C.R. RODŽERSAS

Vertinamas kaip vienas moksliškiausių humanizmo atstovų. Jį išgarsino į klientą nukreipta psichoterapija ir psichoterapijos procesų tyrimai. Savo teorijas grindė klinikiniais metodais.

Struktūriniai dariniai

Neskyrė jiems daug dėmesio, daugiau asmenybės raidos procesams. Išskyrė du asmenybės struktūrinius darinius: organizmas ir „aš“ (self).

Organizmą Rodžersas suprato kaip fizinį subjektą su visomis jo atliekamomis tiek fizinėmis tiek psichologinėmis funkcijomis. Organizmas – tai vieta kur kaupiamas visas žmogaus patyrimas: kas vyksta žmogaus viduje ir išoriniame pasaulyje. Sąmoningų ir nesąmoningų patyrimų visuma sudaro žmogaus fenomenalų lauką (tai kaip atskira asmenybės struktūra). Pažinti kito žmogaus lauką galima tik empatijos dėka, nors visiškai pažinti jo neįmanoma. Žmogaus elgesys yra fenomenalaus lauko funkcija, arba subjektyvios realybės funkcija.

Palaipsniui, nuo tam tikro asmenybės raidos etapo, dalis fenomenalaus lauko diferencijuojasi į „aš“. „Aš“-koncepcija – organizuotas ir nuoseklus konceptualinis geštaltas, kurį sudaro įvairių charakteristikų suvokimas ir jiems teikiama reikšmė. Charakteristikos: aš ir mano suvokimas, santykių tarp aš-mano-kiti žmonės suvokimas, santykių tarp aš-mano-įvairūs gyvenimo aspektai suvokimas bei suvokimams teikiama vertė. Tai kintantis geštaltas, kurį sudaro įsisąmoninti ir neįsisąmoninti elementai.

Aš-struktūra – aš toks, koks jis yra dabar. Idealusis-aš – toks, koks aš norėčiau būti. Jei tarp šių dalykų didelis atotrūkis, žmogui labai sunku.

Pagrindiniai Rodžerso asmenybės teorijos teiginiai:

1. kiekvienas individas egzistuoja nuolatos besikeičiančiame patyrimo pasaulyje, kurio centre yra jisai pats. Šį visuminį pasaulį jis vadina fenomenaliu patyrimo lauku. Tai yra viskas, ką išgyvena ir patiria organizmas. Žmogus įsisąmonina tik dalį to lauko; didžioji dalis to lauko normaliu atveju turi būti prieinama įsisąmoninimui.

2. organizmas reaguoja į šį fenomenalų lauką taip, kaip jis jį suvokia ir išgyvena. Betarpiška realybė yra jo suvoktas laukas. Žmogus reaguoja ne į objektyvią realybę, bet į jos suvokimą. Žmogaus suvokimas gali neatitikti objektyvios realybės, bet jo elgesį lemia suvokimas. Apie tai liudija psichoterapijos rūšys: žmogus išmoksta kitaip suvokti įvairius dalykus, kas pakeičia jo elgesį.

3. organizmas reaguoja į fenomenalų lauką kaip organizuota visuma. Jei įvyksta pokyčiai atskiroje jo dalyje, kinta ir kitos dalys, atskirų dalių tyrimą reikia pradėti nuo visuminės asmenybės organizacijos analizės.

4. organizmas turi vieną pagrindinį siekį/tendenciją: aktualizuoti, palaikyti ir sustiprinti išgyvenantį organizmą. Visus poreikius galima palyginti kaip dalinį šio fundamentalaus poreikio aspektą. Tenkindamas šį poreikį organizmas vystosi vis didesnės nepriklausomybės ir atsakomybės kryptimi, didėja savitvarda, autonomija ir pan. Rodžerso manymu ši tendencija pasireiškia ne tik ontogenezėje, bet ir filogenezėje.

5. elgesys yra tikslingi ir kryptingi bandymai patenkinti išgyvenamus poreikius. Ne visuomet poreikius organizmas išgyvena sąmoningai. Poreikiai išgyvenami fenomenaliame lauke: dykumoje ištroškęs žmogus mato ežerą ir aktyviai ten eina, nors tai miražas. Normaliu atveju mūsų suvokimai daugmaž atitinka realybę. Poreikių tenkinimą pagrinde lemia dabarties patyrimas.

6. tikslingą organizmo elgesį tenkinant poreikius lydi ir skatina emociniai išgyvenimai. Išgyvenamų emocijų tipą lemia pradiniai arba baigiamieji tenkinimo aspektai. Išgyvenimų intensyvumas priklauso nuo elgesio reikšmingumo. Dvi pagrindinės emocijų grupės: a) nemalonios ir/arba skatinančios emocijos b) raminančios arba patenkinančios emocijos. Tiek teigiami, tiek neigiami emociniai išgyvenimai labai reikšmingi ir reikalingi, kol neperauga tam tikro intensyvumo lygio.

7. geriausia pozicija siekiant suprasti žmogaus elgesį yra vidinė to žmogaus atskaitos sistema. Elgesį galim suprasti įsigilinę į kitą žmogų, pamatę pasaulį jo akimis. Net keistą elgesį galim suprasti kaip prasmingą. Kuo labiau pavyksta pažvelgti kito akimis, tuo labiau mes galime prognozuoti jo elgesį. Iki galo pažinti neįmanoma. Neužtenka remtis kito žmogaus pasisakymais.

8. dalis visuminio fenomenalaus lauko palaipsniui ima diferencijuotis kaip „aš“. Ši diferenciacija įvyksta ankstyvoje vaikystėje, kai vaikas sako „aš“, „pats“. Kad patyrimo dalis būtų priskirta savajam aš, reikia išmokti kontroliuoti tą patirties dalį. Ko negalime kontroliuoti, lieka už aš ribų.

9. dėl sąveikos su supančia aplinka ir ypač dėl vertinančiosios sąveikos su kitais žmonėmis formuojasi „aš“ struktūra ir su ja susijusi vertybių sistema. Realus aš (aš struktūra) – organizuota, nuosekli ir judri „aš“ suvokimų konfigūracija, kurie priimtini pačiam žmogui. „Aš“ struktūrą sudaro savybių, sugebėjimų, santykių, vertybių, tikslų suvokimai ir pan. Ši aš struktūra gali būti įvairaus įsisąmoninimo laipsnio.

10. aš struktūros vertybės kai kada išgyvenamos betarpiškai, autentiškai, kai kada asimiliuojamos iš kitų, iš aplinkos, tačiau gali būti suvoktos klaidingai kaip išgyventos autentiškai. Svarbus tėvų vaidmuo: jie formuoja dalį vaiko fenomenalaus lauko. Dažnai žmogus perima aplinkinių vertybes, vengdami bausmės už savo išgyvenimus. Dėl sąveikos su aplinka žmogus gali asimiliuoti daug vertybių iš kitų žmonių. Kuo daugiau iš išorės asimiliuotų vertybių, tuo didesnė tikimybė, jog jis gali patirti adaptacinių problemų. Aš struktūra susidaro dėl a) tiesioginio žmogaus patyrimo b) asimiliacijos iš aplinkos.

11. žmogus sąveikaudamas su aplinka susiduria su įvairia patirtimi, kuri gali būti asimiliuojama į aš struktūrą šiais būdais: a) dalis patirties gali būti ignoruojama b) dalis patirties gali būti neigiama arba iškreipiama c) dalis patirties gali būti asimiliuojama į aš struktūrą. Dažniausiai ignoruojama ta patirties dalis, kuri yra irelevantiška (neutrali) aš struktūrai. Kai patirties dalis kelia grėsmę aš, ji gali būti taip iškreipiama, jog žmogus ją suvokia kaip paremiančią. Patirties dalis patenkinanti poreikius yra asimiliuojama į aš struktūrą.

12. dauguma organizmo panaudojamų elgesio būdų suderinami su žmogaus aš koncepcija. Žmogui priimtinas tas elgesys, kuris patenkina organizmo poreikius ir pasireiškia aš struktūrai priimtinomis formomis. Kai kada ši reguliacinė aš struktūros funkcija gali būti nepastebima, bet akivaizdi kai elgesys prieštarauja aš struktūrai.

13. elgesys gali atspindėti tokius organizmo poreikius, kurie nėra įsisąmoninti ir neįtraukti į aš struktūrą. Dėl to šis elgesys nesuderinamas su aš struktūra ir žmogus nepripažįsta tokio savo elgesio. Aš struktūra neatlieka jokių kontrolės funkcijų ir žmogus nevertina elgesio kaip savo. Tokie atvejai gali pasireikšti ekstremaliuose situacijose, gali neigti seksualumo poreikį.

14. Bloga psichologinė adaptacija pasireiškia, kai žmogus neįsisąmonina reikšmingos patirties, išgyvenimų ir jie neįtraukiami į aš struktūrą. Tokia situacija sudaro įtampos išgyvenimą. Tai apsunkina elgesio reguliaciją. Tokiais atvejais žmogus išgyvena įtampą, nerimą, ima nepasitikėti savimi, praranda vidinės integracijos jausmą.

15. geras psichologinis prisitaikymas sutinkamas, kai aš koncepcija gali asimiliuoti viso organizmo patyrimą į nuoseklius ir suderinamus tarpusavio santykius (į aš struktūrą).

Kuo daugiau išgyvenimų asimiliuojama, tuo geriau: nuo to priklauso vidinė integracija, aš struktūros platumas, elgesio kontrolė.

16. bet kuris išgyvenimas, kuris nesuderinamas su aš struktūra, gali būti suvoktas kaip aš grėsmė. Kuo daugiau tokių išgyvenimų, tuo labiau aš struktūra tampa nejudri, nepaslanki ir gynybiška. Jeigu aš struktūra negali savęs apginti, gali pasireikšti asmenybės dezintegracija:

a. grėsmė pasireiškia tuomet, kai tam tikros patirties elementai suvokiami kaip nesuderinami su aš struktūra

b. kaip reakcija į šią grėsmę pasireiškia nerimo jausmasc. kita reakcija į grėsmę – gynybiškas elgesys, kurio tikslas apginti ir palaikyti aš

struktūrąd. gynybiškais veiksmais siekiama paneigti tos patirties elementus ir taip

sumažinti neatitikimą tarp patyrimo ir aš struktūrose. šiuo gynybišku elgesiu ne sumažinamas pats grėsmės šaltinis, bet jo

įsisąmoninimasf. toks gynybiškas elgesys padidina žmogaus jautrumą grėsmės šaltiniams, nes

tie patirties elementai, kurie išstumiami ar iškraipomi, vėl sutinkamig. egzistuoja tendencija: grėsmė ir gynybiškumas elgesys nuolat kartojasi vienas

po kito. Šis ciklas palaipsniui vis progresuoja ir žmogus kiekvieną patirties dalį vis labiau suvokia kaip grėsmingą

h. šį gynybiško elgesio nuoseklumą riboja poreikis priimti realybę tokią, kokia ji yra

17. esant tam tikrom sąlygom, kai aš struktūrai nėra jokios grėsmės, tie išgyvenimai, kurie iki šiol kėlė grėsmę, buvo nesuderinti, gali būti ištyrinėta, patikrinta ir asimiliuota į aš struktūrą. Kai kada aš struktūra gali pasikeisti ir asimiliuoti grėsmę kėlusią patirtį kasdieniam gyvenime, bet dažniausiai tik nukreiptos į klientą psichoterapijos metu: jos metu konsultantas turi priimti klientą tokiu, koks jis yra ir sudaryti jam šiltas sąlygas. Šie pokyčiai nėra greiti, o kartais būtini esminėje aš struktūroje. Šie pokyčiai gali įvykti tik tada kai:

a. tam kad padėtų, konsultantas turi pats būti harmoninga asmenybėb. psichoterapeutas besąlygiškai turi gerbti klientą, nepaisant visų jo klaidų,

silpnybiųc. psichoterapeutas turi sugebėti įsijausti į klientą, suprasti jo išgyvenimų

prasmę, suprasti kiekvieno kliento fenomenalų lauką18. kai žmogus visus pagrindinius elementus asimiliuoja į nuoseklią ir integruotą sistemą,

tada daug geriau supranta kitus, suvokia juos kaip pilnavertes asmenybes. Gynybiško žmogaus santykiai su kitais yra konfliktiški, nes kito žmogaus elgesyje mato grėsmės sau elementus. Pagerėja asmeniniai santykiai tarp žmonių, kai žmogus asimiliuoja patirties elementus.

19. kai žmogus suvokia ir asimiliuoja į aš struktūrą vis daugiau reikšmingų patirties elementų, keičia ir savo vertybių sistemą. Tokiu atveju žmogus gali sukurti optimalią vertybių sistemą, kurią nuolatos reikia atnaujinti, keisti, kas padeda asmenybei efektyviai funkcionuoti ir prisitaikyti.

Organizmas turi pagrindinį savęs aktualizavimo poreikį. Kiti svarbūs poreikiai: a) poreikis būti teigiamai įvertintam b) teigiamo savęs vertinimo poreikis c) vertės sąlygos. Poreikis būti teigiamai įvertintam yra universalus ir jis aktualizuojasi ankstyvaisiais asmenybės raidos etapais, kai žmogus suvokia savąjį aš. Pradėjus jam aktualizuotis, atsiranda teigiamo savęs vertinimo poreikis. Tenkinant šiuos poreikius labai svarbios vertės sąlygos: kartais aplinkiniai gali vertinti besąlygiškai teigiamai, bet dažniausiai tai būna su „jeigu...“ – jeigu atitiksiu tam tikras vertės sąlygas (duosi obuolį – draugausiu). Gaudami besąlyginį teigiamą vertinimą iš

aplinkos, mes besąlygiškai teigiamai vertinam save – tai vienas iš pilnai funkcionuojančios asmenybės požymių. Rodžersas už tai buvo kritikuojamas.

Kuo daugiau vertės sąlygų įgyja žmogus, tuo didesnė tikimybė, kad jis susidurs su problemom. Išgyvenimai, kurie atitinka vertės sąlygas, įsisavinami tiksliai, o kurie pažeidžia – iškraipomi arba išstumiami. Kuo jų daugiau, tuo didesnė dezadaptacijos tikimybė. Jei tarp organizmo ir „aš“ koncepcijos egzistuoja suderinamumas – geros adaptacijos sąlygos. Kuo didesni konfliktai, tuo didesnę įtampą žmogus išgyvena, rigidiška „aš“ koncepcija susiduria su įvairiom problemom.

Asmenybė psichologinės įtampos būsenoje

I – aš koncepcija sutampa su organizmuII – iškreipta išgyvenimo dalis, bet žmogus suvokia kaip aš koncepcijos dalįIII – patirtis kuri neįsisąmoninama, nes prieštarauja aš-koncepcijai

Kuo mažesnė I dalis, tuo didesnė įtampa ir dezadaptacijos tikimybė. Po psichoterapijos asmenybė pasikeičia. Labai padidėja I dalis, kai aš koncepcija ir fenomenalus laukas kongruenciški. Idealiu atveju visai persidengia. Kongruenciškumas pasireiškia dviem pagrindiniais būdais:

1. į klientą nukreipta terapija – sukuriama besąlygiška pagalba, šiluma, tuomet žmogus gali asimiliuoti neįsisąmonintus dalykus į aš struktūrą. Čia turintiems rimtų problemų.

2. susidūrimo grupės – taikoma normaliems, santykinai gerai adaptuotiems žmonėms. Sudaromos geresnės sąlygos asmenybės tobulėjimui.

Rodžersas apie savo indėlį kalba taip: man realybė, o ne iliuzija, kad žmogus yra pats savo likimo architektas. Kiekvienas turi didžiules savęs supratimo, savo aš koncepcijos, savo elgesio organizavimo galimybes, bet jos gali būti panaudotos tik tuo atveju, jei bus sukuriama palanki atmosfera. Ją gali sukurti tik spec. grupės ar psichoterapijos (už tai Rodžersas buvo kritikuojamas).

Tyrimo metodai

Vienas pirmųjų pradėjo mokslinės psichoterapijos konsultavimo tyrimus. Turėjo drąsos įrašinėti. Pagrinde naudojo kontentinę analizę, vertinimo skales, Q-techniką.

