PUSIAU NATŪRALIOMIS SĄLYGOMIS IŠAUGINTŲ IR IŠLEISTŲ Į...

ALEKSANDRO STULGINSKIO UNIVERSITETAS

MIŠKŲ IR EKOLOGIJOS FAKULTETAS

Miško biologijos ir miškininkystės institutas

Petras Adeikis

PUSIAU NATŪRALIOMIS SĄLYGOMIS

IŠAUGINTŲ IR IŠLEISTŲ Į LAISVĘ BEI

LAUKINIŲ LŪŠIŲ (Lynx lynx L.) ERDVINIS

PASISKIRSTYMAS LIETUVOS MIŠKUOSE

Antrosios pakopos (magistrantūros) studijų baigiamasis darbas

Studijų sritis: Biomedicinos mokslai

Studijų kryptis: Miškininkystė

Studijų šaka: Laukinių gyvūnų populiacijų valdymas ir medžioklystė

Studijų programa: Laukinių gyvūnų ištekliai ir jų valdymas

Akademija, 2015

2

Antrosios pakopos (magistrantūros) Laukinių gyvūnų išteklių ir jų valdymo studijų

programos baigiamųjų darbų vertinimo komisija (patvirtinta Rektoriaus 2015 m. balandžio 23 d.

įsakymu Nr. 125-PA):

Pirmininkas: Generalinės miškų urėdijos generalinis miškų urėdas dr. Rimantas Prūsaitis

(praktikas);

Nariai: Miškų ir ekologijos fakulteto dekanas, Miško biologijos ir miškininkystės

instituto profesorius dr. Edmundas Bartkevičius (mokslininkas);

Miško biologijos ir miškininkystės instituto direktorius profesorius dr.

Gediminas Brazaitis (mokslininkas);

Miško biologijos ir miškininkystės instituto docentas dr. Kęstutis Pėtelis

(mokslininkas);

Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademijos Veterinarijos

fakulteto Užkrečiamųjų ligų katedros vedėjas prof. habil. dr. Saulius

Petkevičius (mokslininkas).

Mokslinė vadovė: lekt. dr. Renata Špinkytė-Bačkaitienė, Aleksandro Stulginskio universitetas

Instituto direktorius: prof. dr. Gediminas Brazaitis, Aleksandro Stulginskio universitetas

Recenzentas: doc. dr. Kęstutis Pėtelis, Aleksandro Stulginskio universitetas

Oponentė: lekt. dr. Gintarė Narauskaitė, Aleksandro Stulginskio universitetas

3

„( ... ) – Klausyk, Sever! Visi pasakoja, kad tu esanti pirmoji šiame miške krembliautoja,

pirmoji išrenkanti pačius gardžiuosius kremblius. Nejaugi, daisia, tu nebijai ankstyvais rytais eiti

miškan? – toliau kalbino Geišė.

– Tai ko gi čia bijosi? Miškas žinomas, visi šuntakiai išvaikščioti ir nėra tokių tankių, iš

kur nebūtų matyti saulės. Ji teka antai iš anapus mūsų galasodės. Eik ten link, ir išeisi nosies

tiesumu savon pusėn.

– Bene visados saulė šviečia?

– Didelio čia daikto, jei ir kiton pusėn išrioglintumei: dveitas varstų daugiau prabėgti.

– O jei vilkas, meška – am? – pabaidė Geišė Severją, kaip baido mažus vaikus.

– Ne toks jau čia miškas, kad tiktų vilkams ar net meškoms stoti. Nėra čia jų. O kitoms

žvėrelėms gana žąsienos ar vištienos. Kam čia joms – mergienos!

Geišė vėl nusikvatojo iš visos širdies tokiu nervingu širdies balsu, jog net klausytojus

suvirpino. Ir Severjai visiškai linksma pasidarė.

– Daisia, klysti, mergele, manydama, jog miške nėra tokių, kuriems tinka – mergiena...

Nepaniekintų, daisia, lūšis piktoji įdrėksti, o dar aržesnis už lūšį bernelis jaunasis...

– Bernelių miške aš, tiesą pasakius, dar nesu nė karto susitikus. Tokiuo ankstyvu laiku,

kaip aš kad krembliauju, jie, tinginiai, nepaslenka, o gal labiau už mane, mergelę, miško bijo.

Lūšis pikta, tai teisybė, ji galėtų gerokai žmogų apdraskyti. Tą pat padarytų ir dvigubai mažesnė

už ją mūsų katė. Bet reikia, kad jos pasiustų ar ką. Šiaip jau lūšis tokia pat baili, kaip ir kiaunė.

Nuo žmogaus slepias, ne kelią jam pastoja.

– Bene tu esi, daisia, lūšį mačiusi? – jau rimtai nustebo Geišė.

– O kaipgi? - gyvai perkirto jį Severja. – Lūšis kelias lygiai su baudžiauninkais, auštant,

medžioja lig pusryčių, paskui kiek ilsisi paėdus, o kai saulė gerokai įkaitina jų kinį, išlenda ir ima

žaisti. Aš žinau jų kinį šitame raiste, tai tyčia jas paseku nuėjus. Jos taip pat žaidžia kaip

voverytės, nors didžiulės. Jų laipumas nepasakomas. Pasileis vyti viena kitą aplink drūtą pušį, ne

žemėje, tik sraigiu aukštyn, tai net akys raibsta. Juokai vieni. Andai neiškenčiau ir papliauškėjau

delnais. Tai žlebt žlebt abidvi žemėn, bet į mane priešakiais – šypt šypt man, ak tu jejem, kaip

baisiai, kaip piktai: maniau - jau šoks ant manęs, o jos dulkt, dulkt į tankį, ir tiek jų bemačiau.

Gražūs tai žvėreliai, tik kam jie tokie pikti kitiems, jei tarp savęs taip gražiai žaidžia? Ot, kad jos

užšoktų man ant rankų kaip mūsų katytė, tai aš mokėčiau su jomis pažaisti. ( ... )“

Juozas Tumas-Vaižgantas „Dėdės ir dėdienės“ 1921 metai.

4

Adeikis P. Pusiau natūraliomis sąlygomis išaugintų ir išleistų į laisvę bei

laukinių lūšių (Lynx lynx L.) erdvinis pasiskirstymas Lietuvos miškuose . Laukinių gyvūnų populiacijų valdymo studijų programos magistro darbas / Vadovė lekt. dr. R. Špinkytė-Bačkaitienė;

ASU. – K., 2015 – 55 p.: 45 pav., 5 lentelės. Bibliogr.: 39 pavad.

SANTRAUKA

Magistro darbe analizuojamas pusiau natūraliomis sąlygomis išaugintų ir išleistų į laisvę bei laukinių lūšių (Lynx lynx L.) erdvinis pasiskirstymas Lietuvos miškuose.

Darbo objektas – Petro Adeikio lūšių veislyne gimusios, adaptuotos ir į laisvę paleistos dvi lūšių patelės bei laukinės, Lietuvos miškuose gyvenančios, lūšys.

Darbo tikslas – išaiškinti išaugintų nelaisvėje ir išleistų į laisvę bei laukinių lūšių erdvinio

pasiskirstymo ypatumus. Darbo metodai – iš į laisvę išleistų lūšių antkaklių gautų taškų bei internetinės apklausos

metu gautos informacijos pagrindu buvo nagrinėjama (ArcGIS, Microsoft Excel ir Statistica programomis), kaip galimai reikšmingi aplinkos veiksniai įtakoja lūšių pasiskirstymą.

Darbo rezultatai. Pusiau natūraliomis sąlygomis užaugintos ir į laisvę išleistos lūšys

užsiėmė teritorijas pagal plotą atitinkančias laukinių lūšių užimamas teritorijas. Į laisvę išleistos lūšys ypač vengė didžiųjų kelių kaimynystės (Ivlev indeksas siekė net -0,89 ir -0,76). Jos buvo

linkusios rinktis mažai žmonių gyvenamus plotus, tačiau atskirais atvejais, jos buvo pakančios didelio žmonių tankio teritorijoms.

Pagal apklausos duomenis lūšys buvo sutinkamos praktiškai visoje Lietuvos teritorijoje,

tačiau jų buveinių parametrai ne visais atvejais atitiko šalies vidutinius rodiklius. Lūšys teikė stiprų prioritetą miškingoms teritorijoms (Ivlev indeksas 0,50) bei miškams su daug jaunuolynų (0,48).

Lūšys vengė antropogeninės kilmės trikdžių: teritorijų su didžiaisiais keliais miške (-0,29) ir kraštovaizdyje (-0,17), taip pat neigiamą įtaką turėjo gyventojų tankis (-0.40).

Tiek išaugintos pusiau natūraliomis sąlygomis bei vėliau išleistos į laisvę, tiek laukinės

lūšys rinkosi gerokai miškingesnes teritorijas nei vidutinis Lietuvos miškingumas (p = 0,000). Nustatytas akivaizdus didžiųjų kelių ir žmonių gyvenamų vietų vengimas abiejose lyginamose

grupėse. Raktažodžiai: lūšis, pasiskirstymas, miškai, Lietuva, visuomenės apklausa.

5

Adeikis P. Semi-naturally bred and released to the wild lynx and wild lynx (Lynx lynx

L.) spatial distribution in Lithuania’s forests . Master thesis of Wildlife Population Management program / Supervisor lect. dr. R. Špinkytė-Bačkaitienė; ASU. – K., 2015 – 55 p.: 45 figures, 5

tables. References: 39 titles.

SUMMARY

The master’s thesis analyses semi-naturally bred and released to the wild lynx and wild lynx (Lynx lynx L.) spatial distribution in Lithuania’s forests.

The thesis object – two released female lynxes that were born and adapted in Petras Adeikis kennel, also free lynxes that live in Lithuania’s forests.

Thesis goal – to find out in captivity bred and released lynx and wild lynx spatial distribution peculiarities.

Thesis methods – applying the point data collected from the released lynx’s collars and the

internet survey data (in use with ArcGIS, Microsoft Excel and Statistica programs) to find out significant environmental factors, which influence lynx distribution.

Thesis results. Lynxes that were bred in semi-natural conditions, once released, took up very similar size areas as wild lynxes. Released lynxes especially avoided main roads in their neighbourhood (Ivlev index reached -0.89 and -0.76). They were more likely to choose sparsely

human populated areas, yet in some cases they were tolerant to high human density areas. According to the survey’s data, lynxes were found practically everywhere in Lithuania, yet

their habitat parameters didn’t always match the country’s average. Lynxes gave high priority to forest areas (Ivlev index 0.50) and to forests with lots of undergrowth (0.48). Lynxes avoided interference of anthropogenic origin: areas with main roads through the forests (-0.29) and through

the landscape (-0.17), human density in the area also had a negative effect (-0.40) Both, the semi-naturally bred and released and the wild lynxes, chose much more forested

areas compared to Lithuania’s average forest density (p = 0.000). An obvious avoiding of main roads and people inhabited areas was determined in both compared groups.

Key words: lynx, distribution, forests, Lithuania, public survey.

6

TURINYS

SANTRAUKA 4

SUMMARY 5

ĮVADAS 7

1. LITERATŪROS ANALIZĖ 9

1.1. Lūšių populiacijos būklė Lietuvoje 9

1.2. Lūšių reintrodukcijos patirtis pasaulyje 10

1.3. Lūšių gyvenamų buveinių pasirinkimas 12

2. DARBO TIKSLAS, UŽDAVINIAI, OBJEKTAS, METODIKA 18

3. DARBO REZULTATAI IR JŲ ANALIZĖ 22

3.1. Nelaisvėje pusiau natūraliomis sąlygomis išaugintų lūšių parengimas paleisti į laisvę

22

3.2. Nelaisvėje pusiau natūraliomis sąlygomis išaugintų ir išleistų į laisvę lūšių buveinių

pasirinkimas 25

3.2.1. Lūšių pasirinktos buveinės pagal miškingumą ir medynus 25

3.2.2. Lūšių buveinių pasirinkimas priklausomai nuo perteklingo drėkinimo augaviečių 30

3.2.3. Lūšių buveinių pasirinkimas priklausomai nuo antropogeninių veiksnių įtakos 32

3.2.4. Lūšies paros kelias 35

3.3. Lietuvoje gyvenančių laukinių lūšių paplitimo ypatumai 39

3.3.1. Lūšių pasirinktos buveinės pagal miškingumą ir medynus 41

3.3.2. Lūšių buveinių pasirinkimas priklausomai nuo perteklingo drėkinimo augaviečių 43


3.4. Laukinių ir išaugintų pusiau natūraliomis sąlygomis bei išleistų į laisvę lūšių

pasiskirstymo palyginimas 48

3.4.1. Lūšių pasiskirstymas buveinėse priklausomai nuo miškingumo, medynų amžiaus ir

perteklingo drėkinimo augaviečių 48


IŠVADOS IR PASIŪLYMAI 52

LITERATŪROS SĄRAŠAS 53

PRIEDAI

7

ĮVADAS

Lūšis – vienintelis katininių šeimos laukinis gyvūnas, gyvenantis Lietuvoje. Lūšies

egzistavimas mūsų miškuose, stebint per istorijos prizmę – nevienodas. Iki aštunto dešimtmečio

laikyta žalingu plėšrūnu, kaip mėsėdis konkuravo su medžiotojais, todėl buvo galvojama, kad

reikia šį gyvūną naikinti. Nėra šaltinių, kad lūšys puldavo naminius gyvūnus. Lūšis niekada nekėlė

pavojaus žmogui ar juo labiau jo gyvybei. Pasakojimuose, istorijose ar nutikimuose, aprašytuose

apie žvėrių ir žmonių konfliktus, dažniausiai minimi vilkai, meškos, bet niekada lūšis. Nėra

rašytinių šaltinių, kad lūšis užpuolė žmones.

Lūšies maitinimasis tais pačiais laukiniais gyvūnais (kiškis, stirna), kaip ir žmonės, lūšiai

padarė „meškos paslaugą“, dėl to ji ir buvo pradėta naikinti. Tam tikrais laikmečio periodais lūšys

buvo išnaikintos iki keleto individų, tai kėlė grėsmę rūšies išnykimui Lietuvoje. Tačiau kita vertus,

lūšis, kaip gyvūnų rūšis, niekada nebuvo visiškai išnykusi iš Lietuvos miškų. Ji slėpėsi tankiose

sengirėse, kurios buvo mažai lankomos žmonių. Pasirinkdavo tokias vietas, kur žmonių

lankymamsis buvo atsitiktinis: pelkynai, raistai, miško plotai su daug medžių išvartų. Šiose vietose

žmogui sunku surasti lūšį, o ypač sumedžioti. Deja, intensyvėjant žmonių ūkinei veiklai bei žinant

neigiamą žmonių požiūrį į lūšį, jų buveinių sumažėjo, ko pasekoje iki kritinės ribos sumažėjo ir

lūšių populiacija.

