173

ISSN0258-0802.LITERATŪRA201254(1)

TEODICĖJINIAI MOTYVAI LIETUVIŲ LITERATŪROJE: UNIVERSALUMAS IR SPECIFIKA

Dalia čiočytėVilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedros docentė

Tyrimą finansuoja Lietuvos mokslo taryba (sutarties Nr. LIT­4­12).This research is funded by a grant (Nr. LIT­4­12) from the Research Council of Lithuania.

Straipsnis sutelktas ties komplikuotu teodicėjos terminu ir aktualizuoja jį literatūros kontekstuose. Kaip literatūrinės teodicėjos aukštumos analizuojami Fiodoro Dostojevskio ir Alberto Camus kūri­niai. Skiriamos trys lietuvių literatūros teodicėjinio mąstymo kryptys: laisvos valios interpretacija (Kristijonas Donelaitis, Vincas Krėvė ir kt.), tautos kentėjimų (okupacijos, tremties) apmąstymas dvasinio tobulėjimo idėjos erdvėje (Antanas Baranauskas), Dievo slėpiningumo refleksija (Šatrijos Ragana, Bernardas Brazdžionis, Antanas Škėma).

1. Teodicėjos sąvokos sklaida

Teodicėja–filosofinėirteologinėpastangaderintimylinčio,visagalioirvisažinioDie­vosampratąsublogio(nelaimės,kančios,kaltės,mirties…)egzistavimožmogausirgamtos pasaulyje patirtimi. Etimologinėtermino reikšmė ir yra „Dievo pateisini­mas“ (gr. theos, dievas, ir dikē, dikaia – teisė,teisingumas).

Prieštaravimas tarpDievovisagalybėsirblogioegzistavimopasaulyjeyrapagrin­dinis filosofinės Dievo refleksijos klausi­mas.FilosofiškaisvarstantDievobuvimogalimybę, esminiskeblumasyranegam­tamokslinio pasaulėvaizdžio duomenys(gamtamokslinis pasaulėvaizdis gali būtiinterpretuojamasirateizmo,irteizmofilo­sofinėjeperspektyvoje),–oblogio,nekal­toskančiosegzistavimas.GraikųfilosofasEpikūras (341–270) yra formulavęs: jei

egzistuoja visagalis ir tobulai geras Die­vas, tai neegzistuojablogis; tačiaublogisegzistuojapasaulyje;vadinasi,visagalisirtobulaigerasDievasneegzistuoja1. Pana­šusDavidoHume’o,XVIIIa.škotųempi­risto,silogizmas:mylintidievybėneleistųreikštisblogiui;visažinė,visagalėdievybėgalėtųapsaugotipasaulįnuoblogio;blogisegzistuoja pasaulyje, – vadinasi, Dievasnėramylintisarbajisnėraneivisažinis,neivisagalis2.FilosofoegzistencialistoNiko­lajausBerdiajevo(1874–1948)žodžiaista­riant,„blogioegzistavimasyradidžiausias

1 LiucijusCecilijusFirmianasLaktancijus(III–IVa.),krikščionių rašytojas, traktateDe ira Dei („ApieDie­vopyktį“) pristato ir kritikuoja šįEpikūro argumentą,vadinamąEpikūroparadoksu,Epikūromįsle.Epikūras,kaipžinomaišLaktancijausveikalo,savuojuargumentugrindėdievųabejingumožmoguiidėją.

2 David Hume, Dialogues Concerning Natural Re-ligion, in God and Evil / Edited by Nelson Pike, En­gelwoodCliffs,NJ:PrenticeHall,1964.

174

buvojimopasaulyje slėpinys, gluminantisteologinędoktriną“3.ProtestantųfilosofasirteologasRonaldasNashas(1936–2006)yra radikaliai formulavęs: „Blogio prob-lemabuvo,yra ir bus rimčiausias iššūkisteizmui.“4Blogio irkančiosegzistavimasnetgivadinamasateizmoįrodymu(DavidElton Trueblood)5.Todėlteodicėjostermi­nasturiirplatesnęreikšmę:nurodofiloso­finęteologijosprieigą,filosofinįDievopa­žinimo,egzistavimo,josavybiųirsantykiosu pasauliu apmąstymą. Krikščionybėjeteodicėjiniaisvarstymaiglaudžiaisusijęsutomistine natūraliąja teologija (theologia naturalis)–filosofiniaisDievobuvimoirsavybiųįrodymais.

Teodicėjos terminą bene pirmasis pa­vartojo vokiečių filosofas GottfriedasLeibnizasprancūzųkalbaparašytamevei­kaleTeodicėjinėsesėapieDievogerumą,žmogauslaisvęirblogiokilmę(Essais de Théodicée sur la bonté de Dieu, la liber-té de l’homme et l’origine du mal,1710),oponuodamas protestantų filosofo skepti­ko Pierre’oBayle’oIstorijosirkritikosžo­dyno (Dictionnaire Historique et Critique, 1695) mintims apie tai, jog neįmanomaracionaliai paaiškinti blogio irDievo ko­egzistencijos.LeibnizasDievoteisingumąaiškinoteorijaapieoptimalų(geriausiąišvisų įmanomų) gėrio ir blogio elementųderinį žmogaus patiriamame pasaulyje6.

3 Nicolas Berdyaev, The Divine and the Human, London:GeoffreyBles,1949,86.

4 Ronald Nash, Faith and Reason, Grand Rapids, Mich.:Zondervan,1988,177(„Themostseriouschal­lengetotheismwas,is,andwillcontinuetobetheprob­lemofevil“).

5David Elton Trueblood, Philosophy of Religion, NewYork:HarpersandBrothers,1957,231.

6 Šią teodicėjinę Leibnizo teoriją ironizavo

Terminasprigijo, irvėliaunevienasfilo­sofinis traktatas, skirtas Dievo samprataiblogio kontekste, vadintas teodicėjiniu.Filosofinėsminties istorijoje teodicėjiniaiklausimai,–itingiliosirsudėtingosblogioproblemosaspektas,–nekartąįvairiaiin­terpretuoti, teigiant irkvestionuojantmy­linčioDievoegzistavimogalimybę.

Norsteodicėjosterminaspradėtasvar­totitikXVIIIa.,kančiosirblogiosantykissudievyberūpėjoįvairiomsfilosofinėmsirreliginėms tradicijoms nuo seniausių lai­kų.Klausimas,kodėlDievas leidžiasavokūriniams kentėti, reflektuojamasmitolo­giniuosesiužetuoseapiedievybėskovąsuchaosu,senovėsEgiptosarkofagųepitafi­jose (motyvai apie kūrinijosmaištą priešdievybękaipjosatsitolinimonuopasauliopriežastį), antikinės filosofijos tekstuose,judaizmo raštuose7, Senajame ir Nauja­jame Testamentuose. Nekaltos kančiosproblemą artikuliuoja Jobo knyga – vie­naspopuliariausiųVakarųkultūros tekstųapieblogioegzistavimoslėpinį.Koheletoknygoje kančia traktuojama kaip neįma­nomasuvoktižmogiškojoprotogaliomis.Biblinis teisėjasGideonas tiksliai formu­luojateodicėjinįklausimą:„JeiViešpatssumumis,taikodėlmusvisataiištiko?(Ts 6, 13).PranašasHabakukas išryškinaegzis­tencinę tylinčioDievo problemą, nužymiįtampą tarp biblinės Dievo sampratos ir

Voltaire’ofilosofinė apysakaKandidas, arba Optimiz-mas (Candide, ou l’Optimisme,1759).

7Žr. JanAssmann,The Search of God in Ancient Egypt,TranslatedbyDavidLorton,Ithaca:CornellUni­versityPress,2001;AnttiLaato,JohannesC.DeMoor(editors), Theodicy in the World of the Bible, Leiden: BrillAcademicPub,2003;JamesL.Crenshaw,Defen-ding God: Biblical Responses to the Problem of Evil, NewYork:OxfordUniversityPress,2005.

175

egzistencinėsneteisingumopatirties,kuriasavitąžvilgsniošventumo,žiūrėjimoįblo­gįdieviškuojužvilgsniumetonimiją:

Tavo akys per šventosžvelgtiįpikta,tunegaližiūrėtiįnusikaltimus.Tadkodėlžiūriįklastūnusirtyli,kainedorėliairyjateisesniusužsave?(Hab 1, 13)

Krikščionybėskontekstenekaltoskan­čios problema itin aktuali. Krikščionybėtranscendencijosapsireiškimoplotme lai­ko ne gamtą (kaip, pavyzdžiui, biblinė­je Nojaus situacijoje), ne tautos istoriją(BiblijojeperizraelitųtautosistorijąDie­vas žmogui reiškiasi iki Jėzaus Kristausįsikūnijimo), o dievažmogiškąjį JėzausKristausasmenį8.KrikščioniškojireligijossamprataakcentuojatarpasmeninįdialogątarpDievoiržmogaus,todėlkrikščioniui,kaip religinio aš – Tu santykio dalyviui, galimybėpasitikėtidieviškuojuTu yra ne­palyginti reikšmingesnė negu abstraktūs,racionalūsDievoegzistavimoįrodymai.

Krikščioniškosios teodicėjos mintiskrypstašiomislinkmėmis:

1.Reflektuojamastranscendencijosslė­piningumas. Išryškinamas skirtumas tarpsukurtosiosbūtybėsribotumo,baigtinumoirdieviškosiosbegalybėspripažįstant,kadDievasyrabegalinėpaslaptisvisaisatžvil­giais,įskaitantirblogioproblemą.

8„Krikščionybė jaupačiu savobuvimuyranuos­tabus pasaulio sekuliarizacijos veiksnys. Juo labiau jisklindapasaulyje, juo labiau ji jį nusakralina arba su­pasaulina,nesEvangelijosdėsnis,kadKristusyravie­nintelis,perkurįDievas reiškiasi irkalba,nepakenčiašalia savęs jokios kitos Dievo apsireiškimo vietos“;krikščionybėjeDievasiržmogussusitinkanepranoksta­moje„asmeninėjevienybėje“(AntanasMaceina,Didie-ji dabarties klausimai,Chicago:Krikščionisgyvenime,1971,81,78).

2.Mąstomaapieblogiovaidmenįsielostobulėjimoprocese.PlėtojamosIreniejausLioniečio(IIa.)idėjosapiemoralinįtobu­lėjimąperišbandymųpatirtį9.Ireniejiškąjąteodicėją protestantų filosofas ir teologasJohn Hick (1922–2012) praminė „sieloskūrimo“ teodicėja (soul-making defense): Dievas sukuria episteminį atstumą (kaineįmanomaDievopažinti tiesiogiai),kadžmogussiektųjįpažintiirpertaitaptųiš­tiesmoralus.Kūrėjasleidžiakančiątodėl,kadžmoniųsielosgalėtųaugtiirtobulėti,tadkančiayrane tikblogis,bet irdvasi­niotobulėjimosąlyga:perkančiąžmogustampamoraliniusubjektu10.

3.Pabrėžiamaspasirinkimolaisvėsreikš-mingumas: negalėdamas pasirinkti blogio,žmogus negalėtų pasirinkti ir gėrio, netu­rėtų laisvos valios, – o be laisvės nebūtųįmanomameilė.AtsiremiamaįAurelijausAugustino(354–430)teodicėją:blogissu­vokiamaskaipnuokrypisnuogėrio,žmo­nijos nuopuolio pasekmė. Pasak Augus­tino, „Jeigu žmogus yra kažkoks gėris irjeigu jis gali teisingai elgtis tik tada, kaipatsnori,– jisnusipelnė turėti laisvąva­lią,bekuriosnegalėtųteisingaielgtis.Jukreikia tikėti, kadDievas ją davė ne tam,kadnusidėtume.Tadpakankamapriežas­tis,dėlkuriosprivalėjojąduoti,–kadangibe jos žmogus negali teisingai gyventi“.Laisvąvaliąprivalu„pripažinti irgera, irDievo duota, ir [...] veikiau reikia smerkti blogusšiosgėrybėsnaudotojus,negukal­

9Žr.Šv. IreniejusLeonietis, „Prieš erezijas“,Da-rius Alekna, Vytautas Ališauskas (sud.), Bažnyčios tėvai, Vilnius:Aidai,2003,258–259.

10 Stephen T. Davis (ed.), Encountering Evil: Live Options in Theodicy,Louisville,KY:WestminsterJohnKnoxPress,2001,38–72.

176

tintijosdavėją,esąšisneturėjęsduoti“11. ŠiąAugustino koncepciją plėtojo TomasAkvinietis(1225–1274),mokydamasapiefizinį, metafizinį ir moralinį (kylantį išpiktnaudžiavimo laisva valia) blogį kaipgėriostoką,neturinčiąpozityvausšaltinio:„Dorinis gerumas ar blogumas pirmiauatsiranda valioje“; „Kiekvienas valingasveiksmas yra blogas dėl to, kad nutolstanuo proto ir amžinojo įstatymo tvarkos,o kiekvienas geras veiksmas derinasi suprotu ir amžinuoju įstatymu“; „Nuodėmėir blogis visada atsiranda dėl nukrypimonuoprotonurodytoskryptiesaukščiausio­jožmogausgyvenimotikslolink.“12 Lais­vos valios teodicėjąmatome ImmanuelioKanto Praktinio proto kritikoje(1781):jei,pasakveikaloautoriaus,galėtumevisiškaiįrodytiDievoegzistavimą,moralėsdėsniopažeidimų nebūtų; tačiau „dauguma dės­nįatitinkančiųpoelgiųbūtųatlikti išbai­mės,tiknedaugelis–puoselėjantviltįirnėvienas– išpareigos,opoelgiųmoralinėsvertės,kuritikvienalemiaasmensvertęirnetgipasauliovertęaukščiausiosišmintiesakyse, visai neliktų“13.Amerikiečių ana­

11 Aurelijus Augustinas, Dialogai: Apie laisvąjį sprendimą/VertėOnaDaukšienė,Vilnius:Katalikųpa­saulis,2001,235,117.

12 Tomas Akvinietis, Teologijos suma I–II, 18–21 klausimai,Vilnius:Logos,1998,127,161,167.

13 Immanuelis Kantas pateikia išlygą: „Jei kar­tu nepakistų visa mūsų prigimtis“; „kol žmonių pri­gimtis išliktų tokia pati, kokia yra dabar“ (ImmanuelKant, Praktinio proto kritika, Vilnius: Mintis, 1987,172–173). Krikščioniškoji teodicėja žmogaus prigimtįsuvokia kaip gimtosios nuodėmės pažeistą dėl laisvosvaliosreiškimosi.EsėOber das Mifilingen aller philo-sophischen Yersuche in der Theodizee (1791)Kantas teigė, kadblogis – asmeninis iššūkis žmogui, galimasįveiktitiktikėjimu,irkadturimesuvoktisavogalimy­biųribotumąreflektuojantdalykus,esančiusužžmogiš­kojopatyrimoribų(ImmanuelKant,„Oniepowodzeniuwszelkichpróbfilozoficznychwprzedmiocieteodycei“,

litinis filosofas Alvinas Carlas Plantinga (g. 1932), akcentuodamas laisvos valiossąvokąirpasitelkdamassilogistinęlogiką,parodo, jog blogio egzistavimas logiškaidera su visagalio, visažinio ir mylinčioKūrėjosamprata:blogisprivaloegzistuotitam,kadžmogusturėtųlaisvąvalią;blogiopašalintiišpasaulioneįmanomanepašali­nantlaisvosvalios.Nelogiškamanyti,kadžmogiškosiosbūtybės, turinčiosmoralinęlaisvę,visadapasirinktų tikgėrį; logiška,jog moralinės laisvės egzistavimas yrasvarbesnisnegujosreiškimosipasekmė–blogis14. Richardas Swinburne (g. 1934),Oksfordo universiteto filosofijos profeso­riusemeritas,teigia,kadjeiDievasnori,jogžmoguspatsaispręstų,kas jamirkitiemsgera ir kas bloga, patsai pasirinktų būdą,kaipformuotisavocharakterįirbūtinau­dingam kitiems, – tai žemiškajame žmo­gaus gyvenime neišvengiamai egzistuoskančia15.Dievasnegalisauprieštarauti:jeijissukurtajaibūtybeisuteikialaisvąvalią,taiturileistiegzistuotiblogiui,kylančiamišsukurtosiosbūtybėspasirinkimų16.

4.Akcentuojamapasaulio raida ir pa­saulio tobulėjimo galimybė, žmogui šali­nantkančiospriežastis.

5.Aiškinama,kadžmogus,kaipnemir­tingabūtybė,negalitikėtistobuloegzista­vimožemiškojojeerdvėlaikiotikrovėje.

tłum.IrenaKrońska,Tadeusz Kroński, Kant,Warszawa:Wiedzapowszechna,1966,194–214).

14Žr.AlvinC.Plantinga,God, Freedom, and Evil, GrandRapids:WilliamB.EerdmansPublishingCom­pany,1978.

15 Richard G. Swinburne, Providence and the Problem of Evil,NewYork:OxfordUniversity Press,1998.

16RichardG.Swinburne,„TheVocationofaNa­tural Theologian“, Philosophers Who Believe, Kelly JamesClark(ed.),DownersGrove:InterVarsityPress,1993,179–202.

177

6.Viršvisųteodicėjiniųargumentųteo-logija iškeliaviltį,kadDievo įsikūnijimoirJėzausKristausprisikėlimoslėpiniaiyrablogiopasaulyjeįveika.

Teodicėjiniai svarstymai pagrįsti au­gustiniškuojuCredo ut intelligam(„Tikiu,kadsuprasčiau“)principuiryragairėseg­zistencinę patirtį ir tikėjimą derinančiaiminčiai,onenegalimikontrargumentuotiįrodymai.Vakarųfilosofijosistorijojeteo­dicėjainekartąsvariaiprieštarauta–irlo­ginėjeplotmėje,ir(labiausiai)–reflektuo­jantXXa.vykusįtautųgenocidą.Šmaikštibritųfilosofo,analitinėsfilosofijossteigėjoBertrando Russello (1872–1970) ironijažemiškąjįgyvenimątraktuojakaipvisumosmėginį ir teigia, kad racionaliai mąstantneteisingapasikliautipomirtinežemiškųjųkentėjimų atasvara: „Tarkime, jūs gavoteapelsinų dėžę, kurią atidarius paaiškėjo,kad visi viršutiniojo sluoksnio apelsinaisugedę.Tokiuatvejujuknepasakytumėte:‚Giliau esantys apelsinai tikriausiai geri,kadbūtųatkurtapusiausvyra‘.Jūspasaky­tumėte:‚Tikriausiaivisašisiuntayrablo­ga‘,–irišesmėstaimoksliškaimąstantisasmuo turėtų pasakyti apie visatą.“17 Tai yra,Russelložodžiais,moralinisargumen­taspriešdievybę:šiamepasaulyjematomasneteisingumasskatinadarytiprielaidą,kadpasaulis nėra valdomas teisingumo (esė„Kodėlašnesukrikščionis“,1927).Min­

17 Bertrand Russell, Why I Am Not a Christian and Other Essays on Religion and Related Subjects, London: RationalistPressAssociation,1983,6(„Supposingyougotacrateoforangesthatyouopened,andyoufoundallthetoplayeroforangesbad,youwouldnotargue:‘Theunderneathonesmustbegood,soastoredresstheba­lance’.Youwouldsay:‘Probablythewholelotisabadconsignment’;andthatisreallywhatascientificpersonwouldargueabouttheuniverse“).

tis, jog blogio pasaulyje perversyvumasyra iššūkis krikščioniškajai Dievo sam­pratai,intensyviaivarijuotaXXa.masiniųžudynių kontekstuose (pvz., AuschwitzopatirtiesrefleksijaTheodoroAdorno,Em­manuelio Lévino ir kt. raštuose18), akcen­tuojantžmogausžmoguidaromąskriaudą(plg. Carlo Gustavo Jungo repliką, jog„pagrindinėirišesmėsvienintelėblogybėpasaulyjeyražmogus“19).

