ĮMONIŲ BANKROTO IR RESTRUKTŪRIZAVIMO PROCEDŪRŲ PRADŽIĄ

REGLAMENTUOJANČIŲ TEISĖS NORMŲ TAIKYMO

LIETUVOS TEISMŲ PRAKTIKOJE

APŽVALGA

Įvadas

Civiliniuose teisiniuose santykiuose dalyvaujantys ir ekonominę veiklą vykdantys juridiniai

asmenys susiduria su įvairiomis rizikomis, galinčiomis lemti finansinius sunkumus. Kilus įmonės

mokumo problemų įstatymų leidėjas yra numatęs galimybę inicijuoti restruktūrizavimo arba

bankroto procedūras. Restruktūrizavimas ir bankrotas yra savarankiški įmonės mokumo sunkumų

sprendimo būdai, kurių taikymas priklauso nuo finansinių sunkumų lygio: kuo jie didesni, tuo

didesnė tikimybė, kad įmonei bus taikoma bankroto procedūra. Atsižvelgiant į tai, įstatymuose

nurodomi ir Lietuvos teismų praktikoje akcentuojami specifiniai restruktūrizavimo ir bankroto

procedūrų tikslai: restruktūrizavimo tikslas – išsaugoti ir plėtoti įmonės, kuri turi laikinų finansinių

sunkumų, veiklą, sumokėti skolas ir išvengti bankroto1, o bankroto proceso pagrindinis tikslas –

apsaugoti bankrutuojančios įmonės turtinius interesus ir užtikrinti jos kreditorių reikalavimų

patenkinimą2, eliminuoti iš rinkos nemokius rinkos dalyvius3.

Restruktūrizavimo ir bankroto bylos įmonėms iškeliamos ir nagrinėjamos Lietuvos

Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) nustatyta ginčo teisena, išskyrus Lietuvos

Respublikos įmonių restruktūrizavimo įstatymo (toliau – ĮRĮ)4 ir Lietuvos Respublikos įmonių

bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ)5 nustatytas išimtis. Sprendžiant su įmonės funkcionavimu

susijusius klausimus taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) II knygos 2

dalies „Juridiniai asmenys“ nuostatos. Dėl narystės Europos Sąjungoje bankroto ir

restruktūrizavimo institutų taikymui aktualus tampa ir regioninis tarpvalstybinių nemokumo

procesų teisinis reglamentavimas, kai įmonė turi turto ir (ar) kreditorių daugiau nei vienoje

valstybėje, kai tam tikriems nemokumo santykių aspektams taikoma kitos valstybės teisė arba

skolininko veikla kitaip susijusi su daugiau nei viena valstybe. 2002 m. gegužės 31 d. įsigaliojo

2000 m. gegužės 29 d. priimtas Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1346/2000 dėl bankroto bylų, kurį

1 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-197/2010; taip pat žr. 2014 m. vasario 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr.3K-3-11/2014, kt.2 Žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 25 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-233/2014, kt.3 Žr. Lietuvos apeliacinio 2012 m. rugpjūčio 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-1086/2012, kt.4 Lietuvos Respublikos įmonių restruktūrizavimo įstatymo pakeitimo įstatymas Nr. XI-978.5 Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas Nr. IX-216.

1

valstybės narės privalo taikyti tiesiogiai6. Materialiosios teisės normos valstybėse narėse skiriasi,

todėl jame daugiausia apibrėžiama, kokios valstybės teisė taikoma pradėtoms bankroto

procedūroms, taip pat nustatoma valstybių narių tarptautinė jurisdikcija bankroto bylose.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad po pasaulinės ekonomikos krizės 2008–2009 metais Europos

Sąjungoje prasidėjo diskusija dėl įmonių nemokumo procedūrų esmės. 2014 m. kovo 12 d. Europos

Komisija priėmė rekomendaciją dėl naujo požiūrio į verslo žlugimą ir nemokumą, kurio pagrindinė

idėja – suteikti pirmenybę kuo ankstyvesniam perspektyvių įmonių restruktūrizavimo procesui, o ne

bankrotui7. Rekomendacijoje laikomasi pozicijos, kad kuo anksčiau restruktūrizuojamos finansinių

sunkumų patiriančios įmonės, juo daugiau jos turi galimybių atnaujinti veiklą.

Atsižvelgiant į tarptautinės teisės harmonizavimo ir unifikavimo procesus bei Lietuvos

Respublikos narystę tarptautinėse organizacijose, įmonių nemokumo teisinius santykius taip pat

veikia vadinamosios negriežtosios regioninės ir tarptautinės teisės šaltiniai (angl. soft law).

Didžiausią įtaką nemokumo santykių reguliavimui pasauliniu mastu turėjo Jungtinių Tautų

tarptautinės prekybos teisės komisijos (angl. United Nations Commission on International Trade

Law, UNCITRAL) 1997 metais priimtas pavyzdinis tarpvalstybinių (tarptautinių) bankroto

(nemokumo) procedūrų įstatymas (angl. Model Law on Cross-Border Insolvency), kuriuo buvo

siekiama padėti valstybėms sukurti šiuolaikiškus, darnius ir tinkamus nacionalinius bankroto

įstatymus, reguliuojančius ir tarptautinio bankroto aspektus (Lietuvos Respublikoje šis pavyzdinis

įstatymas nėra įgyvendintas). Taip pat reikšmingos UNCITRAL priimtos rekomendacinio pobūdžio

nemokumo teisės teisėkūros gairės (angl. Legislative Guide on Insolvency Law), kurių pirmosios

dvi dalys paskelbtos 2004 m., trečioji – 2010 m., o ketvirtoji – 2013m.8. Pažymėtina, kad

savarankiškų tarptautinės teisės šaltinių, reguliuojančių įmonių restruktūrizavimą, nėra priimta, nes

tiek restruktūrizavimo, tiek bankroto procedūros reglamentuojamos tarptautinės teisės aktų, skirtų

nemokumo (angl. insolvency) teisiniams santykiams reguliuoti.

Dėl nemokumo teisinių santykių kompleksiškumo, besikeičiančios nemokumo santykių

reguliavimo paradigmos bei didėjančios tarptautinio ir Europos Sąjungos teisinio reglamentavimo

įtakos kai kurių restruktūrizavimo ir bankroto institutus reglamentuojančių teisės normų taikymas

Lietuvos teismų praktikoje kelia neaiškumų. Klausimų kyla dėl restruktūrizavimo ir bankroto

6 2000 m. gegužės 29 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1346/2000 dėl bankroto bylų. OL 2004 m., Specialusis leidimas, 19 skyrius, 1 tomas, p. 191.7 2014 m. kovo 12 d. Europos Komisijos rekomendacija dėl naujo požiūrio į verslo žlugimą ir nemokumą. Prieiga per internetą: http://ec.europa.eu/justice/civil/files/c_2014_1500_en.pdf (žiūrėta 2014 10 21).8 UNCITRAL Legislative Guide on Insolvency Law. Prieiga per internetą: http://www.uncitral.org/uncitral/en/uncitral_texts/insolvency/2004Guide.html (žiūrėta 2014 10 21).

2

procedūrų santykio, restruktūrizavimo ir bankroto bylų iškėlimo sąlygų bei pagrindų ir kt. Aktualus

klausimas – įmonės patiriamų finansinių sunkumų masto nustatymas, nes nuo šio kriterijaus

(nemokumo ar mokumo) iš esmės priklauso, kokia procedūra taikytina įmonei: restruktūrizavimo ar

bankroto.

Aiškindamas įmonių bankroto teisinius santykius, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senatas

dar 2001 m. gruodžio 21 d. parengė nutarimą dėl įstatymų taikymo įmonių bankroto bylose,

kuriame atkreipė dėmesį į kai kuriuos ĮBĮ nuostatų taikymo trūkumus teismų veikloje9. Šiuo

nutarimu buvo aprobuota teismų praktika, suformuota nagrinėjant bankroto bylas, iškeltas pagal

1997 m. įsigaliojusį Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymą10. Nuo 2001 m. liepos 1 d.

įsigaliojus naujajai Įmonių bankroto įstatymo redakcijai, atsirado poreikis aptarti ir šio įstatymo

nuostatų taikymą.

Lietuvos Respublikos įmonių restruktūrizavimo įstatymas, kurio pirmoji redakcija galiojo

nuo 2001 m. liepos 1 d. iki 2010 m. spalio 1 d., praktikoje buvo taikomas gana retai 11. Nuo ĮRĮ

įsigaliojimo iki 2008 m. gruodžio 31 d. restruktūrizavimo procesai buvo pradėti 41 įmonei12.

Lietuvoje prasidėjus ekonomikos krizei, su netikėtais finansiniais sunkumais susidūrusios įmonės

ėmė dažniau rinktis restruktūrizavimo procedūrą. Vien per 2009 metus buvo iškelta 71

restruktūrizavimo byla13. 2010 m. spalio 1 d. įsigaliojus naujajai ĮRĮ redakcijai, įmonių

restruktūrizavimo atvejų nuosekliai daugėjo – 2013 metais restruktūrizavimas buvo vykdomas jau

130 įmonių14. Dėl itin padidėjusio restruktūrizavimo procesų skaičiaus atsirado būtinybė aptarti ir

ĮRĮ nuostatų taikymą.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas atliko kasacinės ir Lietuvos apeliacinio teismo

jurisprudencijos, kurioje taikytos bankroto ir restruktūrizavimo institutus reguliuojančios teisės

normos, analizę. Apžvalgos tikslas – atskleisti vyraujančias Lietuvos kasacinės ir apeliacinės

instancijos teismų praktikos, aiškinant teisės normas, reglamentuojančias restruktūrizavimą ir

bankrotą, tendencijas ir aptarti teigiamus jurisprudencijos pavyzdžius, kurie, formuojant tolimesnę

teismų praktiką, padėtų pašalinti restruktūrizavimą ir bankrotą reglamentuojančių teisės normų

taikymo skirtumus.

9 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2001 m. gruodžio 21 d. nutarimas Nr. 33.10 Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas Nr. VIII-270.11 Lietuvos Respublikos įmonių restruktūrizavimo įstatymas Nr. IX-218.12 Įmonių bankroto ir restruktūrizavimo procesų 2008 m. apžvalga. Įmonių bankroto valdymo departamentas prie Ūkio ministerijos. 2009-06-02, Nr. (8.4)-A4-163.13 Įmonių bankroto ir restruktūrizavimo procesų 2009 m. apžvalga. Įmonių bankroto valdymo departamentas prie Ūkio ministerijos. 2010-06-16, Nr. (8.4)-A2-348.14 Įmonių bankroto ir restruktūrizavimo bei fizinių asmenų bankroto procesų eigos 2013 m. sausio–gruodžio mėn. apžvalga. Įmonių bankroto valdymo departamentas prie Ūkio ministerijos. 2014-06-02, Nr. (8.11)-A4-632.

3

Apžvalgoje aptariama naujausia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos apeliacinio

teismo jurisprudencija, suformuota laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d.,

taip pat analizuojamos ankstesnės reikšmingiausios šių teismų nutartys. Šioje apžvalgoje tiriama

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo praktika, susijusi su

restruktūrizavimo ir bankroto procedūrų pradžia. Atliktoje analizėje restruktūrizavimo ir bankroto

procedūrų pradžia aprėpia šias restruktūrizavimo ir bankroto bylų iškėlimo stadijas: 1)

restruktūrizavimo ir bankroto bylų inicijavimą, 2) restruktūrizavimo ir bankroto bylų inicijavimo

subjektus, 3) reikalavimus pareiškimui dėl restruktūrizavimo ir bankroto bylų iškėlimo, 4) civilinės

bylos iškėlimą ir jos iškėlimo pasekmes, 5) restruktūrizavimo ir bankroto bylų iškėlimo bei

atsisakymo jas iškelti pagrindus.

Apžvalga turėtų padėti teismams spręsti ginčus, susijusius su restruktūrizavimo ir bankroto

bylų iškėlimu. Pažymėtina, kad šiame apibendrinime pateikiami išaiškinimai, suformuluoti ne

cituojamose kasacinio teismo nutartyse, vertintini kaip metodinio pobūdžio medžiaga, neturinti

oficialiai paskelbtos teismų praktikos reikšmės.

4

1. Restruktūrizavimo ir bankroto santykis

Bankrotas – tai nemokios įmonės būsena, kai įmonei teisme yra iškelta bankroto byla arba

kreditoriai įmonėje vykdo bankroto procedūras ne teismo tvarka (ĮBĮ 2 straipsnio 1 dalis). Įmonės

restruktūrizavimas – tai visuma ĮRĮ nustatytų procedūrų, kuriomis siekiama išsaugoti ir plėtoti

įmonės veiklą, sumokėti skolas ir išvengti bankroto, gaunant įmonės kreditorių pagalbą, taikant

ekonomines, technines, organizacines ir kitas priemones (ĮRĮ 2 straipsnio 3 dalis). Kaip nurodoma

Lietuvos apeliacinio teismo jurisprudencijoje, tiek restruktūrizavimas, tiek bankrotas yra įmonės

mokumo problemų sprendimo būdai: bankroto atveju realizuojamas nemokios įmonės turtas ir

likviduojama pati nemoki įmonė, o iš realizuoto turto gautų pajamų tenkinami kreditorių

reikalavimai. Restruktūrizavimo atveju kreditorių reikalavimai yra tenkinami laikantis

restruktūrizavimo plane nustatytos tvarkos iš pajamų, gautų tiek tęsiant įmonės veiklą, tiek

pardavus įmonės veikloje nereikalingą turtą15.

Lietuvos teisėje laikomasi restruktūrizavimo prioriteto principo, kurio esmė – kol yra

svarstomas arba kol vyksta įmonės restruktūrizavimas, tol neturėtų būti galimas įmonės bankrotas.

Kaip nurodoma Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje, poreikis išsaugoti rinkoje veikiančią ir

toliau pajėgią iš esmės savarankiškai funkcionuojančią įmonę, kai jos finansiniai sunkumai nėra

akivaizdžiai nuolatinio pobūdžio, yra socialiai reikšmingesnis už siekį likviduoti tokią įmonę, nes

įmonės gaivinimo atveju tiek įmonė, tiek jos darbuotojai ir kiti kreditoriai patirs didesnę naudą

(įmonė toliau funkcionuos kaip verslo subjektas, bus išsaugotos darbo vietos, valstybė gaus pajamų

mokesčių pavidalu, kreditoriai, ypač paskutiniosios eilės, restruktūrizavimo proceso metu turės

didesnes galimybes gauti reikalavimų patenkinimą), nei likvidavimo atveju, kai įmonės turtas

parduodamas už likutinę vertę ir paskutinės eilės kreditorių galimybės atgauti skolas neretai yra

labai mažos16.

Restruktūrizavimo prioriteto principo įgyvendinimo tvarka įtvirtinta ĮBĮ ir ĮRĮ nuostatose.

ĮBĮ 9 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jeigu pareiškimo iškelti bankroto bylą nagrinėjimo metu yra

gautas pareiškimas iškelti restruktūrizavimo bylą ir teismo nutartis iškelti bankroto bylą dar

nepriimta, pareiškimo iškelti bankroto bylą nagrinėjimas atidedamas tol, kol bus priimta teismo

nutartis iškelti restruktūrizavimo bylą ar atsisakyti ją iškelti. Tai reiškia, kad anksčiau teisme gautas

pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei nagrinėjamas tik po to, kai teismas išnagrinėja

vėliau gautą pareiškimą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo. Jeigu teismas, atsižvelgęs į

15 Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. sausio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-107/2014.16 Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. rugsėjo 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1418/2012.

5

vėlesniame pareiškime dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo nurodytas aplinkybes, nusprendžia

iškelti įmonei restruktūrizavimo bylą, bankroto byla nebegali būti keliama. Tokiu atveju taikomos

ĮRĮ 7 straipsnio 9 dalyje įtvirtintos nuostatos, pagal kurias, jeigu įmonės restruktūrizavimo byla

iškeliama tuo metu, kai teisme nagrinėjamas pareiškimas dėl įmonės bankroto bylos iškėlimo,

tačiau teismo nutartis iškelti bankroto bylą dar nepriimta, pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo

paliekamas nenagrinėtas. Pavyzdžiui, vienoje civilinėje byloje Lietuvos apeliacinis teismas paliko

nepakeistą pirmosios instancijos teismo 2012 m. gegužės 9 d. nutartį, kuria kreditoriaus pareiškimas

dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, priimtas 2012 m. balandžio 16 d., buvo paliktas nenagrinėtas,

nes teismas 2012 m. gegužės 4 d. nutartimi iškėlė šiai įmonei restruktūrizavimo bylą17.

Kai įmonei iškelta restruktūrizavimo byla, bankroto byla pagal vėliau gautą pareiškimą dėl

bankroto bylos tai pačiai įmonei iškėlimo nebegali būti keliama. ĮBĮ 10 straipsnio 3 dalies 2 punkte

nustatyta, kad teismas atsisako kelti bankroto bylą, jeigu įmonei iškelta restruktūrizavimo byla. Kai,

sprendžiant dėl restruktūrizavimo ir bankroto pareiškimų santykio, būtina nustatyti

restruktūrizavimo bylos iškėlimo momentą, laikytina, kad įmonei restruktūrizavimo byla yra

iškelta, jeigu yra priimta teismo nutartis dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo, nepaisant to,

kad tokia nutartis nėra įsiteisėjusi. Ši pozicija grindžiama tuo, kad, priimant teismo nutartį dėl

restruktūrizavimo bylos iškėlimo, konstatuojamas aplinkybių, sudarančių pagrindą įmonei iškelti

restruktūrizavimo bylą, buvimas, kurios negali būti paneigtos teismui nagrinėjant vėliau gautą

pareiškimą dėl bankroto bylos tai pačiai įmonei iškėlimo. Tokios aplinkybės galėtų būti paneigtos

tik jei nutartis iškelti restruktūrizavimo bylą būtų panaikinta apeliacine tvarka ir pareiškimas dėl

restruktūrizavimo bylos iškėlimo būtų atmestas. Be to, priėmus teismo nutartį dėl restruktūrizavimo

bylos iškėlimo, pradeda galioti teismo sprendimo privalomumo principas (CPK 18 straipsnis).

Požiūrio, kad, sprendžiant dėl restruktūrizavimo ir bankroto pareiškimų santykio,

restruktūrizavimo bylos iškėlimo momentas yra nutarties iškelti įmonei restruktūrizavimo bylą

priėmimo diena, nepaneigia ĮRĮ nuostatos dėl nutarties iškelti restruktūrizavimo bylą įsiteisėjimo.

ĮRĮ 7 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad nutartis iškelti įmonei restruktūrizavimo bylą arba atsisakyti

ją iškelti įsiteisėja per septynias kalendorines dienas nuo jos priėmimo dienos, jeigu ji nebuvo

apskųsta. Atsižvelgiant į tai, kad šių įstatymo nuostatų paskirtis yra nustatyti momentą, nuo kurio

taikomos teisinės pasekmės, kylančios įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti restruktūrizavimo bylą

(pavyzdžiui, teisinės pasekmės, nustatytos ĮRĮ 8 straipsnyje), darytina išvada, kad šios nuostatos

negali būti aiškinamos kaip sudarančios pagrindą iškelti bankroto bylą pagal vėlesnį pareiškimą dėl

17 Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. liepos 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1414/2012.6

bankroto bylos iškėlimo iki to momento, kol neįsiteisėja teismo nutartis dėl restruktūrizavimo bylos

iškėlimo.

Kai teismo nutartis dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo jau priimta ir įsiteisėjusi, bankroto

byla šiai įmonei pagal vėlesnį pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo nebegali būti keliama, todėl

pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo teismas atsisako priimti vadovaudamasis bendraisiais CPK

įtvirtintais pagrindais (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas), o priėmęs pareiškimą – bylą

nutraukia CPK 293 straipsnio 1 punkto pagrindu.

Bankroto byla pagal vėliau gautą pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, kai yra priimta

nutartis dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo, galėtų būti iškelta tik dviem atvejais: pirma, teismui

priėmus nutartį nutraukti įmonės restruktūrizavimo bylą ĮRĮ 28 straipsnio 1 dalyje nurodytais

pagrindais, ir, antra, apeliacinės instancijos teismui išnagrinėjus atskirąjį skundą dėl pirmosios

instancijos teismo nutarties iškelti įmonei restruktūrizavimo bylą ir panaikinus teismo nutartį iškelti

įmonei restruktūrizavimo bylą (CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Kartu pažymėtina, kad tuo

metu, kai apeliacinės instancijos teismas nagrinėja atskirąjį skundą dėl pirmosios instancijos teismo

nutarties iškelti įmonei restruktūrizavimo bylą, vėliau gauto pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo

tai pačiai įmonei nagrinėjimas atidedamas, iki bus priimta apeliacinės instancijos teismo nutartis dėl

pirmosios instancijos teismo nutarties iškelti įmonei restruktūrizavimo bylą. Kol apskųstoji nutartis

dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo nėra panaikinta (CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas) arba

palikta nepakeista (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas), kita byla pagal vėliau gautą pareiškimą

dėl bankroto bylos iškėlimo negali būti keliama ir joje negali būti paneigiamos apskųstoje nutartyje

dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo nurodytos aplinkybės.

Restruktūrizavimo prioriteto principas nėra absoliutus. ĮRĮ 4 straipsnio 3 punkte nustatyta,

kad įmonės restruktūrizavimas gali būti pradėtas tik tuo atveju, kai įmonė nėra bankrutuojanti ar

bankrutavusi. Šios nuostatos įtvirtina vieną iš būtinų restruktūrizavimo procedūros taikymo sąlygų,

be kurios įmonės restruktūrizavimas negali būti pradėtas, t. y. jeigu įmonė yra bankrutuojanti ar

bankrutavusi, ji nebegali būti restruktūrizuojama (ĮRĮ 4 straipsnis).

Bankrutuojanti įmonė – tai įmonė, kuriai iškelta bankroto byla arba kurios bankroto procesas

vyksta ne teismo tvarka (ĮBĮ 2 straipsnio 4 punktas). Kai, sprendžiant dėl bankroto ir

restruktūrizavimo pareiškimų santykio, būtina nustatyti bankroto bylos iškėlimo momentą,

laikytina, kad įmonei bankroto byla yra iškelta, kai priimama teismo nutartis dėl bankroto

bylos iškėlimo, nepaisant to, kad tokia nutartis nėra įsiteisėjusi. Restruktūrizavimo byla pagal

vėlesnį pareiškimą įmonei nebegali būti keliama, kai yra priimta teismo nutartis dėl bankroto bylos

iškėlimo, nes, pirma, priėmus teismo nutartį dėl bankroto bylos iškėlimo, pradeda galioti teismo 7

sprendimo privalomumo principas (CPK 18 straipsnis), antra, nutartimi iškelti bankroto bylą

konstatuojamas įmonės nemokumas, kuris kliudo kelti restruktūrizavimo bylą (ĮRĮ 1 straipsnio 2

dalis, 4 straipsnio 3 punktas). Požiūrį, kad, sprendžiant dėl bankroto ir restruktūrizavimo pareiškimų

santykio, bankroto bylos iškėlimo momentas yra nutarties iškelti įmonei bankroto bylą priėmimo

diena, patvirtina minėtos ĮBĮ ir ĮRĮ nuostatos, kuriose tiek pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo

nagrinėjimo atidėjimas (ĮBĮ 9 straipsnio 6 dalis), tiek pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo

palikimas nenagrinėto (ĮRĮ 7 straipsnio 9 dalis) siejamas su nutarties iškelti bankroto bylą

priėmimu, bet ne su jos įsiteisėjimu.

ĮBĮ 10 straipsnio 13 dalyje įtvirtintos nuostatos, kad nutartis iškelti bankroto bylą ar

atsisakyti ją kelti, priimta rašytinio proceso tvarka, įsiteisėja per dešimt dienų nuo jos priėmimo

dienos, jeigu ji nebuvo apskųsta, taip pat nesudaro pagrindo teigti, kad restruktūrizavimo bylą

galima iškelti pagal vėlesnį pareiškimą iki to momento, kol neįsiteisėja teismo nutartis dėl bankroto

bylos iškėlimo, nes šios nuostatos apibrėžia momentą, nuo kurio pradedamos taikyti konkrečios

teisinės pasekmės, atsiradusios įsiteisėjus nutarčiai dėl bankroto bylos iškėlimo.