Kontentinė analizė – panaudojant užfiksuotus pasisakymus išskiriami, klasifikuojami ir analizuojami prasminiai vienetai. Naudoja tirdamas „aš“ koncepciją ir pokyčius joje. Išskiriamos šešios kategorijos, pagal kurias analizuojami pokyčiai:

1. pozityvūs pasisakymai arba tvirtinimai apie save2. negatyvūs pasisakymai arba tvirtinimai apie save3. ambivalentiški pasisakymai arba tvirtinimai apie save4. pasisakymai, turintys ryšį su išoriniais objektais ar žmonėmis5. klausimai susiję su savuoju aš6. neaiškūs tvirtinimaiKiekviena jų gali būti dalijama į subkategorijas.Vertinimo skalės – tam tikri tvirtinimai 5-7-9 taškų kontinuume leidžia ištirti

tiriamos savybės išreiškimo laipsnį. Pvz psichoterapeuto vidinio suderinamumo skalė:

1. neatitikimas tarp to, ką jaučia klientui ir ką sako – akivaizdus verbaliniame ir neverbaliniame lygyje.

2. stengiasi atsakyti į kliento klausimus, bet tie atsakymai būna tik dalis teisybės, vengia atsakyti tiesiai

3. neteigia savo jausmų klientui, bet ir nesistengia jų atvirai parodyti4. bendrauja su klientu spontaniškai, bet pripažįsta, kad yra tam tikros sunkios sritys5. bendraudamas su klientu kiekvienu konkrečiu momentu išreiškia tai, ką galvojaQ-technika – tiriamajam duodamas kortelių paketas su įvairiais teiginiais ir

prašoma surūšiuoti pagal įvairius kriterijus, pvz nuo labiausiai tinkančio iki labiausiai netinkančio. Teiginiai gali būti sudaromi įvairiai, priklausomai nuo tyrimo tikslų, atspindėti teorines prielaidas, ar dažniausiai terapijos metu sakomus teiginius, ar iš asmenybės klausimyno. Silpna vieta – socialinio pageidaujamumo efektas, taip pat duomenų palyginimas. Tai individuali tyrimo metodika.

Įvertinimas

Teorijos pliusai:

a. Vienas pagrindinių humanistinės psichologijos lyderių, moksliškiausias;b. Jo idėjos paskatino „aš“ koncepcijos tyrimusc. Paskatino psichoterapijos procesų tyrimus, asmenybės tyrimus

psichoterapiniame procesed. Smulkiai aprašo gynybiško elgesio formavimąsie. Akcentavo vertybių svarbą

Teorijos minusai:

a. Pernelyg supaprastino žmogaus prigimtįb. Nepakankamai vertino neįsisąmonintų procesų reikšmęc. Nieko naujo nepasakė, tik panaudojo supaprastintą Freudo schemąd. Daug prielaidų neturi empirinio pagrindo

George Kelly

Asmenybės konstruktų teorija

Sukūrė originalią asmenybės teoriją ir psichoterapinę sistemą. Kurdamas savo teoriją rėmėsi žmogaus-mokslininko metafora. Pasak jo, žmogus ne pasyvus išorinio pasaulio stebėtojas, o aktyviai reaguoja į aplinkos stimulus. Kiekvienas tam tikra prasme yra tyrinėtojas, mokslininkas. Siekdamas suvokti, nustatyti dėsningumus, žmogus sukuria ir nuolatos pertvarko įvairias implicitines pasaulio, žmonių tarpusavio sąveikos teorijas. Tos implicitinės teorijos gali neatitikti tikrovės, bet jos lemia žmogaus elgesį. Remdamasis jomis žmogus bando numatyti įvykius, vertina savo ir kitų poelgius, pasekmes, interpretuoja įvairius reiškinius ir pan.

Pagrindinis vienetas – asmenybės konstruktas. Teorijos sudarytos iš daugelio konstruktų, sudėliotų pagal tam tikrus dėsningumus.

Asmenybės konstruktas – tai ypatinga subjektyvi priemonė, kurią susikuria ir patikrina pats žmogus ir kuri leidžia jam suprasti ir paaiškinti supančią aplinką, prognozuoti įvykius, įvertinti ir kontroliuoti jų elgesį.

Asmenybės konstruktas – tai tam tikras įvairių įvykių ar objektų aiškinimo būdas, kuomet keli objektai vertinami kaip panašūs ir tuo pat metu besiskiriantys nuo kitų. Žmogus atlieka apibendrinimą – išskiria svarbius panašumus ir kartu priešpastato juos kitiems.

Konstruktai formuojami realios patirties pagrindu. Žmogus, atlikdamas veiksmus, stebėdamas, išskiria panašumus ir skirtumus. Panašumai konstruojami remiantis:

1) stebimų pasikartojimų skaičius 2) pasikartojančių įvykių panašumo laipsnius. Konstruktas formuojamas remiantis bent 3 elementais, du iš kurių suvokiami kaip

panašūs, o vienas kaip skirtingas nuo jų. Požymis, pagal kurį du elementai vertinami kaip panašūs sukuria konstrukto panašumo polių, o požymis, pagal kurį jie skiriasi nuo trečio – sukuria konstrukto kontrasto polių. Konstruktas nebūna vienpusis, jis visada dichotominis (du poliai).

Pagrindinė prielaida: žmogaus psichologiniai procesai nukreipiami ta kryptimi, kokia žmogus numato įvykius. Žmogaus elgesys kinta priklausomai nuo to, kaip jis supranta įvykių pasireiškimą supančiame pasaulyje. Loginės išvados:

1. konstrukcinė išvada – žmogus numato įvykius konstruodamas jų pasikartojamumą2. individualumo – žmonės skiriasi tuo, kaip jie konstruoja ir interpretuoja įvairius

įvykius3. organizacinė – tam, kad būtų patogu numatyti įvykius, kiekvienas sukuria tam tikrą

konstravimo sistemą4. dichotominė – kiekvieno žmogaus konstravimo sistema susideda iš riboto, apibrėžto

dichotominių konstruktų skaičiaus5. pasirinkimo – žmogus pasirenka tą dichotominį konstrukto polių, kuris leidžia geriau

prognozuoti įvykius ir labiau išvystyti savo konstravimo sistemą. 6. veiksmo sferos – kiekvienas konstruktas tinkamas tik riboto įvykių kiekio numatymui7. patirtis – žmogaus konstravimo sistemos kinta tada, kai nuosekliai išnagrinėja

buvusių įvykių reprodukcijas8. moduliacijos – žmogaus konstravimo sistemos pokyčius riboja konstruktų

pralaidumas, o jį apsprendžia konstrukto tinkamumo diapazonas numatant įvykius9. susiskaidymo – žmogus gali vieną po kitos naudoti konstravimo subsistemas, kurios

gali būti nesuderinamos tarpusavyje10. bendrumo – kiek kiekvieno žmogaus konstravimo sistema yra panaši į kito, tiek

panašūs ir jų psichologiniai procesai11. socialumo – tokiu laipsniu, kokiu vienas žmogus pažįsta ir išnagrinėja kito

konstravimo sistemą, tiek gali prisidėti traukdamas jį į socialinius procesus

Konstruktų savybės:1. konstrukto tinkamumo diapazonas – jį turi kiekvienas konstruktas. Tą konstruktą

galima panaudoti aiškinant vienus dalykus, bet jis gali visai netikti aiškinti kitus dalykus. Pvz konstruktas „aukštas-žemas“ tinka žmonėms medžiams, bet netinka apibūdinant laiką, orą.

2. konstrukto pralaidumas – kiekvienas konstruktas tiek pralaidus, kiek gali apimti naujų objektų ar įvykių, su kuriais žmogus iki tol nesusidūrė. Jei konstruktas visiškai nepralaidus, jis tinka tik griežtai fiksuotam įvykių kiekiui. Pvz jei konstruktas valgomas-nevalgomas nepralaidus, tai tam žmogui egzotiškoje šalyje kils maitinimosi problemų. Su žmonėm negali diskutuoti, nes jie tiki tik į savo tiesą.

3. konstrukto bipoliariškumas – konstruktas turi du polius.

Konstruktų įsisąmoninimo laipsnis

Kelly pažymi, kad asmenybės konstruktai nėra tik verbaliniai prediktai. Tik nedidelę konstruktų dalį žmogus gali verbalizuoti. Pirmieji žmogaus konstruktai yra ikiverbaliniai ir jie tiesiogiai susiję su organizmo būsenom, vaiko veiksmais ir pan. Šie ankstyvieji konstruktai taip

ir lieka ikiverbaliniai, bet lieka vienodai svarbūs. Kai žmogus įvaldo kalbą, įgyja galimybę įsisąmoninti konstruktus. Apie neįsisąmonintus konstruktus galim spręsti pagal žmogaus elgesį. Konstruktai yra kognityviniai dariniai, atspindintys įvairius pažinimo būdus, bet kiekviename konstrukte yra emocijų, kurios yra vertinimo pagrindas. Kiekvienas konstruktas suteikia žmogui tam tikrą laisvę, bet tuo pat metu ir apriboja. Leidžia pamatyti įvairius situacijos aspektus, bet neleidžia pamatyti tų aspektų, kurie neįeina į to konstrukto pritaikymo diapazoną. Kai konstruktas atnaujinamas, leidžia pastebėti žmogui tai, kas jam anksčiau neegzistavo. Žmogus gali tuos pačius įvykius vertinti kitaip. Žmogus turi ne vieną konstruktą ir jie nėra izoliuoti, sąveikauja tarpusavy, nusistovi hierarchiniai ryšiai. Konstrukto reikšmę žmogui galima išsiaiškinti tik sužinojus jo vietą konstruktų hierarchijoje.

Konstruktų tipai

1. superordinaciniai – patys reikšmingiausi, abstraktesni už kitus2. subordinaciniai – pavaldūs kitiems konstruktamsTas pats konstruktas vienų konstruktų atžvilgiu gali būti subordinacinis, kitų – superordinacinis.

Konstruktų tipai pagal horizontalius ryšius:1. proporciniai – tokie, kurie susiję su to paties lygmens konstruktais silpnais ryšiais2. konsteliaciniai – tampriai tarpusavyje susiję konstruktai, kurie susiję pastoviais

ryšiais nepriklausomai nuo konteksto.Gali būti ir visiškai vieni konstruktai, nesusiję su kitais.

Didelė konstruktų įvairovė lemia konstruktų sistemų įvairovę. Pagrindiniai konstruktų sistemos tipai:

1. Išbalansuota konstruktų sistema – ji gerai struktūruota, atskiros posistemės tarpusavyje gerai susijusios, bet ryšiai nėra rigidiški ir posistemės nevaržo viena kitos. Ji pati tinkamiausia adaptyviam žmogaus elgesiui. Žmogus gali įvairiais parametrais vertinti situacijas, lanksčiai prisitaikyti prie aplinkybių.

2. Monolitinė konstruktų sistema – joje dominuoja viena posistemė ir nusistovi griežti pavaldumo ryšiai. Tai atsispindi rigidišku elgesiu: įpranta kokiu nors būdu viską vertinti ir negali pasižiūrėti į viską kitu būdu. Žmogus nėra lankstus ir negali atsižvelgti į įvairius pokyčius, pritempia juos prie to, ką jau matė.

3. Fragmentiška konstruktų sistema – jos atskiros posistemės mažai tarpusavyje susijusios, kartais ryšio apskritai nėra. Tokiu atveju žmogus gali gerai orientuotis kai kuriose srityse, bet neturi visaapimančio vaizdo.

Patys reikšmingiausi tie konstruktai, į kurių diapazoną kaip objektas patenka „aš“. Šie konstruktai palaiko žmogaus identiškumo pojūtį, įtakoja kitus konstruktus, bet sunkiausiai išaiškinami. Šių konstruktų nereikia tapatinti su žmogaus vaizdu, kurį jis pats susikuria.

Konstruktų sistemos dinamika

Konstruktų sistema normaliu atveju labai dinamiška, kintanti , nes žmogus norėdamas veikti aplinkoj, turi pastoviai kažką keisti konstruktų sistemoje. Konstruktų sistema kinta priklausomai nuo to, kaip jai sekasi prognozuoti įvykių pasireiškimą. Kai žmogaus prognozės nepasitvirtino, jos sukelia didelius pokyčius konstruktų sistemoje. Kai žmogus susiduria su pakitusiom sąlygom, seni konstruktai netinka prognozuoti, ir ryšiai tarp konstruktų tampa laisvesni. Dėl to atsiranda galimybė susidaryti naujiems ryšiams, įtraukti naujus konstruktus. Kai

prognozės pasitvirtina, ryšiai tarp konstruktų tampa griežtesni. Tamprumas ir laisvumas yra nuolatinės konstruktų sistemos vystymosi fazės, kurios keičia viena kitą ir sudaro nuolat besikartojantį ciklą. Bet kartais gali sutrikti perėjimas iš vienos fazės į kitą. Kai jis sutrinka, įsitvirtina pirma fazė. Pastoviai tampri konstruktų sistema neleidžia žmogui priimti naujos informacijos ir reaguoti į pasikeitusias aplinkos sąlygas. Konstruktų sistemą galima tobulinti taip:

1. ekstensyvi kryptis – konstruktų sistema išplečiama, įtraukiami nauji konstruktai, todėl žmogus gali adekvačiai reaguoti į pakitusias sąlygas. Išplečiamos konstruktų pritaikymo ribos.

2. Definityvi – kai konstruktų sistema yra siaurinama, siaurėja konstruktų taikymo ribos, todėl gali būti pasiektas tikslesnis, adekvatesnis vaizdas.

Asmenybės raida ir tobulėjimas

Asmenybės pasaulis nėra sustingusių tiesų pasaulis – tai nuolat atsinaujinančių interpretacijų pasaulis. Esminis asmenybės egzistavimo bruožas yra kaita. Asmenybės raida ir tobulėjimas vyksta tada, kai žmogus įtraukiamas į naujas situacijas, kai verčiamas daryti naujas prognozes, bet tobulėjimui to neužtenka. Tobulėjimui ir raidai reikalingas nuolatinis konstruktų sistemos atnaujinimas. Jei žmogus laikosi anksčiau perimtų pasaulio aiškinimo būdų, jis užkerta kelią tobulėjimui. Žmogus nesugebės realizuoti savo potencijų. Į vieną ir tą patį įvykį galima žiūrėti per įvairių konstruktų prizmę. (pav.)

Jei žmogaus konstruktai skiriasi vertinant tą patį įvykį, jie gali nesusikalbėti. Skirtingi konstruktai turi vienodas egzistavimo teises, jeigu leidžia akivaizdžiai prisitaikyti prie aplinkos. Tiesa yra santykinis dalykas, nes tai pagrįsta skirtinga konstruktų sistema. Tiesą lemia turima konstruktų sistema. Net akivaizdžiausi dalykai vėliau gali būti vertinami kitaip.

Laisvė, pasirinkimas, atsakomybė

Kelly kalba apie žmogaus laisvę psichologine prasme. Laisvė – galimybė rinktis iš visų galimų alternatyvų, laisvė pasirinkti bet kokį pasaulio aiškinimo būdą, konstruktą. Žmogus laisvas pasirinkti konstravimo būdą, bet šis pasirinkimas lemia, kaip žmogus supras kitus žmones, santykius, save. Žmogus atsakingas už viską, kas su juo atsitinka, nes jo gyvenime viską lemia tai, kaip jis supranta jį supančią tikrovę. Kartais žmogaus aiškinimas gali neturėti nieko bendro su objektyviu pasauliu. Dėl savo klaidų žmogus turėtų kaltinti pats save, savo pasirinktą konstruktų sistemą, kuri neleidžia jam adekvačiai veikti. Todėl žmonės neturi užmigti su savo turima konstruktų sistema, bet nuolat klausti, ar mano turima tiesa yra tikra tiesa. Siekiant atskleisti asmens vidinį pasaulį, reikia remtis parametrais, būdingais tam žmogui, o ne primesti juos iš šalies. Tam Kelly sukūrė specialų instrumentą – repertuarinių gardelių techniką.

