WordPress.com · Web viewJAV, pavyzdžiui, nors ir turi savo šalyje dar gana daug, kai kuriais...
Transcript of WordPress.com · Web viewJAV, pavyzdžiui, nors ir turi savo šalyje dar gana daug, kai kuriais...
VILNIAUS UNIVERSITETAS
MATEMATIKOS IR INFORMATIKOS FAKULTETAS
PROGRAMŲ SISTEMŲ KATEDRA
Dieninių studijų PS specialybės
2 kurso 4 grupės studentai
Modestas Kažinauskas,
Julius Jasiūnas
GAMTOS IŠTEKLIAI IR JŲ EFEKTYVAUS NAUDOJIMO PROBLEMOS
Ekonomikos teorijos pagrindų savarankiškas darbas
Dėst. R. Bučienė
Vertinimas _______________
Vilnius
2010
2
Turinys
Įvadas.........................................................................................................................................31. Pagrindinės problemos susijusios su efektyviu išteklių naudojimu...................................42. Pagrindinės sąvokos...........................................................................................................43. Gamtos išteklių klasifikacija..............................................................................................53.1. Lietuvos gamtos ištekliai................................................................................................73.2. Efektyvus gamtos išteklių panaudojimas........................................................................9Išvados.....................................................................................................................................14Literatūros sąrašas ir kiti informacijos šaltiniai.......................................................................15
3
Įvadas
Ekonomikos mokslas nagrinėja, kaip iš ribotų išteklių pagaminti kuo daugiau
produkcijos, skirtos patenkinti neribotus žmonių poreikius. Didelę dalį reikiamų išteklių
sudaro gamtos ištekliai. Žmonių poreikiai vis didėja, o gamtos ištekliai vis mažėja. Kadangi
kai kurie gamtos ištekliai yra išsenkami, ekonomika imasi užduoties atrasti būdus, kaip
geriau panaudoti išteklius, tausojant juos ir gamtą. Šiame referate yra klasifikuoti gamtos
ištekliai, nagrinėjami Lietuvos gamtos ištekliai, aptariama gamtos išteklių efektyvaus
panaudojimo problema.
4
1. Pagrindinės problemos susijusios su efektyviu išteklių naudojimu
XXI amžiuje ne tik labai padidėjo gyventojų skaičius, bet ir nepaprastai išaugo
jų poreikiai. Labai greitai išaugo ir mineralinių medžiagų naudojimas.
Lietuvoje statybinių medžiagų, įskaitant ir pjaustytas ar trupintas uolienas,
žvyrą, smėlį ir molį, poreikis ir toliau didėja. Per metus jo iškasama apie 1,749 milijardus
tonų nerūdinės statybinės medžiagos (žvyras, smėlis ir skalda). Kadangi visi šie naudingųjų
iškasenų šaltiniai nėra atsinaujinantys, norint išvengti dabartinių ir būsimų žemės naudojimo
problemą, reikia įvertinti geriausius šių išteklių apsaugojimo ir išgavimo būdus.
Mineralinių išteklių naudojimas auga dėl to, kad daugėja žmonių — jų
vartotojų, o kartu auga vartotojų apetitai, t.y. didėja kiekvieno žmogaus poreikiai. Padaliję
sunaudotų mineralinių išteklių kiekį (pavyzdžiui, per metus) iš jų vartotojų skaičiaus,
gauname sunaudojimą vienam gyventojui. Šis rodiklis daugeliui mineralinių išteklių auga
eksponentiškai, todėl taip pat auga ir naudingųjų iškasenų kainos.
Pavyzdžiui, kasmet pasaulyje gyventojų padidėja 1,7%. Kadangi skaičiuojami
naujo, padidėjusio skaičiaus procentai, tai tas prieaugis absoliutiniu dydžiu darosi vis
didesnis.
