6 ILGALAIKIS EKONOMIKOS AUGIMAS · skirtumu, nes ekonomikos augimas – eksponentinis procesas....

Makroekonomikos paskaitos www.ekonomika.org

___________________________________________________________________________ 2/11/2011 Psl. 339 / 1471

6 ILGALAIKIS EKONOMIKOS AUGIMAS 6.1 Ekonominio augimo šaltiniai

6.1.1 Augimo apskaita 6.2 Augimo dinamika: neoklasikinis augimo modelis

6.2.1 Neoklasikinis augimo modelis 6.2.2 Fundamentalūs gyvenimo lygio veiksniai ilgu laikotarpiu 6.2.3 Ar ekonomikos suartėja?

6.3 Naujoji augimo teorija 6.4 Vyriausybės politika ilgo laikotarpio gyvenimo lygio didinimui

6.4.1 Politika taupymo normos įtakojimui 6.4.2 Politika padidinti našumo augimo tempą 6.4.3 Industrinė politika

6.5 Pagrindinės sąvokos ■ Šalies gebėjimas suteikti geresnį gyvenimo lygį jos žmonėms labai priklauso nuo jos ilgalaikio ekonominio augimo tempo. Ilgu laikotarpiu, netgi, atrodytų, nedidelis ekonominio augimo tempų skirtumas gali virsti dideliu vidutinio žmogaus pajamų skirtumu, nes ekonomikos augimas – eksponentinis procesas. ■ Pavyzdžiui, palyginkite istorinį Australijos ir Japonijos patyrimą. 1870 m. realus BVP žmogui buvo apie 5 kartus didesnis Australijoje nei Japonijoje (žr. Lent. 6.1). Iš 16 svarbių ekonomikų, nagrinėtų britų ekonomisto Angus‘o Maddison‘o ilgalaikio augimo tyrimuose,


___________________________________________________________________________ 2/11/2011 Psl. 340 / 1471

(duomenys Lent. 6.1 yra iš jo studijos), 1870 m. Australija buvo turtingiausia, o Japonija skurdžiausia. ■ Australijos ekonomika nesustojo po 1870 m. Per sekančius 119 metų, pagal Maddison‘o duomenis, Australijos realus BVP žmogui augo 1,2% per metus, todėl 1989 m. realiosios vidutinio australo pajamos buvo daugiau nei 4 kartus didesnės nei 1870 metais. Tačiau, per tą patį laikotarpį Japonijos realus BVP žmogui augo 2,7% per metus, bet lygis 1989 m. buvo daugiau nei 24 kartus didesnis nei 1870 m.

Lent. 6.1. Ekonominis augimas devyniose išsivysčiusiose šalyse 1870-1989 m.

Realus BVP vienam gyventojui Metinis augimo tempas (%)

Šalis 1870 1913 1950 1989 1870–1989 Australija 3123 4523 5931 13584 1,2 Prancūzija 1571 2734 4149 13837 1,8 Vokietija 1300 2606 3339 13989 2,0 Italija 1210 2087 2819 12955 2,0 Japonija 618 1114 1563 15101 2,7 Olandija 2064 3178 4706 12737 1,5 Švedija 1316 2450 5331 14912 2,1 JK 2610 4024 5651 13468 1,4 JAV 2247 4854 8611 18317 1,8 Pastaba: Skaičiai yra JAV doleriais 1985 m. kainomis, atsižvelgus į nacionalinių valiutų perkamosios galios skirtumus.


___________________________________________________________________________ 2/11/2011 Psl. 341 / 1471

Šaltinis: Angus Maddison, Dynamic Forces in Capitalist Development: A Long-Run Comparative View, Oxford University Press, 1991, lentelė 1.1. ■ Japonijos metinis 2,7% augimo tempas gali neatrodyti žymiai didesnis nei Australijos metinis augimo tempas 1,2%. Tačiau 1989 m. Japonija, kuri prieš šimtmetį buvo gerokai skurdesnė nei Australija, jau buvo pralenkusi kaimyną pagal BVP vienam gyventojui. ■ Gali būti padaryti ir kiti panašūs palyginimai iš Lent. 6.1. Pavyzdžiui, palyginkite ilgo laikotarpio augimus Jungtinėje Karalystėje, Italijoje ar Švedijoje. Tačiau atkreipkite dėmesį, kad netgi tos šalys, kurios augo santykinai lėčiau, žymiai padidino gamybą vienam žmogui paskutinio šimtmečio metu. ■ Nors palyginimai Lent. 6.1 apima ilgą laikotarpį, ekonominio augimo tempo pokytis gali būti svarbus netgi per dešimtmetį ar du. Pavyzdžiui, maždaug po 1973 m. industrinės šalys Europoje ir kitur patyrė augimo tempų sulėtėjimą. Pavyzdžiui, tarp 1947 m. ir 1973 m. bendrasis (ne vienam žmogui) realusis BVP Olandijoje augo daugiau nei 5,6% per metus, tačiau tarp 1973 m. ir 1996 m. Olandijos realus BVP išaugo tik 2,2% per metus. ■ Kad pajustume šio sulėtėjimo svarbą, įsivaizduokite, kad 1947–73 m. augimo tendencija tęsėsi, t.y., tarkime, kad realus BVP Olandijoje toliau didėjo 5,6% per metus vietoje faktinio 2,2% metinio tempo. Tada 1996 m. realus BVP būtų buvęs daugiau nei 2 kartus didesnis už faktinį.


___________________________________________________________________________ 2/11/2011 Psl. 342 / 1471

■ Be abejo, jei būtų buvęs toks augimas, daug Europos ekonominių problemų būtų mažiau aštrios. Vienas labai spekuliatyvus pavyzdys: jei vyriausybės mokesčių surinkimas atspindėtų dvigubai didesnę nei faktinė mokesčių bazę, vidutinės Europos vyriausybės biudžetas būtų gerokai perteklinis, vietoje tų deficitų, kurias dauguma turėjo, o valstybės skolos būtų išnykusios, vietoje kalbų apie ES šalių bankrotus (Graikijos, Airijos ir pan.). ■ Turbūt nėra ekonomisto, kuris visiškai suprastų kodėl ekonomikos auga, todėl nėra stebuklingos formulės greitesniam augimui, kuri tikrų visoms šalims ir visais laikais. Jei tokia formulė egzistuotų, nebūtų neturtingų tautų. Nepaisant to, ekonomistai turi gerų įžvalgų apie augimo procesą. ■ Šioje paskaitoje nustatysime jėgas, kurios lemia ekonomikos augimo tempą ilgais laikotarpiais ir analizuosime politikas, kurias vyriausybės naudoja augimo tempui paveikti. Vėlgi, taupymo ir investicijų sprendimai (ir, tokiu būdu, tempas, kuriuo jos akumuliuoja kapitalą) kartu su našumo pokyčiais yra svarbiausi veiksniai, nulemiantys gyvenimo lygį, kurį tos šalies žmonės gali pasiekti. 6.1 Ekonominio augimo šaltiniai ■ Prekių ir paslaugų gamyba ekonomikoje priklauso:

� nuo turimo gamybos veiksnių kiekio, tokių kaip kapitalas ir darbas; � ir nuo tų gamybos veiksnių našumo.


___________________________________________________________________________ 2/11/2011 Psl. 343 / 1471

■ Sąryšis tarp gamybos ir gamybos veiksnių kiekio yra aprašomas gamybos funkcija, kurią aptarėme 3 paskaitoje: Y = AF(K, N) 6.1 ■ Lygtis (6.1) susieja bendrąją gamybą Y su ekonomikos naudojamu kapitalo K ir darbo N kiekiu bei su našumu A. ■ Gamybos funkcija rodo, kad, jei gamybos veiksnių kiekis ir našumas yra pastovūs, gamyba taip pat bus pastovi – nebus ekonominio augimo. Kad produkcijos kiekis didėtų, turi padidėti arba gamybos veiksnių kiekis, ar našumas, ar abu. Sąryšis tarp gamybos augimo tempo, veiksnių kiekio augimo tempo ir našumo augimo tempo yra:

N

Na

K

Ka

A

A

Y

YNK

∆+

∆+

∆=

∆

6.2

kur

Y

Y∆= gamybos augimo tempas;

K

K∆= kapitalo augimo tempas;


___________________________________________________________________________ 2/11/2011 Psl. 344 / 1471

N

N∆= darbo kiekio augimo tempas;

A

A∆= našumo augimo tempas;

aK = gamybos elastingumas kapitalo atžvilgiu; aN = gamybos elastingumas darbo atžvilgiu. ■ Lygtyje (6.2) gamybos elastingumas kapitalo atžvilgiu aK yra procentinis gamybos padidėjimas dėl kapitalo kiekio padidėjimo 1%, o gamybos elastingumas darbo atžvilgiu aN yra procentinis gamybos padidėjimas dėl darbo kiekio padidėjimo 1%. Elastingumai aK ir aN yra skaičiai tarp 0 ir 1, kurie turi būti įvertinti iš istorinių duomenų. ■ Lygtis (6.2), vadinama augimo apskaitos lygtimi (growth accounting equation), yra gamybos funkcija (6.1), užrašyta augimo tempų forma. Kad suprastume augimo apskaitos lygtį, panagrinėkime pavyzdžių. ■ Tarkime, kad naujas išradimas leidžia įmonėms gaminti 10% daugiau produkcijos su tuo pačiu kapitalo ir darbo kiekiu. Gamybos funkcijoje (6.1), esant pastoviam kapitalo ir darbo kiekiui, našumo padidėjimas 10% padidina gamybą Y 10%. Panašiai, iš augimo apskaitos lygties (6.2), jei našumo augimas ∆A/A yra lygus 10%, o kapitalo ir darbo augimas yra 0%, gamybos augimas ∆Y/Y bus 10%. Tokiu būdu, gamybos funkcija ir augimo apskaitos lygtis duoda tuos pačius rezultatus, kaip ir privalo.


___________________________________________________________________________ 2/11/2011 Psl. 345 / 1471

■ Dabar tarkime, kad įmonių investicijos padidina ekonomikos kapitalo kiekį 10% (∆K/K = 10%), o darbo kiekis ir našumas nesikeičia. Kas atsitiks gamybai? Gamybos funkcija rodo, kad, jei auga kapitalo kiekis, gamyba padidės. Tačiau, dėl mažėjančio ribinio kapitalo našumo (žr. 3 paskaitą), papildomas kapitalas taps mažiau našus nei prieš tai, todėl gamyba padidės mažiau nei 10%. ■ Mažėjantis ribinis kapitalo našumas yra priežastis kodėl kapitalo augimo tempas ∆K/K yra padaugintas iš mažesnio nei 1 skaičiaus augimo apskaitos lygtyje. Daugumoje Europos ir kitų išsivysčiusių šalių šis daugiklis aK, gamybos elastingumas kapitalo atžvilgiu, yra apie 0,3. Tokiu būdu, augimo apskaitos lygtis (6.2) rodo, kad kapitalo kiekio padidėjimas 10%, darbui ir našumui nesikeičiant, vidutiniškai padidins gamybą apie 3%, ar 0,3 · 10%. ■ Panašiai, gamybos elastingumas darbo atžvilgiu yra apie 0,7 Europos ir kitų išsivysčiusių šalių ekonomikose. Tokiu būdu, pagal lygtį (6.2), naudojamo darbo kiekio padidėjimas 10% (∆N/N = 10%), nesikeičiant kapitalui ar našumui, padidins gamybą apie 7%, ar 0.7 · 10%.50 6.1.1 Augimo apskaita

50 3 paskaitoje buvo pateikta Jungtinės Karalystės ekonomikos gamybos funkcija, Y = AK0,3N0,7. Toje gamybos funkcijoje, vadinamoje Cobb‘o – Douglas‘o gamybos funkcija, kapitalo kiekio K laipsnio rodiklis (0,3) yra lygus gamybos elastingumui kapitalo atžvilgiu, o darbo kiekio N laipsnio rodiklis (0,7) yra lygus gamybos elastingumui darbo atžvilgiu.


___________________________________________________________________________ 2/11/2011 Psl. 346 / 1471

■ Pagal lygtį (6.2), gamybos augimas ∆Y/Y gali būti išskaidytas į 3 dalis: 1. dėl našumo augimo ∆A/A; 2. dėl padidėjusio kapitalo kiekio aK∆K/K; 3. ir dėl padidėjusio darbo kiekio aN∆N/N.

■ Augimo apskaita (growth accounting) empiriškai įvertina santykinę šių 3 gamybos augimo šaltinių svarbą. Tipinė augimo apskaitos analizė apima šiuos 4 žingsnius (žr. Lent. 6.2):

� pirma, apskaičiuokite gamybos ∆Y/Y, kapitalo ∆K/K ir darbo ∆N/N augimo tempus ekonomikoje per bet kurį laikotarpį. Skaičiuojant kapitalo ir darbo augimo tempus, labiau gilios analizės atsižvelgia ne tik į kiekius, bet ir į kintančią veiksnių kokybę. Pavyzdžiui, kad gautume N kiekį atsižvelgus į kokybę, įgudusio darbuotojo darbo valanda yra vertinama daugiau nei neįgudusio darbuotojo. Panašiai ir su kapitalu – mašina gaminanti daugiau yra vertinama labiau, nei mažiau naši;

� antra, įvertinkite elastingumus aK ir aN iš istorinių duomenų. Kaip minėjome, išsivysčiusiose šalyse jie, atitinkamai, yra 0,3 ir 0,7;

� trečia, apskaičiuokite kapitalo įnašą į ekonominį augimą aK∆K/K ir darbo įnašą aN∆N/N;

� ketvirta, dalis ekonominio augimo, kurio negalima priskirti nei darbo, nei kapitalo augimui, yra laikoma bendrojo gamybos veiksnių našumo (total factor productivity, TFP) padidėjimu. Bendrojo gamybos veiksnių našumo pokyčio tempas ∆A/A apskaičiuojamas pagal formulę:


___________________________________________________________________________ 2/11/2011 Psl. 347 / 1471

N

Na

K

Ka

Y

Y

A

ANK

∆−

∆−

∆=

∆

kuri yra augimo apskaitos lygtis (6.2), perrašyta su ∆A/A kairėje pusėje. Tokiu būdu, augimo apskaita laiko bendrojo našumo pokytį likučiu, t.y., kitaip nepaaiškinama augimo dalimi.51

Lent. 6.2. Augimo apskaitos žingsniai: skaitinis pavyzdys

1 žingsnis. Įvertinkite gamybos augimą, kapitalo augimą ir darbo augimą per nagrinėjamą laikotarpį. Pavyzdys: Gamybos augimas = ∆Y/Y = 40% Kapitalo augimas = ∆K/K = 20% Darbo augimas = ∆N/N = 30% 2 žingsnis. Naudojant istorinius duomenis, gauname gamybos elastingumų kapitalo ir darbo

51 Augimo apskaitos metodas našumo augimo skaičiavimui yra panašus į metodą, kurį naudojome, apskaičiuodami našumo augimą 3 paskaitoje, kurioje taip pat apskaičiavome našumo augimą kaip produkcijos augimo dalį, nepaaiškintą kapitalo ir darbo. Skirtumas yra tas, kad augimo apskaita naudoja augimo apskaitos lygtį, kuri yra gamybos funkcija augimo tempų forma, vietoje gamybos funkcijos tiesiogiai, kaip darėme 3 paskaitoje. Be to, augimo apskaitos analizė dažniausiai atsižvelgia į kapitalo ir darbo kokybės pokyčius, o to 3 paskaitoje nedarėme.


