VI TEMA. ROMĖNŲ PRIVATINĖS TEISĖS SUBJEKTAI

Privatinės (civilinės) teisės subjekto sąvoka. Caput. Veiksnumas. Status libertatis,

status civitatis, status familiae. Capitis deminutio (maxima, media, minima).

Status libertatis. Vergo teisinė padėtis. Vergų pekulijus. Manumissio ir jo formos.

Neformalūs vergų išlaisvinimo būdai ir jų reikšmė. Vergų išlaisvinimo apribojimai.

Status civitatis. Patricijų, klientų, plebėjų ir peregrinų teisinė padėtis. Ius conubii ir ius

comercii reikšmė. Lotynų teisinė padėtis. Latini iuniani. Kolonai. Išlaisvintieji, jų

pareigos.

Status familiae. Personae sui iuris ir personae alieni iuris. Status controversia. Pilietinės

negarbės atvejai. Veiksnumas. Globėjai ir kuratoriai, rūpintojai.

Juridiniai asmenys. Pagrindiniai juridinio asmens bruožai. Aerarium, fiscus.

PRIVATINĖS (CIVILINĖS) TEISĖS SUBJEKTO SĄVOKA.

Pagrindinės sąvokos: teisnumas (caput), veiksnumas, persona, status libertatis,

status civitatis, status familiae, capitis deminutio (maxima, media, minima).

Teisė reguliuoja žmonių tarpusavio santykius, t.y. visuomeninius santykius.

Santykių, reguliuojamų civilinės teisės, dalyviai ir yra civilinės teisės subjektai. Teisės

subjektais gali būti ir pavieniai žmonės – fiziniai asmenys, arba jų grupės, ir junginiai –

juridiniai asmenys. Romėnų teisė nežinojo sąvokos juridiniai asmenys šiuolaikine

prasme. Civilinės teisės subjekto samprata siejama su jo gebėjimu turėti ir įgyti civilinių

teisių ir pareigų, t.y. su teisnumu ir veiksnumu. Civilinėje teisėje gebėjimas turėti

civilinių teisių ir pareigų yra vadinamas teisnumu. Teisnumą šiuolaikinėje visuomenėje

žmogus įgyja jau gimdamas. Galėjimas savo veiksmais įgyti civilinių teisių ir pareigų

vadinamas veiksnumu.

Tačiau ne visi asmenys galėjo būti teisės subjektais. Nors asmenų, turėjusių

teisnumą, ratas ir atskirų visuomenės grupių teisnumo apimtis Romoje nuolat plėtėsi,

kiekvieno asmens teisnumo pripažinimas niekada netapo romėnų teisės principu.

Teisnumas Romoje buvo tam tikru visuomenės sluoksnių privilegija. Teisės

subjektas romėnų teisėje buvo vadinamas persona.

1

Caput.

Teisnumas buvo vadinamas caput. Jis atsirasdavo žmogui, atitinkančiam tam

tikrus kriterijus, ir pasibaigdavo jam mirus.

Asmuo, turintis visišką teisnumą Romoje atitiko tokius kriterijus:

a) laisvės kriterijus: buvo laisvas žmogus, o ne vergas;

b) pilietybės kriterijus: buvo Romos pilietis, o ne svetimšalis;

c) šeimos kriterijus: nebuvo pavaldus šeimos galvos valdžiai (buvo siu iuris,

o ne alieni iuris).

Tokiu būdu caput priklausė nuo:

a) status libertatis (laisvas arba vergas);

b) status civitatis (Romos pilietis arba peregrinas);

c) status familiae (asmuo sui iuris arba alieni iuris).

Išnykus kuriam nors iš šių statusų (capitis deminutio), išnykdavo arba

sumažėdavo ir teisnumo turinys bei apimtis. Praradus status libertatis – capitis

deminutio maxima (visiškas teisnumo praradimas patekus į belaisvę), praradus status

civitatis – capitis deminutio media (asmuo prarasdavo pilietybę ir padėtį šeimoje,

tapdavo svetimšaliu), praradus status familiae – capitis deminutio minima (prarasdavo

padėtį šeimoje).

Nors vieno iš šių statusų praradimas sumažina teises:

a) maxima – status libertatis praradimas;

b) media – status civitatis praradimas;

c) minima – statuso šeimos santykiuose praradimas arba pasikeitimas.

Visiškas civilinis teisnumas apėmė du elementus:

a) ius conubii – teisė sudaryti santuoką, reguliuojamą romėnų teisės

normų;

b) ius commercii – teisė būti turtinių teisinių santykių subjektų ir

dalyvauti sandoriuose.

Romėnų juristai sukūrė taisyklę, kad pradėtas, bet dar negimęs kūdikis buvo

laikomas teisės subjektu tais atvejais, kai tai atitiko jo interesus.

