Nauji teisės aktai - Teisėkūros žinios - Elektroniniai leidiniai · Web view2019/10/23 · J....

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-16557 2019-10-18 2019-10-08 2019-10-08 -

Nr. 3P-1647/2019Teisminio proceso Nr. 2-06-3-02814-2018-7(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS

2019 m. spalio 8 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Bublienės, Gražinos Davidonienės (kolegijos pirmininkė) ir Andžej Maciejevski,

susipažinusi su 2019 m. rugsėjo 27 d. gautu atsakovės Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos kasaciniu skundu dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 27 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Atsakovė Klaipėdos miesto savivaldybės administracija padavė kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 27 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės G. A. ieškinį atsakovei Klaipėdos miesto savivaldybės administracijai dėl nuosavybės teisės į pastatą pripažinimo, tretieji asmenys valstybės įmonė „Turto bankas“, valstybės įmonė „Registrų centras“, Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, E. B., D. J., L. G., O. T., R. K., A. R., T. D., A. K., uždaroji akcinė bendrovė „Alvilora“, M. U. Kasacinis skundas paduodamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintu kasacijos pagrindu.

Teisėjų atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtinais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet ypatingais teisės klausimais, siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui.

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialinės ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas, į kurį apeliuojama, yra toks svarbus, kad turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, o taip pat, kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.

Kasaciniame skunde teigiama, kad teismas išėjo už ieškinio ribų, nes ieškovė ieškinį grindė įgyjamaja senatimi, o teismas pritaikė privatizavimo taisykles. Ieškovės buto privatizavimo sutartis nebuvo ginčijama. Kasatorės teigimu, ieškovė nepagrįstai praturtėjo, nes įgijo turtą, už kurį nėra sumokėjusi.

Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindų padarytomis išvadomis, daro išvadą, kad kasacinio skundo argumentai nepatvirtina CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kriterijų kasacijai. Kasaciniame skunde neužtenka vien tik nurodyti, kad teismas, kasatoriaus nuomone, pažeidė teisės normas, šiuos teiginius būtina pagrįsti kasacijos pagrindą atskleidžiančiais teisiniais argumentais, o šiuo atveju kasacinio skundo argumentai yra faktinio pobūdžio, jais nepagrindžiama, jog egzistuoja teisinis pagrindas peržiūrėti bylą

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=5f40a050f0f711e99681cd81dcdca52c

kasacine tvarka.Dėl nurodytų priežasčių konstatuotina, kad kasacinis skundas neatitinka CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3

punkto reikalavimų, todėl jį atsisakytina priimti (CPK 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktai).

Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais ir 4 dalimi,

n u t a r i a:

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

TEISĖJAI DANGUOLĖ BUBLIENĖ

GRAŽINA DAVIDONIENĖ

ANDŽEJ MACIEJEVSKI_______________________




NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. rugsėjo 27 d. gautu pareiškėjos I. A. A. kasaciniu skundu dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. birželio 27 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Pareiškėja I. A. A. padavė kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. birželio 27 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos I. A. A. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys sodininkų bendrija „Vita“, A. V., J. V., Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos. Kasacinis skundas paduodamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose įtvirtintais kasacijos pagrindais.

Teisėjų atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtinais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=6dc6e350f0f711e99681cd81dcdca52c

buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet ypatingais teisės klausimais, siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui.


Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, bei argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant apskųstuose teismų sprendimuose išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika.

Kasaciniame skunde teigiama, kad teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą ir įrodinėjimą reglamentuojančias teisės normas (CPK 175 straipsnį, 181 straipsnio 2 dalį, 185 straipsnį), nes nenustatė visų reikšmingų aplinkybių sprendžiant, ar egzistavo prašomas nustatyti juridinis faktas, neįvertino įrodymų visumos, taip pat nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos šiuo klausimu. Teismas nepagrįstai nevertino į bylą pateiktos pirkimo – pardavimo sutarties, to, kad ši sutartis yra faktiškai įvykdyta.

Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindų padarytomis išvadomis, daro išvadą, kad kasacinio skundo argumentai nepatvirtina CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kriterijų kasacijai. Kasaciniame skunde neužtenka vien tik nurodyti, kad teismas, kasatoriaus nuomone, pažeidė teisės normas, šiuos teiginius būtina pagrįsti kasacijos pagrindą atskleidžiančiais teisiniais argumentais, o šiuo atveju kasacinio skundo argumentai yra faktinio pobūdžio, jais nepagrindžiama, jog egzistuoja teisinis pagrindas peržiūrėti bylą kasacine tvarka. Kasacinio skundo argumentai apie nukrypimą nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos yra nekonkretūs ir neinformatyvūs, jais nepagrindžiamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyto kasacijos pagrindo egzistavimas.

Dėl nurodytų priežasčių konstatuotina, kad kasacinis skundas neatitinka CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, todėl jį atsisakytina priimti (CPK 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktai).

Atsisakius priimti kasacinį skundą grąžintinas už kasacinį skundą sumokėtas žyminis mokestis (CPK 350 straipsnio 4 dalis).

Atkreiptinas pareiškėjos dėmesys, kad kasaciniame skunde nėra tinkamai nurodyti visi suinteresuoti asmenys (J. V.).


n u t a r i a:

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Grąžinti L. T., a. k. (duomenys neskelbtini) 38 Eur (trisdešimt aštuonių eurų) žyminį mokestį, sumokėtą 2019 m.

rugsėjo 26 d., mokėjimo nurodymas Nr. 150.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.





Prašymo Nr. 2ATP-316/2019Teisminio proceso Nr. 4-46-3-00068-2019-3(S)


NUTARTIS


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Audronės Kartanienės (kolegijos pirmininkės), Alvydo Pikelio ir Tomo Šeškausko, susipažinusi su Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko pavaduotojo, laikinai atliekančio viršininko funkcijas, Mindaugo Noreikio prašymu atnaujinti S. R. administracinio nusižengimo bylą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. liepos 9 d. nutarimo,

n u s t a t ė:

Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos skyriaus viršininko 2019 m. vasario 14 d. nutarimu S. R. nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 420 straipsnio 2 dalį 450 Eur bauda, atimant teisę vairuoti transporto priemones 12 mėnesių, už tai, kad jis 2019 m. sausio 12 d. 13.35 val. (duomenys neskelbtini) vairavo automobilį, pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 5, 8, 9 ir 165 punktų reikalavimus, t. y. įvažiavo į šviesoforu reguliuojamą sankryžą degant draudžiamam (geltonam) šviesoforo signalui ir privertė kitą eismo dalyvį, įvažiavusį į šviesoforu reguliuojamą sankryžą degant žaliam šviesoforo signalui ir baigiančiam manevrą, staiga keisti važiavimo greitį ir kryptį. S. R. važiavo iš chuliganiškų paskatų, siekdamas pažeminti kitą vairuotoją, rodė nepadorius gestus kitų žmonių akivaizdoje.

Tauragės apylinkės teismas 2019 m. gegužės 7 d. nutartimi administracinėn atsakomybėn patraukto asmens S. R. skundo netenkino ir Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos skyriaus viršininko 2019 m. vasario 14 d. nutarimą paliko nepakeistą.

Klaipėdos apygardos teismas 2019 m. liepos 9 d. nutarimu panaikino Tauragės apylinkės teismo 2019 m. gegužės 7 d. nutartį ir Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos skyriaus viršininko 2019 m. vasario 14 d. nutarimą ir S. R. pripažino kaltu padarius administracinį nusižengimą, numatytą ANK 417 straipsnio 4 dalyje, ir paskyrė jam 60 Eur baudą.

Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko pavaduotojas, laikinai atliekantis viršininko funkcijas, Mindaugas Noreikis prašo atnaujinti administracinio nusižengimo bylą, panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. liepos 9 d. nutarimą ir palikti galioti Tauragės apylinkės teismo 2019 m. gegužės 7 d. nutartį. Prašyme teigiama, kad apygardos teismas priėmė nutartį, kuri prieštarauja suformuotai administracinei praktikai administracinių nusižengimų srityje bei formuoja ydingą administracinę praktiką. Pasak pareiškėjo, apygardos teismas formaliai įvertino situaciją ir vadovavosi vien tik S. R. argumentais, kad parodytas nepadorus gestas įvyko spontaniškai, kai tuo tarpu byloje esantys vaizdo įrašai patvirtina, kad S. R. padarė administracinį nusižengimą, numatytą ANK 420 straipsnio 2 dalyje.

Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko pavaduotojo, laikinai atliekančio viršininko funkcijas, Mindaugo Noreikio prašymą atnaujinti administracinio nusižengimo bylą atsisakytina priimti.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=69365eb0f0f711e99681cd81dcdca52c

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 658 straipsnio 1 dalies 5 punktą administracinio nusižengimo byla gali būti atnaujinta, jeigu padarytas esminis materialiosios ar proceso teisės pažeidimas, kuris galėjo turėti įtakos neteisėtiems nutarimui ar nutarčiai priimti. Prašyme atnaujinti administracinio nusižengimo bylą turi būti nurodyti administracinio nusižengimo bylos atnaujinimo pagrindai ir išsamūs teisiniai argumentai, pagrindžiantys šių pagrindų buvimą (ANK 662 straipsnio 2 dalis).

Pažymėtina, kad nagrinėjant prašymus atnaujinti administracinio nusižengimo bylą, sprendimus priėmusių žemesnės instancijos teismų ar institucijų nutarimai ir (ar) nutartys patikrinami tik teisės taikymo aspektu, t. y., ar nebuvo padaryta esminių materialiosios ar proceso teisės pažeidimų, galėjusių turėti įtakos neteisėtų nutarimo ar nutarties priėmimui. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas iš naujo įrodymų netiria, faktinių aplinkybių nenustatinėja (ANK 662 straipsnio 13 dalis). Ar administracinio nusižengimo byloje buvo tinkamai pritaikytos materialiosios teisės normos sprendžiama pagal žemesnės instancijos teismų nustatytas faktines aplinkybes. Šiuo atveju prašyme nors formaliai ir teigiama, kad apygardos teismas padarė esminį materialiosios ir proceso teisės pažeidimą, kuris turėjo įtakos neteisėtos nutarties priėmimui, tačiau iš šio prašymo argumento neaišku, kokį esminį ir kokio konkretaus ANK straipsnio pažeidimą apygardos teismas padarė. Iš prašymo turinio matyti, kad iš esmės pareiškėjas nesutinka su byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir atliktu įrodymų vertinimu, tačiau šie skundo teiginiai nėra pagrįsti tinkamais teisiniais argumentais. Prašyme tik išdėstyta nuomonė, kad tokie veiksmai, kai S. R. įvažiavo į sankryžą degant draudžiamam šviesoforo signalui ir taip sukėlė pavojingą situaciją į kairę sukančiam automobilio vairuotojui, turėjo būti įvertinti kaip atitinkantys ANK 420 straipsnio 1 dalyje numatytą nusižengimą, tačiau teisiniai argumentai, paneigiantys apygardos teismo išvadas išdėstytas nutarimo 9, 10, 11, 13 punktuose, nenurodyti.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad paduotas prašymas atnaujinti administracinio nusižengimo bylą neatitinka ANK 662 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų, todėl jį atsisakytina priimti (ANK 662 straipsnio 5 dalies 3 punktas).

Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 662 straipsnio 4 dalimi, 5 dalies 3 punktu, 6 dalimi,

n u t a r i a:

Atsisakyti priimti Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko pavaduotojo, laikinai atliekančio viršininko funkcijas, Mindaugo Noreikio prašymą atnaujinti administracinio nusižengimo bylą ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.

TEISĖJAI AUDRONĖ KARTANIENĖ

ALVYDAS PIKELIS

TOMAS ŠEŠKAUSKAS_______________________




NUTARTIS

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=64de2820f0f711e99681cd81dcdca52c


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Audronės Kartanienės (kolegijos pirmininkės), Alvydo Pikelio ir Tomo Šeškausko, susipažinusi su nuteistojo I. P. kasaciniu skundu dėl Panevėžio apylinkės teismo 2019 m. gegužės 16 d. nuosprendžio ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. rugsėjo 3 d. nutarties bei baudžiamąja byla,

n u s t a t ė:

Panevėžio apylinkės teismo 2019 m. gegužės 16 d. nuosprendžiu I. P. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso (toliau –BK) 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą, 145 straipsnio 1 dalį subendrinta laisvės atėmimo bausme dvejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4, 9 dalimis, prie šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės pridėjus dalį bausmės paskirtos Panevėžio apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 27 d. nuosprendžiu, galutinė subendrinta bausmė I. Puskepaniui paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams ir penkiems mėnesiams, atliekant ją pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2018 m. lapkričio 11 d. iki 2019 m. sausio 4 d. ir bausmė atlikta pagal Panevėžio apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 27 d. nuosprendį.

Panevėžio apygardos teismo 2019 m. rugsėjo 3 d. nuosprendžiu nuteistojo I. P. apeliacinis skundas atmestas.Nuteistasis I. P. kasaciniu skundu prašo padėti. Nuteistasis nurodo, kad su juo norima tiesiog susidoroti, nes prirašė

labai daug skundų. Kasatoriaus teigimu, Panevėžio apylinkės teismas, nesujungęs bylų kartu, teisė jį du kartus už tą pačią nusikalstamą veiką, o Panevėžio apygardos teismas, pirmosios instancijos teismo nuosprendį paliko nepakeistą. Neigia kaltę, aiškindamas, kad nukentėjusioji užsigavo pati. Taip pat nuteistasis nurodo, kad dalyvauti pats teisme negalėjo, nes buvo suimtas dėl konflikto su kaimyne. Pažymi kad jis ligotas, vyresnio amžiaus (eina 61-sius metus).

Kasacinį skundą atsisakytina priimti.Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 369 straipsnio 1 dalį ir 376 straipsnio 1

dalį, nagrinėdamas kasacinę bylą, kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu, t. y. ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nepadaryta esminių BPK pažeidimų. Kasaciniame skunde turi būti nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai ir teisiniai argumentai, pagrindžiantys šių pagrindų buvimą, kasatoriaus prašymas (BPK 368 straipsnio 2 dalis).

Teisėjų atrankos kolegijos vertinimu, nuteistojo I. P. teismui pateiktas kasacinis skundas, aiškiai neatitinka reikalavimų, keliamų kasacinio skundo turiniui (BPK 368 straipsnio 2 dalis), o taip pat ir 369 straipsnyje nustatytų reikalavimų. BPK 369 straipsnyje nustatyti du apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai: netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ar padaryta esminių BPK pažeidimų. Nuteistojo I. P. kasaciniame skunde tokie pagrindai nenurodyti apskritai, taip pat nesuformuluotas kasatoriaus prašymas.

Kasacinio skundo argumentas dėl įrodymų (nukentėjusiosios parodymų) vertinimo, taip siekiant paneigti teismų nustatytas faktines bylos aplinkybes (pavyzdžiui, kad nukentėjusioji pati užsigavo griūdama prieangyje), nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Kasacinės instancijos teismas iš naujo įrodymų netiria ir jų nevertina, faktinių aplinkybių nenustato, o baudžiamojo įstatymo taikymą patikrina pagal žemesnės instancijos teismų sprendimais nustatytas faktines bylos aplinkybes, kai yra bent vienas iš BPK 369 straipsnyje nustatytų kasacijos pagrindų. Dėl to kasaciniame skunde turi būti keliami teisės taikymo ir aiškinimo, o ne fakto ar kiti ne su baudžiamojo įstatymo taikymo ir esminiais BPK pažeidimais susiję klausimai.

Kartu, teisėjų kolegija pažymi, kad į kasacinio skundo teiginį, kuris iš esmės yra analogiškas nuteistojo argumentui, nurodytam apeliaciniame skunde, (t. y. kad Panevėžio apylinkės teismas, nesujungęs bylų kartu, jį teisė du kartus už tą pačią nusikalstamą veiką), išsamiai atsakė apeliacinės instancijos teismas.

Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, teisėjų atrankos kolegija daro išvadą, kad nuteistojo I. P. kasacinis skundas neatitinka BPK 368 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų, BPK 369 straipsnyje numatytų pagrindų, dėl to jį atsisakoma priimti.

Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 372 straipsnio 3 dalimi, 4 dalies 3, 4 punktais, 5 dalimi,

n u t a r i a:

Atsisakyti priimti nuteistojo I. P. kasacinį skundą ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.

TEISĖJAI AUDRONĖ KARTANIENĖ

ALVYDAS PIKELIS

TOMAS ŠEŠKAUSKAS_______________________


Baudžiamoji byla Nr. 2K-231-495/2019Teisminio proceso Nr. 1-01-1-54177-2017-7Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.8.6.2; 1.1.8.7.13; 1.1.10.1 (S)


NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gabrielės Juodkaitės-Granskienės (kolegijos pirmininkė), Tomo Šeškausko ir Daivos Pranytės-Zalieckienės (pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. B. gynėjo advokato Petro Ragausko kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. vasario 8 d. nuosprendžio.

Tauragės apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 12 d. nuosprendžiu A. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 284 straipsnį laisvės atėmimu vieneriems metams, 286 straipsnį laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams, 233 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, šios bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir A. B. paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas dvejiems metams.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalies 6, 7 ir 10 punktais, A. B. įpareigotas laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu dalyvauti elgesio pataisos programose, neišeiti iš namų nuo 23 iki 6 val., jei tai nesusiję su darbu arba mokymusi, ir nevartoti psichiką veikiančių medžiagų.

Priimtas civilinės ieškovės Klaipėdos teritorinės ligonių kasos A. B. pareikšto 72,19 Eur dydžio civilinio ieškinio atsisakymas bei civilinio ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šilalės skyriaus A. B. pareikšto 201,79 Eur dydžio civilinio ieškinio atsisakymas ir procesas dėl šių ieškinių nutrauktas.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. vasario 8 d. nuosprendžiu pakeistas Tauragės apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 12 d. nuosprendis:

A. B. atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažinta tai, kad nusikalstamas veikas padarė būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas).

Panaikinta nuosprendžio dalis, kuria, vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, laisvės atėmimo bausmės vykdymas

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=5cc19690f0f711e99681cd81dcdca52c

atidėtas dvejiems metams, įpareigojant A. B. laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu dalyvauti elgesio pataisos programose, neišeiti iš namų nuo 23 iki 6 val., jei tai nesusiję su darbu arba mokymusi, ir nevartoti psichiką veikiančių medžiagų.

Tauragės apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 12 d. nuosprendžiu paskirtą subendrintą dvejų metų laisvės atėmimo bausmę skirta atlikti pataisos namuose.

Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. BYLOS ESMĖ

1. A. B. nuteistas už šias nusikalstamas veikas:1.1. Pagal BK 284 straipsnį už tai, kad 2017 m. spalio 8 d. apie 00.30 val. viešoje vietoje – Šilalės m., Tauragės g. 1,

kavinės „Pakeliui“ viduje, šiurkščiai pažeisdamas viešąją tvarką, demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams, sutrikdydamas visuomenės rimtį ir tvarką, elgdamasis įžūliai, kitų asmenų akivaizdoje sučiupo M. K. už drabužių ir jį tampė. Priėjus R. L. ir bandant A. B. patraukti nuo M. K., A. B. sugriebė R. L. už kaklo ir taip juos abu tampė. M. K. ištrūkus nuo A. B., pastarasis tyčia kumščiu sudavė R. L. vieną kartą į veido sritį ir šis nugriuvo ant žemės. Tęsdamas savo veiksmus, A. B. išbėgo į lauką ir pasivijęs M. K. tyčia kumščiu sudavė jam į veido sritį du–keturis smūgius, tikslesnis skaičius nenustatytas, nuo smūgių M. K. nugriuvus ant žemės, tyčia spyrė jam du smūgius į galvos sritį. A. B. nukentėjusiesiems M. K. ir R. L. sukėlė fizinį skausmą ir padarė nežymius sveikatos sutrikdymus.

1.2. Pagal BK 286 straipsnį už tai, kad pasipriešino viešojo administravimo funkcijas atliekantiems asmenims: 2017 m. spalio 21 d. apie 2.55 val. Šilalės r., Pajūrio mstl., Dariaus ir Girėno g., priešais kavinę-barą „Jūra“ esančioje automobilių aikštelėje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir narkotinių medžiagų, atsisakė vykdyti Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Tauragės apskrities VPK) Šilalės rajono policijos komisariato (toliau – Šilalės rajono PK) Reagavimo skyriaus vyriausiojo patrulio A. Š. ir šio skyriaus tyrėjo T. R. reikalavimus išlipti iš tarnybinio automobilio „Škoda Octavia Scaut“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), aktyviais veiksmais tam priešinosi ir grasino tuoj pat panaudoti fizinį smurtą, t. y. jėga laipinamas iš tarnybinio automobilio muistėsi rankomis, asmens apžiūros metu siekė įspirti policijos pareigūnams ir surakintomis rankomis suduoti į galvos sritį, tačiau policijos pareigūnai smūgius blokavo, laiku atsitraukė ir tiesioginių smūgių išvengė. A. B., tęsdamas nusikalstamus veiksmus, grasino tuoj pat panaudoti fizinį smurtą, t. y. šaukė, kad juos užmuš ir įspirs. Siekdamas išvengti sulaikymo, jis stūmė nuo savęs policijos pareigūnus A. Š. ir T. R., pagriebęs jiems už tarnybinės uniformos ją tampė. Panaudojus kovinių imtynių veiksmus pargriautas ant žemės A. B. toliau priešinosi, spardėsi, siekdamas pataikyti policijos pareigūnams. A. B., vedamas į tarnybinį automobilį „Škoda Yeti“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), aktyviais veiksmais tam priešinosi, sodinamas į tarnybinį automobilį panaudojo fizinį smurtą, t. y. tyčia sudavė alkūne policijos pareigūnui A. Š. vieną kartą į kairįjį šoną, taip sukėlė jam fizinį skausmą.

1.3. Pagal BK 233 straipsnio 1 dalį už tai, kad darė poveikį nukentėjusiam asmeniui: 2017 m. gruodžio 10 d. apie 20 val., po to, kai M. K. davė parodymus apie A. B. padarytus nusikalstamus veiksmus byloje Nr. 01-1-54177-17, kurioje A. B. kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, nustatytą BK 284 straipsnyje, susitikęs su M. K. Šilalės r., Kvėdarnos mstl., prie kapinių esančioje automobilių aikštelėje, prašydamas ir įkalbinėdamas, siekė paveikti nukentėjusįjį M. K., kad šis ikiteisminio tyrimo metu duotų melagingus parodymus dėl jam padarytos nusikalstamos veikos, t. y. kad Šilalės rajono PK pasakytų, kad ne jis sumušė nukentėjusįjį. Tęsdamas neteisėtus veiksmus, 2017 m. gruodžio 11 d. apie 8.00 val. Šilalės m., Struikų g. 5, prie Šilalės rajono PK susitikęs M. K. dar kartą prašė ir įkalbinėjo, kad šis Tauragės apskrities VPK Šilalės rajono PK ikiteisminio tyrimo metu duotų melagingus parodymus, t. y. kad policijoje ikiteisminio tyrimo metu pasakytų, kad jį sumušė ne jis (A. B.).

II. APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMO NUOSPRENDŽIO ESMĖ

2. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros Tauragės

apylinkės prokuratūros apeliacinį skundą, pakeitė pirmosios instancijos teismo nuosprendį, pripažino A. B. atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad nusikalstamas veikas padarė būdamas recidyvistas, ir panaikino nuosprendžio dalį, kuria, vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, A. B. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas, bei nustatė dvejų metų laisvės atėmimo bausmę atlikti pataisos namuose.

III. KASACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į JĮ ARGUMENTAI

3. Kasaciniu skundu nuteistojo A. B. gynėjas advokatas Petras Ragauskas prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. vasario 8 d. nuosprendį ir palikti galioti Tauragės apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 12 d. nuosprendį. Kasatorius skunde nurodo:

3.1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė Baudžiamojo kodekso bendrosios dalies nuostatas ir padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) nuostatų pažeidimus.

3.2. Dėl atsakomybę sunkinančios aplinkybės pripažinimo. Apeliaciniame skunde pateiktas prokuroro prašymas pripažinti A. B. atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad nusikalstamas veikas padarė būdamas recidyvistas, vertintinas atsižvelgiant į tai, kad nei kaltinamajame akte, nei pirmosios instancijos teismo posėdyje prokuroras šios BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte nustatytos aplinkybės taikyti neprašė, o skunde neargumentavo pavėluoto prašymo taikyti šią atsakomybę sunkinančią aplinkybę teisėtumo ir pagrįstumo. Apeliacinės instancijos teismas, tenkinęs prokuroro prašymą, nepagrįstai rėmėsi Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. liepos 19 d. nuosprendyje, priimtame baudžiamojoje byloje Nr. 1A-206-483/2018, suformuotu precedentu. Tačiau nagrinėjamos bylos kontekste taikytinas Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. lapkričio 25 d. nuosprendyje, priimtame baudžiamojoje byloje Nr. 1A-580-148/2016, suformuotas precedentas (nustatyta, kad N. M. nebuvo suformuluotas kaltinimas, jog jis inkriminuotas veikas padarė būdamas recidyvistas, o bylą nagrinėjant teisme prokuroras neprašė sunkinančia aplinkybe pripažinti tai, jog N. M. jam inkriminuotas veikas padarė kaip recidyvistas, teismui prašymo pakeisti kaltinimą BPK 256 straipsnyje nustatyta tvarka nepateikė, taigi teismas, pripažindamas, kad N. M. atsakomybę sunkina tai, jog veiką padarė recidyvistas, pažeidė BPK 255 straipsnio 1 dalį). Kaltinamas asmuo turi teisę tiksliai žinoti, kuo jis yra kaltinamas (konkrečiai nurodant atsakomybės priemonių griežtumą lemiančias aplinkybes kaltinamajame akte ar bent bylą nagrinėjant teismo posėdyje). Vadovaujantis rungimosi principu, prokurorui kaltinamajame akte nenurodžius sunkinančios aplinkybės ir neprašius pirmosios instancijos teismo posėdyje pripažinti esant atitinkamą aplinkybę, neturėtų prokuroras dėl šios aplinkybės skųsti teismo nuosprendį. Antra vertus, sunkinančios aplinkybės (ne)pripažinimo klausimas savo esme ir poveikiu kaltinamojo teisėms iš esmės panašus (ar netgi tapatus) į veikos kvalifikavimo klausimą: jis gali lemti bausmės rūšies parinkimą, bausmės dydį, atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės arba bausmės vykdymo atidėjimą. Aiškiai nepatikslinus pareikštų kaltinimų, teismas negali pritaikyti griežtesnės normos, siekdamas kuo teisingiau kvalifikuoti veiką. Vertinant sunkinančių atsakomybę aplinkybių pripažinimo teisines pasekmes, tas pats teisinis režimas turėtų galioti ir joms.

3.3. Dėl atsakomybę lengvinančių aplinkybių nepripažinimo. Apeliacinės instancijos teismas, pagal prokuroro skundą iš naujo spręsdamas bausmės vykdymo klausimą, deramai neįvertino visų šiam klausimui išspręsti reikšmingų bylos aplinkybių (įskaitant atsakomybę lengvinančias, kitas kaltininką charakterizuojančias aplinkybes). Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje (4 l.) pažymėta, kad 2018 m. balandžio 30 d. A. B. davė M. K. 1500 Eur už kūno sužalojimų padarymą ir iš viso už sužalojimus sumokėjo 3000 Eur. Taigi A. B. buvo visiškai atsiskaitęs su nukentėjusiuoju. A. B. atsiskaitė ir su civilinius ieškinius pareiškusiais Klaipėdos teritorine ligonių kasa bei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šilalės skyriumi ir teismas tai pripažino lengvinančia atsakomybę aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Apeliacinės instancijos teismas dėl minėtos atsakomybę lengvinančios aplinkybės visiškai nepasisakė ir jos tinkamai neįvertino. Be to, nors pirmosios instancijos teismas nurodė neturintis pagrindo netikėti kaltinamojo nuoširdžiu prisipažinimu teisme, tačiau nepripažino tai atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Taigi priimant nuosprendžius objektyviai egzistavo BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Spręsdamas su bausmės vykdymo atidėjimu susijusį klausimą ir neįvertindamas šios aplinkybės apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 369 straipsnio 3 dalį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-417-697/2016).

3.4. Dėl bausmės vykdymo atidėjimo netaikymo. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad sprendžiant dėl bausmės vykdymo atidėjimo taikymo reikia įvertinti, ar bus pasiekti BK 41 straipsnyje nustatyti bausmės tikslai. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė šią taisyklę, nes, ignoruodamas kitus tikslus, ypač akcentavo siaurai,

netiksliai ir klaidingai interpretuojamą teisingumo principą, kurį siejo su tuo, jog „kaltininko nubaudimas ar atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, formuoti nebaudžiamumo nuotaikų, nepagarbos įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtų interesų, kad iš baudžiamosios teisės kyla reikalavimas, jog kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko sukeltą konfliktą su baudžiamuoju įstatymu – paskirta bausmė ar kita baudžiamojo poveikio priemonė – užtikrintų ne tik specialiąją, bet ir bendrąją prevenciją“. Skundžiamame nuosprendyje minima bendroji ir specialioji prevencija bei nebaudžiamumo nuotaikos ir nepagarba įstatymui yra ne teisingumo principo aspektai, o BK 41 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytas principas (t. y. ydingai interpretuotas teisingumo principas). Kita vertus, teisinės atsakomybės kontekste teisingumas turi būti individualus. Teisingumo principas pirmiausia reikalauja atsižvelgti į individualią asmens situaciją, suprasti jo veikos priežastis ir sąlygas. Apeliacinės instancijos teismas to nepadarė, o vien tik išorinių požymių įvertinimas nesudarė pakankamų sąlygų nustatyti teisingą bausmę. Atsižvelgiant į bendrąsias žmogaus teisių ribojimo sąlygas, teisinga laikytina tik tokia bausmė, kuri yra proporcinga siekiamiems tikslams ir pasireiškia minimalia intervencija apribojant žmogaus teises.

3.5. Vertinant BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytus bausmės tikslus, nuteistajam paskirta reali laisvės atėmimo bausmė negali padėti pasiekti bent didesnės dalies jai keliamų tikslų. Vertinant pirmąjį bausmės tikslą (sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo), išskirtina bendrosios ir individualiosios prevencijos tikslai. Asmenį nuo nepageidaujamo elgesio labiausiai sulaiko tai, kad jis turi ką prarasti (bausmės vykdymo atidėjimo sulaukęs subjektas suinteresuotas laikytis taisyklių). Svarbu įvertinti, jog kai asmuo siunčiamas realiai atlikti laisvės atėmimo bausmės, ne tik sumažėja paskatos nedaryti naujų pažeidimų, bet ir prarandami socialiniai ryšiai bei įgūdžiai gyventi visuomenėje, todėl žmogus tam tikra prasme programuojamas tęsti kriminalinę veiklą (nuteistasis netektų ne tik darbo, bet ir reikšmingų socialinių ryšių). Tiesa, teismas teisingai pažymėjo, kad bendrosios prevencijos požiūriu realus laisvės atėmimas gali būti prasmingas. Tačiau vertinant šį aspektą reikėtų atsižvelgti į bendrosios prevencijos įtampą, kylančią dėl kirtimosi su atsakomybės individualumo principu bei Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinta humanistine teisine tvarka, lemiančiais, kad žmogus visuomet yra teisės subjektas, o ne objektas, tikslas, o ne priemonė (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1998 m. gruodžio 9 d. nutarimas). Apeliacinės instancijos teismas nepagrindė to, kad reali laisvės atėmimo bausmė padės nuteistąjį ateityje sulaikyti nuo nusikalstamų veikų darymo.

3.6. Vertinant antrąjį bausmės tikslą (nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį) pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas neįvertino, jog už pasipriešinimą policijos pareigūnams (BK 286 straipsnis) A. B. buvo nubaustas administracine tvarka, o paskirta nuobauda 2018 m. vasario 20 d. įvykdyta. Neabejotina, kad pritaikyta baudžiamoji atsakomybė turėjo apimti ir visus administracinės atsakomybės aspektus. Non bis in idem principo įtvirtinimo tikslas yra uždrausti ne tik nubaudimą už tą pačią veiką, dėl kurios baudžiamasis procesas buvo pabaigtas galutiniu sprendimu, bet ir baudžiamojo proceso dėl tokios veikos pakartojimą, kad administracinės teisės pažeidimai savo prigimtimi yra baudžiamojo pobūdžio, o pažeidimui konstatuoti pakanka, kad sutaptų bent vienas esminių veikos požymių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-167-788/2015, 2K-7-29-942/2016). Teisingumo vykdymo procese dėl valstybės atstovų neapsižiūrėjimo iškilus tam tikrų nesklandumų, remiantis teisingumo principu, kaltinamajam yra savotiškai „kompensuojama“, pavyzdžiui, taikant švelnesnę, nei įstatyme nustatyta, bausmę arba taikant bausmės vykdymo atidėjimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-29-942/2016).

3.7. Vertinant trečiąjį bausmės tikslą (atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas) pasakytina, kad laisvės atėmimas neatimtų šią bausmę atliekančiam nuteistajam galimybės pažeidinėti bendrabūvio taisykles, smurtauti, žeminti kitus asmenis. Sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą šis tikslas jokios apibrėžtos įtakos nedaro. Jis prasmingas tik specifiniais atvejais, pvz., atimant asmeniui teisę dirbti darbą, kurį atlikdamas jis ir tegali daryti tam tikras nusikalstamas veikas (pvz., imti kyšius).

3.8. Vertinant ketvirtąjį bausmės tikslą (paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų) pasakytina, kad visuotinai žinoma, jog reali laisvės atėmimo bausmė ją atliekančius asmenis skatina ne laikytis įstatymų, o juos pažeisti. Profesinėje publicistikoje laisvės atėmimo įstaigos neretai vadinamos „nusikaltėlių mokyklomis“. Sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą šis tikslas netgi teoriškai sunkiai suderinamas su realiu laisvės atėmimo bausmės atlikimu: remiantis išsamia statistinių duomenų analize grindžiamais moksliniais tyrimais, labiau tikėtina, kad siųsdamas nuteistąjį į laisvės atėmimo įstaigą teismas jį paveikia taip, kad jis ne laikytųsi įstatymų, o juos dar kartą

pažeistų.3.9. Vertinant penktąjį bausmės tikslą (užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą) pasakytina, kad vien aplinkybės,

jog dar tebevykstant ikiteisminiam tyrimui nuteistasis A. B. buvo nubaustas administracinėmis nuobaudomis už vienos iš jam inkriminuotų nusikalstamų veikų apimamas veikas, kontekste teisingumo principas reikalautų, kad nuteistojo padėtis būtų palengvinta. Minėta, kad teisingumo principas reikalauja atsižvelgti į individualią asmens situaciją, suprasti jo veikos priežastis bei sąlygas. Vertinant nuteistojo A. B. situaciją šiuo požiūriu kiekvienas iš penkių jo ankstesnių teistumų buvo susijęs arba su neteisėtu disponavimu narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, arba su viešosios tvarkos pažeidimu; absoliuti dauguma administracinių nusižengimų taip pat susiję su narkotinių ar psichotropinių medžiagų vartojimu be gydytojo paskyrimo arba alkoholio vartojimo taisyklių pažeidimais, taip pat viešosios tvarkos pažeidimais (kitą dalį sudaro kelių eismo taisyklių pažeidimai, dažniausiai labai smulkūs). Dauguma viešosios tvarkos pažeidimų buvo padaryti būnant apsvaigus ir akivaizdu, kad tai yra tikroji nuteistojo neteisėto elgesio priežastis. Suvaržius nuteistojo laisvę, jis patirs papildomų suvaržymų už elgesį, kurį kontroliuoti pajėgus tik ribotai. Teismo taikomos priemonės turi būti proporcingos ir atitikti minimalaus būtino apribojimo kriterijus. Pirmosios instancijos teismas, taikęs bausmės vykdymo atidėjimą, skyrė baudžiamojo poveikio priemones, kurios buvo orientuotos į priklausomybės problemą ir esminiu viešosios tvarkos pažeidimo rizikos veiksniu esantį buvimą viešoje vietoje (dalyvauti elgesio pataisos programose, neišeiti iš namų nuo 23 iki 6 val., nevartoti psichiką veikiančių medžiagų). Apeliacinės instancijos teismas, panaikinęs bausmės vykdymo atidėjimą, net neanalizuodamas paskirtų apribojimų ir realios laisvės atėmimo bausmės poveikio šalinant nuteistojo nusikalstamo elgesio prielaidas bei galimo poveikio kaltininko asmenybei, pažeidė pareigą imtis įmanomų priemonių, kad būtų nustatytos visos bylai teisingai išspręsti reikšmingos aplinkybės ir įrodymai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-417-697/2016).

3.10. Apeliacinės instancijos teismas netiesiogiai pritarė prokuroro apeliacinio skundo teiginiams dėl bausmės vykdymo atidėjimo netaikymo. Skunde prokuroras klaidingai nurodė, kad A. B. įsidarbino tik skundžiamo nuosprendžio priėmimo dieną. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio įžanginėje dalyje nurodyta apie A. B. darbą UAB „D.“. Tai, kad A. B. įsidarbino ne fiktyviai, patvirtina jo charakteristika iš darbovietės, kurioje, pakeitęs darbą, pradėjo dirbti nuosprendžio priėmimo dieną, ir darbą tęsia iki šiol. Apeliacinės instancijos teismas neturėjo sutikti su prokuroro teiginiais, kad nuteistasis „savo kaltės nepripažino, nesigailėjo, savo veiksmų kritiškai nevertino“, nes jie prieštaravo pirmosios instancijos teismo nustatytam faktui, kad „teismas neturi pagrindo netikėti kaltinamojo nuoširdžiu prisipažinimu teisme“ (5 l.). Skunde prokuroras akcentavo ir A. B. padarytą administracinių nusižengimų skaičių, kaip reikšmingą jo apibūdinimui (per paskutinius penkerius metus administracine tvarka baustas dvidešimt vieną kartą). Tačiau dauguma nuteistojo pažeidimų susiję ne su jo ciniškumu ar piktavališkumu (kaip klaidingai teigia prokuroras), o su problemomis, kylančiomis iš priklausomybės nuo alkoholio ir narkotinių (psichotropinių) medžiagų. Kita vertus, neįvertinta tai, kad du paskutinius administracinius nusižengimus nuteistasis padarė 2018 m. kovo 16 d. ir 2018 m. vasario 26 d. (beveik vienerius metus nėra padaręs jokių administracinių nusižengimų), kurie susiję su narkotinių ar psichotropinių medžiagų vartojimu be gydytojo paskyrimo. Nesiėmęs įmanomų priemonių, kad būtų nustatytos visos aplinkybės, reikšmingos bylai teisingai išspręsti, neįvertinęs visų proceso metu surinktų bylai teisingai išspręsti reikšmingų įrodymų ir, vertindamas įrodymus, padaręs klaidų dėl jų turinio, apeliacinės instancijos teismas padarė esminius pažeidimus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-417-697/2016).

4. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Laima Milevičienė atsiliepimu į nuteistojo A. B. gynėjo advokato Petro Ragausko kasacinį skundą siūlo jį atmesti. Prokurorė atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:

4.1. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad pirmosios instancijos teismas nepakankamai įvertino nuteistojo A. B. padarytos nusikalstamos veikos, jo asmenybės pavojingumą, nenustatė nuteistojo atsakomybę sunkinančios aplinkybės ir nepagrįstai pritaikė BK 75 straipsnio nuostatas.

4.2. BPK normų, nustatančių bylos nagrinėjimo teisme ribas, paskirtis yra užtikrinti kaltinamojo teisę į gynybą – teisę žinoti kaltinimo pobūdį ir pagrindą bei turėti pakankamai laiko ir galimybių pasirengti gynybai. Pagal teismų praktiką įtarimuose ar kaltinamajame akte nenurodytą atsakomybę sunkinančią aplinkybę teismai pripažįsta tik tada, kai ją sudarantys faktai yra nurodyti kaltinamajame akte, tačiau nekvalifikuoti kaip atsakomybę sunkinanti aplinkybė (pvz., kad asmuo nusikalstamą veiką buvo padaręs bendrininkų ar organizuota grupe ir pan.). Jei atsakomybę sunkinanti aplinkybė

išaiškėja tik teisme ir nėra prašymo pakeisti kaltinimą, ji nepripažįstama atsakomybę sunkinančia. Nagrinėjamu atveju kaltinamajame akte konkrečiai įvardyti visi ankstesni A. B. teistumai, kurie buvo žinomi bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Taip pat prokuroras apeliaciniame skunde, kurį gavo ir nuteistasis, nurodė, kad turi būti pripažįstama A. B. atsakomybę sunkinanti aplinkybė, nustatyta BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte. Nuteistasis ir jo gynėjas dalyvavo nagrinėjant bylą apeliacine tvarka ir turėjo galimybę ginčyti prokuroro apeliacinio skundo argumentus. Tokia pozicija išdėstyta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-313-976/2018.

4.3. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. BK 41 straipsnyje įstatymo leidėjo įtvirtinti bausmės skyrimo tikslai sudaro bendrą bausmės paskirtį. Teisingumo principo realizavimas pirmiausia suponuoja tai, kad bausmė būtų adekvati (proporcinga) nusikalstamai veikai. Bausmės paskyrimas yra svarbiausia baigiamoji baudžiamosios bylos stadija, nes bausmės paskyrimu įvertinamas nusikaltimo pavojingumo laipsnis, nusikaltimo požymių turinys, jų pobūdis, kaltininko asmenybė, atsakomybę sunkinančios ir lengvinančios aplinkybės (BK 54 straipsnio 2 dalis). Pagal BK 61 straipsnio 2 dalį teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.

4.4. BK 75 straipsnis nustato, kad laisvės atėmimo bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Teismas išvadą, ar atidėjus bausmės vykdymą bus pasiekti tikslai, gali padaryti pagal visų BK 41 straipsnio nuostatų kontekstą, t. y. turi būti įvertinta: ar taip asmuo bus sulaikytas nuo nusikalstamų veikų darymo, pakankamai nubaustas, ar jam bus apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistas asmuo laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas. Taikant bausmės vykdymo atidėjimą, humaniškumo principo reikalavimai turi būti derinami su teisingumo principu, pagal kurį kaltininko nubaudimas ar atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, formuoti nebaudžiamumo nuotaikų, nepagarbos įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtų interesų.

4.5. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog bausmės tikslai A. B. gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo. A. B. nuteistas už trijų tyčinių, iš kurių du smurtiniai, nusikaltimų padarymą, nustatytos dvi jo atsakomybę sunkinančios aplinkybės, jis nepripažino kaltės, nesigailėjo, kritiškai nevertino savo veiksmų. Jis per gana trumpą laiką teistas penkis kartus, iš kurių keturis – už tyčinius, tris – už smurtinius nusikaltimus, nors bausmes atlikęs, tačiau teistumas neišnykęs. 2013 m. rugpjūčio 19 d. nuosprendžiu A. B. jau buvo atidėtas paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas, tačiau jis nepateisino jam parodyto pasitikėjimo, 2014 m. kovo 12 d. teismo nutartimi buvo panaikintas bausmės vykdymo atidėjimas ir A. B. pasiųstas atlikti laisvės atėmimo bausmės. A. B. per paskutinius penkerius metus administracine tvarka baustas dvidešimt vieną kartą, išvadų dėl savo elgesio nepadarė, todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai panaikino BK 75 straipsnio nuostatų taikymą. Be to, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad A. B. dirba, nenurodydamas, nuo kada, todėl kasacinio skundo argumentai dėl A. B. įsidarbinimo laiko nepagrįsti.

4.6. Kitaip nei teigia kasatorius, A. B. nenubaustas administracine ir baudžiamąja tvarka už tuos pačius veiksmus. Iš administracinio nusižengimo bylos Nr. A17-3-761/2018 ir Tauragės apylinkės teismo 2018 m. sausio 5 d. nutarimo matyti, kad A. B. nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 481 straipsnio 1 dalį, 506 straipsnio 4 dalį, 508 straipsnį už tai, kad 2017 m. spalio 21 d. apie 3 val. Šilalės r., Pajūrio mstl., Dariaus ir Girėno g., prie kavinės „Jūra“, viešoje vietoje įžeidžiamai kibo prie žmonių, pažeisdamas viešąją tvarką ir žmonių rimtį, nevykdė statutinių valstybės tarnautojų reikalavimų bei pažemino jų garbę ir orumą, išvadindamas juos necenzūriniais žodžiais. ANK 506 straipsnio 4 dalies, 508 straipsnio pažeidimų požymiai skiriasi nuo BK 286 straipsnyje nustatytos nusikalstamos veikos. Veiksmus, dėl kurių A. B. nubaustas administracine tvarka, ir nusikaltimo padarymą skyrė neilgas laiko tarpas, jie vyko vienas po kito. Tačiau administracinio nusižengimo ir nusikaltimo faktinis pagrindas nėra identiškos ar iš esmės tos pačios faktinės aplinkybės. Tai skirtingi veiksmai: iš pradžių A. B. buvo įsodintas į tarnybinį automobilį, jam buvo uždėti antrankiai, tačiau jis rankas persinėrė į priekį, policijos pareigūnus, einančius tarnybines pareigas ir dėvinčius tarnybines uniformas, įžeidinėjo necenzūriniais žodžiais, atsisakė lipti iš tarnybinio automobilio. Po to, kai buvo

bandoma A. B. sulaikyti policijos pareigūnams ėmus aktyvesnių veiksmų (panaudojant dujas, elektrošoką), šis atliko veiksmus, kurie kvalifikuoti kaip pasipriešinimas valstybės tarnautojui pagal BK 286 straipsnį. Administracinio nusižengimo protokolas A. B. buvo surašytas už pažeidimus, susijusius su policijos pareigūnų teisėtų reikalavimų nevykdymu, jų garbės ir orumo įžeidimu, o baudžiamasis procesas pradėtas dėl A. B. veiksmų, susijusių su fizinio smurto panaudojimu ar grasinimu tuoj pat jį panaudoti prieš savo pareigas atliekančius policijos pareigūnus.

4.7. Kasatoriaus argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog nuteistasis neprisipažino dėl padarytų nusikalstamų veikų ir nesigailėjo, atmestini, kadangi A. B. neprisipažino padaręs nusikalstamas veikas, nurodytas BK 286 straipsnyje ir 233 straipsnio 1 dalyje.

4.8. Kasaciniame skunde keliami klausimai dėl aplinkybių, nustatytų BK 59 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose, pripažinimo lengvinančiomis aplinkybėmis kasacine tvarka nenagrinėtini, nes šie klausimai nebuvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme (BPK 367 straipsnio 3 dalis).

IV. KASACINĖS INSTANCIJOS TEISMO ARGUMENTAI IR IŠVADOS

5. Nuteistojo A. B. gynėjo advokato Petro Ragausko kasacinis skundas atmestinas.

Dėl nenagrinėtinų kasacinio skundo argumentų

6. Pagal BPK 367 straipsnio 3 dalį kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme. A. B. baudžiamoji byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjama tik pagal prokuroro apeliacinį skundą dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo (BK 75 straipsnio ir 60 straipsnio 1 dalies 13 punkto). Nuteistasis A. B. ir jo gynėjas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio apeliacine tvarka neskundė. Apeliacinės instancijos teismas prokuroro apeliacinį skundą tenkino. Kasatorius skunde kelia klausimą dėl neteisėto A. B. nuteisimo pagal BK 286 straipsnį dėl pasipriešinimo viešojo administravimo funkcijas atliekantiems asmenims, kadangi, pasak kasatoriaus, jis už tuos pačius neteisėtus veiksmus buvo nubaustas administracine tvarka. Pirmosios instancijos teismas dėl BK 286 straipsnio taikymo A. B. pasisakė, išdėstė motyvus dėl baudžiamosios atsakomybės atribojimo nuo administracinės atsakomybės. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme BK 286 straipsnio taikymo klausimai nebuvo kelti ir nebuvo nagrinėti, todėl minėti kasacinio skundo teiginiai, remiantis BPK 367 straipsnio 3 dalies nuostatomis, kasacinės instancijos teisme negali būti nagrinėjami ir paliktini nenagrinėti.

Dėl BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkto taikymo

7. Priešingai, nei teigiama kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas, tenkindamas prokuroro apeliacinį skundą, pagrįstai pripažino nuteistojo A. B. atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad nusikalstamas veikas jis padarė būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas), nors kaltinamajame akte ši aplinkybė nebuvo nurodyta ir pirmosios instancijos teismo posėdyje prokuroras jos taikyti neprašė.

8. Pagal BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktą (2015 m. kovo 19 d. įstatymo redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 24 d.) atsakomybę sunkinančia aplinkybe laikoma tai, kad veiką padarė recidyvistas.

9. Nusikaltimų recidyvo, taip pat recidyvisto sąvoka yra apibrėžta BK 27 straipsnio 1 dalyje (2015 m. kovo 19 d. įstatymo redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 24 d.). Joje nurodoma, kad nusikaltimų recidyvas yra tada, kai asmuo, jau teistas už tyčinį nusikaltimą, kurį padarė būdamas pilnametis, ir jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Toks asmuo yra recidyvistas. Aiškinant šias nuostatas kasacinės instancijos teismo praktikoje pažymėta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą nusikaltimų recidyvas (asmens laikymas recidyvistu) yra siejamas su naujo tyčinio nusikaltimo padarymu, jei naujas tyčinis nusikaltimas yra padaromas neišnykus teistumui ar jo nepanaikinus už anksčiau padarytą tyčinį nusikaltimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-187/2014). Todėl pagal BK 27 straipsnio 1 dalies prasmę nusikaltimų recidyvas konstatuojamas ir asmuo yra laikomas recidyvistu nuo to momento, kai jis, turėdamas neišnykusį ar nepanaikintą teistumą, yra pripažįstamas padaręs naują tyčinį nusikaltimą. Nusikaltimų recidyvo atveju asmuo yra laikomas recidyvistu savaime, todėl teismas, skirtingai nei pavojingo recidyvo atveju (BK 27 straipsnio 3 dalis), šiuo klausimu atskiro sprendimo nepriima (kasacinė nutartis baudžiamojoje

byloje Nr. 2K-459/2012). Atitinkamai teismas tame pačiame nuosprendyje gali konstatuoti nusikaltimų recidyvą, o asmenį, padariusį tokius nusikaltimus, laikyti recidyvistu ir į tai atsižvelgti jam individualizuodamas bausmę (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-85-303/2017).

10. Kasatorius neginčija, kad A. B., būdamas pilnametis, iki naujų tyčinių nusikalstamų veikų, nagrinėjamų šioje byloje, padarymo 2017 m. buvo teistas už tyčinius nusikaltimus. Bylos duomenimis nustatyta, kad A. B. paskutinį kartą už tyčinį nusikaltimą nuteistas Šilalės rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 1 d. nuosprendžiu (pakeistu Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. sausio 8 d. nuosprendžiu) pagal BK 284 straipsnį, kuriuo subendrinus paskirtą bausmę su Šilalės rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 19 d. nuosprendžiu jam paskirta galutinė vienerių metų dviejų mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Tai atitinka nusikaltimų recidyvo (kartu ir asmens buvimo recidyvistu) sąlygas, baudžiamojo įstatymo nustatytas BK 27 straipsnio 1 dalyje. Duomenys apie visus A. B. teistumus išdėstyti kaltinamajame akte ir nurodyti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio įžanginėje dalyje. Prokuroras apeliaciniame skunde prašė pripažinti A. B. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, nurodytą BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte. Taigi minėtos aplinkybės konstatavimas A. B. nebuvo netikėtas, todėl, priešingai nei teigia kasatorius, nuteistojo teisė į gynybą nebuvo pažeista. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismo padarytą baudžiamojo įstatymo taikymo klaidą, ją ištaisė ir pripažino A. B. atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad jis nusikalstamas veikas padarė būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Tokia apeliacinės instancijos teismo išvada yra teisėta ir pagrįsta, atitinka formuojamą teismų praktiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-85-303/2017, 2K-272-976/2017).

Dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktų taikymo

11. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, pagal prokuroro skundą iš naujo spręsdamas laisvės atėmimo bausmės vykdymo klausimą ir vertindamas byloje nustatytų aplinkybių visumą, turėjo pripažinti A. B. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (kaltinimas pagal BK 284 straipsnį). Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje pripažino, kad A. B. nuoširdžiai gailisi įvykdęs nusikaltimą, tačiau jos neįvertino kaip atsakomybę lengvinančios aplinkybės pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą.

12. BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, be kita ko, nustatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė – kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi. Pagal teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai asmuo savanoriškai, o ne dėl surinktų įrodymų byloje pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-381-507/2016, 2K-334-699/2017), o jei nusikalstama veika padaryta kartu su bendrininkais – kai atskleidžia ir bendrininkų padarytus veiksmus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-299/2012, 2K-7-107/2013, 2K-145-139/2015). Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius (teikia nukentėjusiajam neatidėliotiną pagalbą, jo atsiprašo ir pan.). Ši aplinkybė parodo asmens požiūrį į padarytą nusikalstamą veiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-381-507/2016, 2K-334-699/2017). Pabrėžtina, kad nuoširdus gailėjimasis nustatomas ne vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (duotus parodymus, kaltininko elgesį po įvykio ir vėliau ir pan.). Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos gali būti teismo pripažįstamas aplinkybe, lengvinančia baudžiamąją atsakomybę, kai kaltininkas ikiteisminio tyrimo metu ar bylą nagrinėjant teisme iki nuosprendžio priėmimo prisipažįsta ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-299/2012, 2K-7-107/2013, 2K-145-139/2015). Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad, sprendžiant dėl šios atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir vertinant kaltininko parodymus, svarbu nustatyti, ar kaltininko parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje.

13. Bylos duomenimis nustatyta, kad ikiteisminio tyrimo metu A. B. dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, nurodytos BK 284 straipsnyje, apklausiamas kaip įtariamasis 2017 m. gruodžio 5 d. kaltu neprisipažino, kategoriškai paneigė sudavęs smūgius nukentėjusiesiems R. L. ir M. K. (2 t., b. l. 45). Po šios apklausos, 2017 m. gruodžio 10–11 dienomis, A. B. darė poveikį nukentėjusiajam M. K., siekdamas, kad šis ikiteisminio tyrimo metu duotų melagingus parodymus, jog jį sumušė ne A. B., o kitas asmuo (dėl to jis nuteistas nagrinėjamoje byloje pagal BK 233 straipsnio 1 dalį). 2017 m. gruodžio 21 d. papildomai apklausiamas kaip įtariamasis savo poziciją dėl pateiktų įtarimų pakeitė ir prisipažino

sudavęs nukentėjusiesiems smūgius (2 t., b. l. 51–52). Pirmosios instancijos teisme A. B. prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, įvykdytą nukentėjusiųjų M. K. ir R. L. atžvilgiu; kaltės dėl kitų jam inkriminuotų nusikaltimų pagal BK 233 straipsnio 1 dalį, 286 straipsnį nuteistasis nepripažino nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio bylos nagrinėjimo metu. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog, esant nustatytoms aplinkybėms, teismai neturėjo pagrindo pripažinti jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, nurodytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje konstatuotas faktas, jog „A. B., duodamas parodymus teisiamajame posėdyje, prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnyje, ir teismas neturi pagrindo netikėti jo nuoširdžiu prisipažinimu“ (nuosprendžio 5 l.), priešingai nei teigia kasatorius, nereiškia, kad tai turėjo būti pripažįstama atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Kaip minėta pirmiau, sprendžiant dėl šios aplinkybės pripažinimo atsakomybę lengvinančia, svarbu objektyviai įvertinti bylos aplinkybių visumą, be kita ko, ir kaltininko elgesį po įvykio ir vėliau. Nagrinėjamoje byloje šiai atsakomybę lengvinančiai aplinkybei nustatyti reikšmingų aplinkybių visuma nebuvo nustatyta.

14. Teisėjų kolegija nesutinka ir su nuteistojo gynėjo kasacinio skundo argumentu, jog apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl A. B. paskirtos bausmės, neatsižvelgė į pirmosios instancijos teismo nustatytą jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, nurodytą BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte, t. y. kad jis atlygino žalą nukentėjusiajam. Apeliacinės instancijos teismas, išdėstydamas motyvus dėl netinkamo BK 75 straipsnio taikymo, dar kartą įvertino visas bausmei skirti reikšmingas aplinkybes.

Dėl BK 75 straipsnio taikymo

15. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė BK 41 straipsnio nuostatas, panaikindamas bausmės vykdymo atidėjimą, sureikšmino teisingumo principo įgyvendinimą, ignoruodamas kitus šiame straipsnyje nurodytus bausmės tikslus.

16. Pagal BK 75 straipsnio 1 dalį (2017 m. rugsėjo 28 d. įstatymo redakcija, galiojanti nuo 2017 m. spalio 6 d.) asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų; bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

17. Teismui sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe, t. y. nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo (ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę ir neneigė jos ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-91/2014, 2K-536/2014, 2K-132-942/2016). Teismas šią išvadą gali suformuluoti pagal visų BK 41 straipsnio nuostatų kontekstą, t. y. turi būti įvertinta: ar taip asmuo bus sulaikytas nuo nusikalstamų veikų darymo, pakankamai nubaustas, ar jam bus apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistas asmuo laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas. Pagal teismų praktiką, taikant bausmės vykdymo atidėjimą humaniškumo principo reikalavimai turi būti derinami su teisingumo principu, pagal kurį kaltininko nubaudimas ar atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, sudaryti prielaidas nebaudžiamumui, formuoti nepagarbos įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtų interesų ir pan., kad iš baudžiamosios teisės kyla reikalavimas, jog kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko sukeltą konfliktą su baudžiamuoju įstatymu – paskirta bausmė ar kita baudžiamojo poveikio priemonė – užtikrintų ne tik specialiąją, bet ir bendrąją prevenciją (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-549/2007, 2K-181/2012, 2K-91/2014, 2K-372-697/2017).

18. Baudžiamajame įstatyme nenustatytas reikalavimas, kad nuteistajam bausmės vykdymo atidėjimas gali būti taikomas vieną kartą, tačiau teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad bausmės vykdymo atidėjimo esmė, paskirtis ir taikymo sąlygos suponuoja išvadą, jog pakartotinis šio instituto taikymas galimas tik išimtiniais atvejais. Teismas išimtinio atvejo galimybę nustato vertindamas visas bylos aplinkybes, susijusias su padaryta nusikalstama veika ir kaltininko asmenybe, o tokį sprendimą privalo motyvuoti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-109/2010, 2K-149/2011,

2K-488/2013, 2K-56/2014).19. Pažymėtina, kad BK 75 straipsnio nuostatų taikymas yra teismo teisė, bet ne pareiga. Teismų praktikoje laikomasi

nuomonės, kad bausmės vykdymo atidėjimas yra išimtinė bausmės įgyvendinimo forma, galima tada, kai bylos aplinkybių visuma neleidžia abejoti, kad laisvės atėmimo bausmė realiai gali būti neatliekama, tačiau, kilus pagrįstų abejonių, bausmės vykdymo atidėjimas neturi būti taikomas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-405/2012, 2K-115-648/2016, 2K-132-942/2016, 2K-396-746/2016).

20. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nustatė vieną A. B. atsakomybę lengvinančią aplinkybę (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas) ir vieną jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Be kita ko, teismas įvertino tai, kad A. B., nepaisant jauno amžiaus, teistas penkis kartus, iš kurių tris kartus už analogiškus nusikaltimus, t. y. viešosios tvarkos pažeidimus; iš kaltinamojo teistumų matyti, kad jis išvadų dėl savo neteisėto elgesio nepadarė ir toliau daro nusikalstamas veikas; teistumas neišnykęs, jis daugybę kartų baustas administracine tvarka. Tačiau, konstatavęs tokias neigiamai kaltinamąjį apibūdinančias aplinkybes, teismas sprendė, jog bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Tokią išvadą pirmosios instancijos teismas motyvavo tuo, kad: A. B. paskutinį kartą teistas Šilalės rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 4 d. baudžiamuoju įsakymu už baudžiamąjį nusižengimą, nurodytą BK 259 straipsnio 2 dalyje, bauda, kuri yra sumokėta; teisme buvo pateikta pažyma, jog A. B. nukreiptas į anoniminių narkomanų grupę ir tęstines psichologo konsultacijas; 2018 m. liepos 3 d. socialinio tyrimo išvadoje nurodyta, jog A. B. nusikalstamo elgesio rizika vidutinė – 62 balai, rekomenduota jam nevartoti psichiką veikiančių medžiagų, dalyvauti elgesio pataisos programose, dirbti arba registruotis darbo biržoje; dirba, žalą nukentėjusiajam M. K. atlygino. Todėl A. B. resocializacija už nesunkių nusikaltimų padarymą galima ir be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo, taikant BK 75 straipsnio nuostatas, kurios leidžia pasiekti BK 41 straipsnyje nurodytus bausmės tikslus.

21. Apeliacinės instancijos teismas sprendė priešingai nei pirmosios instancijos teismas ir konstatavo, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog bausmės tikslai A. B. gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Šis teismas atkreipė dėmesį į tai, kad A. B. per gana trumpą laikotarpį teistas net penkis kartus, iš jų keturis kartus už tyčinius, tris – už smurtinius nusikaltimus, kad 2013 m. rugpjūčio 19 d. nuosprendžiu A. B. jau buvo taikytos BK 75 straipsnio nuostatos ir paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas buvo atidėtas, tačiau 2014 m. kovo 12 d. teismo nutartimi bausmės vykdymo atidėjimas panaikintas ir A. B. pasiųstas atlikti laisvės atėmimo bausmės, taigi jis nepateisino teismo jam parodyto pasitikėjimo. A. B. per paskutinius penkerius metus administracine tvarka baustas net 21 kartą; jis nedarė teigiamų išvadų dėl savo neteisėto elgesio ir toliau daro nusikalstamas veikas bei kitus teisės pažeidimus, jo elgesys yra ciniškas ir pavojingas visuomenei; A. B. teisės pažeidimus darė ir atliekant ikiteisminį tyrimą pagal BK 284 straipsnį šioje byloje (t. y. nusikalstamas veikas, nurodytas BK 233 straipsnio 1 dalyje ir 286 straipsnyje); nors A. B. turi darbą, deklaruoja norą keistis, tačiau tai nuo naujų teisės pažeidimų jo nesustabdė. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nusikalstamų veikų pobūdį, pavojingumo laipsnį, kaltės rūšį, nuteistojo asmenybę, jo elgesį po nusikaltimų padarymo, be kita ko, nustatęs antrą jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas), nesutiko su apylinkės teismo išvadomis, jog A. B. paskirtos bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo.

22. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai ir motyvuotai konstatavo, kad byloje nenustatyta BK 75 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta sąlyga, t. y. pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Tai patvirtina A. B. asmenybę apibūdinantys duomenys, jo ankstesni teistumai, kiti padaryti teisės pažeidimai, nekritiškas savo nusikalstamų veiksmų vertinimas, tinkamų išvadų nedarymas iš ankstesnių teistumų, nepateisintas teismo pasitikėjimas juo dėl ankstesniu nuosprendžiu paskirtos bausmės vykdymo atidėjimo, jo polinkis nusikalsti. Apeliacinės instancijos teismas teisingai nustatė pirmosios instancijos teismo baudžiamojo įstatymo taikymo klaidą (BK 75 straipsnis) ir ją ištaisė.

23. Nenustačius BPK 369 straipsnyje nurodytų apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio keitimo ar naikinimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas, o apeliacinės instancijos teismo nuosprendis, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažintinas teisėtu.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a:

Nuteistojo A. B. gynėjo advokato Petro Ragausko kasacinį skundą atmesti.

TEISĖJAI GABRIELĖ JUODKAITĖ-GRANSKIENĖ

TOMAS ŠEŠKAUSKAS

DAIVA PRANYTĖ-ZALIECKIENĖ_______________________




NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. spalio 1 d. gautu ieškovo J. L. kasaciniu skundu dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. liepos 4 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Ieškovas J. L. padavė kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. liepos 4 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo J. L. ieškinį atsakovei 857-ajai daugiabučio namo savininkų bendrijai dėl bendrijos priimtų sprendimų pripažinimo negaliojančiais. Kasacinis skundas paduodamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintu kasacijos pagrindu.



Kasatorius kelia klausimą, ar teismas, teismų informacinėje sistemoje pažymėjęs įvykį „byla nutraukta“, dar gali priimti naujus dokumentus ir nelaikyti bylos nagrinėjimo iš esmės baigtu. Kasatorius nurodo, kad atsakovė įrodymus apie patirtas bylinėjimosi išlaidas pateikė jau po procesinio sprendimo nutraukti bylą priėmimo, todėl jos negalėjo būti

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=428372d0f0f711e99681cd81dcdca52c

priteistos. Kasatorius taip pat nesutinka su tuo, kad jis laikytinas pralaimėjusia bylos šalimi, iš kurios priteistinos bylinėjimosi išlaidos; byla nebuvo išnagrinėta iš esmės, šalių ginčas nebuvo išspręstas, todėl ieškovas civilinės bylos nepralaimėjo. Priteisdamas iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas, teismas pažeidė CPK 98 straipsnio 1 dalį.

Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindų padarytomis išvadomis, daro išvadą, kad kasacinio skundo argumentai nepatvirtina CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kriterijų kasacijai. Kasaciniame skunde neužtenka vien tik nurodyti, kad teismas, kasatoriaus nuomone, pažeidė teisės normas, šiuos teiginius būtina pagrįsti kasacijos pagrindą atskleidžiančiais teisiniais argumentais, o šiuo atveju kasacinio skundo argumentai yra faktinio pobūdžio, jais nepagrindžiama, jog egzistuoja teisinis pagrindas peržiūrėti bylą kasacine tvarka.



n u t a r i a:








NUTARTIS


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės (kolegijos pirmininkė), Andžej Maciejevski ir Algio Norkūno,

susipažinusi su 2019 m. rugsėjo 30 d. gautu trečiojo asmens R. B. kasaciniu skundu dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. rugpjūčio 22 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Kasacinis skundas paduodamas dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties, kuria pripažinta teisėta ir pagrįsta Vilniaus apygardos teismo 2019 m. liepos 4 d. nutartis, kuria patvirtintas R. B. trečios eilės 850 876,03 Eur kreditoriaus

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=40fcd2d0f0f711e99681cd81dcdca52c

reikalavimas BUAB „Europa Group“ bankroto byloje. Kasacija byloje grindžiama CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktuose nustatytais pagrindais.

Atrankos kolegija pažymi tai, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtinais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui ir taikymui. Taigi kasacinis skundas gali būti priimtas tik tuo atveju, jeigu jame nurodytas bent vienas kasacijos pagrindas, numatytas CPK 346 straipsnyje, bei nurodyti išsamūs teisiniai argumentai, patvirtinantys nurodyto kasacijos pagrindo buvimą (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialiosios ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas toks svarbus, jog turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, o taip pat, kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui. Kasaciją grindžiant CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės taikymo ir aiškinimo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, bei argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant skundžiamame teismo procesiniame sprendime išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika. Kasacinis skundas laikomas netinkamai motyvuotu ir neatitinkančiu CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, kai jame nurodomas kasacijos pagrindas, tačiau nepateikiama jį patvirtinančių teisinių argumentų arba pateikiami atitinkami argumentai, tačiau jų nesiejama su konkrečiu kasacijos pagrindu.

Kasaciniame skunde keliamas klausimas dėl nepagrįsto atsisakymo tvirtinti 266 824,47 Eur kreditoriaus reikalavimą; nurodoma, kad teismas pažeidė CPK 185 straipsnyje įtvirtintą pareigą visus byloje esančius įrodymus ir kitas aplinkybes įvertinti visapusiškai, objektyviai ir racionaliai. Kasaciniame skunde taip pat pažymima, kad teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, suformuotos aiškinant išvestinių buhalterinės apskaitos dokumentų įrodomąją galią, taip pat dokumento kopijos, kai nėra šio dokumento originalo, vertinimo taisyklių ir contra spoliatorem prezumpcijos taikymą aiškinančios praktikos.

Atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, sprendžia, kad kasacinio skundo argumentais nepatvirtinama CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų, t. y. nepagrindžiama, jog teismai netinkamai taikė ir pažeidė skunde nurodytas teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos ir kad dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Kasaciniame skunde nenurodyta teisės problema, kuri turėtų esminę reikšmę teisės aiškinimo ir taikymo vienodinimui, teismo precedento suformavimui. Skunde vyrauja fakto klausimai, kurie nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

Dėl nurodytų priežasčių konstatuotina, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus, todėl paduotą kasacinį skundą, kaip neatitinkantį CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, priimti atsisakytina.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais ir 4 dalimi, atrankos kolegija

n u t a r i a:


TEISĖJAI GRAŽINA DAVIDONIENĖ

ANDŽEJ MACIEJEVSKI

ALGIS NORKŪNAS_______________________




NUTARTIS


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danguolės Bublienės, Gražinos Davidonienės (kolegijos pirmininkė) ir Andžej Maciejevski,

susipažinusi su 2019 m. spalio 2 d. gautu ieškovų J. G., D. G. ir K. G. kasaciniu skundu dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. liepos 4 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Kasacinis skundas paduodamas dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje dėl turtinės žalos (netekto išlaikymo) priteisimo. Kasacine tvarka skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartimi paliktas nepakeistas Šiaulių apylinkės teismo 2019 m. vasario 28 d. sprendimas, kuriuo ieškinio reikalavimai tenkinti iš dalies. Kasacija byloje grindžiama CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktuose nustatytais pagrindais.

Atrankos kolegija pažymi tai, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtinais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui ir taikymui. Taigi kasacinis skundas gali būti priimtas tik tuo atveju, jeigu jame nurodytas bent vienas kasacijos pagrindas, numatytas CPK 346 straipsnyje, bei nurodyti išsamūs teisiniai argumentai, patvirtinantys nurodyto kasacijos pagrindo buvimą (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialiosios ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas toks svarbus, jog turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, o taip pat, kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui. Kasaciją grindžiant CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės taikymo ir aiškinimo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, bei argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=74b13670f0f711e99681cd81dcdca52c

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant skundžiamame teismo procesiniame sprendime išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika. Kasacinis skundas laikomas netinkamai motyvuotu ir neatitinkančiu CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, kai jame nurodomas kasacijos pagrindas, tačiau nepateikiama jį patvirtinančių teisinių argumentų arba pateikiami atitinkami argumentai, tačiau jų nesiejama su konkrečiu kasacijos pagrindu.

Kasacinio skundo argumentai susiję su netinkamai apskaičiuotu išlaikymo dydžiu, teismams laikantis pozicijos, kad vidutinis darbo užmokestis žalos, netekus maitintojo, atlyginimo dydžiui nustatyti apskaičiuotinas pagal VSDFV pateiktus duomenis apie draudžiamąsias mirusiojo pajamas. Kasaciniame skunde pažymima, kad teismai pažeidė CK 6.284 straipsnio 2 dalies nuostatas, kuriose atlygintina žala (netektas išlaikymas) nesiejamas su socialiniu draudimu draudžiamomis pajamomis; jose įtvirtintas reikalavimas nustatyti realiai gautas pajamas arba pajamų dalį, į kurią išlaikytiniai turėjo teisę; ieškovai teigia, kad šiuo atveju jie turėjo teisę ir į deponuotos lėšas, taip pat dienpinigius, kurių neįskaičius, neįvertintos realios mirusiojo pajamos. Teismų atliktą formalų pajamų apskaičiavimą ieškovai laiko neatitinkančiu kasacinio teismo praktikos nuostatų; formaliai apskaičiavus vidutinį darbo užmokestį ir nenustačius realių pajamų, paneigtas visiško nuostolių atlyginimo principas, taip pažeistos CK 6.251 straipsnio 1 dalies, CK 6.263 straipsnio 2 dalies nuostatos, taip pat CPK 176, 185 straipsniai, CPK 197 straipsnio 2 dalis, nukrypta nuo įrodinėjimą nustatančių proceso teisės normų praktikos tokio pobūdžio bylose.

Atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, sprendžia, kad kasacinio skundo argumentais nepatvirtinama CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų, t. y. nepagrindžiama, jog teismai netinkamai taikė ir pažeidė skunde nurodytas teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos ir kad dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Kasaciniame skunde nenurodyta teisės problema, kuri turėtų esminę reikšmę teisės aiškinimo ir taikymo vienodinimui, teismo precedento suformavimui.

Dėl nurodytų priežasčių konstatuotina, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus, todėl paduotą kasacinį skundą, kaip neatitinkantį CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, priimti atsisakytina.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais ir 4 dalimi, atrankos kolegija

n u t a r i a:








https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=5b6cb4f0f0f711e99681cd81dcdca52c

NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. spalio 1 d. gautu atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „A&A Logistics“ kasaciniu skundu dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. rugsėjo 10 d. sprendimo peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Atsakovė uždaroji akcinė bendrovė „A&A Logistics“ padavė kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. rugsėjo 10 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Dorotrans“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „A&A Logistics“ dėl žalos atlyginimo. Kasacinis skundas paduodamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose įtvirtintais kasacijos pagrindais.




Kasaciniame skunde teigiama, kad teismas pažeidė CPK 4 straipsnį bei nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos. Ieškovė bylose, kuriose iš jos priteistas nuostolių atlyginimas, galėjo gintis pateikdama automobilių nuomos sutartis, prašydama įtraukti atsakovę trečiuoju asmeniu, tačiau to nepadarė, todėl jai kilo neigiamų padarinių rizika. Teismas, priteisdamas žalą, vadovavosi įsiteisėjusiais teismų sprendimais, kuriais žala priteista iš ieškovės ir sprendė, jog papildomai žalos dydžio įrodinėti nebereikia, tačiau tuo pačiu nurodė, kad šie sprendimai neturi prejudicinės galios šiai bylai. Byloje nėra jokių kitų įrodymų, patvirtinančių žalos dydį, todėl atsakovė neturėjo ką ginčyti. Atsakovė taip pat nurodė, kad draudimo bendrovė neinformavo ieškovės apie nesumokėtą draudimo įmoką, todėl negalėjo būti taikoma sankcija už nesumokėtą draudimo įmoką.

Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindų padarytomis išvadomis, daro išvadą, kad kasacinio skundo argumentai nepatvirtina CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kriterijų kasacijai. Kasaciniame skunde neužtenka vien tik nurodyti, kad teismas, kasatoriaus nuomone, pažeidė

teisės normas, šiuos teiginius būtina pagrįsti kasacijos pagrindą atskleidžiančiais teisiniais argumentais, o šiuo atveju kasacinio skundo argumentai yra faktinio pobūdžio, jais nepagrindžiama, jog egzistuoja teisinis pagrindas peržiūrėti bylą kasacine tvarka. Kasacinio skundo argumentai apie nukrypimą nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos yra nekonkretūs ir neinformatyvūs, jais nepagrindžiamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyto kasacijos pagrindo egzistavimas.


Atsisakius priimti kasacinį skundą grąžintinas už kasacinį skundą sumokėtas žyminis mokestis (CPK 350 straipsnio 4 dalis); nespręstinas prašymas dėl skundžiamo procesinio sprendimo stabdymo.


n u t a r i a:

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Grąžinti uždarajai akcinei bendrovei „A&A Logistics“, į. k. 300044284, 38 Eur (trisdešimt aštuonių eurų) žyminį

mokestį, sumokėtą 2019 m. rugsėjo 30 d. AB Swedbank, mokėjimo nurodymas Nr. 9889, ir 125 Eur (vieno šimto dvidešimt penkių eurų) žyminį mokestį, sumokėtą 2019 m. rugsėjo 30 d. AB Swedbank, mokėjimo nurodymas Nr. 9888.

Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.





Baudžiamoji byla Nr. 2K-211-1073/2019Teisminio proceso Nr. 1-02-2-00540-2016-3Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.23.2.2.2; 1.1.8.1.2; 1.1.8.6.2(S)




Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigitos Jokimaitės (kolegijos pirmininkė), Eligijaus Gladučio ir Gabrielės Juodkaitės-Granskienės (pranešėja),

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,dalyvaujant prokurorei Aidai Japertienei,

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=6ca39900f0f711e99681cd81dcdca52c

nuteistajam R. J. (vaizdo konferencijos būdu) ir jo gynėjui advokatui Aleksandrui Palamarčukui (Aleksandr Palamarčuk),

nuteistajai E. J. ir jos gynėjui advokatui Nikolajui Voinovui (Nikolaj Voinov),viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos

prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Nėrijaus Puškoriaus kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. sausio 14 d. nuosprendžio, kuriuo pakeista Vilniaus apygardos teismo 2018 m. birželio 21 d. nuosprendžio dalis.

Vilniaus apygardos teismo 2018 m. birželio 21 d. nuosprendžiu E. J. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 260 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu dešimčiai metų, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose. Į bausmės laiką įskaitytas laikinojo sulaikymo nuo 2016 m. gegužės 30 d. iki 2016 m. birželio 1 d. laikas.

R. J. nuteistas pagal BK 260 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu vienuolikai metų, 259 straipsnio 2 dalį trisdešimties parų areštu. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas vienuolikai metų, ją paskirta atlikti pataisos namuose. Į bausmės laiką įskaitytas laikinojo sulaikymo nuo 2016 m. gegužės 30 d. iki 2016 m. lapkričio 30 d. laikas.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. sausio 14 d. nuosprendžiu nuteistojo R. J. bei jo gynėjo apeliacinis skundas tenkintas, nuteistosios E. J. bei jos gynėjo apeliacinis skundas tenkintas iš dalies ir Vilniaus apygardos teismo 2018 m. birželio 21 d. nuosprendžio dalis pakeista:

– Nuteistųjų R. J. ir E. J. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinta tai, kad jie prisipažino padarę baudžiamojo įstatymo nurodytas veikas ir nuoširdžiai gailisi.

– Nuteistajam R. J. pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, paskirta bausmė laisvės atėmimas septyneriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, ši bausmė ir bausmė, paskirta Vilniaus apygardos teismo 2018 m. birželio 21 d. nuosprendžiu pagal BK 259 straipsnio 2 dalį, subendrinta apėmimo būdu, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas septyneriems metams, ją paskirta atlikti pataisos namuose. Į bausmės laiką įskaitytas laikinojo sulaikymo nuo 2016 m. gegužės 30 d. iki 2016 m. lapkričio 30 d. laikas.

– Nuteistajai E. J. pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, paskirta bausmė laisvės apribojimas dvejiems metams, taip pat paskirti draudimai ir įpareigojimai (laisvės apribojimo bausmės atlikimo metu būti namuose nuo 22 val. iki 5 val.; per laisvės apribojimo laiką neatlygintinai išdirbti 200 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis; be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos; vykdyti teismo nustatytus įpareigojimus ir laikytis nustatytų draudimų; nustatyta tvarka atsiskaityti, kaip vykdo draudimus ir įpareigojimus). Į paskirtą bausmę įskaitytas laikinojo sulaikymo nuo 2016 m. gegužės 30 d. iki 2016 m. birželio 1 d. laikas, dvi laikinojo sulaikymo dienas prilyginant keturioms laisvės apribojimo dienoms. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteisti S. T., J. V. ir A. K., tačiau dėl šių nuteistųjų apeliacinių skundų nebuvo gauta ir dėl jų abiejų instancijų teismų sprendimai kasacine tvarka neskundžiami.

Teisėjų kolegija, išklausiusi prokurorės, prašiusios prokuratūros kasacinį skundą tenkinti, nuteistosios E. J. ir jos gynėjo Nikolajaus Voinovo, nuteistojo R. J. ir jo gynėjo advokato Aleksandro Palamarčuko, prašiusių prokuratūros kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė:

I. BYLOS ESMĖ

1. E. J. ir R. J. nuteisti pagal BK 260 straipsnio 3 dalį už tai, kad, veikdami bendrininkų grupe, neteisėtai iki 2016 m. gegužės 30 d. 14.30 val. laikė labai didelį kiekį narkotinių medžiagų, t. y. ne mažiau kaip 9,844 g heroino ir 0,07838 g karfentanilio, kurių dalį, t. y. ne mažiau kaip 0,019 g miltelių, kurių sudėtyje buvo 0,001 g narkotinės medžiagos – heroino ir karfentanilio, jie kartu išplatino, t. y. 2016 m. gegužės 30 d. ne vėliau kaip iki 14.00 val. prie (duomenys neskelbtini), automobilyje „VW Golf“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) už 72 Eur pardavė J. V. Kitą labai didelį kiekį narkotinių medžiagų – 9,843 g heroino ir 0,07838 g karfentanilio laikė iki tos pačios dienos 21.45 val., kai prie pastato (duomenys

neskelbtini), jie kartu buvo sulaikyti policijos pareigūnų, kurie tą pačią dieną 22.29 val. atliktos kratos metu bute (duomenys neskelbtini), rado ir paėmė antrą dalį narkotinių medžiagų: 9,748 g heroino ir 0,07766 g karfentanilio, o likusi dalis narkotinių medžiagų, t. y. 0,095 g heroino ir 0,00072 g karfentanilio, buvo rasta 2016 m. gegužės 31 d. 00.25 val. E. J. asmens kratos metu.

2. Be to, R. J. nuteistas pagal BK 259 straipsnio 2 dalį už tai, kad neteisėtai, neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti, laikė nedidelį kiekį narkotinės medžiagos, būtent: jis iki 2016 m. gegužės 30 d. apie 22.29 val. bute (duomenys neskelbtini), laikė nedidelį kiekį – 0,034 g narkotinės medžiagos – kanapių (antžemines dalis), kuri tą pačią dieną 22.29 val. atliktos kratos metu bute buvo rasta ir paimta policijos pareigūnų.

II. APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMO NUOSPRENDŽIO DALIES DĖL NUTEISTŲJŲ E. J. IR R. J. ATSAKOMYBĘ LENGVINANČIOS APLINKYBĖS NUSTATYMO IR JIEMS PASKIRTOS BAUSMĖS ESMĖ

3. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai išsprendė nuteistųjų R. J. bei E. J. atsakomybę lengvinančios aplinkybės nustatymo klausimą ir, skirdamas šiems nuteistiesiems bausmes, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BK bendrosios dalies normas), dėl to jiems paskyrė neteisingas, aiškiai per griežtas bausmes.

3.1. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino R. J. ir E. J. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, kuri nurodyta kaltinamajame akte (kad šie prisipažino padarę baudžiamojo įstatymo nurodytą veiką ir nuoširdžiai gailisi), ir priimtame apkaltinamajame nuosprendyje neišdėstė jokių motyvų (apie juos apeliacinės instancijos teismas sprendė tik iš nuosprendžio aprašomosios dalies bendro turinio). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tai, kad abu nuteistieji teisme duotuose savo parodymuose kai kurias dalyvavimo nusikalstamose veikose aplinkybes nurodė kitaip, jas tikslino, nėra esminis parodymų keitimas ir dėl to nėra pagrindo daryti išvadą, kad nuteistieji nepripažįsta kaltės ir bando išvengti baudžiamosios atsakomybės. Abiejų nuteistųjų pareiškimai, kad jie kaltais prisipažįsta tik iš dalies, t. y. kad jie, neturėdami teisinių žinių, su dalimi kaltinime nurodytų aplinkybių nesutinka, nereiškia, kad jie nepripažįsta esminių nusikalstamų veikų aplinkybių. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas teisme duotus R. ir E. J. parodymus, padarė išvadą, kad šie nuteistieji dalį neesminių aplinkybių neigia, bet esmines nusikalstamų veikų aplinkybes pripažįsta. Taip pat nėra pagrindo daryti išvadą, kad nuteistasis R. J. iš esmės pakeitė parodymus dėl lankstinukų su narkotine medžiaga nepardavimo J. V., nes lygiai tokias pačias aplinkybes jis nurodė tiek teisme, tiek ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo teisėjui. Kartu apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį į abiejų nuteistųjų elgesį ikiteisminio tyrimo metu bei jų bendradarbiavimą su teisėsaugos institucijomis, t. y. kad E. J. nuo 2016 m. birželio 6 d., o R. J. nuo 2016 m. gruodžio 6 d. ne tik prisipažino patys dalyvavę padarant nusikalstamas veikas, bet ir bendradarbiavo su teisėsaugos institucijomis bandydami padėti nustatyti kitus nusikalstamose veikose dalyvavusius asmenis ir jų organizatorius. Teismo vertinimu, tai, kad abu nuteistieji, aktyviai bendradarbiavę su teisėsaugos institucijomis, netgi atliko šioje byloje nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, rodo ne tik jų pačių kaltės pripažinimą, bet ir kritišką požiūrį į savo nusikalstamus veiksmus ir jų nuoširdų gailėjimąsi. Dėl to teisėjų kolegija padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, nenustatęs šių nuteistųjų atsakomybę lengvinančios aplinkybės, nurodytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, todėl šią nuosprendžio dalį pakeitė ir nuteistųjų R. J. ir E. J. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino tai, kad jie prisipažino padarę baudžiamojo įstatymo nurodytą veiką ir nuoširdžiai gailisi.

3.2. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad šių nuteistųjų padaryto nusikaltimo pavojingumas, palyginti su tipinių tokių nusikaltimų pavojingumu, yra mažesnis. Nors kaltinime ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytų narkotinių medžiagų kiekis, remiantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos patvirtintomis rekomendacijomis (BK 269 straipsnio 2 dalis), laikomas labai dideliu, tačiau šis kiekis nėra didelis, palyginti su kiekiais, nustatomais kitose analogiškose baudžiamosiose bylose. Skundžiamame nuosprendyje atkreiptas dėmesys ir į tai, kad, nagrinėjamoje byloje nenustačius R. ir E. J. kitų bendrininkų, o prokurorei priėmus nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą kitiems asmenims (A. B. ir A. K.) pagal BK 25 straipsnio 2 dalį, 260 straipsnio 3 dalį, nuteistiesiems R. ir E. J. nebuvo taikyta BK 391 straipsnio 1 dalis, jie nebuvo atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, pirmosios instancijos teismas į nuteistųjų R. ir E. J. ilgalaikį bendradarbiavimą su teisėsaugos institucijomis ir pagalbą siekiant nustatyti kitus nusikaltime dalyvavusius asmenis bei dėl to E. J. patirtą žalą visiškai neatsižvelgė ir nuosprendyje apie tai net nepaminėjo. Dėl to teisėjų kolegija padarė išvadą, kad minėtos aplinkybės, susijusios su abiejų nuteistųjų bendradarbiavimu su teisėsaugos

institucijomis ikiteisminio tyrimo metu, šioje byloje yra pripažintinos išimtinėmis aplinkybėmis, dėl kurių BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje nurodytos bausmės paskyrimas R. J. bei E. J. aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo R. J. ankstesnį teistumą ir nuteistosios E. J. mažiau aktyvų vaidmenį padarant nusikaltimą, į galimą tokio jos elgesio ir įsitraukimo į nusikalstamą veiką priežastį (įtakos galėjo turėti jos sutuoktinio nusikalstami veiksmai) bei duomenis, apibūdinančius jos asmenybę (anksčiau neteista, dirba, charakterizuojama teigiamai), vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo, konstatavo, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas abiem nuteistiesiems taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį ir skirti jiems švelnesnes bausmes, nei nurodyta BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje.

III. KASACINIO SKUNDO ARGUMENTAI

4. Kasaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiasis prokuroras N. Puškorius prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. sausio 14 d. nuosprendį ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. birželio 21 d. nuosprendį be pakeitimų. Kasatorius skunde nurodo:

4.1. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl nuteistiesiems E. J. ir R. J. taikytų BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 54 straipsnio 3 dalies nuostatų yra neteisėta ir nepagrįsta, todėl naikintina dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 369 straipsnio 2 dalis, 382 straipsnio 4 dalis).

4.2. Prokuroras nesutinka su teismo išvada, kad pripažįstant šių nuteistųjų atsakomybę lengvinančią aplinkybę, nurodytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, jei šie nuteistieji kaltais prisipažįsta tik iš dalies, tai nereiškia, kad jie nepripažįsta esminių nusikalstamų veikų aplinkybių. Skundžiamame nuosprendyje neteisingai nurodyta, kad teismų praktikoje, kai kaltininkas pripažįsta esmines nusikalstamos veikos aplinkybes, o dalį kitų neesminių neigia, yra vertinama, jog kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo nurodytą veiką. Prokuroro teigimu, teismas nukrypo nuo formuojamos teismų praktikos dėl lengvinančių aplinkybių nuteistųjų veiksmuose vertinimo ir pripažinimo. Aptardamas šių nuteistųjų parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, prokuroras pažymi, kad šie parodymai keitėsi būtent teisminio nagrinėjimo metu, t. y. keičiant parodymus buvo siekiama išvengti baudžiamosios atsakomybės, ir tai pagrįstai konstatuota pirmosios instancijos teismo nuosprendyje. Juolab kad nuteistojo R. J. paaiškinimai, duoti apeliacinės instancijos teisme, atskleidžia šio nuteistojo motyvą pakeisti parodymus, t. y. jis paaiškino, kad tik šios instancijos teisme suprato, jog yra draudžiamas net ir neatlygintinas narkotinių medžiagų perdavimas kitam asmeniui („pavaišinimas“), todėl mano, kad yra skirtumas, kai už narkotinių medžiagų perdavimą gaunama pinigų ir kai negaunama, ir baudžiamoji atsakomybė turėtų būti tik tuomet, kai narkotinėmis medžiagomis prekiaujama (kai jos perduodamos už pinigus). Nors abu nuteistieji (E. ir R. J.) iš esmės pripažino kaltinime nurodytas faktines aplinkybes, tačiau, siekdami išvengti baudžiamosios atsakomybės, dalį aplinkybių interpretuoja subjektyviai ir taip siekia „neutralizuoti“ savo nusikalstamus veiksmus. Juolab kad teismų praktikoje kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką pripažįstamas tada, kai jis savanoriškai, o ne dėl surinktų įrodymų byloje pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes; lengvinanti aplinkybė paprastai pasireiškia tuo, kad jis neigiamai vertina savo poelgius, išgyvena dėl padarytų veiksmų bei stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius ir tai parodo jo požiūrį į nusikalstamą veiką. Nagrinėjamoje byloje tokių duomenų nenustatyta, abu minėti nuteistieji pripažino tik tas aplinkybes, kurios buvo nustatytos tiesiogiai policijos pareigūnų ir nepriklausė nuo jų (nuteistųjų) valios, todėl abiejų nuteistųjų parodymai negali būti laikomi prisipažinimu ir nuoširdžiu gailėjimusi padarius baudžiamojo įstatymo uždraustą nusikalstamą veiką.

4.3. Skundžiamame nuosprendyje neteisingai vertinama aplinkybė, kad nėra svarbu nustatyti, ar nuteistieji narkotines medžiagas platino už pinigus, ar tiesiog savanoriškai „pavaišino“, ar atsidėkojo už suteiktas paslaugas. Prokuroras teigia, kad tokios aplinkybės yra esminės, vertinant nuteistųjų veiksmų padarymo tikslus, motyvus, veiksmų sistemingumą ir pan. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nuteistųjų veika nebuvo atsitiktinė, spontaniška ar geranoriškas pasidalijimas narkotinėmis medžiagomis, kad tai buvo iš anksto planuotas siekimas gauti turtinės naudos užsitikrinant pragyvenimo šaltinius, versliškas noras iš platinimo pasipelnyti, apgalvotas ir kryptingas veikimas bei būdas pačiam nuteistajam R. J. iš gaunamų pajamų padengti savo vartojimui skiriamų narkotinių medžiagų įsiskolinimus. Apibendrindamas prokuroras teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai pripažino nuteistųjų R. J. ir E. J. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, nurodytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte.

4.4. Prokuroras ginčija ir apeliacinės instancijos teismo išvadas dėl išimtinių aplinkybių nustatymo bei BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo nuteistiesiems E. ir R. J. Aptardamas bausmės paskirtį, nurodytą BK 41 straipsnio 1 dalyje, 2 dalies 5 punkte, prokuroras teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, skirdamas šiems nuteistiesiems bausmes, nepagrįstai vadovavosi BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatomis ir kaip išimtinę aplinkybę nustatė tai, kad šie nuteistieji bendradarbiavo su teisėsaugos institucijomis ikiteisminio tyrimo metu. Prokuroro teigimu, nagrinėjamoje byloje surinktų duomenų visuma patvirtina priešingą išvadą, dėl kurios skundžiamame nuosprendyje iš esmės nepasisakyta, t. y. dėl kokios priežasties ikiteisminio tyrimo pareigūnų parodymai yra priešingi apeliacinės instancijos teismo nustatytoms aplinkybėms. Be to, byloje surinkti ir ištirti įrodymai patvirtina, kad nuteistųjų išreikštas noras išaiškinti narkotinių medžiagų platintoją, kurio narkotines medžiagas pastarieji platino, buvo imitacinis, manipuliacinio pobūdžio, siekiant pakeisti R. J. kardomąją priemonę – suėmimą. Aptardamas teismų praktikos taisykles dėl BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo, prokuroras teigia, kad nagrinėjamu atveju teismas minėtas nuostatas taikė iš esmės remdamasis aplinkybėmis, susijusiomis su nuteistųjų bendradarbiavimu su teisėsauga bei apibūdinančiomis nuteistųjų asmenybes, t. y. nuteistojo R. J. ankstesnį teistumą, E. J. vaidmenį padarant nusikaltimą ir ją charakterizuojančius duomenis. Tačiau toks apeliacinės instancijos teismo BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymas negali būti pripažintas tinkamu ir atitinkančiu bausmės paskirtį bei jos skyrimo pagrindus. Dėl to kasaciniame skunde teigiama, kad šiems nuteistiesiems netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas – BK bendrosios dalies normos, reglamentuojančios bausmės skyrimo klausimus, ir jiems paskirtos neteisingos bausmės, neatitinkančios teisingumo ir proporcingumo principų.

4.5. Apeliacinės instancijos teismas sprendimą nuteistiesiems taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas grindė dar ir tuo, kad teismui yra suteikta galimybė švelninti bausmę ir pagal BK 62 straipsnio nuostatas. Skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai nurodyta, kad tuo atveju, kai konkrečioje byloje nustatoma aplinkybių visuma, susijusi su daug mažesniu asmenybės ir veikos pavojingumo vertinimu ar kokia nors unikalia teisine ar kitokia socialine situacija, rodančia, kad minėtos bendrosios bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti, galima pritaikyti BK 54 straipsnio 3 dalį. Prokuroras nesutinka su tokia teismo išvada, taip pat ir su išvada dėl nusikalstamos veikos pavojingumo, nes abiejų nuteistųjų disponavimas labai dideliu kiekiu narkotinių medžiagų nebuvo atsitiktinio pobūdžio, vienkartinis, geranoriškas dalijimasis, narkotinėmis medžiagomis jie disponavo pakankamai ilgą laiką, siekdami patenkinti savo poreikius, ir visa tai darė suvokdami baudžiamosios atsakomybės neišvengiamumo riziką. Juolab kad nuteistųjų aktyvūs veiksmai (dalį narkotinių medžiagų laikė, dalį suvartojo R. J., dalį pardavė) patvirtina, kad ši nusikalstama veika nebuvo padaryta atsitiktinai, rodo dėsningą ir sąmoningą nuteistųjų pasirinkimą, turint konkretų narkotinių medžiagų realizavimo planą, ir tokie duomenys jokiu būdu nesumažina abiejų nuteistųjų nusikalstamų veiksmų pavojingumo. Juolab kad nuteistojo R. J. padarytos nusikalstamos veikos pobūdis rodo, jog nusikaltimas, už kurį jis nuteistas, yra dėsninga jo ankstesnio gyvenimo pasekmė, todėl jo asmenybės pavojingumas visuomenei yra didelis.

4.6. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo ir tai, kad nuteistųjų R. ir E. J. padaryto nusikaltimo pavojingumas, palyginti su tipinių tokių nusikaltimų pavojingumu, yra mažesnis, nes mažesnį kaltininko ir veikos pavojingumą rodo ir narkotinių medžiagų kiekis, kuris nėra didelis, palyginti su kiekiais, nustatomais kitose analogiškose baudžiamosiose bylose. Prokuroro nuomone, tokie teismo argumentai svarbūs skiriant bausmės dydį, skaičiuojant nuo jos vidurkio, tačiau ne parenkant kitą bausmės rūšį ar žymiai sumažinant jos dydį, mažesnį už sankcijoje įtvirtintą minimumą. Nors skundžiamame nuosprendyje įvertinti bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, nurodyti BK 54 straipsnio 2 dalyje, teismas, spręsdamas nuteistajam R. J. skirtinos bausmės dydžio klausimą, nurodė jo ankstesnio teistumo faktą ir nemotyvavo, kodėl tai neturi įtakos konstatuojant nuteistojo atžvilgiu esančias išimtines aplinkybes. Juolab kad šis nuteistasis anksčiau buvo teistas būtent dėl neteisėto disponavimo narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, tačiau išvadų nepadarė, buvo abejingas visuomenėje galiojančioms elgesio bei įstatymų normoms ir ėmėsi pavojingesnių nusikalstamų veikų, susijusių su neteisėtu labai didelio kiekio disponavimu narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis. Dėl to prokuroras teigia, kad nagrinėjamu atveju BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas prieštarauja proporcingumo ir teisingo nubaudimo principams. Be to, nepagrįstai nuteistajai E. J. paskyrus švelnią bausmę, nesusijusią su terminuotu laisvės atėmimu, jos sąmonėje susiformuoja lengvo baudžiamosios atsakomybės išvengimo modelis, o tai prieštarauja ne tik bausmės tikslams, bet ir baudžiamosios teisės prigimčiai. Teismų praktikoje yra ne kartą pažymėta, kad teisingumo principas reiškia, jog kaltininko nubaudimas negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, sudaryti prielaidas nebaudžiamumui, formuoti nepagarbos baudžiamajam įstatymui.

IV. KASACINĖS INSTANCIJOS TEISMO ARGUMENTAI IR IŠVADOS

5. Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiojo prokuroro N. Puškoriaus kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo

6. Kasaciniame skunde prokuroras teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai pripažino nuteistųjų E. J. ir R. J. baudžiamąją atsakomybę lengvinančia aplinkybe, nustatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, tai, kad šie nuteistieji prisipažino padarę jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką, nurodytą BK 260 straipsnio 3 dalyje, ir dėl jos nuoširdžiai gailisi.

7. Nuoseklioje teismų praktikoje yra įtvirtinta, kad kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo nurodytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti veiką ar joje dalyvavusius asmenis yra pripažįstama kaltininko atsakomybę lengvinančia aplinkybe, jei teismas nustato du momentus: a) kaltininko prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir b) kaltininko nuoširdų gailėjimąsi arba padėjimą išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Ši aplinkybė pripažįstama atsakomybę lengvinančia, jei kaltininkas pripažino padaręs nusikaltimą bylos tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu, o nuoširdus gailėjimasis įvyko iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo. Kartu tai reiškia, kad kaltės neprisipažinimas ikiteisminio tyrimo metu neeliminuoja teisės tai padaryti baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu. Remiantis minėta teismų praktikoje suformuota taisykle, kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra kaltinamojo asmeninės valios aktas, kai kaltininkas savanoriškai, o ne dėl surinktų įrodymų byloje pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu. Nuoširdus gailėjimasis dėl nusikalstamos veikos kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė paprastai pasireiškia tuo, kad kaltininkas neigiamai vertina savo poelgius, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius, atlyginti žalą ir pan. Ši aplinkybė parodo asmens kritišką požiūrį į savo padarytą nusikalstamą veiką. Sprendžiant dėl šios atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir vertinant kaltininko parodymus, svarbu nustatyti ir tai, ar kaltininko parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-479/2014, 2K-516-697/2015, 2K-381-507/2016 ir kt.).

8. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ikiteisminio tyrimo metu, visų apklausų metu apklausiami kaip įtariamieji, taip pat ir ikiteisminio tyrimo teisėjo, abu nuteistieji R. ir E. J. prisipažino padarę jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas, davė išsamius parodymus, t. y. jau sulaikymo metu abu nuteistieji pareigūnams iš karto pripažino savo kaltę dėl neteisėtai su savimi laikomų narkotinių medžiagų, o E. J. nurodė ir vietą, kur nuomojamame bute buvo laikomos likusios draudžiamos medžiagos. Kaltinamajame akte nurodyta, kad E. J. ir R. J. atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra tai, kad jie prisipažino padarę nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi (5 t., b. l. 51). Pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje R. J. savo kaltę pripažino visiškai, iš jo parodymų turinio matyti, kad jis nurodė iš esmės tas pačias aplinkybes, kaip ir ikiteisminio tyrimo metu (5 t., b. l. 110, 115–118). Šiame teismo posėdyje E. J. nurodė, kad savo kaltę pripažįsta iš dalies, t. y. kad kai kuriuos faktus žinojo, tačiau iš jos parodymų turinio taip pat matyti, kad ji nurodė iš esmės tokias pačias aplinkybes, kaip ir ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo teisėjui (4 t., b. l. 26–29; 5 t., b. l. 109–115). Kolegijos nuomone, nors tokiais parodymais buvo palengvinta pirmosios instancijos teismo užduotis procese pagrįsti nusikalstamų veikų padarymą, tačiau, kaip teisingai pažymėta apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, apkaltinamajame nuosprendyje nenurodyti jokie motyvai, dėl ko teismas nepripažino kaltinamajame akte nurodytos R. ir E. J. atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje jų baudžiamąją atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra.

9. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio argumentus ir pats atlikęs įrodymų tyrimą, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė bylos aplinkybes, teisingai kvalifikavo abiejų nuteistųjų nusikalstamą veiką, pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, padarytą bendrininkų grupe, tačiau netinkamai vertino abiejų nuteistųjų parodymus, kaip neatitinkančius BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų. Tokią išvadą apeliacinės instancijos teismas grindė vertindamas tiek abiejų nuteistųjų R. ir E. J. padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, t. y. kad jie neteisėtai disponavo labai dideliu narkotinių medžiagų kiekiu, tiek ir

šių nuteistųjų elgesį iš karto juos sulaikius ir vėliau ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir jų parodymus viso proceso metu. Skundžiamame nuosprendyje teismas pažymėjo šių nuteistųjų savanorišką prisipažinimą (sulaikyti iš karto savanoriškai prisipažino dėl narkotinių medžiagų laikymo ir nurodė šių medžiagų laikymo vietas), viso proceso metu jų iš esmės nuoseklius parodymus apie nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes bei tai, kad ikiteisminio tyrimo metu šie nuteistieji ilgą laiką aktyviai bendradarbiavo su pareigūnais ir dalyvavo atliekant nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus siekiant išsiaiškinti asmenis, pardavinėjusius narkotines medžiagas R. J. ir galimai buvusius šių nusikaltimų organizatoriais. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistoji E. J. dar kartą prašė pripažinti jos kaltės prisipažinimą bei bendradarbiavimą su policijos pareigūnais jos atsakomybę lengvinančia aplinkybe ir sušvelninti jai paskirtą bausmę, o nuteistasis R. J. taip pat pripažino savo kaltę ir davė iš esmės analogiškus parodymus, kaip ir ikiteisminio tyrimo metu bei pirmosios instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas, tenkindamas iš dalies E. J. ir jos gynėjo apeliacinį skundą, o nuteistojo R. J. ir jo gynėjo apeliacinį skundą – visiškai, konstatavo, kad abu nuteistieji iš esmės pripažino faktines įvykio aplinkybes, tokios išvados nepaneigia jų nesutikimas su dalimi (neesminių) kaltinime nurodytų aplinkybių, ir abiejų nuteistųjų kaltės prisipažinimą bei gailėjimąsi pripažino atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Teismas sprendė, kad tai, jog R. J. ar E. J. kitaip interpretuoja narkotinių medžiagų neteisėtą disponavimą („pavaišinimas“ narkotinėmis medžiagomis ar atsidėkojimas šiomis medžiagomis už suteiktas paslaugas neužtraukia baudžiamosios atsakomybės ir pan.), nereiškia, kad jie nepripažįsta esminių nusikalstamos veikos aplinkybių. Toks faktinių bylos aplinkybių vertinimas gali būti paaiškinamas skirtingu subjektyviu savo veiksmų suvokimu ir interpretavimu, nei buvo nustatyta bylos ikiteisminio tyrimo metu bei teisme, ar teisinių žinių stoka, tačiau tai nepaneigia viso baudžiamojo proceso metu pareikšto kaltės (R. J. – visiško, E. J. pirmosios instancijos teisme – iš dalies) pripažinimo, kritiško požiūrio į savo nusikalstamus veiksmus ir jų nuoširdaus gailėjimosi fakto reikšmės. Kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamoje byloje pagrįstai pripažino, kad minėtų aplinkybių visuma leidžia pripažinti esant visas sąlygas, būtinas E. J. ir R. J. atsakomybę lengvinančiai aplinkybei, nurodytai BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, konstatuoti. Šios teismo išvados nepaneigia ir prokuroro kasacinio skundo argumentai, beje, kuriuos nurodydamas ir pats prokuroras pripažįsta, jog abu nuteistieji iš esmės pripažino kaltinime nustatytas faktines aplinkybes. Nesutikti su aptariama ir bylos medžiaga pagrįsta bei teisiškai tinkamai motyvuota apeliacinės instancijos teismo išvada kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo.

10. Apeliacinės instancijos teismas teisingai vadovavosi ir teismų praktika, kurioje nurodoma, kad nenukrypstama nuo teismų praktikos, kai teismai, esant kitoms sąlygoms, pripažįsta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kai kaltininkas pripažįsta esmines nusikalstamos veikos aplinkybes, nors dalį kitų neesminių neigia. Taigi, darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai aiškino atsakomybę lengvinančios aplinkybės, nurodytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, nuostatas ir jas taikydamas baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė.

Dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo ir paskirtos bausmės

11. Kasatorius ginčija ir apeliacinės instancijos teismo išvadas dėl išimtinių aplinkybių nustatymo, nesutinka su nuteistųjų R. ir E. J. asmenybių ir jų padaryto nusikaltimo, nurodyto BK 260 straipsnio 3 dalyje, pavojingumo vertinimu bei jiems paskirtų pernelyg švelnių, neteisingų bausmių.

12. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę. Tai viena iš principinių BK nuostatų, kuria siekiama subalansuoti, suderinti įstatymo apribojimus ir teismo diskreciją, vertinant konkrečias bylos aplinkybes. Kasacinės instancijos teismas gali sušvelninti arba sugriežtinti bausmę, jeigu neteisinga bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu (BPK 376 straipsnio 3 dalis). Ar kaltininkui paskirta teisinga bausmė, patikrina apeliacinės instancijos teismas (BPK 328 straipsnio 2 punktas). Neteisinga bausme pripažįstama tokia bausmė, kuri nors ir atitinka baudžiamojo įstatymo nustatytas ribas, tačiau savo rūšimi ar dydžiu yra aiškiai per švelni ar per griežta. Baudžiamasis kodeksas neapibrėžia teisingumo principo sąvokos. Teismų praktikoje teisingumo principas suprantamas visų pirma kaip teisingos bausmės paskyrimas. Teisinga bausmė yra tokia bausmė, kuri atitinka BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytą bausmės paskirtį ir BK 54 straipsnio 2 dalyje pateiktus bendruosius bausmių skyrimo pagrindus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-259/2011 ir kt.).

13. Pagal BK bendrosios dalies nuostatas, teismas skiria bausmę vadovaudamasis BK 54 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytais pagrindais, t. y. pagal BK specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą

veiką, sankciją, atsižvelgdamas į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, jo kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu gali būti skiriama švelnesnė bausmė, nei nustatyta straipsnio, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje, jeigu tokios bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas teismas privalo, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, motyvuoti švelnesnės bausmės paskyrimą. Taip pat privaloma įvertinti, ar skiriant bausmę bus įgyvendintos BK 41 straipsnyje įtvirtintos bausmės paskirties nuostatos.

14. BK 54 straipsnio 3 dalyje nustatytas bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti. Pažymėtina, kad BK 54 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta galimybė paskirti švelnesnę bausmę susijusi su bausmės tikslų tinkamu realizavimu, tačiau nė vienas iš BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytų bausmės tikslų nelaikytinas pagrindiniu, kitiems skiriant tik subordinacinį vaidmenį bausmės skyrimo procese, todėl skiriant bausmę turi būti atsižvelgiama į tikslų visumą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-173/2012 ir kt.). Teismų praktikoje pripažįstama ir tai, kad BK 54 straipsnio 3 dalis taikoma tada, kai nėra pagrindų paskirti švelnesnę bausmę pagal BK 62 straipsnio 1 ar 2 dalį, ir kad teismas, taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, rodančios, jog straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės (net ir švelniausios) paskyrimas kaltininkui aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-382/2012, 2K-348/2013, 2K-204-942/2015 ir kt.).

15. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu už BK 260 straipsnio 3 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos padarymą R. J. paskirtas laisvės atėmimas vienuolikai metų, o E. J. – laisvės atėmimas dešimčiai metų. Apeliacinės instancijos teismas, pagal nuteistųjų ir jų gynėjų apeliacinius skundus patikrinęs jų argumentus ir dėl nuteistiesiems R. ir E. J. paskirtų bausmių teisingumo, pripažino, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė BK bendrosios dalies normas bei abiem nuteistiesiems paskyrė neteisingas, aiškiai per griežtas bausmes. Šioje nutartyje jau pasisakyta, todėl nebekartojama, kad apeliacinės instancijos teismas teisingai sprendė, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino šių nuteistųjų atsakomybę lengvinančios aplinkybės, nustatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nurodė ir tai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neįvertino faktinių bylos aplinkybių dėl šių nuteistųjų ilgalaikio bendradarbiavimo su teisėsaugos institucijomis ir jų pagalbos siekiant nustatyti kitus nusikalstamoje veikoje dalyvavusius asmenis. Pastarąsias aplinkybes ir duomenis, apibūdinančius nuteistųjų elgesį, jų asmenybes ir veikos mažesnį pavojingumą, šis teismas vertino kaip išimtines, leidžiančias nuteistiesiems taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Todėl apeliacinės instancijos teismas panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl nuteistiesiems R. ir E. J. paskirtų bausmių pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, jiems pritaikė BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir nuteistajam R. J. pagal minėtą BK straipsnį paskyrė laisvės atėmimą septyneriems metams, o nuteistajai E. J. – laisvės apribojimą dvejiems metams.

16. Sutiktina su kasacinio skundo argumentu, kad apeliacinės instancijos teismas nemotyvavo teiginio, kodėl nuteistųjų padaryta nusikalstama veika yra mažiau pavojinga už tipines tokio pobūdžio veikas, tačiau vertinant veikos pobūdį nuteistųjų asmenybių ir jų elgesio ikiteisminio tyrimo metu kontekste pripažintina, kad tokia apeliacinės instancijos teismo išvada yra pagrįsta. Atitinkamai kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, paremta bylos duomenų visuma, dėl šią veiką padariusių nuteistųjų asmenybių mažesnio pavojingumo, t. y. nuteistųjų elgesys juos sulaikius (nuo pat sulaikymo momento abu nuteistieji savanoriškai prisipažino laikantys narkotines medžiagas ir nurodė jų laikymo vietas, viso proceso metu nurodė iš esmės tokias pačias nusikalstamos veikos aplinkybes) ir ikiteisminio tyrimo metu (nuo pat šio tyrimo pradžios ilgą laiką bendradarbiavo su teisėsaugos institucijomis). Teismas atsižvelgė į nuteistųjų asmenybes (byloje nustatyta abiejų nuteistųjų atsakomybes viena lengvinanti ir viena sunkinanti aplinkybės; nuteistoji anksčiau neteista, bausta administracine tvarka, dirba, charakterizuojama teigiamai, jos vaidmuo padarant nusikaltimą buvo mažiau aktyvus; nuteistasis anksčiau teistas už analogišką nusikaltimą (neteisėtą disponavimą narkotinėmis medžiagomis), baustas administracine tvarka, nustatytas priklausomybės nuo narkotinių medžiagų sindromas) ir kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nustatytas aplinkybes, turinčias reikšmės bausmei skirti ir jos rūšiai bei dydžiui nustatyti. Kolegijos vertinimu, šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į minėtas aplinkybes, nuteistųjų ilgalaikį bendradarbiavimą su teisėsaugos pareigūnais (nuo 2016 m. birželio 6 d. iki 2017 m. vasario 5 d. atliekant BPK 158, 159 straipsniuose reglamentuojamus

veiksmus) pagrįstai vertino kaip išimtines aplinkybes, leidžiančias pripažinti abiejų nuteistųjų asmenybes kaip mažiau pavojingas ir jiems skirti švelnesnes bausmes už jų padarytą labai sunkų nusikaltimą.

17. Byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių kasacinio skundo teiginius, kad minėtas bendradarbiavimas buvo imitacinis ir manipuliacinio pobūdžio, siekiant pakeisti nuteistajam paskirtą kardomąją priemonę. Skundžiamame nuosprendyje teisingai nurodyta, kad aptariamas bendradarbiavimas buvo ilgalaikis – nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios, t. y. teismo 2016 m. birželio 6 d., 2016 m. rugsėjo 2 d. ir vėlesnėmis nutartimis buvo sankcionuoti visi prokurorės prašymai leisti atlikti būtent nuteistiesiems R. ir E. J. veiksmus, reglamentuojamus BPK 158, 159 straipsniuose, beje, juos atlikti leista net iki 2017 m. vasario 5 d., o ikiteisminio tyrimo pareigūnams – atlikti ir BPK 154 bei 160 straipsniuose nustatytus ikiteisminio tyrimo veiksmus. Tačiau tiek šios nutartys, tiek prokuroro 2016 m. lapkričio 30 d. nutarimas pakeisti nuteistajam R. J. paskirtos kardomosios priemonės griežčiausią rūšį į švelnesnes (4 t., b. l. 106–117) niekada nebuvo skundžiami BPK nustatyta tvarka ir juose sankcionuotų veiksmų vykdymas nebuvo sustabdytas ar nutrauktas, nors tai turėjo būti neabejotinai ir nedelsiant daroma nustačius, kaip kad teigia kasatorius, neteisėtus nuteistųjų ar kitų ikiteisminio tyrimo subjektų, ar proceso dalyvių veiksmus. Todėl šiuo atveju tai, kad R. ir E. J. nurodžius asmenis, galimai organizavusius narkotinių medžiagų prekybą, ir atliekant nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus visgi nebuvo surinkta pakankamai duomenų apie šių asmenų nusikalstamus veiksmus (prokurorės 2017 m. rugsėjo 25 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas šiems asmenims nutrauktas), neduoda jokio pagrindo teigti, kad abu nuteistieji E. ir R. J. tik imitavo savo norus padėti pareigūnams, gera valia aktyviais veiksmais nesistengė ir (ar) nedėjo jokių pastangų padėti išaiškinti jų padarytas nusikalstamas veikas ir (ar) joje dalyvavusius asmenis. Šiuo aspektu atkreiptinas kasatoriaus dėmesys į tai, kad baudžiamojo proceso įstatymas aiškiai reglamentuoja būtent prokuroro ir ikiteisminio tyrimo įstaigos – tačiau ne įtariamojo, kaltinamojo ar kito proceso dalyvio – įrodinėjimo pareigą, t. y. kad prokuroras ir ikiteisminio tyrimo įstaigos kiekvienu atveju, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymių, privalo pagal savo kompetenciją imtis visų įstatymų nurodytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika (BPK 2 straipsnis), inter alia (be kita ko), vadovaujantis visapusiško, išsamaus ir objektyvaus bylos aplinkybių ištyrimo bei nekaltumo prezumpcijos principais (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnis, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalis, BPK 1 straipsnis, 44 straipsnio 6 dalis ir kt.). Kiti proceso dalyviai, tarp jų ir įtariamasis ar kaltinamasis, be kitų BPK reglamentuojamų teisių, turi tik teisę pateikti tyrimui reikšmingus dokumentus ir daiktus, teikti įrodymus, dalyvauti juos tiriant, pateikti prašymus ir kt. (BPK 21, 22 ir kt. straipsniai).

18. Nepagrįstas yra ir kitas kasatoriaus teiginys, kad apeliacinės instancijos teismas nenurodė priežasties, dėl kurios šio teismo išvada dėl nuteistųjų bendradarbiavimo prieštarauja kaip liudytojų apklaustų ikiteisminio tyrimo pareigūnų parodymams. Skundžiamo nuosprendžio 36–38 punktuose išsamiai ir motyvuotai aptarti apeliacinės instancijos teismo posėdyje kaip liudytojo papildomai apklausto ikiteisminio tyrimo pareigūno parodymai, šio pareigūno vertinimas dėl E. J. elgesio ir kitos nustatytos svarbios faktinės bylos aplinkybės (tarp jų ir tai, kad byloje nenustatytas nuteistųjų tikslas apkalbėti asmenis, kuriems ikiteisminis tyrimas nutrauktas, dėl ilgalaikio bendradarbiavimo E. J. patirta žala bei nuostoliai ir kt.).

19. Taigi kolegija neturi teisinio pagrindo nesutikti su minėtomis apeliacinės instancijos teismo išvadomis, beje, kurios priimtos nenukrypstant nuo nuosprendžio 34–35 punktuose itin išsamiai išanalizuotos teismų praktikos nuostatų dėl bausmės paskirties, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, BK 54 straipsnio 3 dalies bei individualizuotos bausmės principo taikymo. Kartu tai reiškia, kad kasacinio skundo teiginiai dėl apeliacinės instancijos teismo netinkamai pritaikytų BK bendrosios dalies normų ir nuteistiesiems paskirtų neteisingų bausmių yra nepagrįsti.

20. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, nuteistiesiems R. J. ir E. J. paskirdamas bausmes, tinkamai vadovavosi BK 41 straipsnio 2 dalies, 54 straipsnio 3 dalies nuostatomis, paskyrė tinkamai individualizuotas bausmes, kurios nėra aiškiai per švelnios ir neprieštarauja teisingumo principui. Taigi nagrinėjamoje byloje baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadaryta, todėl tenkinti prokuroro kasacinį skundą jame išdėstytais motyvais nėra BPK 369 straipsnyje nurodytų pagrindų.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Nėrijaus Puškoriaus kasacinį skundą atmesti.

TEISĖJAI SIGITA JOKIMAITĖ

ELIGIJUS GLADUTIS

GABRIELĖ JUODKAITĖ-GRANSKIENĖ_______________________


Civilinė byla Nr. 3K-3-291-916/2019Teisminio proceso Nr. 2-68-3-09396-2014-3Procesinio sprendimo kategorijos: 2.3.5.2.1; 2.6.9.2; 3.2.4.8.2; 3.3.3.11(S)




Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Andžej Maciejevski, Algio Norkūno (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Vasarienės (pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo L. Z. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos, veikiančios Vilniaus apygardos teismo vardu, 2019 m. vasario 11 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo L. Z. ieškinį atsakovei M. P. dėl nepagrįsto praturtėjimo; trečiasis asmuo M. Z., išvadą teikianti institucija Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių nepilnamečiam vaikui priteisto ir išieškoto išlaikymo lėšų grąžinimą, nepagrįstą praturtėjimą, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovas L. Z. ieškiniu prašė Vilniaus miesto apylinkės teismo priteisti iš atsakovės M. P. 4068,58 Eur kaip nepagrįstai įgytą turtą, 444,63 Eur nuostolių atlyginimą, 50,86 Eur palūkanas už laikotarpį nuo 2013 m. gruodžio 18 d. iki 2014 m. kovo 18 d., 5 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2014 m. kovo 28 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

3. Ieškovas nurodė, kad Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) sprendimu nutraukta ieškovo ir

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=46098c50f0f711e99681cd81dcdca52c

atsakovės santuoka, nustatyta šalių nepilnamečių vaikų S. Z. bei M. Z. gyvenamoji vieta su motina M. P., o iš ieškovo priteistas išlaikymas. Antstolis išieškojo iš ieškovo 5428,64 Eur, šios sumos dalį – 1360,05 Eur sudaro išlaikymo įsiskolinimas S. Z., likusi nepagrįstai iš ieškovo išieškota ir atsakovei perduota suma yra 4068,58 Eur. Šie pinigai iš ieškovo išieškoti nepagrįstai, nes Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 18 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-10194-726/2013 pripažinta, kad ieškovas yra įvykdęs savo prievolę teikti išlaikymą M. Z., todėl iš atsakovės priteistinas be pagrindo įgytas turtas.

II. PIRMOSIOS IR APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMŲ SPRENDIMŲ ESMĖ

4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. spalio 27 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, priteisė iš atsakovės ieškovo naudai 4068,58 Eur, 5 proc. procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo ieškinio padavimo teisme dienos (2014 m. kovo 28 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

5. Teismas nustatė faktines aplinkybes, kad Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) sprendimu nutraukta ieškovo ir atsakovės santuoka, nustatyta šalių nepilnamečių vaikų S. Z. ir M. Z. gyvenamoji vieta su motina (atsakove), o iš ieškovo priteistas išlaikymas po 144,81 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo 2010 m. lapkričio 22 d. iki vaikų pilnametystės. Vykdomojo dokumento pagrindu iš ieškovo ginčo laikotarpiu išieškota 516,95 Eur ir 5428,64 Eur, iš kurių 1360,05 Eur sudaro išlaikymo įsiskolinimas S. Z., likusi dalis (4068,58 Eur) nepagrįstai išieškota ir perduota atsakovei. Pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 18 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-10194-726/2013 pripažinta, kad ieškovas laikotarpiu nuo 2010 m. lapkričio 22 d. iki 2012 m. gruodžio 21 d. įvykdė nepilnamečio sūnaus M. Z. išlaikymo prievolę, nustatytą Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. balandžio 29 d. sprendimu mokėti sūnui M. Z. išlaikymą kasmėnesinėmis periodinėmis 500 Lt (144,81 Eur) dydžio išmokomis, taip pat nustatyta, kad ieškovas ir atsakovė su vaiku M. Z. laikotarpiu nuo 2010 m. lapkričio 22 d. iki 2012 m. gruodžio 21 d. gyveno kartu ir tvarkė bendrą ūkį.

6. Teismas nurodė, kad atsakovė nepateikė į bylą jokių įrodymų, pagrindžiančių, kad ginčo laikotarpiu buvo susidaręs nepilnamečio vaiko M. Z. išlaikymo įsiskolinimas. Nors atsakovė tiek šioje nagrinėjamoje byloje, tiek civilinėje byloje dėl išlaikymo prievolės įvykdymo teigė, kad ieškovas išlaikymo prievolės nevykdė tinkamai ir kad ji viena rūpinosi nepilnamečių vaikų išlaikymu, tačiau teismas, įvertinęs atsakovės į bylą pateiktą pažymą apie apskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį bei kitas išmokas 2011 metais, nustatė, kad atsakovės atlyginimas per 2011 metus buvo 1821,41 Eur, taigi, teismo vertinimu, ji negalėjo įvykdyti savo ir ieškovo prievolės išlaikyti nepilnamečius vaikus.

7. Iš į bylą pateikto Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus 2014 m. rugpjūčio 11 d. akto Nr. A715-4592/14(2.13.2.12-AD15) nustatyta, kad Vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotojai telefonu susisiekus su atsakove pastaroji paaiškino, jog apie 2027,34 Eur gautų pinigų panaudojo sūnaus S. Z. poreikiams tenkinti, o likusius pinigus panaudojo mažamečio sūnaus M. Z. poreikiams tenkinti (detaliau paaiškinti negalėjo).

8. Teismas pasiūlė atsakovei pateikti banko sąskaitos išrašą, kuris galimai pagrįstų, kaip buvo naudojamos išlaikymui priteistos lėšos. Tačiau atsakovė jokių įrodymų į bylą nepateikė. Teismas konstatavo, kad atsakovė, neegzistuojant nepilnamečio vaiko M. Z. išlaikymo įsiskolinimo, pateikė antstolei vykdyti vykdomąjį raštą dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo ir lėšas, išieškotas kaip išlaikymo įsiskolinimą, panaudojo ne M. Z. poreikiams tenkinti, todėl sprendė, kad ieškinys tenkintinas ir iš atsakovės priteistina ieškovo naudai 4068,58 Eur nepagrįstai įgytų lėšų.

9. Teismas netenkino ieškovo reikalavimo priteisti iš atsakovės 444,63 Eur nuostolių (antstoliui sumokėtų vykdymo išlaidų) atlyginimą, nes vykdymo išlaidos susidarė išieškant ne tik M. Z. išlaikymo įsiskolinimą, be to, šių vykdymo išlaidų dalis yra apskaičiuota ir už 516,95 Eur išlaikymo išieškojimą, kurio ieškovas neginčijo. Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.37 straipsnio 2 dalimi bei 6.210 straipsnio 1 dalimi, iš atsakovės ieškovo naudai nuo bylos iškėlimo teisme dienos – 2014 m. kovo 28 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo už priteistą 4068,58 Eur sumą taip pat priteistos 5 proc. metinės palūkanos.

10. Apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi bylą pagal atsakovės M. P. apeliacinį skundą Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, veikianti Vilniaus apygardos teismo vardu, 2019 m. vasario 11 d. sprendimu panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 27 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškovo L. Z. ieškinį atmesti.

11. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, išnagrinėjęs bylą kasacine tvarka,

2016 m. gegužės 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-246-378/2016 konstatavo, jog byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad ieškovo prašoma priteisti iš atsakovės pinigų suma yra išieškota iš ieškovo įsiteisėjusio teismo sprendimo, kuris nėra pakeistas ar panaikintas, pagrindu, o tai suponuoja išvadą, kad nėra būtinųjų prielaidų taikyti nepagrįsto praturtėjimo institutą.

12. Ieškovas ir atsakovė su vaiku M. Z. laikotarpiu nuo 2010 m. lapkričio 22 d. iki 2012 m. gruodžio 21 d. gyveno kartu ir tvarkė bendrą ūkį. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo, kad ieškovas laikotarpiu nuo 2010 m. lapkričio 22 d. iki 2012 m. gruodžio 21 d. tiesiogiai piniginėmis išmokomis nemokėjo Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. balandžio 29 d. sprendimu priteisto išlaikymo nepilnamečiam vaikui M. Z. Tačiau Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. balandžio 29 d. sprendimu priteisto išlaikymo piniginėmis išmokomis būdas nebuvo pakeistas. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 18 d. sprendimu nebuvo nustatyta, kad ieškovas būtų įvykdęs sūnui M. Z. išlaikymo pareigas, t. y. sumokėjęs tokią pat sumą, kokia buvo priteista Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. balandžio 29 d. sprendimu dėl išlaikymo. Nors ieškovas įrodinėjo, kad bendru sutarimu išlaikymą vaikams teikė tiesiogiai tenkindamas visus vaikų poreikius, tačiau tai nėra laikoma tinkamu išlaikymo prievolės įvykdymu, nes nebuvo tokio šalių susitarimo dėl lėšų tikslinės paskirties. Nenustatyta, kad, įvairia forma skirdamas šeimai lėšas, jas ieškovas teikė tik išimtinai sūnaus M. Z. interesais ir tik jam vienam.

13. Tai, kad atsakovė nepateikė banko sąskaitos išrašo, rodančio, kad ji išieškotas kaip išlaikymo įsiskolinimą lėšas panaudojo kasdieniams vaiko poreikiams tenkinti, vien ši aplinkybė negali būti laikoma pakankamu pagrindu daryti išvadą, jog antstolio išieškotas išlaikymo įsiskolinimo sumas atsakovė panaudojo ne M. Z. poreikiams tenkinti. Tiesioginių įrodymų, pagrindžiančių, kad išieškotos ir skirtos nepilnamečiam M. Z. lėšos buvo perduotos kitam sūnui – pilnamečiam S. Z., byloje nėra. Atsakovė kartu su apeliaciniu skundu pateikė banko sąskaitos išrašą, kad ji 2011–2013 metais mokėjo buto komunalinius mokesčius, už vaikų darželį, t. y. lėšas skyrė nepilnamečio M. Z. poreikiams.

14. 2013 m. sausio mėnesį buvo vykdomas tolesnis išlaikymo įsiskolinimo išieškojimas iš ieškovo, o po 2013 metų gruodžio mėnesio laikotarpio iki vykdomosios bylos užbaigimo 2015 metais nebuvo išieškotas išlaikymas iš ieškovo, tai rodo, kad ieškovas ir toliau tinkamai nevykdė pareigos teikti teismo sprendimu nustatytą išlaikymą savo nepilnamečiam vaikui M. Z.

15. Teismas sprendė, kad nėra pagrindo daryti išvadą, jog atsakovė išlaikymo sumą panaudojo ne sūnaus M. Z. poreikiams tenkinti, todėl ieškinį atmetė.

III. KASACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į KASACINĮ SKUNDĄ TEISINIAI ARGUMENTAI

16. Kasaciniu skundu ieškovas L. Z. prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos, veikiančios Vilniaus apygardos teismo vardu, 2019 m. vasario 11 d. sprendimą ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

16.1. Ieškovas nepateikė į bylą atsiliepimo į atsakovės paduotą 2017 m. lapkričio 27 d. apeliacinį skundą. Teismo pranešimas dėl atsiliepimo į apeliacinį skundą pateikimo ieškovui L. Z., kuriam pirmosios instancijos teisme atstovavo advokatė O. Daminaitytė, įteiktas 2017 m. gruodžio 5 d., tačiau tuo metu advokatei O. Daminaitytei jau buvo iškelta drausmės byla, iš praktikuojančių advokatų sąrašo ji išbraukta 2018 m. vasario 20 d., jos atstovavimo santykiai buvo pasibaigę, ieškovas apie tai nežinojo, atstovė advokatė jam nepranešė, todėl dėl objektyvių priežasčių praleido terminą atsiliepimui į apeliacinį skundą pateikti. Dėl to pažeista ieškovo teisė į teisminę gynybą, įtvirtinta Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 5 straipsnio 1 dalyje, 118 straipsnio 2 dalyje, 318 straipsnyje.

16.2. Vilniaus apygardos teismas nesilaikė CPK 182 straipsnio 1 dalies 2 punkto, nustatančio, kad nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). Įsiteisėjusiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 18 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-10194-726/2013 konstatuota, kad ieškovas nuo 2010 m. lapkričio 22 d. iki 2012 m. gruodžio 21 d. įvykdė nepilnamečio sūnaus M. Z. išlaikymo prievolę, nustatytą Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. balandžio 29 d. sprendimu, mokėti po 500 Lt (144,81 Eur) dydžio išlaikymą periodinėmis mėnesinėmis išmokomis. Tai reiškia, kad

atsakovė, gavusi iš antstolio vaikui išlaikyti 4068,58 Eur ir jų negrąžinusi ieškovui L. Z., lėšas įgijo nepagrįstai ir be teisinio pagrindo.

16.3. Atsakovė naudojo ginčo lėšas ne nepilnamečio sūnaus poreikiams tenkinti, o sumokėjo pilnamečio sūnaus skolas. Tai laikytina netinkamu lėšų naudojimu ir ne pagal paskirtį. CK 3.186 straipsnio 1 dalis nustato, kad tėvai privalo tvarkyti savo nepilnamečių vaikų turtą išimtinai vaikų interesais. Atsakovė pripažino aplinkybę, kad pusę sumos panaudojo sūnaus S. skoloms dengti, kaip nurodyta Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus 2014 m. rugpjūčio 11 d. akte. Dėl šios priežasties teismas nepagrįstai netaikė CK 6.237 straipsnio 1 dalies, nustatančios, kad asmuo, kuris be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgijo tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti, privalo visa tai grąžinti asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta, išskyrus šio kodekso nustatytas išimtis.

17. Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė M. P. prašo kasacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2019 m. vasario 11 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodyta:

17.1. Apeliacinės instancijos teismas, priimdamas sprendimą, vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-246-378/2016 išaiškinimais ir motyvais. Kasacinis skundas grindžiamas tapačiais argumentais, dėl kurių jau išsamiai pasisakė apeliacinės instancijos teismas.

17.2. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. gegužės 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-246-378/2016 konstatavo, kad ieškovo prašoma priteisti iš atsakovės pinigų suma yra išieškota iš ieškovo įsiteisėjusio teismo sprendimo, kuris nėra pakeistas ar panaikintas, pagrindu, o tai suponuoja išvadą, kad nėra būtinųjų prielaidų taikyti nepagrįsto praturtėjimo institutą. Nors ieškovas remiasi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 18 d. sprendimu, tačiau juo nebuvo nustatyta, kad ieškovas būtų įvykdęs sūnui M. Z. išlaikymo pareigas, t. y. sumokėjęs tokią pat sumą, kokia iš jo buvo išieškota, t. y. teismas nenustatė, jog ieškovas kitais būdais būtų teikęs išlaikymą, koks yra priteistas teismo sprendimu dėl išlaikymo.

17.3. Atsakovė 2011 m. liepos 8 d., 2012 m. sausio 10 d. kreipėsi į antstolę, nurodydama, jog ieškovas nevykdo prievolės mokėti priteistą išlaikymą vaikams nuo pat santuokos nutraukimo teismo (duomenys neskelbtini) sprendimu. Iš ieškovo buvo išieškota 5428,64 Eur (dalį – 1360,05 Eur sudarė išlaikymo įsiskolinimas kitam šalių sūnui S. Z.). Taigi, atsakovė įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu pagrįstai kreipėsi į antstolį, t. y. ji atliko teisėtus veiksmus tam, kad ieškovas vykdytų jam privalomą išlaikymo prievolę – mokėjimus periodinėmis išmokomis. Be to, ta aplinkybė, jog 2013 metais sausio mėnesį buvo vykdomas tolesnis išlaikymo įsiskolinimo išieškojimas iš ieškovo, o po 2013 metų gruodžio mėnesio laikotarpio iki vykdomosios bylos užbaigimo 2015 metais nebuvo išieškotas išlaikymas iš ieškovo, rodo, kad ieškovas ir toliau tinkamai nevykdė pareigos teikti teismo sprendimu nustatytą išlaikymą savo nepilnamečiam vaikui M. Z. Atsakovė pateikė pakankamai rašytinių įrodymų, kurie paneigia, kad lėšos, išieškotos kaip išlaikymo įsiskolinimas, būtų panaudotos ne M. Z. poreikiams tenkinti.

17.4. Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. balandžio 29 d. sprendimu buvo nustatyta konkreti šalių sūnui teikiamo kasmėnesinio išlaikymo suma, t. y. 500 Lt (144,81 Eur). Todėl vien ta aplinkybė, kad ieškovas, gyvendamas kartu su atsakove, galimai atliko veiksmus, kurie paprastai yra atliekami tvarkant bendrą ūkį, nelaikytina patvirtinančia ieškovo tinkamą prievolės mokėti išlaikymą vaikui atlikimą, nes Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. gruodžio 18 d. sprendimu nenustatė, jog šiuos veiksmus ieškovas atliko vieno išlaikomo asmens, t. y. tik sūnaus M. Z., interesais ir tik jam vienam.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. KASACINIO TEISMO ARGUMENTAI IR IŠAIŠKINIMAI

Dėl kasacinio teismo nutarties išaiškinimų reikšmės teismui, iš naujo nagrinėjančiam bylą (CPK 362 straipsnio 2 dalis)

18. CPK 362 straipsnio 2 dalis nustato, kad kasacinio teismo nutartyje išdėstyti išaiškinimai yra privalomi teismui, iš naujo nagrinėjančiam bylą.

19. Bylą pirmą kartą kasacine tvarka nagrinėjusio Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 3 d. nutartimi

civilinėje byloje Nr. 3K-3-246-378/2016 buvo panaikinta Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. rugsėjo 15 d. nutartis ir byla perduota iš naujo nagrinėti Vilniaus apygardos teismui. Pirmą kartą bylą išnagrinėjęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartyje atkreipė dėmesį, kad ginčas byloje susijęs su CK 6.242 straipsnyje išvardytomis sąlygomis, kurios būtinos konstatuoti, jog asmuo nepagrįstai praturtėjo ir turi prievolę už praturtėjimą atlyginti kitam asmeniui, kurio sąskaita tai įvyko.

20. Byloje nustatyti teisiškai reikšmingi faktai: 1) ieškovo prievolė išlaikyti nepilnametį vaiką nustatyta teismo sprendimu; 2) išlaikymas nustatytas periodinėmis išmokomis; 3) nutraukę santuoką ieškovas ir atsakovė susitaikė, toliau gyveno ir tvarkė bendrą ūkį kartu; 4) ieškovas tiesiogiai tenkino vaikų poreikius, t. y. mokėjo būsto išlaikymo mokesčius, pirko maistą, drabužius ir avalynę vaikams, mokėjo už televiziją ir internetą, spaudos prenumeratą, vaikų darželį, degalus, elektrą ir kt.; 5) Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 18 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-10194-726/2013 nustatytas turintis juridinę reikšmę faktas, kad ieškovas nuo 2010 m. lapkričio 22 d. iki 2012 m. gruodžio 21 d. įvykdė nepilnamečio sūnaus M. Z. išlaikymo prievolę, nustatytą Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. balandžio 29 d. sprendimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-246-378/2016, 29 punktas).

21. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 3 d. nutartyje konstatuota, kad ieškovo prašoma priteisti iš atsakovės pinigų suma yra išieškota įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu, todėl nėra būtinųjų prielaidų taikyti nepagrįsto praturtėjimo institutą. Kartu nutartyje pažymėta, kad jeigu būtų nustatyta, kad pinigų išieškojimo metu vaiko išlaikymo įsiskolinimas neegzistavo ir šias lėšas savo poreikiams tenkinti panaudojo uzufruktatorius (atsakovė), galėtų būti sprendžiama ir dėl nepagrįsto praturtėjimo normų taikymo. Atsakovei, kaip uzufruktatorei, tenkančios pareigos, susijusios su vaikui nuosavybės teise priklausančio turto, be kita ko, gaunamo ir kaip išlaikymas, tvarkymu, turi būti vykdomos sąžiningai, atidžiai ir rūpestingai. Apeliacinės instancijos teismas turėjo pareigą nustatyti faktines aplinkybes ir įvertinti reikšmę Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 18 d. sprendimo, kuriuo nustatytas prievolės atitinkamu laikotarpiu įvykdymo faktas. Kadangi apeliacinės instancijos teismas to neatliko, tai dėl šios priežasties, taip pat faktinėms bylos aplinkybėms dėl nepilnamečio vaiko išlaikymo įsiskolinimo atsiradimo ir išlaikymo išieškotų lėšų panaudojimo nustatyti byla perduota nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui (nurodytos nutarties 30–33 punktai).

22. Atsižvelgdamas į kasacijos dalyką (CPK 353 straipsnio 1 dalis – kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu), Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (kasacinis teismas), tikrindamas apskųsto teismo sprendimo ar nutarties teisėtumą, aiškina materialiosios ir proceso teisės normas, atskleisdamas jų tikrąją prasmę ir reikšmę. Jei pagal atskleistą teisės normos tikrąją prasmę ir jos taikymo ribas teismo nustatytų faktų nepakanka tam, kad norma ginčo santykiui galėtų būti taikoma, kasacinis teismas apeliacinės ar pirmosios instancijos teismui gali nurodyti, kokias bylos aplinkybes reikia papildomai aiškintis nagrinėjant bylą iš naujo, jas nustatyti ir teisiškai įvertinti. Į konkrečioje byloje pateiktus kasacinio teismo išaiškinimus turėtų atsižvelgti teismas, kuriam perduota iš naujo nagrinėti byla.

23. Įsiteisėjusiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 18 d. sprendimu pripažinta, kad ieškovas įvykdė išlaikymo nepilnamečiam sūnui M. Z. prievolę už laikotarpį nuo 2010 m. lapkričio 22 d. iki 2012 m. gruodžio 21 d., nustatytą Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. balandžio 29 d. sprendimu, t. y. skyrė sūnaus M. Z. išlaikymui po 500 Lt (144,81 Eur) kas mėnesį.

24. Nagrinėjamoje byloje pirmą kartą priimtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 3 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-246-378/2016 teismas nurodė apeliacinės instancijos teismui nustatyti faktines aplinkybes ir jas teisiškai įvertinti, siekiant išaiškinti, kaip panaudotos vaiko išlaikymui skirtos sumos po 2012 m. gruodžio 21 d. Tačiau iš naujo išnagrinėjęs bylą apeliacinės instancijos teismas tyrė išlaikymo laikotarpį iki 2012 m. gruodžio 21 d., nors dėl laikotarpio nuo 2010 m. lapkričio 22 d. iki 2012 m. gruodžio 21 d. įsiteisėjusiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 18 d. sprendimu nustatyta, kad ieškovas įvykdė išlaikymo prievolę.

Dėl įsiteisėjusio teismo sprendimo prejudicinės reikšmės

25. Įsiteisėjusiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 18 d. sprendimu pripažinta, kad ieškovas įvykdė išlaikymo nepilnamečiam sūnui M. Z. prievolę už laikotarpį iki 2012 m. gruodžio 21 d. Šio teismo sprendimo apeliacine tvarka neskundė nei ieškovas, nei atsakovė, šiuo sprendimu nustatyto juridinio fakto neginčijo, teismo sprendimas

įsiteisėjo, įgydamas privalomą galią.26. Teismo sprendimui įsiteisėjus, šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo

pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius. Įsiteisėjęs teismo sprendimas byloje pagal ieškinį (pareiškimą, prašymą), kuriuo siekiama tam tikros teisės arba tam tikrų materialinių teisinių santykių buvimo ar nebuvimo teisinio pripažinimo (ieškiniai (pareiškimai, prašymai) dėl pripažinimo), turi prejudicinę galią ir byloje nedalyvavusiems asmenims (CPK 279 straipsnio 4 dalis). Aiškindamas CPK 279 straipsnio 4 dalies nuostatas kasacinis teismas yra nurodęs, kad šioje teisės normoje įtvirtinta įsiteisėjusio teismo sprendimo res judicata (išspręstos bylos galutinio teismo sprendimo) galia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-214/2008). Fakto prejudicijos paskirtis – išvengti pakartotinio aplinkybės nustatymo teisme, kai ji teismo jau buvo nustatyta kitoje byloje tarp tų pačių asmenų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-582/2012).

27. Nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai) (CPK 182 straipsnio 2 punktas). Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl CPK 182 straipsnio 2 punkto aiškinimo ir taikymo, yra suformulavęs tokias pagrindines taisykles: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2008; 2017 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-499-403/2017, 16 punktas; kt.). Tinkamą teismo procesą atitiktų toks procesas, kai, be kita ko, asmenų materialiosios teisės ir pareigos vienų kitiems nustatomos užtikrinant jiems galimybę pasinaudoti visomis įstatymų įtvirtintomis procesinėmis teisinėmis priemonėmis ir garantijomis, o dėl asmens materialiųjų teisių sprendžiama pagal tokiame kitoje byloje priimtame teismo sprendime nustatytus prejudicinius faktus (išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims), dėl kurių šis asmuo turėjo galimybę pasinaudoti visomis įstatymų įtvirtintomis procesinėmis teisinėmis priemonėmis ir garantijomis, be kita ko, įrodinėti sau palankius faktus ir (ar) ginčyti oponuojančių asmenų įrodinėjamus faktus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-111-701/2018, 42 punktas).

28. Nagrinėjamoje byloje aktualiu įsiteisėjusiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 18 d. sprendimu nustačius išlaikymo prievolės įvykdymo faktą laikotarpiu iki 2012 m. gruodžio 21 d., apeliacinės instancijos teismas neturėjo pagrindo nesiremti nustatytu išlaikymo teikimo faktu (ar jį iš naujo nustatyti ar persvarstyti) kaip prejudicine aplinkybe, nes toje byloje buvo tiriamos tos pačios aplinkybės, kurios yra reikšmingos ir šioje byloje. Apeliacinės instancijos teismas neištyrė, kaip buvo panaudotos išieškotos ir paskirstytos antstolės P. Kisielienės 2013 m. spalio 14 d. ir gruodžio 11 d. patvarkymais išlaikymui skirtos sumos už laikotarpį po 2012 m. gruodžio 21 d., nors Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. gegužės 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-246-378/2016, siekdamas, kad tai būtų nustatyta, bylą perdavė iš naujo nagrinėti.

29. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutarties 31 punkte nurodė ištirti faktines aplinkybes, kaip buvo panaudotos išlaikymui skirtos lėšos: jeigu būtų nustatyta, kad pinigų išieškojimo metu vaiko išlaikymo įsiskolinimas neegzistavo ir šias lėšas savo poreikiams tenkinti panaudojo uzufruktatorius (atsakovė), galėtų būti sprendžiama ir dėl nepagrįsto praturtėjimo normų taikymo. Teismo nutartyje taip pat pažymėta, kad atsakovei, kaip uzufruktatorei, tenkančios pareigos, susijusios su vaikui nuosavybės teise priklausančio turto, be kita ko, gaunamo ir kaip išlaikymas, tvarkymu, turi būti vykdomos sąžiningai, atidžiai ir rūpestingai (32 punktas).

30. Reikalavimas sąžiningai tvarkyti išlaikymui skirtas lėšas, jas panaudoti vaiko išlaikymo poreikiams susijęs su byloje pareikštu ieškinio reikalavimu dėl nepagrįstai įgytų išlaikymo lėšų grąžinimo. Pagal CK 6.241 straipsnio 1 dalies 4 punktą negali būti išreikalaujama kaip be pagrindo įgyta sumos, be pagrindo išmokėtos kaip išlaikymas, jeigu gavėjas veikė sąžiningai arba nebuvo padaryta sąskaitybos klaidos. Todėl, sprendžiant reikalavimo dėl išlaikymo lėšų kaip nepagrįsto praturtėjimo grąžinimo pagrįstumą, reikšmingos aplinkybės dėl išlaikymo lėšų gavėjo veikimo sąžiningumo.

Byloje liko teismų neišaiškintos aplinkybės dėl to, ar uzufruktatorė (atsakovė), gavusi daugiau lėšų, negu priklausė, jas iš tiesų panaudojo išlaikymui, atsižvelgiant ir į tai, kad tuo pat metu ji savo lėšomis turėjo skirti išlaikymo lėšų atitinkamą dalį. Kad būtų galima taikyti nepagrįstą praturtėjimą reglamentuojančias teisės normas, svarbu nustatyti, ar atsakovė elgėsi sąžiningai gaudama ir naudodama lėšas, t. y. ar faktinės aplinkybės patvirtina atsakovės sąžiningumą – ar ji turėjo matyti, kad išieškotos lėšos yra ne per didelės, ir ar ji neturėjo pareigos nepriimti išlaikymo išieškotų lėšų, taip pat ar atsakovė veikė sąžiningai, kai ieškovas geranoriškai išlaikė vaikus tuo laikotarpiu, kai ieškovas ir atsakovė dar gyveno kartu, kaip nustatė teismas prejudiciniu sprendimu, priimdama išlaikymo lėšas. Todėl apeliacinės instancijos teismo sprendimas negali būti vertinamas kaip teisiškai pagrįstas.

31. Apibendrinus išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai vertino įsiteisėjusio Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 18 d. sprendimo dėl išlaikymo prievolės įvykdymo reikšmę (jis turi prejudicinę galią remiantis pirmiau nutartyje nurodytomis proceso teisės normomis ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (nutarties 25–28 punktai)), nenustatė ir neįvertino faktinių aplinkybių, kurias ištirti nurodė Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, t. y. tyrė neaktualų išlaikymo lėšų skyrimo ir panaudojimo laikotarpį iki 2012 m. gruodžio 21 d., nors turėjo ištirti už laikotarpį po 2012 m. gruodžio 21 d.

32. Dėl nepagrįstą praturtėjimą iš išlaikymui skirtų lėšų, teismo sprendimo prejudicinę reikšmę, taip pat kasacinio teismo išaiškinimų privalomumą reglamentuojančių teisės normų netinkamo taikymo, neatsižvelgimo į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką apeliacinės instancijos teismo sprendimas panaikintinas (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai, 359 straipsnio 3 dalis) ir trūkstamoms bylai teisingai išspręsti faktinėms aplinkybėms nustatyti byla grąžintina iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

33. Kadangi kasacinis teismas nutarė perduoti bylą nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui, bylinėjimosi išlaidų paskirstymo šalims klausimas paliktinas spręsti apeliacinės instancijos teismui.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a:

Panaikinti Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos, veikiančios Vilniaus apygardos teismo vardu, 2019 m. vasario 11 d. sprendimą ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Šiaulių apygardos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

TEISĖJAI ANDŽEJ MACIEJEVSKI

ALGIS NORKŪNAS

DALIA VASARIENĖ_______________________


Civilinė byla Nr. e3K-3-294-611/2019Teisminio proceso Nr. 2-56-3-01085-2017-0Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.7.6; 3.1.7.13(S)

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=6a489200f0f711e99681cd81dcdca52c




Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algio Norkūno (kolegijos pirmininkas), Andžej Maciejevski (pranešėjas) ir Dalios Vasarienės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Takmaris“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 14 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės M. H. ieškinį atsakovei bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Takmaris“ (buvusi uždaroji akcinė bendrovė „Lodeksa“), tretieji asmenys A. G. ir E. G., dėl skolos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimą iš įmonės bankroto administravimui skirtų lėšų, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovė prašė teismo priteisti iš atsakovės 66 754,41 Eur, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Ji nurodė, kad trečiasis asmuo E. G., apsimestinai veikdamas ieškovės vardu, ir AB „Nordea Bank“ 2005 m. birželio 7 d. sudarė būsto kreditavimo sutartį, kuria bankas įsipareigojo suteikti 172 681 Eur būsto kreditą žemės sklypui (duomenys neskelbtini), pirkti ir namui statyti. 2006 m. balandžio 5 d. trečiasis asmuo, apsimestinai veikdamas ieškovės vardu, ir bankas sudarė papildomą susitarimą prie 2005 m. birželio 7 d. būsto kreditavimo sutarties, kuriuo suteikto kredito suma padidinta iki 703 777 Eur. Ši suma skirta gyvenamųjų namų statybai žemės sklype. Trečiasis asmuo į ieškovės sąskaitą pervestas lėšas naudojo ne sutartyje, papildomame susitarime ir ieškovės išduotuose įgaliojimuose nurodytais tikslais, o jas iššvaistė. Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 22 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-72-898/2017 E. G. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 183 straipsnio 2 dalyje ir 184 straipsnio 2 dalyje nurodytus nusikaltimus (turto pasisavinimas ir iššvaistymas). Vienas iš lėšų iššvaistymo epizodų – atvejis, kai trečiasis asmuo be teisinio pagrindo pervedė 230 500 Lt (66 757,41 Eur) atsakovei. Pati ieškovė nepervedė pinigų atsakovei BUAB „Takmaris“, nesudarė su atsakove preliminariosios sutarties dėl žemės sklypo įgijimo, kurios pagrindu buvo pervesti pinigai, neįgaliojo trečiojo asmens atlikti šiuos veiksmus jos vardu. Pinigai, pervesti iš ieškovės sąskaitos atsakovei, nebuvo grąžinti. Atsakovė, nesant jokio teisinio pagrindo, gautą sumą privalo grąžinti ieškovei.

II. PIRMOSIOS IR APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMŲ PROCESINIŲ SPRENDIMŲ ESMĖ

3. Kauno apygardos teismas 2018 m. kovo 9 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė atsakovei iš ieškovės 848 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, valstybei – 10,15 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo.

4. Teismas nurodė, kad trečiasis asmuo E. G. turėjo 2005 m. rugsėjo 23 d. ieškovės išduotą įgaliojimą veikti jos vardu ir, be kita ko, sudaryti sandorius, todėl, sudarydamas su atsakove preliminariąsias sutartis dėl žemės sklypo ir statinių pirkimo, jis veikė neviršydamas suteiktų įgaliojimų. Vykdant preliminariąsias sutartis ieškovės nurodoma 66 757,41 Eur suma buvo pagrįstai pervesta iš ieškovės sąskaitos į atsakovės sąskaitą. Kadangi preliminariojoje sutartyje nurodytas

pagrindinis sandoris dėl žemės sklypo ir statinių įsigijimo nebuvo sudarytas, atsakovė turėjo grąžinti ieškovei šios sutarties pagrindu pervestas pinigų sumas.

5. Teismas sprendė, kad atsakovė grąžino pinigus ieškovės įgaliotam asmeniui E. G. Atsakovė pateikė 2007 m. rugsėjo 21 d. kasos išlaidų orderį Nr. 18/1, kuriame nurodyta, kad E. G. grąžinta ieškovei priklausanti 230 500 Lt (66 757,41 Eur) suma (orderyje nurodomas jo išrašymo pagrindas – 2006 m. lapkričio 8 d. įgaliojimas, grąžinamos lėšos). Nors pateiktame kasos išlaidų orderyje nėra atsakovės vadovo ir vyriausiojo finansininko parašų, tačiau jame yra trečiojo asmens E. G. parašas, patvirtinantis, kad šis asmuo gavo pinigus. Teismo posėdyje atsakovės vadovė A. G. patvirtino, kad pinigai E. G. buvo išmokėti. Atsakovės vadovė teigė, kad bendrovės kasoje buvo grynųjų pinigų, nes ji 2007 m. rugsėjo 17 d. iš bendrovės akcininko V. D. pasiskolino 230 000 Lt (66 612,60 Eur), o liudytojas V. D. patvirtino, kad skolino pinigus, suprasdamas, jog jie yra skirti atsakovei. Liudytojos G. K., baudžiamojoje byloje pateikusi specialisto išvadą, ir buvusi atsakovės buhalterė Z. V. patvirtino, kad pinigų įnešimas ir išdavimas apskaityti kasos knygoje.

6. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad neįsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 22 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-72-898/2017, kurioje E. G. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, nurodytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 183 straipsnio 2 dalyje ir 184 straipsnio 2 dalyje, ir jam paskirta 3 metų laisvės atėmimo bausmė, jos vykdymą atidedant 2 metams, patenkintas ieškovės civilinis ieškinys – ieškovei iš trečiojo asmens priteisti 457 245,97 Eur turtinei žalai ir 1000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Taigi, nagrinėjamu atveju ieškovės prašoma priteisti suma jau yra priteista šiuo teismo nuosprendžiu.

7. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės apeliacinį skundą, 2019 m. kovo 14 d. sprendimu panaikino Kauno apygardos teismo 2018 m. kovo 9 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškovės ieškinį patenkino, priteisė ieškovei iš atsakovės, atstovaujamos bankroto administratorės UAB „Ignika“, (solidariai su trečiuoju asmeniu E. G.) 66 757,41 Eur, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos (66 757,41 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2017 m. spalio 4 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 4449,38 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo iš administravimui skirtų lėšų; priteisė valstybei iš atsakovės administravimui skirtų lėšų 10,15 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo.

8. Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo taikyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.137 straipsnio 2 dalį. Pagal 2005 m. rugsėjo 23 d. įgaliojimą ieškovė suteikė teisę trečiajam asmeniui jos vardu pirkti nekilnojamąjį turtą ir atsiskaityti už jį. Sudarydamas preliminariąsias pirkimo–pardavimo sutartis, trečiasis asmuo, kolegijos vertinimu, veikė neviršydamas jam suteiktų įgaliojimų ir jo sudaryti sandoriai (preliminariosios sutartys) saisto įgaliojimą išdavusią ieškovę. Vykdant ieškovės vardu sudarytas preliminariąsias sutartis 230 500 Lt (66 757,41 Eur) suma buvo pagrįstai pervesta atsakovei, nes pagal 2006 m. spalio 20 d., 2007 m. kovo 27 d. ir 2007 m. liepos 19 d. preliminariųjų sutarčių sąlygas dalis už įgyjamus objektus mokėtinos kainos turėjo būti sumokama iki notarinės sutarties sudarymo. Pagrindinės nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartys nebuvo sudarytos, taigi atsakovė gautus pinigus turėjo grąžinti ieškovei.

9. Kolegija sutiko su ieškovės pozicija, kad priimdamas sprendimą pirmosios instancijos teismas išsamiai neįvertino visų byloje surinktų įrodymų, neatsižvelgė į įrodymų visumą ir padarė nepagrįstas išvadas. Kolegija padarė išvadą, jog ginčui aktualiu laikotarpiu atsakovė neturėjo pakankamai pinigų tam, kad galėtų atsiskaityti su ieškove, iki šiol negrąžino 66 757,41 Eur nei ieškovei, nei jos vardu veikusiam trečiajam asmeniui E. G. Panaikinusi pirmosios instancijos teismo sprendimą, kolegija sprendė patenkinti ieškovės reikalavimą. Kolegija nurodė, kad 66 757,41 Eur atsakovė turi sumokėti ieškovei solidariai su trečiuoju asmeniu E. G., kuriam pareiga atlyginti ieškovės patirtą žalą kilo iš Vilniaus apygardos teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo procesinių sprendimų, priimtų išnagrinėtoje baudžiamojoje byloje (Vilniaus apygardos teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-72-808/2017, Lietuvos apeliacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-50-177/2018).

10. Remdamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 93 straipsnio 5 dalimi, kolegija perskirstė šalių patirtas bylinėjimosi išlaidas; nurodė, kad ieškovė sumokėjo po 1226 Eur žyminio mokesčio už ieškinį ir už apeliacinį skundą ir patyrė 500 Eur atstovavimo išlaidų pirmosios instancijos teisme bei 1497,38 Eur šių išlaidų apeliacinės instancijos teisme. Atsižvelgdama į tai, kad atsakovei 2018 m. spalio 22 d. iškelta bankroto byla (Kauno apygardos teismo civilinė byla Nr. B2-645-773/2019), bendrą bylinėjimosi išlaidų atlyginimą – 4449,38 Eur – sprendė priteisti iš bankrutuojančios įmonės administravimui skirtų lėšų.

III. KASACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į JĮ TEISINIAI ARGUMENTAI

11. Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 14 d. sprendimo dalį, kuria 4449,38 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas ieškovei priteistas iš bankroto administravimui skirtų lėšų, ir priimti naują sprendimą dėl šios dalies nurodant, kad 4449,38 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas tenkintinas bendra Lietuvos įmonių bankroto įstatyme nustatyta tvarka ne iš bankroto administravimui skirtų lėšų. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

11.1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų priskyrimo bankroto administravimo išlaidoms, neįvertino šių išlaidų atsiradimo laiko ir momento, sprendime nenurodė, kaip iki bankroto bylos iškėlimo ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos yra susijusios su bankroto administravimu. Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 36 straipsnio 1, 3 dalyse aiškiai apibrėžtos bankroto administravimo išlaidos ir imperatyviai nustatytas jų atsiradimo momentas, tvirtinimo, apmokėjimo tvarka.

11.2. Teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2013 pateiktų išaiškinimų. Bylinėjimosi išlaidos šiuo atveju buvo patirtos iki bankroto bylos atsakovei iškėlimo, ieškovė jas patyrė ne gindamasi nuo bankroto administratoriaus nesutikimo pripažinti ar patvirtinti jos reikalavimą bankroto bylą nagrinėjančiame teisme. Šalims bylinėjantis pirmosios instancijos teisme, teikiant apeliacinį skundą ir su juo susijusius dokumentus atsakovei neatstovavo bankroto administratorė UAB „Ignika“. Nors bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu atsakovės statusas pasikeitė, tai nevertintina kaip pakankamas pagrindas ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas priskirti prie bankroto administravimo išlaidų. Bankroto teisiniai santykiai atsiranda teismui nutartimi iškėlus bankroto bylą ir šiai nutarčiai įsiteisėjus.

11.3. Bylinėjimosi išlaidos turi būti tvirtinamos bendrame ieškovės finansiniame reikalavime ir tenkinamos atitinkamu etapu ir eile kartu su kitais tos pačios eilės kreditorių reikalavimais (ĮBĮ 35 straipsnis).

12. Ieškovė atsiliepimu į atsakovės kasacinį skundą prašo atmesti jo dalį, kuria prašoma panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 14 d. sprendimo dalį dėl 1226 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo ieškovei iš atsakovės administravimui skirtų lėšų; kitą kasacinio skundo dalį dėl 3223,38 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo nagrinėti kasacinio teismo nuožiūra; nusprendus panaikinti sprendimo dalį dėl šių išlaidų, nepriteisti iš ieškovės atsakovei bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, atlyginimo; priteisti ieškovei iš atsakovės administravimui skirtų lėšų bylą nagrinėjant kasaciniame teisme ieškovės patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

12.1. Ieškovė nesutinka su kasacinio skundo reikalavimu panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalį, kuria ieškovei iš atsakovės administravimo išlaidų priteistas 1226 Eur žyminis mokestis už apeliacinį skundą. Ieškovė procese buvo sąžininga, bendravo su bankroto administratore, suteikė visą prašytą informaciją, tačiau bankroto administratorė ieškovei nepateikė savo sprendimo dėl ieškovės kreditoriaus reikalavimo (ne)patvirtinimo, be to, pareiškė aiškų nesutikimą su ieškovės apeliaciniu skundu. Jei ieškovės prašymas patvirtinti kreditoriaus reikalavimą ĮBĮ nustatyta tvarka būtų buvęs tenkintas, ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos būtų buvusios mažesnės, nes būtų buvęs grąžintas žyminis mokestis už apeliacinį skundą (CPK 87 straipsnio 2 dalis). Bankroto administratorės neveikimas ir nesutikimas su apeliaciniu skundu prisidėjo prie to, kad skundžiamu sprendimu buvo skirstomos būtent jame nurodyto dydžio bylinėjimosi išlaidos.

12.2. Sprendimo dalis, kuria bylinėjimosi išlaidų atlyginimas priteistas būtent iš atsakovės administravimui skirtų lėšų, priimta apeliacinės instancijos teismo nuožiūra. Ieškovė tokio reikalavimo nereiškė. Likusią kasacinio skundo dalį (dėl 3223,38 Eur bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš atsakovės administravimui skirtų lėšų) kasaciniam teismui patenkinus, atsakovei iš ieškovės nepriteistinas bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, atlyginimas.

12.3. Nors iš atsakovės administravimui skirtų lėšų teismas priteisė ne tik bylinėjimosi išlaidų atlyginimą ieškovei, bet ir procesinių dokumentų įteikimo išlaidų atlyginimą valstybei, šios teismo sprendimo dalies atsakovė neskundžia.

Teisėjų kolegija



Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo iš bankroto administravimui skirtų lėšų

13. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą bendrąją bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklę šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

14. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad nepriklausomai nuo to, ar toks reikalavimas nurodytas procesiniuose dokumentuose, teismas ex officio (pagal pareigas) privalo taikyti procesinį įstatymą ir jo pagrindu spręsti dėl bylinėjimosi išlaidų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2008).

15. Bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimai nėra šalių vykstančio materialinio teisinio pobūdžio ginčo dalis, t. y. bylinėjimosi išlaidų mokėjimas, paskirstymas, grąžinimas, priteisimas vertintina kaip savarankiška teismo veikla, bylos nesprendžiant iš esmės, tačiau, išsprendus bylą dėl materialinio teisinio reikalavimo pagrįstumo, papildomai pasisakoma ir dėl procesinio teisinio pobūdžio reikalavimo – bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Materialinio teisinio pobūdžio ginčo išsprendimo rezultatas lemia procesinio teisinio pobūdžio reikalavimo pagrįstumą, t. y. laimėjusiai šaliai atlyginamos jos turėtos išlaidos, kurių ji turėjo siekdama apginti pažeistą teisę. Bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimą teismas turi išspręsti neatsižvelgdamas į šalių prašymą – tai yra teismo pareiga (CPK 270 straipsnio 5 dalies 3 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-473/2012).

16. Viena iš CPK 93 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisės normos taikymo sąlygų – teismo sprendimas, priimtas šalies naudai. Pagal šią teisės normą gauti iš kitos šalies savo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą turi teisę tik ta proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas (teismo procesinis sprendimas), o teismas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo sprendžia tik esant sprendimui (teismo procesiniam sprendimui), priimtam (priimamam) šalies naudai, ir šiuo remdamasis. Aptariamos teisės normos prasme proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, suprantama kaip šalis, kuriai sprendimas yra palankus, kuri laimėjo ginčą byloje (pavyzdžiui, ieškovas, kurio ieškinys patenkintas). Ji paaiškėja teismui išnagrinėjus bylą ir priėmus (priimant) sprendimą dėl ginčo esmės. Tokiai proceso šaliai pagal aptariamą teisės normą pralaimėjusioji šalis turi kompensuoti civilinių teisių gynybai išleistas lėšas – patirtas bylinėjimosi išlaidas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-280-219/2018 10 punktą, 2018 m. vasario 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-7-701/2018 16, 17 punktus).

17. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas skundžiamu sprendimu panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo buvo atmestas ieškovės ieškinys, ir priėmė naują sprendimą – ieškovės ieškinį patenkino. Remdamasis CPK 93 straipsnio 5 dalimi, teismas perskirstė šalių patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsižvelgdamas į tai, kad atsakovei iškelta bankroto byla, 4449,38 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą ieškovei, kurios naudai priimtas apeliacinės instancijos teismo sprendimas, sprendė priteisti iš atsakovės, konkrečiai – iš bankroto administravimui skirtų lėšų.

18. Atsakovė kasaciniame skunde argumentuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų priskyrimo bankroto administravimo išlaidoms, neįvertino šių išlaidų atsiradimo laiko ir momento. Bylinėjimosi išlaidos šiuo atveju buvo patirtos iki bankroto bylos atsakovei iškėlimo. Šalims bylinėjantis pirmosios instancijos teisme, teikiant apeliacinį skundą ir su juo susijusius dokumentus bankroto administratorė atsakovei neatstovavo. Nors bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu atsakovės statusas pasikeitė, tai nevertintina kaip pakankamas pagrindas ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas priskirti prie bankroto administravimo išlaidų. Bylinėjimosi išlaidos, atsakovės įsitikinimu, turi būti tvirtinamos bendrame ieškovės finansiniame reikalavime ir tenkinamos atitinkamu etapu ir eile kartu su kitais tos pačios eilės kreditorių reikalavimais (ĮBĮ 35 straipsnis).

19. ĮBĮ 35 straipsnis reglamentuoja kreditorių reikalavimų tenkinimo eilę ir tvarką. Kiekviename etape kiekvienos paskesnės eilės kreditorių reikalavimai tenkinami po to, kai visiškai patenkinti atitinkamo etapo pirmesnės eilės kreditorių reikalavimai. Jeigu neužtenka lėšų visiems vieno etapo vienos eilės reikalavimams visiškai patenkinti, šie reikalavimai tenkinami proporcingai pagal priklausančią kiekvienam kreditoriui sumą (ĮBĮ 35 straipsnio 6 dalis). Šio įstatymo 36 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pirmiausia apmokamos įmonės bankroto administravimo išlaidos, kurios mokamos iš įmonės visų rūšių lėšų (gautų pardavus įmonės turtą, įskaitant ir įkeistą, įmonei grąžintų skolų, ūkinės komercinės veiklos

šio straipsnio 3 dalyje nurodyta apimtimi ir kitų bankroto proceso metu gautų lėšų).20. Pagal ĮBĮ 36 straipsnio 3 dalį bankroto administravimo išlaidas sudaro atlyginimas administratoriui, su darbo

santykiais susijusios išmokos įmonės darbuotojams (įskaitant mokesčius, apskaičiuojamus nuo susijusių su darbo santykiais išmokų), kuriems būtina dalyvauti bankroto procese, išskyrus darbuotojus, dalyvaujančius ūkinėje komercinėje veikloje, išlaidos įmonės auditui, turto įvertinimo, pardavimo, atliekų, užteršto dirvožemio ir grunto sutvarkymo bei kitos kreditorių susirinkimo patvirtintos išlaidos. Prie bankroto administravimo išlaidų negali būti priskiriamos išlaidos, susijusios su ūkine komercine veikla, išskyrus iš ūkinės komercinės veiklos gaunamų pajamų administratoriui už vadovavimą ūkinei komercinei veiklai mokamą atlyginimo dalį.

21. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad įmonės bankroto administravimo išlaidos, kurias turi teisę gauti kreditorius, jam apmokamos būtent ĮBĮ 36 straipsnio nustatyta tvarka, pirmiau už kitus kreditorius, neturinčius teisės į tokio pobūdžio išlaidų atlyginimą. ĮBĮ 36 straipsnio 3 dalyje nustatytas administravimo išlaidų sąrašas nėra baigtinis. Aplinkybė, kad administravimo išlaidų sąmatą tvirtina kreditorių susirinkimas, savaime nereiškia, jog iš šios sąmatos negali būti dengiamos kitos sąmatoje nenurodytos išlaidos. Jeigu tam tikros išlaidos pagal savo teisinę prigimtį skirtos bankroto procedūroms atlikti, kreditorių interesams bankroto procedūrų metu ginti, įmonės veiklai (išskyrus ūkinę komercinę veiklą) užtikrinti, tai tokios išlaidos turi būti dengiamos iš administravimo išlaidų sąmatos. Taigi, jeigu įmonė patyrė išlaidų po bankroto bylos iškėlimo, svarstytina, ar jos neturėtų būti priskirtos prie administravimo išlaidų. Nustatant, ar išlaidos priskirtinos prie administravimo išlaidų, visų pirma reikia atsižvelgti į tokių išlaidų paskirtį, teisinę prigimtį, subjektus, kurių naudai tos išlaidos apmokamos, taip pat jų atsiradimo laiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-112/2011).

22. Įmonės turto išsaugojimas, kai įmonė, atstovaujama bankroto administratoriaus, ginasi nuo jai pareikštų kreditorių reikalavimų, yra tiesiogiai susijęs su įmonės bankroto proceso administravimu, o iš šios veiklos atsiradusios išlaidos priskirtinos prie įmonės bankroto administravimo išlaidų, kurių sąmatą tvirtina, keičia ir disponavimo jomis tvarką nustato kreditorių susirinkimas (ĮBĮ 26 straipsnio 2, 3 dalys). Jei atsakovas, atstovaujamas bankroto administratoriaus, nesutinka su ieškovo jam pareikštais turtiniais reikalavimais, siekdamas sutaupyti įmonės turto, ir patiria išlaidų teisinėms paslaugoms apmokėti, jos priskirtinos įmonės administravimo išlaidoms ir turi būti atlyginamos ĮBĮ 36 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka. Dėl to tuo atveju, jei, išsprendus pareikštus reikalavimus, ieškovo pareikšti reikalavimai yra patenkinami, o atsakovui teismo procesinio sprendimo pagrindu atsiranda prievolė atlyginti kitos šalies bylinėjimosi išlaidas, jos taip pat turi būti atlyginamos iš administravimo išlaidų. Priešingu atveju ieškovas turėtų nepagrįstai prisiimti atsakovo prievolių dėl pareigos atlyginti jo bylinėjimosi išlaidas neįvykdymo riziką, o bankrutuojanti įmonė turėtų nepateisinamą galimybę piktnaudžiauti savo padėtimi, reikšdama nepagrįstus reikalavimus savo skolininkams arba nepagrįstai nesutikdama su kreditorių jai pareikštais reikalavimais (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2013).

23. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme ieškovė patyrė 4449,38 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro žyminis mokestis ir atstovavimo išlaidos. Šalių ginčo dėl šių išlaidų dydžio, jų atlyginimo priteisimo ieškovei iš atsakovės nėra. Bankroto byla atsakovei iškelta 2018 m. spalio 22 d. Remdamasis vien šiuo faktu apeliacinės instancijos teismas sprendė bylinėjimosi išlaidų atlyginimą ieškovei priteisti iš atsakovės bankroto administravimui skirtų lėšų. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad visos bylinėjimosi išlaidos pagal byloje esančius duomenis patirtos iki 2018 m. rugpjūčio 21 d., t. y. iki bankroto bylos atsakovei iškėlimo. Atsakovė kasaciniame skunde pagrįstai nurodo, kad teismas neįvertino bylinėjimosi išlaidų atsiradimo laiko, atsakovės atstovavimo (bankroto administratorės atsiradimo procese) aplinkybių, spręsdamas dėl jų priskyrimo įmonės bankroto administravimo išlaidoms. Atsakovė, gindamasi nuo ieškovės pareikštų reikalavimų, nebuvo atstovaujama bankroto administratorės bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, teikiant atsiliepimą į ieškovės skundą apeliacinės instancijos teisme. Ginčo išlaidos, atsižvelgiant į jų atsiradimo (ne prašymo jas priteisti) laiką, paskirtį, nebuvo skirtos bankroto administravimo procedūroms atlikti, kreditorių interesams bankroto procedūrų metu ginti, įmonės veiklai užtikrinti. Šios išlaidos patirtos iki atsakovės statuso pasikeitimo, bankroto administratorės, turinčios teisę atstovauti bankrutuojančiai įmonei teisme (ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 9 punktas), paskyrimo.

24. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo atveju apeliacinės instancijos teismui nebuvo teisinio pagrindo spręsti, kad bylinėjimosi išlaidų atlyginimas ieškovei priteistinas iš atsakovės bankroto administravimui skirtų

lėšų, t. y. kurias ieškovė turi teisę gauti ĮBĮ 36 straipsnio nustatyta tvarka, pirmiau už kitus kreditorius, neturinčius teisės į tokio pobūdžio išlaidų atlyginimą. Minėta, kad nuo bankrutuojančios įmonės piniginių prievolių kreditoriams atsiradimo momento (iki ar po bankroto bylos iškėlimo) ir pobūdžio priklauso tai, kokia tvarka jos turi būti vykdomos. Ieškovės atsiliepime į kasacinį skundą dėstomus argumentus, kad ji galėjo patirti mažiau bylinėjimosi išlaidų, jei atsakovės bankroto administratorė būtų pateikusi sprendimą dėl kreditoriaus reikalavimo (ne)patvirtinimo, jei nebūtų pareiškusi nesutikimo su ieškovės apeliaciniu skundu, teisėjų kolegija laiko deklaratyviais, nekeičiančiais ginčo išlaidų, susijusių su ūkine komercine veikla, prigimties ir teisinio kvalifikavimo, neturinčiais įtakos byloje kilusio klausimo išsprendimui dėl pirmiau nurodytų motyvų.

25. Teisėjų kolegija sprendžia atitinkamai pakeisti apeliacinės instancijos sprendimo dalį, kuria išspręstas bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo klausimas, ir ieškovei iš atsakovės priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą nenurodant, kad jis priteisiamas iš atsakovės bankroto administravimui skirtų lėšų (CPK 359 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

26. Atsižvelgdama į teismo pareigą ex officio spręsti dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo, teisėjų kolegija šioje nutartyje išdėstytų motyvų pagrindu sprendžia pakeisti ir apeliacinės instancijos sprendimo dalį, kuria valstybei iš atsakovės administravimui skirtų lėšų priteista 10,15 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo, nenurodant, kad šių išlaidų atlyginimas priteisiamas iš atsakovės bankroto administravimui skirtų lėšų.

Dėl bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme

27. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Teismas gali nukrypti nuo šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 4 dalis).

28. Nors ieškovė atsiliepime į kasacinį skundą prašo jai priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, atsižvelgiant į tai, kad apeliacinės instancijos teismas savo nuožiūra išsprendė bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo iš atsakovės administravimui skirtų lėšų klausimą, dėl kurio kilo ginčas kasaciniame teisme, tačiau nepateikė tai (patirtas išlaidas) pagrindžiančių įrodymų, todėl teisėjų kolegija šio klausimo (dėl pagrindo (ne)nukrypti nuo bendrosios bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklės) nesprendžia.

29. Atsakovė, kurios kasacinis skundas tenkintas, taip pat nepateikė teismui įrodymų, pagrindžiančių patirtas bylinėjimosi išlaidas, todėl jų atlyginimo priteisimo iš ieškovės klausimas nesprendžiamas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a:

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 14 d. sprendimo dalis, kuriomis ieškovei M. H. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Takmaris“ (j. a. k. 125518069), atstovaujamos bankroto administratorės UAB „Ignika“, priteistas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas iš administravimui skirtų lėšų ir valstybei iš atsakovės administravimui skirtų lėšų priteista 10,15 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo, pakeisti – priteisti ieškovei iš atsakovės 4449,38 Eur (keturis tūkstančius keturis šimtus keturiasdešimt devynis Eur 38 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, valstybei iš atsakovės – 10,15 Eur (dešimt Eur 15 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

TEISĖJAI ALGIS NORKŪNAS

ANDŽEJ MACIEJEVSKI

DALIA VASARIENĖ_______________________


Civilinė byla Nr. e3K-3-287-684/2019Teisminio proceso Nr. 2-68-3-36868-2017-0Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.2.1; 2.6.10.2.2; 2.6.10.2.3; 2.6.10.2.4.1; 2.6.10.3; 3.2.4.8.2(S)




Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Bublienės, Gražinos Davidonienės ir Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Statybų inžinerinės paslaugos“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 5 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Statybų inžinerinės paslaugos“ ieškinį atsakovei akcinei bendrovei firmai „Viti“ dėl žalos atlyginimo, dalyvaujant trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus vandenys“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių kitoje byloje priimto teismo sprendimo prejudicinę galią, ir civilinės atsakomybės taikymo sąlygas, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovė prašė teismo priteisti iš atsakovės 9412,05 Eur žalos atlyginimo, 8 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

3. Ieškovė nurodė, kad su trečiuoju asmeniu UAB „Vilniaus vandenys“ 2014 m. gegužės 30 d. sudarė sutartį (toliau – ir 2014 m. gegužės 30 d. sutartis), pagal kurią ieškovė įsipareigojo teikti techninės priežiūros ir administravimo paslaugas, įgyvendinant projektą „Vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros plėtra Vilniaus mieste ir rajone (Šalčininkuose)“. Pagal 2014 m. gegužės 30 d. sutarties 9.2 punktą ieškovė pateikė trečiajam asmeniui besąlyginę 10 procentų sutarties vertės sutarties įvykdymo garantiją, kurią 2014 m. gegužės 2 d. išdavė Danske Bank A/S Lietuvos filialas, įsipareigodamas besąlygiškai sumokėti garantijos gavėjui ne daugiau kaip 9262,05 Eur. Garantijai padengti ieškovė deponavo banko sąskaitoje 9262,05 Eur.

4. Pagal 2014 m. gegužės 30 d. sutartį ieškovė teikė techninės priežiūros ir administravimo paslaugas, vykdant atsakovės ir trečiojo asmens 2014 m. birželio 9 d. sudarytą rangos sutartį „Nuotekų tinklų plėtra Baltupių gyvenamajame rajone“ (toliau – ir Rangos sutartis). Atsakovė 2016 m. rugsėjo mėn. parengė suvestinį (supaprastintą) atliktų darbų aktą

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=58d89c90f0f711e99681cd81dcdca52c

Nr. 5 (toliau – ir Darbų užbaigimo aktas Nr. 5), kurio 4.6. punkte nurodė, kad pagal Rangos sutartį buvo pastatyta elektros stotis su triukšmą slopinančiu, atmosferos poveikį izoliuojančiu konteineriu su antivandaliniu skydu, kurios kaina 10 136,70 Eur. Iš tikrųjų nurodyti darbai nebuvo atlikti, ši aplinkybė yra nustatyta įsiteisėjusiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 26 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2‐10676‐859/2017. Ieškovė Darbų užbaigimo aktą Nr. 5 su tikrovės neatitinkančia informacija pasirašė 2016 m. rugsėjo 28 d., o trečiasis asmuo – 2016 m. rugsėjo 30 d. Trečiasis asmuo 2016 m. lapkričio 25 d. patvirtino ieškovės ir atsakovės darbų baigimo ataskaitas ir su sutarčių šalimis atsiskaitė. Kadangi atsakovei buvo sumokėta ir 10 136,70 Eur suma už darbus, kurie nebuvo atlikti, tai trečiasis asmuo pareikalavo, jog atsakovė grąžintų jam 10 136,70 Eur. Atsakovei atsisakius, trečiasis asmuo pasinaudojo besąlygine banko garantija. Ieškovės deponuota 9262,05 Eur suma buvo nurašyta. Ieškovė pagal 2014 m. gegužės 30 d. sutartį taip pat sumokėjo bankui papildomą 150 Eur. Dėl nurodytų atsakovės veiksmų (neturėdama pagrindo Darbų užbaigimo akto Nr. 5 4.6 punkte nurodė tikrovės neatitinkančią informaciją) ieškovė patyrė 9412,05 Eur turtinę žalą.


5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. kovo 14 d. sprendimu tenkino dalį ieškinio ir priteisė ieškovei UAB „Statybų inžinerinės paslaugos“ iš atsakovės AB firmos „Viti“ 4706,03 Eur žalos atlyginimą, 8 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (4706,03 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2017 m. spalio 5 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

6. Teismas nurodė, kad pagal ieškovės ir trečiojo asmens 2014 m. gegužės 30 d. sutartį Nr. 447-05/102-1/2013(2.3.2.2-56) ieškovė teikė techninės priežiūros ir administravimo paslaugas, įgyvendinant projektą „Vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros plėtra Vilniaus mieste ir rajone (Šalčininkuose)“. Trečiojo asmens ir atsakovo 2014 m. birželio 9 d. rangos sutarties Nr. 447‐11(23.2.2‐56) „Nuotekų tinklų plėtra Baltupių gyvenamajame rajone“ pagrindu atsakovė vykdė rangos darbus. Trečiasis asmuo patvirtino atsakovę viešo konkurso nugalėtoju projektui vykdyti, priėmęs atsakovės pasiūlymą atlikti projekto sutarties inžinerinių tyrinėjimo, projektavimo ir statybos darbus ir ištaisyti atsiradusius defektus.

7. Remiantis Banko garantijos suteikimo sutartimi Nr. IG201401–0058 bei Sutarties sąlygų įvykdymo garantija Nr. IGL405485V ieškovė pateikė trečiajam asmeniui besąlyginę 10 procentų sutarties vertės (be PVM) sutarties įvykdymo garantiją Nr. IGL405485V, kurią išdavė 2014 m. gegužės 2 d. Danske Bank A/S Lietuvos filialas, įsipareigodamas besąlygiškai sumokėti garantijos gavėjui ne daugiau 9262,05 Eur. Trečiajam asmeniui pagal jo 2017 m. sausio 30 d. reikalavimą iš ieškovės sąskaitos buvo išmokėta 9262,05 Eur suma. 2017 m. rugpjūčio 1 d. nuo ieškovės sąskaitos buvo nurašytas 150 Eur mokėjimo pagal garantiją mokestis.

8. Byloje esantis Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 26 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-10676-859/2017, kuris yra įsiteisėjęs, patvirtina, kad tarp ieškovės ir UAB „Vilniaus vandenys“, dalyvaujant trečiuoju asmeniu AB firmai „Viti“, vyko ginčas dėl banko garantijos išmokėjimo. Nurodytoje byloje buvo vertinami nagrinėjamoje ir nurodytoje byloje pateikti dokumentai: konkrečios sutarties sąlygos, sunumeruotos nuo 46-70, trečiojo asmens 2016 m. lapkričio 25 d. raštas Nr. S-10343, projekto vadovybės 2016 m. gruodžio 2 d. protokolas Nr. 57, ieškovo 2016 m. gruodžio 5 d. atmetimas Nr. 759, ieškovo 2016 m. gruodžio 30 d. raštas Nr. 830 bei 2017 m. sausio 9 d. raštas Nr. 16, atsakovo 2017 m. sausio 3 d. raštas Nr. 0424-6-016 bei 2017 m. sausio 11 d. raštas Nr. 0424-6-020, trečiojo asmens 2017 m. sausio 30 d. reikalavimas išmokėti garantiją. Šalys savo pozicijas grindžia iš esmės tais pačiais argumentais.

9. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 26 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-10676-859/2017 konstatuota, kad faktas, jog Rangos sutartis ir 2014 m. gegužės 30 d. sutartis, sudaryta tarp ieškovės ir trečiojo asmens, įvykdytos, su atsakove ir ieškove pagal sutartis atsiskaityta, nepatvirtina ieškovės prievolių tinkamo įvykdymo ir nepaneigia to, kad atsakovė nepagrįstai Darbų užbaigimo akto Nr. 5 4.6 pozicijoje nurodė tikrovės neatitinkančius duomenis apie neatliktus darbus ir tai įtraukė į sąskaitą, pagal kurią buvo atliktas galutinis atsiskaitymas su atsakove (sprendimo 42 punktas). Šio sprendimo 43 punkte konstatuota, kad atsakovė pripažino, jog darbai nebuvo atlikti. Sprendimo 44 punkte konstatuota, kad ieškovės atstovas Darbų užbaigimo aktą Nr. 5 pasirašė pasitikėdamas atsakove. Sprendimo 46 punkte konstatuota, kad trečiasis asmuo atsakovei 10 136,70 Eur išmokėjo nepagrįstai. Sprendimo 49 punkte konstatuota, kad ieškovė pažeidė 2014 m. gegužės 30 d. sutartį, nes nevykdė sutarties 4.6 punktu prisiimtos prievolės, ir taip sudarė sąlygas atsakovei nesilaikyti konkrečių Rangos sutarties 13.1 ir 14.1 punktuose aptartų sąlygų dėl apmokėjimo pagal Rangos sutartį, o trečiajam asmeniui nepagrįstai apmokėti atsakovei 10 136,70 Eur už neatliktus darbus. Vilniaus

miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 26 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-10676-859/2017 nustatytos aplinkybės yra prejudiciniai faktai nagrinėjamoje byloje.

10. Kadangi įsiteisėjusiu teismo sprendimu konstatuota, kad atsakovė nesilaikė Konkrečių Rangos sutarties 13.1 ir 14.1 punktų reikalavimų, todėl 10 136,70 Eur jam išmokėta nepagrįstai, tai yra pagrindas išvadai, kad atsakovo veiksmai – neteisingų duomenų įrašymas į dokumentus, esančius sudedamąją Rangos sutarties dalimi pagal šios sutarties 2 punktą, ir tokiu būdu sudarymas sąlygų išmokėti jai pinigus už darbus, kurių jis neatliko, yra draudžiami, nesąžiningi, todėl neteisėti veiksmai (CK 6. 246 straipsnio 1 dalis). Atsakovei atlikus draudžiamus veiksmus pagal ieškovės banko garantiją trečiajam asmeniui buvo išmokėta 9262,05 Eur, ieškovė sumokėjo bankui 150 Eur mokesčių, taigi dėl atsakovės neteisėtų veiksmų ieškovė patyrė 9412,05 Eur žalą (CK 6.249 straipsnio 1 dalis), nes atsakovė į būtinas ataskaitas ir aktus įtraukė neteisingus duomenis apie atliktus darbus (CK 6.247 straipsnis).

11. Nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 2 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-371-313/2017, nes dėl sutarties kainos, šalių veiksmų yra pasisakyta įsiteisėjusiame Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 26 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2-10676-859/2017, kurioje dalyvavo ir atsakovė, ir dėl to, kad šioje byloje ginčas kilęs ne tarp Rangos sutarties šalių.

12. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 26 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-10676-859/2017 konstatuota, kad ieškovė netinkamai vykdė savo prievoles, sudarydama sąlygas atsakovei nesilaikyti Konkrečių Rangos sutarties sąlygų dėl apmokėjimo pagal Rangos sutartį, todėl yra ir ieškovės kaltė (CK 6.248 straipsnio 2, 3 dalys) dėl to, kad trečiasis asmuo atsakovei išmokėjo 10 136,70 Eur, tačiau tai neeliminuoja atsakovės kaltės ir nesąžiningumo, vykdant sutartį, bei nepateisina jos neteisėtų veiksmų – siekio gauti apmokėjimą už neįrengtą daiktą (6.248 straipsnio 1, 2 dalys).

13. Kadangi atsakovės neteisėti veiksmai pasireiškė neteisėtu veikimu, o ieškovės veiksmai yra neteisėtas neveikimas, pasireiškęs atsakovės neteisėtų veiksmų savalaikiu nepastebėjimu, tai ieškovė savo neteisėtu neveikimu prisiėmė dalį rizikos dėl nuostolių atsiradimo, todėl vadovaujantis CK 6.248 straipsnio 4 dalimi yra pagrindas ieškovės patirtus nuostolius mažinti proporcingai jos kaltei arba atsakovę atleisti nuo civilinės atsakomybės. Esant atsakovės tyčiai, jos argumentai nesudaro pagrindo vadovautis CK 6.253 straipsnio 1 dalimi ir atleisti ją nuo atsakomybės, tačiau yra pagrindas ieškovės patirtus nuostolius mažinti proporcingai ieškovės kaltei. Byloje dalyvaujantys asmenys neišdėstė argumentų, kurie leistų įvertinti šalių kaltės laipsnį dėl ieškovės patirtų nuostolių dydžio, todėl dėl ieškovės patirtų nuostolių šalys kaltos po lygiai, iš atsakovės ieškovei priteistina 50 procentų dydžio patirtos žalos atlyginimo, t. y. 4706,03 Eur.

14. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės ir atsakovės apeliacinius skundus, 2019 m. kovo 5 d. sprendimu panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 14 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškinį atmetė.

15. Kolegija nurodė, kad trečiasis asmuo UAB „Vilniaus vandenys“ (perkančioji organizacija) 2014 m. gegužės 30 d. su ieškove sudarė sutartį, pagal kurią ieškovė (tiekėja) įsipareigojo teikti techninės priežiūros ir administravimo paslaugas, įgyvendinant projektą „Vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros plėtra Vilniaus mieste ir rajone „Šalčininkuose“. Šios sutarties tinkamam įvykdymui užtikrinti ieškovė pateikė trečiajam asmeniui besąlyginę 10 proc. sutarties vertės garantiją. Trečiasis asmuo (užsakovė) 2014 m. birželio 9 d. su atsakove (rangove) sudarė rangos sutartį, pagal kurią atsakovė įsipareigojo atlikti inžinerinių tyrinėjimų, projektavimo ir statybos darbus bei ištaisyti atsiradusius defektus, o užsakovė įsipareigojo sumokėti rangovei už atliktus darbus 996 233,29 Lt (288 529,11 Eur). Rangos sutarties techninės priežiūros ir administravimo paslaugas teikė ieškovė. Atsakovė, atlikusi darbus pagal Rangos sutartį, 2016 m. rugsėjo mėnesį parengė Darbų užbaigimo aktą Nr. 5, pagal kurį visų atliktų darbų suma – 288 529,11 Eur. Šio Darbų užbaigimo akto Nr. 5 4.6 punkte atsakovė nurodė, kad buvo įrengta elektros stotis, kurios kaina – 10 136,70 Eur. Šis aktas buvo suderintas ir patvirtintas atsakovės, ieškovės ir trečiojo asmens atstovų parašais 2016 m. rugsėjo 29 d. Trečiasis asmuo atsiskaitė su atsakove už atliktus darbus pagal Rangos sutartį, tačiau 2016 m. gruodžio 2 d. vykusio projekto „Vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros plėtra Vilniaus mieste“ vadovybės susirinkimo, kuriame dalyvavo ieškovės, atsakovės ir trečiojo asmens atstovai, metu buvo nutarta, jog atsakovė privalo grąžinti trečiajam asmeniui 10 136,70 Eur ir pataisyti Darbų užbaigimo aktą Nr. 5 bei PVM sąskaitą faktūrą. Ieškovė ragino atsakovę vykdyti susirinkime priimtą nutarimą ir grąžinti trečiajam asmeniui 10 136,70 Eur, tačiau atsakovė atsisakė vykdyti šį nutarimą, teigdama, jog Rangos sutarties 6 punktu susitarta dėl fiksuotos darbų kainos, sutarties vykdymo metu nebuvo padaryti jokie jos pakeitimai, vadinasi užsakovė prisiėmė riziką dėl galutinės sutarties kainos. Kadangi atsakovė negrąžino 10 136,70 Eur, tai

trečiasis asmuo 2017 m. sausio 30 d. pareikalavo išmokėti garantiją. Bankas trečiajam asmeniui iš ieškovės sąskaitos išmokėjo 9262,05 Eur, taip pat iš ieškovės sąskaitos buvo nurašytas 150 Eur mokėjimo pagal garantiją mokestis. Ieškovė ginčijo teisme banko garantijos išmokėjimo pagrįstumą, tačiau Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. birželio 26 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-10676-859/2017 ieškovės ieškinį atmetė. Todėl ieškovė nagrinėjamoje byloje pareiškė reikalavimą priteisti iš atsakovės 9412,05 Eur žalos atlyginimo.

16. Pirmos instancijos teismas nepasisakė ir nevertino atsakovės argumentų, jog pagal Rangos sutarties sąlygas, CK nuostatas bei teismų praktiką ji turinti teisę į visą fiksuotą Rangos sutartyje numatytą 288 529,11 Eur sumą, kuri nebuvo viršyta, įrašius klaidingus duomenis apie elektros stoties įrengimą.

17. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. birželio 26 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-10676-859/2017 sprendė dėl ieškovės atsakomybės užsakovei (trečiajam asmeniui nagrinėjamoje byloje) pagal 2014 m. gegužės 30 d. sutartį. Teismas vertino ir atsakovės veiksmus, vykdant Rangos sutartį, bei Rangos sutarties sąlygas, tačiau tik tokia apimtimi, kiek tai leido nustatyti ieškovės neteisėtus veiksmus bei kaltę, dėl kurių jai teko mokėti garantijoje nustatytą sumą. Nors nurodomo sprendimo 32 punkte buvo cituojamos tam tikros Konkrečios sutarties sąlygos dėl Rangos sutarties kainos, tačiau nebuvo analizuojama jų visuma, šios sąlygos nebuvo aiškinamos sistemiškai kartu su pačioje Rangos sutartyje įtvirtintomis nuostatomis dėl sutarties kainos. Taip pat teismas 43 ir 46 punktuose konstatavo nepagrįstą 10 136,70 Eur vertės darbų įrašymą į Darbų užbaigimo aktą Nr. 5, tačiau neanalizavo šios aplinkybės įtakos užsakovės pareigai mokėti rangovei visą sutartyje nustatytą sumą.

18. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. birželio 26 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-10676-859/2017 49 punkte padarė išvadą dėl ieškovės kaltės, pažeidus sutartį, nevykdant 2014 m. gegužės 30 d. sutarties 4.6 punktu prisiimtos prievolės ir sudarė sąlygas AB firmai „Viti“ nesilaikyti Konkrečių Rangos sutarties 13.1 ir 14.1 punktuose aptartų sąlygų dėl apmokėjimo pagal Rangos sutartį, o atsakovei (nagrinėjamoje byloje – trečiajam asmeniui) nepagrįstai sumokėti AB firmai „Viti“ 10 136,70 Eur už neatliktus darbus. Tačiau ši Vilniaus miesto apylinkės teismo išvada negali būti vertinama, kaip patvirtinanti, jog atsakovės veiksmai ir nagrinėjamoje byloje turi būti pripažįstami neteisėtais ir tiesiogiai nulėmusiais 9412,05 Eur žalos padarymą ieškovei. Tokį teisinį faktą galima tinkamai nustatyti ir įvertinti tik atlikus išsamią Rangos sutarties sąlygų, nustatančių rangovui mokėtiną kainą, analizę, atsakant į klausimą, ar atsakovė turėjo teisę į visą 288 529,11 Eur Rangos sutartyje nustatytą užmokestį už darbus. Tokios analizės nei Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. birželio 26 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2-10676-859/2017, nei pirmos instancijos teismas nagrinėjamoje byloje neatliko.

19. Pagal Rangos sutarties 4 punktą perkančioji organizacija įsipareigoja sumokėti sutarties kainą (paryškinta sutartyje) rangovui už tinkamai atliktus ir laiku užbaigtus, sutartyje numatytus darbus. Pagal Rangos sutarties 6 punktą „priimtą sutarties sumą“ (be PVM) sudaro 823 333,30 Lt, su PVM – 996 233,29 Lt. Pridėtinės vertės mokestis skaičiuojamas ir apmokamas vadovaujantis Lietuvos Respublikoje galiojančiais teisės aktais. Rangos sutarties 1 punktu šalys susitarė, kad šioje sutartyje žodžiai ir išsireiškimai (frazės) turi tokias pačias reikšmes, kokios jiems suteiktos Konkrečiose ir Bendrose sutarties sąlygose.

20. Rangos sutarties 8 punktu šalys susitarė, jog Rangos sutarties sąlygos sutarties galiojimo laikotarpiu negali būti keičiamos, išskyrus tokias pirkimo sąlygas, kurias pakeitus nebūtų pažeisti Viešųjų pirkimų įstatymo 3 straipsnyje nustatyti principai ir tikslai ir tokiems pirkimo sutarties sąlygų pakeitimams yra gautas Viešųjų pirkimų tarnybos sutikimas. Nagrinėjamoje byloje nėra pateikta jokių duomenų, jog Rangos sutarties sąlygos būtų pakeistos pagal Rangos sutarties ir Konkrečių sutarties sąlygų nuostatas. Todėl, nustatant šalių sutartą darbų kainos dydį, reikia vadovautis nutarties 25-26 punktuose cituotomis sutarties sąlygomis. Pažymėtina, jog tiek Rangos sutarties 6 punkte, tiek Konkrečių sutarties sąlygų 14.1 punkte minima ta pati „priimta sutarties suma“, kuri turi apimti visus pagal sutartį reikalingus atlikti darbus. Rangos sutarties 6 punkte yra aiškiai nurodyta, jog visą (su PVM) priimtą sutarties sumą sudaro 996 233,29 Lt (288 529,11 Eur). Taigi ši suma atitinka CK 6.653 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą konkrečios darbų kainos sąvoką.

21. Konkrečių sutarties sąlygų 14.1 punktas susideda iš kelių dalių ir numato dvejas viena kitai prieštaraujančias apmokėjimo už atliktus darbus sąlygas. Viena dalis numato, kad sutartyje nurodžius fiksuotą kainą (bendrą sumą), rangovas turi įvertinti sutarties vykdymo išlaidas bei prisiimti riziką dėl šių išlaidų dydžio, rangovas neturi teisės reikalauti ją padidinti, o užsakovas – sumažinti. Tuo pačiu metu yra numatoma, jog sutarties vykdymo metu, užsakovas pasilieka teisę apmokėti už faktiškai atliktus darbus, priklausomai nuo turimo finansavimo apimčių, o negavus finansavimo

atsisakyti tam tikrų darbų grupių arba darbų dalių. Jeigu užsakovas atsisako darbų grupės arba darbų dalies, numatytos sutartyje, sutarties kaina atitinkamai sumažinama. Taigi nustatyta kaina gali būti mažinama esant tam tikroms sąlygoms: 1) užsakovas turi negauti finansavimo; 2) dėl negauto finansavimo užsakovas turi atsisakyti tam tikrų darbų; 3) sutarties kaina turi būti sumažinta.

22. Pagal aptartas Rangos sutarties ir Konkrečių sutarties sąlygų nuostatas šalys Rangos sutarties 6 punktu susitarė dėl galutinės konkrečios ir fiksuotos 996 233,29 Lt (288 529,11 Eur) darbų kainos, kurios užsakovas negali sumažinti. Ši kaina apibrėžta tiksliu skaičiumi, sutartyje jokių nuorodų, kad tai – apytikrė ar orientacinė sutarties kaina, nėra, nenurodyta jokių kainos apskaičiavimo kriterijų. Šalys nepateikė jokių duomenų, jog užsakovė nebūtų gavusi tam tikros, Rangos sutarties 6 punkte numatytą 288 529,11 Eur kainą sudarančios sumos, ir dėl to būtų atsisakyta tam tikrų darbų bei būtų pakeistas Rangos sutarties 6 punktas.

23. Konkrečių sutarties sąlygų 14.16 punkte yra nustatyta, kad rangovas privalo grąžinti užsakovui per 45 dienas bet kokią sumą, kuria buvo viršyta tarpinė suma ar galutinė suma, nurodyta rangovo pateiktuose mokėjimo dokumentuose, kai tik bus pareikalauta tai padaryti. Tačiau ši sąlyga iš esmės prieštarauja aukščiau aptartam Konkrečiųjų sutarties sąlygų 14.1 punktui, nustatančiam, jog nurodžius fiksuotą kainą (bendrą sumą), užsakovas neturi teisės reikalauti jos sumažinti. Tam, kad būtų taikomas kainos mažinimas, šalys turėjo įvykdyti Konkrečių sutarties sąlygų 14.1 punkte aptartas sąlygas (21 punktas). Tačiau jos neįvykdytos, Rangos sutarties kaina nesumažinta, o Darbų užbaigimo akte Nr. 5 nurodyta visų darbų kaina – 288 529,11 Eur – neviršija Rangos sutarties 6 punkte nurodytos konkrečios darbų kainos. Todėl atsakovė pagrįstai atsisakė grąžinti trečiajam asmeniui 10 136,70 Eur sumą, nes turėjo teisę gauti visą Rangos sutarties 6 punkte nustatytą darbų kainą. Toks Rangos sutarties ir atsakovės veiksmų teisėtumo aiškinimas atitinka ir kasacinio teismo praktiką (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-371-313/2017).

24. Aplinkybė, kad atsakovė Darbų užbaigimo akte Nr. 5 nurodė neatliktus darbus, nepatvirtina atsakovės veiksmų neteisėtumo, kadangi 10 136,70 Eur gauta už šiuos neatliktus darbus neviršijo konkrečios Rangos sutartyje numatytos darbų kainos. Todėl pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog yra visos sąlygos atsakovės civilinei atsakomybei kilti. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 26 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2-10676-859/2017 nustatyti ieškovės padaryti 2014 m. gegužės 30 d. sutarties pažeidimai bei netinkamas rangovės veiksmų kontroliavimas nėra pagrindas pripažinti, jog dėl to atsakovė turi atlyginti ieškovei jos patirtus nuostolius.


25. Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria tenkinta dalis ieškinio ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai, priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidų pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

25.1. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad atsakovė pagrįstai atsisakė grąžinti trečiajam asmeniui 10 136,70 Eur, nors įsiteisėjusiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 26 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-10676-859/2017 nustatyta, kad UAB „Vilniaus vandenys“ nepagrįstai sumokėjo AB firmai „Viti“ 10 136,70 Eur (be PVM) sumą už elektros generatorių, kurio AB firma „Viti“ neįrengė. Taigi buvo paneigtas teismo sprendimo privalomumo principas, faktiškai apeliacinės instancijos teismas peržiūrėjo apeliacine tvarka Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 26 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-10676-859/2017. Be to, buvo pažeistas CPK 279 straipsnio 4 dalyje nustatytas draudimas byloje dalyvavusiems asmenims ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius kitoje byloje. Apeliacinės instancijos teismo sprendimu yra iš esmės pažeidžiamas CPK 182 straipsnio 2 punktas, kuriame nustatyta, jog prejudicinių faktų įrodinėti nebereikia. Apeliacinės instancijos teismas suteikė atsakovei teisę iš naujo įrodinėti savo veiksmų teisėtumą ir netgi pripažino šią aplinkybę įrodyta, nors civilinėje byloje Nr. e2-10676-859/2017 jau nustatytas priešingas prejudicinis faktas – atsakovės veiksmų neteisėtumas. Atsakovė apeliaciniame skunde kvestionavo įsiteisėjusiu teismo sprendimu nurodytoje byloje nustatytus faktus, nors apeliacinio skundo dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 26 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-10676-859/2017 nereiškė, sutikdamas su įsiteisėjusiame teismo sprendime nustatytomis aplinkybėmis. Nepaisant to, apeliacinės instancijos teismas šiuos atsakovės argumentus išnagrinėjo, iš esmės pakeisdamas ne tik pirmosios instancijos teismo sprendimą nagrinėjamoje byloje, tačiau ir įsiteisėjusį Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 26 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-10676-859/2017, nurodydamas, kad UAB „Vilniaus vandenys“

pagrįstai sumokėjo 10 136,70 Eur atsakovei ir jokių neteisėtų veiksmų atsakovė neatliko. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 26 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-10676-859/2017 konstatuota, kad atsakovė, neturėdama teisinio pagrindo, neteisėtai į griežtos apskaitos dokumentus įrašė tikrovės neatitinkančią informaciją apie darbų, kurie nebuvo atlikti, atlikimą ir tuo pagrindu nepagrįstai gavo apmokėjimą. Tačiau apeliacinės instancijos teismas šiais prejudiciniais faktais nesivadovavo, išnagrinėjo ne šią bylą, kurioje buvo pateikti apeliaciniai skundai, o Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinę bylą Nr. e2-10676-859/2017 ir padarė priešingą išvadą, kad atsakovo veiksmai buvo teisėti. Be to, apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog atsakovės veiksmų teisėtumas galėjo būti nustatytas tik atlikus išsamią Rangos sutarties sąlygų analizę. Rangos sutarties sąlygos buvo išanalizuotos Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2-10676-859/2017 ir pagal šioje byloje padarytą Rangos sutarties analizę, teismas priėmė sprendimą, kad atsakovė 10 136,70 Eur gavo nepagrįstai. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad atsakovė pagrįstai atsisakė grąžinti UAB „Vilniaus vandenys“ 10 136,70 Eur, reikštų, jog UAB „Vilniaus vandenys“ pagrįstai sumokėjo atsakovei šią sumą. Tačiau tokia išvada negalima, nes jos priėmimo metu buvo įsiteisėjęs teismo sprendimas, kuriame aiškiai nurodyta, kad ši suma atsakovei sumokėta nepagrįstai.

25.2. Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos, formuojamos dėl CPK 182 straipsnio 2 dalies taikymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-173/2010; 2011 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2011; 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-294-916/2015). Nagrinėjamu atveju egzistavo visos sąlygos šiai teisės normai taikyti: faktas, jog atsakovė nepagrįstai negrąžino UAB „Vilniaus vandenys“ 10 136,70 Eur nustatytas įsiteisėjusiu teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-10676-859/2017; byloje dalyvauja visos šalys, kurios dalyvavo ir civilinėje byloje Nr. e2-10676-859/2017; atsakovės teisė gauti 10 136,70 Eur buvo įrodinėjimo dalykas civilinėje byloje Nr. e2-10676-859/2017 (ši aplinkybė buvo pagrindinis ankstesnės bylos įrodinėjimo dalykas, kadangi jeigu atsakovė būtų turėjusi teisę gauti 10 136,70 Eur iš UAB „Vilniaus vandenys“, tai ši būtų pripažinta neteisėtai ir nepagrįstai pasinaudojusia ieškovės pateikta banko garantija, tačiau teismas sprendė priešingai).

25.3. Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė CK 6.248 straipsnio 4 dalį, nes nesivadovavo šią teisės normą detalizuojančia specialiąja teisės norma – CK 6.282 straipsnio 1 dalimi, kuri įtvirtina mišrios kaltės principą deliktinės atsakomybės atveju. CK 6.248 straipsnio 4 dalis taikoma bendraisiais civilinės atsakomybės atvejais, yra bendroji, kurią detalizuoja specialiosios teisės normos, nustatančios mišrios kaltės principą atskirai sutartinės (CK 6.259 straipsnis) ir deliktinės (CK 6.282 straipsnis) civilinės atsakomybės atvejais. CK 6.282 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalos atlyginimas gali būti mažinamas, kai paties nukentėjusio asmens didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti arba jai padidėti. Šios teisės normos taikymas negalimas tik formaliai nustačius faktą, kad tam tikri žalą patyrusio asmens veiksmai galėjo turėti įtakos žalai atsirasti. Doktrinoje aiškinama, kad ši teisės norma taikytina tada, kai, pavyzdžiui, asmuo padarė žalos, tačiau dėl nukentėjusiojo kaltės ji padidėjo dvigubai (V. Mikelėnas, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras. Šeštoji knyga. Prievolių teisė. Vilnius, Justitia, 2003, p. 391). Ieškovo veiksmai jokios įtakos atsakovės sukeltos žalos dydžiui neturėjo, todėl ir sumažinti atlygintiną žalos dydį nebuvo pagrindo. Pagal kasacinio teismo praktiką dėl CK 6.259 straipsnio 2 dalies taikymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-150-469/2017) mišrios kaltės principas taikytinas tada, kai atlygintinos žalos dydis padidėja dėl paties kreditoriaus, o ne skolininko veiksmų tam, kad būtų apsaugoti skolininko interesai ir jam nekiltų pareiga atlyginti daugiau žalos, negu lėmė jo kalti veiksmai. Kadangi tokį mišrios kaltės aiškinimą patvirtina kasacinio teismo praktika, suformuota dėl to paties instituto taikymo sutartinės atsakomybės atveju, nėra pagrindo netaikyti tokių pat mišrios kaltės padarinių ir deliktinėje atsakomybėje, t. y. taikant CK 6.282 straipsnio 1 dalį. Ieškovės žala nepadidėjo dėl jos pačios veiksmų. Žala atsirado išimtinai tik dėl neteisėtų ir netgi nusikalstamų atsakovės veiksmų, kai teikdama sąskaitas UAB „Vilniaus vandenys“ nurodė tikrovės neatitinkančius duomenis ir gavo užmokestį už faktiškai neatliktus darbus, o UAB „Vilniaus vandenys“ didžiąją dalį šios sumos atgavo pasinaudodamas ieškovės suteikta banko garantija. Priešingas mišrios kaltės padarinių aiškinimas šiuo konkrečiu atveju reikštų atsakovės nepagrįstą praturtėjimą – ji nepagrįstai gavo iš UAB „Vilniaus vandenys“ 10 136,70 Eur už darbus, kurie realybėje nebuvo atlikti. Ieškovė prašė atlyginti 9412,05 Eur nuostolius, todėl net ir atlyginus ieškovės nuostolius visa apimtimi atsakovė bet kokiu atveju gavo dar 724,65 Eur naudą.

26. Trečiasis asmuo pareiškimu dėl prisidėjimo prie kasacinio skundo sutinka su kasaciniu skundu ir jo argumentais.27. Atsakovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti ir priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidų

atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:27.1. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 26 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2-10676-859/2017

nustatytos aplinkybės negali būti laikomos prejudiciniais faktais, kadangi šios bylos ir bylos Nr. e2-10676-859/2017 įrodinėjimo dalykas nesutampa. Bylos Nr. e2-10676– 859/2017 ginčo dalyką sudarė tai, ar UAB „Vilniaus vandenys“ teisėtai gavo banko garantiją, buvo sprendžiamas klausimas dėl ieškovės atsakomybės užsakovei (trečiajam asmeniui nagrinėjamoje byloje) pagal sutartį. Nurodytoje byloje teismas vertino ir atsakovės veiksmus, vykdant Rangos sutartį, bei pačios Rangos sutarties sąlygas, tačiau tik tokia apimtimi, kiek tai leido nustatyti ieškovės neteisėtus veiksmus bei kaltę, dėl kurių jai teko mokėti garantijoje numatytą sumą. Nors Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 26 d. sprendimo 32 punkte buvo cituojamos tam tikros Konkrečios sutarties sąlygos dėl Rangos sutarties kainos, tačiau nebuvo analizuojama jų visuma, šios sąlygos nebuvo aiškinamos sistemiškai kartu su pačioje Rangos sutartyje numatytomis nuostatomis dėl sutarties kainos. Taip pat teismas konstatavo nepagrįstą 10 136,70 Eur vertės darbų įrašymą į Darbų užbaigimo aktą Nr. 5, tačiau neanalizavo šios aplinkybės įtakos užsakovės pareigai mokėti rangovei visą sutartyje numatytą sumą.

27.2. AB firmos „Viti“ veiksmai, susiję su sutartyje nustatyto dydžio atlygio už atliktus rangos darbus gavimu, apskritai negali būti kvalifikuojami kaip neteisėti. Apeliacinės instancijos teismas šioje byloje pagrįstai konstatavo, kad, nurodžius fiksuotą kainą (bendrą sumą), užsakovas neturi teisės reikalauti jos sumažinti. Tam, kad būtų taikomas kainos mažinimas, šalys turėjo įvykdyti Rangos sutartyje aptartas sąlygas, tačiau jos nebuvo įvykdytos, Rangos sutarties kaina nebuvo sumažinta, o Darbų užbaigimo akte Nr. 5 nurodyta visų darbų kaina – 288 529,11 Eur – neviršija Rangos sutarties 6 punkte nurodytos konkrečios darbų kainos. Todėl pripažintina, kad atsakovė pagrįstai atsisakė grąžinti trečiajam asmeniui 10 136,70 Eur, nes turėjo teisę gauti visą Rangos sutarties 6 punkte nustatytą darbų kainą. Toks Rangos sutarties ir atsakovės veiksmų teisėtumo aiškinimas atitinka ir kasacinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-371-313/2017).

27.3. Pati ieškovė atsakinga dėl patirtų išlaidų apmokėjus garantiją. Tai, kad nebus įrenginėjama elektros stotis, ieškovei buvo žinoma jau pradinėje statybos darbų stadijoje (t. y. projektavimo metu). Ieškovės konfliktą su trečiuoju asmeniu veikiausiai išprovokavo tai, kad ji tinkamai nevykdė su UAB „Vilniaus vandenys“ 2014 m. gegužės 30 d. pasirašytos sutarties 4.3 punkto įsipareigojimų elgtis lojaliai ir nešališkai kaip trečiojo asmens patarėja, t. y. sužinojusi apie pasikeitusias rangos darbų apimtis atitinkamai pranešti bei priimti sprendimus (inicijuoti sutarties kainos pakeitimą ir pan.). Ieškovės tiesioginė funkcija buvo kontroliuoti rangovę (atsakovę), taigi – ir tikrinti rangos darbų apimtis bei dokumentaciją, teikti užsakovės vardu pastabas (Rangos sutarties Konkrečių sutarties sąlygų 3.1, 14.6 punktai). Ieškovė ne tik nevykdė su UAB „Vilniaus vandenys“ pasirašytoje sutartyje numatytų įsipareigojimų, bet ir Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 2 straipsnio 78 dalies, 19 straipsnio 2 dalies 2 punkto reikalavimų, todėl veikė savo rizika.

27.4. Taikant lingvistinį CK 6.248 straipsnio 4 dalies ir CK 6.282 straipsnio 1 dalies nuostatų aiškinimą yra akivaizdu, kad atsakomybė yra mažinama ne tik tais atvejais, kai dėl nukentėjusio asmens veiksmų žala padidėja, bet ir tuomet, kad žala atsiranda (kyla) dėl nukentėjusio asmens veiksmų (neveikimo). Taigi yra aiškiai sureguliuota, kad atsakomybė mažintina ir tuomet, kai nukentėjęs asmuo prisidėjo prie žalos atsiradimo, todėl taikyti teisės analogiją nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija



Dėl kitoje byloje priimto teismo sprendimo prejudicinės galios, sprendžiant dėl atsakovės veiksmų (ne)teisėtumo

28. CPK 182 straipsnio 2 punktas nustato, kad bylos šalims nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims.

29. Kasacinis teismas, aiškindamas teismo sprendimo prejudicinę galią, yra suformulavęs tokias pagrindines taisykles: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią

tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-214/2008; 2009 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2009; 2009 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-180/2009; 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-382-421/2017, 31 punktas).

30. Europos Žmogaus Teisių Teismas, aiškindamas res judicata principo reikšmę teisės į teisingą bylos nagrinėjimą, kurią reglamentuoja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, aspektu, yra nurodęs, jog vienas esminių teisės viršenybės principo elementų – teisinio tikrumo principas, kuris suponuoja pagarbą res judicata principui. Laikantis šio principo, teismams galutinai išsprendus ginčą, teismų sprendimas neturėtų būti kvestionuojamas, taip užtikrinant santykių stabilumą (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2015 m. birželio 9 d. sprendimas byloje DRAFT-OVA a.s. prieš Slovakiją, peticijos Nr. 72493/10; 2015 m. gruodžio 3 d. sprendimas byloje Amirkhanyan prieš Armėniją, peticijos Nr. 22343/08). Situacija, kai faktai, jau nustatyti galutiniu sprendimu vienoje byloje, teismų yra nepaisomi kitoje byloje tarp privačių asmenų, gali kelti teisinio tikrumo principo pažeidimo riziką (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 31 d. sprendimas byloje Esertas prieš Lietuvą, peticijos Nr. 50208/06). Nukrypimas nuo teisinio tikrumo principo gali būti suderinamas su Konvencijos 6 straipsnio 1 dalimi, tik jei tas pateisinama primygtiniu socialiniu poreikiu (sprendimas byloje Esertas prieš Lietuvą).

31. Ieškovė, nesutikdama su nagrinėjamoje byloje priimtu apeliacinės instancijos teismo sprendimu, nurodo, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 26 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-10676-859/2017 nustatyti faktai dėl atsakovės neteisėtų veiksmų turi prejudicinę galią šioje byloje, todėl apeliacinės instancijos teismas, priimdamas sprendimą atmesti ieškinio reikalavimą priteisti žalos atlyginimą iš atsakovės, pažeidė CPK 182 straipsnio 2 punktą, res judicata principą. Teisėjų kolegija nurodytus kasacinio skundo argumentus pripažįsta pagrįstais.

32. Remiantis Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 26 d. sprendimu, kuris apeliacine tvarka nebuvo skųstas ir yra įsiteisėjęs, civilinėje byloje Nr. e2-10676-859/2017 skirtingais procesiniais statusais dalyvavo tie patys asmenys kaip ir nagrinėjamoje byloje. Be to, civilinėje byloje Nr. e2-10676-859/2017 Vilniaus miesto apylinkės teismas, spręsdamas dėl UAB „Vilniaus vandenys“ veiksmų teisėtumo, t. y. ar ši bendrovė turėjo teisę į 9262,05 Eur garantiją, įvertino ir AB firmos „Viti“ veiksmų (ne)teisėtumą, nes būtent pastarosios veiksmai, kaip teismo nustatyta nurodytoje civilinėje byloje, lėmė UAB „Vilniaus vandenys“ veiksmus (kreipimąsi į banką dėl garantijos išmokėjimo iš ieškovės sąskaitos), kurių teisėtumą ieškovė ginčijo nurodytoje civilinėje byloje. Taigi Vilniaus miesto apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. e2-10676-859/2017 analizavo AB firmos „Viti“ veiksmų teisėtumą, nuo ko priklausė išvada sprendžiant dėl UAB „Vilniaus vandenys“ veiksmų teisėtumo, t. y. AB firmos „Viti“ veiksmų (ne)teisėtumas buvo Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2-10676-859/2017 nagrinėjimo dalyko dalis, šis faktas buvo reikšmingas abiejose bylose, AB firmos „Viti“ veiksmai buvo analizuojami vertinant ir Rangos sutarties sąlygas.

33. Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 26 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-10676-859/2017 nustatyti faktai neturi prejudicinės galios nagrinėjamai bylai, yra nepagrįsta, prieštarauja res judicata principui. Apeliacinės instancijos teismas, iš naujo vertindamas nagrinėjamoje byloje AB firmos „Viti“ veiksmų (ne)teisėtumą, netinkamai taikė CPK 182 straipsnio 2 punktą, 279 straipsnio 4 dalį, nukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos.

Dėl civilinės atsakomybės taikymo sąlygų

34. Pagal CK 6.246 straipsnį civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. CK 6.263 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Žalą, padarytą asmeniui, turtui, o įstatymų nustatytais atvejais – ir neturtinę žalą privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo (CK 6.263 straipsnio 2 dalis). Tai yra specialioji deliktinės atsakomybės norma, kurioje kartu su bendrąja CK 6.246

straipsnio 1 dalies norma įtvirtintas vadinamasis generalinis deliktas, kurio esmė yra užtikrinti pagrindinę civilinės atsakomybės funkciją – kompensuoti nukentėjusiam asmeniui jo teisių pažeidimu padarytą žalą. Deliktinė atsakomybė kyla tik tuomet, kai nustatomos visos deliktinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys ir kaltė, išskyrus atvejus, kai įstatyme nustatyta atsakomybė be kaltės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-148-248/2019, 77 punktas).

35. Kasacinio teismo praktikoje neteisėtumas bendriausia prasme aiškinamas kaip asmens elgesio neatitiktis teisei. Juo laikomas ne tik konkretaus įstatymuose ar sutartyje nustatyto įpareigojimo nevykdymas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas. Civilinės atsakomybės teisiniame santykyje kiekvieno asmens elgesys vertinamas atitikties nurodytiems standartams aspektu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-507-611/2016 29 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

36. Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį, žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų; piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Taigi žala suprantama kaip tokios išlaidos ar turto netekimas arba jo sužalojimas, kurių atsirado dėl skolininko neteisėtų veiksmų ar neveikimo, t. y. kurių kreditorius nebūtų patyręs, jeigu skolininkas nebūtų atlikęs neteisėtų veiksmų. CK 6.247 straipsnyje, reglamentuojančiame civilinės atsakomybės sąlygos – priežastinio ryšio sampratą, nustatyta, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-241-701/2019, 31 punktas).

37. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. birželio 26 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-10676-859/2017 nustatė, jog AB firma „Viti“ neįrengė elektros generatoriaus pagal Rangos sutartį ir Darbų užbaigimo akto Nr. 5 4.6 pozicijoje nurodė tikrovės neatitinkančius duomenis apie elektros generatoriaus įrengimą, šie duomenys buvo įtraukti į sąskaitą ir pagal šią sąskaitą UAB „Vilniaus vandenys“ nepagrįstai sumokėjo atsakovei 10 136,70 Eur (be PVM). Taip pat Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 26 d. sprendimu konstatuota, kad AB firma „Viti“ nesilaikė Rangos sutarties Konkrečių sutarties sąlygų 13.1 ir 14.1 punktų dėl apmokėjimo pagal Rangos sutartį. Rangos sutarties Konkrečių sutarties sąlygų 13.1 punkte nustatyta, kad inžinierius, rangovas (atsakovė) ir užsakovas, prieš išduodamas Statybos darbų perdavimo–priėmimo aktą, turi teisę inicijuoti ir siūlyti pakeitimus, kurie yra neišvengiami sutartyje nurodytiems tikslams pasiekti; 14.1 punkte, be kita ko, nustatyta, kad jeigu užsakovas atsisako darbų grupės arba darbų dalies, nustatytos sutartyje, sutarties kaina atitinkamai sumažinama. Taigi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 26 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-10676-859/2017 konstatuota, kad, AB firmai „Viti“ pažeidus šias nuostatas ir Darbų užbaigimo akto Nr. 5 4.6 pozicijoje nurodžius tikrovės neatitinkančius duomenis apie elektros generatoriaus statybą bei juos įtraukus į sąskaitą, o UAB „Vilniaus vandenys“ atlikus mokėjimą, pastaroji patyrė žalą, sumokėdama AB firmai „Viti“ 10 136,70 Eur (be PVM) už neatliktus darbus. Šie faktai nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje byloje, todėl nagrinėjamoje byloje turi prejudicinę galią ir iš naujo neįrodinėtini (CPK 182 straipsnio 2 punktas).

38. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad Rangos sutarties 6 punkte nurodyta galutinė konkreti sutarties kaina, kuri negali būti mažinama, todėl atsakovė pagrįstai atsisakė grąžinti UAB „Vilniaus vandenys“ 10 136,70 Eur (CK 6.653 straipsnio 5 dalis). Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad Rangos sutarties kaina nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, todėl apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl atsakovės deliktinės civilinės atsakomybės, nepagrįstai šios veiksmų teisėtumą grindė Rangos sutarties kainos dydžiu.

39. Byloje taip pat nustatyta, kad ieškovė 2014 m. gegužės 30 d. sutarties tinkamam įvykdymui užtikrinti Banko garantijos suteikimo sutartimi Nr. IG201401–0058 bei Sutarties sąlygų įvykdymo garantija Nr. IGL405485V pateikė trečiajam asmeniui besąlyginę 10 proc. sutarties garantiją, kurią išdavė 2014 m. gegužės 2 d. „Danske Bank A/S“ Lietuvos filialas, įsipareigodamas besąlygiškai sumokėti garantijos gavėjui ne daugiau kaip 9262,05 Eur. Atsakovei atlikus nutarties 37 punkte nurodytus neteisėtus veiksmus ir atsisakius UAB „Vilniaus vandenys“ grąžinti už neatliktus darbus šios sumokėtą užmokestį, UAB „Vilniaus vandenys“ kreipėsi į banką ir pagal jos 2017 m. sausio 30 d. reikalavimą iš ieškovės sąskaitos buvo išmokėta 9262,05 Eur, o 2017 m. rugpjūčio 1 d. iš ieškovės sąskaitos buvo nurašytas 150 Eur mokėjimo pagal garantiją mokestis, t. y. ieškovė, netekdama šių lėšų, patyrė atitinkamo dydžio žalą. Teisėjų kolegijos vertinimu,

nurodytos aplinkybės patvirtina, kad dėl neteisėtų atsakovės veiksmų ieškovė patyrė 9412,05 Eur žalą, šią ir prašė šioje byloje priteisti iš atsakovės, taigi priežastinis ryšys tarp atsakovės neteisėtų veiksmų ir ieškovės patirtos žalos byloje nustatytas.

40. Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad būtent dėl atsakovės neteisėtų veiksmų, nurodytų nutarties 37 punkte, trečiasis asmuo įgijo teisę pasinaudoti banko garantija, dėl to ieškovė neteko 9412,05 Eur. Atsižvelgiant į šios bylos aplinkybes, tai sudaro pagrindą konstatuoti, kad ieškovė dėl atsakovės veiksmų patyrė žalą.

41. Nustačius neteisėtus AB firmos „Viti“ veiksmus, kartu konstatuotina ir jos kaltė, sąmoningai griežtos atskaitomybės dokumentuose nurodžius tikrovės neatitinkančius duomenis ir pažeidus Rangos sutarties Konkrečių sutarties sąlygų 13.1, 14.1 punktų nuostatas, kaip nustatyta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 26 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-10676-859/2017 (CK 6.248 straipsnis).

42. Remdamasi nurodytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad visos atsakovės civilinės atsakomybės sąlygos pirmosios instancijos teismo buvo konstatuotos pagrįstai (CK 6.246–6.249 straipsniai).

Dėl mišrios atsakomybės taikymo

43. CK 6.248 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civilinė atsakomybė atsiranda tik tais atvejais, jeigu įpareigotas asmuo kaltas, išskyrus įstatymų arba sutarties nustatytus atvejus, kuriais civilinė atsakomybė atsiranda be kaltės. Skolininko kaltė preziumuojama, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus. Jeigu dėl žalos atsiradimo kaltas ir kreditorius, tai atlygintini nuostoliai mažinami proporcingai kreditoriaus kaltei arba skolininkas gali būti atleistas nuo civilinės atsakomybės (2 dalis).

44. CK 6.282 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kai paties nukentėjusio asmens didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti arba jai padidėti, tai atsižvelgiant į nukentėjusio asmens kaltės dydį (o kai yra žalos padariusio asmens kaltės, – ir į jo kaltės dydį) žalos atlyginimas, jeigu įstatymai nenustato ko kita, gali būti sumažintas arba reikalavimas atlyginti žalą gali būti atmestas. Šioje normoje yra reglamentuojami nukentėjusiojo ir žalą padariusio asmens mišrios kaltės teisiniai padariniai deliktinės civilinės atsakomybės atveju, ir ji įtvirtina teismo teisę spręsti dėl prašomos priteisti žalos sumažinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-270-915/2018, 36 punktas).

45. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 26 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-10676-859/2017 konstatuoti ne tik atsakovės, bet ir ieškovės neteisėti veiksmai, dėl kurių UAB „Vilniaus vandenys“ nepagrįstai sumokėjo AB firmai „Viti“ 10 136,70 Eur už neatliktus darbus. Vilniaus miesto apylinkės teismas nustatė, kad ieškovė galimai buvo neatidi, nes nuo 2015 m. žinojo apie techninį darbo projektą, rengtą pagal „Lesto“ sąlygas dėl prisijungimo, kuriame elektros stoties (generatoriaus) nebuvo nurodyta; ieškovė netinkamai vykdė techninės priežiūros ir administravimo paslaugų sutartį, nes pasirašė atliktų darbų aktą, į kurį atsakovė buvo įtraukusi darbus, kurių realiai neatliko. Taigi ieškovė, vykdydama su UAB „Vilniaus vandenys“ 2014 m. gegužės 30 d. sudarytą sutartį, t. y. būdama UAB „Vilniaus vandenys“ atstovė vykdant Rangos sutartį, neįvykdė 2014 m. gegužės 30 d. sutarties 4.6 punkte nustatytos pareigos (apsaugoti UAB „Vilniaus vandenys“ nuo nuostolių, kylančių iš bet kokio tiekėjo (ieškovės) veiksmo ar aplaidumo teikiant paslaugas). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tai taip pat turintys prejudicinę reikšmę šioje byloje faktai, kurių nereikia papildomai įrodinėti (CPK 182 straipsnio 2 punktas).

46. Teisėjų kolegija, remdamasi nutarties 45 punkte nurodytais argumentais, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo ir pačios ieškovės kaltę dėl patirtos 9412,05 Eur žalos, nes ieškovė, netinkamai vykdydama 2014 m. gegužės 30 d. sutartyje nustatytas pareigas, nepastebėjo atsakovės atliktų neteisėtų veiksmų, o tai lėmė, kad UAB „Vilniaus vandenys“ nepagrįstai išmokėjo atsakovei 10 136,70 Eur. Taigi yra pagrindas spręsti, kad pačios ieškovės didelis neatsargumas, pasireiškęs neteisėtu neveikimu (pareigų pagal sutartį neatlikimu), padėjo žalai atsirasti (CK 6.248 straipsnio 4 dalis, 6.282 straipsnio 1 dalis). Dėl nurodytos priežasties pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad yra pagrindas mažinti ieškovės patirtų nuostolių atlyginimą.

47. Teisėjų kolegija nurodo, kad, nagrinėjamos bylos atveju sprendžiant dėl skolininkės deliktinės atsakomybės, nėra pagrindo atsižvelgti į kasaciniame skunde nurodytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 31 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-150-469/2017 išaiškinimus dėl CK 6.259 straipsnio, kuris reglamentuoja skolininko atsakomybės sumažinimą ar atleidimą nuo jos sutartinės atsakomybės atveju, taikymo.

48. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai

taikė proceso ir materialiosios teisės normas, neatsižvelgė į kasacinio teismo praktiką, todėl yra pagrindas panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 3 dalis).


49. Nagrinėjamoje byloje ieškovė kasaciniu skundu prašė panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą, kuriuo ieškinys dėl 9412,05 Eur žalos atlyginimo atmestas, ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai. Teisėjų kolegijai nusprendus patenkinti 1/2 dalį kasacinio skundo – panaikinti apeliacinės instancijos sprendimą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, byloje yra patenkinta 1/2 dalis ieškinio, atitinkamai paskirstomos šalių turėtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

50. Bylos duomenimis, abi šalys byloje teikė apeliacinius skundus ir atsiliepimus į apeliacinius skundus. Kadangi apeliacinės instancijos teismo sprendimas naikintinas ir paliktinas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas, tai apeliacinės instancijos teisme šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos nepaskirstytinos (CPK 93 straipsnis).

51. Pagal pateiktus duomenis už kasacinį skundą ieškovė sumokėjo 212 Eur žyminio mokesčio, turėjo 2420 Eur išlaidų advokato pagalbai kasaciniame teisme apmokėti, prašo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą iš atsakovės. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Remiantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio 8.13 punktu, tenkintina dalis ieškovės prašymo – jai priteistina iš atsakovės 1/2 dalis 2038,74 Eur išlaidų advokato pagalbai atlyginti, t. y. 1019,37 Eur. Taip pat ieškovei iš atsakovės priteistina 106 Eur žyminio mokesčio.

52. Remiantis CPK 98 straipsnio 1 dalimi išlaidos advokato pagalbai apmokėti negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Ši byla kasaciniame teisme išnagrinėta 2019 m. rugsėjo 11 d., o kasaciniam teismui prašymą priteisti iš ieškovės 936,54 Eur atsakovė pateikė 2019 m. rugsėjo 19 d., t. y. praleidusi įstatyme nustatytą terminą, todėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimas pagal atmesto ieškovės reikalavimo dalį atsakovei nepriteistinas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 5 d. sprendimą panaikinti ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 14 d. sprendimą.

Priteisti ieškovei UAB „Statybų inžinerinės paslaugos“ (j. a. k. 111678149) iš atsakovės AB firmos „Viti“ (j. a. k. 221504240) 1125,37 Eur (vieną tūkstantį vieną šimtą dvidešimt penkis Eur 37 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.




VIRGILIJUS GRABINSKAS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2019-16566 2019-10-18 2019-10-10 2019-10-10 -

Civilinė byla Nr. e3K-3-292-1075/2019Teisminio proceso Nr. 2-69-3-18548-2017-6Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.2., 2.6.1.4(S)




Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Bublienės (pranešėja), Gražinos Davidonienės ir Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Palink“ kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. vasario 11 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Palink“ ieškinį atsakovei akcinei bendrovei „Kauno alus“ dėl skolos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių daugkartinių pakuočių tvarkymo išlaidų padengimo tvarką pakuočių pardavėjams, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovė dokumentinio proceso tvarka pareikštu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės 9840,52 Eur (vėlesnėse bylos nagrinėjimo stadijose sumažino ieškinio reikalavimą, prašydama priteisti 9622,44 Eur) savo patirtų pakartotinio (daugkartinio) naudojimo pakuočių (butelių) surinkimo išlaidų, jas grįsdama laikotarpiu nuo 2016 m. vasario mėn. iki 2017 m. rugsėjo 14 d. kartą per mėnesį išrašytomis PVM sąskaitomis faktūromis, kuriose užfiksuota už konkretų ataskaitinį laikotarpį atsakovės mokėtina suma, skaičiuojant po 0,013 Eur plius PVM už kiekvieną naudojant taromatus surinktą pakartotinio naudojimo butelį, iš viso už 611 724 vnt. daugkartinio naudojimo pakuočių (butelių).

3. Ieškovė nurodė, kad ji suteikė atsakovei paslaugas, kurias privalėjo teikti vykdydama Lietuvos Respublikos pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo (toliau – ir Įstatymas), Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo ir kituose teisės aktuose nustatytą pareigą tvarkyti gamintojo į rinką išleistas ir iš vartotojų priimtas daugkartinio naudojimo pakuotes.


4. Kauno apylinkės teismas 2017 m. rugsėjo 19 d. preliminariu sprendimu ieškinį tenkino visiškai: priteisė ieškovei iš atsakovės 9840,52 Eur skolos, 6 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2017 m. rugsėjo 19 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

5. Kauno apylinkės teismas, priėmęs atsakovės prieštaravimus ir išnagrinėjęs bylą, 2018 m. liepos 30 d. galutiniu sprendimu pakeitė savo 2017 m. rugsėjo 19 d. priimtą preliminarų sprendimą ir ieškinį tenkino iš dalies: priteisė ieškovei iš atsakovės 9622,44 Eur skolos, 6 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2017 m.


rugsėjo 19 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei išsprendė bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą.6. Teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu (nuo 2016 m. vasario mėn. iki 2017 m. rugsėjo 14 d.) ieškovė, naudodamasi

taromatais, surinko 611 724 vnt. atsakovės išleistų pakartotinio naudojimo pakuočių (butelių). Iš to kiekio ieškovė perdavė atsakovei 65 056 vnt. jos išleistų pakartotinio naudojimo pakuočių (butelių), o likusį kiekį (t. y. 546 668 vnt.) ieškovė perdavė kitiems alaus gamintojams ir šio kiekio faktiškai nebeturi. Pareikštu ieškinio reikalavimu ieškovė prašė padengti pakartotinio naudojimo pakuočių (butelių) automatizuoto surinkimo infrastruktūros mokestį (0,013 Eur už 1 vnt.), skaičiuojamą nuo visų 611 724 vnt. ieškovės per taromatus surinktų pakuočių, kurias į apyvartą buvo išleidusi atsakovė.

7. Teismas konstatavo, kad tiek ieškovė, tiek atsakovė yra užstato už daugkartines pakuotes sistemos dalyvės. Ieškovė laikytina pakuočių pardavėja ir platintoja (Įstatymo 2 straipsnio 17 ir 18 dalys), o atsakovė laikytina pakuočių gamintoja (Įstatymo 2 straipsnio 16 dalis). Nurodytos sistemos esmė apibrėžta Įstatymo 2 straipsnio 28 dalyje, pagal kurią užstato sistemos tikslas yra pakuočių vartotojams grąžinti gaminių, už kurių pakuotę nustatytas užstatas, pardavimo metu sumokėtą užstatą, o gamintojams ir (ar) importuotojams grąžinti daugkartines pakuotes, kad jos būtų pakartotinai panaudotos.

8. Teismas nustatė, kad ieškovė neprekiauja atsakovės produkcija, tačiau, vykdydama jai Įstatymo 8 straipsnio 1 ir 3 dalyse nustatytas pareigas, per ieškovei priklausančiose parduotuvėse esančius taromatus surenka atsakovės išleistas pakartotinio naudojimo pakuotes (butelius) ir dėl to patiria atsakovės išleistų pakartotinio naudojimo pakuočių (butelių) surinkimo išlaidų.

9. Įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtinta viena iš pagrindinių pakuočių gamintojų pareigų apmokėti visas dalyvavimo užstato už vienkartines pakuotes sistemoje išlaidas, susijusias su užstato sistemoje surenkamų vienkartinių pakuočių atliekų sutvarkymu ir užstato už vienkartines pakuotes sistemos administravimu.

10. Pakartotinio naudojimo butelių surinkimo išlaidų dydį nustato užstato už daugkartines pakuotes sistemos administratorius, t. y. VšĮ „Desa“, kuri yra įsteigta Lietuvos Respublikoje veikiančių alaus gamintojų – UAB „Švyturys-Utenos alus“, UAB „Kalnapilio-Tauro grupė“, AB „Ragutis“ (dabar AB „Volfas Engelman“), AB „Kauno alus“ bei Čygo-Kalkio TŪB „Rinkuškiai“. Įstatymo 11¹ straipsnio 2 punktas nustato, kad būtent užstato už daugkartines pakuotes sistemos administratorius turi pareigą organizuoti daugkartinių pakuočių tvarkymo išlaidų padengimą tokių pakuočių pardavėjams.

11. VšĮ „Desa“ 2015 m. gruodžio 11 d. raštu Nr. 1509 „Dėl kompensacijos už pakartotinio naudojimo butelių surinkimo prekybos vietose tarifo dydžio keitimo nuo 2016 m. vasario 1 d.“ nustatė, kad tiekėjas (nagrinėjamos civilinės bylos atveju – atsakovė) kompensuoja pirkėjui (nagrinėjamos civilinės bylos atveju – ieškovei) pakartotinio naudojimo butelių surinkimo išlaidas, sumokėdamas 0,015 Eur plius PVM už kiekvieną pirkėjų grąžintą pakartotinio naudojimo pakuotę (butelį) ir papildomai 0,013 Eur (plius PVM) už kiekvieną grąžintą pakartotinio naudojimo butelį, naudojant taromatus su presavimo funkcija, pagal kartą per mėnesį pateikiamą ataskaitą.

12. Teismas pripažino ieškovės teisę gauti per jos administruojamus taromatus ginčo laikotarpiu (nuo 2016 m. vasario mėn. iki 2017 m. rugsėjo 14 d.) surinktų 611 724 vnt. atsakovės išleistų pakartotinio naudojimo pakuočių (butelių) surinkimo išlaidų atlyginimą iš atsakovės. Šią išvadą teismas grindė Įstatyme įtvirtinta ieškovės prievole surinkti visas pakuotes, už kurias nustatytas užstatas, ir grąžinti užstatą, nepaisant to, ar ieškovė parduoda gaminius, supakuotus į tapačią pakuotę, ar ne (Įstatymo 8 straipsnio 3 dalis), ir dėl to atsiradusiomis ieškovės išlaidomis (nurodytas kiekis butelių ieškovės lėšomis buvo išimamas iš taromatų, rūšiuojamas, saugomas ir t. t.).

13. Teismas nurodė, kad toks aiškinimas atitinka ir VšĮ „Desa“ 2015 m. gruodžio 11 d. rašte Nr. 1509 „Dėl kompensacijos už pakartotinio naudojimo butelių surinkimo prekybos vietose tarifo dydžio keitimo nuo 2016 m. vasario 1 d.“ 2 punkto b. 1 papunktyje nustatytą tvarką, pagal kurią pirkėjas (nagrinėjamos civilinės bylos atveju – ieškovė), gavęs iš USAD ataskaitą apie tiekėjo naudojantis taromatais su kompaktoriais surinktus butelius, papildomai išrašo tiekėjui (nagrinėjamos civilinės bylos atveju – atsakovei) PVM sąskaitą faktūrą ir joje nurodo paslaugos pavadinimą („automatizuoto butelių surinkimo infrastruktūros mokestis, surenkant pakartotinio naudojimo butelius“), taromatais su kompaktoriais surinktų butelių skaičių, mokestį už surinktos pakuotės vieneto surinkimą (0,013 Eur), bendrą paslaugos apmokestinamąją vertę ir PVM. Ši nuostata reiškia, kad sąskaita išrašoma už taromatais su kompaktoriais surinktų butelių skaičių, priešingai nei to paties rašto 2 punkto a.1 papunktyje nurodyti mokesčiai (0,015 Eur mokestis už grąžinamo pakuotės vieneto surinkimą ir 0,10 Eur grąžinamas depozitas), kurie išrašomi tik už depozitinių butelių grąžinamą kiekį.

14. Teismas nesivadovavo VšĮ „Desa“ 2018 m. balandžio 13 d. rašte suformuluotu išaiškinimu, kad pirkėjas, gavęs iš USAD ataskaitą apie tiekėjo naudojantis taromatais su kompaktoriais surinktus bendro naudojimo (BBH) butelius,

papildomas 2.1 punkte minimas PVM sąskaitas faktūras išrašo tiems tiekėjams (gamintojams ar importuotojams), kurie tuo laikotarpiu (už kurį pateikiami USAD duomenys) realiai šiuos butelius pasiėmė, t. y. kuriems realiai buvo grąžinti bendro naudojimo buteliai. Kadangi nurodytu raštu buvo pakeista ankstesniu VšĮ „Desa“ 2015 m. gruodžio 11 d. raštu Nr. 1509 nustatyta tvarka, jis negali būti taikomas iki jos priėmimo tarp ginčo šalių susiklosčiusiems teisiniams santykiams.

15. Todėl pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtinta gamintojo pareiga apmokėti visas dalyvavimo užstato sistemoje išlaidas, pripažino, kad atsakovė privalo padengti ieškovei per taromatus surinktų visų 611 724 vnt. pakartotinio naudojimo pakuočių (butelių) surinkimo mokesčius.

16. Teismas ieškovės veiksmus, kai per jos administruojamus taromatus surinktas atsakovės išleistų pakartotinio naudojimo pakuočių (butelių) kiekis (t. y. 546 668 vnt.) buvo perduotas kitiems gamintojams, laikė neatitinkančiu įstatymo reikalavimų (Įstatymo 2 straipsnio 28 dalis). Tačiau nesant pareikšto savarankiško atsakovės reikalavimo, kad ieškovė grąžintų jai visus per taromatus surinktus butelius arba kompensuotų dėl jų negrąžinimo patirtus nuostolius, teismas dėl to plačiau nepasisakė ir nevertino, dėl kurios iš ginčo šalių kaltės nevyko sklandus per taromatus surinktų pakartotinio naudojimo pakuočių (butelių) perdavimas (grąžinimas).

17. Pirmosios instancijos teismas galutiniu sprendimu ieškovės prašomą priteisti 9622,44 Eur išlaidų atlyginimą sumažino 58,08 Eur dydžio suma, nes nustatė, kad ši suma pagal 2017 m. rugsėjo 4 d. išrašytą PVM sąskaitą faktūrą Nr. IKI CB175961 yra priteista iš atsakovės Kauno apylinkės teismo 2017 m. spalio 19 d. preliminariu sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. e2-27725-959/2017, ir jau yra sumokėta.

18. Kauno apygardos teismas 2019 m. vasario 11 d. nutartimi pakeitė Kauno apylinkės teismo 2018 m. liepos 30 d. galutinį sprendimą: priteisė ieškovei iš atsakovės 1023,33 Eur skolos, 6 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2017 m. rugsėjo 19 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir išsprendė bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą.

19. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, susiedamas atsakovės pareigą sumokėti automatizuotų butelių surinkimo infrastruktūros mokestį tik su ieškovės pareigos surinkti butelius įvykdymu ir neatsižvelgdamas į tai, kad ieškovė neįvykdė pareigos surinktus 546 668 vnt. daugkartinio naudojimo butelių grąžinti atsakovei ir jau neturi tokios galimybės, nes juos perdavė kitiems gamintojams, neteisingai pritaikė materialiosios teisės normas.

20. Įstatymo 7 ir 8 straipsniai, reglamentuodami užstato dalyvių teises ir pareigas, nenustato tvarkos, kuri reglamentuotų užstato sistemoje dalyvaujančių asmenų tarpusavio pareigų vykdymo tvarką. Todėl šios teisės normos turėtų būti aiškinamos sistemiškai su užstatą reglamentuojančiomis teisės normomis.

21. Pagal Įstatymo 2 straipsnio 27 punktą, užstatas yra pinigų suma, pateikta už gaminio pakuotę, siekiant užtikrinti, kad pakuotės ar jų atliekos būtų grąžintos gamintojui ir (ar) importuotojui ir naudojamos pakartotinai ar tvarkomos vadovaujantis šio įstatymo 3 straipsnyje nustatytais pakuočių atliekų tvarkymo prioritetais. Įstatymas įpareigoja atsakovę imti užstatą iš pakuočių platintojų ar pakuočių pardavėjų ir jį grąžinti pakuočių pardavėjams, kai šie grąžina pakuotes, jeigu tiekia Lietuvos Respublikos vidaus rinkai gaminius, supakuotus į daugkartinę pakuotę, kuriai taikoma užstato už daugkartines pakuotes sistema (Įstatymo 11 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, sistemiškai aiškindamas šią normą kartu su Įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatomis dėl atsakovės pareigos mokėti automatizuotų butelių surinkimo infrastruktūros mokestį, padarė išvadą, kad mokėjimai turi būti atliekami pakuočių pardavėjams grąžinus pakuotes gamintojams ir importuotojams. Kitoks teisės normų aiškinimas būtų neteisingas, nukreiptas tik vieno užstato sistemos dalyvio naudai bei nepasiektų tikslų grąžinti pakuotę gamintojui ir (ar) importuotojui, nes pakuotės pardavėjas gautų apmokėjimą jų negrąžinęs.

22. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad pirmosios instancijos teismas padarė proceso teisės normų pažeidimą, nes skundžiamame sprendime nepateikė argumentų dėl byloje liudytoju apklausto VšĮ „Desa“ direktoriaus S. Galadausko parodymų vertinimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CPK) 185 straipsnis). Šis liudytojas paaiškino dėl užstato už daugkartines pakuotes sistemos administratorės VšĮ „Desa“ 2015 m. gruodžio 11 d. ir 2018 m. balandžio 13 d. išaiškinimų dėl pakartotinio naudojimo pakuočių surinkimo ir jo išlaidų apmokėjimo, kuriuos, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas neteisingai išaiškino.

23. Apeliacinės instancijos teismas pabrėžė, kad VšĮ „Desa“ 2015 m. gruodžio 11 d. ir 2018 m. balandžio 13 d. išaiškinimuose, kurie buvo duodami Lietuvos prekybos įmonėms, vykdančioms prievolę surinkti pakartotino naudojimo

butelius, buvo nurodyta tvarka, kurios turėjo laikytis kiekvienas pardavėjas, reikalaudamas iš gamintojo kompensuoti jam daugkartinių pakuočių surinkimo išlaidas.

24. VšĮ „Desa“ 2015 m. gruodžio 11 d. išaiškinimo 2 punkte nurodyta, kad gamintojas (tiekėjas) kompensuoja pardavėjui (pirkėjui) pakartotinio naudojimo butelių surinkimo išlaidas, papildomai sumokėdamas ginčo 0,013 Eur plius PVM automatizuoto butelių surinkimo infrastruktūros mokestį už kiekvieną grąžintą butelį, naudojant taromatus su presavimo funkcija pagal kartą per mėnesį pateiktą ataskaitą (2 punkto b papunktis). Išaiškinimo a.1 ir b. 1 papunkčiai tik detalizuoja to paties išaiškinimo 2 punkto a ir b papunkčius, kuriuose neginčijamai yra nurodyta, jog tiekėjas (gamintojas) kompensuoja pardavėjui išlaidas, turėtas už jam grąžintų pakartotinio naudojimo pakuočių kiekvieno vieneto surinkimą. Išaiškinime pabrėžta, kad sąskaita už surinkimo išlaidas išrašoma tik grąžinant (perduodant) butelius. Šio išaiškinimo 2 punkto a.1 ir b. 1 papunkčiuose nurodyta, kokie duomenys turi būti nurodyti PVM sąskaitose faktūrose, ir pažymėta, kad papildomą sąskaitą dėl 0,013 Eur automatizuoto butelių surinkimo infrastruktūros mokesčio, surenkant pakartotinio naudojimo butelius, pardavėjas gali išrašyti tik gavęs iš USAD ataskaitą apie tiekėjo (gamintojo) surinktus butelius naudojantis taromatais su kompaktoriais. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi šio išaiškinimo turinį, padarė išvadą, kad jame yra aiškiai įtvirtinta sąlyga, jog sąskaitos išrašomos tik po to, kai gamintojui grąžinami (perduodami) daugkartinio naudojimo buteliai.

25. VšĮ „Desa“ 2018 m. rugpjūčio 13 d. rašto 2.1.1 punkte nurodyta, kad papildomas PVM sąskaitas faktūras pardavėjas išrašo tiekėjams (gamintojams), kurie tuo laikotarpiu, už kurį pateikiami USAD duomenys, realiai pasiėmė bendro naudojimo butelius (kuriems šie buteliai realiai buvo grąžinti). Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismu, kad šio išaiškinimo negalima taikyti tarp ginčo šalių susiklosčiusiems santykiams, tačiau pabrėžė, kad jame nurodyta tvarka, kuria mokamas 0,013 Eur infrastruktūros mokestis, liko tokia pati, kaip ir nurodyta VšĮ „Desa“ 2015 m. gruodžio 11 d. rašte, kai pardavėjas gali išrašyti gamintojui PVM sąskaitą už surinkimo išlaidas tik grąžindamas (perduodamas) butelius.

26. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl ginčo buvo padarytos neįvertinus byloje surinktų įrodymų visumos, t. y. nepasisakius dėl 2018 m. liepos 10 d. teismo posėdyje kaip liudytojo apklausto VšĮ „Desa“ direktoriaus S. Galadausko parodymų vertinimo, kuris paaiškino, kad reikalauti iš atsakovės sumokėti automatizuotų butelių surinkimo infrastruktūros mokestį ieškovė galėjo tik grąžinusi daugkartinio naudojimo universalias (BBH) pakuotes (butelius), kaip ir buvo nurodyta 2015 m. gruodžio 11 d. išaiškinime. Šis liudytojas patvirtino, kad, ieškovei neperdavus (atsakovei nepasiėmus) BBH butelių, jis dalyvavo surandant kitus gamintojus, kuriems ieškovė ir perdavė atsakovės daugkartinio naudojimo butelius. Kadangi kitas gamintojas gavo naudą, įgydamas galimybę butelius panaudoti pakartotinai, todėl atsakovė neturi pareigos atsiskaityti už jai neperduotus butelius.

27. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad ta pirmosios instancijos teismo galutinio sprendimo dalis, kuria iš atsakovės priteistas 0,013 Eur plius PVM infrastruktūros mokestis už jai neperduotus 546 668 vnt. daugkartinių universalių (BBH) pakuočių (butelių), yra neteisinga, todėl pakeistina. Teismas skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu priteistą 9622,44 Eur skolą sumažino iki 1023,33 Eur, skaičiuodamas ją nuo atsakovei grąžinto daugkartinio naudojimo pakuočių (butelių) skaičiaus (65 056 vnt. x 0,013 Eur = 845,73 Eur + 177,60 Eur (845,73 Eur x 21 proc. PVM).


28. Ieškovė kasaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2019 m. vasario 11 d. nutartį ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2018 m. liepos 30 d. galutinį sprendimą. Kasacinį skundą grindžia šiais argumentais:

28.1. Apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas, kad gamintojas ir (arba) importuotojas turi pareigą atlyginti pakuočių pardavėjui daugkartinių pakuočių tvarkymo išlaidas tik tada, kai šios pakuotės yra jam grąžinamos, netinkamai aiškino Įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir kitas šio įstatymo nuostatas:

28.1.1. teismas nepagrįstai sutapatino užstato už pakuotę ir jo grąžinimo procesą su daugkartinio naudojimo pakuočių tvarkymo išlaidų atlyginimu bei nepagrįstai taikė tą patį režimą dviem skirtingiems mokesčiams;

28.1.2. įgyvendinant Atliekų tvarkymo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą atliekų prevencijos ir tvarkymo prioritetą bei „gamintojo atsakomybės“ principą, gamintojas ir (arba) importuotojas yra atsakingas už jo vidaus rinkai tiekiamų pakuočių poveikį aplinkai per visą ciklą nuo gamybos iki saugaus atliekų sutvarkymo, įskaitant surinkimo, vežimo, perdirbimo, naudojimo ir šalinimo sistemos organizavimą ir (ar) finansavimą, nustatytų gaminių ir pakuočių

atliekų tvarkymo užduočių vykdymą, informacijos apie gaminius, pakuotes ir jų atliekų tvarkymą teikimą šių gaminių naudotojams ir atliekų tvarkytojams, grąžinamų produktų ir juos panaudojus susidarančių atliekų priėmimą, tvarkymą ir finansinę atsakomybę už tokią veiklą (Valstybinio atliekų tvarkymo 2014–2020 metų plano, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 12 d. nutarimu Nr. 519 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. balandžio 16 d. nutarimo Nr. 366 redakcijos), 68, 69 punktai);

28.1.3. tiek „gamintojo atsakomybės“ principas, tiek Įstatymo 7 straipsnis įpareigoja atsakovę, kaip gamintoją ir (arba) importuotoją, finansuoti atliekų tvarkymo išlaidas. Šios išlaidos susidaro ieškovei tvarkant iš vartotojų priimtas daugkartines pakuotes, už kurias nustatytas užstatas: jas išrūšiuojant pagal gamintojus ir (arba) importuotojus, sudedant į dėžes, saugant, kol gamintojas ir (arba) importuotojas jas pasiims;

28.1.4. pakuotės atliekų tvarkymo mokestis, kuris nustatomas atsižvelgiant į daugkartinės pakuotės užstato administratorės VšĮ „Desa“ nustatytus prekybos vietose iš vartotojų surinktos daugkartinės pakuotės tvarkymo įkainius, yra atlygis prekybininkui, kaip tarpininkui tarp pakuotes grąžinančio vartotojo ir gamintojo ir (arba) importuotojo, už suteiktas daugkartinių pakuočių tvarkymo paslaugas, kurias jis privalo suteikti pagal Įstatymo nustatytą teisinį reglamentavimą ir nėra susijęs su daugkartinių pakuočių grąžinimu gamintojui ir (arba) importuotojui.

28.2. Apeliacinės instancijos teismas atmetė ieškovės reikalavimą nepagrįstai neįvertinęs, kad atsakovė, kaip gamintoja ir (arba) importuotoja, nesąžiningai vengė vykdyti savo įstatymu nustatytą pareigą pačiai ar per kitus asmenis pasiimti ieškovės, kaip pakuočių pardavėjos, surinktas pakuotes. Be to, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai perkėlė atsakovės neteisėto neveikimo pasekmes ieškovei, konstatuodamas, kad, gamintojui ir (arba) importuotojui nevykdant pareigos atsiimti butelius, pakuočių pardavėjas turi kreiptis į teismą dėl pakuočių sandėliavimo išlaidų atlyginimo, bet ne išrašyti sąskaitas faktūras už neperduotas daugkartinio naudojimo pakuotes (butelius). Toks aiškinimas prieštarauja protingumo principui bei neužtikrina apdairaus ir efektyvaus veikimo verslo srityje, kaip kad nagrinėjamu atveju, kai dėl atsakovės neatsiimtų daugkartinio naudojimo pakuočių priėmimo buvo susitarta su kitais pakuočių gamintojais, kartu įgyvendinant pagrindinį atliekų prevencijos ir tvarkymo prioritetą – pakartotinį produktų, tapusių atliekomis, panaudojimą.

29. Atsakovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti ir Kauno apygardos teismo 2019 m. vasario 11 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimą į kasacinį skundą grindžia šiais argumentais:

29.1. Bylą išnagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas, skundžiamoje nutartyje sistemiškai aiškindamas Įstatymo 11 straipsnio 1 dalį bei 7 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatas dėl atsakovės pareigos sumokėti automatizuotų butelių surinkimo infrastruktūros mokestį, priėjo prie pagrįstos ir teisėtos išvados, jog mokėjimai atliekami pakuočių pardavėjui grąžinus pakuotes gamintojui ir importuotojui.

29.2. Daugkartinio naudojimo universalioji (BBH) pakuotė, dėl kurios šioje byloje tarp šalių ir kilo ginčas, pati savaime yra vertinga, nes gamintojo yra naudojama ne vieną kartą. Taigi daugkartinio naudojimo buteliai negali būti prilyginami pakuočių atliekoms.

29.3. Pagal Įstatymo 2 straipsnio 28 punktą, užstato sistemos tikslas yra pakuočių vartotojams grąžinti gaminių, už kurių pakuotę nustatytas užstatas, pardavimo metu sumokėtą užstatą, o gamintojams ir (ar) importuotojams grąžinti daugkartines pakuotes, kad jos būtų pakartotinai panaudotos. Todėl užstato sistemos esmė ir vienas iš prioritetinių tikslų bei veikimo principų yra siekis, kad gamintojams būtų grąžintos (sugrįžtų) išrūšiuotos daugkartinės pakuotės, ir už tai gamintojai privalo kompensuoti pardavėjams šių pakuočių surinkimo per taromatus bei išrūšiavimo išlaidas, priešingu atveju daugkartinių pakuočių užstato sistema netektų prasmės. Taigi, kaip teisingai konstatavo apeliacinės instancijos teismas, pakuotės turi būti grąžintos gamintojui, kad jis šias pakuotes turėtų galimybę pakartotinai panaudoti pagal paskirtį.

29.4. Daugkartinio naudojimo pakuočių užstato sistema veikia grąžinimo principo pagrindu, kurį įgyvendinus atsiranda pardavėjo teisė reikalauti iš gamintojo atlyginti jo išleistų ir jam grąžintų daugkartinio naudojimo pakuočių surinkimo per taromatus išlaidas, o gamintojui – pareiga tokias pardavėjo išlaidas kompensuoti. Apeliacinės instancijos teismas visiškai pagrįstai konstatavo, kad mokėjimai atliekami būtent pakuočių pardavėjui grąžinus pakuotes gamintojui ar importuotojui.

29.5. VšĮ „Desa“ 2015 m. gruodžio 11 d. išaiškinimo 2 punkte nurodė, kad gamintojas (tiekėjas) kompensuoja pardavėjui (pirkėjui) pakartotinio naudojimo butelių surinkimo išlaidas, papildomai sumokėdamas 0,013 Eur plius PVM automatizuoto butelių surinkimo infrastruktūros mokestį už kiekvieną grąžintą butelį, naudojant taromatus su presavimo funkcija pagal kartą per mėnesį pateiktą ataskaitą (2 punkto b papunktis). Kaip teisingai nustatė apeliacinės instancijos teismas, minėtame išaiškinime pabrėžta, kad sąskaita už surinkimo išlaidas išrašoma tik grąžinant (perduodant) butelius.

Taigi, teismas padarė visiškai pagrįstą išvadą, jog 2015 m. gruodžio 11 d. išaiškinime yra aiškiai įtvirtinta sąlyga, kad sąskaitos išrašomos tik gamintojui grąžinus (pasiėmus) daugkartinio naudojimo butelius. Išsamiai ir visapusiškai bylą išnagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas visiškai pagrįstai nustatė, jog 2018 m. balandžio 13 d. VšĮ „Desa“ raštas neprieštarauja 2015 m. gruodžio 11 d. išaiškinimui bei Įstatymo 11 straipsnio 1 daliai, kuri pareigą grąžinti užstatą pakuočių pardavėjams taip pat sieja su pakuočių grąžinimu.

29.6. Byloje nėra duomenų, kad atsakovė būtų atsisakiusi ar kitaip vengusi priimti pakuotes iš ieškovės ar kad ieškovė būtų sudariusi sąlygas atsakovei tarą atsiimti ginčo ar vėlesniu laikotarpiu. Kita vertus, byloje neginčijamai nustatyta, kad atsakovei nebuvo perduota visa per taromatus surinkta tara, nes, nesusitarus su atsakove dėl likusios dalies perdavimo, ta dalis buvo perduota kitiems alaus gamintojams, kurie ją priėmė. Taigi, ieškovė net ir objektyviai negalėjo perduoti pakuočių atsakovei, o atsakovė – atsiimti jų iš ieškovės, kadangi ieškovė minėtus 546 668 vnt. daugkartinių universalių (BBH) pakuočių (butelių) perdavė kitam alaus gamintojui – UAB „Kalnapilio-Tauro“ grupei.

29.7. Ieškovė Įstatymo nustatyta tvarka turi teisę reikšti reikalavimą dėl 8599,11 Eur sumos sumokėjimo subjektui, kuriam ir perdavė 546 668 vnt. daugkartinių universalių (BBH) pakuočių (butelių), t. y. UAB „Kalnapilio-Tauro“ grupei. Vien tai, kad ieškovė reiškia reikalavimą dėl 8599,11 Eur sumos sumokėjimo ne tam subjektui, t. y. ne tam, kam perdavė pakuotes (butelius), jokiu būdu negali reikšti, jog ieškovė patyrė nuostolių.

Teisėjų kolegija



Dėl daugkartinių pakuočių tvarkymo išlaidų padengimo tvarkos pakuočių pardavėjams

30. Europos Sąjungos lygmenyje pakuočių tvarkymą reglamentuoja 1994 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 94/62/EB dėl pakuočių ir pakuočių atliekų (toliau – ir Direktyva 94/62/EB), taip pat 2004 m. vasario 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2004/12/EB, iš dalies keičianti Direktyvą 94/62/EB dėl pakuočių ir pakuočių atliekų (toliau – Direktyva 2004/12/EB).

31. Vienas iš pagrindinių Direktyvos 94/62/EB tikslų – apsaugoti aplinką nuo pakuočių ir pakuočių atliekų poveikio ir tą poveikį sumažinti, taip užtikrinant aukštą aplinkosaugos lygį (preambulės pirmoji konstatuojamoji dalis, 1 straipsnio 1 dalis). Direktyvos 94/62/EB 1 straipsnio 2 dalis nustato, kad šiuo tikslu direktyvoje nustatomos priemonės, skirtos svarbiausia tam, kad nebūtų gaminamos pakuočių atliekos ir būtų taikomi papildomi pagrindiniai principai, tarp jų pakartotinis pakuočių naudojimas, perdirbimas ir kitos pakuočių atliekų utilizavimo formos.

32. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl daugkartinių pakuočių tvarkymo išlaidų, kurios atsirado siekiant užtikrinti pakartotinį pakuočių panaudojimą, padengimo šias išlaidas patyrusiam pakuočių pardavėjui.

33. Pakartotinio pakuočių naudojimo atžvilgiu Direktyvos 94/62/EB 5 straipsnyje įtvirtinta galimybė valstybėms narėms, nepažeidžiant Sutarties, skatinti tokių pakuočių, kurias galima pakartotinai naudoti nekenkiant aplinkai, pakartotinio naudojimo sistemas.

34. Pažymėtina, kad Direktyva 94/62/EB nereglamentuoja priemonių, teikiančių pirmenybę pakartotiniam pakuočių panaudojimui, organizavimo bei neatlieka šioje srityje priimtų nacionalinių priemonių derinimo. Šios direktyvos tikslus atitinkančių pakuočių tvarkymo sistemų, užtikrinančių pakartotinį pakuočių panaudojimą, sukūrimas priskirtas kiekvienos valstybės narės diskrecijai. Šią išvadą patvirtina ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, kuris savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad Direktyvos 94/62/EB 5 straipsnis išsamiai nesuderina nacionalinių sistemų, skirtų pakartotiniam pakuočių naudojimui skatinti (žr. ESTT 2004 m. gruodžio 14 d. sprendimo byloje Radlberger Getränkegesellschaft mbH & Co. ir S. Spitz KG prieš Land Baden-Württemberg, C-309/02, 56 punktą; 2004 m. gruodžio 14 d. sprendimo byloje Europos Bendrijų Komisija prieš Vokietijos Federacinę Respubliką, C-463/01, 44 punktą).

35. Pagal minėtos direktyvos 7 straipsnio 1 dalį, valstybės narės imasi reikiamų priemonių garantuoti, kad būtų sudarytos sistemos, užtikrinančios ne tik tai, kad panaudotos pakuotės ir (ar) pakuočių atliekos būtų grąžinamos ir (ar) surenkamos iš vartotojų, kitų galutinių naudotojų ar iš atliekų srauto ir kad joms būtų pritaikyti tinkamiausi atliekų

tvarkymo būdai, bet ir tai, kad pakuotės ir (ar) surinktos pakuočių atliekos būtų naudojamos, pakartotinai naudojamos ir perdirbamos (Direktyvos 94/62/EB 7 straipsnio 1 dalies a ir b punktai).

36. Remiantis Direktyvos 94/62/EB 15 straipsnio 2 dalyje įtvirtintu reglamentavimu, Taryba yra įgaliojama priimti ekonominius instrumentus, skatinančius šios direktyvos tikslų įgyvendinimą, o jei tokie instrumentai nepriimami – priemonių, reikalingų šiems tikslams įgyvendinti, gali imtis valstybės narės, kurios tai darydamos turi laikytis Bendrijos aplinkosaugos principų, inter alia (be kita ko), principo „teršėjas moka“ bei prievolių, atsirandančių iš Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo, kaip pirminės teisės šaltinio.

37. Direktyvos 94/62/EB 15 straipsnyje minimas principas „teršėjas moka“, kaip vienas iš pagrindinių ES politikos aplinkos apsaugos srityje principų, yra įtvirtintas Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 191 straipsnio 2 dalyje, o jo turinys detalizuojamas konkrečiuose antrinės teisės aktuose. Remiantis minėtu principu, finansinė atsakomybė tenka subjektui, kurio veikla sukėlė žalą arba neišvengiamą tokios žalos grėsmę. Principo „teršėjas moka“ turinys apima ne tik teršimo prevencijos ir kontrolės priemones (pavyzdžiui, priemonės mokesčių už aplinkos teršimą srityje) bei atsakomybės už aplinkai padarytą žalą atlyginimo sritį, bet ir priemones, skirtas tam, kad būtų galima kontroliuoti pakuočių poveikį aplinkai per visą jų būvio ciklą, tokiu būdu išplečiant gamintojų ir importuotojų atsakomybės ribas.

38. Lietuvos Respublikoje pakuočių (įskaitant ir daugkartinių pakuočių) apskaitos, ženklinimo, surinkimo, naudojimo reikalavimus, taip pat gamintojų, importuotojų, pardavėjų, vartotojų atliekų tvarkytojų teises ir pareigas tvarkant pakuotes nustato Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymas. Šiuo Įstatymu buvo įgyvendinta 1994 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 94/62/EB ir kitos ją iš dalies keičiančios Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (Įstatymo 1 straipsnio 3 dalis, 2 priedas).

39. Įstatymų leidėjas Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtindamas pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo prioritetus, pakartotinį pakuočių naudojimą išskyrė kaip vieną iš svarbiausių prioritetų, kuris pagal savo svarbą yra išsidėstęs po pakuočių atliekų prevencijos priemonių, skirtų pakuočių atliekų susidarymui mažinti, naudojimo.

40. Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo 7 straipsnio 2 dalis nustato, kad pakuotes ir supakuotus gaminius Lietuvos Respublikos vidaus rinkai tiekiantys gamintojai ir importuotojai privalo imtis visų priemonių, kad tuščios prekinės, grupinės, transporto pakuotės ir šių pakuočių atliekos būtų tvarkomos vadovaujantis šio įstatymo 3 straipsnyje nustatytais prioritetais. Be to, to paties straipsnio 3 dalis nustato, kad gamintojai ir importuotojai privalo Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo nustatyta tvarka mokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis, jeigu nevykdo Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytų pakuočių atliekų tvarkymo užduočių.

41. Įstatymų leidėjas daugkartinį pakuočių naudojimą (arba pakartotinį naudojimą) apibrėžia kaip operaciją, kai pakuotės (sukonstruotos taip, kad naudojimo laikotarpiu galima būtų transportuoti daugiau nei vieną kartą) yra vėl pripildomos naudojant pripildant reikalingus papildomus rinkoje esančius produktus ar jų nenaudojant ar panaudojamos tam pačiam tikslui, kuriam jos buvo pagamintos (Įstatymo 2 straipsnio 2 dalis), o daugkartinę pakuotę – kaip pakuotę, kuri yra skirta naudoti pagal paskirtį daugiau nei vieną kartą (Įstatymo 2 straipsnio 2 1 dalis). Jei tokios daugkartinės pakuotės daugiau nebenaudojamos pagal paskirtį, jos tampa pakuočių atliekomis (Įstatymo 2 straipsnio 2 dalis).

42. Pakartotinį pakuočių naudojimą visų pirma užtikrina visuma priemonių, skirtų daugkartinių pakuočių sutvarkymui, apimančiam jų surinkimą (paėmimą iš vartotojų, rūšiavimą) bei grąžinimą gamintojui ar importuotojui. Efektyvų daugkartinių pakuočių tvarkymo sistemos veikimą užtikrina užstato už daugkartines pakuotes sistema. Remiantis Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo 1 straipsnio 28 dalimi, užstato sistema – visuma organizacinių, administracinių, finansinių, informacinių ir kitų priemonių, įgyvendinamų užstato sistemos administratoriaus, siekiant, kad pakuočių vartotojams būtų grąžintas gaminių, už kurių pakuotę nustatytas užstatas, pardavimo metu sumokėtas užstatas, gamintojams ir (ar) importuotojams grąžintos daugkartinės pakuotės būtų pakartotinai panaudotos, o vienkartinių pakuočių atliekos būtų sutvarkytos vadovaujantis šio įstatymo 3 straipsnyje nustatytais pakuočių atliekų tvarkymo prioritetais. Užstatas – pinigų suma, pateikta už gaminio pakuotę siekiant užtikrinti, kad pakuotės ar jų atliekos bus grąžintos gamintojui ir (ar) importuotojui ir naudojamos pakartotinai ar tvarkomos vadovaujantis šio įstatymo 3 straipsnyje nustatytais pakuočių atliekų tvarkymo prioritetais (Įstatymo 1 straipsnio 27 dalis). Taigi užstato ir užstato už daugkartines pakuotes sistemos tikslas yra užtikrinti, kad daugkartinė pakuotė būtų grąžinta gamintojui ir (ar) importuotojui tam, kad ji galėtų būti vėl pakartotinai panaudojama.

43. Užstato sistemos veikimą užtikrina jos dalyviai (gamintojai, importuotojai, pakuočių pardavėjai, pakuočių vartotojai bei užstato sistemos administratorius), įgyvendindami jiems teisės aktais nustatytas ar kitu teisiniu pagrindu atsiradusias teises ir pareigas. Atsakovė šioje byloje yra prekių, tiekiamų daugkartinėse pakuotėse, gamintoja (Įstatymo 2 straipsnio 4 dalis), o ieškovė – pakuočių pardavėja (Įstatymo 2 straipsnio 17 dalis), kuri, vykdydama įstatymo jai nustatytą pareigą, surinko daugkartines pakuotes iš vartotojų.

44. Daugkartinių pakuočių tvarkymo procese susiklosto sudėtingi kompleksiniai teisiniai santykiai: tarp gamintojų ir (ar) importuotojų bei pardavėjų – dėl prekės su daugkartine pakuote tiekimo, užstato už daugkartinę pakuotę paėmimo ir grąžinimo; tarp pardavėjų ir vartotojų – dėl prekės su daugkartine pakuote pirkimo–pardavimo, sumokant produkto kainą ir užstatą už daugkartinę pakuotę, daugkartinės pakuotės ir užstato už daugkartinę pakuotę grąžinimo; tarp pardavėjų ir gamintojų ir (ar) importuotojų – dėl daugkartinės pakuotės surinkimo ir grąžinimo bei išlaidų, susijusių su daugkartinės pakuotės tvarkymu, padengimo pardavėjams; tarp gamintojų ir (ar) importuotojų ir (ar) pardavėjų bei užstato už daugkartines pakuotes sistemos administratoriaus – dėl daugkartinės pakuotės tvarkymo išlaidų padengimo organizavimo ir kt. Visi šie teisiniai santykiai gali atsirasti skirtingu teisiniu pagrindu (įstatymo, sutarties, kitu teisiniu pagrindu, pvz., steigiant tam tikrą juridinį asmenį ir pan.).

45. Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo 8 straipsnis reguliuoja pakuočių pardavėjų pareigas užstato sistemoje, įskaitant pareigą priimti daugkartines pakuotes iš vartotojų, už kurias nustatytas užstatas, ir grąžinti šį užstatą vartotojams, nepaisant to, ar parduoda gaminius, supakuotus į tapačią pakuotę, ar ne (Įstatymo 8 straipsnio 3 dalis). Akivaizdu, kad Įstatymo nustatytų pareigų, susijusių su užstato sistemos funkcionavimu, vykdymas sukelia papildomų sąnaudų pakuočių pardavėjams. Tačiau į paties užstato dydį daugkartinių pakuočių tvarkymo išlaidų padengimas nėra įtrauktas.

46. Nors Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatyme eksplicitiškai nėra įtvirtinta gamintojo ir (ar) importuotojo pareiga apmokėti daugkartinių pakuočių tvarkymo išlaidas (Įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtinta gamintojų ir importuotojų pareiga apmokėti išlaidas eksplicitiškai apima tik vienkartinių pakuočių atliekų tvarkymo išlaidų apmokėjimą), vis dėlto šios nutarties 40 punkte aptartas Įstatymo 7 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatytas reguliavimas bei principas „teršėjas moka“ leidžia daryti išvadą, kad ši pareiga tenka gamintojui ir importuotojui. Pažymėtina, kad šios pareigos neginčija ir pati atsakovė, gaminanti ir tiekianti prekes, supakuotas į daugkartinę pakuotę. Atsakovė neginčija ir to, kad ieškovė patiria atsakovės išleistų daugkartinio naudojimo pakuočių surinkimo iš vartotojų ir kitų su tuo susijusių jų tvarkymo išlaidų. Atitinkamai ieškovė neginčija VšĮ „Desa“ nustatytų daugkartinės pakuotės surinkimo kompensacijos dydžių. Ieškovė su atsakove nesutaria tik dėl to, už kokį daugkartinių pakuočių kiekį gamintojas turi mokėti kompensaciją už daugkartinės pakuotės tvarkymą – už pardavėjo surinktą daugkartinių pakuočių kiekį ar už pardavėjo fiziškai grąžintą gamintojui daugkartinių pakuočių kiekį.

47. Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymas nustato gamintojų, importuotojų, pardavėjų ir vartotojų teises bei pareigas užstato už daugkartines pakuotes sistemoje: vartotojų pareigą naudotis organizuotomis pakuočių tvarkymo sistemomis, pakuočių pardavėjų pareigą priimti grąžinamas daugkartines pakuotes ir jas grąžinti gamintojams ir (ar) importuotojams, užstato sistemos dalyvių pareigą grąžinti užstatą reikalavimo teisę turintiems subjektams. Iš Įstatymo 8 straipsnio, taip pat 11 straipsnio ir kitų šio Įstatymo nuostatų galima daryti išvadą, kad pardavėjas turi pareigą priimti iš vartotojų jų grąžinamą daugkartinę pakuotę ir ją grąžinti gamintojui ar importuotojui, nepriklausomai nuo to, ar jis parduoda gaminius, supakuotus į tapačią pakuotę, ar ne, o gamintojas ar importuotojas turi pareigą tokią daugkartinę pakuotę priimti. Įstatymas neapibrėžia ir nedetalizuoja šių pareigų turinio (t. y. ar pardavėjo pareiga grąžinti daugkartinę pakuotę gamintojui ar importuotojui reiškia pardavėjo pareigą fiziškai grąžinti pakuotę gamintojui ar importuotojui, ar tik pareigą surinkti, išrūšiuoti daugkartines pakuotes ir pranešti gamintojui ar importuotojui apie surinktą daugkartinių pakuočių kiekį bei sudaryti sąlygas gamintojui ar importuotojui pasiimti pakuotes iš pardavėjo), jų įgyvendinimo tvarkos, vykdant šias pareigas atsiradusių daugkartinių pakuočių tvarkymo išlaidų atlyginimo klausimų, taip pat šių pareigų neįvykdymo pasekmių.

48. Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo 111 straipsnio 2 punktas įtvirtina, kad gaminių, už kurių daugkartinę pakuotę nustatytas užstatas, gamintojai, importuotojai ir pardavėjai gali paskirti užstato už daugkartines pakuotes sistemos administratorių, pavedant jam atlikti daugkartinių pakuočių tvarkymo išlaidų padengimo tokių pakuočių pardavėjams organizavimo funkciją. Ši Įstatymo norma leidžia daryti išvadą, kad, skirtingai nuo teisinio reguliavimo,

susijusio su vienkartinės pakuotės tvarkymu (Įstatymo 7 straipsnio 5 dalies 3 punktas), daugkartinės pakuotės tvarkymo atveju pardavėjai turi teisę pasirinkti, ar veikti kolektyviai ir paskirti užstato už daugkartinės pakuotės sistemos administratorių, ar patiems, veikiant individualiai, užtikrinti Įstatymo 111 straipsnyje nustatytų funkcijų vykdymą. Kolektyvus daugkartinių pakuočių tvarkymo organizavimas suteikia galimybę pakuočių gamintojams, importuotojams ir pardavėjams detalizuoti savo teises ir pareigas, veikiant kaip šiam tikslui įsteigto užstato už daugkartines pakuotes sistemos administratoriaus steigėjams, dalyviams ar pavedimo sutarties pagrindu pavedant minėtam administratoriui organizuoti daugkartinių pakuočių tvarkymą, patiems vykdant visas ar dalį pareigų, susijusių su pakuočių tvarkymu, netampant užstato už daugkartines pakuotes sistemos administratoriaus dalyviais. Individualus daugkartinių pakuočių tvarkymo organizavimas suteikia galimybę pakuočių gamintojams, importuotojams ir pardavėjams detalizuoti savo teises ir pareigas sutartinių teisinių santykių pagrindu.

49. Taigi gamintojų ir importuotojų teisiniai santykiai su pakuočių pardavėjais dėl daugkartinių pakuočių tvarkymo gali būti grindžiami skirtingais teisiniais pagrindais (teisės akto, sutarties, juridinio asmens dalyvio teisių ir pareigų įgyvendinimu ar kt.). Atsižvelgiant į tai, teisinio pagrindo nustatymas, iš kurio ieškovė nagrinėjamu atveju kildina savo, kaip pardavėjos, reikalavimo teisę atsakovei (gamintojai) dėl daugkartinės pakuotės, kuriai taikoma užstato už daugkartines pakuotes sistema, tvarkymo išlaidų padengimo, turi esminę reikšmę sprendžiant kilusį ginčą nagrinėjamoje byloje.

50. Byloje nustatyta, kad penki didžiausi Lietuvos Respublikoje veikiantys alaus gamintojai, įskaitant ir atsakovę, užstato už daugkartines pakuotes sistemai administruoti įsteigė VšĮ „Desa“, veikiančią kaip šios sistemos administratorių. Ieškovė, kuri užstato už daugkartines pakuotes sistemoje veikia kaip pakuočių pardavėja, nėra šio viešojo juridinio asmens dalyvė. Bylą nagrinėję teismai nenustatė bylai teisinę reikšmę turinčių aplinkybių, leidžiančių tinkamai kvalifikuoti, kokiu pagrindu tarp ieškovės, atsakovės ir (ar) užstato už daugkartines pakuotes sistemos administratorės susiklostė teisiniai santykiai dėl daugkartinio naudojimo pakuočių tvarkymo ir dėl šios tvarkymo veiklos turėtų išlaidų apmokėjimo; kaip, kokiu būdu pardavėjui tapo privaloma užstato už daugkartines pakuotes sistemos administratorės VšĮ „Desa“ nustatytas kompensacijos už pakartotinio naudojimo butelių surinkimą dydis ir šios kompensacijos mokėjimo tvarka. Tik nustačius daugkartinio naudojimo pakuočių tvarkymo teisinių santykių atsiradimo teisinį pagrindą, ginčo atveju būtų galima nustatyti pakuočių pardavėjo pareigos grąžinti daugkartinę pakuotę gamintojui ir gamintojo pareigos priimti daugkartinę pakuotę turinį bei šios pareigos įvykdymo (neįvykdymo) faktą.

51. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad tuo atveju, jei būtų nustatyta, jog ginčo šalių daugkartinio naudojimo pakuočių tvarkymo teisiniai santykiai grindžiami sutarties pagrindu (pvz., pardavėjui prisijungus prie užstato už daugkartines pakuotes sistemos administratorės VšĮ „Desa“ patvirtintos tvarkos, kaip standartinių sutarties sąlygų), ginčo šalių pareigų (atitinkamai pakuočių pardavėjo pareigos grąžinti daugkartinę pakuotę gamintojui ir gamintojo pareigos priimti grąžinamą daugkartinę pakuotę) turinys bei atitinkamų pareigų įvykdymo faktas turėtų būti nustatytas remiantis sutarčių aiškinimo principais. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad minėtų daugkartinio naudojimo pakuočių tvarkymo teisinių santykių dalyvių pareigų turiniui bei jų įvykdymo faktui nustatyti gali turėti reikšmės, ar kompensacijos už daugkartinės pakuotės surinkimą dydis apima išlaidų už daugkartinės pakuotės fizinį pristatymą gamintojui padengimą, taip pat kitos aplinkybės: įprasta kitų gamintojų ir importuotojų praktika santykiuose su pardavėjais, įskaitant ir praktiką dėl paties užstato grąžinimo, taip pat tarp ginčo šalių susiklosčiusi praktika dėl užstato grąžinimo ir kompensacijos už pakuočių tvarkymą sumokėjimo kitų pakuočių atžvilgiu.

52. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nenustatė aplinkybių, turinčių teisinę reikšmę ieškovės reikalavimui dėl kompensacijos priteisimo išnagrinėti ir įvertinti. Kadangi šios aplinkybės gali būti nustatytos tik pirmosios instancijos teisme, tai sudaro pagrindą panaikinti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį ir pirmosios instancijos teismo sprendimą, o bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 360 straipsnis). Teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą, turi patikslinti įrodinėjimo dalyką ir pasiūlyti šalims pateikti papildomus įrodymus (CPK 179 straipsnis).

53. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad nagrinėjama byla ir joje keliamas klausimas dėl daugkartinių pakuočių tvarkymo išlaidų atlyginimo gali būti reikšmingi visos užstato už daugkartines pakuotes sistemos funkcionavimui, todėl gali būti tikslinga į nagrinėjamą bylą kaip proceso dalyvį įtraukti valstybės instituciją, atsakingą už pakuočių ir pakuočių atliekų sistemos valdymą, išvadai duoti (CPK 49 straipsnio 3 dalis).


54. Nagrinėjant bylą kasaciniame teisme, buvo gautas ieškovės prašymas priteisti 1952,58 Eur bei atsakovės prašymas priteisti 1089 Eur išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti, kurias ginčo šalys patyrė bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme metu, atlyginimą. Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, nebuvo patirta.

55. Kasaciniam teismui nusprendus, kad byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bylos šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas paliktinas spręsti pirmosios instancijos teismui.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 360, 362 straipsniais,

n u t a r i a:

Panaikinti Kauno apygardos teismo 2019 m. vasario 11 d. nutartį ir Kauno apylinkės teismo 2018 m. liepos 30 d. galutinį sprendimą ir perduoti bylą Kauno apylinkės teismui nagrinėti iš naujo.




VIRGILIJUS GRABINSKAS_______________________




NUTARTIS


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Bublienės, Gražinos Davidonienės (kolegijos pirmininkė) ir Andžej Maciejevski,

susipažinusi su 2019 m. spalio 4 d. gautu atsakovo R. V. kasaciniu skundu dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. liepos 5 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Atsakovas R. V. padavė kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. liepos 5 d. nutarties peržiūrėjimo, kuria iš dalies patenkinti ieškovės L. V. ieškinys ir atsakovo priešieškinis byloje dėl santuokos nutraukimo, turto padalijimo, išlaikymo vaikams priteisimo.

Kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktuose įtvirtintais kasacijos pagrindais.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=9464ce40f1c011e99681cd81dcdca52c

Atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtinais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet ypatingais teisės klausimais, siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui ir taikymui. Taigi kasacinis skundas gali būti priimtas tik tuo atveju, jeigu jame nurodytas bent vienas kasacijos pagrindas, numatytas CPK 346 straipsnyje, bei nurodyti išsamūs teisiniai argumentai, patvirtinantys nurodyto kasacijos pagrindo buvimą (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialinės ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas yra toks svarbus, kad turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, o taip pat, kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.


Atsakovo R. V. paduotas kasacinis skundas grindžiamas CK 1.86 straipsnio, 3.92 straipsnio 4 dalies, 3.98 straipsnio 3 dalies, 3.115 straipsnio 2 dalies, 3.192 straipsnio 3 dalies, 3.200 straipsnio netinkamu aiškinimu ir taikymu bei įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimu. Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas: 1) nepagrįstai priteisė ieškovei kompensaciją už atsakovo sumokėtas įmokas bankui pagal būsto kredito sutartį. Atsakovo nuomone, šie mokėjimai vertintini kaip savarankiški sandoriai, kurių pobūdis turėjo būti tiriamas nustatant kompensacijos dydį. Jis butą pirko šeimos poreikiams tenkinti, todėl bankui sumokėtos palūkanos yra bendra sutuoktinių prievolė ir šios palūkanos negali būti kompensacijos dalyku, nes nepadidino atsakovo asmeninės turto dalies; 2) nepagrįstai dalijamo kilnojamojo turto vertę nustatė imdamas vidurkį tarp šalių nurodytos konkretaus daikto vertės, toks metodas neatitinka įrodymų vertinimo taisyklių ir teismų praktikos; 3) nepagrįstai atmetė atsakovo reikalavimą priteisti jam iš ieškovės kompensaciją už bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės sumažėjimą, spręsdamas, kad gautos už ieškovės be atsakovo žinios parduoto automobilio lėšos buvo panaudotos šeimos interesams; 4) nepagrįstai priteisė išlaikymą vaikams nuo ieškinio padavimo dienos, o ne nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, sprendžia, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus. Atrankos kolegijos vertinimu, kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino, taikė ir pažeidė skunde nurodytas teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, ir kad dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla.

Kasacinis skundas pripažintinas neatitinkančiu CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, todėl jį atsisakytina priimti (CPK 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktai).

Grąžintinas sumokėtas už kasacinį skundą žyminis mokestis (CPK 350 straipsnio 4 dalis).

Atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais ir 4 dalimi,

n u t a r i a:

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Grąžinti R. V. (a. k. duomenys neskelbtini) 295 (du šimtus devyniasdešimt penkis) Eur žyminio mokesčio, sumokėto

2019 m. spalio 1 d., UAB „Paysera LT“, pervedimo Nr. 228880761.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.







NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. spalio 7 d. gautu ieškovų B. A. ir V. A. kasaciniu skundu dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. rugpjūčio 27 d. sprendimo peržiūrėjimo ir prašymu sustabdyti šio teismo sprendimo vykdymą,

n u s t a t ė:

Ieškovai B. A. ir V. A. padavė kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. rugpjūčio 27 d. sprendimo peržiūrėjimo, kuriuo panaikintas Telšių apylinkės teismo 2019 m. kovo 15 d. sprendimas ir atmestas jų ieškinys atsakovui R. A. dėl 2371,21 Eur skolos už buto išlaikymą priteisimo.

Kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktuose įtvirtintais kasacijos pagrindais.Atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik

išimtinais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet ypatingais teisės klausimais, siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui ir taikymui. Taigi kasacinis skundas gali būti priimtas tik tuo atveju, jeigu jame nurodytas bent vienas kasacijos pagrindas, numatytas CPK 346 straipsnyje, bei nurodyti išsamūs teisiniai argumentai, patvirtinantys nurodyto kasacijos pagrindo buvimą (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialinės ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų)

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=6c7320d0f1c011e99681cd81dcdca52c

teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas yra toks svarbus, kad turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, o taip pat, kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.


Ieškovų B. A. ir V. A. paduotame kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas bei nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos. Ieškovų nuomone, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad jie atsisakė pasinaudoti savo teise pakeisti juos tinkama šalimi, nes tokio pasiūlymo ar prašymo klausimas pirmosios instancijos teisme nebuvo keliamas. Apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad ieškinį pareiškė netinkami ieškovai, kai pirmosios instancijos teisme nebuvo svarstyta galimybė pasiūlyti jiems pakeisti juos tinkama šalimi ir jiems nebuvo išaiškinti atsisakymo tai padaryti padariniai, turėjo konstatuoti, kad padarytas esminis proceso teisės normų pažeidimas, nulėmęs neteisingą bylos išnagrinėjimą iš esmės ir sudaręs pagrindą panaikinti teismo sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

Atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, apeliacinės instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, sprendžia, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus. Atrankos kolegijos vertinimu, kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, ir kad šis pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėtam teismo sprendimui priimti.


Atsisakius priimti kasacinį skundą, nenagrinėtinas ieškovų prašymas sustabdyti teismo sprendimo vykdymą; grąžintinas sumokėtas už kasacinį skundą žyminis mokestis (CPK 350 straipsnio 4 dalis).


n u t a r i a:

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Grąžinti G. A. (a. k. duomenys neskelbtini) 53 (penkiasdešimt tris) Eur žyminio mokesčio, sumokėto už ieškovus

2019 m. spalio 7 d. AB Šiaulių bankas, mokėjimo dokumento Nr. 205303.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.





https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=8d052410f1c011e99681cd81dcdca52c



NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. spalio 7 d. gautu atsakovės UAB „Egli“ kasaciniu skundu dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 20 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Atsakovė UAB „Egli“ padavė kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 20 d. nutarties peržiūrėjimo. Šia nutartimi palikta nepakeista Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gegužės 21 d. nutartis, kuria atmestas jos ir atsakovės S. S. prašymas pratęsti teismo nustatytą terminą savavališkos statybos padariniams pašalinti.

Kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintu kasacijos pagrindu.Atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik

išimtinais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet ypatingais teisės klausimais, siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui ir taikymui. Taigi kasacinis skundas gali būti priimtas tik tuo atveju, jeigu jame nurodytas bent vienas kasacijos pagrindas, numatytas CPK 346 straipsnyje, bei nurodyti išsamūs teisiniai argumentai, patvirtinantys nurodyto kasacijos pagrindo buvimą (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).


Atsakovės UAB „Egli“ paduotas kasacinis skundas grindžiamas CPK 284 straipsnio ir Statybos įstatymo 33 straipsnio netinkamu aiškinimu ir taikymu. Skunde nurodoma, kad atsakovei suteiktos teisės įteisinti savavališką statybą įgyvendinimas turi būti realus. Ji siekė įteisinti savavališką statybą ir atliko konkrečius veiksmus, kreipdamasi į Nacionalinę žemės tarnybą, Vilniaus miesto savivaldybės administraciją ir pastato bendraturčius, tačiau nespėjo atlikti visų veiksmų per teismo nustatytą trijų mėnesių terminą, nes to padaryti objektyviai neįmanoma ir šią aplinkybę patvirtino Vilniaus miesto savivaldybės administracija, kuri yra statybą leidžiančius dokumentus išduodanti institucija, nurodydama, kad per tokį terminą neįmanoma reikiamai pertvarkyti pastato projektinius dokumentus ir gauti naują statybą leidžiantį dokumentą. Atsakovės nuomone, termino pratęsimas nepažeis ieškovės teisių ir teisėtų interesų, lygiateisiškumo, teisinio apibrėžtumo, proporcingumo ir teisėtų lūkesčių principų, o kraštutinės priemonės (pastato griovimas) taikymas neatitiktų šalių interesų pusiausvyros principo ir teismų praktikos. Taigi teismai nepagrįstai nepratęsė termino savavališkos statybos padariniams įteisinti.

Atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, skundžiamų teismų nutarčių motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, sprendžia, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346

straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus. Atrankos kolegijos vertinimu, kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, kad teismai netinkamai aiškino ir taikė skunde nurodytas teisės normas, ir kad šis pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėtoms teismų nutartims priimti.



n u t a r i a:








NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. spalio 3 d. gautu atsakovės UAB „Dameta“ kasaciniu skundu dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. rugsėjo 5 d. nutarties peržiūrėjimo ir prašymu sustabdyti teismo nutarties vykdymą,

n u s t a t ė:

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija 2019 m. rugsėjo 30 d. nutartimi Nr. 3P-1678/2019 atsisakė priimti atsakovės UAB „Dameta“ kasacinį skundą, nustačiusi, kad jo turinys neatitinka CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų.

Atrankos kolegija, susipažinusi su antrą kartą atsakovės kasaciniu skundu, pažymi, kad jis iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais kaip ir pirmasis kasacinis skundas, kurį buvo atsisakyta priimti kaip neatitinkantį CPK reikalavimų. Taigi antrą kartą paduotame kasaciniame skunde nenurodyta naujų esminių argumentų dėl bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=91f247a0f1c011e99681cd81dcdca52c

Atrankos kolegija, įvertinusi kasacinio skundo argumentus, sprendžia, kad jame nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus, todėl jį atsisakytina priimti (CPK 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktai).


n u t a r i a:








NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. spalio 3 d. gautu atsakovės „M. A.D. Handelsgesellschaft mbH“ kasaciniu skundu dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. liepos 4 d. nutarties peržiūrėjimo ir prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones,

n u s t a t ė:

Atsakovė „M. A.D. Handelsgesellschaft mbH“ padavė kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. liepos 4 d. nutarties peržiūrėjimo. Šia nutartimi paliktas nepakeistas Panevėžio apygardos teismo 2018 m. spalio 1 d. sprendimas, kuriuo atmestas jos priešieškinis dėl nuostolių atlyginimo ir patenkintas ieškovės UAB „Rokiškio aliejinė“ ieškinys dėl skolos ir delspinigių priteisimo pagal rapsų aliejaus pirkimo–pardavimo sutartį: ieškovei iš atsakovės priteista 54 696,60 Eur skolos už patiektą aliejų ir 983 Eur delspinigių.

Kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktuose įtvirtintais kasacijos pagrindais.Atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik

išimtinais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=931013b0f1c011e99681cd81dcdca52c

dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet ypatingais teisės klausimais, siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui ir taikymui. Taigi kasacinis skundas gali būti priimtas tik tuo atveju, jeigu jame nurodytas bent vienas kasacijos pagrindas, numatytas CPK 346 straipsnyje, bei nurodyti išsamūs teisiniai argumentai, patvirtinantys nurodyto kasacijos pagrindo buvimą (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).



Atsakovės „M. A.D. Handelsgesellschaft mbH“ paduotas kasacinis skundas grindžiamas sutarčių aiškinimo bei įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimu, nukrypimu nuo kasacinio teismo praktikos. Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai neteisingai aiškino šalių sutartis, nes rėmėsi vien tik pažodiniu, gramatiniu jų aiškinimu ir neatsižvelgė į šalių elgesį jų vykdymo metu, neišsiaiškino, ar griežtas sutarčių sąlygų vykdymas buvo taikomas šalių santykiuose ir kaip realiai buvo vykdoma sutartis iki jos nutraukimo. Teismai neatskleidė bylos esmės ir nepagrįstai konstatavo, kad atsakovė pažeidė sutartį. Atsakovė turėjo teisę atsisakyti atsiskaityti su ieškove, nes jai nuo 2018 m. sausio 5 d. buvo žinoma, kad ieškovė nebetieks aliejaus už sutartą kainą ir atsakovė turės jį pirkti iš kitų tiekėjų už didesnę kainą bei dėl to patirs nuostolių. Teismai nepagrįstai sprendė, kad atsakovė neįrodė, jog dėl sutarčių nutraukimo patyrė nuostolių. Pirmosios instancijos teismas išėjo už ieškinio ribų, nes ieškinio pagrindu ieškovė nurodė 2017 m. lapkričio 30 d. sutarties nevykdymą, tačiau šiuo pagrindu ieškinys negalėjo būti tenkinamas, nes ieškovė nuo 2018 m. sausio 1 d. tiekė aliejų pagal 2017 m. lapkričio 22 d. sutartį ir neparašė šios sutarties pagrindu priteisti skolą.

Atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, sprendžia, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus. Atrankos kolegijos vertinimu, kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, kad teismai neatskleidė bylos esmės, pažeidė skunde nurodytas teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, ir kad dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla.


Atsisakius priimti kasacinį skundą, nenagrinėtinas atsakovės prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones; grąžintinas sumokėtas už kasacinį skundą žyminis mokestis (CPK 350 straipsnio 4 dalis).


n u t a r i a:

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Grąžinti „M. A.D. Handelsgesellschaft mbH“ (į. k. FN203079x) 1175 (vieną tūkstantį vieną šimtą septyniasdešimt

penkis) Eur žyminio mokesčio, sumokėto 2019 m. spalio 2 d.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.





Administracinė byla Nr. A-3796-968/2019Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00071-2018-3Procesinio sprendimo kategorija 15.8(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS



Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Arūno Sutkevičiaus ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. P. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. sausio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. P. skundą atsakovui Valstybinei miškų tarnybai dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas K. P. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) 2017 m. lapkričio 30 d. sprendimą Nr. 3R-373 (AG-305/03-2017) (toliau – ir Komisijos 2017 m. lapkričio 30 d. sprendimas); 2) panaikinti Valstybinės miškų tarnybos 2017 m. spalio 3 d. (toliau – ir Tarnyba) sprendimą Nr. S-1710-02 „Dėl Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenų įrašymo / keitimo“ (toliau – ir Tarnybos 2017 m. spalio 3 d. sprendimas); 3) panaikinti Tarnybos 2017 m. spalio 9 d. raštą Nr. R2-1764 „Dėl Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenų“ (toliau – ir Tarnybos 2017 m. spalio 9 d. raštas); 4) panaikinti Tarnybos 2017 m. spalio 30 d. raštą Nr. R6-6395 „Dėl papildomos medžiagos pateikimo“ (toliau – ir Tarnybos 2017 m. spalio 30 d. raštas); 5) įpareigoti Tarnybą išbraukti iš Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro (toliau – ir Miškų kadastras) Utenos miškų urėdijos Kuktiškių girininkijos 700 kvartalo 39 taksaciniame sklype Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Sklypas) fiksuotus įrašus – miško žemės, naudmena medynas; 6) įpareigoti Tarnybą nustatyta tvarka ištaisyti padarytas

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=8bbb6600f1c011e99681cd81dcdca52c

inventorizacines klaidas atliekant atitinkamus įrašus Miškų kadastre ir įrašant, kad Utenos miškų urėdijos Kuktiškių girininkijos 700 kvartalo 39 taksaciniame sklype Nr. (duomenys neskelbtini) žemės ūkio paskirties žemė – naudmena žemės ūkio; 7) jeigu yra pagrindas manyti, kad nurodyti miškų inventorizaciją reglamentuojantys teisės aktai pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnį, kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:2.1. Komisija 2017 m. lapkričio 30 d. sprendimu atmetė pareiškėjo 2017 m. lapkričio 29 d. prašymą panaikinti

Tarnybos 2017 m. spalio 3 d. sprendimą ir 2017 m. spalio 30 d. raštą. Komisija 2017 m. rugpjūčio 29 d. priėmė sprendimą Nr. 3R-249 (AG-194/04-2017) (toliau – ir Komisijos 2017 m. rugpjūčio 29 d. sprendimas), kuriame pareiškėjo skundą patenkino iš dalies – panaikino Tarnybos 2017 m. birželio 29 d. raštą Nr. R2-1226 ir Tarnybos 2017 m. birželio 26 d. sprendimą Nr. S-1706-45, įpareigojo Tarnybą uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Inreal Geo“ 2017 m. gegužės 25 d. prašymą išnagrinėti iš naujo. Panaikinto Tarnybos 2017 m. birželio 26 d. sprendimo ir skundžiamo Tarnybos 2017 m. spalio 3 d. sprendimo pagrindas – Tarnybos 2017 m. birželio 14 d. patikrinimo aktas ir jo medžiaga. Komisijos 2017 m. rugpjūčio 29 d. sprendimo atsakovas neapskundė, todėl jis įsiteisėjo ir tapo privalomas.

2.2. Tarnyba iš naujo nagrinėdama pareiškėjo prašymą, neturėjo teisės remtis Tarnybos 2017 m. birželio 14 d. patikrinimo aktu (ir jo medžiaga), kurį Komisija jau buvo 2017 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu pripažinusi nepagrįstu faktiniais duomenimis. Be to, iš Tarnybos 2017 m. spalio 3 d. sprendimo matyti, kad nėra surinkta naujų duomenų, neatliktas naujas tyrimas, kuris galėtų patvirtinti, jog pareiškėjo Sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), kuris patenka į Utenos miškų urėdijos Kuktiškių girininkijos 700 kvartalo 39 taksacinį sklypą, 2009 metais buvę krūmai ir sąžalynas atitiko miško kriterijus. Dėl šių priežasčių Tarnybos 2017 m. spalio 3 d. sprendimas ir 2017 m. spalio 9 d. raštas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų ir yra neteisėti.

2.3. Pareiškėjo reikalavimai ir faktinės aplinkybės priimant Komisijos 2017 m. lapkričio 30 d. sprendimą ir Komisijos 2017 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą buvo tapačios, tačiau Komisijos sprendimai yra priešingi. Todėl buvo pažeistas teisinio tikrumo ir teisės į teisingą teismą principas, įtvirtintas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje.

2.4. Priimant skundžiamą Komisijos 2017 m. lapkričio 30 d. sprendimą, byla buvo tirta formaliai ir atmestinai, nenustačius visų reikšmingų bylai aplinkybių. Komisija nesivadovavo Lietuvos Respublikos administracinių ginčų komisijos įstatymo 13 straipsnio 1 ir 2 dalimis, todėl pažeidė procedūrines nuostatas ir pareiškėjo teises. Komisijos 2017 m. lapkričio 30 d. sprendimas yra naikintinas, nes ji neišsireikalavo iš Tarnybos tyrimui būtinos pirminės medžiagos (administracinio akto patvirtintos kopijos, kuriai įsigaliojus, žemės ūkio paskirties žeme tapo miško žeme; Tarnybos direktoriaus įsakymų dėl inventorizacijos atlikimo patvirtintų kopijų su registracijos numeriais; taksacijos kortelių su būtinais priedais: asmenų, atlikusių taksaciją sklype; patvirtintų kopijų protokolų, kuriuose buvo fiksuotas žemės statuso pasikeitimo faktas; teisinio pagrindo, kuriuo remiantis pareiškėjas nebuvo pakviestas dalyvauti inventorizacijos procese), nepilnai ir nevisiškai ištyrė bei teisiškai įvertino pareiškėjo patirtus argumentus.

2.5. Sklypas nepagrįstai buvo inventorizuotas medynu, o vėliau – mišku. Atliekant Sklypo inventorizaciją būtina laikytis teisės aktų, kuriuose įvardijami pagrindai, būtini žemės ūkio paskirties žemei kvalifikuoti medynu. Nors inventorizacija buvo atlikta vadovaujantis Valstybinės miškotvarkos tarnybos direktoriaus 2006 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. 53-06-G patvirtinta Miškotvarkos darbų vykdymo instrukcija (toliau – ir Instrukcija (2006 m.)), buvo nesilaikyta 24.8.4 punkto reikalavimų (t. y. ne miško žemės naudmenų sklypas, kai viename hektare yra ≥ 2 000 vnt. ir ≥ 1 m vidutinio aukščio spygliuočių ar kietųjų lapuočių arba ≥ 4000 vnt. ir ≥ 2 m vidutinio aukščio minkštųjų lapuočių rūšių savaime želiančių medžių, aprašomas kaip medynas). Aleksandro Stulginskio universiteto Miškotvarkos ir Medienotyros instituto prof. dr. G. M. savo išvadoje nurodė, kad vietoje 2000 vnt. medžių buvo nustatyta 420 vnt. medžių ginčo sklypo hektare, bendras skalsumas – 0,22, todėl Tarnyba 2010 metais Miškų kadastre registruodama pušynu taksacinį sklypą Nr. 39, esantį Utenos miškų urėdijos, Kuktiškių girininkijos 700-ajame kvartale, įvardino nepagrįstai padidintą skalsumo rodiklį 0,8. Pagal 2017 m. rugsėjo 5 d. minėtai teritorijai sugeneruotus skalsumo rodiklius matosi, kad: sklype Nr. 4 skalsumas yra 0,7, sklype Nr. 5 skalsumas yra 0,6, sklype Nr. 43 skalsumas yra 0,8. Retrospektyviai lyginant turimą orto foto informaciją su 2017 metų skalsumo rodikliais, akivaizdu, kad taksaciniuose sklypuose Nr. 4, Nr. 5 ir Nr. 43 2005–2006 metais augo brandus miškas, o sklype Nr. 39 buvo sąžalyno užuomazgos, todėl neaišku, kaip bręstančio sąžalyno augalija per 2007–2010 metus galėjo tapti pušynu, kurio skalsumas yra 0,8. Tai yra akivaizdi inventorizacijos klaida, kuri Tarnybos iniciatyva

neteisėtai ir nepagrįstai neinformavus sklypo savininko, įtraukta į Miškų kadastrą.2.6. Tarnyba, priimdama 2017 m. lapkričio 30 d. sprendimą, privalėjo atlikti naują išsamų tyrimą, surinkti patikimą

medžiagą, įrodymus ir nustatyti 2009 metų inventorizacijos bei 2010 metų duomenų įrašymo į Miškų kadastrą pagrįstumą. Tarnyba šiuo atveju nesilaikė gero administravimo principo, pažeidę pareiškėjo nuosavybės teises į Sklypą. Atliekant žemės inventorizaciją, 2009 metais galiojo Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 13 straipsnio 2 dalis, kuri numatė, jog medžių savaiminukais apaugusi ne miško žemė miškotvarkos metu inventorizuojama ir įtraukiama į apskaitą kaip miškas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos ir Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos nustatyta tvarka, tačiau tokia speciali tvarka 2009 metais patvirtinta nebuvo. 2009 metais žemės inventorizacijos ir jos įtraukimo į Miškų kadastrą metu nebuvo nustatytos nei esminės sąlygos (kriterijai), kurioms esant tokia žemė galėjo būti priskirta miškui, nei žemės priskyrimo miškui procedūra. Miškų įstatyme nurodytoms institucijoms nenustačius minėtos tvarkos, privačioje ne miško žemėje augantys savaiminukai nagrinėjamu atveju buvo priskirti miškui (įregistruoti Miškų kadastre kaip miškas) neturint tam teisėto pagrindo. Miškų įstatymas medžių savaiminukais apaugusios ne miško žemės inventorizavimo ir įtraukimo į apskaitą tvarką delegavo nustatyti Aplinkos ministerijai ir Žemės ūkio ministerijai, todėl šie veiksmai negalėjo būti vykdomi vadovaujantis kito viešojo administravimo subjekto nustatytomis taisyklėmis, reguliavusiomis miškotvarkos darbus, t. y. Tarnybos direktoriaus 2010 m. sausio 14 d. įsakymu Nr. 11-10-V patvirtinta Miškotvarkos darbų vykdymo instrukcija (toliau – ir Instrukcija (2010 m.)).

2.7. Vadovaudamasis Instrukcija (2010 m.), pareiškėjas nurodė, kad Sklypas yra privatus, todėl 6ios instrukcijos 24.8.4 papunktis, priskiriant ginčo žemę miškui, apskritai negalėjo būti taikomas. Be to, Tarnybos 2017 m. spalio 3 d. sprendimu ir 2017 m. spalio 9 d. raštu yra pažeidžiamas pareiškėjo teisėtas lūkestis, nes šių aktų pagrindu, patikslinus kadastro duomenis ir nustatant, kad Sklype yra miško naudmena, o ne ariama žemė, apribojama savininko teisė vykdyti leidžiamą ūkinę veiklą. Pareiškėjo teisėtą lūkestį – įsirengti Sklype sodybą – 2012 m. kovo 27 d. patvirtino Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos, nurodydama, kad pareiškėjo Sklype galima kurti sodybą (pažymėta Labanoro regioninio parko tvarkymo plane) (I t., b. l. 51).

2.8. Sklypas buvo apžiūrimas du kartus: pirmą kartą apžiūra atlikta vadovaujantis Tarnybos 2017 m. birželio 13 d. įsakymu Nr. 158-17-V, o pakartotinai – vadovaujantis Tarnybos Miškų kontrolės skyriaus Utenos teritorinio poskyrio 2017 m. rugsėjo 19 d. raštu Nr. S-7K-1 „Dėl galimai neteisėto miško iškirtimo tyrimo“ (toliau – ir Skyriaus 2017 m. rugsėjo 19 d. raštas). Šio rašto teiginiai atmestini dėl nepilno ir nevisapusiškai atlikto tyrimo (fiksuotų medžio kelmų foto medžiaga pateikiama nesiejant jos su sklypo planu, tyrėjai nenurodo fiksuotų kelmų diametro, preliminarių kirtimo metų, trūksta konkretumo diferencijuojant kelmus pagal medžių rūšis, konkrečioje fotonuotraukoje nepasisakoma dėl išlikusių pušų aukščio, nenurodomas naujai želiančių beržų skaičius, pateikta medžiaga nesukonkretinta).

2.9. Nepagrįstas Komisijos teiginys, kad apie tai, jog Sklypas yra priskirtas miško žemei ir yra įregistruotas Miškų kadastre, pareiškėjas vėliausiai galėjo sužinoti 2014 metais, kai valstybės įmonė (toliau – ir VĮ) Registrų centras Nekilnojamojo turto registre įregistravo suformuotą pareiškėjui nuosavybės teise priklausantį Sklypą, nurodant, kad visą Sklypo plotą sudaro miško žemė. Atlikus sklypo kadastrinius matavimus 2014 metais Nekilnojamojo turto registro duomenų banko išraše nurodyta, kad Sklypo pagrindinė naudojimo paskirtis – žemės ūkio. Pareiškėjas apie 2009 metų Sklypo inventorizaciją ar apie kitus Tarnybos veiksmus, susijusius su 2009 metų inventorizacija, nebuvo informuotas, todėl tik 2017 m. birželio 29 d., kai Tarnyba informavo pareiškėją raštu, galėjo iš dalies susipažinti su institucijų atliktais veiksmais ir pateikti skundą dėl veiksmų neteisėtumo. Nepateiktas svarbiausias inventorizacijos dokumentas – Miškų kadastro taksacinių duomenų išrašas, kuriame būtų pateikti visi 2008–2009 metais atliktos sklypinės inventorizacijos duomenys.

2.10. Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos 2012 m. kovo 27 d. raštu informavo, kad atsižvelgdami į pareiškėjo pasiūlymą, pagal parengtą Labanoro regioninio parko tvarkymo plano projektą žemės sklype (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) (žemės sklypas kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) buvo 2014 m. rugsėjo 18 d. padalintas į žemės sklypą, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) ir žemės sklypą, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) numatoma galimybė kurti sodybą. Tarnyba, apibrėždama žemės transformacijos sąvoką, vadovaujasi Instrukcija (2010 m.) 26 priedo 2 punkto nuostata, tačiau nagrinėjamu atveju minėta nuostata netaikoma, nes kalbama apie miško plotus, o taksaciniame sklype Nr. 39 buvo sąžalynas, todėl kvalifikuoti šią dirvožemio paviršiaus augaliją medynu, o vėliau – mišku, nebuvo pagrindo.

2.11. Žemės paskirties keitimas be savininko sutikimo ir jo apie tai asmeniškai neinformavus, prieštarauja Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintame nuosavybės neliečiamumo ir apsaugos principui. Taip pat teisės aktai nenumato teisės žemės sklypo savininkui dalyvauti atliekant jo sklypo inventorizaciją, nors yra keičiami miško kadastro duomenys, privataus sklypo teisinis režimas, imama taikyti atsakomybė ir kitokios neigiamos pasekmės. Lietuvos teisinio reglamentavimo spraga kelia pagrįstą abejonę, kad atitinkamais teisės aktais yra pažeidžiama Konstitucijos 23 straipsnio 1 dalis.

3. Atsakovas Valstybinė miškų tarnyba atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti. Tarnyba atsiliepimą grindė šiais argumentais:

3.1. Pareiškėjas skunde, paduotame Komisijai, prašė: 1) panaikinti Tarnybos 2017 m. spalio 3 d. sprendimą; 2) išreikalauti iš Tarnybos Valstybinės sklypinės inventorizacijos duomenis Sklypui; 3) atstatyti 2008–2009 metų valstybinės sklypinės inventorizacijos Sklype apskundimo terminą. Pareiškėjas administraciniam teismui teikiamame skunde kelia naujus reikalavimus ir išeina iš Komisijai paduoto skundo ir Komisijos 2017 m. lapkričio 30 d. sprendimo ribų.

3.2. Žemės sklypų kadastrinių matavimų atlikimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 534 patvirtinti Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro nuostatai (toliau – ir Kadastro nuostatai). Pagal šių nuostatų 32.1.3 ir 32.1.7 papunkčius 2014 metais matininkai, atlikdami pareiškėjo Sklypo kadastrinius matavimus, tinkamai nustatė žemės sklypo ribas ir žemės sklype esančias naudmenas. Sklypo geodezinių matavimų plane, sklypo pietinėje ir šiaurinėje dalyse nurodyti augantys medžiai, o viduryje – kirtavietė. Tokie duomenys buvo nurodyti vietoje įvertinus situaciją, kuri atitiko Miškų kadastre užfiksuotus duomenis.

3.3. Nepagrįstas pareiškėjo argumentas, jog Tarnyba nepateikė reikalingos tyrimui medžiagos. Valstybinės sklypinės miškų inventorizacijos vykdytoju buvo VĮ Valstybinis miškotvarkos institutas, užsakovas – Aplinkos ministerija. Tarnyba įsteigta 2010 metais, vadovaujantis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2009 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. D1-464 „Dėl Miško genetinių išteklių, sėklų ir sodmenų tarnybos, Miško sanitarinės apsaugos tarnybos, Valstybinės miškotvarkos tarnybos ir Valstybinės aplinkos apsaugos inspekcijos reorganizavimo“. Pareiškėjo prašomų pateikti duomenų Tarnyba nevaldo ir neadministruoja (tai patvirtina 2009 m. rugsėjo 1 d. Miškotvarkos paslaugų atlikimo sutartis Nr. SBMŪRP-3-vp (toliau – ir Miškotvarkos paslaugų atlikimo sutartis).

3.4. Miškas žemės Sklype inventorizuotas vadovaujantis Instrukcijos (2006 m.) 24.8.4 papunkčio reikalavimais. Utenos miškų urėdijos Kuktiškių girininkijos Sklypas 2010 m. birželio 25 d. registruotas Miškų kadastre kaip savaiminės kilmės 10 metų amžiaus 0,8 skalsumo pušynas (šiame Sklype medžių buvimo faktą patvirtina 2009 m. ir 2012 m. ortofotografinės nuotraukos). Vadovaujantis Tarnybos direktoriaus 2017 m. birželio 13 d. įsakymu Nr. 158-17-V, buvo atliktas duomenų patikrinimas vietoje, siekiant įvertinti, ar Utenos miškų urėdijos Kuktiškių girininkijos 700 kvartalo 39 taksacinis sklypas atitinka Miškų įstatymo 2 straipsnyje nustatytus miškui ir miško žemei keliamus reikalavimus, o jo ribos ir plotas – faktinę padėtį. Patikrinimo vietoje metu nustatyta, kad Utenos miškų urėdijos Kuktiškių girininkijos 700 kvartalo 39 taksacinis sklypas atitinka Miškų įstatymo 2 straipsnyje nustatytus miškui ir miško žemei keliamus reikalavimus (žemės naudmena – miško aikštė (galimai sunaikintas miškas)). Tarnybai pradėjus tyrimą dėl galimai neteisėto miško sunaikinimo Utenos miškų urėdijos Kuktiškių girininkijos 700 kvartalo 39 taksaciniame sklype, nustatyta, kad Sklype rasti seni (senesni kaip 1 metų) pušų ir beržų kelmai, įrodantys miško iškirtimą.

3.5. Teisės aktuose nėra nustatyta privalomo miško naudmenų įregistravimo Nekilnojamojo turto registre, kad būtų galima identifikuoti, ar į konkretų žemės sklypą patenka miškas. Miškų kadastro paskirtis – Miškų įstatyme nustatyta tvarka rinkti, kaupti, apdoroti, sisteminti, saugoti, naudoti, atnaujinti ir teikti duomenis apie Lietuvos miškus. Miškų kadastre kaupiami erdviniai duomenys apie miškų plotų ribas. Šie duomenys yra nepriklausomi nuo Nekilnojamojo turto registre esančių duomenų, kuriame miškai, skirtingai nuo Miškų kadastro, nėra grafiškai lokalizuoti. Tvarkant Miškų kadastro duomenis, naudojami ir Nekilnojamojo turto registro duomenys, tačiau atsižvelgiant į kadastrų ir registrų paskirtį, objektus, duomenų įregistravimo ir išregistravimo pagrindus, minėtų kadastrų duomenys gali nesutapti, tačiau tai savaime nereiškia, kad Miškų kadastro tvarkytojo duomenys yra neteisingi. Šią išvadą atsakovas grindė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika (žr. 2013 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2388/2013).

4. Trečiasis suinteresuotas asmuo VĮ Valstybinių miškų urėdija atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti. Atsiliepime į skundą nurodė, kad:

4.1. Miškų įstatymo 13 straipsnio 2 dalyje (inventorizacijos metu (iki 2011 m. liepos 1 d.) galiojusi įstatymo redakcija) nustatė, jog medžių savaiminukais apaugusi ne miško žemė miškotvarkos metu inventorizuojama ir įtraukiama į apskaitą kaip miškas Aplinkos ministerijos ir Žemės ūkio ministerijos nustatyta tvarka. Miško sklypai buvo inventorizuojami valstybės, o ne privačių žemės sklypų savininkų lėšomis. 2009 m. rugsėjo 1 d. pasirašytos Miškotvarkos paslaugų atlikimo sutarties 1 priedo 1 punkte numatyta, kad „privačiuose ir skirtuose nuosavybės teisių atkūrimui miškuose miško taksacija vykdoma ištisais sklypais, neskirstant jų privačių valdų ribomis“. Taksatoriai, atlikę taksaciją, nežinojo privačių miškų savininkų duomenų, kadangi sklypai ribomis skirstomi nebuvo. Dėl to pareiškėjo teiginys, kad jis kaip savininkas nebuvo informuotas apie miškotvarkos darbus yra nepagrįstas, nes miškų inventorizacijos darbus užsakė ne pareiškėjas, o Aplinkos ministerija. Būtent Aplinkos ministerijai trečiasis suinteresuotas asmuo VĮ Valstybinių miškų urėdija ir buvo atskaitinga už visus atliekamus darbus. Tai patvirtina ir 2010 m. gruodžio 27 d. pasirašytas Priėmimo–perdavimo aktas Nr. 76(6), kuriame aiškiai išdėstyta, kad jokių pretenzijų ar trūkumų dėl Utenos rajono savivaldybės teritorijoje atliktų darbų iš Aplinkos ministerijos nebuvo gauta. Pagal tuo metu galiojusius teisės aktus privačių asmenų informavimas apie atliekamas miškotvarkos paslaugas nebuvo reglamentuotas, kadangi privačių sklypų ribos inventorizacijos metu nebuvo išskiriamos ir fiksuojamos.

4.2. Pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad Tarnyba jam nepateikė jokių su inventorizacija susijusių dokumentų. Miškotvarkos paslaugų atlikimo sutarties 2 straipsnio 2.1 punkte nurodyta, kad užsakovas (Aplinkos ministerija) įsipareigoja per 30 kalendorinių dienų nuo šios sutarties pasirašymo dienos pateikti vykdytojui – Valstybiniam miškotvarkos institutui (2018 m. sausio 8 d. pavadinimas iš VĮ Valstybinis miškotvarkos institutas į pakeistas VĮ Valstybinė miškų urėdija) georeferencinio pagrindo duomenis, skaitmeninį rastrinį ortofoto žemėlapį, inventorizuojamų teritorijų aprašomuosius duomenis, miškų valstybės kadastro duomenis bei kitus pagrindinius duomenis, reikalingus įvykdyti sutartį. Visi aukščiau minėti duomenys priklauso Aplinkos ministerijai, o sutarties vykdytojui šie duomenys buvo perduoti tik laikinai, kol bus įvykdyta Miškotvarkos paslaugų atlikimo sutartis. Kiti dokumentai (abrisai, fotoabrisai, taksacinės kortelės), vadovaujantis Lietuvos Respublikos dokumentų ir archyvo įstatymo nuostatomis bei Lietuvos vyriausiojo archyvaro 2011 m. kovo 9 d. įsakymu Nr. V-100 patvirtintos Bendrųjų dokumentų saugojimo terminų rodyklės (toliau – ir Dokumentų saugojimo terminų rodyklė) nuostatomis, neprivalo būti saugomi, todėl po sutarties įvykdymo jie nebuvo išsaugoti.

4.3. Miškas Sklype inventorizuotas vadovaujantis Instrukcijos (2006 m.) 24.8.4 papunktyje nustatytais reikalavimais. Utenos miškų urėdijos Kuktiškių girininkijos 700 kvartalo 39 taksacinis sklypas 2010 m. birželio 25 d. įregistruotas Miškų kadastre kaip savaiminės kilmės 10 metų amžiaus 0,8 skalsumo pušynas. Be to, 2014 metais pareiškėjui nuosavybės teise priklausančiame 2,5531 ha ploto Sklype buvo atlikti kadastriniai matavimai. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše aiškiai nurodyta, jog pareiškėjo žemės Sklype yra 2,5531 ha miško žemės plotas. Taigi, pareiškėjas sutiko, kad matininkas, atlikdamas kadastrinius matavimus, nurodytų, jog 2,5531 ha sklype yra 2,5531 ha miško žemės plotas.

II.

5. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2019 m. sausio 3 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.6. Iš Komisijos byloje Nr. Nr. AG-305/03-2017 (toliau – ir Komisijos byla) esančių rašytinių įrodymų teismas nustatė,

kad pareiškėjo žemės sklypo ginčo teritorija į Miškų kadastrą buvo įrašyta 2010 metais; Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašų duomenys įrodo, kad Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) teritorinio skyriaus vedėjo 2014 m. rugsėjo 18 d. sprendimu Nr. 40SK– (14.40.110)-1132 buvo suformuotas 2,5531 ha ploto žemės sklypas (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), kurio visą plotą užima miško žemė, šiam sklypui nustatytos specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos visam sklypo plotui: nacionaliniai parkai ir regioniniai parkai, miško naudojimo apribojimai; šias aplinkybes patvirtino kadastrinės bylos dokumentų duomenys.

7. Teismas taip pat nustatė, kad Miškų kadastro duomenų patikrinimo vietoje 2017 m. birželio 14 d. akto Nr. 1160 (toliau – ir Patikrinimo aktas) duomenys patvirtino, kad kvartalo Nr. 700 sklypas Nr. 39 įregistruotas Miškų kadastre, remiantis 2008–2009 metų valstybinės sklypinės miškų inventorizacijos metu gautais duomenis; Sklypo 2 ha plote nustatytas pokytis (kodas 17), žemės naudmena – miško aikštė (galimai sunaikintas miškas); Tarnyba patikrinimo metu nustatė, kad sulyginus 2009, 2012 ir 2015 metų taksacinio sklypo ortofotonuotraukas bei atlikus miškų patikrinimą vietoje,

Sklype buvo užfiksuoti galimai nukirsti medžiai, medžių kamienų nebėra, pasodinti dekoratyviniai želdiniai, įrengtas daržas, auga pieva ir darė išvadą, kad tai galimai sunaikintas miškas ir yra žemės naudmena – miško aikštė. Teismas pažymėjo, kad Komisija 2017 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu įpareigojo Tarnybą pakartotinai išnagrinėti pareiškėjui atstovaujančios UAB „Inreal Geo“ Vilniaus skyriaus 2017 m. gegužės 25 d. prašymą patikslinti miško žemės plotą pareiškėjui priklausančiame Sklype dėl to, kad Tarnybos 2017 m. birželio 26 d. sprendimas Nr. S-1706-42, taip pat 2017 m. birželio 29 d. raštas Nr. R2-1226 neatitiko Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų. Šioje byloje ginčijamu Tarnybos 2017 m. spalio 3 d. sprendimu nuspręsta Utenos miškų urėdijos Kuktiškių girininkijos 700 kvartalo 39 taksacinio sklypo duomenys tikslinti, nes patikrinimo metu nustatyti pokyčiai – dėl galimai neteisėtai įvykdytos žmogaus veiklos (iškirstas miškas) 39 taksacinio sklypo miško žemės naudmena tikslintina iš medyno į miško aikštę (galimai sunaikintas miškas).

8. Byloje buvo nustatyta, kad skunde prašomu panaikinti Tarnybos 2017 m. spalio 9 d. raštu atsakovas dar papildomai (plačiau) paaiškino priimto sprendimo motyvus bei atsisakymo patenkinti pareiškėjo 2017 m. gegužės 25 d. prašymą pagrindus. Pareiškėjas, nesutikdamas su visomis atsakovo išvadomis bei sprendimais, 2017 m. rugsėjo 5 d., 2017 m. rugsėjo 19 d., 2017 m. spalio 7 d. prašymais, kuriuose buvo išdėstyti argumentai, iš esmės analogiški skunduose Komisijai ir teismui nurodytiems argumentams, kreipėsi į atsakovą su prašymais išbraukti miško žemės naudmeną jo sklype iš Miškų valstybės kadastro, o atsakovas jam išsamiai dar kartą atsakė 2017 m. spalio 18 d. raštu Nr. R2-1830 (toliau – ir Tarnybos 2017 m. spalio 18 d. raštu), o šioje byloje ginčijamu Tarnybos 2017 m. spalio 30 d. raštu priminė, jog pareiškėjui jau išsamiai buvo atsakyta paminėtu 2017 m. spalio 18 d. raštu.

9. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui priklausančio žemės sklypo duomenys, esantys Nekilnojamojo turto registre ir Nekilnojamojo turto kadastre, nenuginčyti ir neginčijami teisės aktų nustatyta tvarka.

10. Įvertinęs Kadastro nuostatų 32.1.3 ir 32.1.7 punktuose nustatytą teisinį reguliavimą, teismas darė išvadą, kad matininkas, 2014 metų pradžioje atlikdamas naujai formuojamo pareiškėjo žemės sklypo kadastrinius matavimus, privalėjo vadovautis Miškų valstybės kadastre esančiais duomenimis, o visi dokumentai, kurių pagrindu buvo atliekami kadastriniai matavimai, komplektuojami žemės sklypo kadastro duomenų byloje. Išanalizavęs pareiškėjo Sklypo kadastrinių matavimų medžiagą, teismas pažymėjo, kad matininkas tinkamai nustatė žemės sklypo ribas ir žemės sklype esančias naudmenas, nustatyti duomenys patvirtinti ir neginčijami teisės aktų nustatyta tvarka. Teismo vertinimu, geodezinių matavimų plano duomenys patvirtino, kad sklypo pietinėje ir šiaurinėje dalyse nurodyti augantys medžiai, viduryje sklypo pažymėta kirtavietė, pareiškėjui šie duomenys objektyviai turėjo būti žinomi kaip žemės sklypo savininkui, užsakiusiam kadastrinius matavimus. Teismas pažymėjo, kad iš esmės analogiški duomenys buvo užfiksuoti ir atsakovo 2017 m. birželio 14 d. surašytame Patikrinimo akte.

11. Nurodęs Miškų įstatymo 2 straipsnio 8 ir 18 dalyse pateiktas miško ir miško žemės sąvokas, teismas pažymėjo, kad Instrukcijos (Tarnybos direktoriaus 2010 m. sausio 14 d. įsakymu Nr. 11-10-V patvirtinta redakcija) 1 priedo 2.1.1.2.1 punkte detalizuojama miško aikštės sąvoka – miško aikšte taip pat inventorizuojamas ir mažesnio nei 0,1 ha žemės plotas (nepriklausomai nuo jo suformavimo laiko), kuriame galimai neteisėtai transformuojant miško žemę į ne miško žemę buvo sunaikinti ar yra naikinami miško ekosistemos elementai.

12. Vadovaudamasis paminėtu teisiniu reguliavimu, teismas darė išvadą, kad atsakovas, priimdamas pareiškėjo skundžiamą Sprendimą, pagrįstai vadovavosi oficialiais (nenuginčytais) Nekilnojamo turto registro, Miškų valstybės kadastro ir Patikrinimo akto duomenimis. Šie duomenys leido teismui daryti išvadą, kad miškas Utenos miškų urėdijos Kuktiškių girininkijos 700 kvartalo 39 taksaciniame sklype buvo iškirstas (kadastrinių matavimų byloje pažymėta kirtavietė, natūroje rasti kelmai ir t. t.). Teismas pripažino pagrįstomis Komisijos 2017 m. lapkričio 30 d. sprendimo išvadas, kad jei miško žemės plotų transformacija į ne miško žemės plotus įvyko dėl neteisėtos, galimai neteisėtos ar nežinomo teisėtumo žmogaus veiklos, tokie plotai inventorizuojami kaip miško žemė (žemės naudmena – miško aikštė (galimai sunaikintas miškas)). Atsižvelgdamas į tai, teismas nenustatė pagrindo naikinti Tarnybos 2017 m. spalio 3 d. sprendimą ir Tarnybos 2017 m. spalio 9 d. raštą, kuriame, išanalizuoti ir paaiškinti Sprendimo priėmimo pagrindai.

13. Vertindamas pareiškėjo prašomo panaikinti Tarnybos 2017 m. spalio 30 d. raštą, teismas nustatė, kad jame Tarnyba pareiškėją informavo apie tai, jog į jo prašymus jau buvo atsakyta Tarnybos 2017 m. spalio 18 d. raštu. Įvertinęs Tarnybos 2017 m. spalio 18 d. ir 2017 m. spalio 30 d., teismas konstatavo, kad pareiškėjui jais atsakyta iš esmės į tuos pačius klausimus, kaip 2017 m. spalio 9 d. rašte Nr. R2-1764. Pareiškėjo reikalavimą panaikinti Tarnybos 2017 m. spalio 30 d.

raštą teismas atmetė. Teismo vertinimu, pareiškėjas jokių naujų aplinkybių iš esmės nenurodė, todėl sprendė, kad atsakovas pagrįstai atsisakė su pareiškėju sudaryti taikos sutartį ir keisti Miškų valstybės kadastro duomenis, kadangi visas žemės sklypo plotas oficialiuose registruose buvo įregistruotas kaip miško žemė, miško žemė rasta duomenų patikrinimo vietoje metu. Teismas taip pat pabrėžė, kad pareiškėjas teisės aktų nustatyta tvarka Komisijai nepateikė skundo dėl Tarnybos 2017 m. spalio 30 d. rašto panaikinimo, o reikalavimą panaikinti paminėtame akte išdėstytus teiginius (jų visiškai nekonkretizuodamas) Komisijai pareiškėjas pateikė tik 2017 m. lapkričio 28 d., prieš pat priimant šioje administracinėje byloje ginčijamą Komisijos 2017 m. lapkričio 30 d. sprendimą, tačiau pareiškėjo reikalavimas šiuo Komisijos sprendimu taip pat buvo atmestas.

14. Teismas atmetė pareiškėjo skundo reikalavimus, kuriais buvo prašoma išbraukti iš Miškų kadastro įrašus, kad Sklypas – miško žemė, naudmena – medelynas, ir ištaisyti inventorizacines klaidas – Miškų kadastre atlikti įrašą, kad Sklypas – žemės ūkio paskirties, naudmena – žemės ūkio. Teismas pakartojo su Tarnybos 2017 m. birželio 14 d. atliktu patikrinimu susijusias aplinkybes ir pažymėjo, kad ginčo teritorijoje rasti nukirsti medžiai (užfiksuoti kelmai), taip pat rasti išrauti medžių kelmai, užfiksuoti pasodinti naujai pasodinti dekoratyviniai želdiniai, žmogaus darbo pastangomis įrengtas daržas, pieva, šie duomenys užfiksuoti Patikrinimo akte. Teismo vertinimu, paneigti šiems duomenims pareiškėjas jokių įrodymų nepateikė, abejoti Tarnybos nustatytais duomenimis teismas nenustatė pagrindo, o bylos medžiaga patvirtino, kad Nekilnojamojo turto registre ir Miškų valstybės kadastre esantys duomenys visiškai sutapo. Dėl to teismas nenustatė jokio pagrindo keisti (tikslinti) Miškų valstybės kadastro duomenis

15. Teismas padarė išvadą, kad Komisija pagrįstai nusprendė, jog pareiškėjas dėl nesvarbių priežasčių praleido 2008–2009 metų valstybinės sklypinės inventorizacijos, atliktos pareiškėjo Sklype, rezultatų apskundimo terminą, todėl nebuvo pagrindo Komisijai įpareigoti Tarnybą pateikti 2008–2009 metų valstybinės inventorizacijos, atliktos pareiškėjo Sklype, rezultatų medžiagą. Teismas pritarė Komisijos 2017 m. lapkričio 30 d. sprendimo ir trečiojo suinteresuoto asmens VĮ Valstybinių miškų urėdijos argumentams, kad pareiškėjas tik 2017 metais norėdamas ginčyti 2010 metais priimto sprendimo įregistruoti Sklypą Miškų kadastre pagrįstumą, be svarbių priežasčių praleido skundo padavimo terminą, nes aplinkybė, kad Sklypas yra miško žemėje turėjo būti žinoma atlikus Sklypo registraciją Nekilnojamojo turto registre.

16. Teismas nurodė, kad tiek nagrinėjant pareiškėjo skundą Komisijoje, tiek sprendžiant ginčą teisme, buvo surinkta didelė dalis dokumentų, surašytų 2008–2010 metų miškų sklypinės inventorizacijos metu ir jie, teismo vertinimu, nepatvirtino, kad pareiškėjui priklausančiame žemės Sklype nėra miško (miško žemės), taip pat, kad 2008–2009 metais atliekant miškų sklypinę inventorizaciją iš esmės buvo pažeisti teisės aktų reikalavimai ir procedūra (Aplinkos ministro 2001 m. liepos 2 d. įsakymas Nr. 352 „Dėl Valstybinės miškų inventorizacijos, valstybinės miškų apskaitos, miškotvarkos projektų rengimo, derinimo ir tvirtinimo, miškotvarkos duomenų centralizuoto kaupimo, tvarkymo ir pateikimo miškų savininkams bei valdytojams tvarkos patvirtinimo“, Kadastro nuostatai, Instrukcija (2006 m.)).

17. Teismas taip pat pabrėžė, kad teisės aktuose nėra nustatyta privalomo reikalavimo dėl miško naudmenų (konkrečių ribų, erdvinių sprendinių) įregistravimo Nekilnojamojo turto registre. Miškų kadastro paskirtis yra Miškų įstatyme nustatyta tvarka rinkti, kaupti, apdoroti, sisteminti, saugoti, naudoti, atnaujinti ir teikti duomenis apie Lietuvos miškus. Atsižvelgdamas į LVAT pateiktus išaiškinimus, teismas pabrėžė, kad Miškų kadastro ir Nekilnojamojo turto kadastro (registro) duomenys objektyviai gali nesutapti, tačiau tai savaime nereiškia, kad Miškų kadastro tvarkytojo duomenys yra neteisingi.

18. Teismas konstatavo, kad Komisija tinkamai išnagrinėjo pareiškėjo skundą, todėl panaikinti Komisijos sprendimą pareiškėjo nurodytais motyvais nenustatė pagrindo.

19. Įvertinęs ginčo situacijos teisinį reglamentavimą ir aplinkybę, kad pareiškėjas turėjo realią galimybę Komisijoje ir apygardos administraciniame teisme ginčyti jo žemės Sklype užfiksuotos naudmenos (miško žemės) teisėtumą, teismas darė išvadą, kad nekyla pagrįsta abejonė dėl pareiškėjo nurodytų teisės aktų prieštaravimo Konstitucijos 23 straipsnio 1 daliai.

III.

20. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. sausio 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo 2018 m. sausio 4 d. skundą, o nesant galimybės išnagrinėti bylą iš esmės apeliacinėje instancijoje – perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

21. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kuriuos buvo nurodęs skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodo, kad:

21.1. Pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas dėl nevisapusiško ir nepilno aplinkybių, įvardintų 2018 m. sausio 4 d. skunde, 2018 m. birželio 20 d. ir 2018 m. rugsėjo 26 d. prašymuose Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmams, įvertinimo. Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad privataus žemės sklypo statusas negali būti keičiamas apie tai nežinant savininkui ir jo tinkamai neinformavus bei neįtraukus dalyvauti administracinėje procedūroje, inicijuotoje atsakovo ir jam pavaldžių viešojo administravimo subjektų. Be to, teismo sprendimas naikintinas ir dėl to, kad Komisija, nagrinėdama pareiškėjo skundą, buvo priėmusi du priešingus sprendimu, o pirmosios instancijos teismas dėl šio prieštaravimo nepasisakė. Teismas šališkai palaikė atsakovo poziciją, iš esmės perrašydamas šios šalies procesinius dokumentus, o pats iš esmės netyrė bylos įrodymų. Dalį svarbių įrodymų teismas atsisakė prijungti prie bylos medžiagos, pažeisdamas pareiškėjo teisę į teisingą teismą.

21.2. Pareiškėjo Sklypo inventorizaciniai duomenys, įregistruoti Miškų kadastre 2010 m. birželio 20 d., yra nepagrįsti ir naikintini, nes ten neaugo medynas, tai patvirtino ir Aleksandro Stulginskio universiteto Miškotvarkos ir Medienotyros instituto prof. dr. G. M. savo išvadoje, įvertinęs 2008 metų aptariamo sklypo duomenis ir nurodęs, kad skalsumas tesudarė tik 0,22, kai minimalaus medyno skalsumo pagal teisės aktus reikalaujama 0,3.

21.3. Kad sąžalynas be biologinio–teisinio pagrindo 2009–2010 kvalifikuotas mišku, patvirtina, be kitų įrodymų, Kristinos Stašelytės individualios įmonės pranešimas, ištrauka iš Suginčių kadastrinės vietovės miškų priskyrimo miškų grupėms 2009 metais plano, Sklypo schema M1:2000.

21.4. Iš atlikto Labanoro regioninio parko projekto gautų rezultatų matyti, kad Sklype miško nėra. Sklypas priklauso žemės ūkio paskirties žemės tvarkymo zonai ir yra apsauginių agrarinių teritorijų kraštovaizdžio tvarkymo zonų grupėje, kurioje galima steigti ūkininko sodybą. Sklypo vieta yra Labanoro regioniniame parke, todėl pareiškėjo subjektinės teisės daikto (Sklypo) atžvilgiu turi specifinių bruožų, kurie suponuoja apibrėžtą savininko pareigos modelį, būtinybę elgtis tam tikru būdu. Preziumuojama, kad savininko pareiga, realizuojant nuosavybės teisę daiktui, turi būti orientuota į tai, kad nebūtų pažeista pirminė daikto paskirtis formos ir turinio atžvilgiu. Daikto (Sklypo) pagrindiniai charakterizuojantys elementai (naudmenų rūšys), kurie fiksuoti 2003 m. birželio 25 d. nuosavybės pažymoje keistis negali, nes pagrindinė dominantė, suformavusi saugomą kraštovaizdžio struktūrinę erdvę, yra neapaugusi mišku žemė. Vadovaujantis tuo, kad pareiškėjo teisinis statusas yra specifinis, nes nuosavybės teise valdydamas sklypą, tampa gamtosauginių santykių subjektu, teigia, kad su pareiškėju turėjo būti derinami visi institucijų sprendimai, kurie daro įtaką daikto požymių pasikeitimo faktui. Nors inventorizacija baigta 2009 m., įrašai Nekilnojamojo turto registre pakeisti nebuvo, todėl yra aiškus Tarnybos aplaidumas ir tarnybinės atsakomybės stoka.

21.5. Sklypą 2009 metais priskiriant miškui, nebuvo užtikrintos pareiškėjo esminės teisės: būti išklausytam ir teisė žinoti apie priimto sprendimo motyvus. Pareiškėjui, kaip žemės sklypo savininkui, nebuvo pranešta apie vykstančią inventorizaciją ir jos rezultatus.

21.6. Tarnyba klaidingai Sklype esančią augaliją (sąžalynas) kvalifikavo mišku, nesant tam teisinių ir biologinių pagrindų. Miško žemės kvalifikacija sklype galima tik esant miškui, tačiau šiuo atveju miško nebuvo, todėl Tarnyba atsiliepime nepagrįstai taikė Instrukcijos (2010 m.) 26 priedo 2 punkto nuostatas Sklypui.

21.7. Lietuvos vyriausiojo archyvaro patvirtintos Dokumentų saugojimo terminų rodyklės 10.24 ir 10.37 punktų nuostatos numato, kad inventorizacijos dokumentai ir viešųjų pirkimų sutartys, prekių, darbų ir paslaugų priėmimo aktai turi būti saugomi 10 metų. Vadinasi, pirminių inventorizacinių dokumentų sunaikinimui nebuvo teisinių pagrindų.

21.8. Kristinos Stašelytės įmonė 2014 metais kadastrinius matavimus atliko nepilnai, buvo orientuotasi į sklypo ribų nustatymą, todėl kartografuotų naudmenų išvados yra ginčytinos. Tai, kad kartografuotas sklypas nebuvo apaugęs sąžalynu, patvirtina prof. dr. G. M. išvados. Iki valymo, sąžalynas sklype augo grupėmis, kurios kartografuojamame plote buvo išsidėsčiusios fragmentiškai ir netolygiai. Tai patvirtino ir 2017 m. atlikti kadastriniai matavimai, kurie rodo, kad kadastriniame sklype Nr. (duomenys neskelbtini) yra 15 978 kv. m pievos, fiksuoti atskiri pavieniai medžiai. Šie rezultatai yra įrodymai, kad pirminiai kadastriniai matavimai atlikti vienpusiškai. Kadastrinius matavimus atlikusi tarnyba, nepatikrinusi Miškų kadastro priimto sprendimo pagrįstumo, mechaniškai perkėlė priimtas išvadas į kadastrinių matavimų bylą, atmetusi kitą medžiagą, Labanoro regioninio parko tvarkymo planą. Tarnyba dėl kadastrinių matavimų rezultatų įforminimo ir įvertinimo pasisakė iš dalies, vienpusiškai, todėl esminiai prieštaravimai turinio atžvilgiu, esantys Labanoro

regioninio tvarkymo plane ir inventorizacijos rezultatų medžiagoje, nepanaikinti. Be to, minėtos aplinkybės pirmosios instancijos teismo sprendime aptartos nebuvo.

21.9. Komisija ankstesniame sprendime nurodė, kad iš Tarnybos 2017 m. birželio 29 d. rašto Nr. R2-1226 ir Patikrinimo akto nėra aišku, kokius konkrečiai duomenis Tarnyba patikslino. Sklype atliekant patikrą remtasi 2009, 2012 ir 2015 metų ortofotonuotraukomis, tačiau išvada, kad pareiškėjas iškirto mišką 2009 metais atitikusį Miško įstatymo reikalavimus, nėra padaryta. Komisija ankstesniame sprendime nenustatė pagrindo išvadai, kad 2009 metais savaime užaugusios pušelės žemės ūkio paskirties žemėje galėjo būti pripažintos mišku, o tuo pačiu, žemės ūkio paskirties žemė – miško žeme. Komisijos minėtas sprendimas įsiteisėjęs, o tai parodo pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriame padaryta priešinga išvada, neteisėtumą.

21.10. Teismas, nepatikrinęs visų pateiktų inventorizacijos aplinkybių, priėmė vienpusišką sprendimą, teisme neaptarta situacija, kai teisinės kategorijos „miškas“ ir jo „registracija“ yra tarpusavyje priklausomos. Pareiškėjas kreipėsi į pirmosios instancijos teismą su prašymu apklausti liudytojus ir įpareigoti Tarnybą teismui pateikti pažymą dėl Aleksandro Stulginskio universiteto Miškotvarkos ir medienos skyriaus profesoriaus pateiktos ortofoto medžiagos ir gamtosauginio konteksto (saugoma natūraliai susiformavusi kraštovaizdžio erdvinė struktūra), tačiau teismas pareiškėjo prašymų netenkino. Teismas buvo šališkas.

21.11. Atsakovas nepaneigė argumentų, kad Tarnybos 2017 m. birželio 14 d. Patikrinimo akte buvo nustatyta miško kirtavietė, kelmai, įrengtas daržas ir pieva. Teismas nesiaiškino, kokia tai kirtavietė, koks medžių amžius ir skersmuo. Pareiškėjas prašė teismo išsireikalauti iš AB „Energijos operatorius“ atliktų darbų, suderintų su atitinkamomis tarnybomis, elektros kabelio tiesimo per pareiškėjo sklypą techninio projekto ir atliktų darbų priėmimo-perdavimo akto kopijas bei asmenų, tiesiogiai atlikusių žemės kasimo ir kitus darbus, sąrašą. Aplinkybės, kuriomis buvo grindžiama šio prašymo dalis, kaip nurodo pareiškėjas, buvo tai, kad bendrovė, tiesdama požeminį kabelį, pažeidė kaimyninio sklypo ribą, todėl neatmetama galimybė, kad iškirsti medžiai augo kaimyniniame sklype. Šią prašymo dalį teismas atmetė nenurodydamas atmetimo pagrindų.

21.12. Teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad pareiškėjo sklypas Nekilnojamojo turto registre 2014 metais buvo nurodytas kaip miško žemė, todėl pareiškėjas nebeturi teisės ginčyti tokio įregistravimo pagrindo.

21.13. Kartu su apeliaciniu skundu pareiškėjas pateikė G. M. elektroninio laiško kopiją, Vyriausybės kanceliarijos 2018 m. balandžio 24 d. raštą, kuriuo pareiškėjui buvo nusiųsta Vyriausybės 2009 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 1811 kopija.

22. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą pakartoja atsiliepimo į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui argumentus ir papildomai pažymi, kad:

22.1. Pareiškėjas viso proceso metu teigia, kad Sklypo paskirtis žemės ūkio ir medžių jame niekada nebuvo, tačiau sau prieštaraudamas nurodo, kad ginčo tarp šalių esmė yra tai, kad Tarnyba ir sklypo savininkas skirtingai vertina sklypo, kuriame ten augęs sąžalynas, nesant teisinių-biologinių pagrindų, savininkui nežinant, buvo registruotas Miškų kadastre. Tai patvirtina, kad valstybinė sklypinė miškų inventorizacija buvo atlikta tinkamai, vadovaujantis Instrukcijos (2006 m.) 24.8.4 punktu, t. y. kad ginčui aktualus taksacinis sklypas 2010 m. birželio 25 d. įregistruotas Miškų kadastre kaip savaiminės kilmės 10 metų amžiaus 0,8 skalsumo pušynas, o medžių buvimo faktą patvirtino 2009 ir 2012 metų ortofotografinės nuotraukos.

22.2. Akivaizdu, kad 2014 m. matininkai, atlikdami pareiškėjo Sklypo kadastrinius matavimus, tinkamai nustatė žemės sklypo ribas ir žemės sklype esančias naudmenas. Sklypo geodezinių matavimų plane, sklypo pietinėje ir šiaurinėje dalyse nurodyti augantys medžiai, o viduryje kirtavietė. Tokie duomenys buvo įvertinti natūroje įvertinus situaciją, kas atitiko Miškų kadastre užfiksuotus duomenis. Šiems pastebėjimams pritarė ir pirmosios instancijos teismas. Trečiasis suinteresuotas asmuo taip pat pažymi, kad tvarkant Miškų kadastro duomenis yra naudojami ir atitinkami Nekilnojamojo kadastro duomenys, tačiau atsižvelgiant į šių kadastrų ir registrų paskirtį, objektus, duomenų įregistravimo ir išregistravimo pagrindus, šių kadastrų duomenys gali nesutapti, tačiau tai savaime nereiškia, kad Miškų kadastro tvarkytojo duomenys yra neteisingi.

22.3. Tarnyba, pritardama pirmosios instancijos teismo išvadai, tvirtina, kad Nekilnojamojo turto kadastre įrašyti duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nepakeisti arba nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka.

Atsakovas taip pat nesutinka su pareiškėjo teiginiais, kad Tarnybos sprendimai prieštarauja Viešojo administravimo įstatymui. Ir Komisija, ir pirmosios instancijos teismas sprendime konstatavo, kad Tarnybos individualūs teisės aktai visiškai atitinka pagrindinius Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus.

23. Trečiasis suinteresuotas asmuo VĮ Valstybinė miškų urėdija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodo iš esmės tokius pačius argumentu, kuriuos nurodė Tarnyba savo atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą.

Teisėjų kolegija


IV.

24. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Tarnybos 2017 m. spalio 3 d. sprendimo, kuriuo nuspręsta patikslinti Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis ir pareiškėjo Sklype esančio taksacinio sklypo dalį (2 ha) įregistruoti nauju taksaciniu sklypu, kurio žemės naudmena – miško aikštė (galimai sunaikintas miškas), teisėtumo ir pagrįstumo. Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui taip pat prašė panaikinti Tarnybos 2017 m. spalio 9 d. ir 2017 m. spalio 30 d. raštus, parengtus išnagrinėjus pareiškėjo ir jam atstovaujančios UAB „Inreal Geo“ kreipimusis dėl duomenų apie miško žemę, patenkančią į pareiškėjo Sklypą, pakeitimo ir įpareigoti Tarnybą pakeisti (patikslinti) atitinkamus duomenis Miško kadastre.

25. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą atmetė dėl visų jame keltų reikalavimų konstatavęs, kad pareiškėjui priklausančio Sklypo duomenys, įskaitant duomenis apie miško žemės naudmenas visame sklypo plote, įrašyti Nekilnojamojo turto registre ir Nekilnojamojo turto kadastre, jie nenuginčyti ir neginčijami, todėl laikomi teisingais ir išsamiais. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, Miškų kadastro ir Nekilnojamojo turto registro duomenys dėl miško žemės buvimo Sklype sutapo, o byloje esančių duomenų pakako išvadai, jog 2009 metais, kai pirmą kartą ginčo teritorijoje miško žemė buvo inventorizuota, pareiškėjo teiginiai, kad tuo metu miško nebuvo, yra nepagrįsti.

26. Pareiškėjas su šiomis išvadomis nesutinka, apeliaciniame skunde akcentuoja, kad 2009 metais atliekant valstybinę sklypinę inventorizaciją buvo padaryta klaidų, pažeistos esminės procedūros (pareiškėjas neinformuotas apie atliekamą inventorizaciją), dėl ko nepagrįstai jo Sklype augęs sąžalynas kvalifikuotas medynu, o vėliau – mišku ir įtrauktas į Miškų kadastrą. Pareiškėjo teigimu, teismas buvo šališkas, nepagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjo teiktus prašymus (dėl liudytojų iškvietimo, papildomų įrodymų išreikalavimo ir prijungimo prie bylos), nevertino skunde ir teiktuose prašymuose visų nurodytų aplinkybių, taip pat ir tai, kad Komisija priėmė du skirtingus sprendimus iš esmės dėl to paties klausimo.

27. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

28. Administracinės bylos ir Komisijos bylos duomenimis nustatyta: Komisijoje 2017 m. lapkričio 6 d. buvo priimtas pareiškėjo skundas, kuriame jis prašė panaikinti Tarnybos 2017 m. spalio 3 d. sprendimą, išreikalauti iš Tarnybos valstybinės sklypinės inventorizacijos, atliktos pareiškėjo Sklype 2008–2009 metais, rezultatų medžiagą ir atstatyti jos apskundimo terminą; pareiškėjas 2017 m. lapkričio 7 d. Komisijai pateikė paaiškinimus dėl Tarnybos 2017 m. spalio 9 d. rašto, kuriame prašė šį dokumentą prijungti prie Komisijoje priimto skundo, tačiau Tarnybos 2017 m. spalio 9 d. rašto naikinti neprašė (Komisijos byla, b. l. 13–19); pareiškėjas Komisijai 2017 m. lapkričio 17 d. pateikė skundą dėl Tarnybos 2017 m. spalio 18 d. rašto (Komisijos byla, b. l. 86–88), tačiau jame nekėlė reikalavimo panaikinti šį raštą; pareiškėjas 2017 m. lapkričio 27 d. pateikė Komisijai skundą, kuriame prašė panaikinti Tarnybos 2017 m. spalio 30 d. rašto teiginius (Komisijos byla, b. l. 129–135); iš Komisijos 2017 m. lapkričio 30 d. sprendimo turinio matyti, kad Komisija iš esmės nagrinėjo priimtą skundą dėl reikalavimų panaikinti Tarnybos 2017 m. spalio 3 d. sprendimą ir atstatyti inventorizacijos rezultatų apskundimo terminą, o šio sprendimo motyvuojamojoje dalyje konstatavusi, kad paminėtas Tarnybos sprendimas teisėtas, be kita ko, nurodė, kad nepagrįstas pareiškėjo prašymas panaikinti Tarnybos 2017 m. spalio 30 d. raštą, ir pareiškėjo skundą atmetė.

29. Pareiškėjas pirmosios instancijos teismui padavė skundą, kuriuo prašė panaikinti Komisijos 2017 m. lapkričio 30 d. sprendimą, Tarnybos 2017 m. spalio 3 d. sprendimą, Tarnybos 2017 m. spalio 9 d. ir 2017 m. spalio 30 d. raštus, įpareigoti Tarnybą išbraukti iš Miškų kadastro duomenis Utenos miškų urėdijos Kuktiškių girininkijos 700 kvartalo 39 taksaciniame sklype, panaikinant fiksuotus įrašus (miško žemė, naudmena – medynas), įpareigoti tarnybą ištaisyti inventorizacijos klaidas įrašant Miškų kadastre, kad Utenos miškų urėdijos Kuktiškių girininkijos 700 kvartalo taksacinis 39 sklypas žemės ūkio paskirties, naudmena – žemės ūkio. Pirmosios instancijos teismas iš esmės išnagrinėjo pareiškėjo skundą dėl visų jame keltų reikalavimų ir pareiškėjo skundą atmetė.

Dėl Tarnybos 2017 m. spalio 3 d. sprendimo ir Komisijos 2017 m. lapkričio 30 d. sprendimo

30. Pareiškėjas skunde prašė panaikinti Tarnybos 2017 m. spalio 3 d. sprendimą. Primintina, kad skundžiamu sprendimu Valstybinė miškų tarnyba nusprendė patikslinti Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis ir pareiškėjo Sklype esančio taksacinio sklypo dalį (2 ha) įregistruoti nauju taksaciniu sklypu, kurio žemės naudmena – miško aikštė (galimai sunaikintas miškas). Minėtas sprendimas priimtas iš naujo išnagrinėjus UAB „Inreal Geo“ 2017 m. gegužės 25 d. prašymą ir atsakovui 2017 m. birželio 14 d. atlikus patikrinimą vietoje (pareiškėjo Sklype), kurio metu buvo nustatyta, kad Utenos miškų urėdijos Kuktiškių girininkijos 700 kvartalo 39 taksaciniame sklype dėl galimai neteisėtai įvykdytos žmogaus veiklos miško žemės naudmena tikslintina iš medyno į miško aikštę. Tarnyba priimdama skundžiamą sprendimą vadovavosi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. spalio 9 d. nutarimu Nr. 1255 patvirtintų Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro nuostatų 9 ir 23 punktais, Tarnybos direktoriaus 2015 m. lapkričio 30 d. įsakymu Nr. 260-15-V patvirtinto Duomenų teikimo Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastrui, jų įrašymo ir keitimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 4.1 ir 12 punktais, Patikrinimo aktu ir atsižvelgė į Komisijos 2017 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą.

31. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo skundo argumentus, skundžiamo akto turinį, Miškų įstatyme, Nekilnojamojo turto kadastro nuostatuose įtvirtintą teisinį reguliavimą, 2017 m. birželio 14 d. atlikto patikrinimo vietoje metu nustatytas ir Patikrinimo akte užfiksuotas faktines aplinkybes, susijusias su į Sklypą patekusios miško žemės teisiniu režimu ir jo įregistravimu viešuose registruose, nenustatė teisinio pagrindo panaikinti Tarnybos 2017 m. spalio 3 d. sprendimą. Taip pat vertino, kad šiuo aspektu yra teisėtas ir pagrįstas Komisijos 2017 m. lapkričio 30 d. sprendimas.

32. Miškų įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 1 punktas nustato, kad Valstybinė miškų tarnyba, vykdydama šio įstatymo įgyvendinimo priežiūrą, tvarko Lietuvos Respublikos miškų kadastrą (2017 m. liepos 11 d. įstatymo Nr. XIII-616 redakcija). Duomenų teikimą Miškų kadastrui, šių duomenų įrašymo ir keitimo tvarką reglamentuoja Aprašas (originali, skundžiamo sprendimo priėmimo momentu galiojusi redakcija), kurio 3 punktas nustato, kad duomenų teikėjai miškų valstybės kadastrui be kitų subjektų yra Valstybinės miškų tarnybos pareigūnai ir specialistai. Aprašo 4.1 punkte nustatyta, kad Miškų kadastro duomenys tikslinami atlikus sklypinę miškų inventorizaciją ar jos patikslinimą, Aprašo 4.9 punktas nustato, kad kadastro duomenys tikslinami nustačius kadastro duomenų klaidas. Pagal Aprašo 7 punktą, gavus informacijos, kad Kadastro duomenys yra galimai netikslūs, Valstybinės miškų tarnybos direktoriaus sprendimu, gali būti atliekamas Kadastro duomenų patikrinimas vietoje, siekiant išsiaiškinti, ar Kadastre registruoti plotai atitinka Miškų įstatymo 2 straipsnyje nustatytus miškui ir miško žemei keliamus reikalavimus. Patikrinimą atlieka Valstybinės miškų tarnybos direktoriaus įsakymu paskirti Valstybinės miškų tarnybos pareigūnai ar specialistai (toliau – Tarnybos komisija) pagal poreikį dalyvaujant ir kitų institucijų atstovams. Vadovaujantis Tarnybos komisijos išvadomis, sprendimas priimamas 12 punkte nustatyta tvarka. Aprašo 12 punktas nustato, kad sprendimas dėl Kadastro duomenų įrašymo bei keitimo įforminamas nustatytos formos sprendimu dėl Kadastro duomenų įrašymo/keitimo (Tvarkos aprašo 6 priedas), kurį parengia prašymą dėl Kadastro duomenų taisymo išnagrinėjęs Valstybinės miškų tarnybos darbuotojas, patikrina Miškų kadastro skyriaus vedėjas arba jo pavaduotojas, o priima Valstybinės miškų tarnybos direktorius ar jo įgaliotas asmuo.

33. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Tarnyba, gavusi UAB „Inreal Geo“ prašymą patikslinti miško žemės plotą pareiškėjo Sklype, nes faktiškai miško jame nėra, nors Miškų kadastre įrašyti kitokie duomenys, ginčo teritorijoje 2017 m. birželio 14 d. atliko miško kadastro duomenų patikrinimą bei surašė Patikrinimo aktą. Patikrinimo akte konstatuota, kad į pareiškėjo Sklypą patenkantis Utenos miškų urėdijos Kuktiškių girininkijos 700 kvartalo 39 taksacinis sklypas Miškų kadastre registruotas pagal 2008–2009 metų valstybinės sklypinės miškų inventorizacijos duomenis Instrukcijos (2006 m.)

24.8.4 punkto pagrindu, t. y. ne miško žemės naudmenų sklypas, kai viename hektare yra > 2000 vnt. ir >1 m vidutinio aukščio spygliuočių ar kietųjų lapuočių arba >4000 vnt. ir >2 m vidutinio aukščio minkštųjų lapuočių rūšių savaime želiančių medžių, aprašomas kaip medynas. Patikrinimo metu buvo įvertintos 2009, 2012 ir 2015 metų ortofotonuotraukos ir konstatuota, kad faktiniai duomenys neatitinka dėl miško žemės transformacijos, pokyčio kodas 17 (neteisėtos ar galimai neteisėtos žmogaus veiklos).

34. Kadangi Patikrinimo aktu buvo nustatyti Miškų kadastro duomenų neatitikimai, atsakovas, kaip Miškų kadastro tvarkytojas, įgijo pareigą tikslinti šio kadastro duomenis. Teisėjų kolegijos vertinimu, ir Patikrinimo aktas, ir skundžias Tarnybos 2017 m. spalio 3 d. sprendimas atitinka Apraše turiniui ir formai nustatytus reikalavimus. Bylos ir Komisijos bylos duomenų visuma patvirtina, kad pareiškėjo Sklypas 2010 m. birželio 24 d. buvo įregistruotas Miškų kadastre, kad jo visame plote nuo pat įregistravimo Nekilnojamojo turto registre buvo miško žemė, visam plotui nustatyta specialioji naudojimo sąlyga – miško naudojimo apribojimai. Kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, pagal Nekilnojamojo turto kadastro įstatyme, Nekilnojamojo turto registro įstatyme, Lietuvos Respublikos valstybės informacinių išteklių valdymo įstatyme įtvirtintą teisinį reguliavimą, registrų duomenys yra teisingi, kol jie nenuginčyti teisės aktų nustatyta tvarka.

35. Tai, kad 2009 ir 2012 metais pareiškėjo Sklypo centrinė dalis buvo netolygiai apaugusi medžiais, patvirtina ginčo teritorijos atitinkamų metų ortofotonuotraukos. Tuo tarpu 2015 metų ortofotonuotraukoje matyti, kad Sklypo centrinėje dalyje auga tik keli pavieniai medžiai, Sklypo kadastrinių matavimų byloje esančiame Sklypo plane M 1:2000 sutartiniu ženklu pažymėtas miško kirtimas, pareiškėjas teiktuose procesiniuose dokumentuose tvirtino, kad, jo įsitikinimu, teisėtai išvalė Sklypą nuo savaime augančių medelių. Atsižvelgiant į nustatytas faktines aplinkybes ir nurodytą teisinį reguliavimą, Tarnyba teisėtai ir pagrįstai patikslino į pareiškėjo Sklypą patenkančio taksacinio sklypo duomenis Miškų kadastre pagal pasikeitusią faktinę būklę.

36. Nors apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, kad Sklypo plotas į Miškų kadastrą įtrauktas nepagrįstai, teigia, kad kadastrinėje byloje naudmenos užfiksuotos neišsamiai, šie duomenys nepatikimi, neatsižvelgta į tai, kad Sklypas yra saugomoje teritorijoje, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas nepateikė jokių faktais ir teise pagrįstų argumentų, galinčių paneigti minėtas išvadas. Pažymėtina, kad, kaip nustatyta, Tarnyba, priimdama ginčijamą 2017 m. spalio 3 d. sprendimą, Miškų kadastre užfiksuotus pareiškėjo Sklype esančio miško duomenis lygino su faktine padėtimi, o ne tikrino šių duomenų įrašymo į Miškų registrą (kaip valstybinės sklypinės miškų inventorizacijos rezultatą) pagrįstumą, nes jokių su sklypine inventorizacija ar jos metu padarytomis klaidomis susijusių klausimų, UAB „Inreal Geo“ prašyme Tarnybai kelta nebuvo.

37. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad Tarnybos 2017 m. spalio 3 d. sprendimas ir Komisijos 2017 m. lapkričio 30 d. sprendimas, kuriuo atmestas pareiškėjo skundas dėl Tarnybos 2017 m. spalio 3 d. sprendimo, yra teisėti ir pagrįsti. Apeliacinio skundo argumentai šių išvadų nepaneigia. Todėl šios pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies keisti ar naikinti nėra nei teisinio nei faktinio pagrindo.

Dėl Tarnybos 2017 m. spalio 9 d. rašto ir išvestinio reikalavimo

38. Pagal ABTĮ 29 straipsnio 1 dalį, jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo teisės akto paskelbimo arba individualaus teisės akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos.

39. Bylos ir Komisijos bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas ikiteismine tvarka Komisijai paduotame skunde prašė panaikinti Tarnybos 2017 m. spalio 3 d. sprendimą, vėliau teiktame skunde – ir Tarnybos 2017 m. spalio 30 d. raštą. Nors priėmus skundą Komisijoje pareiškėjas teikė rašytinius paaiškinimus ir dėl Tarnybos 2017 m. spalio 9 d. bei 2017 m. spalio 18 d. raštų, tačiau tiesiogiai reikalavimų juos panaikinti neformulavo. Todėl teikdamas skundą teismui dėl Tarnybos 2017 m. spalio 9 d. rašto, kurio teisėtumas ir pagrįstumas nebuvo vertintas Komisijoje, pareiškėjas turėjo tai padaryti per ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą, o paaiškėjus, kad jis praleistas, kartu su skundu teikti prašymą dėl šio termino atnaujinimo.

40. ABTĮ 130 straipsnyje nustatyti bylos nutraukimo pagrindai. Teismas nutraukia bylą, jeigu paaiškėja, kad skundas

buvo priimtas praleidus nustatytus skundo padavimo terminus, o pareiškėjas neprašė termino atnaujinti arba teismas atmetė tokį prašymą (ABTĮ 130 str. 8 p.).

41. Bylos duomenimis, pareiškėjas skundą pirmosios instancijos teismui išsiuntė 2018 m. sausio 5 d., t. y. akivaizdžiai praleidęs Tarnybos 2017 m. spalio 9 d. rašto apskundimo terminą, prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti dėl Tarnybos 2017 m. spalio 9 d. rašto panaikinimo neteikė, teismas šio termino neatnaujino, nenustatytos faktinės ir teisinės aplinkybės, dėl kurių šis terminas turėtų būti atnaujintas. Konstatavus, kad pareiškėjo skundas buvo priimtas nagrinėti praleidus nustatytą skundo padavimo terminą, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas turėjo administracinę bylą nutraukti ABTĮ 103 straipsnio 8 punkte nurodytu pagrindu. Vadovaujantis minėta ABTĮ nuostata, byla turėjo būti nutraukta ir dėl išvestinio pareiškėjo reikalavimo įpareigoti Tarnybą išbraukti iš Miškų kadastro ginčo taksacinio sklypo duomenis (t. y. pirmosios instancijos teismui teikto skundo 5 reikalavimas), kadangi jis kildinamas iš pareiškėjo skundo reikalavimo panaikinti Tarnybos 2017 m. spalio 9 d. raštą (šiuo raštu buvo atisakyta išbraukti Sklype esančią miško žemę iš Miškų kadastro). Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje naikinamas ir administracinė byla nutraukiama (ABTĮ 144 str. 1 d. 5 p.).

Dėl Tarnybos 2017 m. spalio 30 d. rašto ir išvestinio reikalavimo

42. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas sprendime kaip nepagrįstus atmetė pareiškėjo reikalavimus panaikinti Tarnybos 2017 m. spalio 30 d. raštą ir reikalavimą įpareigoti Tarnybą ištaisyti inventorizacines klaidas atliekant atitinkamus įrašus Miškų kadastre įrašant, kad Utenos miškų urėdijos Kuktiškių girininkijos 700 kvartalo 39 taksaciniame sklype Nr. (duomenys neskelbtini) žemės ūkio paskirties žemė – naudmena žemės ūkio. Įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus teismas konstatavo, kad Tarnyba 2017 m. spalio 30 d. raštu pareiškėjui atsakė tinkamai ir nenustatė pagrindo keisti (tikslinti) Miškų kadastro duomenis pagal pareiškėjo prašymus

43. Pareiškėjo prašomo panaikinti Tarnybos 2017 m. spalio 30 d. rašto turinys patvirtina, kad jis parengtas išnagrinėjus pareiškėjo 2017 m. spalio 7 d. prašymą. Šiame rašte nurodyta, kad į šiame prašyme pateiktus klausimus Tarnyba jau atsakiusi 2017 m. spalio 18 d. raštu, taip pat Tarnyba pažymėjo, kad nepriklausomo eksperto pateikti duomenys nepatvirtinti ir pagal pareiškėjo pateiktus duomenis ir dokumentus Miškų kadastro duomenys tikslinami nebus. Pažymėtina, kad Tarnybos 2018 m. spalio 18 d. raštas parengtas išnagrinėjus pareiškėjo 2017 m. rugsėjo 5 d. prašymą (jame pareiškėjas, atsižvelgdamas į Tarnybos komisijos siūlymą, prašė Tarnybą ginčą spręsti taikiai ir pateikti siūlymus dėl taikos sutarties sąlygų) ir 2017 m. rugsėjo 19 d. pasiūlymą (jame pareiškėjas pasiūlė Sklype nustatyti atitinkamos paskirties žemės dalis) (Komisijos byla, b. l. 58–59, 89–91). Todėl pirmosios instancijos teismas be jokio pagrindo vertino Tarnybos 2017 m. spalio 18 d. rašto turinį, nes juo atsakyta į kitus pareiškėjo kreipimusis, o ne į 2017 m. spalio 7 d. prašymą. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad byloje nėra minėto pareiškėjo 2017 m. spalio 7 d. prašymo, kartu su juo Tarnybai teiktų dokumentų (specialisto išvados), todėl spręsti, kad pareiškėjas galėjo reikšti analogiško pobūdžio prašymus taip pat nebuvo pagrindo. Tarnyba atsiliepime į pareiškėjo skundą ir vėliau teiktuose procesiniuose dokumentuose, paaiškinimuose teismo posėdžių metu savarankiškų argumentų dėl skundžiamo Tarnybos 2017 m. spalio 30 d. rašto taip pat nepateikė.

44. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas netyrė šiai bylos daliai teisingai išspręsti reikšmingų aplinkybių, iš Tarnybos neišsireikalavo visų įrodymų, būtinų Tarnybos 2017 m. spalio 30 d. rašto teisėtumui ir pagrįstumui ištirti, nors šios aplinkybės pagal pareiškėjo skunde nurodytus motyvus ir pareikštus reikalavimus turėjo būti bylos nagrinėjimo dalyku.

45. Atsižvelgiant į išdėstytą, teismo sprendimo dalis, kuria atmesti pirmosios instancijos teismui teikto skundo 4 ir 6 reikalavimai (dėl Tarnybos 2017 m. spalio 30 d. rašto panaikinimo ir įpareigojimo ištaisyti dėl inventorizacijos klaidos įrašytus neteisingus Miškų kadastro duomenis) negali būti pripažinta pagrįsta, o tuo pačiu ir teisinga (ABTĮ 86 str., 146 str. 1 d.). Kadangi šioms aplinkybėms ištirti bei išaiškinti būtina surinkti naujų įrodymų, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje yra naikinamas, perduodant bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 144 str. 1 d. 4 p., 145 str. 1 d. 2 p.). Šiame kontekste paminėtina, kad apeliacinės instancijos teismas paprastai tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio skundą asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai pažeisti, jei pažeisti, – kokiu teisiniu būdu bei kokia

apimtimi gintini (žr., pvz., LVAT 2017 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1037-438/2017). Vien tik LVAT teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą (žr., pvz., LVAT 2012 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-374/2012).

Dėl kitų pareiškėjo argumentų

46. Įvertinus kitus pareiškėjos apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, pažymėtina, kad jais arba kartojami pirminiame skunde išdėstyti argumentai, dėl kurių pirmosios instancijos teismo sprendime motyvuotai atsakyta, arba reiškiamas abstraktus nesutikimas su pirmosios instancijos teismo motyvais ir jo atliktu byloje surinktų įrodymų vertinimu, iš esmės nenurodant, kokie konkretūs įrodymų vertinimo ir (arba) teisės normų aiškinimo ir taikymo pažeidimai buvo padaryti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Tokio pobūdžio apeliacinio skundo argumentai išsamiau nenagrinėjami. Taip pat apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į bylos išnagrinėjimo rezultatą, netikslinga analizuoti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl Komisijos priimtų sprendimų, nerinko pareiškėjo prašomų įrodymų, nevertino, kad ginčo teritorija yra Labanoro regioniniame parke, atsakovo veiksmai pažeidė pareiškėjo teisėtą lūkestį turėti žemės ūkio paskirties žemę ginčo teritorijoje, todėl dėl jų teisėjų kolegija plačiau nepasisako.

47. Pareiškėjas kartu su apeliaciniu skundu pateikė naujus įrodymus – G. M. 2017 m. rugsėjo 13 d. siųsto elektroninio laiško kopiją, Vyriausybės kanceliarijos 2018 m. balandžio 24 d. rašto Nr. PAS-486 kopiją su priedais. Šiuo aspektu pažymėtina, kad ABTĮ 142 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, apeliacinės instancijos teisme tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas, teikdamas naujus duomenis, nenurodė, kaip jie susiję su nagrinėjamo ginčo esme (skundžiamais atsakovo administraciniais aktais), taip pat ir tai, kokias įrodinėtas aplinkybes grindžia šiais naujais įrodymais. Todėl, vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi ir atsižvelgiant į bylos išnagrinėjimo rezultatą, šie nauji duomenys netiriami ir nevertinami.

48. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, aplinkybių, kurios sudarytų ABTĮ 44 straipsnio 1 bei 2 dalyse nustatytą pagrindą konstatuoti pirmosios instancijos teisėjo šališkumą, pareiškėjas nepateikia, o teisėjų kolegija jų nenustatė, todėl nėra teisinio pagrindo pripažinti, kad sprendimą priėmė šališkas teismas. Abstraktaus pobūdžio argumentai, kad teisėjas šališkas vien dėl to, jog priėmė pareiškėjui nepalankų sprendimą, nėra teisinis pagrindas abejoti teisėjo nešališkumu.

49. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies – byla dėl pirmosios instancijos teismui teikto skundo 3 ir 5 reikalavimų nutraukiama, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria atmesti pirmosios instancijos teismui teikto skundo 4 ir 6 reikalavimai, panaikinama ir perduodama šiam teismui nagrinėti iš naujo. Kita pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo K. P. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. sausio 3 d. sprendimą pakeisti.Panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. sausio 3 d. sprendimo dalį, kuria atmesti

pareiškėjo K. P. skundo reikalavimai panaikinti Valstybinės miškų tarnybos 2017 m. spalio 9 d. raštą Nr. R2-1764 ir įpareigoti Valstybinę miškų tarnybą išbraukti iš Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro Utenos miškų urėdijos Kuktiškių girininkijos 700 kvartalo 39 taksacinio sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) įrašus: miško žemė, naudmena – medynas, ir šią bylos dalį nutraukti.

Panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. sausio 3 d. sprendimo dalį, kuria atmesti pareiškėjo K. P. skundo reikalavimai panaikinti Valstybinės miškų tarnybos 2017 m. spalio 30 d. raštą Nr. R6-6395 ir įpareigoti Valstybinę miškų tarnybą ištaisyti padarytas inventorizacines klaidas atliekant atitinkamus įrašus Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre įrašant, kad Utenos miškų urėdijos Kuktiškių girininkijos 700 kvartalo 39 taksaciniame sklype (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) žemės ūkio paskirties žemė, naudmena – žemės ūkio, ir šią bylos dalį perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Kitą Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. sausio 3 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI RYTIS KRASAUSKAS

ARŪNAS SUTKEVIČIUS

SKIRGAILĖ ŽALIMIENĖ_______________________


Administracinė byla Nr. eA-3972-968/2019Teisminio proceso Nr. 3-63-3-02100-2018-9Procesinio sprendimo kategorijos: 22.4.2.; 22.4.4.(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Arūno Sutkevičiaus ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. G. ir atsakovo Viešojo saugumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinius skundus dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. vasario 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. G. skundą atsakovui Viešojo saugumo tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl delspinigių, netesybų ir palūkanų priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=87b08c20f1c011e99681cd81dcdca52c

I.

1. Pareiškėjas J. G. kreipėsi su skundu į teismą, prašydamas priteisti iš Viešojo saugumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Tarnyba, atsakovas): 1) 523,20 Eur delspinigių už neišmokėtą darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2016 m. balandžio 1 d. iki 2018 m. kovo 2 d. (už 701 dieną); 2) 1 569,60 Eur netesybas už vėlavimo atsiskaityti laiką po darbo sutarties nutraukimo; 3) 5 procentus procesinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:2.1. Vilniaus apygardos administracinis teismas (toliau – ir VAAT) 2016 m. lapkričio 9 d. sprendimu administracinėje

byloje Nr. eI-6766-790/2016 (toliau – ir VAAT 2016 m. lapkričio 9 d. sprendimas) priteisė pareiškėjui iš atsakovo 1 066,24 Eur neišmokėtą darbo užmokestį už viršvalandinį darbą ir darbą švenčių dienomis už laikotarpį nuo 2015 m. kovo 1 d. iki 2016 m. kovo 31 d., o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2018 m. vasario 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-640-520/2018 (toliau – ir LVAT 2018 m. vasario 20 d. nutartis) šį teismo sprendimą paliko nepakeistą. Įsigaliojus VAAT 2016 m. lapkričio 9 d. sprendimui, atsakovas 2018 m. kovo 2 d. mokėjimo pavedimu sumokėjo priteistą darbo užmokestį, tačiau jis privalo sumokėti ir 523,20 Eur delspinigių už neišmokėtą laiku darbo užmokestį už viršvalandinį darbą ir darbą švenčių dienomis, 1 569,60 Eur kompensaciją už vėlavimą atsiskaityti po darbo sutarties nutraukimo 2018 m. gegužės 25 d. ir palūkanas.

2.2. Tiek pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) (redakcija, galiojusi iki 2017 m. liepos 1 d.), tiek pagal DK (redakcija, įsigaliojusi nuo 2017 m. liepos 1 d.) nuostatas, dėl darbdavio kaltės pavėluotai išmokėjus darbo užmokestį, darbdaviui atsiranda pareiga mokėti delspinigius. VAAT 2016 m. lapkričio 9 d. sprendime konstatavo, kad atsakovas darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose netinkamai žymėjo pareiškėjo faktiškai dirbtą darbo laiką, nes nebuvo žymimas darbo laikas, kuris reikalingas pasiruošiant ir baigiant savo pamainą (pareigūnų instruktavimas, apsiginklavimas, nusiginklavimas, ginklų, kitų materialinių vertybių perdavimas ir atsiskaitymas už tarnybos rezultatus). Nors šiuo metu darbo teisiniai santykiai yra nutraukti, tačiau pareiškėjas turi teisę gauti delspinigius už darbo santykių laikotarpį. Atsakovui laiku neatsiskaičius, pareiškėjas įgijo teisę į 1 569,60 Eur (523,20 Eur x 3 mėn.) kompensaciją, nes DK (redakcija, galiojanti nuo 2017 m. liepos 1 d.) 147 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog darbo santykiams pasibaigus, o darbdaviui ne dėl darbuotojo kaltės uždelsus atsiskaityti su darbuotoju, darbdavys privalo mokėti netesybas, kurių dydis – darbuotojo vidutinis darbo užmokestis per mėnesį padaugintas iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių.

3. Atsakovas atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti. Nurodė, kad pagal teisinį reguliavimą, įsiteisėjęs teismo sprendimas gali būti įvykdytas per 15 kalendorinių dienų. LVAT 2018 m. vasario 20 d. nutartimi paliko VAAT 2016 m. lapkričio 9 d. sprendimą nepakeistą, o atsakovas minėtą sprendimą įvykdė 2018 m. kovo 2 d., t. y. nepraleisdamas įstatymų nustatytų terminų. Pareiga mokėti delspinigius turi būti siejama su darbdavio kalte, tačiau šiuo atveju atsakovas laiku sumokėjo (pagal teismo sprendimą) darbo užmokesčio nepriemoką, todėl reikalavimas priteisti delspinigius nepagrįstas. Atsakovas teigė, kad pareiškėjo reikalavimai dėl netesybų ir procesinių palūkanų kyla iš civilinių teisinių santykių, todėl šių reikalavimų nagrinėjimas nėra priskirtinas administracinio teismo kompetencijai.

II.

4. Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2019 m. vasario 27 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies. Teismas priteisė pareiškėjui iš atsakovo 523,20 Eur delspinigių už laiku neišmokėtą darbo užmokestį laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 1 d. iki 2018 m. kovo 2 d., kitą pareiškėjo skundo dalį teismas atmetė, o pareiškėjo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo paliko nenagrinėtą.

5. Teismas nustatė, jog VAAT 2016 m. lapkričio 9 d. sprendimu pareiškėjui iš atsakovo priteisė 1 066,24 Eur neišmokėtą darbo užmokestį už viršvalandinį darbą ir darbą švenčių dienomis už laikotarpį nuo 2015 m. kovo 1 d. iki 2016 m. kovo 31 d., LVAT 2018 m. vasario 20 d. nutartimi šį teismo sprendimą paliko nepakeistą. Teismas nurodė, jog pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 5 punktą, administraciniai teismai sprendžia bylas dėl tarnybinių ginčų, kai viena ginčo šalis yra valstybės tarnautojas ar pareigūnas.

Pareiškėjo prašymas priteisti delspinigius ir netesybas yra išvestiniai reikalavimai, kildinami iš VAAT 2016 m. lapkričio 9 d. sprendimu priteistos darbo užmokesčio nepriemokos, kurie galėjo būti pareikšti VAAT. Skundas priskirtinas nagrinėti administraciniam teismui, o ne bendrosios kompetencijos teismui, todėl atsakovo argumentą dėl skundo priskirtinumo administraciniam teismui atmetė.

6. Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas (toliau – VTĮ) ir Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statutas (toliau – Statutas), o šių teisės aktų nereglamentuojamiems teisiniams santykiams, susijusiems su delspinigių už pavėluotai išmokamo darbo užmokesčio mokėjimą – taikomas DK ir kiti darbo santykius reguliuojantys įstatymai.

7. Pareiškėjui prašant priteisti 523,20 Eur delspinigių už neišmokėtą darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2016 m. balandžio 1 d. iki 2018 m. kovo 2 d. (už 701 dieną) ginčo santykius reglamentuoja iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusios redakcijos DK ir Lietuvos Respublikos delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymas (toliau – Delspinigių įstatymas). DK (redakcija, galiojusi iki 2017 m. liepos 1 d.) 207 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad kai dėl darbdavio kaltės pavėluotai išmokamas darbo užmokestis ar kitos su darbo santykiais susijusios išmokos, kartu su jomis darbuotojui išmokami įstatymų nustatyto dydžio delspinigiai. Delspinigių įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje buvo nurodyta, kad kai ne dėl darbuotojo kaltės pavėluotai išmokamas darbo užmokestis ar kitos su darbo santykiais susijusios išmokos (išskyrus Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo numatytas išmokas), kartu su jomis darbuotojui sumokami delspinigiai; delspinigių dydį sudaro 0,06 procento priklausančios išmokėti sumos už kiekvieną praleistą kalendorinę dieną, pradedant skaičiuoti po 7 kalendorinių dienų, kai išmokos teisės aktuose ar kolektyvinėje (jeigu jos nėra, – darbo) sutartyje arba darbdavio nustatytu laiku turėjo būti sumokėtos, ir baigiant skaičiuoti įskaitant jų išmokėjimo dieną; Delspinigių įstatymo nustatytas delspinigių dydis kartą per metus indeksuojamas Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka, atsižvelgiant į vartotojų kainų indeksą per praėjusius kalendorinius metus; kolektyvinėje (jeigu jos nėra, – darbo) sutartyje gali būti numatytos darbuotojams palankesnės sąlygos. DK (redakcija galiojanti nuo 2017 m. liepos 1 d.) 147 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad darbo santykiams nepasibaigus, kai dėl darbdavio kaltės pavėluotai išmokamas darbo užmokestis ar kitos su darbo santykiais susijusios išmokos, kartu su jomis darbuotojui, turinčiam darbo santykių, išmokami delspinigiai, kurių dydį tvirtina Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministras, jeigu darbo teisės normos nenustato didesnio delspinigių dydžio; delspinigių dydį Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministras tvirtina kiekvienais metais iki vasario 1 dienos, atsižvelgdamas į Lietuvos statistikos departamento paskelbtą vartotojų kainų indeksą per praėjusius kalendorinius metus (lygindamas praėjusių metų gruodžio mėnesį su už praeitų metų gruodžio mėnesiu). Visą ginčo laikotarpį, delspinigių dydis, kai darbo santykiams nepasibaigus dėl darbdavio kaltės pavėluotai išmokamas darbo užmokestis ar kitos su darbo santykiais susijusios išmokos, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymais buvo nustatytas 0,07 procento (2016 m. sausio 26 d. įsakymas Nr. A1-44, 2017 m. sausio 23 d. įsakymas Nr. A1-36, 2017 m. birželio 21 d. įsakymas Nr. A1-310, 2018 m. sausio 19 d. įsakymas Nr. A1-31).

8. LVAT yra pažymėjęs kad pareigos mokėti delspinigius atsiradimas turi būti siejamas su darbdavio kalte, o ne darbuotojo kaltės nebuvimu, kaip tai nurodyta Delspinigių įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje. Sprendžiant delspinigių už darbo užmokesčio (jo dalies) mokėjimo pavėlavimą priteisimo klausimą, būtina nustatyti, ar dėl tokio pavėlavimo yra kalta darbo užmokestį išmokanti institucija. VAAT 2016 m. lapkričio 9 d. sprendime konstatavo, jog atsakovas darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose netinkamai žymėjo pareiškėjo faktiškai dirbtą darbo laiką, nes juose kaip darbo laiko nežymėjo viso laiko, kuris pagal Statuto nuostatas privalėjo būti įskaitomas į tarnybos laiką, t. y. darbo laiko, pradedant pareigūnų instruktavimu, apsiginklavimu, baigiant pareigūnų nusiginklavimu, ginklų, kitų materialinių vertybių perdavimu ir atsiskaitymu už tarnybos rezultatus. Faktiškai pareigūnų pamainos laikas prasidėdavo 8.45 val. ir baigdavosi kitos paros apie 10.30 val. ar 10.40 val., todėl teismas nusprendė, kad pareigūnų pamaina viršydavo 24 val. trukmę, o darbo laikas per savaitę (7 dienas) viršydavo 48 valandų darbo laiko normą, dėl to šią trukmę viršijantis darbo laikas privalėjo būti žymimas kaip viršvalandinis. Įvertinęs teismo sprendimu nustatytas faktines aplinkybes, teismas sprendė, jog atsakovo neteisėtais veiksmais pareiškėjui buvo laiku neišmokėta dalis darbo užmokesčio ir tai vertintina kaip darbdavio kaltė.

9. Pareiškėjo ir atsakovo darbo santykiai tęsėsi iki 2018 m. gegužės 25 d. Atsakovas VAAT 2016 m. lapkričio 9 d. sprendimą įvykdė 2018 m. kovo 2 d., t. y. kai pareiškėją ir atsakovą siejo darbo santykiai. Teismas nesutiko su atsakovo argumentu, kad jis laiku (įsiteisėjus teismo sprendimui) sumokėjo darbo užmokesčio nepriemoką ir nurodė, jog pareiškėjo

reikalavimas išmokėti delspinigius yra siejamas su laiku neišmokėta darbo užmokesčio dalimi, kurią dar iki teismo 2016 m. lapkričio 9 d. sprendimo priėmimo privalėjo pareiškėjui mokėti. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad pareiškėjas turėjo teisę prašyti priteisti delspinigius ir kitas išmokas, susijusias su darbo užmokesčio nepriemoka VAAT nagrinėjamoje byloje. Atsakovui išmokėjus darbo užmokesčio nepriemokas pareiškėjui po teismo sprendimų įsiteisėjimo, toks išmokėjimas pagal nurodytas DK nuostatas laikytinas pavėluotu.

10. DK (redakcija, galiojusi iki 2017 m. liepos 1 d.) 201 straipsnio 1 dalyje buvo nurodyta, kad darbo užmokestis mokamas ne rečiau kaip du kartus per mėnesį, o jeigu yra darbuotojo raštiškas prašymas, – kartą per mėnesį, o šio straipsnio 2 dalyje – kad konkretūs darbo užmokesčio mokėjimo terminai, vieta ir tvarka nustatomi kolektyvinėse arba darbo sutartyse. Pagal Delspinigių įstatymo 2 straipsnio 1 dalį delspinigiai turėjo būti pradedami skaičiuoti po 7 kalendorinių dienų, kai išmokos teisės aktuose ar kolektyvinėje (jeigu jos nėra, – darbo) sutartyje arba darbdavio nustatytu laiku turėjo būti sumokėtos, ir baigiant skaičiuoti įskaitant jų išmokėjimo dieną. VAAT 2016 m. lapkričio 9 d. teismo sprendimu pareiškėjui neišmokėta darbo užmokesčio dalis priteista už laikotarpį nuo 2015 m. kovo 1 d. iki 2016 m. kovo 31 d. Pareiškėjas ir atsakovas tiksliai nenurodė ir nepateikė duomenų, iš kurių būtų galima nustatyti, kokios konkrečios darbo užmokesčio nepriemokos atitinkamais mėnesiais pareiškėjui buvo neišmokėtos, kada pagal užmokesčio mokėjimo tvarką jam būdavo pervedamas darbo užmokestis ir pan. Teismas įvertino nurodytas aplinkybes ir konstatavo, kad nėra galimybės nustatyti nuo kada ir nuo kokios sumos turėtų būti pradedami skaičiuoti delspinigiai (pvz., jei pareiškėjui darbo užmokestis turėjo būti sumokamas to mėnesio paskutinę dieną, tai delspinigiai už priteistą mėnesį neišmokėtą užmokesčio dalį, vadovaujantis Delspinigių įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi, turėjo būti pradedami skaičiuoti po 7 kalendorinių dienų). Pareiškėjas delspinigius skaičiuoja nuo 2016 m. balandžio 1 d. nuo visos jam priteistos neišmokėtos darbo užmokesčio dalies sumos ir prašo iš atsakovo priteisti 523,20 Eur delspinigių už neišmokėtą darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2016 m. balandžio 1 d. iki 2018 m. kovo 2 d. Atsakovas pareiškėjo skunde nurodytos delspinigių skaičiavimo pradžios, delspinigių apskaičiavimo dydžio neginčija ir nepateikia priešingų duomenų. Iš Lietuvos teismų sistemos LITEKO teismas nustatė, jog panaši delspinigių suma Regionų apygardos administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 17 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-5328-583/2018 buvo priteista kitiems asmenims, kurie VAAT nagrinėtoje administracinėje byloje Nr. eI-6766-790/2016 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-01381-2016-5) kartu su pareiškėju reiškė reikalavimus dėl darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo. Teismas įvertinęs šias aplinkybes sprendė, kad prašoma priteisti 523,20 Eur delspinigių suma už laiku neišmokėtą darbo užmokestį yra pagrįsta, todėl šioje dalyje pareiškėjo skundą tenkino.

11. Teismas nurodė, kad pareiškėjo reikalavimas priteisti iš atsakovo 1 569,60 Eur netesybas (kompensaciją) už vėlavimą atsiskaityti laiką po darbo sutarties nutraukimo yra grindžiamas DK (redakcija, galiojusi iki 2017 m. liepos 1 d.) 141 straipsnio 3 dalimi (DK (redakcija, galiojanti nuo 2017 m. liepos 1 d.) 147 str. 2 d.).

12. VTĮ ir Statutas nereglamentuoja teisinių santykių, susijusių su netesybų mokėjimu už vėlavimo atsiskaityti laiką. DK (redakcija, galiojusi iki 2017 m. liepos 1 d.) 141 straipsnio 3 dalyje nurodyta, jog kai uždelsiama atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės, darbuotojui sumokamas jo vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką. DK (redakcija, galiojanti nuo 2017 m. liepos 1 d.) 147 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad darbo santykiams pasibaigus, o darbdaviui ne dėl darbuotojo kaltės uždelsus atsiskaityti su darbuotoju (šio kodekso 146 str. 2 d.), darbdavys privalo mokėti netesybas, kurių dydis – darbuotojo vidutinis darbo užmokestis per mėnesį, padaugintas iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių. LVAT, aiškindamas nurodytas DK nuostatas, yra konstatavęs, kad numatytos pasekmės darbdaviui atsiranda, kai yra nustatomos šios sąlygos: 1) darbdavys ne visiškai atsiskaitė su atleidžiamu darbuotoju jo atleidimo dieną; 2) dėl tokio uždelsimo darbuotojas nėra kaltas. Pareiškėjas iš darbo atleistas 2018 m. gegužės 25 d., o atsakovas VAAT 2016 m. lapkričio 9 d. sprendimu priteistą darbo užmokesčio nepriemoką sumokėjo 2018 m. kovo 2 d., t y. darbo teisiniams santykiams dar nenutrūkus. Tai įrodo, kad atsakovas su pareiškėju jo atleidimo dieną buvo atsiskaitęs, todėl nėra pagrindo patenkinti pareiškėjo skundo reikalavimą dėl 1 569,60 Eur netesybų už vėlavimo atsiskaityti laiką po darbo sutarties nutraukimo priteisimo.

13. Teismas nurodė, kad bylos nagrinėjimo metu pareiškėjas pripažino, jog reikalavimas priteisti 5 procentus procesinių palūkanų nepagrįstas, tačiau raštu šio skundo reikalavimo neatsisakė. Teismas skundą dėl palūkanų priteisimo atmetė, nes darbo santykius reglamentuojantys teisės aktai nenumato darbuotojų teisės reikalauti palūkanų priteisimo, tai yra civilinių teisinių santykių dalykas.

14. Teismas konstatavęs, kad pareiškėjas nepateikė bylinėjimosi išlaidų apskaičiavimo ir jų pagrindimo, todėl prašymą

priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo paliko nenagrinėtiną.

III.

15. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą ir prašo pakeisti Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. vasario 27 d. sprendimą – priteisti iš atsakovo pareiškėjo naudai 1 569,60 Eur netesybų už vėlavimo atsiskaityti laiką po tarnybos santykių nutraukimo. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad:

15.1. Nesutinka su teismo sprendimo dalimi, kurioje pareiškėjo reikalavimą dėl 1 569,60 Eur netesybų už vėlavimo atsiskaityti laiką po darbo sutarties nutraukimo priteisimo atmetė ir pabrėžia, kad toks sprendimas buvo priimtas be motyvų.

15.2. Nagrinėjamoje byloje yra aktuali Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir LAT) darbo bylose suformuota praktika ir atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškina DK 147 straipsnio reguliavimą. Iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovas buvo informuotas apie tai, kad pareigūnai, kurie VAAT nagrinėtoje administracinėje byloje Nr. eI-6766-790/2016 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-01381-2016-5) kartu su pareiškėju reiškė reikalavimus dėl darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo, reikalavo sumokėti įstatymo numatytus delspinigius. Tačiau atsakovas savo 2018 m. gegužės 16 d. sprendimu atsisakė tenkinti pareigūnų reikalavimą. Tokiu būdu atsakovas prisiėmė riziką dėl galimų pasekmių už laiku neišmokėtus delspinigius.

15.3. Vadovaujantis LAT 2003 m. sausio 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7128/2003 akivaizdu, kad atleidžiant darbuotoją iš darbo, darbdaviui gali kilti sankcijos, numatytos DK 147 straipsnyje už nesumokėtus delspinigius, jeigu egzistuoja šioje normoje nurodyta sąlyga –darbdavio kaltė. Nagrinėjamu atveju atsakovas buvo informuotas, kad pareiškėjas neatsisako nuo delspinigių ir savo pažeistas teises gins teisme. Taigi, atsakovas negali remtis savo kaltės nebuvimu, pareiškėjo (pareigūno) pozicijos šiuo klausimu nežinojimu.

16. Atsakovas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 27 d. sprendimo dalį, kuria pareiškėjui iš atsakovo priteisti 523,20 Eur delspinigiai, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti, kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad:

16.1. Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimo dalį, netinkamai taikė materialinės teisės normas, pažeidė ABTĮ įtvirtintus įrodymų vertinimo pareigos vykdymui keliamus reikalavimus, kartu ir teisinio aiškumo principą, nes neįvertino visų į bylą pateiktų įrodymų, neaptarė klausimų, reikšmingų svarbioms bylai aplinkybėms nustatyti. Be to, teismas, darydamas akivaizdžiai nepagrįstas išvadas dėl bylos faktų, klaidingai nustatė iš esmės visą bylos faktinę situaciją.

16.2. Teismas skundžiamoje sprendimo dalyje netinkamai aiškino ir taikė darbo teisės normas, reglamentuojančias atsiskaitymą su atleidžiamu iš darbo darbuotoju, priteisė iš atsakovo delspinigius, nors iš DK 147 straipsnio matyti, kad delspinigiai skaičiuojami tik tada, kai darbuotoją ir darbdavį sieja teisiniai santykiai (DK 147 str. 1 d.). Be to, delspinigiai neapskaičiuojami ir nemokami tuo atveju, kai darbo santykiai nutrūkę (DK 147 str. 2 d.), o teismas neatsižvelgė į faktinę aplinkybę, kad ginčo nagrinėjimo metu pareiškėjo tarnybos santykiai su atsakovu yra nutrūkę (pareiškėjas atleistas 2018 m. gegužės 25 d., tuo tarpu teismui pareiškėjas reikalavimą išmokėti delspinigius pateikė 2018 m. spalio 4 d.).

16.3. Teismas taikė DK (redakcija galiojusi iki 2017 m. liepos 1 d.) 207 straipsnio 1 dalį, 147 straipsnio 1 dalyje nustatytą sankciją darbdaviui neanalizavęs ir nenustatęs šių teisės normų taikymui būtinų kumuliatyvių sąlygų (t. y. nenutrūkę darbo santykiai, neatsiskaitymo laiku fakto ir kad dėl tokio uždelsimo konstatuojama darbdavio kaltė).

16.4. Skundžiamoje sprendimo dalyje nevertina ir nenurodo, kokie konkretūs faktiniai duomenys pagrindžia darbdavio kaltę dėl pavėluoto atsiskaitymo su pareiškėju. Teismas visiškai neatsižvelgė į reikšmingą faktinę aplinkybę, kad ginčo santykius reguliuoja specialioji teisės norma, t. y. ABTĮ 99 straipsnio 2 dalis, nustatanti atsakovui 15 kalendorinių dienų terminą, per kurį atsakovas turėjo įvykdyti įsiteisėjusią LVAT 2018 m. vasario 20 d. nutartį. Teismas taip pat nevertino svarbios aplinkybės, kad atsakovas 2018 m. kovo 2 d. išmokėdamas pareiškėjui įsiteisėjusiu VAAT 2018 m. vasario 20 d. sprendimu iš atsakovo priteistą sumą, specialiojoje teisės normoje nustatytu laiku įvykdė teismo sprendime nustatytą įpareigojimą išmokėti atitinkamą sumą.

16.5. Teismas nevertino ir neatsižvelgė į reikšmingą faktinę aplinkybę, kad pats pareiškėjas iki tarnybinių santykių pasibaigimo (t. y. 2018 m. gegužės 25 d.) nereiškė darbdaviui jokių pretenzijų, nuo kada delspinigiai turi būti pareiškėjui

apskaičiuoti ir išmokėti, kokia delspinigių skaičiavimo termino paskutinė diena, nuo kokios sumos turėtų būti pradedami jam skaičiuoti delspinigiai. Atsakovas taip pat pažymi, kad ginčo atveju nesant sąlygų, būtinų taikyti DK 147 straipsnio 1 dalies nuostatos – nenutrūkusių darbo santykių, darbdavio kaltės buvimo – nėra teisinio pagrindo taikyti minėtą normą.

16.6. Teismas netinkamai vertino įrodymus, susijusius su darbuotojo ir darbdavio kalte dėl neatsiskaitymo ir dėl to padarė nemotyvuotas išvadas. Teismas skundžiamo sprendimo dalyje dėl delspinigių mokėjimo klausimo vertinimo nepagrįstai rėmėsi įsiteisėjusiu Regionų apygardos administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 17 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-5328-583/2018, kadangi nurodomas teismo 2018 m. rugpjūčio 17 d. sprendimas yra priimtas byloje, kurios ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) nesutampa su nagrinėjamos bylos.

16.7. Pareiškėjo skundą suinteresuoto asmens vardu padavė neturintis tinkamo įgaliojimo vesti bylą asmuo. Toks priimtas skundas šiurkščiai ir iš esmės pažeidžia administracinio proceso teisės normas.

17. Atsakovas pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriame prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Atsakovas nurodo, kad:

17.1. Nesutinka su pareiškėjo nurodomais teiginiais, jog teismo sprendimo dalis, kurioje pareiškėjo reikalavimą dėl 1 569,60 Eur netesybų už vėlavimo atsiskaityti laiką po darbo sutarties nutraukimo priteisimo atmetė, yra be motyvų. Pareiškėjas skunde ir apeliaciniame skunde, reikšdamas reikalavimą priteisti 1 569,60 Eur netesybų už vėlavimo atsiskaityti laiką po darbo sutarties nutraukimo, nurodo abstraktų 3 mėnesių laikotarpį. Pareiškėjas naudojasi neapibrėžtumu ir grindžia reikalavimą subjektyviais samprotavimais, kurie pagrįsti tarpusavyje nesietinu teisiniu reglamentavimu ir gautus alogizmus pateikdamas kaip teisinį pagrindimą, kuris prieštarauja nustatytoms teisiškai reikšmingoms faktinėms aplinkybėmis.

17.2. Pareiškėjas nepareiškė reikalavimo priteisti delspinigius už darbo užmokesčio nepriemoką VAAT nagrinėjamoje byloje; iki 2018 m. gegužės 25 d. nepareiškė atsakovui apie ketinimą realizuoti savo teisę į delspinigius. Pareiškėjo ir atsakovo darbo teisiniai santykiai tęsėsi iki 2018 m. gegužės 25 d. ir buvo nutraukti Tarnybos vado 2018 m. gegužės 21 d. įsakymo Nr. 47TE-393 pagrindu. Sprendimas nebuvo ginčytas teisės aktų nustatyta tvarka ir tapo juridiniu faktu, kurį pavėluotai ir nepagrįstai apeliaciniame skunde bando ginčyti pareiškėjas. Be to, pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl savo teisių teisminės gynybos po 5 mėnesių.

17.3. Pareiškėjas apeliaciniame skunde abstrakčiai nurodydamas būtinybę, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, nepateikė teisminės praktikos apibendrinimo pagal faktines aplinkybes tokiose pačiose ir analogiškose bylose. Be to, pareiškėjas apeliaciniu skundu siekia, kad atsakovui būtų pakartotinai taikoma sankcija už darbo užmokesčio nepriemoką, nesant darbdavio kaltės.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:IV.

18. Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl pareiškėjo teisės į delspinigius už pavėluotai sumokėtą darbo užmokestį ir netesybų už vėlavimo atsiskaityti laiką po atleidimo iš tarnybos.

19. Remiantis bylos ir informacinės teismų sistemos „Liteko“ duomenimis nustatyta: VAAT 2016 m. lapkričio 9 d. sprendimu, be kita ko, konstatavęs, kad Tarnyba tinkamai neįvykdė pareigos darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose užfiksuoti tikslaus pareiškėjo kiekvieną dieną dirbto darbo laiko, tenkino pareiškėjo prašymą ir priteisė jam iš Tarnybos 1 066,24 Eur neišmokėto darbo užmokesčio už viršvalandinį darbą ir darbą švenčių dienomis laikotarpiu nuo 2015 m. kovo 1 d. iki 2016 m. kovo 31 d., o LVAT 2018 m. vasario 20 d. galutine ir neskundžiama nutartimi šį VAAT sprendimą paliko nepakeistą; minėti teismai dėl delspinigių už pavėluotai sumokėtą darbo užmokestį nesprendė; Tarnyba VAAT 2016 m. lapkričio 9 d. sprendimu priteistą 1 066,24 Eur sumą pareiškėjui pervedė 2018 m. kovo 2 d. (I t., b. l. 18); Klaipėdos apskrities vidaus reikalų sistemos profesinė sąjunga 2018 m. balandžio 9 d. Tarnybos paprašė nuo VAAT 2016 m. gruodžio 9 d. sprendimu pareiškėjui priteisto 1 066,24 Eur neišmokėto darbo užmokesčio išmokėti 522,46 Eur delspinigių (I t., b. l. 34–36), tačiau Tarnyba 2018 m. gegužės 16 d. raštu šio prašymo netenkino (I t., b. l. 5); Tarnybos vado 2018 m. gegužės 21 d. įsakymu pareiškėjas nuo 2018 m. gegužės 25 d. atleistas iš pareigų (I t., b. l. 20); pareiškėjas 2018 m. spalio

4 d. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Tarnybos 523,20 Eur delspinigių už neišmokėtą darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2016 m. balandžio 1 d. iki 2018 m. kovo 2 d. (už 701 dieną), 1 569,60 Eur netesybas už vėlavimo atsiskaityti laiką po darbo sutarties nutraukimo ir 5 procentus procesinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

20. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš atsakovo 523,20 Eur delspinigių už laiku neišmokėtą darbo užmokestį laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 1 d. iki 2018 m. kovo 2 d., atmetė skundo dalį dėl 1 569,60 Eur netesybų už vėlavimo atsiskaityti laiką ir procesinių palūkanų, paliko nenagrinėtą pareiškėjo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Apeliacinį skundą pateikęs pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria buvo atmestas jo reikalavimas priteisti iš atsakovo 1 569,60 Eur netesybas už vėlavimo atsiskaityti laiką po tarnybos santykių nutraukimo ir prašo šioje dalyje teismo sprendimą pakeisti. Apeliacinį skundą pateikęs atsakovas Tarnyba prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria pareiškėjui iš Tarnybos priteisti 523 Eur. delspinigių, nurodo argumentus dėl šios sprendimo dalies neteisėtumo, taip pat teigia, kad pareiškėją atstovavo tinkamo įgaliojimo vesti bylą neturintis asmuo.

21. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl šios bylos apeliacinėje proceso stadijoje pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas atsižvelgiant tik į apeliaciniame skunde akcentuojamus aspektus, t. y. vertinama, ar nagrinėjamu atveju: 1) pareiškėją pirmosios instancijos teisme atstovavo tinkamai įgaliotas asmuo; 2) teismas pareiškėjui pagrįstai priteisė 523,20 Eur delspinigių nuo pavėluotai sumokėto darbo užmokesčio (t. y. 1 066,24 Eur), kuris 2018 m. vasario 20 d. įsiteisėjusiu VAAT 2016 m. lapkričio 9 d. sprendimu priteistas pareiškėjui už viršvalandinį darbą ir darbą švenčių dienomis laikotarpiu nuo 2015 m. kovo 1 d. iki 2016 m. kovo 31 d.; 3) teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo skundo reikalavimą dėl 1 569,60 Eur netesybų už vėlavimo atsiskaityti laiką po atleidimo iš tarnybos.

Dėl pareiškėjo atstovavimo

22. Atsakovas teigia, kad pareiškėją atstovavo tinkamo įgaliojimo vesti bylą neturintis asmuo. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priėmė skundą, kurį pareiškėjo vardu padavė tokių įgaliojimų neturinti asmuo.

23. Atstovavimas teisme reglamentuojamas ABTĮ 47 straipsnyje, kuriame, be kita ko, nustatyta, kad: proceso šalys savo interesus teisme gina pačios arba per atstovus (1 d.), įgaliotaisiais atstovais (pagal pavedimą) teisme gali būti advokatai (4 d. 1 p.), advokato arba advokato padėjėjo įgaliojimai patvirtinami advokato arba advokato padėjėjo su klientu pasirašyta sutartimi ar sutarties išrašu (6 d.). Atstovo pagal pavedimą įgaliojimas vesti teisme bylą suteikia atstovui teisę atlikti atstovaujamojo vardu visus procesinius veiksmus, išskyrus išimtis, nurodytas įgaliojime (ABTĮ 48 str. 2 d.). Paminėtos teisės normos yra procesinės, todėl apeliacinės instancijos teismas, vertindamas jų pažeidimą arba neteisingą taikymą, be kita ko, turi atsižvelgti į ABTĮ 146 straipsnio, kuriame reglamentuojamas sprendimo panaikinimas pažeidus arba neteisingai pritaikius procesinės teisės normas, 1 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, pagal kurį procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas panaikinti sprendimą tik tada, jeigu dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla.

24. Nustatyta, kad skundą pirmosios instancijos teismui pareiškėjo vardu padavė advokatas Viačeslav Žarkov (I t. b. l. 1). Prie skundo pridėta pareiškėjo ir advokato pasirašyta 2018 m. rugpjūčio 30 d. teisinių paslaugų sutartis, pagal kurią susitarta, kad advokatas atstovauja pareiškėjo teises ir teisėtus interesus, be kita ko, „civilinėse bylose visų instancijų teismuose iki byla bus baigta įsiteisėjusiu ir neskundžiamu teismo procesiniu sprendimu, arba klientas nuspręs bylinėjimąsi nutraukti“ (I t., b. l. 6). Taip pat nustatyta, kad tinkamo atstovavimo klausimas buvo keliamas ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, kuriame dalyvavo tiek pats pareiškėjas, tiek jo atstovas.

25. Nutarties 24 punkte paminėtos aplinkybės patvirtina, kad advokatas, pareiškėjo vardu paduodamas skundą teismui, turėjo įgaliojimą atstovauti pareiškėją visų instancijų teismuose, tačiau tik civilinėse bylose, todėl pirmosios instancijos teismas, spręsdamas skundo priėmimo klausimą, privalėjo pareiškėjui nutartimi nustatyti terminą trūkumams pašalinti, t. y. prie atstovo paduodamo skundo pridėti įgaliojimą ar kitokį dokumentą, patvirtinantį atstovo įgaliojimus atstovauti

pareiškėją bylą nagrinėjant administraciniame teisme (ABTĮ 24 str. 3 d., 33 str. 1 d.). Šiuo aspektu pirmosios instancijos teismas neteisingai pritaikė procesines teisės normas. Kita vertus, teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad pirmosios instancijos teismo posėdyje dalyvavo pats pareiškėjas, o teismui pateiktoje 2018 m. rugpjūčio 30 d. teisinių paslaugų sutartyje expressis verbis (aiškiais žodžiais tiesiogiai) nebuvo įtvirtinta išimtis draudžianti advokatui atstovauti pareiškėjo interesus administraciniuose teismuose, sprendžia, kad nustatyta procesinė teisės normų pritaikymo pažaida, padaryta sprendžiant skundo priėmimo klausimą, neturėjo jokios įtakos bylai teisingai išspręsti, todėl ji nelaikytina savarankišku tikrinamo teismo sprendimo panaikinimo pagrindu.

Dėl delspinigių už laiku neišmokėtą darbo užmokestį

26. Teisėjų kolegija nesutinka su atsakovo pozicija, kad pareiškėjui nepriklauso delspinigiai nuo pavėluotai sumokėto darbo užmokesčio, kuris 2018 m. vasario 20 d. įsiteisėjusiu VAAT 2016 m. lapkričio 9 d. sprendimu priteistas pareiškėjui už viršvalandinį darbą ir darbą švenčių dienomis laikotarpiu nuo 2015 m. kovo 1 d. iki 2016 m. kovo 31 d.

27. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas prašo priteisti delspinigius už pavėluotai išmokėtą darbo užmokesčio dalį, paskaičiuotą už viršvalandinį darbą ir darbą švenčių dienomis laikotarpiu nuo 2015 m. kovo 1 d. iki 2016 m. kovo 31 d., o Tarnyba VAAT 2016 m. lapkričio 9 d. sprendimu priteistą 1 066,24 Eur sumą pareiškėjui pervedė 2018 m. kovo 2 d., ginčui aktualus delspinigių teisinis reguliavimas, galiojęs laikotarpiu nuo 2015 m. kovo 1 d. iki 2018 m. kovo 2 d. Atsižvelgiant į tai, kad VTĮ ir Statutas nereglamentuoja delspinigių už laiku neišmokėtą darbo užmokestį, aktualus teisinis reguliavimas įtvirtintas DK ir Delspinigių įstatyme.

28. Nuo 2015 m. kovo 1 d. iki 2017 m. liepos 1 d. pavėluotą darbo užmokesčio ir kitų su darbo santykiais susijusių išmokų mokėjimą reglamentavo DK (redakcija, galiojusi iki 2017 m. liepos 1 d.) 207 straipsnis, kurio 1 dalyje buvo nustatyta, kad kai dėl darbdavio kaltės pavėluotai išmokamas darbo užmokestis ar kitos su darbo santykiais susijusios išmokos, kartu su jomis darbuotojui išmokami įstatymų nustatyto dydžio delspinigiai. Delspinigių mokėjimo dydis ir mokėjimo tvarka buvo nustatyta Delspinigių įstatyme (redakcija, galiojusi iki 2017 m. liepos 1 d.), kurio 2 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad kai ne dėl darbuotojo kaltės pavėluotai išmokamas darbo užmokestis ar kitos su darbo santykiais susijusios išmokos (išskyrus Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo numatytas išmokas), kartu su jomis darbuotojui sumokami delspinigiai; delspinigių dydį sudaro 0,06 procento priklausančios išmokėti sumos už kiekvieną praleistą kalendorinę dieną, pradedant skaičiuoti po 7 kalendorinių dienų, kai išmokos teisės aktuose ar kolektyvinėje (jeigu jos nėra, – darbo) sutartyje arba darbdavio nustatytu laiku turėjo būti sumokėtos, ir baigiant skaičiuoti įskaitant jų išmokėjimo dieną; šio įstatymo nustatytas delspinigių dydis kartą per metus indeksuojamas Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka, atsižvelgiant į vartotojų kainų indeksą per praėjusius kalendorinius metus; kolektyvinėje (jeigu jos nėra, – darbo) sutartyje gali būti numatytos darbuotojams palankesnės sąlygos. Delspinigių įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje buvo nustatyta, kad delspinigiai neįskaitomi, kai yra apskaičiuojamas darbuotojo vidutinis darbo užmokestis, jie neapmokestinami fizinių asmenų pajamų mokesčiu, nuo jų nemokamos privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokos. LAT, aiškindamas paminėtą teisinį reguliavimą, yra konstatavęs, kad nurodytuose teisės aktuose nustatyta delspinigių sankcija darbdaviui laiko atžvilgiu gali būti taikoma tol, kol darbuotoją, kuriam nustatytu laiku nebuvo išmokėtos atitinkamos išmokos, ir darbdavį sieja darbo santykiai; po darbo santykių pasibaigimo, darbdaviui neįvykdžius DK 141 straipsnio 1 dalyje bei 206 straipsnyje nustatytos prievolės, gali būti taikoma DK 141 straipsnio 3 dalyje nurodyta sankcija, o delspinigių skaičiavimas nutraukiamas (žr. 2010 m. birželio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-282/2010).

29. Nuo 2017 m. liepos 1 d. iki 2018 m. kovo 2 d. delspinigiai dėl pavėluotai išmokamo darbo užmokesčio ar kitų su darbo santykiais susijusių išmokų reglamentuoti DK 147 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi nuo 2017 m. liepos 1 d.), kurioje nustatyta: darbo santykiams nepasibaigus, kai dėl darbdavio kaltės pavėluotai išmokamas darbo užmokestis ar kitos su darbo santykiais susijusios išmokos, kartu su jomis darbuotojui, turinčiam darbo santykių, išmokami delspinigiai, kurių dydį tvirtina Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministras, jeigu darbo teisės normos nenustato didesnio delspinigių dydžio; delspinigių dydį Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministras tvirtina kiekvienais metais iki vasario 1 dienos, atsižvelgdamas į Lietuvos statistikos departamento paskelbtą vartotojų kainų indeksą per praėjusius kalendorinius metus (lygindamas praėjusių metų gruodžio mėnesį su užpraeitų metų gruodžio mėnesiu);

darbdaviui iškėlus bankroto bylą arba pradėjus bankroto procedūrą ne teismo tvarka, delspinigių skaičiavimas nutraukiamas įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą arba nuo kreditorių susirinkimo, kuriame kreditoriai nutarė įmonės bankroto procedūras vykdyti ne teismo tvarka, dienos. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2018 m. sausio 19 d. įsakymu Nr. A1-31 nuo vasario 1 d. patvirtino delspinigių dydį – 0,07 procento.

30. Nutarties 28–29 punktuose įtvirtintą teisinį reguliavimą ir LAT praktiką apibendrinant nagrinėjamos bylos kontekste darytina išvada, kad pagal bylai aktualiu laikotarpiu (t. y. nuo 2015 m. kovo 1 d. iki 2018 m. kovo 2 d.) galiojusį teisinį reguliavimą darbo santykiams nepasibaigus, kai dėl darbdavio kaltės pavėluotai išmokamas darbo užmokestis ar kitos su darbo santykiais susijusios išmokos, kartu su jomis darbuotojui, turinčiam darbo santykių, turi būti išmokami nustatyto dydžio delspinigiai, kurie paskaičiuojami taikant aktualios redakcijos teisės normas. Šiame kontekste konstatuotina, kad, skirtingai nei teigia atsakovas, paminėtas teisinis reguliavimas ir teismų praktika nesudaro jokio pagrindo išvadai, kad, nutraukus tarnybos santykius su pareiškėju, išnyksta Tarnybos (darbdavio) pareiga jam išmokėti delspinigius, susidariusius už laiku neišmokėtą darbo užmokestį, kurie buvo paskaičiuoti už laikotarpį, kol tarnybos santykiai nebuvo pasibaigę.

31. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad Tarnybos kaltė dėl nurodytos laiku neišmokėtos darbo užmokesčio sumos nustatyta įsiteisėjusiais VAAT 2016 m. lapkričio 9 d. sprendimu ir LVAT 2018 m. vasario 20 d. nutartimi. Todėl atmetami atsakovo apeliacinio skundo argumentai, kad ši DK 147 straipsnio 1 dalies (redakcija, galiojusi nuo 2017 m. liepos 1 d.) taikymui reikšminga aplinkybė nėra nustatyta.

32. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog pareiškėjas turi teisę į delspinigius nuo pavėluotai sumokėto darbo užmokesčio, kuris 2018 m. vasario 20 d. įsiteisėjusiu VAAT 2016 m. lapkričio 9 d. sprendimu jam priteistas už viršvalandinį darbą ir darbą švenčių dienomis laikotarpiu nuo 2015 m. kovo 1 d. iki 2016 m. kovo 31 d.

33. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad nėra galimybės nustatyti nuo kada ir nuo kokios sumos turėtų būti pradedami skaičiuoti delspinigiai, pareiškėjui priteisė jo nurodyto dydžio delspinigių sumą. Atsakovas nepateikė argumentų dėl delspinigių paskaičiavimo pagrįstumo, nes apskritai neigė pareiškėjo teisę į juos. Įvertinusi painėtas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad teismas neišnaudojo visų galimybių surinkti įrodymus, susijusius su pareiškėjui priklausančių delspinigių nuo pavėluotai sumokėto darbo užmokesčio, apskaičiavimu (pvz., išsireikalauti iš atsakovo pažymą su detaliu šių delspinigių paskaičiavimu ar pan.). Atitinkamai teismo posėdžio metu nebuvo betarpiškai ištirti ir įvertinti visi su pareiškėjui priklausančių delspinigių dydžio nustatymu susiję įrodymai.

Dėl netesybų atleidus iš pareigų

34. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo reikalavimą priteisti iš Tarnybos 1 569,60 Eur netesybų iš esmės grindė tuo, kad atsakovas iki pareiškėjo atleidimo iš darbo pareiškėjui sumokėjo VAAT 2016 m. lapkričio 9 d. sprendimu priteistą darbo užmokesčio nepriemoką, t. y. atleidimo dieną su pareiškėju buvo atsiskaitęs. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad nėra pagrindo patenkinti pareiškėjo reikalavimą dėl 1 569,60 Eur netesybų. Su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija pareiškėjas nesutinka. Pareiškėjas teigia, kad teismas netinkamai vertino aplinkybę, jog pareiškėjo atleidimo iš tarnybos dieną atsakovas pareiškėjui nebuvo išmokėjęs delspinigių už pavėluotai išmokėtą darbo užmokesčio dalį, paskaičiuotą už viršvalandinį darbą ir darbą švenčių dienomis laikotarpiu nuo 2015 m. kovo 1 d. iki 2016 m. kovo 31 d.

35. Sprendžiant dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti netesybas už vėlavimo atsiskaityti laiką aktualus yra pareiškėjo atleidimo iš pareigų dieną galiojęs teisinis reguliavimas, įtvirtintas DK (redakcija, galiojanti nuo 2017 m. liepos 1 d.) 146 straipsnio 2 dalyje ir 147 straipsnio 2 dalyje. DK (redakcija, galiojanti nuo 2017 m. liepos 1 d.) 146 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad darbo sutarčiai pasibaigus, visos darbuotojo su darbo santykiais susijusios išmokos išmokamos, kai nutraukiama darbo sutartis su darbuotoju, bet ne vėliau kaip iki darbo santykių pabaigos, nebent šalys susitaria, kad su darbuotoju bus atsiskaityta ne vėliau kaip per dešimt darbo dienų; darbo užmokesčio ar su juo susijusių išmokų dalis, neviršijanti darbuotojo vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio, visais atvejais turi būti sumokama ne vėliau kaip darbo santykių pasibaigimo dieną, nebent atleidimo metu buvo susitarta kitaip. DK (redakcija, galiojanti nuo 2017 m. liepos 1 d.) 147 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad darbo santykiams pasibaigus, o darbdaviui ne dėl darbuotojo kaltės uždelsus atsiskaityti su darbuotoju (šio kodekso 146 str. 2 d.), darbdavys privalo mokėti netesybas, kurių dydis –

darbuotojo vidutinis darbo užmokestis per mėnesį, padaugintas iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių; jeigu uždelsta suma yra mažesnė negu darbuotojo vieno mėnesio vidutinis darbo užmokestis, netesybų dydį sudaro darbdavio uždelsta suma, padauginta iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių.

36. Iš Nutarties 35 punkte įtvirtinto teisinio reguliavimo matyti, kad darbdaviui ne dėl darbuotojo kaltės uždelsus atsiskaityti su darbuotoju (šio kodekso 146 str. 2 d.), darbdavys privalo mokėti nustatytas netesybas. Teisėjų kolegija, nagrinėjamos bylos kontekste aiškindama DK (redakcija, galiojanti nuo 2017 m. liepos 1 d.) 146 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos pareigos pasibaigus darbo santykiams darbuotojui išmokėti „visas darbuotojo su darbo santykiais susijusias išmokas“ turinį, konstatuoja, kad ši pareiga apima inter alia (be kita ko) iki darbo sutarties nutraukimo (nagrinėjamu atveju – tarnybos santykių nutraukimo) neišmokėtus delspinigius už laiku neišmokėtą darbo užmokestį.

37. Nagrinėjamoje byloje konstatuota, kad pareiškėjui priklauso delspinigiai nuo pavėluotai sumokėto darbo užmokesčio, kuris 2018 m. vasario 20 d. įsiteisėjusiu VAAT 2016 m. lapkričio 9 d. sprendimu priteistas pareiškėjui už viršvalandinį darbą ir darbą švenčių dienomis laikotarpiu nuo 2015 m. kovo 1 d. iki 2016 m. kovo 31 d. Šie delspinigiai pareiškėjui nebuvo išmokėti jį atleidžiant iš tarnybos. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog atsakovas su pareiškėju jo atleidimo dieną buvo atsiskaitęs, todėl nepagrįstai netenkino jo reikalavimo priteisti DK (redakcija, galiojanti nuo 2017 m. liepos 1 d.) 147 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas netesybas. Teismas, atmetęs šį pareiškėjo reikalavimą, netyrė ir nevertino visų su tuo susijusių įrodymų, nenustatinėjo pareiškėjui priklausančių netesybų dydžio.

38. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad pirmosios instancijos teismas nesurinko, betarpiškai neištyrė ir neįvertino visų su pareiškėjui priklausančių delspinigių dydžio nustatymu susijusių įrodymų (žr. Nutarties 33 p.) bei, nepagrįstai netenkinęs pareiškėjo reikalavimo priteisti DK (redakcija, galiojanti nuo 2017 m. liepos 1 d.) 147 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas netesybas, netyrė ir nevertino visų su tuo susijusių įrodymų, nenustatinėjo pareiškėjui priklausančių netesybų dydžio (žr. Nutarties 37 p.), sprendžia, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas neatitinka esminių teismo sprendimui keliamų reikalavimų, todėl jis negali būti pripažintas pagrįstu bei teisėtu. Apeliacinės instancijos teismas paprastai tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio skundą asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai pažeisti, jei pažeisti, – kokiu teisiniu būdu bei kokia apimtimi gintini (žr., pvz., LVAT 2017 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1037-438/2017). Vien tik LVAT teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą (žr., pvz., LVAT 2012 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-374/2012).

39. Apibendrinant nurodytus argumentus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė visų bylai svarbių aplinkybių, visapusiškai ir objektyviai jų neištyrė. Pirmosios instancijos teismo padaryti pažeidimai negali būti ištaisyti apeliacinės instancijos teisme, todėl yra faktinis ir teisinis pagrindas bylą grąžinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, o ne priimti naują sprendimą. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjo ir atsakovo apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir administracinė byla grąžinama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.


n u t a r i a:

Pareiškėjo J. G. ir atsakovo Viešojo saugumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinius skundus tenkinti iš dalies.

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. vasario 27 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą šiam teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.


ARŪNAS SUTKEVIČIUS



Administracinė byla Nr. AS-677-438/2019Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01763-2019-3Procesinio sprendimo kategorijos 43.5.1.1; 43.5.9(S)


NUTARTIS


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (pranešėjas) ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. B. atskirąjį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. rugsėjo 3 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. B. skundą atsakovui Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas M. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė panaikinti atsakovo Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus (toliau – ir atsakovas) 2019 m. liepos 2 d. sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo Nr. 2.1.(NTP-2)-18-NT-3583-10964 (toliau – ir Sprendimas) ir advokato V. M. 2019 m. gegužės 13 d. išvadą dėl juridinio pagrindo nebuvimo ieškiniui paduoti (toliau – ir Išvada).

II.

Regionų apygardos administracinis teismas 2019 m. rugsėjo 3 d. nutartimi netenkino pareiškėjo M. B. prašymo dėl skundo padavimo termino atnaujinimo ir atsisakė priimti pareiškėjo skundą.

Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 29 straipsnio 1 dalį, jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas, pareiškimas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo teisės akto paskelbimo arba individualaus teisės akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=715e3ae0f0f711e99681cd81dcdca52c

terminas skaičiuotinas nuo tos dienos, kai pareiškėjui buvo įteiktas administracinis aktas, kuriuo buvo atsisakyta atlikti pareiškėjo prašomą veiksmą (ABTĮ 29 str. 1 d., 2 d.). Teismas nurodė, kad praleidus skundo padavimo terminą, pareiškėjas turi teisę prašyti jį atnaujinti, nurodant termino praleidimo priežastis (ABTĮ 30 str.).

Teismas nustatė, kad pareiškėjas pirmuoju skundo reikalavimu prašo panaikinti 2019 m. liepos 2 d. atsakovo Sprendimą. Teismas nurodė, kad Lietuvos pašto internetinėje svetainėje patikrinus ant pareiškėjo pateikto pašto voko nurodytą siuntos registracijos kodą, matyti, kad atsakovo Sprendimas pareiškėjui buvo įteiktas 2019 m. liepos 8 d. Teismas nustatė, jog paskutinė diena skundui dėl atsakovo Sprendimo paduoti buvo 2019 m. rugpjūčio 8 d. Teismas nurodė, kad pareiškėjas skundą teismui pateikė (išsiuntė) 2019 m. rugpjūčio 26 d., taigi praleidęs ABTĮ nurodytą vieno mėnesio apskundimo terminą.

Teismas nurodė, jog pareiškėjo nuomone, terminas nėra praleistas, kadangi jis turi būti skaičiuojamas nuo tos dienos, kuomet pareiškėjui buvo įteiktas antrasis skundžiamas aktas – advokato V. M. Išvada. Teismas šį pareiškėjo argumentą vertino kaip nepagrįstą, kadangi terminas skundui paduoti dėl konkretaus administracinio akto yra skaičiuotinas nuo būtent šio akto įteikimo dienos. Teismas nurodė, jok jokių kitų objektyvių, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusių priežasčių, kurios jam galėjo sutrukdyti laiku pateikti skundą, pareiškėjas nenurodė. Teismas nusprendė, kad skunde nurodomos aplinkybės dėl termino atnaujinimo yra susijusios su pareiškėjo subjektyviu situacijos vertinimu bei jo paties subjektyviu pasirinkimu kaip elgtis ir negali būti vertinamos kaip svarbios priežastys, sukliudžiusios jam laiku pateikti skundą. Teismas nusprendė, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atnaujinti pareiškėjui skundo padavimo terminą.

Teismas, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas yra praleidęs įstatymo nustatytą terminą skundui dėl atsakovo Sprendimo paduoti ir terminas neatnaujinamas, skundą šioje dalyje atsisakė priimti ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punkto pagrindu, kai skundas yra paduotas praleidus nustatytą skundo padavimo terminą ir šis terminas neatnaujinamas.

Teismas nustatė, jog antruoju skundo reikalavimu pareiškėjas prašo panaikinti advokato V. M. Išvadą, kurioje advokatas nurodė, jog pareiškėjo reikalavimai yra nepagrįsti ir atstovavimas byloje yra neperspektyvus. Įvertinęs Išvados turinį, teismas nusprendė, kad jame nėra nustatomos ar panaikinamos pareiškėjo teisės ar pareigos, neišreiškiama institucijos (atsakovo) valia, o realias teisines pasekmes pareiškėjui sukėlė būtent atsakovo Sprendimas, kuriuo atsisakyta pareiškėjui teikti antrinę teisinę pagalbą.

Teismas nusprendė, kad advokato Išvada nesudaro savarankiško nagrinėjimo administraciniame teisme dalyko ir yra laikytina tarpiniu procedūriniu dokumentu, kuriuo remiantis buvo priimtas galutinis atsakovo Sprendimas.

Teismas pažymėjo, kad administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo. Tuo tarpu kai skundžiamas aktas ar veiksmas akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu. Nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir patenkinus skundą, asmens teisių ir pareigų apimtis (jo teisių ir pareigų bei įstatymo saugomų interesų gynimo požiūriu) nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis. Pagal ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktą, teismas turi atsisakyti priimti skundą, kai skundas (prašymas) nenagrinėtinas teismų administracinio proceso tvarka.

Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, jog ginčijama advokato Išvada negali būti savarankišku ginčo dalyku ir šioje dalyje skundą atsisakė priimti ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kaip nenagrinėtiną administracinio proceso tvarka.

Teismas, įvertinęs nurodytas faktines aplinkybes ir teisės aktų nuostatas, nusprendė pareiškėjo skundą atsisakyti priimti visa apimtimi (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p., 9 p.).

III.

Pareiškėjas M. B. atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 3 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės. Pareiškėjas atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Teismas nesivadovavo ABTĮ ir nenagrinėjo antrinės teisinės pagalbos teikimo pažeidimų, kuriuos atsakovas, piktnaudžiaudamas savo padėtimi, priima savo nuožiūra, neįvertindamas pareiškėjo neįgalumo. Pareiškėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir VGTPĮ) 12 straipsnio 1 dalies 5 punkto, 13 straipsnio 6 dalimi, teigia, jog jis turi teisę gauti antrinę teisinę pagalbą neatsižvelgiant į

turtą ir pajamas, nes pripažintas nedarbingu, turi invalidumo pažymėjimą. Pareiškėjas teigia, kad atsakovas ignoruoja pareiškėjo invalidumą bei nurodo, kad pareiškėjas, kuris neturi teisinio išsilavinimo, pats rengtų dokumentus, atstovautų savo interesus teisme, atliktus kitus VGTPĮ 2 straipsnio 3 dalyje nurodytus procesinius veiksmus, nors tai privalo atlikti advokatas, paskirtas teikti antrinę teisinę pagalbą.