___________________________________________________________________________ 2/11/2011 Psl. 348 / 1471

atžvilgiu, aK ir aN, įvertinimus. Pavyzdys: aK = 0,3 aN = 0,7 3 žingsnis. Apskaičiuokime kapitalo ir darbo įnašą į ekonomikos augimą. Pavyzdys: Kapitalo kiekio augimo įnašas į ekonominį augimą = aK∆K/K = (0,3)(20%) = 6% Darbo kiekio augimo įnašas į ekonominį augimą = aN∆N/N = (0,7)(30%) = 21% 4 žingsnis. Apskaičiuokite našumo augimą kaip likutį (gamybos augimo dalis nepaaiškinta kapitalo ar darbo). Pavyzdys: Našumo augimas =

N

Na

K

Ka

Y

Y

A

ANK

∆−

∆−

∆=

∆

= 40% – 6% – 21% = 13% Intarpas 6.1. Augimo apskaita ir Rytų Azijos stebuklas Per paskutiniuosius kelis XX a. dešimtmečius kelios Rytų Azijos šalys – žinomos kaip Rytų Azijos „tigrai“ – pasiekė žymius ekonominio augimo tempus. Tarp 1966 m. ir XX a. 10 deš. pradžios, Hong Kongo vidutinis realus BVP augimas buvo 7% per metus, o Singapūras, Pietų


___________________________________________________________________________ 2/11/2011 Psl. 349 / 1471

Korėja ir Taivanas augo virš 8% per metus. 8% per metus augimo tempas per 25 metus lemia apie 7 kartus didesnį realios produkcijos kiekį nei laikotarpio pradžioje. Nenuostabu, kad šis Rytų Azijos „augimo stebuklas“ yra labai įdomus ne tik ekonomistams, tačiau taip pat politiniams lyderiams ir verslo žmonėms, kurie norėtų rasti būdą panašiam stebuklui jų šalyse. Kas lėmė Rytų Azijos stebuklą? Ar jis tęsis? Siekdamas atsakyti į šiuos klausimus, Alwyn‘as Young‘as iš Bostono universiteto pritaikė augimo apskaitos metodologiją ypač detalioje Rytų Azijos augimo studijoje.52 Young‘as naudojo įvairius duomenų šaltinius, kad sukurtų visaapimantį gamybos, kapitalo ir darbo augimo matą kiekvienoje iš keturių minėtų Rytų Azijos šalių. Jis, gana netikėtai, nustatė, kad greitas Rytų Azijos tigrų ekonominis augimas buvo daugiau dėl greito kapitalo augimo ir darbo kiekio augimo, o ne dėl bendrojo veiksnių našumo. Pavyzdžiui, visos 4 šalys gerokai padidino dalyvavimo darbo rinkoje santykį, be to, didėjo bendras gyventojų skaičius. Panašiai, labai didelis nacionalinis taupymo lygis Rytų Azijoje (kai kuriais atvejais dėl vyriausybės reguliavimo) lėmė greitą kapitalo kiekio augimą. Atsižvelgęs į gamybos veiksnių kiekio padidėjimą, Young’as nustatė, kad bendrojo veiksnių našumo augimo tempai Rytų Azijos šalyse nebuvo tokie dideli kaip daugelis manė; metiniai

52 Alwyn Young (1995), “Tyranny of Numbers: Confronting the Statistical Realities of the East Asian Growth Experience”, Quarterly Journal of Economics, August, pp. 641-80.


___________________________________________________________________________ 2/11/2011 Psl. 350 / 1471

TFP augimo tempai buvo 2,3% Hong Konge, 1,7% Pietų Korėjoje, 2,6% Taivanyje ir tik 0.2% Singapūre. Tai geri TFP augimo tempai (išskyrus Singapūrą), tačiau ne stebuklingi: pavyzdžiui, per maždaug tą patį laikotarpį Italijoje TFP augo apie 2,0% per metus. Kaip aptarsime detaliau šioje paskaitoje, dėl mažėjančio ribinio našumo yra sunku išlaikyti augimą ilgu laikotarpiu vien tik didinant gamybos veiksnių kiekį. Tam tikru momentu tik bendrojo veiksnių našumo didėjimas gali padėti išlaikyti greitą augimą. Tokiu būdu, Young‘o tyrimų įtaka yra ta, kad greito ekonominio augimo laikotarpis Rytų Azijoje gali greitai baigtis, jei tos šalys neras būdų skatinti bendrąjį veiksnių našumą. ■ Ką augimo apskaita sako apie ekonominio augimo šaltinius Europoje ir kitur? Lent. 6.3 apibendrina A. Maddison‘o rezultatus 1913–87 m. laikotarpiu 6 šalyse.

Lent. 6.3. Ekonominio augimo šaltiniai (vidutiniai metiniai augimo tempai)

(1) (2) (3) Prancūzija 1913–50 1950–73 1973–87 Darbo kiekis –0,17 0,18 –0,25 Kapitalo kiekis 0,65 1,84 1,49 Bendras kiekio augimas 0,48 2,02 1,24 Našumo augimas 0,67 3,02 0,92 Bendras gamybos augimas

1,15 5,04 2,16


___________________________________________________________________________ 2/11/2011 Psl. 351 / 1471

Vokietija Darbo kiekis 0,38 0,15 –0,49 Kapitalo kiekis 0,62 2,27 1,28 Bendras kiekio augimas 1,00 2,42 0,79 Našumo augimas 0,28 3,50 1,01 Bendras gamybos augimas

1,28 5,92 1,80

Japonija Darbo kiekis 0,36 2,51 0,67 Kapitalo kiekis 1,21 2,93 2,28 Bendras kiekio augimas 1,57 5,44 2,95 Našumo augimas 0,67 3,83 0,78 Bendras gamybos augimas

2,24 9,27 3,73

Olandija Darbo kiekis 1,04 0,36 0,09 Kapitalo kiekis 1,05 1,96 1,21 Bendras kiekio augimas 2,09 2,32 1,30 Našumo augimas 0,34 2,42 0,60 Bendras gamybos augimas

2,43 4,74 1,78

Jungtinė Karalystė Darbo kiekis 0,12 0,01 –0,19 Kapitalo kiekis 0,82 1,75 1,12


___________________________________________________________________________ 2/11/2011 Psl. 352 / 1471

Bendras kiekio augimas 0,94 1,76 0,93 Našumo augimas 0,35 3,50 1,01 Bendras gamybos augimas

1,28 5,92 1,80

JAV Darbo kiekis 0,60 1,17 1,31 Kapitalo kiekis 0,93 1,37 1,24 Bendras kiekio augimas 1,53 2,54 2,55 Našumo augimas 1,26 1,11 –0,04 Bendras gamybos augimas

2,79 3,65 2,51

Šaltinis: Angus Maddison (1991), Dynamic Forces in Capitalist Development: A Long-Run Comparative View, Oxford University Press, lentelės 5,10 ir 5,19. ■ Žvelgiant į Vokietijos duomenis, stulpelyje (1) matome, kad 1913–50 m. laikotarpiu, gamyba augo vidutiniu 1,28% metiniu tempu. Pagal Maddison‘o skaičius, darbo augimas lėmė gamybos augimą 0,38% per metus. Darbo augimas pirmiausiai buvo dėl gyventojų skaičiaus didėjimo, gyventojų darbo jėgoje procentinio padidėjimo, ir aukštesnio švietimo lygio, kuris padidino darbuotojų įgūdžius. (Šiek tiek šios tendencijos buvo atsvertos mažėjančio dirbtų valandų skaičiaus vienam žmogui.) Pagal Maddison‘ą, kapitalo kiekio augimas lėmė gamybos augimą 0,62% per metus. Taigi, darbo ir kapitalo augimas kartu lėmė 1,00% gamybos augimo tempą.


___________________________________________________________________________ 2/11/2011 Psl. 353 / 1471

■ Skirtumas tarp bendrojo augimo (1,28%) ir augimo, priskiriamo kapitalo ir darbo augimui, (1,00%) yra 0,28%. Šie 0,28% per metus yra bendrasis našumo padidėjimas. Tokiu būdu, pagal Maddison‘ą, padidėję gamybos veiksnių kiekiai ir jų efektyvumo pagerėjimas vaidino svarbų vaidmenį Vokietijos augime iki 1950 m. ■ Tačiau atkreipkite dėmesį, kad kai kuriose šalyse darbo įnašas ekonominiam augimui yra neigiamas. Tai atspindi trumpesnę darbo savaitę ir ilgesnes atostogas, ką aptarėme 3 paskaitoje. Daugelyje šalių šių vidutinio vieno darbuotojo dirbtų valandų skaičiaus sumažėjimo poveikis BVP atsveria teigiamą didesnio dalyvavimo darbo jėgoje santykio ir darbuotojų įgūdžių pagerėjimo poveikį. ■ Duomenys trims laikotarpiams yra Lent. 6.3 stulpeliuose (1)–(3). Matome stebėtiną skirtumą: našumo augimas per 1973–87 m. buvo daug mažesnis nei per 1950–73 m., o JAV jis net buvo neigiamas. Kitais žodžiais, JAV atveju, anot Maddison‘o vertinimų, kad bet kuris kapitalo ir darbo derinys būtų pagaminęs mažiau produkcijos 1987 m., nei 1973 m.! Kiekvienos šalies stulpelių (2) ir (3) palyginimas atskleidžia mastą, kuriuo sumažėjo našumo augimas tarp 1950–73 m. ir 1973–87 m. ■ Žymaus našumo augimo sulėtėjimo 8 deš. pradžioje fenomenas buvo patvirtintas ir labiau nesenų studijų, tiek Europai, tiek kitoms industrinėms šalims.

Lent. 6.4. Gamybos ir našumo augimo tempai prieš ir po 1973 m. (% per metus)

Gamybos augimas Našumo augimas


___________________________________________________________________________ 2/11/2011 Psl. 354 / 1471

1960–73 1973–90 1960–73 1973–90 Europa 4,9 2,3 3,2 1,3 JAV 4,0 2,5 1,6 0,0 Japonija 10,0 4,0 5,9 1,8 OECD 5,3 2,7 2,8 0,7 Pastaba: Gamyba yra verslo sektoriaus gamyba, o našumo augimas yra bendrojo veiksnių našumo augimas. OECD yra 25 industrinių šalių grupė, „Europa“ yra OECD nariai iš Europos. Šaltinis: Kumiharu Shigehara (1992), „Causes of Declining Growth in Industrialized Countries”, Federal Reserve Bank of Kansas City, Policies for Long-Run Economic Growth, lentelė 1. ■ Lent. 6.4 rodo kai kuriuos Kumiharu Shigehara‘os, OECD Ekonomikos ir statistikos departmento direktoriaus, studijos rezultatus. Lentelė apima JAV, Japonijos, Europos ir visos OECD rezultatus. Ji rodo, kad Europa ir kitos industrinės šalys patyrė mažesnį augimą po 1973 m., ir kad didžioji gamybos augimo sumažėjimo dalis yra dėl sulėtėjusių našumo augimo tempų. ■ Plačiai paplitęs našumo augimo sulėtėjimas šiuo laikotarpiu buvo pagrindinė ekonominė problema, turęjusi tiesioginę įtaką gyvenimo lygiui, realiam darbo užmokesčiui ir kitiems ekonominiams klausimams. Deja, pasaulinio našumo sulėtėjimo priežastis buvo mįslė, kaip parodoma šiame intarpe. Intarpas 6.2. Našumo augimo sulėtėjimas po 1973 m. Po maždaug 1973 m. ekonominio augimo tempas pagrindinėse industrinėse šalyse


___________________________________________________________________________ 2/11/2011 Psl. 355 / 1471

gerokai sulėtėjo. Tai turėjo rimtas pasekmes realiam darbo užmokesčiui ir gyvenimo lygiui. Augimo apskaita buvo naudinga, parodant, kad gamybos augimo sulėtėjimas pirmiausiai atspindėjo mažesnį našumo augimą, o ne lėtesnį kapitalo ir darbo kiekio augimą. Tačiau ši išvada tik atitolina mįslės sprendimą vienu žingsniu. Akivaizdus sekantis klausimas: kas lėmė tokį didelį našumo sulėtėjimą? Šiame intarpe aptarsime kai kuriuos alternatyvius paaiškinimus, apimant:

� galimą matavimo problemą; � teisinės ir žmogiškosios aplinkos pablogėjimą; � sulėtėjusius technologinių inovacijų tempus; � didelių naftos kainų poveikį.