Tyrimo metodai

Kurdams savo asmenybės tyrimo būdą rėmėsi prielaida, jog matematinė priklausomybė tarp žmogaus vertinimų iš esmės atspindi procesus, kurie lemia tuos vertinimus. Galime atskleisti konstruktų sistemos turinį, jos struktūrą, kurie vertinimo parametrai žmogui yra patys

reikšmingiausi ir t.t. Repertuarinė gardelė – tam tikra matrica, kurią užpildo pats tiriamasis, nors specialių tyrimų matu ją gali pildyti ir psichoterapeutas. Eilutės vadinamos konstruktais, o stulpeliai – elementais. Matrica užpildoma vertinant kiekvieną elementą kiekvieno konstrukto atžvilgiu. Elementai – įvairiausi dalykai, kuriuos pasirenka tyrėjas priklausomai nuo tikslų. Konstruktai yra išaiškinami. Jiems aiškinti yra įvairios specialios procedūros, pvz triados metodas: imami trys elementai ir tiriamojo prašoma nurodyti du panašius elementus, kurie skiriasi nuo trečio ir klausiama kodėl. Naudojamos visos įmanomos triados. Taip išaiškinami konstruktai. Gardelės gali būti įvairių tipų (ranginės, vertinančios). Kiekvieno žmogaus konstruktų sistemą geriausiai atspindi išaiškinti jo paties konstruktai, žmogus tiriamas jo paties semantiniame lauke. Reikalavimai konstruktams:

1. išaiškinti konstruktai turi būti skvarbūs; pagal šį konstruktą turėtų būti galima vertinti visus elementus, o ne tris, kuriuos panaudojant buvo išaiškintas.

2. reikia išaiškinti jau egzistuojančius konstruktus, negalime tiriamiesiems primesti savo nuomonės.

3. reikia išsiaiškinti tikrąją to žodžio, kurį vartoja tiriamasis prasmę.4. konstruktai turi atspindėti subjektyvų tiriamojo įsivaizdavimą, nesvarbu koks

jis bebūtų: teisingas ar neteisingas5. žmogus turi sugebėti įvertinti save kiekvieno konstrukto atžvilgiu6. būtina išsiaiškinti abu konstrukto poliusKai užpildoma gardelė, duomenys apdorojami kompiuteriu: faktorine, klasterine analize.

Skaičiuojamas atskirų konstruktų sąryšio balas, visos konstruktų sistemos intensyvumo balai ir pan. Aukštas balas reiškia, kad atskiri konstruktai labai susiję, vertinimai nėra diferencijuoti. Žemas balas rodo, kad sistema nėra integruota, negali daryti apibendrintų vertinimų. Technika leidžia tirti pasaulio suvokimą paties tiriamojo semantiniame lauke. Galima sudaryti tiriamojo semantinį žemėlapį. Metodika labai jautri pokyčiams, ypač taikoma prieš ir po psichoterapijos, leidžia atskleisti dinamiką. Trūkumai: sunku apdoroti duomenis; sunku interpretuoti kai indeksams ar rodikliams suteikiama psichologinė prasmė. Iškyla klausimai, kokiu būdu geriausiai išsiaiškinti konstruktus ir pan.

Įvertinimas

Teorijos pliusaia. Kelly terija yra radikaliai naujas požiūris į asmenybę; b. ji labai originali, akcentuojamas pačio žmogaus aktyvumas.c. Akcentuojami kognityviniai procesai. d. Unikalus repertuarinių gardelių testas. e. Paskatino daug naujų asmenybės tyrimų, kurie skyrėsi nuo ankstesniųjų. f. Akcentavo nuolatinės dinamikos svarbą. g. Taip pat sukūrė psichoterapijos sistemą.

Teorijos minusaia. Per mažai dėmesio emocijoms ir motyvacijai,b. psichoterapija atlieka vien intelektualines funkcijas. c. Teorijai trūksta visapusiškos elgesio analizės (kaip formuojasi

konstruktai, kaip jie panaudojami detaliai neanalizuojama). d. Kelly neaprašė mechanizmų. e. Teorija uždara (nesikreipiama į kitus autorius, jie necituojami).

KURTAS LEVINAS

Jo teorija vadinama lauko teorija. Didelę įtaką Levinui turėjo tikslieji gamtos mokslai, kurie skatino naują mastymo būdą. 19 amžiaus fizikai nagrinėjo elektros laukus, kas netgi paskatino geštalt psichologiją. Levinas padėjo grupinės dinamikos pagrindus.

Asmenybės struktūriniai komponentai

Pagrindinis asmenybės komponentas – gyvenimo erdvė arba psichologinis laukas. Tai faktų ir įvykių, kurie konkrečiu momentu veikia žmogų, visuma. Čia įeina savęs suvokimas, poreikiai, praeities įvykių atsiminimai, būsimų įvykių įsivaizdavimas/prognozės, emocinės būsenos. Gyvenimo erdvė – žmogaus suvoktos aplinkos psichologinė reprezentacija. Ji kiekvienam konkrečiu momentu yra padalinta į tam tikras zonas. Gyvenimo erdvė dalinama į:

1) asmenybę 2) likusią psichologinę erdvę. (pav.1).

Asmenybė paprastai vaizduojama kaip uždaras ratas, nes ji išsiskiria iš aplinkos ir yra unikali. Tačiau kartu yra ir supančios aplinkos dalis. Asmenybę galima padalinti į:

1) vidinę sritį 2) percepcinę motorinę sritį (pav.2)Vidinė sritis reprezentuoja motyvacinius asmenybės aspektus. Atskiras subsritis

(pav.3) skiria skirtingo storio sienelės (C ir D yra visiškai atskirtos). Kai kurios sritys gali būti izoliuotos nuo visų kitų (A pvz). A čia gali reprezentuoti aukščio baimę. Kita elipsės dalis sudaro psichologinę aplinką, kuri dar yra dalinama į atskiras subsritis. Tarp psichologinės aplinkos subsričių irgi yra nevienodo storio sienelės.

Gyvenimo erdvė yra viskas, ką turėtų žinoti psichologas, jei jis nori suprasti betarpišką žmogaus elgesį. Žmogaus elgesys yra gyvenimo erdvės funkcija; arba asmenybės ir psichologinės erdvės funkcija.

E=f(A+Ap); E=f(Gerdv)Pilnam supratimui dar reikia žinoti santykius tarp gyvenimo erdvės ir likusio išorinio

pasaulio, nes kartais tai gali pakeisti žmogaus psichologinę aplinką. Ilgalaikės elgesio prognozės remiantis tik dabartinės gyvenimo erdvės žinojimu yra neįmanoma.

Gyvenimo erdvė yra labai dinamiška. Subsričių skaičius priklauso nuo to, ką žmogus išgyvena. Pavyzdžiui centre gali būti alkis, jeigu jis labai stiprus. Pokyčiai gali būti tiek kokybiniai, tiek kiekybiniai. Kiekvieną gyvenimo erdvės zoną užima atskiri psichologiniai faktai. Faktu gali būti viskas, ką žmogus suvokia ar išgyvena. Faktai gali būti emociniai, nustatyti logikos dėsniais, hipotetiniai, įsivaizduojami. Vidinės asmenybės zonos faktai vadinami poreikiais, o psichologinės aplinkos – valentingais objektais. Sąveika tarp dviejų ar daugiau subsričių vadinama psichologiniu įvykiu. Kai kalba apie sąveiką vidinėje asmenybės zonoje, sakoma kad subsritys komunikuoja. O kada sąveika vyksta psichologinėje aplinkoje, tai vadinama lokomocija. Lokomocijos gali būti: a) fizinės (judėjimas) b) psichinės (dėmesio perkėlimas). Psichologinių įvykių atsiradimą sąlygoja:

1. susietumo principas – psichologinį įvykį sukelia dviejų ar daugiau psichinių faktų sąveika

2. realumo principas – tik tie faktai, kurie egzistuoja gyvenimo erdvėje, gali sukelti psichologinius įvykius. Potencialūs faktai negali nulemti dabartinių įvykių, kaip ir išorinio pasaulio faktai.

3. vienalaikiškumo principas – tiktai dabartiniai faktai gali sąlygoti psichologinius įvykius

Realybės lygių samprata – skirtingos prigimties faktai nulemia, kad žmogaus suvokiama realybė gali būti skirtingo realumo lygio.

Asmenybės dinamika

Struktūrinė gyvenimo erdvės reprezentacija leidžia suprasti, kaip ji atrodo tam tikru laiko momentu. Norint suprasti pokyčius, reikia aiškintis asmenybės dinamiką. Pirmiausia labai sudėtinga energetinė sistema. Kai padidėja įtampa kurioje nors zonoje likusios sistemos atžvilgiu, suardoma pusiausvyra. Sistema siekia atstatyti pusiausvyrą, ir todėl gaminama psichinė energija. Įtampą galime įvertinti kaip vienos srities būseną lyginant ją su kitų sričių būsenomis. Pokyčius lemia atsiradę poreikiai. Jie gali būti susiję su psichologinėm būsenom, norais troškimais. Poreikis=draivas=motyvas=noras. Poreikiai tarp žmonių labai skiriasi. Siekiant suvokti asmenybės elgesį, reikia žinoti, koks poreikis dabar yra svarbus. Vieni poreikiai negali pakeisti kitų.

Įtampa gali būti įvairiai paskirstoma. Įtampos išgyvenimas priklauso nuo to, kokioj srity atsirado poreikis ir kiek yra pralaidžios tos srities sienelės. Jei sienelės laidžios, poreikis (įtampa) difunduoja į kitas sritis. Kai sienelės nelaidžios, įtampa prasiveržia pati, pasiekusi labai didelę jėgą. Tada žmogus gali pasielgt labai neadaptyviai.

Kvaziporeikis – tai išvestinis poreikis, kurio pagrindą sudaro vienas ar keli įprastiniai poreikiai. Dažnai juos lemia kultūrinė aplinka. Kvaziporeikiai atitinka ketinimus, jų motyvacinė jėga nėra tokia stipri kaip poreikių.

Asmenybės poelgiai ir veiksmai

Norint susieti kylančią motyvaciją ir tikslingą elgesį, reikalingos papildomos sąvokos: valentingumas ir vektorius. Valentingumas – kurios nors psichologinės aplinkos zonos vertingumas asmenybei. Sritis su pozityviu valentingumu turi savyje objektą, kuris galėtų sumažinti įtampą (pav.1).

Jei kurioj nors srity yra objektai, didinantys įtampą, ta sritis turi neigiamą valentingumą (pav.2).

Atskirų sričių valentingumą nulemia poreikiai (maisto vertė nuo alkio). Valentingumą gali įtakoti kai kurie papildomi faktoriai (nemėgiamas maistas).

Žmogus atlieka tam tikrus veiksmus, kai kokia nors jėga daro jam spaudimą – t.y. vektorius. Vektorius – tai jėga, veikianti žmogų versdama jį judėti kokia nors kryptimi. Vektoriaus kryptis ir jėga priklauso nuo psichologinės aplinkos atskirų sričių pozityvaus ar negatyvaus valentingumo (pav.3).

Paprastai žmogų veikia keletas vektorių. Pavyzdžiui žmogus yra alkanas ir pavargęs, ir jis derina šiuos abu dalykus. Vektoriai gali būti skirtingo kryptingumo. Žmogaus elgesys bus visų veikiančių vektorių sąveikos rezultatas.

Kurto Levino konfliktų samprata

Konfliktai kyla psichologinių jėgų lauke. Jėgos (vektoriai) reprezentuoja skirtingas kryptis, skatina žmogų veikti skirtingom kryptim. Didžiausi konfliktai – priešingų krypčių ir stiprių vektorių poveikis. Jėgos išskirtos nevienodu pagrindu:

1. varomosios jėgos, verčiančios atlikti tam tikras lokomocijas2. slopinančios jėgos reprezentuoja įvairius barjerus, pvz socialinius. Jos pačios savaime

lokomocijų nesukelia, bet įtakoja varomųjų jėgų pasireiškimą3. jėgos reprezentuojančios pačios asmenybės poreikius4. išoriškai sukeltos jėgos, kurios reprezentuoja kitų išreikštus norus5. beasmenės jėgos, neturinčios ryšio nei su asmenybe, nei su kitų poreikiais,

reprezentuoja daugumos lūkesčius, normasJėgos nėra vienodo lygmens. Levinas pagal jas skirsto konfliktų tipus. Konfliktinė

situacija – kai asmenybę veikia priešingos krypties ir maždaug vienodo stiprumo jėgos. Egzistuoja keletas konfliktinių situacijų tipų:

I. konfliktas tarp varomųjų jėgų. Pavyzdžiui žmogus atsiduria tarp labai pozityvių valentingumų, nesusietų tarpusavyje (2 alternatyvos ir reikia pasirinkti). Tokio tipo konfliktai nėra stiprūs. Pirmoji elgesio tendencija – juos susieti. Kitas variantas – tarp dviejų neigiamų valentingumų, kurie yra uždari. Pvz nemaloni užduotis ir bausmė, jeigu jos neįgyvendins. Žmogaus reakcija – stengiasi pabėgti iš tokios situacijos, kad nieko nereiktų atlikti (pvz vaikas bėga iš namų). Trečias variantas – žmogus atsiduria tarp pozityvių ir negatyvių jėgų. Žmogus gali ilgai svyruoti, negalėdamas išsirinkti. Pvz vaikas su tėvais prie jūros. Jis gauna dovanų laivelį, kurį nusineša jūra. Šį konfliktą padeda išspręsti papildomi vektoriai (laivelį užpila banga ir jo jau nebereikia).

II. Susiduria varomosios ir slopinančios jėgos. Asmenybei pasiekti norimą tikslą trukdo įvairios kliūtys. Pirminė žmogaus reakcija susidūrus su šia kliūtimi, pasireiškia pastangos jas įveikti. Jei jos neatneša sėkmės, pati kliūtis žmogui įgyja neigiamą valentingumą, verčiantį trauktis. Bet jei objektas patrauklus, žmogus išreiškia pakartotinius bandymus. Jei ir tai nepadeda, žmogus gali ilgam pasitraukti iš to psichologinio lauko. Gali negalėti pasitraukti iš šio lauko dėl įvairų kitų kliūčių: kyla didelė įtampa ir tampa tikėtinos neprognozuojamos reakcijos.

III. pasireiškia pačio žmogaus ir išorinės jėgos. Dažna situacija šeimoje. Nors vaikai sugeba pasipriešinti, tėvai priverčia juos nusileisti. Kai atsiranda daug slopinančių jėgų ir nelieka pasitraukimo, kyla didelė įtampa, o tai nėra gerai. Ji kaupiasi, gali pratrūkti ir sukelti problemų kitiems.

Pokyčiai psichologinėje aplinkoje

Asmenybė ir elgesys labai dinamiški. Pokyčiai psichologinėje aplinkoje paskatina daug kitų pokyčių. Kyla poreikiai, kurie sukelia kitus dalykus: išlaisvinama energija, todėl zonoje atsiranda įtampa, psichologinėje aplinkoje atsiranda nauja subsritis: atsiranda jėga, verčianti patekti į sritį, kurioje yra objektai. Laisvos lokomocijos – nesunkus patekimas į sritį, kurioje yra objektai. Sienelė šiuo atveju pralaidi (pav 1).

Jei vaikas neturi pinigų, atsiranda kvaziporeikis (prašo pinigų, kad duotų nusipirkti saldainių) (pav 2). Pakeista lokomocija (pav 3) kai tėvo sienelė nepralaidi, neduoda pinigų, tada vaikas eina pas draugą.

Asmenybės psichologinė aplinka yra labai nepastovi. Kurtas Levinas išskiria faktorius, sąlygojančius psichologinės aplinkos pokyčius:

1. atskiros psichologinės aplinkos zonos gali keistis kiekybiškai, kai padidėja jų teigiamas arba neigiamas valentingumas. Atskiros zonos gali keistis kokybiškai: ta pati sritis turėjo teigiamą, o po to įgijo neigiamą valentingumą.

2. gali keistis vektorių kryptis ir stiprumas. Pokyčiai priklauso nuo atskirų subsričių valentingumo.

