studio18MėNESIO TEMA

lapkritis

2 0 0 8

„LessLoss“ – „made in Lithuania“

„LessLoss“ – šis pavadinimas beveik dešimtmetį keliauja iš vienų Lietuvos garso technikos žinovų lūpų į kitų lūpas. Pusiau paslapčiomis, pusiau atvirai dalijamasi nuomonėmis apie pirmąją lietuviškų audiofilinių komponentų gamintoją.

Nuo įkūrimo pradžios „LessLoss“ buvo geriau žinoma užsienyje nei gimtinėje. Šitas faktas dar kartą patvirtina interneto beribių galimybių galią.

Vis dažniau pasirodantys geri atsiliepimai specializuo-tose interneto pokalbių svetainėse ir rimtų aukščiausios klasės technikos apžvalgininkų recenzijos, dalyvavimas prestižinėse garso technikos parodose leido gamintojai „LessLoss“ įgyti visuotinį tautiečių pripažinimą. Štai per-nai skaitmeninis-analoginis garso keitiklis (SAK, angl. DAC) „LessLoss DAC 2004“ pateko į internetinio Hi-Fi, „High End“ technikos žurnalo www.6moons.com akiratį ir sulaukė teigiamų įvertinimų. Vėliau sužinojome, kad „LessLoss“ sukurtas ir pagamintas maitinimo kabelis „Dynamic Filtering Power Cable“ pripažintas vienu gei-džiamiausių audiofilinių komponentų. Prestižinis ameri-kiečių „High End“ garso technikos žurnalas www.stereo­times.com jam skyrė „2008 Most Wanted Components Award“ prizą. Beje, apie minėtus internetinius žurnalus palankiai atsiliepia garso technikos specialistai: vyrauja nuomonė, kad jie yra mažiau priklausomi nuo didžiųjų gamintojų ir jų reklamos. Dar vienas audiofilų pasaulio autoritetas – rašytinio žodžio skleidėjas žurnalas „Stere-ophile“. Šio, taip pat „Dagogo“, „Bound for Sound“, „The Audiophile Voice“ leidinių puslapiuose galime rasti labai teigiamai „LessLoss“ produkciją vertinančių straipsnių.

Ar reikia dar svaresnių argumentų, kad garsiai prabil-tume apie lietuvių garso technikos komponentų gamin-toją?

Martynas Sborikas, Raimondas Celencevičius

19studio MėNESIO TEMA

lapkritis

2 0 0 8

Liudas J. MotekaitisLiudo gyvenimo kelias prasidėjo JAV –

ten jis gimė, po 15 metų persikėlė į Vokie-tiją. Veik dešimtmetį praleido Vokietijoje, sugrįžo i Niujorką, o po keleto metų visam laikui atvažiavo į Lietuvą. Liudo, muziko-logo, išsilavinimas glaudžiai susijęs su „LessLoss“ verslo sritimi. Jis puikiai groja saksofonu, violončele ir pianinu. Grįžęs į Lietuvą Liudas dirbo įvairiose garso įrašų studijose – ten ir susidomėjo garso tech-nika. Dirbdamas studijose pastebėjo, kad daugelis jų perka pigius garso laidus – už metrą moka 1 eurą ir mano, kad 2 eurai – baisios išlaidos (nes perka po porą kilo-metrų kabelių išsyk). Liudas sužinojo, jog audiofilams siūlo ir po 5, ir po 8 tūkst. eurų už metrą garso laido. Šis reiškinys suža-dino didelį smalsumą – negi verta tiek mokėti? Tada ir prasidėjo L. J. Motekaičio rimtesni garso kabelių tyrimai. Neilgai trukus jis susipažino su Vilmantu Duda.

Vilmantas DudaPrieš susitikdamas su Liudu, Vilman-

tas taip pat dirbo garso įrašų studijose. Kaip tik tuo metu jis eksperimentavo su dabartinio SAK prototipu DAC 2004. 1990 metais dirbdamas mokslinių ty-rimų institute Vilmantas Duda sukūrė savo pirmąjį garso keitiklį. „Per skam-bu būtų sakyti, jog tai buvo originalus gaminys“, – sako Vilmantas. Vėliau jis pradėjo domėtis kompaktinių diskų at-kūrimo technika, apie 5 metus mėgė-jiškai tobulino komercinius gaminius. „Tai gan populiaru Lietuvoje, ir šiuo metu žmonės kažką krapšto, keičia komponentus, žiūri, kas išeina“, – tei-gia pašnekovas.

Maždaug 1996 metais Vilmantas Duda pradėjo projektuoti garso apara-tūros grandynus. Jis išbandė įvairiau-

sius lustus. Tuo metu jau buvo galima gauti komponentų iš užsienio, o atsira-dus internetui tapo paprasta parsisiųsti reikiamų detalių. Kiek vėliau Vilmantas pradėjo gaminti studijoms garso keiti-klius: tiek skaitmeninius-analoginius (SAK), tiek analoginius-skaitmeninius.

Tada jie buvo daug geriau vertinami nei tiek pat kainuojantys pramoniniai ga-miniai. Jo kuklios išorės keitikliai buvo skirti tik vietinei rinkai ir specifinėms profesionalų reikmėms tenkinti. Kartu Vilmantas domėjosi ir kompiuterinio garso sritimi.

KeLiai iKi „LessLoss“

Mindaugo Jokubausko nuotr. uab „FonograFika“

studio20MėNESIO TEMA

lapkritis

2 0 0 8

Pokalbis su „lessloss“ įkūrėjais Vilmantu DuDa ir liuDu j. motekaičiu

STUDIO: Kokią patirtį sukaupėte dirbdamas JAV garso studijose?