Įdomu, kad keletas ekonomistų teigė, jog našumo sulėtėjimas iš tikrųjų nėra

tikra ekonominė problema. Jie teigė, kad sulėtėjimas yra iliuzija, matavimo problemos rezultatas, kuris pervertino sumažėjimo mastą. Pagrindinis klausimas našumo matavime yra ar oficiali gamybos statistika adekvačiai įvertina kokybės pokyčius. Paimkime įmonės, gaminančios oro kondicionierius, atvejį. Naudodama tą patį kapitalo ir darbo kiekį, ji gamina tą patį skaičių oro kondicionierių šiais metais, kaip ir praėjusiais. Tačiau, šių metų modeliai yra gerokai geresnės kokybės, nes yra labiau patikimi ir naudoja mažiau energijos. Įmonės gamyba šiais metais turi didesnę realią ekonominę vertę nei anksčiau, taigi tikras įmonės kapitalo ir darbo našumas padidėjo, nors ji gamina tą patį kiekį. Tačiau, jei statistikai, matuojantys įmonės gamybą, atsižvelgtų tik į šį skaičių, bet


___________________________________________________________________________ 2/11/2011 Psl. 356 / 1471

ne į kokybę, jie neatsižvelgtų į tokį našumo pagerėjimą. Panašūs klausimai iškyla su kainų indeksais. Tačiau oficialūs gamybos matavimai įtraukia kokybės gerėjimą, pavyzdžiui, laikydami, kad mažiau energijos vartojantys kondicionieriai reiškia didesnę gamybą. Tačiau, kokybės pokyčių matavimas yra sunkus, ir tuo mastu, kuriuo pagerėjimas nėra pilnai įtraukiamas, našumo augimas bus įvertintas nepakankamai. Atidi matavimo klausimų studija buvo atlikta Martin‘o N. Baily ir Robert‘o J. Gordon‘o.53 Jie nustatė, kad matavimo problemos gali būti svarbios aiškinant našumo sulėtėjimą kai kuriose šakose. Sukrečiantis pavyzdys yra JAV statybos industrija: pagal oficialius duomenis našumas statybose sumažėjo 40% tarp 1967 ir 1986 m.! Baily ir Gordon‘as teigė, kad šis rezultatas yra neįtikinantis ir atkreipia dėmesį į įvairius kokybės pagerėjimus būsto statyboje (dažniau instaliuojama centrinio oro kondicionavimo sistemų, daugiau individualių medžio darbų ir geresnė landšafto apsauga), į ką oficialūs statybos matai neatsižvelgė. Tačiau Baily ir Gordon‘as taip pat nurodo, kad matavimo problemos nėra naujos, jos taip pat buvo ir prieš 1973 metus. Kad prastas matavimas paaiškintų našumo sumažėjimą po 1973 m., turime parodyti, kad ne tik dabartinės matavimo procedūros nepakankamai įvertina našumo augimą, tačiau, kad našumo augimas analizuojamu laikotarpiu yra

53 Martin N. Baily, and Robert J. Gordon (1988), “The Productivity Slowdown, Measurement Issues, and the Explosion of Computer Power”, Brookings Papers on Economic Activity, 1988:2, pp. 347–420.


___________________________________________________________________________ 2/11/2011 Psl. 357 / 1471

nepakankamai įvertintas gerokai daugiau nei prieš 1973 m. Baily ir Gordon‘as daro išvadą, kad matavimo problemos galėtų paaiškinti geriausiu atveju 1/3 sulėtėjimo po 1973 m. Tokiu būdu, našumo sulėtėjimas didžiąja dalimi nėra paprasčiausia matavimo problema.

Vienas žemo našumo augimo 1973–87 m. paaiškinimas yra vadinamosios teisinės ir žmogiškosios aplinkos pokytis, kuri apima keletą skirtingų veiksnių. Pavyzdžiui, po 1973 m. buvo švaresnė aplinka, darbuotojų saugumas ir sveikata. Tuo mastu, kuriuo kapitalas ir darbo ištekliai yra skirti šiems tikslams, matuojamoji gamyba ir našumas sumažės.54 Be taršos kontrolės ir darbuotojų saugumo bei sveikatos pagerėjimo, pokyčiai teisinėje ir žmogiškoje aplinkoje apima veiksnius, kurie sumažina našumą, tačiau duoda naudos visuomenei. Pavyzdžiui, buvo įvertinta, kad padidėjęs nesąžiningumas ir nusikaltimai sumažino metinius gamybos augimo tempus JAV 0.05% per metus, kadangi ištekliai buvo nukreipti kovai prieš nusikalstamumą ar buvo prarasti dėl vagysčių, padegimų ar vandalizmo. Potencialiai labiau svarbi problema buvo akivaizdus švietimo kokybės sumažėjimas 8 deš., kas lėmė lėtesnį darbuotojų įgūdžių gerėjimą. John‘o H. Bishop‘o studija parodė, kad dalis

54 Žr. Edward F. Denison (1985), Trends in American Economic Growth, 1929–1982 (Brookings Institute, 1985).


___________________________________________________________________________ 2/11/2011 Psl. 358 / 1471

našumo augimo sulėtėjimo gali būti paaiškinama blogesniais studentų pasiekimais, matuojant standartiniais testais, kuris įvyko daugiausiai tarp 1967 ir 1980 m.55 Tačiau Maddison‘o analizė paremia požiūrį, kad švietimas turėjo teigiamą įtaką gamybos augimui, bent jau kai kuriose šalyse. Maddison‘as nustatė, kad švietimo standartų pagerėjimas prisidėjo daugiau prie gamybos augimo po 1973 m., nei per 1950–73 m. laikotarpį Prancūzijoje, Olandijoje ir JK, nors švietimas turėjo mažiau reikšmės augimui po 1973 m. Vokietijoje, JAV ir Japonijoje.

Technologijos gerėjimas yra fundamentalus našumo didėjimo ir ekonominio augimo šaltinis. Šiandienos gamybos procesai, produktai ir paslaugos gerokai skiriasi nuo buvusių prieš 50 m. Vienas našumo sulėtėjimo paaiškinimas yra tas, kad pagrindiniai praeities technologiniai proveržiai jau gerokai išnaudoti, tačiau komerciškai reikšmingos naujos technologijos nepasirodo taip greitai, kad palaikytų ankstesnius našumo augimo tempus. Idėja, kad technologinės inovacijos bent laikinai išsisėmė, yra dalis “technologinio išsisėmimo hipotezės” (depletion hypothesis), pasiūlytos William‘o Nordhaus‘o56. Kodėl technologinių inovacijų greitis sumažėjo po 1973 m.? Vienas argumentas buvo tas,

55 Žr. John H. Bishop (1989), “Is the Test Score Decline Responsible for the Productivity Growth Decline?” American Economic Review, March 1989, pp. 178–97. 56 William Nordhaus (1982), “Economic Policy in the Face of Declining Productivity Growth”, European Economic Review, May/June 1982, pp. 131–58.


___________________________________________________________________________ 2/11/2011 Psl. 359 / 1471

kad didelis inovacijų tempas dešimtmetyje po Antrojo pasaulinio karo buvo nenormalus, atspindėdamas technologinių galimybių, kurios nebuvo anksčiau panaudotos dėl Didžiojo nuosmukio ir karo, grįžimą. Be to, greitas našumo augimas po karo daugelyje kitų šalių, palyginti su JAV, buvo didelių atstatymo programų Europoje ir Japonijoje rezultatas, kuris buvo susijęs su JAV technologijų perdavimu į šias šalis. Kita galimybė yra ta, kad šis laikas buvo taip pat struktūrinių pokyčių metas daugelyje industrinių ekonomikų, su mažėjančiu žemės ūkiu ir naujų šakų ir produktų augimu. Pagal šį požiūrį, vėlesniu laikotarpiu paprasčiausiai buvo grįžta į normalesnius inovacijos tempus. Kai kurie ekonomistai taip pat nurodė, kad nėra priežasčių ekonomiškai gyvybingiems išradimams atsirasti pastoviu tempu. Pavyzdžiui, kai kurie iš mokslinių ir inžinerinių proveržių informacinėse ir genų inžinerijoje duoda naudą palaipsniui ir nevienodai visose šalyse. Technologinio išsisėmimo hipotezės variantas sako, kad nėra proveržių trūkumo baziniame moksle. Tačiau problema yra ta, kad Europos ir JAV korporacijos lėtai ar iš viso nesugeba įgyvendinti jų komerciškai. Priešingai, studijos parodė, kad Japonijos firmos kiek geriau bendradarbiauja su laboratorijomis ir parduotuvėmis, greitai komercializuoja naujus mokslinius pasiekimus, netgi kai pradiniai moksliniai atradimai gimė kitose šalyse.57 57 Žr. Edwin Mansfield (1988), “Industrial R&D in Japan and the United States: A Comparative Study”, American Economic Review, May, pp. 223-8; Nathan Rosenberg and W. Edward Steinmueller (1988), “Why Are Americans Such Poor Imitators?”, American Economic Review, May, pp. 229 -34. Argumentas, kad JAV


___________________________________________________________________________ 2/11/2011 Psl. 360 / 1471

Populiarus našumo sulėtėjimo paaiškinimas yra didelis energijos kainų

padidėjimas po OPEC naftos embargo 1973 m. Idėja yra ta, kad kai to pasekmėje įmonės ėmė naudoti mažiau energijos, produkcijos kiekis, kurį buvo galima pagaminti su tuo pačiu kapitalo ir darbo kiekiu, sumažėjo, taip sumažinant našumą. Šis paaiškinimas yra įtikinantis ne tik dėl sutampančio faktų laiko, kadangi našumo sumažėjimas, atrodo, prasidėjo apie 1973 m., tačiau taip pat dėl to, kad, skirtingai nuo kelių kitų paaiškinimų, naftos kainos versija paaiškina, kodėl visos pagrindinės industrinės šalys patyrė sulėtėjimą. Tačiau, paaiškinti našumo sulėtėjimą naftos kainų padidėjimu nėra lengva. Daugelyje ūkio šakų bendruosiuose kaštuose energijos kaštai yra santykinai nedideli. Kodėl tada energijos kainos padidėjimas turėjo tokį didelį poveikį? Vienas atsakymas, pasiūlytas Martin N. Baily,58 yra kad, naftos kainos padidėjimas daug senesnių, daugiau energijos vartojančių mašinų ir gamyklų padarė nepelningas, tokiu būdu iš esmės sumažinant šalies kapitalo kiekį. Toks “tikrojo” kapitalo kiekio sumažėjimas žemiau matuojamo kapitalo kiekio duomenyse atsispindėtų kaip našumo sumažėjimas. Tačiau, jei Baily paaiškinimas būtų

problema yra lėtas komercinis naujų mokslinių išradimų adaptavimas taip pat pateikiama įtakingoje MIT studijoje MIT Commission on Industrial Productivity (1989), Made in America: Regaining the Productive Edge, MIT Press. 58 Martin N. Baily (1982), “Productivity and the Services of Capital and Labour”, Brookings Papers on Economic Activity, 1982:2, pp. 423-54.


___________________________________________________________________________ 2/11/2011 Psl. 361 / 1471

teisingas, kai padidėjo naftos kainos, panaudotų investicinių prekių kainos turėjo gerokai nukristi, atspindint jų sumažėjusią ekonominę vertę. Tačiau tas panaudotų investicinių prekių kainų sumažėjimas neįvyko.59 Maddison‘o augimo apskaitos analizė yra viena iš kelių studijų, kuri paremia naftos kainų paaiškinimą, ypač Olandijoje, kur pigių gamtinių dujų atradimas prieš 1973 m. sukūrė labiau energijai imlią ekonomiką, ir Japonijoje.60 Be to, žemos energijos kainos 7 deš. gali paaiškinti greitą našumo augimą per tą laikotarpį. Tačiau, nepaisant šių argumentų, naftos kainų paaiškinimo šalininkai turi problemų aiškinant, kodėl našumo augimas nepadidėjo, kai 9 deš. nukrito realios naftos kainos.

Problema paaiškinti našumo augimo sulėtėjimą po 1973 m. gali būti ne dėl paaiškinimų stokos, bet gausos. Neturime atmesti galimybės, kad nebuvo vienos sulėtėjimo priežasties, tačiau kad prie jo prisidėjo daug veiksnių. Deja, jei yra daug sulėtėjimo paaiškinimų, nei vienas politikos žingsnis atskirai neišspręs našumo problemos. Vietoje to, žingsniai pagerinti našumo augimą turi spręsti daug problemų vienu metu.

59 Žr. Charles R. Hulten, James W. Robertson, and Frank C. Wykoff (1987), “Energy, Obsolescence, and the Productivity Slowdown”, NBER Working Paper No. 2404. 60 Žr. Dale Jorgenson (1990), “Productivity and Economic Growth”, Harvard Institute of Economic Research Discussion Paper No. 1487.


___________________________________________________________________________ 2/11/2011 Psl. 362 / 1471

6.2 Augimo dinamika: neoklasikinis augimo modelis ■ Nors augimo apskaita pateikia naudingą informaciją apie ekonominio augimo šaltinius, ji nevisiškai paaiškina šalies augimą. Kadangi augimo apskaita ima veiksnių augimo tempus ekonomikoje kaip duotus, ji negali paaiškinti kodėl kapitalas ir darbas auga tais tempais. ■ Pavyzdžiui, kapitalo kiekio augimas yra daugybės namų ūkių ir įmonių taupymo ir investicijų sprendimų rezultatas. Laikydama kapitalo kiekio augimą duotu, augimo apskaita nepaaiškina svarbios dalies to, kas vyksta. ■ Šiame skyrelyje atidžiau nagrinėsime ekonominio augimo dinamiką, t.y. kaip augimo procesas vyksta laike. Šiam tikslui:

� atsisakysime 3 paskaitos prielaidos, kad kapitalo kiekis yra pastovus; � ir nagrinėsime veiksnius, kurie lemia ekonomikos kapitalo kiekio didėjimą.

■ Analizė remsis įžymiu ekonominio augimo modeliu, sukurtu XX a. 6 deš. gale Nobelio premijos laureato Robert‘o Solow iš MIT ir Trevor‘o Swan‘o iš Australian National University, kuris tapo baziniu daugumai po to buvusių augimo tyrimų.61 Dėl to vadinamasis neoklasikinis augimo modelis (neoclassical growth model) yra dažnai vadinamas Solow – Swan‘o ekonominio augimo modeliu (Solow – Swan model of economic growth). 61 Pradiniai straipsniai yra Robert M. Solow (1956), “A Contribution to the Theory of Economic Growth”, Quarterly Journal of Economics, February, pp. 65–94, ir Trevor Swan (1956), “Economic Growth and Capital Accumulation”, Economic Record, November 1956, pp. 334–61.


___________________________________________________________________________ 2/11/2011 Psl. 363 / 1471

■ Be parodymo kaip susiję kapitalo kaupimas ir ekonominis augimas, modelis yra naudingas dėl to, kad nagrinėja 3 pagrindinius klausimus apie augimą:

� koks yra sąryšis tarp šalies ilgalaikio gyvenimo lygio ir tokių fundamentalių veiksnių kaip jos taupymo norma, jos gyventojų gausėjimo tempas ir jos techninės pažangos tempas?

� kaip šalies ekonominio augimo tempas keičiasi laike? Ar ekonominis augimas stabilizuosis, greitės ar sustos?

� ar yra ekonominės jėgos, kurios, galų gale, leis skurdesnėms šalims pavyti turtingesnes pagal gyvenimo lygį?

6.2.1 Neoklasikinis augimo modelis ■ Neoklasikinis augimo modelis analizuoja ekonomikos dinamiką. Analizuodami darbo jėgos ir kapitalo augimo pokyčių poveikį, darysime prielaidą, kad gyventojų skaičius didėja ir, kad bet kuriuo metu pastovi gyventojų skaičiaus dalis yra darbingo amžiaus. Bet kuriais metais t, Nt = turimas darbuotojų skaičius ■ Darome prielaidą, kad gyventojų skaičius ir darbo jėga didėja pastoviu tempu n. Taigi, jei n = 0,05, darbuotojų skaičius bet kuriais metais yra 5% didesnis nei praėjusiais metais.


