TAIKOMOJI ESAMOS BŪKLĖS ANALIZĖgpf.lt/images/File/Teritoriju planavimas/TV PLANAI... · 1.2.1...
Transcript of TAIKOMOJI ESAMOS BŪKLĖS ANALIZĖgpf.lt/images/File/Teritoriju planavimas/TV PLANAI... · 1.2.1...
VIEŠVILĖS VALSTYBINIO GAMTINIO REZERVATO
PLANAVIMO SCHEMA
TAIKOMOJI ESAMOS BŪKLĖS ANALIZĖ
Vilnius, 2018
2
RENGIMO ETAPAS
ESAMOS BŪKLĖS ĮVERTINIMO STADIJA
2017-10-17—2018-02-12
VIEŠOJI ĮSTAIGA GAMTOS PAVELDO FONDAS
Užsakovas:
Valstybinė saugomų
teritorijų tarnyba prie
Aplinkos ministerijos
PAREIGOS VARDAS, PAVARDĖ
Direktorius Gediminas Raščius
Projekto vadovas Zenonas Gulbinas
VALSTYBĖS ĮMONĖ VALSTYBĖS ŽEMĖS FONDAS
KRAŠTOTVARKOS IR TERITORIJŲ PLANAVIMO SKYRIUS
tel. (8 5) 261 8856, tel. / faks. (8 5) 262 1672
2017-10-17 sutartis
Nr. F4-2017-177 PAREIGOS VARDAS, PAVARDĖ
Skyriaus vadovė Aušra Kitovienė
Vyr. specialistė Vida Bujauskienė
Vyr. specialistė Aurelija Gustaitė
Vyr. specialistas Vytautas Ūselis
Konsultantas Sigita Sprainaitė
TURINYS
I. TEKSTINĖ DALIS ........................................................................................................................ 4
ĮVADAS .............................................................................................................................................. 4
1 BENDROJI TERITORIJOS APŽVALGA ............................................................................. 5
1.1 GEOGRAFINĖ PADĖTIS IR ADMINISTRACINIS SKIRSTYMAS ......................................................... 5
1.2 GAMTINĖS APLINKOS BRUOŽAI ................................................................................................. 5
1.2.1 Geologija ir geomorfologija ............................................................................................ 5
1.2.2 Reljefas ............................................................................................................................ 7
1.2.3 Klimatas ........................................................................................................................... 9
1.2.4 Paviršiniai vandenys ..................................................................................................... 10
1.2.5 Dirvožemis ..................................................................................................................... 11
1.2.6 Kraštovaizdžio struktūra ............................................................................................... 13
2 GYVOSIOS GAMTOS ANALIZĖ ........................................................................................ 15
2.1 BENDRA AUGALIJOS IR GYVŪNIJOS APŽVALGA ....................................................................... 15
2.1.1 Fitogeografinė padėtis ................................................................................................... 15
2.1.2 Zoogeografinė padėtis ................................................................................................... 17
2.1.3 Miškai ............................................................................................................................ 17
2.1.4 Natūralių buveinių įvairovė ........................................................................................... 23
2.1.5 Floros ir faunos įvairovė įvairovė ................................................................................. 27
2.2 „NATURA 2000“ TERITORIJOS................................................................................................. 27
2.3 EUROPINĖS SVARBOS NATŪRALIOS BUVEINĖS ........................................................................ 30
2.4 SAUGOMOS AUGALŲ, GRYBŲ IR GYVŪNŲ RŪŠYS .................................................................... 35
2.4.1 Bendra saugomų rūšių apžvalga ................................................................................... 35
2.4.2 Saugomos augalų rūšys ir jų būklė ................................................................................ 37
2.4.3 Saugomos gyvūnų rūšys ir jų būklė ............................................................................... 46
2.4.4 Saugomos grybų ir kerpių rūšys ir jų būklė ................................................................... 51
2.5 INVAZINĖS RŪŠYS ................................................................................................................... 52
3 KULTŪROS IR GAMTOS PAVELDO ANALIZĖ ............................................................. 53
4 SOCIALINĖ-EKONOMINĖ TERITORIJOS BŪKLĖ ...................................................... 53
5 ŽEMĖNAUDOS STRUKTŪRA ............................................................................................ 54
6 PAŽINIMO IR LANKYMO GALIMYBĖS ......................................................................... 58
7 TVARKYMO PLANO ĮGYVENDINIMAS ......................................................................... 60
8 KRAŠTOTVARKINIŲ KONFLIKTŲ ANALIZĖ .............................................................. 64
9 VEIKLĄ REZERVATE REGLAMENTUOJANTYS TEISĖS AKTAI ............................ 65
LITERATŪRA ................................................................................................................................ 66
II. GRAFINĖ DALIS ...................................................................................................................... 67
4
I. TEKSTINĖ DALIS
Įvadas
1960 m. Artosios pelkė buvo paskelbta ornitologiniu draustiniu. Upėtakių nerštavietėms
apsaugoti 1974 m. įsteigtas Viešvilės ichtiologinis draustinis, apėmęs visą 21,4 km ilgio upelį.
Atkūrus šalies nepriklausomybę, Lietuvos Aukščiausiosios tarybos Atkuriamojo Seimo 1991 m.
balandžio 23 d. nutarimu Nr. I-1244 įsteigtas Viešvilės valstybinis rezervatas vietoje buvusių
Artosios ornitologinio ir Viešvilės ichtiologinio draustinių. Rezervato nuostatų nauja redakcija
patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. rugsėjo 17 d. nutarimu Nr. 1181.
Viešvilės valstybinis rezervatas (toliau vadinama – Rezervatas) įsteigtas vertingai gamtiniu
požiūriu Viešvilės upės baseino ekosistemai išsaugoti. Rezervato paskirtis yra išsaugoti natūralią
Viešvilės baseino su Artosios, Gličio pelkėmis ir jas supančiais Karšuvos girios miškais ekosistemą
Karšuvos žemumoje, taip pat tik jai būdingą ir retą augaliją bei gyvūniją, ypač margųjų upėtakių
nerštavietes Viešvilės upėje.
Rezervato steigimo tikslai yra šie:
1. išsaugoti gamtiniu požiūriu vertingiausios Viešvilės upės aukštupio ekosistemas, natūralų
Viešvilės upės baseino su Artosios, Gličio pelkėmis ir jas supančiais Karšuvos girios miškais
gamtinį kraštovaizdį Karšuvos žemumoje, taip pat būdingą ir retą augaliją, grybiją ir gyvūniją;
2. išsaugoti rezervato ekosistemų stabilumą ir natūralią jų raidą;
3. atkurti pažeistus teritorinius gamtos paveldo kompleksus ir objektus;
4. organizuoti nuolatinius gamtos mokslinius tyrimus ir stebėjimus, kaupti informaciją apie
rezervato gamtinės aplinkos komponentų būklę ir pokyčius;
5. vykdyti ekologinį švietimą, propaguoti teritorinius gamtos paveldo kompleksus ir objektus.
Rezervato ribų planas patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. gruodžio 16 d.
potvarkiais Nr. 997p ir 998p. Rezervato nuostatai patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės
1999 m. lapkričio 8 d. nutarimu Nr. 1238.
Paskutinis teisės aktas, reglamentuojantis veiklą parke yra 2006 m. gegužės 18 d. aplinkos
ministro įsakymu Nr. D1-243 patvirtintas Viešvilės valstybinio gamtinio rezervato tvarkymo
planas.
Rezervato teritorijai suteiktas Europos ekologinio tinklo „Natura 2000“ buveinių apsaugai
svarbios teritorijos statusas, taip pat Rezervatas paskelbtas Ramsaro teritorija.
Planavimo tikslai:
Ribų plano sprendiniais
nustatyti naujas arba tikslinti esamas Rezervato ribas, prireikus, buferinės apsaugos
zonos ribas;
Tvarkymo plano sprendiniais
nustatyti arba pakoreguoti esamas valstybinio gamtinio rezervato ribas, taip pat naujai
nustatyti arba pakoreguoti esamas buferinių apsaugos zonų ribas;
nustatyti kraštovaizdžio tvarkymo zonas, jų apsaugos ir tvarkymo reglamentus,
pažeistų gamtos kompleksų ir objektų atkūrimo priemones ir tvarkymo kryptis;
pateikti svarbiausių tvarkymo darbų programas, išnagrinėti žemės naudmenų
transformavimo poreikius, pasiūlyti konfliktinių situacijų sprendimus;
numatyti pažintinio turizmo infrastruktūros objektus.
Rengiant Rezervato planavimo schemą vadovaujamasi Lietuvos Respublikos saugomų
teritorijų įstatymu, Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymu, Lietuvos Respublikos
Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymu, Lietuvos Respublikos Miškų įstatymu,
Saugomų teritorijų tipiniais apsaugos reglamentais, Saugomų teritorijų specialiųjų planų rengimo
taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2014 m. sausio 8 d. įsakymu
Nr. D1-24 „Dėl saugomų teritorijų specialiųjų planų rengimo taisyklių patvirtinimo,
Specialiosiomis žemės ir miško naudojimo sąlygomis patvirtintomis Lietuvos Respublikos
Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 ir kitais teisės aktais.
5
1 Bendroji teritorijos apžvalga
1.1 Geografinė padėtis ir administracinis skirstymas
Šiaurinė ir didžioji Rezervato dalis yra Tauragės rajono pietiniame pakraštyje. Pietinė dalis
siaura juosta įsiterpia į Jurbarko rajoną link Viešvilės miestelio. Dabartinis rezervato plotas –
3216 ha. Rezervatą juosia 2459 ha buferinės apsaugos zona.
Rezervatas išsidėstęs vakarinėje Lietuvoje pietiniame Tauragės apskrities pakraštyje, nutolęs
nuo Tauragės miesto į pietryčius apie 12 km ir į šiaurės vakarus nuo Jurbarko apie 14 km, pietinė
Rezervato riba priartėja prie pat Viešvilės miestelio. Rezervato pagrindinė „ašis“ – Viešvilės upelis
(ilgis 21,4 km, rezervatu teka 15 km). Tai vienas natūraliausių nesureguliuotų upelių, kurio bemaž
visas baseinas išsidėstęs miškingoje teritorijoje. Viešvilės ištakos – Artosios šiaurėje telkšantis 6 ha
Buveinių ežerėlis. Aukštupyje 6,5 km ji lėtai vingiuoja vien pelkėmis.
1 pav. Rezervato administracinė situacija.
1.2 Gamtinės aplinkos bruožai
1.2.1 Geologija ir geomorfologija
Rezervatas plyti Karšuvos žemumoje, Nemuno žemupio lygumos fiziniame-geografiniame
rajone, Smalininkų-Eičių senovinės aliuvinės lygumos mikrorajone, vakaruose rezervatas atsiremia
į Kaskalnio žemyninių kopų masyvą. Rezervatą iš visų pusių supa Karšuvos giria. Rezervato
paviršius žemėja pietų kryptimi. Vidutinis teritorijos aukštis virš jūros lygio apie 37 m, minimalus –
20 m (Viešvilės ištekėjimo iš rezervato teritorijos vieta), maksimalus – 48 m. Kai kurios Kaskalnio
masyvo žemyninės kopos siekia 60 m aukščiau jūros lygio.
Tektoniniu požiūriu rezervato teritorija yra Baltijos sineklizėje, virš gilios kristalinio pamato
įdubos. Kristalinis pamatas čia slūgso maždaug 1 900–2 000 m žemiau jūros lygio, po storu
nuosėdinių uolienų sluoksniu. paleozojuje ir mezozojuje šioje teritorijoje vyravo grimzdimas, jūrų ir
įlankų dugne priklausomai nuo sąlygų klostėsi įvairūs moliai, aleuritas, smiltainiai, mergeliai,
smėliai, klintys, dolomitas, gipsas, anhidritas. Jaunesnių (paleogeno ir neogeno) sluoksnių neišliko,
nes tuo laiku čia Žemės pluta kilo ir susidariusios nuogulos buvo nuardytos erozijos bei vėliau
6
užslinkusių ledynų. Po kvartero danga slūgso kreidos sistemos nuogulos – mergeliai ir molinga
klintis. Ikikvarteriniame paviršiuje išryškėja įstrižai (iš ŠV į PR) pietinę rezervato teritorijos dalį
kertantis po ledyninėmis kvartero nuogulomis palaidotas senslėnis, kurio dugnas yra 40–60 m
žemiau jūros lygio. Šiaurinė rezervato dalis yra virš pagrindinių sluoksnių pakilumos, čia kvartero
danga prasideda maždaug jūros lygyje.
Kvartero danga nevienodo storio, amžiaus ir sudėties. Didžiąją jos dalį sudaro ledyninės
pleistoceno nuogulos, išreikštos moreniniais ir tarpmoreniniais horizontais, kurias pačiame
paviršiuje dengia holoceno dariniai – daugiausia durpės. Šiaurinėje teritorijos dalyje, virš
ikikvarterinio paviršiaus pakilumos, kvartero nuogulų sluoksnis daug kur neviršija 40 m, čia išliko
tik jauniausi, paskutiniojo (Nemuno) apledėjimo dariniai. Toliau į pietus, palaidotame slėnyje,
kvartero sluoksnis dvigubai storesnis, čia aptinkamos ir ankstesnių ledynmečių bei tarpledynmečių
nuogulos. Viršutinio pleistoceno (Nemuno apledėjimo) nuogulų sudėtis labai marga (vienas ar keli
moreninio priemolio horizontai, persisluoksniavę bei užkloti limnoglacialiniais moliais, aleuritais
bei fliuvioglacialiniais smėliais), o storis svyruoja nuo keliolikos iki keliasdešimties metrų.
Pagrindinius dabartinio rezervato paviršiaus bruožus formavo paskutinio apledėjimo Nemuno
žemupio ledyninė plaštaka. Jos paliktus neryškius kraštinius gūbrius vėliau iš dalies nulygino arba
apklojo sąnašomis prieledyninės marios. Šių gūbrių buvimą iliustruoja išlikusios stambios Apšrūtų,
Užbalių, Leipgirių, Eičių, Buveinių kalvos. Pastarosios dvi patenka į rezervato apsaugos zoną. Čia
dirvožemis derlingesnis, todėl vyrauja dirbamoji žemė arba auga derlingesnio tipo miško bendrijos.
Prieš 14 000 metų ledynui ilgiau sustojus ties dabartiniu Vilkyškių kalvagūbriu, visą Nemuno
žemupio lygumą apsėmė prieledyninės marios. Giliame baseine toli nuo kranto atsidūrusi dabartinė
Karšuvos lyguma buvo apklota 56 m storio juostuotų molių klodu. Tik seklesnėse vietose (kalvų
viršūnėse) nusėdo smėliai ir priesmėliai. Ledynui atsitraukus į vakarus, prieledyninės marios
nuslūgo iki 40 m absoliutinio aukščio ribos. Pagrindinių upių žiotys labai priartėjo: Jūra į marias
įtekėjo ties Taurage, Nemunas – ties Jurbarku, Šešupė – ties Jotijos žiotimis. Šios upės į negilų
baseiną prinešė labai daug smėlio, kuris vidutiniškai 4 m sluoksniu apklojo dugne anksčiau
suklostytus juostuotuosius molius.
Prieledyniniam baseinui ištekėjus rezervato teritorijos ribose atsidengė smėlėta kauburiuota
lyguma. Ji buvo nevienalytė. Pietinėje dalyje buvo stora smėlių danga su giliai slūgsančiais
gruntiniais vandenimis. Ištisinės augalijos dangos nesutvirtinti smėlynai buvo smarkiai pustomi,
susiformavo paraboliškų žemyninių kopų masyvai. Iš vakarų pusės prie rezervato šliejasi prieina
Kaskalnio kopų masyvas (geomorfologinis draustinis), išsiskiriantis aukščiausiomis Lietuvoje
žemyninėmis kopomis. Tuo tarpu šiaurinėje dalyje vyravo daubos, kuriose telkšojo seklūs
liekaniniai ežerai. Juos vėliau iš dalies nudrenavo į pietus prasiveržusi Viešvilė. Borealiui
baigiantis, šie vandens telkiniai sparčiai užpelkėjo. Ypač greitai mezotrofine viksvinekiminine
augalija užžėlė Artosios sekležeris. Atlantyje ši pelkė sparčiai oligotrofizavosi ir periodo viduryje
čia susiformavo aukštapelkinė plynė. Dabar Artosios durpės klodas giliausioje vietoje yra apie 10 m
storio. Ilgiausiai ežeras išsilaikė Artosios pietinėje dalyje. Šio telkinio dabartiniai likučiai – du
sunkiai prieinami Aklieji ežeriukai Viešvilės ir Ištakos santakoje. Šiaurinėje dalyje esantis Buveinių
ežeras susidarė vėliau ir yra antrinės kilmės. Tai pelkės pakraščio lago darinys. Pelkė Gličio guolyje
vystėsi lėčiau. Čia iki Holoceno vidurio išsilaikė moreninio gūbrio papėdę skalavęs didelis
eutrofiškas ežeras. Jo dugne susidarė 2 m sapropelio sluoksnis. Pelkės klodas čia neišsivystė iki
aukštapelkinės plynės, o centre liko liekaninis Gličio ežeras.
Dabartinio rezervato paviršiaus bruožams svarbi hidrografinio tinklo raida. Vystantis
pelkėms, ežerai traukėsi, lemdami dabartinio pelkinio Viešvilės aukštupio padėtį. Iš Gličio ežero
ištekantis upelis iš pradžių įtekėjo į Artosios rytinį sekležerį, o šiam užpelkėjus įsiliejo į ilgiau
išsilaikiusį Artosios pietinį ežerą. Dėl labiau mineralizuoto vandens Ištaka, skirtingai nei Viešvilė,
išsaugojo eutrofinę žemapelkinę aplinką. Iš Artosios sekležerio likučių susiformavęs Viešvilės
aukštupys, į vakarus stumiamas aukštapelkės, suformavo savotišką atvirų žemapelkių, tarpinių
plynių ir nendrynų pelkiaslėnį. Durpių ir sapropelio klodas čia siekia 37 m. Prasiveržusi į pietus
smėlinga gūbriuota lyguma Viešvilė suformavo nesudėtingą erozinį slėniuką. Beveik visas slėnio
7
dugnas nuo vietoje susidariusios ir atneštos organikos yra užpelkėjęs, durpėtas. Dėl anuometinio
kopų perpustymo ir vagos užnešimo upeliui teko gerokai pakeisti tėkmės kryptį.
Pagal Lietuvos geomorfologinį rajonavimą Rezervatas yra Pietvakarių Lietuvos
limnoglacialinių žemumų srities Nemuno žemupio limnoglacialinėje žemumoje (2 pav.).
2 pav. Geomorfologinis rajonavimas.
1.2.2 Reljefas
Lietuvos paviršiaus aukščių skalė labai nedidelė ir apima vos 300 metrų. Vidutinis teritorijos
aukštis – 99,8 m. Lietuva – žemumų (lygumų) kraštas, jos užima 52 % teritorijos, o kartu su
nuolaidumomis (plynaukštėmis) sudaro apie ¾ paviršiaus ploto.
Rezervatas patenka į Karšuvos žemumą, kurios aukštis siekia 50–70 m. Rezervato paviršius
žemėja pietų kryptimi. Vidutinis teritorijos aukštis virš jūros lygio apie 37 m, minimalus – 20 m
(Viešvilės ištekėjimo iš rezervato teritorijos vieta), maksimalus – 48 m. Kai kurios Kaskalnio
masyvo žemyninės kopos siekia 60 m aukščiau jūros lygio (3–4 pav.).
8
3 pav. Rezervato reljefo profilis iš ŠV į PR.
4 pav. Rezervato reljefo profilis iš ŠR į PV.
9
1.2.3 Klimatas
Regiono klimatas yra vidutinių platumų pereinamasis iš jūrinio į kontinentinį. Rezervatas yra
Vidurio žemumos klimatinio rajono pietinėje dalyje, kuri išsiskiria bene palankiausiu klimatu šalyje
– būdingas vidutiniškas kritulių kiekis, palyginti šiltos vasaros ir nešaltos žiemos, nedidelis
vėjuotumas.
Pagal klimatinį Lietuvos rajonavimą Rezervato teritorija priklauso Vidurio žemumos rajono
Nemuno žemupio parajoniui (5 pav.). Rezervato teritorijoje vidutinė metinė oro temperatūra yra
artima šalies vidurkiui ir sudaro +6,3 °C. Šalčiausio (sausio) mėnesio vidutinė oro temperatūra
nukrinta iki −4,4°C, o šilčiausio (liepos) siekia +17,2 °C. Kritulių per metus iškrinta apie 700 mm
(240 mm šaltuoju tarpsniu ir 460 mm šiltuoju). Vidutiniškai per metus lyja apie 180 dienų. Pastovi
sniego danga laikosi trumpai – maždaug 75 dienas (vidutiniškai susidaro apie gruodžio 31 d. ir
išsilaiko iki kovo 14–15 d.), o jos storis siekia vos 15–20 cm.
5 pav. Lietuvos klimatinis rajonavimas.
Vidutinė paros temperatūra nuolat pradeda viršyti 0 °C apie kovo 20 d., o nukrinta žemiau
šios ribos po lapkričio 26 d. Paros vidutinė temperatūra viršija +10°C nuo gegužės pradžios iki
rugsėjo pabaigos (146 dienos). Aukštesnių kaip +10°C vidutinių paros temperatūrų suma siekia
2200–2300 °C – tai vienas didžiausių rodiklių šalyje.
Vėjai šaltuoju metų laiku dažniausiai pučia iš pietvakarių. Jų vidutinis greitis – 4–4,5 m/s.
Šiltuoju metų laiku susilpnėjus ciklonams, vidutinis vėjų greitis sumažėja iki 3–3,5 m/s. Tuo laiku
vyrauja vakarų ir pietvakarių vėjai. Vidutinis vėjo greitis – 3,5 m/s.