2. Pagrindinės sąvokos
Naudingosios iškasenos – tai gamtinės mineralinės medžiagos, esančios žemės
gelmėse, kurias galima naudoti materialinėje gamyboje ar kitoms reikmėms. Pagal vertę ir
gavybos bei naudojimo kiekį svarbiausios pasaulyje naudingosios iškasenos yra statybos
pramonei ir kelių tiesimui skirta skalda, statybos ir apdailos akmuo, žvyras ir smėlis,
energetinių resursų žaliava (nafta, akmens anglis, durpės), geležies rūda, klintis cemento
pramonei ir žemės ūkiui, molis, akmens druska ir kt. Daugėjant gyventojų skaičiui pasaulyje,
kad būtų išlaikytas pasiektas gyvenimo lygis, labai padidėjo pasaulyje išgaunamų žemės
gelmių išteklių kiekis – per paskutinį šimtmetį jų išgauta daugiau nei per visą ankstesnį
žmonijos gyvavimo laikotarpį.
Gamtiniai ištekliai – natūralūs žmogaus aplinkos komponentai, kuriuos jis
naudoja savo poreikių patenkinimui. Jiems priskiriama vertė susijusi su medžiagos/energijos
paplitimu ir jos paklausa. Pvz.: šiems ištekliams priskiriama saulės energija, oras, vanduo,
5
dirvožemis, miškai, naudingosios iškasenos (pvz.: nafta, metalų rūdos, durpės), kraštovaizdis,
kt.
3. Gamtos išteklių klasifikacija
Gamtos ištekliai plačiąja šio žodžio prasme apibūdinami kaip gamtos elementai,
naudojami gamybinėje ir negamybinėje žmonių veikloje, tenkinant jų poreikius. Poreikiai
gali būti labai įvairūs, greitai kintantys, todėl ir juos tenkinantys gamtos ištekliai, jų rūšys bei
naudojimo būdai taip pat kinta.
Pagal gamtos išteklių pagrindines savybes, išgavimo bei reprodukcijos sąlygas
gamtos ištekliai skirstomi į dvi grupes:
1. Realūs ir potencialūs (nesibaigiantys);
2. Išsenkantys ir neišsenkantys. Išsenkantys ištekliai skirstomi į du apibendrintus
pogrupius:
a) atkuriami;
b) neatkuriami ištekliai.
Realūs ištekliai – tai žmonių praktinėje veikloje naudojami gamtos ištekliai.
Šiai grupei priskiriami eksploatuojami naudingųjų iškasenų telkiniai, dirvožemis, miškai,
vandenys. Potencialiems gamtos ištekliams priskiriami tie išžvalgyti ištekliai, kurie dėl
įvairių techninių, ekonominių, socialinių, politinių priežasčių šiuo metu nenaudojami. Šiai
grupei galima priskirti išžvalgytų naudingųjų išteklių klodus žemės gelmėse, vėjo, saulės,
vandenynų energiją. Pavyzdžiui, surasti didžiuliai geležies rūdos klodai Varėnos rajone yra
potencialūs mūsų šalies ištekliai. Tuo tarpu ilgai buvę potencialūs naftos telkiniai
vakariniuose šalies rajonuose, pradėjus juos naudoti, tapo realiais.
Neišsenkantiems gamtos ištekliams priskiriami tie, kurių bendras kiekis
planetoje iš esmės nekinta. Tai žemė, oras, vanduo, klimatas, saulės radiacija, jūrų potvyniai
ir atoslūgiai. Kol egzistuoja mūsų planeta, bus ir šie ištekliai. Dėl ūkinės žmonių veiklos gali
keistis šių išteklių kokybinės charakteristikos, tačiau netekti jų pavojaus nėra.
Išsenkami gamtos ištekliai tai tokie, kurių kiekis žemėje ribotas, o iš naujo jie
kaupiasi labai lėtai, palyginti su naudojimo apimtimi. Todėl išsenkami ištekliai skirstomi į
atkuriamus ir neatkuriamus. Atkuriamais vadinami tie, kurie atsikuria patys savaime arba
žmogui padedant, jeigu nepažeistos jų atsikūrimo sąlygos. Tai gyvūnijos ir augalijos pasaulis.
Šių išteklių išnykimo pavojus iškyla tik tuomet, kai jų naudojimas yra spartesnis už natūralią
reprodukciją, tai yra, kai pažeidžiama ekologinė pusiausvyra.
6
Žmogus negali pasigirti racionaliu gamtos turtų naudojimu. Per paskutinius 400
metų išnyko 94 rūšys paukščių, 63 rūšys žinduolių. Iš augalijos pasaulio ypač didelę reikšmę
žmonijai turi miškai. Jie užima trečdalį planetos sausumos ir yra ne tik medienos ir miško
gėrybių šaltinis, bet ir oro, klimato, vandens režimo natūralaus reguliatorius. Miškai lėtai
atsikuriantys ištekliai, todėl jų kirtimas turi būti ypatingai reguliuojamas, kad nekiltų
nepageidaujamų ekologinių pasekmių.