___________________________________________________________________________ 2/11/2011 Psl. 364 / 1471

■ Kiekvienų metų t pradžioje ekonomika turi kapitalo kiekį Kt. (Tuoj parodysime kaip nusistato šis kapitalo kiekis.) Kiekvienų metų t bėgyje kapitalas Kt ir darbas Nt naudojami gaminti ekonomikos bendrąją produkciją Yt. ■ Dalis kiekvienais metais pagamintos produkcijos yra investuojama:

� į naują kapitalą; � ar pakeisti nusidėvėjusį kapitalą.

■ Darome prielaidą, kad ekonomika yra uždara, ir kad nėra valstybinių pirkimų, todėl neinvestuota produkcijos dalis yra suvartojama gyventojų. Jei Yt = produkcija, pagaminta metais t, It = bendrosios investicijos metais t, Ct = vartojimas metais t, sąryšis tarp vartojimo, gamybos ir investicijų kiekvienais metais yra: Ct = Yt – It 6.3 ■ Lygtis (6.3) rodo, kad neinvestuota ekonomikos produkcijos dalis yra suvartojama. Kadangi gyventojų skaičius ir darbo jėga šioje ekonomikoje didėja, nagrinėti gamybą, vartojimą ir kapitalo kiekį vienam darbuotojui yra patogiau. Todėl naudosime tokį žymėjimą:


___________________________________________________________________________ 2/11/2011 Psl. 365 / 1471

t

tt N

Yy = = gamyba vienam darbuotojui metais t

t

tt N

Cc = = vartojimas vienam darbuotojui metais t

t

tt N

Kk = = kapitalo kiekis vienam darbuotojui metais t

■ Kapitalo kiekis vienam darbuotojui kt yra taip pat vadinamas kapitalo ir darbo santykiu (capital – labour ratio). Svarbus modelio tikslas yra suprasti kaip laike kinta:

� gamyba vienam darbuotojui; � vartojimas vienam darbuotojui; � bei kapitalo ir darbo santykis.

■ Produkcijos kiekis, kuris gali būti pagamintas naudojant tam tikrus gamybos veiksnių kiekius, yra nusakomas gamybos funkcijos. Iki šiol nagrinėjome gamybos funkciją kaip sąryšį tarp bendrosios gamybos Y ir bendrųjų kapitalo ir darbo kiekių K ir N. Tačiau galime užrašyti gamybos funkciją vienam darbuotojui (per-worker production function): yt = f(kt) 6.4


___________________________________________________________________________ 2/11/2011 Psl. 366 / 1471

■ Lygtis (6.4) rodo, kad kiekvienais metais t gamyba vienam darbuotojui yt priklauso nuo kapitalo vienam darbuotojui kiekio kt.

62 Čia gamybos funkcijoje naudojame mažąją f vietoje didžiosios F, kad pabrėžtume, jog gamyba ir kapitalas yra vienam darbuotojui. ■ Kol kas nagrinėsime kapitalo kiekio vaidmenį augimo procese darydami prielaidą, kad nėra našumo augimo ir neįtrauksim našumo daugiklio į gamybos funkciją lygtyje (6.4).63 Grąžinsime našumo augimą į modelį vėliau. Gamybos funkcija vienam darbuotojui yra parodyta Pav. 6.1.

62 Kad užrašytume gamybos funkciją lygtimi (6.4), reikia prielaidos dėl pastovios masto grąžos, kas reiškia, kad vienodas ir kapitalo, ir darbo procentinis padidėjimas lemia tą patį procentinį bendrosios gamybos padidėjimą. Pavyzdžiui, esant pastoviai masto grąžai, ir kapitalo, ir darbo padidėjimas 10%, padidina produkciją 10%. Naudojant augimo apskaitos lygtį (6.2), pastovi masto grąža reiškia, kad aK + aN = 1. 63 Tiksliau, mes prilyginame bendrojo veiksnių našumo daugiklį A vienetui.


___________________________________________________________________________ 2/11/2011 Psl. 367 / 1471

Pav. 6.1. Gamybos funkcija vienam darbuotojui

Gamybos funkcija vienam darbuotojui yt = f(kt) susieja gamybos lygį vienam darbuotojui yt su kapitalo ir darbo santykiu kt. Pavyzdžiui, kai kapitalo – darbo santykis yra k1, gamyba vienam darbuotojui yra y1. Gamybos funkcija vienam darbuotojui turi teigiamą nuolydį iš kairės į dešinę, kadangi kapitalo ir darbo santykio padidėjimas padidina gamybą vienam darbuotojui. Gamybos funkcijos išlinkimas atspindi mažėjantį ribinį kapitalo našumą.


___________________________________________________________________________ 2/11/2011 Psl. 368 / 1471

■ Kapitalo ir darbo santykis (kapitalo kiekis vienam darbuotojui) kt yra ant horizontalios ašies, o gamyba vienam darbuotojui yt yra ant vertikalios ašies. Pavyzdžiui, kai kapitalo ir darbo santykis yra k1, gamyba vienam darbuotojui yra y1. Gamybos funkcija didėja iš kairės į dešinę, kadangi kapitalo kiekio vienam darbuotojui padidėjimas leidžia kiekvienam darbuotojui pagaminti daugiau. Kaip ir standartinėje gamybos funkcijoje, gamybos funkcijos vienam darbuotojui išlinkimas atspindi mažėjantį ribinį kapitalo našumą. Tokiu būdu, kai kapitalo ir darbo santykis yra didelis, jo tolesnis didėjimas turi santykinai nedidelį poveikį gamybai vienam darbuotojui. ■ . Viena iš įdomiausių neoklasikinio augimo modelio išvadų yra ta, kad, nedidėjant našumui, ekonomika ilgu laikotarpiu pasiekia pusiausvyrą (steady state) – situaciją, kurioje ekonomikos gamyba vienam darbuotojui, vartojimas vienam darbuotojui ir kapitalo kiekis vienam darbuotojui yra pastovūs, t.y. yt, ct ir kt nebekinta laike. ■ Atkreipkite dėmesį, kad jei produkcija, vartojimas ir kapitalas vienam darbuotojui yra pastovūs, tada bendroji produkcija, vartojimas ir kapitalas auga darbo jėgos augimo tempu n. ■ Kad paaiškintume kaip veikia neoklasikinis augimo modelis, pirma analizuosime pusiausvyros bruožus ir tada aptarsime kaip ekonomika gali ją pasiekti.


___________________________________________________________________________ 2/11/2011 Psl. 369 / 1471

■ Pradėkime nuo investicijų pusiausvyroje. Bendrosios investicijos t metais It yra skirtos 2 tikslams:

� pakeisti nusidėvėjusį kapitalą; � padidinti kapitalo kiekį.

■ Jei d yra kapitalo nuvertėjimo tempas, t.y., dalis kapitalo, kuri nusidėvi kiekvienais metais, bendrasis nuvertėjimas metais t yra dKt. Kiekis, kuriuo padidinamas kapitalo kiekis yra grynosios investicijos. ■ Kokios yra grynosios investicijos pusiausvyroje? Kadangi kapitalas vienam darbuotojui Kt/Nt pusiausvyroje nekinta, bendrasis kapitalo kiekis auga tuo pat tempu kaip darbo jėga, t.y., tempu n. Todėl pusiausvyroje grynosios investicijos yra nKt.

64 Kad rastume pusiausvyros investicijas, sudedame grynąsias investicijas nKt ir nuvertėjimą dKt: It = (n + d)Kt (pusiausvyroje) 6.5 ■ Kad gautume pusiausvyros vartojimą (gamyba, atėmus investicijas), įstatome lygtį (6.5) į lygtį (6.3): Ct = Yt – (n + d)Kt (pusiausvyroje) 6.6 64 Grynosios investicijos metais t yra Kt+1 – Kt. Jei bendrasis kapitalas auga tempu n, tada Kt+1 = (1 + n)Kt. Pakeisdami Kt+1 grynųjų investicijų apibrėžime, gauname, kad pusiausvyroje grynosios investicijos = (1 + n)Kt – Kt = nKt.


___________________________________________________________________________ 2/11/2011 Psl. 370 / 1471

■ Lygtis (6.6) atspindi bendruosius vartojimą, gamybą ir kapitalą, o ne šiuos kintamuosius vienam darbuotojui. Kad apskaičiuotume juos vienam darbuotojui:

� padaliname abi lygties (6.6) puses iš darbuotojų skaičiaus Nt., be to, prisiminkite, kad ct = Ct/Nt, yt = Yt/Nt, ir kt = Kt/Nt;

� tada panaudojame gamybos funkciją vienam darbuotojui, lygtį (6.4), kad pakeistume yt į f(kt) ir gauname:

c = f(k) – (n + d)k (pusiausvyroje) 6.7 ■ Lygtis (6.7) rodo sąryšį tarp vartojimo vienam darbuotojui c ir kapitalo – darbo santykio k pusiausvyroje. Kadangi vartojimas vienam darbuotojui bei kapitalo ir darbo santykis pusiausvyroje yra pastovūs, nebenaudojame laiko indekso t. ■ Lygtis (6.7) rodo, kad pusiausvyros kapitalo ir darbo santykio k padidėjimas turi 2 priešingus poveikius pusiausvyros vartojimui vienam darbuotojui c:

� pirma, pusiausvyros kapitalo ir darbo santykio k padidėjimas padidina produkcijos kiekį, kurį gali pagaminti kiekvienas darbuotojas, f(k);

� antra, pusiausvyros kapitalo ir darbo santykio padidėjimas taip pat padidina produktą vienam darbuotojui, kuris turi būti investuotas, (n + d)k. Kuo daugiau prekių skirta investicijoms, tuo mažiau jų lieka vartojimui.


___________________________________________________________________________ 2/11/2011 Psl. 371 / 1471

■ Pav. 6.2 matome pasirinkimą tarp šių 2 poveikių. Pav. 6.2(a) skirtingos galimos pusiausvyros kapitalo ir darbo santykio k vertės yra ant horizontalios ašies. Kreivė yra gamybos funkcija vienam darbuotojui, y = f(k), kaip Pav. 6.1. Tiesė rodo pusiausvyros investicijas vienam darbuotojui, (n + d)k. Lygtis (6.7) rodo, kad pusiausvyros vartojimas vienam darbuotojui c yra lygus kreivės f(k) aukščiui, atėmus tiesės (n + d)k aukštį. Pavyzdžiui, jei kapitalo ir darbo santykis yra k1, pusiausvyros vartojimas vienam darbuotojui yra c1. ■ Sąryšis tarp vartojimo vienam darbuotojui bei kapitalo ir darbo santykio pusiausvyroje yra aiškiau išreikštas Pav. 6.2(b). Kiekvienai pusiausvyros kapitalo ir darbo santykio k vertei, pusiausvyros vartojimas vienam darbuotojui c yra skirtumas tarp gamybos funkcijos ir investicijų Pav. 6.2(a). ■ Atkreipkite dėmesį, kad:

� pradedant žemomis ir vidutinėmis k vertėmis (mažesnėmis nei k1 Pav. 6.2(b)), pusiausvyros kapitalo ir darbo santykio padidėjimas padidina pusiausvyros vartojimą vienam darbuotojui;

� tačiau, esant didelėms k vertėms (didesnėms už k1), pusiausvyros kapitalo ir darbo santykio padidėjimas lemia mažesnį pusiausvyros vartojimą vienam darbuotojui, nes tiek daug investicijų reikia išlaikyti didelį kapitalo vienam darbuotojui kiekį.


___________________________________________________________________________ 2/11/2011 Psl. 372 / 1471


___________________________________________________________________________ 2/11/2011 Psl. 373 / 1471

Pav. 6.2. Vartojimo vienam darbuotojui sąryšis su kapitalo ir darbo santykiu pusiausvyroje

(a) Esant kiekvienai kapitalo – darbo santykio k vertei, pusiausvyros gamybą vienam darbuotojui y parodo gamybos vienam darbuotojui funkcija f(k). Pusiausvyros investicijos vienam darbuotojui, (n + d)k, yra tiesė su nuolydžiu n + d. Pusiausvyros vartojimas vienam darbuotojui c yra skirtumas tarp gamybos vienam darbuotojui ir investicijų vienam darbuotojui. Pavyzdžiui, jei kapitalo ir darbo santykis yra k1, pusiausvyros vartojimas vienam darbuotojui yra c1. (b) Esant kiekvienai pusiausvyros kapitalo – darbo santykio k vertei, pusiausvyros vartojimas vienam darbuotojui c yra išvedamas [(a) dalyje] kaip skirtumas tarp gamybos vienam darbuotojui ir investicijų vienam darbuotojui. Tokiu būdu plotas po kreive dalyje (b) atitinka skirtumą tarp kreivės ir tiesės dalyje (a). Atkreipkite


___________________________________________________________________________ 2/11/2011 Psl. 374 / 1471

dėmesį, kad pradedant nuo nedidelio kapitalo – darbo santykio, šio santykio padidėjimas padidina pusiausvyros vartojimą vienam darbuotojui. Tačiau, jei kapitalo – darbo santykis yra didesnis už k1, šio santykio tolesnis didėjimas sumažina vartojimą vienam darbuotojui. Kai kapitalo – darbo santykis yra kmax, visa produkcija skiriama investicijoms, ir pusiausvyros vartojimas vienam darbuotojui lygus nuliui. ■ Kraštutiniu atveju, kai k = kmax Pav. 6.2, visa produkcija bus skiriama pakeisti ir plėsti kapitalo kiekį, ir nieko neliks vartojimui. ■ Politikos formuotojai dažnai stengiasi pagerinti ilgalaikį gyvenimo lygį įvairiomis priemonėmis stimuliuodami taupymą, investicijas ir, tokiu būdu, didindami kapitalo didėjimo tempą. Pav. 6.2 rodo šios strategijos ribas. Šalis su nedideliu kapitalo vienam darbuotojui kiekiu gali tikėtis žymiai pagerinti ilgalaikį (pusiausvyros) gyvenimo lygį didindama taupymo ir investicijų tempus. ■ Tačiau šalis, kuri jau turi didelį kapitalo kiekį vienam darbuotojui, gali pamatyti, kad tolesnis taupymo ir investicijų didinimas daug nepadidina pusiausvyros vartojimo. Fundamentali to priežastis yra mažėjantis ribinis kapitalo našumas, t.y. kai jau yra didelis kapitalo kiekis, jo tolesnio didinimo nauda yra nedidelė. ■ Pav. 6.2 rodo, kad kapitalas vienam darbuotojui gali būti toks didelis, kad tolesnis jo didėjimas net sumažins pusiausvyros vartojimą vienam darbuotojui. Kapitalo kiekis, kuris maksimizuoja vartojimą vienam darbuotojui pusiausvyroje, parodytas kaip k1 Pav. 6.2, yra


___________________________________________________________________________ 2/11/2011 Psl. 375 / 1471

žinomas kaip auksinė kapitalo kiekio taisyklė (golden rule level of the capital stock), kuri taip vadinama dėl to, kad ji maksimizuoja ateities kartų ekonominę gerovę.65 ■ Ar bet kurioje šiandienos pasaulio ekonomikoje didesnis kapitalo kiekis lemtų mažesnį vartojimą ilgu laikotarpiu? 7 išsivysčiusių industrinių šalių studija parodė, kad atsakymas yra neigiamas. Netgi daug taupančioje Japonijoje, tolesnis kapitalo vienam darbuotojui padidėjimas lemtų didesnį pusiausvyros vartojimą vienam darbuotojui.66 Tokiu būdu, analizėje visada darysime prielaidą, kad pusiausvyros kapitalo ir darbo santykio padidėjimas padidina pusiausvyros vartojimą vienam darbuotojui. ■ Diskusija apie pusiausvyrą dar neatsakė į 2 klausimus:

� pirma, turime pasakyti kodėl ekonomika galų gale pasieks pusiausvyrą, kaip teigėme aukščiau;

� antra, dar neparodėme, kokią pusiausvyrą ekonomika pasieks: norėtume žinoti pusiausvyros vartojimo vienam darbuotojui kiekį ir pusiausvyros kapitalo ir darbo santykį, kurį ekonomika galų gale pasieks.