Dėl lengvos granulometrinės sudėties dirvožemiai lengvai atiduoda šilumą, todėl vidutinės
pirmųjų ir paskutinių šalnų datos rezervate ir jo apylinkėse, palyginus su regiono duomenimis, yra
pasislinkusios šiltojo sezono pusėn. Apytiksliai šalnos baigiasi apie gegužės 20 d., o prasideda
rugsėjo antroje pusėje. Laikotarpis be šalnų trunka vos apie 115 d., kai regiono vidurkis 150–160
dienų.
10
1.2.4 Paviršiniai vandenys
Beveik visa Rezervato teritorija patenka į Nemuno mažųjų intakų (su Nemunu) pabaseinio
Viešvilės upelio (dešinysis Nemuno intakas) baseiną. Tik nedidelius pelkėtus plotus ties Sakaline
(ŠV rezervato pakraštys) drenuoja Meižio upelis (kairysis Šešuvio intakas). Viešvilės upelio ilgis
nuo ištakos iš Buveinių ežero iki žiočių sudaro 21,4 km, iš kurių rezervatui tenka 15,5 km.
Viešvilės baseino plotas užima 104 km², o rezervato ribose esančiai upės atkarpai jo tenka apie 60–
65 km².
6 pav. Nemuno mažųjų intakų (su Nemunu) pabaseinis
Viešvilė išteka iš Buveinių ežerėlio, telkšančio Artosios pelkės šiauriniame pakraštyje. Iš
Artosios sekležerio likučių susiformavęs Viešvilės aukštupys (apie 6,5 km ilgio), į vakarus
stumiamas aukštapelkės, suformavo savotišką atvirų žemapelkių, tarpinių plynių ir nendrynų
pelkiaslėnį. Viešvilės aukštupio vagoje tik vietomis tarp vešlios žolinės augalijos telkšo atviro
vandens ruožai. Ties Lūšnos aukštapelke, kuri Viešvilę spaudžia iš vakarų, upelio vaga vietomis
visai dingsta po ištisine kiminų ir viksvų danga. Žemiau Kastinkelio prie Viešvilės prisijungia
pirmas, taipogi pelkinis intakas – Ištakos upelis, nešantis vandens perteklių iš Gličio ir Būgnelio
ežerėlių bei nuo Eičių kalvos papėdės. Iš pelkės kyšulių per raistus Viešvilės link atiteka ir daugiau
pelkinių upokšnių. Viešvilės ir Ištakos santakoje yra išlikę du labai užpelkėję ežeriukai – Artosios
11
sekležerio likučiai. Viešvilės aukštupio vidutinis debitas žemiau pelkių vasarą siekia 3 l/s, bet
ilgesnių sausrų metu upelis šioje atkarpoje išdžiūsta.
Vidurupyje Viešvilė tampa atviro vandens tėkme, čia ji turi 70–80 m pločio, 3–10 m gylio
slėnį ir smėlėtą iki 5 m pločio vagą. Upelis meandruoja, o vietomis, kilpoms labai priartėjus, jas
nukerta. Šiame ruože yra daug bebrų užtvankų. Vidurupyje taip pat nemaža senvagių, o šlaitų
papėdėse atsiveria daugybė šaltinių, todėl net sausringą vasarą Viešvilė čia išlieka vienodai
vandeninga, ir vidurupio pabaigoje jos debitas sudaro 290 l/s. Slėnio šlaituose pasitaiko atodangų,
yra vienas nedidelis sufozinis cirkas.
Viešvilės žemupio pradžią žymi Ežerėlio upelis. Į rezervatą patenka tik nedidelė šio intako
atkarpa, be to, jo vaga jau seniai sureguliuota. Žemupyje Viešvilė tiesi, slėnis paplatėja iki
230240 m, jo šlaitai nuožulnesni. Ištekėjęs už rezervato ribos upelis patenka į Viešvilės tvenkinį.
Viešvilės upelis neužterštas, tačiau jo vanduo rausvai rudas nuo humidinių rūgščių, kuriomis
jį praturtina rūgštūs pelkiniai ir jauriniai dirvožemiai.
Atviri vandens telkiniai rezervate užima apie 31 ha, arba 1 % ploto. Abu rezervato ežerai –
Glitis (19,4 ha) ir Buveinių (5,6 ha) – yra pelkiniai, tačiau dėl ryšio su požeminiu šarmingu
vandeniu jų vandens reakcija beveik neutrali. Ežerų gylis nedidelis – 1–2 m, o dugne slūgso 34 m
sapropelio sluoksnis. Gličio vakariniame krante esanti kimininė plynė rodo, kad iš šios pusės ežeras
pamažu traukiasi. Rytiniame krante vaizdas priešingas – vanduo čia ardo durpinį krantą,
paplaudamas senas pušis. Tokią ežero vandens dinamiką lemia vyraujantys vakarų vėjai. Pelkinio
tipo yra ir 0,9 ha Būgnelio ežerėlis, esantis Gličio pelkės masyve, Apsaugos zonoje.
Rezervato šiaurinėje dalyje išsidėstę bent penki pelkių masyvai. Didžiausio jų – Artosios
(Didžiosios) Plynės – plotas su visais žemapelkinių raistų pakraščiais viršija 1 300 ha. Čia išsimėtę
keturi izoliuoti aukštapelkiniai židiniai, kurių didžiausias (pati Artoji) yra 430 ha. Antras pagal
didumą yra Glities pelkės masyvas. Kartu su Būgnelio pelke jo plotas sudaro 520 ha (apie 130 ha
yra už rezervato ribų). Šiaurės vakariniame rezervato pakraštyje, ties Sakaline, yra dar dvi nedidelės
pelkės. Kopagūbrių suskaidyta ir pagal tipologinę sudėtį labai marga Plynutė yra 130 ha ploto, o
beveik vien aukštapelkinė Beržynių plynė užima tik 50 ha. Į vakarus nuo Buveinių ežerėlio, šalia
Titnago kalvų esanti 13 ha bevardė aukštapelkė jau priklauso Meižio upelio baseinui.
Hidrologinis režimas dabartinėje rezervato teritorijoje praeityje beveik nebuvo reguliuojamas.
Pirmą juntamą poveikį hidrologinėms sąlygoms, matyt, turėjo 19 amžiuje pietine Artosios dalimi,
per Didžiąją plynę, nutiestas Kastinkelis. Dabar šis istorinės vertės objektas gerokai apiręs ir
didesnio hidrologinio poveikio nebeturi. Didesnį poveikį pelkės hidrologiniam režimui turi daug
vėliau Gličio raisto šiauriniu pakraščiu sukastas kelias bei ištiesintas iš Gličio ežero ištekantis
upelis. Dėl šio dabar jau nenaudojamo kelio griovių ir nukritusio ežero vandens lygio poveikio
rytinė pelkės dalis iki šiol regresuoja.
1.2.5 Dirvožemis
Lengva pagrindinės uolienos granulometrinė sudėtis (limnoglacialiniai smėliai), mažas
karbonatingumas ir kritulių gausa lėmė dvi pagrindines dirvodaros kryptis – jaurėjimą ir pelkėjimą.
Mineraliniai, daugiausia jauriniai šilaininiai, dirvožemiai rezervate dabar užima apie 1 260 ha, t. y.
39 % viso ploto. Pelkinių dirvožemių yra apie 1 920 ha, arba 60 %. Šių dirvožemių pasiskirstymas
atkartoja pelkių tipų pasiskirstymą. Pelkių pakraščiuose pasitaiko glėjinių dirvožemių su plonu
durpės sluoksniu, o upelio slėnyje – aliuvinių dirvožemių plotelių.
Nesupelkėjusioje rezervato dalyje (smėlėtoje kauburiuotoje lygumoje) vyrauja šilaininiai
jauriniai silpnai arba vidutiniškai pajaurėję dirvožemiai, aukštesnėse reljefo vietose dėl drėgmės
stygiaus dirvožemiai silpnai pajaurėję. Arčiau pelkės, reljefo pažemėjimuose, negiliai slūgsant
gruntiniam vandeniui, susiformavo velėniniai jauriniai glėjiški dirvožemiai, dar arčiau pelkės,
nuolatinio gruntinio vandens drėkinimo sąlygomis, susidarė velėniniai jauriniai glėjiniai, o lėkštose
įlomėse – ir puveniniai jauriniai glėjiniai dirvožemiai. Žemapelkinių raistų pakraščiais bei Viešvilės
12
slėnyje pasitaiko durpinių jaurinių glėjinių, žemumų pievutėse – velėninių glėjinių ir kitų dar
mažiau paplitusių dirvožemių.
7 pav. Rezervato dirvožemiai pagal FAO klasifikaciją (www.geoporatal.lt).
8 pav. Dirvožemio tipai Rezervate (www.geoporatal.lt).
13
Didžiausius plotus rezervate užima įvairaus tipo pelkiniai dirvožemiai. Aukštutinis tipas
apima 860 ha ir sudaro 45 % visų pelkių. Šie dirvožemiai sudaro bent 10 įvairaus didumo masyvų.
Tarpinio tipo pelkiniai dirvožemiai itin paplitę apie Buveinių ežerą bei palei pelkinį Viešvilės
aukštupį ir sudaro apie 22 % visų pelkių. Žemutinio tipo pelkiniai dirvožemiai (33 %) dažniausiai
supa aukštapelkes ar giliais kyšuliais įsiterpia į sausažemio plotus.
1.2.6 Kraštovaizdžio struktūra
Rezervatas bei jį supanti Karšuvos giria yra smėlėtos senovinės aliuvinės lygumos
žemėvaizdyje. Didžiąją Rezervato dalį užima supelkėjusios smėlingos lygumos su aukštapelkėmis
vietovaizdis, į jį iš vakarų atsiremia Kaskalnio žemyninių kopų kalvynas, apaugęs brukniašiliais ir
žaliašiliais jauriniuose šilaininiuose dirvožemiuose, iš kitų pusių rezervatą supa banguotos ir
kauburiuotos smėlingos lygumos su pušynais jauriniuose šilaininiuose dirvožemiuose. Beveik
visoje pelkyno neužimtoje rezervato teritorijoje aptinkami kopų gūbriai, grupės, nedideli kauburiai
ar išpustytos pelkėjančios neigiamos reljefo formos.
9 pav. Kraštovaizdžio tvarkymo zonos.
14
Vadovaujantis 2015 m. spalio 2 d. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymu Nr. D1-
703 patvirtintu Nacionaliniu kraštovaizdžio tvarkymo planu, Rezervato teritoriją patenka į Vidurio
Pabaltijo žemumų ruožo pietvakarių Lietuvos žemumos srities Nemuno žemupio mažai miškingą
agrarinę lygumą, o pagal bendrąjį kraštovaizdžio pobūdį (sukultūrinimo laipsnį) (9 pav.) Rezervate
vyrauja natūralaus pobūdžio miškingas pelkėtas gamtinis kraštovaizdis (mt1L), kuriame
rekomenduojamas konservacinis naudojimas.
Vertinant kraštovaizdžio vizualinį estetinį potencialą beveik visa Rezervato teritorija
priskiriama neraiškios vertikaliosios sąskaidos įvairaus pražvelgiamumo erdvių kraštovaizdžiui
(V0H0-b), tik nedidelė vakarinė Rezervato dalis patenka į ypač raiškios ir vidutinės vertikaliosios
sąskaidos pusiau uždarų ir uždarų erdvių kraštovaizdį (10 pav.).
10 pav. Kraštovaizdžio vizualinis estetinis potencialas.
Vadovaujantis nacionalinio kraštovaizdžio tvarkymo plano sprendiniais, Rezervato teritorijai
siūloma kraštovaizdžio vertybių konservacinės apsaugos prioritetą užtikrinančių tvarkymo
reglamentų formavimo strategija, kurioje integruojami išimtinės konservacinės apsaugos
reglamentai (11 pav.).
11 pav. Kraštovaizdžio tvarkymo reglamentų kryptys.
15
2 Gyvosios gamtos analizė
2.1 Bendra augalijos ir gyvūnijos apžvalga
2.1.1 Fitogeografinė padėtis
Pagal Europos floristinį-geografinį padalijimą teritorija priklauso Vidurio Europos regiono,
Centrinės Europos provincijos, Baltijos poprovincijui (MEUSEL & JÄGER, 1992). Jį charakterizuoja
temperatinė subokeaninė flora. Lietuvos mastu Rezervato teritorija priklauso Rytų Baltijos
sektoriaus pietinės juostos rajonų grupei, kurioje savo arealo šiaurrytinį pakraštį pasiekia skroblas,
geltonžiedė žvaigždūnė (Scabiosa ochroleuca), svogūninė kartenė (Cardamine bulbifera) ir kt.
(NATKEVIČAITĖ-IVANAUSKIENĖ, 1983). Pagal pastarąjį šaltinį Karšuvos giria patenka į Pietų
Lietuvos lygumos rajoną, kuriame kaip reliktai auga bekotis ąžuolas bei Vakarų Europos bukynams
būdingos rūšys – gebenė lipikė (Hedera helix), miškinis eraičinas (Festuca altissima), europinis
miežvienis (Hordelymus europaeus) (12 pav.). Realiai Karšuvos girios regione pavieniui aptinkama
tik gebenė lipikė, o kitos rūšys randamos labiau į pietus ar pietryčius. Tuo pačiu Karšuvos girioje
savo arealo rytinę riba pasiekia kupstinė kūlingė (Trichophorum cespitosum), pušynuose gausiai
auga lanksčioji šluotsmilgė (Deschampsia flexuosa). Pagal tai, ši teritorija būtų artimesnė
Pietvakariniam Žemaičių rajonui.
12 pav. Lietuvos floristinis-fitocenologinis padalijimas. I – Baltijos poprovincijis, IV – Vakarų ir
Rytų Baltijos sektorių riba, V – šiaurinės ir pietinės joustų rajonų grupių riba, VI – fitogeografinių
rajonų ribos, 8 – Pietvakarinis Žemaičių rajonas, 9 – Pietų Lietuvos lygumos rajonas.
Pagal paskutinį išsamų Europos augalijos geografinį suskirstymą (BOHN ET AL., 2000/2003)
Karšuvos giria yra mezofilinių plačialapių miškų zonos šiauriniame pakraštyje. Tačiau dėl edafinių
sąlygų čia lokaliai vyrauja intrazoninė spygliuočių miškų formacijos hemiborealinių pušynų
augalija bei azoninė pelkių ir raistų augalija (13 pav.). Hemiborealinai pušynai nuo pietinės taigos
16
pušynų skiriasi pagal plačialapių medžių (ąžuolų) priemaišą medynuose, tačiau dėl ūkinės veiklos,
šis požymis nėra ryškus. Dėl mažo dirvožemio maistingumo Karšuvos girios pušynuose labai mažai
diagnostinių pietinių, stepinio pobūdžio rūšių. Tuo jie panašūs ne tik į pietų, bet ir į vidurinės taigos
pušynus.
13 pav. Europos augalijos zonų žemėlapio iškarpa (pagal BOHN ET AL., 2000/2003)
Pagal aukštapelkių geografinį zonavimą, Lietuva patenka į magelanio kimino (Sphagnum
magelanicum) tipo aukštapelkių grupę. Rytų Lietuvoje labiau pasireiškia miškingų aukštapelkių (su
pušimis ir gailiais) paplitimas. Rezervate esanti Artosios aukštapelkė yra pakankamai atvira ir turi
vakariniam regionui būdingus bruožus – pastebimus šlaitus, charakteringas rūšis – kupstinę kūlingę
(Trichophorum cespitosum), karpotąjį kiminą (Sphagnum papillosum). Mažesni aukštapelkiniai
masyvai (Gličio, Plynutė ir kiti), atviros plynės neturi ir priskirtini miškingoms aukštapelkėms,
tačiau skirtingai nei Rytų Lietuvoje, čia neauga durpyninis bereinis ir beržas keružis.
Žemapelkinių raistų (juodalksnynų) fitogeografiniai vienetai lyginant su zonine augalija
apima didesnius arealus. Lietuva patenka į boreokontinentinį regioną ir jos ribose žymesnių
geografinių skirtumų nėra.
17
2.1.2 Zoogeografinė padėtis
Lietuvos faunoje aiškiai persidengia dviejų biomų – taiginių spygliuočių miškų ir tempera-
tinių plačialapių miškų – fauna. Priklausomai nuo vyraujančių medynų lokaliai gali dominuoti
vienokio ar kitokio tipo gyvūnija, tačiau pagrindinę masę sudaro plataus arealo, apimančio abu
biomus, rūšys. Karšuvos girioje vyraujant borealinio tipo ekosistemoms labiau išreikšta yra taiginė
fauna. Ją atstovauja briedis, baltasis kiškis, lūšis, lututė, žvirblinė pelėda, riešutinė, jerubė,
tetervinas, šiaurinė pečialinda, eglinis verpikas (Calliteara abietis), šneiderio kirmvabalis (Boros
schneideri). Tačiau dėl ribinės padėties kai kurios taiginės rūšys yra labai retos, nykstančios ar jau
išnykusios arba arealas šio regiono nepasiekia. Tik pavieniais atvejais stebėta uralinė pelėda,
tripirštis genys. Prie išnykusių priskiriami rudasis lokys ir kurtinys. Rezervato aukštapelkėse
neaptinkama Rytų Lietuvos pelkėse gyvenanti drugių rūšis – pelkinis satyras (Oeneis jutta).
Nors ir vyraujant spygliuočių miškams, Rezervate svarbų vaidmenį užima Vidurio Europos
lapuočių miškų fauna. Gana gausios ar neretos tokios rūšys kaip taurusis elnias, šernas, geltonkaklė
pelė, pelė mažylė, naminė pelėda, uldukas, paprastoji pilkoji zylė, kūdrinė varlė, pietinis perlinukas
(Brenthis daphne) irk t. Pietinių rūšių indėlį sustiprina neseniai aptiktas lygiažvynis žaltys. Dėl
atvirų buveinių stokos silpnai pasireiškia šilumamėgė vabzdžių fauna. Stokojama daugelio rūšių,
kurios rodytų faunos panašumą su pajūrio arba Pietryčių Lietuvos smėlynų regionais.
2.1.3 Miškai
Didžiausią rezervato ir buferinės apsaugos teritorijos dalį sudaro miškai, iš kurių didesnė pusė
yra pelkėti (14 pav.). Tarp miško ir pelkės nėra aiškios ribos, ypač aukštapelkėse, todėl skirtingais
traktavimais ir skaičiavimais rezultatai gerokai skiriasi. Valstybinės miškų ūkio statistikos
duomeninmis, Rezervato miškų plotas per dešimtmetį padidėjo nuo 2719 iki 2732 ha. Didėjimas
vyksta pelkių ploto sąskaita greičiausiai dėl klimato kaitos. Toliau šiame skyriuje pateikiami
rezervato miškų duomenys be buferinės apsaugos zonos.
14. Pagrindinių ekosistemų užimami plotai Viešvilės VGR
1248; 39%
1540; 48%
374; 11%
31; 1% 26; 1%
Rezervato ekosistemų pasiskirstymas, ha
Miškai antmineralinio grunto
Pelkiniai miškai
Pelkės
Vandens telkiniai
Pievos ir laukymės
18
Pagal vyraujančią medžių rūšį Rezervate auga 4 rūšių medynai – pušynai, eglynai,
juodalksnynai ir beržynai (plaukuotojo ir karpotojo beržų). Po 1–2 ha užima drebulynai ir liepynai
(žemėlapyje ir diagramose neatsispindi). Kiti medžiai – ąžuolai, uosiai – auga pavieniui arba tik
pomiškyje.
15 pav. Medynų plotų pasiskirstymas pagal pagrindinius augaviečių tipus Viešvilės VGR
Kaip ir visoje Karšuvos girioje, miškų ant mineralinio grunto foną sudaro taigos tipo
spygliuočių medynai. Sausose vietose auga brukniniai-mėlyniniai (žalaišilio), drėgnose –
mėlyniniai (mėlynšilio), šlapiose ir nederlingose – mėlyniniai-kimininiai (balašilio) pušynai.
Tipiškų brukninių (brukniašilio) medynų yra nedaug ir jie neretai klaidingai taksuojami jaunuose ar
žemutinį gaisrą patyrusiuose pušynuose, kur dar neįsigalėjęs eglių pomiškis ir vešlesnė krūmokšnių
danga. Šios augavietės savotišką nykimą rodo ir taksacinių duomenų palyginimas (1 lentelė) Didelė
dalis sausų pušynų yra kultūrinės kilmės. Taksaciniais duomenimis iš 950 ha sausųjų pušynų (N ir
L augavietėse), 430 yra kultūriniai. Tai reiškia, kad apie 13 % Rezervato teritorijos yra „balastinė“
ir jos natūralizacija gali užtrukti daugelį dešimtmečių.
Kai kur pušis pakeičia beržai. Nutraukus tikslinį medynų sudėties formavimą, beržynų truputį
gausėja, o tai teigiamai atsiliepia augalijos ir gyvūnijos įvairovei. Žaliašilio augavietėse senstant
pušynams išaugęs eglių pomiškis ilgainiui pasiekia I ardą ir pamažu išstumia pušį, kuri dėl pavėsio
neatsinaujina. Tačiau tokie medynai nėra stabilūs ir dėl nepalankių meteorologinių sąlygų eglynai
židiniais žūsta, užleisdami vietą pakaitinėms bendrijoms.
Medynų su I arde vyraujančia egle nėra daug. Mėlyniniai eglynai paprastai užima
pažemėjimus pelkyno pakraščiuose. Ten pat lokaliai pasitaiko mėlyninių-kiškiakopūstinių
(mėlyngirio) eglynų. Derlingesni kiškiakopūstiniai plačialapiai (žaliagirio) eglynai negausia auga
beveik vien Viešvilės vidurupio slėnyje. Apie 60 ha eglynų auga užmirkusiose ir pelkinėse
augavietėse. Fitocenologiškai jie vadinami kimininiais eglynais, tačiau pagal miškų tipologiją sunku
juos priskirti konkrečiam tipui, nes yra tarp lendrūninio miško tipo, kuriuose paprastai formuojasi
beržynai ir mėlyninio-kimininio tipo.