Kartu pažymėtina, kad nors kasacinėje jurisprudencijoje nurodoma, kad bankroto bylos

iškėlimas – tai momentas, kai įsiteisėja teismo nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo18, tačiau

atskirais atvejais, t. y. kai sprendžiama dėl bankroto ir restruktūrizavimo pareiškimų

santykio, taip pat nustatant momentą, iki kada kreditorius gali atsisakyti pareiškimo dėl

bankroto bylos iškėlimo (ĮBĮ 6 straipsnio 5 dalis) bei nustatant momentą, iki kada teismas gali

atsisakyti kelti įmonei bankroto bylą ĮBĮ 10 straipsnio 3 dalies 1 punkte nurodytu pagrindu

(įmonė iki teismo nutarties iškelti bankroto bylą priėmimo atsiskaito su kreditoriais), teisiškai

reikšmingas yra nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo priėmimo, o ne jos įsiteisėjimo

momentas. Kasacinėje jurisprudencijoje taip pat nurodoma, kad nutarties dėl bankroto bylos

iškėlimo priėmimo faktas reikšmingas ir sprendžiant dėl kreditoriaus galimybės po nutarties dėl

bankroto bylos iškėlimo priėmimo sudaryti su įmone taikos sutartį ir atidėti skolų mokėjimo

terminus. Vienoje civilinėje byloje kasacinis teismas pažymėjo, kad šiuo atveju nutarties dėl

bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjimo momentas neturi reikšmės, nes bankroto bylos iškėlimas reiškia

įmonės nemokumo konstatavimą visų įmonės kreditorių atžvilgiu. Įmonė, kuriai iškelta bankroto

byla, sudarydama taikos sutartį tik su vienu iš savo kreditorių ir taip suteikdama jam prioritetą, gali

pažeisti kitų kreditorių interesus, todėl apeliacinės instancijos teismas, netvirtindamas skolininko ir

18 Dėl nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo momento reikšmės teisinių pasekmių atsiradimui papildomai žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-249/2010; taip pat 2012 m. birželio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-274/2012, kt.

8

kreditoriaus taikos sutarties, sudarytos po nutarties iškelti skolininkui bankroto bylą priėmimo,

tinkamai taikė ir aiškino materialiosios teisės normas, reglamentuojančias įmonių bankroto

procesą ir procedūras19.

Tuo metu, kai apeliacinės instancijos teismas nagrinėja atskirąjį skundą dėl pirmosios

instancijos teismo nutarties iškelti įmonei bankroto bylą, vėliau gauto pareiškimo dėl

restruktūrizavimo bylos iškėlimo tai pačiai įmonei nagrinėjimas atidedamas, iki bus priimta

apeliacinės instancijos teismo nutartis dėl pirmosios instancijos teismo nutarties iškelti įmonei

bankroto bylą. Šiuo atveju nebegalioja įmonės restruktūrizavimo proceso prioriteto principas, nes

kol apskųstoji nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo nėra panaikinta (CPK 337 straipsnio 1 dalies 2

punktas) arba palikta nepakeista (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas), byla pagal vėliau gautą

pareiškimą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo negali būti keliama ir joje negali būti paneigiamos

apskųstoje nutartyje dėl bankroto bylos iškėlimo nurodytos įmonės nemokumą pagrindžiančios

aplinkybės.

Kai teismo nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo jau priimta ir įsiteisėjusi, restruktūrizavimo

byla šiai įmonei pagal vėlesnį pareiškimą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo nebegali būti

keliama, todėl pareiškimą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo teismas atsisako priimti

vadovaudamasis bendraisiais CPK įtvirtintais pagrindais (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas), o

priėmęs pareiškimą – bylą nutraukia CPK 293 straipsnio 1 punkto pagrindu.

Bankrutavusi įmonė – teismo, o kai bankroto procesas vyksta ne teismo tvarka – kreditorių

susirinkimo pripažinta bankrutavusia ir dėl to likviduojama įmonė (ĮBĮ 2 straipsnio 5 punktas).

Įmonė laikoma bankrutavusia teismui priėmus nutartį, kuria konstatuojama, kad bankroto bylos

nagrinėjimo stadija yra baigta, įmonė yra bankrutavusi ir galima pradėti likvidavimo stadiją. Įmonės

pripažinimo bankrutavusia tvarka nustatyta ĮBĮ 30 straipsnyje.

2. Civilinės bylos dėl bankroto ar restruktūrizavimo bylos iškėlimo stadija

Teismas savo iniciatyva bankroto ir restruktūrizavimo bylų nekelia. Pateikus pareiškimą

teismui dėl bankroto ar restruktūrizavimo bylos iškėlimo, prasideda pradinė ir privaloma civilinės

bylos iškėlimo stadija, be kurios neįmanoma pradėti kitų proceso stadijų.

Teismas pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo priėmimo klausimą išsprendžia

priimdamas rezoliuciją ir šiuo procesiniu veiksmu iškelia civilinę bylą, kurioje bus svarstomas

bankroto bylos iškėlimo klausimas. Lietuvos teismų praktikoje pabrėžiama, kad pareiškimo 19 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-549/2014.

9

priėmimas ir bankroto bylos iškėlimas yra netapatūs procesiniai veiksmai. Kasacinis teismas yra

išaiškinęs, kad civilinės bylos iškėlimas teisme – tai savarankiška, pirmoji ir privalomoji civilinio

proceso stadija. Esant šiai stadijai atliekami veiksmai, kurių tikslas – iškelti civilinę bylą. Šioje

stadijoje tikrinama, ar yra teisės kreiptis į teismą prielaidos, ar pareiškėjas tinkamai įgyvendina

savo teisę kreiptis į teismą. Teismui paduodamas pareiškimas, teisėjas svarsto pareiškimo priėmimo

klausimą, šalinami ieškinio pareiškimo trūkumai ir panašiai. Ieškinio priėmimo klausimą teismas

išsprendžia priimdamas rezoliuciją. Šis procesinis veiksmas laikomas civilinės bylos iškėlimu (CPK

137 straipsnio 1 dalis)20. Taigi civilinei bylai iškelti pakanka atlikti vieną veiksmą – priimti

rezoliuciją. Bankroto bylai iškelti reikalingi du savarankiški teismo procesiniai veiksmai: 1)

priimti rezoliuciją dėl pareiškimo priėmimo; 2) priimti nutartį dėl bankroto bylos iškėlimo

(CPK 137 straipsnio 1 dalis). Tik esant abiem procesiniams veiksmams, pripažintina, kad

bankroto byla iškelta.

Restruktūrizavimo atveju teismas taip pat pirmiausia išsprendžia pareiškimo dėl

restruktūrizavimo bylos iškėlimo priėmimo klausimą ir iškelia civilinę bylą, kurioje bus

svarstomas restruktūrizavimo bylos iškėlimo klausimas. Pareiškimą iškelti įmonei

restruktūrizavimo bylą teismas priima nutartimi (ĮRĮ 7 straipsnio 2 dalis).

Pažymėtina, kad pagal nuo 2012 m. kovo 1 d. galiojančias ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalies nuostatas

informaciją apie priimtą pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo teismas privalo paskelbti ne vėliau

kaip kitą darbo dieną po teisėjo rezoliucijos priimti pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Ši

informacija skelbiama viešai specialioje interneto svetainėje21. Nuo 2014 m. liepos 1 d. informaciją

apie tai, kad priimta nutartis dėl pareiškimo iškelti įmonės restruktūrizavimo bylą priėmimo,

teismas privalo paskelbti specialioje interneto svetainėje ne vėliau kaip kitą darbo dieną po to, kai

priimama nutartis dėl pareiškimo iškelti įmonės restruktūrizavimo bylą priėmimo (ĮRĮ 7 straipsnio 2

dalis)22.

Civilinės bylos iškėlimo stadijoje teismas patikrina, ar buvo laikytasi kreipimosi į teismą dėl

bankroto ar restruktūrizavimo bylos iškėlimo sąlygų. Išskirtinos šios kreipimosi į teismą dėl

bankroto ar restruktūrizavimo bylos iškėlimo sąlygos: pirma, pareiškimą dėl bankroto ar

restruktūrizavimo bylos iškėlimo privalo pateikti tokią teisę turintis subjektas; antra, pareiškimo

teismui dėl bankroto ar restruktūrizavimo bylos iškėlimo turinys ir forma turi atitikti bendruosius

20 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-249/2010.21 Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 1, 4, 5, 6, 8, 9, 10, 11, 12, 18, 21, 23, 26, 33, 35, 36, 37 straipsnių pakeitimo ir papildymo, įstatymo papildymo 111 straipsniu ir trečiuoju1 skirsniu įstatymas Nr. XI-1867.22 Lietuvos Respublikos įmonių restruktūrizavimo įstatymo Nr. IX-218 2, 7, 9, 14, 15, 16, 17, 18, 19, 20, 21, 22, 24, 25 straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo 161, 162 ir 163 straipsniais įstatymas Nr. XII-807.

10

ieškinio turiniui (CPK 135 straipsnis) ir procesiniams dokumentams (CPK 111 straipsnis) keliamus

reikalavimus bei ĮBĮ ir ĮRĮ nustatytus specialius reikalavimus; trečia, pareiškimas teismui dėl

bankroto ar restruktūrizavimo bylos iškėlimo turi atitikti specifinius ĮBĮ nustatytus pareiškimo

teismui dėl bankroto bylos pateikimo pagrindus (ĮBĮ 4 straipsnis) ir ĮRĮ įtvirtintas restruktūrizavimo

taikymo sąlygas (ĮRĮ 4 straipsnis).

Teismas, spręsdamas civilinės bylos iškėlimo klausimą ir nustatęs, kad pareiškimas dėl

bankroto ar restruktūrizavimo bylos iškėlimo neatitinka minėtų sąlygų, turi taikyti ieškinio

trūkumų šalinimo institutą (CPK 115 straipsnio 2 dalis) arba atsisakyti priimti pareiškimą, jei

jis neatitinka specialiųjų ir bendrųjų pareiškimui nustatytų reikalavimų, kurie sudaro

pagrindą atsisakyti priimti ieškinį (CPK 137 straipsnio 2 dalis). Tais atvejais, kai šios

aplinkybės išaiškėja ar nustatomos po civilinės bylos iškėlimo, iki bankroto bylos iškėlimo

stadijos, teismas turi spręsti bylos užbaigimo klausimą, taikydamas pareiškimo palikimo

nenagrinėto (CPK 296 straipsnis) ar bylos nutraukimo institutus (CPK 293 straipsnis).

2.1. Subjektai, inicijuojantys bankroto ar restruktūrizavimo bylos iškėlimą

Subjektai, inicijuojantys bankroto ar restruktūrizavimo bylos iškėlimą, nurodyti ĮBĮ ir ĮRĮ

normose. ĮBĮ nustato dvi subjektų, galinčių kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, grupes:

subjektus, turinčius pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, ir subjektus, turinčius

teisę kreiptis į teismą dėl tokios bylos iškėlimo. Pagal ĮBĮ 5 straipsnį inicijuoti bankroto bylą gali:

kreditorius (kreditoriai), savininkas (savininkai) ir įmonės administracijos vadovas. Kai įmonė

likviduojama ir išaiškėja, kad ji negalės vykdyti visų savo įsipareigojimų, pareiškimą dėl bankroto

bylos iškėlimo teismui privalo pateikti likviduojamos įmonės likvidatorius (ĮBĮ 7 straipsnio 1 dalis).

Šis subjektų, įmonei inicijuojančių bankroto bylą, sąrašas yra baigtinis. Iš jų tik kreditoriui

suteikiama galimybė savo nuožiūra nuspręsti kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei

skolininkei. Kiti subjektai, t. y. įmonės savininkas (savininkai), įmonės administracijos vadovas ir

įmonės likvidatorius turi pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.

Pareiškimas teismui dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei pateikiamas vietovės, kurioje yra

įmonės buveinė, apygardos teismui raštu CPK nustatyta tvarka (ĮBĮ 5 straipsnio 3 dalis). Pagal nuo

2012 m. kovo 1 d. galiojančios ĮBĮ redakcijos 5 straipsnio 4 dalį, jeigu teismas gauna kelis

pareiškimus dėl bankroto bylos iškėlimo tai pačiai įmonei, jie privalo būti nagrinėjami kartu. Jeigu

pareiškimus dėl bankroto bylos iškėlimo paskyrus nagrinėti konkrečiam teisėjui teismas gauna kitų

11

asmenų pareiškimus dėl bankroto bylos iškėlimo tai pačiai įmonei, visus šiuos pareiškimus

nagrinėja teisėjas, kuriam yra paskirtas anksčiausiai teismo gautas pareiškimas23.

Iniciatyva pradėti įmonės restruktūrizavimo procesą priklauso vienasmeniam ar kolegialiam

įmonės valdymo organui (ĮRĮ 5 straipsnio 1 dalis). Pareiškimas dėl restruktūrizavimo bylos

iškėlimo teikiamas vietovės, kurioje yra įmonės buveinė, apygardos teismui CPK nustatyta tvarka

(ĮRĮ 6 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Už pareiškimą, kuriuo prašoma iškelti įmonei bankroto ar

restruktūrizavimo bylą, žyminio mokesčio mokėti nereikia (CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktas).

Civilinės bylos iškėlimo stadijoje nustačius, jog pareiškimą dėl bankroto ar

restruktūrizavimo bylos iškėlimo pateikė tokios teisės neturintis subjektas, teismas

pareiškimą dėl bankroto ar restruktūrizavimo bylos iškėlimo atsisako priimti kaip

nenagrinėtiną teisme (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Pavyzdžiui, vienoje apeliacine

tvarka nagrinėtoje byloje teismas, nustatęs, kad pareiškėjas kreipimosi į teismą momentu nebuvo

įmonės kreditoriumi ir neturėjo teisės kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, paliko

nepakeistą pirmosios instancijos nutartį, kuria jo pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo buvo

atsisakyta priimti CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu24.

Tuo atveju, kai aplinkybė, kad pareiškimą dėl bankroto ar restruktūrizavimo bylos

iškėlimo teismui pateikė tokios teisės neturintis asmuo, paaiškėja jau iškėlus civilinę bylą dėl

bankroto bylos iškėlimo, teismas šią civilinę bylą nutraukia kaip nenagrinėtiną teisme (CPK

293 straipsnio 1 punktas). Byla nutraukiama teismo nutartimi (CPK 294 straipsnio 1 dalis).

2.1.1. Įmonės administracijos vadovo (savininko, likvidatoriaus) pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo ir šios pareigos nevykdymo pasekmės

ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su

kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo arba yra

sąlyga, nurodyta ĮBĮ 4 straipsnio 4 punkte (t. y. įmonė viešai paskelbė arba kitaip pranešė

kreditoriui (kreditoriams), kad negali arba neketina vykdyti įsipareigojimų), įmonės vadovas,

savininkas (savininkai) privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Įstatymų

leidėjas šiems subjektams nustatė pareigą pateikti pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, nes

įmonės administracijos vadovas ir jos savininkas (savininkai) geriausiai žino įmonės finansinę

padėtį, o pavėluotas bankroto bylos iškėlimas gali pažeisti įmonės kreditorių interesus.

23 Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 1, 4, 5, 6, 8, 9, 10, 11, 12, 18, 21, 23, 26, 33, 35, 36, 37 straipsnių pakeitimo ir papildymo, įstatymo papildymo 111 straipsniu ir trečiuoju1 skirsniu įstatymas Nr. XI-1867. 24 Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. sausio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-452/2013.

12

Likvidatoriui pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo likviduojamai įmonei taip pat

nustatyta siekiant apsaugoti tokios įmonės kreditorių interesus (ĮBĮ 7 straipsnio 1 dalis).

Pagal ĮBĮ 2 straipsnio 9 dalį įmonės savininku (savininkais) laikomi įmonės dalyvis

(dalyviai): akcininkas ar akcininkų grupė, kuriam (kuriems) priklausančios akcijos suteikia ne

mažiau kaip 1/10 visų balsų, individualiosios įmonės savininkas, dalininkas (dalininkai), narys

(nariai) ir valstybės, savivaldybės įmonės savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija.

Pažymėtina, kad ĮBĮ 2 straipsnio 9 dalyje įtvirtinta sąvoka „įmonės dalyvis“ nėra tapati juridinio

asmens dalyvio sąvokai, nustatytai CK 2.45 straipsnyje, todėl ĮBĮ 2 straipsnio 9 dalies nuostatos

laikytinos specialiomis CK 2.45 straipsnio nuostatų atžvilgiu.

ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad įmonės vadovas ar kitas asmuo (asmenys), įmonėje

turintis teisę priimti atitinkamą sprendimą, privalo padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad

įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Tam, kad būtų galima

taikyti įmonės administracijos vadovo, savininko ir (ar) likvidatoriaus civilinę atsakomybę,

jiems pažeidus įstatyme nustatytą pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo,

būtina nustatyti šių asmenų civilinės atsakomybės sąlygas, t. y. neteisėtus veiksmus, dėl jų

atsiradusią žalą, priežastinį neteisėtų veiksmų ir žalos ryšį. Nustačius vadovo, savininko ir (ar)

likvidatoriaus neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jų kaltė preziumuojama

(CK 6.248 straipsnio 1 dalis), todėl ieškovas neprivalo įrodinėti įmonės vadovo, savininko ir (ar)

likvidatoriaus kaltės. Paneigti šią prezumpciją, siekdamas išvengti atsakomybės, remdamasis kaltės

nebuvimu, turėtų įmonės vadovas, savininkas ir (ar) likvidatorius.

Nustatant momentą, kuriuo minėtiems subjektams atsiranda pareiga kreiptis dėl bankroto

bylos iškėlimo, atkreiptinas dėmesys į kasacinio teismo praktiką, kurioje konstatuota, kad ĮBĮ 8

straipsnio 1 dalyje nustatyta įmonės vadovo, savininko pareiga sisteminio ĮBĮ nuostatų aiškinimo

kontekste reiškia pareigą kreiptis į teismą įmonei tapus nemokiai ĮBĮ prasme25. Kasacinėje

jurisprudencijoje taip pat nurodoma, kad, nesant kitų ĮBĮ įtvirtintų bankroto bylos iškėlimo

pagrindų, atsiradusių anksčiau nei nemokumas, įmonės vadovo pareiga kreiptis į teismą dėl

bankroto bylos įmonei iškėlimo kyla, kai įmonė pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtintus kriterijus

yra nemoki. Įmonės vadovas gali įvertinti, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais ir ankščiau,

nei atsiranda pagrindas pripažinti įmonę nemokia pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtintus

kriterijus, tačiau vertinant pareigos atsiradimo momentą taikytina ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis. Įmonės

vadovas, esant įmonės nemokumo faktui, privalo nedelsdamas pateikti pareiškimą teismui dėl

25 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2014.13

bankroto bylos iškėlimo26. Koks laiko tarpas atitinka kriterijaus „nedelsdamas“ prasmę, kasacinio

teismo praktikoje dar nėra išaiškinta.

Teismų praktikoje momento, kada įmonė tapo nemoki, nustatymas sukelia sunkumų. Tuos

sunkumus pirmiausia lemia tai, kad vien įmonės finansinės atskaitomybės dokumentų paprastai

nepakanka įvertinti momentą, kuriuo metu įmonė tapo nemoki. Atsižvelgiant į tai, vienoje iš

kasacine tvarka nagrinėtų civilinių bylų Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino, kad aplinkybė,

kada įmonės būsena pasiekė ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje nustatytą nemokumo kriterijų, turėtų būti

įrodinėjama ne vien įmonės finansinės atskaitomybės dokumentais, bet ir kitomis įrodinėjimo

priemonėmis, pavyzdžiui, pirminiais apskaitos dokumentais, patvirtinančiais ūkines operacijas,

įmonės sudarytomis sutartimis ir duomenimis apie jų vykdymą bei kt.27 Kasacinis teismas kol kas

nėra pasisakęs dėl klausimo, kaip nustatyti įmonės nemokumo atsiradimo momentą, kai įmonės

apskaitos dokumentai nėra išlikę (nepakankamai išlikę) ir (arba) nėra perduoti bankroto

administratoriui, o iš esamų dokumentų neišplaukia vienareikšmiška išvada, kada įmonė tapo

nemoki.

Likvidatoriaus pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo atsiranda, kai

išaiškėja, kad įmonė, kuri likviduojama įmonių veiklą reglamentuojančių kitų įstatymų nustatyta

tvarka, negalės įvykdyti visų savo įsipareigojimų. Likvidatorius privalo nedelsdamas sustabdyti

visus mokėjimus ir ne vėliau kaip per penkiolika dienų nuo šios būklės nustatymo dienos pateikti

pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei (ĮBĮ 7 straipsnio 1 dalis).

Įmonės nemokumo atsiradimo momentas yra teisiškai reikšmingas vertinant pareigos

inicijuoti bankroto bylą pažeidimo padarinius ir nustatant dėl pavėluoto bankroto bylos inicijavimo

(neinicijavimo) atsiradusią žalą. Žala dėl pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei

iškėlimo pažeidimo pasireiškia tuo, kad dėl pavėluoto kreipimosi dėl bankroto bylos iškėlimo

nemokiai įmonei pablogėja jos turtinė padėtis. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad kreditoriams

padaryta žala laikytinas bendras išaugęs įmonės skolų dydis, kurio įmonė jos bankroto procese

negali padengti kreditoriams. Žala kreditoriams yra išvestinė iš įmonės patirtos žalos. Žalos dydis

kiekvienu atveju nustatomas pagal faktines bylos aplinkybes, todėl vienais atvejais gali būti lygus

bankroto byloje patvirtintų reikalavimų sumai, kitais atvejais – bankroto byloje nepatenkintų

kreditorių reikalavimų daliai, arba, kai nustatoma, kad ne visa nepadengta skolų dalis atsirado dėl

to, jog atsakingi asmenys laiku nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo, – mažesnis už ją28.

26 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014.27 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014.28 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2014.

14

Kaip nurodoma kasacinėje jurisprudencijoje, pagrindinis subjektas, turintis teisę kreiptis

į teismą dėl žalos atlyginimo, remdamasis ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalies nuostatomis, yra įmonės

bankroto administratorius. Pavyzdžiui, kasacine tvarka nagrinėtoje civilinėje byloje Lietuvos

Aukščiausiasis Teismas, spręsdamas dėl bankrutuojančios įmonės (jos administratoriaus) ieškinio

buvusiam įmonės vadovui, šiam laiku nesikreipus į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei,

pagrįstumo, konstatavo, kad kreditorių interesus gina bankrutuojančios įmonės administratorius, o

kreditorių interesai ginami, be kita ko, ir ginant bankrutuojančios įmonės interesus, todėl bankroto

administratorius yra pagrindinis subjektas, turintis teisę kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo29.

Šioje kasacinėje byloje taip pat buvo konstatuota, kad konkretus kreditorius į teismą dėl

žalos atlyginimo galėtų kreiptis su netiesioginiu ieškiniu (CK 6.68 straipsnis), pareikšdamas ieškinį

skolininko (bankrutuojančios įmonės) vardu, jei pati bankrutuojanti įmonė (jos administratorius)

savo teisės reikalauti žalos atlyginimo neįgyvendintų. Tokiu atveju, patenkinus netiesioginį ieškinį,

išreikalautas turtas būtų įskaitomas į skolininko turtą ir naudojamas visų skolininko kreditorių

reikalavimams tenkinti (CK 6.68 straipsnio 5 dalis). Priešingas aiškinimas, kad žalos atlyginimas

galėtų būti priteisiamas pavieniams kreditoriams, pareiškusiems ieškinį savo vardu, neužtikrintų

kreditorių lygiateisiškumo principo, pažeistų ĮBĮ 35 straipsnyje nustatytas kreditorių reikalavimų

tenkinimo taisykles ir prieštarautų bankroto teisės paskirčiai – sustabdyti kreditorių lenktynes dėl

nemokios įmonės turto.

2.1.2. Kreditorių teisė kreiptis dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo

Kreditorius į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įsiskolinusiai įmonei, kitaip negu įmonės

vadovas, savininkas (savininkai) ir likvidatorius, kreiptis neprivalo. Kreditorius pats įvertina

skolininko bankroto privalumus ir trūkumus, galimybę atgauti skolą ir nusprendžia dėl kreipimosi į

teismą tikslingumo. Kaip nurodoma Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje, civiliniame procese

galiojantis dispozityvumo principas reiškia, jog kiekvienas asmuo yra laisvas pasirinkti savo teisių

gynybos būdą, todėl kreditorius savo teises gali įgyvendinti bet kuriuo įstatymo neuždraustu būdu,

taigi ir inicijuodamas bankroto bylą skolininkui30. Tai, be kita ko, reiškia, kad kreditorius, prieš

kreipdamas į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo skolininkui, neprivalo bandyti atgauti skolos ginčo

tvarka. Tačiau bet kuris asmuo, tarp jų ir kreditorius, kreipdamasis į teismą, turi pagrįsti savo teisinį

statusą, todėl teismui turi būti pateikti kreditoriaus reikalavimo teisę pagrindžiantys įrodymai.

