TIKĖJIMO PIRMTAKŲ NAŠTA

Kultūrinio mūšio lauke

Pasaulis, kuriame nėra vietos

krikščionims?

Paprasti stebuklai

KEL

ION

Ė SU

BER

NA

RD

INA

I.LT

20

14 m

. N

r. III

(27)

su Bernardinai.lt

2014 m. Nr. III (27)

„B ernardina i . l t “ re dakci jaMaironio g. 10, LT-01124, VilniusTel. +370 5 231 3009, faks. +370 5 278 4991El. paštas zurnalas@bernardinai.lt

su Bernardinai.ltI E Š KOT E D OVA N O S ,

K U R I B Ū T Ų I R G R A Ž I , I R N AU D I N G A ?

Ž U R N A LO„ KE L I O N Ė SU B E R N A R D I N A I . LT “

PR E N U M E R ATA – P U I KI D OVA N A S AU B E I A RT I M I E S I E M S ,

D R AU G A M S I R KO L EG OM S

R E DA KC I J O J E G A L I T E Į S I G Y T I I R P R E N U M E R ATO S D O VA N Ų K U P O N Ą

L I E T U V O J E :• „Lietuvos pašto“ skyriuose arba internetu www.post.lt,

leidinio indeksas – 5470;• redakcijoje (Maironio g. 10, Vilnius) arba

el. paštu zurnalas@bernardinai.lt;• internetu www.bernardinai.lt/prenumerata

Prenumeratos kaina metams (už keturis numerius) – 38 Lt. (11 €)Vieno numerio prenumeratos kaina – 9,5 Lt. (2,75 €)

U Ž S I E N Y J E :• el. paštu zurnalas@bernardinai.lt;• internetu www.bernardinai.lt/prenumerata;• atsiunčiant čekį

(būtina nurodyti tikslų gavėjo adresą ir el. pašto adresą), čekio adresatas VšĮ „Bernardinai.lt“, adresas Maironio g. 10, 01124 Vilnius, Lietuva

Prenumeratos kaina metams (už keturis numerius)ES šalyse 56,6 Lt (16,4 €)

ne ES šalyse 68,6 Lt (20 € arba 27,5 USD)

Jei norite įsigyti senesnių žurnalo „Kelionė su Bernardinai.lt“ numerių: • užpildykite prenumeratos formą internete

www.bernardinai.lt/prenumerata;• skambinkite tel. (8 5) 2313 009;• rašykite el. paštu zurnalas@bernardinai.lt

Plačiau apie šiuos leidinius: www.bernardinai.lt/zurnalas

A č i ū , k a d s k a i t o t e i r e s a t e k a r t u !

su Bernardinai.lt

KEL

ION

Ė SU

BER

NA

RD

INA

I.LT

20

11 m

. Nr.

IV (1

6)

2011 m. Nr. IV (16)

Dievo žodis

„Kur tu esi, žmogau?“

Tolerancija:

nuo mados prie artimo meilės

Laiškas nuo kalno

su Bernardinai.lt

KEL

ION

Ė SU

BER

NA

RD

INA

I.LT

20

12 m

. N

r. III

(19)

2012 m. Nr. III (19)

Galutiniai dalykaiNutylima tema. Pragaras

Kas nutrynė šypseną Europai?Visata ant teptuko smaigalioKolaborantų problema

su Bernardinai.lt

KEL

ION

Ė SU

BER

NA

RDIN

AI.L

T 20

12 m

. Nr.

IV (2

0)

2012 m. Nr. IV (20)

Gyvenimas ir mirtis

„Facebook'e“

„Kūryboje Dievas

kalba ne vėtromis, bet

švelniais atodūsiais“

Kas yra

krikščionis?

Apie žmogaus orumą

Kaip gydyti sužeistą

Dievo įvaizdį?

su Bernardinai.lt

KEL

ION

Ė SU

BER

NA

RD

INA

I.LT

20

13 m

. N

r. I (

21)

2013 m. Nr. I (21)

Krikštas – daugiau nei šeimos šventėŠventosios Žemaitijos gimimasKas yra tikrasis mūsų priešas?Menas nepripažįsta kompromisų

su Bernardinai.lt

KEL

ION

Ė SU

BER

NA

RDIN

AI.

LT

2013

m. N

r. III

(23)

2013 m. Nr. III (23)

Būti krikščionimiVyskupas Kęstutis Kėvalas

Gilbert K. ChestertonGintaras Bleizgys

su Bernardinai.lt

KEL

ION

Ė SU

BER

NA

RD

INA

I.LT

20

13 m

. N

r. IV

(24)

2013 m. Nr. IV (24)

Motina Teresė

Atpažinti Kristų žmoguje

Kodėl užkietėja širdys?