65 Gali naudoti lygtį (6.7) parodant, kad, esant auksinės taisyklės kapitalo kiekiui, ribinis kapitalo produktas yra lygus n + d. 66 Žr. Andrew B. Abel, N. Gregory Mankiw, Lawrence H. Summers, and Richard J. Zeckhauser (1989), „Assessing Dynamic Efficiency: Theory and Evidence“, Review of Economic Studies, January 1989, pp. 1–20.


___________________________________________________________________________ 2/11/2011 Psl. 376 / 1471

■ Kad atsakytume į šiuos 2 klausimus, reikia papildomo informacijos vieneto: pajamų dalies, kurią žmonės sutaupo. Paprastumo dėlei tarkime, kad taupymas šioje ekonomikoje yra proporcingas einamosioms pajamoms: St = sYt 6.8 kur St yra nacionalinis taupymas67 metais t, o s yra taupymo norma (saving rate), kuri, pagal prielaidą, yra pastovi. Kadangi einamųjų pajamų padidėjimas 1 litu padidina taupymą, tačiau mažiau nei 1 litu (žr. 4 paskaitą), s yra skaičius tarp 0 ir 1. ■ Lygtis (6.8) ignoruoja kai kuriuos kitus taupymo veiksnius, aptartus ankstesnėse paskaitose, tokius kaip reali palūkanų norma. Tačiau, šių kitų veiksnių įtraukimas iš esmės nepakeistų pagrindinių išvadų, taigi, paprastumo dėlei, į juos neatsižvelgsime. ■ Laikysime, kad kiekvienais metais nacionalinis taupymas St yra lygus investicijoms It: sYt = (n + d)Kt (pusiausvyroje) 6.9 kur lygties (6.9) kairė pusė yra taupymas (žr. lygtį 6.8), o lygties (6.9) dešinė pusė yra pusiausvyros investicijos (žr. lygtį 6.5).

67 Nesant vyriausybės šiame modelyje, nacionalinis taupymas ir privataus sektoriaus taupymas sutampa.


___________________________________________________________________________ 2/11/2011 Psl. 377 / 1471

■ Lygtis (6.9) parodo sąryšį tarp bendrosios gamybos Yt ir bendrojo kapitalo kiekio Kt, kuris yra pusiausvyroje. Kad nustatytume pusiausvyros kapitalą vienam darbuotojui, padaliname abi lygties (6.9) puses iš Nt. Tada naudojame gamybos funkciją (lygtį 6.4), kad vietoje yt įstatytume f(kt): sf(k) = (n + d)k (pusiausvyroje) 6.10 ■ Lygtis (6.10) rodo, kad taupymas vienam darbuotojui sf(kt) yra lygus pusiausvyros investicijoms vienam darbuotojui (n + d)k. Kadangi pusiausvyroje kapitalo ir darbo santykis k nekinta, vėl galime išbraukti indeksą t iš lygties. ■ Iš lygties (6.10) dabar galime nustatyti pusiausvyros kapitalo ir darbo santykį, kurį pasieks ekonomika, kaip parodyta Pav. 6.3. Kapitalo ir darbo santykis yra ant horizontalios ašies. Taupymas vienam darbuotojui ir investicijos vienam darbuotojui yra ant vertikalios ašies.


___________________________________________________________________________ 2/11/2011 Psl. 378 / 1471

Pav. 6.3. Pusiausvyros kapitalo ir darbo santykio nusistatymas

Pusiausvyros kapitalo ir darbo santykis k* yra tada, kai taupymas vienam darbuotojui sf(k) yra lygus pusiausvyros investicijoms vienam darbuotojui (n + d)k. Pusiausvyros kapitalo ir darbo santykis k* yra taške A, kur kertasi taupymo kreivė ir pusiausvyros investicijų tiesė. Iš bet kurio pradinio taško kapitalo ir darbo santykis galiausiai pasiekia k*. Jei kapitalo ir darbo santykis yra mažesnis už k*, pavyzdžiui, k1, taupymas vienam darbuotojui sf(k1) viršija investicijas vienam darbuotojui (n + d)k1, kurių reikia, kad būtų išlaikytas kapitalo ir


___________________________________________________________________________ 2/11/2011 Psl. 379 / 1471

darbo santykis k1. Kai šis papildomas taupymas virsta kapitalu, kapitalo ir darbo santykis padidėja, ką rodo rodyklės. Panašiai, jei kapitalo ir darbo santykis yra didesnis nei k*, tarkime, k2, taupymas yra per mažas, kad išlaikytų šį kapitalo ir darbo santykį, ir jis, bėgant laikui, mažės. ■ Išlinkusi kreivė parodo, kaip taupymo vienam darbuotojui kiekis sf(k) yra susijęs su kapitalo ir darbo santykiu. Ši kreivė turi teigiamą nuolydį, kadangi kapitalo ir darbo santykio padidėjimas lemia didesnę gamybą vienam darbuotojui ir, tokiu būdu, didesnį taupymą vienam darbuotojui. Taupymo vienam darbuotojui kreivė turi tą patį išlinkimą kaip ir gamybos funkcija vienam darbuotojui, kadangi taupymas vienam darbuotojui yra lygus gamybos vienam darbuotojui funkcijai f(k) padaugintai iš pastovios taupymo normos s. ■ Tiesė Pav. 6.3 atspindi pusiausvyros investicijas vienam darbuotojui (n + d)k. Pusiausvyros investicijų tiesė turi teigiamą nuolydį, kadangi, kai padidėja kapitalo ir darbo santykis:

� reikia daugiau investicijų vienam darbuotojui, kad pakeistume nusidėvintį kapitalą; � ir aprūpintume naujus darbuotojus tuo pačiu kapitalo kiekiu.

■ Pagal lygtį (6.10), pusiausvyros kapitalo ir darbo santykis turi užtikrinti, kad taupymas vienam darbuotojui ir pusiausvyros investicijos vienam darbuotojui būtų lygios. Vienas kapitalo ir darbo santykis, esant kuriam ši sąlyga yra patenkinta, yra parodytas Pav. 6.3 kaip k*, arba k vertė, kuriai esant susikerta taupymo kreivė ir pusiausvyros investicijų tiesė (taške A). Esant bet kuriai kitai k vertei, taupymas nebus lygus pusiausvyros


___________________________________________________________________________ 2/11/2011 Psl. 380 / 1471

investicijoms. Tokiu būdu, k* yra vienintelis galimas pusiausvyros kapitalo ir darbo santykis šiai ekonomikai.68 ■ Esant vieninteliam pusiausvyros kapitalo ir darbo santykiui k*, galime taip pat nustatyti pusiausvyros gamybą ir vartojimą vienam darbuotojui. Iš gamybos funkcijos vienam darbuotojui, lygties (6.4), jei pusiausvyros kapitalo ir darbo santykis yra k*, pusiausvyros gamyba vienam darbuotojui y* yra: y* = f(k*) ■ Iš lygties (6.7), pusiausvyros vartojimas vienam darbuotojui c* yra lygus pusiausvyros gamybai vienam darbuotojui f(k*), atėmus pusiausvyros investicijas vienam darbuotojui (n + d)k*: c* = f(k*) – (n + d)k* ■ Prisiminkite, kad empirine prasme realiu atveju, didesnis pusiausvyros kapitalo ir darbo santykis k* lemia didesnį pusiausvyros vartojimą vienam darbuotojui c*.

68 Iš tikrųjų, pusiausvyra taip pat yra taške k = 0, kuriame kapitalo kiekis, gamyba ir vartojimas yra visą laiką lygūs nuliui. Tačiau, jei ekonomika pradeda veikti su teigiamu kapitalo kiekiu, ji niekada nepasieks nulinio kapitalo pusiausvyros.


___________________________________________________________________________ 2/11/2011 Psl. 381 / 1471

■ Naudodami sąlygą, kad pusiausvyroje nacionalinis taupymas yra lygus pusiausvyros investicijoms, nustatėme pusiausvyros kapitalo ir darbo santykį k*. Kai kapitalas vienam darbuotojui yra k*, kiekis, kurį žmonės pasirinks sutaupyti bus lygus investicijoms būtinoms išlaikyti k* kapitalą vienam darbuotojui. Tokiu būdu, kai ekonomikos kapitalo ir darbo santykis pasiekia k*, jis liks ten visą laiką. ■ Tačiau ar yra priežastis tikėtis, kad kapitalo ir darbo santykis kada nors pasieks k*, jei jis pradeda nuo bet kurios kitos vertės? Taip, yra. Tarkime, kad kapitalo ir darbo santykis yra mažesnis nei k*, pavyzdžiui, jis yra lygus k1 Pav. 6.3. Kai kapitalas vienam darbuotojui yra k1, taupymo vienam darbuotojui kiekis sf(k1), yra didesnis nei investicijų kiekis, reikalingas išlaikyti kapitalo ir darbo santykį pastoviu, (n + d)k1. Kai šis papildomas taupymas yra paverčiamas kapitalu, kapitalo – darbo santykis padidės. Kaip parodyta strėlėmis ant horizontalios ašies, kapitalo ir darbo santykis didės nuo k1 iki k*. ■ Jei kapitalas vienam darbuotojui yra iš pradžių didesnis nei k*, pavyzdžiui, jei k yra lygus k2 Pav. 6.3, paaiškinimas, kodėl ekonomika artėja į pusiausvyrą, yra panašus. Jei kapitalo ir darbo santykis viršija k

*, taupymas bus mažesnis nei investicijų kiekis, kuris yra būtinas išlaikyti kapitalo ir darbo santykį pastoviu. Pav. 6.3, kai k yra lygus k2, taupymo kreivė yra žemiau pusiausvyros investicijų tiesės. Tokiu būdu, kapitalo ir darbo santykis bėgant laikui sumažės nuo k2 iki k*, kaip parodyta strėlėmis. Gamyba vienam darbuotojui taip pat sumažės, kol pasieks savo pusiausvyros vertę.


___________________________________________________________________________ 2/11/2011 Psl. 382 / 1471

■ Apibendrinant, jei darome prielaidą, kad našumas nedidėja, ekonomika turi galų gale pasiekti pusiausvyrą. Esant šiam pusiausvyros kapitalo ir darbo santykiui, gamyba vienam darbuotojui ir vartojimas vienam darbuotojui lieka pastovūs laike. Tačiau, bendrasis kapitalas, gamyba ir vartojimas auga tempu n, darbo jėgos augimo tempu. ■ Ši išvada gali atrodyti niūri, nes sako, kad gyvenimo lygio gerėjimas galų gale turi sustoti. Tačiau pamatysime, kad išvada yra kita, jei našumas nuolat didėja.

6.2.2 Fundamentalūs gyvenimo lygio veiksniai ilgu laikotarpiu ■ Kas lemia vidutinio žmogaus gerovę ilgu laikotarpiu? Jei matuojame ilgo laikotarpio gerovę pastovios pusiausvyros vartojimo darbuotojui lygiu, galime naudoti neoklasikinį augimo modelį, kad atsakytume į šį klausimą. Toliau aptarsime 3 veiksnius, kurie veikia ilgo laikotarpio gyvenimo lygį:

� taupymo normą; � gyventojų gausėjimą; � ir našumo augimą.

■ Pagal neoklasikinį augimo modelį, didesnė taupymo norma lemia didesnį gyvenimo lygį ilgu laikotarpiu, kaip parodyta Pav. 6.4. Tarkime, kad ekonomikos pradinė taupymo norma yra s1, todėl taupymas vienam darbuotojui yra s1f(k). Taupymo kreivė, kai taupymo norma yra s1, yra pavadinta „Pradinis taupymas darbuotojui”. Pradinis


___________________________________________________________________________ 2/11/2011 Psl. 383 / 1471

pastovios pusiausvyros kapitalo ir darbo santykis ��∗ yra kapitalo ir darbo santykis, kuriam

esant, susikerta pradinės taupymo kreivė ir investicijų tiesė (taškas A).

■ Dabar tarkime, kad, pavyzdžiui, dėl vyriausybės politikos, sustiprinančios paskatas taupyti, šalies taupymo norma padidėja nuo s1 iki s2. Padidėjusi taupymo norma padidina taupymą, esant kiekvienam kapitalo ir darbo santykio lygiui. Grafiškai, taupymo kreivė pasistumia aukštyn nuo s1f(k) iki s2f(k). ■ Naujas pastovios pusiausvyros kapitalo ir darbo santykis ��

∗ yra naujos taupymo kreivės ir investicijų tiesės sankirtoje (taškas B). Kadangi ��

∗ yra didesnis nei ��∗, didesnė taupymo

norma padidins pastovios pusiausvyros kapitalo ir darbo santykį. Palaipsniui ši ekonomika pasieks didesnį pastovios pusiausvyros kapitalo ir darbo santykį, kaip parodyta strėlėmis ant horizontalios ašies. Naujoje pusiausvyroje gamyba darbuotojui ir vartojimas darbuotojui bus didesni, nei pradinėje pusiausvyroje.


___________________________________________________________________________ 2/11/2011 Psl. 384 / 1471

Pav. 6.4. Padidėjusios taupymo normos poveikis pastovios pusiausvyros kapitalo ir darbo santykiui

Taupymo normos padidėjimas nuo s1 iki s2 pakelia taupymo kreivę nuo s1f(k) iki s2f(k). Taškas, kur taupymas vienam darbuotojui yra lygus pastovios pusiausvyros investicijoms vienam darbuotojui, eina iš taško A į tašką B, o atitinkamas kapitalo ir darbo santykis padidėja nuo iki . Taigi, didesnė taupymo norma padidina pastovios pusiausvyros kapitalo ir darbo santykį.


