripažino, kad kelias paras pareiškėjui teko nežymiai mažiau ploto nei numato teisės aktai, tačiau pažymėjo, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas neteikė nusiskundimų dėl per mažo kamerų ploto. Atsakovas nurodė, kad visų Panevėžio AVPK kamerų sanitarinių mazgų įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus. Sanitariniuose mazguose yra įdėti kabliukai, ant kurių galima kabinti audeklus, atitveriančius sanitarinį mazgą. Atsakovas pabrėžė, kad atlikdami reguliariuosius kamerų patikrinimus, pareigūnai neturi galimybės matyti sanitarinio mazgo zonos. Atsakovas pažymėjo, kad areštinės kamerose yra įrengta vėdinimo sistema, esant poreikiui sulaikytieji gali vėdinti patalpas praverdami langus. Atsakovas nurodė, kad natūrali šviesa į kameras patenka pro langus, taip pat įrengta apšvietimo sistema. Tais atvejais, kai perdega lemputė, ji yra nedelsiant pakeičiama. Atsakovas nurodė, kad, esant būtinybei, sulaikytieji yra aprūpinami muilu ir tualetiniu popieriumi. Areštinėje laikomiems asmenims išduodamos priemonės švarai kamerose palaikyti. Atsakovas paaiškino, kad Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos atliktų maisto tvarkymo subjekto patikrinimų aktai patvirtina, jog esminių pažeidimų ginčo laikotarpiu Panevėžio AVPK areštinėje nebuvo nustatyta. Atsakovas nurodė, kad Panevėžio AVPK laikomi asmenys ne rečiau kaip kartą per savaitę yra vedami nusiprausti po šiltu dušu. Be to, visuose sanitariniuose mazguose įrengta vandens tiekimo sistema kasdienei higienai palaikyti. Atsakovas pabrėžė, kad konvojuojant pareiškėją į Panevėžio apygardos teismą buvo naudoti antrankiai ir tai atitinka teisės aktų reikalavimus. Atsakovo atstovas patvirtino, kad pareiškėjas buvo apžiūrimas bendruomenės slaugytojos, tačiau visas sveikatos problemas neigė. Dėl nurodytų priežasčių skundas yra nepagrįstas, pareiškėjo patirta neturtinė žala yra grindžiama vidiniu įsitikinimu, abstrakčiais teiginiais.

II.

5. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2016 m. rugsėjo 5 d. sprendimu (II t., b. l. 99–111) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio AVPK, priteisė 200 Eur neturtinei žalai atlyginti.

6. Iš byloje pateiktų duomenų, teismas nustatė, kad pareiškėjas Panevėžio AVPK areštinėje buvo periodiškai laikomas nuo 2015 m. sausio 28 d. iki 2016 m. kovo 15 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis).

7. Teismas konstatavo, kad ginčo laikotarpiu 20 parų nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė būti laikomam Panevėžio AVPK kameroje, atitinkančioje Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių (toliau – ir Areštinių veiklos taisyklės) 80 punkte įtvirtintą nuostatą, jog policijos įstaigų areštinės kameros plotas vienam asmeniui turi būti ne mažesnis kaip 5 kv. m.

8. Iš bylos duomenų teismas nustatė, kad Panevėžio AVPK areštinės kamerose sanitarinio mazgo atskyrimas nuo gyvenamosios paskirties ploto atitiko Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 37:2009) bei nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusios Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos

sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V908 (toliau – ir HN 134:2015), reikalavimus.9. Teismas nurodė, kad pareiškėjo reikalavimas dėl privatumo pažeidimo dėl sanitarinio mazgo atitvėrimo nėra

pagrįstas, kadangi nėra reguliuojamas teisės aktų. Teismas nustatė, kad pareiškėjo nusiskundimai dėl to, kad jis buvo matomas kitų kameroje esančių asmenų, nėra susiję su Higienos normos HN 37:2009 reikalavimais, kurie yra keliami sanitarinio mazgo įrengimui.

10. Teismas konstatavo, kad policijos įstaigų areštinių kamerų įrengimo ypatumus lemia jų paskirtis – užtikrinti nuolatinę kamerose laikomų asmenų priežiūrą. Asmenų, uždarytų į policijos areštines, apsaugos ir priežiūros tvarką ginčo laikotarpiu nustatė 2012 m. spalio 10 d. Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymu Nr. 5-V-677 „Dėl Policijos areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcijos patvirtinimo“ patvirtinta Policijos areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcija (toliau – ir Instrukcija) bei 2015 m. vasario 10 d. patvirtina nauja Instrukcijos redakcija, kurios numatė, kad policijos areštinėje laikomų asmenų apsauga vykdoma nuolat juos stebint. Teismas konstatavo, kad Panevėžio AVPK pareigūnai kamerų stebėjimą atlikdavo vykdydami Instrukcijoje nustatytas pareigas, o ne turėdami tikslą stebėti pareiškėją.

11. Teismas nustatė, kad teisės aktai nenumato reikalavimų stalo įrengimui ir išdėstymui kamerose, todėl pareiškėjo teiginiai dėl netinkamo stalo įrengimo yra vertinami kaip nepagrįsti.

12. Iš byloje esančių duomenų, teismas konstatavo, jog Panevėžio AVPK areštinėje laikomiems asmenims yra sudaryta galimybė išvėdinti kameras natūraliu būdu per langus, tai atitinka HN 37:2009 ir HN 134:2015 reikalavimus. Teismas sprendė, kad pareiškėjo teiginiai dėl ventiliacijos įrengimo tinkamumo yra nepagrįsti. Teisės aktai nenustato reikalavimo ventiliacijos techninėms savybėms. Teismas sprendė, kad pareiškėjo nurodyti matmenys sudaro pagrindą spręsti, jog tokios sąlygos yra susijusios su areštinės kamerose laikomų asmenų saugumo užtikrinimu.

13. Iš bylos duomenų teismas nenustatė, jog Panevėžio AVPK areštinės kameroje Nr. 15 neveikė dieninė lempa. Taip pat, teismas nenustatė, kad pareiškėjas dėl netinkamo apšvietimo kameroje Nr. 15 būtų kreipęsis į Panevėžio AVPK areštinės administraciją ar pareigūnus.

14. Teismas konstatavo, kad byloje nustatyti duomenys patvirtina, kad pareiškėjo nusiskundimai dėl netinkamo aprūpinimo valymo ir asmens higienos priemonėmis yra nepagrįsti. Iš byloje pateiktų duomenų teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu užtikrintas tinkamas Panevėžio AVPK areštinėje laikomų asmenų aprūpinimas valymo priemonėmis. Teismas pabrėžė tai, kad pareiškėjas konkrečiai nenurodė, kada jam nebuvo išduotos asmens higienos ir valymo priemonės.

15. Teismas sprendė, kad pareiškėjo nusiskundimai dėl maisto tiekimo yra nepagrįsti. Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos patikrinimų metu nustatytieji trūkumai nepatvirtina pareiškėjo nusiskundimų dėl higienos normų nesilaikymo, patiekiant maistą. Byloje taip pat nenustatyta, kad dėl nurodytų sąlygų pareiškėjas būtų kreipęsis į Panevėžio AVPK areštinės administraciją ar pareigūnus.

16. Teismas sprendė, kad tai, jog konvojavus pareiškėją į Panevėžio AVPK, tą pačią dieną jis buvo vežamas į Panevėžio apygardos teismą, negali būti vertinama kaip pareiškėjo teisių pažeidimas. Teismas nurodė, jog, priešingai, atsakovo atstovas laikytinas tinkamai įvykdžiusiu Panevėžio apygardos teismo reikalavimą pristatyti pareiškėją į teismo posėdį.

17. Vadovaudamasis byloje pateiktais duomenimis, teismas nurodė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjo teisė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše, numatyta HN 37:2009 ir HN 134:2015 nustato, kad policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše buvo užtikrinama tinkamai. Teismas sprendė, kad aplinkybė, jog atsakovo atstovas negalėjo įgyvendinti pareiškėjo prašymo pasinaudoti dušu tada, kai jis buvo konvojuotas į Panevėžio AVPK areštinę, nesudaro pagrindo išvadai, jog atsakovo atstovas nevykdė jam teisės aktuose nustatytos pareigos.

18. Iš byloje pateiktų duomenų teismas konstatavo, kad medicininė apžiūra, taip pat ir medicininė pagalba pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo suteikta.

19. Teismas nurodė, kad atsakovo atstovas nepateikė duomenų apie tai, ar pareiškėjas teikė skundus Panevėžio AVPK administracijai ir ar pareiškėjo skundai buvo užregistruoti bei išnagrinėti. Teismas konstatavo, kad Panevėžio AVPK nepatvirtino, jog buvo reaguojama į pareiškėjo skundus. Teismas sprendė, jog atsakovo atstovas nepaneigė abejonių dėl to, jog tinkamai vykdė pareigą išnagrinėti pareiškėjo pateiktus skundus.

20. Nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgė į pažeidimo trukmę ir mastą, Panevėžio AVPK pareigūnų neveikimą taip, kaip nustato teisės aktai, realių neigiamų padarinių nebuvimą, pažeidimo trukmę, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir sumažino prašomos neturtinės žalos dydį.

III.

21. Atsakovo atstovas Panevėžio AVPK teikia apeliacinį skundą (I t., b. l. 117–118), prašydamas pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl 200 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

22. Panevėžio AVPK nurodo, kad pareiškėjo išgyvenimai, kurių pagrindu pirmosios instancijos teisme pareiškėjui priteistas neturtinės žalos atlyginimas, nėra pagrįsti jokiais medicininiais dokumentais ar ekspertų išvadomis. Panevėžio AVPK pabrėžia, jog nebuvo nustatyta, kad nežymus minimalaus ploto reikalavimo pažeidimas pablogino ir kitas sulaikymo sąlygas. Atsižvelgiant į trumpą pareiškėjo sulaikymo Panevėžio AVPK laikotarpį bei įrodymų nebuvimą, pažeidimas nepasiekė minimalaus kankinimo lygio Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio prasme. Nenustatyta, kad Panevėžio AVPK pareigūnai sąmoningai siekė pažeminti pareiškėjo orumą. Panevėžio AVPK nurodo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisių pažeidimo fakto pripažinimas yra pakankama satisfakcija patirtai žalai atlyginti.

23. Atsakovas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo Panevėžio AVPK pareigūnų neveikimą, užtikrinant pareiškėjo teisę į skundą, be to, ginčo laikotarpiu pareiškėjas nesiėmė jokių priemonių ginti neva pažeistas teises. Panevėžio AVPK nuomone, tai reiškia, jog pareiškėjas jokių neigiamų padarinių ginčo metu realiai nepatyrė.

24. Pareiškėjas K. M. atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.

Teisėjų kolegija


25. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnį pareiškėjui K. M., padarytos dėl netinkamų laikymo Panevėžio AVPK sąlygų.

26. Pirmosios instancijos teismas, iš dalies tenkindamas pareiškėjo skundą, nustatė, kad 20 parų nebuvo užtikrintas reikalavimas dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio kameros ploto, ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio AVPK, 200 Eur neturtinės žalos atlyginimą, be to, konstatavo, kad atsakovo atstovas nepaneigė pareiškėjo teiginių dėl to, kad nebuvo reaguojama į jo skundus.

27. Atsakovas apeliacinį skundą grindžia teiginiu, jog, atsižvelgiant į nustatyto pažeidimo mastą ir trukmę, priteistas neturtinės žalos dydis yra neproporcingas ir šiuo atveju tinkamas neturtinės žalos atlyginimo būdas turėtų būti asmens teisių pažeidimo pripažinimas.

28. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

29. Atsakydama į atsakovo apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016, 2016 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2848-624/2016 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje (žr., pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Tokia pozicija grindžiama neturtinės žalos pobūdžio specifika, pagal kurią ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus, šiuo atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikimo visuotinai priimtoms moralės ir etikos normoms bei vertinimams kriterijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Administracinė jurisprudencija Nr. 14, 2008). Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1371-520/2017, 2012 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-336/2012, 2012 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-39/2012, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2007 m. birželio 26 d. sprendimą administracinėje

byloje Nr. A14-653/2007 ir kt.).30. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nurodytų įrodinėjimo standartų laikėsi, kadangi, kaip minėta,

materialiojo teisinio pobūdžio faktą – neturtinės žalos, pasireiškusios fiziniais nepatogumais, papildomu diskomfortu, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimu, pareiškėjui padarymą, grindė tokiais faktiniais duomenimis, kaip kad pareiškėjo laikymu 20 parų sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų, keliamų vienam asmeniui kameroje tenkančiam plotui. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad dėl to pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kaip ji apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje.

31. Dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo pažymėtina, jog asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Viena vertus, ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Kita vertus, neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat žr. 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.).

32. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į nustatyto pareiškėjo teisės į minimalų gyvenamąjį plotą pažeidimo pobūdį bei trukmę (teisė į minimalų vienam asmeniui tenkantį plotą pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo pažeista periodiškai, minimaliai vieną parą ir maksimaliai 8 paras iš eilės, tris kartus pažeidimas truko po dvi paras), įvertinęs tai, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjo patirti neigiami dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, diskomfortas, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai būdingus asmeniui būnant kalinamam policijos įstaigos areštinėje, teisingai ir pagrįstai konstatavo, kad šiuo atveju būtina priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais, nes vien pažeidimo pripažinimas negalėtų būti pakankama satisfakcija.

33. Taigi, pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, vertino pažeidimo trukmę ir mastą. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju pažeidimo metu pareiškėjui Panevėžio AVPK kameroje 20 parų tekdavo tik mažiau kaip 5 kv. m ploto, kameroje pareiškėjas buvo laikomas ne vienas, be to, pažeidimas truko nepertraukiamai minimaliai vieną ir maksimaliai 8 paras iš eilės, pažeidimo pripažinimas nėra pakankama satisfakcija kompensuoti nustatytą ploto pažeidimą.

34. Nagrinėjamu atveju, atsižvelgus į įkalinimo įstaigą, kurioje pareiškėjas buvo laikomas ginčo laikotarpiu, į nustatytą pažeidimą, jo pobūdį, mastą ir trukmę, į kitas reikšmingas žalos atlyginimo būdo ir dydžio nustatymo aplinkybes, vertintina, jog tik teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai pareiškėjo teisei apginti, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais.

35. Atsakovo atstovas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl pareiškėjo skundų priėmimo. Panevėžio AVPK nurodė, kad atsiliepime į pareiškėjo skundą paaiškino, jog per visą buvimo areštinėje laikotarpį jokių skundų dėl netinkamų laikymo sąlygų iš pareiškėjo negauta, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas nepagrįstas.

36. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką tokio pobūdžio bylose, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015, 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013).

37. Bylose, susijusiose su nepriimtinomis kalinimo sąlygomis, neįmanoma pritaikyti principo affirmanti incumbit probatio (tas, kas teigia, turi tai įrodyti), nes prieigą prie informacijos, galinčios pagrįsti ar paneigti kaltinimus, paprastai turi tik atsakovas (žr., pvz., EŽTT 2013 m. balandžio 2 d. sprendimą byloje Olszewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 21880/03), 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 2011 m. sausio 11 d. sprendimą byloje Hacioglu prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 2573/03).

38. Taigi įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi. Tai reiškia, jog pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, o pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie kamerose asmenims tenkantį plotą tenka atsakovui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1231-858/2017, 2017 m. sausio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-34-602/2017, 2016 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-490-525/2016 ir kt.).

39. Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais

kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje Nr. A-979-556/2017, 2016 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4146-442/2016, 2016 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-490-525/2016, 2015 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2446-624/2015, 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013; taip pat žr., pvz., EŽTT 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje Nedayborshch prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04), 2009 m. balandžio 9 d. sprendimą byloje Grigoryevskikh prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 22/03), 2004 m. balandžio 6 d. sprendimo byloje Ahmet Özkan ir kiti prieš Turkiją (pareiškimo Nr. 21689/93), 426 p.).

40. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas detalizavo savo teiginius dėl skundų nepriėmimo. Pareiškėjas nurodė konkrečias skundų atsakovo atstovui teikimo aplinkybes – datą (2016 m. balandžio 27 d.), kitas aplinkybes (kitą dieną po etapavimo į Panevėžio AVPK). Pareiškėjas nurodė, kad 2016 m. balandžio 28 d. rytinio patikrinimo metu pareiškėjas bandė pakartotinai įteikti tris naujus skundus, tačiau jie nebuvo priimti (t. II, b. l. 20). Atsakovo atstovas nenurodė jokių konkrečių paaiškinimų, galinčių paneigti šiuos teiginius. Teisėjų kolegija sutinka su išvadomis, padarytomis pirmosios instancijos teismo, kuris konstatavo, kad atsakovo atstovas nepateikė duomenų apie tai, ar pareiškėjas teikė skundus Panevėžio AVPK administracijai ir ar pareiškėjo skundai buvo užregistruoti bei išnagrinėti.

41. Taigi nagrinėjamu atveju, remiantis byloje esančia medžiaga, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovo atstovas nepaneigė abejonių dėl to, jog tinkamai vykdė pareigą išnagrinėti ir atsakyti į pareiškėjo pateiktuose skunduose išdėstytus nusiskundimus. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, jog dėl tokių atsakovo atstovo veiksmų nenustatyta pareiškėjo patirta neturtinė žala.

42. Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus bei suformuotą teismų praktiką panašiose bylose, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.


n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI GINTARAS KRYŽEVIČIUS

RAMUTĖ RUŠKYTĖ



2018-20496 2018-12-14 2018-12-05 2018-12-05 -

Administracinė byla Nr. A-344-822/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01027-2016-2Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2(S)



https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=ca6129f0fef811e8a969c20aa4d38bd4


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramutės Ruškytės ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo ir Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos) dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas V. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 9 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą; 2) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Viešojo saugumo tarnyba, Tarnyba), 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą (b. l. 1–18).

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2015 m. gegužės 19 d. iki 2015 m. lapkričio 5 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose Nr. 199, 175, 292, 151 ir 183, kurių plotas apie 6,43–8,1 kv. m, kartu su dar 2–3 asmenimis, pažeidžiant teisės aktais nustatytą vienam asmeniui tenkančio kameros ploto reikalavimą. Pareiškėjas detalizavo, kad kameroje buvo tik dvi kėdės, o baldai, sanitarinis mazgas užėmė didžiąją dalį kameros ploto, todėl tokios sąlygos trukdė pailsėti, išsimiegoti. Tokiomis sąlygomis buvo priverstas 23 val. per parą sėdėti arba gulėti. Dėl didelio suimtųjų skaičiaus tekdavo valgyti atšalusį maistą. Ploto trūkumas nebuvo kompensuotas jokiais kitais būdais: nebuvo pakankamai užtikrinamas socialinės reabilitacijos programų įgyvendinimas, socialinių poreikių tenkinimas, nebuvo užtikrinta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku, pareiškėjas turėjo teisę tik į vienos valandos pasivaikščiojimą kiemelyje, kiemeliai neatitiko Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) patvirtintų reikalavimų, juose nebuvo peleninių, šiukšlių kibirų, dėl to juose nuolat būdavo šiukšlių, pelėsio, suoliukai sulaužyti. Kiemelių stogai dengti šiferiu – kenksmingu asbestu, kuris kenkia jo sveikatai. Lukiškių TI-K kamerose neveikė ventiliacija, vėdinimas vyko tik per langą, buvo drėgna, kamerose puvo čiužiniai, jie nebuvo dezinfekuojami, veisėsi parazitai, metalinės lovos rūdijo dėl drėgmės. Patalpose natūrali šviesa buvo labai silpna, o dirbtinio apšvietimo lemputės skleidė per stiprią šviesą, nuo to jam skaudėjo akis, galvą, jis neturėjo galimybės išjungti šviesos, nes kamerose nebuvo jungiklių. Kamerose žiemos metu nebuvo tinkamai šildoma, o vasarą buvo per aukšta temperatūra, nebuvo leidžiama turėti ventiliatoriaus. Kameros buvo neremontuotos, lubos ir sienos pasidengusios pelėsiu, grybeliu, nuolat drėko, nuo sienų luposi dažai, sienos nebuvo pritaikytos valymui. Pareiškėjas nebuvo tinkamai aprūpintas patalyne, nes nebuvo išduotas užvalkalas užklotui, rankšluosčiai. Viršutinius rūbus skalbdavo kas du mėnesius, todėl buvo sunku palaikyti higieną. Kameroje išsiskalbtų drabužių nebuvo galimybės džiovinti. Nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais. Dažnai nebūdavo šilto vandens, todėl tekdavo prausti visą kūną ne dažniau kaip kartą per savaitę, dušo patalpos neatitiko higienos reikalavimų, buvo nešvarios, dušo praustuvai sulaužyti. Pareiškėjo teigimu, maistas nebuvo kaloringas, skanus, neatitiko maistinės vertės reikalavimų, buvo atšalęs, dalinamas į kameras nesilaikant higienos reikalavimų. Pareiškėjui nebuvo užtikrintos tinkamos medicininės pagalbos paslaugos, nors jis sirgo sunkiomis ligomis. Kraujospūdis buvo matuojamas tik vieną, o cukraus lygis kraujyje – du kartus, medikamentai išduodami tik retkarčiais. Pareiškėjas nurodė, jog dėl pažeistų gyvenimo Lukiškių TI-K sąlygų, patyrė fizinius skausmus, dvasinį sukrėtimą, socialinę įtampą, privatumo nebuvimą, tapo irzlus, konfliktiškas, nukentėjo jo orumas ir reputacija.

3. Be to, pareiškėjas nurodė, kad nuo 2015 m. gegužės 19 d. iki 2015 m. lapkričio 5 d. periodiškai buvo konvojuojamas į teismą. Konvojavimo sąlygos buvo nežmoniškos, turėjo sėdėti ant kieto pagrindo, konvojavimo automobiliai buvo nešvarūs, neatitiko higienos normų reikalavimų. Nurodė, kad konvojavimo metu viešai buvo demonstruojami šaunamieji ginklai, mosuojama guminėmis lazdomis, kas kėlė neapykantą ir baimę, stresą. Konvojaus automobiliuose nebuvo saugos diržų, rankenų, už kurių būtų galima laikytis, todėl jautėsi nesaugiai, pykino. Automobiliai nebuvo šildomi, o vasaros metu buvo karšta, trūko oro. Be to, konvojavimo metu buvo nuolat, be pagrindo naudojamos specialiosios priemonės – antrankiai, kurie nebuvo nuimami ir teismo posėdžiuose. Pareiškėjo vertinimu, dėl nurodytų konvojavimo sąlygų jis patyrė

diskomfortą, fizines ir dvasines kančias, orumo pažeminimą, nepilnavertiškumo jausmą, sveikatos būklės pablogėjimą (paūmėjo nugaros skausmai, tirpo galūnės).

4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti.5. Atsiliepime atsakovas nurodė, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos

direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Lukiškių TI-K administracija stengiasi sudaryti galimybes asmenims kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti kiemelyje, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Nurodė, kad Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiui. Iš suimtųjų ir nuteistųjų nuolat reikalaujama palaikyti švarą kamerose, taip pat yra sudaryta paslaugų teikimo sutartis vabzdžių ir graužikų naikinimo darbams, patalpų priežiūrai ir profilaktiniams darbams atlikti. Kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus, todėl jei asmenys reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K dirbiniai iš asbesto nenaudojami. Tualetas kamerose nuo gyvenamojo ploto atskirtas 1,5 metro aukščio sienele. Suimtiesiems kas mėnesį išduodami dantų šepetėlis, dantų pasta, vienkartiniai skustuvai. Suimtiesiems sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose yra įrengti aliarmo signalizacijos mygtukai, suimtieji ir nuteistieji neretai piktybiškai gadina šią signalizaciją. Maistas suimtiems asmenims pateikiamas karštas, jo normos atitinka teisės aktų keliamus reikalavimus. Lukiškių TI-K laikomiems suimtiesiems ir (arba) nuteistiesiems yra užtikrinamos medicininės paslaugos, Administracijos reikalų skyriuje nėra duomenų apie įregistruotus pareiškėjo skundus arba prašymus dėl laikymo sąlygų. Nurodė, jog pareiškėjo nurodytas žalos dydis nėra pagrįstas jokiais įrodymais.

6. Atsakovas Viešojo saugumo tarnyba su pareiškėjo skundu nesutiko.7. Atsiliepime į skundą nurodė, kad Tarnybos pareigūnai nuo 2015 m. gegužės 19 d. iki 2015 m. lapkričio 5 d.

pareiškėją konvojavo į Vilniaus apygardos teismą 5 kartus. Automobiliuose yra įrengtos vėdinimo, šildymo, apšvietimo sistemos, yra įrengti atsarginiai išėjimai, elektromagnetiniai bei greito atrakinimo užraktai. Kiekvienoje specialiojoje transporto priemonėje yra pritvirtinti du gesintuvai. Vadovaujantis Konvojavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 (toliau – ir Konvojavimo taisyklės), visam Viešojo saugumo tarnybos specialios paskirties transportui yra atlikti Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos fizikinių veiksnių tyrimo skyriaus dirbtinės šviesos ir ventiliacijos efektyvumo matavimai. Patikrinimų metu nebuvo nustatyta, kad specialios paskirties automobilių kamerose esanti aplinka būtų netinkama konvojuoti asmenims. Pažymėjo, kad Tarnybos pareigūnai, vykdantys konvojavimo funkciją, vadovaujasi Konvojavimo taisyklių 221 punktu, kuriame nustatyta, jog konvojuotojai prievartą, specialiąsias priemones, šaunamąjį ginklą konvojavimo metu naudoja jų tarnybą ar tarnybinę veiklą reglamentuojančių įstatymų ir šių taisyklių nustatytais pagrindais. Akcentavo, kad nuo momento, kai konvojaus viršininkas praneša posėdžio pirmininkui apie konvojuojamųjų pristatymą iki teismo posėdžio pabaigos konvojaus viršininkas vykdo teismo posėdžio pirmininko nurodymus dėl konvojuojamųjų apsaugos teismo posėdžio metu (Konvojavimo taisyklių 195 p.). Išnagrinėjus tarnybinę dokumentaciją, nebuvo nustatyta duomenų, patvirtinančių, kad konvojavimo metu Tarnybos pareigūnai galimai neteisėtai naudojo antrankius pareiškėjui. Be to, Tarnyba neturi duomenų, jog konvojavimo metu dėl blogų sąlygų pareiškėjas būtų kreipęsis į konvojaus pareigūnus. Atsakovas paaiškino, jog konvojavimui skirtos transporto priemonės yra švarios. Tarnyba atlieka specialiosios paskirties konvojavimo automobilių dezinfekciją, esant reikalui organizuoja sanitarinių bakteriologinių mėginių paėmimą aprūpina karštu maistu, kontroliuoja maisto produktų rinkinių atitikimą mitybos standartams, normoms. Pabrėžė, kad konvojuojamieji privalo vykdyti specialius reikalavimus konvojavimo metu. Konvojuojamieji privalo palaikyti švarą kamerose (specialiajame transporte, laikino sulaikymo kamerose), jiems draudžiama rūkyti, pereiti iš vienos eilės į kitą, nusivilkti drabužius be konvojaus pareigūno leidimo. Konvojavimą vykdant pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, konvojuojamasis gali konvojaus viršininkui pateikti skundus žodžiu ar raštu. Tarnyba neturi duomenų, kad pareigūnai pažeidė teisės aktų reikalavimus pareiškėjo konvojavimo metu.

II.

8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. rugsėjo 20 d. sprendimu priteisė pareiškėjui V. P. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 140 eurų neturtinės žalos atlyginimą, kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.

9. Remdamasis Lukiškių TI-K pateiktais duomenimis, teismas nustatė, jog nuo 2015 m. birželio 6 d. iki 2015 m.

birželio 17 d., nuo 2015 m. birželio 20 d. iki 2015 m. birželio 21 d. ir 2015 m. liepos 1 d. pareiškėjas 14 parų buvo laikomas kamerose, kuriose jam tenkantis plotas buvo mažesnis nei nustatytas minimalus 3,6 kv. m plotas, pareiškėjui teko apie 2,65 kv. m kameros ploto. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir Suėmimo vykdymo įstatymas) 5 straipsnio 3 dalį ir Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktą. Pažymėjo, jog kitais pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiais, pareiškėjui teko nuo 3,74 kv. m iki 7,94 kv. m ploto, taigi, teisės aktų reikalavimai pažeisti nebuvo.

10. Dėl pareiškėjo teiginių, kad Lukiškių TI-K nebuvo pakankamai užtikrinamas suimtųjų (nuteistųjų) socialinių reabilitacijos programų įgyvendinimas, socialinių poreikių tenkinimas, nepakankama renginių bei judėjimo laisvė, teismas sutiko su atsakovo pozicija, kad norėdamas dalyvauti visuomeninėje arba kitoje veikloje, asmuo turi parodyti savo iniciatyvą, pareikšti norą žodžiu ar raštu. Byloje nebuvo duomenų, kad pareiškėjas kreipėsi į Lukiškių TI-K direktorių su prašymais ar skundais dėl dalyvavimo socialinės reabilitacijos programose. Skunde teismui pareiškėjas taip pat nekonkretizavo, kokiuose renginiuose, socialinio užimtumo programose jis pageidavo dalyvauti, o jam nebuvo suteikta tokia galimybė. Teismas vertino, kad vien pareiškėjo skundo abstrakčių argumentų teismui nepakanka konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų, todėl jie laikytini nepagrįstais.

11. Dėl pareiškėjo teiginių, kad kamerose kaliniams nėra užtikrinta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku, teismas nurodė, jog byloje pateikti duomenys, kad Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose yra įrengti aliarmo signalizacijos mygtukai, ir byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų susidūręs su grėsme ar pavojingomis aplinkybėmis, kurių būtų buvę galima išvengti pasinaudojus aliarminiu iškvietimu, be to, pareiškėjas dėl šių aplinkybių nėra kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją. Teismas pareiškėjo teiginius, jog jam nebuvo užtikrinta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku, vertintino kaip deklaratyvius ir sprendė, jog nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė išgyvenimus, galinčius būti pagrindu neturtinei žalai atlyginti.

12. Teismas, remdamasis Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalimi, reglamentuojančia, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore, bei pareiškėjui neginčijant fakto, kad jam buvo sudaryta galimybė vieną valandą pasivaikščioti gryname ore, vertino, kad nėra pagrindo pripažinti pareiškėjo teisių pažeidimo.

13. Dėl pareiškėjo teiginių, kad Lukiškių TI-K pasivaikščiojimų kiemeliai neatitinka reikalavimų, teismas nurodė, jog teismui pateikti duomenys, kad Lukiškių TI-K iš viso yra 48 pasivaikščiojimo kiemeliai. HN 76:2010 reglamentuoja laisvės atėmimo vietų teritorijai keliamus reikalavimus. Higienos norma HN 76:2010 nenumato reikalavimo, kad pasivaikščiojimo kiemeliuose būtų įrengtos peleninės, šiukšlių kibirai. Teismas vertino, kad pareiškėjas nekonkretizavo ir neindividualizavo pažeidimų, todėl pareiškėjo teiginius atmetė kaip neįrodytus.

14. Pareiškėjas teigė, kad stogo dangoje yra asbesto, kurio taip pat yra ir sienose, kanalizacijoje, dėl ko pareiškėjui buvo sužalota sveikata. Atsakovas nurodė, jog Lukiškių TI-K gofruoti ir kiti lakštai iš asbesto, panelės, plytelės ir panašūs dirbiniai nenaudojami. Teismas nustatė, jog pareiškėjas nepateikė duomenų, kad dėl kenksmingos sveikatai aplinkos (asbesto) kreipėsi į kompetentingas institucijas bei vertino, kad pareiškėjo teiginiai dėl asbesto pastato konstrukcijoje egzistavimo ir neigiamo poveikio jo sveikatai yra deklaratyvūs, nepagrįsti byloje surinktais įrodymais, todėl atmestini.

15. Dėl pareiškėjo nurodytų ventiliacijos ir apšvietimo reikalavimų nesilaikymo, teismas pažymėjo, jog iš Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2015 m. kovo 2 d. patikrinimo akto matyti, kad kameroje Nr. 107 (pareiškėjas joje buvo laikomas 2015 m. gegužės 21 d.) pelėsio požymių vizualiai nenustatyta. Iš 2016 m. kovo 12 d. patikrinimo akto matyti, kad kameroje Nr. 107 oro temperatūra kameroje buvo 18,9 °C, santykinė oro drėgmė – 47,1 proc., dirbtinė dieninė ir naktinė apšvieta atitiko HN 76:2010 22 ir 23 punktų reikalavimus, vizualiai pelėsio požymių nenustatyta, lubų ir grindų paviršiai tinkami lengvam valymui. Higienos normų reikalavimų pažeidimų nenustatyta ir 2016 m. kovo 19 d. Iš Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2015 m. gegužės 6 d. patikrinimo akto matyti, kad kameroje Nr. 151 (pareiškėjas joje buvo laikomas nuo 2015 m. rugpjūčio 3 d. iki 2015 m. spalio 5 d.) oro temperatūra ir santykinė oro drėgmė atitiko HN 76:2010 26 punkto reikalavimus, patalpa vėdinama per langą, kas atitiko HN 76:2010 24 punkto reikalavimus, dirbtinė apšvieta atitiko HN 76:2010 22 punkto reikalavimus, lubos lygios, jų paviršius tinkamas lengvam valymui, vizualiai pelėsio požymių nenustatyta, tačiau konstatuotas HN 76:2010 28 punkto pažeidimas – po kriaukle atsilupę sienos dažai. Pažeidimas pašalintas, kameroje atliktas remontas, apie tai konstatuota 2016 m. rugpjūčio 21 d. patikrinimo akte. Iš Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2015 m. spalio 26 d. patikrinimo akto matyti, kad kameroje Nr. 175 (pareiškėjas joje buvo laikomas nuo 2015 m. liepos 8 d. iki 2015 m. liepos 19 d.) sienų paviršiai lygūs, tinkami lengvam valymui ar dezinfekcijai, tai atitiko HN 76:2010 28 punkto reikalavimus, dirbtinė dieninė ir naktinė apšvieta atitiko HN 76:2010 22 ir 23 punktų reikalavimus. Iš Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2015 m. spalio 15 d. patikrinimo akto matyti, kad kameroje Nr. 292 (pareiškėjas joje buvo laikomas 2015 m. liepos 20 d. iki 2015 m. rugpjūčio 2 d.) pelėsių požymių vizualiai nenustatyta, sienų ir lubų paviršiai buvo tinkami lengvam valymui ar dezinfekcijai, oro temperatūra kameroje atitiko HN 76:2010 26 punkto reikalavimus, tačiau kameroje nebuvo dalies lango, kas neatitiko HN 76:2010 22 punkto

reikalavimo. Pastarasis pažeidimas pašalintas, apie tai konstatavus 2015 m. gruodžio 14 d. patikrinimo akte. Kitų duomenų apie kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas jo skunde nurodytu laikotarpiu, byloje nėra, teismas pats neturėjo galimybės nustatyti dėl praėjusio pakankamai ilgo laiko tarpo.

16. Teismas nustatė, jog nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Vilniaus visuomenės sveikatos centrą, Lukiškių TI-K administraciją ar kitas institucijas dėl suėmimo sąlygų Lukiškių TI-K. Pareiškėjo sveikatos istorijoje nėra jokių jo nusiskundimų dėl sveikatos, susijusių su jo laikymu Lukiškių TI-K. Byloje esantys duomenys patvirtino, kad esminių HN 76:2010 reikalavimų pažeidimų pareiškėjo suėmimo ar jam artimu laikotarpiu nustatyta nebuvo, o nustatytieji pašalinti. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjo argumentai, kad kameros nebuvo tinkamai vėdinamos, trūko oro, jose buvo šalta, drėgna, prastas apšvietimas, sienos supelijusios, atmestini kaip nepagrįsti.

17. Bylos duomenimis teismas nustatė, kad nuo 2015 m. privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla Lukiškių TI-K užsiima UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri turi licenciją užsiimti kenkėjų kontrole. Lukiškių TI-K atsiliepime teigė, kad patalynė ir minkštas inventorius buvo išduotas dezinfekuotas, švarus ir tvarkingas. Iš Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimų duomenų matyti, kad buitinių parazitų ar graužikų buvimo tikrinamais laikotarpiais nenustatyta, minkštasis inventorius yra dezinfekuotas dezinfekavimo kamerose, yra įrengtos patalpos švaraus minkšto inventoriaus ir patalynės laikymui, minkštasis inventorius buvo tvarkingas, iš audinių, tinkamų dezinfekavimui. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas į Lukiškių TI-K nesikreipė su skundais, teismas vertino, jog pareiškėjo teiginiai dėl jo teisių pažeidimo šiuo aspektu taip pat laikomi neįrodytais.

18. Teismas nustatė, kad nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimo dėl to, kad jam nebuvo išduotas užvalkalas užklotui. Taip pat, atsižvelgiant į tai, jog Lukiškių TI-K atsiliepime tik abstrakčiai nurodoma, kad švari patalynė ir kitas inventorius išduodami nustatyta tvarka ir nėra pateikta įrodymų, paneigiančių pareiškėjo teiginius dėl rankšluosčių neišdavimo, teismas vertino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė turėti rankšluosčių.

19. Įvertinęs Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2015 m. sausio 16 d. patikrinimo aktą, kuriame nurodoma, kad lovos skalbiniai, rankšluosčiai ir gyventojų asmeniniai drabužiai yra skalbiami Lukiškių TI-K teritorijoje veikiančioje skalbykloje, patalynė ir rankšluosčiai yra skalbiami vieną kartą per savaitę, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skunde tik abstrakčiai nurodė aplinkybes dėl galimai netinkamo skalbimo paslaugų suteikimo, neindividualizuodamas konkrečios savo situacijos, nenurodė, kokios kliūtys jam trukdė pasinaudoti šia paslauga, ar jis turėjo galimybę savo lėšomis įsigyti skalbimo paslaugas, ar jis kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją dėl aptariamų paslaugų suteikimo nemokamai, todėl teismas atmetė pareiškėjo skundo teiginius.

20. Teismas, įvertinęs pareiškėjo skundo reikalavimą dėl sanitarinio mazgo įrengimo reikalavimų nesilaikymo bei atsižvelgdamas į atsakovo argumentus, kad tualetas nuo likusios kameros ploto yra atskirtas ne žemesne kaip 1,5 metrų sienele, darė išvadą, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas neužtikrino visiško asmens privatumo, todėl tai laikytina pareiškėjo teisių pažeidimu, sukėlusiu jam neigiamų išgyvenimų, sietinu su atsakovo pareigos užtikrinti pareiškėjui teisę į privatumą nevykdymu.

21. Dėl pareiškėjo teiginių, kad jam nebuvo sudarytos tinkamos sąlygos praustis, teismas pažymėjo, jog pareiškėjas nekonkretizavo, kada jam nebuvo sudaryta galimybė nusiprausti duše, nenurodė konkrečių dušo patalpų, kurios, jo teigimu, neatitiko nustatytų reikalavimų. Jokių objektyvių įrodymų, kad Lukiškių TI-K administracija trukdė pareiškėjui šia teise pasinaudoti ar kitaip netinkamai elgėsi su pareiškėju, nėra. Atsakovas teigė, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims sudaryta galimybė vieną kartą per savaitę iki 15 minučių nusiprausti duše. Teismas vertino, jog nesant pareiškėjo skundų ar prašymų Lukiškių TI-K administracijai dėl pažeistų teisių praustis ar dušinių būklės, atsakovui tektų neproporcinga pareiga paneigti abstraktaus pobūdžio pareiškėjo teiginius, todėl pareiškėjo teiginius atmetė kaip neįrodytus.

22. Į pareiškėjo skundą dėl netinkamo aprūpinimo maistu, teismas nurodė, jog pareiškėjas argumentų dėl netinkamos maisto kokybės, netinkamų sąlygų pavalgyti, higienos pažeidimų dalinant maistą nepagrindė, dėl šių pažeidimų su skundais ar prašymais nei laikymo Lukiškių TI-K metu, nei vėliau į administraciją nesikreipė, todėl šie pareiškėjo teiginiai atmesti kaip neįrodyti.

23. Teismas darė išvadą, kad laikymo Lukiškių TI-K metu pareiškėjui teko mažas plotas, kamerų plotą papildomai mažino jose esantys baldai. Nors pareiškėjui buvo sudaryta galimybė pasivaikščioti vieną valandą gryname ore, tačiau likusį paros laiką, iš viso 14 parų per jo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpį, jis praleido perpildytose kamerose. Pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, nebuvo išduoti rankšluosčiai.

24. Teismo vertinimu, pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį ir Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalį.

25. Teismas darė išvadą, kad dėl suėmimo sąlygų visumos pareiškėjas patyrė neigiamo pobūdžio išgyvenimus, nepatogumus, kurių nebūtų patyręs, jei būtų laikomas tinkamomis sąlygomis, t. y. neturtinę žalą, todėl kyla atsakovo civilinė atsakomybė. Nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgė į pažeidimų trukmę ir pobūdį, į tai,

kad kamerų perpildymas buvo nenuolatinio pobūdžio, tai, kad pareiškėjas ne visuomet buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis higienos normų reikalavimų. Teismas sprendė, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos ne dėl sąmoningo Lukiškių TI-K administracijos elgesio jo atžvilgiu, siekio išskirti jį iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. Teismas vertino, kad pareiškėjo patirtą neturtinę žalą teisingai atlygins 140 Eur sumos priteisimas.

26. Taip pat teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 2015 m. gegužės 19 d. iki 2015 m. lapkričio 5 d. iš viso buvo konvojuojamas 5 kartus: 2015 m. birželio 4 d., 2015 m. liepos 2 d., 2015 m. liepos 15 d., 2015 m. spalio 8 d., 2015 m. spalio 15 d. Pareiškėjas buvo konvojuojamas automobiliais VW LT (4 sėdimos vietos) ir VW Crafter (7 sėdimos vietos).

27. Teismas nustatė, jog byloje pateikti postų žiniaraščiai, dezinfekcijos atlikimo registracijos žurnalo išrašai patvirtina, jog nagrinėjamu laikotarpiu, pareiškėją konvojuojant, specialiosios transporto priemonės buvo tikrinamos, dezinfekuojamos, automobiliuose yra įrengta ventiliavimo sistema, evakuacinis liukas, automobiliai atitinka techninius reikalavimus.

28. Nagrinėjamoje byloje pateiktuose posto žiniaraščiuose nebuvo užfiksuota, kad pareiškėjas reiškė kokias nors pretenzijas dėl konvojavimo sąlygų. Teismas atmetė pareiškėjo teiginius dėl automobiliuose netinkamos temperatūros, vėdinimo, nešvarių kamerų kaip abstrakčius ir neįrodytus bei darė išvadą, kad konvojavimas techniškai tvarkingu ir patikrintu specialiuoju transportu negalėjo pareiškėjui sukelti neigiamų pasekmių.

29. Teismas nustatė, kad byloje esančios aplinkybės nepatvirtina pareiškėjo teiginių, kad konvojaus pareigūnai demonstratyviai rodė kovinius ginklus ir taip žemino ar tyčiojosi iš pareiškėjo. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas raštu ar žodžiu būtų teikęs pretenzijas dėl konvojavimo sąlygų, konvojaus pareigūnų netinkamo elgesio.

30. Konvojavimo taisyklių 195 punktas įtvirtina konvojuojamų asmenų pristatymą ir jų buvimą teismo salėje. Teismo posėdžių salėje konvojuojamieji laikomi su antrankiais, uždėtais ant priekyje laikomų rankų. Įvertinęs konvojuojamojo kriminogeninę charakteristiką, jo fizinę, psichologinę sveikatos būklę, teismo posėdžio pirmininkas gali leisti antrankius nuimti. Atsižvelgiant į tai, teismas vertino, jog byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, jog konvojaus pareigūnai nevykdė teismo posėdžio pirmininko patvarkymų bei darė išvadą, kad pareiškėjo teiginiai dėl specialių priemonių galimai neteisėto naudojimo teismo posėdžių metu, yra nepagrįsti.

III.

31. Pareiškėjas V. P. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

32. Pareiškėjas nurodo, jog teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, iš esmės neatkreipė dėmesio į pareiškėjo pateiktus faktus ir įrodymus, kad Lukiškių TI-K buvo laikomas laikotarpiu nuo 2015 m. gegužės 21 iki 2015 m. lapkričio 6 d. netinkamomis sąlygomis, pažeidžiant jo, kaip kalinamojo asmens teises, pažeidžiant Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnį ir Konvencijos 3 straipsnį.

33. Atsakovas Lukiškių TI-K atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.34. Atsakovas pažymėjo, jog į Lukiškių TI-K nuolat pristatomi suimti ar nuteisti asmenys. Administracija negali daryti

įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių bei esančių įstaigoje skaičiui, o jų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys ir sprendimai.

35. Nurodė, kad nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika ar neveikimas, todėl nenustačius neteisėtos veikos ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Nėra teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus ar nepatogumus, todėl nėra jokio pagrindo priteisti iš valstybės pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą.

36. Atsakovas Viešojo saugumo tarnyba prašė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 20 d. sprendimą palikti nepakeistą ir pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

37. Atsakovas nurodė, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas administracinę bylą išnagrinėjo išsamiai ir objektyviai, atliko visus reikalingus veiksmus ir priėmė motyvuotą bei pagrįstą sprendimą dalyje dėl konvojavimo sąlygų. Pareiškėjas skunde nepateikia naujų argumentų ir duomenų, įrodančių, kad teismas galimai priėmė neteisingą sprendimą.

Teisėjų kolegija


IV.

38. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį priteisimo pareiškėjui V. P. už kalinimą Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime nuo 2015 m. gegužės 19 d. iki 2015 m. lapkričio 5 d. teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis bei netinkamas konvojavimo sąlygas nuo 2015 m. gegužės 19 d. iki 2015 m. lapkričio 5 d.

39. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad laikymo Lukiškių TI-K metu pareiškėjui 14 dienų buvo neužtikrintas teisės aktais nustatytas minimalus plotas, tenkantis vienam asmeniui, pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudotis sanitariniais įrenginiais, nebuvo išduoti rankšluosčiai, todėl pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas (kameros plotas, tenkantis vienam asmeniui, privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, rankšluosčių užtikrinimas) buvo pažeista, priteisė 140 Eur neturtinės žalos atlyginimą, o kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

40. Pareiškėjas su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, mano, kad Lukiškių TI-K jis buvo laikomas pažeidžiant Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnį ir Konvencijos 3 straipsnį. Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

41. Šiame kontekste pabrėžtina, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Tai reiškia, kad teismas turi įvertinti apeliaciniame skunde nurodytus konkrečius argumentus, kuriais kvestionuojamos skundžiamame sprendime padarytos išvados. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.). Todėl apeliacinės instancijos teismas apeliaciniame skunde neginčijamų pirmosios instancijos teismo išvadų ir sprendimo motyvų nebekartoja ir plačiau dėl to nepasisako, o šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

42. Vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, susijusia su deramu teisingumo vykdymu, teismų sprendimuose turėtų būti tinkamai nurodyti argumentai, pagrindžiantys teismo sprendimą. Teismo pareigos motyvuoti priimamą sprendimą apimtis gali skirtis priklausomai nuo priimamo sprendimo pobūdžio ir turi būti nulemta kiekvienos bylos aplinkybių. Teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimo byloje V. H. prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 61 p., 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje H. prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), didžiosios kolegijos 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje G. R. prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96); Lietuvos vyriausio administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

43. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo priteisti 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K. Pareiškėjas nedetalizuoja, su kuriomis pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadomis nesutinka, nenurodo konkrečių argumentų nei dėl Lukiškių TI-K padarytų pažeidimų, nei dėl konvojavimo sąlygų. Pareiškėjas apeliaciniu skundu neprašo priteisti neturtinės žalos atlyginimo iš Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos. Teisėjų kolegija, patikrinusi pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes ir motyvus, sutinka su pirmosios instancijos išvadomis, kad konvojavimo metu nebuvo pažeistos pareiškėjo teisės.

44. Konvencijos 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98).

45. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, kad pareiškėjo dalis argumentų dėl suimtųjų (nuteistųjų) dalyvavimo socialinės reabilitacijos programose užtikrinimo, dėl aliarminių mygtukų įrengimo kamerose, dėl pasivaikščiojimo gryname ore trukmės bei pasivaikščiojimo kiemelių švaros ir tvarkos, dėl asbesto ir jų gaminių naudojimo kalinimo įstaigoje, dėl oro temperatūros, šalčio, drėgmės, ventiliacijos, pelėsio, prasto apšvietimo kamerose, dėl patalpų bei patalynės ir minkšto inventoriaus dezinfekavimo, kenkėjų naikinimo, dėl aprūpinimo patalyne ir higienos priemonėmis, dėl skalbimo paslaugų teikimo, dėl galimybės praustis šiltu vandeniu, dušinių švaros užtikrinimo, dėl dienos maisto normos ir kokybės, dėl

medicininių paslaugų suteikimo, yra nepagrįsti ir netenkintini, todėl jiems pritaria ir plačiau dėl jų nepasisako. Pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl šių pareiškėjo nurodytų pažeidimų, juos detaliai išanalizavo, visapusiškai ir objektyviai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė iš esmės pagrįstas išvadas, kurias patvirtina byloje esantys objektyvūs rašytiniai įrodymai, kuriais abejoti nėra jokio pagrindo.

46. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į teismų praktiką, įvertinusi bylos medžiagą, iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams ir padarytoms išvadoms dėl pareiškėjo skunde nurodytų kalinimo sąlygų reikalavimų pažeidimo: dėl kalinimo ploto, dėl privatumo neužtikrinimo naudojantis sanitariniais įrenginiais, dėl rankšluosčių neišdavimo.

47. Pažymėtina, jog EŽTT, spręsdamas dėl galimo Konvencijos 3 straipsnio, nustatančio, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas, pažeidimo, padaryto neužtikrinus kalinamam asmeniui tinkamų sąlygų, įskaitant minimalios asmeninės erdvės, kuri, netgi nevertinant kitų sąlygų visumos, neturėtų būti mažesnė nei 3 kv. m, pasisako, kad sanitariniai įrenginiai, skirtingai nei plotas, užstatytas baldais, neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, nuo kurio skaičiuojamas kalinamajam asmeniui tenkantis plotas. Šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje (žr. EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje M. prieš Kroatiją).

48. Nagrinėjamu atveju iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas nuo 2015 m. birželio 6 d. iki 2015 m. birželio 17 d., 2015 m. birželio 20 d. iki 2015 m. birželio 21 d., 2015 m. liepos 1 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K kameroje Nr. 199 (b. l. 79A), kur vienam asmeniui teko mažesnis nei minimalus 3,6 kv. m plotas, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad pareiškėjas buvo laikomas pažeidžiant Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkto reikalavimus. Kartu pažymėtina, kad pareiškėjo apeliacinio skundo teiginys, jog pirmosios instancijos teismas neatkreipė dėmesio, kad Lukiškių TI-K jis buvo kalinamas laikotarpiu nuo 2015 m. gegužės 21 d. iki 2015 m. lapkričio 6 d., nėra pagrįstas. Nustatyta, jog nors pareiškėjas V. P. skunde pirmosios instancijos teismui nurodė, jog jis Lukiškių TI-K buvo laikomas laikotarpiu nuo 2015 m. gegužės 19 d. iki 2015 m. lapkričio 5 d., tačiau teismas, vertindamas vienam asmeniui tenkančio ploto dydį, rėmėsi Lukiškių TI-K atsiliepime pateiktais duomenimis, kad V. P. nuo 2015 m. gegužės 21 d. buvo laikomas kameroje Nr. 107, bei į laisvę paleistas 2015 m. lapkričio 5 d., taip pat kalinamojo (nuteistojo) asmens įskaitos kortelės duomenimis, kad V. P. į įstaigą atvyko 2015 m. gegužės 21 d. (b. l. 79–80, 89–90).

49. Pagal EŽTT praktiką, privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas, gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemianti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą, kt.). Pažymėtina, kad byloje A. M. prieš Rusiją priimtame 2009 m. kovo 12 d. sprendime (pareiškimo Nr. 15210/07) EŽTT konstatavo, kad nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau ji neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis tiek galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje šiuo aspektu laikomasi pozicijos, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumo užtikrinimas (žr., pvz., 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016). Kita vertus, paminėtina ir EŽTT praktika, kuomet, esant atvejui, kai vienintelis sunkumas, kurį patiria pareiškėjas, yra nepakankamas sanitarinių įrenginių atskyrimas nuo likusios kameros, EŽTT vertina, kad tai yra ne Konvencijos 3 straipsnio, o Konvencijos 8 straipsnio (teisės į privatumą) pažeidimas (žr. EŽTT 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą byloje S. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 17249/12).

50. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad kamerose, kuriose nuo 2015 m. gegužės 21 d. iki 2015 m. lapkričio 4 d. (2015 m. lapkričio 5 d. pareiškėjas buvo išleistas iš įstaigos) buvo laikomas pareiškėjas, sanitarinis mazgas nebuvo visiškai atitvertas nuo gyvenamosios patalpos, todėl tai laikytina pareiškėjo teisių pažeidimu, sukėlusiu jam neigiamų išgyvenimų, sietinų su atsakovo pareigos užtikrinti pareiškėjui teisę į privatumą nevykdymu, turėjusiu įtakos jo kalinimo sąlygų bloginimui. Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija pripažįsta, jog visą ginčo laikotarpį buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą, taigi yra sąlygos valstybės deliktinei atsakomybei kilti.

51. Teisėjų kolegija pritaria pirmos instancijos teismo vertinimui, kad Lukiškių TI-K nepaneigė pareiškėjo argumentų dėl pareiškėjui neišduotų rankšluosčių, todėl darė išvadą, kad Lukiškių TI-K pažeidė HN 76:2010 63 punkto reikalavimą, numatantį, jog laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turi būti aprūpinami švariais lovos skalbiniais, rankšluosčiais ir asmens higienos priemonėmis pagal teisės aktų nustatytas normas. Pažymėtina, jog pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje Nr. A-979-556/2017, 2016 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4146-442/2016).

52. Iš administracinių teismų praktikos matyti, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo

sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99).

53. Dėl priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio pažymėtina, jog teisė į neturtinės žalos atlyginimą, garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje, turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia (be kita ko) – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013).

54. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai. Taigi kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybių visumą, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017, 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1853-520/2017 ir kt.).

55. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo priteisti 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, tačiau nenurodo aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turi būti priteistas būtent tokio dydžio neturtinės žalos atlyginimas. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje nustatytas aplinkybes, daro išvadą, kad pareiškėjo patirta žala nebuvo tokia, kad ją būtų galima įvertinti pareiškėjo prašoma 10 000 Eur suma.

56. Kita vertus, teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nustatytų pažeidimų mastą (minimalaus kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui, neužtikrinimas, privatumo neužtikrinimas naudojantis sanitariniu mazgu, neaprūpinimas rankšluosčiais), trukmę (pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas 169 dienas, iš jų 15 dienų buvo pažeistas minimalaus ploto reikalavimas), sunkumą, bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, atsižvelgus į neteisėtais veiksmais pažeistos vertybės pobūdį, kitus minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, daro išvadą, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą), kurios kompensavimui priteistina 700 Eur suma.

57. Dėl šių priežasčių pareiškėjo V. P. apeliacinis skundas iš dalies tenkinamas, atitinkamai pakeičiant pirmosios instancijos teismo sprendimą.


n u t a r i a:

Pareiškėjo V. P. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 20 d. sprendimą pakeisti.Pareiškėjui V. P. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, priteisti 700

Eur (septynis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.Likusią Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 20 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


RAMUTĖ RUŠKYTĖ



2018-20501 2018-12-14 2018-12-05 2018-12-05 -





Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės (pranešėja) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. K. skundą atsakovams Marijampolės pataisos namams ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos) dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas G. K. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Marijampolės pataisos namų 2016 m. rugsėjo 27 d. sprendimą Nr. 20/07-1321; 2) panaikinti Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos 2016 m. spalio 31 d. sprendimą Nr. 2S-5768; 3) įpareigoti Marijampolės pataisos namus vykdyti išieškojimus pagal antstolio patvarkymus iš pareiškėjui Teisingumo ministerijos pervestų teismų sprendimais priteistų neturtinės žalos atlyginimo sumų kaip išieškojimus iš skolininko pajamų, prilygintų darbo užmokesčiui (iš skolininko pajamų dalies, neviršijančios Vyriausybės nustatyto minimalaus mėnesinio atlyginimo (toliau – MMA), išskaityti 20 procentų, o jei išieškoma pagal kelis vykdomuosius raštus, – 50 procentų; 4) priteisti 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Marijampolės pataisos namai 2016 m. rugsėjo 27 d. sprendimu Nr. 20/07-1321 atsisakė tenkinti pareiškėjo skundą, kuriuo jis prašė iš Teisingumo ministerijos pervestos teismų sprendimais priteistos neturtinės žalos atlyginimo pagal antstolių patvarkymus vykdyti išieškojimą kaip iš skolininko pajamų, prilygintų darbo užmokesčiui, t. y. iš skolininko pajamų dalies, neviršijančios Vyriausybės nustatyto MMA, išskaityti 20 procentų (jeigu kitaip nenustatyta pačiame vykdomajame rašte arba ko kita nenustato įstatymai ar teismas), o jei išieškoma pagal kelis vykdomuosius dokumentus, – ne daugiau kaip 50 procentų.

3. Pareiškėjas paaiškino, kad Marijampolės pataisos namų 2016 m. rugsėjo 27 d. sprendimas Nr. 20/07-1321 yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl jį Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 183 straipsnyje nustatyta tvarka apskundė Kalėjimų departamentui prie Teisingumo ministerijos, tačiau ir šis skundas buvo atmestas.

4. Pareiškėjas teigė, jog pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką bei Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) nuostatas, vykdant išieškojimą iš fizinių asmenų, išieškojimas negali būti nukreipiamas į pinigų sumą, neviršijančią Vyriausybės nustatytos vienos MMA. Įstatyme nenumatyta jokių išimčių išieškojimui iš laisvės atėmimo bausmę atliekančių asmenų turto.

5. Pareiškėjo manymu, išieškojimas iš teismo sprendimu priteisto neturtinės žalos atlyginimo gali būti vykdomas tik taikant ir CPK 736 straipsnyje nustatytus priverstinio išieškojimo ribojimus, t. y. iš skolininko pajamų dalies, neviršijančios Vyriausybės nustatyto MMA, išskaitoma 20 procentų (jeigu kitaip nenustatyta pačiame vykdomajame rašte arba ko kita nenustato įstatymai ar teismas) (CPK 736 str. 1 d. 2 p.); jei išieškoma pagal kelis vykdomuosius dokumentus, – ne daugiau kaip 50 procentų. Pareiškėjas sutiko, kad Marijampolės pataisos namai privalo imtis visų teisėtų priemonių antstolio

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=d207ef40fef811e8a969c20aa4d38bd4

patvarkymams vykdyti ir išieškotojo interesams apginti, tačiau kartu turi nepažeisti ir kitų vykdymo proceso dalyvių teisių bei teisėtų interesų. Tačiau Marijampolės pataisos namai 2016 m. rugsėjo 27 d. sprendimu Nr. 20/07-1321 neteisėtai ir nepagrįstai atsisakė pareiškėjo skundą tenkinti ir išieškojimą vykdyti CPK nustatyta tvarka kaip iš pajamų, prilyginamų darbo užmokesčiui, tokiu būdu pareiškėjui buvo sukelti nuostoliai ir nepatogumai. Pareiškėjas teigė, kad dėl tokių aplinkybių jam pablogėjo sveikata, atsirado dirglumas, kiti neigiami dvasiniai išgyvenimai, t. y. jis patyrė neturtinę žalą, kurią vertino 30 000 Eur suma.

6. Atsakovas ir Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės pataisos namai (toliau – ir Marijampolės PN) atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

7. Atsakovas nurodė, kad Nuteistųjų pinigų apskaitos žiniaraščio duomenimis, pajamų, kurios patektų į CPK 737 straipsnyje numatytą sąrašą pajamų, prilygintų darbo užmokesčiui, pareiškėjas nėra gavęs. Atsakovas atkreipė dėmesį, jog CPK 585 straipsnis nustato, kad antstolio reikalavimai yra privalomi, todėl Marijampolės PN privalo vykdyti antstolio pateiktus patvarkymus. Atsakovo vertinimu, pataisos namų pareigūnai jokių neteisėtų veiksmų neatliko, todėl pareiškėjo skundo reikalavimas yra nepagrįstas ir atmestinas.

8. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

9. Kalėjimų departamentas nurodė, jog vadovaujantis CPK 688 straipsnio 1 dalimi, antstolis išieškojimą gali nukreipti į skolininko pinigų sumas ir kitokį turtą, esančius pas kitus asmenis, taip pat į pinigų sumas ir turtą, priklausančius skolininkui iš kitų asmenų. CPK 668 ir 739 straipsniuose yra nurodytas turtas ir pinigų sumos, iš kurių negalima išieškoti.

10. Kalėjimų departamentas pažymėjo, kad pagal Marijampolės PN pateiktą Nuteistųjų pinigų apskaitos žiniaraštį, 2016 m. sausio 1 d. – 2016 m. spalio 14 d. laikotarpiu Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija pareiškėjui jokių lėšų nepervedė. Kalėjimų departamentas atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas nekelia ginčo, kad buvo atlikti neteisėti išskaitymai pagal antstolių patvarkymus iš sumų, gaunamų atlyginti žalai, padarytai suluošinimu ar kitaip sužalojus sveikatą, taip pat atėmus maitintojo gyvybę.

11. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, jog CPK 585 straipsnis įtvirtina antstolio reikalavimų privalomumą, todėl Marijampolės PN, gavę antstolio patvarkymą, jį privalo vykdyti. Antstolių patvarkymai turi būti vykdomi teisės aktų nustatyta tvarka, o ne pagal pareiškėjo subjektyvų pageidavimą.

II.

12. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 29 d. sprendimu pareiškėjo G. K. skundą atmetė.13. Teismas nustatė, kad pareiškėjas ginčą kildina iš to, jog Marijampolės PN atsisakė vykdyti išieškojimą iš lėšų,

kurios pareiškėjui buvo pervestos Teisingumo ministerijos kaip neturtinės žalos atlyginimas, kaip išieškojimą iš pajamų, prilyginamų darbo užmokesčiui.

14. Iš bylos duomenų teismas nustatė, kad pareiškėjui buvo priimtas antstolio D. Š. 2014 m. gegužės 26 d. patvarkymas Nr. 0178/07/07963, pagal kurį iš pareiškėjo sąskaitoje esančių lėšų buvo vykdomas išieškojimas. Teismas atkreipė dėmesį, jog antstolio patvarkymai atsakovui Marijampolės PN yra privalomi vykdyti ir tai pareiškėjui buvo išaiškinta 2016 m. rugsėjo 27 d. Marijampolės PN rašte Nr. 20/07-1321 bei Kalėjimų departamento 2016 m. spalio 31 d. sprendime Nr. 2S-5768.

15. Teismas nurodė, kad byloje nebuvo duomenų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjas būtų ginčijęs antstolio D. Š. 2014 m. gegužės 26 d. patvarkymo Nr. 0178/07/07963 teisėtumą ir pagrįstumą, ir sprendė, kad atsakovas, gavęs teisėtą antstolio patvarkymą dėl pareiškėjo sąskaitoje esančių lėšų arešto ir areštuotų lėšų pervedimo į antstolio nurodytą depozitinę sąskaitą, privalėjo jį vykdyti, pervesdamas skolininko pinigų sumas, išskyrus sumas, nustatytas CPK 739 straipsnyje. Teismas pažymėjo, kad tiek skundžiamame Marijampolės PN rašte, tiek Kalėjimų departamento sprendime pareiškėjui buvo išaiškinta teisė skųsti antstolio veiksmus bei išsamiai nurodyta apskundimo tvarka.

16. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjo pinigų sumos Marijampolės PN buvo pervedamos į antstolio depozitinę sąskaitą vykdant teisėtą antstolio patvarkymą, teismas sprendė, kad nebuvo pagrindo konstatuoti atsakovo Marijampolės PN neteisėtų veiksmų. Taip pat teismas atkreipė dėmesį, jog byloje nebuvo įrodymų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjui iki skundžiamo Marijampolės PN 2016 m. rugsėjo 27 d. rašto priėmimo buvo pervestos lėšos iš Teisingumo ministerijos, kaip neturtinės žalos, priteistos teismo sprendimu, atlyginimas.

17. Teismas darė išvadą, kad iš pareiškėjui pateikto Marijampolės PN rašto bei Kalėjimų departamento sprendimo, jis galėjo ir turėjo suprasti dalyko esmę – šiuose aktuose nurodyti išsamūs atsisakymo tenkinti pareiškėjo prašymą motyvai, nurodytas tiek teisinis, tiek faktinis akto pagrindas, motyvuojamoji dalis dėstoma aiškiai, adekvačiai, pareiškėjui buvo papildomai išaiškintos jo teisės dėl antstolio veiksmų apskundimo. Teismas konstatavo, kad tiek Marijampolės PN, tiek Kalėjimų departamentas, priimdami skundžiamus sprendimus, laikėsi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo

įstatymo 8 straipsnio reikalavimų, gero administravimo principo, aktai yra motyvuoti, pagrįsti konkrečiomis aplinkybėmis ir teisės aktų nuostatomis.

18. Teismas, nenustatęs atsakovo neteisėtų veiksmų, pareiškėjo reikalavimą priteisti 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, atmetė.

III.

19. Pareiškėjas G. K. apeliaciniu skundu prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 29 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.

20. Pareiškėjo vertinimu, pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, neatliko savo vaidmens, neįvertino pareiškėjo pateiktų įrodymų, neišsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, nukrypo nuo Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos, priėmė nepagrįstą ir neteisingą sprendimą, kuris turi būti naikinamas.

21. Pareiškėjas apeliacinį skundą iš esmės grindžia tais pačiais argumentais, kaip ir skundą, ir papildomai pabrėžia, kad daugiau nei dvejus metus buvo suvaržytas teismo sprendimu jam priteistas neturtinės žalos atlyginimas, nes Marijampolės PN neteisėtai ir nepagrįstai atsisakė vykdyti išieškojimą iš pareiškėjo gaunamų sumų kaip iš darbo užmokesčio pajamų. Pareiškėjo teigimu, į bylą pateiktas Marijampolės PN Nuteistųjų pinigų apskaitos žiniaraštis įrodo, jog visa žala be jokių apribojimų neteisėtai ir nepagristai buvo išieškota. Pareiškėjas nurodo, kad antstolio veiksmų apskundimo terminas yra pasibaigęs, todėl jis gali skųsti tik vykdytojo veiksmus.

22. Atsakovas ir Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės pataisos namai atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 29 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

23. Atsakovo teigimu, teismas objektyviai išanalizavo pareiškėjo ir atsakovų argumentus, pateiktus įrodymus, sprendimą pagrindė galiojančiomis teisės normomis, teismų praktika, todėl priimtas sprendimas yra objektyvus, pagrįstas bei teisingas.

24. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, materialiosios teisės normas taikė teisingai, proceso teisės normų nepažeidė, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, todėl tenkinti apeliacinį skundą nėra pagrindo ir apeliacinis skundas turi būti atmestas, o Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 29 d. sprendimas paliktas nepakeistas.

Teisėjų kolegija


25. Apeliacijos dalykas – Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 29 d. sprendimo, kuriuo atmestas pareiškėjo G. K. skundas, teisėtumas ir pagrįstumas.

26. Pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjo skundo, konstatavęs, kad Marijampolės PN 2016 m. rugsėjo 27 d. sprendimas ir Kalėjimų departamento 2016 m. spalio 31 d. sprendimas Nr. 2S-5768 yra teisingi; atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės PN neatliko neteisėtų veiksmų, todėl pareiškėjo reikalavimas priteisti iš Lietuvos valstybės 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį yra nepagrįstas.

27. Pareiškėjas apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad jo skundo reikalavimai turėjo būti tenkinti, pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, buvo šališkas, pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 ir 80 straipsnius (pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo ABTĮ (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 57 ir 81 straipsnius, tačiau byloje yra taikoma nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojusi 2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.)); 86 straipsnio 2 dalį.

28. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

29. Pasisakydama dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su teismo šališkumu, teisėjų kolegija pažymi, jog visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį

administracinėje byloje Nr. AS822-885/2011 ir kt.). Pareiškėjas pirmosios instancijos teismo šališkumą iš esmės grindžia, tuo, kad teismas jam priėmė neigiamą sprendimą. Tačiau teismo (teisėjų) jurisdikcinė veikla, kurios išorinė išraiškos forma – atskirų procesinių veiksmų atlikimas ir procesinių sprendimų priėmimas, negali savaime būti vertinama kaip teismo (teisėjų) šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3072-520/2018 ir kt.). Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pareiškėjui nepalankų sprendimą, savaime nereiškia, jog teisėjai byloje buvo šališki. Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių bylą nagrinėjusių teisėjų suinteresuotumą bylos baigtimi, tendencingumą, išankstinį nusistatymą prieš pareiškėją, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, jog teismas buvo šališkas.

30. Pirmosios instancijos teismo sprendimas taip pat atitinka ABTĮ (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) 56 ir 80 straipsnių, 86 straipsnio 2 dalies reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą, neperžengdamas pareiškėjo skundo ribų, surinko reikalingus įrodymus pareiškėjo reikalavimams išnagrinėti, nustatė visas bylai teisiškai svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai jas ištyrė, sprendime nurodė aiškius motyvus, kurie yra pagrįsti byloje nustatytais faktais ir teisės aktų normomis, išnagrinėjo visus pareiškėjo reikalavimus, nurodė argumentus, dėl kurių šie reikalavimai negali būti patenkinti.

31. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; kt.).

32. Be to, tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą, kad pareiškėjo reikalavimai atmestini.

33. Byloje nustatyta, kad antstolis D. Š. 2014 m. gegužės 26 d. priėmė patvarkymą Nr. 0178/07/07963 ir jį patikslinančius patvarkymas (2014 m. liepos 8 d. Nr. 0178/07/07963), pagal kuriuos iš pareiškėjo sąskaitoje esančių lėšų buvo vykdomas išieškojimas. Iš byloje pateiktų įrodymų matyti, kad pareiškėjas neginčijo antstolio patvarkymų.

34. CPK 585 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog antstolio reikalavimai vykdyti sprendimus, pateikti turimą informaciją apie skolininko turtinę padėtį, susipažinti su sprendimams vykdyti būtinais dokumentais ar susilaikyti nuo veiksmų, galinčių trukdyti vykdyti sprendimus, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus, privalomi visiems asmenims ir turi būti įvykdyti per antstolio nustatytą terminą. Šio straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, jog jeigu antstolio reikalavimo nevykdo ar kitaip antstoliui vykdyti vykdomuosius dokumentus kliudo juridinis asmuo, šio straipsnio 2 dalyje numatytą baudą teismas gali skirti juridinio asmens vadovui arba kitam už sprendimo įvykdymą atsakingam asmeniui. CPK 634 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad antstolis privalo savo iniciatyva imtis visų teisėtų priemonių, kad sprendimas būtų kuo greičiau ir realiai įvykdytas, ir aktyviai padėti šalims ginti jų teises bei įstatymų saugomus interesus. Pagal CPK 688 straipsnio 1 dalį išieškojimas gali būti nukreipiamas į skolininko pinigų sumas ir kitokį turtą, esančius pas kitus asmenis, taip pat į pinigų sumas ir kitokį turtą, priklausančius skolininkui iš kitų asmenų. Sprendimų vykdymo instrukcijos 4 punkte taip pat numatyta, kad nustačius, jog skolininkas atlieka bausmę laisvės atėmimo vietoje, antstolis siunčia patvarkymą vykdyti išieškojimą iš skolininkui priklausančių lėšų, esančių laisvės atėmimo vietos sąskaitoje. Patvarkymas dėl piniginių lėšų arešto asmeninėje sąskaitoje skolos ir vykdymo išlaidų sumai galioja lėšoms (darbo užmokesčiui, iš trečiųjų asmenų gaunamoms lėšoms ir kt.), pateksiančioms į nuteistojo asmeninę sąskaitą, kurią administruoja pataisos namai.

35. Tai, kad antstolio patvarkymai atsakovui Marijampolės PN yra privalomi vykdyti, pareiškėjui ir buvo išaiškinta 2016 m. rugsėjo 27 d. Marijampolės PN rašte Nr. 20/07-1321 bei Kalėjimų departamento 2016 m. spalio 31 d. sprendime Nr. 2S-5768. Teisėjų kolegija susipažinusi su skundžiamų sprendimų turiniu, pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad minėti atsakymai į pareiškėjo užklausą jam buvo pateikti nepraleidžiant atsakymo termino, skundžiamuose atsakymuose pareiškėjui buvo nurodyta, kad jis nesutikdamas su antstolio veiksmais, turi teisę juos skųsti CPK nustatyta tvarka.

36. Pareiškėjas skundu reikalavo įpareigoti Marijampolės pataisos namus vykdyti išieškojimus pagal antstolio patvarkymus iš pareiškėjui Teisingumo ministerijos pervestų teismų sprendimais priteistų neturtinės žalos atlyginimo sumų kaip išieškojimus iš skolininko pajamų, prilygintų darbo užmokesčiui (iš skolininko pajamų dalies, neviršijančios Vyriausybės nustatyto minimalaus mėnesinio atlyginimo (toliau – MMA), išskaityti 20 procentų, o jei išieškoma pagal kelis vykdomuosius raštus – 50 procentų). Atkreiptinas dėmesys, jog Marijampolės pataisos namų paskirtis yra valstybės politikos įgyvendinimas vykdant kardomąją priemonę – suėmimą, arešto ir laisvės atėmimo bausmes (Marijampolės pataisos namų nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2014 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. 1R-65, 1 punktas). Marijampolės pataisos namai neturi įgaliojimų vykdyti antstolio patvarkymus kitaip nei juos nurodo vykdyti antstolis pateiktame vykdyti patvarkyme. Pareiškėjas, nesutikdamas su antstolio patvarkymu, turi teisę jį skųsti. Pareiškėjo argumentai, kad terminas skųsti antstolio veiksmus yra pasibaigęs, todėl jis skundžia Marijampolės PN veiksmus, niekaip neperkelia Marijampolės PN pareigos atsakyti pareiškėjui už antstolio veiksmus.

37. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika tokio pobūdžio bylose (žr., pvz., 2016 m. spalio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1377-822/2016; 2017 m. gegužės 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-482-602/2017; 2018 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-519-502/2018 ir kt.) patvirtina, kad pataisos įstaiga, gavusi teisėtą antstolio patvarkymą dėl pareiškėjo sąskaitoje esančių piniginių lėšų arešto ir areštuotų lėšų pervedimo į antstolio nurodytą depozitinę sąskaitą, šį patvarkymą privalo vykdyti, pervesdama skolininko pinigų sumas, išskyrus nustatytas CPK 739 straipsnyje, iš kurių išieškojimas nėra galimas. Pažymėtina, kad pagal antstolių patvarkymus pervesdami pareiškėjo sąskaitoje esančias lėšas Marijampolės PN neatlieka jokių išieškotojo funkcijų, o tik CPK 585 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka vykdo privalomus antstolių nurodymus. Be to, byloje nenustatyta, kad pareiškėjas būtų gavęs pajamų, prilyginamų darbo užmokesčiui.

38. Akcentuotina, kad išieškojimą į pareiškėjo asmenines lėšas, esančias Marijampolės PN sąskaitoje, nukreipė antstolis, kurio priimto patvarkymo teisėtumas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Šiuo atveju, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad Marijampolės PN, vykdydami antstolio patvarkymą, prieš pareiškėją neatliko jokių neteisėtų veiksmų.

39. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių teisės normų, kuriomis vadovaudamiesi Marijampolės PN privalėjo nevykdyti antstolio patvarkymų. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjo akcentuojamoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo byloje Nr. 3K-3-154-313/2016, (taip pat ir kitose bendrosios kompetencijos teismų nagrinėtose civilinėse bylose (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-74-313/2018) buvo nagrinėjami ginčai, kilę tarp bausmę atliekančių asmenų ir antstolių dėl antstolių priimtų patvarkymų. Pareiškėjo nurodomi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai dėl CPK normų taikymo yra susiję su antstolių pareigomis, o ne su įkalinimo įstaigų pareigomis.

40. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant tik trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

41. Kadangi šioje byloje nenustatyta viena iš būtinųjų viešosios atsakomybės atsiradimo sąlygų (Marijampolės PN neteisėti veiksmai), nėra sąlygos valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį atsirasti.

42. Patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais. Pareiškėjo skunde nėra jokių teisiškai pagrįstų argumentų, dėl kurių reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą.

43. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad prašo išreikalauti įrodymus, tačiau nenurodo, kokius konkrečius įrodymus apeliacinės instancijos teismas turėtų išreikalauti iš atsakovų, trečiojo suinteresuoto asmens, kad kreipėsi į šiuos asmenis dėl įrodymų pateikimo, tačiau buvo atsisakyta juos pateikti.

44. Apibendrindama nustatytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjo G. K. apeliacinį skundą atmesti.Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ARTŪRAS DRIGOTAS

DALIA VIŠINSKIENĖ



Administracinė byla Nr. A-2289-520/2018Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00094-2017-0Procesinio sprendimo kategorija 36(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės (pranešėja) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. Č. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. Č. skundą atsakovui Utenos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas V. Č. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir atsakovas, Utenos AVPK) 2017 m. kovo 22 d. sprendimą Nr. 17-IL-89-00123-e „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti atsakovą išduoti pareiškėjui leidimą laikyti (nešiotis) ginklus.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis ketina medžioti, dėl to išlaikė reikiamus egzaminus, įsigijo medžiotojo bilietą, tačiau atsakovas atsisakė jam išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus (toliau – ir Leidimas), motyvuodamas tuo, kad pareiškėjas nėra nepriekaištingas reputacijos, nes buvo prieš dešimt metų teistas.

3. Pareiškėjas pabrėžė, kad jo teistumas yra išnykęs, jis dirba, yra charakterizuojamas teigiamai, rūpinasi savo nepilnamečiais bei pilnamečiais vaikais, jo reputacija yra nepriekaištinga. Pareiškėjas akcentavo, kad nuo apkaltinamojo nuosprendžio praėjo daugiau kaip dešimt metų, todėl apribojimų taikymas neapibrėžtą laiką nuo kažkada padarytos klaidos

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=de6fe620fef811e8a969c20aa4d38bd4

yra neproporcinga priemonė padaryto pažeidimo atžvilgiu. Pareiškėjo įsitikinimu, Sprendimas yra neteisėtas ir neteisingas, todėl turi būti panaikintas.

4. Atsakovas Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariatas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.5. Atsakovas nurodė, jog pagal Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 17

straipsnio 1 dalies 2 punktą, B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, nesantis nepriekaištingos reputacijos, o pagal 18 straipsnio 2 dalies 4 punktą, nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo, kuris įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs nusikaltimą, susijusį su disponavimu ginklais, šaudmenimis, sprogmenimis, sprogstamosiomis medžiagomis arba karine įranga, už kurį Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse numatyta didžiausia bausmė viršija trejus metus laisvės atėmimo.

6. Atsakovas pabrėžė, kad pareiškėjas Panevėžio miesto apylinkės teismo 2007 m. liepos 2 d. įsiteisėjusiu nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 253 straipsnio 1 dalį (neteisėtas disponavimas šaunamaisiais ginklais, šaudmenimis ar sprogstamosiomis medžiagomis), todėl, atsakovo įsitikimu, pagal Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 4 punktą, pareiškėjas nėra nepriekaištingos reputacijos ir Leidimas jam negalėjo būti išduotas.

7. Atsakovas nurodė, jog Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo (toliau – ir Pakeitimo įstatymas) 2 straipsnio 4 dalyje (2010 m. lapkričio 18 d. įstatymo Nr. XI-1146 redakcija) įtvirtinta, kad Įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje numatyti griežtesni apribojimai netaikomi asmenims, kurie ginklus įsigijo iki šio įstatymo įsigaliojimo, jeigu aplinkybės, dėl kurių gali būti taikomi apribojimai, atsirado iki šio įstatymo įsigaliojimo. Atsakovas teigė, kad pareiškėjas neatitiko ir šios sąlygos, todėl jam buvo taikyti griežtesni Įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti apribojimai.

II.

8. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2017 m. birželio 1 d. sprendimu pareiškėjo V. Č. skundą atmetė.9. Teismas nustatė, kad Sprendimu buvo nuspręsta neišduoti pareiškėjui leidimo laikyti (nešiotis) ginklus, nes

pareiškėjas įsiteisėjusiu Panevėžio miesto apylinkės teismo 2007 m. liepos 2 d. nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 253 straipsnio 1 dalį už šaudmenų neteisėtą įgijimą, gabenimą bei laikymą. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad BK 253 straipsnio 1 dalies sankcijoje už šį nusikaltimą buvo numatyta didžiausia laisvės atėmimo bausmė – penkeri metai, konstatavo, kad pareiškėjas Sprendimo priėmimo metu atitiko sąlygas, nustatytas Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 4 punkte, kurioms esant jis negalėjo būti laikomas nepriekaištingos reputacijos asmeniu.

10. Teismas pažymėjo, kad Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 4 punktas (2010 m. lapkričio 18 d. įstatymo Nr. XI-1146 redakcija) nustatė griežtesnius reikalavimus, pagal kuriuos asmuo nelaikomas nepriekaištingos reputacijos asmeniu, negu Įstatymo 18 straipsnio 2 dalis, galiojusi iki 2011 m. kovo 1 d., todėl teismas spręsdamas ginčą vadovavosi Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio, nustatančio Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarką bei terminus, 4 dalimi (2012 m. birželio 29 d. įstatymo Nr. XI-2156 redakcija).

11. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas 2011 m. vasario 28 d. neturėjo leidimo laikyti ginklus ar leidimo nešiotis ginklus, todėl jam taikytini Įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje (2010 m. lapkričio 18 d. įstatymo Nr. XI-1146 redakcija) nustatyti griežtesni apribojimai, nei galioję iki 2011 m. kovo 1 d., pagal kuriuos asmuo negali būti laikomas nepriekaištingos reputacijos asmeniu.

12. Pareiškėjo argumentus, kad jam taikomas suvaržymas laikyti (nešiotis) ginklus yra neproporcinga sankcija, teismas atmetė, pažymėdamas, jog atsisakymas išduoti Leidimą pagal Įstatymo nuostatas nelaikytinas sankcija. Teismas pabrėžė, kad Leidimo išdavimas yra specialiosios teisės, kurią reglamentuoja valstybė, suteikimas.

13. Teismas išaiškino, kad sąvokos „teistas“ ir „turintis teistumą“ iš esmės skiriasi: teistumas baudžiamosios justicijos požiūriu gali pasibaigti ar būti panaikintas, bet pats asmens nuteisimo faktas niekaip negali būti panaikintas ir visada lieka jo gyvenimo faktu ir biografijos dalimi.

14. Teismas konstatavo, jog esant Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatytoms sąlygoms, atsakovas, vadovaudamasis Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktu, pagrįstai atsisakė išduoti Leidimą pareiškėjui. Netenkinęs pareiškėjo reikalavimo panaikinti Sprendimą, teismas atmetė ir pareiškėjo reikalavimą įpareigoti atsakovą jam išduoti Leidimą.

III.

15. Pareiškėjas V. Č. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti skundą.

16. Pareiškėjas teigia, kad Įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti apribojimai netaikomi asmenims, kurie 2011 m. vasario 28 d. turėjo leidimą laikyti ginklus ar leidimą nešiotis ginklus, apribojimai akivaizdžiai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, kuriame teigiama, kad „Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs“, todėl teismas visiškai nepagrįstai nurodė, kad jis negali būti laikomas nepriekaištingos reputacijos asmeniu. Pareiškėjo įsitikinimu, tokiu atveju yra aiškiai pažeidžiamas konstitucinis lygybės prieš įstatymą principas, nes esant toms pačioms aplinkybėms, nurodytoms Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 4 punkte, vieni asmenys yra laikomi nepriekaištingos reputacijos, o kiti – ne.

17. Pareiškėjo teigimu, teismo teiginys, jog atsisakymas išduoti Leidimą pagal Įstatymo nuostatas apskritai nelaikytinas sankcija, yra nepagrįstas, nes asmens nuteisimo faktas lemia aplinkybę, jog dėl to asmuo negalės visą gyvenimą naudotis tam tikromis teisėmis, todėl pagal Įstatymo prasmę asmens nuteisimo faktas yra sankcija. Pareiškėjo vertinimu, neterminuotą laiką jam neišduoti leidimo laikyti ginklus yra neproporcinga sankcija, kuri akivaizdžiai prieštarauja Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikai ir pažeidžia Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo protokolo 3 straipsnį.

18. Pareiškėjo manymu, sugriežtinus ginklų ir šaudmenų kontrolę buvo pažeisti pareiškėjo teisėti lūkesčiai, kadangi ginčijamos teisės normos sukeliamos teisinės pasekmės neproporcingos Įstatymo 1 straipsnyje nustatytiems tikslams (reglamentuoti ginklų, ginklų priedėlių ir šaudmenų apyvartą siekiant užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą).

19. Pareiškėjas pabrėžia, kad jo nubaudimas buvo dėl šaudmenų įsigijimo ir laikymo neturint tam leidimo, tačiau pareiškėjas savo veiksmais nekėlė pavojaus visuomenės saugumui, nenaudojo ginklo ar šaudmenų neteisėtai veikai padaryti, dėl šaudmenų laikymo niekam nebuvo padaryta žala. Pareiškėjas baudžiamojon atsakomybėn už BK 253 straipsnio l dalyje numatytos veikos padarymą buvo patrauktas galiojant Įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatytai švelnesnei normai, nei yra galiojanti šiuo metu, todėl jos taikymas neribotą laiką, t. y. neatsižvelgiant kiek laiko praėjo nuo asmens nubaudimo (nuteisimo) yra akivaizdžiai neproporcinga padaryto pažeidimo atžvilgiu.

20. Atsakovas Utenos AVPK atsiliepime į apeliacinį skundą prašo palikti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 1 d. sprendimą nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

21. Atsakovo teigimu, pareiškėjas nepateikia jokių argumentų, dėl kokių priežasčių teismo sprendimas yra neteisėtas. Atsakovas paaiškina, jog Įstatyme nėra numatyta, kad Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 4 punkto numatytu atveju asmuo įgijęs teistumą ir jam išnykus galėtų įsigyti šaunamąjį ginklą, šaudmenis. Utenos AVPK įsitikinimu, pareiškėjas nėra nepriekaištingos reputacijos ir negali įsigyti ir turėti B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų.

22. Atsakovo vertinimu, teismas objektyviai išanalizavo pareiškėjo ir atsakovo argumentus, pateiktus įrodymus, sprendimą pagrindė galiojančiomis teisės normomis, teismų praktika, todėl priimtas sprendimas yra objektyvus, pagrįstas bei teisingas.

Teisėjų kolegija


23. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkintas pareiškėjo V. Č. skundo reikalavimas panaikinti atsakovo Utenos AVPK 2017 m. kovo 22 d. sprendimo Nr. 17-IL-89-00123-e, kuriuo atsisakyta išduoti pareiškėjui leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, teisėtumas ir pagrįstumas.

24. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

25. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2017 m. kovo 9 d. Utenos AVPK pateikė prašymą išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, kuris Sprendimu nebuvo patenkintas, nustačius, kad pareiškėjas Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme nėra nepriekaištingos reputacijos. Atsakovas nustatė ir tai patvirtina byloje pateikti įrodymai, kad įsiteisėjusiu Panevėžio miesto apylinkės teismo 2007 m. liepos 2 d. nuosprendžiu pareiškėjas buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 253 straipsnio 1 dalį už šaudmenų neteisėtą įgijimą, gabenimą bei laikymą. BK 253 straipsnio 1 dalies sankcijoje už šį nusikaltimą numatyta didžiausia laisvės atėmimo bausmė – penkeri metai.

26. Atsakovas, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas su prašymu išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus kreipėsi 2017 m. kovo 9 d., taikė Įstatymo redakciją, galiojusią nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d. Pažymėtina, kad 2010 m. lapkričio 18 d. priimtu Pakeitimo įstatymu išdėstyta nauja įstatymo redakcija, įsigaliojusi 2011 m. kovo 1 d. Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, nesantis nepriekaištingos reputacijos. Pagal Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 4 punktą, nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo, kuris įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs nusikaltimą, susijusį su disponavimu ginklais, šaudmenimis, sprogmenimis, sprogstamosiomis medžiagomis arba karine įranga, už kurį Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse numatyta didžiausia bausmė viršija trejus metus laisvės atėmimo.

27. Pirmosios instancijos teismas Sprendimą pripažino teisėtu, padarydamas išvadą, kad pareiškėjas Sprendimo priėmimo metu atitiko sąlygas, nustatytas Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 4 punkte, kurioms esant jis negalėjo būti laikomas nepriekaištingos reputacijos asmeniu.

28. Pareiškėjas su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka ir laikosi pozicijos, kad Sprendimas turėjo būti panaikintas, nes nagrinėjant jo prašymą išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus turėjo būti taikoma Įstatymo redakcija, galiojusi iki 2011 m. kovo 1 d., taip pat turėjo būti atsižvelgta į tai, jog negatyvi uždraudimo sankcija negali būti taikoma neapibrėžtą laikotarpį (nuo nuosprendžio priėmimo praėjo dešimt metų), jis yra nubaustas antrą kartą už praeityje padarytą nusikaltimą.

29. Teisėjų kolegija pareiškėjo argumentų nepripažįsta pagrįstais, nes tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas teisingai taikė Įstatymo nuostatas, galiojusias pareiškėjo prašymo padavimo metu.

30. Pagal Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalį (2012 m. birželio 29 d. įstatymo Nr. XI-2156 redakcija) Įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti griežtesni negu iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusio Įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti apribojimai netaikomi asmenims, kurie 2011 m. vasario 28 d. turėjo leidimą laikyti ginklus ar leidimą nešiotis ginklus, jeigu aplinkybės, dėl kurių gali būti taikomi apribojimai, atsirado iki šio Įstatymo įsigaliojimo. Pagal bylos duomenis pareiškėjas 2011 m. vasario 28 d. neturėjo leidimo laikyti ginklus ar leidimo nešiotis ginklus, todėl konstatuotina, jog pareiškėjas šios Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje nurodytos sąlygos neatitinka.

31. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju vertinant, ar pareiškėjas yra nepriekaištingos reputacijos, taikytina ne nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusi Įstatymo redakcija, o prašymo nagrinėjimo metu galiojusi Įstatymo redakcija ir tai nepažeidžia lex retro non agit (įstatymas negalioja atgal) principo.

32. Nagrinėdama pareiškėjo argumentus, kad jam taikomas suvaržymas laikyti (nešiotis) ginklus yra neproporcingas, teisėjų kolegija nurodo, jog Įstatyme įtvirtinto reguliavimo prasme fizinio asmens nepriekaištinga reputacija nėra vertinamoji kategorija, suteikianti diskreciją specialiajam subjektui, kurį įstatymų leidėjas įgaliojo priimti sprendimus dėl leidimų laikyti (nešiotis) ginklus išdavimo, pačiam nuspręsti, kuriuo atveju pretendentas laikytinas nepriekaištingos reputacijos asmeniu pagal šį Įstatymą, o kuriuo – nelaikytinas. Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo interesas naudotis ginklu nėra svarbesnis už viešąjį interesą užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą ribojant ginklų prieinamumą asmenims, kurie nėra nepriekaištingos reputacijos.

33. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, pasisakydamas dėl leidimų išduoti ir turėti ginklus išdavimo sugriežtinimo, yra išaiškinęs, kad leidimų ginklams turėti ir išduoti tvarkos nustatymas, jos pakeitimas (tuo pačiu ir sugriežtinimas) yra įstatymų leidėjo kompetencija, kurią įgyvendinant, kartu su žmogaus teisių ir laisvių apsauga, turi būti maksimaliai užtikrintas ir viešasis interesas, t. y. visuomenės saugumas bei viešoji tvarka. Šių, asmens individualių ir viešojo, interesų suderinamumas yra pasiekiamas, atsižvelgiant į daugelį visuomeninių ir socialinių faktorių, siekiant nustatyti tarp jų (skirtingų interesų) tam tikrą pusiausvyrą. Tai suponuoja, kad įstatymų leidėjas nėra saistomas savo jau nustatytos leidimų turėti ginklus tvarkos, o atsižvelgdamas į tam tikrus aplinkybių ar tam tikrų tendencijų pakitimus, gali nustatyti kitokią, kai kuriais aspektais griežtesnę, aptariamų leidimų išdavimo tvarką (žr. 2012 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1233/2012, kurioje, be kita ko, buvo remiamasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo doktrininiais išaiškinimais, pateiktais 1997 m. vasario 13 d., 2001 m. balandžio 12 d. ir 2012 m. balandžio 12 d. nutarimuose).

34. Pirmosios instancijos teismo išvados neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2011 m. lapkričio 17 d. ir 2016 m. vasario 2 d. nutarimams bei naujausiai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamai praktikai šios kategorijos bylose (pvz., 2018 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-625-525/2018; 2017 m. birželio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-584-552/2017; 2016 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2300-575/2016), pagal kurią teistumo pasibaigimas (kai asmuo baudžiamosios justicijos požiūriu nebelaikomas teistu) negali būti suprantamas taip, esą išnyksta pats asmens nuteisimo faktas, ir nereiškia, kad kitose teisinių santykių srityse, pvz., vertinant asmens reputaciją, negali būti atsižvelgiama į tai, ar asmuo buvo teistas. Sąvokos „teistas“ ir „turintis teistumą“ iš esmės skiriasi: teistumas baudžiamosios justicijos požiūriu gali pasibaigti ar būti panaikintas, bet pats asmens nuteisimo faktas niekaip negali būti panaikintas ir visada lieka jo gyvenimo biografijos dalimi

ir faktu, kuris Įstatymo prasme yra reikšmingas vertinant pareiškėjo atitikimą nepriekaištingos reputacijos reikalavimus. Taigi pareiškėjo teistumas už atitinkamą Baudžiamajame kodekse numatytą veiką, nors jis ir yra išnykęs baudžiamosios justicijos požiūriu, yra asmens biografijos faktas, kuris Įstatymo prasme yra reikšmingas vertinant jo reputaciją, keliamą grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui.

35. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su jo baudimu antrą kartą už tą pačią veiką, pažymi, kad asmens teisė turėti ginklą nėra absoliuti, nes tai susiję su žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumu, todėl valstybė kontroliuoja ginklų ir šaudmenų apyvartą, nustato griežtus reikalavimus subjektams, norintiems gauti leidimus nustatytų kategorijos ginklams įsigyti, laikyti, nešioti ir naudoti. Neišdavimas pareiškėjui laikyti (nešiotis) ginklą nėra laikytinas jo baudimu, kadangi leidimas laikyti (nešiotis) ginklą yra išduodamas tik tiems subjektams, kuriems netaikomi Įstatymo 7 straipsnyje nustatyti apribojimai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-965-502/2018). Pažymėtina, kad pareiškėjo nurodomas noras bei lūkestis turėti ginklą dėl medžioklės negali būti iškeltas aukščiau visuomenės saugumo tikslo.

36. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė bei įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias materialiosios teisės normas bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti dėl apeliaciniame skunde nurodytų motyvų nėra pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. Č. apeliacinį skundą atmesti.Panevėžio apygardos administracinis teismas 2017 m. birželio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ARTŪRAS DRIGOTAS

DALIA VIŠINSKIENĖ



2018-20480 2018-12-14 2018-12-05 2018-12-05 -





Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. apeliacinį

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=9fa42780fef811e8a969c20aa4d38bd4

skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovams Kauno tardymo izoliatoriui bei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas A. B. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu ir patikslintu skundu (b. l. 2, 32) kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) pripažinti, kad Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) ir Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierius (toliau – ir Kontrolierius), atsisakydami iš esmės nagrinėti 2016 m. gegužės 16 d. pareiškėjo skundą ir jį persiųsdami, pažeidė Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymą (toliau – VAĮ), negynė teisės į gerą viešąjį administravimą ir tokiu neveikimu padarė pareiškėjui 50 000 Eur neturtinę žalą, kurią jis prašo priteisti; 2) panaikinti Kalėjimų departamento 2016 m. birželio 10 d. sprendimą Nr. 2S-3325 (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti jį iš esmės išnagrinėti pareiškėjo skundą dėl 2016 m. gegužės 13 d. ir 2016 m. gegužės 18 d. Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – Kauno TI) raštų Nr. 49-116 ir Nr. 49-120 (toliau – ir Raštai) atitikimo Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir SVĮ) ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklės) reikalavimams.

1.1. Nurodė, kad Kauno TI 2016 m. gegužės 11 d. jo atžvilgiu buvo atlikti neteisėti veiksmai, dėl kurių jis 2016 m. gegužės 16 d. pateikė skundus Kalėjimų departamentui ir Kontrolieriui, tačiau Kalėjimų departamentas 2016 m. gegužės 24 d. raštu skundą persiuntė nagrinėti pačiam Kauno TI, o Kontrolierius 2016 m. gegužės 27 d. raštu skundą atsisakė nagrinėti ir persiuntė pagal kompetenciją nagrinėti Kalėjimų departamentui. Teigė, kad tokiais veiksmais Kalėjimų departamentas ir Kontrolierius pareiškėjui solidariai padarė neturtinę žalą, kuri turi būti atlyginta iš Lietuvos valstybės.

1.2. Pareiškėjo teigimu, Kalėjimų departamentas ir Kontrolierius tyčia vilkino jo 2016 m. gegužės 16 d. pateiktų skundų nagrinėjimą, nes „siekė suvaržyti jo teisę dalyvauti sūnaus sutvirtinimo sakramento priėmimo apeigose, sutrukdyti pareiškėjui paduoti kasacinį skundą civilinėje byloje, neleisti įrodyti, kad lietuviai buvo ir yra amžini nusikaltėliai ir pagonys“. Kalėjimų departamentas Sprendimu nepagrįstai konstatavo, jog Kauno TI Raštais tinkamai išnagrinėjo pareiškėjo 2016 m. gegužės 11 d. prašymą, nes jį nagrinėjant Kauno TI buvo pažeistas SVĮ ir Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklės, t. y. pareiškėjo 2016 m. gegužės 11 d. prašymas buvo registruotas neduodant jam pasirašyti registracijos žurnale, o Kauno TI 2016 m. gegužės 18 d. raštas pareiškėjui pateiktas tik po jo skundų. Nurodė, kad nagrinėjamu atveju buvo pažeista Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 26 straipsnio 2 dalis, 33 straipsnio 2 dalis, taip pat VAĮ 14 straipsnio 3 dalies 3 punktas, 23 straipsnio 5 dalis.

