Naujas romano skoTTlbut»s autoriaus kūrinys

TAMSUS VANDUOKoji Suzuki

„Japonų Stivenas KingasP u b l i s h r r s W<u'klv

Septynios dienos - septynios baugios istorijos.Viena nepamirštama savaitė su geriausiu

Japonijos siaubo meistru.

Titulinė šio neįprasto istorijų rinkinio novelė „Tekantis vanduo“ - tai savotiška parafrazė vaiduoklių lankomo namo tema. Vieniša motina su dukrele apsigyvena beveik apleistame daugiabutyje ir netrukus tampa keistų bei paslaptingų įvykių liudininkėmis...

Antroji novelė - „Vieniša sala“ - pasakoja apie gyvenimu ir darbu nusivylusį mokytoją, kuris sulaukia netikėto buvusio kolegos skambučio ir pasiūlymo. Jiedu išsirengia į niekieno nelankomą vaiduoklių salą...

„Triumas“ jums paporins apie ne itin patrauklų agresyvaus ir smurtaujančio žvejo gyvenimą. Vieną dieną dingsta jo žmona ir tik išplaukęs į jūrą vyriškis sužino kodėl...

„Svajonių kruize“ paplaukiosite su turtuolių porele ir jų jaunesniu bičiuliu. Kai jachtos šeimininkas pamatys vandenyje plūduriuojantį vaiko lavoną, visiems teks atsakyti į paprastą klausimą: ar keliauninkai vienodai suvokia tikrovę?

„Pasroviui“ - gana netikėtai suregzta istorija apie laivą vaiduoklį, į kurį tikrai nevertėjo kišti nosies...

Novelėje „Akvarelės“ teatro trupė ketina statyti spektaklį apleistoje diskotekoje. Tai buvo ne itin geras sumanymas...

Ir pagaliau ,draustinis po vandeniu“ - pati įspūdingiausia rinkinio istorija, pasakojanti apie du speleologus, kurie neištyrinėtame urve atranda daugiau nei tikėjosi...

Ką įžiūrėsite pro „ Tamsų vandenį“?

UDK 895.6-3 Su-114

Versta iš: Koji Suzuki Dark Water

Vertical, Ine., 2004

Copyright © 2004 by Koji Suzuki © Vertimas į lietuvių kalbą,

Linas Ruzgys, 2005.© Viršelio dizainas,

Kristina Šiaudvytytė, 2005.© PS IN CORPORE, 2005.ISBN 9955-9725-5-6

KOJI SUZUKI

TAMSUSVANDUO

NOVELIŲ ROMANAS

Iš anglų kalbos vertė Linas Ruzgys

TURINYS

Prologas 7

Tekantis vanduo 13

Vieniša sala 45

Triumas 73

Svajonių kruizas 105

Pasroviui 129

Akvarelės 155

Draustinis po vandeniu 175

Epilogas 205

P R O L O G A S

PROLOGAS 9

Kai tik sūnus su šeima atvažiuodavo iš Tokijo paviešėti, Kajo rytais vesdavosi mažąją anūkėlę Juko pasivaikščioti. Jos vi­suomet nusigaudavo iki Kanonos kyšulio, labiausiai į rytus nu­tolusios Miuros pusiasalio dalies. Tai buvo pats tinkamiausias atstumas pasivaikščiojimams: mažiau nei dvi mylios apeiti ky­šulį ir sugrįžti į namus.

Stovėdama erdvioje kyšulio apžvalgos aikštelėje, Juko dur­davo pirštu į kažkokį tolimą tašką jūroje, sužadinusį jos smal­sumą, imdavo įnirtingai tampyti senelę už rankos ir užversda­vo klausimų lavina. Kajo kantriai atsakydavo į kiekvieną. Juko atvažiavo vakar (prasidėjo vasaros atostogos) ir ketino pasilik­ti dar visą savaitę. Kajo galimybė tiek laiko pabūti su anūke kėlė didžiulį džiaugsmą.

Tokijo įlankos nuošaliausių užkampių, plytinčių už pramo­ninės Tokijo-Jokohamos srities, vaizdą visuomet slėpdavo ūka­nos. Tik retkarčiais pasitaikydavo pažvelgti nuo vieno krašto iki kito, nes Tokijo įlanka iš tiesų buvo didesnė nei manė visi. O štai Boso pusiasalio kalnai buvo puikiai matyti ir atrodė iški­lę tiesiog anapus Uragos laivakelio: aukščiausias ir tolimiau­sias gūbrys rangėsi nuo Nakogirio kalno iki Kano papėdės.

Juko paleido turėklą ir ištiesė rankas pirmyn, tarsi mėgintų kažką sugriebti. Kitoje pusėje plytintis Fucu kyšulys, išmar­gintas plonyčių smėlio seklumų, atrodė ranka pasiekiamas.

Įsivaizduojama riba, jungianti Fucu ir Kanonos kyšulius, bu­vo Tokijo įlankos slenkstis, o krovininių laivų srautas, padalin­tas į dvi tvarkingas kolonas, nepaliaujamai plūdo pirmyn ir at­gal vandens koridoriumi. Juko pamojavo laivams, kurių virti­nės iš tokio atstumo jai labiau panėšėjo į žaislinių laivelių eiles.

Laivybos kelią nuolat kamavo staigūs potvyniai ir atoslū­giai, todėl vanduo dažnai pasipuošdavo dryžuotomis dumblių

10 TAMSUS VANDUO

marškomis. Potvynis užliedavo įlanką vandeniu iš atviros jū ­ros, o atoslūgis - iššluodavo. Galbūt dėl šios priežasties buvo sakoma, kad visos Tokijo įlankos senos lūženos yra suneštos iš Kanonos ir Fucu kyšulių. Jeigu Tokijo įlanka buvo širdis, tai kyšuliai, styrantys abipus, veikė tarsi vožtuvai, iškošiantys šiukšles iš jūros vandens, kurį varinėjo pastovus potvynių ir atoslūgių pulsas.

Jis varinėjo ne vien jūros vandenį. Edo, Aros, Sumidos ir Tamos upės taip pat aprūpindavo Tokijo įlanką šviežiu krauju tarsi daugybė stambių arterijų. Į krantą išmetamų šiukšlių įvai­rovė buvo išties plati. Nuo senų padangų, batų ir vaikiškų žais­lų iki sudužusių žvejybos valčių liekanų ir medinių durų lente­lių, kuriuose išraižyti gyventojų adresai skelbėjas aplaukus net iš Hačiodzio. Pasitaikydavo daiktų, kurie išvis neaišku kokiu būdu atsidūrė jūroje: kėgliai, neįgaliųjų vežimėliai, būgninin­ko lazdelės ar moteriškas apatinis trikotažas.

Juko dėmesį patraukė jūros atplukdyti daiktai, besisūpuo­jantys ant bangų.

Jūros išmestos šiukšlės gali sužadinti žmogaus, vaikštinė­jančio paplūdimiu, vaizduotę. Pavyzdžiui, koks nors sulūžęs motociklo šonas iškart privers įsivaizduoti motociklininką, skriejantį nuo molo į jūrą, o plastikinis maišelis su panaudotais švirkštais - bauginantį nusikaltimą. Kiekviena jūros išmesta šiukšlė turi savo istoriją. Jeigu kartais paplūdimyje ir aptiktum daiktą, kuris tave itin sudomintų, verčiau jo net neliesk. Ant­raip, vos tik paimsi tą daiktą, jis ims pasakoti savo istoriją. Pui­ku, jeigu pasitaikys širdį glostantis pasakojimas, bet jeigu nuo jo kraujas sustings iš baimės, jau nieko nebepakeisi.

Ypač jeigu tau patinka jūra, privalai elgtis apdairiai. Pakel­si nuo žemės daiktą, panašą į guminę pirštinę, o paaiškės, jog

PROLOGAS 11

iš tiesų - tai nukirsta plaštaka. Tokie dalykai gali ilgam atbai­dyti nuo paplūdimių. Ne taip jau lengva pamiršti, jog suradai kažkieno ranką.

Tiesą sakant, Kajo šitaip porindavo anūkėlei tik norėdama ją pagąsdinti. Kaskart, kai Juko prašyte prašydavo papasakoti baisią istoriją, Kajo sukurpdavo pasakojimą apie kokį nors jū ­ros į krantą išmestą daiktą.

Mergaitė tikriausiai visą ateinančią savaitę kas rytą prašys papasakoti po baugią istoriją, kai juodvi eis pasivaikščioti, bet Kajo žino tiek pasakojimų, kad nors tvenkinį tvenk. Nuo to karto, kai ji prieš dvidešimt metų vieną rytą vaikščiodama pa­krante surado tą daiktą, jos vaizduotė tik dar labiau iškerojo. Dabar ji gebėjo be jokio vargo suregzti keisčiausią istoriją apie bet kurią atplukdytą šiukšlę.

- Senele, o brangenybių iš kokios nors užjūrio šalies nepa­sitaikė? - Juko norėjo sužinoti, ar jūra niekad neišplovė kokių nors gražesnių daiktų - ne vien tik bauginančią bjaurastį.

Juk netoliese įvairiausio plauko laivai, nuo mažučių valtelių iki milžiniškų laivų, nepaliaujamai zuja siauru įlankos jūrų ke­liu. Kodėl retkarčiais iš kokio nors laivo kajutės negalėtų iš­kristi skrynelė su brangakmeniais? Šitaip mintijo Juko.

- Nepasakyčiau, kad nė karto nesu radusi jokios brangeny­bės, - miglotai atsakė Kajo.

- Ar tu man ją duosi?! - Juko nežinojo, kokia ta brangeny­bė, tačiau troškimas ją turėti buvo nevalingas.

- Galbūt aš tau ją ir duosiu, jeigu... - tai buvo Kajo užuomi­na, jog yra papildomų sąlygų.

- Jeigu ką?- Jeigu pasižadi ištisą savaitę lydėti mane į visus pasivaikš­

čiojimus.

12 TAMSUS VANDUO

- Tai aišku, kad pasižadu!- Tuomet gausi žadėtąją brangenybę tą rytą, kai važiuosi

namo į Tokiją.- Pažadi?Patvirtindamos sandorį jos abi pakartojo taip mėgstamą vaikų

pasižadėjimo skanduotą. Galbūt Juko nepatiks ta brangenybė, o gal ji apskritai pareikš, jog tai - ne brangenybė? Kad mergai­tė jokiu būdu nepagalvotų esanti apgauta, Kajo privalės sukur­ti dar daugiau istorijų. Tik žodžiai Juko atmintyje išsaugos vaiz­dus ir situacijas.

Tačiau dėl vieno dalyko Kajo buvo tikra. Tame ilgame gy­venime, kuris dar laukia Juko, vis tiek ateis akimirka, kai atsi­skleis tikroji brangenybės vertė.

T E K A N T I S V A N D U O

TEKANTIS VANDUO 15

Ketindama vėl atsigerti vandens iš čiaupo virtuvėje, Josimi Ma- cubara kilstelėjo stiklinę aukštyn, dienos šviesos lempos link. Su­kiodama stiklinę šiek tiek aukščiau akių lygio, ji matė viduje plū­duriuojančius mažyčius burbuliukus. Tarsi susikibusios už rankų drauge su jais sukosi nesuskaičiuojamos purvo dalelytės, kurios tūnojo vandenyje arba ilsėjosi stiklinės dugne. Nurijusi antrą gurkšnį Josimi apsigalvojo ir susiraukusi išpylė likusį vandenį į kriauklę.

Vandens skonis pasikeitė. Jau praėjo trys mėnesiai, kai jos iš Musasino, kur nuomojo namelį, atsikraustė į šį septynaukštį, sto­vintį atliekų kapinyno žemėje, tačiau ji niekaip neįstengė priprasti prie vandens, bėgančio iš čiaupo, skonio. Ji nurydavo gurkšnį iš įpratimo, tačiau tas keistas kvapas, kuris net nepriminė chlorami- no, negailestingai užguldavo šnerves ir beveik visuomet neleisda­vo išgerti stiklinės.

- Mamyte? Ar galime uždegti fejerverkus? - Pasigirdo jos duk­ters Ikuko balsas. Beveik šešerių metų mergaitė sėdėjo svetainėje ant sofos. Ji spaudė glėbyje ryšulėlį bengališkųjų ugnelių, kurias jai darželyje padovanojo kažkokia dosni draugė.

Josimi bemaž negirdėjo dukters prašymo ir, vis dar suspaudusi rankoje tuščią stiklinę, stovėjo virtuvėje įsivaizduodama, kokį ke­lią tenka įveikti jų geriamam vandeniui nuo Tonės upės iki daugia­aukščio. Mintyse mėgindama pasekti vandens maršrutą ir nuspėti, kiek jis skiriasi nuo vandens tėkmės Musasine, Josimi staiga suvo­kė labai aiškiai matanti dervos juodumo dumblą. Ji nežinojo, kada tiksliai buvo supiltas šis atliekų kapinynas ir net nenumanė, kaip rangosi vandentiekio vamzdžiai iš vienos salos į kitą. Tačiau iš že­mėlapio, kuriame buvo įamžinta Tokijo įlankos istorija, ji suprato, kad trečiajame dešimtmetyje sklypo, kuriame jie dabar gyvena, ap­skritai nebuvo. Mintis apie po kojomis plytintį nepatikimą žemės lopinį, kurio pagrindą sudarė keleto kartų atmatos, susilpnino Josi­mi pirštų jėgą ir ji liovėsi beatodairiškai spaudusi stiklinės siene­les.

- Mamyte!Buvo rugpjūčio sekmadienis. Pamažėle tirštėjo sutemos. Tarsi

raginama artėjančios tamsos, Ikuko dar guviau ėmė reikalauti dė­

16 TAMSUS VANDUO

mesio. Vanduo vis dar tekėjo iš čiaupo, kai Josimi atsigrįžo į sve­tainę.

- Kad nėra kur jų deginti...Parką, esantį greta kanalo priešais jų daugiabutį, uždarė. Ten

vyko kažkokie statybos darbai. Kadangi šalimais mergaitės užma­čiai įvykdyti nebuvo jokios tinkamos vietelės, Josimi ketino nuliū­dinti dukrelę. Staiga ji suvokė, kad jos niekada nebuvo užlipusios ant šio daugiabučio namo stogo.

Motina ir dukra išėjo į ketvirto aukšto koridorių ir patraukė lif­to aikštelės link. Juodvi nešėsi dėžutę degtukų, žvakę ir plastikinį maišelį su ugnelėmis. Jos paspaudė mygtuką ir ėmė laukti lifto. Netrukus šis, skausmingai dejuodamas, atvažiavo.

Kai jos įėjo į liftų, Ikuko, pamėgdžiodama liftininkų tarė:- Laba diena, miela ponia. Į kurį aukštą pageidausite?- Prašyčiau nuvežti mane į septintų - ėmė vaidinti ir Josimi.- Labai prašom, miela ponia.Truputį linktelėjusi galvų Ikuko pasisuko norėdama paspausti

septinto aukšto mygtukų tačiau paaiškėjo, kad šioji negalinti pa­siekti. Josimi sukikeno: ją pralinksmino kebli dukters padėtis. Pa­sistiebusi ir ištiesusi kiek galėdama į viršų rankų smiliumi mergai­tė įstengė pasiekti tik ketvirto aukšto mygtuką. Tuo laiku lifto du­rys automatiškai užsidarė.

- Ak, kaip gaila, - tarstelėjo Josimi ir spustelėjo septinto aukšto mygtuką.

- Ha! - susiraukė Ikuko.Grūdėto lifto mygtuko paviršiaus jausmas kurį laiką neapleido

Josimi, tad ji nesąmoningai nubraukė smilių į savo lininį sijoną. Kaskart važiuojant liftu, juodi, pūslėti mygtukų paviršiai sukelda­vo jai niūrių minčių. Kažkas cigarete apsvilino visus mygtukus - nuo pirmo iki septinto aukšto. Nors visai šalia kabantis ženklas „RŪKYTI DRAUDŽIAMA“ liko nepaliestas, visi kadaise buvę balti mygtukai neišvengė liūdnos lemties. Kai tik Josimi imdavo mąstyti apie tokio elgesio lifte priežastis, ji kaipmat pajusdavo šal­tį. Galbūt taip elgtis žmones skatina užslopintas pyktis, nukreiptas prieš visuomenę? Kas galėtų patikinti, kad vieną dieną tas nusivy­

TEKANTIS VANDUO 17

limas neišsilies ant žmonių galvų? Labiausiai ją gąsdino tai, kad tas vyriškis (Josimi kažkaip nusprendė, kad tai - vyras) važinėjasi kaip tik to daugiabučio, kuriame ji gyvena, liftu. Kaip vieniša ma­ma, nuolat bijanti, kad nutiks kažkas baisaus, ji niekaip neįstengė nusikratyti to nerimo. Be to, vyrai Josimi įgriso iki gyvo kaulo ir ji tikrai neketina vėl gyventi drauge su kuriuo nors iš jų.

Per duos dvejus metus, gyvendama su sutuoktiniu, ji niekada nesijautė saugi. Kai prieš puspenktų metų jie kiekvienas patraukė savo keliu, o po metų išsiskyrė oficialiai, ji, dievaži, pajuto paleng­vėjimą. Moteris paprasčiausiai neįstengė prisitaikyti gyventi drau­ge su vyru. Tikriausiai tokia jau Macubarų šeimos tradicija. Tiek jos senelė, tiek ir mama pasielgė lygiai taip pat. Ji - trečios kartos atstovė, gyvenanti dviejų asmenų šeimoje, kurią sudaro tik motina ir dukra. Ikuko, kuri dabar stovėjo įsikibusi Josimi rankos, grei­čiausiai po keliolikos metų taip pat ištekės ir taps motina. Tačiau Josimi kažkaip žinojo, kad toji santuoka nebus ilga.

Kai liftas sustojo ir durys atsidarė, prieš jų akis atsivėrė Tokijo įlankos vaizdas. Jos žengė į koridorių ir pamatė, kad tiek kairėje, tiek dešinėje lifto pusėje yra po keturis butus, tačiau atrodė, kad juose niekas negyvena. Keturiolikos metų senumo daugiabutis bu­vo priverstas taikstytis su sprogusio ekonomikos burbulo padari­niais.

Prieš keletą metų, kaip perkūnas iš giedro dangaus, atsirado pro­jektas, šioje vietovėje numatantis daugiaaukščių komplekso staty­bą. Šis daugiabutis ir dar keletas namų kaimynystėje prieš savo valią buvo įtraukti į spekuliacijos žeme vajų. Tačiau kaimynai atsi­laikė prieš spaudimą juos iškeldinti ir, kol projekto iniciatoriai skės­čiojo rankomis ir rezgė naujus planus, sprogo Burbulas, o visos svajos apie statybas greitai išgaravo. Bemaž pusė iš keturiasdešimt aštuonių namo būtų buvo nupirkta, tačiau perparduoti juos pasiro­dė ne taip jau paprasta. Galiausiai dvidešimt butų imta numoti už žymiai mažesnę nei rinkos kainą. Josimi, kuri apie tai sužinojo iš draugės, dirbančios nekilnojamo turto agentūroje, visuomet svajo­jo apie vaizdą į jūrą, todėl pasinaudojo parsitaikiusia proga ir pali­ko nuomojamą namą, kuriame dar tvyrojo^os sutuoktinio tvaikas.

18 TAMSUS VANDUO

Be to, kadangi Josimi mama buvo mirusi, Minato rajonas, kuriame gausu vaikų priežiūros įstaigų, atrodė itin tinkamas vienišai moti­nai ir jos dukrai. Leidykla, kurioje dirbo Josimi, buvo įsikūrusi ne­toli Simbasio, tad dabar laiką, kurį skirdavo važinėjimui į darbą ir atgal, ji galėjo paaukoti dukrai. Ir tai buvo puiku.

Tačiau atsikrausčiusi Josimi sužinojo, kad dauguma butų nu­pirkti kaip investicija. Jų savininkai taip ir neatsikraustė, todėl il­gainiui čia įsikūrė įvairiausi biurai. Akivaizdu, kad vakarais pasta­tas bemaž ištuštėdavo. Visame daugiabutyje gyveno kokie penki ar šeši pavieniai nuomininkai. Paaiškėjo, kad vienintelė čia gyve­nanti šeima yra įsikūrusi ketvirtame aukšte - Josimi bute, pažymė­tame 405-uoju numeriu. Komendantas papasakojo Josimi, kad anks­čiau antrame aukšte irgi gyveno šeima, kurioje buvo Ikuko am­žiaus mergaitė, tačiau dėl kažkokios tragedijos prieš metus išsi­kraustė. Nuo to laiko, kol prieš tris mėnesius Josimi ir Ikuko įsikū­rė, šiame daugiabutyje nebuvo vaikų.

Josimi apžvelgė apleistą septintą aukštą ieškodama laiptatakio, vedančio ant stogo. Jis pasirodė esąs čia pat į dešinę nuo lifto, pats stogas - aukštu aukščiau. Laikydama dukrą už rankos, Josimi ėmė lipti stačiais betoniniais laiptais. Netoli lifto transformatorinės ji pastebėjo iš pažiūros sunkias geležines durys. Atrodė, kad durys nerakintos, tad Josimi priėjo artyn ir sugriebusi rankeną stipriai jas stumtelėjo. Durys stebėtinai lengvai atsidarė.

Jos abi atsidūrė ankštoje vietoje, kurią vargiai pavadintum sto­go apžvalgos aikštele. Pernelyg maža erdvė. Jos plotas siekė ko­kias keturiasdešimt kvadratinių pėdų, iš visų pusių - turėklai, iš­tiesti juosmens aukštyje, o keturiuose kampuose - aukštyn šau­nantys betoniniai stulpai. Josimi teks nenuleisti akių nuo dukters, jeigu ši eis prie krašto: jai dingojosi, kad dukrą, išdrįsusią pažvelg­ti žemyn, jos pačios galvos svoris persvers į kitą pusę ir vargšelė nudardės žemyn.

Toje švelnioje, net menkiausio vėjelio neblaškomoje prieblan­doje, sutūpusios ant ankštos pakylos, Josimi ir Ikuko įžiebė benga- liškąsias ugneles. Raudonos šviesos čiurkšlės liejosi į tirštėjančią tamsą. į dešinę nuo jų, apačioje, atspindėdami gatvės žibintų švie­

TEKANTIS VANDUO 19

są mirguliavo tamsūs kanalo vandenys, o kitoje pusėje puikavosi beveik užbaigtas Vaivorykštės tiltas, jungiantis Sibaurą su Daiba. Kybančio tilto viršus, įrėmintas signalinių šviesų, žaižaravo tarsi ten šaudytų tikri fejerverkai.

Josimi žvalgėsi aplink į viską iš aukštai, o Ikuko laikė iškėlusi bengališkąsias ugneles ir šūkavo iš džiaugsmo. Galiausiai visos ugnelės virto apanglėjusiomis šlako lazdelėmis ir iškylautojos su­sirengė lipti žemyn. Kaip tik tą akimirką abi pastebėjo kažkokį daik­tą. Jos stovėjo nugara į stoginę, kuri glaudėsi prie laiptinės ir ant kurios viršaus puikavosi daugiabučio vandens rezervuaras. Sienos apačioje tįsojo nedidelis lietaus vandens nubėgimo latakas, kuria­me jos ir pastebėjo daiktą, panašų į rankinę. Atrodė, kad ji čia pa­likta tyčia ir niekas jos nepametė. Galų gale kokia moteris kabaro- tųsi taip aukštai ir pamestų rankinę?

Rankinę pakėlė Ikuko. Vos tik mergaitė šūktelėjo iš nuostabos, tuojau pat pripuolė ir pasičiupo ją.

- Čia juk Labutė!* - suspigo Ikuko.Nors tamsoje buvo sunku įžiūrėti, tačiau blausioje gatvės žibin­

tų šviesoje, plūstančioje iš apačios, teko pripažinti, kad ant pigios vinilplasto rankinės paviršiaus aiškiai matėsi Katytės atvaizdas. Stai­ga Ikuko rankose ryškiai raudonos spalvos rankinė susmego ir pa­keitė formą.

- Tučtuojau atiduok ją man! - pyktelėjo Josimi. Ji ištiesė ranką Ikuko link. Mergaitė kaip įmanydama stengėsi atsegti rankinės už­trauktuką ir pažiūrėti, kas viduje. Tačiau Josimi pavyko lengvai išplėšti rankinę.

Kai Josimi mama dar buvo sveika, ji dažnai vesdavosi Ikuko pasivaikščioti po kalvas, supančias Musasiną. Jos nuolat parsineš­davo namo kokį nors išmestą daiktą.

Josimi motinos kartos žmonėms paprasčiausiai atrodė, kad šiuo­laikiniai žmonės pernelyg greitai daiktus išmeta. Štai ir viskas. Ta­čiau Josimi buvo atgrasi vien tik mintis apie tai, kad ir jos dukra

* Katytė Labutė (angį. Heilo Kitty') - nepaprastai populiarus 1974 m. japonų sukur­tas vaikiškų komiksų ir animacijos personažas, šiandien žinomas visame pasaulyje.

20 TAMSUS VANDUO

knaisiosis po šiukšles, todėl nuolat priekaištaudavo mamai ir gin­čydavosi. Augindama Ikuko, Josimi nepaliovė kalusi jai į galvą vieną paprastą taisyklą, susijusią su daiktų radybomis. Kad ir kas būtų, nevalia imti to, kas tau nepriklauso. Kaskart, kai Josimi rimtu veidu pakartodavo šiuos žodžius, jos motina kaipmat susiraukda­vo: „Oi, tik nebūk tokia kieta kaip nagas...“

Paėmusi iš dukters rankinę, Josimi nelabai žinojo, kur ją dėti. Per rankinės paviršių buvo justi gumbuotas jos turinys. Galiausiai Josimi, visuomet kiek kvaištelėjusi dėl higienos, nusprendė, jog geriausia bus net neatidarius rankinės nueiti pas komendantą ir pa­sikalbėti. Ji ketino tučtuojau leistis į pirmą aukštą.

Komendantas Kamija buvo senas našlys, kuris jau dešimt metų ėjo komendanto pareigas ir, galima sakyti, jog gyveno darbe. Jis iki pat pensijos dirbo krovinių pervežimo įmonėje, o tada iškart tapo komendantu. Nors pareigos ir ne itin gerai mokamos, tačiau būstas jam nieko nekainavo, todėl tokios sąlygos visiškai patenki­no seną žmogų, kuris gyveno vienas.

Vos tik Josimi padavėjam rankinę, ponas Kamija kaipmat atse­gė užtrauktuką ir išbėrė turinį ant biuro stalo. Ryškiai raudonas plastikinis puodelis su tuo pačiu Labutės atvaizdu. Plastikinė pri­sukama, pliaukšinti kojomis varlė. Meškiukas su paplūdimio lan­ku. Akivaizdu, jog tai buvo vonios žaislų rinkinys.

Ikuko suriko ir ištiesė ranką žaislų link, tačiau išvydusi veriamą mamos žvilgsnį iškart ją atitraukė.

- Dievaži, kaip keista, - nusistebėjo komendantas. Jį glumino ne tai, kad kažkas paliko rankinę ant stogo, o tai, kad žaislų rinki­nys, aiškiai priklausantis kažkokiam vaikui, buvo rastas šio pasta­to valdose.

- Gal parašykite skelbimą ir mėginkite surasti žaislų savininką, - pasiūlė išeitį Josimi. Galbūt žmogus pamatys krepšį ir jį pažins.

- Bet juk vienintelis vaikas šiame name yra mažoji Ikuko. Argi ne taip, Ikuko? - senasis komendantas laukė mergaitės pritarimo. O toji stovėjo greta mamos ir įdėmiai spoksojo į Labutės rankinę

TEKANTIS VANDUO 21

bei raudoną puodelį. Ikuko veido išraiška pernelyg akivaizdžiai bylojo apie trokštamą šio įvykio baigtį. Kaip nieko kito pasaulyje ji troško tos rankinės ir žaislų. Suerzinta ilgesingo dukters žvilgs­nio, Josimi sugriebė ją už peties ir privertė pasitraukti per žingsnį nuo stalo.

- Minėjote šeimą, gyvenusią antrame aukšte...- išdrįso priminti Josimi.

Kamija dėbtelėjo nustebęs ir tarė:- Ak, taip.- Juk sakėte, kad jie turėjo penkerių ar šešerių metukų mer­

gaitę.- Taip, tikra tiesa. Bet tai buvo prieš dvejus metus.- Prieš dvejus metus? Kiek pamenu, sakėte, kad jie išsikraustė

pernai.Komendantas susikūprino ir ėmė garsiai kasytis kulkšnį.- Na, taip. Jie čia gyveno iki anos vasaros.Staiga Josimi prisiminė, kad jai atsikrausčius prieš tris mėne­

sius komendantas pasakojęs, kad šeima, gyvenusi antrame aukšte, išsikraustė prieš metus dėl kažkokios nelaimės. Josimi spėjo, kad tai jie kažkokiu būdu paliko krepšį ant stogo.

Tačiau nei rankinė, nei jos turinys tikrai neatrodė taip, tarsi vi­sus metus būtų išgulėję ant stogo. Labutės rankinė - be mažiausios dulkelės ar įbrėžimo, tarsi ką tik pirkta parduotuvėje - griovė prie­laidą, kad buvo seniau pamesta.

- Tiek to. Kurį laiką palaikysiu tą krepšį ant stalo - gal atsiras ir savininkas.

Šitaip komendantas davė suprasti, jog pokalbis baigtas. Galų gale tai juk viso labo pigus krepšys ir jam tikrai buvo nesvarbu, atsiras savininkas ar ne.

Vis dėlto Josimi taip ir nepajudėjo iš vietos. Ji liko stovėti prie pat stalo. Pamažu ji suko tarp pirštų savo kaštoninių plaukų sruo­gas ir mintijo, ar verta iškloti viską, ką ji mano.

- Ikuko, jeigu savininkas neatsiras, tuomet rankinė atiteks tau, sutariam? - pasiūlė ponas Kamija ir nusišypsojo mergaitei.

22 TAMSUS VANDUO

- Ne, taip negalima, - griežtai paprieštaravo Josimi ir papurtė galvą. - Jeigu savininkas neatsiras, prašom sunaikinti krepšį. - Tuo­met ji išėjo iš komendanto kabineto, stumdama priešais save Iku- ko, tarsi norėtų apsaugoti ją nuo kažkokio užkrato.

Kai jos įžengė į liftą, vienas dalykas vis dar nedavė Josimi ra­mybės. Ji stengėsi išvengti pokalbio apie taip vadinamą tragediją, kurį užgriuvo išsikrausčiusią šeimą. Šiaip ar taip ji nenorėjo pasi­rodyti esanti kūmutė, kuri linksminasi kalbėdama apie kitų nelai­mes. Tačiau tas įvykis kurstė jos smalsumą ir norą sužinoti viską apie antrame aukšte gyvenusios šeimos nelaimę.

Atėjo pirmadienis. Tą rytą Josimi ilgiau nei paprastai staipėsi prieš veidrodį tvarkydama šukuoseną. Iš svetainės sklido titulinė vaikų laidos dainelė. Jos melodija buvo tarsi laiko ženklas, nuro­dantis, kad ji dar turi galybę minučių, kol reikės išeiti į darbą. Apie devintąjį nuves Ikuko į vaikų darželį, tada ten įsės į autobusą ir per dvidešimt minučių pasieks savo biurą Simbasyje. Ankstesnis Josi­mi važinėjimas į darbą, gretinant su šiuo, reikalaujančiu tiek ne­daug laiko ir pastangų, priminė nesibaigiančią kankynę. Tikrai ver­tėjo čia persikelti. Jeigu būtų pasilikusios Musasine, ji nebūtų ra­dusi darželio Ikuko ir tikrai negalėtų dirbti. Ji bet kada būtų susira­dusi darbą, tačiau atrodė nelabai tikėtina, kad jis būtų buvęs toks puikus, koks yra dabar. Josimi dirbo leidyklos korektūrų skyriuje. Šis darbas leido jai ne tik pasišvęsti spausdinto žodžio, kuris vi­suomet buvo jos aistra, pasauliui, bet ir išnaikino sąvoką „viršva­landžiai“. Be to, reikėjo itin nedaug bendrauti su kitais žmonėmis, o alga - visiškai padori, kas irgi tenkino Josimi. Nešina rausvu kaspinu į kambarį įėjo Ikuko ir paprašė mamos surišti juo plaukus. Mazgas, kurį ji ką tik buvo surišusi, atsilaisvino ir Ikuko plaukai krito garbanomis, bemaž dengdami pečius.

Palietusi dukters plaukus, Josimi nevalingai nusistebėjo, kad vai­kas taip aiškiai paveldėjo jos genus. Keista, jog šis akivaizdus da­lykas tik dabar atėjo į galvą. Jųdviejų veidai priešais stovinčiame tripusiame veidrodyje atrodė tapatūs: tokie patys kaštoniniai gar­banoti plaukai, tokia pati balta oda ir tokios pat strazdanos po aki­

TEKANTIS VANDUO 23

mis. Tačiau vienas veidas buvo maždaug trisdešimt penkerių metų moters, o kitas - bemaž šešerių metų mergaitės.

„Makaronai...“ - ji prisiminė, jog kartą vienas berniūkštis vi­durinėje pažvelgęs į ją pareiškė, kad Josimi plaukai atrodo taip, lyg kažin kas būtų išvertęs jai ant galvos dubenį makaronų. Mo­kyklos laikais ji tiesiog negalėjo pakęsti savo išvaizdos. Nekentė visko: natūralių garbanų, veido formos, strazdanų ir lieso kūno. Kiek berniukų vidurinėje prisipažino ją mylį? Jai net į galvą nešo­vė skaičiuoti. Josimi neturėjo žalio supratimo, ką tokio jie visi joje randa ir turėjo pripažinti, kad jos grožio samprata visiškai priešta­rauja visuotinai priimtoms. Visi gyrė jos smulkaus veidelio grožį, strazdanas ir visa kita, o ypač natūraliai rudus plaukus - tikrą rete­nybę Japonijoje. Ji neįstengė to suprasti. Kai berniukai susidurda­vo su Josimi abejingumu, jie imdavo už akių šaipytis išjos kaštonų spalvos plaukų. Kitos mergaitės puikiai išmanė bendravimo tai­sykles ir nesivaržydamos porindavo apie joms patinkančius daly­kus, tačiau niekada netapdavo apkalbų ar pajuokos objektais. Hi- romi, Josimi klasiokė žemesnėse klasėse, buvo puikus tokio ben­dravimo pavyzdys.

Ji surišo Ikuko plaukus, ši skubiai tarstelėjo „ačiū“ greičiau sa­vo atvaizdui veidrodyje nei motinai ir nuskriejo į kambarį žiūrėti televizorių. Josimi neaptiko Ikuko išvaizdoje ar elgesyje jokių bu­vusio vyro bruožų. Tai buvo tikra palaima. Anksčiau Josimi nie­kad nemanė, kad fizinė vyro ir moters sąjunga yra maloni. Ji mie­liau būtų pavadinusi ją „skausminga“. Tačiau žmonės niekad ne­pavargsta kalbėti apie seksą. Ji niekaip negalėjo suprasti kodėl. Tik­riausiai kokia nors neįveikiama užtvara skyrė ją nuo kitų žmonių. Jų ir Josimi nuomonės nesutapo visur: pradedant grožio ir bjauras­ties suvokimu ir baigiant skausmo bei malonumo apibrėžimu. Pa­saulis, kuriame ji gyveno, ženkliai prieštaravo tam, kuriame gyve­no visi kiti. Kai jos vyras perprato žmonos nenorą prisitaikyti prie jo poreikių, jis dažnai patenkindavo juos pats, kaskart atsainiai nu- mesdamas permirkusią servetėlę po sofa. Kartą, kai ji kažkurį rytą netyčiom pakėlė popieriaus gumulą, ant pirštų galiukų pasiliko gli- tėsių lašeliai. Mintyse iškilo patenkinto vyro idiotiška veido išraiš­

24 TAMSUS VANDUO

ka, sunaikinanti bet kokį norą kažką suprasti. Tokiomis akimirko­mis jos visas kūnas suvirpėdavo iš pasidygėjimo ir paniekos.

Pažįstamas televizijos laidos vedėjos balsas, atsklidęs iš svetai­nės, priminė Josimi, kad laikas eiti.

Ikuko atlapojo duris ir pasileido lifto link, kad spėtų nuspausti iškvietimo mygtuką anksčiau už mamą. Nusileidusios liftu į pirmą aukštą, jos vis tiek turėjo praeiti pro namo komendanto biurą, mat kito kelio iki paradinių durų nebuvo. Raudonoji rankinė gulėjo ant stalo. Josimi ir Ikuko vienu ir tuo pat metu pastebėjo Labutės krep­šį, kurį juodvi rado ant stogo praėjusį vakarą ir kuris dabar užseg­tas, su prikabintu rašteliu pūpsojo ant stalo. Raštelis skelbė:

„Jeigu ką nors žinote apie šio daikto savininką, būtinai praneškite.

Komendantas Kamija

Nors namo komendantas ir pasielgė taip, kaip siūlė Josimi, ji kažkodėl labai abejojo, kad savininkas atsiras.

Nepaisydama vasaros karščių, rugsėjo pradžia taip pat neleido atsikvėpti, ir oro temperatūra šoktelėjo iki rekordinių aukštumų. Praėjo trys nenumaldomo karščio dienos, tačiau raudona rankinė su besipuikuojančiu Katytės Labutės atvaizdu vis dar gulėjo ant juodo stalo komendanto kabinete. Kai kas rytą praeidama pro šalį Josimi išvysdavo tą krepšį, ją apimdavo kažkoks nepaaiškinamas nerimas. Atrodė, kad ryškiai raudona rankinė simbolizavo lieps­nas. Vėliau, kai tik ji dingo nuo stalo, tarsi patvirtindamas įkyrią Josimi mintį alpinantis vėlyvos vasaros karštis staiga ėmė slūgti. Nejau atsirado krepšio savininkas? O gal komendantas geranoriš­kai rankinę sunaikino? Bet kokiu atveju tai jau buvo nesvarbu. Tas krepšys jau nebeturėjo nieko bendra su Josimi. Tačiau dabar atsi­rado kitas nerimo šaltinis. Moterį užklupo darbinė depresija. Po šešerių metų pertraukos jai vėl teko skaityti to paties rašytojo itin smurtinio naujo romano korektūrą. Josimi puikiai prisiminė anks­

TEKANTIS VANDUO 25

tesnę jos pažintį su šio rašytojo kūryba. Tą rytą vos jai atvykus į darbą viršininkas padavė Josimi naujos knygos rankraštį.

Jos darbas buvo surasti klaidas rankraštyje ir jas ištaisyti. Todėl Josimi privalėjo vėl ir vėl kruopščiai skaityti tekstą. Prieš šešerius metus ji buvo visiškai nepasirengusi skaityti to paties rašytojo ran­kraštį, todėl galiausiai patyrė psichologinę traumą. Šokas buvo toks didžiulis, kad moteris atsidūrė ties nervų krizės riba. Žiaurios ro­mano scenos įsirėžė į pasąmonę ir kamavo ją sapnuose kaip nesi­baigiantys košmarai. Ji netgi ketino kreiptis pagalbos į psichiatrą, kad atsikratytų neigiamo romano sukelto poveikio. Keletą kartų ją ištiko alinantys pykinimo priepuoliai, ji prarado apetitą ir neteko šešių kilogramų svorio. Josimi taip pat dažnokai nebeįstengdavo atskirti iliuzijos nuo tikrovės.

Ji pareiškė nepasitenkinimą projekto redaktoriui ir reikalavo pa­aiškinti, kodėl leidykla nusprendė leisti tokio rašytojo kūrybą. Pa­sipūtėlis redaktorius, jaunas, kokių dvidešimt penkerių metų vy­riškis, atšovė, kad leidykla tikrai negali skųstis, nes autoriaus kny­gos puikiai parduodamos. Todėl nėra čia ko burnos aušinti.

Toji pastaba tik dar kartą priminė Josimi, kokia aukšta užtvara skyrė ją nuo kitų žmonių. Jai atrodė neįtikima, kad žmonės pasiry­žę mokėti gerus pinigus už tokį pasibjaurėtiną romaną. Žmonių, šmižinėjančių anapus užtvaros, protai veikė pagal visiškai kitus nei Josimi dėsnius. Tarsi to būtų dar maža, po metų ji dar kartą patyrė šoką, kai namuose, vyro knygų lentynoje aptiko tą pačią knygą, nors ir kito leidėjo išleistą plonais viršeliais. Kai tik jos akys pastebėjo tą romaną, moterį apėmė jausmas, artimas siaubui, kurį lydėjo sutuoktinio, besimėgaujančio knygos sužadintomis kruvi­nomis fantazijomis, vaizdas. Tai tik sustiprino jos pasiryžimą skir­tis.

Šeštadienio ryte Josimi vėl pamatė raudoną Labutės krepšį. Šį­kart ji netikėtai rado rankinę šiukšlių konteineryje, į kurį daugia­bučio nuomininkai mesdavo šiukšles. Ji išėjo išmesti kažkokių ne­degančių šiukšlių ir atidarė didžiulį plastmasinio konteinerio dangtį.

26 TAMSUS VANDUO

Raudonas krepšys gulėjo tarp dviejų juodų plastikinių maišų. Nors ji akimirką sustingo ir įsispoksojo į radinį, tačiau nesunkiai nuspė­jo, kaip jis čia pateko. Komendantas išmetė krepšį, manydamas, kad savininkas jau neatsiras. Lyg niekur nieko Josimi švystelėjo ant raudono krepšio išrūšiuotų šiukšlių maišą, kurį atsinešė, ir už­darė dangtį.

Dabar jau tikrai viskas. Rankinę išgabens šiukšliavežis drauge su kitomis nedegiomis šiukšlėmis, kurios vėliau taps naujo atliekų kapinyno pagrindu.

Pirmąjį rugsėjo sekmadienį Josimi su Ikuko išsirengė apsipirkti greta esančiame prekybos centre. Paaiškėjo, kad dabar fejerverkai parduodami su ženklia nuolaida, nes beveik baigėsi vasaros sezo­nas. Tiesą pasakius, ugnelių kaina buvo tokia maža, kad Josimi neįstengė prieštarauti ir nusileido Ikuko norams. Kai parduotuvių lentynose visiškai išnyks fejerverkai, tai reikš, jog vasaros paskuti­nės žarijos išblėso. Taip mėgstanti vasarą Josimi negalėjo atsilai­kyti šių paskutinių prekių lentynoje žavesiui, nes jų artėjantis išny­kimas buvo kažkoks graudžiai malonus. Todėl, kai Ikuko pareiškė, kad vakare ji vėl norinti žaisti su fejerverkais, Josimi toks troški­mas atrodė savaime suprantamas.

Tuo vakarą juodvi užlipo ant stogo lygiai tuo pat metu, kaip ir prieš savaitę. Vos tik Josimi, ketindama atidaryti duris į stoginę, palietė rankeną, moterį apėmė siaubingas blogos nuojautos jaus­mas. Kažkoks raudoniu užlietas vaizdas blykstelėjo jos pasąmonė­je. Atidariusi duris ji nevalingai pažvelgė į dešinę. Regėjimo lau­kas akimirksniu susiaurėjo, o žvilgsnis įsmigo į vieną tašką, tarsi ji iš anksto būtų žinojusi, kad tas daiktas gulės būtent ten. Įniršio kupino raudonio spalvos jis nenumaldomai krito į akis nepralai- daus vandeniui stogo paviršiaus pilkumoje. Nors kaip ir prieš sa­vaitę matomumas buvo ne itin geras, tirštėjančioje tamsoje lieps­nojantis raudonis tiesiog badė akis.

- Ak... - Josimi stovėjo išsižiojusi iš nuostabos ir negalėjo pa­judėti it būtų suakmenėjusi. Galiausiai netarusi nė žodžio ji atsi­

TEKANTIS VANDUO 27

traukė ir ėmė už nugaros beprotiškai grabalioti rankomis, ieškoda­ma dukters. Tačiau Ikuko akimirksniu išsisuko nuo mamos rankų ir nuskubėjo Labutės rankinės link, kuri gulėjo lygiai toje pačioje vietoje kaip ir aną savaitę.

- Sustok! - Drebančiu balsu Josimi pašaukė dukrą.Moterį apėmė nepaaiškinama baimė. Kai dukra jau buvo be-

stverianti krepšį, Josimi jąprisivijo ir nusviedė krepšį tiek, kad mer­gaitė nepasiektų. Jis keletą apsivertė ant betono dangos, Katytės atvaizdas subliūško ir keistai deformavosi. Be jokios abejonės, tai buvo tas pats krepšys. Rankinė, prieš savaitę surasta ant stogo ir tris dienas pūpsojusi ant komendanto stalo, bet niekam jos nepasi- gedus buvo išmesta drauge su kitomis šiukšlėmis į plastmasinį kon­teinerį, ta pati rankinė dabar gulėjo priešais jas. Visiškai nesuglu­musi Ikuko vėl ištiesė ranką nuriedėjusio krepšio. Josimi jai skau­džiai sudavė.

- Juk sakiau, kad NEGALIMA. Aš nejuokauju!Jos širdis iš baimės daužėsi it patrakusi. Moteris nenorėjo, kad

dukra prisiliestų prie to krepšio. Tai buvo jos instinktyvaus pasidy­gėjimo keistais daiktais išraiška. Ikuko ilgesingai pažvelgė į ranki­nę, o tada - į motinos veidą. Tuomet vėl atsigrįžo krepšio link, jos veidelis persimainė ir mergaitė pravirko.

Štai kuo virto fejerverkų vakaras. Norėdama nuraminti, Josimi puolė glostyti dukrai petukus, o tada jos pasuko atgal stoginės link ir išeidamos uždarė duris. Niekas pasaulyje jos nepriverstų paliesti tą krepšį. Ji visiškai netroško antrąkart nešti jį komendantui, lygiai kaip daugiau niekad neketino lipti ant stogo.

Labiau už viską ji troško sužinoti, kaip taip gali būti. Juk krep­šys gulėjo plastmasiniame šiukšlių konteineryje, tai kaip, po ga­lais, jis vėl sugrįžo ant stogo? Ji pajuto skausmą smilkiniuose. Išsi­reiškimą „vėl sugrįžo“ ji pasirinko nevalingai, tarsi krepšys būtų gyvenęs nuosavą gyvenimą.

Kai tik jos grįžo į butą, Josimi pamėgino užkabinti durų grandi­nėlę, tačiau suvokė, jog rankos nebeklauso. Jos kojos irgi virpėjo. Nusiaudama sandalus ji taip vieną švystelėjo, kad šis parvertė Iku- ko batus. Mergaitės veide atsirado nebylus priekaištas, tačiau ji

28 TAMSUS VANDUO

kantriai sudėliojo savo ir mamos apavą į vieną tvarkingą eilę. Vis dėlto tas veidelis begėdiškai išdavė ir nenumaldomą troškimą turė­ti Labutės rankinę.

Josimi pirmoji išlipo iš vonios ir ėmė šluostytis didžiuliu rankš­luosčiu. Ji girdėjo prislopintą dukters balsą, atsklindantį iš vonios kambario. Jos dukra neišlips, kol nesudės į vietą visų žaislų, su kuriais žaidė vandenyje. Kadangi buvo taip išauklėta, po maudy­nių mergaitė visuomet ištraukdavo kamštį.

Apsivijusi rankšluosčiu krūtinę, Josimi nuėjo į virtuvę ir iš šal­dytuvo, stovinčio greta valgomojo stalo, išsitraukė kartoninį pake­lį pieno, o tada įsipylė jo į stiklinę. Kai Josimi ištuštino stiklinę, Ikuko vis dar neketino lipti iš vandens. Moteris pasilenkė prie vo­nios kambario durų, ketindama paraginti Ikuko, kai staiga nugirdo dukterį kalbančią su savimi. įstengė atskirti tik padrikas sakinių nuotrupas: „Todėl, kad aš žaidžiu pati viena...bet...pakęsti...nesą­žininga...čia ne tavo...mi...“

Josimi spėjo, kad tas „Mi...“ yra greičiausiai Ikuko draugo var­das. Bet, kiek ji prisiminė, nė vienas Ikuko draugų ar draugių tiek darželyje, tiek ir kaimynystėje, kai jos dar gyveno Masasine, netu­rėjo vardo, prasidedančio skiemeniu „Mi“. Tai su kuo, po galais, Ikuko vaizduojasi kalbanti? Mergaitės darželio grupėje yra vienas berniukas, vardu Mikihikas, tačiau Ikuko visuomet jį šaukdavo pra­varde.

Josimi atidarė vonios kambario duris. Tai buvo patalpa, kurioje stovėjo ir vonia, ir vakarietiško stiliaus klozetas. Plastikinė prau- syklė plūduriavo kremo spalvos vonioje. Prausyklės vidury pūp­sojo nedidelis kiaurai permirkęs rankšluostis, išsišovęs aukštyn it kolona. Jis kažkiek panėšėjo į šalikelėje stovinčiądzidzo statulėlę*,

* Manoma, kad dzidzų statulėlės kilusios iš Indijos ir atkeliavo į Japoniją iš Kinijos su budizmo banga. Tokia statulėlė vaizduoja budistinę dievybę, klajojanti vienuolį Dzidzą. Šiandieninėje Japonijoje jos ypač populiarios. Be įvairių kitų funkcijų, sta­tulėlės laikomos vaikų globėjomis.

TEKANTIS VANDUO 29

tik su į šoną nusvirusia galva. Sušlapinusi rankšluostį ir susukusi jį į tokią formą, Ikuko bendravo su juo tarsi šis būtų jos žaidimų drau­gas. Iš čiaupo srovele į vonią tekėjo vanduo. Tarsi plonas stulpelis jungtų čiaupo kiaurymę ir vonios vandens paviršių. Kai vonioje plūduriuojanti prausyklė pateko po tuo vandens stulpeliu, ji kiek pasviro ir ėmė suktis ratu.

- Ikuko, ką tu ten veiki? Tuoj pat lįsk iš vandens.Visą dėmesį sukaupusi į prausyklą ir sėdėdama nugara į duris,

Ikuko atsakė mamai:- Mano draugė maudosi vonioje viena pati. Ji niekada neišlipa

iš vandens.Josimi vėl pagalvojo: „Kas, po galais, ta jos „draugė?'4.- Tiek to. Tik lipk iš vonios, - garsiai pratarė ji dukrai.Ikuko padėjo prausyklą į kriauklą ir triukšmingai atsistojo. Jo­

simi apmuturiavo mergaitę rankšluosčiu ir palaikė apkabinusi. Nors Ikuko šitiek laiko mirko šiltame vandenyje, jos petukai buvo keis­tai atšalę.

Ikuko užmigo ant futono beskaitinėdama paveikslėlių knygelę. Josimi svarstė, ar nevertėtų dar ką nors paskaityti, tačiau galiausiai nusprendė gesinti šviesą ir eiti miegoti. Užmigo vos tik įsirangiusi po lengva vasarine antklode.

Ji buvo numigusi jau dvi valandas, kai staiga sąmonė ėmė po truputėlį vaduotis iš snaudulio ir brautis į budrumo būseną. Atsai­niai Josimi ištiesta ranka nebejautė pažįstamos, šalimais buvusios šilumos. Moters kūnas raitėsi it paklaikęs į visas puses. Perskrodu­si gretimą erdvę ranka nieko neaptiko. Josimi kaipmat nubudo. Pu­siau sėdom ji puolė grabalioti futono, ant kurio miegojo Ikuko, paviršių ir balsu šaukti dukterį vardu. Mažos naktinės lempelės švie­sos, sklindančios pažeme, užteko, kad paaiškėtų tiesa: ir ant čiuži­nio, ir mažame kambarėlyje - tuščia. Ikuko ten nėra.

- Ikuko! Ikuko! - Josimi mėgino šaukti garsiau.Šitaip anksčiau niekad nebuvo nutikę. Ikuko įmigdavo itin kie­

tai. Kai tik ji susirietusi užmigdavo, tai miegodavo kaip užmušta iki pat ryto, net nenubusdama naktį. Ji retai kada keldavosi į tua­letą.

30 TAMSUS VANDUO

Apžiūrėjusi svetainę ir valgomąjį, Josimi jau ketino eiti į vo­nios kambarį, tačiau išvydo, kad šviesa ten nedega, vadinasi, Iku- ko nėra. Kaip tik tada ji išgirdo koridoriuje kažkieno mažus žings­nelius.

Josimi puolė prie durų, kur pastebėjo, kad durų grandinėlė - neužkabinta. Ar ji pati pamiršo užkabinti, ar čia Ikuko atkabino grandinėlę?

Nekreipdama dėmesio, kad vilki tik chalatą, Josimi atidarė du­ris ir išskubėjo į koridorių. Ten ji išgirdo važiuojančio lifto garsą. Lifto aikštelė buvo koridoriaus pusiaukelėj. Moteris ten stovėjo ir stebėjo vieną po kito užsižiebiančius aukštų numerius. Užgeso penk­to aukšto lemputė ir įsižiebė šešto. Tuomet užgeso šešto aukšto lemputė, įsižiebė septinto, ir liftas sustojo. Liftas pakilo į paskutinį aukštą, kuriame niekas negyvena. Ką tik kažkas išlipo septintame aukšte. Tą akimirką jai atrodė, kad tas kažkas yra Ikuko. Prielaidą kaipmat patvirtino ir protas. Ikuko niekaip negalėjo susitaikyti su mintimi, kad raudonoji Labutės rankinė guli pamesta ant daugia­bučio namo stogo, nusprendė Josimi. Jai tikriausiai žūtbūt reikėjo to krepšio. Antra vertus, Ikuko puikiai žinojo, kad mama tikrai ne­leis pasiimti daikto, kurį kažkas išmetė. Štai kodėl ji laukė, kol mama užmigs, o tada išėjo ant namo stogo. Nors Josimi labai abe­jojo, jog Ikuko būtų sukaupusi tiek drąsos, kad nugalėtų tamsos baimę, ji paspaudė mygtuką ir iškvietė liftą iš septinto aukšto. Lif­tas pajudėjo, nusileido iki ketvirto aukšto ir atvėrė duris. Žengda­ma kabinon Josimi dar tvirčiau įsisupo į chalatą, kad pridengtų krū­tinę. Ji spustelėjo septinto aukšto mygtuką ir nustebusi pajuto, kad liftas, priešingai jos norams, pajudėjo žemyn. Josimi žengė keletą žingsnių tolyn nuo durų, kol nugara atsirėmė į priešingą lifto sieną. Sukryžiavusi rankas ties alkūnėmis ji dar labiau prisidengė krū­tinę.

- Oi, kažkas dar nori važiuoti.Josimi pamanė, jog tas kažkas iškvietė liftą į viename iš žemu­

tinių aukštų anksčiau nei ji spėjo spustelėti mygtuką. Kad ir kas tas žmogus būtų, jis greičiausiai laukė pirmame aukšte. Neabejotinai

TEKANTIS VANDUO 31

ten stovi kuris nors iš tų vyriškių, gyvenančių pavieniui penktame ar šeštame aukšte, ir girtas šlitinėja. Matyt, tik dabar parsibastė namo. Juk buvojau po pirmos. Baimindamasi girto vyriškio prie­kabių, ji tiesiog pasipiktino tokiu ankštu liftu, iš kurio net nebuvo kaip pabėgti. Kai liftas ėmė leistis, vienas po kito žiebėsi nudeginti mygtukai. Staiga liftas sustojo. Ji pažvelgė į užsižiebusį mygtuką, žymintį aukštą. Josimi buvo antrame aukšte.

...Kodėl antrame aukšte?Ji suėmė save į rankas. Niekada nemėgo važiuoti liftu vidury

nakties ir vargu ar pamėgs. Tai tik nervų gadinimas. Daugiau nie­ko. Durys atsidarė, tačiau lifto niekas nelaukė. Josimi išsižiojo iš nuostabos, lėtai žengė pirmyn, tada dėbtelėjo laukan, dukart ap­žvelgdama abi puses. Tamsus koridorius, kuriame nesimatė nė gy­vos dvasios, rodos, tęsėsi begalybės link. Aišku, kad ten nieko nė­ra. Ta kas tada, po galais, iškvietė liftą? Durys ėmė automatiškai vertis. Josimi instinktyviai pasitraukė atgal. Vis dėlto ji buvo tikra, kad mirksnį prieš durims visiškai užsidarant kažin kokia esybė sku­biai įsliuogė į liftą. Gal tai buvo tik Josimi vaizduotės padarinys, tačiau oro temperatūra uždaroje kabinos erdvėje staiga nukrito. Liftu ji važiavo ne viena; čia buvo dar kažkas. Josimi pajuto, kaip tas kažkas kvėpuoja jai į pilvą. Kvėptelėjimai tokie šalti, tarsi gūdžios žiemos prisilietimai.

Liftas pakilo į viršų ir sustojo septintame aukšte.Kai pasiekė laiptų, vedančių iš septinto aukšto ant stogo, aikš­

telę, Josimi uždegė šviesą stoginėje. Dienos šviesos lempų tūbelės ant lubų sumirksėjo ir tarsi sutartinai atgijo. Padrąsinta šviesos, Josimi skubiai pasuko laiptų link. Ji pravėrė duris ir paliko jas at­daras, kad lempų šviesa plūsteltų ant stogo.

-Ikuko! - pašaukė ji.Kad ir kiek ji stengėsi įtempti akis, tačiau niekur neįžiūrėjo taip

ieškomo silueto. Moteris pažvelgė žemyn per vakarinį stogo kraš­tą. Apačioje žaidė žibintų šviesos, tačiau niekur nebuvo matyti jo­kios tamsios dėmės, kuri reikštų tragediją. Josimi su palengvėjimu atsiduso. Ikuko nenukrito nuo stogo ir neužsimušė. Šiaurinėje, pie­

32 TAMSUS VANDUO

tinėje ir rytinėje namo pusėse - visur kyšojo balkonai. Net septin­tame aukšte. Net jeigu Ikuko ir būtų nukritusi, tai tikrai liktų gyva.

...Tai kur ji nuėjo?Josimi pajuto, kad ją tuoj ims pykinti. Ką gali žinoti? Gal Ikuko

pasislėpusi kur nors bute? Nejau tokia viltis pernelyg didelė? To­kios mintys sukosi moters galvoje, kai ji atsigrįžusi pažvelgė į sto­ginę. Balta dienos šviesa plūdo ant stogo. Tiesiai virš stoginės, aukš­tai aukštai pūpsojo kremo spalvos vandens rezervuaras, kurį laikė geležinių strypų bokštelis. Iš apačios nutviekstas šviesų, karsto for­mos objektas laikė savyje vandenį ir tarsi puikavosi įbedęs galvū­galį į patį naktinio dangaus centrą. Į tą rezervuarą, prieš patekda­mas į namo butus, subėgdavo visas buityje naudojamas vanduo.

Geležinių strypų, palaikančių viršuje kyšantį rezervuarą, šešė­lyje siūbavo kažkokie du laidai, o gal ir virvagaliai. Dar labiau įtempusi akis, Josimi įstengė pastebėti mažo šešėlio žaismą po pa­čiu rezervuaru. Tačiau iškart suglumo, nes niekaip nesuprato, ko­dėl ji mato tik šešėlį, o objekto, kuris jį mestų - ne. Mintyse iškart iškilo mažos mergaitės, ropojančios po tuo milžinišku vandens bokš­tu, vaizdas.

- Ikuko, ar čia tu?Niekas neatsakė. Norėdama apieškoti stoginės viršų, ji turėjo

užkopti statmenomis kopėčiomis, įtaisytomis betoninėje stoginės sienoje. Teko kepumėtis į viršų veik šešias pėdas, visą laiką stačio­mis, todėl teko padirbėti tiek abiem rankomis, tiek kojomis. Nors toks kopimas, o teisingiau, voro ropojimas stačia siena į viršų nėra paprastas dalykas, ypač tokio smulkaus sudėjimo žmogui kaip Jo­simi, ji vis dėlto atrado jėgų lipti. Toks deginantis buvo troškimas išsiaiškinti, kas ten, viršuje. Atsidūrusi bemaž kopėčių pusiaukelė­je, ji pažvelgė žemyn, kad nustatytų, kiek aukštai užkopė. Staiga ji pastebėjo tamsų daiktą, tūnantį lietaus vandens latake, besitęsian- čiame išilgai stoginės sienos. Tas daiktas gulėjo ten pat, kaip ir vakar vakare, kai Josimi ištraukė jį iš Ikuko rankų ir nusviedė ša­lin. Josimi mintis apniko keista sumaištis. Kažkas buvo ne taip. Ji paržiopsojo esminį dalyką.

Ten negalėjo būti Ikuko!

TEKANTIS VANDUO 33

Kai ši mintis toptelėjo į galvą, Josimi vos nepaslydo. Ikuko ne­galėjo pakilti liftu į septintą aukštą. Jos duktė buvo pernelyg žemo ūgio, kad pasiektų septinto aukšto mygtuką. Josimi nugara perbė­go drebulys. Pažvelgusi aukštyn ji pamatė, kad šešėlis iš tikrųjų yra didesnis. Be jokios abejonės, ten tikrai kažkas yra. Ji išgirdo, kaip nuo įtampos trakši jos kojų sąnariai.

...Jeigu ten buvo ne jos dukra, tuomet kas?Teliko dar šiek tiek pasistumti ir Josimi būtų apžvelgusi visą

plotą po rezervuaru. Tačiau moteriai pritrūko drąsos. Vienas po ki­to jos sąmonę užplūdo įvairiausi vaizdiniai. Kūnas sustingo, todėl dabar ji sunkiai įstengė pajudėti tiek aukštyn, tiek žemyn.

Ta akimirką j i išgirdo balsą, kurį taip troško išgirsti. Jis atskrie­jo iš apačios.

- Mamyte.Staiga Josimi beveik apleido jėgos. Ji buvo siaubingai išvargu­

si, todėl įstengė tik laikytis įsitvėrusi rankomis ir kojomis aliumi­nio kopėčių, kad nenukristų. Pasukusi galvą žemyn ir smakru įsi­rėmusi į kairę pažastį, ji pamatė apačioje stovinčią Ikuko. Mergai­tė vilkėjo tik pižamą.

- Mamyte, ką tu ten darai?Verksmingame Ikuko klausime buvo justi priekaišto gaidelė.

Ryte ji paėmė dukrą už rankos ir kaip paprastai nusivedė prie lifto. Atsidūrusi kabinoje, Josimi pastebėjo, kad lifto slystančio ka­belio garsas vos pastebimai skiriasi nuo to, kokį ji girdėjo važiuo­dama juo vakar naktį, nors tiksliai negalėjo apibrėžti to skirtumo. Ji tik įsitikino, kad dienos šviesa suteikia triukšmui visiškai kitokį atspalvį. Nevalingai Josimi dar tvirčiau suspaudė Ikuko ranką.

Josimi visą naktį nemiegojo, vis klausdama savęs, ar Ikuko su­melavo, ar jos pačios elgesys tapo keistos manijos išraiška.

Ikuko tvirtino buvusi vonios kambaryje, kai staiga išgirdusi, kaip jos motina išpuolė pro duris: „Mamyte, tu net neįsivaizduoji, kaip man buvo sunku vienai užlipti laiptais ant stogo. Ką, po galais, tu ten veikei?“ - šitaip kalbėjo jos dukra.

34 TAMSUS VANDUO

Pamačius mamą, pakibusią ant stoginės sienos, Ikuko širdis ėmė plakti it pašėlusi, tarsi patvirtindama, kad mergaitė ką tik užlipo laiptais. Priekaišto gaidelė mergaitės balse atsirado iš siaubo, kad mama ją paliko vieną. Dar kūdikystėje ji visuomet imdavo isteriš­kai verkti, jeigu nubusdavo visiškai viena. Juk Ikuko tikrai negalė­jo visko išsigalvoti. Tikriausiai viskas taip ir buvo, kaip ji pasako­jo. Josimi išskubėjo į koridorių nepagalvojusi, kad dukra nuėjo į tualetą ir neuždegė šviesos. Skaičiai lifto skydelyje, žyminčiame aukštus, pakišo Josimi mintį apie stogą. Kadangi jokio kito įmano­mo paaiškinimo nebuvo, ji turėjo patikėti dukters žodžiais. Nors Josimi ir gėdijosi, kad pasielgė kaip apsėstoji, tačiau kažkas vertė ją aklai netikėti tuo, ką išgirdo. Kodėl liftas sustojo antrame aukš­te? Ten juk nieko nebuvo. Ji labai gerai prisiminė tą akimirką, kai kažkokia esybė šmurkštelėjo į liftą. Ir mirksnį, kai šiltas oras lifto kabinoje staiga atšalo.