3. gali keistis atskirų sričių sienelių pralaidumas.4. psichologiniame lauke gali susiformuoti naujos zonos.Kurtas Levinas akcentavo tai, kad asmenybė – labai dinamiška sistema. Todėl sunku

pateikti ilgalaikes žmogaus elgesio prognozes.

Pusiausvyros palaikymas

Psichologinių jėgų lauke vienas esminių tikslų – išlaikyti asmenybę santykinėje pusiausvyros būsenoje. Efektyviausias metodas – tokios lokomocijos, kurios leidžia patekti į sritį, kur yra objektai galintys patenkinti poreikius. Bet žmogui ne visuomet pavyksta tuo pasinaudoti, nes yra kliūčių, išlieka įtampa. Kai nėra būdų patekti, įtampą galima sumažinti pavaduojančiom lokomocijom: tenkina poreikį, artimą pirmam. Taip sumažinama įtampa pirmojo poreikio sistemoje ( jei negalime išreikšti pykčio, galime tai pakeisti plaukiojimu baseine). Bet ir šis būdas ne visada įmanomas. Dar vienas būdas – įsivaizduojamos lokomocijos, kai žmogus nieko nedaro, tik vaizduotėj kalba arba daro veiksmus. Apie visišką pusiausvyrą kalbėti yra nerealu.

Asmenybės raida

Levinas akcentavo kitus dalykus nei dauguma psichologų. Nesidomėjo paveldimumo faktoriumi. Kiti pernelyg susikoncentravo į panašumų paiešką ir ėmė ignoruoti individualumą. Bendrų stadijų išskyrimas nenaudingas, nes kartais netinka konkrečiam žmogui. Levinas sutelkė dėmesį kitur. Asmenybės raidoje vyksta gyvenimo erdvės diferenciacija. Vystantis asmenybei, sudėtingėja veikla, diferencijuojasi tarpasmeniniai santykiai, emociniai išgyvenimai. Diferencijuojasi laikas. Vaikas gyvena dabartyje plius minus 2 minutės. Kuo daugiau vaikas vystosi, tuo labiau tas laikas plečiasi. Ontogenezės eigoje vyksta labai svarbūs organizaciniai pokyčiai: pradeda atsirasti hierarchiškai struktūruoto elgesio pokyčiai. Kuo toliau, tuo labiau mes galime bendrauti su skirtingais žmonėmis vienu metu. Vaikas ima suprasti, jog atlikęs ką nors nemalonaus, gali atlikti tai, kas jam patrauklu. Kūdikio elgesys nediferencijuotas – difuzinės organizmo reakcijos. Visos sistemos labai artimai tarpusavyje susijusios: bet kokiu atveju rėkia (alkanas, šlapias, ištroškęs). Ontogenezės eigoje elementarią tarpusavio priklausomybę keičia sudėtingesnės ir ima hierarchizuotis. Poreikių sistemos skirstosi. Kai vaikas pasiekia tam tikrą vystymosi tašką, atsiranda realizmas tarpusavio santykiuose (iki to vaikai savo motyvus priskiria kitiems). Polinkis ekonomizuoti veiksmus, sugebėjimas minimaliom pastangom pasiekti maksimalių rezultatų. Kad žmogus pritaikytų tą strategiją, reikia kad gyvenimo erdvė atitiktų realias fizinės ir socialinės aplinkos charakteristikas.

Atsiranda elgesio niuansų. Su amžiumi atskirų subsričių sienelės stiprėja. Dėl to labai sumažėja žmogaus trikdymo tikimybė. Tarp sričių įtampa plinta viena kryptimi. Dėl to suaugęs žmogus tampa mažiau priklausomas nuo atsitiktinio aplinkos poveikio.

Integracija. Atsiradus naujoms elgesio sritims, subsritys organizuojamos į vienetus. Kai susiformuoja tokia hierarchinė struktūra, asmenybės struktūriniai pokyčiai iškyla. Žmogus gali atlikti nepageidautiną veiklą, kad patektų į pozityvaus valentingumo sritį.

Tyrimo metodai

Pagrindinis tyrimo metodas buvo eksperimentas. Jo darbai padarė didelį poveikį tiems psichologams, kurie vėliau įėjo į psichologijos klasiką. Jo programa – eksperimentiškai patikrinti asmenybės įtampų sistemą. Programa truko 10 metų, sukėlė perversmą asmenybės eksperimentinėje psichologijoje. Pirmą kartą panaudojant elementarius dalykus sugebėjo atskleisti asmenybės dinamiką.

Užduočių keitimo strategija tiriant asmenybę. Esmė: įsivaizduokim, kad tiriamasis atlieka užduotį (vaikas iš detalių stato namą). Sukeliama įtampos sistema, atsiranda poreikis užbaigti užduotį. Kai vaikas pastato pusę namo, tyrėjas siūlo atlikti kitą užduotį (pvz nupiešti namą). Pateikus naują užduotį, sukeliama naujos įtampos sistema. Ką darys eksperimento metu tiriamasis. Jei abi įtampos nekomunikuoja, tai tiriamasis būtinai prašys pabaigti pirmą užduotį. Dabar tai taikoma psichoterapijoje.

Buvo atlikta daug eksperimentinių darbų. Lissner darbai skirti išsiaiškinti atskirų asmenybės vidinių sričių faktorių sienelių pralaidumą. Kuo panašesni buvo pateikiami uždaviniai, tuo jų pakeitimas buvo efektyvesnis. Šitą pakeitimo efektyvumą pakeitė instrukciją, padaugėjo atvejų, kad išsprendus 2 uždavinį grįžo prie pirmojo. Sėkmė\nesėkmė priklauso nuo uždavinio sunkumo. Kai pirmas uždavinys buvo lengvesnis, o antras sunkesnis, tiriamasis visada grįždavo prie pirmo. Jei pirmas uždavinys lengvas, o antras sunkus, tiriamasis negrįžta baigti pirmojo uždavinio.

Kopke tikrino Levino hipotezę apie protiškai atsilikusius vaikus. Pas juos daug pralaidesnės sienos tarp vidinės asmenybės sričių. Protiškai atsilikę vaikai turėtų dažniau grįžti prie neišspręstų uždavinių, negu normalūs vaikai. Ši hipotezė pasitvirtino.

Teorijos įvertinimas

Teorijos pliusai:1. didžiulė įtaka ne tik asmenybės psichologijos teorijoje, bet ir socialinėje

psichologijoje.2. grupinės dinamikos analizė3. aspiracijų lygio koncepcijos įtaka Attkinson teorijoje4. konfliktų teorijos įtaka (Mileris ir Dolardas).5. lauko teorija įtakojo naujos psichologinės šakos – aplinkos (ekologinės)

psichologijos atsiradimą.6. skirtingų asmenybės psichologijos šakų raidai7. aiškindamas asmenybės vidinius dėsningumus naudojo daug kintamųjų8. amžiaus pradžioje grąžino psichologijai mokslinio objekto statusą9. pasiūlė unikalių asmenybės tyrimo metodų

Teorijos minusai1. gyvenimo erdvės diagramas gali nupiešti tada, kai jau žinai kelis faktus – teorija yra

aprašomoji, o ne prognostinė2. tiksliai ir detaliai neapibūdino santykio tarp išorinės psichologinės aplinkos ir

gyvenimo erdvės. Šiems klausimams skyrė daug dėmesio

3. kritikavo dėl vienalaikiškumo principo – žmogaus elgesiui turi įtakos dabartiniai įvykiai.

A.Bandura

Bandura atstovauja socialinei kognityvinei teorijai. Teigė, kad mokymosi principų pakanka norint paaiškinti ir prognozuoti žmogaus elgesį. Reikia atsižvelgti į 2 momentus, kuriuos ignoravo kiti teoretikai:

1. žmogus nėra marionetė, kurios elgesį nulemia išorinė aplinka. Žmogus gali galvoti apie savo elgesį ir jį reguliuoti. Tiek elgesys įtakoja aplinką, tiek aplinka įtakoja elgesį.

2. dauguma asmenybės funkcionavimo aspektų susiję su žmonių tarpusavio sąveika, todėl adekvati asmenybės teorija turi atsižvelgti į socialinį kontekstą, kuriame vyksta mokymasis.

Socialinė-kognityvinė teorija yra organiškas socialinės-mokymosi teorijos tęsinys. Pastarojoj buvo akcentuojama žmogaus elgesio socialinė kilmė, o čia – minčių ir kognityvinių konstruktų socialinė kilmė. Asmenybės teorija grindžiama teigimu, kad žmogaus elgesį nulemia nuolatinė reciprokinė (abipusė) sąveika tarp kognityvinių, elgesio ir aplinkos determinančių. Įveda trikomponentinį reciprokinį determinizmo modelį (pav 1).

Mes darom įtaką elgesiui kognityvikos dėka (nuostatos), aplinka daro poveikį kognityvikai, elgesys keičia aplinką. Šis determinizmo modelis taikomas analizuojant įvairius psichologinius fenomenus. Šis modelis duoda nemažai privalumų:

1. leidžia išplėsti elgesio modifikacijos galimybes2. visi trys faktoriai veikia vienas kitą, todėl norint sukelti elgesio pokyčius, reikalinga

visų faktorių sąveika. Nei vienas faktorius negali būti absoliučiai determinuojančiu, nes jį riboja kiti faktoriai. Nei vienas faktorius neturi valdžios. Tai skiriasi nuo Froido, Rodžerso, Skinerio teorijų.

3. kognityvinio faktoriaus įvedimas į modelį geriausiai atspindi žmogaus prigimtį, jo galimybes (jo gebėjimą mąstyti simboliais, numatyti, prognozuoti, gebėjimas išmokti stebint). Žmogui būdingas aukštesnis savireguliacijos lygis. Kuo geriau išvystytos šios galimybės, tuo esant tom pačiom sąlygom žmogus gali daryti didesnį poveikį savo elgesiui. Kuo labiau išvystytos kognityvinės funkcijos, tuo žmogus laisvesnis, nes yra mažiau priklausomas nuo aplinkos.

Aš sistema

Kalbant apie reciprokinį determinizmo modelį, kyla klausimas, kas yra šio modelio centras. Tai „aš“ sistema – tai kognityvinis konstruktas, kuris atlieka elgesio suvokimo, įvertinimo ir reguliacijos funkcijas. Skirtingai nuo kitų teoretikų (Skinerio) Bandura teigė kad žmogaus elgesio neįmanoma pilnai paaiškinti neatsižvelgiant į „aš“ sistemos poveikį. Pastaroji atlieka elgesio reguliacijos funkciją remdamasi savistaba, sprendimų priėmimu, savirealizacijomis. Stebėdami save mes remiamės t.t. kriterijais, kurie susiję su veiksmų atlikimo kokybe (pvz minčių originalumas). Šie kriterijai yra būtini kad galėtume spręsti apie savo elgesį. Šiuos kriterijus perimam stebėdami kitų žmonių elgesį – taip suformuojami elgesio

standartai. Svarbiausia „aš“ sistemos dalis yra aš-efektyvumas (self-efficasy) – tai suvokimas kiek gerai ir veiksmingai jis gali veikti konkrečioje situacijoje siekdamas tam tikrų tikslų . Aš-efektyvumo suvokimas daro didelę įtaką mintims, veiksmams ir pan. Žinios (įgūdžiai) – tai būtina bet nepakankama sąlyga sėkmingai veiklai. Žmogus žino kaip reikia elgtis, bet dažnai elgiasi neefektyviai. Esant būtiniems sugebėjimams, įgūdžiams ir suvokimui, suvoktas aš-efektyvumas yra pagrindinė veiksmų determinantė. Jis lemia elgesį dviem kryptim:

1) nulemia ar bus panaudoti įgūdžiai ir žinios, padeda jas tobulinti 2) motyvuoja naujų įgūdžių ir žinių įgijimą. Palankiausias veiklai aš-efektyvumas yra šiek tiek didesnis už esamas galimybes. Kai jis

per didelis, galimi sureikšminimas arba nuvertinimas, kas sukelia negatyvias elgesio pasekmes. Suvoktas aš-efektyvumas nulemia socialinės aplinkos, kurioj funkcionuoja žmogus, pasirinkimą. Pasirinkdamas socialinę aplinką, žmogus ją šiek tiek kontroliuoja. Pasirinkdamas socialinę aplinką žmogus gali apriboti ar išplėsti savo vystymosi galimybes. Aš-efektyvumo įvertinimas priklauso nuo to, kiek žmogus yra atkaklus, įveikdamas kliūtis: jis įtakoja sėkmės ir nesėkmės priežasčių atribuciją. Aš-veiksmingumo įvertinimas grindžiamas 4 pagrindiniais informacijos šaltiniais:

1. paties žmogaus kokybiškais veiksmais ir įgytu meistriškumu. Pirmasis žingsnis yra pats svarbiausias, turi didžiausią poveikį aš-efektyvumui kuo daugiau veiksmų atliekama sėkmingai, tuo labiau kyla aš-efektyvumo lygis. Ypač svarbi sėkmė ir nesėkmė pirmuosiuose mokymosi etapuose, kur nesėkmės negalime paaiškinti nepalankiom išorinėm aplinkybėm. Kai žmogus įgyja aukštą aš-efektyvumą vienoje veiklos srityje, tai turi galimybę generalizuotis į kitas veiklos sritis, ypač jei veiklos sritys yra panašios. Suvoktas aš-efektyvumas – tai žmogaus prognozė kiek sėkmingai jis atliks tam tikrą veiklą. Tai pritaikoma ir grupių efektyvumo lygmenyje.

2. papildomu patyrimu, kuris įgyjamas stebint kitų žmonių veiksmus. Kitų žmonių atliekamų veiksmų stebėjimas (vikarinė patirtis), taip pat lemia aš-efektyvumo vertinimą. Ypač tai efektyvu, kai mums trūksta tiesioginės patirties toje veikloje. Jei stebimiems žmonėms nepasiseka, tai ir to žmogaus aš-efektyvumas nukrenta.

3. kitų žmonių įsitikinimas, kad mes galim atlikti tą veiklą. Įtakoja kitų žmonių nuomonė apie tai, ar mes galim padaryti tą darbą. Įtikinėjimai gali pakelti aš-efektyvumo lygį, ypač jei mus vertina ekspertas, kuris turi didelę patirtį toje srityje. Tai reikšmingieji kiti. Jei ekspertų nuomonės viršija žmogaus galimybes, tai žmogus suvoks šį neatitikimą, ir aš-efektyvumo vertinimas nepasikeis.

4. fiziologinė asmenybės būsena, pagal kurią žmonės sprendžia apie savo galimybes atlikti veiklą. Remiasi fiziologiniais sujaudinimo požymiais. Žmogaus išvadoms apie jo aš-efektyvumą turi įtakos dabar suvokiamas fiziologinis susijaudinimo lygis ir palyginimas – kiek tas sujaudinimas anksčiau įtakojo jo veiksmų rezultatus. Įtampos jausmas, drebulys gali būti traktuojami kaip požymiai dėl nesugebėjimo kontroliuoti situacijos.

Jei visi informacijos šaltiniai efektyviai veikia viena kryptimi, susiformuos labai stiprus aš-efektyvumas. Kuo daugiau informacijos šaltinių, tuo adekvatesnį aš-efektyvumą suformuoja žmogus. Bet jei informacijos šaltiniai pernelyg įvairūs, išlieka vidinė įtampa.

Mūsų elgesio pokyčio pagrindas yra mūsų lūkesčiai apie asmeninį efektyvumą siekiant t.t. tikslų. Yra du pagrindiniai lūkesčių tipai: veiksmingumo (efekto) ir rezultato lūkesčiai. Efektyvumo lūkesčiai – tai mūsų įsitikinimas, kad mes sėkmingai galėsim atlikti veiksmus. Rezultato lūkesčiai – tai mūsų vertinimas, kad konkretūs veiksmai leis mums pasiekti konkrečių rezultatų. Jei veiksmingumo ir rezultato lūkesčiai aukšti, žmogus įdeda labai daug pastangų siekdamas tikslo. Lūkesčiai yra žmogaus veiklos ir aktyvumo determinantė ir nulemia, kiek pastangų bus įdėta siekiant tikslo.