Kintant visuomenės požiūriui į gamtą, keičiantis žmogaus gyvensenai iš vartotojo į kūrėją,

pasikeitė ir požiūris į lūšį. Suprasta, kad lūšis – spalvinga ir svarbi ekosistemos dalis, kurią

privaloma išlaikyti ir išsaugoti kaip rūšį. Dar Č. Darvinas savo veikale „Rūšių atsiradimas“ (1859)

aiškino, koks svarbus kiekvienos rūšies išsaugojimas, kad sistema darniai funkcionuotų, bei apie

kiekvienos rūšies svarbą ekosistemai ir žmogaus prievolę išlaikyti tas rūšis būsimoms kartoms.

Pagaliau visuomenė suprato, kad žemėje turi egzistuoti visos gyvybės formos, kurios vystėsi

mln. Metų, o žmogus turi sugyventi su jomis, atsižvelgdamas į visų gyvūnų rūšių poreikius. Lūšis

išliko, atsilaikiusi prieš požiūrį, kad ji kenkėja.

Būtina pastebėti, kad šiuo gyvūnu buvo žavimasi, kaip gražiu, elegantišku ir didingu

gyvūnu. Labai gražiai, vaizdžiai aprašyta ne tik moksliniuose veikaluose, bet ir Lietuvos literatūros

klasikų kūriniuose, pvz. J.Tumo-Vaižganto kūrinyje :Dėdės ir dėdienės“.

Lūšis labai svarbi ekosistemos dalis. Ji atlieka reikšmingą vaidmenį, atrinkdama ir

sumedžiodama paliegusius, silpnesnius savo potencialaus grobio individus. Parašyta ir publikuota

daug mokslinių straipsnių apie lūšių mitybą, jų užimamas teritorijas, migraciją, etologiją. Tuo tarpu

kai Lietuvoje ypač stokojama tyrimų apie lūšis.

Vystantis technologijoms ir jų plėtrai, visuomenei bei žmonėms vykdant vis intensyvesnę

ūkinę veiklą gamtoje, lūšiai iškilo egzistavimo Lietuvoje dilema. Nelikus miškų, kuriuose

8

nevykdoma ūkinė veikla, sumažėjo natūralių lūšių buveinių. Miškas žmogui labai svarbus

atsinaujinančių išteklių šaltinis, todėl intensyvėjant antropogeninei veiklai, įsiskverbta į pačias

giliausias miškų vietas. Tai kelia lūšies egzistavimui pavojų. Lūšis turėjo prisitaikyti prie naujų

gyvenimo sąlygų: pritapti prie žmogaus buvimo jos teritorijoje. Rūšies genuose išlikęs svarbus

išgyvenimo instinktas, sąlygojo reikšmingus pokyčius. Nuo seno žinoma, kad lūšis – didelių girių

gyventoja, tačiau dabar, pasikeitus gyvenimo sąlygoms, ji persikelia arčiau urbanizuotų vietų. Lūšį

galima sutikti netoli žmonių gyvenamos aplinkos (sodybų, parkų, turistų lankomose miškingose

vietose). Egzistuojant tokiai plėšrūnų rūšiai šalia žmonių, privaloma apie šį gyvūną žinoti daugiau –

surinkti kuo daugiau informacijos apie jų elgseną, suprasti gyvūno etologiją, kad išvengti konflikto

tarp gyvūnų ir žmonių. Pasitelkiant naujausius techninius išradimus, tokius kaip telemetrinės

sekimo priemonės, gyvūnų vaizdo stebėjimo kameras, visame pasaulyje mokslininkai atlieka daug

tyrimų apie lūšių maitinimosi ypatybes, užimamas teritorijas, migraciją. Šie duomenys naudojami

valdyti šios rūšies populiaciją, t.y. išlaikyti optimalų populiacijos lygį. Dalyje Europos šalių

vykdoma lūšių reintrodukcija į vietas, kur ji buvo visiškai išnaikinta. Atliktų tyrimų žinios,

statistiniai duomenys bei mokslininkų rekomendacijos naudojamos ne tik lūšių gyvenimo sąlygų

gerinimui, bet ir visuomenės švietimui, kuri vis dar laiko lūšis kenkėjomis.

Šiame darbe nagrinėjama antropogeniniai veiksniai, kaip lūšis, kurios buvo išveistos ir

paleistos į laisvę, adaptuojasi prie naujų gyvenimo sąlygų. Ištirti šių lūšių užimami biotopai

atsižvelgiant į miško sudėtį, amžių. Išsiaiškintas laisvėje gyvenančių lūšių populiacijos natūralus

paplitimas Lietuvos teritorijoje nuo 2009 iki 2014 metų, analizuojami pasaulyje atliktų panašių

tyrimų duomenys, rodikliai bei patirtis.

9

1. LITERATŪROS ANALIZĖ

1.1. Lūšių populiacijos būklė Lietuvoje

Paplitimas. Gyvena Europos, Mažosios, Šiaurės ir Centrinės Azijos bei Šiaurės Amerikos

miškingose ir kalnuotose srityse. Jos buvusio arealo šiaurinė riba sutampa su miškų zonos šiaurine

riba, o pietinė — su miškastepių pietine riba. Dabar lūšis daugiausia paplitusi tik miškuose, ypač

taigoje, o miškastepėse išnykusi. Mokslininkai išskiria septynis Eurazinės lūšies porūšius, Lietuvoje

gyvena Lynx lynx lynx L. Šio porūšio arealas driekiasi tarp Šiaurės, Vakarų Europos ir Jenisėjaus

upės į rytus (Prūsaitė 1988).

Klaipėdos krašte paskutinė lūšis sumedžiota 1861 m., Rytų Prūsijoje — 1879 m. Kauno

gubernijoje lūšys nuolat gyveno tik Lėno miškuose ir Žaliojoje girioje. Iki XX a. pradžios ne tik

Lietuvoje, bet ir gretimuose kraštuose lūšys išliko tik didžiuosiuose miškuose. Lietuvoje 1938

metais pagal oficialius apskaitų duomenis gyveno 3 lūšys (Prūsaitė 1988).

Nuo 1979 m. lūšys Lietuvoje nemedžiojamos. Oficialios apskaitos nuo 1990 metų rodė

populiacijos mažėjimą. 1990 m. populiacijos gausa įvertinta 170 individų, 1995 – 100, 2000 – 87

(Balčiauskas, Balčiauskienė 2012). 1995 m. medžiotojai visose šalies miškų urėdijose ir

nacionaliniuose parkuose pildė specialias anketas. Tyrimas parodė, kad lūšių pasiskirstymas yra

netolygus. Atsitiktinai lūšys užklysdavo į 49 girininkijas, nuolat gyveno – 35 (viso tuo metu šalyje

buvo 505 girininkijos) (Bluzma 1999). 2000 m. rūšis įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą. 2004 m.

apskaitos rezultatai parodė, kad lūšys išlikusios tik Šiaurinėje ir Vakarinėje Lietuvos dalyse

(Bukelskis ir kt. 2004). 2007 m. išleistoje Lietuvos raudonojoje knygoje konstatuojama, kad

Lietuvos populiaciją sudaro apie 30–40 lūšių (Rašomavičius 2007).

2000-2008 metais didžiausia lūšių populiacija buvo Aukštaitijoje, Biržų girioje ir Žemaitijos

miškuose (1 pav.).

Vėlesniais duomenimis lūšių kiekis Lietuvoje didėjo. 2012 metais vasario mėnesį

Generalinės miškų urėdijos vykdytoje apskaitoje nustatyta gausesnė populiacija – apie 60 individų.

2015 m. atliktos apskaitos metu nustatyta, kad Lietuvos miškuose gyvena ne mažiau kaip 97 lūšys

(http://www.am...). Lūšies populiacijos būklė priklauso ne tik nuo buveinės apsaugos būklės, bet ir

nuo mitybos buveinių kokybės (Balčiauskas, Balčiauskienė 2012). Be to 2011–2013 m. Lietuvoje

buvo vykdomas nelaisvėje užaugintų lūšių paleidimo į laisvę projektas, kurio metu po adaptacijos

periodo 9 nelaisvėje išveistos lūšys buvo paleistos į laisvę ir papildė laisvėje gyvenančių lūšių

populiaciją (Gintaras 2013). Sekančiais metais išleistos dar 9 lūšys. Projekte dalyvavo keturi

veislynai: Kauno zoologijos sodas, VĮ Telšių miškų urėdijos „Žvėrinčius“, Klaipėdos r. Minizoo ir

10

Petro Adeikio veislynas Kelmės rajone. Lūšių adaptavimo tikslais VĮ Telšių urėdijos „Žvėrinčiuje“

ir P. Adeikio veislyne buvo įrengti adaptaciniai voljerai.

1 pav. Lūšių paplitimas Lietuvoje 2000-2008 metais (Balčiauskas, neskelbta)

Lūšis gyvena dideliuose mišriuose spygliuočių ir lapuočių miškuose. Labiau mėgsta plotus

su tankiu pomiškiu, gausiomis kirtavietėmis. Lūšys Lietuvoje gyvena didžiuosiuose miškuose

(Balčiauskas, Balčiauskienė 2012), tačiau pagausėjus populiacijai ilgesniam laikui įsikuria ir

mažesniuose miškuose. Vengia žemės ūkiui naudojamų teritorijų, mažiau miškingas vietas pereina

upelių slėniais ir krūmynais. Pagrindiniai lūšies poreikiai aplinkai yra: grobio gausa, saugios vietos

poilsiui ir guoliui, vandens pasiekiamumas. Lūšys medžioja miško pakraščiuose, laukymėse,

atželiančiose kirtavietėse, kur telkiasi stirnos kiškiai (Prūsaitė 1988). Lietuvoje lūšies buveinės

netyrinėtos.

1.2. Lūšių reintrodukcijos patirtis pasaulyje

Atliekant tyrimą, kur buvo naudojami telemetriniai reintrodukuotų lūšių duomenys, labai

svarbu atsižvelgti į kitų šalių patirtį šioje srityje. Lūšys buvo reintrodukuotos tose teritorijose, kur

jos visai išnaikintos, arba jų populiacija sumažėjusi iki kritinės ribos (Šveicarija, Slovėnija,

Vokietija, Čekija, Austrija, Lenkija, Lietuva).

Slovėnijoje lūšys buvo visiškai išnaikintos. Todėl 1973 metais į šią šalį lūšys atkeltos iš

Slovakijos Karpatų kalnų.

11

Eurazijos lūšių populiacija Bavarijos ir Bohemijos miške buvo iš naujo užfiksuota 1980-

taisiais, po ko sekė lūšių paleidimas į laisvę toje apylinkėje, kur dabar yra Šumavos nacionalinis

parkas Čekija (Bufka & Cerveny, 1996). Šiame regione buvo išleista 17 lūšių norint padidinti jų

populiaciją. Reikia pastebėti, kad nuo 1990 metų lūšių skaičius Čekijoje pamažu auga ir tikimasi,

kad lūšių populiacija bus stabili. Čekijoje dabar gyvena apie 60 lūšių (Kaczensky, 2013).

Didžioji dalis populiacijos gausėjimo informacijos buvo gauta iš nepatvirtintų šaltinių. 1996

Čekijos nacionalinis parkas Šumava pirmą kartą panaudojo telemetrinius projektus, o 2000 buvo

pradėti Vokietijos telemetrijos projektai. Šiai iniciatyvai skatinti – 13 lūšių buvo uždėti antkakliai.

((Weingarth et al. 2012. Bufka. Cerveny, 1996).

Radijo telemetrija suteikia aukštos kokybės duomenis, bet ji yra invazinė gyvūnų atžvilgiu ir

brangi (Gil–Sánchez et al., 2011). Tokiu būdu daugiausiai surenkama duomenų apie judėjimą bei

elgesį, tačiau įmanoma gauti ir kitokios informacijos, kaip plėšrūnų medžioklių dažnumas. Taip pat

buvo pastebėta dauginimosi įrodymų šioje studijų srityje, tačiau beveik neįmanoma rinkti duomenų

apie individus, kurie neturėjo antkaklio. Trūko informacijos apie lūšių populiaciją, kurios reikalavo

Bavarijos lūšių stebėjimo planas (Weingarth et al. 2012). Tokiems tyrimams geriau tinka stebėjimo

kameros, kurios pastatomos ant žvėrių takų.

Lyginant su radijo-sekimo tyrimais, stebėjimo kameros yra ekonomiškesnė bei neinvazinė

priemonė (Gil–Sánchez et al., 2011). Nors pagrindinis radijo-telemetrijos tyrimų tikslas yra

subjekto erdvinė ir laikina elgesio analizė, stebėjimo kameros tikslas yra įvertinti populiacijos gausą

ir tankumą.

Eurazinės lūšies gausos bei tankumo įvertinimas yra esminis faktorius norint suprasti

gyvenimo pobūdį, populiacijos gausą bei priimant sprendimus, padedančius atstatyti populiaciją.

Lūšių populiacijos didėjimui svarbus veiksnys yra teritorijų urbanizacija. Vis didesnės

teritorijos, kuriose vykdoma aktyvi žemdirbystė, miškų kirtimai ir kelių tinklas riboja galimų

teritorijų lūšims gyventi tinkamumą. Kaip vieną iš galimų priežasčių, kodėl mažėja Iberijos lūšių ir

populiacijai trukdoma didėti, kurių reintrodukcija vykdoma Ispanijoje, minimas pagrindinių kelių-

autostradų tinklas. Jokių didžiulių barjerų Andalūzijoj šiuo metu nėra, svarbiausias - greitkeliai,

tačiau daugybe tiltų virš upių bei pačios upės smarkiai sumažina barjerų izoliavimo efektą (Gil-

Sanchez et al. 2011)

Tačiau kiekvienoje valstybėje yra pakankamai tinkamų teritorijų lūšims užimti.

Bohemijos miškas bei vidinis Bavarijos miškas suformuoja vieną masyviausių miškų

susijungimų centrinėje Europoje: Didžioji Bohemijos Miško Ekosistema – didžiausias, griežtai

saugomas, vientisas miško masyvas centrinėje Europoje. Didžiuliai miško plotai priklauso Bavarijai

arba Čekijai (Weingarth et al. 2012). Regionas pasižymi mažu žmonių tankiu, lyginant su kitomis

Europos vietomis. Centrinėse zonose žmonių tankumas mažesnis nei 30 žmonių/km², pakraščiuose

12

– 70 žmonių/km². Didžiulės miško dalys yra saugomos, kaip Vokietijos Bavarijos Nacionalinis

Parkas (242 km²) ir Čekijos Šumavos Nacionalinis Parkas (690 km²) (Heurich. Wölfl, 2002), kurias

supa apsaugotos kraštovaizdžio zonos.