2

Qui in utero est, perinde ac in rebus humanis esset custoditur, quotiens de

commodis ipsius partus queritur – Pradėtas vaikas saugomas lygiomis teisėmis su jau

gyvenančiais visais atvejais, kai kalba eina apie naudą jam. Pvz., dar negimęs kūdikis

galėjo tapti tėvo, mirusio motinos neštumo metu, paveldėtoju.

Asmuo prarasdavo teisnumą mirties atveju, patekus į belaisvę (capitis deminutio

maxima), kas buvo prilyginama civilinei mirčiai.

Romėnų juristai manė, kad pagal gamtos dėsnius visi asmenys yra lygūs, tačiau

pagal teisę jie skirstomi į laisvus asmenys ir vergus.

STATUS LIBERTATIS.

Pagrindinės sąvokos: status libertatis, servus, servi res sunt, peculium (vergų

turtas), manumissio (vergų išlaisvinimas) (manumissio testamento, manumissio

vindicta, manumissio censu), liberti, peregrini dediticii.

Romėnų visuomenė buvo vergvaldystė, todėl teisnumas joje galiojo tik laisviems

asmenims. Vergai buvo ne teisės subjektais, o objektais. Anot Ulpiano jų teisinis statusas

iš principo nesiskyrė nuo daiktų statuso (servi res sunt).

Tačiau, kita vertus, vergai visada užėmė ypatingą padėtį teisės objektų tarpe:

vergų prilyginimas daiktams ne visada buvo parankus vergvaldžiams, kurie norėjo

išnaudoti ne tik vergų fizines jėgas, bet ir jų proto energiją bei asmeninį verslumą. Todėl

vergų prilyginimo daiktams principas turėjo tam tikrų išimčių. Respublikos laikotarpiu

kai kurie vergų sandoriai turėjo juridines pasekmes, kadangi vergai valdė jiems skiriamą

šeimininko turtą – peculium. Vergas, kaip ir vaikai šeimoje priklausė alieni iuris

(svetimos teisės) žmonėms. Vergas buvo in dominica potestate (šeimininko valdžioje),

kaip kad vaikai – in patria potestas (tėvo valdžioje).

Ideologiniu tokių išimčių pagrindu buvo imperijos periodo juristų pažiūros, kad

vergovė, kaip iuris gentium, t.y. būdingas visoms senojo pasaulio tautoms, institutas yra

svetimas ius naturale pagrindams.

Servitus est constitutio iuris gentium qua quis dominio alieno contra naturam

subiicitur – Vergovė yra tautų teisės nustatymas, kurio pagrindu vienas yra pavaldus

kitam, o tai prieštarauja gamtai (Florentinas: D. 1.5.4.1).

3

Pagrindinis padalijimas teisėje yra padalijimas į laisvus ir vergus. Vergovės

pateisinimą romėnų juristai rasdavo karuose: Jeigu teisėtas yra karo priešo nužudymas,

tai teisėtas ir jo paėmimas belaisviu (captivitas).

Vergovės statusas buvo paveldimas, todėl vergu taip pat tampama gimus nuo

vergės motinos. Tai rodo, kad laisvės sąvoka romėnų teisėje buvo traktuojama ne kaip

įgimta teisė, o kaip teisė, suteikta valstybės.

Prarasti laisvę galima buvo ir civilinės teisės pagrindu. Asmuo galėjo būti

parduotas trans Tiberim (už Tibro) dėl skolų neišmokėjimo, dezertyravus iš kariuomenės

(šie metodai nustojo galioti respublikos epochoje).

Laisvę prarasdavo ir nubausti mirties bausme, darbui kasyklose arba kovai su

laukiniais gyvūnais.

Pagal senatusconsultum Claudianum laisvę prarasdavo ir moteris, gyvenusi su

kito šeimininko vergu, ir nors buvo (triskart) perspėta vergo šeimininko, nenutraukė šio

ryšio.

Vergo teisinė padėtis.

Vergas (servus, homo, mancipium) buvo žmogiška būtybe, kurios statusas buvo

prilyginamas daiktui (non persona, sed res). Vergas neturėjo jokių teisių.

Servile caput nullum ius habet – vergas neturi jokių teisių.

Vergas buvo ūkinės apyvartos objektu. Šeimininkas turėjo gyvybės ir mirties

valdžią vergo atžvilgiu (vitae necisque potestas) galėjo jį parduoti, išnuomoti, padovanoti

testamentu ir kt. Vergas negalėjo dalyvauti šeimyniniuose santykiuose. Dviejų vergų

sąjunga, nors ilgalaikė ir monogaminė, buvo vadinama contubernium ir nebuvo laikoma

santuoka (matrimonium).