Apie kartų solidarumą

Gražus tas šventųjų

žmogiškumas...

Paprastumo džiaugsmasTeisingos visuomenės principaiMokykla kaip svajonėLaimingos santuokos formulė

Krikščionis intelektualas

KEL

ION

Ė SU

BER

NA

RD

INA

I.LT

20

14 m

. N

r. I (

25)

su Bernardinai.lt

2014 m. Nr. I (25)

Redaktoriaus palydėjimas

Prakalbinti praeitį – tai pažiūrėti į veidrodį. Ne tam, kad grožėtumeisi savuoju atvaizdu. Veidrodis dažnai būna tikras išbandymas, nes vaizdas jame gerokai skiriasi nuo to idealizuoto personažo, kurį esame su-sikūrę. Pasak žymaus posakio, ne veidrodis kaltas, jei veidas negražus.

Prakalbinti praeitį ir kartu į ją nepabėgti, nes vienin-telė akimirka, kurią galime keisti, yra dabartis. Tačiau niekada nepradedame nuo tuščio lapo. Dabartis veikiau panaši į sodą, kurį galime puoselėti, pertvarkyti, nei į molio gabalą, iš kurio galime lipdyti, ką norime.

Prakalbinti praeitį – tai auginti laisvę, neatsiejamą nuo tiesos. Tam reikia drąsos, nes pokalbis su praeitimi sudėtingas, atskleidžia žaizdas, kurios vis dar neužgi-jusios, klaidžiojimus. Tam reikia nuolankumo, idant pripažintume savo ribas, tirpdytume pagundą užimti Dievo vietą.

Psichoterapeutas Aleksandras Alekseičikas tvirti-na, kad kiekvienas gyvename nuo Adomo ir Ievos iki Paskutiniojo Teismo. Dabartis – langas į Amžinybę, kur pokalbis su praeitimi įgauna pilnatvę.

Nūdienos pasaulyje populiaru kalbėti apie mūsų pirmtakų krikščionių klaidas ar net nusikaltimus. Esą Tradicija yra našta, kurią geriausia uždaryti knygose ir muziejuose. Jei šis žurnalo numeris bent kiek padės vietoj naštos išvysti dovaną, džiaugsimės, jog prie jo triūsėme ne bergždžiai.

Prakalbinti praeitį ir kartu likti dabarties tiesoje – tai nešti Viešpaties padovanotą kryžių.

Pasakojama apie žmogų, kuris nuolat aimanavo, kad Viešpats jam skyrė per sunkų kryžių, esą, jei pastarasis tiek neslėgtų pečių, jis galėtų kur kas toliau ir greičiau nueiti. Kartą Viešpats neapsikentė ir suteikė galimybę matyti visą nueitą kelią. Jame buvo visko – ir tvirtų žingsnių tiesiai, ir keistų zigzagų, pavojingai priartėjant prie prarajos. „Tiesus kelias – tai laikas, kai neši savo kryžių. Jis iš tiesų slegia pečius ir todėl atsakingai žengi į priekį, ieškai tiesiausio kelio. Tie zigzagai – tai laiko-tarpiai, kai bandei eiti be kryžiaus. Gyvenimo vėtros lengvai tave blaškė kaip šapelį, kreivojai, sukai ratus. Nešdamas kryžių nuėjai kur kas toliau nei be jo.“

su Bernardinai.lt

2014 m. Nr. III (27)ISSN 1822-9611

Leidžiamas nuo 2008 metų

Leidžia VšĮ „Bernardinai.lt“Maironio g. 10

LT-01124 VilniusTel. (8 ~ 5) 231 3009

Faks. (8 ~ 5) 278 4991El. paštas zurnalas@bernardinai.lt

RedaktoriusAndrius Navickas

Viršelio nuotraukaSauliaus Vaitiekūno

objekto „Chronos“ (2003) fragmentas

Nuotraukų autoriai:Asta Plechavičiūtė, Evgenia Levin ir kt.

Žurnalo maketas ir dizainasPovilo Zaleskio

Talkininkai:Gediminas Kajėnas,

Jurga Lūžaitė-Kajėnienė,Jurga Žiugždienė ir kt.

Kalbos redaktorėMichalina Bočiarova

Rėmėjas

2014 m. SRTRF parama – 40 000 litųParėmė rubrikas:

Asmenybė, Aštuntoji diena, Civitas ir Pokalbiai apie kultūrą

Tiražas 2500 egz.