2. Kalėjimų departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 46–48) su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

2.1. Nurodė, kad pareiškėjas yra praleidęs Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 183 straipsnio 3 dalyje nustatytą 20 dienų terminą skundui dėl Sprendimo paduoti. Dėl šioje byloje skundžiamo Kauno TI 2016 m. gegužės 18 d. sprendimo Nr. 49-120, Kalėjimų departamento 2016 m. birželio 30 d. sprendimo Nr. 2S-3633, įpareigojimo iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2016 m. gegužės 16 d. skundą ir neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjas jau buvo padavęs skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris 2016 m. gruodžio 13 d. jį išnagrinėjo ir priėmė sprendimą administracinėje byloje (teisminio proceso Nr. 3-61-3-02921-2016-6). Į pareiškėjo 2016 m. gegužės 16 d. skundą atsakyta nepažeidžiant VAĮ nustatytų reikalavimų, laiku ir išsamiai, atsakymas pagrįstas teisės normomis, nurodyta apskundimo tvarka. Kalėjimų departamentas pažymėjo, kad nepažeidė teisės aktų, todėl nėra pagrindo pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

3. Kontrolierius atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 80–83) su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.3.1. Nurodė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo skundą buvo atsisakyta nagrinėti, siekiant kuo skubiau išspręsti skunde

keliamas problemas, todėl skundas buvo persiųstas nagrinėti kompetentingai institucijai. Akcentavo, kad savo veiksmais ne tik, kad pareiškėjui nenustatė jokių konkrečių pareigų, nesukėlė kokios nors neturtinės žalos, nes Kontrolierius nėra įgaliotas spręsti dėl suimtųjų teisių ir pareigų, kylančių suimtųjų tardymo izoliatoriuose buvimo metu, bet priešingai – padėjo spręsti skunde, adresuotame Kontrolieriui, keliamus klausimus, nukreipdamas pareiškėją į kompetentingą

instituciją. Pažymėjo, kad negali atstovauti Lietuvos valstybei bylose dėl žalos atlyginimo.4. Kauno TI atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 84–86) su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.4.1. Pažymėjo, jog Kauno TI skundžiamais Raštais atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymus trumpai išvykti iš Kauno TI,

atitinkamai, dėl tėvo sunkios būklės ir dėl dalyvavimo religinėse apeigose. Kalėjimų departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo 2016 m. birželio 10 d. skundą dėl Kauno TI Raštu, pareiškėjui atsakė Sprendimu. Nėra jokio pagrindo teigti, kad nurodytais atvejais nesuteikiant teisės pareiškėjui trumpai išvykti iš Kauno TI buvo pažeisti įstatymai. Pareiškėjo skundai Kauno TI užregistruoti tinkamai, laikantis nustatytos tvarkos. Kauno TI pareigūnų veiksmai pareiškėjo atžvilgiu buvo teisėti, o pareiškėjo skundo tikslas yra ne neva patirtos neturinės žalos kompensavimas, o siekimas uždirbti pinigų, todėl pareiškėjo prašymas priteisti 50 000 Eur neturtinės žalos yra nepagrįstas. Teigė, kad pareiškėjas piktnaudžiauja administraciniu procesu, nes iš esmės dėl to paties kreipėsi į teismą kelis kartus.

II.

5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. balandžio 10 d. sprendimu pareiškėjo skundo netenkino, skundo dalį dėl reikalavimų panaikinti Kalėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2016 m. birželio 10 d. sprendimą Nr. 2S-3325, priteisti neturtinę žalą, kilusią dėl Kalėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos pareigūnų veiksmų priimant 2016 m. birželio 10 d. sprendimą Nr. 2S-3325, ir įpareigojimo iš esmės išnagrinėti pareiškėjo skundą dėl Kauno tardymo izoliatoriaus 2016 m. gegužės 13 d. rašto Nr. 49-116 ir 2016 m. gegužės 18 d. rašto Nr. 49-120 paliko nenagrinėtą, o likusią skundo dalį atmetė.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2016 m. gegužės 11 d. Kauno TI pateikė prašymą suteikti jam leidimą trumpalaikei išvykai už tardymo izoliatoriaus ribų tikslu 2016 m. gegužės 13 d. – 2016 m. gegužės 16 d. vykti į savo sūnaus sutvirtinimo sakramento priėmimo iškilmes (b. l. 57), o 2016 m. gegužės 12 d. – dėl tėvo sunkios ligos, kuriam reikalinga nuolatinė priežiūra (b. l. 54). Kauno TI 2016 m. gegužės 13 d. priėmė skundžiamą sprendimą Nr. 49-116, kuriuo motyvuotai atsakė į pareiškėjo 2016 m. gegužės 12 d. prašymą (b. l. 55–56). Pareiškėjas pateikė 2016 m. gegužės 16 d. skundą (reg. Kalėjimų departamente data 2016 m. gegužės 18 d.) Departamentui, kuriame nurodė, kad Kauno TI minėtų jo 2016 m. gegužės 11 d. ir 2016 m. gegužės 12 d. prašymų nustatyta tvarka neįregistravo pasirašytinai gaunamų skundų (prašymų) registravimo žurnale, dėl jo 2016 m. gegužės 11 d. prašymo išduoti leidimą trumpalaikei išvykai už tardymo izoliatoriaus ribų nepriėmė individualaus administracinio akto per parą, kaip tai numatyta SVĮ ir Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklėse, su teise per tris paras apskųsti jį Kalėjimų departamentui, ir prašė, kad Kalėjimų departamentas įvertintų šiuos Kauno TI administracijos veiksmus (b. l. 60–61). Kalėjimų departamentas 2016 m. gegužės 24 d. raštu Nr. 2S-2911, vadovaudamasis VAĮ 23 straipsnio 4 dalimi, pareiškėjo 2016 m. gegužės 16 d. skundą pagal kompetenciją persiuntė nagrinėti Kauno TI (b. l. 59). Kauno TI skundžiamu 2016 m. gegužės 18 d. sprendimu Nr. 49-120 atmetė pareiškėjo 2016 m. gegužės 12 d. prašymą trumpalaikei išvykai už tardymo izoliatoriaus ribų (b. l. 58). Kalėjimų departamentas 2016 m. birželio 10 d. priėmė sprendimą Nr. 2S-3325, kuriuo konstatavo, kad Kauno TI Raštai yra teisėti, pagrįsti, priimti nepažeidžiant nustatytų procedūrų (b. l. 65–66).

7. Pareiškėjas 2016 m. gegužės 16 d. pateikė skundą (reg. Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių įstaigoje data 2016 m. gegužės 19 d.) Kontrolieriui dėl Kauno TI pareigūnų veiksmų galimai netinkamai nagrinėjant pareiškėjo 2016 m. gegužės 11 d. ir 2016 m. gegužės 12 d. prašymus dėl trumpalaikių išvykų (b. l. 93). Kontrolierius, be kita ko, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 6 punktu, 19 straipsniu, 2016 m. gegužės 27 d. raštu Nr. 4D-2016/1-760/3D-1615 (b. l. 94) persiuntė pareiškėjo 2016 m. gegužės 16 d. skundą nagrinėti Kalėjimų departamentui.

8. Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjas skundžia ir prašo panaikinti Kalėjimų departamento Sprendimą, kuriuo Kalėjimų departamentas ikiteismine tvarka išnagrinėjo Kauno TI Raštus, priteisti neturtinę žalą, kurią pareiškėjas kildina iš, jo nuomone, neteisėtų Kalėjimų departamento pareigūnų veiksmų priimant Sprendimą, taip pat pareiškėjas prašo įpareigoti Kalėjimų departamentą iš esmės išnagrinėti jo skundą dėl Kauno TI Raštų. Kartu pareiškėjas reiškia reikalavimą priteisti neturtinę žalą, kilusią iš Kontrolieriaus veiksmų (neveikimo) nagrinėjant jo 2016 m. gegužės 16 d. skundą.

9. Dėl Sprendimo, neturtinės žalos, kildinamos iš Kalėjimų departamento pareigūnų veiksmų priimant Sprendimą, ir įpareigojimo iš esmės išnagrinėti pareiškėjo skundą dėl Kauno TI Raštų teismas pažymėjo, kad, remiantis teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis, administracinėje byloje Nr. I-8364-484/2016, kurioje yra priimtas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 13 d. sprendimas, buvo nagrinėjamas ginčas tiek dėl Kauno TI Raštų, tiek dėl Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, vertinami Kalėjimų departamento pareigūnų veiksmai priimant Sprendimą ir sprendžiama, ar yra pagrindas dėl to pareiškėjui priteisti neturtinę žalą. Visa tai iš esmės yra ginčo dalykas ir nagrinėjamoje byloje. Tiek nagrinėjamoje administracinėje byloje, tiek administracinėje byloje Nr. I-8364-484/2016 ginčas yra kilęs tarp

tų pačių šalių, t. y. tarp pareiškėjo, atsakovų Kauno TI ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento. Teismas sprendė, kad yra pagrindas konstatuoti, jog abiejose administracinėse bylose (nagrinėjamoje ir administracinėje byloje Nr. I-8364-484/2016) yra kilęs ginčas tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 105 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismas skundą palieka nenagrinėtą, jeigu teisme nagrinėjamas administracinis ginčas tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu.

10. Dėl neturtinės žalos, kildinamos iš Kontrolieriaus veiksmų (neveikimo) nagrinėjant pareiškėjo 2016 m. gegužės 16 d. skundą, teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju Kontrolierius neatliko neteisėtų veiksmų. Nenustačius vienos iš būtinųjų sąlygų – neteisėtų Kontrolieriaus veiksmų, nėra pagrindo pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kontrolieriaus, priteisti jo (pareiškėjo) prašomą neturtinę žalą. Teismas kritiškai vertino pareiškėjo teiginius, kad Kontrolierius tyčia vilkino jo 2016 m. gegužės 16 d. pateikto skundo nagrinėjimą, nes „siekė suvaržyti jo teisę dalyvauti sūnaus sutvirtinimo sakramento priėmimo apeigose, sutrukdyti pareiškėjui paduoti kasacinį skundą civilinėje byloje, neleisti įrodyti, kad lietuviai buvo ir yra amžini nusikaltėliai ir pagonys“; šie teiginiai yra deklaratyvūs ir nepagrįsti jokiais įrodymais.

III.

11. Pareiškėjas A. B. apeliaciniame skunde ir patikslintame apeliaciniame skunde (b. l. 114–120; b. l. 124–125) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 10 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

12. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis, pažymi, jog teismo sprendimas yra priimtas šališko teismo, nemotyvuotas.

13. Kalėjimų departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 135–137) su juo nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįsta.

13.1. Mano, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, materialinės teisės normas taikė teisingai, procesinės teisės normų nepažeidė, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, remdamasis naujausia teismų praktika, todėl tenkinti apeliacinį skundą nėra pagrindo ir apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas nekeistinas.

14. Kontrolierius atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 132–134) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo skundą atmesti.

14.1. Atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą nurodo iš esmės tuos pačius argumentus, kuriuos nurodė atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija


IV.

15. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Kalėjimų departamento ir Seimo Kontrolieriaus raštų panaikinimo.16. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundo dalį dėl paliko nenagrinėtą, o dalį dėl neturtinės žalos, kildinamos

iš Kontrolieriaus veiksmų (neveikimo), atlyginimo atmetė kaip nepagrįstą. Konstatavo, kad Kontrolierius neatliko neteisėtų veiksmų, todėl nenustačius neteisėtų veiksmų, nėra pagrindo pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kontrolieriaus, priteisti jo (pareiškėjo) prašomą neturtinę žalą. Dėl kitų pareiškėjo reikalavimų nurodė, kad jie yra tapatūs reikalavimams, nagrinėjamiems kitoje administracinėje byloje, todėl skundas šioje dalyje paliekamas nenagrinėtu (ABTĮ 105 str. 4 d.).

17. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis, pateikė apeliacinį skundą, kurį grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, papildomai nurodydamas, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, priimtas sprendimas yra nemotyvuotas.

18. Atsakovai atsiliepimuose į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka, prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

19. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą nurodyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį

skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

20. Atsižvelgusi į Nutarties 19 punkte nurodytą teismų praktiką ir teisės normą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo kitaip vertinti nei pareiškėjo skunde nurodytų bei apeliaciniame skunde pakartotų faktinių aplinkybių, nei byloje esančių įrodymų, kadangi pirmosios instancijos teismas juos įvertino tinkamai vadovaudamasis ABTĮ 56 nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis ir proceso teisės normų šiuo aspektu nepažeidė. Taip pat teismas, vadovaudamasis ABTĮ 80 straipsnio 1 dalimi, aktyviai dalyvavo tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištyrė. Pareiškėjas, ginčydamas pirmosios instancijos teismo sprendimą šiuo aspektu, neargumentavo ir nepagrindė, kuo ir kaip pasireiškė netinkamas bylos aplinkybių ar įrodymų vertinimas, tik deklaratyviai konstatavo tokį pažeidimą, nenurodydamas jokių argumentų. Taigi teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė, kad tapatūs pareiškėjo reikalavimai yra nagrinėjami kitoje byloje, taip pat pagrįstai nenustatė Kontrolieriaus neteisėtų veiksmų.

21. Dėl teismo šališkumo teisėjų kolegija nurodo, kad ABTĮ 44 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teisėjas, teismo posėdžių sekretorius, specialistas, ekspertas ir vertėjas negali dalyvauti nagrinėjant bylą ir turi nedelsdami nusišalinti arba būti nušalinami, jeigu jie patys tiesiogiai ar netiesiogiai suinteresuoti bylos baigtimi arba yra kitokių aplinkybių, kurios kelia abejonių šių asmenų nešališkumu. Asmens teisė į nešališką teismą numatyta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, ABTĮ 44 straipsnyje, taip pat Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 1 dalyje. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudencijoje nurodoma, kad, nors nešališkumas paprastai reiškia išankstinio nusistatymo, tendencingumo nebuvimą, pagal Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį jis gali būti tikrinamas dviem aspektais, kurie yra glaudžiai tarpusavyje susiję (1982 m. spalio 1 d. sprendimas byloje Piersack prieš Belgiją (pareiškimo Nr. 8692/79); 2009 m. spalio 15 d. sprendimas byloje Micallef prieš Maltą (pareiškimo Nr. 17056/06). Pirmiausia teismas turi būti subjektyviai nešališkas. Šiuo aspektu atsižvelgiama į konkretaus teisėjo asmeninį nusistatymą ir elgesį, t. y. į tai, ar jis konkrečioje byloje yra asmeniškai iš anksto nusistatęs ar tendencingas. EŽTT praktikoje suformuotas principas, kad asmeninis teisėjo nešališkumas turi būti preziumuojamas, kol nėra įrodyta priešingai, pavyzdžiui, nustatyta, kad teisėjas parodė priešiškumą ar nepalankumą dėl asmeninių priežasčių (pvz., 2009 m. spalio 15 d. sprendimas byloje Micallef prieš Maltą (pareiškimo Nr. 17056/06); 2002 m. lapkričio 28 d. sprendimas byloje Lavents prieš Lettonie (pareiškimo Nr. 58442/00). Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. jis turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią su tuo susijusią pagrįstą abejonę. Vertinant nešališkumą objektyviuoju aspektu, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie vis dėlto kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo. Šiuo požiūriu netgi tai, kaip situacija atrodo, gali būti gana svarbu, nes nuo to priklauso pasitikėjimas, kurį demokratinėje visuomenėje teismai turi įkvėpti visuomenei ir, visų pirma, bylos šalims (pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98); 2007 m. vasario 27 d. sprendimas byloje Neštak prieš Slovakiją (pareiškimo Nr. 65559/01); 2000 m. balandžio 4 d. sprendimas byloje Academy Traiding Ltd ir kiti prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 30342/96); 2007 m. spalio 22 d. sprendimas byloje Lindon, Otchakovsky – Laurens ir July prieš Prancūziją (pareiškimų Nr. 21279/02 ir 36448/02); 2009 m. kovo 24 d. sprendimas byloje Poppe prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 32271/04). Teismo (teisėjų) jurisdikcinė veikla, kurios išorinė išraiškos forma – atskirų procesinių veiksmų atlikimas ir procesinių sprendimų priėmimas, negali savaime būti vertinama kaip teisėjų šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas bei teisėjų nušalinimo pagrindas. Nagrinėjamu atveju nenustatyta aplinkybių, patvirtinančių teismo šališkumą, be to, teismas nagrinėjamu atveju priėmė iš esmės teisingą procesinį sprendimą.

22. Teisėjų kolegija, patikrinusi Liteko duomenis, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad dalis pareiškėjo reikalavimų (dėl Kauno TI Raštų ir Sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo, dėl Kalėjimų departamento pareigūnų veiksmų teisėtumo / neteisėtumo priimant Sprendimą, dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui) jau yra išnagrinėti administracinėje byloje Nr. I-8364-484/2016, kurioje yra priimtas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m.

gruodžio 13 d. sprendimas, todėl pagrįstai pagal ABTĮ 105 straipsnio 4 dalį ši skundo dalis palikta nenagrinėta.23. Dėl Kontrolieriaus veiksmų vertinimo teisėjų kolegija nurodo, kad reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek

neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str.), atlyginimo gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

24. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, sprendžia, kad Kontrolierius, atsakydamas į pareiškėjo prašymą, neatliko neteisėtų veiksmų, nes iš Kontrolieriaus atsakymo į pareiškėjo 2016 m. gegužės 16 d. skundą (2016 m. gegužės 27 d. raštas Nr. 4D-2016/1-760/3D-1615) (b. l. 94) turinio matyti, kad juo Kontrolierius minėtą pareiškėjo skundą persiuntė nagrinėti Kalėjimų departamentui, nustatęs, kad pareiškėjas Kontrolieriaus prašo įvertinti Kauno TI pareigūnų veiksmus, o pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2012 m. vasario 28 d. įsakymu Nr. 1R-58 (su vėlesniais pakeitimais) patvirtintų Departamento nuostatų 8, 8.3, 8.18, 8.19, 8.22, 8.31 punktuose įtvirtintą teisinį reguliavimą Kauno TI kontrolė ir skundų dėl Kauno TI pareigūnų veiksmų ir priimtų sprendimų nagrinėjimas priskirtinas Departamentui, todėl Kontrolieriaus išvada, kad pareiškėjo skundą tikslingiau nagrinėti Kalėjimų departamente vertintina kaip teisinga ir pagrįsta. Pažymėtina, kad Kontrolierius, atsisakydamas nagrinėti pareiškėjo 2016 m. gegužės 16 d. skundą, vadovavosi jo veiklą reglamentuojančiu Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 6 punktu, kuris nustato, kad Kontrolierius ne vėliau kaip per 7 darbo dienas nuo skundo gavimo dienos priima sprendimą atsisakyti nagrinėti skundą, apie tai informuodamas pareiškėją, jeigu padaro išvadą, kad skundą nagrinėti tikslinga kitoje institucijoje ar įstaigoje, 19 straipsniu, kuriame įtvirtintos Kontrolieriaus teisės. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad Kontrolierius tinkamai vadovavosi jo veiklą reglamentuojančiais teisės aktais ir neatliko neteisėtų veiksmų. Taigi nenustačius vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, nėra pagrindo valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti. Kitų sąlygų, būtinų deliktinei atsakomybei kilti, nustatymas yra betikslis, taigi teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

25. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus. Todėl apeliacinės instancijos teismas, iš esmės sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja.

26. Apibendrindama išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 10 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo A. B. apeliacinis skundas atmetamas.


n u t a r i a:

Pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.



MILDA VAINIENĖ_______________________


https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=a45f8cb0fef811e8a969c20aa4d38bd4





Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. J. (J. J.) apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas J. J. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu ir patikslintu skundu (b. l. 2, 9) ir prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – atsakovas, Šiaulių TI), 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

1.1. Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiais nuo 2014 m. sausio 17 d. iki 2015 m. kovo 24 d., nuo 2015 m. gruodžio 15 d. iki 2015 m. gruodžio 24 d., nuo 2016 m. birželio 1 d. iki 2017 m. kovo 24 d. būnant Šiaulių TI jis negavo dirbančio vyro maitinimo. Iki 2015 m. kovo 10 d. gaudavo nedirbančio vyro maitinimą. Vėliau (pareiškėjas tikslios dienos neprisimena) buvo skirtas dietinis maitinimas, nors prašė dirbančio vyro maitinimo. Pareiškėjas iki 2017 m. kovo 24 d. buvo marinamas badu, nes negavo dirbančio vyro maitinimo. Pareiškėjo teigimu, visi Šiaulių TI gydytojai, medicinos personalas žinojo, kad jis serga ligomis, dėl kurių turėjo būti skirtas dirbančio vyro maitinimas, bet jam priklausantis maitinimas nebuvo skirtas. Nurodė, kad dėl negauto tinkamo maitinimo, pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus, kančias, diskomfortą.

1.2. Teismo posėdžio metu pareiškėjas prašė skundą tenkinti ir patvirtino skunde nurodytas aplinkybes. Taip pat paaiškino, kad sumažina savo reikalavimus ir prašo priteisti 2 000 Eur. Nurodė, kad nuo 2015 metų, kai jam buvo paskirtas dietinis maitinimas, tokį maitinimą (dietinį) ir gaudavo. Vietoj sustiprinto maitinimo, pareiškėjas gaudavo tris kartus mažesnį maitinimą.

2. Atsakovas Šiaulių TI atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 43–47) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.2.1. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.126 straipsnio 2 dalies, 1.127

straipsnio 1 dalies nuostatomis, prašė nagrinėjant pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo taikyti ieškinio senaties terminą, jį skaičiuojant nuo kreipimosi į teismą dienos. Šiaulių TI pažymėjo, kad laisvės atėmimo vietose kalintys asmenys, turintys sveikatos sutrikimų, atsižvelgiant į medicinines indikacijas, gali būti maitinami pagal specialius valgiaraščius, tačiau šiuo klausimu būtinos kalinimo įstaigos sveikatos priežiūros tarnybos išvados.

2.2. Atkreipė dėmesį į tai, kad skiriant dietinį maitinimą visada yra įvertinama asmens sveikatos būklė, būtinumas skirti ar neskirti dietinį maitinimą (ar maitinimą dirbantiems vyrams).

2.3. Nurodė, kad pagal pateiktą Šiaulių TI Socialinės reabilitacijos skyriaus 2017 m. gegužės 16 d. pažymą, bylai aktualiu laikotarpiu pareiškėjas įstaigai pateikė keletą skundų ir prašymų dėl jo maitinimo. Iš atsakymų matyti, kad pareiškėjui, gavus jo prašymą skirti dietinį maitinimą, įvertinus jo būklę, toks maitinimas ir būdavo skiriamas. Be to, maitinimo paskyrimas be jokios priežasties, o tik pareiškėjui paprašius be jokių argumentų ar įrodymų vienokio ar kitokio maitinimo, nėra skiriamas.

2.4. Pastebėjo, kad dietinis maitinimas įstaigoje yra skiriamas pareiškėjo prašymu ir sveikatos priežiūros specialistui

įvertinus medicinines indikacijas tokio maitinimo skyrimui. Iš Šiaulių TI Įskaitos skyriaus 2017 m. gegužės 11 d. pažymos matyti, kad pareiškėjas į įstaigą bylai aktualiu laikotarpiu buvo etapuojamas tam tikrais laikotarpiais, kurie nebuvo labai ilgi. Kartais galėdavo susidaryti situacija, kad kol išnagrinėjamas pareiškėjo prašymas jam skirti dietinį maitinimą, iš įstaigos jis jau būdavo etapuotas į kitą laisvės atėmimo vietą, taip pat asmenims dietinio maitinimo porcijos yra užsakomos kitai dienai (sekančiai dienai sudaromi ir sąrašai), todėl yra tikimybė, kad asmenys, kurie turėtų būti maitinami pagal dietinį valgiaraštį, atvykimo dieną tokio maitinimo negauna, o yra maitinami pagal valgiaraštį, skirtą nedirbantiems vyrams.

2.5. Pažymėjo, kad iš 2017 m. vasario 24 d. pareiškėjo prašymo ir atsakymo į jį matyti, kad jam dietinis maitinimas buvo paskirtas tą pačią dieną, kai tik buvo gautas prašymas.

2.6. Pabrėžė, kad suimtųjų (nuteistųjų) sąrašai, kuriems skiriamas dietinis maitinimas, yra sudaromi kiekvieną darbo dieną (penktadienio sąrašas galioja ir savaitgaliui, t. y. šeštadieniui ir sekmadieniui).

2.7. Atsakovo nuomone, pareiškėjo reikalavimas, grįstas samprotavimais, nesudaro pagrindo konstatuoti teisės aktų reikalavimų netinkamo vykdymo. Be to, iš teismui pateiktų dokumentų matyti, kad Šiaulių TI pareiškėjui dietinio maitinimo išdavimą užtikrino, todėl pareiškėjo skunde dėstomos pretenzijos neturi jokio teisinio pagrindo. Papildomai nurodė, kad neturtinė žala priteisiama konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti.

II.

3. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 17 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.4. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam 10 000 Eur

neturtinės žalos atlyginimą už laikotarpius nuo 2014 m. sausio 17 d. iki 2015 m. kovo 24 d., nuo 2015 m. gruodžio 15 d. iki 2015 m. gruodžio 24 d., nuo 2016 m. birželio 1 d. iki 2017 m. kovo 24 d. Neturtinę žalą pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI. Teismo posėdyje pareiškėjas patikslino reikalavimą sumažindamas prašomos atlyginti neturtinės žalos dydį iki 2 000 Eur.

5. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje daliai pareiškėjo reikalavimų turi būti taikoma ieškinio senatis. Nurodė, kad pareiškėjas 2017 m. gegužės 2 d. kreipėsi į teismą (pagal spaudą ant voko, b. l. 3), todėl šiuo atveju yra taikytinas trejų metų senaties terminas, pradedant terminą skaičiuoti nuo kreipimosi į teismą dienos. Pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių priežasčių, kurios galėtų būti pagrindas atnaujinti ieškinio senaties terminą, todėl ieškinio senaties terminas neatnaujintinas.

6. Atsižvelgęs į bylos medžiaga, teismas nustatė, kad 2015 m. rugpjūčio 25 d. Alytaus pataisos namuose pareiškėjui buvo paskirtas maitinimas pagal valgiaraštį dirbantiems vyrams visam laikui (b. l. 130–131). Tačiau po to, pareiškėjas atvykęs į Šiaulių TI, 2015 m. spalio 1 d. Šiaulių TI direktoriui pateikė prašymą skirti jam dietinį maitinimą (b. l. 24). Pareiškėjo prašymas buvo patenkintas ir jam buvo paskirtas dietinis maitinimas nuo 2015 m. spalio 5 d. (b. l. 25). 2015 m. gruodžio 14 d. pareiškėjas pateikė prašymą skirti jam dirbančio vyro maitinimą (b. l. 20), tačiau, kaip matyti iš Šiaulių TI atsakymo, šis jo prašymas patenkintas nebuvo ir jam nebuvo paskirtas dirbančio vyro maitinimas, buvo paaiškinta, jog iškilus klausimams dėl maitinimo jis gali kreiptis į Šiaulių TI sveikatos priežiūros tarnybą dėl informacijos suteikimo (b. l. 21). 2017 m. vasario 24 d. pareiškėjas pateikė prašymą Šiaulių TI direktoriui skirti maitinimą pagal dirbančio vyro valgiaraštį (b. l. 26). Pareiškėjui buvo atsakyta, jog jam Šiaulių TI skirtas dietinis maitinimas 2017 m. vasario 24 d. (b. l. 27). Pareiškėjas Šiaulių TI buvo nuo 2014 m. gegužės 2 d. iki 2015 m. kovo 24 d. ir šiuo laikotarpiu pareiškėjui nebuvo paskirtas maitinimas pagal dirbančio vyro valgiaraštį nei Šiaulių TI, nei kitoje kalinimo įstaigoje. Po to, bylai aktualiu laikotarpiu pareiškėjas Šiaulių TI buvo nuo 2016 m. spalio 27 d. iki 2016 m. lapkričio 3 d., nuo 2017 m. sausio 16 d. iki 2017 m. sausio 24 d., nuo 2017 m. vasario 23 d. iki 2017 m. vasario 28 d. ir nuo 2017 m. kovo 20 d. iki 2017 m. kovo 24 d. Šiuo laikotarpiu pareiškėjas, būdamas Šiaulių TI, gavo dietinį maitinimą. Šias aplinkybes patvirtino ir pats pareiškėjas. Maitinimas pagal dirbančio vyro valgiaraštį jam skirtas nebuvo.

7. Vertindamas pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, teismas atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – SVĮ) 44 straipsnio 5 dalies, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 173 straipsnio 4 dalies, 173 straipsnio 8 dalies, Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 patvirtintų „Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių 7 punkto nuostatas. Teismas sprendė, kad pagal paminėtą teisinį reglamentavimą matyti, kad dietinį maitinimą ar maitinimą asmenims turintiems patvirtintų sveikatos sutrikimų, kurių atveju yra medicininės indikacijos skirti padidinto kaloringumo maisto davinį, gali kalinimo įstaigos gydantis gydytojas.

8. Teismas pažymėjo, kad iš byloje nustatytų aplinkybių Šiaulių TI administracija, esant gydančio gydytojo rekomendacijai skirti pareiškėjui dietinį maitinimą, neturėjo pagrindo maitinti pareiškėją pagal kitą valgiaraštį, todėl pagrįstai neskyrė maitinimo pagal dirbančio vyro valgiaraštį. Pareiškėjui Alytaus pataisos namuose buvo paskirtas maitinimas pagal valgiaraštį dirbantiems vyrams visam laikui (neterminuotai), tačiau po to, gydančio gydytojo sprendimu, jam buvo paskirtas dietinis maitinimas, todėl Šiaulių TI pagrįstai vadovavosi vėlesniu gydančio gydytojo sprendimu ir pareiškėjui teikė dietinį maitinimą.

9. Teismas konstatavo, kad atsakovas neatliko jokių neteisėtų veiksmų prieš pareiškėją. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes ir nenustačius vienos iš būtinų sąlygų civilinei atsakomybei kilti – valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo), teismas sprendė, kad pareiškėjo prašymas priteisti jam neturtinės atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atmestinas kaip nepagrįstas. Papildomai teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnio nuostatas dėl turtinės ar neturtinės žalos atlyginimo, kurią patyrė dėl netinkamo ir nekokybiško gydymo, pareiškėjas turi teisę kreiptis į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos.

III.

10. Pareiškėjas J. J. apeliaciniame skunde (b. l. 146) prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti visiškai. Apeliaciniame skunde pareiškėjas iš esmės nurodo tuos pačius argumentus, kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai pateikė medicininę pažymą (b. l. 147).

11. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 150–152) prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad apeliacinis skundas nepagrįstas, neargumentuotas. Pirmosios instancijos teismas priėmė išsamų ir pagrįstą sprendimą, visapusiškai ir išsamiai išanalizavo visus pareiškėjo skundo argumentus. Pažymi, kad pareiškėjo pateikta pažyma yra 2017 m. spalio 26 d., todėl nagrinėjamoje byloje nėra aktuali.

Teisėjų kolegija


IV.

12. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kilusios pareiškėją laikant Šiaulių TI laikotarpiais nuo 2014 m. sausio 17 d. iki 2015 m. kovo 24 d., nuo 2015 m. gruodžio 15 d. iki 2015 m. gruodžio 24 d., nuo 2016 m. birželio 1 d. iki 2017 m. kovo 24 d. galimai netinkamomis sąlygomis (neužtikrinant tinkamo maitinimo), atlyginimo.

13. Pirmosios instancijos teismas, pareiškėjo skundą atmetė, konstatavęs, kad atsakovas neatliko jokių neteisėtų veiksmų prieš pareiškėją.

14. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kaip ir pirmosios instancijos teismui pateiktame skundą. Papildomai pateikė medicininę pažymą.

15. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

16. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, pirmiausia pažymi, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, jog suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 134 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas.

17. Atsižvelgusi į minėtą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą apskundusiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog jis nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina aiškiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis

grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas bei nepagrįstumas.18. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje

gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Tai reiškia, jog apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

19. Analizuojamu atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde neišdėstė išsamių nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu, jo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis motyvų. Apeliaciniame skunde nurodyti tik deklaratyvūs argumentai, kad teismas šališkai išnagrinėjo bylą ir neatkreipė dėmesio į pareiškėjo paaiškinimus , dėstant tuos pačius argumentus bei faktines ginčo aplinkybes, jau nurodytas skunde pirmosios instancijos teismui. Taigi pareiškėjas apeliaciniame skunde, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, iš esmės nenurodo jokių įstatymų ir bylos faktinių aplinkybių, kuriomis grindžiamas sprendimo neteisėtumas ir nepagrįstumas (ABTĮ 134 str. 2 d. 6 p.).

20. Dėl pareiškėjo į bylą pateiktos medicininės pažymos teisėjų kolegija sutinka su atsakovo argumentais, kad minėta pažyma yra išduota 2017 m. spalio 26 d. t. y. ginčui neaktualiu laikotarpiu, todėl atsižvelgti į ją teisėjų kolegija neturi pagrindo.

21. Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendime yra pateikta argumentuota, pagrįsta galiojančios teisės nuostatomis, aktualia teismų praktika bei byloje nustatytais faktais išvada, kad Šiaulių TI nebuvo pažeista pareiškėjo teisė į tinkamą maitinimą. Pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl pagrindinių pareiškėjo skundo argumentų, juos išanalizavo pakankamai detaliai ir visapusiškai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė pagrįstas išvadas. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi apeliacinio skundo teiginius ir byloje surinktus įrodymus, aplinkybių, sudarančių pagrindą naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ar jį keisti, nenustatė, todėl sutikdama su pirmosios instancijos teismo pozicija dėl pareiškėjo kalinimo sąlygų, šių motyvų nekartoja. Teismo pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimo byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 61 p., 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), didžiosios kolegijos 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Garcia Ruiz prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

22. Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus bei suformuotą teismų praktiką panašiose bylose, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo J. J. (J. J.) apeliacinį skundą atmesti.Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.



MILDA VAINIENĖ_______________________


2018-20503 2018-12-14 2018-12-05 2018-12-05 -

Administracinė byla Nr. R-3-415/2018Teisminio proceso Nr. 3-66-3-00051-2018-5Procesinio sprendimo kategorija 58.2(S)





sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,dalyvaujant pareiškėjo Lietuvos socialdemokratų darbo partijos atstovui Zenonui Vaigauskui,atsakovo Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos atstovams Laurai Matjošaitytei ir Rokui Stabingiui,viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Lietuvos socialdemokratų darbo partijos

skundą atsakovui Lietuvos Respublikos vyriausiajai rinkimų komisijai dėl sprendimo dalies panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas Lietuvos socialdemokratų darbo partija (toliau – ir pareiškėjas, LSDDP) Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė skundą, kuriame prašo panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos (toliau – ir atsakovas, VRK) 2018 m. lapkričio 27 d. sprendimo Nr. Sp-147 „Dėl savivaldybių rinkimų komisijų 2019 m. kovo 3 d. savivaldybių tarybų rinkimams sudarymo“ (toliau – ir Sprendimas) 1 punktą ta apimtimi, kuria skiriami savivaldybių rinkimų komisijų pirmininkai, ir 3 punktą.

2. Skunde nurodo, kad VRK 2018 m. lapkričio 27 d. priėmė Sprendimą, kuris priėmimo tvarka ir turiniu prieštarauja Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 13 straipsniui ir LSDDP ir jos pasiūlytų į rinkimų komisijas pirmininkus ir asmenų, atitinkančių įstatymo reikalavimus būti skiriamais komisijos pirmininkais, interesus. Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 13 straipsnyje nustatyta savivaldybių rinkimų komisijų sudarymo tvarka. Dėl LSDDP pasiūlytų asmenų į komisijos narius ginčo nėra, visi partijos pasiūlyti asmenys, iš viso 31 asmuo, buvo paskirti komisijų nariais. Iš šių asmenų 10 buvo siūlyti skirti komisijų pirmininkais, tačiau paskirtas buvo tik vienas asmuo. Dėl kitų skyrimo komisijos posėdžio metu žodžiu buvo atsakyta, kad 5 iš jų neatitinka įstatymo reikalavimų būti skiriami komisijų pirmininkais, nes VRK neturi duomenų, kad jie būtų kada buvę apylinkių komisijų pirmininkais ar apygardų rinkimų komisijų nariais ar pirmininkais. Dėl kitų penkių asmenų VRK turi informaciją, kad jie yra buvę įstatymo reikalaujamų komisijų pirmininkais ar nariais. Dėl kokių nors jų ankstesnio darbo trūkumų, ar priežasčių, kodėl šie asmenys netinkami tapti komisijų pirmininkais, informacija nebuvo pateikta. VRK posėdyje dalyvavęs LSDDP atstovas prie VRK buvo informuotas, kad kiti asmenys skiriami komisijos pirmininkais yra labiau patyrę už asmenis, siūlomus LSDDP, todėl būtent šie asmenys turi būti skiriami komisijų pirmininkais. Į klausimą, kaip VRK įvykdė Įstatymo 13 straipsnio 7 dalies reikalavimus, nebuvo atsakyta. Pažymi, kad VRK nebuvo nustačiusi nei parlamentinių partijų turimų mandatų skaičiaus, nei kokio pirmininkų skaičiaus turėtų siekti, kad įvykdytų Įstatymo reikalavimus.

3. Akcentuoja, kad tik nuo Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų, Lietuvos lenkų rinkimų akcijos – Krikščioniškų šeimų sąjungos pasiūlytų į komisijas ir skirtų komisijų pirmininkais skaičius yra proporcingas šių parlamentinių partijų turimam mandatų skaičiui. Tačiau Lietuvos socialdemokratų partijos siūlytų pirmininkų yra keturis kartus daugiau, Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio – du kartus daugiau, Partijos Tvarka ir teisingumas – tris kartus

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=d533b3c0fef811e8a969c20aa4d38bd4

daugiau nuo atitinkamos proporcijos šios partijos turimų mandatų skaičiaus Seime. Tuo tarpu komisijų pirmininkų nuo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos siūlytų yra du kartus mažiau, o nuo LSDDP siūlytų net keturis kartus mažiau.

4. Nurodo, kad VRK teiginiai, kad tokios disproporcijos su įstatymo nustatytu reikalavimu atsirado dėl siekių komisijos pirmininkais skirti labiau patyrusius asmenis, yra teisiškai nepagrįsti. Įstatyme yra vienareikšmiai nustatyta, kad komisijos nario skiriamo komisijos pirmininku patirtis vertinama tik vienu aspektu: „turintis darbo Vyriausiosios rinkimų komisijos, savivaldybės, apygardos rinkimų arba referendumo komisijos pirmininku ar nariu patirties arba darbo apylinkės rinkimų komisijos pirmininku patirties“ arba neturintys to darbo patirties. Jokio vertinimo skiriant asmenį komisijos pirmininku, kad vienas pretendentas turi daugiau patirties, kitas mažiau patirties, nenurodant kokių nors kriterijų, ar, kad vieno komisijos darbo patirtis pasenusi, o kito nauja, ar vertinant komisijos narius pagal juos pasiūliusią partiją, ar pagal amžių, ar dar pagal kokius nors kitus neviešinamus kriterijus – Įstatymas nenumato. Be to, VRK nepateikė jokių žinių, kodėl vienas pretendentas vertinamas geriau, o kitas blogiau. Taip pat nėra aišku, kas buvo įgaliotas ir kokiais kriterijais vadovaujantis atliko tuos vertinimus.

5. Pareiškėjo teigimu, VRK siekis paskirti atskiriems komisijos nariams ar komisijos sekretoriato darbuotojams žinomus asmenis komisijos pirmininkais, iš esmės pažeidžia VRK veiklos principus, nustatytus Vyriausiosios rinkimų komisijos įstatymo 4 straipsnyje. Be to, toks neviešas ir neskaidrus vertinimas pažeidžia savivaldybių rinkimų komisijos narių lygias teises, šiuos narius surūšiuoja į labiau ar mažiau patyrusius, galiausiai gali kelti abejonės rinkimų teisėtumu ir skaidrumu.

6. Pareiškėjo įsitikinimu, įstatymo normos, mažinančios VRK subjektyvumą sudarant komisijas, skiriant komisijos pirmininkus, yra labai svarbios garantuojant demokratiškus rinkimus. Analogiškos nuostatos įtvirtintos kitose viešojo valdymo srityse, pavyzdžiui, teismų veikloje skirstant bylas. VRK turi pakankamai priemonių paveikti komisijos pirmininkus, jeigu jiems būtų sunku ar jie nenorėtų vykdyti komisijos pirmininko pareigas – įstatymas numato komisijos pirmininkų apmokymą, skatinimą ir, esant reikalui, pašalinimą iš komisijos. Pašalinti padarytus Įstatymo pažeidimus galima būtų tik panaikinus Sprendimo dalį dėl savivaldybių komisijų pirmininkų skyrimo ir įpareigojus VRK iš naujo priimti sprendimą dėl savivaldybių rinkimų komisijų pirmininkų skyrimo pagal Įstatymo 13 straipsnio 7 dalies reikalavimus.

7. Pareiškėjas nurodo, kad Sprendimo 2 punktas, kuriuo nustatyta, jog šios komisijos taip pat atlieka komisijoms nustatytas funkcijas organizuojant ir vykdant Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimus, kurie vyks 2019 m. gegužės 12 d., ir Lietuvos Respublikos rinkimus į Europos Parlamentą, kurie vyks 2019 m. gegužės 26 d. Šis punktas atitinka rinkimų įstatymų atitinkamas nuostatas, kad tose pačiose rinkimų teritorijose ir tuo pačiu metu nebūtų sudaromos kelios rinkimų komisijos. Įstatymas nustato, kad būtų sudaryta viena iš rinkimų komisijų (ta, kuri privalo būti sudaroma anksčiausiai) ir jai pavedamos atitinkamos funkcijos vykdant kitus rinkimus ar referendumą. Nei vienas iš rinkimų įstatymų jokių rinkimų komisijų sudėčių keitimų iki sudarytos komisijos darbo pabaigos dėl komisijai pavestų papildomų funkcijų kituose rinkimuose, – nenumato. Tačiau VRK Sprendime, neturėdama tam jokio teisėto pagrindo ir tuo pažeisdama Įstatymo reikalavimus, 3 punktu nusprendė, kad patvirtinus 2019 m. kovo 3 d. savivaldybių tarybų rinkimų galutinius rezultatus, nutraukti įgaliojimus savivaldybių rinkimų komisijų narių, kurie buvo pateikti į komisijas subjektų, pagal Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo 15 straipsnį ir Lietuvos Respublikos rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 13 straipsnį neturinčių teisės dalyvauti sudarant savivaldybių rinkimų komisijas Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimuose ir rinkimuose į Europos Parlamentą. Pareiškėjo teigimu, Įstatymui prieštaraujanti nuostata, pažeidžianti LSDDP, į savivaldybių rinkimų komisijas LSDDP pasiūlytų ir komisijos nariais paskirtų asmenų teises pažeidžianti nuostatas, naikintina.

II.

8. Atsakovas VRK atsiliepime į skundą prašo pareiškėjo LSDDP skundą atmesti.9. Atsakovas atsiliepime nurodo, kad pareiškėjas skundą grindžia vien tik proporcinio (tolygaus) pasiskirstymo

principo skiriant savivaldybių rinkimų komisijų pirmininkus nepaisymu, nenurodydamas kitų argumentų, pavyzdžiui, to, jog buvo nukrypta nuo pagrindinių procedūrų ir taisyklių, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą, sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą.

10. Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 13 straipsnio nuostatos numato kandidatų pateikimo į savivaldybių rinkimų komisijos narius tvarką. Šio straipsnio 7 dalyje nustatyta savivaldybės rinkimų komisijos pirmininkų skyrimo tvarka. Konkrečių kriterijų, be objektyvių faktų, kuriais vadovaudamasi VRK turėtų vertinti visų kandidatų, atitinkančių savivaldybės rinkimų komisijos pirmininkui keliamus reikalavimus, pranašumus ir remiantis jais sudaryti prioritetų eilę, Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 13 straipsnyje nėra numatyta, todėl VRK nariams, balsuojant dėl kandidatų, atitinkančių objektyvius savivaldybės rinkimų komisijos pirmininkui keliamus reikalavimus, šioje srityje yra suteikiama

tam tikra diskrecija.11. Nurodo, kad žodžio „siekti“ reikšmė pagal Dabartinės lietuvių kalbos žodyną aiškintina kaip „stengtis įgyti,

laimėti“, o žodis „siekis“ aiškinamas kaip „siektinas dalykas“. Lingvistiškai aiškinant Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 13 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą normą, matyti, jog joje minimas tolygaus pasiskirstymo tarp komisijų narius turinčių teisę deleguoti partijų kriterijus nėra imperatyvaus pobūdžio, o toks, kurį balsavimo metu individualiomis VRK narių valios pastangomis turi būti stengiamasi pasiekti. Savivaldybės rinkimų komisijos pirmininkas yra skiriamas iš komisijos narių. Savivaldybės rinkimų komisijos pirmininką skiria VRK, kuri yra saistoma Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo nustatytų reikalavimų – pirmininkas privalo turėti darbo Vyriausiosios rinkimų komisijos, savivaldybės, apygardos rinkimų arba referendumo komisijos pirmininku ar nariu patirties arba darbo apylinkės rinkimų komisijos pirmininku patirties. Šiuo atveju pareiškėjas nei teikdamas asmenų kandidatūras į savivaldybių rinkimų komisijų pirmininkus, nei atstovas 2018 m. lapkričio 27 d. VRK posėdyje nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad visos 10 LSDDP pateiktos kandidatūros į savivaldybių rinkimų komisijų pirmininkus atitiko Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo keliamus reikalavimus. Be to, pareiškėjas ir skunde nenurodė, kuo jo pasiūlyti kandidatai į savivaldybių rinkimų komisijų pirmininkus pranašesni (geresni) už paskirtuosius savivaldybių rinkimų komisijų pirmininkus.

12. VRK duomenimis, penki iš pasiūlytų kandidatų į rinkimų komisijų pirmininkus neatitiko Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymų reikalavimų – neturėjo patirties. VRK nuomone, jeigu politinė partija į savivaldybių rinkimų komisijos pirmininkus pasiūlo tik keletu kandidatų daugiau, nei numato Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 13 straipsnio 7 dalyje įtvirtintas siektinas savivaldybių pirmininkų atstovavimo principas, tai nereiškia, kad šie pasiūlyti kandidatai automatiškai turi būti paskirti į pirmininkų pareigas vien dėl siektino proporcinio atstovavimo principo, neatsižvelgiant į jų patirtį. Priešingu atveju partijos galėtų piktnaudžiauti siūlydamos tik tokį kandidatų skaičių, koks reikalingas siektinam proporcinio atstovavimo principui, o VRK neturėtų kito elgesio varianto, kaip tik patvirtinti siūlomas kandidatūras savivaldybių rinkimų komisijų pirmininkais. Tokiu atveju pirmininkų pareigas daugeliu atveju užimtų nebūtinai kompetentingiausi asmenys iš pasiūlytų kandidatūrų, nes būtų eliminuojamas atitinkamos patirties komisijoje kriterijus skiriant savivaldybių rinkimų komisijų pirmininkus.

13. Atsakovas nurodo, kad nesutinka su pareiškėjo skundo teiginiais, jog VRK nebuvo nustačiusi nei parlamentinių partijų turimų mandatų skaičiaus, nei kokio pirmininkų skaičiaus turėtų siekti, kad įvykdytų įstatymų reikalavimus, kadangi jie nepagrįsti. Savivaldybių rinkimų komisijų pirmininkų paskyrimas ir pareiga siekti tolygaus pirmininkų skaičiaus pasiskirstymo patenka į VRK kompetenciją, kuri sprendimus priima Vyriausiosios rinkimų komisijos įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka. Minėta įstatymo nuostata nenumato konkrečių kriterijų, pagal kuriuos galėtų būti nustatyta pirmininkų pasiskirstymo kvota, tačiau nurodo, kad VRK turėtų siekti tolygaus pasiskirstymo. VRK nariai prieš posėdį, kuriame buvo sprendžiama dėl komisijų pirmininkų, buvo nustatę, jog Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungai turint 54 vietas parlamente, jie galėtų pretenduoti į 23 savivaldybių rinkimų komisijų pirmininkų pozicijas; Tėvynės sąjungai – Lietuvos krikščionims demokratams turint 31 vietą parlamente, jie galėtų pretenduoti į 13 pozicijų, Lietuvos socialdemokratų darbo partijai turint 11 vietų parlamente, jie galėtų pretenduoti į 5 pozicijas; Lietuvos socialdemokratų partijai turint 8 vietas parlamente jie galėtų pretenduoti į 3 pozicijas; partijai Tvarka ir teisingumas turint 7 vietas parlamente jie galėtų pretenduoti į 3 pozicijas; Lenkų rinkimų akcijai – Krikščioniškų šeimų sąjungai turint 8 vietas parlamente jie galėtų pretenduoti į 3 vietas; Liberalų sąjūdžiui turint 12 vietų parlamente jie galėtų pretenduoti į 5 pozicijas. Apie tai buvo informuotas ir 2018 m. lapkričio 28 d. VRK posėdyje dalyvavęs LSDDP atstovas Z. V.. Komisijos posėdyje patvirtinus kandidatus į komisijų pirmininkus, 11 vietų atiteko Lietuvos socialdemokratų partijai, po 10 vietų Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžiui ir Tėvynės sąjungai – Lietuvos krikščionims demokratams, 9 vietos Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungai, 7 vietos partijai Tvarka ir teisingumas, 3 vietos Lenkų rinkimų akcijai – Krikščioniškų šeimų sąjungai ir 1 vieta Lietuvos socialdemokratų darbo partijai.