Vilmantas Duda: Užsienyje teko diegti kompiuterinę garso įrašų studijų įrangą. Dirbau stambiose Holivudo studijose, pelniusiuose „Oskarus“ už garso takelius. Vie-nas pavyzdžių – filmas „Gladiatorius“. Reikėjo perklausos kambarius tinkamai įrengti, su kelių milijonų biudžetu kruopščiai padirbėti.

Tai buvo patirtis, kuri man nemažai davė. Aš galėjau re-gėti bene geriausius specifinės srities akustinius išradimus. Sakau „specifinės“, nes garso studija, profesionalų techni-kos segmentas, ganėtinai skiriasi nuo audiofilijos. Buitinės garso technikos srityje matau, sakyčiau, mišrainę su įvairų muzikinį skonį tenkinančiais prieskambiais. Vieni mėgsta viena, kiti – kita. Audiofilas namuose gali naudoti plačia-juostį garsiakalbį, kurio atkūrimo paklaida +/- 10 dB, jei tik tai atitinka jo garso sampratą. Studijoje būtų visiškai nepriimtina ir netoleruotina +/-5 dB ar didesnė garso spektro duomenų paklaida, ten vengiama atkuriamųjų dažnių „duobių“ ir „kalnų“, garso spalvinimo.

STUDIO: Bet JAV nepasilikote, vis dėlto grįžote į Lietuvą?

Vilmantas Duda: Tuo metu pasaulyje vyravo sumaištis. Nežinau, ar tai atsitiktinumas, ar ne, bet tada, kai JAV lėk-tuvai su teroristais trenkėsi į dangoraižius, buvo kaip tik tvarkoma mano darbo viza. Viskas komplikavosi, trum-pai tariant, vizos gauti nepavyko. Maždaug tuo metu (apie 2001 metus) susitikome su Liudu. Mūsų keliai susikirto, nes abu eksperimentavome su garsu.

„lessloss“ – iš arčiauŽvelgiant pasauliniu mastu, „LessLoss“ yra visai jauna ga-

mintoja – gyvuoja nuo 2000 metų. Jos gaminių asortimentas itin siauras: skaitmeniniai-analoginiai keitikliai, maitinimo ir jungiamieji kabeliai bei maitinimo filtrai-skirstytuvai. „Less-Loss“ branduolį sudaro du specialistai, turintys ilgametę patirtį įvairiose garso atkūrimo technikos srityje. Kas tie du pasaulį stebinantys lietuvaičiai?

Vilmantas Duda, „DAC 2004“ kūrėjas, pastaruosius dvide-šimt metų konstruoja analoginius-skaitmeninius bei skai-tmeninius-analoginius keitiklius, praeityje dirbo su profesio-naliomis užsienio ir lietuvių įrašų studijomis.

Liudas J. Motekaitis nuo 2000 metų konstruoja jungiamuo-sius bei maitinimo kabelius ir eksperimentuoja su jais. Nau-jausias jo gaminys – „LessLoss Dynamic Filtering Power Ca-ble“ sulaukė labai palankių atsiliepimų užsienyje. Jo gaminių prekybos atstovų tinklas sparčiai plečiasi visame pasaulyje.

Liudas J. Motekaitis: Tikra tiesa. Pamenu, norėjau savo kabelius prijungti prie Vilmanto sukonstruoto SAK (skaitmeninio-analoginio garso keitiklio, angl. DAC). Prijungus rezultatai pasirodė labai geri. Mano kabelio skaidrumas leido nuodugniau susipažinti su SAK garso signalo apdorojimo braižu, o keitiklio kokybė leido dau-giau suprasti apie kabelius, jų galimą skambesio spalvini-mą ir prieskambius. Moksliškai sakant, išėjo sveika mūsų sričių simbiozė.

Norisi išskirti vieną svarbesnių mūsų praeities ekspe-rimentų. Vilmantas sukūrė prietaisą, su kuriuo galėjome testuoti keturis, mūsų manymu, geriausius SAK lustus. Visiems lustams buvo sudarytos vienodos sąlygos, galėjo-me palyginti keturių geriausių lustų ypatybes.

Vilmantas Duda: Reikia pridurti, tuos 4 SAK lustus atsirinkau iš kokių 16, tai nebuvo šiaip 4 mikroschemos. Mano sukonstruota „dėžutė“ buvo tuo gera, kad su ja buvo lengva lyginti skirtingus lustus: pasuki rankenėlę ir girdi, kaip groja pasirinktas variantas, geriau ar blogiau, pastebi staigius kokybinius skambesio pokyčius. Kai sakau „variantas“, turiu omenyje ne tik patį lustą, bet ir visus kitus dalykus iki SAK keitiklio – „S/PDIF“ lustą ir įvairias oversampling bei upsampling versijas. Tuomet pasirinkti lustai buvo geriausi, nors ir dabar aš juos laikau vienais geriausių. Kiekvienam lustui „dėžutėje“ buvo su-darytos identiškos sąlygos. Sąlygos nebuvo tokios geros, kokios galėtų būti pritaikius jas konkrečiai vienam suma-nymui. Sakydami „vienodos sąlygos“, neapsiriksime. Bet ką objektyviai palyginti įmanoma tik sudarius vienodas sąlygas – jei vienas lustas turės, tarkime, geresnį korpusą, tai bus jau nelygi kova. Mano prototipinėje dėžutėje visų lustų maitinimas buvo vienodas – tinkamai sukonstruo-tas, naudojome kokybiškus kondensatorius ir geras deta-les. Turint vienodas sąlygas ir paprasčiausiai sukinėjant rankenėles, nieko neperstatinėjant arba neperjunginėjant, nedarant ilgų pertraukų, buvo galima palyginti skirtingus skambėjimo variantus. Rezultatai buvo iškalbingi. Jie lei-do perprasti įvairius lustų įtakos garso signalui niuansus ir pajusti SAK skirtumus.