Formatas 210x280

Spausdino

UAB „BALTO print“

Turinys

Prisikė limo kelionė

4 Tikroji ištikimybė – tam, ko nelaukei Luigino Bruni

7 Šventa nusidėjėlių Bažnyčia Popiežius Pranciškus

8 Mūsų atsakomybė už pasaulį

Metropolitas Antonijus iš Surožo

10 Iš praeities… te stiprybę semia…

Kun. Kęstutis Dvareckas

12 Tikėjimo pirmtakų našta Hans Urs Balthasar

Asmenybė

14 Paprasti stebuklai Eugenijus Rimvydas Stancikas (1934-2014)

24 „Lietuvybės daigai mane praturtino“ Elena Bradūnaitė-Aglinskienė

Civitas

34 „Klausymasis – vienas sudėtingiausių ir nuostabiausių dalykų, kuriuos daro žmonės“

Johnas Durhamas Petersas

40 Kultūrinio mūšio lauke James Kalb

43 Kodėl man svarbu matyti verkiančius didvyrius?

Donatas Puslys

Š eima

46 „Esu kaip dvasinis rentgenas“ Irutė Jaruševičiūtė

52 Paauglystė yra dovana, o ne prakeiksmas

Juozapa Živilė Mieliauskaitė SF

Pokalbiai apie kultū rą

56 Sukurti naują, savo pasaulį Gytis Lukšas

66 Iš akmens prasidėjęs… Pokalbis su menininku Sauliumi

Vaitiekūnu

Tikė jimo var tai

78 Nukrikščioninta žmonija išlieka nukryžiuota žmonija

François Mauriac

82 Pasaulis, kuriame nėra vietos krikščionims

Peter Rollins

84 Ar Lietuva yra krikščioniška valstybė? Andrius Navickas

Baž nyč ios istorija

90 Šventasis Pranciškus kovotojas Gilbert Keith Chesterton

96 Apie Tradiciją, liturgiją ir Bažnyčią, pranokstančią istoriją, bet gyvuojančią laike

Kun. Kęstutis Palikša

Aš tuntoji diena

105 Skaičiuotė Antanas Šimkus

Vaikams

106 Vėžlio Liongino kelias Gytis Norvilas

Skanaus

110 Greitas citrinų pyragas Regina P� tzner

Maranata

112 Likti su Tavimi Kard. Carlo Maria Martini

Tayl

or Le

opol

d nu

otra

uka

Luigino Bruni (g. 1966 m. Italijoje) yra ekonomikos mokslų daktaras, profesorius, Bendrystės ekonomikos projekto tarptautinės komisijos koordinatorius, daugelio knygų bei publikacijų autorius.

„Sudėjęs malkas ir surišęs Izaoką ant altoriaus, virš lau-žo, Abraomas patikrino jo rankas, pasikaišė drabužį ir stipriai užgulė jį savo keliais. Dievas, sėdėdamas savo aukštybių soste, matė, kaip judviejų širdys tampa vie-na, matė Abraomo ašaras krentant ant Izaoko, o Izaoko ant altoriaus, užtvindyto abiejų rauda“ (Louis Ginzberg,

„Žydų legendos“, t. II).Kiekvienas vaikas atsineša su savimi dovanos slėpinį.

Kaip ir Izaokas, nors ir unikaliu bei išskirtiniu būdu: „Sara pagimdys tau sūnų, ir tu pavadinsi jį Izaoku“ (Pr 17, 19).

Abraomas „juokėsi, širdyje galvodamas: „Argi gali Sara, būdama devyniasdešimties metų, gimdyti?“ Negalėjo patikėti pažadu, laužančiu gamtos dėsnius (kuriuos pa-sauliui ir gyvybei nustatė tas pats Balsas).

Sara irgi juokėsi prie Mamrės ąžuolų: „Tada, kai nu-vytau, negi patirsiu malonumo?“ Juoksis ir Elohimas

(VIEŠPATS), kai pasakys sūnaus vardą: „Izaokas“, Jishaq, tai yra „(Dievas) juoksis“.

Abraomas ir Sara žinojo, kad Izaokas yra visiška ir išimtinai to pirmojo Balso dovana. Visa kita jie sužinos per gyvenimą. Tik mes, skaitantys šiuos tekstus, žino-me apie Morijos kalno „išbandymą“, apie angelą ir aviną. Jie – ne: Abraomas, Izaokas, tarnai, Sara nežinojo, kas jų laukia kitame žingsnyje.

