3 paskaitaIšlikimas

I. Prisitaikymas prie aplinkos

Darvinas panaudojo išsireiškimą „nepalankios gamtos jėgos“ norėdamas apibūdinti elementus įtakojančius organizmo išgyvenamumą. Jis aprašė tris pagrindines nepalankių jėgų klases: pirmoji – kova su fizine aplinka, tai apima oro sąlygas, kritimas iš pavojingų aukščių, bei pavojus, kuriuos sukelia cunamiai ar nuošliaužos. Antroji klasė – kova su kitomis rūšimis – plėšrūnais, parazitais; trečioji klasė – kova su savo rūšies atstovais. Iš dalies ši trijų klasių sistema viską per daug supaprastina, kadangi adaptacijos problemos persipina. Pavyzdžiui, ieškant grobio maistui, keliaujama per fizinę aplinką, susiduriant su aplinkos pavojais (1 klasė); bandoma perprasti evoliucionavusią gyvūnų psichologiją (2 klasė), o kartais tenka kovoti su savo rūšies atstovais (3 klasė). Nepaisant to, Darvino „nepalankios gamtos jėgos“ yra puiki adaptyvių išlikimo problemų tyrimo pradžia.

Gyvūnų judėjimo optimizavimas

Navigacija - tai procesas, kuomet gyvūnas naudoja randamus ženklus tam, kad nukeliautų į norimą vietą. Keliavimo prigimtis skiriasi skirtingose rūšyse. Vieni gyvūnai įveikia tik trumpus atstumus, kiti tuo tarpu apkeliauja pusę pasaulio. Tai paaiškinama tuo, kad evoliucionavę elgesio charakteristikos atspindi optimalų gyvūno pajėgumo paskirstymą pagal principą „kaina – nauda“ kitaip dar vadinama optimizavimo teorija. Alkokas (1984) nurodė esminę optimizacijos teorijos problemą: dažnai neįmanoma apskaičiuoti evoliucinės „kainos ir naudos“. Pavyzdžiui, migracijos nauda yra maisto šaltinių radimas ir dauginimosi palengvinimas, tuo tarpu kaina apima energijos eikvojimą, bei pavojų iš plėšrūnų pusės.

Žemėlapis ir kompasas

Norėdami naviguoti, turime turėti kompasą ir žemėlapį. Žemėlapis, fizinis ar įsivaizduojamas, nurodo poziciją tikslo atžvilgiu. Kompasas nurodo, kokius požymius naudosime norėdami tą tikslą pasiekti. Apie kompasus mes žinome daugiau negu apie žemėlapius; gyvūnai naudoja daug duomenų savo tikslui pasiekti, tačiau jie žino mažiau apie tai, kaip nusprendžiama kur tas tikslas yra. Navigacijos požymiai skirstomi į: 1) gebėjimą orientuotis ir 2) orientacinius ženklus. Gyvūnams keliaujant ilgus atstumus turi išsiugdyti pajautimas, kur jie yra pasaulio šalių/ženklų atžvilgiu. Orientacijai naudojama saulė, žvaigždės, vėjo kryptis, žemės magnetinis laukas, barometriniai pasikeitimai, individo biologinis laikrodis ir pan. Naviguojant patalpoje, individas naudojasi patalpų išdėstymu, tuo tarpu gamtoje, individas turi išmokti suprasti ir įsiminti vaizdinius ženklus, ir jų tarpusavio ryšius, įskaitant objektus, posūkius, žemės reljefo specifiką. Gyvūnai dažnai turi keletą strategijų, kaip pasiekti savo tikslą, ir jas naudoja pritaikydami pagal situaciją. Pavyzdžiui, bitės orientuojasi pagal saulę, apsiniaukusiomis dienomis ir naktimis jos naudoja informaciją apie magnetinį lauką. Įveikdami tolimus atstumus paukščiai taip pat orientuojasi pagal saulę, tuo tarpu norėdami surasti namus jie orientuojasi pagal žemėje esančius objektus-ženklus. Žmonės visuomet buvo rinkėjais, medžiotojais ir užkariautojais, keliaudami jie naudoja tiek orientavimosi įgūdžius, tiek ženklus. Tai galima pademonstruoti paprastu pavyzdžiu – išsirinkite vietovę esančią toli nuo jūsų namų. Tuomet išsirinkite vietą, esančią arti namų, tokią vietą, kur nuolat lankotės (parduotuvė). Pirmajam taškui pasiekti greičiausiai naudosite orientavimosi įgūdžius, įsivaizduosite žemėlapį ir du taškus – vieną kur esate jūs, kitą – kur yra taškas. Tuo tarpu galvodamas apie antrojo taško pasiekimą naudosite jau žinomus kelyje pasitaikančius ženklus.

1

Orientavimosi strategijų genetinis, neurologinis ir raidos pagrindas

Tiriant žmonių, beždžionių, žiurkių neurologinius mechanizmus nustatyta, kad navigacijos procesai yra labiausiai siejami su hipokampo formavimosi funkcijomis. Kiti tyrimai atskleidė dar tikslesnius duomenis: nustatyta, kad skirtingos hipokampo neuronų grupės yra atsakingos už orientavimąsi ir keliavimą pagal ženklus. Okyfo ir Nadelio (1978) žiurkių tyrimas parodė, kad navigacija aptvertoje zonoje ir reikalaujanti orientavimosi strategijos aktyvuoja kitokius neuronus negu, kad naudojant ženklus kelio radimui. Tuo tarpu tyrimais nustatyta, kad vaikai nuo dviejų metų naudoja ženklų strategiją, orientacija pradeda rastis tik sulaukus aštuonerių. Tačiau Lando ir Gleitmanas (1985) atliko tyrimą su iš prigimties akla 31 mėnesio mergaite; ji buvo vedžiojama tiesia linija iki įvairių kambario taškų ir atgal iki pradžios taško. Vėliau ji pati galėjo eiti nuo vieno taško iki kito, o tai įrodo gebėjimą orientuotis labai ankstyvame amžiuje. Matome, kad šiuo klausimu nėra vieningos nuomonės, įvairūs mokslininkai pateikia skirtingus savo tyrimų rezultatus. Tad labai sunku tiksliai apibrėžti amžių, kada atsiranda individo orientavimosi aplinkoje gebėjimai.

Lyčių skirtumai susiję su orientavimusi erdvėje

Evoliuciniai teoretikai labiausiai domisi universaliomis teorijomis, tačiau joms pagrindą dažniausiai sudaro skirtumai tarp grupių. Darvino natūralios atrankos teorijos pradžia buvo pogrupio skirtumų stebėjimas paukščių ir amfibijų populiacijose Galapagų salose. Dažniausiai orientuojamasi į tarprūšinius skirtumus, bet visi bendri grupių skirtumai, kuriuos galima paaiškinti natūralios atrankos terminais gali būti svarbūs. Skirtumai tarp žmonių lyčių gebėjimo orientuotis erdvėje parodė vyriškos giminės pranašumą: jie geriau orientuojasi didelėje teritorijoje, geriau įvertina pasikeitimus aplinkoje, geriau orientuojasi pastovių aplinkos objektų atžvilgiu, geriau skaito žemėlapius, geriau orientuojasi labirintuose, geriau nustato judančio objekto greitį. Tyrimuose didesnis skirtumas buvo nustatytas atliekant trimates užduotis, dirbant su dvimatėmis užduotimis, skirtumas buvo mažesnis. Vyrų pranašumas erdvinėse užduotyse vyrauja visose amžiaus grupėse ir geografinėse zonose. Nors dauguma tyrimų atlikti Šiaurės Amerikoje, tokie pat tyrimų rezultatai gauti ir Japonijoje, Škotijoje, Siera Leone, Indijoje, pietų Afrikoje ir Australijoje. Nors skirtumai tarp lyčių pastebimi jau iki mokyklinio amžiaus vaikų grupėse, patikimi duomenys gaunami tik asmenims sulaukus ankstyvos paauglystės, tai priskiriama hormonų diferenciacijos pagreitėjimui. Tyrimai parodė, jog šiame amžiuje pastebėtas pranašumas išlieka visą gyvenimą. Lyčių skirtumas pastebimas ir gyvūnuose, tyrimai su graužikais laboratorijose parodė, jog labirintų užduotyse patinai rodo geresnius rezultatus nei patelės. Lytiniai hormonai turi įtakos orientavimosi erdvėje skirtumams tarp lyčių pas žmones ir gyvūnus. Įrodyta, kad orientavimosi erdvėje gebėjimai suprastėja, kai padidėja estrogeno lygis, tuo tarpu gebėjimai pagerėja padidėjus testosterono lygiui.

Evoliucinės lyčių orientavimosi erdvėje skirtumų teorijos

Pirmąją sistemingą evoliucija paremtą teoriją dėl lyčių skirtumų pateikė Gaulinas ir Ficdžeraldas (1986). Teorijos esmė buvo, kad erdvinio orientavimosi gebėjimai stipriau išvystyti pas vyriškos lyties atstovus poligamiškose rūšyse (poravimasis vieno patino su keliomis patelėmis), dėl to, kad poligmaiškoje santvarkoje vyr. lyties atstovams reikalingi navigacijos gebėjimai, kadangi reikia išlaikyti didesnes namų teritorijas, kuriose reguliariai lankosi gyvūnai, ir kuriose ieškoma potencialių partnerių. Ši teorija buvo išbandyta su dviem vilkų rūšimis: poligamiškais lankų vilkais ir „Pine“ rūšies vilkais, pasižyminčiais visiškai neįsipareigojančiu prieš palikuonis elgesiu. Rezultatai patvirtino spėjimus: lyčių skirtumai tiek didesniuose plotuose tiek labirintuose parodė lankų vilkų

2

patinų pranašumus. Vėlesniuose tyrimuose, palygino lyčių skirtumus ir hipokampo dydį ir nustatė, kad lankų vilkų patinų hipokampas didesnis, tačiau „Pine“ vilkai neparodė skirtumo tarp lyčių. Ar Gaulino ir Ficdžeraldo poravimosi strategijos teorija siejama ir su žmonėmis? Vidutinis poligamiškumas būdingas mūsų rūšiai, o įvairios pasaulio literatūros apie lyčių skirtumus ir namų teritorijų dydžius, parodė, jog vyrų pranašumas prasideda dar tik pradedančio vaikščioti kūdikio stadijoje. Silvermanas ir Elsas (1992) bandė išsiaiškinti ar ryšys tarp namų teritorijos dydžio ir reprodukcinės sėkmės galėtų būti taikoma ir žmonių atveju. Silvermanas ir Elsas (1992) iškėlė teoriją, kurioje diferencijuojantis lyčių erdvės orientavimosi faktorius yra darbo pasiskirstymas pleistocene (laikotarpis į praeitį nuo 11 tūkstančių iki 2 milijonų metų). Šis laikotarpis laikomas svarbiausiu žmogaus evoliucijoje, vyriškos lyties atstovai medžiojo, o moteriškos lyties atstovės rinko maistą, rūpinosi buitim ir vaikais. Silvermanas ir Elsas pastebėjo, kad įvairūs erdviniai testai (pvz. labirintai) labiausiai parodantys vyrų pranašumą yra susiję su orientavimusi naviguojant. Tai esminis faktorius medžioklėje, kai gyvūnai buvo persekiojami tolimose, nežinomose teritorijose, tačiau namo grįžti reikėjo arčiausiu keliu. Šie mokslininkai taip pat teigia, jog jeigu erdvės orientavimasis susijęs su medžiokle evoliucionavo vyruose, gali būti, kad erdvinės specializacijos, kurių moterims reikėjo jų funkcijų atlikimui taip pat evoliucionavo. Sėkmingam maisto rinkimui moterims reikėjo surasti valgomus augalus, žinoti augimo sezonus. Rinkimui taip pat naudinga periferinė nuovoka, atsitiktinė atmintis įsimenant objektus ir jų vietas. Šią analizę palaiko fiziniai įrodymai. Moterų regos zona platesnė nei vyrų; t.y. koncentruodamos dėmesį į vieną tašką jos mato plačiau. Moterų rezultatai dėmesio tyrimuose geresni, taip pat jos pralenkia vyrus suvokimo greičio tyrimuose.