Kai pirmame aukšte lifto durys atsidarė ir Josimi žengė su duk­ra į prieangį, moteris tarsi sugėrė visą rytmetinės saulės šviesą, ku­ri sklido po visą koridorių. Atrodė, kad galingi saulės spinduliai išsklaidys siaubingą praėjusios nakties įvykių tvaiką. Priekyje ji pastebėjo namo komendantą, nusitverusį šluotos.

- Labas rytas, ponia, - pasisveikino jis ir plačiai nusišypsojo.Josimi mėgino praeiti pro šalį, išvengdama komendanto žvilgs­

nio ir tik santūriai linkteldama galvą. Bet staiga ji persigalvojo. Moteris stabtelėjo ir tarė:

- Labai atsiprašau, bet...- A, jūs dėl to krepšio... - mėgino pagelbėti komendantas.- Ne, ne dėl jo. - Jos galvoje kirbėjo visai kita mintis, todėl

Josimi niekaip negalėjo apsispręsti: klausti komendantą ar ne?Šis jau nebelaikė iškėlęs į viršų šluotos, todėl jo rankos buvo

atsainiai nusvirusios į šonus. Jis pasisuko į Ikuko ir draugiškai pa­siteiravo:

- Tai tikriausiai keliauji į darželį?- Žinau, kad tai ne mano reikalas, bet jūs minėjote, kad tą šei­

mą kuri gyveno antrame aukšte, ištiko kažkokia tragedija. Gal pa- pasakotumėt, kas tiksliai ten įvyko, kad...

TEKANTIS VANDUO 35

Josimi nebaigė pradėto klausimo. Komendantas liovėsi šypso­jos. Jis nutaisė tokią veido išraišką, kuri labiau tiko pasakojant apie svetimas nelaimes.

- Ak, štai kas! Na, viskas nutiko prieš dvejus metus. Mažoji mergaitė buvo maždaug tokio amžiaus, kaip dabar Ikuko. Supran­tat, ji kažkur netoliese žaidė, o paskui pradingo.

Josimi uždėjo rankas ant Ikuko pečių ir prisitraukė mergaitę ar­tyn.

- Ar sakydamas „pradingo“, turite galvoje „buvo pagrobta“?Komendantas pritardamas linktelėjo.- Nemanau, kad kas būtų reikalavęs išpirkos. Suprantat, polici­

ja griebėsi viešo kriminalinio tyrimo.Kol egzistavo bent menkiausia galimybė, kad pagrobimas įvyk­

dytas siekiant finansinės naudos, policija visuomet imdavosi itin slapto tyrimo. Bet kai tik tokia galimybė būdavo atmetama, tyri­mas tapdavo viešas ir pasiekdavo žiniasklaidą. Šitaip policija grei­čiau surinkdavo reikiamą informaciją.

- Tai jūs norite pasakyti, kad...Komendantas papurtė galvą:- Mergaitės taip ir nerado. Beveik metus tėvai gyveno viltimi,

kad ji sugrįš. Bet kokiu atveju, kai prasidėjo tas butų pirkimo va­jus, būtent ponai Kavajai iš antro aukšto aršiausiai prieštaravo. Jie baiminosi, kad nugriovus daugiabutį, jų dukrelė nebeturės kur su­grįžti. Bet galiausiai, matyt, viltis išblėso. Aną vasarą jie išsikraus­tė į Jokohamą.

- Jų pavardė Kavajai? Mergaitės tėvų?- Taip, teisingai. Mičan - toks mergaitės vardas - buvo išties

miela mažylė. Pasaulyje yra piktavalių žmonių, štai ir viskas.- Ar jūs pasakėte „Mičan“?- Jos tikras vardas Micuko, bet mes ją vadinome Mičan.Mi, Mičan, Micuko...įsivaizduojama draugė, su kuria Ikuko kal­

bėjosi vonioje. Su šiuo vardu viskas tarsi ėmė įgauti prasmę, dėlio- tis į savo vietas. Toji koloną primenanti figūrėlė, kurią Ikuko išrai- tė iš šlapio rankšluosčio ir pasodino prausyklės vidury ir kuri taip

36 TAMSUS VANDUO

panėšėjo į šalikelės dzidzo statulėlę, iš tiesų buvo mažoji Micuko, su kuria Josimi dukra draugiškai plepėjo.

Moteris pajuto, kaip kraujas stingsta gyslose. Jos veidas išbalo it popieriaus lapas. Ji priglaudė rankas prie smilkinių ieškodama artimiausios sienos atsiremti ir lėtai, bet giliai atsiduso.

- Ar kas atsitiko?Ji stengėsi nukreipti komendanto dėmesį kitur, todėl lyg niekur

nieko žvilgtelėjo į rankinį laikrodį. Nebuvo kada aiškinti. Jeigu juodvi nepaskubės, tai nespės į autobusą. Todėl Josimi greitai nu­silenkė komendanto pusėn ir skubiai išėjo iš prieangio.

Norėdama sužinoti daugiau, ji galės puikiai išnaudoti laisvą lai­ką, kurio darbe turėjo į valias, ir peržvelgti laikraščių archyvus mik- rofiša. Netgi nežinodama tikslios datos Josimi tikėjo, kad nesun­kiai ras straipsnį apie mažos mergaitės Micuko Kavaji dingimą, jeigu tik kruopščiai peržvelgs dvejų metų senumo laikraščius. Iš to, ką papasakojo komendantas, buvo aišku, kad Micuko niekas nerado. Greičiausiai ją pagrobė koks nors iškrypėlis arba ji įkrito į kanalą. Kad ir kaip ten būtų, vargšė mergaitė neabejotinai kažkur guli negyva ir laukia, kol ją suras.

Tą patį vakarą maždaug aštuntą valandą Josimi susiruošė išsi­maudyti, tad vonios kambaryje atsuko karšto vandens čiaupą. Stai­ga suskambo telefonas. Ji neužsuko čiaupo ir nuskubėjo į svetainę. Pakėlusi ragelį, Josimi išgirdo komendanto balsą:

- Jūs jau man dovanokit. Beeidamas pasitempiau kulkšnį.Josimi šie sakiniai atrodė visiškai beprasmiai. Tačiau net sutri­

kusi ji troško kažką pasakyti, bet tik ne kvailą žodelį „ak“. Ji netu­rėjo žalio supratimo, kodėl komendantas skambina. Ir tik papasa­kojęs, kaip jis susižeidė pėdą vyriškis pagaliau paaiškino, kas yra.

- Jums atkeliavo siuntinys.Josimi galiausiai suprato komendanto užuominą. Jis visuomet

priimdavo visą Josimi korespondenciją ir siuntinius, nes ši retai kada būdavo namuose dienos metu. Paprastai komendantas ir at­

TEKANTIS VANDUO 37

nešdavo paštą į namus. Dabar jis tiesiog mėgino paaiškinti, kad patemta kulkšnis neleidžia atlikti įprasto dalyko. Jeigu siuntinys labai svarbus, tai galbūt ji galėsianti pati nusileisti žemyn ir pasi­imti paketą. Josimi žinojo, iš kur tas siuntinys - tikrai nieko sku­baus. Tačiau ji padėkojo komendantui už rūpestį ir prieš padėdama ragelį patikino, kad tuoj pat ateis.

Komendanto biure ant stalo stovinčią kartoninę dėže ji pastebė­jo iš tolo. Komendantas stovėjo pasirėmęs alkūnėmis į dėžę. Kaip ir galvojo, siuntinys buvo nuo jos draugės Hiromi. Ši turėjo dukrą, kuri netrukus ims lankyti pradinę mokyklą. Hiromi nepatingėjo ir atsiuntė Ikuko drabužių ir batelių, kuriuos jos dukra jau išaugo.

Josimi dėžė apsirodė itin sunki, todėl ji nenustebo, kodėl ko­mendantas su patemtu kulkšnimi neįstengė jos panešti.

- Kaip jūsų kulkšnis? - norėdama išreikšti susirūpinimą, ji su­raukė antakius.

- Čia pati gamta man, kvailam seniui, sako, kad nesu toks jau­nas, koks buvau.- Komendantas nusijuokė ir išsidavė, kad širdyje labai troško, kad Josimi pasidomėtų, kaip jis pasitempė tą kulkšnį.

Tačiau Josimi mintys skrajojo visai kitur. Dieną ji apsilankė fir­mos archyvuose ir peržvelgė visus laikraščių numerius, išleistus užpernai tarp liepos ir spalio mėnesių. Jai nepavyko rasti jokio straipsnio, pasakojančio apie Micuko bylą. Josimi suprato, kad žo­dis „užpernai“ yra visiškai neapibrėžtas. Jai reikėjo tikslios datos.

Ji nesitikėjo, kad senas žmogus prisimins, tačiau moteris dar kartą pasiteiravo to paties.

- Vieną minutėlę, - tarstelėjo komendantas ir kažkaip kerėpliš­kai pasilenkė po stalu. Netrukus iš stalčiaus jis ištraukė storą ap­lamdytą sąsiuvinį ir garsiai tėkštelėjo jį ant stalo.

Ant sąsiuvinio viršelio puikavosi žodžiai „Komendanto žurna­las“, išvedžioti stambiai rašančiu juodos spalvos flomasteriu. Ma­tyt, jis turėjo įprotį užrašinėti į tą žurnalą kiekvienos dienos įvy­kius, kad galėtų savo darbdaviui teikti savotišką atskaitą. Komen­dantas paseilino pirštą, ėmė versti sąsiuvinio puslapius ir kažką murmėti.

38 TAMSUS VANDUO

- Štai, kaip ir sakiau. Pažiūrėkit.Jis apsuko sąsiuvinį aukštyn kojomis ir pastūmė jį Josimi. Data,

nurodyta puslapyje, skelbė, kad įrašas darytas prieš dvejus metus - kovo 17 d. Dabar rugsėjis, vadinasi, tiksliau sakant, įvykiai, apie kuriuos jiedu kalbėjosi, nutiko ne prieš dvejus metus, o greičiau prieš pustrečių. Sąsiuvinio puslapyje netgi buvo pažymėtas tikslus laikas. Vietos valdžia nusprendė, kad toliau nagrinėti Micuko Ka- vaji iš 205-ojo buto dingimo bylą kaip pagrobimą siekiant finansi­nės naudos, nėra jokios pateisinamos priežasties, todėl perkvalifi­kavo ją į viešą tyrimą. 23.30 vai. Josimi įsiminė tikslią datą ir lai­ką. Ji jau susiruošė grąžinti sąsiuvinį, kai staiga kažkur mintyse blykstelėjo kūno spalvos vandens rezervuaro vaizdinys. Josimi ne­galėjo paaiškinti, kodėl. Be jokios abejonės vaizdinys kilo dėl kažkokios asociacijos, kurią sukėlė kažkoks žodis ar keletas jų. Greičiausiai tai buvo žodžiai, užrašyti kiek aukščiau - tą pačią ko­vo 17 d.

Vandens siurblinėje ir aukštutiniame rezervuare atlikti va­lymo darbai, kuriems vadovavo vandens priežiūros inspek­cija.

Štai kas kaltas - aukštutinis rezervuaras.Tai buvo tas pats vandens bokštas, kuris plūduriavo it karstas

žvaigždėtame nakties danguje. Minėtuosius valymo darbus atliko tą pačią dieną, kai pradingo Micuko Kavaji. Daugiabučio valdyba nusamdė du valytojus, kurie dirbo rezervuaro viduje.

Josimi viduje prasiveržė nebylus riksmas.- Tas vandens rezervuaras...- Josimi stabtelėjo, kad atsikvėptų.

- Ar rezervuaro dangtis paprastai būna užrakintas?Komendantas pasuko galvą į šoną nesuprasdamas, kodėl Josi­

mi pakreipė pokalbį kita tema ir užsiminė apie tą rezervuarą. Ta­čiau žurnale pastebėjęs įrašą apie valymo darbus, jis iškart persi­mainė ir veide atsirado pasitenkinimo išraiška.

- A, jūs apie šitą. Taip, rezervuaro dangtis rūpestingai rakina­mas.

TEKANTIS VANDUO 39

- O kada rezervuaras atidaromas? Ar tik tuomet, kai jį valo?- Taip, žinoma.Josimi rankomis apglėbė kartoninę dėžę.- Ar nuo to laiko rezervuarą valė?- Aaa, mes neturime priežiūros skyriaus, todėl...- Ar jį kas nors valė? - pakartojo Josimi, neįstengdama nuslėpti

nekantrumo.- Tiesą sakant, jau būtų pats laikas jį vėl pažiūrėti. Praėjo dveji

metai.- Supratau.Josimi pakėlė dėžę, metėsi atgal ir išsvirduliavo iš kabineto. Jos

eisena buvo tokia netvirta, todėl atrodė tikras stebuklas, kad mote­ris pasiekė savo butą nekart nesuklupusi.

Atsargiai, kad nepaliestų vandens vonioje, ji ištraukė kamštį ir stebėjo, kaip vanduo palaipsniui senka. Ji jau nebenorėjo maudy­tis. Ikuko vis graudžiai klausinėjo, kodėl šiandien negalima mau­dytis. Jos užsispyrimas atrodė begalinis; prieš akimirką ji pagaliau užmigo. Iš visko sprendžiant, vanduo visiškai švarus. Tačiau Josi­mi niekaip negalėjo atsikratyti mažų plūduriuojančių dalelyčių vaizdo.

Ji atidarė virtuvės spintelę, išsitraukė sakės butelį, kurį laikė maisto gaminimui, ir prisipylė stiklinę. Nors ji nemėgo alkoholio, tačiau jautė, kad šįvakar kitaip neužmigs.

Ji mėgino galvoti apie ką nors kita. Apie romaną, kurį sukūrė tas smurtinės literatūros rašytojas ir kurio korektūrą ji skaitė darbe, apie bet ką, kad tik nukreiptų mintis kitur. Jai tereikėjo prisiminti keletą bauginančių knygos scenų ir šitaip nutraukti kamuojančią asociacijų grandinę. Tačiau tai pasirodė neįmanoma. Plūstantys vaizdiniai vis tiek sueidavo į vieną tašką. Ant stogo rastą raudoną rankinę su Katytės Labutės atvaizdu, dingusią be žinios Micuko, prabėgusį šešėlį po rezervuaru ir paslaptingą lifto sustojimą antra­me aukšte. Aną vakarą plona vandens srovelė sujungė jų vonios kambarį su ant stogo esančiu vandens rezervuaru. Panirusi į vo­nios vandenį, Ikuko nuoširdžiai kalbėjosi su Micuko, tarsi ši išties ten būtų. Visa tai vedė prie vienintelės išvados. Josimi prisivertė

40 TAMSUS VANDUO

užblokuoti šį minčių srautą prisiminusi sceną iš romano, kurio ko­rektūrą ji skaitė. Tame išgalvotame pasaulyje, dvokiančiame su­krešėjusiu krauju, kažkokį nenaudėlį pagrobė konkuruojanti gau­ja, kuri jį žvėriškai mušė, kai dėl visiško atsitiktinumo... Taip, bū­tent taip: ji privalo galvoti apie tą įvykį kaip apie atsitiktinumą. Vandens rezervuaras buvo išvalytas kaip tik tą dieną, kai pradingo mažoji Micuko. Absurdiška galvoti, jog tai buvo kas nors kita, nei atsitiktinumas. Tikrai, dabar pagalvojusįjį suvokė, kad visas deta­les įmanoma paaiškinti racionaliai. Raudonąjį Labutės krepšį ant stogo padėjo kaimynų vaikai, žaisdami kokį nors apeiginį žaidimą ar šiaip genami fantazijos, tarkim, palikti ženklą NSO. Be abejo­nės, vaikai pamatė krepšį šiukšlių konteineryje, jį ištraukė, o tada greitai grąžino ant stogo. Liftas sustojo antrame aukšte paprasčiau­siai dėl to, kad kažkuris to aukšto gyventojas nuspaudė iškvietimo mygtuką, ketindamas važiuoti žemyn. Tačiau, kai liftas sustojo dar ir ketvirtame aukšte, jis arba ji neteko kantrybės ir nusprendė nusi­leisti žemyn laiptais. Štai kodėl atsidarius lifto durims antro aukšto koridoriuje nieko nebuvo.

Prievarta atskirdama vieną įvykį nuo kito, Josimi stengėsi rasti logišką pagrindą kiekvienam išplėštam fragmentui. Tačiau kad ir kaip ji stengėsi suardyti minčių seką, atskirti fragmentai tuoj pat vėl susijungdavo tarsi gyvatė, kuri užauga vis didesnė kaskart, kai ją išnarsto. Ji jau puikiai žinojo tiesą, tačiau nenorėjo jos pripažin­ti. Viena vienintelė įmanoma išvada. Neišvengiama išvada.

Be abejo, Mičan yra tame vandens rezervuare ant stogo.Ji mėgino nuslopinti tą mintį, tačiau šitaip tik paskatino dar vie­

no vaizdinio gimimą. Kol valytojai pietavo, mergaitė arba pati įkrito į rezervuarą, arba ją kas nors tyčia nustūmė. Pūvantis lavonas. La­butės rankinė, kurią ji taip tvirtai laikė. Vandens pripildytas kars­tas. Josimi jau tris mėnesius geria tą vandenį. Ji gamino maistą, virė kavą ir sutaisydavo gaiviųjų gėrimų. Kiek kartų ji su dukra mirko karštame vandenyje, kuriame knibždėte knibždėjo puvėsių ląstelių? Kiek kartų juodvi plovė rankas ir prausė jame veidą? Sunku ir suskaičiuoti.

TEKANTIS VANDUO 41

Josimi rankomis prisidengė bumą. Sakės kvapas sumišo su iš­siskyrusiomis skrandžio sultimis. Ji puolė į vonios kambarį, užsi­kniaubė virš unitazo ir ėmė vemti. Akys pasruvo krauju. Aštrus skausmas nutvilkė gerklę ir dilgtelėjo nosyje. Josimi spustelėjo ba­kelio mygtuką ir čia pat prieš jos akis spirale šniokščiantis vanduo nuplovė vėmalus, nusinešdamas juos į klozeto gelmes. Galiausiai liko vien švarus vanduo. Bet tik iš pažiūros. Tame vandenyje, kuris nuplaudavo klozeto kriauklę, kirbėjo nuo kūno atsiskyrusios odos ląstelės. Jos plūduriavo vienoje draugijoje su plaukų kuokštais, pui­kių, banguojančių plaukų. Pykinimas nesiliovė, nors ir nebeliko ką išvemti.

Josimi nusivalė bumą tualetiniu popieriumi, tačiau ėmė smar­kiai kosėti, tarsi užėjus dusulio priepuoliui. Ji vis dar buvo ketur­pėsčia ir laukė, kol galės ramiai kvėpuoti. Štai tada ir išgirdo tą garsą. Lygiais intervalais po vieną lašą kapsinčio į greta stovinčią vonią vandens garsas. Ji manė, kad tvirtai užsuko čiaupą. Vis dėlto vanduo po truputėlį sunkėsi. Prispaudusi kelius prie vonios kam­bario grindų, ji abiem rankomis tvirtai įsikibo unitazo kriauklės. Paklaikusi nurijo seiles, mėgindama užkirsti kelią iliuzijoms virsti tikrove. Haliucinacijos! Tai buvo akivaizdu. Jos venomis tekėjo haliucinacijos. Purviname vandenyje, kurio prilašėjo į vonią, Josi­mi matė kažką, kas panėšėjo į plūduriuojantį mažos mergaitės la­voną. Veidelis buvo purpurinės spalvos ir dvigubai išpurtęs. Josi­mi mėgino surikti „Liaukis!”, tačiau pargriuvo ant šlapių grindų. Raudona plastikinė stiklinė plūduriavo ties lavonėlio krūtine. Pri­sukama žalia plastikinė varlė plaukiojo vandens paviršiuje be pa­liovos mosuodama priekinėmis ir galinėmis kojelėmis. Varlė atsi­trenkė į lavono petukų nusiyrė šalin, o tada vėl sugrįžo ir trenkėsi į tą patį petį. Tada dar kartą ir dar. Kiekvieną sykį ji plastikiniais žabtais išplėšdavo iš lavono peties po gabalėlį mėsos. Ryškiai rau­donas krepšys su Katytės atvaizdu sūpavosi ant vandens, jo dirže­lis buvo tvirtai suspaustas lavono rankose, kurių baltuojantys kau­lai vietomis jau buvo puikiai matomi.

Išskyrus mėšlungiškus žioptelėjimus, Josimi beveik liovėsi kvė­pavusi. Dvokas, kuris trenkė jai į šnerves, toli gražu nepriminė

42 TAMSUS VANDUO

pūvančių virtuvės šiukšlių. Ji pamėgino nusukti akis nuo pūvančio lavono, kurio tvaiko buvo pilnas vonios kambarys, tačiau atsitren­kė galva į duris ir čia pat sudribo, skruostu trenkdamasi į vėsias medines koridoriaus grindis. Dar akimirka ir ji neteks sąmonės. Staiga kažkur tolumoje pasigirdo balsas, primenantis mažo paukš­telio čirpimą, kuris prasiskverbė pro niūrią sieną, skiriančią sąmo­nę ir tamsą.

- Mamyte! Mamyte!Josimi tinklainė užfiksavo Ikuko, dėvinčios apsmukusią piža­

mą, siluetą.Mergaitės ranka ant Josimi sprando, o jos balsas netrukus virto

kūkčiojimu. Maža rankutė judėjo pirmyn ir atgal ties Josimi ausi­mi. Tai buvo vienintelė Josimi gija su tikrove: šiluma ir nedidukė Ikuko ranka. To mažo, gyvybe pulsuojančio kūnelio pakako atsi­kratyti haliucinacijų.

- Padėk man atsikelti.Prašymas nuskambėjo kaip kimus šnabždesys. Ikuko pakišo sa­

vo rankos po motinos rankomis, įsitvėrė ir iš visų jėgų patraukė. Kai tik Ikuko pavyko mamą pasodinti, Josimi uždėjo vieną ranką ant vonios krašto ir pati įstengė atsistoti. Megztas sijonas, kurį ji visuomet segėdavo namuose, buvo permirkęs nuo pat juosmens iki apačios. Ji pažvelgė į vonią ir pamatė, kad nesuskaičiuojama galy­bė vandens lašelių pavojingai kybo ties kiekvienu blizgančiu kre­mo spalvos išlinkiu. Žinojimo, kad ji regi haliucinacijas, nepakako tam, kad nuo jų apsigintų. Tarp kūkčiojimų Ikuko pažvelgdavo į motiną ir paprasčiausiai sumurmėdavo: „Mamyte...“ Prireiks mil­žiniškų pastangų, kol ji taps gera motina savo dukrai. Josimi gėdi­josi savęs dėl bemaž patirto nervinio išsekimo. Pakurstyta nesi­liaujančio dukters kūkčiojimo, Josimi taip pat pravirko.

Kai juodvi tiltu perėjo per kanalą, Josimi atsispyrė pagundai atsigrįžti atgal ir pažvelgti į daugiabutį. Ji nešėsi tik krepšį su būti­niausiais daiktais ir švariais drabužiais. Kaskart, kai Josimi perim­

43

davo krepšį iš vienos rankos į kitą, Ikuko taip pat pereidavo į kitą pusę, kad galėtų tvirtai įsikibti į laisvą mamos ranką.

Tikriausiai Josimi elgesys daug kam pasirodytų kvailas. Tačiau ji nebeįstengė tverti nė vienos dienos bute, kurio vanduo netinka­mas naudoti. Šiąnakt, tegul tik vieną naktį, bet ji norėjo gerai išsi­miegoti. Vandens rezervuaras bus patikrintas kitą dieną. Įtikinti ko­mendantą apžiūrėti rezervuarą, atidaryti dangtį ir pažvelgti vidun, - tokius dalykus geriausia atlikti dienos šviesoje. Žemė kitoje ka­nalo pusėje atrodė ne ką patikimesnė, nei toji, kurią juodvi paliko. Josimi pamatė atvažiuojantį taksi, kurio deganti lempelė skelbė, kad jis laisvas, ir sustabdė. Ji padėjo Ikuko įsirangyti ant galinės sėdynės ir pasilenkė, norėdama įlipti pati. Tą akimirką probėgš­mais pamatė daugiabučio namo stogą. Ten, iš toli atrodantis toks mažas, dunksojo kūno spalvos vandens rezervuaras, iškilęs aukš­tai virš atliekų kapinyno. Kažin, ar Micuko vis dar smagu taškytis toje uždaroje stačiakampio formos vonioje? Kad ir kaip ten būtų, Josimi troško gerai išsimiegoti. Įsliuogusi ant galinės sėdynės, ji iškart pasakė taksistui viešbučio pavadinimą.

V I E N I Š A SALA

VIENIŠA SALA 47

1

Jis dažnai pagalvodavo, jog reikėtų mesti mokytojo darbą. Vis­kas įgriso iki gyvo kaulo. Metai po metų ta pati kasdienė rutina; jo gyvenimas paprasčiausiai įstrigo. Noras išeiti iš darbo ypač sustip­rėjo šių metų gegužę. Bet tada jis gavo priedą prie užmokesčio, o netrukus prasidėsiančios vasaros atostogos paskatino mintį, kad galų gale mokytojo darbas ne toks jau blogas. Nusprendė dar truputį pakentėti. Šitaip jau buvo nutikę prieš metus: gegužę jis jau buvo pasiryžęs išeiti, tačiau liepą persigalvojo ir pasiliko. Vasaros atos­togos buvo ne tik atgaiva moksleiviams; jos taip pat garantuodavo priedus prie atlyginimo mokytojams, kad šie neieškotų darbo kur kitur. Jeigu ne vasaros atostogos, jis prieš daugelį metų būtų metęs tą kvailą užsiėmimą.

Tokios mintys kirbėjo Kensukės Sučiro galvoje, kai jis tą po­pietę po paskutinės pamokos ėjo koridoriumi. Mokytoju dirbti pra­dėjo prieš aštuonerius ar devynerius metus, tuoj pat po vieno iš Tokijo valstybinių universitetų baigimo. Anksčiau tas universite­tas buvo paprasčiausia mokykla, rengianti mokytojus. Ši smulkmena tikriausiai turėjo įtakos jo moksladraugiams, besirenkantiems bū­tent šią profesiją. Tačiau pats Kensukė paprasčiausiai leidosi neša­mas pagrindinės srovės ir net mirktelt nespėjo, kaip atsidūrė būsi­mų mokytojų būryje. Kai mokytojų kambaryje jis sukrovė sąsiuvi­nius ant rašomojo stalo, staiga ten pastebėjo raštelį: „Jums skambi­no ponas Sasakis iš Dzosėjaus vidurinės mokyklos“.

Žodžiai „ponas Sasakis“ sukėlė švelnius prisiminimus. Sasakis Kensukei reiškė labai daug. Tas žmogus buvojo gerbiamas auklė­tojas ir patarėjas. Kai po universiteto baigimo Kensukė atėjo dirbti į pirmąją vidurinę, jai vadovavo Sasakis. Toji mokykla buvo Toki­juje, o Sasakis, kaip ir Kensukė, dėstė gamtos mokslą. Vyresnysis kolega jaunajam mokytojui tapo ne vien neišsenkamu gamtos moks­lo žinių šaltiniu. Sasakis taip pat paremdavo ir pagelbėdavo Ken­sukei tiek asmeniškai, tiek ir darbo reikaluose. Sasakio mokymo būdas itin skyrėsi nuo įprastų. Jis nesistengė prikimšti moksleivių galvas beprasmių faktų. Paprasčiausiai mėgindavo atskleisti jų slap­

48 TAMSUS VANDUO

tus gebėjimus, leisdamas patiems tyrinėti gamtos reiškinius. Jis iš­sivesdavo mokinius į žygį. Pavyzdžiui, gaudyti drugelių kalvotuo­se pelkynuose arba sėdėti visą naktį laukuose ir stebėti kometas. Kensukės aistra mokytojo darbui ėmė blėsti tada, kai Sasakis išėjo dirbti į kitą mokyklą, su savimi išsinešdamas ir netradicinį požiūrį į mokymą. To visiškai užteko, kad Kensukė prarastų stimulą dirbti. Sasakį perkėlė prieš penkerius metus, o pastaruosius keletą metų jų santykiai apsiribojo naujametinių atvirukų siuntinėjimu vienas kitam. Niekas negalėjo labiau pradžiuginti Kensukės, nei žinia, kad jam skambino Sasakis.

Nieko nelaukęs Kensukė paskambino į Dzosėjaus vidurinę mo­kyklą ir paprašė pakviesti prie telefono direktorių. Sasakis šiame poste dirbo neseniai - jį išrinko pavasarį, kai keitėsi mokyklos va­dovybė.

- Klausau.- Čia Kensukė Sučiras. Aš norėčiau...Tą akimirką, kai Kensukė pasakė savo vardą, kitame laido gale

pasigirdo paprastas pasisveikinimas:- Ei, juk čia aš. - Sasakis gal ir tapo direktoriumi, bet Kensukei

palengvėjo supratus, kad jo senojo globėjo bendravimo maniera nė kiek nepasikeitė.

- Atsiprašau, kad taip ilgai tylėjau, - Kensukė atsiprašė savo mokytojo ir nevalingai nusilenkė, nors kalbėjo telefonu.

- Tai tu dovanok, kad paskambinau per pamoką. Taip dar nėra buvę. Bet, matyt, tapęs direktoriumi parandu senuosius įgūdžius. Žinai, buvo daug smagiau dirbti, kai mokiau.

Ši pastaba nuskambėjo nuoširdžiai. Sasakis buvo iš tų mokyto­jų, kurie labiau tinka mokyti klasėje, o ne kopti karjeros laiptais. Kensukė troško persikelti į Dzosėjaus pradinę ir tapti Sasakio pa­valdiniu. Toks vadovas žymiai sumažintų darbinę įtampą.

- Klausyk, ką pasakytum apie kelionę į Šeštąją bateriją? - be jokios įžangos, tiesiai šviesiai paklausė Sasakis.

- į Šeštąją bateriją? Nori pasakyti...- Taip, aš kalbu būtent apie tą bateriją, Šeštąją, kuri yra po Vai­

vorykštės tiltu...vaiduoklių salą.

VIENIŠA SALA 49

Kensukė neįstengė pratarti nė žodžio. Jis net neįsivaizdavo, kad Sasakis skambino jam norėdamas pakviesti į negyvenamą dirbtinę salą Tokijo įlankoje. Salą, kuri štai jau devyneri metai turi ypatin­gą reikšmę Kensukei.

- O kaip mes ten nusigausim? - suglumęs paklausė Kensukė.- Čia jau mano rūpestis.- Kiek pamenu, toje saloje lankytis draudžiama.Sasakio balsas virto šnabždesiu:- Mes nuplauksime ten nakties glūdumoje. Niekas ir nesuuos.

Kaip manai, ar įstengsi tiek nuplaukti?Tokijo municipalinė valdžia uždraudė lankytis Šeštojoje bateri­

joje teigdama, kad šitaip stengiasi apsaugoti kultūros vertybę.- Ne kasdien išgirsi tokį pasiūlymą iš mokyklos direktoriaus. Ir

dar iš tokio visuomenėje gerbiamo asmens.- Gerbiamo asmens! - Sasakis nusijuokė. - Tu moki suduoti į

skaudžiausią vietą. Bet, kai pagalvoju, juk niekada ir nepasižymė­jai ypatinga drąsa, tiesa? Negi tikrai manai, kad aš, toks visuome­nės šulas, ketinu slapta išlipti į krantą ir nusižengti įstatymui? Aš kalbu apie vietovės patikrinimą, supranti, vietovės inspektavimą.

- Vietovės inspektavimą...- Taip, Minato rajono valdžia paprašė manęs vadovauti vieto­

vės apžiūrai.Sasakis paaiškino, kas nutiko. Iš rajono tarybos jis gavo specia­

lų pasiūlymą imtis apžiūros Šeštojoje baterijoje. Nustatyti, kokia ten floros ir faunos, dirvožemio ir panašių dalykų būklė. Klausy­damas jo paaiškinimų, balse galėjai justi pasididžiavimo gaidelę. Jeigu Sasakis Kensukei būtų viską išdėstęs pradžioje, tai nebūtų kilę jokių nesusipratimų. Nors tame patikrinime dalyvaus munici­palinės valdžios atstovai bei rajono tarybos nariai, akivaizdu, kad jame atsirado vietos ir kitiems. Miesto valdžia ypač ieškojo žmo­nių, išmanančių gamtos mokslą.

Sasakio bendravimo pobūdis nepasikeitė. Pašnekovą jis pirmiau­sia kuo nors nustebindavo, o tik tada viską išaiškindavo.

- O kada prasidės tas patikrinimas? - pasidomėjo Kensukė.- Ar tai reiškia, jog dalyvauji žaidime?

50 TAMSUS VANDUO

- Tai aišku. Nė už ką nepraleisčiau tokios progos.Toji proga atrodė išties ypatinga: Kensukė ne tik aplankys Šeš­

tąją bateriją, bet vyks ten visiškai teisėtai. Jam tereikia sekti iš pas­kos. Šįkart jis tikrai viską išsiaiškins. Tą akimirką, kai įžengs į sa­lą, jau devynerius metus gyvenanti Kensukės mintyse kerinčioj i būtybė tikrai išnyks.

Vos tik Sasakis papasakojo visas ekspedicijos maršruto smul­kmenas, Kensukė vėl žemai nusilenkė telefono rageliui ir tarė:

- Aš tikrai dėkingas už šią galimybę.Sasakio atsaką į šią mandagią padėką buvo sunku perprasti:- Ką gi, pasistenk iš peties.

2

Toji kerinčioji būtybė, gyvenanti Šeštojoje baterijoje, buvo šmėkla, vardu Jukari Nakadzava. Nors ir būdama šmėkla, ji nepri­klausė dvasių karalystei. Kensukė tikėjo, kad Jukari Nakadzava gyvena gyva ir sveika kažkur kitur, o ne Šeštojoje baterijoje. Jis vylėsi, kad neklysta.

Pirmą kartą Kensukė ją sutiko prieš devynerius metus maždaug tuo pačiu metų laiku. Jis mokėsi ketvirtame universiteto kurse. Va­saros atostogos buvo ką tik prasidėjusios. Jeigu ne tas automobilio signalas, jis taip ir nebūtų sužinojęs, kad ji egzistuoja. Iki tos aki­mirkos, jis manė, kad Tosihiras Asas į svečius atvažiavo vienas.

Kensukė ir Asas buvo klasiokai tiek pradinėse, tiek vyresnėse klasėse. Abu lankė gerai žinomą privačią mokyklą, kuri užtikrin­davo savo mokiniams tiesų kelią į universitetą. Tačiau, atėjus lai­kui pereiti į paskutiniąsias klases, Kensukė suvokė negalįs dau­giau pakęsti privačios vidurinės nuostatų, todėl jis ėmė mokytis bendrojo lavinimo mokykloje. Priešingai Kensukei, kuris garsėjo santūrumu ir buvo tikras intravertas, Asas ne tik tapo mokyklos regbio komandos kapitonu, bet taip pat ir mokslo pažiba. Jis liko ištikimas vaikystės svajonei, tad įstojo mokytis į universiteto me­dicinos fakultetą. Nors jiedu ir mokėsi skirtingose vidurinėse, ta­

VIENIŠA SALA 51

čiau artimi draugai išliko dar bent dešimt metų. Kad ir kaip būtų keista, visiškos priešingybės - mokyklos herojus ir atstumtasis - puikiai sutarė.

Tą vakarą Asas staiga pasirodė Kensukės vieno kambario bute. Buvo bemaž pusė dešimtos, tačiau Asas atsivežė dėžę alaus ir pa­kvietė Kensukę išgerti. Nepraėjus nė valandai jiedu ištuštino dau­giau kaip tuziną alaus skardinių. Asas gėrė taip greitai, kad netru­kus jis kas penkios minutės bėgiojo į tualetą. Bičiulis buvo iš tų, kurie gali daug išgerti nepasigerdami. Ypač alaus. Tačiau atrodė, kad išgėręs tam tikrą kiekį, Asas turi vis dažniau lakstyti į tualetą ir ištuštinti pūslę. Kensukė girdėjo, kaip Aso šlapimas kaskadomis liejasi į unitazo kriauklę, garsiai, tarytum svečias tyčia taip elgtųsi. Kaip tik per vieną tokią tylos pertraukėlę Kensukė išgirdo automo­bilio signalą. Susidomėjęs, kas čia galėtų signalizuoti, Kensukė iš­ėjo į balkoną ir pažvelgė žemyn į vienpusio eismo gatvę.

Nors ir stovėjo ketvirtame aukšte, Kensukė kaipmat suvokė, kad kažkas signalizuoja Aso BMW automobiliui. Asas jį pastatė greta šaligatvio krašto, taip, kad kažkoks mikroautobusiukas dabar ne­įstengė įsukti. Asui teks nusileisti žemyn ir patraukti automobilį. Tačiau vos Kensukė spėjo apie tai pagalvoti, jis pastebėjo, kad BMW ėmė trauktis atbulas. Juk automobilis negali judėti pats. Kaž­kas sėdi jo viduje. Kai Asas grįžo iš tualeto, Kensukė pasiteiravo, kas čia dedasi.

- Ar tu palikai žmogų savo automobilyje?- Cha! Tik nereikia jaudintis.- Gal tu pastatyk automobilį į aikštelę ir pasišauk savo draugą į

viršų, ką?Kensukės tėvai pasistatydino daugiaaukštį namą šiame sklype

vietoj senojo, kurį verkiant reikėjo rekonstruoti. Galiausiai jo šei­ma apsigyveno pirmame aukšte, o kitus tris išnuomojo. Nors Ken- sukei būtų užtekę vietos ir pirmame aukšte, jis meilijo gyventi vie­nas, todėl tėvai atidavė jam vieno kambario butą ketvirtame. Tėvai įsirengė erdvią aikštelę visai greta namo, nuosavo sodo teritorijo­je. Ten lengvai tilpdavo du automobiliai. Labai pasistengus tilptų ir trečias. Visai nebūtina statyti kelkraštyje automobilį ir dar palik­ti viduje sėdintį žmogų.

52 TAMSUS VANDUO

Nelaukdamas Aso sutikimo Kensukė nusileido žemyn, patrau­kė tėvų automobilius ir padarė vietos pastatyti BMW. Tuomet jis priėjo prie Aso automobilio ir pabeldė į priekinį stiklą, rodydamas vairuotojui pasistatyti automobilį tuščioje vietoje. Vairuotojo kėdėje sėdėjo ilgaplaukė, išblyškusio veido moteris.

Kensukė ne itin nustebo. Aso dažnai šitaip užsukdavo į svečius, moterį palikęs automobilyje. Tačiau ne ilgiau kaip pusvalandį. Daž­nai jis tik užbėgdavo ir tuoj pat lėkdavo atgal, teisindamasis pali­kęs automobilyje tą ir tą. Tačiau tą vakarą Asas išlaikė moterį auto­mobilyje ilgiau nei valandą. Kiek Kensukė prisiminė, tai buvo il­giausias laiko tarpas, kurį leido sau Asas.

- Aš labai atsiprašau, - tarė Kensukė moteriai, tarsi prašydamas atleidimo dėl nerūpestingo Aso elgesio. Jis patikino vairuotoją, kad jeigu būtų anksčiau ją pastebėjęs, tai ši tikrai nebūtų šitiek laiko sėdėjusi viena. - Asas net neužsiminė, kad jūs laukiate automobi­lyje, - teisinosi Kensukė.

įsmeigusi akis į prietaisų skydą, ji paprasčiausiai papurtė galvą, tarsi būtų staiga visiškai sumišusi.

- Gal užeisite į vidų ir pasėdėsite su mumis?Nors jis nežinojo, kaip reaguos Asas, Kensukė pagalvojo, kad

bus geriau moterį pakvietus į namus. Ji pritariamai linktelėjo ir išlipo iš automobilio. Pri si statydama ji sušveplavo:

- Aš Jukari Nakadzava.Kol jie ėjo koridoriumi lifto link, Kensukė negalėjo atplėšti akių

nuo tos moters, Jukari Nakadzavos. Asas supažindindavo jį su vi­somis draugėmis, bet Jukari labai skyrėsi nuo kitų. Pirmiausia tik­rai nepasakytum, kad ji žavinga. Nors smulkutis jos kūnas buvo proporcingai sudėtas, moteris pasižymėjo tik vidutinišku grožiu Be to, ji ėjo nudelbusi akis ir tarytum kažko siaubingai nusiminusi. Raudona rankinė, permesta per patį, atrodė tokia vaikiška, kad bet kuri mokinė būtų susigėdusi. Jos iš pažiūros pigūs drabužėliai, ma­tyt, buvo pirkti paštu, užsisakius iš katalogo. Tačiau sijonėlis den­gė žavingas ir grakščias kojas, kurios apačioje baigėsi tvirtomis nedidukėmis kulkšnimis. Kensukei sunkiai sekėsi atitraukti žvilgsnį nuo plikų moters kojų. Jos visas patrauklumas susitelkė tose ko­jose.

VIENIŠA SALA 53

Asas akivaizdžiai neapsidžiaugė, kai Kensukė grįžo į butą su Jukari. Suirzęs jis pareiškė, kad jiedu tuoj pat išvažiuoja. Kensukė šiaip ne taip j į nuramino, visaip stengdamasis pakelti nuotaiką, ra­gindamas pasilikti ir dar šiek tiek išgerti. Jiems besikalbant, Ken- sukei ėmė vis labiau aiškėti vienas dalykas: Asas nenorėjo jo supa­žindinti su Jukari. Tikriausiai dėl to, kad ji, dievaži, buvo kitokia nei visos Aso draugės, kurias Kensukė pažinojo. Galiausiai Asas visiškai sutriko ir tarsi gindamasis ėmė įžeidinėti Jukari.

- Bičiuli, patikėk manim, šita moteris yra visiška tamsuolė. Jo­kio padoraus išsilavinimo. Vos įstengė baigti vidurinę.

- Žinojau, kad ji negalės dalyvauti pokalbyje. Ji tokia buka, kad nieko nesupranta.

- Tarsi to būtų maža, ji priklauso kažkokiai trenktųjų religinei sektai! Argi aš galiu su tokia persona rodytis žmonėms?

Kad ir kiek Asas murkdė ją žodžių purvyne, Jukari nekreipė jokio dėmesio. Tik jos lūpų kampučiai tarsi kiek nutįso, o šiaip ji stovėjo vieniša ir nelaiminga. Tačiau nė menkiausio pykčio šešė­lio. Jukari būtų valandų valandas laukusi tame blogai pastatytame automobilyje, jeigu tik jai būtų liepta. Moterys, mainais už grubų elgesį siūlančios nuolankų atsidavimą, buvo pakankamai retas reiš­kinys. Kensukė niekada gyvenime nesupras, kodėl Asas ėmė susi­tikinėti su Jukari. Jeigu jis ketino viešai tik užgaulioti merginą, tai tikrai nebuvo priežasties likti kartu. O Jukari irgi galėtų susirasti labiau sugyvenamą nei Asas vaikiną.

Netrukus paaiškėjo, jog tai nebus mielas trijų draugų pasiplepė­jimas, kokio jis tikėjosi. Kuo labiau gėrė, tuo pagiežingiau jis už­gauliojo Jukari. Negalėdamas pakęsti tokio kankinimo, Kensukė pareiškė, kad vakarėlis baigtas. Jis pats neįstengė patikėti, kad pra­šo Asą išvažiuoti. To dar nėra buvę.

Kensukė palydėjo porą iki automobilio. Asas jau buvo perne­lyg girtas, tad Kensukė pasodino jį keleivio vietoje. Jukari galėjo vairuoti. Bet Asas atkakliai tvirtino, kad vairuos jis, ir pareikalavo šaltos kavos. Kensukė nubėgo prie netoliese esančio smulkių pre­kių automato ir greitai grįžo nešinas atšaldytos kavos skardinėmis. Pirmiausia jis padavė skardinę Jukari, o ši savo ruožtu išsitraukė vizitinę kortelę ir ištiesė ją Kensukei.

54 TAMSUS VANDUO

- Prašau, kai tik būsite netoliese, būtinai užeikite.Šis dalykas taip pat nepraslydo pro Aso akis.- Ak tu kvaila kale! - suurzgė jis, tvojo moteriai per ranką, to­

dėl vizitinė kortelė nuskriejo šalin. Tada Asas sugriebė Jukari už riešų, užlaužė rankas ir palenkė žemyn galvą.

- Šitas žmogus yra geras mano draugas. Net nebandyk jo trauk­ti į kokią bjaurastį, pagavai?

Jukari vos girdimai suspigo, o tada susmuko ant automobilio kapoto. Asas net piršto nepajudino jai padėti. Jis tik įsliuogė į vai­ruotojo vietą ir užvedė variklį. Tvarkydamasi drabužius, Jukari apė­jo automobilio priekį ir atsisėdo keleivio vietoje.

- Pasimatysim.Asas guviai nusišypsojo Kensukei ir nuvažiavo.Kai tik automobilis dingo iš akiračio, Kensukė ėmė ieškoti pa­

kelėje nukritusios vizitinės kortelės, kurią jam mėgino paduoti Ju­kari. Netrukus jis rado kortelę, įstrigusią tarp kažkokių sodo krū­mokšnių. Gatvės žibinto šviesoje Kensukė perskaitė, kas parašyta ant kortelės. Po religinės organizacijos, apie kurią jis nieko nebuvo girdėjęs, pavadinimu puikavosi Jukari Nakadzavos vardas bei pa­vardė, tada adresas ir telefono numeris. Tik buvo neaišku, kieno tas adresas ir telefono numeris - religinės organizacijos ar Jukari. Kensukė įsidėjo kortelę kišenėn ir grįžo į butą. Visą naktį neįsten­gė numaldyti jį apėmusio keisto jaudulio.

3

Tai buvo vienintelis Kensukės susitikimas su Jukari Nakadza- va, tačiau ji tapo šmėkla, apsigyvenusia Kensukės širdyje. Dėl vis­ko kaltas Asas. Jeigu Asas nebūtų pasakęs tų žodžių, Kensukės dabar nekamuotų neįtikimai pastovus vaizdinys.

Buvo rugpjūčio pabaiga. Praėjo maždaug du mėnesiai nuo tos dienos, kai jis pirmą kartą sutiko Jukari. Asas paskambino tuo pa­čiu laiku, kaip ir tada, tik šįkart jis atvažiavo vienas - Kensukė dar tarpduryje iškamantinėjo Asą:

VIENIŠA SALA 55

- Ar atvažiavai vienas?Asas linktelėjo. Jo veido išraiška atrodė kažkokia grėsmingai

liūdna.- Ar galiu užeiti? - droviai paklausė jis.Kensukei susidarė įspūdis, kad Asas atvažiavo norėdamas pasi­

kalbėti apie kažką, kas bičiuliui neduoda ramybės. Tačiau dabar jam dingojasi, kad Asas tada atvažiavo pratęsti pokalbio, pradėto prieš du mėnesius, per paskutinį apsilankymą. Kensukės mintys nuskriejo į tą vakarą prieš du mėnesius. Keista, tačiau dabar jam atrodė, kad Jukari pasirodymas sukėlė Asui šiurkštumo bangą ne todėl, kad kažkas jį pamatė su moterimi, šiaip jau neatitinkančia įprastų moteriško grožio nuostatų, bet todėl, kad jos pasirodymas neleido Asui pasakyti kažką svarbaus.

Tačiau, kaip paaiškėjo, Asas ir šįvakar nieko ypatinga nenorėjo pasakyti. Kalbėjo, kas užeina ant liežuvio, kartais prisimindamas jųdviejų vaikystės dienas.

Po kokios valandos tokių pokalbių, Asas staiga pareiškė: „Aš eisiu“, ir atsistojo.

- Nejaugi dega? Pabūk dar truputėlį, - pasiūlė Kensukė.Asas šyptelėjo, tarsi pasijuokdamas pats iš savęs ir tarė:- Tokiems prisiminimams galo nėra, a? Tu vienintelis, su ku­

riuo galiu pasikalbėti apie tas dienas. Seni geri laikai. Nuostabios dienos.

Kol kalbėjo, Aso žvilgsnis kažkur nutolo, o tada jis pasinėrė į dar vieną trumpą, bet užburiantį prisiminimą. Apie tą vasarą, kurią jiedu praleido drauge Karuidzavoje... Žinoma, Asas prisiminė tą nuotykį, kai jie pasiklydo kalnuose vaikštinėdami nenaudojamais Kusacu-Karuidzavos traukinių linijos (ji jungė abu miestus iki 1960 m.) bėgiais. Tąkart abu susitaikė su likimu, kad jau niekada negrįš gyvi į civilizuotą pasaulį. Apie tą patirtį jie pasakojo vienas kitam daugybę kartų. Bėgius jiedu pametė tamsoje, tad puikiai suvokė, kad teks naktį praleisti lauke. Kensukė, graužiamas vis didėjančio nerimo, tik aimanavo ir dejavo; Asas mėgino jį drąsinti patikinda­mas, kad svarbiausia sulaukti ryto - tada jie suras bėgius ir viskas bus gerai. Jiedu praleido naktį kamuojami baimės drebulio. Tačiau

56 TAMSUS VANDUO

žvelgiant į tą patirtį dabar, akivaizdu, jog tai buvo kupina nepa­prasto jaudulio ir neišsakytų prasmių naktis. Būtent dėl tos patir­ties jųdviejų draugystė dar labiau sutvirtėjo.

Tą vakarą Aso balsas irgi buvo kažkoks kitoks. Pirmą kartą Ken- sukė matė jį šitaip atkakliai ir sentimentaliai murkdantis vaikystės prisiminimuose. Galbūt pastebėjus Kensukės veide vis didėjantį sąmyšį, Asas staiga liovėsi klajojęs po prisiminimus, atgavo įpras­tą savastį ir pakėlęs ranką pranešė išvykstąs.

- Aš turiu eiti.Kensukė palydėjo Asą iki automobilių aikštelės ir tik tada išdrį­

so paklausti:- Kaip gyvuoja Jukari?Teiravosi ne tiek norėdamas sužinoti, kaip ji gyvena, kiek suži­

noti, ar Asas su ja dar susitikinėja.- Iš kur aš žinau? Mečiau tą kalę.Atsakymas tik patvirtino Kensukės lūkesčius. Tokio pobūdžio

santykiai - neilgalaikiai. Jukari akivaizdžiai netiko Asui. Ne tas moters tipas. Be to, ji irgi, matyt, ilgainiui neištvėrė tokio žiauraus elgesio.

- Gaila, kad taip...Jukari atvaizdas liko it gyvas Kensukės mintyse. Dėl kažkokios

priežastis toji moteris jį žavėjo.- Nori žinoti, kur aš ją pamečiau? - šūktelėjo Asas, vos tik atra­

kinęs BMW dureles ir įsėdęs vidun.- Nori pasakyti, kad pametei ją kažkokioje vietoje? - nustebo

Kensukė.Galų gale be kitų reikšmių žodis „pamesti“ paprasčiausiai reiš­

kia „palikti, išsiskirti“. Niekas jo nevartoja, norėdamas pasakyti, jog įmetė moterį į kažkokią šiukšlių dėžę. Aišku, kad ne.

- Radau tobulą vietelę. Nori žinoti, kur?Aso žvilgsnis buvo erzinantis. Šlykštus pokštas, bet Kensukė

nusprendė dar šiek tiek pažaisti.- Tai kur tu ją pametei?- Šeštojoje baterijoje.

VIENIŠA SALA 57

Šeštojoje baterijoje...negyvenamoje saloje Tokijo įlankoje. Prieš atplaukiant į Tokijo įlanką komodoro Perio* „Juodiesiems laivams“, Japonijos feodalinis režimas sukūrė salas, kuriose įkurdino ginklų baterijas, kad pasisaugotų nuo užsienio puolimų. Iki šių dienų išli­ko tik Trečioji ir Šeštoji baterijos. Dabar molas jungė Trečiąją ba­teriją su Odaibos (baterijos) Pajūrio parku. Ir tik Šeštoji baterija vis dar buvo sala tikrąja to žodžio reikšme.

Kensukė nusijuokė. Šeštoji baterija buvo greta didžiulio sąvar­tyno. Maža to, sala, supilta ginklų baterijai, niekada nebuvo pa­naudota pagal paskirtį. Vadinasi, tai išties puiki vieta pamesti mer­giną, kuri tapo visiškai nebereikalinga. Kensukė tiesiog žavėjosi subtiliu Aso humoro jausmu. Jo pokštai visuomet būdavo itin pui­kūs.

- Lauke karšta. Lipk vidun, - pasiūlė Asas, matyt, dar nebaigęs pokalbio. Kensukė įlipo į automobilį ir uždarė dureles. Asas įjun­gė oro kondicionierių ir ėmė pasakoti. Tai buvo istorija su visomis smulkmenomis ir paaiškinimais, kodėl jis pametė Jukari Šeštojoje baterijoje...

Jukari laukėsi Aso kūdikio. Tačiau religinė organizacija, kuriai moteris priklausė, draudė abortus. Jukari ėmė primygtinai reika­lauti, kad Asas ją vestų - įprastas scenarijus. Panašaus pobūdžio istorijų Kensukė buvo prisiklausęs iš Aso į valias.

- Tai dėl to ją ir metei? - įsiterpė Kensukė ir bakstelėjo Asą alkūne, ragindamas kuo greičiau užbaigti istoriją. Jeigu jis būtų leidęs Asui tęsti pasakoj imą savaip, tai visas pokštas galiausiai virstų pernelyg tikrovišku dalyku.

- Ta žiopla kalė parodė man šitą piešinį.

* Metju Peris (Matthew C. Peny, 1794-1858) - JAV karinio jūrų laivyno karinin­kas, 1853-1854 m. m. vadovavęs ekspedicijai ir privertęs Japoniją po daugiau nei dvejus šimtus metų (1639-1854) trukusio atsiskyrimo vėl atnaujinti prekybinius ir diplomatinius ryšius su Vakarais. 1854 m. kovo 31 d. Japonija pasirašė Kanagavos sutartį (dar vadinamą Perio konvencija), nes galiausiai nusileido JAV komodoro M. Perio reikalavimams (1853 m. jis su JAV karine flotile įplaukė į Tokijo įlanką) at­verti Amerikos laivams uostus ir leisti papildyti atsargas.

58 TAMSUS VANDUO

Jis atidarė daiktadėžę ir išėmė keturlinkai sulankstytą lapą po­pieriaus. Jame puikavosi spalvota iliustracija. Kensukė spoksojo į tą vaikišką piešinį: vešlūs žaliuojantys medžiai, nutvieksti aukso spalvos saulės, po medžiais išsibarstę suaugę vyrai ir moterys, gre­ta - žaidžiantys vaikai. Tarp medžių išdidžiai vaikštinėja šunys, katės ir net liūtai. Visi laimingi ir patenkinti. Arčiau pažvelgus į piešinį paaiškėjo, kad šį žemišką rojų supa jūra. Gal čia kokia tro­pikų sala? Medžių šakos apsunkusios nuo kokoso riešutų. Kensu­kė iškart atspėjo, kas šio piešinio autorius.

- Čia Jukari piešė?- Jo, anot jos, jeigu tą, kuo tiki, perkelsi ant popieriaus, tai vis­

kas išsipildys. Taika, ramybė, jokių ligų ar senatvės, tik amžinas gyvenimas. Ką tu manai?

Jukari nemėgo daug kalbėti, tad Kensukė spėjo, jog tikriausiai jai buvo daug lengviau žemiško rojaus idealą nupiešti, negu apsa­kyti žodžiais.

Kensukė tik spoksojo paveikslą, taip ir neatsakęs į Aso klausi­mą. Galų gale į tokį klausimą ne taipjau parasta atsakyti.

- Kodėl mes patys nesusikuriame rojaus? - groteskiškai suulbo Asas, prispaudęs rankas prie krūtinės, pamėgdžiodamas Jukari. Tuo­met teatrališkai trūkčiojančiu veidu jis pasisuko Kensukės link. - Per visus dvidešimt trejus gyvenimo metus dar niekas manęs taip neužkniso. Ta pritranka net neįsikerta, kokie juokingi tie jos svai­čiojimai apie amžiną gyvenimą.

Gindamas Jukari Kensukė tarė:- Tu pernelyg žiaurus. Kiekvienas žmogus skirtingai žvelgia į

pasaulį.- Nevadink manęs žiauriu! Tai ji man mėgino primesti visą tą

idealistinį šlamštą.- Todėl tują metei Šeštojoje baterijoje, taip?- Taip. Ištrėmiau ją į apleistą salą, kaip dievą myliu. Manu, kad

bausmė atitinka nusikaltimą. Jei ji taip trokšta susikurti rojų, tai dabar, po velnių, pati galės tuo užsiimti.

- Bet juk į tą salą draudžiama kelti koją, argi ne?- Nuplukdžiau ją ten gumine valtimi vidury nakties.

VIENIŠA SALA 59

Jukari nežinojo, kad paprastiems mirtingiesiems lankytis Šeš­tojoje baterijoje draudžia įstatymas, todėl visiškai nesijaudino dėl tokio naktinio nuotykio. Iki pakrantės guminę valtį jiedu nusiga­beno automobiliu, tačiau pripūsti ją ir irkluoti visgi teko Jukari. Toji moteris būtų sekusi Asą nors ir į pasaulio kraštą, nes nieko neįtarė. Kai jiedu išsilaipino saloje, Asas apsvaigino Jukari chloro­formu. Jis paliko ją be sąmonės, o pats pabėgo. Asas viską papasa­kojo taip, tarytum palikti moterį Šeštojoje baterijoje - pats papras­čiausias dalykas.

Kensukė nelabai patikėjo ta istorija. Galų gale juk Šeštąją ba­teriją nuo Pajūrio parko skiria tik kokie 300 metrų. Tokį atstumą galima įveikti ir plaukte. Net jeigu nemoki plaukti, daugybė pra­moginių laivelių kursuoja greta salos. Tereikia atsistoti salos pa­krantėje ir kaip reikiant sušukti, kad tave išgirstų. Kensukė tarėA- sui:

- Klausyk, pabėgti iš salos tikriausiai taip pat paprasta, kaip ir į ją atplaukti?

- Dėl to gali nesijaudinti. Pasiėmiau visus Jukari drabužius.- Tu ką, palikai ją ten nuogą?- Klausyk, aš ją puikiai pažįstu. Ji geriau mirs negu pasirodys

nuoga viešumoje. Tokia jau ta moteris.Kensukė liko be žado. Jis nežinojo visų Aso ir Jukari istorijos

smulkmenų, tik tiek, kad jiedu buvo pora ir Asas tikrai kažkąjautė tai moteriai. Tačiau Kensukei atrodė, kad Aso pasakojimas apie nuogai išrengtą ir visiškai vieną paliktą žmogų, yra siaubingai ne­vykęs pokštas. Nesvarbu, ar Asas kalbėjo tiesą, tačiau pasakoti to­kius dalykus trečiam asmeniui pakankamai žiauru.

Atmosfera tapo slegianti, tad Kensukė nepratarė nė žodžio. Be­prasmiškai žvilgčiodamas į šalis jis pastebėjo, kad Asas lyg ir nori kažką pasakyti, tačiau niekaip neįstengia.

- Gal geriau aš važiuosiu, - pagaliau tarė Asas. Jis perjungė automobilio režimą ir uždėjo ranką ant rankinio stabdžio.

Kensukė atidarė automobilio dureles ir išspaudė paskutinį klau­simą Asui:

- Kada tai nutiko? Kada tu palikai Jukari toje saloje?

60 TAMSUS VANDUO

- Kiek pamenu, per Obon* šventę. Miestas buvo ištuštėjęs, visi sugūžėję į kaimus.

Obon, protėvių sugrįžtuvės... Vadinasi, prieš kokias dešimt dienų.Kensukė išlipo iš automobilio ir priėjo prie vairuotojo vietos.

Asas buvo pradaręs automobilio langą ir iškišęs ranką tapšnojo au­tomobilio šoną. Tada ištiesė ją Kensukei ir tarė:

- Viso.Jis laukė rankos paspaudimo. Kensukė instinktyviai sugriebė

draugo ranką. Ji buvo tokia šalta. Šalta ir drėgna. Pirmą kartą gy­venime Kensukė spaudė Asui ranką.

- Iki greito, - pasakė Kensukė. Asas dukart ryžtingai linktelėjo, o tada jo BMW nuvažiavo.

Lydėdamas automobilį žvilgsniu Kensukė buvo tikras dėl vie­no dalyko. Šis Aso apsilankymas tikrai turėjo tikslą. Kaip ir anks­tesnis. Asas atvažiavo atsisveikinti. Balso skambesys, kokiu buvo ištartas tas „Viso...“ ir šaltos, bet drėgnos rankos pojūtis vėl ėmė kankinti Kensukę. Kai draugo BMW pasiekė sankryžą, įsižiebė stabdžių žibintai. Kensukė neišgirdo įprasto signalo. Automobilis pasuko kairėn ir dingo iš akiračio.

4

Po kurio laiko Kensukę ėmė persekioti pasikartojanti fantazija. Nuoga moteris, pasislėpusi kažkokios negyvenamos salos gilumo­je, negailestingai jaudino vaizduotę. Tuo metu Kensukė neturėjo draugės.

Jis dažnai sapnuodavo išdykavimus miške. Tame sapne žmo­gaus kūno spalvos medžių kamienai, savo forma primenantys mir­tas, augo iš žemės tarsi milžiniški besiraitantys ūsai, be menkiau­sio lapelio. Kai Kensukė eidavo tarp tų medžių, jo kojas apsivyda­

* Obon (Bon) - šventė, skirta pagerbti mirusiųjų dvasioms, kurios, anot įsitikinimo, tomis dienomis grįžtančios į gimtąsias vietas. Tai viena svarbiausių tradicinių Japo­nijos švenčių, švenčiama nuo rugpjūčio 13 iki rugpjūčio 16 dienos.

VIENIŠA SALA 61

vo besiraitančios šakos ir jis susmegdavo giliai į žemę. Nereikėjo jokio ypatingo psichoanalitinio nagrinėjimo, kad suvoktum, jog tie kamienai simbolizuoja Jukari kojas. Kitame pasikartojančiame sap­ne Kensukė matė gyvates, šliaužiojančias ant žemės ir galiausiai virstančias Jukari kojomis. Tyrlaukiuose ir toje sapno saloje Jukari pavirsdavo įvairiausiais augalais, būtybėmis ir taip gyveno toliau.

Kensukė negalėjo imti ir tiesiai paklausti Aso, ar toji istorija tikra. Net jeigu Asas būtų atsakęs, kad jis melavo, pasakojimas jau taip paprastai neišnyktų. Galimybė, kad prisipažindamas melavęs, Asas išties sumeluotų, išliks visada.

Kensukė mėgino paskambinti numeriu, kurį rado Jukari duoto­je kortelėje, tačiau nepataikė nei į moters tėvų namus, nei į jos butą. Ten greičiau buvo bendrabutis, kuriame gyveno jos religinės sektos nariai. Išgirdęs kitame laido gale silpną moterišką balsą, Ken­sukė paprašė pakviesti Jukari.

- Jos čia nėra, - nukirto moteris.Kensukė tikėjosi, kad pasikalbėti su Jukari būtų pats papras­

čiausias dalykas, todėl toks atsakas jį išmušė iš vėžių - jis neteko žado. Stojo tyla. Po kurio laiko Kensukė vis dėlto susikaupė ir pa­siteiravo:

- O kur galėčiau ją rasti?Moteris atsakė labai paprastai:- Nežinau.- Kiek laiko Jukari nėra?- Nemačiau jos jau geras dvi savaites.Kai Kensukė paprašė Jukari tėvų telefono numerio, ji pati nu­

stebusi paklausė:- Panelė Jukari turi namus? - Klausimas nuskambėjo taip, tarsi

Jukari būtų valkata be šeimos.- Tai tikrai neturit numerio? - neatlyžo Kensukė.- Bent jau aš nežinau, - paprastai atsakė moteris.Iš to pokalbio Kensukė negalėjo suprasti, ar Jukari tikrai neturi

namų, ar bendruomenė paprasčiausiai neteikia informacijos. Jis pa­dėjo telefono ragelį. Paaiškėjo tik tiek, kad Jukari išties nepasirodė bendrabutyje bemaž dvi savaites. Baisiausia, kad Aso istorija po truputį tampa visiškai tikėtina.