Kiškiakopūstinė (sausgirio) augavietė labiau paplitusi apsauginės zonos antropogenizuotuose
medynuose ant Eičių ir Buveinių kalvų, kur yra derlingesnis podirvis. Dažniausiai tai kultūrinės
kilmės pušynai. Rezervate ši augavietė užima tik keletą sklypelių, kuriuose dominuoja beržai.
937 34%
858 31%
111 4%
68 2%
309 11%
136 5%
77 3% 287
10%
Medynų tipų pasiskirstymas 2006 m. Pušynai
sausi
pelkiniai
Eglynai
sausi
pelkiniai
Juodalksnynai
viksviniai
įvairiažoliniai
Beržynai
sausi
pelkiniai
19
16 pav. Rezervato ir apsaugos zonos medynai.
20
Pelkinės tyrašilio (gailinis-kimininis) augavietės užima didelę dalį aukštapelkinių dirvožemių
(Pa). Tačiau dėl praeityje vykdytų sausinimo darbų (rytinė Gličio raisto dalis, Beržynių plynė) bei
dėl klimato šiltėjimo šiuose dirvožemiuose auga nemažai mėlyninių-kimininių pušynų. Taksuojant
pagal taisykles Pa dirvožemiui negalima nurodyti šio miško tipo, reikalinga arba žymėti nusausintą
dirvožemį (Pan) arba daromas iškraipymas – nurodomas arba gailinis tipas arba viksvinis kimininis
tipas su Pb dirvožemiu. Atlikus miško tipų korekciją pagal buveinių kartografavimo duomenis gauti
tikslesni duomenys. Pagal tai, kokią dalį Pa dirvožemių užma balašilio tipas, galima spręsti apie
miško bendrijų ekologinę būklę. Rezervate Iš 1020 ha Pa augaviečių 30 % užima atvira
aukštapelkė, 54 – tyrašilis ir 16 – balašilis. Kaip matosi iš 1 lentelės, 1990 m. duomenimis tyrašilio
augavietė užėmė šešiskart mažesnį plotą. Taip yra dėl to, kad anksčiau žemo boniteto medynai buvo
laikomi pelkėmis.
Viksvinis-kimininis (raistašilio) miško tipas labai vertingas biologinės įvairovės požiūriu, nes
jame aptinkama daug saugomų augalų rūšių. Po taksacinių duomenų korekcijos šio tipo plotas
gerokai sumažėjio, tačiau yra gana reikšmingas ir didele dalimi lemiantis rezervato vcertę.
Raistašilio medynai parastai yra mišrūs ir vyraujančiomis gali būti visos dažnosios medžių rūšys –
beržas, eglė, juodalksnis, pušis.
Didžioji dalis juodalksnynų auga viksvinėse (raisto) ir viksvinėse vilkdalginėse (liekno)
augavietėse. Raistų pakraščiais ant seklesnės durpės pasitaiko lendrūninių (paraisčio) juodalksnynų
ir beržynų. Šaltiniuotose vietose ir upelio slėnyje auga vingiorykštiniai (palieknio) juodalksnynai,
kuriuose daugiausiai ir telkiasi nemoralinė flora. Tik keletas sklypelių, kurių medyne auga uosiai,
priskirti dilgėliniam (juodgirio) tipui. Dėl klimato kaitos viksviniuose raistuose vietomis aiškiai
matosi bendrijų kaita į sausesnį ir derlingesnį tipą, panašiai kaip būna nusausintuose medynuose.
Vietoj vyravusių viksvų ir kitų higrohidrofitų masiškai išplito paliekniui būdingos rūšys – paprastoji
sprigė, miškinė žliūgė, paprastasis blužniapapartis, didžioji dilgėlė.
1 lentelė. Miško tipai ir jų užimamų plotų dinamika Viešvilės VGR.
Nr. Miško tipo
indeksas Miško tipas
Plotas pagal
1990 m.
taksaciją, ha
Plotas pagal
2006 m.
taksaciją, ha
Patikslintas
dabartinis
plotas
1 v Brukniašilis 403 107 79
2 vm Žaliašilis 464 724 747
3 m Mėlynšilis 138 245 255
4 mox Mėlyngiris 72 22 22
5 moxs Durpinis mėlyngiris 2 1
6 ox Šilagiris 9 23 16
7 hox Sausgiris 1
8 aeg Baltmiškis 8 -
9 oxn Žaliagiris 4 1 18
10 cmh Šlapgiris 16
11 msp Balašilis 19 89 252
12 msps Durpinis balašilis 2 39
13 lsp Tyrašilis 124 723 552
14 csp Raistašilis 275 145 105
15 csps Durpinis raistašilis 6 -
16 cal Paraistis 53 52 43
17 cals Durpinis paraistis 7
18 c Raistas 377 440 422
19 cir Lieknas, viksvinė 132 117 94
20 fil Palieknis 9 43 96
21 fils Durpinis palieknis 5 4
22 ur Juodgiris 2
23 urs Durpinis juodgiris 1 0,5
21
17 pav. Rezervato ir apsaugos zonos miško tipai.
22
Pagal medynų brandumą Rezervato miškai nėra itin geros būklės. Dėl ūkinės veiklos praeityje
vyrauja pusamžiai pušynai. Žymiai geresnė padėtis su kitomis rūšimis, ypač pelkinėse augavietėse.
Miškų ūkio statistikos duomenimis vidutinis rezervato medynų amžius per pastarąjš dešimtmetį
padidėjo nuo 68 iki 78 m. Tai pirmas rimtesnis šuolis po Rezervato įkūrimo (buvo 64 m.), nes iki
tol amžių žemino naujai įtaksuojami miškai buvusiose pelkėse bei eglynų džiūvimas.
18 pav. Viešvilės VGR medynų plotų pasiskirstymas brandumo grupėmis
19 pav. Viešvilės VGR medynų ant mineralinio grunto natūralumas
Pastebimai pagerėjusi medynų būklė amžiaus atžvilgiu yra buferinėje apsaugos zonoje, kur
dėka ankstesnio tvarkymo plano buvo nustatyti gana griežti kirtimų apribojimai. Pagal tvarkymo
planą vertinguose medynuose galima kirsti tik atrankiniais būdais, tačiau miškotvarkoje tokie
kirtimai nėra įprasti todėl pagrindiniai kirtimai visai nevykdomi.
9
12
110
57
321
47
134
110
1330
60
165
124
134
59
37
74
0 200 400 600 800 1000 1200 1400 1600 1800
P
E
J
B
ha
Medynų pasiskirstymas brandumo grupėmis (2006 m.)
gamtiškai brandūs bręstantys ir techniškai brandūs pusamžiai jauni
0,2%
13%
63%
0,3% 4%
1%
4%
7%
3% 5%
Miškai ant mineralinio grunto Pušynų augimvietėse
pušų sengirės
brandūs pušynai
jauni pušynai
natūralios pakaitinės bendrijos
dirbtinės pakaitinės bendrijos
Eglynų augimvietėse
eglių sengirės
brandūs eglynai
jauni eglynai
natūralios pakaitinės bendrijos
dirbtinės pakaitinės bendrijos
23
2.1.4 Natūralių buveinių įvairovė
Vykdant projektą „Biologinės įvairovės apsauga Lietuvos pelkėse“ 2005 metais buvo atliktas
pilnas Rezervato ir apsaugos zonos buveinių kartografavimas pagal EUNIS klasifikaciją (20 pav.).
Buveinių plotų statistiniai duomenys pateikiami 2 lentelėje.
Vandens telkinių įvairovė nėra labai didelė. Rezervate yra du didesni ežerai (Gličio 19 ha ir
Buveinių 5,5 ha), kurie dėl užpelkėjimo užima tarpinę padėtį tarp eutrofinių ir distrofinių. Taip pat
yra nemažai smulkių telkinių – žemapelkinių duburių ir ežerokšnių Viešvilės aukštupio vagoje,
senvaginių kūdrų vidurupio slėnyje ir kt. Tekantiems vandenims (lentelėje plotas neatsispindi)
priskiriama Viešvilės vidurupio atkarpa, kurios ilgis yra apie 10 km.
2 lentelė. Viešvilės VGR ir buferinės apsaugos zonos buveinių plotai (ha, 2005 m. kartografavimo
duomenimis). EUNIS Kodas
Buveinės tipas Rezervatas Aps. zona ∑
C Stovinčio vandens telkiniai 25,03 9,08 34,11
C1.2 Mezotrofiniai ežerai ir kūdros
5,53 5,53
C1.3 Eutrofiniai ežerai ir kūdros 25,03 3,09 28,12
C3.2 Pakrančių aukštieji helofitai 0,46 0,46
D Pelkės 317,5 9,45 326,95
D1.2 Aukštapelkės 228,47 1,19 229,66
D2.2 Oligotrofinės žemapelkės 3,97 1,4 5,37
D2.3 Tarpinės pelkės 43,26 1,82 45,08
D5.1 Pelkiniai nendrynai 14,51 1,12 15,63
D5.2 Didieji viksvynai 27,29 3,92 31,21
E Pievos ir aukštieji žolynai 17,31 86,59 103,9
E1.1 Kalkingos smiltpievės
0,62 0,62
E1.2 Stepinės pievos 2,7 2,7
E1.7 Rūgščios ir neutralios sauspievės 1,78 27,63 29,41
E1.9 Rūgščios ir neutralios smiltpievės 1,82 1,71 3,53
E2.6 Kultūrinės pievos 10,6 10,6
E3.4 Šlapios mezotrofinės ir eutrofinės pievos 7,53 30,16 37,69
E3.5 Drėgnos oligotrofinės pievos 1,24 2,49 3,73
E5.1 Rudealiniai aukštieji žolynai 0,55 8,75 9,3
E5.3 Didžialapio šakio ir giminigos bendrijos 3,09 3,09
E5.4 Nitrofiliniai aukštieji žolynai 1,3 1,93 3,23
F Krūmokšnynai ir krūmynai 44,08 7,27 51,35
F4.1 Drėgnieji krūmokšnynai 0,63 0,63
F4.2 Sausieji viržynai 2,5 4,84 7,34
F9.2 Pelkiniai krūmynai 40,95 2,43 43,38
G Miškai 2765,56 2091,98 4857,54
G1 Lapuočių miškai 741,69 290,05 1031,74
G1.2 Aliuviniai miškai 74,34 14,53 88,87
G1.211 Uosių-alksnių miškai palei upelius ir šaltinius 74,34 14,53 88,87
G1.4, G4.1 Nerūgštūs laupočių ir mišrūs raistai 481,91 230,3 712,21
G1.4112 Viksviniai raistai 363,86 130,04 493,9
G1.4114 Lendrūniniai raistai 113,47 88,63 202,1
G4.1 Mišrūs mezotrofiniai raistai 4,58 11,63 16,21
G1.5 Rūgštūs lapuočių raistai 163,52 34,19 197,71
G1.511 Aukštapelkiniai beržynai 52,57 0,12 52,69
G1.512 Tarpinių pelkių beržynai 65,5 0,67 66,17
G1.513 Vaivoriniai beržynai 32,18 27,87 60,05
G1.52 Kimininiai juodalksnynai 13,27 5,53 18,8
G1.9 Sausminiai smulkialapių miškai 18,73 8,14 26,87
24
G1.918A Brukniniai beržynai 8,68 4,85 13,53
G1.918B Mėlyniniai beržynai 4,87 1,78 6,65
G1.918C Žoliniai beržynai 3,59 0,87 4,46
G1.92 Drebulynai 1,59 0,64 2,23
G1.A, G4.3 Plačialapių ir plačialapių-spygliuočių miškai 3,19 2,89 6,08
G1.A5 Liepynai 0,71 0,71
G4.33 Trąšūs plačialapių-sygliuočių miškai 2,48 2,89 5,37
G3 Spygliuočių miškai 2023,87 1801,93 3825,8
G3.A, G4.2A Taiginiai eglynai ir eglių-beržų miškai 263,83 369,63 633,46
G3.A1 Mėlyniniai eglynai 205,19 307,33 512,52
G3A.2 Papartiniai eglynai 7,66 0,75 8,41
G3.A3 Smulkiažoliai eglynai 7,88 13,12 21
G3.A4 Aukštažoliai eglynai 1 2,67 3,67
G4.2A Eglių-beržų miškai 42,1 45,76 87,86
G3.B, G4.2 Taiginiai pušynai ir pušų-beržų miškai 830,8 1308,65 2139,45
G3.B2 Krūmokšniniai pušynai 808,18 1263,65 2071,83
G3.B3 Žoliniai pušynai 2,54 8,53 11,07
G4.2B Pušų-beržų miškai 20,08 36,47 56,55
G3.D1–D2 Pelkiniai pušynai 845,48 84,22 929,7
G3.D1 Aukštapelkiniai pušynai 492,52 24,75 517,27
G3.D22 Vaivoriniai pušynai 241,66 47,2 288,86
G3.D23 Tarpinių pelkių pušynai 44,94 12,27 57,21
G5.64 Aukštapelkiniai pušų jaunuolynai 66,36 66,36
G3.D5 Pelkėti eglynai 83,76 39,43 123,19
G3.D51 Šlapieji įvairiažoliai eglynai 47,19 22,66 69,85
G3.D53 Viksviniai įvairiažoliai eglynai 1,7 2,99 4,69
G3.D54 Mėlyniniai-kimininiai eglynai 34,87 13,78 48,65
G3.F, G4.F, G5
Antropogeniniai medynai, kirtavietės, jaunulynai 48,69 201,54 250,23
G3.F Spygliuočių plantacijos 9,44 79,84 89,28
G4.F Mišrios plantacijos 3,72 3,72
G5.2 Lapuočių želdiniai 1,31 1,31
G5.61 Lapuočių jaunuolynai 7,26 11,81 19,07
G5.62 Mišrūs jaunuolynai 11,35 21,7 33,05
G5.63 Spygliuočių jaunuolynai 20,64 42,14 62,78
G5.8 Kirtavietės 41,02 41,02
I Dirbama žemė 0,87 34,23 35,1
I1.3 Ekstensyvūs dirbami laukai
12,42 12,42
I1.5 Dirvonai 0,87 12,49 13,36
I2.2 Daržai ir sodai 9,32 9,32
J Statiniai, transporto tinklai 0,41 32,41 32,82
J1. Gyvenviečių pastatai 0,41 9,58 9,99
J2.1 Padriki kaimo pastatai 6,37 6,37
J2.4 Žemės ūkio statiniai 2,72 2,72
J2.7 Sodybvietės 1,08 1,08
J4. Keliai 12,66 12,66
Iš viso: 3219,45 2472,55 5692
25
20 pav. Rezervato ir apsaugos zonos buveinės pagal EUNIS klasifikaciją.
26
Rezervato atvirų pelkių plotas pagal buveinių kartografavimo duomenis užima 318 ha. Tuo
tarpu pagal miškų taksavimo duomenis pelkėms lieka apie 440 ha. Tai reiškia kad yra apie 100 ha
pelkinių retmiškių uir krūmynų, kurie gali būti priskiriami tiek ten tiek ten. Pažymėtina, kad atvirų
pelkių plotas vistik mažėja apaugant mišku. Apie 72 % jų ploto sudaro aukštapelkės, 13 – tarpinio
tipo pelkės ir 10 – žemapelkės. Aukštapelkės išsidėsčiusios dviem didesniais masyvais (Artosios ir
Lūšnos) bei keletu mažų intarpų. Tarpinės pelkės užima nusitęsusį masyvą palei Viešvilės
aukštupio vagą bei nedidelius plotus prie Buveinių ir Bugnelio ežerų. Kitose vietose jų ploteliai
nežymūs. Palei Viešvilės aukštupį taip pat tęsiasi ir pagrindiniai žemapeklkių (viksvynų ir
nendrynų) plotai. Apie 4 ha užima rūgščios (oligotrofinės) žemapelkės. Daugiausiai tai vienarūšiai
melvenių sąžalynai aukštapelkių lago zonoje, kur smarkiai svyruoja iš aukštapelkės susikaupusio
vandens lygis.
Pievų plotai Rezervate gana nedideli, tačiau tipologiškai gana įvairūs. Didžiausius plotus
užima drėgnos mezotrofinės pievos – kupstiniai šluotsmilgynai (Deschampsietum caespitosae), ir
pelkiniai vingiorykštynai (Geranio-Filipenduletum). Sausesnėse vietose auga borealinio tipo
gardūnytiniai smilgynai (Anthoxanto-Agrostietum tenuis). Psichrofilinėse augavietėse nedidelius
plotelius užima drėgnieji briedgaurynai (Juncetum squarrosi). Karbonatingesnių pievų nedidelių
plotelių yra tik buferinėje apsaugos zonoje, Eičių kaime.
Pievų būklė labiausiai priklausoma nuo jų naudojimo. Šiuo metu Rezervate reguliairiai yra
šienaujama bemaž 7 ha įvairaus drėgnumo pievų, esančių Eičių kaimo pakraščiuose. Apie 3 ha
pievų išsilaiko dėka laukinių gyvūnų ganymosi. Jos daugiausia telkiasi Viešvilės slėnyje aukščiau
Smaladaržio tilto. Kiti anksčiau buvę pievų plotai apaugo krūmais, arba nitrofiliniais aukštaisiais
žolynais. Apsaugos zonoje reguliariai šienaujama nedidelė dalis pievų, dauguma kurių yra buvę
dirvonai ar kulturinti žolynai, o buvusios vertingesnės natūralios ar puiau natūralios pievos apleistos
ar visai degradavusios. Plačiau apie pievų ir krūmokšnynų būklę žr. skyrelyje apie EB svarbos
buveines.
27
2.1.5 Floros ir faunos įvairovė įvairovė
Po Rezervato įkūrimo floros ir faunos įvairovės inventorizaciniai tyrimai buvo gana
intensyviai vykdomi ir teritorija pagal ištirtumą pasivijo kitas Lietuvos rezervatines teritorijas. Nuo
2009 m. dėl finansavimo stygiaus tyrimai praktiškai nebevykdomi, tik šiek tiek papildomi esami
sąrašai tų grupių, su kuriomis dirba Rezervato specialistai. Tradiciškai saugomose teritorijose
geriausias ištitumas yra stuburinių gyvūnų ir induočių augalų. Tačiau Viešvilės rezervate taip pat
gerai yra inventorizuota samanų, kerpių ir kai kurių vabzdžių grupių fauna (3 lentelė). Neblogai
ištirti yra grybai, vorai, moliuskai. Silpniausias ištirtumas yra mikrogrybų, žemesniųjų bestuburių,
kai kurių vabzdžių grupių (blakės, amarai, dalis plėviasparnių).
3 lentelė. Viešvilės VGRD aptiktų floros ir faunos rūšių statistika.
Sistematinė grupė Rūšių skaičius Rūšių
skaičius LT %
Dumbliai 145 >2000 7
Kerpės 241 630 38
Grybai 1160 6000 20
Samanos 256 450 57
Induočiai augalai (+adventyviniai) 580 (617) 1350 (1900) 43 (33)
Moliuskai 48 165 30
Vėžiagyviai 29 210 14
Vorai 261 550 47
Vabzdžiai
Vabalai 574 3400 17
Dvisparniai 490 3310 15
Plėviasparniai 439 >3000 15
Drugiai 965 2460 39
Apsiuvos 87 160 54
Lašalai ir ankstyvės 20 95 21
Laumžirgiai 32 60 53
Tiesiasparniai 23 50 46
Žuvys ir nėgės 11 99 11
Varliagyviai ir ropliai 12 20 60
Paukščiai 150 350 43
Žinduoliai 41 70 59
Iš viso: 5 564 25 000 22
2.2 „Natura 2000“ teritorijos
Rezervatas kartu su buferine apsaugos zona yra „Natura 2000“ tinklo dalis – buveinių
apsaugai svarbi teritorija (BAST) LTTAU0006 „Viešvilės aukštupio pelkynas“. Jos plotas –
5693 ha. Šią teritoriją iš visų pusių supa kita didelė BAST – „Karšuvos giria“ (LTJUR0008,
37 194 ha) (21 pav.), kurios steigimo tikslas – kraujalakinio melsvio, lūšies ir šneiderio kirmvabalio
apsauga.
BAST „Viešvilės aukštupio pelkynas“ skirta išsaugoti šias Europos Bendrijos svarbos
natūralias buveines ir rūšis: 3260 Upių sraunumos su kurklių bendrijomis 2330 Nesusivėrusios žemyninės smiltpievės 3150 Natūralūs eutrofiniai ežerai su plūdžių arba aštrių bendrijomis 4030 Viržynai
28
6120 Karbonatinių smėlynų pievos 6230 Rūšių turtingi briedgaurynai 6270 Rūšių turtingi smilgynai 7110 Aktyvios aukštapelkės 7140 Tarpinės pelkės ir liūnai 7160 Nekalkingi šaltiniai ir šaltiniuotos pelkės 9010 Vakarų taiga 9020 Plačialapių ir mišrūs miškai 9050 Žolių turtingi eglynai 9080 Pelkėti lapuočių miškai 91D0 Pelkiniai miškai 91E0 Aliuviniai miškai Lūšis (Lynx lynx) Ūdra (Lutra lutra) Vijūnas (Misgurnus fossilis) Mažoji nėgė (Lampetra planeri) Pleištinė skėtė (Ophiogomphus cecilia) Šarvuotoji skėtė (Leucorrhinia pectoralis) Šneiderio kirmvabalis (Boros schneideri) Dvijuostė nendriadusė (Graphoderus bilineatus) Didysis auksinukas (Lycaena dispar) Kraujalakinis melsvys (Maculinea teleius) Dvilapis purvuolis (Liparis loeselii) Pelkinė uolaskėlė (Saxifraga hirculus) Vėjalandė šilagėlė (Pulsatilla patens) Žvilgančioji riestūnė (Hamatocaulis vernicosus)
21 pav. „Natura 2000“ teritorijos Rezervate ir jo apylinkėse.