Nacionalinis parkas yra populiari turistų atrakcija vasarą bei žiemą. Nacionalinis parkas turi

215 km dviračių takų, 351 km takų pėstiesiems, iš kurių 75 km skirti vaikščioti žiemą, bei 85 km

slidinėjimo takų (Weingarth et al. 2012).

Manome, jog turistų naudojami žiemos vaikščiojimo bei slidinėjimo takai suteikia realią

galimybę aptikti lūšių pėdsakus (Weingarth et al. 2012).

1.3. Lūšių gyvenamų buveinių pasirinkimas

Lūšis gyvena pavieniui, išskyrus pateles su jaunikliais. Kasdien jos apeina savo užimamą

teritoriją, kurios dydis priklauso nuo maitinimosi sąlygų joje (Breitenmoser et al. 2001).

Individualus lūšies užimamos teritorijos dydis gali skirtis nuo 25 km² iki daugiau nei 2000 km². Tai

yra 0,25-5 individai 100 km2 miško (Breitenmoser et al. 2001),

Pateles su ką tik gimusiais jaunikliais užima mažiausią teritorijos dydį. Patelės vidutiniškai

užima 2-3 kartus mažesnius plotus nei patinai. Lenkų mokslininkų tyrimai rodo, kad patinai užima

apie 165 km² žiemą ir rudenį, o vasarą užimama teritorija sumažėja iki 140 km². Lūšių patelės

rudenį ir žiemą užimama teritorija yra apie 94 km² ir 55 km² pavasarį ir vasarą. Nepaisant šių

sezoninių pokyčių, metuose bendras užimamas lūšies teritorijos dydis yra pastovus ( Schmidt et

al.1997).

Analizuojant kaimyninės šalies situaciją matome, kad Latvijoje, miškų plotas yra

pagrindinis veiksnys, darantis įtaką lūšių skaičiui ir pasiskirstymui. Nors per pastaruosius 15 metų

miškotvarkos intensyvumas žymiai padidėjo, nėra jokių duomenų rodančių, kad šis veiksnys turėtų

sumažinti buveinių tinkamumą lūšims (Ozoliņš 2007).

Lūšių populiacija Latvijoje yra maždaug 600 individų. Šie duomenys gauti iš medžiotojų

ataskaitų 1998 iki 2010 metais. Panašu, kad lūšių populiacija Latvijoje vis dar pamažu auga (2

pav.).

Yra aiškus koreliacijos ryšys tarp miškingo ploto ir lūšių skaičiaus Latvijoje (3 pav.). Ir dar

stipresnis koreliacijos ryšys tarp miško dangos plotų ir lūšių skaičiaus procentų. Tai patvirtina, kad

miško fragmentacijos laipsnis yra svarbesnis veiksnys nei vien miškinga vietovė. Statistiniai radijo

telemetrijos duomenys apie du lūšių patinus rodo, kad suaugę patinai iš aukštos miškų

fragmentacijos regionų užima didesnį plotą nei patinai iš sąlyginio miško masyvo (Vaiders 2007).

Per pastaruosius metus Latvijoje žemės ūkio plotai sumažėjo, ir ta tendencija tęsis ir ateityje, tokiu

būdu palengvinamas lūšių judėjimą į mažiau miškingas vietas (Ozoliņš et al. 2007).

13

2 pav. Lūšių paplitimas Latvijoje 2006-2012.

Pastaba: juodi langeliai: nuolatinis buvimas; pilki langeliai: atsitiktinis įvykis

Vidutiniškai Latvijoje miškai užima 43% šalies teritorijos. Atskiruose rajonuose miškai

užima iki 70% (Kavacs 1995). Miškai, o taip pat ir aukštapelkės, kurios užima 10% šalies

teritorijos, yra pagrindinės lūšių buveinės. Durpynus lūšys užima nenoriai, užsiima pelkių

pakraščius. Sausas pelkių saleles išnaudoja kaip vietas pasislėpti (Матюшкин, Вайсфельд 2003).

Nėra jokių duomenų, kuriems biotopams atiduoda pirmenybę, bet didžiąją dalį lūšių užimamų

teritorijų – mišrūs ir spygliuočių miškai, su daug kirtaviečių ir jaunuolynu (Матюшкин, Вайсфельд

2003).

3 pav. Lūšių skaičiaus priklausomybė nuo miško ploto Latvijoje.

Teigiamas veiksnys, įtakojantis lūšių paplitimą Latvijoje – padidėjusi bebrų populiacija

(Balodis 1994). Taip bebrai savo veikla sukuria žmonėms sunkiai prieinamas vietoves, šlapynes,

14

kurios gali pasitarnauti kaip vieta pasislėpti lūšims, ir net potencialaus grobio susiradimui. Latvijai

būdingas mozaikiškas landšaftas: ūkio paskirties žemė, pievos kaitaliojasi su didesniais ir

mažesniais miškais (Матюшкин, Вайсфельд 2003).

Informacijos, kad lūšys darytu žalą naminiams gyvūnams Latvijoje nėra. Neigiamas požiūris

yra tik iš medžiotojų, kad lūšis yra jų konkurentas kanopinių žvėrių, dažniausiai stirnų medžioklėje

(Valdmann et al. 2005) ir ypač žiemomis kai yra daug sniego (2009 ir 2010 žiemos).

Jei Latvijoje tyrimai rodo, kad lūšys mėgsta miškus kuriuose vyrauja daug kirtaviečių ir

jaunuolynų, tai Baltarusijoje atlikti stebėjimai rodo kitokia tendenciją lūšių užimamų teritorijų

atžvilgiu.

Baltarusijoje lūšis rudens-žiemos periodu labiau mėgsta sengires, ramias miško tankmes su

išvartomis ir dideliu pomiškiu. Tankiame miške dažniausia pasirenka alksnyną arba mišrų mišką,

retai sutinkama jaunuolynuose (Matyushkin, Vaisfeld 2003). Miškas Baltarusijoje užima 34% šalies

teritorijos, pelkių – 2,5 mln. ha, didelis upių tankis 24 km/100 km ².

Estijos teritorijoje lūšių migracija tyrinėta Soomaa nacionaliniame parke 1998 metais

(Koopa, Kortel 2000). Tyrimas įrodė, kad pirmenybę lūšys teikė spygliuočių ir mišriems

(spygliuočių- lapuočių) miškams (1 lentelė)

1 lentelė. Lūšių buveinių naudojimas žiemos periodu (Koopa, Kortel 2000). Kelias, km Biotopas Proc.

87,3 Spygliuočių miškas 49,6

40,1 Mišrus miškas 22,8

9,3 Retas miškis 10,9

18,6 Lapuočių miškas 10,5

6,78 Užpelkėję miškai 3,8

1,2 Žemės ūkio pasėliai 0,7

0,8 Natūralios ganyklos 0,5

0,8 Atviros žemapelkės 0,4

0,7 Laukai 0,4

0,5 Atviros pelkės su pavieniais medžiais 0,3

17,61 VISO 100

Lūšys vengia atvirų vietų: spygliuočių ir mišrūs miškai lūšims sudaro geras medžioklės

sąlygas. Lūšių takai, ypač patelių su jaunikliais, veda per spygliuočių jaunuolynus, kur maitinasi

stirnos. Teigiamą ryšį tarp lūšių populiacijos ir mišrių miškų, kuriuose vyrauja eglė, nagrinėja

M.Aunapuu (Aunapuu, 1994).

Didelė dalis Baltijos šalių lūšių populiacijos yra Estijoje. Ten jos randamos visoje šalyje,

įskaitant didžiąsias salas (4 pav.). Dauginasi visoje šalyje. Lūšių populiacijos dydis 2010 m. rudenį

siekė 790 vienetų. Populiacijos dydis paskaičiuotas pagal unikalių metinių reprodukcijos vienetų

skaičių. (Männil, Kont 2012)

15

4 pav. Lūšių paplitimas Estijoje 2008-2010.


Lenkijoje lūšis dažniausiai sutinkamos Karpatų kalnuose ir dideliuose šiaurės rytų ir rytų

Lenkijos miškuose. Ten yra reintrodukuotos nedidelės populiacijos gyvenančios Kampinoska miške

ir centrinėje Lenkijos teritorijoje (Niedziałkowska et al. 2006). Pavieniai individai fiksuojami

šiaurės vakarų Lenkijoje ir Sudėtės regione palei valstybės sieną su Čekija (Podgorski et al. 2008).

Lenkijos valstybinės statistikos biuro duomenimis 2006-2010 Lenkijoje gyveno 217-285

lūšys (5 pav.).

Duomenys iš nacionalinio lūšių surašymo, kurį koordinavo žinduolių tyrimų institutas

Lenkijos mokslų akademijos Beloveže, per pastaruosius kelerius metus pateikė tik minimalų

populiacijos dydį, kuris buvo 115-128 individai pagal 2006-2009 metų vertinimą.

Svarbiausi pavojai lūšims Lenkijoje yra susiję su buveinių fragmentacija, buveinių

praradimo, ir sutrikus ekologiniams koridoriams tinkamų lūšių populiacijų plitimui. Netinkamos

gyvenimo sąlygos lūšims vietovėse, kur supaprastinta miško struktūra (trūksta nukritusių medžių ir

pomiškio), galimo grobio nebuvimas ir žmogaus sukeltas mirtingumas (brakonieriavimas,

susidūrimas su transporto priemone) (Podgórski et al. 2008).

16

5 pav. Lūšių paplitimas Lenkijoje 2008-2011.


Informacijos kiekis apie lūšių buveinių pasirinkimą yra menkas. Kryptis ir maršrutus lūšims

pasklisti ir emigruoti, apsprendžia miškų prieinamumas ar miško koridorius. Nenaudojamos žemės

ūkio naudmenos yra retai naudojamas (Schmidtas 1998). Telemetrijos duomenimis išsisklaidžiusios

lūšys po Šveicarijos Juros kalnus parodė, kad 75% visų vietų buvo miške, tik 25% atvirose

teritorijose (11% natūralios atviros teritorijos, 11% ganyklos, 3% žemės ūkio naudmenos), ir ne

miestuose (U. Breitenmoser, neskelbtas duomenys). Todėl nutarta bet kokį mišką laikyti, kaip lūšių

gyvenamąją teritorija, atviras teritorijas judėjimo – migracijos takais, o urbanizuotas teritorijas kaip

kliūtis.

Schadt S. (2002) sukūrė vertingą buveinių modelį, pritaikytą Vokietijai. Buveinės

pasirenkamumas buvo susistemintas į šias taisykles:

1 taisyklė. Sklypų susiskaldymas. Susiskaldžiusios miškų zonos buvo laikomos

susijungusiom ir tinkančiom namų zonom, jei miškai buvo atitolę po 1km.

2 taisyklė. Barjerai. Pagrindinės upės, greitkeliai bei miesto zonos veikia kaip namų zonos

ribos.

3 taisyklė. Minimalūs sklypų dydžiai. Tinkamo dydžio sklypas turėtu aprūpinti patiną bei

patelę namų zona. Kadangi patelių bei patinų namų zonos persidengia, minimalius sklypo dydis

užtikrinantis patino erdvės reikmės buvo nustatytas (200 km2).

17

4 taisyklė. Esminės zonos. Namų zona turėtų turėti bent vieną miško masyvą, kuris nebūtų

kertamas pagrindinių kelių bei neturėtų būti mažesnis nei 30 km2. Siekiant išvengti labai siaurų

miško sklypų įtraukimo į esmines zonas – minimalus miško plotis buvo laikomas 1km. Taip pat,

norint išvengti, jog į namų zonas nebūtų įtrauktos nepasiekiamos zonos – miško sklypai atitolę 20

km nuo esminės zonos nebuvo skaičiuojami.

5 taisyklė. Minimalus miškingumas. Namų zona turi būti bent 60% padengta miškais.

18

2. DARBO TIKSLAS, UŽDAVINIAI, OBJEKTAS, METODIKA

Darbo tikslas – išanalizuoti išaugintų nelaisvėje ir išleistų į laisvę bei laukinių lūšių erdvinį

pasiskirstymą.

Uždaviniai:

• Išryškinti lūšių jauniklių atrinkimo į adaptacinį voljerą prioritetus bei techninius

reikalavimus adaptaciniam voljerui;

• Išnagrinėti nelaisvėje pusiau natūraliomis sąlygomis išaugintų ir išleistų į laisvę lūšių

pasiskirstymą buveinėse;

• Nustatyti ir išnagrinėti Lietuvoje gyvenančių lūšių paplitimo ypatumus;

• Palyginti laukinių ir išaugintų pusiau natūraliomis sąlygomis bei išleistų į laisvę

lūšių pasiskirstymo ypatumus.

Darbo objektas – Petro Adeikio lūšių veislyne (Kelmės rajonas, Naisių kaimas) išveistos

bei po adaptacijos periodo į laisvę paleistos dvi lūšių patelės Gudrutė (sertifikatas skirtas naudoti tik

Europos bendrijoje Nr.12LT/7/C/0051) ir Jūratė (sertifikatas skirtas naudoti tik Europos bendrijoje

Nr.12LT/7/C/0052) (sertifikatų kopijos prieduose), o taip pat laukinės, Lietuvos miškuose

gyvenančios, lūšys.

Metodika

Į laisvę išleistų lūšių pradiniai duomenys. Pagal aplinkos ministerijos projektą „Lūšių ir

didžiųjų apuokų veisimo nelaisvėje programa“ Petro Adeikio veislyne gimė, buvo paruoštos ir 2013

metais išleistos į laisvę lūšys Jūratė ir Gudrutė. Abi lūšys buvo pažymėtos antkakliais, kurie

nustatytais laiko intervalais siųsdavo duomenis apie lūšių buvimo vietą. Gautų taškų pagrindu buvo

vykdoma pusiau natūraliomis sąlygomis išaugintų ir į laisvę išleistų lūšių buveinių pasirinkimo

analizė.

Siekiant išsiaiškinti detalesnę informaciją apie gyvūno veiklą, buvo pasirinkta pasekti į

laisvę išleistą lūšį Jūratė ir detalizuoti jos paros kelią.

Laukinių lūšių pradiniai duomenys. Nuo 2009 metų buvo kviečiama www.hunter.lt

puslapyje dalintis informacija apie pastebėtas laukines lūšis ir jų veiklos žymes. Šis tyrimas atitiko

Apskaitos stebėjimo būdu pildant anketas metodiką. Buvo svarbu, kad savanoriai pateiktų lūšių ar

jų veiklos žymių stebėjimo vietą, laiką, individų skaičių, kokia veikla registruota.

Pranešimą galėjo palikti bet kuris www.hunter.lt puslapio lankytojas. Todėl galima manyti,

kad stebėtojų pranešimai teritorijoje ir laike pasiskirstę atsitiktinai, taigi atspindėjo realų plėšrūnų

išplitimą šalies teritorijoje. Svarbu, kad duomenys buvo renkami keletą metų. Ilgalaikiai tyrimai

didina duomenų patikimumą ir išsamumą.