29 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011.30 Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. sausio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-185/2012.

15

Kreditorius, kuris kreipiasi į teismą dėl bankroto bylos įmonei skolininkei iškėlimo, privalo

nurodyti, iš kokių santykių yra kilęs ir kuo grindžiamas jo reikalavimas. Jeigu toks kreditoriaus

nurodymas nėra aiškiai nepagrįstas, jis yra pakankamas teismui, su sąlyga, kad skolininkas bankroto

bylos iškėlimo stadijoje neginčija kreditoriaus reikalavimo teisės. Jei skolininkas ginčija

kreditoriaus reikalavimo teisę ir pateikia tai patvirtinančius argumentus bei įrodymus,

teismas, nustatęs, kad tarp šalių kilęs ginčas, turi nesvarstyti bankroto bylos iškėlimo

klausimo, kadangi į teismą kreipėsi netinkamas subjektas, ir pasiūlyti šalims išspręsti jų ginčą

individualaus civilinio proceso tvarka. Kita vertus, jei skolininkas kelia aiškiai nepagrįstą,

fiktyvų ginčą dėl kreditoriaus reikalavimo teisės, kurio akivaizdus vienintelis tikslas – išvengti

bankroto bylos iškėlimo, teismas bankroto bylos iškėlimo klausimą turėtų nagrinėti iš esmės.

Reikalavimas kreditoriui pagrįsti savo statusą neturėtų būti aiškinamas taip, kad kreditorius

jau pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo nagrinėjimo stadijoje privalo neabejotinai įrodyti savo

reikalavimo pagrįstumą bei pateikti neginčijamus įmonės skolos buvimo įrodymus. Pavyzdžiui,

Lietuvos apeliacinis teismas vienoje civilinėje byloje, kurioje įmonė nesutiko su kreditoriaus teise

inicijuoti jai bankroto bylą, nes teismine tvarka ginčijo įsiskolinimus kreditoriui, nustatė, kad

pirmosios instancijos teismas priteisė kreditoriui iš įmonės skolą, o įmonė apskundė tik teismo

sprendimo dalį dėl delspinigių ir nekilnojamojo turto mokesčio priteisimo, bet neskundė likusios

teismo sprendimo dalies. Lietuvos apeliacinis teismas, pažymėjęs, kad, kai kreditoriaus

reikalavimas nėra patvirtintas įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu, ir skolininkas šį

reikalavimą ginčija, sprendžiant, ar toks asmuo turi teisę inicijuoti skolininkui bankroto bylą,

kreditoriaus reikalavimo egzistavimas turi būti įvertinamas preliminariai, atsižvelgiant į

kreditoriaus, skolininko pateikiamus ir kitomis teisės aktuose nustatytomis priemonėmis galimus

gauti įrodymus, konstatavo, kad šioje byloje kreditorius dėl likusios priteistos reikalavimo dalies

turi egzistuojantį ir galiojantį reikalavimą ir gali inicijuoti bankroto bylos iškėlimą, tačiau,

remdamasis kitais pagrindais, panaikino pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria buvo iškelta

bankroto byla ir perdavė klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo nagrinėti iš naujo31.

Pavyzdinis įmonės kreditorių, galinčių kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo skolingai

įmonei, sąrašas pateikiamas ĮBĮ 3 straipsnyje: mokesčių, valstybinio socialinio draudimo įmokų bei

privalomojo sveikatos draudimo įmokų nemokėjimo atveju tai valstybės institucijos, įpareigotos

juos surinkti; darbo užmokesčio nemokėjimo ir dėl darbo santykių atsiradusios žalos neatlyginimo

atveju – įmonės darbuotojai (jų įpėdiniai); žalos atlyginimo prievolės dėl nelaimingų atsitikimų

darbe ar susirgimų profesine liga perėjimo valstybei Žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų 31 Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. kovo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-707/2012.

16

darbe ar susirgimų profesine liga laikinojo įstatymo nustatytais atvejais – Vyriausybės įgaliota

institucija; paskolų, suteiktų iš valstybės vardu pasiskolintų lėšų, ir paskolų, gautų su valstybės

garantija, negrąžinimo atveju – Finansų ministerija; fiziniai ir juridiniai asmenys, pardavę žemės

ūkio produkciją; iš Europos Sąjungos lėšų suteiktos paramos negrąžinimo atveju – valstybės

institucijos, administruojančios Europos Sąjungos lėšas; kiti kreditoriai.

Įstatymų leidėjo suteikta galimybe inicijuoti įmonei bankroto procedūrą kreditoriui

draudžiama piktnaudžiauti. Pavyzdžiui, Lietuvos apeliacinis teismas paliko nepakeistą pirmosios

instancijos teismo nutartį, kuria buvo atsisakyta įmonei kelti bankroto bylą, motyvuodamas ir tuo,

kad tarp šalių buvo susiklostę įtempti tarpusavio santykiai, nes visi įmonės teisminiai ginčai buvo

kilę pagal kreditoriaus ieškinius ar pareiškimus. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad

bankroto bylos inicijavimas negali būti taikomas kaip šalis siejusių teisinių santykių ir kilusių

tarpusavio ginčų teisinio įvertinimo būdas32. Kitoje Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje

konstatuota, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo, kreipdamasis į teismą dėl įstatymo saugomų

interesų ar pažeistų teisių gynimo, turi elgtis sąžiningai ir nepiktnaudžiauti savo teise į teisminę

gynybą. Dėl tinkamo naudojimosi procesinėmis teisėmis ir nepiktnaudžiavimo šiomis teisėmis

svarbu ir reikšminga yra neinicijuoti bankroto bylos iškėlimo skolininkui, kai tarp kreditoriaus ir

skolininko vyksta aiškūs, dideli nesutarimai dėl skolos fakto ar (ir) dydžio, o pasinaudoti teise

kreiptis į teismą su ieškiniu (pareiškimu) dėl skolos priteisimo. Tai nepanaikina kreditoriaus teisės

vėliau, esant pagrindui kreiptis į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo skolininkui33.

2.1.3. Kreditorių ir kitų subjektų procesinis statusas civilinėje byloje, kurioje sprendžiamas bankroto bylos iškėlimo klausimas

Pagal ĮBĮ 9 straipsnio 5 dalį nuo pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo priėmimo dienos

įmonės kreditoriai laikomi turinčiais teisinį suinteresuotumą ir turi teisę kreiptis į teismą su prašymu

įtraukti juos į bylą trečiųjų asmenų, nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų, teisėmis. Kasacinėje

jurisprudencijoje nurodoma, kad, kai teisę inicijuoti bankroto bylos iškėlimą skolininkui

įgyvendino kitas asmuo (kreditorius) ir kreditorius iki bankroto bylos iškėlimo reiškia

savarankišką reikalavimą dėl bankroto bylos iškėlimo, jis įstoja į bylą kaip trečiasis asmuo,

pareiškiantis savarankišką reikalavimą. Tuo atveju, jeigu kreditorius palaiko bankroto bylos

iškėlimą, tačiau nereiškia savarankiško reikalavimo iškelti bankroto bylą, kreditorius įstoja į bylą

kaip trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų ir dalyvaujantis ieškovo pusėje.

32 Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. sausio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-162/2014.33 Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. sausio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-356/2013.

17

Prieštaraujantis bankroto bylos iškėlimui kreditorius turėtų dalyvauti kaip trečiasis asmuo atsakovo

pusėje34.

Dėl kitų subjektų procesinio statuso civilinėje byloje, kurioje sprendžiamas bankroto bylos

iškėlimo klausimas teismų praktika formuojama ta linkme, kad tam, jog asmuo galėtų dalyvauti

bankroto byloje trečiuoju asmeniu, būtina įrodyti pakankamą asmens teisinį suinteresuotumą

bankroto bylos baigtimi, neapsiribojant vien teisinio (turtinio) reikalavimo bankroto byloje

turėjimu. Pagal kasacinio teismo jurisprudenciją, į bankroto bylą trečiaisiais asmenimis,

nepareiškiančiais savarankiškų reikalavimų, teismui konstatavus pakankamą teisinį

suinteresuotumą, gali būti įtraukiami įmonės savininkai, akcininkai, laiduotojai ir kt.35 Nors

pagal bendrąją teismų praktikos formuojamą taisyklę įmonės akcininkai šiai įmonei bankrutuojant

nėra bankroto byloje proceso dalyviai, tačiau, kaip yra išaiškinęs kasacinis teismas, juridinio

asmens dalyvio teisinis suinteresuotumas priklauso nuo faktų, kurių pagrindu ir nustatoma, kiek

bankrutuojančio juridinio asmens dalyvio interesas gali būti paveiktas bankroto procedūros36.

2.1.4. Subjektai, turintys teisę inicijuoti restruktūrizavimo bylą

Restruktūrizavimo procesą įmonei gali inicijuoti vienasmenis ar kolegialus įmonės valdymo

organas. Įmonės, siekiančios, kad būtų pradėtas jos restruktūrizavimas, vienasmenis ar kolegialus

valdymo organas parengia įmonės restruktūrizavimo plano metmenis (ĮRĮ 5 straipsnio 1 dalis). Po

to metmenis patvirtina įmonės dalyvių susirinkimas, savininkas arba valstybės ar savivaldybės

įmonės savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija atitinkamo juridinio asmens teisinę

formą reglamentuojančio įstatymo nustatyta sprendimų priėmimo tvarka, o jeigu toks įstatymas šios

tvarkos nenustato – susirinkime dalyvaujančių įmonės dalyvių 2/3 balsų dauguma (ĮRĮ 5 straipsnio

3 dalis). Pavyzdžiui, vienoje apeliacine tvarka nagrinėtoje byloje pripažinta, kad įmonės akcininkų

susirinkimo, kuriame dalyvavo 84,63 proc. akcijų turintys akcininkai, vienbalsis nutarimas pritarti

pateiktiems įmonės restruktūrizavimo plano metmenims, buvo priimtas laikantis ĮRĮ 5 straipsnio 3

dalyje nustatyto reikalavimo37.

Galutinį sprendimą kreiptis į teismą dėl įmonės restruktūrizavimo bylos iškėlimo priima

įmonės dalyvių susirinkimas, savininkas arba valstybės ar savivaldybės įmonės savininko teises ir

34 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-274/2012.35 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-228/2008; 2010 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-21/2010, 2012 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-274/2012.36 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-543/2011. 37 Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. rugsėjo 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1418/2012.

18

pareigas įgyvendinanti institucija (ĮRĮ 6 straipsnio 1 dalis). Šie subjektai, patvirtinę metmenis,

pritaria įmonės valdymo organo pasiūlytai restruktūrizavimo administratoriaus kandidatūrai ir

priima sprendimą kreiptis į teismą dėl įmonės restruktūrizavimo bylos iškėlimo. Įmonės valdymo

organas ne vėliau kaip per penkias darbo dienas nuo sprendimo kreiptis į teismą dėl įmonės

restruktūrizavimo bylos iškėlimo priėmimo dienos pateikia pareiškimą teismui dėl įmonės

restruktūrizavimo bylos iškėlimo (ĮRĮ 6 straipsnio 2 dalies 2 punktas).

Nurodyta restruktūrizavimo bylos inicijavimo tvarka įsigaliojo nuo 2010 m. spalio 1 d. Šiais

ĮRĮ pakeitimais siekta paspartinti ir palengvinti restruktūrizavimo bylų iškėlimą, todėl

restruktūrizavimo bylos inicijavimui kreditorių pritarimas, įsigaliojus ĮRĮ pakeitimams,

nebereikalingas, tačiau nustatyta pareiga juos informuoti apie inicijuojamą restruktūrizavimo

procesą ir pateikti dokumentaciją (ĮRĮ 6 straipsnio 4 dalis). Įmonės valdymo organas ne vėliau kaip

per penkias darbo dienas nuo sprendimo kreiptis į teismą dėl įmonės restruktūrizavimo bylos

iškėlimo priėmimo dienos raštu praneša kiekvienam kreditoriui, asmenims, kuriems įmonė yra

užtikrinusi savo ar trečiųjų asmenų įsipareigojimų tinkamą vykdymą laidavimu, garantija ar kitomis

prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonėmis, taip pat asmenims, kurie yra suteikę garantiją ar kitas

prievolių įvykdymo užtikrinimo priemones už įmonę, taip pat Įmonių bankroto valdymo

departamentui prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos bei nusiunčia kreditoriams ir šiai

institucijai metmenų ir įmonės dalyvių susirinkimo, savininko arba valstybės ar savivaldybės

įmonės savininko teises ir pareigas įgyvendinančios institucijos sprendimo dėl metmenų

patvirtinimo kopijas (ĮRĮ 6 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

Atsižvelgiant į tai, kad ĮRĮ 6 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų nesilaikymas

yra pagrindas teismui atsisakyti kelti įmonei restruktūrizavimo bylą (ĮRĮ 7 straipsnio 5 dalies 2

punktas), nuostatų dėl pareigos informuoti įmonės kreditorius apie jai inicijuojamą

restruktūrizavimo procesą taikymo praktika aptariama apžvalgos skyriuje, skirtame atsisakymo

iškelti restruktūrizavimo bylą pagrindams.

2.2. Pareiškimas teismui dėl bankroto ar restruktūrizavimo bylos iškėlimo

2.2.1. Reikalavimai pareiškimo turiniui ir formai

19

Pareiškimas teismui dėl bankroto ar restruktūrizavimo bylos iškėlimo turi atitikti

bendruosius reikalavimus, keliamus procesiniams dokumentams (CPK 111 straipsnis) ir ieškinio

turiniui (CPK 135 straipsnis), taip pat specialiuosius ĮBĮ ir ĮRĮ įtvirtintus reikalavimus. Kai į teismą

kreipiasi kreditorius, įmonės vadovas, savininkas ir (ar) likvidatorius, specialiuosius reikalavimus jų

pareiškimams dėl bankroto bylos iškėlimo nustato ĮBĮ 6–8 straipsniai. Specialieji reikalavimai

pareiškimui dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo įtvirtinti ĮRĮ 6 straipsnio 3 ir 4 dalyse.

Reikalavimai prie pareiškimo dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo pridedamiems įmonės

restruktūrizavimo plano metmenims nustatyti ĮRĮ 5 straipsnyje.

ĮBĮ 8 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kai į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo kreipiasi

įmonės vadovas (savininkas), pareiškime teismui turi būti nurodomos priežastys, dėl kurių įmonė

kreipiasi, kad būtų iškelta bankroto byla. Prie pareiškimo reikia pridėti įmonės kreditorių ir

skolininkų sąrašus, kuriuose nurodomi jų adresai, įsipareigojimų ir skolų sumos, atsiskaitymo

terminai, praėjusių finansinių metų ir ataskaitinių finansinių metų laikotarpio iki pareiškimo

pateikimo dienos finansinių ataskaitų rinkinys, informacija apie teismuose iškeltas bylas ir

išieškojimus ne ginčo tvarka, įkeistą turtą ir kitus įsipareigojimus ir įrodymai, kad CPK nustatyta

tvarka įvykdyti ĮBĮ 8 straipsnio 3 dalyje nustatyti reikalavimai (t. y. pareiškimo teismui ir

pateikiamų prie pareiškimo priedų nuorašus įmonės vadovas privalo pateikti savininkui; kai

pareiškimą teismui teikia savininkas (savininkai), šiuos dokumentus jis (jie) privalo pateikti

įmonei). Teismui gali būti pateikiami ir kiti bankroto bylai svarbūs dokumentai (ĮBĮ 8 straipsnio 2

dalis).

Jeigu pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo neatitinka ĮBĮ 8 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų

reikalavimų, taikomas ieškinio trūkumų šalinimo institutas (CPK 115 straipsnio 2 dalis, 138

straipsnis). Trūkumų nepašalinus, pareiškimas laikomas nepaduotu ir grąžinamas jį padavusiam

asmeniui (CPK 115 straipsnio 3 dalis). Pavyzdžiui, vienoje civilinėje byloje Lietuvos apeliacinis

teismas, nustatęs, kad pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti pareiškimą dėl bankroto bylos

iškėlimo, motyvuodamas tuo, kad įmonės vadovas nepateikė teismui finansinių ataskaitų rinkinio ir

informacijos apie teismuose iškeltas bylas bei išieškojimus ne ginčo tvarka, konstatavo, kad teismas

privalėjo nustatyti ieškovui terminą pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo trūkumams pašalinti, o

ne taikyti CPK 137 straipsnio nuostatas ir atsisakyti priimti pareiškimą, ir pirmosios instancijos

teismo nutartį, kuria atsisakyta priimti pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo panaikino, o

pareiškimo priėmimo klausimą perdavė nagrinėti iš naujo38.

38 Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. spalio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2562/2011.20

ĮBĮ 7 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu dėl bankroto bylos iškėlimo kreipiasi

likviduojamos įmonės likvidatorius, prie pareiškimo teismui pridedami įmonės kreditorių ir

skolininkų sąrašai, kuriuose nurodomi jų adresai, įsipareigojimų ir skolų sumos, atsiskaitymo

terminai bei finansinės ataskaitos (balansas ir pelno (nuostolių) ataskaita) nuo sprendimo likviduoti

įmonę priėmimo dienos iki pareiškimo padavimo dienos, ir įrodymai, kad CPK nustatyta tvarka

įvykdyti ĮBĮ 7 straipsnio 3 dalyje nustatyti reikalavimai (t. y. pareiškimo teismui ir pateikiamų prie

pareiškimo priedų nuorašus likvidatorius privalo pateikti įmonės savininkui (savininkams).

Kai į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo kreipiasi kreditorius, ĮBĮ jokių specialiųjų

reikalavimų pareiškimo turiniui nenustato, tačiau kreditorius privalo nurodyti, kuo grindžia savo

pareiškimą, t. y. nurodyti vieną iš ĮBĮ 4 straipsnyje įtvirtintų pareiškimo teismui dėl bankroto bylos

iškėlimo pateikimo pagrindų. Prie kreditoriaus paduodamo pareiškimo taip pat privaloma pridėti

įrodymus apie tai, kad buvo laikytasi išankstinio bylos sprendimo ne teisme tvarkos (ĮBĮ 6

straipsnio 1, 2 dalys) ir kad pareiškimo teismui ir pateikiamų prie pareiškimo priedų nuorašai buvo

pateikti įmonei (ĮBĮ 6 straipsnio 4 dalis) (dėl skolininko įspėjimo apie kreditorių ketinimą kreiptis į

teismą dėl bankroto bylos iškėlimo žr. kitame skyriuje).

Paprastai tokie įrodymai yra pašto įstaigos ar kurjerių tarnybos, arba antstolio

patvirtinimas, kad skolininkui įteiktas registruotas laiškas. Pavyzdžiui, vienoje apeliacine tvarka

nagrinėtoje byloje buvo nustatyta, kad skolininkas apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos

jam iškėlimo buvo informuotas per pašto paslaugas teikiančią įmonę, o tai įrodantis dokumentas

buvo šiai įmonei kreditoriaus perduotų siuntų sąrašo kopija ir šis įrodymas teismo buvo pripažintas

tinkamu39. Jeigu kreditorius, inicijuojantis bankroto bylą, pareiškime nurodo, kad buvo

laikytasi išankstinės įspėjimo apie bankroto bylos inicijavimą tvarkos, tačiau prie pareiškimo

dėl bankroto bylos iškėlimo nebuvo pridėti tai patvirtinantys įrodymai, teismas priima nutartį

dėl trūkumų pašalinimo, o jeigu pareiškimą padavęs asmuo jų nepašalina, – nutartį grąžinti

pareiškimą ieškovui (CPK 115 straipsnio 2 dalis, 3 dalis). Jeigu iš kreditoriaus pareiškimo

turinio matyti, kad kreditorius nesilaikė išankstinės įspėjimo tvarkos dėl bankroto bylos

inicijavimo skolininkui, teismas atsisako priimti pareiškimą CPK 137 straipsnio 2 dalies 3

punkte įtvirtintu pagrindu – suinteresuotas asmuo, kreipęsis į teismą, nesilaikė įstatymų

nustatytos tai bylų kategorijai išankstinio bylos sprendimo ne teisme tvarkos.

Pagal ĮRĮ 6 straipsnio 3 dalies nuostatas, pareiškime dėl teismui dėl įmonės

restruktūrizavimo bylos nurodomos priežastys, dėl kurių prašoma iškelti įmonės restruktūrizavimo

bylą, pateikiama restruktūrizavimo administratoriaus kandidatūra, nurodoma: kai restruktūrizavimo 39 Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. kovo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-620/2014.

21

administratorius fizinis asmuo, – vardas, pavardė, restruktūrizavimo administratoriaus pažymėjimo

numeris ir išdavimo data, darbo vietos adresas ir ryšių duomenys; kai administratorius juridinis

asmuo, – juridinio asmens pavadinimas, juridinio asmens kodas, eilės numeris sąraše, įrašymo į

sąrašą data, buveinės adresas ir ryšių duomenys.

Kai į teismą kreipiamasi su pareiškimu dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo, teismas,

vadovaudamasis ĮRĮ 6 straipsnio 4 dalimi, patikrina, ar pateikti šie dokumentai: 1) dokumentai,

patvirtinantys, kad įmonė atitinka ĮRĮ 4 straipsnio nuostatas; 2) metmenys ir įmonės dalyvių

susirinkimo, savininko arba valstybės ar savivaldybės įmonės savininko teises ir pareigas

įgyvendinančios institucijos sprendimas dėl metmenų patvirtinimo; 3) praėjusių finansinių metų

finansinių ataskaitų rinkinio kopija ir ataskaitinių finansinių metų laikotarpio iki įmonės dalyvių

susirinkimo, savininko arba valstybės ar savivaldybės įmonės savininko teises ir pareigas

įgyvendinančios institucijos ĮRĮ 5 straipsnio 3 dalyje nurodyto sprendimo priėmimo dienos balanso

ir pelno (nuostolių) ataskaitos kopija; 4) restruktūrizavimo administratoriaus sutikimas atlikti

įmonės restruktūrizavimo procedūras, kuriame turi būti nurodyta, kad jis atitinka ĮRĮ 21 straipsnio 2

dalies reikalavimus ir nėra kitų teisės aktų nustatytų kliūčių jam atlikti įmonės restruktūrizavimo

procedūras; 5) antstolių, kuriems yra pateikti vykdomieji dokumentai dėl išieškojimo iš įmonės ar

dėl jos turto arešto, ir vykdomųjų bylų bei teismų, nagrinėjančių bylas, kuriose įmonei pareikšti

turtiniai reikalavimai, sąrašai; 6) areštuotų įmonės sąskaitų sąrašas, kuriame nurodomi sąskaitų

numeriai ir kredito įstaigų, kuriose jos atidarytos, rekvizitai; 7) kiti dokumentai, kurie gali būti

svarbūs įmonės restruktūrizavimo bylai iškelti.

Pareiškimui dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo neatitinkant ĮRĮ 5 straipsnyje ir 6

straipsnio 3 ir 4 dalyse įtvirtintų reikalavimų, taikytinas ieškinio trūkumų šalinimo institutas (CPK

115 straipsnio 2 dalis, 138 straipsnis). Prie pareiškimo dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo

pridedamų restruktūrizavimo plano metmenų trūkumai šalinami, kai nustatomos formalių ĮRĮ

reikalavimų neatitikimų (pavyzdžiui, nenurodyti įmonės kreditoriai, nepateikta administravimo

išlaidų sąmata ir pan.). Šių trūkumų nepašalinus, pareiškimas laikomas nepaduotu ir grąžinamas jį

padavusiam asmeniui (ĮRĮ 7 straipsnio 7 dalis, CPK 115 straipsnio 3 dalis).

Jeigu pareiškimą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo ir jo priedus būtina tikslinti jau

iškėlus civilinę bylą, teismas gali pasinaudoti CPK įtvirtinta galimybe parengiamojo teismo

posėdžio metu, siekiant išsiaiškinti ginčo esmę ir visiškai suformuluoti šalių reikalavimus ir

atsikirtimų turinį, iškviesti šalis ir jas apklausti (CPK 230 straipsnio 1 dalis). Pavyzdžiui, vienoje

byloje Lietuvos apeliacinis teismas, nustatęs, kad įmonė, teismui priėmus pareiškimą dėl

restruktūrizavimo bylos iškėlimo, pateikė papildomus duomenis apie įmonės sudarytas naujas 22

sutartis, laimėtus tris konkursus ir planus pasirašyti naujas sutartis, patikslino debitorių ir kreditorių

sąrašus ir informaciją apie teismines ir vykdomąsias bylas, pateikė susitarimą su didele dalimi

kreditorių dėl mokėjimų atidėjimų, skolų užskaitymų, taip pat duomenis apie skolos sumažėjimą

darbuotojams bei tiekėjams ir kai kurių kreditorių teigiamą nuomonę dėl įmonės restruktūrizavimo

bei jų sutikimus atidėti skolų mokėjimus, konstatavo, kad teisės aktuose nėra draudimo tikslinti

restruktūrizavimo plano metmenis ir po to, kai buvo priimtas pareiškimas dėl bylos iškėlimo, ir,

panaikinęs pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria įmonei buvo atsisakyta iškelti

restruktūrizavimo byla, klausimą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo perdavė nagrinėti iš naujo40.