Neatkuriamiems gamtos ištekliams priimta priskirti tas naudingąsias iškasenas,
kurių natūralus susidarymo procesas užima tūkstantmečius. Tai nafta, metalų rūdos, gamtinės
dujos, akmens anglys ir kitos nerūdinės medžiagos. Dabar per vienerius ūkininkavimo metus
pasaulyje suvartojama tiek akmens anglių, kiek jų susikaupdavo per 400 tūkstančių metų.
Svarbi priemonė, padedanti racionaliau naudoti gamtos išteklus, yra jų kadastrai
– visuma duomenų apie gamtos išteklius. Kadastrų sudarymas yra privalomas įstatymų
nustatyta tvarka. Privaloma sudaryti žemės, jos gelmių išteklių, miškų, upių, ežerų bei
tvenkinių, saugomų teritorijų, augalijos ir gyvūnijos kadastrus. Visiems kadastrams yra
bendra tai, kad juose turi būti: gamtos išteklių objektų ir jų naudotojų sąrašas, išteklių
kiekybinė bei kokybinė apskaita, išteklių ekonominis vertinimas.
Išsenkamų ir neišsenkamų išteklių struktūrą apibendrintai apibūdina 1 schema:
Saul
ės ra
diac
ija
Gamtos ištekliai
Išsenkami ištekliaiNeišsenkami ištekliai
Jūrų
pot
vyni
ų en
ergi
ja
Vėj
o en
ergi
ja
Vand
uo
Atm
osfe
ros o
ras
Dirv
ožem
is
Aug
alija
Nau
ding
osio
s iš
kase
nos
Gyv
enam
oji
erdv
ė
Gyv
ūnija
Atkuriami Neatkuriami
1 schema. Gamtos išteklių klasifikacija
7
3.1. Lietuvos gamtos ištekliai
Lietuvos gamtos išteklių nustatymo ir įvertinimo problema gana sudėtinga. Mokslininkų ir
jau didelio šios problemos žinovų skaičiaus nuomone dėl Lietuvos gamtos išteklių gana
skirtinga, vieni tvirtina, kad Lietuvos savo gamtos turtų neturi arba beveik neturi, kiti aiškina,
kad išteklių turime nemažai, treti teigia, kad apie juos mažai žinome, nes dar daug kas
nesurasta, neištirta ir neįvertinta.
Nustatyti, kiek Lietuva turtinga gamtos ištekliais, galima tik gerai išanalizavus
jos gelmių turtus, jų sandarą, vertingumą, ypač kreipiant dėmesį į šiandien bene svarbiausią
nereprodukuojamų gamtos išteklių grupę energetinius išteklius.
Kol kas Lietuva šiuos išteklius importuoja, nors jų esama ir čia. Turimos naftos
klodai pakankamai gerai ir net detaliai išžvalgyti, nustatyta, kad naftos atsargos glūdi nuo
kelių šimtų metrų iki 2,3 kilometro gylyje. Gauta nafta – labai aukštos kokybės, mažai
sieringa, bet jos palyginti nedaug, esami kiekiai leistų patenkinti tik nedidelę mūsų valstybės
poreikių dalį. Lietuva turi naftos atsargų ir Baltijos jūros šelfo zonoje.
Svarbi energetinių poreikių patenkinimo Lietuvos gamtos dalis – durpės.
Durpynai yra išsidėstę beveik visoje šalies teritorijoje. Jų turime apie 430 milijonų tonų.
Didžiausi durpynai: Didysis tyrulis (Radviliškio rajone), Aukštumala (Šilutės rajone),
Rėkyva (Šiaulių rajone), Ežerėlis (Kauno rajone), Baltoji Vokė (Vilniaus rajone), Šepeta
(Kupiškio rajone).
