XVI. Tarptautinė jūrų teisė

1. Tarptautinė jūrų teisė: sąvoka ir šaltiniai.

Tarptautinė jūrų teisė – tarptautinės teisės pošakis, viena seniausių tarptautinių santykių

reguliavimo sričių; visuma teisės normų, reguliuojančių tokius klausimus kaip teritorinė jūra,

gretutinė zona, išskirtinė ekonominė zona, kontinentinis šelfas, atviroji jūra. Tarptautinė jūrų

teisė nereguliuoja vidaus vandenų, vidaus upių ir ežerų naudojimo teisinio statuso.

Tarptautinė jūrų teisė yra labiausiai kodifikuota tarptautinės teisės šaka. Todėl pagrindiniais jūrų

teisės šaltiniais reikia laikyti tarptautines sutartis. Šiuo metu svarbiausiais jūrų teisės šaltiniais

laikoma:

1. 1958 m. Ženevos konvencijos:

1.1. Konvencija dėl atvirosios jūros (37 straipsniai),

1.2. Konvencija dėl teritorinės jūros ir gretutinės zonos (32 straipsniai),

1.3. Konvencija dėl kontinentinio šelfo (15 straipsnių),

1.4. Konvencija dėl žvejybos ir gyvųjų išteklių apsaugos (22 straipsniai).

2. 1982 m. Jūrų teisės konvencija

1982 m. Jūrų teisės konvencijos 311 straipsnio p. 1 pažymėta, kad Konvencija turi pirmenybę

valstybių sutarties šalių santykiuose, lyginant su 1958 m. Ženevos konvencijomis. Tačiau ši

nuostata reikšminga tik valstybėms, ratifikavusioms 1982 m. Jūrų teisės konvenciją. Tuo

tarpu valstybėms, neratifikavusioms 1982 m. Konvencijos ir esančioms 1958 m. Ženevos jūrų

teisės konvencijų šalimis, galios pastarųjų nuostatos.

2. Valstybės vidaus vandenys: sąvoka, teisinis režimas, valstybės jurisdikcija jos vidaus

vandenyse, įlankos ir jūrų uosto sąvokos.

Vidaus vandenys - tai uostų akvatorijos, upės ežerai ir kanalai. Vidaus vandenys yra tik

epizodiškai minimi 1958 m. Konvencijoje „Dėl teritorinės jūros ir gretutinės zonos“ bei 1982 m.

Jūrų teisės konvencijoje; daugiausiai vidaus vandenis reglamentuojančių taisyklių randama

paprotinėje tarptautinėje teisėje. Pagal 1982 m. Konvencijos 8 str. 1 d., vidaus vandenys,driekiasi

nuo bazinės linijos, nuo kurios matuojamas teritorinės jūros plotis kranto link.

LR Klaipėdos valstybinio jūrų uosto įstatymo (Žin., 1996, Nr. 53-1245) 2 str. uostas apibrėžiamas

kaip teritorija (uosto žemė ir akvatorija), skirta laivams įplaukti ir išplaukti, stovėti, aptarnauti,

kroviniams perkrauti, taip pat keleiviams aptarnauti. Be to, jūrų uosto įstatymo 4 straipsnyje

nurodoma, kad Uostas - Lietuvos Respublikos transporto sistemos dalis, skirta laivams aptarnauti

bei kitai su laivyba susijusiai komercinei ir ūkinei veiklai vykdyti..

3. Teritorinė jūra: sąvoka, ribos, teisinis režimas. Gretutinė zona: ribos, paskirtis.

Teritorinė jūra:

Tai vienas iš seniausių Tarptautinės jūrų teisės institutų. Kai kas teigia, kad šio instituto

formavimosi ištakos XVI – XVII a. Doktrinoje minimas dvigubas teritorinės jūros statuso

pobūdis, kuris pasireiškia tokiais požymiais – teritorinė jūra – valstybės teritorijos dalis, o

teritorinės jūros režimas gali būti nustatomas atsižvelgiant į visuotinai pripažintas

Tarptautinės jūrų teisės normas.

Galima teigti, kad teritorinėje jūroje pakrantės valstybės turi leisti taikų praplaukimą – tai

teisė kirsti vidaus teritorinius vandenis įplaukiant arba išplaukiant. Toks laivų plaukimas turi

nesukelti pakrantės valstybei pavojaus. Jis turi būti taikus, saugus ir nepažeisti viešosios

tvarkos. Be to, taikus plaukimas turi būti nenutrūkstamas, o povandeniniai laivai turi plaukti

paviršiuje. Draudžiama bet kokia veikla nesusijusi su plaukimu.

Gretutinė zona.