KarloRahnerio teigimu, teodicėjos at­metimasneišsprendžiaegzistencijosmįslės:pateikiamas nemįslės įminimas, o antiat­sakymas, skelbiant, kad tikroji gyvenimoprasmė yra absoliuti beprasmybė. Tačiau„žmogus savo atvirybėje patiria pernelygdaug šviesos, kad galėtų daryti prielaidą,jogabsoliutitamsayratikrojiirpirmapradėjogyvenimoprasmė“20.Atmetantteodicėjąneišvengiamaipriartėjamapriedarkebles­nio antropodicėjosklausimo.Antropodicė­ja–pastangapagrįstižmogausprigimtiespamatiniogerumogalimybęžmogausvyk­domoblogioakivaizdoje,pateisintitikėji­mąžmonijakaipistorijossubjektuistorijąpersmelkiančiųkentėjimųkontekste21.

18Žr.TheodorAdorno,Negative Dialectics, Transla­tedbyE.B.Ashton,NewYork:ContinuumPublishingGroup,1983;EmmanuelLévinas,„UselessSuffering“,Emmanuel Levinas, Entre Nous: Thinking-of-the-Other, Translated by Michael B. Smith and Barbara Harshav, NewYork:ColumbiaUniversityPress,1998,78–87.

19CarlGustavJung,„AftertheCatastrophe“,Col-lected Works10,Princeton,N.J.:Bollingen,1970,216(„Theprincipalandindeedtheonlythingthatiswrongwiththeworldisman“).

20 KarlRahner,HerbertVorgrimler,Mały słownik teologiczny, Warszawa, Instytut Wydawniczy Pax,1987,466.

21Plg.kosmodicėją,FriedrichoNietzschefilosofi­jos temą,–pastangąpateisintipamatiniovisatosgėriogalimybęblogioakivaizdoje.

178

Giliojiteodicėjiniųargumentųreikšmėyra ne tik blogio problemos aiškinimas(josgalutinaineišsprendžiant),bet irblo­gio,nekaltoskančiosproblemosiškėlimas į dėmesio centrą, apsaugojimas nuo supa-prastinimo22.

2. Literatūrinės teodicėjos aukštumos: fiodoras Dostojevskis, Albert camus

Literatūrinė teodicėja yra egzistencinėsdievoieškosforma:literatūrinismąstymasapiefilosofinęDievoegzistavimoirtikėji­mo (ne)galimybę,Dievomeilės / visaga­lybės ir egzistencinio blogio paradoksą,Dievo pateisinimą nekaltos kančios aki­vaizdoje.

Išskirtinę teodicėjinio klausimo reikš­mę religiniam tikėjimui įtaigiai išryškinakatalikų rašytojas, hagiografinių romanųautorius Louis de Wohlis (1903–1961)kūrinyje apie šventąjį Tomą AkvinietįRamioji šviesa (The Quiet Light, 1950).Romano personažas Pirsas Rudis, anglųriteris,pasakojašventajamTomuiapiere­gėtuskentėjimus ir skundžiasi suabejojęsgyvenimoprasmeirDievobuvimu.Atsa­kydamas Pirsui, šventasis Tomas pateikia Dievo buvimo įrodymą, autoriui darantaliuzijų į Anzelmo Kenterberiečio onto­loginįargumentą23.Pirsaspriimaįrodymą

22 Žr.JosephA.Komonchak,MaryCollins,DermotA. Lane (ed.), The New Dictionary of Theology,Wilm­ington:MichaelGlazier,1987,1009;KarlRahner,Her­bertVorgrimler,Mały słownik teologiczny,Warszawa,InstytutWydawniczyPax,1987,465–466.

23 Ontologinį Dievo buvimo įrodymo argumentąsuformulavo Anzelmas Kenterberietis (1033–1109),remdamasisAurelijausAugustino idėja, jogmąstymasper prisiminimą (anamnezę) susijęs su Absoliutu, irteigdamas,kadDievosąvoka–aliquid quo nihil maius

suvokdamasesminįsavąjįklausimą:išes­mėsjamrūpineracionalifilosofinėDievoegzistavimo logika, o Dievo pateisinimokančioskontekstuoseproblema:

– Man nebūtina egzistuoti, – ramiai atsakėTomas.–Taunebūtinaegzistuoti.TačiauDie­vasprivaloegzistuoti,neskitaipniekaskitasegzistuotinegalėtų.Varguargalėtumabejotisavopatiesegzistavim,nestoneleistųpriešta­ravimodėsnis:jeitupatsneegzistuoji,taikasyratasai,kuristavoegzistavimuabejoja?Tad tuegzistuoji, tačiaunesavopatiesdėka.Buvimą esi gavęs iš tėvų ir protėvių, iš oro,kuriuokvėpuoji, išmaisto,kurįvalgai.Buvi­mąyra gavę kalnai ir upė, ir visa kas ne tikžemėje,betirvisojevisatoje.Tačiaujeivisa­tayragavėjųsistema, tai turibūti irdavėjas.Ir jeidavėjasyragavęssavąjįbuvimą, tai jisvisai nėra davėjas.Tad galutinis davėjas turiegzistuotisavopatiesdėka,jisturibūtibūtis,iršįDavėjąmesvadinameDievu.Argalitampaprieštarauti?–Negaliu,–atsiliepėPirsas,–tačiautaimanęsnetenkina.Irtainetenkintųnėvienokenčian­čiojo.[...]KodėlDievas leidžiakančiosprie­žastį? 24

Atsakydamas šventojoTomopersona­žas plėtoja archetipinę kančios sampratą:„Visa žmogiškoji kančia [...] susijusi sužmogausatskyrimunuoDievo.[...]Arpa­meni žalčio žodžius: ‘Valgykite, ir būsitekaipdievai’?MesvalgėmeiršiuomaištoaktuatskyrėmesavenuoDievo.Nutraukė­meryšįtarpgamtosirantgamtės.Taitoksbuvo atskyrimas.“25 Pirsas priekaištingaiklausia,arkančiayraDievobausmė,–„ar

cogitari possit („užkąniekodidesnionegalimasugal­voti“)–negaliegzistuotivientikmąstyme(„egzistuojairprote,irištikrųjų“;žr.ArnoAnzenbacher,Filosofijos įvadas,Vilnius:Katalikųpasaulis,1992,320–323).

24 LouisdeWohl,The Quiet Light,SanFrancisco:IgnatiusPress,1996,274–276.

25 Ibidem.

179

DievoatsakasbuvožmogausišvarymasišRojaus,pasmerkimaskentėtiirmirti“.Kur­damasšventojoTomokomentarą,autoriusinterpretuoja teologinį Dievo įsikūnijimoslėpinį: kančia – ne bausmė, ne „Dievoatsakas“, o „neišvengiama mūsų pačiųveiksmo pasekmė.TačiauDievas suteikėatsaką, ir tasai atsakas buvoKristus. [...]MūsųViešpatspatsaiprisiėmėvisą toat­skyrimoskausmą.ŽmogausirDievosusi­jungimasyrakryžius.[...]PerKristųbuvoatkurtasžmoguiamžinasisgyvenimas“26.

Krikščioniškajai literatūrai svarstantblogio / kančiosproblemą, teodicėjos se­mantinėskalėplati:nuodidaktiniopirmo­sios/gimtosiosnuodėmėsakcentoikieg­zistencinėsKristaus ir žmogaus sąjungosreflektavimo. Paradoksalu, bet meniniupožiūriu įtaigiausius teodicėjiniusatsaky­musmatometuoseVakarųliteratūroskūri­niuose,kuriųdėmesiocentras–priekaištastranscendencijai,topriekaištogelmėirbe­atodairiškadrąsa.

Vienas iš reikšmingiausių literatūrinėsteodicėjos kūrinių yra fiodoro Dosto-jevskio (1821–1881) filosofinis romanasBroliai Karamazovai (1880). Dostojevs­kis, egzistencinėje tikrovėje patyręs irsusižavėjimą bei nusivylimą socializmoidėjomis,irnuteistojomirtibeiSibiroka­torgininko dalią, intensyviai svarstė Die­vo buvimo klausimą, tikėjo Dievą giliaiapmąstydamassavąjį tikėjimą,nevengda­masreliginiųabejoniųneiiššūkių.Dosto­jevskioužrašuoseišpažįstama:„AšjuknekaipberniūkštistikiuKristųirJįišpažįstu:

26 LouisdeWohl,The Quiet Light,SanFrancisco:IgnatiusPress,1996,274–276.

manoji osana27 atėjo per didelį abejoniųžaizdrą.“28IvanoKaramazovomaištavimąpriešDievąDostojevsisgretinosuJohan­noWolfgangoGoethe’sFaustu,Voltaire’oKandidu, o ivaniškojomaištavimogelmęir įtaigą romano autorius laikėneprilygs­tama: „Europoje tokios galingos ateizmoraiškosnėrairnebuvo.“29 Pasak autoriaus, jis niekada nesutikęs tokio stipraus tikė­jimo oponento, kokį patsai sukūrė IvanoKaramazovopaveikslu.

DostojevskiosukurtaIvanoKaramazo­vo literatūrinė savimonė ateistinius (tiks­liau, antiteistinius30) argumentus plėtojadialoguodama su nuoširdžiai religingujauniausiubroliuAleksejumiKaramazovu(Alioša).Dialogovietayrasmuklė(„Sos­tinės“ traktierius), mitologinė gundymo,demoniškų galių reiškimosi erdvė. Alio­šos, siekiančio tapti stačiatikiųvienuoliu,tikėjimas šiame dialoge patiria ypatingąišbandymą.

Esminis kaltinimas, kurį Ivanas pa­reiškia Dievui, yra nekaltos kančios eg­zistavimas.Ivanobalsukuriamasnekaltoskančiosvaizdasyraitinekspresyvus:me­

27Osana–krikščioniųliturgijojevartojamashebra­jiškasDievogarbinimošūkis,etimologiškai susijęs suJėzausvardu.

28„НекакмальчикжеяверуювоХристаи�гоисповедую,ачерез�ольшоегорнило сомнениймояосанна прошла“; cit. iš: СергейНиколаевич Булга-“; cit. iš: СергейНиколаевич Булга-. iš: СергейНиколаевич Булга-iš: СергейНиколаевич Булга-š: СергейНиколаевич Булга­ков, ИВАН КАРАМАЗОВ (в романе ДостоевскогоБратья Карамазовы) как философский тип, http://www.vehi.net/bulgakov/karamaz.html.

29 „B �вропе такой силы атеистических выра-жений нет и не �ыло“; cit. iš: Сергей НиколаевичБулгаков,ИВАНКАРАМАЗОВ(вроманеДостоев­ского Братья Карамазовы) как философский тип,http://www.vehi.net/bulgakov/karamaz.html.

30 Ateizmo sąvoka bendrąja prasme nurodo trans­cendencijos neigimą; kalbant apie kovojimą suDievuneneigiantjobuvimo,tikslesnėbūtųantiteizmosąvoka.

180

toniminismąstymas (kuris romano tekstemetanaratyviai įvardijamas kaip maži­nantis „argumentacijos apimtį“, „tyčiasusiaurinantis[...]temą“,betišryškinantisesmę31) daugelio kentėjimus atskleidžiaper konkrečias, individualias skausmo irpraradimų istorijas (o individuali dramavisada nepalyginti įtaigesnė nei abstra­huoti kenčiančiųjų vaizdai) ir išryškinapačiąnekalčiausią–vaikokančią.Vaikai,sako Ivanas, „kol kas dar niekuo nenusi­kalto“;jeijieDievobaudžiami,tainebent„už savo tėvus“; tačiau tai „žmogaus šir­džiainesuprantama“:„Negalimanekaltamkentėtiužkitą,irdartokiam [paryškinta – D. Č.]nekaltam!“(t.1,p.253).Ivanastei­gia,kadjeikančiayralaisvosvalios,gėrioirblogiopažinimokaina,taišikainakate­goriškaiperdidelė:„Kamgireikiapažin­ti šitąvelniškągėrį irblogį, jeigu jis tiekatsieina?Betjukvisaspasauliopažinimasnevertas tųkūdikėlioašarų,skirtųDievu-liui.“(t.1,p.258)

Alioša,vienąpokitosgirdėdamasIva­no suregistruotas kūdikių, vaikų kanki­nimo istorijas, sukrėstas („su baisia šird­gėla“) klausia: „Kam tu mane bandai?“Ivanasatsako, jognenoriAliošosnetekti,nenori, kadAlioša taptų vienuoliu: „nea­tiduosiutavęstavoZosimai“(t.1,p.259;Zosima – vienuolyno vyresnysis).TačiauIvanokalbėjimasturiirgilesnįmotyvąneitikpaklibinti,susilpnintiAliošostikėjimą.ŠįmotyvąpokalbiopradžiojeIvanasįvar­dijakaipnorąsusipažintisubroliu–liki­

31 FiodorasDostojevskis,Broliai Karamazovai 1, Iš rusųkalbosvertėMotiejusMiškinis,Vilnius:Vaga,1986, 253, 259.Toliau cituojant iš šio leidinio, tekstenurodomas tomas ir puslapis.

miškai, išsiskyrimosituacijoje:„Ašnoriusutavimivisamlaikuisusipažintiirtavesusavimisupažindinti,otadairatsisveikinti.Manomanymu,geriausiasusipažintipriešišsiskiriant“ (t. 1, p. 244; frazėje „Manomanymu, geriausia susipažinti prieš išsi­skiriant“ girdėti ir Ivano balsui būdingaironija,žr.personažorepliką, jog„artimo[...] negalimamylėti, nebent jau tolimą,“t. 1, p. 252, – plg. garsiąją Jeano-PaulioSartre’oištarą„Pragaras–taikiti“32). Au­torius suponuojamintį, kad tikrasis susi­pažinimasgalibūtineįvykęsnettarplabaiartimaisgiminystėssaitaissusietųasmenų:IvanasirAliošabiologiniupožiūriuyraar­timiausitarpvisųketuriųromanobrolių,tųpačiųtėvoirmotinossūnūs(Dmitrijusyratėvo Fiodoro Karamazovo sūnus iš kitossantuokos, Pavelas Smerdiakovas – pavai­nikissūnus).Ivanobalsuautoriuspateikiatikrojo susipažinimo sampratą: supažin­dinti kitą su savimi – tai kitampaaiškin­ti save, atskleisti savo esmę („Uždavinystoks:ašturiu[...]išaiškintitausavoesmę,taiyrapasakyti,kasperžmogusašesuirį kądeduviltis“, t. 1, p. 250), –o IvanoirAliošos dialogo visuma teigia, kad pa­aiškinti kitam savo esmę – tai paaiškintikitamsavopozicijąDievoklausimu.Iva­nas apibendrina: „Ne apieDievą tau rei­kėjo,otikreikėjotausužinoti,kuogyvenatavomylimasbrolis.Aširpasakiau.“(t.1, p. 251) Antiteodicėjiniai ir antiteistiniaisamprotavimai, išsakomi dialogiškai at­veriantkitamsavastį,yranepalygintiįtai­gesninegu tiesioginiai įtikinėjimaiDievo

32 Jean-Paul Sartre, „Užsklęstos durys“,Karalius miršta: prancūzų pjesės, Vilnius:Amžius,1993,49.

181

neteisingumu.IvanoKaramazovoišpažįs­tamas metafizinis apmaudas yra ryškus,efektingas,žaižaruojantisįvaizdžių(„fak­tų“)konkretumu,sklidinas intymausatsi­vėrimoįtaigos.

Žvelgiant į Ivano Karamazovo pa­veikslą iš teologinės perspektyvos ypačreikšmingatai,kadpersonažotekstaiapieDievo tvarkos atmetimą pabrėžia valiosaktą. Travestiškai perfrazuodamas teodi­cėjiniusteiginiusapieamžinąjąlaimękaipatlygį už žemiškuosius kentėjimus (iro­niškai kartodamas kančiomis „patręštos“būsimosios harmonijos motyvą), Ivanaspareiškia, kad jei dėl kokių nors ligšiolnežinomų priežasčių amžinoji harmonijataptųįmanoma(„busapvainikuotasmūsųpažinimas ir viskas bus aišku“; ironiškassakinio tonas priekaištauja tikintiesiemsdėl simplistiniųeschatologijossampratų),jei aukos susitaikytų su savo kankinto­jais irpripažintųDievoteisumą,– tai jis,Ivanas, net ir tokiu atvejuDievo teisumąpripažinti atsisakąs (t. 1, p. 260). Ivanasiš anksto atsisako amžinosios harmoni­jos, nesnepripažįsta jokiosgalimybės jaiatkurti: kūdikio ašarų neįmanoma atpirk­ti (ironija perauga į sarkazmą: „Per daugjaubrangiaiįvertintaharmonija,mūsųki­šenėneišnešatiekmokėtiužįėjimą“,t.1, p.261).IvanasnetjaučiabaimępomirtiesapsvaigtikažkokiojevisuotinėjeeuforijojeirbrėžiaskirtumątarptokionesąmoningoDievo tvarkos pripažinimo ir jos (ne)pri­pažinimolaisvavalia:„Matai,Alioša,jukgalištikrųjųtaipbus,kadjeiguašsulauk­siu to momento arba prisikelsiu iš numi­rusių,kadjįpamatyčiau,taiiraš,kogero,sušuksiu su visais, žiūrėdamas į motiną,

apsikabinusią su jos kūdikio kankintoju:‚Teisus esi, Viešpatie!‘ – bet aš nenoriu tadasušukti.Koldarnevėlu,ašskubuap-sidrausti, todėl nuo aukščiausios harmo­nijosvisaiatsisakau [paryškinta – D. Č.]“ (t.1,p.260).Šiąromanovietąyrakomen­tavęs popiežius Benediktas XVI encikli­koje apie krikščioniškąją viltį Spe Salvi (2007), 44 skiltyje: „Malonė teisingumonepanaikina.Neteisybėsjinepaverčiatei­se. Ji nėrakempinė,kuriaviskasnuvalo­ma taip, kad visa, kas padaroma žemėje,galiausiai praranda bet kokią vertę. Prieštokį dangų ir tokią malonę, pavyzdžiui,savo Broliuose Karamazovuose pagrįstaiprotestavoDostojevskis.Amžinajamepo­kylyjepiktadariaigaliausiainesėdėsgretaaukųbejokioskirtumo,tarsiniekonebuvoįvykę.“33 Benediktas XVI argumentuojapasitelkdamasteologinespragaroirskais­tyklos būsenų sampratas, jas korektiškaikomentuojasaugodamasnuosupaprastin­tostraktuotės.TačiauDostojevskioIvanasvarguarpriimtųtokįkomentarąapiepra­garą, Ivano pozicija kitokia: „Kam manpragaras kankintojams, ką čia gali atitai­syti pragaras, jeigu anie jau nukankinti?Irkokiagiharmonija,jeipragaras...“(t.1, p.261).Ivanopaveiksluakcentuojamasva-lios (noro)momentasnurodogiliąjąteisti­nės/antiteistinėslaikysenosesmę:Ivanastaip sukrėstas nekaltos kančios apraiškų,kadatsisakopriimtitranscendencijospa(si)aiškinimus, net jei tokie ir būtų. Nenori priimti,apsisprendžianepriimti.BūtentpošiųbroliožodžiųAliošaištariareikšmingą

33 Popiežius Benediktas XVI, Spe Salvi (2007),http://www.katalikai.lt/index.php?id=6&nid=5021.

182

frazę „Taimaištas“ (t. 1, p. 261).Teolo­giniu požiūriumaištas kaip nusigręžimas nuo Dievo ir yra valios sprendimas, o ne skundimasisdėlkitų ir savokančios.Ar­chetipinėmaišto kaip religinio skundofi­gūrayrabiblinisJobas,kuriopriekaištingąmaldątojepačiojeknygojeDievaskaiptikišaukština, laikydamas atviros, autentiš­kosmaldospavyzdžiu„mandagiai“apiejįkalbėjusiemsJobodraugams:„nekalbėjoteapiemaneteisingai,kaipdarėmanotarnasJobas“(Job 42, 7).IvanasKaramazovasirskundžiasidėlnekaltoskančios,irvalingainuo Dievo nusigręžia. Romano autoriusnepritaria Ivano Karamazovo ateizmui /antiteizmui, tačiau religinio skundoakor­daineatsiejaminuogiliosiosDostojevskiokūriniųprasmės.„PopirmosdukrelėsSo­nečkosmirties(1868pavasaris)[...]įvisusDostojevskio tekstus įsiveržia kenčiančioJoboaimana“34.