62 TAMSUS VANDUO

Jis buvo sumanęs aplankyti Šeštąją bateriją ir pats įsitikinti, ta­čiau Tokijo valdžia paskelbė salą draudžiama zona. Norėdamas tapti mokytoju Kensukė privalėjo laikyti valstybinį kompetencijos eg­zaminą, todėl privalėjo vengti bet kokių nesutarimų su municipali­ne valdžia. Be to, jis neturėjo tiek drąsos, kad naktį slapta išsilai­pintų Šeštojoje baterijoje.

Kensukė jautė, jog privalo dar kartą pasimatyti su Asu ir viską išsiaiškinti. Jeigu Asas nemelavo, Kensukė privalo kažką daryti, kol dar ne vėlu. Jis nežinojo, kokie kaltinimai gali būti pateikti už moters išrengimą ir palikimą Šeštojoje baterijoje. Jo manymu, jei­gu ji ten mirė iš bado, baudžiamasis persekiojimas neišvengiamas.

Jis jau ketino susisiekti su Asu, bet sužinojo, kad draugas atsi­dūrė nuosavo universiteto ligoninėje. Rentgeno nuotraukoje gydy­tojai pastebėjo kažkokią dėmę Aso plaučiuose. Bronchoskopija ir įvairiausi tyrimai galiausiai parodė, jog tai nepaprastai pavojinga vėžio forma, jau apėmusi didžiąją jo kūno dalį. Aso smegenys taip pat buvo pažeistos, tačiau operuoti neįmanoma. Netgi pritaikius nuožmiausią chemoterapiją, Asui liko gyventi daugių daugiausia du mėnesiai.

Keista, tačiau išgirdęs šią žinią Kensukė jokio nerimo nepajuto. Jis tik ramiai užsimerkė ir nugramzdino faktą kažkur savyje, teig­damas, jog atėjo laikas. Pasąmonėje žaibo greitumu pralėkė visos jųdviejų drauge praleistos dienos, tačiau mintis, jog „šito negali būti“, taip ir neaplankė. Kensukė tik pajuto siaubingą gailestį, kad žmogus miršta sulaukęs vos dvidešimt trejų. Tiek pat buvo Kensukei.

Asas tikriausiai dar prieš tyrimus pajuto, kad jam liko nedaug. Todėl tądien jis buvo atvažiavęs atsisveikinti. Jeigu tarsime, kad Aso keistą elgesį sąlygojo mirties nuojauta, tuomet lyg ir atsiranda prasmė. Kaip Asas nujautė artėjančią mirtį, taip ir Kensukė intui­tyviai suvokė, kad draugo dienos suskaičiuotos ir, žinoma, tam ruo­šėsi.

Praėjus maždaug dešimčiai minučių, kai suvirškino šią naujie­ną, Kensukė staiga ėmė kūkčioti. Ir ne todėl, kad jį būtų apnikęs liūdesys; viduje užvirė prieštaringiausi jausmai. Kurį laiką paver­kęs, jis pajuto nenumaldomą troškimą išvysti Asą. Atėjo Kensukės eilė atsisveikinti.

VIENIŠA SALA 63

Kensukė manė, kad pasirinko tokį laiką aplankyti Asą, kai žmo­nių būna mažiausiai, tačiau laukiamajame jis rado ne tik Aso moti­ną, bet ir dar keletą lankytojų. Asas gulėjo lovoje ir jau nebeįsten­gė normaliai bendrauti. Žmogus, kuris vos prieš mėnesį buvo atva­žiavęs pas Kensukę automobiliu, dabar gulėjo vargiai beįstengda­mas kvėpuoti ir apraizgytas vamzdeliais bei tūbelėmis. Vėžio ląs­telės, kurios knibždėte knibždėjo Aso kūne, per trumpą laiką sukė­lė siaubingus pokyčius. Kairysis plautis visiškai nefunkcionavo; matyt, galas ateis tada, kai gleivės susikaups trachėjoje.

Prieš pat išeidamas Kensukė priėjo prie Aso lovos ir pasilenkė ties pagalve. Jis švelniai pašnibždomis pasiteiravo:

- Ar tiesa, ką man pasakojai apie Šeštąją bateriją?Kensukė buvo tikras, kad mirties patale Asas tikrai nesumeluos.

Jeigu tik jis būtų papurtęs galvą, visi Kensukės būkštavimai būtų kaipmat išgaravę.

Tačiau Asas tik nusišypsojo ir linktelėjo galvą.Negalėdamas patikėti Kensukė paklausė dar kartą:- Ar tikrai?Asas linktelėjo galvą dukart iš eilės. Kensukė pamanė Aso vei­

de pastebėjęs pasitenkinimo išraišką, tačiau tai galėjo būti ir vaiz­duotės padarinys. Uždėjęs ranką ant draugo rankos Kensukė tarė:

- Laikykis, - ir išėjo iš palatos. Žinoma, labiau būtų derėjęs paprasčiausias „sudie“. Po dviejų dienų Asas pasimirė. Jam tebu­vo dvidešimt treji.

5

Buvo nutarta, jog ekspedicijos nariai rinksis Sapnų salos prie­plaukoje. Sasakis užsisakė ledų ir dabar juos spėriai lapnojo. Be Sasakio ir Kensukės atėjo dar vienas žmogus - municipalinės val­džios atstovas ponas Naitas; Minato rajoną atstovaujantys patarė­jai dar nepasirodė. Jau praėjo dešimt minučių po sutarto susitikimo laiko - dešimtos valandos ryto. Buvo pati vasaros atostogų pra­džią, tad šį paprastos dienos rytą daugybė vaikinų ir merginų atėjo į prieplauką. Kai tik jauna moteris praeidavo pro šalį, Sasakis pa­

64 TAMSUS VANDUO

keldavo akis nuo ledų dubenėlio ir ilgai lydėdavo žvilgsniu nuei­nančiųjų. Kensukė alkūne bakstelėjo Sasakiui į šonų.

- Vadove, kaip jums negėda. Ir dar jūsų amžiuje...- Net nebandyk manęs vadinti „vadovu“, supratai? - suirzęs

atrėžė Sasakis.- Bet juk pats sakei, kad vykstame į rimtų ekspedicijų.- Atstok, gerai?Kensukės kandžios pastabos pasiekė tikslų, nes Sasakis moste­

lėjo ranka, tarsi gindamasis nuo įkyrios musės.Posakis „iš adatos vežimų priskaldyti“ labiausiai tiktų apibū­

dinti Sasakį. Šį išskirtinį polinkį viskų išpūsti dešimteriopai jis pri­taikė ir Šeštosios baterijos ekspedicijos komandai. Pasak Sasakio, į salų turėjo keliauti dešimt iškiliausių miesto mokslo bendruome­nės žmonių. Tačiau atvykęs Kensukė rado tik Sasakį ir jau minėtų miesto valdžios atstovų.

- O kur kiti ekspedicijos dalyviai? - sutrikęs pasidomėjo Ken­sukė. Jis netgi ėmė nervingai mirkčioti.

Sasakis tarytum atsiprašinėdamas droviai atsakė:- Visi labai užsiėmę. Jie skambino ir vienas po kito atšaukė

dalyvavimų.Keista, bet miesto valdžios atstovas Naitas, paklaustas to pa­

ties, kalbėjo visai kų kita. Iš tiesų vietovės patikrai buvo reikalingi tik vienas rajono patarėjas ir vienas miesto valdžios narys, tačiau Sasakis jiems nedavė ramybės ir zyzė keliauti kartu. Visos Sasakio kalbos apie tai, kad rajono valdžia „paprašė vadovauti vietovės ap­žiūrai“ ar „surinkti patikros komandų“, yra gryniausias melas. Sa­sakis įpainiojo į šį reikalų ir Kensukę tik todėl, kad nenorėjo vienas bidzenti iš paskos.

- O štai ir ponas Kanas. Galime keliauti, - tarė Naitas, pamatęs ateinantį Minato rajono atstovų, ir atsistojo. Sasakis ir Kensukė taip pat instinktyviai pašoko.

Mažame turistiniame laivelyje, stovinčiame prieplaukoje, eks­pedicijos dalyvių laukė kapitonas ir vienas denio jūreivis. Taigi pusę vienuolikos, šviečiant skaisčiai vasaros saulei, šešių žmonių grupė išplaukė į Šeštųjų baterijų, kuri buvo visai netoli.

VIENIŠA SALA 65

Pakeliui laivelis praplaukė po keturiais tiltais. Vieno jų santva­ros buvo tokios žemos, kad bemaž ranka pasiekiamos. Jos akimir­kai užgožė saulės spindulius ir atrodė, kad tiltas užgulė keliautojus visu svoriu. Praplaukus ketvirtąjį tiltą, akiratyje išdygo Vaivorykš­tės tiltas, o už jo - Šeštoji baterija. Kensukė prisiminė, kaip jis žvelgė žemyn į salą netrukus po tilto atidarymo. Pro žiūronus jis spoksojo į supančio bateriją miško tankmę. Dabar pirmą kartą jis pamatė salą iš taip arti.

Kai salos kontūrai ėmė grėsmingai artėti, Kensukės viltys dar labiau įsižiebė. Pagaliau jis įžengs į teritoriją, kurioje štai jau de- vyneri metai tarpsta neišnykstantis vaizdinys. Tikriausiai Šeštojo­je baterijoje, tame netaisyklingame penkiakampyje, kurio plotas - beveik penki hektarai, o perimetras - penki šimtai metrų, aptverta­me pusės metro aukščio akmenų siena, buvo ir gėlo vandens šuli­nių. Nesvarbu, kad sala dirbtinė, supilta įlankos vidury. Kensukė tikėjo, kad turėdamas vandens, žmogus gali išgyventi devynerius metus, todėl Jukari turėtų būti gyva toje aptvertoje saloje. Antra vertus, jis puikiai suvokė, kad tokia prielaida juokinga. Tačiau nie­kaip negalėjo užmiršti tos keistos pasitenkinimo šypsenos mirš­tančio Aso veide. Ar vėžiui pažeidus smegenis Asas tapo nuosavo melo įkaitu? O gal jis, svajodamas apie pomirtinį gyvenimą, susie­jo rojaus vaizdinį su negyvenama sala?

Matyt, tikėdamos, kad jas kas nors palesins, būrys žuvėdrų su­ko ratus aplink laivelį. Sklęsdamos ties vandens paviršiumi jos pra­lėkdavo pro Šeštąją bateriją, o tada nerdavo į viršų. Tarsi norėda­mas atsikratyti žuvėdrų, laivelis sustojo būtent prie Šeštosios bate­rijos pakrantės.

6

Sasakis kruopščiai pasirengė ekspedicijai. Jis pasiėmė vaizdo kamerą, fotoaparatą ir netgi piešimo sąsiuvinį. Tąsyk Kensukė be­maž nieko nepasiėmė išskyrus neperšlampamus batus, kuriais per- siavė dar prieš lipdamas į krantą.

66 TAMSUS VANDUO

Sasakis iššoko į prieplauką ir sušuko:- Čia niekas nepasikeitė!Kensukė net žioptelėjo iš nuostabos:- Nori pasakyti, kad esi čia buvęs?- Tik kartą. Prieš dešimt metų. Tokioje pačioje ekspedicijoje.„Prieš dešimt metų...“, - susimąstė Kensukė. Iki Aso mirties

buvo likę vieneri metai.- Tu tik pažiūrėk.Sasakis parodė į siaurą plyšį krantinėje. Už jo driekėsi medžių

šešėlių apgaubtas plotas, o priešais, kur vis dar buvo kranto linija, gausiai žaliavo žolynai, primenantys petražoles.

- Ar čia petražolės?- Čia šventagaršvės. Angelica keiskei. Paplitusi Idzu pusiasaly­

je ir Osimos saloje. Nukeliavo išties ilgą kelią. Prieš dešimt metų ji taip pat čia augo.

Sasakis išreiškė susižavėjimą šventagaršvės gyvybingumu. Juk jos sėklas vanduo atplukdė į krantą, kur šios išleido šaknis ir taip galingai suvešėjo. Sasakis keletą kartų pakartojo, kad įstabiausias dalykas Šeštojoje baterijoje yra neįtikima augalų įvairovė ir jų gy­vybingumas. Ši sala - tikra lobių skrynia, kurią verta kruopščiai patyrinėti. Ypač todėl, kad ji neprieinama visuomenei.

Naitas ir Kanas pasiūlė pirmiausia atlikti paprastą apžiūrą ir apeiti salą pakrante, tačiau Sasakis akivaizdžiai troško keliauti į salos gilumą. Galiausiai buvo nuspręsta, kad komanda pasidalins į dvi grupes. Kensukė pasirinko lydėti Sasakį. Laivo kapitonas ir jūrei­vis laukė ekspedicijos dalyvių prieplaukoje. Taip pat buvo nutarta, kad kiekviena pora - tiek Kanas su Naitu, keliaujantys pakrante, tiek Sasakis su Kensuke, žvalgantys salos gilumą, - pasiims nešio­jamą radijo imtuvą. Kensukei atrodė, jog tai nebūtina. Juk sala ne­didelė. Vieną kraštą nuo kito skiria viso labo koks šimtas metrų. Jie galėtų puikiai išgirsti vienas kitą paprasčiausiai garsiau šūkte­lėję. Tačiau radijo imtuvai irgi atkeliavo į salą, tad reikėjo juos kažkaip panaudoti.

- Tai iki pasimatymo, - pamojavo Naitas su Kanu ir patraukė tolyn krantine.

VIENIŠA SALA 67

Sasakis Ir Kensukė nužingsniavo pro šventagaršvių sąžalynus ir galiausiai įžengė į pritemdytą tankmę. Kaskart, kai Sasakis už- matydavo kokį nors nuostabų augmenijos pavyzdį, jis nukreipda­vo į jį kamerą, nufilmuodavo, o tada dar nupiešdavo piešimo są­siuvinyje. Augalai, kurių nepažinojo Kensukė, buvo puikiai pažįs­tami Sasakiui. Auklėtojas išties įrodė esąs vertas gamtos mokslų specialisto vardo. Rimtas jo akių žvilgsnis visiškai nederėjo prie įprasto linksmumo. Kensukė dar kartą išvydo savo mokytoją kito­je šviesoje.

Žmogaus kojų nesutryptas dirvožemis buvo minkštas, o juodas skystis nuolat sunkėsi iš puvenų, kuriomis atsargiai žengė keliau­tojai. Jeigu ne tie neperšlampami batai, jiedu seniai būtų permirkę. Čia netgi oras atrodė drėgnas. Žolės ir medžiai, kurie Tokijuje pa­sitaikydavo tik kur ne kur, šioje tankmėje tarpo ir vešėjo, kažkodėl skleisdami klaikų kvapą ir sudarydami tik šiai salai būdingą miš­raus miško zoną. Kai medžių viršūnėmis perbėgdavo vėjas nuo jū­ros, netrukus užgriūdavo įvairiausių garsų lavina ir kartkartėmis Kensukė nebesuvokdavo, kur esąs. Jis beveik pamiršo Jukari. Ši sala taip skyrėsi nuo jį persekiojančių vaizdinių.

Kuo toliau į tankmę, tuo labiau tirštėjo prieblanda. Sasakis kal­bėjo vis mažiau ir mažiau. Jis vis rečiau pačiupdavo kamerą ir nu­kreipdavo ją į kokį nors augalą. Nuolat dairydamasis tai šen, tai ten, jis galiausiai stabtelėjo.

- Kaip keista, - sumurmėjo panosėj.Kensukė, sekęs Sasakiui iš paskos, taip pat sustojo.- Kaš keista? - pasidomėjo jis.Sasakis tik kažką burbtelėjo ir nieko nepaaiškinęs vėl pasinėrė į

kažkokius apmąstymus. Kurį laiką jiedu taip ir stovėjo netardami nė žodžio.

- Ar tu gerai jauties? - susirūpinęs Kensukė nutraukė nejaukią tylą. ^

- Šventagaršvių sąžalynai, kuriuos matėme pakrantėje, atrodė taip pat, kaip ir tada, kai mačiau juos prieš dešimt metų. Tačiau kuo toliau einame gilyn į salą...kažkas keista.

- Nori pasakyti, ne taip, kaip anksčiau?

68 TAMSUS VANDUO

- Tiksliai negaliu pasakyti. Bet čia tikrai kažkas ne taip.Išgirdęs tokius žodžius Kensukė nervingai apsidairė. Jam pasi­

rodė, kad taip pat pajuto aplink tvyrančią grėsmingą įtampą. Ken­sukė girdėjo pasakojimus, kad trečiajame dešimtmetyje Šeštoji ba­terija buvo laikoma vaiduoklių sala. O visai neseniai burlentinin- kas, besitreniruojantis netoli Pajūrio parko, nuplaukė už salos ir išnyko iš akiračio. Jis dingo kaip į vandenį. Nerado nei burlentės, nei ką kita. Nors visos šios istorijos labiau panėšėjo į gandus, prisi­minęs jas Kensukė pasijuto dar blogiau.

- Gal eikim toliau? - paragino Kensukė. Jis stengėsi sukaupti drąsos, tačiau balsas vis tiek sudrebėjo.

- Juk per dešimt metų čia niekas negalėjo patekti... - Sasakis vėl sumurmėjo, tarsi pats sau patvirtindamas teiginį ir patraukė to­lyn. Dar laive Naitas jiems pasakė, kad Minato rajono taryba ap­žiūroje dalyvauja pirmą kartą ir kad dešimt metų niekas nevykdė išsamių tyrimų.

Kensukė žingsniavo netardamas nė žodžio.Sasakis vėl sustojo. Pažvelgęs aukštyn jis sušuko:- Šitas miškas kažką maitina!- Kodėl gi ne? Juk medžiai visuomet palaiko kitas kaimynines

gyvybės formas.Sasakis parodė įstrižai pirmyn:- Ten - japoninė churma. Užjos auga baltažiedė šliandra. Kai

lankiausi čia paskutinį kartą, saloje neaugo joks vaisius vedantis augalas.

Vos šitaip pasakęs Sasakis pasileido bėgti pirmyn.- Palauk! - sušuko Kensukė.Tačiau Saskis ėmė dumti dar greičiau. Kensukei beliko skuosti

iš paskos ir neatsilikti. Išpiltas prakaito jis jau ketino liautis vytis Sasakį, bet staiga aplinka pasikeitė ir Kensukė atsidūrė maždaug dešimties metrų pločio proskynoje. Atrodė, jog ši vieta-pats salos centras, kurio pakraščiuose auga vienodo storio medžiai. \ šiaurę dangaus skliautą gožė Vaivorykštės tiltas. Buvo kažkaip nejauku stovint pačiame negyvenamos salos džiunglių vidury išvysti šiuo­laikinio statinio fragmentą. Tarsi erdvės ir laiko ribos išsitrynė, o Kensukė įžengė į nepažįstamą pasaulį.

VIENIŠA SALA 69

Pusiaudienio saulė liejo spindulius į tą žolynais apaugusią pro­skyną. Garsiai čirpė cikados. Kensukė nesunkiai nustatė, kokio po­būdžio toji proskyna. Tai buvo daržas. Pomidorai, baklažanai, agur­kai ir kitos tvarkingai susodintos vasaros daržovės. Dabar jau ne­įmanoma paneigti, kad čia pasidarbavo ne tik gamtos jėgos. Dar­žoves kažkas pasodino sąmoningai ir turėdamas tikslą. Negali būti nė kalbos apie bangų į pakrantę atplukdytas sėkleles. Kensukė ir Sasakis pažvelgė vienas į kitą, tarsi norėdami įsitikinti, ar abu vie­nodai suprato atsivėrusį vaizdą.

- Pažvelk tenai, - Sasakis kilstelėjo smakrą ir linktelėjo rytinio proskynos krašto link. Trys laibos medžio atplaišos kyšojo žemių kauburio viršuje.

Eidami artyn pasižiūrėti, kas ten, jiedu pamatė, kad tos atplai­šos - tai antkapinės lentelės. Tik du iš rašalu išrašytų hieroglifų buvo įskaitomi ir įprasti tokio pobūdžio lentelėse. Tačiau kiti užra­šai visiškai nusitrynę. Iš kur čia atsirado tos lentelės? Ar jas taip pat į Šeštąją bateriją atplukdė vanduo? Tad kodėl jos taip tvirtai įsmeigtos į žemę?

- Ką tu manai? - prabilo Kensukė.Tas supiltas žemių kauburys, į kurį ir buvo susmeigtos lentelės,

abiem vyrams reiškė vienintelį dalyką.Sasakis tą mintį išreiškė balsu:- Čia, dievaži, kapas.Skruzdėlės vorelėmis zujo po apvalainą žemės krūvą. Kapas...

Nieko kita čia negali būti.Kaip tik tą akimirką radijo imtuvas, kabantis Kensukei ant pe­

ties, atsigavo.- Čia Kanas. Kaip mane girdite? Atsiliepkite.- Girdime gerai, - atsakė Kensukė, uždėjęs pirštą ant perdavi­

mo mygtuko.- Mes pastebėjome mažą tamsų siluetą vakarinėje pakrantėje.

Jis pradingo miške ir juda link salos vidurio. Prašome imtis reikia­mų atsargumo priemonių.

-K ą?- Gal tai buvo viso labo gyvūnas.- Tikriausiai šuo? Ar katė?

70 TAMSUS VANDUO

- Ne, - akimirksniu paneigė Kanas.- Iš kur taip tvirtai žinote?- Nežinome. Mėginome vytis, bet jis nurūko į mišką neįtikimu

greičiu.- Vakarinėje pusėje.- Taip.- Supratau. Viskas. - Baigęs pokalbį Kensukė pažvelgė Sasa-

kiui į veidą, laukdamas sprendimo.- Eime.Sasakis patraukė į vakarinę miško pusę, kur, pasak pranešimo,

nubėgo tas padaras. Kensukė neatsilikdamas sekė iš paskos. Jiedu sustojo proskynos pakraštyje ir, stengdamiesi nekelti triukšmo, ėmė slinkti pirmyn. Jie dar nieko negirdėjo, tačiau pajuto, kad padaras artėjo pro tankmę, plytinčią visiškai čia pat. Kensukė sulaikė kvė­pavimą laukdamas, kol kažką išvys. Kol jis susigūžęs laukė, iš kaž­kur atsiradęs uodas ėmė įkyriai zyzti aplink nosį. Jeigu Kensukė visai nejudėtų, tai uodas būtų ramiausiai pasisotinęs šviežiu krau­ju. Tupėti susigūžus ir tuo pat metu mažais judesiais baidyti krau- jasiurbius buvo išties varginantis užsiėmimas.

Staiga krūmas priešais jųdviejų akis keistai susiūbavo. Greitai jie išgirdo ir besiartinančią būtybę, kuri laužė kelyje pasitaikančias šakas. Ir staiga mažas juodas padaras trenkėsi į Kensukę.

Nė nespėjęs mirktelėti jis aukštielninkas išsitiesė ant žemės. Pa­daro smūgis į smakrą iš apačios beveik apsvaigino, tačiau Kensu- kės rankos instinktyviai pačiupo užpuoliką. Prie pat ausies jis iš­girdo gyvulišką staugimą, o dar po akimirkos pajuto deginantį skausmą rankoje. Jis neturėjo žalio supratimo, kas vyksta. Tik juto prie žemės spaudžiantį svorį. Staiga padaras atšoko. Tada Kensukė atsimerkė ir akinančioje vasaros saulės šviesoje išvydo tamsų silu­etą, kuris Sasakio glėbyje daužėsi rankomis ir kojomis. Padaras, kurį Sasakis nuplėšė nuo Kensukės, buvo kokių septynerių ar aš- tuonerių metų berniukas.

Kensukė įstengė atsisėsti, tačiau vis dar negalėjo atsipeikėti. Ber­niukas stūgavo kaip tikriausias laukinis gyvūnas. Tie klyksmai tik­riausiai reiškė nepaliaujamą prašymą paleisti, tačiau atrodė visiš­kai nesuvokiamai, todėl Kensukei kėlė tik siaubą. Be abejonės, ber­

VIENIŠA SALA 71

niukas jam įkando į ranką. Toje vietoje, kur pajuto skausmą, buvo matyti kraujo lašai. Kensukė atsistojo, užspaudęs kita ranka žaiz­dą. Tą akimirką iš miško išniro Kanas ir Naitas. Vos tik išvydęs Sasakio rankose besiblaškantį berniuką, Kanas griebė radijo imtu­vą ir susisiekė su laivo kapitonu.

- Pasiruoškite išplaukti... Susisiekite su policija... - Kanas davė greitus nurodymus kapitonui, tačiau Kensukė suvokė tik jų nuo­trupas.

Jam svaigo galva. Jis stengėsi įsisąmoninti tai, kas ką tik nuti­ko. Tikriausiai bėgdamas tas berniukas žvalgėsi atgal, todėl prie­kyje nepastebėjo tūnančio Kensukės ir galva trenkėsi į pastarojo smakrą. Bet iš kur šioje saloje atsirado berniukas? Kanas ir kiti klausinėjo sugautojo, kuo šis vardu ir kur gyvena. Tačiau berniu­kas tik pašėlusiai kratė galvą ir nerišliai kažką stūgavo. Girdėda­mas garsus, kurių nėra nei japonų, nei bet kurioje kitoje kalboje, Kensukė pajuto, kaip vėl svaigsta galva.

7

Berniukas sėdėjo laivo denyje ant grindų. Tik galva kyšojo virš krašto. Jis įdėmiai žvelgė į salą. Veidas - be jokios išraiškos. Žmo­gų, paliekantį gimtinę, visuomet užlieja jausmų banga, tačiau ber­niukas atrodė nežinąs, kaip išreikšti tokius sentimentus. Tą pačią akimirką, kai atsidūrė laive, jis iškart nurimo ir jau kuris laikas sėdėjo net nekrusteldamas.

Neliko nieko kita, tik atšaukti salos apžiūrą. Svarbiausia buvo pargabenti berniuką į miestą ir perduoti tinkamoms tarnyboms. Ne­įstengdami nuslėpti jaudulio dėl tokio netikėto laimikio, Naitas ir Kanas dėstė teorijas apie berniuko kilmę ir nesidrovėdami spokso­jo į jį tarsi į laukinuką, užaugintą vilkų.

Vis dėlto niekas neįstengė įtikimai paaiškinti, kaip vaikas pate­ko į salą. Ir tik Kensukė pakankamai gerai įsivaizdavo pastarųjų devynerių metų įvykius Šeštojoje baterijoje. Užteko kartą žvilgtel­ti į berniuko veidą ir viskas paaiškėjo. Daili maža nosis, skaidrios šaltos akys, plonos lūpos. Nors visus veido bruožus slėpė pernelyg

72 TAMSUS VANDUO

ilgų plaukų kaltūnas, tačiau juose buvo nesunku įžvelgti neginčija­mą panašumą. Kensukė su Asu susipažino ir susidraugavo trečioje klasėje. Berniukas, dabar sėdintis priešais Kensukę, atrodė gyvas buvusio klasioko atvaizdas. Be jokios abejonės, šis vaikas buvo Aso sūnus, kurį pagimdė Jukari Nakadzava.

Asas sumelavo. Jis Jukari neišrengė nuogai ir nepaliko Šeštojo­je baterijoje. Absurdiškas sumanymas paversti arti esančią negy­venamą salą žemišku rojumi, be abejonės, gimė Jukari galvoje. Tą­syk Asas, nors ir pasibaisėjęs tokios užmačios beprasmybe, vis tiek pagelbėjo tai moteriai. Kaip kitaip galima paaiškinti Šeštojoje ba­terijoje augančius vaisius ir daržoves? Be to, berniukas nebuvo nuo­gas. Aišku, drabužiai visiškai sudriskę, tačiau jis vis dėlto apsiren­gęs. Būtiniausius daiktus jie tikriausiai susirinko iš pat pradžių ir nugabeno juos į salą.

Tai kur tuomet Jukari, berniuko motina? Tikriausiai mirusi ir palaidota. Jeigu ji gyva, tai yra kažkur kitur, o ne Šeštojoje bateri­joje. Bet kokiu atveju, saloje ji negyvena. Tarkime, kad Asas ne­melavo tvirtindamas, kad Jukari tą vasarą, prieš devynerius metus, pastojo. Vadinasi, po metų ji pagimdė berniuką kuriam dabar turė­tų būti aštuoneri. Jeigu jis būtų gyvenęs su motina visą laiką tai tikrai mokėtų kalbėti. Matyt, jis neteko mamos sulaukęs maždaug penkerių, o tada gyvendamas vienas greitai pamiršo viską ko bu­vo išmokęs. Ar Jukari mirė Šeštojoje baterijoje, ar ji paliko vaiką ir viena pabėgo paaiškės tik tada, kai bus atkastas kauburys su pri­smaigstytomis lentelėmis.

Nuojauta Kensukei kuždėjo, kad Jukari ilsisi ramybėje toje že­mių krūvoje.

Toji pasitenkinimo išraiška Aso veide. Aso, gulinčio mirties pa­tale... Pagaliau Kensukė suprato. Asas nusišypsojo sau, nes paslap­čiomis pasėjo savo sėklą šioje žemėje. Gamtos jėgos, padedančios kiekvienam keistam iš toli atklydusiam daigeliui, globojo ne tik augalus. To įrodymas buvo prieš pat Kensukės akis.

Pajutęs, kad Kensukė žiūri į jį, berniukas pakėlė akis ir įsmeigė akis į vyriškį. Kai po kurio laiko vaikas vėl sužiuro į vis tolstančius Šeštosios baterijos kontūrus, jo veido išraiška bemaž nepasikeitė.

T R I Ū MA S

TRIUMAS 75

1

Fucu kyšulio smaigalyje plyti apžvalginė aikštelė, kurios forma primena penkiaspyglę pušį. Užkopus į aikštelę atsiveria plati pa­norama, aprėpianti Jokosuką ir Kanonos kyšulį. Hirojukis Inaga- kis pirmą kartą atsivedė sūnų į šią vietą.

Tarp pirmojo ir antrojo bangolaužių tyvuliavo akivaizdžiai pa­kilęs vanduo. Srovė atrodė itin stipri. Priešais puslankiu driekėsi smėlio sekluma, nesiekianti pirmojo molo. Tuoj po karo galėjai atoslūgio metu ramiausiai nusigauti džipu iki pat pirmojo bango­laužio, tačiau šiandien toks malonumas jau nebeįmanomas. Iš smėlio seklumos liko tik vos įžiūrimi kontūrai, tad netgi pėsčiomis pereiti nuo vieno molo iki kito tapo itin sunku. Vaikystėje Hirojukis gir­dėjo pasakojimą apie žmogų, kuris mėgino pereiti seklumą, tačiau pakilus potvyniui atsidūrė vandens spąstuose. Nelaimėlį nunešė sro­vė, o jo kūno taip ir nesurado.

Vasaros pradžia, tačiau šeštadienio popietė pasitaikė vėjuota. Jau kuris laikas Hirojukis įtemptai stebeilijosi į greitą srovę tarp dviejų bangolaužių. Žvelgiant nuo apžvalgos aikštelės, plaukian­tys laivai atrodė maži tarsi žirniai vandenyje. Tiesą sakant, tame jūros plote Hirojukis dirbdavo. Jis buvo žvejys. Dvidešimt penkias dienas per mėnesį gaudydavo tarp dviejų Fucu bangolaužių jūri­nius ungurius.

Žvejo amatą Hirojukis prieš penkiolika metų perėmė iš tėvo. Per tą laikotarpį Tokijo įlankos vaizdas pasikeitė stulbinamai. Smė­lio sekluma, nusidriekusi į jūrą, dabar labiau nei bet kada buvo išsikišusi į šiaurę. Kai kurie plotai buvo nusausinti, o dugnas - pa­gilintas, kad pagerėtų jūrų kelias. Šios. permainos, sukeltos žmo­gaus rankų, sutrikdė potvynių ir atoslūgių pusiausvyrą. Galiausiai vanduo išplovė smėlį, o pietinis seklumos kraštas visiškai suiro.

Tačiau Hirojukis nelabai kvaršino sau galvą dėl visų tų permai­nų. Kol kiekvieną mėnesį laimikis atnešdavo ne mažesnes nei mi­lijono jenų pajamas, Tokijo įlankos pasikeitimai atrodė nereikš­mingi. Jis ir toliau troško kas mėnesį žmonai tėkštelėti ant stalo tą milijoną jenų. Kol jis tiek uždirba, ji neturi ko skųstis.

76 TAMSUS VANDUO

- Gerai, metas eiti.Hirojukis žaismingai palenkė sūnaus galvą žemyn. Kacumis bu­

vo labai ramus ir užsisklendęs savyje vaikas. Jis nieko neatsakė ir toliau ilgesingai spoksojo į Miuros pusiasalį. Tačiau vos pastebė­jęs, kad tėvas lipa laiptais žemyn, jis nuskubėjo įkandin.

Laiptų apačioje, kioskelyje vyriškis pradavinėjo skrudintas ku­kurūzų burbuoles.

- Gal nori?Nelaukdamas sūnaus atsakymo Hirojukis nupirko burbuolę iš

pardavėjo, kurį iš matymo pažinojo.- Ar kartais nematėte mano žmonos? - paklausė jis imdamas

grąžą.Pardavėjas tik nusijuokė ir papurtė galvą.Hirojukis padavė sūnui burbuolę ir sojos padažu ištepliota ran­

ka pamojo sekti iš paskos.- Eime.Kacumis nenorėjo kukurūzų, bet žinojo, kad atsisakymas su­

kels tėvo įniršį. Jis net galėjo smogti Kacumiui. Berniukas paėmė burbuolę, slapta stebėdamas tėvo veido išraišką, kad nustatytų, ko­kios nuotaikos jo gimdytojas. Kacumis ėmė kramsnoti burbuolę ir nusekė tėvui iš paskos. Mama jam griežtai draudė užkandžiauti prieš valgį. Tačiau tėtis mielai pirkdavo saldumynus ir saldainius. Ne todėl, kad buvo išsiblaškęs, o todėl, kad tyčia nepaisė žmonos norų. Kaskart, kai taip nutikdavo, Kacumis pasijusdavo atsidūręs nepakenčiamoje padėtyje. Jeigu neklausys mamos, bus kaip rei­kiant iškoneveiktas, o jeigu atsisakys tėvo siūlomų gėrybių, gaus ausų. Blogiausia, kad tėtis nuolat pirkdavo daiktus, kurių berniu­kas nenorėjo.

Kacumis maklino per porą metrų atsilikęs nuo tėvo. Jiedu ėjo paplūdimiu šiaurinėje kyšulio dalyje. Kyšulys smigo į jūrą ir dalijo bangas į šėlstančias ir ramias. Įniršusios bangos suduždavo į pieti­nį krantą, o švelniosios skalavo šiaurinę kyšulio pusę. Ramiojoje pakrantėje nuolat svečiuodavosi būriai keturračių iš Tokijo. Šių au­tomobilių, išsirikiavusių pakrantėje, vairuotojai ir keleiviai atvyk­davo praleisti smagaus šeštadienio prie jūros. Jaunimas lakstė po

TRIUMAS 77

jūrą greitaeigiais kateriais, pakrantėje šeimos kepė žuvį ant grote­lių, o suaugusieji plumpino alų. Kiekviename paplūdimio kampe­lyje liejosi per kraštus vasaros linksmybės, palydimos nuolatinių juoko protrūkių.

Hirojukis sustojo ir apsidairė. Sūnus ėjo atsilikęs maždaug de­šimt metrų. Berniukas nerangiai kėblino maklinėdamas į visas pu­ses, rumždamas kukurūzo burbuoles su akivaizdžiu pasidygėjimu. Stebėdamas jį Hirojukis pajuto staiga užplūdusią susierzinimo ban­

gą-Net neįtardamas apie tėvo susierzinimą, Kacumis stebėjo virš

vandens skriejantį ir purslais besitaškantį greitaeigį katerį. Tačiau tai nebuvo pavydo žvilgsnis - Kacumis bijojo vandens. Jis visuo­met atrasdavo priežasčių nedalyvauti mokyklos plaukymo pamo­kose. Jis taip pat nemėgo maudytis vonioje. Būtent dėl to Kacumis vargiai mokėjo plaukti, nors jam jau buvo vienuolika metų. Jo tė­vui atrodė, kad žvejo sūnaus negebėjimas plaukti yra tolygus išda­vystei.

Hirojukis išrėkė sūnaus vardą. Tačiau ratais besisukančių grei­taeigių katerių motorų gausmas užgožė jo balsą. Vis dar žvelgda­mas į jūrą Kacumis goglino pakrante, spardydamas smėlį. Hiroju­kis dar kartą išrėkė jo vardą ir patraukė sūnaus link. Tik kai virš jo šmėkštelėjo šešėlis, Kacumis suprato, kad tėvas - čia pat. Berniu­kas instinktyviai krūptelėjo. Jis pamanė, kad tėvas puls jį mušti.

- Duokš jį man! - suriaumojo Hirojukis.Jis pačiupo iš sūnaus kukurūzo burbuolę ir baigė ją valgyti.- Štai kaip reikia valgyti kukurūzus. Supratai, vyre?Jis numetė burbuolę šalin ir atbula plaštaka nusišluostė lūpas.Staiga Hirojukis net krūptelėjo išgirdęs klyksmą, kuris nuaidė­

jo visai čia pat. Kacumis stovėjo susirietęs, susiėmęs už pilvo ir dejavo iš skausmo. Iš pradžių Hirojukis negalėjo suprasti, kas atsi­tiko.

- Mes labai atsiprašome!Atsiprašymas atkeliavo iš tėvo ir sūnaus, kurie bėgo Hirojukio

ir Kacumio link. Abu mūvėjo beisbolo pirštines.

78 TAMSUS VANDUO

Hirojukis pažvelgė žemyn ir prie sūnau kojų išvydo gulintį beis­bolo kamuoliuką. Berniukas ir tėvas žaidė netoli esančiame pušy­ne. Kamuoliukas tikriausiai nuskriejo už aikštelės ribų ir pataikė tiesiai Kacumiui į šoną.

Netrukus abu žaidėjai, lankstydamiesi ir atsiprašinėdami, pri­siartino prie Hirojukio ir Kacumio.

- Atleiskite! Ar nesusižeidėte?- Ar negalite, po šimts velnių, žaisti atsargiau? - suriko Hiroju­

kis ir numetė kamuoliuką atėjusiems.Kacumis vis dar tupėjo ant smėlio. Hirojukis pačiupo sūnaus

ranką, pastatė jį ant kojų ir ėmė apžiūrinėti kamuoliuko sumuštą vietą. Šonkauliai buvo sveiki. Nepastebėjo nieko ypatinga, tik men­ką raudoną sumušimo žymę po marškinėliais.

- Nieko baisaus. Viskas bus gerai, - raminamai tapšnodamas sūnui per šoną Hirojukis paskelbė tvirtą diagnozę.

Kacumis vėl pradėjo eiti, tačiau dabar jo žingsniai tapo dar lė­tesni. Jis vis dar laikėsi susiėmęs už šono, o veidas buvo iškreiptas perdėtos kančios. Liežuvio galiukas kyšojo iš pusiau pravertos bur­nos. Netrukus berniukas ėmė vilkti kojas ir giliai dūsauti. Toks sū­naus elgesys Hirojukį kaip reikiant erzino: jis jautė nenumaldomą poreikį išlieti pyktį.

Berniukas ir tėvas, kurių kamuoliukas pataikė Kacumiui, sugrį­žo į aikštelę pušyne ir tęsė žaidimą. Abu vilkėjo tokius pačius gar­sios firmos sportinius marškinėlius ir abu buvo tikri miestiečiai nuo galvos iki kojų. Berniukas, panašaus amžiaus kaip Kacumis, atro­dė nepaprastai vikrus, nors ir užaugęs mieste.

Pasirinkęs tuodu pykčio taikiniu Hirojukis nužirgliojo link aikš­telės, kurioje šie žaidė ir šūktelėjo kimiu, grėsmingu balsu:

- Ei, klausykit, judu ten!Jie liovėsi žaidę ir atsigrįžo į šaukusįjį. Veiduose atsispindėjo

nerimas, kuris tik dar labiau pakurstė Hirojukio apmaudą. Baikš­tus ir nervingas jųdviejų žvilgsnis tik sustiprino vyriškio ryžtą iš­lieti pyktį iki pat širdies gelmių.

Hirojukis sustojo už poros žingsnių nuo žaidėjų ir suurzgė:- Norėčiau išgirsti jūsų vardą, pavardę ir adresą.

TRIUMAS 79

- Ką? - Tėvas žvelgė kažkaip suglumusiai ir tuo pat metu nie­kinamai.

- Mano berniukas tvirtina, jog skausmas toks stiprus, kad varg­šelis negali paeiti. Kaip bus, jeigu jam lūžo šonkaulis ar dar kaž­kas? - Hirojukis ištiesė kairė ranką ir mostelėjo atgal, rodydamas į sūnų. Tačiau Kacumio ten nebuvo.

Kacumis, žinoma, apsimetė, kad jam labai skauda, lt tik todėl, kad iš tėvo sulauktų bent menkos užuojautos. Tačiau, kai berniu­kas suvokė, kad tėvui sukėlė vien įniršį, jo gerklė perdžiūvo iš bai­mės. Tik, laimei, šįkart tėvo pyktis nukreiptas ne į berniuką. Ne­paisant to, Kacumis nejuokais išsigando. Kai tėvas patraukė pušy­no link, jo nugara spinduliavo piktavališkumą, kuris netramdomas galiausiai virstų smurtu. Kacumis bet kokia kaina norėjo išvengti tokio reginio. Kacumį visuomet labiau baugindavo ne tėvo įniršis, kurį berniukas pats iššaukdavo, o dažnai neišvengiama būtinybė stebėti, kaip gimdytojas muša kitus. Siaubingiausia būdavo, kai auka tapdavo jo mama. Tais kartais jis vargiai įstengdavo kvėpuoti.

Tik tuomet, kai Kacumis truktelėjo už rankos, Hirojukis supra­to, kad sūnus stovi dešinėje.

- Tėti, - drebančiu balsu kreipėsi berniukas. Matyt, jis jau kurį laiką šaukė, tačiau tėvas buvo pernelyg įsiaudrinęs, kad pastebėtų.

Hirojukis suvokė, kad dingstis muštynėms dingo kaip vėjo gūsis.- Ko, - ištarė jis, įnirtingai stengdamasis atsikratyti įsikibusios

sūnaus rankos.- Viskas gerai. Man visai neskauda...Kacumis vėl truktelėjo tėvą už rankos, norėdamas, kad šis pasi­

trauktų. Jis prašė tėvui liautis ir eiti namo, nelieti pykčio ant kitų žmonių.

- Visai neskauda? O kas nutaisė tokį veidą?Hirojukio pyktis surado kitą taikinį. Kamuoliuką mėtę berniu­

kas ir jo tėvas, nuleidę pirštinėtas rankas, stovėjo nejudėdami ir laukė kurlink pakryps įvykiai. Hirojukio įsiūčio nasrai dabar taikė­si į kitą auką. Tačiau jų nerimastingi žvilgsniai bylojo, kad tėvas ir berniukas anaiptol nemano, jog tai pakankama priežastis atsipalai­duoti.

80 TAMSUS VANDUO

- Tėti, aš atsiprašau, - ištarė Kacumis. Jo veidas ištįso ir tapo aišku, kad berniukas tuoj pravirks.

- Kvaily, niekada taip paprastai neatsiprašinėk! - Hirojukis pa­kėlė ranką.

Kacumis visuomet pastebėdavo, kai tėvo akys imdavo keisti spalvą. Pieš pat įniršio protrūkį jos iš juodų virsdavo baltomis. Juo­doji dalis kažkur pranykdavo. Kacumis instinktyviai užsimerkė ir užsidengė galvą rankomis.

Kai smūgis sūnui nenumalšino Hirojukio pykčio, jis ėmė spar­dyti ir volioti jį po smėlį.

Ašarotu, gausiai smėliu aplipusiu veidu berniukas nesiliovė at- siprašinėjęs:

- Aš atsiprašau, tėti. Atsiprašau.Kur jo sūnus išmoko šitaip bailiai ir apgailėtinai it koks mižnius

maldauti pasigailėjimo? To pakako, kad pyktis Hirojukį išvarytų iš proto.

Protrūkis nesitęsė ilgai. Hirojukis staiga susivaldė ir ištiesė ran­ką, kad pakeltų berniuką nuo smėlio. Negali sakyti, jog jo visiškai nejaudino, kad šį reginį stebėjo pašaliniai. Paprasčiausiai trumpa­laikė audra užtemdė jam protą ir akimirksniu išsikvėpė. Praėjus audrai jis net neprisiminė, kas sukėlė tą pykčio bangą. Įvykių seka atrodė kažkokia absurdiška: beisbolo kamuoliukas atsitrenkia sū­nui į šoną, sūnaus veidas iškreiptas skausmo, tėvas susiruošia atsi­skaityti su kaltininkais, sūnus staiga pareiškia, kad viskas gerai, tada tėvas pasielgia taip, kad sūnus tikrai turėtų dėl ko verkti. Hiro­jukis pasijuto visiškai sutrikęs ir nežinojo, kaip žodžiais išreikšti tokį absurdą. Jis lėtai papurtė nunarintą galvą ir sumurmėjo pano­sėje:

- ...Visiškai nebemoku valdytis.Šalia stovintis ir mėšlungiškai kūkčiojantis sūnus Hirojukiui pri­

minė jį patį vaikystėje. Būdamas panašaus amžiaus jis buvo toks pat, kaip dabar sūnus. Hirojukis tapo gyvu savo tėvo atvaizdu - žmogumi, mojuojančiu kumščiais. Tačiau šis suvokimas nesąly­gojo noro pasikeisti. Nors jis ir žinojo, iš ko paveldėjo smurto pro­trūkius, tačiau vis tiek neįstengė atsispirti impulsui. Jausmų ant­plūdis jį tik dar labiau suerzindavo.

TRIUMAS SI

Jis pakėlė akis ir pamatė, kad kamuoliuką mėtę tėvas ir sūnus kažkur dingo. Paplūdimį užplūdę miestiečiai visuomet atsivežda­vo geriausios kokybės sportinį inventorių. Kamuoliukas ir piršti­nės tiems dviem buvo viso labo prašmatnūs daiktai. Praradę susi­domėjimą beisbolu, jie, ko gero, grįžo prie automobilio, kad pasi­imtų kitus prašmatnius žaidimo reikmenis.

Kai jie patraukė paplūdimiu parko link, jis lengvai patapšnojo sūnui per galvą. Nors jiedu laiko turėjo marias ir jau nelabai žino­jo, ką veikti, Hirojukis pajuto keistą įtampą, kuri bemaž panėšėjo į baimę.

- Kvaila kalė, - ištarė jis garsiai.Jis nežinojo, kur žmona, o tai irgi kėlė nevaldomą susierzinimą.

Kiekviena peizažo detalė atrodė nepakenčiama. Paprastai toks ma­lonus bangų ošimas dabar rėžė ausį ir dirgino nervus.

- Kur ta kvaila kalė pradingo?Dauguma Fucu žvejų šeštadieniais neplaukdavo į jūrą, nes sek­

madieniais turgus nedirbo. Tai buvo vienintelis laisvadienis. Jis nu­budo tą laisvadienio rytą ir pamatė, kad žmona dingusi.

Kadangi į darbą eiti nereikėjo, jis atsikėlė porą valandų vėliau nei įprasta. Buvo beveik devynios ryto, kai deginantis pagirių troš­kulys nutraukė jo miegą. Paprastai tokiu metu žmona, užbaigusi rytinės namų ruošos darbus, sėdėdavo ant kanapos svetainėje ir žiūrėdavo televizorių. Pusryčiai paruošti, lėkštės ir puodai švariai išplauti ir sustatyti nudžiūti greta plautuvės, skalbiniai išskalbti, namai išvalyti. Štai kaip būdavo kiekvieną šeštadienio rytą.

Tačiau šįryt, kad ir kur jis pažvelgtų, visur nešvara. Nešvarūs indai sukrauti į aukštą krūvą plautuvėje, purvini drabužiai kyšo iš skalbinių pintinės.

- Namako!Šaukdama žmoną vardu, jis užlipo laiptais į viršų ir žvilgtelėjo

į vaikų kambarį. Žmonos ten taip pat nebuvo.Hirojukis neturėjo kitos išeities kaip tik pats pasigaminti pusry­

čius iš to, ką rado šaldytuve. Tada jis sulaukė, kol sūnus grįžo iš

82 TAMSUS VANDUO

mokyklos, ir išsivedė j į pasivaikščioti, vildamasis paieškoti ir žmo­nos.

Kai žingsniavo per parką, Hirojukis mėgino prisiminti, kas nu­tiko aną vakarą. Taip, jis išgėrė daugiau nei paprastai, nes žinojo, jog šiandien laisvadienis. Tačiau tikrai ilgai nevakarojo. Hirojukis turėjo taisyklę prieš darbo dieną eiti miegoti devintą vakaro. Juk keltis reikėdavo anksti, pusę trijų ryto. Tačiau jis niekaip neįstengė prisiminti, kada vakar nuėjo miegoti. Žmona eidavo miegoti tuo pat metu. Jie visuomet miegodavo vienas šalia kito, pasitiesę foto­nus ant tatamių šešiadembliame kambaryje. Hirojukiui tereikdavo pasisukti ant šono, kad išvystų miegančios žmonos veidą. Jis atsi­minė, kad praėjusią naktį tikrai matė tą veidą. Ji buvo kietai įmigu­si, kvėpavo visiškai tyliai, o jos veidą apšvietė lempa, stovinti gre­ta pagalvės. Hirojukis matė žmonos veidą, nes jis buvo nušviestas silpnos šviesos.

Staiga galvą persmelkė nežmoniškas skausmas. Jis nubėgo prie vandens fontanėlio, atsigėrė ir lengvai patapšnojo sau per galvą. Kai tik mėgindavo galvoti, kažkokia tamsi jėga tuoj pat atstumda­vo jį. Visuomet neaiški, visuomet nepasiekiama... Kas atsitiko aną naktį? Pastangos ką nors prisiminti buvo bergždžios.

Hirojukis nusiprausė veidą trykštančioje vandens srovėje.- Gal nueikim iki Žvejų bendrovės?Jis užsuko vandenį ir atgręžė į sūnų šlapią veidą.Kacumis linktelėjo, tačiau pajuto tokį nerimo priepuolį, kokį

sunku apsakyti. Tai buvo baimė, kad mama gali niekada nebesu­grįžti.

2

Paprastai kelyje, vedančiame iš rytų į vakarus, greta žvejybos uosto, judėjimas būdavo menkas. Laiveliai, išvilkti į krantą ir pa­likti tuščiuose žemės plotuose, tik sustiprino tuštumos jausmą, ku­

TRIUMAS 83

ris karaliaudavo žvejų uoste laisvadieniais. Keletas prekeivių čia pardavinėjo vėžiagyvius, bet vietovė buvo pernelyg nutolusi nuo pagrindinio kelio, tad menkai lankoma turistų, renkančių molius­kus atoslūgių metu.

Medžių, augančių palei šaligatvį, šaknys buvo užžėlusios žole. Tąsyk Hirojukis ramiausiai žingsniavo plentu. Jis puikiai žinojo, kad sūnus apdairiai apeina kiekvieną žolės kuokštų tačiau net ne­ketina nulipti nuo šaligatvio.

„Idiotas“, - pagalvojo Hirojukis.Berniuko mama prisakė jam niekada nenulipti nuo šaligatvio.

Sūnaus, besąlygiškai paklūstančio motinos žodžiams, vaizdas er­zino ir žemino Hirojukį iki skausmo.

Priešais Žvejų kooperacinę bendrovę stovėjo parduotuvė. Joje galėjai nusipirkti įvairiausių jūros gėrybių. Kai Hirojukis pažvelgė į parduotuvės kiemų jis pastebėjo išeinančią stambią moterį, kuri valėsi rankas į prijuostę. Jis pasisveikino linktelėdamas galvą.

- Įtariu, kad mano žmonos visai nematei?Klausimo intonacija rodė, kad jis suglumęs dėl žmonos dingimo.- Ne... Bent jau šiandien tikrai ne.Kadangi ne itin bičiuliavosi su parduotuvės šeimininke, tai ne­

norėjo tęsti ilgiau šio pokalbio. Jeigu nusitverdavo kokią naujienų tai toji turgaus boba galėdavo taukšti nesustodama kiaurą dienų kol išūždavo galvas visiems lankytojams. Nieko nelaukęs Hiroju­kis skubiai nėrė į alėjų plytinčią visai greta parduotuvės.

Klaidžiodamas su sūnumi pakrante, vaikščiodami po parką ar aplink Žvejų bendrovę Hirojukis daugybei sutiktų žmonių patiek­davo tą patį klausimą:

- Įtariu, kad mano žmonos nematėte, tiesa?Jis kaskart pakartodavo tą klausimą pamatęs pažįstamą veidą.

Tai buvo neįprasta. Paprastai Hirojukis pirmas niekada neprabil­davo ir nesisveikindavo. Jis garsėjo kaip ne itin draugingas žmo­gus. Tiesą sakant, Hirojukis nesuprato, kodėl dabar elgiasi kitaip. Toks elgesys glumino jį patį. Atrodė, tarsi jis mėgina visiems leisti suprasti, kad vaikštinėja ieškodamas žmonos.

84 TAMSUS VANDUO

Hirojukio namas stovėjo ant kampo už dviejų kvartalų, einant gatve žemyn nuo jūros gėrybių parduotuvės. Namas užėmė bemaž visą jiems priklausantį žemės sklypą. Jo laivas, pavadintas „Ha- makacu“, buvo prišvartuotas vakariniame uosto pakraštyje, kelios minutės kelio nuo namų. Prieš dvejus metus jie padidino namą. Nuo to laiko senoji pastato dalis tarnavo kaip sandėlis. Hirojukis gimė ir užaugo toje namo dalyje, kurioje dabar laikė žvejybos reik­menis. Visus trisdešimt trejus metus jis negyveno niekur kitur.

- Aš grįžau!Jis įėjo pro lauko duris ir dabar stovėjo prieškambaryje. Tačiau

vis tiek niekas neatsakė. Hirojukis tikėjosi, kad tuoj išvys taip ge­rai pažįstamą žmonos veidą, išgirs pasisveikinimą ir visi nuogąsta­vimai pradings. Tačiau tyla kaipmat išsklaidė tokias iliuzijas.

- Vadinasi, ji dar negrįžo.Jis pliaukštelėjo liežuviu ir nužingsniavo per svetainę. Tada pla­

čiai atvėrė vieną iš stumdomų greta esančio japoniško stiliaus kam­bario pertvarų.

Jo dukra Haruna ir tėvas Siodzas sėdėjo vienas priešais kitą prie žemo stalelio. Abu valgė bandeles su džemu. Nors Siodzui tebuvo penkiasdešimt penkeri, jo išsekusi povyza ir žili plaukai tarsi skel­bė, kad šiam žmogui daugiau nei aštuoniasdešimt.

Kartą jūroje Siodzas vos neatsisveikino su gyvenimu. Tai nuti­ko prieš dvidešimt metų. Jis sėdo į valtį ir nusiyrė į jūrą, kai oras atrodė išties ramus. Tačiau bežūklaujant vėjas staiga pasikeitė ir pietinių vėjų sukeltos bangos ėmė negailestingai blaškyti laivelį. Galiausiai Siodzas buvo išsviestas už borto. Laimei, jį išgelbėjo, tačiau tas nuotykis sąlygojo senatvinės silpnaprotystės pradžią, pa­kenkdamas Siodzo nuovokai, atminčiai ir kalbai. Pastaruosius ke­letą metų tėvo gyvenimas virto nuobodžiu valgymo, tuštinimosi ir miegojimo ciklu. Buvo neaišku, ar tokią būseną paskatino minėto­ji nelaimė, ar ji tiesiog paspartino įgimto polinkio simptomus. Hi­rojukis ir kiti šeimos nariai manė, kad tai, matyt, įgimtas polinkis. Juk buvo ir kitų įrodymų, patvirtinančių šią prielaidą. Jų dukrai Harunai, kuriai greitai sukaks septyneri, pasireiškė afazijos ar pa­našaus sutrikimo simptomai.

TRIUMAS 85

Ji visuomet gebėjo mokytis ir bendrauti normaliai. Tačiau pas­taruosius tris mėnesius mergaitė neįstengdavo rišliai kalbėti. Ji tik dejuodavo ir aimanuodavo. Beveik mėnesį ji, atrodė, vis dar suge­ba mintyse formuluoti dalykus, kuriuos nori pasakyti, tačiau pa­prasčiausiai neįstengia jų išreikšti žodžiais. Tada vieną dieną ji vi­siškai liovėsi kalbėjusi. Haruna visuomet buvo keistas vaikas, to­dėl ir mokykloje turėjo rūpesčių. Praradusi kalbos dovaną, mergai­tė liovėsi lankiusi mokyklą. Kai tik turėdavo laiko ji ir senelis su­sėsdavo ir imdavo šlamšti bandeles su džemu. Tereikėdavo paduo­ti Harunai bandelę su džemu ir tai būdavo puikiausias užsiėmimas. Šeima greitai suprato, kad išvengs daugybės rūpesčių, jeigu nuolat aprūpins Haruną bandelėmis su džemu ir duos jų daugiau, nei mer­gaitė įstengtų suvalgyti. Hirojukis netrukus suvokė, kad palaips­niui netenka energijos, stimulo ar dar kažko, kas palaiko šeimos damą.

Išvydęs dukrą ir tėvą, sėdinčius vieną priešais kitą ir valgančius bandeles su džemu, jis vėl suirzo. Kaip pikta, kad nė vieno jų nega­lima paklausti, ar žmona nebuvo grįžusi, kol jis su Kacumiu vaikš­tinėjo. Pikta - ne tas žodis. Hirojukis pajuto, tarsi būtų atsidūręs tarp dviejų juodų sienų, kurios pamažu veriasi ir grasina jį sutraiš­kyti. Viena siena, kurią sutvėrė jis pats, o kita, kuri sutvėrė jį. Da­bar jis įstrigo tarp jų abiejų.

Jis užstūmė pertvarą, nes nebeįstengė daugiau žiūrėti į tą vaiz­dą. Hirojukis iš dalies susitaikė su tuo, kad ateityje jam taip pat teks kęsti proto užtemimą. Tačiau apie tokią tikrovę jis meilijo ne­galvoti.

...Ir kur, po galais, ji išėjo?Hirojukis, visiškai suglumęs, sunėrė rankas ant krūtinės.Kadangi artėjo penkta valanda po pietų, jo pyktį dar labiau kurstė

didėjantis alkis. Jis pajuto slegiantį apmaudą, kad žmona paliko šeimą, nusprendusi, jog kiekvienas pasirūpins savimi. įniršio ne­buvo ant ko išlieti, tad jis tik augo ir augo.

Vienintelis paaiškinimas, kuris atrodė įmanomas, buvo tas, jog žmona jį paliko. Patį Horojukį viliojo mintis palikti namus ir pa­mesti šeimą. Jausmai veržėsi per kraštus, kai jis įsivaizdadavo sa­

86 TAMSUS VANDUO

ve tariantį: „Jeigu taip nori, kale, tai gali išeiti. Bet prieš tai nudai­gok vaikus ir senį“.

Jis dar kartą pajuto tą švelnumo badą, kurį patyrė būdamas vai­kas, ir atbula ranka, kurioje laikė alaus skardinę, nusišluostė išryš- kusias ašaras.

Staiga prisiminė banko knygelę, kurią laikė stalčiuje, virtuvės spintelėje. Suradęs knygelę jis pervertė puslapius, tačiau nieko ne­įprasta nerado. Jokios didelės pinigų sumos pastaruoju metu nebu­vo paimtos. Jeigu žmona išties jį paliko, tai padarė tą spontaniškai.

Tokiu atveju tikėtina, kad ji sugrįš taip pat greitai, kaip ir išėjo. Ji pasidavė akimirkos pagundai. Štai ir viskas.

Pasijutęs kažkiek geriau, Hirojukis nusprendė išeiti prasiblaš­kyti. Nusprendė aplankyti pažįstamą barą „M an“ , kuriame tikrai gaus pavalgyti.

- Suvalgyk tų bandelių su džemu, - tarė jis sūnui, apsiavė san­dalus ir išėjo.

Hirojukis ėjo keliu, vingiuojančiu greta žvejybos uosto, o pas­kui sukančio parko link. Uždarame uoste pilkam vandeniui raudo­ną atspalvį suteikė debesuotas sutemų dangus. Jokio vėjo, jokios bangelės. Laivai, prišvartuoti prieplaukoje, nejudėdami stovėjo vie­nas šalia kito. Hirojukis žvilgsniu susirado pririštą savo laivą.

Netgi iš ten, kur jis ėjo, buvo puikiai matomas laivo užrašas „Hamakacu". Hirojukis sustojo. Atrodė, lyg širdis būtų nusiritusi į kulnus, o jis nežinojo kodėl. Pulsas padažnėjo. Iš tolimiausios širdies kertelės išsiveržė pati juodžiausia baimė ir pasklido po visą kūną. Aplink sklido žemo dažnio gaudesys.

Hirojukis neturėjo nė menkiausio supratimo, kas sukėlė šį pani­kos priepuolį. Jis pažvelgė į uosto pusę. Vos tik vyras pastebėjo savo laivą kažin kas it replėmis suspaudė gerklę. Niekas nepaži­nojo laivo geriau už jį. Hirojukis plaukiojo juo metų metus. Jis daugiau laiko praleisdavo tame laive, nei namuose. Kas jam ne­duoda ramybės? Pastaruoju metu - užmaršumas. Kartais jis nepri­simindavo vakarykštės dienos įvykių.

TRIUMAS 87

Gal jis kažko nenuveikė darbe? Gal kažką reikia pataisyti lai­ve? Gal paliko kokį nors žvejybos įrankį? Jis mėgino prisiminti, ką buvo pamiršęs padaryti. Tačiau galva liko tuščia.

Jis pažvelgė pirmyn ir kairėje pamatė neoninę švieslentę su už­rašu „Mari“. Nors ir trokšdamas susigaudyti, kas vyksta, Hiroju- kis vis dėlto užėjo vidun ir uždarė duris.

- Sveikas, nepažįstamasis! - Vos jam įėjus pasisveikino baro šeimininkė ir išsišiepė iki ausų. Hirojukis buvo dosnus klientas ir baras tokius itin vertino.

Tąakimirką, kai tik Hirojukis išgirdo šeimininkės balsą, visas jį kamavęs nerimas kaipmat išgaravo.

3

Kaip visuomet Hirojukis nubudo šiek tiek prieš trečią ryto. Jis nubudo instinktyviai ir jau daugybę metų nesinaudojo žadintuvu. Žinoma, tikslus laikas žūklei nebuvo nustatytas. Jūrinius ungurius jis žvejodavo vienui vienas. Kuo anksčiau išplauks, tuo greičiau galės sugrįžti. Kuo greičiau sugrįš, tuo anksčiau galės pradėti ger­ti. Sukryžiavęs kojas jis sėdėjo ant futono ir žvelgė kažkur tolyn. Kiti šeimos nariai dar miegojo. Paprastai žmona miegodavo greta ant kito čiužinio, bet šįryt jos ten nebuvo. Tapo įprasta, kad ji nu­dirbdavo visus namų ruošos darbus. Jai pradingus, tie darbai už­griuvo Hirojukio pečius.

...Kur, po galais, ji pradingo?Jis neturėjo nė mažiausio supratimo, kaip ieškoti dingusios žmo­

nos. Liko tik vienintelis dalykas: kaip įprasta išplaukti žvejoti ir laukti, kol žmona sugrįš. Jis nusikeikė ir tvojo pagalvę į tatamį.

- Kas nors paruoškit man pusryčius!Jo riksmas nuaidėjo per visą namą. Tačiau atsakymo nebuvo.

Šeimynykščiai kietai miegojo savo kambariuose: sūnus su dukra - viršuje, tėvas - japoniško stiliaus kambaryje už svetainės. Tiesą sakant, net atsikėlę tie žmonės neatrodydavo itin gyvi. Slampinė- jantys šešėliai.

88 TAMSUS VANDUO

Hirojukis nepajudėjo iš vietos. Ne todėl, kad jis buvo nenusitei­kęs gamintis pusryčius, o todėl, jog jautė, jog kitaip elgtis būtų neteisinga. Kaip tik tą rytą jis neįstengė rasti priežastį keliauti į žūklę. Vienintelė pateisinama priežastis neiti žvejoti galėjo būti tik blogas oras. Akimirką jis net troško, kad kiltų audra, tad jis ramiai liktų namuose.