Liudas J. Motekaitis: Aš pabrėšiu – būtent skirtumus. Garso srityje kiekviena detalė suteikia savo prieskambį – nesvarbu, ar tai pats SAK (lustas), ar viela, ar korpuso metalo storis, svoris. Absoliučiai visi elementai turi įta-kos. Galima pateikti gyvenimišką pavyzdį – violončelės stygų skambesys. Jeigu nori išgirsti stygų skambėjimo skirtumus, bet lygindamas naudoji skirtingas violončeles, kaip žinosi, iš kur atsirado skirtumas? Ar tai pati styga, ar medis, ar lakas?

„LessLoss“ – „made in Lithuania“

21studio MėNESIO TEMA

lapkritis

2 0 0 8

Mindaugo Jokubausko nuotr. uab „FonograFika“

kaiP gimė „lessloss DaC 2004“

STUDIO: Pagal kokius kriterijus parinkote „Less­Loss DAC 2004“ komponentus?

Vilmantas Duda: Iš esmės mūsų pasirinkimas buvo ganėtinai subjektyvus. Būtų kvaila sakyti: šitas yra ge-riausias, ir taškas. Geriausias yra tik mano nuomone, to-liau prasideda subjektyvios smulkmenėlės. Yra bent 2 ar 3 SAK lustai, kurie skamba labai panašiai, vienas ar du „Analog Devices“ lustai, dar vienas iš senesnių bendrovės „Burr-Brown“ gaminių. Savo SAK lustą pasirinkau dėl jo SMD montažo tipo. Jei palygintume ankščiau minėtų lustų dydį jie būtų, sakykime, degtukų dėžutės didumo. Maniškis – trečdalis tos dėžutės. SMD lustai išsiskiria prilitavimo būdu – atstumas tarp kojelių ir korpusai ma-žesni. Taigi galiu viską smarkiau suspausti, sutrumpinti signalo kelią. Man tai yra svarbu. Be to, tai vienintelis 24 bitų lygiagretusis SAK lustas.

Dėl bitų irgi daug polemikos kyla. Visi tie 24 bitų kei-tikliai neatkuria 24 bitų, iš tikrųjų „groja“ 18–20 bitų. Visa kita yra pakitimai ir dėl paties lusto netobulumo at-siradusios paklaidos. Kad ir kaip būtų, jei turi 24 bitus, gali tikėtis, jog kai kurių diapazonų vienų lustų pokyčiai bus geresni nei kitų SAK lustų. Popieriuje tie parametrai skiriasi nedaug. 24 bitų lustas geriau nei 20 bitų, kaip sakoma, sviestu košės nepagadinsi.

Per daug nesigilindamas į technines subtilybes noriu pa-sakyti, kad lemiamą vaidmenį renkantis SAK lustą suvai-dino klausa. Mano naudojamo lusto techniniai parametrai

nusileidžia geriausiems sigma-delta kartos SAK. Tačiau kaip matuojami tie parametrai? Paleidžiamas „sintetinis sinusas“ ir matuojami parametrai. Muzika nėra „sinusas“, tai yra atsitiktiniai signalai. Su atsitiktiniais signalais tech-ninių parametrų neišmatuosi. Kaip tu su jais objektyviai išmatuosi iškraipymus? Tai neįmanoma, tokios technolo-gijos nėra. Sinusas popieriuje gali būti atkuriamas geriau, tačiau rezultatas, gautas klausantis muzikos, mane nuvylė.

Paprastas dalykas. Pereidamas prie sigma-delta kartos lustų, galėčiau sutaupyti daug lėšų. Savo skaitmeniniame-analoginiame keitiklyje naudoju du lygiagrečiuosius lustus ir oversampling lustą. Tai yra trys lustai ir kiekvienas jų yra bent 2 kartus brangesnis už bet kokį geriausią sigma-delta lustą (atstoja visus tris). Paprastai skaičiuojant, naudoda-mas sigma-delta SAK sutaupyčiau nuo 8 iki 12 kartų. Be to, mano pasirinktas lustas jau nebegaminamas. Naudoti sigma-delta SAK būtų ekonomiška, parametrai popieriuje taip pat būtų geresni. Tačiau jis neskamba taip, kaip man norėtųsi.

Taigi tuo metu, kai pasirinkau lustus, DAC 2004 star-tavo kaip komercinis gaminys. Nuo to laiko skaitmeninis-analoginis garso keitiklis nedaug tepakito. Jis toks ir išli-ko, minimaliai gludiname smulkias detales. Vienu metu bandėme keitiklį maitinti tik iš baterijų. Tačiau geresnių rezultatų pasiekėme skaitmeninę dalį maitindami iš tin-klo, o štai su analogine dalimi be baterijų to padaryti ne-pavyksta.

studio22MėNESIO TEMA

lapkritis

2 0 0 8

23studio MėNESIO TEMA

lapkritis

2 0 0 8

„lessloss DaC 2004“ – rankų Darbo sak

STUDIO: Ar tai nesusiję su tuo, kad Liudo maitinimo kabeliai pasirodė prekyboje? Susidaro įspūdis: atsirado mai­tinimo kabelis, atsisakome baterijų, dabar pirkite mūsų kabelį?