Romanoautoriausteodicėją(autoriauspateikiamąivaniškojoantiteizmotraktuo­tę)matome trijuose pokalbį smuklėje se­kančiuose romano struktūros epizoduose:taiIvanoKaramazovopasakojamalegenda„Didysisinkvizitorius“(IIdalis,5knyga,5skyrius),senuolioZosimosgyvenimoirpamokymų aprašymas (II dalis, 6 knyga, 2ir3skyriai)irZosimosšermenųepizodai(IIIdalis,7knyga,1ir4skyriai).

Mįslingojidaugiaprasmė„Didžiojoin­kvizitoriaus“ legenda religijos filosofijosirteologijosperspektyvojeyratalentingaiinterpretuota Vladimiro Šilkarskio, Roma­

34DagnėBeržaitė,„Apiekaikuriuosdarvienodi­alogosuDostojevskiuypatumus“,Respectus Philologi-cus9(14),2006,56.

no Guardini, Antano Maceinos35.Daugia­prasmis legendos tekstas greta KatalikųBažnyčios istorijos kritikos, greta bolše­vikinio/komunistiniorežimoliteratūrinėspranašystės turi ryškią teodicėjinę mintį:tailaisvės/laimėsdilema.Laimės„porci­jų“,kuriasžmonėmsdalijakūrinioinkvizi­torius, kaina yra laisvos valios praradimas, ir visi inkvizitoriaus kaltinimai Kristui„yra atremti į Kristaus pagarbą žmogauslaisvei,kuriąinkvizitoriuskaiptiknorėtųsumažinti“36.Laisvėsvertinimasgiliajame„Didžiojoinkvizitoriaus“semantikosplaneyranetiesioginis, laipsniškai išryškėjantiskaipinkvizitoriauspropaguojamos„palai­mingos“nelaisvėsnegatyvas.PasakAnta­noMaceinos,legenda,kaipmenokūrinys,pranoko Ivano, kaip autoriaus, intenciją:„Sąmoningai jis norėjoAliošai parodyti,kad išsivystydama Kristaus tvarka prieina savopriešingybę[nesji,anotIvano,esantinesuderinama su žmogaus prigimtimi, – D. Č.].Tačiau,pasirinkęspoetiniosimbo­liokelią,jispatspriėjosavonoropriešin­gybę:jokritikavirtoapologija“,irlegen­dos Kristaus vaizdas yra toks, kokį ma­tome krikščionybėje (Maceinos žodžiais,„kokįjįmumsyrapalikęsApreiškimas“)37. Remdamiesi Michailo Bachtino daugia­balsio žodžio samprata38 sakytume, kad

35Žr.Žr.VladimirasŠilkarskis,„SolovjovasirDos­tojevskis“,Aidai7,1950,289–296;RomanoGuardini,Religiöse Gestalten in Dostojewskijs Werk, Munich: Kösel,1964;AntanasMaceina,„Didysisinkvizitorius“,Antanas Maceina, Raštai3,Vilnius:Mintis,1990,29–205.

36 Antanas Maceina, Raštai 3, Vilnius: Mintis,1990, 109.

37 Ten pat, 53,204.38Žr.MichailBachtin,Dostojevskio poetikos prob-

lemos,Vilnius:Baltoslankos,1996.

183

Ivano sukurta ir pasakojama legenda yradvikryptis kalbėjimas, kuriame girdėti irpersonažo siekis kvestionuoti krikščiony­bėsmokymą,irromanoautoriausįtekstąįaustakrikščionybėsapologetika.

Brolių Karamazovų rašymo kontekste FiodorasDostojevskis,gedėdamas1898m.mirusiotrejųmetųsūnelioAliošos,lankėsiOptinaPustynj vienuolyne (religijos filo­sofo Vladimiro Solovjovo (1853–1900)lydimas39). Šiame vienuolyne rašytojasatrado tekstą apie vienuolio Leonido gy­venimą,kurįįpynėįsenuolioZosimosgy­venimo aprašymą romane40. Teodicėjinisšio teksto leitmotyvasyragimtosiosnuo­dėmės dogmos interpretacija: visų kaltė dėl visų ir dėl visko. Kartojami Zosimosžodžiai:„Kiekvienas išmūsųvisiemsdėlvisųyrakaltas,tikžmonėstonesupranta,o jei suprastų – tuojau būtų rojus“; „...ištikrųjųgalbūtašvisiemsesukaltas,galbūtlabiauneikiti,galašesupatsblogiausiasžmogus“; „...jei aš pats būčiau teisus, taigal ir nusikaltėlio, stovinčio prieš mane,visainebūtų“(t.1,p.316,339).PanašiaiGrigaliusNarekietis (Gregorius Narecen-sis, 951–1003), armėnų poetas, filosofas,mistikas, šventasis, – religinės poezijosšedevre Sielvartingų giedojimų knygos kreipiasi į Dievą iš sunkiausių nusidėji­mų gelmių. Mistinės žmonių bendrystėsrefleksija suponuoja meilės nusidėjėliui,neteisimo prasmes. Zosimosminčių apievisų kaltumą denotacija yra ne pažodinėprasmė (plg. ivaniškąjį vaiko nekaltumo

39 Antanas Maceina, Raštai 3, Vilnius: Mintis,1990, 42.

40OrlandoFiges,Natasha’s Dance, A Cultural His-tory of Russia.NewYork:Picador,2002,325.

akcentą:tiksuaugusiejiyra„suvalgęobuo­lį“, t.1,p.253,– irnetiesioginįZosimospritarimą, evangelinių tekstų parafrazę:„Vaikučiusmylėkite labiausiai,nes ir jie,kaip angelai, yra be nuodėmės“; „Vargastam,kasnuskriaudėkūdikį“,t.1,p.337),–ointersubjektyvumas.Intersubjektyvumasšiame tekstemotyvuojakrikščioniškosiosmeilės sampratą: žmogus, kaip artimas,yramylėtinasirjamatleistina,nesžmonėssusijęglaudžiaisžemiškaisirmetafiziniaissaitais.NetiesiogiaidialoguojantsuIvanu,implikuojama egzistencialistinė mintis,jog mylėti „artimą artimą“ yra nelengvaužduotis(irpokalbyjesuIvanuAliošaci­tuojaZosimą:„Žmogausveidasdaugeliuidarneprityrusiųmeilėjedažnaitrukdomy­lėti“, t. 1, p. 252).DostojevskisZosimosbalsuskelbia,kadneapykantanegalinuga­lėtineapykantos,o„nuolankimeilė–baisijėga,patigalingiausia,kitostokiosnėbūtinėra“ (t. 1,p.338).Krikščioniškojodva­singumogairesryškinantisZosimosbalsasmoduliuojamastolygiomis išminties into­nacijomis, tačiau įsklandžiųformuluočiųkartojimo struktūras įterpta reikšmingaZosimos personažo replika: „Gailiuosi,mano broliai ir draugai, kad nemoku topasakyti aiškiai“ (t. 1, p. 342). Signalasimplikuotamskaitytojui,kadtai,kąištie­sųnorimapasakyti,yragilūsdvasinės ti­krovės slėpiniai, nesileidžiantys galutinaisuformuluojami.Zosimostariamisakiniaiyranuolankiišgyvenimorefleksija,krikš­čionybėstiesųaiškinimas;jieyrateisingi,tačiaujietėranetobulasnorimosnurodytimetafizinėsprasmėsženklas.

Trečiojeromanoteodicėjosdalyje,Zo­simos šermenų kontekste, įkomponuotas

184

efektingasakibrokštas.Sudrumstaspokal­biosuIvanuirišgyvendamasdėlsenuolioZosimos (kurį laiko šventuoju) mirties,AliošaprašoDievąženklo–prašostebu­klo šventojo palaikų artumoje, kaip bū­dingahagiografiniamssiužetams.Jeitoksstebuklas įvyktų, abejojusieji Zosimosteisumu suvoktų klydę („Mat nors velio­nis senolis daugelį patraukė į save, ir netiekstebuklais,kiekmeile,irsukūrėaplinksavetartumištisąjįmylinčiųjųpasaulį,visdėlto,irnetkaiptikdėltoįsigijoirpavy­duolių,opotoirįnirtingųpriešų,irviešų,irslaptų,irnetikvienuolių,betirpasau­liečių tarpe“41), oAlioša atgautų dvasiosramybę.Tačiau įvyksta priešingai: ne tikstebuklų nepatiria šermenų dalyviai, betpalaikai ima skleisti itin nemalonų ir itinstiprųkvapą.

Atrodytų, tai turėtųbūti antras stiprussukrėtimasAliošostikėjimui.Išdaliestaipiryra,nespersonažasimamaištingaiprie­kaištauti: „KurgiApvaizda ir jos pirštas?Kodėl ji neparodė savo piršto ‚reikalin­giausiąakimirką‘(galvojoAlioša)irtartumpati panoro nusilenkti akliems, nebyliems, negailestingiemsgamtosdėsniams?“(t.2,p.20)–irnetpritariamaicituojaIvanožo­džius:„AšpriešDievąmaištonekeliu,aštik‘jopasaulionepripažįstu’“(t.2,p.22).Tačiau būtent šis laukto stebuklo neįvy­kimas išryškina laisvosvalios ir tikėjimolaisvės akcentą. Reikšmingas tiesioginispasakotojokomentaras:pagreitintopalaikųirimoepizodastekstenebūtųnėpaminėtas,

41 FiodorasDostojevskis,Broliai Karamazovai I1, Iš rusųkalbosvertėMotiejusMiškinis,Vilnius:Vaga,1986, 11. Toliau cituojant tekste nurodomas tomas irpuslapis.

jeigujisnebūtųitinpaveikęs„svarbiausio­jo,norsirbūsimojo,manoapysakoshero­jaus,Aliošos, sielos ir širdies,nebūtųpa­daręsjosielojetartumlūžioirperversmo,nebūtųsukrėtęs,odraugegalutinaisutvir­tinęsjoprotovisamjogyvenimui...“(t.2,p.9).PasitikėjimąDievu„galutinaisutvir­tina“neDievomeilėsirgaliosįrodymai,opriešingai, pabrėžtinismetafizinio ženklonebuvimas, – suponuojantis religinio ap­sisprendimolaisvėsvaizdą.Aliošajaučiasiprarandąs tikėjimą panašiai kaip Ivanas,tačiauabejoniųirmaištokontekstejovaliakrypstapriešingakryptimineiIvanovalia.Aliošagrįžtaįvienuolyną,irtaisimboliniogrįžimoveiksmas,kurįnetiesiogiaipabrė­žiaironiškasRakitinobalsas:„Eikvienas,štaitavokelias!“(t.2,p.40).

NorastikėtiyrasuabejojusioAliošosti­kėjimoforma.Kartutaiyrateologinėtikė­jimomalonės sąlyga: teologiškai supran­tamas tikėjimasyramalonė,Dievodova­na, teikiama tik jos prašančiam žmogui.Grįžęsįvienuolyną,suklupęsmelstispriemirusiojo karsto ir klausydamasis Nau­jojo Testamento skaitinio apie vestuvesGalilėjos Kanoje, Alioša patiria malonę.Sapno forma jis regi metafizinės puotosviziją, kurioje Zosima apibūdina Kristų:„Baisussavodidybepriešmus,siaubingassavo aukštybe, bet gailestingas be galo, iš meilės pasidarė panašus į mus [paryškin­ta – D. Č.]...“ (t. 2, p. 43).EgzistencinisDievoįsikūnijimoatsakasįžmogauskan­čią–reikšmingasteodicėjinisargumentas.NubudęsišsapnoAliošakartojaZosimosmintis apie mistinę žmonių bendrystę,taippat turinčias teodicėjinęprasmę:„Jisnorėjo atleisti visiems už viską ir prašyti

185

atleidimo,o,nesau,betužvisusiružvis­ką...“(t.2,p.44).Personažobalsuautoriusparyškinamalonėsvaizdokontūrusroma­no laike: „‘Kažkas aplankė mano sielątuometu’,–sakydavojis[Alioša–D. Č.] vėliau, tvirtai tikėdamas savo žodžiais...“ (t. 2, p. 44).

Tad Fiodoro Dostojevskio literatūrinėteodicėjayraįtaigilaisvėsapoteozė,valiossprendimo likiminės reikšmės poetizavi­masiržmoniųbendrystėsvizijakaipgai­lestingumonuostatosmotyvacija.

Reikšmingas literatūrinės teodicėjostekstas yra Alberto camus(1913–1960),Fiodoro Dostojevskio interpretuotojo42, romanas Maras (La peste, 1947), – ypačkad šiokūrinioautoriusblogio irkančiosproblemąsvarstoneteizmo,oateistinioeg­zistencializmoperspektyvoje.Romanema­tomasblogio/kančiosproblemossprendi­mas yra kilni sekuliarizuota humanistinėlaikysena (kūrinio pasakotojo – daktaro BernaroRijė,ŽanoTarupersonažai).Gre­ta to romanas pateikia įdomią krikščioniš­kosios teodicėjos kritiką ir interpretaciją, – atskleidžiamą per kunigo jėzuito Panlupersonažą,kūrinyjepasakantįdupamoks­lus.PasakotojasapibūdinaPanlukaip in­telektualų modernaus mąstymo kunigą:„Karštas gynėjas reikliosios krikščiony­bės, kuriai svetimas tiek praėjusių amžiųobskurantizmas,tiekšiuolaikinėlaisvama­nybė.“ 43

Pirmasis Panlu pamokslas, įkompo­nuotas antroje romano dalyje, yra labai

42Žr.RayDavison,Camus: The Challenge of Dos-tojevsky, Exeter:UniversityofExeterPress,1997.

43Albert Camus,Maras, Vilnius: Valstybinis lei­dyboscentras,1994,91.Toliaucituojantiššioleidiniotekste nurodomas puslapis.

subtili, rafinuota krikščioniškosios teodi­cėjosparodija.Pamokslovaizdasprimenavienoaktoriausteatrą:Panlulaikysenaim­pozantiška („Jisbuvonedidelis,betkres­nas. Kai atsirėmė stambiom plaštakom įsakykloskraštą,matėsivienstorasjuodaspavidalas sudviemraudonomdėmėmpoplieniniais akiniais“, p. 93), Panlu kalbaįsiaudrindamas, net sakyklą sudrebinda­mas(p.96),dinamiškasjobalsasskambatolygiu crescendo (kalbėjo „vis labiau irlabiaukeldamasbalsą“,p.94),vartojamosiškalbiospauzės(keliskartusreikšmingainutylama), patetika derinama su ramiu, įtaigiu asmenišku kreipimusi. Autoriusironizuoja retorinę bažnytinių pamokslųįtaigą: įsakmaus Panlu tono paveikti, išpradžiųkeletasklausytojų,opaskuijuosirvisaBažnyčiasuklumpaantkelių(p.94).

PamokslotezėvarijuojatradicinęDie­vobausmėsdidaktiką:miestąištikusikan­čia–taibausmėužjogyventojųnuodėmes(„Manobroliai,jusištikonelaimė,irpelny­taiištiko,manobroliai“,p.93),tačiaušiojikančiagalintibūtipalaiminga,jeijipaska­tinsžmonesatsiversti.Panlupabrėžia,kad„Dievas nenorėjo šios nelaimės“ (p. 94).Anot pamokslininko, Orano gyventojųnuodėmėsperpildėDievokantrybėsribas:„IlgaižiūrėjoDievas,palenkęsatjautingąveidą,įšiomiestogyventojus,bet,nebe­sulaukdamasišsipildantsavoamžinojolū­kesčio,kątiknugręžėsavoakį.IrštaibeDievošviesosmesilgampasmerktitūnotimarotamsybėse“(p.94).Pamoksloteks­tegirdėtiironiškaužuominaapieAtgailossakramento praktikos profanavimą, kaidarantnuodėmęišankstoapskaičiuojama,jogužjąbusatleistaperišpažintį:„Peril­

186

gaipasaulisdarėsandėriussublogiu,perilgai pasikliovė dieviškuoju gailestingu­mu.Užtekoatgailos,viskasbuvoleista.Irdėl tos atgailos kiekvienas jautėsi tvirtai.Kadanors,žinoma,irjaiprieislaikas.Oikitolužvislengviausiagyventi,kaipgyvena­si,kitakuodieviškasisgailestingumaspa­sirūpins.Kągi!Šitainegalėjoilgaitverti“ (p. 94). Pamokslas interpretuoja biblinępjūties kaippasauliopabaigos alegoriją (žr.Mt 13, 39irkt.),Dievobausmėsmetafora–spragilas, rykštė – yra groteskiškai retu­šuota: Dievas „iššaukėmilžiniškąmedinįspragilą, besisukantį viršum miesto: jisdaužė,kąužkliudęs,irvėlkilovisaskrau­juotas,irtaškėkraująbeižmoniųskausmą“(p.95).Antrojepamokslodalyjeplėtojamakrikščioniškojikančiosišganomosiospras­mėssamprata:„Rykštė,kurijusplaka,[...]rodojumskelią“(p.97).Kiekvienoskan­čiosgilumojerusenanti„tobulaamžinybėsšviesa“, kuri „nušviečia dumsius kelius įišsivadavimą. Apreiškia dieviškąją valią,kuri nuosekliai blogį paverčia gėriu. Iršiandienjivedamuspromirtį,baisųneri­mąiršauksmusįesminętylą,įvisogyve­nimopagrindą“(p.97).