2.2.2. Skolininko įspėjimas apie kreditorių ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo

Kasacinėje jurisprudencijoje nurodoma, kad išankstinė neteisminė ginčo dėl bankroto bylos

iškėlimo sprendimo tvarka nustatyta siekiant išspręsti ginčą nekeliant bankroto bylos, o

kreditoriaus kreipimasis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo laikytinas ultima ratio gynybos

priemone, kai išnaudoti visi pažeistų teisių gynimo būdai ir jie nedavė jokio teigiamo efekto41.

Pagal nuo 2012 m. kovo 1 d. įsigaliojusią ĮBĮ 6 straipsnio 2 dalies redakciją kreditorius

(kreditoriai) apie savo ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo turi pranešti įmonei

raštu registruotu laišku arba per kurjerį ar antstolį42. Tuo atveju, kai vienu iš nurodytų būdų

pranešimo įteikti nepavyksta, kreditorius (kreditoriai) turi išsiųsti pranešimą įmonės buveinės

adresu. Pranešimas laikomas įteiktu praėjus penkioms dienoms nuo jo išsiuntimo. Pranešime

nurodomi įmonės neįvykdyti įsipareigojimai ir įspėjama, kad jeigu jie nebus įvykdyti per šiame

pranešime nurodytą laikotarpį, kreditorius (kreditoriai) kreipsis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo

įmonei. Įsipareigojimams įvykdyti kreditorius (kreditoriai) nustato ne trumpesnį kaip trisdešimties

dienų laikotarpį nuo pranešimo įteikimo dienos.

Teismų praktikoje kyla neaiškumų dėl to, kada laikoma, kad kreditoriaus pranešimas apie

ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo skolininkui yra įteiktas nepažeidžiant ĮBĮ 6

straipsnio 2 dalyje įtvirtintų reikalavimų. Pagal bendrąją ĮBĮ 6 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą taisyklę,

kreditoriui apie savo ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nepavykus pranešti

registruotu laišku arba per kurjerį ar antstolį, kreditorius turi išsiųsti pakartotinį pranešimą įmonės

40 Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. lapkričio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1880/2012.41 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-249/2010.42 Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 1, 4, 5, 6, 8, 9, 10, 11, 12, 18, 21, 23, 26, 33, 35, 36, 37 straipsnių pakeitimo ir papildymo, įstatymo papildymo 111 straipsniu ir trečiuoju1 skirsniu įstatymas Nr. XI-1867.

23

buveinės adresu, kuris laikomas įteiktu praėjus penkioms dienoms nuo jo išsiuntimo, o kreditorius

laikomas įvykdęs ĮBĮ 6 straipsnio 2 dalyje nustatytus reikalavimus. Pavyzdžiui, vienoje byloje

Lietuvos apeliacinis teismas, nustatęs, kad kreditoriaus (darbuotojo) siųsta pašto siunta darbdavio

buveinės registracijos adresu nebuvo įteikta, konstatavo, kad kreditorius nesilaikė privalomos

išankstinio bylos sprendimo ne teisme tvarkos, t. y. įmonės buveinės adresu neišsiuntė pakartotinio

pranešimo apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo43.

Jeigu pakartotinis pranešimas įmonės buveinės adresu išsiunčiamas praėjus nepagrįstai

ilgam laikui, ĮBĮ 6 straipsnio 2 dalyje nustatyta procedūra turi būti įgyvendinama iš naujo. Vienoje

civilinėje byloje Lietuvos apeliacinis teismas, nustatęs, kad kreditoriaus (Valstybinės mokesčių

inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos) pirmasis pranešimas įmonei buvo

išsiųstas prieš daugiau nei metus, o pakartotinis – praėjus daugiau nei devyniems mėnesiams po

pirmojo išsiuntimo ir abu kartus pranešimų įteikti nepavyko, konstatavo, kad pakartotinio

pranešimo išsiuntimas praėjus tiek daug laiko prarado prasmę ir įgavo vien tik formalų pobūdį, ir

nurodė, kad kreditoriaus pakartotinis pranešimas šioje situacijoje vertintinas kaip pirminis

pranešimas, kurio nepavykus įteikti, kreditorius nedelsdamas privalėjo tokį pranešimą pakartoti44.

ĮBĮ nustato vieną išankstinės neteisminės ginčo dėl bankroto bylos iškėlimo sprendimo

tvarkos išimtį. Pagal ĮBĮ 6 straipsnio 3 dalį, jeigu yra sąlyga, nurodyta ĮBĮ 4 straipsnio 5 punkte

(įmonė neturi turto ar pajamų, iš kurių galėjo būti išieškomos skolos, ir dėl šios priežasties antstolis

grąžino kreditoriui vykdomuosius dokumentus), ir kreditorius (kreditoriai) ne vėliau kaip per vieną

mėnesį nuo vykdomųjų dokumentų grąžinimo dienos kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo,

pateikiant pareiškimą teismui ĮBĮ 6 straipsnio 2 dalyje nustatytos sąlygos netaikomos. Kreditorius,

praleidęs ĮBĮ 6 straipsnio 3 dalyje nustatytą vieno mėnesio kreipimosi į teismą terminą, į teismą

galės kreiptis tik tada, kai laikysis ĮBĮ 6 straipsnio 2 dalyje nustatytos išankstinio bylos sprendimo

ne teisme tvarkos.

Tuo atveju, kai pareiškimas iškelti bankroto bylą jau yra priimtas teisme ir iki

bankroto bylos iškėlimo paaiškėja, kad kreditorius nesilaikė pareigos iš anksto informuoti

įmonę apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, teismas pareiškimą dėl

bankroto bylos iškėlimo turėtų palikti nenagrinėtą CPK 296 straipsnio 1 dalies 1 punkte

įtvirtintu pagrindu – ieškovas ar pareiškėjas, kurie kreipėsi į teismą, nesilaikė tos kategorijos

byloms nustatytos išankstinio bylos sprendimo ne teisme tvarkos ir dar galima pasinaudoti šia

tvarka.

43 Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. rugsėjo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1528/2014.44 Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gegužės 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-844/2014.

24

Antai vienoje apeliacine tvarka nagrinėtoje byloje Lietuvos apeliacinis teismas, nustatęs, kad

kreditorius nesilaikė pareigos iš anksto informuoti įmonę apie ketinimą kreiptis į teismą dėl

bankroto bylos iškėlimo (pirmą kartą įspėjimo nepavykus įteikti, antrą kartą įmonės buveinės

adresu pranešimo neišsiuntė), paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria

kreditoriaus pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo, vadovaujantis CPK 296 straipsnio 1 dalies 1

punkte įtvirtintu pagrindu, buvo paliktas nenagrinėtas. Teismas pažymėjo, kad aplinkybės, jog

kreditorius nesilaikė išankstinės bylos sprendimo ne teisme tvarkos, egzistuoja jau paduodant

pareiškimą teismui ir reiškia, kad asmuo teisę kreiptis į teismą įgyvendina netinkamai, tad

pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo reikėjo atsisakyti priimti, kai jis buvo paduotas,

arba teismas turėjo nustatyti terminą pareiškimo trūkumams pašalinti. Apeliacinės instancijos

teismo vertinimu, pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo palikus nenagrinėtą CPK 296 straipsnio

1 dalies 1 punkte įtvirtintu pagrindu, ištaisoma teisinė klaida, padaryta priimant pareiškimą

nagrinėti, kurią galėjo lemti tam tikros informacijos, pateikiant pareiškimą, stoka arba teisėjo

klaida45.

2.2.3. Pareiškimo teismui dėl bankroto bylos iškėlimo pateikimo pagrindai

Asmuo, kuris kreipiasi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, pareiškime teismui turi

nurodyti bent vieną iš ĮBĮ įtvirtintų pareiškimo teismui dėl bankroto bylos iškėlimo pateikimo

pagrindų ir pateikti jį patvirtinančius įrodymus. Pareiškimo teismui dėl bankroto bylos iškėlimo

pateikimo pagrindai įtvirtinti ĮBĮ 4 straipsnyje: 1) įmonė laiku nemoka darbo užmokesčio ir su

darbo santykiais susijusių išmokų; 2) įmonė laiku nemoka už gautas prekes, atliktus darbus

(paslaugas), negrąžina kreditų ir nevykdo kitų sandoriais prisiimtų turtinių įsipareigojimų; 3) įmonė

laiku nemoka įstatymų nustatytų mokesčių, kitų privalomųjų įmokų ir (arba) priteistų sumų; 4)

įmonė viešai paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriui (kreditoriams), kad negali arba neketina

vykdyti įsipareigojimų. Viešu paskelbimu taip pat laikomas šios informacijos paskelbimas

Vyriausybės įgaliotos institucijos interneto svetainėje Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos

nustatyta tvarka; 5) įmonė neturi turto ar pajamų, iš kurių galėjo būti išieškomos skolos, ir dėl šios

priežasties antstolis grąžino kreditoriui vykdomuosius dokumentus.

Jeigu pareiškime pagrindas nenurodomas arba nepateikiami jį pagrindžiantys įrodymai,

taikomas ieškinio trūkumų šalinimo institutas (CPK 115 straipsnio 2 dalis, 138 straipsnis). Šių

45 Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. spalio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1889/2014.25

trūkumų nepašalinus, pareiškimas laikomas nepaduotu ir grąžinamas jį padavusiam asmeniui (CPK

115 straipsnio 3 dalis).

Pareiškimo teismui dėl bankroto bylos iškėlimo pateikimo pagrindus, nustatytus ĮBĮ 4

straipsnyje, būtina skirti nuo bankroto bylos iškėlimo pagrindų, įtvirtintų ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalyje.

ĮBĮ 4 straipsnyje nurodyti pagrindai – tai požymiai, rodantys, kad įmonė susiduria su finansiniais

sunkumais ir gali būti nemoki, tačiau vien jų buvimas automatiškai nereiškia, kad įmonė yra nemoki

ir jai bus iškelta bankroto byla. Bankroto bylos iškėlimo klausimą teismas svarsto tik tuo atveju, kai

priimamas pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo, pasibaigus pasirengimo nagrinėti bylą stadijai

ir surinkus įmonės turtinę padėtį patvirtinančius įrodymus. Antai vienoje Lietuvos apeliacinio

teismo nutartyje išaiškinta, kad ĮBĮ 4 straipsnio 2 punkte (t. y. įmonė laiku nemoka už gautas prekes,

atliktus darbus (paslaugas), negrąžina kreditų ir nevykdo kitų sandoriais prisiimtų turtinių

įsipareigojimų) įtvirtintas ne savarankiškas bankroto bylos iškėlimo pagrindas, bet sąlyga, kuriai

esant, ĮBĮ 5 straipsnyje nurodyti asmenys turi teisę pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos

įmonei iškėlimo46.

2.2.4. Sąlygos kreiptis į teismą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo

Pareiškimas teismui dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo turi atitikti restruktūrizavimo

taikymo sąlygas, įtvirtintas ĮRĮ 4 straipsnyje. Restruktūrizavimas gali būti pradėtas, jeigu įmonė

atitinka šias sąlygas: 1) turi finansinių sunkumų arba yra reali tikimybė, kad jų turės per

artimiausius tris mėnesius; 2) nėra nutraukusi veiklos; 3) nėra bankrutuojanti ar bankrutavusi; 4)

įsteigta ne mažiau kaip prieš trejus metus iki pareiškimo teismui dėl įmonės restruktūrizavimo bylos

iškėlimo pateikimo dienos; 5) nuo teismo sprendimo baigti įmonės restruktūrizavimo bylą arba

nutarties nutraukti bylą ĮRĮ 28 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose nurodytais pagrindais (t. y. visi

kreditoriai atsisako savo reikalavimų ir teismas patvirtina jų atsisakymus, restruktūrizuojama įmonė

anksčiau, negu buvo nustatyta restruktūrizavimo plane, patenkino visų kreditorių reikalavimus ir

restruktūrizavimo administratorius pateikė teismui tai patvirtinančius įrodymus) įsiteisėjimo dienos

praėjo ne mažiau kaip penkeri metai.

Praktikoje nekyla neaiškumų dėl ketvirtosios ir penktosios restruktūrizavimo taikymo

sąlygų. Ketvirtoji restruktūrizavimo taikymo sąlyga susijusi su įmonės gyvavimo laikotarpiu, kuris

turi būti ne trumpesnis kaip treji metai iki pareiškimo teismui dėl įmonės restruktūrizavimo bylos

iškėlimo pateikimo dienos (ĮRĮ 4 straipsnio 4 punktas). Penktąja sąlyga įstatymų leidėjas nustato

46 Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. spalio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1766/2012.26

ribojimą įmonei siekti restruktūrizavimo procedūros tuo atveju, jeigu įmonės restruktūrizavimo

procesas vyko anksčiau ir nuo jo pabaigos nėra praėję penkeri metai (ĮRĮ 4 straipsnio 5 punktas).

Trečioji restruktūrizavimo taikymo sąlyga, kad restruktūrizuojama įmonė negali būti bankrutuojanti

ar bankrutavusi (ĮRĮ 4 straipsnio 3 punktas), analizuota skyriuje apie bankroto ir restruktūrizavimo

santykį. Svarbiausios restruktūrizavimo taikymo sąlygos, įtvirtintos ĮRĮ 4 straipsnio 1–2 punktuose

(t. y. įmonė turi finansinių sunkumų arba yra reali tikimybė, kad jų turės per artimiausius tris

mėnesius; įmonė nėra nutraukusi veiklos), aptartinos išsamiau.

Pagal nuo 2010 m. spalio 1 d. galiojančio ĮRĮ 4 straipsnio 1 punktą restruktūrizavimas gali

būti pradėtas, jeigu įmonė turi finansinių sunkumų arba yra reali tikimybė, kad jų turės per

artimiausius tris mėnesius47. Tai reiškia, kad restruktūrizavimo galimybė suteikiama tik mokioms

įmonėms, turinčioms laikinų mokumo problemų. Kaip nurodoma Lietuvos Aukščiausiojo Teismo

praktikoje, finansinių sunkumų laikinumas – vertinamoji sąvoka, kurią nulemia tai, ar įmonė yra

realiai pajėgi pakeisti situaciją taip, kad per nustatytą restruktūrizavimo proceso terminą

įsiskolinimai būtų sumažinti, pertvarkyti ir dėl to netrikdytų įmonės normalios ūkinės komercinės

veiklos ir jos perspektyvų48.

Nustatant įmonės finansinių sunkumų mastą vertinami įmonės pateikti finansiniai

dokumentai, jos veiksmai rinkoje, sudarytos sutartys ir kiti su vykdoma veikla susiję duomenys.

Vienoje apeliacine tvarka nagrinėtoje byloje teismas, vertindamas įmonės finansinių sunkumų

laikinumą, atsižvelgė į tai, kad nors įmonė negalėjo atgauti skolų, tačiau jos turto rinkos vertė buvo

didesnė už balanse įrašytą vertę, ji vykdė ūkinę komercinę veiklą, veikė pelningai, ėmėsi priemonių

gerinti savo turtinę padėtį, ir padarė išvadą, kad įmonės finansiniai sunkumai buvo laikini, bei

paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria įmonei buvo iškelta restruktūrizavimo

byla49. Kitoje civilinėje byloje Lietuvos apeliacinis teismas, atsižvelgęs į tai, kad įmonės finansinius

sunkumus lėmė mėsos gaminių kainų kritimas, padidėjusi konkurencija, ekonomikos nuosmukis

šalyje, dėl politinės situacijos padidėjusi mėsos gaminių pasiūla rinkoje ir išaugusios žaliavų kainos,

paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria buvo atsisakyta įmonei kelti

restruktūrizavimo bylą, ir konstatavo, kad įmonės finansiniai sunkumai buvo ne laikini, bet

nuolatiniai, nes nebuvo priežasčių tikėtis, jog įmonės finansinius sunkumus lėmusios aplinkybės

artimiausiu metu išnyks, o prielaida, kad mėsos perdirbimu užsiimančios įmonės padėtis gerės dėl

rinkoje didėjančių statybų apimčių ir dėl įmonės istorijos analizės, buvo abejotina50.

47 Lietuvos Respublikos įmonių restruktūrizavimo įstatymo pakeitimo įstatymas Nr. XI-978.48 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-56/2011.49 Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. rugsėjo 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1418/2012. 50 Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. rugsėjo 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1602/2014.

27

ĮRĮ 4 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad restruktūrizavimas gali būti pradėtas, jeigu įmonė

nėra nutraukusi veiklos. ĮRĮ 1 straipsnio 2 dalyje papildomai nurodyta, kad šis įstatymas taikomas

tik tiems juridiniams asmenims, kurie nenutraukė ūkinės komercinės veiklos. Kaip pažymima

kasacinio teismo praktikoje, ši sąlyga reiškia siekį išsaugoti įmonę ne kaip formalų ūkinį vienetą,

bet kaip tokį, kuris realiai plėtoja ar gali plėtoti atitinkamą veiklą51.

Lietuvos apeliacinio teismo jurisprudencijoje įmonė pripažįstama vykdančia ūkinę

komercinę veiklą, jeigu ji užsiima tęstine (nuolatine) veikla, kurią vykdo savarankiškai ir siekia

pelno (CK 2.4 straipsnio 3 dalis), todėl sprendžiant, ar įmonė nėra nutraukusi veiklos, turi būti

vertinami ne duomenys apie įmonės vykdytą veiklą praeityje, bet įrodymai apie įmonės būseną

esamuoju metu (ar įmonė neveikli) ir jos siekių įvykdytinumą, t. y. ar įmonės pastangos sudaro

realias galimybes jai išlikti rinkoje aktyviai52. Pavyzdžiui, vienoje civilinėje byloje Lietuvos

apeliacinis teismas, nurodęs, kad įmonės aktyvią veiklą įrodo naujos statybos rangos bei subrangos

sutartys, laimėtas viešųjų pirkimų konkursas, naujai atlikti statybos rangos darbai ir gautos pajamos

iš statybos mechanizmų nuomos, konstatavo, jog įmonė nebuvo nutraukusi veiklos, ir paliko

nepakeistą pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria įmonei buvo iškelta restruktūrizavimo byla53.

Kitoje apeliacine tvarka nagrinėtoje civilinėje byloje Lietuvos apeliacinis teismas aplinkybę, kad

įmonė faktiškai buvo nutraukusi veiklą, konstatavo atsižvelgęs į tai, kad įmonė informavo

kreditorius apie prekybos sustabdymą, prekybos centrų uždarymą ir prekių tiekėjams grąžinimą,

taip pat į tai, kad internetinė prekyba neveikė, prekybos centrų patalpų nuomos sutartys buvo

nutrauktos, o įmonės darbuotojų skaičius sparčiai sumažėjo nuo 200 iki 23, ir paliko nepakeistą

pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria buvo atsisakyta įmonei kelti restruktūrizavimo bylą54.

Jeigu pareiškime nenurodomos restruktūrizavimo taikymo sąlygos arba nepateikiami jas

pagrindžiantys įrodymai, taikomas ieškinio trūkumų šalinimo institutas (CPK 115 straipsnio 2 dalis,

138 straipsnis). Šių trūkumų nepašalinus, pareiškimas laikomas nepaduotu ir grąžinamas jį

padavusiam asmeniui (CPK 115 straipsnio 3 dalis).

2.3. Civilinės bylos iškėlimo pasekmės

2.3.1. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas iškėlus civilinę bylą

51 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-496/2009. 52 Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. rugsėjo 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1418/2012.53 Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. kovo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-407/2012.54 Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. sausio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-173/2014.

28

Tam tikros teisinės pasekmės gali atsirasti iš karto teismui priėmus pareiškimą dėl

bankroto ar restruktūrizavimo bylos iškėlimo, t. y. iškėlus civilinę bylą. Kol išsprendžiamas

klausimas dėl bankroto ar restruktūrizavimo bylos iškėlimo, įmonės turtinė padėtis gali pablogėti,

todėl teismas, siekdamas apsaugoti kreditorių reikalavimus, iki klausimo dėl bankroto ar

restruktūrizavimo bylos iškėlimo išsprendimo gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones,

nustatytas CPK 144–152 straipsniuose.

Teismo teisė priėmus pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo taikyti laikinąsias apsaugos

priemones įtvirtinta ĮBĮ 9 straipsnio 2 dalies 5 punkte, kuriame nurodoma, kad teismas, gavęs

pareiškimą iškelti bankroto bylą, gali teismo arba suinteresuoto asmens iniciatyva taikyti laikinąsias

apsaugos priemones CPK nustatyta tvarka, galiosiančias iki nutarties iškelti bankroto bylą, ar

atsisakyti ją kelti įsiteisėjimo. Vadovaujantis ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalimi, jeigu teismas atsisako

iškelti įmonei bankroto bylą, taikytos laikinosios apsaugos priemonės panaikinamos. Dėl

laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo teismas turėtų pasisakyti nutartyje, kuria

atsisakoma įmonei iškelti bankroto bylą. Pažymėtina, kad dėl laikinųjų apsaugos priemonių

panaikinimo teismas turėtų pasisakyti ir tais atvejais, kai pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo

paliekamas nenagrinėtas (CPK 296 straipsnis) ar civilinė byla dėl bankroto bylos iškėlimo

nutraukiama (CPK 293 straipsnis) iki bankroto bylos iškėlimo stadijos.

Kai laikinąsias apsaugos priemones prašo taikyti į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo

įmonei skolininkei besikreipiantis subjektas, sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo

turi būti atsižvelgiama į tai, ar pateikti prima facie įrodymai, kurie pagrįstų galimą įmonės

nemokumą. Pavyzdžiui, vienoje apeliacine tvarka nagrinėtoje civilinėje byloje nustačius, kad

įmonei priklausęs nekilnojamasis turtas buvo įkeistas, tiek nekilnojamajam, tiek ir kilnojamajam

įmonės turtui bei piniginėms lėšoms jau buvo taikytas areštas, įsiteisėjusiu teismo sprendimu iš

įmonės kreditoriui buvo priteista didelė suma (2 606 118 Lt), taip pat tai, kad įmonė turėjo kitų

kreditorių, buvo konstatuota įmonės kreditorių interesų apsaugos būtinybė, todėl Lietuvos

apeliacinis teismas paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria buvo tenkintas

prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (t. y. areštuoti įmonės nekilnojamąjį, kitą

ilgalaikį materialųjį turtą, pinigines lėšas) iki nutarties iškelti bankroto bylą arba atsisakyti ją iškelti

įsiteisėjimo dienos55.

Teismas, spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo įmonei, kuriai

inicijuojama bankroto byla, taip pat atsižvelgia į tai, ar konkrečios laikinosios apsaugos priemonės

nepažeis ekonomiškumo principo (CPK 145 straipsnio 2 dalis). Vienoje apeliacine tvarka 55 Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2508/2013.

29

nagrinėtoje civilinėje byloje pirmosios instancijos teismo nutartimi laikinosios apsaugos priemonės

buvo pritaikytos visam įmonės turtui, kurį sudarė 2 870 260 Lt, nors įmonės skola laikinąsias

apsaugos priemones taikyti prašiusiam kreditoriui sudarė tik 8 905,83 Lt. Lietuvos apeliacinis

teismas, išnagrinėjęs įmonės atskirąjį skundą, atsižvelgė į šią aplinkybę ir konstatavo, kad įmonė

yra moki, o viso įmonės turto suvaržymas laikinosiomis apsaugos priemonėmis gali iš esmės

apsunkinti įmonės, kuriai prašoma iškelti bankroto bylą, veiklą, todėl, panaikinęs pirmosios

instancijos teismo nutartį, išsprendė klausimą iš esmės – atmetė kreditoriaus prašymą dėl laikinųjų

pasaugos priemonių taikymo56.