Anksčiau jis retokai trokšdavo blogo oro. Atvirai kalbant, Hi­rojukis netgi subjurus omi plaukdavo žvejoti, kai tuo laiku kiti žvejai ir nosies nekišdavo į jūrą. Štai kodėl „ Hamakacu “ galėjo pasigirti laimikiais, toli pamokstančiais kitų žvejų laivus. Hirojukis ėmėsi žvejo amato ne vien dėl pinigų. Jis patirdavo begalinį malonumą ir jaudulį sekdamas jūrinius ungurius, kurie judėjo iš vienos vietos į kitą. Hirojukio instinktai niekada neapgaudavo: visuomet jo tin­kluose žuvies būdavo daugiausia. Be to, jis labai mėgo girtis ki­tiems apie sėkmingu laimikiu. Atrodė, tarsi jis kitaip negali įrodyti savo žmogiškosios vertės.

Hirojukis sunkiai pakilo nuo čiužinio. Netgi uždarame kamba­ryje jis gebėjo pajusti oro sąlygas lauke. Oras net neketino subjur­ti, todėl atšaukti žūklės nebuvo pagrindo. Aišku, tai - nepasiteisi- nimas, bet įtampa vis tiek atlėgo. Buvo dar viena priežastis, kodėl tądien jis paprasčiausiai negalėjo pasilikti namuose. Hirojukis jau­tė, kad privalo išplaukti į jūrą. Labiau nei bet kurią kitą dieną. Jį kamavo prieštaringi jausmai: nenorėjo niekur eiti, tačiau jautė, kad reikia.

Jis atvėrė langines. Lauke vis dar buvo tamsu - nors į akį durk. Atėjo tas metų laikas, kai dienos - pačios ilgiausios. Po valandos rytiniame dangaus skliaute tamsa virs draiskalais.

Prieš dvi dienas Hirojukis sužvejojo tikrai neblogą laimikį. Jo bradinys sučiupo netgi jūrinių ungurių mailių. Laukia dar viena tokia pat pelninga diena. Hirojukis stengėsi save pralinksminti.

Jis apsirengė kaip paprastai: marškinėliai trumpomis rankovė­mis, striukė, sportinių kelnių galai, sukišti į guminius batus. Tą­dien jo apranga skyrėsi viena smulkmena. Jis dėvėjo kitą kepurę.

TRIUMAS 89

Jis pakeitė įprastą medžioklinę kepurę šiaudine skrybėle. Žinoma, dėl didėjančių vasaros karščių. Šitaip apsirengęs ir su šaldytų sar­dinių maišeliu, permestu per petį, jis perėjo pėdos pločio lentą, ku­ri jungė prieplauką su laivagaliu.

Laivai, žvejojantys jūrinius ungurius, galėjo palikti uostą kada panorėję. Nebuvo nustatyto laiko. Kai kurie žvejai išplaukdavo maž­daug tokiu pat metu kaip ir Hirojukis. Kiti - apie antrą valandą popiet, kai jis jau grįždavo.

Užvedamų variklių springčiojimai ėmė trikdyti uoste tvyroju­sią priešaušrio tylą. Hirojukis įjungė generatorių ir drauge su kitais žvejais ėmėsi viešpataujančią tylą varyti lauk. Tuomet jis prožek­toriumi apšvietė „Hamakacu“ denį. Prieš išplaukiant reikėjo atlik­ti dar vieną darbą: sukišti sardines į tūbas, kuriomis gaudomi jūri­niai unguriai. Plastikinės, maždaug penkiolikos centimetrų sker­smens ir daugiau nei šešiasdešimties centimetrų ilgio, tūbos gulėjo sukrautos denio priešakyje. Jų buvo kokie pora šimtų. Hirojukis ėmė kaišioti po sardinę į kiekvieną tūbą ir užkimšinėti jas dangte­liais su guminiais atlankais. Ungurius privilios sardinių kvapas. Gu­miniai atlankai tūbų galuose buvo įtaisyti taip, kad uždarytų grobį, kai tik šis atsidurs viduje. Tuos du šimtus tūbų jungė kabelis, prie kurios jos buvo privirtintos virve. Tai įprastas būdas gaudyti jūri­nius ungurius. Reikėjo tik tolygiu greičiu išmesti kabelį ir leisti tūboms nugrimzti į jūros dugną. Tuomet kiek palaukti ir galiausiai ištraukti tūbas. Kai kurios bus tuščios, tačiau dažniausiai vienoje tūboje galima aptikti bent keletą ungurių. O kartais ir dešimt.

Kadangi guminių atlankų dėka unguriai negalėdavo niekur pa­sprukti, jie kaip įmanydami raitydavosi tamsioje ir slidžioje tūbo­je. Hirojukis tikrai nebuvo linkęs visur įžvelgti metaforas, tačiau jam atrodė, kad tas slidus tūbos vidus ir jame besimuistantis ungu­rys primena ne ką kita, o lytinį aktą. Kokie apgailėtini padarai yra vyrai, kurie suvilioti kvapo patenka į spąstus, iš kurių negali iš­trūkti! Hirojukio istorija buvo tokia pati. Jis pakliuvo į spąstus, kuriuos paspendė moteris, kai jam tebuvo dvidešimt dveji. Tokių metų jis paprasčiausiai degė noru patirti gyvenimo džiaugsmus. Deja, atsidūręs spąstuose, iš kurių nepabėgsi, jis turėjo įsirengti

90 TAMSUS VANDUO

būstą ir sukurti šeimą. Moteris pastojo (ji laukėsi Kacumio), todėl netrukus sekė neišvengiama prievolė - vedybos. Jis nevedė iš mei­lės. Jis manė, kad laikui bėgant toji meilė sužydės. Tačiau nieko panašaus nenutiko. Niekas nepasikeitė. Jeigu jo paklaustų, ar jis jaučia prieraišumą žmonai ir vaikams, Hirojukis būtų priverstas papurtyti galvą. Viskas nutiko prieš jo valią. Hirojukiui niekada nėra patikęs joks žmogus.

Kai jis baigė užtaisinėti tūbas, rytiniame dangaus pakrašty jau bolavo aušra. Hirojukis atsisėdo ant laivo triumo dangčio ir užsirū­kė. Rūkydamas jis žvelgė į virš Kano kalnu plaukiančius debesis. Atsikėlęs jis pirmiausiai pažiūrėdavo į rytinį dangų, o vėliau, prieš išplaukdamas iš uosto, - į debesis, kybančius virš aplinkinių kal­nų. Žvejai visuomet žiūrėdavo į kalnus, laukdami nuorodų apie dienos orą. Koks jis bus? Vėjuotas ar lietingas? Bet kuris žvejas, nemokantis tiksliai išskaityti vėjo ir debesuotumo žvejybos plo­tuose ir aplink juos, jūroje rizikavo gyvybe.

Dangus virš galvos atrodė daugmaž giedras, nors tiršta debesų marška buvo aiškiai matyti Kano ir Nakogirio kalnų pusėje. Pačius kalnus dengė mažesni debesys. Kelios debesų skiautės kaip tik virš galvos lėtai slinko į krašto gilumą. Hirojukiui tai buvo ženklas, kad pietų vėjai iš jūros jau pučia kranto link. Labai galimas daik­tas, kad prieš vidudienį vėjo šuorai kaip reikiant sustiprės. Hiroju- kio instinktai, puoselėti metų metus, sakė jam, jog padėtis ne itin palanki.

Dangus tarsi bylojo, kad palikęs uostą, jis, žvejys, vis tiek toli nenuplauks. Jis turės dar kartą patikrinti oro sąlygas jūroje, o jeigu vėjas sustiprės, bus privertas skubiai grįžti į uostą.

Šiandien Hirojukis ketino žvejoti pietinėje Antrojo molo pusė­je. Visi manė, kad nuosėdų šleifas, plūduriuojantis Tokijo įlankoje, apsuks visą ratą prieš išplaukdamas į krantą šiauriniame Fucu ky­šulio paplūdimyje ar pačiame Miuros pusiasalio pakrašty. Tačiau tos nuosėdos, plūduriuojančios piečiau ribos tarp Kanonos ir Fucu kyšulių, labai ramiai galėjo išplaukti į atvirą jūrą ir nepasiekti jo­kios pakrantės. Tądien Hirojukis norėjo žvejoti plotuose, plytin­

TRIUMAS 91

čiuose į pietus nuo minėtos ribos. Šis troškimas neturėjo ypatingo pagrindo. Hirojukis tiesiog jautė turįs nusigauti iki to tolimo van­denyno lopinėlio.

Užsigalvojęs jis pamiršo nupurtyti cigaretės pelenus ir šie nu­krito ant kelių. Jis nubraukė pelenus ranka, o jie pabiro ant triumo dangčio. Dangtis buvo nudažytas pilkšvai žalia spalva, tačiau dau­gelyje vietų dažai jau luposi. Hirojukis suvokė, jog tai pirmas kar­tas, kai jis sėdi ant laivo triumo ir staiga visi kūno plaukeliai atsi­stojo piestu. Šiurpas perbėgo nuo sėdmenų per stuburą, o tada dre­bulys nusirito per visą kūną.

Triumo kraštai buvo iškilę mažne pačiame laivo centre, jo gylis prilygo vidutinio žmogaus ūgiui, o plotis siekė bemaž tris metrus. Esantis tokioje laivo vietoje triumas puikiai atliko ir savotiškos tal­pyklos vaidmenį, nes būtent čia laivo dugnas buvo giliausias. Ta­me laivo triume Hirojukis laikydavo visus pagautus ungurius. Kai triumas būdavo nenaudojamas, jį uždengdavo dviem storomis len­tomis. Kad nenutiktų kokia nelaimė. Kažkas antgamtiška pasklido ore iš to uždengto triumo, pripildyto jūros vandens. Netgi tokį jūrų vilką Hirojukį užvaldė akimirkos klaikuma ir jis net nesvarstęs pa­šoko ant kojų.

Atsistojęs jis pastebėjo apačioje tarp kojų kažkokį juodą plyšį. Lentos buvo šiek tiek prasiskyrusios. Hirojukis nesmarkiai paspy­rė vieną jų, kad plyšys pradingtų. Visą kūną krėtė drebulys.

Vėjas sustiprėjo ir laivas kaip reikiant susvyravo. Jūros vanduo triumo rezervuare garsiai suteliuškavo. Tik šįkart garsas buvo šiek tiek kitoks nei įprasta. Tarsi vanduo į kažką teškentų.

Hirojukis vėl pažvelgė į dangų. Debesys skriejo greičiau. Pietų vėjai žada pasidarbuoti iš peties. Tačiau tai ne dingstis susirinkti daiktus ir keliauti namo. Kol vėjas dar labiau nesustiprėjo, Hiroju­kis privalo šį tą nuveikti.

Jis iššoko ant prieplaukos, atrišo laivo švartavimo virvę, o jos galą nusitempė su savimi atgal į denį. Laivas pats iš inercijos ėmė tolti nuo krantinės.

92 TAMSUS VANDUO

4

Hirojukis išjungė „Hamakacu“ variklį. Jis sumetė į jūrą visus du šimtus tūbų, tad dabar beliko laukti kokias dvi valandas, kol unguriai paklius į spąstus. Kaip sakoma, užmetus meškerę galima ir pailsėti. Neprošal būtų užkąsti. Hirojukis buvo įpratęs apie aš­tuntą ryto valgyti antrus pusryčius.

Milžiniški tanklaivių, kursuojančių Uragos vandens keliu, še­šėliai kiaurai skrodė Hirojukio laivą. Dėl nežymaus kursų skirtu­mo bet koks susidūrimas buvo neįmanomas. Lyginant su milžiniš­kais tanklaiviais, šešių tonų „Hamakacu" atrodė it kokia nedidelė sudužusio laivo dalelė. Nors buvo nedidelis, tačiau galėjo pasipui­kuoti itin erdve kajute, kurioje, prispaudus būtinybei, galima ir per­nakvoti.

Kai pagaliau atsipalaidavęs Hirojukis kajutėje valgė ryžių rutu­lį, jis ėmė nerimauti dėl laivo nestabilumo. Kaip jis ir numatė, pie­tų vėjai sustiprėjo ir įnirtingai sūpavo laivą. Dangus iš ryto atrodęs pakankamai giedras, dabar apsitraukė tamsiais grėsmingais debe­simis, skriejančiais pro liuko angą. Tokiu oru tikrai derėjo nutrauk­ti kelionę ir grįžti į uostą. Suvokęs, kad nėra alkanas, o valgo tik iš įpročio, Hirojukis galiausiai atsistojo, išėjo iš kajutės ir išmetė ry­žius į jūrą.

Pilvą varstė traukuliai, tačiau ne nuo pykinimo. Tai buvo ben­dras baimės ir įtampos vaisius. Tiesą sakant, šitaip judantys debe­sys irgi pakankamai glumino, tačiau neatrodė, jog tai būtų Hiroju­kio nerimo priežastis. Jis nesiliovė galvojęs apie triumą. Hirojukis laikė uždėjęs ranką ant kajutės durų rankenos ir žvelgė žemyn į lentomis uždengtą ertmę. Nors jis puikiai prisiminė, kad lentas su­stūmę draugėn, tačiau aiškiai matė, jog juodas plyšys vėl atsirado. Hirojukis girdėjo, kaip rezervuaro apačioje teliūškuoja vanduo. Nors ten jis dar nespėjo įleisti nė vieno ungurio, triume tikrai kažkas buvo. Kai tik laivą smarkiai krestelėdavo, buvo galima išgirsti keistą dunkstelėjimą į šoną.

Hirojukiui prireikė nemažai ryžto, kol jis įkišo ranką tarp dvie­jų lentų. Baisi smarvė plūstelėjo iš rezervuaro, todėl Hirojukis bu­

TRIUMAS 93

vo priverstas rankšluosčiu, kuris kabojo ant kaklo, užsidengti nosį. Kadangi jis bet kokia kaina buvo pasiryžęs žvilgtelti vidun, tai ga­liausiai nustūmė abi lentas į šalis.

Įžambus šviesos srautas perskrodė triumo tamsą. Hirojukis iš­vydo žmogaus koją. Triumo dugne jūros vanduo teškeno į blyš­kios kojos pėdą. Hirojukis įkišo galvą vidun, kad galėtų geriau ap­žiūrėti triumą. Netrukus jis pastebėjo šlaunis...tada nugarą...ir ga­liausiai kresnus petukus. O su kiekvienu laivo krustelėjimu galva dunksėjo ir dunksėjo į triumo kraštą. Vandenyje plūduriavo moters lavonas. Nors ir nematydamas veido, Hirojukis iškart galėjo pasa­kyti, kas ji tokia.

- Nanako... - pašaukė jis žmoną. - Tai štai kur tu buvai.Vos tik ištarė šiuos žodžius, jo sąmonėje blykstelėjo šviesos srau­

tas ir staiga Hirojukis aiškiausiai viską prisiminė. Dar kartą išgy­veno tą akimirką, kai jo rankos gniaužė jos kaklą. Matė žmonos veidą, žiopčiojančią bumą. Jis neįstengė suprasti, ką ji sako. Ta­čiau jos užgauliojimų virtinė buvo gerai įsirėžusi į Hirojukio sme­genis.

Užpraeitą vakarą Hirojukis su žmona smarkiai susivaidijo.

Hirojukis grįžo namo girtas kaip pėdas ir išsidrėbė priešais tele­vizorių. Jis apspangęs ir pusiau prasižiojęs spoksojo į ekraną. Žmona įbėgo į kambarį ir užsipuolė vyrą:

- Tu tik pažiūrėk į save! Pažvelk į šitą išpampusią marmūzę! - ji prikišo Hirojukiui prie veido veidrodėlį. - Tik pažiūrėk į save!

Žinoma, tas veidas, žvelgiantis iš veidrodžio, atrodė tikrai ap­gailėtinas. Net žiūrėdamas į veidrodį Hirojukis neįstengė susičiaupti. Jis ne tik seilėjosi. Lūpų kampučiai buvo aplipę bare valgyto mais­to trupiniais. Iš veidrodžio į jį žvelgė bjaurus ir visiškai išsekęs veidas. Atrodė žymiai vyresnis nei buvo iš tiesų. Hirojukis pasi- šlykštėjo pačiu savimi. Žmonos patyčios pasiekė tikslą. Ji buvo teisi. Būtent dėl to jis įniršo. Kokią teisę ji turi priekaištauti, kai kas mėnesį gauna į rankas daugiau negu milijoną jenų?

94 TAMSUS VANDUO

Akimirką veidrodėlis blykstelėjo, atspindėdamas kambario šviestuvo šviesą. Atrodė, kad tas blyksnis reikalauja veikti.

Hirojukis išmušė veidrodėlį žmonai iš rankos ir suriaumojo gir­to žmogaus balsu:

- Kaip tu drįsti!Pastebėjusi, kad rūsčios vyro akys pakeitė spalvą, Nanako susi­

valdė ir nukreipė žvilgsnį į šalį. Vien tik besirengiančio smurtauti vyro vaizdas jai buvo pakankamai bauginantis. Jis suturėjo toles­nes patyčias ir suvaldė pasipiktinimą.

Tačiau vos ištaręs „Kaip tu drįsti!” Hirojukis bejėgiškai sudribo ant žemės. Vienas jo skruostas prisiplojo prie tatamio, o iš burnos ištiško seilės. Nanako kurį laiką spoksojo į bejėgį, sudribusį vyrą. Jos žvilgsnis degė panieka ir ji to neslėpė. Tarsi stebėtų, kaip mer­dėja kažkokia pabaisa. Staiga žodžiai, kuriuos ji laikė užspaudusi savyje, išsiveržė nesuvaldomu srautu. Hirojukis, nors ir apsvaigęs, labai aiškiai įsiminė visas patyčias ir atrėmė kiekvieną jų tylomis. Jis neketino veltis į žodžių kovą, kurioje vis tiek pralaimės.

Jis neįsivaizdavo, ko tai rupūžei skųstis? Kad jis atsilikėlis? įdo­mu, kas čia kalba, trenkta kale?! O kaip ji verkšleno apie tai, jog buvo tarp dešimties gabiausių klasės mokinių! Jam bloga darėsi nuo tokių paistalų. Žvejui nereikia būti Einšteinu. Jis uždirbdavo tokius didelius pinigus tik todėl, kad pasikliaudavo žmogiška stip­rybe ir instinktais. Ką ji ten pasakė apie genus? Kas kam ką perda­vė? Abiem vaikams? Na ir kas? A, dabar jam aišku, kurlink suka toji kalė. Atseit jis kaltas, kad mergaitei afazija. Tai vis dėl jo val­dingumo? Ir kaip ta rupūžė įsivažiavo tauzydama niekus!

Panašius dalykus jis girdėjo ne pirmą kartą. Tokie vaidai kilda­vo kiekvieną vakarą. Tos pačios patyčios ir tie patys priekaištai. Jis skųsdavosi ne tik tuo, jog turi prižiūrėti nukaršusį uošvį ir kalbos sutrikimo kamuojamą dukrą, ji taip pat kaltindavo jį smurtavimu ir abejingumu šeimai. Ji tvirtindavo, jog jaučiasi it būtų uždaryta vie­nutėje. Ji su kartėliu paverkšlendavo apie tai, kaip nekenčianti to­kio gyvenimo, kaip negalinti ilgiau tverti. Tačiau visus priekaištus jis atremdavo vienu vieninteliu teiginiu: kas mėnesį jis parnešdavo į namus ne mažiau kaip milijoną jenų.

TRIUMAS 95

Ji pasakė ketinanti jį palikti. Jis tik nusišaipė. Ar ji turinti kur eiti? Kam ji reikalinga? Gal ji pamiršusi, kad jis ją priglaudė ir maitino? Galų gale kaip ji ketinanti užsidirbti duonos kąsniui? Ji nieko nemoka ir greičiausiai nudvės kokiame griovyje.

„Aš išeinu“ buvo viena iš tų senų ir nuvalkiotų frazių, kuri nuo­lat kartojama galiausiai prarado kadaise tokią grėsmingą prasmę. Ji tik kartojo, kad jį paliks, tačiau taip nė karto ir nepamėgino. Tė­vų, kuriais galėtų pasikliauti, ji neturėjo. Be to, nerimavo dėl vaikų ateities ir galimybės susirasti kokį nors darbą.

Bet tada Nanako pasakė tai, ko niekada anksčiau nebuvo sakiu­si. Išvarginta išlietos širdperšos, ji atrodė netgi kažkokia susitrau­kusi. Sukaupusi paskutinius jėgų likučius staiga ji sumurmėjo lyg pati sau: „Bus išties siaubinga, jeigu jis taps toks kaip tu“.

Paskutinioji pastaba pervėrė Hirojukio širdį tarsi spygliuotas kabliukas žuvims gaudyti. Išklausęs visą ankstesnę tiradų jis pui­kiai suprato, ką ji nori pasakyti. Jeigu ji paliktąjį ir vaikus, tai motinos neturintis jųdviejų sūnus išaugtų ir taptų panašus į Hiroju- kį. Štai ką Nanako turėjo galvoje tardama žodį „siaubinga“.

Jau praėjo bemaž dvidešimt metų nuo to įvykio, kai Hirojukio tėvas vos nenuskendo jūroje. Hirojukio motina pradingo maždaug tuo pat metu. Jis neteko mamos būdamas beveik Kacumio amžiaus. Motina paliko šeimą ir pabėgo su jaunesniu vyriškiu... Taip Hiro- jukiui bent jau pasakojo tėvas. Tačiau šiandien senatvė jau kaip reikiant pasibeldė į tėvo duris, todėl išpešti, ar kadaise pasakyti žodžiai buvo tiesa, nepaprastai sunku. Tiesą sakant, nebuvo jokio pagrindo manyti, kad motina išėjo dėl kažkokios kitos priežasties. Kiek tik Hirojukis pamena, tėvas su motina neveikė nieko kita kaip tik nuolat riejosi. Todėl visai tikėtina, kad daugiau nebeištverusi Hirojukio tėvo smurto protrūkių motina paprasčiausiai jį paliko ir dingo kaip į vandenį.

Žinią apie tai, kad motinąjį paliko, Hirojukis sutiko neparody­damas jokių jausmų. Bent jau jam taip atrodė. Jis nelabai prisime­na, kad iš motinos būtų sulaukęs daug švelnumo. Gal tos meilės apskritai nebuvo. Atrodė, kad berniukas reikalingas tik tam, kad nuo motinos nukreiptų tėvo smurto proveržius. Tačiau paaugusiam

96 TAMSUS VANDUO

Hirojukiui tas motinos dingimas įdiegė mintį, kad berniuko buvi­mas šiame pasaulyje yra nepageidaujamas. Hirojukis augo kupi­nas nuolatinio apmaudo, o jo pasitikėjimas savimi atrodė toks tra­pus, kad būtų subyrėjęs į šipulius nuo vienintelio smūgio.

Galbūt todėl tą vakarą jis ir neišlaikė. Ne itin suvokdamas stai­ga užplūdusios deginančio pykčio bangos priežastį, Hirojukis pa­šoko ant kojų, trenkėsi galva komodą ir nusvyravo per kambarį žmonos link. Atrodė, tarsi kiekviena jo kūno ląstelė spjaudosi lieps­nomis. Jis niekad neaušindavo burnos ir paleisdavo į darbą kumš­čius, tačiau šis užpuolimas buvo kitoks ir žmona, matyt, nujautė, kas jos laukia. Ji nesistengė sušukti, o tiesiog užsimerkė tarsi pasi­duodama ir uždėjo savąsias rankas ant vyro rankų, kurios gniaužė jos kaklą. Lyg būtų norėjusi, kad jis suspaustų dar smarkiau. Tad Hirojukis apžergė ją gulinčią ir užgriuvo kaklą viso kūno jėga. Kai jis pagaliau atitraukė rankas, Nanako buvo mirusi.

Hirojukis atsistojo ir kažkodėl išjungė kambario šviestuvą. Vietoj jo įžiebė nedidelę lempą, stovinčią greta lovos. Toji apšvietė žmo­nos veidą. Būtum pagalvojęs, kad moteris miega. Dabar ji išsiva­davo iš kalėjimo vienutės. Ir netgi atrodė patenkinta.

Jis įtempė ausis. Negirdėti jokio garso. Jo tėvas, jo sūnus ir jo dukra - visi miegojo antrame aukšte. Aplink viešpatavo tokia tyla, kad jis pamanė girdįs jų, miegančių, kvėpavimą.

Hirojukis jau sumetė, kaip atsikartyti žmonos kūno. Išmes jį į jūrą. Jeigu nuskandins j į piečiau antrojo molo, tai šis niekada neiš­plauks.

Jis suvyniojo žmonos lavoną į ploną nailono tinklą, persimetė per petį ir nusinešė į laivą. Tuomet nutrenkė jį į laivo triumą - tegul ten būna, kol Hirojukis galės tinkamai jo atsikratyti. Tai ir viskas, ką jis galėjo padaryti. Teks šiek tiek palaukti. Poryt jis vėl plauks žvejoti, o tada ir išmes lavoną. Šitaip nusiteikęs, jis užvėrė triumo angą lentomis ir patraukė namo.

Grįžęs dar išgėrė porą taurelių sakės ir nuėjo miegoti. O tada kažkas nutiko jo protui. Kažkas labai panašaus į tai, kąjis padarė - įmetė žmonos lavoną į triumą ir uždarė dangtį. Lygiai taip jo sme­

TRIUMAS 97

genų ląstelės paslėpė prisiminimą apie įvykį tolimiausiuose užka­boriuose ir dar uždarė dangtį. Dangtį, kurį buvo lemta netrukus atidaryti.

5

...Tai, kas įvyko, atrodė nesuvokiama.Dvi storos lentos dengė triumo angą. Hirojukis nuėmė vieną

lentą ir pastatė ją ant denio. Jis pažvelgė į dangų, o tada išsekęs susmuko ant denio. Paširdžiuose prasidėjo traukuliai. Jis didžiai gailėjosi to, ką padarė. Tačiau dabar Hirojukio poelgis buvo išvilk­tas į dienos šviesą, todėl pasislėpti užmarštyje nebepavyks.

„Nagi! Ko tu dar lauki?“ - atrodė, kad nejudantis žmonos lavo­nas kursto jį ir braunasi į tikrovę. Tarsi siūbuodamas pirmyn ir at­gal vos beįstengtų sulaikyti pasitenkinimo šypseną.

Ką daryti? Pirmiausia reikia pasiimti virvę ir nusileisti į triumą. Aprišti žmonos lavoną ir ištraukti jį iš rezervuaro. Tuomet Hiroju­kis prikabins svarsčius ir paskandins kūną. Ankstyvame vasaros karštyje lavonas išgulėjo jūros vandenyje pusantros paros, todėl skleidė siaubingą dvoką. Smarvė, tvyrojusi uždaroje rezervuaro erd­vėje, tarytum liepsna šovė aukštyn pro atsiradusią angą, kai Hiro­jukis patraukė lentą. Jis pagalvojo, kad ištraukti kūną iš gaisro lieps­nų tikriausiai būtų lengviau.

Visi šie kančių keliai, siekiant atsikratyti kūno, buvo savotiškas žmonos kerštas. Hirojukis keikė save ir tai, ką padarė. Tačiau už­duoties vis tiek nepavyks išvengti. Kūną reikia išmesti.

Jis apsivyniojo rankšluosčiu nosį ir bumą ir stipriai surišo maz­gus pakaušyje. Tada pririšo vieną virvės galą prie suktuvo, o į kitą pats įsitvėrė. Jis dėbtelėjo į triumą, tarsi nebūtų pakankamai prisi­žiūrėjęs, ir išvydo išbalusią žmonos pėdą. Oda buvo išsipūtusi ir vietomis pradėjusi luptis.

Laivas smarkiai sulingavo. Hirojukis įsitvėrė triumo krašto, kad neprarastų pusiausvyros. Jis vos neįkrito vidun.

98 TAMSUS VANDUO

Vandens srovė pastebimai greitėjo. Hirojukis apžvelgė jūros plo­tus aplinkui ir pastebėjo, kad kiek akys mato nėra nė vieno žvejų laivo. Matyt, visi suskubo į uostą.

Visi žinojo, kad bangos Tokijo įlankoje būna išties siaubingos. Dažniausiai pasitaiko dviejų tipų bangos - ritininės ir kapoklės. Painūs Tokijo įlankos pakrantės įlinkiai puikiai tarnavo „kapok­lių“ susidarymui. Štai ir dabar bangos riedėjo kaip pakliūva dužda- mos nesuskaičiuojamais baltais purslais. Jeigu Hirojukis nebus at­sargus, tai „kapoklė“ gali smogti į denį netikėtu kampu ir užlieti laivą.

Kol kas palikęs virvę ramybėje, Hirojukis išmetė inkarą, kad laivą galėtų nukreipti prieš vėją. Jeigu bangos užgrius korpusą, tai laivas tikrai apvirs.

Kaip tik tą akimirką jam dingtelėjo, jog ilgiau delsti nevalia. Jeigu kaip įmanoma greičiau jis neišmes kūno ir nepasuks atgal į uostą, tai jo laukia rimti nemalonumai.

Gretimais sudužusi „kapoklė“ paskatino veikti nedelsiant.Rankomis remdamasis į abu triumo kraštus, jis nusileido į re­

zervuaro dugną. Stengdamasis kiek įmanoma mažiau žiūrėti į la­voną, jis ėmė apgraibomis ieškoti žmonos kulkšnių. Hirokukiui at­rodė, jog geriausia bus, jeigu jis virve suriš abi kojas draugėn ir ištrauks kūną žemyn galva. Galbūt jam netgi nereikės pažvelgti jai į veidą.

Kaskart, kai laivas netikėtai susiūbuodavo, Hirojukis susvirdu- liuodavo, o žmonos kojos išslysdavo iš jo rankų. Jis grasiai nusi­keikė ir įsikando virvės galą. Tą sekundę visu kūnu perbėgo siau­binga nuojauta. Keistas drebulys nusirito per visą laivo ilgį ir plotį. Laivas susiūbavo kaip niekad anksčiau ir ėmė svirti. Nuo tos aki­mirkos viskas vyko tarsi sulėtintame kine. Lėtai, labai lėtai triumo anga, iki tol buvusi jam virš galvos, atsidūrė šone, o antroji lenta dunkstelėjusi nulėkė šalin. Greitai vienintelis šviesos šaltinis - triu­mo anga - paniro į jūrą ir Hirojukio pasaulis paskendo aklinoje tamsoje.

Vanduo plūstelėjo prie jo kojų, pasiekė juosmenį, o netrukus ir krūtinę. Visą tą laiką vanduo Hirojukio kūną tik kėlė ir kėlė aukš­tyn.

TRIUMAS 99

...Laivas apvirto.Kol mintyse išsikristalizavo žodis „apvirto“, jo kūnas kaipmat

perprato padėtį ir pasiryžo mirčiai. Hirojukis buvo tiek nusigan­dęs, kad beveik nekvėpavo. Tokios būsenos jis ėmė brautis aukš­tyn, kad pasiektų oro tarpą, bet įsibėgėjęs trenkėsi galva į laivo dugną. Vanduo liovėsi plūdęs, palikdamas tik galvos platumo oro tarpą. Aklinoje tamsoje iškišęs veidą virš vandens, Hirojukis smar­kiai užsikosėjo. Tikriausiai jis gurkštelėjo nemažą kiekį jūros van­dens.

Jo širdis iš baimės nusirito į kulnus. Jis tikrai mirs, jeigu ne­įstengs suvaldyti apėmusios panikos. Smegenys pašėlusiu greičiu ieškojo būdų išsigelbėti... Taip. Būtent taip. Jis įkvėps į plaučius tiek oro, kiek pajėgia, ners žemyn, susiras triumo angą ir išplauks.

Jis stengėsi išlikti ramus. Oro kiekis pakankamas. Nėra ko lėkti pametus galvą. Iš to skubėjimo nieko gero nebus. Jeigu jis išnirs per toli nuo laivo, tai irgi reikš mirtį.

Staiga jis prisiminė. Kas nutiko tai virvei, kurią jis laikė prieš keletą akimirkų? Juk kitas virvės galas pririštas prie suktuko esan­čio denyje. Laivas apvirto kaip tik tada, kai jis mėgino virve surišti žmonos kojas. Jis nenuklys per toli nuo laivo, jeigu laikysis įsitvė­ręs tos virvės.

Kad ir kiek graibė po vandenį, tačiau jo pirštai neįstengė už­čiuopti nieko panašaus į virvagalį. O laikas bėgo. Galiausiai jis atsisakė minties išplaukti įsitvėręs virvės. Jis keletą kartų giliai įkvė­pė, kad plaučiai prisipildytų oro. Kuo daugiau stengėsi įkvėpti už­speistas toje tamsioje uždaroje erdvėje, tuo labiau jautėsi dūstąs. Žinoma, tai buvo nesitraukiančios baimės pasekmė. Hirojukį ėmė kankinti abejonės, ar jis sugebės tą padaryti. Nors nerti jam reikėjo viso labo kokius tris metrus.

Sukaupęs likusias jėgas, jis per jėgą panardino galvą į vandenį ir nėrė žemyn. Tą pačią akimirką, aplink plytinčioje tamsoje, jis įžvelgė atvirą triumo angą. Tiesiai po savimi. Iš apačios skverbėsi blausi šviesa. Dar truputis ir triumo anga atsidūrė priešais jį. „Vie­ni niekai“, - pagalvojo Hirojukis, kai įsitvėrė angos kraštų ir iškišo galvą lauk. Tuomet iškišo krūtinę, dar vėliau - juosmenį, o kai liko

100 TAMSUS VANDUO

tik kojos, staiga pajuto, jog pėda kažkur įstrigo. Nors viršutinė kū­no dalis jau buvo išsivadavusi, kojos atsisakė judėti. Oro atsargos, kurias turėjo, visiškai išseko. Sukaupęs paskutines jėgas jis pamė­gino išlaisvinti pėdą. Nesėkmingai. Kitos išeities nėra - teks grįžti atgal. Jeigu dels ilgiau, tai ir mirs šitaip įstrigęs.

Nors ir nenoromis, tačiau jis vėl stumtelėjo atgal į triumą viršu­tinę kūno dalį ir atsidūrė ten, kur buvo anksčiau. Jo galva išniro iš vandens su tokia jėga, kad kaip reikiant trenkėsi į laivo dugną. Hi- rojukį nutvilkė veriantis skausmas. Oro tarpas buvo pastebimai su­mažėjęs. Laivas skendo. Dabar, norėdamas apskritai įkvėpti oro, Hirojukis turėjo atlošti galvą ir iškišti iš vandens nosį ir bumą.

Jis sulenkė kojas ir ėmė ieškoti apgraibomis, ką bus sugavęs. Prieš akimirką galėjo prisiekti, kad jo pėdą buvo apsivijusi virvė. Tačiau dabar ranka visiškai nieko užčiuopė. Galbūt kažkas nuspren­dė sugriebti jį už kojos...

Tokio pobūdžio spėlionėms nebuvo laiko. Įkvėpęs oro likučius, jis dar kartą panėrė žemyn. Vos tik jis pakreipė galvą angos link, iškart pastebėjo ten plūduriuojantį vaiduoklišką pavidalą, kurio plaukai plaikstėsi į visas šalis it vėduoklė. Tarsi norėdamas užtver­ti išėjimą, žmonos lavonas išplaukė iš glūdumos ir dabar tarsi tam­sus šešėlis žaidė iš apačios sklindančioje blausioje šviesoje.

Išvydęs tokį reginį Hirojukis gurkštelėjo jūros vandens. Išgąs­dintas žmonos judesių, kurie atrodė sąmoningi, jis išnaudojo visas oro atsargas.

...Išėjimas užtvertas.Nelieka nieko kita, tik vėl kilti į paviršių.Šįkart jis bemaž turėjo laižyti laivo dugną kad įkvėptų bent

kiek oro. Hirojukis tyliai suriko. Nosies šnerves pasiekė degalų kvapas. Jie tikriausiai tekėjo iš variklio.

Dabar jis tikrai - žuvęs žmogus. Viskas baigta.Jis apsišlapino ir ėmė verkti. Viršuje - laivo dugnas, apačioje -

jūra. Vienintelį išėjimą užtvėrė žmona. Išlikti gyvam - jokios vil­ties.

Hirojukis panėšėjo į jūrinį ungurį, pakliuvusį į spąstus. Jo žmo­na buvo tie guminiai atlankai ties tūbos kiauryme. Įsisprendusi vi­

t r iu m a s 101

somis keturiomis ji su nuožmiu atkaklumu saugojo angą ir neleido jam pasprukti.

Hirojukis nebeturėjo jėgų, kad nusijuoktų iš tokios likimo iro­nijos. Žmogus, tamsiose tūbose sugavęs daugybę jūrinių ungurių, dabar pats pakliuvo į žabangus ir laukia mirties.

Nuo bangų mūšos turėjo girdėtis triukšmingas gaudesys, tačiau aplink tvyrojo keista ramybė. Mirtis artinosi ramiu žingsniu. Nuo jos nepabėgsi.

Hirojukis mąstė apie neišvengiamą baigtį ir staiga galvon top­telėjo viena mintis. Prieš dvidešimt metų jo tėvas išvengė mirties glėbio. Hirojukis niekada neabejojo tėvo pasakojimu. Bet dabar, žvelgdamas mirčiai į akis, jis suvokė tiesą. Kaip ir Hirojukis, jo tėvas nužudė žmoną ir žūkle pasinaudojo kaip alibi ir galimybe išmesti lavoną į jūrą. Protiniai tėvo sutrikimai neturėjo nieko ben­dra su galvos sutrenkimu. Tas baisus nusikaltimas palaipsniui iš­varė jį iš proto.

Tas pats kraujas teka ir Hirojukio venomis. Praeitis kartojasi. Net jeigu jam pavyktų gyvam sugrįžti namo ir kažkaip vienam iš­auginti sūnų, tai Kacumis, be jokios abejonės, galiausiai pasielgs lygiai taip pat. Kaip perkirsti siaubingą grandinę?

Numirti. Tereikia numirti. Mirus abiem tėvams jo sūnus už­augtų naujoje aplinkoje. Nuo tokios minties Hirojukiui kiek pa­lengvėjo. Galbūt jis ramiai sutiks mirtį.

Tuomet jis išgirdo iš viršaus atsklidusius vieną po kito du gar­sus. Juos skyrė nedidelis laiko tarpas. Štai ir vėl. Du garsai. Ten ne bangos talžo laivą. Skambesys pernelyg dirbtinis.

Iš pradžių jis klausėsi abejingai. Tačiau, kai jis suvokė tų garsų, kurie įsirėžė į smegenis reikšmę, jis kaipmat atkuto ir dar labiau iškėlė veidą aukštyn. Dar buvo likę truputis oro. Jis išgirdo dar keletą beldimų kilio išorėje.

Kūnas veikė instinktyviai. Dešinioji ranka susigniaužė į kumštį ir ėmė baladoti laivo dugną. Tarsi atsakymas vėl nuaidėjo du beldi­mai. Tuomet Hirojukis irgi dukart padaužė dugną. Iš viršaus vėl pasigirdo du bilstelėjimai.

Jis išgelbėtas!

102 TAMSUS VANDUO

Kai jau nebesitikėjo ištrūkti gyvas, jam buvo duota dar viena galimybė. Panašų atvejį Hirojukiui teko stebėti prieš porą metų. Jūrų gelbėjimo tarnybos laivas skubėjo į pagalbą žvejybos trale­riui, kuris dėl prasto valdymo apvirto. Hirojukis, kuris tuo metu netoliese žvejojo, nutraukė darbą ir priplaukė artyn įvykio vietos. Gelbėjimo komanda naudojo tokį patį būdą, norėdama išsiaiškinti, ar yra kas įkalintas kajutėje. Jie atsisėdo apsižergę apvirtusio laivo kilį ir ėmė belsti į dugną, pranešdami gyviesiems, kad pagalba - čia pat. Jeigu kas nors atsakydavo, jie pasiųsdavo narus. Tąkart narai pasiėmė su savimi papildomą stabilizatorių nukentėjusiajam. Kiti žvejų laivai taip pat susirinko stebėti gelbėjimo operacijos. Kai įkalintasis žvejys buvo ištrauktas iš skęstančio laivo, džiaugs­mas liejosi per kraštus.

Garsai, kuriuos jis girdėjo viršuje, turėjo pranešti, kad Jūrų gel­bėjimo tarnyba atvyko į pagalbą. Hirojukis prarado bet kokį laiko pojūtį. Jis klausė savęs, prieš kiek laiko laivas apsivertė. Galimas dalykas, kad patrulinis laivas užtiko jį visiškai atsitiktinai.

Hirojukis sustaugė iš džiaugsmo, kad jam taip sekasi. Tarsi kas būtų leidęs pradėti naują gyvenimą. Jis dar kartą galės kvėpuoti grynu oru.

Jis panardino veidą į vandenį ir pažvelgė žemyn. Jis tikėjosi išvysti žmoną, užtverusią triumo angą, tačiau jos ten nebuvo. Gal­būt ją pagavo banga ir išplovė laukan. Dabar ji tikriausiai grimzta į patį jūros dugną. Hirojukis iš visų jėgų stengėsi įteigti sau, jog taip ir yra. Jeigu nebus žmonos kūno, tai niekas jo ir neapkaltins.

Kai viskas atrodė taip beviltiška, sėkmė nusišypsojo dar sykį. Kai tik žmonos kūnas pradingo, Hirojukį surado gelbėtojų koman­da. Jis nekantraudamas laukė pasirodant narų.

Staiga jo kūną apglėbė stiprios rankos. Narai jau čia!Jis neišgirdo jokių balsų, tačiau jam atrodė, jog vis tiek girdi

drąsinančius žodžius: „Dabar viskas bus gerai“.Hirojukis užčiuopė naro ranką ir jos įsikibo. Naro ranka slyste­

lėjo per Hirojukio petį ir ramiai įstatė į bumą stabilizatorių. Tvirtai sukandęs kandiklį, jis įtraukė oro. Tai grynas ir gaivus plynaukščių oras. Dar niekad jis nebuvo toks saldus. Pasiryžęs niekada nepa­

t r iu m a s 103

leisti kandiklio, jis tik dar stipriau jį sukando ir dar godžiau ėmė traukti orą.

Ji apėmė tikra ekstazė. Vėl sugrįžęs į gyvųjų pasaulį, jis galės mylėti juos visus: sūnų, dukrą, netgi iškaršusį tėvą. Kiautas, kuria­me jis tūnojo, dabar trupėjo ir byrėjo į šipulius tarsi melas, kurio apsuptas jis gyveno. Jis tik gailėjosi, kad ne viskas bus kaip anks­čiau. Jis prašys žmonos atleidimo. Nors neturėjo žalio supratimo, kaip atsiprašyti mirusiųjų. Tačiau noras buvo išties nuoširdus.

Hirojukis laikė savaime suprantamu dalyku, kad naras lydės jį neriant žemyn. Tačiau vietoj to jis staiga pasijuto kyląs aukštyn. Dar akimirka ir jis jau spoksojo į „ Hamakacu “ kilį. Pats laivas jau vargiai laikėsi ant vandens. Ji labai panėšėjo į plūduriuojantį me­džio lapą milžiniškoje baloje. Bet kurią akimirką laivas galėjo nu­skęsti. Patrulinis laivas priplaukė artyn. Žmonės grūdosi ant laivo denio. Atrodo, jie visi kažką šūkavo, bet Hirojukis negirdėjo jų balsų.

Jis tik matė viską aplink. Visą beribę jūrą ir bekraštį dangų. Pra­plėšę debesų užtvaras, ant dūžtančių bangų keterų pliūptelėjo švie­sos strėlės. Tyška balti bangų purslai. Atspindėdami šviesą jie žai­žaruoja it brangakmeniai pabirę į visas puses. Tokią jūrą jis paži­nojo nuo pat vaikystės. Priešais jį driekėsi Fucu kyšulys. Vėjas buvo stiprus, o bangos didžiulės. Jis niekad nematė tokios didin­gos jūros. Ji tviskėjo. Apėmė palengvėjimo jausmas, o kūnas darė­si vis lengvesnis ir lengvesnis.

Žodžiai, kurių jis niekad gyvenime nebuvo ištaręs, dabar patys veržėsi laukan: Kelias laisvas!

Hirojukis ištarė tuo žodžius ir jam tapo gera. Jis ištarė juos dar kartą.

Patrulinis laivas tuo pat metu surado ir ištraukė du kūnus. Buvo akivaizdu, kad moteris mirusi prieš mažiausiai dvi ar tris dienas. Vyriškis buvo ką tik miręs. Ką tai reiškia, padės išsiaiškinti toles­nis tyrimas.

104 TAMSUS VANDUO

Tačiau niekas niekada neišsiaiškins, kodėl vyriškis numirė ap­sikabinęs moters lavoną. Jis tikrai neatrodė taip lyg baimės sukel­tos nevilties apimtas būtų griebęsis paskutinio šiaudo. Vyriškio vei­do išraiška tikrai nebuvo kančios iškreipta. Priešingai. Jis spindu­liavo ramybę. Be to, gelbėtojų komandai nedavė ramybės dar vie­nas dalykas: moters dešinės rankos nykštys buvo visas sugrūstas vyriškiui į bumą. Kaip, po galais, mirusi moteris galėjo įkišti pirštą į vyriškio bumą? Taip bent jau viskas atrodė tiems, kurie matė la­vonus.

Vyriškis tikriausiai buvo tvirtai įsikandęs nykštį, nes jo žandi­kauliai niekaip neprasiskyrė, kai atrastus kūnus apžiūrinėjo sugul- dę patrulinio laivo denyje. Galiausiai žandikaulius atplėšė. O tada visi pamatė, kad nykštys beveik nukąstas. Jie mėgino vyriškiui da­ryti dirbtinį kvėpavimą, kad įsitikintų, ar jį galima atgaivinti. Ta­čiau visos pastangos nuėjo veltui. Jis nerodė jokių gyvybės ženklų. Buvo miręs. Jeigu narai būtų jį suradę bent keliomis minutėmis anksčiau, vyriškis gyventų.

Antra vertus, toji rami veido išraiška kažkaip numaldė ir gelbė- tojųjausmus. Nelengva šitaip įnirtingai kąsti ir tuo pat metu išlikti visiškai ramiam. Tačiau tas vyriškis įstengė suderinti prieštaravi­mus.

S V A J O N I Ų KRUI ZAS

SVAJONIŲ KRUIZAS 107

Masajukis Enojosis sėdėjo laivo pirmagalyje, atsirėmęs stiebą. Ištiestos kojos ilsėjosi ant liuko dangčio. Išsidrėbęs taip nerūpes­tingai, jis, rodos, tyčia buvo nenorėjo matyti kokpito. Šitaip sėdėti ant liuko, kai iškeldavo kliverį ir pagrindinę burę, būdavo neįma­noma. Juk kaskart laivui keičiant kryptį, atsidurtum burės kelyje ir trukdytum. Tačiau tą akimirką nedidelė beveik aštuonių metrų il­gio jachta plaukė Tokijo įlankos jūros keliu varoma variklio. Iš abiejų pusių ribojamas dirbtinių krantų, jūros kelias labiau panėšė­jo į mažą įlanką, plytinčią didesnėje. Visos jachtos burės buvo nu­leistos. Mat pagal taisykles šiąjūros atkarpąjachtos privalėjo įveikti nuleidusios bures. Jeigu jos plauks iškėluios bures, tai trukdys lai­vybos eismui, kuris šioje įlankos dalyje itin smarkus.

Enojosis spėliojo, kąUsijimos, pora, kuriai priklausė laivas, bus sumaniusi. Jie žadėjo, kai plauks nuleistomis burėmis, ateis pas jį pasišnekėti. Usijima nebuvo patyręs jūrininkas, todėl jam stigo įgū­džių vairuoti jachtą su iškeltomis burėmis. Enojosį erzino vien tik reginys. Akivaizdžiai negebantis nustatyti vėjo krypties, Usijima bėgiodavo po kokpitą pirmyn ir atgal, mėgindamas suvaldyti bu­res. Jo veide įsirėžusi neišnykstanti abejonė. Žvilgsnis prieš vėją ir nuolatinis galvos purtymas akivaizdžiai bylojo, kad jachta plaukia ne taip, kaip jis norėtų. Enojosiui didesnį nerimą kėlė Usijimos veido išraiška nei laivo siūbavimai ir jis ėmė abejoti, ar jie apskri­tai saugiai grįš į prieplauką.

Kad ir kaip ten būtų, dabar Usijima stovėjo prie vairalazdės kok­pite už Enojosio. Kai atėjo metas plaukti, įjungus devynių arklio jėgų variklį, vairininkas nurimo, nes šitaip manevruoti jachtą buvo žymiai lengviau. Palikdama vandenyje baltą putotą pėdsaką, jach­ta tyliai skynėsi kelią tarp dirbtinio pylimo, kuris tarnavo kaip pa­grindinis bangolaužis ir Ariakės perkėlos molo. Kelionė Vakasu jūrų parko pakraščiu ir truputį aukštyn Aros upe visuomet baigda­vosi grįžimu į Svajonių salos prieplauką. Atgavęs pasitikėjimą sa­vo jėgomis ir gebėjimu vairuoti laivą, Usijima droviai uždėjo pėdą ant suolelio ir nustatė pozą prie vairalazdės. Usijimos žmona Mi- nako nepasirodė ant denio. Tikriausiai ji buvo kajutėje apačioje ir ieškojo ko nors atsigerti. Enojosis tikrai nepasiilgo jos plepumo. Ji

108 TAMSUS VANDUO

paprasčiausiai buvo pernelyg dėkingas už tokią ramybės pertrau­kėlę.

Enojosis žvilgtelėjo į savo rankinį laikrodį. Jis rodė beveik še­šias vakaro. Šis mažas kruizas buvo skirtas pirminei Tokijo įlankos plyšių registracijai. Sugrįžti į Svajonių salos prieplauką jie turėjo iki vakaro.

Vakariniame dangaus krašte ramiai leidosi saulė. Jeigu jie plauk­tų atviroje jūroje, tai būtų išvydę didingą vakaro saulės, gęstančios beribiame horizonte, vaizdą. Iš čia vaizdas ne itin skyrėsi nuo to, kuris matomas stovint ant molo. Tačiau nepatyręs škiperis neturėjo nei įgūdžių, nei drąsos pasukti laivą į atvirą jūrą. Antrinėje pakran­tės vystymo zonoje statomų nepaprastai aukštų namų konstrukcijų virtinė stiebėsi į vakarį dangų tarsi bambukų ūglių atvašynas, min­tantis maistingomis atliekų kapinyno grunto medžiagomis.

Plona vakaro miglelė pamažu ėmė gaubti juodus, plieninius ne­baigtų dangoraižių skeletus, išryškėjusius purpuriniame fone. Nors kažkaip nesitikėjo, kad statybos darbai gali vykti ir sekmadienį, Enojosis aiškiai girdėjo griausmingus dunksėjimus. Tiesa, nusta­tyti, iš kur sklinda tie garsai buvo neįmanoma. Tačiau kiekvienas tokio garso sukeltas milžiniškas aidesys tik didino susierzinimą ir įtampą. Nors Enojosis negalėjo nurodyti jį apėmusio nerimo prie­žasties, tai nieko nekeitė. Nerimas niekur nedingo. Dunksėjimai, aidu atsiritantys jūros dugnu ir atsimušantys į jachtos dugną, ro­dos, pasiekė net Enojosio vidurius.

Išėjusi iš kajutės Minako susijaudinusi parodė į priešingą nei saulėlydis pusę.

- Čia tai bent! Tik pažvelkite tenai! - suspigo apimta jaunatviš­ko džiaugsmo.

Tą akimirką jachta, pavadinta būtent šios moters vardu - „MI­NAKO “ - rengėsi praplaukti pro Vakasu jūrų parko pakraščio smai­galį. Vos tik laivas pakeitė kursą, prieš akis kaipmat iškilo Disnei­lendas. Artėjo vakaras, todėl tolumoje jau žiebiesi pirmieji žibu­riai. Minako tuo spygtelėjimu, primenančiu Betę Bup, norėjo at­kreipti abiejų vyrų dėmesį į Disneilendą ir čia pat pakrantėje išsiri­kiavusių viešbučių šviesas. Mergaitiškas tonas nelabai siejosi su

SVAJONIŲ KRUIZAS 109

vaikišku tyrumu ir labiau išreiškė savanaudišką primygtinį reika­lavimą įsitraukti į žaidimą ir kitiems. Enojosis tik metė skubų žvilgs­nį, bet šiaip nusprendė nekreipti į moterį dėmesio.

Tačiau Minako pati jį pašaukė:- Ko ten vienas sėdi ir dūmoji? Ateik, išgersi alaus!Apkabinęs stiebą Enojosis pasisuko ir pažvelgė į ją. Moteris

stovėjo, laikydama skardinę alaus. Enojosis išsisukinėdamas su­murmėjo. Jis nežinojo, ką daryti. Jautėsi beviltiškas, nes neįstengė paprasčiausiai pasakyti „ne“. Taigi ar atsisakyti ir atsiribojus nuo tuščių moteriškės plepalų pasilikti saugioje vietelėje, ar paimti alų ir iškęsti jos nesibaigiančias kalbas apie pardavimus? Jis jautė troš­kulį, o alus atrodė toks gundantis.

Viena ranka įsitvėręs stiebo, kita - giko jis nuropojo prie Mina­ko, siūlančios alaus.

- Ačiū. Šito man labai reikėjo.Dėkodamas jis linktelėjo galvą, grubiai atsidarė skardinę ir go­

džiai gurkštelėjo alaus. Gėrimas buvo šaltas ir skanus. Išvydusi Enojosio veide pasitenkinimą, Minako išdrįso prabilti:

- Na kaip? Argi ne žavinga, ką?Vos tik nuskambėjo šie žodžiai, Enojosiui pasirodė, kad alus

prarado dalį to nepaprasto skonio. Kiek kartų tą dieną jam teko kęsti moters postringavimus? Jos kalbėjimo tonas aiškiai rodė, kad Minako nerūpi kito nuomonė, o greičiau perša jam savąją. Jis ir vėl išsisukinėdamas kažką sumurmėjo.

Jis kaip įmanydamas suko galvą, norėdamas pakeisti temą. Vis­kas perniek. Atsidūrę trise šioje jachtoje jie nelabai turėjo apie ką kalbėtis. Tai buvo trečias kartas, kai Enojosis susitiko su Usijima. Su Minako jis susipažino tik šįryt.

Usijima, kuris visą laiką tylėjo, staiga prabilo:- Tau tikrai pavyks. Tereikia užsiimti.Enojosis nieko neatsakė. O, kad vėl reiktų iškelti bures. Abu

kaipmat užsičiauptų. Neturėtų laiko kabinėtis, jeigu reiktų nustati­nėti kliverio ir pagrindinės burės padėtį. Jiedu blaškytųsi visiška­me sąmyšyje. Tačiau kol jie plaukia ramiais vakaro jūros vandeni­

110 TAMSUS VANDUO

mis, naudodami variklį, įtaisytą už borto, Usijimai išties bepigu stovėti ten su alaus skardine ir sekti vairalazdę.

Enojosis sutiko Usijima vidurinės mokyklos susitikime prieš du mėnesius, birželį. Tai nebuvo klasės susitikimas. Veikiausiai - didysis visų berniukų susibėgimas. į šį kasmetinį renginį jų suva­žiavo šimtai. Per dešimtį metų po mokyklos baigimo Enojosis ne­dalyvavo nė viename susitikime. Šįmet jis turėjo laisvą savaitgalį, tad įvairumo dėlei nusprendė atvykti. Nusivylęs, kad nerado tiek senųjų klasiokų, kiek tikėjosi, Enojosis slampinėjo po salę ieško­damas pažįstamų veidų. Bevaikštinėdamas jis trumpai šnektelėjo su Usijima ir galiausiai jiedu pasikeitė vizitinėmis kortelėmis. Usi­jima baigė vidurinę septyneriais metais anksčiau už Enojosį, o jo vizitinėje kortelėje puikavosi užrašas: „ Žemės ūkio ministerija. Miš­kininkystė ir žuvininkystė. “. Po mėnesio Usijima pakvietė Enojosį išgerti ir pasiūlė šią išvyką.

Tiesą sakant, dabar, viską apgalvojęs, Enojosis nusprendė, kad galėjo įtarti apie tikrąsias Usijimos paskatas ir būti apdairesnis. Pra­eityje yra buvę, jog pažįstami surasdavo jį visiškai netikėtai, pa­kviesdavo prisiminti senus gerus laikus ir galiausiai pateikdavo kokį nors abejotiną verslo planą. Dabar jau atrodė savaime suprantama, kad tos pačios mokyklos auklėtinio ar šiaip nepažįstamojo kvieti­mas bendrauti turėjo slaptą užmačią. Jeigu kalbame apie mokslad­raugius, tai jau visai kas kita. Tačiau suaugusiųjų pasaulyje papras­tai bendraujama dėl išskaičiavimo.

- Pirmiausia įsivaizduok, ko iš tiesų trokšti, ką nori turėti.Usijimos veidas buvo čia pat, o jo balsas nuskambėjo Enojosiui

už ausų. Sutemos tik dar labiau išryškino amžiaus raukšles ant Usi­jimos kaktos. Vos tik Usijimai pasilenkus, pastebėdavai ir jo retė­jančius plaukus. Enojosis pajuto, kad tas vyriškis, kuris iš pradžių atrodė jaunas ne pagal metus, staiga šimtmečius paseno.

- Ko tu nori gyvenime?Buvo matyti, kad Usijima laukia atsakymo, susijusio su kokiu

nors daiktu, kuriam nupirkti reikia krūvos pinigų. Pavyzdžiui, jachta arba mersedesu. Enojosis pasirinko kitą dalyką. Tiko bet kas, ko negalima nupirkti.

SVAJONIŲ KRUIZAS III

- Jeigu jau paklausėte, tai manau, kad norėčiau turėti vaiką.Enojosis nebuvo vedęs. Juo labiau - susižadėjęs. Gyveno vie­

nišas ir tą dalyką buvo minėjęs Usijimai.Nustebusi pora susižvalgė.- Ar tu vedęs? - pasidomėjo Minako. Jos akys išsiplėtė iš sumi­

šimo. Kai ji pasisuko vyro link, žvilgsnis tapo nuožmus, reiškian­tis apmaudą dėl neteisingos informacijos.

Susierzinęs Usijima dėbtelėjo į Enojosį.- Kiek pamenu, sakei, jog esi vienišas.- Taip ir yra. Vienišas. Tik gyvenu su tokia mergina. Jeigu pa­

vyks ją palenkti šeimyniniam gyvenimui, tai mudu tikrai tuoksi- mės.

Tai buvo melas. Jo negyventa su jokia mergina. Ir net nedrau­gauta. Nors tai buvo visiškai nekaltas melas, Enojosis kaipmat pa­sibjaurėjo savimi. Jo negebėjimas sakyti žmonėms „ne“ atrodė ap­gailėtinas. Vyriškis jautėsi taip, tarsi būtų koks vaikiščias, kuris niekada neužaugs. Tas nesuderinamumas iškerojo kaip reikiant. Ta­čiau kitaip elgtis Enojosis nemokėjo. Jis tik vylėsi, jog aplinkiniai supras, kad jam neįdomu.

Tačiau ši pora nepriėmė jo noro už gryną pinigą, todėl Minako netrukus prapliupo:

- Tarkim, judu susilauktumėte vaiko ir galiausiai susituoktu­mėte. Jums reikės pinigų. Vestuvės reikalauja išlaidų. Be to, reikės susirasti, kur gyventi. Ir, žinoma, pats vaikas. Ar tu įsivaizduoji, kiek kainuoja užauginti vaiką?

Usijimos neturėjo vaikų, tačiau nemanė, kad šis faktas kažkaip apriboja jų teisę pamokslauti Enojosiui. Jie primygtinai tvirtino, jog atlyginimas, kurį gauna paprastas įmonės darbuotojas, yra ne­pakankamas išlaikyti šeimą. Nuolat galvodamas, kaip sudurti galą su galu, Enojosis niekada neįstengs įgyvendinti savo svajonių...

Usijimos stengėsi jį sudominti piramidės pobūdžio pardavimų schema, finansuojama užsienio kapitalo. Enojosis puikiai suprato, kad organizacija, apie kurią jie kalba, neužsiima jokia neteisėta veikla. Idėja sumažinti kainas vykdant mažmeninę prekybą ne per parduotuvių tinklą ir išdalinti pelną pardavėjams nebuvo prasta.

112 TAMSUS VANDUO

Pardavėjai arba prekybos agentai priklausė skirtingoms piramidi­nės hierarchijos pakopoms. Kuo aukštesnis laiptelis, tuo didesnės darbo priemokos. Usijimos aiškiai davė suprasti, jog jie šiuo metu yra ant trečiojo laiptelio nuo apačios ir pasiryžę judėti aukštyn. Todėl geruoju ar piktuoju jie privalo užverbuoti naujų pardavėjų, įtikinti žmones pardavinėti įmonės gaminius, apmokyti naujokus ir paversti juos puikiais prekybos agentais - tai buvo vienintelis būdas patekti į aukštesnį lygmenį. Enojosis, kuris dirbo automobi­lių pardavėju, be abejonės, išmanė rinkodaros subtilybes, todėl bū­tų Usijimoms puikus laimikis. Tiesą sakant, toji įmonė gamina ir automobilių priežiūros priemones.

Aukštesnis rangas garantavo ir didesnius pinigus. Tokius, kad per metus galima nusipirkti butą. Usijimos tvirtino, kad dabar jie uždirba dvigubai daugiau nei tada, kai buvo paprasti valstybės tar­nautojai. Juk priešingu atveju, jiedu neplaukiotų jachta. Ši tapo ne­pamainoma priemone verbuojant naujokus. Atsidūrę jūroje, jie ga­lėdavo ramiai užspeisti verbavimo auką saldžiais žodeliais, nebi­jodami, kad ši kur nors paspruks. Jachta taip pat tarnavo kaip įro­dymas, kad piramidės schema iš tiesų gali išpildyti svajones. Plau­kiojimas jachta Usijimoms buvo kaip tie vakarėliai, kurių metu šei­mininkas pristatydavo kokį nors prekybos išnešiotinai produktą.

- Svarbiausia - įsivaizduoti. Įsivaizduokite ilgai bei atkakliai - ir viskas išsipildys.

Usijima visokiais būdais įtikinėjo, tačiau Enojosis nepasidavė. Pasaulis, apie kurį Usijima pasakojo, Enojosio visiškai nedomino. Jis nebuvo abejingas pinigams, tačiau neketino pelnyti jų žmogiš­kų santykių sąskaita. Jis puikiai įsivaizdavo, kur atsidurtų, jeigu imtų vaikytis nuolat augančių pardavimo priedų. Patektų į savotiš­ką religinę sektą, vienodai mąstančių fanatikų šutvę, turinčią tik vieną tikslą ir vieną idealą. Ištrūkti iš tokios grupuotės gniaužtų būtų neįmanoma.

Usijimoms dėl tokio nenoro buvo apmaudu ir jie susierzino. Jiedu nepritardami postringavo apie Enojosio vaizduotės stygių, vadino jį mulkiu, netgi davė suprasti, kad jis esąs žemesnės kastos žmogus. Toji taip liaupsinama vaizduotė jiems pakuždėjusi, jog jis

SVAJONIŲ KRUIZAS 113

gyvensiąs ir mirsiąs kaip apgailėtinas žmogelis, kuris dirbo visą gyvenimą, vos sudūrę galą su galu ir neturėjo jokių svajonių.

Enojosiui net nesinorėjo su jais ginčytis. Žinoma, galbūt jis nu­gyvens visą gyvenimą dirbdamas paprastu automobilių pardavėju. Būtų beprasmiška jiems aiškinti, kad tokia mintis jo net neliūdina. Tai būtų nuobodu. Enojosis troško kiek įmanoma greičiau išlipti iš jachtos. Jam iki gyvo kaulo įgriso nejausti žemės po kojomis ir plaukti kažkieno kito jachta. Jis bjaurėjosi tuo pataikavimu, kurį jame skatino neįprasta aplinka.

Jachta ramiai plaukė į šiaurę maždaug už šimto metrų į rytus nuo Vakasu golfo aikštynų, kurie driekėsi iš šiaurės į pietus maža­me žemės plote. Iki Aros upės užutekio tilto tebuvo pusantros my­lios. Už to tilto plytėjo vartai į Svajonių salos prieplauką. Enojo­siui daugiau nebereikės pakęsti šių žmonių draugijos. Vos tik išlips iš jachtos, jis niekad daugiau su jais nebendraus.

Tačiau Enojosis džiaugėsi per anksti. „MINAKO “ variklis porą sykių sučiaudėjo ir užgeso. Taip keistai, kad Usijima sustojo vidu­ry sakinio ir net gurktelėjo. Jis pažvelgė į variklį, įtaisytą už jach­tos borto.