29
22 pav. Europos Bendrijos svarbos gamtinės buveinės BAST Viešvilės aukštupio pelkynas. Pagal
2013 m. inventorizavimo duomenis.
30
2.3 Europinės svarbos natūralios buveinės
AM įsakymu patvirtintame BAST tikslinių natūralių buveinių sąraše nurodoma 16 jų tipų.
Dokumente nurodytas tikslinių buveinių tipų ir jų plotų sąrašas remiasi pirminės inventorizacijos
duomenimis. Tuo metu dar nebuvo parengta natūralių buveinių identifikavimo metodika, pagal
kurią 2010–2015 m. buvo atlikta natūralių buveinių inventorizacija visoje šalyje. Dėl šios
priežasties dabartiniai turimi duomenys nesutampa su ankstesniaisiais.
4 lentelė. Viešvilės VGRD ir apsaugos zonos esami ir perspektyviniai EB buveinių plotai (ha).
Bu
vei
nės
tip
o
ko
da
s
Buveinės tipo
pavadinimas
BA
ST
ste
igim
e
nu
rod
yta
s p
lota
s
Dabartinis plotas Papildomas plotas,
priaugantis+rezervinis
Per
spek
tyv
inis
plo
tas,
BA
ST
Rez
ervat
o
Ap
sau
go
s
zon
os
BA
ST
Rez
ervat
o
Ap
sau
go
s
zon
os
2330 Nesusivėrusios
žemyninės smiltpievės 1 1 0,5 0,5 1 2
3150 Natūralūs eutrofiniai
ežerai su plūdžių arba
aštrių bendrijomis 23 26,2 25 1,2 26
3160 Natūralūs distrofiniai
ežerai - 0,1 0,1 0,1
3260 Upių sraunumos su
kurklių bendrijomis 1,8 2,2 2,2 2,2
4030 Viržynai 4 17 13 4 1+11 1+9 0+2 29
6120 Karbonatinių smėlynų
pievos 1 0,3 0,3 0+1 0+1 1,3
6210 Stepinės pievos - 0,2 0,2 0+1 0+1 1,2
6230 Rūšių turtingi
briedgaurynai 5 2,7 0,7 2 0,1+2,1 0,1+0,5 0+1,6 5
6270 Rūšių turtingi
smilgynai 11 13,2 3,5 9,7 2,2+16,5 0,5+0,5 1,7+16 32
6410 Melvenynai - 0,1 0,1 0,1
6430 Eutrofiniai aukštieji
žolynai - 1,5 1 0,5 1,5
6450 Aliuvinės pievos - 3 3 3
6510 Šienaujamos mezofitų
pievos - 2,9 2,9 0+0,3 0+0,3 3,2
6530 Miškapievės - 1 0,9 0,1 0,7+2 0,6+0,5 0,1+1,5 3,7
7110 Aktyvios aukštapelkės 250 284 283 1 284
7140 Tarpinės pelkės ir liūnai 70 43 41 2 43
7160 Nekalkingi šaltiniai ir
šaltiniuotos pelkės 1 1,1 0,6 0,5 1,1
9010 Vakarų taiga 1139 671 475 196 180+758 100+540 80+218 1408
9020 Plačialapių ir mišrūs
miškai 2 0 0+4 0+4 4
9050 Žolių turtingi eglynai 17 15 15 15
9080 Pelkėti lapuočių miškai 626 639 501 138 31+16 18+6 13+10 686
9160 Skroblynai - 0,5 0,5 0,5
91D0 Pelkiniai miškai 968 1089 971 118 23+20 13+20 10+0 1132
91E0 Aliuviniai miškai 57 147 109 38 1+2 1+1 0+1 150
Iš viso buveinių: 2961 2446 515 1074 717 357 3834
Dalis nuo viso ploto, %: 52 76 20 19 22 14 67
31
Pateikiami buveinių tipų plotai pagal atliktą kartografavimą su patikslinimais pagal dabartinę
būklę (4 lentelė). Taip pat pateikiami perspektyviniai plotai, kurie susideda iš dviejų dalių. Pirmoji
dalis, tai priaugantys plotai, paprastati susiję su medynų senėjimu įvertinant artimiausių 20 metų
perpektyvą. Kita dalis (rezerviniai plotai) – plotai kurie gali tapti EB svarbos buveinėmis po
daugiau kaip 20 metų (miškams) arba taikant specialias gamtotvarkos priemones (pievoms,
jauniems pušynams). Apsaugos zonoje esantys jauni nepelkiniai spygliuočių medynai į rezervinį
plotą neįtraukti. Susumavus esamą Rezervato EB svarbos buveinių plota su perspektyviniu,
gaunama 98 % dalis nuo visos teritorijos. Likę 2 procentai tenka žemapelkėms ir šlapioms pievoms,
kurios nėra įtrauktos į Buveinių direktyvos I priedą.
Rezervato teritorijoje aptinkama 18 EB svarbos natūralių buveinių tipų. Jie užima ¾ visos
teritorijos. Didžiausius plotus užima Pelkinių miškų, Vakarų taigos, ir Pelkėtų lapuočių miškų
buveinės. Buferinės apsaugos zonoje priskaičiuojama 19 buveinių tipų. Čia šiek tiek didesnė pievų
įvairovė ir beveik nėra pelkinių buveinių.
Toliau aprašoma kiekvieno buveinės tipo būklė. Žvaigždute (*) nurodyti prioritetiniai EB
svarbos buveinių tiopai, kuriems turi būti skiriamas išskirtinis dėmesys.
2330 Nesusitvėrusios žemyninės smiltpievės. Labai svarbios buveinės daugeliui retų augalų
ir vabzdžių, tačiau jų būklė bloga. Daugelis kontūrų per paskutinius 10–20 metų susitraukė arba
išnyko dėl apaugimo mišku ar susivėrus žolinei dangai. Pagrindinė problema – reguliarių pažaidų
stoka. Rezervate atkūrus pušynų laukymes tikėtasi smiltpievių padidėjimo, tačiau pirmiausia jose
išplito viržynai. Apsaugos zonoje žymesni smiltpievių fragmentai yra Kaskalnio masyve, platesnėse
kvartalinėse ir prišgaisrinėse juostose. Tačiau šie plotai nyksta dėl buvusių jaunų pušynų augimo ir
pavėsio didėjimo.
3150 Natūralūs eutrofiniai ežerai su plūdžių arba aštrių bendrijomis. Patenka Gličio,
Buveinių ir Būgnelio ežerai bei Viešvilės aukštupio vagos išplatėjimai žemiau santakos su Ištaka,
įskaitant Akluosius ežerėlius. Šie vandens telkiniai nėra tipiški eutrofiniai ežerai, nes yra smarkiai
užpelkėję, o pagal maistingumą atitiktų mezotrofinius. Tačiau pagal tipines vandens augalų rūšis jie
yra gerokai arčiau eutrofinių, nei prie distrofinių. Plūdurlapių augalų gausa yra įtakojama bebrų,
kurie išėda šakniastiebius (ypač vandens lelijų).
3160 Natūralūs distrofiniai ežerai. Šiam buveinės tipui priskiriama tik keletas pelkinių
duburių ir Gličio ežero pietiniame pakreantės liūne esančios praplaišos. Dėl mažo ploto ir
išreikštumo šis buveinės tipas Rezervate nėra reprezentatyvus, tačiau svarbus 1–2 laumžirgių
rūšims.
3260 Upių sraunumos su kurklių bendrijomis. Viešvilės upelis vidurupio žemutinėje dalyje
yra šaltavandenio upėtakinio tipo. Tipiška sraunumų vandens augalija aptinkama tik paskutinius 3,6
km, kur vaga platesnė ir gauna daugiau saulės šviesos. Augalijoje dominuoja praujenės
(Callitriche), kurklės (Batrachium) ir vandeninės veronikos (Veronika anagallis-aquatica).
Buveinės būklė gera.
4030 Viržynai. Iki pirmojo TP parengimo viržynų plotai buvo labai nedideli, fragmentiški bei
nykstantys dėl sodintų pušynų susivėrimo. Kirtimais atkūrus laukymes ir nuolatos šalinant
priaugančius medelius, jose viržynai per 5–7 metus smarkiai įsigalėjo. Sąžalynai gana
monodominatiniai, todėl nėra pakankamai reprezentatyvūs, tačiau reguliarus žvėrių ganymasis
būklę gali pagerinti. Tipiškesnių buveinių susiformavimui reikalingas gaisrų poveikis.
6120* Karbonatinių smėlynų pievos. Buvo aptinkamos tik apsaugos zonoje, Eičių kaime.
Šiuo metu tai degradavusios buveinės, užimančios tik mažus plotelius su nuskurdusia tipinių rūšių
sudėtimi. Buveinė degradavo dėl sukcesijos nustojus pievas naudoti. Šio buveinės tipo buvimas
BAST tikslinių vertybių sąraše yra diskutuotinas.
6210 Stepinės pievos. Ši buveinė irgi aptinkama tik apsaugos zonoje ir yra blogoje būklėje.
Vienintelis kontūras buvo kartografuotas ant Buveinių kalvos po elektros perdavimo linija palei
Tauragės–Jurbarko kelią. Anksčiau kai kurios atkarpos po elektros linija buvo šienaujamos ir jose
laikėsi vienokių ar kitokių pievų buveinės. Šiuo metu yra tik likę degradujantys fragmentai.
Elektros linijos trasa yra geras migracijos koridorius daugeliui smulkesnių gyvūnų, todėl
vertingesnių buveinių palaikymas joje būtų reikšmingas.
32
6230* Rūšių turtingi briedgaurynai. Maždaug iki 1995 metų Eičių ir Sakalinės kaimų
pievose ir pamiškėse dėl nuolatinio ganymo šis buveinės tipas buvo gana paplitęs ir pasižymėjo
tipinių rūšių įvairove. Drėgnieji briedgaurynai (Juncion squarrosi) buvo labaiu papiltę nei sausieji
(Violion camninae). Nelikus galvijų, pievos pamažu degradavo ir sunyko. Dabartiniai likę ploteliai
yra nepatenkinamos ar blogos būklės. Šienaujamose vietose briedgaurynai modifikuojasi
supanašėdami su Rūšių turtingais smilgynais. Dėl briedgaurynų sunykimo išnyko LRK rūšis
miškinė glindė (Pedicularis sylvatica).
6270 Rūšių turtingos ganyklos ir ganomos pievos (Rūšių turtingi smilgynai). Tarp sausų
susivėrusių ir vidutinio drėgnumo pievų šis buveinės tpias yra dažniausias. Pagal savo raidą ir
botaninę sudėtį jis apima gana įvairias bendrijas. Dauguma jų yra dirvoninės kilmės ir yra įvairiose
natūralizacijois stadijose. Dirvoninius ir kultūrinimo požymius labiau turi apsaugos zonoje esančios
pievos. Rezervato pievos iki pirmojo gamtotvarkos plano buvo gerokai degradavusios. Pradėjus
reguliariai šienauti, jų būklė žymiai pagerėjo, atsikūrė daugelis spėjusių išnykti rūšių. Tačiau
galimai dėl dabartinių šienavimo technologijų, pievinė mezofauna nėra pakankamai turtinga.
Lyginant su 20 ir daugiau metų senumo laikotarpiu, vien dieninių drugių įvairovė ir gausa yra
gerokai mažesnė. Dalis nuošalių pievų Rezervate patenkinamoje būklėje išsilaiko dėka laukinių
žvėrių ganymosi.
6410 Melvenynai. Apsaugos zonoje kartografuotas nedidelis plotelis su pusiau
susiformavusia ir tuo pačiu dėl nenaudojimo degraduojančia šio tipo buveine. Kiek didesnis šalia
buvęs melvenyno plotas prieš gera dešimtmetį buvo suartas. Buveinėje ir gretimuose ploteliuose
auga LRK rūšis paprastasis kardelis (Gladiolus imbricatus). Melvenynų tipinių rūšių neretai
pasitaiko Rūšių turtinguose smilgynuose. Tai reiškia, kad esant palankiam naudojimui ilgainiui
juose gali susiformuoti melvenynų bendrijos.
6430 Eutrofiniai aukštieji žolynai. Nedideliais lopinėliais pasitaikanti buveinė Aliuvinių
miškų laukymėse Viešvilės vidurupyje. Gruntas dažniausiai būna šaltiniuotas. Žolynai labiau
mezotrofiniai nei eutrofiniai, nes juose neauga derlingesnių paupių aukštosios žolės. Bendrijas
dažniausiai formuoja kanapinis kemeras, gelsvalapė usnis, blužniapapartis, nendrinis dryžutis,
pelkinė vingiorykštė. Buveinių padėtis gana dinamiška, nes neretai susiformuoja išgriuvusų Žolių
turtingų eglynų aikštelėse ar dėl bebrų veiklos.
6510 Šienaujamos mezofitų pievos. Dėl dirvožemių nederlingumo šio tipo pievos nėra
būdingos teritorijai. Derlingesnės Eičių kalvos žemės yra užimtos dirbama žeme, kultūriniais
želdiniais ir žolynais. Kartogarafuoti mezofitų pievų plotai yra pereinamo tipo į Rūšių turtingus
smilgynus. Skirtumą nuo pastarųjų iš dalies galėjo lemti tręšimas ir kultūrinių žolių įsėjimas
praeityje. Vis dėl to šis buveinės tipas yra svarbus dėl natūraliai augančios vaistinės kraujalakės –
kraujalakinio melsvio (Phengaris teleius) mitybinio augalo.
6450 Aliuvinės pievos. Šiam buveinės tipui sąlyginai priskirtos Viešvilės vidurupio slėnio
pievos. Dėl užliejimo ir atnešamo dumblo stokos augavietės nėra derlingos. Senvaginės įdubos
sukuria sausesnių ir drėgnesnių plotų mozaiką. Dalis pievų yra veikiama nereguliaraus užliejimo dėl
bebrų veiklos ir jose dažnai įsigali aukštieji viksvynai. Pievos nėra tvarkomos ir ir išsilaiko dėka
gyvūnijos.
6530* Miškapievės. Šio tipo buveinės dvejopos. Viešvilės vidurupio slėnyje šiam tipui
priskirtos mozaikiškos buveinės iš persipynusių pievučių ir juodalksnių grupių ir juostų. Pievinė
flora gana turtinga – gana dažna aukštoji gegūnė, vietomis auga vienalapė driežlielė, dažnas
miškinis kūpolis ir kt. Buveinės išsilaiko dėka laukinių žolėdžių. Kita buveinių grupė yra
antropogeninės kilmės. Tai dažniausiai palei buvusia valstybinę Rytprūsių sieną buvusių aikščių
likučiai su mezofitine pievine augalija. Dalis jų yra specialiai tvarkoma.
7110* Aktyvios aukštapelkės. Pagrindinė aukštapelkė – Artoji – pagal išsivystymą nėra
pasiekusi stadijos su ežerokšniais plynėje, tačiau duburinga plynė gana aiški. Šiauriniame ir
pietrytiniame kraštuose yra nedideli praplaišų kompleksai. Apie 230 ha aukštapelkių yra geros
būklės, tačiau pakraščiais yra apie 50–60 ha gana tankiai apaugusių jaunomis pušaitėmis.
Apaugimas labiau išryškėjo per paskutinius 25 metus, kai vasaromis nuolat pasikartodavo kritulių
33
stygius ir pelkė smarkiai išdžiūdavo. Jei apaugimo tendencija nesiliaus, norint pagerinti buveinės
būklę ir pelkėje perinčių dirvinių sėjikų sąlygas, reikėtų imtis tvarkymo priemonių.
7140 Tarpinės pelkės ir liūnai. Dėl gana didelio tarpinių pelkių ploto Rezervatas yra labai
svarbus Pietvakarių Lietuvos regione, nes kiti plotu, būkle ir specifinėmis rūšimis prilygstantys
buveinių plotai yra toliau nei už 50 km. Nors maždaug iki 1960 metų didžioji dalis tarpinių pelkių
buvo šienaujamos, nurūkus šiai veiklai plynės tik dalinai apaugo skurdžiu menkmiškiu. Nauja
užaugimo banga prasidėjo maždaug nuo 1995 metų dėl sausringų vasarų apie 10 ha virto mišku. Dėl
biologinės įvairovės vertingiausia yra apie 1 ha ploto tarpinė pelkė prie Buveinių ežero. Pagal
ankstesnįjį tvarkymo planą šioje pelkėje reguliariai nupjaunamos krūmų atžalos, todėl pelkės ir
daugelio retų augalų būklė pagerėjo. Kitų didesnės vertės plotų, kuriems grėstų užaugimas nėra
išskiriama.
7160 Nekalkingi šaltiniai ir šaltiniuotos pelkės. Dėl savo savybių užima nedidelius
plotelius, tačiau yra reikšmingi ir reprezentatyvūs. Savo struktūra ir supančia augalija šaltiniai yra
gana skirtingi. Beveik visi jie telkiasi Viešvilės slėnio žemutinėje dalyje. Apsaugos zonoje šalia
Rezervato direkcijos yra du ryškūs šaltiniai, tačiau vienas jų buvo iškastas ir įrėmintas dar
Rezervato gyvavimo pradžioje, o kitas buvo suniokotas žemės savininko ir šiuo metu yra
regeneracinės būklės.
9010* Vakarų taiga. Antras pagal esamą ir pirmas pagal perspetyvinį plotą buveinės tipas
BAST. Su mažom išimtim visi nepelkiniai spygliuočių miškai perspektyvoje gali tapti Vakarų
taiga. Rezervato teritorijoje šią būklę yra pasiekę 43 % viso galimo ploto. Kadangi vyrauja pušynai,
jų branda ateina gerokai vėliau. Be to tebėra daug jaunų po plyno kirtimo sodintų medynų, kurių
natūralizacijos procesas vyksta gana lėtai. Kaip matosi iš ankstesnės medynų brandos diagramos,
net ir priskirti Vakarų taigai pušynai dar stokoja amžiaus, o buveinės kriterijus dažniausiai atitinka
dėka kitų požymių – didelio negyvos medienos kiekio ir mozaikiškos struktūros. Labai svarbus
Vakarų taigos buveinių komplekso elementas pušynų masyvuose yra gaisravietės dėl joms būdingų
specifinių retų faunos ir floros rūšių. Per Rezervato gyvavimo laikotarpį įvyko tik du nedideli
gaisrai. 1994 m. gaisro metu išdegė apie 1,5 ha pelkinio pušyno ir jaunuolyno. Kitas gaisras kilo
apsaugos zonoje 2009 m., kurio metu išdegė apie 1 ha miško paklotės. Šie gaisrai nekompensavo jų
stygiaus, o ir pačios gaisravietės dėl savo charakteristikų nepapildė Vakarų taigos ploto. Dėl gaisrų
(bent jau žemutinių) trūkumo pušynuose visur suvešėjusi tanki samanų ir krūmoksnių danga dėl
kurios nėra salygų atsikurti baigiančioms išnykti vėjalandėms šilagėlėms ir kitiems entomofiliniams
augalams.
9020* Plačialapių ir mišrūs miškai. Kol kas nėra kartografuota šio tipo buveinių, tačiau
tolimesnėje perspektyvoje nusimato, kad keliuose sklypuose ilgainiui gali susiformuoti ši buveinė.
Šiuo metu juose auga beržynai ar beržų-eglių medynai su didele jaunų liepų priemaiša. Prie
potencialių plačialapių miškų galima priskirti ir Beržynės kaimavietėje esantį kultūrinį pušyną su
didele liepų ir klevų prie maiša bei pavieniais senais šių rūšių medžiais buvusiose sodybose.
Specialios tvarkymo priemonės galėtų paspartinti vertingų buveinių formavimąsi, kurį šiuo metu
stabdo dirvožemį rūgštinantis sodintų pušų poveikis. Be minėtų potencialių plotų, Viešvilės
vidurupio slėnio šlaituose taip pat pavieniui auga brandaus amžiaus ąžuolai, kartais su jaunų liepų
grupėmis. Tačiau tai labai siauros ekotoninės bendrijos, įsiterpusios tarp Aliuvinių miškų ir taiginių
medynų.
Buveinės tipas buvo įtrauktas į tikslinį BAST vertybių sąrašą, nes anksčiau nebuvo
griežtesnių kriterijų buveinei konstatuoti. Mažiau griežti kriterijai yra Skroblynų buveinės
konstatavimui ir Rezervato perspektyviniai liepynai teoriškai juos atitiktų. Tačiau dėl išskirtinai
borealinių augimo sąlygų ir pietinių rūšių stokos toks priskyrimas yra abejotinas. Plačialapių ir
mišrių miškų buveinės tipą, kaip realiai nekonstatuotą reikalinga išbraukti iš BAST tikslinių
vertybių sąrašo.
9050 Žolių turtingi eglynai. Nedidelės pagal užimamą plotą tačiau reikšmingos biologinei
įvairovei buveinės. Aptinkamos tik Viešvilės vidurupio slėnyje, ypač vidurinėje jo dalyje. Nedideli
buveinės ploteliai mozaikiškai kaitaliojasi su Aliuvinių miškų ir Nekalingų šaltinių buveinėmis.
Dalis slėnio eglynų yra labai šaltiniuoti, su žymiu durpių sluoksniu ir higrofitų žoline danga. Tokie
34
sklypai priskirti Pelkiniams miškams. Dėl augaviečių psichrofiliškumo Žolių turtinguose eglynuose
visiškai neauga plačialapių medžių rūšys. Žolinėje dangoje vyrauja vėsą ir mažą karbonatingumą
pakenčiančios nemoralinės rūšys – daugiametis laiškenis, geltožiedis šalmutis, Rivino našlaitė,
pavasarinis pelėžirnis, taip pat paparčiai. Dalyje buveinių medynai yra gamtinės brandos ir vienur
kitųr židiniais iškrenta. Prikllausomai nuo dirvožemio sąlygų tose vietose suželia Eutrofiniai
aukštieji žolynai, aliuvinio tipo juodalksnių ajunuolynas, arba atsikuria jaunas žolinis eglynas.