Modeliavimas (mokymasis stebint)

Mokymasis stebint – viena pagrindinių mokymosi formų, būdingų žmogui. Jei negalėtume mokytis stebint, negalėtume prisitaikyti prie aplinkos. Mokymasis stebint įgalina įgyti naujų elgesio formų: jis sutrumpina įgijimo procesą tiek veiksmų, tiek įgūdžių. Svarbus vystymosi požiūriu (kartais klaidos, pasekmės gali būti fatališkos). Kuo brangiau kainuoja klaida, tuo reikšmingesnis tampa mokymasis stebint kompetentingą modelį. Modeliavimas ir identifikacija turi daug panašumų (Froido įnašas). Bandura rašė, jog sąvokos identifikacija, modeliavimas ir imitacija iš esmės apibūdina panašius procesus arba bent jau jų panašius efektus. Vėlesniuose darbuose pažymi, kad sąvoka modeliavimas aprašo tokius psichologinius procesus, kurių efektai daug platesni nei identifikacijos ir imitacijos. Modeliavimo metu visa informacija turi būti reprezentuojama simboliškai, nes vėliau gali būti labai sudėtingai transformuojama. Be to modeliavimas turi empirinį pagrindą.

Modeliavimą apsprendžia 4 subprocesai (stadijos):

Modeliuojamas dėmesio išlaikymo atgaminimo motyvacinė modeliuojamasĮvykis stadija atmintyje stadija stadija veiksmas(realus ar 1 stadija 3 4simbolinis) 2

1. dėmesio stadija – tai pirma modeliavimo sąlyga. Turim dėmesingai stebėti modelio elgesį. Dėmesio procesas determinuoja tai, kokie modelio veiksmai pasirenkami stebėjimui ir kokia informacija pasirenkama iš modeliuojamo proceso. Svarbiausi 3 faktoriai:

a) stebėtojo savybės: įgūdžiai, sugebėjimas paskirstyti ir išlaikyti dėmesį, lūkesčiai.

b) Modelio savybės – ne kiekvieną modelį pasirenka stebėtojas. Modeliavimo tikimybė padidėja, jei modelio elgesys yra pastiprinamas, t.y. matomos teigiamos modelio elgesio pasekmės (nebūtinai tos pasekmės matomos betarpiškai). Dažniau modeliuojamas aukšto statuso žmonių elgesys. Modeliavimui turi įtakos lytis: labiau modeliuojami savos lyties modeliai.

c) Modeliuojamos veiklos ypatybės – ar modeliuojama veikla paprasta, ar sudėtinga.

2. išlaikymo atmintyje stadija. Žmogaus negali paveikti modeliuojamo elgesio stebėjimas, jei jis neįsimena situacijos. Žmogus vaizdinių, žodinių formų pagalba modeliuojamą poveikį transformuoja į atliekamos veiklos taisyklės. Galimybė išmokti stebint labiausiai išreikšta pas žmones, nes jis naudoja simbolines reprezentacijos priemones, kurios yra pačios abstrakčiausios, visapusiškiausios. Modeliavimo efektyvumui didelę reikšmę turi pakartojimas (mintyse). Jei modeliuojami įvykiai nepakartojami, tai jie greitai užmirštami. Kartojimo metu modeliuojami įvykiai transformuojami į prasmingus elgesio kodus. Pagrindinė stadijos funkcija – simbolinė modeliuojamų įvykių reprezentacija (ji tuo geresnė, kuo labiau transformuojami įvykiai į kodus).

3. Atgaminimo stadija. Čia simboliniai veiksmų kodai (saugomi atmintyje) reguliuoja naujo elgesio faktišką įgyvendinimą. Realiame gyvenime vien modelio stebėjimo ir veiksmų atsiminimo nepakanka, kad modeliuojama veikla būtų atliekama be klaidų. Tai nepakankama stebėtojo modeliuojamos veiklos reprezentacija, t.y. nepakankamai užfiksuoja, stebėtojui gali nepakakti motorinių įgūdžių. Šie netikslumai atsiranda dėl sudėtingos modeliuojamos veiklos. Tam, kad žmogus galėtų tiksliai atlikti veiksmus, vien tik veiksmo kognityvinės reprezentacijos nepakanka. Tam reikalingas informatyvus grįžtamasis ryšys. Geriausiai modeliuojami veiksmai atliekami tada, kai yra

gera to veiksmo vidinė reprezentacija. O ją galime susikurti. Kai žmogus veiksmą atlieka praktiškai – tuomet yra informatyvus grįžtamasis ryšys. Mechanizmas, kuris užtikrina žinių transformaciją į veiksmus vadinamas suvienodinimo mechanizmu. Jam veikiant formuojasi generatyvinės koncepcijos, kurios apima tiek veiksmo atlikimo taisykles, tiek standartus, kaip reikia tobulinti šį veiksmą. Vadinasi egzistuoja reciprokinis mechanizmas: žinios reciprokiškai sąveikauja su veiksmais: žinios vadovauja veiksmams, bet veiksmai grįžtamuoju ryšiu veikia žinias, tobulina kognityvinę veiksmų reprezentaciją.

4. Motyvacinė stadija. Išmoktas elgesys nėra įgyvendinamas, kai žmogui turi mažą funkcinę vertę ar kai yra didelė tikimybė, kad žmogus bus nubaustas (nors funkciškai jam svarbus elgesys). Pvz žmogus gali išmokti įvairių agresijos formų, bet jis jų nedemonstruoja, nes žino, kad gali susilaukti įvairių neigiamų pasekmių. Vėliau išmokta agresija gali būti sėkmingai įgyvendinta, kai bus palankios sąlygos. Ši stadija nulemia tai, ar pasireikš veiksmai – tai priklauso nuo stebėtojo prognozuojamų pasekmių.

Modeliavimo efektai

Kaip modeliavimas įtakoja asmenybės elgesį? Modeliavimo efektas tas pats, ar buvo stebimas realus, ar simbolinis (filme) modelis. Dabar vienas iš pagrindinių asmenybės socializacijos veiksnių – masinės informavimo priemonės, kaip teigia Bandura.

Modeliavimo efektai:1. stebėdama modelio elgesį, asmenybė gali išmokti naujų elgesio formų ir

organizavimo būdų. Tai gali būti šiaip įgūdžiai, atskiri jų komponentai, vertinimo standartai, elgesio formavimo taisyklės, kognityviniai sugebėjimai, informacijos perdavimo strategijos. Realiam gyvenime stebėtojas susiduria su įvairiais elgesio modeliais. Jis retai formuoja elgesį remdamasis vienu modeliavimo šaltiniu. Jis gali vieną elementą išmokti iš vieno modelio, kitą, iš kito, ir taip sintezuoja naują elgesio formą, kurios nėra nei pas vieną modelį.

2. stebint modelį gali būti aktualizuojamas jau anksčiau išmoktas elgesys. Naujas modelis gali paskatinti jau anksčiau išmoktų reakcijų pasireiškimą ir išlaisvinti tuos veiksmus, kurie buvo nuslopinti. Pvz tai aktualu, kai stebėtojas mato modelį atliekant negatyvius veiksmu, kurie gauna teigiamų pasekmių. Tai paskatina turimus nuslopintus veiksmus.

3. anksčiau išmoktos elgesio formos gali būti prislopinamos. Pvz stebėdamas modelį, kurio veiksmai sukelia nepageidaujamas pasekmes, žmogus nuslopina savo veiksmus. Prognozuojama bausmė daro slopinantį poveikį. Vadinasi žmogui nereikia pačiam atlikti veiksmo, jis pasekmes prognozuoja mintyse.

4. modelių veiksmai gali pasikartoti kaip socialiniai sufleriai ir skatina tokį elgesį, kurį stebėtojas mokėjo anksčiau, bet nebuvo tam atitinkamų stimulų.

5. modelių elgesys gali atkreipti stebėtojo dėmesį į t.t. objektus, kuriuos mėgsta kiti. Dėl to patys stebėtojai gali savo veiksmuose dažniau panaudoti tuos objektus. Vadinasi modeliavimas išplečia stebėtojo gyvenimišką erdvę, nes jis stebi, kam pirmenybę teikia modeliai ir įtraukia tuos objektus.

6. modelių išreiškiamos emocinės reakcijos gali sukelti panašius emocinius išgyvenimus ir stebėtojams. Emocinis sužadinimas gali nulemti vėlesnius stebėtojo veiksmus.

Modeliavimo efektai realiam gyvenime gali pasireikšti atskirai, nors dažniausiai veikia kartu. Kai naujas modeliuojamas elgesys baudžiamas, kartu vyksta ir išmokimas, ir slopinimas.

Sąlygos nepalankios modeliavimo mechanizmo funkcionavimui. Galima išskirti vidines ir išorines modeliavimo funkcionavimo sąlygas. Vidinės – modeliavimo mechanizmas

pagrįstas kognityvinėm funkcijom (dėmesys, atmintis ir pan), vadinasi žmogaus kognityviniai sugebėjimai pradiniais etapais neišvystyti, todėl modeliavimas nėra pagrindinis mechanizmas. Tą atlieka kiti mechanizmai – pvz klasikinis, operantinis sąlygojimas. Vėliau modeliavimo vaidmuo vis didėja formuojantis asmenybei. Egzistuoja reciprokinė sąveika tarp modeliavimo ir kognityvinių funkcijų. Modeliavimas skatina kognityvinių funkcijų lavinimą. Kuo labiau išvystytos kognityvinės, tuo didesnės modeliavimo galimybės. Kuo daugiau kognityvinių disfunkcijų, tuo labiau ribojama asmenybės socializacija ir fragmentiškesnės modeliavimo pasekmės.

Išorinės – trys pagrindiniai modeliavimo šaltiniai, darantys didelę įtaką asmenybės socializacijai:

1. šeima – tai elgesio modeliavimas. Tėvai yra pirmieji modeliai vaiko gyvenime. Jie pastoviausi modeliai, su kuriais sąveikauja vaikai, tėvai yra galingiausi: nes patenkina visus vaiko poreikius. Jei pradiniais etapais tėvai demonstruoja nepageidautinas elgesio formas, asmenybės socializacija iškraipoma

2. subkultūra – šeima yra didesnio socialinio vieneto dalis. Asmenybę įtakoja subkultūroje dominuojančios elgesio formos. Pvz jei kieme vaikas susiduria su grupe vaikų, kur agresyvus elgesys yra skatinamas, tai didelė tikimybė, kad jisai labai greitai išmoks to elgesio.

3. pats pagrindinis – masinės informavimo priemonės (žiniasklaida). Didžiausias vizualinių priemonių efektas arba derinių: vizualika su akustika (televizija).

Apibendrinant: visais atvejais labai svarbu, kad besiformuojanti asmenybė kuo dažniau matytų profesionalaus elgesio modelius. Sukurti tokias sąlygas, kur nėra nepageidautinų elgesio formų praktiškai neįmanoma, nerealu. Iškyla efektų kompensacijos klausimas.

Pagrindiniai motyvacijos šaltiniai

Bandura paskutiniuose savo darbuose (kurie smarkiai evoliucionavo) sako, kad egzistuoja trys pagrindiniai žmogaus elgesio motyvacijos šaltiniai:

1. biologinės prigimties skatulių grupė. Tai vidinė stimuliacija, kuri kyla dėl organizme esamo deficito (pvz maistas), ir išoriniai neigiamos stimuliacijos šaltiniai, kurie aktyvuoja gynybinį elgesį. Biologiniai skatuliai yra vidiniai ir išoriniai (turi įtakos žmogaus išlikimui).

2. socialiniai paskatinimai – kitų žmonių pritarimas, nepritarimas ir pan.3. kognityviniai šaltiniai.Vienas kognityvinį pagrindą turintis paskatų šaltinis – tai žmogaus sugebėjimas mintyse

prognozuoti veiksmų pasekmes (motyvacijos stadija). Kitas siejamas su save vertinančiom reakcijom arba vidinėmis pasekmėmis. Jos susijusios su veiklos standartais ir tikslais, kuriuos kelia sau žmogus. Savipastiprinimas – jei ką padarai, leidi sau nusipirkti tą daiktą ir pan. Žmogaus elgesį reguliuoja jo pasekmės – tai patvirtina tyrimai. Manipuliuojant paskatomis galima nuslopinti bet kurias elgesio formas. Pati aplinka suteikia organizmui grįžtamojo ryšio kontrolės sistemą, kad jo elgesys priklauso nuo pasekmių. Pati gamta manipuliuoja paskatomis. Tradicinės mokymosi teorijos daugiausia kalba apie išorines elgesio pasekmes. To paneigti neįmanoma – aplinka be abejonės kontroliuoja elgesį. Bet ji nėra vienintelis pasekmių ryšys. Tai iliustruoja žmogaus galimybė pačiam kontroliuoti elgesį. Jis gali atlikti tokią veiklą, už kurią gauna daug bausmių. Negalim neatsižvelgti į tokį kintamąjį, kaip kognityviniai procesai. Išorinės pasekmės elgesį įtakoja ne tiesiogiai, bet sukurdamos atitinkamus lūkesčius (tuo išsiskiria žmogaus elgesys). Žmogaus elgesį įtakoja ir pavaduojančios pasekmės, kada pats žmogus tiesiogiai nieko negauna, bet stebi modelio elgesio pasekmes. Tai pavaduojančios pasekmės. Žmogaus elgesį dažniausiai įtakoja jų pačių susikurtos pasekmės – savipaskatinimai. Vidiniai savipaskatinimai labiausiai įtakoja žmogaus elgesį. Dažnai veikia visų rūšių pastiprinimų sąveika.

Ontogenezės eiga

Ankstyvosiose stadijose kūdikiai reaguoja į tiesioginius fizinius poreikius. Todėl efektyviausi klasikinis ir operantinis sąlygojimas. Tai prielaida antriniams paskatinimams (kaip ir Skinneris). Tačiau pasekmės elgesį įtakoja ne tik betarpiškai, bet ir tarpiškai. Tiesiog elgesio pasekmės reikšmingos tik tada, kai vaikui sunku susieti pasekmes su veiksmais, kai tarp jų yra kažkokia veikla (pvz bausmė neefektyvi po kurio laiko), kai išsivysto sugebėjimas operuoti simboliais ir asmenybė gali susieti kognityvinį veiksmą su būsimom pasekmėm, betarpiškos pasekmės netenka reikšmės. Žmogaus elgesys efektyviai įtakojamas nemalonią veiklą susiejant su maloniom būsimom pasekmėm (tarpiški paskatinimai). Pvz atlyginimas mėnesio pabaigoje. Vadinasi asmenybės brendimo procesą galim apibūdinti kaip progresyviai didėjantį išsivadavimą nuo tiesiog pastiprinimų, kuriuos gauna iš aplinkos. Asmenybės ontogenezėje vyksta išsivadavimas nuo bet kokių aplinkos pastiprinimų: stiprėja vidinių pastiprinimų reikšmė, kurie žmogaus elgesio reguliacijoj tampa pagrindiniai. Iš kur atsiranda vidiniai paskatinimai? Savipastiprinimo reakcijos yra sąlygojamos diferencijuotų pastiprinimų, kuriuos asmenybė gauna iš socialinės aplinkos. Tėvai nustato elgesio kriterijus ir suteikia pastiprinimą, jei vaiko elgesys atitinka kriterijus. Kai asmenybė pati kontroliuoja elgesį, ji naudojasi jau išmoktais kriterijai arba sintezuoja naujas pastiprinimo formas iš modelių. Save įvertinančios reakcijos būtų neįmanomos be realių ar simbolinių modelių reakcijos pagrindo. Savipaskatinimų kiekis priklauso nuo modelių elgesio ir jo pastiprinimo. Galim teigti, kad savipastiprinimų reakcijos yra modeliavimo produktas. Elgesys yra visų trijų pastiprinimų sąveikos rezultatas, bet žmogus pirmenybę teikia savipastiprinimams.

Formuojant savipastiprinimus labai svarbūs palyginimo procesai. Ar žmogus į savo veiksmus žiūrės kaip į baustinus ar skatintinus nepriklauso nuo standartų su kuriais lygina ar referentinių grupių, nes dauguma veiklos rūšių neturi absoliutaus standarto.