Silpniausia pamokslo vieta yra tai, kad klausytojųauditorijanesijaučianusipelniu­siišskirtinėsDievobausmės.PanluOranągretina su bibliniais ypatingo amoralumomiestais Sodoma ir Gomora, tačiau Ora­no gyventojams jis tegali papriekaištautidėltokiųkvestionuotinų„nuodėmių“kaipnepakankamas religinis uolumas: „Ma­nėt, užteks sekmadieniais aplankyti Die­vą, idant nebūtumėt varžomi savo dienų.Manėt, kad priklaupimai bus jam pakan­kamas atpildas už jūsų nusikalstamą ne­

rūpestingumą.BetDievasnėradrungnas.Tų retų aplankymų neužtenka jo godžiaimeilei. Jis nori ilgiau jus matyti, šitoksyrajobūdasjusmylėti,ir,teisybęsakant,vienintelis.Štaikodėl,jūsųnebesulaukda­mas,jisužleidorykštęantjūsų,kaipbuvoužleidęs ant visų nuodėmės miestų, kieksiekia žmonijos istorija“ (p. 96).Todėl irauditorija, nors pamokslo metu paveiktajoįtaigosirsuklupusi,vėliaupamoksląin­terpretuojapriešingaineinorėjoadresatas:pamoksloklausytojaimąstoneapiekančiąkaipDievoraginimądrungnątikėjimąpa­verstigyvu,oapiekančiąkaipabsurdiškainepelnytąbausmę(„Kaikuriemspamoks­lastiesiogišryškinomintį,ikitolmiglotą,kadnežiniaužkąjiepasmerktineapsako­mamįkalinimui“,p.99).Nekaltoskančiosproblema išnyra visu ryškumu.

Ironiškąromanoautoriauspožiūrįįpir­mojopamoksloteodicėją(įaiškinimą,jogkančianaudingasielostobulėjimui)artiku­liuojaRijė irTarupokalbisapiepamoks­lą. Daktaras Rijė pamokslininko plėtotaikančiossamprataiprisegapolitizuotą„ko­lektyvinės bausmės“ etiketę („Man, tiekmetų praleidusiam ligoninėse, kolektyvi­nės bausmės idėja nepriimtina“, p. 124).Rijė pabrėžia kančios konkretumą, kurioakivaizdoje,pasakpersonažoirautoriaus,ironiškasamprotautiapiegalimąabstrak­čiąkančiosprasmę:„Panlu–mokslovy­ras.Mirštančiųmažaimatė, užtat ir pos­tringauja kažkokios tiesos vardu. Tačiaukiekvienaskaimokunigėlis,ganantissavoparapijiečius ir girdėjęsmirštančiojo ato­dūsį,galvojalygiaikaipaš.Jiskuogalėda­maspadėsbėdoje,oneįrodinės,kągerojiduodažmogui“(p.125).

187

Orano epidemijai įsisiautėjus, „mirš­tančių mažai matęs“ kunigas Panlu įstojaįmaroaukųgelbėjimogretas ir darbuoja­si daug laiko praleisdamas ligoninėse. Jispatiria gilų sukrėtimą stebėdamas šiurpiąmerdinčiovaikoagoniją.Šiojeketvirtosro­manodaliesscenojePanlujaunebegalvojaapie kančios naudą siekiant šventumo, –jismeldžiasi prašydamasDievą pagydytivaiką (p. 211).Vaikasmiršta, ir daktarasRijėprimenakuniguijopamokslotezęsuskaudžiu irpiktupriekaištu: „Ak, jūsge­raižinot,kadšitasbentjaubuvonekaltas“ (p.212).KalbėdamassuPanlu,Rijėinter­tekstualiaidialoguojairsuIvanuKarama­zovu:„Ikigrabolentosatsisakaumylėtšitąkūriniją,kurkankinamivaikai“(p.213).

Tolesnis romanoepizodasyraantrasiskunigo Panlu pamokslas. Šis pamokslasjauaprašymopradžiojeapibūdinamaskaipkontrastingas pirmajam: pamokslinin­ko balsas ne kategoriškas, o švelnesnis,mąslesnis, netgi neryžtingas; reikšmingasskirtumas (pamaldų dalyvių iškart paste­bėtas)–solidarumosuklausytojaistonas:užuotkreipęsisišaukštosakydamas„jūs“(kaippirmajamepamoksle),Panlupradėjokreiptispirmuojuasmeniu„mes“(p.217).Pakito irklausytojų reakcija: jiekaippo­kalbio dalyviai „kiek įmanoma patogiauįsitaisė tarp savo suolo alkūnramsčių“ (p.218).

Pamokslo pradžioje Panlu pareiškėlaikantis pirmojo pamokslomintis teisin­gomis, tačiau pripažino, kad pirmojo pa­mokslometujisgalbūt„galvojoirkalbė­jo be gailestingumo“ (p. 218). Centrinisantrojo pamokslo įvaizdis yra nekaltaikenčiantisvaikas,suvokiamaskaipDievo

atžvilgiu neįmanomų paaiškintikentėjimųkvintesencija.Antrojopamoksloteodicėjągrindžia transcendencijos slėpiningumoidėja: „Vienus dalykus Dievo atžvilgiugalimapaaiškinti,okitųdalykų–negali­ma.Gėris ir blogis tikrai yra, ir bendraisbruožaislengvaigalimišsiaiškinti,kuojieskiriasi. Bet sunkumas prasideda blogioviduj.Pavyzdžiui,yrablogis,pažiūrėtibū­tinas,irblogis,pažiūrėtinereikalingas.YraDonŽuanas, įmestas į pragarus, ir vaikomirtis.Nesjeiteisinga,kadpaleistuvįnu­trenktų perkūnas, tai visai nesuprantama,kam turi kentėti vaikas. O iš tiesų niekonėra svarbiau žemėje už vaiko kentėjimąirsiaubą,kurįtaskentėjimasvelkasusa­vim,iružkentėjimomotyvus,kuriuosrei­kiarasti.VisakitagyvenimeDievasmumspalengvina,irikitopunktoreligijaneturinuopelnų.Čia,priešingai,Dievasmuspri­remiapriesienos“(p.218).Vadovaujantispamokslo logika, iki sandūros su vaikokančia (su Dievo atžvilgiu neįmanomupateisinti blogiu) Dievą suprasti ir tikėtilengva,todėlneiasmenstikėjimas,neijoreligija(kaipsantykissuDievu)nepatiriaišbandymų. Tikėjimo tvirtumas atsisklei­džia tik per kenčiančio vaiko patirtį, taiyra tik tuomet, kaiDievo, leidusioblogį,suprasti neįmanoma ir todėl tikėti sunku.IšskirtinęmaropatirtįPanlusuvokiakaipmalonę: kaip šansągyventi tikruoju tikė­jimu (kai tik tikima, kad Dievas žmoguinesuprantamu būdu yra mylintis ir visa­galis;kaitikima,kadlaikųpabaigoje„protariamą neteisingumą prasimuš šviesa“, p.223) ir tikraimylėti artimą,drąsiai ikigalo neapleidžiant jo kančioje („būti tuo,kuris lieka“, p. 221). Pastarąją pamokslo

188

idėją tiksliai perfrazuoja Taru: „Kai ne­kaltybeiyraišdurtosakys,krikščionisturiarbaprarasti tikėjimą, arba sutikti, kad irjambūtųišdurtosakys“(p.224).Pasako­tojasnetiesioginemenamąjakalbaatkrei­pia dėmesį į trafaretinių teodicėjinių for­mulių nebuvimą antrojo Panlu pamokslotekste:„Jambūtųbuvępigupasakyti,jogvaiko laukianti amžinapalaimagali atly­ginti jo kentėjimą, bet, atvirai sakant, jisniekoapietainežinojo.Ištieskasgalitvir­tinti,kadamžinasdžiaugsmasgaliatlygin­ti vieną žmogaus skausmo valandą? Tikjaunekrikščionis,kurioMokytojaspaty­rė skausmą savo kūno sąnariais ir siela“ (p.219).Frazėje„krikščionis,kurioMoky­tojaspatyrėskausmąsavokūnosąnariaisirsiela“matytisubtilidviprasmybė:tyliiro­niškaužuomina, kad jei dėl amžinojo at­lygioviltiesnureikšmintumekančią,taiirDievokančiąturėtumenureikšminti;kitaįšį pasakymą įpintamintis yra teodicėjinėrefleksija:kaipžmogusgalineapleistiar­timo jo kančioje, taip irDievas žmogauskančiojeneapleidžiažmogaus,kartusujuokentėdamasirpasilikdamasikipabaigos.

Stojiško („žiauraus žmonių akyse, le­miamo Dievo akyse“, p. 222–223) tikė­jimo ir „sunkios“ (p. 222) Dievo meilėspoetinėvizijaįtaigiaiaktualizuojateodicė­jiniusDievo slėpiningumo ir įsikūnijusioDievo solidarumo su žmogaus kančia ar­gumentus.

Panlu pamokslo dilemos viskas arba nieko (mylėtiDievąarbajoneapkęsti)fi­losofinę prasmę yra giliai interpretavęsteologas ir rašytojasVytautasBagdanavi­čiusMIC(1908–2000):„Panluatsakymasyrabūtiesatsakymas.Panluatsakymasyra

tas,kadnorėdamiatmestimirtį,mesturi­meatmestiirbuvimą.Arbaturimepriim­timirtįkaiptrūkumą,arbaturimeatmestiviską.[...]Priimdamasviską,žmogusmir­ties apraiškojepriima tikbūties trūkumą,onesavaiminęrealybę.Mesmirštametikdėl to, kad esame ir suprantame buvimą.Jeinebūtumeirnesuprastume,mirtieskaiptragedijosnebūtų.[...]Mirtisyratikparaš­tės reiškinysžmogausbuvimui.“44Egzis­tencialistiškai perfrazuotume, kad išdidi,ori laikysenaarbapriimabuvimodovanąnepriekaištaudama dėl jos savybių (kadžemiškasis gyvenimas turi ribą), arba tosdovanos nepriima apskritai.

NeiFiodoroDostojevskioBroliai Ka-ramazovai,neiAlbertoCamusMaras ne­kaltoskančiosproblemosneišsprendžiairgalutinio teodicėjinio atsakymoneformu­luoja.Tačiaukaipriekaištastranscendenci­jaiformuluojamassutokiamenineįtaiga,taipintencionaliaikaipDostojevskioirCa­muskūriniuose,taipatiesklausimoartiku­liacijosfoneišryškėjaypatingasemantinėįtampatarpatsakymonesatiesiratsakymogalimybės, ir šios įtamposerdvėjematytiįtaigiausiteodicėjiniaiargumentai.

3. Teodicėjiniai laisvos valios motyvai lietuvių literatūroje

Nevienas lietuvių literatūroskūrinys, in­terpretuodamaskančiospriežastį, išryški­nateologinęlaisvosvaliossampratą.

Kristijonas Donelaitis (1714–1780)poemojeMetai (1765–1775), dalyje „Pa­vasariolinksmybės“interpretuojatradicinį

44VytautasBagdanavičiusMIC,„BūtiesproblemaAlbertoCamusveikaleLa peste“,rankraštis,autorėsas-,rankraštis,autorėsas­meninisarchyvas,3.

189

krikščionybėsmokymąapiepirmąjąnuodė­mę, įvykdytą žmogausvalia, sudrumstusiąvisą žmogaus prigimtį ir atvėrusią žmogųkančios,kaipnuodėmėspasekmės,patirčiai.Tėviško pamokslininko intonacijomis Do­nelaitis aiškina germanizacijos ir baudžia­vos slegiamambūriškajamadresatui,kodėl„[mums] reik vargt“, kurdamas keliabalsį(pirmiausia Pričkaus personažo, bet ir pa­sakotojo, ir implikuotų klausytojų) pokalbįsubibliniupirmuojužmogumi–Adomu45. Adomui priekaištaujama dėl pirmosios(tapusios gimtąja) nuodėmės: dėl Ado­mokaltės žmogusyra „išdykusio svieto“žmogus(„išdykusiosvieto“įvaizdisgretapagrindinėsnuodėmingumoprasmėsturiirkarnavalinęišdykavimo, pokštavimo kono­taciją,darniairezonuojančiąsu„Pavasariolinksmybių“ nuotaikos giedrumu). Done­laitisįAdomąžvelgianetikkaipįpoemospersonažų ir adresatų vargo kaltininką,bet ir skatina gerbtiAdomą kaip šventąjį(„Tau,tėtatgarbings!“),oypač–jįatjausti:prasmėsintensyvinimoparalelizmas„Sauirmumsnabagėliamsdaugpadareivarge­lių“;„Sauirmumspadareivargusirdidelębėdą“kartojamas įgauna iratvirkščiąko­notaciją: ne tikmums, bet ir sau. Aktua­lizuojama biblinėAdomo ir visų žmoniųbendrystės idėja (leitmotyvas „žinom jukir mes“; „kaip mūsų žiopliai [vaikai, – D. Č.]“;„mes,kaiptu“),turintiiršvietėjiš­kąprigimtinėsžmoniųlygybėstemą.

MeniniupožiūriuįtaigiausiasDonelai­čioteodicėjosaspektasyraneAdomokaipatpirkimo ožio figūra, ne liuteroniškojo

45 Kristijonas Donelaitis, Raštai, Vilnius: Vaga,1977, 111–113. Toliau cituojant iš šio leidinio tekstenurodomas puslapis.

pietizmo didaktika, skatinanti būti kan­triems irdoriems,–okvietimasvargamsatlėgus sugebėti džiaugtis, „širdingai vėlpasidžiaugti“ (p. 113).Artimasis literatū­rinis kontekstas, kuriame įkomponuotasPričkauspokalbissubibliniuAdomu,yrapasakotojostebėjimasisdžiaugsmoapraiš­komisgamtoje:

Ale kokie dyvai [paryškinta – D. Č.], nei viens iš didelio pulkoVerkdamsardūsaudamsmuslankytnesugrįžo;Ne, ne verkt, bet linksmintis visi susirinko...[...]Oštaiirtaipoparvargęsnieksnedejavo,Betvisivisursumišaišokinėdamidžiaugės.[...]Viensstorai,kitslaibaidainuotimokėdamsIrlinksmailakstydamsikdebesųkopinėjo,OkitsantšakųkopinėdamsgarbinoDievą (p.93–94).

Nuostaba, filosofinio ir poetinio mąs­tymo šaltinis, yra dominuojantiMetų nuo­taika.Nuostabayražvilgsniodefamiliari­zacija:daugiaprasmis„dyvų“leitmotyvaskviečiaskaitytojąneautomatizuotu,budriužvilgsniuišvystikūriniotikrovę.Adresataskviečiamas stebėtisgamta irgamtosžen­klinama Kūrėjo išmintimi: „Dievo didėgalybė/Irpaukšteliųbalsuosyrdideiste­buklinga“; „Ak šlovings Dieve, kaip dy­vinsTavosutaikyms!“(p.95);„Jukvisur,kuržiūrimtikt,dyvaipasirodo./PulkąšįSutvertojisįvandenįsiuntė,/Oanamantorų plaukt sparnus dovanojo...“ (p. 101).Krikščioniškajaipasaulėvokaibūdingaperkūrinijąstengtispažintijosautorių–Dievą(Plg.Rom 1, 20:„Joneregimosiosypaty­bės–joamžinojigalybėirdievystė–nuopatpasauliosukūrimoaiškiaisuvokiamosprotuišjokūrinių“).

190

Tačiaustebėtistuo,kadpavasarįgamtasudarodžiaugsmo įspūdį,yra tarsi absur­das:juknatūralu,kadgyvastingabundantigamtažmoguiatrodolinksma.Metų adre­santaspasitelkiašįtarsiabsurdąnetiktam,kad antropomorfizuodamas gamtos būty­biųvargus(plg.pagadintusgandronamus, trobą)kviestųžmogųdžiaugtisgyvenimunepaisantžmogiškųjųvargų,–betir,svar­biausia,tam,kadformuotųmintį, joggy­venimodžiaugsmasyramoralinėužduotis,reikalingaypatingųpastangų.Išryškinamaopozicija:pabrėžtinaikeista(„dyvai“ypa­tingi: „Ale kokie dyvai...“), kad niekaspavasarį nesugrįžo „verkdams ar dūsau­dams“,kadvisi susirinko iš tiesų„ne,neverkt“(patikinamaikartojantdalelytęne), kad „nieks nedejavo, / Bet [paryškinta – D.Č.]visi[...]džiaugės“.Vadinasi,nusi­minimas nestebintų, stebina, kad jo nėra.Nusimintilengva,džiaugtissunku.Šviesosir optimizmo sklidinameMetų pasaulyjedžiaugsmas suvokiamas kaip nelengva,stebėtina dorybė, – „dyvas“, stebuklas.Džiaugsmas,kuriuo stebisi Donelaitis, yra Dievogarbinimoekvivalentas:prieštaici­tuojamofragmentoeilučiųpabaigoskuriavertikaliassemantinessąsajastarpsusirin-kimo46, džiaugsmo ir garbinimo motyvų

46 Galima matyti tolimą kontekstinę sąsają tarpDievą garbinančios kūrinijos susirinkimo vaizdo „Pa­vasario linksmybėse“ irMažosiosLietuvos surinkimi­ninkų(Dievosurinktųjų)sąjūdžio,svarbausKristijonoDonelaičiokūryboskonteksto.Metų rašymo laikotarpiu tarpMažosiosLietuvos lietuvių, evangelikų liuteronų,buvopaplitęevangeliški surinkimai,–asketiniopobū­džiomaldos draugijėlės suDievo žodžiu gimtąja kal­ba,formavusiospsichologinįlietuviotipą:„maldingas,nuolankus,savyjeužsidaręs,doras,garbingasirkilnusžmogus,įsitikinęs,jogbeDievovaliosnėvienasplau­kasnuogalvosnenukrintąs“.Surinkimųvadovai–žo-džio sakytojai–kreipdavosiįsurinktuosius„kaiptėvasį savovaikus“ (žr.PetronėlėŽostautaitė, „Evangeliški

(„susirinko“–„džiaugės“–„garbinoDie­vą“). „Pavasario linksmybių“ kūrinijojematomas džiaugsmas, dėkojimas Dievuiuž gyvenimo dovaną, autoriaus interpre­tuojamaskaipreliginėsištikimybėsraiška:„[poemosgandrai]Dievui išširdiesvisosviernai dėkavojo [paryškinta – D. Č.]“ (p. 94). Garbinimo ir dėkojimo motyvai siejami ir „Vasaros darbų“ dalyje: „Argidabar tau nereikės aukštyn pažiūrėti / Irkasdiendaugsyk tąšlovint irgipagarbint,/Kurstaipdaugelvėlišnaujotaudovano­jo?“(p.167–168).

Kai religinio dėkingumo ir garbinimoraiška – džiaugsmas traktuojamas kaipstebėtina dorybė, tai kvietimas tikėti, jogKūrėjasmylipasaulįirrūpestingaiapgal­vojakiekvienožmogauslikimą(„sudava­dijakiekvienąreikaląmūsų“,p.257,–plg.protestantiškąlemties,predestinacijos,te­ologiją), – apsaugomas nuo primityvauspamokslavimo. Didaktinėmintis kompli­kuojamairgilėjajosprasmė.