Respublikos ir imperijos epochose vergų padėtis kiek pagerėjo. Pvz., lex Petronia

draudė vergų išnaudojimą kovai su gyvūnais cirke, jeigu tam nebuvo valdžios pritarimo

arba Konstantino Didžiojo įstatymai, pagal kuriuos vergo nužudymas buvo prilyginamas

žmogaus nužudymui ir kurie draudė išskirti vergų šeimas jas parduodant.

Nors vergai nebuvo teisės subjektais, jie atlikdavo tam tikrus teisinius veiksmus.

Tai, ką jie pirko, atitekdavo jų šeimininkui: Quodcumque per servum acquiritur, id

domino acquiritur.

4

Atlikdami teisinius veiksmus vergai galėjo tik gerinti šeimininko turtinė padėtį,

negalėjo jos bloginti: Melior condicio nostra per servos fieri potest, deterior fieri non

potest.

Pagal senąją ius civile už prievoles, kylančias iš vergo sudarytų šeimininko naudai

sutarčių, niekas neatsakė. Ilgainiui pradėta pripažinti kai kurias vergo prievoles. Jos

nebuvo užtikrinamos ieškiniu, o laikytos prigimtinėmis ir vadinosi obligatio naturalis.

Nuo I a. pradžios romėnų teisininkai pradėjo kurti privatinės teisės norma,

reglamentavusias vergų komercinę-ūkinę veiklą šeimininko vardu. Kai kuriais atvejais

vergai galėjo dalyvauti civilinėje apyvartoje savo vardu. Vergvaldžiai nebuvo atsakingi

už prievoles, kylančias iš vergo sudarytų sutarčių.

Vergų pekulijus.

Pretorių teisė nustatė vergvaldžio atsakomybę už vergo atliktų teisinių veiksmų

padarinius. Vergvaldžiui galima buvo pareikšti ieškinį dėl prievolių, kilusių iš vergo.

Tokie ieškiniai buvo vadinami actiones adiecticiae qualitatis:

a) actio de peculio – ieškinys šeimininkui, kurio vergui buvo suteiktas

peculium.

Peculium (pecus – gyvuliai) – tai vergui savarankiškam ūkininkavimui skiriamas

turtas. Tai galėjo būti ir kilnojamasis turtas, ir nekilnojamasis turtas, ir vergai. Vergų

pekulijus yra labai senas institutas, kuris atsirado dar iki pasirodant XII lentelių

įstatymams. Nuo XII lentelių įstatymų iki I a. pr. Kr. vergų pekulijus nebuvo galutinai

teisiškai reglamentuotas. I a. pr. Kr. pretorių teisė suteikė pekulijui savarankišką teisinę

formą. Pretoriaus ediktas pekulijų apibrėžė kaip turtą, kuris šeimininkas atskiria nuo

savojo ir atskirai tvarko vergo sąskaitą. Šis turtas visada lieka vergvaldžio nuosavybe.

Kilus vergo, turinčio pekulijų, ir šeimininko nesusitarimų dėl atsiskaitymų su šeimininku,

buvo pateikiamas actio tributoria.

b) actio institoria – ieškinys, nustatantis vergvaldžio atsakomybę už vergo,

paskirto jo prekybos įmonės filialo valdytoju;

c) actio exercitaria – ieškinys, nustatantis vergvaldžio atsakomybę už vergo,

paskirto jo prekybinio laivo vadu;

5

d) actio guod iussus – ieškinys, nustatantis vergvaldžio atsakomybę vergui

sudarius sandorį išankstinio vergvaldžio susitarimo su kontrahentu

pagrindu (pvz., šeimininkas prašo paskolinti vergui, jeigu šis to prašys);

e) actio de in rem verso – ieškinys, nustatantis vergvaldžio atsakomybę už

vergo sudarytą sandorį, kai koks nors turtas ar pinigų suma atiteko jo

šeimininkui (in rem domini versum est).

Imperijos epochoje, įvedus ekstraordinarinį procesą, vergai gavo galimybę dėl

savo teisių pažeidimo skųstis magistratui. Tai leido nutolti nuo draudimo vergui pačiam

ieškoti savo asmens ir teisių gynybos (cum servo nulla actio est – dėl santykių su vergu

ieškinio nėra).

Manumissio ir jos formos.

Nors Romoje vergija buvo laikoma natūraliu, įgimtu dalyku, tačiau labai anksti

pradėtas praktikuoti vergų išlaisvinimas. Manumissio buvo įprastinis vergovės

pasibaigimo būdas, kai vergui laisvę suteikdavo šeimininkas. Buvo trys manumissio

formos:

a) manumissio testamento – laisvės vergui suteikimas pagal jo šeimininko

mirus paliktą testamentą. Senaisiais Romos laikais testamentai buvo

sudaromi tautos susirinkimuose (testamentum comitiis calatis).