___________________________________________________________________________ 2/11/2011 Psl. 385 / 1471

■ Taupymo normos padidėjimas lemia didesnę gamybą, vartojimą ir kapitalą darbuotojui ilgu laikotarpiu, todėl gali atrodyti, kad politikos tikslas turėtų būti padaryti šalies taupymo normą kaip galima didesne. Tačiau, ši išvada nėra būtinai teisinga: nors didesnė taupymo norma padidina vartojimą vienam darbuotojui ilgu laikotarpiu, taupymo normos padidėjimas iš pradžių lemia vartojimo sumažėjimą. ■ Šis sumažėjimas įvyksta dėl to, kad, esant pradiniam gamybos lygiui, taupymo ir investicijų padidėjimas palieka mažiau išteklių einamajam vartojimui. Taigi, didesnis vartojimas ateityje reiškia mažesnį dabarties vartojimą. Visuomenės taupymo normos pasirinkimas turėtų atsižvelgti į šį pasirinkimą tarp einamojo ir ateities vartojimo. Už tam tikro taško mažesnio vartojimo šiandien kaštai nusvers ilgo laikotarpio naudą dėl didesnės taupymo normos. ■ Daugelyje besivystančių šalių didelis gyventojų gausėjimo tempas yra laikomas problema, o jo sumažinimas yra pirminis politikos tikslas. Koks yra sąryšis tarp gyventojų gausėjimo ir šalies išsivystymo lygio, kurį atspindi gamyba, vartojimas ir kapitalas vienam darbuotojui? ■ Neoklasikinio augimo modelio atsakymas į šį klausimą yra parodytas Pav. 6.5. Pradinis pastovios pusiausvyros kapitalo ir darbo santykis k1 atitinka pastovios pusiausvyros investicijų tiesės ir taupymo kreivės sankirtą taške A. Dabar tarkime, kad gyventojų gausėjimo tempas, kuris yra tas pats kaip darbo jėgos augimo tempas, padidėja iš pradinio lygio n1 iki n2. Kas atsitiks?


___________________________________________________________________________ 2/11/2011 Psl. 386 / 1471

■ Gyventojų skaičiaus augimo tempo padidėjimas reiškia, kad darbuotojai patenka į darbo jėgą greičiau, nei prieš tai. Šiems naujiems darbuotojams reikia suteikti kapitalą. Taigi, kad išlaikytume tą patį pastovų pusiausvyros kapitalo ir darbo santykį, investicijų kiekis einamajam darbo jėgos dydžiui turi padidėti. Matematiškai, n padidėjimas padidina pastovios pusiausvyros investicijas darbuotojui nuo (n1 + d)k iki (n2 + d)k. Šis gyventojų skaičiaus augimo tempo padidėjimas pasuka pastovios pusiausvyros investicijų tiesę prieš laikrodžio rodyklę, ir jos nuolydis padidėja nuo (n1 + d) iki (n2 + d).


___________________________________________________________________________ 2/11/2011 Psl. 387 / 1471

Pav. 6.5. Didesnio gyventojų skaičiaus augimo tempo poveikis pastovios pusiausvyros kapitalo ir darbo santykiui

Gyventojų skaičiaus augimo tempo padidėjimas nuo n1 iki n2 padidina pastovios pusiausvyros investicijas darbuotojui nuo (n1 + d)k iki (n2 + d)k. Pastovios pusiausvyros investicijų tiesė pasisuka aukštyn ir į kairę, jos nuolydis padidėja nuo n1 + d iki n2 + d. Taškas, kur taupymas darbuotojui yra lygus pastovios pusiausvyros investicijoms darbuotojui pasistumia iš taško A į tašką B, o atitinkamas kapitalo ir darbo santykis sumažėja nuo


___________________________________________________________________________ 2/11/2011 Psl. 388 / 1471

��∗ iki ��

∗. Todėl didesnis gyventojų skaičiaus augimo tempas lemia pastovios pusiausvyros kapitalo ir darbo santykio sumažėjimą. ■ Po pastovios pusiausvyros investicijų tiesės pasisukimo nauja pastovi pusiausvyra yra taške B. Naujas pastovios pusiausvyros kapitalo ir darbo santykis yra ��

∗, kuris yra mažesnis už pradinį kapitalo ir darbo santykį ��

∗. Kadangi naujas pastovios pusiausvyros kapitalo ir darbo santykis yra mažesnis, nauja pastovios pusiausvyros gamyba darbuotojui ir vartojimas darbuotojui bus taip pat mažesni. ■ Taigi, neoklasikinis augimo modelis teigia, kad gyventojų gausėjimo tempo padidėjimas sumažins gyvenimo lygį. Pagrindinė problema yra ta, kad kai darbo jėga didėja greitai, didelė dalis einamosios gamybos turi būti skirta tik suteikti kapitalą naujiems darbuotojams. Šis rezultatas byloja, kad gyventojų gausėjimo kontrolės politika pagerintų gyvenimo lygį. ■ Yra tam tikrų kontrargumentų išvadai, kad politika turėtų stengtis sumažinti gyventojų gausėjimą:

� pirma, nors gyventojų gausėjimo tempo n sumažinimas padidina vartojimą darbuotojui, jis taip pat sumažina bendrosios gamybos ir vartojimo augimo tempą, kurie auga tempu n pastovioje pusiausvyroje. Turėti mažiau žmonių reiškia daugiau kiekvienam asmeniui, tačiau taip pat mažiau bendrųjų našių pajėgumų. Kai kuriems tikslams (kariniams, politiniams), šaliai gali būti svarbi bendroji gamyba, lygiai kaip ir gamyba žmogui. Tokiu būdu, pavyzdžiui, kai kurios Vakarų Europos


___________________________________________________________________________ 2/11/2011 Psl. 389 / 1471

šalys yra susirūpinusios prognozėmis, kad jų gyventojų skaičius mažės šiame amžiuje, galimai sumažinant jų gebėjimą apsiginti ar įtakoti pasaulio įvykius;

� antra neoklasikinio augimo modelio prielaida yra ta, kad bendrojo gyventojų skaičiaus dalis, kuri yra darbingo amžiaus, yra pastovi. Kai gyventojų skaičiaus augimo tempas keičiasi greitai, ši prielaida gali nebūti teisinga. Pavyzdžiui, mažėjantys gimstamumo tempai ir gyvenimo trukmės ilgėjimas daugelyje Europos šalių lemia, kad darbingo amžiaus žmonių santykis su išėjusiais į pensiją tampa vis mažesnis, o tai kelia problemas socialinės ir sveikatos apsaugos finansavimo srityje.

■ Reikšmingas pagrindinio neoklasikinio augimo modelio aspektas yra tas, kad, galų gale, ekonomika pasiekia pastovią pusiausvyrą, kurioje gamyba vienam gyventojui yra pastovi. Tačiau šios paskaitos įvade parodėme, kad, pavyzdžiui, japonų gamyba vienam žmogui nuo 1870 m. padidėjo 24 kartus! Kaip gali neoklasikinis augimo modelis paaiškinti tokį ilgalaikį augimą? Pagrindinė to priežastis yra veiksnys, kurio dar neįtraukėme į analizę, yra našumo augimas. ■ Našumo padidėjimo efektai – tarkime, dėl naujos technologijos atsiradimo – yra parodyti Pav. 6.6 ir Pav. 6.7. Našumo padidėjimas atspindimas vieno darbuotojo gamybos funkcijos postūmiu aukštyn, kadangi, esant bet kuriam konkrečiam kapitalo ir darbo santykiui, kiekvienas darbuotojas gali pagaminti daugiau.


___________________________________________________________________________ 2/11/2011 Psl. 390 / 1471

■ Pav. 6.6 rodo postūmį nuo pradinės gamybos funkcijos y = f1(k) į „naują, geresnę“ gamybos funkciją y = f2(k). Daugiau prekių darbuotojui (y) gali būti pagaminta, esant bet kuriam kapitalo ir darbo santykiui k. Našumo padidėjimas yra teigiamas pasiūlos šokas, kaip buvo paaiškinta 3 paskaitoje. ■ Pav. 6.7 parodo šio našumo padidėjimo pasekmes neoklasikiniame augimo modelyje. Kaip ir prieš tai, pradinė pastovi pusiausvyra yra taupymo kreivės ir pastovios pusiausvyros investicijų tiesės sankirtoje (taške A), o atitinkamas pastovios pusiausvyros kapitalo ir darbo santykis yra ��

∗. Našumo padidėjimas padidina gamybą vienam darbuotojui, esant bet kuriam kapitalo ir darbo santykio lygiui. Kadangi taupymas vienam darbuotojui yra pastovi gamybos vienam darbuotojui dalis s, taupymas darbuotojui taip pat padidėja, esant bet kuriam kapitalo ir darbo santykiui. Grafiškai, taupymo kreivė pasistumia aukštyn iš sf1(k) į sf2(k), ir dabar kerta pastovios pusiausvyros investicijų tiesę taške B. Naujas pastovios pusiausvyros kapitalo ir darbo santykis yra ��

∗, kuris yra didesnis už pradinį pastovios pusiausvyros kapitalo ir darbo santykį ��

∗. ■ Našumo padidėjimas padidina pastovios pusiausvyros gamybą ir vartojimą darbuotojui 2 būdais:

� pirma, jis tiesiogiai padidina kiekį, kuris gali būti pagamintas, esant bet kuriam kapitalo ir darbo santykiui;

� antra, kaip rodo Pav. 6.7, padidindamas taupymą, našumo padidėjimas taip pat padidina ilgo laikotarpio kapitalo ir darbo santykį. Taigi, našumo padidėjimas turi dvigubą teigiamą įtaką gyvenimo lygiui.


___________________________________________________________________________ 2/11/2011 Psl. 391 / 1471

Pav. 6.6. Našumo padidėjimas

Našumo padidėjimas pastumia gamybos funkciją vienam darbuotojui aukštyn nuo pradinės gamybos funkcijos y = f1(k) į naują gamybos funkciją y = f2(k). Po našumo padidėjimo gali būti pagaminta daugiau produkcijos vienam darbuotojui y, esant bet kuriam kapitalo ir darbo santykiui k.


___________________________________________________________________________ 2/11/2011 Psl. 392 / 1471

Pav. 6.7. Našumo padidėjimo poveikis pastovios pusiausvyros kapitalo ir darbo santykiui

Našumo padidėjimas pastumia gamybos funkciją aukštyn nuo f1(k) iki f2(k), padidindamas gamybą vienam darbuotojui, esant bet kuriam kapitalo ir darbo santykiui. Kadangi taupymas yra proporcingas gamybai, taupymas darbuotojui taip pat padidėja nuo sf1(k) iki sf2(k). Taškas, kur taupymas darbuotojui yra lygus pastovios pusiausvyros investicijoms darbuotojui, pasistumia iš taško A į tašką B, o atitinkamas pastovios


___________________________________________________________________________ 2/11/2011 Psl. 393 / 1471

pusiausvyros kapitalo ir darbo santykis padidėja nuo ��∗ iki ��

∗. Taigi, našumo padidėjimas padidina pastovios pusiausvyros kapitalo ir darbo santykį.

■ Kaip ir vienkartinis taupymo normos padidėjimas ar gyventojų skaičiaus augimo tempo sumažėjimas, vienkartinis našumo padidėjimas pastumia ekonomiką tik iš vienos pastovios pusiausvyros į didesnę. Kai ekonomika pasiekia naują pastovią pusiausvyrą, vartojimas darbuotojui vėl tampa pastovus. ■ Ar yra būdų išlaikyti vartojimo darbuotojui augimą be galo? Tikrovėje yra ribos taupymo normos didėjimui (ji tikrai negali viršyti 100%) ar gyventojų skaičiaus augimo tempo sumažėjimui. Taigi didesnė taupymo norma ar lėtesnis gyventojų gausėjimas nebus nuolat didėjančio gyvenimo lygio šaltiniai. Tačiau, po industrinės revoliucijos žmonės rodė stebėtiną išradingumą tapti vis našesni. ■ Pagal neoklasikinį augimo modelį, labai ilgu laikotarpiu tik nuolat didėjantis našumas gali reikšti nuolat gerėjantį gyvenimo lygį. Taigi, darome išvadą, kad ilgu laikotarpiu našumo didėjimo tempas yra pagrindinis veiksnys, lemiantis gyvenimo lygio didėjimo greitį.

Apibendrinimas 6.1. Fundamentalūs ilgo laikotarpio gyvenimo lygio veiksniai

Padidėjimas: Ilgo laikotarpio gamybą, vartojimą ir kapitalą vienam darbuotojui:

Kadangi:

Taupymo normos s

Padidina Didesnis taupymas leidžia turėti daugiau investicijų ir didesnį kapitalo


___________________________________________________________________________ 2/11/2011 Psl. 394 / 1471

kiekį. Gyventojų gausėjimo tempo n

Sumažina Esant gyventojų gausėjimui daugiau produkcijos turi būti panaudota kad suteikti naujiems darbuotojams kapitalą, todėl mažiau produkcijos lieka kad padidinti kapitalą vienam darbuotojui.

Našumo

Padidina Didesnis našumas tiesiogiai padidina gamybą. Padidindamas pajamas, jis taip pat padidina taupymą ir kapitalo kiekį.

6.2.3 Ar ekonomikos suartėja? ■ Yra didžiulis skirtumas tarp gyvenimo lygio turtingiausiose ir skurdžiausiose šalyse. Ar šis skirtumas išliks amžinai? Ar „turtingesni turtės, o neturtingi skurs”, ar šalių gyvenimo lygiai galiausiai suartės? Akivaizdu, kad šie klausimai yra labai svarbūs žmonijos ateičiai. Dabar aptarsime, ką neoklasikinis augimo modelis sako apie suartėjimo perspektyvas, po to apžvelgsime empirinius įrodymus. ■ Yra bent jau 3 galimi gyvenimo lygių evoliucijos pasaulyje scenarijai:

� besąlyginis suartėjimas; � sąlyginis suartėjimas; � jokio suartėjimo.


___________________________________________________________________________ 2/11/2011 Psl. 395 / 1471

■ Besąlyginiu suartėjimu (unconditional convergence) vadiname situaciją, kai neturtingos šalys galų gale pasivys turtingas šalis, todėl ilgu laikotarpiu gyvenimo lygiai pasaulyje taps daugiau ar mažiau vienodi. ■ Neoklasikinis augimo modelis numato besąlyginį suartėjimą, esant tam tikroms specialioms sąlygoms. Pavyzdžiui, tarkime, kad pasaulio ekonomikos skiriasi kapitalo ir darbo santykiais:

� turtingos šalys turi didelius kapitalo ir darbo santykius ir didelius gamybos darbuotojui lygius;

� o neturtingos šalys turi nedidelius kapitalo ir darbo santykius, bei nedidelius gamybos darbuotojui lygius.