- Keista. Labai keista.Enojosis instinktyviai pažvelgė į rankinį laikrodį. Jachta susto­

jo šeštą valandą ir dvidešimt septynios minutės vakaro. Keijo lini­jos traukinys, skleisdamas būdingus garsus, važiavo geležiniu til­tu, kybančiu jiems virš galvų. Šviesa, sklindanti pro traukinio lan­gus, virto baltu srautu, pasklidusiu vakaro danguje virš upės žio­čių. Šviesos degė bemaž visuose pastatuose, kurie rikiavosi užute­kio pakrantėje. Jachta sustojo kaip tik tą akimirką, kai juodas jūros paviršius ėmė mirgėti tų šviesų atspindžiais.

Visa laimė, kad jachta sustojo tokioje vietoje, kur užplaukti ant seklumos buvo neįmanoma. Laivas plūduriavo už kelių šimtų met­rų nuo Sanmaidzu smėlio seklumos, kuri driekėsi tiesiai į Kasajo pakrantės pietinę dalį netoli buvusios Edo upės žiočių. Geležiniai kuolai, pranešdami apie pavojų, žymėjo seklius upės ruožus. Naktį

114 TAMSUS VANDUO

tų kuolų viršūnėse įsižiebdavo lempelės. Didelės rizikos užplaukti ant seklumos tikrai nebuvo, nebent pakildavo stiprus vėjas ar tirš­tas rūkas. Svajonių salos prieplaukos darbuotojai įspėjo jachtos eki­pažą apie seklumas už įplaukimo ribų, ir nepaisant visų jo, kaip jūreivio, trūkumų, Usijima vairavo jachtą itin atidžiai vengdamas seklumų.

- Variklis užgeso, tiesa? - abejingai tarstelėjo Enojosis ir nepa­judėjo nuo suoliuko, ant kurio sėdėjo.

Usijima aiškiai nežinojo, ką daryti, tad atsuko benzino bako dangtelį ir pažvelgė vidun, tikrindamas, ar nesibaigė kuras. Benzi­no buvo pakankamai. Vyriškis nedrąsiai truktelėjo už rankinio star­terio. Variklis kaipmat užsivedė. Usijimos su palengvėjimu atsi­kvėpė, tačiau neilgam. Vos tik kapitonas perjungė priekinę pavarą, variklis vėl sučiaudėjo ir užgeso.

Šįsyk Usijima nemėgino užvesti variklio dar kartą. Jis tiesiog iškėlė iš vandens varomąjį mechanizmą.

- Kas čia dabar?! - audringai šūktelėjo Usijima. Enojosis iškart pašoko. Visa trijulė pažvelgė į vandensraigtį.

Vakaro tamsoje, permirkęs vandeniu tas daiktas atrodė bemaž juodas. Usijima ištiesė ranką link mechanizmo ir iš po apsauginio vandensraigčio skydelio ištraukė mėlynos spalvos drobinį vaiko batelį. Tikriausiai plūduriavo netoliese. Raišteliai susipynė aplink veleną, o tada batelį įtraukė sraigtas.

Tai Disnėjaus kompanijos gaminys su peliuko Mikio atvaizdu. Usijima apvertė batuką aukštyn padu, kad pažiūrėtų, koks dydis. Kadangi jis buvo itin mažas, buvo nuspręsta, jog batelį avėjo vos kelerių metų berniukas.

Gūžtelėjęs pečiais Usijima padavė batuką Enojosiui ir nutaisė grimasą. Tokia elgsena reiškė tik viena: Usijima norėjo, kad Eno­josis vienu ar kitu būdu atsikratytų to batelio. Kadangi jūroje plau­kioja galybė visokiausių daiktų, tai nieko nuostabaus, kad jie rado vaiko batelį. Tačiau Usijimai atrodė, kad tai bloga lemiantis žen­klas ir jis netgi pribijojo radinio. Atidavęs batuką Enojosiui, vyriš­kis kruopščiai rankšluosčiu nusišluostė dešinės rankos delną.

SVAJONIŲ KRUIZAS 115

Usijima žvilgsniu paragino Enojosį, tad šis jau ketino išmesti batuką atgal į jūrą, bet netikėtai ant kulno pastebėjo užrašytą var­dą. Kažkas juodos spalvos žymekliu išvedžiojo Kadzuhiras.

- Mažasis Kadzuhiras, - Enojosis sumurmėjo panosėje.- Mesk jį lauk, supratai? - gana grėsmingai įsakė Usijima.Tačiau Enojosis nenusviedė batelio iš visų jėgų. Jis padėjo jį

ant vandens paviršiaus tarsi laivelį ir švelniai stumtelėjo kulną.Iš esmės visiškai naujas kairės kojos batelis netvirtai sūpavosi

ir plaukė tolyn. Srovė šioje vietoje buvo pakankamai srauni, nes netoliese plytėjo Aros upės žiotys. Batukas plaukė į pietus ir netru­kus ištirpo jūros tamsoje. Enojosis įsivaizdavo mažą berniuką, šo­kuojantį ant dešinės kojos.

Usijima nuleido į vandenį varomąjį mechanizmą ir užvedė va­riklį. Batukas, sutrikdęs variklio darbą, pašalintas, o jie pasirengę plaukti toliau. Enojosio laikrodis rodė šešias valandas ir trisdešimt penkias minutes vakaro. Sugaištos penkios minutės, tačiau atrodė, kad į prieplauką jachta grįš laiku - septintą.

- Plaukiam iš čia, - ištarė Usijima ir įjungė priekinę pavarą. Šįkart variklis neužgeso ir suūžė stabiliai.

Jausmą, kuris juos apėmė po kelių akimirkų, būtų sunku apibū­dinti. Iš varomojo mechanizmo sklido gurguliavimas garsai, o į vandens paviršių kilo spiečius burbuliukų. Akivaizdu, kad vanden- sraigtis turėjo varyti laivą pirmyn. Tačiau jachta nepajudėjo iš vie­tos. Kaip sapne, o teisingiau - košmare, kur kiek besistengtum pa­bėgti nuo pabaisos, neįstengi pajudinti kojų ir tik širdis daužosi it paklaikusi. Trijulė denyje jautėsi panašiai. Ir nors juos nuo van­dens skyrė jachtos korpusas ir denis, atrodė, kad kojas supančiojo kažkokia virvė, iškilusi iš jūros dugno.

Enojosis ir Usijima nepratarė nė žodžio, o Minako nervingai tai stojosi, tai sėdosi ant suolelio. Šaižiu balsu, kuris beveik panėšėjo į klyksmą, ji pareikalavo paaiškinti:

- Kas yra? Kodėl mes neplaukiant?Usijima stumdė pavaras ir mėgino perjungti variklį atbuline ei­

ga. Jachta atsisakė pajudėti bet kokia kryptimi.- Gal pamėgintumėt persisverti per bortą? - paprašė Usijima.

116 TAMSUS VANDUO

Enojosis ir Minako persivėrė per kairįjį laivo bortą. Kai laivas pasviro, Usijima vėl įjungė priekinę laivo pavarą. Tačiau nesėk­mingai. Jie pamėgino plaukti pirmyn, užgulę dešinįjį bortą, tuomet atgal, užgulę kairįjį. Tačiau jachta nejudėjo, tarsi būtų įleidusi šaknis.

Usijima išjungė variklį. Minako kažką mėgino pasakyti, tačiau vyriškis ją rankos mostu nutildė.

- Palauk, gerai? - tarė jis ir susimąstė. Matyt, pasitelkęs ribotą patirtį mėgino nuspręsti, ką daryti norint įstrigusią jachtą priversti judėti. Enojosis troško grįžti į prieplauką ir atsikratyti įgrisios po­ros, tačiau tokioje padėtyje jis neketino skubinti Usijimos. Vyriš­kio veido išraiška buvo ne šiaip rimta, bet susirūpinusi. Ko gero, verbavimas į prekiautojų gretas atsidūrė paskutinėje vietoje.

- Teisingai, - tarytum drąsindamas save ištarė Usijima ir atsi­stojo. Jis paskelbė, koks bus kitas žingsnis:

- Išmatuokime gylį.Jis atidarė skrynelę, iš kurios ištraukė inkarą, pririštą prie vir­

vės. Tada palaipsniui ėmė leisti inkarą į vandenį. Kai jis keletą metrų nugrimzdo, Usijima liovėsi leidęs virvę ir keletą sekundžių stabte­lėjo. Tuomet sunkiai atsiduso ir ėmė traukti virvę atgal. Vandens gylis buvo pakankamas. Jachta sustojo ne todėl, jog jos ilgas kilis įsirėžė į smėlį. Dabar aišku, kad jie tikrai neužplaukė ant seklu­mos.

- Keista, tiesa? - pareiškė Enojosis. Nieko daugiau apie tokią situaciją ir nepasakysi. Tokio nerimo, kurį jautė dėl itin pavojingo pagrindo po kojomis, jis niekada nebuvo patyręs ant žemės.

Usijima sudėjo inkarą su virve atgal į skrynią, uždarė dangtį ir atsisėdo ant viršaus. Jis akivaizdžiai neturėjo jokio noro kalbėti. Minako įjungė kajutės ir navigacines šviesas, o tada atidarė liuką. Iš kajutės sklindančioje šviesoje baltas kokpito paviršius spindėjo taip, tarsi būtų nudažytas švytinčiais dažais. Tas kritiškos padėties suvokimo jausmas, kuris palengva apgaubė Enojosį, vis dėlto ne­buvo toks gniuždantis lyginant su tuo, ką išgyveno Usijimos. Galų gale juk Enojosis nėra įgulos narys, jis tik svečias jachtoje, vadina­si, neprivalo atsakyti už tai, kas vyksta. Jeigu jie būtų įstrigę atvi­roje jūroje, o akiratyje nebūtų jokio žemės lopinėlio, tuomet visai

SVAJONIŲ KRUIZAS 117

kas kita. O dabar jie plūduriavo tik už kokių šimto metrų į rytus nuo Vakasu golfo aikštynų, kurių žiburiai buvo aiškiai matyti. Tiek šiaurėje, tiek rytuose krantas buvo netoli. Pakrantė driekėsi tarsi šviesos juosta, o vakarinės veiklos garsai maišėsi su automobilių išmetamųjų vamzdžių pukšėjimu.

Tąsyk Usijimos su kiekviena minute darėsi vis labiau paniurę. Atrodė, kad jachtos strigimas tiesiog pribloškė Usijimą. O Mina- ko, akivaizdžiai pasipiktinusi vyro nekompetentingumu, garsiai šnirpščiojo ir dūsavo, norėdama priversti jį viską sutvarkyti. Tokia padėtis buvo tikras antausis Minako, kuri svaičiojo Enojosiui apie džiaugsmus turint jachtą ir kuri mėgino suvilioti ir pavergti jį besi­didžiuodama akivaizdžiai aukštesniu gyvenimo lygmeniu. Na kaip? Argi ne žavinga, ką? Jausmas, matyt, panašus į tą, kuris apima kvies­tinių svečių akivaizdoje išvydus savo augintinį darantį kokią kvai­lystę, nors prieš tai visiems postringavai apie itin sumanius jo pokš­tus.

Enojisį kankino ne tik nerimas dėl itin pavojingo pagrindo po kojomis. Jam taip pat rūpėjo klausimas, kokiu būdu Usijima ketina juos ištraukti iš šios keblios padėties.

Nors visiškai nenutuokdamas, ko griebtis, Enojosis pasiūlė te­oriją:

- Gal kokia virvė apsivyniojo aplink kilį?Usijima pakėlė galvą ir energingai sulinksėjo:- Aš kaip tik apie tai pagalvojau. Gal įsipainiojome į pritvirtin­

tą tinklą ar kažką panašaus?- Ar šioje vietoje stato tinklus?Usijima papurtė galvą.- Šiaip tai ne. Čia laivybos kelias.- Ir ką?- Koks nors virvės galas nuo tinklo ar kažko panašaus galėjo

atplūduriuoti iki čia ir apraizgyti kilį.Jeigu iš tiesų taip, tai net Enojosiui buvo aišku, kad kitas virvės

galas yra saugiai įtvirtintas jūros dugne. Tačiau toks sutapimas at­rodė pernelyg nerealus. Jis stengėsi suturėti šypseną, kai pamėgino įsivaizduoti virvagalį, susipinantį į kilpą, pakylantį iš jūros dugno

118 TAMSUS VANDUO

ir pagaunantį jachtos kilį taip, kaip kaubojai su kilpavirve pagauna jautuką.

- Tai ką mes dabar darysime? - įsiterpė jachtos bendravardė. Kraipydama lūpas ji veriamai dėbtelėjo į sutuoktinį. Enojosis dau­giau nebegalėjo pakąsti to jos veido išsišovusiais skruostikauliais. Moters tuštybė atsispindėjo veido kontūruose ir makiaže. Tikriau­siai ji pirmojo įmerkė pirštus į tą piramidės liūną, o tada įtraukė ir vyrą. Tikriausiai ji pakurstė Usijimą įkalbėti Enojosį tapti jo pre­kybos partneriu.

- Manau, kad reikia nutraukti virvę nuo kilio.Enojosis lengvai įsivaizdavo, ką turės daryti Usijima. Jis ners

po jachta, suras virvę ir nutemps ją nuo kilio. Tačiau vien tik tam­saus vandens vaizdas Enojosiui kėlė šiurpą. Dabar, kai saulė visiš­kai pasislėpė už horizonto, visuomet tamsus įlankos vanduo atrodė dar juodesnis. Jame atsispindėjo juodas nakties dangus. Vien nuo minties, jog teks sulaikyti kvėpavimą ir nerti į tamsią gelmę, trūko oro.

Laive nebuvo nei akvalango, nei povandeninio prožektoriaus. Todėl Usijimai teks grabalioti tamsoje ir kažkaip įvykdyti užduotį. Net jeigu jis turėtų akvalangą, dumbliname Tokijo įlankos vande­nyje beveik nieko neįžiūrėtų.

Tačiau Usijima tylėjo ir nejudėjo. Susimąstęs jis kramtė apatinę lūpą ir prislėgtai žvilgčiojo į Enojosį, kuris visiškai nenustebo, kad Usijima niekur neskuba, kai šitaip akivaizdu, ką reikia daryti. Eno­josis viską puikiai suprato. Usijima nenorėjo nerti. Jis troško, kad tą padarytų Enojosis, tačiau nesiryžo paprašyti, o tik tyliai laukė, kol svečias pats pasisiūlys.

Menka galimybė...Enojosis net neketino daryti šiam žmogui paslaugos. Norėda­

mas, kad Usijima tą suvoktų, Enojosis atsistojo ir piktai atsuko vy­riškiui nugarą. Jo nesaistė jokie įsipareigojimai dirbti „MINAKO“ labui, jau nekalbant apie rizikavimą savo gyvybe.

- Enojosi, - pašaukė Usijima, kai jis jau žingsniavo kajutės link.Atsigrįžęs Enojosis pamatė, kad Usijima sagstosi marškinius.

Atrodo, kapitonas nusprendė, jog nelieka nieko kita kaip tik pa­čiam atlikti šį darbą. „Ką gi, puiku“, - pamanė Enojosis.

SVAJONIŲ KRUIZAS 119

Apsivyniojęs virve keletą kartų ir užmezgęs jūreivišką mazgą, Usijima padavė laisvą virvės galą Enojosiui.

- Pasikliauju tavimi, - ištarė Usijima ir patapšnojo Enojosiui per petį.

- Nesijaudinkite, jūs - patikimose rankose, - patikino Enojosis, tvirtai sugniauždamas virvę, kad šeimininkas matytų.

Usijima pirmiausia į vandenį nuleido kojas, o tada paniro iki pečių. Įsitvėręs laivagalio krašto, jis sulenkė ir ištiesė rankas, tarsi prisitraukinėtų ant geležinio skersinio, ir suderino kvėpavimą. Bu­vo pati rugsėjo pradžia, tad vanduo neturėtų būti labai šaltas. Kai jis keletą kartų šoktelėjo vandenyje, Usijimos veidas, nušviestas kajutės šviesų, atrodė pilkas. Jo nenoras tiesiog eiti ir atlikti už­duotį puikiai atsispindėjo tame veide. Tačiau kitą mirksnį Usijima iškilo iš vandens, sulaikė kvėpavimą ir nėrė gilyn. Kaip žinia, jach­tos kilis yra tokia lenta, esanti laivo korpuso viduryje ir išsikišusi tiesiai į vandenį. „MINAKO“ kilis buvo metro ilgio ir pusantro metro pločio. Todėl Usijimai tereikėjo nunerti (jeigu tai galima pa­vadinti nėrimu) viso labo keliasdešimt centimetrų. Tam užteko vi­siškai neilgo virvės galo. Tačiau Enojosis nusviedė į jūrą bent ke­letą metrų, kad Usijima po vandeniu galėtų laisvai judėti.

Po kokios pusės minutės Usijima iškišo galvą iš vandens. Jis mėgino įsikibti jachtos krašto, tačiau jam nepavyko, todėl laikėsi vandenyje stačiomis.

- Na, tai kas ten nutiko?Atsakydamas Usijima stipriai papurtė galvą. Dabar jo veidas

atrodė dar pilkesnis. Tikriausiai per pirmą nėrimą jis teįstengė su­rasti patį kilį.

Usijima suderino kvėpavimą rengdamasis antrajam bandymui. Nepraėjus nė minutei po antrojo panėrimo Enojosis pajuto bumb­telėjimą. Tiesiai po kojomis. Smūgis buvo pakankamai stiprus ir nusirito per visą laivo korpusą. Toks įspūdis, kad Usisjima ten, apa­čioje, su kažkuo grumiasi. Virvė tik patvirtino spėliones. Usijima turėjo būti tiesiai po juo, tačiau Enojosis pajuto maudžiantį nerimą ir pamėgino įtraukti dalį virvagalio.

Kaip tik tada jo rankos pajuto smarkų krestelėjimą, o virvė įsi­tempė taip, tarsi kitame gale būtų užkibusi milžiniška žuvis. Eno-

120 TAMSUS VANDUO

josis mėgino išlaikyti pastovų virvės ilgį ir laikė įsitvėręs. Tačiau nesuvokiama jėga jį mažne persvėrė per jachtos bortą.

- Prašau, pagelbėkit man, - pašaukė jis Minako, kuri pakilo nuo suoliuko ir priėjo artyn. Atsargumo dėlei jis liepė moteriai lai­kyti virvės galą, o pats iš visų jėgų ėmė traukti. Enojosio rankos pajuto visą Usijimos svorį. Apėmė bloga nuojauta. Galbūt įvyko kažkokia nelaimė.

Staiga vandens paviršiuje už pusės metro nuo jachtos pasirodė Usijimos galva. Nors jis laikėsi vandenyje, tačiau plūduriuoti nesi­sekė. Kūnas rietėsi puslankiu ir atrodė, kad bet kurią akimirką Usi- jima gali nugrimzti po vandeniu.

- Laikykitės! - drąsindamas sušuko Enojosis ir ėmė traukti vir­vę dar stipriau. Usijima mėgino kažką pasakyti, tačiau žodžiai tarsi įstrigo gerklėje. Galbūt tai buvo nebylus baimės klyksmas. Regi­nys išties kraupus. Dar akimirka ir Usijima ėmė grimzti. Įtampa jo veide atslūgo, o plaukai vandens paviršiuje išsiskleidė tarsi vėduok­lė. Atrodė lyg plūduriuotų jūros dumbliai. Enojosis traukė virvę iš paskutiniųjų, nes aiškiai jautė, kad Usijima tuoj nuskęs.

Įtraukti jį per bortą tiesiai į jachtą buvo neįmanoma. Pritraukęs Usijimąprie laivagalio, Enojosis sugriebė jį už rankos ir iškėlė ant kokpito. Usijima tysojo perlinkęs pusiau, o jo pilvas rėmėsi į laiva­galio kraštą. Vos skruostui palietus denį, vyriškis apsivėmė. Iš jo burnos trūkčiojančiais pliūptelėjimas išsiliejo ne tik jūros vanduo, kurio Usijima prigėrė nardydamas, bet ir sumuštinių bei alaus liku­čiai. Kaskart vemiant jo visą kūną apimdavo traukuliai. Jo kojos vis dar mirko vandenyje. Minako suspiegė ir puolė šalin. Nors ir spiegdama, ji nubėgo į kajutę ir atnešė rankšluostį.

Mėgindamas įsiropšti ant denio Usijima it pašėlęs ėmė ropoti pirmyn. Ištraukęs kojas iš vandens, jis apsivertė ant nugaros, pa­mėgino įkvėpti oro ir tada smarkiai užsikosėjo.

Enojosis nežinojo, kaip pagelbėti žmogui, kuris vos nenusken­do. Jis tik įstengė be paliovos klausinėti Usijimos, kaip šis jaučiasi ir ar jam viskas gerai. Persimetę per petį rankšluostį, kurį jam pa­davė Minako, Enojosis ėmė trinti Usijimai nugarą. Jachtos šeimi­ninkas panarinęs galvą žiaukčiojo, tačiau iš burnos tekėjo vien sei­

SVAJONIŲ KRUIZAS 121

lė, o skruostais ritosi ašaros. Tačiau jis neįstengė liautis. Tampo­mas stiprių traukulių, atrodė, išvems visus vidurius.

Enojosis nusprendė, jog Usijimai būsią geriau prigulti kajutėje. Usijima pasirėmė į Enojosio petį ir ėmė pamažu kėblinti kajutės link. Jau po poros žingsnių tapo aišku, kad Usijimos kojos žemiau kelių yra visiškai bejėgės. Tiesą sakant, atrodė taip, lyg Usijima žemiau kelių išvis neturėjo kojų. Kai Enojosiui pagaliau pavyko paguldyti nelaimėlį į kajutės lovą, jis užklojo jį vonios rankšluos­čiu, treningo švarkeliu ir kitais šiltesniais drabužiais, kuriuos tik rado. Usijimos drebulys nė kiek nesumažėjo. Priešingai, su kiek­viena minute jis tik stiprėjo. Kartkartėmis pro jo lūpas išsiveržda­vo siaubinga aimana, primenanti laukinio žvėries kaukimą. Usiji­mos išvaizda pasikeitė taip stulbinamai, jog Enojosis su Minako nustėrę stovėjo prie lovos ir tylėjo.

Iš pradžių Enojosis pamėgino įsivaizduoti, kas nutiko Usijimai. Tikriausiai, norėdamas įvėpti gryno oro, jis ėmė kilti į paviršių. Tačiau pritrūkęs oro pusiaukelėje jis gurkštelėjo jūros vandens ir supanikavo. Galbūt virvė, kuria buvo apsivijęs, užsikabino už ki­lio. Kad ir kaip ten būtų, jis išsigąsta ir ima skęsti. Baimė plaukioti apgraibomis po tamsų jūros vandenį yra nenusakoma, todėl bet koks nelaimingas nutikimas įvykis gali sukelti paniką.

Tačiau tas sustingęs siaubas Usijimos veide netiko Enojosio įsi­vaizduojamai įvykių eigai. Vyriškio akys abejingai spoksojo į erd­vę, žvilgsnis tikriausiai ničnieko nefiksavo. Uoslės pojūčiai irgi, atrodo, buvo sutrikę. Visi suvokimo organai nefimkcionavo. Juos vis dar veikė trauma, kurią Usijima patyrė.

Enojosis pasiteiravo Minako, ar jie kartais neturi ko nors stip­resnio už alų. Iš laivo virtuvėlės ji atnešė pusbutelį raudono vyno ir aliuminio puoduką.

- Bijau, kad to nepakaks jį atgaivinti, - tarė Enojosis. Jis paso­dino Usijimą ir pamėgino sugirdyti jam šiek tiek vyno. Iš pradžių Usijima įstengė nuryti tik keletą gurkšnių, bet palaipsniui jo gerklė atsigavo ir netrukus jis išgėrė du puodukus vyno. Jo akyse pasiro­dė pirmieji gyvybės požymiai. Kūno drebuliai ėmė silpnėti, o kvė­pavimas aprimo.

122 TAMSUS VANDUO

Enojosis nusprendė, jog dabar pats metas paklusti Usijimos, ar jam pavyko įvykdyti užduotį, tai yra nukabinti virvę nuo kilio.

- Pone Usijima, ar jums pavyko?Usijima smarkiai papurtė galvą.- Tai toji virvė vis dar apraizgiusi kilį?Šįkart Usijima dar stipriau papurtė galvą. Jis pasielgė lygiai taip

pat, kai Enojosis dar kartą pasiteiravo to paties. Usijima papurtė galvą paklaustas, ar atliko darbą. Jis taip pat papurtė galvą paneig­damas, jog virvė tebėra apraizgiusi kilį. Jeigu jis nekliedi, tuomet yra tik vienas protingas paaiškinimas. Jachtą sustabdė ne virvė ir tą kliūtį dar teks pašalinti. Kažkas kita užsikabino už laivo kilio. Kol Enojosis apie tai mąstė, laivas staiga dukart susiūbavo. Ir tą siūba­vimą sukėlė ne banga. Lyg kažkokia jėga turėtų vienintelį tikslą - apversti jachtą.

Enojosio nerimas akimirksniu virto baime. Jis pirmą kartą plau­kia jachta, tačiau vaikystėje prisiklausė daugybės šiurpinančių is­torijų apie jūros paslaptis. Netgi tradiciniai pasakojimai apie lai­vus vaiduoklius jam keldavo pagaugus. Visa milžiniško laivo įgu­la pradingdavo be pėdsakų ir palikdavo viską kaip stovi. Kas tame laive nutiko? Tos istorijos tik iškeldavo klausimą, tačiau niekada nepaaiškindavo, kodėl dingo visa įgula. Stengėsi įteigti, jog pati jūra yra paslaptis, erdvė, kurioje persipina gyvųjų ir mirusiųjų pa­sauliai.

Enojosis nerimastingi apsidairė. įdomu, kur radijas - vienintelė susisiekimo su pakrante priemonė? Kad ir kiek ieškojo, tačiau nie­ko panašaus nepastebėjo.

- Kur jachtos radijas? - Enojosis pasiteiravo Minako. Ši savo ruožtu pažvelgė į Usijimą ir abejingai ėmė trinti savo išsekusio vyro petį. Ji norėjo, kad Usijima atsakytų į šį klausimą.

Enojosis pakartojo klausimą. Vangus Usijimos žvilgsnis klai­džiojo aplink.

- Radijo nėra? - perfrazavo klausimą Enojosis.Šįkart Usijima linktelėjo. Vadinasi, jachtoje nėra radijo stote­

lės. Kadangi iki kranto per toli, pagalbos jie neprisišauks. Turėda­mi radiją susisiektų su Svajonių salos prieplaukos tarnyba ir papra­

SVAJONIŲ KRUIZAS 123

šytų atsiųsti laivą vilkiką. Didelio galingumo vilkikas, varomas dy­zeliniu varikliu, tikrai būtų išjudinęs jachtą. Bet radijo nėra.

Nuo įtampos Enojosiui išdžiūvo bumą, todėl jis įsipylė vyno į tą patį puoduką, iš kurio gėrė Usijima, ir vienu mauku viską išgėrė. Usijima buvo vienintelis žmogus laive turįs bent šiokią tokią plau­kiojimo patirtį. Tačiau dabar iš jo nebuvo jokios naudos. Minako laikėsi įsitvėrusi vyro ir net nemėgino imtis iniciatyvos. Enojosis, kuris visą laiką džiaugėsi esąs tik svečias, dabar pajuto milžinišką atsakomybės naštą, užgulusią jo pečius.

Jis žvilgčiojo į laikrodį ir nervingai rijo seiles. Jau aštuonios vakaro. Jį nukrėtė šiurpas vien pagalvojus, jog gali tekti naktį pra­leisti jūroje. Rytoj pirmadienis ir jo laukia svarbus sandoris. Šios dienos įvykių jam buvo per akis. Enojosis tik troško grįžti namo į savo butą ir atsigulti į savo lovą. Jeigu tik jis galėtų...

Vos tik šitaip pagalvojęs, jis patraukė link kokpito ir nužvelgė vakarinį pakraštį. Betoninė krantinė driekėsi iš šiaurės į pietus per visą Vakasu jūrų parko ilgį, o lygiagrečiai krantinei rikiavosi nesu­skaičiuojama daugybė keturkampių blokų, kurių galai, tarsi auli­nių batų kraštai, kyšojo iš jūros.

Jeigu jis užsiropštų ant keturkampio bloko, lengvai galėtų nu­šokti ant krantinės. Enojosis primetė, jog nuo jachtos iki blokų bus ne daugiau nei šimtas metrų. Netgi pridėjus paklaidą, kuri neišven­giama tokioje tamsoje, atstumas buvo nedidelis ir Enojosis lengvai jį nuplauktų. Širdis ėmė plakti sparčiau. Kaip bus, taip bus. Verta pamėginti. Tačiau naktį plaukioti Tokijo įlankoje irgi rizikingas žy­gis. Enojosis pažvelgė žemyn į tamsisu jūros vandenis ir pajuto, kaip jo pasiryžimas palaipsniui blėsta.

Staiga atsidarė kajutės liukas ir laukan išropojo Usijima. Kūnas jo visai neklausė, tačiau lūpos be paliovos krutėjo, tarsi vyriškis norėtų pasakyti Enojosiui kažką itin svarbaus. Enojosis ištiesė ran­ką, norėdamas pagelbėti jam atsisėsti ant suolelio. Tačiau Usijima išsitiesė ant kokpito grindų.

- Kaip jaučiatės?Kadangi Usijima jau įstengė pats judėti, tai buvo akivaizdus

ženklas, kad jis taisosi. Bent jau fiziškai. Tik staiga visas jo kūnas sudrebėjo ir Usijima sugargė:

124 TAMSUS VANDUO

- Šitas laivas niekur neplauks.Atrodė, jog žodžius ištarė kažkoks užsispyręs senis.- Kodėl neplauks?- Aš paliečiau, štai su šita ranka. - Jis iškėlė delną.- Ką palietėt?- Rankas.Usijimos ranka palietė rankas?...Enojosis kaipmat pasigailėjo pradėjęs pokalbį. Jis buvo girdė­

jęs daugybę gąsdinančių istorijų apie mirusiųjų dvasias, kurios grie­bia plaukikams už kojų. Jeigu Usijima mėgina jam pasekti pasaką apie kažkokią ranką, pakilusią iš jūros dugno ir sugriebusią jachtą už kilio, tai jau peržengia visas ribas. Net nejuokinga.

Akimirką patylėjęs, Usijima vėl prabilo:- Tas vaikas stipresnis nei galėtum pamanyti.Enojosis nieko neatsakė. O ką jis galėjo atsakyti? Galbūt dėl

patirto šoko Usijima pamišo?- Vaikas? - neliko nieko kita kaip pakartoti žodį.- Ten vaikas, įsitvėręs kilio.Po šių žodžių Enojosiui užėmė kvapą. Mintyse jis išvydo regi­

nį, kuriame nuskendusio vaiko kūnas plūduriuoja įsitvėręs kilio.- Pameni, prieš daugelį metų buvo labai populiarios tokios ap­

sikabinančios lėlės, kurias galėdavai pritvirtinti prie rankos? Jis man pasirodė panašus į jas, tik kad veidas išpampęs kaip balionas, supranti? - jausmingai kalbėjo Usijima.

„Nusiramink“, - Enojosis ėmė tramdyti save. Nieko gero ne­bus, jeigu jis įsileis vidun kito žmogaus vaizduotėje užgimusią pa­baisą. Enojosiui derėtų dar kartą perkratyti visus faktus. Kas lėmė pabaisos užgimimą Usijimos mintyse?

- Ar tas vaikas, kurį matei, buvo berniukas?- Mm-hmm, - atsakė Usijima ir linktelėjo. Enojosis pasuko tei­

singu keliu.- Šešerių metų amžiaus ar panašiai?Usijima kurį laiką pagalvojo ir vėl linktelėjo. Dabar Enojosis

buvo įsitikinęs, kad jo spėlionės teisingos. Vaizdiniai neatsiranda iš niekur. Šiuo atveju vandensraigtyje įstrigęs berniuko batelis parengė dirvą Usijimos vaizduotei.

SVAJONIŲ KRUIZAS 125

Enojosis žingsnis po žingsnio pamėgino atsekti Usijimos psi­chologinio virsmo raidą. Šios asociacijų grandinės katalizatoriumi tapo vaikiškas batelis su peliuko Mikio emblema. Batelio vaizdi­nys tūnojo kažkur Usijimos pasąmonėje, kai jis rengėsi nerti. Kur berniukas pametė dešinį batuką? Ant tilto? Krantinėje? O galbūt berniukas nuskendo ir vandenyje vienas batukas nuslydo nuo ko­jos? Jeigu taip, vadinasi, berniuko lavonas plūduriuoja kažkur jū­roje.

Usijima, kuris panėrė užsimerkęs ir ėmė apgraibomis čiupinėti jachtos dugną, tikriausiai užčiuopė kažką glitaus, prilipusio prie kilio. Gal ten buvo jūros dumblis, kuris sukėlė nuskendusio ber­niuko odos pojūtį. Akimirksniu Usijimos vaizduotė nupiešė visą paveikslą. Visų pirma tokiame dumbliname ir tamsiame vandenyje jis nieko nebūtų įžiūrėjęs. Kad ir ką Usijima matė, jis žvelgė ne akimis. Darbavosi jo pasąmonė ir laki vaizduotė. Jos ir iššaukė to­bulą iliuziją. Nuskendęs berniukas, įsitvėręs laivo kilio, veidas iš­pampęs kaip balionas, akys paskendusios glitėsiuose, iš burnos kyšo liežuvio galiukas... Nuskendusio berniuko kūnas, tarsi apsikabi­nanti lėlė įsitvėręs kilio ir neleidžiantis jachtai pajudėti...

Dabar Enojosis netgi galėjo nuspėti, koks bus Usijimos atsaky­mas į kitą klausimą.

- Tas berniukas, kurį matei, avėjo tik vieną batelį, tiesa? - pa­klausė Enojosis. Jis buvo tikras, kad Usijima linktels. Bet Usijima tik prisimerkė, pažvelgė į dangų ir neigdamas papurtė galvą.

- Tai jis avėjo abu batukus?Šįkart Usijimos atsakymas buvo aiškus:- Berniukas buvo basas.Enojosis Usijimos balse neišgirdo nė menkiausios abejonės ar

netikrumo ir tai jį pribloškė.

Kad ir kas būtų nutikę, Enojosis negalėjo paprasčiausiai sėdėti sudėjęs rankas. Jam toptelėjo mintis, jog vertėtų dar kartą užvesti variklį ir pamėginti išjudinti jachtą. Kai pamėgino truktelėti ranki­nį starterį, paaiškėjo, kad trukdo marškinių rankovė. Tačiau, užuot

126 TAMSUS VANDUO

ją atraitojęs, jis ėmė sagstytis marškinius. Usijima gulėjo prie Eno- josio kojų vis dar ta pačia poza. Pro atdarą liuką Minako pastebėjo nusivelkantį marškinius Enojosį ir iškart prabilo. Moters balse bu­vo juntamas palengvėjimas:

- Tai vis dėlto nusprendei nerti.Be jokios abejonės, ji viską ne taip suprato. Nors ir nusivilkęs

marškinius Enojosis net neketino nerti po jachta, todėl moters pa­staba jį suerzino. Tą frazę ji ištarė taip, tarsi manytų, jog tai jo vyriška pareiga nerti gelmėn ir pašalinti kliūtį. Tačiau Enojosis ne­jautė esąs įsipareigojęs šiai moteriai ir net nemanė vardan jos gel­bėti jachtą.

Užvedęs variklį Enojosis pamėgino įjungti priekinę pavarą, o tada atbulinę, bet jachta nepajudėjo iš vietos. Suirzęs dėl savojo bejėgiškumo ir vis dar pasipiktinęs stačiokiška Minako pastaba, Enojosis pajuto, kaip jį palaipsniui užvaldo pyktis. Jis taip pat bu­vo nepatenkintas, kad yra toks neveiklus. Reikėjo parodyti, kad jis bet kurią akimirką gali palikti jachtą. Reikėjo parodyti, kad jis lais­vas žmogus.

Išblėsęs Enojosio ryžtas vėl įsižiebė. Gerai pagalvojus, kito ke­lio palikti laivą nebuvo. Paprasčiausia ir veiksmingiausia išeitis - nuplaukti iki kranto, paskambinti prieplaukos tarnybai ir paprašyti atsiųsti vilkiką.

Iš įrankių dėžutės kambuze jis ištraukė didžiulį plastikinį maišą ir sukišo į jį savo drabužius bei batus. Įsitikinęs, kad maiše liko šiek tiek oro, Enojosis tvirtai užrišo maišą.

Iš pradžių Minako gana šiurkščiai žvelgė į nusirenginėjantį Eno­josį, tačiau netrukus keistokas jos elgesys ėmė kelti nerimą.

- Klausyk, ką tu čia sugalvojai?Enojosis prisirišo maišą prie dešinės šlaunies, suspaudė jį tarp

abiejų kojų ir atsistojo ant suolelio.Minako ištiesė ranką jo link, tačiau pirštams net nespėjus pa­

liesti kūno, Enojosis nėrė į jūrą. Atsidūręs vandenyje, jis nepuolė iškart plaukti, o plūduriuodamas stačiomis stengėsi patogiai įtaisy­ti tarp kojų plastikinį maišą. Kai pažvelgė į jachtą, prie jos borto išvydo pasirodančius Usijimų veidus. Tarsi iš kartoninės dėžutės

SVAJONIŲ KRUIZAS 127

būtų iššokusios dvi lėlės. Minako atrodė taip, lyg verkšlentų, ta­čiau Enojosis sūpuodamasis vandenyje negirdėjo, ką ji sako.

- Viskas bus gerai. Aš iškviesiu prieplaukos tarnybą.Šiuos žodžius jis pamėgino išrėkti, tačiau nebuvo tikras, ar jach­

tos šeimininkai jį girdėjo. Minako vis dar, atrodė, aimanavo. Pri­reiks kokios valandos, kol atplauks vilkikas. O iki tol jie gali gar­džiuotis suvokimu, jog pragaras slypi čia pat po jų kojomis. Tą „žavingą“ pasaulį, kurį jiedu taip šlovina ir stengiasi įpiršti kitiems, nuo košmaro skiria tik kelios lentos.

Jis pasisuko ir ėmė plaukti tik rankas, mat tarp kojų laikėsi plūd- rus plastiko maišas. Jis ne kartą plaukė krauliu su poliesterine lenta tarp kojų dvidešimt penkių metrų baseine ir be pertraukos įveikda­vo nuotolį dvidešimt kartų. „Būk drąsus“, - mintyse kartojo sau Enojosis. Tačiau ne ištvermė buvo svarbiausia. Visą dėmesį jis su­telkė į apatinę pilvo dalį ir kojas. Jeigu tą akimirką koks nors glitus daiktas perbrauktų per pilvą... Nuo tokios minties širdis ėmė dau­žytis it patrakusi. Juk tas mažas berniukas galėtų paleisti kilį ir sekti paskui jį. Jeigu Enojosis atsimerktų po vandeniu, jis tikriau­siai išvystų išpampusį vaiko veidą. Siaubingos vizijos nesiliovė plūdusios, ir plaukiko grybšniai tapo padriki. Jis veltui eikvojo jė­gas, o su kiekvienu mostu nuovargis vis didėjo. Enojosis pajuto traukulius skrandyje ir artėjantį blogumą. Šleikštulys reiškė pavo­jų gyvybei. Panika prilygsta mirčiai. Iškišęs galvą iš vandens, jis išvydo giedrą naktinis dangų ir ryškiai šviečiantį mėnulį. Tačiau Vakasu jūrų parko šviesos nė kiek nepriartėjo. Tas negebėjimas sumažinti atstumą iki krantinės tiesiog varė iš proto.

Enojosis prisivertė pailsėti. Jis liovėsi darbavęsis rankomis, ap­sivertė ant nugaros ir ėmė plūduriuoti vandens paviršiuje. įsitiki­nęs, kad burnoje ir nosyje neliko nė lašelio vandens, jis ėmė lėtai ir giliai kvėpuoti, norėdamas plaučius pripildyti oro. Jis stengėsi at­sikratyti košmariškų vizijų, įsivaizduodamas dar nematytą moters, su kuria pradėjo draugauti, nuogybę. įsivaizduoti apčiuopiamas smulkmenas buvo vienintelis būdas išstumti niūrias vizijas.

Pakėlęs galvą jis pamatė, kad yra gana nutolęs nuo jachtos. Žvilgsnis į krantą patvirtino, kad plaukti liko visai nedaug. Enojo-

128 TAMSUS VANDUO

sis sumojo, kad įveikė du trečdalius nuotolio. Jėgos sugrįžo į kūną. Krantas, kuris atrodė taip toli, iš tiesų buvo ranka pasiekiamas. Dar vienas spurtas, ir jis pasieks žemę. Enojosis apsivertė ant pilvo ir ėmė skrosti vandenį energingais mostais.

Tik visiškai išlipęs iš vandens ir užsiropštęs ant keturkampių krantinės blokų Enojosis pajuto vėl esąs gyvas. Apatinė bloko da­lis buvo panirusi į vandenį, tačiau viršus sausas, o grūdėtas pavir­šius suteikė pasitikėjimo. Pažvelgęs įjūrąjis pamatė „M1NAKO“ kuri stovėjo toje pačioje vietoje, o jos stiebas bejėgiškai lingavo tai į vieną pusę, tai į kitą.

Iš apačios nuo sujungtų blokų sklido dūžtančių bangų garsai. Jeigu jis įkris į kokį plyšį, neišvengs bėdos. Nusprendęs, jog iš­mintingiau bus pasiekti krantinę keturiomis, jis ėmė ropoti ir stai­ga siaurame sukibusių blokų plyšyje pastebėjo įstrigusį batuką.

Štai kur jis. Čia Enojosis galės jį apžiūrėti. Blausioje nakties šviesų pašvaistėje batukas atrodė visiškai juodas. Tikriausiai todėl, jog buvo permirkęs. Enojosis prikišo veidą artyn. Batuko galas bu­vo tvirtai įstrigęs plyšyje. Matyt, dėl šios priežasties šeimininkas jį ir paliko. Tikriausiai žaidė ant blokų ir suklupo. Viršutinėje batelio dalyje puikavosi peliuko Mikio atvaizdas. Pažvelgus atidžiau pa­aiškėjo, jog tai - dešinės kojos batukas. Ant kulno užrašytas var­das buvo matomas net prieblandoje. Kadzuhiras. Neliko jokių abe­jonių. Šis batukas ir tas, kurį jie rado jachtos sraigte, sudarė porą.

Enojosis pakėlė akis. Jis net pats nustebo, koks yra ramus. Ly­giai taip pat ramiai jis tarė sau:

- Jeigu dešinysis batas čia, tai nieko nuostabaus, kad berniukas basas.

Mestelėjęs žvilgsnį į tolį, jis išvydo jachtą, smarkiai siūbuojan­čią visiškai ramiame vandenyje. Enojosiui atrodė, kad jis netgi pa­stebėjo vaiko siluetą. Įsitvėręs kilio, berniukas žaidė.

PAS ROVI UI

PASROVIUI 131

1

Tarsi baltas krioklys iš dangaus, škvalas užgriuvo giluminės žūk­lės laivą,, Vakasio VII", gabenantį pilną triumą tunų. Praūžusi aud­ra patraukė tolyn į jūrą pietų kryptimi. Po jos nušvitusi vaivorykštė atrodė tarsi triumfo arka, sveikinanti laivą, sugrįžtantį į gimtąjį uostą. Prieš keletą valandų laivas užnugaryje paliko Ogasavaros salas. Dar kelios jūrmylės į šiaurę ir akiratyje pasirodys Torisimos salos kontūrai. Dar kiek šiauriau, ir jis pasieks Hačiodzimos salą. Ka- dzuas Siraisis pajuto tikrą palengvėjimą, tarsi jau būtų sugrįžęs į Japoniją.

Kadzuas stovėjo ant budėjimo tiltelio ir mąstė apie tai, jog išti­sus metus trukusi kelionė pagalius baigiasi. Tas suvokimas jį apė­mė palaipsniui. Ši kelionė jau trečia tokia jo gyvenime. Tačiau šir­dyje tūnojo žymiai didesnė sumaištis nei grįžtant iš pirmos kelio­nės. Aišku, kad ją sukėlė tas užsitęsęs neveiklumas, į kurį Kazuas vėl nugrims iki kitos kelionės.

Prieš septynerius metus grįžęs iš antrojo plaukiojimo, Kazuas įsidarbino krovinių prižiūrėtoju žuvies sandėlyje. Jis buvo atsakin­gas už tunų rūšiavimą. Prisiminimai iš antrosios kelionės nebuvo itin malonūs. Jį ypač erzino bjauri, didžiąją įgulos dalį užvaldžiusi nuotaika. Todėl jis ir parašė prašymą (nors ne itin žodingą) dėl dar­bo sausumoje.

Nors it turėdamas inžinieriaus išsilavinimą jis net penkerius metus dirbo sandėlininku Vakasio žuvininkystės bendrovėje ir at­kakliai atmesdavo bet kokią galimybę grįžti į jūrą.

Tąsyk prieš dvejus metus Kadzuas vairavo bendrovės furgoną. Jis važiavo į Tokiją ir netikėtai įstrigo automobilių spūstyje. Iš visų pusių apsuptą sunkvežimių Kadzuą ištiko klaustrofobijos priepuo­lis. Tą akimirką vyriškis suvokė, kad iš tiesų niekada nepritaps sau­sumoje. Jo vieta jūroje, kur aplink - beribiai toliai. Paprašytas pa­rodyti, kaip į jūrą leidžiasi saulė, Kadzuas dažnai sujungdavo ran­kas į apskritimą tačiau šis gestas niekada tiksliai neatspindėdavo saulėlydžio didingumo. Kada tik pakliūdavo į automobilių kamštį, jis prisimindavo jūros peizažą kurio grožis širdžiai buvo skaudžiai

132 TAMSUS VANDUO

malonus. Kokia gili tyla tvyro romioje jūroje lyginant su kurtinan­čiu automobilių gausmu! Šitaip vėl, tarytum pirmą kartą sugundy­tas jūros šauksmo, Kadzuas nusprendė, jog atėjo metas leistis į tre­čiąją kelionę ir nedelsdamas susisiekė su bedrovės vadovybe.

Gavęs laivo pagalbinio inžinieriaus pareigas, Kadzuas liko vi­siškai patenkintas šia kelione. Sukaupta patirtis ir garbinga karjera itin pravertė. Visi laive bendravo su juo kaip su visaverčiu jūri­ninku. Niekas nesielgė su Kadzuo it su kokiu neprityrusiu junga kaip kad anoje kelionėje. Ir šįkart nekilo jokių kivirčų tarp įgulos narių. Sėkmingai atlikęs misiją Ramiojo vandenyno pietuose, „ Va- kasio VII“ gabeno namo visą triumą šaldytų didžiųjų melsvapele- kių tunų. Be to, per visą kelionę laivo įgula niekad nebuvo pakliu­vusi į jokią gyvybei pavojingą situaciją. Apskritai kelionė pavyko taip, kaip buvo planuota. Misiją būtų galima pavadinti tobula, jei­gu ne incidentas prie Naujosios Zelandijos krantų, kurio metu du įgulos narius bangos nubloškė už borto. Per stebuklą vienas jūri­ninkas buvo išgelbėtas. Žygdarbį aprašė laikraščiai. Liūdna, tačiau reporteriai atkreipė dėmesį tik į dramatišką išgelbėjimą, bet visiš­kai pamiršo antrąjį jūreivį, kuris nuskendo. Nors ir nuliūdusi dėl vieno jūreivio žūties, laivo komanda labai apsidžiaugė, kad antra­sis, kurį visi taip pat laikė žuvusiu, grįžo pas juos gyvas ir sveikas. Netikėtai tragiškas įvykis tapo šventiškos nuotaikos priežastimi. Galbūt dėl to, jog nuskendęs įgulos narys nebuvo itin mėgiamas.

Vaivorykštinė triumfo arka pasirodė danguje likus maždaug dviem ar trims dienoms iki laivui pasiekiant žemyninę Japonijos dalį. Stovėdamas ant tiltelio ir žvelgdamas į tolį Kadzuas nevalin­gai nusišypsojo. Kelionė buvo išties sėkminga. Laimikis tikrai ne­menkas, vadinasi, laukia apvali sumelė. Galvodamas apie tai, kur išleis pinigus, jis neįstengė nesišypsoti.

Vienas iš būdų išleisti pinigus - padengti vestuvių išlaidas. Ke­lionės metu jam sukako dvidešimt septyneri, tad Kadzuas rimtai svarstė galimybę vesti merginą, su kuria draugavo. Jis tvirtai nu­sprendė oficialiai pasipiršti savo draugei, kai tik sugrįš. Dėl kitų ilgalaikio plaukiojimo kelionių jiedu turės pasitarti ir nuspręsti, ar tai būtina. Jeigu ji prieštaraus, jis nusileis. Viską apgalvojęs Ka-

PASROVIUI 133

dzuas suvokė, jog jis galbūt paskutinį kartą plaukė į tokią kelionę. O šis galbūt paskutinis sugrįžimas namo jį, stovintį ant tiltelio, dar labiau sujaudino.

Kai škvalą lydintys debesys pasiliko kažkur tolumoje, pro liku­sią pilką maršką vianas po kito ėmė veržtis vasaros saulės spindu­liai. Jie smigo žemyn į jūrą ir netrukus visas jos paviršius buvo išmargintas šviesos ir tamsos lopinėliais. Tarsi kas žibintų daugy­bę prožektorių. Laikrodis rodė tris valandas po pietų. Staiga prie­šakyje, kairėje pusėje, pasirodė kito laivo kontūrai. Kai nepažįsta­masis iš tamsos įsliuogė į apšviestą jūros lopinį, jo pavidalas itin priminė jachtą. Kurį laiką Kadzuas įtempęs akis spoksojo ta kryp­timi, tačiau norėdamas būti tikras išsitraukė žiūronus. Iš tikrųjų tai buvo nedidelis okeaninis burlaivis. Nors atrodė, kad tas laivas nu­krito įjūrą tiesiog pro debesų plyšį, Kadzuas greitai suprato, jog jis plaukia tiesiai į kairįjį bortą, tarsi norėdamas susidurti su autopilo­tu plaukiančiu „ Vakasio VII“. Kadzuas penkis kartus iš eilės nu­spaudė garinio švilpuko signalą. Be įspėjimo apie kreiserio kryptį, jis skelbė ir artėjantį pavojų. Tada Kadzuas vėl pažvelgė pro žiūro­nus. Burlaivis plaukė nuleistomis burėmis. Ant denio nebuvo ma­tyti nė vieno žmogaus. Tokiame laive vis tiek kažkas turi budėti, kad ir kas nutiktų. Jeigu nėra budėtojo, visada išlieka susidūrimo rizika.

Žvelgdamas į burlaivį pro žiūronus, Kadzuas dar kartą pasigna­lizavo švilpuku. Denyje niekas nepasirodė. Galima pamanyti, kad visa įgula kietai miega kajutėje. Tiesą sakant, kito paaiškinimo Ka­dzuas ir nesugalvojo. Juk denis buvo tuščias. Įtartinas lyg koks laivas vaiduoklis, burlaivis skrodė bangas, artėdamas tiesiu taiky­mu į „ Vakasio VII“ kairįjį bortą.

Nieko nelaukęs Kadzuas iškvietė kapitoną Takagį ir pranešėjam apie susidariusią padėtį. Kol kapitonas plika akimi žvelgė į burlai­vį, Kadzuas kantriai laukė.

- Keista, labai keista, - galiausiai sumurmėjo kapitonas ir įsakė pastumti laivo variklio pavaros svirtį į neutralią padėtį. Variklis dirbo tuščiąja eiga, o laivas dar kurį laiką įsibėgėjęs plaukė pasro­viui, kol galiausiai sustojo. Burlaivio korpusas kaip tik atsidūrė

134 TAMSUS VANDUO

žemiau „ Vakasio VII“ denio. Atidžiau apžiūrėjus, paaiškėjo, jog tai, ką visi manė esant nedideliu burlaiviu, iš tikrųjų yra ištaiginga, maždaug dvylikos metrų ilgio jachta. Jos denis buvo baltas, o kor­pusas - karališkos kaštoninės spalvos. Iš abiejų pusių korpusą puošė dvigubos išilginės linijos. Gražiai išsirietusiame laivagalyje pui­kavosi nardymo tramplynas. Tik metęs žvilgsnį galėjai pasakyti, jog jachtos savininkas - nepaprastai turtingas žmogus.

Jūreiviai poromis ir trijulėmis susirinko ant denio prie kairiojo borto. Iš ten jie ėmė šūkauti jachtos link.

- Ei, ar yra kas nors?!Netylantys vyrų šūksniai nesulaukė jokio atsako iš jachtos. Iš

apačioje esančios kajutės nepasirodė nė vienas žmogus. Tokio dy­džio jachtoje paprastai turėtų būti mažiausiai keturi ar penki įgulos nariai.

- Ką darysime?Bocmanas Sibasakis pasisuko į kapitoną, laukdamas nurody­

mų. Jo žvilgsnis buvo perdėm rūstus. Akivaizdu, kad žmogus no­rėjo kuo greičiau pamiršti šį įvykį ir visu greičiu leistis gimtojo Misakio uosto link.

- Ką gi, juk negalime apsimesti, kad nieko nematėme.Kapitonas Takais nuleido sukryžiuotas rankas ir įsakė jaunam

jūreiviui nuleisti į vandenį valtį. Galbūt jachtoje atsitiko nelaimė, todėl negalima nekreipti dėmesio ir paprasčiausiai plaukti tolyn. Kiekvieno save gerbiančio jūrininko pareiga pagelbėti bėdos ištik­tam laivui. Iš „ Vakasio VII“ nuleista virvė buvo pritvirtinta prie jachtos pirmagalio antelės. Dabar srovė tikrai nenuneš laivo į šalį. Jūreivis prisišvartavo prie jachtos ir užlipo į denį. Prieš šūktelda­mas laukiantiems, jis greitai apžiūrėjo kajutės patalpas.

- Čia nieko nėra!- Dar kartą patikrink gultus!Gavęs tokį kapitono nurodymą, žvalgas dar kartą nusileido į

kajutę. Po poros minučių jis vėl pasirodė jachtos denyje.- Nė gyvos dvasios, kapitone! - sušuko jūreivis. Tada kiek že­

mesniu balsu ir kiek abejodamas pridūrė:- Čia viskas labai keista...

PASROVIUI 135

Tačiau jo žodžius kaipmat užgožė kapitono riksmas:- Pasakyk man registracijos numerį!Vaikinas perskaitė numerį, kuris buvo užrašytas abejose jach­

tos pusėse:-K N 2 - 1785, pone!Raidės „KN“ rodė, kad laivas registruotas Kanagavos prefektū­

roje.- Supratau. Pasilik ten ir lauk tolesnių įrodymų!Sugrįžęs ant tiltelio kapitonas jūriniu „Immarsat“ telefonu susi­

siekė su Trečiojo laivybos saugos poskyrio vadovybe Jokohamoje ir pranešė apie apleistą laivą, dreifuojantį ties 29 laipsniais šiaurės platumos ir 141 laipsniu rytų ilgumos. Paprašytas smulkiau apibū­dinti aptiktą laivą, kapitonas Takagis atvirai papasakojo, ką matė.

- Gal yra žmonių, plūduriuojančių už laivo borto?-Ne.- Gal greta laivo plaukioja kažkokie daiktai?-N e.- Gal pastebėjote aplink įtartinus žuvų ar paukščių būrius/-N e.Į visus pateiktus klausimus galėjo būti tik vienas atsakymas:

„Ne“. Nuleistomis burėmis jachta paprasčiausiai plūduriavo ramia­me vandenyje.

Trečiasis laivybos saugos poskyris susisiekė su oro pajėgų gel­bėjimo komanda Hanedoje, iš kur nedelsiant į nurodytą jūros plotą buvo išsiųstas lėktuvas. Jam prireiks dviejų ar trijų valandų, kol pasieks laivą. Tąsyk „ Vakasio VII“ privalėjo likti savo vietoje ir nenulesti akių nuo apleistos jachtos.

Devyniolika „ Vakasio VII“ įgulos narių į tokį įvykių posūkį reagavo dvejopai: vieni bambėjo, kad juos užlaiko likus tiek ne­daug kelio iki Japonijos; kiti paprasčiausiai stebėjosi paslaptingąja jachta, kuri atsirado iš niekur. Kadzuas priklausė antrųjų būriui. Jis visuomet svajojo išplaukti kada nors į vandenyną prabangia jach­ta, tokia kaip ši. Netikėtas jachtos pasirodymas tarytum pranašavo svajonės išsipildymą. Jis jautė nenumaldomą norą atsidurti jos de­nyje.

136 TAMSUS VANDUO

Po dviejų su puse valandos laukimo jie išgirdo artėjančio lėktu­vo, kurį atsiuntė Laivybos saugos agentūra, garsą.

Lėktuvas aukštai virš „ Vakasio VII“ apsuko keletą ratų, ieško­damas vandenyje plūduriuojančių žmonių pėdsakų. Lėktuvas šu­kavo tą jūros plotą gerą pusvalandį, o tada nieko nepešęs pasuko gimtosios bazės link.

Tolesnių veiksmų planas buvo aptartas antrame pokalbyje tele­fonu tarp „ Vakasio VII“ ir Trečiojo laivybos saugos padalinio va­dovybių. Žvejybinis laivas atliko savo pareigą: pranešė apie ap­leistą laivą Laivybos saugos tarnybai. Žodžiu, padarė viską, ką pri­valėjo. Nors agentūra ir išsiuntė lėktuvą patvirtinti pranešimą, „ Va­kasio VII“ įgula visą tą laiką prižiūrėjo jachtą. Reikalauti iš laivo įgulos dar kažko, būtų tiesiog neteisinga.

Kita vertus, nederėjo paprasčiausiai palikti jachtą ir plaukti to­lyn. Ką gali žinoti, kur srovė nuneš neprižiūrimą laivą? Tuomet ir Laivybos saugos agentūros išsiųstas patrulinis laivas sunkiai besu- ras paklydėlį. Savaime suprantama, kad agentūra paprašė „ Vaka­sio VII“ įgulos pagalbos - prižiūrėti apleistą jachtą, kol atplauks patrulis.

Prieš atsakydamas į šį negriežtą agentūros prašymą, kapitonas Takagis akimirką pamąstė. Jis lengvai galėtų atsisakyti. Paaiškin­tų, jog ilgiau nenori gaišti. Jeigu nutiktų taip, kad jie dar keletą dienų užgaiš, būdami taip arti gimtojo uosto, įgulos nariai ims maiš­tauti. Svarbiausias Takagio kaip kapitono rūpestis buvo suvaldyti savo vyrų susierzinimą ir nepasitenkinimą.

Tačiau buvo ir kita medalio pusė. Kelionė turėjo tamsią dėmę, kurios niekaip neišvengsi - du jūreiviai prie Naujosios Zelandijos pakrantės atsidūrė už borto. Nesvarbu, kad vieną pavyko išgelbėti. Kitas nuskendo. Paprastas ir aiškus nelaimingas atsitikimas. Ta­čiau kapitonas puikiai žinojo, jog vos laivui grįžus, Laivybos sau­gos agentūra nedelsiant pradės tyrimą. Todėl geranoriškai pagel­bėti agentūrai būtų itin išmintingas žingsnis. Šitaip pelnytų palan­kumą, kuris vėliau tikrai pravers.

Kapitonas Takagis pasiūlė kompromisą:

PASROVIUI 137

- Gal padarykime taip: dalį kelio mes patys nutempsime jachtą. Ar tiks?

Kompromisas leistų „ Vakasio VII“ tęsti kelionę šiaurės krypti­mi ir iš paskos tempti jachtą. Jie nuolat palaikytų ryšį su patruliniu laivu, išplaukusiu iš Simodos pietų kryptimi. Laivai susitiktų ten, kur „ Vakasio VII“ galėtų ramiai atsikratyti naštos. Tempiant jach­tą, teks sumažinti laivo greitį iki penkių ar šešių mazgų, tačiau toks plaukimas vis vien priimtinesnis už tuščią laukimą.

Laivybos saugos agentūra priėmė kapitono Takagio pasiūlymą. Tokiu būdu „ Vakasio VII“ teko užduotis tempti apleistą jachtą.

Kai tik buvo priimtas toks sprendimas, Kadzuas kaipmat krei­pėsi į kapitoną;

- Ar nereiktų nusiųsti į jachtą žmogų, kad jis ten dėl viso pikta pabudėtų?

Tikrai būtų patogiau, jei tempiamą laivą prižiūrėtų koks nors jūreivis. Iškilus nenumatytiems keblumams, jis viską sutvarkytų ir užtikrintų normalų jachtos įrangos darbą. Be to, jeigu kokia bėda, neprireiktų kaskart siųsti į jachtą valtį.

- Tau ji patinka, tiesa? - Takagis perskaitė Kadzuo mintis.- Taip, pone.- Tuomet ten ir keliauk.Kapitonas davė jam nešiojamą radijo stotelę, kuri tokiu atstu­

mu veikė išties puikiai. Naudotis ja buvo žymiai parankiau, nei įprastu radijo ryšiu.

Buvo nuspręsta, jog Kadzuas budės jachtoje vienas. Tiesą sa­kant, jis kiek nustebo, jog neatsirado daugiau savanorių. Išskyrus tuos, kurie privalėjo eiti sargybą, kiti jūreiviai į uostą grįžtančiame laive tikrai neturėjo darbų. Kadzuas jau įsivaizdavo, kaip bus pato­gu miegoti burlaivio kajutėje, o ne ant gulto vienoje patalpoje su keturiais vyrais. Jis jau regėjo save išsidrėbusį ant dvigulio gulto, kuris priklauso jam vienam.

Kai Kadzuas prisišvartavo prie jachtos, jūrininkas veteranas Ueda padavėjam krepšį su maisto ir vandens atsargomis. Vidutinis „ Vakasio VII“ jūreivių amžius siekė trisdešimt septynerius metus. Tad dvidešimt septynerių Kadzuas buvo jauniausias laive, o pen­

138 TAMSUS VANDUO

kiasdešimt septynerių Ueda - vyriausias. Išgyvenęs jūroje daugy­bę kritiškų akimirkų, tas vyriškis dar labiau suraukė pakankamai raukšlių išvagotą veidą ir sumurmėjo:

- Ne kasdien pamatysi laivą vaiduoklį.Tie žodžiai suglumino Kadzuą. Laivas vaiduoklis... Nejau ir ki­

ti įgulos nariai šitaip galvojo apie jachtą?Kadzuas pagaliau suprato, kodėl kiti jūreiviai taip smalsiai į jį

spoksojo. Tapo aišku, kodėl niekas daugiau nenorėjo budėti jach­toje. Vyrams ji neatrodė esanti tik prabangus laivas. Greičiau- siau­binga pragaro mašina.

Kadzuas ėmė abejoti savojo sprendimo teisingumu, vos tik Uedos valtis nuplaukė atgal prie laivo.

Juk gerai pagalvojus, kas iš tiesų nutiko visai burlaivio įgulai?...Nublokšti į jūrą.Kadzuas nusprendė, kad įvyko nelaimingas atsitikimas ir visi

nariai atsidūrė vandenyje. Tikriausiai dalį įgulos nušlavė didžiulė bortinė banga, o kiti sušoko į jūrą, veltui mėgindami išgelbėti bi­čiulius. Kadangi gelbėjimosi valtis kabėjo savo vietoje net nepa­liesta, tai jūreiviai tikrai niekur neišplaukė, palikę nelaimės ištiktą jachtą. Kadzuui atrodė, kad „ Vakasio VII“ jūreiviai mąstė pana­šiai, tačiau dabar jam toptelėjo į galvą, kad jachtą žmonės paliko dėl kitų priežasčių. Toji mintis kėlė šiurpulį. Deja, trauktis buvo per vėlu.

Uedos valtis sėkmingai grįžo atgal ir „ Vakasio VII“ lėtai paju­dėjo į priekį. Tempimo lynas, pritvirtintas prie jachtos, įsitempė it styga. Prabangus burlaivis ėmė grakščiai slysti ramiu vandens pa­viršiumi. Su apgailestavimo išraiška veide Kadzuas kurį laiką sto­vėjo jachtos denyje ir spoksojo į„ Vakasio VII“ laivagalį. Laivas jo nepaliko. Juos skyrė tik kokie penkiasdešimt metrų. Virvė buvo pritvirtinta prie jachtos pirmagalio antelės. Net jeigu Kadzuas už­simanys šiaip paplepėti, jam tereikia įsijungti radijo stotelę. Nėra ko nerimauti.