Evoliucionavusių mechanizmų identifikavimas

Silvermanas atliko studiją, kurioje žmonės buvo vedami mišku, reguliariai juos sustabdant ir liepiant pažymėti rodyklę iš kurios pusės jie atėjo, tuomet jų buvo paprašyta parvesti tyrėjus tiesiausiu keliu į pradžios tašką. Vyrai atliko šią užduotį daug geriau nei moterys, tačiau šis faktas priskiriamas rotaciniam trimačiam mąstymui (gebėjimas mintyse „pasukti“ vaizdą), bet ne bendriems erdviniams gebėjimams ar protingumui. Tiek protinė rotacija, tiek ir orientacinė navigacija, reikalauja iš individo erdvės vientisumo suvokimo. Keletas tyrimų parodė, kad vienintelis rotacinių mastymo problemų sprendimo būdas yra tos rotacijos įsivaizdavimas trimatėje erdvėje. Taip individas įsivaizduoja elementą iš įvairių perspektyvų. Tai gali būti palyginta su vaikščiojimu miške nesilaikant specifinės krypties, kaip pavyzdžiui ieškant ar sekant grobį – individas mintyse susikuria trimatį maršrutą.

Vienas mechanizmas ar du?

Klausimas kyla ar skirtingus moterų ir vyrų rezultatus nulemia vienas ar keli skirtingi mechanizmai? T.y. ar moterų naudojama navigacija pagal objektus bando kompensuoti prasčiau išsivysčiusį orientavimąsi, ar tai atskiras mechanizmas, susijęs su geresniu gebėjimu įsiminti objektus? Pastarasis paaiškinimas būtų taikomas tiek moterų geresniam objektų įsiminimui (lyginant su atstumais) tiek jų didesniu santykinių, o ne pagrindinių krypčių naudojimu. Santykinės kryptys yra pranašesnės atsimenant ir apibūdinant objektų tarpusavio vietas mažoje erdvėje, tuo tarpu pagrindinės kryptys naudingesnės apibūdinant ilgesnius atstumus. Daugelis tyrėjų pritaria kompensacijos mechanizmui, tačiau Silvermano ir Elso medžiotojų-rinkėjų teorija kalba apie atskirą mechanizmą. Taip pat teigia ir atlikti neuropsichologiniai tyrimai, rodantys skirtingus nervinius procesus įtakojančius orientavimąsi pagal objektus ir erdvėje. Kitaip į šį klausimą pažvelgę Chojus ir Silvermanas nustatė, kad užduotyje kai liepiama įsiminti maršrutą, abi lytys pasirodė vienodai gerai atliekant užduotį, tik naudojo skirtingas strategijas, moterų pirmenybė

3

buvo dėl objektų ir jų santykinių krypčių, tuo tarpu vyrų – dėl atstumų ir pagrindinių krypčių. Šie rezultatai perša išvadą, kad moterų naudojama objektų strategija nėra atskira strategija, bet geriau išvystyto kompensacijos mechanizmo išraiška. Kokia yra moteryse evoliucionavusio kompensuojamojo mechanizmo prigimtis? Silvermanas ir Filipsas mano, kad tai „dėmesio kreipimo stilius“. Tuo tarpu egzistuoja nuomonė, jog tai vaizduotės, o ne dėmesio elementas. Elsas ir Silvermanas taip pat nustatė, jog moterys turi gebėjimą įsiminti net ir nežinomų (apie kuriuos nebuvo kalbėta) objektų vietas. Tai perša išvadą, jog moterys geba išsamiai atkoduoti ir atsiminti ištisas scenas. Pirmasis apie didesnę moterų „vizualizacijos gebėjimą“ prakalbo Galtonas (1883). Vyrų navigacijos mechanizmai leidžia susikurti didelių plotų, kuriuose jie netgi nėra buvę, žemėlapius, tuo tarpu moterų mechanizmai leidžia joms sukurti detalius mažų, jau aplankytų, plotų žemėlapius. Tai rodo labai adaptyvų medžiotojų ir rinkėjų evoliucijos dimorfizmą (dimorfizmas – ta pati rūšis turi dviejų formų individus, kurie skiriasi morfologiškai ir fiziologiškai. Šiame kontekste – vyrai ir moterys), kuris sutampa su Silvermano ir Elso teorija. Tačiau yra įrodymų, jog tai būdinga ne tik žmonių rūšiai. Buvo atliktas laboratorinis tyrimas su žiurkėmis: jos taip pat turi skirtingas navigacines strategijas. Naviguodamos spindulinių atakų labirintuose, patinai geba panaudoti nutolusius ženklus, tokius kaip kambario forma, tuo tarpu patelės pasikliauna objektais. Ecyeris-Dab ir Robertas pateikė naują bendrą teoriją susijusią su tokiu panašumu tarp rūšių. Jis teigia, kad vyriškos lyties atstovams pagrindinis atrankos faktorius evoliucionavusiems erdviniams orientacijos gebėjimams yra vyraujanti tarp jų reprodukcinė konkurencija (kuo daugiau apvaisinti patelių) - ji yra aršesnė poligaminėse bendruomenėse. Šie orientacijos įgūdžiai leistų patinams apsirūpinti ištekliais, ir padėtų susidūrimuose su kitais patinais tiek savoje grupėje tiek tarp atskirų grupių. Moterims, pagrindinis atrankos faktorius evoliucionavusiai objektų strategijai yra fizinio saugumo pačioms ir palikuonims svarba. Geresnį gebėjimą atsiminti aplinkos detales, o tai yra objektų strategijos pagrindas, galėjo įtakoti navigacija mažoje namų teritorijoje, bei stebėjimas ar nėra plėšrūnų pasirodymo ženklų. Tokios savybės taip pat padėtų ieškant ir atsimenant galimas slėpimosi vietas, ar pabėgimo maršrutus, o tai labai svarbu besilaukiančioms ar turinčioms mažų palikuonių moteriškos lyties atstovėms.

Kraštovaizdžio (vietovės) pasirinkimas

Aptarę navigacijos mechanizmus, pereiname prie susijusio klausimo: pasirinkimo kur eiti? Dažnai kraštovaizdžio pasirinkimas siejamas su estetika, tačiau evoliuciniai mokslai siekia įrodyti, jog tai taip pat išlikimo, tiek žmonėms, tiek ir gyvūnams, aspektas. „Deermice“ (pelė), paplitusi Šiaurės Amerikoje, gali būti skirstoma į dvi rūšis pagal tai, ar gyvena pievose ar miškuose. Klasikiniame tyrime, Vekeris pastatė lauke aptvarą, pusė kurio sudaryta iš pievos, o kita pusė – miško. Šios teritorijos viduryje jis paleido dvi grupes pievų pelių, viena – gamtoje pagautos pelės, o kita – iš jų laboratorijoje išvesti palikuonys, buvo stebima kas kokią aplinką pasirinks. Abi grupės rodė susidomėjimą pieva. Šis tyrimas parodo numanomus evoliucinius procesus paremiančius kraštovaizdžio pasirinkimą tiek žmonėse tiek gyvūnuose. Kraštovaizdžio pasirinkimas turi atitikti biologinius poreikius, tokius kaip maistas, vanduo, prieglobstis, oras, apsauga nuo plėšrūnų. Tačiau ar pelė patiria ką nors panašaus į tai ką patiria žmogus paliktas tinkamoje aplinkoje? Žmonių reakcijos į kraštovaizdį yra staigios, aiškios, emocinės, tai reakcija evoliucionavusi iš protėvių poreikio priimti greitus sprendimus susijusius su nauda ar pavojumi. Žmonės iš protėvių paveldėjo reakcijas į aplinką, širdies dažnis sumažėja stebint gamtos, ne miesto natūralius vaizdus (Lauman, Garling, Stormark, 2003). Pooperaciniai pacientai palatose galintys stebėti gamtos vaizdus, vaizdo įrašuose sveiksta greičiau, negu kad tie, kurie to nemato (Ulrich, 1984).

4

II. Prisitaikymas prie grobio ir grobuonies

Įsivaizduokite, kad esate žmogus iš rinkėjų-medžiotojų bendruomenės, prieš kelis šimtus tūkstančių metų, keliaujantis per sudėtingą terpę, pvz. savaną. Viskas aplink jus juda: vėjo bangos aukštoje žolėje, judančios medžių šakos ir lapai, šešėliai, ir aplink skraidantys paukščiai. Staiga kažkas judantis greta jūsų takelio žolėje patraukia jūsų dėmesį. Sustingstate. Po kelių akimirkų tamsus šešėlis tampa matomas. Pagal jo dydį ir judėjimą spėjate, kad tai gyvūnas. Tačiau koks? Ar tai plėšrūnas, ar gyvūnas, kurį galite sumedžioti, ar gal netgi kitas žmogus? Ar jis jus pamatė? Jeigu taip, kokie jo ketinimai? Jis lėtai pradeda artėti...Dar netolimoje praeityje, žmogus per gyvenimą patirtų tūkstančius tokių susidūrimų. Norint išgyventi susidūrimo, tenka panaudoti visus kognityvinius įgūdžius, įskaitant specifinių jutiminių organų veiklą, kognityvinį emocinį atsaką, apsisprendimo ir motorinio valdymo sistemas. Šiuos mechanizmus formavo milijonai metų tokių susidūrimų, kai kurie susiformavo dar tada, kai nebuvome žmonėmis. Viso to pasekoje, savyje turime sudėtingą sistemą, net jeigu kai kurie niekada jos ir nepanaudos tam tikslui, kuriam ji evoliucionavo.