2. Pareiškėjas teigia, jog teismui pateikė medicininių dokumentų išrašus, kuriuose nurodyta, kad jis negali skaityti ir rašyti. Pareiškėjas nurodo, jog teismas šios aplinkybės ir jo neįgalumo nevertino. Pareiškėjo nuomone, tai pagrindinės priežastys termino skundui paduoti atnaujinimui. Pareiškėjo įsitikinimu, teismas gavęs pareiškėjo skundą ir nustatęs, kad praleistas terminas skundui paduoti, privalėjo priimti nutartį ir nurodyti konkrečiai, kokius trūkumus ir iki kada pareiškėjas privalo pašalinti. Pareiškėjas teigia, kad teismas neįpareigojo atsakovo pateikti atsiliepimą į pareiškėjo skundą dėl termino praleidimo priežasčių nustatymo.

3. Pareiškėjas teigia, kad praleido terminą skundui paduoti, nes atsakovas nepateikė advokato Išvados, nors pareiškėjas nuolat to prašė. Pareiškėjas teigia, kad 2019 m. liepos 18 d. pateikė atsakovui prašymą dėl Išvados pateikimo, o atsakovas 2019 m. rugpjūčio 16 d. ją atsiuntė elektroniniu paštu (duomenys neskelbtini) prieš tai dėl nesuprantamų priežasčių gavęs advokato sutikimą dėl Išvados pateikimo pareiškėjui, nors 2019 m. rugpjūčio 9 d. raštu informavo pareiškėją, kad išsiuntė 2019 m. rugpjūčio 9 d. Pareiškėjas akcentuoja, kad advokato Išvadą gavo 2019 m. rugpjūčio 16 d., kai terminas skundui paduoti jau buvo praleistas, o be Išvados paruošti ir pateikti skundo negalėjo.

4. Pareiškėjas teigia, kad teismas turi išaiškinti antrinės teisinės pagalbos teikimo tvarką šiuo konkrečiu atveju, o ypač, ar pagrįstai neskiriamas advokatas, pateikus VGTPĮ reikalavimus atitinkančius dokumentus antrinei teisinei pagalbai gauti. Pareiškėjas įsitikinęs, kad terminas turi būti skaičiuojamas nuo Išvados gavimo dienos.

Teisėjų kolegija


IV.

Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Regionų apygardos administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 3 d. nutarties, kuria netenkintas pareiškėjo M. B. prašymas dėl skundo padavimo termino atnaujinimo ir pareiškėjo skundą atsisakyta priimti, teisėtumas ir pagrįstumas.

ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punkte nustatyta, kad administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą, jeigu skundas paduotas praleidus nustatytą skundo padavimo terminą ir šis terminas neatnaujinamas.

Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo atskirojo skundo argumento, jog pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo atsakovo daromų antrinės pagalbos teikimo pažeidimų akcentuoja, kad skundo priėmimo stadijoje vertinama tik formali skundo atitiktis reikalavimams, kuriuos tokiems procesiniams dokumentams nustato ABTĮ, ir nėra sprendžiama dėl pareikštų reikalavimų pagrįstumo ir teisėtumo; teismas, sprendžiantis skundo priėmimo klausimą, visų pirma patikrina, ar nėra neigiamų procesinių prielaidų, kurioms esant ginčo nagrinėjimas teisme apskritai yra negalimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gruodžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-862-525/2016).

Teisėjų kolegija pažymi, kad viena iš kreipimosi į teismą sąlygų – laikytis skundo teismui padavimo terminų. Pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1–8 punktuose (ABTĮ 30 str. 1 d.). Prašyme atnaujinti terminą nurodomos termino praleidimo priežastys ir pateikiami jas patvirtinantys įrodymai (ABTĮ 30 str. 2 d.).

Svarbiomis termino skundui paduoti praleidimo priežastimis teismų praktikoje laikytinos tik objektyvios, nuo asmens valios nepriklausiusios aplinkybės, kurios sutrukdė jam laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo. Įstatymų nustatyta tvarka apriboti skundų padavimo terminai, inter alia, yra susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą.

Teismo diskrecijai palikta spręsti, kokias priežastis pripažinti svarbiomis, kokias – nesvarbiomis, atsižvelgiant į

faktines konkrečios bylos aplinkybes bei suformuotą teismų praktiką. Spręsdamas, ar termino skundui paduoti praleidimo priežastys yra svarbios, teismas vertina, ar minėtos aplinkybės galėjo užkirsti kelią asmeniui laiku ir tinkamai realizuoti šią teisę (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. lapkričio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS6601/2006; 2006 m. birželio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS6-247/2006; 2006 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS6-208/2006). Asmenims, praleidusiems įstatymo nustatytą terminą kreiptis į teismą, taikomi rūpestingumo, sąžiningumo, atidumo ir operatyvumo standartai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502499/2013). Šia prasme kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standartai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438798/2008).

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas apie atsakovo Sprendimą sužinojo 2019 m. liepos 8 d., tačiau nesikreipė su skundu į teismą, o kreipėsi į atsakovą, prašydamas pateikti advokato Išvadą, t. y. rinko papildomus duomenis, ir į teismą kreipėsi 2019 m. rugpjūčio 26 d. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju yra svarbus pats sužinojimo apie skundžiamus teisės aktus faktas, t. y. diena, nuo kurios pareiškėjas sužinojo apie priimtus administracinius aktus (atsakovo Sprendimą), kuriais galimai buvo pažeistos jo teisės. Pareiškėjo atskirajame skunde nurodytos aplinkybės, susijusios su Išvados gavimu, nagrinėjamu atveju nėra teisiškai reikšmingos, o argumentas, jog be Išvados paruošti ir pateikti skundo teismui negalėjo, nepagrįstas. Teisėjų kolegija, nekartodama skundžiamoje nutartyje išdėstytų argumentų, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas praleido terminą skundui paduoti dėl savo paties pasirinkto elgesio modelio.

Pareiškėjas atskirajame skunde teigė, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino pareiškėjo neįgalumo ir regėjimo skaityti bei rašyti netekimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad bylos medžiaga patvirtina, jog pareiškėjas turėjo nusiskundimų dėl pablogėjusio regėjimo (b. l. 26–27), yra nedarbingas (b. l. 28), tačiau šios aplinkybės nelaikytinos svarbiomis, galėjusiomis užkirsti kelią pareiškėjui laiku ir tinkamai realizuoti teisę kreiptis į teismą. Darytina išvada, kad pareiškėjas 2019 m. liepos 8 d. sužinojęs apie atsakovo Sprendimą, turėjo pakankamai laiko parengti ir paduoti skundą arba pavesti tai padaryti kitiems asmenims, laikydamasis teisminės gynybos siekiančiai šaliai privalomų atidaus ir rūpestingo elgesio standartų. Todėl pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad teisė į teisminę gynybą nėra besąlyginė – ji privalo būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka (ABTĮ 5 str. 1 d.), o kai asmuo praleidžia įstatymu nustatytą terminą dėl savo laisva valia pasirinkto elgesio modelio, kyla įstatyme numatytos teisinės pasekmės, teisėtai ir pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundą ABTĮ 33 straipsnio2 dalies 9 punkto pagrindu, t. y. pareiškėjui praleidus skundo padavimo terminą ir teismui nusprendus jo atnaujinti.

Vertindama pareiškėjo atskirojo skundo argumentus, susijusį su pirmosios instancijos teismo pareiga nustatyti terminą trūkumams pašalinti ar įpareigoti atsakovą pateikti atsiliepimą, teisėjų kolegija pažymi, kad kai termino praleidimo faktas akivaizdus, teismas neprivalo papildomai aiškintis kokių nors aplinkybių. ABTĮ 33 straipsnio 2 dalyje nustatytais pagrindais atsisakius priimti skundą, administracinė bylą nepradedama, taigi atsakovui nekyla pareiga pateikti paaiškinimus.

Pareiškėjas atskirajame skunde neginčijo pirmosios instancijos teismo atsisakymo priimti skundą ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintu pagrindu, todėl teisėjų kolegija dėl jo plačiau nepasisako.

Apibendrindama nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai bei teisėtai skundžiama nutartimi atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą dėl praleisto skundo padavimo termino atnaujinimo ir atsisakė priimti pareiškėjo skundą, todėl pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo M. B. atskirąjį skundą atmesti.Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. rugsėjo 3 d. nutartį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI STASYS GAGYS

ROMANAS KLIŠAUSKAS

GINTARAS KRYŽEVIČIUS_______________________


Administracinė byla Nr. A-507-602/2019Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00319-2017-8Procesinio sprendimo kategorijos: 17.5; 17.7(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos S. M. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos S. M. patikslintą prašymą trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Klaipėdos teritorijų planavimo ir statybos priežiūros departamentui dėl privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo termino pratęsimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėja S. M. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su patikslintu prašymu pratęsti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) Klaipėdos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2016 m. birželio 27 d. privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. PNSSP-30-160627-00018 (toliau – ir Privalomasis nurodymas) įvykdymo terminą iki 2017 m. lapkričio 30 d.

2. Pareiškėja paaiškino, jog Inspekcijos Klaipėdos teritorijų planavimo ir statybos priežiūros departamentas 2016 m. birželio 16 d. surašė savavališkos statybos aktą Nr. SSA30160616-00017, nurodydamas, kad ji, neturėdama rašytinio pritarimo supaprastintam statinio rekonstravimo projektui, kultūros paveldo vietovėje (Palangos miesto istorinėje dalyje) adresu (duomenys neskelbtini), Palanga, rekonstruoja ūkinį pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)). Minėtu administraciniu aktu buvo duotas privalomasis nurodymas nevykdyti jokių statinio (statinių) statybos darbų, išskyrus darbus, kuriuos būtina atlikti šalinant savavališkos statybos padarinius, apsaugoti statybvietę ir aplinką. Siekdama įvykdyti

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=68328340f0f711e99681cd81dcdca52c

Privalomąjį nurodymą, pareiškėja inicijavo atitinkamų projektinių dokumentų rengimą. Šiuo atveju buvo reikalingas ūkinio pastato rekonstravimo projektas, dėl kurio parengimo buvo sudarytas susitarimas su architekte V. B. Architektė parengė projektavimo darbų eigos aprašą, kuriame nurodyti dokumentai, kurių pareiškėja nespės parengti per terminą, nurodytą Privalomajame nurodyme. Realus dokumentų parengimo terminas galėtų būti iki 2017 m. lapkričio mėn. pabaigos, nes būtina parengti techninį darbo projektą ir išpildyti su tuo susijusius reikalavimus, reikia gauti specialiuosius architektūros reikalavimus statinio statybai, specialiuosius paveldosaugos reikalavimus bei paruošti atnaujintą projektavimui reikalingą topografinę nuotrauką. Prieš tai išvardinti darbai privalo būti atlikti prieš techninio darbo projekto parengimą. Be to, ir techninio darbo projekto paruošimui reikalingas tam tikras laikas.

3. Pareiškėja, supratusi, kad laiku nebus parengti atitinkami projektiniai dokumentai, 2016 m. gruodžio 12 d. pateikė prašymą Inspekcijos Klaipėdos teritorijų planavimo ir statybos priežiūros departamentui dėl Privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo termino pratęsimo. Pareiškėja tik 2017 m. kovo 21 d. gavo Inspekcijos Klaipėdos teritorijų planavimo ir statybos priežiūros departamento 2016 m. gruodžio 30 d. sprendimą Nr. RE321(16.51) pratęsti Privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo terminą iki 2017 m. kovo 17 d., todėl objektyviai negalėjo kreiptis į teismą dėl termino pratęsimo anksčiau.

4. Inspekcija atsiliepime prašė pareiškėjos patikslintą prašymą atmesti kaip nepagrįstą.5. Inspekcija paaiškino, kad pareiškėjai buvo surašytas 2016 m. birželio 16 d. savavališkos statybos aktas Nr. SSA-30-

160616-00017 dėl savavališkai rekonstruojamo statinio, adresu (duomenys neskelbtini), Palanga. Savavališkos statybos akto pagrindu pareiškėjai, vadovaujantis Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo (toliau – ir TPSVPĮ) 14 straipsnio 2 dalies 2 punktu, buvo surašytas 2016 m. birželio 27 d. privalomasis nurodymas Nr. PNSSP-30-160627-00018, kuriuo pareiškėjai nurodyta iki 2016 m. gruodžio 17 d. pašalinti savavališkos statybos padarinius, t. y. išardyti savavališkai perstatytas (pastatytas) statinio dalis ir sutvarkyti statybvietę. Gavus pareiškėjos prašymą bei vadovaujantis tuo metu galiojusiomis TPSVPĮ 14 straipsnio 3 dalies (šiuo metu galiojančios TPSVPĮ redakcijos 14 straipsnio 4 dalis) nuostatomis, Inspekcija 2016 m. gruodžio 30 sprendimu Nr. RE-321 pratęsė Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą 3 mėnesiams, t. y. iki 2017 m. kovo 17 d.

6. Įstatymų leidėjas suteikė teismui, sprendžiančiam klausimus dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo, diskrecijos teisę, atsižvelgiant į įstatyme nustatytas sąlygas, suteikti galimybę savavališką statybą atlikusiam statytojui ją įteisinti, tačiau tik tais atvejais, kai statytojas turi objektyvią galimybę gauti statybą leidžiančius dokumentus. Teisės aktai nenumato reikalavimo įvykdymo termino atnaujinimo galimybės, todėl, pasibaigus reikalavime nustatytam terminui, prašymo pratęsti tokį terminą padavimas teismui nebetenka prasmės. Pareiškėjos prašymas negali būti tenkinamas, nes Inspekcijos Privalomuoju nurodymu nustatytas ir Inspekcijos sprendimu pratęstas Privalomojo nurodymo įvykdymo terminas baigėsi 2017 m. kovo 17 d., o pareiškėja kreipėsi į teismą su prašymu dėl Privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo jau po nustatyto Privalomojo nurodymo įvykdymo termino pabaigos.

II.

7. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2017 m. rugpjūčio 25 d. sprendimu pareiškėjos patikslintą prašymą atmetė kaip nepagrįstą.

8. Teismas, aptaręs TPSVPĮ įtvirtintą teisinį reglamentavimą, pažymėjo, jog Inspekcijai statytojui (užsakovui) nurodžius savo lėšomis pašalinti savavališkos statybos padarinius, gali būti elgiamasi dviem būdais – arba įvykdant vieną iš TPSVPĮ 14 straipsnio 2 dalies 1–4 punktuose nurodytų reikalavimų, arba kreipiantis į statybos leidimus išduodantį subjektą dėl statybos leidimo išdavimo ir jį (leidimą) gaunant, t. y. įteisinant statybas. Maksimalus terminas savavališkos statybos padariniams pašalinti yra 9 mėnesiai, o ilgesnio termino nustatymas priskirtas tik teismo kompetencijai pagal suinteresuoto asmens kreipimąsi.

9. Teismas, įvertinęs nagrinėjamoje byloje nustatytas faktines aplinkybes, t. y., kad pareiškėjai konkretus terminas reikalavimui įvykdyti Inspekcijos buvo nustatytas iki 2016 m. gruodžio 17 d. ir Inspekcijos pratęstas iki 2017 m. kovo 17 d., o prašymą pratęsti nustatytą ir vieną kartą Inspekcijos jau pratęstą šio reikalavimo įvykdymo terminą ji teismui pateikė tik 2017 m. kovo 29 d., atsižvelgęs į teisinį reglamentavimą bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, sprendė, jog reikalavimo pašalinti savavališkos statybos padarinius terminas iki pareiškėjai kreipiantis į teismą jau buvo pasibaigęs, todėl šiuo atveju, nesant teisės aktuose nustatytos tokio termino atnaujinimo galimybės, jo atnaujinimas

negalimas.10. Teismas akcentavo, kad nors pareiškėja prašyme ir nurodė, jog atsakovo 2016 m. gruodžio 30 d. sprendimą, kuriuo

pratęstas Privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo terminas iki 2017 m. kovo 17 d., ji gavo tik 2017 m. kovo 21 d., tačiau ši aplinkybė nagrinėjamu atveju neturi reikšmės, nes termino atnaujinimo instituto įstatymų leidėjas nėra numatęs.

11. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad reikalavimo įvykdymo terminas negali būti atnaujintas, nenagrinėjo pareiškėjos nurodytų aplinkybių dėl termino pratęsimo svarbių priežasčių, susijusių su procedūromis, kurių trukmei ji negali daryti įtakos.

III.

12. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jos patikslintą prašymą tenkinti.

13. Pareiškėja nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes ji tik 2017 m. kovo 21 d. gavo Inspekcijos sprendimą dėl Privalomojo nurodymo vykdymo termino pratęsimo iki 2017 m. kovo 17 d., todėl objektyviai negalėjo kreiptis į teismą dėl šio termino pratęsimo jam dar nepasibaigus.

14. Atsakovas atsiliepime prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

15. Atsakovas pažymi, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį keisti ar naikinti nėra jokio teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija


IV.

16. Nagrinėjamos administracinės bylos ginčo dalykas – pareiškėjos patikslinto prašymo pratęsti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Klaipėdos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2016 m. birželio 27 d. privalomuoju nurodymu pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. PNSSP-30-160327-00018 nustatytą terminą įvykdyti privalomąjį nurodymą iki 2017 m. lapkričio 30 d., pagrįstumas.

17. Pareiškėja 2016 m. gruodžio 12 d. pateikė Inspekcijai prašymą pratęsti privalomojo nurodymo įvykdymo terminą, kuris buvo nustatytas iki 2016 m. gruodžio 17 d. Inspekcijos Klaipėdos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2016 m. gruodžio 30 d. sprendimu Nr. RE-321(26.51) „Dėl privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo termino pratęsimo“ buvo pratęstas pareiškėjai nustatytas privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo terminas iki 2017 m. kovo 17 dienos. Šis sprendimas pareiškėjai buvo siųstas registruotu paštu jos gyvenamosios vietos adresu 2017 m. sausio 4 d. ir 2017 m. vasario 10 d. (abi šios siuntos grįžo pareiškėjai jų neatsiėmus) bei 2017 m. kovo 20 d. (ši siunta pareiškėjai buvo įteikta). Pareiškėja prašymą pratęsti privalomojo nurodymo vykdymo terminą teismui pateikė 2017 m. kovo 29 d.

18. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu atmetė pareiškėjos prašymą pratęsti privalomojo nurodymo įvykdymo terminą iki 2017 m. lapkričio 30 d., nes Inspekcijos nustatytas ir vėliau pratęstas privalomojo nurodymo įvykdymo terminas pareiškėjai teikiant atitinkamą prašymą teismui jau buvo pasibaigęs, todėl negali būti pratęstas, o termino atnaujinimo galimybės įstatymų leidėjas nenustatė.

19. Pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo, kad apie Inspekcijos sprendimą iki 2017 m. kovo 17 dienos pratęsti privalomojo nurodymo įvykdymo terminą ji sužinojo tik 2017 m. kovo 21 d., kai jai buvo įteikta atitinkama pašto siunta, todėl objektyviai negalėjo pateikti teismui prašymo pratęsti privalomojo nurodymo įvykdymo terminą iki 2017 m. lapkričio 30 d. anksčiau.

20. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei

sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjos apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

21. Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo (akto redakcija, galiojusi nuo 2016 m. liepos 14 d. iki 2017 m. sausio 1 d.) 14 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad šio straipsnio 2 dalyje nustatyti privalomieji nurodymai turi būti įvykdyti per 6 mėnesius arba išimtiniais atvejais per Inspekcijos nurodytą trumpesnį terminą, jeigu nustatoma, kad savavališka statyba šiurkščiai pažeidė trečiųjų asmenų teises ir iš esmės suvaržė jų galimybes tinkamai naudotis jų turimu nekilnojamuoju turtu. Inspekcija šį terminą, jeigu yra svarbių priežasčių, asmens rašytiniu prašymu gali vieną kartą pratęsti 3 mėnesiams. Svarbiomis priežastimis laikomos priežastys, susijusios su procedūromis (atliekamomis siekiant įteisinti savavališką statybą pagal šio straipsnio 4 dalies nuostatas – projektinės dokumentacijos pakeitimo ir kitų savavališkai statybai įteisinti reikalingų dokumentų gavimo ar jų patikslinimo, papildymo ir pan.), kurių trukmei asmuo negali daryti įtakos. Dėl privalomojo nurodymo vykdymo termino pratęsimo ilgesniam laikotarpiui ar dėl atsisakymo jį pratęsti asmuo gali kreiptis į teismą.

22. Analogiškas teisinis reglamentavimas nagrinėjamu aspektu yra įtvirtintas ir galiojančios įstatymo redakcijos 14 straipsnio 4 dalyje.

23. Iš prieš tai aptartų ir bylos šalių neginčijamų aplinkybių aktualaus teisinio reglamentavimo kontekste matyti, jog pareiškėjai Inspekcijos buvo nustatytas maksimalus 6 mėnesių privalomojo nurodymo įvykdymo terminas, kuris, pareiškėjos prašymu, Inspekcijos kompetencijos ribose buvo pratęstas maksimaliam 3 mėnesių terminui. Pareiškėjos pageidavimas, kad privalomojo nurodymo vykdymo terminą Inspekcija pratęstų ilgesniam kaip 3 mėnesių terminui, neturėjo jokio teisinio pagrindo. Pareiškėja negalėjo turėti teisėto lūkesčio, kad Inspekcija pratęs privalomojo nurodymo įvykdymo terminą jos pageidaujamam laikotarpiui. Pareiškėja, matydama, kad reikiamos dokumentacijos parengimui yra reikalingas ilgesnis kaip 3 mėnesių terminas, dėl privalomojo nurodymo vykdymo termino pratęsimo turėjo kreiptis tiesiai į teismą arba, nepraleisdama maksimalaus Inspekcijos galimo nustatyti 9 mėnesių privalomojo nurodymo įvykdymo termino, kreiptis į teismą dėl šio termino pratęsimo. Dėl nurodytų priežasčių, o taip pat dėl to, kad Inspekcijos sprendimas dėl privalomojo nurodymo termino pratęsimo buvo siunčiamas registruotomis pašto siuntomis tris kartus pareiškėjos gyvenamosios vietos adresu, tačiau pirmųjų dviejų siuntų pareiškėja neatsiėmė, taip pat pareiškėja daugiau kaip tris mėnesius nesidomėjo jos 2016 m. gruodžio 12 d. Inspekcijai teikto prašymo nagrinėjimo rezultatais, pareiškėjos apeliacinio skundo argumentas dėl to, kad jai tik 2017 m. kovo 21 d. buvo įteikta pašto siunta su Inspekcijos sprendimu pratęsti privalomojo nurodymo įvykdymo terminą, nelaikytinas patvirtinančiu svarbias ir objektyvias aplinkybes, kurios, esant įstatymų leidėjo nustatytai galimybei, sudarytų pagrindą atnaujinti įstatymo nustatytą ir praleistą terminą.

24. Nagrinėjamu atveju, kaip teisingai skundžiamame sprendime nurodė pirmosios instancijos teismas, įstatymų leidėjas nenustatė termino privalomajam nurodymui įvykdyti atnaujinimo galimybės, Inspekcijos nustatytas ir vėliau pratęstas privalomojo nurodymo įvykdymo terminas pareiškėjai teikiant atitinkamą prašymą teismui jau buvo pasibaigęs, todėl teismo negalėjo būti pratęstas, atitinkamai pareiškėjos prašymas pagrįstai buvo atmestas.

25. Nurodytos pozicijos teisingumą ir pagrįstumą patvirtina nuosekliai formuojama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, jog pasibaigus privalomojo nurodymo įvykdymo terminui, nebėra galimybės jo pratęsti (žr., pvz., 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-628-492/2017; 2015 m. liepos 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A1134-525/2015; 2014 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2054/2014; 2013 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1972/2013 ir kt.). Teisės aktai nenumato reikalavimo įvykdymo termino atnaujinimo galimybės, todėl pasibaigus reikalavime (privalomajame nurodyme) nustatytam terminui, prašymo pratęsti tokį terminą padavimas teismui nebetenka prasmės (žr., pvz., 2018 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A109261/2018; 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-628-492/2017; 2016 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2398-502/2016; 2014 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2054/2014; 2013 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1972/2013; 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A5561980/2013; 2012 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3130/2012; 2012 m. gegužės 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS520-305/2012).

26. Apibendrindama prieš tai nurodytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė

visas bylos aplinkybes tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas.


n u t a r i a:

Pareiškėjos S. M. apeliacinį skundą atmesti.Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ARŪNAS DIRVONAS

RIČARDAS PILIČIAUSKAS

VESLAVA RUSKAN_______________________







teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Švaros komanda“ apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Švaros komanda“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamentui dėl privalomojo nurodymo ir sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=60615290f0f711e99681cd81dcdca52c

I.

1. Pareiškėjas UAB „Švaros komanda“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – ir atsakovas, Panevėžio RAAD) 2017 m. kovo 22 d. privalomąjį nurodymą Nr. E2-17/2-4 (toliau – ir privalomasis nurodymas) ir Panevėžio RAAD direktoriaus 2017 m. balandžio 14 d. sprendimą Nr. (19)-V3-494 „Dėl privalomojo nurodymo Nr. E217/2-4“ (toliau – ir sprendimas).

2. Pareiškėjas paaiškino, jog 2017 m. vasario 28 d. atsakovo atlikto patikrinimo aktu buvo konstatuota, jog jis vykdo atliekų tvarkymo veiklą, pažeisdamas Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 30 straipsnio 12 dalies nuostatas. Privalomuoju nurodymu buvo pareikalauta, kad jis nutrauktų mišrių komunalinių atliekų surinkimo veiklą, o Panevėžio RAAD direktoriaus sprendimu privalomasis nurodymas buvo paliktas nepakeistas. Pareiškėjo nuomone, ginčijami sprendimai yra nepagrįsti, nes jis nepavojingų atliekų surinkimu ir vežimu verčiasi nuo 2000 m. vasario 24 d., turi teisę išrašyti gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentus, turi pavojingų atliekų licenciją, yra įregistruotas Atliekų tvarkytojų valstybės registre, mišrių atliekų vežimo paslaugas teikia Panevėžio miesto teritorijoje esantiems juridiniams asmenims bei Panevėžio rajono savivaldybės teritorijoje esantiems gyventojams ir juridiniams asmenims. Pareiškėjas su Panevėžio rajono savivaldybe 2014 m. vasario 20 d. sudarė komunalinių atliekų surinkimo sutartį Nr. S1-48. Su Panevėžio miesto savivaldybės administracija tokia sutartis nebuvo sudaryta, nes sutarties sudaryti nesutinka Panevėžio savivaldybės administracija, kuri tokią sutartį yra sudariusi su AB „Panevėžio specialusis autotransportas“ ir šią įmonę yra pasirinkusi komunalinių atliekų tvarkytoja ir vežėja Panevėžio miesto teritorijoje. Pareiškėjas pabrėžė, kad Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba 2015 m. liepos 16 d. nutarime Nr. 2S-10/2015 konstatavo, jog Panevėžio miesto savivaldybės administracija, sudarydama sutartį dėl komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimo su savo kontroliuojama AB „Panevėžio specialusis autotransportas“, pažeidė Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimus bei įpareigojo šią sutartį nutraukti. Vilniaus apygardos administracinis teismas šį nutarimą paliko nepakeistą, tačiau teismo sprendimas yra apskųstas apeliacine tvarka ir neįsiteisėjęs. Šios priežastys trukdo pareiškėjui sudaryti komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų teikimo sutartį su Panevėžio miesto savivaldybės administracija. Be to, pareiškėjo nuomone, privalomuoju nurodymu nepagrįstai yra reikalaujama nutraukti visą pareiškėjo vykdomą mišrių komunalinių atliekų surinkimo veiklą, taip pat jame nurodytas pažeidimas nelaikytinas pažeidimu, kuriuo buvo padaryta ar kyla grėsmė, kad bus padaryta žala aplinkai, bus atlikta aplinkai kenksminga veikla ar pažeidimu bus sukeltos pasekmės gamtos ištekliams ir aplinkai, todėl atsakovas negalėjo privalomuoju nurodymu reikalauti nutraukti visą pareiškėjo veiklą.

3. Atsakovas atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.4. Atsakovas paaiškino, kad atlikus neplaninį pareiškėjo veiklos patikrinimą buvo nustatyta, jog pareiškėjas surenka

mišrias komunalines atliekas Panevėžio miesto savivaldybės teritorijoje. Pagal Atliekų tvarkymo įstatymo 30 straipsnio 12 dalį, atliekų tvarkytojas, teikiantis komunalinių atliekų tvarkymo paslaugą, šią veiklą savivaldybės teritorijoje gali vykdyti tik tuo atveju, jeigu jį išrenka savivaldybė ar komunalinių atliekų tvarkymo sistemos administratorius. Pagal Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2013 m. birželio 27 d. sprendimą Nr. 1-214 ir Panevėžio miesto savivaldybės administracijos su AB „Panevėžio specialus autotransportas“ 2014 m. gruodžio 11 d. sudarytą sutartį Nr. 22-1437, komunalinių atliekų tvarkymo paslaugas Panevėžio miesto teritorijoje gali teikti tik AB „Panevėžio specialusis autotransportas“. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo teiginiais, kad privalomuoju nurodymu yra reikalaujama nutraukti visą pareiškėjo vykdomą mišrių komunalinių atliekų surinkimo veiklą, nes privalomajame nurodyme kalbama tik apie tą pareiškėjo veiklą, kuri prieštarauja Atliekų tvarkymo įstatymo 30 straipsnio 12 daliai, t. y. tik apie Panevėžio miesto savivaldybės teritorijoje pareiškėjo vykdomą mišrių atliekų surinkimo veiklą. Privalomasis nurodymas yra pagrįstas Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 18 straipsnio nuostatomis.

II.

5. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 7 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.6. Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje privalomasis nurodymas pareiškėjui buvo duotas vyresniosios valstybinės

aplinkos apsaugos inspektorės Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 punkte numatytu atveju –

kai aplinkos apsaugos įstatymų ar kitų teisės aktų pažeidimas yra trunkamasis ir nustatomas terminas jį nutraukti.7. Teismas, įvertinęs aktualų teisinį reglamentavimą, padarė išvadą, kad Atliekų tvarkymo įstatymo pažeidimai

priskiriami aplinkos apsaugos įstatymų pažeidimams.8. Teismas iš byloje esančių duomenų nustatė, kad Panevėžio miesto savivaldybė Panevėžio miesto komunalinių

atliekų tvarkymo sistemos administratoriumi paskyrė AB „Panevėžio specialusis autotransportas“ ir, be kitų funkcijų, šiai įmonei pavedė sudaryti sutartis su komunalinių atliekų turėtojais, o taip pat su šia įmone sudarė sutartį dėl komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų teikimo Panevėžio miesto savivaldybės teritorijoje (Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2013 m. birželio 27 d. sprendimas Nr. I-214 ir 2013 m. lapkričio 14 d. sprendimas Nr. I-323, 2014 m. gruodžio 11 d. komunalinių atliekų tvarkymo Panevėžio mieste paslaugų teikimo sutartis Nr. 22-1437, sudaryta tarp Panevėžio miesto savivaldybės administracijos ir AB „Panevėžio specialusis autotransportas“).

9. Teismas nurodė, kad pagal Atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 18, 20, 40 dalis, komunalinių atliekų surinkimas ir vežimas yra priskiriamas komunalinių atliekų tvarkymui, todėl nustačius, kad pareiškėjas 2016 m. vykdė mišrių komunalinių atliekų surinkimą iš Panevėžio miesto savivaldybės teritorijoje esančių juridinių asmenų bei šią savo veiklą tęsė 2017 m., kai jam buvo duotas privalomasis nurodymas, bei atsižvelgus į įstatymų nuostatas, galima daryti išvadą, kad pareiškėjas pažeidė aplinkos apsaugos įstatymus, pažeidimas yra trunkamasis. Tai reiškia, kad atsakovas pagrįstai vadovavosi Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 punktu ir davė privalomąjį nurodymą pareiškėjui nutraukti aplinkos apsaugos įstatymus pažeidžiančią veiklą – tai yra pareikalavo nutraukti Atliekų tvarkymo įstatymo 30 straipsnio 12 daliai prieštaraujančią mišrių komunalinių atliekų surinkimo veiklą. Atsižvelgęs į tai, kad aplinkos apsaugos įstatymų pažeidimu privalomajame nurodyme yra įvardinta tik Atliekų tvarkymo įstatymo 30 straipsnio 12 daliai prieštaraujanti pareiškėjo veikla, o tokią pareiškėjo veiklą sudaro komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų teikimas Panevėžio miesto savivaldybės teritorijoje, teismas padarė išvadą, kad privalomuoju nurodymu nėra reikalaujama nutraukti tą pareiškėjo veiklą, kuri neprieštarauja Atliekų tvarkymo įstatymo 30 straipsnio 12 daliai, todėl laikė nepagrįstais pareiškėjo argumentus, kad jis negalės teikti komunalinių atliekų surinkimo paslaugų Panevėžio rajone pagal su Panevėžio rajono savivaldybės administracija sudarytą sutartį. Teismas taip pat atmetė pareiškėjo argumentus dėl privalomojo nurodymo neteisėtumo, kurie pagrįsti Panevėžio miesto savivaldybės antikonkurenciniais veiksmais, nes tai yra susiję su kitos srities teisės aktų, reglamentuojančių sąžiningos konkurencijos laisvės užtikrinimą, taikymu. Be to, teismo vertinimu, jie yra nereikšmingi sprendžiat dėl privalomojo nurodymo teisėtumo, nes pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl Konkurencijos įstatymo nuostatų pažeidimo nesudaro teisėto pagrindo pareiškėjui pažeisti Atliekų tvarkymo įstatymo nuostatas. Teismas, įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes ir teisinį reglamentavimą, padarė išvadą, kad nėra pagrindo naikinti ginčijamus privalomąjį nurodymą ir sprendimą.

III.

10. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

11. Pareiškėjas nurodo, kad privalomasis nurodymas buvo priimtas vadovaujantis Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 2 punktu, todėl atsakovas turėjo pareigą tinkamai jį pagrįsti, t. y. įvardinti konkrečias faktines aplinkybes, kurios sudaro aplinkos apsaugos įstatymų ir kitų teisės aktų pažeidimo priežastis.

12. Pareiškėjas neturi sudaręs sutarties su Panevėžio miesto savivaldybės administracija vien tik dėl to, kad Panevėžio miesto savivaldybė ignoruoja Konkurencijos tarybos 2015 m. liepos 16 d. nutarimą ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą, motyvuodama tuo, kad sprendimai neįsiteisėję, nenaikina įstatymams prieštaraujančios 2014 m. gruodžio 11 d. sutarties Nr. 22-1437, sudarytos su AB „Panevėžio specialus autotransportas“, ir nesiima veiksmų organizuoti konkurencingos procedūros atliekų vežėjams Panevėžio miesto savivaldybės teritorijoje atrinkti. Pareiškėjas yra įsitikinęs, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas bus nepalankus savivaldybei ir jos kontroliuojamai įmonei dėl 2014 m. gruodžio 11 d. sutarties tolimesnio galiojimo, todėl pareiškėjas nesutinka, kad esant neapibrėžtai situacijai Panevėžio mieste dėl komunalinių atliekų vežėjų parinkimo, jis turėtų vykdyti privalomąjį nurodymą ir nutraukti atliekų tvarkymo veiklą.

13. Pareiškėjas įsitikinęs, kad ne iškilusi grėsmė gamtos apsaugai ar galimos žalos atsiradimas aplinkai, o būtent savivaldybės antikonkurenciniai veiksmai, kuriais siekiama pareiškėją pašalinti iš galimų konkurentų sąrašo (ateityje

savivaldybė ar jos pavedimu kitas subjektas neišvengiamai privalės organizuoti konkursą atliekų vežėjams atrinkti), nulėmė tai, kad pareiškėjui buvo duotas privalomasis nurodymas nutraukti veiklą, o pareiškėjo direktoriui administracine tvarka buvo paskirta bauda.

14. Atsakovas atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

15. Atsakovas, kartodamas savo atsiliepimo į pareiškėjo skundą argumentus, pažymi, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį keisti ar naikinti nėra jokio teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija


16. Nagrinėjamos administracinės bylos ginčo dalykas – Panevėžio RAAD 2017 m. kovo 22 d. privalomojo nurodymo Nr. E2-17/2-4 ir Panevėžio RAAD direktoriaus 2017 m. balandžio 14 d. sprendimo Nr. (19)-V3-494 „Dėl privalomojo nurodymo Nr. E2 17/2-4“, teisėtumas ir pagrįstumas.

17. Privalomuoju nurodymu, vadovaujantis Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalimi, buvo nurodyta pareiškėjui nutraukti mišrių komunalinių atliekų surinkimo veiklą, kuri prieštarauja Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 30 straipsnio 12 dalies nuostatoms, pagal kurias atliekų tvarkytojas, teikiantis komunalinių atliekų tvarkymo paslaugą, šią veiklą savivaldybės teritorijoje gali vykdyti tik tuo atveju, jeigu jį išrenka savivaldybė ar komunalinių atliekų tvarkymo sistemos administratorius, tuo tarpu pareiškėjas nėra išrinktas vykdyti komunalinių atliekų tvarkymo veiklą. Panevėžio RAAD direktorius ginčijamu sprendimu privalomąjį nurodymą paliko nepakeistą.

18. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė kaip nepagrįstą, nustatęs, kad privalomasis nurodymas buvo išduotas teisėtai ir pagrįstai.

19. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės neginčija privalomojo nurodymo išdavimo teisinio ir faktinio pagrindo, tačiau mano, kad šiuo nurodymu Panevėžio miesto savivaldybė siekia jį pašalinti kaip konkurentą iš atliekų tvarkymo veiklos, taip pat teigia, jog privalomasis nurodymas buvo priimtas vadovaujantis Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 2 punktu, todėl atsakovas turėjo pareigą tinkamai šį pagrindą pagrįsti.

20. Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo (akto redakcija, galiojusi nuo 2016 m. rugpjūčio 1 d. iki 2017 m. liepos 12 d.) 30 straipsnio 12 dalyje nustatyta, kad atliekų tvarkytojas, teikiantis komunalinių atliekų tvarkymo paslaugą, šią veiklą savivaldybės teritorijoje gali vykdyti tik tuo atveju, jeigu jį išrenka savivaldybė ar komunalinių atliekų tvarkymo sistemos administratorius; savivaldybė ar savivaldybės pavedimu komunalinių atliekų tvarkymo sistemos administratorius, išrinkęs šio straipsnio 11 dalyje nustatyta tvarka komunalinių atliekų tvarkymo paslaugą teikiančius atliekų tvarkytojus, privalo per 5 darbo dienas informuoti komunalinių atliekų turėtojus, paskelbdamas savivaldybės nustatyta tvarka šių atliekų tvarkytojų pavadinimus ir kontaktinius duomenis. To paties straipsnio 11 dalyje įtvirtinta, kad savivaldybė ar savivaldybės pavedimu komunalinių atliekų tvarkymo sistemos administratorius atrenka komunalinių atliekų tvarkymo paslaugą teikiančius atliekų tvarkytojus įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.

21. Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo (akto redakcija, galiojusi nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 1 d.) 18 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad privalomieji nurodymai duodami, kai aplinkos apsaugos įstatymų ar kitų teisės aktų pažeidimas yra trunkamasis ir nustatomas terminas jį nutraukti.

22. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

23. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgęs į ABTĮ įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, patikrino, kaip Panevėžio apygardos administracinis teismas vertino byloje esančius įrodymus ir taikė teisės normas, ir daro išvadą,

kad pirmosios instancijos teismas objektyviai ir nešališkai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė pagrįstas išvadas, kad ginčijamas privalomasis nurodymas bei sprendimas buvo priimti nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų, teisingai nustačius, jog atsakovas pagrįstai vadovavosi Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 punktu ir davė privalomąjį nurodymą pareiškėjui nutraukti aplinkos apsaugos įstatymus pažeidžiančią veiklą – tai yra pareikalavo nutraukti Atliekų tvarkymo įstatymo 30 straipsnio 12 daliai prieštaraujančią mišrių komunalinių atliekų surinkimo veiklą (išsamūs pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai nurodyti šios nutarties 9 punkte).

24. Kaip jau buvo minėta, pareiškėjas apeliaciniame skunde pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentus ir išvadas dėl ginčijamo privalomojo nurodymo ir sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo paneigiančių aplinkybių iš esmės nenurodo, tačiau teigia, kad privalomuoju nurodymu Panevėžio miesto savivaldybė siekia jį pašalinti kaip konkurentą iš atliekų tvarkymo veiklos.

25. Pasisakydama šiuo aspektu teisėjų kolegija nurodo, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, jog savivaldybės antikonkurenciniai veiksmai nėra nagrinėjamos administracinės bylos ginčo dalykas, taip pat negali būti teisėtas pagrindas pareiškėjui pažeisti aplinkos apsaugos įstatymus, todėl nelemia pareiškėjui išduoto ginčijamo privalomojo nurodymo ir sprendimo neteisėtumo ir nepagrįstumo.

26. Apeliaciniame skunde pareiškėjas taip pat teigia, kad privalomasis nurodymas buvo priimtas vadovaujantis Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 2 punktu, todėl atsakovas turėjo pareigą tinkamai jį pagrįsti, t. y. įvardinti konkrečias faktines aplinkybes, kurios sudaro aplinkos apsaugos įstatymų ir kitų teisės aktų pažeidimo priežastis.

27. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmą kartą šį argumentą pareiškėjas aiškiai suformulavo tik apeliaciniame skunde. Šis argumentas nebuvo minimas nei skunde Panevėžio RAAD direktoriui dėl privalomojo nurodymo, nei skunde pirmosios instancijos teismui. Bylos nagrinėjimas apeliacinėje instancijoje nėra pakartotinis bylos nagrinėjimas po bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme, taip pat nėra kilusio ginčo nagrinėjimas iš naujo, todėl apeliacinės instancijos teismas nevertina minėto pareiškėjo apeliacinio skundo motyvo (ABTĮ 140 str.). Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime ištyrė ir įvertino tiek teisinį, tiek faktinį privalomojo nurodymo priėmimo pagrindą (tame tarpe pasisakė ir dėl Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo) bei nustatė, jog privalomasis nurodymas buvo priimtas teisėtai ir pagrįstai. Kaip jau buvo minėta, apeliacinės instancijos teismas sutinka su šia pirmosios instancijos teismo sprendimo išvada.

28. Apibendrindama prieš tai nurodytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė visas bylos aplinkybes tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Panevėžio apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.


n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Švaros komanda“ apeliacinį skundą atmesti.Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.



VESLAVA RUSKAN_______________________


Administracinė byla Nr. A-5189-602/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01646-2019-2Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1(S)





teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. N. (I. N.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. liepos 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. N. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas I. N. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2019 m. balandžio 16 d. sprendimą Nr. (15/58)50U-730 „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto (duomenys neskelbtini) piliečiui I. N., panaikinimo“ (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėjas teigė, kad Sprendimas yra neteisėtas, nes buvo priimtas vadovaujantis formaliu pagrindu, t. y. dėl to, jog UAB „Nordina“ (toliau – ir Bendrovė) dirba tik vienas darbuotojas – pareiškėjas, joje nėra įdarbintų Lietuvos Respublikos, Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių. Atsakovas Sprendime nenurodė, jog Bendrovė yra fiktyvi. Bendrovė yra veikianti, moka mokesčius, yra pelninga. Pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje yra būtinas, nes pagrindines darbo funkcijas Bendrovėje atlieka jis pats.

3. Pareiškėjas pažymėjo, jog jis planuoja kreiptis į Departamentą dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytu pagrindu. Pareiškėjas siekia gyventi Lietuvoje, ketina kreiptis dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo, nori dalyvauti visuomeniniame gyvenime. Pareiškėjas deklaravo savo gyvenamąją vietą Lietuvoje, čia gyvena ir ketina vesti Lietuvos Respublikos pilietę. Be to, per leidimo laikinai gyventi laikotarpį jis plėtojo verslą, užmezgė socialinius ryšius su čia gyvenančiais asmenimis.

4. Teismo posėdyje pareiškėjas papildomai paaiškino, kad dalį turėtų Bendrovės akcijų privalėjo parduoti dėl šalies, kurios pilietis jis yra, teisinio reguliavimo; šiuo metu ir Sprendimo priėmimo metu turėjo 10 proc. Bendrovės akcijų; yra kreipęsis į Departamentą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo kitais pagrindais. Pripažino, kad, formaliai vertinant,

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=618bc8d0f0f711e99681cd81dcdca52c

Bendrovė neatitiko Įstatymo 45 straipsnyje nustatytų kriterijų, tačiau Departamentas, prieš priimdamas Sprendimą, apie šį neatitikimą turėjo jį informuoti.

5. Atsakovas atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti.6. Atsakovas nurodė, jog pareiškėjas tuo pagrindu, kad užsiima ir toliau ketina užsiimti teisėta veikla Lietuvos

Respublikoje, pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu. Departamentas pareiškėjui 2017 m. spalio 6 d. buvo išdavęs leidimą laikinai gyventi, galiojantį iki 2019 m. spalio 6 d. Departamentas 2019 m. balandžio 16 d. patikrino duomenis apie pareiškėjo valdomą Bendrovę bei jos darbuotojus ir nustatė, kad Bendrovėje įdarbintas tik pareiškėjas, turintis leidimą laikinai gyventi, todėl konstatavo, kad Bendrovė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų (šios aplinkybės pareiškėjas neginčija). Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinti reikalavimai yra imperatyvūs, Įstatyme nėra nustatyta išimčių dėl šių reikalavimų netaikymo. Departamentas, nustatęs, kad Bendrovė neatitinka Įstatyme nustatytų reikalavimų, turi pareigą panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

7. Atsakovas pažymėjo, kad Sprendime nebuvo konstatuota, jog Bendrovė yra fiktyvi, tačiau buvo aiškiai nurodyta, jog Bendrovė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų imperatyvių reikalavimų. Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, priimtas nešališkai ir objektyviai, todėl jį naikinti nėra pagrindo.

8. Atsakovas teigė, kad pareiškėjo argumentai, jog šiuo metu jis atitinka kitą Įstatyme numatytą pagrindą leidimui laikinai gyventi gauti, yra nesusiję su ginčo dalyku. Pareiškėjas privalėjo deklaruoti savo gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, siekdamas gauti leidimą laikinai gyventi. Sprendimo priėmimas nekliudo pareiškėjui dalyvauti Bendrovės veikloje (pvz., pasitelkiant įgaliotus atstovus ar nuotoliniu būdu).

II.

9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. liepos 5 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.10. Teismas, remdamasis byloje esančiais rašytiniais įrodymais, nustatė ir dėl to nėra ginčo, kad pareiškėjas 2017 m.

rugpjūčio 30 d. pateikė Departamentui prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Prašyme nurodė, jog užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, Bendrovėje. Departamentas 2017 m. spalio 6 d. išdavė pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, galiojantį iki 2019 m. spalio 6 d. Departamentas 2019 m. balandžio 16 d. priėmė ginčijamą Sprendimą, kuriame nurodyta, jog patikrinus duomenis apie Bendrovėje įdarbintus asmenis buvo nustatyta, kad yra įdarbintas tik vienas darbuotojas – pareiškėjas; Bendrovėje nėra įdarbintų Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių; tokių asmenų Bendrovėje nėra nuo 2018 m. gegužės 31 d.; konstatuota, jog Bendrovė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, todėl pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu.

11. Teismas akcentavo, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog Bendrovėje dirbo tik pareiškėjas, t. y. pareiškėjas neginčijo fakto, jog Bendrovė neatitiko 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų imperatyvių reikalavimų, nes Bendrovėje nedirbo joks Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės pilietis ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantis užsienietis (pareiškėjas turėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje).

12. Teismas pažymėjo, kad reikalavimas, įtvirtintas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkte (kuriuo remiantis panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje), yra imperatyvaus pobūdžio, t. y. norint gauti (ir išlaikyti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, yra būtina, kad pareiškėjas (jo bendrovė) atitiktų šį reikalavimą. Priešingu atveju, tai sudaro pakankamą pagrindą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi.

13. Teismas nurodė, kad vien ta aplinkybė, jog atsakovas prieš priimdamas Sprendimą neinformavo apie tai pareiškėjo, nepakeičia ir nepaneigia to, kad Bendrovė nebeatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimo. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo nurodyti argumentai, jog jis ketina ir toliau gyventi Lietuvos Respublikoje, užmezgė socialinius ryšius su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis, siekia kreiptis dėl pilietybės suteikimo, išlaikyti Konstitucijos egzaminą ir kt., nors ir rodo siekį sukurti glaudesnį ryšį su Lietuva, tačiau neturi teisinės reikšmės nagrinėjamam ginčui – šiuo atveju svarbu tai, jog Bendrovė, kurioje dirbo pareiškėjas (kuriam buvo suteiktas leidimas laikinai gyventi tuo

pagrindu, jog jis ketina užsiimti teisėta veikla būtent Bendrovėje), neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų. Iš to teismas padarė išvadą, kad teisės normos ginčijamame Sprendime buvo pritaikytos tinkamai.

14. Teismas papildomai pažymėjo, jog Sprendimo priėmimas savaime neužkerta kelio pareiškėjui vykdyti Bendrovėje nustatytas funkcijas (pavyzdžiui, nuotoliniu būdu ar per atstovus), taip pat neatima galimybės teikti naują prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi. Pareiškėjas nepateikė duomenų, kad Bendrovės veiklos pobūdis ir mastai reikalauja pareiškėjo nuolatinio buvimo joje, o tai leido teismui daryti išvadą, kad pareiškėjo nuolatinis buvimas Lietuvos Respublikoje nėra būtinas. Teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė teisė, trečiųjų šalių piliečiams ji nesuteikiama automatiškai ir įgyjama tik tuo atveju, jeigu šie asmenys atitinka Įstatyme numatytus reikalavimus.

III.

15. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti arba perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, taip pat bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

16. Pareiškėjas nurodo, kad leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindas yra formalus. Jam gali būti išduotas leidimas laikinai gyventi Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu, ir jis jau kreipėsi į Departamentą dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo. Šia teise jis anksčiau nepasinaudojo, nes ginčijamu Sprendimu panaikintas leidimas turėjo galioti iki 2019 m. spalio 6 d., o jis pagrįstai tikėjosi, kad remdamasis kitu Įstatyme numatytu pagrindu galės prašyti išduoti leidimą laikinai gyventi tuomet, kai galiojantis leidimas laikinai gyventi baigsis, arba tuomet, kai šio leidimo galiojimo terminas artės prie pabaigos.

17. Pareiškėjas teigia, jog Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintos normos tikslas yra piktnaudžiavimo prevencija, tačiau nagrinėjamu atveju atsakovas nenustatė, kad Bendrovė yra fiktyvi. Pirmosios instancijos teismas, formaliai taikydamas teisės normas, neatsižvelgė į tikrąją įstatymų leidėjo valią ir priėmė neteisingą Sprendimą.

18. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad aktyviai siekia gauti Lietuvos Respublikos pilietybę, gyvena Lietuvos Respublikoje, ketina sukurti šeimą su Lietuvos Respublikos piliete, sukūrė verslą, plėtoja socialinius ryšius, o darbinių funkcijų atlikimui yra reikalingas realus jo buvimas Lietuvos Respublikoje.

19. Atsakovas atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį naikinti ar keisti nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo.

Teisėjų kolegija


IV.

20. Nagrinėjamos administracinės bylos ginčo dalykas – Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos Kontrolės skyriaus 2019 m. balandžio 16 d. sprendimo Nr. (15/5-8)50U-730 „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto (duomenys neskelbtini) piliečiui I. N., panaikinimo“, teisėtumas.

21. Ginčijamas sprendimas buvo priimtas vadovaujantis Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu bei nustačius, jog atsakovo 2017 m. spalio 2 d. sprendimu pareiškėjui buvo pakeistas leidimas laikinai gyventi ir išduotas naujas leidimas laikinai gyventi remiantis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 45 straipsnio 1 dalies 1 punktu (2017 m. spalio 6 d. išduotas leidimas turėjo galioti iki 2019 m. spalio 6 d.); atsakovui patikrinus duomenis apie UAB „Nordina“ įdarbintus asmenis buvo nustatyta, kad 2019 m. balandžio 16 d. duomenimis įmonėje buvo įdarbintas tik vienas darbuotojas – pareiškėjas, ir nėra įdarbintų Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių (išvardinti asmenys įmonėje nedirbo nuo 2018 m. gegužės 31 d.); tai reiškia, kad UAB „Nordina“ neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, kas yra pakankamas pagrindas panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi.

22. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pripažino, kad Departamentas, nustatęs, jog užsieniečio

įmonė neatitinka imperatyvių Įstatymo reikalavimų, turi pareigą panaikinti leidimą laikinai gyventi, o priežastys, dėl kurių užsieniečio įmonė neatitinka šių reikalavimų, Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto taikymui neturi teisinės reikšmės, nes vien neatitikimas Įstatymo nuostatoms yra pakankamas pagrindas panaikinti leidimą laikinai gyventi.

23. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad jam išduotas leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas remiantis formaliu pagrindu (atsakovas nenustatė, kad įmonė yra fiktyvi); jis turi teisę gauti leidimą laikinai gyventi remdamasis kitais Įstatyme nustatytais pagrindais; siekia gauti Lietuvos Respublikos pilietybę; savo gyvenimą sieja su Lietuva; įmonės veiklos pobūdis reikalauja jo asmeninio buvimo Lietuvoje.

24. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat suformulavo prašymą administracinę bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

25. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas; proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

26. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, įvertinusi administracinės bylos medžiagą; aplinkybę, kad pareiškėjas nenurodo jokių konkrečių priežasčių, dėl kurių turėtų būti skirtas žodinis bylos nagrinėjimas; aplinkybę, kad proceso šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra aiškiai išdėstyta raštu į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose, o pareiškėjas nenurodo, kokias konkrečiai aplinkybes jis norėtų papildomai paaiškinti; pareiškėjas dalyvavo teismo posėdyje bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui būtų sudarytos kliūtys teikti rašytinius paaiškinimus administracinėje byloje nagrinėjamais klausimais; nenustatė būtinumo administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka.

27. Dėl aptartų priežasčių pareiškėjo prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka nėra tenkinamas ir byla bus nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.

28. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

29. Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas dėl užsieniečių teisinės padėties (akto redakcija, galiojusi nuo 2019 m. kovo 1 d. iki 2019 m. gegužės 1 d.).

30. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkte įtvirtinta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nustatoma, kad priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeltas įmonės viduje, arba įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, yra fiktyvi, kad įmonė ar užsienietis neatitinka šio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1, 21 ar 22 punkte nustatytų reikalavimų arba kad užsienietis nebėra įmonės vadovas arba jam nuosavybės teise nebepriklauso akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcijos, kurių nominalioji vertė sudaro 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.

31. Iš prieš tai nurodytos teisės normos matyti, kad paminėtu teisiniu pagrindu leidimas laikinai gyventi užsieniečiui turi būti panaikintas esant bent vienai iš išvardintų sąlygų.

32. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas nustačius, kad įmonė ar užsienietis neatitinka šio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų.

33. Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio BDU dydžius, ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne

mažiau kaip 14 000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.

34. Šiuo atveju buvo nustatyta ir šios aplinkybės pareiškėjas neginčija, kad įmonėje (UAB „Nordina“) visą darbo laiką nedirba Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio BDU dydžius, o dirba tik vienas pareiškėjas.

35. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog priežastys, dėl kurių užsieniečio įmonė nebeatitinka šių reikalavimų, Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto taikymui neturi jokios teisinės reikšmės, kadangi vien neatitikimas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimams yra pakankamas pagrindas panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gruodžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5201-261/2017; 2018 m. sausio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3048-438/2018).

36. Iš nurodyto teisinio reglamentavimo, suformuotos teismų praktikos bei nustatytų ir neginčijamų aplinkybių seka, kad atsakovas, nustatęs, jog UAB „Nordina“ visą darbo laiką nedirba Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio BDU dydžius, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu, teisėtai ir pagrįstai ginčijamu sprendimui panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi.

37. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumento, kad jam išduotas leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas remiantis formaliu pagrindu, nes atsakovas nenustatė, jog įmonė yra fiktyvi, pažymi, kad, kaip jau buvo minėta, Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktas taikomas nustačius bent vieną iš nurodytų alternatyvių sąlygų. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl įmonės fiktyvumo nustatymas yra viena iš Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkto taikymo alternatyvių sąlygų, tačiau šiuo atveju atsakovas nustatė ir pareiškėjas neginčijo kitos alternatyvios sąlygos egzistavimo, t. y. kad įmonė ar užsienietis neatitinka šio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, kas yra pakankamas pagrindas panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi.

38. Kiti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai (jis turi teisę gauti leidimą laikinai gyventi remdamasis kitais Įstatyme nustatytais pagrindais; siekia gauti Lietuvos Respublikos pilietybę; savo gyvenimą sieja su Lietuva; įmonės veiklos pobūdis reikalauja jo asmeninio buvimo Lietuvoje) neturi esminės įtakos nagrinėjamos administracinės bylos išsprendimui, todėl dėl jų plačiau nepasisakoma.

39. Dėl šių pareiškėjo argumentų akcentuotina, kad remiantis ABTĮ 3 straipsniu, administraciniam teismui vykdant viešojo administravimo subjektų kontrolę bylose dėl administracinių aktų panaikinimo, yra sprendžiama, ar administracinis aktas buvo teisėtas jo priėmimo metu. Administracinio akto, buvusio jo priėmimo metu, teisėtumo patikrinimas suponuoja išvadą, kad faktinės padėties pasikeitimas ar teisinio reglamentavimo pasikeitimas nedaro įtakos administracinio sprendimo teisėtumui, tačiau sudaro pagrindą priimti naują administracinį sprendimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį byloje Nr. A602-1865/2013; 2014 m. vasario 18 d. nutartį byloje Nr. A602-133/2014; 2014 m. lapkričio 19 d. nutartį byloje Nr. AS602-1207/2014; 2015 m. lapkričio 30 d. nutartį byloje Nr. A-1172-602/2015; 2016 m. gegužės d. nutartį byloje Nr. A-465-602/2016).

40. Remiantis minėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjo argumentas, jog jis turi teisę gauti leidimą laikinai gyventi remdamasis kitais Įstatyme nustatytais pagrindais ir ketina paduoti prašymą, negali turėti reikšmės šioje byloje vertinamo sprendimo teisėtumui, nes tai yra naujas faktas, kurio atsakovas nevertino ir negalėjo vertinti ginčijamo sprendimo priėmimo metu, nes šio fakto nebuvo (pareiškėjas nebuvo padavęs naujo prašymo). Faktas, kurio nebuvo ginčijamo administracinio sprendimo priėmimo metu, neturi įtakos priimto sprendimo teisėtumui, tačiau gali būti vertinamas atsakovui sprendžiant klausimą dėl naujo administracinio sprendimo priėmimo. Taigi pareiškėjo teisė gauti leidimą laikinai gyventi remdamasis kitais Įstatyme nustatytais pagrindais, bus įgyvendinta ir vertinama viešojo administravimo subjekto, kai bus paduotas pareiškėjo prašymas ir priimamas naujas administracinis sprendimas.

41. Apibendrindama prieš tai nurodytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas

nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai sprendė dėl viešojo administravimo subjekto nustatytų aplinkybių ir taikytų teisės normų ir priėmė pagrįstą bei teisėtą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.


n u t a r i a:

Pareiškėjo I. N. (I. N.) apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. liepos 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.



VESLAVA RUSKAN_______________________


Administracinė byla Nr. eA-503-602/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01316-2017-4Procesinio sprendimo kategorija 23.1(S)


SPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU



teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. V. skundą atsakovui Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno tardymo izoliatoriui dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=4f471e40f0f711e99681cd81dcdca52c

1. Pareiškėjas P. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (toliau – ir atsakovas, Komisija) 2017 m. kovo 15 d. sprendimą Nr. KS-19 „Dėl P. V.“ (toliau – ir VTEK sprendimas, ginčijamas sprendimas).

2. Pareiškėjas pažymėjo, kad ginčijamas sprendimas yra neteisėtas, nes jį priimant buvo pažeistos procedūros ir taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą. Pareiškėjo tvirtinimu, sprendime netinkamai nustatytos faktinės aplinkybės, pateiktas netinkamas jo veikos teisinis vertinimas, o motyvai visiškai nepagrįsti.

3. Pareiškėjas nurodė, kad Komisijos posėdis, kuriame buvo nagrinėjama jo veika, vyko 2017 m. kovo 15 d. Apie šį posėdį jis buvo informuotas tik 2017 m. kovo 17 d., t. y. jau po posėdžio, todėl jame nedalyvavo.

4. Pareiškėjas teigė, kad Kauno tardymo izoliatoriuje (toliau – ir Kauno TI) jis dirbo nuo 2004 m. birželio 24 d. iki 2013 m. liepos 30 d., o nuo 2013 m. rugpjūčio 1 d. iki 2014 m. rugpjūčio 12 d. nedirbo, todėl Kauno TI 2014 m. balandžio 30 d. sudarant sutartį su UAB „Vipita“, jis nedalyvavo, o vizuoti vėlesnes PVM sąskaitas-faktūras jį įpareigojo Kauno TI vidiniai teisės aktai.

5. Pareiškėjas skunde pripažino, kad 2015 m. kovo 20 d. vizavo sutartį dėl komunalinių atliekų vežimo (ir jos priedą), sudarytą tarp Kauno TI ir UAB „Tis“. Nuo viešųjų pirkimo procedūrų, vykdant minėtos paslaugos pirkimą, nenusišalino, nes jokių sąsajų su UAB „Tis“ neturėjo. UAB „Vipita“ akcininkas yra UAB „Tis Lt“, o ne UAB „Tis“, kaip nurodyta ginčijamame sprendime. UAB „Tis Lt“ jokių sutarčių su Kauno TI nėra pasirašiusi.

6. Pareiškėjo nuomone, jis nepažeidė Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 3 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 3 punktų bei 11 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatų, tačiau nustatytais terminais nedeklaravo savo narystės (akcijų turėjimo) UAB „Vipita“ fakto ir tuo galbūt pažeidė Įstatymo 7 straipsnio 1 dalies nuostatas, tačiau šis pažeidimas yra formalus, kurio konstatavimas pats savaime sukelia pasekmes.

7. Pareiškėjas pažymėjo, kad privačių interesų deklaracijoje UAB „Vipita“ ir UAB „Tis“ siejančio ryšio nenurodė, nes jo nėra, todėl nepažeidė Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 7 punkto nuostatų. Komisija tik deklaratyviai nurodė, kad jo elgesys tiesiogiai pakenkė Kauno TI prestižui ir reputacijai, sukėlė pagrįstų visuomenės abejonių dėl šios įstaigos priimamų sprendimų nešališkumo, sumenkino jos administracines galias.

8. Atsakovas atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.9. Atsakovas nurodė, kad jis, priimdamas ginčijamą sprendimą, tinkamai vadovavosi jo veiklą reglamentuojančio

Lietuvos Respublikos Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo nuostatomis, o vykdydamas tyrimą ir organizuodamas 2017 m. kovo 15 d. posėdį, pareiškėjui deramai užtikrino betarpiško dalyvavimo šiame procese ir atitinkamų paaiškinimų teikimo galimybę. Pareiškėjas apie jo atžvilgiu pradėtą tyrimą buvo informuotas Komisijos 2017 m. sausio 27 d. raštu Nr. S-136-(1.2). Atsakydamas į šį raštą, pareiškėjas 2017 m. vasario 2 d. Komisijai pateikė paaiškinimą ir jį pagrindžiančius dokumentus. Komisijos atliekamo tyrimo metu pareiškėjas buvo nušalintas nuo Kauno TI Ūkio skyriaus vedėjo pareigų, todėl visa korespondencija jam buvo siunčiama jo gyvenamosios vietos adresu Marijampolėje, nurodytu pareiškėjo 2017 m. vasario 2 d. paaiškinime. Pareiškėjas visiškai nesidomėjo jo atžvilgiu atliekamo tyrimo eiga. Komisija pareiškėjui kvietimą dalyvauti 2017 m. kovo 15 d. posėdyje išsiuntė 2017 m. kovo 10 d. Pareiškėjas registruotos pašto siuntos neatsiėmė tik dėl jam vienam žinomų ir nuo Komisijos nepriklausančių priežasčių.

10. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas, būdamas UAB „Vipita“ akcininkas, nuolat vizavo šios bendrovės už Kauno TI suteiktas komercines paslaugas pateiktas PVM sąskaitas-faktūras. Ši aplinkybė yra neginčijama ir visiškai atitinka Įstatyme nurodytą viešųjų ir privačių interesų konflikto definiciją. Pareiškėjas veikė tiesioginio ir akivaizdaus interesų konflikto situacijoje, tačiau realiai nesiėmė jokių priemonių, kad šio konflikto išvengtų. Pareiškėjui, ėjusiam vadovaujančias – Kauno TI Ūkio skyriaus vedėjo – pareigas, taikytini aukšti tarnybinės veiklos skaidrumo, nešališkumo bei rūpestingumo standartai. Pareiškėjas, turėdamas administravimo įgaliojimus, tokio tarnybinio elgesio privalėjo reikalauti ir iš jam pavaldžių Kauno TI darbuotojų, tačiau, veikdamas tiesioginio ir akivaizdaus interesų konflikto situacijoje, pats realizavo savo privačius interesus.

11. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo skundo argumentu, jog jis Įstatymo nuostatų pažeisti negalėjo, nes vykdė savo tarnybines pareigas, t. y. veikė savo kompetencijos ribose. Pareiškėjas turėjo išspręsti pareigų priešpriešą, suteikdamas viršenybę pareigai vengti interesų konflikto.

12. Atsakovas nurodė, kad, atlikdamas pareiškėjo veiksmų vertinimą, jis rėmėsi Kauno TI pateiktais oficialiais

dokumentais, o ginčijamame sprendime vertino konkrečius pareiškėjo atliktus tarnybinius veiksmus, kurie buvo atlikti jam dirbant Kauno TI ir vykdant konkrečias tarnybines užduotis. Atsakovo nuomone, pareiškėjo skunde nurodyta aplinkybė, kad jis nuo 2013 m. rugpjūčio 1 d. iki 2014 m. rugpjūčio 12 d. nedirbo Kauno TI, yra visiškai nereikšminga vertinant tas pareiškėjo veikas, kurias jis realizavo dirbdamas vėliau šioje įstaigoje. Atsakovas ginčijamame sprendime nurodydamas, kad UAB „Tis“ yra UAB „Vipita“ akcininkė, o UAB „Tis“, UAB „Vipita“ ir UAB „Tis Lt“ yra itin glaudžiai susijusios įmonės, rėmėsi oficialia, VĮ Registrų centro pateikta Juridinių asmenų registro informacija.

II.

13. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. rugpjūčio 18 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino ir ginčijamą Komisijos sprendimą panaikino.

14. Teismas nurodė, kad byloje ginčas kilo dėl Komisijos sprendimo, kuriuo buvo pripažinta, jog Kauno TI Ūkio skyriaus vedėjas P. V., dalyvaudamas ir nenusišalindamas nuo šios įstaigos su UAB „Vipita“ 2014 m. balandžio 30 d. sudarytos šalutinių gyvūninių produktų tvarkymo paslaugų sutarties vykdymo procedūrų, pažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 3 punktų bei 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas. Šiuo sprendimu Komisija taip pat pripažino, kad pareiškėjas, dalyvaudamas ir nenusišalindamas nuo Kauno TI vykdyto viešojo komunalinių atliekų išvežimo paslaugos pirkimo veiksmų, 2015 m. kovo 20 d. sutarties su UAB „Tis“ pasirašymo ir vykdymo procedūrų, pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 3 punktų bei 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas; pareiškėjas, nustatytais terminais nedeklaravo savo narystės (akcijų turėjimo) UAB „Vipita“ fakto ir tuo pažeidė Įstatymo 7 straipsnio 1 dalies nuostatas; pareiškėjas privačių interesų deklaracijoje nenurodė UAB „Vipita“ su UAB „Tis“ siejančio ryšio ir tuo pažeidė Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 7 punkto nuostatas. Ginčijamo sprendimo 5 punktu Komisija rekomendavo Kauno TI vadovui skirti Įstatymo nuostatas pažeidusiam pareiškėjui drausminę nuobaudą.

15. Teismas nustatė, kad Komisija pareiškėjo elgesio atitikties Įstatymo reikalavimams tyrimą pradėjo 2017 m. sausio 25 d., išnagrinėjusi Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos pranešimą, pateiktą su 2017 m. sausio 11 d. raštu Nr. 4-01-317. Specialiųjų tyrimų tarnyba su 2017 m. sausio 11 d. raštu Komisijai pateikė R. K. 2016 m. gruodžio 5 d. skundą, adresuotą Specialiųjų tyrimų tarnybai. R. K. 2017 m. sausio 16 d. pateikė Komisijai papildomą informaciją dėl Specialiųjų tyrimų tarnybos 2017 m. sausio 11 d. persiųsto rašto Nr. 401-317. Komisija apie pradėtą pareiškėjo elgesio atitikties Įstatymo reikalavimams tyrimą 2017 m. sausio 27 d. raštu Nr. S-136-(1.2) informavo pareiškėją ir Kauno TI l. e. direktoriaus pareigas E. K. Apie pradėtą tyrimą Komisija taip pat informavo R. K. bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją.

16. Pareiškėjas 2017 m. vasario 2 d. rašte Nr. 11-561 Komisijai nurodė, kad jis nėra ir niekada nebuvo UAB „Tis“ ir UAB „Tis Lt“ akcininku. Kauno TI su UAB „Tis Lt“ jokių sutarčių nėra pasirašęs, o pagal 2015 m. kovo 20 d. pasirašytą sutartį Nr. 20-15 komunalinių atliekų išvežimo paslaugą tiekia UAB „Tis“. Be to, šiame rašte pareiškėjas nurodė, kad Kauno TI Ūkio skyriaus vedėjo pareigas pradėjo eiti nuo 2014 m. rugpjūčio 13 d., o šalutinių gyvūninių produktų tvarkymo paslaugos teikimo sutartis Nr. 20-28 su UAB „Vipita“ buvo sudaryta 2014 m. balandžio 30 d. Taigi pareiškėjas neneigė, kad jis nurodytos sutarties pasirašymo metu buvo UAB „Vipita“ akcininkas, tačiau neigė, kad jis tuo metu ėjo Kauno TI Ūkio skyriaus vedėjo pareigas. Šioms aplinkybėms pagrįsti pareiškėjas pateikė Komisijai paslaugų teikimo sutartį Nr. 20-28, sudarytą 2014 m. balandžio 30 d. tarp UAB „Vipita“ ir Kauno TI, Kauno TI direktoriaus 2014 m. balandžio 15 d. įsakymą Nr. 1-76 „Dėl atsakingų asmenų, už trečiosios kategorijos šalutinių gyvūninių produktų tvarkymą susidarymo vietoje, paskyrimo“, o taip pat UAB „Vipita“ akcijų pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą 2015 m. gegužės 8 d.

17. Teismas nurodė, kad ginčijamas Komisijos sprendimas patvirtina, jog Komisija, vadovaudamasi Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo 23 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjo elgesį vertino nuo 2014 m. sausio 11 d. Pagal Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies nuostatas, trejų metų terminas pranešimams pateikti nustatomas nuo galbūt teisės aktus pažeidžiančios veikos padarymo. Taigi, vadovaujantis šia teisės norma, yra svarbu nustatyti laikotarpį, kada asmuo, kurio elgesį tiria Komisija, padarė veiką, galbūt pažeidžiančią teisės aktus.

18. Teismas iš Kauno TI direktoriaus 2014 m. rugpjūčio 12 įsakymo Nr. 2-122 „Dėl priėmimo į ūkio skyriaus vedėjo pareigas“ nustatė, kad pareiškėjas į Kauno TI Ūkio skyriaus vedėjo pareigas priimtas nuo 2014 m. rugpjūčio 13 d. Iš kitų bylos duomenų teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjas nuo 2008 m. gruodžio 19 d. buvo paskirtas į Kauno TI direktoriaus pavaduotojo pareigas. Teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų apie pareiškėjo atleidimą iš šių pareigų ir jo tarnybos eigą

Kauno TI nuo 2008 m. gruodžio 19 d. iki 2014 m. rugpjūčio 13 d. Iš to teismas padarė išvadą, kad tokiu būdu nebuvo paneigta pareiškėjo nurodyta aplinkybė, jog jis Kauno TI laikotarpiu nuo 2013 m. rugpjūčio 1 d. iki 2014 m. rugpjūčio 12 d. nedirbo. Šios aplinkybės Komisija sprendime nenurodė, nors pareiškėjo elgesį, kaip Kauno TI Ūkio skyriaus vedėjo, vertino nuo 2014 m. sausio 11 d., konstatavusi, kad pareiškėjas Kauno TI dirbo nuo 2004 m. birželio 29 d.

19. Teismas iš byloje esančių duomenų nustatė, kad UAB „Vipita“ įsteigta 2013 m. spalio 24 d., o Juridinių asmenų registre įregistruota 2013 m. spalio 25 d. Pareiškėjas 34 vienetus UAB „Vipita“ akcijų įsigijo 2013 m. lapkričio 4 d. Tą pačią dieną 34 vienetus UAB „Vipita“ akcijų įsigijo ir UAB „Tis Lt“. Iš UAB „Vipita“ 2017 m. vasario 15 d. pažymos teismas nustatė, kad pareiškėjas UAB „Vipita“ akcininku buvo nuo 2013 m. lapkričio 4 d. iki 2015 m. gegužės 8 d. Teismas iš privačių interesų deklaracijos nustatė, kad pareiškėjas duomenis apie tai, jog yra UAB „Vipita“ akcininkas, deklaravo 2015 m. sausio 9 d. Šios aplinkybės pareiškėjas neginčija ir ją pripažįsta. Tuo pačiu pareiškėjas pripažįsta, kad jis, laiku nedeklaruodamas tokių duomenų, galbūt pažeidė Įstatymo 7 straipsnio 1 dalies nuostatas.

20. Teismas pažymėjo, kad pagal Įstatymo 11 straipsnio 1 dalį, asmeniui, dirbančiam valstybinėje tarnyboje, draudžiama dalyvauti rengiant, svarstant ar priimant sprendimus arba kitaip paveikti sprendimus, kurie sukelia interesų konfliktą. Nors Komisija ginčijamame sprendime ir konstatavo, kad pareiškėjas 2014 m. rugsėjo 2 d., 2014 m. spalio 7 d., 2014 m. gruodžio 4 d., 2015 m. balandžio 8 d. ir 2015 m. gegužės 8 d. vizavo UAB „Vipita“, kurios akcininku buvo, pateiktas PVM sąskaitas-faktūras, tačiau Komisija šios veikos teisinio įvertinimo sprendime nepateikė, šios veikos pagal Įstatymo nuostatas neindividualizavo, apsiribodama teiginiu, jog Komisija neturi duomenų, patvirtinančių pareiškėjo nusišalinimą sprendžiant šiuos klausimus.

21. Teismas nurodė, kad pareiga asmeniui nusišalinti atsiranda prieš pradedant sprendimo rengimo, svarstymo ar priėmimo procedūrą arba pačios procedūros metu (Įstatymo 11 str. 2 d.). Pareiškėjas tiek Komisijai, tiek teismui teigė, kad jis šalutinių gyvūninių produktų tvarkymo paslaugų sutarties rengimo, svarstymo ir priėmimo procedūrose nedalyvavo, nes 2014 m. balandžio 30 d., kuomet buvo pasirašyta sutartis, Kauno TI nedirbo. Teismas akcentavo, kad ši pareiškėjo nurodyta aplinkybė Komisijos sprendime neaptarta, taip pat nenurodyta, kokius sprendimus ir kaip paveikė pareiškėjas, vizuodamas 2014 m. rugsėjo 2 d., 2014 m. spalio 7 d., 2014 m. gruodžio 4 d., 2015 m. balandžio 8 d. ir 2015 m. gegužės 8 d. UAB „Vipita“ PVM sąskaitas-faktūras, pateiktas pagal 2014 m. balandžio 30 d. šalutinių gyvūninių produktų tvarkymo paslaugų sutartį.

22. Teismas nustatė, kad pareiškėjas nesutiko su tuo, jog dalyvaudamas ir nenusišalindamas nuo Kauno TI vykdyto viešojo komunalinių atliekų išvežimo paslaugos pirkimo veiksmų, 2015 m. kovo 20 d. sutarties su UAB „Tis“ pasirašymo ir vykdymo procedūrų, jis pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 3 punktų bei 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas (asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje, privalo nešališkai, sąžiningai ir tinkamai atlikti tarnybines pareigas; teisės aktų nustatyta tvarka ir priemonėmis vengti interesų konflikto ir elgtis taip, kad nekiltų abejonių, jog toks konfliktas yra; nesinaudoti pareigomis asmeninei naudai gauti). Teismas, remdamasis Juridinių asmenų registro duomenimis, nustatė, kad UAB „Vipita“ vadovu nuo 2013 m. lapkričio 5 d. paskirtas B. P.; 34 vienetus UAB „Vipita“ akcijų 2013 m. lapkričio 4 d. įsigijo ne UAB „Tis“, kaip teigiama Komisijos sprendime, o UAB „Tis Lt“. Teismas iš UAB „Vipita“ visuotinio akcininkų susirinkimo, įvykusio 2015 m. gegužės 11 d., nustatė, kad UAB „Vipita“ akcininkais nurodomi du asmenys – UAB „Tis Lt“ ir V. K. Atliekų vežimo sutartis Nr. 20-15 tarp Kauno TI ir UAB „Tis“ sudaryta 2015 m. kovo 20 d. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog šios sutarties sudarymo metu UAB „Tis“ buvo įsigijusi UAB „Vipita“, kurios akcininkas nurodytu laikotarpiu buvo pareiškėjas, akcijų. Susitarimas dėl 2015 m. kovo 20 d. atliekų vežimo sutarties Nr. 20-15 vykdymo pratęsimo pasirašytas 2016 m. kovo 10 d., o Kauno TI Viešųjų pirkimų komisijos pirmininku pareiškėjas paskirtas Kauno TI direktoriaus 2016 m. liepos 8 d. įsakymu Nr. 1-169, t. y. tuo metu, kai pareiškėjas, kurio elgesį tyrė Komisija, jau nebebuvo UAB „Vipita“ akcininkas. Šių aplinkybių Komisija nevertino ir dėl jų sprendime nepasisakė, o Komisijos sprendimo motyvai dėl pareiškėjo elgesio, galimo interesų konflikto ir asmeninės naudos, kiek tai susiję su Kauno TI vykdyto viešojo komunalinių atliekų išvežimo paslaugos pirkimo veiksmais, 2015 m. kovo 20 d. sutarties su UAB „Tis“ pasirašymo ir vykdymo procedūromis, yra abstraktūs ir neišsamūs.

23. Teismas nurodė, kad pareiškėjas taip pat nesutiko su Komisijos sprendime jam nustatyta pareiga privačių interesų deklaracijoje nurodyti UAB „Vipita“ su UAB „Tis“ siejantį ryšį. Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 7 punktas nustato, kad deklaruojantis asmuo deklaracijoje privalo nurodyti artimus asmenis ar kitus jam žinomus asmenis arba duomenis, dėl kurių, deklaruojančio nuomone, gali kilti interesų konfliktas. Teismas iš byloje esančių UAB „Vipita“ akcininkų

susirinkimų, įvykusių 2015 m. birželio 22 d. ir 2016 m. sausio 18 d., duomenų nustatė, UAB „Vipita“ akcininku UAB „Tis“ nurodyta tik nuo 2015 m. birželio 22 d. (nurodyti keturi asmenys – V. K., UAB „Tis“, T. P., B. P.). Tuo tarpu pareiškėjas, kurio elgesį tyrė atsakovas, UAB „Vipita“ akcijas perleido 2015 m. gegužės 8 d. Teismo vertinimu, byloje nėra neginčijamų duomenų, patvirtinančių, jog UAB „Tis“ laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 11 d. iki 2015 m. gegužės 8 d. buvo UAB „Vipita“ akcininkė. Komisija sprendime šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų taip pat nenurodė.

24. Teismas, įvertinęs ginčijamo Komisijos sprendimo turinį, padarė išvadą, jog sprendime nurodytos faktinės aplinkybės neišsamios, sprendime nenurodyti įrodymai, kuriais rėmėsi Komisija, konstatuodama vienas ar kitas faktines aplinkybes, motyvai, kuriais remdamasi Komisija priėmė sprendimą, nėra aiškūs, veikos neindividualizuotos, konkrečių veikų teisinis vertinimas nepateiktas, sprendimo motyvai abstraktūs, todėl negali būti pripažinti pakankamais, tuo tarpu Komisijos siūlymas skirti pareiškėjui drausminę nuobaudą nemotyvuotas.

25. Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo argumentus dėl jo neinformavimo apie Komisijos posėdį, pažymėjo, kad Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo 28 straipsnio 3 dalis nustato, jog Vyriausioji tarnybinės etikos komisija privalo pranešti asmeniui apie Komisijos posėdžio, kuriame bus svarstoma jo veika, vietą ir laiką. Asmuo, kurio veika tiriama, turi teisę susipažinti su Komisijoje gautais dokumentais, teikti jai paaiškinimus. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui pranešimas apie Komisijos 2017 m. kovo 15 d. posėdį registruota pašto siunta išsiųstas su 2017 m. kovo 10 d. raštu Nr. S-438-(1.2) penktadienį. Registruota pašto siunta Nr. RN275242496LT, kuria pareiškėjui buvo siunčiamas pranešimas apie Komisijos posėdį, Marijampolės centriniame pašte gauta 2017 m. kovo 13 d. pirmadienį. Siuntos gavėjui nurodytą dieną pristatyti nepavyko. Komisijos posėdis įvyko 2017 m. kovo 15 d. antradienį. Pareiškėjui pranešimas apie Komisijos 2017 m. kovo 15 d. posėdį įteiktas tik 2017 m. kovo 17 d. ketvirtadienį, t. y. po posėdžio.

26. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų apie tai, jog pareiškėjas būtų vengęs Komisijai duoti paaiškinimus ar kitaip siekęs vilkinti jo elgesio tyrimą. Priešingai, byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjas 2017 m. vasario 2 d. raštu Nr. 11-561 teikdamas Komisijai informaciją, reikalingą tyrimui, nurodė savo gyvenamosios vietos adresą. Registruota pašto siunta, kuria pastarajam buvo siunčiamas pranešimas apie Komisijos posėdį, įteikta per protingą laiką. Priežastys, dėl kurių pareiškėjui 2017 m. kovo 13 d. nebuvo įteikta registruota pašto siunta, yra visiškai nereikšmingos.

27. Teismo vertinimu, atsakovo argumentai, jog apie Komisijos posėdį buvo skelbiama viešai, žiniasklaidos priemonėse, neįrodo, jog pareiškėjas buvo tinkamai informuotas apie Komisijos posėdį. Teisės aktai, reglamentuojantys Komisijos veiklą, nenumato tokio pranešimo apie Komisijos posėdį asmeniui, kurio elgesys vertinamas, būdo. Iš to teismas darė besąlygišką išvadą, jog Komisija 2017 m. kovo 15 d. posėdyje vertindama pareiškėjo elgesį, tinkamai nepranešusi apie posėdį, suvaržė pareiškėjo teisę būti išklausytam, duoti paaiškinimus.

28. Teismas iš bylos duomenų taip pat nustatė, kad Teisingumo ministerija 2017 m. vasario 7 d. raštu Nr. (1.23.)7R-1170 pateikė Komisijai papildomą informaciją (41 lapas), t. y. Kauno TI Buhalterinės apskaitos skyriaus viršininkės R. K. pateiktą informaciją, adresuotą Teisingumo ministerijai. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas buvo informuotas apie Komisijai pateiktą papildomą informaciją. Komisija neprašė pareiškėjo pateikti paaiškinimo dėl šios papildomos informacijos. Komisijos 2017 m. vasario 9 d. raštas Nr. S-236-(1.2) patvirtina, kad Komisija pareiškėjo prašė pateikti informaciją, susijusią tik su UAB „Vipita“ akcijų įsigijimu.

29. Teismas, atsižvelgęs į byloje nustatytas faktines aplinkybes, darė išvadą, jog ginčijamas Komisijos sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, todėl naikintinas. Nors pareiškėjas pripažino, kad jis nustatytais terminais nedeklaravo savo narystės (akcijų turėjimo) UAB „Vipita“ fakto ir tuo galbūt pažeidė Įstatymo 7 straipsnio 1 dalies nuostatas, tačiau teismas, atsižvelgęs į tai, kad Komisija pažeidė pareiškėjo teisę būti išklausytam, t. y. esmingai pažeidė pareiškėjo teises, ginčijamą Komisijos sprendimą panaikino visa apimtimi.

III.

30. Atsakovas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą.31. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas buvo tinkamai informuotas apie Komisijos atliekamą tyrimą, teisę susipažinti su

tyrimo dokumentais bei teikti paaiškinimus (tai ir darė), taip pat galimybę dalyvauti Komisijos posėdyje. Teismo posėdžio metu pareiškėjas patvirtino, kad Komisijos atliekamo tyrimo metu dalį laiko praleisdavo Kauno mieste nuomojamame bute, tačiau Komisijai šios savo faktinės gyvenamosios vietos adreso (taip pat ir kitų kontaktinių duomenų) nenurodė. Anot pareiškėjo, kitos jo gyvenamosios vietos adresu Marijampolėje nuolat būdavo „namiškiai“, kurie buvo perspėti nedelsiant

pranešti jam apie bet kokias gaunamas pašto siuntas. Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, šių pareiškėjo nurodytų aplinkybių neįvertino ir dėl jų nepasisakė.

32. Atsakovas akcentuoja, kad informacija apie Komisijos posėdį pareiškėjui buvo išsiųsta registruotu laišku vienintelės žinomos jo gyvenamosios vietos adresu, kuri jį pasiekė prieš dvi dienas iki Komisijos posėdžio. Tai, kad ši tinkamu adresu ir tinkamam adresatui išsiųsta pašto siunta buvo pasiimta praėjus kelioms dienoms po Komisijos posėdžio, nesudaro pagrindo tvirtinti, jog Komisija neįvykdė pareigos informuoti pareiškėją apie Komisijos posėdį ar tai padarė netinkamai.

33. Atsakovas teigia, kad Įstatymo reikalavimų pažeidimui konstatuoti užtenka nustatyti aplinkybes, jog pareiškėjas, eidamas tarnybines pareigas Kauno TI, dalyvavo viešųjų pirkimų procedūrose, vizavo atliktų darbų PVM sąskaitas-faktūras ir pan., ir su jo privačiais interesais susijusių bendrovių atžvilgiu. Pareiškėjas veikė būdamas tiesioginio ir akivaizdaus interesų konflikto situacijoje. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismo argumentai, kad Komisijos sprendime pateikti motyvai dėl pareiškėjo elgesio, galimo interesų konflikto ir asmeninės naudos yra abstraktūs bei neišsamūs, o veikos neindividualizuotos, yra nepagrįsti, tokiu būdu nukrypstant nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos tokio pobūdžio bylose.

34. Atsakovas pažymi, kad ginčijamame sprendime atskleidė pareiškėjo sąsajas su UAB „Vipita“, UAB „Tis Lt“ ir UAB „Tis“. Šis ryšys yra pakankamas Įstatyme nurodytam interesų konfliktui kilti, kurio pareiškėjas, kaip valstybinėje tarnyboje dirbantis ir ypač vadovaujančias pareigas einantis asmuo, privalo visomis išgalėmis vengti.

35. Komisijos sprendime nenurodyta, kad buvo vertinamos pareiškėjo veikos, apimančios laikotarpį, kai jis laikinai nedirbo Kauno TI. Įstatymo nuostatos suteikia Komisijai teisę vertinti tik konkrečius valstybinėje tarnyboje dirbančių asmenų veiksmus, atliktus jiems vykdant tarnybines pareigas. Pats pareiškėjas neginčija, jog dalį tokių tarnybinių pareigų vykdė netinkamai, t. y. privačius interesus deklaravo pavėluotai.

36. Atsakovas nurodo, kad apie Komisijos tyrimo dalyką pareiškėjas buvo informuotas oficialiai ir dėl tiriamų aplinkybių teikė savo paaiškinimus. Teismo sprendime minimą Teisingumo ministerijos raštą Komisija gavo 2017 m. vasario 7 d. Šiame pranešime iš esmės buvo nurodytos tos pačios aplinkybės, dėl kurių Komisija jau buvo pradėjusi tyrimą ir apie kurias buvo informuotas pareiškėjas. Todėl Teisingumo ministerijos pateikta informacija negalėjo turėti įtakos pareiškėjo teisėms bei ginčijamam Komisijos sprendimui. Pats pareiškėjas neišreiškė pageidavimo susipažinti su bylos medžiaga.

37. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neproporcingas. Teismas turėjo teisę, panaikindamas ginčijamą sprendimą, įpareigoti bylos šalis atlikti tyrimą (klausimą svarstyti pakartotinai) ir priimti naują sprendimą, tačiau šiuo atveju tokia teise nepasinaudojo.

38. Pareiškėjas atsiliepime prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

39. Pareiškėjas pažymi, kad nesutiko su Komisijos atliktu jo veiksmų teisiniu vertinimu, o sutiko ir pripažino faktinę aplinkybę, jog pavėluotai deklaravo privačius interesus ir galbūt pažeidė Įstatymo nuostatas, tačiau nuo galimo pažeidimo paaiškėjimo dienos (2015 m. sausio 9 d.) yra praėję daugiau nei vieneri metai, todėl jo atžvilgiu nebegali būti taikomos poveikio priemonės.

40. Pareiškėjas teigia, kad bet kokiam pažeidimui konstatuoti nepakanka vien fakto nustatymo, o reikia nustatyti pažeidimo sudėtį. Atsakovo išsakyta nuostata dėl vien fakto nustatymo pakankamumo yra nesuderinama su nekaltumo prezumpcijos principu. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime įvertino byloje ištirtus įrodymus ir argumentuotai pasisakė dėl visų atsakovo minimų aplinkybių. Atsakovas nenurodė, kokius būtent įrodymus teismas vertino netinkamai.

41. Pareiškėjas nurodo, kad jis gavo pranešimą apie Komisijos posėdį pavėluotai. Šią aplinkybę patvirtina byloje esantys dokumentai. Duomenys, kada siunta buvo pristatyta į pašto skyrių, negali būti vertinami kaip patvirtinantys siuntos pristatymą gavėjui. Be to, pareiškėjas planavo susipažinti su visa bylos medžiaga prieš Komisijos posėdį, kai bus surinkta visa tyrimo medžiaga ir vienu kartu pasirengti pasėdžiui. Nepranešus pareiškėjui apie Komisijos posėdžio datą, liko neįgyvendinta ir jo teisė susipažinti su bylos medžiaga.

42. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, bylą išnagrinėjo iš esmės, ištyrė visus byloje esančius įrodymus, nustatė procedūrinius pažeidimus, ištyrė faktines aplinkybes ir dėl kiekvienos iš jų pasisakė. Teismas

įvertino ne tik procedūrinius pažeidimus, bet ir Komisijos sprendimo pagrįstumą, įvertindamas faktines aplinkybes ir surinktus įrodymus. Teismas, atsižvelgdamas į byloje nustatytas faktines aplinkybes, padarė išvadą, jog ginčijamas Komisijos sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, todėl naikintinas. Atsakovas nenurodo, kokius pažeidimus Vilniaus apygardos administracinis teismas padarė nagrinėdamas bylą, kurie galėtų sudaryti pagrindą panaikinti priimtą sprendimą, taip pat neginčija ir teismo išsakytų argumentų bei nustatytų faktinių aplinkybių, todėl nesuprantama, kokiu teisiniu pagrindu yra prašoma panaikinti teismo sprendimą.

43. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno TI pateikė pareiškimą apie prisidėjimą prie Komisijos apeliacinio skundo, prašydamas tenkinti Komisijos apeliacinį skundą, panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą arba panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą visą ar iš dalies ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

44. Kauno TI pažymi, kad panaikintame Komisijos sprendime suformuluotomis išvadomis iš dalies rėmėsi atlikdamas tarnybinį patikrinimą, po kurio skyrė pareiškėjui drausminę nuobaudą – atleidimą iš tarnybos. Tokios nuobaudos rūšies pasirinkimą iš dalies lėmė Komisijos išvadoje užfiksuoti šiurkštūs tarnybiniai nusižengimai. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas pripažino pažeidęs Įstatymą, o tai yra pagrindas manyti, jog pareiškėjas padarė šiurkštų tarnybinį nusižengimą Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 5 dalies prasme.

45. Kauno TI nesutinka, kad Komisijos sprendimas savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. Sprendime išdėstyti argumentai, faktinės aplinkybės, o pagrindiniai faktai nekelia abejonių, yra adekvatūs, aiškūs ir pakankami.

Teisėjų kolegija


46. Nagrinėjamos administracinės bylos ginčo dalykas – Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos 2017 m. kovo 15 d. sprendimo Nr. KS-19 „Dėl P. V.“, teisėtumas.

47. Komisijos sprendimu buvo pripažinta, jog Kauno TI Ūkio skyriaus vedėjas P. V., dalyvaudamas ir nenusišalindamas nuo šios įstaigos su UAB „Vipita“ 2014 m. balandžio 30 d. sudarytos šalutinių gyvūninių produktų tvarkymo paslaugų sutarties vykdymo procedūrų, pažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 3 punktų bei 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas. Šiuo sprendimu Komisija taip pat pripažino, kad pareiškėjas, dalyvaudamas ir nenusišalindamas nuo Kauno TI vykdyto viešojo komunalinių atliekų išvežimo paslaugos pirkimo veiksmų, 2015 m. kovo 20 d. sutarties su UAB „Tis“ pasirašymo ir vykdymo procedūrų, pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 3 punktų bei 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas; pareiškėjas, nustatytais terminais nedeklaravo savo narystės (akcijų turėjimo) UAB „Vipita“ fakto ir tuo pažeidė Įstatymo 7 straipsnio 1 dalies nuostatas; pareiškėjas privačių interesų deklaracijoje nenurodė UAB „Vipita“ su UAB „Tis“ siejančio ryšio ir tuo pažeidė Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 7 punkto nuostatas. Ginčijamo sprendimo 5 punktu Komisija rekomendavo Kauno TI vadovui skirti Įstatymo nuostatas pažeidusiam pareiškėjui drausminę nuobaudą.

48. Komisija pareiškėjo elgesio atitikties Įstatymo reikalavimams tyrimą pradėjo 2017 m. sausio 25 d., išnagrinėjusi Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos pranešimą, pateiktą su 2017 m. sausio 11 d. raštu Nr. 4-01-317. Specialiųjų tyrimų tarnyba su 2017 m. sausio 11 d. raštu Komisijai pateikė R. K. 2016 m. gruodžio 5 d. skundą, adresuotą Specialiųjų tyrimų tarnybai. R. K. 2017 m. sausio 16 d. pateikė Komisijai papildomą informaciją dėl Specialiųjų tyrimų tarnybos 2017 m. sausio 11 d. persiųsto rašto Nr. 4-01-317. Komisija apie pradėtą pareiškėjo elgesio atitikties Įstatymo reikalavimams tyrimą 2017 m. sausio 27 d. raštu Nr. S-136-(1.2) informavo pareiškėją ir Kauno TI l. e. direktoriaus pareigas E. K. Apie pradėtą tyrimą Komisija taip pat informavo R. K. bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją.

49. Pareiškėjui pranešimas apie Komisijos 2017 m. kovo 15 d. posėdį registruota pašto siunta buvo išsiųstas su 2017 m. kovo 10 d. raštu Nr. S-438-(1.2). Registruota pašto siunta Marijampolės centriniame pašte gauta 2017 m. kovo 13 d. Siuntos gavėjui nurodytą dieną pristatyti nepavyko. Komisijos posėdis įvyko 2017 m. kovo 15 d. Pareiškėjui pranešimas apie Komisijos 2017 m. kovo 15 d. posėdį įteiktas 2017 m. kovo 17 d., t. y. po posėdžio.

50. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą tenkino ir ginčijamą VTEK sprendimą

panaikino.51. Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde nurodė, kad teismas

netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus; neteisingai nustatė, kad atsakovas netinkamai įvykdė savo pareigą informuoti pareiškėją apie Komisijos posėdį; nepagrįstai nustatė, kad ginčijamas sprendimas yra nepakankamai motyvuotas; pareiškėjas vieną iš VTEK sprendime konstatuotų pažeidimų pripažino.

V.

52. Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo (akto redakcija, galiojusi nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2018 m. sausio 1 d.) 3 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 3 punktuose nurodyta, kad viešųjų interesų viršenybei užtikrinti asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje, privalo: 1) nešališkai, sąžiningai ir tinkamai atlikti tarnybines pareigas; 2) teisės aktų nustatyta tvarka ir priemonėmis vengti interesų konflikto ir elgtis taip, kad nekiltų abejonių, jog toks konfliktas yra; 3) nesinaudoti pareigomis asmeninei naudai gauti.

53. Įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu atsirado naujų šio įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje išvardytų duomenų ar pasikeitė pateiktoje deklaracijoje nurodyti duomenys, deklaruojantis asmuo privalo deklaraciją patikslinti per 30 kalendorinių dienų nuo duomenų pasikeitimo ar naujų duomenų atsiradimo dienos.

54. Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 7 punkte įtvirtinta, kad deklaruojantis asmuo deklaracijoje privalo nurodyti šiuos savo ir sutuoktinio, sugyventinio, partnerio duomenis – artimus asmenis ar kitus jam žinomus asmenis arba duomenis, dėl kurių gali kilti interesų konfliktas.

55. Įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmeniui, dirbančiam valstybinėje tarnyboje, draudžiama dalyvauti rengiant, svarstant ar priimant sprendimus arba kitaip paveikti sprendimus, kurie sukelia interesų konfliktą; o 2 dalyje – jog prieš pradedant tokio sprendimo rengimo, svarstymo ar priėmimo procedūrą arba pačios procedūros metu asmuo, dirbantis valstybinėje tarnyboje, privalo informuoti savo institucijos vadovą ar institucijos vadovo įgaliotą atstovą arba kolegialią valstybės ar savivaldybės instituciją, kurios nariu jis yra, ir asmenis, kurie kartu dalyvauja rengiant, svarstant ar priimant sprendimą, apie esamą interesų konfliktą, pareikšti apie nusišalinimą ir jokia forma nedalyvauti toliau rengiant, svarstant ar priimant sprendimą.

56. Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo (akto redakcija, galiojusi nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2017 m. birželio 1 d.) 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pranešimams pateikti nustatomas trejų metų terminas nuo galimai teisės aktus pažeidžiančios veikos padarymo.

57. To paties įstatymo 28 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad asmuo, kurio veika tiriama, turi teisę susipažinti su VTEK gautais dokumentais, teikti jai paaiškinimus; asmeniui, kurio veika tiriama, ir pareiškėjui pranešama apie VTEK posėdžio vietą ir laiką; asmens, kurio veika tiriama, ir (ar) pareiškėjo neatvykimas į VTEK posėdį netrukdo Komisijai svarstyti pranešimą ir priimti sprendimą; Komisija, iki pranešimo nagrinėjimo VTEK posėdyje pradžios gavusi šių asmenų prašymą atidėti pranešimo nagrinėjimą dėl priežasčių, kurias VTEK pripažįsta svarbiomis, turi teisę pranešimo nagrinėjimą atidėti.

VI.

58. Skundžiamame sprendime konstatuota, kad pareiškėjas pažeidė tarnybinės etikos normas, būtent pažeidimas nustatytas dėl pareiškėjo veiksmų, susijusių su netinkamu tarnybinių pareigų atlikimu. Minėta, kad VTEK sprendimu pripažino, jog pareiškėjas, eidamas Kauno TI Ūkio skyriaus vedėjo pareigas, dalyvaudamas ir nenusišalindamas nuo šios įstaigos su UAB „Vipita“ 2014 m. balandžio 30 d. sudarytos šalutinių gyvūninių produktų tvarkymo paslaugų sutarties vykdymo procedūrų, pažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymą. Komisija skundžiamame sprendime nustatė ir kitus minėtus pažeidimus. Komisija rekomendavo Kauno TI vadovui skirti Įstatymo nuostatas pažeidusiam pareiškėjui drausminę nuobaudą.

59. Skundžiamame sprendime konstatuota, kad pareiškėjas 2014 ir 2015 metais vizavo UAB „Vipita“ Kauno TI apmokėjimui už suteiktas paslaugas teiktas sąskaitas-faktūras. Komisija pabrėžė, kad neturi duomenų, jog pareiškėjas, prieš spręsdamas šiuos klausimus, būtų teikęs nusišalinimą. Pareiškėjo Komisijai teiktų paaiškinimų bei teismui teiktų dokumentų turinys patvirtina, kad pareiškėjas atliko minėtus veiksmus, nenusišalino nuo klausimo nagrinėjimo, taigi pareiškėjas neneigė, kad atliko minėtus veiksmus, šias aplinkybes patvirtina rašytiniai bylos dokumentai. Komisijos

sprendime yra konstatuota, kad pareiškėjui einant Kauno TI Ūkio skyriaus vedėjo pareigas, dalyvaujant ir nenusišalinant nuo šios įstaigos su UAB „Vipita“ sudarytos paslaugų sutarties vykdymo procedūrų, buvo iškilusi tiesioginė ir akivaizdi viešųjų ir privačių interesų konfliktų grėsmė, nes pareiškėjas, būdamas UAB „Vipita“ akcininkas, neabejotinai turėjo asmeninių verslo interesų dėl šių sutarčių vykdymo.

60. VTEK skundžiamame sprendime pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo veiksmai vizuojant įmonės, kurios jis yra akcininkas, sąskaitas, pateiktas įstaigai, kurioje pareiškėjas dirba, yra Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo pažeidimas. Pareiškėjas neteikė nusišalinimo nuo minėtų savo tarnybinių pareigų vykdymo. Todėl VTEK pagrįstai konstatavo ir apeliaciniame skunde teisingai pabrėžė, kad pareiškėjas veikė būdamas tiesioginio ir akivaizdaus viešųjų ir privačių interesų konfliktų situacijoje. VTEK apeliaciniame skunde teisingai nurodė, kad vien šių faktų pakanka Įstatymo pažeidimui konstatuoti. Apeliacinės instancijos teismas pritaria šioms VTEK išvadoms.

61. Minėtos VTEK nustatytos faktinės aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas pažeidė tarnybinės etikos normas. Pareiškėjo padarytas pažeidimas yra akivaizdus, nes nekyla abejonių, kad pareiškėjas privalėjo nusišalinti nuo savo tarnybinių pareigų vykdymo, kai jų vykdymas buvo susijęs su įmonės, kurios akcininkas buvo pareiškėjas, naudos gavimu. Pareiškėjui vykdant savo tarnybines pareigas, kurios susijusios su institucijos įgyvendinamu viešuoju interesu, kartu turint ir privatų interesą, negali būti vertinamas kaip objektyvus ir teisingas klausimo nagrinėjimas ir savo tarnybinių pareigų atlikimas. VTEK nustatė, kad pareiškėjo padarytas tarnybinės etikos normų pažeidimas yra akivaizdus, taigi šis pažeidimas yra nesuderinamas su valstybės tarnybos prestižu. VTEK sprendė, kad Kauno TI vykdant viešųjų pirkimų procedūras ir jų pagrindu sudarant paslaugų teikimo sutartis su verslo įmonėmis, šiose procedūrose dalyvavo privačių interesų minėtose įmonėse turintis, vadovaujančias pareigas įstaigoje einantis valstybės tarnautojas, kaip tik yra atsakingas už pirkimų skaidrumą; toks P. V. elgesys tiesiogiai pakenkė įstaigos prestižui ir reputacijai, sukėlė pagrįstų visuomenės abejonių dėl įstaigos, kurioje jis dirba, priimamų sprendimų nešališkumo, kartu sumenkino jos administracines galias. VTEK ne tik nustatė akivaizdų tarnybinės etikos normų pažeidimą, bet ir pagrįstai sprendė, kad pažeidimas sukėlė tam tikras neigiamas pasekmes, todėl ginčijamas sprendimas, kuriame konstatuotas Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo pareiškėjo padarytas pažeidimas, yra iš esmės teisėtas. Todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad VTEK sprendimas turėtų būti panaikintas.

62. Neturi esminės reikšmės pareiškėjo procesinių dokumentų argumentai, jog ginčijamame sprendime yra tam tikrų netikslumų dėl faktinių aplinkybių nustatymo. Pareiškėjas nenurodė pagrįstų argumentų, kad minėti netikslumai turi esminės reikšmės bylos išsprendimui. Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo ginčijamo sprendimo trūkumų, nevertino, ar šie trūkumai galėjo turėti esminę reikšmę bylos išsprendimui, todėl be pagrindo panaikino VTEK sprendimą.

VII.

63. Minėta, kad Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymas nustato asmens, kurio veika tiriama, teises, viena iš jų – teisė dalyvauti VTEK posėdyje. VTEK išsiuntė pareiškėjui pranešimą apie posėdį, pranešimą pareiškėjas atsiėmė pašte po posėdžio. VTEK vykdė įstatyme nustatytą pareigą pranešti apie VTEK posėdžio vietą ir laiką, t. y. išsiuntė pareiškėjui registruotu laišku pranešimą. VTEK atlikus šiuos veiksmus, preziumuojama, kad asmeniui pranešta apie posėdį. Pareiškėjas savo procesiniuose dokumentuose ir viso teismo proceso metu neigė faktą apie tinkamą dokumentų (su informacija apie posėdžio laiką ir vietą) įteikimą, t. y. siekė paneigti minėtą prezumpciją.

64. Pareiškėjas savo procesiniuose dokumentuose nenurodė aplinkybės, kad jam netapo žinoma apie posėdį iš žiniasklaidos priemonių ir nekomentavo šio institucijos argumento. VTEK nurodė, kad 2017 m. kovo 15 d. posėdžio išvakarėse parengė ir išplatino pranešimą spaudai apie tai, kad kitos dienos posėdyje svarstys pareiškėjo elgesio atitiktį Įstatymo reikalavimams; atsižvelgiant į tai, kad VTEK vykdomas tyrimas buvo susilaukęs didelio visuomenės susidomėjimo, minėtą VTEK pranešimą iki posėdžio anonsavo įvairios žiniasklaidos priemonės – BNS, http://www.15min.lt, Žinių radijas ir pan. Pareiškėjas, kreipdamasis į teismą, apeliavo vien į formalių reikalavimų nesilaikymą (patvirtinimo apie pranešimo apie posėdį jam įteikimą nebuvimą) ir nepasisakė dėl to, ar jam netapo žinoma apie posėdį iš žiniasklaidos priemonių, t. y. ar iš tikrųjų nėra įvykdytas reikalavimas informuoti asmenį apie posėdį. Dėl to pareiškėjo procesiniai veiksmai vykstant administraciniam procesui institucijoje traktuotini kaip nesąžiningi procesiniai veiksmai, kurie negali sudaryti pagrindo ginti šias teises. Be to, pareiškėjas nenurodė jokių konkrečių ir naujų aplinkybių,

http://www.15min.lt/

kurias jis galėtų paaiškinti VTEK, kurių nebuvo nurodęs savo rašytiniuose paaiškinimuose. Taigi pareiškėjas nepateikė konkrečių argumentų, kad jo dalyvavimas posėdyje ir papildomi paaiškinimai galėtų turėti esminės reikšmės administracinės bylos išsprendimui.

65. Pirmosios instancijos teismas teisingai akcentavo, kad prieš priimant administracinį sprendimą, galintį paveikti asmens teises ir pareigas, asmuo turi būti išklausytas. Nėra abejonių, jog principas būti išklausytu yra svarbus administraciniame procese ir jo turi būti paisoma, tačiau kiekvienu konkrečiu atveju turi būti vertinama, ar šis principas buvo pažeistas. Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatyme nustatyta asmens, kurio veika tiriama, teisė dalyvauti VTEK posėdyje, šiuo reguliavimu įgyvendinamas asmens teisės būti išklausytu principas. Nagrinėjant bylą VTEK, teisės būti išklausytu principas įgyvendinamas taip pat ir asmeniui pranešant apie pradėtą tyrimą ir siūlant pateikti paaiškinimus dėl atliekamo tyrimo, kas nagrinėjamu atveju buvo padaryta. Pareiškėjui buvo pranešta, kokių pažeidimų padarymu jis buvo kaltinamas, pareiškėjas pateikė VTEK savo rašytinius paaiškinimus, kuriuos VTEK vertino priimdamas ginčijamą sprendimą. Nagrinėjant klausimą dėl tarnybinės etikos pažeidimo, asmeniui turi būti žinoma, kokių pažeidimų padarymu jis yra kaltinamas, asmuo turi turėti galimybę pateikti savo paaiškinimus dėl nurodomų pažeidimų, VTEK laikėsi šių esminių reikalavimų, pareiškėjas įgyvendino savo teisę pateikti paaiškinimus prieš priimant administracinį sprendimą. Todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad šiuo konkrečiu atveju buvo pažeistas principas būti išklausytu administraciniame procese.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 88 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Atsakovo Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos apeliacinį skundą tenkinti.Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.Pareiškėjo P. V. skundą atmesti kaip nepagrįstą.Sprendimas neskundžiamas.



VESLAVA RUSKAN_______________________






https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=54d8e640f0f711e99681cd81dcdca52c

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Saegewerk und Palettenfertigung Paul MAAG“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Saegewerk und Palettenfertigung Paul MAAG“ skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos (tretieji suinteresuoti asmenys – M. T. ir E. S. T.) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Saegewerk und Palettenfertigung Paul MAAG“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašė:

1.1. Panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) Kauno rajono skyriaus 2016 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 7SK-2401-(14.7.110.) „Dėl žemės ūkio paskirties sklypo suformavimo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. 7SK-2401);

1.2. Panaikinti Tarnybos Kauno rajono skyriaus 2016 m. spalio 7 d. įsakymą Nr. 7FPĮ-579-(14.7.124.) „Dėl atsisakymo rengti žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektą“ (toliau ir Įsakymas Nr. 7FPĮ-579);

1.3. Panaikinti Tarnybos Kauno rajono skyriaus 2016 m. spalio 20 d. įsakymą Nr. 7FPĮ-600-(14.7.124.) „Dėl atsisakymo rengti įsiterpusio valstybinės žemės ploto, besiribojančio su žemės sklypu (duomenys neskelbtini), formavimo ir pertvarkymo projektą“ (toliau – ir Įsakymas Nr. 7FPĮ-600);

1.4. Panaikinti Tarnybos Kauno rajono skyriaus 2016 m. liepos 7 d. įsakymą Nr. 7VĮ-754-(14.7.2.) „Dėl Kauno apskrities Kauno rajono (savivaldybės) Zapyškio seniūnijos Zapyškio kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto patvirtinimo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. 7VĮ-754);

1.5. Įpareigoti atsakovą iš naujo spręsti pareiškėjo prašymą faktiškai esantiems keliams, kurie pažymėti prie pareiškėjo skundų pridėtame plane, suformuoti valstybinės žemės sklypus, kurie leistų šiuos faktiškai esančius ir naudojamus kelius oficialiai įregistruoti ir naudoti pagal paskirtį, ir suformuoti ir prijungti prie pareiškėjo išnuomoto sklypo valstybinės žemės plotus, kurie yra įsiterpę tarp pareiškėjo nuomojamo žemės sklypo ir kelių, pažymėtų prie pareiškėjo skundų pridėtame plane, kuriems pareiškėjas prašo suformuoti sklypą.

2. Skunde pareiškėjas nurodė, kad pateikė atsakovui prašymą organizuoti įsiterpusio valstybinės žemės ploto, pietinėje pusėje besiribojančio su žemės sklypu (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Ginčo žemės sklypas), formavimo ir pertvarkymo projekto rengimą. Ginčo šio žemės sklypo šiaurinės dalies gretimybių byloje nėra. Atsakovas ginčijamu Įsakymu Nr. 7FPĮ-600 atsisakė rengti įsiterpusio valstybinės žemės ploto, pietinėje dalyje besiribojančio su Ginčo žemės sklypu, formavimo ir pertvarkymo projektą motyvuodamas, kad pageidaujama pertvarkyti teritorija neatitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 2 d. nutarimo Nr. 692 „Dėl naujų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ (toliau – ir Nutarimas) 2.15 punkto reikalavimų. Pareiškėjo teigimu, Įsakymas Nr. 7FPĮ-600 priimtas neįvertinus visų faktinių ir teisinių aplinkybių, todėl yra naikintinas. Pareiškėjas siekia, kad plane pažymėtiems faktiškai esantiems keliams būtų suformuoti valstybinės žemės sklypai, kurie leistų tuos faktiškai esančius ir naudojamus kelius oficialiai įregistruoti ir naudoti pagal paskirtį; taip pat kad būtų suformuoti ir prie Bendrovės išnuomoto sklypo (jo pietinėje pusėje) prijungti valstybinės žemės plotai, kurie yra įsiterpę tarp pareiškėjo nuomojamo sklypo ir kelių, pažymėtų plane, kuriems pareiškėjas prašė suformuoti sklypą, kadangi akivaizdu, jog Ginčo žemės sklypas atitinka Nutarimo 2.15 punkte nustatytus kriterijus, t. y. jis laikytinas įsiterpusiu žemės sklypu.

3. Bendrovė 2017 m. rugsėjo 28 d. pareiškimu atsisakė skundo reikalavimų dėl Tarnybos Kauno rajono skyriaus Įsakymo Nr. 7SK-2401, Įsakymo Nr. 7FPĮ-579 ir Įsakymo Nr. 7VĮ-754 panaikinimo, prašė šią bylos dalį nutraukti.

4. Atsakovas Tarnyba atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

5. Tarnyba atsiliepime nurodė, kad Nutarimo 2.15 punkte nustatyti kriterijai, kuriuos turi atitikti valstybinės žemės plotas, kad jį būtų galima parduoti ar išnuomoti ne aukciono būdu kaip įsiterpusį valstybinės žemės sklypą. Pirma, žemės plotas turi būti įsiterpęs tarp privačių žemės sklypų ar (ir) išnuomotų valstybinės žemės sklypų, taip pat tarp privačių arba išnuomotų valstybinės žemės sklypų ir kelių (gatvių) ar miško sklypų (plotų). Antra, žemės sklypo dydis turi neviršyti 0,04 ha teritorijose, kuriose pagal teritorijų planavimo dokumentus numatoma formuoti vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų bei daugiabučių gyvenamųjų pastatų ir bendrabučių teritorijų naudojimo būdo žemės sklypus, ir 0,5 ha – kitose teritorijose. Trečia, žemės ploto negalima suformuoti nauju žemės sklypu. Tuo atveju, jeigu toks žemės plotas ribojasi su laisvos valstybinės žemės plotu, nesuformuotu kaip atskiras žemės sklypas, jis nelaikytinas įsiterpusiu, išskyrus tuos atvejus, kai tarp privačių žemės sklypų ar (ir) išnuomotų valstybinės žemės sklypų, taip pat tarp privačių arba išnuomotų valstybinės žemės sklypų ir kelių (gatvių) ar miškų sklypų (plotų) įsiterpusį plotą sudaro siaura juosta, šlaitai ar grioviai. Esminiai požymiai, pagal kuriuos valstybinės žemės plotas laikomas įsiterpusiu, yra tai, kad jame negalima suformuoti atskiro žemės sklypo, ir šis įsiterpęs žemės plotas visomis savo kraštinėmis ribojasi su suformuotais žemės sklypais, arba išimtinais atvejais ribojasi su atskirais žemės sklypais, nesuformuotais valstybinės žemės plotais, tokiais kaip keliai, gatvės, miško plotai, kai įsiterpusį žemės plotą sudaro siaura juosta, šlaitai ar grioviai. Jeigu žemės sklypo, įsiterpusio tarp privačių žemės sklypų ar (ir) išnuomotų valstybinės žemės sklypų, taip pat privačių arba išnuomotų valstybinės žemės sklypų ir kelių (gatvių) ar miškų sklypų (plotų), plotis neviršija 10 metrų, laikoma, kad įsiterpusį žemės sklypą sudaro siaura juosta. Jeigu žemės sklypo nuo viršutinės šlaito briaunos iki jo papėdės nuolydis yra ne mažesnis kaip 20 laipsnių, laikoma, kad įsiterpusį žemės sklypą sudaro šlaitas. Jeigu žemės sklypo nuo vienos iki kitos griovio viršutinės briaunos plotis neviršija 15 metrų, laikoma, kad įsiterpusį žemės sklypą sudaro griovys. Šiuo atveju nėra jokių objektyvių duomenų, jog Ginčo žemės sklypas atitinka įsiterpusio žemės sklypo sąvoką.

II.

6. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 18 d. sprendimu bylos dalį dėl skundo reikalavimų panaikinti Tarnybos Kauno rajono skyriaus Įsakymą Nr. 7SK-2401, Įsakymą Nr. 7FPĮ-579 ir Įsakymą Nr. 7VĮ-754 nutraukė, kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.

7. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog pareiškėjo atsisakymas nuo skundo dalies neprieštarauja įstatymui ir viešajam interesui, nepažeidžia šalių ir kitų asmenų teisių ir įstatymu saugomų interesų, todėl atsisakymą nuo skundo dalies priėmė ir šią bylos dalį nutraukė.

8. Teismas nustatė, kad: UAB „Saegewerk und Palettenfertigung Paul Maag“ yra 0,7685 ha valstybinės žemės sklypo (duomenys neskelbtini), nuomininkas; Bendrovė 2016 m. gegužės 25 d. Tarnybai pateikė prašymą organizuoti Ginčo žemės sklypo formavimo projekto rengimą, nurodė, kad planavimo tikslas – papildomo žemės sklypo prijungimas prie esamo sklypo; pareiškėjas 2016 m. birželio 7 d. Tarnybai pateikė prašymą suteikti galimybę išsinuomoti arba išsipirkti papildomą valstybinės žemės dalį, besiribojančią su Ginčo žemės sklypu; atsakovas 2016 m. birželio 15 d. įsakymu Nr. 7FPĮ-352-(14.7.124.) atsisakė rengti Ginčo žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektą, nurodė, kad projekto tikslas prieštarauja Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. spalio 4 d. įsakymu Nr. 3D-452/D1-513 patvirtintų Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 9 punktui, projekto tikslas taip pat neatitinka Nutarimo 2.15 punkto reikalavimų (2016 m. birželio 15 d. įsakymas Nr. 7FPĮ-352-(14.7.124.) yra galiojantis, teisės aktų nustatyta tvarka nėra panaikintas); Bendrovė 2016 m. rugsėjo 21 d. per žemėtvarkos planavimo dokumentų rengimo informacinę sistemą (toliau – ir ŽPDRIS) pateikė prašymą organizuoti Ginčo žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto, kurio tikslas suformuoti įsiterpusius valstybinės žemės plotus, rengimą; atsakovas 2016 m. spalio 7 d. Įsakymu Nr. 7FPĮ-579 atsisakė organizuoti pareiškėjo prašomo projekto rengimą, nurodė, kad projekto tikslas prieštarauja Taisyklių 9 punktui, taip pat pažymėjo, jog nagrinėjamoje teritorijoje suformuotas žemės sklypas, kurio ribos patvirtintos Tarnybos Kauno rajono skyriaus vedėjo 2016 m. liepos 7 d. Įsakymu Nr. 7VĮ-754 (minėti įsakymai yra galiojantys, teisės aktų nustatyta tvarka nėra panaikinti); pareiškėjas 2016 m. spalio 7 d. per ŽPDRIS pakartotinai pateikė prašymą organizuoti Ginčo žemės sklypo formavimo pertvarkymo projekto rengimą, siekiant suformuoti tariamai įsiterpusį valstybinės žemės plotą; atsakovas 2016 m. spalio 20 d. Įsakymu Nr. 7FPĮ-600 atsisakė rengti žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektą, kadangi pageidaujama pertvarkyti teritorija neatitinka Nutarimo 2.15. punkto reikalavimų.

9. Vadovaudamasis Nutarimo 2.15 punktu, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog esminiai požymiai, pagal kuriuos valstybinės žemės plotas laikomas įsiterpusiu, yra tai, kad jame negalima suformuoti atskiro žemės sklypo, ir šis įsiterpęs žemės plotas visomis savo kraštinėmis ribojasi su suformuotais žemės sklypais, arba išimtiniais atvejais ribojasi su atskirais žemės sklypais nesuformuotais valstybinės žemės plotais, tokiais kaip keliai, gatvės, miško plotai, kai įsiterpusį žemės plotą sudaro siaura juosta, šlaitai ar grioviai. Jeigu žemės sklypo, įsiterpusio tarp privačių žemės sklypų ar (ir) išnuomotų valstybinės žemės sklypų, taip pat privačių arba išnuomotų valstybinės žemės sklypų ir kelių (gatvių) ar miškų sklypų (plotų), plotis neviršija 10 metrų, laikoma, kad įsiterpusį žemės sklypą sudaro siaura juosta. Jeigu žemės sklypo nuo viršutinės šlaito briaunos iki jo papėdės nuolydis yra ne mažesnis kaip 20 laipsnių, laikoma, kad įsiterpusį žemės sklypą sudaro šlaitas. Jeigu žemės sklypo nuo vienos iki kitos griovio viršutinės briaunos plotis neviršija 15 metrų, laikoma, kad įsiterpusį žemės sklypą sudaro griovys.

10. Teismas sprendė, kad šiuo atveju nėra jokių objektyvių, neginčijamų ir patikimų duomenų (jų nepateikė ir pareiškėjas), jog Ginčo žemės sklypas (pietinėje dalyje) atitinka kriterijus, nustatytus valstybinės žemės plotui, kad jį būtų galima parduoti ar išnuomoti ne aukciono būdu kaip įsiterpusį valstybinės žemės sklypą. Nėra duomenų, jog Ginčo žemės sklypas ribojasi su jau suformuotu (-ais) ir nustatyta tvarka įregistruotu (-ais) privačiu (-ais) ar išnuomotu (-ais) valstybinės žemės sklypu (-ais) ar kad jis yra tarp privačių arba išnuomotų valstybinės žemės sklypų ir kelių (gatvių) ar miško sklypų (plotų). Taip pat nėra jokių duomenų apie Ginčo žemės sklypo dydį ir galimybes jį suformuoti atskiru žemės sklypu. Byloje pateiktų schemų duomenys patvirtina, jog keliai faktiškai yra, jais galbūt naudojasi pareiškėjas, tačiau duomenų, jog keliai, kaip statiniai, yra įregistruoti Nekilnojamojo turto registre, byloje nėra. Iš pateiktų schemų matyti, jog ginčo teritorijoje yra statiniai, tačiau duomenų apie tai, kam jie priklauso ir ar jie yra įregistruoti Nekilnojamojo turto registre, byloje nėra. Teismo vertinimu, ši aplinkybė tik patvirtina, jog ginčo teritorija nėra laisva (neužstatyta).

11. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas, pateikęs atsakovui duomenis, patvirtinančius, jog Ginčo žemės sklypas atitinka Nutarimo 2.15 punkte nustatytus kriterijus, turi teisę su prašymu dar kartą kreiptis į atsakovą, siekdamas sklypą išsinuomoti ne aukciono būdu kaip įsiterpusį valstybinės žemės sklypą.

12. Atmetęs pareiškėjo skundo reikalavimą dėl Įsakymo Nr. 7FPĮ-600 panaikinimo, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad nėra jokio teisinio pagrindo įpareigoti atsakovą iš naujo spręsti pareiškėjo prašymą faktiškai esantiems keliams, kurie pažymėti prie pareiškėjo skundų pridėtame plane, suformuoti valstybinės žemės sklypus, kurie leistų šiuos faktiškai esančius ir naudojamus kelius oficialiai įregistruoti ir naudoti pagal paskirtį ir suformuoti bei prijungti prie pareiškėjo išnuomoto sklypo valstybinės žemės plotus, kurie yra įsiterpę tarp pareiškėjo nuomojamo žemės sklypo ir kelių, pažymėtų prie pareiškėjo skundų pridėtame plane, kuriems pareiškėjas prašo suformuoti sklypą.

III.

13. Pareiškėjas UAB „Saegewerk und Palettenfertigung Paul MAAG“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti ir panaikinti Įsakymą Nr. 7FPĮ-600 bei įpareigoti atsakovą suformuoti įsiterpusį valstybinė žemės plotą.

14. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartotinai dėsto bylos faktines aplinkybes, nurodo, jog nesutinka su pirmosios instancijos teismo priimtu sprendimu. Pareiškėjas pažymi, kad, nors teismas skundžiamame sprendime konstatavo, jog esminiai požymiai, pagal kuriuos valstybinės žemės plotas laikomas įsiterpusiu, yra tai, kad jame negalima suformuoti atskiro žemės sklypo, ir šis įsiterpęs žemės plotas visomis savo kraštinėmis ribojasi su suformuotais žemės sklypais, arba išimtinais atvejais ribojasi su atskirais žemės sklypais nesuformuotais valstybinės žemės plotais, tokiais kaip keliai, gatvės, miško plotai, kai įsiterpusį žemės plotą sudaro siaura juosta, šlaitai ar grioviai, tačiau teismas pats sau prieštaraudamas, kad prašomas prijungti valstybinės žemės plotas gali ribotis ir su atskirais žemės sklypais nesuformuotais valstybinės žemės plotais, tokiais kaip keliai, gatvės, miško plotai, kai įsiterpusį žemės plotą sudaro siaura juosta, šlaitai ar grioviai, nusprendė, jog šiuo atveju nėra jokių objektyvių, neginčijamų ir patikimų duomenų, kad Ginčo žemės sklypas pietinėje dalyje atitinka kriterijus, nustatytus valstybinės žemės plotui, kad jį būtų galima parduoti ar išnuomoti ne aukciono būdu kaip įsiterpusį žemės sklypą. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Ginčo žemės sklypas neatitinka Nutarimo 2.15 punkto kriterijų, kadangi byloje pateiktose schemose nurodyti faktiškai esantys keliai, kurie ir neturi būti įregistruoti Nekilnojamojo turto registre; teismo nurodyti statiniai, nepriklausantys pareiškėjui, nepatenka į prašomą prijungti valstybinį žemės plotą, o pareiškėjui priklausančio statinio, įregistruoto Nekilnojamojo turto registre,

pietinė dalis išeina už šiam statiniui priskirto žemės sklypo ribų, todėl ribos turi būti tikslinamos. Pareiškėjas taip pat remiasi Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 31 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2A-1432-661/2016 ir teigia, jog, nors atsakovas tvirtina, kad valstybinės žemės plotas šalia pareiškėjo valdomo sklypo viršija 0,5 ha, pareiškėjas prašė prijungti tik valstybinės žemės plotą, neviršijantį 0,5 ha, nes tokią teisę turi.

15. Atsakovas Tarnyba atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą palaiko pirmosios instancijos teismui teiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą išdėstytą poziciją ir argumentus, mano, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl pareiškėjo apeliacinį skundą prašo atmesti. Atsiliepime Tarnyba pažymi, jog Ginčo žemės plotas šiaurinėje dalyje ribojasi su pareiškėjo nuomojamu valstybiniu žemės sklypu, tačiau kitomis savo kraštinėmis su suformuotais žemės sklypais nesiriboja ir nesudaro siauros juostos iki kelio (gatvės) Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 2 straipsnio 5 dalies prasme. Pareiškėjo argumentai, kad į prašomą prijungti valstybinės žemės plotą patenka pareiškėjui nuosavybės teise priklausančio pastato dalis, nėra teisiškai reikšminga, kadangi ginčo teisinius santykius reglamentuoja Nutarimo 2.15 punktas. Be to, pareiškėjas nepateikė savo teiginius, kad minėta pastato dalis yra įregistruota Nekilnojamojo turto registre, pagrindžiančių įrodymų.

Teisėjų kolegija


IV.

16. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundo dalį dėl atsakovo atsisakymo rengti įsiterpusio valstybinės žemės ploto formavimo ir pertvarkymo projektą, kitą bylos dalį nutraukė.

17. Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo panaikinti visą pirmosios instancijos teismo sprendimą, tačiau apeliacinio skundo argumentai ir reikalavimas yra susiję tik su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria atmestas pareiškėjo skundo reikalavimas panaikinti 2016 m. spalio 20 d. įsakymą Nr. 7FPĮ-600-(14.7.124.) „Dėl atsisakymo rengti įsiterpusio valstybinės žemės ploto, besiribojančio su žemės sklypu (duomenys neskelbtini), formavimo ir pertvarkymo projektą“ bei įpareigoti atsakovą atlikti veiksmus. Įvertinęs apeliacinio skundo argumentus apeliacinės instancijos teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtą pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą patikrino neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų, kadangi nėra aplinkybių, nustatytų ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, dėl kurių turėtų būti nepaisoma apeliacinio skundo ribų.

18. Pareiškėjo apeliacinio skundo motyvai grindžiami nesutikimu su pirmosios instancijos teismo sprendime pateikta išvada dėl Nutarimo 2.15 papunkčio taikymo ginčo santykiams.

19. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 2 d. nutarimo Nr. 692 „Dėl naujų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ 2.15 papunkčiu yra nustatyti požymiai, pagal kuriuos valstybinės žemės plotas laikomas įsiterpusiu. Pareiškėjas įrodymų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo išvadas, nepateikė, nenurodė jų buvimo vietos, dėl to apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti, kad pirmosios instancijos nustatė visas šiam ginčui reikšmingas aplinkybes ir visiškai jas ištyrė. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija, atsakydama į apeliacinio skundo argumentus, remiasi byloje surinktais įrodymais bei atsakovo pateikta Valstybinės žemės nuomos ne žemės ūkio veiklai sutartimi Nr. H52/98-0215, patvirtinančia pareiškėjo teises į nuomojamą žemės sklypą (II t., b. l. 140–141).

20. Pareiškėjas reikalavimą žemės plotą pripažinti įsiterpusiu grindžia Kelio ir esamo sklypo schema (I t., b. l. 52). Remiantis schema, įsiterpusio žemės ploto išorinę ribą nustato schemoje pažymėtas kelias.

21. Pagal Nutarimo 2.15 papunktį kelias kartu su kitais įsiterpusio žemės ploto požymiais gali būti pripažintas įsiterpusio žemės ploto riba, tačiau tokiu atveju turi būti pripažintas kelio, kaip inžinierinio statinio, sukūrimo teisėtumas. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad kelias yra įrengtas teisėtai, todėl jis negali būti pripažintas įsiterpusio žemės ploto riba, o pagal pareiškėjo pateiktą schemą plotas palei pažymėtą kelią negali būti pripažintas įsiterpusiu žemės plotu.

22. Nustačius šias aplinkybes daroma išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, netenkindamas pareiškėjo skundo, teisingai aiškino bei taikė teisės aktus šio ginčo santykiams, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl apeliacinis skundas netenkinamas, o teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Saegewerk und Palettenfertigung Paul MAAG“ apeliacinį skundą atmesti.Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


ROMANAS KLIŠAUSKAS








teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. N. įmonės apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. N. įmonės skundą atsakovui Kauno apskrities vyriausiajai mokesčių inspekcijai dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas G. N. įmonė (toliau – ir pareiškėjas, Įmonė) kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašė panaikinti Kauno apskrities vyriausiosios mokesčių inspekcijos (toliau – ir Kauno AVMI) 2017 m. gegužės 16 d. nutarimą, kuriuo Įmonei skirta 289 Eur bauda (toliau – ir Nutarimas).


2. Skunde pareiškėjas nurodė, kad Kauno AVMI specialistai 2017 m. balandžio 26 d. atliko patikrinimą Įmonės veiklos vykdymo vietoje – parduotuvėje, esančioje (duomenys neskelbtini). Patikrinus alkoholinių gėrimų įsigijimą patvirtinančius dokumentus, buvo nustatyta, kad parduotuvėje buvo parduodami trys vieno litro talpos aromatinio vyno gėrimo „Gluhwein Hauser“ buteliai, pardavimo kaina už vienetą 2,20 Eur, kurių įsigijimą patvirtinantys dokumentai nepateikti. Kauno AVMI 2017 m. gegužės 5 d. Įmonei surašė įstatymo pažeidimo protokolą Nr. 000168 dėl Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 17 straipsnio 2 dalies 2 punkto reikalavimų pažeidimo, o 2017 m. gegužės 16 d. Nutarimu Įmonei paskirta 289 Eur bauda. Įmonės teigimu, atsakomybė pagal Alkoholio kontrolės įstatymo 17 straipsnio 2 dalies 2 punktą atsiranda tik įrodžius tyčinį pažeidėjo veikimą. Nagrinėjamu atveju 2017 m. balandžio 26 d. operatyvaus patikrinimo metu Įmonės veiklos vykdymo vietoje rasti trys vieno litro talpos aromatinio vyno gėrimo „Gluhwein Hauser“ buteliai priklausė ne Įmonei, o parduotuvės darbuotojai – pardavėjai D. K., kuri butelius prekybos vietoje laikė be Įmonės savininkės leidimo ir sutikimo. Įmonės savininkei nieko nežinant apie savavališką pardavėjos elgesį, skundžiamu Nutarimu Įmonė nepagrįstai pripažinta kalta dėl Alkoholio kontrolės įstatymo reikalavimų pažeidimo. Įmonė veikia aktyviai ir deda visas pastangas, kad darbuotojai tinkamai vykdytų alkoholinių gėrimų prekybą ir nepažeistų Alkoholio kontrolės įstatymo reikalavimų. Pardavėja buvo supažindinta su prekybos alkoholiniais gėrimais taisyklėmis, jai išaiškinta taikytina atsakomybė už jų pažeidimus. Įmonės savininkė yra neįgali, todėl negali kiekvieną dieną būti parduotuvėje ir prižiūrėti darbuotojus. Šiuo atveju nėra Įmonės kaltės, todėl jai negali kilti atsakomybė. Be to, paskirta 289 Eur sankcija yra neproporcinga padaryto pažeidimo mastui. Įmonė įregistruota 1994 m. rugpjūčio 11 d., per visą jos veiklos laikotarpį nebuvo nustatyta šiurkščių pažeidimų, Įmonės reputacija yra nepriekaištinga. Skundžiamu Nutarimu nustatytas pažeidimas nėra sunkus ir šiurkštus, priešingai – mažareikšmis, rasti alkoholinių gėrimų buteliai buvo nedelsiant pašalinti (konfiskuoti). Alkoholio kontrolės įstatymo reikalavimai buvo pažeisti veikiant ne Įmonės, o asmeniniais pardavėjos interesais, pažeidimas padarytas nesiekiant neteisėtos finansinės naudos Įmonei. Skunde Įmonė taip pat pažymėjo, jog tiesioginė sankcijos pasekmė yra ir Įmonei išduotos licencijos galiojimo panaikinimas.

3. Atsakovas Kauno AVMI atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.4. Kauno AVMI atsiliepime nurodė, kad Nutarimu Įmonei buvo skirta minimali 289 Eur ekonominė sankcija, kadangi

pareiškėjas pažeidimą pripažino ir gailėjosi. Pareiškėjo versija, jog vyno buteliai priklausė pardavėjai, laikytina gynybine pozicija. Šios įvykių versijos ji neišdėstė nei įstatymo pažeidimo protokole, nei Nutarimo nagrinėjimo metu. Alkoholio kontrolės įstatymo 17 straipsnio 2 dalies 2 punkte atsakomybė už alkoholio produktų laikymą, neturint juridinę galią turinčių privalomų tų produktų įsigijimo arba gabenimo dokumentų, yra nustatyta įmonei. Šis draudimas nėra siejamas su pasekmėmis ar alkoholio laikymo tikslais, motyvais bei alkoholio valdymo faktu ar laikymo trukme. Vadovaujantis teismų praktika, pakanka nustatyti minėtos normos draudimo nepaisymą, todėl Kauno AVMI priimdama skundžiamą Nutarimą pagrįstai įvertino surinktus įrodymus ir nubaudė pareiškėją tinkamai. Pareiškėjas, nesutikdamas su pateiktų įrodymų vertinimu, turėjo teisę teikti naujus įrodymus, paneigiančius Kauno AVMI padarytas išvadas, tačiau to nepadarė. Įmonės vadovė privalėjo užtikrinti, kad jos parduotuvėje visas alkoholis būtų su įsigijimo dokumentais.

II.

5. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 19 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.6. Pirmosios instancijos teismas, nustatė, kad 2017 m. balandžio 26 d. Įmonės parduotuvėje, esančioje (duomenys

neskelbtini), patikrinus alkoholinių gėrimų įsigijimą patvirtinančius juridinę galią turinčius dokumentus, buvo nustatyta, kad parduotuvėje buvo parduodami trys aromatinio vyno gėrimo „Gluhvvein Hauser“ buteliai, kuriems įsigijimą patvirtinantys dokumentai nepateikti. Atsakovo vertinimu, tokiais veiksmais Įmonė pažeidė Alkoholio kontrolės įstatymo 17 straipsnio 2 dalies 2 punkto reikalavimus, už kuriuos atsakomybė yra nustatyta šio įstatymo 34 straipsnio 2 dalyje, todėl ginčijamu Nutarimu Įmonei skyrė 289 Eur baudą.

7. Pareiškėjo argumentus, kad rasti aromatinio vyno buteliai priklausė ne Įmonei, o pardavėjai, pirmosios instancijos teismas atmetė kaip nepagrįstus. Teismas pažymėjo, jog minėtos pareiškėjo nurodytos faktinės aplinkybės paties pažeidimo kvalifikavimui esminės teisinės reikšmės neturi, į tokių faktinių aplinkybių visumą gali būti atsižvelgiama sprendžiant tik dėl skirtinos sankcijos dydžio. Alkoholio kontrolės įstatymo 17 straipsnio 2 dalies 2 punktu draudžiama įmonėms laikyti alkoholio produktus, neturint juridinę galią turinčių privalomų tokių produktų įsigijimo arba gabenimo dokumentų. Šis draudimas yra formalus, jis nėra siejamas su pasekmėmis ar alkoholio laikymo tikslais, motyvais bei alkoholio valdymo

faktu ar laikymo trukme. Pakanka nustatyti minėtos normos dispozicijos draudimo nepaisymą.8. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad juridinis asmuo savo teises bei pareigas įgyvendina per savo darbuotojus.

Juridinis asmuo, kaip dirbtinai sukurtas teisės subjektas, pats negali padaryti įstatyme uždraustos veikos, todėl jis visuomet atsako už savo atstovo ar darbuotojo (fizinio asmens) padarytą pažeidimą. Ūkio subjektas yra atsakingas už atitinkamų teisės aktų laikymąsi prekybos vietoje, kurioje jis vykdo savo ekonominę veiklą, jo teisinė atsakomybė nėra atskiriama arba kokiu nors būdu atribojama nuo jo darbuotojų veiksmų, kurie yra (buvo) atliekami prekybos vietoje, o tai reiškia, kad ūkio subjekto darbuotojų veiksmai Alkoholio kontrolės įstatymo požiūriu laikytini paties ūkio subjekto veiksmais. Toks Alkoholio kontrolės įstatymo nuostatų aiškinimas grindžiamas poreikiu užtikrinti šių teisės normų saugomas vartotojų teises, taip pat užtikrinti būtinumą tokį produktą pardavinėjančiam subjektui laikytis aukštesnių atidumo ir rūpestingumo standartų, kad nebūtų padaryta žala žmogaus sveikatai ir gyvybei. Ūkio subjektas, kaip prekybos alkoholiniais gėrimais licencijos turėtojas, turi pareigą imtis visų būtinų teisinių, organizacinių (administracinių) priemonių tam, kad nebūtų pažeisti Alkoholio kontrolės įstatymo reikalavimai. Nors pareiškėjo atstovės ir liudytoja D. K. nurodė, kad aptariami trys vyno buteliai buvo rasti ne pačioje parduotuvėje ant lentynos, o pagalbinėse patalpose, teismas sprendė, jog šiuo atveju nėra pagrindo traktuoti, kad šios patalpos Alkoholio kontrolės įstatymo prasme nelaikytinos prekybos vieta. Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, kad pardavėja veikė juridinio asmens naudai, kadangi vykdė veiklą, kuri neša Įmonei pelną, byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad Įmonės darbuotoja tyčia veikė prieš Įmonės interesus. Be to, teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog alkoholinių produktų laikymo, turint tikslą juos parduoti prasmė (tuo atveju, kai šie produktai gauti ir laikomi jų prekybos vietose) Alkoholio kontrolės įstatymo taikymo prasme sutampa su tokių produktų laikymu, todėl ginčo atveju atsakovas neprivalėjo nustatyti rastų prekių pardavimo fakto.

9. Teismas darė išvadą, kad atsakovas, įvertinęs padaryto pažeidimo mastą, padarymo aplinkybes ir pareiškėjo paaiškinimus, pagrįstai Įmonei skyrė minimalią Alkoholio kontrolės įstatymo 34 straipsnio 2 dalyje nustatytą sankciją. Teismas nesutiko su pareiškėjo pozicija, kad atsakovas neįvertino atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir skyrė per didelę baudą.

III.

10. Pareiškėjas G. N. įmonė apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

11. Įmonė apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino byloje nustatytas faktines aplinkybes. Teismo posėdyje liudytoja D. K. patvirtino, kad parduotuvėje rasti buteliai buvo jos, ji juos gavo kaip dovaną, buteliai buvo laikomi ne prekybos vietoje, o pagalbinėse patalpose, t. y. jie nebuvo skirti parduoti. Pasak pareiškėjo, šios aplinkybės patvirtina, kad Įmonė Nutarimu nubausta neteisingai, nes nebuvo įrodytas tyčinis jos veikimas. Be to, pirmosios instancijos teismas neįvertino pareiškėjo nurodytų aplinkybių, kad Įmonė veikia aktyviai ir deda pastangas, kad jos darbuotojai tinkamai vykdytų alkoholinių gėrimų prekybą ir nepažeistų teisės aktų reikalavimų. Šiuo atveju pardavėja buvo supažindinta su prekybos alkoholiniais gėrimais taisyklėmis. Į bylą pateikti medicininiai dokumentai patvirtina prastą Įmonės savininkės sveikatos būklę, t. y. kad ji yra neįgali ir negali kiekvieną dieną būti parduotuvėje bei prižiūrėti darbuotojus. Spręsdamas dėl Įmonei paskirtos sankcijos dydžio, teismas nevertino aplinkybių, kad rasti buteliai priklausė pardavėjai, nors pats teismas sprendime nurodė, jog į šias aplinkybes gali būti atsižvelgiama sprendžiant dėl paskirtos baudos dydžio. Pareiškėjo manymu, teismas nepagrįstai netaikė Alkoholio kontrolės įstatymo 41 straipsnio 3 dalyje nustatytos galimybės skirti mažesnę piniginę baudą nei nustato įstatymas. Apeliaciniame skunde taip pat pažymima, kad aplinkybę, jog rasti buteliai priklausė pardavėjai, Įmonės savininkė sužinojo ne patikrinimo dieną, o vėliau, todėl priimant skundžiamą Nutarimą šios aplinkybės nebuvo žinomos. Pareiškėjo teigimu, spręsdamas dėl paskirtos baudos dydžio, teismas neįvertino ir aplinkybių, kad Įmonės reputacija yra nepriekaištinga, pažeidimas yra mažareikšmis, taip pat kad paskirta bauda Įmonei yra nepakeliama našta.