Testatoriaus valią sankcionavo visa tauta. Mirus testatoriui vergas tapdavo

laisvu. Vergui galėjo būti suteikta laisvė ir su jam privaloma įvykdyti

sąlyga. Jos neįvykdžius vergo statusas buvo tarpinis tarp vergo ir laisvo

žmogaus ir vadinosi statu liber.

b) manumissio vindicta – laisvės vergui suteikimas taikant tariamą laisvės

suteikimo procesą.

c) manumissio censu – laisvės vergui suteikimas po šeimininko pareiškimo

cenzoriui. Cenzorius įrašydavo vergą į piliečių sąrašą ir šis tapdavo

laisvas. Šį būdą buvo galima taikyti tik sąrašų sudarymo laikotarpiu.

Vėlesniuoju respublikos laikotarpiu greta šių formalių paleidimo į laisvę būdų

atsirado daug neformalių:

a) manumissio inter amicos – paleidimas į laisvę dalyvaujant liudytojams;

6

b) manumissio per epistolam – įteikiant paleidimo į laisvę raštą. Šiuo būdu

vergas įgydavo specialų pretoriaus suteiktos laisvės statusą, kuris

vadinosi in libertate morari.

c) manumissio per mensam – paleidimas į laisvę leidžiant vergui sėdėti už

vieno stalo (mensa) su šeimininku ir būti jo pašnekovu;

d) manumissio in ecclesia – bažnytinė vergo paleidimo į laisvę formą.

Neformalūs vergų paleidimo į laisvę būdai suteikdavo ne teisinę laisvę, o tik

faktinę. Vergo šeimininkas galėjo atšaukti laisvės suteikimą vergui. Tačiau pretoriai

paprastai neleisdavo šeimininkams grąžinti neformaliai paleistus į laisvę vergus atgal į

vergovę (vindicatio in servitutem). Ši neaiški išlaisvintųjų neformaliais būdai padėtis

buvo sureguliuota priėmus 19 m. lex Iunia Norbana, kuris jiems suteikė teisinę laisvę,

tačiau nesuteikė romėnų pilietybės, o tik status Latini Iuniani. Julianas leido suteikti

paleistiesiems Romos pilietybę, jeigu tik paleidžiant į laisvę paskelbiama arba paleidimo į

laisvę raštas įteikiamas ne mažiau kaip penkiems liudytojams.

Senovės romėnų teisėje vergų paleidimas į laisvę buvo neribotas, tačiau jau

imperijos pradžioje šis procesas buvo pradėtas reguliuoti valstybės. Imperatoriaus

Augusto valdymo metais buvo priimti lex Aelia Sentia ir Lex Fufia Caninia, kurie varžė

vergų paleidimą į laisvę:

a) Lex Fufia Caninia (2 m. pr. Kr.) – apribojo testamento paleistų vergų skaičių,

kuris priklausė nuo visų vergų, priklausančių šeimininkui, skaičiaus.

b) lex Aelia Sentia (4 m. pr. Kr.) – įkurta speciali komisija (de causis libertatis),

kuriai reikėjo įrodyti paleidimo į laisvę priežastį, jeigu vergui laisvę suteikdavo

šeimininkas iki 20 metų arba vergas buvo iki 30 metų.

Niekiniu laikytas paleidimas į laisvę, žalingas kreditoriams. Vergai, bausti už

sunkius nusikaltimus, netapdavo Romos piliečiais, o įgydavo peregrini dediticii status ir

buvo išsiunčiami iš Romos.

Respublikos laikotarpiu vienintelis vergijos pasibaigimo būdas buvo laisvės

suteikimas šeimininko valia. Imperijos epochoje vergas galėjo būti paleistas į laisvę ir be

šeimininko sutikimo, t.y. pagal įstatymą. Įstatymas numatė, kad vergui galima suteikti

laisvę, jeigu šeimininkas paliko jį sergantį likimo valiai; jeigu vergas padėjo nustatyti

šeimininko žudiką; jeigu vergas 20 metų sąžiningai gyveno kaip laisvas ir kiti atvejai.

7

Paleisti į laisvę šeimininko valia vergai – liberti, nors ir tapdavo Romos piliečiais,

tačiau turimų teisių atžvilgiu nebuvo prilyginami laisviesiems (ingenui). Jie buvo tam

tikroje priklausomybėje nuo buvusio šeimininko ir jo šeimos. Libertas turėjo teikti jiems

iš anksto numatytas paslaugas. Nustatytų sąlygų nesilaikymas galėjo įtakoti liberto

grįžimą į nelaisvę. Tačiau liberto vaikai jau buvo laisvais asmenimis.