Grobuonis ir grobis kaip natūralią atranką įtakojantys veiksniai

Sunku įsivaizduoti, kad grobuonys ir grobis galėjo atlikti svarbų žmogaus proto evoliucijos vaidmenį, turint omenyje kokie jie nereikšmingi dabartyje. Žvelgiant iš dabartinės pozicijos, su moderniais biurais ir namais, nebesvarbus lieka išlikimo ar medžioklės klausimas. Pagalvojus, paaiškėja priežastys, kodėl grobuonis ir grobis buvo svarbūs selekcijos veiksniai protėviams. Pirmiausiai, mūsų protėviams susidūrimai su grobuonimis praeityje buvo daug dažnesnis reiškinys. Antra, yra tik keletas sąveikų, kurios būtų tiek pat pavojingos, kaip susidurimas su grobuonimis, kai kyla pavojus gyvybei.Trumpalaikės pasekmės to, kad nepasisekė pagauti grobio yra menkos, ilgalaikis netinkamo prisitaikymo poveikis yra labai svarbus (ne tik grobio sumedžiojimas, bet pvz., poravimosi nesėkmė, nesugebėjimas apginti palikuonis). Grobis ir grobuonis keltų dideles adaptacijos problemas žmonių kognityvinei sistemai, jeigu kai kurias iš jų prastai spręstų praeityje jau egzistavę mechanizmai (pvz. patirtimi paremtas (kai mokosi iš klaidų) mokymasis teiktų mažai naudos pirmą kart susiduriant su liūtu). Pavojingi gyvūnai egzistavo greta mūsų protėvių ilgai iki to, kai tapome žmonėmis. Archeologiniai įrašai leido atkurti grobuonis, tokius kaip kates ir hienas, protėvių aplinkoje. Nors ir yra išlikę gyvūnų rūšių iš tų laikų, tačiau kai kurie kačių ir hienų giminaičiai išnyko. Grobuonių įvairovė praeityje buvo didesnė. Žmonių susidūrimai su grobuonimis vyko keliuose kontekstuose, įskaitant situacijas kai grobuonys medžiojo žmones, ir situacijas, kai vyko konkurencinė kova tarp žmogaus ir grobuonies įgūdžių. Papildomai prie grobio vaidmens, žmonės įgauna grobuonies vaidmenį. Medžioklė tai veikla, kuria užsiėmė visos žinomos priešindustrinės, mūsų artimiausių giminaičių, šimpanzių, bendruomenės. Žmonės buvo medžiotojais mažiausiai prieš 1,5 mln. metų ir tikriausiai ilgai iki to. Be to, archeologiniai duomenys teigia, kad mėsa buvo svarbi žmonių ir humanoidų mitybos dalis milijonus metų. Prioritetinis, tačiau pavojingas maisto šaltinis - mėsa galėjo vaidinti svarbų žmogaus socialumo ir socialinio pažinimo vaidmenį, sukeliant konkurenciją tarp savo rūšies atstovų ir kitų mesėdžių žinduolių. Pavyzdžiui, Šipmano, vienu metu buvo rasti kaulai apdoroti akmeniniais įrankiais žmonių ir kitų mesėdžių žinduolių, patvirtina spėjimus apie buvusią konkurenciją tarp rūšių.

5

Yra daug kitų archeologinių įrodymų, kad žmonės medžiojo didelę gyvūnų įvairovę, nuo greitų kanopinių gyvūnų iki mažų triušių ar paukščių, o tam reikėjo skirtingų strategijų ir intuityvaus grobio elgesio supratimo.

Grobuonių ir grobio naudojami įgūdžiai

Norint suprasti, kokie kognityviniai mechanizmai buvo naudojami grobio ir grobuonies, būtina pasigilinti į strategines grobio sugavimo ir grobuonies išvengimo problemas, ir palyginti jas su kitomis, protėvių patirtomis problemomis. Grobuonis yra aplinkos pavojus, kurio reikia vengti, kaip, pavyzdžiui, stataus skardžio. Grobis yra maisto elementas, toks kaip šakniavaisis. Grobio ir grobuonies keliamos problemos, taip pat skiriasi nuo tų problemų, kurios patiriamos susiduriant su skardžiais, ar maistiniais augalais, todėl jiems reikia skirtingų įgūdžių (skirtingų įgūdžių reikia susidūriant su augalais ir vilku). Labiausiai grobis ir grobuonis skiriasi nuo kitų kliūčių aplinkoje tuo, kad jie yra sąmoningi veiksniai (veikia siekiant tikslo): jie yra gyvi, jaučiantys, apdorojantys informaciją ir siekiantys savo tikslų, kurių siekimui jie yra prisitaikę. Tai reiškia, kad grobis ir grobuonis nėra pasyvūs, statiniai aplinkos komponentai, kurių tiesiog reikia vengti arba ieškoti (ne skardis, kurio reikia vengti ir ne žolė, kurios reikia ieškoti). Didžiausia problema su grobuonimis yra ta, kad ne kaip kiti pavojai (nejudantis skardis), grobuonis ateina ir auką susiranda. Tuo tarpu didžiausia problema su grobiu – ne taip kaip uogos ar šakniavaisiai – jie juda, turi tikslą vengti sugavimo, ir turi adaptacijas, tokias kaip maskuotė, arba išvystyta jutimo sistema. Grobio sugavimui ir grobuonies vengimui naudojami mechanizmai susiję su aplinkos veiksnių suvokimu, jų aptikimu, bei proto mechanizmai planuojantys veiksmus (turi suprasti, po to ieškoti ir surasti bei sugalvoti ką daryti). Žmonės taip pat yra sąmoningi veiksniai, tad dauguma minėtų mechanizmų naudojami socialiniuose santykiuose – pvz.: supratimas į ką kažkas žiūri. Šie mechanizmai taip pat naudojami ir grobio-grobuonies susidūrimuose. Tačiau yra tokių grobio-grobuonies elementų, kurie neapatinkami žmonių santykiuose. Grobio-grobuonies tikslai yra išskirtinai asocialūs. Grobuonis – nuolat siekia nužudyti tave ir suvalgyti. Grobis – objektas, kurį tu bandai sumedžioti ir suvalgyti, jis vertina tave kaip grobuonį. Tokie santykiai neatitinka jokios žmonių socialinės kategorijos. Be to, žmonių tikslai gali skirtis skirtingose socialinėse situacijose, grobio-grobuonies tikslai yra nekintantys. Grobuonys gali skirtis alkio lygiu, tačiau jų tikslai, susiję su žmonėmis niekada nebus socialinis bendravimas ar poravimasis. Todėl grobio-grobuonies santykiai yra unikalūs. Taip evoliucionuoja specializuotos kognityvinės sistemos turinčios labai siaurą suvokimą: žudyti ir išgyventi. Plačiau kalbant, grobio-grobuonies tikslo nekintamumas svarbus ne tik tam, kad suprastumėme juos kaip veiksnius, bet kad suprastume ir daugelį dizaino ypatybių, kuriomis pasižymi skirtingi grobuonys ir skirtingi grobiai, kadangi šie tikslai susieti su pagrindinėmis evoliucionavusiomis maisto gavimo ir išlikimo strategijomis.

Veiksnių sistema

Veiksniai – yra gyvos ir negyvos gamtos pavojai (skardis, grobis, grobuonys ir kt.). Šiame skyriuje atkreipsime dėmesį į grobio-grobuonies adaptacijas, kurios yra veiksnių sistemos dalis, tai apima aptikimą, mąstymą, sprendimų apie apgalvotus veiksnius priėmimą. Kai kurios adaptacijos prie pavojingų gyvūnų gali būti netinkamos veiksnių sistemos dalimi, pavyzdžiui staigus refleksinis atsakas į staigiai pasirodžiusį objektą, triukšmą ar kertantį objektą, pvz. gyvatę. Tai staigūs sutrumpinimai, arba avarinės strategijos, kurios buvo pasirinktos dideliam greičiui, tam, kad būtų įmanoma greitai išvengti pavojaus. Tuo metu negalvojama, neplanuojama, veikiama refleksiškai. Žmonių supratimas apie veiksnių sistemą evoliucionavo strateginiam išvadų darymui. Pagrindinė veiksnių (visų) sistemos funkcija yra strateginių išvadų darymas apie socialinius ir grobio-grobuonies santykius. Veiksnių sistema apima komponentus, pvz. žvilgsnio krypties

6

nustatymo ir troškimo suvokimo mechanizmas, kurie naudojami tiek išvadoms apie socialinius veiksnius (žmonių) tiek nesocialinius (grobio-grobuonies: liūto-žmogaus). Veiksnių sistemos informaciją apdorojančios ypatybės apima:

1. percepcinę sistemą, sukurtą veiksnių aptikimui (atskirti veiksnius nuo ne veiksnių);2. percepcinius mechanizmus, skirtus idnentifikuoti skirtingus veiksnius (pvz. žmones nuo

liūtų);3. percepcinius mechanizmus skirtus idnentifikuoti galimus tam tikrų veiksnių ketinimus ir

elgesį (pvz. puolimą nuo bėgimo);4. išvadų darymo mechanizmus, apimančius gebėjimą „skaityti mintis“ (nutuokti), ir „priimti“

iš anksto apgalvotą padėtį atsižvelgiant į veiksnius, tam, kad būtų galima daryti išvadas apie jų elgesį;

5. įvairovę sistemų, modeliuojančių veiksnius, pavyzdžiui emocinės ar vykdymo sistemos, kurios atkuria suvokimą, atkreipia dėmesį, įvertina riziką, ir reguliuoja kognityvinių resursų sąnaudas.

Sistemos rezultatas – išvados, vertinimas, bei elgesio sprendimai. Toliau ir bus aptariamos šios ypatybės.

Įvestis Mechanizmas Rezultatas

Veiksnio aptikimas ir atskyrimas

Pirmoji grobio-grobuonies problema – aptikimas. Galime tai suskirstyti į: pajutimas, kad kažkur yra gyvas organizmas, ir nustatymas, kas tai yra (grobis, grobuonis, žmogus ar kt.). Kai kurie ženklai pvz. savaiminiai veiksmai, naudingi atskiriant veiksnius nuo ne veiksnių, šie ženklai svarbūs tolimesnių veiksmų nustatymui. Be to, svarbu atskirti veiksnius turinčius skirtingus tikslus, kadangi

Ženklai

Savaiminis, atsitiktinis judesys

Į tikslą orientuotas elgesys

Morfologiniai ženklai

Aptikimo ir priskyrimo kategorijoms mechanizmai

Veiksnio jutiklis

Ketinimo jutiklis

Sisteminis kategorizavimas

Išvadų darymo ir mąstymo mechanizmai

Veiksnių išvadų sistema

Apgalvota schema Tikėjimosi-troškimo mąstymasGrobis-

grobuonis

Socialiniai mainai

Poravimasis

Proto mechanizmų teorija

Išvados, elgesio sprendimai

7

Emocijos, dėmesys, darbinė atmintis, objekto sekimas ir pan.