■ Tačiau tarkime, kad turtingos ir neturtingoss šalys yra vienodos kitose dimensijose:

� taupymo normų; � gyventojų skaičiaus augimo tempų; � ir turimų gamybos funkcijų.

■ Neoklasikinis augimo modelis numato, kad, jei kiekviena šalių grupė turi tą pačią taupymo normą, gyventojų skaičiaus augimo tempą ir gamybos funkciją, nepaisant bet kurio pradinio kapitalo ir darbo santykių skirtumo, galiausiai visos šios šalys pasieks tą pačią pastovią pusiausvyrą. Kitais žodžiais, pagal neoklasikinį augimo modelį, jei šalys turi tuos pačius fundamentalius bruožus, kapitalo ir darbo santykiai bei gyvenimo lygiai besąlygiškai suartės, nors kai kurios šalys pradės gerokai atsilikdamos.


___________________________________________________________________________ 2/11/2011 Psl. 396 / 1471

■ Tačiau, jei šalys skiriasi tokiais bruožais kaip jų taupymo normos, gyventojų skaičiaus augimo tempai ir technologija, pagal neoklasikinį augimo modelį jos suartės į skirtingas pusiausvyras su skirtingais kapitalo ir darbo santykiais bei skirtingais gyvenimo lygiais ilgu laikotarpiu. Jei šalys skiriasi šiais fundamentaliais bruožais, neoklasikinis augimas modelis numato sąlyginį suartėjimą (conditional convergence), t.y. gyvenimo lygiai suartės tik šalių, turinčių panašius bruožus, grupės viduje. Pavyzdžiui, jei yra sąlyginis suartėjimas, neturtinga šalis su nedidele taupymo norma gali pasivyti turtingesnę šalį, taip pat turinčią nedidelę taupymo normą, tačiau ji niekada nepasivys turtingos šalies, kuri turi didelę taupymo normą. ■ Dėl įvairių priežasčių (kaip skirtingos kultūros, politinės sistemos ir ekonominės politikos) šalys skiriasi tokiais bruožais kaip taupymo normos, todėl sąlyginis suartėjimas, atrodo, yra labiausiai tikėtina pasekmė. ■ Tačiau, kol kas darėme prielaidą, kad šios ekonomikos yra uždaros ekonomikos. Pagal neoklasikinį augimo modelį, jei ekonomikos yra atviros ir skolinimasis ir skolinimas tarptautinėje rinkoje vyksta laisvai, kai kurios papildomos ekonominės jėgos skatina besąlyginį suartėjimą – jei neturtingos šalys turi mažiau kapitalo darbuotojui ir todėl didesnį ribinį kapitalo produktą nei turtingos šalys, taupantieji visose šalyse galės uždirbti didžiausią grąžą investuodamos į neturtingas šalis.


___________________________________________________________________________ 2/11/2011 Psl. 397 / 1471

■ Taigi, užsienio investicijos turėtų greitai didinti kapitalo kiekį neturtingose šalyse, netgi kai vidaus taupymo normos yra nedidelės. Galų gale, skolinimasis užsienyje turėtų leisti iš pradžių neturtingų šalių kapitalo ir darbo santykius ir gamybą darbuotojui sulyginti su iš pradžių turtingų šalių atitinkamais rodikliais.69 ■ Trečia galimybė yra jokio suartėjimo (no convergence), t.y. neturtingos šalys niekada nepasivys turtingųjų. Gyvenimo lygiai gali netgi dar labiau išsiskirti (neturtingos taps dar labiau neturtingos, o turtingos taps dar turtingesnės). Nors nesuartėjimo scenarijų su neoklasikiniu augimo modeliu suderinti nėra neįmanoma (pavyzdžiui, nuolatiniai našumo augimo tempų skirtumai tarp šalių galėtų lemti divergenciją), ši pasekmė būtų nesuderinama su modelio dvasia, kuri teikia pirmenybę suartėjimo idėjai. ■ Kokie yra įrodymai? Deja, iš pasaulio neturtingų šalių perspektyvos, yra nedaug empirinių besąlyginio suartėjimo įrodymų: dauguma studijos nerado didelės tendencijos, kad neturtingos šalys vejasi turtingas. Pavyzdžiui, 72 šalių studijoje 1950–85 m. laikotarpiu, William‘as Baumol‘is70 nerado bendros suartėjimo tendencijos. Naudodamas duomenys nuo 1870 m., Baumol‘is rado kai kuriuos suartėjimo įrodymus tarp 16 pagrindinių liberalių

69 Nors gamyba vienam darbuotojui neturtingose šalyse suartės su turtingosios šalies, vartojimas darbuotojui išliks mažesniame lygyje, kadangi dalis pajamų neturtingose šalyse turės būti panaudota, mokant grąžą užsienio investuotojams. 70 William Baumol (1986), “Productivity Growth, Convergence, and Welfare: What the Long–Run Data Show”, American Economic Review, December, pp. 1072–85.


___________________________________________________________________________ 2/11/2011 Psl. 398 / 1471

rinkos ekonomikų, t.y., šalys, kurios buvo santykinai neturtingos 1870 m., augo truputį greičiau šiuo laikotarpiu. ■ Tačiau J. Bradford‘as DeLong‘as71 parodė, kad šalys, kurias nagrinėjo Baumol‘is, 1980 m. buvo turtingiausios šalys. DeLong‘as teigė, kad pasirinkdamas šią šalių aibę, Baumol‘is sukūrė tendencingumą (bias) suartėjimo link, kadangi šalys, kurioms nepavyko pasiekti didelių gamybos per valandą lygių, nebūtų įtraukiamos į šiuo metu turtingų šalių imtį. DeLong‘as parodė, kad, jei Baumol‘io imtis būtų išplėsta, ir apimtų šalis, kurios buvo santykinai turtingos 1870 m., tačiau nėra tarp turtingiausių šalių šiandien (kaip Argentina, Čilė, buvusi Rytų Vokietija, Airija, Naujoji Zelandija, Portugalija ir Ispanija), Baumol‘io suartėjimo įrodymai išnyksta. ■ Tačiau sąlyginio suartėjimo įrodymai, atrodo, yra daug geresni. Pavyzdžiui, N. Gregory Mankiw, David‘as Romer‘is ir David‘as Weil‘as72 analizavo 98 šalių imtį 1960–1985 m. laikotarpiu. Nors ir nerado besąlyginio suartėjimo įrodymų naudotuose duomenyse, Mankiw, Romer‘is ir Weil‘as parodė, kad neturtingų šalių negebėjimas pasivyti atspindėjo:

� didelius gyventojų gausėjimo tempus; � ir nedidelius taupymo tempus (plačiai apibrėžtus, kad apimtų išteklius, skirtus

švietimui ir fizinio kapitalo kaupimui).

71 J. Bradford DeLong (1988), “Productivity Growth, Convergence and Welfare: Comment”, American Economic Review, December, pp. 1138–54. 72 N. Gregory Mankiw, David Romer, and David Weil (1992), “A Contribution to Empirics of Economic Growth”, Quarterly Journal of Economics, May, pp. 407–38.


___________________________________________________________________________ 2/11/2011 Psl. 399 / 1471

■ Atsižvelgę į nacionalinio taupymo tempų skirtumus ir gyventojų skaičiaus augimo tempus, Mankiw, Romer ir Weil nustatė stiprią tendenciją suartėti šalims su panašiais bruožais. Panašus rezultatai buvo gauti Robert‘o Barro ir Xavier‘o Sala-i-Martin‘o73, kurie taip pat pademonstravo gyvenimo lygių suartėjimą tarp JAV valstijų. Kadangi valstijos yra panašios pagal fundamentalius ekonominius bruožus, tokius kaip taupymo normos ir turima technologija, šis rezultatas taip pat yra suderinamas su sąlyginiu suartėjimu. ■ Faktai, paremiantys sąlyginį suartėjimą, yra palankūs neoklasikiniam augimo modeliui, ir jie pateikia empirinį patvirtinimą, kad tokie veiksniai kaip taupymo norma (apimant išteklius švietimui) yra svarbūs augimui. ■ Šie rezultatai taip pat rodo, kad tarptautinės kapitalo rinkos, siejančios turtingas ir neturtingas šalis, nėra tokios efektyvios kaip galėtume tikėtis, kadangi, atrodo, užsienio investicijos neturtingose šalyse buvo nepakankamos, kad leistų įveikti nedidelių vidaus taupymo normų problemą. ■ Galbūt tokios politinės kliūtys kaip teisiniai apribojimai ar dideli mokesčiai užsienio investicijoms neleidžia pakankamam kiekiui užsienio lėšų įplaukti į neturtingas šalis. Kitaip tariant, potencialūs skolintojai turtingose šalyse gali negalėti gauti adekvačios informacijos

73 Robert Barro, and Xavier Sala-i-Martin (1992), “Convergence”, Journal of Political Economy, April 1992, pp. 223-51.


___________________________________________________________________________ 2/11/2011 Psl. 400 / 1471

apie investicijų galimybes šalyse, kurios yra fiziškai nutolusios ir taip pat turi skirtingas kalbas, kultūras ir teisines sistemas. 6.3 Naujoji augimo teorija ■ Tradicinis neoklasikinis augimo modelis buvo gana naudingas. Tačiau jis turi vieną rimtą trūkumą – laiko našumo augimo tempą duotu, nepaaiškindamas kodėl našumo didėjimas yra kartais greitas, o kartais lėtas. Teigėme, kad našumo augimo tempas yra svarbiausias ilgo laikotarpio gyvenimo lygio veiksnys, todėl laikyti šį svarbų kintamąjį „juoda dėže“ nėra labai gerai – būtų pageidautina turėti geresnį supratimą kaip ekonominės jėgos veikia našumo evoliuciją. ■ Pastaruosius kelis dešimtmečius tyrinėtojai mėgino išplėsti neoklasikinę augimo sistemą, kad paaiškintų našumo pokytį modelio viduje. Ši vadinamoji naujoji augimo teorija (new growth theory) turi 2 pagrindines kryptis.74

74 Du svarbūs pirmeiji straipsniai apie naująją augimo teoriją yra Paul Romer (1986), „Increasing Return and Long-Run Growth”, Journal of Political Economy, October, pp. 1002-37 ir Robert E. Lucas, Jr. (1988), „On Mechanics of Economic Development”, Journal of Monetary Economics, July, pp. 3-42. Apžvalga „senos“ ir „naujos“ augimo teorijos yra Gene Grossman, and Elhanan Helpman (1994), „Endogenous Innovation in Theory of Growth”, Journal of Economic Perspectives, Winter, pp. 23-44.


___________________________________________________________________________ 2/11/2011 Psl. 401 / 1471

■ Pirma, kai kurie naujojo augimo teoretikai analizavo žmogiškojo kapitalo (human capital), t.y. žinių, įgūdžių ir žmonių apmokymo vaidmenį. Ryšiai tarp žmogiškojo kapitalo ir augimo yra dvejopi:

� iš vienos pusės, kai ekonomikos tampa turtingesnės, daugiau tikėtina, kad jos „investuos į žmones“ per geresnį maitinimą, mokymą ir apmokymą darbo vietoje;

� iš kitos pusės, sveikesnė ir labiau įgudusi darbo jėga yra našesnė, o dėl to gerėja gyvenimo lygiai. Naujojo augimo teoretikai analizavo žmogiškojo kapitalo formavimo įtraukimo į neoklasikinį augimo modelį pasekmes. Jie nustatė, kad jis geriau apibūdina faktinį ekonominio augimo procesą. T.y., daug empirinių studijų atskleidė stiprų ryšį tarp gyventojų išsilavinimo bei raštingumo lygio ir tempo, kuriuo ekonomika gali to pasekmėje augti.75

■ Antra naujosios augimo teorijos srovė pabrėžia privačių įmonių technologinių inovacijų (technological innovations), kaip našumo augimo šaltinio, svarbą. Įmonės didina gamybos efektyvumą ar gerina prekių dizainą įvairiais būdais:

� kai kurios inovacijos įvyksta dėl formalių tyrimų ir produktų kūrimo programų; � daug inovacijų taip pat įvyksta neformaliai, pavyzdžiui, kai pardavėjai siūlo geresnį

gamybos būdą ar atgalinis ryšys iš pirkėjų lemia prekės dizaino pokytį.

75 Dvi tokios studijos yra anksčiau cituotas Mankiw–Romer–Weil (1992) straipsnis; ir Robert Lucas (1993), „Making a Miracle”, Econometrica, March 1993, pp. 251-72, kuriame aptariamas ekonominis augimas Pietų Korėjoje ir Filipinuose.


___________________________________________________________________________ 2/11/2011 Psl. 402 / 1471

Ekonomistai inovacijas, kurios atsiranda prekės ar paslaugos gamybos ir rinkodaros procese, vadina mokymųsi darant (learning by doing).76

■ Naujojo augimo teoretikai nagrinėjo ekonomines paskatas, kurios skatina įmones daryti inovacijas, ir mėgino įtraukti įmonių inovacijų procesą į neoklasikinį augimo modelį. Akivaizdu, kad ši naujosios augimo teorijos srovė yra artimai susijusi su srove, kuri pabrėžia žmogiškojo kapitalo formavimą, kadangi technologinių inovacijų kūrimui ir naudojimui reikia įgudusios darbo jėgos. ■ Naujoji augimo teorija yra perspektyvi. Nors stiprias politikos išvadas iš jos daryti per anksti, vieną įtaką verta paminėti. Tradiciniame neoklasikiniame augimo modelyje vyriausybės politikos gebėjimas paveikti ilgo laikotarpio gyvenimo lygį yra ribotas. Pavyzdžiui, jei politikos pagalba pavyksta padidinti taupymo normą, pagal neoklasikinį augimo modelį rezultatas būtų vienkartinis gyvenimo lygio padidėjimas, kai ekonomika juda į naują, geresnę pastovią pusiausvyrą. ■ Priešingai, kai kuriuose naujosios augimo teorijos modeliuose taupymo normos padidėjimas gali lemti nuolatinį gamybos augimo tempo padidėjimą, ir dėl to nuolatinį gyvenimo lygio pagerėjimą. Nuolatinio poveikio priežastis yra ta, kad, pagal naująją augimo teoriją, didesnė gamyba ne tik padidina gyvenimo lygį, tačiau taip pat lemia didesnį

76 Sąvoka yra iš Kenneth Arrow (1962), „The Economic Implications of Learning by Doing”, Review of Economic Studies, June, pp. 155-73.