19

Duomenų apdorojimo metodai. Lūšių pasiskirstymas kraštovaizdyje buvo nagrinėtas

vadovaujantis duomenimis gautais iš pusiau natūraliomis sąlygomis užaugintų ir į laisvę išleistų

dviejų lūšių (Jūratės ir Gudrutės) antkaklių bei duomenimis gautais vykdant internetinę apklausą

2009-2014 metais (imtinai).

Analizuojant į laisvę išleistų lūšių buveinių pasirinkimą, buvo nubrėžtas kvadratas, į kurį

pateko visi iš antkaklių gauti taškai, bei jame suformuoti mažesni kvadratai (2,5 x2,5 km) (n = 683)

(6 pav.). Nagrinėjant aplinkos veiksnių įtaką lūšims, buvo analizuojami kvadratai, į kuriuos pateko

lūšių registracijos taškai. Apskaičiuotų rodiklių reikšmingumui nustatyti buvo skaičiuojami rodikliai

bendrai iš visų kvadratėlių. Taigi atitinkamas lūšies pasirinktos teritorijos rodiklis buvo lyginamas

su atspindinčiu kraštovaizdį atitinkamu rodikliu.

6 pav. Į laisvę išleistų lūšių registracijos vietos ir duomenų analizei sukurtas kvadratų tinklelis

Analizuojant kraštovaizdžio įtaką laukinių lūšių pasiskirstymui, aplink tašką (n = 156),

kuriame buvo registruota lūšių veiklą, brėžiamas 5,9 km skersmens buferis (7 pav.). Buferio plotas

ekvivalentiškas 75% vidutinės lūšių užimamos teritorijos, nustatytos radijo-telemetrinio sekimo

kaimyninėse šalyse, Lenkijoje ir Latvijoje, metu (Schmidt et al. 1997, Ozoliņš et al. 2007).

Teritorijos, kuriose buvo registruota lūšių veikla, buvo palygintos su visos šalies teritorija.

Kontroliniai bareliai (n = 165) visoje šalies teritorijoje buvo išdėstyta sistemiškai (8 pav.). Pasienio

bareliams, kurių tik dalis pateko į Lietuvos teritoriją, parametrai skaičiuoti tik daliai ploto . Šiam

patikrinimui naudoti bareliai negalėjo persidengti.

20

7 pav. Lūšių veiklos registracijos vietų ir aplink jas nubrėžtų buferių išsidėstymas

(vadovaujantis 2009-2014 metų apklausos rezultatais)

8 pav. Sisteminis kontrolinių barelių išdėstymas

21

Visuose bareliuose buvo įvertinta 16 aplinkos veiksnių galimai įtakojusių lūšių buveinių

pasirinkimą: miškų parametrai (5 veiksniai), buveinių užmirkimas (4), antropogeninės kilmės įtaka

(7). Aplinkos veiksniai analizuoti ArcGIS, Microsoft Excel ir Statistica programomis.

Tam, kad nustatyti apskaičiuotų veiksnių reikšmingumą vilkams, buvo pasinaudota Ivlev

selektyvumo indeksu (Ivlev, 1961). Nors pradinis indekso sukūrimo tikslas buvo maisto šaltinių

selektyvumo įvertinimas, tačiau algoritmas taip pat efektyviai taikomas buveinių selektyvumui

nustatyti (Van Dyke, 2008).

)()( AUAUSI

čia SI – Ivlev selektyvumo indeksas, U – gyvūno naudojamos buveinės dalis tarp visų

naudojamų buveinių, A – tos pačios buveinės dalis tarp visų galimų.

Kai selektyvumo indeksas SI = -1 – stiprus vengimas (pagal buveinės sutinkamumą

tiriamame kraštovaizdyje, ji naudojama ypač retai), kai SI = 0 – atsitiktinis pasirinkimas (buveinė

naudojama proporcingai jos buvimui) ir kai SI = 1 – stiprus prioritetas atitinkamai buveinei.

Skaičiuojant lūšies gyvenamą teritoriją (Home range), ArcGIS programoje buvo naudotas

„Fiksuoto vidurkio“ (Fixed mean) metodas. Šis metodas skaičiuoja visų x ir y koordinačių

aritmetinį vidurkį, po to pasirenka užduotą taškų, esančių arčiausiai vidurkio taško, procentą

(Rodgers, Kie 2011)

22

3. DARBO REZULTATAI IR JŲ ANALIZĖ

3.1. Nelaisvėje pusiau natūraliomis sąlygomis išaugintų lūšių

parengimas paleisti į laisvę

Petro Adeikio lūšių veislyne gimė, buvo parengtos paleidimui į laisvę dvi lūšių patelės

Gudrutė ir Jūratė. Šios dvi patelės gimė 2011 metų birželio 5 dieną. Vadoje gimė ir trečia lūšis –

patinėlis (9 pav.). Šis patinėlis buvo taip pat paruoštas paleisti į laisvę, bet pervežimo metu iš

adaptacinio voljero į paleidimo vietą nugaišo.

9 pav. P. Adeikio lūšių veislyne 2011 metais gimusios trys lūšys.

Lūšių jaunikliai buvo atskirti nuo motinos į adaptacinį voljerą aštuonių mėnesių amžiaus

2012 metų sausio mėnesį. Adaptacinis voljeras įrengtas žmonėms draudžiamoje lankytis miško

teritorijoje Kelmės rajone Naisių kaime P. Adeikio lūšių veislyne. Adaptacinio voljero dydis 20 arų.

Adaptacinio voljero landšaftas atitinka natūraliai užimamus laukinių lūšių biotopus. Tai aptverta

miško teritorija su 50-80 metų medžiais ir krūmynais. Voljero medyną sudaro apie 70% spygliuočių

ir 30 % lapuočių medžių. Gausu išvartų ir vešlus pomiškis (10 pav.). Toks landšaftas sudaro ne tik

geras sąlygas lūšims būtinų savybių išgyventi laisvėje ugdymuisi, bet ir padaro sudėtingesnį gyvo

maisto pasigavimą.

Pagrindiniai principai, kurių turi būti laikomasi, statant adaptacinį voljerą lūšių jaunikliams,

atrinktiems kaip tinkamiems gyventi laisvėje, turi užtikrinti šių tikslų įgyvendinimą:

23

1. Atrinktų tinkamų laisvėje gyventi lūšių jauniklių atskyrimą nuo netinkamų laisvėje

gyventi lūšių jauniklių;

2. Sėkmingas lūšių adaptacijos proceso atrinktoms į laisvę paleisti lūšims įgyvendinimas:

• medžioklės instinkto skatinimą,

• savisaugos instinkto skatinimą,

• tarpusavio bendravimo ugdymą.

3. Stebėsenos vykdymą, siekiant išsiaiškinti ruošiamų paleisti į laisvę lūšių tinkamumą.

10 pav. Lūšių adaptacinis voljeras.

Adaptaciniame lūšių voljere laikomos lūšys atrinktos kaip atitinkančios kriterijus išleisti į

laisvę. Šios lūšys atskiriamos nuo tėvų lūšių jauniklių voljere stebėsenos būdu kaip tinkamos

tolimesniam paleidimo į laisvę procesui (Balčiauskas ir kt. 2010)

Nuo pirmų dienų kai lūšys buvo perkeltos į adaptacinį voljerą, buvo nutrauktas kasdienis

lūšių šėrimas. Kasdienis šėrimas nutrauktas tam, kad lūšims neišsivystytu asociacija žmogaus ir

maisto. Maistui buvo naudojami sumedžioti šernai, stirnos, bebrai. Kadangi lūšys atskirtos šaltuoju

metų laiku, sąlygos leido maisto kiekį voljere palikti keletui dienų. Kaip pavyzdys 80 kilogramų

šerną trys lūšių jaunikliai suvartojo per tris savaites.

Atskirtiems nuo motinos 8 mėnesių jaunikliams iškart pasireiškė medžioklės instinktas. Jau

po kelių savaičių voljere buvo lūšių sumedžiota keletas kranklių ir suopis kurie atskrido maitintis

lūšims paliktu maistu. Tai parodė, kad lūšys atitinka kriterijus, kurie reikalingi atrenkant lūšis

išleidimui į laisvę. Po poros mėnesių vaizdo registratoriaus pagalba buvo nustatyta, kad lūšys

ateidavo maitintis prie palikto maisto tik po vieną. Nei karto neužfiksuota, kad visos trys lūšys

24

maitinosi kartu. Tai parodė, kad lūšys tapo savarankiškos ir yra pasiruošusios tolimesnį gyvenimą

tęsti pavieniui.

Lūšių psichika labai svarbi atrenkant į laisvę planuojamus paleisti individus.

Silpnos psichikos lūšiai būdingi šie pagrindiniai bruožai:

• krūpčiojimas išgirdus garsą,

• dažnai pabrukta uodega,

• pritūpusi eisena, dažnas slėpimasis,

• nenoras žaisti su kitais jaunikliais,

• paskutinis prieina prie maisto maitintis,

• dažnas pagalbos šaukimasis.

Toks gyvūnas yra streso būsenoje, slepiasi, negali išsirinkti sau saugios vietos buveinei.

Baikštų gyvūną labai trikdo žmonių veikla, kuri neišvengiamai vyksta aplinkoje (žemė ūkis, miškų

pramonė, turizmas ir t.t.). Kaip netinkančio į laisvę išleisti individo psichikos trūkumą galima

įvardinti ir pernelyg didelę gyvūno agresiją (Balčiauskas et al. 2010).

Nuo balandžio mėnesio lūšims (10 mėnesių amžiaus) buvo pradėtas papildomai duoti gyvas

maistas. Tam tikslui naudojami gyvi triušiai ir fazanai. Fazanams, kad nepaskristu pakerpami

sparnai. Kad lūšys nepradėtų priprasti prie šėrimo, į voljerą paleidžiama trims dienoms po 3-4

triušius, arba 8-9 fazanų. Vidutiniškai laukinė lūšis per 24 valandas suėda apie 2 kg. mėsos

(Jedrzejewski et al. 1993).

Tokiu būdu šeriant adaptaciniame voljere atskirtus lūšių jauniklius išaiškėjo, kad lūšių

nepaveikė imprintingas, kai jie dar buvo su motina ir lūšių šėrimas vyko kiekvieną dieną. Jau po

kelių savaičių, kai lūšys buvo perkeltos į adaptacinį voljerą, jų nebebuvo įmanoma stebėti priėjus

prie voljero. Lūšys slėpdavosi vos išgirdusios žmogų. Įėjus į adaptacinio voljero vidų, lūšys

slėpdavosi po išvartomis ar jaunomis eglaitėmis. Priėjus arčiau bandydavo pabėgti. Toks Lūšių

elgesys parodė, kad šios lūšys atitinka dar viena svarbų kriterijų kurį turi turėti individas rengiamas

paleisti į laisvę.

2012 metų birželio 20 dieną visos trys lūšys buvo sugautos ir užmigdytos. Atlikta kiekvieno

individo sveikatos patikra ir įvertinta fizinė būsena. Kiekviena lūšis buvo pažymėtas individualiu

žymėjimo ČIPSU, kuris įvestas po poodiniu sluoksniu sprando srityje. Lūšims uždėtos sekimo

priemonės GPS siųstuvai (11 pav.).

2012 metų birželio 21 dieną transportuojant lūšis į paleidimo vietą, Kazlų Rūdos miškus,

nugaišo lūšies patinėlis. Tą pačią dieną įvertinus dviejų patelių sveikatos būklę jos išleistos Kazlų

Rūdos miškuose. Išleidimo tikslas – atkurti kažkada gyvavusią populiaciją.

25

11 pav. Lūšims užsegamos telemetrinės GPS sekimo priemonės.

3.2. Nelaisvėje pusiau natūraliomis sąlygomis išaugintų ir išleistų į laisvę lūšių

buveinių pasirinkimas

3.2.1. Lūšių pasirinktos buveinės pagal miškingumą ir medynus

Per visą antkaklio veikimo laikotarpį iš Jūratės radiosiųstuvo gauta informacija apie 3593

lūšies buvimo vietos registracijos taškus (12 pav.), o iš Gudrutės – 4124 (13 pav.). ArcGIS

programų pagalba apskaičiuota, kad Jūratės gyvenama teritorija (Life-time home range) sudarė

70370ha, o Gudrutės – 161277 ha. Šie rodikliai viršijo kaimyninių šalių teritorijose nustatytus

vidutinius tokius parametrus (Schmidt et al. 1997, Ozoliņš et al. 2007), bet pateko į bendras, rūšiai

nustatytas, teritorijos ribas (Breitenmoser et al., 2001).

Analizuojant į laisvę išleistų lūšių buveinių pasirenkamumą, nustatyta, kad 94,54% Jūratės

taškų buvo miško teritorijoje, o Gudrutės atitinkamai 77,21%. Skaičiuojant abi lūšis bendrai,

fiksuota 85,29% atvejų, kai lūšys buvo miško teritorijoje.

Skaičiuojant miškingumą lūšių registracijos vietovėse (2,5 x 2,5 km kvadratų tinklelyje),

nustatyta, kad vidutinis miškingumas, kur lankėsi Jūratės buvo net 88,0%, tuo tarpu, kai Gudrutė

pasirinktose teritorijose vidutinis miškingumas tesiekė 58,9%. Šie abu rodikliai žymiai viršijo

bendrą šalies miškingumą, tačiau tarpusavyje taip pat patikimai skyrėsi (p = 0,000) (14 pav.).

26

12 pav. Jūratės registracijos vietų, gautų iš radiosiųstuvo, išsidėstymas

13 pav. Gudrutės registracijos vietų, gautų iš radiosiųstuvo, išsidėstymas

27

Jūratės teritorijos miškingumas buvo didesnis, nes ši lūšis po paleidimo Kazlų Rūdos miškų

masyve jame ir apsistojo. Tuo tarpu, kai toje pačioje vietoje išleista Gudrutė keliavo dideliais

atstumais pasiekdama net Šunskų, Birštono miškus. Neišvengiamai didesnė šios lūšies taškų dalis

pateko į ne miško teritoriją.