14. Atsakovo teigimu, VRK 2018 m. lapkričio 27 d. posėdyje Savivaldybių rinkimų komisijų pirmininkai buvo skiriami laikantis Savivaldybių tarybų rinkimų įstatyme nustatytų procedūrų, dėl jų paskyrimo VRK nariai balsavo atviru balsavimu viešame, internete transliuojamame VRK posėdyje dalyvaujančių VRK narių laisvu apsisprendimu bendru sutarimu, įvertinus, ar kandidatai atitinka įstatyme nustatytus patirties reikalavimus.

15. Pažymi, kad Vyriausiosios rinkimų komisijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalis nustato, jog VRK, įgyvendindama savo funkcijas ir priimdama sprendimus jos kompetencijai priklausančiais klausimais, yra nepriklausoma. Jokia valstybės institucija ar pareigūnas negali duoti privalomų nurodymų dėl VRK kompetencijai priklausančių klausimų sprendimo. VRK, skirdama asmenis savivaldybių rinkimų komisijų pirmininkais, vadovavosi ne asmeniškumais, o atsižvelgė į Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 13 straipsnio 7 dalies nuostatas, į tai, kad 2019 m. vyks treji sudėtingi rinkimai, pirmuose Savivaldybių tarybų rinkimuose dalyvaus apie 15 000 – 20 000 kandidatų, komisijų narių turėtą patirtį rinkimuose. VRK nuomone, negali būti tokios situacijos, kai didesnę patirtį turintis asmuo neskiriamas apylinkės rinkimų komisijos pirmininku tik dėl to, kad būtina išlaikyti proporcinio atstovavimo principą. Darbo kokybė negali būti

nuvertinama prieš tolygų savivaldybių rinkimų komisijos primininkų skaičių tarp partijų, kurios delegavo atstovus į komisiją.

16. VRK atsiliepime dėl komisijų narių įgaliojimų nutraukimo, remdamasi Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo, Prezidento rinkimų įstatymo, Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo nuostatomis, nurodo, kad skiriasi tiek Savivaldybių tarybų rinkimuose, tiek Respublikos Prezidento, tiek ir rinkimų į Europos Parlamentą sudaromų savivaldybių komisijų sudėtys, tai reiškia, jog asmenys, paskirti į Savivaldybių tarybų rinkimams sudarytas komisijas teisiškai negalėtų organizuoti Respublikos Prezidento rinkimų ar rinkimų į Europos Parlamentą, kadangi būti komisijų sudėtyse jie neturėtų jokio teisinio pagrindo.

17. Atkreipia dėmesį, kad jog Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 13 straipsnio 6 dalis numato tik tuos atvejus, jeigu tą pačią dieną vyksta arba Europos Parlamento, arba Seimo, arba Respublikos Prezidento, arba Savivaldybės tarybos rinkimai, arba referendumas, kai sudaromos tos pačios apylinkių rinkimų ar referendumo komisijos. VRK atskiroje rinkimų ar referendumo teritorijoje sudaro vieną – savivaldybės, apygardos rinkimų arba referendumo – komisiją ir nustato jos funkcijas organizuojant ir vykdant kitus rinkimus ar referendumą. Tačiau įstatymas nenumato atvejų, kad Savivaldybių tarybų rinkimų komisijoms, sudarytoms Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo pagrindu, kurių sudėtis iš esmės skiriasi nuo komisijų, VRK turėtų pavesti organizuoti rinkimus pagal Respublikos Prezidento ir rinkimų į Europos Parlamentą įstatymus.

Teisėjų kolegija


III.

18. Pareiškėjas LSDDP skundžia VRK 2018 m. lapkričio 27 d. sprendimo Nr. Sp-147 „Dėl savivaldybių rinkimų komisijų 2019 m. kovo 3 d. savivaldybių tarybų rinkimams sudarymo“, 1 punktą, kuriuo nuspręsta sudaryti savivaldybių rinkimų komisijas 2019 m. kovo 3 d. savivaldybių tarybų rinkimams iš Lietuvos Respublikos teisingumo ministro, Lietuvos teisininkų draugijos, savivaldybių administracijų direktorių, partijų ir visuomeninių rinkimų komitetų pateiktų kandidatūrų ir paskirti šių komisijų pirmininkus, ta apimtimi, kuria skiriami savivaldybių rinkimų komisijų pirmininkai, ir 3 punktą, kuriuo nuspręsta, kad patvirtinus 2019 m. kovo 3 d. savivaldybių tarybų rinkimų galutinius rezultatus, nutraukti įgaliojimus savivaldybių rinkimų komisijų narių, kurie buvo pateikti į komisijas subjektų, pagal Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo 15 straipsnį ir Lietuvos Respublikos rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 13 straipsnį neturinčių teisės dalyvauti sudarant savivaldybių rinkimų komisijas Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimuose į Europos Parlamentą.

19. Byloje ginčijamas Sprendimas priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 12, 13 straipsniais, Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo 15 straipsniu, Lietuvos Respublikos rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 13 straipsniu ir Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punktu.

Dėl ginčijamo Sprendimo atitikties Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 13 straipsnio 7 dalyje įtvirtintiems reikalavimams

20. Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 13 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad Savivaldybės rinkimų komisijos pirmininką iš komisijos narių skiria Vyriausioji rinkimų komisija. Savivaldybės rinkimų komisijos pirmininku skiriamas asmuo, turintis darbo Vyriausiosios rinkimų komisijos, savivaldybės, apygardos rinkimų arba referendumo komisijos pirmininku ar nariu patirties arba darbo apylinkės rinkimų komisijos pirmininku patirties. Vyriausioji rinkimų komisija, skirdama savivaldybių rinkimų komisijų pirmininkus, turi siekti, kad jų skaičius tolygiai pasiskirstytų tarp komisijų narius turinčių teisę deleguoti partijų ir rinkimų komitetų, o tarp parlamentinių partijų – proporcingai jų turimam mandatų skaičiui Seime.

21. Šios įstatymo nuostatos įtvirtina du kriterijus, privalomai taikomus sprendžiant dėl savivaldybės rinkimų komisijos pirmininkų skyrimo – rinkimų arba referendumo komisijos pirmininko (nario – įstatyme nustatytais atvejais) darbo patirtis ir siekis, kad komisijos pirmininkų skaičius tolygiai pasiskirstytų tarp komisijų narius turinčių teisę deleguoti partijų ir rinkimų komitetų, o tarp parlamentinių partijų – proporcingai jų turimam mandatų skaičiui Seime.

22. Šie du kriterijai tarpusavyje susiję, tačiau proporcingumo siekio nėra teisinio pagrindo vertinti, kaip absoliučios taisyklės, o taip pat ir kaip tik rekomendacinio pobūdžio nuostatos. Pirmuoju atveju, jei teisės normą aiškintumėme kaip absoliučią taisyklę, gali, o neretai ir susidarytų tokia teisinė situacija, kaip yra šiuo atveju, kad atsakovas privalėtų rinkimų

komisijos pirmininkais skirti pareiškėjo nurodytus komisijų narius, kad būtų garantuotas proporcingumas jų turimam mandatų skaičiui Seime, nepaisant jokių teisinę reikšmę turinčių aplinkybių, pvz., esminių patirties, kaip taisyklė lemiančios ir kvalifikacinius gebėjimus, skirtumų. Tai, viena vertus, Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 13 straipsnio 7 dalies nuostatą, kad Savivaldybės rinkimų komisijos pirmininką iš komisijos narių skiria Vyriausioji rinkimų komisija, paverstų tik formalia, nuo partijų valios priklausančia Vyriausiosios rinkimų komisijos teise, kita vertus, tai niekaip nederėtų su teisinio reglamentavimo tikslais, kad būtų užtikrintas komisijų veiklos efektyvumas. Būtina pažymėti ir tai, kad siekis, jog komisijos pirmininkų skaičius tolygiai pasiskirstytų tarp komisijų narius turinčių teisę deleguoti partijų ir rinkimų komitetų, o tarp parlamentinių partijų – proporcingai jų turimam mandatų skaičiui Seime, kaip Vyriausiajai rinkimų komisijai skiriant rinkimų komisijų pirmininkus taikomas kriterijus, turi apimti visą valstybės teritoriją, t. y. visas savivaldybių rinkimų komisijas. O tai suponuoja korekcijas, priklausančias nuo partijų teikiamų siūlymų dėl kandidatų atitikties įstatyme nustatytus reikalavimus bei kandidatų skaičiaus, apskritai. Todėl akivaizdu, kad vienos partijos siūlomas didesnis skaičius įstatyme nustatytus reikalavimus atitinkančių kandidatų į didesnį skaičių komisijų pirmininkų daro tiesioginę teigiamą įtaką proporcingumo siekio įgyvendinimui ir komisijų pirmininkų, atitinkančių aukščiausius patirties (tuo pačiu ir kvalifikacijos) gebėjimus parinkimui. Pažymėtina, kad „patirtis“ teisine šios sąvokos aiškinimo prasme šios bylos kontekste negali būti tapatinama tik su komisijos pirmininko (nario – įstatyme nustatytais atvejais) tokio pobūdžio veiklos trukme, senesne ar naujesne patirtimi, nes kokybiniai, o ne kiekybiniai, rodikliai lemia patirties apibrėžtį tokiose kaip vadovavimo rinkimų komisijoms situacijose. Minėta, kad proporcingumo siekis negali būti vertinamas ir tik kaip rekomendacinio pobūdžio nuostata. Proporcinis atstovavimas yra vienas iš rinkimų organizacinių principų. Todėl jo, laikantis įstatymo, turi būti paisoma. Šiuo atveju, kai įstatymas nustato proporcingumo siekio taisyklę ir atsižvelgiant į faktinę situaciją, kai iš 10 pareiškėjo siūlytų kandidatų į komisijų pirmininkus 5 neatitiko įstatymo reikalavimų (šio fakto neneigia ir pareiškėjas), 4 – nepaskirti dėl prastesnių patirties rodiklių (dėl patirties rodiklių vertinimo pareiškėjas taip pat skunde neteikia jokių argumentų), o komisijos pirmininku paskirtas 1 siūlytas pretendentas, atsižvelgiant į anksčiau nurodytų teisinių argumentų visumą, konstatuotina, kad nėra teisinio pagrindo pripažinti, kad būtų pažeistos Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 13 straipsnio 7 dalyje įtvirtintos nuostatos.

23. Todėl pareiškėjo reikalavimas panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos 2018 m. lapkričio 27 d. sprendimo Nr. Sp-147 „Dėl savivaldybių rinkimų komisijų 2019 m. kovo 3 d. savivaldybių tarybų rinkimams sudarymo“ 1 punktą ta apimtimi, kuria skiriami savivaldybių rinkimų komisijų pirmininkai, atmetamas kaip nepagrįstas.

Dėl atsakovo ginčijamo Sprendimo 3 punkto teisėtumo vertinimo

24. Atsakovas ginčijamo Sprendimo 3 punkte nusprendė, kad patvirtinus 2019 m. kovo 3 d. savivaldybių tarybų rinkimų galutinius rezultatus, nutraukiami įgaliojimai savivaldybių rinkimų komisijų narių, kurie buvo pateikti į komisijas subjektų, pagal Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo 15 straipsnį ir Lietuvos Respublikos rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 13 straipsnį neturinčių teisės dalyvauti sudarant savivaldybių rinkimų komisijas Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimuose ir rinkimuose į Europos Parlamentą.

25. Vertinant Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 13 straipsnio, Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo 15 straipsnio ir Lietuvos Respublikos rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 13 straipsnio nuostatas dėl rinkimų komisijų sudėties, yra teisinis pagrindas pripažinti, kad Savivaldybių tarybų rinkimų komisijų, Prezidento rinkimų ir Europos Parlamento rinkimų komisijų sudėtis pagal formavimo principus skiriasi.

26. Teisinė situacija nagrinėjamos bylos kontekste yra ypatinga tuo, kad atsakovo ginčijamu sprendimu sudarytos savivaldybių tarybų rinkimų komisijos veikia visą savivaldybių tarybų rinkimų laikotarpį, o tuo pat metu šios komisijos atlieka ir funkcijas, privalomas prasidėjus Prezidento rinkimams ir Europos Parlamento rinkimams, ką patvirtino teismo posėdyje atsakovo atstovai.

27. Vadovaujantis Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 13 straipsnio 6 dalimi, jeigu tą pačią dieną vyksta arba Europos Parlamento, arba Seimo, arba Respublikos Prezidento, arba savivaldybės tarybos rinkimai, arba referendumas, sudaromos tos pačios apylinkių rinkimų ar referendumo komisijos. Vyriausioji rinkimų komisija atskiroje rinkimų ar referendumo teritorijoje sudaro vieną – savivaldybės, apygardos rinkimų arba referendumo – komisiją ir nustato jos funkcijas organizuojant ir vykdant kitus rinkimus ar referendumą.

28. Atsakovo atstovai teisme paaiškino, kad Nutarties 20 punkte nurodytos teisės normos Vyriausioji rinkimų komisija netaiko dėl to, kad nagrinėjamoje situacijoje savivaldybių tarybų, Prezidento ir Europos Parlamento rinkimai nevyksta vieną dieną.

29. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad rinkimų komisijų veikla (funkcijos) apima visą rinkimų laikotarpį, o ne tik dieną, kai vyksta balsavimas, teisės norma: „jeigu tą pačią dieną vyksta arba Europos Parlamento, arba Seimo, arba

Respublikos Prezidento, arba savivaldybės tarybos rinkimai, arba referendumas, sudaromos tos pačios apylinkių rinkimų ar referendumo komisijos“ aiškintina, kaip visa įstatymų nustatyta apimtimi (tiek, kiek nustatyta įstatymais atitinkamu rinkimų organizavimo laikotarpiu) legitimizuojanti savivaldybių tarybų rinkimams sudarytų rinkimų komisijų veiklą visų tuo pat metu vykstančių rinkimų (šiuo atveju ir Prezidento, ir Europos Parlamento rinkimų) laikotarpiui.

30. Todėl teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad ginčijamo Sprendimo 3 punktas yra neteisėtas ir naikintinas. Pažymėtina, kad šios bylos kontekste teisėjų kolegija nevertina, kaip veiktina tokiu atveju, kai pasibaigus savivaldybių tarybų rinkimams atsirastų teisinių pagrindų keisti rinkimų komisijų sudėtį.

31. Nutarties 5 punkte nurodyti pareiškėjo teiginiai yra nepagrįsti jokiais konkrečiais faktiniais argumentais, todėl teisėjų kolegijos nevertintini iš esmės, kaip neturintys konkretaus teisinio pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 2 punktu, 125 straipsnio 1 dalimi, 126 straipsniu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a :

Pareiškėjo Lietuvos socialdemokratų darbo partijos skundą patenkinti iš dalies.Lietuvos socialdemokratų darbo partijos skundo dalį, kuria prašoma panaikinti Lietuvos Respublikos vyriausiosios

rinkimų komisijos 2018 m. lapkričio 27 d. sprendimo Nr. Sp-147 „Dėl savivaldybių rinkimų komisijų 2019 m. kovo 3 d. savivaldybių tarybų rinkimams sudarymo“ 1 punktą ta apimtimi, kuria skiriami savivaldybių rinkimų komisijų pirmininkai, atmesti.

Lietuvos socialdemokratų darbo partijos skundo dalį, kuria prašoma panaikinti Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos 2018 m. lapkričio 27 d. sprendimo Nr. Sp-147 „Dėl savivaldybių rinkimų komisijų 2019 m. kovo 3 d. savivaldybių tarybų rinkimams sudarymo“ 3 punktą, patenkinti.

Panaikinti Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos 2018 m. lapkričio 27 d. sprendimo Nr. Sp-147 „Dėl savivaldybių rinkimų komisijų 2019 m. kovo 3 d. savivaldybių tarybų rinkimams sudarymo“ 3 punktą.

Sprendimas neskundžiamas.


ROMANAS KLIŠAUSKAS








viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Š. (A. Š.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 17 d. sprendimo administracinėje

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=c5c6e150fef811e8a969c20aa4d38bd4

byloje pagal pareiškėjo A. Š. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas A. Š. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2016 m. gruodžio 14 d. sprendimą Nr. (1.34) 7R-9436 (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti atsakovą vykdyti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 26 d. sprendimą bei grąžinti pareiškėjui 250 Eur neturtinės žalos lėšas; 3) priteisti procentus už kiekvieną uždelstą dieną.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad jam Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 26 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-7242-208/2016 priteistas 250 Eur neturtinės žalos atlyginimas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės. Teismo sprendimas įsiteisėjo 2016 m. lapkričio 28 d., tačiau priteistos neturtinės žalos sumos jis negavo, nes Teisingumo ministerija minėtą sumą pervedė antstolei T. G. pagal jos patvarkymą.

3. Pareiškėjo nuomone, išieškojimas negali būti nukreipiamas į pinigų sumą, kuri neviršija Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytos minimalios mėnesinės algos – 380 Eur. Pareiškėjui priteistas neturtinės žalos atlyginimas neviršija minimalios mėnesinės algos dydžio.

4. Atsakovas Teisingumo ministerija atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.5. Atsakovas atsiliepime nurodė, jog skundžiamas Sprendimas yra teisėtas, pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kad

būtų galima daryti priešingą išvadą, t. y., jog Teisingumo ministerija, vykdydama antstolės patvarkymą, veikė ne pagal teisės aktus. Pažymėjo, kad Teisingumo ministerija yra gavusi antstolės T. G. 2016 m. gruodžio 8 d. patvarkymą Nr. 3.5-S038201, kuriame nurodyta, jog antstolė vykdo išieškojimo veiksmus iš A. Š. 1 791,93 Eur sumai. Teisingumo ministerija, vykdydama teismo sprendimus, vadovaujasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) nuostatomis, todėl, gavusi antstolio patvarkymą, privalo jį vykdyti.

6. Atsakovas akcentavo, kad Teisingumo ministerija nevertina antstolio veiksmų ir sprendimų teisėtumo, ministerijos veiksmuose negali būti nustatyta viena iš Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytų būtinųjų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti, t. y. neteisėti veiksmai.

II.

7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 17 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.8. Teismas nustatė, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 26 d. sprendimu administracinėje

byloje Nr. I-6348-208/2016 tenkino pareiškėjo A. Š. skundo dalį ir priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 250 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Šis teismo sprendimas įsiteisėjo 2016 m. lapkričio 28 d. Teisingumo ministerijoje buvo gautas antstolės T. G. 2016 m. gruodžio 8 d. patvarkymas areštuoti skolininkui A. Š. priklausančias bei išmokėtinas pinigines lėšas, išmokamas Teisingumo ministerijos, ir jas pervesti į antstolės depozitinę sąskaitą. Teisingumo ministerija, vykdydama antstolės patvarkymą, pervedė į jos depozitinę sąskaitą 250 Eur sumą ir, priimdama skundžiamą Sprendimą, apie tai informavo pareiškėją.

9. Teismas, remdamasis nagrinėjama ginčui aktualiomis teisės aktų nuostatomis, sprendė, kad Teisingumo ministerija privalėjo vykdyti gautą antstolės T. G. 2016 m. gruodžio 8 d. patvarkymą, todėl pervesdama pareiškėjui priklausančią 250 Eur sumą į antstolės depozitinę sąskaitą, tinkamai įvykdė Žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei ir Lietuvos Respublikos Vyriausybei įstatymo jai priskirtas funkcijas.

10. Teismas atkreipė dėmesį, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 18 straipsnio 2 dalį, administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti antstolių procesinių veiksmų, susijusių su sprendimų vykdymu, teisėtumo. Pagal CPK 510 straipsnį, skundai dėl antstolių procesinių veiksmų ar atsisakymo juos atlikti (taigi ir dėl antstolio patvarkymų, taip pat dėl antstolio neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo (CPK 510 straipsnio 4 dalis)) nagrinėjami bendrosios kompetencijos – apylinkės teisme, kurio veiklos teritorijoje yra antstolio kontoros buveinė. Tokiu būdu ginčai dėl antstolių veiksmų teisėtumo bei ginčai dėl jų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo yra nagrinėjami bendrosios kompetencijos teismuose. Todėl pareiškėjas manydamas, kad antstolė, išieškodama iš Teisingumo Ministerijos pareiškėjui priteistą 250 Eur sumą, atliko neteisėtus veiksmus, turėtų kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą.

11. Teismas konstatavo, kad Teisingumo ministerija, vykdydama įsiteisėjusį Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 26 d. sprendimą, teisės aktų nuostatų nepažeidė, byloje nenustatyta viena iš būtinų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti, t. y. Teisingumo ministerijos neteisėti veiksmai. Teismas taip pat atmetė išvestinius pareiškėjo skundo reikalavimus.

III.

12. Pareiškėjas A. Š. pateikė apeliacinį skundą, kuriame nurodo, kad nesutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 17 d. sprendimu.

13. Apeliacinį skundą pareiškėjas iš esmės grindžia argumentais, nurodytais skunde pirmosios instancijos teismui. Akcentuoja, kad Teisingumo ministerija neįvykdė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 26 d. sprendimo, kuriuo jam priteista 250 Eur neturtinė žala. Pažymi, kad Vilniaus apygardos teismas 2016 m. gruodžio 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-2141-275/2016 tenkino jo skundą ir panaikino antstolės patvarkymus. Panaikintas ir 2016 m. gruodžio 8 d. antstolės patvarkymas, kuriuo remdamasi Teisingumo ministerija nevykdė teismo sprendimo, tačiau pirmosios instancijos teismas į tai neatsižvelgė. Teisingumo ministerija atliko neteisėtus veiksmus, todėl prašo įpareigoti Teisingumo ministeriją įvykdyti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 26 d. sprendimą, kuriuo pareiškėjui priteistas 250 Eur neturtinės žalos atlyginimas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laivės atėmimo vietų ligoninės, bei priteisti delspinigius už kiekvieną uždelstą dieną nuo 2017 m. vasario 28 d.

14. Atsakovas Teisingumo ministerija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

15. Atsiliepimą atsakovas iš esmės grindžia argumentais, nurodytais pirmosios instancijos teismui pateiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą. Papildomai nurodo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas nešališkai ir išsamiai įvertino visus įrodymus bei kitas bylai reikšmingas aplinkybes, aiškiai pagrindė bei motyvavo sprendimą. Pareiškėjas nepateikė duomenų, kad Teisingumo ministerijos 2016 m. gruodžio 14 d. sprendimas Nr. (1.34.)7R-9436 buvo neteisėtas, todėl pagrindo atsirasti valstybės civilinei atsakomybei nėra. Priešingai, Teisingumo ministerija, vykdydama antstolės patvarkymą, veikė teisėtai ir vadovavosi teisės aktais.

16. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais, kad Vilniaus apygardos teismas 2016 m. gruodžio 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-2141-275/2016 panaikino skundžiamus antstolio patvarkymus, kadangi nurodyta nutartimi teismas nutarė panaikinti antstolės T. G. 2015 m. rugsėjo 11 d. patvarkymą vykdyti išieškojimą iš skolininkui priklausančių lėšų, esančių laisvės atėmimo vietos įstaigos sąskaitoje. Šiuo patvarkymu siekiama vykdyti Vilniaus apygardos teismo 2006 m. balandžio 14 d. išduotą vykdomąjį raštą Nr. 1-93/2006 dėl 200,30 Eur išieškojimo. Minėta teismo nutartimi nebuvo panaikintas antstolės 2016 m. gruodžio 8 d. patvarkymas Nr. 3.5.-S38201, kuriuo antstolė vykdo kitus vykdomuosius dokumentus, be to, ir išieškotina suma yra kita (1 791,93 Eur). Pareiškėjas nepateikė duomenų, kad antstolės 2016 m. gruodžio 8 d. patvarkymas Nr. 3.5.-S038201 būtų panaikintas, tokių duomenų neturi ir Teisingumo ministerija.

Teisėjų kolegija


17. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Nagrinėjamu atveju byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 straipsnio 2 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

18. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 585 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad antstolio reikalavimai vykdyti sprendimus, pateikti turimą informaciją apie skolininko turtinę padėtį, susipažinti su sprendimams vykdyti būtinais dokumentais ar susilaikyti nuo veiksmų, galinčių trukdyti vykdyti sprendimus, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus, privalomi visiems asmenims ir turi būti įvykdyti per antstolio nustatytą terminą. CPK 668 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad vykdant išieškojimą iš fizinių asmenų, išieškojimas negali būti nukreipiamas į buities, ūkio, darbo, mokymosi reikmenis ir kitą turtą, kurie būtini skolininko ar jo šeimos pragyvenimui, darbui pagal jo profesiją ar mokymuisi. Šio turto sąrašas nustatytas Sprendimų vykdymo instrukcijoje. Be to, išieškojimas negali būti nukreipiamas į pinigų sumą, neviršijančią

Vyriausybės nustatytos vienos minimaliosios mėnesinės algos (MMA), visus būtinus vaikų ir neįgaliųjų reikmenis. Šių reikmenų sąrašas nustatytas Sprendimų vykdymo instrukcijoje. Pagal CPK 688 straipsnio 1 dalį išieškojimas gali būti nukreipiamas į skolininko pinigų sumas ir kitokį turtą, esančius pas kitus asmenis, taip pat į pinigų sumas ir kitokį turtą, priklausančius skolininkui iš kitų asmenų. CPK 739 straipsnyje yra nustatytos lėšų rūšys, iš kurių išieškojimas negalimas, tarp jų – sumos, kurios priklauso skolininkui kaip valstybinio socialinio draudimo motinystės, tėvystės ir motinystės (tėvystės) pašalpos, laidojimo pašalpa ar išmokos, mokamos pagal Valstybinių šalpos išmokų įstatymą, ir kitos tikslinės socialinės išmokos, pašalpos ir kompensacijos iš valstybės ir savivaldybių biudžetų nepasiturinčioms šeimoms ar asmenų socialinei paramai.

19. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytas teisės aktų nuostatas, pažymi, kad nagrinėjamu atveju Teisingumo ministerija, gavusi antstolės 2016 m. gruodžio 8 d. patvarkymą Nr. 3.5.-S38201 dėl pareiškėjo A. Š. turtinių teisių į grąžintinas pinigines lėšas, skirtas iš valstybės priteistos žalos atlyginimui išmokėti 250 Eur sumai, arešto ir nurodymą Teisingumo ministerijai areštuotas lėšas pervesti į antstolės depozitinę sąskaitą, šį antstolės reikalavimą privalo vykdyti. Teisingumo ministerija antstolės 2016 m. gruodžio 8 d. patvarkymą Nr. 3.5.-S38201 įvykdė ir skundžiamu 2016 m. gruodžio 14 d. sprendimu Nr. (1.34.)7R-9436 apie tai informavo pareiškėją. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nurodytus Teisingumo ministerijos veiksmus įvertinus CPK 585 straipsnio 1 dalyje nustatyto teisinio reguliavimo kontekste, Teisingumo ministerija veikė taip, kaip pagal įstatymus ji privalėjo veikti.

20. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl to, kad Teisingumo ministerija pažeidė CPK 668 straipsnio 1 dalies nuostatą, jog išieškojimas negali būti nukreipiamas į pinigų sumą, neviršijančią Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytos vienos MMA, pažymi, kad antstolės 2016 m. gruodžio 8 d. patvarkymu Nr. 3.5.-S38201 areštuota pareiškėjo turtinė teisė į grąžintinas pinigines lėšas, skirtas iš valstybės priteistos žalos atlyginimui išmokėti, išieškojimą į minėtas lėšas nukreipė antstolė, kurios patvarkymo teisėtumas ir pagrįstumas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Kaip pagrįstai skundžiamame sprendime nurodė pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas, nesutikdamas su antstolės patvarkymu, turi teisę kreiptis su skundu į bendrosios kompetencijos teismą. Pažymėtina, kad nors pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad antstolės 2016 m. gruodžio 8 d. patvarkymas yra panaikintas Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-2141-275/2016, tačiau šiems teiginiams pagrįsti nepateikė jokių įrodymų, tokių duomenų nėra byloje, apie antstolės 2016 m. gruodžio 8 d. patvarkymo Nr. 3.5.-S38201 panaikinimą duomenų neturi ir atsakovas.

21. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Vilniaus apygardos teismas civilinėje byloje Nr. 2S-2141-275/2016 nagrinėjo pareiškėjo atskirąjį skundą dėl Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 31 d. nutarties, kuria netenkintas pareiškėjo skundas dėl antstolio veiksmų, tačiau minėtoje byloje pareiškėjas ginčijo antstolės 2015 m. rugsėjo 11 d. patvarkymą Nr. 3.5.-S028258 Laivės atėmimo vietų ligoninei vykdyti išieškojimą iš skolininkui priklausančių lėšų, esančių laisvės atėmimo vietos įstaigoje sąskaitos. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis, pareiškėjo skundas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (dėl antstolės 2016 m. gruodžio 8 d. patvarkymu Nr. 3.5.-S038201 areštuotų lėšų), buvo nagrinėjamas Ukmergės rajono apylinkės teisme. Teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo A. Š. skundą, 2017 m. sausio 24 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2YT-354-759/2017, pareiškėjo skundą atmetė. Pareiškėjas taip pat buvo pateikęs skundą dėl antstolės T. G. 2016 m. gruodžio 8 d. patvarkymo areštuoti lėšas ir jas pervesti į antstolės depozitinę sąskaitą. Ukmergės rajono apylinkės teismas 2017 m. vasario 27 d. nutartyje nustatęs, kad Ukmergės rajono apylinkės teismas 2017 m. sausio 24 d. nutartimi (civilinė byla Nr. 2YT-354-759/2017) išnagrinėjo pareiškėjo A. Š. skundą dėl 2016 m. gruodžio 8 d. antstolės T. G. patvarkymo areštuoti lėšas ir jas pervesti į antstolės depozitinę sąskaitą, panaikinimo, pareiškėjo skundą paliko nenagrinėtą. Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo A. Š. atskirąjį skundą, 2017 m. lapkričio 30 d. nutartimi jį atmetė ir paliko Ukmergės rajono apylinkės teismo 2017 m. vasario 27 d. nutartį galioti. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, susijusius su 2016 m. gruodžio 8 d. antstolės patvarkymo Nr. 3.5.-S038201 panaikinimu, atmeta kaip nepagrįstus.

22. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog skundžiamas Teisingumo ministerijos 2016 m. gruodžio 14 d. sprendimas Nr. (1.34.)7R-9436 yra teisėtas ir pagrįstas, todėl pareiškėjo skundo reikalavimo jį panaikinti pagrįstai netenkino. Pirmosios instancijos teismas, netenkinęs reikalavimo panaikinti skundžiamą Teisingumo ministerijos sprendimą, pagrįstai netenkino ir pareiškėjo išvestinio reikalavimo įpareigoti Teisingumo ministeriją grąžinti pareiškėjui Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 26 d. sprendimu priteistą 250 Eur sumą. Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais argumentais, nėra faktinio ir teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 17 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1

punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. Š. (A. Š.) apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


ROMANAS KLIŠAUSKAS



2018-20478 2018-12-14 2018-12-05 2018-12-05 -






teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. T. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

1. Pareiškėjas A. T. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau – ir Alytaus PN, atsakovas), 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2015 m. lakričio mėn. iki 2017 m. vasario 1 d. jis buvo apgyvendintas Alytaus PN 6-ojo lokalinio sektoriaus 15 būrio 6 gyvenamojoje patalpoje, kurioje nebuvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas gyvenamojo ploto vienam asmeniui reikalavimas. Minėtoje patalpoje buvo 11 gyvenamųjų vietų ir tiek pat asmenų. Gyvenamosios patalpos plotą mažino joje esantys baldai ir kiti įrenginiai, kurių užimamas plotas iš gyvenamosios patalpos ploto turėtų būti atimtas apskaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą. Apšvietimas neatitinka teisės aktų reikalavimų, buvo netinkamas, šviestuvai yra pritvirtinti ne prie lubų, o prie sienų.

3. Pareiškėjas nurodė, kad jis yra neįgalus, todėl jam negalėjo būti skiriama lova antrame aukšte. Be to, prie lovų nėra kopetėlių, todėl jam sunku nuo žemės užlipti į lovą antrame aukšte. Pasivaikščiojimo kiemai per maži, negalėjo laisvai

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=98d91c30fef811e8a969c20aa4d38bd4

judėti. Dušuose nebuvo guminių kilimėlių, vanduo lėtai bėgo, dušai netvarkingi, maudytis po dušu leidžiama tik vieną kartą per savaitę, be to, buvo įrengtos tik 6 dušo kabinos, maudymuisi skiriamos 2 val., per tą laiką maudosi 66 asmenys. Pareigūnai naktį trukdo miegoti, garsiai vaikšto, tranko durimis. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų jis patyrė nepatogumus, dvasines ir fizines kančias, sukrėtimą, emocinę depresiją, orumo pažeminimą, negali ramiai miegoti, jaučia baimę, negali bendrauti, nepasitiki savimi. Pareiškėjas reikalavimus grindžia Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatomis, taip pat prašė vadovautis Lietuvos teismų praktika analogiško pobūdžio bylose.

4. Atsakovas pateiktame atsiliepime, kurį patikslino, su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.5. Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas nuo 2015 m. lapkričio 25 d. iki 2015 m. gruodžio 8 d., nuo 2015 m. gruodžio

22 d. iki 2016 m. sausio 26 d., nuo 2016 m. vasario 9 d. iki 2016 m. birželio 28 d., nuo 2016 m. liepos 8 d. iki 2017 m. liepos 11 d. buvo paskirtas gyventi į 15 būrį 6 gyvenamąją bendrabučio tipo patalpą, kuri yra 33,02 kv. m ploto, jame įrengta 11 miegamųjų vietų, įrengtas ir sanitarinis mazgas. Nuo 2017 m. vasario 1 d. 15 būrio 6 gyvenamojoje patalpoje (miegamajame) yra įrengtos 9 gyvenamosios vietos. Dušinėje veikia 6 dušo kabinos, vandens spaudimas tinkamas, nuteistieji prausiasi pagal grafiką.

6. Atsakovo nuomone, reikšminga aplinkybė yra ta, kad pareiškėjas bausmę atliko pataisos namuose, t. y. įstaigoje, kuri nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga. Akcentavo, kad Alytaus pataisos namuose visos nuteistųjų gyvenamosios patalpos yra ne kamerų tipo, o bendrabučių tipo, kur nuteistieji dienotvarkėje nustatytu laiku gali patys, nelydimi pareigūno, laisvai judėti įstaigos teritorijoje, t. y. gali vaikščioti tiek patalpose, tiek lauke, gyvena miegamuosiuose, kurie nerakinami, gali sportuoti pataisos namų teritorijoje įrengtose krepšinio (viena su medine, kita su asfalto danga), futbolo (viena su natūralia, kita su dirbtine danga), tinklinio, pliažo tinklinio aikštelėse. Alytaus visuomenės sveikatos centras, atlikęs patikrinimus Alytaus PN, higienos normos pažeidimų nenustatė. Pareiškėjas dėl netinkamų gyvenimo sąlygų į Alytaus visuomenės sveikatos centrą nesikreipė.

7. Atsakovas nurodė, kad gyvenamosiose patalpose užtikrina tinkamą oro temperatūrą, oro drėgmę, Alytaus PN šilumos mazgas yra kompiuterizuotas, nepertraukiamai visą parą palaiko nustatytą temperatūrą, atitinkančią higienos normas. Patalpos ventiliuojamos atidarant langus. Pasivaikščiojimo kiemelių plotų teisės aktai nereglamentuoja. Pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo patalpoje, 6 lokalinio sektoriaus kiemas yra 584 kv. m, todėl jis laisvai galėjo judėtišioje kiemo teritorijoje. Nurodė, jog duomenų, kuriame lovos aukšte pareiškėjui buvo suteikta miegamoji vieta, Alytaus PN neturi, tačiau pareiškėjo neįgalumas neturėjo įtakos jo judėjimui.

8. Atsakovas nurodė, kad pareigūnai gali patikrinti miegamąjį, tačiau durų atverti nereikia, nes duryse įrengtas langelis, tačiau pareiškėjo argumentai, kad patikrinimai atliekami kiekvieną naktį, nepagrįsti. Visi patikrinimai ir kratos yra fiksuojami raštiškai ir segami į nuteistųjų bylas.

9. Alytaus PN pažymėjo, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, atlyginimo, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, kad buvo padaryta neturtinė žala, būtina konkrečiai apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų išraišką (pasekmes) asmeniui Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.270 straipsnio prasme. Pareiškėjas remiasi abstrakčiais teiginiais, nepateikia jokių skunde dėstomas aplinkybes patvirtinančių objektyvių įrodymų, nedetalizuoja aplinkybių apie jam realiai padarytą neturtinę žalą, nenurodo, kuo grindžiamas prašomos priteisti žalos dydis.

II.

10. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. lapkričio 20 d. sprendimu tenkino pareiškėjo skundo dalį ir priteisė A. T. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus PN, 800 Eur neturtinei žalai atlyginti.

11. Teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 2015 m. lapkričio 25 d. iki 2015 m. gruodžio 8 d., nuo 2015 m. gruodžio 22 d. iki 2016 m. sausio 26 d., nuo 2016 m. vasario 9 d. iki 2016 m. birželio 28 d., nuo 2016 m. liepos 8 d. iki 2017 m. liepos 11 d. buvo paskirtas gyventi į 15 būrį 6 miegamąjį, kurio plotas yra 33,02 kv. m, jame įrengta 11 miegamųjų vietų. Todėl vienam asmeniui teko 3,00 kv. m. Nuo 2017 m. vasario 1 d. 15 būrio 6 miegamajame yra įrengtos 9 gyvenamosios vietos, todėl nuo 2017 m. vasario 1 d. pareiškėjui teko 3,66 kv. m ploto. Teismas sprendė, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio 25 d. iki 2017 m. sausio 31 d. teko 3,00 kv. m (398 paras trūko 0,1 kv. m ploto bendrabučio tipo patalpose), t. y. nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpoje, todėl yra pagrindas valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti atsakovo pareiškėjo atžvilgiu padarytų paminėtų veiksmų neteisėtumą ir vieną iš valstybės deliktinės atsakomybės atsiradimo prielaidų – valstybės valdžios institucijos neteisėtus veiksmus. Nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams. Teismas sutiko su pareiškėjo nurodyta aplinkybe, kad kamerose esantys baldai, sanitarinis mazgas ir kitas inventorius dar labiau ribojo pareiškėjo teisę būti

kalinamam teisės aktus atitinkančiose gyvenamosiose patalpose.12. Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo teiginius dėl netinkamo apšvietimo patalpose, šviestuvų pritvirtinimo prie

sienų, o ne prie lubų, nurodė, kad Alytaus PN nepateikė teismui duomenų apie patalpų apšvietimą pareiškėjo buvimo joje laikotarpiu, tik nurodė, kad Alytaus PN užtikrina tinkamas sąlygas, numatytas Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintoje Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d., toliau – ir Higienos norma HN 134:2015). Atsakovas teismui pateikė Alytaus visuomenės sveikatos centro 2015 m. gruodžio 14 d. patikrinimo aktą Nr. PA-436, 2016 m. gruodžio 9 d. patikrinimo aktą Nr. PA.1-309(22.14.3.1.12), iš kurių matyti, jog ginčo laikotarpiu buvo atliekami patikrinimai visose Alytaus PN patalpose. Tikrinimo metu nustatyta, jog Higienos normos HN 76:2010 ir HN 134:2015 pažeidimų nenustatyta. Teismas nurodė, kad teisės aktai nereglamentuoja, kurioje patalpos vietoje (ant lubų ar sienų) turi būti įrengiamos apšvietimo lempos. Pareiškėjas į Alytaus PN pareigūnus, administraciją ar į Alytaus visuomenės sveikatos centrą dėl netinkamų kalinimo sąlygų bendrabučio tipo patalpose (dėl apšvietimo) nesikreipė, todėl teismas vertino, kad pareiškėjas nemanė, jog jo teisės buvo pažeidžiamos, o šiuo metu pareiškėjo nurodytų faktų dėl netinkamos apšvietimo dėl praėjusio laiko negalima nustatyti, dėl to pareiškėjo argumentus šiuo klausimu atmetė kaip nepagrįstus.

13. Teismas dėl pareiškėjo teiginių, susijusių su pasivaikščiojimo kiemelių plotu, guminių kilimėlių dušo patalpose nebuvimo, vandens srovės, maudymosi dažnumo, nurodė, kad galiojantys teisės aktai nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelio ploto, vienu metu kiemelyje leidžiamo laikyti asmenų skaičiaus, todėl pareiškėjo argumentus šiuo klausimu atmetė. Teismas nurodė, kad pareiškėjui buvo užtikrinta teisė vieną kartą per savaitę pasinaudoti dušu, todėl teisės aktų reikalavimai pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeisti. Teismas pažymėjo, kad teisės aktai nenumato, jog dušuose turi būti guminiai kilimėliai, todėl nenustatė pareiškėjo atžvilgiu pažeidimo. Teismas, remdamasis atsakovo pateiktais duomenimis, nustatė, kad dušinėje veikia 6 dušo kabinos, vandens spaudimas tinkamas, nuteistieji prausiasi pagal grafiką. Duomenų, ar pareiškėjas kreipėsi dėl nurodytų pažeidimų į administraciją, byloje nepateikta, todėl teismas sprendė, kad pareiškėjas nemanė, jog jo teisės buvo pažeidžiamos, dėl to pareiškėjo argumentus dėl netinkamai veikiančių dušų atmetė kaip nepagrįstus.

14. Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo teiginius dėl pareigūnų netinkamo elgesio (naktį per patikrinimus trukdo miegoti, garsiai vaikšto, tranko duris) pažymėjo, kad pareiškėjas konkrečių pažeidimo aplinkybių nenurodo, t. y. nedetalizuoja, kada ir kokiu būdu pasireiškė pažeidimai pareiškėjo atžvilgiu, o bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagristi samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą. Teismas taip pat akcentavo, kad pagal Bausmių vykdymo kodekso 112 straipsnio 2 dalį, nuteistųjų nuolatinė priežiūra ir izoliavimas yra vieni iš pagrindinių pataisos įstaigų režimo reikalavimų. Teismas pareiškėjo argumentus dėl netinkamo pareigūnų elgesio atmetė.

15. Vertindamas neturtinės žalos dydį, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo skunde nurodytas aplinkybes, kad dėl atsakovo neteisėtų veiksmų jam pablogėjo sveikata, patyrė dvasinių išgyvenimų, nepatogumų ir pan. Teismas, įvertinęs pareiškėjo asmens sveikatos istorijos duomenis nurodė, kad iš joje nurodytų duomenų negalima vienareikšmiškai spręsti, jog pareiškėjo nurodomi sveikatos sutrikimai galėjo būti sukelti būtent dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Byloje nėra įrodymų, iš kurių galima būtų spręsti, kad pareiškėjui dėl netinkamų gyvenimo sąlygų būtų sutrikusi sveikata, taip pat nenustatyta, jog atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikri neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Be to, medicininiuose dokumentuose nurodyta, jog pareiškėjui pripažintas 50 proc. nedarbingumas be judėjimo sutrikimų.

16. Teismas nurodė, kad dėl nagrinėjamoje byloje nustatytų pažeidimų, pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje. Įvertinęs tai, kad pareiškėjas, pažeidžiant reglamentuotą minimalią gyvenamojo ploto normą, buvo laikomas 398 dienas, gyvenamojo ploto norma buvo pažeista nežymiai (pareiškėjui trūko 0,1 kv. m), atsižvelgdamas į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertino 800 Eur ir priteisė ją iš atsakovo.

III.

17. Atsakovas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 20 d. sprendimo dalį, kurioje pareiškėjui priteista 800 Eur neturtinės žalos atlyginimui.

18. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad teismui pateikė visą su keliamu ginču susijusią medžiagą, tačiau teismas neobjektyviai ją įvertino. Atsakovas teigia, kad pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų, kad jam padaryta turtinė ir neturtinė žala, nenurodė kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip konkrečiai ji pasireiškė, nurodyti teiginiai apie neva padarytą žalą neparemti jokiais faktiniais įrodymais. Pareiškėjas, siekdamas žalos atlyginimo, privalėjo visas aplinkybes tinkamai įrodyti, tačiau jokių įrodymų, kuriuos būtų galima įvertinti kaip objektyvius, nepateikė, nedetalizavo aplinkybių, kurios galėtų patvirtinti apie jam padarytą tariamą neturtinę žalą. Pareiškėjas rėmėsi abstrakčiais teiginiais ir nepagrindė bei konkrečiai neįvardino valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių. Nenustačius ir neįrodžius šių būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nebuvo pagrindo priteisti žalos atlyginimą.

19. Pažymi, kad pareiškėjui 398 dienas nebuvo užtikrintas minimalus teisės aktuose nustatytas gyvenamosios patalpos plotas, ploto trūko tik 0,1 kv. m, t. y. labai nežymiai, tačiau pirmosios instancijos teismas į šias aplinkybes neatsižvelgė. Atsakovo nuomone, šiuo atveju pripažinimas, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos, būtų pakankama satisfakcija. Akcentuoja, kad pareiškėjas bausmę atliko pataisos namuose, t. y. įstaigoje, kuri nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga. Alytaus PN visos nuteistųjų gyvenamosios patalpos yra ne kamerų tipo, o bendrabučių tipo, kur nuteistieji dienotvarkėje nustatytu laiku gali patys, nelydimi pareigūno, laisvai judėti įstaigos teritorijoje, vaikščioti tiek patalpose, tiek lauke, gyvena miegamuosiuose, kurie nerakinami, gali sportuoti pataisos namų teritorijoje įrengtose krepšinio, futbolo, tinklinio, pliažo tinklinio aikštelėse. Be to, įrengti sportiniai svarmenų kilnojimo įrenginiai lauke ir pastatų viduje, nuteistieji gali dirbti ūkio brigadoje (pareiškėjas prašymo dėl priėmimo į darbą nebuvo pateikęs), dvasiškai tobulėti ir lankytis nuteistųjų koplyčioje ar užsiimti kita pataisos namuose leistina, prasminga veikla. Be viso to, nuteistųjų užimtumas vykdomas įtraukiant juos į įvairias socialinės reabilitacijos programas, kurių pataisos namuose yra trylika. Taigi pareiškėjui ploto trūkumas buvo kompensuotas aukščiau nurodytomis priemonėmis.

20. Atsižvelgiant į teismų praktikoje suformuotus neturtinės žalos instituto taikymo aspektus, tais atvejais, kai siekiama nustatyti pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pagrįstumą, būtina tinkamai ir išsamiai įvertinti įrodymus, kurie leistų pagrįsti pareiškėjo patirtą neturtinę žalą, o ne prielaidas ir bendro pobūdžio pareiškimus apie galimą teisių pažeidimą. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. Pareiškėjas turi pareigą įrodyti konkretų patirtos žalos dydį, pateikiant patirtą žalą patvirtinančius konkrečius įrodymus.

21. Pareiškėjas A. T. pateiktame atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti, Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 20 d. sprendimą palikti galioti.

22. Pareiškėjas atsiliepime nurodo, kad nesutinka su apeliaciniame skunde nurodytais argumentais. Gyvenamojoje patalpoje dalį ploto užima baldai ir kitas inventorius, be to, joje įrengtos 5 dviejų aukštų ir 1 vieno aukšto lovos, dalį ploto užima sanitarinis mazgas. Todėl jam teko dar mažiau gyvenamojo ploto. Alytaus PN lauko durys rakinamos 17 val., o nuo 23 val. iki 7 val. užrakinami ir miegamieji. Pareigūnai apie 3 val. nakties miegamuosius atrakina, garsiai kalba, tranko duris, todėl trukdo miegoti. Atsakovo teiginiai šiuo klausimu yra neteisingi.

23. Pareiškėjas nurodo, kad jis 3 kartus kreipėsi į Alytaus PN direktoriaus pavaduotoją dėl darbo, tačiau galimybė dirbti nebuvo suteikta. Jis su skundu kreipėsi ir į Kalėjimų departamentą, taip pat į gydytoją, kad leistų jam dirbti, tačiau dėl to, kad jis yra neįgalus, dirbti nebuvo leista. Todėl atsakovo teiginiai, kad pareiškėjas nesikreipė dėl darbo neatitinka tikrovės.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :IV.

24. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš Alytaus PN veiksmų, neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų bausmės atlikimo sąlygų, t. y. vienam asmeniui tenkančio ploto gyvenamojoje patalpoje reikalavimų ir higienos reikalavimus atitinkančių sąlygų.

25. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad Alytaus PN ginčui aktualiu laikotarpiu (iš viso 398 paras) neužtikrino pareiškėjui teisės aktuose nustatyto vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimo gyvenamojoje patalpoje (pareiškėjui teko 3 kv. m, trūko 0,1 kv. m, dalį gyvenamojo ploto užėmė baldai ir kitas inventorius), nenustatęs kitų pažeidimų pareiškėjo atžvilgiu, įvertinęs pareiškėjo patirtų pažeidimų mastą bei trukmę, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendė, kad pareiškėjui priteistina neturtinė žala pinigais, todėl iš atsakovo priteisė 800 Eur neturtinei žalai atlyginti.

26. Atsakovo atstovas apeliaciniame skunde nors ir nurodo, kad teismas neobjektyviai įvertino į bylą pateiktus įrodymus dėl pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, tačiau iš apeliaciniame skunde dėstomų argumentų matyti, kad Alytaus PN iš esmės nesutinka su teismo pareiškėjui parinktu neturtinės žalos atlyginimo būdu priteisiant pareiškėjui neturtinės

žalos atlyginimą pinigais ir teigia, kad šiuo atveju pareiškėjo pažeistai teisei apginti pakanka vien pažeidimo pripažinimo.27. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą

pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir jų papildomai nekartoja.

23. Teisėjų kolegija, vertindama apeliacinio skundo argumentus dėl pareiškėjui priteisto neturtinės žalos būdo ir dydžio pažymi, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Viena vertus, ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Kita vertus, neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (pvz., 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2017 m. sausio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1046-624/2017 ir kt.). Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

24. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo atstovo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais, kad kiekvienas žalos dėl kalinimo nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, todėl nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia (be kita ko) – teisingumo principo. Lietuvos teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir kt. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2422-492/2016 ir kt.).

25. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo sutikti su atsakovo apeliacinio skundo argumentais, kad šiuo atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais nepriteistinas. Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ginčo laikotarpiu 398 paras pareiškėjui nebuvo užtikrintas teisės aktuose numatytas minimalus gyvenamosios patalpos plotas, be to, dalį gyvenamosios patalpos ploto užėmė baldai ir kitas inventorius, todėl vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko dar mažiau, ir šis pažeidimas

sudarė prielaidas pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, ir tik teisės pažeidimo pripažinimo, nagrinėjamu atveju, nepakanka pažeistai pareiškėjo teisei apginti, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais.

26. Teisėjų kolegija, konkrečiai įvertinusi administracinėje byloje pareiškėjo subjektinių teisių pažeidimų mastą ir trukmę (398 paras neužtikrintas gyvenamojo ploto vienam asmeniui reikalavimas, ploto trūkumas – 0,1 kv. m), dėl kurių pareiškėjas jautė dvasinius, fizinius išgyvenimus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus, pareiškėjo nurodytus patirtus nepatogumus, ginamų vertybių pobūdį, tai, kad nenustatyta, jog Alytaus PN būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, tai, kad pareiškėjas bausmę atliko bendrabučio tipo patalpose, todėl ploto trūkumą iš dalies kompensavo galimybė laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose viso lokalinio sektoriaus teritorijoje, atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), vadovaudamasi teisingumo, protingumo principais ir atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo bei aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką tokio pobūdžio bylose, vertina, kad pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteista neturtinės žalos atlyginimo suma jo patirtoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti yra per didelė, todėl mažinama, priteisiant pareiškėjui iš atsakovo 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

27. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, skundžiamas Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 20 d. sprendimas keistinas, priteisiant pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus PN, 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą.


n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 20 d. sprendimą pakeisti.Priteisti pareiškėjui A. T. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, 500 Eur (penkis šimtus

eurų) neturtinei žalai atlyginti.Kitą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


GINTARAS KRYŽEVIČIUS

ROMANAS KLIŠAUSKAS_______________________


2018-20483 2018-12-14 2018-12-05 2018-12-05 -

Administracinė byla Nr. A-2127-629/2018Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00279-2017-3Procesinio sprendimo kategorija 41




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=a6ce1bb0fef811e8a969c20aa4d38bd4

Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės (pranešėja),teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo H. A. apeliacinį

skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo H. A. skundą atsakovui Klaipėdos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas H. A. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu ir jo patikslinimu (b. l. 2, 13–15) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti 2017 m. sausio 19 d. Oficialų perspėjimą Nr. 30-IL-1048 (toliau – ir Oficialus perspėjimas) bei 2017 m. vasario 20 d. Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir atsakovas, ir Klaipėdos AVPK) raštą Nr. 7975(4.68) (toliau – ir Raštas).

1.1 Pareiškėjas nurodė, jog, vadovaujantis Oficialiu perspėjimu, pareiškėjo veiksmai vertinami kaip keliantys grėsmę, todėl reikalaujama laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių, nedaryti teisės pažeidimų bei oficialiai perspėta, kad priešingu atveju jam bus taikomos įstatymų numatytos teisinio poveikio priemonės, taip pat įstatymų nustatyta tvarka bus traukiamas administracinėn ar baudžiamojon atsakomybėn.

1.2 Pažymėjo, kad jis 2017 m. vasario 9 d. su prašymu kreipėsi į Klaipėdos AVPK viršininką, kad būtų atliktas tarnybinis patikrinimas dėl Klaipėdos AVPK Kriminalinės policijos Organizuoto nusikalstamumo tyrimo valdybos (toliau – ir Valdyba) vyresniojo specialisto M. G. veiksmų, pareiškiant pareiškėjui Oficialų perspėjimą, bei paprašė pateikti papildomų duomenų, kokiu pagrindu Oficialus perspėjimas įteiktas bei panaikinti Oficialų perspėjimą. Akcentavo, kad Klaipėdos AVPK Rašte paaiškino, jog taikant Oficialų perspėjimą buvo patikrinti Lietuvos Respublikos organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 4 straipsnyje numatyti prevencinės poveikio priemonės taikymo pagrindai bei nurodė, jog tarnybinis patikrinimas dėl Klaipėdos AVPK Valdybos 3–iojo skyriaus vyresniojo specialisto veiksmų nepradėtas, kadangi neįžvelgta tarnybinio nusižengimo požymių.

1.3 Pareiškėjo teigimu, Klaipėdos AVPK Valdybos 3–iojo skyriaus vyresniojo specialisto veiksmai yra neteisėti ir turėtų būti pripažinti kaip viršijantys tarnybinės kompetencijos ribas, nes be jokio teisinio pagrindo, iš savanaudiškų paskatų, neturinėdamas įrodymų, jis pateikė savo viršininkui tikrovės neatitinkančius faktus, kurių šaltinį nėra galimybės patikrinti. Pareiškėjo nuomone, Oficialus perspėjimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, pažeidžia pareiškėjo teises ir laisves, jo garbę ir orumą, grubiai pažeidžia jo, kaip žmogaus ir piliečio, teises, įtvirtintas ir ginamas įstatymų.

2. Atsakovas Klaipėdos AVPK atsiliepime (b. l. 27–29) nesutiko su pareiškėjo skundu ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

3. Nurodė, kad Klaipėdos APVK Valdybos duomenimis pareiškėjas gali palaikyti ryšius su organizuotomis nusikalstamomis grupėmis ar jų nariais ir yra pakankamas pagrindas manyti, kad pareiškėjas gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus, t. y. neteisėtai disponuoti narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis, turėdamas tikslą jas platinti.

3.1 Pažymėjo, kad 2014 m. lapkričio 27 d. R. U. (susijęs su neteisėtu disponavimu narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis), vairuodamas pareiškėjo naudotą automobilį, padarė Kelių eismo taisyklių pažeidimą. 2015 m. balandžio ir liepos mėn. Klaipėdos AVPK Valdyba gavo kriminalinės žvalgybos informaciją, kad pareiškėjas gali platinti narkotinę medžiagą – kokainą. 2015 m. spalio 27 d. Klaipėdos apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriuje pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 260 straipsnio 1 dalį, kuriame kaltinimai pareikšti pareiškėjui ir A. B. Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 23 d. nutartimi A. B. atžvilgiu leista atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus (toliau – ir Veiksmai). 2015 m. balandžio 30 d. Palangoje užfiksuota kaip A. B. už 70,00 Eur pardavė Veiksmų dalyviui narkotinę medžiagą – kokainą. Įtariama, jog narkotinę medžiagą A. B. perdavė pareiškėjas.

3.2 Nurodė, kad 2015 m. rugsėjo 28 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismo nutartimi pareiškėjo atžvilgiu leista atlikti Veiksmus. 2015 m. spalio 1 d. užfiksuota, kaip pareiškėjas už 160,00 Eur pardavė Veiksmų dalyviui narkotinę medžiagą – kokainą. 2015 m. spalio 6 d. Klaipėdoje sustabdytas automobilis, kuriuo važiavo pareiškėjas, asmens kratos metu pas jį rasta ir paimta narkotinė medžiaga – kokainas.

3.3 Akcentavo, kad ikiteisminio tyrimo metu gauta duomenų, kad pareiškėjas palaikė ryšius su A. B., o kriminalinės žvalgybos duomenimis A. B. siejamas su organizuotomis grupėmis ir jų nariais. 2015 m. spalio 20 d. A. B. pareikštas oficialus perspėjimas. Nurodė, kad A. B. atžvilgiu pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, įtarimai

pareikšti ir kitiems su organizuotomis grupėmis susijusiems asmenims, kurie dienos metu viešoje vietoje rankomis, kojomis bei metaline lazda sumušė A. B.

3.4 Pažymėjo, kad Šiaulių miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 2 d. nuosprendžiu (įsiteisėjusiu 2013 m. spalio 9 d.) pagal BK 145 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 1 dalį pareiškėjui paskirta 2 metų 5 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, jos vykdymą atidedant 2 metams. Įtariama, kad pareiškėjas galimai padarė sunkų nusikaltimą (BK 260 straipsnio 1 dalį) per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį.

3.5 Nurodė, kad yra įtariama, jog pareiškėjas nenutraukė nusikalstamos veikos ir toliau daro sunkius nusikaltimus, jo atžvilgiu taikoma kardomoji priemonė pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksą (toliau – ir BPK) neveiksminga. Gautos kriminalinės žvalgybos informacijos nepakanka kardomąją priemonę pakeisti į griežtesnę ar patraukti pareiškėją baudžiamojon atsakomybėn. Akcentavo, kad baudžiamoji atsakomybė yra kraštutinė priemonė ginant visuomenę nuo įvairių teisinės tvarkos pažeidimų. 2017 m. sausio 19 d. sprendimas taikyti pareiškėjui prevencinę poveikio priemonę – oficialų perspėjimą – priimtas laikantis teisėtumo, asmens teisių ir laisvių apsaugos, humaniškumo, įtikinėjimo bei prievartos derinimo principų.

3.6 Pažymėjo, kad Oficialiame perspėjime neturi (ir negali) būti nurodyti konkretūs įspėjamojo asmens veiksmai, dėl kurių jis įspėjamas, ir šių veiksmų teisinė kvalifikacija, be to, nėra būtina, kad informacijos surinkimas būtų nukreiptas į konkretų oficialaus perspėjimo gavėją. Tokia informacija gali būti renkama ir gauta dėl aplinkybių, nebūtinai tiesiogiai susijusių su oficialų perspėjimą gavusiu asmeniu. Nurodė, jog pareiškėjo atžvilgiu turima kriminalinės žvalgybos informacija išslaptinta nebus.

4. Teigė, kad Klaipėdos AVPK Valdybos 3-ojo skyriaus vyresnysis specialistas, vykdydamas Klaipėdos AVPK viršininko patvirtintą 2017 m. sausio 19 d. nutarimą Nr. 30-IL-1048, pagal Įstatymą pareiškėjui taikė prevencinę poveikio priemonę – oficialų perspėjimą. Pažymėjo, kad duomenų visuma pagrįstai liudijo apie tai, jog pareiškėjui Oficialus perspėjimas pareikštas ne be pagrindo. Taikant pareiškėjui prevencinio pobūdžio priemonę, vadovautasi galiojančiais teisės aktais, jos taikymo forma ir tvarka nepažeista, remtasi tiek išslaptinta, tiek slapta informacija, kurios papildė viena kitą.

II.

5. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 25 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.6. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Klaipėdos AVPK viršininko patvirtintu 2017 m. sausio 19 d. nutarimu

Nr. 30-IL-1048 (b. l. 6, 64) pareiškėjui Lietuvos Respublikos vardu vieneriems metams taikyta prevencinė poveikio priemonė – oficialus perspėjimas. Vykdydamas minėtą nutarimą, Klaipėdos AVPK Kriminalinės policijos Organizuoto nusikalstamumo tyrimo 3-ojo skyriaus vyresnysis specialistas, nurodydamas, kad pareiškėjo veiksmai varžo kitų žmonių teises ir laisves, vadovaudamasis Įstatymo 1, 4 ir 5 straipsniais, pareiškė pareiškėjui Oficialų perspėjimą (b. l. 3, 17, 63), kadangi jo veiksmai vertinami kaip varžantys kitų žmonių teises ir laisves, būtinas demokratinėje visuomenėje, sudarydami palankias sąlygas atsirasti ir plėtotis organizuoto nusikalstamumo socialinėms bei ekonominėms prielaidoms. Taip pat buvo nustatyta, kad pareiškėjas 2017 m. vasario 9 d. prašymu „Dėl papildomų duomenų suteikimo dėl 2017 m. sausio 19 d. patvirtinto nutarimo Nr. 30-IL-1048 pareikšti pareiškėjui oficialų perspėjimą vieneriems metams“ (b. l. 7 – 8, 18 – 19, 66 – 67) Klaipėdos AVPK viršininko prašė atlikti tarnybinį patikrinimą dėl Klaipėdos AVPK Valdybos 3-iojo skyriaus vyresniojo specialisto M. G. veiksmų, pareiškiant pareiškėjui Oficialų perspėjimą, pateikti papildomų duomenų, 2017 m. sausio 19 d. nutarimo kopiją bei panaikinti 2017 m. sausio 19 d. Oficialų perspėjimą. 2017 m. vasario 20 d. raštu „Dėl duomenų pateikimo“ Nr. 30-9-7975(4.68) (b. l. 4 – 5, 18 – 19, 71 – 72) nurodyta, kad tarnybinis patikrinimas dėl Klaipėdos AVPK Valdybos 3-ojo skyriaus vyresniojo specialisto veiksmų nepradėtas, nes neįžvelgta tarnybinio nusižengimo požymių, taip pat pažymėta, kad Oficialus perspėjimas buvo pareikštas ne be pagrindo, nes jau pareiškiant Oficialų perspėjimą buvo gauta duomenų apie tai, jog pareiškėjas linkęs daryti nusikaltimus.

7. Dėl Oficialaus perspėjimo teisėtumo ir pagrįstumo, nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas Įstatymo 4 straipsnio taikymą, ne kartą pažymėjo, jog šios teisės normos taikymas siejamas su joje nurodytos informacijos (duomenų) turėjimu bei su aplinkybe, kad ši informacija (duomenys) buvo gauta įstatymų nustatyta tvarka. Minėtos informacijos turinio ir jos rinkimo būdų požiūriu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad nors nurodyta informacija gali būti renkama ir gauta dėl aplinkybių, nebūtinai tiesiogiai susijusių su oficialų perspėjimą gavusiu asmeniu, tačiau šios informacijos turinys (byloje nagrinėjamu aspektu) turi aiškiai parodyti, kad šis asmuo turi ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais ir kad dėl tokių ryšių bei paties asmens elgesio (užfiksuotų veiksmų) yra pakankamas pagrindas manyti, kad šie asmenys gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus.

8. Dėl pareiškėjo argumentų, kad Oficialus perspėjimas pažeidžia jo teises, pažymėjo, kad Įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje nurodyta, jog asmeniui pareikštas oficialus perspėjimas jo teisių, laisvių niekaip nevaržo. Nurodė, kad Oficialus

perspėjimas negali kelti nepasitikėjimo, nes įteikiamas tik asmeniui, kuriam jis pareikštas, nebent pats asmuo apie tokį perspėjimą kažkaip informuoja kitus. Policijos įstaigos asmenį tik įtraukia į nustatytas bazes, o kitokių veiksmų jo atžvilgiu nevykdo ir visuomenės neinformuoja.

9. Akcentavo, kad pareiškėjas yra ne kartą teistas: už vagystę, sukčiavimą, oficialaus dokumento suklastojimą ar suklastoto oficialaus dokumento realizavimą ar panaudojimą, plėšimą, viešosios tvarkos pažeidimą, kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo pažeidimą, grasinimą nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą arba žmogaus terorizavimą, dokumento suklastojimą ar disponavimą suklastotu dokumentu. Taip pat nustatė, kad nuo 2016 m. vasario 12 d. Klaipėdos miesto apylinkės teisme yra nagrinėjama baudžiamoji byla kurioje matyti, jog pareiškėjas kaltinamas nusikalstamos veikos, numatytos BK 260 straipsnio 1 dalyje, padarymu, o būtent tuo, kad neteisėtai, turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti įgijo ir laikė narkotinę medžiagą – kokainą, taip pat šią medžiagą pardavė.

10. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamo ginčo atveju pareikšto Oficialaus perspėjimo teisėtumas įrodytas ne tik įslaptinta medžiaga, bet ir kitais papildomais neįslaptintais viešaisiais duomenimis, kurių pagrindu taip pat galima pareiškėjo veiksmus pagrįstai vertinti, kaip keliančius grėsmę visuomenės saugumui, spręsti apie jo ryšius su asmenimis, susijusiais su nusikalstama veikla. Pareiškėjui buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 1 dalyje, kad neteisėtai, turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti įgijo, laikė ir gabeno narkotinę medžiagą – kokainą, taip pat šią narkotinę medžiagą pardavė. 2015 m. spalio 8 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismo nutartimi pareiškėjui skirtas suėmimas, kuris 2016 m. birželio 28 d. nutartimi pakeistas ir pareiškėjui skirta intensyvi priežiūra. Buvo nustatyta, jog prie galimai padarytos nusikalstamos veikos prisidėjo A. B., nes įtariama, jog nenustatytomis aplinkybėmis iš pareiškėjo, turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti, įgijo ne mažiau kaip 0,886 g baltos spalvos miltelių, kurių sudėtyje buvo 0,157 g narkotinės medžiagos – kokaino, kuriuos laikydamas pas save, 2015 m. balandžio 30 d. pardavė anoniminiam liudytojui. Kriminalinės žvalgybos duomenimis pareiškėjas ir A. B. siejami su organizuotu nusikalstamumu.

11. Pabrėžė, kad tik tokie slapti duomenys, kaip vieninteliai kaltinantys įrodymai, įvertinus Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) formuojamą praktiką, negali nulemti oficialaus perspėjimo taikymo. Tačiau ginčo atveju pareikšto Oficialaus perspėjimo teisėtumas įrodytas ne tik įslaptinta medžiaga, bet ir kitais papildomais neįslaptintais viešaisiais duomenimis, kurių pagrindu taip pat galima patikimai vertinti pareiškėjo veiksmus, kaip keliančius grėsmę visuomenės saugumui, spręsti apie jo ryšius su asmenimis, susijusiais su nusikalstama veikla. Tai patvirtina byloje esantys įrodymai.

12. Teismas pažymėjo, kad aptarti duomenys apie asmenų ryšius, jų padarytas nusikalstamas veikas bei įtarimus dėl naujai daromų nusikalstamų veikų, taikytų priemonių nusikalstamų veikų užkardymui apimtis, nagrinėjamu atveju sukuria pakankamas prielaidas byloje sprendžiant dėl prevencinio pobūdžio priemonių taikymo pareiškėjui pagrįstumo pripažinti įslaptintą informaciją leistina įrodinėjimo priemone ir ja remtis. Įslaptinta medžiaga buvo pateikta teismui susipažinti. Įslaptinta medžiaga yra ne vienintelė, lemianti imperatyvaus pobūdžio padarinių – reikalavimo asmeniui būtinai laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių, nedaryti teisės pažeidimų, atsiradimą. Teismo vertinta įslaptinta medžiaga nagrinėjamu atveju laikytina kaip papildoma medžiaga, papildanti neslaptus faktinius duomenis, nukreiptus prieš pareiškėją, ir padedanti visiškai užtikrinti teisingumą. Taigi tiek slaptų, sudarančių valstybės paslaptį, tiek neslaptų, iš viešųjų šaltinių gautų, įrodymų visuma sudaro objektyvų pagrindą konstatuoti, kad nutarimas dėl prevencinio poveikio priemonės taikymo priimtas teisingai ir Oficialus perspėjimas pareiškėjui taikytas pagrįstai ir teisėtai.

13. Pasisakydamas dėl Klaipėdos AVPK Rašto teisėtumo, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ginčijamo akto turinį, konstatavo, kad jis yra pakankamai motyvuotas Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalies prasme, jį priėmė kompetentingas administravimo subjektas, todėl atsižvelgiant į tai, kas paminėta anksčiau ir įvertinus skundžiamą aktą teisėtumo bei pagrįstumo aspektu, pareiškėjo reikalavimas panaikinti Raštą buvo atmestas kaip nepagrįstas.

III.

14. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 25 d. spendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Oficialų perspėjimą.

15. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:15.1 Nurodo, kad pasimokė iš praeities klaidų, akcentuoja, kad turi šeimą, mažametį vaiką, užsiima individualia veikla,

moka mokesčius, todėl Oficialaus perspėjimo skirti už praeityje įvykdytas veikas nėra pagrindo. Pažymi, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje apkaltinamasis nuosprendis nėra priimtas, byla nagrinėjama jau 1,5 metų, kardomoji priemonė (suėmimas) pakeista į švelnesnę – intensyviąją priežiūrą. Per šį laikotarpį nėra atlikęs naujų nusikaltimų ar

administracinių pažeidimų.15.2 Mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neleido susipažinti su įslaptinta medžiaga, taip pažeisdamas

pareiškėjo teisę tinkamai pasiruošti bylai, lygiateisiškumo ir rungimosi principus.15.3 Pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ir EŽTT jurisprudenciją joks teismo sprendimas

negali būti grindžiamas šalims (vienai iš jų) nežinoma vien valstybės paslaptį sudarančia informacija. Be to, atvejai, kai valstybės paslaptį sudarančiais neišslaptintais duomenimis yra remiamasi kaip vieninteliu ir vienai iš bylos šalių nežinomu įrodymu teismo procese, sudaro prielaidą Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) pažeidimams, pirmiausia – Konvencijos 6 straipsnio, kuris numato teisę į teisingą bylos nagrinėjimą.

15.4 Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio nuostatas, nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad kaltinamojo akto surašymas yra tinkamas pagrindas Oficialiam įspėjimui pareikšti, nes tai prieštarauja nekaltumo prezumpcijos principui. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas grindžiamas prielaidomis. Akcentuoja, kad su A. B. ir R. U. nebendrauja, nepalaiko jokių ryšių.

15.5 Teigia, kad teismas neatsižvelgė į konstitucinę doktriną, kad privatus gyvenimas yra neliečiamas.16. Klaipėdos AVPK pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 125–126), kuriame prašo apeliacinį

skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.16.1 Atsiliepime nurodo, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą, motyvuotą ir teisingą sprendimą.

Papildomai pažymi, kad Klaipėdos AVPK Valdybos duomenis patvirtino, kad pareiškėjas palaiko ryšius su asmenimis, priklausančiais (palaikančiais ryšius) su teisės aktų tvarka identifikuotomis Klaipėdos apskrityje veikiančioms organizuotomis nusikalstamomis grupėmis bei gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus (platinti narkotines ar psichotropines medžiagas). Akcentuoja, kad nors turimi įrodymai nepakankami apkaltinamajam nuosprendžiui priimti, gali patvirtinti įtarimus, kad šie asmenys gali daryti nusikaltimus ateityje.

16.2 Teigia, kad buvo remtasi tiek įslaptinta, tiek neįslaptinta medžiaga, taikant pareiškėjui Oficialų perspėjimą. Pažymi, kad Oficialiame perspėjime neturi (ir negali) būti nurodyti konkretūs įspėjamojo asmens veiksmai, dėl kurių jis įspėjamas, ir šių veiksmų teisinė kvalifikacija.

Teisėjų kolegija


IV.

17. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl 2017 m. sausio 19 d. nutarimo Nr. 30-IL-1048 bei 2017 m. vasario 20 d. Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato rašto Nr. 7975(4.68) teisėtumo ir pagrįstumo, kuriais nutarta pareikšti pareiškėjui Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytą organizuoto nusikalstamumo prevencinę poveikio priemonę – oficialų perspėjimą vieneriems metams.

18. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo skundą, sprendė, jog tiek slaptų, sudarančių valstybės paslaptį, tiek neslaptų, iš viešųjų šaltinių gautų, įrodymų visuma sudaro objektyvų pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjas palaiko ryšius su organizuotomis grupėmis, jų nariais ir gali daryti nusikaltimus, taigi pareiškėjo veiksmai kelia grėsmę visuomenės saugumui, todėl Nutarimas dėl prevencinio poveikio priemonės taikymo priimtas teisingai ir Oficialus perspėjimas pareiškėjui pareikštas pagrįstai ir teisėtai.

19. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumą ir nepagrįstumą grindžia iš esmės netinkamu įrodymų vertinimu, kas, jo nuomone, lėmė neteisingas teismo išvadas dėl Įstatymo numatytų organizuoto nusikalstamumo prevencinių poveikio priemonių taikymo pareiškėjui būtinumo.

20. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

21. Patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą bei įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės teisingą sprendimą, o apeliacinis skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas. Sutikdama su pirmosios instancijos teismo pozicija dėl ginčo esmės, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija tik papildo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus, atsižvelgdama į

apeliacinio skundo argumentus.22. Pirmiausia, pasisakydama dėl įrodymų vertinimo, teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 56 straipsnio 6 dalis numato,

kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Bylos proceso dalyvių byloje pareikšta nuomonė dėl įrodymų vienokio ar kitokio vertinimo, teismui nėra privaloma ir negali saistyti teismo vidinio įsitikinimo dėl įrodymų vertinimo, pagrįsto minėta įrodymų vertinimo taisykle (ABTĮ 56 str. 6 d.).

23. Teisėjų kolegija, patikrinusi pareiškėjo skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą aptartu įrodymų vertinimo aspektu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai, objektyviai ir nešališkai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė pagrįstas ir byloje nustatytas faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Nesutikti su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis teisėjų kolegija neturi pagrindo. Tai, kad pareiškėjas nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu, nėra pagrindas daryti išvadą, jog teismo priimtas sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas.

24. Pabrėžtina, jog Įstatymo (2003 m. balandžio 3 d. įstatymo Nr. IX-1486 redakcija) nustato organizuoto nusikalstamumo užkardymo priemones, jų taikymo principus, pagrindus, skyrimo tvarką (1 str.). Oficialus perspėjimas yra prevencinio poveikio priemonė, kuri gali būti taikoma esant šio įstatymo 4 straipsnyje numatytiems pagrindams (3 str.). Pagal Įstatymo 4 straipsnį šio įstatymo 3 straipsnyje numatytos prevencinės poveikio priemonės gali būti taikomos asmenims, jei iš įstatymų nustatyta tvarka gautų duomenų apie šių asmenų ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais yra pakankamas pagrindas manyti, kad šie asmenys gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus ir prevencines poveikio priemones reikia taikyti siekiant garantuoti visuomenės bei valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves. Vadovaujantis Įstatymo 5 straipsniu, oficialus perspėjimas – tai įgalioto policijos pareigūno rašytinis reikalavimas asmeniui būtinai laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių, nedaryti teisės pažeidimų ir supažindinimas su galimomis teisinėmis pasekmėmis.

25. Aiškindamas Įstatymo 4 straipsnio taikymą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog šios teisės normos taikymas siejamas su joje nurodytos informacijos (duomenų) turėjimu bei su aplinkybe, kad ši informacija (duomenys) buvo gauta įstatymų nustatyta tvarka. Minėtos informacijos turinio ir jos rinkimo būdų požiūriu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad nors nurodyta informacija gali būti renkama ir gauta dėl aplinkybių, nebūtinai tiesiogiai susijusių su oficialų perspėjimą gavusiu asmeniu, tačiau šios informacijos turinys (byloje nagrinėjamu aspektu) turi aiškiai parodyti, kad šis asmuo turi ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais ir kad dėl tokių ryšių bei paties asmens elgesio (užfiksuotų veiksmų) yra pakankamas pagrindas manyti, kad šie asmenys gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus (žr., pvz., 2008 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-224/2008, 2008 m. liepos 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A63-1338/2008, 2008 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-803/2008, 2008 m. lapkričio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1859/2008 ir kt.).

26. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. gegužės 15 d. nutarime yra pabrėžęs, kad joks teismo sprendimas negali būti grindžiamas šalims (vienai iš jų) nežinoma vien valstybės paslaptį sudarančia (ar kita įslaptinta) informacija. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad EŽTT, kurio jurisprudencija, kaip teisės aiškinimo šaltinis, yra svarbi Lietuvos nacionalinės teisės aiškinimui bei taikymui (ABTĮ 4 str. 3 d.), savo sprendimuose taip pat ne kartą yra pažymėjęs, kad tokie atvejai, kai valstybės paslaptį sudarančiais neišslaptintais duomenimis yra remiamasi kaip vieninteliu ir vienai iš bylos šalių nežinomu įrodymu teismo procese, sudaro prielaidas Konvencijos 6 straipsnio pažeidimui.

27. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas, ar Oficialus perspėjimas pareiškėjui paskirtas esant Įstatymo 4 straipsnyje numatytiems pagrindams, ir priimdamas sprendimą, vadovavosi ne tik faktiniais duomenimis, kurie sudaro valstybės paslaptį, ir dėl to pareiškėjui susipažinti negalėjo būti pateikti vadovaujantis galiojančiais įstatymais (pvz., Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (toliau – ir VTPĮ) 7 str.), bet ir vieša (neįslaptinta) prie nagrinėjamos bylos pridėta medžiaga. Teisėjų kolegija, susipažinusi su nagrinėjamoje byloje esančiais dokumentais ir su Klaipėdos AVPK Valdybos pateikta riboto naudojimo medžiaga, daro išvadą, kad būtent jų visuma sudaro pagrindą konstatuoti, jog Oficialus perspėjimas pareiškėjui taikytas pagrįstai ir teisėtai.

28. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis vieša informacija, t. y. Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ (toliau – ir „Liteko“) bei rašytinės bylos medžiagoje esančio 2017 m. balandžio 5 d. Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų išrašo apie fizinį asmenį (b. l. 30–41) duomenimis nustatė, jog pareiškėjas H. A. yra ne kartą teistas už vagystę, sukčiavimą, oficialaus dokumento suklastojimą ar suklastoto oficialaus dokumento realizavimą ar panaudojimą, plėšimą, viešosios tvarkos pažeidimą, kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo pažeidimą, grasinimą nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą arba žmogaus terorizavimą, dokumento suklastojimą ar disponavimą suklastotu dokumentu ir pagrįstai vertino tai, kaip pakankamą pagrindą spręsti, kad tam tikra pareiškėjo veika nėra suderinama su pagrindinio šalies įstatymo bei kitų teisės aktų laikymusi ir gali kelti pavojų valstybės garantuojamiems saugiems visuomeniniams santykiams, todėl oficialus perspėjimas pareiškėjui taikytas pagrįstai ir teisėtai. Be to, byloje yra nustatyta, kad nuo 2016 m. vasario 12 d. Klaipėdos miesto apylinkės teisme yra nagrinėjama baudžiamoji byla Nr. I-145-972/2017, kurioje iš 2016 m. vasario 9 d. kaltinamojo akto (b. l. 42–62) matyti, jog pareiškėjas kaltinamas nusikalstamos veikos, numatytos BK 260 straipsnio 1 dalyje, padarymu, o būtent tuo, kad neteisėtai, turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti įgijo ir laikė narkotinę medžiagą – kokainą, taip pat šią medžiagą pardavė. 2015 m. spalio 8 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismo nutartimi pareiškėjui skirtas suėmimas, kuris 2016 m. birželio 28 d. nutartimi pakeistas ir pareiškėjui skirta intensyvi priežiūra. Nustatyta, jog prie galimai padarytos nusikalstamos veikos prisidėjo A. B. Įtariama, jog jis nenustatytomis aplinkybėmis iš pareiškėjo, turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti, įgijo ne mažiau kaip 0,886 g baltos spalvos miltelių, kurių sudėtyje buvo 0,157 g narkotinės medžiagos – kokaino, kuriuos laikydamas pas save, 2015 m. balandžio 30 d. pardavė anoniminiam liudytojui. Kriminalinės žvalgybos duomenimis, pareiškėjas ir A. B. siejami su organizuotu nusikalstamumu.

29. Aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas vadovavosi senais duomenimis apie pareiškėjo buvusį teistumą nesudaro pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Priešingai, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šie duomenys, vertinant juos kaip visumą kartu su kitais byloje esančiais įrodymais (pastarųjų metų laikotarpiu), įrodymų pakankamumo aspektu tik patvirtina išvadą, jog nagrinėjamu atveju skundžiamų atsakovo Oficialaus perspėjimo ir Rašto priėmimo metu pareiškėjui prevencinio poveikio priemonė – oficialus perspėjimas – buvo pritaikyta esant Įstatymo 4 straipsnyje numatytiems pagrindams. Būtent papildomi Kriminalinės žvalgybos duomenys apie pareiškėjo ryšius su teistais ir įtariamais nusikalstamomis veikomis, susijusiais su organizuotomis nusikalstamomis grupėmis, asmenimis, pareiškėjo gyvenimo būdo aplinkybės, taip pat įslaptinta informacija, su kuria susipažino tiek pirmosios instancijos teismas, tiek apeliacinės instancijos teismas, įrodo, jog pareiškėjas sietinas su organizuotu nusikalstamumu.

30. Šiame kontekste kartu pabrėžtina, kad, kaip teisingai akcentavo ir pirmosios instancijos teismas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog atsižvelgiant į Įstatymo 5 straipsnį, teismų praktiką dėl informacijos slaptumo ir minėto įstatymo 2 straipsnyje nurodytą įtikinėjimo bei prievartos derinimo principą, darytina išvada, kad oficialiame perspėjime neturi (ir negali) būti nurodyti konkretūs įspėjamojo asmens veiksmai, dėl kurių jis įspėjamas, ir šių veiksmų teisinė kvalifikacija (2008 m. spalio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-224/2008, 2008 m. liepos 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1338/2008, 2008 m. gegužės 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-803/2008 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo teiginiai, jog skundžiamame Oficialiame perspėjime nenurodyti konkretūs pareiškėjo nusikalstami veiksmai, o pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime taip pat nenurodė, kokius nusikaltimus pareiškėjas ketina daryti, su kokiomis nusikalstamomis grupuotėmis ar asmenimis ir kokia forma jis palaiko ryšius, atmestini kaip nepagrįsti.

31. Pažymėtina, jog pareiškėjas teigdamas apie savo teigiamai pasikeitusį gyvenimo būdą, teigiamą reputaciją, nepagrindžia šių teiginių jokiais įrodymais. Taigi pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, pareiškėjas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą, aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat nenustatė, todėl apeliacinės instancijos teismas, iš esmės sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams.

32. Teisėjų kolegija taip pat konstatuoja, kad priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, teismas nustatė bylai išspręsti reikšmingas aplinkybes, išsamiai, visapusiškai, objektyviai jas ištyrė pagal įrodymų vertinimo taisykles, sprendime pateikė išsamią ir aiškią teismo posėdyje ištirtų įrodymų (rašytinių įrodymų, bylos proceso dalyvių paaiškinimų) visumos analizę, išsprendė visus pareiškėjo suformuluotus reikalavimus, teismo išvadas aiškiai ir motyvuotai pagrindė ištirtų įrodymų visumos analize ir teisės normomis (ABTĮ 86 str. 2 d., 87 str. 4 d.), todėl padarė teisingą išvadą, kad šiuo atveju pareiškėjo atžvilgiu prevencinio poveikio priemonė – Oficialus perspėjimas – buvo pritaikyta pagrįstai ir teisėtai.

33. Pažymėtina, jog teismo pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimo byloje Van

de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 61 p., 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), didžiosios kolegijos 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Garcia Ruiz prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

34. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.


n u t a r i a:

Pareiškėjo H. A. apeliacinį skundą atmesti.Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.



MILDA VAINIENĖ_______________________


2018-20514 2018-12-14 2018-12-05 2018-12-05 -

Administracinė byla Nr. A-833-261/2018Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01698-2016-9Procesinio sprendimo kategorija 22.1; 22.4.4(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. A. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. A. skundą atsakovui Telšių apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas A. A. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Telšių apskrities

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=e7fde200fef811e8a969c20aa4d38bd4

vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Telšių AVPK) viršininko 2016 m. birželio 30 d. įsakymą Nr. 86-TE-222 „Dėl policijos pareigūnų laikino perkėlimo“ (toliau – ir Įsakymas).

2. Pareiškėjas paaiškino, kad jis dirba Telšių AVPK Mažeikių rajono policijos komisariato (toliau – ir Telšių AVPK Mažeikių rajono PK) Kriminalinės policijos skyriaus vyresniuoju tyrėju, jo einamoms pareigoms – patrulių būrio vado (nuo 2014 m. sausio 2 d. iki 2015 m. lapkričio 20 d.) ir vyresniojo tyrėjo (nuo 2015 m. lapkričio 20 d. iki Įsakymo priėmimo dienos), yra keliamas reikalavimas atitikti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. spalio 21 d. įsakymo Nr. 1V-380/V-618 „Dėl sveikatos būklės reikalavimų asmenims, pretenduojantiems į vidaus tarnybą, pageidaujantiems mokytis vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigose, kitose švietimo įstaigose vidaus reikalų centrinės įstaigos vadovo siuntimu, bei vidaus tarnybos sistemos pareigūnams sąvado patvirtinimo“ (toliau – ir Reikalavimų sveikatos būklei sąvadas) III skilties reikalavimus, t. y. reikalavimai sveikatos būklei yra mažiausi. Įsakymu pareiškėjas buvo perkeltas į pareigas, kurių funkcijos (paskirtis) skiriasi ir kurioms keliami aukštesni sveikatos būklės ir fizinio pasirengimo reikalavimai, t. y. yra įtvirtintas specialusis reikalavimas atitikti Reikalavimų sveikatos būklei sąvado II skilties reikalavimus. Pareiškėjo sveikata yra periodiškai patikrinta dėl atitikimo III skilties reikalavimams, paskutinį kartą jo sveikata periodiškai tikrinta buvo 2015 m. spalio 16 d. Nei prieš priimant Įsakymą, nei jį priėmus pareiškėjo sveikatos būklė nebuvo tikrinama, jis nebuvo siunčiamas nei į periodinį, nei į neeilinį sveikatos patikrinimą, atliekamą prieš paskiriant į pareigas. Pareiškėjas teigė, jog jis perkeltas į pareigas neteisėtai, perkeliant į pareigas nebuvo užtikrinta, kad jis dirbtų saugiomis ir sveikomis sąlygomis, jis perkeltas į pareigas neįsitikinus, jog atitinka specialiuosius sveikatos reikalavimus, todėl šis perkėlimas sukėlė tiesioginę grėsmę, kad gali būti pakenkta pareiškėjo sveikatai.

3. Pareiškėjas ir jo atstovas teismo posėdžio metu nurodė, kad nors posėdžio metu Įsakymas jau negaliojo, tačiau jis sukėlė pareiškėjui teisines pasekmes, t. y. pareiškėjas buvo perkeltas į kitas pareigas. Pareiškėjas manė, jog Įsakymo panaikinimas būtų teisybės atstatymas, suteiktų jam moralinį pasitenkinimą. Paaiškino, kad dirbant pareigose, į kurias pareiškėjas buvo laikinai perkeltas Įsakymu, jis turėjo atlikti daugiau vykdymo funkcijų, t. y. patruliuoti, reaguoti į iškvietimus, vykdyti konvojavimo funkcijas, o prieš Įsakymo priėmimą ir šiuo metu jo darbas yra kabinete, su dokumentais.

4. Atsakovas Telšių AVPK atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.5. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo sveikatos būklė po paskutinio periodinio patikrinimo, kuris buvo atliktas 2015 m.

spalio 16 d., atitinka Reikalavimų sveikatos būklės sąvado III skiltį. Kitas pareiškėjo periodinis sveikatos patikrinimas yra suplanuotas atlikti 2018 m. spalio 16 d. Atsakovas teigė, kad nei prieš priimant skundžiamą Įsakymą, nei po jo priėmimo, nebuvo poreikio siųsti pareiškėją tikrintis sveikatos dėl atitikimo Reikalavimų sveikatos būklės sąvado II skilties reikalavimus, nes pareiškėjas Įsakymu buvo tik laikinai perkeltas į Telšių AVPK Mažeikių rajono PK Veiklos skyriaus vyresniojo tyrėjo pareigas. Perkėlimas buvo atliekamas tarnybinio būtinumo atveju, t. y. siekiant užtikrinti nepertraukiamą policijos pareigūnų darbą Telšių AVPK Mažeikių rajono PK. Vien ta aplinkybė, kad pareiškėjo sveikata neatitinka pareigybės aprašyme nustatyto specialaus reikalavimo atitikti Reikalavimų sveikatos būklės sąvado II skilties reikalavimams, negalėjo būti pagrindas, esant tarnybiniam būtinumui, laikinai neperkelti pareigūno į kitas pareigas.

6. Teismo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu atsakovo atstovas teigė, kad skundo teisme tenkinimas pareiškėjui nesukels jokių teisinių pasekmių. Įsakyme buvo aiškiai nurodyta, kokiam terminui pareigūnas bus perkeltas, t. y. įsakymas 3 mėnesiams (nuo 2016 m. liepos 1 d. iki 2016 m. spalio 1 d.). Nurodė, kad tarnybinis būtinumas laikinai perkelti pareiškėją į kitas pareigas atsirado todėl, kad Telšių AVPK dalyvavo veiklos optimizavimo modulyje, kurį pasiūlė Generalinis komisaras. Teigė, kad perkėlus pareiškėją į kitas pareigas, jam buvo pavesta vykdyti tas pačias funkcijas, kurias jis vykdė ir anksčiau.

II.

7. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. lapkričio 30 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.8. Teismas nustatė, kad Įsakyme buvo nurodyta teisės norma, kurios pagrindu yra priimtas Įsakymas, tačiau jame

nebuvo įvardintos konkrečios tarnybinio būtinumo priežastys, kurios sąlygojo šio Įsakymo priėmimą ir pareiškėjo perkėlimą į kitas pareigas. Šias sąlygas paaiškino tik atsakovo atstovas teismo posėdžio metu. Teismas sprendė, kad skundžiamame Įsakyme tiksliai neįvardijus tarnybinio būtinumo sąlygų, buvo pažeistas Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas reikalavimas, kad administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis, argumentuotas. Tačiau teismas nurodė, kad šiuo atveju padarytas pažeidimas yra tik formalus. Iš skundžiamo Įsakymo matyti, kad į naujai sukurtą Telšių AVPK Mažeikių rajono PK Veiklos skyrių buvo perkelti 29 pareigūnai. Todėl, teismo vertinimu, nėra pagrindo konstatuoti, kad ginčijamas Įsakymas priimtas tik išimtinai siekiant perkelti pareiškėją į kitas pareigas. Atsižvelgęs į Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato nuostatų, patvirtintų Lietuvos policijos generalinio komisaro 2008 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-300, 22.20 punktą teismas

sprendė, kad Telšių apskrities VPK viršininkas turėjo teisę priimti įsakymą perkelti pareigūnus į kitas pareigas, esant tarnybiniam būtinumui, ir tai padarė laikydamasis teisės aktų nustatytos tvarkos.

9. Teismas nurodė, kad Įsakymu pareiškėją perkėlus į Telšių AVPK Mažeikių rajono PK Veiklos skyriaus vyresniojo tyrėjo pareigas, šios pareigybės aprašyme nustatyti aukštesni reikalavimai sveikatos būklei (Reikalavimų sveikatos būklei sąvado II skilties reikalavimai) šias pareigas einančiam valstybės tarnautojui, nei buvo nustatyti Telšių AVPK Mažeikių rajono PK Kriminalinės policijos skyriaus vyresniojo tyrėjo pareigybės aprašyme (šias pareigas pareiškėjas ėjo iki Įsakymu numatyto perkėlimo). Nei prieš priimant Įsakymą, nei jį priėmus pareiškėjo sveikatos būklė nebuvo tikrinama. Tačiau teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas tiek priėmus Įsakymą, tiek jo galiojimo laikotarpiu nesikreipė nei į policijos komisariato viršininką su prašymu patikrinti jo sveikatos būklės atitikimą pareigybės aprašyme nurodytiems reikalavimams, nei į medikus su tam tikrais sveikatos nusiskundimais. Be to, priėmus skundžiamą Įsakymą, pareiškėjas 2016 m. liepos 12 d. pasirašė, jog susipažino su Telšių AVPK Mažeikių rajono PK Veiklos skyriaus vyresniojo tyrėjo pareigybės aprašyme nurodytais tai pareigybei keliamais reikalavimais ir savo parašu patvirtino, jog sutinka su laikinu pareigybės aprašymu, kol galios Įsakymas. Todėl pareiškėjo argumentus, jog laikinas jo perkėlimas esant tarnybiniams būtinumui galėjo pakenkti jo sveikatai ir pažeidė jo teisę į saugias darbo sąlygas, teismas atmetė, kadangi pats pareiškėjas nesiėmė jokių priemonių dėl savo sveikatos būklės patikrinimo.

10. Teismas atsižvelgė ir į tai, kad Įsakymas buvo priimtas terminuotam laikui, t. y. teismo sprendimo priėmimo metu įsakymas nebegaliojo. Teismas sprendė, kad administracinėje byloje pareiškėjo siekto tikslo – panaikinti Įsakymą – įgyvendinimas objektyviai nėra įmanomas Įsakymui netekus galios, Įsakymo panaikinimas pareiškėjui negali sukelti jokių teisinių pasekmių.

III.

11. Pareiškėjas A. A. apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

11.1. Pirmosios instancijos teismas nustatęs VAĮ 8 straipsnio 1 dalies pažeidimą nepagrįstai jį pripažino formaliu. Teismas nesivadovavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota (pvz., 2013 m. gruodžio 2 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-1895/2013) praktika dėl tarnybinio būtinumo aplinkybių ir laikino perkėlimo į kitas pareigas.

11.2. Lietuvos Respublikos darbo kodekso 265 straipsnis numato, kad tam tikrų profesijų darbuotojų sveikata turi būti tikrinama prieš priimant į darbą ir periodiškai darbo metu. Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 21 straipsnyje įtvirtinta, kad darbuotojų sveikata turi būti tikrinama periodiškai, o jei sveikata nepatikrinta periodiškai, darbuotojas turi teisę atsisakyti dirbti. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad pareigūnų sveikatos patikrinimai yra atliekami periodiškai ir nesvarbu pagal kokius reikalavimus sveikata buvo tikrinta, teismas nevertino tos aplinkybės, kad sveikatos patikrinimų periodiškumą nustato ne tik amžius, bet ir rizikos veiksniai. Specializuotosios medicininės ekspertizės organizavimo ir atlikimo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2008 m. rugpjūčio 5 d. įsakymu Nr. 1V-299, įpareigoja atlikti specializuotas medicinines ekspertizes tarnaujantiems pareigūnams, kai numatoma perkelti ar skirti į kitas pareigas, kurioms numatyti tinkamumo vidaus tarnybai didesni sveikatos būklės reikalavimai (10.3 p.).

11.3. Pareiškėjas buvo supažindintas su Įsakymu ir veiksmų laisvės neturėjo – jis turėjo vykdyti Įsakymą arba jį skųsti. Teismo aiškinimas, esą pareiškėjas nesikreipė į darbdavį dėl sveikatos patikrinimo, nėra grindžiamas jokia teisės norma, toks aiškinimas pažeidžia Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą normą, pagal kurią saugias ir sveikas darbo sąlygas darbuotojams privalo sudaryti darbdaviai.

11.4. Dėl Įsakymo nebuvo vykdomos jokios konsultacijos su darbuotojų atstovais (Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 13 str.), tačiau teismas į šias aplinkybes nesigilino.

11.5. Įsakymo nuginčijimas turi esminės įtakos pareiškėjo teisėms (pvz. teisei reikalauti žalos atlyginimo) ir pareigoms (pvz. sprendžiant tarnybinės atsakomybės klausimą, jei toks ateityje iškiltų). Teismas negali atsisakyti tenkinti skundą remdamasis tuo, kad Įsakymo galiojimo terminas yra pasibaigęs. Pareiškėjas remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. liepos 31d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-555/2014. Teismas vertindamas tą aplinkybę, jog Įsakymas yra nustojęs galioti, kaip svarbią ginčo nagrinėjimui, paneigia teisę į teisminę gynybą, nes kiekviena administracinė byla teisme nagrinėjama bent keletą mėnesių, todėl pagal tokia teismo poziciją atsakovas galėtų priiminėti terminuotus įsakymus, kuriais būtų pažeidžiamos teisės ir, jei teisminio nagrinėjimo metu įsakymas būtų nebegaliojantis, pagal teismo logiką, skundas negalėtų būti tenkinamas.