9080* Pelkėti lapuočių miškai. Pagal užimamą plotą su Vakarų taiga besivaržantis buveinės
tipas. Rezervato juodalksnynai savo natūralumu ir dydžiu užima reikšmingą vietą nacionaliniu
mastu. Daugelyje klampesnių nuošalesnių vietų medynai galimai niekada nebuvo kertami. Ant
kupstų ir medžių kamienų galima rasti labai retų, sengirėms būdingų samanų ir kerpių rūšių. Dėl
nevienodo užmirkimo ir dirvožemio rūgštingumo buveinių įvairovės spektras labai platus – nuo
seklių lendrūninio tipo juodalksnynų ar juodalksnių-eglių raistų iki nepraeinamų plynraisčių su
šaltekšniais ir skurdžių formų beržais, juodalksniais, pušelėmis. Apsaugos zonoje dalis
juodalksnynų yra paveikti sausinimo. Kanalizuoto Meižio upelio aukštupio atšakose yra bent
keletas masyvų durpinių juodalksnynų ir beržynų, kuriuose buveinių atkūrimo galimybės ribotos
dėl privačių valdų. Dalinai pažeistas yra juodalksnynas Gličio raisto rytiniame pakraštyje (Eičių gir.
71 kv.), kur žolinėje dangoje ryški nitrofilų primaiša dėl durpės skaidymosi. Sausinamąjį efektą šiai
vietai turi raisto šiaurės rytinėje dalyje seniai iškasti kastinkelio grioviai. Dalis viksvinių raistų ėmė
regresuoti dėl pasikartojančių sausrų – būdingą viksvų ir kitų higro-hidrofitų žolinę dangą pakeitė
azotamėgės rūšys ir buveinė supanašėjo su Aliuviniais miškais.
9160 Skroblynai. Šiam buveinė stipui priskirtas tik vienas 0,5 ha sklypas apsaugos zonoje,
pačiame pietiniame pakraštyje. Išplatėjusio slėnio ir sykiu Apšriūtų kalvos šlate auga mišrus pušų,
ažuolų, klevų ir kitų medžių miškas su būdinga plačialapių miškų žoline danga. Vienetiniais
individais pomiškyje auga skroblas. Buevinė nėra reprezentatyvi, tačiau saugotina dėl išskirtinumo
vietiniu mastu.
91D0* Pelkiniai miškai. Vyraujantis plotu (virš tūkstančio ha) ir labai įvairus tipologiškai
buveinės tipas. Apie pusę ploto užima aukštapelkiniai (gailiniai) pušynai. Bemaž 300 ha priklauso
vaivoriniams (mėlyniniams-kimininiams) pušynams. Apie 100 ha tenka kimininiams beržynams.
Biologinės įvairovės turtingumu vertingiausi yra tarpinių pelkių pušynai (apie 60 ha) ir ypač
pelkiniai eglynai (apie 120 ha). Apie 60 ar daugiau hektarų jaunų aukštapelkinių pušynų yra
„konflikto“ zonoje su Aktyvių auktapelkių buveinėmis. Siekiant gerinti blogėjančią aukštapelkių
būkle mažiausiai tokiame plote būtų reikalingi tvarkymo darbai.
Siekiant pagerinti pelkinių miškų būklę, pagal ankstesnį Rezervato tvarkymo planą buvo
numatyta atkurti hidrologinį režimą Gličio raiste, atkuriant iš ežero ištekančio upelio vagą ir
uždarant kastinkelio griovius. Pagal parengta projektą darbai buvo atlikti, ir dėl užtvenktų griovių
dalis buvusių apsausėjusių medynų ėmė džiūti. Tačiau dėl nepakankamo projektinių matavimų
tikslumo ir vietinių sąlygų įrengiant plastikines užtvaras sudėtingumo, efektas nebuvo pilnai
pasiektas. Nemaža dalis vandens ir toliau nuteka kastinkelio grioviais. Gličio raisto rytinės dalies
pelkiniams pušynams, kaip ir anksčiau minėtiems juodalksnynams dar reikalingas papildomas
dėmesys atkuriant gerą buveinių būklę.
91E0* Aliuviniai miškai. Dėl specifinio mikroklimato Viešvilės upelio slėnio aliuviniai
miškai turi borealinį pobūdį. Medynus sudaro beveik vien juodalksnis su eglės, vietom ir beržo
priemaiša. Žolinėje dangoje taip pat nėra maistingumui reiklių rūšių, vyrauja daugiametis laiškenis,
pelkinė vingiorykštė, nendrinis dryžutis, pražangialapė blužnutė, paprastasis blužniapapartis. Be
upelio slėnio Aliuvinių miškų taip pat yra raistų pakraščiuose, kur jaučiamas šaltinių vandens
poveikis. Kai kuriuose šaltininiuose juodalksnynuose dar prieš 10–15 metų buvo pavienių senų
uosių, ant kurių kamienų augo retos epifitinių samanų ir kerpių rūšys. Šiuo metu senų uosių
praktiškai nebeliko, o su jai ir kai kurių saugomų rūšių.
35
2.4 Saugomos augalų, grybų ir gyvūnų rūšys
2.4.1 Bendra saugomų rūšių apžvalga
Pagal 2007 m. LRK sąrašą Rezervate ir buferinės apsaugos zonoje yra konstatuotos 172
rūšys. Dėl įvairių priežasčių 6 rūšys daugiau nei 10 paskutinių metų yra nefiksuojamos arba
nustatytas jų išnykimas. Neskaitant buveinėms mažai specializuotų žinduolių, pagal
reprezentatyvumą, Rezervatas labiausiais išsiskiria retųjų samanų atžvilgiu. Bendra saugomų rūšių
statistika pagal sistematines grupes pateikiama 5 lentelėje.
5 lentelė. Saugomos rūšys Viešvilės VGR ir apsaugos zonoje.
Bendras
saugomų rūšių
skaičius
Iš jų Dalis nuo
visų LRK
rūšių, % LRK rūšys EB svarbos
rūšys*
Induočiai augalai 27 27 4 12
Samanos 37 37 2 40
Grybai 20 20 - 18
Kerpės 10 10 - 16
Gyvūnai 87 [71] 72 [56] 55 [45] 28 [22]
iš jų:
Bestuburiai 27 27 7 20
Šaltakraujai stuburiniai 8 3 8 20
Paukščiai [perintys] 40 [24] 31 [15] 30 [20] 39 [19]
Žinduoliai 12 11 10 48
Iš viso: 181 [165] 166 [150] 61 [51] 22[20] * Europos Bendrijos svarbos rūšys – ES paukščių direktyvos I priedo rūšys ir ES buveinių direktyvos II ir IV priedų
rūšys;
Dėl brandžių medynų (ypač šlapių) gausėjimo ir jų struktūros gerėjimo pamažu gerėja su tuo
susijusių retų smulkiųjų kriptogamų (samanų, grybų, kerpių) floros būklė. Stabiliai laikosi ar
pamažu gausėja aukštosios gegūnės, širdinės dviguonės, raistinės viksvos populiacijos. Geros
sąlygos išlieka retiems vabalams ksilobiontams, negyvoje medienoje maisto ieškantiems
paukščiams, ypač geniniams. Gausėjant geninių paukščių gerėja veisimosi sąlygos ir kitiems
uoksiniams – pelėdoms, uldukams, šikšnosparniams.
Atkūrus laukymes su viržynais, pagerėjo kai kurių atviras buveines mėgstančių rūšių būklė.
Tačiau išlieka nedidelių sausų laukymių, pievučių, smėlynų fragmentų užaugimo tendencija,
mažinanti daugelio specializuotų rūšių išlikimo galimybes. Didelius plotus užimantys pušynai
išlieka labai skurdūs retomis rūšimis dėl krūmokšnių ir samanų suvešėjimo, eglių gausėjimo bei dėl
gaisrų stokos.
Saugomų pelkinių rūšių būklė gana stabili. Kai kurių rūšių nykimas buvo sustabdytas
specialiomis gamtotvarkos priemonėmis. Dėl besitęsiančio aukštapelkių apaugimo pušimis gali kilti
grėsmė perintiems dirviniams sėjikams bei kupstinei kūlingei.
Gamtotvarkos tikslais šienaujant pievas buvo sustabdytas kai kurių pievinių rūšių nykimas.
Tačiau tebėra nepatenkinama būklė apsaugos zonos pievose, kurios taip pat svarbios kaip esamos ar
potencialios saugomų rūšių buveinės.
36
23 pav. Viešvilės VGR ir apsaugos zonos saugomų rūšių pasiskirstymas pagal ekositemas
24 pav. Viešvilės VGR ir apsaugos zonos saugomų rūšių būklė skirtingose ekositemose
25 pav. Išnykusių ir blogos būklės saugomų rūšių skaičiaus pasiskirstymas pagal pagal būklės
priežastis
82 28
19
3 17
Saugomų rūšių skaičius skirtingose ekosistemose
Miškų
Pelkių
Pievų ir laukymių
Dirbamų laukų
Vandens telkinių
12
10
5
1
Pelkių buveinėse
Gera Nežinoma Patenkinama Bloga Išnykusi
6
6
5
4
Blogos būklės priežastys
Trūksta tinkamų buveinių dėlgeografinių sąlygų
Gaisraviečių, erozijos ir kitųpažaidų stoka
Uosių džiūtis (epifitinėmsrūšims)
Ganymo stoka skurdžiosepievose ir kūdrų pakrantėse
45
14
12
6 5
Miškų buveinėse
6
2 5
4
2
Pievų ir laukymių buveinėse
9 2
2
3
1
Vandens telkinių buveinėse
37
2.4.2 Saugomos augalų rūšys ir jų būklė
Induočiai augalai
Per Rezervato gyvavimo laikotarpį iš viso buvo užregistruotos 29 saugomos rūšys. Ilgainiui 2
augalų rūšys rezervate išnyko, dar trys rūšys randamos nepastoviai dėl jų biologinių savybių ir
tinkamų buveinių stokos. Keturios rūšys auga tik buferinėje apsaugos zonoje. Nacionaliniu mastu
reikšmingas populiacijas Rezervate sudaro liekninis beržas, raistinė viksva, aukštoji gegūnė, širdinė
dviguonė, statusis atgiris. 3 induočių augalų rūšys yra BAST Viešvilės aukštupio pelkynas
tikslinėmis rūšimis.
Dauguma saugomų rūšių prieraišios pelkių ir pelkėtų miškų buveinėms. Mažiausiai saugomų
rūšių yra sausuose pušynuose, aukštapelkėse ir vandens telkiniuose.
1 kategorija (išnykstančios rūšys)
Beržas keružis (Betula nana L.). Auga tik Rezervato apsaugos zonoje, krūmuotoje tarpinio
tipo pelkėje prie Būgnelio ežero. Beržas keružis yra oligotrofas ir tarpinio tipo pelkė jam nėra
palanki augavietė. Galbūt dėl to krūmeliai nė karto nebuvo pastebėti žydintys ar su vaisiais, nors
sąžalyno dydis per 20 m akivaizdžiai nepasikeitė. Tai labiausiai atitrūkusi ir į vakarus nutolusi
radavietė Lietuvoje. Būklė patenkinama.
Gebenė lipikė (Hedera helix L.). 1994 m. rasta Rezervato 5 kvartalo, pusamžio mėlyninio
eglyno pakraštyje palei įvairiažolį juodalksnyną. Augalai diekėsi pažeme 25 m² plote ir bendrai
dengė apie 2 m² plotą. Gebenė lipikė yra trąšių plačialapių miškų liana, todėl radavietė eglyne –
gana neįprastas reiškinys. Greičiausiai dėl netinkamų ir blogėjančių sąlygų, bręstant eglynui,
augalai per keletą metų po aptikimo nuskurdo ir iki 2005 m. visai išnyko.
Miškinė glindė (Padeicularis sylvatica L.). 2000 m. keli augalai aptikti Rezervato 5 kvartale
keleto kvadratinių metrų ploto drėgname briedgauryne, įsiterpusiame tarp vingiorykštyno ir
kupstinio šluotsmilgyno. Maždaug iki 1995 m. šioje vietoje buvo ekstensyviai ganomi gyvuliai. Kur
kas gausesnė populiacija buvo aptikta rezervato apsaugos zonoje, kur taip pat iki tol buvo ganoma.
Dėl nutrūkusio ganymo briedgaurynų bendrijos degradavo ir maždaug iki 2005 m. miškinės glindės
išnyko. Rezervato pievose šiuo metu gamtotvarkos tikslais yra šienaujama, tačiau šis tvarkymo
būdas nėra palankus briedgaurynams ir jiems būdingiems retiesiems augalams atsikurti. Šalia
Rezervato esančiuose kaimuose beveik nebėra gyvulių, todėl gamtotvarkos tikslais čia ganyti
gyvulius yra problemiška.
Pelkinis vikšris (Juncus stygius L.). 2006 m. keletas individų aptikta tarpinėje pelkėje prie
Buveinių ežero. Augavietė – laibasis viksvynas. Vėlesniais metais pakartotinai rūšis nerasta, nors
buveinė pastebimai nepasikeitė. Aptikti šį augalą yra sudėtinga, nes jis sunkiai pastebimas tarp kitų
pelkinių augalų. Būklė nežinoma.
Raistinė viksva (Carex magellanica Lam.). Rezervate rasta 2000 m. pelkiniame eglių
juodalksnių miške. Nuo to laiko aptinkama vis naujų radaviečių. Šiuo metu yra žinomos 8
radavietės Rezervato ir apsaugos zonos teritorijose. Visos jos telkiasi šiaurinėje pelkinėje dalyje.
Raistinė viksva dažniausiai aptinkama mažomis grupelėmis po keletą augalo kerelių šlapiuose
sengiriniuose kimininiuose eglynuose bei šių bendrijų pereinamoje zonoje į kimininį juodalksnyną.
Būklė gera.
2 kategorija (pažeidžiamos rūšys)
Vėjalandė šilagėlė (Pulsatilla patens (L.) Mill.) EB svarbos ir tikslinė BAST rūšis.1992 m.
apsaugos zonoje aptikta pirmoji radavietė. Iki 1998 m. rastos dar 3 radavietės apsaugos zonoje ir 3
Rezervato teritorijoje. Vėliau 2 radavietės sunyko, o naujų neaptikta. 2017 m. pavienių kupstelių
tebuvo tik keturios radavietės – po du Rezervate ir apsaugos zonoje. Būklė bloga.
38
26 pav. Viešvilės VGR ir jo apsaugos zonoje randamų saugomų induočių augalų rūšių žemėlapis.
39
Vėjalandinė šilagėle auga šviesiuose saliaviniuose pušynuose su rūšių kiek turtingesne žolinių
augalų danga ir nerūgščios reakcijos dirvožemiu. Tokios sąlygos susidarė plotuose, kur anksčiau
buvo ganoma, buvusiose gaisravietėse ir pakelėse, kur augavietei įtaką daro nusėdančios dulkės ir
dažniau kylantys paklotės gaisrai. Jeigu pušynuose ilgėliau nekyla paklotės gaisrų ir ji nėra
reguliariai mindoma, susiformuoja tanki samanų ir krūmokšnių danga, dirvožemis gerokai
parūgštėja. Dėl šios priežasties šilagėlių sėklos negali sudygti, o senieji augalai pamažu nunyksta.
Augalo išnykimą skatina ir izoliacijos veiksnys, kai dėl per didelių atstumų jam nebeįmanoma
apsidulkinti kryžminiu būdu ir užmegztos sėklos nėra gyvybingos. 2006 m. patvirtintame Rezervato
tvarkymo plane numatyta vėjalandinės šilagėlės augavietėse periodiškai retinti pomiškį, tačiau ši
priemonė netiri prasmės, nes pušynuose pomiškio praktiškai nėra. 2011 m. Gamtos tyrimų centras
buvo parengęs vėjalandinės šilagėlės apsaugos planą su reprodukcine aikštele Rezervato apsaugos
zonoje Eičių girininkijos 78 kvartale. Tačiau planas liko neįgyvendintas, nes jam nepritarė Tauragės
miškų urėdija. Jeigu nebus imtasi efektyvių priemonių, pagal dabartines būklės tendencijas
vėjalandinė šilagėlė tiek Rezervate, tiek visoje Karšuvos girioje per artimiausius dešimtmečius
veikiausiai sunyks. Vėjalandę šilagėlę reikėtų įrašyta į BAST tikslinių vertybių sąrašą ir jos
apsaugai skirti papildomą dėmesį.
Smiltyninis gvazdikas (Dianthus arenarius L.). Aptinkamas tik borusinis porūšis, kuris nėra
saugomas pagal Buveinių direktyvą. Auga septyyniose rezervato teritorijos ir šešiose apsaugos
zonos vietose. Tai palyginti šviesamėgis, mažo rūgštingumo, nesusitvėrusių smiltpievių augalas.
Miškingose atvirų plotų teritorijose jų yra labai mažai, todėl beveik visos radavietės antropogeninės
kilmės – augalai auga siaurame miško keliukų per sausus pušynus pakraščio ruože, kur geresnės
apšvietimo sąlygos ir trukdoma įsigalėti samanoms ir krūmokšniams. Natūralia galima laikyti tik
vieną augavietę Rezervate – menkai susitvėrusį viržyną aukštapelkės pakraštyje, susiformavusį po
buvusio gaisro. Stokojant gaisraviečių ir atvirų eroduojamų smėlingų plotų rūšies išsaugojimas
natūraliose buveinėse labai abejotinas. Pagal rezervato gamtotvarkos planą kultūrinių pušų
jaunuolynų vietoje yra atkurta ir palaikoma keletas sausų laukymių, tačiau jose labiau įsitvirtina
gana tankių viržynų buveinės. Būklė patenkinama.
Dirvinė raugė (Agrostemma githago L.). 2017 m. vienas žydintis augalas rastas apsaugos
zonoje, Sakalinės kaime, pirmamečiame dirvone. Laukas skirtas žvėrių pašarinėms kultūroms
auginti. Dėl augavietės pionierinio pobūdžio rūšies perspektyva neaiški.
Liekninis beržas (Betula humilis Schrank). Tai viena gausiausių saugomų rūšių Rezervate.
Didžiausi sąžalynų plotai (apie 15–20 ha) telkiasi Didžiojoje Plynėje – tarpinio tipo pelkėse, per
kurias tęsiasi Viešvilės aukštupys. Pavienių krūmų yra ir prie Buveinių ežerėlio bei apsaugos zonoje
telkšančio Būgnelio ežero. Retokais sąžalynais žemi krūmeliai auga laibuosiuose viksvynuose,
tačiau vietomis tankūs iki 1,5 m aukščio krūmai sudaro beržinio karklyno bendrijas. Būklė gana
stabili, nors erdviniu požiūriu dinamiška. Vienur beržynų gausėja, nes jie plinta į naujus laibųjų
viksvynų plotus, kitur dėl pelkės pasausėjimo bendrijos su liekninkiu beržu nunyksta, nes užauga
juodalksnių mišku.
Pelkinė uolaskėlė (Saxifraga hirculus L.). EB svarbos ir tikslinė BAST rūšis, rasta šiek tiek
šarmingoje tarpinio tipo pelkėje šalia Buveinių ežero. 1994 m. suskaičiuota apie 80 žydinčių
individų. Vėliau, sausėjant pelkei ir užželiant krūmams, uolaskėlės per kelerius metus ėmė nykti iri
kurį laiką žydinčių augalų buvo nebeaptinkama. Nuo 2007 m. buveinės atkūrimo tikslais iškirtus
krūmus ir reguliariai pjaunant jų atžalas, augalai atsigavo ir pagausėjo, tačiau buvusio gausumo
nepasiekė. Pastaraisiais metais suskaičiuojama 20–30 žydinčių augalų. Būklė patenkinama.
Paprastasis kardelis (Gladiolus imbricatus L.). Žinomos dvi pastovios radavietės Rezervate
ir viena apsaugos zonoje, Sakalinės kaimo pievose. Didžiausia populiacija yra palei Viešvilės upelį
prieš jam kertant buvusią Rytų Prūsijos sieną. Augavietė gana neįprasta – nereguliariai užliejama
salpa ir viksvinio raisto mineralinio grunto pakiluma, apaugsi juodalksnynu, kurio žolinėje dangoje
vyrauja melvenyno rūšys. Tikėtina, kad tokiai buveinės struktūrai įtaką daro čia besiganantys
elniniai žvėrys, kurių veiklos pėdsakai nugraužiant pomiškio sumedėjusią augalija palyginti ryškūs.
Netoliese yra daugiau panašių, tik gerokai mažesnių, bendrijų, kuriose kardelių aptinkama ne
nuolatos. Radavietėje vykdoma stebėsena rodo, kad būklė gana stabili. Kita radavietė yra
40
mezofitinės pievos (gardūnytinio smilgyno) pakraštyje, kur priskaičiuojama iki 20 žydinčių augalų.
Apsaugos zonoje esančioje radavietėje pastaraisiais metais užimamas plotas ir augalų skaičius
gerokai padidėjo (virš 100 individų), tačiau jiems iškilusi nemaža grėsmė išnykti. Nes
nebenaudojamos pievos gali visiškai degraduoti arba gali būti suartos.