Saulė leidosi į vakarinį dangaus pakraštį. Tačiau Kadzuui kaž­kodėl atrodė, kad toji ryškiai raudona saulėlydžio spalva smarkiai

PASROVIUI 139

skiriasi nuo visų jo matytų saulėlydžių. Jis neįstengė to skirtumo išreikšti žodžiais, bet nepaliaujamai galvojo apie kraujo spalvą.

Kadzuas turės vienas praleisti naktį burlaivio kajutėje. Toji mintis nekėlė jokio žavesio, o jo kūnu nusirito dvi drebulio bangos.

2

Kai tik saulė pasislėpė, Kadzuas nusileido žemyn į kajutę ir su­dribo ant prabangios kanapos, išpuoštos gobeleno audeklu. Išties­tas kojas jis užkėlė ant stalo priešais. Jautėsi taip, tarytum tikrai būtų jachtos savininkas. Ant didžiulės kanapos pagrindinėje kaju­tėje lengvai tilptų dešimt žmonių. Staiga jam į galvą atėjo mintis suskaičiuoti, kiek tokiame burlaivyje žmonių galėtų miegoti. Ka­dzuas surado gultus šešiems žmonėms: du - pirmagalyje, du - pa­grindinėje kajutėje ir dar du - laivagalyje. Tada paaiškėjo, kad yra dar du papildomi gultai, skirti locmanams. Vadinasi, jachtoje galė­jo puikiai įsikurti aštuoni žmonės. Jis paskubomis apžiūrėjo gul­tus, norėdamas nuspręsti, kuriame miegos. Galiausiai pasirinko ka­pitono kajutę laivagalyje. Tai buvo itin erdvi patalpa, kurioje sto­vėjo milžiniška lova. Kaip tik tokia, kurioje Kadzuas galėjo į va­lias tysoti. Nors eiti gulti dar buvo ankstoka, jis vis tiek liuoktelėjo ant lovos, kad pajustų, koks tas jausmas. Nugara tampriai prigludo prie lovos paviršiaus. Kadzuas gulėjo ir žvelgė į viršų nieko nema­tančiu žvilgsniu. Jis visa oda jautė apatinės korpuso dalies, skro­džiančios bangas, virpesius. Visa laimė, kad oras pasitaikė ramus. Šėlstanti jūra, be jokios abejonės, būtų supusi tokią jachtą it skiedrą.

Kiek pagulėjęs tokioje raminančioje aplinkoje, Kadzuas pirmą­syk po ilgesnės pertraukos ėmė galvoti apie seksą. Tačiau užplū- dęs potraukis buvo trumpalaikis. Dar akimirka ir vaikinas pašoko. Kurį laikąjis sėdėjo įtempęs ausis. Buvo tikras, kad girdėjo triukš­mą. Lyg ir žmogaus balsą, kuris atsklido iš pagrindinės kajutės. Tačiau laive be jo paties daugiau nieko nebuvo.

Kadzuas sugrįžo į pagrindinę kajutę ir įtariai apsižvalgė. Po kam­buzu stovėjo šaldytuvas, kuris, savaime suprantama, ūžė. Kadzuą

140 TAMSUS VANDUO

užplūdo palengvėjimas, suvokus, iš kur atsklido tas keistas garsas. Atidaręs šaldytuvo dureles, viduje rado keletą butelių baltojo vy­no, kurį kažkas padėjo atšaldyti. Jis nusprendė paimti naują butelį, atsidaryti jį ir gerti vyną tiesiai iš kakliuko. Nenorėjo kvaršinti gal­vą dėl taurių.

Praėjo nemažai metų, kai jis paskutinįkart gėrė atšaldytą baltąjį vyną. Tiesą sakant, žvejybiniame laive baltojo vyno butelis buvo tikra prabanga. Čia vyrai beveik visuomet gerdavo stiprųjį 510Č1M džiną. Štai kodėl Kadzuui vynas turėjo tokį ypatingą skonį.

Jis išgėrė pusę butelio, mėgaudamasis maloniu svaiguliu, kuris iš skrandžio plūstelėjo po visą kūną. Kadzuas jautėsi atsipalaida­vęs ir suglebęs.

...Kas, po galais, nutiko šiame laive?Šis klausimas kartkartėmis išplaukdavo iš pasąmonės gelmių ir

nedavė jam ramybės. Anksčiau Kadzuas niekada nebuvo atsidūręs tokio prabangaus burlaivio denyje. Todėl nelabai įsivaizdavo, ko­kia nelaimė galėjo nutikti tokiame laive. Jis netgi nesiryžo tvirtinti, kad vienu kartu visą laivo įgulą nušlavė bangos. Pernelyg neįtiki­ma. Ir visai nepanašu į sutapimą, tiesa?

...Laivas vaiduoklis.Žodžiai iškildavo mintyse kaskart, kai jis mėgindavo mąstyti.Kadzuas prisiminė, jog vaikystėje jis skaitė apie laivą vaiduok­

lį. Tik retas kuris nebuvo girdėjęs apie „Mariją Selestę“, laivą vai­duoklį, atsiradusį maždaug prieš šimtą metų. Anot pasakojimo, britų burlaivis aptiko tą apleistą laivą Atlanto vandenyne. Kadangi bri­tams sukėlė įtarimą keistas laivo judėjimas, šie prisišvartavo, nu­sprendę viską išsiaiškinti. Apieškoję laivą, jie nerado nei kapitono, nei jo šeimos, nei septynių įgulos narių. Atrodė, kad visi ką tik sėdėjo prie stalo: ant jo dar puikavosi kavos puodeliai, duona, kiau­šiniai, stalo reikmenys. Tarsi to būtų negana, britai aptiko gausias maisto ir gėlo vandens atsargas. Jeigu ne suplyšusi burė, buvo ga­lima tvirtinti, jog laivas tinkamas plaukioti. Akivaizdu, jog prieš pat britams atvykstant, žmonės sėdėjo kajutėse. Užteko ir įrody­mų, liudijančių, jog keleiviai džiaugėsi plaukiojimu. Tačiau, ne­paisant visko, būtent žmonės ir tik jie pranyko iš laivo it dūmas.

PASROVIUI 141

„Mariją Selestę“ surado dar 1872 metais, tačiau niekas iki šiol nepateikė įtikinamo paaiškinimo.

Vaikystėje Kadzuas mėgino išnarplioti šią mįslę. Tuomet jis įsi­vaizdavo, jog laive, matyt, bus kilęs kivirčas. Prasidėjo muštynės, kurių metu visi laivo keliautojai kažkaip atsidūrė už borto. Galbūt susikibę jie vieni kitus nustūmė į vandenį. Šitaip laivas liko tuš­čias. O gal laive kilo maro epidemija? Likusieji gyvi įgulos nariai mėgino gelbėtis, susėdę į valtį ir pasiėmę tik būtiniausią maisto davinį. Nelaimei, valtis apvirto. Vaikas gali lengvai prisigalvoti įvai­riausių teorijų, tačiau nė viena jų nepaaiškino laive likusių kasdie­nės veiklos pėdsakų. Jokios betvarkės ar nusiaubimo žymių, ku­rios patvirtintų kivirčo ar maro teoriją. Tvarkingai padengtas sta­las prieštaravo tokioms prielaidoms. Žodžiu, kilo tik dar daugiau klausimų, į kuriuos Kadzuas neįstengė atsakyti. Galiausiai nusivy­lęs jis liovėsi tyrinėti tą įvykį.

Kaip ir „Marijoje Selestėje “, šiame burlaivyje vyravo ideali tvar­ka. Tiesa, valgių ant stalo niekas nepaliko, tačiau gėlo vandens ir maisto atsargos buvo itin gausios. Jų būklė - taip pat tobula. Visos kajutės bylojo apie savininko polinkį į pedantišką tvarką ir švarą.

Vietos jachtoje tikrai netrūko. Laivu plaukė keturių asmenų šei­ma. Jų asmeniniai daiktai gulėjo kruopščiai sudėti užrakinamose spintelėse.

Anot laivo žurnalo, šis burlaivis prieš šešias dienas išplaukė iš gimtosios Užutekio prieplaukos. Žurnale buvo smulkiai nupasa­kota visa kelionės eiga. Tačiau visi įrašai staiga nutrūko ketvirtąją plaukiojimo dieną. Kitaip tariant, vos prieš dvi dienas šiame laive nutiko rimta bėda. Kadzuo duomenimis, visa svarbi informacija susijusi su šio įvykio aplinkybėmis buvo atskleista pirminės apžiū­ros metu ir perduota Laivybos saugos agentūrai. Antra vertus, jis dar neskaitė laivo žurnalo.

Pasiėmęs laivo žurnalą nuo šturmano stalo, Kadzuas grįžo prie kanapos. Jis atsisėdo ir ištuštino vyno butelį.

Ant odinio laivo žurnalo viršelio puikavosi savininko vardas ir pavardė: Takajukis Josikunis, kapitonas. Kadzuas ėmė skaityti nuo pradžių. Pirmasis įrašas darytas laivo išplukimo dieną.

142 TAMSUS VANDUO

Liepos 21 d., penktadienis. Oras puikus.Tokijo įlankoje visiška ramybė. Tik kartais jūrų keliu pra­

plaukiančių laivųsukeltas bangavimas netikėtai pasupa į šo­nus. Sūnui ir dukrai neseniai prasidėjo vasaros atostogos, todėl mes plaukiame į kruizą. Vaikai devintame danguje, ta­čiau mano žmona neketina persiimti bendra nuotaika. Pri­pratusi prie elegantiškesnės aplinkos, ji nepakenčia bet ko­kių suvaržymų todėl gyventi okeaniniame burlaivyje jai itin sunku. Galų gale juk ne visiems patinka privalomas naktinis budėjimas. Kadangi ji nemėgsta kaitintis saulėje, tai būda­ma denyje nuolat dėvi milžinišką šiaudinę skrybėlę. Jachto­je net nesitiki išvysti tokių dalykų.

O štai abu mano vaikai po truputėlį virsta aukščiausios klasės jachtininkais. Takahisa laimėjo Japonijos vidurinių mokyklų plaukimo jachta čempionato profesionalų katego­rijoje. Mano galva, visai neprastai. Puikia sekasi ir Joko. Nors ji lanko tik pradžios mokyklą, tačiau atviroje regatoje mėgėjų kategorijoje užėmė trečią vietą. Nesvarbu, kad daly­vavo tik keturios jachtos!

Abu vaikai - nepamainomi įgulos nariai. Tikrai neįsivaiz­duoju, ką be jų daryčiau. Žmona tikrai neatliks savo darbų tačiau, jeigu vaikai įstengs ją pavaduoti, esu tikras, jog mū­sų laukia puikus pasiplaukiojimas atviroje jūroje.

Galiausiai nusprendėme leistis į ilgesnį kruizą, nei keti­nome. Plauksime dešimt dienų. Apiplauksime Torisimos sa­lą ir grįšime atgal. Galbūt pavyks nusigauti ir iki Ogasava- ros salų pietuose? Ne. Šį malonumą pasiliksime kitiems me­tams...

Perskaitęs iki šios vietos, Kadzuas puikiai įsivaizdavo laivo šei­mininką ir jo šeimą. Kadangi sūnus lankė vidurinę, o dukra - pra­džios mokyklą, savininkui ir jo žmonai turėjo būti apie keturiasde­šimt. Sūnus buvo mokyklos jachtininkų klubo narys. Į penktą ar šeštą klasę einanti dukra taip pat buvo užkietėjusi jūreivė. Tąsyk žmonai, užaugusiai aristokratiškoje aplinkoje, gyvenimas jūroje ne­

PASROVIUI 143

patiko. Sprendžiant iš žurnalo, tai buvo ne tik pasiturinti, bet ir laiminga šeima. Kadzuas nežinojo, kuo užsiima tėvas, tačiau buvo tikras, kad tas darbas nėra įprastas, už kurį mokama alga. Juk kokia darbovietė šiuo metų laiku duotų dešimt laisvadienių. Ir dar. Ne kiekvienas įstengtų išlaikyti tokią prabangią jachtą. Nebent tas žmo­gus būtų kokios nors kompanijos savininkas ar asmuo, sėkmingai besiverčiantis privačia praktika.

Kadzuo skaitė toliau ir palaipsniui jo pavydas nuslūgo. Savi­ninko atvirai rodoma meilė žmonai ir vaikams kažkaip numaldė apmaudą, kilusį dėl šios šeimos privilegijuotos padėties. Tiesą sa­kant, skaityti laivo žurnalą buvo labai smagu ir Kadzuą apėmė giedra nuotaika. Jis skaitė apie šeimą, kurios niekada nepamatytum pajū­rio žvejų bendruomenėje, kur Kadzuas užaugo. Jo tėvai nuolat pjau­davosi it patvorių katės. Buvo pernelyg neturtingi, kad įsigytų au­tomobilį. O ką jau kalbėti apie prabangią jachtą. Jų šeimoje augo keturi vaikai. Jis gimė antras. Tėvai niekada nespaudė Kadzuo nei prie mokslų, nei prie sporto. Antra vertus, jis neįstengė prisiminti, kad tėvai kada nors būtų jį pagyrę. Per atostogas šeima išvykdavo tik į vienos paros kelionę. Gyvenimas, vaizduojamas laivo žurna­le, atspindėjo daugybę idealios šeimos vertybių, kurių taip trūko Kadzuo namuose. Galbūt todėl, kad ši šeima buvo paprasčiausiai pernelyg tobula.

Trečią kruizo dieną giedrą kelionės dangų aptraukė rūpesčių de­besys. Gal skamba perdėm dramatiškai, tačiau apie tai bylojo įra­šai. Šeimos galvą ėmė kankinti kažkokia bloga nuojauta ir jis laivo žurnale išdėstė nuogąstavimus.

Liepos 23 d. Apsiniauką, protarpiais lyja.

...Gal tai tik sutapimas, bet aš nesu tuo tikras. Dėl tokių dalykų mane apima nerimas. Ypač, kai esame atviroje jūro­je. Geriau jau ji nebūtų užsiminusi apie tą sapną.

Kai Joko papasakojo praėjusios nakties sapną, mano žmo­na tik aiktelėjo ir nutilo. Ji itin jautriai reaguoja į tokius da­lykus. Tikriausiai sapnavo tokį patį sapną.

144 TAMSUS VANDUO

Nesu tuo tikras, tačiau man atrodo, kad aš irgi sapnavau tą patį. Tiksliai negaliu tvirtinti, nes nelabai aiškiai prisime­nu. Galbūt, kai Joko smulkiai nupasakojo sapną, mane apė­mė jausmas, kad aš irgi regėjau tą sapną. Aš tiesiog neži­nau.

Nėra nieko baisesnio, nei savo akimis regėti skęstančius šeimos narius, pačius brangiausius žmones, ir neįstengti pa­judinti nė piršto, kad juos išgelbėtum. Lyg to būtų negana, rankose dar tvyro pojūtis, kad pats juos įstūmei į vandenį. Kodėl? Kodėl? Aš nesuprantu. Net priešui nelinkėčiau tokio sapno! Galbūt sapnas užgimė iš baimės. Juk baimė netekti mylimų žmonių kartais viską nustelbia, todėl imi vaizduotis net blogiausius dalykus. Tebūnie toks paaiškinimas. Užteks! Daugiau apie tai negalvosiu...

Kadzuas puikiai suprato, apie ką rašo šių eilučių autorius. Po­kalbis apie praėjusios nakties sapnus atskleidė keistą dalyką: visi šeimos nariai sapnavo vieną ir tą patį. Sapne kiekvienas šeimos narys nuosavomis rankomis įstumdavo į jūrą kitus.

Toliau laivo žurnale sekė pasakojimas apie ramią kelionės eigą. Autorius stengėsi išsklaidyti slogią šiurpaus sapno nuotaiką perdė­tu linksmumu, todėl Kadzuas tiesiog tuos puslapius praleido.

Liepos 24 d., pirmadienis. Oras geras, vėjas šiaurės 3-4 m/s, temperatūra 30°C.

Šiandien Joko pasakė dar šį tą keista. Tai jau virto įpro­čiu, kinis mane erzina. Ji tikra, kad turi kažkokių keistų ga­lių. Matyt, šią nesąmonę bus įsikalusi sau į galvą mokykloje. Tikriausia prieš išeidama atostogauti klasiokus nuolat gąs­dindavo tokiomis kalbomis. Nesunku įsivaizduoti, kaip vis­kas buvo. Juk žinau, kad Joko gyveno viename kambaryje su dar trimis mergaitėmis. Kai sutemo, toji kvailutė tikriausiai tarė draugėms: „ Kambaryje yra dar kažkas “. Užuomina apie

PASROVIUI 145

penktojo asmens „buvimą ‘ mirtinai išgąsdino moksladrau- ges. Dabar ji mėgina išmėginti šį pokštą su mumis. Tokia mintis jai tikrai galėjo šauti į galvą.

Paklausyk, Joko. Šiame laive esame tik mes keturi. Ir nė­ra jokios penktos būtybės ar ko nors panašaus. Pernai, kai pasikviečiau į jachtą vieną bičiulį, tau jis nepatiko, tiesa? Sakei, kad nesi priešiškai nusiteikusi, bet tau paprasčiausiai pabodo visą laiką elgtis pabrėžtinai pavyzdingai. Todėl nu­sprendžiau, kad šįmet į kruizą leisimės tik mes, keturi šeimos nariai. Ar supratai? Šiame laive esame tik mes, keturių as­menų šeima. Taip, kaip tu norėjai...

Tikslios nuorodos, kada darytas šis įrašas nebuvo, tačiau Ka- dzuas spėjo, jog greičiausiai naktį. Šiaip ar taip, laivo žurnalo įra­šai staiga nutrūko po dar keleto sakinių.

...Ryt iš ryto įplauksime į pietinius Torisimos salos van­denis ir pradėsim kruizą aplink salą. Privalome dėkoti Die­vui už tokį nuostabų orą ir ramią kelionę...

Ką tik išgirdau kažkieno riksmą. Dabar budi Takahisa. Tikriausiai pastebėjo vandenį skrodžiantį ryklio peleką. Toks reginys, ypač mėnesienoje, nuteikia išties nejaukiai. Dabar, kada apie tai pagalvoju, tai šiandien sutemus...

Akivaizdu, jog tą akimirką kažkas patraukė rašančiojo dėmesį, nes sakinys liko nebaigtas. Kapitonas paliko laivo žurnalą ir nuėjo aiškintis, kas nutiko.

Kai šeimininkas rašė tas eilutes, jo sūnus stovėjo sargyboje, o žmona su dukra tikriausiai miegojo. Žurnale buvo aiškiai parašyta, ką tądien pasakė dukra. Matyt, Joko mėgino įtikinti tėvą, jog bur­laivyje jaučia kitos esybės „buvimą“. Tėvas atmetė dukters nuo­gąstavimus kaip vaikiškas nesąmones, o vėliau laivo žurnale net papriekaištavo dukrai. Atrodo, dukra mėgo kalbėti įvairiausius da­lykus, susijusius su antgamtiniu pasauliu.

146 TAMSUS VANDUO

Užvertęs odinius viršelius, Kadzuas numetė žurnalą ant stalo. Sprendžiant iš įrašų, kažkas nutiko prieš dvi naktis, liepos 24-ąją. Visi keturi šeimos nariai išnyko naktį arba juos nubloškė į jurą iš ryto. Tiesą sakant, smulkmenos neaiškios. Perskaičius žurnalą, Ka- dzuui ramybės nedavė du dalykai. Pirma, kad visa šeima sapnavo vieną ir tą patį sapną. Antra, kad bent vienas iš šeimos narių pajuto laive esant dar vieną būtybę, kuri nepriklausė jų ratui. Kitais at­žvilgiais, žurnale jis nepatiko nieko ypatinga. Tai buvo tikslus ra­mios kelionės aprašymas.

Kadzuas iš šaldytuvo pasiėmė antrą vyno butelį. Jeigu jis nori šiąnakt užmigti, teks labiau nusigerti.

3

Kadzuas puikiai suvokė, kad jis sapnuoja, tačiau neprabudo. Sapne jis tūnojo susirietęs didžiulės uolos, kurią iš visų pusių supo jūra, viršūnėje. Pasičiupęs kumščio dydžio akmenį vaikinas traiš­kė juo krabus, ropojančius prie kojų. Kuo daugiau krabų sutraišky­davo, tuo daugiau jų išropodavo iš vandens ir taikėsi užsiropšti jo kojomis. Kaskart traiškydamas akmeniu krabą, Kadzuas iš pradžių pajusdavo kieto kiauto pasipriešinimą, tada pasigirsdavo trekštelė- jimas, kiautas subyrėdavo į šukes, o akmuo panirdavo į košę. Uo­los viršūnė buvo sėte nusėta sutraiškytų krabų. Jie dengė bemaž visą viršūnę. Nebuvo vietos kur žingsnį žengti. Kadzuas lyg apsės­tasis tęsė nepaliaujamą krabų naikinimą. Jis pajuto kažkieno žvilgs­nį, įsmeigtą į jo nugarą. Iškart primetė, jog tai galbūt jo sąmonin­goji asmenybės dalis stebi sapnuojančią)ą dalį. Bet ne, tas žvilgs­nis skleidė milžinišką valią, kurios vienintelis tikslas buvo šios be­prasmiškos skerdynės, todėl Kadzuui nelikom nieko kita kaip tik mosuoti akmeniu.

Netrukus ant uolos nebeliko gyvų krabų, tačiau potraukis žudy­ti nenuslūgo nė per nago juodymą. Kur Kadzuui surasti gyvą būty­bę, ant kurios jis galėtų išlieti žudikišką įniršį? Jausmas, jog yra stebimas, tapo dar stipresnis ir tas žvilgsnis vertė jį tęsti pradėtą

PASROVIUI 147

darbą. Paklusdamas tai jėgai, Kadzuas pakėlė akmenį aukštai virš galvos ir iš visų jėgų tėškė jį sau ant pėdų. Pasigirdo prislopintas dunkstelėjimas. Plėšomos mėsos ir lūžtančių kaulų garsas nuaidė­jo per visą kūną. Nors vaikinas nejautė skausmo, tačiau jį apėmė didžiulis sielvartas, suvokus, jog žaloja savo kūną. Jis daužė pėdas akmeniu, kol visiškai sutraiškė kaulus. Galiausiai neištvėręs tokios kankynės Kadzuas nubudo.

Jis atsimerkė, žioptelėjo iš nuostabos ir, įsmeigęs akis į lubas, sulaikė kvėpavimą. Siaubingas sapno reginys išsisklaidė it dūmai drauge su šlykščių sutraiškytų krabų kvapu. Jų vietą palaipsniui užėmė tikrovės suvokimas, kurį įkūnijo ramus laivo siūbavimas ir bangų teliūškavimas. Kadzuas iškart pajuto, jog kažkas pasikeitė. Jis nubudo ne vien išgąsdintas košmaro. Jis nubudo ir dėl to, kad jūreiviška nuojauta pašnibždėjo, jog kažkas ne taip. Akimirksniu užmiršęs sapną, jis kiekvieną kūno nervą sutelkė į laivo judėjimą. Jachta judėjo kiek kitaip, nei jam užmiegant.

Atsikėlęs jis nužingsniavo į kajutę ir stengėsi numaldyti greitą kvėpavimą. Norėdamas atsipalaiduoti, Kadzuas pažvelgė į laikro­dį. Buvo pusė pirmos nakties. Jis išmiegojo tik tris valandas. Širdis daužėsi it paklaikusi. Vidun ėmė skverbtis jausmas, jog laivas ap­skritai plaukia ne vandeniu.

Kokpitą nuo kajutės skyrė viso labo penki žingsniai. Kadangi buvo pakankamai aukštas, Kadzuas pasilenkė, staigiu judesiu ati­darė liuką ir žengė laukan.

Jis buvo tikras, jog eidamas miegoti įjungė navigacines šviesas, tačiau dabar viskas atrodė kitaip. Prabangų tikmedžio denį apšvie­tė tik mėnuo ir žvaigždės. Bet keisčiausia, jog pažvelgęs pirmyn, kur tikėjosi išvysti „ Vakasio VII“ laivagalį, Kadzuas nieko nepa­matė. Laivo nebuvo.

Negalėdamas patikėti savo akimis, Kadzuas ėmė dairytis į vi­sas puses. Jokio laivo - nė ženklo. Riba, skirianti dangų nuo jūros, dabar panėšėjo į juodą klampią masę, kuri supo ir burlaivį. Aplink tvyrojo naktis, o Kadzuas stovėjo vienut vienutėlis vandenyne. Bur­noje jis pajuto rūgštų skonį.

148 TAMSUS VANDUO

Kadzuas nuropojo iki pirmagalio, kad patikrintų antelę, prie ku­rios buvo pritvirtinta virvė, tįstanti nuo „ Vakasio VII“. Virvė din­go. Matyt, ji tiesiog atsirišo. Kadzuas sutramdė nerimą. Tai visiš­kai neįmanoma. Juk ne koks naujokas rišo tą mazgą. Vyresnio am­žiaus jūreiviai puikiai išmanė virvių rišimo meną. Prie jachtos an­telės virvę pritvirtino storu mazgu ir dar dukart apsuko. Ji papras­čiausiai negalėjo pati atsirišti. Jis pats keletą kartų patikrino mazgą ir tik tada davė ženklą traukti. O gal kuris iš laivo įgulos, griežian­tis ant Kadzuo dantį, įsigudrino sumegzti slystantį mazgą? Mažai tikėtina. Tai kas tuomet, po galais, atrišo virvę, jeigu laive daugiau nieko nėra? Nejau jis pats tą padarė? Miglota prielaida. Kadzuas ištiesė delnus ir pažvelgė įjuos. Jis neaiškiai prisiminė matęs save iš šalies, apimtą kažkokios manijos ir rišantį mazgą. Dar vienas reginys iš sapno?

Mintyse blykstelėjo laivo žurnale perskaityti žodžiai....Laive dar kažkas yra.Ir tai ne nuojauta, o žymiai apčiuopiamesnis dalykas. Kadzuą

kažkas stebėjo. Slėpėsi kažkur laive ir akylai sekė kiekvieną jo žingsnį. Šoktelėjęs atgal vaikinas apsidairė aplink ir suriko. Galėjo šaukti tiek garsiai, kiek tik pajėgė, bet laivo vis tiek nebuvo matyti. Rėkti beprasmiška. Vadinasi, nevalia gaišti, reikia tuoj pat užmegzti ryšį su „ Vakasio VII“. Grįžęs į kajutę, jis pasičiupo nešiojamą ra­dijo stotelę ir nuspaudė mygtuką su užrašu „KALBĖTI“.

- Atsiliepkite, prašau, atsiliepkite.Tačiau niekas neatsakė. Matyt, virvė atsirišo prieš porą valan­

dų, todėl „ Vakasio “ jau nuplaukė už ryšio ribų. Jis nepaliaudamas maigė mygtuką, mėgindamas susisiekti su laivo įgula, tačiau apa­ratas tylėjo. Iš radijo stotelės nebuvo jokios naudos. Kadzuas ne­sutrikęs ir toliau šaukė tuos pačius žodžius „Atsiliepkite, prašau, atsiliepkite!“, kol balsas prikimo.

Kadzuas įtempė ausis, nes jam pasirodė, jog kažką išgirdo. Kaž­kokį silpną triukšmą, sklindantį iš radijo stotelės gelmių. Kadzuas instinktyviai numetė aparatą ant grindų, norėdamas jį sudaužyti. Kol sklindantis traškesys nepavirto aiškiais žodžiais. Deja, jis ne­

PASROVIUI 149

spėjo. Kaip tik tą akimirką traškesys įspaudė Kadzuo smegenyse žodžius:

- Atimk jiems gyvybę.Tokie tad buvo žodžiai. Ištarti niūriu, prislopintu balsu jie la­

biau panėšėjo į savotišką žinią, perduotą iš jūros dugno. Dabar Ka- dzuas atsidūrė ties panikos riba. Dar akimirka - ir jį ištiks isterijos priepuolis.

Galiausiai jis ėmė garsiai plūstis, stengdamasis sukelti kuo di­desnį triukšmą. Tokiu būdu atgavęs savitvardą jis įstengė nusigau­ti prie radijo imtuvo.

„Tik nesiduok užvaldomas, - mintyse tramdė save Kadzuas. - Paskubėk ir susisiek su „ Vakasio!“

Jam nebuvo visiškai aišku, kaip teisingai naudotis radijo imtu­vu. Tikėjo, kad kuo ilgiau jį krapštinėdamas vis tiek nustatys ryšį. Vaikinas spustelėjo jungiklį, tačiau radijas nerodė jokių gyvybės ženklų. Patikrinęs galinę imtuvo dalį, pastebėjo, kad baterijų pri­jungimo laidas nutrauktas. Tikriausiai tam, kad niekas nepasinau­dotų radijo imtuvu.

Neįtikėtina. Jokių ryšio priemonių. Nusiramink, nusiramink...Jeigu jis neteks savitvardos, tai neišvengiamai pridarys klaidų.

Vadinasi, susiklosčiusią padėtį būtina apsvarstyti ramiai. Nereikia skubėti. Nesvarbu, kas čia vyksta, „ Vakasio“ budėtojas tikrai pa­stebės, kad jachta pradingo. Gal jau pastebėjo? Kapitonas atsekė kursą ir pasuko laivą atgalios. „Vakasio“ kontūrus jau būtų galima pastebėti horizonte.

Kadzuas kiek galėdamas ištempė kaklą ir įsistebeilijo į tolį šiau­rės kryptimi. Laivo nė ženklo. Jis išpūtė ausis, veltui mėgindamas išgirsti tokį pažįstamą garinio švilpuko garsą.

Tuomet Kadzuui atėjo į galvą, kad jo dingimo dar nepastebėjo. Šiaip ar taip, budintys jūreiviai dažniausiai žiūri pirmyn ir retai kada kreipia dėmesį į tai, kas dedasi už laivo galo. Nesvarbu, kad šįsyk „ Vakasio “ teko tempti laivą. Vis tiek senų įpročių sunku atsi­kratyti. Visų pirma niekas net neįsivaizdavo, kad virvė gali atsiriš­ti. Lyg to būtų negana, jachtos navigacinės šviesos visą laiką buvo

150 TAMSUS VANDUO

išjungtos. Ko gero, jie tik paryčiui pastebės, kad nebėra tempia­mos jachtos.

Iki saulėtekio dar kelios valandos. Tačiau jos atrodė it visa am­žinybė. Kadzuas abejojo, ar tiek ilgai įstengs ištverti laive, kuria­me tūno kažkokia nepaaiškinama esybė. Kaip dauguma jūreivių, Kadzuas irgi buvo prietaringas. Keliaudamas po atvirąjūrą, nevar­žomą gamtos karaliją, dažnai susiduri su reiškiniais, kurie netelpa į riboto žmogiško suvokimo rėmus. Paranormalių reiškinių jūroje pasitaiko kur kas dažniau nei sausumoje.

Staiga nebeliko jokių abejonių. Jachtos savininkas ir jo šeima dingo ne dėl nelaimingo atsitikimo. Jie tapo kažkokios paslaptin­gos jėgos aukomis. Tai, ką susapnavo, jie įvykdė tikrovėje. Pakurs­tyti piktavalės jėgos... Dabar toji jėga stengėsi užvaldyti Kadzuą.

- Prašau, padėk man, - sušnibždėjo Kadzuas. Jis nebuvo tikin­tis, tačiau kito būdo nuginti baimę nerado.

Juk turi būti kažkoks paaiškinimas. Kadzuas stengėsi mąstyti kiek įmanoma blaiviau. Mąstymas ir bet kokia veikla puikiai pra­blaško.

...Ar šis laivas visuomet buvo prakeiktas? Ne, kažkas nutiko kelionės metu. Kada?

Kadzuas vėl susirado laivo žurnalą ir ėmė jį sklaidyti. Liepos 23-iosios naktį visi šeimos nariai sapnavo tą patį sapną. Kitą dieną šeimininko dukra Joko pajuto, jog laive yra dar kažkokia esybė. Kad ir kas tai būtų, jie tikriausiai paėmė į laivą prieš minėtą dieną. „Paėmė“? Šis žodis atėjo galvon savaime. Juk dievaži, šeima paė­mė į laivą kažką, menantį pikta. Ar žurnalas nieko apie tai nepasa­koja? Kadzuas lyg ir prisiminė ištrauką, kurią paprasčiausiai pra­leido. Tėvui, kuris tik probėgšmais užsiminė įvykį, šis pasirodė visiškai nereikšmingas. Todėl ir skaitytojas į jį neatkreipė dėme­sio.

Kadzuas karštligiškai vartė žurnalo lapus, ieškodamas to įrašo. Dabar jis buvo tikras, kad ten ras reikiamą užuominą.

- Štai jis! - pagaliau sušuko vaikinas. įrašo data skelbė, kad jis darytas liepos 23 d. apie pusiaudienį.

PASROVIUI 151

Joko turi tokį erzinantį įprotį rinkti visas jūros kriaukles, kokias tik randa. Tačiau šįkart ji rado išties ypatingą daiktą. Keista, kad jis plūduriavo vandenyne. Tai butelis, kurio vi­duje pūpso kriauklė, lyg ir primenanti dvigeldės kiaukutą. Toji kriauklė yra beveik žmogaus plaštakos dydžio ir žymiai stambesnė nei butelio kakliukas. Tačiau, nepaisant to, ji vis tiek lindi užkimšto butelio viduje. Įdomu, kas sugebėjo įgrūsti kriauklę į tokį butelį ir jo nesuskaldyti? Juk neužaugo toji kriauklė butelyje? Kur jau ten!

Liepiau jai tą daiktą išmesti, tačiau Joko nepakluso ir paslėpė butelį kažkur laive, kad Tėtukas nerastų. Ji tikrai bijo, kad suradęs išmesiu per bortą. Bet Tėtukas nėra toks žiaurus, kad mėtytųjos brangenybes. Net ir tą kriauklę. Keis­ta, kad mergaitei ji neatrodo „šiurpi". Kiaukuto forma pri­mena akį. Iškėlus butelį ir pažvelgus iš arti, atrodo, jog į tave kažkas spokso. Tikrai baugus jausmas.

Teisybę pasakius, tokių AKIŲ niekada nepamirštum. Pa­prastai pusiau praverto kiaukuto vidus yra spindinčio per­lamutro spalvos. Tačiau šios kriauklės viduje pūpso mėsin­ga masė, virstanti per kraštus. Ji nepanaši ir į ploną raume­nį, laikantį geldelių puses, nes paprasčiausiai primena mė­są, kurios paviršius nusėtas raudonų kapiliarų. Lęšiukas ir drebučių pavidalo ragena yra blausiai rudos spalvos, o pati akies forma - iškreipta. Jos primena pūvančio tuno akis ir tarytum spinduliuoja piktavališkumą. Turiu pripažinti, kad tas „žvilgsnis “ tikrai kraupus. Būtinai reikia atsikratyti to daikto! Kad ir kokia brangenybė, negaliu jos pakęsti. Kur ta kvaila mergiotė ją paslėpė?...

Liepos 23 d. maždaug vidudienį Joko pastebėjo plūduriuojantį butelį ir ištraukė jį iš jūros. Butelyje buvo įkalinta dvigeldės kiau­kutą primenanti kriauklė. Negana to, kriauklės forma labai primi­nė akį.

...Na štai. Prakeiksmo šaltinis.

152 TAMSUS VANDUO

Tik visa bėda, jog nežinia, kur dukra paslėpė tą kriauklą. Ka- dzuas turėjo nedelsiant surasti butelį. O kas tada? Žinoma, reikia jį grąžinti jūrai.

Kadangi sutuoktinių pora miegojo laivagalyje, tai vaikai, ko gero, įsikūrė pirmagalyje. Ten jis atidarė spintelę ir ėmė ieškoti butelio. Jausmas, jog tave kažkas stebi, niekur nedingo.

Staigus sąmonės šuolis - ir Kadzuas jau stovi spoksodamas į savo ranką, įsitvėrusią spintelės durelių. Tarsi visa, kas vyksta, bū­tų nesusiję su juo. Tarsi ranka nepriklausytų kūnui ir būtų visiškai savarankiškas organas. Kai ranka šiek tiek pajudėjo, vaikinas pa­juto nenumaldomą norą ją sutraiškyti. Norėjo sunaikinti bet kokį objektą, bet kurį gyvą padarą. Šitaip elgtis liepė tas nuolat stebintis žvilgsnis, atsiradęs velniai žino iš kur.

Kadzuas suurzgė nepaklusdamas ir atmetęs galvą ėmė grumtis su nenumaldomu troškimu. Jeigu jis nesuskubs, tai galiausiai pra­laimės šią kovą. O jeigu tai nutiks, jis padarys sau ką susapnavo.

Vaikinas neapsiribojo vien laivo pirmagaliu. Jis apieškojo pa­grindinę kajutę, tada - laivagalį, galiausiai - kiekvieną užkaborį ir plyšį, kuriame galima ką nors paslėpti. Tačiau nieko panašaus į butelį su kriaukle jis nerado.

- Kur tas prakeiktas vaikas jį paslėpė?!Išliedamas pyktį ant laivo baldų, Kadzuas apvertė viską aukš­

tyn kojomis.Staiga jis pastebėjo, kad iš alkūnės sunkiasi kraujas. Matyt, siau­

tėjimo metu kaip reikiant tvojo į stalo kampą. O gal jis tyčia susi­žeidė? Sunku pasakyti. Juk jis vargiai įstengė prisiminti, ką veikė prieš keletą sekundžių. Viskas lyg per miglą. Kitos rankos pirštais palietęs šiltą klampų skystį ir įsitikinęs, jog tai išties kraujas, vaiki­nas supanikavo ir vėl ėmė siautėti it pakvaišėlis. Jis jau nebežino­jo, ar ieško butelio, ar tiesiog mėgina suluošinti save. Jis susipjaus- tė blauzdą vyno butelio šuke, o netrukus paslydo ant kraujo ir visu svoriu plojosi ant užpakalio.

Nepaisant visų pastangų, paslėpto butelio paieškos buvo bergž­džios.

PASROVIUI 153

...Aš negaliu čia pasilikti.Galvon toptelėjo mintis apie pabėgimą. Gal bus dar blogiau,

tačiau galvoti apie tai nebuvo kada. Vis kartodamas žodžius „ne­galiu čia pasilikti“ lyg kokį stebuklingą užkeikimą, jis surado ži­bintuvėlį ir užlipo į denį. Aplink iš visų pusių tyvuliavo jūra. Vien jūra ir nieko daugiau. Jis privalo atsispirti norui iššokti per bortą.

...Reikia bėgti!Pasišviesdamas žibintuvėliu jis ėjo deniu pirmyn, link gelbėji­

mosi valties, kuri stovėjo kokpito gale. Kadzuas puikiai prisiminė, jog atskaitoje apie jachtos būklę gelbėjimosi valtis buvo paminėta.

Mintyse melsdamas, kad būtų taip, kaip tikisi, Kadzuas atidarė spintelės duris. Nuotaika iškarta pasitaisė, nes rado tai, ko ieškojo. Laivybos saugos agentūra buvo pasiryžusi ryte atsiųsti dar vieną lėktuvą. Gelbėjimosi valtis buvo nudažyta ryškiomis spalvomis tam, kad ją aiškiai matytų iš oro. Jį tikrai suras. Spintelėje taip pat buvo krūva signalinių raketų. Pastatęs dėžę su valtimi ant denio krašto, Kadzuas patraukė ąselę, kaip nurodyta instrukcijoje. Pasigirdo ra­mus šnypštimas, o netrukus valtis ėmė pūstis. Pritvirtinęs plona virve, Kadzuas nuleido ją į vandenį. Prieš lipdamas į valtį jis pas­kutinį kartą apsižvalgė. Tada valties dėžėje pastebėjo tris neper­šlampamus krepšius su užrašais „ATSARGOS“. Šeimininkas tik­riausiai specialiai juos paruošė ir padėjo greta kitų gelbėjimosi val­ties atsargų. Spėdamas, kad maišuose gėlas vanduo ir maistas, Ka­dzuas sumetė juos į valtį ir galiausiai įšoko pats.

Galbūt dėl menko bangavimo, viskas ėjosi gana sklandžiai. Ap­valios valties skersmuo siekė tik truputį daugiau nei pusantro met­ro. Buvo teigiama, kad joje telpa šeši žmonės. Tačiau Kadzuas mie­lai paliudytų, jog valtyje ankšta ir vienam žmogui.

Vaikinas atrišo virvę ir valtis siūbuodama ėmė tolti nuo jachtos. Jis tik nusistebėjo, kad žvelgdamas į tolstančią jachtą nejaučia pa­lengvėjimo. Tikriausiai tą lėmė nerimas, kilęs įsisąmoninus, jog teks plaukti tokia netvirta gumine valtimi. Kai Kadzuas priešais save ištiesė kojas, jis per valties dugną užpakaliu pajuto jūros tėk­mę. Greta burlaivio ši valtis labiau panėšėjo į medžio lapą.

154 TAMSUS VANDUO

Dabar Kadzuą nuo jachtos skyrė kokie trisdešimt metrų. Jaus­mas, jog tave kažkas stebi, jau seniai turėjo išnykti. Tačiau priešin­gai, nei jis vylėsi, tas pojūtis tik stiprėjo. Adrenalino kiekis kraujy­je buvo neįsivaizduojamas, bet dabar Kadzuas neturėjo kur pabėg­ti. Už gelbėjimosi valties borto jo laukė tik mirtis.

Jis stebėjo, kaip negrįžtamai didėja atstumas tarp valties ir jach­tos. Kai burlaivis visiškai pradingo tamsoje, Kadzuui ėmė atrodyti, kad jis tuoj neteks sveiko proto. Nuovoka taip aptemo, kad jis jau nebesuprato, kas vyksta. Galvoje girdėjo balsus. Vienu metu kal­bėjo daugybė žmonių. Nerišlus gaudesys labai priminė garsą, vieš­pataujantį biržos patalpoje. Galiausiai balsai susiliejo į vieną, kuris dabar jį ragino iš už nugaros. Kadzuas įmerkė rankas į jūros van­denį ir rieškučiomis jo pasisėmė, kad apšlakstytų skaudančius smil­kinius. Persisvėręs per bortą, jis panardino veidą į jūros vandenį ir pažvelgė žemyn. Tamsus, neišmatuojamas sūkurys sukosi nakti­nės jūros dugne. Kol Kadzuas žvelgė į jį, šis vos jo neįtraukė.

Jis taip nieko ir nepastebėjo. Kadzuas niekada nesužinojo, kur jachtos šeimininko dukra paslėpė nediduką butelį. Mergaitė įkišo jį į krepšį su užrašu „ATSARGOS“. Numestas į valtį, butelis pato­giai įsitaisęs tūnojo tarp guminio dugno ir gelbėjimosi rato. Sidab­ro spalvos krepšyje, tarp vandens paketų ir maisto skardinių, akys tylėjo.

A K V A R E LĖS

AKVARELĖS 157

1

Vieną vėlyvos vasaros ankstyvą pavakarę Sibauros kanalo til­tas siūbavo vėjyje. Abejose kanalo pusėse senieji pastatai trynėsi pečiais su naujaisiais - visi išsibarstę be jokios tvarkos. Stiprūs vėjo šuorai lenktyniavo tarpuose tarp tų pastatų. Žvelgdamas nuo tilto vidurio pietų kryptimi, galėjai pastebėti, jog trečio pastato šo­nai ir galinė siena išmarginti juodais dryžiais lyg būtų nutepti suo­džiais. Sunku pasakyti, ar tie dryžiai buvo ilgamečio purvo san­kaupos, ar tiesiog šiuolaikinio dizaino pavyzdys.

Prieš dvi vasaras to pastato trečiame, ketvirtame ir penktame aukštuose dar veikė diskoteka, pavadinta „Mefistofeliu". \ kiek­vieną aukštą vedė atskiras įėjimas, todėl lankytojai galėjo pasirinkti pagal vakaro nuotaiką, į kokią salę eiti. Kuo aukštesnis aukštas, tuo radikalesnė muzika, apsirengimo stilius ir interjero dizainas. Penktajame aukšte dažniausiai šokdavo pusnuogės moterys, apsi­karstę įvairiausiomis grandinėmis. Vyrai, negalintys prisijungti prie ekstazės apimtų uždarųjų rato, stovėdavo nuošaly ir tiesiog stebė­davo.

Tuo metu šiame rajone gana dažnai galėdavai sutikti moterų, apsikarsčiusių grandinėmis ir nesuskaičiuojamais raiščiais. Jos vaikščiodavo gatvėmis dėvėdamos tuos pačius „drabužius“, kokius dėvėdamos šokdavo diskotekoje. Kai reikėdavo važiuoti traukiniu, jos įsisupdavo į lietpaltį ar apsiaustą su gobtuvu, kad pridengtų atviras kūno vietas.

Moterys, vilkinčios vien tik apatinį trikotažą, išnyko tada, kai sprogo Japonijos „ekonomikos burbulas“. Kur jos visos pradingo? Bent jau žinoma, kur yra viena tų moterų. Tai Noriko Kikuči. Ji vėl atsibastė į šį rajoną. Tie pašėlę šokiai „Mefistofelyje “ nenuėjo per­niek. Perjuos Noriko pažino saviraiškos džiaugsmą. Galbūt todėl ji tapo aktore ir dabar dirbo nedidukėje teatro trupėje. Šitaip atsi­kračiusi praeities, ji vėl grįžo į pastatą, kuris kadaise darė įtaką visam laikmečiui.

Tokijuje buriasi nesuskaičiuojama daugybė mažų trupių. Tvir­tinama, jog apytikriai jų yra trys tūkstančiai, tačiau, tiesą sakant,

158 TAMSUS VANDUO

beveik neįmanoma nustatyti tikslaus skaičiaus. Daugelis kolekty­vų susieina tik vienam pastatymui, o tada vėl išsilaksto, todėl tru­pių skaičius nuolat kinta.

Daugumą tų mažų teatro trupių sudaro viso labo krūvon subė­gusių vienminčių šutvės, kurios kartkartėmis susikuria, kad paro­dytų kokį spektaklį nedidukėje salėje. Mažiau nei du šimtai žiūro­vų per kiekvieną vaidinimą. Tačiau būna, jog kai kurioms trupėms pavyksta savo spektaklius parodyti Kinokunijos salėje ar Hondos teatre. Vienas iš tokių trupių tikslų ir yra pakliūti į kokio nors gar­saus teatros salę.

Teatro trupė, kuriai priklausė Nuriko, atrodė visiškai pasiren­gusi pasiekti minėtą tikslą. Gavusi „ Kairin Maru “ pavadinimą, ku­ris, beje, būtų labiau tikęs žvejybiniam laivui, trupė sėkmingai ko­pė aukštyn karjeros laiptais. Paskutiniame jos spektaklyje apsilan­kė maždaug pusantro tūkstančio žiūrovų. Kolektyvas tikėjo, kad dar po vienos premjeros bendras žiūrovų kaičius viršys du tūkstan­čius ir tai atvers kelią į Kinokunijos salę. Visos trupės narių viltys siejosi su jų režisieriumi ir vadybininku Kenzu Kijohara, žmogu­mi, kuris garsėjo nesuvokiamu veiklumu. Jeigu trupė taptų dides­nė, ji sukeltų žiniasklaidos susidomėjimą, kuris, labai tikėtina, at­neštų aktoriams taip lauktą pripažinimą. Žodžiu, trupės narių atei­tis buvo gabiose Kijoharos rankose.

Naujam kolektyvo pastatymui Kijohara parinko ir naują teatro erdvę. Ja tapo jau minėtas pastatas, įspraustas tarp Siauros kanalo ir Pirmojo municipalinio greitkelio. Pastatas, kuriame dar prieš dve­jus metus glaudėsi „ Mefistofelio “ diskoteka. Visa apšvietimo ir gar­so aparatūra buvo palikta, tad pastatas lyg ir tiko teatro reikmėms. Kai diskoteką uždarė, pastato savininkui neliko nieko kita, kaip tik nuomoti patalpas įvairiausiems vietos bendruomenės renginiams. Tačiau čia niekada nebuvo rodomas teatro spektaklis. Sprendimas statyti būtent tokią pjesę atrodė kiek rizikingas. Pagrindiniai tru­pės nariai itin smarkiai prieštaravo tokiam sprendimui. Vis dėlto būgštavimai virto karštu entuziazmu, kai aktoriai perskaitė pjesę. Įspūdį darė ne tik jos daugiasluoksniškumas, bet režisieriaus su­manymas išmoningai panaudoti pastato konstrukcijas kuriant de-

AKVARELĖS 159

koracijas ir taip pasiekti nepakartojamą įspūdį. Visi trupės nariai sutiko, kad laukia nepaprastai sunkus darbas, tačiau pamėginti tik­rai verta.

Kijohara nuolat ieškojo naujų ir neįprastų išraiškos priemonių. Jo įsitikinimu, kiekvienos pjesės pokyčius įtakoja teatro bruožai ir pati aktorių vaidyba. Bet kuri trupė bent apie tuziną kartų suvaidi­nusi tą patį spektaklį, rizikuoja patekti į šabloniškos vaidybos spąs­tus. Išskirtinis „Kairin Maru“ trupės bruožas ir buvo tas, kad ji vi­suomet gebėdavo išvengti tokių spąstų. Žinoma, tą pasiekti padėjo Kijoharos nuolatinis naujumo siekimas. Tačiau nepamirškite, jog teatras yra labai rizikinga verslo sritis. Neįmanoma nuspėti, kaip viskas eisis, kol neįvyko pirmasis spektaklis. Artėjant premjeros vakarui Kijoharą ir trupės narius kamavo tiek nerimas, tiek didžiu­liai lūkesčiai. Jeigu viskas vyks pagal planą, tai kelias į Kinokuni- jos salę bus atviras. Priešingai, jeigu spektaklis nepavyks, trupė paprasčiausiai išsibėgios.

2

Municipalinis greitkelis ėjo maždaug lygiagrečiai trečiam pa­stato aukštui. Kaskart, kai pro šalį važiuodavo sunkvežimis, pasta­tas vibruodavo. Automobilių eismo triukšmas prasiskverbdavo pro namo sienas, todėl jį girdėjo ir žiūrovai. Visa laimė, triukšmas ne­buvo toks didelis, kad blaškytų dėmesį spektaklio metu.

Spektaklių metu Kijohara visuomet sėdėdavo salėje ir mėgin­davo stebėti sceną žiūrovų akimis. Tačiau jis niekada nepamiršda­vo esąs režisierius ir vos nusileidus uždangai aktoriams negailes­tingai išvardindavo jų padarytas klaidas. Suklydusieji privalėjo dar kartą apmąstyti vaidmenį ir iki rytojaus deramai jį pataisyti. Taigi trupės spektaklis netgi po premjeros ir toliau keitėsi. Iki pat pasku­tinio pasirodymo. Pjesė, per du repeticijų mėnesius nušlifuota iki tobulybės, dažnai po pirmojo spektaklio apvirsdavo aukštyn kojo­mis. Kijohara visada dailindavo spektaklį, atsižvelgdamas į žiūro­vų reakciją.

160 TAMSUS VANDUO

Perbėgęs akimis žiūrovus, susirinkusius [premjerą, Kijohara pa­stebėjo, kad tuščių vietų nebeliko. Grindys, ant kurių anksčiau žmo­nės šokdavo, buvo visiškai lygios, todėl prireikė krūvos lentų, kad būtų suformuotos pakopinės žiūrovų eilės. Šis darbas pareikalavo milžiniškų pastangų. Tačiau matydamas pilnutėlę salę, Kijohara suvokė, kad tos pastangos nenuėjo perniek. Jeigu žmonės ir toliau taip plūs, tai trupė per numatytus penkiolika spektaklių lengvai pa­sieks tikslą - sulauks daugiau nei dviejų tūkstančių žiūrovų. Kijo­hara nusuko akis nuo scenos ir su palengvėjimu atsiduso.

Scenoje skambėjo telefonas. Jauna moteris, kurią vaidino Nori­ko Kikuči, pakėlė ragelį.

Ji dėvėjo sportinį kostiumą, o galvą buvo apsijuosusi raiščiu. Diskotekos klestėjimo metais ji niekuomet nebūtų taip apsirengu­si. Kai ištiesta ranka palietė telefono ragelį ir rengėsi jį pakelti, iš už Noriko nugaros pasigirdo vyriškas balsas. Moteris ėmė gręžtis to balso link. Kaip tik tą akimirką Kijohara pastebėjo tai, ko tikrai nebuvo repeticijose: Noriko ir užjos stovintis aktorius neįstengė sutelkti dėmesio. Noriko palietė savo skruostą ir pažvelgė kažkur aukštyn į lubas. Antrindamas jai, aktorius taip pat sužiuro į lubas. Sukrėstas Kijohara beveik pašoko nuo kėdės. Nuo lubų kapsėjo vandens lašai. Tiesiai ant Noriko skruosto. Šis atsitiktinumas ir iš­blaškė aktorių dėmesį.

Garso efektų kabinoje sėdinčiam Juičiui Kamijai viskas įgriso iki gyvo kaulo. Jis išsakė Kijoharai prieštaraujančią nuomonę, to­dėl paskutinę minutę buvo pakeistas. Jis vis dar jautėsi nelaimin­gas, nes buvo pažemintas iki aptarnaujančio personalo lygio. Iš pažiūros viskas atrodė paprasta: esą, jis savanoriškai atsisakė ro­lės, todėl ši atitekusi jo dubleriui, jaunesniam aktoriui. Tačiau tai buvo gryniausias pramanas, sukurptas siekiant nuslėpti jo atleidi­mą. Visi trupės nariai žinojo tiesą. Kamija paprasčiausiai tapo dar vienu puikiu pavyzdžiu, įrodančiu, kad bet koks prieštaravimas vienvaldžiui režisieriui ir vadybininkui Kijoharai reiškė vaidmens praradimą.

AKVARELĖS 161

Repetuoti net du mėnesius, nugludinti vaidmenį iki tobulybės ir suprasti, jog viskas veltui - baisiausia, kas gali nutikti aktoriui. Kartą atsidūręs personalo skyriuje, gali nebekvaršinti galvos dėl parduotų bilietų skaičiaus ir gauti pinigus. Teisybė, toji alga tikrai menka. Guosdamasis tuo, kad praradęs vaidmenį, jis bent jau tapo finansiškai saugesnis, Kamija stengėsi susitaikyti su patirtu paže­minimu, tačiau sėdėti garso efektų kabinoje ir nieko neveikti jau mirtinai įkyrėjo. Garso operatoriaus padėjėjo pareigos jo visiškai nedžiugino.

Kamija mieguistai pažvelgė iš kabinos, kuri stovėjo už žiūrovų eilių. Ji buvo įrengta aukščiau, tad garso operatorius visuomet pui­kiai matė sceną ir žiūrovus. Todėl ir Kamija galėjo matyti tarp žiū­rovų sėdinčio Kijoharos nugarą. Režisierius buvo pakankamai aukš­tas žmogus: jo ūgis buvo daugiau nei metras ir aštuoniasdešimt centimetrų. Be to, galėjo pasipuikuoti plačia imtynininko kutinę, ilgais šviesintais plaukais, kuriuos susirišdavo ant sprando. Netgi blausiame scenos apšvietime Kamija iškart pastebėjo Kijoharą. Kai jis pažvelgė žemyn, jo žvilgsnis iškart ėmė spinduliuoti neapykan­tą. Neapykantą žmogui, kuris atėmė iš vaidmenį ir į skutelius su­plėšė jo savigarbą, tačiau Kamija vis vien neįstengė atsispirti to žmogaus kerams.

Kamija puoselėjo Kijoharai dvilypius jausmus. Tai buvo ir ne­apykanta, ir pagarba vienu metu. Jeigu bent akimirką būtų suabe­jojęs režisūriniais Kijoharos gebėjimais, Kamija senų seniausiai būtų palikęs trupę. Kijoharos arogantiškas ir nežmoniškas elgesys su buvo tiesiog nepakenčiamas. Tačiau Kamija pasiliko pas jį, nes režisierius turėjo beveik apčiuopiamą talentą.

Nemalonėn patekęs aktorius atėjo į „Kairin Maru“ prieš pen­kerius metus, tuoj po trupės susikūrimo. Visi dabartiniai kolektyvo nariai pripažino jį esant pagrindiniu trupės ramsčiu. Jeigu jis palik­tų trupę ir nueitų į kitą aktorių kolektyvą, tektų vėl viską pradėti iš naujo. Nuo žemiausio laiptelio - kuklaus mokinio duonos. Neno­ras išeiti sustiprėjo ypač dabar, kai „ Kairin Maru "liko vienas žings­nis iki debiuto Kinokunijos salėje. Žinoma, Kijohara jį apšaukė ir atėmė vaidmenį, tačiau Kamija buvo pasiryžęs viską iškęsti. Tik

162 TAMSUS VANDUO

nepamanykite, jog Kamijos apmaudas bent kiek sumažėjo. Nieko panašaus. Jis augo sulig kiekviena minute.

Paklusdamas greta sėdinčio garso operatoriaus liepimui, Kauli­ja nuspaudė priešais jį pūpsantį jungiklį. Scenoje ėmė skambėti telefonas. Reaguodama į skambutį, Noriko metė visus darbus ir nuėjo pakelti ragelio. Gestais ir veido mimika jai pavyko įtikinti žiūrovus herojės jausmų sumaištimi. Čia nerimas glaudžiai persi­pynė su viltimi. Kamija žavėjosi jos subtiliais judesiais. Noriko buvo nedidukė šviesaus veido moteris, turinti koketiškų bruožų. Sportinis kostiumas, kurį ji dėvėjo, slėpė kūno formas. Tačiau Ka­mija puikiai prisiminė ankstesnius spektaklius, kurių metu Noriko scenoje turėdavo išsirengti ir parodyti tobulai sudėtą kūną.

Kamija niekada nemanė, jog Noriko taps tokia pripažinta akto­re, nors jis pats padėjo jai patekti į „Kairin Maru“. Jiedu susipaži­no „Mefistofelio“ diskotekoje, o vėliau jis pristatė ją Kijoharai. Kai diskoteką uždarė, Noriko liko be scenos, kurioje išreikštų sa­ve. Suvokęs, kad moteris atsidūrė sunkioje padėtyje, Kamija atsai­niai pasiūlė ateiti į trupę. Galbūt ten jai patiksią. Po teisybei, tas kvietimas buvo vis labo paprasčiausias būdas, kuriuo Kamija nau­dojosi norėdamas pakabinti bet kurią patinkančią merginą. Jis net nesapnavo, jog per dvejus metus Noriko taps pagrindine trupės ak­tore. Dabar Kamija žiūrėjo į ją apimtas prieštaringų jausmų. Toji moteris puikiai suvokė savo vertę ir svarbą, todėl stengėsi dar la­biau įtvirtinti pozicijas kolektyve, netgi užgoždama patį Kamiją. Buvo laikai, kai Kamija manė rimtai įsimylėjęs Noriko. Tačiau jis greitai atvėso, kai sužinojo, jog Kijoharą ir Noriko sieja šis tas dau­giau nei paprastas platoniškas ryšys.

Su trupės aktoriais Kijohara elgėsi itin šališkai ir neteisingai. Blogai suvaidinusieji nesulaukdavo jokių priekaištų, o kitus jis ap­rėkdavo netgi po geriausio pasirodymo. Kijohara pats sau buvo įstatymas. Todėl niekas kitas neperprato, pagal kokius požymius jis išskiria žmones ir juos vertina. Čia ne tik favoritizmas. Antra vertus, Noriko buvo išties ypatinga. Per repeticijas jis bendrauda­vo su ja kaip su kažkokiu nepaprastu asmeniu. Tačiau tai nereiškia, kad būdavo jai atlaidesnis. Priešingai - bauginančiai grubus.

AKVARELĖS 163

- Ak tu rupūže, ką čia, po velnių, išdarinėji? Tu kalė, o ne akto­rė! Ir niekada netapsi tikra aktore! Išeik, kol nevėlu! Kol netapai dar vien aktorystės nelaime! Dėl Dievo meilės, šitaip netinka! Kiek kartų aš tau turiu sakyti? Tu sugebi tik nusirenginėti, sena kekše! Tuoj pat pamiršk save, vaidmenyje tau nėra vietos!

Tarsi dar būtų maža užgauliojimų, jis pašokdavo iš vietos ir nu­bėgdavo į sceną. Ten imdavo spardyti Noriko pariestas po savimi kojas ir galiausiai šerdavo per veidą. Ji parkrisdavo ant grindų, ty­lomis nubraukdavo ašaras, tačiau niekada nesušukdavo. Įbedusi į jį ryžtingą žvilgsnį, ji pervaidindavo sceną, pakeisdama vieną ar kitą atspalvį, o jis tik sušukdavo, kad negerai ir vėl ją parversdavo ant žemės... Elgesys buvo toks smurtinis, kad stebintiems jis su­keldavo beveik fizinį skausmą. Nors nepasižymintis greita įžval­ga, Kamija ėmė suvokti jų santykių prigimtį, kai stebėjo tokius da­lykus ištisus šešis mėnesius. Tokio dalyko niekas nebūtų ištvėręs, jeigu ne stiprus kūniškas ryšys ir begalinis pasitikėjimas. Tas smur­tas, jungiantis porą, tarsi skelbė apie jų sąjungos - tiek dvasinės, tiek fizinės, - tvirtumą.

Buvo ir kitas įrodymas. Pasibaigus repeticijai, abipusis apmau­das kaipmat išgaruodavo, ir jiedu pradėdavo žavesio kupiną po­kalbį. Iš šono tiedu žmonės atrodė tikras ramybės ir harmonijos įsikūnijimas. Moteris, kuri dar prieš akimirką buvo Kijoharos už­gauliojimų ir spyrių auka, dabar kerinčiai juokėsi iš kiekvienos re­žisieriaus pastabos ir ryte rijo kiekvieną žodį, kai jis imdavo po­stringauti apie vaidybos meno teorijas. Visi žinojo, kas tarp jų vyks­ta. Tik niekas neprasitarė. Trupės aktoriai neliežuvavo apie Kijo- harą ir Noriko, nes puikiai suvokė ir priėmė jų ypatingą ryšį.

Kijohara tobulino Noriko šiam premjeros vakarui. Dabar ji ro­dė žiūrovams savo darbo rezultatą. Kamija taip pat pastebėjo, kad Noriko veido išraiška vieną akimirką tiesiog sustingo. Kadangi gar­so efektų kabina kybojo kiek aukščiau, tai iš jos nesimatė scenos lubų. Tačiau iš Noriko judesių Kamija suprato, kas vyksta. Nuo lubų lašėjo vanduo ir keletas lašų užtiško jai ant skruosto.

164 TAMSUS VANDUO

3

Vos tik režisierius pašoko nuo kėdės, Kamija iškart pastebėjo milžinišką Kijoharos siluetą. Kijohara slapta žvilgtelėjo atgal, gar­so efektų kabinos link. Nepaisant atstumo ir kabinos stiklo pertva­ros, Kamijos ir Kijoharos žvilgsniai susidūrė. Nepastebint kitiems žiūrovams, Kijohara mikliais rankos judesiais ir veido mimika su­gebėjo pranešti Kamijai, kad kažkas nutiko scenos luboms ar pa­našiai. Jau pastebėjęs bėdą, Kamija tuoj pat suprato, ką Kijohara nori jam pasakyti, todėl ištiesė ranką ir parodė į lubas. Pastebėjęs Kamijos gestą, Kijohara ryžtingai linktelėjo ir lėtai atgręžė veidą į sceną. Jis vis dar atrodė susierzinęs. Kamija tikėjo, kad teisingai suprato Kijoharos nurodymus gestais.

Garso efektų kabina buvo arčiausiai kito aukšto perdengimo, todėl nenuostabu, jog režisierius pasirinko Kamiją. Šis privalėjo sustabdyti į sceną varvantį vandenį. „Užlipk į kitą aukštą surask protėkį ir viską sutvarkyk“, - tikriausiai taip derėtų aiškinti Kijo­haros šaradą.

Nevalia gaišti nė akimirkos. Bet kuris trupės narys, aktorius ar ne, privalo būti pasirengęs imtis apšvietėjo ar scenos darbininko pareigų. Kamija puikiai suvokė padėties rimtumą. Tokioje vietoje nevalia pro pirštus žiūrėti į vandens pavojų. Prožektorių laidai, nors ir nematomi žiūrovams, buvo išvedžioti po visą sceną. Jeigu bent viena jungiamųjų dalių sušlaps, grandinė išsijungs. O gali nutikti ir taip, jog visa scena paskęs tamsoje. Tai jau reikštų premjeros žlugimą.