STATUS CIVITATIS.

Pagrindinės sąvokos: status civitatis, cives Romani, patricijai, plebėjai,

klientai, peregrini, lotynai (latini prisci, latini colonarii, latini Iuniani), kolonai.

Senovės Romoje daugiausia teisių turėjo Romos piliečiai (cives Romani).

Romėnų pilietybės statusas buvo įgyjamas dviem būdais: gimus Romoje arba įstatymu

suteikus asmeniui pilietybę.

Romėnų pilietybę gaudavo vaikas gimęs oficialioje santuokoje (matrimonium

legitimum). Nesantuokinis vaikas gaudavo motino pilietybę.

Įstatyminiu būdu pilietybė galėjo būti suteikta atskiriems asmenims arba asmenų

grupėms (pvz., Italijos gyventojams pagal lex Plautia Papiria 89 m. pr. Kr.). Toks

pilietybės suteikimo būdas nustojo galioti po Constitutio Antoniniana Karakalli (212 m.)

priėmimo, kai visiems laisviems imperijos gyventojams (išskyrus peregrini dediticii)

buvo suteikta pilietybė.

Pilietybė buvo atimama tais pačiais pagrindais, kaip ir status libertatis, praradus šį

statusą buvo prarandama ir pilietybė. Piliečio ištrėmimo atveju jis prarasdavo tik

pilietybę.

Pagrindiniai piliečių luomai Romoje buvo: patricijai, klientai ir plebėjai. Jų

teisinis statusas buvo skirtingas.

Patricijai.

Patricijai buvo visateisiai Romos gyventojai, gimininės organizacijos nariai, qui

patrem ciere possunt, t.y. tie, kurie galėjo nurodyti savo tėvą, giminę. Anot Cicerono jų

tėvai priklausė senatui. Jie ilgai išsaugojo viešosios ir privatinės teisės monopolija. Tik jie

turėjo teisę gauti žemės iš valstybinio žemės fondo (ager publicus). Tik patricijai turėjo

teisę sudaryti santuoka cum manu (su vyro valdžia).

8

Greta visateisių Romos gyventojų buvo ir tokie, kurie neturėjo visų teisių. Tai

buvo plebėjai ir klientai. Jų teisinė padėtis skyrėsi.

Klientai.

Klientai senovės Romoje turėjo išskirtinį teisinį statusą. Klientas priklausė nuo

patrono, kuris buvo iš patricijų. Klientas buvo patrono šeimos narys, jis turėjo eiti paskui

jį į karą, remti jį ir reikšti pagarbą. Patronas privalėjo saugoti klientą ir teisme ginti jo

teises. Kaip patricijų šeimos nariai klientas turėjo teisę į žemę. Klientas nebuvo visiškai

veiksnus: jis galėjo sudaryti sutartys, įsigyti turtą ir pan., tačiau negalėjo ginti savo teisių

teisme. Juridinę apsaugą jis gaudavo tik iš patrono.

Plebėjai.

Plebėjai neįėjo į gimininę Romos organizaciją, todėl nedalyvavo tautos

susirinkimuose, negalėjo būti senatoriais. Jie buvo išskirti iš visuomeninio gyvenimo,

neturėjo politinių teisių. Plebėjai, skirtingai nuo klientų, buvo asmeniškai laisvi ir

nepriklausomi, jie turėjo ius commercii . Plebėjai neturėjo ius connubii , t.y. negalėjo

sudaryti santuokos su patricijais. Jie neturėjo nuolatinės legalios teisės į žemę (ager

publicus).

Peregrini – svetimšaliai. Tai buvo laisvi Romos arba jai pavaldžių teritorijų

gyventojai, kurie nebuvo nei Romos piliečiai, nei lotynai. Peregrinai, kurių valstybės

nebuvo sudariusios su Roma sutarčių, čia buvo beteisiai. Romoje peregrinas privalėjo

turėti savo globėją – Romos pilietį. Patekęs į Romos piliečio – patricijaus – globa,

peregrinas tapdavo jo klientu. Peregrinai neturėjo lygiu teisių su romėnų piliečiais, tačiau

jau XII lentelių įstatymuose buvo numatyta sandorių sudarymo galimybė su peregrinais.

Lotynai.

Lotynai buvo Romos gyventojai, neturėję Romos pilietybės, tačiau turėję beveik

visas turtines teises (dažnai ir teisę tuoktis su romėnais). Lotynai – tai Lacijaus gyventojai

ir jų palikuonys. Romai užkariavus Italiją lotynų statusas buvo suteiktas Italijos miestų ir

bendruomenių gyventojams.