Sąveikos sistemos:

skirtingiems veiksniams reikia skirtingų reakcijų. Tai veikia visiems organizmams. Juk skirtingai reaguojame sutikę grobuonį arba potencialų partnerį. Dauguma organizmų taip pat demonstruoja skirtingas reakcijas. „Vervet“ beždžionės moka skirtingai šaukti įspėdamos apie gyvates, leopardus ir plėšrius paukščius, kadangi kiekvienu atveju reikia skirtingos pabėgimo strategijos. Veiksnių rūšių nustatymo problemos yra labai sudėtingos. Pamastykime, kaip būtų sudėtinga sukurti kompiuterinę programą, kuri patikimai išrinktų ir nustatytų gyvūnus tokioje aplinkoje ir sąlygomis, kuriomis žmonės tai daro. Pridėkite mąstymo greitį ir gebėjimą periferiniu regėjimu pastebėti trumpą judesį žolėje, ar tarpelyje tarp lapų, ir turėsite ypatingai sudėtingą ir labai svarbią išlikimui užduotį. Grobuonies-grobio aptikimas dažniausiai apima abejonės. Tačiau sprendimus reikia priimti greitai, todėl aptikimo ir suaktyvinimo sistemos turi paklusti signalų aptikimo, klaidų valdymo ir sprendimo priėmimo teorijai. Pavyzdžiui, kadangi, neteisingas grobuonies buvimo nustatymas kainuos daugiau, negu netikro pavojaus paskelbimas, neaiškus reiškinys apsisaugant bus vertinamas pavojumi, todėl dažniau pranešama apie klaidingą pavojų, negu kad apie pasitvirtinusį. Vis dėlto situacija vertinama atidžiai, kadangi bereikalingas budrumas ir vengimo veiksmai gali per daug kainuoti.

Savaiminis veiksmas

Elgesys pasireiškia per judesį, todėl judesį galima naudoti nustatant veiksnius (tuos, kuriems būdingas elgesys) ir pagal elgesį atskirti jų rūšis. Heiderio Simelio ir Michotės tyrimai teigia, kad egzistuoja kokybinis skirtumas kaip suvokiama įvykio ar veiksmo priežastis, priklausomai nuo to, ar objektas veikiamas tiesiogiai (pvz. susidūrimas) ar ne (pvz. kai vienas objektas seka kitą). Dauguma tyrimų patvirtina tam tikrų judesių, kaip veiksnio ženklo (jam būdingų judesių) svarbą, įskaitant specifinius trajektorijos keitimus judant. Kitas judėjimo apsektas priskiriantis veiksnius kategorijoms, yra orietavimasis į tikslą. Pavyzdžiui, objektas bandantis pasiekti kitą objektą paskatina aukos sustingimą ir išlaukimą, stebint kaip objektas elgsis toliau. Specifinis persekiojimo ir bėgimo judesys ne tik aktyvuos veiksnių sistemą, bet ir padės atskirti grobio-grobuonies santykius nuo kitokių elgesio sąveikų. Keletas tyrimų atskleidė, kad žmonėms gerai sekasi atskirti persekiojimą ir bėgimą nuo kitokių judesio rūšių. Žmonių percepcinės sistemos yra jautrios artėjantiems-tolstantiems objektams, jie aktyvuoja specifines grobio-grobuonies sąveikos sistemas. Atlikti tyrimai parodė, kad bengališkosios makakoms staigiai didėjantis apvalus šešėlis aktyvuoja gynybinį elgesį – nuo pasilenkimo iki pranešimo apie pavojų. Tokios reakcijos pastebimos daugelyje gyvūnų, pvz. varlėse, žuvyse, o taip pat tokias reakcijas demonstruoja žmonių vaikai. Neuhofas tyrinėjęs triukšmo poveikį, nustatė, kad jis veikia panašiai kaip ir matomieji dirgikliai, pavojaus pajutimas didėja kartu ir didėjant triukšmui, lyg būtų artinamasi.

Atsitiktinumai

Kitas veiksnio požymis yra atsitiktinumas: priežasties ir poveikio santykis tarp veiksnio ir kito elemento elgesio, arba aplinkos sąlygos (pvz. didelis triukšmas; grobio praskridimas, paskatinęs grobuonį jį persekioti). Sąveika tarp grobio-grobuonies yra atsitiktinė: grobio pabėgimo sprendimai priklauso nuo to, ką daro grobuonis ir atvirkščiai. Regėjimo sistemos mechanizmai yra jautrūs tokiam elgesio pasikeitimui, ir gali panaudoti elgesį siekiant atskirti į tikslą orientuotą elgesį tokį kaip vedimas ir sekimas nuo persekiojimo ir bėgimo.

Morfologija

8

Yra daug fenotipo savybių įskaitant formą, spalvą, tekstūrą, galūnes, letenas, dantis, akis, kurias galima panaudoti ne tik atskiriant veiksnius, bet ir jų rūšis. Veiksnius mechanizmai nustato pagal suvokimo šabloną, pvz. pagal formą nustatant ar tai gyvatė ar voras, tačiau dar yra mechanizmų susiejančių išmoktus ženklus su specializuotais veiksmais – baimės mechanizmų aktyvavimas pamačius gyvūno (apie kurį jau buvo išmokta, kad jis pavojingas), pvz. meškos, siluetą. Keletas styrimų parodė, kad kūdikiai gali atskirti gyvūnus nuo ne gyvūnų, pavyzdžiui automobilių, pagal statinius ženklus – formą. Kūdikiai naudoja daugiau negu tik percepcinį panašumą, kadangi atsakas į skirtingas kategorijas persipina. Pavyzdžiui: paukščiai išskėstais sparnais, atrodantys kaip lėktuvai grupuojami su vizualiai skirtingais paukščiais, kurių sparnai ne taip lengvai atskiriami nuo likusio kūno, o lėktuvai grupuojami su kitomis nepanašiomis transporto priemonių rūšimis. specifiniai percepciniai šablonai evoliucionuoja evoliucijoje pasikartojantiems, pavojingiems gyvūnams turintiems juos išskiriančia savybes, tokiems kaip gyvatės ir vorai. Pavyzdžiui Omanas, Flyktas ir Estyvas nustatė, kad subjektai gali išrinkti paveikslėlius su vorais ir gyvatėmis iš daugybės baimės nesukeliančių paveikslėlių (su gėlėmis ir grybais) daug greičiau, negu, atliekant atvirkštinę užduotį. Dalyviai turintys gyvačių ar vorų baimę pasižymėjo išskirtiniu užduoties atlikimo greičiu. Omanas tai aiškina taip: gyvatės ir vorai atsiranda netikėtai ir nepastebimai. Tam kad aptiktume gėles ir grybus, reikia stebėti kiekvieną objektą, ir atlikti kategorinį vertinimą. Gyvatės ir vorai, nors ir yra grobuonys, nemedžioja žmonių, bet juos užpuola gindamiesi (išskyrus kai kurias didžiąsias gyvates). Šiandienai nenustatyta evoliucionavusių šablonų, pagal kuriuos grobuonys atsirinktų medžioklei žmones.

Grobio-grobuonies išvadų sistema

Grobio-grobuonies sąveika tam tikra prasme kažkuria prasme pasižymi strateginiu intelektu, kuris daugeliu prasmių panašus į socialinį intelektą. Socialinė sąveika ir grobio-grobuonies sąveika turi bendrus mechanizmus. Dauguma veiksnių sistemos mechanizmų greičiausiai naudojami abiejų rūšių sąveikai, jie selekcijos pagalba tam ir evoliucionavo. Tačiau yra keletas priežasčių, dėl kurių galime tikėti, kad veiksnių sistema apima procedūrų, specializuotų išvadų darymui, ypatingai apie grobį-grobuonį, rinkinį, ir ši sistema skiriasi nuo tos, kuri naudojama socialinių išvadų darymui. Pirmiausiai, grobio-grobuonies sąveika charakterizuojama unikaliais tikslais, kurie skiriasi nuo socialinių tikslų, kadangi vienas veiksnys siekia nužudyti kitą, siekdamas jį suvalgyti. Antra, grobio siekimo tikslas, ir atvirkščias grobio pabėgimo tikslas nekinta grobio-grobuonies sąveikoje. Įsivaizduokite artėjantį žmogų: gal žmogus nori paklausti krypties, perduoti jums žinutę nuo draugo, pasiūlyti apsikeitimą prekėmis, paklausti datos ar nužudyti jus. Galimų tikslų yra daug, juos reikia apmastyti prieš nusprendžiant ką daryti. Kai prie jūsų artėja liūtas – tokių galimų tikslų daug mažiau. Viskas kas jums rūpi – jis gali pulti, o problema susiaurinama, kai mąstote kokia to užpuolimo tikimybė (pagal faktorius tokius kaip alkis, ir liūto suvokimas kiek jūs jam esat pavojingas) ir ką daryti. Grobis susiduria su panašiais nekintančiais grobuonies tikslais. Kurapka sutikusi jus miške tikrai nepagalvos, kad jūs norite būti draugas. Kurapkos mastymas, kad jūs esate priešas labai apriboja tolimesnių veiksmų galimybes. Grobio-grobuonies sąveikos sistemos funkcija yra įvertinti vidinių žinių percepcinius ženklus ir atvaizdavimą bei grobio-grobuonies tikslus, ir panaudoti juos siekiant nuspėti galimą elgesį ir priimti sprendimą. Baretas, pagal sprendimų medžio idėją naudojamą nuspėti veiksmams, pasiūlė grobio-grobuonies sąveikos sistemas su tokiomis ypatybėmis:

koncepciniai primityvai grobis-grobuonis nusakomi pagal tikslus ir siekius pagauti (ir nužudyti ar suvalgyti) grobį, ir atitinkamai tam grobiui pabėgti.

Vietos reprezentuojančios specifines vidines grobio-grobuonies būsenas, tokias kaip – grobis aptinka grobuonį ir grobuonies elgesio būsenas, tokias kaip artėjimas prie grobio.

9

Perėjimo taisyklės pereinant iš vienos būsenos į kitą išvadų darymo sistemoje. Pavyzdžiui, tai, kad grobuonis aptinka grobį, gali sukurti spėjią, kad grobuonis artėja prie grobio.

Rezultatai intuicijos ir spėjimų apie elgesį forma. Jie bus kuriami pagal tikėtinumą. Sukuriama eilė galimybių, bet pagal sistemos įvestis vienos labiau tikėtinos nei kitos, dar kitos bus labai neįtikimos, todėl, į jas niekuomet nebus atsižvelgiama, tokios kaip pvz. grobis tykantis grobuonies.