Širdinė dviguolė (Listera cordata (L.) R.Br.). nuo 1992 m. aptikta apie 10 radaviečių
Rezervate ir 2 apsaugos zonoje. Dažniausiai aptinkama kimininiuose eglynuose ir oligotrofiniuose
kimininiuose juodalksnynuose, kur medyno arde vyrauja pušys. Radavietėje prie Buveinių ežero
augalai palyginti gausiai auga gailiniame pušyne. Viešvilės upelio slėnio eglynuose kai kur auga
mineralinio grunto šaltiniuotų vietų pakraščiais. Širdinės dviguolės prieraišios seniems nepažeisto
hidrologinio režimo medynams. Rezervatinis režimas augalams labai palankus, nes daugėja senų
medynų ir augalai nuo buvusio lokalaus pasiskirstymo pamažu pereina į dispersinį visose tinkamose
buveinėse. Gausumas skirtingais metais gerokai svyruoja kaip ir daugelio orchidinių augalų rūšių.
Būklė gera.
Vienalapis gedutis (Malaxis monophyllos (L.) Sw.). Tai viena iš nepastoviausių rūšių tiek
aptinkamumo, gausumo, tiek prieraišumo kuriai nors augavietei atžvilgiu. Reguliariau randamas tik
prie Buveinių ežero, kur auga kimininiame juodalksnyne ir kartais atviroje tarpinėje pelkėje. Šios
radavietės vykdomos stebėsenos rezultatų duomenimis, atviroje pelkėje augalų nuolat mažėjo ir
2005 m. jie išnyko. Tai galėjo lemti smarkiai padidėjęs pelkės užaugimas krūmais. 2007 m. iškirtus
krūmus ir reguliariai šalinant atžalas pelkėje aptinkama pavienių gedučių. Būklė gera.
Dėmėtoji gegūnė (Dactolorhiza maculata (L.) Soo). Viena radavietė yra prie Buveinių
ežero, kita kiek piečiau. Augalas vengia tiek atvirų, tiek tankesnio medyno plotų. Populiaciją sudaro
kelios dešimtys individų. Būklė gera.
Nariuotoji ilgalūpė (Corallorhiza trifida Chatel). Pirmą kartą rasta prie Buveinių ežero,
vėliau aptikta naujų radaviečių, kurių dabar žinoma apie 10. Radavietėje prie Buveinių ežero auga
pelkiniu karklynu apaugusioje tarpinio tipo pelkėje ir pušų plynraistyje. Kitose radavietėse
aptinkama kimininio juodalksnyno ir viksvinio juodalksnyno bendrijose ant kupstų. Retkarčiais
randama šaltiniuotame upelio slėnyje eglyne ir mezotrofiniuose smulkialapių (beržų, drebuliu)
medynuose ant mineralinio grunto. Gausumas labai svyruoja, daugelyje vietų pakartotinai
neaptinkama. Būklė gera.
Pelkinė lanksva (Hammarbya paludosa (L.) Kuntze). Randama prie Buveinių ežero,
Didžiojoje plynėje ir apsaugos zonoje prie Būgnelio ežero. Auga tarpinio tipo pelkėse, laibųjų
viksvynų bendrijose su reta žolinių augalų danga. Pasitaiko tiek atvirose tiek pušų retmiškiu
apaugusiose pelkėse. Populiacijoje prie Buveinių ežero buvo suskaičiuojama apie 150 žydinčių
augalų. Vėliau, pelkei pasausėjus ir iš dalies užaugus krūmais, jų labai sumažėjo ir aptinkama ne
kasmet. Reguliariau grupelėmis po keletą – keliolika augalų randama Didžiojoje plynėje. Būklė
gera.
Dvilapis purvuolis (Liparis loeselii (L.) Rich.). Įrašyta į ES buveinių direktyvos II, Berno
konvencijos I priedus, tikslinė BAST rūšis. Rezervate žinomos dvi radavietės. Augavietės – tarpinio
tipo pelkė, apvaliojo viksvyno bendrija. Radavietėje prie Buveinių ežero pradžioje buvo aptinkama
apie 10–20 žydinčių individų. Pelkei pamažu apaugant krūmais, augalų kiek sumažėjo. Nuo 2007
m. pelkėje pradėta reguliariai kirsti krūmus, tačiau teigiamos įtakos šie darbai turėjo laikinai, ir nuo
2012 m. gausumas dėl neaiškių priežasčių staigiai sumažėjo ir paskutiniais metais aptinkama ne
kasmet. Kitoje radavietėje, Didžiojoje plynėje, augalai buvo atikti tik kartą. Būklė patenkinama.
Reikalingi detalesni bendrijų stebėjimai, kad būtų nustatytos pokyčių priežastys ir kokios tvarkymo
priemonės reikalingos.
Tamsialapis skiautalūpis (Epipactis atrorubens (Hoffm.) Besser). 1996 m. rastas apsaugos
zonoje, Eičių girininkijoje. Vėliau aptikta dar vienoje vietoje apsaugos zonoje, Kalvelių
girininkijoje. Rezervato teritorijoje rūšis rasta 2009 m. Visose augavietėse augalai auga
antropogeninės kilmės sąlygomis – pakelės ruožuose, kur retkarčiais yra suardoma žolių ir samanų
danga, taip pat ant seniai apleisto miško keliuko. Tik pirmoji radavietė yra ilgalaikė, kur pirmaisiais
stebėjimo metais 40 m² plote stebėta apie 100 žydinčių augalų. Vėliau čia jų gerokai sumažėjo ir
paskutiniais metais aptinkama tik po keletą individų. Kitose radavietėse augalų pakartotinai
41
neaptikta. Dėl atvirų eroduojamų smėlynų stokos ir nesiimant specialių priemonių tamsialapio
skiautalūpio apsaugos perspektyva nėra palanki. Būklė bloga.
Kupstinė kūlingė (Trichophorum cespitosum (L.) C. Hartm.). Artosios aukštapelkinėje
plynėje šis vakarinio tipo aukštapelkes charakterizuojantis augalas pasklidęs palyginti plačiai ir
centrinėje dalyje sudaro mozaikiškas švylinio kūlingyno bendrijas. Negausiai kūlingės auga ir
Lūšnos aukštapelkėje, kurią nuo Artosios skiria Viešvilės pelkinis upelis. Gausumo pokyčių
neužfiksuota, tačiau spėjama, kad augalų mažėja, nes dėl pasikartojančių sausrų per pastaruosius 20
metų aukštapelkės intensyviau apželia pušaitėmis. Būklė sąlyginai gera.
Lieknasis švylys (Eriophorum gracile W. D. J. Koch). Rezervate aptiktas prie Buveinių
ežero, Didžiojoje Plynėje ir kitose vietose. Auga tarpinio tipo pelkėse, laibųjų ir apvaliųjų viksvynų
bendrijose, paprastai atvirose ir apaugusiose tik šviesiu retmiškiu. Vietomis aptinkamas palyginti
gausiai. Būklė gera, nors gali būti kiek blogėjanti, nes dalis Didžiosios Plynės atvirų pelkių plotų
apžėlė sumedėjusia augalija ar nendrynais.
3 kategorija (retos rūšys)
Lininė žarotūnė (Radiola linoides Roth.) ir galvinis vikšris (Juncus capitatus Weigel). Abi
rūšys kartu augant rastos 2017 m. apsaugos zonoje Sakalinės kaime, dirbamo lauko pakraštyje.
Augavietė gana drėgna, susidariusi išarus drėgną briedgauryną su melvenynu. Augalai gana gausiai
augo apie 0,5 aro plote, labiau arimo pakraštinėje vagoje. Dėl augavietės tolimesnės perspektyvos
neaiškumo, rūšių išlikimas nežinomas.
4 kategorija (neapibrėžto statuso rūšys)
Paprastoji vandens lelija (Nymphaea alba L.). Ši sunkiai nuo dažnesnės mažažiedės
vandens lelijos atskiriama rūšis auga Didžiojoje Plynėje per tarpinio tipo pelkes ir aukštųjų
viksvynų bendrijas su nendrynų intarpais besidriekiančios Viešvilės aukštupio vagąžyminčiuose
akivaruose. Augalai kartais dengia visą nedidelį vandens paviršiaus plotą. Dėl identifikavimo
sunkumų rūšies gausumas nėra tiksliai išsiaiškintas, tačiau pavienių ar mažomis grupelėmis
augančių augalų gali būti visame Viešvilės aukštupio ruože nuo Buveinių ežero iki santakos su
Ištakos upeliu. Būklė gera.
Aukštoji gegūnė (Dactulorhiza fuchsii (Druce) Soó). Tai viena dažniausių saugomų rūšių,
Rezervate aptinkama nuo 1991 m. ir nuo to laiko rasta apie 30-yje vietų, įskaitant ir apsaugos zoną.
Kai kurios radavietės (ypač Viešvilės upelio slėnyje) nusitęsia ilgais ruožais. 2015 m atlikus
žydinčių augalų apskaitą gausiausioje radavietėje – Viešvilės žemupio slėnio 500m ruože aukštyn
nuo upelį kertančios rezervato ribos, maždaug 5 ha šaltiniuoto miško plote suskaičiuota 980
individų. Rūšies būklei grėsmės nėra.
Žalsvažiedė blandis (Platanthera chlorantha (Custer) Rchb.). 2006 m. vienas generatyvinis
individas rastas nedidelėje Viešvilės slėnio pievoje, vėlesniais metais šioje vietoje neaptiktas.
Žalsvažiedė blandis palyginti dažna molingose lygumose augančiuose miškuose, todėl jos radimas
smėlingų dirvožemių masyve yra neįprastas ir matomai epizodinis. Būklė nežinoma.
5 kategorija (išsaugotos rūšys)
Pelkinė šindra (Peplis portula L.). Epizodiškai aptinkama buvusio Beržynės kaimo drėgnos
pievos pakraštyje nedidelės išdžiūstančios kūdros krantuose. Kadangi pieva nebenaudojama,
vietovė apaugo krūmais, tačiau čia dažnai lankosi žvėrys, kurie numindo kūdros krantus, tad
tinkamos sąlygos pionierinei augalijai išsilaiko. Anksčiau pelkinių šindrų negausiai aptikta ir
psaugos zonoje, Eičių kaimo pievoje, pamiškėje esančios kūdros krante. Nustojus ganyti gyvulius ši
kūdra visiškai apaugo krūmais ir šindros išnyko. Būklė bloga.
Baltijinė gegūnė (Dactolorzyza longifolia (Neuman) Aver.). Auga žemapelkėse ir tarpinio
tipo pellkėse, drėgnose pievose, pelkėtose upelio slėnio laukymėse. Kartais pavieniui pasitaiko
pažeistose vietose – drėgnose pakelėse ar ant apleistų, šernų išknaisiotų miško keliukų. Kai, įsteigus
Rezervata, tradicinis pievų naudojimas nutrūko, jose augusios gegūnės beveik išnyko. Nuo 2006 m.
pievas pradėjus šienauti pagal tvarkymo planą, augalai atsikūrė. Didžiausioje (3 ha) tvarkomoje
pievoje ties Eičių kaimu vykdoma augalų apskaita rodo gausumo svyravimą nuo 10 iki 100
individų. Pievinei populiacijai gausumu nenusileidžia radavietė tarpinio tipo pelkėje prie Buveinių
42
ežero, kurioje tik paskutiniais metais dėl neaiškių priežasčių sumažėjo augalų. Nemaža populiacija
yra ir apsaugos zonoje, prie Būgnelio ežero. Visose kitose radavietėse pasitaiko pavienių ar
nedidelėmis padrikomis grupėmis augančių augalų. Būklė gera.
Raudonoji gegūnė (Dactylorhiza incarnata (L.) Soó). Iki šiol išsiaiškinta apie 10 radaviečių,
įskaitant apsaugos zoną. Aptinkama panašiose buveinėse kaip ir baltijinė gegūnė ir dažnai abi rūšys
auga kartu. Raudonoji gegūnė dažniau randama šlapesnėse, kiek mažiau maistingose augavietėse.
Kaip ir baltijinėms gegūnėms, raudonosiosms gegūnėms teigiamą įtaką padarė pievų buveinių
atkūrimas šienaujant. Pievose ties Eičių kaimu pastaruosius 5 metus yra didžiausia populiacija.
Aptinkama ir nenaudojamose šlapiose pievutėse ir laukymėse, kurioms išsilaikyti padeda čia
besiganantys žvėrys. Gausimas kiek mažesnis nei baltijinių gegūnių. Būklė gera.
Statusis atgiris (Huperzia selago (L.) Brnh. Ex Schrank et Mart.). Tai viena iš dažniausiai
randamų saugomų rūšių. Kadangi augalų kereliai auga pavieniui ar lokaliomis nedidelėmis
grupelėmis, sąlygiškai galima išskirti labai daug radaviečių. Šiuo metu tokių smulkių radaviečių
priskaičiuojama apie 80, iš kurių beveik 20 yra apsaugos zonoje. Dažniausiai auga brandžiuose
drėgnuose eglynuose ir juodalksnynuose. Kuo senesnis medynas, tuo kereliai didesni, jų daugiau ir
jie labiau pasklidę buveinėje. Dažniausios augavietės – upelio slėnio šaltiniuoti ir žolių turtingi
eglynai, pelkyno masyve augantys kimininiai eglynai, seni viksviniai juodalksnynai su stambiais
kupstais aplink medžių pagrindą. Rezervato medynams senstant, atgirio būklė vis labiau gerėja.
Samanos
Šiuo metu Rezervate ir apsaugos zonoje žinomos 37 samanų rūšys, įrašytos į LRK. Iš jų 19
būdingos miškams, 8 – pelkėms, 4 – atviroms sausoms buveinėms ir 4 – vandens telkiniams,
įskaitant išdžiūstančias balas. 17-kos rūšių būklė yra gera, 2-jų – patenkinama, 11-kos nežinoma ir
5-kių – bloga. Blogą būklę lemia uosių džiūtis (2 rūšys) ir pažaidų stoka miškuose).
Viena rūšis – žvilgančioji riestūnė – yra įrašyta į BAST tikislinių vertybių sąrašą. Ji gana
gausiai auga dalinai šaltiniuoto tipo tarpinėje pelkėje porie Buveinių ežero. Beužauganti pelkė pagal
pirmąjų tvarkymo planą buvo pradėta tvarkyti ir toliau yra palaikoma nuo užaugimo. Sugomai
rūšiai grėsmių nhėra. Kita labai negausi radimvietė nustatyta Didžiojoje Plynėje piečiau
Kastinkelio. Dėl orientyrų stokos vieta sunkiai aptinkama ir rūšies būklė čia nežinoma.
Į Buveinių direktyvos II priedą taip pat įrašyta žalioji dvyndantė (Dicranum viride), kuri
neseniai aptikta Rezervate. Dėl sunkaus identifikavimo ir augavietės sunkiai praeinamame raiste
rūšies būklė lieka neaiški.
6 lentelė. Viešvilės VGR ir apsaugos zonos saugomų samanų rūšys iš jų būklės įvertinimas.
Species Rūšis
LR
K k
at.
Rad
avie
čių s
kai
čius
(+ap
s.zo
noje
) Substratas;
Būklė (G–gera, P–
patenkinama, B–bloga, N–
nežinoma);
Grėsmės (jei žinomos)
Kerpsamanės
1. Anastrophyllum
hellerianum Helerio pilelė 2 3 Negyva mediena; G
2. Barbilophozia attenuata Lieknoji barzdenė 2 5 Negyva mediena; G
3. Barbilophozia barbata Barzdotoji barzdenė 3 1 Upelio šlaitas; G
4. Bazzania trilobata Tridantė bazanija 3 7+2 Eglynų paklotė; G
5. Cephalozia catenulata Grandinėlinė cefalozija 3 10 Negyva mediena; G
6. Fossombronia foveolata Akytoji stieblapė 4 1 Plika durpė; N
7. Fossombronia
wondraczeckii* Vondračeko stieblapė 4 0+1
Atviras dirvonas; N;
reikalingas žemės dirbimas
43
8. Frullania tamarisci Tįsioji frulanija 1 8 Lapuočių (J, L, U) kamienai; G
9. Geocalyx graveolens Kvapioji žemtaurė 2 10 Negyva mediena, humusas;G
10. Lejeunea cavifolia Paprastoji plojenė 2 2+3 Lapuočių (U, D) kamienai; P;
uosių žūtis.
11. Ricardia
chamaedryfolia Vingiuotoji rikardija 3 1 Rąstai ir akmenys upelyje; G
12. Riccia canaliculata Rausvoji ričija 4 1 Kūdros krantuose; B; kūdros
apaugimas, išdžiūvimas
13. Ricciocarpos natans Plūduriuojantysis
sklenduonis 4 4 Grioviai, upelio užutekiai; G
14. Trichocolea tomentella Pūkuotoji apuokė 2 >10 Šaltiniuoto miško paklotė; G
15. Tritomaria
exsectiformis Įkirptoji tritomarija 3 1 Negyva mediena; N
Lapsamanės
16. Amblystegium humile Liekninė bukasnapė 4 1 Negyva mediena (?); N
17. Callicladium
haldanianum Šliaužiančioji rumbainė 3 20
Medžių (J) kamienai, negyva
mediena; G
18. Calliergon richardsonii Ričardsono dygė 1 1 Tarpinė pelkė; N
19. Campylium elodes Pelkinė auksotė 4 1 Negyva mediena; N
20. Campylium polygamum Vislioji auksotė 4 >10 Žemapelkės, tarpinės pelkės; G
21. Dicranum drumondii Raukšlėtoji dvyndantė 1 1+1
Šviesių pušynų paklotė; B;
eglių pomiškio, krūmokšnių
užaugimas
22. Dicranum spurium Garbanotoji dvyndantė 3 10
Šviesių pušynų paklotė; P;
eglių pomiškio, krūmokšnių
užaugimas
23. Dicranum viride Žalioji dvyndantė 1 1 Medžių (J ?) kamienai; N
24. Hamatocaulis
vernicosus Žvilgančioji riestūnė 2 3
Tarpinio tipo pelkė; G;
buveinė tvarkoma
25. Meesia triquetra Tribriaunė mezija 2 1 Tarpinio tipo pelkė; N;
užaugimas krūmais (?)
26. Neckera pennata Plunksninė pliusnė 2 7 Medžių (U, D) kamienai; P;
uosių džiūtis
27. Orthotrichum lyelli Lajelio šepšė 1 1 Uosio kamienas; B; uosių
džiūtis
28. Philanotis caespitosa Velėninė versmenė 2 Tarpinio tipo pelkė, pelkinis
miškas; N
29. Philonotis marchica Brandenburginė
versmenė 1 2
Kūdros pakrantė, pelkė; N;
apaugimas (?)
30. Plagiothecium
undulatum Vingialapė pažulnutė 3 5 Spygliuočių miško paklotė; G
31. Pohlia cruda Melsvoji polija 3 1 Smėlio atodanga; N
32. Rhizomnium
pseudopunctatum Netikroji gaurenė 4 1+1
Pelkinio mišraus miško
paklotė; G
33. Sphagnum compactum Tankusis kiminas 4 1 Sausa eglyno aikštelė; B;.
naujų miško pažaidų stoka
34. Sphagnum molle Minkštasis kiminas 2 2 Pažeistos aukštapelkės; N,
pažaidų stoka aukštapelkėse
35. Sphagnum wulfianum Vulfo kiminas 2 3 Pelkinis E-P miškas; G
36. Zygodon baumgartneri Baumgartnerio
pokrepis 3 3
Uosių kamienai; B; uosių
džiūtis
44
27 pav. Į LRK įrašytų samanų, grybų ir kerpių rūšių radimvietės Vievilės VGR ir apylinkėse.
45
28 pav. Į LRK įrašytų gyvūnų rūšių radimvietės Vievilės VGR ir apylinkėse.
46
2.4.3 Saugomos gyvūnų rūšys ir jų būklė
Paukščiai
Nuo Rezervato įsteigimo jame užfiksuota 33 paukščių rūšys įrašytos į LRK. Dar 9 yra
įrašytos tik į Paukščių direktyvos I priedą. Patikimai perėjusių LRK rūšių nustatyta 19. Keletas
rūšių jau gana ilgą laiką nebeperi, tad skaičiuojant tik paskutinį dešimtmetį (nuo pirmojo tvarkymo
plano patvirtinimo), perinčių LRK rūšių skaičius yra mažesnis – 15. Nebeperintys yra vertinami
kaip blogos būklės arba išnykę, o tarp perinčių 9-ių rūšių būklė yra gera, 6-ių – patenkinama.
Pagrindinės blogos būklės priežastys – nepalankios mitybinės sąlygos, kurias lemia mažas
ekosistemų produktyvumas ir atvirų buveinių stoka.