Savipastiprinimų pobūdis priklauso ir nuo veiklos rezultatų priežasčių priskyrimo. Žmogus pasistiprina teigiamai, jei mano, kad sėkmės priežastis yra jis pats, o nebaudžia savęs, kai nesėkmė išorinė priežastis.

Kaip pasirenkami elgesio standartai? Pirminis šaltinis – įvairios socialinėje aplinkoje egzistuojančios taisyklės kaip ir ką daryti, pateiktos įvairia forma (baudžiamajame kodekse ir šiaip prietaruose). Kiti šaltiniai – modelių vertinimai ir modelių veiklos pasekmės. Formuojant standartus labai naudingas modeliavimas, nes tuomet informaciją galima perduoti ne tik apie veiklos atlikimo niuansus, bet ir šiuos naujus vertinimo standartus ir kaip juos reikia panaudoti.

Modeliuojamo elgesio standartų perdavimą skatina tokie pagrindiniai faktoriai:1. sutampantys įvairių modelių vertinimai to paties objekto ar veiksmo atžvilgiu2. modelių vidinių elgesio standartų verbalinis pateikimas.3. modelio ir stebėtojo panašumas kokio nors parametro atžvilgiu.4. išorinis modelio paskatinimas arba sėkmė5. modelio savipastiprinimas už savo elgesio standartų laikymąsi6. verbalinių ir realių veiksmų atitikimas. Kuo didesnis neatitikimas tarp realaus elgesio

ir ekspektacijų, tuo labiau nuvertinami elgesio standartai.Kai susiformuoja individuali elgesio standartų sistema, kiekvienas žmogus susikuria ir

savo pastiprinimų sistemą, kuriais remdamasis valdo elgesį. Šios sistemos turi savo hierarchiją. Individualios asmenybės elgesio standartų ir pastiprinimo sistemos atitikimo laipsnis prosocialinėj aplinkoje priimtiniems standartams – svarbiausias faktorius lemiantis žmogaus elgesio adaptyvumą.

Nepageidautino elgesio modifikacija

Jei elgesys gali būti įgyjamas ne tik tiesioginiu būdu, bet ir stebint modelį, tai sukūrus specialias sąlygas nepageidautinas elgesys taip pat gali būti nuslopintas ne tik tiesioginiu, bet ir

netiesioginiu būdu. Pvz fobijų atvejų gali padėti t.t. elgesio modelio stebėjimas. Eksperimentas su gyvačių fobijom: suaugę ir paaugliai.

1. desensibilizacijos grupė – sukeliama gili relaksacijos būklė; eksperimentatorius prašo įsivaizduoti įvairias scenas su gyvatėmis (pvz iš pradžių žaislinę gyvatę, o po to tikrą).

2. simbolinio modeliavimo grupė – po atsipalaidavimo rodė filmą, kur kiti žmonės atlikinėdavo vis artimesnes manipuliacijas su gyvatėmis.

3. realaus modeliavimo grupė – stebėjo kaip žmogus šalia atlikdavo veiksmus su gyvatėmis ir visai nebijodamas. Po to davė paliesti.

4. kontrolinė grupė su fobijom be jokių „paruošimų“. Visom grupėm liepė atlikti t.t. uždavinius. Trečiai grupei liko mažiausiai baimės. Pirmos ir antros grupės irgi bijojo mažiau palyginus su ketvirta grupe.

Remdamasis šiuo tyrimu Bandura padarė išvadą, kad kartais vien netiesioginio patyrimo nepakanka, kad žmogus galėtų suvaldyti savo baimes. Bet fobijos irgi atsiranda dėl stipraus patyrimo. Žmogus turi ne tik stebėti simbolinį modelį, bet ir atlikti veiksmus su baimę sukeliančiais objektais. Tik tokia reali veikla padeda pajusti, kad jo veiksmų sėkmingumas vis labiau priklauso nuo jo paties.

Daugelio baimių, nerimo priežastis yra ne emociniai sutrikimai, o žmogaus įsitikinimas, kad jis negali efektyviai susidoroti su šita situacija (kitaip tariant turi žemą aš-efektyvumą, šią prielaidą tikrino daugybe eksperimentų).

Tyrimo metodai

Palyginus su kitais pats tikrino savo prielaidas. Pagrindinis jo tyrimo metodas – eksperimentas. Bandura atėjo iš bihevioristinės paradigmos. Mikroanalitinė tyrimo strategija – pagal ją laiko bėgyje reikėtų atlikti detalizuotus tyrimo objekto įvertinimus, kad kiekviename problemos sprendimo etape būtų galima nustatyti ryšius tarp kontroliuojamų kintamųjų, dažniausiai hipotetinių. Reikia daryti keletą įvertinimų, kad galėtume išmatuoti hipotetinius tarpininkus. Reikia fiksuoti pokyčius (realiam) laiko mastelyje, įvertinti ne tik pradinę normą, bet ir rezultatus ir atlikti eksperimentus su žmonėmis. Daug eksperimentinių situacijų artimos realiam gyvenimui.

Teorijos įvertinimas

Teorijos pliusai:1. ištikimybė eksperimentinei tyrimo strategijai2. išplėtė pastiprinimo sampratą (įvedė kognityvinį kintamąjį3. aprašė mokymosi ir savireguliacijos mechanizmus4. įvestas 3 komponentų reciprokinis determinizmo modelis5. aš-efektyvumas ir empirinis jo pagrindas6. pasiūlė naują psichoterapijos modelį, susijusį su modeliavimuTeorijos minusai:1. ignoruoja konfliktus2. neskyrė dėmesio asmenybės raidos stadijoms (bet akcentavo kognityvinių funkcijų

raidą)3. per mažai dėmesio skyrė pirmtakų darbams4. rimčiausias – per mažai dėmesio emocinių ir kognityvinių procesų sąveikai.

B.F.Skinner

Daugiausia dirbo su karveliais ir žiurkėm. Skinner teigė, kad reikia pradėti nuo elementarių elgesio formų analizės ir jei egzistuoja elgesio dėsningumai tarp įvairių subjektų, tai neturi reikšmės ką tiriam. Šie dėsningumai panaudojami mokyme, medicinoje.

Skineris labai didelį dėmesį skyrė žmogaus elgesio supratimui: psichologas turi nustatysi funkcinius ryšius tarp S-R. Žmogaus elgesio negalima paaiškinti remiantis sunkiai išmatuojamas vidiniais faktoriais (kaip kompleksai – tai aiškinamosios fikcijos). Jis neneigė kad egzistuoja tokie vidiniai faktoriai, įtakojantys žmogaus elgesį. Paprasčiausiai jų neįmanoma griežtai kiekybiškai pamatuoti. Kintamieji turi būti griežtai operacionalizuoti. Analizės akcentą perkelia į išorinę aplinką – elgesį galima paaiškinti remiantis aplinkybes determinuojančiais faktoriais. Tačiau pastarieji ne visada būna akivaizdūs.

Skineris nustatinėjo elgesio dėsningumus remdamasis griežtais moksliniais tyrimais (laboratorinis eksperimentinis tyrimas). Jis remiasi individualių atvejų analize (panašesnis į klinicistus, nei į eksperimentinės psichologijos atstovus). Pasisakė prieš, kad iškeltos prielaidos būtų patvirtintos apibendrintais duomenimis (vidurkiu). Jei yra elgesio dėsningumai, tai turi būti atskleista nepriklausomai nuo to, kas tiria, koks individualus tiriamasis, ir kokiose sąlygose.

Pagrindinės prielaidos, kuriomis rėmėsi skineris:1. elgesys pasireiškia pagal t.t. dėsningumus. Vienas pagrindinių mokymosi tikslų

– atskleisti dėsningumus.2. žmogaus elgesys gali būti prognozuojamas3. žmogaus elgesys gali būti kontroliuojamas (galim kontroliuoti žmogaus

veiksmus). Tai buvo labai sukritikuota, nes prieštaravo humanistinėms idėjoms, kada žmogus turi laisvę apsispręsti. Skineris pažymi būtinybę manipuliuoti žmogaus elgesį, nes ta kontrolė vyksta kasdien: auklėjimas, politika. Tai būtina daryti dėl to, kad gali būti sunaikinta visa civilizacija, neįmanoma bus sulaikyti nusikalstamumo.

Skineris beveik nesidomėjo struktūriniais asmenybės dariniais. Pagrindinis dėmesys – elgesio pokyčiai. Mes galim suprasti asmenybę, jei išsiaiškinsim elgesio formavimosi ypatumus, žmonėms nuolat sąveikaujant su aplinka. Keisdami aplinką, mes galim kontroliuoti ir žmonių elgesį.

Kaip kovoti su senėjimo procesu? Mes turime suskurti senam žmogui „protezuotą aplinką“: akiniai, klausos aparatai ir pan. Senyvame amžiuje atsiranda motyvacijos stoka, nes ankstesnis elgesys nebetenka galios. Vadinasi reikia atrasti naujus pastiprinimo šaltinius.

Elgesio analizė

Skiria du tipus: operantinis ir respondentinis elgesys. Operantinis elgesys – kai individas ką nors veikia, nors nesimato jokio išorinio dirgiklio. Respondentinį elgesį sukelia tiesioginiai specifiniai stimulai: pamačius mėsą šuniui išsiskiria seilės. Pagrindinį dėmesį skyrė pirmam tipui.

Geriausias būdas keisti elgesį – tai pageidautino elgesio pastiprinimas. Pastiprinimą suprato kaip stimulus ar reakcijas, kurie padidina pageidautino elgesio pasireiškimo tikimybę. Egzistuoja du pagrindiniai elgesio sąlygojimo būdai: klasikinis ir operantinis (dar vadinamas instrumentiniu, nors Skineris pasisakė prieš tokį pavadinimą). Pagrindinis dėmesys operantiniam sąlygojimui. Klasikinio sąlygojimo metu, stimulas, kuris sukelia nesąlyginę reakciją, pateikiamas su neutraliu stimulu. Pastarasis po kiek laiko ima sukelti irgi tą pačią reakciją. Teigė, kad kalbant apie žmogaus elgesį klasikinio sąlygojimo paradigma negali jo paaiškinti. Dauguma žmogaus reakcijų yra labai spontaniškos, sunku identifikuoti stimulus, sukeliančius tą elgesį. Esant klasikiniam sąlygojimui pasireiškia respondentinis elgesio tipas, t.y. galim sukelti tik tas

reakcijas, kurios yra genetiškai užkoduotos (reakcijos sukeliamos organizmui nebūdingoj aplinkoj).

Operantinis sąlygojimas - čia pastiprinimas siejamas ne su reakciją sukeliančiu stimulu, bet su pačia reakcija, t.y. pastiprinimas pateikiamas po pageidautinos reakcijos pasireiškimo. Galim sukelti tokį elgesį, kuris neįeina į įgimtą organizmo elgesio repertuarą, t.y. tas elgesys niekad nepasireiškia organizmo elgesyje. Operantinio sąlygojimo pranašumas slypi lankstume. Mes galim suformuoti tokias reakcijas, kurios niekad nepasireiškė anksčiau ir nepasireikš ateityje.

Skinerio dėžė. Sukūrė sąlygas, kuriose individas atribojamas nuo kitų kintamųjų, nes kartais mes nežinom visų kintamųjų, įtakojančių elgesį. Pastiprinimo schemos – tai efektyviausias būdas kontroliuoti elgesį. Svarbus ne tik pastiprinimo faktas, bet pastiprinimų kiekis, pateikimo būdas ir betarpiškumas. Kuo didesnis pastiprinimų kiekis, tuo tas elgesys labiau įsitvirtina elgesio repertuare. Pastiprinimo schemos, formuojančios skirtingo atsparumo reakcijas:

1. nuolatinis pastiprinimas – pastiprinamas kiekvieną kartą, kai atlieka pageidaujamą reakciją. Tinka ir žmonėms ir gyvūnams. Kyla persisotinimo efekto pavojus: dažnai pasikartojantis pastiprinimas nebetenka galios.

2. intervalinis pastiprinimas būna fiksuotas ir kintamas. Esant fiksuotam intervaliniam pastiprinimui, individas pastiprinamas už pageidautiną reakciją po tam tikro laiko intervalo. Kintamas intervalinis pastiprinimas – individas pastiprinamas po t.t. skirtingų intervalų, kurie varijuoja apie pasirinktą vidurkį. Ši schema suformuoja reakcijas atsparesnes užgesimui, ir reakcijos pasireiškia vienodu dažnumu.

3. proporcinio pastiprinimo schema – pati efektyviausias. Yra du porūšiai: fiksuotas ir kintamas. Fiksuoto proporcinio pastiprinimo esmė – pastiprinamas už pageidautiną reakciją kiekvieną kartą po t.t. skaičiaus pakartojimų (pvz pastiprinama kas 5 reakcija). Kintamas – pastiprinamas kai atlieka skirtingą kiekį teigiamų reakcijų atsižvelgiant į pastiprinimo vidurkį.

Kartais realiam gyvenime reakcijos tik retkarčiais susilaukiame pastiprinimo, bet susiformuoja labai atsparus užgesimui elgesys (pvz agresija). Reakcijos yra sąlygotos proporcinio pastiprinimo schemų, todėl išlieka ilgą laiką. Vadinasi teigimas, kad ankstyvoje vaikystėje įtakoja elgesį, siejama su proporcinio pastiprinimo schemomis. Labai stabilios žmogaus reakcijos gali būti sąlygojamos visai atsitiktinai. Tokias atsitiktinai sąlygotas žmogaus reakcijas (pastovias) galime pastebėti prietaringame elgesyje. Aprašo liaudies medicinos ritualus – tai atsitiktiniai pastiprinimai, sąlygojantys stabilų elgesį (nors priežastinio ryšio tarp pasveikimo ir žolelių nėra). Tai galima pritaikyti realiam gyvenime: sportininkas, išlošęs su tais marškiniais, visą laiką eis su jais.

Pastiprinimo tarpiškumas. Kuo didesnis laiko tarpas tarp reakcijos ir pastiprinimo, tuo mažesnė pastiprinimo galia. Nors žmogus gali orientuotis į pastiprinimą po tam tikro laiko tarpo, jis teikia pirmenybę betarpiškiems pastiprinimams. Pvz neveikia tolimas pastiprinimas: žmogui rodo vėžio suėstus plaučius, bet žmogus vis tiek išėjęs iš daktaro rūko. Pasitenkinimas trumpalaikis, bet žmogus vis tiek negali susilaikyti – jo elgesį įtakoja betarpiški pastiprinimai, kad nebegalvojama apie pasekmes. Pastiprinimas veikia efektyviai tuomet, kai yra deprivacijos sąlygos. Pvz vaikui saldainį reikia duoti kai jis alkanas. Vadinasi, norint suformuoti reakciją, reikia sukurti deprivacines sąlygas.

Pastiprinimo rūšys

Tai pirminiai ir antriniai pastiprinimai. Pirmieji yra nesąlyginiai, turi biologinę reikšmę. Pvz pastiprinimas susijęs su maistu, galimybė išsimiegoti ir pan. Tai taikoma tardymo procedūrose. Panaudojant šiuos pastiprinimus galim sąlygoti tiek gyvūnų, tiek žmonių elgesį. Nors didžioji žmogaus elgesio dalis sukuriama panaudojant antrinius pastiprinimus – tai

sąlyginiai pastiprinimai atsiranda siejant su pirminiais, todėl patys įgauna pastiprinimo galią. Jie apibendrinti, pritaikomi įvairiose situacijose.