Tačiau ne visos durpės gali būti panaudojamos kurui. Šiuo metu energetiniams
poreikiams sunaudojame tik apie 14-15% gaunamų durpių. Likusios labiau tinkamos
trąšoms, įvairių kompostų gamybai, kurios, beje, turi nemažą paklausą užsienyje, yra
vertinga eksporto prekė. Taip pat gaminama daigų auginimo vazonėliai, įpakavimo
medžiagos, pašarinės mielės.
Taigi durpės Lietuvos energetinių išteklių balanse sudaro ne taip jau didelę dalį,
tačiau apskritai tai vertingi ir reikalingi šaliai gamtiniai ištekliai. Gydomosios durpės
tiekiamos kurortų gydykloms. Durpės – puiki žaliava chemijos pramonei (amoniakui, acto
rūgščiai, degutui, vaškui, parafinui, bitumui ir kitiems produktams gaminti).
Gana daug Lietuvoje gamtos išteklių, reikalingų statybinių medžiagų gamybai.
Viena iš svarbiausių – žaliava cemento gamybai, be kurio negali išsiversti nė viena statyba.
Tai – gipsas, klintys, molis. Klintis yra svarbiausia cemento ir statybinių kalkių, klintmilčių
8
(rūgščioms dirvoms kalkinti) žaliava. Taip pat naudojama silikatinių plytų, stiklo, popieriaus,
cukraus pramonėje. Eksploatuojami Karpėnų ir Menčių telkiniai.
Lietuvos žemėje daug įvairių molių, kurie susikaupė per ilgus periodus.
Statybos parūpinamos savo gamybos plytomis, čerpėmis, keramzitu. Daug molio
sunaudojama melioracinėje statyboje. Išžvalgytos ir ištirtos molio atsargos Lietuvoje duoda
pagrindą teigti, kad jų dar pakaks ateities metams.
Dar vienas svarbus, didžiuliais kiekiais naudojamas gamtos turtas- žvyras.
Išgauname ir panaudojame jo respublikoje kasmet maždaug po 15 milijonų kubinių metrų
arba beveik po 4 kubinius metrus kiekvienam gyventojui. Nemažiau reikalingas ir smėlis,
naudojamas silikatinių plytų, kitos produkcijos gamybai. Ypač galime didžiuotis tuo, kad
Anykščių apylinkių žemėje slūgso didžiausi Pabaltyje brangaus kvarcinio smėlio telkiniai.
Šis smėlis tinka krištolo, televizorių kineskopų ir kitos šiuolaikinės technikos gamybai. Deja,
smėlio turimų išteklių dugnas kai kuriuose Lietuvos rajonuose jau pasiektas.
Geologų paieškos leidžia teigti, kad Lietuvos žemės gelmės gausu geležies
rūdos, valgomosios druskos, gipso, kitų svarbių išteklių. Sutelkus visas mūsų pastangas,
galima tikėtis jau netolimoje ateityje pradėti eksportuoti šiuos gamtos turtus.
Žemės ūkis Lietuvos ekonomikoje visada užimdavo labai svarbią vietą, jo
produkcija ir šiandien sudaro nemažą šalies nacionalinių pajamų dalį žemės ūkio gamybos
pagrindas – augalininkystė, o jos vystymasis neįmanomas be nepaprastai svarbios gamtos
išteklių rūšies – gerų dirvožemių. Dirvožemio gamtos ištekliai, dažnai vadinami žemės
ištekliais, vadiname viršutinių žemės plutos uolienų sluoksnius, pasikeitus dėl gamtinių
veiksnių ar žmogaus kryptingos ūkinės veiklos. Dirvožemio ištekliai turi nuostabią savybę –
derlingumą. Pastebėta, kad skaičiuojant vienam Lietuvos gyventojui jam tenkantis tiek
bendrųjų žemės ūkio naudmenų, tiek ariamos žemės plotas nuolat mažėja. Šią tendenciją
nulemia tokie veiksniai: gyventojų skaičiaus didėjimas, žemės ūkio naudmenų naudojimas
kitiems, ne žemės ūkio reikalams – industrializacijos ir urbanizacijos reikmėms, miškų plotų
didėjimas, hidroenergetikos vystymas ir kita. Ateityje kiekvienam iš mūsų tenkantis žemės
ūkio naudmenų ir ypač ariamos žemės plotas neišvengiamai mažės. Kad karty nesumažėtų
gaminamų maisto produktų ir kitoms ūkio šakoms teikiamų žaliavų – linų, cukrinių runkelių
ir kitų techninių kultūrų, būtina dar racionaliau naudoti šį labai vertingą mūsų šalies gamtos
turtą.