7 lentelė. Saugomų paukščių rūšių būklė Viešvilės VGR ir apsaugos zonoje
Rūšis
PD
I p
r.*
RK
kate
gori
ja
Sta
tusa
s **
Gausumas
(p – porų,
i – individų)
Būklė
(perinčių ir perėjusių rūšių):
G – gera, P – patenkinama, B –
bloga, I – išnykusi
Perspektyvos, grėsmės
1. Rudakaklis kragas 3 Mr 1 i Nėra tinkamų buveinių
2. Didysis baublys + 3 Ur 1 i Galėtų perėti 1 pora
3. Juodasis gandras + 3 Pr / U 1 p / 1 i I; Galėtų perėti 1 pora
4. Baltasis gandras + Pa
1–2 p P; Aps. zonoje mažėja pievų
5. Smailiauodegė antis 1 Mr 2–6 i Nėra tinkamų buveinių
6. Šaukštasnapė antis 3 M 1–5 i Nėra tinkamų buveinių
7. Gulbė giesmininkė + 3 M / Pr 1–6 i /1 p P; 2017 m. pirmas perėjimas
8. Pilkoji žąsis 5 M 10–30 i Nėra tinkamų buveinių
9. Vapsvaėdis + 3 P 1–3 p P; Mažėja mitybos plotų
10. Vištvanagis 3 P 2–3 (4) p G; Sąlygos stabilios
11. Mažasis erelis
rėksnys + 3 Pr / U 1 p / 1 i I; Trūksta tinkamų mitybos plotų
12. Jūrinis erelis + 3 U 1–3 i Gali perėti
13. Pievinė lingė + 3 Pr / U 1 p / 1 i I; Trūksta tinkamų mitybos plotų
14. Nendrinė lingė + P 1 p G; Sąlygos stabilios
15. Žuvininkas + 2 U 1 i Gali perėti
16. Pelėsakalis 2 U 1 i Trūksta tinkamų mitybos plotų
17. Skėtsakalis 3 P 1 p P; Trūksta tinkamų mitybos plotų
ir perėjimo vietų
18. Jerubė + P 30–40 p+15–20
pa
G; Sąlygos gerėja
19. Tetervinas + 3 P 20–25 ♂ P; Mažėja atvirų buveinių plotai
20. Švygžda + 3 P 2–5 p G; Kenkia sausringi sezonai
21. Griežlė + 5 P 1 p+1 pa P; Bloga pievų būklė aps. zonoje
22. Pilkoji gervė + 5 P 9–13 p G; Sąlygos stabilios
23. Dirvinis sėjikas + 2 P 2–4 (5) p G; Grėsmė dėl pelkės užaugimo
24. Didžioji kuolinga 2 Mr / - 1 i Trūksta tinkamų buveinių
47
25. Juodoji žuvėdra + 3 Mr / - 4 i Trūksta tinkamų buveinių
26. Uldukas 3 P 3–7(10) p+1–6 pa G; Sąlygos gerėja
27. Uralinė pelėda + 3 - / Pr? 1♂ Skurdoki mitybos plotai
28. Balinė pelėda + 2 Mr 1 i Trūksta tinkamų buveinių
29. Lututė + 3 P 3–5♂ G; Sąlygos gerėja
30. Žvirblinė pelėda + 3 Pr / P 1–10 (12) p+3–6
pa
G; Sąlygos gerėja
31. Lelys + P 20–30 p+3–6 pa G; Sąlygos stabilios
32. Kukutis 3 Ur 1 i Trūksta tinkamų buveinių
33. Tulžys + 3 Pr / U 1 p/1 i B; Trūksta tinkamų vietų lizdams
34. Pilkoji meleta + 3 P 2–15 p +2–5 pa G; Sąlygos gerėja
35. Juodoji meleta + P 15–20 p+10–12
pa
G; Sąlygos gerėja
36. Vidutinysis genys + P (?) 1–2 p B; Trūksta tinkamų buveinių
37. Baltnugaris genys + 3 P 3–5 p G; Sąlygos stabilios
38. Tripirštis genys + 2 - / Pr? 1p Buveinių daugėja, gali perėti
39. Ligutė + P 3–4 p G; Peri tik tvarkomose laukymėse
40. Mažoji musinukė + P 40–60 p+20–30
pa
G; Sąlygos gerėja
41. Paprastoji medšarkė + P 5–10 p+3–6 pa G; Sąlygos stabilios
42. Plėšrioji medšarkė 5 P 1–2 p P; Būklė blogėja. Priežastys ne
visai aiškios
Iš viso rūšių 1991–2017
visi / perintys:
31/
24
33/
19
Iš viso rūšių 2006–2017
visi / perintys:
30/
20
31/
15
* – Paukščių direktyvos I priedo rūšis
** – pateikiamas statusas dviems laikotarpiams: 1991–2005 m. ir nuo 2006 m. Žymėjimo reikšmės:
P – perinti, U – užskrendanti, M – migracijų metu, r – retai, Pa – statusas apsaugos zonoje.
Žinduoliai, ropliai, varliagyviai, žuvys
Iš stuburinių gyvūnų, išskyrus paukščius, įrašytų į LRK nustatyta 15 rūšių. Dar 6 yra įrašytos į
buveinių direktyvos II ir IV priedus. Žymią grupę sudaro šikšnosparniai, tačiau jų tyrimai Rezervate
buvo epizodiški ir išsamesnių duomenų trūksta. Sprendžiant iš senėjančių medynų ir gausėjančių
slėptuvių juose, sąlygos šikšnosparniams turėtų būti gerėjančios. Greičiausiai dėl pasikartojančių
sausrų ir dėl to išdžiūstančių nedidelių kūdrų veisimosi laikotarpiu, nebėra fiksuojama žalioji
rupūžė. Atsiradę tvarkomų laukymių plotai yra palankūs lygiažvyniam žalčiui, bet matyt palankių
termofilinių sąlygų dar nėra pakankamai.
48
8 lentelė. Saugomų stuburinių gyvūnų (išskyrus paukščius) būklė Viešvilės VGR ir apsaugos
zonoje.
Rūšis
LR
K k
at.
BD
prie-
dai
Gausumas
Būklė
(G – gera, P – patenkinama, B –
bloga, N – nežinoma)
Perspektyvos, grėsmės
Žinduoliai
1. Branto pelėausis 3 IV Nežinomas N; Buveinių būklė gerėja
2. Natererio pelėausis 3 IV Nežinomas N; Buveinių būklė gerėja
3. Rudasis ausylis 4 IV Nežinomas N; Buveinių būklė gerėja
4. Rudasis nakviša 5 IV Nežinomas N; Buveinių būklė gerėja
5. Vėlyvasis šikšnys 5 IV Nežinomas N; Buveinių būklė gerėja
6. Šiaurinis šikšnys 4 IV Nežinomas N; Buveinių būklė gerėja
7. Natuzijaus šikšniukas IV Nežinomas N; Buveinių būklė gerėja
8. Beržinė sicista 4 IV Nežinomas N; Buveinių būklė stabili
9. Baltasis kiškis 3 15–20 G; Nepalankios besniegės žiemos
10. Lūšis 1 II, IV 1–3 P; Trikdymas aps.zonoje
11. Ūdra 5 II, IV 3–4 G; Sąlygos stabilios
12. Šermuonėlis 4 20–30 G; Sąlygos stabilios
Ropliai
13. Lygiažvynis žaltys 1 IV Labai retas,
2 stebėjimai B; Trūksta saulėtų buveinių
14. Vikrusis driežas IV Retas P; Trūksta saulėtų buveinių
Varliagyviai
15. Skiauterėtasis tritonas* 4 II, IV 1 stebėjimas N; Per sausras išdžiūsta buveinės
16. Žalioji rupūžė 4 IV Buvo 2–3-
jose vietose
I; Mažos kūdros išdžiūvo arba
apaugo krūmais
17. Smailiasnukė varlė IV Gana gausi G; Sąlygos stabilios
18. Kūdrinė varlė IV Gana gausi G; Sąlygos stabilios
Žuvys ir apskritažiomeniai
19. Vijūnas 4 II Gana gausus G; Sąlygos stabilios
20. Mažoji nėgė II Gana gausi G; Sąlygos stabilios
21. Paprastasis kūjagalvis II Gana dažnas G; Sąlygos stabilios
* – tik apsaugos zonoje
Viešvilės aukštupio pelkyno BAST tikslinės saugomos stuburinių gyvūnų rūšys
Lūšis. Lūšies subpopuliacijos būklę reikėtų vertinti komplekse su BAST Karšuvos giria.
Vykdant bendras apskaitas šešiuose maršrutuose yra suskaičiuojama iki 5 individų visame girios
masyve. Šis skaičius eilę metų yra gana stabilus ir gal būt atitinka mitybines bei konkurencines (dėl
vilkų) sąlygas. Tikslesniam įvertinimui, kas limituoja lūšių gausą – trikdymas, maisto ištekliai,
konkurencija, brakonieriavimas ar kt. – reikalingi specialūs tyrimai.
Ūdra. Dėl mažo vandens telkinių kiekio ir nedidelio jų žuvingumo gali išsilaikyti labai
nedidelis ūdrų skaičius – 3–4 žvėreliai. Tokia „mikrpopuliacija“ yra visai nereprezentatyvi
nacionaliniu mastu, todėl šios rūšies buvimas BAST tikslinių vertybių sąraše neturi realios prasmės.
Vijūnas. Nemaža šių žuvų populiacija aptikta Buveinių ežere. Vėlesnė stebėsena parodė, kad
vijūnų gausa gali labai svyruoti priklausomai nuo plėšriųjų žuvų gausos, kuri savo ruožtu svyruoja
dėl periodiško deguonies stygiaus žiemomis ar dėl vandens žydėjimo. Keletas vijūnų rasta ir
Viešvilės vidurupio senvagėse. Tikėtina, kad jų gali būti bent keliose vietose – Viešvilės aukštupio
išplatėjimuose, bebrų patvankose, senuose kastinkelio grioviuose. Vijūno apsaugai Aplinkos
ministerijos užsakymu buvo parengtas rūšies apsaugos planas, numatęs plėšriųjų ir konkuruojančių
49
rūšių išgaudymą. Tačiau dėl Buveinių ežero buvimo griešto režimo zonoje ir dėl neigiamos
Rezervato direkcijos specialistų nuomonės tokių tvarkomųjų priemonių atžvilgiu, planas nebuvo
patvirtintas. Reikalingi išsamesni rūšies paplitimo ir inventorizaciniai tyrimai.
Mažoji nėgė. Viešvilės vidurupio žemutinėje dalyje vykdant ichtiologinius tyrimus nustatyta
gana didelis šių apskritažiomenių tankis upelio dugno smėlyje. Kartais nėgės stebimos neršto metu.
Pastebimų grėsmių rūšiai nėra.
Bestuburiai
Iki šiol nustatyta 27 bestuburių rūšys, įrašytos į LRK. 3 rūšys aptiktos tik apsaugos zonoje. 7
rūšys įrašytos į Buveinių direktyvos priedus. 14-kos rūšių būklė gera, 3-jų – patenkinama, 4-ių –
bloga. Iš 6 rūšių, kurių būklė nžinoma, 5-kių greičiausiai yra gera dėl stabilių buveinių, tik trūksta
specialių stebėjimų duomenų. Dviems blogos būklės rūšims sąlygos gali būti pagerintos atkuriant
sausas pievas, gaisravietes.
9 Saugomų bestuburių gyvūnų rūšių būklė Viešvilės VGR ir apsaugos zonoje.
Rūšis Species L
RK
kate
gori
ja
BD
pri
edai
Rad
avie
čių
sk
aič
ius
(+ap
s.zo
noje
)
Būklė
(G–gera, P–
patenkinama, B–bloga,
N–nežinoma);
Grėsmės (jei žinomos)
ir perspektyvos
Vabzdžiai
1. Pleištinis žirgelis Ophiogomphus
cecilia 4 II, IV 1
B; nėra veisimosi
buveinių
2. Žaliasis laumžirgis Aeschna viridis 3 3 G; Sąlygos stabilios
3. Baltakaktė skėtė Leucorhinia
albifrons 3 IV 1 G; Sąlygos stabilios
4. Šarvuotoji skėtė Leucorhinia
pectoralis 4 II,IV 1 G; Sąlygos stabilios
5. Kapnopsis Capnopsis schilleri 4 1 G; Sąlygos stabilios
6. Žalvarinis
puošniažygis Carabus nitens 3 1+1 N; Sąlygos stabilios
7. Palinis žvitražygis Agonum ericeti 3 1 N; Sąlygos stabilios
8. Dvijuostė nendriadusė Graphoderus
bilineatus 4 II, IV 1
P; Trūksta tinkamų
buveinių
9. Šiaurinis elniavabalis Ceruchus
chrysomelinus 3 ~5 G; Sąlygos gerėja
10. Aštuoniataškis
auksavabalis
Gnorimus
variabilis 3 2+1 G; Sąlygos stabilios
11. Marmurinis
auksavabalis Liocola lugubris 2 0+1?
N; Veisimosi vieta
nežinoma
12. Didysis skydvabalis Peltis grossa 3 >5 G; Sąlygos gerėja
13. Pūzrinis skydvabalis Ostoma ferruginea 4 >5 G; Sąlygos gerėja
14. Pjūklaūsis
kelmagraužis Prionus coriarius 3 2 G; Sąlygos gerėja
15. Didysis trumpasparnis
medkirtis Necydalis major 4 2 N; Mažai miškapievių
16. Išdaginis
blizgiavabalis
Melanophila
acuminata 4 0+1 B; Nėra gaisrų
50
17. Šneiderio kirmvabalis Boros schneideri 3 II >10 G; Sąlygos stabilios
18. Juodalksninis
stiklasparnis
Synanthedon
mesiaeformis 3 3 N; Sąlygos stabilios
19. Rudmargė hesperija Carterocephalus
palaemon 3 2 G; Sąlygos stabilios
20. Machaonas Papilio machaon 4 3+1 B; Trūksta sausų pievų
21. Pietinis perlinukas Brenthis daphne 3 4+3 G; Sąlygos stabilios
22. Tamsioji šaškytė* Melitaea diamina 3 0+1 P; Sąlygos stabilios
23. Pievinis satyriukas Coenonympha
tullia 3 ~5 G; Sąlygos stabilios
24. Kraujalakinis melsvys Maculinea teleius 3 II, IV 2+3 P; Aps. zonoje apleistos
pievos
25. Didysis auksinukas Lycaena dispar 3 II, IV 1+2 B; Izoliuotos mažos
buveinės
Vorai
26. Raudonasis eresas Eresus
cinnaberinus 3 2 G; Buveinės tvarkomos
27. Didysis plūdvoris Dolomedes
plantarius 3 1 N; Sąlygos stabilios
Viešvilės aukštupio pelkyno BAST tikslinės saugomos bestuburių gyvūnų rūšys
Pleištinė skėtė. Teritorijooje neretai aptinkami suaugėliai individai, kurie toli nuskrenda nuo
savo veisimosi vietų – pakankamai švarių vidutinio dydžio upių. Viešvilės vidurupyje tik kartą teko
stebėti laukymėje prie upelio skraidančius suaugėlius. Viešvilės upelis nėra palanki rūšies veisimosi
buveinė dėl didelio pavėsingumo ir šalto vandens. Bendrame rūšies apsaugos kontekste ši vieta yra
visiškai nereprezentatyvi ir nereikšminga, todėl ją reikėtų išbraukti iš BAST tikslinių vertybių
sąrašo.
Šarvuotoji skėtė. Aptinkama praktiškai tik vienoje vietoje – Akluosiuose ežerėliuose ir
Viešvilės aukštupio vagos išplatėjime. Populiacija nėra didelė ir reikšminga šalies mastu. Rezervato
ir apsaugos zonos ežerai nėra tinkami rūšies veisimuisi dėl vandens augalijos, t. y., kyšančių virš
vandens augalų stokos.
Dvijuostė nendriadusė. Iki šio rasta tik Gličio ežere, kur pagaunami tik pavieniai vabalai.
Dėl vandens augalijos stokos rezervato ežerai nėra pakankamai palankūs šiai rūšiai, todėl jos
buvimas BAST tikslinių vertybių sąraše yra abejiotinas.
Šneiderio kirmvabalis. Plačiai paplitęs visoje Karšuvos girioje, tačiau dėl pušų sausuolių
stokos ūkiniuose medynuose aptinkamas labai padrikai. Rezervate sąlygos yra labai geros, todėl šie
vabalai gana įprasti. Gausumui neigiamą įtaką daro pušynuose tankėjantis eglių pomiškis, nes
vabalai veisiasis tik pakankamai apšviestuose kamienuose. Ypač palankios sąlygos susidaro
masiškai džiūstančių pušynų plotuose dėl pakilusio vandens lygio atkuriant hidrologinį režimą.
Kraujalakinis melsvys. Gana įprasta rūšis aplink Karšuvos girią esančių upių slėnių pievose.
Rezervate ir apsaugos zonoje pievų su vaistine kraujalake nėra daug, tačiau pakanka nedidelės
populiacijos išsilaikymui. Dėl pievų apleidimo rūšis buvo beveik išnykusi, tačiau pradėjus
gamtotvarkos tikslais šienauti, vėl atsigavo. Nepalankios sąlygos tebėra apsaugos zonoje, kur
dauguma buvusių tinkamų degradavo dėl apleidimo ir toliau nyksta.
Didysis auksinukas. Randamas keliose vietose Rezervate ir apsaugos zonoje. Suaugėliai gali
tolokai nuskristi nuo veisimosi vietų, kurios pakankamai lokalios. Žymi populiacijos dalis buvo
šaltiniuotame aukštų žolių sąžalyne netoli rezervato direkcijos. Tačiau dėl žemės savininko veiksmų
buveinė buvo praktiškai sunaikinta ir dabar yra atsikūrimo stadijoje. Kitos radimvietės (Eičių kaimo
pievose, Viešvilės vidurupio slėnyje) užima labai nedidelius plotus ir drugiai ten stebimi
nereguliariai. Gali būti, kad tokios fliuktuacijos susijusios su periodišku vietinių individų išnykimu
dėl nepalankių meteorologinių sąlygų ar kitų priežasčių. Šios rūšies populiacija Rezervate Lietuvos
mastu yra labai nereikšminga, todėl jos buvimas BAST tikslinių vertybių sąraše abejotinas.
51
2.4.4 Saugomos grybų ir kerpių rūšys ir jų būklė
Iki 2018 metų Rezervate ir apsaugos zonoje nustatyta 32 rūšys grybų ir kerpių, įrašytų į LRK.
Beveik visos susijusios su miškų buveinėmis. Geroje būklėje yra 13 rūšių, patenkinamoje – 7,
nežinomoje – 9, blogoje – 3. Blogą būklę labiausia lemia tebesitęsianti uosių džiūtis, dėl kurios 2–3
kerpių rūšys jau išnyko. Grėsmė kyla ir dėl nykstančių pavienių senų ąžuolų, su kuriais susijusios 5
saugomos rūšys.
10 lentelė. Viešvilės VGR ir aps. zonos saugomų grybų ir kerpių rūšys iš jų būklės įvertinimas.
Mokslinis pavadinimas Lietuviškas
pavadinimas
LR
K k
at.
Ra
da
vie
čių
sk
aič
ius
(+a
ps.
zon
oje
)
Substratas;
Būklė (G – gera,
P – patenkinama, B – bloga,
N – nežinoma);
Grėsmės (jei žinomos)
Aukšliagrybiai
1. Geoglossum sphagnophilum Kimininė ke;menė 1 2 Tarpinio tipo pelkėse; G
2. Caloscypha fulgens Ryškioji gražiataurė 2 2 Trąšesnio sauso miško paklotė; G
3. Urnula craterium Krateriškasis taurūnis 3 1 Smulki negyva mediena; N
Afiloforiečiai
4. Fistulina hepatica Ąžuolinė kepena 3 1 Negyva ąžuolo mediena; P;
ąžuolų nykimas
5. Ganoderma lucidum Tikrinis blizgutis 3 >10 Negyva mediena; G
6. Hydnum rufescens Mėsingasis dyglutis 4 1 Po ąžuolais; P; ąžuolų nykimas
7. Lentaria byssiseda Atskiroji lentarija 4 1 Ąžuolo kamienas; P; ąžuolų
nykimas
8. Lentinellus ursinus Meškinis dantūnėlis 4 1+1 Negyva mediena; G
9. Phlebia centrifuga Plunksninis
raukšliagrybis 3
1 Negyva mediena; G
10. Pseudocraterellus
sinuosus Raukšlėtasis trimitėlis 4
1 Eglynų paklotė; G
11. Pycnoporellus fulgens Skaisčioji raudonpintė 3 >10 Negyva mediena; G
12. Pycnoporus cinnabarinus Tikroji raudonpintė 4 >10 Negyva smulki mediena; G
13. Sparassis crispa Raukšlius kopūstgalvis 3 >10 Po pušimis; G
Agarikiečiai
14. *Boletus aereus Bronzinis baravykas 2 0+1 Po ąžuolais, miškapievėje; N
15. Gymnopilus spectabilis Didžioji karteklė 4 1 Negyva mediena; N
16. Hygrophorus
atramentosus Juosvoji guotė 4
1 Eglyno paklotė; G
17. *Lactarius lignyotus Juodasis piengrybis 2 1 Eglyno paklotė; P; sanitariniai
kirtimai
18. Lactarius scrobiculatus Geltonasis piengrybis 4 6 Trąšus drėgnas miškas; G
19. Leucocortinarius bulbiger Gumbuotasis
baltnuosėdis 4
1 Spygliuočių miškas; N
20. Geastrum quadrifidum Keturskiautis
žvaigždinas 4
1 Trąšus sausas miškas; P; ąžuolų
nykimas
Kerpės
21. Arthonia didyma Dviguboji artonija 2 1 Medžių kamienai; N
22. Arhtonia leucopellaea Baltakraštė artonija 2 3+1 Medžių kamienai; P
23. Arthonia vinosa Vyninė artonija 2 >10 Juodalksnių kamienai; G
52
24. Cetrelia olivetorum Žalsvoji kežytė 2 (1) Uosių kamienai; I; išnyko
nudžiūvus medžiui
25. Chaenotheca chlorella Žalsvoji žiovenė 3 3 Ąžuolų kamienai; P; ąžuolų
nykimas
26. Cladonia caespiticia Kupstinė šiurė 1 1 Miško paklotė: N
27. Cyphelium tigillare Geltonoji miltpuodė 1 1 Pušų stuobriai pelkėse, N;
pažaidų stoka
28. Lobaria pulmonaria Plačioji platužė 2 (4) Uosių kamienai; B; uosių
džiūtis
29. Menegazzia terebrata Skylėtoji menegacija 2 3 Juodalksnių kamienai; G
30. Peltigera degenii Baltagyslė meškapėdė 0 1 Ūksmingi raistai: N
31. Thelotrema lepadinum Dantytoji telotrema 1 1+1 Uosių kamienai; I; uosių
džiūtis
32. Usnea scabrata Šiurkščioji kedenė 1 7+1 Medžių šakos; G
2.5 Invazinės rūšys
Vienas iš svarbių veiksnių, darančių įtaką natūraliai rezervato gamntos raidai yra invazinių
rūšių plitimas.