Įmonei iškėlus bankroto bylą, ĮBĮ ne tik suteikia teisę, bet ir įpareigoja teismą pritaikyti kai

kurias laikinąsias apsaugos priemones. ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 2 punkte nustatyta, kad, priėmęs

nutartį iškelti bankroto bylą, teismas arba teisėjas privalo uždėti įmonės nekilnojamajam turtui ir

kitam ilgalaikiam materialiam turtui areštą, galiojantį iki nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo

dienos. Ši laikinoji apsaugos priemonė skirta kreditorių interesams apsaugoti tarpiniu laikotarpiu,

kai įmonei jau iškelta bankroto byla, bet jos valdymo organai dar nėra netekę savo įgaliojimų ir gali

disponuoti savo turtu – jie šių įgaliojimų neteks tik tada, kai nutartis iškelti bankroto bylą įsiteisės

(ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1–2 punktai).

Teismo teisė taikyti laikinąsias apsaugos priemones nustatyta ir priėmus pareiškimą dėl

restruktūrizavimo bylos iškėlimo. Teismas, gavęs pareiškimą iškelti įmonės restruktūrizavimo bylą,

gali CPK nustatyta tvarka taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kurios galioja iki nutarties iškelti

įmonės restruktūrizavimo bylą ar atsisakyti ją kelti įsiteisėjimo dienos (ĮRĮ 7 straipsnio 1 dalies 3

punktas). ĮRĮ pareiga teismui areštuoti įmonės turtą priėmus nutartį dėl restruktūrizavimo bylos

iškėlimo nėra įtvirtinta.

ĮRĮ 7 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad, jeigu teismas atsisako iškelti įmonės

restruktūrizavimo bylą, taikytos laikinosios apsaugos priemonės ir kiti nutartimi dėl pareiškimo

iškelti įmonės restruktūrizavimo bylą priėmimo priimti nurodymai panaikinami. Pavyzdžiui,

vienoje apeliacine tvarka nagrinėtoje byloje Lietuvos apeliacinis teismas paliko nepakeistą

pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria buvo atsisakyta įmonei iškelti restruktūrizavimo bylą, ir,

pažymėjęs, kad apeliacinės instancijos teismui atmetus atskirąjį skundą dėl pirmosios instancijos

teismo nutarties, kuria atsisakyta iškelti įmonei restruktūrizavimo bylą, tuo pačiu nustojo galioti

pareiškimo iškelti restruktūrizavimo bylą priėmimo pagrindu taikytos laikinosios apsaugos

priemonės, rezoliucinėje teismo nutarties dalyje papildomai nurodė, kad pirmosios instancijos

56 Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. rugpjūčio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1584/2012.30

teismo nutartimi taikytos laikinosios pasaugos priemonės yra panaikinamos ir nustoja galioti nuo

apeliacinės instancijos teismo nutarties priėmimo dienos57.

Teismas, atsisakęs iškelti restruktūrizavimo bylą, dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių

ir kitų nutartimi dėl pareiškimo iškelti įmonės restruktūrizavimo bylą priėmimo priimtų nurodymų

panaikinimo pasisako nutartyje, kuria atsisakoma įmonei iškelti restruktūrizavimo bylą ar civilinė

byla baigiama kitais pagrindais (CPK 293, 296 straipsniai) iki restruktūrizavimo bylos iškėlimo

stadijos.

2.3.2. Įmonės, kuriai inicijuojama bankroto ar restruktūrizavimo byla, turto realizavimo ir (ar) išieškojimo sustabdymas

Kita teisinė pasekmė, atsirandanti teismui iškėlus civilinę bylą dėl bankroto ar

restruktūrizavimo bylos iškėlimo, yra įmonės, kuriai inicijuojama bankroto ar restruktūrizavimo

byla, turto realizavimo ir (ar) išieškojimo sustabdymas. Pagal nuo 2012 m. kovo 1 d. galiojančią ĮBĮ

9 straipsnio 3 dalies redakciją, teismui priėmus pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, jeigu dėl

įmonės buvo priimti teismų ir kitų institucijų sprendimai ir pagal juos išduoti vykdomieji

dokumentai, įmonės turtas (lėšos) pagal šiuos vykdomuosius dokumentus gali būti areštuojamas,

tačiau šio turto realizavimas ir (ar) išieškojimas sustabdomas, išskyrus ĮBĮ 33 straipsnio 4 dalyje

nustatytus atvejus58.

Šios nuostatos dėl įmonės turto realizavimo ir (ar) išieškojimo sustabdymo nustato

specialiąją laikinąją apsaugos priemonę, kurios nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali

pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas (CPK 145 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Jei turto realizavimas

ir (ar) išieškojimas iš jo nebūtų sustabdomas, kreditoriai, kurių naudai išieškojimas atliekamas,

įgytų pranašumą prieš kitus kreditorius, o tuo būtų pažeistas kreditorių lygiateisiškumo principas59.

Kaip, aiškindamas ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalies nuostatas, vienoje civilinėje byloje yra konstatavęs

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, įstatymas, siekdamas išsaugoti nemokios įmonės turtą, draudžia

vykdyti ir stabdo netgi priverstinai privalomus vykdyti turto realizavimo ir išieškojimo veiksmus60.

ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalyje numatyta laikinoji apsaugos priemonė atsiranda įstatymo pagrindu,

t. y. teismui priėmus pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo savo žinion, iš karto atsiranda ĮBĮ 9

straipsnio 3 dalyje nustatytos teisinės pasekmės ir nutarties šiuo klausimu nereikia priimti.

57 Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. sausio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-173/2014.58 Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 1, 4, 5, 6, 8, 9, 10, 11, 12, 18, 21, 23, 26, 33, 35, 36, 37 straipsnių pakeitimo ir papildymo, įstatymo papildymo 111 straipsniu ir trečiuoju1 skirsniu įstatymas Nr. XI-1867.59 S. Kavalnė, R. Norkus. Bankroto teisė. Antroji knyga. Justitia: Vilnius, 2011, p. 63.60 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.3K-3-182/2013.

31

Pavyzdžiui, vienoje civilinėje byloje Lietuvos apeliacinis teismas, nustatęs, kad įmonės akcininkė,

prašydama iškelti įmonei bankroto bylą ir taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nepateikė

įrodymų apie įmonės turtinę padėtį ir apie tai, kad įmonė gali atlikti nesąžiningus ar neteisėtus

veiksmus su savo turtu, pažymėjo, kad turto realizavimas ir (ar) išieškojimas pagal vykdomuosius

dokumentus sustabdomas įstatymo pagrindu ir tam nereikalingas teismo procesinis sprendimas, nes

minėtų procesinių veiksmų vykdymo procese sustabdymą įstatymas sieja su pareiškimo dėl bankroto

bylos iškėlimo priėmimu, ir, panaikinęs pirmosios instancijos teismo nutartį, klausimą išsprendė iš

esmės – įmonės akcininkės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė61.

Jeigu teismas atsisako iškelti įmonei bankroto bylą, išieškojimas ir turto realizavimas

atnaujinamas (ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalis). Atsižvelgiant į tai, kad turto realizavimas ir (ar)

išieškojimas sustabdomas įstatymo pagrindu, turto realizavimas ir (ar) išieškojimas

atsinaujina taip pat įstatymo pagrindu, todėl atskirai nutartyje dėl turto realizavimo ir (ar)

išieškojimo atnaujinamo nepasisakoma. Šiuo atveju teismui kyla pareiga informaciją apie

atsisakymą iškelti bankroto bylą paskelbti viešai: nuo 2012 m. kovo 1 d. informaciją apie

atsisakymą iškelti bankroto bylą teismas privalo paskelbti ne vėliau kaip kitą darbo dieną po teismo

nutarties dėl atsisakymo iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo. Ši informacija skelbiama viešai

specialioje interneto svetainėje (ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalis). Analogiškos teisinės pasekmės taikomos ir

tuo atveju, kai byla iki bankroto bylos iškėlimo stadijos užbaigiama kitais pagrindais – palikus

pareiškimą nenagrinėtą (CPK 296 straipsnis) ar nutraukus civilinę bylą (CPK 293 straipsnis).

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta teisinė pasekmė (t. y.

bankrutuojančios įmonės turto realizavimo ir (ar) išieškojimo sustabdymas) nekyla esant ĮBĮ 33

straipsnio 4 dalyje nustatytiems atvejams. Pagal nuo 2012 m. kovo 1 d. galiojančią ĮBĮ 33 straipsnio

4 dalį, jeigu apie įkeisto turto pardavimą paskelbta iki bankroto bylos iškėlimo dienos, antstolis

baigia vykdyti turto pardavimą CPK nustatyta tvarka ir pardavus turtą iš varžytynių gautą pinigų

sumą perveda į bankrutuojančios įmonės sąskaitą. Šios nuostatos reiškia, kad tik tuo atveju, jeigu

apie įkeisto turto pardavimą paskelbta iki bankroto bylos iškėlimo, turto realizavimas ir (ar)

išieškojimas nėra sustabdomas. Antai vienoje civilinėje byloje Lietuvos apeliacinis teismas paliko

nepakeistą pirmosios instancijos teismo 2014 m. liepos 31 d. nutartį, kuria buvo panaikinta 2014 m.

birželio 13 d. nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir buvo leista antstoliui vykdyti

2014 m. gegužės 13 d. patvarkymu paskelbtas įkeistų įmonės akcijų varžytynes. 2014 m. liepos 17

d. nutartimi įmonei buvo iškelta bankroto byla, kuri tuo metu, kai buvo sprendžiama dėl pirmosios

instancijos teismo 2014 m. liepos 31 d. nutarties pagrįstumo, buvo apskųsta ir dėl to nebuvo 61 Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. vasario 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-640/2011.

32

įsiteisėjusi. Lietuvos apeliacinis teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog įkeisto turto

varžytynės buvo paskelbtos iki bankroto bylos atsakovui iškėlimo, ir konstatavo, kad aplinkybė, jog

nutartis iškelti bankroto bylą neįsiteisėjusi, nėra kliūtis antstoliui baigti vykdyti įkeisto įmonės turto

pardavimą CPK nustatyta tvarka, nes tokia teisė jam yra suteikta įstatymo priklausomai nuo turto

pardavimo iš varžytynių paskelbimo laiko ir nepriklausomai nuo inicijuotos bankroto bylos stadijos,

t. y. ar pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo dar tik paduotas, ar bankroto byla jau iškelta62.

Pažymėtina, kad teisės aktuose nėra draudimo teismui sustabdyti antstolio atliekamą įkeisto turto

pardavimą taikant laikinąsias apsaugos priemones, jeigu egzistuoja CPK nustatyti tokių priemonių

taikymo pagrindai (CPK 145 straipsnis).

Nuo teismo nutarties dėl pareiškimo iškelti įmonės restruktūrizavimo bylą priėmimo dienos

turto realizavimas ir (ar) išieškojimas taip pat sustabdomas. Vadovaujantis ĮRĮ 7 straipsnio 2 dalimi,

jeigu dėl įmonės buvo priimti teismų ir kitų institucijų sprendimai ir pagal juos išduoti vykdomieji

dokumentai arba kredito, mokėjimo ar elektroninių pinigų įstaigai CPK nustatyta tvarka duoti

antstolio, kitų institucijų ar pareigūnų nurodymai areštuoti, nurašyti lėšas arba nutraukti lėšų

išmokėjimą iš įmonės sąskaitos, teismui priėmus nutartį dėl pareiškimo iškelti įmonės

restruktūrizavimo bylą priėmimo, įmonės turtas (lėšos) pagal šiuos vykdomuosius dokumentus ir

nurodymus gali būti areštuojamas, tačiau nuo teismo nutarties dėl pareiškimo iškelti įmonės

restruktūrizavimo bylą priėmimo dienos šio turto realizavimas ir (ar) išieškojimas sustabdomas.

ĮRĮ 7 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jeigu teismas atsisako iškelti įmonės

restruktūrizavimo bylą, išieškojimas ir turto realizavimas atnaujinami, o kiti nutartimi dėl

pareiškimo iškelti įmonės restruktūrizavimo bylą priėmimo priimti nurodymai panaikinami. Nuo

2014 m. liepos 1 d. informaciją apie atsisakymą iškelti restruktūrizavimo bylą teismas privalo

paskelbti specialioje interneto svetainėje ne vėliau kaip kitą darbo dieną po teismo nutarties dėl

atsisakymo iškelti restruktūrizavimo bylą įsiteisėjimo (ĮRĮ 7 straipsnio 2 dalis).

Atsižvelgiant į restruktūrizavimo procedūros pagrindinį tikslą – išsaugoti veiklą vykdančią

įmonę, ĮRĮ nustatytas leidimas įmonei iš tam tikrų areštuotų sąskaitų daryti įmonės ūkinei

komercinei veiklai reikalingus mokėjimus ir įmokas. ĮRĮ 7 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad tuo

atveju, jeigu įmonės sąskaitos yra areštuotos ar joms taikomi kiti disponavimo apribojimai, teismas

nutartyje dėl pareiškimo iškelti įmonės restruktūrizavimo bylą priėmimo privalo nurodyti, kad iš

vienos ar kelių konkrečių sąskaitų gali būti mokami visi įmonės ūkinei komercinei veiklai reikalingi

mokėjimai ir įmokos, įskaitant ir privalomąsias įmokas, neatsižvelgiant į tai, kad sąskaitos yra

62 Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. rugsėjo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1846/2014.33

areštuotos ar joms taikomi kiti disponavimo apribojimai. Jeigu nurodoma vykdyti mokėjimus iš

areštuotos sąskaitos, teismo nutartis nedelsiant siunčiama Turto arešto aktų registrui.

Pavyzdžiui, vienoje civilinėje byloje Lietuvos apeliacinis teismas paliko nepakeistą

pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria buvo atsisakyta tenkinti kreditoriaus prašymą taikyti

laikinąsias apsaugos priemones (areštuoti nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą) įmonės, kuriai

inicijuojama restruktūrizavimo byla, atžvilgiu, nes, vadovaujantis ĮRĮ 7 straipsnio 2 dalies

nuostatomis, areštuoto turto realizavimas ir taip sustabdomas įstatymo pagrindu, ir pažymėjo, kad

ĮRĮ 7 straipsnio 2 dalies normomis, nustatančiomis, kad jeigu įmonės sąskaitos yra areštuotos ar

joms taikomi kiti disponavimo apribojimai, teismas nutartyje iškelti įmonei restruktūrizavimo bylą

privalo nurodyti, kad iš vienos ar kelių konkrečių sąskaitų gali būti mokami visi įmonės ūkinei

komercinei veiklai reikalingi mokėjimai ir įmokos, įskaitant ir privalomąsias įmokas,

neatsižvelgiant į tai, kad sąskaitos yra areštuotos ar joms taikomi kiti disponavimo apribojimai,

įstatymų leidėjas siekia sudaryti kuo palankesnes sąlygas įmonei toliau vykdyti ir plėtoti ūkinę

komercinę veiklą, todėl įmonės viso turto areštas pagal ieškinį dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo

paprastai neatitinka nei laikinųjų apsaugos priemonių paskirties – užtikrinti teismo spendimo

įvykdymą, nei iš ĮRĮ nuostatų matomo tikslo sudaryti kuo palankesnes sąlygas įmonei pertvarkyti

savo veiklą tam, kad ji kuo sėkmingiau būtų plėtojama toliau63.

ĮRĮ 7 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas leidimas iš tam tikrų areštuotų sąskaitų atlikti

įmonės ūkinei komercinei veiklai reikalingus mokėjimus ir įmokas skirtas ne atsiskaityti su

ankstesniais, prieš restruktūrizavimo bylos inicijavimą įgytais kreditoriais, bet su prekių ir

paslaugų tiekėjais, kurie įmonei tieks prekes ar paslaugas po pareiškimo dėl

restruktūrizavimo bylos iškėlimo padavimo tam, kad įmonė galėtų tęsti savo ūkinę komercinę

veiklą. Iš areštuotų įmonės sąskaitų atlikus mokėjimus ankstesniems įmonės kreditoriams, būtų

pažeisti ĮRĮ 8 straipsnio 1 punkto reikalavimai: nuo teismo nutarties iškelti įmonės

restruktūrizavimo bylą įsiteisėjimo dienos iki teismo nutarties patvirtinti restruktūrizavimo planą

priėmimo dienos draudžiama vykdyti visas pinigines prievoles, neįvykdytas iki teismo nutarties

iškelti įmonės restruktūrizavimo bylą priėmimo dienos, įskaitant palūkanų, netesybų ir privalomųjų

įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka, nustatyti priverstinę

hipoteką, servitutus, uzufruktą, įskaityti reikalavimus, įkeisti, parduoti ar kitaip perduoti įmonės

turtą, reikalingą įmonės veiklai tęsti.

63 Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. liepos 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1417/2012.34

3. Bankroto ir restruktūrizavimo bylos iškėlimo stadija

Bankroto ar restruktūrizavimo byla iškeliama nustačius, kad nėra atsisakymo iškelti

bankroto ar restruktūrizavimo bylą pagrindų, ir konstatavus bankroto ar restruktūrizavimo bylos

iškėlimo pagrindų buvimą. Teismas, spręsdamas dėl bankroto ar restruktūrizavimo bylos įmonei

iškėlimo, pirmiausia patikrina, ar egzistuoja atsisakymo iškelti bankroto ar restruktūrizavimo bylą

pagrindai. Atsisakymo iškelti bankroto pagrindai įtvirtinti ĮBĮ 10 straipsnio 3 dalyje, o

restruktūrizavimo – ĮRĮ 7 straipsnio 5 dalyje.

Teismas, nustatęs atsisakymo iškelti bankroto ar restruktūrizavimo bylą pagrindų

buvimą ir (ar) bankroto ar restruktūrizavimo bylos iškėlimo pagrindų nebuvimą, atsisako

iškelti bankroto ar restruktūrizavimo bylą. Tokiu atveju laikytina, kad byla išnagrinėta iš

esmės, pareiškimas dėl bankroto ar restruktūrizavimo bylos iškėlimo yra atmestas, o procesas

dėl bankroto ar restruktūrizavimo bylos iškėlimo – užbaigtas. Kaip vienoje apeliacine tvarka

nagrinėtoje byloje yra pažymėjęs Lietuvos apeliacinis teismas, bankroto byla įmonei iškeliama,

jeigu teismas nustato bent vienos iš ĮBĮ 9 straipsnio 5 dalyje (aktualioje redakcijoje šios sąlygos

įtvirtintos ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalyje) numatytų sąlygų – įmonės nemokumo, įmonės vėlavimo išmokėti

darbuotojui (darbuotojams) atlyginimą, įmonės viešas paskelbimo ar pranešimo kreditoriui

(kreditoriams) apie negalėjimą atsiskaityti ir (ar) neketinimą vykdyti savo įsipareigojimus –

buvimą. Bent vienos iš šių sąlygų nenustačius, pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo turi būti

atmestas64.

Pareiškimo dėl bankroto ar restruktūrizavimo bylos iškėlimo atmetimas ir bylos

užbaigimas lemia proceso dėl bankroto ar restruktūrizavimo bylos iškėlimo atnaujinimo

negalimumą. Pavyzdžiui, vienoje apeliacine tvarka nagrinėtoje byloje Lietuvos apeliacinis teismas,

pažymėjęs, kad kreditorius turi teisę ir galimybę kreiptis į teismą dėl kreditorinių reikalavimų

tikslinimo įmonės bankroto byloje, paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria

civilinė byla dėl proceso atnaujinimo įmonės bankroto byloje pagal kreditoriaus pareiškimą, buvo

nutraukta (CPK 293 straipsnio 1 punktas)65.

3.1. Atsisakymo iškelti bankroto ar restruktūrizavimo bylą pagrindai

3.1.1. Atsisakymo iškelti bankroto bylą pagrindai

64 Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. spalio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-856/2008.65 Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. gegužės 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1412/2013.

35

Teismas atsisako kelti bankroto bylą, jeigu: 1) įmonė iki teismo nutarties iškelti bankroto

bylą priėmimo patenkina kreditoriaus (kreditorių), kuris (kurie) kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos

iškėlimo, reikalavimus; 2) įmonei iškelta restruktūrizavimo byla; 3) pareiškimo iškelti bankroto

bylą nagrinėjimo metu teismas daro pakankamai pagrįstą prielaidą, kad įmonė neturi turto ar jo

nepakanka teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti (ĮBĮ 10 straipsnio 3 dalis).

Kreditorius, kreipdamasis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei skolininkei, siekia

patenkinti savo reikalavimus, todėl jeigu skolininkas su kreditoriumi atsiskaito iki nutarties dėl

bankroto bylos iškėlimo priėmimo, kreditoriaus kreipimosi į teismą tikslas pasiektas ir bankroto

bylos iškėlimas nebetenka prasmės (ĮBĮ 10 straipsnio 3 dalies 1 punktas). Akcentuotina, kad

teismas gali atsisakyti kelti įmonei bankroto bylą ĮBĮ 10 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtintu

pagrindu, jeigu įmonė bankroto bylą inicijavusio kreditoriaus reikalavimus patenkina iki

teismo nutarties iškelti bankroto bylą priėmimo dienos. Pavyzdžiui, vienoje civilinėje byloje

įmonė su vienu iš kreditorių, inicijavusių bankroto bylą, atsiskaitė 2007 m. rugsėjo 27 d., su kitu –

2007 m. rugsėjo 29 d., o nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo buvo priimta 2007 m. rugsėjo 24 d.

Apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad įmonė su kreditoriais atsiskaitė po teismo nutarties

iškelti jai bankroto bylą priėmimo, nurodė, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo

atsisakyti iškelti bankroto bylą įmonei, ir paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo 2007 m.

rugsėjo 24 d. nutartį, kuria įmonei buvo iškelta bankroto byla66. Šiuo atveju nutarties dėl bankroto

bylos iškėlimo įsiteisėjimo momentas neturi reikšmės, nes bankroto bylos iškėlimas reiškia įmonės

nemokumo konstatavimą visų įmonės kreditorių atžvilgiu. Įmonei, kuriai iškelta bankroto byla,

atsiskaičius su kreditoriumi, inicijavusiu jai bankroto bylą, jos nemokumo būsena vis tiek gali

išlikti. Jeigu įmonė jai bankroto bylą inicijavusio kreditoriaus (kreditorių) reikalavimus

patenkina po teismo nutarties iškelti bankroto bylą priėmimo, atsisakyti iškelti bankroto bylą

ĮBĮ 10 straipsnio 3 dalies 1 punkto pagrindu negalima – tokiu atveju klausimas dėl bankroto

bylos nutraukimo turi būti sprendžiamas taikant specialiuosius ĮBĮ 27 straipsnyje įtvirtintus

bankroto bylos nutraukimo pagrindus.

Antrasis atsisakymo kelti bankroto bylą pagrindas – restruktūrizavimo bylos iškėlimas

įmonei (ĮBĮ 10 straipsnio 3 dalies 2 punktas). Pavyzdžiui, vienoje byloje pirmosios instancijos

teismas 2009 m. liepos 3 d. nutartimi iškėlė įmonei restruktūrizavimo bylą ir nustatė keturiasdešimt

penkių dienų nuo teismo nutarties iškelti restruktūrizavimo bylą įsiteisėjimo dienos terminą

kreditorių finansiniams reikalavimams, atsiradusiems iki restruktūrizavimo bylos iškėlimo,

pareikšti. Vienas iš kreditorių finansinio reikalavimo, kylančio iš 2009 m. sausio 27 d. sudarytos 66 Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. lapkričio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-760/2007.

36

sutarties, įmonės restruktūrizavimo byloje per nustatytą terminą nepareiškė ir 2010 m. rugsėjo 10 d.

pirmosios instancijos teismui pateikė ieškinį dėl bankroto bylos iškėlimo. Apeliacinės instancijos

teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo motyvais, kad bankroto byla įmonei nebegali būti

keliama dėl to, kad jai jau iškelta restruktūrizavimo byla, ir paliko nepakeistą pirmosios instancijos

teismo 2010 m. lapkričio 26 d. nutartį, kuria buvo atsisakyta įmonei iškelti bankroto bylą67. Taigi

esant priimtai ir nepanaikintai teismo nutarčiai iškelti restruktūrizavimo bylą, taip pat kol

restruktūrizavimo byla nėra nutraukta ĮRĮ 28 straipsnio nustatytais pagrindais ir tvarka, bankroto

byla įmonei negali būti keliama.

Skolininko turto nepakankamumas atlyginti teismo ir administravimo išlaidas yra

savarankiškas atsisakymo kelti bankroto bylą pagrindas (ĮBĮ 10 straipsnio 3 dalies 3 punktas).