Labai svarbi Lietuvos gamtinių išteklių rūšis – miškai. Jie užima beveik trečdalį
šalies teritorijos. Tačiau nežiūrint tokio miškų ploto, medienos kaip svarbiausio miškų
teikiamo produkto naudojimo požiūriu dabartinė miškų būklė Lietuvoje nėra gera. Vyrauja
9
jaunuolynai ir pusamžiai miškai, tinkamų naudoti brandžių medynų dalis sudaro tik keletą
procentų.
Lietuvoje turimi savi plotai leidžia patenkinti didžiąją dalį medienos poreikių.
Tačiau iš pastaraisiais metais kasmet sunaudojamo medienos kiekio beveik trečdalis įvežama
iš užsienio.
Didelis miškų vaidmuo vertinant Lietuvos ekologinę būseną. Jie bene geriausiai
atspindi atmosferinės taršos būklę ir gali būti kitų sistemų ekologinės būsenos indikatoriumi.
Miškų degradacija – rimtas signalas imtis naujų priemonių ir sustabdyti gamtos teršimą.
Iš Lietuvos naudingųjų iškasenų geriausiai ištirtos ir gausiausiai paplitusios yra
durpės ir mineralinės statybinės medžiagos - smėlis, molis, žvyras, anhidritas, dolomitas,
klintis, opoka, kreidos mergelis ir kt. Kadangi šiuo metu Lietuvos ūkio plėtojimuisi vis
svarbesnėmis tampa vietinės žaliavos, šios iškasenos yra didelis valstybės turtas. Šiuo metu
išžvalgyta ir į balansą įtraukta 494 mineralinių statybinių medžiagų telkiniai ir 54
pramoniniai durpynai, kurių ištekliai atitinkamai yra 1225 mln.t. (iš jų 676 mln. t smėlio ir
žvyro) ir 122mln. t.
Dar negalima pasakyti, kokia bendra Lietuvos gamtos išteklių vertė, palyginti
jos su kitais gamybos veiksniai, nustatyti bendrą integralinių išteklių vertę bei struktūra. Visa
tai privalu atlikti kuo greičiau ir tai leis daug racionaliau naudoti šalies gamtos išteklius
3.2. Efektyvus gamtos išteklių panaudojimas
Viena iš gamtos išteklių problemų yra efektyvus gamtos išteklių gavimas ir
panaudojimas. Nors tobulėja jų gavybos, apdorojimo, transportavimo ir apdorojimo
technologijos bei visose grandyse sparčiai didėja darbo našumas, vis dėlto daugelis šalių,
kurios, užimdamos vos ne pirmą vietą pasaulyje pagal gamtos išteklių atsargas, nerūpestingai
juos švaisto. Tai yra ne tik jų pačių, bet ir visos žmonijos, viso pasaulio ūkio nelaimė. Todėl
būtina gamtos turtus, kuriuos valdo tos šalys, vertinti kaip viso pasaulio turtą ir orientuoti jas
į tai, kad šie turtai būtų kuo taupiau ir efektyviau naudojami, teikti joms visokeriopą
mokslinę ir techninę pagalbą.
Kaip bebūtų, problema jau yra pradėta spręsti. Pavyzdžiui, pasaulinėje naftos rinkoje
pasiūla viršija jos paklausą, kadangi naftos eksportuotojams pavyko sparčiai išplėsti jos
gavybą, o naftos ir jos produktų importuotojams - padidinti iš naftos išgaunamų jos produktų
kiekį ir rasti efektyvių tų produktų taupesnio vartojimo būdų, todėl nuo 1980-jų metų naftos
10
produktų sunaudojimas mūsų planetoje stabilizavosi ir net ėmė mažėti, nepaisant to, kad
ekonomika augo pakankamai sparčiai.