Vilmantas Duda: Nemanau. Keitikliai daromi itin ma-žais kiekiais, kurių aš kol kas nesiruošiu didinti. Per mėnesį pagaminu maždaug vieną keitiklį. Aš pats viską darau, kon-troliuoju ir tai mane visiškai tenkina. Noriu, kad tai būtų pačios aukščiausios kokybės produktas, geriausias, kokį aš šiuo metu galiu pagaminti. Šitame etape man neįdomu da-

„LessLoss“ KabeLiai STUDIO: Liudai, man būtų įdomu sužinoti, kas nu­

tiko, kad pasikeitė Jūsų gaminamų kabelių segmentas? Liudas J. Motekaitis: Šiuo metu yra pristatyti trys ka-

belių tipai: skaitmeninis-bendraašis („S/PDIF“), maitini-mo kabeliai „Dynamic Filtering Power Cable“ bei „BTB Power Cable“. Būsiu atviras – ankstesni darbai buvo įžan-ga į aukštesnį kokybės lygį. Natūralu progresuoti, veržtis į priekį. Kaip tik šiuo metu aš kuriu naują tarpblokinį ka-belį su atskiru maitinimo šaltiniu.

STUDIO: Bene pirma į galvą šaunanti mintis – vie­nas plačiai išreklamuotas amerikiečių kabelių gamin­tojas savo kabeliuose naudoja baterijas. Ar Jūs siūlote analogą jų technologijai?

Liudas J. Motekaitis: Neturime nieko bendro su jais. Jų techninis išradimas – kraunamas, jei gerai pamenu, dielektrikas arba kabelio šarvas. Mano kabelis iš esmės kitoks. Jis sudarytas iš atskirų gyslų, manau, apsistosime ties 13–14. Tarp tam tikrų gijų išorinio maitinimo šalti-nis generuoja signalą, kuris nepatenka į muzikinio signa-lo traktą, tačiau keliauja per visą kabelį, iki pat kištuko. Suformuojamas naudingą signalą lydintis laukas. Tokiu būdu signalui sudaromos naudingos gyslos, tarsi super-laidininkas, ir išvengiama „Skin“ efekto. „Skin“ efektas atsiranda dėl tarp gijų egzistuojančios fizikos. Aukštieji muzikinio signalo dažniai keliaudami kabeliu patiria dau-giau nuostolių. Mano manymu, tai yra viena iš esminių tarpblokinių kabelių blogybių: aukštiesiems ir žemie-siems dažniams sudarytos skirtingos pralaidumo sąlygos.

Turbūt paprasčiau mano kabelio daromą poveikį paaiš-kinti pavyzdžiu. Jei kada nors esate šlapiose rankose laikęs šlapią balioną, žinote, kaip vikriai jis išslysta iš rankų. Mano kabelyje naudingas signalas taip pat „išslys“ iki pat galo.

STUDIO: Viena aišku – šitas principas nelabai tinka akustiniams kabeliams?

Liudas J. Motekaitis: Akustiniai kabeliai yra visai kito-kie. Šiaip ar taip, mes propaguojame stiprintuvus-mono-blokus. Juos įmanoma statyti prie pat kolonėlių, nereikia ilgų akustinių kabelių. Aš giliai įsitikinęs – ilgi akustiniai kabeliai yra niekas kitas, kaip pinigų švaistymas. Joks il-gas kolonėlių kabelis niekada nebus toks kokybiškas kaip, tarkime, 10 cm ilgio pigus „turgaus“ laidas.

STUDIO: Tai labai drąsus pareiškimas. Objektyvu­mo dėlei būtų naudinga sužinoti, kokią garso sistemą naudojate savo produktams lyginti ir testuoti?

Liudas J. Motekaitis: Atlikdami savo gaminių per-klausas, mes neprisirišame prie vienos sistemos. Turime bandomąją garso sistemą (japonišką „STAX“ ir olandiš-ką „Audiostatic“), tiek Lietuvoje, tiek užsienyje lankome draugus audiofilus, turinčius skirtingus aparatūros kom-plektus. Be to, labai geri rezultatai gaunami klausantis per ausines, kurios savaime yra pranašesnės už akustines siste-mas. Esmė – negirdėti kambario, patalpos keliamo akusti-nio poveikio. Jeigu nori tikros įžvalgos, negali apsiriboti viena sistema – greitai imi girdėti tos sistemos atkuriamo garso niuansus, kambario prieskambius. Kyla pavojus ne-valingai prisiderinti prie vienos sistemos.

STUDIO: Matyti, kad eksperimentuojate ryžtingai. Koks buvo Jūsų naujojo kabelio paieškų kelias?

Liudas J. Motekaitis: Tai buvo labai ilgas ieškojimų kelias. Pirmiausia, kaip minėjau pradžioje, susidomėjau kabelių kainos ir kokybės santykiu: kaip kabeliai gali būti tokie brangūs ir ar verti jie tų pinigų? Pastaruoju metu nemažai laiko skiriu mūsų verslo plėtrai, tad pradedu ge-

Mindaugo Jokubausko nuotr. uab „FonograFika“

studio24MėNESIO TEMA

lapkritis

2 0 0 8

ryti daug – tai jau būtų kompromisas. Kad automatai galė-tų lituoti, man reikėtų didinti plokštės plotą. Dabar viską suspaudžiu, nes siekiu kiek įmanoma sutrumpinti signalo kelią. Fiziškai signalo kelias nuo SAK lusto iki išėjimo yra 3–4 cm sidabrinis laidukas. Visus atstumus maksimaliai su-trumpinau, įskaitant signalo įėjimą per pačią plokštę, kuris užima maždaug 1 cm ant plokštės takelio. Norėdamas per-eiti prie automatinio litavimo, turėčiau plokštę išdidinti keletą kartų, išstumdyti komponentus. Aš lituoju kompo-nentus iš dviejų pusių, prie tų pačių kojelių, – robotas to negali padaryti. Dabartinį gaminį įmanoma sulituoti tiktai ranka. Be to, tai reikia daryti labai atsakingai, būtinas ypa-tingas tikslumas. Atstumas tarp daugelio detalių tėra 0,65 mm, menkiausia paklaida reiškia trumpąjį jungimą.