Kiekvienos bankroto bylos nagrinėjimas yra susijęs su išlaidomis, kurios dengiamos iš

bankrutuojančios įmonės lėšų. Jeigu įmonės turto nepakanka teismo ir administravimo išlaidoms

atlyginti, bankroto byla nekeliama, nebent šias išlaidas iš anksto padengia kreditoriai, siekiantys

bankroto bylos iškėlimo (ĮBĮ 10 straipsnio 10 dalies 1–3 punktai). Tokiu atveju bankroto byla

nagrinėjama ĮBĮ 131 straipsnyje nustatyta supaprastinto bankroto proceso tvarka.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad pagrindas pasiūlyti pareiškėjui sumokėti atitinkamą

sumą bankroto administravimo išlaidoms apmokėti yra teismo pakankamai pagrįsta prielaida, jog

įmonė neturi turto ar jo nepakanka administravimo išlaidoms padengti, tačiau įstatymas nenustato,

kokie duomenys yra būtini tokiai teismo prielaidai padaryti, todėl ją gali suformuoti bylos

aplinkybių visuma, tarp jų ir aplinkybė, kad nepateikti jokie duomenys apie atsakovo turtinę padėtį

ir teismui prieinamomis priemonėmis nepavyko tų duomenų gauti68. Pavyzdžiui, vienoje byloje

Lietuvos apeliacinis teismas, nustatęs, kad nei kreditorius, nei įmonė teismui nepateikė duomenų

apie įmonės turtinę padėtį, o pagal viešai prieinamus duomenis įmonė buvo skolinga valstybei,

paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria kreditorius, inicijavęs įmonei

skolininkei bankroto bylą, buvo įpareigotas į teismo depozitinę sąskaitą sumokėti 5 000 Lt įmonės

bankroto administravimo išlaidoms apmokėti69.

ĮBĮ 6 straipsnio 5 dalyje nustatyta kreditoriaus teisė atsisakyti pareiškimo teismui, iki

teismas priima nutartį iškelti bankroto bylą. Ši nuostata laikytina specialiąja norma CPK 140

straipsnio 1 dalies normos, kad ieškovas, kreipęsis į teismą, bet kurioje proceso stadijoje turi teisę

raštu ar žodžiu pareikšti teismui, kad jis atsisako ieškinio, atžvilgiu. Tai reiškia, kad kreditorius

gali atsisakyti pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo tik iki nutarties iškelti bankroto bylą 67 Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. kovo 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-727/2011.68 Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. sausio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-271/2013.69 Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. spalio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2243/2013.

37

priėmimo momento. Antai vienoje apeliacine tvarka nagrinėtoje byloje nustačius, kad vieno iš

kreditoriaus atsisakymas nuo ieškinio teismui nebuvo pateiktas iki nutarties dėl bankroto bylos

iškėlimo priėmimo, konstatuota, kad teismas objektyviai neturėjo galimybių vertinti atsisakymo, nes

pagal ĮBĮ 6 straipsnio 5 dalį pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo atsisakymo momentas

ribojamas konkrečiu juridiniu faktu (bankroto bylos iškėlimu įmonei), todėl esant iškeltai bankroto

bylai atsisakymas negali būti teikiamas net ir esant svarbių priežasčių, dėl kurių jis nebuvo

pateiktas per įstatyme nustatytą terminą70. Kitoje apeliacine tvarka nagrinėtoje byloje Lietuvos

apeliacinis teismas, nustatęs, kad pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo atsisakė tik vienas iš

kreditorių, pažymėjo, kad bankroto procesą inicijavusiam kreditoriui atsisakius ieškinio, bankroto

byla negali būti nutraukta, nes byloje liko kitas kreditorius, kuris prisijungė prie ieškinyje pareikštų

materialiojo teisinio pobūdžio reikalavimų, ir panaikino pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria

vieno kreditoriaus pareiškimo atsisakymas buvo priimtas, civilinė byla pagal šio kreditoriaus

pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo buvo nutraukta, o kito kreditoriaus pareiškimas dėl

bankroto bylos iškėlimo buvo paliktas nenagrinėtas, ir perdavė bylą nagrinėti iš esmės pirmosios

instancijos teismui71.

Atsisakius pareiškimo ĮBĮ 6 straipsnio 5 dalies pagrindu, teismas priima nutartį priimti

kreditoriaus atsisakymą ir nutraukia civilinę bylą (CPK 140 straipsnio 1 dalis, 293 straipsnio 4

punktas). Nutraukus civilinę bylą dėl bankroto bylos iškėlimo, taikomos bendrosios CPK nuostatos,

kad vėl kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu

neleidžiama (CPK 294 straipsnio 2 dalis). Tačiau, pasikeitus aplinkybėms, pavyzdžiui, vėl

pablogėjus skolininko finansinei būklei, skolininkui nevykdant susitarimo dėl skolinio

įsipareigojimo vykdymo, pasiekto iki bankroto bylos iškėlimo ar kai naujas pareiškimas

grindžiamas kitais neįvykdytais skolininko įsipareigojimais, tam pačiam kreditoriui nedraudžiama

kreiptis į teismą su reikalavimu iškelti bankroto bylą skolininkui. Pažymėtina, kad teismas gali

nepriimti kreditoriaus pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo atsisakymo, jei toks procesinis

veiksmas prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms ar viešajam interesui (CPK 42

straipsnio 2 dalis). Teismas, nepriėmęs kreditoriaus pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo

atsisakymo, dėl to priima motyvuotą nutartį (CPK 140 straipsnio 5 dalis).

Kreditorius, kuris kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, gali ne tik

atsisakyti pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo, bet ir jį atsiimti, vadovaudamasis

bendrosiomis CPK 139 straipsnio nuostatomis, įtvirtinančiomis ieškinio atsiėmimo institutą.

70 Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1690/2010.71 Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. balandžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-894/2012.

38

Primintina, kad ieškinio atsiėmimas skiriasi nuo ieškinio atsisakymo tuo, kad atsiėmus ieškinį

neprarandama teisė pareikšti tapatų ieškinį ateityje. Ieškinio atsiėmimas, skirtingai negu

atsisakymas, nereiškia, kad atsisakoma paties materialiojo teisinio reikalavimo. Vadovaujantis CPK

139 straipsnio 1 dalimi, pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo galima atsiimti tik tol, kol teismas

neišsiuntė pareiškimo kopijos įmonei. Vėliau pareiškimą atsiimti galima tik turint įmonės sutikimą

ir ne vėliau kaip iki pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo, t. y. iki nutarties dėl

bankroto bylos iškėlimo priėmimo dienos. Tuo atveju, kai yra keletas kreditorių, prašymą atsiimti

pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo turi pateikti visi kreditoriai. Pareiškimo atsiėmimą teismas

įformina nutartimi, kuria pareiškimą palieka nenagrinėtą. Jeigu prašymas dėl pareiškimo atsiėmimo

gaunamas iki pareiškimo priėmimo momento, teismas nutartimi pareiškimą pripažįsta nepaduotu ir

grąžina jį padavusiam kreditoriui. Šios nutartys atskiruoju skundu neskundžiamos (CPK 139

straipsnio 2 dalis). Įstatymas nenumato teismo galimybės nepriimti kreditoriaus pareiškimo dėl

bankroto bylos iškėlimo atsiėmimo.

Pažymėtina, kad subjektai, kurie privalo inicijuoti bankroto bylą nemokiai įmonei (įmonės

vadovas, savininkas ir likvidatorius), atsiimti ir atsisakyti pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo

gali bendraisiais CPK 139 ir 140 straipsnyje nurodytais pagrindais, tačiau teismas turi įvertinti tokį

atsisakymą remdamasis CPK 42 straipsnio 2 dalyje nustatytais kriterijais.

3.1.2. Atsisakymo iškelti restruktūrizavimo bylą pagrindai

Teismas priima nutartį atsisakyti kelti įmonės restruktūrizavimo bylą, jeigu: 1)

nagrinėdamas pareiškimą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo teismas padaro pagrįstą išvadą, kad

įmonė neatitinka bent vienos ĮRĮ 4 straipsnyje išdėstytų sąlygų; 2) buvo pažeisti ĮRĮ 5 straipsnyje ir

6 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodyti reikalavimai; 3) nagrinėdamas pareiškimą dėl

restruktūrizavimo bylos iškėlimo teismas padaro pagrįstą išvadą, kad įmonė yra nemoki ir, jeigu yra

kitų ĮBĮ nurodytų bankroto bylos iškėlimo sąlygų, teismui turi būti pateiktas pareiškimas dėl įmonės

bankroto bylos iškėlimo ĮBĮ nustatyta tvarka (ĮRĮ 7 straipsnio 5 dalis).

Pirmasis atsisakymo iškelti restruktūrizavimo bylą pagrindas, įtvirtintas ĮRĮ 7 straipsnio 5

dalies 1 punkte, yra susijęs su ĮRĮ 4 straipsnyje išvardytomis restruktūrizavimo taikymo sąlygomis,

kurios aptartos ankstesniuose apžvalgos skyriuose.

ĮRĮ 7 straipsnio 5 dalies 2 punkte įtvirtinti du atsisakymo iškelti restruktūrizavimo bylą

pagrindai, kurie siejami su įmonės restruktūrizavimo plano metmenims taikomų reikalavimų (ĮRĮ 5

straipsnis) ir su pareigos informuoti apie sprendimą kreiptis į teismą dėl įmonės restruktūrizavimo

39

bylos iškėlimo pažeidimu (ĮRĮ 6 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Pakanka bent vieno iš šių pagrindų,

kad įmonei būtų atsisakyta kelti restruktūrizavimo bylą.

ĮRĮ 7 straipsnio 5 dalies 2 punkte įtvirtintas atsisakymo iškelti restruktūrizavimo bylą

pagrindas – ĮRĮ 5 straipsnio reikalavimų įmonės restruktūrizavimo plano metmenims pažeidimas.

Pagal ĮRĮ 5 straipsnio 1 dalį įmonės, atitinkančios ĮRĮ 4 straipsnio nuostatas ir siekiančios, kad būtų

pradėtas jos restruktūrizavimas, vienasmenis ar kolegialus valdymo organas turi parengti įmonės

restruktūrizavimo plano metmenis, kuriuose nurodoma: 1) konstatuojamoji dalis apie įmonės esamą

būklę, finansinių sunkumų priežastys, kreditoriai, prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės ir kt.;

2) preliminarus įmonės verslo planas; 3) kita informacija (administravimo išlaidų sąmata,

įsipareigojimai mokėti palūkanas kreditoriams ir pan.). Metmenyse taip pat gali būti nurodoma kita

informacija, galinti būti svarbi keliant įmonės restruktūrizavimo bylą, susijusi su esama įmonės

būkle ir priežastimis, dėl kurių įmonė turi finansinių sunkumų (ĮRĮ 5 straipsnio 2 dalis). Lietuvos

teismų praktikoje pripažįstama, kad restruktūrizavimo plano metmenis galima apibūdinti kaip tam

tikras restruktūrizavimo plano gaires, kuriomis remiantis vėliau restruktūrizavimo plane

detalizuojami atskiri rodikliai, todėl nėra pagrindo restruktūrizavimo plano metmenims kelti

reikalavimus, kurie keliami restruktūrizavimo planui (ĮRĮ 12 straipsnis)72 (apie restruktūrizavimo

plano metmenų vertinimą plačiau žr. apžvalgos 3.3.1 skyriuje).

ĮRĮ 7 straipsnio 5 dalies 2 punkte įtvirtintas atsisakymo iškelti restruktūrizavimo bylą

pagrindas – pareigos informuoti apie sprendimą kreiptis į teismą dėl įmonės restruktūrizavimo bylos

iškėlimo pažeidimas (ĮRĮ 6 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Lietuvos teismų praktikoje kyla

neaiškumų, kada laikoma, kad buvo pažeista ĮRĮ 6 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta įmonės

valdymo organo pareiga informuoti apie sprendimo kreiptis į teismą dėl įmonės restruktūrizavimo

bylos iškėlimo priėmimą. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad

informavimo pareigos pažeidimas yra ištaisomas trūkumas, kuris nėra tiesiogiai susijęs su įmonės

finansine būsena ir įmonės mokumo atkūrimo perspektyvomis, todėl, jei ĮRĮ 6 straipsnio 2 dalies 1

punktas buvo pažeistas, teismas gali nustatyti terminą pareiškimo trūkumams pašalinti, o remiantis

tokiu pažeidimu atsisakyti kelti restruktūrizavimo bylą galima siejant šį atsisakymą su kitais

atsisakymo kelti restruktūrizavimo bylą pagrindais arba tais atvejais, kai per teismo nustatytą

terminą kreditorių informavimo pažeidimas nebuvo pašalintas73.

Pavyzdžiui, vienoje civilinėje byloje pirmosios instancijos teismas atsisakė įmonei iškelti

restruktūrizavimo bylą, nes pareiškėjas, šalindamas teismo nustatytus trūkumus, nepateikė teismui

72 Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. rugsėjo 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1418/2012.73 Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. balandžio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-821/2012.

40

duomenų dėl daugiau kaip devyniasdešimties užsienio šalių kreditorių informavimo apie sprendimą

dėl ketinimo kreiptis į teismą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo, taip pat duomenų, jog

kreditoriams išsiuntė restruktūrizavimo metmenis. Byloje buvo nustatyta, kad įmonė kreditorius

informavo elektroniniu paštu, nurodydama, kad su restruktūrizavimo plano metmenimis galima

susipažinti bendrovės patalpose suderintu susitikimo metu. Apeliacinės instancijos teismas

pažymėjo, kad informavimo būdas, kai elektroniniame pranešime kreditoriams nurodyta

informacija, jog su restruktūrizavimo plano metmenimis galima susipažinti bendrovės patalpose

suderintu susitikimo metu, yra tinkamas tik tais atvejais, kai įmonė turi daug kreditorių (šiuo

konkrečiu atveju – 499) ir metmenų apimtis yra didelė (šiuo konkrečiu atveju – 35 puslapiai).

Tačiau šioje byloje Lietuvos apeliacinis teismas paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo

nutartį atsisakyti įmonei iškelti restruktūrizavimo bylą dėl ĮRĮ 6 straipsnio 2 dalies 1 punkte

įtvirtintos pareigos pažeidimo, nes, teismo nuomone, siekiant realaus kreditorių teisių apsaugos

užtikrinimo, kreditoriams, kurių buveinės yra ne Lietuvoje, o užsienyje, kartu su pranešimu dėl

sprendimo dėl restruktūrizavimo proceso pradėjimo vis dėl to turėjo būti išsiųsti ir

restruktūrizavimo plano metmenys bent jau be priedų ir bent tokia pačia forma, kuria buvo

siunčiamas pranešimas74.

ĮRĮ 7 straipsnio 5 dalies 3 punkte nustatytas atsisakymo iškelti restruktūrizavimo bylą

pagrindas – įmonės nemokumas. Tuo atveju, kai inicijuojant įmonei restruktūrizavimo bylą

paaiškėja, kad įmonė yra nemoki, restruktūrizavimo bylą atsisakoma kelti. Lietuvos teismų

jurisprudencijoje laikomasi pozicijos, jog teismas, spręsdamas ieškinio dėl restruktūrizavimo bylos

iškėlimo pagrįstumo klausimą, neturi ir negali išspręsti įmonės nemokumo klausimo, nes tai yra kito

ieškinio dėl bankroto bylos iškėlimo faktinis pagrindas, todėl teismas, spręsdamas, ar nereikia

atsisakyti tenkinti ieškinį dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo dėl įmonės nemokumo, neturi

pareigos atlikti tokios pat apimties įmonės nemokumo teisinį tyrimą, kuris atliekamas nagrinėjant

ieškinį dėl bankroto bylos iškėlimo, nes, teismui pripažinus, kad įmonė yra restruktūrizuojama, t. y.

turi laikinų finansinių sunkumų, savaime neišnyksta įmonės bankroto galimybė75. Antai vienoje

apeliacine tvarka nagrinėtoje civilinėje byloje Lietuvos apeliacinis teismas, įvertinęs įmonės turto

vertės (18 349 268,04 Lt) ir pradelstų įsipareigojimų (6 508 973,7 L) santykį, konstatavo, kad

įmonė yra moki ir paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria įmonei buvo iškelta

restruktūrizavimo byla76. Pažymėtina, kad nagrinėdamas pareiškimą dėl restruktūrizavimo bylos

74 Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. sausio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-173/2014.75 Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. rugsėjo 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1418/2012.76 Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. balandžio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-479/2014.

41

iškėlimo teismas neturi nurodyti, kad įmonei keltina bankroto byla, nes toks reikalavimas teismui

nėra pareikštas77.

Vienasmenis ar kolegialus įmonės valdymo organas, kuris kreipėsi į teismą dėl

restruktūrizavimo bylos įmonei iškėlimo, gali atsiimti pareiškimą dėl restruktūrizavimo bylos

iškėlimo CPK 139 straipsnyje įtvirtintų teisės normų nustatyta tvarka, taip pat turi teisę

atsisakyti pareiškimo dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo (CPK 140 straipsnis), tačiau tik

gavęs įmonės dalyvių susirinkimo, savininko arba valstybės ar savivaldybės įmonės savininko

teises ir pareigas įgyvendinančios institucijos pritarimą tokia pačia tvarka ir forma, kaip ir

restruktūrizavimo bylos iškėlimui (ĮRĮ 5 straipsnio 3 dalis, 6 straipsnio 1 dalis).

3.2. Bankroto bylos iškėlimo pagrindai

Bankroto bylos iškėlimo pagrindai įtvirtinti ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalyje. Bankroto byla

iškeliama, jeigu teismas nustato, kad yra bent viena iš šių sąlygų: 1) įmonė yra nemoki arba įmonė

vėluoja išmokėti darbuotojui (darbuotojams) darbo užmokestį ir su darbo santykiais susijusias

išmokas; 2) įmonė viešai paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriui (kreditoriams), kad negali arba

neketina vykdyti įsipareigojimų.

3.2.1. Įmonės nemokumas kaip bankroto bylos iškėlimo pagrindas

ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalies 1 punkte įtvirtintas pagrindinis bankroto bylos iškėlimo pagrindas

– įmonės nemokumas. Pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies nuostatas įmonės nemokumas tai – įmonės

būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir

kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą

įrašyto turto vertės.

Kaip aiškindamas šias ĮBĮ nuostatas yra nurodęs Lietuvos apeliacinis teismas, įmonės

nemokumas yra nustatomas išanalizavus įmonės finansinius duomenis, iš kurių svarbiausi yra

įmonės pradelsti įsipareigojimai, jų santykis su įmonės turto verte ir įmonės ūkinės komercinės

veiklos rezultatai, atspindintys įmonės galimybes vykdyti įsipareigojimus kreditoriams78. Lietuvos

teismų praktikoje taip pat pažymėta, kad visais atvejais klausimas dėl bankroto bylos iškėlimo turi

būti sprendžiamas ne formaliai taikant ĮBĮ nuostatas dėl nemokumo, o atsižvelgiant į konkrečioje

77 Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. rugpjūčio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2154/2011; taip pat žr. 2011 m. rugpjūčio 25 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-2082/2011.78 Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. birželio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1817/2011.

42

byloje nustatytas aplinkybes. Tai itin aktualu, kai įmonės pradelsti įsipareigojimai kreditoriams tik

nedaug viršija pusę jos turimo turto. Tokiais atvejais turi būti analizuojamos ir kitos nagrinėjamam

klausimui teisingai išspręsti reikšmingos aplinkybės: ar įmonė tebevykdo veiklą, ar jos veikla

pelninga, ar ji turi debitorinių skolų, kokio dydžio šios skolos, palyginti su įmonės pradelstais

įsipareigojimais kreditoriams, ar yra realių galimybių išsiieškoti skolas, ar įmonė turi leidimų bei

licencijų, kurie didina įmonės vertę ir pan. Kitaip tariant, bankroto proceso pirmajame etape,

sprendžiant klausimą dėl įmonės mokumo (nemokumo), prioritetas turėtų būti teikiamas

reabilitaciniam tikslui. Dėl to bankroto byla įmonei turi būti keliama, kai teismui išanalizavus visus

įrodymus nelieka abejonių dėl įmonės nemokumo79.

a) Duomenų apie įmonės turtinę padėtį surinkimas ir jų vertinimas

Įmonės nemokumas gali būti nustatytas išanalizavus naujausius jos ūkinės finansinės veiklos

rezultatus, kurie atsispindi finansinės atskaitomybės ir kituose dokumentuose (įmonės balanse,

pelno (nuostolių) ataskaitoje, kapitalo pokyčių ataskaitoje, pinigų srautų ataskaitoje bei

aiškinamajame rašte ir kt.), turinčiuose reikšmės įvertinant realią įmonės finansinę būklę. Aktualius

duomenis apie įmonės turimą turtą ir pradelstus įsipareigojimus kreipiantis į teismą dėl bankroto

bylos iškėlimo privalo pateikti į teismą kreipęsis subjektas. Pareigos pateikti teismui šiuos

duomenis apimtis priklauso nuo to, ar į teismą kreipiasi vidiniai subjektai (savininkas, įmonės

administracijos vadovas), ar išoriniai (kreditorius, įmonės likvidatorius). Pastarųjų galimybės

pateikti naujausius duomenis apie įmonės finansinę būklę yra ribotos, todėl įmonės turtinė padėtis

turėtų būti vertinama pagal kitus prieinamus duomenis.

Aktyvus teismo vaidmuo bankroto bylose lemia, kad tais atvejais, kai teismui nepateikiami

duomenys apie įmonės turtinę padėtį arba jų nepakanka įmonės nemokumo (mokumo) faktui

konstatuoti, teismas turi pareigą pats rinkti įrodymus. Pavyzdžiui, vienoje byloje Lietuvos

apeliacinis teismas, nustatęs, kad pirmosios instancijos teismas nepakankamai aktyviai vykdė

pareigą imtis veiksmų tikrajai įmonės turtinei padėčiai nustatyti, konstatavo, kad viešojo intereso

bankroto bylose buvimas suponuoja teismui pareigą ex officio rinkti skolininko (įmonės) finansinei

būklei nustatyti reikalingus įrodymus ir tinkamai atskleisti įmonės pradelstų įsipareigojimų bei į

balansą įrašyto turto vertės santykį, ir panaikino pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria įmonei

buvo iškelta bankroto byla, o klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo perdavė nagrinėti iš naujo80.

79 Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. spalio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1870/2014.80 Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. sausio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-465/2013.

43

Teismas, gavęs pareiškimą iškelti bankroto bylą, gali įpareigoti įmonės vardu turėjusius ir

turinčius teisę veikti asmenis, savininką (savininkus), vyriausiąjį buhalterį (buhalterį), įmonės

apskaitos struktūrinio padalinio vadovą pateikti teismui bankroto bylai nagrinėti reikalingus

dokumentus ir teisės aktų nustatyta tvarka įvertinti įmonės turtą (ĮBĮ 9 straipsnio 2 dalies 1

punktas). Teismas taip pat gali kviesti į teismą įmonės vardu turėjusius ir turinčius teisę veikti

asmenis, savininką (savininkus), įmonei iki bankroto bylos iškėlimo apskaitos paslaugas teikusios

įmonės vadovą, įmonės apskaitos struktūrinio padalinio vadovą, vyriausiąjį buhalterį (buhalterį) ir

kitus atsakingus darbuotojus, neatsižvelgdamas į tai, kokiu pagrindu buvo nutrauktos su jais

sudarytos darbo arba civilinės sutartys, jeigu jie buvo atleisti iš darbo ar su jais nutrauktos civilinės

sutartys per dvylika mėnesių iki pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo pateikimo teismui dienos,

ir reikalauti iš jų rašytinių paaiškinimų, susijusių su bankroto bylos iškėlimu (ĮBĮ 9 straipsnio 2

dalies 2 punktas). Pavyzdžiui, vienoje byloje Lietuvos apeliacinis teismas panaikino pirmosios

instancijos teismo nutartį, kuria įmonei buvo iškelta bankroto byla, ir klausimą dėl bankroto bylos

iškėlimo perdavė nagrinėti iš naujo, motyvuodamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs,

kad įmonės vadovė buvo atleista iš pareigų, nereikalavo iš įmonės savininkų naujausių įmonės

finansinių dokumentų, o tai sutrukdė gauti aktualius įmonės finansinės atskaitomybės ir kitus

dokumentus, tinkamai įvertinti įmonės tikrąją turtinę padėtį ir teisingai nustatyti įmonės mokumą

(nemokumą)81.

Tačiau aktyvus teismo vaidmuo neatleidžia šalių nuo pareigos įrodyti aplinkybes, kuriomis

jos grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus (CPK 178 straipsnis). Antai vienoje byloje Lietuvos

apeliacinis teismas paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria įmonei buvo iškelta

bankroto byla, nes įmonė nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių jos nurodomas aplinkybes dėl

vykdomo projekto (septynių butų kotedžo statybos), į kurį, įmonės teigimu, investuota apie 830 000

Lt ir kurį užbaigusi įmonė turės galimybę atsiskaityti su visais savo kreditoriais. Taip pat nebuvo

pateikta duomenų apie tai, ar įmonė realiai vykdė veiklą, iš kokių šaltinių gavo (ketina gauti) lėšų

projektui užbaigti, ir nepagrindė teiginių apie būsimus butų pirkėjus82.