Be to, mokslininkai yra įsitikinę, kad du trečdalius gamtos materialinių išteklių, tarp
jų ir metalų, galima sutaupyti mokslo ir technikos pažangos dėka. Į metalų gavybos, ypač jų
apdorojimo procesą įdiegiama nauja technologija. Pavyzdžiui, mašinų gamybos pramonėje į
atliekas (drožles, pjuvenas ir kt.) anksčiau patekdavo daugiau nei penktadalis sunaudojamo
metalo, o taikant naujausius metalų apdirbimo metodus (tikslų liejimą, gerus presus, štampus,
įvairius jų paviršiaus padengimo bei apdorojimo būdus ir kt.) metalų atliekos sumažėjo iki
kelių procentų.
Taipogi vis plačiau metalurgijoje ir metalo apdirbimo pramonėje taikomos plastmasės
ir kiti metalo pakaitalai. Vien tik Lietuvoje atlikti paskaičiavimai rodo, kad jau artimiausiu
metu turime pasiekti, kad vienai tonai sunaudojamo plieno būtų pagaminama 100-200
kilogramų įvairių plastmasinių pakaitalų. Kol kas šis santykis kelis kartus mažesnis.
Siekiant tausoti gamtos išteklius, kai kurios žaliavos yra pakartotinai panaudotos.
Daugelyje pasaulio šalių jau pasiektas labai aukštas antrinio gamtos išteklių naudojimo lygis.
Pavyzdžiui, regeneruojamo stiklo dalis Olandijoje, Šveicarijoje, Austrijoje sudaro 40-50
procentų. Pakartotinai naudojamas aliuminio kiekis Japonijoje, JAV, Italijoje siekia 30-40
procentų. Pakartotinai naudojant popierių-makulatūrą, konstatuojamos 40-50 procentų
pirminio jo kiekio pakartotinio naudojimo galimybės, o viena tona makulatūros sutaupo apie
5 kubinius metras medienos, iš ko galima pagaminti apie 750 kilogramų popieriaus ir
kartono.
Susikūrusios organizacijos gali laisvai elgtis rinkoje. Šis naujas svarbus pasaulinės
prekybos procesas prasidėjo dar 1960-siais metais, pagrindinėms naftą eksportuojančioms
šalims susijungus į savo organizaciją OPEC. Didžiausią pasaulio gamtos išteklių dalį
eksportuoja besivystančios šalys ir tų išteklių lyginamasis svoris besivystančių šalių
produkcijos eksporte taip pat labai didelis, todėl šios šalys stengiasi vienytis, spręsdamos
sudėtingos užsienio prekybos gamtos ištekliais problemas, tačiau visa tai vyksta dar labai
lėtai ir prieštaringai. Kodėl būtent prekyba šios rūšies gamtos ištekliais pirmoji padarė šį
lemtingą posūkį visų gamtos resursų eksporto ekonominėje politikoje, atsakyti nesunku.
Nafta ir jos produktai sudaro labai didelę ir strateginiu požiūriu svarbią dalį visos pasaulio
užsienio prekybos apimties trečdalį, skaičiuojant pagal masę ir dešimtadalį pagal vertę.
OPEC šalims priklauso lemiama pasaulinės naftos gavybos dalis, kurios per 90 procentų
eksportuojama ir didžioji jos dalis į išsivysčiusias šalis. Toks naftą eksportuojančių valstybių
11
susivienijimas leido joms jau ne vieną kartą pakelti pasaulines naftos kainas, bendrai, sau
naudinga linkme, spręsti daugelį kitu užsienio prekybos klausimu.
Vėliau OPEC pavyzdžiu buvo įkurta šalių, eksportuojančių vario rūdą, asociacija
SIPEK-S1PEC (1967-siais metais), parduodančių užsieniui aliuminio gamybos žaliavą IUA
(1974-siais metais), išvežančiu į užsienį geležies rūdą JAJEK-JAJEC (1975-siais metais) ir
kitos tarptautinės organizacijos. Šiuo metu pasaulyje tokiu asociacijų yra per dvidešimt.
Manoma, kad jos toliau vystysis, plėsis, jungsis tarpusavyje, susisies kitokiais ekonominiais
ryšiais, kas be abejonės sustiprins šių besivystančių valstybių ekonominę padėtį tarptautinėje
arenoje.
Kita problema slypi tame, jog išsivysčiusios šalys yra priklausomos nuo
importuojamų gamtos išteklių, todėl jos yra priklausomos nuo kitų šalių. Šiandien
išsivysčiusių pasaulio šalių priklausomumas nuo gamtos išteklių importo vis dar labai didelis.