Tiesa, anksčiau bandžiau leisti lituoti profesionalams, vienos buvusios radioelektronikos gamyklos lituoto-jams. Senokai tai buvo, bandymas, turiu pasakyti, ne-pavyko. Lituotojas nesugebėjo sulituoti smulkių SMD tipo komponentų. Nepamanykite, kad toks litavimas yra kažkas supernauja, bet tai yra darbas, kurį turi daryti kaip sau. Paprastas faktas – per ketverius keitiklių par-davimo metus nė vienas jų nėra sugedęs. Vienintelį kar-tą prieš išsiunčiant gaminį (3 paras mes juos „šildome“, tikriname) prireikė kai ką pakoreguoti. Bet nė vienas klientui išsiųstas keitiklis nėra sugedęs ar taisytas. Kada nors, žinoma, tai nutiks. Bet kol kas patirtis ir faktai akivaizdžiai byloja apie mano, kaip gamintojo, požiūrį į savo gaminį.

rai perprasti kainodaros aspektus, kainos išsipūtimo prie-žastis. Kad kaina išsipūstų, užtenka naudoti tik būtinas, „išgyventi“ skirtas priemones (nekalbu apie tokias sun-kiasvores rinkodaros priemones kaip dalyvavimas gerai žinomose tarptautinėse parodose ar užsakomoji reklama pasauliniuose žurnaluose). Turint platintojų tinklą ir vie-tinius prekybininkus, kaina pučiasi kaip muilo burbulas.

O patys kabeliai? Kaip aš pradėjau? Aš sėdėjau naktimis studijoje kaip koks partizanas, vyniojau įvairius metalus ir dielektrikus, lyginau, ieškojau skirtumų. Eksperimen-tavau su pačia žaliava: pirkau įvairių skirtingo grynumo laipsnio metalų, kartą draugas juvelyras ištempė laidinin-

ką specialiai man. Mėginau žaliavą iš Čekijos, JAV, Japo-nijos, Lenkijos, Vokietijos. Investavau labai daug pinigų ir laiko į savo bandymus. Įsivaizduokite, gauni naujų meta-lų, tarkime, 10 rūšių. Pasiimi dielektriką ir bandai tuos 10 metalų su vienu dielektriku. Vėliau su kitu. Arba kaitalioji laidininko geometrines formas. Reikia ir atvirkščiai pa-bandyti – imi metalą ir bandai skirtingų medžiagų, sto-rio, formos ir t. t. dielektrikus. Anksčiau ar vėliau, kaip ir kiekvienas smuiko meistras, atrandi geriausiai veikiančią, auksinę formulę. Savąją formulę man atrasti užtruko ko-kius 10 metų. Gaila, per matematikos pamokas tokių ant lentos nerašo...

Mindaugo Jokubausko nuotr. uab „FonograFika“

25studio MėNESIO TEMA

lapkritis

2 0 0 8

studio26MėNESIO TEMA

lapkritis

2 0 0 8

sroVės filtras „lessloss firewall“

STUDIO: Atradę kabelių „aukso pjūvį“, sukūrėte „Ugniasienį“ – srovės filtrą „LessLoss Firewall“. Tai dar oficialiai nepristatytas gaminys.

Liudas J. Motekaitis: „LessLoss Firewall“ taikomos tos pačios technologijos kaip ir kabeliams. Vienintelis skirtumas – tai yra utopinis išradimas. Jo sukuriamas po-veikis prilygsta 120 lygiagrečiai sudėtų kabelių poveikiui. Prototipas sulaukė labai gerų atsiliepimų užsienyje. Gali nuskambėti arogantiškai, bet mūsų klientų, ilgametę pa-tirtį turinčių audiofilų nuomone, tai – neregėtas kokybės lygis.

STUDIO: Pristatydami naujausius savo gaminius internete, išpeikėte rites, kondensatorius ir transforma­torius. Statistiškai beveik visiems plačiai prieinamiems elektros srovės filtravimo būdams naudojami būtent šie komponentai.

Liudas J. Motekaitis: Mano tikslas buvo padaryti filtrą, kuris ir labai gerai filtruotų, ir neatimtų iš muzikos gyvy-bės. Žmonės juk nori džiaugtis tikrai kokybiška muzika. Ieškodami mums priimtino sprendimo, patys išbandėme galybę įvairiausių filtrų.

Vilmantas Duda: Skiriamasis transformatorius yra itin plačiai naudojamas brangesniuose srovės filtravimo įren-giniuose. Tačiau su transformatoriumi irgi yra bėdų – jis turi būti labai kokybiškai suvyniotas, o transformatoriaus galia privalo turėti nežmoniškų galios atsargų. Jeigu nėra ypač didelės galios atsargos – vėl kenčia dinamika. Paimi, pavyzdžiui, kompaktinių diskų grotuvą. Iš tinklo jam rei-kia viso labo 20 vatų. Prijungi tą grotuvą prie kelių šimtų vatų galios transformatorių, atsarga lyg ir dešimteriopa, o rezultatas – nepatenkinamas. Paėmus kilovatų galios transformatorių – jau geriau. Taigi, nesant 10 ar 100 kar-tų galios rezervo, iškart dingsta dinamika.