Baretas, Tobis ir Kosmidas tyrė keletą šios teorijos spėjimų su vokiečių ir indėnų (Shuarų) vaikais. 3,4, ir 5 metų vaikų buvo prašoma imituoti grobio-grobuonies susidūrimą naudojant plastikinius modelius. Užduotis paliko vietos laisviems atsakymams, kai vaikų buvo klausiama, kas nutiks kai liūtas ir zebras pamatys vienas kitą, pavyzdžiui, ką nori padaryti liūtas, ką nori padaryti zebras, kas atsitiks tada? Baretas ir kt. kėlė hipotezė, kad dauguma vaikų pateiks grobio-grobuonies medžio taškus (pvz. „zebras bijo liūto“, „liūtas nori suvalgyti zebrą“), ir kad vaikų spėjimai retai kada nukryps nuo šios idėjos (pvz. „zebras suvalgys liūtą“), ir kad bus tik keletas fantazijos sukurtų atsakymų (pvz.: liūtas ir zebras abu prisės pavalgyti);taip pat buvo spėjama, kad atsakymai bus panašūs tiek vokiečių tiek indėnų vaikų, nepaisant to, kaip dažnai vieni ir kiti susiduria su realiai grobuonimis. 60 procentų visų amžiaus grupių atsakymų sutapo su hipoteze. Atsakymai apėmė tokius variantus kaip „liūtas suvalgys zebrą“, „zebras pabėgs nuo liūto“. Tik keletas atsakymų neatitiko hipotezės „zebras gaudys liūtą“ arba „liūtas ir zebras žais“. Iš 264 respondentų tik 3 atsakė ne pagal hipotezę, antromorfiški ir fantastiniai atsakymai buvo reti, tik keturi atsakymai teko šiai kategorijai. Rezultatai perša išvadą, kad grobio-grobuonies išvadų sistemą jau turi 3 metų sulaukę vaikai abiejose kultūrose. Atsakymai tarp kultūrų nelabai skyrėsi, todėl teigiama, kad raida ir grobio-grobuonies žinojimas vystosi panašiai.

Veiksnio ir mirties suvokimas

Bendrai manoma, kad vaikai įgauna mirties suvokimą laipsniškai, ir kad ankstyvame amžiuje vaikai prastai supranta mirtį, tai atspindi mirties fiziologinių priežasčių nežinojimas. Tačiau manoma, kad veiksnių sistema turi specifinį įrenginį, kuris atskiria gyvus veiksnius nuo mirusių. Naudinga atskirti veiksnius nuo ne veiksnių, nes veiksniai yra orientuoti į tikslą, o ne veiksniai ne. Pavyzdžiui nustačius kad objektas yra lazda, o ne gyvatė, veiksnių sistema turėtų išsijungti, kadangi papildomas budrumas eikvoja išteklius, kurie turėtų būti nukreipti kitur. Baretas ir Benas teigia, kad turi būti ženklai aktyvuojantys šį suvokimą – kas yra negyva, o kas gyva. Mirčiai priskiriami ženklai – gulėjimas ir nejudėjimas, tačiau vaikų tarpe pastebima, kad jie dažnai supainioja mirtį su miegu. Tačiau Baretas ir Benas teigia, kad vaikai turėtų atskirti šias dvi būsenas, jeigu jiems būtų pateikti patikimi ženklai aktyvuojantys mirtie aptikimo įrenginį. Šiai hipotezei patikrinti buvo atliekamas eksperimentas: vaikam buvo pasakojamos trumpos istorijos apie gyvūnus, kurie ėjo miegoti arba buvo nužudomi. Informacija, kuri kaip spėjama, aktyvuoja mirties aptikimo įrenginius, buvo įtraukiama į istorijas apie mirtį, pvz.: buvo išvirtas, užpultas liūto, nušautas. Kalbant apie miegą, miego priežastimi buvo nuovargis. Po kiekvienos istorijos, vaikam buvo užduodami klausimai: „jeigu paliestum gyvūną ar jis galėtų judėti?“ skirtingose kultūrose 4 metų vaikai teisingai atskirdavo miegančius nuo mirusių. Tai rodo, kad mechanizmai skirti pergrupuoti gyvus prie miegančių ar mirusių nepriklauso nuo kultūrinių ir individualios patirties skirtumų. Šie tyrimų rezultatai prieštarauja daugumai literatūros, kuri teigia, kad skirtingose kultūrose vaikų mirties suvokimas skiriasi. Šio skirtumo priežastimi gali būti nepasisekimas panaudoti stimulą, kuris patikimai paskatina atskyrimą tarp gyvo ir mirusio.

Baimė

10

Grobio-grobuonies diskusija nebūtų užbaigta be baimės aptarimo. Nors baimės sistema skiriasi nuo veiksnių sistemos, jos abi sąveikauja. Evoliucionavusi baimės funkcija yra organizuoti atsaką į pavojų. Baimė ne tik organizuoja pabėgimo ir vengimo atsaką į pavojų, bet ir išjungia kai kuriuos kognityvinius procesus (pvz. paieškos maisto) ir aktyvuoja kitus (pvz. grobio-grobuonies procedūros) gali taip pat keisti jautrumo slenksčius. Kaip adaptyvi problema, grobuonies vengimas dalinasi keletą ypatybių su kitomis pavojaus vengimo problemomis tokiomis kaip skardžio, aštrių daiktų vengimas, o taip pat unikaliomis charakteristikomis, tokiomis kaip faktas, kad grobuonis yra apgalvotas veiksnys (atminkite, kad kai kuriems pavojams, pvz.: toksinams, egzistuoja ir emocinis atsakas t.y. pasišlykštėjimas). Lieka neatsakyta, iki kokio lygio pavojingi gyvūnai (gyvatės vorai) savigynos tikslams (ne puolimo) mobilizuoja veiksnių sistemos komponentus. Šiuo metu, gyvačių ir vorų baimė yra pirminis evoliucionavusios baimės atsako tyrėjų tikslas. Omanas ir Mineka teigia, kad baimės sistema turi mažiausiai 4 skiriamąsias charakteristikas:

1. priklauso nuo stimulo, ją aktyvuoja evoliucijos paruoštas pavojaus stimulas toks kaip gyvatė, voras ar krentantis objektas.

2. suaktyvinimas tokiu stimulu automatinis.3. baimė nepavaldi sąmoningai kontrolei.4. baimei skirta nervinė grandinė lot. corpus amygdaloideum smegenų dalyje.

Kita baimės sistemos ypatybė yra jos automatiškumas. Kai susiduriama su tinkamomis sąlygomis, sistema automatiškai aktyvuojama, net jeigu subjektas sąmoningai nesuvokia šio dirgiklio. Omanas ir Mineka teigia, kad baimę galima aktyvuoti pateikiant tokį greitą stimulą, kad subjektas, net negali pasakyti, kad jį pamatė. Jie taip pat teigia, kad baimė yra sutraukta, ta prasme, kad baimė yra atspari aukštesnio lygio kognityviniams procesams ar lūkesčiams iš subjekto pusės. Pamačius gyvatę, įsijungia automatinis baimės atsakas, net jeigu subjektas greitai sužino, kad gyvatė nepavojinga. Hugdalas ir Omanas atliko tyrimą: pateikė subjektams detalią informaciją, kuri įtakoja jų reakcijas į tam tikrą stimulą. Kai subjektams buvo informuoti, kad bus pateiktas su baime nesusijęs dirgiklis, toks kaip apskritimas ar trikampis, ir tuomet jiems buvo pasakoma, kad daugiau dirgiklių nebus, jų odos reakcijos atsakas į apskritimus ir trikampius sumažėjo. Tačiau, kai buvo sakoma, kad bus pateikiami dirgikliai su gyvačių nuotraukomis, pasakymas, kad daugiau dirgiklių nebebus žmonių odai nebedarė jokio poveikio; kitaip sakant, žinojimas, kad dirgiklių nebebus neatjungė baimės mechanizmo. Evoliucionavusi baimės funkcija yra elgesio įtakojimas. Dauguma baimės reakcijų – tokių kaip staigus refleksinis atšokimas pamačius gyvatę – atsiranda taip greitai, kad sąmoningas dirgiklio suvokimas ir aukštesnio lygio kognityviniai procesai prasideda tik po to. Omanas ir Mineka teigia, kad daugumoje evoliucinių senovinių baimės sistemų, percepciniai pavojaus jutikliai buvo tiesiogiai sujungti su motoriniais refleksais, skirtais organizmo pabėgimui nuo pavojaus, o tuo tarpu susijusios valdymo sistemos (pvz. grobio-grobuonies išvadų sistema) evoliucionavo tik vėliau. Žmonių atveju, atrodo tikėtina, kad baimė naudojama atsakuose į grobuonis, tačiau tik aukštesnio lygio procesai gali suvokti grobuonies elgesio strategijas.

Grobio-grobuonies žinių įgijimo sistema

Kaip įgyjamos žinios apie grobius, grobuonis ir kitus pavojingus gyvūnus. Akimirka pamastymų ir galime atsakyti, kad tai mokymasis iš praeities įvykių gali šiai užduočiai ir netikti. Vaikas, kuriam reikia būti užpultam, kad suvoktų, kad gyvūnas pavojingas, ilgai neišgyvens. Todėl, manoma, kad natūrali atranka sukūrė specializuotą mokymosi sistemą apimančią vieną ar daugiau iš išvardintų ypatybių:

žinios apie pavojingus gyvūnus gali atsirasti be išorinės motyvacijos, tokios kaip tiesioginis susidūrimas su gyvūnu ar tėvų instrukcijos. Vaikystėje vaikai gali turėti vidinę motyvaciją ieškoti naujos informacijos apie gyvūnus. Pagrindo neturintis stebėjimas teigia, kad gali būti

11

kažkas giminingo kritiškam vaikystės periodui, kai domimasi gyvūnais (pvz. amžius kai vaikus apsėda dinozaurų manija), ir vėliau, kai šis dėmesys perkeliamas kažkur kitur, pvz. poravimuisi. Tradicinėje visuomenėje žinios apie gyvūnus gaunamos iki kol žmogus suauga, tačiau tą domėjimąsi gali paskatinti praktinis rūpestis, toks kaip maisto gavimas, kas vaikystėje nėra aktualu.

Kažkas panašaus į „vieno išbandymo“ mokymasis, nepriklausomai nuo praeities patirties, kai minimali vaikui, norint susipažinti su naujo gyvūno idėja, pakanka minimalios informacijos apie patį gyvūną (pvz. keletas išvaizdos ypatybių, galbūt pavadinimas) ir informacijos susijusios su jo pavojingumu (pvz. puolimo būdai, susidūrimo vietos).

Sistema gali pasikliauti socialiniu mokymusi. Kultūrinis perdavimas yra ypatingai svarbus, kai individualus mokymasis yra labai brangus, ir kai svarbios ekologinės žinios gali būti saugojamos ir perduodamos iš vieno individo kitam. Žinių apie gyvūnus atveju, daug pigiau sužinoti iš tėvų ar bendraamžio, kad liūtas yra pavojingas, negu, kad pačiam tai išsiaiškinti. Minekos ir ko. eksperimentai rodo, kad socialinis gyvūnų baimės perdavimas svarbus ir nežmogiškiesiems primatams, ir yra nepagrįsta priežastis, kodėl tai būdinga ir žmonėms. Iš tiesų, polinkis lengvai pažinti naujas gyvūnų idėjas be tiesioginės patirties gali sukelti kultūrinius šalutinius produktus, tokius kaip fantastinės gyvūnų idėjos, egzistuojančios be jokių įrodymų, fantastinių gyvūnų tyrimas kaip disciplina (pvz. vaiduokliai), ir visiškai bereikalingų žinių, apie pvz.: Pokemonų būtybes įgijimas.