12. Atsakovas atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

12.1. Apelianto teiginiai, kad Įsakyme nenurodytas jo faktinis pagrindas, savaime nedaro jo neteisėtu, į Įsakymo turinį neįtrauktos konkrečios tarnybinio būtinumo priežastys, kurios sąlygojo skundžiamo Įsakymo priėmimą ir apelianto perkėlimą į kitas pareigas, tačiau tai nereiškia, kad apeliantui ir kitiems Įsakyme išvardintiems pareigūnams jos nebuvo žinomos. Tarnybinio būtinumo priežastys buvo tai, kad Telšių AVPK dalyvavo veiklos optimizavimo modulyje, buvo vykdomas optimizavimo procesas. Laikinas perkėlimas į kitas pareigas – tai išskirtinis policijos viršininko įrankis organizuoti policijos darbą taip, kad nenutrūktų tinkama policijos veikla. Pareigūnų perkėlimu buvo siekiama užtikrinti policijos pajėgų darbo nepertraukiamumą ir operatyvumą.

12.2. Apelianto teiginiai apie neužtikrintas jo saugias ir sveikas darbo sąlygas yra paremti prielaidomis, kadangi jokių sveikatai padarytus sutrikimus pagrindžiančių dokumentų nėra pateikta. Apeliantas prieš pasirašydamas, kad susipažino su pareigybės aprašymu, turėjo laisvą valią nesutikti su juo ir jo nepasirašyti, jeigu turėjo pagrįstų priežasčių manyti, kad jo sveikata dėl užimamų pareigų gali pablogėti.

12.3. Pareigūnus perkeliant į kitas pareigas, esant tarnybiniam būtinumui, neracionalu visus pareigūnus siųsti sveikatos patikrinimui. Tarnybinio būtinumo nuostata yra įtvirtinta tam, kad nedelsiant būtų galima operatyviai organizuoti policijos veiklos tęstinumą ir nepertraukiamą funkcijų vykdymą.

Teisėjų kolegija


IV.

13. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl dėl Telšių AVPK viršininko 2016 m. birželio 30 d. įsakymo Nr. 86-TE-222 „Dėl policijos pareigūnų laikino perkėlimo“ 1.17 punkto, kuriuo pareiškėjas A. A. buvo laikinai perkeltas iš Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Mažeikių rajono policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus vyresniojo tyrėjo pareigų į to paties policijos komisariato Veiklos skyriaus vyresniojo tyrėjo pareigas, teisėtumo ir pagrįstumo.

14. Skundžiamas įsakymas priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Vidaus tarnybos statutas) 22 straipsnio 1 dalimi. Vidaus tarnybos statuto 22 straipsnio 1 dalis numato, jog tarnybinio būtinumo atveju pareigūnas be jo sutikimo gali būti perkeltas į kitas aukštesnes, lygiavertes arba žemesnes pareigūno pareigas toje pačioje ar kitoje vidaus reikalų įstaigoje (padalinyje) ne ilgesniam negu 3 mėnesių laikotarpiui. Bendras pareigūno perkėlimo į kitas pareigas tarnybinio būtinumo atvejais laikotarpis per 3 jo tarnybos metus negali būti ilgesnis negu 6 mėnesiai.

15. Pareiškėjo skundas pirmosios instancijos teismui dėl įsakymo panaikinimo buvo grindžiamas tuo, kad perkeliant į kitas pareigas nebuvo tikrinama jo sveikatos būklė.

16. Pirmosios instancijos teismas atmesdamas pareiškėjo skundą pripažino, kad šie pareiškėjo argumentai nėra pagrįsti, kadangi pareiškėjas dėl perkėlimo į kitas pareigas prieštaravimų, susijusių su sveikatos būkle, atsakovui nereiškė.

17. Pareiškėjo apeliacinis skundas yra grindžiamas argumentais, kurie buvo nurodyti skunde pirmosios instancijos teismui, o taip pat ir naujais argumentais, tai yra, objektyvaus faktinio pagrindo priimti ginčijamą įsakymą nebuvimu.

18. Dėl antrosios grupės apeliacinio skundo argumentų pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 134 straipsnio 6 dalis nustato, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribų. Kitoks ABTĮ 134 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (LVAT 2016 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2374-442/2016, 2017 m. sausio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-468-442/2017, 2018 m. gegužės 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1400-575/2018 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl perkėlimo į kitas pareigas tarnybinio būtinumo, kurie nebuvo nurodyti pareiškėjo pirmosios instancijos teismui teiktame skunde, apeliacinės instancijos teisme nenagrinėtini.

19. Pirmosios instancijos teismas nustatė ir apeliacinės instancijos teismas su tuo sutinka, kad šioje byloje ginčijamu Įsakymu atsakovas pareiškėją perkėlė į Telšių AVPK Mažeikių rajono PK Veiklos skyriaus vyresniojo tyrėjo pareigas, šios pareigybės aprašyme (b. l. 41–43) nustatyti aukštesni reikalavimai sveikatos būklei šias pareigas einančiam valstybės tarnautojui (Reikalavimų sveikatos būklei sąvado II skilties reikalavimai), nei buvo nustatyti Telšių AVPK Mažeikių

rajono PK Kriminalinės policijos skyriaus vyresniojo tyrėjo pareigybei (Reikalavimų sveikatos būklei sąvado III skilties reikalavimai), kurią pareiškėjas ėjo iki jo perkėlimo ginčijamu Įsakymu į kitas pareigas (b. l. 44–46).

20. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2008 m. rugpjūčio 5 d. įsakymu Nr. 1V-299 patvirtinto Specializuotosios medicininės ekspertizės organizavimo ir atlikimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 10.3 punkte yra nustatytas privalomas sveikatos būklės tinkamumo vidaus tarnybai nustatymas, kai numatoma pareigūną perkelti ar skirti į kitas pareigas, kurioms numatyti tinkamumo vidaus tarnybai didesni sveikatos būklės reikalavimai.

21. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. spalio 21 d. įsakymu Nr. 1V-380/V-618 patvirtintu Sveikatos būklės reikalavimų asmenims, pretenduojantiems į vidaus tarnybą, pageidaujantiems mokytis vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigose, kitose švietimo įstaigose Vidaus reikalų centrinės įstaigos vadovo siuntimu, bei vidaus tarnybos sistemos pareigūnams sąvadu nustatyti skirtingi sveikatos būklės reikalavimai, atitinkamai pagal skiltis nuo I iki III.

22. Pareiškėją perkėlus į kitą pareigybę, kuriai nustatyti II skilties sveikatos būklės reikalavimai, šie reikalavimai tapo didesni nei tie, kuriems jo atitiktis buvo nustatyta paskutinio jam atlikto medicininio patikrinimo metu 2015 m. spalio 16 d., t. y., nei nustatyti III skilties reikalavimai, būtini pareigybei, kurią pareiškėjas užėmė iki jo perkėlimo.

23. Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 3 straipsnio 2 dalimi nustatyta, kad darbuotojo teisę turėti saugias ir sveikas darbo sąlygas garantuoja Lietuvos Respublikos Konstitucija, šis Įstatymas ir kiti darbuotojų saugos ir sveikatos norminiai teisės aktai. Saugias ir sveikas darbo sąlygas darbuotojams privalo sudaryti darbdaviai.

24. Šio ginčo atveju atsakovas, būdamas pareiškėjo darbdaviu, privalėjo vykdyti Aprašo 10.3 punkto reikalavimą ir prieš perkeldamas pareiškėją tarnybinio būtinumo atveju į kitas pareigas turėjo siųsti pareiškėją ekspertizei, siekiant nustatyti jo tinkamumą tarnybai naujoje pareigybėje. Toks sveikatos būklės tikrinimas apsaugotų pareigūną nuo galimų profesinės rizikos veiksnių poveikio sveikatai bei garantuotų tinkamą pareigūnui pavestų funkcijų vykdymą.

25. Minėtas Aprašo pažeidimas yra pagrindas panaikinti Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2016 m. birželio 30 d. įsakymo Nr. 86-TE-222 „Dėl policijos pareigūnų laikino perkėlimo“ 1.7 ir 2.17 punktus, kuriais pareiškėjas buvo perkeltas į kitas pareigas, kaip neteisėtą dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą (ABTĮ 91 str. 1 d. 3 p.).

26. Apeliacinės instancijos teismas naikina Įsakymą nepriklausomai nuo to, kad ginčijamo Įsakymo galiojimas yra pasibaigęs, kadangi akto panaikinimo pasekmės ir jo galiojimo pabaigos teisinės pasekmės yra skirtingos.

27. Administracinių bylų teisenos įstatymo 94 straipsnyje nustatyta, kad skundžiamo teisės akto (veiksmo) panaikinimas reiškia, kad konkrečiu atveju atkuriama buvusi iki ginčijamo teisės akto (veiksmo) priėmimo padėtis, tai yra atkuriamos pažeistos pareiškėjo teisės ar teisėti interesai, tačiau iki panaikinto teisės akto galiojusio kito teisės akto teisinė galia tokiu atveju savaime neatkuriama.

28. LVAT dėl akto galiojimo pabaigos nuostatų, kurios yra aktualios šiam ginčui, yra nustatęs, kad teisės teorijoje pripažįstama, jog norminių teisės aktų galiojimo laikas – tai laiko tarpas nuo akto įsigaliojimo pradžios iki jo galiojimo pabaigos. Galiojimo pradžia – tai data, nuo kurios galima naudotis teisės akte suformuluotomis teisės normomis, jas taikyti, jų laikytis ir jas vykdyti. Galiojimo pabaiga – tai data, nuo kurios paneigiama galimybė naudotis teisės akte suformuluotomis teisės normomis (žr. 2011 m. birželio 6 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-1085/2011).

29. Šio ginčo atveju pareiškėjas motyvuodamas skundžiamo akto panaikinimo aktualumą, akcentavo jo pažeistą teisę dirbti saugiomis sąlygomis ir ginčijamo Įsakymo įtaką jo sveikatai bei galimai dėl to kilsiančias pasekmes ateityje.

30. Teismas pareiškėjo argumentus pripažįsta kaip įstatymo saugomą interesą, suteikiantį teisę dėl jo kreiptis į teismą gynybos (ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis), todėl įvertinęs skirtingas aktų galiojimo pabaigos ir aktų panaikinimo teisines pasekmes (nutarties 27–28 punktai) turi pagrindą pareiškėjo skundą tenkinti pagal jame suformuotą reikalavimą – panaikinti Įsakymo dalį dėl pareiškėjo perkėlimo į kitas pareigas.

31. Pirmosios instancijos teismas priėmęs priešingą sprendimą neteisingai aiškino bei taikė materialiosios teisės normas, nustatančias teisę į tinkamas tarnybos sąlygas ir tai yra pagrindas panaikinti teismo sprendimą (ABTĮ 147 straipsnis).

32. Esant šioms aplinkybėms pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas ir panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą priimtinas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo A. A. skundas tenkintinas (ABTĮ 88 straipsnio 2 punktas).



Pareiškėjo A. A. apeliacinį skundą patenkinti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 30 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.Pareiškėjo A. A. skundą patenkinti.Panaikinti Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2016 m. birželio 30 d. įsakymo Nr. 86-TE-222

„Dėl policijos pareigūnų laikino perkėlimo“ 1.7 ir 2.17 punktus, kuriais A. A. buvo perkeltas į kitas pareigas.Sprendimas neskundžiamas.


ROMANAS KLIŠAUSKAS

RIČARDAS PILIČIAUSKAS_______________________


2018-20502 2018-12-14 2018-12-05 2018-12-05 -






teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. Š. skundą atsakovui Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas A. Š. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Tarnyba) 2016 m. kovo 18 d. sprendimą Nr. D2-913 (toliau – ir Sprendimas) ir išspręsti klausimą iš esmės – skundą dėl bankroto administratoriaus M. K. (toliau – ir Administratorius) neveikimo patenkinti bei įpareigoti Tarnybą atlikti neeilinį uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Bankrotas“ ir Administratoriaus veiklos vertinimą ir pagal kompetenciją įvertinti Administratoriaus veiksmus (neveikimą) atsisakant imtis veiksmų dėl BUAB „Timera“ kreditoriaus A. M. pateikto kreditorinio reikalavimo BUAB „Timera“ bankroto byloje teisinio vertinimo.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad jis 2016 m. vasario 24 d. pateikė skundą Tarnybai dėl neteisėtų Administratoriaus veiksmų BUAB „Timera“ bankroto procese (toliau – ir Skundas), nurodydamas aplinkybes dėl galimai neteisėtų Administratoriaus veiksmų ir pateikdamas tai įrodančius teismų sprendimus. Tarnyba Sprendimu atsisakė pradėti neplaninį Administratoriaus veiklos patikrinimą, nurodydama, jog ji neturi teisės vertinti, ar 2008 m. vasario 22 d. sandoris turi būti ginčijamas teisme. Pareiškėjas pažymėjo, kad jis Skunde neprašė Tarnybos spręsti, ar 2008 m. vasario 22 d. sandoris turi

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=d3a6f940fef811e8a969c20aa4d38bd4

būti ginčijamas teisme, kadangi pareiškėjas pateikė teismų sprendimų kopijas, kurios pagrindžia minėto sandorio neteisėtumą ir neteisėtus Administratoriaus veiksmus. Pareiškėjas manė, kad Administratorius yra šališkas arba neturi pakankamos kvalifikacijos, ir teigė, kad Skunde pateikti įrodymai, pagrindžiantys Administratoriaus piktnaudžiavimą procesine padėtimi nesiimant veiksmų, kurie nurodyti teisės aktuose.

3. Atsakovas Tarnyba atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.4. Atsakovas paaiškino, kad Administratoriaus neplaninis veiklos patikrinimas gali būti pradėtas ir atliekamas dėl

bankroto administratoriaus galimai padarytų teisės aktų pažeidimų tik atsižvelgiant į Tarnybos kompetenciją, t. y. Tarnyba gali vertinti konkrečius bankroto administratorių veiksmus, pasireiškusius įmonių bankrotą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, teismo priimtų procesinių dokumentų, kreditorių susirinkimo (komiteto) nutarimų vykdymo pažeidimu.

5. Tarnyba nurodė, kad Administratorius 2016 m. sausio 14 d. rašte Nr. 16/02 „Dėl A. Š. prašymo ginčyti kreditorinį reikalavimą“ pareiškėjui pateikė motyvuotą atsakymą, jame nurodydamas savo argumentus, kodėl jo nuomone, pareiškėjo prašymas yra nepagrįstas. Atsakovas pažymėjo, kad įmonių bankroto procesą reglamentuojančiuose teisės aktuose nėra įtvirtintas reikalavimas Administratoriui vykdyti buvusių įmonės vadovų ir (ar) akcininkų prašymus ginčyti sandorius, be to, Tarnybai nėra suteikta teisė vertinti, ar pareiškėjo nurodytas sandoris turėtų būti ginčijamas teisme.

6. Atsakovas taip pat teigė, kad pareiškėjas 2016 m. vasario 4 d., t. y. iki Skundo pateikimo Tarnybai dienos, pateikė prašymą Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai, kuri 2016 m. balandžio 5 d. pateikė prokuroro ieškinį ginant viešąjį interesą dėl 2008 m. vasario 22 d. pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo niekine Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.81 straipsnio pagrindu, taigi Tarnybai pradėjus neplaninį bankroto administratoriaus veiklos patikrinimą pagal pareiškėjo Skundą, patikrinimas būtų sustabdytas.

II.

7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 20 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – panaikino Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2016 m. kovo 18 d. sprendimą Nr. D2-913 ir įpareigojo atsakovą pareiškėjo 2016 m. vasario 24 d. skundą nagrinėti iš naujo.

8. Teismas nustatė, jog pareiškėjas Administratoriui pateikė 2016 m. sausio 7 d. prašymą, kuriame prašė ginčyti A. M. reikalavimus BUAB „Timera“ (b. l. 64–65). Administratorius atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą, be kita ko, dėl to, kad pareiškėjas, kaip buvęs UAB „Timera“ valdytojas, neperdavė Administratoriui dokumentų, kurių pagrindu jis galėtų atlikti tam tikrus patikrinimus. Pareiškėjas Skunde Tarnybai nurodė, kad A. M. 2008 m. vasario 22 d. pirkimo–pardavimo sutartimi pardavė jam žemės sklypą ir pastatą su priklausiniu, esančius adresu: Kauno g. 53, Ramučių k. Kauno raj. (toliau – ir Sandoris), tačiau Šiaulių apygardos teismo 2011 m. spalio 14 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-17-332/2011 (toliau – ir 2011 m. spalio 14 d. nuosprendis) buvo nustatyta, jog Sandoris iš esmės nebuvo sudarytas (b. l. 52–63). Pareiškėjas Skunde Tarnybai taip pat nurodė, kad Administratorius, 2015 m. vasario mėn. kreipdamasis su prašymu bankrotą pripažinti tyčiniu, kaip vieną iš Administratoriaus argumentus pagrindžiančių įrodymų pateikė ir 2011 m. spalio 14 d. nuosprendį, kuriame įvardinti fiktyvūs sandoriai, tame tarpe, ir Sandoris; Administratoriui buvo žinomi neteisėti A. M. veiksmai bei kreditorinio reikalavimo nepagrįstumas, tačiau Administratorius nesiėmė veiksmų apginti bankrutuojančios įmonės ar kitų jos kreditorių teises ir teisėtus interesus (b. l. 35–37). Tarnyba išnagrinėjo pareiškėjo Skundą ir atsisakė pradėti neplaninį Administratoriaus veiklos patikrinimą pagal pareiškėjo Skunde nurodytas aplinkybes remdamasi tuo, kad Tarnybai nėra suteikta teisė vertinti, ar Sandoris turėtų būti ginčijamas teisme, bei tuo, kad sandorių ginčijimas yra Administratoriaus teisė ir pareiga.

9. Teismas nurodė, kad Šiaulių apygardos teismas 2011 m. spalio 14 d. nuosprendžiu pripažino A. Š., E. M., A. M., L. B. ir V. G. kaltais padarius nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 262 straipsnyje, 265 straipsnio 1 dalyje, 260 straipsnio 3 dalyje ir pažymėjo, kad nusikalstama veika pradėta vykdyti nuo 2005 metų, todėl teismas sprendė, kad iš nusikalstamos veikos gautomis piniginėmis lėšomis buvo sumokėta 2008 metais sudarant Sandorį. Teismas nustatė, kad Kauno apygardos teismo 2015 m. liepos 8 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-419-657/2016 BUAB „Timera“ bankrotas pripažintas tyčiniu.

10. Remdamasis Lietuvos respublikos įmonių bankroto įstatymo 20 straipsnio 5 dalimi teismas sprendė, kad Administratorius nagrinėjamu atveju turėjo teisę ir pareigą patikrinti BUAB „Timera“ sandorius, sudarytus per 5 metų laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo. Teismas nurodė, kad Sandoris buvo sudarytas anksčiau nei prieš 5 metus, tačiau pažymėjo, kad Įmonių bankroto įstatymo 20 straipsnio 5 dalyje taip pat nustatyta, kad bankroto administratorius, be kita ko, turi teisę ir pareigą pareikšti ieškinius teisme dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (arba) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais. Teismas pažymėjo, kad Tarnyba Sprendime nevertino, ar Administratorius, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą, vertino aplinkybes ir siekė nustatyti, ar

Sandoris buvo priešingas įmonės veiklos tikslams ir (arba) galėjo turėti įtakos tam, kad BUAB „Timera“ negali atsiskaityti su kreditoriais.

11. Teismo vertinimu, aplinkybė dėl prokuroro pateikto ieškinio teismui gali būti pagrindu sustabdyti pradėtą neplaninį Administratoriaus veiklos patikrinimą, tačiau negali būti pagrindu atsisakyti pradėti neplaninį Administratoriaus veiklos patikrinimą.

12. Teismas sprendė, kad Tarnyba netinkamai ir neišsamiai išnagrinėjo pareiškėjo Skunde pateiktus argumentus, todėl priėmė neteisingą ir nepagrįstą Sprendimą. Tarnybai iš esmės neįvertinus visų pareiškėjo Skunde išdėstytų argumentų, teismas neįpareigojo Tarnybos atlikti neplaninio Administratoriaus veiklos patikrinimo, o įpareigojo Tarnybą pareiškėjo 2016 m. vasario 24 d. skundą nagrinėti iš naujo.

III.

13. Atsakovas Tarnyba apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

13.1. Tarnyboje įvertinus Administratoriaus veiksmus administruojant BUAB „Timera“ nebuvo nustatyta jokių teisės aktų pažeidimų. Teisės aktai bankroto administratoriui nenumato pareigos ginčyti tokį sandorį. Įmonių bankroto įstatymo 20 straipsnio 5 dalis numato pareigą administratoriui patikrinti įmonės sandorius, sudarytus per 5 metų laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo ir, jeigu nustato, kad dalis peržiūrėtų sandorių (t. y. tų, kurie sudaryti per 5 metų laikotarpį) prieštarauja įmonės veiklos tikslams arba galėjo turėti įtakos įmonės gebėjimui atsiskaityti su kreditoriais, kreipiasi į teismą dėl tokių sandorių nuginčijimo. Pirmosios instancijos teismas pripažinęs, kad Sandoris buvo sudarytas anksčiau kaip prieš 5 metus iki bankroto bylos iškėlimo, tačiau nurodydamas, kad Administratorius turėjo šį Sandorį įvertinti, nenurodė, kokio teisės akto pagrindu buvo prieita prie tokios išvados.

13.2. Jokie trečiųjų asmenų (tame tarpe, ir prokuratūros) veiksmai ginčijant Sandorį nedaro įtakos bankroto administratoriaus veiksmų teisėtumui tose ribose, kuriose Tarnyba yra kompetentinga tikrinti bankroto administratoriaus veiksmų teisėtumą.

13.3. Pirmosios instancijos teismas, panaikindamas Tarnybos sprendimą, nenurodė, kokius teisės aktus Tarnyba pažeidė.

13.4. Sprendimas buvo priimtas Tarnybos kompetencijos ribose, vadovaujantis teisės aktų nuostatomis, priešingai nei nurodė Vilniaus apygardos administracinis teismas, Tarnyba pareiškėjo skundą atidžiai ištyrė ir įvertino visus reikšmingus aspektus. Pareiškėjui buvo pateiktas motyvuotas atsisakymas pradėti neplaninį bankroto administratoriaus patikrinimą, kuriame pateikiama Tarnybos pozicija dėl bankroto administratoriaus veiksmų, tokią poziciją pagrindžiantys teisės aktai ir faktinės aplinkybės.

14. Pareiškėjas A. Š. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti. Pareiškėjas, be jo skunde pirmosios instancijos teismui nurodytų motyvų, atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

14.1. Išnagrinėjus civilinę bylą Nr. e2-1787-249/2017 buvo patenkinti A. Š. ir Lietuvos generalinės prokuratūros ieškiniai ir BUAB „Timera“ naudai panaikintas Sandoris, privedęs įmonę prie bankroto ir iš A. M. (inicijavusio BUAB „Timera“ bankrotą) BUAB „Timera“ naudai priteista 14 480 Eur suma. BUAB „Timera“ bankroto administratorius apskundė BUAB „Timera“ naudingą Kauno apygardos teismo sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-1787-249/2016 ir prašydamas jį panaikinti. Todėl akivaizdu, jog Administratorius atstovauja išskirtinai kreditoriaus A. M. interesus ir nesiekia apsaugoti BUAB „Timera“, jos kreditorių (bendrai) ar akcininkų interesų, šios aplinkybės sudaro pagrindą inicijuoti neeilinį bankroto administratoriaus veiklos patikrinimą. Bankroto administratorius atsisakė ginčyti Sandorį, kuris Kauno apygardos teismo buvo 2016 m. lapkričio 3 d. pripažintas niekiniu ir kuris įmonę privedė prie bankroto. Šios aplinkybės rodo tiesioginį bankroto administratoriaus suinteresuotumą ne atkurti įmonės mokumą, ginti jos, jos kreditorių ir akcininkų interesus, bet ją likviduoti. Be to, Administratoriui buvo žinoma apie 2011 m. spalio 24 d. nuosprendį, kuriame nustatyti prejudiciniai faktai, turintys reikšmės visam bankroto procesui. Bankroto administratorius atsisako nuvykti ir surasti įmonės buhalterinius dokumentus, taip pat neginčijo A. M. (BUAB „Timera“ kreditoriaus, turinčio daugiau nei 99 proc. visų reikalavimų sumos) pateikto kreditorinio reikalavimo.

14.2. Pareiškėjas prašo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo įvertinti A. Š. informacinį pranešimą (b. l. 128), prie kurio buvo pridėtas BUAB „Timera“ apeliacinis skundas civilinėje byloje Nr. e2-1787-249/2016, siekiant panaikinti BUAB „Timera“ naudingą teismo sprendimą.

14.3. Įmonių bankroto įstatymas nedraudžia bankroto administratoriui tikrinti anksčiau nei per 5 metus iki bankroto bylos iškėlimo sudarytus sandorius, kurie bankroto administratoriui kelia įtarimų.

Teisėjų kolegija


IV.

15. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtą pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą patikrino neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų, kadangi nėra aplinkybių, nustatytų ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, dėl kurių turėtų būti nepaisoma apeliacinio skundo ribų.

16. Atsakovo apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės tuo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė ginčo santykius reglamentuojančius teisės aktus.

17. Šalys neginčija bylos faktinių aplinkybių, todėl apeliacinės instancijos teismas remiasi pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir jų iš naujo nevertina.

18. Atsakovas yra įgaliota institucija vykdanti bankroto administratoriaus veiklos priežiūrą ir šio ginčo apimtyje tikrinamas jo veiksmų teisėtumas Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies apimtimi, t. y., ar atsakovas, nagrinėdamas pareiškėjo skundą, veikė savo kompetencijos ribose, ar nepažeidė įstatymo ar kito teisės akto. Todėl nėra reikšmingi pareiškėjo atsiliepime į apeliacinį skundą nurodyti argumentai apie paties pareiškėjo pasirinktas bankrutuojančios įmonės ir / ar kreditorių teisių gynimo priemones, kurios nepatenka į bankroto administratoriaus veiklos apimtį.

19. Viena iš bankroto administratoriaus veiklos priežiūros formų yra administratoriaus veiklos neplaninis patikrinimas. Pagal Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2012 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. 4-299 patvirtintų Bankroto administratorių veiklos priežiūros taisyklių (akto redakcija galiojusi iki 2016 m. liepos 21 d.) 23.2 punktą, turint informacijos, gavus asmenų pareiškimą, prašymą ar kitą dokumentą (toliau – skundas) dėl administratoriaus veiklos ar kilus kitų pagrįstų įtarimų dėl administratoriaus veiksmų ar neveikimo, kurie gali prieštarauti teisės aktams ar neatitikti teisės aktų nustatytų reikalavimų, gali būti atliekamas administratoriaus veiklos neplaninis patikrinimas.

20. Pareiškėjo skundo, pateikto atsakovui 2016 m. vasario 24 d.(b. l. 49–51), turinys patvirtina, kad pareiškėjas siekė inicijuoti bankroto administratoriaus M. K. neeilinį patikrinimą dėl to, kad jis, administruodamas BUAB „Timera“, atsisakė ginčyti 2008 m. vasario 22 d. pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą tarp UAB „Timera“ ir A. M.

21. Atsakovas šioje byloje pareiškėjo ginčijamu 2016 m. kovo 18 d. sprendimu Nr. D2-913 atsisakė pagal pareiškėjo pateiktą skundą pradėti neplaninį patikrinimą, nenustatęs teisės aktų pažeidimo. Atsakovas nurodė, kad bankroto administratorius turi teisę ir pareigą ginčyti sandorius tyčinio bankroto atveju už penkerių metų laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo.

22. Pareiškėjo nurodomas sandoris buvo sudarytas 2008 m. vasario 22 d., o bankroto byla UAB „Timera“ pagal Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis Kauno apygardos teismo nutartimi iškelta 2014 m. balandžio 30 d., todėl 5 metų terminas iki bankroto iškėlimo buvo pasibaigęs.

23. Įmonių bankroto įstatymo 20 straipsnio 5 dalimi nustatyta, kad administratorius privalo patikrinti įmonės sandorius, sudarytus per 5 metų laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo, ir pareikšti ieškinius teisme pagal įmonės buveinės vietą dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (arba) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais.

24. Šios aplinkybės patvirtina, kad atsakovo sprendimas atsisakyti pradėti neplaninį patikrinimą pagal pareiškėjo skundą yra teisėtas bei pagrįstas.

25. Pirmosios instancijos teismas, priėmęs priešingą sprendimą, neteisingai aiškino bei taikė teisės normas, nustatančias bankroto administratoriaus teisę ginčyti sandorius, todėl tai yra pagrindas panaikinti teismo sprendimą (ABTĮ 147 straipsnis).

26. Panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą priimtinas naujas sprendimas, kuriuo atsakovo apeliacinis skundas tenkintinas ir pareiškėjo A. Š. skundas atmestinas kaip nepagristas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).

Remdamasi išdėstytu bei vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija


Atsakovo Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų

ministerijos apeliacinį skundą patenkinti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 20 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.Pareiškėjo A. Š. skundą atmesti kaip nepagrįstą.Sprendimas neskundžiamas.


ROMANAS KLIŠAUSKAS



2018-20490 2018-12-14 2018-12-05 2018-12-05 -






teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo mažosios bendrijos „Regruta“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo mažosios bendrijos „Regruta“ skundą atsakovui Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentui dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas mažoji bendrija (toliau – ir MB) „Regruta“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento (toliau – Departamentas) 2015 m. gruodžio 10 d. nutarimą taikyti ekonomines sankcijas už alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimus“ Nr. ATK2-165/15 (toliau – ir Nutarimas) ir administracinę bylą dėl Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo nuostatų pažeidimo nutraukti.

2. Pareiškėjo teigimu, Departamentas nepagrįstai, remdamasis Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 18 straipsnio 3 dalies 3 punktu, paskyrė Bendrovei 144 Eur dydžio baudą už tai, kad Bendrovės darbuotoja Ž. R. (toliau – ir darbuotoja, pardavėja), dirbdama bare, esančiame (duomenys neskelbtini), Panevėžyje (toliau – ir baras), 2015 m. spalio 16 d. apie 22.40 val. pardavė pirkėjui D. G. du 1 l talpos butelius alaus (vienas alaus butelis nebuvo atidarytas) ir 0,2 l talpos butelį degtinės, o pirkėjas alkoholinius gėrimus išsinešė iš baro.

3. Bendrovė nurodė, kad pirkėjas buvo įspėtas dėl alkoholio vartojimo galimybės tik bare, tačiau nepaisė jam duotų paaiškinimų, įsidėjo vieną pakuotę į pirkinių maišą, kuomet ši dar nebuvo atidaryta, nepakluso pardavėjos reikalavimui alkoholinius gėrimus suvartoti vietoje. Dėl neteisėto pirkėjo veikimo viena pakuotė liko neatidaryta, o alkoholiniai gėrimai nebuvo suvartoti vietoje. Pareiškėjas teigė, kad buvo sudarytos visos sąlygos pirkėjams žinoti ir elgtis taip, kad alkoholiniai gėrimai, įsigyti po 22 val., būtų suvartoti vietoje. Atkreipė dėmesį į tai, kad pardavėjai už pažeidimą pagal Lietuvos

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=bef71b10fef811e8a969c20aa4d38bd4

Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 164 straipsnio 3 dalį buvo paskirta administracinė nuobauda, tačiau nesulaukus minėto ginčo išsprendimo apeliaciniame teisme, atsakovas priėmė skundžiamą Nutarimą.

4. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.5. Atsakovas nurodė, kad vadovaujantis Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Panevėžio miesto

policijos komisariato (toliau – ir Panevėžio AVPK Panevėžio PK) pareigūnų surinkta medžiaga buvo nustatyta, kad Bendrovei priklausančiame bare prekiaujama alkoholiniais gėrimais gamykliniu būdu uždarytoje pakuotėje ir neužtikrinama, kad parduodami alkoholiniai gėrimai būtų vartojami viešojo maitinimo vietoje.

6. Departamentas pažymėjo, kad būtent pareiškėjui nustatyta imperatyvi pareiga užtikrinti, kad alkoholiniai gėrimai būtų parduodami atidarytoje pakuotėje ir tik vartoti vietoje. Pabrėžė, kad buvo parduotas didelis kiekis alkoholinių gėrimų, skirtingo asortimento, taip pat viena pakuotė buvo neatidaryta, kas, atsakovo įsitikinimu, leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas nesugebėjo užtikrinti minėto reikalavimo laikymosi. Net jeigu pardavėja ir būtų atidariusi visų alkoholinių gėrimų pakuotes, pareiškėjas pažeistų Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto reikalavimą, nes vienam pirkėjui konkrečiu atveju buvo parduotas itin didelis kiekis skirtingo asortimento alkoholinių gėrimų, tokiu būdu neužtikrinant alkoholinių gėrimų vartojimo tik vietoje.

7. Nesutikdamas su pareiškėjo argumentais dėl pardavėjos administracinio teisės pažeidimo nagrinėjamos bylos, atsakovas pabrėžė, kad Įstatymo pažeidimai buvo nustatyti Bendrovės atžvilgiu, o ne fizinio asmens atžvilgiu, kuriam atsakomybė kilo pagal ATPK nuostatas. Atsakovas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, pažymėdamas, kad ekonominės sankcijos ūkio subjektams gali būti taikomos nepriklausomai nuo to, ar atitinkami asmenys buvo patraukti administracinėn atsakomybėn už administracinius teisės pažeidimus, įtvirtintus ATPK; administracinio teisės pažeidimo byloje priimtas nutarimas prejudicinės galios šioje nagrinėjamojoje byloje neturi (LVAT 2013 m. balandžio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-123/2013).

8. Atsakovas nurodė, kad vyresniosios tyrėjos S. A. tarnybinis pranešimas, vyresniojo tyrėjo R. S. tarnybinis pranešimas, pirkėjo D. G. rašytinis paaiškinimas, Bendrovės pardavėjos rašytinis paaiškinimas, įvykio metu darytos nuotraukos ir kitos aplinkybės patvirtina, jog nebuvo laikomasi Įstatymo nuostatų.

II.

9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 6 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.10. Įvertinęs byloje pateiktus duomenis teismas nustatė, jog 2015 m. spalio 16 d. apie 22.41 val. Bendrovės pardavėja

pirkėjui D. G. pardavė du 1 l talpos butelius alaus (vieną gamykliniu būdu uždarytą, vieną – atidarytą) ir vieną atidarytą 0,2 l talpos butelį degtinės, kuriuos jis išsinešė iš baro patalpų į gatvę.

11. Teismas sprendė, kad Bendrovės atsakomybei atsirasti pakanka to, kad alkoholiniai gėrimai nebuvo parduodami atidarytoje pakuotėje ir buvo vartojami ne vietoje. Teismas pažymėjo, kad užtikrinimas, jog alkoholiniai gėrimai būtų vartojami tik vietoje, privalo būti realus, nepakanka vien informuoti pirkėjus apie nurodyto pobūdžio draudimą. Tai, kad alkoholiniai gėrimai pirkėjui buvo parduoti ne vartoti vietoje, teismo vertinimu, rodo ir ta aplinkybė, kad pardavėja pardavusi du 1 l talpos butelius alaus (6% stiprumo) ir vieną 0,2 l talpos butelį degtinės pirkėjui nepadavė alkoholiniams gėrimams gerti skirtos taros (bokalo, stiklinės, stikliuko ar pan.), o atiduodant tris butelius ir dar skirtingo asortimento gėrimų jai turėjo kilti pagrįstų abejonių, kad alkoholiniai gėrimai nebus vartojami vietoje, be to, ji vieno butelio alaus visiškai neatidarė. Teismas taip pat pažymėjo, teisminio nagrinėjimo metu pardavėja negalėjo paaiškinti, kodėl bare esant grotoms, atitveriančioms prekystalį ir lentynas su alkoholiu nuo salės, ji nepadėjo parduodamų gėrimų taip, kad pirkėjas negalėtų jų pasiimti, kol pardavėja šių butelių neatsuko. Teismas sprendė, kad pareiškėjas nesiėmė efektyvių priemonių, kad alkoholiniai gėrimai (alus ir degtinė) nebūtų išsinešti ir baro, pareiškėjo pasirinktos priemonės, kurias panaudojo jo darbuotoja (atidarė tik du alkoholinio gėrimo butelius, nepadavė taros skirtos alui ir degtinei gerti, pati alkoholinių gėrimų neišpilstė), neužtikrino, kad alkoholiniai gėrimai nuo 22 iki 8 valandos būtų vartojami vietoje.

12. Teismo vertinimu, aplinkybė, kad Bendrovės darbuotoja, pardavusi alkoholinį gėrimą, nebuvo nubausta teisės aktų nustatyta tvarka, administracinio teisės pažeidimo byla jai nutraukta, negali būti pagrindu šią bylą nutraukti, nes pagal LVAT praktiką administracinėse bylose Nr. A62-2928/2011, Nr. A858-351/2013 ekonominės sankcijos ūkio subjektams gali būti taikomos nepriklausomai nuo to, ar atitinkami asmenys buvo patraukti administracinėn atsakomybėn už administracinius teisės pažeidimus, įtvirtintus ATPK. Sprendžiant klausimą dėl to, ar ūkio subjektas pažeidė Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto nuostatas, turi būti įvertinama visų objektyvių ir subjektyvių faktorių visuma, tuo tarpu, ūkio subjekto darbuotojo veiksmai ar neveikimas yra tik vienas iš tokių faktorių.

III.

13. Pareiškėjas MB „Regruta“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą.

14. Apeliacinis skundas, be pareiškėjo skunde pirmosios instancijos teismui išdėstytų motyvų, grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

14.1. Teismas neįvertino reikšmingų aplinkybių apie tai, kad pardavėja įspėjo pirkėją apie tai, jog alkoholiniai gėrimai parduodami atidarytoje pakuotėje ir tik vartoti vietoje, taip pat to, kad pardavėja atidarė dvi iš trijų alkoholinių gėrimų pakuotes, o trečiosios negalėjo atidaryti dėl pirkėjo veiksmų, nes jis butelį įsidėjo į pirkinių maišą. Pirkėjui buvo pateikta tinkama tara vartoti gėrimus vietoje, užtikrintos tinkamos sąlygos juo vartoti vietoje.

14.2. Panevėžio miesto apylinkės teismas 2016 m. vasario 29 d. nutarime administracinio teisės pažeidimo byloje nustatė prejudicinius faktus, turinčius reikšmės vertinant ne tik pardavėjos, bet ir Bendrovės veiksmus, ir vertintinus kaip pakankamas Bendrovės taikytas priemones Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto reikalavimu įgyvendinti: alkoholis buvo parduodamas nedidelėje patalpoje, grotuotame bare, tačiau jame yra visos sąlygos alkoholį vartoti vietoje; pardavėja garsiai informavo pirkėją apie tai, kad alkoholį reikia vartoti vietoje; pardavėja ėmėsi tinkamų ir pakankamų priemonių, kokių atitinkamomis aplinkybėmis galėjo imtis, kad Įstatymo reikalavimai nebūtų pažeisti.

14.3. Skirtingo asortimento alkoholinių gėrimų pasirinkimas yra pirkėjo apsisprendimo reikalas, pirkėjo įsigytas alkoholio kiekis ir jo rūšys sudarė pagrindą manyti, kad alkoholiniai gėrimai bus vartojami vietoje, nes stipraus alkoholio kiekis buvo nedidelis. Apeliantas teigia, kad Bendrovė ėmėsi pakankamų, objektyvių, protingų priemonių įgyvendinant Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte įtvirtintą draudimą, veikė sąžiningai, visomis įmanomomis priemonėmis, atsižvelgiant į konkrečią situaciją ir pirkėjo veiksmus.

15. Atsakovas Departamentas atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir apeliacinį skundą atmesti. Atsakovas nurodo, kad palaiko savo atsiliepime į pareiškėjo skundą išdėstytus argumentus, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog pareiškėjas nesiėmė efektyvių priemonių, kad alkoholiniai gėrimai nebūtų išsinešti, pardavėjos pasirinktos priemonės (atidarė tik du alkoholinio gėrimo butelius, nepadavė taros skirtos alui ir degtinei gerti, pati alkoholinių gėrimų neišpilstė) neužtikrino Įstatyme nustatytos imperatyvios pareigos vykdymo.

Teisėjų kolegija


16. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Departamento 2015 m. gruodžio 10 d. nutarimo Nr. ATK2-165/15, kuriuo nuspręsta taikyti Bendrovei ekonominę sankciją už Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto pažeidimą, teisėtumo ir pagrįstumo.

17. Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punktas (bylai aktuali 2015 m. gegužės 21 d. įstatymo Nr. XII-1737 redakcija) nustato, kad Lietuvos Respublikoje prekiauti alkoholiniais gėrimais draudžiama nuo 22 valandos iki 8 valandos viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais. Šis draudimas netaikomas viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais, parduodamiems pilstomiems alkoholiniams gėrimams ar alkoholiniams gėrimams, parduodamiems atidarytoje pakuotėje ir tik vartoti vietoje.

18. Aiškindamas šios teisės normos turinį Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog išimtimi iš bendros taisyklės pasinaudoti galima, kai yra tenkinamos dvi kumuliatyvios, t. y. kartu egzistuojančios sąlygos: gėrimai parduodami atidarytoje pakuotėje ir tik vartoti vietoje (žr. 2013 m. rugpjūčio 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-351/2013). Alkoholio kontrolės įstatymo 34 straipsnio 3 dalis (bylai aktuali 2015 m. gegužės 21 d. įstatymo Nr. XII-1737 redakcija) numato, kad už šio įstatymo 18 straipsnio 3 dalyje nustatytų reikalavimų nesilaikymą įmonės baudžiamos nuo vieno šimto keturiasdešimt keturių eurų iki penkių šimtų septyniasdešimt devynių eurų bauda, o už šių reikalavimų pažeidimą, padarytą pakartotinai per dvejus metus nuo baudos paskyrimo, – nuo penkių šimtų septyniasdešimt devynių eurų iki vieno tūkstančio keturių šimtų keturiasdešimt aštuonių eurų bauda.

19. Šioje administracinėje byloje nustatyta, jog pareiškėjui priklausančiame bare Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte nurodytu draudžiamu laiku (2015 m. spalio 16 d. apie 22.41 val.) pardavėja pirkėjui D. G. pardavė du 1 l talpos butelius alaus (vieną gamykliniu būdu uždarytą, vieną – atidarytą) ir vieną atidarytą 0,2 l talpos butelį degtinės, kuriuos pirkėjas išsinešė iš baro į gatvę. Nurodyta nagrinėjamai bylai reikšminga faktinė aplinkybė pirmosios instancijos teismo nustatyta remiantis byloje esančiais įrodymais, kurių pareiškėjas nepaneigė ir iš esmės neginčija. Pagrindinis ginčas kilo dėl to, ar Bendrovė ėmėsi visų būtinų realių priemonių siekiant užtikrinti alkoholinių gėrimų

vartojimą vietoje.20. Pareiškėjas tvirtino, jog jis ėmėsi pakankamų, objektyvių, protingų priemonių įgyvendinant Įstatymo 18 straipsnio

3 dalies 13 punkte įtvirtintą draudimą; buvo užtikrintos tinkamos sąlygos gėrimus vartoti vietoje, pardavėja įspėjo pirkėją apie tai, jog alkoholiniai gėrimai parduodami tik vartoti vietoje, pardavėja atidarė dvi iš trijų alkoholinių gėrimų pakuotes, o trečiosios negalėjo atidaryti dėl pirkėjo veiksmų, nes jis butelį įsidėjo į pirkinių maišą.

21. Pasisakydama dėl pareiškėjo nurodytų argumentų reikšmės nagrinėjamai bylai, kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra ne kartą konstatuota, jog alkoholiu prekiaujantis ūkio subjektas yra licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais turėtojas ir yra atsakingas už tai, kad ši prekyba vyktų nepažeidžiant Alkoholio kontrolės įstatymo reikalavimų. Taigi ūkio subjektas, kaip prekybos alkoholiniais gėrimais licencijos turėtojas, turi pareigą imtis visų būtinų teisinių, organizacinių (administracinių) priemonių tam, kad nebūtų pažeisti Alkoholio kontrolės įstatymo reikalavimai (žr., pvz., 2012 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2241/2012). Taip pat pažymėtina, jog tokios priemonės turi būti efektyvios, kad užtikrintų Alkoholio kontrolės įstatyme nustatytų imperatyvų laikymąsi. Be to, nagrinėjant administracines bylas inter alia (be kita ko) dėl Alkoholio kontrolės įstatymo nuostatų pažeidimo taip pat yra ne kartą konstatuota, kad juridinio asmens teisinė atsakomybė nėra atskiriama arba kokiu nors būdu atribojama nuo jo darbuotojų veiksmų, kurie yra (buvo) atliekami kavinės, kaip ekonominio vieneto, teikiamos paslaugos būdu. Tai reiškia, kad tokie baro darbuotojų veiksmai (paslaugų suteikimas) Alkoholio kontrolės įstatymo požiūriu laikytini paties šio ūkio subjekto (pareiškėjo) veiksmais. Todėl tam tikri nurodytų įstatymų pažeidimai, padaryti kavinės darbuotojų, laikytini pareiškėjo padarytais pažeidimais (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gegužės 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-678/2009; 2011 m. liepos 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2732/2011). Toks Alkoholio kontrolės įstatymo nuostatų aiškinimas teismų praktikoje grindžiamas poreikiu užtikrinti šių teisės normų saugomas vartotojų teises, kita vertus, užtikrinti būtinumą tokį produktą pardavinėjančiam subjektui laikytis aukštesnių atidumo ir rūpestingumo standartų, kad nebūtų padaryta žala žmogaus sveikatai ir gyvybei.

22. Kaip nustatyta šioje administracinėje byloje, alkoholinius gėrimus draudžiamu laiku pardavė apelianto darbuotoja pardavėja, t. y. asmuo, veikiantis pareiškėjo vardu. Taigi Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto pažeidimas laikytinas pareiškėjo padarytu pažeidimu. Kaip matyti pagal byloje nustatytas aplinkybes, pareiškėjo taikytos prevencinės priemonės buvo neefektyvios.

23. Pasisakydama dėl aplinkybės, kad paminėta pareiškėjo darbuotoja Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 29 d. nutarimu nebuvo patraukta administracinėn atsakomybėn už šį pažeidimą (nenustačius ATPK 164 straipsnio 3 dalyje numatyto administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties), reikšmės nagrinėjamai bylai, kolegija pažymi, kad šis Panevėžio miesto apylinkės teismo nutarimas neturi prejudicinės reikšmės nagrinėjamai administracinei bylai (ABTĮ 57 str. 2 d.). Šioje administracinėje byloje jis gali (ir turi) būti teismo vertinamas kartu su kitais byloje esančiais įrodymais. Toks įvertinimas teismo yra atliekamas pagal ABTĮ 56 straipsnyje nustatytas įrodymų administracinėje byloje įvertinimo taisykles, kuriose, be kita ko, nurodyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 56 str. 6 d.). Tai reiškia, kad (nors ir tų pačių) įrodymų įvertinimas, atliktas paminėtame Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 29 d. nutarime, savaime nesuponuoja, kad šioje (kitoje) byloje teismas neturi atlikti savo, galbūt kitokio, šių įrodymų įvertinimo ir padaryti kitokias šių įrodymų įvertinimo išvadas. Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad juridinio asmens atsakomybei atsirasti Alkoholio kontrolės įstatymo taikymo prasme, atsižvelgiant į šiuo įstatymu siekiamų tikslų ypatingą svarbą visuomenei, gali būti taikomi griežtesni, negu fizinio asmens administracinei atsakomybei atsirasti, kriterijai. Taip pat pažymėtina, kad, skirtingai nei ATPK 164 straipsnio 3 dalyje numatytas administracinis teisės pažeidimas, dėl kurio pasisakė Panevėžio miesto apylinkės teismas 2016 m. vasario 29 d. nutarime, Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte numatytas pažeidimas pagal savo pobūdį yra formalios sudėties. Tai reiškia, kad padarius tokį pažeidimą pareiškėjo, taip pat kaip ir jo darbuotojo, kaltė yra suponuojama, nenurodant konkrečios jos išraiškos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. lapkričio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1708-143/2015).

24. Remdamasi nurodytais argumentais, taip pat sutikdama su pirmosios instancijos teismo nurodytais įrodymų įvertinimo argumentais ir jų nekartodama, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad pareiškėjo padaryto Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto pažeidimo faktas laikytinas nustatytu šioje administracinėje byloje. Skirtingai nei teigiama pareiškėjo apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas įvertino byloje reikšmingas aplinkybes bei įrodymus ir pagrįstai sprendė, jog vien įspėti pirkėją apie draudimą išsinešti alkoholinius gėrimus nepakanka, tai, kad vieno iš trijų alkoholinių gėrimų butelių pardavėja neatidarė, kad nepadavė taros skirtos alui ir degtinei gerti, pati alkoholinių gėrimų neišpilstė, sudaro pagrindą spręsti, kad atsakovo pasirinktos priemonės buvo nepakankamos ir neužtikrino Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 3 punkto reikalavimo laikymosi.

25. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino

ir taikė bylai reikšmingą teisinį reguliavimą ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmestinas.


n u t a r i a:

Pareiškėjo mažosios bendrijos „Regruta“ apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


ROMANAS KLIŠAUSKAS








teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų J. P., R. P. (R. P.), A. D., G. M. skundą atsakovui Vadovybės apsaugos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjai J. P., R. P. (R. P.), A. D., G. M. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą, prašydami priteisti iš atsakovo Vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas, atsakovas) neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už laikotarpiu nuo 2013 m. kovo 1 d. iki 2015 m. birželio 7 d. dirbtus viršvalandžius: J. P. 12 618,17 Eur, R. P. 16 852,57 Eur, A. D. 7 986,73 Eur, G. M. 13 246,94 Eur.

2. Pareiškėjai paaiškino, kad jie dirba Departamento Sprogmenų paieškos skyriuje (toliau – ir Skyrius), yra statutiniai

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=d0684900fef811e8a969c20aa4d38bd4

valstybės tarnautojai. Nuo 2013 m. kovo 1 d. iki 2015 m. birželio 7 d. darbas Departamento Skyriuje buvo organizuojamas taikant 48 valandų per savaitę (7 kalendorines dienas) darbo laiko normą, o turėjo būti taikoma 40 valandų per savaitę darbo laiko norma, todėl susidarė viršvalandžiai, už kuriuos Departamentas nesumokėjo.

3. Pareiškėjai pažymėjo, kad jų darbas iš esmės yra pertraukiamas, todėl, taikant 48 val. per savaitę (7 dienų laikotarpis) darbo laiko normą, buvo pažeista pareiškėjų teisė į teisingą apmokėjimą bei Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 29 straipsnio 3 dalis. Skyriuje darbas organizuojamas pamainomis, o darbo pobūdis nereikalauja, kad darbo funkcijų vykdymas būtų užtikrinamas 24 val. per parą, pasibaigus Skyriaus pareigūnų darbo laikui (pamainai), kita pamaina nėra organizuojama, t. y. funkcijų vykdymas nutrūksta.

4. Pareiškėjų manymu, ginčo laikotarpiu skaičiuojant susidariusius viršvalandžius, turi būti skaičiuojamas bet kuris 7 dienų laikotarpis. Pareiškėjai pažymėjo, kad ginčo laikotarpiu galiojo 2009 m. balandžio 30 d. priimtas Departamento direktoriaus įsakymas Nr. V-119 „Dėl Vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos administracijos pareigūnų sąrašo bei kitų teisės aktų patvirtinimo“, pagal kurio 2.1 punktą savaitės (7 dienų laikotarpio) pradžia buvo laikomas pirmadienis. Pareiškėjų nuomone, toks taikytas skaičiavimas neatitiko galiojusių Europos Sąjungos teisės aktų reikalavimų.

5. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė jį atmesti.6. Atsakovas teigė, kad susidariusi situacija patenka į Statuto 29 straipsnio 3 dalyje reguliuojamą sritį, todėl pareiškėjų

darbas, viršijantis 40 val. per savaitę (nuo pirmadienio iki sekmadienio), tačiau neviršijantis 48 valandų per savaitę, nelaikytinas viršvalandiniu. Teigė, kad pareiškėjai klaidingai aiškina Statuto 29 straipsnio 3 dalį dėl nepertraukiamo funkcijų atlikimo. Taip pat pažymėjo, kad pareiškėjų užimamos pareigybės buvo įrašytos į Nustatytas funkcijas nepertraukiamai vykdančių vidaus reikalų statutinių įstaigų pareigūnų, dirbančių pamainomis, pareigybių sąrašą (3.3, 3.7 ir 3.11 punktai).

7. Departamentas nurodė, kad teisės aktuose nėra aiškiai reglamentuota, koks momentas laikytinas savaitės pradžia ir pabaiga, neįtvirtintas konkretus savaitės apibrėžimas, todėl Departamento direktoriaus 2009 m. balandžio 30 d. įsakymo Nr. V-119 „Dėl Vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos administracijos pareigūnų sąrašo bei kitų teisės aktų patvirtinimo“ 2.1 punkte buvo nustatyta savaitės darbo laiko apskaitos pradžia – pirmadienis, remiantis įstatymo analogija pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 14 d. nutarimu Nr. 587 patvirtintų Darbo ir poilsio laiko ypatumų ekonominėse veiklos srityse 10 punktą, pagal kurį savaitė – laiko tarpas nuo pirmadienio 00.00 valandos iki sekmadienio 24.00 valandos.

8. Atsakovas pažymėjo, kad 2 val. trukmės pietų pertrauka buvo įskaitoma į pamainos laiką, pertraukos metu pareigūnai priskirtų funkcijų nevykdė, šį laiką naudojo savo nuožiūra. Tai, kad pareiškėjai naudojosi pertraukomis ir jų konkretų laiką pasirinkdavo savo nuožiūra, atsakovo teigimu, patvirtina Departamento teismui pateikti 2013–2015 metų Departamento saugomų objektų praėjimo kontrolės informacinės sistemos (toliau – ir SOPKIS), leidžiančios Departamentui automatizuotai leidimų pagalba kontroliuoti darbuotojų ir lankytojų įėjimą į Departamento saugomus objektus ir išėjimą iš jų, išrašai (IV t., b. l. 1–65), 2013–2015 metų Ginklų žurnalo išrašai apie tarnybinių ginklų išdavimą ir grąžinimą (II t., b. l. 133–180) bei 2013–2015 metų Skyriaus patikrintų objektų ir daiktų sąrašai (III t., b. l. 1–160). Teigė, jog iš SOPKIS ir Ginklų žurnalo išrašų matyti atvejai, kai pareiškėjai vėliau ateidavo į darbą, taip pat anksčiau išeidavo iš darbo, kas, atsakovo vertinimu, pagrindžia faktinį pareiškėjų darbo laiką. Departamentas nurodė, kad pritaikius 40 val. per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laiko normą, susidarytų pareiškėjų neišdirbtos darbo valandos ir taip būtų pažeidžiami Departamento interesai.

II.

9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 30 d. sprendimu pareiškėjų skundą tenkino iš dalies – priteisė iš atsakovo neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už laikotarpiu nuo 2013 m. kovo 1 d. iki 2015 m. birželio 7 d. dirbtus viršvalandžius: J. P. 1 883,88 Eur; R. P. 2 553,84 Eur; G. M. 1 639,49 Eur, A. D. 1 303,62 Eur, kitą skundo dalį teismas atmetė.

10. Įvertinęs byloje pateiktus duomenis teismas nustatė, kad pareiškėjai yra statutiniai valstybės tarnautojai, jie Departamento Skyriuje dirba specialistais ir vyresniaisiais specialistais, Departamento specialistai ir vyresnieji specialistai patenka į Nustatytas funkcijas nepertraukiamai vykdančių vidaus reikalų statutinių įstaigų pareigūnų, dirbančių pamainomis, pareigybių sąrašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. rugsėjo 9 d. nutarimu Nr. 1150.

11. Teismas, įvertinęs byloje surinktą medžiagą, nustatė, jog pareiškėjų darbas buvo organizuojamas pertraukiamai, todėl darė išvadą, kad atsakovas nepagrįstai pareiškėjų atliekamas funkcijas priskyrė nepertraukiamai atliekamoms funkcijoms ir nepagrįstai taikė pareiškėjams iki 48 valandų per savaitę darbo laiko normą. Atsakovo argumentus, kad Departamentas savo pareigas atlieka nepertraukiamai, teismas pripažino nepagrįstais, nes byloje vertinama, ar konkrečiai

pareiškėjų atliekamos funkcijos buvo vykdomos nepertraukiamai.12. Teismas nurodė, kad Departamento direktoriaus 2009 m. balandžio 30 d. įsakymas Nr. V-119 „Dėl Vadovybės

apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos administracijos pareigūnų sąrašo bei kitų teisės aktų patvirtinimo“ nustato darbo laiko apskaitą Departamente, t. y. savaitės pradžia laikomas pirmadienis, todėl atsakovas pagrįstai vadovavosi tokia darbo laiko apskaita, pareiškėjams skaičiuodamas darbo užmokestį.

13. Įvertinęs atsakovo teismui pateiktus išėjimo / įėjimo duomenis (išrašus iš SOPKIS), teismas sprendė, jog šie duomenys negali būti laikomi teisiškai reikšmingais ir patikimais, nes neįrodytas tokių duomenų patikimumas, iš pateiktų duomenų nėra galimybės nustatyti, ar pareiškėjai asmeniniais, ar darbo tikslais įeidavo / išeidavo, be to, judėjimas per SOPKIS įėjimą yra galimas ir jo neužfiksavus (pavyzdžiui, įeinant ar išeinant su kitu darbuotoju). Taip pat Departamento saugomų objektų praėjimo kontrolės informacinės sistemos duomenys nepatvirtina, jog pareiškėjai iš saugomo objekto tam tikrais laikotarpiais išeidavo dėl to, jog jiems buvo pertrauka, nes tokie išėjimai gali būti ir tarnybiniais tikslais. Atsakovo argumentų dėl ginklų išdavimo ir grąžinimo teismas taip pat nelaikė pagrįstais, nurodydamas, kad pateikti duomenys nepagrindžia pareiškėjų faktiškai dirbto laiko. Teismas sprendė, kad byloje nėra patikimų įrodymų, patvirtinančių atsakovo poziciją, kad tarp šalių buvo susitarimas dėl 2 val. pietų pertraukos suteikimo, jos įskaitymo į darbo laiką, jei darbo laiko norma yra 48 val. per savaitę ir neįskaitymo, jei 40 val. per savaitę, ir jos naudojimo savo nuožiūra.

14. Vertindamas atsakovo argumentus, jog pritaikius 40 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laiko normą susidarytų pareiškėjų neišdirbtos darbo valandos, teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje vyksta ginčas dėl apmokėjimo už viršvalandžius, atsakovas neprašė minusuoti galimai neišdirbtas valandas iš dirbto laiko, bet prašė pripažinti, kad pareiškėjai elgiasi nesąžiningai, piktnaudžiauja savo teisėmis. Teismas pažymėjo, kad apmokėdamas už pareiškėjų darbą ginčo laikotarpiu atsakovas žinojo tikslų pareiškėjų dirbtų valandų skaičių, už jas apmokėjo, taigi su tokiu elgesiu sutiko, apmokėjo tik už dirbtas valandas, o ne už nedirbtas.

15. Teismas, remdamasis atsakovo pateiktomis pažymomis apie pareiškėjų viršvalandžių perskaičiavimą laikotarpiu nuo 2013 m. kovo mėn. iki 2015 m. birželio mėn., nustatė, jog pareiškėjams ginčo laikotarpiu susidarė darbo užmokesčio nepriemoka, t, y. pareiškėjas J. P. iš viso dirbo 224 val. viršvalandžių, už kuriuos susidarė 1 883,88 Eur nepriemoka (I t., b. l. 134–135); pareiškėjas R. P. iš viso dirbo 287 val. viršvalandžių, už kuriuos susidarė 2553,84 Eur nepriemoka (I t., b. l. 145–146); pareiškėjas G. M. iš viso dirbo 200 val. viršvalandžių, už kuriuos susidarė 1 639,49 Eur nepriemoka (I t., b. l. 156–157); pareiškėjas A. D. iš viso dirbo 159 val. viršvalandžių, už kuriuos susidarė 1 303,62 Eur (I t., b. l. 169–170).

III.

16. Atsakovas Vadovybės apsaugos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą atmesti.

17. Apeliacinis skundas grindžiama šiais pagrindiniais argumentais:17.1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino Departamento paaiškinimus ir rašytinius įrodymus dėl 2 valandų

trukmės pertraukos pailsėti ir pavalgyti įskaitymo į pareiškėjų pamainos (darbo dienos), viršijančios 40 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laiko normą, nebuvo pakankamai aktyvus, nesurinko ir neištyrė visų reikšmingų bylai įrodymų:

17.1.1. Su pareiškėjais žodžiu buvo susitarta, kad jiems suteikiama 2 valandų trukmės pertrauka pailsėti ir pavalgyti. Už pietų pertraukos laiką jiems buvo mokamas atlyginimas. Pareiškėjų faktiškai nedirbtas laikas pietų pertraukų metu ženkliai viršija viršvalandžius. Aplinkybę, kad pareiškėjams buvo suteikiamos pertraukos pailsėti ir pavalgyti ir, kad pareiškėjai jas naudojo savo nuožiūra, patvirtina SOPKIS duomenys. Teismas, spręsdamas dėl SOPKIS duomenų nepatikimumo, rėmėsi tik prielaida bei tikrovę neatitinkančiais pareiškėjų teiginiais, neišreikalaudamas papildomų įrodymų, kad nustatytų, ar judėjimo fiksavimas Departamente yra kontroliuojamas, ar pareiškėjai Departamento nurodytais laikotarpiais (pagal SOPKIS duomenis) išeidavo tarnybiniais tikslais, neapklausdamas papildomų liudytojų, kad nustatytų, ar pareiškėjams ginčo laikotarpiu buvo suteikiamos pertraukos ir ar jos buvo įskaitomos į pareiškėjų darbo laiko normą.

17.1.2. Iš Vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos saugomų objektų praėjimo kontrolės informacinės sistemos nuostatų, patvirtintų Vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 16 d. įsakymu Nr. 1V-147, 2, 5, 22 punktuose, Vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos darbuotojo pažymėjimo išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. V-102 (toliau – Tvarkos aprašas), 2, 22.1, 22.3, 26, 29 punktuose įtvirtinto reguliavimo matyti, kad darbuotojų patekimas į Departamento saugomus objektus yra griežtai kontroliuojamas. Be to, iš 2013–2015 metų patikrintų objektų ir daiktų sąrašų (toliau – ir Sąrašai) matyti, kad pareiškėjai (pagal SOPKIS duomenis) iš Departamento išeidavo ne tarnybiniais tikslais. Tarnybiniais tikslais iš Departamento jie išeidavo tik Sąrašuose nurodytu laiku. Visais kitais atvejais pareiškėjai tarnybines pareigas vykdė Departamento patalpose.

17.2. Teismas nevertino Departamento argumentų (taip pat netyrė juos patvirtinančių įrodymų), kad pareiškėjams nuo 2013 m. kovo mėn. iki 2015 m. birželio mėn. pritaikius 40 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laiko normą, susidarytų pareiškėjų neišdirbtos darbo valandos, o tai neabejotinai rodo Departamento teisių bei teisėtų interesų pažeidimą. Teismas neįvertino to, kad pareiškėjai elgiasi nesąžiningai, pažeidė šalių interesų pusiausvyros, šalių lygiateisiškumo principus.

17.3. Teismas nepagrįstai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 26 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-457-520/2015, kadangi jis šioje byloje neturi prejudicinės reikšmės.

17.4. Pareiškėjams 22 val. baigus pamainą, saugomų asmenų apsaugos užtikrinimas nutrauktas nebuvo, nes saugomų asmenų apsaugos užtikrinimo funkcijas nakties metu vykdė kitų Departamento struktūrinių padalinių pareigūnai. Taigi Departamentas saugomų asmenų apsaugos funkciją ginčo laikotarpiu vykdė nepertraukiamai.

18. Pareiškėjai J. P., R. P., A. D., G. M. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

18.1. Darbo, poilsio laikas ir jo kaita pamainos (darbo dienos) metu privalo būti žymima darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose. Jei pareigūnams (darbuotojams) yra suteikiama pertrauka pailsėti ir pavalgyti Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir Darbo kodeksas) 158 straipsnio 1 dalies prasme, t. y. tokia pertrauka, kurią pareigūnai gali išnaudoti savo nuožiūra, palikti darbo patalpas ir nevykdyti funkcijų, nereaguoti į iškvietimus ir kt., toks pertraukai išnaudojamas laikas privalo būti žymimas darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose ir atitinkamai už jį neturi būti mokamas darbo užmokestis. Jei pertraukos pailsėti ir pavalgyti suteikti dėl gamybinių ar kitų aspektų neįmanoma, pareigūnams sudaroma galimybė pavalgyti darbo metu, kaip tai numatyta Darbo kodekso 158 straipsnio 5 dalyje. Pagal pateiktus darbo laiko apskaitos žiniaraščius, nei vienam iš pareiškėjų poilsio laikas nebuvo žymimas darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose, todėl darytina išvada, kad pareiškėjams būdavo sudaroma galimybė pavalgyti tarnybos metu. Apeliantas nepateikė nei vieno įrodymo, pagrindžiančio, kad pareiškėjams būdavo suteikiamos net iki 2 val. pertraukos tarnybos metu, kurių metu jie galėdavo nereaguoti į iškvietimus, nevykdyti funkcijų ir palikti tarnybą.

18.2. Skyriaus darbas ginčo laikotarpiu buvo organizuojamas pertraukiamai. Taikant ne 48 val., o 40 val. per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laiko normą, mėnesio darbo laikas ir apskaitinio laikotarpio darbo laikas atitinkamai turėjo būti mažinamas ir, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, negalėjo susidaryti neišdirbtų valandų.

Teisėjų kolegija


IV.

19. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjams neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, susidariusios laikotarpiu nuo 2013 m. kovo mėn. iki 2015 m. birželio mėn., už darbą, viršijusį 40 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laiko normą, t. y. viršvalandinį darbą.

20. Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 5 straipsnio 2 dalyje (ginčo laikotarpiu galiojusi aktuali redakcija) nustatyta, kad pareigūnų tarnybos santykius reglamentuoja šis Statutas, vidaus reikalų įstaigų veiklą reglamentuojantys įstatymai ir kiti teisės aktai. Taigi įstatymų leidėjas siekė pareigūnų teisinį statusą nustatyti specialiu nei Darbo kodeksas įstatymu – Statutu. Statute pareigūnų darbo laikas yra specialiai reglamentuotas – tam skirtas 29 straipsnis („Pareigūnų darbo laikas“), nėra nuorodos į Darbo kodekso XIII skyrių („Darbo laikas“). Pareigūnų darbo ir poilsio režimas turi itin didelę specifiką lyginant su darbuotojais, dirbančiais darbo sutarties pagrindu. Statutas įtvirtina tarnybos ypatumų kompensavimo principą, pagal kurį pareigūnų tarnybos ypatumai (padidėjęs pavojus gyvybei ar sveikatai, sugriežtinta atsakomybė, ilgesnis darbo laikas bei įvairūs su tarnyba susiję apribojimai) yra kompensuojami šiame Statute bei kituose teisės aktuose nustatytomis socialinėmis garantijomis (įvairiais priedais ir priemokomis, specialia tvarka skaičiuojamu tarnybos stažu, pareigūnų valstybine pensija ir t. t.). Todėl negalima savaime sutapatinti pareigūnus ir darbuotojus, dirbančius pagal darbo sutartis.

21. Statuto 29 straipsnio 1 dalyje (ginčo laikotarpiu galiojusi aktuali redakcija) nustatyta, kad pareigūnų, išskyrus šio straipsnio 3–5 dalyse nurodytus pareigūnus, darbo laiko norma negali būti ilgesnė kaip 40 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį). Šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad nustatytas funkcijas nepertraukiamai vykdančiose vidaus reikalų įstaigose tam tikras pareigas einantiems pareigūnams, dirbantiems pamainomis, vidaus reikalų centrinės įstaigos vadovo sprendimu gali būti nustatyta ne ilgesnė kaip 24 valandų pamainos trukmė, viršijanti šio straipsnio 1 dalyje nustatytų 40 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laiko normą; šių pareigūnų darbas, kiekvieną savaitę (7 dienų laikotarpį) neviršijantis 48

valandų darbo laiko normos, nelaikomas viršvalandiniu; šioje dalyje nurodytų pareigūnų pareigybių sąrašą bei šių pareigūnų darbo ir poilsio laiko apskaitos ypatumus nustato Vyriausybė.

22. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas šias Statuto nuostatas, nurodo, jog, siekiant nustatyti 48 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laiko normą, privalo egzistuoti įstatyme įtvirtintų sąlygų visuma, t. y. vidaus reikalų įstaigose nustatytos funkcijos turi būti nepertraukiamai vykdomos, turi būti dirbama pamainomis, pareigūno pareigybė turi būti įrašyta Vyriausybės patvirtintame sąraše ir turi būti įstaigos vadovo sprendimas (žr., pvz., 2009 m. gegužės 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A63-1706/2009; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62-1/2012). Vien aplinkybė, jog pareigūno pareigybė yra įrašyta Vyriausybės patvirtintame sąraše, nėra pakankama konkretaus pareigūno atžvilgiu taikyti 48 val. per savaitę darbo laiko normą, nustatytą Statuto 29 straipsnio 3 dalyje (žr., pvz., Lietuvos Respublikos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-3727/2011; 2011 m. gruodžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3662/2011).

23. Šiuo atveju pareiškėjai Skyriuje ginčo laikotarpiu dirbo specialistais ir vyresniaisiais specialistais. Šios pareigybės yra įvardytos Nustatytas funkcijas nepertraukiamai vykdančių vidaus reikalų statutinių įstaigų pareigūnų, dirbančių pamainomis, pareigybių sąrašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. rugsėjo 9 d. nutarimu Nr. 1150, 3.7 ir 3.11 punktuose. Visuose pareiškėjų pareigybių aprašymuose (I t., b. l. 180–189) įtvirtinta nuostata, kad šias pareigas einantis valstybės tarnautojas dirba pamaininį darbą, esant tarnybiniam reikalingumui, nepamaininį darbą. Departamento direktoriaus 2006 m. rugpjūčio 21 d. įsakymo Nr. 1V-229 „Dėl darbo laiko nustatymo“ (IV t., b. l. 77) 1.3 punktu Departamento pareigūnams, dirbantiems pamainomis, nustatyta ne ilgesnė kaip 24 valandų pamainos trukmė; šių pareigūnų darbo laiko pradžia ir pabaiga nustatoma Departamento direktoriaus patvirtintuose darbo grafikuose. Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjų užimamos pareigybės pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą sąrašą priskirtos Nustatytas funkcijas nepertraukiamai vykdančių vidaus reikalų statutinių įstaigų pareigūnų, dirbančių pamainomis, pareigybėms, pareiškėjai realiai dirbo pamainomis, jų darbo laikas nustatytas įstaigos vadovo sprendimu (įsakymu). Tačiau pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog, kadangi atsakovas neįrodė, kad pareiškėjų funkcijos buvo vykdomos nepertraukiamai, jų atžvilgiu nebuvo visų sąlygų taikyti 48 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laiko normą. Teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos duomenimis, su šia pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybe sutinka.

24. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pagrindo pareiškėjams taikyti 48 valandų per savaitę darbo laiko normą, vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 26 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-457-520/2015 pateiktais išaiškinimais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, minėtame sprendime vertindamas Departamento Asmens apsaugos valdybos Išankstinės apsaugos skyriaus vyriausiojo specialisto funkcijų nepertraukiamumą, pastebėjo, jog šias pareigas užimantys asmenys dirbo pamainomis nuo 7 val. iki 22 val., nuo 22 val. iki 7 val. nebuvo paskirtas nė vienas šias funkcijas vykdantis asmuo, o atsakovas nepateikė įrodymų, kad minėtu laiku šias funkcijas atlikdavo kitų skyrių pareigūnai, be to, esant reikalui, minėtas pareigas užimantys pareigūnai galėjo būti iškviečiami naktį, tai įforminant kaip darbo pratęsimą arba viršvalandinį darbą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas padarė išvadą, kad funkcijos, kurioms įgyvendinti reikalinga pareiškėjo pareigybė, yra vykdomos pertraukiamai, todėl nebuvo vienos iš teisiškai reikšmingų aplinkybių, nurodytų Statuto 29 straipsnio 3 dalyje, pareiškėjui taikyti 48 valandų per savaitę darbo laiko normą.

25. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo pozicija, jog administracinėje byloje Nr. A-457-520/2015 nustatyti faktai negali būti pripažinti prejudiciniais nagrinėjamoje byloje, nes administracinėje byloje Nr. A-457-520/2015 vertintas darbo funkcijų atlikimas kitame Departamento struktūriniame padalinyje. Kita vertus, pareiškėjo administracinėje byloje Nr. A-457-520/2015 ir pareiškėjų nagrinėjamoje byloje darbo laiko organizavimas yra labai panašus: ginčo laikotarpiu pareiškėjai dirbo pamainomis nuo 7 val. iki 22 val., nuo 22 val. iki 7 val. jų funkcijų jokie asmenys neatlikdavo. Atsakovas nenurodė jokių atvejų, kai nuo 22 val. iki 7 val. ar kitu laikotarpiu būtent pareiškėjų funkcijas būtų atlikę kitų Departamento struktūrinių padalinių pareigūnai, taip pat konkrečiai neįvardijo, kokie pareigūnai galėtų atlikti tokias itin specialių žinių ir gebėjimų, išvardytų pareiškėjų pareigybių aprašymuose, reikalaujančias funkcijas. Vadinasi, Skyriaus funkcijų vykdymas realiai buvo pertraukiamas.

26. Nors atsakovas tvirtino, jog Departamentas (jo skyrių visuma) vykdo vadovybės apsaugos funkciją, kuri pagal Lietuvos Respublikos vadovybės apsaugos įstatymo 6 straipsnio 1 dalį turi būti užtikrinama 24 valandas per parą, o sprogmenų aptikimas, nustatymas ir neutralizavimas tėra šios funkcijos dalis, teisėjų kolegija nesutinka, kad tai sudaro pagrindą pareiškėjų vykdomas konkrečias funkcijas pripažinti nepertraukiamomis. Skyriaus funkcijos yra išdėstytos Skyriaus nuostatų, patvirtintų Departamento direktoriaus 2013 m. rugsėjo 25 d. įsakymu Nr. V-396 (II t., b. l. 191–192; 194–195), 5 punkte, taigi pats atsakovas atskyrė individualias savo struktūrinio padalinio funkcijas: planuoti, organizuoti ir vykdyti ginklų ir sprogmenų paiešką, identifikavimą ir lokalizavimą; koordinuoti bendrus ginklų ir sprogmenų paieškai pasitelktų pajėgų veiksmus bei kt. Atskiri įstaigos padaliniai skirtingai organizuoja savo darbo laiką ir vieni iš jų dirba pertraukiamai, o kiti – ne, todėl darbo pertraukiamumas turi būti vertinamas konkretaus pareigūno atžvilgiu. Atsakovas

byloje nepaneigė pareiškėjų teiginių ir nepagrindė, kad pareiškėjų funkcijos Skyriuje buvo vykdomos nepertraukiamai. Papildomai atkreiptinas dėmesys į Departamento 2015 m. liepos 31 d. atsakymą J. P. (I t., b. l. 99–101), 2015 m. liepos 31 d. atsakymą R. P. (I t., b. l. 104–106), 2015 m. spalio 29 d. atsakymą A. D. (I t., b. l. 109–111), 2015 m. liepos 31 d. atsakymą G. M. (I t., b. l. 114–116), kuriais pareiškėjams atsisakyta apskaičiuoti ir sumokėti neapmokėtą darbo užmokesčio dalį, susidariusią už ginčo laikotarpiu dirbtus viršvalandžius, atsisakymą grindžiant Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 26 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-457-520/2015 pateiktu išaiškinimu, kad darbo pertraukiamumas turi būti vertinamas konkretaus pareigūno atžvilgiu, todėl jie negalėjo remtis kito pareigūno atžvilgiu priimtu teismo sprendimu. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, vatsakovo teiginiai, jog pareiškėjų atžvilgiu gali būti taikoma 48 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laiko norma, nes Departamento kaip visumos funkcijos vykdomos nepertraukiamai, atmetami.

27. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime pabrėžė, kad „Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą <….>. Užtikrinant iš Konstitucijos kylantį bendrosios kompetencijos teismų praktikos vienodumą (nuoseklumą, neprieštaringumą), taigi ir jurisprudencijos tęstinumą, lemiamą reikšmę (be kitų svarbių veiksnių) turi šie veiksniai: bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų – sprendimų analogiškose bylose; žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimų – precedentų tų kategorijų bylose; aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai privalo, peržiūrėdami žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimus, tuos sprendimus vertinti vadovaudamiesi visuomet tais pačiais teisiniais kriterijais; tie kriterijai turi būti aiškūs ir ex ante (iš anksto) žinomi teisės subjektams, inter alia (be kita ko) žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismams (vadinasi, bendrosios kompetencijos teismų jurisprudencija turi būti prognozuojama); bendrosios kompetencijos teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina; toks bendrosios kompetencijos teismų praktikos koregavimas (nukrypimas nuo teismus ligi tol saisčiusių ankstesnių precedentų ir naujų precedentų kūrimas) visais atvejais turi būti deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojamas atitinkamuose bendrosios kompetencijos teismų sprendimuose“. Paminėtos nuostatos dėl jurisprudencijos tęstinumo taikytinos ir administracinių teismų praktikos atžvilgiu.

28. Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje taip pat nurodyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <…>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Atsižvelgiant į minėtą Konstitucinio Teismo doktriną dėl jurisprudencijos tęstinumo, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 26 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-457-520/2015 suformuluotomis Statuto 29 straipsnio 3 dalies taikymo taisyklėmis. Atsakovo argumentai dėl šio teismo sprendimo klaidingumo teisėjų kolegijai nesukėlė abejonių šiame teismo sprendime pateiktų aiškinimų teisingumu ir nesudarė pagrindo nukrypti nuo suformuoto precedento, todėl yra atmetami. Iš nustatytų aplinkybių spręstina, jog pareiškėjų funkcijos buvo vykdomos pertraukiamai, todėl nebuvo vienos iš būtinų sąlygų jų atžvilgiu taikyti Statuto 29 straipsnio 3 dalyje numatytą 48 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laiko normą. Pažymėtina, kad tokios pat pozicijos laikėsi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. sausio 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-132-552/2018.

29. Teisėjų kolegija, analizuodama atsakovo argumentus dėl pareiškėjams suteiktos 2 valandų trukmės pertraukos pailsėti ir pavalgyti, atkreipia dėmesį į tai, jog įrodinėjimo našta pirmiausia apima pareigą pateikti įrodymus (pozityvusis įrodinėjimo naštos aspektas). Ši pareiga pagal bendrąją taisyklę tenka visiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 4 dalį, įrodymus pateikia šalys ir kiti proceso dalyviai. Šia prasme įrodinėjimo subjektas taip pat yra teismas, nes jis gali rinkti įrodymus savo iniciatyva. Kitas įrodinėjimo naštos aspektas tampa aktualus tais atvejais, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomoms aplinkybėms. Tokiu atveju sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-221-2011; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1378-556/2016). Nagrinėjamu atveju įrodyti aplinkybę, kad su pareigūnais buvo susitarta dėl 2 valandų trukmės pertraukos pamainos metu pavalgyti ir pailsėti, kuria buvo galima pasinaudoti pasirinktu pareigūnui patogiu laiku ir už kurią buvo mokamas darbo užmokestis, privalo atsakovas, kuris apie tai teigia.

30. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai neigė atsakovo nurodytas aplinkybes apie pertrauką pailsėti ir pavalgyti, liudytojas E. R. teismo posėdyje nurodė, kad rašytinio patvarkymo dėl pertraukos trukmės darbo laiko metu nebuvo, Skyriuje buvo

susiklosčiusi tokia praktika, kad darbuotojai galėjo išeiti darbo laiku su administracijos sutikimu, tačiau tai nebuvo niekur fiksuojama. Iš atsakovo pateiktų duomenų nematyti, jog susitarimas dėl 2 valandų pertrauktos pavalgyti ir pailsėti buvo sudarytas (vykdomas): pateiktuose darbo laiko žiniaraščiuose, išraše iš SOPKIS, išraše iš registro apie ginklų pareiškėjams išdavimą / grąžinimą bei kituose dokumentuose pietų pertraukos laikas nepažymėtas, atitinkami dėsningumai nepastebėti, išėjimų iš Departamento tikslas neužfiksuotas. Departamento direktoriaus 2006 m. rugpjūčio 21 d. įsakyme Nr. 1V-229 „Dėl darbo laiko nustatymo“ Departamento darbuotojams, nedirbantiems pamainomis, nustatyta 45 minučių trukmės pertrauka pailsėti ir pavalgyti.

31. Atsižvelgdama į tai, kad statutinei tarnybai būdingas griežtas reglamentavimas teisės aktais, bet vidaus administravimo sprendimų (atitinkamų įsakymų) Skyriuje dirbantiems asmenims suteikti 2 valandų trukmės pertraukas pamainos metu ir už jas apmokėti nėra, teisėjų kolegija atmeta atsakovo argumentus dėl pailsėti ir pavalgyti skirto laiko išminusavimo iš pareiškėjų dirbtų viršvalandžių laiko. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tokią išvadą priėjo ir 2017 m. birželio 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-879-492/2017 bei 2018 m. sausio 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-132-552/2018, vertindamas tapačius atsakovo argumentus dėl darbo užmokesčio nepriemokos už viršvalandžius. Atsakovui neįrodžius, kad pareiškėjams darbo metu buvo suteikiamos pertraukos, kurias jie naudojo savo nuožiūra, nėra pagrindo vertinti, ar jie tokiomis pertraukomis piktnaudžiavo, arba šias pertraukas prilyginti pareiškėjų neišdirbtam darbo laikui.

32. Atsakovo apeliacinis skundas taip pat grindžiamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, nebuvo pakankamai aktyvus, nesurinko ir neištyrė visų bylai reikšmingų įrodymų, nepateikė surinktų įrodymų analizės, šių įrodymų neapibendrino, nepadarė atitinkamų išvadų dėl teisiškai reikšmingų aplinkybių, neįvertino visų atsakovo argumentų. Teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 86 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas. Priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje (86 str. 2 d.). Teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (86 str. 3 d.). ABTĮ 81 straipsnyje įtvirtinta teisėjo pareiga aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti.

33. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, kad teismas įvertino pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl teigti, kad priimtas sprendimas yra nemotyvuotas, nėra pagrindo. Liudytojas E. R. teismo posėdžio metu buvo apklaustas atsakovo iniciatyva, atsakovas pirmosios instancijos teismo neprašė liudytojais iškviesti kitus asmenis, apklaustinų asmenų neįvardijo ir apeliaciniame skunde. Atsakovas kartu su apeliaciniu skundu pateikė Departamento Asmenų apsaugos skyriaus, Mobilios palydos skyriaus, Pastatų apsaugos skyriaus, Taktinės paramos skyriaus, Operatyvaus valdymo skyriaus darbo laiko apskaitos žiniaraščius, teigdamas, jog minėtų skyrių funkcijos buvo vykdomos nepertraukiamai, tačiau konstatavus, jog nuo 22 val. iki 7 val. pareiškėjų funkcijų neperimdavo jokie kiti darbuotojai, duomenys apie kitų skyrių, nei kuriame dirbo pareiškėjai, pareigūnų funkcijų nepertraukiamumą nebuvo teisiškai reikšmingi. Atsakovas nepateikė ir nenurodė jokių kitų duomenų (dokumentų), kurie būtų galėję turėti įtakos pirmosios instancijos teismo sprendimui, bet šio teismo nebuvo ištirti ar išreikalauti. Be to, pirmosios instancijos teismas, padaręs išvadą, jog atsakovas neįrodė pareiškėjams ginčo laikotarpiu suteikęs pertrauką pailsėti ir pavalgyti, kurios laikas buvo įskaičiuojamas į darbo laiką, bei šios pertraukos trukmės, neturėjo pagrindo vertinti, ar tokių pertraukų trukmė turėtų būti išskaičiuota iš pareiškėjų dirbtų viršvalandžių trukmės, ar pareiškėjai piktnaudžiavo jiems suteiktomis pertraukomis ir ar tokios pertraukos turėtų būti pripažintos pareiškėjų neišdirbtu darbo laiku. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes ir jas tinkamai išnagrinėjo.

34. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar keisti nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo ir atsakovo apeliaciniai skundai atmetami.


n u t a r i a:

Atsakovo Vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


ROMANAS KLIŠAUSKAS



2018-20569 2018-12-17 2018-12-05 2018-12-05 -

Administracinė byla Nr. A-2591-1062/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02045-2017-4Procesinio sprendimo kategorijos: 37.5; 20.2.3.2(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramutės Ruškytės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas S. Š. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2014 m. rugpjūčio 1 d. iki 2014 m. spalio 30 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis) buvo laikomas Lukiškių TI-K teisės aktų reikalavimus neatitinkančiomis kalinimo sąlygomis. Paaiškino, kad vienam asmeniui teko mažiau kameros ploto negu numato teisės aktai, o dėl kamerose esančių stalų, gultų, sanitarinio mazgo tekdavo dar mažiau gyvenamojo ploto. Pažymėjo, kad kamerose nėra užtikrinamas natūralus apšvietimas, atvykstant ar išvykstant iš Lukiškių TI-K asmens ir jo daiktų apžiūros atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis, o pasivaikščioti į lauką būdavo vedamas tik 1 val. per parą. Pareiškėjo teigimu, dėl nurodytų aplinkybių jis patyrė neturtinę žalą, kurią vertina 1 000 Eur.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovas nurodė, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą kalinimo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo ir sporto kiemeliais, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat suteikiama galimybė pasinaudoti socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiui, o jų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebūtų vykdomos teismų

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=ff538020008a11e9a5eaf2cd290f1944

nutartys bei sprendimai.5. Atsakovas paaiškino, kad visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams

laikyti ir higienos priemonėms susidėti. Kadangi kamerų plotas yra pakankamai mažas, dėl to ne visada įmanoma įrengti daugiau papildomų spintelių, lentynų ar taburečių bei kitų baldų. Akcentavo, kad tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesne kaip 1,5 m aukščio. Kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus, o vienos valandos pasivaikščiojimo laikas įtvirtintas Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir Suėmimo vykdymo įstatymas) 29 straipsnio 1 dalyje.

6. Atsakovo vertinimu, pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žala yra nepagrįstas ir traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės sąskaitą.

II.

7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 7 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Teismas pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas, tačiau reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

8. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pagal Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – Įsakymas Nr. V-124), 1.3.1 papunktį vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Įvertinęs atsakovo atstovo pateiktus duomenis, teismas padarė išvadą, kad ginčui aktualiu laikotarpiu, t. y. nuo 2014 m. rugpjūčio 22 d. iki rugpjūčio 23 d. ir rugsėjo 24 d. (iš viso 3 paras), Lukiškių TI-K neužtikrino teisės aktuose nustatyto reikalavimo dėl vienam asmeniui tenkančio minimalaus kameros ploto. Atsižvelgdamas į tai teismas pripažino, jog pareiškėjui ginčui aktualiu laikotarpiu kalint Lukiškių TI-K tris paras nebuvo užtikrinta teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto kameroje, taip pažeidžiant jo subjektinę teisę atlikti bausmę tinkamo ploto kameroje.

9. Pirmosios instancijos teismas atmetė kaip nepagrįstą pareiškėjo argumentą, kad daiktų apžiūros ir kratos Lukiškių TI-K atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nepagrindė antisanitarinių kratos atlikimo sąlygų, o tik nurodė, jog kratos atlikimo patalpoje oro temperatūra buvo žema ir asmens daiktai sudedami į nešvarią dėžę. Teismas, įvertinęs byloje pateiktus duomenis, sprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra pateikta įrodymų, patvirtinančių, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją dėl jo teises bei interesus pažeidžiančio kratos atlikimo būdo, dėl ko pagrindo pripažinti atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus nėra.

10. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 103 straipsnio 1 dalimi ir Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalimi, sprendė, kad atsakovo atstovas, suteikdamas pareiškėjui 1 val. trukmės pasivaikščiojimą gryname ore, pareiškėjo teisių nepažeidė, dėl ko skundo argumentus, susijusius su per trumpu pasivaikščiojimo laiku, atmetė kaip nepagrįstus.

11. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į Lukiškių TI-K 2017 m. birželio 28 d. raštą Nr. 24-4192, iš kurio matyti, kad visose Lukiškių TI-K gyvenamosiose patalpose yra skaidraus stiklo langai, minimalus lango plotas yra 0,824 kv. m (0,8 m x 1,03 m), vertino, jog pareiškėjo argumentai dėl netinkamo natūralaus apšvietimo yra nepagrįsti.

12. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes ir atsižvelgdamas į tai, kad nustatyti neteisėti atsakovo atstovo veiksmai truko trumpą laikotarpį (3 paras), byloje nėra pateikta duomenų, jog dėl neteisėtų veiksmų būtų kilę rimtos pasekmės pareiškėjo fizinei sveikatai ar būtų sutrikdyta jo psichologinė būsena, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad teisės pažeidimo pripažinimas šiuo atveju laikytinas pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistoms teisėms apginti.

III.

13. Pareiškėjas S. Š. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti visiškai.

14. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir teigia, kad teismas netinkamai įvertinoje byloje nustatytas aplinkybes ir pateiktus įrodymus, taip pat neatsižvelgė į suformuotą teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose.

15. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nevertino jo skundo argumentų, susijusių su netinkamai įrengtu sanitariniu mazgu. Pažymi, kad jo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu buvo pažeistas ir teismas šios aplinkybės neįvertino.

16. Pareiškėjo nuomone, jo teisės buvo pažeistos visą ginčo laikotarpį, o ne tik tris paras, kadangi atsakovo atstovas

pažeidė minimalaus vienam asmeniui tenkančio kameros ploto reikalavimą ir pareiškėjo privatumą naudojantis sanitariniu mazgu.

17. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

18. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu. Pažymi, kad pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia ne įrodymais, bet samprotavimais, jo nusiskundimai yra abstraktūs ir bendro pobūdžio. Akcentuoja, kad pareiškėjo prašomos priteisti neturtinės žalos dydis nėra pagrįstas, pareiškėjas nekonkretizuoja, kuo būtent pasireiškė jam padaryta neturtinė žala.

19. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai išnagrinėjo ir įvertino byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, dėl ko priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Teisėjų kolegija


IV.

20. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K.

21. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

22. Iš pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų matyti, kad pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir teigia, jog jo teisės buvo pažeistos visą ginčo laikotarpį, o ne tik tris paras, kadangi atsakovo atstovas pažeidė minimalaus vienam asmeniui tenkančio kameros ploto reikalavimą bei pareiškėjo privatumą naudojantis sanitariniu mazgu.

23. Vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo atlikto netinkamo įrodymų vertinimo, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; 2018 m. rugpjūčio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4688-415/2018 kt.). Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip tai palankiau pareiškėjui, nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad teismas netinkamai vertino ar apskritai nevertino kai kurių byloje surinktų įrodymų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1854-624/2018).

24. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas šių įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai. Pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina (ABTĮ 142 str. 3 d.). Taigi, apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje

Nr. A822-1321/2013 ir kt.).25. Pažymėtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą išaiškinęs, kad Europos

žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, jog jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 26 d. sprendimą K. prieš Lenkiją; 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą ir kt.).

26. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais.

27. Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m. Jokie kiti imperatyvaus pobūdžio nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai, be kita ko, Konvencija, vienam asmeniui tardymo izoliatoriuje turinčio tekti ploto normos ar gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos konkrečiai nenustato. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Tai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).

28. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad 2014 m. rugpjūčio 22 d., rugpjūčio 23 d. ir rugsėjo 24 d., iš viso 3 paras, pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo kalinamas pažeidžiant minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimą.

29. Teisėjų kolegija, papildydama pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, pažymi, kad įvertinus atsakovo atstovo atsiliepime pateiktus duomenis, konstatuotina, jog pareiškėjui 2014 m. rugpjūčio 22 d., neįskaičiuojant sanitarinio mazgo 0,56 kv. m ploto, teko 2,25 kv. m kameros Nr. 119 ploto (kameros Nr. 119 plotas – 7,31 kv. m., bausmę atliko 3 asmenys), 2014 m. rugpjūčio 23 d., neįskaičiuojant sanitarinio mazgo 0,56 kv. m ploto, teko 2,37 kv. m kameros Nr. 312 ploto (kameros Nr. 312 plotas – 7,67 kv. m., bausmę atliko 3 asmenys) ir 2014 m. rugsėjo 24 d., neįskaičiuojant sanitarinio mazgo 0,56 kv. m ploto, teko 1,72 kv. m kameros Nr. 115 ploto (kameros Nr. 115 plotas – 7,45 kv. m., bausmę atliko 4 asmenys) (b. l. 9–10). Pareiškėjas už kitą laikotarpį nepateikė pagrįstų argumentų, kurie nuginčytų atsakovo atstovo pateiktus duomenis apie kamerų, kuriose jis buvo laikytas, tinkamą plotą ar su juo laikytų asmenų skaičių. Taigi, ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K 3 paras pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam sąlygomis, kai jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. įstaiga neveikė taip, kaip pagal įstatymus buvo įpareigota veikti. Be to, pripažintina ir tai, kad nurodytu laikotarpiu pareiškėjui teko mažiau nei 3 kv. m kameros ploto, o tai pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką yra prilyginama Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui.

30. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime neįvertino aplinkybės, jog ginčo laikotarpiu buvo pažeistas jo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu.

31. Pagal ABTĮ 134 straipsnio 6 dalį apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Pažymėtina, kad pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, susiję su privatumo naudojantis sanitariniu mazgu pažeidimu, nebuvo nurodyti pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde ir nebuvo ištirtos bylos nagrinėjimo metu, todėl minėti nauji pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai apeliacinės instancijos

teisme taip pat nenagrinėtini.32. Vertindama pirmosios instancijos teismo parinktą neturtinės žalos atlyginimo būdą teisėjų kolegija pažymi, kad

atlygintinos neturtinės žalos dydžio ir būdo nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014, 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-894-520/2018).

33. Įvertinus Lukiškių TI-K padaryto pareiškėjo teisių pažeidimų pobūdį, mastą ir trukmę (3 paras nebuvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamasis plotas, kuris pagal pareiškėjui tekusį plotą pripažintinas Konvencijos pažeidimu), pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, nagrinėjamu atveju teisės pažeidimo pripažinimas nelaikytinas proporcingu ir adekvačiu atsakovo (jo atstovo) padarytam teisės pažeidimui. Atsižvelgdama į bendruosius teisės principus ir į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje bei turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, taip pat į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjui iš atsakovo priteistina 33 Eur neturtinei žalai atlyginti.

34. Nors pareiškėjas skunde prašė, kad jam būtų priteistas 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėjo būti priteista būtent tokio dydžio neturtinė žala.

35. Apibendrindama nustatytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino pareiškėjo patirtą neturtinę žalą. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, priteisiant pareiškėjui 33 Eur neturtinei žalai atlyginti.


n u t a r i a:

Pareiškėjo S. Š. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 7 d. sprendimą pakeisti.Pareiškėjui S. Š. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, priteisti 33

Eur (trisdešimt tris eurus) neturtinei žalai atlyginti.Nutartis neskundžiama.


RAMUTĖ RUŠKYTĖ



Administracinė byla Nr. eA-1638-968/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04371-2016-7Procesinio sprendimo kategorija 5.1(S)



https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=0242d7e0008b11e9a5eaf2cd290f1944


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas) ir Ryčio Krasausko (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo viešosios įstaigos „Kantri medija“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo viešosios įstaigos „Kantri medija“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos Vyriausiajai rinkimų komisijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui V. S. dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas viešoji įstaiga (toliau – VšĮ) „Kantri medija“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašė panaikinti Lietuvos Respublikos Vyriausiosios rinkimų komisijos (toliau – ir VRK) 2016 m. spalio 7 d. sprendimą Nr. Sp-238 „Dėl kandidato į Lietuvos Respublikos Seimo narius V. S. atsakomosios nuomonės paskelbimo“ (toliau – Sprendimas).

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:2.1. Jam priklausančiame leidinyje (duomenys neskelbtini) 2016 m. rugsėjo 22 d. išspausdino straipsnius (duomenys

neskelbtini). Visuose nurodytuose straipsniuose paskelbtos skirtingų asmenų nuomonės rinkimų klausimais. V. S. 2016 m. rugsėjo 23 d. pareiškėjui pateikė reikalavimą „Dėl kandidato atsakomosios nuomonės paskelbimo“, kuriuo reikalavo paskelbti atsakomąją nuomonę dėl visų trijų straipsnių, motyvuodamas, jog publikacijose buvo paskelbta jį kompromituojanti medžiaga, kuria siekiama paveikti rinkėjus, kad šie nebalsuotų už konkretų kandidatą, ir kurioje pranešama kandidatą negatyviai apibūdinanti žinia. V. S. reikalavime nenurodė, kokie konkrečiai sakiniai / teiginiai, jo nuomone, traktuotini kaip kompromituojanti medžiaga. Pareiškėjas 2016 m. rugsėjo 28 d. atsisakė paskelbti atsakomąją nuomonę, todėl V. S. kreipėsi į VRK, kuri 2016 m. spalio 3 d. viešame posėdyje svarstydama V. S. reikalavimą nusprendė, kad jo reikalavimas neatitinka Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymo 53 straipsnio 1 dalies reikalavimų, t. y. nėra aiškus V. S. atsakomosios nuomonės turinys. V. S. 2016 m. spalio 4 d. pateikė naują reikalavimą dėl atsakomosios nuomonės paskelbimo, nors į pareiškėją su nauju (pataisytu) reikalavimu nesikreipė, t. y. reikalavimą pateikė tik atsakovui. Naujas reikalavimas iš esmės skyrėsi nuo to, kuris 2016 m. rugsėjo 23 d. buvo pateiktas pareiškėjui, kadangi naujame reikalavime V. S. nurodė konkrečius straipsnių teiginius, kurie, jo manymu, yra kompromituojanti medžiaga bei pateikė sukonkretintą atsakomąją nuomonę. Gavusi pakoreguotą V. S. reikalavimą, VRK parengė 2016 m. spalio 5 d. pažymą Nr. 3-82-(1.2) (toliau – ir Pažyma), kurioje konstatavo, kad minėtose (duomenys neskelbtini) publikacijose yra pateikta nuomonė (ne žinia), kuri negali būti pripažinta kompromituojančia medžiaga ir nesuteikia teisės reikalauti paskelbti atsakomąją nuomonę. V. S. 2016 m. spalio 7 d. VRK posėdyje atsisakė savo reikalavimų dalies dėl publikacijų (duomenys neskelbtini). Organizuotame posėdyje VRK nesvarstė, ar publikacijoje (duomenys neskelbtini) (toliau – Publikacija) yra pateikta nuomonė, ar žinia, nesiaiškino šių sąvokų, nuo kurių priklauso pareiga skelbti atsakomąją nuomonę, reikšmės. Posėdyje buvo nuspręsta, kad, jeigu visuomenės informavimo priemonėje yra pateikta nuomonė, laikytina, kad tai yra žinia rinkėjams, ir konstatavo, jog pareiškėjas turėjo paskelbti V. S. atsakomąją nuomonę.