Rinka daugelį išsivysčiusių šalių daro priklausomas nuo Artimųjų Rytų šalių, kuriose ne tik
išgaunama kas ketvirta pasaulio naftos tona, bet ir sukauptos atsargos sudaro net 57
procentus visų pasaulio išžvalgytų radaviečių. Tačiau priklausomos nuo išteklių šalys imasi
energingu priemonių nuo šios priklausomybės išsivaduoti: perorientuoja savo energetiką ir
gamybos šakas taip, kad jos vis daugiau orientuotųsi ne į importinius nereprodukuojamus
gamtos išteklius, o į savo šalyse turimus, kol kas dar nepakankamai plačiai naudojamus,
reprodukuojamus gamtos išteklius. Tai sunkus ir labai sudėtingas, brangiai kainuojantis
darbas. Šiokia tokia pažanga matosi ir Lietuvoje. Statistikos departamento išankstiniais
duomenimis, Lietuvos energetinė priklausomybė nuo importo sumažėjo nuo 60,8 procento
2007m. iki 58,0 procento 2008m. Brangstant importuojamam organiniam kurui, padidėjo
vietinių ir atsinaujinančių energijos išteklių sunaudojimas. Vietinių ir atsinaujinančių
energijos išteklių dalis 2007m. – 11,1 procento, 2008m. sudarė 11,4 procento pirminės
energijos išteklių. Šalies energetinę priklausomybę nuo importo mažina vietinių ir
atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo didinimas. Vykdant atsinaujinančių energijos
išteklių naudojimo skatinimo politiką, šių išteklių sunaudojimas šalyje auga. Lietuvos
energetinė priklausomybė nuo importo sumažėjo nuo 62,4 procento 2006m. iki 61,2 procento
2007m. Tiesa, kai kurios šalys čia elgiasi dar kitaip - vadovaujasi tolesnės perspektyvos
prielaida. JAV, pavyzdžiui, nors ir turi savo šalyje dar gana daug, kai kuriais vertinimais,
pakankamai, energetinių išteklių - akmens anglies, naftos, dujų atsargų, numato šiuos
resursus naudoti vėliau, kai jos pasaulinėje rinkoje dar labiau pabrangs, o šiuo metu apie
ketvirtadalį savo energetinių poreikių tenkina importuodamos šiuos gamtos išteklius.
12
Nereprodukuojamų gamtos išteklių pakaitalų paieškos, ypač galimybės pakeisti juos
reprodukuojamais ištekliais, yra labai aktuali, bet kartu ir sudėtinga, sunkiai įveikiama
dabarties problema. Paimkime naftą. Tokio jos kainų šuolio pasaulinėje gamtos išteklių
rinkoje, koks įvyko 1972-1982-jų metų laikotarpyje, vargu ar kas galėjo tikėtis ar jį
moksliškai prognozuoti. Per minėtą dešimtmetį naftos kainos pašoka nuo 3 iki 30 JAV
dolerių už vieną barelį (barelis - apie 139 litrai). Šios kainos iš esmės lemia ir kitų
energetinių išteklių kainas, t.y. visos šalies racionalios energetinės sistemos kūrimą. Tos
kainos neatspindi jų gamybos sąnaudų ir labai mažai gali stimuliuoti šių resursų pakaitalų
paieškas. Taigi, pakaitalai arba reprodukuojami ištekliai šioje situacijoje yra reikiami, bet
sunkiai įgyvendinami. Taipogi, labai žemos gamtos išteklių kainos turi ir savo neigiamų
pusių. Pavyzdžiui. esant pernelyg žemoms naftos kainoms, yra sunku diegti efektyvias
energetikos sistemas, kurti alternatyvius energijos šaltinius. Siekiant, kad žemos importinės
naftos kainos netrukdytų alternatyvios energetikos vystymui, daugelyje šalių naudojama gan
sudėtinga mokesčių sistema, kurių nemaža dalis skiriama ekologiniams tikslams.