Jei rimtai nežiūrėsime į realų tų tolimų pasakojimų ir jų pagrindinių veikėjų žmogiškumą, galiausiai neabejotinai imsim juos laikyti gražiomis ugdančiomis pasakomis ar etiniais pasakojimais, atimdami iš jų visą antropologinę, socialinę, dvasinę jėgą.

Rimtai juos vertinti reiškia sekti Abraomu, pakartoti su juo jo patirtį, „nežinant“ taip kaip jis, paaukojant sūnų taip kaip jis ir kaip jis atgaunant jį.

Tikroji ištikimybė – tam, ko nelaukeiLuigino Bruni

4 K e l i o n ė s u B e r n a r d i n a i . l t 2 0 1 4 m . N r . I I I ( 2 7 )

Prisikelimo kelione

Luigino Bruni (g. 1966 m. Italijoje) yra ekonomikos mokslų daktaras, profesorius, Bendrystės ekonomikos projekto tarptautinės komisijos koordinatorius, daugelio knygų bei publikacijų autorius.

„Sudėjęs malkas ir surišęs Izaoką ant altoriaus, virš lau-žo, Abraomas patikrino jo rankas, pasikaišė drabužį ir stipriai užgulė jį savo keliais. Dievas, sėdėdamas savo aukštybių soste, matė, kaip judviejų širdys tampa vie-na, matė Abraomo ašaras krentant ant Izaoko, o Izaoko ant altoriaus, užtvindyto abiejų rauda“ (Louis Ginzberg,

„Žydų legendos“, t. II).Kiekvienas vaikas atsineša su savimi dovanos slėpinį.

Kaip ir Izaokas, nors ir unikaliu bei išskirtiniu būdu: „Sara pagimdys tau sūnų, ir tu pavadinsi jį Izaoku“ (Pr 17, 19).

Abraomas „juokėsi, širdyje galvodamas: „Argi gali Sara, būdama devyniasdešimties metų, gimdyti?“ Negalėjo patikėti pažadu, laužančiu gamtos dėsnius (kuriuos pa-sauliui ir gyvybei nustatė tas pats Balsas).

Sara irgi juokėsi prie Mamrės ąžuolų: „Tada, kai nu-vytau, negi patirsiu malonumo?“ Juoksis ir Elohimas

(VIEŠPATS), kai pasakys sūnaus vardą: „Izaokas“, Jishaq, tai yra „(Dievas) juoksis“.

Abraomas ir Sara žinojo, kad Izaokas yra visiška ir išimtinai to pirmojo Balso dovana. Visa kita jie sužinos per gyvenimą. Tik mes, skaitantys šiuos tekstus, žino-me apie Morijos kalno „išbandymą“, apie angelą ir aviną. Jie – ne: Abraomas, Izaokas, tarnai, Sara nežinojo, kas jų laukia kitame žingsnyje.

Jei rimtai nežiūrėsime į realų tų tolimų pasakojimų ir jų pagrindinių veikėjų žmogiškumą, galiausiai neabejotinai imsim juos laikyti gražiomis ugdančiomis pasakomis ar etiniais pasakojimais, atimdami iš jų visą antropologinę, socialinę, dvasinę jėgą.

Rimtai juos vertinti reiškia sekti Abraomu, pakartoti su juo jo patirtį, „nežinant“ taip kaip jis, paaukojant sūnų taip kaip jis ir kaip jis atgaunant jį.

Tikroji ištikimybė – tam, ko nelaukeiLuigino Bruni

4 K e l i o n ė s u B e r n a r d i n a i . l t 2 0 1 4 m . N r . I I I ( 2 7 )

Prisikelimo kelione

Tik „įkūnytas“ Biblijos skaitymas gali įveikti iliuzines paguodas ir ideologijas. Tad pasitikėjimo kupini išsiruoš-kime į kelionę paskui balsą, kuris kviečia pažado žemės link, nežinodami, ar ir kada ją pasieksime; pagaliau sulau-kėme sūnaus, o paskui suprantame, kad privalome palikti jį dykumoje; gauname kitą sūnų ir vėl turime jį prarasti; einame su Kainu į laukus, ir ten brolis mus nužudo; ne-šame kryžių į Golgotą, esame nukryžiuojami, ir mums užgniaužia kvapą prikėlimas iš numirusių.

„Abraomai!“ Jis atsiliepė: „Aš čia!“ – „Paimk savo sūnų, – jis tęsė, – savo vienatinį sūnų Izaoką, kurį myli, nueik į Morijos kraštą ir paaukok jį kaip deginamąją auką ten viename kalne, kurį aš tau nurodysiu“ (Pr 22, 1–2).