Lotynai buvo skirstomi į kelias kategorijas:

a) Latini prisci – senieji lotynai, Lacijaus gyventojai, su kuriais romėnai

palaikydavo draugiškus santykius (turėjo ius conubii cum Romanis);;

9

b) Latini coloniarii – romėnų kolonijų gyventojai (neturėjo ius conubii cum

Romanis, turėjo ius commercii);

c) Latini Iuniani – buvo vergai, išlaisvinti neformaliu būdu pagal pretorių

teisę. Iš pradžių jie gavo tik faktinę laisvę. Vėliau lex Iunia Norbana

suteikė jiems ir teisinę laisvę ir Latini coloniarii statusą. Jie turėjo ius

commercii, tačiau neturėjo politinių teisių.

Kolonai.

Kolonai buvo ūkininkai, laisvieji, bet neturtingi Romos gyventojai. Iš pradžių jie

buvo smulkūs žemės nuomininkai, vėliau buvo amžiams pririšti prie nuomojamos žemės

kartu su savo šeimomis. Išsiplėtus Romos teritorijai ir padidėjus žemės plotams

žemvaldžiams reikėjo darbo jėgos. Jie pradėjo už mokestį nuomoti mažus žemės sklypus

neturtingiems Romos gyventojams. Kolonai buvo ekonomiškai priklausomi nuo

žemvaldžio.

Kolono statusas buvo paveldimas, jeigu tėvas arba motina buvo kolonais. Kolonu

galima buvo tapti susitarus su žemvaldžiu (denuntiatio).

ASMENYS (PERSONAE):

Laisvi (liberi): Vergai (servi)

gimę laisvi (ingenui)

išlaisvintieji (liberti)

Pusiau laisvieji asmenys:

asmenys in mancipio

kolonai

addicti

nexi

ASMENYS (PERSONAE):

10

Romos piliečiai Lotynai svetimšaliai

cives Romani Latini peregrini

LOTYNAI (Latini):

Senieji lotynai Kolonijiniai lotynai Iuniano lotynai

Latini prisci Latini coloniari Latini Iuniani

STATUS FAMILIAE.

Pagrindinės sąvokos: status familiae, persona sui iuris, personae alieni iuris

(in potestate, in manu, in mancipio), status controversia, pilietinės negarbės atvejai

(intestabilitas, infamia, turpitudo).

Personae alieni iuris. Personae gali būti savarankiškais gyventojais arba

pavaldžiais kitiems. In potestate yra vergai, šeimos nariai ir vaikai. In manu yra oficiali

sutuoktinė. In mancipio yra pavaldinys, perleistas kitam pater familie. Visos šios

kategorijos asmenų yra kito valdžioje - in alieni iuris.

Persona sui iuris yra asmuo niekam nepavaldus. Praktiškai archainiais laikais

tokiu asmeniu buvo tik didelės patriarchalinės šeimos galva (pater familias). Persona sui

iuris turi visas civilines teises, kurias sudaro trys statusai: status libertatis, status civitatis,

status familiae. Sui iuris statusas nepriklausė nuo amžiaus. Sui iuris galėjo tapti ir vaikas,

anksti praradęs tėvą.

11

STATUS FAMILIAE

A pater familias – tėvas

B uxor in manu – žmona

C filia familias – duktė

D filius familias – sūnus

E filius adoptivus – įvaikintas sūnus

F nepos – anūkas

G neptis – anūkė

Pater familias buvo asmuo sui iuris. Kiti šeimos nariai: žmona (uxor in manu),

duktė (filia familias), sūnus (filius familias), įvaikintas sūnus (filius adoptivus) bei anūkai

(nepos ir neptis) buvo asmenys alieni iuris.

Mirus pater familias visi šeimos nariai, tiesiogiai jam pavaldūs (B, C, D, E)

tapdavo asmenimis sui iuris. Anūkai (F ir G) pereidavo į savo tėvo (D) valdžią, kuris

tapdavo naujos šeimos pater familias.

Moterys (B, C) galėjo tapti sui iuris, tačiau jos negalėjo tapti šeimos galva.

12

Status controversia.

Bet kuris iš minėtų statusų galėjo sukelti ginčą, nes bet kuris iš statusų turėjo

reikšmės teisės subjektų politinių ir civilinių teisių apimčiai.

Ginčas dėl status libertatis galėjo kilti dėl tokių priežasčių:

a) kai kas nors pareikšdavo pretenziją, kad žmogus, turintis status libertatis,

iš tikrųjų yra vergas;

b) kai vergas sužinodavo iš tikrųjų esąs laisvas.

Pirmuoju atveju ginčas sprendžiamas taikant vindicatio in servitutem procesą,

antruoju – vendicatio in libertatem. Abejais atvejais žmogus turėjo rasti užtarėją –

assertor in libertatem.