Tais atvejais, kai, kreipiantis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, teismui nepateikiami

arba teismui savo iniciatyva nepavyksta gauti naujausių duomenų apie įmonės turtinę padėtį,

teismas turi pagrindą mokumą ar nemokumą nustatyti pagal vėliausius prieinamus viešus

duomenis apie įmonės turtinę padėtį. Pavyzdžiui, vienoje apeliacine tvarka nagrinėtoje civilinėje

byloje Lietuvos apeliacinis teismas paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria

81 Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. kovo 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-540/2014.82 Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. liepos 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1793/2013.

44

įmonei buvo iškelta bankroto byla, konstatavęs, kad, nesant duomenų apie įmonės finansinę padėtį,

pirmosios instancijos teismas, 2011 metais spręsdamas dėl bankroto bylos iškėlimo, pagrįstai

vadovavosi Registrų centro pateiktu 2008 metų balansu ir pagal jo duomenis padarė pagrįstą

išvadą, kad įmonė buvo nemoki83.

b) Įmonės pradelstų įsipareigojimų vertės nustatymas

Teismai, nustatydami įmonės nemokumą, vadovaujasi ne visų įmonės įsipareigojimų

santykiu su įmonės turtu, o tik pradelstų įmonės įsipareigojimų santykiu su jos turtu. Įmonės

pradelsti įsipareigojimai ir jų dydis nustatomi pagal pačios įmonės pateiktus finansinės

atskaitomybės ir kitus dokumentus. Jei įmonė tam tikrą įsipareigojimą nurodė kaip pradelstą,

teismas, nesant piktnaudžiavimo požymių, neturi pagrindo tokio įsipareigojimo nepripažinti

pradelstu.

Aplinkybę, kad įmonė nevykdo įsipareigojimų kreditoriams, taip pat patvirtina

kreditoriaus, kuris kreipiasi dėl bankroto bylos iškėlimo, teismui pateikiami dokumentai

(pavyzdžiui, sutartys su kreditoriais, kurių vykdymo terminai praleisti, atliktų darbų aktai, sąskaitos

ir kt.). Antai vienoje byloje iš įmonės, kuriai buvo inicijuota bankroto byla, pateiktų duomenų, taip

pat iš antstolių pateiktos informacijos apie vykdomąsias bylas ir naujų kreditorių prašymų įtraukti į

bylą trečiaisiais asmenimis Lietuvos apeliacinis teismas nustatė, kad įmonės pradelsti ir neįvykdyti

įsipareigojimai kreditoriams viršijo 400 000 Lt, tai sudarė daugiau nei pusę nustatytos įmonės turto

realios rinkos vertės (720 891 Lt), todėl paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria

įmonei buvo iškelta bankroto byla84.

Kai pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo pateikęs kreditorius arba kitas į bylą

bankroto bylos iškėlimo stadijoje įstojęs kreditorius nurodo tam tikrus įsipareigojimus, su

kuriais įmonė, kuriai prašoma iškelti bankroto bylą, nesutinka (ar ginčija teisme), jų

vertinimas nustatant įmonės nemokumą nėra teisiškai reikšmingas tik tuo atveju, kai

ginčijami įsipareigojimai, nesvarbu, kokio dydžio, kartu su jau pripažintais pradelstais

įsipareigojimais nedarys įtakos įmonės mokumui (nemokumui), t. y. tiek pripažinus, tiek

nepripažinus ginčijamus įsipareigojimus pradelstais, teismui nekiltų abejonių dėl įmonės

mokumo (nemokumo) fakto. Vienoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtoje byloje pabrėžta,

jog ieškinių nagrinėjimas kitose bylose nėra kliūtis išspręsti bankroto bylos iškėlimo klausimą, jeigu

83 Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. liepos 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1877/2011.84 Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. rugsėjo 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1612/2014.

45

tai neatima galimybės teismui patikrinti ĮBĮ nustatytus bankroto bylos iškėlimo pagrindus85. Toje

pačioje nutartyje kasacinis teismas suformulavo taisyklę, kad teismas visais atvejais, spręsdamas

bankroto bylos iškėlimo klausimą ir vertindamas įmonės nemokumą, turi atsižvelgti į tai, kokią

įtaką įmonės nemokumo būsenai turi tokios įmonės, kurios reikalavimas yra ginčijamas, pareikšti

ieškiniai. Pavyzdžiui, vienoje civilinėje byloje įmonės turtas sudarė 2 091 182 Lt, o pradelsti

įsipareigojimai – 673 649,77 Lt, tačiau į pradelstų įsipareigojimų sumą nebuvo įskaičiuota 50 000

Lt, dėl kurių tarp tų pačių šalių vyko atskiras teisminis ginčas. Lietuvos apeliacinis teismas,

pažymėjęs, jog įstatymas nenustato reikalavimo, kad kreditorius savo reikalavimus pagrįstų

įsiteisėjusiu teismo sprendimu, taip pat atkreipęs dėmesį į tai, kad viešasis interesas reikalauja

klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo spręsti operatyviai, o tikslus konkrečių reikalavimo dydžių

nustatinėjimas leistų užvilkinti bankroto bylos iškėlimą ir pažeistų kitų kreditorių interesus,

konstatavo, kad nežymūs duomenų netikslumai bankroto bylos iškėlimo metu, nekeičiantys mokumo

ar nemokumo fakto, teisinės reikšmės bankroto bylos iškėlimui neturi. Reikšmę turėtų netikslumai,

lemiantys bendrovės mokumo ar nemokumo fakto konstatavimą86. Šiuo atveju Lietuvos apeliacinis

teismas pripažino, kad 50 000 Lt gali turėti įtakos nustatant įmonės nemokumo būseną, jos

nepriskyrė prie pradelstų įmonės skolų ir paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo nutartį,

kuria buvo atsisakyta įmonei iškelti bankroto bylą.

Tuo atveju, kai nuo ginčijamo įsipareigojimo pripažinimo priklauso įmonės mokumo

(nemokumo) nustatymas, tokio įsipareigojimo pagrįstumas turi būti nustatomas visiškai

patikimai. Tokį patikimumą garantuoja teismo procesinis sprendimas, kuriuo pripažįstamas

kreditoriaus reikalavimo pagrįstumas. Kai įmonės mokumas (nemokumas) priklauso nuo

vieno ar kelių ginčijamų įsipareigojimų pripažinimo, bankroto bylos iškėlimo klausimą

sprendžiantis teismas negali konstatuoti, kad įmonė yra nemoki, todėl turi atsisakyti kelti

bankroto bylą ir nukreipti šalis individualiame teismo procese išspręsti jų ginčijamus

santykius.

c) Į įmonės balansą įrašyto turto vertės nustatymas

Sprendžiant dėl įmonės nemokumo turi būti nustatoma reali į įmonės balansą įrašyto turto

vertė (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis). Teismų jurisprudencijoje laikomasi pozicijos, kad į įmonės balansą

įrašyto turto vertė, apibūdinanti įmonės finansinę būklę, nustatoma vertinant ne įmonės balanse

nurodytą turto vertę, bet į įmonės balansą įrašyto turto realią vertę, o įmonės balanso duomenimis 85 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-564/2006.86 Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. gruodžio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-719/2007.

46

apie įmonės turtą ir jo vertę galima remtis tik tuo atveju, kai nekyla abejonių dėl balanso duomenų

patikimumo ir to, jog jame nurodyti duomenys atitinka realią atsakovo finansinę padėtį87.

Pavyzdžiui, vienoje byloje Lietuvos apeliacinis teismas konstatavo, kad abejonės dėl balanso

duomenų nebuvo pašalintos, ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, nes

byloje nebuvo pateikta nei finansinių ataskaitų rinkinio aiškinamojo rašto, nei jokio kito

dokumento, iš kurio būtų galima spręsti apie įmonės ilgalaikio, nematerialiojo bei trumpalaikio

turto sudėtį ir daryti išvadą, jog balanse nurodyta šio turto vertė atitinka realią jo vertę88.

Tam, kad teismas galėtų įmonei iškelti bankroto bylą dėl jos nemokumo, nebūtina

visiškai tiksliai apskaičiuoti įmonės pradelstų įsipareigojimų ir jos turimo turto vertės

santykį. Antai vienoje apeliacine tvarka nagrinėtoje byloje apeliacinės instancijos teismas, nors ir

nustatęs, kad įmonės turto, įrašyto į balansą, vertė (1 719 360 Lt) neatitiko faktinės turto vertės

(vienais duomenimis, 1 070 000 Lt, kitais – 1 100 000 Lt), tačiau, atsižvelgęs į tikėtiną įmonės

įsipareigojimų dydį (366 380 Lt arba 335 000 Lt), į tai, kad įmonė įsiskolinimų valstybės,

savivaldybių biudžetams ir valstybės pinigų fondams, valstybinio socialinio draudimo fondo

biudžetui neturėjo, taip pat į tai, kad byloje nebuvo pateikta informacijos apie įmonės veiklos

nutraukimą, jos darbuotojų pretenzijas dėl neatsiskaitymų, apie viešą paskelbimą ar kitokį

pranešimą kreditoriams, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais ir (arba) neketina vykdyti savo

įsipareigojimų, konstatavo, kad šiuo atveju, net jei įmonės turto vertė būtų sumažėjusi du kartus (1

100 000 Lt / 2 = 550 000 Lt), nėra pagrindo spręsti, kad įmonė buvo nemoki, todėl paliko

nepakeistą pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria buvo atsisakyta įmonei iškelti bankroto bylą89.

Praktikoje kyla neaiškumų nustatant į įmonės balansą įrašyto turto, įgyto lizingo sutarčių

pagrindu, vertę. Sprendžiant dėl lizingo sutarčių pagrindu įmonės įgyto turto vertės pirmiausia

atsižvelgtina į sutartinių santykių tarp lizingo bendrovės (lizingo davėjo) ir lizingo gavėjo

(įmonės, kuriai inicijuojama bankroto byla) specifiką. Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti

įvertintos lizingo sutarties sąlygos ir lizingo rūšis bei galimybė lizingo gavėjui įgyti daiktą

nuosavybėn arba susigrąžinti už daiktą jau sumokėtas įmokas, kad, daiktą įgijus nuosavybėn

arba susigrąžinus įmokas ir taip padidėjus įmonės turto masei, padidėtų ir kreditorių

galimybės patenkinti savo finansinius reikalavimus.

Pavyzdžiui, vienoje civilinėje byloje nustatyta, kad didžiąją dalį į įmonės balansą įrašyto

turto vertės (9 288 741 Lt) sudarė turtas, įgytas lizingo sutarčių pagrindu (6 702 945 Lt). Lietuvos

apeliacinis teismas, pažymėjęs, kad lizingo objektai iki visiško jų išpirkimo yra lizingo davėjo 87 Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1187/2013.88 Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. rugsėjo 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2164/2013.89 Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gegužės 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-961/2014.

47

nuosavybė (CK 6.567 straipsnio 1 dalis), taip pat atkreipęs dėmesį į tai, kad pagal bendrąją taisyklę

lizingo objektai, iki visiško jų išpirkimo, lizingo gavėjo balanse kaip turtas, jo valdomas nuosavybės

teise, neapskaitytinas, konstatavo, kad įmonės lizingo sutarčių pagrindu įsigyto turto neišpirkta

vertė, nepaisant to, kad šis turtas yra įtraukas į įmonės balansą, negali būti vertinama kaip realus

įmonės turtas, sprendžiant klausimą dėl įmonės mokumo. Kadangi lizingo būdu įgytas turtas nėra

lizingo gavėjo (įmonės, kuriai inicijuojama bankroto byla) nuosavybė, iš jo negali būti dengiami

įsiskolinimai kreditoriams, todėl viso įmonės turto vertė mažintina lizingo objektų verte ir laikytina,

kad įmonė turi turto už 2 585 796 Lt (iš 9 288 741 Lt atimama 6 702 945 Lt)90.Šioje byloje Lietuvos

apeliacinis teismas paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria įmonei buvo iškelta

bankroto byla, nes vien pripažįstamų įmonės pradelstų įsipareigojimų suma (2 873 768,89 Lt)

viršijo pusę į jo balansą įrašyto turto vertės (2 585 796 Lt).

3.2.2. Vėlavimas išmokėti darbuotojo atlyginimą kaip bankroto bylos iškėlimo pagrindas

Nuo 2003 m. sausio 1 d. įsigaliojusiuose ĮBĮ pakeitimuose įtvirtintas bankroto bylos

iškėlimo pagrindas – vėlavimas išmokėti darbuotojui (darbuotojams) atlyginimą (ĮBĮ 9 straipsnio 5

dalies 1 punktas)91. Pagal 2012 m. kovo 1 d. įsigaliojusią ĮBĮ redakciją, šis bankroto bylos iškėlimo

pagrindas nustatytas ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalies 1 punkte92. Vėlavimą išmokėti darbuotojui

(darbuotojams) atlyginimą įtvirtindamas kaip vieną iš bankroto bylos iškėlimo pagrindų, įstatymų

leidėjas siekė paskatinti darbdavius laiku mokėti darbuotojams atlyginimą ir užtikrinti darbuotojų

teisių pažeidimo darbo teisiniuose santykiuose prevenciją.

Taikant ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalies 1 punkte įtvirtintą bankroto bylos iškėlimo

pagrindą, vien formalus vėlavimo išmokėti darbuotojui (darbuotojams) atlyginimą

konstatavimas nėra pakankamas bankroto bylos iškėlimo pagrindas. Pavyzdžiui, vienoje

byloje Lietuvos apeliacinis teismas, nustatęs, kad įmonė buvo atsiskaičiusi tik su viena iš

darbuotojų, pateikusių pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo darbdaviui, ir tai, kad įmonė vengė

atskleisti tikrąją turtinę padėtį, papildomai atsižvelgęs į didelius įmonės įsiskolinimus valstybei,

konstatavo, kad įmonė nemoki, ir paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria

įmonei buvo iškelta bankroto byla93.

90 Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. liepos 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1866/2011.91 Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 2, 6, 7, 8, 9, 10, 11, 12, 15, 26, 29, 32, 35, 37 straipsnių pakeitimo ir papildymo bei įstatymo papildymo ketvirtuoju1 skirsniu ir 131 straipsniu įstatymas Nr. IX-1200.92 Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 1, 4, 5, 6, 8, 9, 10, 11, 12, 18, 21, 23, 26, 33, 35, 36, 37 straipsnių pakeitimo ir papildymo, įstatymo papildymo 111 straipsniu ir trečiuoju1 skirsniu įstatymas Nr. XI-1867.93 Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. rugpjūčio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1646/2012.

48

Kitoje byloje Lietuvos apeliacinis teismas, nustatęs, kad įmonė su darbuotojais

neatsiskaitė, dauguma darbuotojų buvo pateikę pareiškimus dėl bankroto bylos iškėlimo, o įmonės

skola darbuotojams sudarė net 1 059 963 Lt, konstatavo, kad pastaroji aplinkybė taip pat yra viena

iš esminių aplinkybių, turinčių įtakos bankroto bylos iškėlimui, ir, panaikinęs pirmosios instancijos

teismo nutartį, kuria buvo atsisakyta įmonei kelti bankroto bylą, klausimą dėl bankroto bylos

iškėlimo perdavė nagrinėti iš naujo94.

3.2.3. Viešas paskelbimas arba pranešimas kreditoriams apie negalėjimą atsiskaityti arba neketinimą vykdyti įsipareigojimų kaip bankroto bylos iškėlimo pagrindas

ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalies 2 punkte nustatyta, kad bankroto byla iškeliama, jeigu įmonė viešai

paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriui (kreditoriams), kad negali arba neketina vykdyti

įsipareigojimų. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalies 2 punkte nustatytas

bankroto bylos iškėlimo pagrindas (įmonė viešai paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriui

(kreditoriams), kad negali arba neketina vykdyti įsipareigojimų), yra identiškas pareiškimo teismui

dėl bankroto bylos iškėlimo pateikimo pagrindui, įtvirtintam ĮBĮ 4 straipsnio 4 punkte (įmonė viešai

paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriui (kreditoriams), kad negali arba neketina vykdyti

įsipareigojimų).

Iš gramatinės aptariamų nuostatų konstrukcijos matyti, kad taikant šį pagrindą bankroto

bylai iškelti reikalingas įmonės valios pareiškimas, t. y. viešas pranešimas, tačiau nei ĮBĮ 4

straipsnio 4 punkte, nei ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalies 2 punkte nėra nustatyta, kad įmonės negalėjimas

atsiskaityti su kreditoriais ar įvykdyti kitų įsipareigojimų turėtų būti faktinis. Vis dėl to, šis

pareiškimo teismui dėl bankroto bylos iškėlimo pateikimo pagrindas ir bankroto bylos iškėlimo

pagrindas taikytinas tik tada, kai įmonė iš tiesų yra nemoki, nes bankroto bylos iškėlimas mokiai

įmonei, net jeigu pati įmonė praneša apie savo nepajėgumą vykdyti įsipareigojimų, prieštarautų

bankroto tikslams. Atsižvelgiant į tai, viešas paskelbimas arba pranešimas kreditoriams apie

negalėjimą arba neketinimą atsiskaityti, laikytinas nuginčijama nemokumo prezumpcija, kuri

galėtų būti paneigta, jei suinteresuoti asmenys pateiktų duomenų apie įmonės mokumą arba

jos piktnaudžiavimą pranešant apie jos negalėjimą ir (ar) neketinimą vykdyti įsipareigojimų.

Viešu paskelbimu arba pranešimu kreditoriams apie negalėjimą arba neketinimą atsiskaityti

pripažintinas tik aiškus, nedviprasmis įmonės skolininkės pareiškimas. Tinkamu viešu paskelbimu

laikomas tik informacijos apie negalėjimą arba neketinimą atsiskaityti paskelbimas Vyriausybės

94 Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. spalio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1793/2012.49

įgaliotos institucijos (Įmonių bankroto valdymo departamento) interneto svetainėje Vyriausybės ar

jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka (ĮBĮ 4 straipsnio 4 punktas).

3.3. Restruktūrizavimo bylos iškėlimo pagrindai

3.3.1. Reikalavimai įmonės restruktūrizavimo plano metmenims

Restruktūrizavimo byla įmonei iškeliama tik tuo atveju, jeigu įmonės restruktūrizavimo

plano metmenys atitinka ĮRĮ 5 straipsnyje įtvirtintus reikalavimus (ĮRĮ 7 straipsnio 5 dalies 2

punktas). ĮRĮ nėra nustatyta, kokia reikšmė atsisakant iškelti restruktūrizavimo bylą ir svarstant dėl

restruktūrizavimo bylos iškėlimo tenka prie pareiškimo pridėtiems restruktūrizavimo plano

metmenims, t. y., ar teismas turi apsiriboti tik tuo, kad prie pareiškimo pridėti metmenys, kuriuose

nurodyti įstatymo reikalaujami duomenys, ar jis turi analizuoti ir metmenų turinį tam, kad galėtų

įvertinti jame nurodytų priemonių realistiškumą. Įstatyme taip pat nenurodyta, kokį metmenų

vertinimą turi atlikti teismas, spręsdamas klausimą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo ir

nedetalizuota, ką reiškia ĮRĮ 7 straipsnio 5 dalies 2 punkte pateikiama formuluotė „buvo pažeisti“

metmenims keliami reikalavimai. Atsižvelgiant į tai, kad pagal galiojančią ĮRĮ redakciją kreditorių

pritarimas restruktūrizavimo plano metmenims nėra būtinas, teismo atliekamas metmenų vertinimas

negali būti vien formalus, t. y. teismas neturi apsiriboti patikrinimu, ar metmenyse nurodyti visi ĮRĮ

5 straipsnyje reikalaujami duomenys. Teismas atlieka ir restruktūrizavimo plano metmenų turinio

vertinimą, kuriam esminę reikšmę turi nustatymas, ar preliminariame verslo plane nurodytos

priemonės gali padėti pašalinti įmonės finansinius sunkumus ir ar tikėtina, jog šios priemonės bus

įgyvendintos. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad restruktūrizavimą atlieka įmonės valdymo organai,

prižiūrimi restruktūrizavimo administratoriaus, teismas nekvestionuoja metmenyse nurodytų

restruktūrizavimo priemonių tikslingumo, o tik vertina, ar šios priemonės yra realios tam,

kad padėtų išspręsti įmonės finansinius sunkumus. Kasacinio teismo praktikoje taip pat

pabrėžiama, kad teismas, spręsdamas dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo, įvertina, ar

restruktūrizavimo plano metmenyse numatytos priemonės yra realios, galinčios bendrovės ūkinės

veiklos srityje ir verslo konkurencinėje aplinkoje atkurti bendrovės mokumą, normalią jos veiklą95.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad kiekvienu konkrečiu atveju teismas turi

vertinti pateiktus įmonės restruktūrizavimo plano metmenis atsižvelgdamas į konkrečios faktinės

situacijos specifiką, nes tam tikros konkrečios priemonės gali būti veiksmingos vienu atveju, o kitu –

95 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-263/2010.50

visiškai nevertingos96. Antai vienoje civilinėje byloje Lietuvos apeliacinis teismas, įvertinęs, kad

vienintelė numatoma įmonės restruktūrizavimo priemonė restruktūrizavimo laikotarpiu buvo

ketinimas toliau vykdant veiklą gauti iš jos pajamų, kurių gavimas grindžiamas ketinimų

protokolais, vykdomomis sutartimis ir prieš pat pateikiant teismui pareiškimą dėl restruktūrizavimo

bylos iškėlimo sudarytomis sąlyginėmis preliminariosiomis sutartimis, konstatavo, kad įmonės

restruktūrizavimo plano metmenys buvo deklaratyvūs, nepagrįsti realiais įrodymais, nurodytos

priemonės negalėjo atkurti bendrovės mokumo, normalios veiklos ir išsaugoti bendrovės

konkurencingumo rinkoje, todėl paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria buvo

atsisakyta įmonei iškelti restruktūrizavimo bylą97. Taigi teismo atliekamas restruktūrizavimo plano

metmenų vertinimas skirtas užkirsti kelią aiškiai nepagrįstiems restruktūrizavimo pareiškimams, kai

prisidengiant restruktūrizavimu siekiama išvengti bankroto bylos iškėlimo arba kai

restruktūrizavimo plane nurodomos priemonės yra nerealistiškos ir deklaratyvios (pavyzdžiui,

numatoma plėsti gamybą nenurodant finansavimo šaltinių).

ĮRĮ nėra reikalavimo, kad restruktūrizavimo plano metmenis prieš pateikiant teismui

įvertintų nepriklausomi ekspertai, tačiau nėra ir draudimo tai daryti. Nepriklausomo eksperto

išvada, vertinant ją kompleksiškai su restruktūrizavimo plano metmenimis, gali padėti teismui

suformuoti vidinį įsitikinimą dėl numatomų restruktūrizavimo priemonių atitikties

restruktūrizavimo tikslams. Tokią išvadą gali pateikti ir siūlomas skirti restruktūrizavimo

administratorius, nes ĮRĮ nėra draudimo įmonės valdymo organams konsultuotis su

restruktūrizavimo administratoriumi ar kitais restruktūrizavimo ekspertais iki pateikiant pareiškimą

dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo teismui, kartu nėra draudimo pateikti tokių asmenų išvadą

teismui dėl siūlomo restruktūrizavimo. Lietuvos teismų praktikoje yra pozityvių pavyzdžių, kai

įmonė, pateikdama teismui restruktūrizavimo plano metmenis, kartu pateikia teismui ir ekspertinį

tokių metmenų vertinimą. Vienoje byloje Lietuvos apeliacinis teismas, pažymėjęs, kad pirmosios

instancijos teismas įmonės mokumą vertino, be kita ko, atsižvelgdamas į bendrovės papildomai

pateiktą ekspertų parengtą restruktūrizavimo plano metmenų vertinimą, pagal kurį įmonės

restruktūrizavimo perspektyva buvo galima, paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo nutartį,

kuria įmonei buvo iškelta restruktūrizavimo byla98.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad įmonės restruktūrizavimo plano metmenyse privalo būti

nurodyti savanoriški įmonės įsipareigojimai kreditoriams mokėti palūkanas už laikotarpį nuo teismo

nutarties iškelti įmonės restruktūrizavimo bylą įsiteisėjimo dienos iki teismo nutarties patvirtinti 96 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-56/2011. 97 Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. vasario 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-512/2014.98 Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2754/2013.