Pradžios knyga neįdeda nei žodžio į Abraomo lūpas. Tik pamini, kad jis išvyksta „anksti rytą“ kaip kartą iš-vyko, norėdamas išsiųsti į dykumą Išmaelį ir Hagarą. Ir kaip tą tolimą savo pirmojo pašaukimo kaldėjų Ūre dieną, Abraomas ir vėl išvyksta, keliaudamas paskui balsą.

Abraomas keliauja į Morijos kraštą, kupinas to paties tikė-jimo ir pasitikėjimo, su kokiu išvyko Pažadėtosios žemės kryptimi. Yra ištikimas balsui ir sau pačiam, atsiliepian-čiam ir iškeliaujančiam gyvenimo aušrose ar sutemose.

Tikėjimas – ištikimybė – pasitikėjimas – tai įsitiki-nimas, kad balsas, kuris tau pažadėjo laimę, gali būti tas pats, kuris dabar prašo atiduoti sūnų, kurį tau dovanojo.

Abraomas, dabar jau senas, vėl išvyksta, atpažinda-mas šiuose žodžiuose to paties pirmojo balso tembrą. Ir jei norime, kad šiandien mums būtų grąžintas sūnus, jei norime toliau tęsti išganymo istoriją, turime darsyk iš-gyventi tą pasakojimą, keliaudami drauge su Abraomu. Nors kartą gyvenime.

Abraomo išganymo kelionę pakartoja verslininkas Julius, kuris atsidėjęs kūrė iš tėvų perimtą šeimos verslą, o kai pagaliau įmonė pradėjo nešti pelną ir atrodė, kad štai jau bus galima ramiau atsikvėpti, pareikalaujama kyšio, jei nenori prarasti svarbiausio savo kliento.

Pasitikėjimo kupini išsiruoškime į kelionę paskui balsą, kuris kviečia pažado žemės

link, nežinodami, ar ir kada ją pasieksime…

EPA

nuot

rauk

a

55K e l i o n ė s u B e r n a r d i n a i . l t 2 0 1 4 m . N r . I I I ( 2 7 )

Luigino Bruni / Tikroji ištikimybė – tam, ko nelaukei

Julius nesutinka. Ir, grįždamas iš to bjauraus pokalbio namo, žino tik vieną dalyką – turi klausytis balso, kuris jam viduje sako: „Geriau uždaryti įmonę nei pasiduoti korupcijai ir apgaulei.“ Nežino nieko daugiau: jau ir taip daug, jau ir taip gana, kad toliau koptų į savo kalną, tačiau nežino, kas bus toliau. Nežino nieko apie pasirodysiančius angelus, apie tai, jog tai – „tik“ išbandymas.

Bežadį Abraomo kopimą atkartoja baro savininkė Joana, kuri miesto centre įsigijo kavinę ir pašalino visus lošimų aparatus iš meilės savo miesto vargšams ir jų vai-kams. Dėl to prarasdama du tūkstančius eurų pajamų per mėnesį; o dabar, kai baras sunkiai pradeda pirmuosius žingsnius, štai prisistato asmuo, reikalaujantis reketo mokesčio.

Joana atsisako, nes balsas jai teigia: „Geriau sudegintas baras nei prarasta siela.“ Ji įsiklauso ir žino tik šiuos porą vidinių žodžių, nori matyti tik šią moralinę buhalteriją.

Abraomo draugė yra ir Anna, jauna mama, kuri, at-gavusi sveikatą po ilgo ir alinamo gydymo, patikrinimo metu sužino, kad liga sugrįžo: ji nesupyksta ant gyvenimo, priima jį susitaikydama ir tvirta; grįžta namo, nežinodama, kas nutiks ant jos laukiančio kalno.

Šiuose autentiškuose sielos ir dvasios nuotykiuose angelas pasirodo, jei iš viso pasirodo, tik tada, kai viskas padaryta nežinant, kad jis atvyks. Šitie angelai apie savo atvykimą iš anksto neįspėja.

Abraomo istorija mums sako, kad neįmanomi ir neį-tikėtini dalykai ne turi, bet gali įvykti, jei gebama ištverti iki paskutinio mūsų gyvenimo kalbos žodžio. Paskui, tik paskui, atrandama retsykiais, bent vieną kartą, kad žodis, kuris atrodė būsiąs paskutinis, išties buvo priešpaskutinis.