Ginėjas dėl status civitatis dažniausiai buvo sprendžiamas administracine teisena,

nes ir statusas turėjo didžiausią reikšmę viešosios teisės atžvilgiu.

Ginčas dėl status familiae kildavo, jeigu kas nors iš laisvų šeimos narių

pretendavo į pater familias vietą, o kitas šeimos narys tvirtino, kad norinčiam ją užimti

nepriklauso ši vieta.

Iš pradžių toks ginčas buvo spręstas vindikacijos forma, vėliau pretoriaus ediktas

nustatė kitą šių ginčų sprendimo formą – interdictum de liberis exhibendis et ducendis.

Pilietinės negarbės atvejai.

Be teisnumo ribojimo capitis deminutio būdu, romėnų teisė turėjo ir kitų

priežasčių, kurios tiesiogiai neveikdamos subjekto teisinio statuso, tam tikrais atvejais

ribojo jo teisnumą. Teisės subjektas turėjo būti garbingas, t.y. turėtų pilietinės garbės.

Praradusių pilietinę garbę asmenų teisės buvo ribojamos.

Seniausias pilietinės negarbės atvejis buvo intestabilitas. Asmuo, patyręs

intestabilitas, negalėjo būti liudytojas, negalėjo ir kitų asmenų kviesti būti jo liudytojais.

Kitas pilietinės negarbės atvejis buvo infamia (infamia iuris). Asmuo, patyręs

infamia, negalėjo būti ieškovas ir atsakovas teisme, jis negalėjo būti išrinktas į

magistratus, jis prarasdavo rinkimų teisę.

Buvo žinomos:

a) infamia censoria, kylanti iš cenzoriaus pastabos;

b) infamia consularis, kai rinkimų pirmininkas (consulas) galėjo išbraukti iš

sąrašo tuos, kurie buvo neverti;

13

c) infamia pretoria, kai pretorius neleido ginti teisme kito asmens, draudė

jam teisme dalyvauti per savo atstovą arba pačiam būti atstovu.

Teisnumą ribojo ir turpitudo, vadinta infamia facti. Tai privataus asmens

poelgis, nors ir neįtrauktas į infamiarum sąrašą,visuomenės viešosios nuomonės buvo

tokiu laikomas. Tam tikros profesijos buvo laikomos negarbingomis: aktorystė,

prostitucija ir kitos. Šių profesijų atstovams ir buvo taikomas turpitudo.

VEIKSNUMAS.

Pagrindinės sąvokos: veiksnumas (neveiksnus, ribotai veiksnus, visiškai

neveiksnus), kuratoriai, globėjai, rūpintojai.

Teisnumas reiškia galimybę turėti subjektinę teisę, o kad tą teisę galima būtų

įgyvendinti reikėjo antrosios sąlygos – veiksnumo.

Šiuolaikinėje civilinėje teisėje veiksnumas reiškia piliečio galėjimą savo

veiksmais įgyti civilinių pareigų.

Veiksnumas atsiranda sulaukus tam tikro amžiaus, kai žmogus gali tinkamai

vertinti savo veiksmus, suprasti jų reikšmę ir atsakyti už teisės pažeidimo padarinius.

Romėnų teisėje asmenys, priklausomai nuo amžiaus, lyties, psichinės sveikatos ir

eikvojimo, buvo:

a) neveiksnūs (vaikai iki 7 metų, psichikos ligoniai);

b) ribotai veiksnūs (nepilnamečiai, moterys, eikvotojai);

c) visiškai veiksnūs (suaugę asmenys).

Pagal amžių romėnų teisėje visi žmonės buvo skirstomi į tris grupes:

a) infantes – vaikai iki 7 metų, jie buvo laikomi visiškai neveiksniais;

b) impuberes – mergaitės 7-12 metų ir berniukai 7-14 metų buvo

nepilnamečiai ir turėjo ribotą veiksnumą. Jie galėjo sudaryti smulkius

sandorius, priimti mažas dovanas, pirkti nebrangius daiktus.

c) mergaitės 12-25 metų, berniukai 14-25 metų laikyti pilnamečiais ir

veiksniais.

14

Nuo II a. siekiant išvengti civilinių teisinių santykių neapibrėžtumo pilnamečiams

iki 25 metų buvo skiriamas kuratorius, kuris padėdavo jiems civilinėje apyvartoje,

saugojo jų turtinius interesus. Pilnamečiai galėjo sudaryti sandorį tik kuratoriaus

sutikimu. Sulaukus 25 metų asmenys tapdavo visiškai veiksnūs.

Asmenų fiziniai ir psichiniai trūkumai taip pat turėjo įtakos jų veiksnumui. Tačiau

fiziniai trūkumai nelabai veikė teisės subjektų veiksnumą, tai priklausė nuo sandorio

formos.