12. Atsakovas Kauno AVMI atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą palaiko pirmosios instancijos teismui teiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą išdėstytą poziciją ir argumentus, apeliacinį skundą prašo atmesti.

Teisėjų kolegija


IV.

13. Ginčas šioje byloje kilo dėl Nutarimo, kuriuo Įmonei paskirta 289 Eur bauda už Alkoholio kontrolės įstatymo 17 straipsnio 2 dalies 2 punkto pažeidimą, teisėtumo ir pagrįstumo.

14. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą atmetė konstatavęs, kad ūkio subjekto darbuotojų veiksmai Alkoholio kontrolės įstatymo požiūriu laikytini paties ūkio subjekto veiksmais, taip pat kad Įmonei paskirta bauda yra proporcinga padarytam pažeidimui.

15. Pareiškėjas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, teigia, kad teismas neįvertino faktinės aplinkybės, jog liudytoja D. K. patvirtino, kad parduotuvėje rasti ginčo buteliai buvo jos nuosavybė ir nebuvo skirti parduoti, Įmonės direktorei apie juos nebuvo žinoma, t. y. kad nagrinėjamu atveju nebuvo įrodytas tyčinis Įmonės veikimas. Pareiškėjas taip pat teigia, kad už pažeidimą paskirta bauda yra neproporcingai didelė.

16. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Be to, pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, teismas patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

17. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados. Apeliaciniame skunde nėra argumentų, kuriais remiantis reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, pareiškėjas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija papildomai patikrinusi bylą sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja, tačiau, atsižvelgdama į apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, juos papildo.

18. Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Alkoholio kontrolės įstatymo 17 straipsnio 2 dalies 2 punktas, kuriame nustatyta, kad įmonėms, Europos juridiniams asmenims ir jų filialams, užsienio juridinių asmenų atstovybėms Lietuvos Respublikoje laikyti, gabenti Lietuvos Respublikoje draudžiama alkoholio produktus, kurie neįrašyti į licencijas juos gaminti, importuoti, parduoti, ir alkoholio produktus neturint juridinę galią turinčių privalomų tų produktų įsigijimo arba gabenimo dokumentų.

19. Kaip minėta, pareiškėjas teigia, kad buvo nubaustas nepagrįstai, kadangi Įmonės parduotuvėje rasti ginčo vyno buteliai nebuvo skirti parduoti, buvo pardavėjos nuosavybė, be to, Įmonės savininkė apie juos nieko nežinojo, todėl šiuo atveju nebuvo tyčinio Įmonės veikimo.

20. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. rugpjūčio 5 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A858-351/2013 pažymėjo, kad juridinis asmuo, kaip dirbtinai sukurtas teisės subjektas, pats negali padaryti įstatyme uždraustos veikos, todėl jis visuomet atsako už savo atstovo ar darbuotojo (fizinio asmens) padarytą pažeidimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. kovo 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A15-39/2005). Taigi ūkio subjektas yra atsakingas už atitinkamų teisės aktų laikymąsi prekybos vietoje, kurioje jis vykdo savo ekonominę veiklą, jo teisinė atsakomybė nėra atskiriama arba kokiu nors būdu atribojama nuo jo darbuotojų veiksmų, kurie yra (buvo) atliekami prekybos vietoje, o tai reiškia, kad ūkio subjekto darbuotojų veiksmai Alkoholio kontrolės įstatymo požiūriu laikytini paties šio ūkio subjekto (pareiškėjo) veiksmais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gegužės 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-678/2009, 2011 m. liepos 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2732/2011). Toks Alkoholio kontrolės įstatymo nuostatų aiškinimas teismų praktikoje grindžiamas poreikiu užtikrinti šių teisės normų saugomas vartotojų teises, kita vertus, užtikrinti būtinumą tokį produktą pardavinėjančiam subjektui laikytis aukštesnių atidumo ir rūpestingumo standartų, kad nebūtų padaryta žala žmogaus sveikatai ir gyvybei (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. lapkričio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1038/2009, 2010 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1561/2010).

21. Be to, kaip teisingai skundžiamame sprendime nurodė pirmosios instancijos teismas, Alkoholio kontrolės įstatyme ūkio subjektams nustatytas draudimo parduoti ar laikyti atitinkamų reikalavimų neatitinkančius alkoholinius gėrimus pažeidimo sudėtis yra formali (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2241/2012). Taigi alkoholinių produktų laikymo turint tikslą juos parduoti prasmė (tuo atveju, kai šie produktai gauti ir laikomi jų prekybos vietose) Alkoholio kontrolės įstatymo taikymo prasme sutampa su tokių produktų laikymu, todėl konkrečiu atveju nebūtina nustatyti prekių pardavimo faktą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A11-1186/2007).

22. Atsižvelgiant į ginčui aktualų teisinį reglamentavimą bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuluotą praktiką, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai pripažino, jog nėra pagrindo manyti, kad pareiškėjas už pažeidimą buvo nubaustas nepagrįstai. Nagrinėjamu atveju Įmonės tyčia, taip pat pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl prastos Įmonės savininkės sveikatos Alkoholio kontrolės įstatymo 17 straipsnio 2 dalies 2 punkto prasme neturi teisinės reikšmės, kadangi, kaip minėta, ūkio subjekto darbuotojų veiksmai Alkoholio kontrolės įstatymo požiūriu laikytini paties ūkio subjekto veiksmais ir ūkio subjektas visuomet atsako už savo darbuotojo (fizinio asmens) padarytą pažeidimą, nustačius formalią tokio pažeidimo sudėtį. Juo labiau, kad skundžiamame Nutarime pažymėta, jog Įmonė padarytą pažeidimą pripažino.

23. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat teigia, jog spręsdamas dėl Įmonei paskirtos sankcijos dydžio, pirmosios instancijos teismas turėjo atsižvelgti į tai, kad rasti vyno buteliai priklausė pardavėjai.

24. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad Įmonė pažeidimą padarė pirmą kartą, jį pripažino ir kad pareiškėjui skirta ekonominė sankcija atitinka Alkoholio kontrolės įstatymo 34 straipsnio 2 dalyje nustatytą minimalų baudos dydį, konstatuoja, jog paskirta 289 Eur bauda yra teisinga ir proporcinga padarytam Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimui ir jos mažinti nėra jokio teisinio pagrindo. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs (žr., pvz., 2009 m. balandžio 29 d. nutartį administracinėje byloje A556-572/2009), kad realiai apčiuopiamos baudos paskirtis yra ne tik nubausti teisės pažeidėją, bet, visų pirma, vykdyti prevenciją: teisės subjektas, pažeidęs sąlygas, su kuriomis yra siejamas pardavimas, yra baudžiamas, idant daugiau nedarytų žalos teisės saugomoms ir ginamoms vertybėms. Baudžiamas už tai, jog pažeidė esmines ir jam, be abejo, žinomas bei suprantamas dalyvavimo atitinkamoje rinkoje sąlygas – nesilaikė imperatyvių teisės reikalavimų. Paskyrus baudą, turinčią tikrai juntamas finansines pasekmes konkrečiam subjektui, atsakingam už atitinkamų taisyklių pažeidimą, kiti tos pačios rinkos dalyviai yra įspėjami, kad už identiškų taisyklių nepaisymą gali būti nubausti ne mažesne (o galbūt ir didesne) bauda. Kitaip tariant, skiriamos baudos dydis turi būti susijęs su visų nurodytų tikslų siekimu. Be to, nustatant baudos dydį, turi būti atsižvelgiama ir į Alkoholio kontrolės įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą tikslą – mažinti bendrąjį alkoholio suvartojimą, jo prieinamumą, ypač nepilnamečiams, piktnaudžiavimą alkoholiu, jo daromą žalą sveikatai ir ūkiui. Priešingas aiškinimas ne tik nebūtų suderinamas su ekonominių sankcijų, skiriamų už Alkoholio kontrolės įstatyme įtvirtintų draudimų pažeidimą, prigimtimi, bet ir pažeistų teisingumo ir protingumo principus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-43-520/2016).

25. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, nepažeidė proceso teisės normų bei nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.


n u t a r i a:

Pareiškėjo G. N. įmonės apeliacinį skundą atmesti.Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


ROMANAS KLIŠAUSKAS



Administracinė byla Nr. eA-5286-261/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04145-2016-6Procesinio sprendimo kategorijos: 18.6.1.5; 57.4(S)





teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ir Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos Ž. K. skundą atsakovams Vilniaus miesto savivaldybės administracijai ir Vilniaus miesto savivaldybei (trečiasis suinteresuotas asmuo – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija


n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėja Ž. K. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašė:1.1. Panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos (toliau – ir Taryba) 2016 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą Nr. 1-591

„Dėl viešųjų erdvių pripažinimo svarbiomis vietos bendruomenei“ (toliau – ir Sprendimas);1.2. Panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) direktoriaus 2016 m. rugsėjo

22 d. įsakymą Nr. A30-2642 (toliau – ir Įsakymas);1.3. Panaikinti Administracijos Miesto plėtros departamento 2016 m. rugsėjo 28 d. raštą Nr. A51-72285/16(2.14.12-

MP8) „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo buvusių savininkų A. K. ir Z. K. iki nacionalizacijos turėtos žemės vietoje“ (toliau – ir Raštas);

1.4. Įpareigoti Administraciją per 6 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo šioje byloje buvusių savininkų A. K. ir Z. K. iki 1940 metų nacionalizacijos turėtos žemės valdos dalyje, esančioje tarp (duomenys neskelbtini) gatvių, Vilniaus mieste, suprojektuoti 3 434 kv. m ploto grąžintiną natūra atskirą žemės sklypą, atlikti jo kadastrinius matavimus, parengti kadastro duomenų bylą, patvirtinti žemės sklypo kadastro duomenų byloje esantį žemės sklypo planą ir pateikti šiuos dokumentus Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) sprendimui dėl nuosavybės teisių atkūrimo priimti.

2. Skunde pareiškėja nurodė, kad yra A. V. K., mirusio (duomenys neskelbtini) paveldėtoja. Mirusysis buvo pretendentas atkurti nuosavybės teises į buvusių savininkų A. K. ir Z. K. iki 1940 metų nacionalizacijos Vilniaus mieste turėtą žemę, esančią tarp (duomenys neskelbtini) gatvių. Apžiūrėdama vietoje minėtų žemės savininkų buvusios žemės valdos teritoriją, pareiškėja aptiko žemės plotą, į kurį galėtų būti atkurtos nuosavybės teisės žemę grąžinant natūra. Pareiškėja kreipėsi į Tarnybos Vilniaus miesto skyrių ir Administraciją, prašė buvusių savininkų A. K. ir Z. K. turėtoje žemės valdoje (laisvoje žemėje) suformuoti žemės sklypą grąžinti natūra. Administracijos miesto plėtros departamentas 2016 m. rugsėjo 28 d. Raštu pareiškėją informavo, jog Administracija stabdo natūra grąžintino žemės sklypo projektavimą (duomenys neskelbtini) gatvėje ir pasiūlė Tarnybos Vilniaus miesto skyriui už valstybės išperkamą žemę pretendentei kompensuoti kitais įstatyme nustatytais būdais. Raštu pareiškėjai taip pat buvo pranešta, jog Administracijos direktoriaus 2016 m. rugsėjo 22 d. Įsakymu A. K. ir Z. K. turėtoje žemės valdoje formavimo ir pertvarkymo projektu pradėtas rengti kitos paskirties atskirųjų želdinių teritorijos naudojimo būdo valstybinės žemės sklypas viešiesiems poreikiams užtikrinti. Pareiškėjos teigimu, Tarybai priimant 2016 m. rugpjūčio 24 d. Sprendimą buvo pažeisti Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 2, 4 ir 6 punktuose nustatyti principai bei Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punkte įtvirtintas įstatymo viršenybės principas. Nors Sprendime nurodyta, kad jis priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 12 straipsnio 1 dalies 3 punktu, Sprendime yra nurodytas naujas kriterijus – viešosios erdvės, esančios greta (tarp) daugiabučių gyvenamųjų namų, kuris nėra įtvirtintas šioje nuostatoje, t. y. Taryba Sprendimu pakeitė Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Tarybos Sprendimas taip pat neatitinka Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo nuostatų, nes yra neaiškus, jame nurodytas teisinis reglamentavimas nėra suprantamas. Sprendime nepasisakyta dėl viešųjų erdvių dydžio, neaišku, kokio dydžio plotai laikomi svarbiais vietos bendruomenei. Be to, Sprendimas yra neapibrėžto pobūdžio, nes juo nekonkretizuojamas visuomenės poreikis dėl kiekvienos atskiros teritorijos, nurodytos Sprendime. Sprendimu pažeidžiamas teisėtas lūkestis atkurti nuosavybės teises natūra į Vilniaus mieste esančią laisvą (neužstatytą) žemę. Administracijos 2016 m. rugsėjo 22 d. Įsakymas parengtas remiantis Sprendimu, prieštaraujančiu imperatyvioms įstatymų nuostatoms, todėl Įsakymas, kaip ir Sprendimas, yra neteisėtas. Įsakymu pradėtas rengti formavimo ir pertvarkymo projektas prieštarauja Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrajam planui, patvirtintam Tarybos 2007 m. vasario 14 d. sprendimu Nr. 1-1519 (toliau – ir Bendrasis planas). Numatomas projektuoti sklypas patenka į intensyvaus užstatymo gyvenamąsias teritorijas, o tokio pobūdžio sklype nenumatyta galimybė suformuoti valstybinės žemės sklypus viešosioms erdvėms ar kitiems želdiniams eksploatuoti.

3. Atsakovas Administracija, taip pat veikianti kaip atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės atstovė, atsiliepimuose į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.

4. Administracija atsiliepimuose nurodė, kad Taryba, priimdama Sprendimą, nesukūrė naujo teisinio reglamentavimo, o tik konkretizavo visuomenės poreikį Bendrajame plane nurodytoms urbanizuojamoms teritorijoms funkcinių zonų dalyse greta (tarp) daugiabučių gyvenamųjų namų. Pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktą savivaldybei suteikta teisė nuspręsti dėl visuomeninio poreikio į atitinkamą žemės sklypą svarbos. Tarybos 2016 m. rugpjūčio 24 d. Sprendimu nuspręsta palikti viešąsias erdves Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte išvardintoms reikmėms, o Bendrajame plane ginčo teritorija patenka į intensyvaus užstatymo gyvenamąsias teritorijas, todėl ginčo teritorija nelaikytina laisva. Intensyvaus užstatymo teritorijos apima ir komercinės paskirties, rekreacines bei kitas bendro naudojimo teritorijas. Įvertinę tai, kad ginčo žemės sklypas turi visuomeninį poreikį, o Įsakymu 6 685 kv. m ploto sklypas tarp (duomenys neskelbtini) gatvių pradėtas rengti atsižvelgiant į 944-osios DNSB bendrijos atstovų ir kitų šių gatvių gyventojų prašymus, atsakovai darė išvadą, jog nuosavybės teisių atkūrimas šioje vietoje negalimas. Atsakovai taip pat atkreipė dėmesį, kad pareiškėja praleido terminą skundui dėl Sprendimo paduoti.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo Tarnyba atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė ginčą spręsti teismo nuožiūra. Nurodė, kad pareiškėja yra pretendentė atkurti nuosavybės teises į 22,2200 ha žemės plotą (duomenys neskelbtini), Vilniuje, ir jai nuosavybės teisės į dalį žemės yra atkurtos. Pažymėjo, kad Tarnyba yra nuosavybės teisių atkūrimo proceso dalyvė ir ji nuosavybės teisių atkūrimą galėtų vykdyti tik tuo atveju, jei būtų pripažinta, kad ginčo žemės sklypas nepagrįstai buvo priskirtas valstybės išperkamai žemei.

II.

6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. balandžio 6 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-1336-189/2017 bylos dalį dėl Tarybos Sprendimo panaikinimo nutraukė, kitą pareiškėjos skundo dalį atmetė.

7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. balandžio 6 d. sprendime konstatavo, jog skundžiamas Tarybos Sprendimas buvo ir yra viešai paskelbtas Vilniaus miesto savivaldybės internetinėje svetainėje, taigi pareiškėjai buvo sudaryta galimybė sužinoti apie priimtą sprendimą bei susipažinti su jo turiniu, teisės aktai nereikalavo Tarybai priėmus Sprendimą jį asmeniškai įteikti pareiškėjai, todėl skundo dėl Tarybos Sprendimo padavimo terminas turi būti skaičiuojamas nuo 2016 m. rugpjūčio 24 d. Pareiškėja skundą dėl Sprendimo pateikė 2016 m. spalio 19 d., todėl praleido Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ir ABTĮ) nustatytą vieno mėnesio terminą skundui paduoti, praleisto termino atnaujinti neprašė, todėl ši bylos dalis nutrauktina pagal ABTĮ 103 straipsnio 8 punktą.

8. Teismas taip pat pažymėjo, kad Taryba Sprendimu ginčo teritorijoje, kuri, kaip nurodyta Bendrajame plane, patenka į intensyvaus užstatymo gyvenamąsias teritorijas, nusprendė tarp namų esančias teritorijas palikti visuomenės reikmėms. Apie tokio sprendimo reikšmę buvo išaiškinta 2016 m. birželio 29 d. Aiškinamajame rašte, kuriame nurodyta, kad greta gyvenamųjų namų suformavus žemės sklypus bendram naudojimui bus pagerinamas želdynų tvarkymas ir kūrimas, gyventojų kūno kultūros ir sporto plėtra ir tai leis pagerinti vilniečių gyvenamosios aplinkos kokybę. Visuomenės poreikį dėl želdynų tarp (duomenys neskelbtini) gatvių išsaugojimo patvirtina ir byloje pateikti tos teritorijos gyventojų prašymai. Tai, kad ginčo teritorija priskirta viešųjų poreikių tenkinimui, nėra pagrindas pripažinti, kad Įsakymu pradėto rengti žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto tikslai prieštarauja Bendrojo plano sprendiniams. Pareiškėja, prašydama panaikinti Administracijos Raštą, nurodė, kad jo neteisėtumas pasireiškia tuo, kad jis priimtas, remiantis Įsakymu ir Sprendimu, kurie yra neteisėti, todėl Raštas turėtų būti panaikintas. Kitų esminių Rašto neteisėtumo pagrindų pareiškėja nenurodė. Administracijos Rašto teisėtumą įvertinęs aukščiau aptartų argumentų kontekste (bylos dalis dėl Sprendimo nutrauktina, Įsakymo ydingumas neįrodytas), teismas sprendė neturintis teisinio pagrindo Administracijos Raštą pripažinti neteisėtu.

9. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. kovo 6 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-142-624/2019 Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 6 d. sprendimą panaikino ir grąžino administracinę bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

10. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažymėjo, kad Tarybos Sprendimą vertinant kaip individualų administracinį aktą nėra jokių argumentų, dėl ko šis aktas pareiškėjai neturėjo būti siunčiamas (Viešojo administravimo įstatymo 8 str. 3 d.), todėl pareiškėja, kuri teigia jį gavusi 2016 m. rugsėjo 28 d., nepraleido termino skundui dėl jo paduoti. Todėl tiek skundžiama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl bylos nutraukimo, tiek likusi teismo sprendimo, kuriuo kita pareiškėjos skundo dalis atmesta iš esmės motyvuojant tuo, kad Tarybos Sprendimas yra galiojantis, negali būti

laikoma teisėta ir pagrįsta. Vertinimas, jog Tarybos Sprendimas yra norminis administracinis aktas, nebūtų pagrindas priimti kitokį procesinį sprendimą apeliacinės instancijos teisme: Tarybos Sprendimas Teisės aktų registre įregistruotas tik 2017 m. birželio 29 d. Pagal Teisėkūros pagrindų įstatymo 6 straipsnio 2 dalies 16 punktą, 19 straipsnio 1 ir 3 dalis, 20 straipsnio 1 ir 12 dalių nuostatas, norminis teisės aktas, iš jų – ir priimtas savivaldybių institucijų, įsigalioja kitą dieną po oficialaus paskelbimo Teisės aktų registre, jeigu pačiame teisės akte nenumatyta vėlesnė įsigaliojimo data, išskyrus teisės aktus ir jais patvirtintus teritorijų planavimo dokumentus, kurių skelbimo ir įsigaliojimo tvarka nustatyta Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatyme. Teisės akto įregistravimas ir paskelbimas Teisės aktų registre laikomas oficialiu teisės akto paskelbimu.

11. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat akcentavo, kad pirmosios instancijos teismas neanalizavo, ar Taryba, kaip viešojo administravimo subjektas, pagal kompetenciją turėjo teisę priimti tokio pobūdžio administracinį aktą, t. y. pripažinti, kad Bendrajame plane nurodytų urbanizuojamų teritorijų funkcinių zonų „Miesto centras, svarbiausi lokalūs centrai“, „Rajonų centrai ir kitos mišrios didelio užstatymo intensyvumo teritorijos“ ir „Intensyvaus užstatymo gyvenamosios teritorijos“ dalyse greta (tarp) daugiabučių gyvenamųjų namų esančios viešosios erdvės yra svarbios vietos bendruomenei. Be to, pirmosios instancijos teismas, atmesdamas kaip nepagrįstą pareiškėjos reikalavimą panaikinti Administracijos direktoriaus Įsakymą, kuriuo pradėtas rengti apie 6 685 kv. m ploto sklypo tarp (duomenys neskelbtini) gatvių formavimo ir pertvarkymo projektas, kurio tikslas – suformuoti naują kitos paskirties atskirųjų želdinių teritorijos naudojimo būdo valstybinės žemės sklypą viešiesiems poreikiams tenkinti, iš esmės netyrė minėto administracinio akto Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio nuostatų kontekste, o tik abstrakčiai pasisakė, kad apie sprendimo ginčo teritoriją palikti visuomenės reikmėms reikšmę buvo išaiškinta 2016 m. birželio 29 d. Aiškinamajame rašte.

III.

12. Vilniaus apygardos administracinis teismas, iš naujo išnagrinėjęs pareiškėjos skundą, 2019 m. birželio 12 d. sprendimu jį tenkino iš dalies – panaikino Įsakymą bei Raštą ir įpareigojo Administraciją iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2016 m. balandžio 18 d. prašymą, kitą pareiškėjos skundo dalį atmetė.

13. Pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. kovo 6 d. nutartyje suformuluotus išaiškinimus Sprendimas yra individualus administracinis aktas.

14. Remdamasis Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 19, 26, 29 punktų bei Atkūrimo įstatymo 1 dalies 3 punktu, taip pat įvertinęs Sprendimo turinį (nekonkretus) bei jo pasekmes (iš esmės perrašo teisės aktų nuostatas), pirmosios instancijos teismas sprendė, jog teisės aktai leidžia savivaldybės tarybai savo sprendimu pripažinti tam tikrus objektus, atitinkančius Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto kriterijus, svarbiais vietos bendruomenei ir dėl to laikytinais valstybės išperkama žeme, tačiau kiekvienas toks objektas turi būti konkrečiai įvardintas ir turi būti motyvuojama, kodėl konkretus objektas atitinka Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto kriterijus. Todėl teismas darė išvadą, kad skundžiamas Sprendimas yra teisėtas, priimtas kompetentingo subjekto ir pagal jo kompetenciją, todėl jį naikinti nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo.

15. Skundžiami Įsakymas ir Raštas (priešingai nei Sprendimas) yra priimti konkrečiai dėl ginčo teritorijos. Teismas atmetė argumentus, kad Raštą pagrindžia Sprendimas ir Įsakymas, o Įsakymą – Sprendimas. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Sprendimas yra nekonkretus, perrašantis teisės aktų nuostatas, todėl jis negali būti vertinamas kaip nulemiantis ginčo teritorijos priskyrimą valstybės išperkamai žemei. Tiek esant Sprendimui, tiek jo nesant, ginčo teritorija turi būti vertinama pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytus kriterijus. Nagrinėjamoje byloje toks vertinimas atsakovų nebuvo atliktas. Nei skundžiamame Rašte, nei Įsakyme nėra nurodyta, kodėl ginčo teritorija yra priskirta valstybės išperkamai žemei pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktą: ar kompetentingas subjektas priėmė sprendimą dėl konkrečios ginčo teritorijos, ar ginčo teritorija yra svarbi, kodėl svarbi, kuo svarbi vietos bendruomenei, kokie viešieji poreikiai yra susiformavę tai teritorijai ir t. t. Nuosavybės teisių atkūrimo procesas reikalauja individualumo, nekonkretus sprendimas negali lemti konkretaus objekto priskyrimo valstybės išperkamai žemei. Šį pažeidimą teismas laikė esminiu ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 3 punkto prasme, todėl skundžiamus Įsakymą bei Raštą panaikino kaip neteisėtus ir nepagrįstus.

16. Dėl pareiškėjos reikalavimo įpareigoti Administraciją atlikti veiksmus pirmosios instancijos teismas nurodė, kad negali perimti viešojo administravimo institucijos funkcijų ir savarankiškai atlikęs administracinę procedūrą priimti

sprendimą, priskirtiną viešojo administravimo institucijos kompetencijai, pagal teismo sprendimo priėmimo metu esamą situaciją, nes tai galėtų pažeisti konstitucinį valdžių padalijimo principą. Vis dėlto teismas sprendė, jog šiuo atveju egzistuoja pakankamas pagrindas įpareigoti Administraciją iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2016 m. balandžio 18 d. prašymą.

17. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjos prašymą atlyginti išlaidas, patirtas bylą 2019 metais nagrinėjant Vilniaus apygardos administraciniame teisme, nes nepateikti konkretūs prašymai ir įrodymai apie patirtas bylinėjimosi išlaidas (ABTĮ (redakcija, galiojusi po 2018 m. gruodžio 28 d.) 41 str. 1 d.). Prašymo atlyginti bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant 2017 metais Vilniaus apygardos administraciniame teisme, pirmosios instancijos teismas nesprendė, tačiau išaiškino pareiškėjai, kad norėdama prisiteisti bylinėjimosi išlaidas per 14 dienų nuo šio sprendimo įsiteisėjimo ji turi teisę kreiptis į teismą su prašymu, aiškiai detalizuodama patirtas išlaidas (ABTĮ (redakcija, galiojusi iki 2018 m. gruodžio 28 d.) 41 str. 1 d.).

IV.

18. Atsakovas Administracija, taip pat veikianti kaip atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės atstovė, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti.

19. Administracija apeliaciniame skunde nurodo, jog savivaldybės vaidmuo nuosavybės teisių atkūrimo procedūroje neapsiriboja tik žemės sklypų formavimo funkcijos vykdymu. Tarybos Sprendimu konkretizavus visuomenės poreikį Bendrajame plane nurodytų urbanizuojamų teritorijų funkcinių zonų „Miesto centras, svarbiausi lokalūs centrai“, „Rajonų centrai ir kitos mišrios didelio užstatymo intensyvumo teritorijos“ ir „Intensyvaus užstatymo gyvenamosios teritorijos“ dalyse greta (tarp) daugiabučių gyvenamųjų namų iš esmės nuspręsta neužstatytas vietas minėtose funkcinėse zonose palikti Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytoms reikmėms. Ginčo teritorija patenka į intensyvaus užstatymo gyvenamąsias teritorijas, o tai reiškia, kad ginčo teritorija nelaikytina laisva, nes ji jau yra užstatyta daugiabučiais ir daugiaaukščiais namais. Be to, pagal Bendrojo plano reglamentų lentelę intensyvaus užstatymo gyvenamosios teritorijos apima ne vien daugiaaukštę daugiabutę gyvenamąją statybą, bet ir visuomeninės, komercinės paskirties, inžinerinės infrastruktūros, rekreacines ir kitas bendro naudojimo teritorijas. Bendrojo plano reglamentų lentelėje taip pat nustatyta, kad intensyvaus užstatymo gyvenamosiose teritorijose rekomenduojama viešo naudojimo želdynų norma yra > 15 proc. Būtent siekiant išlaikyti šias bendrojo naudojimo teritorijas želdynams, poilsio reikmėms, rekreacijai, ir buvo priimtas Tarybos Sprendimas. Taigi Sprendimo turinys yra visiškai aiškus, juo buvo nuspręsta netankinti ir taip intensyviai daugiabučiais ir daugiaaukščiais namais užstatytų teritorijų, paliekant viešąsias erdves bendrojo naudojimo želdynams, poilsio ir rekreacijos reikmėms. Be to, Sprendimo 2 punktu nustatyta, kad Administracijos direktorius organizuoja žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų, kurių tikslas – suformuoti valstybinės žemės sklypus viešosioms erdvėms ir (ar) kitiems želdynams eksploatuoti, rengimą. Taigi ginčo teritorija yra priskiriama Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytai valstybės išperkamai žemei. Įgyvendinant Sprendimą atsižvelgta į 944-osios DNSB bendrijos atstovų ir kitų (duomenys neskelbtini) gatvių gyventojų prašymus, raštus dėl želdyno tarp (duomenys neskelbtini) gatvių išsaugojimo. Be to, ginčo teritorija yra apaugusi medžiais, kurie pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. kovo 12 d. nutarimu Nr. 206 patvirtintų Kriterijų, pagal kuriuos medžiai ir krūmai, augantys ne miškų ūkio paskirties žemėje, priskiriami saugotiniems, 3.7 punktą priskiriami saugotiniems. Ši aplinkybė tik patvirtina, kad ginčo teritorijai yra akivaizdžiai išreikštas visuomenės poreikis išsaugoti želdynus, saugotinus medžius ir kad ji nėra laisva bei grąžintina natūra pareiškėjai. Priimant Įsakymą ir Raštą buvo derinamos socialinės ir teisinės realijos, užtikrinta, kad nebūtų pažeidžiamos asmenų teisės, visuomenės interesas. Pirmosios instancijos teismas apsiribojo formaliu įrodymų vertinimu ir neteikė prioriteto aplinkybėms, patvirtinančioms tam tikrus visuomenės ar jos dalies poreikius.

20. Pareiškėja Ž. K. atsiliepime į atsakovų apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Pareiškėja taip pat prašo priteisti iš atsakovų patirtas bylinėjimosi išlaidas.

21. Atsiliepime pareiškėja nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog tiek esant Sprendimui, tiek jo nesant, ginčo teritorija turi būti vertinama pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytus kriterijus, o tai nagrinėjamu atveju padaryta nebuvo. Todėl nėra pagrindo nesutikti su teismo išvada, jog Tarybos Sprendimas yra nekonkretus ginčo teritorijos atžvilgiu. Sprendimas yra be grafinės dalies, kurioje būtų pažymėtos ginčo teritorijos ribos ir

plotas, nenurodyta, kokiais kriterijais remiantis teritorija priskirta „viešosioms erdvėms“, esančioms greta (tarp) gyvenamųjų namų, nepateiktas individualus ginčo teritorijos įvertinimas. Į bylą pateikti dokumentai įrodo, kad ginčo teritorija yra išsidėsčiusi tarp (duomenys neskelbtini) gatvių, bet nėra greta daugiabučių namų, ji net nesiriboja su suformuotais žemės sklypais, esančiais šiaurinėje ir pietinėje teritorijos pusėje, ginčo teritorijos plotas yra pakankamai didelis, todėl sprendimas priskirti ją visą valstybės išperkamai žemei kelia abejonių. Atsiliepime pareiškėja taip pat pažymi, jog Bendrajame plane nustatyti teritorijos vystymo, naudojimo bei apsaugos principai savaime nereiškia jau įvykusio teritorijos užstatymo gyvenamaisiais namais. Nagrinėjamu atveju ginčo teritorijoje faktiškai nėra jokių pastatų ar statomo statinio sąvoką atitinkančių nekilnojamųjų daiktų ar kitokių nekilnojamųjų daiktų, kurių eksploatacijai būtų reikalinga žemė, todėl kliūčių šioje teritorijoje suprojektuoti žemės sklypą grąžinti natūra nėra. Suprojektavus žemės sklypą grąžinti natūra ir atkūrus į jį nuosavybės teises, jame būtų vykdoma tik leidžiama veikla (Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 21 str. 1 p.), taigi gyventojų interesas išsaugoti želdynus būtų užtikrintas, šį interesą gali įgyvendinti ne tik atsakovai, bet ir privatūs asmenys. Sprendimas ir Įsakymas buvo priimti praėjus keturiems mėnesiams po pareiškėjos prašymo suformuoti žemės sklypą grąžinti natūra gavimo Administracijoje. Būtent dėl jų nutrūko nuosavybės teisių atkūrimo procedūra. Taigi, priešingai nei teigia atsakovai, nagrinėjamu atveju prioritetas buvo suteiktas išimtinai vienai grupei asmenų – 944-osios DNSB ir kitiems (duomenys neskelbtini) gatvių gyventojams, o pareiškėjos teisės ir teisėti interesai paneigti.

22. Trečiasis suinteresuotas asmuo Tarnyba atsiliepime į atsakovų apeliacinį skundą prašo jį nagrinėti teismo nuožiūra.

Teisėjų kolegija


V.

23. Ginčas šioje byloje kilo dėl Tarybos Sprendimo, kuriuo pripažinta, kad Bendrajame plane nurodytų funkcinių zonų „Miesto centras, svarbiausi lokalūs centrai“, „Rajonų centrai ir kitos mišrios didelio užstatymo intensyvumo teritorijos“ ir „Intensyvaus užstatymo gyvenamosios teritorijos“ dalyse greta (tarp) daugiabučių gyvenamųjų namų esančios viešosios erdvės yra svarbios vietos bendruomenei, bei nustatyta, jog nurodytiems objektams eksploatuoti Administracijos direktorius organizuoja žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimą, teisėtumo ir pagrįstumo; taip pat dėl Administracijos direktoriaus Įsakymo, kuriuo nuspręsta pradėti rengti apie 6 685 kv. m ploto sklypo tarp (duomenys neskelbtini) gatvių formavimo ir pertvarkymo projektą, bei Rašto, kuriuo sustabdytas natūra grąžintino žemės sklypo projektavimas (duomenys neskelbtini) gatvėje, teisėtumo ir pagrįstumo.

24. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą tenkino iš dalies, nustatęs, kad Sprendimas yra nekonkretus, perrašantis teisės aktų nuostatas, todėl jis negali būti vertinamas kaip nulemiantis ginčo teritorijos priskyrimą valstybės išperkamai žemei. Kiekvienu atveju ginčo teritorija turi būti vertinama pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytus kriterijus, o nagrinėjamoje byloje atsakovai tokio vertinimo neatliko. Todėl pirmosios instancijos teismas panaikino Įsakymą bei Raštą ir įpareigojo Administraciją iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2016 m. balandžio 18 d. prašymą.

25. Atsakovai su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas apsiribojo formaliu įrodymų vertinimu ir neteikė prioriteto aplinkybėms, patvirtinančioms tam tikrus visuomenės ar jos dalies poreikius, neatsižvelgė į tai, kad Tarybos Sprendimu buvo konkretizuotas visuomenės poreikis į ginčo teritoriją, kuri patenka į intensyvaus užstatymo gyvenamąsias teritorijas, o tai reiškia, kad ji negali būti laikoma laisva.

26. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog

vadovaujantis Lietuvos ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Be to, pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, teismas patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

27. Pažymėtina, jog, nors atsakovai apeliaciniame skunde prašo panaikinti visą ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, visi jų argumentai iš esmės yra susiję su teismo sprendimo dalimi, kuria pareiškėjos skundas buvo tenkintas iš dalies ir panaikinti pareiškėjos ginčijami Administracijos direktoriaus Įsakymas bei Administracijos Raštas. Nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria atmestas pareiškėjos reikalavimas dėl Tarybos Sprendimo panaikinimo, motyvų atsakovai apeliaciniame skunde nereiškia. Pareiškėja apeliacinio skundo dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria buvo netenkintas minėtas jos reikalavimas, nepateikė. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tikrins neperžengdama atsakovų apeliacinio skundo ribų. Aplinkybės, dėl kurių šios ribos turėtų būti peržengtos, byloje nenustatytos (ABTĮ 140 str. 2 d.).

28. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados. Apeliaciniame skunde nėra argumentų, kuriais remiantis reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, apeliantai naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija papildomai patikrinusi bylą sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja, tačiau, atsižvelgdama į apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, juos papildo.

29. Atkūrimo įstatymo (pareiškėjos 2016 m. balandžio 18 d. prašymo pateikimo metu galiojusi įstatymo redakcija) 5 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkuriamos grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje piliečiui ar piliečiams bendrosios nuosavybės teise, taip pat piliečiui, nuosavybės teise turinčiam pastatus, jo naudojamą teritorijų planavimo dokumentuose ar žemės valdos projektuose nustatytų ribų žemės sklypą, išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei. Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad žemė iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkama valstybės ir už ją atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu ji iki 1995 m. birželio 1 d. buvo miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose ir pagal įstatymus nustatyta tvarka patvirtintuose detaliuosiuose planuose yra užimta: pastatams, statiniams ar įrenginiams (statomiems arba pastatytiems) eksploatuoti reikalingų žemės sklypų; kitų naudojamų ar naujų infrastruktūros objektų – įvairių veiklos sričių, aptarnaujančių ūkį ir gyventojus, užtikrinančių krašto, gyventojų saugumą, gamtos ir kultūros vertybių apsaugą, komplekso (energetika, transportas, ryšiai, statyba, švietimas, sveikatos apsauga, rekreacija bei turizmas, gamtos ir kultūros vertybių apsauga bei atliekų sutvarkymas, krašto, civilinė ir priešgaisrinė sauga) teritorijų; žemės sklypų, numatomų naudoti uostams ir jų įrenginiams, valstybiniams geležinkeliams, magistraliniams vamzdynams, aukštos įtampos elektros linijoms tiesti, svarbioms valstybinės reikšmės statyboms, bendroms gyventojų reikmėms, visuomeninei statybai bei rekreacijai; valstybinių geodezinių, gravimetrinių ir astronominių tinklų punktams įtvirtinti; gamtos, archeologijos ir istorijos kompleksų bei objektų apsaugos reikalams; savivaldybių funkcijoms vykdyti reikalingų komunalinio ūkio, socialinių, švietimo, kurortinio gydymo, rekreacijos, reabilitacijos, poilsio tikslams skirtų objektų, kurių svarbą vietos bendruomenei savo sprendimu pripažįsta savivaldybės taryba, eksploatacijai ir bendram (viešam) naudojimui; įgyvendinti valstybei svarbius ekonominius projektus, kurių valstybinę svarbą savo sprendimu pripažįsta Seimas arba Vyriausybė; žemės sklypų, numatomų perduoti individualiai statybai nuosavybėn neatlygintinai asmenims, pagal šio įstatymo 5 straipsnio 2 dalį, jeigu

jie jau suprojektuoti grąžintinoje piliečiui žemėje.30. Aiškindamas šį teisinį reguliavimą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad juo yra

apibrėžtos sąlygos, kurioms esant žemė, iki 1995 m. birželio 1 d. priskirta miestams, įgyja išperkamos, t. y. negrąžinamos natūra, žemės teisinį statusą. Pirmoji įstatymu nustatyta sąlyga yra tai, kad žemė įstatyme nustatytiems poreikiams turi būti priskirta pagal įstatymų nustatyta tvarka patvirtintus detaliuosius planus. Antroji sąlyga yra visuomenės poreikiai, kurie žemės naudojimo paskirties nustatymo būdu apibrėžiami Atkūrimo įstatymo 12 straipsnyje, tačiau visuomenės poreikiai, kuriems pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 23 straipsnio 3 dalį paimama nuosavybė, yra tik konkretūs ir aiškiai išreikšti visuomenės poreikiai konkrečiam nuosavybės objektui. Pagal Konstituciją paimti nuosavybę (teisingai atlyginant) galima tik tokiems visuomenės poreikiams, kurie objektyviai negalėtų būti patenkinti, jeigu nebūtų paimtas tam tikras konkretus nuosavybės objektas. Taigi ne aplinkybė, kad žemė įstatyme nustatytiems poreikiams priskirta pagal įstatymų nustatyta tvarka patvirtintus detaliuosius planus, o realus ir pagrįstas visuomenės poreikis būtent tai konkrečiai žemei lemia, ar ji yra grąžinama natūra, ar išperkama. Realus ir pagrįstas visuomenės poreikis būtent tai konkrečiai žemei reiškia, kad jis objektyviai negali būti patenkintas kitaip nei paimant tam tikrą konkretų nuosavybės objektą. Detalusis planas yra viena iš įstatymu nustatytų privalomų sąlygų žemei išpirkti, tačiau net ir jo buvimas, paneigus realų ir pagrįstą visuomenės poreikį, neužkerta kelio žemei grąžinti. Priešingai aiškinant įstatymą, galimos situacijos, dėl kurių be teisėto (konstituciškai pateisinamo, kaip tai apibrėžiama Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1998 m. birželio 18 d. nutarime) pagrindo būtų suvaržyta teisė į nuosavybės teisių atkūrimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gegužės 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-495-415/2019).

31. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas turėjo teisinį pagrindą vertinti, ar ginčo žemės sklypui buvo realus ir pagrįstas visuomenės poreikis ir ar jis objektyviai negalėjo būti patenkintas kitaip nei negrąžinant žemės natūra jos buvusiems savininkams.

32. Kaip minėta, atsakovai ginčo žemės sklypo priskyrimą valstybės išperkamai žemei iš esmės grindė tuo, jog ginčo teritorija Bendrajame plane patenka į intensyvaus užstatymo gyvenamąsias teritorijas, užstatytas daugiabučiais ir daugiaaukščiais namais, taip pat kad Bendrojo plano reglamentų lentelėje nustatyta, jog intensyvaus užstatymo gyvenamosiose teritorijose rekomenduojama viešo naudojimo želdynų norma yra > 15 proc., t. y. valstybės išperkamai žemei ginčo žemės sklypas esą buvo priskirtas siekiant išlaikyti minėtas bendrojo naudojimo teritorijas želdynams, poilsio reikmėms, rekreacijai.

33. Pažymėtina, jog šių savo argumentų Administracija nei Įsakyme, kuriuo nuspręsta pradėti rengti apie 6 685 kv. m ploto sklypo tarp (duomenys neskelbtini) gatvių formavimo ir pertvarkymo projektą, nei Rašte, kuriuo sustabdytas natūra grąžintino žemės sklypo projektavimas (duomenys neskelbtini) gatvėje, nepagrindė jokiomis objektyviomis aplinkybėmis. Kaip pagrįstai skundžiamame sprendime nurodė pirmosios instancijos teismas, Administracija Įsakyme ir Rašte nepagrindė, kodėl būtent ginčo teritorija yra priskirta valstybės išperkamai žemei pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktą, t. y. kodėl (kokiais kriterijais remiantis) būtent ši teritorija yra svarbi vietos bendruomenei, kokie su šia teritorija susiję viešieji poreikiai yra susiformavę ir kad šie poreikiai objektyviai negali būti patenkinti kitaip nei paimant šį nuosavybės objektą. Tokių duomenų nėra ir 2016 m. birželio 29 d. aiškinamajame rašte. Kaip minėta, vien tik aplinkybė, kad ginčo teritorija Bendrajame plane patenka į intensyvaus užstatymo teritoriją, savaime negali būti laikoma pagrindu negrąžinti žemės natūra, nes tai gali būti padaryta ir nenustačius objektyvaus bei pagrįsto visuomenės poreikio į šią teritoriją. Abstraktaus pobūdžio teiginiai, kad suformavus sklypą „bus galimybė formuoti valstybinės žemės sklypus viešosioms erdvėms ir (ar) kitiems želdynams eksploatuoti“ negali būti laikomi pagrindžiančiais objektyvų visuomenės poreikį į ginčo teritoriją.

34. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai panaikino Administracijos direktoriaus Įsakymą ir jo pagrindu priimtą Administracijos Raštą. Naikinti šią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo, todėl atsakovų apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

35. Pareiškėja prašo priteisti visas jos turėtas bylinėjimosi išlaidas. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pasisako tik dėl apeliacinėje instancijoje pareiškėjos patirtų bylinėjimosi išlaidų.

36. Iš teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų matyti, jog už apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos

administracinio teismo 2017 m. balandžio 6 d. sprendimo pareiškėjos atstovas advokatas Oskaras Silevičius 2017 m. gegužės 5 d. sumokėjo 11,25 Eur žyminio mokesčio. Byloje taip pat pateikta 2019 m. rugsėjo 23 d. sąskaita už teisines paslaugas Nr. 19-3, kurioje nurodyta, kad už atsiliepimo į apeliacinį skundą administracinėje byloje eA-5286-261/2019 surašymą mokėtina 500 Eur suma, bei šios sumos apmokėjimą patvirtinantis advokato sąskaitos išrašas. Duomenų apie apeliacinio skundo dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 6 d. parengimo išlaidas bei jas pagrindžiančių įrodymų pareiškėja iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos (ABTĮ 41str. 1 d.) nepateikė.

37. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika, kai pirmojoje instancijoje pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, o padavusių subjektų apeliacinis skundas dėl atitinkamos dalies atmetamas, pareiškėjo patirtos apeliaciniame procese išlaidos atmestų reikalavimų pirmosios instancijos teisme dalimi nemažintinos, nes apeliacinės instancijos teismo nutartis laikytina kaip visiškai priimta pareiškėjo naudai. Kitaip tariant, apeliacinio proceso išlaidos turi būti paskirstomos pagal apeliacijos, o ne ginčo pirmojoje instancijoje baigtį (žr., pvz., 2011 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2186/2011, 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3609-624/2017, 2018 m. rugpjūčio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3223-629/2018 ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, kad tais atvejais, kai pareiškėjas yra atstovaujamas advokato, pastarojo byloje sumokėtas žyminis mokestis pareiškėjui yra priteistinas (žr., pvz., 2019 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-14-502/2019 ir kt.).

38. Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, jog Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 6 d. sprendimas panaikintas pagal pareiškėjos pateiktą apeliacinį skundą, bylą grąžinant nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. birželio 12 d. sprendimu iš naujo išnagrinėjęs pareiškėjos skundą jį tenkino iš dalies – panaikino Administracijos direktoriaus Įsakymą bei Administracijos Raštą ir įpareigojo Administraciją iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2016 m. balandžio 18 d. prašymą, o kitą pareiškėjos skundo dalį atmetė. Vis dėlto apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo 2019 m. birželio 12 d. sprendimo teikė tik atsakovai, šis apeliacinis skundas atmestas (žr. šios nutarties 34 pastraipą). Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju sprendimas yra priimtas pareiškėjos naudai, todėl ji turi teisę į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

39. Vadovaujantis Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) 2, 7 ir 8.11 punktais, taip pat atsižvelgiant į 2019 metų I ketvirčio vidutinį mėnesinį bruto darbo užmokestį (1 262,70 Eur), darytina išvada, kad pareiškėjos prašoma atlyginti apeliacinės instancijos teisme patirta bylinėjimosi išlaidų suma neviršija Rekomendacijose nustatyto dydžio ir yra priteistina iš Administracijos, kurios priimti administraciniai aktai, tenkinant pareiškėjos teismui pateikto skundo dalį, buvo panaikinti ir kuri buvo įpareigota iš naujo nagrinėti pareiškėjos prašymą.

Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalimi ir 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovų Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ir Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.Pareiškėjai Ž. K. iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos priteisti 511,25 Eur (penkis šimtus

vienuolika eurų ir dvidešimt penkis centus) apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.Nutartis neskundžiama.


ROMANAS KLIŠAUSKAS





SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU



teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų D. A., E. D., Z. U. (B. U. teisių perėmėja) ir V. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų D. A., E. D., B. U. ir V. S. skundą atsakovui Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriui (trečiasis suinteresuotas asmuo – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjai D. A., E. D., B. U. (teisių perėmėja Z. U.) ir V. S. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašė:

1.1. Panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) 2017 m. vasario 15 d. sprendimu Nr. 1SS-412-(7.5.) (toliau – ir Sprendimas);

1.2. Panaikinti Tarnybos Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2016 m. rugsėjo 1 d. įsakymu Nr. 49VĮ-1786-(14.49.2) „Dėl piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995-06-01 priskirtoje teritorijoje turėtą žemę, eilių patvirtinimo“ (toliau – ir Įsakymas) patvirtinto 1 priedo „Piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995-06-01 priskirtoje teritorijoje turėtą žemę, eilė“ (toliau – ir Piliečių eilė) dalį, kuria S. S. įrašyta pagal prašymo padavimo datą – 2001 m. spalio 18 d., o E. D., A. D. ir G. U. – pagal prašymo padavimo datą 2001 m. gruodžio 17 d.;

1.3. įpareigoti Tarnybos Vilniaus miesto skyrių įrašyti S. S., E. D., A. D. ir G. U. į Piliečių eilę pagal jų pirminio prašymo pateikimo datą – 1991 m. rugsėjo 24 d.

2. Skunde pareiškėjai nurodė, kad jų giminaičiai į Piliečių eilę įrašyti ne pagal pirminio prašymo pateikimo datą, o pagal vėlesnių patikslintų prašymų atkurti nuosavybės teises į žemę padavimo datas. Pareiškėjų prašymai patikslinti Piliečių eilę ir įrašyti juos pagal pirminio prašymo pateikimo datą tenkinti nebuvo, motyvuojant, kad pretendentės G. U.,

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=4d1215d0f0f711e99681cd81dcdca52c

E. D., Z. S. (D.) ir A. D. (toliau – ir Pretendentės) buvo praleidusios terminą pateikti nuosavybę ir giminystės ryšius patvirtinančius dokumentus ir tik vėliau jį atnaujino, be to, Pretendentės 2001 m. gruodžio 17 d. pateikė naujus (patikslintus) prašymus atkurti nuosavybės teises į V. D. (V. D.) (Pretendenčių senelis) žemę, o 1991 m. rugsėjo 24 d. prašymas buvo skirtas atkurti nuosavybę tik į J. D. (J. D.) (Pretendenčių tėvas) priklausiusią žemę. Pareiškėjų teigimu, Tarnyba beveik nenagrinėjo pareiškėjų pateiktų dokumentų bei nurodytų faktinių aplinkybių, neteisingai nurodė faktines aplinkybes, netinkamai taikė teisės normas ir neatsižvelgė į teismų formuojamą praktiką. Pretendenčių pareiškime nurodyti netikslumai dėl nuosavybės į žemę negali būti pagrindas nepripažinti, kad buvo išreikšta valia atkurti nuosavybės teises ir į žemę, kuri po V. D. mirties priklausė jo paveldėtojai P. D. 1991 m. rugsėjo 24 d. prašyme buvo klaidingai nurodyta, kad visi 6,17 ha priklausė J. D. Pareiškimo rašymo metu Pretendentės žinojo, kad V. D. mirė iki žemės nacionalizacijos, tačiau nežinojo, kas paveldėjo jo turtą – J. D. ar P. D. Pretendentės siekė atkurti nuosavybės teises į visą žemę, o ne tik į J. D. priklausiusią žemę, nes prie pareiškimo pridėjo archyvo pažymėjimą, kuriame nurodytos ne tik J. D., bet ir V. D. nuosavybės teise priklausančios dalys. Pretendentės 1991 metais (prašymų surašymo metu) buvo garbingo senyvo amžiaus, neturėjo teisinio išsilavinimo ir nebuvo labai raštingos, todėl jos galėjo padaryti tam tikrų netikslumų rašydamos prašymą, tačiau jos prie prašymo pridėjo archyvo pažymėjimą ir aiškiai nurodė bendrą žemės plotą. Pretendentės prašymo rašymo metu neturėjo jokių dokumentų apie paveldėjimo santykius po V. D. mirties, nežinojo tuometinių iki nacionalizacijos galiojusių paveldėjimo santykius reguliavusių teisės aktų, o papildomus dokumentus galėjo pateikti vėliau. Pildydamos prašymą ir siekdamos nuosavybės teisių atkūrimo į senelio V. D. turtą, kurį po senelio mirties 1930 metais paveldėjo jo žmona P. D., Pretendentės klausė institucijų nurodymų bei paaiškinimų, jog prašymo duomenys nebūtinai turi būti tikslūs, svarbiausia pridėti archyvo pažymą. Pretendenčių valią atkurti nuosavybės teises ir į V. D. žemę patvirtina ir Pretendenčių vėlesni aktyvus veiksmai – visuose vėlesniuose raštuose jos nuosekliai įrodinėjo, kad nori atkurti nuosavybę ne tik į J. D., bet ir į V. D. (P. D.) priklausiusią žemę. Be to, ir Vilniaus miesto meras 1993 m. sausio 21 d. raštu Nr. D-2281 pripažino, kad Pretendentės siekia atkurti nuosavybės teises į V. D. žemę pagal 1991 m. rugsėjo 24 d. pirminius prašymus. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 20 d. įsiteisėjusiu sprendimu administracinėje byloje Nr. I-7851-208/2014 buvo nustatyta, kad: Pretendentės visos kartu parašė vieną bendrą prašymą; rašydamos 1991 m. rugsėjo 24 d. prašymą, jos klausė žemėtvarkos specialistų nurodymų; Pretendentės vėlesniais savo veiksmais buvo aktyvios ir aiškiai išreiškė valią atkurti nuosavybės teises; 1991 m. nebuvo aiškių tvarkų ir išaiškinimų dėl prašymų atkurti nuosavybės teises pildymo. Pareiškėjų teigimu, kaip pildyti prašymą ir teisingai išreikšti valią, turėjo išaiškinti pati nuosavybės teisių atkūrimą vykdanti institucija. Nustatant Piliečių eilės numerį, esminę reikšmę turi pirminio prašymo pateikimo data, tačiau atsakovas į tai neatkreipė dėmesio. Vėlesni prašymai negali pakeisti priminio prašymo pateikimo datos, jie gali būti laikomi tik papildantys / patikslinantys pirminį 1991 m. rugsėjo 24 d. prašymą.

3. Atsakovas Tarnybos Vilniaus miesto skyrius atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė jį atmesti.4. Tarnybos Vilniaus miesto skyrius atsiliepime nurodė, kad pirminiame 1991 m. rugsėjo 24 d. prašyme yra nurodyta,

kad nuosavybės teisės į turtą pagrindas – žemė, priklausiusi tėvui D. J., o ne buvusiai savininkei P. D. (buvęs savininkas V. D.). Prašymai atkurti nuosavybės teises į V. D. iki 1940 metų nacionalizacijos valdytą žemę buvo pateikti tik 2001 metais. Iš nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų buvo nustatyta, kad visuotinio žemės nacionalizavimo metu V. D. nei faktiškai, nei juridiškai negalėjo būti 3,8237 ha žemės sklypo savininku. Pačių pareiškėjų cituojamame Vilniaus miesto valdybos 1992 m. birželio 25 d. rašte Nr. D-2281 nurodyta, jog apie tai, kad J. D. paveldėjo iš savo tėvo kitą žemės sklypą. Be to, ir Vilniaus miesto mero 1993 m. sausio 21 d. rašte Nr. D-2281 yra nurodyta, kad nagrinėjant G. U., E. D. ir Z. S. prašymus dėl nuosavybės teisės į žemę atstatymo pagal Valstybinio archyvo pažymėjimą buvo nustatyta, kad jų tėvas nuosavybės teise turėjo žymiai mažesnį, t. y 2,91 ha ploto, žemės sklypą. Teiginių, kad jų tėvas dar buvo paveldėjęs 3,8 ha V. D. žemės, Pretendentės jokiais nuosavybės teisę patvirtinančiais dokumentais neįrodė. Pretendenčių 1994 m. gegužės 6 d. prašyme Vyriausybės atstovui Vilniaus mieste buvo nurodyta, kad seneliui priklausiusios 3,5 ha žemės perėjimo tėvo nuosavybėn dokumentų Pretendentės neįstengė surasti, todėl toliau pretenzijų į tą žemę neturėjo. Tai, kad Pretendentės 1991 m. rugsėjo 24 d. prašyme nurodė siekį atkurti nuosavybės teises tik į tėvui J. D. nuosavybės teise iki 1940 metų nacionalizacijos priklausiusią žemę, įrodo ir Vilniaus miesto pirmojo apylinkės teismo 2005 m. lapkričio 28 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-04636-619/2005, kuriame konstatuota, kad G. U., E. D. ir A. D. prašo teismo atnaujinti terminą pateikti nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku V. D. patvirtinančius dokumentus ir prašymą grindžia tuo, kad laiku, t. y. 2001 m. gruodžio 17 d. padavė pareiškimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, kreipėsi į archyvus, tačiau

nuosavybės bei giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų nepavyko rasti. Taigi 1991 m. rugsėjo 24 d. prašymu Pretendentės buvo išreiškusios valią atkurti nuosavybės teises tik į buvusio savininko J. D. nuosavybės teise valdytą ir galbūt iš tėvo V. D. paveldėtą žemę, tačiau nebuvo išreikšta valia atkurti nuosavybės teises į V. D. turėtą žemę, kadangi Pretendentės tokius prašymus pateikė tik 2001 metais, o po Vilniaus miesto pirmojo apylinkės teismo 2005 m. lapkričio 28 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-04636-619/2005, kuriuo buvo nustatyti prejudiciniai faktai, susiję su prašymų dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikimo data, pateikė nuosavybės teises ir giminystės ryšį su teismo pripažinta buvusia savininke P. D. patvirtinančius dokumentus. Atsakovas taip pat pažymėjo, kad Pretendentės 2001 m. gruodžio 17 d. prašymuose dėl nuosavybės teisių atkūrimo nebuvo išreiškusios valios gauti naują žemės sklypą individualiai statybai, o pageidavo žemę susigrąžinti natūra (turėtoje vietoje), todėl joms nuosavybės teisių atkūrimo būdą perduoti naują žemės sklypą individualiai statybai parinko Vilniaus apskrities viršininko administracija ir jos buvo įtrauktos į Piliečių eilę pagal buvusią savininkę P. D. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad Pretendentės apie įtraukimą į Piliečių eilę pagal prašymus, pateiktus 2001 metais, žinojo nuo 2006 metų, todėl jos praleido terminą ginčyti skundžiamą įsakymą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai nepagrįstai remiasi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 20 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-7851-208/2014, nes jame buvo nagrinėjamas klausimas dėl A. D. įrašymo į Piliečių eilę pagal pirminio prašymo atkurti nuosavybės teises padavimo datą dėl J. D. iki 1940 metų nacionalizacijos valdytos žemės, o šioje byloje Pretendentėms nuosavybės teisės yra atkuriamos į dviejų savininkų – J. D. ir į P. D. iki 1940 metų nacionalizacijos valdytą žemę. Nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančiuose teisės aktuose nėra nustatyta, kad piliečiams atkuriant nuosavybės teises į keleto savininkų valdytą žemę pretendentai į eilę naujam žemės sklypui gauti būtų įrašomi pagal vieno iš savininkų atkurti nuosavybės teises pirminio prašymo padavimo datą, todėl Pretendentės pagrįstai įrašytos į Piliečių eilę pagal jų pirminių prašymų atkurti nuosavybės teises padavimo datą – 2001 m. spalio 18 d. bei 2001 m. gruodžio 17 d.

II.

5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 25 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė.6. Pirmosios instancijos teismas, nustatė, kad:6.1. E. D., A. D., Z. (S.) S. ir G. U. 1991 m. rugsėjo 24 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į jų tėvui J. D. iki

nacionalizacijos priklausią 6,17 ha žemę (duomenys neskelbtini). Kaip J. D. nuosavybės teises į minėtą žemę patvirtinantį dokumentą pateikė 1991 m. gegužės 28 d. Lietuvos valstybinio archyvo pažymėjimą Nr. 55-D, kuriame nurodyta, jog Vilniaus vaivadijos valdybos archyviniame fonde, Vilniaus apskrities Mickūnų valsčiaus žemės sklypų savininkų 1925 metų sąraše įrašyti D. J., (duomenys neskelbtini) kaime turėjęs 2,67 dešimtines, ir V. D., (duomenys neskelbtini) kaime turėjęs 3,5 dešimtines žemės. Pareiškėjas B. U. yra G. U. paveldėtojas, pareiškėja D. A. – A. D. turto paveldėtoja, o pareiškėjas V. S. – Z. S. turto paveldėtojas.

6.2. Z. S. 2001 m. spalio 18 d., o A. D., G. U. ir E. D. 2001 m. gruodžio 17 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui pateikė prašymus atkurti natūra nuosavybės teises į jų seneliui V. D. iki nacionalizacijos priklausiusias 3,5 dešimtines žemės, esančios (duomenys neskelbtini).

6.3. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus komisija dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodantiems dokumentams nagrinėti 2002 m. gegužės 24 d. išvadoje Nr. 4 nurodė, kad esamų dokumentų dėl buvusio savininko V. D. turėtos žemės bendro ploto 3,8237 ha (duomenys neskelbtini), nepakanka nuosavybės teisėms atkurti, nes buvęs savininkas mirė 1930 m. sausio 19 d., t. y. iki 1940 metų nacionalizacijos. Išvadoje prašoma pateikti dokumentus, įrodančius juridinį faktą, kas valdė žemę po V. D. mirties iki 1940 m. birželio 15 d. nacionalizacijos.

6.4. Vilniaus miesto pirmasis apylinkės teismas 2005 m. lapkričio 28 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-04636-619/2005 nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad P. D. po savo vyro V. D. mirties iki žemės nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 0,87 dešimtines žemės (duomenys neskelbtini) ir atnaujino G. U., E. D., A. D. terminą pateikti Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui papildomus rašytinius įrodymus – nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus nuosavybės teisėms į V. D. (duomenys neskelbtini) kaime turėtą žemę atkurti.

6.5. Tarnybos Vilniaus miesto skyrius parengė 2013 m. vasario 28 d. pažymas „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“, kuriose nustatė, kad E. D., S. S., G. U. ir A. D. turi teisę atkurti nuosavybės teises į po 0,2376 ha buvusios savininkės P. D. turėtos žemės buvusiame (duomenys neskelbtini) rėžiniame kaime, Vilniuje.

6.6. Tarnybos 2013 m. gegužės 3 d. ir 2016 m. spalio 26 d. sprendimais E. D., S. S., G. U. ir A. D. buvo atkurtos nuosavybės teisės į dalį buvusios savininkės P. D. iki nacionalizacijos valdytos žemės. E. D. likusi neatkurtos žemės dalis Vilniaus mieste – 0,2339 ha, S. S. – 0,2340 ha, A. D. – 0,2339 ha, G. U. – 0,2339 ha.

6.7. E. D. ir V. S. 2016 m. rugsėjo 1 d. kreipėsi į Tarnybos Vilniaus miesto skyrių, prašė pateikti informaciją apie tai, kelintu numeriu jie įrašyti į Piliečių eilę pagal P. D.

6.8. Tarnybos Vilniaus miesto skyrius 2016 m. spalio 19 d. raštu Nr. 49SF-3174-(14.49.104.) informavo, kad pagal Įsakymu patvirtintą Piliečių eilę S. S. eilės Nr. 2644 (pagal prašymo atkurti nuosavybės teises į žemę padavimo datą 2001 m. spalio 18 d.), o E. D. eilės Nr. 2761 (pagal prašymo atkurti nuosavybės teises į žemę padavimo datą 2001 m. gruodžio 17 d.).

6.9. Pareiškėjai, manydami, kad Pretendentės į Piliečių eilę turėtų būti įrašytos pagal 1991 m. rugsėjo 24 d. prašymo atkurti nuosavybės teises datą, su skundu kreipėsi į Tarnybą, kuri 2017 m. vasario 15 d. Sprendimu Nr. 1SS-412-(7.5.) pareiškėjų skundo netenkino.

7. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog bylos medžiaga patvirtina, kad Pretendentės į Piliečių eilę pagal 2001 m. spalio 18 d. bei 2001 m. gruodžio 17 d. prašymus įtrauktos dar Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. kovo 31 d. įsakymu Nr. 4319-01, apie tai Pretendentės ir S. S. turto paveldėtojas buvo informuoti Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2006 m. rugpjūčio 3 d. raštu Nr. (31)-1.2-3097-(3.31). Taigi realias teisines pasekmes Pretendentėms bei pareiškėjams sukėlė būtent Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. kovo 31 d. įsakymas Nr. 4319-01. Aplinkybė, jog Pretendentės į Piliečių eilę įtrauktos pagal 2001 metų prašymus nesikeitė nuo 2006 metų. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, teismas darė išvadą, jog pareiškėjai apie Piliečių eilės sudarymą pagal 2001 metų Pretendenčių prašymus žinojo nuo 2006 metų, tačiau į Tarnybą bei teismą dėl savo galbūt pažeistų teisių nusprendė kreiptis tik po 10 metų. Teismo vertinimu, toks delsimas yra nepateisinamas ir negali paneigti Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2006 m. kovo 31 d. įsakymu Nr. 4319-01 patvirtintos bei vėlesniais atsakovo įsakymais, Įskaitant skundžiamą Įsakymą, tikslintos Piliečių eilės teisėtumo ir pagrįstumo. Priešinga išvada prieštarautų teisinio stabilumo principui, kuriam užtikrinti teisės aktuose ir yra nustatyti atitinkami terminai kreiptis į Tarnybą bei teismą.

8. Pareiškėjams pavėlavus skųsti Pretendenčių įtraukimą į Piliečių eilę pagal 2001 metų prašymus, Tarnyba, nors ir kitais nei teismo nurodytais motyvais, teisėtai padarė išvadą, jog nėra pagrindo tikslinti Piliečių eilę ir Pretendentes į ją įrašyti pagal jų 1991 m. rugsėjo 24 d. prašymą. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, kad nėra pagrindo panaikinti skundžiamą Tarnybos Sprendimą, Tarnybos Vilniaus miesto skyriaus Įsakymo patvirtintos Piliečių eilės dalį, kurioje S. S. įrašyta pagal prašymo padavimo datą – 2001 m. spalio 18 d., o E. D., A. D. ir G. U. – pagal prašymo padavimo datą 2001 m. gruodžio 17 d., bei įpareigoti atsakovą Pretendentes įrašyti į Piliečių eilę pagal 1991 m. rugsėjo 24 d. prašymo datą.

III.

9. Pareiškėjai D. A., E. D., B. U. (teisių perėmėja Z. U.) ir V. S. apeliaciniame skunde prašo pareiškėjų skundą tenkinti.10. Pareiškėjai apeliaciniame skunde dėsto argumentus, analogiškus nurodytiems skunde pirmosios instancijos teismui.

Papildomai nurodo, jog pareiškėjų skundas teismui buvo paremtas tuo, jog Tarnyba atsisakė patikslinti Piliečių eilę ir pareiškėjus į Piliečių eilę įtraukti pagal pirminio prašymo pateikimo datą. Pareiškėjai skundė jų netenkinantį Tarnybos Sprendimą. Pirmosios instancijos teismo išvados dėl senaties skundui paduoti termino taikymo neatitinka administracinių teismų analogiškose bylose dėl eiliškumo formuojamos praktikos, kadangi administraciniai teismai analogiškose bylose nustatinėja pirminio prašymo pateikimo aplinkybes, o nustatę, kad pretendentai įrašyti ne pagal pirminių prašymų datas, įpareigoja Tarnybą juos įrašyti pagal pirminių prašymų datas, neatsižvelgiant į tai, kad pretendentai pirminių įsakymų, kuriais buvo neteisingai įrašyti, nebuvo apskundę. Pareiškėjai taip pat atkreipia dėmesį, kad šiai bylai prejudicines aplinkybes nustatančiame Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 20 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-7851-208/2014 yra išspręsta analogiška situacija – pareiškėja D. A. (kuri yra pareiškėja iš šioje byloje) kreipėsi į teismą dėl Tarnybos sprendimo, kuriuo ji buvo įrašyta į sąrašą ne pagal pirminio, o pagal papildomo prašymo datą.

Aptariamoje byloje sąrašas buvo sudarytas Vilniaus apskrities viršininko 2004 m. gruodžio 1 d. įsakymu, o pareiškėja į teismą kreipėsi tik 2013 m. birželio 18 d., tačiau Vilniaus apygardos administracinis teismas net nekėlė tariamai praleisto senaties termino klausimo ir pareiškėjos skundą patenkino. Pareiškėjai taip pat pažymi, kad Tarnybos 2006 m. rugpjūčio 3 d. raštas buvo adresuotas dar tuo metu gyvoms pareiškėjoms A. D. ir G. U., kurios šiuo metu jau yra mirusios, o skundą dėl Tarnybos Sprendimo teismui pateikė jų turto paveldėtojai, kuriems objektyviai negalėjo būti žinoma apie minėtą raštą ir jame nurodytas aplinkybes, t. y. kad 2006 m. kovo 31 d. įsakymu jos į eilę buvo įrašytos pagal 2001 metų prašymus. Be to, B. U. ir D. A. nebuvo Tarnybos 2006 m. rugpjūčio 3 d. rašto adresatais, t. y. objektyviai jo negavo, ir iš viso neturėjo teisės jo skųsti, nes nebuvo įgiję jokių teisių į šiuo metu paveldėtą reikalavimo teisę.

11. Atsakovas Tarnybos Vilniaus miesto skyrius atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą palaiko pirmosios instancijos teismui teiktame atsiliepime į pareiškėjų skundą išdėstytą poziciją ir argumentus, mano, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl pareiškėjų apeliacinį skundą prašo atmesti.

Teisėjų kolegija


12. Ginčas šioje byloje kilo dėl pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje turėtą žemę, eilės nustatymo.

13. Pareiškėjai, prašydami panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, apeliacinį skundą grindžia nesutikimu dėl faktinių aplinkybių vertinimo ir bei administracinių teismų praktika, suformuota analogiškose bylose dėl eiliškumo nustatymo žemės sklypui gauti.

14. Pirmosios instancijos teismas visiškai nustatė reikšmingas faktines aplinkybes, pakankamas teismo sprendimui priimti, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija jomis remiasi atsakydama į apeliacinio skundo argumentus.

15. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 37 punkte įtvirtinta, kad eilė nustatoma pagal prašymų atkurti nuosavybės teises padavimo datą, o 38 punkte nustatyta, kad Piliečių, pageidaujančių gauti neatlygintinai nuosavybėn naujus žemės sklypus mieste, eilę tvirtina žemėtvarkos skyrių vedėjai.

16. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas aiškindamas šią normą yra nustatęs, kad atsižvelgiant į tai, kad piliečių, pageidaujančių gauti žemės sklypus pagal Atkūrimo įstatymą, sąrašai yra sistemingai koreguojami institucijai, įgaliotai priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, administracine tvarka reaguojant į vykstančius pokyčius (žemės sklypų suteikimą, naujų asmenų įrašymą į sąrašus, kt.), nėra kliūtis teisėjų kolegijai išspręsti iš esmės pareiškėjo prašymą dėl atsakovo įpareigojimo įtraukti jį į piliečių, pageidaujančių gauti neatlygintinai naują žemės sklypą (Atkūrimo įstatymo 5 str. 2 d. 3 p.), eilę pagal pirminio prašymo pateikimo datą. Todėl atsakovas įpareigotinas įtraukti pareiškėją į šį sąrašą priimant atitinkamą administracinį aktą (žr., pvz., 2011 m. birželio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A63-2315/2011, 2011 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-395/2011).

17. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, kad eilė sklypui gauti keičiama kiekvienais metais. Atsakovo įsakymai, pateikti į bylą (įskaitant pareiškėjų atstovo apeliacinei instancijai pateiktą Tarnybos Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2017 m. gruodžio 15 d. įsakymą Nr. 2226-(14.49.2.)), patvirtina, kad asmenų eilė dėl asmenų pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai yra keičiama.

18. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismų praktikoje nustatyta, kad tikrinant eilės nustatymą žemės sklypui gauti vertinamas atsakovo atsisakymas keisti eilę ir nustačius, jog atsakovas be pagrindo atsisako tokį veiksmą atlikti, yra pagrindas atsakovo sprendimą panaikinti ir įpareigoti, įrašyti asmenį į eilę pagal prašymo pateikimo datą (žr., pvz., 2012 m. rugsėjo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-2720/2012, 2017 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-322-552/2017).

19. Šioje byloje nėra ginčo dėl pareiškėjų teisės gauti žemės individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje turėtą žemę ir dėl jų įrašymo į eilę teisėtumo. Ginčas kyla dėl eilės nustatymo, kuri, kaip pažymėta teismų praktikoje, nuolat kinta ir gali būti koreguojama, todėl eilės nustatymo teisėtumas turi būti tikrinamas po paskutinio įsakymo, kuriuo buvo keičiama eilė. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas būtų panaikinęs ar

pakeitęs pareiškėjų eiliškumą, nustatytą Tarnybos Vilniaus miesto skyriaus 2016 m. rugsėjo 1 d. įsakymu Nr. 49VĮ-1786-(14.49.2) (I t., b. l. 55–56), todėl tikrinamas šio įsakymo teisėtumas.

20. Pareiškėjai Tarnybos Vilniaus miesto skyriaus 2016 m. spalio 19 d. raštu buvo informuoti apie eilės nustatymą sklypui gauti Tarnybos Vilniaus miesto skyriaus 2016 m. rugsėjo 1 d. įsakymu Nr. 49VĮ-1786-(14.49.2) (I t., b. l. 55–56). Ši įsakymą pareiškėjai 2016 m. lapkričio 17 d. apskundė Tarnybai, o Tarnybos 2017 m. vasario 15 d. sprendimą Nr. 133-412-(7.5.) teismui per įstatymo nustatytą vieno mėnesio terminą skundui paduoti. Todėl pareiškėjai termino skundui paduoti dėl eilės nustatymo teisėtumo nepraleido ir pareiškėjų skundas pagrįstai buvo priimtas nagrinėti teisme.

21. Dėl pareiškėjų reikalavimo įrašyti į eilę sklypui gauti pagal 1991 m. rugsėjo 24 d. prašymą atkurti nuosavybės tesies į jų tėvui J. D. iki nacionalizacijos priklausią 6,17 ha žemę (duomenys neskelbtini) kaime, pažymėtina, kad šis prašymas dėl nuosavybės teisų atkūrimo į žemę yra pirminis.

22. Pareiškėjai nurodė, kad teikiant minėtą prašymą dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo nebuvo aišku, kas valdė žemę iki jos nacionalizacijos, kadangi buvo žinoma jog senelis V. D. mirė iki nacionalizacijos, todėl savininku buvo nurodytas jo sūnus J. D. ir bendras žemės plotas 6,17 ha, kurį pagal Lietuvos valstybinio archyvo 1991 m. gegužės 28 d. pažymėjimą valdė J. D. ir V. D. (I t., b. l. 63–64).

23. Šią pareiškėjų nurodytą aplinkybę patvirtina minėtas Lietuvos valstybinio archyvo pažymėjimas, kuriame nurodyta, kad J. D. valdė 2,67 dešimtinės žemės, o V. D. – 3,5 dešimtinės žemės (duomenys neskelbtini) kaime. Bendra ploto suma atitinka pretendentų prašyme nurodytą žemės plotą „6,17“. Ši aplinkybė yra pakankama pripažinti pareiškėjų nurodytą prašymo teikimo aplinkybę tikra, taip pat pripažinti, kad jie išreiškė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir į V. D. valdytą žemę.

24. Prašymo pateikimo metu (1991 m. rugsėjo 24 d.) galiojo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. rugpjūčio 15 d. nutarimu Nr. 331 patvirtinta Piliečių prašymų atstatyti nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą padavimo tvarka, kuria buvo nustatytas prašymų turinys bei forma. Prašymo turiniui keliamų reikalavimų analizė leidžia daryti išvadą, jog pagrindiniai duomenys, būtini pradėti nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą, yra buvusio savininko asmens duomenys, nacionalizuoto žemės sklypo buvimo vieta ir plotas, pretendento asmens duomenys bei jo valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo.

25. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje konstatuojama, kad pirminis elementas nuosavybės teisių atkūrimo procese yra turto savininko jo nacionalizavimo (kitokio nusavinimo) metu nustatymas, nuosavybės teisės atkuriamos tik į to asmens nekilnojamąjį turtą, kuris jam priklausė šio turto nacionalizavimo ar kitokio nusavinimo metu (žr., pvz., 2010 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2093/2010).

26. Nurodytos nuosavybės teisių atkūrimo aplinkybės (žr. šios nutarties 24 ir 25 dalį) patvirtina, kad nuosavybės teisių atkūrimui yra reikšmingos aplinkybės nuosavybės teisių procedūrai pradėti ir sprendimui dėl nuosavybės teisių atkūrimo priimti. Nuosavybės teisių atkūrimo procedūrų metu nustatomas turto savininkas, buvęs jo nacionalizavimo metu. Todėl pretendento suklydimas ir nežinojimas nurodant ne tą savininką, valdžiusį turtą iki nacionalizacijos, nėra kliūtis atkurti nuosavybės teises pagal pateiktą pirminį prašymą į giminystės ryšiais susijusio asmens valdytą turtą.

27. Šio ginčo atveju nuosavybės teisių atkūrimo procedūrų metu buvo nustatyta, kad pretendentai išreiškė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimą į D. šeimos iki nacionalizacijos valdytą žemę ir procedūros metu paaiškėjo, kad dalį žemės iki nacionalizacijos valdė ne tėvas J. D., o senėlė P. D.

28. Pretendentams nuosavybės teisės buvo atkurtos į P. D. valdytą žemę, nesant tokio prašymo, taip pat pareiškėjai buvo įrašyti į eilę naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje P. D. valdytą žemę gauti, bet įrašymo į eilę data buvo nurodyta ne 1991 m. rugsėjo 24 d., o 2001 metų prašymo, kuriuo buvo prašoma atkurti nuosavybės teises į V. D. valdytą žemę, data. Toks atsakovo Tarnybos Vilniaus miesto skyriaus sprendimas nėra pagrįstas, kadangi atkuriant nuosavybės teises į P. D. valdytą žemę buvo pasirinkta data prašymo dėl V. D. valdytos žemės atkūrimo.

29. Teisėjų kolegija daro išvadą, jog įrašymui į eilę žemės sklypui gauti turi būti nurodyta pirminio prašymo padavimo data, t. y. 1991 m. rugsėjo 24 d., o 2001 metų prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į V. D. priklausiusią žemę, šiam ginčui nėra reikšmingas.

30. Pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino faktines bylos aplinkybes, nesivadovavo teismų praktika, suformuota panašiose bylose, ir dėl to neteisingai išsprendė bylą. Nustačius šias aplinkybes, pareiškėjų apeliacinis skundas

tenkintinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjų skundas tenkinamas.



Pareiškėjų D. A., E. D., Z. U. (B. U. teisių perėmėja) ir V. S. apeliacinį skundą patenkinti.Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.Panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2017 m. vasario 15 d. sprendimą Nr. 1SS-412-

(7.5.).Panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2016 m. rugsėjo 1 d. įsakymu Nr. 49VĮ-1786-

(14.49.2) „Dėl piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995-06-01 priskirtoje teritorijoje turėtą žemę, eilių patvirtinimo“ patvirtinto 1 priedo „Piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995-06-01 priskirtoje teritorijoje turėtą žemę“ dalį, kuria S. S. įrašyta pagal prašymo padavimo datą – 2001 m. spalio 18 d., o E. D., A. D. ir G. U. – pagal prašymo padavimo datą 2001 m. gruodžio 17 d.

Įpareigoti Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus miesto skyrių įrašyti S. S., E. D., A. D. ir G. U. į Piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje turėtą žemę, pagal prašymo atkurti nuosavybės teises į žemę pateikimo datą – 1991 m. rugsėjo 24 d.

Sprendimas neskundžiamas.


ROMANAS KLIŠAUSKAS



Administracinė byla Nr. eA-1018-822/2019Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00882-2017-4Procesinio sprendimo kategorija 41(S)


SPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Ramutės Ruškytės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Šiaulių miesto savivaldybės administracijos

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=9b8329b0f1c011e99681cd81dcdca52c

apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Šiaulių reklama“ skundą atsakovui Šiaulių miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Šiaulių reklama“ kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Šiaulių miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) 2017 m. gegužės 11 d. raštą Nr. (11.20E)SVA-355 „Dėl paraiškos išduoti leidimą įrengti išorinę reklamą Tilžės–Kelmės gatvių sankryžoje“ (toliau – ir ginčijamas sprendimas), kuriuo atsisakyta išduoti leidimą įrengti ir eksploatuoti reklaminį inžinerinį įrenginį (toliau – ir RĮ) prašomoje reklamos vietoje; 2) įpareigoti Administracijos direktorių priimti naują sprendimą – išduoti leidimą įrengti išorinę reklamą Tilžės–Kelmės gatvių sankryžoje; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas skunde nurodė:2.1. 2017 m. balandžio 13 d. vadovaudamasis Leidimų įrengti išorinę reklamą išdavimo tvarkos aprašu, patvirtintu

Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2013 m. spalio 10 d. įsakymu Nr. A-1222 (toliau – ir Aprašas), ir Šiaulių miesto išorinės vaizdinės reklamos specialiojo plano ir Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2015 m. spalio 29 d. sprendimu Nr. T-304 patvirtintos Šiaulių miesto vaizdinės reklamos specialiojo plano sprendinių įgyvendinimo programos (toliau – ir Šiaulių miesto vaizdinės reklamos specialiojo plano sprendinių įgyvendinimo programa, Programa) 19.2.2 punktu bei siekdamas gauti leidimą išorinei reklamai įrengti, pareiškėjas užpildė ir kartu su kitais leidimui gauti būtinais dokumentais Šiaulių miesto savivaldybės administracijai pateikė paraišką išduoti leidimą įrengti išorinę reklamą Tilžės–Kelmės g. sankryžoje. Pareiškėjas kartu su paraiška pateikė projektą ir visus kitus būtinus dokumentus leidimui gauti: Nekilnojamo turto registro centrinio duomenų banko išrašą; 2005 m. rugsėjo 1 d. nuomos sutartį Nr. 2; 2015 m. rugpjūčio 31 d. nuomos sutartį Nr. 2; 2014 m. rugpjūčio 1 d. nuomos sutartį; žemės sklypo savininko sutikimą; reklamos darbų sutartį Nr. 141201; aiškinamąjį raštą. Paraiškoje pareiškėjas nurodė, jog UAB „Šiaulių reklama“ ir UAB „Adcom“ dar 2014 m. gruodžio 1 d. sudarė reklamos darbų sutartį 96 mėn. laikotarpiui, t. y. iki 2022 m. gruodžio 31 d. Nuomos sutartys, sutikimai su privataus sklypo bendrasavininkais pasirašytos 2005 m. rugsėjo 1 d., 2014 m. rugpjūčio 1 d., 2015 m. sausio 7 d., 2015 m. rugpjūčio 31 d. ir galioja iki 2022 m. gruodžio 31 d.

2.2. Pareiškėjas 2017 m. gegužės 15 d. paštu gavo Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Urbanistinės plėtros ir ūkio departamento architektūros, urbanistikos ir paveldosaugos skyriaus sprendimą, kuriame nurodyta, jog išnagrinėjus jo 2017 m. balandžio 13 d. pateiktą paraišką dėl reklamos įrenginio Tilžės–Kelmės g. sankryžoje Šiauliuose (Nr. GVA-825 savivaldybės dokumentų valdymo sistemoje) matyti, jog Šiaulių miesto išorinės vaizdinės reklamos specialiajame plane numatytas tik vienas didelis (18–50 kv. m) reklamos įrenginys. Šiaulių miesto savivaldybės administracija 2017 m. gegužės 5 d. išdavė pareiškėjui leidimą Nr. RLR-2496 (registruota 2017 m. balandžio 13 d., registracijos Nr. GVA-826) minėtoje teritorijoje įrengti išorinę reklamą, mažiausias atstumas tarp didelių išorinės reklamos įrenginių numatytas Šiaulių miesto išorinės vaizdinės reklamos specialiajame plane – 50 m.

2.3. Ginčijamame sprendime nėra nurodyta data, sprendimo numeris, sprendimas nėra pasirašytas, nėra išaiškinta teisė jį apskųsti, todėl jis neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 8 straipsnio 1 dalies nuostatų. Sprendime nurodytas vienas paraiškos netenkinimo pagrindas, o būtent, jog Šiaulių miesto išorinės vaizdinės reklamos specialiajame plane numatytas tik vienas didelis (18–50 kv. m) reklamos įrenginys. Pareiškėjui teikiant paraišką išduoti leidimą įrengti išorinę reklamą Tilžės–Kelmės g. sankryžoje buvo žinoma, jog Šiaulių miesto išorinės vaizdinės reklamos specialiajame plane numatyta ši nuostata, tačiau teikdamas paraišką pareiškėjas nurodė Šiaulių miesto vaizdinės reklamos specialiojo plano sprendinių įgyvendinimo programoje esančią išlygą (19.2.2 p.) ir pateikė tai patvirtinančius dokumentus. Šiaulių miesto vaizdinės reklamos specialiojo plano sprendinių įgyvendinimo programos 19.2.2 punkte reglamentuojama reklaminio įrenginio nukėlimo tvarka, t. y., jog reklaminės veiklos subjektas, kuriam priklausantis RĮ yra įrengtas privačios nuosavybės teise ar valdytojo / naudotojo teise valdomame objekte ar ant jo Specialiajame plane

nenumatytoje vietoje ar neatitinka Specialiojo plano reglamento, privalo panaikinti ant RĮ skelbiamą išorinę reklamą ne vėliau kaip per 5 darbo dienas ir panaikinti patį RĮ ne vėliau kaip per 20 darbo dienų nuo reklaminės veiklos subjekto ir reklamos davėjo iki 2015 m. kovo 26 d. pasirašytos sutarties dėl išorinės reklamos skleidimo ant nukeliamojo RĮ galiojimo pabaigos.

2.4. Šiaulių miesto savivaldybės administracijai su paraiška buvo pateikti įrodymai, jog reklaminės veiklos subjektas (pareiškėjas) ir reklaminės veiklos subjektas (UAB „Adcom“) dar 2014 m. gruodžio 1 d. (iki Programos 19.2.2 p. numatytos datos) sudarė reklamos darbų sutartį Nr. 141201 laikotarpiui iki 2022 m. gruodžio 31 d. Taigi Šiaulių miesto savivaldybės administracija, atsisakydama išduoti leidimą įrengti išorinę reklamą Tilžės–Kelmės g. sankryžoje ir nurodydama, jog Šiaulių miesto išorinės vaizdinės reklamos specialiajame plane numatytas tik vienas didelis (18–50 kv. m) reklamos įrenginys, kuris šiuo metu ir yra įrengtas, nepagrįstai atsisakė išduoti prašomą leidimą. Administracijos Sprendime nėra nurodoma, kodėl nėra taikoma nurodyta išlyga ir kuo remiantis ši išlyga negali būti taikoma pareiškėjui išduodant leidimą įrengti išorinę reklamą Tilžės–Kelmės g. sankryžoje. Nors pačioje paraiškoje ir lydinčiuose dokumentuose buvo nurodyta, jog prašymas turi būti nagrinėjamas esant Šiaulių miesto vaizdinės reklamos specialiojo plano sprendinių įgyvendinimo programoje išlygoms, tačiau ginčijamame sprendime nebuvo tinkamai atsakyta į pateiktą paraišką. Toks viešojo administravimo subjekto veikimas, ignoruojant galiojantį teisinį reguliavimą, sudaro pagrindą savivaldybės administracijai paneigti įstatymo viršenybės, nepiktnaudžiavimo valdžia principus bei konstitucinį teisinės valstybės imperatyvą.

3. Atsakovas Šiaulių miesto savivaldybės administracija atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas atsiliepime nurodė:

3.1. Pareiškėjas 2017 m. kovo 30 d. pateikė dvi paraiškas: išduoti leidimą įrengti išorinę reklamą Tilžės–Kelmės gatvių sankryžoje Nr. 117 ir Tilžės–Kelmės gatvių sankryžoje Nr. 118. Į nurodytas paraiškas buvo pateiktas Šiaulių miesto savivaldybės administracijos 2017 m. balandžio 6 d. atsakymas Nr. S-1044 „Dėl reklamos įrenginių Tilžės–Kelmės g. sankirtoje, Šiauliuose“ (toliau – ir Raštas), kuriuo pateikta informacija, jog paraiškos išduoti leidimus dviem reklamos įrenginiams privačiame sklype Tilžės g. 75 negali būti tenkinamos, nes: sklypas yra valdomas nuosavybės teise trijų bendraturčių, o duomenų apie pasidalijimą naudotis sklypu įregistruota nėra, todėl laikytina, kad sutikimas nėra gautas; nuomos sutartis pasirašyta 2015 m. gegužės 29 d., t. y. po Šiaulių miesto išorinės vaizdinės reklamos specialiojo plano patvirtinimo 2015 m. kovo 26 d. Šiaulių miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T-75 (toliau – ir Specialusis planas), o šiame plane numatyta, kad viena iš dviejų reklamos priemonių – arba Nr. 117, arba Nr. 118 – pasibaigus leidimo galiojimui turėtų būti išmontuota, kaip neatitinkanti atstumų tarp dviejų didelių gabaritų įrenginių (nuo 18 iki 50 kv. m ploto), turi būti išlaikomas bent 50 m atstumas (pagrindas – Magistralinių gatvių vizualinė zona (D), vizualinis erdvinis kanalas, probleminė vieta – šios vietos aprašas pateiktas atskirai Specialiojo plano aiškinamajame rašte 2.2.3 skyriaus 1 punkte); ši aplinkybė pareiškėjui, kuris aktyviai dalyvavo tiek Specialiojo plano sprendinių rengime, tiek sprendinių įgyvendinimo Programos rengime, galimai turėjo būti žinoma, todėl naujos sutarties sudarymas su dalimi sklypo Tilžės g. bendraturčių laikytinas neteisėtu ir nesuteikiančiu Šiaulių miesto savivaldybės administracijai pagrindo išduoti naują leidimą; aiškinamojo rašto teiginiai, kad pateikta paraiška Nr. 117 ir kita atskira paraiška Nr. 118 atitinka Specialiojo plano nuostatas, yra klaidinantys; projektuose pateiktos esamos būklės vizualizacijos taip pat yra klaidinančios, kadangi nėra įmanoma identifikuoti aplinkybės. Rašte buvo nurodyta, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo (toliau – ir Reklamos įstatymas) 12 straipsnio 5 dalimi neturint leidimo išorinės vaizdinės reklamos eksponavimas yra neteisėtas, todėl atsižvelgiant į Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2015 m. spalio 29 d. sprendimo Nr. T-304 „Dėl Šiaulių miesto išorinės vaizdinės reklamos specialiojo plano sprendinių įgyvendinimo programos patvirtinimo“ 19.2 punktą per 20 darbo dienų yra reikalaujama išmontuoti RĮ; pateikta rekomendacija operatyviai apsispręsti, kurį iš dviejų įrenginių ketinama palikti ir iš naujo pateikti tinkamai sukomplektuotą paraišką su visų sklypo bendraturčių sutikimu bei ištrauka iš Specialiojo plano. Rašte taip pat nurodyta, kad šis atsakymas gali būti skundžiamas.

3.2. Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Bendrųjų reikalų skyriaus Aptarnavimo ir el. paslaugų poskyryje buvo gauta pareiškėjo 2017 m. balandžio 13 d. paraiška išduoti leidimą įrengti išorinę reklamą Tilžės–Kelmės g. sankryžoje Nr. 117. Pareiškėjas kartu su paraiška pateikė: Lauko reklaminio stendo projektą su 2017 m. balandžio 12 d. aiškinamuoju raštu; 2014 m. rugpjūčio 19 d. nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą dėl statinių Tilžės g. 75 Šiauliuose nuosavybės; žemės sklypo dalies nuomos sutartį Nr. 1, sudarytą tarp pareiškėjo ir D. K., pagal kurią pareiškėjas

išsinuomojo D. K. priklausančio sklypo dalį dviem reklamos stendams statyti (sklypo vieta – Kelmės ir Tilžės g. sankryža, sklypo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), sutarties galiojimo terminas nuo 2015 m. birželio 1 d. iki 2022 m. gruodžio 31 d.; 2014 m. rugpjūčio 1 d. žemės sklypo dalies nuomos sutartį, sudarytą tarp pareiškėjo ir V. M., pagal kurią pareiškėjas išnuomojamo žemės sklypo, kurio vieta Kelmės–Tilžės g. sankryža, dalį reklamos tikslams, sutarties galiojimo terminas nuo 2014 m. rugpjūčio 1 d. iki 2017 m. liepos 31 d.; G. P., gyvenančios Tilžės g. 75 Šiauliuose, 2015 m. sausio 7 d. sutikimą, kad pareiškėjas įrengtų ir eksploatuotų du reklamos stendus Tilžės–Kelmės g. sankryžoje neribotą laikotarpį. Dėl šio įrenginio Šiaulių miesto savivaldybės administracija 2017 m. gegužės 5 d. išdavė pareiškėjui leidimą Nr. RLR-2496.

3.3. Pareiškėjas 2017 m. balandžio 13 d. pateikė dar vieną paraišką išduoti leidimą įrengti išorinę reklamą Tilžės–Kelmės g. sankryžoje Nr. 118. Kartu su šia paraiška pareiškėjas pateikė: lauko reklaminio stendo projektą su dokumentais (prie projekto pridėtame 2017 m. balandžio 12 d. aiškinamajame rašte pareiškėjas pateikė informaciją, kad teikia paraišką pagal Specialųjį planą); Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą dėl turto Tilžės g. 75 Šiauliuose savininkų; 2005 m. rugsėjo 1 d. nuomos sutartį Nr. 2, sudarytą tarp pareiškėjo ir D. K. dėl žemės sklypo dalies nuomos reklamos stendui statyti, sutarties galiojimo terminas iki 2015 m. rugpjūčio 31 d.; 2015 m. rugpjūčio 31 d. nuomos sutartį Nr. 2, sudarytą tarp pareiškėjo ir D. K., dėl tos pačios žemės sklypo dalies reklaminiam stendui statyti, kurios galiojimo terminas numatytas nuo 2015 m. rugsėjo 1 d. iki 2022 m. gruodžio 31 d.; 2014 m. rugpjūčio 1 d. žemės sklypo dalies nuomos sutartį, sudarytą tarp pareiškėjo ir Z. K., dėl žemės sklypo dalies nuomos dviem reklaminiams stendams statyti, sutarties galiojimo terminas nuo 2014 m. rugpjūčio 1 d. iki 2017 m. liepos 31 d.; G. P. 2015 m. sausio 7 d. sutikimą, kad pastaroji neprieštarauja, jog pareiškėjas įrengtų ir eksploatuotų du reklamos stendus Tilžės–Kelmės g. sankryžoje; 2014 m. gruodžio 1 d. reklamos darbų sutartį su UAB „ Adcom“ dėl sutartyje nurodytų plokštumų rezervavimo ir trijų UAB „Adcom“ reklaminių lentų eksponavimo 96 mėnesius, tai yra iki 2022 m. gruodžio 31 d.

3.4. Administracija ginčijamu 2017 m. gegužės 11 d. sprendimu pateikė pareiškėjui informaciją, kad: Specialiajame plane numatytas tik vienas didelis (IS – 50 kv. m) reklamos įrenginys; 2017 m. gegužės 5 d. Administracija išdavė leidimą Nr. RLR-2496 minėtoje teritorijoje įrengti išorinę reklamą pagal pareiškėjo pateiktą paraišką Nr. 117; mažiausias atstumas tarp didelių išorinės reklamos įrenginių, numatytas Šiaulių miesto išorinės vaizdinės reklamos specialiajame plane, yra 50 m. Pareiškėjas pateikė analogiškus dokumentus, kaip ir prie pirmosios paraiškos dėl leidimo įrengti išorinę reklamą ant reklaminio įrenginio reklamos vietoje Nr. 117, tik papildomai pateikė kitą aiškinamąjį raštą, papildomai pridėjo 2005 m. rugsėjo 1 d. nuomos sutartį, pagal kurią nuomos santykiai buvo pratęsti jau po Specialiojo plano patvirtinimo, o šiame plane numatyta, kad viena iš dviejų reklamos priemonių – arba Nr. 117 arba Nr. 118, pasibaigus leidimo galiojimui turėtų būti išmontuota, kaip neatitinkanti atstumų – tarp dviejų didelio gabarito įrenginių (nuo 18 iki 50 kv. m ploto). Atsižvelgiant į tai, kad leidimas buvo išduotas reklamos įrenginiui Nr. 117, kitam negali būti taikomos nuostatos, kurias pareiškėjas pateikė savo aiškinamajame rašte. Pareiškėjui Rašte buvo rekomenduota apsispręsti, kurį reklaminį įrenginį jis nori eksploatuoti. Taigi pareiškėjo paraiška dėl leidimo reklamai ant reklaminio stendo Nr. 118 negalėjo būti tenkinama, nes tai neatitinka galiojančio Specialiojo plano sprendinių įgyvendinimo programos nuostatų.

3.5. Nors ginčijamame sprendime nenurodyta apskundimo tvarka, bet jos nepateikimas nesutrukdė pareiškėjui tinkamai kreiptis į teismą ir ginti savo galimai pažeistas teises, todėl formalus pažeidimas negali būti pagrindu panaikinti individualų sprendimą. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimais pareiškėjo nurodyti galimi VAĮ 8 straipsnio 1 dalies pažeidimai šiuo atveju negali būti vertinami formaliai, o turi būti vertinami sistemiškai.

II.

4. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2017 m. lapkričio 20 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies: panaikino Administracijos 2017 m. gegužės 11 d. sprendimą Nr. (11.20E)SVA-355 „Dėl paraiškos išduoti leidimą įrengti išorinę reklamą Tilžės–Kelmės gatvių sankryžoje“ ir įpareigojo Administraciją iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2017 m. balandžio 13 d. paraišką.

5. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs Specialiojo plano nuostatas ir ginčijamo sprendimo turinį, sprendė, kad Sprendime iš esmės pateiktos tik tam tikros faktinės ir Specialiojo plano aiškinamajame rašte išdėstytos aplinkybės bei jų vertinimas Specialiojo plano reglamento aspektu, o būtent, jog Šiaulių miesto išorinės vaizdinės reklamos specialiajame plane numatytas tik vienas didelis (18–50 kv. m) reklamos įrenginys, o Šiaulių miesto savivaldybės administracija 2017 m.

gegužės 5 d. išdavė leidimą Nr. RLR-2496 minėtoje teritorijoje įrengti kitą išorinę reklamą.6. Pirmosios instancijos teismas akcentavo, kad pareiškėjas, esantis reklaminės veiklos subjektu, kaip jis suprantamas

Reklamos įstatymo 1 straipsnio 9 dalies prasme, Reklamos darbų sutartį dėl reklaminio tento eksponavimo Šiauliuose, plokštumoje Nr. S22 Tilžės-Pramonės g. sankryžoje, su užsakovu UAB „Adcom“, t. y. reklamos davėju (Reklamos įstatymo 1 str. 10 d.), sudarė 2014 m. gruodžio 1 d., t. y. iki Specialiojo plano patvirtinimo, sutartyje nurodytas sutarties galiojimo terminas nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2022 m. gruodžio 31 d. Teismas vertino, kad šio reklaminio įrenginio ir ant jo skelbiamos išorinės reklamos panaikinimui turėtų būti taikomas Programos 19.2.2 punkto reikalavimas, t. y. 5 darbo dienos ir 20 darbo dienų nuo sutarties dėl išorinės reklamos skleidimo ant šio reklaminio įrenginio pabaigos 2022 m. gruodžio 31 d. Reklaminės veiklos subjektas, turintis reklaminį įrenginį, skirtą išorinei reklamai, tokį reklaminį įrenginį gali eksploatuoti tik turėdamas Administracijos išduotą leidimą, suteikiantį teisę leidime nurodytoje vietoje skleisti reklamą (Programos 3.7 p.). Neturėdamas tokio leidimo reklaminės veiklos subjektas, šiuo atveju pareiškėjas, negali tinkamai vykdyti su užsakovu, t. y. reklamos davėju, pasirašytos ir iki 2022 m. gruodžio 31 d. galiojančios sutarties. Be to, šioje sutartyje nenumatyta, kad ji gali būti nutraukta prieš terminą tokiu atveju, jei Administracija neišduos leidimo nurodytoje vietoje skleisti reklamos.

7. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ginčijamo sprendimo turinį, padarė išvadą, jog atsakovas, nustatęs, kad paraiška ir (ar) kiti dokumentai neteisingai užpildyti arba juose pateikti neteisingi duomenys, arba pateikti ne visi dokumentai, kurių reikia leidimui išduoti, arba jie neatitinka teisės aktų nustatytų reikalavimų, atsižvelgdamas į Išorinės reklamos įrengimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2013 m. liepos 30 d. įsakymu Nr. 4-670 (toliau –Taisyklės), 16.2 punktą, turėjo ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo dokumentų gavimo paraiškoje nurodytu būdu pranešti apie tai pareiškėjui ir nustatyti 5 darbo dienų terminą trūkstamiems arba patikslintiems dokumentams pateikti. Nagrinėjamu atveju atsakovas šių nuostatų nesilaikė, taip pažeisdamas Taisyklių 16.2 punktą ir Aprašo 13.2 punktą. Be to, atsakovas ginčijamame sprendime nenurodė argumentų, kodėl atsisako taikyti pareiškėjo kartu su paraiška pridėtame aiškinamajame rašte nurodytas Programos 19.2.2 punkto nuostatas, detalizuojančias iki Specialiojo plano patvirtinimo visoje Šiaulių miesto savivaldybės teritorijoje įrengtų ir jo reglamentą neatitinkančių reklaminių inžinerinių įrenginių nukėlimo (demontavimo) tvarką.

8. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ginčijamas Administracijos 2017 m. gegužės 11 d. raštas Nr. (11.20E)SVA-355 „Dėl paraiškos išduoti leidimą įrengti išorinę reklamą Tilžės–Kelmės gatvių sankryžoje“ yra nemotyvuotas, jame nėra faktinio pagrindimo, nenurodyta, kokiomis teisės normomis (teisės aktais) remtasi, priimant sprendimą, dėl ko jis neatitinka VAĮ 8 straipsnio, Reklamos įstatymo, Taisyklių, Aprašo ir Programos keliamų reikalavimų, todėl teismas jį panaikino kaip neteisėtą ir nepagrįstą. Teismas pareiškėjo reikalavimą įpareigoti Administracijos direktorių priimti naują sprendimą – išduoti leidimą įrengti išorinę reklamą Tilžės–Kelmės g. sankryžoje atmetė, kadangi teismas negali už viešojo administravimo instituciją nuspręsti, kaip atlikti konkrečius veiksmus (šiuo atveju – kaip išnagrinėti paraišką). Panaikinęs ginčijamą sprendimą, teismas įpareigojo atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2017 m. balandžio 13 d. paraišką.

III.

9. Atsakovas Šiaulių miesto savivaldybės administracija apeliaciniame skunde prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo:

9.1. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, neįvertino aplinkybės, kad 2017 m. gegužės 5 d. Šiaulių miesto savivaldybės administracija išdavė pareiškėjui leidimą Nr. RLR-2496 įrengti išorinę reklamą Tilžės–Kelmės g. sankirtoje Nr. 117 pagal pareiškėjo 2017 m. balandžio 13 d. pateiktą paraišką. Administracijos 2017 m. gegužės 11 d. raštas Nr. (11.20E) SVA-355 yra informacinio pobūdžio, kadangi juo buvo pateikta informacija, jog Specialiajame plane numatytas tik vienas didelis (18–50 kv. m) reklamos įrenginys.

9.2. Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad šiuo nagrinėjamu atveju turėtų būti taikomos Išorinės vaizdinės reklamos specialiojo plano sprendinių įgyvendinimo programos 19.2.2 punkto nuostatos. Teismas neįsigilino į tai, kad dėl ginčo reklaminių įrenginių Specialiajame plane padaryta išlyga (specialioji norma), t. y. Specialiojo plano

aiškinamajame rašte 2.2.3 skyriaus 1 punkte nurodyta, jog du išorinės vaizdinės reklamos įrenginiai ties Tilžės, Kelmės ir Pramonės g. sankryža įtraukti į probleminį arealą dėl to, kad yra per arti vienas kito (neišlaiko 50 m atstumo vienas nuo kito), taip formuodami vizualinę taršą, mažinant teritorijos estetinį vaizdą bei didinant TVR įrenginių kiekį teritorijoje. Norint išspręsti šioje vietoje susidariusią situaciją, būtina vieną iš reklamos įrenginių pašalinti ar perkelti į kitą vietą, pasibaigus leidimui eksploatuoti išorinį reklamos įrenginį, neišduoti naujo leidimo vienam iš reklamos įrenginių.

9.3. Šioje byloje nekvestionuojamas Specialiojo plano ar jame numatytų sprendinių, taip pat ir aiškinamojo rašto nuostatų teisėtumo ar pagrįstumo klausimas. Specialaus plano nuostata (žr. nutarties 10.2 p.) turi būti taikoma be jokių išlygų, kaip speciali norma, reglamentuojanti konkrečią situaciją. Atsižvelgiant į tai, jog vienai vietai leidimas buvo išduotas (Nr. 117), kitai vietai (Nr. 118) negali būti taikomos nuostatos, kurias pareiškėjas pateikė savo aiškinamajame rašte. Pareiškėjui 2017 m. balandžio 6 d. atsakyme buvo rekomenduota apsispręsti, kurį reklaminį įrenginį jis nori eksploatuoti. Pareiškėjo paraiška dėl leidimo įrengti reklaminį įrenginį ant privataus objekto Nr. 118 negalėjo būti tenkinama, nes tai neatitinka galiojančio Specialiojo plano nuostatų. Pareiškėjas visą šią situaciją (kad tokia išlyga Specialiajame plane yra numatytu) žinojo, pats dalyvavo Specialaus plano rengime. Pareiškėjui nedraudžiama reklaminį įrenginį, kuriam išduotas leidimas atitinkamai pasididinti įrengiant iki 50 kv. m ploto reklaminį įrenginį vietoj šiuo metu eksploatuojamų dviejų ne vienodo dydžio įrenginių, kurie yra skirtingų parametrų ir kurie būtent ir sudaro vizualinę taršą.

9.4. Tiek pareiškėjo, tiek pirmosios instancijos teismo nurodyti galimi VAĮ 8 straipsnio 1 dalies pažeidimai šiuo atveju negali būti vertinami tik formaliai, o visi byloje pateikti dokumentai turi būti vertinami sistemiškai, t. y. nuo pirmųjų pateiktų dokumentų, šiuo atveju nuo 2017 m. kovo 30 d. pateiktų paraiškų. Pareiškėjas neįrodė, kad jam nebuvo suprantamas atsakovo priimtas sprendimas neišduoti leidimo, pateikti atsakymai įrodo, kad informacija pareiškėjui buvo teikiama, o jis savo teisėmis naudojasi nesąžiningai. Pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių neįvertino ir tai buvo viena iš sąlygų priimant nepagrįstą sprendimą.

10. Pareiškėjas UAB „Šiaulių reklama“ atsiliepime prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti, Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo:

10.1. Atsakovas nepagrįstai teigia, kad leidimas reklaminiam įrenginiui įrengti negali būti išduodamas dėl Specialiojo plano 2.2.3 skyriaus 1 punkte nurodytos išlygos (specialiosios normos). Teismo sprendime pagrįstai nurodyta, jog pareiškėjas, esantis reklaminės veiklos subjektu, kaip jis suprantamas Reklamos įstatymo 1 straipsnio 9 dalies prasme, Reklamos darbų sutartį dėl reklaminio tento eksponavimo Šiauliuose, plokštumoje Nr. S22 Tilžės– Pramonės g. sankryžoje, su užsakovu UAB „Adcom“, t. y. reklamos davėju, sudarė 2014 m. gruodžio 1 d., t. y. iki Specialiojo plano patvirtinimo, sutartyje nurodytas sutarties galiojimo terminas nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2022 m. gruodžio 31 d., sutartis galiojanti, todėl šio reklaminio įrenginio ir ant jo skelbiamos išorinės reklamos panaikinimui turėtų būti taikomas Programos 19.2.2 punkto reikalavimas. Reklaminės veiklos subjektas, turintis reklaminį įrenginį, skirtą išorinei reklamai, tokį reklaminį įrenginį gali eksploatuoti tik turėdamas savivaldybės administracijos išduotą leidimą, suteikiantį teisę leidime nurodytoje vietoje skleisti reklamą. Neturėdamas tokio leidimo reklaminės veiklos subjektas, šiuo atveju pareiškėjas, negali tinkamai vykdyti su užsakovu, t. y. reklamos davėju, pasirašytos ir iki 2022 m. gruodžio 31 d. galiojančios sutarties.

10.2. Pareiškėjas žino, kad Specialiajame plane numatytas tik vienas didelis (18–50 kv. m) reklamos įrenginys, tačiau vertina, jog Šiaulių miesto išorinės vaizdinės reklamos specialiojo plano sprendinių įgyvendinimo programos 19.2.2 punkte įtvirtinta išlyga dėl reklaminio įrenginio nukėlimo tvarkos leidžia jam iki 2022 m. gruodžio 31 d. skleisti reklamą ant minėto reklaminio įrenginio.

Teisėjų kolegija


11. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Administracijos 2017 m. gegužės 11 d. rašto Nr. (11.20E)SVA-355 „Dėl paraiškos išduoti leidimą įrengti išorinę reklamą Tilžės–Kelmės gatvių sankryžoje“ teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo Administraciją atlikti veiksmus.

12. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu konstatavo, kad ginčijamas sprendimas neatitinka VAĮ 8

straipsnio, Reklamos įstatymo, Taisyklių ir Aprašo keliamų reikalavimų, todėl jį panaikino ir įpareigojo atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2017 m. balandžio 13 d. paraišką dėl leidimo įrengti išorinę reklamą Tilžės–Kelmės g. sankryžoje Šiauliuose ant privataus žemės sklypo Nr. 118 išdavimo. Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

13. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl šios bylos apeliacinėje proceso stadijoje pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas atsižvelgiant tik į apeliaciniame skunde akcentuojamus aspektus.

14. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2017 m. kovo 30 d. atsakovui pateikė dvi paraiškas: 1) išduoti leidimą įrengti išorinę reklamą Tilžės–Kelmės gatvių sankryžoje ant privataus žemės sklypo Nr. 117; ir 2) išduoti leidimą įrengti išorinę reklamą Tilžės–Kelmės gatvių sankryžoje ant privataus žemės sklypo Nr. 118 (b. l. 62–80). Į nurodytas paraiškas atsakovas 2017 m. balandžio 6 d. pateikė atsakymą Nr. S-1044 „Dėl reklamos įrenginių Tilžės–Kelmės g. sankirtoje, Šiauliuose“, kuriame nurodė, jog paraiškos išduoti leidimus dviem reklamos įrenginiams privačiame sklype Tilžės g. 75 negali būti tenkinamos (žr. nutarties 3.1 p., b. l. 124). Pareiškėjas 2017 m. balandžio 13 d. kreipėsi į atsakovą su dviem paraiškomis išduoti leidimus įrengti išorinę reklamą: 1) prašydamas išduoti leidimą įrengti išorinę reklamą Tilžės–Kelmės g. sankryžoje Šiauliuose ant privataus objekto Nr. 118 laikotarpiu nuo 2017 m. gegužės 1 d. iki 2022 m. balandžio 30 d.; ir 2) prašydamas išduoti leidimą įrengti išorinę reklamą Tilžės–Kelmės g. sankryžoje Šiauliuose ant privataus objekto Nr. 117 laikotarpiu nuo 2017 m. gegužės 1 d. iki 2022 m. balandžio 30 d. (b. l. 81–123). Atsakovas ginčijamu 2017 m. gegužės 11 d. raštu (sprendimu) Nr. (11.20E)SVA-355 atsisakė išduoti leidimą pagal pareiškėjo paraišką įrengti išorinę reklamą Tilžės–Kelmės g. sankryžoje Šiauliuose ant privataus objekto Nr. 118, nurodydamas, jog: Specialiajame plane numatytas tik vienas didelis (18–50 kv. m) reklamos įrenginys; Šiaulių miesto savivaldybės administracija 2017 m. gegužės 5 d. išdavė leidimą Nr. RLR-2496 minėtoje teritorijoje įrengti išorinę reklamą (Tilžės–Kelmės gatvių sankryžoje ant privataus žemės sklypo Nr. 117); mažiausias atstumas tarp didelių išorinės reklamos įrenginių, numatytas Specialiajame plane, yra 50 m (b. l. 28).

15. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad reikalavimus išorinės reklamos įrengimui nustato Reklamos įstatymo 12 straipsnis, taip pat ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2013 m. liepos 30 d. įsakymu Nr. 4-670 patvirtintos Išorinės reklamos įrengimo taisyklės, kurių 15–18 punktuose yra nustatyta leidimų išorinei reklamai išdavimo tvarka, o Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2013 m. spalio 10 d. įsakymu Nr. A-1222 yra patvirtintas Leidimų įrengti išorinę reklamą išdavimo tvarkos aprašas, kurio 13.2 punkte nurodyta, jog leidimo rengėjas, nustatęs, kad paraiška ir (ar) kiti dokumentai nevisiškai, neteisingai užpildyti arba juose pateikti neteisingi duomenys, arba jie neatitinka teisės aktų nustatytų reikalavimų, ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo dokumentų gavimo paraiškoje nurodytu būdu praneša apie tai pareiškėjui ir nustato 5 darbo dienų terminą trūkstamiems arba patikslintiems dokumentams pateikti, taip pat informuoja, kad terminas leidimui išduoti skaičiuojamas nuo visų tinkamai įformintų dokumentų gavimo dienos. Taisyklių 16 punkte nurodyta, kad leidimą išduodanti institucija, gavusi pareiškėjo paraišką išduoti leidimą ir kitus Taisyklių 15 punkte nurodytus dokumentus, ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo jų gavimo paraiškoje nurodytu būdu išsiunčia pareiškėjui patvirtinimą, kad paraiška gauta. Patvirtinime nurodoma: terminas, per kurį turi būti išnagrinėta paraiška; informacija apie tai, kad jeigu per nurodytą terminą leidimas neišduodamas ir nepateikiamas motyvuotas rašytinis atsisakymas jį išduoti, laikoma, kad leidimas išduotas; galimos pareiškėjo teisių gynimo priemonės, kuriomis jis galėtų pasinaudoti, jeigu kiltų jo ir leidimą išduodančios institucijos ginčų (16.1 p.); jei paraiška ir (ar) kiti dokumentai, kurių reikia leidimui išduoti, nevisiškai, neteisingai užpildyti arba juose pateikti neteisingi duomenys, arba pateikti ne visi dokumentai, kurių reikia leidimui išduoti, arba jie neatitinka teisės aktų nustatytų reikalavimų, ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo dokumentų, kurių reikia leidimui išduoti, gavimo paraiškoje nurodytu būdu praneša apie tai pareiškėjui ir nustato 5 darbo dienų terminą trūkstamiems arba patikslintiems dokumentams pateikti, taip pat informuoja, kad terminas leidimui išduoti skaičiuojamas nuo visų tinkamai įformintų dokumentų gavimo dienos (16.2 p.). Pagal Taisyklių 17 punktą pareiškėjui leidimas turi būti išduotas arba rašytinis motyvuotas atsisakymas jį išduoti pateiktas ne vėliau kaip per 20 darbo dienų nuo visų dokumentų, kurių reikia leidimui išduoti, gavimo. Jeigu pateikti ne visi, nevisiškai ar neteisingai užpildyti dokumentai arba neteisingi duomenys, terminas skaičiuojamas nuo visų arba papildytų (patikslintų)

dokumentų gavimo dienos. Leidimas išduodamas paraiškoje nurodytu būdu. Taisyklių 18 punkte nurodyta, jog jeigu per Taisyklių 17 punkte nurodytą terminą leidimus išduodanti institucija neišduoda leidimo ir nepateikia motyvuoto rašytinio atsisakymo išduoti leidimą, laikoma, kad leidimas išduotas.

16. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nurodytą teisinį reguliavimą ir įvertinusi atsakovo 2017 m. gegužės 11 d. rašto Nr. (11.20E)SVA-355 į pareiškėjo 2017 m. balandžio 13 d. paraišką turinį (b. l. 28), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog ginčijamas sprendimas neatitinka minėtų Aprašo 13.2 punkto bei Taisyklių 16.1 ir 16.2 punktų reikalavimų, kadangi šiuo atveju, jeigu pareiškėjo paraiška neatitiko teisės aktų reikalavimų, atsakovas ne vėliau kaip per penkias darbo dienas turėjo apie tai pranešti pareiškėjui ir nustatyti 5 darbo dienų terminą trūkstamiems arba patikslintiems dokumentams pateikti; išduoti leidimą arba pareiškėjui pateikti rašytinį motyvuotą atsisakymą jį išduoti. Tačiau atsakovas tokių veiksmų neatliko, pateikė formalų ir neišsamų atsakymą į pateiktą paraišką, kuriame iš esmės nurodė tik Specialiajame plane įtvirtintas nuostatas dėl reklaminių įrenginių, nesusiedamas jų su nagrinėjama situacija. Sprendime taip pat nėra pakankamai aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, teisinis reglamentavimas bei motyvai, kurių pagrindu atsisakyti išduoti leidimą, nenurodyta sprendimo apskundimo tvarka. Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus atsakovo argumentus, kad ginčijamas sprendimas turėtų būti vertinamas kaip informacinio pobūdžio raštas (žr. nutarties 10.1 p.). Šiame kontekste pažymėtina, kad pačios Administracijos direktoriaus 2013 m. spalio 10 d. įsakymu Nr. A-1222 patvirtintas Leidimų įrengti išorinę reklamą išdavimo tvarkos aprašo 13.2 punktas įtvirtina, jog leidimo rengėjas, nustatęs, jog paraiška ir (ar) kiti dokumentai nevisiškai, neteisingai užpildyti arba juose pateikti neteisingi duomenys, arba jie neatitinka teisės aktų nustatytų reikalavimų, ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo dokumentų gavimo paraiškoje nurodytu būdu praneša apie tai pareiškėjui ir nustato 5 darbo dienų terminą trūkstamiems arba patikslintiems dokumentams pateikti, taip pat informuoja, kad terminas leidimui išduoti skaičiuojamas nuo visų tinkamai įformintų dokumentų gavimo dienos. Aprašo 24 punkte nurodyta, kad jeigu per 20 darbo dienų nuo visų dokumentų, kurių reikia leidimui išduoti, gavimo leidimas neišduodamas ir nepateikiamas leidimo rengėjo ar rinkliavos atsakymas pareiškėjui, laikoma, kad leidimas išduotas. Taigi atitinkamas paraiškos įvertinimas, trūkumų identifikavimas, motyvuoto rašytinio atsisakymo išduoti leidimą pateikimas yra Administracijos tiesioginė veikla pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymą ir kitus teisės aktus, todėl ginčijamas sprendimas nevertintinas kaip informacinio pobūdžio raštas, o tai yra individualus administracinis aktas, sukeliantis pareiškėjui teisines pasekmes, kuriam, be kita ko, keliami VAĮ 8 straipsnio reikalavimai.

17. Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad VAĮ 8 straipsnio 1 dalies pažeidimai šiuo atveju negali būti vertinami tik formaliai, o visi byloje pateikti dokumentai turi būti vertinami sistemiškai (žr. nutarties 10.4 p.). Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, jog ne bet koks formalus VAĮ 8 straipsnio nuostatų pažeidimas sąlygoja individualaus administracinio sprendimo panaikinimą, o tik toks, kuris iš esmės pažeidžia kokio nors teisės subjekto teises ar įstatymo saugomus interesus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. birželio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A15-683/2005; 2006 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A2-687/2006, 2010 m. spalio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-603/2010 ir kt.). VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Ši teisės norma Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-700/2008, 2009 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-422/2009). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šiuo aspektu savo praktikoje taip pat yra išaiškinęs, kad skirtinguose teisiniuose santykiuose priimamų individualių administracinių aktų turinys gali būti skirtingas (pagal apimtį, struktūrą ir pan.). Kiekvienu konkrečiu atveju vertinant individualaus administracinio akto teisėtumą VAĮ 8 straipsnio taikymo aspektu turi būti įvertinama, kokie ir kokia apimtimi yra teisiškai reikšmingi faktai bei kokios konkrečios materialinės teisės normos asmeniui gali sudaryti atitinkamas prielaidas bei sąlygas, kad būtų sukurtos, panaikintos ar pakeistos asmens subjektinės teisės tam tikruose teisiniuose santykiuose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gegužės 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-899-438/2019).

18. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, kad VAĮ 8 straipsnio 1 dalimi iš esmės yra siekiama

užtikrinti, jog asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai. Tuo atveju, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc (esant konkrečiai situacijai) įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-336/2011).

19. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi ginčijamo sprendimo ir pareiškėjo skundo turinį, konstatuoja, kad pareiškėjas galėjo žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties, kokiomis aplinkybėmis ir kuo remiantis Administracija 2017 m. gegužės 11 d. raštu Nr. (11.20E)SVA-355 atsisakė išduoti leidimą įrengti išorinę reklamą Tilžės–Kelmės g. sankryžoje Šiauliuose ant privataus objekto Nr. 118 pagal 2017 m. balandžio 13 d. paraišką. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės keliamas dėl Šiaulių miesto išorinės vaizdinės reklamos specialiojo plano sprendinių įgyvendinimo programos 19.2.2 punkte įtvirtintos išlygos taikymo pareiškėjo pateiktos paraiškos atveju. Tuo tarpu atsakovas tiek ginčijamame sprendime, tiek 2017 m. balandžio 6 d. rašte Nr. S-1044 „Dėl reklamos įrenginių Tilžės–Kelmės g. sankirtoje, Šiauliuose“ ir teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose laikėsi pozicijos, kad leidimo įrengti reklaminį įrenginį ant privataus objekto Nr. 118 išdavimas neatitinka galiojančio Specialiojo plano nuostatų. Taigi ginčijamo 2017 m. gegužės 11 d. rašto Nr. (11.20E)SVA-355 trūkumai nebuvo esminiai, nes nesukliudė pareiškėjui suprasti atitinkamų santykių esmę ir turinį, identifikuoti savo teisių ir pareigų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį. Be to, minėto Sprendimo trūkumai nesutrukdė pareiškėjui nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į savo teisių ir teisėtų interesų gynybą. Pareiškėjo ginčijamo sprendimo panaikinti dėl jo neatitikimo VAĮ 8 straipsnio 1 dalies, Aprašo 13.2 punkto ir Taisyklių 16.1–16.2 punktų reikalavimams šiuo nagrinėjamu atveju nėra pagrindo.

20. Teisėjų kolegija, įvertinusi Specialiojo plano aiškinamojo rašto 2.2.3 skyriaus 1 punkto ir Šiaulių miesto vaizdinės reklamos specialiojo plano sprendinių įgyvendinimo programos 19.2, 19.2.2 punktų nuostatas, sutinka su atsakovo pozicija, kad Specialaus plano reikalavimai šiuo atveju turi būti taikomi be jokių išlygų, kaip speciali norma, reglamentuojanti konkrečią situaciją (žr. nutarties 10.2–10.3 p.). Programos 19.2 ir 19.2.2 punktuose įtvirtina bendro pobūdžio taisyklė, kad reklaminės veiklos subjektas, kuriam priklausantis RĮ yra įrengtas privačios nuosavybės teise ar valdytojo / naudotojo teise valdomame objekte ar ant jo Specialiajame plane nenumatytoje vietoje ar neatitinka Specialiojo plano reglamento, privalo panaikinti ant RĮ skelbiamą išorinę reklamą ne vėliau kaip per 5 darbo dienas ir panaikinti patį RĮ ne vėliau kaip per 20 darbo dienų nuo reklaminės veiklos subjekto ir reklamos davėjo iki 2015 m. kovo 26 d. pasirašytos sutarties dėl išorinės reklamos skleidimo ant nukeliamo RĮ galiojimo pabaigos. Taigi šia teisės norma buvo siekiama sureglamentuoti teisinius santykius, kai sutartis dėl išorinės reklamos skleidimo tarp reklaminės veiklos subjektų sudaryta iki Specialiojo plano patvirtinimo (2015 m. kovo 26 d.). Tačiau nors šiuo atveju sutartis tarp pareiškėjo ir UAB „Adcom“ sudaryta 2014 m. gruodžio 1 d., Specialiojo plano aiškinamojo rašto 2.2.3 skyriaus 1 punkte nurodyta, jog du išorinės vaizdinės reklamos įrenginiai ties Tilžės, Kelmės ir Pramonės g. sankryža įtraukti į probleminį arealą dėl to, kad yra per arti vienas kito (neišlaiko 50 m atstumo vienas nuo kito), taip formuodami vizualinę taršą, mažinant teritorijos estetinį vaizdą bei didinant TVR įrenginių kiekį teritorijoje. Norint išspręsti šioje vietoje susidariusią situaciją, būtina vieną iš reklamos įrenginių pašalinti ar perkelti į kitą vietą, pasibaigus leidimui eksploatuoti išorinį reklamos įrenginį, neišduoti naujo leidimo vienam iš reklamos įrenginių. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjama situacija patenka į specialaus reguliavimo sritį, todėl turėtų būti vadovaujamasi Specialiojo plano sprendiniais, o ne Programos 19.2.2 punkte įtvirtinta išlyga. Aplinkybė, kad pareiškėjas ir UAB „Adcom“ 2014 m. gruodžio 1 d. sutartyje dėl išorinės reklamos skleidimo ant nukeliamo RĮ nebuvo aptarę sutarties nutraukimo prieš terminą sąlygų, o būtent – Administracijai neišdavus leidimo nurodytoje vietoje skleisti reklamą – savaime nesudaro pagrindo nesivadovauti Specialiojo plano sprendiniais ir taikyti Programos 19.2.2 punkto nuostatas, juolab, kad sutarties šalims nedraudžiama pasiekti tarpusavio susitarimą dėl

tokios sutarties nutraukimo vienai iš sutarties šalių įrodžius, jog ji negali vykdyti sutarties dėl susiklosčiusių objektyvių aplinkybių, t. y. jog susiklostė aplinkybės, kurių viena iš šalių negalėjo kontroliuoti ir protingai numatyti sutarties sudarymo metu, ir negalėjo užkirsti kelio šių aplinkybių ar jų pasekmių atsiradimui. Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad pareiškėjo ir UAB „Adcom“ sudaryta sutartis yra privataus pobūdžio, o Specialiuoju planu tenkinami svarbūs visuomenės poreikiai (interesai). Specialiajame plane įtvirtintas reikalavimas vieną iš reklamos įrenginių Tilžės, Kelmės ir Pramonės g. sankryžoje pašalinti ar perkelti į kitą vietą, o pasibaigus leidimui eksploatuoti išorinį reklamos įrenginį – neišduoti naujo leidimo vienam iš reklamos įrenginių, buvo priimtas, be kita ko, atsižvelgus į vietos gyventojos 2014 m. liepos 18 d. ir 2014 m. gruodžio 23 d. nusiskundimus, jog RĮ yra per arti gyvenamojo namo, dėl ko prašoma juos iškelti arba atlyginti už patirtus nepatogumus. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo nagrinėjamu atveju pareiškėjo privačių interesų ribojimas yra pagrįstas aiškiai išreikštu ir konkrečiu visuomenės poreikiu, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad Programos 19.2.2 punkto išlyga, suformuojanti bendro pobūdžio taisyklę, taikytina leidimo dėl antrojo RĮ Tilžės–Kelmės g. sankryžoje Šiauliuose išdavimui.

21. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ir įvertinusi byloje surinktus įrodymus, proceso dalyvių pateiktus argumentus dėl bylos faktinių ir teisinių aplinkybių, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius. Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstas išvadas, kad ginčijamo sprendimo trūkumai yra esminiai, o reklaminio įrenginio ir ant jo skelbiamos išorinės reklamos panaikinimui turėtų būti taikomas Programos 19.2.2 punkto reikalavimas. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas atmetamas.



Atsakovo Šiaulių miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą tenkinti.Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 20 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą –

pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Šiaulių reklama“ skundą atmesti.Sprendimas neskundžiamas.


RAMUTĖ RUŠKYTĖ



Administracinė byla Nr. eA-622-822/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02864-2017-3Procesinio sprendimo kategorijos: 6.5; 6.6(S)


SPRENDIMAS

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=96b7bef0f1c011e99681cd81dcdca52c

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Baltic Orthoservice“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Baltic Orthoservice“ skundą atsakovui Valstybinei akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybai prie Sveikatos apsaugos ministerijos dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Baltic Orthoservice“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašė panaikinti Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veikalai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir Tarnyba) 2017 m. liepos 19 d. įsakymą Nr. T1-1026(1.1.) (toliau – ir Įsakymas).

2. Skunde pareiškėjas nurodė, kad UAB „Baltic Orthoservice“ yra sudariusi jungtinės veiklos sutartį su UAB „Baltic RAD“ ir pagal šią sutartį, kaip UAB „Baltic RAD“ partneris, dalyvauja teleradiologijos paslaugų viešuosiuose pirkimuose, kuriuos vykdo asmens sveikatos priežiūros įstaigos. Šiai veiklai vykdyti pareiškėjas yra gavęs radiologijos asmens sveikatos priežiūros veiklos licenciją Nr. 2619. Pareiškėjas yra įdarbinęs du radiologus ir vieną radiologijos technologą, kurie atitinka visus formalius reikalavimus ir kurie faktiškai dalyvauja vertinant ir aprašant iš asmens sveikatos priežiūros įstaigų nuotolinio ryšio priemonėmis gautus radiologinio tyrimo rezultatus. Teleradiologijos paslaugas perka asmens sveikatos priežiūros įstaigos, kurios savo pajėgomis gali atlikti radiologinį diagnostinį tyrimą, tačiau neturi gydytojų radiologų, kurie galėtų priimtinais terminais įvertinti radiologinio tyrimo rezultatus bei juos aprašyti. Atsakovo pozicija, jog asmens sveikatos priežiūros įstaigos teleradiologijos paslaugas perka siekdamos gauti antrąją nuomonę apie radiologinio tyrimo rezultatus, neatitinka tikrovės. Visose sutartyse, kurias su įvairiomis asmens sveikatos priežiūros įstaigomis sudarė UAB „Baltic RAD“, pirkimo objektas yra nuotolinio ryšio priemonėmis gautų radiologinių vaizdų įvertinimas ir aprašymas, o ne antrosios nuomonės pateikimas. Skundžiamu Įsakymu atsakovas sustabdė pareiškėjo asmens sveikatos priežiūros licencijos Nr. 2619 dalies galiojimą, sustabdant teisę teikti antrinės ambulatorinės asmens sveikatos priežiūros medicinos – radioliogijos paslaugą adresu: (duomenys neskelbtini). Papildytoje 2016 m. rugsėjo 8 d. licencijoje nurodyta, kad (duomenys neskelbtini), yra teleradiologijos paslaugai teikti reikalinga aparatūra, priklausanti pareiškėjai. Iki 2016 m. rugsėjo 8 d. pareiškėjo licencijoje buvo įrašyta, kad adresu: (duomenys neskelbtini), jis turi teisę teikti radiologijos paslaugas ir tuo remdamasis teisėtai dalyvavo teleradiologijos paslaugų teikime kartu su UAB „Baltic RAD“. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. liepos 24 d. įsakymu Nr. V-880 buvo padaryti su radiologijos paslaugų teikimu susiję pakeitimai, todėl atsakovas pradėjo reikalauti iš pareiškėjo, kad jis pateiktų su licencijos patikslinimu susijusius dokumentus, neatsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas įsakyme Nr. V-880 nurodytų tyrimų neatlieka ir neketina atlikti. Atsakovas patikslino pareiškėjo licenciją, suteikdamas teisę papildomai teikti antrinės ambulatorinės asmens sveikatos priežiūros medicinos – radiologijos (rentgenodiagnostikos, mamografijos) paslaugas adresu: (duomenys neskelbtini), ir atsisakė patikslinti licencijos dalį dėl radiologijos paslaugų teikimo adresu: (duomenys neskelbtini). Taigi po licencijos patikslinimo pareiškėjo teisė teikti radiologijos paslaugą buvo suformuluota taip: 1) išliko teisė teikti radiologijos paslaugas adresu: (duomenys neskelbtini); 2) papildomai nustatyta teisė teikti radiologijos (rentgenodiagnostikos, mamografijos) paslaugas adresu: (duomenys neskelbtini). Atsakovas 2016 m. gegužės 31 d. atliko neplaninį patikrinimą ir 2017 m. birželio 14 d. raštu įpareigojo pareiškėją pateikti dokumentus, įrodančius diagnostikos įrangos įsigijimą bei

dokumentą, įrodantį, kad pareiškėjas turi radiologine diagnostine įranga atliekamų tyrimų kabinetą. Pareiškėjas 2017 m. liepos 12 d. raštu atsakydamas į atsakovo paklausimą nurodė, jog dokumentai, susiję su turima įranga, buvo pateikti prieš metus, t. y. teikiant prašymą dėl licencijos patikslinimo, padėtis pareiškėjo įmonėje nepasikeitė, todėl nėra prasmės dar kartą teikti tos pačios įrangos sąrašą. Atsakovas ginčijamu Įsakymu sustabdė licencijos dalies galiojimą, lakoniškai nurodydamas, kad pareiškėjas nepašalino trūkumų, nurodytų 2017 m. birželio 14 d. rašte. Ginčijamame Įsakyme Tarnyba nenurodė, kas konkrečiai pasikeitė faktinėje situacijoje arba teisiniame reguliavime po 2016 m. rugsėjo 8 d. pareiškėjos licencijos patikslinimo, taip pat nenurodė individualaus administracinio akto priėmimo objektyvaus pagrindo ir konkrečių motyvų. Ginčijamame Įsakyme minimuose teisės aktuose nėra nurodyta, kad teikiant radiologijos ar teleradiologijos paslaugą diagnostinė aparatūra (t. y. įranga, kurios turėjimą adresu: (duomenys neskelbtini), reikalauja patvirtinti atsakovas) turi būti tose pačiose patalpose (tuo pačiu adresu) kaip ir tyrimų vaizdų aprašymui reikalinga aparatūra. Pareiškėja yra pateikusi informaciją, kad adresu: (duomenys neskelbtini), yra visi prietaisai reikalingi teleradiologijos paslaugai teikti, t. y. radiologijos tyrimams aprašyti. Tarnyba ignoruoja aplinkybę, jog pareiškėjas ir jo veiklos partnerė UAB „Baltic RAD“ teigia, kad nevykdo ir neketina vykdyti veiklos, kuriai reikalinga diagnostikos aparatūra, išvardinta Tarnybos 2017 m. birželio 14 d. rašte. Tarnybos reikalavimai prieštarauja telemedicinos ir teleradiologijos paslaugų teisiniam reguliavimui, be tos Tarnyba netinkamai taiko Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. liepos 24 d. įsakymus Nr. V-880 bei Nr. V-881, kurie taikomi tik radiologijos tyrimus atliekančioms asmens sveikatos priežiūros įstaigoms, o ne vertinant bei aprašant tyrimus dalyvaujančioms įstaigoms.

3. Atsakovas Tarnyba atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.4. Tarnyba atsiliepime nurodė, kad įstaigos asmens sveikatos priežiūros licencija Nr. 2619 UAB „Baltic orthoservice“

buvo išduota 2003 m. rugpjūčio 12 d. ir po paskutinio licencijos patikslinimo 2016 m. rugsėjo 8 d. be kitų licencijuojamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų pareiškėja turėjo teisę teikti antrinės ambulatorinės asmens sveikatos priežiūros – radiologijos paslaugą adresu: (duomenys neskelbtini), ir antrinės ambulatorinės asmens sveikatos priežiūros – radiologijos (rentgenodiagnostikos, mamografijos) paslaugą adresu: (duomenys neskelbtini). Licencijos išdavimo metu atskirų reikalavimų radiologijos paslaugai (ją teikiantiems specialistams, medicinos priemonėms (prietaisams), patalpoms ir kt.) nebuvo, todėl pritaikyti bendrieji reikalavimai. 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. liepos 24 d. įsakymu Nr. V-881 patvirtintas Radiologinių ambulatorinių asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo reikalavimų aprašas (toliau – ir Radiologijos aprašas). Radiologijos apraše nurodyta, kad visi apraše išdėstyti reikalavimai taikomi asmens sveikatos priežiūros įstaigoms, teikiančioms antrinės ambulatorinės asmens sveikatos priežiūros – radiologijos paslaugą. Lietuvos Respublikos sveikatos apaugos ministro 2012 m. spalio 19 d. įsakymu Nr. V-944 patvirtintas Teleradiologijos paslaugų teikimo ir jų išlaidų apmokėjimo Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšomis tvarkos aprašas (toliau – ir Teleradiologijos aprašas), kurio 2 punktas nustato, kad teleradiologija yra radiologijos dalis. Ši nuostata suponuoja, kad teleradiologija nėra išskirta kaip atskira licencijuojama asmens sveikatos priežiūros paslauga licencijuojamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų sąrašuose, todėl asmens sveikatos priežiūros įstaiga, ketinanti teikti teleradiologijos paslaugas, privalo turėti jai išduotą įstaigos asmens sveikatos priežiūros licenciją, suteikiančią teisę teikti antrinės ambulatorinės asmens sveikatos priežiūros – radiologijos paslaugą ir privalo atitikti visus reikalavimus, keliamus radiologijos paslaugą teikiančiai asmens sveikatos priežiūros įstaigai. Tą įtvirtina ir Teleradiologijos aprašo 6 punktas, nustatantis, kad radiologinius tyrimus atliekanti asmens sveikatos priežiūros įstaiga ir juos vertinanti asmens sveikatos priežiūros įstaiga turi turėti galiojančią licenciją verstis asmens sveikatos priežiūros veikla ir teikti radiologijos ambulatorines sveikatos priežiūros paslaugas. Asmens sveikatos priežiūros įstaiga teikti teleradiologijos paslaugos neteikdama radiologijos paslaugos negali. Radiologinių tyrimų atlikimas, vaizdų vertinimas, gydytojo radiologo konsultacija – veiksmai, sudarantys radiologijos paslaugą – turi būti atliekami konkrečiu licencijoje nurodytu adresu. Jeigu asmens sveikatos priežiūros įstaigai išduotoje licencijoje yra keli veiklos adresai, kuriuose teikiama radiologijos paslauga – kiekviename iš jų asmens sveikatos priežiūros įstaiga privalo atitikti visus radiologijos paslaugos teikimui keliamus reikalavimus. Pareiškėjas skunde vertina keletą iš konteksto paimtų Teleradiologijos aprašo nuostatų, neatsižvelgdamas į radiologijos paslaugos ir bendrą asmens sveikatos priežiūros paslaugų licencijavimo reglamentavimą, todėl daro teisiškai nepagrįstą išvadą, kad teleradiologijos paslaugą teikianti asmens sveikatos priežiūros įstaiga neprivalo turėti radiologijos diagnostikos įrangos tuo pačiu adresu, kur yra ir gautų tyrimų vaizdų aprašymui reikalinga įranga. Pareiškėjas teikdamas dokumentus nurodė, kad adresu: (duomenys neskelbtini), bus teikiamos visos radiologijos

(rentgenodiagnostikos, mamografijos) paslaugos, išskyrus tyrimų atlikimą, ir dokumentų apie turimas medicinos priemones (prietaisus) bei patalpas radiologijos paslaugoms teikti nepateikė (buvo pateiktas sąrašas prietaisų, skirtų teleradiologijos paslaugai teikti). Atsižvelgdama į tai, Tarnyba patikslino pareiškėjo licenciją ir suteikė teisę adresu: (duomenys neskelbtini), teikti radiologijos (rentgenodiagnostikos, mamografijos) paslaugą ir atsisakė tikslinti licenciją adresu: (duomenys neskelbtini), paliekant licencijoje įrašą, kad šiuo adresu yra suteikta teisė teikti radiologijos paslaugą, nenurodant konkrečių prašomų tyrimų. Per laikotarpį nuo licencijos patikslinimo (2016 m. rugsėjo 8 d.) iki Tarnybos atlikto neplaninio tikrinimo (2017 m. gegužės 31 d.) pareiškėjas nepateikė dokumentų apie turimas medicinines priemones (prietaisus) bei reikiamas patalpas radiologijos paslaugoms teikti adresu: (duomenys neskelbtini). Pareiškėjui teisės aktų nustatyta tvarka nesikreipus dėl licencijos patikslinimo, 2017 m. gegužės 31 d. buvo atliktas neplaninis patikrinimas adresu: (duomenys neskelbtini), nustatyti pažeidimai, susiję su medicinos priemonių (prietaisų) bei reikiamų patalpų radiologijos paslaugai teikti neturėjimu, o pareiškėjui nepašalinus trūkumų buvo priimtas ginčijamas Įsakymas. Tarnyba sprendimą stabdyti pareiškėjo licencijos dalies galiojimą priėmė vadovaudamasi atlikto neplaninio tikrinimo išvadomis ir teisės aktų nuostatomis.

II.

5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 3 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.6. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad:6.1. Tarnyba 2003 m. rugpjūčio 12 d. pareiškėjui išdavė įstaigos asmens sveikatos priežiūros licenciją Nr. 2619, kuria

suteikta teisė vertis sveikatos priežiūros veikla ir nuo 2013 m. liepos 29 d. adresu: (duomenys neskelbtini), teikti antrinės ambulatorinės asmens sveikatos priežiūros medicinos (neurologijos, fizinės medicinos ir reabilitacijos, ortopedijos ir traumatologijos, radiologijos) paslaugas.

6.2. Radiacinės saugos centras 2015 m. birželio 10 d. išdavė pareiškėjui licenciją Nr. 2157 verstis veikla su jonizuojančios spinduliuotės šaltiniais. Licencijos Nr. 2157 priede, pakeistame 2015 m. gegužės 18 d., specialistams suteikta teisė dirbti su pramoniniu kompiuteriniu tomografu Nikon XT H 225, Nr. JN2723, pagamintu 2015 m., rentgeno vamzdžio modelis X-RAY tube, Nr. 16-02-0348 bei rentgeno analizatoriumi Niton XL3t 900 Gold, Nr. 93381, pagamintu 2014 m., rentgeno vamzdžio modelis Micro X-ray, Nr. S003181, adresu: (duomenys neskelbtini).

6.3. Tarnybos direktorius 2016 m. rugsėjo 8 d. įsakymu Nr. T1-1533(1.1.) patikslino pareiškėjo asmens sveikatos priežiūros licenciją Nr. 2619 ir suteikė teisę papildomai teikti antrinės ambulatorinės asmens sveikatos priežiūros medicinos – radiologijos (rentgenodiagnostikos, mamografijos) paslaugas adresu: (duomenys neskelbtini), bei atsisakė patikslinti licenciją Nr. 2619 dėl antrinės ambulatorinės asmens sveikatos priežiūros medicinos – radiologijos paslaugos įrašo keitimo adresu: (duomenys neskelbtini).

6.4. Tarnyba 2017 m. birželio 14 d. raštu Nr. D2-3818-(7.5.) įpareigojo pareiškėją iki 2017 m. liepos 14 d. pateikti papildomus dokumentus bei pateikti prašymą tikslinti įstaigos asmens sveikatos priežiūros licenciją veiklos adresu: (duomenys neskelbtini).

6.5. UAB „Baltic orthoservice“ 2017 m. liepos 12 d. raštu Nr. 17-114 pateikė papildomus dokumentus ir paaiškinimus, nurodė, jog paraišką dėl radiologijos veiklos licencijos patikslinimo įstaigos asmens sveikatos priežiūros veiklos adresu: (duomenys neskelbtini), bei reikiamus dokumentus pateikė 2016 m. balandžio 28 d., papildomus dokumentus pateikė 2016 m. rugpjūčio 11 d. Paaiškino, kad Tarnyba dalį licencijos patikslino, kitą dalį, veiklos adresu: (duomenys neskelbtini), patikslinti atsisakė, tačiau licencijos galiojimo nesustabdė, todėl toks Tarnybos sprendimas pareiškėją tenkina, kadangi netrukdo dalį veiklos vykdyti adresu: (duomenys neskelbtini), todėl pakartotinai asmens sveikatos priežiūros įstaigos licencijos netikslins.