2.2. Nesuprantama, kokiu teisiniu pagrindu remdamasis pareiškėjas galėjo paskelbti kandidato atsakomąją nuomonę, kuri neatitinka Seimo rinkimų įstatymo 53 straipsnio 1 dalies nuostatų. Be to, pareiškėjas turėjo paskelbti jam nežinomo turinio atsakomąją nuomonę, kuri jam net nebuvo pateikta.

2.3. Skundžiamame Sprendime nurodyta, kad jis priimtas remiantis Pažyma, tačiau Pažymos išvados yra priešingos priimtam Sprendimui.

2.4. Skundžiamas Sprendimas yra be motyvų. Nagrinėjant V. S. reikalavimą VRK posėdyje pasisakę ir sprendimus priėmę nariai neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) suformuotą praktiką dėl nuomonės ir žinios sąvokų turinio.

2.5. Vertinant teiginį „…(duomenys neskelbtini), kurie teisti už finansines machinacijas, kurie viską mato tik juodomis spalvomis ir viską sprendžia pagal savo „nešvarų gyvenimą““, laikytina, kad asmens išreikšta nuomonė turi faktinį pagrindą, kadangi viešojoje erdvėje buvo pateikta informacija, jog V. S. pagal Lietuvos apeliacinio teismo 2002 m. liepos 29 d. nutartį bei LAT 2002 m. gruodžio 8 d. nutartį kilo pareiga atlyginti įmonei padarytą ženklią turtinę žalą, kuri atsirado

dėl jo veiksmų. Aplinkybė, kad ginčijamas teiginys gali būti patikrintas, nesudaro pagrindo teigti, kad Publikacijoje buvo pateikta žinia, o ne nuomonė. Vien tai, kad konkrečioje frazėje yra daugiau teigiamojo nei svarstomojo pobūdžio informacijos, neleidžia daryti išvados, kad pareiškėjas Publikacijoje pateikė žinią, o ne asmens subjektyvų tam tikrų duomenų vertinimą. Svarbu įvertinti pateikiamo straipsnio kontekstą, pateikimo formą, minties pateikimo formuluotes. Šiuo konkrečiu atveju Publikacijos forma – interviu, t. y. subjektyvus požiūris, vertinimas, o ne žinia. Taip pat būtina įvertinti viso interviu kontekstą, sakinio konstrukciją „Įsivaizduokite, kaip Druskininkais pasirūpintų tokie kaip (duomenys neskelbtini), kurie yra teisti už finansines machinacijas, kurie viską mato tik juodomis spalvomis ir viską sprendžia pagal savo „nešvarų gyvenimą“?“. Iš sakinio konstrukcijos matyti, kad pateikdamas savo asmeninį požiūrį į užduotą klausimą asmuo neišsako konkrečių ir konkretaus asmens atžvilgiu nukreiptų teiginių, o išsako apibendrinto pobūdžio retorinį klausimą. Tokia sakinio konstrukcija negali būti suprantama kaip žinia. Be to, nagrinėjamu atveju nuomonė nėra individualizuojama, t. y. ji nėra pareikšta konkrečiai apie V. S., sakinyje vartojamas bendrinis žodis (duomenys neskelbtini). Atsakovas vertino tik iš konteksto išskirtą sakinio dalį.

3. Atsakovas VRK atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti. Nurodė, kad ginčijamo Sprendimo sudedamoji dalis yra Pažyma, kurioje yra nurodytos atsakomosios nuomonės nagrinėjimo aplinkybės. V. S. 2016 m. spalio 7 d. VRK posėdyje prašė paskelbti atsakomąją nuomonę: „Noriu patikinti, kad nebuvau teistas už jokius ekonominius ir kitus nusikaltimus“. VRK posėdyje tokiai atsakomajai nuomonei buvo pritarta, kadangi tai yra kandidatą kompromituojanti medžiaga, kuria siekiama paveikti rinkėjus. Publikacijoje vartojamas žodis (duomenys neskelbtini) yra aiški nuoroda į kandidato V. S. pavardę, Publikacijoje taip pat nurodytos kitos pavardės. Teiginiai apie asmens teistumą yra objektyvūs faktai, kurie gali būti patikrinti tiesos kriterijumi, nesvarbu, kokia forma jie pateikti. Išsakytame teiginyje yra nurodytas teistumo faktas ir nurodyta, už ką asmuo buvo nuteistas – finansines machinacijas. Todėl VRK tinkamai pritaikė Seimo rinkimų įstatymo 53 straipsnio 2 dalies nuostatas ir pagrįstai nustatė, kad aptariamas teiginys yra kandidatą negatyviai apibūdinanti žinia. Pareiškėjui buvo žinoma, kad atsakomosios nuomonės klausimas bus svarstomas VRK, kadangi V. S. į pareiškėją kreipėsi prašydamas paskelbti atsakomąją nuomonę leidėjo iniciatyva, tačiau pareiškėjas tai daryti atsisakė. V. S. 2016 m. spalio 7 d. VRK posėdyje savo atsakomosios nuomonės tekstą koregavo tik atsisakydamas daugumos ankstesnėje nuomonėje pateiktų teiginių ir palikdamas vienintelį prašomą paskelbti teiginį, kuris buvo ir ankstesniame atsakomosios nuomonės tekste, pateiktame pareiškėjui. Pareiškėjas visus V. S. prašomos paskelbti atsakomosios nuomonės teiginius buvo pripažinęs neatitinkančiais Seimo rinkimų įstatymo reikalavimų, todėl reikalavimas pateikti tą patį teiginį pareiškėjui pakartotinai yra perteklinis.

II.

4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. balandžio 3 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.5. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad: savaitraštyje (duomenys neskelbtini) (2016 m. rugsėjo 22 d. leidinyje

Nr. 71) išspausdintos publikacijos (duomenys neskelbtini); V. S. 2016 m. rugsėjo 23 d. kreipėsi į pareiškėją, reikalavo kitame leidinio numeryje paskelbti atsakomąją nuomonę dėl minėtų trijų publikacijų, nurodė, kad jose buvo paskelbta jį, kaip kandidatą į Lietuvos Respublikos Seimą, kompromituojanti medžiaga, kuria siekiama paveikti rinkėjus, kad šie nebalsuotų už konkretų kandidatą, ir kurioje pranešama kandidatą negatyviai apibūdinanti žinia; pareiškėjas 2016 m. rugsėjo 28 d. pranešimu V. S. informavo, jog atsisako paskelbti atsakomąją nuomonę, nurodė, jog visose trijose publikacijose yra pateikiama ne žinia, o skirtingų žmonių nuomonė, todėl nėra faktinio ir teisinio pagrindo taikyti Seimo rinkimų įstatymo 52 straipsnio nuostatas; V. S. 2016 m. rugsėjo 28 d. prašymu kreipėsi į VRK, prašė taikyti Seimo rinkimų įstatymo 52 straipsnio 3 dalies nuostatas; VRK 2016 m. spalio 4 d. raštu V. S. prašymo dėl atsakomosios nuomonės paskelbimo netenkino, kadangi prašyme nėra nurodyta, kokie konkretūs paskelbtose publikacijose esantys teiginiai kompromituoja jį, kaip kandidatą, nepateikta atsakomoji nuomonė su trumpu kompromituojančios informacijos išdėstymu, VRK pažymėjo, jog pateikus įstatymo reikalavimus atitinkančią atsakomąją nuomonę klausimas gali būti svarstomas iš naujo; V. S. 2016 m. spalio 4 d. pateikė pataisytą atsakomąją nuomonę; VRK pirmininko pavaduotoja L. M. 2016 m. spalio 5 d. surašė Pažymą Nr. 3-82(1.2), kurioje siūlė kandidato į Seimo narius V. S. reikalavimo dėl atsakomosios nuomonės paskelbimo netenkinti; V. S. 2016 m. spalio 7 d. VRK pateikė prašymą dėl atsakomosios nuomonės paskelbimo, kuriame prašė paskelbti atsakomąją nuomonę dėl Publikacijos (duomenys neskelbtini) teiginio „…(duomenys neskelbtini), kurie teisti už finansines machinacijas“, nurodydamas atsakomąją nuomonę – „Noriu patikslinti, kad nebuvau teistas už jokius ekonominius ir kitus nusikaltimus“, prašymą dėl atsakomosios nuomonės į kitas publikacijas paskelbimo atsiėmė; VRK 2016 m. spalio 7 d. Sprendimu Nr. Sp-238, vadovaudamasi Seimo rinkimų įstatymo 52 straipsnio 1–3 dalimis ir Pažyma, nusprendė: 1) pripažinti, kad vadovaujantis Seimo rinkimų įstatymo 52 straipsnio 1 dalimi savaitraštis (duomenys neskelbtini) turėjo paskelbti kandidato į Seimo narius V. S. atsakomąją nuomonę; 2) paskelbti per Lietuvos nacionalinį radiją ar televiziją kandidato į Seimo narius V. S. atsakomąją nuomonę, už kurią savaitraštis (duomenys neskelbtini) privalo

VRK sumokėti trigubą šio paskelbimo kainą.6. Teismas nesutiko su pareiškėjo skundo argumentais, kad skundžiamas VRK Sprendimas yra be motyvų ir neatitinka

Pažymos, kurioje pateikiamos priešingos išvados. V. S. reikalavimas buvo pavestas tirti VRK pirmininko pavaduotojai, kuri Pažymoje pateikė pasiūlymus dėl VRK sprendimo projekto. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausiosios rinkimų komisijos įstatymo (toliau – VRK įstatymas) 11 straipsnio 1 dalį VRK jos kompetencijai priklausančius klausimus svarsto ir sprendimus priima kolegialiai savo posėdžiuose; pagal VRK įstatymo 12 straipsnio 1 ir 2 dalis, įgyvendindama savo įgaliojimus, VRK leidžia aktus – sprendimus, kurie priimami atviru balsavimu posėdyje dalyvaujančių komisijos narių balsų dauguma. Taigi, nepriklausomai nuo to, kokie pasiūlymai pateikti VRK pristatytoje Pažymoje, sprendimą dėl siūlymo priima būtent VRK. VRK 2016 m. spalio 7 d. posėdyje komisijos nariai pasisakė dėl pristatyto projekto, išreiškė nuomonę, kad minimame teiginyje yra pateikiama akivaizdi kandidatą kompromituojanti žinia. VRK narys J. U. posėdyje išsakė kitokią nuomonę, nei nurodyta Pažymoje, atkreipdamas dėmesį, kad neigiamą, kandidatą kompromituojančią žinią savaitraštis paskelbė, ją pateikdamas kaip interviu, tačiau ši skleidžiama žinia yra skirta skaitytojui. VRK nariai svarstymo metu diskutavo, o Sprendimo priėmimo metu atskirai balsavo dėl šio siūlymo. Posėdyje išsakytam siūlymui ir argumentams pritarta vienbalsiai. Tai, kad svarstymo metu buvo išakyta kita, nei Pažymoje, nuomonė, kuriai buvo pritarta, nereiškia, jog priimtas Sprendimas yra nemotyvuotas ir būtinai turi atitikti Pažymoje suformuotą siūlymą. Skundžiamas VRK Sprendimas buvo priimtas įvertinus Pažymą, kuri yra sudėtinė Sprendimo dalis. Pažymoje išdėstytos prašymo tyrimo aplinkybės, tyrimo metu nustatytos faktinės aplinkybės, pateiktas jų teisinis vertinimas, kuris buvo pristatytas VRK posėdyje ir pasikeitė posėdžio metu. Tiek Pažymoje, tiek Sprendime nurodytos konkrečios teisės normos, kurios, VRK manymu, buvo taikytinos. Iš skundžiamo Sprendimo, Pažymoje nurodytų prašymo tyrimo aplinkybių, posėdžio protokolo bei vaizdo įrašo pareiškėjui turėjo būti aiškūs skundžiamo akto teisiniai pagrindai, faktinės aplinkybės ir teisiniai motyvai.

7. Spręsdamas dėl sąvokų „žinios“ ir „nuomonės“ atribojimo, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog įstatymo leidėjas Seimo rinkimų įstatymo 52 straipsnio 3 dalyje nurodė, kad nuomonei, skirtingai nuo žinios, netaikomi tiesos kriterijai. Teismo vertinimu, Publikacijoje pateikiama ir nuomonė, ir žinia. Teiginiu „…(duomenys neskelbtini), kurie teisti už finansines machinacijas“ buvo skleidžiama ne nuomonė, o žinia, kadangi Publikacijoje meras R. M. nurodė faktą – „(duomenys neskelbtini), kurie teisti už finansines machinacijas“. Tai, jog Publikacijoje, kaip bendrinis, naudojamas žodis (duomenys neskelbtini), nepaneigia aiškiai pateikiamos nuorodos į kandidato V. S. asmenį. Rinkimų temai skirtame straipsnyje šiuo teiginiu rinkėjams siunčiama kandidatą kompromituojanti žinia, jog jis yra teistas, kartu nurodant, už ką jis buvo nuteistas (finansines machinacijas). Informaciją apie asmens teistumą galima patikrinti taikant tiesos kriterijų, nes tai yra objektyvūs duomenys. Pareiškėjas nesilaikė Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 22 straipsnio 8 dalies 2 ir 4 punktų, 41 straipsnio 2 dalies 1 ir 4 punktų, o Publikacijoje nurodydamas teistumo faktą paskelbė Seimo rinkimų įstatymo 52 straipsnio 1 dalyje nurodytą kandidatą į Seimo narius kompromituojančią medžiagą, todėl privalėjo suteikti galimybę kandidatui pareikšti atsakomąją nuomonę.

8. Pirmosios instancijos teismas nesutiko su pareiškėjo teiginiu, kad jam nebuvo žinomas atsakomosios nuomonės, kurią buvo nutarta paskelbti, turinys. V. S. 2016 m. rugsėjo 23 d. kreipimesi į pareiškėją dėl atsakomosios nuomonės skelbimo aptariamas teiginys buvo nurodytas.

III.

9. Pareiškėjas VšĮ „Kantri medija“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti VRK Sprendimą.

10. Apeliaciniame skunde pareiškėjas pakartotinai dėsto su VRK Sprendimo priėmimu susijusias aplinkybes bei argumentus dėl „žinios“ ir „nuomonės“ sąvokų atribojimo. Nurodo, kad VRK neinformavo pareiškėjo apie V. S. skundo nagrinėjimą, būsimus posėdžius bei tai, kad trečiasis suinteresuotas asmuo 2016 m. spalio 4 d. pataisė / koregavo reikalavimus (jų turinį, ribas), susijusius su atsakomąja nuomone, neprašė pareiškėjo pateikti papildomos informacijos. Teigia, kad pripažinus, jog Pažyma yra sudedamoji Sprendimo dalis, siekiant įvertinti Sprendimo atitiktį Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 8 straipsnio 1 dalies reikalavimams, buvo būtina įvertinti Pažymos bei Sprendimo turinį. Pirmosios instancijos teismas nevertino Pažymos turinio prieštaringumo Sprendimui, taip pat nenurodė, kokiais konkrečiai duomenimis (teisiniais bei faktiniais) buvo paneigta Pažymoje nurodyta išvada. Skundžiamame VRK Sprendime nurodytas vienintelis jo priėmimo pagrindas – Pažyma. Sprendime nėra nurodyta, kad jis priimtas vadovaujantis 2016 m. spalio 7 d. posėdyje nustatytomis aplinkybėmis. Todėl pareiškėjui nėra ir negali būti žinomi tikrieji Sprendimo motyvai, jų pagrįstumas. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas, kad Publikacijoje yra paskelbta ir žinia, ir nuomonė, vertino išskirtinai vieną Publikacijos teiginį (jo dalį) ir neatsižvelgė į bendrą Publikacijos kontekstą, jos formą bei V. S. statusą. Vien tik aplinkybė, kad duomenys gali būti patikrinti, negali reikšti, kad Publikacijoje yra paskelbta žinia, o ne nuomonė. Be to, nei Visuomenės informavimo įstatymo, nei Seimo rinkimų

įstatymo reguliavimas, taip pat suformuota teismų praktika neleidžia daryti išvados, kad galima situacija, kai viename teiginyje yra paskelbiama ir nuomonė, ir žinia. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo neaišku, kuo remiantis buvo padaryta tokia išvada. Pareiškėjas taip pat pažymi, jog Žurnalistų etikos inspektorius 2017 m. kovo 22 d. sprendimu Nr. (SK-130)SPR-37 (apie kurį nebuvo žinoma nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme) konstatavo, jog Publikacijoje yra pateikta subjektyvi nuomonė.

11. Atsakovas VRK atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Pažymi, kad skundžiamo Sprendimo preambulėje yra nurodyti jo priėmimo teisiniai pagrindai. Pareiškėjui turėjo būti žinoma, kad priimdama Sprendimą VRK vadovavosi V. S. pateiktais prašymais ir Pažyma. Teisė į atsakomąją nuomonę atsiranda pagal Seimo rinkimų įstatymo 53 straipsnio 1 dalį nepriklausomai nuo VRK sprendimo, t. y. tokią teisę kandidatas gali įgyvendinti savarankiškai kreipdamasis į leidėją ir, tik jam atsisakius tai padaryti, ši teisė gali būti įgyvendinta VRK sprendimu. Seimo rinkimų įstatymas yra specialusis teisės aktas, kurio 53 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kompromituojanti medžiaga yra tokia medžiaga, kuria siekiama paveikti rinkėjus, kad šie nebalsuotų už konkrečios partijos iškeltus kandidatus, ir kurioje pranešama partiją (jos skyrių ar padalinį) negatyviai apibūdinanti žinia. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad teiginys „(duomenys neskelbtini), kurie teisti už finansines machinacijas“, yra neigiamai kandidatą apibūdinanti žinia, kuria siekiama paveikti rinkėjus. Visuomenės informavimo priemonė faktus apie kandidato teistumą galėjo patikrinti, tačiau to nedarė, sąmoningai pateikdama tik R. M. medžiagą ir neleisdama V. S. pateikti atsakomosios nuomonės į išsakytus faktus. Kompromituojančios medžiagos paskleidimo faktas yra nustatomas pagal Seimo rinkimų įstatymą, o ne pagal Visuomenės informavimo įstatymą. Už Seimo rinkimų įstatymo vykdymo kontrolę atsakinga VRK, o ne Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba. VRK nagrinėja skundus ne dėl garbės ir orumo, o nustato teisės į atsakomąją nuomonę įgyvendinimo pagrįstumą.

Teisėjų kolegija


12. Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl VRK Sprendimo, kuriuo pripažinta, kad savaitraštis (duomenys neskelbtini) turėjo paskelbti kandidato į Seimo narius V. S. atsakomąją nuomonę, bei nuspręsta paskelbti per Lietuvos nacionalinį radiją ar televiziją kandidato į Seimo narius V. S. atsakomąją nuomonę, už kurią savaitraštis (duomenys neskelbtini) privalo VRK sumokėti trigubą paskelbimo kainą, teisėtumo ir pagrįstumo.

13. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad skundžiamo VRK sprendimo teisiniai pagrindai, faktinės aplinkybės ir teisiniai motyvai aiškūs iš Pažymoje nurodytų prašymo tyrimo aplinkybių, posėdyje išsakytų argumentų (posėdžio protokolo bei vaizdo įrašo) ir jų pagrindu priimto Sprendimo. Pareiškėjas apeliaciniame skunde, be kita ko, nurodo, kad Sprendimas neatitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, todėl jam nėra ir negali būti žinomi tikrieji Sprendimo motyvai, jų pagrįstumas ir kad pirmosios instancijos teismas savo sprendime nevertino Pažymos turinio prieštaringumo Sprendimui, taip pat nenurodė, kokiais konkrečiai duomenimis (teisiniais bei faktiniais) buvo paneigta Pažymoje nurodyta išvada.

14. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

15. Remiantis nagrinėjamoje administracinėje byloje surinktais įrodymais ir viešai skelbiama medžiaga, nustatyta:15.1. Kandidatas į Seimo narius V. S. Vyriausiajai rinkimų komisijai pateikė 2016 m. rugsėjo 28 d. prašymą (reg.

2016 m. rugsėjo 29 d. Nr. 1-2094(2.11S)) (I t., b. l. 59–68), kuriame nurodė, kad pareiškėjo (duomenys neskelbtini) leidžiamame 2016 m. rugsėjo 22 d. leidinyje Nr. 71 trijose publikacijose, t. y. (duomenys neskelbtini), buvo paskelbta jį, kaip kandidatą į Seimo narius, negatyviai apibūdinanti žinia ir kad redakcija netenkino jo reikalavimo išspausdinti atsakomąją nuomonę. Vadovaudamasis Seimo rinkimų įstatymo 52 straipsnio 3 dalimi, kandidatas siekė, kad jo atsakomoji nuomonė, kurią atsisakė paskelbti pareiškėjas, būtų paskelbta per Lietuvos nacionalinį radiją ir televiziją.

15.2. VRK pirmininko pavaduotoja L. M. 2016 m. spalio 5 d. parengė Pažymą, kurioje: pristatė V. S. 2016 m. rugsėjo 28 d. prašyme nurodytų publikacijų turinį, kandidato į Seimo narius pateiktų atsakomųjų nuomonių versijas, apibendrino surinktą medžiagą ir konstatavo, jog pareiškėjas pagrįstai atsisakė tenkinti kandidato į Seimo narius V. S. atsakomąją nuomonę dėl 2016 m. rugsėjo 22 d. savaitraščio (duomenys neskelbtini) interviu ir publikacijose esančių teiginių, kadangi minėtame interviu ir publikacijose yra paskelbta asmenų subjektyvi nuomonė, požiūris, nusimanymas, įvykių vertinimai, kurie neatitinka žinios, dėl kurios paskelbimo visuomenės informavimo priemonei kyla pareiga paskelbti kandidato į

Seimo narius atsakomąją nuomonę, apibrėžimo; pasiūlė kandidato į Seimo narius V. S. reikalavimo dėl atsakomosios nuomonės paskelbimo netenkinti (I t., b. l. 75–90). Pažymoje pasisakyta ne tik dėl Sprendime minimame 2016 m. rugsėjo 28 d. rašte išdėstytų prašymų skelbti atsakomąsias nuomones, tačiau ir atsakomųjų nuomonių, išdėstytų 2016 m. spalio 4 d. raštu (I t., b. l. 71–73). Iš viešai skelbiamo VRK 2016 m. spalio 3 d. posėdžio vaizdo įrašo (https://cdn-player.vrk.lt/media?video=2016/VRK_2016_10_03. mp4; nuo 2:06:38 iki 2:27:45 min.) ir to paties posėdžio protokolo (I t., b. l. 91–92) matyti, kad 2016 m. spalio 4 d. raštą VRK V. S. pateikė po to, kai ši komisija vienbalsiai atsisakė tenkinti jo prašymą dėl atsakomosios nuomonės ir nurodė tiksliai suformuluoti atsakomąją nuomonę ir, prieš kreipiantis į VRK, dar kartą dėl jos publikavimo kreiptis į (duomenys neskelbtini) redakciją.

15.3. VRK 2016 m. spalio 7 d. posėdyje buvo svarstomas klausimas dėl kandidato į Seimo narius V. S. atsakomosios nuomonės paskelbimo dėl publikacijų leidinyje (duomenys neskelbtini), jo metu pristatyta Pažyma, VRK narys J. U. išreiškė nuomonę, kad (duomenys neskelbtini) Publikacijoje išspausdintas teiginys „<…> kaip Druskininkais pasirūpintų tokie žmonės kaip <…> (duomenys neskelbtini), kurie yra teisti už finansines machinacijas <…>“ laikytinas akivaizdžia kandidatą kompromituojančia žinia, V. S. paprašė paskelbti tokio turinio paneigimą – „Noriu patikinti, kad nebuvau teistas už jokius ekonominius ir kitus nusikaltimus“, o VRK bendru sutarimu nutarė „priimti sprendimą „Dėl kandidato į Lietuvos Respublikos Seimo narius V. S. atsakomosios nuomonės paskelbimo“ (žr. VRK 2016 m. spalio 7 d. posėdžio protokolą Nr. P-25, I t., b. l. 51–52; vaizdo įrašą (https://cdn-player.vrk.lt/media?video=2016/vrk_2016_10_07.mp4; nuo 50 min. iki 1.05 min.).

15.4. VRK 2016 m. spalio 7 d. priėmė Sprendimą, kuriame nusprendė: „pripažinti, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymo 52 straipsnio 1 dalimi savaitraštis (duomenys neskelbtini) turėjo paskelbti kandidato į Lietuvos Respublikos Seimo narius V. S. atsakomąją nuomonę“ (1 p.), „paskelbti per Lietuvos nacionalinį radiją ar televiziją kandidato į Lietuvos Respublikos Seimo narius V. S. atsakomąją nuomonę, už kurią savaitraštis (duomenys neskelbtini) privalo Vyriausiajai rinkimų komisijai sumokėti trigubą šio paskelbimo kainą“ (2 p.). Sprendime nurodyta, kad jį VRK priėmė atlikusi tyrimą dėl kandidato į Seimo narius V. S. 2016 m. rugsėjo 30 d. prašymo (pastaba: Sprendime klaidingai nurodyta prašymo data), vadovaudamasi Seimo rinkimų įstatymo 52 straipsnio 1, 2 ir 3 dalimis ir VRK pirmininko pavaduotojos L. M. 2016 m. spalio 5 d. pažyma Nr. 3-82(1.2).

16. Ginčui aktualus teisinis reguliavimas dėl kandidato į Seimo narius kompromituojančios medžiagos skelbimo ir kandidato atsakomosios nuomonės įtvirtintas Seimo rinkimų įstatymo 52 straipsnio 1–3 dalyse.

17. Seimo rinkimų įstatymo 52 straipsnio 1 dalyje nustatyta: jeigu, VRK paskelbus kandidatus ir kandidatų sąrašus, visuomenės informavimo priemonė paskelbia kandidatą į Seimo narius kompromituojančią medžiagą (vėliausiai tokius duomenis galima skelbti: visuomenės informavimo priemonėje, kuri leidžiama daugiau kaip tris kartus per savaitę, likus 5 dienoms iki rinkimų, kitose visuomenės informavimo priemonėse – 10 dienų iki rinkimų, bet visais atvejais kompromituojanti medžiaga apie kandidatą gali būti paskelbta ne vėliau kaip priešpaskutiniame iki rinkimų visuomenės informavimo priemonės leidinio numeryje), ji privalo suteikti galimybę kandidatui pareikšti atsakomąją nuomonę, kurią sudaro paskelbtos kompromituojančios medžiagos trumpas išdėstymas ir kandidato atsakymas; atsakomoji nuomonė paprastai negali būti daugiau kaip tris kartus ilgesnė už kompromituojančią medžiagą; visuomenės informavimo priemonė kandidato atsakomąją nuomonę turi paskelbti ne vėliau kaip per 7 dienas po to, kai ji buvo pareikšta, bet ne vėliau kaip likus 2 dienoms iki draudimo vykdyti rinkimų agitaciją pradžios; jeigu visuomenės informavimo priemonė negali per šio įstatymo nustatytą laikotarpį pati paskelbti kandidato atsakomosios nuomonės, ji turi pasirūpinti savo lėšomis paskelbti kandidato atsakomąją nuomonę kitoje visuomenės informavimo priemonėje. Iš nurodyto teisinio reguliavimo matyti, kad visuomenės informavimo priemonė kandidatą į Seimo narius kompromituojančią medžiagą gali skelbti iki rinkimų, o ją paskelbusi privalo suteikti galimybę pareikšti atsakomąją nuomonę, kurios turiniui keliami šie kriterijai – ją sudaro „paskelbtos kompromituojančios medžiagos trumpas išdėstymas“ ir „kandidato atsakymas“, paprastai ji negali būti daugiau kaip tris kartus ilgesnė už kompromituojančią medžiagą.

18. Seimo rinkimų įstatymo 52 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad: kompromituojančia kandidatą medžiaga pripažįstama tokia medžiaga, kuria siekiama paveikti rinkėjus, kad šie nebalsuotų už konkretų kandidatą, ir kurioje pranešama kandidatą negatyviai apibūdinanti žinia; visuomenės informavimo priemonės paskelbta nuomonė (skirtingai nuo žinios, nuomonei netaikomi tiesos kriterijai) apie kandidatą, taip pat ir negatyvi, nepripažįstama kompromituojančia medžiaga ir nesuteikia kandidatui teisės reikalauti paskelbti atsakomąją nuomonę. Vadinasi, priimdama sprendimą, ar yra pagrindas konkrečią medžiagą pripažinti kompromituojančia kandidatą, kiekvienu konkrečiu atveju VRK privalo įvertinti, ar tokia medžiaga, be kita ko, laikytina žinia, ar nuomone.

19. Nuomonės ir žinios sąvokos įtvirtintos Visuomenės informavimo įstatyme. Šio įstatymo 2 straipsnio 36 dalyje nustatyta, kad nuomonė – visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas požiūris, nusimanymas, nuovoka, supratimas, mintys arba komentarai apie bendro pobūdžio idėjas, faktų ir duomenų, reiškinių ar įvykių vertinimai, išvados ar pastabos apie žinias, susijusias su tikrais įvykiais; nuomonė gali remtis faktais, pagrįstais argumentais ir paprastai ji yra subjektyvi,

https://cdn-player.vrk.lt/media?video=2016/vrk_2016_10_07.mp4

https://cdn-player.vrk.lt/media?video=2016/VRK_2016_10_03

https://cdn-player.vrk.lt/media?video=2016/VRK_2016_10_03

todėl jai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai, tačiau ji turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškreipiant faktų ir duomenų. Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 86 dalyje (aktuali įstatymo Nr. XII-1731 redakcija, galiojanti nuo 2015 m. spalio 1 d.) nustatyta, kad žinia – visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas faktas arba tikri (teisingi) duomenys.

20. Kriterijai, pagal kuriuos duomenys arba žinios yra atribojami nuo nuomonės, yra suformuluoti teismų praktikoje: žiniai, skirtingai negu nuomonei, taikomas tiesos kriterijus. Atribojant žinią nuo nuomonės, būtina analizuoti visą straipsnio ar kalbos tekstą, pasisakymo aplinkybes, kontekstą, ryšį su kita pateikiama informacija, sakinio konstrukciją ir kt. Gali turėti reikšmės pasisakymo aplinkybės ir tikslai. Teismas turi įvertinti, ar teiginiai kategoriški, ar jais tik iškeliami klausimai ir siekiama atkreipti dėmesį į aktualią problemą, pareiškiamas autoriaus susirūpinimas svarbiu klausimu. Apie tai galima spręsti iš to, ar sakiniai suformuluoti kaip teigimas, ar kaip pasiūlymas, dvejonė, klausimas ar dar kitokia forma. Jeigu teiginiai išdėstomi su abejonėmis, su nuorodomis, kad tai autoriaus manymas ar nuomonė, arba klausiamąja forma, gali būti daroma išvada, jog yra pateiktas asmens subjektyvus požiūris į faktus, žinias ar informaciją, o ne žinia (žr., pvz., LAT 2006 m. vasario 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-142/2006, 2013 m. vasario 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-50/2013). Sprendžiant, ar buvo išsakyta nuomonė ar žinia, turi būti vertinamas visas straipsnio tekstas, kontekstas, pasisakymo aplinkybės, tikslas, aktuali problema. Siekiant tam tikrus teiginius priskirti konkrečiai kategorijai (faktų konstatavimui (žiniai) ar vertinamiesiems teiginiams (nuomonei)), būtina atsižvelgti į visą bylos aplinkybių kontekstą: teiginių formuluotes, jų pateikimo aplinkybes, formą ir būdą, ar pateiktas realios situacijos vertinimas, ar nuomonės pareiškimas be jokio faktinio pagrindo, ar vyko gyva diskusija, visuomeninė akcija, kurioms neabejotinai būdingas didesnis emocionalumo ir „perdėjimo“ laipsnis, ar informacija pateikta, pvz., mokslinio pobūdžio straipsnyje, ir kt. Skirtingai negu faktiniai teiginiai, vertinamieji (nuomonės) negali būti įrodomi, tačiau jiems taip pat neturi trūkti faktinio pagrindo (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) 2005 m. vasario 15 d. sprendimą byloje Steel and Morris prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 68416/01), LAT 2014 m. balandžio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2014, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2014 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-104/2014). Kai teiginiai yra vertinamojo pobūdžio, apribojimo proporcingumas gali priklausyti nuo to, ar egzistuoja pakankama faktinė bazė ginčijamam teiginiui pagrįsti, nes vertinamojo pobūdžio teiginys, neturintis jokio faktinio pagrindo, gali peržengti leistinas ribas (žr., pvz., EŽTT 2007 m. liepos 12 d. sprendimą byloje Diena ir Ozoliņš prieš Latviją (pareiškimo Nr. 16657/03)).

21. Seimo rinkimų įstatymo 52 straipsnio 2 dalyje 2 dalyje nustatyta ir tai, kad kandidato reikalavimas paskelbti atsakomąją nuomonę taip pat gali būti netenkinamas, jeigu: medžiaga paskelbta ne apie jį asmeniškai; apie jį paskelbta medžiaga nėra kompromituojanti; kompromituojančią medžiagą apie kandidatą paskelbė jis pats arba kitas tame pačiame kandidatų sąraše iškeltas arba tos pačios partijos iškeltas kandidatas; medžiagoje nėra jokių kandidatą apibūdinančių žinių; kandidatas jau yra pasinaudojęs atsakomosios nuomonės teise. Šioje Seimo rinkimų įstatymo 52 straipsnio 2 dalies normoje įtvirtinti ir tokie pagrindai, kuriems esant kandidato į Seimo narius reikalavimas paskelbti atsakomąją nuomonę netenkinamas net ir tais atvejais, jeigu konkreti visuomenės informavimo priemonėje paskelbta informacija atitinka kompromituojančiai kandidatą medžiagai keliamus kriterijus, t. y. kai kompromituojančią medžiagą apie kandidatą paskelbė jis pats arba kitas tame pačiame kandidatų sąraše iškeltas arba tos pačios partijos iškeltas kandidatas.

22. Seimo rinkimų įstatymo 52 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu kandidatas laiku pateikė visuomenės informavimo priemonei atsakomąją nuomonę, bet ji nebuvo paskelbta, kandidato atsakomoji nuomonė VRK sprendimu skelbiama per Lietuvos nacionalinį radiją ar televiziją ir už tai apmokama pagal reklamos skelbimų įkainius; šiuo atveju visuomenės informavimo priemonė privalo VRK sumokėti dvigubą šio paskelbimo kainą. Taigi kandidato atsakomoji nuomonė VRK sprendimu skelbiama per Lietuvos nacionalinį radiją ar televiziją tuo atveju, jeigu kandidatas laiku pateikė visuomenės informavimo priemonei atsakomąją nuomonę, t. y. ne vėliau kaip per 7 dienas po to, kai ji buvo pareikšta, bet ne vėliau kaip likus 2 dienoms iki draudimo vykdyti rinkimų agitaciją pradžios, bet ji nebuvo paskelbta. Įvertinus tai, kad už kandidato atsakomosios nuomonės paskelbimą per Lietuvos nacionalinį radiją ar televiziją visuomenės informavimo priemonė privalo VRK sumokėti dvigubą paskelbimo kainą, skaičiuojamą pagal reklamos skelbimų įkainius, konstatuotina, kad toks VRK sprendimas visuomenės informavimo priemonei sukelia negatyvias pasekmes.

23. Pabrėžtina, kad VRK sprendimas dėl kandidato atsakomosios nuomonės skelbimo per Lietuvos nacionalinį radiją ar televiziją yra individualus administracinis aktas, todėl jis turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos (VAĮ 8 str. 1 d.). Šiame kontekste paminėtina, kad LVAT yra išaiškinęs, jog VAĮ 8 straipsnyje reglamentuotos imperatyvaus pobūdžio normos, suponuojančios normos adresatui – viešojo administravimo subjektui – privalomą elgesio modelį priimant individualius administracinius aktus (žr., pvz., 2012 m. balandžio 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A662-1230/2012, 2015 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1536-662/2015). VAĮ 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas

administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-336/2011; 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-450/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20; 2010, 2010 m. lapkričio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-15/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010). Administracinio sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, kad būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar tai darant tik iš dalies, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2124/2013, 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1440/2014). Viešojo administravimo subjektas, priėmęs negatyvias pasekmes sukeliantį sprendimą, turi pareigą jį pagrįsti tiek teisiniais, tiek faktiniais argumentais, t. y. nurodyti priežastis, lėmusias neigiamo sprendimo priėmimą (žr., pvz., LVAT 2013 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-658/2013). Kaip ne kartą akcentavo LVAT, esminė individualaus administracinio akto pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti (žr., pvz., 2015 m. vasario 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A398-442/2015, 2012 m. liepos 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2294/2012, 2012 m. rugpjūčio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2366/2012). Administracinis teismas, nagrinėdamas skundą dėl tam tikrą viešo administravimo procedūrą užbaigiančio sprendimo, gali nagrinėti ir tarpinių aktų, kurie atskirai administraciniam teismui neturi būti skundžiami, teisėtumą ir pagrįstumą bei jų poveikį galutinio sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Jei atitinkamas individualus administracinis aktas yra priimamas ankstesnių procedūrinių dokumentų pagrindu, individualiame administraciniame akte nėra būtina pakartoti tuose dokumentuose nustatytas aplinkybes. Tokiu atveju individualaus administracinio akto įžanginėje dalyje pakanka nurodyti tuos procedūrinius dokumentus, kurių pagrindu priimtas individualus administracinis aktas, ir juos pridėti prie individualaus akto. Administracinių teismų praktikoje tokie atvejai traktuojami kaip situacija, kad individualaus administracinio akto įžanginėje dalyje nurodyti procedūriniai dokumentai yra to individualaus akto sudėtinė dalis (žr., pvz., LVAT 2015 m. vasario 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-327-146/2015, 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-583-575/2018).

24. Apibendrinant nurodytas nuostatas konstatuotina, kad priimdama sprendimą dėl kandidato atsakomosios nuomonės skelbimo per Lietuvos nacionalinį radiją ar televiziją VRK, be kita ko, privalo nustatyti, kokioje visuomenės informavimo priemonėje paskelbtą ir kokios apimties medžiagą ji vertina kaip kompromituojančią kandidatą į Seimo narius, ar skelbiant šią konkrečią medžiagą visuomenės informavimo priemonėje buvo siekiama paveikti rinkėjus, kad šie nebalsuotų už konkretų kandidatą, ar toje medžiagoje pranešama kandidatą negatyviai apibūdinanti žinia, ar nėra Seimo rinkimų įstatymo 52 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų pagrindų, kuriems esant kandidato į Seimo narius reikalavimas paskelbti atsakomąją nuomonę netenkinamas, ir ar prieš kreipdamasis į VRK dėl atsakomosios nuomonės paskelbimo per Lietuvos nacionalinį radiją ar televiziją Seimo rinkimų įstatymo 52 straipsnio 3 dalies pagrindu kandidatas savo atsakomąją nuomonę (tokio turinio, kokio ji teikiama VRK) laiku pateikė visuomenės informavimo priemonei. Iš tokio VRK sprendimo ar jame aiškiai nurodytų procedūrinių dokumentų turinio privalo būti aišku, kokioje konkrečioje visuomenės informavimo priemonėje paskelbta kompromituojanti kandidatą medžiaga (t. y. šaltinis, kuriame tokia medžiaga paskelbta, jos paskelbimo laikas ir turinys), koks yra atsakomosios nuomonės turinys (jis privalo atitikti Seimo rinkimų įstatymo 52 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus atsakomosios nuomonės turiniui keliamus kriterijus, t. y. joje turi būti trumpai išdėstyti paskelbta kompromituojanti medžiaga, kandidato atsakymas, ji paprastai negali būti daugiau kaip tris kartus ilgesnė už kompromituojančią medžiagą). Iš tokio VRK sprendimo ar jame aiškiai nurodytų procedūrinių dokumentų turinio privalo būti aišku ir tai, koks yra kandidato atsakomosios nuomonės skelbimo per Lietuvos nacionalinį radiją ar televiziją įkainis, nurodyta konkreti suma, kurią konkrečiu atveju visuomenės informavimo priemonė privalo sumokėti VRK pagal Seimo rinkimų įstatymo 52 straipsnio 3 dalį, tokios sumos sumokėjimo būdas ir terminas, iki kurio ši suma turi būti sumokėta, kuri negali būti didesnė nei dviguba paskelbimo kaina, skaičiuojant pagal reklamos skelbimų įkainius.

25. Atitinkamai tai, ar VRK sprendimo dėl kandidato atsakomosios nuomonės skelbimo per Lietuvos nacionalinį radiją ar televiziją ir jame aiškiai nurodytų procedūrinių dokumentų turinys atitinka paminėtus reikalavimus motyvų pakankamumo aspektu, turi būti patikrinta teisme sprendžiant ginčą dėl konkretaus VRK sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo. Paminėtina, kad LVAT praktikoje aiškinant VAĮ 8 straipsnio 1 dalį konstatuota ir tai, kad ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-450/2010, 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-583-

575/2018). Tikrinant viešojo administravimo subjekto sprendimą (bendrine prasme) VAĮ 8 straipsnio aspektu turi būti nustatyta, ar asmuo, kuriam adresuotas aktas, iš esmės galėjo ir turėjo suvokti (suprasti) priimto sprendimo faktinius ir teisinius pagrindus, jo priėmimo motyvus. Tokių aplinkybių konstatavimas (galėjo ir turėjo suprasti) įgalintų nepripažinti VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų pažeidimo arba esamus trūkumus, nepaneigiančius priimtino sprendimo esmės suvokimo, vertinti kaip neesminius, nesudarančius savarankiško ir pakankamo pagrindo ginčijamą sprendimą pripažinti neteisėtu bei jį panaikinti (žr., pvz., LVAT 2013 m. gegužės 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-990/2013, 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-583-575/2018).

26. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad skundžiamas VRK Sprendimas atitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus.

27. Nustatytas faktines aplinkybes, surinktus įrodymus įvertinus Seimo rinkimų įstatymo 53 straipsnio 1–3 dalyse ir VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto teisinio reguliavimo kontekste, konstatuotina, kad iš Sprendimo ir jo įžanginėje dalyje nurodytų procedūrinių dokumentų turinio nėra aišku, kokią konkrečią savaitraštyje (duomenys neskelbtini) paskelbtą medžiagą VRK vertina kaip kompromituojančią kandidatą į Seimo narius V. S. Taigi neaišku ir tai, ar kandidatą kompromituojanti medžiaga nurodytame savaitraštyje iš viso buvo paskelbta, ar ją skelbiant buvo siekiama paveikti rinkėjus, kad šie nebalsuotų už šį kandidatą, ar toje medžiagoje pranešama kandidatą negatyviai apibūdinanti žinia ir ar nėra Seimo rinkimų įstatymo 52 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų pagrindų, kuriems esant, šio kandidato į Seimo narius reikalavimas paskelbti atsakomąją nuomonę netenkinamas. Iš Sprendimo ir jo įžanginėje dalyje nurodytų procedūrinių dokumentų turinio nėra aiškus atsakomosios nuomonės turinys, nenurodytas konkretus kandidato atsakomosios nuomonės skelbimo per Lietuvos nacionalinį radiją ar televiziją įkainis, konkreti suma, kurią konkrečiu atveju visuomenės informavimo priemonė privalo sumokėti VRK pagal Seimo rinkimų įstatymo 52 straipsnio 3 dalį, tokios sumos sumokėjimo būdas ir terminas, iki kurio ši suma turi būti sumokėta. Iš Sprendimo ir jo įžanginėje dalyje nurodytų procedūrinių dokumentų turinio nėra aišku, kokiais motyvais remiantis už kandidato į Seimo narius V. S. atsakomosios nuomonės paskelbimą per Lietuvos nacionalinį radiją ar televiziją savaitraščiui (duomenys neskelbtini) nurodyta VRK sumokėti trigubą šio paskelbimo kainą (Sprendimo 2 p.), nors, kaip minėta, Seimo rinkimų įstatymo 52 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad tokia paskelbimo kaina negali būti didesnė nei dviguba.

28. Pabrėžtina, kad teismo sprendimas, kuriuo vienu ar kitu būdu išsprendžiamas tarp šalių kilęs ginčas, negali būti grindžiamas prielaidomis ir spėlionėmis. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, vertindamas Sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, galėjo bei apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas bylą apeliacine tvarka, gali tik spėlioti, kad VRK Sprendime pripažino, jog savaitraštis (duomenys neskelbtini) turėjo paskelbti kandidato į Seimo narius V. S. atsakomąją nuomonę, kuri išdėstyta VRK 2016 m. spalio 7 d. posėdžio protokole Nr. P-25 ir apie kurią, kaip matyti iš vaizdo įrašo (https://cdn-player.vrk.lt/media?video=2016/vrk_2016_10_07.mp4; nuo 50 min. iki 1.05 min.), buvo diskutuojama VRK 2016 m. spalio 7 d. posėdžio metu (žr. šios teismo nutarties 15.3 punktą). Nei Sprendime nurodytame V. S. 2016 m. rugsėjo 28 d. prašyme, dėl kurio, kaip teigiama, buvo atliktas tyrimas, nei Sprendimo įžanginėje dalyje nurodytame procedūriniame dokumente – Pažymoje, kuria, kaip matyti iš Sprendimo turinio, buvo vadovaujamasi jį priimant, tokio turinio ir apimties V. S. atsakomoji nuomonė suformuluota nebuvo. Kartu pabrėžtina, kad, kaip matyti iš bylos medžiagos, VRK 2016 m. spalio 7 d. posėdžio protokole Nr. P-25 suformuluota kandidato į Seimo narius V. S. atsakomoji nuomonė prieš jam kreipiantis į VRK nebuvo pateikta visuomenės informavimo priemonei – pareiškėjui, kaip to reikalauja Seimo rinkimų įstatymo 52 straipsnio 3 dalis.

29. Apibendrindama nustatytas aplinkybes bei padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad VRK priimtas Sprendimas neatitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų reikalavimų, todėl yra neteisėtas ir naikintinas. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, netinkamai vertino byloje nustatytas aplinkybes, surinktus įrodymus bei priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas yra tenkinamas – skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas tenkinamas, o VRK Sprendimas naikinamas. Tai konstatavus apeliacinio skundo argumentai, susiję VRK 2016 m. spalio 7 d. posėdžio protokole Nr. P-25 išdėstytos kandidato į Seimo narius V. S. atsakomosios nuomonės turinio vertinimu ir pareiškėjo nurodytais galbūt VRK padarytais procedūriniais pažeidimais, teisėjų kolegijos nenagrinėjami kaip teisiškai nereikšmingi.

30. Pareiškėjas apeliaciniame skunde, be kita ko, prašo priteisti iš atsakovo jo patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau kartu su apeliaciniu skundu nepridėjo šias išlaidas patvirtinančių dokumentų. Vadovaujantis ABTĮ 41 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjui išaiškintina, kad prašymą dėl išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo bei šias išlaidas pagrindžiančius dokumentus jis LVAT gali pateikti ne vėliau kaip per keturiolika kalendorinių dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Dėl išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, pareiškėjas analogiška tvarka gali kreiptis į Vilniaus apygardos administracinį teismą.

https://cdn-player.vrk.lt/media?video=2016/vrk_2016_10_07



Pareiškėjo viešosios įstaigos „Kantri medija“ apeliacinį skundą tenkinti.Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.Pareiškėjo viešosios įstaigos „Kantri medija“ skundą tenkinti.Lietuvos Respublikos Vyriausiosios rinkimų komisijos 2016 m. spalio 7 d. sprendimą Nr. Sp-238 „Dėl kandidato į

Lietuvos Respublikos Seimo narius V. S. atsakomosios nuomonės paskelbimo“ panaikinti.Sprendimas neskundžiamas.

TEISĖJAI LAIMUTIS ALECHNAVIČIUS

ARŪNAS DIRVONAS

RYTIS KRASAUSKAS_______________________

Nauji teisės aktai - Teisėkūros žinios - Elektroniniai leidiniai · Web view2018/12/19 ·...

Documents

Transcript of Nauji teisės aktai - Teisėkūros žinios - Elektroniniai leidiniai · Web view2018/12/19 ·...