Tačiau prieš ištardami jį, negalėjome jo žinoti, nes jis – dovanotas žodis.

Etinė ir dvasinė vertė žmonių, kurie keliauja su Abraomu, yra ta, kad jie užkopia į kalną su sūnumi-mal-komis-ugnimi, paruošia altorių, o paskui pasirengia „mirti“ su sūnumi ant to paties altoriaus.

Abraomas yra bendražygis bei sąjungininkas ir visų tų, kuriems angelas nepasirodė: vaikas neišsigelbėjo, verslas žlugo, baras buvo sudegintas, liga nugalėjo.

Abraomas myli mus savo tvirtu ir klusniu tikėjimu toje kelio atkarpoje, kuri veda nuo Saros palapinės iki tos akimirkos prieš pasigirstant žudančią ranką sulaikančio angelo balsui.

Angelo balsas neprideda vertės Abraomo tikėjimui, nors daug ką pasa-ko apie Viešpaties logiką ir prigimtį. Jei Abraomas būtų žinojęs apie angelą, jo patirtis būtų vaidyba, atgautasis sūnus nebūtų atlygis už jo tikėjimą, bet varga-na priežastis skubiai išvykti anksti rytą.

Kas gyvenime bent kartą turėjo do-vaną „mirti“ ir „prisikelti“, išmoko, kad prisikėlimas įvyksta tik, jei sugebėjai mirti. Kai išgyvename savo žiemas, ne-žinome, ar ir kada ateis pavasariai. Esame

tarsi tos pirmykštės tautos, kurios nežinojo, ar po kiekvie-no saulėlydžio, nakčiai pasibaigus, Saulė vėl patekės. Net ir patyrus tūkstančius mūsų ar kitų žmonių prisikėlimų, kai horizonte vėl pasirodo koks kalnas ir nujaučiame, jog vėl teks kopti, žygį pradedame nežinodami, tarsi pirmą kartą, būdami tikri tik dėl vieno, kad reikia keliauti.

Net ir Dievas, bent jau biblinis Dievas, negalėjo žino-ti, ar Abraomas užkops iki viršaus ir paruoš altorių: tai sužinojo, nustebdamas ir galbūt susigraudindamas tik tada, kai Abraomas pakėlė ranką smūgiui.

Kaip tik ši nuostaba kiekvieną gyvenimo dieną padaro nepakartojamą ir unikalią, suteikia laikui, istorijai, mūsų laisvei ir atsakomybei neįkainojamą vertę.

Tikrai ne Abraomo logika remdamiesi sukūrėme Europą, Vakarų civilizaciją, modernybę, kapitalizmą. Technikos dominavimas, ekonominis utilitarizmas, iš-laidų ir pelno skaičiavimas yra Uliso vaikai, – graikų dievų, o paskui ir šiuolaikinių dievų. Ne Abraomo.

Tačiau, jei pasaulis nemiršta, jei geri užmojai bei svei-kos šeimos ir toliau gyvuoja, tai todėl, kad Abraomas gyvas daugelio širdyse, – galbūt kažkokia jo aido dalis išlieka kiekviename iš mūsų.

Pajustume didesnę meilę gyvenimui ir mažesnę vie-natvę ant tų egzistencinių Morijos kalnų, jei labiau įsi-sąmonintume, jog esame Abraomo vaikai kas kartą, kai liekame ištikimi iki galo balsui, pažadui, sandorai, savo sąžinei, geriausiai savo savybei.

Tad pasakokime vieni kitiems Morijos kalno istoriją, apie Viešpatį, apie Izaoką, Sarą, altorių, angelą ir ožiuką. Bet svarbiausia – nesiliaukime pasakoję vienas kitam apie Abraomą.

Parengė Saulena Žiugždaitė

Jei norime toliau tęsti išganymo istoriją, turime darsyk išgyventi tą pasakojimą, keliaudami drauge su Abraomu. Nors kartą gyvenime.

6 K e l i o n ė s u B e r n a r d i n a i . l t 2 0 1 4 m . N r . I I I ( 2 7 )

Prisikelimo kelione

7–111 psl.

Julius nesutinka. Ir, grįždamas iš to bjauraus pokalbio namo, žino tik vieną dalyką – turi klausytis balso, kuris jam viduje sako: „Geriau uždaryti įmonę nei pasiduoti korupcijai ir apgaulei.“ Nežino nieko daugiau: jau ir taip daug, jau ir taip gana, kad toliau koptų į savo kalną, tačiau nežino, kas bus toliau. Nežino nieko apie pasirodysiančius angelus, apie tai, jog tai – „tik“ išbandymas.