6.6. UAB „Baltic orthoservice“ 2017 m. rugpjūčio 11 d. raštu Nr. 16-121 Tarnybai pateikė papildomus dokumentus ir paaiškinimus, nurodė, kad jos turimos patalpos atitinka Radiologijos aprašo 4 punktą, tai patvirtina Visuomenės sveikatos centro išduotas leidimas – higienos pasas. Kartu su šiuo raštu pareiškėjas pateikė asmens sveikatos priežiūros specialistų profesinių kvalifikacijų sąrašą, radiologijos technologės aukštesniojo mokslo diplomo kopiją, specializacijos pažymėjimo kopiją, teikiamų / numatomų teikti asmens sveikatos priežiūros paslaugų sąrašą, kuriame nurodyta, jog veiklos adresu: (duomenys neskelbtini), bus teikiamos radiologinių tyrimų (rengenodiagnostikos, mamografijos) vertinimo paslaugos, išskyrus tyrimų atlikimą, medicinos prietaisų, esančių adresu: (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini), sąrašą,

licencijų verstis veikla su jonizuojančios spinduliuotės šaltiniais kopijas.6.7. Tarnyba 2017 m. liepos 19 d. Įsakymu Nr. T1-1026(1.1) sustabdė pareiškėjo asmens sveikatos priežiūros licencijos

Nr. 2619 dalies galiojimą iki 2017 m. spalio 20 d., sustabdant teisę teikti antrinės ambulatorinės asmens sveikatos priežiūros medicinos – radiologijos paslaugą, veiklos adresu: (duomenys neskelbtini). Ginčijamas įsakymas priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 5 straipsnio 2 dalimi, 11 dalies 2 punktu, 13 ir 16 dalimis, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2007 m. kovo 2 d. įsakymu Nr. V-156 patvirtintų Asmens sveikatos priežiūros įstaigų licencijavimo taisyklių (toliau – ir Licencijavimo taisyklės) 43, 46, 54, 55, 70 punktais, 44.2 punktu bei atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas iki 2017 m. liepos 14 d. nepašalino trūkumų, nurodytų Tarnybos 2017 m. birželio 14 d. rašte Nr. D2-3818-(7.5), ir nepateikė informacijos apie medicinos priemones (prietaisus) bei apie patalpą antrinės ambulatorinės asmens sveikatos priežiūros medicinos – radiologijos paslaugai teikti adresu: (duomenys neskelbtini), kaip tai nustatyta Radiologijos aprašo 4.2 ir 8 punktų reikalavimuose.

7. Vertindamas byloje nustatytas aplinkybes pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog pagal Teleradiologijos aprašo 2 punktą teleradiologijos paslauga yra radiologijos paslaugos dalis ir šiai paslaugai teikti asmens sveikatos priežiūros įstaiga ir juos vertinanti asmens sveikatos priežiūros įstaiga turi turėti galiojančią licenciją ir teikti radiologijos ambulatorines asmens sveikatos priežiūros paslaugas. 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojus Radiologijos aprašui bei Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministrui 2015 m. liepos 24 d. įsakymu Nr. V-880 pakeitus Licencijuojamų ambulatorinių asmens sveikatos priežiūros paslaugų sąrašą, pareiškėjas, kaip asmens sveikatos priežiūros įstaiga, teikianti radiologijos paslaugą, privalėjo iki 2016 m. balandžio 3 0d. kreiptis į Tarnybą su prašymu patikslinti licenciją. Byloje nustatyta (iš šalių paaiškinimų), jog pareiškėjas su 2016 m. balandžio 27 d. paraiška patikslinti asmens sveikatos priežiūros licenciją kreipėsi į Tarnybą, prašydamas patikslinti licenciją veiklos adresu: (duomenys neskelbtini), nurodant, kad jis teikia radiologijos (rentegenodiagnostikos ir momografijos) paslaugas ir papildyti licenciją adresu: (duomenys neskelbtini), suteikiant teisę teikti radiologijos (rentegenodiagnostikos ir mamografijos) paslaugas. Tarnyba, įvertinusi pateiktus dokumentus, ir nustačiusi trūkumus, nurodė iki 2016 m. rugpjūčio 12 d. trūkumus pašalinti. Pareiškėjas pašalino trūkumus, kurie buvo nurodyti adresu: (duomenys neskelbtini), tačiau nepateikė dokumentų apie turimas medicinos priemones (prietaisus), taip pat patalpas radiologijos paslaugoms teikti adresu: (duomenys neskelbtini). Atsižvelgdamas į tai, Tarnybos direktorius 2016 m. rugsėjo 8 d. įsakymu Nr. T1-1533(1.1.) patikslino įstaigos asmens sveikatos priežiūros licenciją Nr. 2619 ir suteikė teisę papildomai teikti antrinės ambulatorinės asmens sveikatos priežiūros medicinos – radiologijos (rengenodiagnostikos, mamografijos) paslaugas adresu: (duomenys neskelbtini), tačiau atsisakė patikslinti licenciją Nr. 2619 dėl antrinės ambulatorinės asmens sveikatos priežiūros medicinos – radiologijos paslaugos įrašo keitimo adresu: (duomenys neskelbtini). Per laikotarpį nuo licencijos patikslinimo pareiškėjui daugybę kartų buvo priminta apie pareigą kreiptis dėl licencijos patikslinimo, tačiau pareiškėjas Tarnybai nepateikė reikalaujamų dokumentų, patvirtinančių, jog adresu: (duomenys neskelbtini), kur teikiamos radiologijos paslaugos, yra Radiologijos aprašo reikalavimus atitinkančios medicinos priemonės (prietaisai) bei reikiamos patalpos radiologijos paslaugoms teikti.

8. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes teismas konstatavo, kad Tarnyba teisėtai ir pagrįstai pagal jai suteiktą kompetenciją priėmė ginčijamą Įsakymą, kuriuo sustabdė pareiškėjo asmens sveikatos priežiūros licencijos Nr. 2619 dalies galiojimą. Pareiškėjo argumentai, kad jis neatlieka tiriamųjų ir gydomųjų veiksmų, o šiuos veiksmus atlieka teleradiologijos paslaugą perkančios (gaunančios) asmens sveikatos priežiūros įstaigos, todėl asmens sveikatos priežiūros įstaigos, kurios teikia teleradiologijos paslaugas nepatenka į įstaigų, kurioms taikomas radiologijos aprašas, arba bent jau tie reikalavimai, kurie susiję su radiologinių tyrimų atlikimu ir jiems reikalinga įranga, pirmosios instancijos teismas atmetė kaip nepagrįstus, kadangi asmens sveikatos priežiūros įstaiga teikti teleradiologijos paslaugos neteikdama radiologijos paslaugos negali. Radiologinių tyrimų atlikimas, vaizdų vertinimas, gydytojo radiologo konsultacija – veiksmai, sudarantys radiologijos paslaugą – turi būti atliekami konkrečiu licencijoje nurodytu adresu. Jeigu asmens sveikatos priežiūros įstaigai išduotoje licencijoje yra keli veiklos adresai, kuriuose teikiama radiologijos paslauga – kiekviename iš jų asmens sveikatos priežiūros įstaiga privalo atitikti visus radiologijos paslaugos teikimui keliamus reikalavimus.

9. Įvertinęs ginčijamo Tarnybos Įsakymo turinį, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad jis yra teisėtas ir pagrįstas, atitinka tokio pobūdžio administraciniams aktams Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje keliamus reikalavimus, todėl nėra pagrindo jį naikinti.

III.

10. Pareiškėjas UAB „Baltic Orthoservice“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti. Pareiškėjas taip pat prašo ištirti Radiologijos aprašo teisėtumą ta apimtimi, kiek šio aprašo reikalavimai taikomi teleradiologijos (radiologinių vaizdų aprašymo) paslaugas teikiančioms asmens sveikatos priežiūros įstaigoms.

11. Apeliaciniame skunde pareiškėjas pakartotinai dėsto aplinkybes, nurodytas skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodo, kad:

11.1. Pirmosios instancijos teismas teisinį reguliavimą interpretuoja per plačiai, nes jokiame teisės akte nėra nustatyta, kad asmens sveikatos priežiūros įstaiga, turinti radiologijos diagnostikos įrangą vienu adresu, o radiologinių vaizdų aprašymo įrangą kitu adresu, negali teikti radiologijos paslaugos. Taip pat nėra nurodyta, kad radiologijos diagnostikos ir

vaizdų aprašymo įranga privalo būti tose pačiose patalpose, nes tam egzistuoja teleradiologijos paslauga. Pareiškėjas teleradiologijos paslaugas teikė tik licencijoje nurodytu adresu, todėl nepažeidė teisės aktų reikalavimų. Atsakovo bandymas riboti teleradiologijos paslaugų teikimą yra pagrįstas dirbtinių biurokratinių kliūčių sudarymu ir prieštarauja pačiai paslaugos esmei.

11.2. Nesuprantamas pirmosios instancijos teismo teiginys, kad asmens sveikatos priežiūros įstaiga negali teikti teleradiologijos paslaugų neteikdama radiologijos (diagnostikos) paslaugos. Toks reguliavimas nėra nustatytas jokiuose teisės aktuose. Pagal Radiologijos aprašo 2 punktą būtų teisinga teigti, kad teikdama radiologinių vaizdų aprašymo paslaugą įstaiga dalyvauja radiologijos paslaugos, kaip visumos, teikime, tačiau tai nedraudžia radiologijos diagnostikos įrangą ir radiologinių vaizdų aprašymo įrangą turėti skirtingais adresais.

11.3. Pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino faktines bylos aplinkybes, kadangi ir po 2016 m. rugsėjo 8 d. Tarnyba pareiškėjui leido teikti radiologijos paslaugas adresu: (duomenys neskelbtini). Tarnybos 2016 m. rugsėjo 8 d. įsakymo dalį, kuria buvo atsisakyta patikslinti licenciją minėtu adresu, pareiškėjas suprato tik kaip atsisakymą įrašyti radiologijos diagnostikos sritį. Tokį Tarnybos sprendimą pareiškėjas logiškai siejo su aplinkybe, kad aptariamu adresu yra tik radiologijos vaizdų aprašymo įranga. Po 2016 m. rugsėjo 8 d. pareiškėjo veikloje neįvyko jokių faktinių pokyčių, kurie galėtų daryti įtaką radiologijos paslaugų teikimui, taip pat nėra pasikeitimų šios veiklos teisiniame reguliavime, todėl Tarnyba neturėjo pagrindo pakeisti savo sprendimą dėl pareiškėjo licencijos galiojimo.

11.4. Jeigu Tarnybos ir pirmosios instancijos teismo pateikiama Radiologijos aprašo interpretacija būtų laikoma teisinga ir pagrįsta, būtų pagrindas konstatuoti, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministras, be teleradiologijos paslaugas reglamentuojančiuose teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų, nepagrįstai nustatė papildomus reikalavimus teleradiologijos paslaugas teikiančioms asmens sveikatos priežiūros įstaigoms. Tai leidžia plačiau aiškinti Radiologijos aprašo normas, praplečiant jo veikimo ribas radiologinių tyrimų neatliekančiai, o tik juos vertinančiai įstaigai. Toks teisinis reguliavimas pažeidžia Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio (sąžiningos konkurencijos laisvė) nuostatas, Viešojo administravimo įstatyme įtvirtintą proporcingumo principą, taip pat Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo doktrinoje įtvirtintus teisėtumo ir teisinio apibrėžtumo principus.

12. Atsakovas Tarnyba atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.13. Atsiliepime Tarnyba dėsto argumentus, analogiškus nurodytiems pirmosios instancijos teismui teiktame atsiliepime

į pareiškėjo skundą, papildomai pažymi, jog:13.1. Prievolė turėti atitinkamas medicinos priemones (prietaisus) kyla iš reikalavimo pačiai asmens sveikatos

priežiūros įstaigai privalomai turėti licenciją, t. y. nepriklausomai nuo to, ar ji turi licenciją, suteikiančią teisę teikti radiologijos, ar licenciją, suteikiančią teisę teikti kompiuterinės tomografijos, ar licenciją, suteikiančią teisę teikti magnetinio rezonanso tomografijos, ar visas jas tris kartu (tuo metu radiologija, kompiuterinė tomografija ir magnetinio rezonanso tomografija buvo atskiros licencijuojamos asmens sveikatos priežiūros paslaugos), įstaiga turi turėti atitinkamas medicinos priemones (prietaisus) atitinkamai paslaugai ar paslaugoms teikti. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. balandžio 10 įsakymu Nr. V-483 buvo pakeistas Teleradiologijos aprašas, patikslinant jo 6 ir 12 punktus, bet iš esmės nekeičiant teisinio reguliavimo, tik patikslinant ir šiuos punktus suderinant su tuo metu rengiamo Radiologijos aprašo nuostatomis. Taigi tiek skundžiamo Įsakymo priėmimo metu, tiek dabar, tik asmens sveikatos priežiūros įstaiga, teikianti radiologijos paslaugą (turinti reikiamus specialistus, medicinos priemones (prietaisus), patalpas ir kt. šiai paslaugai teikti) ir pati atliekanti radiologinius tyrimus, turėjo ir turi teisę teikti teleradiologijos paslaugas kitai asmens sveikatos priežiūros įstaigai ir vertinti bei aprašinėti pastarosios atliktų radiologinių tyrimų vaizdus. Teleradiologijos aprašas yra

specialusis teisės aktas Telemedicinos aprašo atžvilgiu, tačiau abu aprašai įtvirtina labai aiškią nuostatą, kad konsultuojančioji asmens sveikatos priežiūros įstaiga privalo turėti licenciją teikti atitinkamą ambulatorinę asmens sveikatos priežiūros (Teleradiologijos aprašo atveju – radiologijos) paslaugą. Reikalavimas, kad radiologinių tyrimų atlikimas, vaizdų vertinimas, gydytojo radiologo konsultacija – veiksmai, sudarantys radiologijos paslaugą – turi būti atliekami konkrečiu licencijoje nurodytu vienu veiklos adresu, yra sisteminio asmens sveikatos priežiūrą, radiologijos ir teleradiologijos paslaugų teikimą reglamentuojančių teisės aktų aiškinimo rezultatas. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pripažįsta, jog adresu: (duomenys neskelbtini), radiologinių tyrimų neatlieka, o atsižvelgiant į skundžiamo Įsakymo priėmimo metu galiojusio Radiologijos aprašo 2.1 papunkčio nuostatas, radiologijos ambulatorinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos – pagal gydytojo radiologo profesinę kvalifikaciją teikiamos asmens sveikatos priežiūros paslaugos, kurių metu radiologine diagnostine įranga pacientui atliekami tiriamieji ir (ar) gydomieji veiksmai, todėl tai tik dar kartą įrodo, kad Tarnyba skundžiamą Įsakymą priėmė pagrįstai.

13.2. Pareiškėjas klaidina teismą teigdamas, jog atsakovas ir po 2016 m. rugsėjo 8 d. leido pareiškėjui teikti radiologijos paslaugas adresu: (duomenys neskelbtini). Licencijos turėtojui kreipiantis dėl licencijos patikslinimo ir nustačius trūkumus, Tarnyba turi teisės aktų jai suteiktus įgaliojimus atsisakyti patikslinti licenciją dėl paslaugų, dėl kurių yra nustatyti trūkumai. Licencijos ar jos dalies galiojimo sustabdymas yra atskira procedūra, pradedama vykdyti arba asmens sveikatos priežiūros įstaigos arba Tarnybos iniciatyva, kai yra nustatoma, kad įstaiga pažeidžia Lietuvos Respublikos įstatymų, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų ir sveikatos apsaugos ministro įsakymų, reglamentuojančių asmens sveikatos priežiūros įstaigų veiklą, nustatytus civilinės atsakomybės draudimo, higienos, medicinos priemonių (prietaisų), personalo, patalpų ir teisinės formos reikalavimus ir per nustatytą terminą nepašalina nurodytų trūkumų. Per laikotarpį nuo licencijos patikslinimo (2016 m. rugsėjo 8 d.) iki Tarnybos atlikto neplaninio tikrinimo pareiškėjui buvo priminta apie pareigą kreiptis dėl licencijos patikslinimo adresu: (duomenys neskelbtini), tačiau pareiškėjas trūkumų šalinimo laikotarpiu nepateikė nurodytų dokumentų nei apie turimas medicinos priemones (prietaisus), nei apie reikiamas patalpas radiologijos paslaugoms minėtu adresu teikti. Pareiškėjui teisės aktų nustatyta tvarka nesikreipus dėl licencijos patikslinimo, 2017 m. gegužės 31 d. buvo atliktas neplaninis jo teikiamų radiologijos paslaugų tikrinimas, adresu: (duomenys neskelbtini), o nustačius pažeidimus, susijusius su medicinos priemonių (prietaisų) bei reikiamų patalpų radiologijos paslaugai teikti neturėjimu, bei pareiškėjui nustatytu terminu šių trūkumų nepašalinus, buvo priimtas skundžiamas Įsakymas.

13.3. Nagrinėjamu atveju, Konkurencijos tarnyba pripažįsta, kad galiojantis teisinis reglamentavimas pareiškėjui numato prievolę turėti radiologijos paslaugai teikti reikalingą licenciją, o iš to išplaukia ir pareiga atitikti šiai paslaugai teikti nustatytus reikalavimus. Be to, Konkurencijos taryba nekonstatavo galiojančio teisinio reguliavimo prieštaravimo Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsniui. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija, reaguodama į Konkurencijos tarybos nurodymą peržiūrėti esamą situaciją ir nedelsiant informuoti Konkurencijos tarybą, 2017 m. spalio 13 d. rašte Nr. (1.1.20-422)-10-3302), pateikusi galiojančio teisinio reglamentavimo nuostatas bei esamą situaciją apie asmens sveikatos priežiūros įstaigas, teikiančias radiologijos ir teleradiologijos paslaugas, nurodė, kad Sveikatos apsaugos ministerija turi jai įstatymų suteiktą prerogatyvą nustatyti sveikatos priežiūros tinkamumo ir priimtinumo reikalavimus ir siekdama užtikrinti, kad bet kuriam pacientui bet kurioje asmens sveikatos priežiūros įstaigoje būtų suteikta vienodos kokybės ir apimties asmens sveikatos priežiūros paslauga, nustatė asmens sveikatos priežiūros paslaugos, kurią teikiant naudojamos teleradiologijos priemonės, teikimo reikalavimus (turėti licenciją, suteikiančią teisęs veiklos adresu (adresais) teikti atitinkamą radiologijos asmens sveikatos priežiūros paslaugą, dėl kurios konsultuojamasi, paslaugos teikime dalyvaujančius specialistus ir jų kompetenciją, paslaugos teikimo tvarką ir kt.).

13.4. Prieštaravimo tarp Radiologijos aprašo ir Teleradiologijos aprašo nėra, o pareiškėjo apeliaciniame skunde įvardytas prieštaringas reguliavimas yra tik jo subjektyvus aiškinimas bei vertinimas. Prašydamas ištirti Radiologijos aprašo teisėtumą pareiškėjas siekia sukelti abejones dėl aptariamo teisinio reglamentavimo neaiškumo ir taikymo netinkamumo, pateikdamas subjektyvų ir jam palankų situacijos vertinimą, šis pareiškėjo prašymas yra nemotyvuotas ir neatitinka tokio prašymo turinio reikalavimų, todėl neturėtų būti vertinamas kaip pakankamai objektyviai pagrįstas dokumentas, kuriuo remdamasis Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pripažintų Radiologijos aprašo prieštaravimą atitinkamoms įstatymų normoms bei teisės principams.

IV.

14. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. liepos 12 d. nutartimi atnaujino bylos nagrinėjimą ir siekdamas atsakyti į nagrinėjamoje byloje iškilusį teisės aiškinimo klausimą, susijusį su Radiologijos aprašo teisine interpretacija, ar asmens sveikatos priežiūros įstaiga, turinti radiologijos diagnostikos įrangą vienu adresu, o radiologinių vaizdų aprašymo įrangą kitu adresu, negali teikti radiologijos paslaugos, taip pat ar radiologijos diagnostikos ir vaizdų aprašymo įranga privalo būti tose pačiose patalpose, turint omenyje teleradiologijos paslaugų prioritetus bei ar asmens sveikatos priežiūros įstaiga negali teikti teleradiologijos paslaugų, neteikdama radiologijos (diagnostikos) paslaugų, pasiūlė proceso šalims pateikti savo poziciją nurodytais klausimais.

15. Atsakovas 2019 m. rugpjūčio 19 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė paaiškinimus, kuriuose nurodė:

15.1. Lietuvos Respublikos sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 5 straipsnio 1 dalis nustato, jog asmens sveikatos priežiūros paslaugos gali būti teikiamos asmens sveikatos priežiūros įstaigos turimais licencijoje nurodytais konkrečiais adresais, išskyrus atvejus, kai kitaip nustato sveikatos apsaugos ministro įsakymai. Išimtiniai atvejai ne gali būti suprantami kitaip, kaip tik aiškiai reglamentuoti sveikatos apsaugos ministro įsakymuose. Tarnyba vertina, ar juridinis asmuo kiekvienu konkrečiu veiklos adresu (-ais) atitinka tam tikrai asmens sveikatos priežiūros paslaugai keliamus higienos, personalo medicinos priemonių (prietaisų) ir kitus reikalavimus, ir tik jei juos atitinka, konkrečius veiklos adresus įrašo į išduodamą licenciją. Taip užtikrinama, kad reikiamos profesinės kvalifikacijos specialistai, konkrečiose higienos reikalavimus atitinkančiose patalpose su atitinkama medicinos įranga konkrečiu adresu (-ais) gali teikti saugias ir kokybiškas asmens sveikatos priežiūros paslaugas. Tokia yra viso asmens sveikatos priežiūros paslaugų licencijavimo prasmė ir esmė, todėl niekaip negali būti situacijos, kad asmens sveikatos priežiūros įstaiga (jos sveikatos priežiūros specialistai) paslaugas teiktų vienu licencijoje nurodytu adresu, o pagal paslaugos teikimą reglamentuojančiuose teisės akte nurodyta medicinos įranga būtų kitu veiklos adresu.

15.2. Teleradiologijos apraše nėra jokių nuostatų, kurios darytų išimtis iš nurodyto asmens sveikatos priežiūros paslaugų licencijavimo reglamentavimo. Jame nebuvo ir nėra nustatyta galimybė, kad asmens sveikatos priežiūros įstaigos (toliau – ir ASPĮ) radiologijos diagnostikos įrangą gali turėti vienu licencijoje nurodytu adresu, o vaizdų aprašymą aprašymo įrangą kitu. Taigi asmens sveikatos priežiūros įstaiga, ketinanti teikti teleradiolgijos paslaugas, privalėjo turėti jai išduotą licenciją, suteikiančią teisę teikti antrinės ambulatorinės asmens sveikatos priežiūros – radiologijos paslaugą, ir atitikti visus reikalavimus, keliamus radiologijos paslaugą teikiančiai asmens sveikatos priežiūros įstaigai (turėti reikiamus asmens sveikatos priežiūros specialistus, medicinos priemones (prietaisus), atitikti higienos normų ir kt. reikalavimus). Tą įtvirtino ir ginčijamo įsakymo priėmimo metu galiojusio Teleradiologijos aprašo 6 punktas, numatantis, kad radiologinius tyrimus atliekanti asmens sveikatos priežiūros įstaiga ir juos vertinanti įstaiga turi turėti galiojančią licenciją verstis asmens sveikatos priežiūros veikla ir teikti radiologijos ambulatorines asmens sveikatos priežiūros paslaugas (rentgenodiagnostikos ir (ar) mamografijos, ir (ar) kompiuterinės tomografijos, ir (ar) magnetinio rezonanso tomografijos).

15.3. Nuo 2017 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusi Teleradiologijos aprašo redakcija pakeitė kai kurias nuostatas, reglamentuojančias teleradiologijos paslaugos teikimą: vietoj termino „teleradiologijos paslaugos“ vartojamas terminas „asmens sveikatos priežiūros paslaugos, kurias teikiant naudojamos teleradiologijos priemonės“, nustatyti konkretūs atvejai, kuomet galima pasinaudoti teleradiologijos priemonėmis, taip pat įtvirtinta nuostata, kad tiek konsultuojamoji, tiek konsultuojančioji asmens sveikatos priežiūros įstaiga privalo turėti licenciją, suteikiančią teisę veiklos adresu (adresais) teikti atitinkamą radiologijos asmens sveikatos priežiūros paslaugą (rentgenodiagnostikos ir (ar) mamografijos, ir (ar) kompiuterinės tomografijos, ir (ar) magnetinio rezonanso tomografijos), dėl kurios konsultuojamasi). Taigi naujoji Teleradiologijos aprašo redakcija tik dar tiksliau įvardijo ir iki tol sistemiškai taikytus reikalavimus, kad: teleradiologija nėra atskira asmens sveikatos priežiūros paslauga ir, kad teleradiologijos priemonėmis besinaudojanti įstaiga konkrečiu veiklos adresu, nurodytu licencijoje, privalo teikti radiologijos paslaugą, t. y. būtent šioje vietoje turėti šiai paslaugai reikiamas patalpas, leidimą–higienos pasą, medicinos priemones (prietaisus), specialistus, licenciją veiklai su jonizuojančiosios spinduliuotės šaltiniais.

15.4. Konkurencijos taryba, paprašyta ištirti, ar Radiologijos aprašas ir naujos redakcijos Teleradiologijos aprašas neprieštarauja Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsniui, 2017 m. rugsėjo 29 d. rašte Nr. (2.16-35)6V-2352 „Dėl galimo konkurencijos ribojimo“ nurodė, kad „Remiantis esamu reguliavimu, tiek konsultaciją teikianti, tiek

konsultuojamoji ASPĮ privalo turėti licenciją, suteikiančią teisę veiklos adresu teikti atitinkamą radiologijos asmens sveikatos priežiūros paslaugą <…>, dėl kurios konsultuojamasi. Atitinkamai, radiologinius tyrimus atliekanti ASPĮ ir juos vertinanti ASPĮ privalo turėti skaitmeninę radiologinę ar skaitmenizuotą rentgenologinę įrangą“. Konkurencijos tarnyba konstatavo, kad „nustatytas reikalavimas vaizdų vertinimo paslaugos teikimui turėti atitinkamą radiologinių paslaugų licenciją laikytinas pertekliniu ir apsunkinančiu įmonių veikimo galimybes“. Taigi minėtame rašte nėra konstatuotas galiojančio teisinio reguliavimo prieštaravimas Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsniui, o teisės aktai pareiškėjui numato prievolę turėti radiologijos paslaugos teikimui reikalingą licenciją ir atitikti šios paslaugos teikimui nustatytus reikalavimus. Atsakovo nuomone, ūkinės laisvės siekis, geresnių sąlygų verslui sudarymas, didesnis asmens sveikatos priežiūros paslaugas teikiančių įstaigų skaičius nėra priežastys, dėl kurių galima atsisakyti maksimalių reikalavimų, skirtų asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybei užtikrinti.

16. Pareiškėjas 2019 m. rugsėjo 11 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė papildomus dokumentus (2017 m. kovo 3 d. memorandumą dėl radiologijos paslaugų teisinio reglamentavimo; Lietuvos Respublikos Konkurencijos tarnybos 2017 m. rugsėjo 29 d. raštą Nr. (2.16-35)6V-2352; pareiškėjo 2016 m. liepos 25 d. raštą Nr. 16-115 Lietuvos Respublikos ūkio ministerijai (dabartinis pavadinimas Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerija)). Pareiškėjas pateiktais dokumentais, be kita ko, grindžia nesutikimą su nustatytu teisiniu reglamentavimu nustatant atskirą teleradiologijos paslaugų, kaip radiologijos paslaugos sudėtinės dalies, licencijavimą. Pareiškėjas siekia, kad būtų: panaikintas reikalavimas radiologinius vaizdus vertinančiai ir aprašančiai ASPĮ turėti radiologinių tyrimų diagnostinę įrangą; įteisinta gydytojų radiologų nuoma iš kitų radiologinei veiklai licencijuotų gydymo įstaigų; nustatyti reikalavimai gydytojų radiologų darbui teleradiologijos paslaugas teikiančiose įmonėse (ASPĮ), atsižvelgiant į Jungtinės Karalystės ir kitų Europos Sąjungos šalių praktiką; įteisintas radiologų darbas iš namų budėjimų metu, nustatant reikalavimus namų darbo vietai, įskaitant reikalavimus kompiuterinei įrangai bei ryšio kanalams; reglamentuota, kokiais atvejais radiologas privalo įvertinti siuntimo atlikti radiologinį tyrimą pagrįstumą ir dalyvauti atliekant radiologinį tyrimą, atsižvelgiant į susiklosčiusią klinikinę praktiką; nustatytas maksimalus rekomenduotinas radiologinių tyrimų kiekis, kurį galėtų įvertinti ir aprašyti gydytojas radiologas; reglamentuota radiologinių tyrimų vertinimo ir aprašymo auditavimo tvarka ir apimtis; užtikrintas radiologinių paslaugų tyrimų viešųjų pirkimų proceso skaidrumas ir panaikintas bet koks konkurencijos ribojimas; padidinti gydytojų radiologų atlyginimai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:V.

17. Ginčas šioje byloje kilo dėl Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veikalai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2017 m. liepos 19 d. įsakymo Nr. T1-1026(1.1.) teisėtumo ir pagrįstumo.

18. Nagrinėjamoje byloje kilo klausimas, ar asmens sveikatos priežiūros įstaiga, turinti radiologijos diagnostikos įrangą vienu adresu, o radiologinių vaizdų aprašymo įrangą kitu adresu, negali teikti radiologijos paslaugos, taip pat ar radiologijos diagnostikos ir vaizdų aprašymo įranga privalo būti tose pačiose patalpose. Pareiškėjas teigia, kad teleradiologijos paslaugas teikė tik licencijoje nurodytu adresu, todėl nepažeidė teisės aktų reikalavimų. Kitas klausimas, ar asmens sveikatos priežiūros įstaiga negali teikti teleradiologijos paslaugų, neteikdama radiologijos (diagnostikos) paslaugų.

19. Atsakovas, nustatęs, kad pareiškėjas neturi Radiologijos aprašo reikalavimus atitinkančių medicinos priemonių (prietaisų) bei reikiamų patalpų radiologijos paslaugai teikti, priėmė ginčijamą įsakymą. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad per laikotarpį nuo licencijos patikslinimo 2016 m. rugsėjo 8 d. pareiškėjui daugybę kartų buvo priminta apie pareigą kreiptis dėl licencijos patikslinimo, tačiau pareiškėjas per visą ginčo laikotarpį nepateikė Tarnybai reikalaujamų dokumentų, patvirtinančių, jog adresu: (duomenys neskelbtini), kur teikiamos radiologijos paslaugos yra Radiologijos aprašo reikalavimus atitinkančios medicinos priemonės (prietaisai) bei reikiamos patalpos radiologijos paslaugų teikimui. Apeliaciniame skunde keliamas klausimas dėl to, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. liepos 24 d. įsakymu Nr. V-881 patvirtintas Radiologijos ambulatorinių asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo reikalavimų aprašas, jei jis būtų suprantamas taip, kaip jį aiškino pirmosios instancijos teismas, nepagrįstai nustatė papildomus reikalavimus teleradiologijos paslaugas teikiančioms asmens sveikatos priežiūros įstaigoms ir ar toks teisinis

reguliavimas nepažeidžia Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio (sąžiningos konkurencijos laisvė) nuostatų, Viešojo administravimo įstatyme įtvirtinto proporcingumo principo, taip pat Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo doktrinoje įtvirtintų teisėtumo ir teisinio apibrėžtumo principų.

20. Konkrečiu atveju nustatyta, kad Radiacinės saugos centras išdavė pareiškėjui, kurios buveinė yra adresu: (duomenys neskelbtini), 2015 m. birželio 10 d. licenciją Nr. 2157 verstis veikla su jonizuojančios spinduliuotės šaltiniais (t. I, b. l. 42). Licencijos Nr. 2157 verstis veikla su jonizuojančios spinduliuotės šaltiniais priede, pakeistame 2015 m. gegužės 18 d., specialistams suteikta teisė dirbti su pramoniniu kompiuteriniu tomografu Nikon XT H 225, Nr. JN2723, pagamintu 2015 m., rentgeno vamzdžio modelis X-RAY tube, Nr. 16-02-0348 bei rentgeno analizatoriumi Niton XL3t 900 Gold, Nr. 93381, pagamintu 2014 m., rentgeno vamzdžio modelis Micro X-ray, Nr. S003181, adresu: (duomenys neskelbtini) (t. I, b. l. 43).

21. Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos 2003 m. rugpjūčio 12 d. išduotoje įstaigos asmens sveikatos priežiūros licencijoje Nr. 2619 UAB „Baltic orthoservice“, registruotai, adresu: (duomenys neskelbtini), suteikta teisė vertis sveikatos priežiūros veikla ir nuo 2013-07-29 adresu: (duomenys neskelbtini), teikti antrinės ambulatorinės asmens sveikatos priežiūros medicinos: neurologijos, fizinės medicinos ir reabilitacijos, ortopedijos ir traumatologijos, radiologijos paslaugas (t. I, b. l. 44).

22. Tarnybos direktorius 2016 m. rugsėjo 8 d. įsakymu Nr. T1-1533(1.1.) „Dėl patikslinimo ir atsisakymo patikslinti UAB „Baltic orthoservice“ įstaigos asmens sveikatos priežiūros licenciją“ patikslino įstaigos asmens sveikatos priežiūros licenciją Nr. 2619, išduotą 2003 m. rugpjūčio 12 d. UAB „Baltic Orthoservice“ ir suteikė teisę papildomai teikti antrinės ambulatorinės asmens sveikatos priežiūros medicinos – radiologijos (rentgenodiagnostikos, mamografijos) paslaugas adresu: (duomenys neskelbtini) ir atsisakė patikslinti licenciją Nr. 2619 dėl antrinės ambulatorinės asmens sveikatos priežiūros medicinos – radiologijos paslaugos įrašo keitimo adresu: (duomenys neskelbtini) (t. II, b. l. 165).

23. Tarnyba 2017 m. liepos 19 d. įsakymu Nr. T1-1026(1.1) „Dėl UAB „Baltic orthoservice“ asmens sveikatos priežiūros įstaigos licencijos dalies galiojimo sustabdymo“, sustabdė įstaigos asmens sveikatos priežiūros licencijos Nr. 2619, išduotos UAB „Baltic orthoservice“, dalies galiojimą iki 2017 m. spalio 20 d., sustabdant teisę teikti antrinės ambulatorinės asmens sveikatos priežiūros medicinos – radiologijos paslaugą, veiklos adresu: (duomenys neskelbtini). Ginčijamas įsakymas priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 5 straipsnio 2 dalimi, 11 dalies 2 punktu, 13 ir 16 dalimis, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2007-03-02 įsakymu Nr. V-156 patvirtintų Asmens sveikatos priežiūros įstaigų licencijavimo taisyklių (toliau – Licencijavimo taisyklės) 43, 46, 54, 55, 70 punktais, 44.2 punktu bei atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja iki 2017 m. liepos 14 d. nepašalino trūkumų nurodytų Tarnybos 2017 m. birželio 14 d. rašte Nr. D2-3818-(7.5) ir nepateikė informacijos apie medicinos priemones (prietaisus) bei apie patalpą antrinės ambulatorinės asmens sveikatos priežiūros medicinos – radiologijos paslaugai teikti adresu: (duomenys neskelbtini), kaip tai numatyta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. liepos 24 d. įsakymu Nr. V-881 patvirtintame Radiologinių ambulatorinių asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo reikalavimų aprašo (toliau – ir Radiologijos aprašas) 4.2 ir 8 punktų reikalavimuose (t. I, b. l. 12, 13).

24. Lietuvos Respublikos sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad licencijas asmens sveikatos priežiūros veiklai išduoda, atsisako jas išduoti, licencijų asmens sveikatos priežiūros veiklai (ar jų dalies) galiojimą sustabdo, licencijų asmens sveikatos priežiūros veiklai (ar jų dalies) galiojimo sustabdymą panaikina, licencijų asmens sveikatos priežiūros veiklai (ar jų dalies) galiojimą panaikina, licencijas asmens sveikatos priežiūros veiklai patikslina, pagal poreikį išduoda popierinės formos licencijos asmens sveikatos priežiūros veiklai dublikatą Tarnyba. Remiantis minėto įstatymo 11 dalies 2 punktu licencijos asmens sveikatos priežiūros veiklai (ar jos dalies) galiojimas sustabdomas ne ilgiau kaip trims mėnesiams, kai paaiškėja, kad asmens sveikatos priežiūros įstaiga pažeidžia šio straipsnio 4 dalyje nurodytus reikalavimus ir per Tarnybos nustatytą licencijuojamos veiklos pažeidimų pašalinimo terminą, kuris negali būti ilgesnis kaip 30 dienų nuo licencijos asmens sveikatos priežiūros veiklai turėtojo informavimo apie pažeidimo padarymą dienos, Licencijavimo taisyklėse nustatyta tvarka nepašalina licencijuojamos veiklos pažeidimų.

25. Atsakovas ginčijamą sprendimą grindžia Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. liepos 24 d. įsakymu Nr. V-881 patvirtintu Radiologijos ambulatorinių asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo reikalavimų aprašu, kuris priimtas remiantis Lietuvos Respublikos sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 6 punktu, pagal kurį Sveikatos apsaugos ministerija nustato sveikatos priežiūros tinkamumo ir priimtinumo reikalavimus.

Radiologijos aprašas nustato reikalavimus radiologijos ambulatorines asmens sveikatos priežiūros paslaugas teikiančioms sveikatos priežiūros įstaigoms, specialistams, paslaugų teikimo organizavimui ir medicinos dokumentacijos sveikatos priežiūros įstaigoje tvarkymui. Radiologijos aprašo 2.1 punkte apibrėžiamos radiologijos ambulatorinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos – pagal gydytojo radiologo profesinę kvalifikaciją teikiamos asmens sveikatos priežiūros paslaugos, kurių metu radiologine diagnostine įranga pacientui atliekami tiriamieji ir (ar) gydomieji veiksmai. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Radiologijos apraše nėra nustatomi reikalavimai teleradiologijos paslaugų teikimui, nors pareiškėjas kaip tik tokias paslaugas ir teikia.

26. Atsakovas ginčijamą sprendimą taip pat grindžia Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2012 m. spalio 19 d. įsakymu Nr. V-944 patvirtinto Teleradiologijos paslaugų teikimo ir jų išlaidų apmokėjimo privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšomis tarkos aprašo 2 punkto nuostatomis, pagal kurias teleradiologijos paslauga yra radiologijos paslaugos dalis. Teisėjų kolegija pirmiausia atkreipia dėmesį į tai, kad minėtas Teleradiologijos paslaugų teikimo ir jų išlaidų apmokėjimo privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšomis tarkos aprašas yra patvirtintas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro vadovaujantis Lietuvos respublikos sveikatos draudimo įstatymo 9 straipsnio pagrindu. Minėtas Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo 9 straipsnis reglamentuoja iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto apmokamos asmens sveikatos priežiūros paslaugas, o šio straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto apmokamos asmens sveikatos priežiūros paslaugos išvardijamos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto apmokamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų sąraše; šį sąrašą tvirtina Sveikatos apsaugos ministerija, įvertinusi Valstybinės ligonių kasos ir Privalomojo sveikatos draudimo tarybos nuomones. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, Teleradiologijos paslaugų teikimo ir jų išlaidų apmokėjimo privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšomis tarkos aprašas iš esmės yra svarbus sprendžiant dėl to, ar sveikatos priežiūros paslaugos gali būti apmokamos Iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto. Kita vertus, atsakovas iš Teleradiologijos paslaugų teikimo ir jų išlaidų apmokėjimo privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšomis tarkos aprašo kildina pareiškėjo pareigą, teikiant teleradiologijos paslaugą, turėti licenciją antrinės ambulatorinės asmens sveikatos priežiūros paslaugai (radiologijai) ir teikti radiologijos ambulatorines asmens sveikatos priežiūros paslaugas. Atsakovas, 2017 m. gegužės 31 d. atlikęs neplaninį pareiškėjo teikiamų radiologijos paslaugų tikrinimą, adresu: (duomenys neskelbtini) ir nustačiusi pažeidimus, jog pareiškėjas neturi Radiologijos aprašo reikalavimus atitinkančių medicinos priemonių (prietaisų) bei reikiamų patalpų radiologijos paslaugai teikti, priėmė ginčijamą įsakymą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas turi licenciją teikti tokias asmens sveikatos priežiūros paslaugas, adresu: (duomenys neskelbtini), teikti antrinės ambulatorinės asmens sveikatos priežiūros medicinos – radiologijos (rentgeno diagnostikos, mamografijos) paslaugą, o taip pat adresu: (duomenys neskelbtini), teikti antrinės ambulatorinės asmens sveikatos priežiūros medicinos: radiologijos.

27. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. gegužės 14 d. įsakymu Nr. V-364 patvirtinto Licencijuojamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų sąrašo 3 punkte nustatyta, jog asmens sveikatos priežiūros įstaigos licencijoje prie radiologijos paslaugos skliausteliuose turi būti įrašytas (-i) konkretus (-ūs) tyrimas (-ai) – rentgenodiagnostika ir (ar) mamografija, ir (ar) atrankinė mamografinė patikra mobiliomis sąlygomis, ir (ar) ultragarsiniai tyrimai, ir (ar) kompiuterinė tomografija, ir (ar) magnetinio rezonanso tomografija, ir (ar) pozitronų emisijos tomografija, ir (ar) branduolinės medicinos tyrimai (išskyrus pozitronų emisijos tomografiją), ir (ar) kaulų densitometrija, ir (ar) termografija. Akivaizdu, kad šiame sąraše nėra įrašytų teleradiologijos paslaugų.

28. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2014 m. sausio 27 d. įsakymu Nr. V-116 patvirtintas Telemedicinos paslaugų teikimo tvarkos aprašas reglamentuoja telemedicinos paslaugų teikimo Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos įstaigoms reikalavimus, šių paslaugų teikimo tvarką ir jų išlaidų apmokėjimą, apibrėžia telemedicinos paslaugos turinį. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad teleradiologija yra viena iš telemedicinos paslaugų. Kita vertus ir pats atsakovas, nors ir nesiremia minėtu Telemedicinos paslaugų teikimo tvarkos aprašu ir jame nustatytais reikalavimais, tačiau susirašinėjime su pareiškėju, o konkrečiai 2017 m. birželio 6 d. rašte, nukreipia pareiškėją į 2011 m. kovo 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/24/ES dėl pacientų teisių į tarpvalstybines sveikatos priežiūros paslaugas įgyvendinimo nuostatas, reglamentuojančias telemedicinos paslaugų teikimą Europos Sąjungoje.

29. Teisėjų kolegija, vertindama išdėstytą teisinį reguliavimą, sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad atsakovas, plačiau aiškindamas Radiologijos aprašo normas ir neįvardindamas konkrečių teleradiologijos paslaugas

reglamentuojančių teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų, nustatė papildomus reikalavimus teleradiologijos paslaugas teikiančioms asmens sveikatos priežiūros įstaigoms, konkrečiu atveju, kai iš pareiškėjo, turinčio licenciją teikti antrinės ambulatorinės asmens sveikatos priežiūros medicinos – radiologijos paslaugas keliais adresais ir siekiančio vienu įmonės adresu teikti tik teleradiologijos paslaugas, reikalaujama pastaruoju adresu teikti ir radiologijos (diagnostikos) paslaugas.

30. Lietuvos Respublikos Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įmonės, įstaigos gali teikti sveikatos priežiūros paslaugas tik gavusios licenciją ir įregistruotos Valstybiniame sveikatos priežiūros įstaigų registre.

31. Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas 2008 m. sausio 21 d. nutarime yra konstatavęs, kad įstatymų leidėjas turi nustatyti ne tik būtinus reikalavimus, kuriuos turi atitikti ūkio subjektai, siekiantys gauti licencijas užsiimti licencijuojama veikla, bet ir reikalavimus, kurių turi laikytis tokias licencijas gavę asmenys, taip pat išduotų licencijų galiojimo panaikinimo pagrindus ir tvarką. Taigi darytina prezumpcija, kad visi ūkio subjektai, pagal turimas licencijas užsiimantys licencijuojama veikla, žino ir supranta sąlygas, kurių privalo laikytis, taip pat žino, kad, pažeidus tam tikras iš šių sąlygų, jiems išduotų licencijų galiojimas bus panaikintas (valstybės ar savivaldybės institucijos, pagal įstatymą turinčios įgaliojimus išduoti licencijas verstis didmenine ar mažmenine prekyba alkoholio produktais bei panaikinti jų galiojimą, sprendimu). Licencijų sąlygų laikymasis ir priežiūra yra būtina prielaida sąžiningai konkurencijai atitinkamoje rinkoje (Konstitucijos 46 straipsnio 4 dalis).

32. Teisėjų kolegija laikosi nuostatos, kad reikalavimai licencijuojamai veiklai turėtų būti aiškiai nustatyti įstatymuose ir kituose teisės aktuose, tokiu būdu užtikrinant, kad visi ūkio subjektai, pagal turimas licencijas užsiimantys licencijuojama veikla, žinotų ir suprastų sąlygas, kurių privalo laikytis. Šiuo atveju Radiologijos aprašas, priimtas remiantis Lietuvos Respublikos sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 6 punktu, pagal kurį Sveikatos apsaugos ministerija nustato sveikatos priežiūros tinkamumo ir priimtinumo reikalavimus, net nenumato reikalavimų teleradiologijos paslaugų teikimui bei tokios paslaugos iš viso neišskiria, nors atsakovas grindžia savo sprendimą šio aprašo nuostatomis. Apskritai neaišku atsakovo pozicija dėl to, ar pareiškėjas atitinka reikalavimus, konkrečiai keliamus teleradiologijos paslaugų teikimui, ir kokius reikalavimus yra nustatęs šiuo atveju įstatymų leidėjas, bei ar tokių reikalavimų pareiškėjas laikosi. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad bet kokie ribojimai licencijuojamai veiklai turėtų būti proporcingi siekiamam tikslui ir nesudaryti situacijos, kai tam tikrų paslaugų teikimas yra apskritai eliminuojamas. Tokie ribojimai turėtų būti aiškiai ir sistemiškai išdėstomi teisės aktuose, nes kitaip kiltų galimybė susijusioms institucijoms naudotis nepagrįsta veiksmų laisve.

33. Pareiškėjas teigia, kad konkrečiu atveju buvo pažeisti VAĮ 8 straipsnio nuostatų reikalavimai. VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Ši teisės norma Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-700/2008, 2009 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-422/2009). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šiuo aspektu savo praktikoje taip pat yra išaiškinęs, kad skirtinguose teisiniuose santykiuose priimamų individualių administracinių aktų turinys gali būti skirtingas (pagal apimtį, struktūrą ir pan.). Kiekvienu konkrečiu atveju vertinant individualaus administracinio akto teisėtumą VAĮ 8 straipsnio taikymo aspektu turi būti įvertinama, kokie ir kokia apimtimi yra teisiškai reikšmingi faktai bei kokios konkrečios materialinės teisės normos asmeniui gali sudaryti atitinkamas prielaidas bei sąlygas, kad būtų sukurtos, panaikintos ar pakeistos asmens subjektinės teisės tam tikruose teisiniuose santykiuose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gegužės 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-899-438/2019).

34. Teisėjų kolegija sprendžia, kad ginčijamas sprendimas yra nemotyvuotas, nes jame nėra aiškiai nurodytų teisės aktų reikalavimai, kuriuos pareiškėjas pažeidė konkrečiu atveju, o ginčijamame sprendime nurodytos aplinkybės nėra pakankamos ginčijamam sprendimui pagrįsti. Teisėjų kolegija konkrečiu atveju vertina, kad atsakovo nurodytos teisės normos ginčijamame sprendime negali pagrįsti pažeidimo.

35. Pirmosios instancijos teismas įvertinęs ginčijamą Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veikalai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2017 m. liepos 19 d. įsakymo Nr. T1-1026 (1.1) turinį, kaip teisėtą ir pagrįstą ir

atitinkantį tokio pobūdžio administraciniams aktams Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies keliamus reikalavimus, priėmė neteisėtą sprendimą. Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veikalai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2017 m. liepos 19 d. įsakymas Nr. T1-1026 (1.1) negali būti vertinamas kaip teisėtas ir pagrįstas. Atsižvelgiant į nurodytą, pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti pripažįstamas pagrįstu ir teisėtu, todėl yra naikinamas, taip pat priimamas naujas sprendimas, tenkinant pareiškėjo skundą.



Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Baltic Orthoservice“ apeliacinį skundą tenkinti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 3 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą:

pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Baltic Orthoservice“ skundą tenkinti ir panaikinti Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veikalai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2017 m. liepos 19 d. įsakymą Nr. T1-1026(1.1.)

Sprendimas neskundžiamas.


VAIDA URMONAITĖ-MACULEVIČIENĖ



Administracinė byla Nr. eA-4854-415/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04297-2018-6Procesinio sprendimo kategorijos: 9.1; 9.2; 9.3(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Ramutės Ruškytės,

sekretoriaujant N. P.,dalyvaujant pareiškėjui M. B. (M. B.), pareiškėjo atstovams advokatams L. B. ir R. T.,atsakovo atstovėms S. V. ir E. P.,vertėjui G. K.,uždarame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. B.

(M. B.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. B. (M. B.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=7e961290f1c011e99681cd81dcdca52c

ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas M. B. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2018 m. lapkričio 16 d. sprendimą Nr. (15/6-13)12PR-164 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Departamentą išnagrinėti pareiškėjo prieglobsčio prašymą iš naujo. Taip pat prašė išslaptinti M. B. prieglobsčio byloje esančią medžiagą.

2. Pareiškėjas nurodė, jog jis buvo banko „(duomenys neskelbtini)“ valdybos pirmininku, „(duomenys neskelbtini)“ V. Y. patarėju, Tarptautinio forumo „(duomenys neskelbtini)“ finansų direktoriumi. Pareiškėjas priklauso V. Y. artimai aplinkai, kuri yra (duomenys neskelbtini) persekiojama.

3. Pareiškėjas nesutiko su Departamento vertinimu, jog jis anksčiau priklausė V. Y. aplinkai, tačiau šiuo metu jis nepalaiko su juo jokių ryšių. Teigė, jog pagal teisės aktų nuostatas, nėra svarbu, kad pareiškėjas dabar nepalaiko ryšių su V. Y., kadangi socialinei grupei konstatuoti užtenka vien buvusios sąsajos ar biografijos fakto, kuris yra nekintamas. Akivaizdu, kad pareiškėjas, turėdamas bendrą ilgalaikę istoriją su V. Y. (nuo 2001 m. pareiškėjas jau dirbo Andriejaus pirmo pašauktojo fonde), šios bendros praeities ir sąsajos niekaip negali pakeisti. Be to, pats persekiojimo vykdytojas priskiria pareiškėją, kaip priklausantį V. Y. aplinkai. Todėl turi būti padaryta išvada, kad ir šiuo metu pareiškėjas priklauso socialinei grupei – V. Y. artimai aplinkai, dėl ko jam gresia persekiojimas.

4. Nesutiko su Departamento išvada, kad įvertinus surinktą informaciją apie V. Y. ir V. P. santykius pastaruoju metu, nenustatyta, kad V. P. ir V. Y. politinės pozicijos skiriasi. Pareiškėjo teigimu, dėl V. Y. išreikšto nelojalumo ir nesutarimų su V. P., pareiškėjui, kaip artimam V. Y. žmogui, buvo sufabrikuota baudžiamoji byla, siekiant paveikti ir susilpninti V. Y., kuris buvo kaip itin didelę politinę galią turintis politikas. Pareiškėjo atžvilgiu vykdomas baudžiamasis persekiojimas yra politiškai motyvuotas. Be to, pareiškėjas kaip banko ir visuomeninių fondų finansų vadovas, gali būti verčiamas duoti melagingus parodymus prie V. Y., todėl būtina atsižvelgti į (duomenys neskelbtini) politinį kontekstą ir kilmės valstybės informaciją. Pareiškėjas pažymėjo, jog Departamento sprendime paminima apie pareiškėjo leidžiamą almanachą „Vystymasis ir ekonomika“, tačiau prieglobsčio prašyme pareiškėjas almanacho visai nenurodė.

5. Pareiškėjas teigė, kad pateikė daug informacijos, kuri pagrindžia pareiškėjo nurodytus prieglobsčio prašymo motyvus. Nurodė, jog jis su Departamentu bendradarbiavo, savo prieglobsčio prašymo motyvus pagrindė gausia informacija, pateikė ekspertų išvadas, kurios turėtų būti vertintinos, kaip vieni iš šaltinių, kuriais pats Departamentas turi remtis. Nenustačius prieštaravimų ar neatitikimo tarp pareiškėjo pasakojimo, teiktų įrodymų ir paaiškinimų, bei paties Departamento tyrimo, Departamentas privalėjo, pagal prieglobsčio bylose taikomas įrodymų ir faktų vertinimo taisykles, konstatuoti nurodytas aplinkybes kaip faktus, t. y. pripažinti, kad baudžiamoji byla yra fabrikuojama dėl priklausymo V. Y. artimai aplinkai.

6. Pažymėjo, jog informacija, susijusi su prieglobsčio pateikimu ir nagrinėjimu yra įslaptinta įstatymų nustatyta tvarka, todėl pareiškėjas negali susižinoti Departamento išvados turinio, kuriuo remiantis priimtas skundžiamas sprendimas. Tokiu būdu yra apribojamos pareiškėjo galimybės tinkamai užtikrinti teisę į gynybą. Pareiškėjo vertinimu, tikslinga įpareigoti atsakovą ir pavesti visoms valstybės institucijoms, kurios yra prieglobsčio byloje, išslaptinti medžiagą, siekiant susipažinti ir tinkamai užtikrinti pareiškėjo teisę į gynybą.

7. Atsakovas Departamentas (toliau – ir atsakovas) atsiliepime į pareiškėjo skundą teismo prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

8. Atsakovas nurodė, kad nors pareiškėjas ir bendradarbiavimo su Departamentu bei teikė papildomus dokumentus, kurie, pareiškėjo nuomone, patvirtina baudžiamųjų bylų „fabrikavimą“, tačiau vien dokumentų pateikimas savaime nesudaro pagrindo teigti, kad dokumentai patvirtina visus pareiškėjo teiginius. Departamentas išsamiai įvertino visus pareiškėjo pateiktus dokumentus ir dėl jų pasisakė. Ginčijamu sprendimu nuspręsta nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso

Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir UTPĮ) 86 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto pabėgėlio statuso, taip pat neatitinka UTPĮ 87 straipsnio 1 dalyje nustatytų papildomos apsaugos suteikimo kriterijų.

9. Atsakovas nurodė, jog įvertinęs pateiktą informaciją apie baudžiamąją bylą, kuri buvo pradėta dėl banko išduotų kreditų, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas pats patvirtino kreditų išdavimo faktą, į tai, kad jis, kaip banko pirmininkas, pasirašydavo sprendimus dėl kreditų išdavimo, atsižvelgęs į kreditų komiteto išvadas, ir taip priimdavo galutinį sprendimą dėl kreditų išdavimo, atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas nepateikė informacijos apie tai, kad šioje baudžiamojoje byloje būtų klastojami įrodymai, pareiškėjo pateiktos nepriklausomo eksperto išvados savaime nepatvirtina, kad vekselyje esantys „(duomenys neskelbtini)“ banko anspaudas ir pareiškėjo parašas yra suklastoti, kad (duomenys neskelbtini) valstybinių institucijų ekspertės, atlikdamos tyrimą, savo ar kitų asmenų iniciatyva, sąmoningai „fabrikavo“ įrodymus, konstatavo, kad nepagrįsta prielaida, jog pareiškėjo atžvilgiu iškelta baudžiamoji byla „sufabrikuota“ ir tai pagrįstai nebuvo laikoma nustatytu faktu. Be to, nenustatyta jokių objektyvių faktų, pagrindžiančių pareiškėjo teiginį, jog jo atžvilgiu iškelta baudžiamoji byla dėl vekselio perdavimo A. S. yra sufabrikuota. Pažymėjo, jog pareiškėjo kaltės klausimo Departamentas nevertino.

10. Atsakovas nurodė, jog tyrimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjo atžvilgiu (duomenys neskelbtini) yra vykdomas baudžiamasis persekiojimas dėl piniginių lėšų iššvaistymo ypač stambiu mastu bei dėl sukčiavimo, taip pat nustatyta, kad pareiškėjo atžvilgiu yra paskelbta paieška, todėl Departamentas konstatavo, kad jo baimė kilmės valstybėje patirti baudžiamąjį persekiojimą yra visiškai pagrįsta, tačiau baudžiamasis persekiojimas per se negali būti prilyginamas „persekiojimui“ pabėgėlio statuso taikymo normų kontekste. Nenustatyta, kad pareiškėjo atžvilgiu vykdomas baudžiamasis persekiojimas būtų neproporcingas ir diskriminacinis.

11. Atsakovas pažymėjo, jog tyrimo metu nustatyta, kad pareiškėjas priklausė artimai V. Y. aplinkai, tačiau šiuo metu jis nepalaiko jokių ryšių su V. Y. Tai, jog pareiškėjas priklausė V. Y. aplinkai, savaime nesudaro prielaidų teigti, kad yra priežastinis ryšys tarp šio nustatyto materialinio fakto ir pareiškėjui gresiančio baudžiamojo persekiojimo kilmės valstybėje. Atsakovo nuomone, nenustatyta, kad V. Y. aplinkos žmonėms vien dėl šio fakto būtų priskiriamos pažiūros, nesutampančios su (duomenys neskelbtini) valdančiųjų politine pozicija. Departamento surinkta informacija patvirtino, kad pareiškėjo nurodyti asmenys yra arba buvo persekiojami baudžiamojo proceso tvarka nepaisant jų ryšių su V. Y., tačiau priežastinio ryšio tarp baudžiamojo persekiojimo ir S. M., V. G., V. I. ir S. L. priklausymo V. Y. aplinkai nenustatyta. Todėl nenustačius, kad tarp pareiškėjo atžvilgiu vykdomo baudžiamojo persekiojimo ir jo priklausymo artimai V. Y. aplinkai yra priežastinis ryšys, konstatuota, jog vykdomajame baudžiamajame persekiojime diskriminacinio elemento nenustatyta.

12. Departamento surinkta informacija apie V. Y. ir V. P. santykius pastaruoju metu leidžia daryti išvadą, kad nelaikytina pagrįsta tai, kad V. P. ir V. Y. politinės pozicijos skiriasi. Nenustatyta, kad ir paties pareiškėjo politinė pozicija prieštarautų V. P. politinei pozicijai, atitinkamai nenustatyta pagrindo prielaidai, jog V. Y. aplinkos žmonėms vien dėl šio fakto būtų priskiriamos pažiūros, nesutampančios su (duomenys neskelbtini) valdančiųjų politine pozicija bei tai, kad pareiškėjui dėl jo visuomeninės veiklos bei dėl publikacijų almanache „Vystymasis ir ekonomika“ galėtų būti priskiriamos pažiūros, nesutampančios su (duomenys neskelbtini) valdančiųjų politine pozicija.

II.

13. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. birželio 4 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.14. Teismas nustatė, jog pareiškėjas pateikė prašymą dėl prieglobsčio suteikimo. Departamento direktorė,

vadovaudamasi UTPĮ 83, 86, 87, 136 ir 138 straipsniais, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) 115, 116, 124 punktais ir 125.4 papunkčiu bei Departamento Prieglobsčio skyriaus 2018 m. lapkričio 15 d. išvada Nr. (15/6-13)13PR-164RN, priėmė skundžiamą Sprendimą (b. l. 9–11), kuriuo nuspręsta nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso.

15. Nustatė, kad pareiškėjas prašymą suteikti prieglobstį grindžia baime kilmės valstybėje patirti baudžiamąjį persekiojimą, kuris, jo nuomone, yra fabrikuojamas dėl jam priskiriamos politinės nuomonės ir dėl priklausymo V. Y. aplinkos žmonių socialinei grupei. Pareiškėjas nesutikimą su Sprendimu, kuriuo atsisakyta suteikti jam pabėgėlio statusą,

grindžia tuo, kad: (i) Departamentas klaidingai bei siaurai taikė socialinės grupės kategoriją; nėra svarbu, kad pareiškėjas dabar nepalaiko ryšių su V. Y., turi būti padaryta išvada, kad šiuo metu pareiškėjas priklauso socialinei grupei – V. Y. artimai aplinkai, dėl ko jo atžvilgiu yra vykdomas baudžiamasis persekiojimas; (ii) Departamentas klaidingai ir siaurai taikė politinių pažiūrų kategoriją; Departamentas nepaneigė, kad tarp V. Y. ir V. P. nėra politinio nesutarimo; egzistuojantis politinis konfliktas yra priežastis, kodėl pareiškėjo atžvilgiu vykdomas persekiojimas yra politiškai motyvuotas; nepagrįstai sureikšmintos almanacho „Vystymasis ir ekonomika“ leidimo priežastys; (iii) pareiškėjo pasakojimas dėl bylos fabrikavimo yra nuoseklus ir be prieštaravimų, todėl nepagrįstai nekonstatuota, kad pareiškėjo atžvilgiu iškelta baudžiamoji byla yra sufabrikuota dėl priklausymo V. Y. aplinkai. Departamentas su tokiais argumentais nesutiko, iš esmės teigdamas, kad visi kelti klausimai buvo įvertinti išsamiai ir dėl jų pasisakyta, pareiškėjo skundo argumentais nėra paneigtos Sprendime padarytos išvados.

16. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjo skundo argumentai susiję tik su pabėgėlio statuso nesuteikimu, todėl bus pasisakoma tik dėl šios Sprendimo dalies teisėtumo ir pagrįstumo.

17. Teismas, vertindamas, ar pareiškėjo atžvilgiu iškelta byla yra susijusi su tuo, kad pareiškėjas priklausė (priklauso) V. Y. aplinkai, išanalizavo bylos medžiagą bei nustatė, kad pareiškėjas dar 2017 m. kovo 14 d. kreipėsi su prašymu suteikti prieglobstį. Departamento tuo kartu direktorė priėmė sprendimą, kuriuo nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos. Sprendime konstatuota, kad įvertinus pareiškėjui gresiančių veiksmų formą (baudžiamąjį persekiojimą ir sulaikymą), jie neatitinka persekiojimo veiksmų apibrėžimo, kadangi jo atžvilgiu vykdomas baudžiamasis persekiojimas nėra neproporcingas arba diskriminacinis dėl pareiškėjo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl jo turimų ar jam priskiriamų politinių įsitikinimų, pareiškėjo atžvilgiu iškelta baudžiamoji byla nėra sufabrikuota. Tuo tarpu pareiškėjas pats teigė, kad baimė būti suimtam kilo dėl kilmės valstybėje vykdomos bankų politikos.

18. Pareiškėjas pakartotinai su nauju prašymu kreipėsi į Departamentą dar kartą, kurio pagrindu priimtas jau šioje administracinėje byloje skundžiamas Sprendimas. Šiuo atveju, pareiškėjas jo atžvilgiu vykdomą baudžiamąjį persekiojimą išimtinai sieja su jo santykiu su V. Y. Byloje nenuginčytais faktais pripažįstama, kad pareiškėjo atžvilgiu kilmės valstybėje yra iškelta baudžiamoji byla dėl piniginių lėšų išvaistymo ypač stambiu mastu ( (duomenys neskelbtini) baudžiamojo kodekso 160 straipsnio 4 dalis) ir sukčiavimo ((duomenys neskelbtini) baudžiamojo kodekso 159 straipsnio 4 dalis), pareiškėjas yra kaltinamasis, paskelbta jo paieška. Pareiškėjas siekia įrodyti, kad šis jo atžvilgiu vykdomas baudžiamasis persekiojimas ir jo paieška, yra politiškai motyvuoti, kadangi pareiškėjas priklauso V. Y. aplinkai. Įvertinęs bylos ir šios administracinės bylos medžiagą, teismas negalėjo nesutikti su Departamento išvada, kad tiek pareiškėjo pateikta, tiek paties Departamento surinkta informacija apie kilmės valstybę nepatvirtina, jog pareiškėjo atžvilgiu iškeltos baudžiamosios bylos tikslas susidoroti su V. Y. ir jo aplinkos asmenimis – kartu ir su pareiškėju. Priešingas išvadas, t. y. kad pareiškėjo atžvilgiu iškelta baudžiamoji byla yra nesusijusi su V. Y. politinėmis pažiūromis, patvirtina Departamento išvada, kurios pareiškėjas neginčija, kad baudžiamoji byla dėl „(duomenys neskelbtini)“ banko išduotų kreditų buvo pradėta ne tik pareiškėjo, bet ir kitų asmenų, kurie nepriklauso V. Y. aplinkai atžvilgiu. Teismas įvertinęs byloje surinktus duomenis, darė išvadą, jog pareiškėjo atžvilgiu iškelta baudžiamoji byla nėra susijusi su tuo, kad pareiškėją sieja ar siejo kokie nors santykiai su V. Y. Pareiškėjo skundo argumentus dėl socialinės grupės kategorijos taikymo teismas atmetė kaip nepagrįstus.

19. Teismas, vertindamas, ar pareiškėjo atžvilgiu iškelta byla yra susijusi su pareiškėjo politinėmis pažiūromis, pažymėjo, jog pareiškėjas apskritai nepateikė jokių argumentų, pagrindžiančių jo paties individualizuotas politines pažiūras, kurių pagrindu ir būtų grindžiamas politiškai motyvuotas jo persekiojimas. Tai, kad pareiškėjas tiesiog nesutinka su padarytomis išvadomis ir kelia hipotetinio pobūdžio abejones, kad neva Departamento išvados nepaneigia, kad tarp V. Y. ir V. P. gali būti kilęs konfliktas, nelaikoma pakankamu pagrindu kvestionuoti Departamento išvadas dėl V. Y. politinių pažiūrų, kurios priskirtinos ir pareiškėjui, ir kurios yra pagrįstos byloje surinktos medžiagos apie kilmės valstybę visuma.

20. Pasisakydamas dėl baudžiamosios bylos galimo fabrikavimo, teismas pažymėjo, jog pareiškėjui iškelta baudžiamoji byla gali būti prilyginta persekiojimui tik tuo atveju, jeigu yra įtikinamų įrodymų, jog bylos pobūdis yra politinis, pažeidžia bendrąsias baudžiamojo proceso nuostatas, pareiškėjui atimta galimybė į veiksmingą teisinę gynybą. Teismo vertinimu, nenustatyta, kad pareiškėjo atžvilgiu vykdomas baudžiamasis persekiojimas iš esmės būtų susijęs su pareiškėjo

priklausymu V. Y. aplinkai ar dėl paties pareiškėjo politinių įsitikinimų. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas jo atžvilgiu iškeltą baudžiamąją bylą ir vykdomą baudžiamąjį persekiojimą atskleidė politiniame kontekste dėl kilmės valstybės vykdomos bankų politikos, tačiau nepateikė jokių individualizuotų ir objektyvių aplinkybių, kurios įrodytų, jog baudžiamoji byla iškelta ir baudžiamasis persekiojimas vykdomas būtent dėl pareiškėjo priklausymo V. Y. aplinkai ar dėl jo paties, o ne dėl V. Y. politinių motyvų. Teismas atmetė pareiškėjo skundo argumentus dėl bylos fabrikavimo kaip nepagrįstus.

21. Teismas vertino, jog skundo argumentai, teismo posėdyje pareiškėjo atstovo žodiniai paaiškinimai, susiję su vekselio išdavimo aplinkybėmis, baudžiamojo tyrimo proceso vykdymo aplinkybėmis, byloje pateiktos ekspertų išvados dėl bylos fabrikavimo, nagrinėjamu atveju teisinės reikšmės, sprendžiant dėl atsisakymo pareiškėjui išduoti prieglobstį, neturi, nes šioje administracinėje byloje nėra nagrinėjamas ir sprendžiamas pareiškėjo kaltės klausimas ar baudžiamąjį tyrimą vykdančių pareigūnų veiksmų teisėtumo klausimas, kurie priskirti kilmės valstybės jurisdikcijai.

22. Įvertinęs pareiškėjo prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį teismą, teismas pažymėjo, jog pareiškėjo atstovas teismo posėdyje nenurodė, kokie konkrečiai šioje byloje taikytini teisės aktai bei jų konkrečios nuostatos prieštarauja Konstitucijai, o tik teigė, kad susipažinimo su prieglobsčio prašytojo įslaptinta asmens bylos medžiaga tvarka pažeidžia Konstitucijoje ginamos pareiškėjo teises. Teismas konstatavo, kad nėra jokio pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą, nes nekyla abejonių dėl šioje administracinėje byloje ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų atitikimo Konstitucijai.

III.

23. Pareiškėjas M. B. (M. B.) apeliaciniame skunde prašo: 1) panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 4 d. sprendimą; 2) įpareigoti Departamentą pilnai išslaptinti ar inicijuoti išslaptinimą Departamento prieglobsčio prašytojo byloje esančios medžiagos bei pateikti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui išslaptintą Departamente esančią prieglobsčio prašytojo bylą; 3) sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą įvertinant ar UTPĮ 68 straipsnio 1 dalis atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnį, 30 straipsnio 1 dalį ir 109 straipsnio 1 dalį; 4) priteisti iš Departamento bylinėjimosi išlaidas; 5) bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

24. Apeliaciniame skunde (pateiktame pareiškėjo advokato L. B.) išdėstomos tos pačios kaip ir pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde dėstomos aplinkybės bei papildomai skundas grindžiamas šiais argumentais:

24.1. Buvo pažeista pareiškėjo teisė ginti savo pažeistas teises teisme, taip pažeidžiant Konstitucijos 29 straipsnį, 30 straipsnio 1 dalį ir 109 straipsnio 1 dalį, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnį, 13 straipsnį ir kartu 3 straipsnį, Europos Sąjungos Pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnį ir 47 straipsnį. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismui 2019 m. balandžio 18 d. priėmus rezoliuciją leisti susipažinti tik asmenims, pateikusiems leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija žymima slaptumo žyma „riboto naudojimo“, tokiu būdu pareiškėjui ir jo advokatui R. T. nebuvo sudaryta galimybė susipažinti su „riboto naudojimo“ žyma įslaptinta medžiaga. Pareiškėjo advokatui L. B., turinčiam teisę dirbti su „riboto naudojimo“ medžiaga, buvo sudaryta galimybė susipažinti su šia medžiaga, tačiau nebuvo leista daryti tos medžiagos kopijų, papasakoti medžiagos turinį pareiškėjui ir jo kitam advokatui, kurie negalėjo paruošti argumentų ar įrodymų ginant pareiškėjo teises. Pirmosios instancijos teismas 2019 m. gegužė 7 d. teismo posėdžio metu, nepaaiškindamas motyvų, pakeitė 2018 m. gruodžio 14 d. nutartyje išdėstytą poziciją ir atsisakė tenkinti prašymą dėl bylos išslaptinimo.

24.2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė kreiptis į Konstitucinį Teismą. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismo sprendime buvo remtasi likusia įslaptinta Departamento prieglobsčio bylos medžiaga, kuri nėra žinoma pareiškėjui ir jo advokatui R. T. ir kurios negali atskleisti pareiškėjo advokatas L. B. Todėl yra pagrindas įvertinti byloje taikomais teisės aktais nustatytų procedūrų konstitucingumą.

24.3. Pirmosios instancijos teismo sprendime neišnagrinėti esminiai prieglobsčio bylai įrodymai, patvirtinantys, kad (duomenys neskelbtini) baudžiamasis persekiojimas pareiškėjui yra sufabrikuotas. Nesutinka su teismo pozicija, kad pareiškėjo kaltės klausimas ar baudžiamąjį tyrimą vykdančių pareigūnų veiksmų teisėtumo klausimas priskirtas kilmės valstybė jurisdikcijai. Pareiškėjo vertinimu, jeigu (duomenys neskelbtini) pareigūnų fabrikuojamų baudžiamųjų bylų požymiai neturėtų teisinės reikšmės Lietuvos Respublikos prieglobsčio procese, tokiu atveju, taptų visai neaišku, kas tada

gali turėti reikšmės Lietuvos Respublikos prieglobsčio procesui. Pirmosios instancijos teismo sprendime liko neišnagrinėtas esminis pabėgėlio sąvokai persekiojimo elementas – nenustatyta, ar (duomenys neskelbtini) vykdomas baudžiamasis persekiojimas yra persekiojimas pabėgėlio sąvokos prasme.

24.4. Teismas padarė klaidingas išvadas vertindamas pareiškėjui priskiriamus politinius įsitikinimus ir priklausymą socialinei grupei, kaip priežastis pareiškėjo persekiojimui. Atsižvelgiant į teismo sprendime įvertintus priskiriamus politinius įsitikinimus ir priklausymą socialinei grupei, pareiškėjui neaišku, kokia įslaptintoje Departamento byloje surinkta medžiaga apie kilmės valstybę remiasi teismas. Pažymi, jog dėl įslaptintos medžiagos duomenų pareiškėjui objektyviai neįmanoma ginčytis ir jie neturėjo būti įrodymu šioje byloje. Be to, pareiškėjas skunde pagrįstais argumentais, o ne hipotetinio pobūdžio abejonėmis, paaiškino, kodėl persekiojimas jo atžvilgiu turi politinį aspektą, tačiau teismas neatsakė į pareiškėjo skunde nurodytus argumentus bei netinkamai vertino ir taikė socialinės grupės apibrėžimą.

24.5. Apeliaciniame skunde (pateiktame pareiškėjo advokato R. T.) nurodoma, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas yra prieštaringas ir nemotyvuotas dėl ko byla išspręsta neteisingai.

24.6. Pirmosios instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 6 dalyje įtvirtintą įrodymų vertinimo taisyklę, suteikdamas išskirtinę įrodomąją galią atsakovo pateiktai medžiagai.

24.7. Pirmosios instancijos teismas pažeidė lygiateisiškumo principą, įtvirtintą Konstitucijos 29 straipsnyje, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 6 ir 34 straipsniuose, Konvencijos 6 straipsnyje, bei pažeidė pareiškėjo teises į teisingą teismą.

24.8. Pareiškėjo teigimu, Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 15 straipsnio 6 dalis prieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui.

25. Atsakovas Departamentas nesutinka su pareiškėjo apeliaciniu skundu ir prašo jį atmesti. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

26. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo teiginiu, kad Departamentas neįvykdė įpareigojimo išslaptinti pareiškėjo asmens bylos. Pažymi, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas nei 2018 m. gruodžio 14 d. nutartyje, nei kitame procesiniame dokumente nebuvo įpareigojęs Departamento išslaptinti pareiškėjo bylą, kadangi tokio pobūdžio sprendimą gali priimti išimtinai paslapčių subjektas – Departamentas. Nurodo, jog teismas įpareigojo Departamentą tik išspręsti klausimą dėl pareiškėjo bylos išslaptinimo. Išsprendęs klausimą, Departamentas informavo teismą, taigi, su šiuo dokumentu galėjo susipažinti tiek pareiškėjas, tiek advokatai. Advokatas L. B. teisme susipažino su visa Departamento surinkta medžiaga, tačiau advokatas R. T. pateikė teismui prašymą atidėti teismo posėdį, kuriame prašė išreikalauti iš Departamento išslaptintą pareiškėjo bylą, bet į teismą dėl susipažinimo su pareiškėjo asmens byla nesikreipė. Atsakovo nuomone, pareiškėjo teisė į teisminę gynybą buvo visapusiškai užtikrinta, o tai, kad pats pareiškėjas ir jo atstovai šia teise veiksmingai nesinaudojo, nesudaro pagrindo pripažinti ginčijamą sprendimą neteisėtu ar nepagrįstu.

27. Nesutinka su pareiškėjo teiginiu, kad jis pateikė teismui dokumentus, kurie patvirtina, jog pareiškėjo atžvilgiu iškelta baudžiamoji byla yra „sufabrikuota“, tačiau teismas nepagrįstai šiuos dokumentus vertino kaip teisiškai nereikšmingus. Atsakovo nuomone, teismas sprendime įvertino tiek pareiškėjo pateiktus duomenis, tiek Departamento surinktą informaciją, t. y. įvertino, ar pareiškėjo atžvilgiu iškelta baudžiamoji byla gali būti laikoma persekiojimu Konvencijos prasme, būtent dėl pareiškėjo politinių įsitikinimų ar priklausymo V. Y. socialinei aplinkai ir pagrįstai konstatavo, kad byloje nebuvo pateikta jokių individualizuotų ir objektyvių aplinkybių, patvirtinančių, kad baudžiamoji byla pradėta ir persekiojimas vykdomas dėl pareiškėjo priklausymo V. Y. aplinkai.

28. Nepagrįsti apeliacinio skundo teiginiai, kad baudžiamosios bylos fabrikavimo klausimas turi būti nagrinėjamas kaip esminis prieglobsčio kvalifikavimui. Atsakovas nurodo, jog baudžiamasis procesas ir prieglobsčio procedūros reguliuojami skirtingais teisiniais kriterijais, kurie reikalauja atitinkamų teisinių žinių kiekvienoje srityje, todėl konstatuotina, kad prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo paskirtis nėra nustatyti nusikalstamą veiką įvykdžiusį asmenį ir jo kaltę (nekaltumą), tačiau tai neatleidžia Departamento nuo pareigos tinkamai įvertinti prieglobsčio prašytojo teiginius. Atsakovo teigimu, tyrimo metu nenustatyta jokių objektyvių faktų, jog pareiškėjo atžvilgiu iškelta baudžiamoji byla yra sufabrikuota.

29. Nesutinka su pareiškėjo teiginiais, kad Departamentas neteisingai nustatė, jog pareiškėjas anksčiau priklausė V. Y. aplinkai, o šiuo metu nepalaiko su juo jokių ryšių, todėl neatitinka prieglobsčio teisėje nustatyto priklausymo socialinei grupei apibrėžimo. Apibendrindamas byloje nustatytas aplinkybes, atsakovas konstatuoja, kad: 1) nenustatyta priežastinio

ryšio tarp baudžiamosios bylos dėl „(duomenys neskelbtini)“ banko išduotų kreditų iškėlimo ir bylos dalyvių priklausymo ar nepriklausymo V. Y. aplinkai; 2) nenustatyta priežastinio ryšio tarp baudžiamojo persekiojimo ir S. M., V. G., V. I. ir S. L. priklausymo artimai V. Y. aplinkai; 3) nerasta informacijos, kad (duomenys neskelbtini) asmenys būtų persekiojami dėl to, kad priklauso artimai V. Y. aplinkai. Atsakovo teigimu, nenustatyta priežastinio ryšio tarp fakto, kad pareiškėjas priklausė V. Y. artimai aplinkai, ir fakto, kad jam pateikti kaltinimai byloje Nr. 11602007703000093.

30. Atsakovas pritaria teismo sprendimui, kad nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį teismą, kadangi nagrinėjamoje byloje nekyla abejonių dėl taikomų nuostatų atitikimo Konstitucijai.

31. Informuoja, kad nuo 2019 m. liepos 1 d. buvo pakeista UTPĮ 68 straipsnio 1 dalies nuostata ir pagal ją nebeliko imperatyvaus reikalavimo įslaptinti prieglobsčio bylose esančią informaciją, todėl teismui nusprendus pasiūlyti Departamentui išslaptinti pareiškėjo asmens byloje esančią įslaptintą informaciją, Departamentas gali iš naujo išspręsti klausimą dėl pareiškėjo asmens bylos išslaptinimo. Šiam klausimui išspręsti teismas turėtų grąžinti pareiškėjo asmens bylą Departamentui.

32. Administracinės bylos proceso dalyviai žodinio bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka metu išdėstė savo paaiškinimus.

32.1. Pareiškėjas nurodė, kad jis baudžiamąja tvarka yra persekiojamas už priklausymą V. Y. aplinkai. Taip siekiama įbauginti patį V. Y., kad jis neveiktų prieš sistemą. Jis jokių nusikaltimų nepadarė, o tardymo veiksmai keičiant veikų, inkriminuojamų jam, padarymo aplinkybes, tik patvirtina bylos fabrikavimo faktą.

32.2. Pareiškėjo atstovas advokatas R. T. paaiškino, kad bankas, kuriam vadovavo pareiškėjas, turėjo išskirtinę padėtį, pripažintą (duomenys neskelbtini) vyriausybės, galėjo aptarnauti strateginę (duomenys neskelbtini) pramonę. Ši pozicija pasikeitė dėl V. Y. veiklos. Dėl jos prasidėjo ir pareiškėjo persekiojimas. Kaltinimo keitimo chronologija liudija politinį baudžiamojo persekiojimo kontekstą. A. S. nebuvo deklaravęs jokio turinio turtinių santykio su pareiškėju, nors tai privalėjo daryti, to nedarė net trejus metus. Departamentas vertina duomenis selektyviai, nors pareiškėjas pateikė labai daug duomenų, patvirtinančių jo nurodomas aplinkybes. Tai pažeidžia įrodymų vertinimo tokio pobūdžio bylose taisykles. Pažymėjo, kad šiuo atveju byloje esantys dokumentai patvirtina, kad nėra pareiškėjo grėsmių Lietuvai.

32.3. Pareiškėjo atstovas advokatas L. B. paaiškino, kad Departamentas ir pirmosios instancijos teismas nurodo, kad baudžiamosios bylos fabrikavimo požymiai nenagrinėtini. Departamentas atsiliepime nepagrįstai remiasi Jungtinių Tautų pabėgėlių reikalų komisaro nuomone, nes šis raštas netaikomas šios bylos kontekste, nes ekstradicijos bylos Lietuvoje nėra. Persekiojimas yra esminis požymis tiriamas prašymo dėl pabėgėlio statuso nagrinėjimo metu. Todėl baudžiamosios bylos fabrikavimas yra nagrinėjimo šioje byloje dalykas. Dėl įrodymų taisyklių taikymo šios kategorijos bylose nurodo, kad pagal LVAT praktiką persekiojimo faktui konstatuoti pakanka, kad būtų bent mažiausia reali tikimybė, kad yra persekiojimas. A. S. nedeklaravo vekselio. Tai įrodo, kad byla fabrikuojama.

32.4. Nusikalstamos veikos padarymo datų keitimai turi būti vertinami pareiškėjo naudai. Tiek Departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas nurodo, kad byloje kaltinamas ir kitas asmuo, nesusijęs su V. Y., todėl teigtina, kad byla nesusijusi su V. Y. Šie argumentai paneigiami naujai pateikta Žmogaus teisių instituto išvada dėl bylų prieš įtakingus asmenis fabrikavimo schemų. Fabrikavimo faktas – diskriminavimo įrodymas. Pirmosios instancijos teismas teigia, kad nėra pakankamai duomenų, jog yra konfliktas tarp V. Y. ir V. P. V. Y. sūnaus straipsnis liudija, kad visa Y. šeima yra asmeniniai V. P. priešai. Baudžiamoji byla – įprastas žinios pasiuntimas V. Y., kad reikia keisti elgesį valdžios atžvilgiu. Dokumentų paėmimas iš visuomeninių V. Y. fondų, tuo tarpu kai daugybė pareiškėjo parašų yra banke, taip pat liudija politinį bylos pobūdį. Argumentai, kad pareiškėjas dabar nebendrauja su V. Y. bei, kad pareiškėjas išleido almanachą, kurio turinys nėra priešiškas V. P., nereikšminga vertinant, ar yra pagrįsta tikimybė politinio persekiojimo.

32.5. Atsakovo atstovė E. P. paaiškino, kad byloje nėra jokių duomenų, kad būtų galima kaip nors sieti V. Y. atleidimą iš (duomenys neskelbtini) vadovo pareigų ir veiksmus prieš pareiškėją ir banką. Nesurinkta jokios informacijos, kad V. Y. veikia prieš oficialią valdžią. Dėl Žmogaus teisių instituto išvados pažymėjo, kad nėra nurodyta jokių individualių su pareiškėju susijusių faktinių duomenų, kurie patvirtintų baudžiamosios bylos fabrikavimą, politinio persekiojimo faktą. Tai, kad netinkamos sąlygos įkalinimui, nėra pagrindas suteikti prieglobstį.

Teisėjų kolegija


IV.

33. Byloje taikytinos UTPĮ, jį įgyvendinančių teisės aktų nuostatos, taip pat tarptautinės teisės ir Europos Sąjungos (toliau – ir ES) teisės aktai. Visų pirma paminėtina 1951 m. liepos 28 d. Jungtinių Tautų Konvencija dėl pabėgėlių statuso, kurios dalyvė yra Lietuvos Respublika (ratifikuota Lietuvos Respublikos Seimo 1997 m. sausio 21 d. įstatymu Nr. VIII-85) (toliau – ir Ženevos konvencija, Konvencija). Konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte, be kita ko, nustatyta, kad terminas „pabėgėlis“ nusako asmenį, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamam dėl politinių įsitikinimų yra už šalies, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali arba bijo naudotis tos šalies gynyba. Tuo tarpu, Konvencijos 33 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad nė viena susitariančioji valstybė jokiu būdu neišsiunčia ir negrąžina pabėgėlio į šalį, kur jo gyvybei ar laisvei grėstų pavojus dėl rasės, religijos, pilietybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių pažiūrų.

34. Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – ir Chartija) 18 straipsnio nuostatos įtvirtina, kad teisė į prieglobstį garantuojama pagal Ženevos konvenciją ir 1967 m. sausio 31 d. Protokolą dėl pabėgėlių statuso bei Europos Sąjungos sutartį ir Sutartį dėl ES veikimo. ES teisės požiūriu teisė į prieglobstį yra fundamentali asmens teisė. Chartijos 19 straipsnio, įtvirtinančio asmens apsaugą perkėlimo, išsiuntimo ar išdavimo atveju, 2 dalis numato, kad niekas negali būti perkeltas, išsiųstas ar išduotas į valstybę, kurioje jam gresia mirties bausmė arba kurioje jis gali patirti kankinimų ar kitokį nežmonišką ar žeminantį elgesį arba būti taip baudžiamas.

35. Ginčui taip pat reikšmingos 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų nuostatos (toliau – ir Kvalifikavimo direktyva). Pagrindinis šios direktyvos tikslas – užtikrinti, kad valstybės narės taikytų bendrus asmenų, kuriems tikrai reikia tarptautinės apsaugos, identifikavimo kriterijus, ir užtikrinti, kad tiems asmenims visose valstybėse narėse būtų suteiktos būtiniausios lengvatos (Kvalifikavimo direktyvos Preambulės 12 konstatuojamoji dalis).

36. Kvalifikavimo direktyvos 2 straipsnio d) dalis nurodo, kad pabėgėlis – tai trečiosios šalies pilietis, kuris dėl visiškai pagrįstos persekiojimo dėl rasės, religijos, tautybės, politinių pažiūrų ar priklausymo tam tikrai socialinei grupei baimės yra už šalies, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali arba dėl tokios baimės nepageidauja naudotis tos šalies apsauga, arba asmuo be pilietybės, kuris dėl minėtų priežasčių būdamas už šalies, kurioje yra jo ankstesnė įprastinė gyvenamoji vieta, ribų negali ar dėl tokios baimės nepageidauja į ją grįžti ir kuriam netaikomas 12 straipsnis. Tuo tarpu, Kvalifikavimo direktyvos 2 straipsnio f) straipsnis nurodo, kad papildomą apsaugą galintis gauti asmuo – trečiosios šalies pilietis arba asmuo be pilietybės, kuris negali būti laikomas pabėgėliu, tačiau apie kurį pagrįstai galima manyti, kad jei jis būtų grąžintas į savo kilmės šalį arba – asmens be pilietybės atveju – į šalį, kurioje yra jos ankstesnė įprastinė gyvenamoji vieta, jam kiltų realus pavojus patirti 15 straipsnyje apibrėžtą didelę žalą, kuriam netaikomos 17 straipsnio 1 bei 2 dalys ir kuris negali arba dėl tokio pavojaus nepageidauja naudotis tos šalies apsauga.

37. Kiek tai susiję su persekiojimo veiksmų apibrėžimu kilmės valstybėje, Kvalifikavimo direktyvos 9 straipsnio (persekiojimo veiksmai) 1 dalyje nurodyta, jog tam, kad veiksmas būtų laikomas persekiojimo veiksmu pagal Ženevos konvencijos 1 straipsnio A skirsnį, jis turi būti: a) pakankamai rimtas pagal savo pobūdį ar dažnumą, kad sudarytų sunkų pagrindinių žmogaus teisių pažeidimą, visų pirma, tų teisių, nuo kurių negalima nukrypti pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 15 straipsnio 2 dalį, arba b) įvairių priemonių sankaupa, įskaitant žmogaus teisių pažeidimus, kuri yra pakankamai sunki, kad veiktų asmenį panašiai, kaip nurodyta a punkte.

38. Kvalifikavimo direktyvos 9 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad persekiojimo veiksmai pagal 1 dalį gali, inter alia (be kita ko), pasireikšti tokiomis formomis: a) fizinio ar psichologinio smurto veiksmai, įskaitant seksualinį smurtą; b) teisinės, administracinės, policijos ir (arba) teisminės priemonės, kurios savaime yra diskriminacinės arba įgyvendinamos diskriminuojant; c) neproporcingas ir diskriminuojantis persekiojimas ar baudimas; d) atsisakymas teismine tvarka atlyginti žalą, kuris yra neproporcingas ar diskriminuojantis baudimas; e) persekiojimas ar baudimas dėl atsisakymo atlikti karo tarnybą konflikto metu, kai atliekant tokią tarnybą reikėtų daryti nusikaltimus ar veiksmus, kuriems taikomi 12 straipsnio 2 dalyje nustatyti nesuteikimo pagrindai; f) veiksmai, pagal pobūdį tiesiogiai susiję su asmens lytimi arba su tuo, kad asmuo yra vaikas. Kvalifikavimo direktyvos 9 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad pagal 2 straipsnio d) punktą turi būti ryšys tarp 10 straipsnyje nurodytų priežasčių ir persekiojimo veiksmų, apibrėžtų pagal šio straipsnio 1 dalį arba apsaugos nuo tokių

veiksmų nebuvimo.39. Kvalifikavimo direktyvos 10 straipsnio (persekiojimo priežastys) 1 dalies e) punkte nurodyta, kad valstybės narės,

vertindamos persekiojimo priežastis, atsižvelgia į šiuos veiksnius: politinių pažiūrų sąvoka visų pirma apima turimas pažiūras, įsitikinimus ar tikėjimą tam tikru klausimu, susijusiu su 6 straipsnyje minėtais galimais persekiojimo vykdytojais ir jų politika ar metodais, nesvarbu, ar prašytojas pagal tas pažiūras, įsitikinimus ar tikėjimą ėmėsi veiksmų. Kvalifikavimo direktyvos 10 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad vertinant, ar prašytojas visiškai pagrįstai bijo būti persekiojamas, nesvarbu, ar prašytojas iš tikrųjų turi rasinių, religinių, tautinių, socialinių ar politinių savybių, dėl kurių jis gali būti persekiojamas, su sąlyga, kad tokią savybę prašytojui priskiria persekiojimo vykdytojas.

40. Kiek tai susiję su sprendimo, ar pareiškėjas patiria visiškai pagrįstą persekiojimo baimę ar realų didelės žalos pavojų, priėmimu, Kvalifikavimo direktyvos 8 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad nagrinėdamos, ar prašytojas patiria visiškai pagrįstą persekiojimo baimę ar realų didelės žalos pavojų arba turi galimybę naudotis apsauga nuo persekiojimo ar didelės žalos kilmės šalies dalyje, kaip nurodyta 1 dalyje, valstybės narės, priimdamos sprendimą dėl prašymo, atsižvelgia į bendrąsias toje šalies dalyje esančias aplinkybes ir į asmenines prašytojo aplinkybes, kaip nurodyta 4 straipsnyje. Tuo tikslu valstybės narės užtikrina, kad iš atitinkamų šaltinių, pavyzdžiui, Jungtinių Tautų pabėgėlių reikalų vyriausiojo komisaro ir Europos prieglobsčio paramos biuro, būtų gaunama tiksli naujausia informacija.

41. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad Kvalifikavimo direktyvos 4 straipsnio 5 dalis nurodo, jog kai valstybės narės taiko principą, pagal kurį prašytojas privalo pagrįsti tarptautinės apsaugos prašymą, ir kai prašytojo pareiškimų faktai nepagrįsti dokumentais ar kitais įrodymais, tokių faktų nereikia patvirtinti, jei įvykdomos šios sąlygos: a) prašytojas realiai stengėsi pagrįsti savo prašymą; b) pateikta visa prašytojo informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija; c) prašytojo pareiškimai yra nuoseklūs ir patikimi bei neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju; d) prašytojas paprašė tarptautinės apsaugos kiek įmanoma anksčiau, nebent jis gali nurodyti tinkamą priežastį, kodėl taip nepadarė; e) yra nustatyta, kad prašytojas bendrai patikimas.

42. UTPĮ (2017 m. sausio 1 d. redakcija) nuostatos yra pagrįstos Ženevos konvencija, jos taip pat įgyvendina Kvalifikavimo direktyvą. UTPĮ 86 straipsnyje numatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio UTPĮ 88 straipsnio 1 ir 2 dalyse (1 dalis); šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio UTPĮ 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio UTPĮ 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos (2 dalis).

43. Tuo tarpu, UTPĮ 87 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

44. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje laikomasi nuostatos, kad pirmiau nurodytose UTPĮ nuostatose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., LVAT 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-901/2010; 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-

686/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012).45. Pagal EŽTT praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra

pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., EŽTT 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07). EŽTT 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H. L.R. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 24573/94, pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

46. Remiantis Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 įsakymu Nr. IV-I31 „Dėl Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – Tvarkos aprašas) 116 punktu, vertinant prieglobsčio prašytojo teiginių patikimumą, pirmiausia nustatoma, ar prieglobsčio prašytojo pateikti duomenys, kurie yra tiesiogiai susiję su UTPĮ 86 straipsnio 1 dalyje arba 87 straipsnio 1 dalyje nustatytais prieglobsčio suteikimo kriterijais ir yra esminiai vertinant prašymą suteikti prieglobstį, laikytini atitinkančiais tikrovę. Prieglobsčio prašytojo pateiktų duomenų, nepatvirtintų rašytiniais įrodymais, patikimumas vertinamas atsižvelgus į tai, ar prieglobsčio prašytojo pasakojimas yra išsamus ir pasižymi pakankamu detalumu; ar prieglobsčio prašytojo žodžiu ir raštu pateikti duomenys yra nuoseklūs ir neprieštaringi; ar prieglobsčio prašytojo pateikti duomenys neprieštarauja jo šeimos narių arba kitų liudytojų pateiktai informacijai; ar prieglobsčio prašytojo pateikti duomenys neprieštarauja turimai informacijai apie jo kilmės valstybę ir visuotinai žinomiems faktams. Vertindamas prieglobsčio prašytojo pateiktų duomenų patikimumą, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas vadovaujasi tikimybių pusiausvyros principu, t. y. nustato, ar kiekviena prieglobsčio prašytojo nurodyta esminė aplinkybė, kuri nėra patvirtinta rašytiniais įrodymais, yra labiau tikėtina negu netikėtina. Visi prieglobsčio prašytojo pateikti duomenys vertinami racionaliai, visapusiškai ir objektyviai, o jų pripažinimas nepatikimais negali būti grindžiamas subjektyviomis prielaidomis arba intuicija. Jeigu visi ar tam tikri prieglobsčio prašytojo pateikti duomenys paneigiami arba pripažįstami nepatikimais, jie yra atmetami ir toliau nenagrinėjami. Prieglobsčio prašytojo pateikti duomenys, kurie yra patvirtinti rašytiniais įrodymais arba pripažįstami patikimais, laikomi nustatytais faktais. Jeigu prieglobsčio prašytojo pasakojimas iš esmės yra nuoseklus ir patikimas, prieglobsčio prašytojui taikomas abejonės privilegijos principas, t. y. tam tikros abejonės dėl prieglobsčio prašytojo pateiktų duomenų, kurie nebuvo atmesti, vertinamos jo naudai ir netrukdo laikyti tokius duomenis nustatytais faktais.

47. Tikrinant atsakovo priimto sprendimo pagrįstumą teisme, taikomos Administracinių bylų teisenos įstatyme įtvirtintos įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančios taisyklės ir jų aiškinimas, pateikiamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje.

48. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas.

49. Nutarties 33–48 punktuose nurodyto teisinio reglamentavimo kontekste teisėjų kolegija vertina faktinę ir teisinę situaciją šioje byloje.

50. Pareiškėjo atžvilgiu (duomenys neskelbtini) yra vykdomas baudžiamasis persekiojimas. Tačiau baudžiamasis persekiojimas yra pagrindas suteikti pabėgėlio statusą tik tuo atveju, jei prieglobsčio prašytojas dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga.

51. Pareiškėjas įrodinėja, kad jo baudžiamasis persekiojimas yra motyvuotas tik ir išimtinai oficialios (duomenys

neskelbtini) valdžios, vykdančios Prezidento užsakymus, siekio įbauginti V. Y. Tam tinkamiausia priemonė be teisėto pagrindo nuteisti jo artimos aplinkos žmones. Pareiškėjas save priskiria būtent tokiai V. Y. aplinkai.

52. Byloje nenustatyta, kad prieš V. Y. (duomenys neskelbtini) būtų vykdoma politinių pažiūrų priešingumu oficialiai valdžiai pagrįsta kampanija ar būtų kokių nors panašaus pobūdžio veiksmų apraiškų. Nėra duomenų, kad V. Y. būtų opozicinių jėgų šalininkas ar atstovas, ar kitaip oponuotų oficialiai valdžiai. Byloje yra tik priešingų, Prezidento poziciją palaikančių, V. Y. veiklos įrodymų. Vien tai, kad pats V. Y. kartą yra viešai pareiškęs neigiamą nuomonę apie Prezidento veiklą ir tai, kad V. Y. sūnus išvyko ir gyvena užsienyje bei yra pasisakęs dėl Y. šeimos ir šalies Prezidento priešiškų santykių, turint galvoje tai, kad iš viešai pasiekiamų šaltinių ir turimos informacijos apie pareiškėjo kilmės šalį nėra jokių duomenų apie neigiamą V. Y., kaip asmens ar buvusio aukšto pareigūno veiklą, vertinimą, pripažintina nepakankamais įrodomąją galią turinčiais faktais, kad būtų teisinis pagrindas konstatuoti jų esminę reikšmę padaryti išvadai, kad pareiškėjo pateiktoji įvykių versija dėl jo baudžiamojo persekiojimo motyvų atitiktų Nutarties 50 punkte nurodytas sąlygas pabėgėlio statusui suteikti, tuo pačiu paneigiant gausią informaciją (duomenis), liudijančius V. Y. lojalumą šalies Prezidentui ir oficialiai valdžiai (žr. MD bylos V tomą, b. l. 128–132).

53. Atsakovo ir jo atstovų nurodomi veiksmai baudžiamajame procese keičiant įvykių, reikšmingų veikų, dėl kurių atliekamas baudžiamasis tyrimas, aplinkybių vertinimams, laiką, taip pat jų nurodomo asmens neteisėti veiksmai – tam tikrų deklaravimo prievolių nevykdymas patys savaime neįrodo baudžiamojo persekiojimo, pradėto prieš pareiškėją, kaip susidorojimo priemonės Nutarties 50 punkte apibrėžtų sąlygų kontekste.

54. Įrodymų vertinimo aspektu svarbu pažymėti ir tai, kad byloje nėra nustatyta, kad V. Y. aplinkos žmonėms vien dėl šio fakto būtų priskiriamos pažiūros, nesutampančios su (duomenys neskelbtini) valdančiųjų politine pozicija.

55. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra teisinių pagrindų pareiškėjo baudžiamąjį persekiojimą pripažinti atitinkančiu Nutarties 50 punkte nurodytas sąlygas, įtvirtintas UTPĮ 86 straipsnio 1 dalyje.

56. Byloje nenustatyta ir tai, kad pareiškėjo atžvilgiu vykdomas baudžiamasis persekiojimas būtų neproporcingas ir diskriminacinis.

57. UTPĮ 87 straipsnio taikymo kontekste blogos įkalinimo sąlygos kilmės šalyje nėra pagrindu papildomai apsaugai pritaikyti. Pagrindų, nurodytų šiame straipsnyje, kad būtų taikoma papildoma apsauga, byloje nenustatyta.

58. Vertindama Žmogaus teisių instituto pateiktą išvadą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad neturi pagrindo pripažinti, jog joje yra kokių nors individualizuotų su pareiškėju sietinų faktų ar aplinkybių, kurios leistų pripažinti, kad prieš pareiškėją vykdomas kryptingas ir neteisėtas (duomenys neskelbtini) oficialiosios valdžios persekiojimas. Teismui nėra pateikta jokių duomenų, su kokiais faktiniais duomenimis, esančiais baudžiamojoje byloje, išvadą teikęs asmuo yra susipažinęs, kad galėtų tvirtinti, jog baudžiamoji byla prieš pareiškėją yra tipinis susidorojimo su valdžiai nenaudingais asmenimis, atvejis. Todėl ši išvada teisėjų kolegijos nepripažįstama pareiškėjo persekiojimą patvirtinančiu įrodymu Nutarties 50 punkte nurodytų sąlygų kontekste.

59. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjui ir jo atstovams buvo suteikta galimybė susipažinti su visa Departamento turima surinkta informacija (duomenimis), todėl apeliacinių skundų argumentai dėl ribojimo susipažinti su įrodymais ir su tuo susijusiais teisių pažeidimais bei poreikiu kreiptis į Konstitucinį Teismą tapo nereikšmingi ir neaktualūs šios bylos baigčiai.

60. Teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų apeliantų ir pareiškėjo bei jo atstovų argumentų, išdėstytų LVAT teisėjų kolegijai bylą nagrinėjant teismo posėdyje žodinio proceso tvarka, kaip nereikšmingų šios bylos baigčiai.

61. Dėl nurodytų argumentų teisėjų kolegija apeliacinį skundą atmeta, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą (ABTĮ 144 str. 1 d. 1 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo M. B. (M. B.) apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.



GINTARAS KRYŽEVIČIUS

RAMUTĖ RUŠKYTĖ_______________________


Administracinė byla Nr. eP-46-756/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02503-2016-2Procesinio sprendimo kategorijos: 60.3.10; 60.3.12(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo M. R. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-347-442/2019 pagal pareiškėjo M. R., atsakovo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos sentikių bažnyčios Aukščiausiosios tarybos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. R. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos sentikių bažnyčios Aukščiausiajai tarybai, Perelozų sentikių religinei bendruomenei, N. L. ir valstybės įmonės Registrų centro Kauno filialui dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas M. R. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2016 m. gegužės 23 d. sprendimą Nr. (8.3.46.)-7R-11395485 ir įpareigoti atsakovą per 30 dienų atstatyti duomenis Juridinių asmenų registre dėl asmens, kuris veikia Perelozų sentikių religinės bendruomenės vardu.

2. Skunde pareiškėjas nurodė, kad ginčijamu sprendimu atsakovas nepagrįstai ir neteisėtai leido Juridinių asmenų registre pakeisti Perelozų sentikių religinės bendruomenės (toliau – ir Bendruomenė) pirmininko duomenis, t. y. vietoje pareiškėjo pirmininku nurodyti N. L. Teisingumo ministerija nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Sentikių Bažnyčios Aukščiausiosios Tarybos pirmininko pateiktu Bendruomenės 2016 m. kovo 16 d. visuotinio susirinkimo protokolu Nr. 16-01, nes jis yra fiktyvus ir suklastotas, kadangi susirinkime nedalyvavo nei Bendruomenės pirmininkas, nei jo pavaduotojas,

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=8002c1f0f1c011e99681cd81dcdca52c

nei tikrieji Bendruomenės nariai. Pareiškėjas pažymėjo, kad jis Bendruomenės pirmininku buvo perrinktas 2015 m. vasario 15 d. vykusiame Bendruomenės visuotiniame susirinkime, todėl jo kadencija baigsis tik 2018 m. vasario 15 d. Teisingumo ministerijai pateiktas 2016 m. kovo 12 d. visuotinio susirinkimo protokolas neturi privalomų rekvizitų, be to, yra negaliojantis, kadangi susirinkime dalyvaujantys asmenys negalėjo priimti sprendimo dėl naujo Bendruomenės tarybos pirmininko.

3. Atsakovas Teisingumo ministerija (toliau – ir atsakovas) atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti. Paaiškino, kad jam buvo pateikti visi pagal teisės aktus reikiami dokumentai, todėl jis priėmė išvadą kreiptis į Juridinių asmenų registrą dėl Bendruomenės pirmininko pakeitimo. Priimdamas tokią išvadą, atsakovas atsižvelgė į skirtumus tarp Bendruomenės įstatų ir Lietuvos Sentikių Bažnyčios Statuto nuostatų, reglamentuojančių, kas gali būti Bendruomenės tarybos nariais, taip pat įvertino 2016 m. kovo 12 d. visuotiniame susirinkime dalyvavusių asmenų glaudžius ryšius su Perelozų sentikių bendruomene. Teisingumo ministerijai buvo pateikti skirtingi Bendruomenės narių susirinkimų protokolai, iš kurių negali būti nustatyta, kas iš tikrųjų yra Bendruomenės nariais, nes pateikiami prieštaringi duomenys, nepateikiami duomenys dėl Bendruomenės narių pasikeitimo. Atsižvelgdamas į tai, atsakovas nusprendė, kad Lietuvos sentikių bažnyčios Aukščiausiosios tarybos pateikti duomenys apie susirinkime dalyvavusius asmenis yra teisingi.

4. Trečiasis suinteresuotas asmuo valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centro Kauno filialas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą spręsti teismo nuožiūra. Nurodė, kad, keisdamas duomenis Juridinių asmenų registre, vadovaujasi Teisingumo ministerijos pateikta išvada ir duomenimis ir jų teisingumo ar atitikties teisės aktų reikalavimams netikrina. Gavus Teisingumo ministerijos išvadą, 2016 m gegužės 23 d. Juridinių asmenų registre buvo pakeisti duomenys apie asmenį, galintį Bendrijos vardu sudaryti sandorius.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo Perelozų sentikių religinė bendruomenė atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti. Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjo skundas yra visiškai nepagrįstas. Visuotinis susirinkimas, vykęs 2016 m. kovo 12 d., buvo teisėtas, nes jame dalyvavo Bendruomenės nariai. Pareiškėjo pateiktas Bendruomenės narių sąrašas sudarytas išimtinai iš jo šeimos narių ir giminaičių, nesančių Perelozų bendruomenės parapijiečiais, todėl negali būti pripažintas teisingu.

6. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos sentikių Bažnyčia atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti. Atsiliepime nurodė, kad Teisingumo ministerija tinkamai išnagrinėjo jo pateiktą pranešimą ir, neperžengdama savo kompetencijos ribų, priėmė teisės aktų reikalavimus atitinkantį sprendimą. Priimdama ginčijamą sprendimą, Teisingumo ministerija vadovavosi Lietuvos sentikių bažnyčios statuto (toliau – ir Statutas) nuostatomis, taip pat atsižvelgė į glaudžius visuotiniame susirinkime dalyvavusių narių ryšius su Bendruomene. Pareiškėjo, kaip Bendrijos pirmininko kadencija yra pasibaigusi. Pareiškėjo išrinkimo Bendruomenės pirmininku 2009 m. vasario 15 d. susirinkime Lietuvos sentikių bažnyčios Aukščiausioji taryba nėra patvirtinusi, kaip to reikalauja Statuto 3.14.15 punkto nuostatos.

II.

7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. birželio 2 d. sprendimu pareiškėjo M. R. skundą tenkino iš dalies ir panaikino Teisingumo ministerijos 2016 m. gegužės 23 d. sprendimą Nr. (8.3.46.)-7R-11395485. Kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

8. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 10 straipsnio 3, 4 dalimis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. lapkričio 12 d. nutarimu Nr. 1407 patvirtintų Juridinių asmenų registro nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 38.4 punktu, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2012 m. lapkričio 5 d. įsakymu Nr. 1R-275 patvirtinto Dokumentų, pateikiamų Teisingumo ministerijai steigiant religines bendruomenes, bendrijas ir centrus, jų tos pačios religijos tikslams įgyvendinti juridinius asmenis, filialus ar atstovybes, keičiant jų įstatus ar juos atitinkančius dokumentus ir registro duomenis, išbraukiant juos iš Juridinių asmenų registro, sąrašo (toliau – ir Sąrašas) 5 punktu.

9. Teismas įvertinęs nurodytą teisinį reguliavimą, atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimą ir nagrinėjamoje byloje susiklosčiusią faktinę situaciją, konstatavo, kad Teisingumo ministerija peržengė teisės aktuose jai nustatytos kompetencijos ribas, nes ėmėsi vertinti Bendruomenės įstatų atitiktį aukštesnės teisinės galios teisės aktams, imperatyvias Statuto nuostatas aiškino plečiamai, nurodydama, kad nebūtina nustatyti, ar visuotiniame Bendruomenės

narių susirinkime dalyvavo ir sprendimą dėl Bendruomenės pirmininko priėmė asmenys, turintys tam teisę. Teismas nurodė, kad Perelozų religinė bendruomenė yra juridinio asmens teises turinti tradicinė Lietuvoje veikianti religinė bendruomenė, priklausanti Lietuvos sentikių Bažnyčios religinei bendrijai. Vidaus gyvenimo taisyklės ir santykiai tarp bendruomenių ir Lietuvos sentikių Bažnyčios institucijų, jų kompetencija apibrėžta Statute. Atlikęs teisinį vertinimą, teismas konstatavo, kad Bendruomenės narys jos pirmininku tampa tik tuomet, kai tai patvirtina Lietuvos sentikių bažnyčios Aukščiausioji taryba. Esant prieštaringiems duomenims apie Bendruomenės narius, teismo vertinimu, turėtų būti vadovaujamasi steigiant Bendruomenę Lietuvos sentikių bažnyčios Aukščiausiajai tarybai pateiktais duomenimis, nes pagal Statuto 8.4 punkto reikalavimus, steigiama bendruomenė be steigiamojo susirinkimo protokolo turėjo pateikti savo narių sąrašą.

10. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas panaikinti Teisingumo ministerijos 2016 m. gegužės 23 d. išvadą Nr. (8.3.46.)-7R-11395485, nes ji priimta viršijant įgaliojimus, prieštarauja imperatyvioms teisės aktų nuostatoms. Kita vertus, teismas neturi pagrindo tenkinti išvestinį pareiškėjo skundo reikalavimą, t. y. Juridinių asmenų registre atstatyti senus duomenis apie tai, koks asmuo, veikia Perelozų sentikių religinės bendruomenės vardu. Remdamasis Statute nustatytu teisiniu reguliavimu, teismas nustatė, kad pareiškėjo, kaip Bendruomenės pirmininko, įgaliojimai pasibaigė 2012 m. vasario 15 d., nes 2012 m. vasario 15 d. ir 2015 m. vasario 15 d. Visuotinio bendruomenės narių susirinkime priimtas sprendimas dėl Bendruomenės pirmininko nebuvo patvirtintas Lietuvos sentikių bažnyčios Aukščiausiosios tarybos. Vadinasi, nuo 2012 m. vasario 16 d. pareiškėjas nėra Bendruomenės pirmininkas, todėl tokie duomenys negali būti nurodyti Juridinių asmenų registre.

III.

11. Pareiškėjas M. R. apeliaciniame skunde prašė pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 2 d. sprendimo dalį dėl Teisingumo ministerijos sprendimo Nr. (8.3.46)-7R-11395485 panaikinimo ir patenkinti pareiškėjo skundo dalį dėl reikalavimo įpareigoti Teisingumo ministeriją pagal teisės aktų reikalavimus, tai yra per 30 dienų, atstatyti Juridinių asmenų registre iki pakeitimų Perelozų sentikių religinės bendruomenės registravimo duomenis dėl asmens, veikiančio Bendruomenės vardu.

12. Apeliaciniame skunde nurodė, kad Bendruomenė yra savarankiška organizacinė struktūra, turinti savo įstatus, valdymo organus, priklausanti tradicinei sentikių konfesijai ir turi visus juridinio asmens požymius. Bendruomenė savo veikloje privalo vadovautis tik savo įstatais. Tik aukščiausias Bendruomenės valdymo organas – Visuotinis Bendruomenės narių susirinkimas, veikiantis šio juridinio asmens vardu, balsų dauguma gali tvirtinti ar atleisti Bendruomenės pirmininką. Teisingumo ministerija negalėjo remtis kartu su 2016 m. kovo 16 d. Lietuvos sentikių bažnyčios Aukščiausiosios tarybos pirmininko neteisėtu ir nesuderintu su Bendruomenės pareiškimu pateiktu 2016 m. kovo 12 d. Perelozų sentikių religinės bendruomenės narių visuotinio susirinkimo protokolu Nr. 16-01, kadangi jis yra fiktyvus ir suklastotas.

13. Teigė, jog pirmosios instancijos teismas be jokio pagrindo padarė išvadą, kad Perelozų religinė bendruomenė, kaip juridinio asmens teises turinti tradicinė Lietuvoje veikianti religinė bendruomenė, priklauso Lietuvos sentikių Bažnyčios religinei bendrijai, o jos vidaus gyvenimo taisyklės ir santykiai tarp bendruomenių ir Lietuvos sentikių Bažnyčios institucijų bei kompetencija apibrėžta Statute. Be to, teismas taip pat nepagrįstai konstatavo, jog: 1) Bendruomenė turi vadovautis Statuto bei Bendruomenės įstatų reikalavimais ir šie du aktai taikytini kartu; 2) teisę rinkti Bendruomenės pirmininką turi tik Visuotinis bendruomenės narių, patvirtintų Tarybos sprendimu, susirinkimas, o Bendruomenės narys jos pirmininku tampa tik tuomet, kai tai patvirtina Lietuvos sentikių bažnyčios Aukščiausioji taryba.

14. Lietuvoje tiek tradicinių, tiek netradicinių bažnyčių bei religinių organizacijų būklė valstybėje nustatoma įstatymu. Įstatymu yra įtvirtinta, jog religinė bendruomenė, kuri siekia įgyvendinti tos pačios religijos tikslus, gali egzistuoti savarankiškai, neįeinant į atitinkamos religinės bendruomenės ar bendrijos sudėtį. Teismas be jokio pagrindo prilygino Bendruomenę prie Lietuvos sentikių Bažnyčios kažkokio padalinio, įeinančio į Lietuvos sentikių Bažnyčios bendrijos sudėtį. Bendruomenė turi Įstatus, kuriais ir vadovaujasi savo veikloje. Statutas yra vidinis Lietuvos sentikių Bažnyčios organizavimo dokumentas, privalomas religinėms sentikių bendruomenėms, kurios yra Lietuvos sentikių Bažnyčios, kaip religinės bendrijos, narės, tačiau kuris negali būti taikomas Bendruomenei, kuri nėra įstojusi į religinę bendriją ir nėra sudariusi bendros vadovybės su ja. Bendruomenė, būdama savarankišku juridiniu asmeniu, savo veikloje vadovaujasi

Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimais, savo įstatais, kanonais bei kitais vidaus dokumentais, reikšmingais sentikių konfesijai (Bendruomenės įstatų 1.6 p.).

15. Teigė, jog teismas turėjo konstatuoti, kad privalu vadovautis tikrojo Bendruomenės pirmininko, tai yra pareiškėjo pateiktu Bendruomenės narių sąrašu. 2012 m. vasario 15 d. ir 2015 m. vasario 15 d. vykę Visuotinis Bendruomenės narių susirinkimai, vadovaudamiesi Bendruomenės įstatų nustatyta tvarka, išrinko Bendruomenės pirmininką M. R. Byloje nėra jokių duomenų, kad minėti pirmininko rinkimai prieštaravo įstatų ar teisės aktų nuostatoms. Esant šioms aplinkybėms, teismas neturėjo jokio pagrindo teigti, jog senesni duomenys apie Bendruomenės pirmininką negali būti atstatyti Juridinių asmenų registre.

16. Atsakovas Teisingumo ministerija apeliaciniame skunde prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 2 d. sprendimo dalį, kuria skundas buvo tenkintas, ir priimti naują sprendimą – skundą atmesti.

17. Apeliaciniame skunde pažymėjo, kad religinės bendruomenės ar bendrijos teisinius santykius su pasaulietiniais subjektais, nepriklausančiais religinei hierarchinei ar institucinei struktūrai (tuo pačiu – ir su valstybės valdžios institucijomis), reglamentuoja ne kanonai ar statutai, o valstybės institucijų priimti teisės aktai. Religinės bendruomenės vadovas savo įgaliojimus bažnytinės teisės prasme įgyja nuo jo išrinkimo/paskyrimo dienos, o vadovo duomenų įtraukimas į Juridinių asmenų registrą (toliau – ir Registras) iš esmės yra skirtas tik suteikti jam teisę juridinio asmens vardu sudaryti sandorius, kurie reglamentuojami valstybės priimtais įstatymais ir kitais teisės aktais. Teisingumo ministerija, gavusi tradicinės Lietuvoje religinės bendruomenės ar bendrijos dokumentus, surašo prašymą ir išvadą, kad tradicinės Lietuvoje religinės bendruomenės ar bendrijos duomenų pakeitimus įtraukti į Registrą galima, ir perduoda prašymą ir išvadą Juridinių asmenų registro tvarkytojui. Ši išvada surašoma (arba atsisakoma ją surašyti) atsižvelgiant į teisės aktų reikalavimus. Būdama tradicinių religinių bendruomenių ir bendrijų duomenų teikėja, Teisingumo ministerija atsako už Registrui teikiamų dokumentų ir duomenų teisingumą. Pažymėjo, jog priešingai nei teigė pirmosios instancijos teismas, Teisingumo ministerija, būdama atsakinga už Registrui teikiamų dokumentų ir duomenų teisingumą, privalo patikrinti, ar religinės bendruomenės ar bendrijos pateikti dokumentai atitinka nustatytus reikalavimus.

18. Nurodė, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimai patvirtina, kad Teisingumo ministerija, priimdama sprendimus dėl religinės bendruomenės ar bendrijos duomenų pakeitimo įtraukimo į Registrą, privalo analizuoti bažnytinės teisės aktus, todėl teismo išvada, kad Teisingumo ministerija peržengė teisės aktuose nustatytas kompetencijos ribas, yra neteisinga. Kaip matyti iš bylos medžiagos, Teisingumo ministerijoje buvo gauti du skirtingi Bendruomenės narių sąrašai, kuriuose nurodyti asmenys nesutampa. Teismas visiškai nesiaiškino aplinkybės, kad toks narių sąrašas, tikėtina, apskritai neegzistuoja.

19. Nustačiusi akivaizdžius pareiškėjo pateiktų dokumentų neatitikimus, Teisingumo ministerija, būdama atsakinga už Registrui teikiamų dokumentų ir duomenų teisingumą, negalėjo remtis neteisingais ar neaiškiais duomenimis, todėl priimdama skundžiamą išvadą, pagrįstai rėmėsi tik Lietuvos sentikių bažnyčios Aukščiausiosios tarybos pateiktais duomenimis ir pripažino, jog 2016 m. kovo 12 d. susirinkime dalyvavę Bendruomenės nariai nauju bendruomenės pirmininku išrinko N. L.

20. Vilniaus apygardos administracinis teismas, panaikinęs Teisingumo ministerijos išvadą, tačiau netenkinęs išvestinio skundo reikalavimo Registre atkurti ankstesnius duomenis M. R. teisę veikti Bendruomenės vardu, sukūrė teisiškai nepagrįstą ir neįmanomą situaciją – paliko Bendruomenę, kaip juridinį asmenį, be valdymo organo.

21. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos sentikių bažnyčios Aukščiausioji taryba apeliaciniame skunde prašė pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 2 d. sprendimo dalį, kiek tai susiję su Teisingumo ministerijos 2016 m. gegužės 23 d. sprendimo Nr. (8.3.46)-7R-11395485 panaikinimu, ir skundą atmesti.

22. Apeliaciniame skunde nurodė, jog teismas, konstatuodamas, kad Teisingumo ministerijos išvada prieštarauja imperatyvioms teisės aktų nuostatoms, konkrečiai nenurodė nei vieno teisės akto, kuriam ginčijama išvada prieštarautų. Jokiuose teisės aktuose nenurodoma, kad Teisingumo ministerija turėtų tikrinti Bendruomenės visuotiniame susirinkime dalyvavusių asmenų narystę ar tapatybę, o apsiribojama kompetentingos vadovybės sprendimu, patvirtinančiu Registro duomenų pakeitimų teisėtumą. Tokiu kompetentingos vadovybės sprendimu yra Lietuvos sentikių bažnyčios Aukščiausiosios tarybos sprendimas. Teisingumo ministerija turi teisę tik formaliai patikrinti, ar jai buvo pateikti visi Registro duomenims pateikti reikiami dokumentai ir, ar jie tikri.

23. Teismas peržengė tradicinės bažnyčios apsaugos konstitucines ribas ir tuo išreiškė teisminės valdžios

nepripažinimą tradicinės sentikių religinės bendrijos valdymo organui – Aukščiausiajai tarybai, kuri yra sentikių religinis centras ir vienintelė įgaliota institucija santykiuose su valstybe.

24. Teismas nepagrįstai apribojo teisėtai išrinkto bendruomenės pirmininko N. L. teisnumą ir veiksnumą. Be to, teismas, nagrinėdamas pareiškėjo skundą, turėjo spręsti, ar atsakovas pažeidė pareiškėjo teises ar įstatymų saugomus interesus. Teismas, pagrįstai pripažinęs, kad pareiškėjas nebeturi Bendruomenės pirmininko statuso jau nuo 2012 m. vasario 16 d., jam nepateikus jokių įrodymų, kad Bendruomenės 2016 m. kovo 16 d. visuotinio susirinkimo sprendimas nuginčytas bažnytinės (kanoninės) teisės ar įstatymų nustatyta tvarka, atsižvelgdamas į tai, jog pareiškėjas nėra viešojo intereso gynimo subjektas, turėjo skundą visiškai atmesti.

25. Atsakovas Teisingumo ministerija prisidėjo prie Lietuvos sentikių bažnyčios Aukščiausiosios tarybos apeliacinio skundo ir prašė jį tenkinti, nurodydamas, kad atsakovo apeliacinio skundo dalykas iš esmės sutampa su Lietuvos sentikių bažnyčios Aukščiausiosios tarybos apeliacinio skundo dalyku.

26. Pareiškėjas atsiliepime į Teisingumo ministerijos apeliacinį skundą prašė atmesti apeliacinį skundą.27. Pareiškėjas dar kartą nurodė, kad Statutas yra vidinis Lietuvos sentikių Bažnyčios organizavimo dokumentas,

privalomas religinėms sentikių bendruomenėms, kurios yra Lietuvos sentikių Bažnyčios, kaip religinės bendrijos, narės, tačiau kuris negali būti taikomas Bendruomenei, kuri nėra įstojusi į religinę bendriją ir nėra sudariusi bendros vadovybės su ja. Bendruomenė, būdama savarankišku juridiniu asmeniu, savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimais, savo įstatais, kanonais bei kitais vidaus dokumentais, reikšmingais sentikių konfesijai, nei vienas iš šių dokumentų nenumato, kad Bendruomenės pirmininko kandidatūra, jo rinkimo rezultatai turi būti suderinti su Lietuvos sentikių Bažnyčia ir/arba Lietuvos sentikių bažnyčios Aukščiausiąja taryba. Tokiu būdu teismas pagrįstai konstatavo, jog sprendimas dėl naujo Bendruomenės pirmininko buvo priimtas nekompetentingo organo ir teisingai nurodė, kad iš naujo nagrinėjant Lietuvos sentikių bažnyčios Aukščiausios tarybos prašymą dėl duomenų pakeitimo, Teisingumo ministerija turi tirti Bendruomenės 2016 m. kovo 12 d. visuotinio narių susirinkimo teisėtumo klausimą, nes būtent Teisingumo ministerija yra atsakinga už į Registrą registruoti teikiamų duomenų teisingumą.

28. Pareiškėjas atsiliepime į Lietuvos sentikių bažnyčios Aukščiausiosios tarybos apeliacinį skundą prašė jį atmesti. Pareiškėjas iš esmės nurodė tuos pačius argumentus, kaip ir atsakovo apeliacinio skundo atsiliepime bei savo apeliaciniame skunde.

29. Atsakovas Teisingumo ministerija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašė apeliacinį skundą atmesti. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrindimas kitokiais motyvais nei nurodė apeliacinį skundą pateikęs asmuo, pats savaime nerodo atitinkamo teisinio intereso skųsti teismo sprendimo motyvus buvimo. Tiesiogines pasekmes byloje dalyvaujantiems asmenims sukelia būtent rezoliucinė, o ne motyvuojamoji teismo sprendimo dalis. Pareiškėjas apeliaciniame skunde daro visiškai nepagrįstą išvadą, kad būtina vadovautis jo pateiktais Bendruomenės narių sąrašais. Tiek skundžiamoje išvadoje, tiek Teisingumo ministerijos atsiliepime į skundą yra detaliai išanalizuoti visi pareiškėjo pateiktų narių sąrašų trūkumai. Pareiškėjui nepaaiškinus konstatuotų neatitikimų priežasties ir nepašalinus šių trūkumų, nėra jokio pagrindo remtis akivaizdžiai neteisingais duomenimis.

30. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos sentikių bažnyčios Aukščiausioji taryba atsiliepime į pareiškėjo ir atsakovo apeliacinius skundus prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o Aukščiausiosios Tarybos apeliacinį skundą patenkinti.

31. Trečiasis suinteresuotas asmuo VĮ Registrų centro Kauno filialas atsiliepime į pareiškėjo, atsakovo bei Lietuvos sentikių bažnyčios Aukščiausiosios tarybos apeliacinius skundus prašo apeliacinių skundų pagrįstumą spręsti teismo nuožiūra.

IV.

32. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. vasario 20 d. nutartimi pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė, atsakovo Teisingumo ministerijos ir trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos sentikių bažnyčios Aukščiausiosios tarybos apeliacinius skundus patenkino, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 2 d. sprendimą pakeitė ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip: „Pareiškėjo M. R. skundą atmesti kaip nepagrįstą“.

33. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, jog Lietuvos sentikių Bažnyčia yra tradicinė religinė bendrija, į kurios

sudėtį įeina Perelozų sentikių religinė bendruomenė. Pagrindinis Lietuvos sentikių Bažnyčios veiklą bei organizacinę struktūrą nustatantis bažnytinės teisės dokumentas yra Lietuvos sentikių Bažnyčios Statutas.

34. Teisingumo ministerija, vertindama tradicinės religinės bendrijos ar bendruomenės prašymą ir dokumentus, kurių pagrindu yra prašoma įtraukti į Juridinių asmenų registrą pasikeitusius duomenis, visų pirma, privalo laikytis konstitucinių principų, nustatančių valstybės ir religinių organizacijų santykius.

35. Nagrinėjamu atveju, atsakovas, pateikdamas išvadą Juridinių asmenų registro tvarkytojui dėl duomenų apie Bendruomenės pirmininką pakeitimo, privalėjo tik formaliai patikrinti ar prašymą dėl Registro duomenų pakeitimo pagal Statutą pasirašė kompetentinga vadovybė, ar kompetentingas organas išrinko (patvirtino) Bendruomenės pirmininką, ar yra pateikti kiti reikalingi dokumentai.

36. Teismas nustatė, jog pagal Statuto normas tik Lietuvos sentikių bažnyčios Aukščiausioji taryba yra kompetentinga teikti Teisingumo ministerijai pranešimus dėl bendruomenės duomenų įtraukimo į Registrą. Ji tvirtina bendruomenės pirmininkus, kuriuos renka visuotinis bendruomenės narių susirinkimas.

37. Teisėjų kolegijos nuomone, formaliuoju aspektu įvertinus Lietuvos sentikių bažnyčios Aukščiausiosios tarybos atsakovui pateiktą pranešimą ir pridėtus dokumentus dėl duomenų pakeitimų įtraukimo į Registrą, darytina išvada, jog pagal Statutą pranešimas yra pasirašytas kompetentingos vadovybės, o pridėti dokumentai formaliai patvirtina, kad naujasis Bendruomenės pirmininkas N. L. buvo išrinktas ir patvirtintas pagal Statutą kompetentingų Lietuvos Sentikių Bažnyčios vidinę organizacinę struktūrą sudarančių institucijų.

38. Pareiškėjo skunde, paduotame pirmosios instancijos teismui, nurodytos aplinkybės, kad jis Bendruomenės pirmininku buvo perrinktas 2015 m. vasario 15 d. vykusiame Bendruomenės visuotiniame susirinkime, teismas nelaikė reikšminga duomenų pakeitimų įtraukimui į Registrą, nes pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, jog šį jo išrinkimą Bendruomenės pirmininku būtų patvirtinusi Lietuvos sentikių bažnyčios Aukščiausioji taryba.

39. Dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, jog Bendruomenės 2016 m. kovo 16 d. visuotinio susirinkimo protokolas Nr. 16-01 yra fiktyvus ir suklastotas, kadangi susirinkime nedalyvavo nei Bendruomenės pirmininkas, nei jo pavaduotojas, nei tikrieji Bendruomenės nariai, teisėjų kolegija pažymėjo, kad pareiškėjas šiuo skundo pagrindu iš esmės kelia ginčą dėl institucinės Lietuvos sentikių Bažnyčios vidinės struktūros formavimo, tačiau Lietuvos Respublikos įstatymai numato, kad Lietuvos sentikių Bažnyčia bei į jos sudėtį įeinančios bendruomenės turi teisę laisvai organizuotis pagal savo hierarchinę ir institucinę struktūrą, vidaus gyvenimą tvarkyti pagal Statutą bei bendruomenių įstatus. Narystės Bendruomenėje klausimai, Bendruomenės pirmininko rinkimas, kitų Bendruomenės organizacinės struktūros institucijų sudarymas yra Lietuvos sentikių Bažnyčios (tradicinės religinės bendrijos) vidaus gyvenimo klausimai. Nagrinėjamo ginčo kontekste, pareiškėjo nurodytų aplinkybių dėl narystės Bendruomenėje tikrumo, dėl Bendruomenės pirmininko išrinkimo tvarkos, nustatytos Statute ir Bendruomenės įstatuose, laikymosi teisinis vertinimas, atliktas valstybės institucijos (šiuo atveju atsakovo ar teismo) neatitiktų konstitucinio valstybės nesikišimo į bažnyčių bei religinių organizacijų vidaus gyvenimą principo, pažeistų Lietuvos sentikių Bažnyčios vidinio gyvenimo autonomijos bei laisvo organizacinės struktūros nustatymo teisę. Todėl teisėjų kolegija dėl paminėtų pareiškėjo nurodytų aplinkybių nepasisakė.

V.

40. Pareiškėjas M. R. pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo.41. Prašyme pareiškėjas tvirtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas bylą nukrypo nuo

savo jau suformuotos praktikos analogiškose bylose ir tai turėjo įtakos priimant neteisėtą nutartį. Faktinių aplinkybių netinkamas įvertinimas lėmė netinkamą nurodytų materialės teisės normų taikymą ir tai įtakojo neteisėto apeliacinės instancijos teismo sprendimo priėmimą. Pareiškėjo nuomone, šioje proceso stadijoje būtina taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones ir uždrausti Lietuvos sentikių bažnyčios Aukščiausiajai tarybai vykdyti bet kokius veiksmus nukreiptus į Perelozų sentikių religinės bendruomenės turto, dokumentacijos, įskaitant bet neapsiribuojant steigimo, buhalterinės apskaitos dokumentų, antspaudo paėmimą iki prašymo išnagrinėjimo.

42. Pareiškėjo įsitikinimu, apeliacinės instancijos teismas nutartyje padarė nepagrįstą išvadą, jog pagal Statuto normas tik Lietuvos sentikių bažnyčios Aukščiausioji taryba yra kompetentinga teikti Teisingumo ministerijai pranešimus dėl bendruomenės duomenų įtraukimą į Registrą.

43. Prašyme, kaip ir prieš tai teikiamuose teismams procesiniuose dokumentuose, pareiškėjas nurodo, jog Perelozų

sentikių religinė bendruomenė yra savarankiškas juridinis asmuo, niekada neįėjęs į Lietuvos sentikių Bažnyčios sudėtį ir nėra jos sudėtine dalimi. Bendruomenė nėra padavusi jokio rašytinio prašymo dėl įstojimo į Lietuvos sentikių Bažnyčią. Byloje nėra jokių Lietuvos sentikių bažnyčios Aukščiausiosios tarybos protokolų, kurie patvirtintų priėmimo į narius faktą. Nėra aišku nuo kada Bendruomenė yra Lietuvos sentikių Bažnyčios kaip religinės bendruomenės narė. Šios aplinkybės akivaizdžiai rodo, kad Lietuvos sentikių bažnyčios Aukščiausioji taryba 2003 metais savo sprendimu nutarė įforminti juridinio asmens teises Bendruomenei, įregistravus ją savo registre, apribojant juridinio asmens teisnumą.

44. Pareiškėjas teigia, jog Bendruomenė kreipėsi į Lietuvos sentikių Bažnyčią 2012 m. balandžio 19 d. ir prašė pateikti atsakymą, nuo kurios datos Bendruomenė tapo Lietuvos sentikių Bažnyčios kaip religinės bendrijos nare. Atsakymo Bendruomenė negavo nei iš Teisingumo ministerijos, nei iš Lietuvos Sentikių Bažnyčios. O tai reiškia, kad jos atžvilgiu negali būti taikomas Lietuvos sentikių Bažnyčios Statutas.

45. Nurodo, jog įstatymu yra įtvirtinta, jog religinė bendruomenė, kuri siekia įgyvendinti tos pačios religijos tikslus, gali egzistuoti savarankiškai, neįeinant į atitinkamos religinės bendruomenės ar bendrijos sudėtį. Tradicinės religinės bendruomenės yra išskiriamos iš kitų religinių bendruomenių, nes jos laikytinos juridiniais asmenimis pačios savaime dėl savo buvimo tokiomis, o tai reiškia, kad ir vienos iš Įstatymu pripažintų tradicinių religinių bendruomenių – sentikių religinės organizacijos, kurių būklė valstybėje nustatoma įstatymu, turi teisę laisvai organizuotis ir vidaus gyvenimą tvarkyti savarankiškai ir tam nėra būtinas, kito juridinio asmens, tokio, kaip pavyzdžiui, Lietuvos sentikių bažnyčios Aukščiausioji taryba, sutikimas.

46. Pareiškėjas teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, ignoravo savo jau suformuotą praktiką analogiškose bylose. Skunde pareiškėjas minėjo Ukmergės sentikių religinę bendruomenę, kurios savarankiškumą ir nepriklausomybę nuo Lietuvos sentikių Bažnyčios dar 2005 metais konstatavo Lietuvos vyriausias administracinis teismas, nurodęs, jog šios bendruomenės organizacinis vieningumas, kuris pasireiškia vidine struktūra ir šios struktūros dalių sujungimu į vieną visumą, reiškia, kad tik šios bendruomenės valdymo organai gali atlikti bendruomenei kaip juridiniam asmeniui teisiškai reikšmingus ar privalomus veiksmus arba šios bendruomenės vardu minėtus veiksmus gali atlikti bendruomenės įgalioti asmenys, o Lietuvos sentikių bažnyčios Aukščiausioji taryba tokių įgalinimų neturi.

47. Pareiškėjo nuomone, ypatingą reikšmę teisingam bylos išnagrinėjimui turi ir dar viena aplinkybė. Rytų sentikių Cerkvė, kuriai priklauso Lietuvos sentikių Bažnyčia ir Perelozų sentikių religinė bendruomenė neturi dvasinės hierarchijos, teisių perimamumo. Lietuvos sentikių Bažnyčia, kaip bendrija, buvo įsteigta tik 2002 metais, kai tuo metu Perelozų sentikių religinė bendruomenė buvo įkurtą jau XVIII amžiuje, Perelazų kaime, Jonavos rajone.

48. Pareiškėjas nurodo, kad Perelozų sentikių religinė bendruomenė turėjo ir turi juridinio asmens teises, tai yra juridinio asmens teisnumą ir veiksnumą, tiek iki Lietuvos sentikių Bažnyčios įregistravimo tiek ir po to. Bendruomenė turi jai priklausantį nekilnojamąjį turtą pastatytą dar 1694 metais. Bendruomenė turi Įstatus, kuriais ir vadovaujasi savo veikloje. Tai, kad Įstatų nuostatų formuluotės, struktūra panašūs į Statuto, dar nereiškia, kad Bendruomenė priklauso Lietuvos sentikių Bažnyčiai. Nėra aišku, remiantis kokiais duomenimis teismas nustatė, kad „Bendruomenė turi vadovautis Statuto reikalavimais“. Apeliacinės instancijos teismas neįvertino tos aplinkybės, jog Bendruomenė 2010 m. vasario 14 d. priėmė savarankiškus Įstatus ir juos 2010 m. kovo 17 d. įregistravo.

49. Pareiškėjas pažymi, kad Statutas yra vidinis Lietuvos sentikių Bažnyčios organizavimo dokumentas, privalomas religinėms sentikių bendruomenėms, kurios yra Lietuvos Sentikių Bažnyčios, kaip religinės bendrijos, narės, tačiau kuris negali būti taikomas Bendruomenei, kuri nėra įstojusi į religinę bendriją ir nėra sudariusi bendros vadovybės su ja. Pareiškėjas, būdamas savarankišku juridiniu asmeniu, savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimais, savo Įstatais, kanonais bei kitais vidaus dokumentais, reikšmingais sentikių konfesijai, nė vienas iš šių dokumentų nenumato, kad Bendruomenės pirmininko kandidatūra, jo rinkimo rezultatai turi būti suderinti su Lietuvos sentikių bažnyčios Aukščiausiąja taryba.

50. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos sentikių bažnyčios Aukščiausioji taryba atsiliepime į prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje nurodė, jog nesutinka su pareiškėjo prašymu ir prašo jį atmesti.

51. Atsiliepime trečiasis suinteresuotas asmuo teigia, jog pareiškėjas prašyme nenurodo, kokias esmines materialiosios teisės normas pažeidė teismas nagrinėdamas administracinę bylą.

52. Pažymi, jog pareiškėjas savo prašyme, klaidingai interpretuodamas faktines aplinkybes, ginčija Perelozų sentikių religinės bendruomenės priklausomybę Lietuvos sentikių Bažnyčiai, nurodydamas neegzistuojančią Rytų sentikių cerkvę.

Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme yra išnagrinėtos bylos, iš kurių matyti, kaip pareiškėjas bandė atsiriboti nuo Lietuvos sentikių Bažnyčios ir sukurti Lietuvos sentikiams svetimą darinį, taip vadinamą „Rytų sentikių cerkvės, neturinčios dvasinės hierarchijos, Perelazų sentikių religinę bendruomenę“, prisidengiant tikrosios Perelozų sentikių religinės bendruomenės pavadinimo keitimu.

53. Atkreipia dėmesį į tai, kad iš ankstesnių M. R. inicijuotų administracinių bylų matyti, kad pareiškėjas savo skunduose taip pat aiškino, kad jo bendruomenė yra visiškai savarankiškas juridinis asmuo, nepriklausantis Lietuvos sentikių Bažnyčiai ir neprivalantis vadovautis Bažnyčios Statutu, o tik savo Įstatais. Visos bylos buvo pralaimėtos.

54. Nurodo, kad Perelozų sentikių religinė bendruomenė buvo įregistruota Juridinių asmenų registre Lietuvos sentikių bažnyčios Aukščiausiosios tarybos prašymu ir jos priklausomybė vienintelei Lietuvoje esančiai tradicinei sentikių religinei bendrijai ne kartą patvirtinta teismų sprendimais.

55. Pažymi, kad visų bažnyčių ir religinių organizacijų santykiai su valstybe reguliuojami įstatymais. Kaip matyti iš prašymo turinio, pareiškėjas teikia teisės normų išaiškinimą, esant visiškai kitoms faktinėms aplinkybėms, negu nustatytos ginčo byloje. Be abejo, tuo atveju, jeigu religinė bendruomenė neįeina į Bažnyčios (bendrijos) sudėtį, jai netaikomi Bažnyčios kanoniniai teisės aktai (pvz. Statutas), tačiau tai neturi nieko bendro su Perelozų sentikių religine bendruomene, kuri yra Lietuvos sentikių Bažnyčios sudėtinė dalis. Pareiškėjas nenurodė jokių materialiosios teisės normų, kurias teismas būtų netinkamai aiškinęs ar taikęs esant byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms.

56. Teigia, jog pareiškėjas remiasi Ukmergės sentikių religinės bendruomenės iškelta administracine byla ir 2005 m. spalio 26 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties ištraukomis, kurios ginčo faktinės aplinkybės yra visiškai kitos. Minėtoje byloje kilo ginčas tarp Ukmergės sentikių religinės bendruomenės ir Teisingumo ministerijos, kuri, nesant bendruomenės sprendimo, remdamasi tik Bažnyčios Aukščiausiosios tarybos prašymu, pakeitė šios bendruomenės duomenis Juridinių asmenų registre ir Registracijos pažymėjimą atidavė ne bendruomenės pirmininkui, o Lietuvos sentikių bažnyčios Aukščiausiajai tarybai.

57. Trečiojo suinteresuoto asmens manymu, kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse buvo labiau išplėtota praktika ir pasisakyta apie Bažnyčios kanoninių teisės aktų galią į jos sudėtį įeinančioms bendruomenėms.

58. Lietuvos sentikių bažnyčios Aukščiausioji taryba visiškai nesutinka dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymu proceso atnaujinimo byloje.

59. Atsakovas Teisingumo ministerija, pateikė atsiliepimą dėl prašymo atnaujinti procesą, kuriame nurodė, jog prašymas dėl proceso atnaujinimo nėra pagrįstas.

60. Atsiliepime nurodo, jog pareiškėjas prašymą dėl proceso atnaujinimo grindžia teisės normų analize bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. spalio 26 d. nutartimi administracinėje byloje A15-1494/2005. Atsakovo manymu, pareiškėjo pateiktas teisės normų išdėstymas ir jų interpretavimas nagrinėjamos bylos atveju neatitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos ir nerodo esant pagrindo proceso atnaujinimui administracinėje byloje. Pastebi, kad tarp Teisingumo ministerijos ir sentikių bendruomenių ir bendrijos buvo labai daug teisinių ginčų, kuriose buvo nustatyti priešingi faktai pareiškėjo teikiamiems.

61. Pažymi, kad Teisingumo ministerija visuomet nuosekliai pripažino, kad Perelozų sentikių religinė bendruomenė priklauso Lietuvos sentikių Bažnyčiai.

62. Tretieji suinteresuoti asmenys Lietuvos sentikių Bažnyčios Perelozų sentikių religinė bendruomenė ir jos pirmininkas N. L. nesutinka su pareiškėjo prašymu dėl proceso atnaujinimo ir prašo jį atmesti.

63. Teigia, jog M. R. piktnaudžiauja jam įstatymo suteiktomis teisėmis rašyti skundus ne tik į teismus, bet ir kitas valstybės institucijas, visokiomis priemonėmis kovoja dėl Perelozų sentikių religinės bendruomenės pirmininko pareigų.

64. Pažymi, jog Teisingumo ministerija, rengdama išvadą dėl bendruomenės pirmininko duomenų pakeitimo Juridinių asmenų registre, teisingai atsižvelgė į Sentikių Bažnyčios Statuto normas, kurios yra privalomos į Bažnyčios sudėtį įeinančioms bendruomenėms.

65. Nesutinka su pareiškėjo motyvais, grindžiančiais bylos atnaujinimo pagrindus. Pareiškėjas pasirinko tokią savo taktiką, apgaulingai tvirtindamas, kad Perelozų sentikių religinė bendruomenė neįeina į Lietuvos sentikių Bažnyčios sudėtį, todėl jos atžvilgiu negali būti taikomas Bažnyčios Statutas. Tai visiška netiesa. Perelozų sentikių religinė bendruomenė, tradiciškai priklausanti Sentikių Bažnyčiai, veikė nuo senų senovės, o 2003 metais Bažnyčios Aukščiausioji taryba, siekdama teisiškai sutvarkyti visas savo bendruomenes, inicijavo ir šios bendruomenės juridinio asmens teisių įforminimą.