Vidurkis

Vidurkis ±0,95 pat. interv. Jūratė Gudrutë

Lūšys

0

10

20

30

40

50

60

70

80

90

100

Miš

kin

gum

as,

%

Var1: F(1;7715) = 2542,3645; p = 0.0000

14 pav. Į laisvę išleistų lūšių pasirinktų teritorijų miškingumas

Nustatyta, kad didėjant teritorijos miškingumui didėja ir taškų kiekis, kuriuose registruota

lūšis Jūratė (p = 0,008) (15 pav.). Didžiausi taškų kiekiai registruoti kvadratuose (2,5 x 2,5 km),

kuriuose miškingumas artėjo prie 100%. Iš visų kvadratų daugiausiai kartų (net 517) Jūratė buvo

registruota kvadrate, kurio miškingumas buvo 100%. Taigi net 14,4% nuo visų Jūratės registracijos

taškų buvo fiksuota būtent šiame kvadrate. Kitų dviejų kvadratų, artimų pagal taškų registracijos

kiekį (509 taškai, t.y. 14,2% ir 387 taškai, t.y. 10,8%), miškingumas buvo 99,5% ir 100%. Beje,

kvadratuose, kurių miškingumas viršijo 95%, Jūratė registruota net 1831 kartą, o tai sudaro net

51,0% visų registracijos taškų. Teritorijose, kurių miškingumas būtų mažesnis nei 20% (minimalus

buvo 1,9%) Jūratė buvo registruota tik šešis kartus (0,2% nuo visų taškų).

Apskaičiavus teritorijos miškingumą aplink taškus, kuriuose registruota lūšis Gudrutė,

nustatyta, kad didėjant teritorijos miškingumui lūšies taškų kiekis didėjo nereikšmingai (p = 0,277)

(16 pav.). Didžiausi šios lūšies taškų kiekiai registruoti kvadratuose (2,5 x 2,5 km), kuriuose

miškingumas buvo 62,6% (470 taškų, kurie sudarė 11,4% visų taškų), 73,0% (291, 7,1%), 19,7%

(286, 6,9%).

28

Jūratės taškai = -26,6503+1,0378*x

0 20 40 60 80 100

Miškingumas ,%

0

100

200

300

400

500

600

Jūra

tės

reg

istr

acij

os

tašk

ai,

vn

t.

Miškingumas:Jūratės taškai: r2 = 0,0895

15 pav. Jūratės registracijos vietų pasiskirstymas priklausomai nuo teritorijos miškingumo

Gudrutės taškai = 16,635+0,1521*x

0 20 40 60 80 100

Miškingumas, %

0

100

200

300

400

500

Gu

dru

tės

regis

trac

ijos

tašk

ai, v

nt.

Miškingumas:Gudrutės taškai: r2 = 0,0071

16 pav. Gudrutės registracijos vietų pasiskirstymas priklausomai nuo teritorijos miškingumo

Vieno iš daugiausiai Gudrutės registracijos taškų (236 taškai, kurie sudarė 5,7% visų taškų)

turėjusių kvadratų miškingumas buvo tik 0,1%. Signalai iš Gudrutės antkaklio rodė, kad lūšis šioje

teritorijoje praleido net aštuonias dienas iš eilės. Apžvelgiant bendrai visus taškus, šios lūšies

duomenys nerodo tokio stipraus prisirišimo prie ypač miškingų teritorijų, kaip pirmosios lūšies

(Jūratės). Kita vertus tai buvo neišvengiama, nes Gudrutė pasižymėjo, kaip labai didelius atstumus

nukeliavusi lūšis.

29

Lūšių veikla buvo registruota visų brandumo grupių medynuose (2 lentelė). Daugiausiai

Jūratės taškų buvo registruota brandžiuose medynuose (39,9%); sekanti pagal dažnumą brandumo

grupė buvo jaunuolynai (22,0%). Gudrutė dažniausiai lankėsi jaunuolynuose (25,1%) ir brandžiuose

medynuose (24,2%).

2 lentelė. Taškų, kuriuose registruota lūšių veikla, pasiskirstymas medynuose priklausomai nuo jų brandumo grupės

Medyno brandumo

grupė

Jūratės taškų skaičius Gudrutės taškų skaičius

vnt. proc. vnt. proc.

Kirtavietė 319 9,4 402 12,6

Jaunuolynas 745 22,0 801 25,1

Pusamžis 549 16,2 516 16,2

Bręstantis 250 7,4 264 8,3

Brandus 1351 39,9 771 24,2

Perbrendęs 173 5,1 433 13,6

Viso: 3387 100 3187 100

Ypač daug Jūratės taškų (25,2% nuo visų taškų) buvo užregistruota dviejuose gretimuose

tyrimo kvadratuose. Juose lūšis dažniausiai buvo registruota brandžiuose medynuose (40,5% taškų)

ir jaunuolynuose (21,0%). Šiuose sklypuose medynai pagal vyraujančią medžių rūšį buvo eglynai

(38,9%), juodalksnynai (29,7%), beržynai (22,1%).

Pagal vyraujančią medžių rūšį Jūratė dažniausiai buvo registruota eglynuose (31,9%),

pušynuose (29,7%), juodalksnynuose (20,9%) (3 lentelė). Gudrutės taškai dažniausiai buvo išsidėstę

juodalksnynuose (33,2%), eglynuose (28,4%), beržynuose (17,9%).

3 lentelė. Taškų, kuriuose registruota lūšių veikla, pasiskirstymas medynuose priklausomai nuo vyraujančios medžių rūšies

Medžių rūšis,

vyraujanti medyne

Jūratės taškų skaičius Gudrutės taškų skaičius

vnt. proc. vnt. proc.

Pušis 915 29,7 358 12,9

Eglė 982 31,9 789 28,4

Ąžuolas 2 0,1 2 0,1

Uosis 3 0,1 43 1,5

Skroblas 0 0,0 8 0,3

Beržas 529 17,2 497 17,9

Juodalksnis 645 20,9 922 33,2

Drebulė 0 0,0 105 3,8

Baltalksnis 2 0,1 56 2,0

Liepa 2 0,1 0 0,0

Viso: 3080 100 2780 100

30

3.2.2. Lūšių buveinių pasirinkimas priklausomai nuo perteklingo drėkinimo augaviečių

Pelkinės augavietės pasižymi specifiniu mikroklimatu, paprastai yra mažiau lankomos

žmonių. Pelkės nėra lūšių nuolatinė gyvenama teritorija, tačiau lūšys dažnai lankosi pelkių

pakraščiuose, naudojasi sunkiai pasiekiamomis pelkių salomis ramiam poilsiui, beje dažnai pereina

pelkėtas vietoves naudodamosi keliais ir takais (Ozoliņš et al. 2007). Galimai šie veiksniai gali

įtakoti lūšių prioritetus renkantis teritorijas.

406 (11,3% visų taškų) Jūratės registracijos taškai buvo fiksuoti aukštapelkėse ir tarpinėse

pelkėse. Tuo tarpu Gudrutė tokiose buveinėse registruota tik 11 kartų (0,3% visų taškų).

Jūratės gyventoje aplinkoje aukštapelkės ir tarpinės pelkės sudarė vidutiniškai 3,3% miško

teritorijos, o Gudrutės dar mažiau – vidutiniškai 0,6% (17 pav.). Vidutinis šių pelkių kiekis

tiriamoje teritorijoje buvo 0,6% miško teritorijos. Verta atkreipti dėmesį, kad Jūratė reikšmingai

dažniau rinkosi teritorijas su aukštapelkėmis ir tarpinėmis pelkėmis nei jos sutinkamos tose

vietovėse (p = 0,000). Apskaičiuota, kad Ivlev indeksas siekė 0,69 ir rodė stiprų prioritetą

aptariamai buveinei. Beje, kvadrate, kuriame registruotas didžiausias šios lūšies buvimo taškų

kiekis, aukštapelkės ir tarpinės pelkės sudarė dar didesnę dalį (5,3%) nei vidutiniškai (3,3%). Tuo

tarpu, kai Gudrutė neteikė jokio prioriteto aukštapelkėms ir tarpinėms pelkėms ir buveinę naudojo

proporcingai jos buvimui aplinkoje (Ivlev indeksas šiuo atveju buvo 0).

Vidurkis

Vidurkis ±0,95 pat. interv. Jūrates Gudrutës Palyginamoji

Teritorija

0,0

0,5

1,0

1,5

2,0

2,5

3,0

3,5

Pa

ir P

b d

alis

miš

ke,

%

Var3: F(2;8344) = 1095,7969; p = 0.0000

17 pav. Į laisvę išleistų lūšių pasiskirstymas priklausomai nuo aukštapelkių ir tarpinių pelkių dalies miško žemėje

Apskaičiuota, kad abi lūšys statistiškai patikimai (p = 0,000) teikė prioritetą teritorijoms su

didesne žemapelkių dalimi jose (18 pav.). Jūratės pasirinktose teritorijose žemapelkių buvo ypač

daug (9,7%) lyginant su jų sutinkamumu tiriamuose miškuose (2,7%). Ivlev indeksas (0,56) taip pat

31

rodė prioritetą šiai buveinei. Gudrutės pasirinktose teritorijose taip pat buvo daugiau žemapelkių

(3,4%) nei tiriamoje aplinkoje.

Vidurkis


Teritorija

0

1

2

3

4

5

6

7

8

9

10P

c ir

Pd d

alis

miš

ke,

% Var4: F(2;8344) = 993,8269; p = 0.0000

18 pav. Į laisvę išleistų lūšių pasiskirstymas priklausomai nuo žemapelkių dalies miško

žemėje

Jūratės užimtose teritorijose užmirkusių derlingų ir labai derlingų augaviečių dalis miško

žemėje sudarė vidutiniškai 10,1%, o Gudrutės – 10,9% (19 pav.). Šie rodikliai viršijo bendrą

užmirkusių derlingų ir labai derlingų augaviečių dalį tiriamoje teritorijoje (6,5%), tačiau prioritetas

užmirkusioms augavietėms nebuvo taip stipriai išreikštas kaip pelkinėms. Ivlev indeksas svyravo

tarp 0,21 ir 0,25.

Vidurkis


Teritorija

0

1

2

3

4

5

6

7

8

9

10

11

12

Uc

ir U

d d

alis

miš

ke,

%

UcUd: F(2;8344) = 18,7301; p = 0,00000

19 pav. Į laisvę išleistų lūšių pasiskirstymas priklausomai nuo užmirkusių derlingų ir labai derlingų augaviečių dalies miško žemėje

32

3.2.3. Lūšių buveinių pasirinkimas priklausomai nuo antropogeninių veiksnių įtakos

Tikėtina, kad antropogeninės kilmės dangos, turės neigiamą įtaką lūšių buveinių

pasirinkimui, tačiau iš anksto negalima pasakyti, koks šių veiksnių reikšmingumo laipsnis. Keliai

yra nuolatinis antropogeninis trikdis gyvūnų gyvenamose teritorijose (Lõhmus 2001). Lemiamą

reikšmę gali turėti jų apkrova ir tankis teritorijoje. Šių antropogeninės kilmės dangų turėtų būti

mažiau nei vidutiniškai Lietuvos teritorijoje.

Didieji keliai (automagistralės ir valstybiniai keliai su danga platesni kaip 14 m) Jūratės

gyventoje miško teritorijoje vidutiniškai sudarė 0,02 km/km2, Gudrutės – 0,05 km/km2 (20 pav.).

Šie rodikliai buvo patikimai mažesni (p = 0,000) už vidutinį didžiųjų kelių tankį kontrolei

pasirinktoje miško teritorijoje (0,36 km/km2), atitinkamai Ivlev indeksas siekė net -0,89 ir -0,76.

Vidutiniai keliai (valstybiniai, savivaldybės ir urėdijos keliai su danga 5–14 (18) m pločio)

bendrai tiriamoje miško teritorijoje siekė 0,88 km/km2. Tuo tarpu aplink Jūratės ir Gudrutės taškus

šių kelių ilgis buvo statistiškai patikimai (p = 0,000) trumpesnis, Ivlev indeksas buvo -0,40 ir -0,18

(21 pav.).

Vidurkis

Vidurkis ±0,95 pat. interv. Jûratës Gudrutës Palyginamoji

Teritorija

0,0

0,1

0,2

0,3

0,4

0,5

Did

žių

jų k

elių

ilg

is m

išk

e, k

m/k

m2

Did.keliai: F(2;8201) = 179,5785; p = 0.0000

20 pav. Į laisvę išleistų lūšių pasiskirstymas priklausomai nuo didžiųjų kelių ilgio miško teritorijoje

33

Vidurkis

Vidurkis 0,95 pat. interv. Jûratës Gudrutës Palyginamoji

Teritorija

0,0

0,1

0,2

0,3

0,4

0,5

0,6

0,7

0,8

0,9

1,0

1,1

Vid

uti

nių

kel

ių i

lgis

miš

ke,

km

/km

2

Vid.keliai: F(2;8201) = 232,1804; p = 0.0000

21 pav. Į laisvę išleistų lūšių pasiskirstymas priklausomai nuo vidutinių kelių ilgio miško teritorijoje

Visai kitokie rezultatai gauti, apskaičiavus natūralaus grunto kelių (keliai be dangos 3–6 m

pločio) ilgius miške (22 pav.). Šiuo atveju nustatyta, kad Jūratės taškų aplinkoje natūralaus grunto

keliukų buvo gerokai (p = 0,000) daugiau (2,78 km/km2, Ivlev indeksas 0,31) nei bendrai tiriamoje

teritorijoje (1,71 km/km2). Galima manyti, kad smulkūs natūralaus grunto keliukai miške galėjo

būti, kaip patogi danga lūšies perėjimams miško teritorijoje, o mažas automobilių judėjimas

tokiuose keliukuose visai netrikdė lūšies.

Vidurkis

Vidurkis ±0,95 pat. interv. Jûratës Gudrutës Palyginamoji

Teritorija

1,0

1,2

1,4

1,6

1,8

2,0

2,2

2,4

2,6

2,8

3,0

Natū

rala

us

gru

nto

kel

ių i

lgis

miš

ke,

km

/km

2

Nat.gr.keliai: F(2;8201) = 605,9916; p = 0.0000

22 pav. Į laisvę išleistų lūšių pasiskirstymas priklausomai nuo natūralaus grunto kelių ilgio miško teritorijoje

34

Pusiau natūraliomis sąlygomis užaugintų ir į laisvę išleistų lūšių teritorijoje (kontrolės

bareliuose) vidutinis gyventojų tankis buvo 706 (min–max = 0–60817) žmonės 2,5 x 2,5 km

kvadrate. Bareliuose, kur buvo registruota Jūratės veikla, vidutinis gyventojų tankis buvo tik 97

žmonės kvadrate, o Gudrutės – 156. Atrodytų didžiulis skirtumas tarp barelių reprezentuojančių

bendrą gyventojų skaičių ir lūšių pasirinktas teritorijas, tačiau pasikliautinieji intervalai labai platūs

todėl nustatytas skirtumas buvo silpnai patikimas (p = 0,071) (23 pav.). Skaičiuojant aplinką,

kiekvienam taškui, gautam iš lūšių antkaklių atskirai, nustatyta, kad Jūratės aplinkoje gyventojų

tankis buvo vidutiniškai 31 žmogus 2,5 x 2,5 km kvadrate, o Gudrutės – 144 (Ivlev indeksas buvo

atitinkamai -0,92 ir 0,66). Didžiausi kiekiai lūšių taškų gauti iš kvadratų su mažu gyventojų

skaičiumi, tačiau lūšys buvo registruotos ir kvadratuose su dideliu gyventojų skaičiumi (max Jūratės =

3742, max Gudrutės = 5355 žmonės kvadrate). Vadinasi lūšys paprastai rinkosi buveines, kuriose buvo

mažas gyventojų tankis, bet atskirais atvejais buvo tolerantiškos ir teritorijoms su dideliu žmonių

tankiu.