Sistemoje gali būti turinio nukrypimas, arba procedūros padedančios vadovauti mokymuisi ir naudingai struktūrizuoti informaciją, pvz.: minimalus iš anksto nurodytų pavojaus ženklų rinkinys (pvz. dydis, aštrūs dantys), koncepciniai šablonai su parametrais, kuriuos nustato mokymasis (pvz. pavojingas prieš saugų, mėsėdis prieš žolėdį), arba euristinės prielaidos apie kategorijos struktūrą, pvz.: manoma, kad gyvūnai turi būti grupuojami į lizdų hierarchiją.

Procedūrinių žinių – praktiniai įgūdžiai svarbūs grobio siekimui – įgijimas taip pat gali priklausyti nuo specializuotų evoliucionavusių sistemų. Persekiojimo žaidimas, pvz.: gali atspindėti evoliucionavusios grobio-grobuonies persekiojimo mokymosi sistemos veikimą. Kaip pastebėjo Stynas ir Ovenas, vaikai turi vidinę motyvaciją žaisti tokį žaidimą, kaip ir kitus su grobio-grobuonies santykiais susijusius žaidimus, tokius kaip tikslo ieškojimas, ir ši vidinė motyvacija gali būti selekcijos rezultatas, dėl žaidimo naudos realaus pasaulio praktikai. Net ir šiuolaikinėje aplinkoje, kur nėra grobuonių, žmonės mėgaujasi su grobiu-grobuoniu susijusias pramogas, tokias kaip filmus ar video žaidimus, tai paremia „Jūros periodo parko“ filmo populiarumas.

Grobio-grobuonies elgesys

Lyginant su laboratoriniais tyrimais, duomenų apie anti-grobuonišką elgesį yra labai mažai. Žinome nemažai apie fiziologinę reakciją sukeliamą baimės, tačiau tik truputį žinome apie tai, kaip šios reakcijos įtakotų elgesį realaus susidūrimo metu. Anti-grobuoniškas elgesys kitų rūšių tarpe buvo labai plačiai tiriamas, jis apima specializuotą elgesį būdingą kai kurioms rūšims tokį kaip pavojaus šaukimas, vengimo elgesys, sulaužyto sparno imitavimas, alpimas imituojant mirtį ir sustingimas kaip reakcija į sugavimą, grobuonies apžiūrėjimas, ir bandymas jo išvengti bėgant. Mažiau tikėtina, kad toks elgesys pasireikš ir žmonėms. Keletas tyrimų stebėjo vaikų reakcijas į tikrus gyvūnus, buvo nustatyta, kad kaip ir tikėtasi, pavojingų gyvūnų bijoma labiau negu nepavojingų, o tai rodo, kad vaikai yra jautrūs pavojui, ir netgi ženklams tokiems kaip kryptis, kuria nukreipta gyvatės galva. Koso atlikti tyrimai bandė įvertinti kaip vaikai reaguotų į grobuonį hipotetiniame scenarijuje, buvo prašoma vaikų parodyti kur jie eitų virtualioje aplinkoje kompiuterio ekrane. Kosas nustatė atsakymuose lyčių skirtumą, mergaitės liptų

12

į medžius daug dažniau negu berniukai. Kosas teigia, kad taip yra dėl lyčių vaidmenų praeityje: praeityje Australopitekų patelės dažniau slėpdavosi medžiuose negu patinai. Tai taip pat patvirtina lyčių skirtumai žaidimų aikštelėse laipiojimo pratimuose, mergaitės laipioja daug daugiau ir susižeidžia mažiau, tuo tarpu naktinėse baimėse mergaitės daug labiau bijo, kad kažkas pasirodys iš apačios, o berniukai, kad iš šono. Keletas elgesio šaltinių teigia, kad susidūrę su grobuonimis žmonių anti-grobuoniška elgesys gali turėti poveikį mirtingumo sumažinimui, tačiau gebėjimas pabėgti nuo grobuonies nepatvirtintas. Trevas atliko įrašų apie liūtų užpuolimus 1923-1994 metais analizę. Įrašai rodo, kad dažniausiai grobuonys taikėsi į vyrus, tačiau moterų ir vaikų atakos, nors ir retos, dažniau pasibaigdavo mirtimi, o tai rodo grobuonies išvengimo gebėjimų skirtumus.

III. Prisitaikymas (adaptacija) prie pavojų kylančių iš žmoniųKiti žmonės kaip priešiškos gamtos jėgos

Pavojus iš kitų žmonių demonstruojamas įvairiais būdais, įskaitant įžeidimus, apiplėšimus, smurtą, išprievartavimus ir žmogžudystes. Visi jie kelia pavojų išlikimui. Teigiama, kad dauguma priešiškų žmonių veiklų yra psichologinių adaptacijų padarinys. Tyrėjai rado santuokinio smurto, agresijos ir išprievartavimų adaptacijų įrodymų. Atrankos pagrindas, įtakojęs šias adaptacijas, yra konfliktas tarp individų dėl ribotų išteklių.

Konkurencijos dėl ribotų išteklių laimėjimas

Yra trys strategijos, kurias gali naudoti individas konfliktuose su konkurentais: kooperuotis su jais, nukonkuruoti tiesiogiai neužgaunant, arba tiesiogiai nugalėti užgaunant. Hamiltonas pademonstravo, kad selekcija palanki kooperacijai, kai apjungtų jėgų nauda sieja genetinius giminaičius. Triversas teigė, kad selekcija palanki kooperacijai, abipusio altruizmo atveju, kai naudą gauna kiekvienas iš kooperuojančių individų. Galiausiai Tobis ir Kosmidas pasiūlė situacijas, kuriose selekcija būtų palanki kooperacijai, netgi nesant išlaidų individui gaunančiam naudą, pavyzdžiui, kai medkirtys leidžia jį sekti pasiklydusiam turistui, kad šis rastų kelią iš miško. Antroji strategija yra kitų nurungimas dėl reprodukcijai svarbių šaltinių tiesiogiai neužgaunant konkurentų. Ši konkurencija dažnai vadinama kovos konkurencija, kai nesusiduriama akis į akį su konkurentu. Tas, kuris laimi daugiau iš ribotų išteklių, tokių kaip laukinės uogos ar šakniagumbiai, tampa kovos konkurencijos nugalėtoju. Genai, kurie galėjo prisidėti prie charakteristikų, lemiančių didesnę sėkmę kovos konkurencijoje, galėjo būti perduodami vėlesnėms kartoms, ir taip būtų lėtai formuojama adaptacija kovos konkurencijai. Trečioji strategija ribotų išteklių laimėjimui yra išlaidų konkurentui sudarymas. Kai prisitaikymo sąnaudos konkuruojant dėl šaltinio tampa didesnės negu jo (šaltinio) valdymo išlaidos, individas turėtų pasitraukti iš konkurencinės kovos. Tai priešo nukonkuravimo strategija, taip laimėtojui paliekami valdyti reprodukcijai svarbūs ištekliai.

Konfliktų šaltiniai

Norint nustatyti, kurie individai greičiausiai įsivels į konfliktą, būtina išsiaiškinti adaptacijos problemas vedančias iki konflikto. Pagal nepritekliaus ir šaltinio vertę, įmanoma nuspėti strategijas, kurios evoliucionavo, kad gautų ir valdytų šį šaltinį. Konfliktą tarp dviejų individų nulemia genetinis ryšys. Artimesni giminaičiai dėl šaltinio turėtų mažiau konfliktuoti negu kad nutolę giminaičiai ar nesusiję individai.

Konfliktai dėl statuso

13

Viena plati konfliktų sritis - vieta hierarchijoje. Įrodyta, kad aukštesnio statuso vyrai turi lytinį priėjimą prie didesnio skaičiaus moterų. Aukšto statuso vyrai taip pat ieško jaunesnių ir vaisingesnių moterų, o veda moteris kurios yra patrauklesnės. Nėra jokios evoliucinės teorijos apie statuso svarbą evoliucijos istorijoje. Laimėjimai siejami su statuso padidėjimu būtų kūrę natūralią atranką kognityvinėms adaptacijoms, kurios sąlygotų specifinius troškimus ir elgesį, nulemianąius kilimą hierarchijoje ir apsaugančius nuo statuso suprastėjimo.

Konfliktai dėl materialiųjų resursų

Antrasis iš senovės atėjęs konfliktas yra dėl materialiųjų šaltinių. Tokie šaltiniai apima teritoriją, maistą, ginklus ir įrankius. Taip pat egzistuoja konfliktas tarp individų tiekiančių materialiuosius šaltinius, tokių kaip konfliktas tarp brolių ir seserų dėl iš tėvų gaunamų šaltinių.

Konfliktai dėl poravimosi resursų

Mažiausia moters investicija į palikuonį yra 9 mėnesiai, o vyro mažiausia investicija gali tesiekti vos keletą minučių. Kadangi moters minimalus investavimas į reprodukciją yra didesnis, prasto partnerio pasirinkimo kaina yra didesnė. Todėl yra konfliktai tarp lyčių dėl lytinės veiklos laiko. Kadangi lytiniai santykiai vyrams kainuoja mažiau, jie lytinių santykių pradeda norėti santykiuose su moterimi daug anksčiau negu pati moteris. Vyrai taip pat nori didesnio kiekio partnerių negu moterys, jie labiau linkę į trumpalaikį, neįpareigojantį seksą.

Kiekvienas čia aptartas konflikto šaltinis tarp individų yra evoliucionavusios strategijos padarinys. Selekcija aklai kūrė adaptacijas, kurios sudaro šias strategijas, dėl jų naudos individų reprodukcinei sėkmei. Bet kokiame konflikte dalyvauja mažiausiai du individai, todėl aptariant selekcijos spaudimą svarbu atkreipti dėmesį į adaptacijas skirtas konkurencijai tarp savo rūšies atstovų.

Aplinkos pavojų evoliucija ir adaptacijos padedančios nuo jų apsiginti

Tyrėjai teigia, kad žmonių pavojingų organizmų baimė yra adaptacijų, skirtų apsiginti nuo brangiai kainuojančių susidūrimų su tais pavojais, rezultatas. Pavyzdžiui, žmonės greičiausiai bijos aplinkos pavojų, kurie jau kažkada egzistavo, o ne naujų pavojų, istorijoje atsiradusių ne taip ir seniai. Gyvatės, daugumoje modernių aplinkų, nekelia pavojaus žmogaus gyvybei, tačiau automobiliai, tabakas ir elektra kelia. Omanas, Lundkvistas ir Estyvas teigia, kad žmonėms trūksta automobilių, cigarečių ir elektros prietaisų baimės, tokios kaip jie jaučia gyvatėms, vorams ir graužikams, kadangi natūrali atranka dar neturėjo tiek laiko, kad sukurtų specifines adaptacijas, pritaikytas dabartinei žmonių aplinkai. Kitas pavyzdys yra specifinių gyvūnų baimės atsiradimo laikas, kuris atitinka periodą raidoje, kai vaikai pradeda plačiau tyrinėti savo aplinką – maždaug dviejų metų amžiaus. Mirties suvokimas taip pat atsiranda šio laikotarpiu – 3-4 metų. Baimė kitiems žmonėms ar saugojimasis taip pat gali atsirasti kadangi žmonių santykiai gali būti panašiai priešiški, net ir santykiuose, kurie atrodo labai artimi.