Sutartiniu pagrindu gretutinė zona sureglamentuota 1952 m. Ženevos konvenciją ir 1982

m. Konvencija. Gretimoje teritorinei jūrai srityje, pakrantės valstybė gali vykdyti kontrolės

funkcijas, sutrukdyti pažeisti, muitinės, mokesčių, imigracijos ir sanitarijos įstatymus, kurie

galėtų būti padaryt pakrantės valstybės teritorinėje jūroje ar gretutinėje zonoje. Nubausti už

minėtų įstatymų pažeidimus, jei jie padaryti teritorinėje jūroje ar gretutinėje zonoje. Taigi

gretutinė zona – specialios paskirtie zona, kurioje pakrantės valstybei suteikiama teisė

vykdyti prevenciją keturiose srityse, bei bausti pažeidimus, kurie įvyko teritorinėje jūroje

arba valstybėje. Gretutinės zonos plotis ne daugiau kaip 24 jūrmylės, nuo bazinės teritorinės

jūros linijos.

4. Išskirtinė ekonominė zona: sąvoka, atsiradimo priežastys, ribos, pakrantės ir kitų

valstybių teisių ir pareigų šioje zonoje ypatumai.

Išskirtinė ekonominė zona.

Tai naujas jūrų teisės institutas. 1982 m. Konvencijos 55 str. skelbia: išskirtinė ekonominė

zona yra už teritorinės jūros ir su ja besiribojantis rajonas, kuriame galioja ypatingas teisinis

režimas, pagal kurį yra nustatomos pakrantės valstybės teisės ir jurisdikcija bei kitų valstybių

teisės ir laisvės. Taigi išskirtinės ekonominės zonos režimas pasireiškia tuo, kad tam tikras

teises šioje zonoje turi pakrantės valstybė, o tam tikras – kitos valstybės. Pakrantės valstybė

išskirtinėje ekonominėje zonoje turi suverenias teises tirti ir eksploatuoti, saugoti ir valdyti

gyvuosius išteklius ir negyvosios gamtos turtus, esančius išskirtinės ekonominės zonos

vandenyse; tyrinėti ir eksploatuoti išskirtinę ekonominę zoną kaip tokią – pvz. naudoti

vandens jėgą. Čia atsiranda svarbi suverenių teisių kategorija. Pakrantės valstybės gali

vykdyti jurisdikciją dėl dirbtinių salų, įrenginių bei statinių statymo bei naudojimo, jūrų

mokslinių tyrinėjimų, jūros aplinkos apsaugos bei išsaugojimo. Vykdyti jurisdikciją reiškia –

ginčai gali būti sprendžiami pakrantės valstybės, norminė bazė taip pat gali būti sukurta

pakrantės valstybės.

Kitos valstybės šioje zonoje naudojasi laivybos, perskridimo, povandeninių kabelių ir

vamzdžių klojimo laisvėmis. Išskirtinės ekonominės zonos plotis negali viršyti 200 jūrmylių

nuo bazinių linijų, nuo kurių matuojamas teritorinės jūros plotis. Klausimas – koks realus

išskirtinės ekonominės zonos plotis?

Išskirtinės ekonominės zonos statusas – konvencijoje atsakymo nėra. Prof. S. Katuokos

nuomone tai sui generis zona.

5. Kontinentinis šelfas: sąvoka, ribos, teisinis režimas.

Kontinentinis šelfas.

Pakrantės valstybės kontinentinis šelfas apima, jūros dugną ir jo gelmes, kurie tęsiasi už

tos valstybės teritorinės jūros per visą jos sausumos teritorijos natūralų tęsinį iki žemyno

povandeninio krašto ribos arba per 200 jūros mylių nuo linijų, nuo kurių matuojamas

teritorinės jūros linijos plotis. Vadinasi apibrėžiant kontinentinį šelfą reikia nustatyti, ar tai

tikrai sausumos teritorijos tęsinys. Kontinentinis šelfas, jei jūra sekli gali būti iki 350 jūros

mylių. Šias ribas nustato speciali komisija. Laikoma, kad ryšys su sausuma prarandamas

2500 m. gylyje.

Pakrančių valstybių teisės kontinentiniame šelfe – jos naudojasi suvereniomis teisėmis į

kontinentinį šelfą, kiek tai susiję su jo tyrimu bei gamtos turtų eksploatavimu. Šios

suverenios teisės yra išimtinės, reiškiančios, kad jūros pakrantės valstybė nevykdo tyrimų,

neeksploatuoja kontinentinio šelfo išteklių, kitos valstybės gali tai daryti, tik gavusios

pakrantės valstybės sutikimą.

6. Atviroji jūra: sąvoka, teisinis režimas, atvirosios jūros laisvės, persekiojimo „karštais

pėdsakais“ teisė.