Liudas J. Motekaitis: Tarkime, kondensatorių (kad ir kaip jie gerai filtruotų) negali pakrauti be galo, nes anks-čiau ar vėliau natūraliai žlunga muzikos dinamika. Ži-noma, pavyksta gauti tamsesnį foną – kuo daugiau kon-densatorių, tuo daugiau tylos. Tačiau tuo pat metu ima smarkiai trūkti muzikai gyvybės.

Vilmantas Duda: Techniškai žiūrint, filtravimas ge-rėja. Matuojant sinusą geresnis rezultatas – kokybiškes-nė filtracija, tačiau klausant tampa akivaizdu, jog stipriai kenčia dinamika.

Liudas J. Motekaitis: Paradoksalu, tačiau audiofilijos srityje itin dažnai matuojami dalykai retai atspindi tikrąjį rezultatą. Pagal matavimų rezultatus kai kurie išradimai

turėtų būti geresni, bet iš tikrųjų taip nėra – girdime pras-tą skambesį.

Eksperimentuodami buvome sudėję labai gerus filtrus, krūvą kokybiškų elementų, pritaikėme galybę naujovių. Atrodė, kad tai vienas geriausių techninių išradimų, sun-ku būtų kažką dar pridėti ar patobulinti, bet, kaip jau minėjau, gavome tylesnį foną, bet praradome muzikos gyvybę.

STUDIO: Taigi atsisakydami seniai ir gerai žinomų išradimų, kurių dauguma sėkmingai parduodami Lie­tuvoje, Jūs bandote išrasti dviratį?

Liudas J. Motekaitis: Pasaulinėje rinkoje dviračio mes neišradinėjame, egzistuoja vadinamieji pasyvieji filtrai. Jų kūrėjai neatskleidžia filtrų gamybos paslapčių, tik užsime-na, kad nenaudoja nei ričių, nei kondensatorių ar transfor-matorių. Bet pasiklausykite – skambesys geras. Šiuo metu aš žinau mažiausiai 8 pasyviuosius filtrus, kurie sėkmingai parduodami, mano yra vienas iš jų. Aktyvieji filtrai yra po-puliariausi, nes jų gamyba pati pigiausia. Kitas dalykas, kaip jūs sakėte, gerai žinomos ir plačiai prieinamos technologi-jos: išsirenki komponentus, kinai pagamina – belieka užsi-imti gaminio rinkodara.

Vilmantas Duda: Išties, net nereikia gaminti savo – parduodami gatavi vadinamieji filtrų moduliai. Jų būna įvairiausio filtracijos lygio. Sukrauni kelis pramoninius mo-dulius ir jau turi „savo“ gaminį. Nereikia gaišti laiko tobuli-nant technologiją. Toks kelias yra daug pigesnis – nuspren-dei, kokio nori galingumo, sudėjai filtrų modulius, na, dar dizainą „dėžutei“ sugalvojai, jungtis ir kištukus sudėliojai – štai ir turi gatavą filtrą. Daug kas todėl taip ir daro – pigu ir veiksminga.

Mes išbandėme krūvą aktyviųjų filtrų, mėginome ir komponentus gamintis. Tačiau taikydami standartinius sprendimus kokybine prasme mus tenkinančio rezultato nepasiekėme, visą laiką kentėjo dinamika ir kai kurie kiti dalykai.

Bet šiuo metu, Liudai, Jūs radote optimalų sprendi­mą?

Liudas J. Motekaitis: Techniškai srovės filtras yra jau ištobulintas. Liko paskutiniai žingsniai – pasirinkti filtro dizainą, patogiai išdėlioti lizdus. Smulkių komponentų atranka taip pat baigta – naudosiu itin kokybiškus auksu dengto vario įėjimo lizdus („Furutech“), o išėjimui – rankų darbo japoniškus „Oyaide“ gaminius. Iš pradžių buvo su-manyti 4 išėjimo lizdai, tačiau atsižvelgęs į klientų komen-tarus ir pageidavimus darysiu 8 išėjimus. Žmonės jungia ne tik garso, bet ir TV ar kitą įrangą.

27studio MėNESIO TEMA

lapkritis

2 0 0 8

elektros sroVės kokybė sVarbi Visai teChnikai

STUDIO: Liudai, Jūsų gaminiai, anot aprašymo, pašalina nuovargį, atsirandantį dirbant su kompiute­riu. Gal okulistai nuo šiol rekomenduos Jūsų gaminį?

Liudas J. Motekaitis: Aš pats esu įsitikinęs savo gami-nių veiksmingumu – kai paties pagamintu laidu prijun-giu asmeninio kompiuterio monitorių, vaizdo kokybė, spalvų gylis smarkiai pagerėja, skirtumas tarp mėlynos ir žalios tampa akivaizdesnis. Kartais po gero vakarėlio atrodo, kad net vaizdo skleistinės dažnis išauga. Kuo ge-resnė aparatūra, tuo aiškiau matyti tie skirtumai.

Vilmantas Duda: Čia nėra jokios mistikos elementa-rų. Imkime bet kokį atkuriamąjį įrenginį – iš tinklo pa-tenkantys trikdžiai turi įtakos grandynų darbui, o filtra-cija tą darbą pagerina.

ar maitinimo kabelių teorija nePrasilenkia su mokslu?

STUDIO: Pakalbėkime apie techninę kabelių pusę. Itin dažnai pareiškimai, susiję su naujomis kabelių tech­nologijomis, skeptikams sukelia įtarimų, kad visa tai pra­silenkia su mokslu. Jūs rašote, kad Jūsų kabelių įtaka gar­so atkūrimo kokybei yra didesnė nei žema temperatūra apdorotų kabelių.