Kamija gretai išėjo iš garso efektų kabinos, tačiau atsidūręs už durų jis sustojo it įbestas. Jis nežinojo, kaip pasiekti kitą aukštą. \ pastatą jie atėjo tik prieš dvi dienas, kad pastatytų dekoracijas, iš­dėliotų žiūrovų kėdes ir išvedžiotų apšvietimo ir garso aparatūros laidus. Kamija pagelbėjo atliekant visus minėtus darbus, tačiau jam nė karto neprireikė lipti į kitą aukštą. Jis net nepastebėjo laiptų į viršų. Artimiausias koridorius vedė į lauką. Tai buvo atsarginis iš­ėjimas kilus gaisrui. Kamija atidarė sunkias geležines duris ir įžen­gė į laiptų aikštelę. Vos tik pravėręs duris, jis pajuto vėjo gūsį, kurį

AKVARELĖS 165

sukėlė čia pat Municipaliniu greitkeliu lekiantys vilkikai. Dabar jautėsi atsidūręs kitame išmatavime. Po aštuntos valandos vakaro eismas greitkeliu vieną akimirką gali visiškai apmirti, o kitą - vėl neįsivaizduojamai atgyti. Kamija nustėręs spoksojo į taip arti pro šalį lekiančias priekinių žibintų šviesas. Atrodė, kad pakanka iš­tiesti ranką, ir jis tikrai palies automobilių srautą. Jį ir vėl panardi­no į tą nepažįstamą išmatavimą, vadinamą teatru.

Papuoštas spalvotais žibintais virš Tokijo įlankos rietėsi Vaivo­rykštės tiltas, kuris labiau būtų tikęs Tokijo Tauerio pavadinimas. Iš laiptų aikštelės nebuvo matyti tamsių įlankos vandenų. Galėjai tik pajusti jų kvapą, kurį nuo įlankos atnešdavo stiprūs vėjai.

Kamija nuskubėjo gelbėjimosi laiptais į viršų, į kitą aukštą. Už­bėgęs į kitą aikštelę, paklibino durų rankeną. Neužrakintos durys lengvai pasidavė. Viduje buvo tamsu - nors pirštu į akį durk. Sil­pna šviesa, sklindanti iš lauko pro durų angą, atskleidė neaiškius koridoriaus kontūrus. Tačiau norėdamas keliauti tuo koridoriumi, jis turėjo atitraukti ranką, kurią laikė parėmęs atviras duris. Kažkur turėtų būti šviesos jungiklis. Kol elektros niekas neatjungė, jun­giklis tikrai turi veikti. Kamija nukreipė žvilgsnį į galimą jungiklio vietą ir įtempė akis. Nespėjęs žengti nė žingsnio pirmyn, jis už nugaros išgirdo sunkų dunkstelėjimą. Durys su trenksmu užsivėrė, įstumdamos jį į visišką tamsą. Jis ištiesė rankas ir ėmė grabalioti sieną, nervingai statydamas koją už kojos. Baimės beveik nejautė, tačiau buvo žūtbūt pasiryžęs atlikti užduotį ir pagelbėti kolegoms. Žinoma, jeigu ne toji užduotis, jis nesielgtų taip ryžtingai.

Ranka užčiuopė sienoje kažkokį išsikišimą, lyg ir plastmasės stačiakampį. įsitikinęs, jog aptiko jungiklį, Kamija spustelėjo myg­tuką. Po akimirkos koridorių užliejo fluorescencinė šviesa.

Koridoriaus gale jis pamatė įėjimą, kuris labai priminė olą. Ding­telėjo, jog kažką panašaus jau yra regėjęs. Norėjo priskirti šį jaus­mą deja vu kategorijai, kai staiga suvokė visiškai pamiršęs, jog kadaise šiame pastate veikė diskoteka. Jis garsiai sumurmėjo, tarsi norėdamas išplūsti patį save už paikumą. Juk čia buvo „Mefistofe­

166 TAMSUS VANDUO

lis“, diskoteka, kurioje jis dažnai lankydavosi. Būtent čia jis pirmą sykį sutiko Noriko Kikuči. Nenuostabu, jog prisiminė matęs įėji­mą. Toji olos anga iš tikrųjų buvo įėjimas į salę.

Kamija stovėjo kažkada buvusioje drabužinėje. Jis nužingsnia­vo iki pat įėjimo ir spustelėjo kitą mygtuką. Šis įžiebė šviesas dis­kotekos viduje. Vaizdas, kuris atsivėrė prieš Kamijos akis, buvo sunkiai nusakomas. Jis priminė erdvėlaivio vidų, didžiulį urvą, de­vyniolikto amžiaus arkų galeriją... Sienų paviršius buvo išraižytas neįsivaizduojamais reljefais, dažytais žvilgančiais dažais, kurie vi­siškai nenubluko. Tais laikais spalvotų prožektorių šviesoje šis įmantrus interjeras atrodė tiesiog fantastinis. Tačiau dabar baltame fluorescenciniame spindesyje jis kėlė tik beprasmybės ir tuštybės jausmą.

Nuo kiek įgaubtų lubų žemyn leidosi veidrodinio stiklo bum­bulas. Kampuose esančių kabinų kėdes dengė storas dulkių sluoks­nis. Nedidukės paaukštintos šokių aikštelės liko tokios pat formos, tik visa salė skendėjo kurtinančioje tyloje. Kamijai prireikė tik už­simerkti, kad prisimintų triukšmingą diskotekos aplinką. Mintyse jis regėjo Noriko, pašėlusiai šokančią ant vienos iš pakylą stebėjo jos pusnuogę figūrą pulsuojančią muzikos ritmu. Noriko niekada neateidavo su draugais. Ji ateidavo pasišokti viena. Jis pagalvojo, kokia ji buvo tada ir kokia yra dabar, vaidinanti scenoje aukštu žemiau.

Kamija pažadino save iš apmąstymų. Nėra laiko sentimentams. Priminė sau, jog atėjo čia, kad surastų vietą iš kurios sunkiasi van­duo ir laša tiesiai ant Noriko. Jeigu jis tuoj pat visko nesutvarkys, nežinia kokia gali kilti sumaištis. Jis pamanė, jog vienintelė vieta, kur šiame aukšte tekėtų vanduo, yra virtuvė arba tualetai. Kamija mintyse primetė žemutinio aukšto išplanavimą norėdamas suvok­ti, kokios patalpos galėtų būti virš scenos. Jis prisiminė, jog prie­šais šokių pakylas buvo tualetai. Kaip tik virš scenos.

Jis greitai patikrino patalpą kurioje kadaise veikė virtuvė. Čia vanduo niekur nevarvėjo. Tuomet jis patraukė tualetų link. Per vi­są koridorių, vedantį link j ą buvo patiestas pliušinis kilimas, o vi­sur kitur plytėjo kietos, šokiams skirtos grindys.

AKVARELĖS 167

Dar prieš atverdamas duris Kamija įtarė, jog vanduo sunkiasi kur nors tualete. Jis netgi girdėjo tekančio vandens garsą. Vos stum­telėjęs duris, pajuto žliugsėjimą. Po kojomis iš kilimo sunkėsi van­duo. Kamija neabejojo, kad visos tualeto grindys bus užlietos, to­dėl nusiteikė išvysti ne itin malonų reginį, kai atidarys duris.

Kaip tik todėl jis nenustebo pamatęs telkšantį vandens klaną, kurio gylis siekė keletą centimetrų. Vandens paviršiumi sklido smul­kūs ratilai. Vanduo liejosi per plautuvės kraštus. Ratilai sklido nuo tos vietos, kur jis varvėjo žemyn.

Nebodamas to, jog sušlaps batus, Kamija nubrido praleidžian­čios vandenį kriauklės link. Tai buvo ne įprasta praustuvė, o spe­ciali gili plautuvė, skirta plauti šepečius ir plaušines šluotas.

Kamija pasilenkė virš kriauklės, norėdamas ją atidžiau apžiūrė­ti. Čiaupo mechanizmas buvo atsilupęs, todėl vanduo tekėjo iš at- sivėrusio plyšio. Vien tik šis dalykas nepridarytų daug bėdos. Van­duo būtų nubėgęs į kriauklę ir niekur neištekėjęs. Nelaimė ta, kad plautuvės nutekamasis vamzdis buvo užsikimšęs.

Kamija ėmė galvoti, kaip sumažinti vandens tėkmę. Gal pir­miausia sutaisyti čiaupą, o tada išvalyti vamzdį? Ar atvirkščiai? Kuris iš būdų veiksmingesnis? Jis pamėgino pastumti čiaupą ir įsta­tyti jį į buvusią vietą. Tai buvo niekam tikęs sumanymas, nes tar­pas tarp mechanizmo ir vandentiekio vamzdžio dar padidėjo. Ga­liausiai neišlaikęs vandens spaudimo čiaupo mechanizmas visiš­kai atšoko.

- Ot šūdas!Vietoj nedidelio vandens nuotėkio Kamija susidūrė su galimo

potvynio pavojumi. Vamzdžio storio vandens kolona garsiai tėškė­si į plautuvėje tyvuliuojantį vandenį ir kaskadomis plūstelėjo ant grindų. Kamija žaibiškai sugrūdo pirštą į vandentiekio vamzdį. Ta­čiau vandens spaudimas buvo pernelyg stiprus. Čiurkšlės veržėsi pro tarpą tarp piršto ir vamzdžio, purslais taškė vaidą ir merkė tua­leto sienas.

- Po velnių!Kamija koneveikė čiaupą, tarsi šis būtų koks nepaklusnus gy­

vūnas. Proplėša vis platėjo ir platėjo. Vien nuo minties, kiek žalos

168 TAMSUS VANDUO

scenoje pridarys ši nelaimė, Kamija sustingo iš siaubo. Jis labai troško viską palikti ir bėgti kur akys mato.

Vis dar įkišęs vienos rankos pirštą į vandentiekio vamzdį, kita ranka jis ėmė grabinėti po nutekamąjį vamzdį. Reikia pašalinti kamštį. Tai vienintelis būdas ištaisyti susidariusią padėtį. Kamija įkišo pirštą vidun ir ištraukė nešvarumų gniutulą, įstrigusį vamz­dyje. Tai buvo kuokštas ilgų šviesintų plaukų. Vadinasi, dėl visko kalti plaukai! Tai jie užkimšo vamzdį ir neleidžia nubėgti vande­niui. Kamija smarkiai pakratė ranką norėdamas atsikratyti prilipu­sių gaurų. Tačiau kad ir kiek jis kratė ranką, niekaip neįstengė nu­mesti šviesintų gijų. Plaukai tarsi įsikibo jo piršto ir atrodė keistai gyvybingi.

Nekreipdamas dėmesio jis ir toliau kaišiojo pirštą į nutekamąjį vamzdį ir traukė lauk plaukų kuokštus. Tačiau, nepaisant visų pa­stangų, vanduo kriauklėje stovėjo kaip stovėjęs. Galiausiai ranka pavargo ir Kamija liovėsi, norėdamas pailsėti. Tą akimirką pasisu­ko ir pažvelgė žemyn. Jis vos nepašoko iš nuostabos. Plaukai, ku­riuos ištraukė iš vamzdžio, dengė visą grindų plotą ir vilnijo van­denyje tarsi jūržolės. Plaukų buvo tokia daugybė, kad Kamija ne­įstengė įžiūrėti grindų spalvos. Tačiau jį nustebino ne tik plaukų gausa, bet ir jų spalva. Susiraizgiusi masė mirgėjo įvairiausiais at­spalviais: juodu, baltu, rudu, raudonu, rausvu. Visi jie liejosi į kiek atgrasų mišinį. Bendras įspūdis nuteikė pakankamai nemaloniai, ir Kamija pamėgino nupurtyti plaukus nuo kojų. Todėl iš pradžių pa­kėlė vieną koją, o tada - kitą.

Galų gale nusprendė, jog geriausia išeitis - atsisėsti šonu ant plautuvės krašto, nesvarbu, kad kelnių užpakalis permirks. Šitaip įsitaisęs jis toliau mėgino atkimšti nutekamąjį vamzdį. Jis nesupra­to, kodėl kriauklėje, skirtoje plauti šepečius, pašluostes, šluotas ir kitus valymo įnagius, įstrigo toks kiekis plaukų. Net vaizduotė ne­išnešė. Bet tai buvo nesvarbu. Jam tik rūpėjo kažkaip ištaisyti pa­dėtį ir užkirsti kelią nelaimei. Kad ir paskutinę akimirką netekęs vaidmens, Kamija vis tiek didžiavosi teatro trupe ir tikrai netroško, kad ją ištiktų katastrofa. Jis paprasčiausiai turėjo padaryti viską,

AKVARELĖS 169

kad dėl varvančio vandens trupė patirtų kiek įmanoma mažesnę žalą.

Ar jo pastangos nenuėjo perniek? Staiga Kamija išgirdo gurgu- liavimą, o tada plautuvėje pasirodė burbuliukai ir netrukus ėmė formuotis mažas sūkurys. Vanduo ėmė tekėti nutekamuoju vamz­džiu. Ledai pajudėjo, tačiau Kamija nenuleido rankų. Priešingai, jis su dviguba energija puolė krapštyti vamzdį. Tos plonos srove­lės nepakanka, kad vanduo liautųsi bėgęs per viršų. Svarbiausia, kad nutekėtų reikiamas vandens kiekis, o tada jis galės imtis taisyti sulūžusį čiaupą. Tik tuomet bėda bus išspręsta.

Galiausiai atkimšęs vamzdį, jis visą dėmesį sutelkė į čiaupo tai­symą. Kokią akimirką pamąstė, nuo ko geriau pradėti. Vandens spaudimas per didelis, tad vamzdžio užkišti tikrai nepavyks. Vadi­nasi, geriausia būtų užmauti čiaupą ant vamzdžio ir pritvirtinti jį kokia nors viela ar panašiai.

Jis permetė akimis patalpą, ieškodamas virvės ar vielos galo, ir staiga suprato esąs moterų tualete. Anksčiau jis net nepastebėjo, kad čia nėra nė vieno pisuaro. Moterų tualetas jam buvo beveik nepažįstama karalija. Tačiau tuščioms fantazijoms jis neturėjo lai­ko. Jis atidarė greta stovinčios spintelės duris. Spintelėje buvo lai­komi grindų šepečiai ir šluostai. Spintelės lentynose pūpsojo tua­letinio popieriaus ritiniai. Apačioje puikavosi stirta kibirų ir kele­tas šluostų. Jis ieškojo kažko panašaus į virvagalį, kuriuo galėtų pririšti čiaupo mechanizmą. Jis nušoko nuo kriauklės krašto ir ke­turpėsčias ėmė raustis ankštoje spintelėje, ieškodamas kokio nors raiščio. Šalia sukrautų kibirų gulėjo į ritinį susukta žalios spalvos žarna. Tačiau ji atrodė pernelyg stora ir gremėzdiška, kad tiktų pri­tvirtinti čiaupą.

Kai Kamija truktelėjo žarnos galą, paaiškėjo, jog ji žymiai lanks­tesnė nei tikėjosi. Pagaliau jis nusprendė, kad žarna puikiai tiks pririšti čiaupą, ir ištraukėją iš spintelės. Čiaupo mechanizmas sken­dėjo kriauklės dugne. Viena ranka Kamija išgriebė jį iš vandens. Čiaupas priminė nukirstą drakono galvą pražiotais nasrais. Atsu­kęs nepritvirtintą čiaupą, vyriškis įspraudė j į ant vandentiekio vamz­

170 TAMSUS VANDUO

džio galo. Tada keltą kartų apvyniojo žarna ir užrišo tvirtą mazgą. Norėdamas patikrinti, ar čiaupo mechanizmas tvirtai laikosi savo vietoje, jis lėtai užsuko čiaupą. Vandens srovė liovėsi. Nenukrito nė vienas lašas. Potvynis baigėsi.

Kamija su palengvėjimu atsiduso. Nors ir ne kažin koks, bet tai buvo jo laimėjimas.

„Jeigu tai būtų spektaklis...“ Įdomu, kaip jis išreikštų palengvė­jimą senoje? Šokinėti krykštaujant iš džiaugsmo būtų pernelyg kvai­la ir banalu. Šypsena irgi netiktų. Jeigu dabar pažvelgtų į veidrodį, tikriausiai išvystų žmogų, kurio veido išraiška būtų beprasmiška. Jeigu jau taip, tai jis bent atrodytų nusikamavęs.

Tiesą sakant, jam reikėtų pažvelgti į veidrodį, kad pamatytų, kaip proto būsena atsispindi veide. Jis išmoktų nutaisyti labiausiai tokioje situacijoje derančia miną.

Norėdamas nusausinti grindis, jis išsitraukė iš spintelės du šluos­tus. Darbuodamasis Kamija priėjo prie veidrodžio ir atidžiai į jį pažvelgė. Nugara perbėgo šiurpuliukai. Kurį laiką jis net negalėjo pasakyti, kas sukėlė tokią reakciją. Protu to nesuvokė, tačiau aiš­kiai pajuto kažką keista. Juk šiame moterų tualete daugiau tikrai nieko nėra. Juo labiau šiose apleistose patalpose, kur kadaise veikė diskoteka, uždaryta prieš dvejus metus. Ir vis dėlto kažkas buvo keista, kažkas nesuvokiama.

Keista, kad jis tik dabar tą pastebėjo. Protą buvo užvaldžiusi tik vienintelė mintis, tad Kamija matė, tačiau neįsisąmonino. Kai tik jis sutvarkė kriauklę, tas pojūtis kaipmat sugrįžo.

Veidrodyje jis matė penkių tualeto kabinų duris. Dviejų kabinų kairėje ir dviejų dešinėje durys buvo atviros. Tik vidurinės kabinos durys buvo uždarytos. Durų mechanizmas toks, kad jos užsidary­davo tik iš vidaus.

...Kitaip tariant...Kamija apsisuko ir atidžiai pažvelgė į uždarytas kabinos duris.

Neįmanoma, kad ten kas nors būtų.Kai jis užlipo į šį aukštą, šviesos visur buvo išjungtos. Tualete

taip pat tvyrojo visiška tamsa. Juk Kamija įjungė šviesas.

AKVARELĖS 171

Jis blaškėsi nežinodamas, ką toliau daryti. Nenorėjo veltis [kaž­kokius nesuprantamus dalykus. Jis jau įvykdė užduotį, dėl kurios čia atėjo. Vidinis balsas kuždėjo jam kuo greičiausiai grįžti į darbo vietą. Tačiau Kaulijai visuomet sunkiai sekėsi atsispirti smalsumui. Galų gale juk žingeidumas viena iš itin aktoriaus profesijoje verti­namų savybių. Argi Kojohara jiems nekalė to į galvas?

Kamija prisiartino prie kabinos ir šluosto koto galu bakstelėjo į duris.

Durys nepasidavė.Tuomet pamėgino jas ranka pastumti. Tačiau durys nebuvo įstri­

gusios. Jos buvo užrakintos iš vidaus.Jis jau ketino pasiteirauti, ar viduje kas nors yra, tačiau kaipmat

tos minties atsisakė. Klausimas išties kvailas. Be to, jeigu išgirstų atsakymą, tai tikrai numirtų iš siaubo.

Tramdydamas smalsumą, Kamija ėmė pamažu trauktis nuo du­rų. Jis įtikinėjo save, jog pats metas grįžti į garso efektų kabiną.

Su kiekvienu žingsniu plaukai, kuriuos jis ištraukė iš nuteka­mojo vamzdžio, raizgėsi aplink kulnus. Tik dabar jis pastebėjo, kad vanduo, užtvindęs tualeto grindis, pamažėle ėmė tekėti. Susi­dariusi srovė bėgo link kabinos su uždarytomis durimis ir plūdo dar toliau.

Staiga iš kabinos pasigirdo nuleidžiamo vandens garsas. Tarsi to garso paviliota vandens srovė metėsi kabinos link ir ėmė gurgu­liuoti po durimis.

Kamija susivaldė, tačiau pajuto, kaip įsitempė kiekvienas kūno raumuo. Kabinoje kažkas ką tik atliko gamtinį reikalą. Kamija iš­girdo metalinį atšaunamos velkės garsą. Durys ėmė vertis. Pro ply­šį jis pastebėjo kažką juodą ir besirangantį. Teisingiau, nesuskai­čiuojamą daugybę juodų ir besirangančių padarų.

Aplink tvyrojo įtampos kupina tyla. Veriantis riksmas bent šiek tiek grąžino Kamijos sąmonę į tikrovę. Jis buvo tiek įsijautęs [vaid­menį, kad net pamiršo, jog yra stebimas susirinkusių žiūrovų akių. Jis paprasčiausiai gyveno spektaklio aplinkoje.

172 TAMSUS VANDUO

4

Praėjus maždaug mėnesiui, kai „ Kairin Maru “ baigė rodyti pjesę „ Akvarelės - tryliktąjį trupės spektaklį - recenzijos buvo išspaus­dintos visuose didžiuosiuose teatro žurnaluose. Iš esmės jos buvo palankios, tačiau kai kurie kritikai prikaišiojo, jog pjesės struktūra pernelyg ekscentriška.

Pacituosiu keletą svarbesnių recenzijų.

Iš lapkričio mėnesį pasirodžiusio žurnalo „ Teatro gidas “ nu­merio:

„Nesu tikras, ar režisierius Kendzas Kijohara sąmoningai nu­sprendė suteikti tokią reikšmę natūraliai aplinkai. Prisipažinsiu, mane tikrai sužavėjo toks jos panaudojimas spektaklio įžangoje.

Be abejonės, pagrindinis spektaklio leitmotyvas yra vanduo, nors spėju, jog toks jis tapo vėliau. Režisieriaus ir pats tikriausiai su­tiks, kad vanduo pjesėje turėjo atsirasti vien dėl to, kad būtų gali­ma išnaudoti unikalią pastato struktūrą. Pastato, kuriame kadaise buvo įsikūrusi garsioji „Mefistofelio“ diskoteka.

Šiuo požiūriu viskas puikiai apgalvota. Dramos veiksmas rutu­liojasi trečiame, ketvirtame ir penktame pastato aukštuose. Van­duo teka iš viršutinio aukšto į žemutinį, virsdamas savotiška veiks­mą vienijančia vertikalia gija. Reikia tikrai nemažai drąsos, kad tokia nedidelė teatro trupė imtųsi dirbti su tokiu milžinišku van­dens kiekiu scenoje. Ypač turint galvoje tai, kaip išmoningai ir sėk­mingai jis buvo nusausinamas. Teisybę sakant, tokie iš pažiūros nedėkingą projektai - skiriamasis Kendzo Kijoharos bruožas.

Spektaklio vinimi galima vadinti Kamijos, kuris vienas stojo į kovą užtaisyti varvantį plyšį lubose, vaidybą. Nors pjesę iš dalies galima vertinti kaip vieno aktoriaus spektaklį, Kamijos vaidyboje netrūko išties šiurpinančių akimirkų. Gali kilti klausimas, kodėl pjesę reikėjo įsprausti į siaubo žanro rėmus. Atsakymo nėra. Ir tai mįslė... “

AKVARELĖS 173

Iš spalio mėnesį pasirodžiusio „ Teatro balkono “ numerio:„Aktorių ėjimas į publiką tikrai nėra naujas išradimas. Galbūt

tik keletas nepriklausomų teatro kolektyvų nepasinaudojo šia iš­raiškos priemone. Tačiau priemonė, kurią naudoja savo spektakly­je režisierius Kendzas Kijohara, yra žymiai sudėtingesnė. Kadaise garsi „Mefistofelio“ diskoteka veikė trijuose aukštuose. Kiekvie­name aukšte rinkdavosi skirtingų polinkių ir skonių žmonės. Kijo­hara perėmė šią sistemą, - kiekviename iš trijų aukštų - trečiame, ketvirtame ir penktame, - jis parodė skirtingą pjesę. Jungiamąja šių trijų scenų grandimi tapo vanduo. Veikiamas žemės traukos vanduo visuomet kris iš viršaus į apačią. Netgi betono konstrukci­joje vanduo susiras mažiausią plyšelį ir ims tekėti žemyn. Veiks­mingas vandens panaudojimas jo kelionės žemyn metu sujungia tris scenas vertikalia jungtimi.

Kadangi Kijohara yra ne tik režisierius, bet ir patyręs versli­ninkas, tai jis apmokestino kiekvieno aukšto spektaklį. Žmonės, žiū­rintys trečio aukšto spektaklį, pajunta norą pamatyti ketvirto aukš­to reginį, o tada atsiranda žūtbūtinis troškimas aplankyti penktojo aukšto salę. Norintys sužinoti, kaip žmogus išsigelbėjo iš vandeniu užlieto tualeto, privalo pamatyti spektaklį penktame aukšte. Tokiu būdu žiūrovai yra viliojami apsilankyki teatre tris vakarus iš ei­lės. “

Iš žiemą pasirodžiusio „Scenos meno " numerio:„ Viena scena buvo beveik paversta į baseiną su tyškančiu ir

srovenančiu į visas puses vandeniu. Tikriausiai vėliau, kai viską reikėjo nusausinti, teatro trupė susidūrė su nemenkais sunkumais. Tačiau bendras įspūdis tikrai geras. Pastangos nenuėjo perniek. Mane tikrai pribloškė toji scena su vandenyje banguojančiomis įvairiausių spalvų sruogomis. Veiksmingai parinktas apšvietimas vertė kūną virpėti nuo grožio ar klaikumo tuo pat metu.

Tos spalvotos plaukų sruogos simbolizuoja merginas, kurios ka­daise ten šoko. Suprantama, plaukai žymi perėjimą į grupinių šo­kių sceną, nors kas gali paneigti, kad žiūrovams tokia nuoroda tik-

174 TAMSUS VANDUO

r ai yra nepakankama ir visko nepaaiškina. Ketvirtojo aukšto spek­taklis nesuteikia pakankamos informacijos. Tačiau nuostabus kon­trastas tarp ramaus vandens ir triukšmingų šokių scenos panaiki­na pačią paaiškinimo būtinybę. Jeigu viso šio spektaklio tikslas yra grynasis grožis, tai aš turiu pripažinti, jog pasidaviau šiai už­mačiai. Atmesdamas visus teorinius išvedžiojimus, pasakysiu, jog aš tikrai atradau grožį to pasaulio liguistume. “

D RAUS T I N I S PO V A N D E N I U

DRAUSTINIS PO VANDENIU 177

1975 m. žiemos pradžia

Jis net nespėjo pastebėti, kada minkštas dirvožemis po kojomis virto kietu akmeniu. Vos išėjęs iš miško suprato atsidūręs stačios uolos viršūnėje. Atsargiai žengdamas gruoblėtu uolienų paviršiu­mi, jis nuėjo iki krašto ir pažvelgęs žemyn išvydo stačią briauną. Ši leidosi apačion kokius pusantro metro. Čia miškas staiga baigė­si, o apačioje skardis gražiai perėjo į nuožulnų žemės ruoželį, kurį dengė nukritusių lapų kilimas. Kažkur netoliese tikrai turėjo vin­giuoti sidabrinė upeliuko gija, bėganti žemyn rytiniais kalno šlai­tais, tačiau aplink nebuvo matyti jokios pelkės ar girdėti vandens čiurlenimo.

Vos prieš keletą akimirkų akį traukė vidurdienio saulės atspin­džiai vandenyje. Tačiau upelis pranyko, tarsi j į būtų prarijusi žemė.

Žiūrėti į žemėlapį nebuvo prasmės. Požeminiai vandenys, kurie tryško šioje kalnų vietovėje, maitino Tamos upės intaką ir dar la­biau patvinę tekėjo į Tokijo įlanką. Po uola, kurios paviršius buvo toks gruoblėtas, tekėjo gruntiniai vandenys, susidarę iš lietaus van­dens, prasisunkusio per kietą uolieną. Kai Fumihikas Sugijama mąs­tė apie tą skaidrų kaip krištolas vandenį, galvon šovė mintis apie keistą neatitikimą. Jis gyveno daugiaaukščiame kooperatiniame na­me. Pro buto langus atsiverdavo nuostabus Tokijo įlankos vaizdas. Jis kasdien spoksodavo į Tamos upę ir puikiai prisiminė vandens spalvą. Upės vanduo buvo išties nešvarus, murzinos juodai pilkos spalvos. Įdomu, kokiu būdu toks švarus, skaidrus kaip krištolas vanduo, ištekantis iš šaltinių, pasiekęs Tokijo įlanką pavirsta bjau­riom atmatom. Stovėdamas ant nedidelės stačios uolos Sugijama mintijo, kaip būtų nuostabu stebėti kiekvieną menkiausią vandens spalvos pakitimą, kol jis teka iš šaltinio iki Tokijo įlankos.

Sugijama jau ketino šokti žemyn į šlaitą, tačiau staiga suabejo­jo. Atstumas tikrai nedidelis ir jis būtų lengvai nušokęs. Tačiau pajuto kažkokį nerimą. Uolos pašlaitę dengė lapai - itin nepatiki­mas paviršius. Jau ne kartą yra buvę, kad vaikščiodamas po kal­nuotą vietovę jis paslysdavo būtent ant lapų. Šlapi lapai, prilipę prie uolėto paviršiaus, kelia ypatingą pavojų, nes keliautojas gali

178 TAMSUS VANDUO

lengvai paslysti ir nukristi. Nors lapais slypintis puvėsių sluoksnis nėra didelė bėda, tačiau lapai kartais slepia įdubą uoloje ar medžio šaknį. Todėl neatsargus pasivaikščiojimas po kalnus dažnai bai­giasi patemptomis kulkšnies sausgyslėmis. Vis dėlto Sugijama nė kiek nesijaudino, jog nušokęs galbūt pasitems raiščius. Mintyse jis regėjo po lapais slypinčią juodą bedugnę. Vos pagalvojęs apie pa­sekmes, kokios laukia įšokus į tokią duobę, jis kaipmat pasitraukė nuo uolos krašto. Už nugaros išgirdo krūmokšnių šlamesį. Kažkas brovėsi jo link. Pamanęs, jog Sakakibara jį pasivys po kokios mi­nutės, Sugijama nusprendė jo palaukti skardžio viršūnėje. Kai Sa­kakibara pasirodė ten, kur stovėjo Sugijama, jis sunkiai gaudė kva­pą. Sugijama smakru linktelėjo į skardžio kraštą, kad Sakakibara pažiūrėtų, kas ten apačioje. Sugijama pamanė, kad jo veido išraiš­ka buvo pakankamai iškalbinga ir Sugijama tikrai nešoks žemyn. Tačiau Sakakibara dar kartą parodė tik jam būdingą žioplumą ir daug negalvodamas nušoko nuo uolos krašto. Jis net nepažiūrėjo atidžiau, koks apačioje pagrindas. Pasigirdo duslus bumbtelėjimas. Sakakibara nusileido ant nukritusių lapų kilimo. Dėl kiek pasviru­sios atšlaitės jis nukrito ant užpakalio. Sėdėdamas ten ir remdama­sis abiem už nugaros ištiestomis rankomis, jis pakėlė aukštyn smakrą ir nusišiepė Sugijamai, tarsi kviesdamas jį liautis švaisčius laiką ir kuo greičiau prisijungti. Stambaus sudėjimo, gana nejudrus Saka­kibara galėjo pasigirti ir tikru nutrūktgalviškumu. Ši jo savybė Su­gijamai dažnokai įvarydavo baimės.

- Ar tu nesusižeidei? - pasiteiravo Sugijama.Tarytum paragintas klausimo Sakakibara ėmė stotis, tačiau pa­

šaipi šypsena jo veide niekur nedingo. Tą akimirką viena koja pa­slydo ant lapų ir jis vėl visu svoriu bumbtelėjo ant užpakalio. Sugi­jama garsiai nusijuokė. Staiga kažkas patraukė Skakibaros dėmesį ir jis iškėlęs galvą ėmė šliaužti tiesiai po uola. Jo veide atsirado rimto susirūpinimo išraiška.

- Čia tai bent! Tu tik pažiūrėk!Jis iškėlė ranką į viršų ir paragino Sugijamą kuo skubiau šokti

žemyn. Įvertinęs šlaito statumą, Sugijama nušoko nuo uolos krašto ir sėkmingai nusileido ant kojų. Jis įstengė išslaikyti ir pasirėmė

DRAUSTINIS PO VANDENIU 179

tik viena ranka, kad atgautų pusiausvyrą. Jis atsigrįžo ir pamatė, jog Sakakibara guli ant pilvo. Veidą jis buvo prikišęs prie pat že­mės. Greta putlaus Sakakibaros veido žiojėjo tamsi skylė. Ji buvo ne ką didesnė už draugo veidą. Nuropojęs iki Sakakibaros, Sugija- ma žvilgtelėjo į skylę.

- Gal čia įėjimas į olą?Sugijamos tonas byloja, kad jis įklausimą pateikė labiau sau nei

Sakikabarai. Jis nenorėjo puoselėti pernelyg didelių lūkesčių, kad vėliau netektų nusivilti, todėl užgniaužė savyje tą susijaudinimą, kurį pajuto. Jie vaikštinėjo kalno šlaitu jau gerą pusdienį, tačiau aptiko tik siaurus plyšius uolose. Į juos vargiai įspraustum ranką ką jau kalbėti apie visą kūną. Kadangi Sugijama stengėsi nepuose­lėti didelių lūkesčių, tai manė, jog ir ši kiaurymė tėra kokio nors gyvūno urvas.

Nutaisęs rimtą veido išraišką Sakakibara ėmė rankomis braukti lapus. Pagaliau pasirodė minkšto ir drėgno dirvožemio lopas, ta­čiau Sakakibara ir toliau darbavosi rankomis. Sugijama pastebėjo, kad oras iš aplinkos yra siurbiamas į atrastą angą. Vadinasi, toji oro srovė tekėjo urvo viduje. Anga ne toki jau maža. Sugijamos širdy­je suspurdėjo viltis.

Degdamas iš nekantrumo, jis pasidėjo ant žemės kuprinę, išsi­traukė sulankstomą kastuvėlį ir ėmė juo semti purvą nuo kiaury­mės apatinės dalies. Po dešimties minučių nepertraukiamo kasimo jam pavyko ženkliai praplatinti angą. Tiek, kad į urvą lengvai įšliaužtų vienas žmogus. Tuomet abu bičiuliai, pasičiupę žibintu­vėlius, paeiliui ropojo apžiūrėti olos prieigų.

- Mums pavyko! Dabar tai jau tikrai nuskilo! - Sakakibara be­veik spiegė iš džiaugsmo.

Sugijama pagaliau leido sau patikėti tuo, apie ką šitiek laiko svajojo. Priešais kiaurymę urvo viduje plytėjo neišmatuojamos erd­vės. Toji kiaurymė įsiurbdavo orą kylantį kalno šlaitu. Gerai įsi­klausę, jiedu būtų išgirdę, kaip kažkur toje tamsos gelmėje tyška vanduo.

- Gal ir nuskilo.

180 TAMSUS VANDUO

Nors ir tikras, kad jie galiausiai surado, ko taip ilgai ieškojo, Sugijama elgėsi kažkaip dviprasmiškai santūriai. Žinoma, įvykis - nepaprastas. Juk ne kasdien atrandi milžinišką požeminį urvą, į kurį nė vienas žmogus dar nebuvo įkėlęs kojos.

Nuo pat sūnaus gimimo prieš pusantrų metų ir ypač dabar, kai žmona laukėsi antrojo vaiko, Sugijama jautė, kad nuotykių trošku­lys slūgsta. Tiesa, jam šie pokyčiai atrodė savaime suprantami. Juk teks užauginti du vaikus, tad jis jau negalėjo nepaisyti pavojų ieš­kodamas nuotykių. Jis netgi susitaikė su mintimi, kad daugiau nie­kada nepatirs nieko įspūdinga. Nieko panašaus į šį nuotykį.

Sugijama buvo pakankamai jaunas žmogus, neseniai persiritęs į ketvirtą dešimtį. Tačiau jis vis dažniau suvokdavo, kad nerūpes­tingą jaunystę ima temdyti brandos šešėliai. Nuo šios minties jam kartais mausdavo širdį. Pastaruoju metu jis netgi atleisdavo mope­do akceleratorių, kad, kaip jam atrodė, sumažintų avarijos riziką. Nesvarbu, kad jis galėjo važiuoti žymiai greičiau ir vis tiek nebūtų viršijęs leistino greičio. Šitaip jis elgtis pradėjo tada, kai susituokė ir tapo tėvu. Anksčiau jis net nebūtų pagalvojęs apie tokį atsargu­mą. Jaudulio apsvaigintas Sugijama instinktyviai susirasdavo pa­vojų ir nesuvokiamai rizikuodavo. Paauglystės metais ir perkopęs į trečią dešimtį, jis gyveno tik vardan jaudulio, kurį sukelia nuola­tinis vaikščiojimas ties gyvenimo ir mirties riba.

Tačiau nuotykių troškulys kaipmat nuslūgo vos tik jis suvokė, koks menkas būtų jo palikimas (įskaitant ir menkas santaupas) žmo­nai ir vaikams, jeigu Sugijamai kas nors nutiktų. Dabar, sulaukęs trisdešimt vienerių, jis jau buvo visiškai pasisotinęs nuotykiais. At­ėjo eilė nudirbti kitus darbus, kurių nemažai susikaupė. Laikraš­čiui priklausanti tyrimų bendrovė - darbovietė, kurioje jis plušėjo pastarąjį dešimtmetį, nieko gera nedavė. Jeigu jis būtų pasistengęs neįklimpti toje rutinoje, būtų nestokojęs budrumo ir nuolat ieško­jęs geresnės vietos, tai dabar pasirodytų žymiai lankstesnis. Ge­riausiu atveju, Sugijama išmoko susivaldyti, o blogiausiu - jis tapo

DRAUSTINIS PO VANDENIU 181

pernelyg atsargus. Todėl žvelgdamas į atsivėrusią urvo landą jis privalėjo apsispręsti, kaip elgtis: vadovautis išpuoselėtu susival­dymu ar rodyti nutrūktgalvišką iniciatyvą?

Sugijama iš kuprinės išsitraukė atšviestą žemėlapį ir apytiksliai pažymėjo dabartinę buvimo vietą. Jis taip pat nufotografavo aplin­kinį kraštovaizdį, kad vėliau su bičiuliu galėtų vėl rasti šią vietą.

Žinoma, Sakakibara net neįtarė, kokia dilema kamuoja Sugija- mą, ir visokiais būdais mėgino įstumti savo stambų kūną pro urvo angą.

Jis tikrai ketino įžengti į tą kalkakmenio grotą. Abu bičiuliai dėvėjo medvilnės kombinezonus, o kuprinėse turėjo speleologijos įrankių. Tačiau tokia įranga būtų nepakankama rimtam urvo tyri­mui.

Sugijama truktelėjo Sakakibaros kombinezoną ir pamėgino ati­traukti draugą nuo kiaurymės.

- Gal palikime tą urvą ramybėje? Grįšime vėliau.Tą dieną jų kelionės po kalnus tikslas buvo atrasti požemines

olas, tačiau jų netyrinėti. Sugijama mėgino įrodinėti, jog jiems ir taip pasisekė, kad atrado tinkamą urvą, todėl dabar reikia grįžti namo. Tačiau jis neturėjo tiek jėgų, kad nustumtų nuo nagos druč­kį Sakakibarą. Antra vertus, Sugijamą taip pat kamavo smalsumas ir jis troško sužinoti, kas ten viduje.

- Dabar jau kelio atgal nėra! - karingai atrėžė Sakakibara, mė­gindamas išsisukti nuo Sugijamos rankos. Sugijama piktai aprėkė draugą, tada atsistojo ir vėl pasinėrė į abejones. Netrukus suvokė mintyse raminantis pats save: „Jeigu tik būsime atsargūs ir ne­įstrigsime kur nors gelmėse, trumpai pasižvalgysime ir viskas - mums tiktai nieko nenutiks “.

Pirmuosius dešimt metrų gilyn į urvą reikėjo šliaužti vienam paskui kitą - tiek tebuvo vietos. Šliauždamas iš paskos, Sugijama regėjo į šonus besiblaškantį Sakakibaros užpakalį, kurį apšvietė šalmo žibintuvėlis

. Teisybę pasakius, Sakakibaros pasturgalis užgožė visą tunelį, todėl pažvelgti pirmyn buvo neįmanoma. Sugijama negalėjo su­

182 TAMSUS VANDUO

prasti, kaip Sakakibaros sudėjimo žmogus apskritai tapo speleolo- gu. Ir dar abejojo, ar gerai pasielgė pasikviesdamas jį į šią kelionę po kalnus. Sakakibara spinduliavo kažkokį nutrūktgalviškumą, kuris galėjo kainuoti gyvybes.

Sugijama pažinojo Sakakibarą trejus metus. Jiedu susipažino, kai abu ėmė lankytis Speleologų bandytojų klube Hačiodzyje. Dar koledže Sugijama priklausė Tyrinėtojų klubui ir gyvai domėjosi tiek alpinizmu, tiek jūrinio sporto šakomis, todėl visą jaunatvišką energiją jis skyrė laipiojimui uolomis ir nardymui su akvalangu. Vėliau Sugijama ėmė dirbti, tad nuotykių kupinoms sporto šakoms skirdavo vis mažiau laiko ir pinigų. Galiausiai jis visą dėmesį su­telkė į speleologiją, kadangi ši talpino savyje ir sausumą, ir jūrą. Alpinisto įgūdžių prireikė laipiojant trijų ar daugiau kilometrų il­gio kalnų šachtomis.

Be to, tyrinėjant urvus neišvengimai tenka susidurti su vande­niu. Ypač kalkakmenio urvuose ar grotose, kurias klintyse išgrau­žė tekantis vanduo. Naro gebėjimų prireikdavo kaskart, kai užsi­manydavo partyrinėti skaidrų kaip krištolas vandens šaltinį, į kurį šiaipjau būtų nekreipęs dėmesio. Sugijama ne šiaip sau domėjosi speleologija. Jis net mirktelt nespėjo ir šis užsiėmimas įtraukė jį negrįžtamai. Japonijos kraštovaizdis išties palankus urvų tyrinėto­jams. Čia apstu kalkakmenio plokščiakalnių. Negana to, netoli nuo centrinio Tokijo esančiuose kalnuose plytėjo nepaliestos stalaktitų grotos, kurias vis vadino stebuklų menėmis. Urvų tyrinėjimas ne­reikalavo daug išlaidų. Priedo, jis visiškai patenkino Sugijamos nuo­tykių alkį.

Speleologijos esmė glūdi ne urvų, kuriuos jau atrado kiti, tyri­nėjime. Svarbiausia yra atrasti dar niekieno nepaliestą urvą ir pir­mam į jį įžengti. Tai saldžiausia akimirka speleologo gyvenime. Sakoma, jog tas, kuris patyrė šios akimirkos grožį, yra pasmerktas visiems laikams užsiiminėti urvų tyrinėjimu.

Sugijama toliau šliaužė ant pilvo ir vis nesiliovė galvojęs, ar jis tikrai atsidūrė neatrastame urve. Tai būtų pirmas toks atradimas jo gyvenime. Bemaž mėnesį jis godžiai studijavo žemėlapius. Jis bu­vo įsitikinęs, jog visi ženklai - tiek vietos geologiniai ypatumai,

DRAUSTINIS PO VANDENIU 183

tiek topografija ar vingiuotos upių vagos - byloja apie neatrastos grotos buvimą būtent šioje vietovėje. Vakar vakare Sugijama tele­fonu kalbėjosi apie tai su Sakakibara. Kadangi šiandien buvo sek­madienis, tai jų vakarykštis pokalbis virto nenumatyta kelione po kalnus, ieškant urvų.

Išvyko jie ankstų rytą. Važiavo apie dvi valandas. Automobilį paliko miškingos vietovės šalikelėje. Dabar jau bus praėjusios ke­lios valandos, kai jie paliko automobilį ir ėmė kopti į kalnus. Nuėjo kokius penkis ar šešis kilometrus nuo kelio. Sugijama ir sapnuoti nesapnavo, kad paprastas pasivaikščiojimas baigsis urvo atradimu. Jis laikėsi nuomonės, jog netgi atradus įėjimą į grotą, jiems nede­rėtų lįsti po žeme, kol jie drauge su kitais speleologų klubo nariais surengs visiškai aprūpintą ekspediciją. Sakakibara pašiepiamai iš­pyškino žodžius „visiškai aprūpintą ekspediciją“, tarsi norėdamas dar kartą priminti, jog atrasti tokią nepaliestą grotą praktiškai ne­įmanoma. Beje, Sakakibaros veido išraiška buvo nepaprastai ori.

Netrukus jiedu atsidūrė urvo viduje, po milžiniškais skliautais, kurie, matyt, susidarė nuo įgriuvų. Tačiau kad ir kaip jie stengėsi žibintuvėliais apšviesti lubas, spinduliams neužteko galios pasiek­ti viršų. Nustatyti, kokio aukščio lubos, pasirodė neįmanoma. Grei­čiausiai jų aukštis nuo olos dugno siekė mažiausiai tris kilometrus. Urvas atsivėrė prieš jų akis tik siauro tunelio, kuriuo jie šliaužė, gale. Bet tik tada, kai Sugijama ir Sakakibara atsistojo, jiedu suvo­kė, kokioje milžiniškoje oloje atsidūrė. Tas nesuvokiamas grotos dydis juos tiesiog abstulbino. Nors šliauždami tuneliu, jie neatme­tė galimybės, jog pasieks aklavietę, šis didžiulis požeminis urvas ženkliai pranoko visus jų lūkesčius. Kalkakmenis susidaro iš jūros gyvių liekanų nuosėdų. Taigi gilioje senovėje ši vietovė buvo pa­čiame jūros dugne. Iškilęs iš jūros žemės lopas virto sausuma, kuri greitai apaugo miškais. Tuomet vandens erozija sukūrė šį didingų mastų milžinišką urvą. Sugijama spoksojo į lubas visiškai priblokš­tas. Teisybė, jį labiau stebino ne pats urvo dydis, o milžiniškas lai­ko tarpas, per kurį ši ola susiformavo. Apstulbę ir sužavėti bičių-

184 TAMSUS VANDUO

liai beveik minutę neištarė nė žodžio. Tik staiga abu parbilo vienu metu:

- Fantastika!Geresnio žodžio ir nesurasi. Be jokios abejonės, jie atrado vie­

ną didžiausių požeminių kalkakmenio urvų Kanto regione. Sunku net patikėti, kad po tuo kalnu, kurio šlaitais jie dar neseniai vaikš­tinėjo, slypėjo tokia milžiniška menė. Jaudulys tryško iš kiekvie­nos odos poros.

- Čia ir yra toji akimirka, kai suvoki, jog niekada nemesi spele­ologijos, tiesa? - Apsvaigintas sėkmės, Sakakibara ėmė nevyku­siai švilpauti kažkokią melodiją ir tyrinėti žibintuvėliu urvo sie­nas.

Sugijamątas švilpiniavimas suerzino, nes visiškai nederėjo prie aplinkos. Šiaipjau visiškai abejingas Sakakibaros nedarniai skam­bančiam švilpavimui, Sugijama suvokė, kad šįkart jis taip dirgina nervus, jog dėmesio nekreipti neįmanoma.

Staiga Sugijama nejuokais susirūpino. Visuomet išlikdavo rizi­ka, kad įveikęs siaurą koridorių plataus urvo link, speleologas gali pamiršti kelią atgal. Sugijama išsitraukė kompasą, užrašė jo paro­dymus, tuomet pažymėjo kryptį schemoje. Vos baigęs šį darbą, su­vokė, jog pasielgė kiek kvailokai. Juk tokių saugumo priemonių dera imtis tik tuomet, kai ketinama leistis žymiai giliau. Dviem žmonėms su tokia netinkama įranga leistis tyrinėti ką tik atrastą urvą būtų pernelyg pavojinga. Jie atliko savo darbą, tad dabar turė­tų grįžti atgal.

Vis dėlto Sakakibura nusigavo iki urvo krašto ir pasišviesda­mas žibintuvėliu ėmė ieškoti kokio nors tako. Jis tebešvilpavo. Klai­kus aidas ritosi po stalaktitų apjuostą areną.

- Klausyk, Sakakibura, laikas grįžti, - Sugijama pavadino bi­čiulį, kuris net susikūprinęs karštligiškai tyrinėjo grindinį.

Pagaliau Sakakibura liovėsi švilpavęs.- Tu tik pažvelk čionai! Šachta! - nekreipdamas dėmesio į Su-

gijamos žodžius, Sakakibura atsitiesė, o jo veide atsirado triumfo išraiška. Dabar jis dar mažiau buvo linkęs palikti urvą nei anks­čiau.

DRAUSTINIS PO VANDENIU 185

Vos nuskambėjus žodžiui „šachta“ Sugijamos ryžtas susvyra­vo, nes tarp Speleologų bandytojų klubo narių jis garsėjo nepa­prastais įgūdžiais laipioti po šachtas. Sakakibura ir visi kiti nepri­lygo jam nė per nago juodymą.

Pagalvojęs, jog jam vis dėlto derėtų apžiūrėti ir įvertinti draugo atradimą, Sugijama atsainiai nužingsniavo Sakakiburos žibintuvė­lio skleidžiamos šviesos link. Pasirodo, tame milžiniškame varpo formos urve galima aptikti ir šachtą, į kurią dabar švietė Sakakibu­ra. Nutįsusios it užuolaidos olos sienos tai šen tai ten buvo persipy- nusios su stalagmitais, kurie stypo į viršų nuo urvo dugno. Gali­mas daiktas, jog ten kadaise ėjo koridorius. Tačiau jį, matyt, palai­dojo griūties nuolaužos.

Prisiartinęs prie šachtos pakraščio, kur jo nekantraudamas lau­kė Sakakibara, Sugijama pažvelgė žemyn. Toji šachta leidosi la­biau nuožulniai nei statmenai. Tolimiausiam taške galėjai pastebė­ti netgi nuolaidų išlinkį. Pasirodė, jog šachta nėra tokia gili, tad įveikti ją įmanoma be virvės ir kopėčių.

Sugijamos kūnu perbėgo šiurpuliukai. Nežinia, iš baimės ar jau­dulio, nors dilgčiojimas venose labiau panėšėjo į džiaugsmą nei šiurpą.

- Na, ar tu pasirengęs? - sušnibždėjo išsišiepęs Sakakibara, tar­si būtų perskaitęs Sugijamos mintis.

Pažvelgęs atgal, Sugijama patikino save, jog jis tikrai neis to­liau, nei tęsiasi šachta ir tai bus paskutinis žingsnis. Prisiekė, kai tik pasieks šachtos dugną, iškart keliaus namo ir niekas jo nesulai­kys.

Atsidūręs Sakakibaros žibintuvėlio šviesos rate, Sugijama pri­sispaudė nugara prie pasvirusio paviršiaus ir ėmė leistis žemyn.

- Kaip ten apačioje? - ėmė nekantrauti Sakakibara, kai Sugija­ma jau buvo beveik pusiaukelėje.

Nieko neatsakęs Sakakibarai, Sugijama sustojo ir ištempęs au­sis įsiklausė. Kažkur tolumoje išgirdo silpną varvančio vandens garsą. Prisiminė girdėjęs jį ir prie urvo angos.

- Girdžiu vandenį!

186 TAMSUS VANDUO

Vos tik Sugijama ištarė šiuos žodžius, Sakakibara ėmė sprausti savo storą sėdynę į šachtą.

- Ateinu!Jis leidosi žemyn paskui Sugijamą ir niekas nebūtų jo sustab­

dęs.Šachta baigėsi nuožulniu linkiu, kuris vedė į kitame lygyje esan­

čią menę, kuri labai panešėjo į tą, kurioje bičiuliai ką tik stovėjo. Toks pat varpo pavidalo urvas, tik žymiai mažesnis. Plona vandens plėvelė dengė slidžias olos sienas. Toji plėvelė buvo taip tampriai prilipusi prie urvo sienų, kad tik palietęs galėjai įsitikinti jos tikru­mu. Prasisunkęs pro plyšius lubose vanduo tyliai šliuožė sienomis ir pradingdavo urvo dugne, nesubėgdamas į jokį vandens telkinį. Kai Sugijama žibintuvėliu apšvietė urvo plotą, reginys jį pakerėjo. Nuo minties, jog yra pirmasis žmogus žemėje, išvydęs tokį vaizdą, jis pajuto džiaugsmo antplūdį. Tokia akimirka pasitaiko tik kartą gyvenime. Jeigu apskritai tenka ja mėgautis. Akimirkos didingu­mo pakerėtas, Sugijama pamiršo priesaiką, kurią davė sau prieš leisdamasis į šachtą. Kadangi tekantis iš viršaus vanduo šioje me­nėje nesubėga į jokį vandens telkinį, galima daryti prielaidą, jog po šio urvo dugnu slypi dar viena, pakankamai didžiulė menė.

Sugijama ir Sakakibara ėmė ieškoti kelio į tą menę. Visos min­tys apie susivaldymą išgaravo it dūmas. Sugijama pamiršo viską pasaulyje. Jaukas buvo pernelyg viliojantis ir vis traukė vyriškį tolyn į žemės gelmes.

Vienoje vietoje Sugijama pajuto gryno oro dvelksmą. Iš kažkur atskriejo švelnus šilto oro gūsis.

Sugijama pasišaukė Sakakibarą ir pasiteiravo, ką jis manąs. Sa­kakibara giliai susimąstęs suraukė antakius. Neliko nė menkiau­sios abejonės. Jis taip pat jautė iš kažkur tekančią oro srovę. Tačiau greta nebuvo matyti jokios šachtos, iš kurios tas oras plūstų.

Suglumęs dėl nežinia kur slypinčio oro šaltinio, Sugijama ėmė lėtai judėti, vis dar jausdamas odą glamonėjantį švelnų vėjelį. Ga­liausiai jis sustojo lomoje, užverstoje akmenų krūvomis. Prie pat jo kojų gulėjo įvairiausių dydžių akmenys - tiek dideli, tiek maži. Pasišviesdamas žibintuvėliu, Sugijama dar kartą atliko topografi­

DRAUSTINIS PO VANDENIU 187

nius matavimus. Įduba, kurioje jis stovėjo, savo pavidalu labai pa­nėšėjo į dubenį ar bent jau apskritą kraterį. Sugijamai toptelėjo, jog čia karstinė dauba, užpildyta įgriuvos. Jeigu taip, tai jiems te­reikia nurinkti akmenis, kad atvertų įėjimą į kitą šachtą.

Abu vyriškiai ėmė spėriai rinkti akmenis, kol pasirodė tikrai nemenkas riedulys. Bičiuliai pajuto iš po uolos plyšių besiveržin- čią dar stipresnę oro srovę. Tapo aišku, jog būtent šis riedulys už­gulė įėjimą į šachtą.

Sugijama ir Sakakibara pamėgino nustumti riedulį į šoną. Stu­miamas jis pasviro ir atidengė apskritą angą į požeminę šachtą. Jeigu jie sumažins stūmimo galią, tai riedulys vėl grįš į savo vietą ir uždengs įėjimą. Tad bičiuliai užgulė akmenį dar smarkiau ir stum­telėjo iš visų jėgų. Riedulio pamatas atsidūrė ant šono. Vyriškiai įspraudė akmenį į nišą, kad šis nejudėtų. Dabar įėjimas į šachtą buvo visiškai atviras. Kai tik kuris vyriškis žengdavo žingsnį, ak­menys iš po kojų nuriedėdavo į atsivėrusią ertmę, atšokdavo nuo stalaktitų ir sukeldavo tokį garsą, kuris beveik panėšėjo į griausti­nį. Abu draugai palaukė, kol sukris visi akmenys, kurie turėjo su­kristi, ir bruzdesys nurims. Šiaip ar taip vyriškiai netroško, kad, besileidžiant į šachtą, ant galvų pažirtų akmenų lietus.

Sugijama apsisprendė: kadangi jie nuėjo taip toli, kelio atgal nebėra. Jis pasiryžo apžiūrėti viską iki galo.

Aprišęs akmenį, laisvą virvės galą jis numetė į šachtą. Nors ga­lėjo puikiai nusileisti ir be virvės, tačiau norėjo būti tikras, jog sau­giai grįš atgal.

- Palauk čia.Nors Sugijama šiuos žodžius ištarė ramiai, tačiau jie nuskam­

bėjo kaip aiškus įsakymas. Abu vyriškiai buvo bendraamžiai, ta­čiau Sakakibara speleologų klubą lankė daugiau metų nei Sugija­ma. Todėl Sakakibara itin nenoriai linktelėjo, paklusdamas jaunes­niojo kolegos įsakymui. Klube jųdviejų padėtis buvo panaši, ta­čiau Sugijama ženkliai lenkė Sakakibarą urvų tyrimo meistrišku­mu. Turint galvoje itin nesaugų pagrindą, vienas jų privalėjo pasi­likti prie šachtos krašto ir prižiūrėti, kad virvė liktų savo vietoje. Sakakibara labiau tiko šiai užduočiai.

188 TAMSUS VANDUO

Vos tik Sugijama ėmė leistis į šachtą, jį vėl apniko būgštavimai. Nesuvokdamas jų priežasties, sumojo, jog tikriausiai jį vėl nervina tas Sakakibaros švilpiniavimas. Tąsyk draugas ramiai žvelgė į jį iš viršaus ir retkarčiais švilpavo kažkokią išderintą melodiją. Negana to, Sakakibara atrodė atsipalaidavęs ir tai kėlė Sugijamai bjaurią nelaimės nuojautą.

Sugijama uždėjo koją ant nedidelės atbrailos ir šitaip galėjo bent kiek atsipūsti. Jis ėmė galvoti apie tą bjaurią nuojautą, kuri ką tik aplankė. Juk čia nepaliesta kalkakmenio grota. Vadinasi, iki šiol nė vienas žmogus nebuvo čia įžengęs. Tačiau neprašytas intuicijos blyksnis tarsi tvirtino, jog kadaise kažkas, lygiai taip pat kaip jis, mėgino nusileisti šia šachta. Toks įspūdis tikriausiai susidarė nesą­moningai, pamačius prabėgomis kažkokį buvusios veiklos įrodymą.

Jis prikišo šalmo žibintuvėlį artyn prie stalaktito. Kuo ilgiau jis tyrinėjo sieną, tuo ji atrodė keistesnė. Ant kontrastiško ochros spal­vos urvo paviršiaus buvo užteptas tamsiai pilkas dumblas. Jis ištie­sė ranką ir palietė sieną. Paviršiaus raštas ženkliai skyrėsi nuo urvo sienų. Gal kas nors tyčia jį suformavo? Ne, Sugijama jautė, jog čia kas kita. Galiausiai nusprendė, jog labai galimas daiktas, jog kaž­koks žmogus, kuris taip pat leidosi į šachtą, buvo purvu išsitepęs nugarą. Kai jis lipo žemyn, purvas kliudė kalkakmenio sieną ir įsi- trynė.

Sugijama pajuto, kaip staigiai senka jo energija. Tikėjimas, jog į šią grotą joks žmogus nekėlė kojos, buvo vienintelė priežastis, dėl kurios jis susigundė leistis į nutrūktgalvišką nuotykį. Būti ant­ruoju - tai visiškai ne tas pat, kas būti pirmuoju. Vis dėlto nuspren­dęs, jog geriau sužinoti vėliau negu niekad, jis pašaukė Sakakiba- rą. Vos balsas nuaidėjo, Sugijamai ant veido pasipylė smulkių ak­menukų kruša. Jis kaipmat šalmą pridengė rankomis. Kai tik ak­menukai liovėsi kritę, Sugijama pažvelgė aukštyn ir išvydo įspraustą į mėlyną kombinezoną Sakakibaros povyzą, drimblinėjančią prie šachtos angos. Galiausiai jis užtvėrė visą vaizdą, ketindamas leis­tis žemyn.

DRAUSTINIS PO VANDENIU 189

- Klausyk, Sakakibara! - dar garsiau suriko Sugijama.- Laikykis! Aš tuoj ateinu!Degdamas iš nekantrumo, Sakakibara pirmiausia sukišo į šach­

tą kojas.- Ne, nešdinkis iš ten!Ginčas dėl to, kuris iš jų lipa į viršų ar leidžiasi žemyn, tęsėsi

keletą sekundžių. Po staigaus smulkių akmenukų lietaus kaipmat sekė garsus bumbtelėjimas, trumpas riksmas ir siaubingas traiško­mo kaulo garsas. Akmenų kruša liovėsi taip pat greitai, kaip ir pra­sidėjo. Apatinė Sakakibaros kūno dalis užtvėrė šachtos angą, todėl Sugijama negalėjo įvertinti nelaimės, kuri ką tik draugą ištiko, mastų.

- Kas ten vyksta?Sugijamos balsas ėmė drebėti, nes jis instinktyviai pajuto, jog

nutiko kažkas labai baisaus. Sakakibara nieko neatsakė, tačiau tamsą persmelkė trumpa aimana.

Sugijama palypėjo aukštyn, kol ant galvos pajuto Sakakibaros kojas. Jis nukreipė žibintuvėlio šviesą į viršų, plyšio tarp Sakaki­baros juosmens ir šachtos sienos link. Tai, ką jis išvydo, sukėlė šoką. Šachtos angos nebeliko. Ją užvertė riedulys.

Nustėręs Sugijama juto, kaip ima svaigti galva. Tačiau vyriškis nepasidavė svaiguliui ir įstengė išsilaikyti ant kojų. Atgavęs savit­vardą, jis iškart pasigailėjo, kad jiedu kaip reikiant neįtvirtino to riedulio. Po kiekvienos akmenukų nuošliaužos, riedulys, spaudžia­mas nuosavo svorio, šiek tiek pasvirdavo, kol galiausiai nuriedėjo į buvusią vietą ir sutraiškė Sakakibarai galvą. Tai buvo pernelyg žiauri bausmė žmogui, kuris apleido savo postą. Tačiau Sugijama vis tiek nenumaldomai troško iškeikti Sakakibarą už kvailumą.

Žiebtuvėlio spindulys ištraukė iš tamsos kraupiai boluojantį Sa­kakibaros smakrą, po kuriuo pūpsojo nenatūraliai įsitempusios kaklo sausgyslės. Jo galva buvo įsprausta tarp šachtos sienos ir riedulio krašto. Taip, kad Sugijama nematė bičiulio veido aukščiau nosies. Kurį laiką Sugijama paprasčiausiai spoksojo negalėdamas patikė­ti. Kojos drebėjo ir sukilo šleikštulys.

190 TAMSUS VANDUO

- Ar tu gyvas? - jis norėjo ištarti šiuos žodžius, tačiau jie taip ir neprasiveržė iš perdžiūvusios gerklės.

Tačiau tikrovė buvo kaip ant delno. Dabar joks žodžių srautas nepakeis padėties. Per pertemptą kaklą sruvo gausūs kraujo upe­liai. Sugijama jau ketino pačiupinėti Sakakibaros kojas, kad įsiti­kintų, ar jis dar gyvas, tačiau staiga draugo kūnas išsirietė atgal ir ėmė tirtėti konvulsijose. Judesiai buvo pernelyg mėšlungiški, kad reikštų ką kita nei agonija. Sugijama neįstengė atitraukti akių nuo šio siaubingo reginio. Jį krėtė drebulys, o burnoje pajuto tulžies skonį.

Dabar jau aišku kaip dieną, jog jis atsidūrė beviltiškoje padėty­je. Lyg būtum įstrigęs kanalizacijos šulinyje, kurio dangtis sveria toną. Sugijama pakliuvo į spąstus it žiurkė.

Jam atrodė, kad šiame patamsyje praleido žymiai daugiau nei dvi dienas. Pirmas kelias valandas po įkalinimo jis kepumėjosi tai šen, tai ten, mėgindamas rasti išėjimą, ir taip sugaišo daug laiko ir išeikvojo energijos. Dabar, praleidęs spąstuose jau keturiasdešimt aštuonias valandas, jis susirietęs tūnojo prie vandens telkinio ir be­veik nejudėjo. Sugijama susitaikė su mintimi, kad nebeliko nieko kita, tik dvi išeitys. Vien tik dvi išeitys. Bėda ta, jog jis niekaip negalėjo apsispręsti, kurią pasirinkti. Žinomajam buvo toptelėju­si mintis, kad pamėgintų nustumti tą riedulį nuo šachtos angos. Tačiau vyriškis jau kartą mėgino jį pajudinti ir žinojo, koks ak­mens svoris. Prireikė visų jųdviejų su Sakakibara pastangų, kad bent kiek jį pastumtų. Būdamas šachtoje, jis niekaip neįstengtų nu­ridenti akmens. Visų pirma čia nėra atramos kojoms. Be to, ties šachtos anga tabalavo Sakakibaros lavonas su įstrigusia galva. Tad vietos kitam žmogui ten paprasčiausiai nebeliko. Lavonas trukdė pasiekti riedulį, o Sugijama neturėjo drąsos ištraukti palaipsniui vėstantį Sakakibaros kūną iš tarpo tarp akmens ir šachtos sienos.