Atviroji jūra:

1982 m. Jūrų teisės konvencijoje atvirosios jūros statusas, buvo apibūdintas labai teisingai

– atviroji jūra buvo pripažinta atvira visoms valstybėms. Šis teiginys geras todėl, kad

nekvepia nuosavybės kategorijomis. Atviroji jūra naudojama tik taikiems tikslams. Atviroje

jūroje galioja atvirosios jūros laisvės:

laivybos laisvė;

žvejybos laisvė;

mokslinių tyrimų laisvė;

laisvė tiesti povandeninius kabelius ir vamzdžius;

skraidymo virš atvirosios jūros laisvė;

laisvė statyti dirbtines salas ir įrengimus.

Šios laisvės nėra absoliučios – jomis valstybės gali naudotis tik atsižvelgdamos į kitų

valstybių interesus. Atvirojoje jūroje galioja laivo vėliavos jurisdikcija. Taisyklės išimtys:

laivas gali būti patikrintas, jei yra pagrindo įtarti, kad laivas užsiima piratavimu, prekyba

vergais, nesankcionuota transliacija, laivas neturi nacionalinės priklausomybės, laivas turi

nacionalinę priklausomybę kaip ir tikrinantis karo laivas, tačiau iškėlęs kitos valstybės

vėliavą, narkotinių, psichotropinių medžiagų pervežimas.

Tarptautinėje jūrų teisėje egzistuoja persekiojimas karštais pėdsakais institutas. Šis

persekiojimas gali būti pradėtas už pažeidimus, kai laivas yra užsienio valstybės teritorijoje.

Persekiojimas turi būti aiškus, nenutrūkstamas, jis gali tęstis ir atvirojoje jūroje ir turi baigtis

laivui įplaukus į teritorinę jūrą. Persekiojimą gali atlikti tik specialios paskirties laivai.

Imunitetą jurisdikcijai (išskyrus savo valstybę) atvirojoje jūroje turi karo laivai.

7. Tarptautinė jūrų organizacija ir jos tikslai.

Tarptautinė jūrų organizacija (dar žinoma pagal anglišką sutrumpinimą IMO) yra

Jungtinių Tautų specialioji agentūra, įkurta 1948 metais Ženevoje. Tai viena iš pagrindinių

tarptautinių vandenų valdymu besirūpinančių organizacijų pasaulyje, vienijanti 170 valstybių.

IMO veikla daugiausiai susijusi su jūrų transporto saugumu ir laivų keliamos vandens taršos

mažinimu Organizacija yra atskaitinga Ekonominei ir socialinei tarybai, jos būstinė įsikūrusi

Londone.

TARPTAUTINĖS JŪRŲ ORGANIZACIJOS KONVENCIJA

1 straipsnis Organizacijos tikslai:

a) vyriausybių bendradarbiavimo mechanizmo vyriausybinio reguliavimo ir praktikos

įvairiais techniniais klausimais, susijusiais su tarptautine prekybine laivyba ,

užtikrinimas; skatinimas ir pagalba, kad būtų priimtos praktiškai įmanomos maksimalios

normos dėl saugumo, laivybos efektyvumo, jūros teršimo iš laivų išvengimo bei kovos

su tuo, jūrų taip pat administracinių ir teisinių klausimų, susijusių su tikslais, išdėstytais

šiame straipsnyje, nagrinėjimu;

b) vyriausybių diskriminacinių priemonių ir per didelių apribojimų, susijusių su

tarptautine prekybine laivyba, pašalinimo skatinimas tam, kad tarptautinei prekybai

būtų suteikta galimybė be diskriminacijos naudotis laivybos paslaugomis;

vyriausybių teikiama pagalba bei skatinimas plėtoti savo nacionalinę laivybą ir

užtikrinti saugumą nėra laikomi diskriminacija, jei ta pagalba ir skatinimas

neparemti priemonėmis, apribojančiomis laivų, plaukiojančių su visų valstybių

vėliavomis, laisvę dalyvauti tarptautinėje prekyboje;

c) užtikrinti, kad Organizacija, sutinkamai su II dalimi, išnagrinėtų klausimus, susijusius su

varžančiais apribojimais, kuriuos nustatė laivybos kompanijos;

d) užtikrinti, kad Organizacija išnagrinėtų visus klausimus, susijusius su laivyba ir laivybos

poveikiu jūrinei aplinkai, kurie gali būti jai perduoti bet kurios žinybos arba Jungtinių

Tautų Organizacijos specializuotos įstaigos;

e) užtikrinti pasikeitimą informacija tarp vyriausybių klausimais, kuriuos nagrinėja

Organizacija.