Liudas J. Motekaitis: Turiu asmeninės patirties su krio-geniniu metalo apdorojimu – poveikis yra. Ieškodamas tinkamų kištukų savo kabeliams, išbandžiau jų labai daug. Turėjau kištukų, apdorotų kriogeniškai ir neapdorotų. Kriogeniškai apdoroti kištukai buvo geresni. Vėliau susi-dūriau su gaminiais, kurie buvo apdoroti daug kartų, ir jie buvo dar puikesni. Tada pradėjau sukti galvą: jei rezultatas gerėja kartojant tą patį ciklą daugelį kartų, tai gal įmanoma sukurti metodą, kuris leistų vienąkart apdorojus gauti ir 10 tokių veiksmų nepasiekiamus rezultatus. Aš manau, kad esu padaręs šitą dalyką, savo metodą pakartoju keletą kartą.

STUDIO: Liudai, o kabelio laidininko grynumas, de­fektai, jo gamybos procesas. Kuo Jūsų gaminiai ypatin­gi?

Liudas J. Motekaitis: Yra toks japonas, Ohno, užpaten-tavęs vielos traukimo metodą „Ohno Continuous Cas-ting“. Gamybos metu karšta viela lėtai traukiama, jai lei-džiama daug lėčiau vėsti, galbūt net pučiamas karštas oras – ji nevėsinama vandenyje ar kitame aušinančiame skystyje. Technologija nėra kažkuo ypatinga ar antgamtiška, tačiau su metalu elgiamasi atsargiai, sakykime, „be streso“. Metalo

grynumas yra labiau spekuliacijų, rinkodaros žaidimų da-lykas. Moksliškai skaičiuojama iki keturių grynumo devy-netų. Kiekvienas juvelyras jums pasakys, kad 99,99 proc. yra ypač grynas, deguonies neturintis metalas. Mes Lietu-voje turime tarnybą, kuri importuojamo tauriųjų metalo žaliavos grynumą įvertina iki dviejų skaičių po kablelio. Didesniam tikslumui nustatyti nėra metodologijos. Kiti pardavėjai žiūri pro mikroskopą ir ekspromtu paisto apie „grynumo devynetus“. Anglų spaudoje ši iki absurdo išpūs-ta bereikšmių devynetų infliacija šmaikščiai vadinama The nines race (liet. devynetų rungtynės). Tai tik rinkodara.

STUDIO: Jūsų kabelių kokybės pagrindas – „Flowf­lux“ technologija?

Liudas J. Motekaitis: „Flowflux“ yra mūsų unikalios žinios, know-how. Jas sukaupėme per ilgą laiką, atlikome begalę bandymų. Tai mūsų pačių atrastas metalurginis procesas, metalo apdorojimo būdas, apie kuri nenorėčiau skleisti žinių. Jeigu aš ir paaiškinčiau, svarbu ne metodas, o gaunamas rezultatas.

Galbūt aš kiek per drąsiai pasakysiu, bet, mano nuomo-ne, audiofilija dabar yra tokio lygio, kokio medicina buvo prieš labai daug tūkstančių metų. Tuo metu buvo žinoma, kad įvairios žolytės, tarkime, žalioji arbata, kurią dabar ge-riame, turi sveikatą gerinančių savybių. Tūkstančius metų buvo naudojama begalė dalykų, tačiau suprasti ir išaiškinti jie tik dabar. Šiuo metu audiofilijos situacija yra analogiš-ka – įvairūs ezoteriniai dalykai, mikrorezonatoriai, įvairių medžių samplaikos kojelės ir t. t. Daug žmonių pripažįsta, jog tai turi įtakos skambesiui. Prikurta daugybė įvairių te-orijų, bet globalios, nuosekliai išplėtotos teorijos nėra. Kol kas galime tik mėgautis rezultatais, o paaiškinti nelabai su-gebame.

STUDIO: Tokie argumentai galbūt sudomintų filo­sofą, tačiau dažnas technokratas smarkiai susirauks per­skaitęs Jūsų mintis...

Liudas J. Motekaitis: Grįžkime prie kabelių. Galvoju, jeigu būtų įmanoma tiksliai nustatyti kabelių skambėjimo priežastis (ne tik talpą, varžą ir induktyvumą išmatuoti), labai daug žurnalų tuo užsiimtų ir gamintojai turėtų liautis visiems akis dumti. Bet niekas nesugeba iki galo šito pada-ryti. Net patys gamintojai per šitiek metų neįstengia pateik-ti vieningos teorijos, tuo labiau kritikai.

Vilmantas Duda: Jei tyrimų biudžetas prilygtų NASA biudžetui, manau, būtų kita kalba. Dažnai matavimai yra biudžeto ir laiko klausimas, gal net matavimo prietaisų re-zoliucijos klausimas. Galiu pasidalyti asmenine patirtimi. Konstruodamas „LessLoss“ keitiklį turiu išmatuoti signalo

studio28MėNESIO TEMA

lapkritis

2 0 0 8

29studio MėNESIO TEMA

lapkritis

2 0 0 8

drebėjimą (angl. jitter). Drebėjimui matuoti turiu neblogą prietaisą, jo skyra yra 40–50 pikosekundžių. Juo „S/PDIF“ signalo perdavimo drebėjimą galiu puikiai išmatuoti – jis yra kelių šimtų pikosekundžių.