Bežadį Abraomo kopimą atkartoja baro savininkė Joana, kuri miesto centre įsigijo kavinę ir pašalino visus lošimų aparatus iš meilės savo miesto vargšams ir jų vai-kams. Dėl to prarasdama du tūkstančius eurų pajamų per mėnesį; o dabar, kai baras sunkiai pradeda pirmuosius žingsnius, štai prisistato asmuo, reikalaujantis reketo mokesčio.

Joana atsisako, nes balsas jai teigia: „Geriau sudegintas baras nei prarasta siela.“ Ji įsiklauso ir žino tik šiuos porą vidinių žodžių, nori matyti tik šią moralinę buhalteriją.

Abraomo draugė yra ir Anna, jauna mama, kuri, at-gavusi sveikatą po ilgo ir alinamo gydymo, patikrinimo metu sužino, kad liga sugrįžo: ji nesupyksta ant gyvenimo, priima jį susitaikydama ir tvirta; grįžta namo, nežinodama, kas nutiks ant jos laukiančio kalno.

Šiuose autentiškuose sielos ir dvasios nuotykiuose angelas pasirodo, jei iš viso pasirodo, tik tada, kai viskas padaryta nežinant, kad jis atvyks. Šitie angelai apie savo atvykimą iš anksto neįspėja.

Abraomo istorija mums sako, kad neįmanomi ir neį-tikėtini dalykai ne turi, bet gali įvykti, jei gebama ištverti iki paskutinio mūsų gyvenimo kalbos žodžio. Paskui, tik paskui, atrandama retsykiais, bent vieną kartą, kad žodis, kuris atrodė būsiąs paskutinis, išties buvo priešpaskutinis.

Tačiau prieš ištardami jį, negalėjome jo žinoti, nes jis – dovanotas žodis.

Etinė ir dvasinė vertė žmonių, kurie keliauja su Abraomu, yra ta, kad jie užkopia į kalną su sūnumi-mal-komis-ugnimi, paruošia altorių, o paskui pasirengia „mirti“ su sūnumi ant to paties altoriaus.

Abraomas yra bendražygis bei sąjungininkas ir visų tų, kuriems angelas nepasirodė: vaikas neišsigelbėjo, verslas žlugo, baras buvo sudegintas, liga nugalėjo.

Abraomas myli mus savo tvirtu ir klusniu tikėjimu toje kelio atkarpoje, kuri veda nuo Saros palapinės iki tos akimirkos prieš pasigirstant žudančią ranką sulaikančio angelo balsui.

Angelo balsas neprideda vertės Abraomo tikėjimui, nors daug ką pasa-ko apie Viešpaties logiką ir prigimtį. Jei Abraomas būtų žinojęs apie angelą, jo patirtis būtų vaidyba, atgautasis sūnus nebūtų atlygis už jo tikėjimą, bet varga-na priežastis skubiai išvykti anksti rytą.

Kas gyvenime bent kartą turėjo do-vaną „mirti“ ir „prisikelti“, išmoko, kad prisikėlimas įvyksta tik, jei sugebėjai mirti. Kai išgyvename savo žiemas, ne-žinome, ar ir kada ateis pavasariai. Esame

tarsi tos pirmykštės tautos, kurios nežinojo, ar po kiekvie-no saulėlydžio, nakčiai pasibaigus, Saulė vėl patekės. Net ir patyrus tūkstančius mūsų ar kitų žmonių prisikėlimų, kai horizonte vėl pasirodo koks kalnas ir nujaučiame, jog vėl teks kopti, žygį pradedame nežinodami, tarsi pirmą kartą, būdami tikri tik dėl vieno, kad reikia keliauti.

Net ir Dievas, bent jau biblinis Dievas, negalėjo žino-ti, ar Abraomas užkops iki viršaus ir paruoš altorių: tai sužinojo, nustebdamas ir galbūt susigraudindamas tik tada, kai Abraomas pakėlė ranką smūgiui.

Kaip tik ši nuostaba kiekvieną gyvenimo dieną padaro nepakartojamą ir unikalią, suteikia laikui, istorijai, mūsų laisvei ir atsakomybei neįkainojamą vertę.

Tikrai ne Abraomo logika remdamiesi sukūrėme Europą, Vakarų civilizaciją, modernybę, kapitalizmą. Technikos dominavimas, ekonominis utilitarizmas, iš-laidų ir pelno skaičiavimas yra Uliso vaikai, – graikų dievų, o paskui ir šiuolaikinių dievų. Ne Abraomo.