Laisvos valios sampratą šmaikščiai(ambivalentiškai: ironiškai ir kartu teodi­cėjiškai)yra interpretavęsVincas Kudir-ka (1858–1899). Eseistinėje improviza­cijoje Dievo valios tema 1890 m. Varpe Nr.3Kudirkapabrėžėpasaulietinėsveik-los autonomiją ir teigė, kadviską aiškin­dami vien tik Dievo valia liudijame neištikimybę Dievui, o formuluojame jamnepelnytų priekaištų: „Žmogus, nuolatgirdėdamas aiškinimus priepuolių, ypač

surinkimai Mažojoje Lietuvoje“, Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis11,Vilnius:LKMA,1997,47–58). Surinkimininkų nuotaikos galėjo turėti įtakosMetųaskezei,adresantobalsotėviškumui,poemojema­tomai Dievo sampratai.

191

nelaimingų,tokia valia Dievo,galėtųkar­tais rūgoti antDievo. Juk tas pats tikėji­mas duoda žmogui liuosą valią ir liepiapusėtinąnelaimiųnaštąpriimti antdaliesaiškinimo tokia valia žmogaus, o neversti arčiausiųpriežasčiųnelaimėsevientikant valios Dievo“47. Įdomi teologinė skirtistarp arčiausių(dažnainuožmogausvaliospriklausančių)ir(pagalimplikaciją)gilių-jų(susijusiųsudieviškąjakūryba)priežas­čių. Interpretuojant laisvosvaliosdogmą,subtiliaiirteologiniupožiūriutaisyklingainužymimadalinė žmogiškosios laisvės irveiklosautonomija, išryškinantmokslo iršvietimovertę,erdvęirribas.

Gabrielė Petkevičaitė-Bitė (1861–1943) apsakyme „Beždžionaitė“ (1910)užmena teodicėjinę mintį, ironizuodamažmogaus piktnaudžiavimą savąja laisve:„didelis,protingasirdarbštusžmogus“tie­sia kelius savo „galingiausiamviešpačiuiVargui.“48

Apsakyme„Dievuiatkišus“(1905)ra­šytojaformuojažmogausvaliosefektyvu­mo prasmę.Kūrinio siužetas, atvirkščiai,daugiausia lemiamasaplinkybių (Magdėsirjoskūdikiolikimąlemiasocialinisvargasirkultūrinisvyrodominavimas).Pagrindi­nei kūrinio veikėjai Marcelei išgyvenantdėl nuskriaustųjų likimo („...Kiekvienastavo nusišypsojimas yra nuoskauda [as­meniškas skausmas ir skriauda vargstan­čiajam,–D. Č.],kol tiekašarų,niekienonešluostomų,sruvena...Irkiekvienastavo

47Vincas Kudirka. Raštai 2.Vilnius:Vaga, 1989,433.

48GabrielėPetkevičaitė-Bitė,Iš gyvenimo verpetų, Kaunas: „Šviesa“, 1990, 80.Toliau tekste nurodomas puslapis.

poilsisyranuoskauda...kolmilijonairan­kųpoilsionežino!.. Ir tavopasigėrėjimasdaile... Ir tavo mokslo, prakilnumo troš­kimas yra nuoskauda!.. Ir tavo dvasios skrajojimai, idealus pasiekiantieji, yranuoskauda,kolmilijonaiakiųteisybėsne­regėjo!“,p.66),socialinisirpsichologiniskovosužbūvįkontekstasatrodokonevisa­valdis.EstetizuotasMarcelėsžvilgsnis ti­kisi„nusiraminimoprigimtiesgrožybėje“.TačiauirgamtojeMarcelėmato„mažesnįmedį,didesniostelbiamą“,„menkesnęžo­lelę,stambesnėsapgožtą...“,–irsupranta,kadįdėmiauįsižiūrėjusįgamtąaptinkamavis ta pati kova dėl išlikimo. Darvinisti­nissilpnųjųpralaimėjimofonaskontrastoprincipuartikuliuojakūrinioprasmę,kurinėra filosofinis determinizmas. Ne visayra determinuota, aplinkybių nulemta;egzistuoja nepaaiškinama laisvos valiosliekana: „Vienas tik dalykas čia priešta­ravoprigimtiesįstatymamsirvisopasau­lio tvarkai: buvo tatai gili svetimo vargoužuojauta,užverta jospačioskrūtinėje...“(p.67).Empatija,matomaBitėstekstuose,išdaliesyradvasinėpatirtis:daugiaunegunatūraliemocijaarsentimentas,–plg.Al­bertoCamusMarodaktarąBernarąRijė49. Ribinėjesituacijoje,„Karometųdienoraš­tyje“Bitėįrašė:„ManoDievas,jeijisyra...

49IntertekstualiųsąsajųtarpBitėsvertybiniųnuos­tatųirCamuspersonažoRijėmatytiir1900m.sukur­tameapsakyme„Žemaitė“(žodžiųžaismasišganymas / išgydymas),ir„Karometųdienoraštyje“:rašytojostėvasJonasLeonasPetkevičius,–gydytojas, keturiasdešimtseptynerius metus dirbęs Puziniškyje ir Joniškėlyje,gyvupavyzdžiu liudijęs šviesuolio atsidavimąpapras­tiemsžmonėms,–apibūdinamaskaip„Vienintelisžmo­gus,apiekurįgaliupasakyti,kadartimomeilėsniekuo­metneturėjolūpose,betkasdienjąvykdėsavodarbe“(19161013,p.238;plg.VincoKudirkosmaksimąelg-tis tyloms pagal Dievo būdąeilėraštyje).

192

Jisbūtinaituribūti!..norsmanoprotaspermenkasjįapimti...ManoDievasturibūtididžiausioji Meilė ir Teisybė... Kitaip ašjojonetiknesuprasčiau,betiratstumčiaunuosavęs...“(19150827,p.216).Vargoirkančios(„gyvenimobedugnės“)patirtissuvokiama ne kaip tolinanti nuo Dievo, o artinantipriejo:„Betžinaugerai,jogprietokio nusistatymo neprieina nei vaikai, nei jaunuomenė:jiemsgyvenimobedugnėdarvisaiuždengta,arbadarjaunatvėssparnaijuos praneša pro tą bedugnę“; empatijasiejamasureliginiuįsipareigojimu:veiktitaip, kad būtų galima jaustis „Didžiosiospasaulį valdančios Meilės nors smulkiųsmulkiausiukrisleliu“(p.244).

VincąKudirką irGabrielęPetkevičai­tę-Bitę sieja ypatingas reiklumas asme­ninei žmogaus, pirmiausia savo paties,atsakomybei už pasaulyje tvyrantį blogį.Šis reiklumasyrapaveikęsabiejųautoriųteodicėjinęmintį.

Vincas Krėvė (1882–1954) epopėji­niomastobiblinėjeapysakojeDangaus ir žemės sūnūs (1949;kūrinyspradėtasapie1907 m. ir rašytas iki gyvenimo pabai­gos)plėtojagiliąbūtiesesmėsiržmogausgyvenimo prasmės refleksiją. Kurdamaspanoraminį Kristaus laikų istorijos vaiz­dą, perfrazuodamas krikščionybės ir josradimosikontekstofilosofinius, religiniusmokymus, stilizuodamas biblinę etiką,autoriusartikuliuojasavosiospasaulėvoki­nėskoncepcijospaiešką.PanašiaiThomasoManno tetralogijoje Juozapas ir jo broliai(Joseph und seine Brüder,1927–1943)tarsikartojami, varijuojami Senojo Testamentoepizodai,–oištiesųatskleidžiamasXXa.intelektualo dievoieškos dramatizmas, in­

terpretuojama žmonijos istorijos drama(plg.sudėtingąšuliniometaforikąMannoromane).

Dangaus ir žemės sūnūsatskleidžianevieningąDievosampratą,onenutrūkstamąpastangą suvokti Dievą. Ilgus dešimtme­čiuskurtaskūrinysįgavęsbūtinojonebaig­tumožymę:maksimaliasuvokimopastan­gaautoriuslaikopatįklausimųformulavi­mą,vengdamasabsoliutintikurįvienąat­sakymą.Pervisąapysakąplėtojamaįtam­patarppasitikėjimoDievomeile(teigiant,kad „Viena yra nuodėmė [...] – netikėtiJogerumuiratlaidumu“50)irminties,joggalbūttranscendentinisžmogausvaldovasyraabejingasarnetgižiaurus,argalbūtjoapskritainėra(žydųkaraliausErodo,apaš­talo Judo – Jehudos iš Kerioto, Jehudos iš Hamalos religinės abejonės). Konteksti­niuose autoriaus užrašuose implikuojamaantropodicėjosproblemika:formuluojamamintisapierūsčiostranscendencijosįvaiz­dįkaipžmogiškumoprojekciją:„Tusavodievąsukūrei,kurispanašusįtave:keršto,neapykantos ir pavydo. Kitokio dievo tavo sielanesugebasuprasti“(p.416).

Savitas teodicėjinis Krėvės sprendi­mas yra sielų preegzistencijos idėjos in­terpretavimas. Teologinė preegzistencijos(išankstinio egzistavimo) doktrina teigia,kad žmonių sielos sukurtos anksčiau neijų žemiškasis gyvenimas: arba iš ankstožemiškajamgyvenimuiskirtos,arbatapu­sios žmonėmis dėl metafizinėje plotmėjeįvykdytųnuodėmių(pastaruojuatvejukūniš­kojibūtisyrabausmėužnuodėmes,kūnas–

50VincasKrėvė,Raštai6,Boston:Lietuviųencik-lopedijos leidykla, 1961, 303. Toliau cituojant iš šiotomo tekste nurodomas puslapis.

193

nuodėmingumomanifestacija,dvasiainu­žengiantįžemesnęplotmę).Bažnyčiapre­egzistencijosdoktrinąlaikoklaidinga,pa­brėždama žmogiškosios būtybės sielos irkūnovienovę,materialiosiostikrovėsver­tingumąirlikiminęlaisvosvaliosžmogausvienkartinio gyvenimo žemėje reikšmę51. Krėvėpreegzistencijos sampratą įkompo­nuojaprologiniameapysakosskyriuje.

Misterinis Dangaus ir žemės sūnų pro­logas„Anksčiau,neguamžiaigimė“kuriaperspektyvą,leidžiančiąaprėptierdvėlaikįmetafiziniu žvilgsniu.VaizduojamasDie­vovidinispolilogasapiesukurtųjųbūtybiųišganymo galimybes; šio polilogo figū­ros–dieviškųjųsavybiųpersonifikacijos:Teisingasis,Gailestingasis,Rūstusis,Nar­susis, Išmintingasis. Pagrindinė prologoveiksmointrigayrabūtinybėsukurtosiomsdvasiomsapsispręstiužarpriešDievą(užmeilę ar egoizmą). Tačiau ne visos dva­sios apsisprendžia, randasi abejojančiųjų:„Tavotiesamumsjauneatrodotiesa[...].Skaudi abejojimo kančia kankina mūsųširdis...“ (p. 13). Autorius savitai inter­pretuoja preegzistencijos idėją: Dievas,užuot abejojančiuosius pasmerkęs (kaipsiekia Rūstusis ir Narsusis), Gailestingo­jo prašomas suteikia jiems dar vieną ga­limybę apsispręsti: jie tampa žmonėmisir gimsta žemėje. Vaizduojamas Dievo(IBalsas) iršėtono(IIBalsas)ginčasdėlžmogaus apsisprendimo. Tad žemės gy­venimas interpretuojamas kaip dieviško­jo gailestingumo duota papildomo šansodovana,ožemėjepatiriamoskančios–tai

51 Žr. Karl Rahner, Herbert Vorgrimler, Mały słownik teologiczny, Warszawa, Instytut WydawniczyPax,1987,361–362.

sąlygos ir paskatos apsispręsti: „Patirsitesielvarto ir skausmo, išgersite iki dugnokartybėstaurę“,–„todėl“,kadyraabejo­jama, ir tol, „kol“ bus pasirinkta (p. 13).Archetipinėšioskūriniodaliesatramayrabiblinės Jobo knygos prologas, kuriamešėtonas prašoDievą leisti išbandyti Jobotikėjimą(Job 1, 6–12).Reikšmingalitera­tūrinėvariacijaJobo knygosprologotemayra JohannoWolfgangoGoethe’sFausto (1 d. 1797–1806; 2 d. 1824–1831) „Pro­logas danguje“: Mefistofelis prašo Die­vą leidimo gundyti Faustą. Visi šie trysprologai interpretuoja Dievo santykį sužmogaus kančia (demoniškumo / blogiopatirtimi). Jobo knygoje ir Fauste Dievas leidžia gundyti žmogų jį išbandydamas.Jobo knygoje išbandomas Dievui ištikimo žmogaus tikėjimas (ir Krėvės apysakojeJobo situacija interpretuojama kaip tei­siojo išbandymas:Hannahas, vyriausiasisžydųkunigas,sakokaraliuiErodui:„Am­žinasis dažnai skausmais ir nelaimėmisbando ištikimuosius. Prisimink, meleche, Hiobą, kuris buvo Amžinojo mylimas“,p.126,274).FaustąMefistofelisnoriati­traukti nuo aukštų siekių, ir kūrinioDie­vas leidžia išbandyti Fausto idealizmą:„Taurižmogausdvasiapatisavaime/Visvien tiesos ir gėrio sieks“52.Krėvė, vari­juodamas preegzistencijos idėją, Dievoleisto išbandymo sampratai suteikia teo­dicėjinės prasmės: išbandymas apysakojeyrapatsaižemiškasisgyvenimas,irDievasišbando būtent abejojančiuosius, kad ikigalobūtų išnaudota laisvoapsisprendimo

52 JohannWolfgangGoethe,Faustas/VertėAlek­sysChurginas,Vilnius:Vaga,1978,16.

194

galimybė; jei abejojantieji apsispręstų užDievą,išvengtųamžinosiospražūties.Šia­mekonteksteKrėvėinterpretuojaĮsikūni­jimodogmą:Gailestingasis,krikščionybėsKristausmetafora, leidžiasiįžemępadėtižmonėms,gintijuosnuošėtonoiratpirktijųkaltę(derindamaskrikščionybęsuRytųdvasiniais mokymais, autorius dualistiškai retušuojaKristausiršėtonokovosvaizdą).Palyginkime Dievo sampratą JohnoMil­tonoteologinėjepoemojePrarastas Rojus (Paradise Lost,1667):DievasTėvasžmo­gaus laisvę vertina net savoSūnaus kan­čiosirmirtieskaina,kreipdamasisįKristų:„OTu,kursduodidanguiiržemeiliuosy­bę, / Tu, kurs žadi nukentėt už žmogauskaltybę... “; žmogaus laisvė prarandamapernuodėmęiratgaunamakaipdieviškojoatpirkimo tikslas: „Apsūdys ir užmuš, irnumirtiturėsi,/Betužtaibroliussavogel­bėtusregėsi./Oliuosais palikę per kraujo praliejimą [paryškinta – D. Č.], / Paveiks smertį, sulauks išmirusių kėlimą“ (vertėLaurynas Ivinskis)53.

Krėviškoji preegzistencijos traktuotėimplikuoja filosofinę žmogaus sampra­tą: žmogus yra abejojantysis – ieškan­tysis atsakymų į giliuosius metafiziniusklausimus. Pasaulėvokinė abejonė kūri­nyje vertinama kaip žmogaus gyvenimodalia ir prasmė, kaip būdas patirti laisvąir asmenišką tikro kelio (p. 185) paiešką(apysakoje plėtojamas archetipinis kelio, keleivio, klaidžiojimo, pasiklydimo leitmo­tyvas, abejonės ekvivalentas). AutoriauspozicijaiartimigraikoNikalojausžodžiai,

53 John Milton, „Rojus pragaišintas“, Laurynas Ivinskis, Raštai,Vilnius:Vaga,1995,150–151.

ženklinantys antikinę išmintį: „Siauras irbukasprotasvisadosmano,kad jis viskąžino,irnepakenčia,kadtuokasabejotų...“(p.133).AbejonėsprincipasgrindžiavisoDangaus ir žemės sūnų veikalo vidaus struktūrą.

Zinaida Nagytė-Katiliškienė – Liūnė Sutema(g.1927)moderniaiperkuriatra­dicinesmoteriškąsias saugojimo, globoji­moreikšmes.Karų,okupacijųirlemtingųasmeniškų netekčių kontekstuose LiūnėsSutemoseilėssiekiaatsispirtidesperacijai,sudužusių vilčių pasaulyje atrasti naujųviltingumo galimybių. Viltis ir tikėjimasinterpretuojamikaipgintini per žūtbūtinękovą. Liūnės Sutemos moteris grumiasimetafizinėje koliziejiškoje arenoje ir de­moniškojoŽvėries akivaizdoje ir išpažįs­ta tikėjimą.Taiantropodicėjinis tikėjimas„ŽmogumiirGyvenimu“54.Blogissuvo­kiamaskaipturintisdemoniškąsiasištakas(apokaliptinio Žvėries įvaizdis) ir kartuesantis asmeniškos valios padarinys: „Jiežinojokądarė[...]žinaukądarau...“ (eil. „Vendeta“, p. 145). Transformuojamasmaldos žanras, kuriama savita antimalda („Nenoriubūt atpirkta“, „Viešpatie, neat­leisk“,p.85,145):egzistencialistiškaitei­giama absoliuti pasirinkimo laisvės gali­mybėirabsoliutiasmeniškaatsakomybė.

ViltisLiūnėsSutemospasaulyjeegzis­tuojakaipsiekiamybė,kaiptekstonesatis.Tai saugojimas žinant, kad „neišsaugo­siu juk“ (eil. „Paskutinė vasaros naktis“, p.11),kadneįmanomapasaulio„uždary­tidegtukųdėžutėje/irsaugiaipaslėpti–/

54 LiūnėSutema.Poezijos rinktinė,Vilnius:Vaga,1992,72.

195

kaipvaikystėje“(eil.„Bijau“,p.156).Poe­tinėjemoderniojopasauliointerpretacijojesaugojimoužduotiesneatliekanetangelassargas(„Nesaugojojismanęs...“,eil.„An­gelas sargas“); eilėraščiomoteris keičiasivaidmenimis, pati saugo angelą – „atsar­gų[...]sargą“(p.61).TaiLiūnėsSutemosteodicėjiniopriekaišto tonas: nuslopintas,nutildytas skaudus ironiškas prasitarimas. Pasaulyje, kuris atrodo Dievo apleistas,LiūnėsSutemospoetinis„aš“imasiužpil­dytimeilėsspragas.