66. Trečiajam suinteresuotam asmeniui nesuprantama, kaip teismo nutartis šioje byloje gali prieštarauti teismų praktikai, kai visi teismai, nagrinėję ginčus, susijusius su Perelozų sentikių religine bendruomene, nustatė, kad bendruomenė yra Lietuvos sentikių bažnyčios sudėtinė dalis. Atitinkamai ir buvo aiškinamos teisės normos bei atsižvelgiama į Bažnyčios Statutą.

67. Nurodė, jog prieštarauja reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymui, nes tai visiškai paralyžuotų bendruomenės veiklą ir pažeistų konstitucines teises savarankiškai tvarkytis pagal savo kanonus ir statutus.

68. Perelozų sentikių religinė bendruomenė, atstovaujama Bendruomenės tarybos narės, Bendruomenės revizorės S. N., taip pat pateikė atsiliepimą į pareiškėjo prašymą, tačiau nesuformulavo savo pozicijos dėl pareiškėjo keliamo klausimo. Atsiliepime kartojo teismo jau aptartus faktus, pareiškėjo skundo motyvus.

Teisėjų kolegija


VI.

69. Byloje nagrinėjama, ar yra pagrindas tenkinti pareiškėjo prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-347-442/2019.

70. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, jog proceso atnaujinimo institutas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės procedūra, kurios tikslas yra užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P63-159/2010, 2015 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-34-662/2015). Šaliai nesuteikta teisė atnaujinti procesą vien tik siekiant iš naujo išnagrinėti bylą ar tam, kad būtų priimtas naujas sprendimas. Atsižvelgiant į tai, bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik griežtai laikantis ABTĮ nustatytos tvarkos, t. y. per nurodytą įstatymo apibrėžtą terminą ir tik tais pagrindais, kuriuos numato įstatymas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P662-102/2014, 2016 m. rugsėjo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-61-552/2016). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas siekia atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte įtvirtintu pagrindu. Iš prašymo atnaujinti procesą turinio matyti, kad procesą pareiškėjas iš esmės siekia atnaujinti ir ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte įtvirtintu pagrindu.

71. ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatyta, jog procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, siekiant atnaujinti procesą šiuo pagrindu, būtina nustatyti akivaizdų materialiosios teisės normų pažeidimą, t. y. kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo materialiosios teisės normų aiškinimo ir taikymo (žr., pvz., 2009 m. liepos 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P502-119/2009, 2010 m. liepos 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P662-143/2010), ir jo įtaką priimant neteisėtą sprendimą ar nutartį (žr., pvz., 2012 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146-6/2012, 2018 m. spalio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-48-438/2018). Teismo padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas gali būti suprantamas kaip konkrečioje teisės normoje esančios aiškios nuostatos, kurią reikia taikyti, netaikymas ar jai taikyti svarbių bylos aplinkybių nenustatymas, imperatyviosios teisės normos netaikymas, vienareikšmiškos teisės normos nuostatos prasmės išaiškinimas netinkamai ir panašūs atvejai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-27-520/2019).

72. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas tvirtina, jog ginčą nagrinėję teismai neatsižvelgė į tai, jog Perelozų sentikių bendrija nepriklauso Lietuvos sentikių Bažnyčiai, todėl nebuvo galima vadovautis Statutu, priimant sprendimą dėl Bendrijos pirmininko pakeitimo. Pastebėtina, kad pareiškėjo prašyme dėl proceso atnaujinimo pateikiami tapatūs argumentai, kuriais jau buvo grindžiamas pareiškėjo skundas pirmosios instancijos teismui ir apeliacinis skundas. Pirmosios instancijos teismas ir apeliacinės instancijos teismas visus pateikiamus argumentus išnagrinėjo ir jų analize

grindė savo sprendimų motyvus. Pareiškėjas, nagrinėjamu atveju nesutikdamas su aptartais teismo motyvais, iš esmės siekia, kad byla būtų nagrinėjama iš naujo, tačiau ABTĮ 156 straipsnio 2 dalis nenumato galimybės dar kartą vertinti faktinių bylos aplinkybių ir atnaujinti procesą dėl argumentų, susijusių su faktinių bylos aplinkybių tyrimu ir įrodymų vertinimu. Proceso atnaujinimo instituto paskirtis yra ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje išvardintų konkrečių, esminių ir akivaizdžių klaidų, padarytų nagrinėjant bylą, ištaisymas, kurių nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepagrindė.

73. Pažymėtina, kad proceso atnaujinimo institutas neturi būti priemonė dar kartą pasibylinėti ar vilkinti priimtų teismų sprendimų vykdymą, o proceso atnaujinimo tikslas – išvengti teisinių galimo neteisėto teismo sprendimo (nutarties) padarinių ir taip įvykdyti teisingumą, apginant ne tik privatų šalių, bet ir viešąjį interesą.

74. Pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktą, procesas administracinėje byloje gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Prašydamas atnaujinti procesą šiuo pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, kad administracinių teismų praktika atitinkamu klausimu yra nevienoda, kad byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba kad teismų praktika formuojama klaidinga linkme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-35-556/2018, 2019 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-14-492/2019). Vadovaujantis ABTĮ 15 straipsnio 1 dalimi, kurioje nurodoma, jog vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, bei 160 straipsnio 2 dalimi, kurioje įtvirtintas reikalavimas prie prašymo atnaujinti procesą pridėti proceso atnaujinimo pagrindo buvimą pagrindžiančius įrodymus, laikytina, kad būtinybė atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu turi būti pagrįsta atitinkamais įrodymais – nuorodomis į konkrečiose bylose priimtus vienodos administracinių teismų praktikos atitinkamu klausimu formavimui aktualius įsiteisėjusius Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimus ar nutartis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146-2/2010, 2016 m. rugpjūčio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-52-146/2016).

75. Nagrinėjamame prašyme atnaujinti procesą pareiškėjas nurodo vieną Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį, kuri 2005 m. buvo priimta nagrinėjant ginčą tarp Teisingumo ministerijos ir Ukmergės sentikių religinės bendruomenės (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. spalio 26 d. nutartis administracinėje byloje A15-1494/2005). Teisėjų kolegija, išanalizavusi ir įvertinusi nurodytos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties turinį, pažymi, kad nurodytoje nutartyje išnagrinėtos faktinės aplinkybės yra netapačios. Pareiškėjo nurodomoje byloje nagrinėjamos kitos faktinės aplinkybės, todėl, atsižvelgiant į anksčiau pateiktus išaiškinimus, prašymas šiuo aspektu laikytinas nepagrįstu. Taigi, nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad šiuo atveju buvo nukrypta nuo suformuotos administracinių teismų praktikos.

76. Apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo prašymas atnaujinti procesą netenkinamas, kadangi pareiškėjas iš esmės siekia atnaujinti administracinės bylos procesą tik dėl to, kad nesutinka su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo atliktu bylos faktinių ir teisinių aplinkybių vertinimu ir priimtu procesiniu sprendimu, o administracinės bylos užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, procesas negali būti atnaujinamas vien siekiant pakartotinio bylos faktinių ir teisinių aplinkybių ar įrodymų vertinimo, nes tai iš esmės prieštarautų proceso atnaujinimo stadijos tikslams ir paskirčiai.

77. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas neįrodė egzistuojant ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 ir / ar 12 punkte nurodytų proceso atnaujinimo pagrindų, todėl jo prašymas atnaujinti procesą netenkinamas.

78. Nenustačius ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje numatytų pagrindų, pareiškėjo prašymui atnaujinti procesą tenkinti, nėra pagrindo nagrinėti ir pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo M. R. prašymo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-347-442/2019 netenkinti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-347-442/2019 pagal pareiškėjo M. R. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos sentikių bažnyčios Aukščiausiajai tarybai, Perelozų sentikių religinei bendruomenei, N. L. ir valstybės įmonės Registrų centro Kauno filialui dėl sprendimo panaikinimo.






Administracinė byla Nr. AS-685-415/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03239-2019-2Procesinio sprendimo kategorija 43.5.1.1(S)


NUTARTIS


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo I. P. V. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 18 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. P. V. skundą atsakovui Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyriui dėl sklypo dalies užgrobimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

Pareiškėjas I. P. V. (toliau – ir pareiškėjas) 2019 m. rugsėjo 16 d. pateikė teismui skundą, kuriame prašė pripažinti, kad sklypo pardavėjas sudarė sąlygas sklypo dalies vagystei, panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) 2019 m. rugsėjo 5 d. raštą Nr. 1SS-1697-(9.5) (toliau – ir Raštas) bei rašte įrašytą patikrinimo aktą Nr. 48ŽN-464-(14.48.73) (toliau – ir Patikrinimo aktas) bei išreikalauti iš Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyriaus raštus, leidusius skyriaus matininkui surašyti 2019 m. rugpjūčio 28 d. patikrinimo aktą.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. rugsėjo 18 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo I. P. V. skundą.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=79a98b40f1c011e99681cd81dcdca52c

Teismas konstatavo, kad pareiškėjo skundžiamas Raštas yra informacinio pobūdžio, tai nėra priimtas sprendimas, kuriuo būtų išspręstas keliamas klausimas iš esmės, sukeliantis pareiškėjui teisines pasekmes. Pažymėjo, jog skunde iš esmės neginčija Patikrinimo akto. Atkreipė pareiškėjo dėmesį į tai, kad nesutikdamas su Patikrinimo aktu, pareiškėjas turi teisę jį skųsti teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais, t. y. gali teikti teismui konkretų atskirą skundą dėl jam teisines pasekmes sukeliančio administracinio akto teisėtumo.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjui taip pat išaiškino, kad pažeistas teises dėl nuosavybės teisių į žemės sklypą dėl kaimyninio sklypo savininko veiksmų jis turi teisę ginti bendrosios kompetencijos teisme, kadangi ginčai, kylantys iš privatinių teisinių santykių, nagrinėtini bendrosios kompetencijos teisme.

III.

Pareiškėjas pateikė atskirąjį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 18 d. nutarties dalį dėl 2019 m. rugpjūčio 28 d. patikrinimo akto Nr. 48ŽN-464-(14.48-73) galios ir priimti naują sprendimą dėl 2019 m. rugpjūčio 28 d. patikrinimo akto nepagrįstumo ir melagingumo.

Pareiškėjas nurodo, kad susipažinęs su skundžiama nutartimi, jis prisiminė, kad dar kartą patikra buvo atlikta 2019 m. rugpjūčio 28 d., tačiau teigia, apie tą patikrinimą nežinojęs nei kada jis buvo atliktas nei kas jį atliko. Su šiais kadastriniais matavimais jis nėra supažindintas pasirašytinai, nėra gavęs ir jų kopijos.

Teisėjų kolegija


Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 18 d. nutarties, kuria buvo atsisakyta priimti pareiškėjo skundą, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamą nutartį priėmė konstatavęs, kad pareiškėjo skundą atsisakytina priimti kaip nenagrinėtiną administracinio proceso tvarka ir nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai.

Pareiškėjas, pateikdamas atskirąjį skundą, prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį, tačiau nenurodo jokių tai pagrindžiančių motyvų. Formuluodamas galutinį prašymą nurodo, jog apeliacinės instancijos teismas turi pasisakyti dėl 2019 m. rugpjūčio 28 d. patikrinimo akto Nr. 48NŽ-464-(14.48-73) galios, kai tuo tarpu pirminiame skunde aiškiai nebuvo suformuluotas konkretus reikalavimas dėl patikrinimo akto teisėtumo patikrinimo.

Teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad teisė kreiptis į teismą, įtvirtinta Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalyje, gali būti įgyvendinta tik įstatymų nustatyta tvarka, t. y. laikantis įstatymuose (šiuo atveju – ABTĮ) nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų. ABTĮ 33 straipsnio 2 dalyje yra nurodytas sąrašas atvejų, kuriems esant teismas atsisako priimti skundą. Jei teismas, prieš priimdamas skundą nustato esant bent vieną iš šių atvejų, motyvuota nutartimi privalo atsisakyti priimti skundą. Vienas iš tokių atvejų – jeigu skundas nenagrinėtinas teismų ABTĮ nustatyta tvarka (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.).

Pareiškėjas atskirajame skunde nenurodė jokių argumentų, kodėl teismas suklydo vertindamas, ar pareiškėjo teikiami reikalavimai yra nagrinėtini administraciniame teisme, ir apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti skundžiamos nutarties teisėtumu. Teismas gali suteikti efektyvią galimai pažeistų teisių gynybą tik tuo atveju, kai besikreipiantis asmuo aiškiai formuluoja savo reikalavimą. Abstraktus aplinkybių, nuoskaudų, subjektyvios nuomonės konstatavimas negali įpareigoti teismo nagrinėti skundo, jei iš jo turinio neaišku, ką konkrečiu atveju skundžia pareiškėjas ir kuo jis remiasi.

Pažymėtina, kad pagal pareikštus konkrečius ir aiškius reikalavimus apibrėžiamos administracinės bylos ribos. Tik tiksli jų formuluotė gali atskleisti siekiamas apginti teises ar teisėtus interesus bei padėti visapusiškai ir objektyviai išnagrinėti bylą, taikant teisės aktus, reguliuojančius atitinkamus visuomeninius santykius (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A17-217/2007).

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai taikydamas ABTĮ normas, pagrįstai ir teisėtai atsisakė priimti pareiškėjo skundą. Todėl, pirmosios instancijos teismo

nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.


n u t a r i a:

Pareiškėjo I. P. V. atskirąjį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 18 d. nutartį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


ROMANAS KLIŠAUSKAS



Administracinė byla Nr. AS-688-415/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02391-2019-0Procesinio sprendimo kategorija 43.5.9(S)


NUTARTIS


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos B. Z. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 16 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos B. Z. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui S. A. Z., dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėja B. Z. (toliau – ir pareiškėja) 2019 m. birželio 28 d. Vilniaus apygardos administraciniam teismui išsiuntė skundą, kuriame prašė atnaujinti terminą skundui pateikti dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) 2019 m. balandžio 26 d. rašto ir atkurti pareiškėjai teisę į 0,52 ha žemės plotą pagal nepanaudotus investicinius čekius.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=72ceef90f1c011e99681cd81dcdca52c

2019 m. liepos 10 d. teismo nutartimi pareiškėjai buvo nustatytas terminas iki 2019 m. rugpjūčio 16 d. skundo trūkumams, nurodytiems nutarties motyvuojamoje dalyje, pašalinti.

Pirmosios instancijos teisme 2019 m. rugpjūčio 19 d. gautas pareiškėjos patikslintas skundas atsakovui NŽT, kuriame prašoma atnaujinti terminą skundui pateikti dėl NŽT 2019 m. balandžio 26 d. rašto Nr. 1SS-787-(7.5.) ir panaikinti NŽT 2019 m. balandžio 26 d. raštu Nr. 1SS-787-(7.5.) priimtą sprendimą.

2019 m. rugpjūčio 20 d. teismo nutartimi pareiškėjai pakartotinai buvo nustatytas terminas iki 2019 m. rugsėjo 15 d. pašalinti skundo trūkumus, t. y. reikšti reikalavimą dėl įpareigojimo atsakovui jos prašymą išnagrinėti iš naujo bei nurodyti trečiąjį suinteresuotą asmenį S. A. Z.

2019 m. rugsėjo 9 d. teisme gautas pareiškėjos patikslintas skundas atsakovui NŽT, trečiajam suinteresuotam asmeniui S. A. Z., kuriame pareiškėja prašė: 1) atnaujinti terminą skundui dėl NŽT 2019 m. balandžio 26 d. rašto Nr. 1SS-787-(7.5.) pateikti; 2) panaikinti NŽT 2019 m. balandžio 26 d. raštu Nr. 1SS-787-(7.5.) priimtą sprendimą; 3) įpareigoti NŽT iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2019 m. balandžio 4 d. prašymą.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. rugsėjo 16 d. nutartimi nutarė netenkinti pareiškėjos B. Z. prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti, bei atsisakyti priimti pareiškėjos skundą.

Teismas nutartyje nurodė, jog nagrinėjamu atveju, nenustačius objektyvių, nuo pareiškėjos valios nepriklausiusių aplinkybių, kurios sutrukdė pareiškėjai laiku kreiptis į teismą ir kurios gali būti pripažintos svarbiomis, ekstraordinariomis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 30 straipsnio 1 dalies taikymo kontekste, pareiškėjos prašymas atnaujinti skundo padavimo terminą netenkinamas.

Teismas pažymėjo, jog laiko tarpas jai realizuojant savo teisę kreiptis į teismą su skundu laikytinas nepagrįstai ilgu, nes pareiškėjai sužinojus apie Lietuvos administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisijos) 2019 m. gegužės 27 d. sprendimą, kuriuo jos skundą dėl ir šioje byloje skundžiamo NŽT rašto buvo atsisakyta priimti, ji nesistengė šios savo teisės realizuoti operatyviai per įmanomai trumpą ir protingą terminą.

III.

Pareiškėja B. Z. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 16 d. nutartį ir atnaujinti terminą apeliaciniam skundui paduoti, bei įpareigoti Vilniaus apygardos administracinį teismą klausimą išspręsti iš esmės.

Pareiškėja teigia, jog skundą pateikė nepraleisdama procesinių terminų, kadangi, gavusi raštą iš NŽT buvo suklaidinta apskundimo tvarkos. Skundą dėl NŽT sprendimo pareiškėja 2019 m. gegužės 27 d. pateikė Komisijai, kuri atsisakė jį priimti, nurodydama, jog sprendimus dėl valstybinės žemės įsigijimo, nuomos ar perdavimo neatlygintinai naudotis asmenys gali apskųsti teismui. Gavusi šį sprendimą ir tik tada sužinojusi tinkamą apskundimo tvarką, nepraleidusi termino kreipėsi į teismą.

Teisėjų kolegija


IV.

Nagrinėjamojo atskirojo skundo dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 16 d. nutarties, kuria teismas netenkino pareiškėjos B. Z. prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti ir atsisakė priimti pareiškėjos skundą, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pareiškėjos teigimu, ji praleido skundo dėl NŽT sprendimo padavimo terminą dėl to, kad buvo suklaidinta NŽT rašte nurodytos apskundimo tvarkos. Rašte buvo nurodyta, jog NŽT priimti sprendimai (raštai), kurie asmeniui sukuria teises ir pareigas (išskyrus informacinio pobūdžio raštus), per vieną mėnesį nuo jų gavimo (įteikimo) dienos gali būti skundžiami

Lietuvos administracinių ginčų komisijai arba administraciniam teismui. Pareiškėja 2019 m. gegužės 27 d. pateikė skundą dėl NŽT sprendimo Komisijai. Komisijai, atsisakius nagrinėti jos skundą, praėjus mėnesiui po Komisijos sprendimo priėmimo, t. y. 2019 m. birželio 28 d., išsiuntė skundą teismui.

ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo teisės akto paskelbimo arba individualaus teisės akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Bylos duomenys patvirtina, dėl to ginčas nekyla, kad pareiškėja praleido terminą skundui dėl NŽT sprendimo paduoti. NŽT sprendimas pareiškėjos atstovui buvo išsiųstas elektroninių ryšių priemonėmis 2019 m. balandžio 26 d. (b. l. 5), Vilniaus apygardos administraciniam teismui skundas dėl sprendimo panaikinimo išsiųstas tik 2019 m. birželio 28 d. (b. l. 9).

Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjos atskirojo skundo argumentus dėl termino paduoti skundą praleidimo priežasčių, pažymi, kad ABTĮ 30 straipsnio 1 dalis nustato galimybę teismui pareiškėjo prašymu atnaujinti skundo padavimo terminą, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Kadangi įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo ekstraordinarios (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006, 2012 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-605/2012, 2015 m. vasario 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-628-520/2015). Svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikytinos tik objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA492-6/2012, 2015 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-9-143/2015).

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjos prašymo atnaujinti terminą prašymui paduoti ir atskirojo skundo argumentus, sprendžia, kad pareiškėja nebuvo pakankamai atidi ir rūpestinga, siekdama pasinaudoti savo teise į gynybą, o nurodytos termino praleidimo priežastys nevertintinos kaip svarbios ABTĮ 30 straipsnio 1 dalies prasme. Kreipimasis dėl atitinkamų sprendimų panaikinimo į kitas, o ne į įstatymų numatytas ginčų nagrinėjimo institucijas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje paprastai nėra laikomas svarbia termino praleidimo priežastimi, nes tokie asmens veiksmai yra susiję su subjektyviu asmens pasirinktu elgesio būdu, o svarbiomis termino praleidimo priežastimis, kaip minėta, yra laikytinos tik objektyvios, nuo asmens valios nepriklausiusios aplinkybės. Pažymėtina, kad byloje yra duomenų, jog pareiškėja bendradarbiauja su profesionaliu teisininku, kuriam ir buvo siunčiamas skundžiamas NŽT sprendimas, prieš teikiant skundą, būtina nustatyti jo teismingumą įstatyminiu pagrindu, pareiškėja pati pasirinko savo teisių gynimo būdą. Tačiau, net atsižvelgiant į tai, kad individualaus administracinio akto apskundimo tvarka buvo neaiškiai nurodyta pareiškėjos siektame nuginčyti sprendime, teisėjų kolegija nemato pagrindo pareiškėjos elgesio vertinti kitaip, kadangi gavusi 2019 m. gegužės 28 d. Komisijos priimtą sprendimą, kuriame buvo nurodyta, jog Komisija nenagrinėja tokio pobūdžio skundų, pareiškėja ilgai delsė ir tik 2019 m. birželio 28 d. teismui išsiuntė skundą. Nors pareiškėja, prašydama atnaujinti terminą skundui paduoti, nurodo, jog terminas skundui paduoti turėtų būti pradėtas skaičiuoti nuo Komisijos sprendimo gavimo dienos, tačiau kaip minėta, administracinių bylų nagrinėjimą reglamentuojantis įstatymas skundo padavimo teismui termino eigos pradžią tiesiogiai sieja su skundžiamo akto gavimo diena. ABTĮ nėra įtvirtinta galimybė pradėti skaičiuoti skundo padavimo teismui termino pradžią ne nuo nurodyto momento. Be to, pažymėtina, kad, skundo reikalavimas jau buvo suformuotas teikiant skundą Komisijai, toks termino praleidimas negali būti vertinamas kaip nepriklausiusios nuo pareiškėjos valios termino praleidimo priežastys.

Atsižvelgiant tiek į nurodytas teisės normas, tiek ir į faktines bylos aplinkybes, darytina išvada, jog pareiškėjos skundas teismui 2019 m. birželio 28 d. buvo išsiųstas praleidus įstatymo nustatytą apskundimo terminą dėl pačios pareiškėjos veiksmų (neveikimo), pareiškėjos veiksmai, siekiant įgyvendinti teisę į teisminę gynybą, neatitiko rūpestingumo, sąžiningumo, operatyvumo ir atidumo reikalavimų, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjos skundą.


n u t a r i a:

Pareiškėjos B. Z. atskirąjį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 16 d. nutartį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


ROMANAS KLIŠAUSKAS



Administracinė byla Nr. eAS-669-442/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03168-2019-3Procesinio sprendimo kategorija 43.5.1.3(S)


NUTARTIS


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. R. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 12 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. R. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, Lietuvos Respublikos Prezidentui, Lietuvos Respublikos Seimui, Lietuvos Respublikos Vyriausybei, trečiajam suinteresuotam asmeniui V. S., dėl sprendimų panaikinimo ir įgaliojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas L. R. (toliau – ir pareiškėjas) 2019 m. rugsėjo 10 d. Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateikė skundą, kuriame teismo prašė: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2019 m. rugpjūčio 7 d. nutarimą Nr. 815 „Dėl kreipimosi į Respublikos Prezidentą ir Lietuvos Respublikos Seimą su prašymu pritarti Virginijaus Sinkevičiaus kandidatūros siūlymui į Europos Komisijos narius“; 2) panaikinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2019 m. rugpjūčio 28 nutarimą Nr. 870 „Dėl Virginijaus Sinkevičiaus kandidatūros siūlymo į Europos Komisijos narius“; 3) panaikinti Lietuvos Respublikos Prezidento 2019 m. rugpjūčio 7 d. dekretą Nr. 1K-42 „Dėl pritarimo Virginijaus Sinkevičiaus kandidatūros siūlymui į Europos Komisijos narius“; 4) panaikinti Lietuvos Respublikos Seimo 2019 m. rugpjūčio 22 d. protokolinį nutarimą Nr. XIII-2419 „Dėl pritarimo Virginijaus Sinkevičiaus kandidatūros siūlymui į Europos Komisijos narius“; 5)

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=68396ec0f1c011e99681cd81dcdca52c

įpareigoti Lietuvos Respublikos Vyriausybę per 30 kalendorinių dienų parengti kandidato atrankos aprašą ir organizuoti kandidato į Europos Komisijos narius konkursą.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. rugsėjo 12 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo L. R. skundą.Teismas konstatavo, kad pareiškėjo prašomi panaikinti dokumentai nėra administraciniai aktai, priimti viešojo

administravimo srityje, o prašymas įpareigoti Lietuvos Respublikos Vyriausybę per 30 kalendorinių dienų parengti kandidato atrankos aprašą ir organizuoti kandidato į Europos Komisijos narius konkursą negali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku. Pažymėjo, jog skundu keliami ginčai nėra priskirti nagrinėti administracinių teismų kompetencijai. Taip pat nurodė, jog teisės aktų priėmimas negali būti inicijuojamas ir (ar) užtikrinamas teismo sprendimu, tokiu būdu prieštaraujant valdžių padalijimo principui.

III.

Pareiškėjas pateikė atskirąjį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 12 d. nutartį ir išspręsti skundo priėmimo klausimą iš esmės.

Pareiškėjas teigia, jog pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas priimti jo skundą užkirto galimybę jam apginti savo pažeistas teises. Pažymi, jog teismas, atsisakydamas priimti jo skundą, turėjo nurodyti į kokią instituciją jis turi kreiptis, jeigu byla nėra nagrinėtina šio teismo.

Taip pat teigia, jog ginčijamų Vyriausybės sprendimų pobūdis yra kaip individualių administracinių aktų, nes tai vienkartiniai teisės taikymo aktai, skirti konkrečiam asmeniui – Virginijui Sinkevičiui, todėl jie nagrinėtini teismo kaip individualūs administraciniai aktai, todėl jis turi teisę paduoti skundą dėl viešojo administravimo subjekto priimto teisės akto, kuris galimai pažeidė jo teises.

Dėl teismo pozicijos, jog jo inicijuojamas ginčas nėra priskirtinas tarnybinių ginčų kategorijai, pareiškėjas nurodo, jog teises, kurias jis gina ir kurias galimai pažeidė ginčijami individualūs administraciniai aktai kildinama iš Europos Sąjungos sutartį su Europos bendrijos steigimo sutarties 17 straipsnio 5 dalies 2 punktu, todėl taikytina sutarties normos tiesiogiai, o kadangi ginčas dėl kandidatavimo į Europos Sąjungos institucines pareigas jos laikytinos valstybės tarnautojo pareigomis, todėl ginčas turėtų būti nagrinėjamas kaip tarnybinis.

2019 m. rugsėjo 24 d. raštu pareiškėjas papildomai pateikė Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos atsakymą į pareiškėjo prašymą naikinti Prezidento dekretą Nr. 1K-42 „Dėl pritarimo Virginijaus Sinkevičiaus kandidatūros siūlymui į Europos Komisijos narius“. Pareiškėjas teigia, jog Prezidentūros kanceliarija, nurodydama, jog jos atsakymas gali būti skundžiamas Lietuvos administracinių ginčų komisijai arba Vilniaus apygardos administraciniam teismui, pripažįsta, jog kilo administracinis ginčas, todėl skundžiamas dekretas nagrinėtinas administracinės teisenos tvarka.

Teisėjų kolegija


IV.

Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 12 d. nutarties, kuria buvo atsisakyta priimti pareiškėjo skundą, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pareiškėjas padavė skundą pirmosios instancijos teismui, kuriame prašo panaikinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2019 m. rugpjūčio 7 d. nutarimą Nr. 815 „Dėl kreipimosi į Respublikos Prezidentą ir Lietuvos Respublikos Seimą su prašymu pritarti Virginijaus Sinkevičiaus kandidatūros siūlymui į Europos Komisijos narius“; panaikinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2019 m. rugpjūčio 28 nutarimą Nr. 870 „Dėl Virginijaus Sinkevičiaus kandidatūros siūlymo į Europos Komisijos narius“; panaikinti Lietuvos Respublikos Prezidento 2019 m. rugpjūčio 7 d. dekretą Nr. 1K-42 „Dėl pritarimo Virginijaus Sinkevičiaus kandidatūros siūlymui į Europos Komisijos narius“; panaikinti Lietuvos Respublikos

Seimo 2019 m. rugpjūčio 22 d. protokolinį nutarimą Nr. XIII-2419 „Dėl pritarimo Virginijaus Sinkevičiaus kandidatūros siūlymui į Europos Komisijos narius“; įpareigoti Lietuvos Respublikos Vyriausybę per 30 kalendorinių dienų parengti kandidato atrankos aprašą ir organizuoti kandidato į Europos Komisijos narius konkursą.

ABTĮ 18 straipsnio 2 dalis nustato, kad administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Respublikos Prezidento, Seimo, Seimo narių, Ministro Pirmininko, Vyriausybės, Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų veiklos, kitų teismų teisėjų, taip pat prokurorų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir antstolių procesinių veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu ar bylos tyrimu, taip pat su sprendimų vykdymu, ir Seimo kontrolieriaus ir vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus sprendimų.

ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatyta, kad administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą), jeigu skundas (prašymas, pareiškimas) nenagrinėtinas teismų šio įstatymo nustatyta tvarka.

Pareiškėjas prašo panaikinti Seimo, Respublikos Prezidento ir Vyriausybės aktus, kurie yra susiję su valstybės valdžios vykdymu, todėl pagal ABTĮ 18 straipsnio 2 dalies nuostatas, toks pareiškėjo skundas nenagrinėtinas administracinių teismų ABTĮ nustatyta tvarka.

Pareiškėjo reikalavimas įpareigoti Lietuvos Respublikos Vyriausybę per 30 kalendorinių dienų parengti kandidato atrankos aprašą ir organizuoti kandidato į Europos Komisijos narius konkursą yra išvestinis reikalavimas. Taigi, atsisakius priimti pareiškėjo skundą dėl reikalavimų panaikinti Seimo, Respublikos Prezidento ir Vyriausybės aktus, atsisakoma priimti ir neatsiejamai susijusią su minėtais reikalavimais skundo dalį dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Nustačius, jog byla pagal pareiškėjo skundą nėra priskirta administracinių teismų kompetencijai, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktu, pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundą.

Pareiškėjo apeliacinės instancijos teismui pateiktas papildomas dokumentas nėra susijęs su pareiškėjo skundo dalyku, todėl teisėjų kolegija jo nevertina.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nutarė atsisakyti priimti pareiškėjo skundą, todėl skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.


n u t a r i a:

Pareiškėjo L. R. atskirąjį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 12 d. nutartį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


DAINIUS RAIŽYS



Administracinė byla Nr. eAS-681-442/2019Teisminio proceso Nr. 3-63-3-02737-2018-5Procesinio sprendimo kategorija 52.1.13(S)

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=8f7b0610f1c011e99681cd81dcdca52c


NUTARTIS


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Lietuvos Respublikos Seimo nario R. S. atskirąjį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. rugsėjo 12 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos Seimo nario R. S. pareiškimą atsakovui Palangos miesto savivaldybės tarybai dėl sprendimo teisėtumo ištyrimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas Lietuvos Respublikos Seimo narys R. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su pareiškimu, kuriame prašoma ištirti, ar Palangos miesto savivaldybės tarybos 2018 m. gegužės 31 d. sprendimo Nr. T2-109 „Dėl nekilnojamojo turto mokesčio tarifų 2019 metams nustatymo“ 1.1, 1.2 ir 1.3.1 punktai neprieštarauja Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 daliai, Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 7 straipsniui, 8 straipsnio 2 daliai, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1, 3, 9 punktams, Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 daliai.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai, 2019 m. balandžio 15 d. nutartimi pasiūlė šalims iki 2019 m. balandžio 29 d. pateikti teismui nuomonę dėl administracinės bylos sustabdymo, kol Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išnagrinės administracinę bylą Nr. A-3016-525/2019 (teisminio proceso Nr. 3-63-3-00686-2018-6) dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2018 m. spalio 15 d. sprendimo. Byloje pareiškėjas prašo ištirti ar Palangos miesto savivaldybės tarybos 2017 m. gegužės 31 d. sprendimo Nr. T2-145 „Dėl nekilnojamojo turto mokesčio tarifų 2018 metams nustatymo“, 1.1, 1.2, 1.3.1 punkai neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintam visų asmenų lygybės įstatymui principui; Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 daliai bei ją atitinkančiai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai; mokesčių mokėtojų lygybės principui, įtvirtintam Mokesčių administravimo įstatymo 7 straipsnyje, lygiateisiškumo principui, įtvirtintam Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 9 punkte; proporcingumo principui, įtvirtintam Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 punkte ir Mokesčių administravimo įstatymo 6 bei 8 straipsniuose; įstatymų viršenybės principui, įtvirtintam Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punkte; Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 daliai, draudžiančiai viešojo administravimo subjektams priimti teisės aktus arba kitus sprendimus, teikiančius privilegijas ar diskriminuojančius atskirus ūkio subjektus ar jų grupes.

Pareiškėjas prašė administracinės bylos nestabdyti, teigdamas, kad šioje administracinėje byloje nurodyti kitokie argumentai, nei administracinėje byloje nagrinėjamoje Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme.

Palangos miesto savivaldybės tarybos (toliau – ir atsakovas) atsovas dėl bylos sustabdymo neprieštaravo.

II.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2019 m. rugsėjo 12 d. nutartimi, vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 100 straipsnio 1 dalies 13 punktu, administracinės

bylos Nr. eI-2431-621/2019 (teisminio proceso numeris 3-63-3-02737-2018-5) pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos Seimo nario R. S. pareiškimą, kuriuo prašoma ištirti, ar Palangos miesto savivaldybės tarybos 2018 m. gegužės 31 d. sprendimo Nr. T2-109 „Dėl nekilnojamojo turto mokesčio tarifų 2019 metams nustatymo“ 1.1, 1.2 ir 1.3.1 punktai neprieštarauja Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 daliai, Mokesčių administravimo įstatymo 7 straipsniui, 8 straipsnio 2 daliai, Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1, 3, 9 punktams, Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 daliai, nagrinėjimą sustabdė kol Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išnagrinės administracinę bylą Nr. A-3016-525/2019 (teisminio proceso Nr. 3-63-3-00686-2018-6) dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2018 m. spalio 15 d. sprendimo.

Teismas, pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose.

Nustatęs, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėjamoje administracinėje byloje yra sprendžiamas analogiško teisės akto atitikimo tiems patiems aukštesnės galios teisės aktams teisėtumo klausimas, kaip ir šioje administracinėje byloje, siekiant išvengti prieštaringų sprendimų iš esmės panašioje byloje, yra pagrindas sustabdyti nagrinėjamą bylą.

III.

Pareiškėjas atskirajame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo 2019 m. rugsėjo 12 d. nutartį ir atnaujinti administracinės bylos Nr. eI-2431-621/2019 nagrinėjimą.

Pareiškėjas nurodo, kad teismas jau vertino bylos stabdymo galimybę ir iki skundžiamos nutarties priėmimo dienos byloje naujų aplinkybių neatsirado. Pažymi, jog bylos stabdymas pažeidžia proporcingos bylos nagrinėjimo trukmę. Sprendžiant klausimą dėl bylos sustabdymo turi būti vadovaujamasi nuostatomis, ar tai pateisinama proceso trukmės ir intensyvumo aspektais. Taikydamas bylos stabdymo institutą, teismas turi įsitikinti, kad yra pagrindas stabdyti bylą. Pareiškėjo nuomone, Lietuvos vyriausiasis adminnistracinis teismas galėtų sujungti administracines bylas, gavęs apeliacinį skundą nagrinėjamoje byloje. Tokiu būdu būtų išvengta neproporcingo bylos nagrinėjimo ir būtų atsižvelgiama į visus teisinius argumentus, kuriais remiamasi administracinėje byloje Nr. eI-2431-621/2019. Teigia, jog bylos nagrinėjimo stabdymas gali sąlygoti administracinės bylos Nr. A-3016-525/2019 nenagrinėtų teisinių argumentų neįvertinimą. Pareiškėjas nurodo, jog šioje administracinėje byloje keliami ir nauji, papildomi argumentai dėl Palangos miesto savivaldybės tarybos sprendimo teisėtumo, kurie nebuvo ir nėra nagrinėjami administracinėje byloje Nr. A-3016-525/2019. Naujų teisinių argumentų nenagrinėjimas paneigtų pareiškėjo teisės kreiptis į teismą prasmę.

Teisėjų kolegija


Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. rugsėjo 12 d. nutarties, kuria teismas nutarė sustabdyti administracinės bylos Nr. eI-2431-621/2019 nagrinėjimą, kol Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išnagrinės administracinę bylą Nr. A-3016-525/2019, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis ABTĮ 100 straipsnio 1 dalies 13 punktu, skundžiama 2019 m. rugsėjo 12 d. nutartimi sustabdė administracinės bylos pagal pareiškėjo skundą dėl Palangos miesto savivaldybės tarybos 2018 m. gegužės 31 d. sprendimo Nr. T2-109 „Dėl nekilnojamojo turto mokesčio tarifų 2019 metams nustatymo“ teisėtumo ištyrimo nagrinėjimą iki kol Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išnagrinės administracinę bylą Nr. A-3016-525/2019 (teisminio proceso Nr. 3-63-3-00686-2018-6) dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2018 m. spalio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo skundą dėl Palangos miesto savivaldybės tarybos 2017 m. gegužės 31 d. sprendimo Nr. T2-145 „Dėl nekilnojamojo turto mokesčio tarifų 2018 metams nustatymo“ dėl

teisėtumo ištyrimo.Teismas priėmė skundžiamą nutartį ABTĮ 100 straipsnio 1 dalies 13 punkto, kuriame nustatyta, kad teismas sustabdo

bylos nagrinėjimą kitais atvejais, kai teismas pripažįsta, kad bylos nagrinėjimą sustabdyti yra būtina, pagrindu.ABTĮ 100 straipsnis pagal bylos sustabdymo pagrindus išskiria dvi bylos sustabdymo rūšis: privalomąjį bylos

sustabdymą ir fakultatyvųjį bylos sustabdymą. Šioje byloje taikytas bylos sustabdymo pagrindas yra fakultatyvusis. Esminis privalomojo ir fakultatyviojo bylos sustabdymo skirtumas yra tas, kad, esant bent vienam privalomojo sustabdymo pagrindui, teismas privalo sustabdyti bylos nagrinėjimą, o fakultatyvusis bylos sustabdymas priklauso teismo diskrecijai. ABTĮ 100 straipsnio 1 dalies 13 punkte nustatytais atvejais teismui suteikiama teisė, bet ne pareiga sustabdyti bylą; tokiais atvejais byla gali būti sustabdoma tiek paties teismo, tiek ir dalyvaujančių bylos asmenų iniciatyva (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-476-520/2018). Teismas dėl bylos sustabdymo privalo spręsti atsižvelgdamas į konkrečias kiekvienos bylos aplinkybes, apsvarstęs, ar tam tikros aplinkybės, sudarančios pagrindą stabdyti bylą, netrukdo teismui visapusiškai ir teisingai nustatyti esmines bylos aplinkybes, tikruosius šalių tarpusavio santykius, ar bylos sustabdymas neužvilkins jos išnagrinėjimo ir nepažeis byloje dalyvaujančių asmenų teisėtų interesų (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-18-415/2018).

Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, pažymėjo, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose (ABTĮ 33 straipsnio 4 dalis). Kadangi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėjamoje administracinėje byloje yra sprendžiamas analogiško teisės akto atitikimo tiems patiems aukštesnės galios teisės aktams teisėtumo klausimas, kaip ir šioje administracinėje byloje, teismas sprendė, jog yra pagrindas administracinę bylą stabdyti, siekiant išvengti prieštaringų sprendimų iš esmės panašioje byloje.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad administracinės bylos sustabdymo instituto paskirtis – pašalinti tam tikras objektyviai esančias įstatymo nurodytas kliūtis, nepriklausančias nei nuo dalyvaujančių byloje asmenų, nei nuo teismo valios, dėl kurių teismas negali tinkamai išnagrinėti bylos. Pažymėtina, kad administracinio proceso tikslai reikalauja, jog teismas rūpintųsi greitu bylos išnagrinėjimu ir asmenų pažeistų teisių apgynimu, teismas neturi taikyti bylos sustabdymo pagrindų vien formaliai ir kiekvienu konkrečiu atveju privalo įsitikinti, kad yra pagrindas sustabdyti bylą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas yra apskundęs du skirtingus Palangos miesto savivaldybės tarybos sprendimus dėl nekilnojamojo mokesčio tarifų nustatymo 2018 metams ir 2019 metams, tačiau tai savaime nesudaro pagrindo teigti, kad tarp bylų yra prejudicinis ryšys. Sprendimu dėl nekilnojamojo mokesčio tarifų nustatymo 2018 metams nebus nustatyti jokie faktai be kurių nustatymo nebūtų galima išnagrinėti sprendžiamo klausimo dėl nekilnojamojo mokesčio tarifų nustatymo 2019 metams. Šioje byloje prašomas patikrinti norminis administracinis aktas ir savivaldybės tarybos sprendimas, kuriuo patvirtinti nekilnojamojo turto mokesčio 2019 metams tarifai, reguliuoja skirtingus teisinius santykius – nagrinėjamoje byloje prašomu ištirti aktu nustatoma kokie tarifai bus taikomi Palangos miesto savivaldybėje apskaičiuojant nekilnojamojo turto mokestį už 2019 metus, o administracinėje byloje Nr. A-3016-525/2019 bus sprendžiamas norminio akto teisėtumas, nustatant nekilnojamojo turto mokesčio tarifus 2018 metams.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nenurodė konkrečių faktų ar aplinkybių, kurios turėtų prejudicinę reikšmę šioje byloje ir jų nenustatymas būtų kliūtis nagrinėti administracinę bylą, kol nebus išnagrinėta administracinė byla Nr. A-3016-525/2019. Konstatuotina, kad administracinis teismas turi galimybes pats išspręsti bylai reikšmingus klausimus ir visapusiškai įvertinti ginčijamų aktų teisėtumą ir pareiškėjo keliamų reikalavimų pagrįstumą. Faktas, kad administracinėje byloje Nr. A-3016-525/2019 priimtas sprendimas formuos praktiką atitinkamų kategorijų bylose, negali būti pripažintas pagrindu stabdyti administracinės bylos nagrinėjimą. Teismas pats gali nustatyti teisiškai reikšmingus faktus nagrinėjamoje byloje ir, atsižvelgdamas į jau suformuotą praktiką atitinkamų kategorijų bylose, priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sustabdė šią administracinę bylą, todėl atskirasis skundas tenkinamas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis panaikinama ir byla perduodama nagrinėti pirmosios instancijos teismui.


n u t a r i a:

Pareiškėjo Lietuvos Respublikos Seimo nario R. S. atskirąjį skundą tenkinti.Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. rugsėjo 12 d. nutartį panaikinti ir bylą perduoti

nagrinėti pirmosios instancijos teismui.Nutartis neskundžiama.


DAINIUS RAIŽYS



Administracinė byla Nr. eAS-680-822/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03164-2019-9Procesinio sprendimo kategorija 49(S)


NUTARTIS


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 13 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Hidrostatyba“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos dėl privalomojo nurodymo įvykdymo pratęsimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Hidrostatyba“ (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2019 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą „Dėl privalomojo nurodymo Nr. PN15-33 įvykdymo termino pakartotinio pratęsimo“ Nr. (13.1)-AD5-14050; nustatyti papildomą vieno mėnesio 2019 m. liepos 1 d. privalomojo nurodymo Nr. PN15-33 įvykdymo terminą; netenkinus skundo dalies dėl papildomo vieno mėnesio 2019 m. liepos 1 d. privalomojo nurodymo Nr. PN15-33 įvykdymo termino nustatymo, įpareigoti atsakovą pratęsti (nustatyti) vieno mėnesio 2019 m. liepos 1 d. privalomojo nurodymo Nr. PN15-33


įvykdymo terminą.Pareiškėjas taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Departamento Klaipėdos valdybos

Klaipėdos rajono aplinkos apsaugos inspekcijos viršininko N. P. priimto 2019 m. liepos 1 d. privalomojo nurodymo Nr. PN15-33 galiojimą ir vykdymą iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Pareiškėjas nurodė, kad jau dabar yra pateikęs Aplinkos apsaugos agentūrai paraišką taršos leidimui gauti ir tolimesnis taršos leidimo išdavimo procesas nepriklauso nuo pačios bendrovės aktyvių veiksmų. Nurodė, kad priimtas ginčijamas sprendimas sukelia pareiškėjui neproporcingai dideles finansines pasekmes stabdant inertinių medžiagų gamybos veiklą.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. rugsėjo 13 d. nutartimi priėmė pareiškėjo UAB „Hidrostatyba“ skundą. Teismas taip pat nutarė sustabdyti 2019 m. liepos 1 d. Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos Klaipėdos valdybos Klaipėdos rajono aplinkos apsaugos inspekcijos viršininko N. P. priimto privalomojo nurodymo Nr. PN15-33 galiojimą ir vykdymą iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Teismas nustatė, kad pareiškėjo skundas atitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 24, 25 ir 35 straipsnių skundui keliamus reikalavimus, todėl jį priėmė.

Dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo teismas vadovavosi ABTĮ 70 straipsnio nuostatomis. Teismo vertinimu, pareiškėjo nurodyti argumentai reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymui pagrįsti, nagrinėjamu atveju sudaro pagrindą jos taikymui siekiant užtikrinti skundo reikalavimą, t. y. yra pagrindas manyti, kad netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala pareiškėjui, kad yra reali grėsmė tokios žalos atsiradimui. Todėl teismas pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę pareikštam skundo reikalavimui užtikrinti tenkino.

III.

Atsakovas Departamentas atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 13 d. nutarties dalį, kuria taikyta reikalavimo užtikrinimo priemonė, bei pareiškėjo prašymo netenkinti.

Atsakovas nurodo, kad šiuo atveju pareiškėjas prašo panaikinti Departamento direktoriaus 2019 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą „Dėl privalomojo nurodymo Nr. PN15-33 įvykdymo termino pakartotinio pratęsimo“, kuris yra šios bylos nagrinėjimo dalykas. UAB „Hidrostatyba“ 2019 m. liepos 1 d. privalomojo nurodymo Nr. PN15-33 neskundė, todėl jis yra teisėtas, pagrįstas, galiojantis ir nėra šios bylos dalykas, todėl nebuvo jokio teisinio pagrindo stabdyti privalomojo nurodymo galiojimą ir vykdymą.

Atsakovas pažymi, jog teismas, taikydamas reikalavimo užtikrinimo priemonę, vertino tik aplinkybę, jog netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala pareiškėjui, tačiau neatsižvelgė į tai, kad dėl pareiškėjo veiksmų yra daroma žala gamtai, t. y. pareiškėjas ir toliau teršia aplinką.

Pareiškėjas UAB „Hidrostatyba“ atsiliepime į atskirąjį skundą prašo palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 13 d. nutartį nepakeistą.

Pareiškėjas mano, kad toks teisinio reguliavimo modelis, kai siekiantis tinkamai įvykdyti privalomąjį nurodymą subjektas negalėtų pasinaudoti reikalavimo užtikrinimo priemone stabdyti privalomąjį nurodymą, nes jis neginčija viso privalomojo nurodymo, o tik jo dalį, t. y. nesutinka su nustatytu terminu, prieštarautų teisingumo, protingumo ir proporcingumo principams bei suteiktų viešojo administravimo subjektams galimybę piktnaudžiauti savo valdžia.

Pareiškėjas nesutinka su atsakovo teiginiu dėl taršos aplinkai. Byloje yra pateikti duomenys, kad tarša neviršijo Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2006 m. gegužės 17 d. įsakymu Nr. D1236 patvirtintų Nuotekų tvarkymo reglamento leistinų normų.

Pareiškėjo teigimu, nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės bylos nagrinėjimas netektų prasmės ir pareiškėjas būtų patyręs neproporcingai dideles neigiamas finansines pasekmes.

Teisėjų kolegija


IV.

Atskiruoju skundu ginčijama pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria teismas tenkino pareiškėjo UAB „Hidrostatyba“ prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo ir sustabdė Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos Klaipėdos valdybos Klaipėdos rajono aplinkos apsaugos inspekcijos viršininko N. P. 2019 m. liepos 1 d. priimto privalomojo nurodymo Nr. PN15-33 galiojimą ir vykdymą iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

ABTĮ 70 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir, nesiėmus užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala; jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. To paties straipsnio 3 dalyje numatyta, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymėta, jog teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo ir administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016). Reikalavimo užtikrinimo priemonės yra tas teisinis mechanizmas, remiantis kuriuo, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būtų užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti. Tačiau reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-272/2012, 2013 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-101/2013). Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-602/2010). Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas šioje byloje ginčija Departamento 2019 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą „Dėl privalomojo nurodymo Nr. PN15-33 įvykdymo termino pakartotinio pratęsimo“.

Pareiškėjas, prašydamas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, prašė teismo sustabdyti Departamento Klaipėdos valdybos Klaipėdos rajono aplinkos apsaugos inspekcijos viršininko N. P. priimto 2019 m. liepos 1 d. privalomojo nurodymo Nr. PN15-33 galiojimą ir vykdymą iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Šiuo privalomuoju nurodymu pareiškėjas buvo įpareigotas nutraukti Kalvių karjere gamybinių nuotekų (susidarančių vykdant naudingųjų iškasenų praplovimo veiklą) išleidimą į gamtinę aplinką, neturint leidimo, kuriame būtų nustatyti reikalavimai (normatyvai) su gamybinėmis nuotekomis į gamtinę aplinką išleidžiamų teršalų išleidimui.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas prašyme taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones nurodo, kad ginčijamas sprendimas nepratęsti privalomojo nurodymo įvykdymo termino sukelia jam neproporcingai dideles finansines pasekmes, tačiau prašo sustabdyti Departamento 2019 m. liepos 1 d. privalomojo nurodymo Nr. PN15-33, kurio pareiškėjas šioje byloje neskundžia, galiojimą ir vykdymą. Be to, pareiškėjas nurodė tik bendro pobūdžio teiginius apie jam kilsiančias finansines pasekmes, tačiau nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių realią grėsmę, kad jam bus padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Pažymėtina, jog Departamento 2019 m. liepos 1 d. privalomasis

nurodymas Nr. PN15-33 priimtas nustačius, kad UAB „Hidrostatyba“ Kalvių karjero gamybinės bazės į gamtinę aplinką išleidžiamose gamybinėse nuotekose yra gyvsidabrio, priskiriamo prie prioritetinių pavojingų medžiagų. Byloje nėra duomenų, kurių pagrindu teismas galėtų daryti neabejotiną išvadą, kad dėl tokios veiklos nėra ir negali būti padaryta žala aplinkai, dėl ko kyla abejonių, ar šiuo sustabdžius privalomojo nurodymo galiojimą ir vykdymą nebūtų nepažeistas viešasis interesas. Teisėjų kolegija pastebi, kad prielaida, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-149/2012; 2017 m. liepos 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-662-756/2017). Pažymėtina ir tai, jog pareiškėjo individualūs verslo interesai negali būti vertinami kaip svaresni už Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (53 str. 1 d., 3 d.) bei kituose teisės aktuose įtvirtintą valstybės siekį apsaugoti žmonių sveikatą ir aplinką, t. y. visos visuomenės (jos dalies) viešąjį interesą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 7 d. nutartis administracinėje byloje AS-810-146/2016; 2017 m. liepos 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-570-525/2017).

Atsižvelgusi į pareiškėjo išdėstytų argumentų visumą ir įvertinusi pareiškėjo pateiktus įrodymus, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėjas, kuriam tenka pareiga pagrįsti reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinybę, nepateikė pakankamai įrodymų, kurie patvirtintų, jog šioje bylos nagrinėjimo stadijoje egzistuoja pagrindas taikyti pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas nagrinėjamu atveju būtų adekvatus ir proporcingas, atitiktų šalių interesų pusiausvyrą bei viešąjį interesą. Todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai tenkino pareiškėjo prašymą ir sustabdė 2019 m. liepos 1 d. Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos Klaipėdos valdybos Klaipėdos rajono aplinkos apsaugos inspekcijos viršininko N. P. priimto privalomojo nurodymo Nr. PN15-33 galiojimą ir vykdymą

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, atsakovo atskirasis skundas tenkinamas ir klausimas išsprendžiamas iš esmės: Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 13 d. nutartis naikinama, pareiškėjo UAB „Hidrostatyba“ prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo netenkinamas.


n u t a r i a:

Atsakovo Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos atskirąjį skundą tenkinti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 13 d. nutartį panaikinti.Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Hidrostatyba“ prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę netenkinti.Nutartis neskundžiama.






https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=3f294b50f0f711e99681cd81dcdca52c




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

sekretoriaujant Nijolei Pašvenskienei,dalyvaujant vertėjui R. K.,pareiškėjui O. A. A. ir jo įgaliotai atstovei advokatų profesinės bendrijos „Spectrum legis“ advokatei A. A.,Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos

centro atstovei J. B.,viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo (duomenys neskelbtini) Respublikos piliečio

O. A. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2019 m. rugsėjo 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centro teikimą dėl (duomenys neskelbtini) Respublikos piliečio O. A. A. sulaikymo ir laikino apgyvendinimo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centre.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) Užsieniečių registracijos centro Tyrimų skyrius 2019 m. rugsėjo 6 d. teikime prašė Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų sulaikyti (duomenys neskelbtini) Respublikos pilietį O. A. A. (toliau – ir užsienietis), gimusį (duomenys neskelbtini), Užsieniečių registracijos centre iki 2019 m. gruodžio 6 d.

2. Teikime nurodyta, kad 2019 m. birželio 13 d. pagal Dublino III reglamentą iš Vokietijos buvo grąžintas užsienietis, kuris pateikė prašymą dėl prieglobsčio jam suteikimo Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos 2019 m. birželio 14 d. priėmė sprendimą Nr. (15/6-15)15PR-120 „Dėl prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje nagrinėjimo iš esmės“, kuriuo taip pat nusprendė apgyvendinti užsienietį Užsieniečių registracijos centre netaikant judėjimo laisvės apribojimų. Užsienietis 2019 m. rugsėjo 5 d. išėjo iš Užsieniečių registracijos centro ir tą pačią dieną, apie 22.25 val., buvo sulaikytas Varėnos pasienio rinktinės Kalvarijos pasienio užkardos veikimo teritorijoje, Lazdijų r. sav., Akmenių k., pasienio ruože, kelyje Lazdijai-Seinai, kai buvo patikrintas iš Lietuvos Respublikos vykęs automobilis, kurį vairavo kitas (duomenys neskelbtini) Respublikos pilietis. Užsienietis pateikė Užsieniečių registracijos centre išduotą užsieniečio registracijos pažymėjimą. VSAT Užsieniečių registracijos centro Tyrimų skyriaus 2019 m. rugsėjo 6 d. sprendimu užsienietis buvo sulaikytas iki 48 val. 3. VSAT Užsieniečių registracijos centro Tyrimų skyriaus teigimu, užsieniečio asmens byloje surinkta medžiaga leidžia daryti išvadą, jog šis asmuo nesiekia gauti prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, nes jis, atvykęs į Lietuvos Respubliką 2018 metais, nepateikė prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, o nuvyko į Vokietiją, kur ir kreipėsi dėl prieglobsčio suteikimo. Tik grąžintas pagal Dublino III reglamentą, jis pateikė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Užsienietis, žinodamas, kad prašymo nagrinėjimo metu jis negali išvykti iš Lietuvos Respublikos, o iš Užsieniečių registracijos centro negali išvykti ilgesniam laikotarpiui nei 24 valandoms, suplanavo kelionę ir išvyko į ją, turėdamas tikslą neteisėtai nuvykti į Vokietiją, todėl egzistuoja Lietuvos Respublikos dėl užsieniečių teisinės padėties įstatyme (toliau – ir Įstatymas) numatyti užsieniečio

sulaikymo pagrindai.4. Užsienietis prašė išspręsti teikimą įsigilinus į jo padėtį, o užsieniečio įgaliota atstovė prašė teikimo netenkinti,

užsieniečio nesulaikyti, o skirti jam Įstatymo 115 straipsnyje numatytas priemones.

II.

5. Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmai 2019 m. rugsėjo 8 d. sprendimu laikinai sulaikė (duomenys neskelbtini) Respublikos pilietį, pasivadinusį O. A. A., Užsieniečių registracijos centre 3 (trims) mėnesiams, terminą skaičiuojant nuo 2019 m. rugsėjo 6 d.

6. Teismas, susipažinęs su pateikta medžiaga bei remdamasis teikime nurodytomis aplinkybėmis, pažymėjo, kad užsienietis nevaržomai keliauja iš vienos Europos Sąjungos šalies į kitą, pateikęs prieglobsčio prašymą, naudojasi laisvo judėjimo galimybėmis, ir, nesulaukęs sprendimo dėl pateikto prašymo, išvyko iš Užsieniečių registracijos centro. Užsienietis neturi vizos, save vadina O. A. A., t. y. iki šiol jo asmenybės duomenys nėra nustatyti, atliekamas ikiteisminis tyrimas, apgyvendinti užsienietį Užsieniečių registracijos centre netaikant judėjimo laisvės apribojimų, nėra pagrindo, nes jis 2019 m. rugsėjo 5 d. padarė Įstatyme numatytą pažeidimą. Teismas, vadovaudamasis Įstatymo 113 straipsnio 2 dalimi, 4 dalies 1, 2 punktais, 5 dalies 10 punktu, 116 straipsniu, konstatavo, kad teikimas sulaikyti užsienietį Užsieniečių registracijos centre iki 2019 m. gruodžio 6 d. yra pagrįstas.

III.

7. (duomenys neskelbtini) Respublikos pilietis O. A. A., gimęs (duomenys neskelbtini), apeliaciniame skunde, be kita ko, prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2019 m. rugsėjo 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – VSAT Užsieniečių registracijos centro Tyrimų skyriaus teikimą tenkinti iš dalies, pritaikant užsieniečiui alternatyvią sulaikymui priemonę – užsieniečio apgyvendinimą VSAT netaikant judėjimo laisvės apribojimo.

8. Apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į užsieniečio turimą teisinį pabėgėlio statusą, todėl, spręsdamas dėl jo sulaikymo pagrindų, netinkamai aiškino ir taikė Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas.

9. Įstatymo 113 straipsnio 4 dalyje yra įtvirtintas baigtinis sąrašas atvejų, kai yra galimas prieglobsčio prašytojų sulaikymas. Šiuo atveju užsieniečio sulaikymas buvo grindžiamas Įstatymo 113 straipsnio 4 dalies 1 ir 2 punktais bei 5 dalies 7 punktu.

10. Pirmuoju sulaikymo pagrindu – siekiant nustatyti ir (arba) patikrinti užsieniečio tapatybę (pilietybę) – gali būti remiamasi tik tam tikrą laikotarpį, per kurį kompetentingos institucijos turi imtis visų reikiamų priemonių, siekdamos išsiaiškinti užsieniečio tapatybę. Šiuo atveju užsieniečio atžvilgiu 2019 m. birželio 14 d. buvo priimtas sprendimas nagrinėti jo prieglobsčio prašymą iš esmės (Nr. (15/6-15)15PR-120), jam buvo išduotas užsieniečio registracijos pažymėjimas, t. y. užsieniečio asmenybė nustatyta, todėl nėra teisinio pagrindo sulaikyti užsienietį Įstatymo 113 straipsnio 4 dalies 1 punkto pagrindu.

11. Taikant antrąjį sulaikymo pagrindą, numatytą Įstatymo 113 straipsnio 4 dalies 2 punkte, privalo būti tenkinamos šios dvi sąlygos: 1) sulaikymas yra būtinas siekiant išsiaiškinti motyvus, kuriais grindžiamas jo prašymas suteikti prieglobstį (kai informacija dėl motyvų negalėtų būti gauta prieglobsčio prašytojo nesulaikius); 2) įvertinus šio straipsnio 5 dalies 6–10 punktuose nurodytas aplinkybes yra pagrindas manyti, kad jis gali pasislėpti siekdamas išvengti grąžinimo į užsienio valstybę ar išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos. Šiuo atveju nėra ginčo, jog užsieniečio prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje motyvai dar nėra išsiaiškinti, tačiau vien šios sąlygos buvimo nepakanka, kad būtų galima sulaikyti prieglobsčio prašytoją. Kaip minėta, taip pat turi būti įvertintos aplinkybės, ar yra pagrindas manyti, jog prieglobsčio prašytojas gali pasislėpti, siekdamas išvengti grąžinimo į užsienio valstybę ar išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos.

12. Nagrinėjamu atveju teismo posėdžio metu užsienietis paaiškino, kad nežinojo, jog negalima išvykti iš Lietuvos Respublikos; išvyko turėdamas tikslą gauti medicininę pagalbą dėl prastos sveikatos būklės; padarė klaidą, gailisi, dabar supranta, kad iš Lietuvos Respublikos išvykti tik su užsieniečio registracijos pažymėjimu negalima; daugiau nacionalinių įstatymų ir išvykimo tvarkos nepažeidinės. Šiuo metu užsienietis neketina pasislėpti siekdamas išvengti grąžinimo į

užsienio valstybę ar išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, taip trukdydamas priimti galutinį sprendimą dėl jo teisinio statuso, supranta, kad Lietuvos Respublikai prisiėmus atsakomybę už jo prieglobsčio prašymą, jo prieglobsčio prašymo kitoje ES valstybėje nenagrinės ir vis vien jį grąžins į Lietuvos Respubliką pagal Dublino III reglamentą, todėl teisės aktų nepažeis.

13. Užsieniečio vertinimu, sulaikymas nagrinėjimu atveju nėra būtina ir proporcinga priemonė, siekiant užtikrinti, kad sprendimas dėl jo teisinio statuso būtų priimtas ir įvykdytas.

14. Užsienietis nevengia bendradarbiauti su institucijomis nustatant jo teisinę padėtį, nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad jis keltų grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, todėl, užsieniečio vertinimu, turėtų būti taikoma Įstatymo 115 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta prieglobsčio prašytojams taikoma alternatyvi sulaikymui priemonė – užsieniečio apgyvendinimas VSAT netaikant judėjimo laisvės apribojimo.

15. VSAT Užsieniečių registracijos centras atsiliepime prašo užsieniečio apeliacinio skundo netenkinti ir palikti Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2019 m. rugsėjo 8 d. sprendimą nepakeistą.

16. Nurodo, kad užsieniečio asmens tapatybės nustatymo klausimas šiuo metu sprendžiamas Migracijos departamente, kuris nagrinėja užsieniečio prašymą dėl prieglobsčio suteikimo Lietuvos Respublikoje. Užsienietis yra iš tolimos Afrikos žemyno valstybės, todėl jo asmens tapatybės nustatymas gali užtrukti ilgesnį laikotarpį. Užsieniečio registracijos pažymėjimas nėra prilyginamas asmens tapatybę patvirtinančiam dokumentui, tai dokumentas, pagal kurį nustatoma, jog užsienietis turi prieglobsčio prašytojo teisinį statusą ir Lietuvos Respublikoje yra teisėtai, o anketiniai asmens duomenys pažymėjime nurodomi remiantis turimais asmens dokumentais, o jų nesant – iš asmens žodžių.

17. Užsieniečio prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje motyvai dar nėra išsiaiškinti, tačiau jų nėra įmanoma išsiaiškinti be paties užsieniečio dalyvavimo. Užsienietis, išvykdamas iš Lietuvos Respublikos, sutrukdė Migracijos departamentui išnagrinėti jo prieglobsčio prašymą bei priimti sprendimą prieglobsčio byloje. Migracijos departamentas, nagrinėdamas prieglobsčio klausimą, nedisponuoja pakankamu kiekiu informacijos arba negavo atsakymų į pateiktus paklausimus, todėl priėmė sprendimą pratęsti prieglobsčio prašymo nagrinėjimą dar 3 mėnesiams.

18. Užsienietis 2019 m. rugsėjo 6 d. VSAT Varėnos pasienio rinktinėje atsakydamas į klausimus paaiškino, jog išvykdamas iš Lietuvos Respublikos jis žinojo, kad negali išvykti iš Lietuvos be kelionės dokumento, ir tokiu būdu pažeidžia Užsieniečių registracijos centro vidaus taisykles. Tačiau 2019 m. rugsėjo 13 d. apeliaciniame skunde užsienietis teigia, kad nežinojo, jog negalima išvykti iš Lietuvos Respublikos. Prieštaringai užsienietis nurodo ir išvykimo iš Lietuvos Respublikos priežastį: apeliaciniame skunde nurodė vykęs tikslu gauti medicininę pagalbą dėl prastos sveikatos būklės, o 2019 m. rugsėjo 6 d. paaiškinime – jog norėjo nuvykti į Vokietiją susitikti su pažįstamais.

19. Nustatytos faktinės aplinkybės leidžia teigti, jog asmuo, nebūdamas sulaikytas, bandys vėl išvykti iš Lietuvos Respublikos, tokiu būdu užkirsdamas kelią galutinio sprendimo dėl jo prieglobsčio prašymo bei sprendimo dėl jo išsiuntimo arba neišsiuntimo (kurio priėmimas vykdomas vienos administracinės procedūros metu) priėmimui, taip pažeisdamas tiek Lietuvos Respublikos, tiek ir kitų valstybių migracijos įstatymus.

20. Užsienietis nėra įtrauktas į užsieniečių, turinčių ypatingų poreikių, sąrašą, nes jo sveikatos (tiek fizinės, tiek psichinės) būklė nėra labai bloga. Jis yra gydomas ir gauna visą reikiamą medicininę, psichologinę ir socialinę pagalbą. Vien tik faktas, kad užsienietis buvo paguldytas į ligoninę ar yra gydomas nuo kokios nors ligos, nepatirtina jo pažeidžiamumo. Tokį faktą gali nustatyti tik specialistai (psichologas, psichiatras ar kitas gydytojas).

Teisėjų kolegija


IV.

21. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centro Tyrimų skyriaus 2019 m. rugsėjo 6 d. teikimo sulaikyti (duomenys neskelbtini) Respublikos pilietį O. A. A., gimusį (duomenys neskelbtini), Užsieniečių registracijos centre iki 2019 m. gruodžio 6 d., teisėtumo ir pagrįstumo.

22. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 113

straipsnio 2 dalimi, 4 dalies 1, 2 punktais, 5 dalies 10 punktu, 116 straipsniu, tenkino VSAT Užsieniečių registracijos centro Tyrimų skyriaus teikimą ir nusprendė sulaikyti užsienietį Užsieniečių registracijos centre 3 (trims) mėnesiams, terminą skaičiuojant nuo 2019 m. rugsėjo 6 d.

23. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, pirmiausia pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas asmens sulaikymo teisėtumo principas reiškia, jog asmeniui neturi būti atimta laisvė kitaip, kaip tokiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokios nustatytos įstatyme. Asmens laisvė – viena pagrindinių prigimtinių asmens teisių ir jos apribojimas galimas tik tuomet, kai tai yra būtina ir neišvengiama, griežtai laikantis įstatymo reikalavimų (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 1999 m. vasario 5 d. nutarimą). Tai reiškia, jog asmens sulaikymas yra ultima ratio (kraštutinė priemonė) priemonė ir gali būti taikomas tik tais atvejais, kai įstatymų nustatyti tikslai negali būti pasiekti kitais būdais.

24. Pagrindinis įstatymas, reglamentuojantis užsieniečių teisinės padėties, be kita ko, jų sulaikymo klausimus Lietuvoje, yra Lietuvos Respublikos įstatymas dėl užsieniečių teisinės padėties. Įstatymo 112 straipsnis numato, kad užsieniečio judėjimo laisvė Lietuvos Respublikoje gali būti apribota, jeigu tai būtina valstybės saugumui, viešajai tvarkai užtikrinti, žmonių sveikatai ar dorovei apsaugoti, nusikalstamumui sustabdyti arba kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti.

25. Įstatymo 113 straipsnio, reglamentuojančio užsieniečio sulaikymo pagrindus, 2 dalyje nustatyta, kad kai sprendžiama dėl užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę, išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, įpareigojimo užsieniečiui išvykti iš Lietuvos Respublikos arba prieglobsčio prašytojo perdavimo kitai Europos Sąjungos valstybei narei, atsakingai už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą, užsienietis gali būti sulaikytas tik tuo atveju, jeigu sulaikymas būtinas atitinkamam sprendimui priimti ir (ar) vykdyti (jeigu užsienietis trukdo priimti ir (ar) vykdyti sprendimą, gali pasislėpti vengdamas grąžinimo, išsiuntimo ar perdavimo). To paties straipsnio 4 dalis nustato, kad prieglobsčio prašytojas gali būti sulaikytas tik šiais atvejais: 1) siekiant nustatyti ir (arba) patikrinti jo tapatybę ir (arba) pilietybę; 2) siekiant išsiaiškinti motyvus, kuriais grindžiamas jo prašymas suteikti prieglobstį (kai informacija dėl motyvų negalėtų būti gauta prieglobsčio prašytojo nesulaikius), ir įvertinus šio straipsnio 5 dalies 6–10 punktuose nurodytas aplinkybes yra pagrindas manyti, kad jis gali pasislėpti siekdamas išvengti grąžinimo į užsienio valstybę ar išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos; 3) kai užsienietis, sulaikytas šio straipsnio 2 dalyje nurodytu pagrindu, kai sprendžiama dėl jo grąžinimo į užsienio valstybę, pateikia prašymą suteikti prieglobstį ir yra rimtas pagrindas manyti, kad šis prašymas pateiktas tik siekiant atidėti arba sutrukdyti įvykdyti sprendimą grąžinti į užsienio valstybę, ir užsienietis jau turėjo galimybę pasinaudoti prieglobsčio suteikimo procedūra; 4) pagal Reglamento (ES) Nr. 604/2013 28 straipsnį; 5) kai prieglobsčio prašytojas kelia grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Pagal Įstatymo 113 straipsnio 5 dalį sprendžiant, ar yra pagrindas manyti, kad užsienietis gali pasislėpti, įvertinamos šios aplinkybės: 1) užsienietis neturi asmens tapatybę patvirtinančio dokumento ir nebendradarbiauja, siekiant nustatyti jo asmens tapatybę ir (ar) pilietybę (atsisako pateikti duomenis apie save, teikia klaidinančią informaciją ir pan.); 2) neturi gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje arba nurodytu gyvenamosios vietos adresu nebūna (negyvena); 3) neturi šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, ar socialinių, ekonominių ar kitų ryšių su Lietuvos Respublika; 4) neturi lėšų pragyventi Lietuvos Respublikoje; 5) per nustatytą terminą neįvykdė įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos, savanoriškai neišvyko iš Lietuvos Respublikos per sprendime grąžinti jį į užsienio valstybę nustatytą terminą ar šio Įstatymo 127 straipsnio 32 dalyje nurodytu pagrindu pratęstą terminą; 6) nevykdo teismo sprendimu paskirtos alternatyvios sulaikymui priemonės; 7) užsienietis, apgyvendintas Valstybės sienos apsaugos tarnyboje netaikant judėjimo laisvės apribojimų, pažeidė laikino išvykimo iš Valstybės sienos apsaugos tarnybos tvarką; 8) siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės už neteisėtą valstybės sienos perėjimą, pateikė prašymą suteikti prieglobstį jo atžvilgiu pradėto ikiteisminio tyrimo laikotarpiu; 9) užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę viešajai tvarkai; 10) prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu arba sprendžiant užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę klausimą nebendradarbiauja su kompetentingų institucijų valstybės tarnautojais ir darbuotojais.

26. Kaip matyti iš teikimo ir teismo sprendimo turinio, užsienietis buvo sulaikytas remiantis Įstatymo 113 straipsnio 4 dalies 1 ir 2 punktuose įtvirtintais pagrindais, t. y.: 1) siekiant nustatyti ir (arba) patikrinti jo tapatybę ir (arba) pilietybę; 2) siekiant išsiaiškinti motyvus, kuriais grindžiamas jo prašymas suteikti prieglobstį (kai informacija dėl motyvų negalėtų būti gauta prieglobsčio prašytojo nesulaikius), ir įvertinus Įstatymo 113 straipsnio 5 dalies 6–10 punktuose nurodytas

aplinkybes yra pagrindas manyti, kad jis gali pasislėpti siekdamas išvengti grąžinimo į užsienio valstybę ar išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos. Grindžiant Įstatymo 113 straipsnio 4 dalies 2 punkte įtvirtinto pagrindo egzistavimą remtasi, be kita ko, to paties straipsnio 5 dalies 10 punktu, įtvirtinančiu, jog prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu arba sprendžiant užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę klausimą užsienietis nebendradarbiauja su kompetentingų institucijų valstybės tarnautojais ir darbuotojais.

27. Iš Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos gautų duomenų matyti, kad užsieniečio tapatybė yra nustatyta – į bylą pateiktos užsieniečio (duomenys neskelbtini) Respublikos paso bei jam išduotų užsienio valstybių vizų kopijos. Taigi, neliko pagrindo taikyti Įstatymo 113 straipsnio 4 dalies 1 punkte įtvirtintą užsieniečio sulaikymo pagrindą (siekiant nustatyti ir (arba) patikrinti jo tapatybę ir (arba) pilietybę).

28. Byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma patvirtina, kad nagrinėjamu atveju užsienietis sutinka, jog jo prašymo suteikti prieglobstį motyvai nėra aiškūs. Taip pat nagrinėjamu atveju yra pagrindas manyti, jog užsienietis gali pasislėpti siekdamas išvengti grąžinimo į užsienio valstybę ar išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, nes nėra jokio pagrindo teigti, jog prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu arba sprendžiant užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę klausimą užsienietis bendradarbiauja su kompetentingų institucijų valstybės tarnautojais ir darbuotojais, kas patvirtina Įstatymo 113 straipsnio 4 dalies 2 punkte įtvirtinto sulaikymo pagrindo taikymo pagrįstumą. Nors užsienietis teigia, jog jis siekia bendradarbiauti su kompetentingų institucijų valstybės tarnautojais ir darbuotojais, tačiau šie jo teiginiai yra deklaratyvūs, abstraktūs, nedetalizuoti, todėl priešingos išvados nesuponuoja. Be to, kaip matyti iš bylos medžiagos, VSAT teikimo bei teismo sprendimo, užsienietis, apgyvendintas VSAT Užsieniečių registracijos centre netaikant judėjimo laisvės apribojimų, pažeidė laikino išvykimo iš VSAT tvarką. Užsienietis, žinodamas apie jam taikomus judėjimo apribojimus, nesulaukęs Migracijos departamento sprendimo dėl jo teisinės padėties, suplanavo kelionę į Vokietiją ir į ją išvyko, tačiau pakeliui buvo suimtas. Užsieniečio abstraktūs argumentai dėl jo prastos sveikatos, kaip priežasties išvykti, taip pat yra mažai tikėtini, nes Užsieniečių registracijos centre yra teikiama medicinos pagalba, byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjas galėtų būti laikomas pažeidžiamu asmeniu, pareiškėjas savo 2019 m. rugsėjo 6 d. paaiškinime nurodė, jog išvyko į Vokietiją norėdamas susitikti su pažįstamais.

29. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad yra didelė tikimybė, jog, netaikant sulaikymo, pasinaudojęs laisvu asmenų judėjimu Šengeno erdvėje, užsienietis gali vėl bandyti išvykti iš Lietuvos Respublikos į kitas Europos Sąjungos šalis, taip dar kartą pažeisdamas tiek Lietuvos Respublikos, tiek ir kitų valstybių įstatymus.

30. Pažymėtina, kad dėl prieš tai nurodytų aplinkybių nėra pagrindo taikyti užsieniečiui alternatyvias sulaikymui priemones, numatytas Įstatymo 115 straipsnio 2 dalyje.

31. Atsižvelgdama į byloje nustatytas aplinkybes ir su jomis susijusį teisinį reguliavimą, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui, jog šiuo atveju yra pagrindas taikyti Įstatymo 113 straipsnio 4 dalies 2 punktą bei sulaikyti užsienietį. Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2019 m. rugsėjo 8 d. sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl apeliacinis skundas atmetamas ir skundžiamas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 117 straipsnio 2 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

(duomenys neskelbtini) Respublikos piliečio O. A. A. apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2019 m. rugsėjo 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.





Administracinė byla Nr. eA-3875-822/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03759-2018-8Procesinio sprendimo kategorijos 48; 53.5(S)





teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. L. skundą atsakovui Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo viešoji įstaiga „Ekoagros“, dėl sprendimo dalies panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

Pareiškėjas V. L. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašė panaikinti Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – atsakovas) 2018 m. rugsėjo 21 d. sprendimo Nr. SP1-6092 „Dėl susidariusios skolos grąžinimo“ (toliau – ir Sprendimas) dalį, kuria pareiškėjui paskiriama 20 116,30 Eur sankcija – paramos neskyrimas bei 20 116,30 Eur dydžio paramos grąžinimas, dalyje dėl 15 603,70 Eur sumos grąžinimo, paliekant 4 512,60 Eur sankcijos dydį.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. vasario 5 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kreipėsi su apeliaciniu skundu, kuriame prašė

panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti ir panaikinti atsakovo Sprendimo dalį, kuria pareiškėjui paskiriama 20 116,30 Eur sankcija – paramos neskyrimas bei 20 116,30 Eur dydžio paramos grąžinimas, dalyje dėl 15 603,70 Eur sumos grąžinimo, paliekant 4 512,60 Eur sankcijos dydį. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti pareiškėjo naudai iš atsakovo visas bylinėjimosi išlaidas. Administracinė byla su apeliaciniu skundu buvo perduota nagrinėti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą nurodė, kad su juo nesutinka ir prašė atmesti jį kaip nepagrįstą.Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašė bylą pagal pareiškėjo apeliacinį skundą

išspręsti teismo nuožiūra.Po pareiškėjo apeliacinio skundo ir papildomų paaiškinimų, atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens atsiliepimų į

pareiškėjo apeliacinį skundą priėmimo, ginčo šalys Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė 2019 m. rugsėjo 18 d. pareiškėjo ir atsakovo sudarytą taikos sutartį administracinėje byloje Nr. eA-3875-822/2019 (toliau – ir Taikos sutartis), kurią teismo prašo patvirtinti ir nagrinėjamą administracinę bylą nutraukti.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 51 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bet kurioje proceso stadijoje ginčo šalys gali baigti bylą taikos sutartimi, jeigu ją sudaryti galima atsižvelgiant į ginčo pobūdį.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=826cbd10f1c011e99681cd81dcdca52c

Taikos sutartis turi neprieštarauti imperatyvioms įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatoms, viešajam interesui, nepažeisti trečiųjų suinteresuotų asmenų teisių ar teisėtų interesų. Taikos sutarties dalykas turi būti to paties pobūdžio, kaip ir skunde (prašyme) nurodyti reikalavimai. Taikos sutartimi gali būti išspręstas visas ginčas ar jo dalis (atskiri reikalavimai).

Šių proceso taisyklių kontekste įvertinusi ginčo šalių pateiktos Taikos sutarties tekstą ir joje aptartas sąlygas, teisėjų kolegija daro išvadą, kad ji išreiškia tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo valią taikiai išspręsti nagrinėjamoje byloje kilusį ginčą, ji neprieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms ir viešajam interesui, nepažeidžia trečiųjų asmenų teisių ir teisėtų interesų. Iš teismui pateiktos Taikos sutarties matyti, jog ginčo šalys patvirtina, kad joms yra žinomos ir suprantamos visos Taikos sutarties sudarymo ir bylos nutraukimo teisinės pasekmės, t. y. teismui patvirtinus ginčo šalių sudarytą Taikos sutartį ir administracinę bylą nutraukus, vėl kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu neleidžiama, ja ginčo šalys išsprendė visus klausimus, dėl kurių iš esmės ir buvo keliamas ginčas teismo proceso metu.

Įvertinusi kilusio ginčo pobūdį, skundo reikalavimus, Taikos sutarties turinį, teisėjų kolegija daro išvadą, kad šiuo atveju nėra minėtų ABTĮ 51 straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų, dėl kurių Taikos sutartis galėtų būti netvirtinama, todėl Taikos sutartis tvirtintina. ABTĮ 103 straipsnio 5 punkte nustatyta, jog teismas nutraukia bylą, jeigu yra teismo patvirtinta ginčo šalių sudaryta taikos sutartis.

Patvirtinus Taikos sutartį, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir administracinė bylą pagal pareiškėjo skundą atsakovui dėl Sprendimo dalies panaikinimo nutraukiama (ABTĮ 51 straipsnis, 103 straipsnio 5 punktas, 144 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

ABTĮ 38 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu teismas nutartimi patvirtina ginčo šalių sudarytą taikos sutartį, grąžinama 50 procentų sumokėto žyminio mokesčio. Bylos duomenimis nustatyta, kad šioje administracinėje byloje pareiškėjas, teikdamas skundą ir apeliacinį skundą, buvo sumokėjęs atitinkamai 21 Eur (1 t., b. l. 6) ir 12 Eur (2 t., b. l. 146), viso 33 Eur žyminio mokesčio. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjui grąžinama 50 procentų sumokėto žyminio mokesčio.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 51 straipsniu, 38 straipsnio 2 dalimi, 103 straipsnio 5 punktu ir 144 straipsnio 1 dalies 5 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Patvirtinti apeliacinės instancijos teismui pateiktą pareiškėjo V. L. ir atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos sudarytą tokio turinio Taikos sutartį:

1. „Atsakovas įsipareigoja iš naujo administruoti pareiškėjo 2016 m. gegužės 10 d. paramos už žemės ūkio naudmenas ir kitus plotus bei gyvulius paraišką (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Paraiška) dėl programos priemonės „Ekologinis ūkininkavimas“. Paraiška iš naujo administruojama taip, kaip nurodoma šios Taikos sutarties 2 punkte, o atsakovo 2018 m. rugsėjo 21 d. sprendimas Nr. SP1-6092 „Dėl susidariusios skolos grąžinimo“ laikomas negaliojančiu.

2. Atsakovas konstatuoja, kad iš naujo administruojant pareiškėjo Paraišką bus vadovaujamasi Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos priemonės „Ekologinis ūkininkavimas“ įgyvendinimo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2015 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. 3D-286 „Dėl Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos priemonės „Ekologinis ūkininkavimas“ įgyvendinimo taisyklių patvirtinimo“ (Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2019 m. birželio 5 d. įsakymo Nr. 3D-345 redakcija), kurių 53.12 papunktyje numatyta, kad „kai sertifikavimo įstaiga pirmą kartą pritaiko jos nustatytą poveikio priemonę, kuri sertifikavimo įstaigos sertifikuojant įvardijama kaip „neatitinkantis ekologinės gamybos reikalavimų dėl taršos“, apskaičiuota paramos pagal Priemonę suma sumažinama 25 proc., antrą kartą – 50 proc.“, todėl iš naujo administravus Paraišką pareiškėjui bus taikoma ne 20 116,30 Eur sankcija, o 5 029,08 Eur sankcija (25 proc.). Atsakovas apie pervertintą Paraišką įsipareigoja informuoti pareiškėją atskiru sprendimu iki 2019 m. spalio 15 d.

3. Pareiškėjas atsisako visų savo bylinėjimosi išlaidų byloje.4. Atsakovas įsipareigoja anuliuoti dalį (15 087,22 Eur) susidariusios skolos ir iki 2019 m. spalio 15 d. grąžinti

išskaičiuotą išmokos dalį.5. Pareiškėjas ir atsakovas pareiškia, kad įsigaliojus šiai Taikos sutarčiai teisminis ginčas pagal pareiškėjo skundą

byloje bus laikomas visiškai ir galutinai išspręstu.6. Šalys patvirtina, kad ši Taikos sutartis neprieštarauja imperatyvioms įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatoms,

viešajam interesui, nepažeidžia trečiųjų suinteresuotų asmenų teisių ar teisėtų interesų.7. Šalims yra žinomos Taikos sutarties patvirtinimo pasekmės ir bylos nutraukimo teisinės pasekmės, t. y. žinoma, kad,

teismui patvirtinus Taikos sutartį ir bylą nutraukus, dėl to paties ginčo neturės teisės pakartotinai kreiptis į teismą ir kad teismo patvirtinta Taikos sutartis įgyja privalomąją galią bei gali būti vykdoma priverstinai.

8. Šalys pareiškia, kad ši Taikos sutartis sudaryta nenaudojant apgaulės, spaudimo, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, visos šios Taikos sutarties sudarymo aplinkybės šalims yra žinomos.

9. Šalys prašo teismo patvirtinti Taikos sutartį rašytinio proceso tvarka šalims nedalyvaujant.10. Ši Taikos sutartis įsigalioja nuo jos pasirašymo momento, pakeista ir papildyta gali būti šalių susitarimu, patvirtintu

kompetentingo teismo.11. Ši Taikos sutartis yra sudaroma trimis egzemplioriais, kurių vienas pateikiamas Lietuvos vyriausiajam

administraciniam teismui, o likusieji po vieną tenka šalims. Taikos sutartį Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikia pareiškėjas.

12. Ši Taikos sutartis yra šalių perskaityta, jų suprasta dėl turinio bei pasekmių ir, kaip atitinkanti jų valią, priimta ir pasirašyta“.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 5 d. sprendimą panaikinti.Administracinę bylą pagal pareiškėjo V. L. skundą Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos,

trečiasis suinteresuotas asmuo viešoji įstaiga „Ekoagros“, dėl sprendimo dalies panaikinimo nutraukti.Grąžinti pareiškėjui V. L. 16,50 Eur (šešiolika eurų penkiasdešimt centų) sumokėto žyminio mokesčio.Nutartis neskundžiama.










teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Kauno miesto savivaldybės tarybos apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. sausio 4 d. sprendimo administracinėje byloje

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=90cb2cc0f1c011e99681cd81dcdca52c

pagal pareiškėjo mažosios bendrijos „Kamnis“ skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybės tarybai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas mažoji bendrija (toliau – MB) „Kamnis“ kreipėsi į Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų su skundu, prašydamas panaikinti Kauno miesto savivaldybės tarybos (toliau – ir Taryba) 2017 m. liepos 11 d. sprendimo Nr. T-421 dalį, kuria nuspręsta apriboti prekybos alkoholiniais gėrimais laiką nuo 14.00 val. iki 10.00 val. Kauno prekybos vietoje, adresu (duomenys neskelbtini) (toliau – ir ginčijamas sprendimas, Sprendimas).

2. Pareiškėjas skunde nurodė:2.1. MB „Kamnis“ vykdo viešojo maitinimo paslaugas kavinėje, esančioje (duomenys neskelbtini). Nors pareiškėjas

visos veiklos vykdymo laikotarpiu atitiko visus šiai veiklai keliamus reikalavimus, turi reikiamas licencijas ir nenustatyta jokių pareiškėjo veiklos pažeidimų, tačiau atsakovas ginčijamu sprendimu nusprendė apriboti mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais laiką pareiškėjo kavinėje, uždraudžiant prekiauti alkoholiniais gėrimais nuo 14.00 val. iki 10.00 val. Atsakovo priimtas Sprendimas neatitinka proporcingumo principo, taip pat toks sprendimas diskriminuoja pareiškėją prieš kitus tokią pačią ūkinę-komercinę veiklą vykdančius ūkio subjektus, pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 46 straipsnyje įtvirtintą ūkinės veikos laisvę bei neapsaugo nuo nesąžiningos konkurencijos.

2.2. Nors atsakovas apribojo mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais laiką ir uždraudė prekiauti alkoholiniais gėrimais nuo 14.00 val. iki 10.00 val., tačiau tai padarė išskirtinai tik pareiškėjo atžvilgiu, nesiekiant atsakovo deklaruojamų tikslų – mažinti alkoholio suvartojimą, nusikalstamumo lygį bei siekiant pozityvių, teisėtų ir visuomeniškai pagrįstų tikslų ir kitų konstitucinių vertybių apsaugos. Pareiškėjas sąžiningai vykdė ūkinę-komercinę veiklą, tačiau vis tiek buvo išskirtas iš kitų viešojo maitinimo paslaugas teikiančių bendrovių. Pareiškėjas nesupranta, kodėl jo veikla skiriasi nuo vos 35 metrus esančios ir tokias pačias paslaugas teikiančios bendrovės, tuo labiau nesupranta, kodėl šis laikas buvo apribotas nuo 14.00 val. iki 10.00 val., kai tuo tarpu įstatymų leidėjas net mažmeninės prekybos maisto produktais įmonėms yra leidęs prekiauti alkoholiniais gėrimais iki 22.00 val. vakaro, o tokių įstaigų aplink pareiškėjo veiklos vykdymo vietą yra ne viena.

2.3. Atsakovas, priimdamas ginčijamą sprendimą, nevertino visų svarbių faktinių aplinkybių, susijusių su pareiškėjo ūkine-komercine veikla. Pareiškėjas neturėjo duomenų, o juo labiau tokių duomenų faktiškai ir negali būti, kurių pagrindu būtų konstatuota, kad dėl pareiškėjui išduotos licencijos būtų kaip nors pažeistas viešasis interesas. Taip pat nėra duomenų, kad atsakovas prieš priimdamas ginčijamą sprendimą būtų gavęs iš Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo (toliau – ir Alkoholio kontrolės įstatymas, Įstatymas) 18 straipsnio 9 dalyje išvardintų organizacijų, institucijų ir įstaigų pareikštų nuomonių ar pasiūlymų dėl neigiamų su prekyba alkoholiniais gėrimais susijusių faktų būtent pareiškėjo vardu valdomoje kavinėje. Taip pat nėra jokių duomenų, analizės ar kitų argumentų, kurių pagrindu būtent pareiškėjui buvo apribotas laikas prekiauti alkoholiniais gėrimais nuo 14.00 val. iki 10.00 val., kai tuo tarpu kitose šalia esančiose įstaigose, pareiškėjo duomenimis, toks ribojimas yra nuo 24.00 val. iki 08.00 val. ryto.

3. Atsakovas atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas atsiliepime nurodė:3.1. Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalis suteikia įgaliojimus bei numato išimtinę savivaldybės tarybos

kompetenciją, atsižvelgiant į prekybos alkoholiniais gėrimais vietą, gyventojų, bendrijų, bendruomenių ar jų atstovų pareikštą nuomonę, policijos komisariatų pasiūlymus, apriboti laiką, kuriuo leidžiama prekiauti alkoholiniais gėrimais. Ginčijamame sprendime nurodytos tiek teisės normos, kuriomis vadovautasi, tiek faktiniai duomenys, kuriais remtasi, todėl nepagrįsti pareiškėjo teiginiai, jog Sprendimas nėra pagrįstas objektyviai nustatytais konkrečiais faktais.

3.2. Taryba, priimdama Sprendimus, vertino Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Kauno AVPK), Dainavos seniūnijos pateiktą informaciją, gyventojų skundus. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2017 m. birželio 30 d. rašte Nr. 20-S-72554(1.16E) nurodyta, kad dėl MB „Kamnis“ priklausančios prekybos vietos, adresu

(duomenys neskelbtini), ir jos prieigų laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2017 m. birželio 20 d. policijoje buvo registruoti 22 iškvietimai, iš jų 11 dėl konfliktų, girtų, neadekvačiai besielgiančių asmenų, viešosios tvarkos pažeidimų, 3 – dėl muštynių, 3 – dėl kūno sužalojimų, 2 – dėl vagysčių, 1 – dėl plėšimų, 1 – dėl turto sugadinimo, 1 – dėl narkotinių medžiagų platinimo. Iš pateiktos informacijos matyti, kad dominuoja iškvietimai dėl konfliktų, girtų, neadekvačiai besielgiančių asmenų, viešosios tvarkos pažeidimų, kūno sužalojimų, tai pakankamai sunkūs nusikaltimai, kas patvirtina, jog dėl prekybos alkoholiniais gėrimais prekybos vietos prieigos tampa nesaugios visuomenei. Dainavos seniūnija 2017 m. liepos 3 d. rašte Nr. 07-12-50 ir 2017 m. liepos 10 d. rašte Nr. 07-12-52 nurodė, kad gauti gyventojų ir bendruomenės skundai dėl nuolat girtaujančių ir viešąją tvarką pažeidžiančių maitinimo įstaigų lankytojų bei prašė apriboti šioje maitinimo įstaigose prekybą alkoholiniais gėrimais bei pateikė gyventojos skundą ir Kauno pilietinės bendruomenės centro „Dainava“ prašymą. Kauno pilietinės bendruomenės centras „Dainava“ 2017 m. liepos 4 d. prašyme nurodė, kad gauna nusiskundimų dėl visą parą veikiančių naktinių parduotuvių, gyventojai skundžiasi nesaugia aplinka, kadangi apgirtę asmenys kabinėjasi prie mažamečių, vykdomi apiplėšimai ir vagystės bei prašė riboti barų darbo laiką. Taryba, siekdama viešojo intereso ir gindama aplinkinių gyventojų teisę į ramią, kultūringą ir saugią aplinką, apribojo prekybos alkoholiniais gėrimais laiką maksimaliam paros laikui.

3.3. Pareiškėjo prekybos vietoje nėra sudaryta jokių tinkamų sąlygų kultūringai vartoti alkoholinius gėrimus vietoje, taip ugdant atsakingo alkoholinių gėrimų vartojimo kultūrą. Pareiškėjas naudojasi įstatymo spragomis ir suformuota teismų praktika bei prisidengdamas viešojo maitinimo įmonės statusu, dažniausiai prekiauja alkoholiniais gėrimais išsinešimui. Tai, kad ši įstaiga funkcionuoja tik prekybos alkoholiniais gėrimais dėka, patvirtina ir pats pareiškėjas skunde nurodydamas, kokius nuostolius jis šiuo metu patiria apribojus prekybos alkoholiniais gėrimais laiką. Toks vartojimo būdas pritraukia atitinkamą klientų kontingentą, kuris nesugeba vartoti alkoholinius gėrimus saikingai ir kultūringai. Pareiškėjui priklausančios kavinės veikla ir prekyba alkoholiu visą parą pritraukia tiek asmenis dėl savo elgesio tampančius nusikaltimo aukomis, tiek ir linkusius nusikalsti asmenis. Prekyba alkoholiu visą parą turi tiesioginę įtaką padaromų nusikaltimų skaičiui, nusikaltėlių brutalumui, sunkioms fizinėms ir turtinėms pasekmėms, neigiamam miesto įvaizdžiui, neigiamai veikia visuomeninio gyvenimo sritis ir mažina gyventojų saugumą. Taryba negali ir neturi teisės rizikuoti žmonių saugumu, priešingai, turi pareigą rūpintis gyventojų sveikata ir socialine gerove, užtikrinti saugią aplinką ir šią pareigą vykdo.

3.4. Ginčijamas sprendimas buvo priimtas išsamiai ištyrus ir įvertinus faktines aplinkybes, kurios dėl savo pobūdžio, t. y. dėl daromų viešosios tvarkos pažeidimų alkoholinių gėrimu pardavimo vietose, smurtinių nusikaltimų ir pan., nebeleido Kauno miesto savivaldybei nebereaguoti ir nepriimti sprendimo. Taryba teisėtai ir pagrįstai, įgyvendindama Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalimi suteiktą diskrecijos teisę, konstatavo bendruomenės ir verslo interesų pusiausvyros pažeidimą ir koregavo (apribojo) pareiškėjui išduotoje licencijoje verstis mažmenine prekyba nustatytą prekybos alkoholiniais gėrimais laiką, siekiant viešojo intereso, t. y. savivaldybės bendruomenės apsaugos nuo neigiamų prekybos alkoholiu ir jo vartojimo padarinių, todėl ginčijamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, atitinkantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 8 straipsnio reikalavimus.

II.

4. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. sausio 4 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino ir panaikino Tarybos 2017 m. liepos 11 d. sprendimą Nr. T-421 „Dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo MB „Kamnis“ priklausančioje kavinėje (duomenys neskelbtini)“.

5. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas nebuvo informuotas apie klausimo dėl ribojimo prekiauti alkoholiu jam priklausančioje kavinėje nagrinėjimą, jam nebuvo sudaryta galimybė pateikti jokių paaiškinimų ar tuo labiau pasiruošti galimiems ribojimams, kurie iš esmės žlugdo pareiškėjo įmonę. Kauno miesto mero 2017 m. liepos 4 d. potvarkiu buvo sudaryta Kauno miesto savivaldybės tarybos 2017 m. liepos 11 d. posėdžio darbotvarkė, į kurią klausimo dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo pareiškėjo MB „Kamnis“ priklausančioje kavinėje nagrinėjimas nebuvo įtrauktas. Tik Kauno miesto savivaldybės tarybos 2017 m. liepos 11 d. posėdžio metu į darbotvarkę buvo įtraukta 12 papildomų klausimų, tarp kurių ir sprendimo projektas dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo pareiškėjo MB „Kamnis“ priklausančioje kavinėje svarstymas. Be to, atsakovo parengtame ginčijamo sprendimo projekte, kuris buvo pateiktas Tarybai svarstyti, ir Kauno miesto savivaldybės administracijos Klientų aptarnavimo skyriaus 2017 m. liepos 5 d.

parengtame aiškinamajame rašte Nr. 27-19-47 „Dėl prekybos alkoholiniais gėrimais apribojimo MB „Kamnis“ prekybos alkoholiu ribojimas numatytas nuo 22.00 val. iki 8.00 val. Teismas pažymėjo, kad tik Tarybos posėdžio metu Lietuvos liberalų sąjūdžio ir Vieningo Kauno frakcijoms pasiūlius apriboti prekybos alkoholiu laiką nuo 14.00 val. iki 10.00 val., Taryba balsavimu nusprendė pritarti šiam siūlymui ir priėmė ginčijamą sprendimą su pakeitimais.

6. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju priimant pareiškėjui nepalankų sprendimą buvo pažeista jo teisė būti išklausytam, nesudaryta galimybė pateikti paaiškinimus ar kitus įrodymus, galinčius turėti įtakos ginčo sprendimo priėmimui. Teismas kritiškai vertino atsakovo veiksmus, kuriais pareiškėjas, vykdantis teisėtą komercinę veiklą, visiškai neinformuotas apie svarstomus jo veiklos apribojimus (taip užkertant pareiškėjui galimybę būti išklausytam) ir „pastatomas“ prieš įvykusį faktą – esminio jo veiklos apribojimo (pagal byloje pateiktus duomenis pajamos iš prekybos alkoholiu sudaro daugiau nei pusę visų gaunamų pareiškėjo pajamų) be jokio pereinamojo laikotarpio, tuo nesudarant sąlygų pareiškėjui pasiruošti veiklos ribojimams, kas prieštarauja bendriesiems teisės principams, inter alia (be kita ko) pažeidžia pareiškėjo teisėtus lūkesčius. Teismas pripažino, kad tokie atsakovo veiksmai nesiderina su gero administravimo bei atsakingo valdymo imperatyvais, mažina visuomenės ir jos narių pasitikėjimą valdžios įstaigomis.

7. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad Taryba, priimdama ginčijamą sprendimą, nesilaikė Kauno miesto savivaldybės tarybos 2015 m. balandžio 2 d. sprendimu Nr. T-125 patvirtinto Kauno miesto savivaldybės tarybos veiklos reglamento (toliau – ir Reglamentas) reikalavimų. Teismo nuomone, Lietuvos liberalų sąjūdžio ir Vieningo Kauno frakcijų pasiūlymo – apriboti prekybos alkoholiu laiką nuo 14.00 val. iki 10.00 val., negalima laikyti į darbotvarkę įtrauktų sprendimų projektų teikiamomis pataisomis (Reglamento 78 p. tvarka), nes šiuo siūlymu iš esmės buvo pakeistas ginčijamo sprendimo projekto turinys, vietoj numatyto taikyti apribojimo prekybos alkoholiu laiko nuo 22.00 val. iki 8.00 val., buvo priimtas sprendimas dvigubai pailginti apribojimo prekybos alkoholiu laiką (nuo 14.00 val. iki 10.00 val.), paliekant galimybę prekiauti alkoholiu tik 4 valandas per parą. Šis siūlymas turėjo būti vertinamas kaip sprendimo projektas, alternatyvus į posėdžio darbotvarkę įrašytam sprendimo projektui. Pagal Reglamento 98 punktą alternatyvūs sprendimų projektai privalo būti parengti Reglamento VIII skyriuje nustatyta tvarka ir pateikti merui, frakcijų seniūnams ir pirminio sprendimo projekto rengėjui ne vėliau kaip prieš 3 darbo dienas iki posėdžio, kas nagrinėjamu atveju nebuvo padaryta. Dėl šių priežasčių teismas vertino, kad ginčijamas sprendimas priimtas nesilaikant jo priėmimo tvarkos procedūrinių reikalavimų, todėl negali būti pripažintas motyvuotu ir pagrįstu, nes visiškai neaišku, kokiais pagrindais ir kuo remiantis prekybos laikas apribotas žymiai daugiau nei buvo numatyta ginčijamo sprendimo projekte.

8. Pirmosios instancijos teismas akcentavo, kad iš Kauno miesto savivaldybės tarybos 2017 m. liepos 11 d. posėdžio protokolo Nr. TP-7 taip pat nėra galimybės spręsti dėl apskųsto savivaldybės tarybos sprendimo motyvų. Net ir Kauno miesto savivaldybės administracijos filialo Dainavos seniūnijos 2017 m. liepos 3 d. rašte Nr. 07-12-50 ir 2017 m. liepos 10 d. rašte Nr. 07-12-52, kurie adresuoti atsakovui, siūloma riboti prekybos laiką, tačiau nenurodoma kokiu paros metu. Iš prie seniūnijos raštų pridėtų priedų matyti, kad siūloma riboti prekybos alkoholiu laiką, būtent dėl naktinės prekybos alkoholiniais gėrimais, tačiau ginčijamame sprendime atsiranda visiškai kitoks, sprendimo projekto esmę keičiantis ribojimas. Atsižvelgdamas į tai, kad nei ginčijamame sprendime, nei ginčo sprendimą lydinčiuose dokumentuose motyvacijos, dėl ko priimtas sprendimas apriboti prekybos alkoholiniais gėrimais laiką nuo 14.00 val. iki 10.00 val., nėra, teismas šiais aplinkybes pripažintino esminėmis, vertinant ginčijamo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.

9. Nors atsakovas nurodė, kad Taryba klausimą dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo svarstė ir sprendimą priėmė, atsižvelgusi į Kauno AVPK 2017 m. birželio 30 d. rašte Nr. 20-S-72554(1.16E) nurodytus faktus, tačiau teismas vertino, jog iš šio rašto turinio negalima daryti pagrįstos ir vienareikšmės išvados, kad visi šie iškvietimai yra kaip nors susiję būtent su pareiškėjo vykdoma prekyba alkoholiniais gėrimais, ir tuo labiau konkrečiu laiku nuo 14.00 val. iki 10.00 val. Teismas sprendė, kad ginčijamas sprendimas priimtas iš esmės neturint jokių objektyvių duomenų apie tariamą viešojo saugumo ar viešojo intereso pažeidimą ir negavus jokių konkrečių nusiskundimų. Atsakovas byloje nepateikė įrodymų, jog egzistuoja objektyvi grėsmė visuomenės saugumui, viešajai tvarkai ar viešajam interesui dėl pareiškėjo kavinės veiklos ir joje vykdomos prekybos alkoholiu. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas (kaip juridinis asmuo) ir pareiškėjo darbuotojai buvo bausti dėl Alkoholio kontrolės įstatymo nustatytų ribojimų pažeidimų. Be to, nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas būtų gavęs kokias nors pretenzijas ar skundus dėl prekybos alkoholiu ar su tuo susijusiais pažeidimais, todėl daryti išvadas, jog įmonės veikla sukelia pavojų aplinkiniams gyventojams, nėra jokio pagrindo.

10. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad atsakovas ginčo atveju jokių objektyvių faktinių duomenų, kuriais

grindžiamas viešojo intereso pažeidimas, nepateikė, tinkamo visuomenės ir verslo interesų pusiausvyros apsaugos pažeidimo objektyviai nenustatė ir Sprendimą priėmė skubotai, tinkamai nepagrįsdamas pareiškėjui taikomų poveikio priemonių. Teismas sprendė, kad Taryba, formaliai prisidengiant teisėtų ir visuomeniškai reikšmingų tikslų įgyvendinimu – tariamai mažinti alkoholio prieinamumą, užtikrinti mieste bendruomenės saugumą, viešąją tvarką ir rimtį, žmogaus sveikatos apsaugą – ginčijamą sprendimą dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo nuo 14.00 val. iki 10.00 val. pareiškėjui priklausančioje prekybos vietoje priėmė neatsižvelgusi į konkrečią pareiškėjo vykdomą įmonės prekybos alkoholiniais gėrimais visą parą veiklą, neigiamai įtakojusią viešosios tvarkos, rimties ir saugumo tiek teritorijoje, kurioje yra įsikūrusi ginčo kavinė, tiek ir pačioje kavinėje, t. y. nesant ne tik faktinio, bet ir teisinio pagrindo. Ginčijamas sprendimas priimtas nesilaikant jo priėmimo tvarkos procedūrinių reikalavimų bei gero administravimo, objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia principų, nėra tinkamai motyvuotas (jame neišdėstyti konkretūs faktiniai pagrindai), todėl jį priimant buvo pažeisti VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatyti reikalavimai. Dėl nurodytų priežasčių teismas tenkino pareiškėjo skundą ir panaikino atsakovo Sprendimą kaip nepagrįstą ir neteisėtą.

III.

11. Atsakovas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. sausio 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

12. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo:12.1. Atsakovas nesutinka su teismo išvada, kad ginčijamas sprendimas neatitinka VAĮ nustatytų objektyvumo,

proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia principų, yra nemotyvuotas ir priimtas nesilaikant Reglamento reikalavimų. Lietuvos liberalų sąjūdžio ir Vieningo Kauno frakcijų pasiūlymas apriboti prekybos alkoholiniais gėrimais laiką nuo 14.00 val. iki 10.00 val. nelaikytinas alternatyviu pasiūlymu, kuriam taikoma Reglamento 98 punkte nustatyta tvarka. Šių frakcijų pasiūlymas tik numatė kitą ribojimo intervalą, tačiau nepakeitė sprendimo projekto esmės, todėl pasiūlymas laikytinas patikslinančiu šio sprendimo projektą, bet ne jį keičiančiu iš esmės. Taryba, priimdama ginčijamą sprendimą, vertino Kauno AVPK, Dainavos seniūnijos pateiktą informaciją bei vadovavosi Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalimi. Taigi šiuo atveju buvo įgyvendintos ne tik Įstatyme ir VAĮ nustatytos pareigos pagrįsti priimamus sprendimus, bet ir laikytasi teismų suformuotos praktikos – sprendimų priėmimo metu atsižvelgti į susiklosčiusių faktinių aplinkybių visumą.

12.2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad iš Kauno AVPK rašto turinio negalima daryti pagrįstos ir vienareikšmiškos išvados, jog visi pareigūnų iškvietimai yra kaip nors susiję būtent su pareiškėjo vykdoma prekyba alkoholiniais gėrimais. Teismas nevertino surinktų faktų visumos, kuriais rėmėsi Taryba priimdama ginčijamą sprendimą ir nepagrįstai sprendė, jog Sprendimai yra nepagrįsti faktinėmis aplinkybėmis. Byloje esantys įrodymai ir jų šaltinių įvairovė apie pareiškėjui priklausančiame bare ir jo prieigose prekybos alkoholiniais gėrimais metu užfiksuotus teisės pažeidimus, trikdančius viešąją rimtį ir tvarką, turinčius tiesioginę įtaką nesaugios gyventojams aplinkos sukūrimui, patvirtina sąsają tarp pareiškėjo prekybos alkoholiniais gėrimais ir šioje vietovėje daromų viešojo intereso gynimo prasme netoleruotinų teisės pažeidimų. Nurodyti duomenys, atsižvelgiant į tai, kad Tarybai įstatymo suteikta diskrecijos teisė, siekiant pozityvių tikslų, apriboti prekybos alkoholiniais gėrimais laiką, sudarė teisėtą pagrindą priimti ginčijamą sprendimą.

12.3. VAĮ neįpareigoja individualų administracinį aktą priimančią instituciją informuoti apie ketinamą priimti sprendimą. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjo galimybė nustatytu būdu išreikšti savo požiūrį į ketinamą priimti sprendimą turi būti įtvirtinta nacionalinėje teisėje, ir konstatavo, jog Pagrindinių teisių chartijos nuostatos išreiškia tik bendro pobūdžio teisines vertybes, į kurias gali būti atsižvelgiama kaip į papildomą teisės aiškinimo šaltinį, tačiau visiškai nemotyvuotai ir nenurodant jokių konkrečių teisės normų sprendė, kad Taryba pažeidė objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia principus, nesilaikė gero administravimo. Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nenurodė jokios konkrečios teisės akto normos, t. y. įstatyminio pagrindo, dėl kurio pažeidimo Tarybos Sprendimas galėtų būti pripažintas neteisėtu. Pareiškėjas turėjo galimybes pertvarkyti savo veiklą taip, kad patirtų kuo mažiau neigiamų padarinių, o ginčijamu sprendimu buvo tik sutrumpintas prekybos alkoholiniais gėrimais viešojo maitinimo vietoje laikas, kuris negalėjo iš esmės apriboti pareiškėjo veiklos.

12.4. Pirmosios instancijos teismas taip pat neatsižvelgė į aplinkybę, jog pareiškėjo valdomoje prekybos vietoje nėra

sudarytos sąlygos kultūringai vartoti alkoholinius gėrimus vietoje, šiame bare praktiškai nėra vietos kur prisėsti, o personalas nuo klientų yra atskirtas grotomis, kas patvirtina, jog kavinės klientų bijo ir patys darbuotojai, tai tik įrodo, kad čia besilankantys asmenys kelia grėsmę aplinkinių namų gyventojams.

13. Pareiškėjas atsiliepime prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti ir Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. sausio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą. Pareiškėjas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, atsiliepime į apeliacinį nurodo, kad atsakovas, vadovaudamasis Kauno AVPK pateiktais duomenimis, nepagrindė, kiek iš policijoje gautų iškvietimų yra tiesiogiai susiję su pareiškėjo vykdoma veikla, juolab, kad šalia pareiškėjo verslo vystymo vietos yra įsikūrusios dar dvi maitinimo įstaigos, taip pat netoliese yra gyvenamieji namai. Pareiškėjas sutinka su teismo išvada, kad iš Kauno AVPK 2017 m. birželio 30 d. rašto Nr. 20-S-72554(1.16E) negalima daryti pagrįstos ir vienareikšmės išvados, jog visi iškvietimai yra kaip nors susiję būtent su pareiškėjo vykdoma prekyba alkoholiniais gėrimais, ir tuo labiau konkrečiu laiku nuo 14.00 val. iki 10.00 val. Atsakovas, priimdamas ginčijamą sprendimą, nesilaikė įstatymuose nustatytų reikalavimų viešojo administravimo subjektams, dėl ko Sprendimas yra neteisėtas, pažeidžiantį pareiškėjo teises.

Teisėjų kolegija


14. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Tarybos 2017 m. liepos 11 d. sprendimo Nr. T-421 dalies, kuria nuspręsta apriboti prekybos alkoholiniais gėrimais laiką nuo 14.00 val. iki 10.00 val. Kauno prekybos vietoje, adresu (duomenys neskelbtini), teisėtumo ir pagrįstumo.

15. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą tenkino, spręsdamas, kad ginčijamas sprendimas neatitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir pažeidžia pareiškėjo teises bei gero administravimo principą. Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

16. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl šios bylos apeliacinėje proceso stadijoje pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas atsižvelgiant tik į apeliaciniame skunde akcentuojamus argumentus.

17. Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011). Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

18. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Nagrinėjamoje byloje nėra faktinio ir teisinio pagrindo nustatyti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir byloje esančių įrodymų

pagrindu neteisingai nustatė aplinkybes, kurios turi bylai esminės reikšmės. Todėl teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami. Teisėjų kolegija papildomai patikrinusi bylą sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja, tačiau atsižvelgdama į atsakovo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, juos papildo.

19. Mažmeninė prekyba alkoholiniais gėrimais yra ūkinė veikla, kuri patenka į Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalyje ginamą ūkinės veiklos laisvės sritį. Kita vertus, Konstitucinis Respublikos Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas) 2004 m. sausio 26 d. nutarime yra konstatavęs, kad, atsižvelgiant į alkoholio produktų, kaip specifinių civilinės apyvartos objektų, darančių neigiamą poveikį žmogaus sveikatai, pobūdį, valstybė gali nustatyti specialų, būtent šio produkto apyvartai skirtą, teisinį reguliavimą. Įstatymų leidėjas turi nustatyti ne tik būtinus reikalavimus, kuriuos turi atitikti ūkio subjektai, siekiantys gauti licencijas užsiimti didmenine ar mažmenine prekyba alkoholio produktais (kaip ir bet kuria kita licencijuojama veikla), bet ir reikalavimus, kurių turi laikytis tokias licencijas gavę asmenys (žr. Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 21 d. nutarimą). Toks reguliavimas yra įtvirtintas ir Alkoholio kontrolės įstatyme, kuris reguliuoja teisinius santykius, priskirtinus viešajai teisei. Šiuo įstatymu nustatytomis administracinėmis priemonėmis yra varžoma asmens ūkinės veiklos laisvė alkoholio gamybos, prekybos ir vartojimo srityje, tačiau tuo yra siekiama pozityvių Alkoholio kontrolės įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje nustatytų tikslų (mažinti bendrąjį alkoholio suvartojimą, jo prieinamumą, ypač nepilnamečiams, piktnaudžiavimą alkoholiu, jo daromą žalą sveikatai ir ūkiui, nustatyti teisės gaminti, parduoti, įvežti, importuoti ir eksportuoti šiame Įstatyme reglamentuojamus alkoholio produktus suteikimo ūkio subjektams teisinius pagrindus), įtvirtinant atitinkamus reikalavimus vertimuisi ūkine veikla (Alkoholio kontrolės įstatymo 1 str. 2 d., 4 str. 1 d.).

20. Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad savivaldybių tarybos, siekdamos užtikrinti viešąją tvarką ir visuomenės saugumą ir įvertinusios prekybos alkoholiniais gėrimais vietą, gyventojų, bendrijų, bendruomenių ar jų atstovų, asociacijų ar kitų institucijų raštu pareikštą nuomonę, policijos komisariatų pasiūlymus, turi teisę riboti laiką, kuriuo leidžiama prekiauti alkoholiniais gėrimais, neišduoti licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais.

21. Minėtoje įstatymo normoje numatyta savivaldybės diskrecijos teisė apibrėžiama tomis pačiomis sąlygomis, kurios vienodai reikšmingos tiek siekiant apriboti laiką, kuriuo leidžiama prekiauti alkoholiniais gėrimais, tiek priimant sprendimą neišduoti licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais. Alkoholio kontrolės įstatyme įtvirtintų sąlygų visetas – prekybos alkoholiniais gėrimais vietos pobūdis, gyventojų, bendrijų, bendruomenių ar jų atstovų, visuomeninių organizacijų ar kitų institucijų raštu pareikšta nuomonė, policijos komisariatų pasiūlymai – reiškia viešojo intereso, visuomenės apsaugą nuo galimų neigiamų prekybos alkoholiu ir jo vartojimo padarinių. Savo paskirtimi tai – priemonė atkurti (nustatyti) tinkamą visuomenės ir verslo interesų pusiausvyrą. Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalyje numatytomis sąlygomis suteikiant savivaldos institucijai teisę riboti laiką, kuriuo leidžiama prekiauti alkoholiniais gėrimais, sudaroma galimybė apginti viešąjį interesą, pašalinti jo pažeidimus, kai išduodant licenciją verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais lieka neįvertintos reikšmingos aplinkybės, vėliau nulėmusios visuomenės interesų pažeidimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1907-146/2015; 2016 m. balandžio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-745-525/2016; 2016 m. liepos 4 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-608-602/2016 ir kt.).

22. Atsižvelgiant į suformuotą teismų praktika, kiekvienu konkrečiu atveju savivaldybės tarybos sprendimas dėl apribojimo alkoholiniais gėrimais prekybos laiko turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės – motyvuotos, išdėstant, kodėl yra priimamas sprendimas dėl prekybos laiko apribojimo, aptariant faktinę nagrinėjamą situaciją tuo aspektu, ar yra pagrindas apriboti prekybos laiką bei kokie argumentai suponuoja prekybos laiko susiaurinimą. Adresatas, į kurį nukreiptas tokio pobūdžio teisės aktas, turi aiškiai suprasti, kodėl priimamas toks sprendimas, jam turi būti žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai. Ši prievolė sietina su VAĮ 8 straipsnyje įtvirtintomis nuostatomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1674/2013; 2016 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje

byloje Nr. A-379-261/2016).23. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas skunde išdėstytų teiginių teisingumą,

pakankamai detaliai išanalizavo bylos proceso šalių argumentus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes, o byloje reikšmingoms aplinkybėms nustatyti teismas surinko pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadas dėl skunde pareikštų reikalavimų pagrįstumo. Aiškindamasis dėl pareiškėjo nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytus pažeidimus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad priimant pareiškėjui nepalankų sprendimą, buvo pažeista jo teisė būti išklausytam, jam nebuvo sudaryta reali galimybė pateikti paaiškinimus ar, tuo labiau, pasiruošti galimiems ribojimams, kurie iš esmės turi lemiamą ekonominę reikšmę pareiškėjo įmonei, o nepaisant to, kad atsakovo parengtame ginčijamo sprendimo projekte, taip pat 2017 m. liepos 5 d. Aiškinamajame rašte Nr. 27-19-47, kurie buvo pateikti svarstyti atsakovui 2017 m. liepos 11 d. posėdyje, prekybos alkoholiu ribojimas buvo numatytas tik nuo 22.00 val. iki 08.00 val., Tarybos posėdžio metu Lietuvos liberalų sąjūdžio ir Vieningo Kauno frakcijai nemotyvuotai pasiūlius apriboti prekybos alkoholiu laiką nuo 14.00 val. iki 10.00 val., atsakovas balsavimu (balsų dauguma) pritarė šiam siūlymui ir priėmė Sprendimą, šio siūlymo nemotyvavus bei nepagrindus. Pažymėtina, jog iš byloje surinktų duomenų taip pat nėra galimybės spręsti dėl šioje byloje ginčijamo sprendimo priėmimo konkrečių motyvų, nes protokole jie išdėstyti abstrakčiai ir tik deklaratyviomis frazėmis, o atsakovas teismui nepateikė įrodymų, jog egzistuoja objektyvi grėsmė visuomenės saugumui, viešajai tvarkai ar viešajam interesui dėl pareiškėjo kavinės veiklos, susijusios su prekyba alkoholiu. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad iš ginčijame sprendime nurodytų Kauno miesto savivaldybės administracijos filialo Dainavos seniūnijos 2017 m. liepos 3 d. rašto Nr. 07-12-50, 2017 m. liepos 10 d. rašto Nr. 07-12-52, Kauno AVPK 2017 m. birželio 30 d. rašto Nr. 20-S-72554(1.16E) turinio negalima daryti pagrįstos ir vienareikšmės išvados, jog visi raštuose nurodyti policijos pareigūnų iškvietimai yra kaip nors susiję būtent su pareiškėjo vykdoma prekyba alkoholiniais gėrimais, ir tuo labiau su konkrečiu laiku nuo 14.00 val. iki 10.00 val. 24. Nagrinėjamu atveju, nutarties 5–7 punktuose nurodyti teisiškai netikėti atsakovo veiksmai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, akivaizdžiai prieštarauja bendriesiems teisės principams, pažeidžia pareiškėjo teisėtus lūkesčius, nesiderina su gero administravimo bei atsakingo valdymo imperatyvais, mažina visuomenės ir jos narių pasitikėjimą valdžios įstaigomis (ABTĮ 56 str., VAĮ 3 str.). Akcentuotina ir tai, kad tokios pačios pozicijos laikėsi ir Lietuvos vyriausiais administracinis teismas 2019 m. rugpjūčio 7 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-1132-629/2019, 2019 m. rugsėjo 11 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1402-629/2019 ir 2019 m. rugsėjo 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1062-575/2019, kuriose buvo sprendžiami klausimai dėl Tarybos 2017 m. liepos 11 d. sprendimo Nr. T-413 „Dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo UAB „Vox optima“ priklausančiame bare (duomenys neskelbtini)“, 2017 m. liepos 11 d. sprendimo Nr. T-419 „Dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo UAB „Kristroma“ priklausančioje kavinėje (duomenys neskelbtini)“ ir 2017 m. liepos 11 d. sprendimų Nr. T-414, T-416 ir T-417, kuriais apribotas mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais laikas P. R. įmonei „Broliai juodvarniai“ priklausančiuose baruose, esančiuose (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), teisėtumo ir pagrįstumo.

25. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus, nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas ir nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos. Atsakovo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.


n u t a r i a:

Atsakovo Kauno miesto savivaldybės tarybos apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. sausio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.





Administracinė byla Nr. A-1207-822/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01695-2017-4Procesinio sprendimo kategorijos: 7.9; 20.2.3.2(S)





teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno skyriui, (trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos) dėl sprendimų panaikinimo ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas A. B. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2017 m. balandžio 21 d. sprendimą Nr. (1.11)I-2523; 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno skyriaus (toliau – ir VSDFV Kauno skyrius) 2017 m. kovo 22 d. sprendimą Nr. (10.1) S-26676; 3) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VSDFV, 20 000 Eur žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas skunde nurodė:2.1. Priimti sprendimai yra neteisėti, nes pareiškėjui nebuvo pateikta teisinga ir visa informacija apie įvykdytus

išskaičiavimus vykdomojoje byloje Nr. 0064/07/01558. Dėl šių neteisėtų veiksmų pareiškėjas patyrė nepatogumų, išgyvenimų, taigi jam buvo padaryta neturtinė žala, kurią pareiškėjas įvertino 20 000 Eur suma.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=9a55f450f1c011e99681cd81dcdca52c

2.2. VSDFV Kauno skyriaus Jonavos skyrius 2012 m. spalio 31 d. rašte Nr. (4.49)S-66820 suteikė informaciją, kad pagal antstolės R. Mikliušienės 2008 m. kovo 3 d. patvarkymą Nr. 0064/07/01558 ir vykdomąjį dokumentą Nr. 2-1980–2005 nuo 2008 m. vasario 1 d. iki 2008 m. vasario 29 d. iš pareiškėjo pensijos buvo išskaityta 6 Lt valstybės naudai. 2007 m. gruodžio 7 d. raginimu įvykdyti sprendimą vykdomojoje byloje Nr. 0064/07/01558 antstolė R. Mikliušienė įpareigojo pareiškėją sumokėti 6 Lt skolą valstybės naudai ir 39,55 Lt vykdymo išlaidas. Jonavos rajono apylinkės teismas 2007 m. balandžio 1 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-318-217/2008 ir Kauno apygardos teismas 2008 m. liepos 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-767-343/2008 netenkino pareiškėjo skundo, nes civilinės bylos nagrinėjimo metu antstolė R. Mikliušienė pripažino nepagrįstai priskaičiuotas sumas, kai nauju 2008 m. kovo 13 d. patvarkymu ir raginimu vykdyti sprendimą vykdomojoje byloje Nr. 0064/07/01558 nustatė, jog vykdymo išlaidos (9,5 Lt) yra paskaičiuotos neteisėtai. 2014 m. spalio 6 d. patvarkymu areštuoti lėšas, vykdymo išlaidų apskaičiavimu, patvarkymu dėl vykdymo išlaidų išieškojimo, 2014 m. lapkričio 10 d. patvarkymu dėl skundo išnagrinėjimo vykdymo byloje Nr. 0064/07/01558 antstolė R. Mikliušienė nutarė areštuoti ir išieškoti minėtą 6 Lt skolą dar kartą valstybės naudai ir jau 40,55 Lt vykdymo išlaidų, įskaitant ir tas vykdymo išlaidas, kurias 2008 m. kovo 13 d. patvarkymu pripažino apskaičiuotas neteisėtai. 2016 m. gruodžio 22 d. pažymoje apie įvykdytus išskaitymus iš asmens išmokų Nr. 10.47-5363 VSDFV Kauno skyrius dar kartą patvirtino, kad pagal 2008 m. sausio 8 d. gautą antstolės R. Mikliušienės patvarkymą nuo 2008 m. vasario 1 d. iki 2008 m. vasario 29 d. iš pareiškėjo pensijos buvo išskaityta 6 Lt skola valstybės naudai ir pervesta antstolei vykdomoje byloje Nr. 0064/07/01558. VSDFV Kauno skyrius 2017 m. vasario 13 d. rašte Nr. (10.1)S-14480 buvo pranešta, kad antstolės R. Mikliušienės 2017 m. vasario 8 d. patvarkymu iš pareiškėjo pensijos vykdomojoje byloje bus vykdomi išskaičiavimai. Į 2017 m. kovo 6 d. pakartotinį prašymą patvirtinti dvigubą tos pačios 6 Lt skolos išieškojimą vykdomojoje byloje Nr. 0064/07/01558 VSDFV Kauno skyrius 2017 m. kovo 9 d. rašte Nr. (10.1)-S-22369 atsisakė suteikti informaciją.

2.3. Dėl neteisėtų veiksmų pareiškėjas 2017 m. kovo 9 d. su skundu kreipėsi į VSDFV, kuri 2017 m. kovo 14 d. sprendimu Nr. (6.5)1-1588 atsisakė išnagrinėti skundą iš esmės ir patvirtinti neteisėtus VSDFV Kauno skyriaus veiksmus. Tik 2017 m. kovo 22 d. rašte Nr. (10.1)S-26676 VSDFV Kauno skyrius patvirtino neteisingos informacijos pateikimą ir nurodė, kad minėta 6 Lt skola nebuvo išieškota, nes neva buvo grąžinta pareiškėjui pagal antstolės R. Mikliušienės 2008 m. rugpjūčio 13 d. pavedimą Nr. 332, apie kurį 2012 m. spalio 31 d., 2016 m. gruodžio 22 d., 2017 m. kovo 9 d. raštuose bei 2008 m. rugpjūčio 13 d. patvarkyme ir raginime įvykdyti sprendimą nebuvo nurodyta.

2.4. Pareiškėjas 2017 m. kovo 23 d. su skundu dėl neteisėtų VSDFV Kauno skyriaus veiksmų kreipėsi į VSDFV, kuri 2017 m. balandžio 21 d. sprendimu Nr. (1.11) I-2523 atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą ir nustatė, kad VSDFV Kauno skyriaus 2012 m. spalio 31 d., 2016 m. gruodžio 28 d., 2017 m. kovo 22 d. sprendimai yra teisingi ir pagrįsti, pateikta teisinga informacija apie išskaitymą, kadangi išskaitymas 2008 m. vasario mėn. buvo įvykdytas, ir tik po to antstolė R. Mikliušienė išieškotą sumą grąžino.

3. Atsakovas VSDFV Kauno skyrius atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas atsiliepime nurodė:

3.1. Pareiškėjas nenurodė jokių aplinkybių, kurios paneigtų skundžiamuose sprendimuose nurodytus duomenis. VSDFV Kauno skyrius pareiškėjo prašymu buvo pateikęs informaciją apie iš jo invalidumo / netekto darbingumo pensijos vykdytus išskaitymus (2012 m. spalio 31 d. raštas Nr. (4.49)S-66820 ir 2016 m. gruodžio 22 d. pažyma Nr. 10.47-5363), nurodant, kad 2008 m. vasario mėnesį buvo išskaityta 6 Lt. Tokia pati informacija pateikta ir skundžiamame VSDFV Kauno skyriaus 2017 m. kovo 22 d. rašte Nr. (10.1)S-26676. Atsižvelgiant į pareiškėjo 2017 m. kovo 23 d. skunde VSDFV nurodytą prašymą, VSDFV Kauno skyrius pareiškėjui 2017 m. gegužės 2 d. išsiuntė antstolės R. Mikliušienės rašto Nr. 0064/07/01558, kuriuo informuota apie grąžinamus 6 Lt, kopiją. VSDFV Kauno skyrius išskaitymus iš pareiškėjo gaunamos valstybinės socialinio draudimo pensijos atliko vykdydamas antstolės R. Mikliušienės patvarkymus, o skundžiamame rašte pareiškėjui pateikė informaciją apie išskaitymų faktą ir teisinį pagrindą. Atsižvelgiant į tai, kad VSDFV Kauno skyriaus 2017 m. kovo 22 d. raštas Nr. (10.1)S-26676 yra pagrįstas, jame nurodyta informacija teisinga, naikinti šį raštą nėra teisinio pagrindo.

3.2. VSDFV Kauno skyrius, 2017 m. kovo 22 d. raštu Nr. (10.1)S-26676 pateikdamas informaciją apie antstolės patvarkymų vykdymą išieškant iš pareiškėjo netekto darbingumo pensijos 6 Lt (1,74 Eur) skolą, neatliko jokių neteisėtų veiksmų, o pareiškėjo nuomonė, kad atsakovas slėpė neteisėtus VSDFV Kauno ir Jonavos skyrių veiksmus, yra visiškai nepagrįsta. Skundžiamame sprendime nurodyta informacija negalėjo padaryti jokio neigiamo poveikio pareiškėjo emocinei

būsenai, sukelti kokių nors nepatogumų ar išgyvenimų. Pareiškėjas skunde teismui tik deklaratyviai nurodo, kad jam buvo sudaryti nepatogumai, trukdymai, jis patyrė išgyvenimus, tačiau nenurodė, kaip ir kokiu būdu ši dvasinė skriauda pasireiškė. Nenustačius nei vienos iš viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei turtinė prievolė atlyginti žalą nekyla.

4. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. VSDFV atsiliepime nurodė:

4.1. VSDFV Kauno skyrius 2017 m. kovo 22 d. rašte Nr. (10.1)S-26676 pareiškėjui paaiškino, kad vykdydamas išskaitymus pagal antstolių patvarkymus vadovaujasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 733–743 straipsniais. Taip pat paaiškino, kad 2008 m. sausio 8 d. VSDFV Jonavos skyriuje (dabartinis VSDFV Kauno skyrius) buvo gautas antstolės R. Mikliušienės 2008 m. sausio 3 d. patvarkymas Nr. 0064/07/01558, priimtas vadovaujantis Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2005 m. gegužės 10 d. vykdomuoju dokumentu Nr. 2-1980-12 dėl 6 Lt skolos išieškojimo valstybės naudai iš pareiškėjo gaunamos valstybinės socialinio draudimo pensijos. 2008 m. vasario 14 d. įvykdžius išieškojimą šis patvarkymas grąžintas antstolei. Antstolė R. Mikliušienė 2008 m. kovo 13 d. raštu informavo VSDFV Kauno skyrių, kad 2008 m. kovo 13 d. pavedimu Nr. 332 grąžina iš pareiškėjo išieškota 6 Lt sumą. 2008 m. balandžio mėnesį ši suma buvo grąžinta pareiškėjui, t. y. išmokėta kartu su mokama valstybine socialinio draudimo pensija. VSDFV Kauno skyriuje 2017 m. vasario 8 d. gautas antstolės R. Mikliušienės patvarkymas dėl 1,74 Eur skolos ir 1,63 Eur vykdymo išlaidų (bendra suma 3,37 Eur) išieškojimo vykdomoje byloje Nr. 0064/07/01558 pagal Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo vykdomąjį raštą Nr. 2-1980-12. Pagal šį patvarkymą 2017 m. kovo mėnesį iš pareiškėjo išieškoti 2,35 Eur.

4.2. Atsižvelgiant į tai, kad skundžiamu VSDFV Kauno skyriaus raštu pareiškėjui buvo pateikta tiksli ir aiški informacija apie iš jam mokamų išmokų darytus išskaitymus ir jų grąžinimus, nebuvo pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą dėl VSDFV Kauno skyriaus 2017 m. kovo 22 d. rašto Nr. (10.1) S-26676 panaikinimo. Tiek VSDFV Kauno skyriaus 2017 m. kovo 22 d. raštas Nr. (10.1)S-26676, tiek VSDFV 2017 m. balandžio 21 d. raštas Nr. (1.11) I-2523 yra motyvuoti, pagrįsti faktinėmis aplinkybėmis ir priimti vadovaujantis teisės aktų normomis, todėl pagrindo jų naikinti ir priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą nėra.

II.

5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gruodžio 20 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

6. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas, kreipdamasis į VSDFV Kauno skyrių su 2017 m. kovo 6 d. skundu prašė patvirtinti dvigubą neteisėtą tos pačios 6 Lt (1,74 Eur) skolos išieškojimą pagal tą patį vykdomąjį dokumentą vykdomojoje byloje Nr. 0064/07/01558. VSDFV Kauno skyrius 2017 m. kovo 22 d. rašte pareiškėjui paaiškino, kad 2008 m. sausio 8 d. VSDFV Jonavos skyriuje buvo gautas antstolės R. Mikliušienės 2008 m. sausio 3 d. patvarkymas Nr. 0064/07/01558, priimtas vadovaujantis Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2005 m. gegužės 10 d. vykdomuoju dokumentu Nr. 2-1980-12 dėl 6 Lt skolos išieškojimo valstybės naudai iš pareiškėjo gaunamos valstybinės socialinio draudimo pensijos. VSDFV Kauno skyrius minėtame rašte taip pat nurodė, kad 2008 m. vasario 14 d. įvykdžius išieškojimą šis patvarkymas buvo grąžintas antstolei. Antstolė R. Mikliušienė 2008 m. kovo 13 d. raštu informavo VSDFV Jonavos skyrių, kad 2008 m. kovo 13 d. pavedimu Nr. 332 grąžina iš pareiškėjo išieškotą 6 Lt sumą. 2008 m. balandžio mėnesį ši suma pareiškėjui grąžinta, t. y. išmokėta kartu su mokama valstybine socialinio draudimo pensija (717,92 + 6 = 723,92 Lt). 2017 m. vasario 8 d. gautas antstolės R. Mikliušienės patvarkymas dėl 1,74 Eur skolos ir 1,63 Eur vykdymo išlaidų (bendra suma 3,37 Eur) išieškojimo vykdomojoje byloje Nr. 0064/07/01558 pagal Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo vykdomąjį raštą Nr. 2-1980-12. Pagal patvarkymą 2017 m. kovo mėnesį išieškoti 2,35 Eur, 2017 m. balandžio 1 d. skolos likutis yra 1,02 Eur.

7. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs VSDFV Kauno skyriaus 2017 m. kovo 22 d. rašto turinį ir byloje nustatytas faktines aplinkybes, padarė išvadą, kad VSDFV Kauno skyrius šiuo raštu pateikė išsamią ir teisingą, atitinkančią Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 8 straipsnio nuostatas, informaciją į pareiškėjo 2017 m. kovo 6 d. skundą. Šis raštas taip pat paneigė pareiškėjo prašomą patvirtinti faktą, kad vykdomojoje byloje Nr. 0064/07/01558 6 Lt (1,74 Eur) skolos išieškojimas pagal Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2005 m. gegužės 10 d. išduotą vykdomąjį

raštą Nr. 2-2-1980-12 vykdomas antrą kartą. Atsižvelgdamas į tai, teismas pripažino, kad VSDFV Kauno skyriaus 2017 m. kovo 22 d. raštas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį panaikinti nėra teisinio pagrindo. Dėl tų pačių motyvų teismas vertino kaip teisėtą ir pagrįstą ir VSDFV 2017 m. balandžio 21 d. raštą (sprendimą).

8. Dėl pareiškėjo reikalavimo pranešti, kodėl 2012 m. ir 2016 m. VSDV Kauno ir Jonavos skyriai pateikė suklastotus duomenis 2012 m. spalio 31 d. ir 2016 m. gruodžio 22 d. raštuose apie 6 Lt (1,74 Eur) pabaigtą išieškojimą, nors 2008 m. išieškojimo nebuvo ir, kokiu tikslu buvo slepiamas faktas apie antstolės R. Mikliušienės 2008 m. kovo 13 d. raštą ir pervedimą Nr. 332, teismas pažymėjo, kad VSDFV 2017 m. balandžio 21 d. rašte nurodė, jog VSDFV Kauno skyrius 2016 m. gruodžio 28 d. rašte Nr. (10.1)S-111737 (prie rašto buvo pridėta 2016 m. gruodžio 22 d. pažyma Nr. 10.47-5363) ir 2012 m. spalio 31 d. rašte Nr. (4.49)S-66820 pateikė teisingą informaciją apie išskaitymą, nes išskaitymas 2008 m. vasario mėn. buvo įvykdytas ir tik po to, kai antstolė R. Mikliušienė išskaitytą sumą (6 Lt) grąžino. VSDFV taip pat nurodė, kad pareiškėjui išskaityta 6 Lt suma buvo grąžinta 2008 m. balandžio mėn. kartu su išmokėta valstybine socialinio draudimo pensija. Tačiau teismas atkreipė dėmesį, kad nei VSDFV Kauno skyriaus 2012 m. spalio 31 d. rašte, nei VSDFV 2016 m. gruodžio 22 d. pažymoje apie įvykdytus išskaitymus iš asmens išmokų nebuvo pateikta informacija, kad iš pareiškėjo išskaityta suma jam grąžinta.

9. Įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes, teismas sprendė, kad pareiškėjas minėtuose raštuose turėjo būti informuotas apie tai, jog jam buvo grąžinti 6 Lt, išskaityti pagal Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo vykdomąjį raštą Nr. 2-1980-12. Nagrinėjamu atveju išskaityta suma buvo nedidelė (6 Lt), todėl teismas vertino, jog pareiškėjas, gavęs pensiją, galėjo nepastebėti, kad jam buvo išmokėta didesnė pensija nei įprastai. Teismas vertino, kad atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas, jo neinformavus apie išskaitytų lėšų grąžinimą, gavęs VSDFV Kauno skyriaus 2017 m. vasario 13 d. raštą Nr. (10.1)S-14480, kuriuo jam pranešta, kad pagal antstolės R. Mikliušienės 2017 m. vasario 8 d. patvarkymą Nr. 0064/07/01558 iš jo pensijos bus vykdomos išskaitos, galimai galėjo pamanyti, kad tos pačios skolos išieškojimas pagal tą patį vykdomąjį dokumentą yra vykdomas antrą kartą. Nepaisant to, nustatytos aplinkybės teismui nesudarė pagrindo sutikti su pareiškėjo teiginiais, kad jam buvo pateikti suklastoti duomenys, kadangi jam tiesiog buvo pateikta ne visa informacija.

10. Vertindamas pareiškėjo prašymo priteisti neturtinės žalos atlyginimo pagrįstumą, teismas sprendė, kad VSDFV Kauno skyriaus 2017 m. kovo 22 d. raštas ir VSDFV 2017 m. balandžio 21 d. raštas yra teisėti ir pagrįsti, todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog VSDFV Kauno skyrius ar VSDFV atliko neteisėtus veiksmus, dėl kurių pareiškėjui galėjo būti padaryta žala. Nenustatęs vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų – teismas atmetė pareiškėjo prašymą priteisti neturtinę žalą.

III.

11. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo: 1) panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti visiškai; 2) pranešti prokurorui dėl šią administracinę bylą išnagrinėjusių teisėjų neteisėtų veiksmų; 3) bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

12. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo:12.1. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra šališkas, priimtas pažeidžiant ABTĮ 86–87 straipsnių normas,

netinkami pritaikius VAĮ 8 straipsnio, Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 3 straipsnio nuostatas.12.2. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, neatsižvelgė į tai, jog VSDFV pareiškėjo

2017 m. kovo 9 d. skundą persiuntė nagrinėti VSDFV Kauno skyriui, pažeisdamas VAĮ 14 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą draudimą persiųsti skundą nagrinėti viešojo administravimo subjektui, jo administracijos padaliniui arba perduoti nagrinėti pareigūnui, valstybės tarnautojui ar darbuotojui, kurių veiksmai yra skundžiami, todėl VSDFV Kauno skyriaus 2017 m. kovo 22 d. sprendimas Nr. (10.1)S-26676 yra neteisėtas, nes iš neteisės teisė neatsiranda.

12.3. VSDFV Kauno skyriaus 2017 m. kovo 22 d. rašte nebuvo pateikta informacija apie dvigubą 6 Lt sumos išieškojimą iš pareiškėjo, ką patvirtina VSDFV Kauno skyriaus 2012 m. spalio 31 d. raštas ir VSDFV 2016 m. gruodžio 22 d. pažyma, todėl VSDFV Kauno skyriaus 2017 m. kovo 22 d. raštas negali būti teisėtas ir pagrįstas.

12.4. VSDFV 2017 m. balandžio 21 d. rašte (sprendime) Nr. (1.11)I-2523 nuslėpė tiek antstolės R. Mikliušienės, tiek VSDFV Kauno skyriaus neteisėtus veiksmus, teigdamas, kad 2016 m. gruodžio 28 d. ir 2012 m. spalio 31 d. raštuose buvo pateikta teisinga informacija apie išskaitymą. Teikiant 2016 m. gruodžio 28 d. ir 2012 m. spalio 31 d. raštus turėjo būti žinoma apie 2008 m. išskaitytos sumos grąžinimą, tačiau tyčia buvo suteikta klaidinga informacija.

12.5. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neišreikalavo įrodymų apie dvigubą 6 Lt sumos išieškojimą ir nepagrįstai pripažinęs, jog buvo pateikta klaidinga informacija apie dvigubą skolos išieškojimą, pripažino ginčijamus VSDFV 2017 m. balandžio 21 d. ir VSDFV Kauno skyriaus 2017 m. kovo 22 d. raštus teisėtais ir pagrįstais. Teismas taip pat nepagrįstai nepriteisė neturtinės žalos atlyginimo nors konstatavo, kad nei VSDFV Kauno skyriaus 2012 m. spalio 31 d. rašte, nei VSDFV 2016 m. gruodžio 22 d. pažymoje apie įvykdytus išskaitymus iš asmens išmokų nebuvo pateikta informacija, jog iš pareiškėjo išskaityta suma jam grąžinta.

12.6. Dėl VSDFV Kauno skyriaus 2017 m. kovo 22 d. rašto ir VSDFV 2017 m. balandžio 21 d. raštuose pateiktos informacijos pareiškėjui neteisėtai iškelta baudžiamoji byla Nr. 1-5-840/2013.