Paradoksas – kartais, kai prietaisas rodo daugiau virpesių (angl. jitter), ausimis girdi, kad groja geriau. Bet tam aš turiu paaiškinimą – pakankamai netobula įrangą. Matuodamas signalą, aš matau tik skirtumą (absoliutinį dydį, konkrečią vertę), signalo virpėjimą tarp X ir Y. Tačiau nematau, kuo moduliuojamas signalas, spektro, signalo drebėjimo pasis-kirstymo duomenų. Vien tik matavimo rezultatais ne visa-da gali remtis. Matuoji viena, o girdi visiškai kita.

Su kokybiškesniais, kelis šimtus tūkstančių dolerių kai-nuojančiais prietaisais matytume visą spektrą – būtų aišku, kur ir kokios smailės vyrauja. Galbūt pastebėtume, kad prietaiso, kurio perduodamas signalas mažiau dreba, duo-menys daug blogesni nei prietaiso, perduodančio smarkiau drebančius signalus. Žmogaus klausa yra itin jautri tiek spektro smailėms, tiek jų pasiskirstymui. Šitaip galėtų būti paaiškintas mūsų paradoksas.

Naujuosius „LessLoss“ kabelius mes matavome spektro analizatoriumi. Leisdavau stačiakampį aukštojo dažnio si-gnalą (turiu gerą įrangą). Lyginau Liudo paruoštą gyslą su, pavyzdžiui, pigiausiu turgaus laidu. Atvirai sakant, gauti duomenys nelabai ir skyrėsi. Pati matavimo metrologija yra sudėtinga, kabelis veikia kaip antena. Galbūt reikėtų visiš-kai izoliuoto kambario ir NASA biudžeto vertos įrangos. Šiuo metu yra daug paprasčiau ir veiksmingiau pasikliauti ausimis.

STUDIO: Man iškart kyla klausimas, jeigu Jūs nema­tuojate, kaip standartizavote savo gamybos procesą? Ko­kia yra kokybės kontrolė?

Liudas J. Motekaitis: Kiti gamintojai turi standartizuotą komercinį procesą – aparatu pagamina kelis šimtus metrų kabelio, tada belieka atkirpti reikiamą ilgį ir sudėti kištukus. Tai yra ekonomiška ir veiksminga masinė gamyba. Tokio proceso neturime. Mūsų gaminys nėra pramoninis, kabe-liai gaminami rankomis. Kiekvienas kabelis gaminamas atskirai, jį sudarančios medžiagos atkerpamos iki reikiamo ilgio. Viskas vyniojama, daroma tik rankomis. Dėl to ir kai-na išauga. Jeigu nebūtų šių procedūrų, ko gero, netektume 40–50 proc. garso kokybės.

Nemanau, jog ir ateityje pavyks pereiti prie automati-zuotos gamybos. Aš galvoju, kaip tai padaryti. Šiuo metu nematau technologijų, leidžiančių pasiekti mano reikalavi-mus atitinkančią kokybę. Pasaulyje yra gausybė prigamintų

kabelių. Mano vienintelis siekis – nepriekaištinga kokybė. Aš siekiu, kad žmonės sakytų: „Masinės gamybos kabeliai neužtikrina tokio skambesio kaip šitie.“ Jei sugalvosiu, kaip kabelius gaminti automatizuotai, žinoma, aš tai ir darysiu – bus daug pigiau ir patogiau. Tačiau šiuo metu nėra tech-nologijų, leidžiančių man gauti norimą kokybę.

STUDIO: Lietuva – maža šalis, apie Jūsų kabelius pa­sauliui sunku spręsti iš aprašų internete. Kaip toliau plė­tosite verslą?

Liudas J. Motekaitis: Kuriamas atstovų (angl. dealer) tinklas, dabar turime savo atstovus Suomijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Singapūre ir Malaizijoje, vyksta derybos su amerikiečiais. Pradėsiu plėsti kabelių tinklą. Noriu, kad žmonės mano gaminių poveikį atkuriamo gar-so kokybei galėtų įvertinti klausydamiesi namuose – sunku ryžtis pirkti internetu nežinant skambesio braižo, kaip sa-koma, geriau vieną kartą išgirsti, nei dešimt kartų perskai-tyti.

STUDIO: Kaip apibendrintumėte savo veiklos filo­sofiją?

Liudas J. Motekaitis: „LessLoss“ filosofija buvo, yra ir bus: kuo mažiau praradimų signalo kelyje.

ateities Projektų sąrašas

„LessLoss“ planuoja naujų technologijų invaziją į pasaulinę „High End“ garso technikos rinką:

„firewall“ (liet. užkarda) – iš ąžuolo pagamintas netradici-nis maitinimo filtras-skirstytuvas, turintis aštuonis atskirus įėjimus ir DFPC technologijas „x 120“.

„blackbody“ (liet. juodasis kūnas) – aukštos technologijos garso sistemų priedas, kuris užbaigs DFPC ir „Firewall“ filtravi-mo grandinę ir filtruos nuo gigahercinių dažnių, infraraudonųjų, „T-rays“ (terahercinių dažnių ruožas), vaivorykštės spektro iki ultravioletinių spindulių spektro.

„tunnelbridge“ (liet. tunelinis tiltas) – tai unikali, specialiu būdu maitinama tarpblokinio kabelio sistema. Elektromagne-tinis tunelis formuojamas tam, kad įprastinė fizikinė aplinka nedarytų įtakos signalui. Sukuriamos beveik „superlaidininko“ sąlygos.

„Cable Collar“ (liet. kabelio apykaklė) yra rezonansų kontro-lės elementas, skirtas maitinimo kabelių jungtims apvilkti . Vei-kia stulbinamai veiksmingai, gali smarkiai pagerinti naudojamų jungiamųjų kabelių savybes.

studio30MėNESIO TEMA

lapkritis

2 0 0 8

31studio MėNESIO TEMA

lapkritis

2 0 0 8