Vidurkis

Vidurkis 0,95 pat. interv. Jurates Gudrutes Palyginamoji

Teritorija

0

200

400

600

800

1000

Gy

ven

tojų

sk

aiči

us

2,5

x 2

,5 k

m g

ard

elėj

e, v

nt.

Gyventoju sk.: F(2;922) = 2,6538; p = 0,0709

23. pav. Į laisvę išleistų lūšių pasiskirstymas priklausomai nuo gyventojų skaičiaus 2,5 x 2,5 km gardelėje

Rezultatus, nustatytus skaičiuojant Jūratės rodiklius, reikėtų laikyti reikšmingesniais nei

Gudrutės, nes pirmoji lūšis gyveno palyginti sėsliai. Galima būtų manyti, kad gyvūnas pakankamai

susipažino su vietove todėl buveines naudojo pagal realųjį jos, kaip rūšies, teikiamą prioritetą. Tuo

tarpu Gudrutė keliavo dideliais atstumais, tik kartais sugrįždama į jau pabuvotas vietoves. Jai nuolat

teko susidurti su atsitiktinai jos kelyje pasitaikiusiomis buveinėmis.

35

3.2.4. Lūšies paros kelias

Norint detaliau ištirti į laisvę išleistų lūšių užimamą teritoriją ir jų elgseną laisvėje, esant

palankioms gamtinėms sąlygoms, pasirinkta sekti vienos iš paleistų patelių Jūratės pėdsakais ir

ištirti individo veiklą paros bėgyje. Tam tikslui buvo gautas telemetrinis taškas kuris nurodė lūšies

paskutinę buvimo vietą.

Tyrimas atliktas Kauno rajone, Berūkštinės miške. 2013 metais balandžio mėn. 03 dieną nuo

8 iki 14 valandos. Tyrimo metu oro temperatūra buvo -5 / +3° C. Rytas giedras, šaltas, mažai

debesuota, rūkas. 12 valanda sušilo, saulėta. Vėjas silpnas 1-2 metrai per sekundę. Sniego danga

ryte buvo kieta – su pluta, o per pietus sniegas pradėjo tirpti. Paskutinį kartą buvo snigta iki 2013 m.

balandžio 2 dienos rytą. Prisnigta apie 15 cm.

Apeito lūšies pėdsakais maršruto ilgis 6 km.

Atlikus tyrimą matome, kad lūšis užsiėmė miško masyvo dalį kuriame yra daug jaunuolynų

kur medelių aukštis neviršija 1 metro, arba laikėsi miške, bet netoli jaunuolynų (4 lentelė).

4 lentelė. Lūšies veiklos žurnalas

Eil.

Nr. Veikla Atstumas, m Biotopas Tolimesnis biotopas

1. Lūšies pėdos rastos pereitos per

kelią Kuras-Sarapinai. Kelias

kertasi su kanalu. Lūšis lakė

vandenį iš kanalo.

Pėdos rastos

400m. nuo

gyvenamos

sodybos.

Eglynas apie 50 metų

amžiaus-kanalas su

plika pakanale.

Išvalyta pakanalė po 50m

į abi puses

2. Eita senomis lūšies pėdomis

(galimai savo). Šlapinosi.

Žingsniu apie

200m.

Pakanalė. Aplinkui reti

krūmai. Iš abiejų pusių

brandus miškas.

Iki miško 10m.

3. Eina zigzagais. Kerta senas pėdas. Žingsniu apie

200m.

Kerta kanalą į vakarus. Iki miško 10m.

4. Gaudė paukštį. Šuoliais apie

6m.

Brandus eglynas. Retas

pomiškis.

Iki jaunuolyno 100m.

5. Radau papjautą stirną. Aplinkui

pilna teritorijos žymėjimo. Ėsta

šviežiai. Dalis grobio užkasta.

Daug šlapimo. Užsilipusi ant

išvartos. Nušokusi ir nubėgusi

šuoliais. Šalia praeita elniu.

Pritrypusi,

prisukinėjusi

aplinkui,

kasusi sniege

grobį, užšokusi

ant išvartos,

nušuoliavo

20m.

Brandus eglynas Iki jaunuolyno 80m.

6. Sunku rasti šviežias pėdas. Eita

elniu pėdomis.

Žingsniu

100m.

Brandus eglynas Iki jaunuolyno 80m.

7. Išeina-kerta jaunuolyną.

Jaunuolyne pasilipusi ant kelmo.

Nulipusi nuo kelmo90° kampu

pakeitė ėjimo kryptį. Po

jaunuolyną vaikšto 2 stirnos.

Žingsniu apie

400m.

Eglaitės iki 1m aukščio. Iki brandaus miško 200

m.

8. Išėjo į kelią. Ieškau pėdų. Eina

keliu.

Žingsniu apie

100m.

Kelias Iš šiaurės eglaičių

jaunuolynas. Iš vakarų

brandus miškas.

9. Keliu priėjo iki miško krašto. Vėl

įėjo į jaunuolyno pakraštį. Eina

jaunuolyno-miško riba. Kerta

Žingsniu

200m.

Brandaus miško ir biržės.

36

jaunuolyną. Eina žingsniu. Pėdą

stato į pėdą.

10. Jaunuolyne tikrina stirnų

maitinimosi vietas.

Eglaitės iki 1m aukščio.

11. Įlindo į tankų jaunuolyną. Sekti

jaunuolynu neįmanoma.

Apeidinėju jaunuolyną.

Žingsniu apie

2 km.

Eglaitės iki 2.5m

aukščio.

Aplink jaunuolynas. Iki

brandaus miško 200 m.

12. Pilna šernų ir stirnų pėdsakų. Eglaitės iki 2.5m

aukščio.



13. Tuštinosi. Užkasinėjo tuštinimosi

vietą.

Eglaitės iki 2.5m

aukščio.



14. Labai daug privaikščiota. Pilna

kiškio pėdsakų.

Retas krūmynas Aplink jaunuolynas. Iki


15. Apsisuko, grįžta atgal į

jaunuolyną. Nebepaseku.

Eglaitės iki 2.5m

aukščio.

Sekant pėdomis (apie 6 km) atkreiptas dėmesys, kad lūšies dažnai eita vingiais, kas yra

būdinga laisvėje gyvenančioms lūšims (24, 25, 26, 27 pav.). Tai neprieštarauja kitų mokslininkų

pateikiamoms išvadoms, kuriose kalbama, kad dažniausiai sutinkamas vingiuotas lūšies pėdsakų

kelias – 72,2%. Žymiai retesnis ėjimas ratais ir kilpomis – 12,3%, dar retesnis tiesus ėjimas – 9,3%

ir lanku – 6,2% (Матюшкин, Вайсфельд 2003).

24 pav. Bendras lūšies sekimo maršrutas

37

25 pav. Pirmoji lūšies sekimo maršruto dalis

Toliau analizuojant lūšies – Jūratės nueitą paros kelią matome, kad ji naudojasi

jaunuolynais, kaip judėjimo koridoriais. Kerta brandų mišką norėdama pereiti į kitą jaunuolyną (26

pav.).

26 pav. Antroji lūšies sekimo maršruto dalis

38

27 pav. Trečioji lūšies sekimo maršruto dalis

Nustatyta, kad didžiausius atstumus lūšis nuėjo jaunuolynais (56%) ir tik antroje vietoje

buvo vyresni medynai (37%) (28 pav.).

Analizuojant atliktas mokslines publikacijas apie lūšių mitybą darome išvadą, kad

pagrindinis lūšių grobis yra stirna (Capreolus capreolus L.). Atsižvelgiant į medžiojamų gyvūnų

analizės Nacionaliniame Bavarijos parko miške duomenis, manoma, kad stirnos yra pagrindinės

aukos šiame regione, kaip ir visur kitur centrinėje Europoje. (Okarma et al., 1997; Molinari–Jobin et

al., 2007).

28 pav. Lūšies nueiti atstumai priklausomai nuo biotopo

56% 37%

7%

jaunuolynai

vyresni medynai

kelias

39

Lietuvoje stirna dažniausiai gyvena miške. Labiausiai mėgsta nedidelius, šviesius lapuočių

bei mišriuosius miškus su gausiu pomiškiu ir traku, apsuptus dirbamų laukų. Juo miškas įvairesnis,

juo daugiau jame pelkučių, krūmuotų pievų ertmių, atžalynų, kirtimų, tuo jis tinkamesnis stirnai

(Baleišis ir kt. 1987). Tai įrodo, kad lūšys lankosi biržėse ir jaunuolynuose netik norėdamos apeiti

savo užimamas teritorijas, bet ir medžioja juose stirnas (29 pav.)

29 pav. Kazlų Rūdos miškuose rasta lūšies sumedžiota stirna

3.3. Lietuvoje gyvenančių laukinių lūšių paplitimo ypatumai

Vertinant susiklosčiusią situaciją (detaliau apžvelgtą literatūros analizės skyriaus 1.1.

poskyryje) 2009 metais buvo pradėta internetinė visuomenės apklausa, kurios tikslas buvo surinkti

ir apibendrinti duomenis apie Lietuvos teritorijoje gyvenančią lūšių populiaciją. Apklaus buvo

vykdyta iki 2015 metų.

Per šešių metų laikotarpį gauta 160 tinkamų tolimesnei analizei pranešimų (vizualiai

matytas (-i) gyvūnas (-ai), pateikta pėdsakų nuotrauka, tiksliai nurodyta vieta). 2009 metais gauti 34

pranešimai, 2010 m. – 23, 2011 m. – 39, 2012 metais gauta tik 9 pranešimai, tačiau 2013 ir 2014

metais pranešimų vėl pagausėjo, atitinkamai 23 ir 32 pranešimai per metus.

Vadovaujantis per šešių metų laikotarpį gautų pranešimų informacija nustatyta, kad lūšių

veikla stebėta 80,8% savivaldybių teritorijų (atmetus miestų savivaldybes) (30 pav.). Iš viso

40

Lietuvoje yra 60 savivaldybių teritorijų vienetų (tame tarpe 7 miestų savivaldybės). Daugiausiai

pranešimų gauta iš Panevėžio (18 pranešimų), Ukmergės (12) ir Biržų (11) rajonų.

Pranešimuose dažniausiai buvo minima, kad lūšys stebėtos tiesiogiai. Dažniausiai fiksuotas

pavienis individas (83% pranešimų). Tačiau buvo pranešta apie keturis atvejus, kai stebėtos keturios

lūšys tuo pačiu metu. Beje, gauti du pranešimai apie 2009 ir 2010 metais automobilio nutrenktas

lūšis.

30 pav. Lūšių veiklos žymių pasiskirstymas pagal visuomenės apklausą 2009-2014 m.

Apimant bendrai visus šešis tyrimų metus kartu, autokoreliacija erdvėje parodė, kad lūšių

registracijos vietos išsidėsčiusios klasterizuotai. Morano I indeksas buvo lygus 0,23, o paskaičiuota

Z statistikos reikšmė 2,04 rodė, kad tikimybė (p = 0,05), jog klasterizuotas lūšių vietų išdėstymas

gautas atsitiktinai mažesnė nei 5%. Taškų koncentracijos rodė, kad lūšys dažniausiai buvo stebėtos

Telšių, Panevėžio, Ukmergės, Joniškio, Biržų miškų urėdijų teritorijose (31 pav.).

41

31 pav. 2009-2014 metais lūšys dažniausiai buvo stebėtos Telšių, Panevėžio, Ukmergės, Joniškio, Biržų miškų urėdijų teritorijose

3.3.1. Lūšių pasirinktos buveinės pagal miškingumą ir medynus

Žemės dangų analizė parodė, kad teritorijose, kur buvo stebėta lūšių veikla, vidutinis

miškingumas buvo 49,9% (SD = 17,19) (32. pav.). Šis rodiklis patikimai viršija (p = 0,000) bendrą

vidutinį Lietuvos miškingumą (33,3 %). Miškingumas lūšių gyvenamose teritorijose svyravo nuo

16,6% iki 98,4% (33 pav.), tuo tarpu, kai kontroliniuose bareliuose – nuo 0,5% iki 94,2% (34 pav.).

Verta paminėti, kad visais atvejais lūšys ar jų veiklos požymiai buvo fiksuoti miško teritorijoje.

Ivlev indeksas (0,50) rodo, kad pagal buveinės (miško) sutinkamumą tiriamame kraštovaizdyje, ji

naudojama akivaizdžiai dažniau nei atsitiktinai.

Vidurkis

Vidurkis ±0,95 pat. interv. Su lûðimis Kontroliniai

Bareliai

0

10

20

30

40

50

Miš

kin

gum

as b

arel

iuose

, %

Miskingumas: F(1;319) = 72,2252; p = 0.0000

32 pav. Lūšių veiklos žymių pasiskirstymas priklausomai nuo teritorijos miškingumo

42

K-S d=,12674, p<,05 ; Lilliefors p<,01

tikėtinas vidutinis

0 10 20 30 40 50 60 70 80 90 100

Miškingumas bareliuose su lūšimis, %

0

5

10

15

20

25

30

35

40

45

50

55

Ste

bėj

imų s

kai

čius

33 pav. Miškingumas bareliuose, kuriuose stebėtos lūšių veiklos žymės

K-S d=,08690, p<,20 ; Lilliefors p<,01

tikėtinas vidutinis

0 10 20 30 40 50 60 70 80 90 100

Miškingumas kontroliniuose bareliuose, %

0

5

10

15

20

25

30

35

40

45

Ste

bėj

imų

sk

aiči

us

34 pav. Miškingumas kontroliniuose bareliuose

Medynų amžiaus pagal brandumo grupes analizė parodė, kad jaunuolynai buvo vienintelė

brandumo grupė, kurios medynų kiekis dominavo lūšių pasirinktose teritorijose (50,85%) lyginant

su kontroliniais bareliais (17,68%) (p = 0,000) (35 pav.). Lūšys akivaizdžiai teikia prioritetą tiems

miškams, kuriuose pakankamai jaunuolynų (Ivlev indeksas buvo net 0,48). Ir atvirkščiai, brandžių,

bręstančių ir pusamžių medynų dalis lūšių gyvenamuose miškuose buvo mažesnė nei kontroliniuose

bareliuose.