Kainomis yra skatinamas naujų energijos šaltinių įsavinimas ir vystymas bei esamų
energetinių gamtos išteklių taupus naudojimas. Taip, pavyzdžiui, Vakarų Europoje,
Japonijoje, Pietų Korėjoje, JAV ir kitose šalyse automobiliu gamintojai pradėjo gaminti
pastebimai mažiau kuro naudojančius automobilius ir tam tereikėjo kokių 15 metų. Tai turėjo
įtakos naftos kainoms, kurios netikėtai po tokio neregėto padidėjimo ėmė mažėti ir 1986-siais
metais už barelį naftos pasaulinėje rinkoje jau buvo siūloma tik 12 JAV dolerių. Tenka
pažymėti ir tai, kad dar palyginti neseniai, t. y. šeštajame dešimtmetyje, naftos kainos
atskirose pasaulio valstybėse ganėtinai skyrėsi, o šiuo metu jos išsilygina. Po tokio spartaus
naftos pasaulinės rinkos kainų kilimo sekąs jų kritimas fiksuojamas iki 1981 -jų metų. Po to
vėl prasideda naujas jos kainos kilimas iki 18-20 JAV dolerių už barelį.
Ribiniai naftos gavybos kaštai yra daug mažesni nei šiandieninės naftos kainos. Taigi
įdomu žinoti, kaip išties šiuo metu susidaro naftos kainos? Pagal ekonomikos teorijos dėsnius
teoriniai gamtos išteklių kainos nustatymo principai remiasi ribiniais kaštais, bet ribiniai
naftos gamybos kaštai Artimųjų Rytų šalyse vis dar lieka du JAV doleriai už barelį. Tuo
tarpu naftos gamybos kaštai Aliaskoje ir Šiaurės jūros rajonuose, kur šiuo metu jau
išgaunama nemaža dalis pasaulio naftos, siekia 10-20 JAV dolerių. Jeigu tarp naftos
produkto gamintojų ir pasaulinės jos rinkos dalyvių būtų laisvai tarpusavyje konkuruojama,
tai naftos kainos pasaulyje gerokai nukristų, o tai taip pat reiškia, kad JAV ir dalies Šiaurės
13
Europos šalių naftos pramoninkai žengtų nemažą žingsnį bankroto link. Realiame gyvenime
naftos gamintojų karteliai dar randa būdų apsaugoti savo narius nuo tokio žiauraus laisvos
rinkos veikimo.
14
Išvados
Gamtos turtų vartojimas – tai žmonių veikla siekiant panaudoti gamtos išteklius
gamybai, buičiai, poilsiui. Dauguma gamtos išteklių yra išsemiamieji , todėl žmonės turi juos
vartoti taip, kad jų kuo ilgiau užtektų, t .y. racionaliai ir vertinti juos ne kaip atskiros šalies
turtą, o kaip pasaulio turtą. Spręsdamos sudėtingas užsienio prekybos gamtos ištekliais
problemas šalys jungiasi į organizacijas. Toks jų elgesys leidžia joms laisvai koreguoti
pasaulio kainas, kurios yra žymiai didesnės už ribinius kaštus. Taipogi po mažu yra
sprendžiama kita problema – šalių priklausomybė nuo kitos šalies gamtinių ištekliu,
persiorientuojant link atsinaujinančių gamtos tos šalies išteklių. Nors neatsinaujinantys
gamtos ištekliai senka, jie skatina substitutų atsiradimą ir techninę pažangą, taip pratindami
pasaulį prisitaikyti prie atsinaujinančių gamtos išteklių ir išmokti gyventi be naftos, dujų,
anglies, geležies ir kitų neatkuriamų išteklių.
15
Literatūros sąrašas ir kiti informacijos šaltiniai
1. http://www.pakalbekim.lt/22900
2. http://www.famas.lt/get.php?f=/konspektai/Bendri%20Konspektai/Ekonomikos
%20Teorijos%20Pagrindai/dalis_22.doc
3. http://www.stat.gov.lt/lt/search/?
PHPSESSID=28fad5056989a2a0c25e3bf6d9046a96&query=gamtos+i
%C5%A1tekliai&x=0&y=0
4. http://www.mokslai.lt/referatai/referatas/11362.html
5. http://www.mokslai.lt/referatai/referatas/3306.html
6. Ekonomikos teorijos pagrindai. Kaunas, Smaltija, 1999. 390 p. ISBN 9986-708-39-7.
7. MALIŠAUKAS, M. Racionalaus gamtos išteklių naudojimas. Vilnius, 1985, 215p.,
ISBN 9945-51-058-5