Atsisakęs minties išlipti lauk pro šachtą, Sugijama nusprendė sutelkti dėmesį kita linkme ir nusileido žemyn. Ten jo laukė staig­mena. Urvo interjeras pasirodė esąs toks painus, jog iš esmės atiti-

DRAUSTINIS PO VANDENIU 191

ko labirinto apibrėžimą. Bet juk turėtų būti kitas kelias. Ir jis mėgi­no rasti tą kelią, tačiau galiausiai atsidūrė vamzdinėje oloje, kurios spindulys siekė beveik kilometrą. Žemutė nuožulnaus dugno dalis buvo apsemta vandens. Sugijama suprato atsidūręs prie požeminio ežero. Kad ir kokįkeliąjis pasirinkdavo, jis vis vien atvesdavo prie ežero. Veltui jis apieškojo kiekvieną kampelį ežero pakrantėje, vil­damasis rasti koridorių į kitą menę. Sugijama pakliuvo į spąstus sandariame urve.

Pastarąsias dešimt valandų jis įjungė šalmo žibintuvėlį tik kar­tą kai norėjo pažiūrėti į laikrodį. Nors turėjo du žibintuvėlius, jau seniai išsitraukė atsarginį, todėl nenorėjo veltui eikvoti jo energi­jos.

Buvo antradienio popietė. Pusė šešių. Paprastai tokiu laiku jis jau ruošdavosi iš darbo važiuoti namo. Pats sau sugalvojo taisyklę vakarieniauti drauge su šeima bent tris kartus per savaitę. Vos tik Sugijama praverdavo laukujės namų duris, jo pasitikti atbėgdavo sūnus Takehikas. Vyriškiui patikdavo klausytis sūnaus tariamus žo­džius, kuriuos šis ką tik išmoko. Kai jis pakeldavo sūnų ant rankų, berniukas užsikirsdamas imdavo pasakoti tėčiui apie viską kas tą­dien nutiko. Tokios akimirkos suteikdavo Sugijamai nusiraminimą ir paguodą. Noras patirti tas akimirkas pripildydavo jį energijos, reikalingos kuo greičiau užbaigti darbą kad galėtų grįžti į namus.

Sugijama prisiminė, jog žmona buvo prašiusi atnešti iš sandė­liuko žibalinį šildytuvą. Jis nukišo tą griozdišką šildytuvą į patį sandėliuko galą todėl žmona viena pati tikrai jo neiškrapštys. Grei­tai spustels šaltukas, tad dabar jam ramybės nedavė mintis, jog žmo­na ir sūnelis bus priversti šalti. Tas šildytuvas buvo vienintelis, ku­rį jie turėjo. Sugijama galvojo tik apie jį. Apgailestavo, kad neat­nešė jo į namus dar prieš išvažiuodamas sekmadienio rytą. Urve buvo šalta, nors čia ištisus metus turėjo laikytis vienoda tempera­tūra. Toje vietoje, kur jis atsidūrė, buvo mažiau nei dešimt laipsnių šilumos. Nors atrodė keista, jog patekęs į tokią keblią padėtį žmo­gus jaudinasi dėl kitą Sugijamai tai buvo savaime suprantamas dalykas.

192 TAMSUS VANDUO

Jis būtinai turėjo išsikapstyti. Tą būtinybę dar labiau kurstė ne­numaldomas troškimas grįžti pas šeimą. Jis dar kartą apsvarstė vi­sas įmanomą galimybes. Žinojo, kadjau ne kartą apie jas pagalvo­jo, tačiau visuomet yra tikimybė, jog kažką pražiūrėjo.

Kelionės išvakarėse, berods šeštadienio rytą, jis pasakė šeimai, kad ketina vykti į „nedidelį žygį po kalnus“. Apie kalkakmenio urvų tyrinėjimus jis nė žodžiu neužsiminė. Sakakibara atvažiavo jo paimti ir jiedu nusigavo iki pat pamiškės kelio Siraivos kalno papėdėje. Ten jie pasistatė automobilį ir pėsti ėjo gerus penkis ar šešis kilometrus kaimo vietovėmis, kol atrado įėjimą į urvą. Sugi- jama nežinojo, ar Sakakibara sakė kam nors, kur išvykstąs. Vargu bau. Šiaip ar taip bičiulis gyveno vienas ir neturėjo kam pasakyti. Juk jie neplanavo apžiūrinėti urvų. Pradinis tikslas buvo papras­čiausias žygis po kalnus ir naujų olų paieška.

Atsižvelgiant į tai, kad žmona yra linkusi nerimauti dėl papras­čiausių menkniekių, dabar jai tikrai ne pyragai. Žinoma, ji prisi­galvojo pačių baisiausių dalykų ir seniai paskambino į policiją. Tik kaip toji policija jų ieškos? Vienintelė likusi nuoroda - šalikelėje paliktas automobilis. Nors vargu ar policija net suras automobilį. Tarkime, jie surado automobilį. Kokia tikimybė, kad čia pasirodys gelbėjimo būriai? Jokios. Šis kalkakmenio urvas nebuvo pažymė­tas jokiame žemėlapyje. Niekas net neįtarė apie jo buvimą.

Teko pripažinti, jog galimybė sulaukti pagalbos iš išorės yra labai menka. Vienintelis pasirinkimas - surasti išėjimą.

Sugijama galėjo sėdėti ir laukti gelbėtojų komandos arba sugal­voti būdų kaip pačiam iš čia išsikrapštyti. Kitaip tariant, jis turėjo vieną tikrą išeitį. Tačiau bet koks mėginimas pasprukti iš spąstų reikalavo neįsivaizduojamos drąsos ir šis suvokimas pamažu bro­vėsi į Sugijamos sąmonę. Jam prireiks drąsos. Ypatingos drąsos.

Jeigu ne tie pėdsakai, kuriuos jis atrado ant šachtos sienų, Sugi­jama nebūtų pagalvojęs apie pabėgimą.

Atidžiau patyrinėjęs kitas urvo dalis, jis taip pat aptiko pėdsa­kų. Kybantys virš ežero stalaktitai labai priminė varveklius, tačiau jų galiukai atrodė nulaužyti. O vandenyje pūpsančio akmens pa­viršius buvo nubrauktas, tarsi prisilietus kažkieno kūnui. Panašios

DRAUSTINIS PO VANDENIU 193

žalos pėdsakų jis pastebėjo įvairiausiose urvo vietose. Sugijama sumojo, kad tikriausiai olos ramybę sudrumstė urvų tyrėjų klubo būrys. Tačiau jam neteko matyti jokių įrašų apie šio urvo atradimą. Urvų tyrėjų klubai nuolat keičiasi informacija. Žinia apie nežino­mo urvo atradimą Kanto regione būtų didžiulis įvykis.

Jeigu urve žmonės nesilankė, tuomet čia pasidarbavo kažkoks gyvūnas. Toptelėjo mintis, jog koks nors stambus gyvulys įkrito į urvą ir lyg patrakęs ėmė po jį blaškytis. Vos taip pagalvojęs, Sugi­jama pliaukštelėjęs sau per kelį. Juk šachtos anga buvo užversta rieduliu. Vadinasi, tas gyvulys pateko į urvą kitu keliu. Tačiau vy­riškis net neįsivaizdavo, kur galėtų būti tas kitas kelias. Slaptas įėjimas tikrai kažkur yra. Bėda ta, kad Sugijama jį pražiūrėjo.

Jis apieškojo visą urvo teritoriją. Viskas veltui. Jokio plyšio jis nerado. Jis jau nebežinojo, kaip paaiškinti tuos kažkieno veiklos pėdsakus.

Išjungęs šalmo žibintuvėlį, vyriškis pasinėrė į gilius apmąsty­mus. Atsidūręs giliausioje tamsoje, jis susikaupė ir susimąstė. Ur­vas neskendėjo visiškoje tyloje. Čia nuolat aidėjo lašančio van­dens garsai. Lašai tekėjo kalkakmenio stalaktitais, nutįsusiais nuo grotos lubų, ir tikšėjo į požeminį ežerą. Sugijamai atrodė, kad net tamsoje jis regi krentančių lašų sukeltus ratilus vandens paviršiuje. Garsas plėtojo mintį apie vandenį, kol Sugijama suvokė, jog van­duo ir yra atsakymas į šią mįslę. Juk gali būti, kad vanduo į ežerą įteka pro dugną. O ką tai reiškia? Jis atsegė kuprinę ir išsitraukė fotoaparato objektyvo dangtelį. Tada Sugijama padėjo jį ant van­dens. Dangtelis ėmė plaukti iš dešinės į kairę. Tuomet Sugijama nunešė jį į kitą vietą ir vėl paleido vandens paviršiumi. Dangtelis plaukė ta pačia kryptimi. Kad ir kur jis paleisdavo dangtelį, šis vis tiek plaukė iš dešinės į kairę. Ežero dugnu ėjo srovė. Dar daugiau, toji srovė buvo pakankamai stipri. Pagaliau Sugijama suvokė, jog tai ką jis manė esant požeminiu ežeru, iš tiesų buvo požeminė upė.

Nuo lapkričio mėnesio per Kanto regioną praūžė du taifūnai, sukeldami siaubingas liūtis. Todėl požeminio vandens lygis buvo aukštesnis nei įprasta, o kelias, vedantis iš urvo, tikriausiai atsidū­rė po vandeniu. Kadangi vanduo tekėjo iš dešinės į kairę, jis nu­

194 TAMSUS VANDUO

sprendė, jog kažkur giliai kairėje pusėje turėtų būti tunelis, kuriuo vanduo išteka į išorinį pasaulį. Srovė nebūtų tokia stipri, jeigu van­duo nerastų didokos ertmės ištekėti.

Kuo ilgiau Sugijama apie tai mąstė, tuo labiau tikėjo, jog po vandeniu slypi tunelis. Viskas puiku, tačiau stigo mažos smulkme­nos: reikėjo surasti būdą, kaip iš čia išsikapstyti. Jis surado kelių, bet negalėjo juo paprasčiausiai išeiti.

Sugijama dar nesukaupė tiek drąsos, kad žengtų pirmą žingsnį. Jeigu jis pasiryš, kelio atgal nebebus. Be to, jis nežinojo, kas jo laukia toje kelionėje.

Koks nenusakomas džiaugsmas apims, kai jis pagaliau išvys dienos šviesą! Kai jis vaikštinėjo kalno šlaitu, pastebėjo, jog upė, vingiuojanti rytinėje kalno papėdėje, staiga kažkur pradingo. Pa­gal Sugijamos kompasų rytai buvo kairėje. Piršosi gana tvirta iš­vada, jog požeminis vanduo įteka į upę rytinėje pusėje. įžengę į urvų jie visą laiką ėjo į rytus, vadinasi, gali būti, jog jis dabar yra netoli angos, iš kurios vanduo išteka.

It pašėlęs jis mėgino įsivaizduoti šviesos spindesį, kuris apžil­pins vos išėjus iš šio akmeninio kalėjimo. Tik piešdamas mintyse spinduliuojančios šviesos vaizdus ir jos teikiamą džiaugsmų Sugi­jama galėjo pažadinti savyje drąsą. Tačiau nutiko visiškai priešin­gai, nei jis tikėjosi. Kuo labiau didėjo troškimas pabėgti iš urvo, tuo stipriau gniaužė baimė, jog jis gali visko netekti taip ir nepasie­kęs galo.

Sugijama buvo puikus akvalangininkas. Jis įstengtų nerti į tam­sius vandenis ir nusigauti iki povandeninio tunelio. Oda justų van­denį, o kryptį nustatytų pagal srovę. Tačiau jis nežinojo, koks tune­lio ilgis. Kartą pasidavęs srovės tėkmei, atgal nebesugrįši. Jeigu jis nesurastų išėjimo, nebeparplauktų į urvą. Jeigu pritrūks oro, nepa­siekęs angos, atgal nebesugrįš. Net jeigu jis suras angų neaišku, ar ji bus tokia plati, kad pralįstų žmogus. įsivaizduokite, kokia tai būtų kraupi agonija: blaškytis prie nedidelio plyšio ir iš paskuti­niųjų kabintis į gyvenimą. Tą paskutinę akimirką jis užtrokš nuo pačių baisiausių kančių, kurias gali patirti žmogus. Beprasmišku­mo, sielvarto, nevilties ir kūno agonijos...

DRAUSTINIS PO VANDENIU 195

Jeigu liktų čia ir tiesiog lauktų, išvengtų tų kančių. Lauktų? Ko lauktų? Prieš keletą metų įvyko nelaimė, per kurią urvų tyrinėtoją išgelbėjo prabėgus keturioms dienoms po jo dingimo Okinavos kal­kakmenio olose. Berods tas vyrukas pametė žibintuvėlį ir pasikly­do. Tačiau gelbėtojai žinojo, kokius urvus jis tyrinėjo. Be to, ieš­koti jiems padėjo ir vietos speleologas. Netgi tuomet prireikė ketu­rių dienų, kol jį išgelbėjo.

Sugijama mąstė, kuri iš dviejų išeičių užtikrintų didesnę išgy­venimo galimybę. Vargu ar verta tikėtis, kad per artimiausias ke­lias dienas jis sulauks gelbėtojų būrio. Turbūt geresnis pasirinki­mas būtų nerti ir ieškoti išėjimo. Tik ar jis pasirengęs drąsiai pasi­tikti kančias, kurios galbūt laukia kelyje...

Prabėgo dar dvi dienos. Akmeniniuose spąstuose jis išbuvo jau keturias dienas.

Daugiau abejoti jis nebegalėjo: reikėjo veikti dabar arba nie­kad. Per tas keturias dienas jis suvalgė viso labo tik dėžutę sausai­nių, kurių visuomet įsimesdavo atsargai į kuprinę. Teisybė, ištver­mingumo jam stigo, tačiau jėgų nerti tikrai užteks. Žinoma, jeigu jis ilgiau nedels. Dar kelios dienos ir jėgos ims ženkliai sekti, todėl nebereikės nieko spręsti. Liks vienintelė išeitis: lėta, bet neskaus­minga mirtis. Ir jokios galimybės išsigelbėti.

Mąstydamas apie nugyventus trisdešimt metų, Sugijama klau­sinėjo savęs, ar tie metai buvo laimingi. Juk dabar gyvybės siūlas galėjo nutrūkti bet kurią akimirką. Kad ir kaip norėjo pasidžiaugti atseikėtais metais, jautė tik pyktį, kad nugyveno juos taip nerūpes­tingai. Jis dar tiek daug norėjo nuveikti. Ūgtelėjus Takehikui, jiedu drauge leistųsi į nuostabų nuotykių pasaulį. Jis taip troško išmoky­ti sūnelį daugybės dalykų. Sugijama vylėsi įdiegti jam gyvenimo išminties, kurią pats sukaupė. Berniukas pasinaudos tėvo patirties žiniomis ir galės gyventi visavertiškesnį gyvenimą. Vėliau jis pa­pildys tas žinias nuosavomis ir perduos kitai kartai. Sugijamai šie dalykai ir buvo tikroji gyvenimo prasmė. Jį taip pat kamavo neri­mas dėl žmonos ir vaikelio, kurio ji laukėsi. Tačiau dabar teks

196 TAMSUS VANDUO

pamiršti šiuos rūpesčius, nors galva knibždėte knibžda nuo nebaigtų reikalų: draudimo mokėjimas, paskola, tėvų priežiūra ir 1.1. Be to, jis norėjo palikti sūnui testamentą.

Blėstančioje šalmo žibintuvėlio šviesoje jis ėmė rašyti kitoje atšviesto žemėlapio pusėje, kuri buvo tuščia. Rodės, jog gerai ap­mąsto kiekvieną raidę ar sakinį, o tik tada užrašo. Baigęs laišką, susuko jį ir įdėjo į fotojuostos dėžutę, kurią apvyniojo lipnia juos­ta. Tada įkišo ją į vandeniui atsparų maišelį, ant kurio užrašė savo vardą pavardę ir namų adresą. Užklijavo maišelį ir dėl viso pikta patikrino jį vandenyje. Paaiškėjo, kad paketas pakankamai plūdrus ir visiškai neperšlampamas. Sugijama norėjo apsidrausti, jeigu kar­tais nutiktų taip, jog išėjimo anga bus per siaura. Tuomet jis paleis pasroviui laišką savo šeimai. Jis žinojo, jog laiškas pateks į išorę tik tuomet, jeigu jis staigiai paleis jį prie pat upės angos. Net jeigu jam pavyktų įstumti paketą į tunelį, vedantį laukan, plūdrus pake­tas bet kurią akimirką galėjo užkliūti ant vieno iš daugybės stalak­titą kybančių tunelyje.

Laiško rašymas sustiprino Sugijamos ryžtą. Reikėjo patikėti, kad dar yra viena galimybė. Geriausiu atveju jis galėtų nuplaukti penkiasdešimt metrų po vandeniu, neiškildamas į paviršių. Pade­damas srovės, jis galbūt įveiktų netgi didesnį nuotolį. Kad apsisau­gotų kyšančių stalaktitą teks dėvėti šalmą kombinezoną ir net ba­tus.

Įjungęs žibintuvėlį, Sugijama padėjo jį ant gretimo akmens ir atgręžė į kairę požeminio ežero pusę. Šviesa nepaliaujamai mirk­čiojo, tarsi bet kurią akimirką ketintų užgesti. Jis ėmė palaipsniui leistis į vandenį. Palaukė, kol pripras prie šalčio, tada panardino visą kūną. Nuplaukęs į kairį ežero kraštą jis uždėjo ranką ant uo­los atbrailos ir iškišo galvą virš vandens, kad suderintų kvėpavi­mą. Žibintuvėlis, paliktas ant akmens, beveik užgeso. Sugijama keletą kartų giliai įkvėpė ir pripildė plaučius oro. Dėžutę su laišku jis užsikišo už diržo taip, kad tikrai jos nepamestų. Jis patapšnojo diržą norėdamas įsitikinti, jog laiškas vis dar ten. Kaip tik tą aki­mirką žibintuvėlis užgeso.

DRAUSTINIS PO VANDENIU 197

Tarsi gavęs ženklą, Sugijama ėmė nerti gilyn ties uolos atbraila. Maždaug dviejų metrų gylyje srovė tapo dar smarkesnė. Ji puolė vyriškio veidą ir vos nenuplėšė šalmo. Tąsyk Sugijama apgraibo­mis aptiko angą į tunelį. Aplink vanduo plūdo į vidų. Viskas taip, kaip Sugijama spėjo. Įgavęs daugiau jėgų, jis patikėjo savo likimą srovei.

1995 m. vasara

Dvylikos žmonių grupė įsirengė pagrindinę stovyklą ant nuo­laidaus šlaito priešais įėjimą į urvą. Jie priklausė Valstybinio uni­versiteto Tyrinėtojų klubui, kuriam vadovavo Takehikas Sugija­ma.

Nors keliautojai labai kruopščiai rinkosi vietą paunksmėje pa­sistatyti palapines, jau trečią valandą popiet jos maudėsi tiesiogi­niuose kepinančios saulės spinduliuose. Prakaito išpiltais veidais klubo nariai užsikrovė įrangą ant pečių. Jie nešė ne vien urvų tyri­mo įrankius, bet ir visą nardymo įrangą. Svoris tikrai nemenkas. Automobilius pasistatė laisvame žemės plote netoli kalno papė­dės, nusileidus maždaug du kilometrus į pakalnę nuo stovyklos. Kiekvienam klubo nariui prireikė suvaikščioti dukart, kad užsineš- tų į viršų abu įrangos komplektus.

Cikados čirpė taip garsiai, kad ramiai susikalbėti buvo neįma­noma. Todėl klubo nariai visą energiją skyrė pagrindinės stovyk­los įrengimui, o ne pokalbiams. Paruošiamieji darbai vyko spar­čiau nei numatyta. Takehikas patenkintas nusišypsojo, kai pamatė, kaip spėriai dirba klubo nariai. Padėjęs ant žemės reikmenis, ku­riuos nešė, jis truputį pailsėjo ir ištiesė nugarą.

Tiesiai prieš juos žiojėjo kalkakmenio urvo anga. Įėjimas į gro­tą buvo praplatintas ir jau nė kiek nepanėšėjo į tą, kurį atrado jo tėvas prieš du dešimtmečius. Tačiau nepermatoma tamsa, slypinti urvo gilumoje, išliko tokia pati, kokią ją išvydo tėvas. Takehikui šis urvas buvo tarsi vieta, kurią jam anksčiau ar vėliau lemta aplan­kyti.

198 TAMSUS VANDUO

Šias tėvo atrastas olas, gavusias įspūdingą Baltojo akmens urvų pavadinimą, nuolat lankė tuntai tyrinėtojų grupių. Kol staiga per­nai buvo nuspręsta paversti urvus turistiniu pramogų kompleksu. Projektą globojo vietos gyvenvietės administracija. Tačiau labai greitai visi planai sužlugo. Projektui prieštaravo gamtos pasaugos organizacijos. Be to, naujų kelių tiesimas ir kitos turizmo infra­struktūros sukūrimas reikalavo milžiniškų investicijų, todėl kal­kakmenio urvai išliko nepaliesti. Paprastiems gyventojams buvo draudžiama vaikštinėti po olas. Rajono miškų urėdija išduodavo leidimus tik tokioms tyrinėjimo grupėms.

Nuo Takehiko namų iki urvų tebuvo trys valandos kelio auto­mobiliu. Jis galėjo atvažiuoti kada panorėjęs. Nestokojo ir draugų specialistų; galėjo nerti į tą požeminį ežerą, kuriame žuvo jo tėvas, kada tik šaus į galvą.

Tačiau Takehikas tyčia atidėliojo šią kelionę. Visą sąmoningą gyvenimą jis neprisiminė dienos, kada nebūtų įsivaizdavęs to po­žeminio ežero. Regėdavo jį net sapnuose. Liovėsi skaičiavęs, kiek kartų vidury nakties nubusdavo išpiltas šalto prakaito, gaudyda­mas orą, nes sapne jį pasiglemždavo vanduo ir tamsa.

Dabartinis jo gyvenimas tekėjo ramia vaga, be ypatingų sukrė­timų. Vaikinas pamanė, jog atėjo laikas. Pasibaigus vasaros atosto­goms teks nutraukti veiklą tyrinėtojų klube ir atsidėti diplominio rašymui, o tada susirasti darbą. Ateinančiais metais jis išties bus užsiėmęs, dirbantis visuomenės narys. Jis jautė, jog aplankyti tą urvą jis privalo dabar arba niekada.

Takehikui buvo ką tik sukakę treji metai, kai jo tėvo kūną iš­traukė iš požeminio ežero dugno. Tokio amžiaus vaikai net nesu­vokia mirties prasmės. Tas raumeningas, gyvybės kupinas kūnas, kurį jis kasdien apkabindavo, staiga ėmė ir pradingo. Berniuką apė­mė jausmas, jog pranyko kažkas labai artima.

Praėjus pusei metų po tragedijos, kuri urvuose nutiko dviem vyrams, vietos tyrėjų komanda atsitiktinai aptiko Takehiko tėvo bičiulio Sakakibaros lavoną. Netrukus po šio šiurpaus radinio, ty­rinėdami požeminį ežerą, jie aptiko jo tėvo kūną. Šitaip buvo įmin­ta mįslė apie du vyriškius, kurie dingo prieš šešis mėnesius. Nors

DRAUSTINIS PO VANDENIU 199

tyrinėtojai ir nustūmė riedulį nuo šachtos angos, yrantis Sakakiba- ros kūnas vis vien liko kaboti kur kabojęs. Kai nukreipė žibintuvė­lius į Sakakibaros lavoną, jie apstulbo išvydę sukalkėjusį sutraiš­kytos kaukolės pakaušį, kuris jau buvo suaugęs su sienos kalkak­meniu.

Policija paaiškino mamai, kad tėvas pasirinko tokią mirtį „dėl laikino proto aptemimo, kurį sukėlė ilgas buvimas tamsoje“.

Policija norėjo įteigti, kad jo tėvui tiek pasimaišė protas, kad vargšelis nusiskandino ežere. Matyt, savižudybės pakankamai daž­nas reiškinys tarp ilgą laiką išbuvusių negyvenamoje saloje ar nu­blokštų į atvirą jūrą. Tačiau Takehiko mama atsisakė priimti poli­cijos išvadas, nors nebuvo jokios prasmės prieštarauti. Ji šitaip pa­sielgė vedama labiau asmeninių paskatų. Teisybė, ji atkakliai tvir­tino, kad vyras buvo ne toks žmogus, kuris supanikuotų atsidūręs keblioje padėtyje. Ji žymiai geriau nei kiti išmanė savo vyro psi­chologiją.

Klubo nariai baigė visus paruošiamuosius darbus kitą rytą, apie vienuoliktą valandą. Takehikas ir dar penki nariai ners pirmi, o kiti šeši lauks pasirengę. Visi komandos nariai, skaičiuojant ir dvi mo­teris, buvo atestuoti akvalangininkai ir turėjo didžiulę nardymo jū­roje patirtį. Tačiau tik trys grupės nariai galėjo pasigirti nardę urvų vandens telkiniuose. Tai buvo būrio vado Takehiko priedermė - supažindinti kitus devynis narius su nardymo urvuose paslaptimis.

Kruopščiai patikrinę, ar visa įranga veikia tinkamai, šeši narai išsirikiavo ant požeminio ežero kranto. Takehikas dar kartą išdėstė svarbiausius dalykus, kurių dera paisyti:

- Kiek įmanydami venkite naudotis plaukmenimis. Jeigu suju­dinsite nuogrimzdas, nieko nebematysite. Jeigu supanikuosite ir mėginsite iškilti į paviršių, prisiminkite, kad jokio paviršiaus nėra. Vienintelė išeitis - nepasiduoti panikai. Ar supratote? Kas benu­tiktų, nepasiduokite panikai. Visuomet išlikite ramūs. Netgi atsi­dūrę kritinėje situacijoje. Aišku?

200 TAMSUS VANDUO

Pritariamai linktelėję, kiti narai ramiausiai įsikišo į bumas sta­bilizatorių kandiklius. Be žibintuvėlių, pritvirtintų prie šalmų, visi turėjo galingus prožektorius. Visi narai tolygiu atstumu buvo su­rišti vieni su kitu gelbėjimo virve. Jie netvirtino deguonies balionų ant nugaros, kad prireikus galėtų prisisegti juos ant krūtinės. Pa­slankūs deguonies balionai leis nevaržomai judėti tokioje palygin­ti mažoje erdvėje.

Urvo vidus neatpažįstamai pasikeitė. Narų įjungtų dvidešimties su viršum prožektorių spinduliai atsispindėjo ežero paviršiuje ir apšvietė urvo sienas. Jie pasirūpino tokia daugybe įrangos ir žibin­tų, kad dabar stovėjo, apakinti tos šviesos. Taktiko tėvas neturėjo tokios įrangos nerdamas į tunelį. Jeigu dabar juos pamatytų, tik­riausiai šypteltų dėl perdėtos reikmenų gausos.

Liūčių sezonas užsitęsė, todėl ežero vandens lygis buvo žen­kliai pakilęs. Takehikas ramiai panėrė į gausius ežero vandenis, vesdamas paskui save kitus klubo narius.

Vos panėręs, vaikinas iškart aptiko įėjimą į tunelį kairėje urvo sienoje. Jo plotis siekė beveik metrą. Jis pastebėjo, kaip nesuskai­čiuojama daugybė burbuliukų juda angos link, o ši juos įtraukia. Vadinasi, tunelis turi ir išėjimo angą. Norėdamas dar kartą išgy­venti tai, ką patyrė tėvas, Takehikas sulaikė kvėpavimą ir leidosi nešamas srovės link tunelio, kuris labai panėšėjo į siaubingos pa­baisos vidurius.

Pašvietęs povandeniniu prožektoriumi pirmyn, vaikinas pama­tė, kad dėl kybančių stalaktitų koridorius tapo nepaprastai siauras ir beveik nepraeinamas. Srovės jėga buvo pakankama, kad stumtų Takehiką tolyn. Tačiau atsidavęs jos malonei, jis netrukus susidur­tų su kyšančiu kalkakmenio luitu. Paaiškėjo, jog norint išvengti virš galvos atsikišusių stalaktitų ir šonus badančių stelų, reikalingi išties nemenki įgūdžiai. Judėti pirmyn jis galėjo tik karštligiškai skrosdamas vandenį rankomis ir energingai judindamas plaukmenis. Netgi matant, kas laukia priekyje, praktiškai buvo neįmanoma iš­vengti susidūrimo su stalaktitais.

Takehikas palengva užsimerkė, kad geriau įsivaizduotų, ką pa­tyrė jo tėvas. Tačiau vos nuleidęs vokus, jis buvo priverstas tučtuo­

DRAUSTINIS PO VANDENIU 201

jau atsimerkti. Mat dėl lakios vaizduotės stalaktitai virto milžiniš­kais durklais ir jį apėmė nenumaldoma baimė. Nesvarbu, kiek sy­kių jis mėgino vėl užsimerkti - gresiančio pavojaus nuojauta kaip­mat atplėšdavo akių vokus.

Takehikas suprato, jog tėvas tikrai negalėjo plaukti tuo tuneliu nesusižeidęs. Tikriausiai jo rankoms ir galvai teko nesibaigiančių draskymų ir brozdinimų kruša. Kai Takehikas pamėgino įsivaiz­duoti tėvą, atkakliai plaukiantį pirmyn visiškoje tamsoje, negalintį įkvėpti oro ir pasruvusį kraujais nuo plėštinių žaizdų, ji užplūdo tokie stiprūs jausmai, kad vaikinas išnaudojo visą plaučiuose bu­vusį deguonį.

Jis jau beveik palaidojo viltį nusigauti toliau neįkvėpęs deguo­nies, tačiau pastebėjo, kad staiga tunelis praplatėjo, tarsi norėda­mas visą vandenį kažkur išlieti. Pažvelgęs į viršų jis pamatė kažką panašaus į ratilus vandens paviršiuje. Atrodė, kad tarp tunelio lubų ir vandens atsivėrė laisva erdvė. Takehikas iškilo į paviršių ir įkvė­pė oro per kandiklį. Jis buvo tikras, jog tėvas irgi buvo čia iškilęs pripildyti plaučius oro.

Vaikinas ėmė svarstyti, kaip apibūdintų tą didingą vaizdą, ku­rias atsivėrė priešais jo akis. Nuo lengvai išlenktų lubų kybojo ne­suskaičiuojama daugybė stalaktitų, taip primenančių paprasčiau­sius šiaudus. Kai kurie beveik siekė Takehiko viršugalvį. Aštrūs tarsi krūva žemyn smingančių adatų. Daugumos ilgis siekė keletą metrų, tačiau Takehiko tėvas negalėjo išvysti šio įspūdingo reginio.

Kiek tolėliau, priekyje, tunelis vėl susiaurėjo iki beveik tokio pat judėjimą ribojančio dydžio. Oro plyšys tarp lubų ir vandens paviršiaus pranyko. Takehikas nusprendė dar kartą sulaikyti kvė­pavimą. Srovė ėmė tekėti kiek nuožulniau, todėl vandens tėkmė pagreitėjo. Tačiau vaikinas nemanė, jog dėl to reiktų labai neri­mauti. Pernelyg įsijautęs į ekstremalių sąlygų, į kurias buvo pate­kęs jo tėvas, atkartojimu, Takehikas pamiršo tinkamai pasirūpinti nuosavu saugumu. Srovė staiga ženkliai sustiprėjo. Takehikas net nespėjo mirktelti, kai jį įtraukė krioklys. Laimei, jis buvo nedide­lis, tik kokų trijų metrų aukščio, tad Takehikas apsivertė vandenyje tik dukart. Tačiau dėl to kūlversčio jis pametė prožektorių, kurį

202 TAMSUS VANDUO

laikė rankoje, ir smarkiai susitrenkė nugarą į akmenį. Nešamas sro­vės, vaikinas ir toliau slydo tuneliu į priekį. Ilgiau nebeįstengė su­laikyti kvėpavimo ir jau ketino įkvėpti deguonies, kai staiga prie­šais jį iškilo daugiau nei trijų metrų aukščio kažkoks statmenas brūkšnys. Takehikas prisispaudė nugara prie tunelio sienos ir ėmė artintis. Kai jis priėjo arčiau, paaiškėjo, kokio pobūdžio tas brūkš­nys. Tai buvo įtrūkimas uoloje. Jo plotis siekė maždaug dvylika centimetrų. Vanduo sroveno pro šį plyšį ir tekėjo laukan. Tai ir yra išėjimas! Pro vandens sluoksnį, ypatingai prisotintą burbuliukų, jis aiškiai regėjo vidun plūstančią blankią dienos šviesą. Ištekantis vanduo plyšio viduje mirgėjo tos šviesos atspindžiais. Prisispau­dęs nugara prie uolos greta plūstančio vandens, visas persikreipęs Takehikas įkišo ranką į šviesos nutviekstą rėžį. Tikriausiai čia tė­vas ištarė paskutinius žodžius.

Praėjus metams po tėvo mirties į Sugijamų šeimą atkeliavo fo­tojuostos dėžutė, kurioje buvo atšviestas žemėlapis. Kitoje žemė­lapio pusėje jie aptiko žodžius, liudijančius apie paskutinį tėvo žy­gį. Tai buvo laiškas nuo tėvo, tikriausiai parašytas prieš pat mirtį.

Neliko jokių abejonių, kad vanduo jungė šį požeminį ežerą su Tokijo įlanka. Iš pradžių vanduo tekėjo į upelį, kuris, virtęs plates­niu intaku, plūdo į Tamos upę, o ši savo ruožtu viską atiduodavo Tokijo įlankai. Kokia tikimybė, kad laiškas iškeliavęs tokiu keliu pasieks adresatą? Jokios. Tai, kas nutiko, prilygo stebuklui. Ir vis dėlto tas didingas šviesos rėžis, įsiveržęs vidun pro plyšį, vertė ti­kėti tokiu stebuklu.

Laišką jie surado pašto dėžutėje. Jis buvo įdėtas į fotojuostos dėžutę. Siuntėjo vardo ir pavardės ant paketo nebuvo, todėl šeima negalėjo nustatyti, kas ir kada tą laišką rado. Jie tik įsivaizdavo, kad laišką surado koks nors Okutamos apylinkių gyventojas; arba jis įstrigo žvejo, plaukiojančio jūros ruože ties Tamos žiotimis, tin­kluose. Kad ir kas būtų radėjas, vyras ar moteris, jis išėmė iš dėžu­tės raštelį, perskaitė jį ir suprato laiško svarbą šeimai, kuriai jis buvo skirtas. Jis arba ji nepatingėjo ir išsiuntė dėžutę Sugijamoms.

Laiškas skambėjo taip:

DRAUSTINIS PO VANDENIU 203

Mielas Takehikai,Netgi tuomet, kai suvokiame, jog išeities nebėra, kar­

tais privalome veržtis pirmyn ir ją surasti, nors ir koks niūrus atrodytų ateities vaizdas.

Žinau, jog galiu tavimi pasikliauti. Rūpinkis mama ir vaikeliu, kuris ateis į šį pasaulį.

Tave mylintis tėvas.

Be jokios abejonės, laiškas rašytas tėvo ranka. Kiekviena raidė kruopščiai išvedžiota. Laiškas tapo įrodymu, jog tėvas buvo pasi­rengęs sutikti mirtį.

Paaiškėjo, kodėl tėvo kūną rado prie šio plyšio, žemiau pože­minio ežero lygio. Žinodamas, kad neištrūks, tėvas vis dėlto ieško­jo kelio ir panėrė į tunelį. Suvokdamas, kad išvyka gali baigtis vi­siška nesėkme, jis bent jau norėjo išsiųsti sūnui laišką, linkėdamas jam bebaimio ryžto siekiant išgyventi. Jis neparašė laiško žmonai. Adresavo jį sūnui - jis tuo laiku net nemokėjo skaityti, - norėda­mas perduoti svarbią žinią.

Tas laiškas tapo Taktikui neįkainojamos stiprybės šaltiniu. Jis vis jį skaitydavo ir skaitydavo. Kai gyvenime pristigdavo drąsos, jis prisimindavo tėvo žodžius ir sunkumus, kuriuos vyras iš visų jėgų stengėsi įveikti. Su tėvu Takehikas praleido tik pustrečių me­tų ir vargiai beatsiminė tuos laikus. Tačiau tamsa, su kuria susidūrė tėvas, persekiojo Takehiką sapnuose, o šis duso iš baimės. Kas­kart, nubudus po tokio sapno, jo ryžtas dar labiau sustiprėti tik au­go. Kadangi turėjo laišką, gyvenime nieko nebijojo.

Jis įkišo ranką į plyšį iki pat peties ir lėtai ją ištraukė. Jeigu kiaurymė būtų bent dvigubai platesnė, tėvo noras būtų išsipildęs. Jis būtų išėjęs į spinduliuojančią šviesą.

Takehikas stengėsi įsidėmėti kiekvieną šios vietos smulkmeną, kad niekada nepamirštų. Ir mintyse jis ištarė: „Tėti, aš viską supra­tau“.

E P I L OGA S

EPILOGAS 207

Kadaise Kanonos kyšulys buvo vadinamas Hatokės kyšuliu ar­ba Budos kyšuliu. Nors sulaukusi septyniasdešimt dvejų, Kajo nie­kada negirdėjo, kad kas pavadintų kyšulį senoviškai.

Ankstyvo pavasario aušros spinduliuose Kajo guviai žingsnia­vo įprastu rytinių pasivaikščiojimų keliu. Budizmo gailestingumo deivė Kanona ištiesdavo pagalbos ranką visiems, kurie jos papra­šydavo. Kajo tikėjo Kanona ir pastaruosius dvidešimt metų rytais vaikščiodavo tik šiuo keliu. Tai tapo jos įpročiu.

Nesvarbu, kaip vadintume kyšulį - „Kanona“ ar „Hatoke“ - tie pavadinimai vis tiek kelia asociacijas. Be kita ko, pavadinimas aiš­kiai rodė, kad šis kyšulys pažymėtas istorijos ženklu. Pavyzdžiui, eidamas pasivaikščiojimo taku, krūmynuose galėjai pastebėti pūp­sančius akmenis. Jie labai priminė šalikelės dzidzų statulėles, o gal buvo paprasčiausi antkapiai. Bet kokiu atveju, žmonės juos čia pa­statė, norėdami nuraminti mirusiųjų vėles. Tų, kurių kūnus jūra išmesdavo kyšulio pakrantėje. Tačiau vietos gyventojai jau nega­lėjo paaiškinti, kaip ir kodėl atsirado šie artefaktai, kurių stebėtinai daug visame kyšulio plote.

Dar nebuvo visiškai išaušę, kai Kajo ėjo kelio atkarpa, besiri­bojančia su jūros pakrante. Ji žingsniavo kiek pakumpusi, nuleidu­si akis žemyn. Prasidės pavasario atostogos ir jos aplankyti atva­žiuos anūkėlė Juko. Kajo galės vestis mergaitę pasivaikščioti. Ji manė, jog pasivaikščiojimas visuomet yra įdomesnis, jeigu šalia yra kitas žmogus.

Kajo akiniai aprasojo nuo iškvepiamo garo. Moteris sulėtino žingsnį ir pažvelgė į ties juosmeniu pritvirtintą žingsniamatį. Nors galėjo ir netikrinti. Paprastai ji galėdavo nuspėti, kiek žingsnių nu­ėjo. Paklaida būdavo visai nedidelė. Toks tikslumas buvo visiškai suprantamas. Juk pastaruosius dvidešimt metų kiekvieną rytą ji vaikšto šiuo keliu.

Stabtelėjusi priešais yrančios uolos angą, ji pažvelgė į žingsnia­matį, kuris rodė lygiai du tūkstančius žingsnių. Tai reiškė, kad nuo

208 TAMSUS VANDUO

savo namų Kamojuje ji nuėjo maždaug pusantro kilometro. Atsi­tiesusi moteris pasuko jūros link. Žvelgdama į tekančią saulę, ji sudėjo rankas maldai. Per tuos dvidešimt metų maldos žodžiai be­maž nepakito. Ji meldė sveikatos savo dviem sūnums, kurių vienas gyveno Tokijuje, o kitas - Hoakido saloje, o taip pat jų šeimoms. Retkarčiais, kai prireikdavo, ji melsdavo kokio nors dalyko, kurio pati trokšdavo. Bet tik vieno ir ne daugiau. Ji niekad neprašydavo per daug. Kajo tikėjo, jeigu žmogus stovės Kanonos kyšulio viršū­nėje ir melsis į tekančią saulę, visi jo norai išsipildys. Ji beveik du mėnesius maldavo šviesulio, kai staiga paskambino sūnus ir džiū­gaudamas pranešė, kad jį pakėlė pareigose. Toks jaunas jis jau ta­po skyriaus viršininku.

- Reikia dėkoti deivei Kanonai, - tarė jam Kajo.- Cha! O aš maniau, kad tiesiog gerai atlieku savo darbą, - mes­

telėjo sūnus ir nusijuokė.Iš pradžių tie rytiniai pasivaikščiojimai buvo Kajo reabilitaci­

jos dalis, tačiau dabar jie tapo šeimos gerovės pagrindu.Jau praėjo dvidešimt metų nuo to įvykio, kai Kajo Jokosukoje

susmuko eidama gatve. Tuomet ji buvo perkopusi į šeštą dešimtį. Greitosios pagalbos automobilis ją nugabeno į ligoninę. Ten Kajo diagnozavo išsėtinę sklerozę. Moters būklė buvo tokia, kad reikė­jo nedelsiant operuoti. Laimei, operacija pavyko, tačiau Kajo kurį laiką negalėjo normaliai vaikščioti. Išėjusi iš ligoninės, ji keletą mėnesių vaikščiojo tik pasiremdama į vyro petį. Dabar pagijo tiek, kad iškart niekas ir nepastebėdavo, jog ji šlubuoja kaire koja. Ži­noma, Kajo labai nusiminė, suvokusi, jog visą likusį gyvenimą bus luoša. Tačiau sėkmingai įveikusi šį kūno defektą, moteris įgavo tokio pasitikėjimo savimi, kad pasijuto pradėjus naują gyvenimą. Tapo žymiai guvesnė nei anksčiau. Kaip pasakytų pati Kajo, tai irgi buvo deivės Kanonos palaiminimas.

Tarkime, jog deivė Kanona išties prikišo rankas prie greito Ka­jo išgijimo. Tačiau buvo dar viena priežastis, sąlygojusi naują ener-

EPILOGAS 209

gijos antplūdį. Viskas prasidėjo nuo šviesos blyksnio, kuris paga­vo jos žvilgsnį. Ir dabar jį regėdavo, nes tas vaizdinys amžiams įstrigo tinklainėje. Šviesos blyksnis paplūdimyje, sklindantis iš van­dens telkinio, užpildyto potvynio vandeniu, tapo viena pagrindi­nių priežasčių, lėmusių jos tikslius it laikrodis rytinius pasivaikš­čiojimus. Tai nutiko beveik prieš dvidešimt metų, praėjus šešiems mėnesiams, kai ji grįžo iš ligoninės.

Nors gydytojas primygtinai ragino Kajo vaikštinėti, tvirtinda­mas, jog tai esminis sveikimo garantas, jai tas užsiėmimas atrodė nuobodus, tad visaip stengėsi jį atidėlioti. Galiausiai gydytojas lie­pė keisti tokį požiūrį, antraip ji taip ir liksianti prikaustyta prie lo­vos. Tie žodžiai privertė imtis veiksmų ir vieną rytą ji išsirengė pasivaikščioti.

Sunkiai vilkdama luošą koją, ji vis dėlto įstengė nusigauti iki kyšulio galo. Sustojusi atgauti kvapą, ji atsišliejo į pasivaikščioji­mo tako turėklus. Buvo išties nusiplūkusi, nes visą kelią stūmė ne­klusnią koją pirmyn, kad ši neatsiliktų nuo viso kūno. Nuo pat grį­žimo iš ligoninės Kajo sielojosi, jog kūnas nuolat atsisako paklusti jos norams. Toji negalia ypač vargino, nes anksčiau moteris buvusi itin veikli. Šniokštuodama ir pūškuodama, ji atsisėdo ant turėklo ir iš kišenės išsitraukė pakelį popierinių nosinių. Nusišluosčiusi nosį ir akis, ji įsikišo servetėlę atgal į kišenę, mat nenorėjo šiukšlinti. Eidama ji keletą kartų lygiai taip pat šluostėsi veidą. Turėklai bai­gėsi, užleisdami vietą akmenuotam pakrantės ruožui. Bangos tiško prie jos kojų, o kai vėjas staiga pakeitė kryptį, vandens purslai už­tiško ant skruostų. Tiesiai po turėklais vešėjo kuokštai rausvų žo­lių. Iš kiekvieno trumpo, bet stambaus stiebo driekėsi daugybė ūg­lių. Augalas atrodė nepaprastai gyvybingas. Gegužės pradžioje tie ūgliai apsipils blyškių žiedų puokštėmis, tačiau dabar dar ankstoka apie tai kalbėti. Augalas priklausė šventagaršvių rūšiai, Japonijoje vadinamai asitaba. Kajo žinojo tiek augalo pavadinimą, tiek ir pa­vadinimo kilmę. Užrašyta kinų hieroglifais „asitaba “ reiškė „ryt-

210 TAMSUS VANDUO

dienos lapas“. Iš tikrųjų šis augalas buvo taip pavadintas, nes šian­dien nuskynus jo lapus, rytoj jie vėl ataugtų. Žvelgdama į japoniš­ką šventagaršvę, ji mąstė, jog šis augalas yra gyvybinės jėgos pa­vyzdys. Staiga Kajo pajuto nenumaldomą norą pasilenkti ir nu­skinti porą lapų. Ji taip ir padarė. Vadovavosi ne kažkokiu naikini­mo impulsu, bet troškimu ir viltimi, jog galbūt augalas pasidalins tomis gyvybinėmis jėgomis.

Atidžiau apžiūrėjusi ką tik nuskintų lapų stiebus, ji pastebėjo iš jų plūstantį geltoną skystį. Kajo prisikišo lapus prie nosies, mėgin­dama užuosti to skysčio kvapą. Tačiau ji nieko neužuodė. Gal to­dėl, kad augalas buvo bekvapis, o gal todėl, kad sloga sutrikdė uoslės receptorius.

„Reikės čia sugrįžti rytoj ir pažiūrėti...“, - pagalvojo Kajo.Ji sugrįš rytoj ir patikrins, ar augalas tikrai pateisins pavadini­

mą, ar jis išleis naujus lapus vietoj tų, kuriuos ji nuskynė. Tai buvo tobula paskata laikytis kasdienių pasivaikščiojimų grafiko. Ji kas­dien skins lapus, o kitą dieną sugrįš pažiūrėti, ar jie ataugo.

Patenkinta tokiu sprendimu, Kajo pakėlė akis. Kaip tik tą aki­mirką jį pastebėjo nedidelį šviesos blyksnį. Iš pradžių ji neįstengė nustatyti tos šviesos šaltinio. Ji tikrai sklido ne iš saulės, kuri jau pasirodė ties horizontu. Tai buvo tarsi nuostabus, vieną mirksnį trukęs blykstelėjimas, kuris visam laikui įsirėžė tinklainėje, o tada pradingo.

Ji nukreipė žvilgsnį į tą vietą, kur švytėjimas ką tik pradingo. Ir vėl jį išvydo. Pažvelgusi tuo pačiu kampu, vėl pastebėjo blyksnį, kuris šįkart nebuvo toks intensyvus. Kiek toliau, akmenuotos pa­krantės dauboje, kažkoks daiktas plūduriavo jūros vandens klane ir atspindėjo saulės šviesą. Tie blyksniai ir atkreipė Kajo dėmesį.

Nusileidusi žemyn kitoje turėklų pusėje, ji patraukė link balos, kuri atsirado po praėjusio potvynio. Atsargiai, kad nesušlaptų, ji pritūpė prie krašto ir atidžiau įsižiūrėjo. Kajo suprato, kad atspin­dėtos šviesos šaltinis yra plastikinis maišelis su pusiau permatoma

EPILOGAS 211

plastikine dėžute. Matyt, bangos bus atnešę paketą prie uolų. Ci­lindrinė dėžutė blaškėsi vandenyje it gyva. Kajo pamanė, jog girdi kažkokį balsą, liepiantį jai ištiesti ranką ir ištraukti plastikinę dė­žutę. Nors ji niekada neimdavo į krantą išmestų daiktų, šįkart ne­susiturėjo. Ištiesė ranką ir ištraukė dėžutę. Pirštais pačiupo varvan­tį maišelį ir iškėlė jį priešais tekančios saulės šviesą. Dėžutė buvo tvirtai apvyniota lipnia juosta. Jos viduje moteris pastebėjo susuk­tą popieriaus skiautę

„Ten laiškas!“ - pamanė Kajo.Paveikta nuojautos, ji atplėšė plastikinį maišelį ir išėmė dėžutę.

Moterį užplūdo išties romantiška nuotaika. Juk ji gavo laišką, kurį bangos išmetė į krantą. Jis tikriausiai sukorė nemenką kelią. Aiš­ku, čia gali būti ir vaikiškas pokštas. Ji prisiminė kartą mačiusi, kaip vyresnėlis per sporto dieną mokykloje prie balionų prikabinė­jo išgalvotų laiškų. Galiausiai paleido tuos balionus į orą. Kajo pamanė, jog, galimas daiktas, koks nors vaikas pasielgė lygiai taip pat. Tik laišką jis patikėjo ne orui, o jūrai.

Kajo nusprendė iškart neskaityti laiško. Ji įsidėjo dėžutę į kiše­nę ir patraukė namo. Dabar jai atrodė, kad koja nesivelka taip smar­kiai, kaip anksčiau.

Atidariusi dėžutę ji rado tvarkingai sulankstytą ir susuktą at- šviestą Čičibu kalnų ir apylinkių žemėlapį. Ji pastebėjo, kad kitoje lapo pusėje kažkas parašyta. Ji tuoj pat ėmė skaityti tekstą balsu. Pirmą kartą perskaičiusi, ji nieko nepajuto. Atrodė, jog tai viso la­bo keletas frazių iš kažkokio pamokslo.

Ji pastebėjo, kad laiško siuntėjas yra Fumihikas Sugijama ir kad lapo apačioje nurodyta data. Sprendžiant pagal ją, žinutė rašyta daugiau nei prieš metus. Nesunku nuspėti, jog Fumihikas Sugija­ma parašė šį laišką savo sūnui Takehikui. Tačiau Kajo neįsivaizda­vo, kokiomis aplinkybėmis Fumihikas jį rašė. Ji taip pat nesusi­vokė, kuo čia dėtas Čičibu kalnų žemėlapis. Tąsyk adresas bylojo: Ohtos rajonas, Tamagava (Tamos upė). Užrašytas netgi namo nu-

212 TAMSUS VANDUO

meris. Pažvelgusi į žemėlapį, ji surado rajoną, kurį laiškas turėjo pasiekti. Toji vietovė buvo ties Tokijo ir Kanagavos prefektūros riba, prie Tamos upės žiočių.

Kajo padėjo laišką į komodos stalčių ir jis kurį laiką ten gulėjo. Tačiau nebuvo šiaip numestas ir pamirštas. Kai tik užeidavo noras, Kajo jį išsitraukdavo ir įnikdavo skaityti iš naujo. Kuo dažniau ji skaitydavo laišką, tuo labiau eilutės pulsuodavo galinga valia. Ji pamanė, jog jos įgautų dar daugiau galios, jeigu laiškas pasiektų adresatą. Todėl pati nusprendė imtis šio reikalo. Mintis atėjo savai­me: pristatyti laišką žmogui į rankas, o nesinaudoti pašto paslau­gomis. Kokias dvi savaites skaitinėjusi tą laišką, moteris pajuto, jog jis suteikė kažkokios stiprybės. Ji suvokė, jog privalo surasti tą adresą tam, kad patvirtintų tai, ką gavo, ir atsidėkotų.

Tuo pat metu ji žinojo, jog tai bus naujas uždavinys. Surasti teisingą traukinio maršrutą iš Jokosukos į Tamagavą Ohtos rajone. Tai buvo planas, kurio įvykdymas jai kėlė daugybę abejonių. Ne­bent sveikata pagerėtų tiek, kad ji be jokio vargo nužingsniuotų iki Kanonos kyšulio galo ir grįžtų atgal.

Nuo to karto ji kasdien keldavosi prieš aušrą ir eidavo pasi­vaikščioti aplink kyšulį. Ji nuskindavo keletą šventagaršvės lapų ir paaukodavo juos akmeniniams dzidzams, melsdama greito kojos pagijimo.

Ji manė, kad šiuo atveju delsimas pristatyti laišką adresatui yra atleistinas. Šiaip ar taip jis parašytas prieš pusantrų metų. Nieko baisaus, jeigu parbėgs dar šiek tiek laiko. Tačiau gali būti, jog šei­ma žino apie laišką ir nekantraudama jo laukia. Ši mintis atėmė Kajo ramybę, tad ji dar labiau stengėsi sustiprinti koją.

Kai šventagaršvė apsipylė žiedais, Kajo koja tiek atkuto, kad moteris jau pati galėjo nuvykti į Tamagavą ir be jokio vargo grįžti atgal. Plano vykdymui ji pasirinko vaiskią, saulėtą popietę.

Kooperatinis namas, nurodytas adrese, stovėjo netoli stoties, no­sies tiesumu. Tačiau eidama jo link, Kajo sugebėjo pasiklysti, to-

EPILOGAS 213

dėl išmarširavo keletą gatvių, kol pagaliau surado reikiamą dau­giabutį. Ji taip nusiplūkė, jog neįstengė daugiau žengti nė žings­nio. Ji visu svoriu užgulė turėklus, kad palypėtų trimis laipteliais, vedančiais į daugiabučio prieangį.

Atsidūrusi tuščiame prieangyje, ji pamatė dvi kanapas, pūpsan­čias viena priešais kitą poilsio zonoje. Ji nusprendė, jog čia ir pail­sės, tačiau pirmiausia reikia surasti pašto dėžutes.

Prie laiško adresato pavardės ant pašto dėžutės puikavosi net keturių žmonių vardai: SUGIJAMA, Fumihikas, Kijoko, Takehi- kas, Akihiko. Kajo spėjo, jog tėvas siuntęs laišką ir bus Fumihikas, o Takehikas - jo sūnus. Iš žinutės turinio ji suprato, kad tai tėvo laiškas sūnui. Vardai ant dėžutės tik patvirtino moters spėliones. Galvoje ėmė suktis įvairiausios mintys. Kokios aplinkybės priver­tė tėvą parašyti tokį laišką? Kur tėvas yra dabar ir ką jis veikia? Tėvo vardas vis dar buvo ant pašto dėžutės. Ar tai reiškia, jog jis tebegyvena su šeima? O gal tai reiškia?...

Kajo įdėjo laišką į juostelės dėžutę, kaip ir buvo radusi. Kai įmetė ją į pašto dėžutę, pasigirdo metalo dzingtelėjimas. Tas gar­sas patvirtino Kajo, jog laiškas pagaliau pasiekė tikslą.

Ji atliko savo vaidmenį. Kajo susmuko vienoje iš kanapų, ap­imta nuovargio ir pasitenkinimo. Jos smulkutė figūrėlė buvo be­veik nepastebima. Čia ji galėjo ramiai nardyti po vaizduotės platy­bes. Staiga tuščiame prieangyje pasigirdo kažkokie garsai. Pažvel­gusi įėjimo link, Kajo pamatė kokių ketverių ar penkerių metų ber­niuką, kuris iš visų jėgų atidarė paradines duris.

- Mamyt, greičia-a-au! - sušuko berniukas.Tąsyk mama, stumianti vežimėlį su verkiančiu kūdikiu, mėgi­

no įveikti tris laiptelius, vedančius į prieangį. Ji pakėlė vežimėlį ir, lygiai kaip Kajo, remdamasi į turėklą užkopė į viršų. Tuomet moti­na įžengė pro duris, kurias jos sūnus laikė atdaras. Berniukas pasi­leido bėgti tolyn, skindamas kelią motinai ir energingai šokinėda­mas. Atsidūręs prie pašto dėžučių, jis ėmė dar smarkiau šokinėti.

214 TAMSUS VANDUO

Stengėsi pasiekti šeimos dėžutę, tačiau buvo per mažas. Mama jį pasivijo ir greitai ištuštino pašto dėžutę. Jos turinį ji laikė aukštai iškėlusi. Berniukas nepatenkintas suspigo. Jis negalėjo atplėšti akių nuo fotojuostos dėžutės, tarsi tai būtų koks brangus prizas, todėl ėmė šokinėti it patrakęs. Motina stovėjo ir įtartinai žvelgė į foto­juostos dėžutę, kurią ką tik išėmė. Tąsyk berniukas greta vis šoki­nėjo ir spygavo:

- Mamyt, aš noriu! Parodyk!Tuomet atsivėrė lifto durys ir visa trijulė sugarmėjo į kabiną.

Liftas nuvažiavo aukštyn. Prieangis vėl pasinėrė į tą pačią tylą, kuri jį gaubė prieš jiems ateinant. Toje tyloje Kajo ausyse dar skam­bėjo kūdikio verksmas ir berniuko šūksniai. Kol tie garsia visiškai nepranyko, Kajo sunkiai pakilo nuo kanapos.

Tikriausiai tas triukšmas, sutilpęs į tokį trumpą laiko tarpą, pa­liko išties neišdildomą įspūdį. Po daugybės metų ji vis dar regėjo tą mažą šokinėjantį berniuką. Žinau, jog galiu tavimi pasikliauti. Rūpinkis mama ir vaikeliu, kuris ateis į šį pasaulį. Tai buvo pasku­tiniai tėvo žodžiai, skirti tam mažam berniukui. Netgi dabar, prisi­minus to vaiko guvų, gyvybės kupiną veidą, Kajo apimdavo gailus džiaugsmas.

Žinoma, Kajo įsiminė visą laišką. Pernai, vasaros pabaigoje, moteris pacitavo jį savo anūkei Juko, tvirtindama, jog tai brange­nybė, kurią į krantą išmetė jūra. Išklausiusi laiško žodžius, anūkė įtartinai įsistebeilijo į Kajo. Mergaitė nelabai suprato, kaip kažko­kius žodžius galima prilyginti „brangenybei“. Teisybę pasakius, net pati Kajo nelabai suvokė, kokią tiesą slepia laiško eilutės. Ta­čiau, kad ir kokia būtų toji tiesa, ji persmelkė kiekvieną moters kūno ląstelę ir teikė dvasios stiprybės. Kajo ėmė vaikštinėti kiek­vieną rytą, o jos koja ėmė sparčiai taisytis ir beveik visiškai pagijo.

Netrukus prasidės pavasario atostogos. O tada ir Juko atvažiuos pas ją paviešėti. Kajo nuskynė šventagaršvės lapą ir paaukojo jį pakelės statulai. Ji skubėjo namo net pasišokinėdama. Gyvenimas liejosi per kraštus.

TRUMPAI APIE AUTORIŲ

Kojis Suzukis gimė 1957 m. Hamamacu, netoli To­kijo. Jis baigė Kejo universitetą ir tapo prancūzų lite­ratūros specialistu. Baigęs mokslus busimasis rašy­tojas griebėsi įvairiausių darbų: dirbo mokytoju ben­drojo lavinimo mokykloje, kur pramogai savo moki­niams pasakodavo baisias istorijas. Galiausiai jis nu­sprendė mesti darbą ir užsiimti dviejų savo mažame­čių dukrelių auklėjimu. K. Suzukis tapo vaikų aukle, o jo žmona ėmė dirbti. Štai tada jis ir pradėjo rašyti. 1990 m. už debiutinį romaną „Rojus“ (Rakuen) pelnė pagrindinę fentezi literatūros premiją. Vadinamoji „Skambučio“ tetralogija - „Skambutis“ (Ringu, 1989), „Spiralė“ (Rasen, 1995), „Kilpa“ (Loop, 1998) ir „Gi­mimo diena“ (Basudei, 1999) - sąlygojo populiarių televizijos serialų ir kino filmų, kompiuterinių žaidi­mų ir komiksų atsiradimą. Suzukio, kuris puikiai kal­ba angliškai, knygos itin mėgstamos visame pasauly­je.

K. Suzukis yra parašęs keletą knygų apie tėvystės problemas Japonijoje. Jis itin aršiai kritikuoja tradi­cinį japonų šeimos modelį, kai tėvas tik uždirba pini­gus ir visiškai nemato vaikų. Beje, šios temos atgar­sių galima aptikti ir jo kūryboje. Įdomiausia, jog au­torius tvirtina nemėgstantis siaubo romanų ar filmų ir bemaž nežiūrintis televizoriaus, o „Skambutį“ (lei­dykla „Obuolys“, 2005 m.) parašęs remdamasis as­menine patirtimi. Dar viena mįslė? Galbūt. Rašytojas taip pat kuria vaikiškas istorijas ir verčia jas iš anglų kalbos į japonų. Be to, yra puikus motociklininkas ir profesionalus jūrininkas. Su šeima gyvena Tokijuje.

Suzuki, Koji114 Tamsus vanduo: Koji Suzuki; iš anglų kalbos vertė Linas

Ruzgys. - Kaunas: „Obuolys“ („Obuolys“ yra IĮ „PS IN COR- PORE“ leidybinis ženklas), 2005. - 216 p.

ISBN 9955-9725-5-6

Vieno garsiausių šiuolaikinių Japonijos rašytojų K. Suziikio (g. 1957 m.) ro­manas „Tamsus vanduo“ pasakoja apie žmogaus protui dažniausiai nesuvokiamus, bet j į užvaldančius dalykus: baimes, nuojautas, mistinį siaubą. Visos Suzukio istorijos pasižymi unikaliomis, bemaž alcheminėmis savybėmis, o pats rašytojas turi Dievo dovaną paprastus ir kasdienius dalykus (bei daiktus) paversti itin gąsdinančiais.

UDK 895.6-3

Koji SuzukiTAMSUS VANDUO

Iš anglų kalbos vertė Linas Ruzgys Viršelio dailininkė Kristina Šiaudvytytė

13,5 sp. 1. Tiražas 3000 egz. Užsakymas Nr. 5149 Išleido „Obuolys“, tel.: 8-677 47887 Spausdino „Mažoji poligrafija“, A. Smetonos ai. 35-1, LT-45323 Kaunas, tel.: 8-37 345698

„Dabar, kai saulė visiškai pasislėpė už horizonto,

visuomet tamsus įlankos vanduo atrodė dar juodesnis.

Vien nuo minties, jog teks sulaikyti kvėpavimą ir nerti į

gelme, trūko oro".

Intelektualaus siaubo romane „Skambutis“ Jūs turėjote lygiai 7 dienas tam, kad įmintumėte kraupią mįslę. Dabar japonų Stephenu Kingu vadinamas Kojis Suzukis dovanoja 7 naujas istori­jas, kurias sieja ta pati tema - vanduo.

Prologe susipažinsite su pagrindinėmis šio neįprasto novelių romano herojėmis - senele ir jos anūke. Kadangi ši pas senelę ketina viešėti visą savaitę, knygoje sudėtos septynios istorijos. Mat kas rytą abi - senelė ir anūkė - eina pasivaikščioti. Anūkėlei labai patinka baugūs pasakojimai, tad senelė kasdien papasakoja naują nutikimą...

„Tamsus vanduo“ - tai knyga apie žmogaus protui dažniausiai nesuvokiamus, bet jį užvaldančius dalykus: baimes, nuojautas, mistinį siaubą. Visos Suzukio istorijos pasižymi unikaliomis, bemaž alcheminėmis savybėmis, o pats rašytojas turi Dievo dovaną paprastus ir kasdienius dalykus (bei daiktus) paversti itin gąsdinančiais.

Pirmoji romano „Tamsus vanduo“ istorija jau virto filmu: kultinę japoniškąją versiją 2005 m. vasarą papildė to paties pava­dinimo amerikietiškas perdirbinys su „Oskaro“ laureate Jennifer Connelly.Tiesa, pats K. Suzukis tvirtina niekuomet nesusidūręs su vaiduokliais. Jis sako, kad jais netiki. Jam netgi nepatinka siaubo filmai.

Septynios istorijos, septynios dienos, septyni gluminančios baimės seansai...Ką įžiūrėsite pro tamsų vandenį?

Daugiau paslapčių internete www.tamsusvanduo.lt