Psichikos trūkumai turėjo didesnę reikšmę veiksnumui. Silpnapročiai ir psichikos

ligoniai visą lygos laiką laikyti visiškai neveiksniais ir negalėjo sudaryti jokių sandorių.

Romėnų teisėje moterų ir vyrų teisinė padėtis nebuvo sulyginta. Respublikos

laikotarpiu moterys buvo priklausoma nuo vyro, tėvo ir pan. ir turėjo ribotą teisnumą ir

veiksnumą. Principato laikotarpiu buvo nustatyta, kad suaugusi nepriklausoma moteris

gali sudaryti sandorius dėl savo turto, tačiau ji negalėjo įsipareigoti atsakyti už kitų

skolas.

JURIDINIAI ASMENYS.

Pagrindinės sąvokos: juridiniai asmenys, fiscus, aerarium.

Šiuolaikinėje teisėje juridiniai asmenys yra įmonės, įstaigos, organizacijos, kurie

yra civilinių teisių ir pareigų subjektai, turi savo atskirą turtą ir savo vardu dalyvauja

civilinėje apyvartoje, teisme ir arbitraže.

Romėnų teisininkai nesuformavo juridinio asmens sąvokos, tačiau praktiniame

gyvenime plačiai taikė šią savo iškelta juridinio asmens idėją. Taigi juridinio asmens

juridinės formos atsiradimas naujoje Europos teisėje yra romėnų teisės nuopelnas.

Jau XII lentelių įstatymuose yra nuostatų, leidžiančių jungtis į privačias

korporacijas, jeigu jos neprieštarauja viešosios teisės normoms. XII lentelių įstatymai

mini įvairias religines kolegijas, amatininkų profesines sąjungas ir panašiai.

Respublikos laikotarpiu fizinių asmenų korporacijų daugėjo, tačiau iš pradžių jos

dar neturėjo bendro turto, nebuvo organizacinės vienybės.

Plėtojantis ekonominiam gyvenimui atsirado poreikis sukurti savarankiško

ekonominio vieneto kategoriją. Jis turėjo būti atskirtas nuo kitų civilinės apyvartos

15

subjektų, fizinių asmenų, turėti teisnumą ir veiksnumą ir galimybę savarankiškai

dalyvauti civilinėje apyvartoje. Respublikos laikotarpiu pradėta tvarkyti valstybės turtą. Į

populus Romanus pradėtą žiūrėti kaip į vientisą organizmą, atstovaujama magistrato kaip

jos institucijos. Visi magistrato sudaryti sandoriai sukuria teisių ir pareigų visai tautai.

Populus Romanus subjektinės turtinės teisės pradėtos vertinti kaip privataus

asmens teisės. Populus Romanus buvo vienintelis valstybės iždo savininkas. Šiuos

santykius reguliavo viešosios teisės normos.

Principato epochoje teisiniu subjektu buvo laikomas ir romėnų valstybės iždas –

fiscus, kuriuo disponavo imperatorius. Iš pradžių turtas, kuriuo disponavo imperatorius,

buvo atskiriamas nuo valstybės iždo (aerarium populi Romani). Vėliau imperatoriui

suteikus absoliučią valdžią fiscus tapo aerarum ir valstybės turtas buvo traktuojamas kaip

imperatoriaus privatus turtas.

Romos teisininkai ne tik iškėlė juridinio asmens idėją, bet ir suteikė jai praktinę

išraišką, pagrindę juridinio asmens teisnumo ir veiksnumo sąvokas. Egzistavo du

juridinio asmens tipai: universitetas personarum ir universitetas rerum.

Universitetas personarum tai fizinių asmenų bendrija, turinti savo atskirą turtą,

nepriklausantį ją sukurtiems asmenims, ir teisnumą.

Universitetas rerum – tai turtas, skirtas tam tikram tikslui (švietimui, mokslui,

paramai ir pan.). Šiam turtui suteikta tam tikrų teisės subjekto savybių.

Romėnų teisė pripažino pagrindinius juridinio asmens bruožus:

a) civilinių teisių santykių atžvilgiu korporacijos prilyginamos fiziniams

asmenims;

b) pavienių asmenų pasitraukimas iš susivienijimo neturi įtakos jo teisiniam

statusui;

c) korporacijos turtas nėra nei bendra ją sudarančių asmenų nuosavybė, nei

konkrečių jos narių turtas;

d) korporacija savo vardu gali būti kai kurių civilinių teisių santykių su

fiziniais asmenimis dalyvė per savo atstovus – fizinius asmenis, nustatyta

tvarka įgaliotus atlikti tam tikrus veiksmus.

16