LiūnėsSutemoseilėssaugančiosioslai­kysenąinterpretuojaarchetipiniųsituacijųkontekste,individualiaipatirčiaisuteikda­mosvisuotinumodimensiją.Kuriamossą­sajostarpeilėraščiųmotersirmitologinėslaumės(„gerosioslaumėsveidas/sekairsaugo tave“, „gerosios laumės plaukai /nuovėjoirpaukščiųdengiatave“,p.139),Antigonės („laidoju ir laidoju artimiau­siussavus...‘,eil.„Mirtisneateina,jičia“, p. 152). Liūnės Sutemos subjekto laiky­senai tvirtybės, – gebėjimo būti atramakitam,teiktiramybės,vaduotiišegzisten­cinės baimės („nebijok“, „nekrūpčiok“, p.124),–suteikiaintensyvussavastiesribųpraplėtimas(eil.„Nebėraniekosvetimo“,p. 35), dėmesio sutelkimas ne į savo, okitokančią,krikščioniškassavęsužmirši­mas.GretašiodėmesingumokitamLiūnėsSutemos moteris pasilieka itin laisvūniš­ka,atskira,„šiauriausiaišlietuviųpoečių,šiauriųjųbaltųgenčiųpalikuonė“55.

55Žr.ViktorijaDaujotytė,„LiūnėSutema“,Vikto-rija Daujotytė, Parašyta moterų, Vilnius: Alma littera, 2001,465–485.

4. Tautos kentėjimai dvasinio tobulėjimo idėjos erdvėje: Antanas Baranauskas

Antanas Baranauskas (1835–1902) teo­dicėjinį klausimą implikuojaLietuvos is­torijoskontekstuose:kaipgalimasuprasti,pateisintiDievątautosistorijosdramųaki­vaizdoje?

Struktūruodamas ir aiškindamas Lie­tuvos istoriją, Baranauskas pasitelkia ap­reiškimo šaltiniuose(ŠventajameRašte irBažnyčios Tradicijoje) glūdinčius mąsty­moapieistorijąmodelius.Pasaulioistorija(Weltgeschichte)siejamasušventąjaisto­rija (Heilsgeschichte): su laike besisklei­džiančiu išganomuoju Dievo veikimu.Tautos istorijos įvykių slinktyje įžvelgia­masapvaizdosinicijuojamaskrypsmas.

Poema Kelionė Petaburkan (Peterbur­gas, 1858–1859), sukurta žanriniuose li­teratūriniolaiškorėmuose,turikelioninėsmeditacijos ir mąstomosios maldos ele­mentų (metanaratyviškai įvardijamų kaip„dūmojimai“, malda): keliautojo patirtisBaranauskui įkvepia tautos istorijos ref­leksijąirgilinatautinęsavimonę.

KeliąišLietuvosįRusijąpoemos„aš“suvokia kaip turintį tremties konotacijų.Pasakotojas vyksta į Peterburgą aukštųjųteologijos studijų, tačiaukūriniodabarty­jekelias įPeterburgąyrakelias įLietuvąokupavusiosimperijossostinę.Tremtįnu­rodo Žieminių Gudų, Cibirijos įvaizdžiai.Poemaištiesųpasakojanetiekapiekelio­nę į Peterburgą, kiek apie iškeliavimą iš Lietuvos.UždelstanaracijaUtenosbeiZa­rasųepizoduoseefektingaiparyškinaatsis­veikinimodramatizmąiremocinęsubjektoreakcijąį išvykimą.Kartojamaslikiminio

196

atsisveikinimo su tėvyne motyvas: „Su­diev, Lietuva, man linksma buvo / Savo gyventšalelėj,/Širdįmanskaudžia, skau-džia ir griaudžia /Svetimojonvažiuojant[paryškintasintertekstualusepizodas:poe­tinęemocijąaštrinakontrastingasAnykščių šileliomotyvas„širdisneskaudžia,/Ėtik[…]labairamiaigriaudžia“,–D. Č“],„Nu,Lietuva,nu,Dauguva,pasilikitsveikos.“56 Kelio ženklai (pravažiuojamos vietovės,sutinkami žmonės…) perskaitomi kaipLietuvos istorijos skriaudųnuorodos.Po­litinęLietuvospavergtįinterpretuojatradi­cinėkraštometonimija–upė (teka„platiNevadidžioja“irtekaįją„mūsųverksmo,prakaitoirkraujo“vanduo,p.48),opozi­cija svetimas spindesys / savas kuklumas (p.48), tautosakiniskelio,kuriuovažiuo­jama,„vargų“paralelizmas(p.52).

Gretindamas šventąją ir tautos istori­jas,Rusiją implikuotas autorius traktuojakaipdieviškąjį„botagą“:„KadužgriekusmumusMaskva pakorotų / Ir kad Dievolabiaužmonelėsbijotų“(p.60);Dievobai­mėšiamekontekstenurodoklusnumąmo­ralėsįstatymui(Dekalogui).Tautosistori­josdramųakivaizdojeDievassuvokiamaskaiptėviškaišmintis:jisleidęsLietuvąpa­vergti ją„auklėdamas“irateityje įgyven­dinsiąsteisingumą.

Didžiausia įmanoma grėsme LietuvaipoemosautoriusmanoesantnutolimąnuoDievo.NutolimunuoDievokūrinyje lai­

56 Nors Kelionė Petaburkanyramažiausiaipubli­kuotasAntanoBaranauskokūrinys (ištraukos skelbtosXIX a. periodikoje, pagrindinės publikacijos – 1912,1921ir1924m.kupiūruotos,irpilnastekstaspirmąkartspausdintas tik 1989 m.), tačiau poema buvo plačiaipaplitusi rankraščiais, ir jos tekstai tapo įvairiųSibirotremtiniųkartųgiesmėmis.

koma ir stačiatikystė. GretindamasKata­likųBažnyčios ir tautos istorijas,Lietuvą(išpažįstančią katalikų tikėjimą) poemosautorius alegoriškai regi plaukiančią „el­dijojPetro“,oRusiją–tik„atskaloj“.Ka­talikų tikėjimassuvokiamaskaip tikrasis;Lietuvatikinti„tikrąDievą“(p.60),todėljos viešpatavimas kaimyninėse žemėse(ypačBresto bažnytinė unija) buvęs pas­tarosioms palaimingas („Visi gudai ūmaipojossparnaisglaudės, /Kasatlikosky­rium,tasnemažaigriaudės“,p.57;„Mūsųlaisvevisidraugsumumlaimėjo“,p.58).Stačiatikių rusų („maskolių“) valdžia,atvirkščiai, reiškianti„vierospražuvimą“.Baranauskiškoji miško poetika varijuo­ja evangelinį palyginimą apie vynmedį ir šakas(„Ašesuvynmedis,ojūsšakelės./Kaspasiliekamanyjeirašjame,/tasduo­da daug vaisių; / nuo manęs atsiskyrę, /jūs negalite niekonuveikti“,Jn 15, 5; čiavynmedis simbolizuoja dieviškąją malo­nę). Baranausko interpretacijoje medis – Katalikų Bažnyčia, šakos – kitos krikš­čionybėsdenominacijos:„NuoBažnyčiosŠventosvisidraugatskilo/Ir,lygmedžiošaka nuo liemenio kirsta, / Kabaldžiuojažemyn,svyra,puola,virsta / Ir,nupuolusžemyn, žagaran sudžiūsta, / Ir sudžiūvuspaskuitrainelės’supūsta,/Nebeturisulos,kaikelmoneturi, /Nebesprogstadaugiauirdangunnebžiūri“(p.59).Poetaskviečiamelstis,kad„prašvistųdėlMaskvosgiedrivierosdiena“(p.65). Ištikimybėkatalikųtikėjimuilaikomapagrindiniutautosišliki­mogarantu;jįparyškinagrasikontrastingavizija,kuriojelietuviaieina„blūdųkeliū­tėmsubedieviais“ ir išnyksta išpasaulio (p.63).Tokiastačiatikybėstraktuotėprieš­

197

tarautų ekumenizmo (krikščionių vieny­bės)nuostatoms, jei jąatsietumenuopo­emos konteksto: katalikiška Lietuva, pati­riantistačiatikiškosRusijosagresiją.Kata­likųtikėjimaspasakotojuiyratojepačiojeparadigmojekaipirdidinga„senobė“,tėvųkalba ir papročiai.Tainėrakorektiška ti­kėjimo samprata, žvelgiant iš teologinėsperspektyvos: tikrasis tikėjimas yra galu­tinistikslas,jisnegalibūtilaikomasprie­mone jokiam kitam tikslui siekti, net jeitas kitas tikslas toksai kilnus kaip tautos išlikimasirlaisvė.TačiausociopolitiniameXIX a. Lietuvos kontekste instrumentinėtikėjimotraktuotėbuvolabaisvarbitauti­neisavimonei:priklausydamaRusijaipo­litineprasme,bažnytinėsstruktūrospožiū­riuLietuvapriklausėRomai(Baranauskaspabrėžia:„IrvisurmesnepamesmavierosšventosRymo“,p.51;panašiaisovietinėsokupacijos laikotarpiu tautinei savimoneibuvosvarbiskirtiskatalikybės irateizmokaipsvetimos„religijos“).

Poema Dievo rykštė ir malonė (Anykš­čiai, 1859), sumanyta kaip proginis kūri­nys, apdainuojantis vyskupo MotiejausValančiaus blaivybės draugijų plitimą,pradinęintencijąyraplačiaipranokusi.Duepigrafai, dvi Senojo Testamento citatos,abi iš Pakartoto Įstatymoknygos,nurodopuolimoirpakilimotaškusbiblinėjeizraeli­tųistorijojeirkoduojapoemospasakojimostruktūrą: imituodamas Senojo Testamen­to istorijos sampratą, puolimų–pakilimųkreivėjeautoriusišdėstoLietuvospraeitiesįvykius.Teologiniu žvilgsniu žydų tautosistorija laikotarpiu nuo gamtinės Nojausreligijos iki asmeninės Kristaus religijosyra Dievo apsireiškimo plotmė, Dievo

atsiskleidimo žmogui gramatika, – todėlbiblinių izraelitų ištikimybė sandorai suDievu lemia jų žemiškąją gerovę, o san­doroslaužymas–vergystę,kančias.Dievo rykštės ir malonės autorius šią dieviško„už rankos vedžiojimo“ privilegiją sutei­kiairlietuviųtautosistorijai.Lietuviųvar­gai(karaisukryžiuočiais,valstybėsvidausvaidai, turkų, totorių, švedų antpuoliaiir kt.) interpretuojami kaip Dievo baus­mė, nurodoma ekspresyviuDievo rykštės įvaizdžiu: tai rūstybės šluota, pasirodanti „parvisądangų“irpranašaujantineatšau­kiamą, išskirtinę nelaimę: „bėdą paskuti­nę“,„bėdą[...]pirmarako“(pirmaDievoplanuose numatyto laiko). Girtuoklystėšiojestruktūroje–vienas tautos nuopuolio taškų.Groteskinistradicinėsmoralėssmu­kimovaizdas(„Irjaunosmergiotėspame­tė sarmatą, /Už smarvės čerkelę vainikąir cnatą /Dažnai su žaunieriaiskarčemojpragėrė“) aiškinaAbiejųTautųRespubli­kosnuosmukį(„Seimansuvažiavęšlėktosgirtuokliavo“).

PolitinėLietuvosnelaisvėinterpretuo­jama kaip dieviškoji pedagogika – „sto­jokas“, įtvaras vaikui stovėti – priemonėbrandintitautąjospačioslaisvei:

Vaikeliuiišaugusnereikiastojoko:–Jeiišsižadėjępapročioledoko,SudužėsmaDievomalonėjirbaimėj:IrmumišstojokoištrauksPonasDievas,IšželdysmumlaiksvęlygvasarapievasIrkaiptaukuosinkstuslaikysmumuslaimėj.

Kaiptikišvysmeilękožnammūsųdarbe,Sugrąžinsmumlengvaisenobinęgarbę,Kuriąmumištraukėdarbaimūsųblogi.Iškelsmumgalybėn,sutrupinęsjungą,Irpatsaimumsergėsnuovelniožabangų,Irbusmūsųbuitisramiirpatogi(p.105).

198

Baranauskuireflektuojanttautoskentė­jimus,jomintisskleidžiasibiblinėsišmin­ties„Dievasgriežtaiauklėja,kąmyli“(Žyd 12, 6)erdvėje.Poetasieškolietuviškųkan­čiosproblemosformuluočių,interpretuojaetnografinįlino kančiosmotyvą,kurdamasalegorinįparalelizmą:

Žmonėslinusmirkiairžemėnpakloja,Bet,pluoštąpametę,gražiaisudoroja,Irdrobęišaudępatiesiaantstalo,ĖišmestispaliaiantšelmeniopūstaArbakurpeludėnsuverstisudžiūsta,Jaujospečiunkemšas–sudegaantgalo.

IrmumDievasmirkėpoašaras,kraują;Išklojopovargus,davėpluoštąnaują:Meskimsenąspalį–ištiesmumantstalo...(p.105)

Reikšmingoji Antano Baranausko te­odicėjinio mąstymo žymė yra tautinioorumo,savigarbos,savarankiškumoidėja.Tobulėjimo per kančiąmotyvai formuojapoetinęmintįapievadavimąsiišpolitinėspavergtiespermoralinįirdvasinįaugimą,vidinės laisvės saviugdą. Panašią tautosnelaisvėstraktuotęmatomeirJonoMačiu­lio-Maironio (1862–1932) kūryboje: Lie­tuvatapslaisvatuomet,kaijipati„atbus“;„atbus“ todėl, kad „tiek iškentėjo“ ir kad„Kryžiusgyvatąžadėjo“(JaunojiLietuva,1907)57.Nekrypstama į nacionalcentristi­nętautoskentėjimųinterpretaciją,įlenkųromantizmuibūdingąmesianizmą(Lenki­jakaipnekaltaauka,kenčiantiužžmoni­josnuodėmes,–plg.mesianistinękunigoPetro viziją trečiojoje Adomo Mickevi­čiausVėliniųdalyje,AugustoCieszkows­kio,1814–1894,BronisławoTrentowskio,1808–1896,filosofinęprozą).

57 Maironis, Raštai 2,Vilnius:Vaga,1988,6–7.

5. Teodicėjinė Dievo slėpiningumo refleksija: Šatrijos Ragana, Bernardas Brazdžionis, Antanas Škėma

Marija Pečkauskaitė – Šatrijos Ragana (1877–1930) neoromantinėje apysakojeSename dvare (1922) interpretuoja bibli­nį prarasto Rojaus archetipą. Rašytojossukurtame dvare buvojama ir bendrauja­ma palaimingai, poetinė intuicija siekiagelminį buvimo namie semantikos klodą(būti namie–būtitarpusaviomeilėserdvė­je), – tačiau pasakotojos dabartyje dvaro(„įsigiedojusio, įsikvepėjusio, įsisvajoju­siosodno“,„senodvaromediniorūmo“58) nebėra, jis – prarastas („Praėjo, pražuvo,išsiblaškė be pėdsako“, p. 351), o jo gy­ventojai matomi retrospektyviai, jie yramirusieji ir biografinėje autorės plotmėjeturijosmirusiųartimųjųprototipus.

Sename dvare–idilėmirtiesrėmuose.Taiprarastųlaimėsnamųpaieška:literatū­rinė anamnezė – sugrįžimo į juos forma.Senojodvarogyvenimasišnyraišpasako­tojospraeities lygtolimapasakiškavizija(„užmiškų,užupių...“,p.233),lygrožiųžvilgsnių audžiamas „senas senas auksosapnas“ (p. 233)59. Ypatingas šios idilėsgrožiskalbaapiepraradimųsielvartąįtai­giau nei kalbėtų tiesioginiai netekčių ap­mąstymai.

KodėlDievasleidžiapernelyganksty­vasmylimiausiųžmoniųmirtis?Įšįklau­

58ŠatrijosRagana,Sename dvare: Apysakos, Vil­nius:Vaga,1969,233.Toliaucituojantapysaką,tekstenurodomas puslapis.

59Plačiaužr.DaliaČiočytė,„Dosnūsliteratūrosirteologijosparibiai“,Aistė Birgerė, Dalia Čiočytė (sud.), Sambalsiai: studijos, esė, pokalbis / Skiriama profesorės Viktorijos Daujotytės-Pakerienės 60-mečiui, Vilnius: Vilniausdailėsakademijosleidykla,2005,407–411.

199

simą Šatrijos Ragana atsako interpretuo­damakrikščionybėstikėjimoaspektus,sudrąsiapoetine laisvenušviesdamagiliuo­siusjųprasmėsklodus.

Sename dvare autorėmoderniai kom­plikuoja tikrovės sampratą klausdama,kas yra tikroji tikrovė. Irusmaterialumastikrąja tikrove nelaikomas: tai „tik iriosformos“,platoniškai įvardijami„nykstan­tieji[būties]šešėliai“(p.365),tiktaiblės­tantis tikros tikrovės atvaizdas, „silpnas,netikras“ jos atbalsis (p. 258). Praeinamidalykai suvokiami kaip nevertingi, – pa­galklasikinęsampratą,joglaimėyravisųgėrybiųturėjimaskartuirtobulai,t.y.ne­prarandamai: „Kad žmonija, žengdamapirmyn, taip ištobulintų visas gyvenimosąlygas ir žmonių santykius, kad žemėjerastųsirojus–kasišto,jeipasiliktųmirtis?Kas iš to rojaus, jei kiekvieną valandėlęgaliunustotimylimųjųasmenų?“(p.362).ŠatrijosRaganasuromantikėspasijosįtai­ga atsisako praeinamybės ir ilgisi to, kasamžina.Apysaka užsklendžiama poetiniuintarpu, kurio centre – naujų namų, arche­tipinio naujo lizdomotyvas:„Dabarjūsvėlvisidrauge– lizdelį / susisukę ten,kamejaunieksneirsta“ (p. 422).Ten – ne vie­ta,betantgamtinėpalaimosbūsena,kuriąBiblijojenurodoprarastoRojausantitipasnaujas Dangus.Antgamtėsuvokiamakaiptikriejinamai,tikrojitėvynėnetikrealumoprasme („pasimatysimenebe sapne, nebešio gyvenimo pussapnyje, bet tikrai [pa­ryškinta – D.Č.], budėdami...“ – p. 364),bet ir teologine žmogaus kilmės bei pa­šauktumoprasme(grįžtama„atgal“:„atgalmėlynojon,beribėntėvynėn“,p.258;mė-lynumasčia–nematerialumo,dieviškumo

simbolis;krikščioniųtapybojemėlynumas yradangaus,Marijosspalva,–plg.apsa­kymo„Mėlynojimergelė“Miriam).

Tikratikrovėyrairartimųjųtarpusaviomeilė, jisuvokiamakaipnepavaldipraei­namybei. Romantiškai vertinama širdies logika:širdisregidvasinėsbūtiesslėpinius(„Oširdisįžvelgiaįtąneįžvelgiamąjąšalį,oširdisžino,kodėlirkaip“)ir„žino[...],kadmeilės ryšiai netrūkstamirus“. Inter­pretuojamagyvųjų irmirusiųjųbendravi­moidėja:„Siela,išerdvėsirlaikodėsniųišsivadavusi, nuregi dabartį ir ateitį, – irkaimaterijaapmiršta,osielosgaliosnesą­moningaiveikiajosgelmėse,–nusileidžiaišantžemiškųsričių,mylintiirrūpestinga“(p. 364). Šventųjų bendravimo dogmosinterpretacijayrakūrinioteodicėjinėsmin­tiesaspektas:Dievoleistamirtismylinčių­jųneišskiria.