Pavojų iš žmonių evoliucija ir adaptacijos padedančios nuo jų apsiginti

Siekiant sukurti neigiamus padarinius aplinkiniams, panaudojama keletas skirtingų strategijų. Siekiant poveikio, strategija turi būti nukreipta į patį individą ar jo genetinius artimuosius.

Kenkimas statusui

14

Pirmoji padarinių kūrimo strategija yra kenkimas priešininko reputacijai, mažinant priešininko priėjimą prie materialių šaltinių ir poravimosi partnerių. Žinant statuso svarbą, selekcija greičiausiai veikė, kad sukurtų adaptacijas statuso hierarchijos keitimui. Individas grupėje negali kilti hierarchijos laiptais neišstumdamas kažko, neperkeldamas to kažko į žemesnį statusą. Didesnio statuso vyrai turi didesnius išteklius ir daugiau partnerių negu žemesnio statuso vyrai. Kadangi didesnis poravimosi kiekis padidina labiau vyrų negu moterų reprodukcinę sėkmę, tarp vyrų kova dėl statuso turėtų būti aršesnė. Gyvenimo tyrimai rodo, kad vyrai daugiau pastangų deda į buvimą lyderiais, o moterys labiau rūpinasi socialinės harmonijos sukūrimu. Kovai su konkurentais dėl statuso išlaikymo galėjo atsirasti keletas adaptacijų. Pirmiausiai, individai turėtų būti apginkluoti gebėjimu sekti savo būseną statuso hierarchijoje, kartu stebint arčiausius konkurentus. Individai turėtų būti motyvuoti rinkti informaciją apie artimiausių konkurentų stiprybes ir silpnybes, kad žinotų kokią ateityje statuso gynybą panaudoti. Turėto statuso atgavimas gali būti didesniu iššūkiu negu statuso hierarchijoje įgavimas, ir gali pareikalauti drastiškų priemonių. Kaip reakcija į viešą pažeminimą ar kėsinimąsi į statusą ar socialinę reputaciją, gali atsirasti smurtas ar net įvykti žmogžudystės. Tai turėjo prasmę mažose grupelėse, kuriose gyvendavo žmonės, kur statuso praradimas galėjo kelti grėsmė išgyvenimui ir reprodukcijai. Selekcijos poveikis statuso adaptacijoms mažose grupėse šiandien stebimas žmogžudysčių tyrimuose, kai buvo nustatyta, kad dažniausias dirgiklis paskatinęs žmogžudiškas fantazijas yra susijęs su statusu.

Vagystės ir sukčiavimas

Antroji padarinių kūrimo strategija siekiant šaltinių yra jų vagystė, arba sukčiavimas juos gaunant. Vertingą ginklą galima pavogti ir panaudoti prieš savininką. Galima įsibrauti į teritoriją, ir gauti vandenį, prieglobstį, pavilioti partnerį iš jo poros. Žmogaus reputaciją taip pat gali paveikti viešas žinojimas, kad jis kažką pavogė ar sukčiavo. Žmogus gali įgauti paprasto žmogaus reputaciją, tačiau tikėtina, kad ateityje jį bus bandoma apgauti. Atviras žmogus gali būti mažiau patrauklus priešingai lyčiai. Sukčiavimas ar šaltinių vagystė gali būti efektyvi padarinių kūrimo strategija. Norint išvengti materialaus turto vagystės, individuose evoliucionavo adaptacijos, kurios juos motyvuoja saugoti brangius daiktus, slėpti juos, arba daryti taip, kad tie vertingi daiktai kitiems neatrodytų tokie vertingi. Taip pat evoliucionavo gebėjimas atskirti kas bandys sukčiauti. Turto (maisto) nuslėpimas, nurodant konkurentams melagingą vietą, pastebimas tarp kitų primatų rūšių, kiaulių, varnų. Gebėjimas nustatyti apgavikus yra kita strategija siekiant išvengti šaltinių atitekimo konkurentams. Tobis ir Kosmidas nustatė, kad gebėjimas nustatyti apgaviką būdingas visoms kultūroms. Kai šaltinis, kurio gali netekti yra ne materialus objektas, o partneris, Busas ir Šakelfordas nustatė, kad tiek moterų tiek vyrų elgesys yra nuo akylumo iki smurto siekiant išlaikyti santykius. Jaučiant pavydą (emociją, kurios nėra kalbant apie kitus materialiuosius šaltinius), vyrai imasi kitokios taktikos poros išsaugojimui negu moterys. Labiau tikėtina, kad vyrai, slėps savo partneres, rodys savo šaltinius (turtus) konkurentui ir naudos smurtą. Partnerės atžvilgiu, vyrai naudos pasidavimo, savęs nubaudimo, keliaklupsčiavimo, arba gėrybių žadėjimo partnerei, kad tik ji pasiliktų. Moterys labiau tikėtina kad pagražins savo išvaizdą, taip sukeldamos partnerio pavydą, demonstruos, kad jos yra trokštamos parodydamos, kad turi kitą kandidatą.

Smurtas

Trečioji strategija yra konkurentų sužeidimas. Sveiki individai gali geriau konkuruoti negu sužeistieji. Greičiausiai bus vengiama to žmogaus, kuris praeityje jau buvo kažką sužeidęs. Individai galintys labiau sužeisti konkurentus, negu kad konkurentai juos, dažnai įgauna sudėtingo asmens

15

reputaciją (sunkiai perprantamo). Tokia reputacija gali apsaugoti nuo susidūrimu iš silpnesnių konkurentų pusės. Efektyviausia smurto vengimo strategija yra susidūrimo vengimas. Kadangi paprasčiau užpulti individą, negu grupę, būrimasis į grupes gali būti vienas iš problemos sprendimo būdų. Adaptacijos padedančios vengti aplinkos, kurioje gali būti individas užpultas sudaro dar vieną sužeidimų vengimo strategiją. Žmonės taip pat gali turėti adaptacijas, kurios verčia susikalbėti su užpuolėju, pabrėžiant smurto nenaudingumą jam, arba siūlant kompromisą. Galiausiai jeigu užpuolimo negalima išvengti, individai taip pat imasi smurto, gindamiesi jie netgi gali nužudyti.

Išprievartavimas

Ketvirtoji strategija siekianti tiesiogiai gauti reprodukcinę sėkmę – išprievartavimas. Prievartautojai gauna galimybę turėti palikuonių, kurių kitu atveju neturėtų. Išprievartavimai moterims sukelia ne tik didžiules emocines problemas, bet ir fizines bei prisitaikymo, kai iš moters atimama galimybė rinktis partnerį. Nors mokslininkai teigia, kad nėra pakankamai įrodymų dėl vyrų adaptacijos išprievartavimams, istoriškai nustatyta, kad išprievartavimai būdingi visoms kultūroms, ir vyksta jau ilgą laiko tarpą. Mokslininkai teigia, kad egzistuoja anti-išprievartavimo adaptacijos. Teigiama, kad jungimasis į grupes apsaugai galėjo evoliucionuoti kaip atsakas išprievartavimams. Asmens sargybinio hipotezė teigia, kad faktas, kad moterys į partnerius renkasi stipresnius ir aukštesnį statusą turinčius vyrus rodo adaptaciją, padedančią vengti išprievartavimo. Intuityviai nuo išprievartavimo saugoja moters baimė ir vengimas situacijos, kai jos gali tapti išprievartavimo auka. Siekdamos išvengti išprievartavimo, moterys evoliucijos eigoje galėjo vengti pavojingų veiklų. Galiausiai psichologinis išprievartavimo skausmas, motyvuoja moteris ateityje vengti išprievartavimo. Be to, moterys gali turėti mechanizmus, kurie padeda sumažinti žalą po išprievartavimo. Norėdamos išlaikyti savo reputaciją ir turimą partnerį, jos gali viską laikyti paslaptyje. Po įvykio jos gali jausti didelį norą praustis, nuplaunant fizinius įrodymus, kad jų neaptiktų jų partneris. Galiausiai moterys gali siekti keršto, skatinant artimuosius juos užpulti, ypač jeigu prievartautojas ir toliau kelia moteriai pavojų. Strategijos, kurios evoliucionavo apsaugai nuo pavojų iš kitų žmonių gali būti suskirstytos į tris kategorijas:

1. strategijos padedančios išvengti įvykio,2. strategijos padedančios sumažinti padarinius,3. strategijos padedančios atkreipti dėmesį po įvykio.

Adaptacijos žmogžudystėms

Žmogžudystė tai strategija galinti išspręsti konfliktą su kitu individu. Teigiama, kad žmonės turi adaptacijas žudymui. Pagal žmogžudysčių adaptacijos teoriją, psichologinės žudymo adaptacijos buvo pasirinktos geresniam adaptyvių problemų sprendimui. Tam tikros informaciją apdorojančios struktūros mūsų smegenyse buvo suformuotos, kad detaliai išanalizuotų, o kartais ir sukurtų žudantį elgesį, adaptacijos kontekste. Vieni teigia, kad žudyti skatina adaptacijos, kiti – kad tai instinktas; niekas detaliai neužsiėmė šių faktų tyrimu, nors dauguma gyvūnų tyrėjų laiko savaime suprantamu dalyku, tai, kad kitos rūšys turi adaptacijas žudymui.

Selekcijos elementų prigimtis žmogžudysčių adaptacijoms

Neteigiama, kad žmogžudystė evoliucionavo kaip visų kitų problemų sprendimas. Daugeliu aplinkybių, žmogžudystės kaina nusveria naudą. Teigiama, kad žmogžudiškas elgesys buvo geriausias sprendimas retoms adaptyvių problemų ir aplinkybių kombinacijoms. Todėl neįmanoma

16

nurodyti tik vienos ypatybės, kuri aktyvuos žmogžudišką veiklą kiekviename žmoguje. Aplinkos faktoriai, paveldimos asmenybės ypatybės, psichologinių mechanizmų suderinimas raidos metu, visa tai prisideda prie fakto, ar bus imtasi žmogžudystės. Dauguma ar netgi visi šie aspektai buvo natūralios atrankos elementais, kurie suformavo žmogžudiškas adaptacijas. Žmogžudiškas adaptacijas aktyvuoja dabarties ženklai, rodantys praeities problemą, kuri buvo sprendžiama žudymu. Tokių ženklų buvimas arba nebuvimas padeda nustatyti, kada nužudymas tikėtinas labiau, kada mažiau. Be pilnų žinių apie tai, kaip žmonių psichologija kuria žmogžudišką elgesį, neįmanoma tiksliai pasakyti, kada žmogžudiškas elgesys pasireikš kiekvienu individualiu atveju. Tas pat galioja atliekant spėjimus apie bet kokį elgesį.