___________________________________________________________________________ 2/11/2011 Psl. 403 / 1471

žmogiškojo kapitalo formavimą ir inovacijas, kas padidina našumą ir gamybą, kas vėl padidina žmogiškąjį kapitalą ir inovacijas, ir taip toliau geruoju ciklu (virtuous circle). Tokiu būdu, naujosios augimo teorijos modeliuose taupymo normos padidėjimo įtaka ilgu laikotarpiu gali būti gerokai didesnė, nei prognozuoja tradiciniai neoklasikiniai augimo modeliai. 6.4 Vyriausybės politika ilgo laikotarpio gyvenimo lygio didinimui ■ Didesnis augimas ir aukštesnis gyvenimo lygis ilgu laikotarpiu yra politikų laikomi pirminiais politikos tikslais. Paanalizuokime valdžios politikas, kurios gali būti naudingos, didinant šalies ilgo laikotarpio gyvenimo lygį. 6.4.1 Politika taupymo normos įtakojimui ■ Neoklasikinis augimo modelis rodo, kad nacionalinio taupymo tempas yra pagrindinis ilgo laikotarpio gyvenimo lygio veiksnys. Tačiau, ši išvada nebūtinai reiškia, kad politikos vykdytojai turėtų bandyti priversti padidinti taupymo normą, kadangi didesnis taupymas reiškia mažesnį vartojimą trumpu laikotarpiu. Iš tikrųjų, jei rinkos „nematoma ranka“ veikia gerai, žmonių laisvai pasirinkta taupymo norma turėtų būti tokia, kad optimaliai subalansuotų:

� papildomo taupymo naudą (didesnis ateities gyvenimo lygis); � ir didesnio taupymo kaštus (mažiau vartojimo dabar).


___________________________________________________________________________ 2/11/2011 Psl. 404 / 1471

■ Nepaisant argumento, kad taupymo sprendimus geriausiai palikti žmonėms ir rinkai, kai kurie ekonomistai teigia, kad europiečiai ir amerikiečiai sutaupo per mažai, ir kad vyriausybės politika turėtų būti nukreipta taupymo normai padidinti. Vienas galimas šio teiginio pateisinimas yra tas, kad esami mokesčių įstatymai diskriminuoja taupymą apmokestindami dalį taupymo grąžos, taigi „taupymo didinimo“ politika yra būtina, norint atsverti šį iškraipymą. Kitas, stipresnis požiūris yra tas, kad daug europiečių ir amerikiečių yra per daug trumparegiški jų taupymo sprendimuose ir turi būti skatinami taupyti daugiau. ■ Kokios politikos gali padidinti taupymą? Jei taupymas labai reaguotų į realią palūkanų normą, mokesčių lengvatos, kurios padidintų realią grąžą taupantiesiems, būtų veiksmingos. Pavyzdžiui, kai kurie ekonomistai siūlo apmokestinti namų ūkių vartojimą, o ne pajamas, taip neapmokestinant pajamų, kurios sutaupomos. Tačiau, kaip minėjome 4 paskaitoje, nors taupymas turėtų padidėti, kai padidėja laukiama reali grąža taupantiems, dauguma studijų rodo, kad ši reakcija yra nedidelė. ■ Alternatyvus ir labiau tiesioginis būdas padidinti nacionalinį taupymo tempą yra padidinti vyriausybės taupymą – sumažinti biudžeto deficitą ar padidinti jo perteklių. „Deficitų dvynių“ analizė 5 paskaitoje parodė, kad deficito sumažinimas dėl valdžios išlaidų apkarpymo turėtų padidinti nacionalinį taupymą. Daug ekonomistų taip pat teigia, kad mokesčių padidinimas, siekiant sumažinti deficitą, taip pat padidins nacionalinį taupymą, skatinant žmones vartoti mažiau. Tačiau reti Ricardo ekvivalentiškumo šalininkai teigia, kad mokesčių padidinimas be einamųjų ar planuojamų valstybinių pirkimų pokyčio nepaveiks vartojimo ar nacionalinio taupymo.


___________________________________________________________________________ 2/11/2011 Psl. 405 / 1471

6.4.2 Politika padidinti našumo augimo tempą ■ Iš veiksnių, įtakojančių ilgo laikotarpio gyvenimo lygį, našumo augimo tempas gali būti svarbiausias – pagal neoklasikinį augimo modelį tik nuolatinis našumo augimas gali lemti nuolatinį gamybos ir vartojimo didėjimą vienam darbuotojui. Vyriausybė savo politika gali mėginti padidinti našumą keliais būdais. ■ Kai kurie tyrimai nustatė reikšmingą ryšį tarp našumo ir šalies infrastruktūros kokybės – jos kelių, tiltų, vandens tiekimo, energetikos ir kitų infrastruktūrinių sistemų (utilities), užtvankų, aerouostų ir kito viešai valdomo kapitalo.77 Pavyzdžiui, kelių ir geležinkelių sistemų statyba reikšmingai sumažino prekių transportavimo kaštus, skatino turizmą bei kitas veiklas. ■ Per paskutinius kelis dešimtmečius išsivysčiusių vyriausybių (ypač JAV) investicijų į infrastruktūrą tempas sulėtėjo, dėl to sumažėjo viešojo kapitalo kokybė ir kiekis. Šios tendencijos pakeitimas galėtų padėti pasiekti didesnį našumą. Tačiau ne kiekvienas pritaria, kad reikia daugiau infrastruktūros investicijų. Pavyzdžiui, kai kurie kritikai nurodė, kad ryšiai tarp našumo augimo ir infrastruktūros nėra aiškūs. Jei turtingos šalys stato daugiau kelių ir ligoninių, galbūt didesnis našumo augimas lemia daugiau infrastruktūros, o ne 77 Žr., pavyzdžiui, David A. Aschauer (1988), „Rx for Productivity: Build Infrastructure”, Chicago Fed Letter, Federal Reserve Bank of Chicago, September; ir Alicia Munnell (1992), „Infrastructure and Economic Growth”, Journal of Economic Perspectives, Fall, pp. 189-98.


___________________________________________________________________________ 2/11/2011 Psl. 406 / 1471

atvirkščiai. Kiti nerimauja, kad vyriausybių infrastruktūros investicijos gali būti daugiau dėl politinių argumentų, o ne ekonominiam efektyvumui skatinti. ■ Neseni tyrimai parodė stiprų ryšį tarp našumo augimo ir žmogiškojo kapitalo. Valdžia veikia žmogiškojo kapitalo kūrimą per:

� švietimo politiką; � darbuotojų apmokymo ar perkėlimo (relocation) programas; � sveikatos programas; � ir kitais būdais.

■ Specifinės programos turėtų būti atidžiai analizuojamos, siekiant įvertinti ar nauda viršija kaštus, tačiau valstybei gali būti naudinga labiau skatinti žmogiškojo kapitalo formavimą, kaip būdą kovoti su našumo nuosmukiu ar nelygybe. ■ Viena esminė žmogiškojo kapitalo forma, kurios kol kas neminėjome, yra verslumo įgūdžiai (entrepreneurial skills). Žmonės su gebėjimu sukurti sėkmingą naują verslą ar pateikti naują prekę į rinką vaidina pagrindinį vaidmenį ekonominiame augime. Našumo augimas galėtų padidėti, jei vyriausybė:

� pašalintų nereikalingas kliūtis verslumui (kaip per didelę biurokratiją);


___________________________________________________________________________ 2/11/2011 Psl. 407 / 1471

� ir suteiktų žmonėms su verslumo įgūdžiais didesnes paskatas naudoti tuos įgūdžius.78

■ Taip pat galima skatinti našumo augimą, įtakojant mokslinės ir techninės pažangos tempus. Vyriausybės paprastai tiesiogiai remia daugelį svarbiausių mokslinių tyrimų. Dauguma ekonomistų pritaria šiai politikai, kadangi mokslinės pažangos nauda, kaip ir žmogiškojo kapitalo kūrimo, pasiskirsto po visą ekonomiką. ■ Taigi, fundamentalūs moksliniai tyrimai gali būti gera investicija iš visuomenės požiūrio taško, netgi, jei nei vienai atskirai įmonei tokie tyrimai nėra pelningi. Kai kurie ekonomistai teigia, kad taikomieji, komerciškai orientuoti tyrimai valdžios turėtų būti remiami netgi labiau. 6.4.3 Industrinė politika ■ Be pagalbos fundamentaliam mokslui ir technologijų kūrimui, agresyvus metodas, kuris kartais taikomas technologiniam progresui skatinti, yra industrinė politika (industrial policy). Paprastai industrinė politika yra augimo strategija, kuria vyriausybė – naudodama mokesčius, subsidijas, protekcionizmą ar reguliavimą – mėgina veikti šalies industrinę 78 Verslumo svarba ir kaip jis veikiamas vyriausybės politikos ir socialinės aplinkos aptariami William J. Baumol (1990), „Entrepreneurship: Productive, Unproductive, and Destructive”, Journal of Political Economy, October (part 1), pp. 893-921.


___________________________________________________________________________ 2/11/2011 Psl. 408 / 1471

plėtrą. Tiksliau, kai kurie industrinės politikos šalininkai teigia, kad vyriausybė turėtų subsidijuoti ir skatinti „aukštų technologijų“ veiklas, kad mėgintų pasiekti ar išlaikyti nacionalinį pirmavimą technologiškai dinamiškose srityse. ■ Idėja, kad vyriausybė turėtų mėginti lemti šalies ūkio struktūrą, yra ginčytina. Ekonomikos teorija sako, kad esant normalioms aplinkybėms, decentralizuota rinka turėtų pakankamai gerai paskirstyti išteklius be vyriausybės pagalbos. Šis principas taikomas ir Europos Sąjungoje, kuri įpareigoja šalis nares sukurti sąlygas, būtinas konkurencingumo skatinimui. Taigi, industrinės politikos šalininkai turi paaiškinti kodėl decentralizuota rinka neveikia sudėtingų technologijų atveju. Akcentuojami 2 rinkos ydos šaltiniai:

� skolinimosi apribojimai; � ir persiliejimai.

■ Skolinimosi apribojimai (borrowing constraints) yra kreditorių limitai sumoms, kurias gali pasiskolinti žmonės ar nedidelės įmonės. Dėl skolinimosi apribojimų privačios kompanijos, ypač naujai įsikūrusios firmos, gali sunkiai gauti pakankamą finansavimą kai kuriems perspektyviems projektams. Pavyzdžiui, naujo superkompiuterio sukūrimas reikalauja didelių investicijų į tyrimus ir produktų kūrimą ir trunka ilgą laikotarpį, per kurį išlaidos yra didelės ir nėra jokių pajamų. ■ Persiliejimai (spillovers) įvyksta tada, kai tam tikra įmonės inovacija skatina susijusias inovacijas ir techninį progresą kitose įmonėse ir veiklose. Todėl išradingoji kompanija gali naudotis tik dalimi bendrosios naudos iš jos atradimo, prisiimdama visus inovacijos


___________________________________________________________________________ 2/11/2011 Psl. 409 / 1471

kūrimo kaštus. Be vyriausybės subsidijos (kaip teigia industrinės politikos šalininkai), tokios kompanijos gali neturėti pakankamai stiprių paskatų daryti inovacijas. ■ Trečias argumentas už industrinę politiką mažiau susijęs su rinkos yda ir daugiau su nacionalizmu. Kai kuriose veiklose (kaip kosmoso tyrinėjimai, lėktuvų gamyba) efektyvus veiklos mastas yra toks didelis, kad pasaulio rinka turi erdvę tik nedaugeliui įmonių. Pasauliui labiausiai pageidautina pasekmė yra ta, kad tos kelios įmonės būtų labiausiai efektyvios, gaminančios su mažiausiais kaštais. ■ Tačiau, atskiros šalies mastu, tarkime, Prancūzijos, bent jau kai kurios įmonės rinkoje turėtų būti Prancūzijos, kad pelnai iš veiklos atitektų Prancūzijai. Be to, Prancūzijos įmonės rinkoje gali padidinti Prancūzijos prestižą ir suteikti karinį pranašumą. Ši suvokiama nauda galėtų paskatinti Prancūziją subsidijuoti jos įmones toje veikloje, padedant joms konkuruoti su kitų šalių įmonėmis lenktynėse dėl pasaulio rinkos. Be abejonės, kitos šalys gali atsakyti, įvesdamos ar padidindamos egzistuojančias subsidijas jų įmonėms. ■ Šie teoriniai vyriausybės kišimosi argumentai remiasi prielaida, kad vyriausybė yra įgudusi parinkti "laiminčias" technologijas ir kad jos sprendimai, kurias veiklas subsidijuoti, nepriklauso nuo grynai politinių argumentų. Tačiau abi prielaidos yra ginčytinos. Industrinės politikos pavojai yra tie, kad išrinktosios veiklos turės daugiausiai politinių šalininkų, o ne geriausią ekonominę perspektyvą.


___________________________________________________________________________ 2/11/2011 Psl. 410 / 1471

■ Industrinės politikos argumentų empiriniai įrodymai buvo apžvelgti Gene‘o Grossman‘o79. Grossman‘as daro išvadą, kad, bendrai, industrinė politika nėra pageidautina, kadangi, besirinkdamos skatintinas veiklas, vyriausybės dažnai prašaudavo pro šalį. Grossman‘as taip pat teigia, kad alternatyvios politikos, tokios kaip mokesčių lengvatos visiems tyrimams ir produktų kūrimui, skatina technologijų atsiradimą be poreikio vyriausybei pasirinkti atskiras veiklas. ■ Tačiau Grossman‘as taip pat pripažįsta, kad vyriausybės kišimasis gali kai kuriais atvejais gali būti pageidautinas, būtent ankstyvoje naujų technologijų kūrimo stadijoje. Empiriškai, potencialas teigiamiems persiliejimams šiais atvejais yra toks didelis, kad vyriausybės kišimasis gali būti pateisinamas, nors daug projektų, kuriuos pasirinka remti vyriausybė, gali, galų gale, pasirodyti nevertingi.

79 Gene Grossman (1990), „Promoting New Industrial Activities: A Survey of Recent arguments and Evidence”, OECD Economic Studies, Spring, pp. 87-125.


___________________________________________________________________________ 2/11/2011 Psl. 411 / 1471

6.5 Pagrindinės sąvokos kapitalo – darbo santykis sąlyginis suartėjimas auksinė taisyklė augimo apskaita augimo apskaitos lygtis žmogiškasis kapitalas industrinė politika naujoji augimo teorija pastovi pusiausvyra besąlyginis suartėjimas

6 ILGALAIKIS EKONOMIKOS AUGIMAS · skirtumu, nes ekonomikos augimas – eksponentinis procesas....

Documents

Transcript of 6 ILGALAIKIS EKONOMIKOS AUGIMAS · skirtumu, nes ekonomikos augimas – eksponentinis procesas....