13. Atsakovas VSDFV Kauno skyrius atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovas kartu su atsiliepimu pateikia naują įrodymą: pareiškėjo asmeninės kortelės išrašą. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, atsiliepime į apeliacinį nurodo:

13.1. Pareiškėjas 2017 m. kovo 6 d. raštu VSDFV Kauno skyriaus prašė patvirtinti dvigubą neteisėtą tos pačios 6 Lt (1,74 Eur) skolos išieškojimą pagal tą patį vykdomąjį dokumentą vykdomojoje byloje Nr. 0064/07/01558. VSDFV Kauno skyrius 2017 m. kovo 9 d. raštu Nr. (10.1)S-22369 pareiškėjui paaiškino išieškojimo iš pensijų tvarką ir pasiūlė dėl išieškojimo vykdymo kreiptis į antstolę R. Mikliušienę, tačiau dvigubas 6 Lt išieškojimo faktas, kaip prašė pareiškėjas, nebuvo nei patvirtintas, nei paneigtas. Pareiškėjas šį VSDFV Kauno skyriaus raštą 2017 m. kovo 9 d. apskundė VSDFV, prašydamas „priversti VSDFV Kauno skyrių nevilkinti pateikti atsakymą iš esmės į pareikštą prašymą ir patvirtinti faktą, jog ta pati skola 6 litai arba 1,74 Eur yra išieškoma antrą kartą pagal tą patį vykdymo dokumentą Nr. 0064/07/01558“. VSDFV, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, šio skundo nepersiuntė nagrinėti VSDFV Kauno skyriui, o išnagrinėjusi jį tenkino bei 2017 m. kovo 14 d. raštu Nr. (6.5)I-1588 VSDFV Kauno skyriui pavedė pateikti pareiškėjui išsamų atsakymą į pateiktą klausimą. VSDFV Kauno skyrius, vykdydamas šį įpareigojimą, 2017 m. kovo 22 d. raštu Nr. (10.1)S-26676 pareiškėjui paaiškino, kad VSDFV Jonavos skyriuje (dabartinis Kauno skyrius) 2008 m. sausio 8 d. buvo gautas antstolės R. Mikliušienės 2008 m. sausio 3 d. patvarkymas Nr. 0064/07/01558 dėl 6 Lt išieškojimo valstybės naudai iš pareiškėjo gaunamos valstybinės socialinio draudimo pensijos. 2008 m. vasario 14 d. įvykdžius išieškojimą, šis patvarkymas grąžintas antstolei. Antstolė 2008 m. kovo 13 d. raštu Nr. 0064/07/01558 VSDFV Jonavos skyrių informavo, kad iš pareiškėjo valstybinės socialinio draudimo pensijos išskaityti 6 Lt 2008 m. kovo 13 d. grąžinti VSDFV Jonavos skyriui mokėjimo pavedimu Nr. 332. 2008 m. balandžio mėnesį ši suma pareiškėjui buvo grąžinta, t. y. išmokėta kartu su mokama valstybine socialinio draudimo pensija. 2017 m. vasario 8 d. VSDFV Kauno skyriuje gautas antstolės R. Mikliušienės patvarkymas dėl 1,74 Eur skolos ir 1,63 Eur vykdymo išlaidų (bendra suma 3,37 Eur) išieškojimo vykdomojoje byloje Nr. 0064/07/01558 pagal Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo vykdomąjį raštą Nr. 2-1980-12.

13.2. Dėl pareiškėjo argumentų, kad teismas nepagrįstai iš atsakovo neišreikalavo skunde prašytų išreikalauti įrodymų ir prašo išreikalauti šių dokumentų originalus apeliacinio proceso metu, atsakovas pažymi, kad pareiškėjas patikslintu skundu teismo prašė išreikalauti tik antstolės R. Mikliušienės 2008 m. kovo 13 d. rašto vykdomojoje byloje Nr. 0064/07/01558 originalą ir šio rašto registracijos žurnalo originalą. Jokių kitų dokumentų nei kopijų, nei originalų pareiškėjas neprašė išreikalauti, todėl nekilus abejonių dėl 6 Lt grąžinimo fakto, teismas reikalauti šių dokumentų neturėjo pagrindo. Atsakovas, siekdamas, kad byloje būtų pašalintos visos abejonės, vadovaudamasis proceso ekonomiškumo ir koncentruotumo principais, teikia į bylą pareiškėjo asmeninės kortelės išrašą, kurioje nurodyta, jog 2008 m. balandžio mėn. pareiškėjui išmokėta 723,92 Lt, t. y. 717,92 Lt mėnesinė suma ir 6,00 Lt grąžinta suma.

13.3. Baudžiamojoje byloje Nr. 1-5-840/2013 pareiškėjas buvo kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 232 straipsnį „Nepagarba teismui“ už tai, kad Jonavos rajono apylinkės teismui adresuotame 2010 m. vasario 24 d. pareiškime dėl nušalinimo civilinėje byloje viešai raštu užgauliai pažemino teisingumą vykdančias Jonavos rajono apylinkės teismo teisėjas dėl jų veiklos, t. y. pareiškime nurodė, jog viena iš Jonavos rajono apylinkės teismo teisėjų užsiima turto prievartavimu kartu su antstole R. Mikliušiene, o kitos dvi šio teismo teisėjos nemoka aritmetikos ir kartu prievartauja turtą bei plėšikauja. Pareiškėjas pareiškimą, dėl kurio jam buvo iškelta baudžiamoji byla, Jonavos rajono apylinkės teismui pateikė 2010 m., o pirmasis pareiškėjo minimas VSDFV Kauno skyriaus raštas jam išsiųstas praėjus daugiau nei 2,5 metų, t. y. 2012 m. spalio 31 d. Be to, minėtuose VSDFV Kauno skyriaus ir VSDFV raštuose nebuvo pateikta jokia informacija, galinti sudaryti prielaidas pareiškėjui pažeminti teisingumą vykdančius teisėjus, todėl atsakovo

bei trečiojo suinteresuoto asmens raštai baudžiamosios bylos Nr. 1-5-840/2013 iškėlimui jokios įtakos neturėjo ir negalėjo turėti.

14. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą. VSDFV sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, atsiliepime į apeliacinį nurodo, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės atkartoja savo patikslinto skundo argumentus ir nepateikia motyvų, įrodančių, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas.

Teisėjų kolegija


15. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašė bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Vertinant šį prašymą, pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas; proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

16. Pareiškėjas prašymo apeliacinės instancijos teisme bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka nemotyvavo. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Atsižvelgdama į tai, kad bylos šalims buvo sudaryta galimybė pirmosios instancijos teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės, tačiau pareiškėjas bylą prašė nagrinėti jam nedalyvaujant, bylos šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra aiškiai išdėstyta raštu į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose, byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui būtų sudarytos kliūtys teikti rašytinius paaiškinimus administracinėje byloje nagrinėjamais klausimais, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pareiškėjo apeliacinį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka.

17. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl VSDFV 2017 m. balandžio 21 d. sprendimo Nr. (1.11)I-2523 ir VSDFV Kauno skyriaus 2017 m. kovo 22 d. sprendimo Nr. (10.1) S-26676 teisėtumo ir pagrįstumo bei 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

18. Pirmosios instancijos teismas, skundžiamu sprendimu konstatavęs ginčijamo VSDFV 2017 m. balandžio 21 d. sprendimo Nr. (1.11)I-2523 ir VSDFV Kauno skyriaus 2017 m. kovo 22 d. sprendimo Nr. (10.1) S-26676 teisėtumą ir pagrįstumą, pareiškėjo skundą atmetė. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

19. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl šios bylos apeliacinėje proceso stadijoje pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas atsižvelgiant tik į apeliaciniame skunde akcentuojamus argumentus.

20. Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011). Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės

instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

21. Pareiškėjas nagrinėjamoje byloje ginčija VSDFV 2017 m. balandžio 21 d. sprendimu Nr. (1.11)I-2523 ir VSDFV Kauno skyriaus 2017 m. kovo 22 d. sprendimu Nr. (10.1) S-26676 pateiktos informacijos teisingumą, teigdamas, jog ginčijamais sprendimais jam nebuvo paaiškinta dėl dvigubo 6 Lt (1,74 Eur) skolos ieškojimo vykdomojoje byloje Nr. 0064/07/01558.

22. Byloje pateiktais duomenimis nustatyta, kad antstolė R. Mikliušienė 2007 m. gruodžio 7 d. vykdomojoje byloje Nr. 0064/07/01558 priėmė raginimą įvykdyti sprendimą, kuriame nurodė, jog išieškotojas Kauno apskrities VMI 2007 m. gruodžio 4 d. pateikė antstolei vykdyti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2005 m. gegužės 10 d. išduotą vykdomąjį raštą Nr. 2-1980-12 dėl 6 Lt (1,74 Eur) skolos išieškojimo. Antstolė šiuo raginimu taip pat paragino pareiškėją sumokėti 6 Lt (1,74 Eur) skolą ir 39,55 Lt vykdymo išlaidas į antstolės depozitinę sąskaitą (b. l. 25). Antstolė R. Mikliušienė 2008 m. sausio 3 d. priėmė patvarkymą vykdyti vykdomąjį dokumentą dėl 6 Lt (1,74 Eur) skolos išieškojimo iš pareiškėjo išieškotojos valstybės naudai, kurį išsiuntė VSDFV Jonavos skyriui (dabartinis Kauno skyrius) (b. l. 89). Antstolė R. Mikliušienė 2008 m. kovo 13 d. patvarkymu vykdomojoje byloje Nr. 0064/07/01558 panaikino 2007 m. gruodžio 7 d. raginimą įvykdyti sprendimą vykdomojoje byloje Nr. 0064/07/01558, taip pat nutarė surašyti pareiškėjui raginimą įvykdyti sprendimą vykdomojoje byloje Nr. 0064/07/01558 (b. l. 4). VSDFV teigimu, 6 Lt (1,74 Eur) skola iš pareiškėjui mokamų išmokų išieškota 2008 m. vasario 14 d., išskaitymo faktą patvirtina 2016 m. gruodžio 22 d. pažyma (b. l. 25). VSDFV Jonavos skyriuje 2008 m. kovo 14 d. gautas antstolės R. Mikliušienės raštas, adresuotas tik VSDFV Jonavos skyriui, kuriame ji nurodė, kad 2008 m. kovo 13 d. VSDFV Jonavos skyriui mokėjimo pavedimu Nr. 332 grąžino iš pareiškėjo išieškotus 6 Lt (1,74 Eur) pagal Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo vykdomąjį raštą Nr. 2-1980-12. Antstolė šiuo raštu taip pat prašė grąžinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo vykdomąjį raštą Nr. 2-1980-12 (b. l. 32). Atsakovai ginčijamuose sprendimuose teigė, o kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą ir pateikė įrodymus, kad pareiškėjui išieškota 6 Lt (1,74 Eur) suma buvo grąžinta 2008 m. balandžio mėnesį kartu su valstybine socialinio draudimo pensija (b. l. 30, 33, 161). Antstolė R. Mikliušienė 2017 m. vasario 8 d. priėmė patvarkymą Nr. S-17-64-2702 dėl skolos išieškojimo vykdomojoje byloje Nr. 0064/07/01558, kuriuo įpareigojo VSDFV Kauno skyrių iš pareiškėjo darbo užmokesčio ar kitų jam prilygintų išmokų sumos pervesti antstolei 1,74 Eur skolą pagal Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2005 m. gegužės 10 d. išduotą vykdomąjį raštą Nr. 2-1980-12 (b. l. 27, 90). VSDFV Kauno skyrius 2017 m. vasario 13 d. raštu Nr. (10.1)S-14480 pareiškėją informavo, kad vadovaujantis antstolės 2017 m. vasario 8 d. patvarkymu Nr. 0064/07/01558, iš jo pensijos nuo 2017 m. kovo 1 d. bus vykdomos išskaitos (b. l. 26). Pareiškėjas 2017 m. vasario 18 d. ir 2017 m. kovo 6 d. prašymais / skundais kreipėsi į VSDFV Kauno skyrių, prašydamas pateikti VSDFV 2017 m. vasario 13 d. rašte nurodytą antstolės patvarkymą ir patvirtinti dvigubą neteisėtą tos pačios 6 Lt (1,74 Eur) skolos išieškojimą pagal tą patį vykdomąjį dokumentą Nr. 0064/07/01558. (b. l. 26, 28).

23. Pažymėtina, kad nustatytos faktinės aplinkybės apie vykdomojoje byloje Nr. 0064/07/01558 antstolės išieškotą ir vėliau VSDFV Jonavos skyriui grąžintą 6 Lt (1,74 Eur) sumą buvo konstatuotos Jonavos rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-174-814/2015, kurioje pareiškėjas ginčijo antstolės R. Mikliušienės patvarkymą areštuoti lėšas, taip pat Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 25 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2S-218-324/2016, kurioje taip pat pareiškėjas kėlė klausimą dėl dvigubos 6 Lt (1,74 Eur) skolos išieškojimo (b. l. 15–24). Minėtose nutartyse teismai vertino aplinkybes apie išieškotos 6 Lt (1,74 Eur) skolos grąžinimą pareiškėjui 2008 m. balandžio mėn., todėl, darytina išvada, jog pareiškėjui šios aplinkybės buvo žinomos ir suprantamos.

24. Teisėjų kolegija, įvertinusi ginčijamo VSDFV 2017 m. balandžio 21 d. sprendimo Nr. (1.11)I-2523 ir VSDFV Kauno skyriaus 2017 m. kovo 22 d. sprendimo Nr. (10.1) S-26676 turinį, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad minėti sprendimai atitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus: sprendimai yra motyvuoti, pagrįsti faktinėmis ginčo aplinkybėmis, teisės aktų normomis. Ginčijamuose sprendimuose pareiškėjui paaiškintos aplinkybės apie 6 Lt (1,74 Eur) skolos ieškojimą ir grąžinimą bei gautą antstolės patvarkymą, kuriuo pavesta vykdyti išieškojimą iš pareiškėjui mokamos valstybinės socialinio draudimo pensijos, kas, teisėjų kolegijos nuomone, atitinka individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus. Atmestini kaip nepagrįsti pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai apie ginčijamuose sprendimuose

tyčia nuslėpta klaidinga informacija (žr. nutarties 12.3–12.4 p.), kadangi nei VSDFV, nei VSDFV Kauno skyrius neturi įstatymuose nustatytos pareigos vertinti antstolės vykdomo išieškojimo teisėtumą ir pagrįstumą, o tuo labiau vertinti, ar 2017 m. vasario 8 d. patvarkymu Nr. S-17-64-2702 dėl skolos išieškojimo vykdomojoje byloje Nr. 0064/07/01558 nėra vykdomas dvigubas 6 Lt (1,74 Eur) skolos išieškojimas iš pareiškėjo. Nesutikdamas su antstolės atliktais veiksmai, pareiškėjas CPK 510 ir 512 straipsniuose nustatyta tvarka turi teisę juos skųsti bendrosios kompetencijos teismui, o teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, įvertintų, ar iš pareiškėjo nėra išieškoma dviguba 6 Lt (1,74 Eur) skola.

25. Teisėjų kolegija taip pat atmeta kaip nepagrįstus pareiškėjo teiginius, kad VSDFV jo 2017 m. kovo 9 d. skundą nepagrįstai persiuntė nagrinėti VSDFV Kauno skyriui, pažeisdamas VAĮ 14 straipsnio 4 dalies nuostatas (žr. nutarties 12.2 p.), kadangi byloje pateikti duomenys patvirtina, jog, priešingai nei teigia pareiškėjas, VSDFV jo skundo nepersiuntė nagrinėti VSDFV Kauno skyriui, o jį išnagrinėjusi – skundą tenkino ir 2017 m. kovo 14 d. raštu Nr. (6.5)I-1588 VSDFV Kauno skyriui pavedė pateikti pareiškėjui išsamų atsakymą į pateiktą klausimą (b. l. 29, 31). VSDFV Kauno skyrius, pakartotinai nagrinėdamas pareiškėjo 2017 m. kovo 9 d. skundą, priėmė ginčijamą 2017 m. kovo 22 d. sprendimą Nr. (10.1) S-26676 (b. l. 30).

26. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl kitų pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių papildomų įrodymų apie dvigubą 6 Lt (1,74 Eur) sumos išieškojimą neišreikalavimu, pažymi, kad pareiškėjas patikslintu skundu teismo prašė išreikalauti tik antstolės R. Mikliušienės 2008 m. kovo 13 d. rašto vykdomojoje byloje Nr. 0064/07/01558 originalą ir šio rašto registracijos žurnalo originalą, todėl nekilus abejonių dėl 6 Lt (1,74 Eur) grąžinimo pareiškėjui fakto, teismas reikalauti šių dokumentų neturėjo pagrindo. Šiame kontekste taip pat akcentuotina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Nagrinėjamoje byloje nėra faktinio ir teisinio pagrindo nustatyti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir byloje esančių įrodymų pagrindu neteisingai nustatė aplinkybes, kurios turi bylai esminės reikšmės.

27. Dėl teismo šališkumo pažymėtina, jog visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-885/2011 ir kt.). Pareiškėjas pirmosios instancijos teismo šališkumą iš esmės grindžia teismo procesine veikla (t. y. kad teismas priėmė jam nepalankų sprendimą), tačiau teismo (teisėjų) jurisdikcinė veikla, kurios išorinė išraiškos forma – atskirų procesinių veiksmų atlikimas ir procesinių sprendimų priėmimas, negali savaime būti vertinama kaip teismo (teisėjų) šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3072-520/2018). Be to, vien tai, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pareiškėjui nepalankų sprendimą, savaime nereiškia, jog teisėjai byloje buvo šališki. Taigi, įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių bylą nagrinėjusio teismo suinteresuotumą bylos baigtimi, tendencingumą, išankstinį nusistatymą prieš pareiškėją, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, jog teismas buvo šališkas.

28. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju teisėjų, išnagrinėjusių pareiškėjo skundą, veiksmuose nenustatyta akivaizdžių pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų nusikalstamų veikų požymių, todėl vadovaujantis ABTĮ 111 straipsniu apie tai pranešti prokurorui nėra pagrindo.

29. Pasisakydama dėl pareiškėjo prašomos priteisti 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas, nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, viešoji atsakomybė negalima.

30. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas prašomą priteisti žalą kildina iš atsakovų veiksmų, nesuteikiant jam teisingos ir

visos informacijos apie įvykdytus išskaičiavimus vykdomojoje byloje Nr. 0064/07/01558. Pareiškėjas taip pat teigia, kad dėl VSDFV Kauno skyriaus 2017 m. kovo 22 d. rašto ir VSDFV 2017 m. balandžio 21 d. raštuose pateiktos informacijos jam neteisėtai iškelta baudžiamoji byla Nr. 1-5-840/2013.

31. Pažymėtina, kad pareiškėjui baudžiamoji byla Nr. 1-5-840/2013 iškelta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 232 straipsnį už tai, jog jis Jonavos rajono apylinkės teismui adresuotame 2010 m. vasario 24 d. pareiškime dėl nušalinimo civilinėje byloje viešai raštu užgauliai pažemino teisingumą vykdančias Jonavos rajono apylinkės teismo teisėjas dėl jų veiklos nagrinėjant pareiškėjo skundą dėl antstolės R. Mikliušienės veiksmų. Teisėjų kolegijos nuomone, pareiškėjo nurodytos aplinkybės apie jam iškeltą baudžiamąją bylą nėra priežastiniu ryšių susijusios su šioje byloje ginčijamais sprendimais, kurie pripažinti teisėtais ir pagrįstais. Taigi nenustačius atsakovų neteisėtų veiksmų priėmus ginčijamus sprendimus, taip pat nesant priežastiniam ryšiui tarp atsakovų priimtų sprendimų ir pareiškėjo nurodytos žalos, viešoji atsakomybė negalima ir pareiškėjo prašymas dėl neturtinės žalos atlyginimo pagrįstai atmestas.

32. Apibendrindama byloje nustatytas aplinkybes ir nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais, nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.


n u t a r i a:

Pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.





Administracinė byla Nr. A-1173-822/2019Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02648-2016-3Procesinio sprendimo kategorijos: 7.8; 20.2.3.1;20.2.3.2(S)




https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=8914d710f1c011e99681cd81dcdca52c


teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos V. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. M. skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybei, atstovaujamai Kauno miesto savivaldybės administracijos, dėl įpareigojimo atlikti veiksmus, turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėja V. M. kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu, prašydama: 1) įpareigoti atsakovą Kauno miesto savivaldybę (toliau – ir Savivaldybė) išmokėti pareiškėjai 918 Eur socialinę pašalpą; 2) priteisti pareiškėjai iš atsakovo 1 478,54 Eur turtinės ir 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėja skunde nurodė:2.1. Augina mažametę dukrą M. M., gimusią (duomenys neskelbtini), todėl remiantis Lietuvos Respublikos piniginės

socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo (toliau – ir Įstatymas) nuostatomis pareiškėja bei jos mažametė dukra turi teisę gauti socialinę paramą. Įstatymo 6 straipsnyje yra nurodytos sąlygos, kada bendrai gyvenantys asmenys arba vienas gyvenantis asmuo turi teisę į socialinę pašalpą, t. y. kai bendrai gyvenančių asmenų arba vieno gyvenančio asmens nuosavybės teise turimo turto, nurodyto Įstatymo 14 straipsnyje, vertė neviršija turto vertės normatyvo (Įstatymo 6 str. 1 d.). Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad pajamos, nurodytos ir apskaičiuotos pagal Įstatymo 17 ir 18 straipsnius, yra mažesnės už valstybės remiamas pajamas bendrai gyvenantiems asmenims arba vienam gyvenančiam asmeniui.

2.2. Nei pareiškėja, nei jos mažametė dukra jokio kilnojamojo ar nekilnojamojo turto neturi. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina faktus, kad pareiškėja laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 1 d. iki 2016 m. lapkričio 30 d. jokių išmokų iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir Sodra) negavo. Laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio mėn. iki 2016 m. vasario mėn. buvo skirtos ir mokamos 231,25 Eur socialinės pašalpos pareiškėjai ir mažamečiam vaikui bei 28,50 Eur išmoka vaikui, o nuo 2016 m. kovo mėn. iki 2016 m. lapkričio mėn. socialinė pašalpa paskirta tik mažametei dukrai ir buvo mokama išmoka vaikui. Atsakovo 2016 m. birželio 30 d. rašte Nr. 62-5-1546 nurodyta, kad pagal pareiškėjos 2016 m. gegužės 11 d. pateiktą prašymą gauti piniginę socialinę paramą, Kauno miesto savivaldybės administracijos socialinės paramos skyrius (toliau – ir Administracijos socialinės paramos skyrius) 2016 m. gegužės 16 d. sprendimu Nr. 74532 paskyrė socialinę pašalpą nuo 2016 m. gegužės 1 d. iki 2016 m. liepos 31 d. tik vaikui, atsižvelgiant į tai, jog pareiškėja nėra neišsprendusi klausimo dėl dukters materialinio išlaikymo. Pareiškėjos mažametės dukters tėvystės klausimas išspręstas dar 2015 m. vasario mėnesį, išduodant nepilnametės dukters gimimo liudijimą, o materialinio nepilnametės dukters išlaikymo klausimas buvo sprendžiamas Kauno apylinkės teisme 2016 m. pagal pareiškėjos pateiktą ieškinį. Atsakovo 2016 m. lapkričio 23 d. raštu Nr. 62-5-2881 pareiškėja buvo informuota, kad socialinė pašalpa paskirta tik vaikui nuo 2016 m. rugpjūčio 1 d. iki 2016 m. spalio 31 d. Taigi laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 1 d. iki 2016 m. lapkričio 30 d., tai yra devynis mėnesius, pareiškėjai nebuvo skirta jokia socialinė pašalpa, nepaisant to, kad ji atitiko visus Įstatymo keliamus reikalavimus.

2.3. Pareiškėja 2016 m. vasario 18 d. su prašymu kreipėsi į Administracijos socialinės paramos skyrių dėl piniginės socialinės pašalpos laikotarpiu nuo 2016 m. vasario 1 d. iki 2016 m. gegužės 1 d. skyrimo, nurodydama, kad jos šeimą sudaro trys asmenys – pareiškėja, mažametė dukra ir sugyventinis, o laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio 1 d. iki 2016 m. sausio 31 d. jokių pajamų, nesusijusių su socialinėmis pašalpomis, neturėjo. Kauno miesto savivaldybės administracijos 2016 m. kovo 2 d. sprendimu Nr. 63818 pareiškėjai paskirta socialinė pašalpa tik vaikui laikotarpiu nuo 2016 m. vasario 1 d. iki 2016 m. gegužės 1 d. po 92,50 Eur. Socialinės pašalpos neskyrimo motyvu nurodyta tai, kad pareiškėjos sugyventinis neatliko visuomenei naudingos veiklos, nors 2016 m. vasario 18 d. sutikime jis buvo nurodęs, kad sutinka atlikti visuomenei naudingą veiklą. Šiuo konkrečiu atveju, visiškai nesuprantama yra atsakovo pozicija neskirti pareiškėjai

socialinės pašalpos dėl trečiųjų asmenų įsipareigojimų nevykdymo.2.4. Pareiškėja 2016 m. gegužės 11 d. pateikė dar vieną prašymą piniginei socialinei paramai gauti, prašydama skirti

socialinę pašalpą nuo 2016 m. gegužės 1 d. iki 2016 m. rugpjūčio 1 d. Prašyme nurodė, kad sugyventinis su pareiškėja ir mažamete dukra nebegyvena, nepilnametę dukrą pareiškėja augina viena, jokių pajamų negauna. Kauno miesto savivaldybės administracijos 2016 m. gegužės 16 d. sprendimu Nr. 74532 pareiškėjai buvo skirta socialinė pašalpa nuo 2016 m. gegužės 1 d. iki 2016 m. rugpjūčio 1 d. po 87,75 Eur tik vaikui. Pateikus dar vieną prašymą skirti socialinę pašalpą, Kauno miesto savivaldybės administracijos 2016 m. rugpjūčio 10 d. sprendimu Nr. 86197 pareiškėjai skirta socialinė pašalpa nuo 2016 m. rugpjūčio 1 d. iki 2016 m. lapkričio 1 d. po 94,40 Eur tik vaikui.

2.5. Paties atsakovo konkliudentiniai veiksmai patvirtina faktą, kad socialinė pašalpa pareiškėjai teisėtai priklauso, t. y. laikotarpiu iki 2016 m. kovo 1 d. socialinė pašalpa pareiškėjai buvo mokama, o nuo 2016 m. gruodžio 1 d. jai vėl buvo paskirta socialinė pašalpa. Taigi visus devynis mėnesius pareiškėjai priklausė socialinė pašalpa, sudaranti po 102 Eur.

2.6. Neturėdama pakankamai piniginių lėšų pragyvenimui, siekdama, kad mažametė dukra nebadautų, pareiškėja nemokėjo dalies komunalinių mokesčių, todėl susidarė 1 478,54 Eur įsiskolinimas, t. y. pareiškėja patyrė turtinę žalą. Prie paties atsakovo pateiktų sprendimų yra pateikti duomenys apie tai, kad atsakovas žinojo apie pareiškėjos susidariusius įsiskolinimus. Negaudama jokių pajamų pareiškėja buvo priversta gyventi visiškame skurde, neturėjo galimybės nupirkti vaikui visaverčio maisto. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjai diagnozuotas padidėjęs kraujospūdis, dėl ko ji kreipėsi į Kauno klinikas, dabar nuolat vartoja vaistus. Šiuo konkrečiu atveju, pareiškėja su jos nepilnamete dukra privalėjo išgyventi iš šiek tiek virš 100 Eur siekiančių pašalpų laikotarpiu nuo 2016 metų balandžio mėnesio iki 2016 metų lapkričio mėnesio, o tai yra akivaizdūs pareigūnų neteisėti veiksmai. Byloje esantys rašytiniai įrodymai taip pat patvirtina, jog pareiškėja buvo gydoma Kauno klinikose, jai diagnozuoti sveikatos sutrikimai, tokie kaip depresija, suicidinės mintys. Atsakovas tokiais savo veiksmais, o tiksliau neveikimu, negynė valstybės teisės aktais nustatytos prioritetinės nepilnamečio vaiko teisės, o pareiškėja dėl to patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus. Visus savo patirtus pergyvenimus pareiškėja įvertino 2 000 Eur suma, kurią prašo teismo priteisti iš atsakovo.

3. Atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija atsiliepime prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas atsiliepime nurodė:

3.1. Pareiškėja 2016 m. vasario 18 d. su prašymu-paraiška piniginei socialinei paramai gauti kreipėsi į Administracijos socialinės paramos skyrių, prašydama skirti socialinę pašalpą laikotarpiu nuo 2016 m. vasario 1 d. iki 2016 m. gegužės 1 d., nurodydama, jog jos šeima, kurią sudaro trys asmenys (ji, vyras ir vaikas), 2015 m. lapkričio, gruodžio mėn. ir 2016 m. sausio mėn. pajamų neturėjo. Atsižvelgiant į pareiškėjos pateiktą prašymą, Administracijos socialinės paramos skyriaus 2016 m. kovo 2 d. sprendimu Nr. 63818 jai skirta socialinė pašalpa nuo 2016 m. vasario 1 d. iki 2016 m. gegužės 1 d. po 92,50 Eur tik vaikui. Apie priimtą sprendimą pareiškėja informuota Administracijos socialinės paramos skyriaus 2016 m. kovo 2 d. raštu Nr. 62-5-327, kuriame nurodyta, jog atsižvelgiant į pareiškėjos prašymą, socialinė pašalpa paskirta tik vaikui, kadangi pareiškėjos sugyventinis neatliko visuomenei naudingos veiklos. Pareiškėjos sugyventinis 2016 m. vasario 18 d. sutikime nurodė, jog sutinka atlikti visuomenei naudingą veiklą bei yra informuotas, jog vadovaujantis Įstatymo nuostatomis, atsisakius šią veiklą atlikti, socialinė pašalpa bus skiriama tik vaikui, o kompensacijos bus neteikiamos iki pareigos bus įvykdytos.

3.2. Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 1 punktas reglamentuoja savivaldybės administracijos teisę teikiant piniginę socialinę paramą, darbingus nedirbančius ar dirbančius (taip pat savarankiškai dirbančius), atsižvelgiant į darbo laiko ar veiklos trukmę, nesimokančius darbingo amžiaus asmenis, gaunančius piniginę socialinę paramą bendra šio įstatymo nustatyta tvarka arba gaunančius piniginę socialinę paramą, ir nedalyvaujančius aktyvios darbo rinkos politikos priemonėse, Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka pasitelkti visuomenei naudingai veiklai atlikti. Savivaldybė, pasinaudojo jai Įstatymo suteikta teise pareiškėjos sugyventinį pasitelkti visuomenei naudingos veiklos atlikimui, siekdama, kad jaunas ir darbingo amžiaus asmuo, kuris (jo šeima) gauna socialinę paramą, būtų skatinamas aktyviai prisidėti prie bendruomenės gerovės kūrimo, bei didinti darbinę motyvaciją. Tačiau, pareiškėjos sugyventinis Įstatyme numatytos pareigos nevykdė, todėl Savivaldybė neturėjo teisinio pagrindo skirti jam ir pareiškėjai socialinę pašalpą, dėl ko socialinė pašalpa minėtu Administracijos socialinės paramos skyriaus sprendimu buvo paskirta tik vaikui (Įstatymo 23 str. 2 d. 4 p.).

3.3. Pati pareiškėja 2016 m. vasario 18 d. prašyme nurodė bendrai gyvenančius asmenis, pateikė informaciją apie jų

pajamas ir turtą, pareiškėjos sugyventinis tiek 2016 m. vasario 18 d. sutikime telkimo visuomenei naudingai veiklai atlikti, tiek 2016 m. vasario 18 d. siuntime atlikti visuomenei naudingą veiklą buvo pasirašytinai informuotas, apie visuomenei naudingos veiklos neatlikimo pasekmes, t. y., jog vadovaujantis Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 4 ir 5 punktais socialinė pašalpa nebus skiriama arba bus skiriama tik vaikui. Bendrai gyvenantys asmenys yra atsakingi vienas už kitą, bendrą buitį, kartu gyvendami siekia vieningų tikslų. Įstatyme imperatyviai nurodyta pareiga atsakovui skaičiuoti bendrai gyvenančių asmenų pajamas ir turtą, todėl pareiškėja nepagrįstai nurodo, jog nėra atsakinga už vieno iš bendrai gyvenančių asmenų (savo sugyventinio) veiksmus. Atsakovas, atsižvelgdamas į nustatytą teisinį reglamentavimą, tinkamai vykdė savo pareigas ir visiškai teisėtai skyrė socialinę pašalpą tik vaikui.

3.4. Pareiškėja 2016 m. gegužės 11 d. su prašymu-paraiška piniginei socialinei paramai gauti kreipėsi į Administracijos socialinės paramos skyrių, prašydama skirti socialinę pašalpą nuo 2016 m. gegužės 1 d. iki 2016 m. rugpjūčio 1 d., nurodydama, jog su sugyventiniu nebegyvena, šiuo metu viena augina vaiką, išlaikymo vaikui negauna, bei nurodė, jog kreipsis į teismą dėl išlaikymo vaikui priteisimo. Administracijos socialinės paramos skyriaus 2016 m. gegužės 16 d. sprendimu Nr. 74532 pareiškėjai skirta socialinė pašalpa nuo 2016 m. gegužės 1 d. iki 2016 m. rugpjūčio 1 d. po 87,75 Eur tik vaikui. Analogiškas pareiškėjos prašymas buvo pateiktas 2016 m. rugpjūčio 2 d., todėl Administracijos socialinės paramos skyriaus 2016 m. rugpjūčio 10 d. sprendimu Nr. 86197 pareiškėjai buvo nuspręsta skirti socialinę pašalpą nuo 2016 m. rugpjūčio 1 d. iki 2016 m. lapkričio 1 d. po 94,40 Eur tik vaikui. Pareiškėja nepateikė jokių dokumentų, įrodančių jog ji kreipėsi į teismą dėl vaiko materialinio išlaikymo, ar kad materialinis išlaikymas yra priteistas iš vaiko tėvo, 2016 m. gegužės 11 d. prašyme pareiškėja tik nurodė, jog ketina kreiptis į teismą dėl išlaikymo priteisimo, todėl Administracijos socialinės paramos skyrius priėmė sprendimą neskirti socialinės pašalpos pareiškėjai, o vadovaujantis Įstatymo nuostatomis, socialinę pašalpą skirti tik vaikui.

3.5. Administracijos socialinės paramos skyriaus 2016 m. birželio 30 d. raštu Nr. 62-5-1546 pareiškėja buvo informuota apie galimybę gauti socialinę pašalpą išimties tvarka, vadovaujantis Įstatymo 23 straipsnio 3 dalies 4 punktu. Kauno miesto savivaldybės tarybos 2015 m. sausio 22 d. sprendimu Nr. T-14 patvirtintos Piniginės socialinės paramos Kauno miesto savivaldybės nepasiturintiems gyventojams teikimo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) 51.3 punktas numato Įstatymo 23 straipsnio 3 dalyje nustatytais atvejais savivaldybei teisę, remiantis buities ir gyvenimo sąlygų patikrinimo akte pateiktomis išvadomis ir rekomendacijomis, taip pat Piniginės socialinės paramos skyrimo komisijai pasiūlius, Savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu bendrai gyvenantiems asmenims arba vienam gyvenančiam asmeniui skirti socialinę pašalpą, kurie nėra sudarę teismo patvirtintos sutarties dėl vaiko materialinio išlaikymo. Vadinasi, atlikus tam tikras procedūras, t. y. patikrinus buities ir gyvenimo sąlygas bei pateikus išvadas / rekomendacijas, taip pat pritarus Piniginės socialinės paramos skyrimo komisijos narių daugumai bei įvertinus kitus surinktus įrodymus ar kitus dokumentus, savivaldybės administracijos direktorius, gali skirti socialinę pašalpą. Pareiškėja 2016 m. lapkričio 21 d. pateikė prašymą skirti socialinę pašalpą ir kompensacijas išimties tvarka laikotarpiu nuo 2016 m. lapkričio mėn. iki 2017 m. vasario mėn., prašyme nurodydama, jog ruošiami dokumentai teismui dėl išlaikymo vaikui priteisimo. Atsakovas, atsižvelgdamas į pareiškėjos prašymą taikyti išimtį ir skirti tiek jai, tiek vaikui socialinę pašalpą laikotarpiu nuo 2016 m. lapkričio 1 d. iki 2017 m. vasario 1 d., vadovaudamasis Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2016 m. gruodžio 16 d. įsakymu Nr. A1-1835, Piniginės socialinės paramos Kauno miesto savivaldybės nepasiturintiems gyventojams teikimo tvarkos aprašo, patvirtinto Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T-14, 51 punktu bei Piniginės socialinės paramos skyrimo komisijos protokolu, nusprendė skirti pareiškėjai laikotarpiu nuo 2016 m. lapkričio mėn. 2017 m. sausio mėn. socialinę pašalpą bei būsto šildymo, geriamojo vandens išlaidų ir karšto vandens išlaidų kompensacijas. Šią aplinkybę patvirtina Administracijos socialinės paramos skyriaus 2016 m. gruodžio 16 d. sprendimas Nr. 103465, kuriame nurodyta, jog socialinė pašalpa pareiškėjai ir jos dukrai paskirta nuo 2016 m. lapkričio 1 d. iki 2017 m. vasario 1 d. po 169,92 Eur. Atsakovas, atsižvelgdamas į pareiškėjos prašymą bei pasižadėjimą artimiausiu metu pateikti dokumentus teismui dėl vaiko materialinio išlaikymo, pasinaudojo Įstatymo ir Tvarkos aprašo suteikta teise skirti socialinę pašalpą ne tik vaikui, bet ir jo motinai, t. y. pareiškėjai.

3.6. Pareiškėja nepagrįstai ir neteisingai apskaičiavo prašomą priteisti socialinės pašalpos mėnesinį dydį teismui nurodydama, jog ginčo laikotarpiu, t. y. 2016 m. kovo–lapkričio mėn., jai priklausė po 102 Eur dydžio socialinė pašalpa. Pareiškėjos nurodomas socialinės pašalpos dydis neatitinka Įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje numatyto reglamentavimo, kadangi mokamas skirtumas tarp valstybės remiamų pajamų ir asmenų pajamų, o antram asmeniui valstybės remiamų

pajamų dydis yra atitinkamai mažinamas. Pareiškėja taip pat nepagrįstai nurodo, jog socialinė pašalpa jai nebuvo paskirta devynis mėnesius, t. y. nuo 2016 m. kovo 1 d. iki 2017 m. lapkričio 30 d. Administracijos socialinės paramos skyriaus 2016 m. gruodžio 16 d. sprendimu Nr. 103465 laikotarpiu nuo 2016 m. lapkričio 1 d. iki 2017 m. vasario 1 d. buvo nuspręsta skirti pareiškėjai bei jos dukrai socialinę pašalpą 169,92 Eur, todėl atsižvelgiant į šį sprendimą, kuriuo paskirta ir išmokėta socialinė pašalpa pareiškėjai bei jos dukrai už 2016 m. lapkričio mėnesį, toks skundo reikalavimas negali būti tenkinamas, kadangi, tuo pačiu teisiniu pagrindu, už tą patį laikotarpį, tiems patiems asmenims socialinė pašalpa būtų išmokėta du kartus.

3.7. Pareiškėja nurodo, jog neturėdama lėšų pragyvenimui ji nemokėjo dalies komunalinių mokesčių, taip pat, pareiškėjos teigimu, dėl savivaldybės neteisėtai neišmokėtos socialinės pašalpos ji patyrė 1 478,54 Eur turtinę žalą. Savivaldybė nėra ir negali būti atsakinga už pareiškėjos susidariusius įsiskolinimus už komunalines paslaugas, šios skolos niekaip nesusiję su socialinės pašalpos skyrimo / neskyrimu. Be to, kaip matyti iš byloje esančių dokumentų, skolos už komunalines paslaugas jau buvo susidariusi iki ginčo laikotarpio (iki 2016 m. kovo 1 d.). Atsižvelgiant į tai, jog atsakovas neatliko jokių neteisėtų veiksmų (nepažeidė teisės aktų, reglamentuojančių socialinės paramos skyrimą), priešingai, tinkamai vykdė Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo bei kitų teisės aktų reikalavimus, priimti sprendimai pareiškėjos bei jos vaiko atžvilgiu yra teisėti ir pagrįsti, apie juos pareiškėja išsamiai ir tinkamai buvo informuota, todėl žala pareiškėjai nebuvo padaryta.

II.

4. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

5. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad, pareiškėjos teigimu, turtinės ir neturtinės žalos atsiradimą įtakojo neteisėti atsakovo administraciniai aktai: Administracijos socialinės paramos skyriaus 2016 m. kovo 2 d. sprendimas Nr. 63818, 2016 m. gegužės 16 d. sprendimas Nr. 74532 ir 2016 m. rugpjūčio 10 d. sprendimas Nr. 86197.

6. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėja 2016 m. vasario 18 d. kreipėsi į Administracijos socialinės paramos skyrių su prašymu-paraiška piniginei socialinei paramai gauti Nr. V-6339 13413, prašydama skirti socialinę pašalpą laikotarpiu nuo 2016 m. vasario 1 d. iki 2016 m. gegužės 1 d., nurodydama, jog jos šeima, kurią sudaro trys asmenys (ji, vyras ir vaikas), 2015 m. lapkričio, gruodžio mėn. ir 2016 m. sausio mėn. pajamų neturėjo. Administracijos socialinės paramos skyriaus 2016 m. kovo 2 d. sprendimu Nr. 63818 socialinė pašalpa, kurios dydis 92,50 Eur, pagal pareiškėjos 2016 m. vasario 18 d. pateiktą prašymą-paraišką Nr. 13413, vadovaujantis Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 5 punktu, paskirta tik pareiškėjos dukrai M. M., nes pareiškėjos sugyventinis O. S. neatliko 40 val. visuomenei naudingos veiklos. Teismas šiame kontekste pažymėjo, kad Savivaldybė pasinaudojo jai Įstatymo suteikta teise pareiškėjos sugyventinį pasitelkti visuomenei naudingos veiklos atlikimui, siekdama, kad jaunas ir darbingo amžiaus asmuo, kuris (jo šeima) gauna socialinę paramą, būtų skatinamas aktyviai prisidėti prie bendruomenės gerovės kūrimo, bei didinti darbinę motyvaciją, tačiau, pareiškėjos sugyventinis O. S. Įstatyme numatytos pareigos nevykdė, dėl ko Savivaldybė neturėjo teisinio pagrindo skirti jam ir pareiškėjai socialinę pašalpą. Teismas sprendė, kad socialinė pašalpa Administracijos socialinės paramos skyriaus 2016 m. kovo 2 d. sprendimu Nr. 63818 pagrįstai ir teisėtai paskirta tik pareiškėjos dukrai M. M.

7. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėja 2016 m. gegužės 11 d. kreipėsi į Administracijos socialinės paramos skyrių su prašymu-paraiška piniginei socialinei paramai gauti Nr. V-6339 30946, prašydama skirti socialinę pašalpą laikotarpiu nuo 2016 m. gegužės 1 d. iki 2016 m. rugpjūčio 1 d., ir nurodydama, jog su sugyventiniu nebegyvena, šiuo metu viena augina vaiką, išlaikymo vaikui negauna. Pareiškėja taip pat nurodė, kad kreipsis į teismą dėl išlaikymo vaikui priteisimo. Administracijos socialinės paramos skyriaus 2016 m. gegužės 16 d. sprendimu Nr. 74532 pratęstas socialinės pašalpos (pagrindinės dalies) nuo 2016 m. gegužės 1 d. iki 2016 m. rugpjūčio 1 d., paskirtos pareiškėjos vaikui, mokėjimas pagal pareiškėjos 2016 m. gegužės 11 d. pateiktą prašymą-paraišką Nr. 30946. Socialinės pašalpos dydis 87,75 Eur per mėnesį. Analogišku prašymu-paraiška Nr. V-6339 45644 pareiškėja 2016 m. rugpjūčio 2 d. kreipėsi į Administracijos socialinės paramos skyrių, prašydama skirti socialinę pašalpą laikotarpiu nuo 2016 m. rugpjūčio 1 d. iki 2016 m. lapkričio 1 d. Administracijos socialinės paramos skyriaus 2016 m. rugpjūčio 10 d. sprendimu Nr. 86197 pratęstas socialinės pašalpos (pagrindinės dalies) nuo 2016 m. rugpjūčio 1 d. iki 2016 m. lapkričio 1 d., paskirtos pareiškėjos vaikui,

mokėjimas pagal pareiškėjos 2016 m. rugpjūčio 2 d. pateiktą prašymą-paraišką Nr. 45644. Socialinės pašalpos dydis 94,40 Eur per mėnesį.

8. Pirmosios instancijos teismas Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis taip pat nustatė, kad Kauno apylinkės teisme išnagrinėjus civilinę bylą Nr. 2-1427-429/2017 pagal ieškovės V. M. ieškinį atsakovui O. S. dėl išlaikymo vaikui priteisimo, išvadą teikianti institucija Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius, 2017 m. birželio 1 d. nutartimi buvo patvirtinta tarp ieškovės ir atsakovo sudaryta taikos sutartis tokiomis sąlygomis: ieškovė atsisakė ieškinio reikalavimų dėl išlaikymo dukrai M. M., gimusiai (duomenys neskelbtini), įsiskolinimo priteisimo nuo 2016 m. kovo 1 d.; šalys susitaria, kad išlaikymo suma dukrai nuo 2017 m. gegužės 1 d. sudaro 150 Eur; atsakovas įsipareigoja dukros išlaikymui 150 Eur kas mėnesį pervesti į ieškovės banko sąskaitą, arba pašto perlaida, arba perduoti į rankas pasirašant pakvitavimą dėl pinigų gavimo iki einamojo mėnesio 25 d. Išlaikymas mokamas iki dukros pilnametystės, lėšų tvarkytoja paskiriama motina V. M.

9. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pareiškėja prašymų teikimo metu nepateikė atsakovui jokių dokumentų, įrodančių jog ji kreipėsi į teismą dėl vaiko materialinio išlaikymo, ar kad materialinis išlaikymas yra priteistas iš vaiko tėvo. 2016 m. gegužės 11 d. prašyme-pareiškime pareiškėja tik nurodė, jog „artimiausiu metu kreipsiuosi į teismą dėl išlaikymo priteisimo“, todėl Administracijos socialinės paramos skyrius priėmė sprendimą neskirti pareiškėjai socialinės pašalpos, o vadovaudamasis Įstatymo nuostatomis socialinę pašalpą skyrė tik vaikui. 2016 m. lapkričio 21 d. prašyme-pareiškime piniginei socialinei paramai gauti pareiškėja nurodė, jog „alimentai nepriteisti, bylą dėl alimentų į teismą ruošiu su savo atstovu“. Atsižvelgdamas į tai, teismas vertino, kad pareiškėja minėtuose prašymuose nurodė tik preliminarų į ateitį nukreiptą veiksmą kreiptis į teismą ateityje, pareiškėja nepateikė jokių dokumentų, įrodančių, jog yra kreipusis dėl vaiko materialinio išlaikymo, todėl atsakovas neturėjo teisinio pagrindo priimti kitokius, nei priėmė sprendimus. Teismas pripažino, kad pareiškėja neįvykdė Įstatymo 25 straipsnyje numatytų pareigų išnaudoti visas teisėtas kitų pajamų gavimo galimybes (sudaryti teismo patvirtintą sutartį dėl vaiko (įvaikio) materialinio išlaikymo, kreiptis į Vaikų išlaikymo fondo administratorių, gauti teisės aktais nustatytas priklausančias išmokas ir (ar) pašalpas ir kita), pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos patvirtintą prašymo-paraiškos formą ir jos priedus pateikti visą ir teisingą informaciją, įrodančią bendrai gyvenančių asmenų arba vieno gyvenančio asmens teisę gauti piniginę socialinę paramą, ir būtinus piniginei socialinei paramai gauti dokumentus.

10. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Administracijos socialinės paramos skyriaus 2016 m. birželio 30 d. raštu Nr. 62-5-1546 „Dėl informacijos“ pareiškėja buvo informuota apie galimybę gauti socialinę pašalpą išimties tvarka vadovaujantis Įstatymo 23 straipsnio 3 dalies 4 punktu, t. y. patikrinus bendrai gyvenančių asmenų arba vieno gyvenančio asmens gyvenimo sąlygas ir surašius buities ir gyvenimo sąlygų patikrinimo aktą, savivaldybės administracijai suteikiama teisė savivaldybės tarybos nustatyta tvarka skirti socialinę pašalpą ir kompensacijas bendrai gyvenantiems asmenims, kurie nėra sudarę teismo patvirtintos sutarties dėl vaiko (įvaikio) materialinio išlaikymo arba dėl išlaikymo ir (ar) tėvystės nustatymo nesikreipė į teismą, arba dėl išlaikymo ir (ar) tėvystės nustatymo kreipėsi į teismą, bet tėvystė nebuvo nustatyta ir (ar) išlaikymas nebuvo priteistas arba pareiškimas paliktas nenagrinėtas.

11. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėja 2016 m. lapkričio 21 d. pateikė prašymą-paraišką piniginei socialinei paramai gauti Nr. D-16812 71012 išimties tvarka laikotarpiu nuo 2016 m. lapkričio mėn. iki 2017 m. vasario mėn., kuriame nurodė, jog yra ruošiami dokumentai teismui dėl išlaikymo vaikui priteisimo. Administracijos socialinės paramos skyriaus 2016 m. gruodžio 16 d. sprendimu Nr. 103465 vadovaujantis Įstatymo 23 straipsnio 3 dalies 4 punktu socialinė pašalpa pareiškėjai ir jos dukrai paskirta nuo 2016 m. lapkričio 1 d. iki 2017 m. vasario 1 d., po 169,92 Eur per mėnesį. Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2016 m. gruodžio 16 d. įsakymu „Dėl socialinės paramos skyrimo nepasiturintiems gyventojams“ Nr. A1-1835 pareiškėjai iš piniginei socialinei paramai skirtų lėšų nuo 2016 m. lapkričio mėnesio iki 2017 m. sausio mėnesio taip pat buvo skirta būsto šildymo išlaidų, geriamojo vandens išlaidų ir karšto vandens išlaidų kompensacija.

12. Vertindamas pareiškėjos teiginius, kad atsakovas konkliudentiniais veiksmais patvirtino, jog socialinė pašalpa pareiškėjai teisėtai priklauso, t. y. laikotarpiu iki 2016 m. kovo 1 d. ir nuo 2016 m. gruodžio 1 d. socialinė pašalpa pareiškėjai buvo mokama, teismas vadovavosi Įstatymo 9 straipsnio 2 dalies nuostatomis. Kadangi pareiškėja prašo priteisti turtinę žalą dėl neišmokėtų socialinių pašalpų, kurių mėnesinį dydį, pareiškėjos teigimu, nurodo 102 Eur, teismas sprendė, jog pareiškėjos nurodomas ir reikalaujamas socialinės pašalpos dydis neatitinka Įstatymo 9 straipsnio 2 dalies

nuostatų, nes: pirma, mokamas skirtumas tarp valstybės remiamų pajamų ir asmenų pajamų; antra, antram asmeniui valstybės remiamų pajamų dydis yra atitinkamai mažinamas. Tokiu būdu minėtas pareiškėjos skundo argumentas (jog pareiškėjai už devynis mėnesius priklausė socialinė pašalpa, sudaranti 102 Eur, t. y. 918 Eur), teismo pripažintas teisiškai nepagrįstu.

13. Dėl pareiškėjos reikalavimo priteisti 1 478,54 Eur turtinę žalą, kuri susidarė dėl atsakovo neveikimo, neteisėtų sprendimų priėmimo, kadangi neturėdama pakankamai piniginių lėšų pragyvenimui, siekdama, jog jos mažametė dukra nebadautų, pareiškėja nemokėjo dalies komunalinių mokesčių, teismas pažymėjo, kad pareiškėjos galimai patirta turtinė žala nėra patirta dėl atsakovo neteisėtų veiksmų (socialinės pašalpos skyrimo / neskyrimo), o ir skolos už suteiktas paslaugas jau buvo susidarę iki ginčo laikotarpio ir jos yra tęstinio pobūdžio (iki 2016 m. kovo 2 d.). Be to, pareiškėjai Administracijos socialinės paramos skyriaus sprendimais buvo paskirtos socialinės pašalpos, o tai jog jos nėra pakankamos apmokėti paslaugų tiekėjų suteiktas paslaugas nėra faktinis pagrindas pripažinti sprendimus neteisėtais ir nepagrįstais ar pripažinti, kad pareiškėja patyrė turtinę žalą. Įstatymo tikslas yra tas, jog piniginę socialinę paramą nepasiturintys gyventojai gautų tik tada, kai suaugę asmenys yra išnaudoję visas kitų pajamų gavimo galimybes.

14. Vertindamas pareiškėjos prašymo priteisti 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo pagrįstumą, teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika neturtinės žalos atlyginimo priteisimo bylose. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovas neatliko jokių neteisėtų veiksmų (nepažeidė teisės aktų, reglamentuojančių socialinės paramos skyrimą), įvykdė Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo bei kitų teisės aktų reikalavimus, atsakovo priimti sprendimai pareiškėjos bei jos vaiko atžvilgiu yra teisėti, pagrįsti ir nepanaikinti, apie juos pareiškėja išsamiai ir tinkamai informuota, sprendė, jog žala pareiškėjai nebuvo padaryta. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja neskundė nė vieno iš ginčo laikotarpiu priimtų Administracijos sprendimų, nors tokią teisę turėjo, jeigu manė, jog jie priimti neteisėtai bei nepagrįstai ir pažeidžia jos ar jos nepilnamečio vaiko teises ar teisėtus interesus. Atsakovas, vadovaudamasis teisės aktais, nustatė, jog pareiškėja neatitinka juose numatytų reikalavimų socialinei pašalpai gauti, todėl laikotarpiu nuo 2016 m. kovo mėn. iki 2016 m. spalio mėn. buvo skirta socialinė pašalpa tik vaikui, o už 2016 m. lapkričio mėn. skirta pašalpa ir pareiškėjai, ir vaikui. Dėl nurodytų priežasčių teismas pareiškėjos reikalavimą atlyginti 2 000 Eur neturtinę žalą atmetė kaip nepagrįstą.

III.

15. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti visiškai ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėja apeliacinį skundą grindžia tais pačiais argumentais, kaip ir skundą pirmosios instancijos teismui. Apeliaciniame skunde papildomai nurodo:

15.1. Pareiškėja ir jos mažametė dukra turi teisę gauti socialinę paramą. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėja laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 1 d. iki 2016 m. lapkričio 30 d. jokių išmokų iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos negavo (šį faktą patvirtina Sodros pažyma). Tuo tarpu laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio mėnesio iki 2016 m. vasario mėnesio buvo skirtos ir mokamos 231,25 Eur socialinės pašalpos pareiškėjai ir jos mažamečiam vaikui bei 28,50 Eurų išmoka vaikui, o nuo 2016 m. kovo mėnesio iki 2016 m. lapkričio mėnesio socialinė pašalpa paskirta tik mažametei dukrai ir buvo mokama išmoka vaikui. Įstatymo 6 straipsnio 3 dalyje yra imperatyviai nurodyta, kad kiekvienas vyresnis kaip 18 metų bendrai gyvenantis asmuo, vienas gyvenantis asmuo arba vaikas (įvaikis) nuo 16 iki 18 metų, atitinkantis bent vieną iš šio Įstatymo 8 straipsnyje nurodytų sąlygų, kurioms esant bendrai gyvenantys asmenys arba vienas gyvenantis asmuo turi teisę į piniginę socialinę paramą. Įstatymo 8 straipsnio 1 punkte ir 8 dalyje yra nustatyta, kad asmuo turi teisę į piniginę socialinę paramą, jei jis augina vaiką iki 3 metų.

15.2. Atsakovo 2016 m. birželio 30 d. rašte nurodyta, kad pagal pareiškėjos 2016 m. gegužės 11 d. pateiktą prašymą gauti piniginę socialinę paramą, Kauno miesto savivaldybės administracijos socialinės paramos skyrius 2016 m. gegužės 16 d. sprendimu Nr. 74532 paskyrė socialinę pašalpą nuo 2016 m. gegužės 1 d. iki 2016 m. liepos 31 d. tik vaikui, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja nėra išsprendusi klausimo dėl dukters materialinio išlaikymo. Pareiškėjos mažametės dukters tėvystės klausimas buvo išspręstas dar 2015 m. vasario mėnesį išduodant nepilnametės dukters gimimo liudijimą, o materialinio išlaikymo klausimas buvo sprendžiamas Kauno apylinkės teisme 2016 metais pagal pareiškėjos pateiktą

ieškinį, todėl neteisėti ir nepagrįsti atsakovo argumentai dėl socialinės pašalpos pareiškėjai neteikimo.15.3. Pareiškėja nesutinka su atsakovo pozicija neskirti jai socialinės pašalpos dėl trečiųjų asmenų (O. S.)

įsipareigojimų nevykdymo. Pareiškėja neturiu jokios pareigos atsakyti už O. S. prisiimtų įsipareigojimų nevykdymą ar netinkamą vykdymą, tokio teisinio pagrindo teisės aktuose nėra numatyta. Atsakovo pagrindinis atsisakymo skirti socialinę pašalpą už laikotarpį nuo 2016 m. vasario 1 d. iki 2016 m. gegužės 1 d. motyvas buvo trečio asmens neveikimas, nors pareiškėja tuo metu su O. S. kaip šeima negyveno.

15.4. Atsakovas, 2016 m. gegužės 16 d. sprendimu Nr. 74532 ir 2016 m. rugpjūčio 10 d. sprendimu Nr. 86197, skirdamas socialinę pašalpą tik vaikui, neatsižvelgė į faktines aplinkybes, kad Kauno apylinkės teisme prašymų pateikimo laikotarpiu jau buvo nagrinėjama civilinė byla dėl išlaikymo nepilnametei dukrai priteisimo, todėl atsakovas turėjo vadovautis Įstatymo 23 straipsnio 3 dalies 4 punktu, kuriame yra numatyta, kad patikrinus bendrai gyvenančių asmenų arba vieno gyvenančio asmens gyvenimo sąlygas ir surašius buities ir gyvenimo sąlygų patikrinimo aktą, savivaldybės administracijai suteikiama teisė savivaldybės tarybos nustatyta tvarka skirti socialinę pašalpą bendrai gyvenantiems asmenims, kurie nėra sudarę teismo patvirtintos sutarties dėl vaiko (įvaikio) materialinio išlaikymo arba dėl išlaikymo ir (ar) tėvystės nustatymo nesikreipė į teismą, arba dėl išlaikymo ir (ar) tėvystės nustatymo kreipėsi į teismą, bet tėvystė nebuvo nustatyta ir (ar) išlaikymas nebuvo priteistas arba pareiškimas buvo paliktas nenagrinėtas. Pareiškėja nesupranta, kodėl valstybės tarnautojai, priimdami sprendimą jai neskirti socialinės pašalpos, neatliko aukščiau nurodytų veiksmų, matydami pareiškėjos gaunamas pajamas ir gyvenimo lygį. Atsakovas savo pareigą šiuo konkrečiu atveju perleido pačiai pareiškėjai, kuri neturi teisės tikrinti savo pačios buities sąlygas.

15.5. Pareiškėjai laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 1 d. iki 2016 m. lapkričio 30 d., tai yra devynis mėnesius, nebuvo skirta jokia socialinė pašalpa, nepaisant to, jog ji atitiko visus įstatymo keliamus reikalavimus. Atsakovas tokiais neteisėtais veiksmais iš pareiškėjos atėmė 102 Eur kompensaciją, kuri sudarė 918 Eur (per devynis mėnesius). Atsakovo konkliudentiniai veiksmai patvirtino faktą, kad minėtu laikotarpiu pareiškėjai socialinė pašalpa teisėtai priklausė, t. y. laikotarpiu iki 2016 m. kovo 1 d. ir nuo 2016 m. gruodžio 1 d. socialinė pašalpa pareiškėjai buvo mokama, todėl visus devynis mėnesius pareiškėjai priklausė socialinė pašalpa.

15.6. Pareiškėja palaiko skunde nurodytus reikalavimus priteisti 1 478,54 Eur turtinės ir 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

16. Atsakovas atsiliepime prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti ir Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, atsiliepime į apeliacinį skundą teigia, kad pareiškėja apeliaciniame skunde nenurodė jokių motyvų, dėl kurių skundžiamas teismo sprendimas turėtų būti peržiūrėtas apeliacine tvarka, taip pat nenurodė aplinkybių, kuriomis būtų grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo tuos pačius motyvus bei argumentus, kuriuos nurodė skunde pirmosios instancijos teismui, todėl atsakovas savo atsiliepimą į apeliacinį skundą taip pat grindė tais pačiais argumentais, kurie nurodyti atsiliepime į pareiškėjos skundą.

Teisėjų kolegija


IV.

17. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl įpareigojimo Kauno miesto savivaldybės administraciją išmokėti pareiškėjai 918 Eur socialinę pašalpą ir atlyginti 1 478,54 Eur turtinę bei 2 000 Eur neturtinę žalą.

18. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu sprendė, kad Administracijos socialinės paramos skyrius 2016 m. kovo 2 d. sprendimu Nr. 63818, 2016 m. gegužės 16 d. sprendimu Nr. 74532 ir 2016 m. rugpjūčio 10 d. sprendimu Nr. 86197 teisėtai ir pagrįstai pareiškėjai laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 1 d. iki 2016 m. spalio 31 d. neskyrė socialinės pašalpos, todėl jokių neteisėtų veiksmų neatliko ir pareiškėjai žala negalėjo kilti. Pareiškėja, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

19. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant

apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl šios bylos apeliacinėje proceso stadijoje pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas atsižvelgiant tik į apeliaciniame skunde akcentuojamus argumentus.

20. Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011). Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

21. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Nagrinėjamoje byloje nėra faktinio ir teisinio pagrindo nustatyti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir byloje esančių įrodymų pagrindu neteisingai nustatė aplinkybes, kurios turi bylai esminės reikšmės. Todėl teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami. Teisėjų kolegija papildomai patikrinusi bylą sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja, tačiau atsižvelgdama į pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, juos papildo.

22. Pareiškėjos teigimu, ji ir jos mažametė dukra turėjo teisę gauti socialinę pašalpą laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 1 d. iki 2016 m. lapkričio 30 d. Pareiškėja nesutinka su atsakovo pozicija neskirti jai socialinės pašalpos už laikotarpį nuo 2016 m. vasario 1 d. iki 2016 m. gegužės 1 d. dėl O. S. įsipareigojimų nevykdymo, nes pareiškėja tuo metu su O. S. kaip šeima jau nebegyveno.

23. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šios nutarties 6 punkte nustatytas faktines aplinkybes, neturi pagrindo sutikti su pareiškėjos teiginiais dėl teisės į socialinę pašalpą už laikotarpį nuo 2016 m. vasario 1 d. iki 2016 m. gegužės 1 d. Pirmiausia pažymėtina, kad visuomenei naudingos veiklos atlikimą asmenims, kurie gauna socialinę paramą, reglamentuoja ne privatinės teisės, o viešosios teisės normos. Viešojoje teisėje taikomas principas, kad leidžiama (galima) tik tai, kas numatyta teisės aktais. Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtinta savivaldybės administracijos teisė, teikiant socialinę paramą, darbingus nedirbančius (taip pat savarankiškai nedirbančius) ar dirbančius (taip pat savarankiškai dirbančius), atsižvelgiant į darbo laiko ar veiklos trukmę, nesimokančius darbingo amžiaus asmenis, gaunančius piniginę socialinę paramą bendra šio įstatymo nustatyta tvarka arba gaunančius piniginę socialinę paramą, nustatytą šioje dalyje ir (ar) šio straipsnio 3 dalyje, ir nedalyvaujančius aktyvios darbo rinkos politikos priemonėse, Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka pasitelkti visuomenei naudingai veiklai atlikti. Įstatymo 25 straipsnio 6 punktas socialinės paramos gavėjui nustato pareigą dalyvauti savivaldybės administracijos organizuojamoje visuomenei naudingoje veikloje Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka. Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatyta, kad jeigu bent vienas iš bendrai gyvenančių asmenų nevykdo šio įstatymo 25 straipsnio 1, 4, 5 ir 6 punktuose nustatytų pareigų, socialinę pašalpą skirti tik vaikui (įvaikiui) ar vaikams (įvaikiams), įskaitant pilnamečius vaikus (įvaikius), kai jie mokosi pagal bendrojo ugdymo programą ir laikotarpiu nuo bendrojo ugdymo programos baigimo dienos iki tų pačių metų rugsėjo 1 dienos, pasirenkant ar derinant jos teikimo formą (formas) (pinigais ir (ar) nepinigine forma), o kompensacijų neteikti ar

nutraukti jų teikimą, iki pareigos bus įvykdytos.24. Pareiškėja 2016 m. vasario 18 d. su prašymu-paraiška piniginei socialinei paramai gauti Nr. V-6339 13413 kreipėsi

į Administracijos socialinės paramos skyrių, prašydama skirti socialinę pašalpą laikotarpiu nuo 2016 m. vasario 1 d. iki 2016 m. gegužės 1 d. O. S. taip pat 2016 m. vasario 18 d. atvykęs į Administracijos socialinės paramos skyrių pasirašė sutikimą dėl telkimo visuomenei naudingai veiklai atlikti, patvirtindamas, jog sutinka atlikti visuomenei naudingą veiklą bei yra informuotas, jog vadovaujantis Įstatymo nuostatomis atsisakius šią veiklą atlikti socialinė pašalpa bus skiriama tik vaikui, o kompensacijos bus neteikiamos iki pareigos bus įvykdytos (I t. b. l. 112–121). Apie Administracijos socialinės paramos skyriaus 2016 m. kovo 2 d. sprendimu Nr. 63818 pareiškėjos dukrai skirtą socialinę pašalpą, kurios dydis 92,50 Eur, pareiškėja buvo informuota 2016 m. kovo 2 d. Kauno miesto savivaldybės administracijos raštu Nr. 62-5-327 „Dėl informacijos“, kuriame nurodyta, jog atsižvelgiant į pareiškėjos prašymą, socialinė pašalpa paskirta tik vaikui, kadangi pareiškėjos sugyventinis O. S. neatliko visuomenei naudingos veiklos.

25. Byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, kad O. S. neatvyko atlikti visuomenei naudingos veiklos iki 2016 m. vasario 25 d. Pareiškėja nesutinka su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvada, jog dėl O. S. įsipareigojimų neįvykdymo, jai pagrįstai neskirta socialinė pašalpa (žr. nutarties 15.3 p.). Vertindama, ar atsakovas pagrįstai O. S. priskyrė bendrai gyvenančių asmenų grupei, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Įstatymo 2 straipsnio 2 dalį bendrai gyvenantys asmenys – sutuoktiniai ir jų vaikai (įvaikiai) iki 18 metų; susituokęs asmuo, su kuriuo teismo sprendimu dėl sutuoktinių gyvenimo skyrium yra likę gyventi jų nepilnamečiai vaikai (įvaikiai), arba vienas iš tėvų ir jo vaikai (įvaikiai) iki 18 metų; neįregistravę santuokos ir bendrą ūkį tvarkantys pilnamečiai ar veiksniais pripažinti nepilnamečiai vyras ir moteris ir jų vaikai (įvaikiai) iki 18 metų. Vienas gyvenantis asmuo – vienas gyvenantis vyresnis kaip 18 metų asmuo arba veiksniu pripažintas nepilnametis, kuris yra nesusituokęs (įskaitant santuoką nutraukusius asmenis), taip pat susituokęs, tačiau teismo sprendimu gyvenantis skyrium, neturintis vaikų (įvaikių) arba jų turintis, tačiau teismo sprendimu dėl sutuoktinių gyvenimo skyrium ar dėl santuokos nutraukimo vaikai (įvaikiai) yra likę gyventi su kitu sutuoktiniu (Įstatymo 2 str. 15 d.). Nagrinėjamu atveju pareiškėja ir O. S. nėra įregistravę santuokos, turi dukterį M. M., gimusią (duomenys neskelbtini), pareiškėjos teigimu, O. S. iki 2016 m. balandžio 2 d. gyveno kartu su ja ir dukra (I t., b. l. 20, 127). Pareiškėja neneigia, jog kartu su O. S. iki tol, kol jis gyveno kartu su ja, tvarkė bendrą ūkį, todėl atsakovas, nagrinėdamas pareiškėjos 2016 m. vasario 18 d. prašymą-paraišką piniginei socialinei paramai gauti Nr. V-6339 13413, pagrįstai O. S. priskyrė bendrai gyvenančių asmenų grupei. Dėl nurodytų priežasčių, O. S. pareigos pagal Įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 6 punktą neįvykdymas sukėlė teisines pasekmes, nurodytas Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 4 punkte, todėl socialinė pašalpa Administracijos socialinės paramos skyriaus 2016 m. kovo 2 d. sprendimu Nr. 63818 pagrįstai paskirta tik pareiškėjos dukrai.

26. Pareiškėja apeliaciniame skunde nesutinka su Administracijos socialinės paramos skyriaus 2016 m. gegužės 16 d. sprendimu Nr. 74532 ir 2016 m. rugpjūčio 10 d. sprendimu Nr. 86197, kuriais socialinė pašalpa nuo 2016 m. gegužės 1 d. iki 2016 m. liepos 31 d. ir nuo 2016 m. rugpjūčio 1 d. iki 2016 m. lapkričio 1 d. paskirta tik pareiškėjo vaikui, tuo pagrindu, kad pareiškėja nėra išsprendusi klausimo dėl dukters materialinio išlaikymo. Pareiškėjos teigimu, jos mažametės dukters tėvystės klausimas išspręstas dar 2015 m. vasario mėnesį išduodant nepilnametės dukters gimimo liudijimą, o materialinio išlaikymo klausimas buvo sprendžiamas Kauno apylinkės teisme 2016 metais pagal pareiškėjos pateiktą ieškinį (žr. nutarties 15.2, 15.4 p.).

27. Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis nustatyta, kad Kauno apylinkės teismas 2017 m. birželio 1 d. nutartimi išnagrinėjo civilinę bylą Nr. 2-1427-429/2017 pagal ieškovės V. M. ieškinį atsakovui O. S. dėl išlaikymo vaikams priteisimo, kurioje patvirtino tarp ieškovės ir atsakovo sudarytą taikos sutartį tokiomis sąlygomis: ieškovė atsisakė ieškinio reikalavimų dėl išlaikymo dukrai M. M., gimusiai (duomenys neskelbtini), įsiskolinimo priteisimo nuo 2016 m. kovo 1 d.; šalys susitaria, kad išlaikymo suma dukrai nuo 2017 m. gegužės 1 d. sudaro 150 Eur; atsakovas įsipareigoja dukros išlaikymui 150 Eur kas mėnesį pervesti į ieškovės banko sąskaitą, arba pašto perlaida, arba perduoti į rankas pasirašant pakvitavimą dėl pinigų gavimo iki einamojo mėnesio 25 d. Išlaikymas mokamas iki dukros pilnametystės, lėšų tvarkytoja paskiriama motina V. M. Taigi klausimas dėl pareiškėjos dukters išlaikymo išspręstas tik 2017 m. birželio 1 d., pareiškėja 2016 m. gegužės 11 d. ir 2016 m. rugpjūčio 2 d. prašymuose-paraiškose abstrakčiai nurodė, jog alimentų nėra, jie nepriteisti, pareiškėja ketina kreiptis į teismą dėl išlaikymo priteisimo (I t., b. l. 122–128, 130–131).

28. Vertindama, ar atsakovas pagrįstai 2016 m. gegužės 16 d. sprendimu Nr. 74532 ir 2016 m. rugpjūčio 10 d. sprendimu Nr. 86197 socialinę pašalpą paskyrė tik pareiškėjos dukrai, teisėjų kolegija pažymi, kad Įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, jog auginantys vaikus (įvaikius) iki 18 metų nesusituokę asmenys (įskaitant santuoką nutraukusius asmenis) ar teismo sprendimu gyvenantys skyrium sutuoktiniai arba bendrai gyvenantys asmenys, auginantys vaikus (įvaikius) iš ankstesnio bendro gyvenimo, ir atitinkantys šio įstatymo 6 ir (ar) 7 straipsnių (straipsnio) reikalavimus, teisę į piniginę socialinę paramą turi: 1) kai yra sudaryta teismo patvirtinta sutartis dėl vaiko (įvaikio) ar vaikų (įvaikių), kuriam (kuriems) yra pripažinta tėvystė, materialinio išlaikymo arba teismas priteisia šiam vaikui (įvaikiui) ar šiems vaikams (įvaikiams) išlaikymą, išskyrus atvejį, kai asmenys augina vaiką, kuris gimė po nusikalstamos veikos (kaip jos pasekmė), ir pateikia tai patvirtinantį ikiteisminio tyrimo įstaigos, prokuratūros ar teismo išduotą dokumentą; 2) tėvystės nustatymo, vaiko (įvaikio) ar vaikų (įvaikių) išlaikymo priteisimo bylos nagrinėjimo teisme, bylos dėl tėvystės nustatymo sustabdymo teismui paskyrus ekspertizę dėl giminystės ryšio įrodymo ir (ar) prašymo dėl išmokos iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimo nagrinėjimo laikotarpiu. Jeigu šio straipsnio 2 dalyje nurodyti asmenys ar asmenys, atitinkantys šio įstatymo 6 ir (ar) 7 straipsnių (straipsnio) reikalavimus, nėra sudarę teismo patvirtintos sutarties dėl vaiko (įvaikio) materialinio išlaikymo arba dėl išlaikymo ir (ar) tėvystės nustatymo nesikreipė į teismą arba kreipėsi, bet tėvystė nebuvo nustatyta ir (ar) išlaikymas nebuvo priteistas, arba pareiškimas paliktas nenagrinėtas, kompensacijos neskiriamos, o socialinę pašalpą turi teisę gauti tik vaikas (įvaikis) ar vaikai (įvaikiai), išskyrus atvejį, kai asmenys augina vaiką, kuris gimė po nusikalstamos veikos (kaip jos pasekmė), ir pateikia tai patvirtinantį ikiteisminio tyrimo įstaigos, prokuratūros ar teismo išduotą dokumentą. Asmenys, auginantys vaiką, kuris gimė po nusikalstamos veikos (kaip jos pasekmė), ir pateikę tai patvirtinantį ikiteisminio tyrimo įstaigos, prokuratūros ar teismo išduotą dokumentą, šio straipsnio 2 dalyje nurodyti asmenys ar asmenys, atitinkantys šio įstatymo 6 ir (ar) 7 straipsnių (straipsnio) reikalavimus, turi teisę gauti socialinę pašalpą ir kompensacijas (Įstatymo 8 str. 2 d. 3 p.). Taigi 2016 m. gegužės 11 d. ir 2016 m. rugpjūčio 2 d. prašymų-paraiškų pateikimo metu pareiškėja dar nebuvo išsprendusi klausimo dėl dukters materialinio išlaikymo, ieškinys Kauno apylinkės teisme buvo gautas tik 2016 m. gruodžio 8 d., priimtas nagrinėti 2016 m. gruodžio 27 d., o nutartis, kuria priteistas išlaikymas, priimta 2017 m. birželio 1 d., todėl atsakovas pagrįstai 2016 m. gegužės 16 d. sprendimu Nr. 74532 ir 2016 m. rugpjūčio 10 d. sprendimu Nr. 86197 socialinę pašalpą paskyrė tik pareiškėjos dukrai.

29. Dėl pareiškėjos teiginių, kad atsakovas, priimdamas 2016 m. gegužės 16 d. sprendimą Nr. 74532 ir 2016 m. rugpjūčio 10 d. sprendimą Nr. 86197, turėjo vadovautis Įstatymo 23 straipsnio 3 dalies 4 punkte įtvirtinta išimtimi (žr. nutarties 15.4 p.), teisėjų kolegija pažymi, jog pareiškėja tik 2016 m. lapkričio 21 d. prašyme-paraiškoje nurodė prašymą skirti socialinę pašalpą ir kompensacijas išimties tvarka laikotarpiu nuo 2016 m. lapkričio mėn. iki 2017 m. vasario mėn. (I t., b. l. 133–138), t. y. taikant Įstatymo 23 straipsnio 3 dalies 4 punkto nuostatas, pagal kurias patikrinus bendrai gyvenančių asmenų arba vieno gyvenančio asmens gyvenimo sąlygas ir surašius buities ir gyvenimo sąlygų patikrinimo aktą, savivaldybės administracijai suteikiama teisė savivaldybės tarybos nustatyta tvarka skirti socialinę pašalpą ir kompensacijas bendrai gyvenantiems asmenims, kurie nėra sudarę teismo patvirtintos sutarties dėl vaiko (įvaikio) materialinio išlaikymo arba dėl išlaikymo ir (ar) tėvystės nustatymo nesikreipė į teismą, arba dėl išlaikymo ir (ar) tėvystės nustatymo kreipėsi į teismą, bet tėvystė nebuvo nustatyta ir (ar) išlaikymas nebuvo priteistas arba pareiškimas paliktas nenagrinėtas. Pabrėžtina, kad Administracijos socialinės paramos skyrius 2016 m. birželio 30 d. rašte Nr. 62-5-1546 išaiškino pareiškėjai teisę prašyti taikyti Įstatymo 23 straipsnio 3 dalies 4 punkto nuostatas, t. y. išreikšti sutikimą, jog būtų patikrintos bendrai gyvenančių asmenų gyvenimo sąlygos ir surašytas buities ir gyvenimo sąlygų patikrinimo aktas (I t., b. l. 11, 15–17), tačiau, kaip jau buvo minėta, pareiškėja tokį prašymą pateikė tik 2016 m. lapkričio 21 d. prašyme-paraiškoje. Pareiškėja nepagrįstai teigia, kad atsakovas, priimdamas sprendimą jai neskirti socialinės pašalpos, neatliko Įstatymo 23 straipsnio 3 dalies 4 punkte nurodytų veiksmų, matydamas jos gaunamas pajamas ir pragyvenimo lygį, kadangi nesant pareiškėjos prašymo taikyti Įstatymo 23 straipsnio 3 dalies 4 punkto nuostatas, t. y. pareiškėjai neišreiškus sutikimo, jog įgalioti atsakovo darbuotojai patikrintų jos gyvenimo sąlygas ir surašytų buities ir gyvenimo sąlygų patikrinimo aktą, atsakovas neturėjo teisės tikrinti pareiškėją šiuo teisiniu pagrindu.

30. Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su pareiškėja, jog atsakovas laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 1 d. iki 2016 m. lapkričio 30 d. nepagrįstai jai neskyrė socialinės pašalpos. Pareiškėja neatitiko Įstatymo keliamų reikalavimų ir neatliko Įstatyme nustatytų pareigų, todėl Administracijos socialinės paramos skyrius neturėjo teisinio pagrindo jai mokėti socialinę pašalpą. Atkreiptinas dėmesys, kad Administracijos socialinės

paramos skyriaus 2016 m. gruodžio 16 d. sprendimu Nr. 103465, po atlikto pareiškėjos gyvenimo sąlygų patikrinimo ir surašyto buities ir gyvenimo sąlygų patikrinimo akto, pareiškėjai ir jos dukrai paskirta socialinė pašalpa laikotarpiu nuo 2016 m. lapkričio 1 d. iki 2017 m. vasario 1 d. po 169,92 Eur. Taigi faktiškai pareiškėja socialinės pašalpos negavo laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 1 d. iki 2016 m. spalio 31 d. ir tokia situacija susidarė dėl pačios pareiškėjos ir kartu su ja bendrai gyvenančių asmenų veiksmų (O. S. neatlikus visuomenei naudingos veiklos, pareiškėjai neišsprendus klausimo dėl vaiko materialinio išlaikymo ir nepateikus prašymo dėl Įstatymo 23 straipsnio 3 dalies 4 punkto nuostatų taikymo).

31. Pasisakydama dėl pareiškėjos prašomos priteisti 1 478,54 Eur turtinės ir 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas, nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, viešoji atsakomybė negalima.

32. Nagrinėjamoje byloje pareiškėja prašomą priteisti žalą kildina iš atsakovo veiksmų, susijusių su priimtais sprendimais neskirti jai socialinės pašalpos. Pareiškėjos teigimu, 1 478,54 Eur turtinė žala susidarė dėl nesumokėtų komunalinių mokesčių, kadangi atsakovui neskyrus jai socialinės pašalpos, pareiškėja siekdama išgyventi, buvo priversta nemokėti dalies komunalinių mokesčių, o atsakovas apie tokią situaciją žinojo. Prašydama priteisti 2 000 Eur neturtinę žalą, pareiškėja nurodė, jog buvo gydoma Kauno klinikose, jai diagnozuoti sveikatos sutrikimai, tokie kaip depresija, suicidinės mintys, kuriuos įtakojo atsakovo priimti sprendimai.

33. Pažymėtina, kad konstatavus, jog Administracijos socialinės paramos skyrius 2016 m. kovo 2 d. sprendimu Nr. 63818, 2016 m. gegužės 16 d. sprendimu Nr. 74532 ir 2016 m. rugpjūčio 10 d. sprendimu Nr. 86197 teisėtai ir pagrįstai neskyrė pareiškėjai socialinės pašalpos, nėra pagrindo pripažinti atsakovo neteisėtus veiksmu. Taigi nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų nėra vienos iš civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų, dėl ko viešoji atsakomybė negalima ir pareiškėjos prašymas dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo pagrįstai atmestas.

34. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus, nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas ir nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos. Pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

35. Vadovaujantis ABTĮ 40 straipsnio 1 dalimi, atmestus pareiškėjos apeliacinį skundą jos patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.


n u t a r i a:

Pareiškėjos V. M. apeliacinį skundą atmesti.Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.









Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje tarnybos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje tarnybos pareiškimą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės tarybai dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje tarnyba (toliau – ir pareiškėjas, Tarnyba) kreipėsi į teismą su pareiškimu, kuriuo prašė įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės tarybą (toliau – ir Taryba) pakeisti 2017 m. gegužės 31 d. sprendimo Nr. 1-985 „Dėl klasių komplektų ir priešmokyklinio ugdymo grupių skaičiaus, mokinių ir vaikų skaičiaus vidurkio klasėse ir grupėse pagal bendrąsias ir priešmokyklinio ugdymo programas savivaldybės ugdymo įstaigoms ir jų skyriams 2017–2018 mokslo metams nustatymo“ (toliau – ir ginčijamas sprendimas, Sprendimas):

– 1.1 punktu patvirtinto 1 priedo papildomos lentelės 1 eilutės 2, 3 bei 4 klasėse, 2 eilutės 9 bei 11 klasėse, 3 eilutės – 12 klasėje, 4 eilutės – 2 bei 3 klasėse, 5 eilutės – 2, 3, 4 bei 12 klasėse, 7 eilutės – 6 klasėje, 13 eilutės – 12 klasėje, 14 eilutės – 10 klasėje, 15 eilutės – 11 ir 12 klasėse, 22 eilutės – 4 klasėje, 26 eilutės – 12 klasėje, 28 eilutės – 1-4 klasėse, 30 eilutės – 4 klasėje, 32 eilutės – 12 klasėje, 34 eilutės – 10 bei 12 klasėse, 36 eilutės – 1, 2 bei 12 klasėse, 39 eilutės – 8 klasėje, 40 eilutės – 3 klasėje, 43 eilutės – 4 klasėje, 45 eilutės – 4 klasėje, 46 eilutės – 2 klasėje, 48 eilutės – 2, 3 bei 4 klasėse, 49 eilutės – 1 bei 2 klasėse, 52 eilutės – 8 klasėje, 55 eilutės – 2 klasėje, 58 eilutės – 2 bei 3 klasėse, 61 eilutės – 3 bei 4 klasėse, 63 eilutės – 2-4 klasėse, 64 eilutės – 4 klasėje, 65 eilutės – 4 klasėje, 66 eilutės – 2 bei 4 klasėse, 67 eilutės – 2-4 klasėse, 71 eilutės – 2 bei 3 klasėse, 72 eilutės – 1, 2 bei 4 klasėse, 73 eilutės – 2 bei 4 klasėse, 74 eilutės – 3 bei 4 klasėse, 75 eilutės – 1 bei 3 klasėse, 76 eilutės – 2 klasėje, 77 eilutės – 3 bei 4 klasėse, 79 eilutės – 3 bei 4 klasėse, 81 eilutės – 1–4, 6–8 klasėse, 83 eilutės – 3–4 klasėse, 84 eilutės – 2 klasėje, 86 eilutės – 2–4 klasėse, 87 eilutės – 3 bei 4 klasėse, 88 eilutės – 4 klasėje, 90 eilutės – 4 klasėje, 91 eilutės – 2–4 klasėse, 92 eilutės – 2 bei 3 klasėse, 93 eilutės – 2–3

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=85087690f1c011e99681cd81dcdca52c

klasėse, 94 eilutės – 3 klasėje, 95 eilutės – 2–4 klasėse, 96 eilutės – 2 bei 3 klasėse, 97 eilutės – 2–4 klasėse, 98 eilutės – 2 klasėje, 99 eilutės – 2 bei 4 klasėse, 101 eilutės – 2 klasėje, 103 eilutės – 1–4 klasėse, 104 eilutės – 2 klasėje, 105 eilutės – 1–3 klasėse, 106 eilutės – 4 klasėje, 108 eilutės – 2 bei 4 klasėse, 109 eilutės – 1–4 klasėse, 111 eilutės – 1 bei 3 klasėse, 114 eilutės – 1 klasėje nustatytą vaikų skaičių, suderinant su Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. birželio 29 d. nutarimu Nr. 768 patvirtintų Mokyklų, vykdančių formaliojo švietimo programas, tinklo kūrimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 25.7 punkto bei Taisyklių 1 priedo nuostatomis, t. y. nustatant 1–4 klasėse ne didesnį kaip 24, o 5–12 klasėse ne didesnį kaip 30 vaikų skaičių;

– 1.2 punktu patvirtinto 2 priedo 1, 3, 8–14, 15 (grupė lietuvių ugdomąja kalba), 16, 18, 20 (grupė lietuvių ugdomąja kalba), 23–28, 30, 31, 34, 36–39, 41–44, 46–49, 51, 52, 56, 58, 59 (grupė lietuvių ugdomąja kalba), 60, 61, 63–68, 74, 75, 78, 80, 82 (grupė rusų ugdomąja kalba), 84, 86, 88, 89 (grupė lietuvių ugdomąja kalba), 93–95, 98, 103, 104, 106, 111, 113, 116, 118 (grupė lietuvių ugdomąja kalba), 119, 124, 127–130, 133, 139, 146, 147, 156 eilutėse nustatytą vidutinį vaikų skaičių grupėse, suderinant su Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 40 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2013 m. lapkričio 21 d. įsakymu Nr. V-1106 patvirtinto Priešmokyklinio ugdymo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 19 punkto, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. balandžio 22 d. įsakymu Nr. V-313 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 75:2016 „Ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo programų vykdymo bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma) 5.4 punkto nuostatomis, ir nustatyti grupėse ne didesnį kaip 20 vaikų skaičių.

2. Pareiškime Tarnyba nurodė, kad Taryba Sprendimo 1.1 punktu nustatė klasių komplektų skaičių ir mokinių skaičiaus vidurkį klasėse pagal vykdomas bendrąsias programas 2017–2018 mokslo metams pagal 1 priedą, o Sprendimo 1.2 punktu nustatė priešmokyklinio ugdymo grupių skaičių ir vaikų skaičiaus vidurkį grupėse pagal vykdomas priešmokyklinio ugdymo programas 2017–2018 mokslo metams pagal 2 priedą. Pareiškėjo teigimu, jo nurodytose Sprendimo 1 priedo papildomos lentelės eilutėse klasėse nustatytas mokinių skaičius viršija Taisyklių 1 priede nustatytą didžiausią mokinių skaičių klasėje, todėl neatitinka Taisyklių 25.7 punkto bei Taisyklių 1 priedo reikalavimų; o nurodytose Sprendimo 2 priedo eilutėse nustatytas vidutinis vaikų skaičius priešmokyklinio ugdymo grupėje (klasėje) viršija leidžiamą maksimalų vaikų skaičių grupėje, kuris turi būti ne didesnis nei 20. Pareiškime pažymėta, jog Taryba, Sprendimo 1 priede konkrečiose mokyklose nustatydama didesnį mokinių skaičių nei leidžia teisės aktai bei 2 priede konkrečioms priešmokyklinį ugdymą teikiančioms įstaigoms nustatydama didesnį nei 20 vidutinį vaikų skaičių priešmokyklinio ugdymo grupėse, pažeidė ne tik imperatyvias teisės aktų nuostatas ir teisėtumo principą, bet tokiais savo veiksmais neužtikrino ir vaiko teisių į sveiką ir saugią ugdymosi aplinką. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, Vyriausybės atstovas 2017 m. liepos 11 d. teikimu Nr. 1T-16 (toliau – ir Teikimas) pasiūlė Tarybai svarstyti atitinkamus Sprendimo pakeitimus, tačiau Teikimas artimiausiame Tarybos posėdyje, kuris vyko 2017 m. liepos 26 d., apsvarstytas nebuvo. Iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Švietimo, kultūros ir sporto departamentas 2017 m. rugpjūčio 9 d. rašto Nr. A51-53096/17(3.3.13.1-EM4) taip pat nėra aišku, ar Taryba ketina vykdyti Teikimą.

3. Atsakovas Taryba atsiliepime į Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje tarnybos pareiškimą prašė jį atmesti.4. Taryba atsiliepime nurodė, kad Ginčijama Sprendimo 1 priedo papildoma lentelė nebuvo patvirtinta Tarybos

sprendimu ir per klaidą buvo paskelbta Teisės aktų registre. Atsakovo iniciatyva minėta 1 priedo papildoma lentelė buvo pašalinta ir Teisės aktų registro, todėl prašymo pakeisti 1 priedo papildomos lentelės atitinkamas eilutes nagrinėjimas yra beprasmis, ši bylos dalis nutrauktina. Atsiliepime taip pat pažymėta, jog vienu mokiniu didesnis planuojamas vidurkis galimas pagal Taisyklių 25.7 punktą. Dėl ginčijamo Sprendimo 1.2 punktu patvirtintų atitinkamų 2 priedo eilučių atsakovas paaiškino, kad klasių (grupių), mokinių (vaikų) skaičiaus nustatymas yra vykdomas dviem etapais, t. y. iki kalendorinių metų kovo 31 d. nustatomas klasių skaičiaus ir mokinių skaičiaus jose vidurkis, taip pat priešmokyklinio ugdymo grupių ir vaikų skaičiaus jose vidurkis kitiems mokslo metams, o iki rugsėjo 1 d. yra tikslinamas klasių (grupių) skaičius, nepažeidžiant higienos normų. Taigi konkrečias teisines pasekmes sukels toks Tarybos sprendimas, kuriuo bus nustatomi konkretūs duomenys apie vaikų (mokinių) skaičių kiekvienoje švietimo įstaigoje. Ginčijamas Tarybos Sprendimas nesukelia jokių konkrečių teisinių pasekmių, nes jis dar bus keičiamas pagal teisės aktų reikalavimus. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Švietimo, kultūros ir sporto departamento 2017 m. rugpjūčio 9 d. raštu buvo išsamiai atsakyta į Teikimą, aiškiai išdėstyta savivaldybės pozicija dėl Teikimo turinio, išdėstytos faktinės ir teisinės aplinkybės.

II.

5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 11 d. sprendimu bylos dalį dėl Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymo įpareigoti Tarybą pakeisti Sprendimo 1.1 punktu patvirtinto 1 priedo papildomos lentelės nustatytą vaikų skaičių, nustatant 1–4 klasėse ne didesnį kaip 24, o 5–12 klasėse ne didesnį kaip 30 vaikų skaičių, nutraukė, kitą pareiškimo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

6. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Sprendimo 1.1 punktu patvirtintame 1 priede nustatytas klasių komplektų skaičius ir mokinių skaičiaus vidurkis klasėse pagal vykdomas bendrąsias programas savivaldybės bendrojo ugdymo mokykloms ir jų skyriams 2017–2018 mokslo metams, o šio priedo papildomoje lentelėje – planuojamas mokinių, klasių komplektų skaičius ir mokinių skaičiaus vidurkis klasėje pagal vykdomas bendrąsias programas savivaldybės bendrojo ugdymo mokyklose ir jų skyriuose 2017–2018 mokslo metams; Sprendimo 1.2 punktu patvirtintame 2 priede nustatytas priešmokyklinio ugdymo grupių skaičius 2017–2018 mokslo metams Vilniaus miesto bendrojo ir ikimokyklinio ugdymo įstaigose.

7. Įvertinęs Teisės aktų registre paskelbtą Tarybos Sprendimą ir jo priedus, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad registre nėra oficialiai paskelbta pareiškėjo ginčijama 1 priedo papildoma lentelė, taigi ji nėra galiojanti ir nesukelia jokių teisinių pasekmių. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 103 straipsnio 1 punktu, teismas bylos dalį, susijusią su pareiškėjo reikalavimu pakeisti 1 priedo papildomą lentelę, nutraukė kaip nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai.

8. Atsižvelgdamas į Švietimo įstatymo, Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2004 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. ISAK-1019 patvirtinto Priėmimo į valstybinę ir savivaldybės bendrojo ugdymo mokyklą, profesinio mokymo įstaigą bendrųjų kriterijų sąrašo (toliau – ir Kriterijų sąrašas), Aprašo ir Higienos normos reguliavimą, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad kiekvienais metais iki kovo 31 d. yra planuojamas tikėtinas klasių skaičius ir mokinių skaičiaus vidurkis grupėse pagal vykdomas bendrojo ugdymo programas, priešmokyklinio ugdymo grupių ir vaikų skaičiaus vidurkis grupėse kitiems mokslo metams. Šie nustatyti skaičiai iki rugsėjo 1 d. yra tikslinami esant bent vienai iš šių aplinkybių: jei prašymų mokytis bendrojo ugdymo mokykloje skaičius yra didesnis nei buvo nustatytas mokinių ir klasių skaičius arba jei mokykla nesurenka nustatyto mokinių skaičiaus ir nesudaro patvirtinto klasių skaičiaus. Šie patikslinimai atliekami vadovaujantis higienos normomis. Taigi tikslus vaikų skaičius būna žinomas tik rugsėjo mėnesio pradžioje, o iki tol nustatyti skaičiai laikytini preliminariais. Higienos norma yra taikoma tik tuo atveju, kai yra sudaromi konkretūs grupių sąrašai, o ne tuomet, kai yra rengiamas preliminarus klasių skaičius ir mokinių skaičiaus vidurkis kitiems mokslo metams.

9. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad šiuo atveju nėra pagrindo keisti Sprendimo 2 priedo 1, 3, 8–14, 15 (grupė lietuvių ugdomąja kalba), 16, 18, 20 (grupė lietuvių ugdomąja kalba), 23–28, 30, 31, 34, 36–39, 41–44, 46–49, 51, 52, 56, 58, 59 (grupė lietuvių ugdomąja kalba), 60, 61, 63–68, 74, 75, 78, 80, 82 (grupė rusų ugdomąja kalba), 84, 86, 88, 89 (grupė lietuvių ugdomąja kalba), 93–95, 98, 103, 104, 106, 111, 113, 116, 118 (grupė lietuvių ugdomąja kalba), 119, 124, 127–130, 133, 139, 146, 147, 156 eilutėse nustatyto vidutinio vaikų skaičiaus grupėse, derinant jį su Švietimo įstatymo 40 straipsnio 1 dalies, Aprašo 19 punkto ir Higienos normos 5.4 punkto reikalavimais, kadangi priede pateikti skaičiavimai laikytini preliminariais. Teismas taip pat atmetė pareiškėjo teismui pateiktuose papildomuose paaiškinimuose pateiktus teiginius, kad atsakovas neįvykdė pareigos iki 2017 m. rugsėjo 1 d. patikslinti 2 priede nurodytus skaičius, nes tai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.

III.

10. Pareiškėjas Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje tarnyba apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškimą tenkinti arba bylą perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

11. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, kad su paskelbimu Teisės aktų registre yra siejamas tik norminių teisės aktų įsigaliojimas, o teisės taikymo aktų įsigaliojimas yra siejamas su jų pasirašymo diena. Ginčijamas Sprendimas nėra norminis teisės aktas. Maksimalus mokinių (vaikų) skaičius klasėse (grupėse) yra reglamentuojamas aukštesnės galios teisės aktais, todėl Taryba, įgyvendindama jai suteiktus įgaliojimus ir nustatydama mokinių (vaikų) skaičiaus vidurkį,

nesukuria naujų elgesio taisyklių, o tik techniškai įgyvendina aukštesnės galios teisės aktuose nustatytus reikalavimus (t. y. nustato tik konkrečius skaičius). Taigi ginčijamo Sprendimo 1 priedo papildoma lentelė galioja, nes aplinkybė, kad ji nebeskelbiama Teisės aktų registre, savaime nereiškia, kad Sprendimo 1 priedo papildoma lentelė nėra ginčijamo Sprendimo sudėtine dalimi ir negalioja. Apeliaciniame skunde taip pat atkreipiamas dėmesys, kad Kriterijų sąrašo 3 punkto analizė leidžia daryti išvadą, jog Taryba turi pareigą tikslinti tik klasių skaičių, o ne vaikų skaičiaus vidurkį, ir tik tuo atveju, kai yra Kriterijų sąrašo 3.1 bei 3.2 punktuose nustatytos aplinkybės. Jei šių aplinkybių nėra, iki kovo 31 d. nustatytas grupių skaičius nėra keičiamas. Todėl nėra pagrindo teigti, kad grupėse nustatytas vaikų skaičius laikytinas preliminariu. Aplinkybė, kad iki rugsėjo 1 d. nebuvo priimtas joks sprendimas, kuriuo būtų tikslinamas grupių ar vaikų skaičius grupėse, taip pat leidžia daryti išvadą, kad ginčijamo Sprendimo 2 priede nustatyti skaičiai yra galutiniai. Be to, pirmosios instancijos teismas nepateikė argumentų ar motyvų, kodėl preliminarūs skaičiai negali būti ginčijami. Vaikų skaičiaus vidurkio nustatymas sukuria konkrečias teisines pasekmės, kadangi atsižvelgdama į šį skaičių švietimo įstaiga priima konkretų vaikų skaičių į konkrečią vaikų grupę, t. y. iki rugsėjo 1 d. sudaro sutartis su mokiniais (jų atstovais) dėl priešmokyklinio ugdymo paslaugų teikimo, formuoja ugdymo paslaugoms teikti reikiamą įstaigos personalą ir pan. Pareiškėjas taip pat pabrėžia, kad teisės aktai imperatyviai ir be jokių išimčių įtvirtina pareigą laikytis Higienos normoje įtvirtintų reikalavimų, šis imperatyvas pirmiausia kyla iš Švietimo įstatymo 40 straipsnio 1 dalies. Taigi Taryba, nustatydama vaikų skaičiaus vidurkį grupėse, yra saistoma aukštesnės galios teisės aktų reikalavimų ir negali nustatyti didesnio vaikų skaičiaus priešmokyklinio ugdymo grupėse nei yra nustatytas Higienos normos 5 punkte.

12. Atsakovas Taryba atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

13. Atsiliepime Taryba nurodo, jog pareiškėjo nurodoma 1 priedo lentelė Sprendimu patvirtinta nebuvo. Ginčijama papildoma lentelė su planuojamais mokinių, klasių skaičiais yra tik galutinio Tarybos sprendimo ir juo tvirtinamų priedų priėmimo procedūros dalis, tarpinis veiksmas, reikalingas konkrečiam Tarybos sprendimui ir juo tvirtinamam 1 priedui priimti. Nagrinėjamu atveju konkrečiu Tarybos sprendimu patvirtinto 1 priedo pareiškėjas neginčija. Pareiškėjo ginčijama 1 priedo papildoma lentelė yra tik Tarybos sprendimo projekto rengimo medžiagos dalis. Atsakovas taip pat pažymi, kad ginčijamas Sprendimas yra norminis teisės aktas. Dėl ginčijamo Sprendimo 2 punkto Taryba nurodo, kad juo buvo patvirtintas priešmokyklinio ugdymo grupių ir vaikų skaičiaus vidurkis grupėse kitiems mokslo metams, o ne konkrečių grupių sąrašai, kuriems yra taikytini Higienos normos reikalavimai. Siekiant pagrįsti, jog konkrečioje grupėje (klasėje) pa žeista Higienos norma, turėtų būti pateikiamas konkrečios grupės vaikų sąrašas, o ne planuojamas vidurkis. Higienos norma gali būti laikoma pažeista tik tuo atveju, kai jau yra žinomas konkretus vaikų skaičius konkrečioje grupėje, t. y. yra sudaryti grupių sąrašai, kurių Taryba netvirtina, todėl pareiškėjo teiginiai dėl Sprendimu patvirtinto 2 priedo prieštaravimo Higienos normai yra nepagrįsti. Pareiškėjas savo pozicijai pagrįsti nepateikia duomenų apie realiai planuojamus priimti vaikus.

IV.

14. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. birželio 12 d. nutartimi atnaujino bylos nagrinėjimą ir pasiūlė proceso šalims pateikti savo pozicijas dėl to, ar ginčui aktualaus Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2017 m. gegužės 31 d. sprendimo Nr. 1-985 sprendiniai šiuo metu turi teisinių padarinių bei ar gali turėti esminės reikšmės, t. y. sukelti neigiamas teisines pasekmes ateityje, taip pat dėl nagrinėjamos administracinės bylos nagrinėjimo iš esmės pasikeitus bylos aplinkybėms.

15. Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2019 m. birželio 28 d. pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad sutinka su teismo pastebėjimu, jog Sprendimu reglamentuotas klasių komplektų ir priešmokyklinio ugdymo grupių skaičius bei mokinių ir vaikų skaičiaus vidurkis nustatytas šiuo metu jau pasibaigusiems mokslo metams (2017–2018 m.). Taryba 2018 m. balandžio 11 d. sprendimu Nr. 1-1468 nustatė klasių ir mokinių skaičių savivaldybės bendrojo ugdymo mokykloms ir jų skyriams 2018–2019 mokslo metams, o tos pačios dienos sprendimu Nr. 1-1462 nustatė ir priešmokyklinio ugdymo grupių skaičių bei vaikų skaičiaus vidurkį grupėse 2018–2019 mokslo metams Vilniaus miesto savivaldybės bendrojo ir ikimokyklinio ugdymo įstaigose. Po metų, 2019 m. balandžio 10 d. sprendimu Nr. 1-2013, klasių ir mokinių skaičius savivaldybės bendrojo ugdymo mokykloms ir jų skyriams buvo nustatytas 2019–2020 mokslo metams, o tos pačios dienos sprendimu Nr. 12006 nustatytas ir mokinių, ugdomų pagal

priešmokyklinio ugdymo programą, skaičius ir priešmokyklinio ugdymo grupių skaičius 2019–2020 mokslo metams Vilniaus miesto savivaldybės bendrojo ir ikimokyklinio ugdymo įstaigose. Taigi po ginčijamo sprendimo priėmimo jau buvo priimti net keturi visiškai nauji sprendimai, nustatantys klasių ir mokinių skaičių bei priešmokyklinio ugdymo grupių skaičių ir vaikų skaičiaus vidurkį grupėse. Lyginant ginčijamu sprendimu patvirtintą klasių komplektų skaičių ir mokinių skaičiaus vidurkį klasėse su 2019 m. balandžio 10 d. sprendimu Nr. 1-2013 patvirtinta analogiška lentele, matyti, jog klasių ir mokinių skaičius jose yra pasikeitęs, todėl ginčijamas sprendimas šią dieną yra neaktualus, o taip pat nebus aktualus ir ateityje, kadangi mokinių, klasių bei grupių skaičius yra nustatomas iš naujo kiekvienais metais pagal faktinę ir teisinę situaciją. Tai numato Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministro 2004 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. ISAK-1019 patvirtintas Priėmimo į valstybinę ir savivaldybės bendrojo ugdymo mokyklą, profesinio mokymo įstaigą bendrųjų kriterijų sąrašas (toliau – ir Sąrašas). Mokinių, klasių bei grupių skaičius yra nustatomas kiekvienais metais, o teisės aktai nenumato reikalavimo atsižvelgti į praeityje nustatytą mokinių, klasių bei grupių skaičių, todėl kiekvienais metais dėl mokinių, klasių bei grupių skaičiaus sprendžia Savivaldybė iš naujo. Atsižvelgiant į tai, ginčijamo sprendimo pripažinimas neteisėtu ir panaikinimas netenka prasmės, kadangi įtakos nei jau priimtiems, nei vėliau priimtiniems Savivaldybės sprendimams tai neturės – mokinių, klasių bei grupių skaičius yra ir bus nustatinėjamas nežiūrint prieš tai priimtų Tarybos sprendimų dėl tokių skaičių. Vis dėl to, atsakovo nuomone, ginčijamo sprendimo pripažinimas neteisėtu ir panaikinimas gali turėti neigiamos įtakos teisiniam tikrumui ir stabilumui. Jeigu teismas pripažintų, kad Sprendimo dalis yra neteisėta ir naikintina, keltinas klausimas, ar tuomet neteisėtu turėtų būti laikomas ir kokio nors mokinio mokimasis toje klasėje, galbūt ir jo mokyklos baigimas. Taigi tokio Sprendimo pripažinimas neteisėtu ir panaikinimas, kai jau seniai pasikeitė faktinės aplinkybės, gali lemti neproporcingą ir nereikalingą praeityje įvykusių santykių pertvarkymą, o tai tuo pačiu pakenktų ir vienam iš pamatinių teisinių gėrių – santykių tikrumui ir stabilumui.

16. Pareiškėjas 2019 m. liepos 1 d. pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad nepaisant to, jog Sprendimas yra skirtas konkretiems mokslo metams, kurie jau yra pasibaigę, jis neabejotinai sukelia ar gali sukelti tolimesnes teisines pasekmes, o teismo sprendimas šioje byloje taip pat neabejotinai turėtų reikšmingą poveikį į ateitį, kadangi: 1) konkrečiais metais suformuotose klasėse, grupėse, nustatytas didesnis nei leidžia teisės aktai mokinių / vaikų skaičius, vėlesniais mokslo metais perkeliamas (nustatomas) į vyresnes klases (didesnis nei teisės aktais nustatytas leistinas mokinių / vaikų skaičius klasėse / grupėse pablogina vaikų ugdymosi sąlygas: didelis vaikų skaičius grupėse sukelia didesnį triukšmą ir dėl to vaikai greičiau pavargsta, susierzina, pradeda dažniau pykti ir pan., o visa tai blogina ugdymosi proceso kokybę, didina riziką susirgti įvairiomis ligomis (įskaitant ir elgesio sutrikimus), kelia grėsmę vaikų saugumu. Be to, ugdymo įstaigas lanko vis daugiau vaikų, kurie turi didelių ar vidutinių specialiųjų poreikių, psichologinių, elgesio ar emocijų problemų, įvairių raidos sutrikimų, todėl esant perpildytoms klasėms / grupėms, užtikrinti šių mokinių kokybišką ugdymą bei jų socialinę integraciją nėra tinkamų sąlygų bei galimybių); 2) teismui konstatavus ginčijamo teisės akto neteisėtumą, galimas tiek politinės atsakomybės klausimas (Vietos savivaldos įstatymo 251 str.), tiek laikino tiesioginio valdymo įvedimo savivaldybės teritorijoje (Laikino tiesioginio valdymo savivaldybės teritorijoje įstatymo 2 str. 3 d. 2 p.) klausimas. Jeigu teismas, įvertinęs visas aplinkybes (analogiško pobūdžio bylose teismo konstatuotų pažeidimų ignoravimą, pažeidimų sistemingumą, būtinybę užtikrinti vaiko teisių apsaugą ir pan.) savo sprendimu konstatuotų, jog Taryba ginčijamu sprendimu šiurkščiai pažeidinėja Lietuvos Respublikos Konstituciją bei įstatymus, remiantis tokiu teismo sprendimu būtų pagrindas kelti laikino tiesioginio valdymo savivaldybės teritorijoje klausimą, ir tokiu būdu bandyti užtikrinti socialiai jautriausios visuomenės grupės – vaikų – teises.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:V.

17. Ginčas šioje byloje kilo dėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybos įpareigojimo pakeisti 2017 m. gegužės 31 d. sprendimą Nr. 1-985 „Dėl klasių komplektų ir priešmokyklinio ugdymo grupių skaičiaus, mokinių ir vaikų skaičiaus vidurkio klasėse ir grupėse pagal bendrąsias ir priešmokyklinio ugdymo programas savivaldybės ugdymo įstaigoms ir jų skyriams 2017–2018 mokslo metams nustatymo“. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą įgyvendindamas Konstitucijos 123 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą savivaldybių veiklos teisėtumo priežiūros funkciją.

Remiantis Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo nuostatomis pagrindinė pareiškėjo veiklos funkcija yra savivaldybių veiklos teisėtumo administracinė priežiūra ir pareiškėjas nagrinėjamoje byloje įgyvendino Konstitucijos ir įstatymų jam suteiktus įgaliojimus.

18. Pareiškėjas Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje tarnyba prašė įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės tarybą pakeisti 2017 m. gegužės 31 d. sprendimo Nr. 1-985:

– 1.1 punktu patvirtinto 1 priedo papildomos lentelės 1 eilutės 2, 3 bei 4 klasėse, 2 eilutės 9 bei 11 klasėse, 3 eilutės – 12 klasėje, 4 eilutės – 2 bei 3 klasėse, 5 eilutės – 2, 3, 4 bei 12 klasėse, 7 eilutės – 6 klasėje, 13 eilutės – 12 klasėje, 14 eilutės – 10 klasėje, 15 eilutės – 11 ir 12 klasėse, 22 eilutės – 4 klasėje, 26 eilutės – 12 klasėje, 28 eilutės – 1-4 klasėse, 30 eilutės – 4 klasėje, 32 eilutės – 12 klasėje, 34 eilutės – 10 bei 12 klasėse, 36 eilutės – 1, 2 bei 12 klasėse, 39 eilutės – 8 klasėje, 40 eilutės – 3 klasėje, 43 eilutės – 4 klasėje, 45 eilutės – 4 klasėje, 46 eilutės – 2 klasėje, 48 eilutės – 2, 3 bei 4 klasėse, 49 eilutės – 1 bei 2 klasėse, 52 eilutės – 8 klasėje, 55 eilutės – 2 klasėje, 58 eilutės – 2 bei 3 klasėse, 61 eilutės – 3 bei 4 klasėse, 63 eilutės – 2-4 klasėse, 64 eilutės – 4 klasėje, 65 eilutės – 4 klasėje, 66 eilutės – 2 bei 4 klasėse, 67 eilutės – 2-4 klasėse, 71 eilutės – 2 bei 3 klasėse, 72 eilutės – 1, 2 bei 4 klasėse, 73 eilutės – 2 bei 4 klasėse, 74 eilutės – 3 bei 4 klasėse, 75 eilutės – 1 bei 3 klasėse, 76 eilutės – 2 klasėje, 77 eilutės – 3 bei 4 klasėse, 79 eilutės – 3 bei 4 klasėse, 81 eilutės – 1–4, 6–8 klasėse, 83 eilutės – 3–4 klasėse, 84 eilutės – 2 klasėje, 86 eilutės – 2–4 klasėse, 87 eilutės – 3 bei 4 klasėse, 88 eilutės – 4 klasėje, 90 eilutės – 4 klasėje, 91 eilutės – 2–4 klasėse, 92 eilutės – 2 bei 3 klasėse, 93 eilutės – 2–3 klasėse, 94 eilutės – 3 klasėje, 95 eilutės – 2–4 klasėse, 96 eilutės – 2 bei 3 klasėse, 97 eilutės – 2–4 klasėse, 98 eilutės – 2 klasėje, 99 eilutės – 2 bei 4 klasėse, 101 eilutės – 2 klasėje, 103 eilutės – 1–4 klasėse, 104 eilutės – 2 klasėje, 105 eilutės – 1–3 klasėse, 106 eilutės – 4 klasėje, 108 eilutės – 2 bei 4 klasėse, 109 eilutės – 1–4 klasėse, 111 eilutės – 1 bei 3 klasėse, 114 eilutės – 1 klasėje nustatytą vaikų skaičių, suderinant su Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. birželio 29 d. nutarimu Nr. 768 patvirtintų Mokyklų, vykdančių formaliojo švietimo programas, tinklo kūrimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 25.7 punkto bei Taisyklių 1 priedo nuostatomis, t. y. nustatant 1–4 klasėse ne didesnį kaip 24, o 5–12 klasėse ne didesnį kaip 30 vaikų skaičių;

– 1.2 punktu patvirtinto 2 priedo 1, 3, 8–14, 15 (grupė lietuvių ugdomąja kalba), 16, 18, 20 (grupė lietuvių ugdomąja kalba), 23–28, 30, 31, 34, 36–39, 41–44, 46–49, 51, 52, 56, 58, 59 (grupė lietuvių ugdomąja kalba), 60, 61, 63–68, 74, 75, 78, 80, 82 (grupė rusų ugdomąja kalba), 84, 86, 88, 89 (grupė lietuvių ugdomąja kalba), 93–95, 98, 103, 104, 106, 111, 113, 116, 118 (grupė lietuvių ugdomąja kalba), 119, 124, 127–130, 133, 139, 146, 147, 156 eilutėse nustatytą vidutinį vaikų skaičių grupėse, suderinant su Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 40 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2013 m. lapkričio 21 d. įsakymu Nr. V-1106 patvirtinto Priešmokyklinio ugdymo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 19 punkto, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. balandžio 22 d. įsakymu Nr. V-313 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 75:2016 „Ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo programų vykdymo bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma) 5.4 punkto nuostatomis, ir nustatyti grupėse ne didesnį kaip 20 vaikų skaičių.

19. Pareiškime Tarnyba nurodė, kad Taryba Sprendimo 1.1 punktu nustatė klasių komplektų skaičių ir mokinių skaičiaus vidurkį klasėse pagal vykdomas bendrąsias programas 2017–2018 mokslo metams pagal 1 priedą, o Sprendimo 1.2 punktu nustatė priešmokyklinio ugdymo grupių skaičių ir vaikų skaičiaus vidurkį grupėse pagal vykdomas priešmokyklinio ugdymo programas 2017–2018 mokslo metams pagal 2 priedą. Pareiškėjo teigimu, jo nurodytose Sprendimo 1 priedo papildomos lentelės eilutėse klasėse nustatytas mokinių skaičius viršija Taisyklių 1 priede nustatytą didžiausią mokinių skaičių klasėje, todėl neatitinka Taisyklių 25.7 punkto bei Taisyklių 1 priedo reikalavimų; o nurodytose Sprendimo 2 priedo eilutėse nustatytas vidutinis vaikų skaičius priešmokyklinio ugdymo grupėje (klasėje) viršija leidžiamą maksimalų vaikų skaičių grupėje, kuris turi būti ne didesnis nei 20. Pareiškime pažymėta, jog Taryba, Sprendimo 1 priede konkrečiose mokyklose nustatydama didesnį mokinių skaičių nei leidžia teisės aktai bei 2 priede konkrečioms priešmokyklinį ugdymą teikiančioms įstaigoms nustatydama didesnį nei 20 vidutinį vaikų skaičių priešmokyklinio ugdymo grupėse, pažeidė ne tik imperatyvias teisės aktų nuostatas ir teisėtumo principą, bet tokiais savo veiksmais neužtikrino ir vaiko teisių į sveiką ir saugią ugdymosi aplinką. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, Vyriausybės atstovas 2017 m. liepos 11 d. teikimu Nr. 1T-16 pasiūlė Tarybai svarstyti atitinkamus Sprendimo pakeitimus, tačiau Teikimas artimiausiame Tarybos posėdyje, kuris vyko 2017 m. liepos 26 d., apsvarstytas nebuvo. Iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Švietimo, kultūros ir sporto departamentas 2017 m. rugpjūčio 9 d. rašto Nr. A51-53096/17(3.3.13.1-EM4) taip pat nebuvo

aišku, ar Taryba ketina vykdyti Teikimą.20. 2017 m. gegužės 31 d. sprendimas Nr. 1-985 priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos vietos savivaldos

įstatymo 6 straipsnio 5 ir 6 punktais, Mokyklų, vykdančių formaliojo švietimo programas, tinklo kūrimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. birželio 29 d. nutarimu Nr. 768, 24.2.2, 24.3, 25.7 punktais ir Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2004 m. birželio 25 d. įsakymo Nr. ISAK-1019 2, 3 ir 4 punktais.

21. Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, kad savarankiškąsias savivaldybių funkcijas sudaro savivaldybės teritorijoje gyvenančių vaikų iki 16 metų mokymosi pagal privalomojo švietimo programas užtikrinimas, o 6 punkte – švietimo pagalbos teikimo mokiniui, mokytojui, šeimai, mokyklai, vaiko minimaliosios priežiūros priemonių vykdymo organizavimas ir koordinavimas.

22. Mokyklų, vykdančių formaliojo švietimo programas, tinklo kūrimo taisyklės įtvirtina bendrojo ugdymo mokyklas specialiųjų ugdymosi poreikių turintiems mokiniams: tai yra mokyklos, skirtos mokiniams, dėl nepalankių aplinkos veiksnių turintiems specialiųjų ugdymosi poreikių (24.2.2 punktas) bei vidurinės mokyklos tipo bendrojo ugdymo mokyklos (9-12 klasės; 5-12 klasės; 1-12 klasės; parengiamoji ir 1-12 klasės; 1-12 klasės ir I-III ugdymo metų klasės; parengiamoji, 1-12 klasės ir I-III ugdymo metų klasės) (24.2.3 punktas), o pagal Mokyklų, vykdančių formaliojo švietimo programas, tinklo kūrimo taisyklių 25.7 punktą mokykla, vykdanti bendrojo ugdymo programas, turi atitikti šiuos bendruosius kriterijus, klasės, tam tikrais atvejais jungtinės klasės sudaromos taip, kad užtikrintų bendrųjų ugdymo programų ir bendrųjų ugdymo planų įgyvendinimą ir atitiktų klasių, jungtinių klasių bendrosiose bendrojo ugdymo mokyklose sudarymo mokslo metų pradžioje kriterijus, nurodytus Taisyklių 1 priede, ir klasių, jungtinių klasių bendrojo ugdymo mokyklose specialiųjų ugdymosi poreikių turintiems mokiniams sudarymo mokslo metų pradžioje kriterijus, nurodytus Taisyklių 2 priede. Taisyklių 1 ir 2 prieduose nustatytas didžiausias mokinių skaičius klasėje, jungtinėje klasėje per mokslo metus gali būti didinamas ne daugiau kaip dviem mokiniais. Valstybinėje ar savivaldybės mokykloje klasės mokinių skaičiaus vidurkis pagal bendrojo ugdymo programas gali būti mažesnis už nustatytąjį Mokinio krepšelio lėšų apskaičiavimo ir paskirstymo metodikoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. birželio 27 d. nutarimu Nr. 785, jeigu mokyklos savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija (dalyvių susirinkimas), savininkas bendrojo ugdymo mokyklai papildomai skiria tiek mokymo lėšų, kiek jų trūksta iki sumos, nustatytos vidutiniam mokinių skaičiui atitinkamos programos klasėje pagal Mokinio krepšelio lėšų apskaičiavimo ir paskirstymo metodiką. Nevalstybinėje bendrojo ugdymo mokykloje klasių dydį nustato savininkas (dalininkų susirinkimas).

23. Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2004 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. ISAK-1019 (Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2011 m. liepos 20 d. įsakymo Nr. V-1369 redakcija) Priėmimo į valstybinę ir savivaldybės bendrojo ugdymo mokyklą, profesinio mokymo įstaigą bendrųjų kriterijų sąrašo 2 punkte nustatyta, kad nustatant priėmimo į mokyklas tvarką, mokinių ir klasių skaičių turi būti vadovaujamasi Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 29 straipsniu, Mokyklų, vykdančių formaliojo švietimo programas, tinklo kūrimo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. birželio 29 d. nutarimu Nr. 768 ir šiuo sąrašu. Priėmimo į valstybinę ir savivaldybės bendrojo ugdymo mokyklą, profesinio mokymo įstaigą bendrųjų kriterijų sąrašo 3 punkte nustatyta, kad kiekvienais kalendoriniais metais iki kovo 31 d. bendrojo ugdymo mokykloms nustatomas priėmimo laikas, mokinių ir klasių pagal vykdomas bendrojo ugdymo programas skaičius, priešmokyklinio ugdymo grupių ir vaikų skaičius kitiems mokslo metams ir iki liepos 1 d. gali būti šie skaičiai patikslinti. Pagal Sąrašo 4 punktą kiekvienais kalendoriniais metais iki kovo 31 d. nustatomas ir iki rugsėjo 1 d. patikslinamas į pirmą kursą priimamų grupių ir mokinių skaičių pagal vykdomas formaliojo profesinio mokymo programas; formaliojo profesinio mokymo programas kartu su vidurinio ugdymo programa; formaliojo profesinio mokymo programas kartu su pagrindinio ugdymo programos antrąja dalimi, taip pat – klasių ir mokinių skaičių pagal vykdomas bendrojo ugdymo programas, vadovaudamiesi Mokyklų, vykdančių formaliojo švietimo programas, tinklo kūrimo taisyklėmis.

24. Kaip yra nustatęs pirmosios instancijos teismas Sprendimo 1.1 punktu patvirtintame 1 priede nustatytas klasių komplektų skaičius ir mokinių skaičiaus vidurkis klasėse pagal vykdomas bendrąsias programas savivaldybės bendrojo ugdymo mokykloms ir jų skyriams 2017–2018 mokslo metams, o šio priedo papildomoje lentelėje – planuojamas mokinių, klasių komplektų skaičius ir mokinių skaičiaus vidurkis klasėje pagal vykdomas bendrąsias programas savivaldybės bendrojo ugdymo mokyklose ir jų skyriuose 2017–2018 mokslo metams. Sprendimo 1.2 punktu patvirtintame 2 priede nustatytas priešmokyklinio ugdymo grupių skaičius 2017–2018 mokslo metams Vilniaus miesto bendrojo ir ikimokyklinio

ugdymo įstaigose.

Dėl Sprendimo 1.1 punktu patvirtinto 1 priedo papildomos lentelės atitinkamų nuostatų

25. Teisėjų kolegija, nagrinėdama Sprendimo 1.1 punktu patvirtinto 1 priedo papildomos lentelės atitinkamas nuostatas, pažymi, kad pareiškėjas teigia, kad minėtos Sprendimo 1.1 punktu patvirtinto 1 priedo papildomos lentelės nuostatos nesuderinamos su Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. birželio 29 d. nutarimu Nr. 768 patvirtintų Mokyklų, vykdančių formaliojo švietimo programas, tinklo kūrimo taisyklių 25.7 punkto bei Taisyklių 1 priedo nuostatomis. Šiuo požiūriu, kaip ir nurodė pirmosios instancijos teismas, atsakovė laikosi pozicijos, kad pareiškėjo ginčijama 1 priedo papildoma lentelė Savivaldybės tarybos sprendimu nebuvo patvirtinta ir per klaidą buvo paskelbta teisės aktų registre.

26. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs teisės aktų registre paskelbtą Savivaldybės tarybos sprendimą ir jo priedus, nustatė, kad registre nėra oficialiai paskelbta pareiškėjo ginčijama 1 priedo papildoma lentelė, taigi ji nėra galiojanti ir nesukelia jokių teisinių pasekmių. Todėl pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad byla dalyje, susijusioje su pareiškėjo reikalavimu pakeisti 1 priedo papildomą lentelę, nutrauktina kaip nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai. Teisėjų kolegija negali sutikti su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu ir sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje yra pateikta Sprendimo 1 priedo 1 papildoma lentelė, iš Vyriausybės atstovo 2017 m. liepos 11 d. teikimo Nr. 1T-16 turinio ir jo suformuluoto pasiūlymo Tarybai svarstyti atitinkamus Sprendimo pakeitimus, taip pat iš atsakovo nevienareikšmiškos pozicijos, kai yra teikiami paaiškinimai dėl to, kad iš teisės aktų registro yra išimtos tam tikros Sprendimo dalys, o, pavyzdžiui, šiuo metu yra skelbiamas Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2017 m. gegužės 31 d. sprendimas Nr. 1-985, bet tik 2017 m. gruodžio 20 d. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimo Nr. 1-1278 redakcijos, pozicijos matyti kad Sprendimo 1 priedo papildoma lentelė sudarė Sprendimo sudėtinę dalį ir dėl to teismas turi vertinti jos atitiktį teisės aktų reikalavimams. Atsižvelgdama į aukščiau išdėstytą teisėjų kolegija nemato pagrindo atsisakyti įvertinti 1 priedo 1 lentelės dėl jos atitikties teisės aktams.

27. Teisėjų kolegija, įvertinusi Sprendimo 1.1 punktu patvirtinto 1 priedo papildomos lentelės pareiškėjo nurodytas nuostatas (konkrečiai išvardintos Nutarties 18 punkte) spendžia, kad nustatytas planuojamų mokinių skaičius viršija Taisyklių 1 priede nustatytą didžiausią mokinių skaičių klasėje, todėl turi būti pripažintos kaip neatitinkančios Taisyklių 25.7 punkto bei Taisyklių 1 priedo reikalavimų, nes remiantis Taisyklių 1 priedo nuostatomis atsakovas turi pareigą nustatyti 1–4 klasėse ne didesnį kaip 24, o 5–12 klasėse ne didesnį kaip 30 mokinių skaičių. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Sprendimo teisinius pagrindus (išsamiai aptarti Nutarties 20-23 punktuose), sprendžia, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą ir nustatydamas mokinių skaičiaus vidurkį klasėse, planuojamą mokinių skaičiaus vidurkį klasėse turėjo pareigą laikytis teisės aktų reikalavimų mokinių skaičiui klasėse. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamoje byloje konstatuotinas atsakovo priimto Sprendimo dalies neteisėtumas.

Dėl Sprendimo 1.2 punktu patvirtinto 2 priedo atitinkamų nuostatų

28. Teisėjų kolegija, nagrinėdama Sprendimo 1.2 punktu patvirtinto 2 priedo, kuriuo nustatytas priešmokyklinio ugdymo grupių skaičius 2017–2018 mokslo metams Vilniaus miesto bendrojo ir ikimokyklinio ugdymo įstaigose, nuostatas (konkrečiai išvardintos Nutarties 18 punkte), kurias yra nurodęs pareiškėjas kaip neatitinkančias teisės aktų reikalavimų, pažymi, kad pareiškėjas teigia, kad minėtos nuostatos neatitinka Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 40 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2013 m. lapkričio 21 d. įsakymu Nr. V-1106 patvirtinto Priešmokyklinio ugdymo tvarkos aprašo 19 punkto, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. balandžio 22 d. įsakymu Nr. V-313 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 75:2016 „Ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo programų vykdymo bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 5.4 punkto nuostatų.

29. Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendro pobūdžio norma, nustatanti, kad mokymosi aplinka mokykloje ir mokinių mokymosi krūvis turi atitikti higienos normas ir teisės aktų nustatytus mokinių saugos bei sveikatos reikalavimus ir laiduoti švietimo programų vykdymą. Pagal galiojančią bendrąją teisės aktų teisėtumo prezumpciją, poįstatyminiai teisės aktai yra suderinti su aukštesnės galios teisės aktais ir laikomi atitinkančiais Konstituciją

bei įstatymus, kol nėra nuginčyti įstatymų nustatyta tvarka.30. Pagal Priešmokyklinio ugdymo tvarkos aprašo 19 punktą grupėje vaikų skaičius negali viršyti pagal amžiaus grupes

Higienos normoje HN 75:2016 nurodyto vaikų skaičiaus. Higienos normos 75:2016 5 punkte įtvirtinta, kad vaikų ikimokyklinio ir (ar) priešmokyklinio ugdymo grupės (toliau – grupė) formuojamos iš to paties arba skirtingo amžiaus vaikų, užtikrinant vaiko dienos ir ugdymo režimo fiziologinius ir amžiaus ypatumus bei šioje higienos normoje nustatytas vaiko ugdymo sąlygas. Grupių sąrašai turi būti sudaromi neviršijant šioje higienos normoje pagal amžiaus grupes nurodyto vaikų skaičiaus: nuo 3 metų iki pradinio ugdymo pradžios – ne daugiau kaip 20 vaikų (5.4 punktas).

31. Nors ir iš esmės pirmosios instancijos teismas sutikdamas su pareiškėju, kad Sprendimo 1.2 punktu patvirtinto 2 priedo nurodytos nuostatos (konkrečiai išvardintos Nutarties 18 punkte) neatitinka Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 40 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2013 m. lapkričio 21 d. įsakymu Nr. V-1106 patvirtinto Priešmokyklinio ugdymo tvarkos aprašo 19 punkto, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. balandžio 22 d. įsakymu Nr. V-313 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 75:2016 „Ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo programų vykdymo bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 5.4 punkto nuostatų, turint omenyje nustatytą vaikų skaičių grupėje, tačiau laikėsi pozicijos, kad tikslus vaikų skaičius būna žinomas tik rugsėjo mėnesio pradžioje, o iki tol nustatyti skaičiai laikytini preliminariais, o Higienos norma 75:2016 yra taikoma tik tuo atveju kai yra sudaromi konkretūs grupių sąrašai, o ne tuomet, kai yra rengiamas preliminarus klasių skaičius ir mokinių skaičiaus vidurkis kitiems mokslo metams. Teisėjų kolegija negali sutikti su tokiu pirmosios instancijos teisės aktų nuostatų interpretavimu. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Sprendimo teisinius pagrindus (išsamiai aptarti Nutarties 20-23 punktuose), sprendžia, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą ir nustatydamas mokinių skaičiaus vidurkį klasėse, planuojamą mokinių skaičiaus vidurkį klasėse bei vidutinį vaikų skaičių priešmokyklinio ugdymo grupėse turėjo laikytis teisės aktų reikalavimų mokinių skaičiui klasėse ar vaikų skaičiui grupėse, konkrečiu atveju Priešmokyklinio ugdymo tvarkos aprašo 19 punkto ir Lietuvos higienos normos HN 75:2016 „Ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo programų vykdymo bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 5.4 punkto nuostatų. Šiuo atveju atsakovo argumentai dėl to, kad yra Sprendimo prieduose yra nustatomi preliminarūs mokinių skaičius klasėse ir vaikų skaičius grupėse, nėra reikšmingi ir neatleidžia atsakovo nuo pareigos laikytis minėtų teisės aktų reikalavimų. Pažymėtina, kad tokia pozicija atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką tokio pobūdžio administracinėse bylose, pavyzdžiui, 2016 m. gegužės 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-426-602/2016.

32. Teisėjų kolegija, įvertinusi Sprendimo 1.2 punktu patvirtinto 2 priedo, kuriuo nustatytas priešmokyklinio ugdymo grupių skaičius 2017–2018 mokslo metams Vilniaus miesto bendrojo ir ikimokyklinio ugdymo įstaigose, nuostatas (konkrečiai išvardintos Nutarties 18 punkte), kurias yra nurodęs pareiškėjas kaip neatitinkančias teisės aktų reikalavimų, spendžia, kad yra pagrindas pripažinti, kad minėtos nuostatos neatitinka Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 40 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2013 m. lapkričio 21 d. įsakymu Nr. V-1106 patvirtinto Priešmokyklinio ugdymo tvarkos aprašo 19 punkto, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. balandžio 22 d. įsakymu Nr. V-313 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 75:2016 „Ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo programų vykdymo bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 5.4 punkto nuostatų, nes atsakovas nesilaikė pareigos nustatyti grupėse ne didesnį kaip 20 vaikų skaičių. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamoje byloje konstatuotinas atsakovo priimto Sprendimo dalies neteisėtumas.

32. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad šiuo atveju nėra pagrindo keisti 2 priedo 1, 3, 8 – 14, 15 (grupė lietuvių ugdomąja kalba), 16, 18, 20 (grupė lietuvių ugdomąja kalba), 23 – 28, 30, 31, 34, 36 – 39, 41 – 44, 46 – 49, 51, 52, 56, 58, 59 (grupė lietuvių ugdomąja kalba), 60, 61, 63 – 68, 74, 75, 78, 80, 82 (grupė rusų ugdomąja kalba), 84, 86, 88, 89 (grupė lietuvių ugdomąja kalba), 93 – 95, 98, 103, 104, 106, 111, 113, 116, 118 (grupė lietuvių ugdomąja kalba), 119, 124, 127 – 130, 133, 139, 146, 147, 156 eilutėse nustatyto vidutinio vaikų skaičiaus grupėse, derinant jį su Švietimo įstatymo 40 straipsnio 1 dalies, Tvarkos aprašo 19 punkto ir Higienos normos 75:2016 5.4 punkto reikalavimais, kadangi priede pateikti skaičiavimai laikyti preliminariais.

Dėl įpareigojimo Vilniaus miesto savivaldybės tarybą pakeisti 2017 m. gegužės 31 d. sprendimo Nr. 1-985

33. Pareiškėjas Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje tarnyba kreipėsi į teismą su pareiškimu, kuriuo prašė įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės tarybą pakeisti 2017 m. gegužės 31 d. sprendimo Nr. 1-985 „Dėl klasių komplektų ir

priešmokyklinio ugdymo grupių skaičiaus, mokinių ir vaikų skaičiaus vidurkio klasėse ir grupėse pagal bendrąsias ir priešmokyklinio ugdymo programas savivaldybės ugdymo įstaigoms ir jų skyriams 2017–2018 mokslo metams nustatymo“. Atsakovo nuomone, prašymo tenkinimas nebėra aktualus, t. y. nesukeliantis jokių teisinių pasekmių, nes 2017–2018 mokslo metai jau seniai pasibaigę.

34. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad 2017 m. gegužės 31 d. sprendimu Nr. 1-985 mokinių klasėse ir vaikų grupėse skaičiai nustatyti šiuo metu jau pasibaigusiems mokslo metams. Tuo atveju, jei ginčo sprendimu grupės (klasės) suformuotos neteisėtai, susiklosto teisinė situacija, kai teismo sprendimu įteisinama neteisė, o tai pažeistų vieną iš pagrindinių teisės principų, kad iš neteisės negali atsirasti teisė (LVAT 2011 m. spalio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-2718/2011, 2016 m. gegužės 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-426-602/2016).

35. Taigi, nors bylai aktualūs 2017–2018 mokslo metai yra pasibaigę, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, neleistina situacija, jog ginčo sprendimu neteisėtai suformuoti grupių (klasių) vaikų skaičiai būtų įteisinami į ateitį. Atkreiptinas dėmesys, kad analogiškos pozicijos laikomasi pastaruoju metu nuosekliai formuojamoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje sprendžiant panašaus pobūdžio administracines bylas (žr. LVAT 2011 m. spalio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-2718/2011, 2012 m. liepos 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2341/2012, 2012 m. rugsėjo 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-2088/2012, 2016 m. gegužės 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-426-602/2016).

36. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta (Nutarties 25-27 punktai), teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai bylos dalį dėl Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymo įpareigoti Tarybą pakeisti Sprendimo 1.1 punktu patvirtinto 1 priedo papildomos lentelės nustatytą vaikų skaičių, nustatant 1–4 klasėse ne didesnį kaip 24, o 5–12 klasėse ne didesnį kaip 30 vaikų skaičių, nutraukė.

37. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad 2017 m. gegužės 31 d. sprendimo Nr. 1-985 1.1 punktu patvirtinto 1 priedo papildomos lentelės pareiškėjo nurodytomis nuostatomis (konkrečiai išvardinti Nutarties 18 punkte) nustatytas planuojamų mokinių skaičius viršija Taisyklių 1 priede nustatytą didžiausią mokinių skaičių klasėje, todėl neatitinka Taisyklių 25.7 punkto bei Taisyklių 1 priedo reikalavimų, nes remiantis Taisyklių 1 priedo nuostatomis atsakovas turi pareigą nustatytas 1–4 klasėse ne didesnį kaip 24, o 5–12 klasėse ne didesnį kaip 30 mokinių skaičių. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamoje byloje konstatuotinas atsakovo priimto Sprendimo dalies neteisėtumas.

38. Teisėjų kolegija taip pat pripažįsta, kad 2017 m. gegužės 31 d. sprendimo Nr. 1-985 1.2 punktu patvirtinto 2 priedo, kuriuo nustatytas priešmokyklinio ugdymo grupių skaičius 2017–2018 mokslo metams Vilniaus miesto bendrojo ir ikimokyklinio ugdymo įstaigose, nuostatos (konkrečiai išvardinti Nutarties 18 punkte), kurias yra nurodęs pareiškėjas kaip neatitinkančias teisės aktų reikalavimų, neatitinka Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 40 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2013 m. lapkričio 21 d. įsakymu Nr. V-1106 patvirtinto Priešmokyklinio ugdymo tvarkos aprašo 19 punkto, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. balandžio 22 d. įsakymu Nr. V-313 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 75:2016 „Ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo programų vykdymo bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 5.4 punkto nuostatų, nes atsakovas nesilaikė pareigos nustatyti grupėse ne didesnį kaip 20 vaikų skaičių. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamoje byloje konstatuotinas atsakovo priimto Sprendimo dalies neteisėtumas.

39. Nepaneigiant 2017 m. gegužės 31 d. sprendimo Nr. 1-985 dalies neteisėtumo, kuris konstatuotas šia nutartimi, šios nutarties priėmimo momentu akivaizdu, kad Sprendimas (jo dalis) yra įvykdytas, 2017–2018 mokslo metai pasibaigę, todėl šiuo metu įpareigoti atsakovą svarstyti 2017 m. gegužės 31 d. sprendimo Nr. 1-985 nuostatų pakeitimo klausimą būtų neprotinga ir nepagrįsta, nes atkurti teisėtą padėtį, pasikeitus faktinėms aplinkybėms, nebėra įmanoma. Taigi, ir teismo sprendimu negali būti nustatytas įpareigojimas, kurio įvykdyti objektyviai negalima.

40. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo prašymas įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės tarybą pakeisti 2017 m. gegužės 31 d. sprendimo Nr. 1-985 yra teisėtas, bet tenkinamas iš dalies, atmetant prašymą faktiškai įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės tarybą pakeisti 2017 m. gegužės 31 d. sprendimo Nr. 1-985. Tokiu teismo sprendimu iš esmės siekiama užtikrinti Konstitucija grindžiamo savivaldybių veiklos administracinės priežiūros instituto funkcionalumą, įgyvendinti satisfakcinę kreipimosi į teismą paskirtį, taip pat pripažįstama, kad Vyriausybės atstovas, veikdamas ex officio, pagrįstai kreipėsi į teismą tuo metu, kai neteisėtu aktu sukurta faktinė situacija dar galėjo būti pakeista.

41. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenustatė Sprendimo neteisėtumo (Nutarties 37-38 punktai) šio akto

priėmimo metu, nepagrįstai bylos dalį dėl Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymo įpareigoti Tarybą pakeisti Sprendimo 1.1 punktu patvirtinto 1 priedo papildomos lentelės nustatytą vaikų skaičių, nustatant 1–4 klasėse ne didesnį kaip 24, o 5–12 klasėse ne didesnį kaip 30 vaikų skaičių, nutraukė. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą pareiškėjo apeliacinis skundas yra tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, taip pat pareiškėjo prašymas tenkinamas iš dalies, tačiau atmetant prašymą faktiškai įpareigoti atsakovą svarstyti 2017 m. gegužės 31 d. sprendimo Nr. 1-985 pakeitimą, kas pagal šiuo metu susiklosčiusias aplinkybes būtų nepagrįsta, nes toks teismo sprendimas būtų neaktualus ir beprasmiškas.


n u t a r i a:

Pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje tarnybos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 11 d. sprendimą pakeisti ir išdėstyti jį taip:

pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą patenkinti iš dalies – pripažinti, kad pareiškėjo prašymas įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės tarybą pakeisti 2017 m. gegužės 31 d. sprendimo Nr. 1-985:

– 1.1 punktu patvirtinto 1 priedo papildomos lentelės 1 eilutės 2, 3 bei 4 klasėse, 2 eilutės 9 bei 11 klasėse, 3 eilutės – 12 klasėje, 4 eilutės – 2 bei 3 klasėse, 5 eilutės – 2, 3, 4 bei 12 klasėse, 7 eilutės – 6 klasėje, 13 eilutės – 12 klasėje, 14 eilutės – 10 klasėje, 15 eilutės – 11 ir 12 klasėse, 22 eilutės – 4 klasėje, 26 eilutės – 12 klasėje, 28 eilutės – 1-4 klasėse, 30 eilutės – 4 klasėje, 32 eilutės – 12 klasėje, 34 eilutės – 10 bei 12 klasėse, 36 eilutės – 1, 2 bei 12 klasėse, 39 eilutės – 8 klasėje, 40 eilutės – 3 klasėje, 43 eilutės – 4 klasėje, 45 eilutės – 4 klasėje, 46 eilutės – 2 klasėje, 48 eilutės – 2, 3 bei 4 klasėse, 49 eilutės – 1 bei 2 klasėse, 52 eilutės – 8 klasėje, 55 eilutės – 2 klasėje, 58 eilutės – 2 bei 3 klasėse, 61 eilutės – 3 bei 4 klasėse, 63 eilutės – 2-4 klasėse, 64 eilutės – 4 klasėje, 65 eilutės – 4 klasėje, 66 eilutės – 2 bei 4 klasėse, 67 eilutės – 2-4 klasėse, 71 eilutės – 2 bei 3 klasėse, 72 eilutės – 1, 2 bei 4 klasėse, 73 eilutės – 2 bei 4 klasėse, 74 eilutės – 3 bei 4 klasėse, 75 eilutės – 1 bei 3 klasėse, 76 eilutės – 2 klasėje, 77 eilutės – 3 bei 4 klasėse, 79 eilutės – 3 bei 4 klasėse, 81 eilutės – 1–4, 6–8 klasėse, 83 eilutės – 3–4 klasėse, 84 eilutės – 2 klasėje, 86 eilutės – 2–4 klasėse, 87 eilutės – 3 bei 4 klasėse, 88 eilutės – 4 klasėje, 90 eilutės – 4 klasėje, 91 eilutės – 2–4 klasėse, 92 eilutės – 2 bei 3 klasėse, 93 eilutės – 2–3 klasėse, 94 eilutės – 3 klasėje, 95 eilutės – 2–4 klasėse, 96 eilutės – 2 bei 3 klasėse, 97 eilutės – 2–4 klasėse, 98 eilutės – 2 klasėje, 99 eilutės – 2 bei 4 klasėse, 101 eilutės – 2 klasėje, 103 eilutės – 1–4 klasėse, 104 eilutės – 2 klasėje, 105 eilutės – 1–3 klasėse, 106 eilutės – 4 klasėje, 108 eilutės – 2 bei 4 klasėse, 109 eilutės – 1–4 klasėse, 111 eilutės – 1 bei 3 klasėse, 114 eilutės – 1 klasėje nustatytą vaikų skaičių, suderinant su Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. birželio 29 d. nutarimu Nr. 768 patvirtintų Mokyklų, vykdančių formaliojo švietimo programas, tinklo kūrimo taisyklių 25.7 punkto bei Taisyklių 1 priedo nuostatomis, t. y. nustatant 1–4 klasėse ne didesnį kaip 24, o 5–12 klasėse ne didesnį kaip 30 vaikų skaičių;

– 1.2 punktu patvirtinto 2 priedo 1, 3, 8–14, 15 (grupė lietuvių ugdomąja kalba), 16, 18, 20 (grupė lietuvių ugdomąja kalba), 23–28, 30, 31, 34, 36–39, 41–44, 46–49, 51, 52, 56, 58, 59 (grupė lietuvių ugdomąja kalba), 60, 61, 63–68, 74, 75, 78, 80, 82 (grupė rusų ugdomąja kalba), 84, 86, 88, 89 (grupė lietuvių ugdomąja kalba), 93–95, 98, 103, 104, 106, 111, 113, 116, 118 (grupė lietuvių ugdomąja kalba), 119, 124, 127–130, 133, 139, 146, 147, 156 eilutėse nustatytą vidutinį vaikų skaičių grupėse, suderinant su Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 40 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2013 m. lapkričio 21 d. įsakymu Nr. V-1106 patvirtinto Priešmokyklinio ugdymo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 19 punkto, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. balandžio 22 d. įsakymu Nr. V-313 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 75:2016 „Ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo programų vykdymo bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 5.4 punkto nuostatomis, ir nustatyti grupėse ne didesnį kaip 20 vaikų skaičių, yra teisėtas.



Nauji teisės aktai - Teisėkūros žinios - Elektroniniai leidiniai · Web view2019/10/23 · J....

Documents

Transcript of Nauji teisės aktai - Teisėkūros žinios - Elektroniniai leidiniai · Web view2019/10/23 · J....