Adaptyvios problemos, kurias išsprendžia žmogžudystės

Mes keliame hipotezę, kad žmogžudystė buvo funkcionali sprendžiant daug adaptyvių problemų. Kito žmogaus nužudymas gali būti siejamas su:

1. išprievartavimo, sužeidimo, savęs ar artimųjų nužudymo, išvengimas 2. reputacijos valdymas, kad asmuo nebūtų vertinamas kaip lengvai užpuolamas,

išprievartaujamas ar nužudomas3. šaltinių, teritorijos, būsto, maisto gynimas4. šaltinius naudojančių ar brangiai išlaikomų individų, nesusijusių genetiškai panaikinimas

(pvz.: įvaikiai)5. genetinių giminaičių, kurie naudoja resursus, kurie galėtų būti panaudoti naudingiau

panaikinimas (pvz.: invalidų išlaikymas, chroniškai sergančių išlaikymas)

Apsaugos nuo žmogžudystės adaptacijų selekcijos elementų prigimtis

Šios adaptacijos pasirinktos tik vienam tikslui: apsiginti nuo nužudymo padarinių aukai ir artimiesiems. Šį apsigynimą skatinančios adaptacijos veda individą prie:

1. vengti kontekstų, kuriuose padidinta rizika tapti nužudymo auka2. manipuliuoti kontekstais, kad jie taptų nepavojingi3. apsiginti nuo ketinimo nužudyti4. sustabdyti žmogžudystės padarinius genetiniams giminaičiams

Kontekstų, kuriuose padidinta rizika tapti nužudymo auka, vengimas

Vienas iš vengimo mechanizmų yra jautrumas ženklams, nurodantiems pavojingą kontekstą. Šie ženklai gali būti tokie:

Teritorijos valdymas

Individai tampa pažeidžiamesni kai nutolsta nuo savo teritorijos. Buvimas konkurento, ar net neutralioje teritorijoje – padidintos rizikos ženklas. Čegnonas nustatė, kad Yanamamo Indėnai kartais prisivilioja priešus į savo teritoriją, prisidengdami šventės šventimu. Toli nuo namų ši grupė turi strateginį trūkumą. Yanamamo indėnai užliūliuoja priešus šventės idėja. Individai jaučia didesnę mirties baimę matydami pavojaus ženklus, todėl čia tos baimės ir jos efekto (budrumas) nebūna.

Fizinės aplinkos charakteristika

Teigiama, kad fizinės aplinkos charakteristika yra antrasis galimybės būti nužudytam ženklas. Konkurentui paprasčiau pasislėpti šešėliuose negu šviesoje. Individai greičiausiai bus užpulti ten,

17

kur yra regėjimo kliūčių, o ne atviruose laukuose. Taip pat individai pažeidžiamesni iš nugaros negu iš priekio. Esant tokioms aplinkybėms, individai turėtų jausti didesnį pavojų gyvybei. Toks siūlymas atitinka Savanos hipotezę. Kaplanas teigė, kad kraštovaizdžio vertinimo procesas apima informacijos apie stebėjimo vietas, slėpimosi vietas, prieglobsčio nuo grobuonių vietas ir galimus pabėgimo maršrutus, rinkimą. Šios informacijos rinkimo formos naudingos saugantis nuo pasikėsinimo nužudyti.

Konkurento charakteristikos

Evoliucinės istorijos eigoje, tam tikros asmenybės ypatybės rodo didesnę kėsinimosi nužudyti galimybę: didelis narciziškumas, asociali asmenybė, impulsyvumas, žemas sąmoningumas, didelis aršumas, smurto ir nužudymų istorija. Tyrimai parodo, kad praeityje jau padaryti nusikaltimai yra geriausias ateities nusikaltimų ženklas. Negalima nuvertinti priešininko įvertinimo svarbos. Iš etnografijos pusės aišku, kad pvz.: kai kurie vyrai įgauna žudiko reputaciją. Žmonės gyvendami bendruomenėse kartu su tokiais vyrais, stengiasi jų vengti.

Situacijos ypatybės

Kadangi žudymas pasižymi unikaliomis pasekmėmis, nužudymo baimė gali būti ryški emocinė būsena, kurią lydi sprendimai, padedantys apsisaugoti nuo nužudymo. Selekcijos suformuotos gynybos nuo žmogžudystės adaptacijos veda prie vengimo:

nepažystamos aplinkos lankymo, ypatingai tos aplinkos, kurią valdo priešininkas keliavimas per vietoves, kuriose priešininkai gali slėptis pasaloje keliavimas naktį bendravimas su individais, kurie linkę į žudymą kūrimas elementų, dėl kurių individai gali būti motyvuoti jį nužudyti

Gynimasis nuo kėsinimosi nužudyti

Kita apsigynimo nuo nužudymo strategija yra gynimasis nuo kito individo užpuolimų. Tokios strategijos apima tris pirmines formas:

1. apleisti teritoriją, kurioje gyvena individas: viena iš strategijų, tai palikti teritoriją, kurioje gyvena žudikai. Kai kurie tyrėjai teigia, kad vienas iš žmonių migracijos iš Afrikos į Aziją ir Amerikas paaiškinimų, buvo išvengti susidūrimų su kitais tos pačios rūšies individais.

2. manipuliavimas situacija, kai nužudymą bandoma padaryti mažiau naudingu ir „brangesniu“: žmonės, manantys, kad gali būti nužudyti, gali keisti situacijos aspektus, taip, kad būtų sumažinta nužudymo nauda, taip nužudymas ima atrodyti mažiau patrauklus, negu kitos alternatyvos. Pavyzdžiui:

sąjungos su galingais ir įtakingais asmenimis imitavimas artimų ryšių palaikymas su sąjungininkais, kurie gali pasitarnauti kaip asmens sargybiniai grupės narių nustatymas prieš žmogų, kuris gali kėsintis nužudyti konflikto išsprendimas su tam tikru atlyginimu padėjimas žudikui atgauti reputaciją, kuria sužlugdėte maldavimas dėl gyvybės užmegzti žudikui pavojingus ryšiai su jo konkurentuKai kurios iš šių strategijų gali būti taikomos iki akimirkos, kol dar neatliktas nužudymas. Ne visada gali pakakti šių strategijų taikymo, siekiant išvengti nužudymo. 3. gynimasis nuo pasikėsinimo nužudyti: kai konkurentas aktyviai užsiima veikla ketindamas

nužudyti, gali būti per vėlu bandyti pabėgti ar kitaip to išvengti. Susidūrus akis į akį su

18

žudiku lieka dvi išeitys: gintis arba mirti. Yra tik dvi pagrindinės gynybos nuo žmogžudystės strategijos: šauktis pagalbos arba fiziškai apriboti žudiką, kad numatytoji auka galėtų pabėgti. Pagalbos šauksmus lengva atskirti nuo kitokio pobūdžio šaukimo. „kraują stingdantis šaukimas“ gali būti priskiriamas unikaliai atskiriamiems šauksmams kai žmogus bando išvengti nužudymo. „mirties šauksmas“ gali atstovauti kitą šaukimo kategoriją, ne pagalbos šaukimą, o įspėjimą artimiesiems (aukai mirštant), kad žudikas netoliese.

Žudiko fizinis apribojimas, tai dar viena strategija, kuria gali pasinaudoti auka. Ši strategija apima fizinį užpuolimą. Auka turi bent kiek apriboti žudiką, kad išloštų pakankamai laiko pabėgimui. Kai kuriuose susidūrimuose su žudiku, praktiškiausia strategija yra jį nužudyti. Taip dažnai nutinka, kai auka jaučia, kad žudikas ir ateityje gali kelti jai ir artimiesiems pavojų. Vienas pagrindinių skirtumų tarp aukos ir žudiko jų susidūrimo metu yra tas, kad žudikai būna pasiruošę savo veiklai, tuo tarpu aukos neturi paruošę gynybos strategijos. Žudikai gali pasirinkti laiką ir vietą. Natūrali atranka skatina žudikus užklupti aukas, kai jos vienos, netikėtai, sumažinant pasipriešinimo galimybes. Todėl greičiausiai tikėtina, kad žudiko ir aukos susidūrime žudikas ir liks žudiku, o auka – auka.

Žudymas kaip savigyna: kaip išvengti nužudymo

Peržiūrėjus 223 apeliacinius skundus žmogžudystės atveju, kai užmušama moteris, Pensilvanijoje, 75proc. žmogžudysčių įvyko, kai moteris užpuolė jų partneris. Partnerio nužudymo tyrimai Šiaurės Karolinoj 1991-1993 metais parodė, kad 75proc. atvejų kai vyras užpuldavo savo partnerę, ji nužudydavo jį. Priešingai, nėra įrodymų, kad moterų žiaurumas paskatintų nužudymus (kad vyrai jas nužudytų, kaip kad atveju aprašytu aukščiau). Teigiama, kad dauguma moterų, nužudančių savo vyrus daro tai savigynos tikslais. Tai atitinka jau anksčiau aptartą gynybos mechanizmą, kai nužudomas besikėsinantis nužudyti. Nužudymo „kaina“ galėjo būti tinkama, tam, kad būtų pasirinkta adaptacija sukurta siekiant pašalinti besikėsinantį nužudyti. Atranka gynybai žudant nėra žmogžudystės psichologijos elementas. Tuo tarpu kai žmogžudystės adaptacija buvo pasirinkta nemirtinų alternatyvų pasirinkimo naudai siekiant išspręsti daugumos aplinkybių adaptyvias problemas, selekcija greičiausiai pasirinko psichologinį dizainą, kuris renkasi nužudymą, kaip savigynos būdą akis į akį susidūrus su žudiku. Asmens, norinčio jus nužudyti nužudymas turėjo didžiulį evoliucinį pranašumą, lyginant su nenužudymo strategijomis. Nužudydami žudiką, išvengiate pavojaus, kurį jis gali kelti ateityje. Sužeistas priešas gali pasveikti ir vėl pasikėsinti, tuo tarpu nužudytasis – negali. Nužudydamas asmenį, kuris nori jus nužudyti, taip pat pademonstruojate galėjimą ir norą žudyti, o tai galingas signalas kitiems, kurie gali planuoti pasikėsinti. Dauguma teisinių sistemų nužudymo savigynos tikslais vertina kitaip negu paprastą nužudymą. Įstatymai vertina nužudymą ginantis kaip pateisinamos žmogžudystės formą, jeigu žudantis asmuo „sąmoningai tiki, kad žudymas yra būtina reakcija į fizinį užpuolimą, kuris greičiausiai sukels rimtą sužeidimą, ar nužudymą“. Praeities aplinkoje, galėjo būti naudingiau pervertinti priešininką ir iš anksto jį pašalinti. Tačiau tokio pervertinimo pasekmė yra ta, kad kai kurie žmonės, kurie niekada kitomis aplinkybėmis nebūtų tapę žudikais, jais tampa. Tačiau pagal selekcijos filosofija teigia, kad geriau būti saugiu ir gyvu, negu mirusiu.

19