Galim išskirti daug apibendrintų pastiprinimų žmogui – tai kito žmogaus rodomas dėmesys. Mus pastiprina tie žmonės, kurie yra mums dėmesingi.Tai kas atlieka pastiprinimo funkcijas vienam žmogui, kitam tai gali būti neutralus dalykas. Vadinasi žmogus reaguoja į individualius pastiprinimus. Individualius skirtumus nulemia konkreti gyvenimo istorija. Pvz ieškant atsakymo kodėl vieni agresyvūs, o kiti paklūsta, reikia išsiaiškinti, kokius pastiprinimus gavo ankstyvoje vaikystėje. Nuolaidūs žmonės gal buvo pastiprinami, kai jie nusileisdavo, o net buvo baudžiami už dominavimą. Kokios pastiprinimo rūšys svarbios žmogui, galim nustatyti žmogaus interesų analize: su kokiais žmonėmis bendrauja, kur lankosi – taip galim išsiaiškinti pastiprinimus, kuriems jautrus žmogus. Vieni vengia t.t. vietų, žmonių ir pan. Analizuodami aplinką išsiaiškinam, kam pirmenybę teikia žmogus. Kalbėdamas apie žmogaus elgesį Skineris pabrėžė, jog didelė dalis žmogaus elgesio yra socialinės prigimties, jį nulemia patys bendrieji dėsningumai. Socialinė aplinka yra įvairialypė, ir identifikuoti socialines reakcijas ir pastiprinimus labai sunku, tačiau tai vis tiek pasireiškia.

Nepageidautinas elgesys

Kelia prielaidą, kad nepageidautinas elgesys formuojamas pagal tuos pačius dėsningumus, kaip ir pageidautinas elgesys. Neretai nepageidautinos reakcijos formuojamos atsitiktinai ir gali išlikti ilgą laiką. Pvz vaikų daržely vaikas, pastebėjęs, kad kitus myli labiau, pradeda rėkti. Jei suaugęs jį apkabina, tai vaikas tokį elgesį pradės demonstruoti netinkamu metu. Skineris daug rašė apie bausmes, kurios padeda pašalinti nepageidautiną reakciją. Bet tai nėra labai efektyvus būdas. Bausmė efektyvi tik tada, kai žmogus ją gauna betarpiškai po nepageidautino elgesio. Bausmė po tam tikro laiko tarpo visai neefektyvi. Nepageidautiną elgesį galima nuslopinti efektyviau, jei išsiaiškinsim jo pastiprinimo šaltinius. Jei nepavyks pašalinti to šaltinio, net ir didžiausios bausmės bus neefektyvios. Žmogus tuomet kokybiškiau atlieka nepageidautinas reakcijas, kad negautų bausmės (jie tobulėja). Norint pašalinti nepageidautinos reakcijos šaltinius, reikia pastiprinti pageidautiną elgesį.

Generalizacija ir diferenciacija.

Stimulų generalizacija ir diferenciacija nulemia tai, kad per trumpą laiką žmogus išmoksta efektyvių elgesio būdų. Sugebėdamas generalizuoti, žmogus įgūdžius gali perkelti į įvairias situacijas. Be diferenciacijos, naujose situacijose žmogus taiko netinkamą elgesį, t.y. visose situacijose naudoja tą pačią reakciją.

Tyrimo metodai

Naudoja pagrindinį metodą – eksperimentinę strategiją. Darbai išsiskiria:1. pagrindinį dėmesį skyrė paprasčiausių elgesio formų tyrimui. Tai pagrįsta: kam

pradėti nuo sudėtingų, jei nežinom paprastų.2. reikalavo, kad eksperimento sąlygos būtų maksimaliai kontroliuojamos. Jei

nesugebėsim identifikuoti visų kintamųjų, visos mūsų pasekmės gali būti pasmerktos.

3. Skineris dažniausiai atlikdavo intensyvius vieno individo, o ne grupės tyrimus. Pirminis psichologijos tikslas – atskiro individo elgesio kontrolė. Nors kartais reikia kontroliuoti ir grupės elgesį (pvz agresyvi minia).

4. atliekant tyrimus reikia ištirti visus nekontroliuojamus kintamuosius, neutralizuoti jų poveikį, ar bent išsiaiškinti.

Skinerio tyrimai, dėžė labai plačiai panaudojami farmakologinių medžiagų tyrimui tiek žmonėms, tiek gyvūnams.

Elgesio intervencijos technikos. Pvz žetonų taupymo technika panaudota psichiatrinėj klinikoj. Esmė: už pageidautiną elgesį duodamas žetonas, kurį galima iškeisti į ką nori. Taikoma su teisės pažeidėjais, psichiniais ligoniais. Esmė: žmogus mokomas reguliuoti savo elgesio pasekmes.

Įvertinimas

Nesukūrė asmenybės teorijos, bet kalbėjo apie jai priskirtinus fenomenus.Teorijos pliusai: 1. paskatino elgesio tyrimus,2. suderino laboratorinės technikos ir kintamos kontrolės dėsningumus,3. nustatė įvairius elgesio dėsningumus, 4. remiantis jo darbais sprendžiama daug praktinių problemų (dirbama su fobijom,

naudojamos technikos farmakologijos pramonėj, dresūroj, auklėjime).Teorijos minusai: 1. kritikuojamas holistų, humanistų, kad supaprastino žmogaus elgesį, suskaidė į

segmentus ir netyrė visumos.2. Kritikuojamas, kad eksperimentai atlikti su paprastais individais labai

paprastoj aplinkoj (natūraliam gyvenime jų elgesys kitoks). 3. Gyvūnų išvadas pritaikė žmogaus elgesiui. 4. Žmogaus elgesio paaiškinti vien operantinio elgesio paradigma neįmanoma.

Nusipelnė tik aiškindamas tą sritį. 5. Jo tyrimų rezultatai neleidžia daryti išvadų apie tai, kas nebuvo stebima

(prognozė neįmanoma). Skinneris teigė, jog prognozuoti elgesį reikia remiantis tuo, kas jau yra padaryta.

H.J. Eysenk

Jo teorija priklauso dispozicinei asmenybės teorijų krypčiai kurios teigia, kad žmogus turi t.t pastovias vidines savybes, kurios išlieka visą laiką ir visose situacijose . Taip pat pabrėžia, kad individai skiriasi charakterologiniais požymiais.

Pagrindiniai Aizenko teorijos principai

Teorijos esmė – asmenybės elementai gali būti išdėstyti hierarchiškai. Aizenko schemoje yra t.t. superbruožai arba tipai (pvz ekstraversija), kurie stipriai veikia elgesį. Kiekvienas superbruožas yra sudarytas iš kelių sudedamųjų bruožų, kurie atspindi tą tipą arba žymi t.t. specifines savybes, būdingas tam tipui. Bruožai susideda iš daugybės įprastų reakcijų, kurias savo ruožtu sudaro specifinės reakcijos. Pvz ekstraversijos schema:

ĮR – įprastinė reakcijaSR – specifinė reakcijaKalbant apie Aizenko hierarchinį modelį reikia pažymėti, kad sąvoka „tipas“ žymi ne

diskretų kiekybinį rodiklį, o tam tikrą kontinuumą.

Pagrindiniai asmenybės tipai

Rinkdamas duomenis apie žmones, Aizenkas taikė įvairius metodus: savistabą, ekspertinius įvertinimus, biografinių duomenų analizę, o taip pat objektyvius psichologinius testus. Gautiems duomenims buvo taikoma faktorinė analizė (kad išskirti asmenybės struktūrą). Ankstesniuose tyrimuose Aizenkas išskyrė du pagrindinius tipus, kuriuos pavadino introversija-ekstraversija ir neurotizmas-stabilumas. Šie du asmenybės matavimai statistiškai nepriklauso vienas nuo kito. Taigi žmones galima suskirstyti į keturias grupes, turinčias aukštus ar žemus įvertinimus vieno tipo diapazone ir atitinkamai – kitame. Čia reikėtų paminėti du momentus:

1. abu tipų diapazonai yra normaliai pasiskirstę, yra nenutrūkstantys, taigi yra platus individualių skirtumų spektras

2. aprašyti bruožai, būdingi kiekvienam tipui, o atspindi kraštutinius atvejus. O dauguma žmonių linkę į vidurkį.

Ekstraversija

Sugebėjimas bendrauti

Gyvumas, judrumas aktyvumas atkaklumas sėkmės siekimas

ĮR1 ĮR2 ĮR3 ĮR4 ĮR5 ĮR6 ĮR7 ĮR8 ĮR9ĮR10

SR1

SR2

SR3

SR4

SR5

SR6

SR7

SR8

SR9

SR10

SR11

SR12

SR13

SR14

SR15

SR16

SR17

SR18

SR19

SR20

stabilus neurotiškas

INTROVERTAS

RamusPusiausvirasPatikimasKontroliuojamasTaikusDėmesingasRūpestingasPasyvus

Permainingos nuotaikosRigidiškasPesimistiškasUždarasNebendraujantisTylusProtingasNerimastingas

EKSTRAVERTAS

LyderisJautrusSukalbamasNerūpestingasLinksmasŠnekusDraugiškasLengvai bendraujantis

PažeidžiamasNeramusAgresyvusNepastovusImpulsyvusAktyvusOptimistiškasSudirgęs

Vėliau Aizenkas išskyrė trečią asmenybės tipą, kurį pavadino psichotiniu-superego jėga. Žmonės, turintys stipriai išreikštą šį superbruožą yra egocentriški, impulsyvūs, abejingi kitiems, linkę priešintis visuomeninėms taisyklėms, sunkiai kontaktuoja su kitais žmonėmis, neramūs ir t.t. Aizenkas teigia, kad psichotizmas – tai genetiškai nulemtas polinkis tapti psichotiška arba psichopatiška asmenybe. Psichotizmas – tai kontinuumas, ant kurio galima išdėstyti visus žmones ir kuris labiau išreikštas vyruose nei moteryse.

Neurofiziologiniai bruožų ir tipų pagrindai

Aizenkas bandė rasti superbruožų neurofiziologinius pagrindus. Introversija-ekstraversija anot jo susijusi su žievės aktyvacijos lygiu. Aizenkas mano, kad intravertai gali būti itin sužadinami, ir todėl labai jautrūs stimuliacijai – todėl jie vengia situacijų, stipriai juos veikiančių. Ekstravertai – priešingai – yra mažai sužadinami, todėl yra nejautrūs stimuliacijai ir ieško sužadinančių situacijų.

Aizenkas mano, kad individualūs stabilumo–neurotiškumo skirtumai atspindi autonominės nervų sistemos reakcijas į stimulo jėgą. Šį aspektą sieja su limbine sistema, kuri veikia motyvaciją ir emocijas. Žmonės, kurie yra neurotiški, į įvairius stimulus reaguoja (pvz neįprastas nerimas ir pan.) greičiau nei stabilios asmenybės. Pastebėta, kad tokiems žmonėms būdingos ilgos reakcijos, besitęsiančios ir po stimulo dingimo.

Psichotizmo neurofiziologinis pagrindas dar tik ieškomas, kol kas Aizenkas šį aspektą sieja su sistema, gaminančia androgenus.

Elgesio aspektų neurofiziologinė interpretacija glaudžiai siejasi su Aizenko psichoterapijos teorija. Daugelį simptomų ar sutrikimų Aizenkas sieja su asmenybės bruožų poveikiu ar nervinės sistemos funkcionavimu. Pavyzdžiui, neurotiškam introvertui yra didesnė patologinių nerimo būsenų, fobijų atsiradimo tikimybė. Neurotiškam ekstravertui – psichopatinių sutrikimų. Ir t.t. Aizenkas kartu pažymi, kad psichiniai sutrikimai nėra automatiškai nulemti genų. Jis kartu mano, kad ir aplinkos faktoriai gali veikti sutrikimų vystymąsi, nes genetiškai nulemtas yra tik žmogaus polinkis elgtis t.t. būdu t.t. situacijoje.

Asmenybės bruožų matavimas

Aizenkas sukūrė nemažai klausimynų. Paskutinis iš jų „asmenybinis Aizenko klausimynas“ (Eysenk Personality Questionnaire EPQ). Klausimyne yra punktai, relevantiški duotiems trims faktoriams, sudarantiems asmenybės struktūrą (ekstr-intr; stabil-nestabil; psichopat), o taip pat yra melo skalė. Buvo sudaryta ir anketa, skirta testuoti vaikus ir paauglius (7-15 matų).

Skirtumai tarp ekstravertų ir introvertų

Individualius elgesio skirtumus Aizenkas bandė išskirti faktorinės analizės dėka, o nustatyti, išmatuoti – klausimynai. Štai kokie yra empiriškai nustatyti skirtumai:

1. introvertai labiau mėgsta teorinę ir mokslinę veiklą (pvz inžinerija ir chemija, o ekstravertai – veiklą, susijusią su žmonėmis (pvz socialinės tarnybos).

2. introvertai dažniau masturbuojasi, o ekstravertai anksčiau pradeda lytinius santykius, turi daugiau partnerių, dažniau mylisi

3. koledže introvertai pasiekia geresnių rezultatų nei ekstravertai. Studentai, paliekantys koledžą dėl psichiatrinių priežasčių dažniau būna introvertai, o dėl akademinių priežasčių – ekstravertai

4. introvertai budresni būna rytais, o ekstravertai – vakarais. Todėl introvertai geriau dirba rytais, o ekstravertai – antrojoje dienos pusėje.

Vienas iš ryškiausių introvertų ir ekstravertų skirtumų yra jų jautrumas stimuliacijai. Šį skirtumą galima gerai pademonstruoti „citrinos lašo“ testu. Jei įlašintume 4 lašus citrinos sulčių ant žmogaus liežuvio, tai introvertams seilių išsiskirs 2 kartus daugiau nei ekstravertams. Šis reiškinys susijęs su introvertų ir ekstravertų fiziologinio funkcionavimo skirtumais. Aizenkas pabrėžia, kad už reakcijų į stimuliaciją skirtumus atsakingas tinklinis darinys (smegenų kamienas).

Pabaigos komentaras

Už besaikes pastangas sukurti visapusišką asmenybės vaizdą Aizenku galima žavėtis. Dauguma psichologų jį laiko itin produktyviu autoriumi kuriant moksliškai pagrįstą asmenybės struktūros ir funkcionavimo modelį. Aizenkas nuolat pabrėžė neurofiziologinių ir genetinių faktorių reikšmę individualiems elgesio skirtumams. Be to jis teigia, kad tiksli matavimo procedūra yra kertinis akmuo kuriant asmenybės teoriją. Reikia taip pat paminėti jo indėlį į tyrinėjimus kriminologijos, psichopatologijos, mokymo srityse.

Aizenko teorija viena populiariausių šiuo metu. Ir populiarumas dar auga. Kartu auga ir kitų mokslininkų pastangos praplėsti, tobulinti jo teoriją ir teoriniam, ir empiriniam lygmenyje.

Sąvokos

Asmenybės bruožų teorija – teorinė asmenybės koncepcija, postuluojanti polinkių ir charakteristikų, inicijuojančių ir nukreipiančių elgesį, buvimą. Asmenybės bruožai paprastai išskiriami iš aiškaus, atviro elgesio arba remiantis savęs įvertinimo parametrais.

Superbruožas – pagrindinis bruožų, tokių kaip ekstraversija-introversija, stipriai įtakojančių žmogaus elgesį diapazonai.

Introversija – vienas iš diapazono Introversija-ekstraversija ekstremumų, kuris charakterizuojamas susilaikymu, santūrumu, savikontrole ir polinkiu į savianalizę.

Neurotizmas – viena iš ekstremumų diapazono stabilumas-neurotizmas, charakterizuojamas polinkiu į nerimą, dažna nuotaikų kaita.

Psichotizmas – vienas iš diapazono psichotizmas-superego jėga ekstremumų, charakterizuojamas polinkiu būti jautriu ir bendringu, sugebėjimu atjausti ir suprasti.

Stabilumas – vienas iš diapazono stabilumas-neurotizmas ekstremumų, charakterizuojamas polinkiu į ramumą, neemocionalumą.

Ekstraversija – vienas iš diapazono ekstraversija-introversija ekstremumų, charakterizuojamas polinkiu būti bendraujančiu, impulsyviu.

R.B.Ketelas

Struktūrinė asmenybės savybių teorija

Skirtingai nuo kitų autorių, Ketelas pradėjo ne nuo klinikinių stebėjimų ar intuityvių įsivaizdavimų apie žmogaus prigimtį, o nuo tikslių tyrimo metodų naudojimo. Jo pagrindinis tikslas – faktorinės analizės būdu išskirti pagrindines asmenybės savybes. Jo manymu, asmeninės savybės sudaro asmenybės struktūros branduolį ir yra atsakingos už tai, ką žmogus darys t.t. situacijoj. Ketelas skiria bendras ir individualias savybes. Ketelo manymu tos savybės neturi jokio realaus neurofiziologinio pagrindo ir kaipo tokios gali būti aptiktos tik tiksliai matuojant stebimą elgesį.