43

Vidurkis ±0,95 patikimumo intervalas

Brandūs

Pribręstantys

Pusamžiai

Jaunuolynai

medynaiSu lûðimis Kontroliniai

Bareliai

0

10

20

30

40

50

60

Med

ynų p

lotų

dal

is p

agal

bra

ndum

o g

rupes

miš

kuose

, %

35 pav. Lūšių veiklos žymių pasiskirstymas priklausomai nuo medynų amžiaus (pagal

brandumo grupes)

3.3.2. Lūšių buveinių pasirinkimas priklausomai nuo perteklingo drėkinimo augaviečių

Miškuose, kur stebėta lūšių veikla, aukštapelkių ir tarpinių pelkių buvo šiek tiek daugiau

(vidutiniškai 5,23%, min–max = 0,00–37,96%, SD = 6,06) nei kontroliniuose bareliuose

(vidutiniškai 5,07%, min–max = 0,00–69,65%, SD = 9,02), tačiau patikimo skirtumo nerasta (p =

0,854) (36 pav.). Ivlev indeksas (0,02) rodė, kad buveinė naudojama proporcingai jos buvimui

aplinkoje.

Vidurkis


Bareliai

0,0

0,5

1,0

1,5

2,0

2,5

3,0

3,5

4,0

4,5

5,0

5,5

6,0

6,5

7,0

Pa

ir P

b d

alis

miš

ke,

%

PaPb: F(1;319) = 0,0339; p = 0,8540

36 pav. Lūšių veiklos žymių pasiskirstymas priklausomai nuo aukštapelkių ir tarpinių pelkių dalies miško žemėje

44

Analogiški duomenys gauti, apskaičiavus žemapelkių dalį miškuose lūšių teritorijose

(vidutiniškai 12,88%, min–max = 6,15–19,49%, SD = 2,81) ir kontroliniuose bareliuose

(vidutiniškai 12,66%, min–max = 4,72–25,60%, SD = 3,89) p = 0,559 (37. pav.). Ivlev indeksas

(0,01) rodė atsitiktinį pasirinkimą. Tačiau užmirkusios derlingos ir labai derlingos augavietės miške,

kur stebėtos lūšys, sudarė 7,71% (min–max = 0,21–18,85%, SD = 4,48) lyginant su kontroliniais

bareliais 6,15%, (min–max = 0,20–24,30%, SD = 4,11) (38. pav.). Šiuo atveju nustatytas statistiškai

patikimas skirtumas p = 0,001. Ivlev indeksas buvo 0,11. Beje, užmirkusios derlingos ir labai

derlingos augavietės kraštovaizdyje, kur stebėtos lūšys, sudarė 3,80% (min–max = 0,08–12,19%,

SD = 2,66) lyginant su kontroliniais bareliais 1,86%, (min–max = 0,05–10,72%, SD = 1,68) p =

0,000 (39 pav.). Stipresnį prioritetą šiai buveinei rodė ir Ivlev indeksas (0,34). Apskaičiavus

derlingų augaviečių dalį miško teritorijoje taip pat nustatyta, kad bareliuose su lūšių veiklos

žymėmis jų buvo daugiau nei kontroliniuose bareliuose (p = 0,001).

Vidurkis


Bareliai

10,0

10,5

11,0

11,5

12,0

12,5

13,0

13,5

Pc

ir P

d d

alis

miš

ke,

%

PcPd: F(1;319) = 0,3421; p = 0,5590

37 pav. Lūšių veiklos žymių pasiskirstymas priklausomai nuo žemapelkių dalies miško

žemėje

45

Vidurkis


Bareliai

0,0

0,5

1,0

1,5

2,0

2,5

3,0

3,5

4,0

4,5

5,0

5,5

6,0

6,5

7,0

7,5

8,0

8,5

9,0

Uc

ir U

d d

alis

miš

ke,

%

UcUd: F(1;319) = 10,6502; p = 0,0012

38 pav. Lūšių veiklos žymių pasiskirstymas priklausomai nuo užmirkusių derlingų ir labai

derlingų augaviečių dalies miško žemėje

Vidurkis


Bareliai

0,0

0,5

1,0

1,5

2,0

2,5

3,0

3,5

4,0

Uc

ir U

d d

alis

kra

štovai

zdyje

, %

UcUd: F(1;319) = 61,7869; p = 0.0000

39 pav. Lūšių veiklos žymių pasiskirstymas priklausomai nuo užmirkusių derlingų ir labai

derlingų augaviečių dalies kraštovaizdyje


Didieji keliai (automagistralės ir valstybiniai keliai su danga platesni kaip 14 m) apskaitos

bareliuose su lūšimis sudarė 0,19 km/km2, o kontroliniuose bareliuose 0,27 km/km2, p = 0,000 (40

pav.). Didieji keliai barelių su lūšimis miškuose sudarė 0,06 km/km2, o kontroliniuose bareliuose

0,11 km/km2 (41 pav.). Didžiųjų kelių ilgis tiek visame barelių plote, tiek miško teritorijoje

statistiškai patikimai skyrėsi tarp lūšių gyvenamų plotų ir kontrolinių (5 lentelė).

46

Vidurkis


Bareliai

0,00

0,05

0,10

0,15

0,20

0,25

0,30

Did

žiųjų

kel

ių i

lgis

ter

itori

joje

, km

/km

2

Did.keliai: F(1;319) = 14,3804; p = 0,0002

40 pav. Lūšių veiklos žymių pasiskirstymas priklausomai nuo didžiųjų kelių ilgio teritorijoje

Vidurkis


Bareliai

0,00

0,01

0,02

0,03

0,04

0,05

0,06

0,07

0,08

0,09

0,10

0,11

0,12

0,13

0,14

0,15

Did

žių

jų k

elių

ilg

is m

išk

uo

se,

km

/km

2

Did.keliai: F(1;319) = 8,3277; p = 0,0042

41 pav. Lūšių veiklos žymių pasiskirstymas priklausomai nuo didžiųjų kelių ilgio miškuose

Vidutiniai keliai (valstybiniai, savivaldybės ir urėdijos keliai su danga 5–14 (18) m pločio)

apskaitos barelių su lūšimis miškuose sudarė vidutiniškai 0,22 km/km2, o kontroliniuose bareliuose

– 0,18 km/km2. Nors lūšių gyvenamuose bareliuose vidutinių kelių ilgis viršijo vidutinį ilgį

kontroliniuose bareliuose, tačiau skirtumas nebuvo statistiškai reikšmingas, p = 0,161. Natūralaus

grunto keliai (keliai be dangos 3–6 m pločio) apskaitos barelių su lūšimis miškuose sudarė 1,29

km/km2, o kontroliniuose bareliuose 1,34 km/km2, p = 0,68. Reikšmingiausiai lūšys vengė tik

didžiųjų kelių tiek bendrai kraštovaizdyje, tiek miško teritorijoje (Ivlev indeksas buvo atitinkamai -

0,17 ir -0,29).

47

5 lentelė. Lūšių veiklos žymių pasiskirstymas priklausomai nuo kelių ilgio teritorijoje

Keliai

Kelių ilgis bareliuose, km/km2

p Ivlev

index Bareliai su lūšimis Kontroliniai bareliai

x Min-Max SD x Min-Max SD

Didieji keliai bareliuose 0.19 0.00-0.55 0.11 0.27 0.00-2.37 0.21 0.000 -0,17

Didieji keliai barelių miškuose 0.06 0.00-0.35 0.08 0.11 0.00-1.82 0.18 0.004 -0.29

Vidutiniai keliai bareliuose 3.29 0.35-17.57 3.13 2.68 0.04-10.28 2.36 0.047 0.10

Vidutiniai keliai barelių miškuose 0.22 0.00-0.70 0.16 0.18 0.00-2.81 0.27 0.161 0.10

Natūralaus grunto keliai barelių 1.03 0.03-3.65 0.75 0.94 0.13-3.42 0.65 0,25 0.04

Natūral. grunto keliai barelių miškuose 1.29 0.08-4.33 0.94 1.34 0.14-4.10 0.97 0.68 -0,02

Pastaba: x – rodiklio vidurkis bareliuose, SD – standartinis nuokrypis , (Min-Max) – mažiausia ir didžiausia

rodiklio reikšmė; p – statistiškai patikimas skirtumas lyginant barelius su lūšimis ir kontrolinius barelius .

Buvo bandyta ieškoti ryšio tarp lūšių teritorijos užimamo ploto savivaldybėje ir tos

savivaldybės gyventojų tankio. Nustatyta, kad didėjant gyventojų tankiui savivaldybėje mažėja

lūšių užimamos teritorijos plotas, tačiau ryšys buvo silpnas, R2 = 0,04 (42 pav.).

Vidutinis gyventojų tankumas lūšių teritorijose, skaičiuojant 2,5 x 2,5 km gardelėje buvo

146,02 žmonės (SD = 602,46), o visoje Lietuvos teritorijoje – 341,15 žmonės 2,5 x 2,5 km kvadrate

(SD = 2297,21) (43 pav.). Gyventojų tankumas lūšių teritorijose statistiškai patikimai skyrėsi nuo

visos Lietuvos teritorijos, p = 0,001. Ivlev indeksas (-0,40) parodė gana aukštą vengimo laipsnį.

42 pav. Lūšių veiklos žymių pasiskirstymas priklausomai nuo gyventojų tankumo atitinkamose savivaldybėse

48

Vidurkis

Vidurkis ±0,95 pat. interv. Su lūšimis Kontroliniai

Bareliai

0

50

100

150

200

250

300

350

400

450

Gyven

tojų

skai

čius

2,5

x 2

,5 k

m g

ardel

ėje

Gyventojų sk.: F(1;9741) = 11,095; p = 0,0009

43 pav. Lūšių veiklos žymių pasiskirstymas priklausomai nuo gyventojų skaičiaus 2,5 x 2,5 km gardelėje

Apžvelgiant analizės rezultatus norėtųsi atkreipti dėmesį, kad nors lūšys buvo sutinkamos

praktiškai visoje Lietuvos teritorijoje, tačiau jų buveinių parametrai ne visais atvejais atitiko šalies

vidutinius rodiklius. Ypač išsiskyrė, lyginant su bendru vidurkiu, lūšių teikiamas prioritetas

miškingoms teritorijoms (Ivlev indeksas 0,50) bei miškams su daug jaunuolynų (Ivlev indeksas

0,48). Lūšys vengė teritorijų su didžiaisiais Lietuvos keliais (Ivlev indeksas -0,17), o ypatingai, kai

tie keliai driekėsi per miškus (Ivlev indeksas -0,29). Skaičiavimai rodo, kad reikšmingą įtaką

teritorijų pasirinkimui turėjo gyventojų tankis. Bendras šalies gyventojų tankis, netgi atmetus

didžiuosius miestus, patikimai viršijo (p = 0,001) šį tankį lūšių pasirinktose teritorijose (Ivlev

indeksas -0,40).

3.4. Laukinių ir išaugintų pusiau natūraliomis sąlygomis bei išleistų į laisvę lūšių

pasiskirstymo palyginimas

3.4.1. Lūšių pasiskirstymas buveinėse priklausomai nuo miškingumo, medynų amžiaus

ir perteklingo drėkinimo augaviečių

Daugeliu mokslinių tyrimų buvo nustatyta, kad lūšys teikia stiprų prioritetą miško

buveinėms (Prūsaitė 1988, Jędrzejewska & Jędrzejewski 1998, Jędrzejewski et al. 2002, Ozoliņš et

al. 2007, Männil & Kont 2012). Šio tyrimo rezultatai neprieštaravo nusistovėjusiai nuostatai. Tiek

išaugintos pusiau natūraliomis sąlygomis bei vėliau išleistos į laisvę, tiek laukinės lūšys rinkosi

gerokai miškingesnes teritorijas nei vidutinis Lietuvos miškingumas (p = 0,000) (44 pav.).

49

Didžiausias miškingumas nustatytas Jūratės teritorijoje (88,0%), kuri turėjo nuolatinį gyvenamą

plotą.

Vidurkis

Vidurkis ±0,95 pat. interv.

JūratesGudrutës

Su lûðimis

Kontroliniai

Teritorijos

0

10

20

30

40

50

60

70

80

90

100M

iškin

gum

as,

% Miškingumas: F(3;8034) = 1037,4108; p = 0.0000

44 pav. Į laisvę išleistų bei laukinių lūšių pasiskirstymas priklausomai nuo teritorijų miškingumo

Perteklingo drėkinimo augaviečių įtaka lūšims renkantis buveines pasireiškė skirtingai

lyginant į laisvę išleistas ir laukines lūšis (45 pav.). Aukštapelkės ir tarpinės pelkės buvo ypač

reikšmingos į laisvę išleistai lūšiai Jūratė, tuo tarpu, kai Gudrutės ir laukinių lūšių pasirinkimas

buvo artimas kontrolės vidutiniams rodikliams. Analogiškas rezultatas gautas skaičiuojant

žemapelkių įtaką lūšių pasirenkamoms buveinėms. Tačiau reikia paminėti, kad tose teritorijose, kur

gyveno į laisvę išleistos lūšys pelkinių augaviečių buvo reikšmingai mažiau nei visą Lietuvą

atspindinčiuose kontroliniuose bareliuose. Taigi Jūratės teikiamas prioritetas pelkinėms

augavietėms išryškėjo tik lyginant rodiklius su jos gretimomis teritorijomis. Tuo tarpu, jei

lygintume Jūratės gyventos teritorijos pelkinių augaviečių dalį su visos Lietuvos vidurkiu, atrodytų

tarsi ši lūšis vengtų pelkinių augaviečių.

50

Vidurkis

Vidurkis ±0,95 pat. interv.

Jūra

tes

Gudru

tës

Iðle

istø

kontr

oli

nës

Lau

kin

iø l

ûðiø

Lau

kin

iø k

ontr

oli

nës

Teritorijos

0

1

2

3

4

5

6

7

Pa

ir P

b d

alis

miš

ke,

%

PaPb: F(4;8663) = 532,8922; p = 0.0000

45 pav. Į laisvę išleistų bei laukinių lūšių pasiskirstymas priklausomai nuo aukštapelkių ir

tarpinių pelkių dalies miškuose

Užmirkusių derlingų augaviečių dalis kontroliniuose bareliuose, atspindinčiuose Lietuvos

teritoriją ir atspindinčiuose Jūratės ir Gudrutės tiriamą teritoriją, buvo labai panaši (atitinkamai

6.15% ir 6,5%). Abi lūšių imtys rodė teigiamą šių augaviečių pasirinkimą. Jūratė ir Gudrutė teikė

net šiek tiek didesnį prioritetą (p = 0,000) užmirkusioms derlingoms augavietės nei laukinės lūšys

(p = 0,001) lyginant su kontrolinėmis teritorijomis.