Irvisdėltomirtisyramirtis,pagrindi­nisegzistencijospriešas.KūrinioMamatėsmistinissapnas(poetinėamžinojogyveni­mosuteikimomirusiųjųsielomsalegorija,p. 349–351) interpretuoja krikščioniškąjąišganymo sampratą: išganymas kaip ap­saugojimas nuo (amžinosios) mirties, iš­gelbėjimasišmirties.IšganomojiKristausmisija populiariai vadinama išgelbėjimuiš nuodėmės, tačiau teologiniu požiūriunuodėmė ir mirtis yra ekvivalentės sąvo­kos.VisaBiblijasutelktatiesmirtiesvieš­patavimožmogauspasaulyjeįveika,visasBiblijosknygasvienijapamatinėnaratyvi­nė linija, nuo gyvybės medžio praradimo pirmojoje (Pradžios) knygoje iki naujo gyvybės medžio atgavimo paskutiniojoje(Apreiškimo Jonui) knygoje plėtojant in­trigą:kaip,nepažeidžiantžmogauslaisvos

200

valios,išspręstijomarumoproblemą,grą­žinti jam amžinojo gyvenimo galimybę.Apaštalo Pauliaus laiškai skelbia: „Kaippaskutinis priešas bus sunaikinta mirtis“(1 Kor 15, 26), „Mirtis jam [Kristui] ne­beturi galios“ (Rom 6, 9). Sename dvare autorė kartoja žemaitišku knygnešio Le­vanardos balsu: „Ir toumet ateis viešpatsJiezusKristusir,visusprikielįs,sunaikinspaskutinį vargą – smertį“ (p. 357). Šiosapaštalo Pauliaus frazės yra intensyviaiprovokavusios literatūrinęmintį.1933m.Dylan Thomas (1914–1953) parašė stip-rios įtaigos eilėraštį „Ir mirtis nebeturėsgalios“ (And death shall have no domi-nion);eilėraštįyravertęsTomasVenclova(„Irnebusmirtieskaralijos“60).Algiman­toMackaus(1932–1964) lyrikosrinkinysChapel B (išl. 1965) tragiškąmirtį inter­pretuoja kaip katastrofiškos egzistencijosmetonimiją; poetas kuria intertekstualųdialogą su bibliniu mirties įveikos skel­bimu, su Dylano Thomaso interpretacijair formuoja iššūkį krikščionybės vilčiai:„Ir mirtis nebus nugalėta“ (rink. Chapel B, „Triumfališkoji“)61.Metafizinį skundądėl egzistencijos pamatinio apleistumo irnužeminimoMackusdrastiškaiartikuliuo­ja avarijos sutraiškyto kūno įvaizdžiu irmirties omnipotencijos vaizdu. Mackausfrazė„mirtisnebusnugalėta“yrametafizi­nėprovokacija,motyvuojamamaksimaliaiatviroreliginiodialogo.

ŠatrijosRaganospasaulėvokayragiluskrikščionėstikėjimas,tampantisbeveikži­

60 Žr. Tomas Venclova, Balsai / Vertimai iš pasaulinės poezijos, Southfield, Mich.: Ateitiesliteratūrosfondas,1979.

61Algimantas Mackus, Ir mirtis nebus nugalėta, Vilnius,1994,164.

nojimu („žino širdis“).Tačiau net beveikžinojimasnėražinojimas.Tikėjimo/žino­jimo skirtį reflektuoja Sename dvare pa­sakotoja:viliasi,kadamžinybėje įsitikinstikėjimoteisingumu:„kaipTomasViešpa­tiesžaizdaskaipalytėjo,/sušuksiu,laimėjskęsdama:Mamate mano!“ (p. 423; plg.Jn 20, 19–29).Senamedvareteodicėjayraviltis,kaderdvėlaikis,kaipnykimasirpra­radimas,–taidarneviskas,o„tikmomen­tas“(p.363),amžinybėskonteksteturintisslėpiningąprasmę.

Apsakyme „Ant Uetlibergo“ (1914)Šatrijos Ragana cituoja Julijų Slovackį(1809–1849): žemiškojoje būtyje žmo­nės „siuva kilimą, iš blogosios pusės į jįžiūrėdami“62. Slovackio mistinis kilimas, egzistencijos ir transcendencijos ribosalegorija varijuoja barokinę metafizinėsteatrouždangosmetaforąirplėtojamintį,kad žmonijos istorija regi blogąją kilimopusę, kurioje siūlai netvarkingai išsidrai­kę.Tačiau kitoje pusėje visa susiklosto įharmoningą raštą: Dievas „pagal vienin­telįKristauspavyzdį /visažemėjeriša irrašo“;originaloteksteesamareikšmingosdviprasmybės:daiktavardiswzόr nurodo ir pavyzdį,irraštą,–tadKristusyrapavyz­dys ir raštas63. Šatrijos Ragana kontrastątarpkalnoviršūnėsirnuojosmatomųže­mumų interpretuoja kaip dvipusio kilimoekvivalentą: „O aš čia, tose aukštybėse,jautaiparti‚gerosiospusės‘.Vaidinasjaumangražių gražiausias kilimo raštas, au­

62 Šatrijos Ragana, Irkos tragedija: Novelės.Vaizdeliai.DramaPančiai,Vilnius:Vaga,1969,301.

63 „Podług jednego Chrystusa wzoru /Wszystkona ziemi wiąże i pisze“, – eil. „O Lenkija mano! Tupirmoji pasauliui…“ („O Polsko moja! Tyś pierwszaświatu…“).

201

sysjaugaudostebuklingąsimfoniją,dan­gaus spalvų dainuojamą.Matau jau, kadkiekvienastųtolimųjųpakalniųskausmaspražystakilimepuikiausiapurpurinerože,suskamba simfonijoje stebuklingiausiuakordu.“ Gyvenimo – audeklo alegorijaŠatrijos Raganai yra kančios refleksijosatrama.Gyvenimopabaigoje,1929m.ba­landžio13d.,jirašėlaiškeJaninaiTumė­nienei: „Mes, menki padarėliai, matomešioje žemėje tikvieną,blogąjągyvenimoaudeklopusę.Rodos,visitiesiūlaitaipbeprasmės ir be tikslo painiojas. Čia skau­dūs raudoni, čiamalonūsmėlyni, čia vėlnuobodūs pilki... čia laimingi auksiniai...Bet pamatysime gerąją pusę anoje pusė­jeatsistoję,visąraštotikslumą,prasmęirgrožį.“64Kaipbiblinėse Išmintiesknygo­se,atpažįstamaapvaizda,mylintisDievas,prisidengęs anoniminės įvykių slinktieskauke.Tikima,kadgyvenimas tik atrodoesąs„beprasmėsirbetikslo“.

Dėmesingumas Slovackio mistiniokilimo alegorijai yra Šatrijos Raganos irCzesławoMiłoszo(1911–2004)tekstųsu­sitikimoerdvė.Miłoszopoezijojematomemodernų Slovackio alegorijos variantą:beprasmį žmonijosknibždėjimąmetafori­zuojajudrausorouostokoridoriausvaizdas;jofonereflektuojamateologinėprasmėsdi­mensija: „Grubi i chudzi, starzy imłodzi,oniione/Niosącswojetorbyisakidefilująkorytarzem lotniska. / Inagleczuję, że toniemożliwe,/Żetotylkozłastronajakiegośgobelinu/Iżezaniąjestdruga,wyjaśniają­cawszystko“(„Storiirploni,seniirjauni,

64 Šatrijos Ragana, Laiškai, Vilnius: Vaga, 1986,476.

jieirjos/Nešdamisavokrepšiusirrankinesdefiliuojaorouostokoridoriumi./Irstaigaimujausti,kadtaineįmanoma,/Kadtaitikblogoji pusė kažkokio gobeleno, / Ir kadesama kitos, kuri paaiškina viską“, – eil.„Suvokimas“).65 VėlyvojiMiłoszo lyrikagerosios gobeleno pusės įvaizdį transfor­muoja įpamušalą: po paviršiniu audeklu slypintį gilesnįjį sluoksnį, transcendenti­nėssferosmetaforą:„Kainumirsiu, išvy­siupasauliopamušalą./Išvirkščiąjąpusę,esančiąužpaukščioskrydžio,kalnoirsau­lėlydžio, / Kviečiančią perskaityti tikrąjąprasmę. / Kas nesutapo – sutaps. / Kasbuvonesuprantama–bus įminta.“Pasiti­kėjimas būties prasmingumu išbandomasjį provokuojančia abejone: „–O jei nėrapasauliopamušalo?/Jeistrazdasantšakosvisaineženklas, /Tikstrazdasantšakos,jeidienairnaktis/Keičiavienakitą,nesirū­pindamosprasme,/Irnėraniekožemėje,tikšižemė?“(eil.„Prasmė“).66

Pasaulį, kuris neturėtų „pamušalo“,Šatrijos Ragana kategoriškai atmestų:„Kaipgyventisutokiutikėjimu?Nesjuktai taip pat tikėjimas, tik atvirkščias.Ka­dangi mūsų pojūčiai neduoda įrodymų,jog dvasia egzistuoja be kūno, tai tikimeją žūvant drauge su juo.Kas per košma­ras toks gyvenimas! Žinoti, kad kiekvie­nastavoširdiesplakterėjimas–taižings­nis į tąniekybę irpuvėsius,kuriuosežustavo intelektas, tavo valia, tavo jausmai.Irnėrapasaulyjegalios tiemsžingsniams

65 CzesławMiłosz,Nieobjęta ziemia,Paryż:Insty­tutLiteracki,1984,73.

66 CzesławasMiłoszas, „Prasmė“ /VertėDanutaBalašaitienė, Literatūra ir menas 3318, 2011 02 11, http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=17686.

202

sustabdyti. Jei taip, taigeriau sako tiebegalokoktūsmanžodžiai, kadgeriaubūtigyvušunimi,negupadvėsusiuliūtu.Kaipman gaila, kaip gaila taip tikinčių žmo­nių! Nėra pasaulyje nelaimingesnių užjuos.Nesnors irnelaimiųkalnaiprislėg­tųžmogų,jeijistiki,kadvisosjosatsverskažinkamekažkokiąsvarstykliųlėkštęirkadtasjožemėsgyvenimastėrajobūviovienas momentas, – tai juk jis negalibūti galutinai, be vilties, nelaimingas.Viena žinau: kad aš netikėčiau, jog taitiktai momentas, niekados nesutikčiautaip merdėti kas valandą per ilgus me­tus,taiptekinabėgtiįniekybę,bettuojaunutraukčiautobeprasmiogyvenimosiūlą“ (p. 362–363).Miłoszas eilėraštyje „Pras­mė“ ateizmą traktuoja panašiai: iškalbiadalelyte jei implikuoja ateistinio tikėjimo sampratą:„jeiirtaipbūtų“,–niekasišgy­vųjųnegaližinoti,kaipyra.TačiauMiłoszosubjektoreakcijaįbūtiesbeDievogalimy­bęyranedesperacija,otikėjimaspoetiniožodžiogalia:„Jei ir taipbūtų, taivis tiekišliks/Nedrąsiųlūpųkartąpažadintasžo­dis– /Nepavargstantispasiuntinys,kurisbėgairbėga/Įžvaigždynųlankas,įgalak­tikųsūkurius/Irpriešinasi,kviečia,šaukia.“67 ŽvaigždynaiVakarųliteratūroje–archetipinėdieviškumoplotmė.Poetinisžodis,nenuils­tamaiieškantisprasmės,siunčiamas/adre­suojamaspliusoarminusoženklupažymė­tai transcendencijai, yra metafizinis iššū­kis, protestas prieš beprasmybę. Trapaus žmogiškumo ir transcendencijos jungtispersmelkiavisąŠatrijosRaganoskūrybostikrovę:„Iškurmanyje,peleneirdulkėje

67 CzesławasMiłoszas, „Prasmė“ /VertėDanutaBalašaitienė, Literatūra ir menas 3318, 2011 02 11, http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=17686.

tarppelenųirdulkių,tasamžinybėsjaus­mas?“(p.365).

Bernardo Brazdžionio (1907–2002)poezija, plėtodama individualios, asme­niškosdievoieškosmotyvus, aktualizuojateologinį žmogiškosios kančios dalyvavi­mo išganingoje Kristaus kančioje slėpinį(plg.Kol 1, 24: „Savokūnepapildau,kodartrūkstaKristausvargamsdėljoKūno,kurisyraBažnyčia“):

Irvienąmaldąbetariasustingęlūpos:–AveCrux!..“68

Lietuviųtautoskentėjimai,patirtikaroirokupacijosmetais,Brazdžionioįvardija­mikaipnekaltakančia,implikuojantgeo­politinęprasmę:„Nuimkšiąlemtįrūsčią/Irmūsmažųužsvetimasdidžiųkaltesne­bausk…“(eil.„Tremtiniomalda“,p.211).Sovietinio tautos genocido („komunizmodiktatūros“, p. 509) kontekstuose teodi­cėjiniai klausimai formuluojami atvirai irkonkrečiai. „Nuoskaudų psalmės“ (rink.Vaidila Valiūnas, 1982) strofos kompo­nuojamos kontrasto principu. KiekvienosstrofospradžiojemetaforiškaiįvardijamasDievosavybiųaspektas,varijuojantbibli­nių psalmių poetiką („tau nėra užtvankųcementoirplieno,kuriųtuneperžengtum“,„tuneleidi,kadbetavožiniosnukristųne­nuvytęsputinožiedas“,„tuapgaubiteisųjįmalone“...).ŠiaiDievovisagalybės,visa­žinystės ir meilės temai oponuoja tautosnekaltųkentėjimųtema.JiartikuliuojamaSibirotremtiniųirkankinių,laisvėskovo­tojųbalsais:

68 Bernardas Brazdžionis,Poezijos pilnatis, Viln­ius:Sietynas,1989,p.245.Toliaucituojant iš šio lei­dinio, tekste nurodomas puslapis.

203

Betkurtubuvai,Dieve,kaimirtieslavaužlie­joLietuvos vieškelius ir takus, kaip raukšlesant motinos veido?[...]Betkurtubuvai,Dieve,kaikalėjimusužpildėtavoištikimaisirtavetikinčiaisiais?[...]Bet kur tu buvai, Dieve, kad neužkopei antŠatrijoskalno,kadneperplaukeiNemuno,Ne­ries,Nevėžio,kaitavęsšaukiausi,maneimantnuožagrės?[...]Betkurtubuvai,Dieve,kadmūsųpasėlįsutry­pėtankaisvetimųjų?[...]Betkurtubuvai,Dieve,kadmūsųnekaltasšei­mas,motinas ir kūdikiuspravirkdė anąnaktįsiaubingą?[...]Bet kur tu buvai, Dieve, kad šaukdamies tavo vardosprogdinamuosbunkeriuosmirėlaisvėskovųpartizanai?[...]Betkurtubuvai,Dieve,kaijiemuspersekiojo,gaudė,teisė,kankinoirįmirtiesnasrustrėmėtuos,kurietavovardąantlūpųnešiojo?[...]Bet kur tu buvai, Dieve, kai tavo tarnus ku­niguspersekiojo,kaisuėmėvyskupusTeofilįMatulionį,Bučį,Ramanauską...

Psalmėspabaigojevisibalsaisujungia­miįDievogarbinimoirpagalbosprašymochorą. Anaforiškai išryškintasis skundas„Betkurtubuvai,Dieve..?“transformuo­jamasįtikėjimoišpažinimą:„Tuesi,kursesi, dangausDieve, tu buvai, kurs buvai,žmogausDieve,tubūsi,kursbūsi,VisatosDieve...“(p.525–527).Tarpabiejųfrazių(„Bet kur tu buvai“ ir „Tu esi“) kūrinyježiojielipsė,iršiosemantiniošuolioerdvė­jekuriamasteodicėjinisatsakymas:tikėji­masyrabūtenttikėjimas,tikimanesuradusteologiniustautoskentėjimųpaaiškinimus,o nepaisant paaiškinimų neradimo. Eilė­

raštyje„Tikėjimas“ (rink.Po aukštaisiais skliautais,1989)pernelaimėseirkančio­seišpažįstamą(pasi)tikėjimąDievovaliosteisingumu nurodoma tikėjimo esmė (ti­kėti–taitikėtiišbandymuose ir nepaisant išbandymų):

Irkaižemędengiadebesys,kaimirtimiŽiežulažiemavisasgėlesapsninga,–Tikimtėviškėsdienųateitimi,TikimViešpatiesvaliateisinga(p.597).

Dievo valia suvokiama kaip persmel­kiantipasaulyje tvyrantįblogį irpasaulioistorijąkreipiantigėriolinkme.Šiojivizijaneoromantiniopoeto–pranašoregimaproją neigiančius pasaulio istorijos ženklus,proarchetipinęmetafizinęuždangą, kurios prasmėintensyvinamaikiužtvaros:

IrproužtvarązenitiniųpatrankųAšregiuJoTaikaitiesiančiąJoranką,Jopalaimaikadsukluptųvisosšalys,Kadateitųjolėmimasvisagalis!..(rink.Iš sudužusio laivo,1943,eil.„Griūvasostai“,p.176)

Neotomistinis Brazdžionio mąstymasturi ir agnosticizmo bruožų: ryški Dievokaip neišsemiamo slėpinio, gelmės sam­prata. Dievą metaforizuoja „nežinomossielos“įvaizdis(eil.„Nežinomasiela“,rink.Krintančios žvaigždės, p. 100): daroma aliuzija į biblinį apaštalų laikų kontekstą,kaiAtėnųauditorijaiKristus skelbtaskaip„nežinomas Dievas“ (Apd 17, 22–24), – formuojant užuominą, kad moderniamžmogui krikščionybės Dievas yra nema­žiau„nežinomas“.Religinio kontakto ne­pavykstaverifikuoti,religinėsavivokagalibūtiklaidinga,omalda–klaidžiojantiša­liaDievo:„Galkalbinukažinkąnepažįsta­mą,neKristų?..“(eil.„Numesiupaskutinę

204

nuodėmę“,p.66).Implikuotasautoriussu­klūstatiestikėjimo/žinojimoskirtimi,nu­rodydamas tikėjimo sampratoje glūdinčiąsubtiliąneperžengiamąribątarpklausimoirgalimoatsakymo.

Antano Škėmos (1911–1961) kūry­boje Dievo samprata rekonstruojama išegzistencinėspatirtiesduomenų,ryškėjantmodernizmo pasaulėvokos dominantei –gnoseologijai:kągalimesuvoktiapieDie­vą,patirdamitokią,onekitokiąegzisten­cinętikrovę?