Ketelo teorija sukurta remiantis sudėtinga objektyvių elgesio charakteristikų statistine analize.

Pagrindinės koncepcijos ir principai

Ketelo teorija siekia paaiškinti sudėtingus ryšius tarp asmenybės sistemos ir funkcionuojančio organizmo sociokultūrinės matricos (aplinkos). Pagal Ketelą adekvati asmenybės teorija turi apimti daugybę asmeninių savybių, sudarančių individualybę, laipsnį, kuriuo paveldimumas ir aplinka sąlygoja tas savybes, ir tai, kokiu būdu genetiniai ir aplinkos faktoriai sąveikauja tarpusavyje, tuo pačiu veikdami elgesį. Ketelas taip pat tvirtina, kad adekvati asmenybės teorija turi remtis griežtais tyrimo metodais ir tiksliais matavimais (Ketelas buvo Spirmeno, išradusio faktorinę analizę, mokinys). Jo mylimiausias tyrimo metodas buvo faktorinė analizė ir multivariantinė statistika.

Pagal Ketelą, asmenybė – tai, kas leidžia mums numatyti (nustatysi) žmogaus elgesį duotoj situacijoj. Būdamas matematinės asmenybės analizės gerbėjas, Ketelas mano, kad elgesį numatyti galime specifikacijos lygties pagalba. Pagrindinė Ketelo formulė, naudojama elgesio numatymui: R=f(S,P)

R – specifinės žmogaus atsakomosios reakcijos prigimtis, reiškianti, ką jis daro, galvoja ar išreiškia žodžiais, yra kokia tai neapibrėžta funkcija f – konkrečiu laiko momentu stimuliuojančios situacijos S ir asmenybės struktūros P funkcija. Specifikacijos lygtis parodo, kad charakteringa reakcija į t.t. situaciją yra visų toje situacijoje reikšmingų asmenybės savybių funkcija; tuo pačiu kiekviena savybė sąveikauja su situaciniais faktoriais, kurie irgi gali daryti poveikį tai savybei.

Ketelas pripažino, kad numatyti žmogau elgesį t.t. situacijoj yra velniškai sunku. Ir ta nuostabioji formulė rėmeliuose išreiškia labai supaprastintą Ketelo teorijos vaizdą, bet kartu ir atspindi nepajudinamą Ketelo įsitikinimą, kad žmogau elgesį galima apibrėžti ir numatyti.

Struktūriniai principai: asmenybės savybių kategorijos

Pagal Ketelą, asmenybės savybės – sąlyginai pastovios tendencijos reaguoti tam tikru būdu skirtingose situacijose ir skirtingu laiku. Šių tendencijų veikimo spektras didžiulis. Kitaip sakant, savybės yra tarsi hipotetinės asmenybės psichinės struktūros, aptinkamos elgesyje ir sąlygojančios polinkį elgtis vienodai skirtingomis aplinkybėmis. Taigi asmenybės savybės atspindi pastovias ir numatomas (prognozuojamas) psichologines charakteristikas.

Ketelo klasifikacija, gauta faktorinės analizės būdu iš begalybės duomenų:

I. Paviršinės savybės – vidinės savybės . Išorinės savybės – elgesio charakteristikų visuma, kurios pasireiškia neišskaidomoj vienybėj. Pvz stebimi pasireiškimai: nesugebėjimas susikaupti, neryžtingumas ir nerimas gali būti glaudžiai susiję ir sudaryti .... savybę – neurotiškumą. Kadangi išorinės savybės neturi vieningo pagrindo ir pastovumo laike, tai Ketelas nelaiko jų reikšmingomis aiškinant elgesį. Vidinės savybės atvirkščiai – turinčios pagrindą struktūros, kurios sudaro asmenybės sandaros blokus. Šie susijungę dydžiai ar faktai apibrėžiantys pastovumą, kuris ir stebimas žmogaus elgesyje. Vidinės savybės egzistuoja gilesniame asmenybės lygyje ir nulemia įvairias elgesio formas, pasireiškiančias ilgesniame laiko periode. Ketelo tyrimų išvada: asmenybės struktūros pagrindą sudaro 16 vidinių savybių (yra Ketelo „16 asmenybės faktorių klausimynas, savęs vertinimo skalė ir kitos Ketelo skalės).

II. Konstitucinės savybės – savybės suformuotos aplinkos . Vidines savybes pagal Ketelą galima suskirstyti į dvi dalis, priklausomai nuo jų šaltinio. Konstitucinės savybės vystosi iš biologinių ir fiziologinių individo pradų (pvz pasveikimas nuo kokaino gali būti priežastis staigaus susijaudinimo, depresijos ir nerimo). Pagal Ketelą, šis elgesys yra sąlygotas fiziologinių procesų ir todėl atspindi konstitucines vidines savybes. Aplinkos suformuotos savybės sąlygotos fizinės ir socialinės aplinkos poveikių. Šios savybės atspindi charakteristikas ir elgesio stilius, įsisavintus mokymosi proceso metu, ir formuoja t.t. modelį. Pvz žmogus išaugęs fermoje elgiasi ne taip, kaip žmogus, išaugęs didmiestyje.

III. Gabumai (sugebėjimai), temperamentas ir dinaminės savybės . Vidinės savybės gali būti skirstomos modalumo, kuriuo jos pasireiškia terminais. Gabumai reiškia žmogaus sugebėjimus, jo efektyvumą siekiant norimo tikslo. Pvz intelektas, muzikiniai gabumai, regimoji-motorinė koordinacija. Temperamento savybės – emocinės ir stilistinės elgesio savybės. Pvz žmogus užduotį gali atlikti greitai arba lėtai, į kokią tai situaciją reaguoti nervingai arba ramiai. Temperamentas nusako žmogau emocionalumą (tai konstitucinė savybė). Dinaminės savybės reiškia motyvacinius žmogau elgesio elementus. Tai aktyvuojančios ir nukreipiančios subjektą į konkrečius tikslus savybė. Pvz ambicingas, valdinga asmenybė.

IV. Bendros savybės – unikalios savybės. Ketelas įsitikinęs tokio klasifikavimo prasmingumu. Bendra savybė – tokia savybė, kurią skirtingais laipsniais turi visi vienos kultūros atstovai. Pvz savęs vertinimas, intelektas, introversija. Unikalios savybės – tokios savybės, kurias turi nedaugelis ar iš viso tik vienas žmogus. Tokios savybės pasireiškia interesų ir nuostatų sferose. Beveik visi ketelo tyrimai skirti bendrosioms savybėms, bet unikalių savybių pripažinimas duoda galimybę pabrėžti nepakartojamos žmogau individualybės reikšmę. Pagal Ketelą, bendrų savybių organizacija žmoguje visuomet yra unikali.

Faktorinės analizės duomenų šaltiniai

1. L duomenys – realių gyvenimo faktų registracijos duomenys2. Q duomenys – savęs vertinimo duomenys, gauti pildant anketas

3. OT duomenys – objektyvių testų duomenys, gauti modeliuojant situacijas.Ketelas norėjo sukurti daugiaplanę tyrimų strategiją ir manė, kad šios trys duomenų

grupės atspindi labiausiai paplitusias ir turinčias pagrindą žmogau savybes.Iš faktorinių analizių gauta išvada: savybės jėga apibrėžiama jos reikšmingumu elgesio

reguliacijoje skirtingose aplinkybėse.Ketelo didelis nuopelnas ir kaip mokslininko unikalumas tas, kad jis pabandė palyginti

paveldimumo ir aplinkos indėlį į asmeninių savybių vystymąsi. Tam reikalui Ketelas sugalvojo procedūrą MAVA ( Multiple Obstract Variance Analysis). Duomenų panašumas apie monozigotinių dvynių, užaugusių vienoje šeimoje, siblingų iš vienos šeimos, monozigotinių dvynių iš skirtingos aplinkos ir siblingų, užaugusių atskirai.

Rezultatai: genetinių ir aplinkos poveikių reikšmė kinta priklausomai nuo savybės. Pvz intelektas ir pasitikėjimas savimi 65-70% apspręsta genetiškai, o sąmoningumas ir neurotiškumas nulemtas per pusę mažiau. Pagal Ketelo tyrimus 2/3 asmeninių savybių nulemta aplinkos ir 1/3 genetiškai.

Pagal Ketelą, situaciniais faktoriais, reikšmingai veikiančiais žmogaus elgesį, galima laikyti tas grupes, kuriom žmogus priklauso (šeima, bažnyčia, mokykla ir pan). Asmeninių savybių pagalba galima aprašyti ne tik atskirus žmones, bet ir socialines grupes, kurių nariais jie yra. Diapazonas savybių, kurių pagalba galima objektyviai charakterizuoti grupes vadinamas jų sintališkumu (sintality). Ketelas skyrė įvairių religinių, profesinių grupių sintališkumą, net nacijų ir šalių sintališkumą. Nė vienas mokslininkas tiek nepadarė kiek Ketelas, niekas taip detaliai neaprašė savybių, charakterizuojančių visuomenę, ir taip pat tų savybių poveikio žmogui.

Įvertinimas

Pliusai:1. labai produktyvus, atliko labai daug plačių ir didžiulių tyrimų2. jo tyrimai palietė beveik visus aspektus, turinčius reikšmę asmenybės teorijai –

struktūrą, vystymąsi, motyvaciją, psichopatologiją, psichinę sveikatą ir pakitimus (??).

3. aistringas tikslumo propaguotojas ir panaudotojas4. originalus

Minusai:1. darbai parašyti sudėtinga, sunkia kalba ir sunkiai suprantami, todėl didelio atgarsio

bei populiarumo nesulaukė2. begalinis prisirišimas ir meilė faktorinei analizei, subjektyvios faktorių formuluotės ir

interpretacijos bei pagrindinių savybių pavadinimai.

Šiuolaikinės asmenybės teorijos vystymosi tendencijos ir perspektyvos

Kalbant apie asmenybės teorijos vystymąsi, galima išskirti 5 pagrindines kryptis, į kurias turėtų būti orientuoti nauji asmenybės tyrimai:

I. kognityvinių procesų ir jų santykio su kitais psichologinio funkcionavimo aspektais tyrimai. Vystantis psichologijai darėsi aišku, kad kognityviniai procesai (pvz suvokimas, atmintis, dėmesys ir problemų sprendimai) yra pagrindiniai žmogaus funkcionavimo supratimui. Galima sakyti, kad kognityvinių procesų tyrimai (to, kaip žmogus perdirba jiems prieinamą informaciją ir sudaro savo realybės psichinę reprezentaciją) faktiškai šiuo metu tapo dominuojančia disciplina ne tik personologijoje, bet ir visoje psichologijoje. Tirti racionalius ir intelektualius žmogau psichikos aspektus psichologus paskatino Dž.Keli. A.Banduros socialinio išmokimo teorija tapo dar svarbesniu katalizatoriumi kognityvinio priėjimo prie

asmenybės vystymuisi. Šiuolaikinių personologų dėmesio centre turėtų būti įvairūs metodai, kurių pagalba žmonės perdirba socialinę informaciją, ir santykis tarp šių procesų ir kitų žmogau psichikos aspektų. Ypatingą tyrinėtojų susidomėjimą iššaukia schemos koncepcija (schema – tai hipotetinė kognityvinė struktūra, kurią mes naudojam, kad suvoktume, organizuotume, perdirbtume ir naudotume informaciją apie pasaulį). Tyrimai parodė, kad informacija atitinkanti schemas yra perdirbama greičiau. Taigi paskutiniai dešimtmečiai personologijoje pasižymi ryškiai išaugusiu susidomėjimu kognityviniu priėjimu. Faktiškai neliko nė vienos žmogau elgesio sferos, kurioje tyrėjai nebūtų svarstę apie galimą kognityvinę įtaką. Kognityvinio aspekto ieškoma tokiose skirtingose srityse kaip nerimas, depresija, prieraišumas, kalbos sutrikimai, seksualumas, menas ir sportinės varžybos. Kaip matome, žmogus kognityvinėje kryptyje žada dideles konceptualias ir tyrimo galimybes.

II. Situacinių faktorių ir asmenybinių kintamųjų sąveikos bei jų įtakos elgesiui tyrimai. Galima išskirti du požiūrius aiškinant žmogau elgesį. Pirmasis būtų orientuotas į žmogų. Šio požiūrio šalininkų nuomone, už žmogaus elgesį atsakingi ir gali jį paaiškinti asmenybiniai kintamieji. Ryškiausias atstovas – Froidas, po to Ketelas, Olportas, Aizenkas, dar mažiau Jungas, Adleris, Horni, Rodžersas. Kitas požiūris yra orientuotas į situaciją, t.y. žmogau elgesį lemia situaciniai veiksniai. Šio požiūrio ryškiausias šalininkas Skineris. Paskutiniu metu vis daugiau personologų ima pripažinti, kad reikia suprasti skirtingų aplinkos aspektų įtaką elgesiui. Taigi paskutiniu metu įsivyrauja interakcinis požiūris (jis ryškiausias Banduros teorijoje), t.y. žmogau elgesį lemia asmenybiniai kintamieji, situacija ir abipusė sąveika tarp jų. Tolimesnių tyrimų reikalauja klausimas, kaip sąveikauja asmenybiniai ir situaciniai kintamieji žmogaus elgesio reguliavime.

III. neurofiziologinių, biocheminių ir genetinių asmenybės pagrindų tyrimai . Dauguma personologų šiais laikais sutinka, kad individualūs skirtumai turi pagrindą biologiniuose procesuose ir genetiniame polinkyje. Paskutiniu metu padaugėjo tyrimų, skirtų asmenybės bruožų paveldėjimui tirti (tokių kaip emocionalumas, aktyvumas). Asmenybės tyrimų procesai vyks tokiomis kryptimis: 1) empirinis biocheminių ir genetinių elgesio pagrindų tyrimai; 2) konceptualių schemų vystymasis, kurios adekvačiau paaiškins individo biologinį paveldą ir tai, kaip jis įtakoja įvairias elgesio formas, paprastai siejamas su asmenybės sfera (pvz agresija, prieraišumas, altruizmas, temperamentas ir protiniai gabumai). Šia kryptimi jau žengė Aizenkas, bandydamas susieti asmenybines charakteristikas su specifinėmis smegenų struktūromis ar funkcijomis.

IV. asmenybės vystymosi vidutiniame ir pagyvenusiame amžiuje tyrimai . Personologai gana daug dėmesio skiria vaikystės ir jaunystės tyrimams. Jie remiasi tokiom pagrindinėm prielaidom: 1) suaugusių elgesio formos tvirtai nusistovi ankstyvam amžiuje; 2) tėvų elgesys pirmaisiais gyvenimo metasi yra esminis faktorius asmenybės formavimuisi. Tačiau pvz Eriksonas, Olportas, Maslou teigia, kad vaikai ir paaugliai yra „nebaigtos“ asmenybės. Paskutiniu metu didėjant vidutinio ir vyresnio amžiaus žmonių procentui, daugėja tyrimų, skirtų pokyčiams, susijusiems su senėjimo procesu tirti. Tokie tyrimai leistų pilniau suprasti asmenybės vystymąsi viso gyvenimo eigoje.

V. problemų, susijusių su praktine žmogau veikla, tyrimas . Paskutinių metų įvykiai verčia personologus skirti dėmesio ir socialinėms problemoms, t.p,

domėtis savo tyrimų socialine reikšme. Dėmesys turėtų būti sukoncentruotas ties tokiais klausimais, kaip vargingumas, rasinė ir lytinė diskriminacija, savižudybės ir kt. Labai pravers tarpdisciplininis požiūris į šias problemas. Taip pat didesnė reikšmė turėtų būti skirta natūraliems tyrimams (žmonės tiriami natūraliose sąlygose: namuose, darbe).