Analizuojant kelių įtaką lūšių pasiskirstymui, nustatyta, kad įtaka priklausė ir nuo kelių

apkrovos. Akivaizdžiausiai lūšys vengė didžiųjų Lietuvos kelių. Tiek skaičiuojant į laisvę paleistų

lūšių teritorijas, tiek laukinių lūšių, nustatytas statistiškai patikimas skirtumas (p = 0,000) lyginant

su kontrolinėmis teritorijomis. Į laisvę išleistų lūšių pasirinktose teritorijose netgi buvo šiek tiek

mažiau didžiųjų kelių (0,02 km/km2 ir 0,05 km/km2) nei laukinių lūšių teritorijose (0,06 km/km2).

Tiesa, reikia paminėti, kad Jūratės ir Gudrutės aplinkoje didžiųjų kelių tankis buvo net 3,3 karto

didesnis nei bendrai Lietuvoje. Vadinasi į laisvę išleistos lūšys ypač vengė didžiųjų kelių

kaimynystės (Ivlev indeksas siekė net -0,89 ir -0,76), nors, kita vertus, duomenys iš antkaklių rodo,

kad Gudrutė ne kartą sėkmingai perėjo didžiuosius kelius.

Vidutinių kelių tankis į laisvę išleistų lūšių teritorijose buvo ypač didelis lyginant su visa

Lietuvos teritorija (atitinkamai 0,88 km/km2 ir 0,18 km/km2), tai yra skyrėsi net 4,9 karto. Todėl

nieko keisto, kad laukinės lūšys vidutinių kelių atžvilgiu teritoriją naudojo atsitiktinai, o Jūratė ir

Gudrutė vengė (p = 0,000) teritorijų su šiais keliais. Kita vertus, į laisvę išleistų lūšių teritorijose vis

vien buvo daugiau vidutinių kelių nei laukinių lūšių teritorijose.

51

Natūralaus grunto keliukų tankis į laisvę išleistų lūšių terotorijose taip pat buvo didesnis nei

bendrai šalyje, tik skirtumas jau nebebuvo toks didelis – tik 1,3 karto. Buvo apskaičiuota, kad

laukinės lūšys natūralaus grunto kelių atžvilgiu teritoriją naudojo proporcingai esamam tankiui – jos

kelių nei vengė, nei teikė prioritetą. Visiškai kitokie duomenys gauti analizuojant Jūratės duomenis

– jos pasirinktose teritorijose buvo 1,6 karto didesnis keliukų tankis nei bendrai aplinkoje.

Vidutinis gyventojų kiekis 2,5 x 2,5 km kvadratuose Lietuvos teritorijoje buvo 341

žm./kvadrate, o išleistų į laisvę lūšių kontrolinėje teritorijoje – 706. Gyventojų tankis Gudrutės ir

laukinių lūšių teritorijose praktiškai sutapo (144 ir 146 žm./kvadrate), o Jūratės teritorijoje tesiekė

tik 31 žm./kvadrate.

52

IŠVADOS IR PASIŪLYMAI

Tik atsižvelgus į atrenkamų lūšių psichines ir fizines savybes bei adaptacinio voljero

rengimo principus, bus galima sėkmingai paruošti nelaisvėje išveistas lūšis paleidimui į laisvę.

Pusiau natūraliomis sąlygomis užaugintos ir į laisvę išleistos lūšys užsiėmė

teritorijas pagal plotą atitinkančias laukinių lūšių užimamas teritorijas. Į laisvę išleistos lūšys ypač

vengė didžiųjų kelių kaimynystės (Ivlev indeksas siekė net -0,89 ir -0,76). Jos buvo linkusios rinktis

mažai žmonių gyvenamus plotus, tačiau atskirais atvejais, jos buvo pakančios didelio žmonių tankio

teritorijoms.

Pagal apklausos duomenis lūšys buvo sutinkamos praktiškai visoje Lietuvos

teritorijoje, tačiau jų buveinių parametrai ne visais atvejais atitiko šalies vidutinius rodiklius. Lūšys

teikė stiprų prioritetą miškingoms teritorijoms (Ivlev indeksas 0,50) bei miškams su daug

jaunuolynų (0,48). Lūšys vengė antropogeninės kilmės trikdžių: teritorijų su didžiaisiais keliais

miške (-0,29) ir kraštovaizdyje (-0,17), taip pat neigiamą įtaką turėjo gyventojų tankis (-0.40).

Tiek išaugintos pusiau natūraliomis sąlygomis bei vėliau išleistos į laisvę, tiek

laukinės lūšys rinkosi gerokai miškingesnes teritorijas nei vidutinis Lietuvos miškingumas (p =

0,000) (didžiausias miškingumas buvo būdingas Jūratės teritorijai – net 88,0%). Nustatytas

akivaizdus didžiųjų kelių ir žmonių gyvenamų vietų vengimas abiejose lyginamose grupėse.

Būtina tęsti nagrinėjamos temos tyrimus. Ypatingą dėmesį skiriant lauko tyrimams.

2014 m. ASU gautas LR Aplinkos ministerijos leidimas sugauti 3 laisvėje gyvenančias laukines

lūšis, paženklinti (uždėti antkaklį telemetriniam sekimui). Tokios priemonės ir tyrimai leis tyrinėti

laisvėje gyvenančių bei nelaisvėje išveistų ir paleistų į laisvę lūšių teritorijas, identifikuoti lūšių

intensyviausiai naudojamus judėjimo maršrutus.

Iš darbo rezultatų matome, kad Lietuvoje pastaruoju metu vykdomos aktyvios lūšių

apsaugos ir lūšių reintrodukcijos priemonės, kai lūšys išveisiamos, užauginamos, adaptuojamos ir

paleidžiamos į laisvę – pasiteisino. Siūloma išlaikyti Lietuvoje įkurtus lūšių veislynus, kurie turi

reikalingą infrastruktūrą, įrangą, o svarbiaisiais įgytą kompetenciją, vykdant šią veiklą. Lūšies

populiacijai ėmus mažėti, lūšių veisimo centrai operatyviai reaguotų į susiklosčiusią situaciją, t.y.

išveistų, adaptuotų ir paruoštų lūšis išleidimui į laisvę.

Siūloma vykdyti aktyvų visuomenės, ypatingai medžiotojų, švietimą. Taikyti

aktyvias informavimo priemones: seminarus, paskaitas, atviras diskusijas. Teikti konsultacijas

suinteresuotoms institucijoms ir asmenims.

53

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Aunapuu M. 1994. Ilvese elupaigaline levik ja selle modelleerimine: Loputoo. Tartu.

2. Balčiauskas L., Balčiauskienė L. 2012. Lūšies (Lynx lynx) apsaugos planas [Action plan for

the conservation of lynx (Lynx lynx)]. 10 p.

3. Balčiauskas L., Raudeliūnienė V., Adeikis P., Baranauskas V. 2010 Lūšių ir didžiųjų apuokų

veisimo nelaisvėje programos [Lynx and Eurasian Eagle captive breeding program] Vilnius

118 p.

4. Balodis M.M., 1994 Beaver population of Latvia: history, development and management.

Proceedings of Latvia Academy of Sciences.

5. Baleišis R., Bluzma P., Balčiauskas L. 1987 Lietuvos kanopiniai žvėrys Vilnius “mokslas”

197p.

6. Bluzma P. 1999. Estimation of the state of lynx and wolf populations in Lithuania. Acta

Zoologica Lituanica, 9 (1), 35–41.

7. Breitenmoser, U., Breitenmoser-Würsten, Ch., Okarma, H., Kaphegyi, Th., Kaphegyi-

Wallmann, U., Müller, U. M. 2001. The Action Plan for the Conservation of the Eurasian

Lynx (Lynx lynx) in Europe. – Nature and environment, No. 112, 69 1pp.

8. Bufka, L. & Cerveny, J., 1996. The lynx (Lynx lynx L.) in the Sumava region, southwest

Bohemia. Journal of Wildlife Research, 1: 167–170

9. http://www.am.lt/VI/index.php#a/15734

10. Bukelskis E., Pėtelis K., Tijušas E. 2004. Elninių žvėrių, vilkų ir lūšių apskaitos rezultatai

[Cervid, wolf and lynx census results]. Medžiotojas ir Medžioklė, 3, 32–33.

11. Darvinas Č. 1859. Rūšių atsiradimas natūraliosios atrankos būdu. Vilnius. 589 p.

12. Gil–Sánchez, J. M., Moral, M., Bueno, J., Rodríguez– Siles, J., Lillo, S., Pérez, J., Martín, J.

M., Valenzuela, G., Garrote, G. & Torralba, B., 2011. The use of camera trapping for

estimating Iberian lynx (Lynx pardinus) homeranges. European Journal of Wildlife Research,

57: 1203–1211.

13. Gil-Sánchez, J.M., R. Arenas-Rojas, M. García-Tardío, J. Rodríguez-Siles, M.A. Simón-Mata

2011 Habitat Assessment to Select Areas for Reintroduction of the Endangered Iberian Lynx.

Wildl. Biol. Pract., December 7(2): doi:10.2461/wbp.2011.7.16

14. Gintaras A. 2013. Į laisvę paleistų lūšių migracijų elgsenos tyrimai Lietuvoje [Studies of

Released Captive Bred Lynxes Migration Behaviour in Lithuania]. Magistro darbas. Vilnius,

57 p.

15. Heurich, M. & Wölfl, M., 2002. Der Luchs im bayerisch [The lynx in the Bavarian] –

böhmischen Grenzgebirge. Allgemeine Forstzeitung–AFZ. 12. 30-32

54

16. Ivlev V.S. 1961. Experimental ecology of the feeding of fishes. Yale University Press, New

Haven, Connecticut.

17. Jędrzejewska B., Jędrzejewski W. 1998. Predation in vertebrate communities. The Bialowieza

Primeval Forest as a case study. Berlin and New York. 450 p.

18. Jędrzejewski W., Nowak S., Schmidt K. 2002. Wilk i ryś w Polsce – wyniki inwentaryzacji w

2001 roku [The wolf and the lynx in Poland – results of a census conducted in 2001]. Kosmos,

51 (4), 491–499.

19. Kaczensky P., Chapron G., von Arx M., Huber D., Andrén H., Linnell J. (Editors). 2013

Status, management and distribution of large carnivores – bear, lynx, wolf & wolverine – in

Europe 200 p.

20. Kavasc G. 1995 Latvijas daba {Nature in Latvia} Latvijas enciklopedija. Riga.

21. Koppa O., Kortel A. 2000 Spatial organization and winter diet patterns of Eurasian lynx (Lynx

lynx) in Estonia.//Folia Thetiol. Estonica.

22. Lõhmus A. 2001. Large carnivore control and management plan for Estonia, 2002-2011.

Standing Committee 21st meeting. Strasbourg, 53 p.

23. Männil P., Kont R. 2012. Action plan for conservation and management of large carnivores

(wolf Canis lupus, lynx Lynx lynx, brown bear Ursus arctos) in Estonia in 2012–2021.

Estonian Game, 12, 61 p.

24. Molinari–Jobin, A., Zimmermann, F., Ryser, A., Breitenmoser– Würsten, C., Capt, S.,

Breitenmoser, U., Molinari, P., Haller, H. & Eyhlozer, R., 2007. Variation in diet, prey

selectivity and home range size of Eurasian lynx Lynx lynx in Switzerland. Wildlife Biology,

13: 393–405.

25. Niedziałkowska M., Jędrzejewski W., Mysłajek R. W., Nowak S., Jędrzejewska B., Schmidt

K. 2006. Habitat requirements of the Eurasian lynx in Poland – large scale census and GIS

mapping. Biological Conservation 133: 63–69.

26. Okarma, H., Jedrzejewski, W., Schmidt, K., Kowalczyk, R. & Jedrzejewska, B., 1997.

Predation of Eurasian lynx on roe deer and red deer in Bialowieza Primeval Forest, Poland.

Acta Theriologica, 42: 203–224.

27. Ozoliņš J., Bagrade G., Ornicāns A., Pupila A., Vaiders A. 2007. Action plan for the

conservation of Eurasian lynx (Lynx lynx) in Latvia. Salaspils. 42 p.

28. Podgórski T., Schmidt K., Kowalczyk R., Gulczyńska A. 2008. Microhabitat selection by

Eurasian lynx and its implications for species conservation. Acta Theriologica 53: 97–110.

29. Prūsaitė J. (sud.). 1988. Lietuvos fauna. Žinduoliai [Fauna of Lithuania. Mammals]. Vilnius.

295 p.

55

30. Rašomavičius V. (ed.) 2007. Lietuvos raudonoji knyga [Red Data Book of Lithuania]. Kaunas,

800 p.

31. Rodgers A.R., Kie J.G. 2011. HRT: Home Range Tools for ArcGIS. User‘s Manual. Ontario

Ministry of Natural Resources. 35 p.

32. Schadt S., Knauer F., Kaczensky P., RevillaA E., Wiegand T., Trepl L., 2002 Rule-based

assessment of suitable habitat and patch connectivity for the Eurasian lynx. Ecological

Applications, 12(5), pp. 1469–1483

33. Schmidt K., Jędrzejewski W., Okarma H. 1997. Spatial organization and social relations in the

Eurasian lynx population in Białowieża Primeval Forest, Poland. ActaTheriologica 42: 289-

312

34. Jedrzejewski, W., Schmidt, K., Milkowski, L., .Jedrzejewska, B., Okarma, H. 1993. Foraging

by lynx and its role in ungulate mortality: the local (Bialowieza Forest) and the

Palaearcticviewpoints. Acta Theriologica 38 (4): 385-403.

35. Valdmann, H., Andersone-Lilley, Z., Koppa, O., Ozolins, J. and Bagrade, G. 2005. Winter

diets of wolf Canis lupus and lynx Lynx lynx in Estonia and Latvia. Acta The-Riologica 50:

521-527.

36. Vandermeer, J. H. and Goldberg, D. E. 2003. Population.

37. Van Dyke F. 2008. Conservation Biology. Foundations, Concepts, Applications. Illinois, 477

p.

38. Weingarth, K., Heibl, C., Knauer, F., Zimmermann, F., Bufka, L. & Heurich, M., 2012. First

estimation of Eurasian lynx (Lynx lynx) abundance and density using digital cameras and

capture–recapture techniques in a German national park. Animal Biodiversity and

Conservation, 35.2: 197–207.

39. Матюшкин Е. Н. Вайсфельд М. А. 2003 Рысь [The Lynx] Москва 523 p.

56

PRIEDAI

Į laisvę išleistų lūšių Gudrutės (sertifikatas skirtas naudoti tik Europos bendrijoje

Nr.12LT/7/C/0051) ir Jūratės (sertifikatas skirtas naudoti tik Europos bendrijoje

Nr.12LT/7/C/0052) sertifikatai.

PUSIAU NATŪRALIOMIS SĄLYGOMIS IŠAUGINTŲ IR IŠLEISTŲ Į...

Documents

Transcript of PUSIAU NATŪRALIOMIS SĄLYGOMIS IŠAUGINTŲ IR IŠLEISTŲ Į...