Škėmos kūriniai egzistencinę tikrovęinterpretuojafilosofinėjemoderniojopesi­mizmoperspektyvoje.Klasikinistriaukštispasaulėvaizdis–pragaras,žemiškojibūtisirdangus–Škėmoskūriniuoseteturivienąaukštą, abiejų žemutinių aukštų (pragaroiregzistencinėstikrovės)junginį.Varijuo­jamaegzistenciniopragarosamprata:tarpmetafizinės tikrovės ir šiapusybės nėraaiškios ribos („Apokaliptinės variacijos“,rink. Šventoji Inga,1952).Pragarosampra­tąkonkretinareinkarnacijosleitmotyvas,–reinkarnaciniai ratainaratyvostruktūroje,ironiška reinkarnacinės amebos metafora (Izaokas,1961,irkt.).ReinkarnacijaŠkė­mos kūriniuose neturi viltingos „gyveni­mopogyvenimo“prasmės:atvirkščiai, jiplėtojametafizinėsneviltiestemą.Škėmosteologijoskontekstemetafizinęneviltįpa­radoksaliai sudaro mirties kaip nebūtiesnebuvimas: negalimybė numirti ir liau­tis egzistavus. Egzistenciją patiriant kaippragarą,mirtis atrodokaip išsivadavimasiš pragaro kančios, tačiaumirties „nėra“,tadnėraišėjimoišpragaro.Metafizinėvil­tisŠkėmospersonažųparadoksaliaisuvo­kiamanekaipamžinojogyvenimo,okaip

mirties(visiškoišnykimo,grįžimoįnebū­tį) viltis. Ši mirties viltis laikoma Dievopažadėta ir netesėta: „metafizinismelas“,kaip priekaištingai teigiama apysakoje Izaokas69.Keliaprasmismirtiesnegalimy­bės leitmotyvas pirmiausia yra ne pasau­lėvaizdžiolygmenų,oegzistencinėspatir­ties komentaras, potekstėje formuojantisretorinįklausimą:kokiayratojipatirtis,jeijos kontekste galutinė mirtis atrodo kaipgeidžiamybė.GyvenamąjąepochąŠkėmayraapibūdinęskaip„košmarišką“,kuripa­sireiškia„pergalutinįžmogausnuvertini­mą,iršiosepochosbūdingiausiojiapraiška–rusiškasiskomunizmas“70.

Svyruojant tradicinio pasaulėvaizdžiokontūrams, abejojama metafizine harmo­nijosatkūrimogalimybe(„Kokiomissiūlė­misbussusiūtosvisosskylės“,–Izaokas, t.1,p.457;plg.IvanoKaramazovoteodi­cėjiniuspriekaištus)irradikaliaitikrinamatradicinėDievo samprata.Novelės„Nak­ties tyla“ (rink.Nuodėguliai ir kibirkštys, 1947)pasakotojasspėja:galbūties lėmė­jasyra„Tas,kurisprakeikia“(irdrastiškaižuvusieji klaidžioja nakties vaiduokliais,„neramūs irpomirties“, „prakeikti irpa­tys nežino už ką“). Prakeikia tasai, kuris„mėgstakančią“,– ironiškaiapverčiamasKristauskančiosmotyvas,travestijakurianekenčiančiojo,okankinančiojoDievoko­notaciją.GalpasaulįvaldoRytųdualizmotamsusis dievas, keršijantis žmogui, kaipšviesiojoatspindžiui.Dievas„sėdiaukštai,

69 Antanas Škėma, Rinktiniai raštai 1, Vilnius: Vaga,1994,457.Toliaucituojantiššioleidinio,tekstenurodomas tomas ir puslapis.

70 Antanas Škėma, Rinktiniai raštai 2, Vilnius: Vaga,1994,477.

205

aukštai, aukščiauužblankias žvaigždes“,jis „didelis ir galingas“, tačiau jis netginėra abejingas žmogui, kaip deistinis de­miurgas:ŠkėmoskūrinioDievasneabejin­gaipašaipiaistebižmogauskentėjimus irjaismėgaujasi.Virtinėmotyvųartikuliuojaokupuotos šalies žmonių kančią: nekaltaikenčia vaikas (atskiriamas nuo motinosperbombardavimą),Sibirotremtinys(ne­tenka rankų „tolimoje šiaurėje“), partiza­nas(merdi„tavošaliesmiške“po„lieknakaip septyniolikmetė egle“). Universaliteodicėjinė nekaltos kančios problemikanovelėje įgaunakonkretųpolitinį aspektą(t.1,p.30–33).

Metafizinės valios tikrovė Škėmospersonažųsuvokiamakaipdemoniškapo­litinėdiktatūrasulakoniškaisnemotyvuo­tais ir neaiškinamais nuosprendžiais, sutvarkingais, nepriekaištingos elegantiškosišvaizdosparankiniais.Vienavelnio trak­tuotėsformųVakarųfolkloreirliteratūrojeyra džentelmeniškovelniofigūra,ironizuo­jantinuodėmėspatrauklumovaizdinį71, ir šiaivelniosampratosparadigmaipriklausoskrybėliuotas vakaruškų šokėjas lietuviųliaudies pasakose. Demoniškųjų Škėmospersonažų nuglaistyta elegancija šmaikš­čiai varijuoja džentelmeniško velnio ar­chetipą(skrybėlėtasVyras, kuris ilgai tyli pjesėje„ŠventojiInga“;„džentelmeniški“ir„inteligentiški“beprotnamioprižiūrėto­jai apysakoje Izaokas: „Trys sagos, siau­roskelnėsirkaklaraiščiai,batųsmaigaliai,trumpa šukuosena,odiniai laikrodžiųdir­želiai“, t. 1, p. 486).Kurdamas piktavalį

71 Žr.J.C.Hallmanirkt. tyrimus(J.C.Hallman,The Devil is a Gentelman: Exploring America’s Reli-gious Fringe,NewYork:RandomHouse,2006).

valdovą bei tvarkingai kostiumuotus jotarnus, autorius kuria egzistencinį „galu­tinio žmogaus nuvertinimo“ komentarą:žmogusnuvertintastaip,tarsijuomanipu­liuotųmetafizinistotalitaristas.

Novelių triptikas „Olofernas“ (1950–1951) interpretuoja biblinį pasakojimąapie senovės žydų drąsuolę Juditą, kuri,asiramsapgulusBetuliją,sudrausminatau­tiečiųpaniką,nueinaįasirųstovykląirjųvadoOloferno(arbaHoloferno)akivaizdo­jeapsimetanorintipadėtiasiramsgreičiauįveikti žydus; vėliau, asirams puotaujant,JuditaliekavienasunusigėrusiuOlofernuir nukerta priešui galvą. Juditos paveiks­lasnekartąinterpretuotasmene:tapyboje(Alessandro Botticelli, 1470; Giorgione,1504;Titian,1515;VicenzoCatena,1520;LucasCranach, 1530; Caravaggio, 1599;CristofanoAllori,1613,irkt.),architektū­roje(Chartreskatedrosfasadas),muzikoje(WolfgangAmadeusMozart,LudwigvanBeethoven), literatūroje (Dante,GeoffreyChaucerirkt.).

Škėmą domina ne herojiškoji Judita,o neigiamas personažas Olofernas. Mo­derniosioms biblinių antagonistų inter­pretacijoms būdinga pabrėžti tradiciškaineigiamo personažo nevienprasmiškumą,kvestionuoti biblinę gėrio / blogio per­skyrą72.ArchetipinisOlofernasyra tripti­koautoriaus identifikacija. Išryškindamasbeviltiškus Oloferno siekius užkariautisvetimą šalį, bėglį nuo sovietų agresijosŠkėma su skaudžia autoironija traktuojakaip emigrantą, besikėsinantį į svetimą

72 Plg. Vinco Krėvės dėmesingumą Erodo, Judopersonažamsapysakoje„Dangausiržemėssūnūs“.

206

žemę (groteskinėbežemio savimonėsva­riacija).Autoriui utriruojant žingsnių lei­tmotyvą (novelės „Žingsniai ir laiptai“,„Pasivaikščiojimas“), išeivio iš tėvynėsfigūraįgaunaplatesnęmetoniminęžemiš­kosiosegzistencijos(homo viator)prasmę.ReikšmingaVytautoKavolioįžvalga,kadmodernioje civilizacijoje politinė tremtissimboliškai sutelkia, išryškina bendrąjį,koneuniversalųjįžmogaus„nužeminimą“,todėl konkreti tremties patirtis bendresneprasme yra svarbi kiekvienam73.Pastebė­kime,kadanglųkalbaembasement–„nu­žeminimas“–dviprasmiškaireiškiairnu­žeminimąkaippaniekinimą,iratplėštumąnuo žemės, prigimties, t. y. nužeminimąkaiptremtį.

Olofernas–personažas,kuriotykomir­tis.Triptiko novelėje „Nostalgija“ kurda­masmirtiesvaizdą,Škėmaįpirmąjįplanąiškeliaklastosaspektą.Dožo žudiko perso­nažas(Juditosfigūrosekvivalentas)slepiaveidąpokauke.Filosofiniamesusvetimė­jimo / vienišumo kontekste kaukė meta­forizuoja klastą. Originali Škėmos varia­cija: tojikaukėyradomino.Kūrinio„aš“įžudikopersonažąkreipiasimetonimiškaisakydamas„Domino“,ošiskreipinys,at­sidūręsgretabibliniovardo(„Esupatsti­kriausiasOlofernas,Domino!“),įgaunare­liginiokreipinioDomine(lot.„Viešpatie“)konotaciją.TadDievoįvaizdistravestina­mas iki žudiko personažui ekvivalentinioįvaizdžio. Novelės žmogaus tyko ne tikveidmainiška Judita („Nuplėšk vienintelįkartą savo kaukę, mano Judit...“), ne tik

73 Vytautas Kavolis, Žmogus istorijoje, Vilnius: Vaga,1994,p.70.

kaukėtasžudikas,betirmetafizinisvaldo­vas,pasislėpęspoklastingakaukeirasoci­juojamassumirtimi(„Pabučiuokirsunai­kinkmane,Domino!“).Apiemirtįkūrinyjekalbama atsainiai, šlagerio stiliumi, vėlgisuironija,varijuojantžmogausgyvenimoirmirties nuvertinimo temą; nuvertintojosavimonei transcendencijaatrodoklastin­gairezgantipikta(t.1,p.247,250).

KrikščioniškojiDievoapvaizdos idėjaŠkėmos apibūdinama kaip „Geometrinisfokusas. Apskritimas trikampy. Neišspren­džiamas uždavinys“ („Alter Postweg Nr.16“, t. 1, p. 213).Teodicėjinis klausimasžaismingai improvizuojamas: trikampį(dieviškosios trejybės simbolį) ir trikam­pės akies apskritą vyzdį (trikampė akissimbolizuojaapvaizdą,apskritimas–iko­nografinėtobulumonuoroda)Škėmainter­pretuoja kaipmetaforinį neišsprendžiamągalvosūkį,teigdamas,kadmylinčioirglo­bojančioDievosampratosniekaipneįma­noma „išspręsti“, t. y. suderinti su egzis­tencine patirtimi.

ApvaizdosrebusometaforaŠkėmosli­teratūriniomąstymoplotmėjegretaironiš­kosiosturiirtiesioginę,pažodinę(literatū­roskritikaivisadaaktualią)prasmę:Dievosamprata–ištiesgalvosūkis:jisudėtingairtodėlvengtinajossimplistinioredukavimopavojaus. Apysakos Izaokas fragmentasgretina dvejetą religinės prasmės vaizdų:televizijos laidą apie biblines giesmes irvirštelevizoriausekranokabančiąlitogra­fiją, kurią personažas interpretuoja kaipvilko maldą, – ir intertekstualiai komen­tuojasupaprastintąreliginįmąstymą:

Ašlabaimėgstuteleviziją.Manvisainesvar­bu,kasrodomairkaiprodoma.Svarbu–ga­

207

liuramiaikvėpuotiįlitografiją,kurikyboviršjuodoaparato.Tenjuodasvilkaskaukia,žiū­rėdamas į baltą delčią, dryžuotomis kojomispasiglemžęsbaltą, švarutėlį kaulą. Jis kaukiadelčiai,DangiškajamKaului,VisųVilkųSim­boliui. Jis kaukia: tik tas yra Šventasis Kaulas, kurionegraužiau,kurioniekadnegraušiu!Šį rytą gulėjau studijoje kurį laiką, gal apiepusvalandį, negatyviniamegalvojime ir sten­giausisuprasti,kadantimaterijapriešpastatytamaterijai, kad antipodai tėra skirtingais + –ženklaispaženklinti.Šįsvarstymąiššaukėrie­bi,negraži,nebejauna,švarutėlegerklenegrėiršvarutėlėsišvaizdosbebalsispastorius,kurisaiškinobiblijiniųgiesmiųreikšmęnegrėsinter­pretacijoje.Manbuvoaišku:šieantimateriniaipastoriauspasirodymai tebuvo reikalingidai­nininkėspoilsiui.Irašnukreipiauakisįvilkolitografijąantsienosir,kolpastoriusaiškino,kas buvo tobulai giesmininkės neišaiškinta, klausiausiaiškiainegirdimo,tobulainupaišytovilko kaukimo įDangiškąjįKaulą: neapleiskmus,Viešpatie,priglausk!(t.1,p.455).

Negatyvo metaforos plėtotė (juodasaparatas,juodasvilkas,baltadelčia,baltaskaulas...)artikuliuojanegatyvinio galvoji-movaizdą(žodžiųžaismaskuriaprasmėsnetikėtumą: negatyvinis galvojimas – nenihilistinis, o supaprastintas). Ironizuoja­mas polinkis mąstyti kategoriškai, abso­liutiniaisdydžiais:pliusas–minusas,ma­terija–antimaterija,–autoriuinetiesiogiaiįspėjant,jognebėraaiškiaijuodosneibal­tosspalvos.Ironiškaikartojamastobulumo motyvas(Škėmaibūdingaglotniųpaviršių,elegantiškosišvaizdos,prieveiksmiolabai, aukščiausiojolaipsniobūdvardžiųirbūdoprieveiksmiųtravestinėtraktuotė):tobulas(ne)išaiškinimas, tobulas nupaišymas su­ponuojamintį,kadteologiniųslėpiniųneį­manomaneiišaiškinti,neiatvaizduoti.

Ir kitur apysakoje Izaokas nurodomas Dievosampratosišsprūstamumas.Grotes­

kiškai varijuojamas evangelinis pasako­jimas apie apaštaląTomą, norėjusį empi­riškai įsitikintiprisikėlusiojoKristauseg­zistavimu(anotŠkėmospersonažo,„įkištiranką“ į Viešpaties „didžiulę žaizdą“ irtuomet jį tikėti, vadinti „Tėvu ir Valdo­vu“,t.1,p.468).NetikėtaKristausvardodaugiskaitaironizuojatiražuojamąreliginįkičą kaip žmogiškumo projekciją: „ne taišventieji,netaiKristūs,baisiaižmogiški...“(t. 1, p. 459).Autorius netiesiogiai dėstoreikšmingus teologinius akcentus: siekda­masDievąapčiuopiamaiįsivaizduoti,žmo­gustolstanuoDievoirsusiduriasustabu.Apysakojematytinegatyviosios literatūri­nės teologijos apraiškų: vengiama kalbėtiapie Dievą tokiais žodžiais, kurie siektųnusakytijoesmę.Škėmosironijaatitolinametafizinį slėpinį, apsaugonuo redukavi­mo, nuo konkretaus sąvokinio apibūdini­mo, paryškindama tarpą tarp subjekto irpatiriamojoslėpinio.

Izaoko autorius implikuojamoderniosreliginės askezės ir žmogaus, kaip religi­nio santykio dalyvio, orumo prasmes. Am­bivalentinėAndriausGluosniofrazė„Ka­daiseašžinojau[...]gerąjįDievulįvisuosepavidaluoseirvisaisatvejais“(t.1,p.454)netikužmenanusivylimątradicinekrikš­čionybės Dievo samprata, ironizuodamatautostradiciniotikėjimovaizdinius,–betir (auto)ironiškai traktuoja instrumentinįreligingumą,kaiišDievo„visaisatvejais“tikimasitarsikokios„greitosiospagalbos“.Groteskinistokioprašytojiškoreligingumošaržasyralitografijosvilkomalda.

Škėmoskūriniųradimosimetutradici­nio religingumokvestionavimas šokiravodaugelįskaitytojų.Žvelgiantišliteratūros

208

teologijosperspektyvos,skvarbiegzisten­cinėintrospekcijayrareikšmingaliteratū­rinėsdievoieškosforma.

Pasaulioneteisingumoįspūdįinterpre­tuojantys literatūros kūriniai nepateikiapakankamo teodicėjinio paaiškinimo. Jonėra ir teologijoje. Tačiau esama įvairiųfilosofinių ir teologinių aiškinimų, kuriejei ir nesuderina galutinaiKūrėjomeilės,teisingumo, visagalybės su egzistencinepasauliopatirtimi,–taibentjauišryškinatą aplinkybę, kad ne tik teodicėja, bet irantiteodicėjayragilioji tikėjimoakto ap­raiška.Arba„atmestiviską“(perfrazuojantCamuspersonažožodžius),arbatikėti,kadprieštaringi pasaulio (ne)tvarkos aspektaitokietikatrodo,stingantduomenųsuvok­

ti visumą ir jos teleologinį sąryšingumą.Literatūros teologija, pasaulėvokinius iš­šūkius reflektuodama egzistencinės patir­ties perspektyvoje, išryškina dievoieškosdramatizmąirpasirinkimolaisvėssvarumą.Lietuviųliteratūrosteologija,universaliuo­sius teodicėjinius laisvos valios ir Dievoslėpiningumo apmąstymus derindama suistorine tautinės bendruomenės patirtimi,Lietuvosokupacijųirtautosgenocidokon­tekstuosepabrėžiaindividoirtautosvidinės(moralinės ir dvasinės) srities primatą. Iš­orinė tautoskentėjimųpriežastis (užsieniovalstybiųagresija)įvardijamakaipakivaiz­di,tačiauieškomagilesniųjųlaisvėsprara­dimo priežasčių (baranauskiškasis „stojo­kas“)irbrandesniųreligingumoformų.

Gauta:20120719 Autorės adresas:Priimtapublikuoti:20120928 Vilniausuniversiteto

LietuviųliteratūroskatedraUniversitetog.5,LT-01513Vilnius

El.paštas:daliadal13@takas.lt

Theodicyisaphilosophicalandtheologicalattemptto reconcile the traditional divine characteristics of omnibenevolence, omnipotence, and omniscience withtheoccurrenceofevilandsufferinginthehu­man and natural world. The contradiction between the omnipotence of God and the evil that exists in theworldis themainquestionofthephilosophicalreflectionofGod.Thearticleconcentratesuponthecomplicatedtermoftheodicyandactualizesitinthecontexts of literature. Literary theodicy is a form ofexistential search forGod: it is literary thinkingabout the philosophical possibility and impossibility

ofGod’sexistence,abouttheparadoxofGod’sloveandexistentialevil,aboutthejustificationofGodinthefaceofinnocentsuffering.TheworksofFyodorDostoyevskyandAlbertCamusareanalyzedasthehighlandsofliterarytheodicy.Inthetheodicthoughtof Lithuanian literature, three main directions are distinguished.Theyare(1)interpretationoffreewill(Kristijonas Donelaitis, Vincas Krėvė and others),(2)linkingthenation’ssufferings(occupation,exile)withtheideaofspiritualgrowth,and(3)thereflecti­onofthemysteryofGod(ŠatrijosRagana,Bernar­dasBrazdžionis,AntanasŠkėma).

ThEoDIc MoTIfS IN LIThuANIAN LITERATuRE: ThE uNIVERSAL AND ThE SPEcIfIc

Dalia Čiočytė

S u m m a r y