51

įmonės restruktūrizavimo planą įsiteisėjimo dienos (ĮRĮ 5 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Šios

nuostatos reiškia, kad įmonė, savanoriškai įsipareigojanti už laikotarpį nuo teismo nutarties iškelti

įmonės restruktūrizavimo bylą įsiteisėjimo dienos iki teismo nutarties patvirtinti įmonės

restruktūrizavimo planą įsiteisėjimo dienos kreditoriams mokėti palūkanas, tokius įsipareigojimus

privalo prisiimti visų kreditorių atžvilgiu. Tuo atveju, kai įmonės restruktūrizavimo plano

metmenyse nurodomi įsipareigojimai mokėti palūkanas tik kai kuriems įmonės kreditoriams,

pažeidžiami kitų kreditorių teisės ir interesai (nebent likę kreditoriai sutiktų atsisakyti

palūkanų), taip pat pažeidžiamas ĮRĮ 5 straipsnio 1 dalies 6 punkto reikalavimas, todėl yra

pagrindas atsisakyti iškelti restruktūrizavimo bylą. Pavyzdžiui, vienoje civilinėje byloje Lietuvos

apeliacinis teismas, pažymėjęs, kad įmonės restruktūrizavimo plano metmenyse nurodyti

savanoriški įsipareigojimai tik kai kuriems įmonės kreditoriams mokėti palūkanas už laikotarpį nuo

teismo nutarties iškelti įmonės restruktūrizavimo bylą įsiteisėjimo dienos iki teismo nutarties

patvirtinti įmonės restruktūrizavimo planą įsiteisėjimo dienos pažeidė kitų kreditorių teises ir

interesus, ir, nustatęs, kad įmonės finansiniai sunkumai nebuvo laikini, paliko nepakeistą pirmosios

instancijos nutartį, kuria buvo atsisakyta įmonei iškelti restruktūrizavimo bylą99

3.3.2. Kreditorių nuomonės reikšmė sprendžiant dėl įmonės restruktūrizavimo bylos iškėlimo

Pagal iki 2010 m. spalio 1 d. galiojusią ĮRĮ redakciją, įmonės kreditorių pritarimas dėl

restruktūrizavimo bylos jai iškėlimo buvo privalomas. Įstatymų leidėjas, siekdamas supaprastinti

restruktūrizavimo bylos iškėlimo tvarką, atsisakė privalomo kreditorių sutikimo iškelti įmonei

restruktūrizavimo bylą, tačiau nustatė kitas priemones, kuriomis pasinaudoję kreditoriai gali

išreikšti savo poziciją dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo. Kreditoriai savo poziciją dėl įmonės

restruktūrizavimo plano metmenų gali pareikšti teismui pasinaudoję CPK suteikiama galimybe

įstoti į bylą trečiaisiais asmenimis, nepareiškiančiais savarankiškų reikalavimų. Tretieji asmenys,

nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų dėl ginčo dalyko, gali įstoti į bylą ieškovo arba atsakovo

pusėje iki baigiamųjų kalbų pradžios, jeigu bylos išsprendimas gali turėti įtakos jų teisėms arba

pareigoms (CPK 47 straipsnio 1 dalis). Taip pat jie gali būti įtraukiami dalyvauti byloje motyvuotu

99 Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. rugsėjo 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2407/2011.52

šalių prašymu arba teismo iniciatyva. Pasirengimo stadijoje teismas prireikus nusprendžia dėl

asmenų įtraukimo į bylą dalyvaujančiais byloje asmenimis (CPK 225 straipsnio 5 punktas).

Kreditorių pritarimas ar nepritarimas įmonės skolininkės restruktūrizavimui gali būti

išreikštas jau prieš iškeliant restruktūrizavimo bylą, t. y. rengiant restruktūrizavimo plano metmenis

(ĮRĮ 5, 6 straipsniai). Kreditorių teisė išreikšti savo poziciją dėl restruktūrizavimo plano

metmenų dar restruktūrizavimo bylos iškėlimo stadijoje tiesiogiai įstatyme neįtvirtinta, tačiau

išplaukia iš įmonių restruktūrizavimo instituto esmės ir yra nulemta šio instituto

reglamentavimo sistemos, pagal kurią, jau iškėlus įmonei restruktūrizavimo bylą, kreditorių

pritarimas įmonės restruktūrizavimo planui yra būtinas (ĮRĮ 12, 14 straipsniai). Vadovaujantis

ĮRĮ 14 straipsnio 3 dalimi, kreditorių susirinkimas pritaria restruktūrizavimo plano projektui, jeigu

už tai balsuoja kreditoriai, kurių reikalavimų suma vertine išraiška sudaro ne mažiau kaip 2/3 visų

teismo patvirtintų kreditorių reikalavimų sumos vertinės išraiškos. ĮRĮ tikslas – sudaryti sąlygas

juridiniams asmenims, turintiems finansinių sunkumų ir nenutraukusiems ūkinės komercinės

veiklos, išsaugoti ir plėtoti šią veiklą, sumokėti skolas ir išvengti bankroto (ĮRĮ 1 straipsnio 2 dalis).

Šį tikslą įmonė gali pasiekti tik jos kreditoriams suteikiant pagalbą dėl skolinių įsipareigojimų,

susidariusių iki įmonės restruktūrizavimo bylos iškėlimo teisme, vykdymo (ĮRĮ 12 straipsnio 1

dalies 4 punktas), todėl kreditorių pozicija dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo įmonei skolininkei

gali būti svarbi jau pradinėje restruktūrizavimo bylos iškėlimo stadijoje.

Lietuvos apeliacinis teismas yra nurodęs, kad kreditorių pozicija restruktūrizavimo bylos

iškėlimo stadijoje yra reikšminga, nes parodo galimas įmonės restruktūrizavimo perspektyvas, o

restruktūrizavimo proceso pradėjimas neturint didžiųjų bendrovės kreditorių paramos būtų iš esmės

formalus ir pasmerktas žlugti100. Vadinasi, kreditorių nuomonė dėl restruktūrizavimo plano

metmenų teismui, sprendžiančiam dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo, nors ir nebėra privaloma,

tačiau restruktūrizavimo bylos iškėlimas, esant kreditorių nepritarimui jau restruktūrizavimo bylos

iškėlimo stadijoje, aiškiai liudija bylos neperspektyvumą, todėl, kreditoriams aiškiai nepritariant

restruktūrizavimo plano metmenims, restruktūrizavimo bylos iškėlimas tampa beprasmis. Antai

vienoje byloje Lietuvos apeliacinis teismas paliko nepakeistą tą pirmosios instancijos teismo

nutarties dalį, kuria buvo atsisakyta įmonei iškelti restruktūrizavimo bylą, nes nustatė, kad

pagrindiniai įmonės kreditoriai, kurių turimų reikalavimų suma sudarė 1/3 visų kreditorių

reikalavimo sumos, nepritarė restruktūrizavimo plano metmenims ir restruktūrizavimo bylos

iškėlimui įmonei. Šioje byloje teismas pažymėjo, kad šios aplinkybės reiškia, jog restruktūrizavimo

100 Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. balandžio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-821/2012.53

procesas neperspektyvus ir nėra pagrindo tikėtis sklandaus įmonės restruktūrizavimo proceso, taip

pat nėra pagrindo suteikti prioritetą tikslui išsaugoti įmonę kaip veikiantį rinkos dalyvį101.

Tačiau, jeigu yra galimybė atkurti įmonės mokumą, restruktūrizavimo byla tokiai

įmonei keltina nepaisant to, kad įmonės restruktūrizavimo plano metmenims pritaria ne visi

įmonės kreditoriai. Pavyzdžiui, vienoje civilinėje byloje Lietuvos apeliacinis teismas panaikino

pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria buvo atsisakyta įmonei kelti restruktūrizavimo bylą ir

klausimą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo perdavė nagrinėti iš naujo, motyvuodamas tuo, kad

kai yra galimybė išsaugoti veikiančią įmonę, vien dėl pagrindinio kreditoriaus nepritarimo įmonės

restruktūrizavimo plano metmenims būtų neteisinga atsisakyti kelti restruktūrizavimo bylą ir ginti

tik didžiausio kreditoriaus (banko) interesus, juolab kad jo reikalavimo įvykdymas buvo užtikrintas

hipoteka102.

Išvados

1. Kilus įmonės mokumo sunkumų įstatymų leidėjas yra numatęs galimybę inicijuoti

restruktūrizavimo arba bankroto procedūras. Lietuvos teisėje laikomasi restruktūrizavimo prioriteto

principo, kurio įgyvendinimo tvarka įtvirtinta ĮBĮ ir ĮRĮ nuostatose. Kai, sprendžiant dėl

restruktūrizavimo ir bankroto pareiškimų santykio, būtina nustatyti restruktūrizavimo bylos

iškėlimo momentą, laikytina, kad įmonei restruktūrizavimo byla yra iškelta, jeigu yra priimta

teismo nutartis dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo, nepaisant to, kad tokia nutartis nėra

įsiteisėjusi. Tuo metu, kai apeliacinės instancijos teismas nagrinėja atskirąjį skundą dėl pirmosios

instancijos teismo nutarties iškelti įmonei restruktūrizavimo bylą, vėliau gauto pareiškimo dėl

bankroto bylos iškėlimo tai pačiai įmonei nagrinėjimas atidedamas, iki bus priimta apeliacinės

instancijos teismo nutartis dėl pirmosios instancijos teismo nutarties iškelti įmonei

restruktūrizavimo bylą.

Nors kasacinėje jurisprudencijoje nurodoma, kad bankroto bylos iškėlimas – tai momentas,

kai įsiteisėja teismo nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo, tačiau atskirais atvejais, t. y. kai

sprendžiama dėl bankroto ir restruktūrizavimo pareiškimų santykio, taip pat nustatant momentą, iki

kada kreditorius gali atsisakyti pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo (ĮBĮ 6 straipsnio 5 dalis) bei

nustatant momentą, iki kada teismas gali atsisakyti kelti įmonei bankroto bylą ĮBĮ 10 straipsnio 3

101 Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. rugpjūčio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1440/2014.102 Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1624/2014.

54

dalies 1 punkte nurodytu pagrindu (įmonė iki teismo nutarties iškelti bankroto bylą priėmimo

atsiskaito su kreditoriais), teisiškai reikšmingas yra nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo priėmimo,

o ne jos įsiteisėjimo momentas.

2. Bankroto ar restruktūrizavimo bylos iškėlimą sudaro dvi savarankiškos stadijos: civilinės

bylos iškėlimas dėl bankroto ar restruktūrizavimo bylos iškėlimo teismo rezoliucija (bankroto

atveju) ar nutartimi (restruktūrizavimo atveju) ir bankroto ar restruktūrizavimo bylos iškėlimas

priimant teismo nutartį.

Įmonės savininko, vadovo ir likvidatoriaus pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos

iškėlimo atsiranda įmonei tapus nemokiai ĮBĮ prasme. Į teismą privaloma kreiptis nedelsiant.

Pavėlavus kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, atsiranda žala – ją sudaro bendras išaugęs

įmonės skolų dydis, kurio įmonė jos bankroto procese negali padengti kreditoriams. Žalos dydis

kiekvienu atveju nustatomas pagal faktines bylos aplinkybes. Pagrindinis subjektas, turintis teisę

kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo iš įmonės savininko, vadovo ir likvidatoriaus, yra įmonės

bankroto administratorius, ginantis kreditorių ir pačios bankrutuojančios įmonės interesus.

Konkretus kreditorius į teismą dėl žalos atlyginimo galėtų kreiptis su netiesioginiu ieškiniu (CK

6.68 straipsnis), pareikšdamas ieškinį bankrutuojančios įmonės vardu, jei pati bankrutuojanti įmonė

(jos administratorius) savo teisės reikalauti žalos atlyginimo neįgyvendintų.

Kreditorius, kuris į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo kreipiasi savo nuožiūra, negali

piktnaudžiauti teise inicijuoti bankroto procesą ir privalo pagrįsti savo teisinį statusą bei iš anksto

įspėti skolininką apie ketinimą inicijuoti bankroto bylą. Tačiau jis neprivalo, prieš kreipdamasis į

teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, bandyti skolą atgauti ginčo tvarka ir neabejotinai įrodyti savo

reikalavimo pagrįstumo. Skolininkui bankroto bylos iškėlimo stadijoje ginčijant kreditoriaus

reikalavimo teisę, teismas nesvarsto bankroto bylos iškėlimo klausimo, bet pasiūlo šalims ginčą

išspręsti individualaus civilinio proceso tvarka. Tačiau jei skolininkas kelia aiškiai nepagrįstą,

fiktyvų ginčą dėl kreditoriaus reikalavimo teisės, kurio akivaizdus vienintelis tikslas – išvengti

bankroto bylos iškėlimo, teismas bankroto bylos iškėlimo klausimą turėtų nagrinėti iš esmės.

Kreditoriaus procesinis statusas civilinėje byloje, kurioje sprendžiamas bankroto bylos

iškėlimo klausimas, priklauso nuo to, ar jis reiškia savarankišką reikalavimą, ar ne: kai teisę

inicijuoti bankroto bylos iškėlimą skolininkui įgyvendino kitas asmuo (kreditorius) ir kreditorius iki

bankroto bylos iškėlimo reiškia savarankišką reikalavimą dėl bankroto bylos iškėlimo, jis įstoja į

bylą kaip trečiasis asmuo, pareiškiantis savarankišką reikalavimą.

55

Iniciatyva pradėti įmonės restruktūrizavimo procesą priklauso vienasmeniam ar kolegialiam

įmonės valdymo organui. Nors išankstinis kreditorių pritarimas restruktūrizavimui nebereikalingas,

juos privaloma informuoti apie inicijuojamą restruktūrizavimo procesą.

Teismui civilinės bylos iškėlimo stadijoje nustačius, jog pareiškimą dėl bankroto ar

restruktūrizavimo bylos iškėlimo pateikė tokios teisės neturintis subjektas, teismas pareiškimą dėl

bankroto ar restruktūrizavimo bylos iškėlimo atsisako priimti kaip nenagrinėtiną teisme. Tuo atveju,

kai aplinkybė, kad pareiškimą dėl bankroto ar restruktūrizavimo bylos iškėlimo teismui pateikė

tokios teisės neturintis asmuo, paaiškėja jau iškėlus civilinę bylą dėl bankroto bylos iškėlimo,

teismas šią civilinę bylą nutraukia kaip nenagrinėtiną teisme.

Jeigu pareiškimas dėl bankroto ar restruktūrizavimo bylos iškėlimo neatitinka bendrųjų

ieškinio turiniui ir procesiniams dokumentams numatytų reikalavimų bei ĮBĮ ir ĮRĮ nustatytų

specialiųjų reikalavimų, taip pat specifinių ĮBĮ nustatytų pareiškimo teismui dėl bankroto bylos

pateikimo pagrindų ir ĮRĮ įtvirtintų restruktūrizavimo taikymo sąlygų, taikomas ieškinio trūkumų

šalinimo institutas, o trūkumų nepašalinus, pareiškimas laikomas nepaduotu ir grąžinamas jį

padavusiam asmeniui.

Jeigu kreditorius, inicijuojantis bankroto bylą, pareiškime nurodo, kad buvo laikytasi

išankstinės įspėjimo apie bankroto bylos inicijavimą tvarkos, tačiau prie pareiškimo dėl bankroto

bylos iškėlimo nebuvo pridėti tai patvirtinantys įrodymai, teismas priima nutartį dėl trūkumų

pašalinimo, o jeigu pareiškimą padavęs asmuo jų nepašalina, – nutartį grąžinti pareiškimą ieškovui.

Jeigu iš kreditoriaus pareiškimo turinio matyti, kad kreditorius nesilaikė išankstinės įspėjimo

tvarkos dėl bankroto bylos inicijavimo skolininkui, teismas atsisako priimti pareiškimą, nes

suinteresuotas asmuo, kreipęsis į teismą, nesilaikė įstatymų nustatytos tai bylų kategorijai

išankstinio bylos sprendimo ne teisme tvarkos. Tuo atveju, kai pareiškimas iškelti bankroto bylą jau

yra priimtas teisme ir iki bankroto bylos iškėlimo paaiškėja, kad kreditorius nesilaikė pareigos iš

anksto informuoti įmonę apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, teismas

pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo turėtų palikti nenagrinėtą, nes pareiškėjas, kuris kreipėsi į

teismą, nesilaikė tos kategorijos byloms nustatytos išankstinio bylos sprendimo ne teisme tvarkos ir

dar galima pasinaudoti šia tvarka.

3. Iškėlus civilinę bylą dėl bankroto ar restruktūrizavimo bylos iškėlimo, teismas turi teisę

iki klausimo dėl bankroto ar restruktūrizavimo bylos iškėlimo išsprendimo taikyti laikinąsias

apsaugos priemones. Įmonei iškėlus bankroto bylą, teismas privalo pritaikyti kai kurias laikinąsias

apsaugos priemones. Iškėlus civilinę bylą dėl bankroto ar restruktūrizavimo bylos iškėlimo įstatymo

pagrindu atsiranda dar viena teisinė pasekmė – sustabdomas įmonės turto realizavimas ir 56

išieškojimas iš jo pagal vykdomuosius dokumentus. Teismui priėmus pareiškimą dėl bankroto bylos

iškėlimo įmonės turto realizavimas ir išieškojimas nėra sustabdomas, jeigu apie įkeisto turto

pardavimą paskelbta iki bankroto bylos iškėlimo dienos. ĮRĮ nustatytas leidimas įmonei iš tam tikrų

areštuotų sąskaitų atlikti įmonės ūkinei komercinei veiklai reikalingus mokėjimus ir įmokas, skirtus

atsiskaityti su prekių ir paslaugų tiekėjais, kurie įmonei tieks prekes ar paslaugas po pareiškimo dėl

restruktūrizavimo bylos iškėlimo priėmimo.

Laikinosios apsaugos priemonės panaikinamos, o turto realizavimas ir išieškojimas

atnaujinamas, kai teismas atsisako iškelti įmonei bankroto ar restruktūrizavimo bylą arba kai

civilinė byla dėl bankroto ar restruktūrizavimo bylos iškėlimo užbaigiama kitais pagrindais. Dėl

laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo teismas turėtų pasisakyti nutartyje, kuria atsisakoma

įmonei iškelti bankroto ar restruktūrizavimo bylą ar byla užbaigiama kitais pagrindais iki bankroto

bylos iškėlimo stadijos. Apie turto realizavimo ir išieškojimo atnaujinimą, kai atsisakoma iškelti

įmonei bankroto ar restruktūrizavimo bylą ar kai byla užbaigiama kitais pagrindais, teismas

paskelbia viešai.

4. Bankroto ar restruktūrizavimo byla iškeliama nustačius, kad nėra atsisakymo iškelti

bankroto ar restruktūrizavimo bylą pagrindų, ir nustačius bankroto ar restruktūrizavimo bylos

iškėlimo pagrindų buvimą. Teismas, nustatęs atsisakymo iškelti bankroto ar restruktūrizavimo bylą

pagrindų buvimą ir (ar) bankroto ar restruktūrizavimo bylos iškėlimo pagrindų nebuvimą, atsisako

iškelti bankroto ar restruktūrizavimo bylą. Tokiu atveju laikytina, kad byla išnagrinėta iš esmės,

pareiškimas dėl bankroto ar restruktūrizavimo bylos iškėlimo yra atmestas, o procesas dėl bankroto

ar restruktūrizavimo bylos iškėlimo – užbaigtas.

Teismas gali atsisakyti kelti įmonei bankroto bylą, jeigu įmonė bankroto bylą inicijavusio

kreditoriaus reikalavimus patenkina iki teismo nutarties iškelti bankroto bylą priėmimo dienos.

Jeigu įmonė jai bankroto bylą inicijavusio kreditoriaus (kreditorių) reikalavimus patenkina po

teismo nutarties iškelti bankroto bylą priėmimo, atsisakyti iškelti bankroto bylą negalima – tokiu

atveju klausimas dėl bankroto bylos nutraukimo turi būti sprendžiamas taikant specialiuosius

bankroto bylos nutraukimo pagrindus.

Kreditorius gali atsisakyti pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo tik iki nutarties iškelti

bankroto bylą priėmimo momento (ĮBĮ 6 straipsnio 5 dalis). Atsisakius pareiškimo, teismas priima

nutartį priimti kreditoriaus atsisakymą ir nutraukia civilinę bylą. Kreditorius, kuris kreipėsi į teismą

dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo taip pat gali atsiimti,

tačiau tik iki bankroto bylos iškėlimo momento (CPK 139 straipsnis). Įmonės valdymo organas,

kuris kreipėsi į teismą dėl restruktūrizavimo bylos įmonei iškėlimo, gali atsiimti pareiškimą dėl 57

restruktūrizavimo bylos iškėlimo, taip pat turi teisę atsisakyti pareiškimo dėl restruktūrizavimo

bylos iškėlimo, tačiau tik gavęs subjektų, dalyvaujančių inicijuojant restruktūrizavimo bylą,

pritarimą.

Dėl įmonės nemokumo turi būti sprendžiama ne formaliai, o atsižvelgiant į konkrečioje

byloje nustatytas aplinkybes, taip pat į konkrečius šalių pateiktus ir (ar) teismo surinktus duomenis

apie įmonės turtinę padėtį. Kai teismui nepateikiami arba teismui savo iniciatyva nepavyksta gauti

naujausių duomenų apie įmonės turtinę padėtį, teismas turi pagrindą įmonės mokumą ar nemokumą

nustatyti pagal vėliausius prieinamus viešus duomenis apie įmonės turtinę padėtį. Teismai,

nustatydami įmonės nemokumą, vadovaujasi pradelstų įmonės įsipareigojimų santykiu su realia jos

turimo turto verte. Jei įmonė tam tikrą įsipareigojimą nurodė kaip pradelstą, teismas, nesant

piktnaudžiavimo požymių, neturi pagrindo tokio įsipareigojimo nepripažinti pradelstu. Ginčijamų

įsipareigojimų pripažinimas pradelstais įsipareigojimais nustatant įmonės nemokumą nėra teisiškai

reikšmingas tik tuo atveju, kai ginčijami įsipareigojimai, kartu su jau pripažintais pradelstais

įsipareigojimais, neviršys pusės įmonės turimo turto vertės. Tuo atveju, kai nuo ginčijamo

įsipareigojimo pripažinimo priklauso įmonės mokumo (nemokumo) nustatymas, tokio

įsipareigojimo pagrįstumas turi būti nustatomas teismo procesiniu sprendimu, pripažįstančiu

kreditoriaus reikalavimo pagrįstumą. Kai įmonės mokumas (nemokumas) priklauso nuo vieno ar

kelių ginčijamų įsipareigojimų pripažinimo, bankroto bylos iškėlimo klausimą sprendžiantis teismas

negali konstatuoti, kad įmonė yra nemoki, todėl turi atsisakyti kelti bankroto bylą ir nukreipti šalis

individualiame teismo procese išspręsti jų ginčijamus santykius.

Sprendžiant dėl įmonės nemokumo turi būti nustatoma reali į įmonės balansą įrašyto turto

vertė. Tačiau tam, kad teismas galėtų įmonei iškelti bankroto bylą dėl jos nemokumo, nebūtina

visiškai tiksliai apskaičiuoti įmonės pradelstų įsipareigojimų ir jos turimo turto realios vertės

santykį. Sprendžiant dėl lizingo sutarčių pagrindu įmonės įgyto turto vertės turi būti įvertintos

lizingo sutarties sąlygos ir lizingo rūšis bei galimybė lizingo gavėjui įgyti daiktą nuosavybėn arba

susigrąžinti už daiktą jau sumokėtas įmokas.

5. Restruktūrizavimo byla įmonei iškeliama, jeigu įmonės restruktūrizavimo plano

metmenys atitinka reikalavimus. Kadangi kreditorių pritarimas restruktūrizavimo plano metmenims

nėra būtinas, teismo atliekamas metmenų vertinimas negali būti formalus, tačiau tai nereiškia, kad

teismas gali kvestionuoti metmenyse nurodytų restruktūrizavimo priemonių tikslingumą.

Kreditoriai savo poziciją dėl įmonės restruktūrizavimo plano metmenų gali pareikšti teismui

pasinaudoję CPK suteikiama galimybe įstoti į bylą trečiaisiais asmenimis, nepareiškiančiais

savarankiškų reikalavimų. Kreditorių nuomonė dėl restruktūrizavimo plano metmenų teismui, 58

sprendžiančiam dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo, nebėra privaloma, tačiau ji yra lemiama

tvirtinant restruktūrizavimo planą, todėl restruktūrizavimo bylos iškėlimas, esant kreditorių

nepritarimui jau restruktūrizavimo bylos iškėlimo stadijoje, aiškiai liudija bylos neperspektyvumą.

59