Tačiau, jei pasaulis nemiršta, jei geri užmojai bei svei-kos šeimos ir toliau gyvuoja, tai todėl, kad Abraomas gyvas daugelio širdyse, – galbūt kažkokia jo aido dalis išlieka kiekviename iš mūsų.

Pajustume didesnę meilę gyvenimui ir mažesnę vie-natvę ant tų egzistencinių Morijos kalnų, jei labiau įsi-sąmonintume, jog esame Abraomo vaikai kas kartą, kai liekame ištikimi iki galo balsui, pažadui, sandorai, savo sąžinei, geriausiai savo savybei.

Tad pasakokime vieni kitiems Morijos kalno istoriją, apie Viešpatį, apie Izaoką, Sarą, altorių, angelą ir ožiuką. Bet svarbiausia – nesiliaukime pasakoję vienas kitam apie Abraomą.

Parengė Saulena Žiugždaitė

Jei norime toliau tęsti išganymo istoriją, turime darsyk išgyventi tą pasakojimą, keliaudami drauge su Abraomu. Nors kartą gyvenime.

6 K e l i o n ė s u B e r n a r d i n a i . l t 2 0 1 4 m . N r . I I I ( 2 7 )

Prisikelimo kelione

Viešpatie Jėzau,Artėjant vakarui meldžiame Tavęs pasilikti.

Kreipsimės į Tave taipspontaniškai ir aistringai melsdamiesi

visais tais nesuskaičiuojamais vakarais, kai jausimės sutrikę,kenčiantys ar begaliniai pasiilgę Tavęs.

Tu visada esi su mumis.Tai mes ne visada sugebame taptiTavo atspindžiais savo broliams.

Viešpatie Jėzau, todėl dabar Tavęs prašome –padėk mums visada likti su Tavimi,

Iš visos širdies Tau atsidavę ir prie Tavęs prisirišę;padėk su džiaugsmu priimti misiją, kurią mums patiki:

liudyti Tavo buvimą,būti tavo Prisikėlimo Evangelija.

Vertė Dalia Žemaitytė

Likti su TavimiKard. Carlo Maria Martini

Povi

lo Z

ales

kio

nuot

rauk

a

112 K e l i o n ė s u B e r n a r d i n a i . l t 2 0 1 4 m . N r . I I I ( 2 7 )

Maranata

Andrius Navickas

Kelio bendrija

Bernardinai.lt vyriausiojo redaktoriaus nauja knyga – tai kvietimas klausti, ką reiškia būti ne tik Jėzaus Kristaus gerbėju, bet ir mokiniu? Šioje knygoje atrasite ne tik gilių minčių apie tikėjimo, vilties ir meilės dovanas, bet ir provokuojančių svarstymų apie krikščionybės ir Vakarų civilizacijos santykį bei intriguojančių pasakojimų apie iškilias asmenybės, palikusias gilų pėdsaką Bažnyčios istorijoje.

Žygimantas Digaitis

7 kvadratiniai metrai Unikali knyga, kalinčio jauno vyro, iki kalėjimo beveik nieko neskaičiusio ir tikrai nemaniusio tapti rašytoju, dienoraštis. 7 kvadratiniai metrai – tokio dydžio yra kamera, kurioje Žygimantas prižiūrėjo kitą kalinį, praradusį visus socialinius įgūdžius. Monotoniška kasdienybė, beviltiški atsidūsėjimai, varginanti kito žmogaus priežiūra, šiurkšti kaip gyvenimas leksika pamažu, labai skaudžiai atveria mums Šviesos paradoksą, priverčiantį ryžtis neįveikiamiems žingsniams.

Žygimantas Digaitis

7 kvadratiniai metrai

Žygi

man

tas

Dig

aitis

7 kv

adra

tini

ai m

etra

i

Gendrutis Morkūnas

Švęsti kosmose ir tvarte

Tai iškilaus � ziko, talentingo vaikų bei paauglių rašytojo ir originalaus publicisto Gendručio Morkūno (1960–2009) eseistikos palikimas bei bičiulių, bendražygių atsiminimai apie šią ypatingą asmenybę.

G. Morkūno esė neabejotinai priklauso lietuviškos eseistikos „aukso fondui“, išsiskiria ypatingu stiliumi bei žaismingumu.

Knyga skirta visiems, kurie dar nepamiršo stebėtis, šypsotis ir mylėti.

S k a i t y k i m e k a r t u

w w w . b e r n a r d i n a i . l t / k n y g y n a sBernardinai.lt knygynas