Iš 35 Rezervate konstatuotų adventyvinių rūšių, 22 – medžiai ir krūmai. 8 iš jų laikosi tik ten
kur buvo įveistos – daugiausia buvusiame Beržynės kaime. Miškuose labai lokaliai laikosi įveisti
europinis maumedis (Larix decidua), bankso pušis (Pinus banksiana), nežymiai migruoja šluotinis
sausakrūmis (Cytisus scoparius), vėlyvoji ieva (Prunus serotine). Aktuali sumedėjusių svetimžemių
augalų išplitimo vieta yra pietinis rezervato galas. Čia iš senųjų buvusių želdinių pamažu skverbiasi
platanlapis klevas (Acer pseudoplatanus), paprastasis bukas (Fagus sylvatica), juodauogis ir
raudonuogis šeivamedžiai (Sambucus nigra, S. racemose). Šios rūšys grėsmės nekelia, nes yra
nedaug nutolusiois nuo savo arealo ir gali būti laikomos natūraliai plintačiomis dėl klimato
šiltėjimo. Didesnę grėsmę kelia iš Amerikos kilę raudonaisi ąžuolas (Quercus rubra) ir varpotoji
medlieva (Amelanchier spicata). Atliekant gamtotvarką Rezervato teritorijoije pastarųjų rūšių
plitimas yra pristabdytas, tačiau apsaugos zonoje padėtis yra labia nepalanki.
Adventyvinių žolinių augalų rūšių gerokai mažiau. 5–6 rūšys susijusios su pažaidomis –
miško keliukais, pakelėmis (vienametis šemenis (Erigeron annuus), statusis kiškiakopūstis (Oxalis
dillenii), laibasis vikšris (Juncus tenuis)). Iš senųjų įveisimo vietų plačiau neplinta balinis ajeras
(Acorus calamus), valgomasis krienas (Armoracia rusticana). Šlapiose laukymėse ir upelio
pakrantėse natūralizavosi ir nebegausėja liaukuotastiebė ožkarožė (Epilobium ciliatum).
Akivaizdžią grėsmę kelia kitos dvi iš Amerikos kilusios rūšys – aukštoji ir kanadinė rykštenės
(Solidago gigantean, S. canadensis). Jų sparčiai gausėja VR apylinkėse ir vis atsiranda naujų
židinių Rezervato teritorijoje. Anksčiau keliose vietose negausiai augęs gausialapis lubinas
(Lupinus polyphyllus) buvo tikslingai naikinamas ir šiuo metu neaptinkamas. Kanadidė elodėja
(Elodea canadensis) auga tik apsaugos zonoje, aukštutiniame Viešvilės tvenkinyje. Pastaruoju metu
apsaugos zonoje gana sparčiai plinta smulkiažiedė sprigė (Impateins parviflora). Nesiėmus
priemonių artimiausiu metu, rūšis gali užkariauti ir rezervato trąšesnių medynų plotus.
Iš adventyvinių gtyvūnų rūšių didžiausią grėsmę kelia usūrinis šuo. Nors jo gausumas nėra
didelis, gali žymiai įtakoti kurtinių populiacijos atkūrimo pastangas. Kita gana dažna rūšis –
kanadinė audinė, aptinkama prie vandens telkinių. Galimai dėl audinių ar kitų priežasčių rezervate
ilgą laiką nebėra fiksuojamas ondatrų buvimas. Pastaruoju metu į rezervatą neretai užklysta
danieliai, tačiau neigiamos įtakos nedaro, nes žolėdžių veikla yra pageidaujama.
53
3 Kultūros ir gamtos paveldo analizė
Pagal kultūros paveldo vertybių registrą Rezervato teritorijoje yra įregistruoti 2 kultūros
paveldo vertybės: Valstybės saugomas nacionalinio reikšmingumo lygmens istorinis objektas –
Lietuvos partizanų žuvimo vieta (unikalus objekto kodas 25498) ir registrinis nacionalinio
reikšmingumo lygmens archeologinis istorinis objektas – Melno sutartimi nustatytos LDK
valstybinės sienos sutarties atkarpa (unikalus objekto kodas – 31745).
29 pav. Kultūros paveldo vertybės Rezervate.
Gamtos paveldo objektų Rezervate ir jo apsaugos zonoje nenustatyta.
4 Socialinė-ekonominė teritorijos būklė
Karšuvos girios viduryje, Viešvilės rezervato, Artosios ir Laukėsos pelkių bei durpyno
apsuptas, šalia senojo Tauragės–Jurbarko kelio, įsikūręs Eičių kaimas, kur dar XIX amžiaus
pabaigoje veikė pašto stotis. Kai šiose vietose pradėta kasti durpes, pradėjo augti ir kaimas. 1841
metais Eičiuose gyveno 71 žmogus, o 1923 metais čia surašyti 25 ūkiai ir 150 gyventojų. 2001 metų
gyventojų surašymo duomenimis čia jau gyveno 475 žmonės. 1933 metais Eičiai išskirstyti į
vienkiemius. Sovietiniais metais kaimas buvo Valstybinio miškų fondo pagalbinė gyvenvietė.
Nuo 1965 metų senieji Eičiai vis labiau buvo įtakojami Laukėsos durpių įmonės plėtros. 1968
metais įregistruota Laukėsos durpių įmonė gamino pirmąją produkciją. Kilo daugiabučiai namai,
vaikų darželis, medicinos punktas, aštuonmetė mokykla, administracijos pastatai. Pradėjo veikti
Laukėsos paštas. Dėl didžiulės įmonės įtakos buvo primirštas net tikrasis vietovės pavadinimas.
Visi važiuodavo tik į Laukėsą. Ir dabar, kai vėl mėginama atgaivinti senąjį Eičių vietovardį, vieni
žmonės sakosi dar gyveną Laukėsoje, kiti – jau Eičiuose.
Šiuo metu kaime yra pradinė mokykla (Gaurės pagrindinės mokyklos skyrius), paštas,
Laukėsos biblioteka, parduotuvė, Viešvilės rezervato direkcija, Laukėsos durpyno administracinis
pastatas („Laukėsa-WTL“), girininkija.
Eičių kaimas įsikūręs prie pat šiaurės rytinės Rezervato ribos, buferinės apsaugos zonoje.
Nepaisant kaimynystėje esančio Rezervato, vietos gyventojams, kaip ir kitiems lankytojams,
Rezervato teritorijoje leidžiama lankytis tik turint direkcijos išduotą leidimą ir lydint darbuotojams.
Leidimai lankytis Rezervate išduodami tik priemonių, numatytų tvarkymo plane, įgyvendinimui,
54
gamtos mokslinių tyrimų ir stebėjimų, mokomaisiais ir pažintiniais tikslais. Vietos gyventojai
gamtos gėrybes renka ne Rezervato teritorijoje, o aplink esančiuose kituose miškuose ir pelkėse.
Už buferinės apsaugos zonos ribų, Tauragės rajono savivaldybėje, į rytus įsikūręs keleto
sodybų Paįkojų kaimas, išsidėstęs palei Įkojo upelį. Į Šiaurės vakarus nuo Rezervato įsikūręs
Sakalinės kaimas su kiek daugiau nei 100 gyventojų.
Į pietus nuo Rezervato buferinės apsaugos zonos ribos nepilnai vieną kilometrą nutolęs
Jurbarko rajono savivaldybės Viešvilės seniūnijos centras – Viešvilė, kuriame 2011 metų surašymo
duomenimis gyveno 843 gyventojai.
5 Žemėnaudos struktūra
Didžiąją Rezervato teritorijos dalį sudaro miškai ir pelkės, padengiantys net 98,5 % ploto
(11 lentelė).
11 lentelė. Žemėnaudos struktūra Rezervate.
Naudmenos Plotas, ha %
Miškai 2190 68
Vandens telkiniai 31 1
Pelkės 980 30,5
Pievos 10 0,3
Žemės ūkio naudmenos - -
Gyvenvietės (užstatyta teritorija) 0,3 0,01
Kita 5 0,2
Iš viso: 3216 100 %
Rezervato buferinės apsaugos zonoje taip pat vyrauja miškai, tačiau čia tarp miškų jau
įsiterpia pievų bei užstatytų teritorijų arealai (30 pav.).
Visi miškai Rezervate yra priskirti I grupės rezervatiniams miškams, buferinės apsaugos
zonoje – III grupės apsauginiams miškams. Miškai Rezervate priklauso Viešvilės rezervato
girininkijai.
55
30 pav. Žemėnauda Rezervate.
56
31 pav. Miškų grupės Rezervate ir buferinėje apsaugos zonoje
Rezervate žemė yra išskirtinė Lietuvos Respublikos nuosavybė, todėl jo teritorijoje nėra
suformuotų privačių sklypų. Sklypas taip pat nėra suformuotas ir Rezervato teritorijai. Kitokia
situacija Rezervato buferinės apsaugos zonoje, į kurią patenka 206 sklypai arba jų dalys, iš kurių 96
yra žemės ūkio paskirties, 78 – miškų ūkio paskirties, 2 – konservacinės paskirties ir 30 – kitos
(32 pav.).
57
32 pav. Žemės paskirtis Rezervato buferinėje apsaugos zonoje.
58
6 Pažinimo ir lankymo galimybės
Nėra abejonių, kad buvimas gamtoje yra svarbus žmonių gyvenimo kokybei užtikrinti. Gamta
yra fizinės ir dvasinės sveikatos šaltinis. Tačiau būdami gamtoje, pažindami mes taip pat stipriname
ryšį su ja, ugdome atsakomybę už savo veiklą, kuri gali gamtą pažeisti.
Lankytis rezervate ir pažintiniame take leidžiama tik turint Viešvilės valstybinio gamtinio
rezervato direkcijos išduotą leidimą arba lydint Direkcijos valstybės tarnautojams ar darbuotojams
bei tik priemonių, numatytų tvarkymo plane, įgyvendinimui, gamtos mokslinių tyrimų ir stebėjimų,
mokomaisiais ir pažintiniais tikslais.
Mokomasis-pažintinis takas, kurio ilgis yra 1,8 km, prasideda Eičių kaime (33 pav.).
Mokomajame take įrengti penki informaciniai stendai, dvi atokvėpio aikštelės aukštapelkėje.
33 pav. Mokomasis-pažintinis takas.
59
Viešvilės gamtinio pažintinio pėsčiųjų tako, prasidedančio Viešvilės miestelyje, maršrutas
driekiasi ties pietine rezervato riba (34 pav.).
34 pav. Viešvilės gamtinis pažintinis pėsčiųjų takas.
Prie Būgnelio ežero Rezervato tvarkymo plano sprendiniais numatytas pažintinis takas
neįrengtas.
Iš viešai teikiamų Rezervato veiklos ataskaitų matoma, kad visuomenės susidomėjimas
Rezervatu ir jo aplinka išlieka didelis, kasmet direkcija organizuoja per 20 ekskursijų, žygių ir
edukacinių programų lankytojams.
12 lentelė. Rezervato lankymo statistika.
2013 m. 2014 m. 2015 m.
Pravestų ekspozicijų
pristatymų, ekskursijų, žygių,
edukacinių programų skaičius
35 veiklos / 761
lankytojai
veiklų sk. /
lankytojų
(dalyvių) sk. 23 / 503
veiklų sk. /
lankytojų
(dalyvių) sk.
26 / 420
60
7 Tvarkymo plano įgyvendinimas
Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2006 m. gegužės 18 d. įsakymu Nr. D1-243 buvo
patvirtintoas Viešvilės valstybinio gamtinio rezervato tvarkymo planas, kuriame buvo numatytos
konkrečios apsaugos bei tvarkymo kryptys ir priemonės. Praėjus daugiau kaip dešimtmečiui nuo
Tvarkymo plano patvirtinimo ir pradėjus rengti Rezervato planavimo schemą, buvo įvertintos
numatytosios tvarkymo kryptys ir priemonės bei jų įgyvendinimas. Informaciją apie įgyvendinimą
pateikė vyr. specialistas Vytautas Uselis.
13 lentelė. Galiojančio tvarkymo plano sprendinių įgyvendinimas.
Numatytos tvarkymo kryptys ir priemonės
patvirtintame Tvarkymo plane
Įgyvendinimas
REZERVATO TERITORIJOJE
1. Atkurti natūralų hidrologinį režimą bei hidrografinį tinklą
1.1. Pažymėtose vietose panaikinti
melioracinius griovius ir renatūralizuoti
sureguliuotas vandens tėkmes
Priemonė atlikta, tačiau efektyvumas
nepakankamas. Hidrologinio režimo
atkūrimo projektas buvo šiek tiek
modifikuotas. Ne visus TP pažymėtus
griovius numatyta panaikinti, tačiau buvo
numatyti atkūrimo darbai papildomose
aktualiose vietose. Dalis pagal projektą
įrengtų užtvarų nėra pakankamai tvirtos ir
sandarios.
1.2. Atkurti natūralų Gličio ežero vandens lygį
bei hidrologinį režimą
Priemonė atlikta, tačiau efektyvumas
nepakankamas dėl gamtinių sąlygų ir
techninio projekto nepakankamo tikslumo.
Nebuvo įvertinti pelkės paviršiaus pokyčiai
dėl mineralizacijos, pritrūko niveliavimo
tikslumo.
1.3. Atkurti natūralią Ištakos upelio aukštupio
(Glitupio) vagą
Priemonė atlikta, efektyvumas nepilnas.
Dėl netinkamai pasirinktos vietos
užtvankai, dalis upelio vandens tebeteka
senuoju grioviu.
1.4. Panaikinti Beržynių plynę sausinantį
melioracinį griovį
Priemonė atlikta uždarius pralaidos vamzdį.
Efektyvumas pakankamas. Apsaugos
zonoje esanti griovio atkarpa nebuvo
tvarkoma.
1.5. Meižio upelio aukštupį, Ežerėlio upelio
žemupį bei Ištakos upelį palikti savaiminei
renatūralizacijai
Priemonė pasyvi, veiksmų nebuvo.
Apsaugos zonoje griovių atnaujinimas
nevyko.
2. Atkurti žuvų migracijos kelius bei šlakio ir upinės nėgės populiacijas
2.1. Rekonstruoti Viešvilės tvenkinių užtvankas,
įrengiant žuvitakius
Priemonė atlikta. Efektyvumas
pakankamas, stebima šlakių migracija.
3. Reintrodukuoti kurtinius ir potencialiose kurtinių buveinėse bei kurtinių veisimosi
vietose
3.1. Įrengti kurtinių veislyną Priemonė atlikta. Veislynas veikia.
Reikalinga jį išplėsti.
61
3.2. Įrengti kurtinių išleidimo vietas (voljerus) Priemonė neatlikta kaip netikslinga. Pagal
specialistų rekomendacijas paukščius
galima paleisti tiesiog iš veislyno, nes jis
yra miško masyvo viduryje ir paukščiai
iškart patenka į tinkamą aplinką. Tuo būdu
taupomos ir lėšos.
3.3. Saugoti potencialias kurtinių buveines bei
veisimosi teritorijas (tuokvietes)
Priemonė pasyvi (iš dalies persidengia su
3.5), specialių veiksmų nebuvo, grėsmė
potencialioms buveinėms nekilo.
3.4. Siekiama, kad brandūs ir pribręstantys pušų
medynai sudarytų ne mažiau kaip 25 % visų
medynų ploto
Apsaugos zonoje kurtinių buveinėse plyni
kirtimai nevykdomi, medyno amžius
nuolatos didėja.
3.5. Skatinama kirsti pomiškį, formuojant
uoginių puskrūmių ardą
Priemonė atlikta, pomiškis iškirstas
nurodytose vietose, vykdomi palaikomieji
darbai.
3.6. Panaikinami pravažiavimo keliai
potencialiose kurtinių tuokvietėse
Kol nenustatyta veisimosi ir tuokviečių
požymių, specialių priemonių nesiimta.
Rezervato teritorijoje pašalinio transporto
nėra, o apsaugos zonoje, patikslinus
poreikį, galima ant kelių įrengti rakinamus
užtvarus.
3.7. Reintrodukavus kurtinius, įrengiamos
gastrolitų lesyklos arba mineralizuojamos
kvartalinės ir priešgaisrinės juostos
Priemonė atlikta ir reguliariai atnaujinama.
3.8. Reguliuojamas plėšrūnų (lapių, mangutų,
kiaunių ir kt.) ir šernų skaičius
Priemonė atliekama reguliariai. Kasmet
sugaunama po keletą kiaunių,
sumedžiojama po keletą usūrinių šunų ir
šernų.
3.9. Draudžiamos medžioklės su varovais nuo
sausio 1 d. iki kito medžioklės sezono
pradžios
Apsaugos zonoje potencialiose kurtinių
buveinėse medžioklės su varovais nevyksta.
4. Nepageidaujami introducentai –
mangutas, varpotoji medlieva ir
raudonasis ąžuolas – naikinami visame
Rezervate
Priemonė vykdoma. Kasmet sumedžiojama
po keletą mangutų, medlievos ir raudonieji
ąžuolai iškirsti ir nuolat nukertamos atžalos.
5. Išsaugoti ar atkurti nykstančias buveines bei saugomų rūšių augavietes
5.1. Saugant atviras žemapelkes ir tarpinio tipo
pelkes, tvarkymo plano brėžinyje
nurodytose vietose pašalinti sumedėjusią
augaliją
Priemonė atlikta. Reguliariai nukertamos
krūmų atžalos.
5.2. Saugant vertingas pievas, tvarkymo plano
brėžinyje nurodytose vietose pašalinti
krūmus, ganyti ir šienauti
Priemonė atlikta. Po krūmų iškirtimo
pievos reguliariai nušienaujamos.
5.3. Saugant sausas miškapieves ir laukymes,
tvarkymo plano brėžinyje nurodytose
vietose pašalinti krūmus ir pavėsį
sudarančius medžius
Priemonė atlikta. Pavėsį sudarantys medžiai
pašalinti.
62
5.4. Saugant termofilines buveines, tvarkymo
plano brėžinyje nurodytose vietose pašalinti
krūmus ir pavėsį sudarančius medžius,
atidengiant senus medynus iš pietų pusės
Priemonė atlikta dalinai. Pilnai atidengta
viena termofilinė buveinė. Dar dviejose
atidengta dalinai. Vienoje atidengimo
atsisakyta, nes medynas nėra pakankamai
senas, o greta jo jau susiformavusi įprasta
pavėsingo miško buveinė.
5.4. Saugant vėjalandės šilagėlės augavietes,
tvarkymo plano brėžinyje nurodytose
vietose periodiškai retinti pomiškį
Priemonė neatlikta nes netinkamai
suplanuota. Šilagėlės augavietėse pomiškio
nėra ir nėra ką šalinti.
5.5. Atkuriant ir saugant laukymes
menkaverčiuose pušų jaunuolynuose,
tvarkymo plano brėžinyje nurodytose
vietose pašalinti sumedėjusią augaliją
Priemonė atlikta. Jaunuolynai iškirsti,
reguliariai šalinami naujai sudygę medeliai.
6. Siekiant sumažinti taršą iš aplinkinių teritorijų
6.1. Rekonstruoti Eičių gyvenvietės vandens
valymo įrenginius
Parengtas ir patvirtintas Tauragės rajono
vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo
infrastruktūros plėtros specialusis planas
(T00028342). Rekonstrukcija vykdoma
2017–2018 m.
6.2. Rekonstruoti Eičių gyvenvietės katilinę Parengtas ir patvirtintas Tauragės rajono
savivaldybės šilumos ūkio specialusis
planas (T00078145). 2015 m. pastatyta
nauja konteinerinė biokuro katilinė.
7. Vystyti mokomąjį lankymą ir ekologinį švietimą
7.1. Brėžinyje nurodytose vietose įrengti
mokomuosius takus
Įrengtas mokomasis pažintinis takas į
Artosios pelkę prie direkcijos. Taip pat
įrengtas pažintinis Viešvilės gamtos takas
praeinantis pro pietinį rezervato galą. Prie
Būgnelio ežero takas neįrengtas.
7.2. Prie Rezervato direkcijos pastato įrengti
lankytojų centrą, gamtinę ekspoziciją bei
lauko klasę
Atlikta dalinai. Lankytojų centro pastatas
pastatytas. Ekspozicijos dar nėra, bet
planuojama įrengti. Atskiros lauko klasės
įrengimo atsisakyta
8. Vystyti Rezervato infrastruktūrą
8.1. Rekonstruoti tiltelius per Ištakos upelį tarp
Gličio ir Artosios pelkių bei per Viešvilės
upelį Smaladaržio–Kaskalnio kelyje
Atlikta. Ištakos tiltelis rekonstruotas, per
Viešvilę įrengta plati pralaida.
8.2. Įrengti apvažiavimą tvarkymo plano
brėžinyje nurodytoje vietoje
šiaurvakariniame Rezervato pakraštyje
(Sakalinės g-jos 41 kv.), siekiant atsisakyti
Rezervatą kertančio kelio
Neatlikta. Apvažiavimo kelio atsisakyta,
nes miškininkams jo poreikio nebuvo, o per
rezervatą einantis keliukas naudojamas retai
ir tik rezervato apsaugos ir stebėjimų
tikslais.
8.3. Rekonstruoti tvarkymo plano brėžinyje
pažymėtus Rezervato apsaugai svarbius
kelius
Neatlikta. Iš pažymėtų 37 km kelių
rekonstruota tik 2,6 km. Rekonstrukcijos
atsisakyta dėl reikalingų didelių sąnaudų ir
per didelės intervencijos į aplinką. Miško
keliai rezervate ir apsaugos zonoje yra
reguliariai remontuojami minimaliomis
techninėmis priemonėmis.
8.4. Pažymėti Rezervato ribas vietovėje Priemonė atlikta. Rezervato ribos
nužymėtos aiškiais ženklais visu perimetru.
63
8.5. Įrengti stacionarius ir pakeliamus užtvarus
su informaciniais stendais tvarkymo plano
brėžinyje pažymėtose vietose
Priemonė atlikta. Įrengti 4 pakeliami ir 30
stacionarių užtvarų bei 4 informaciniai
stendai
9. vystyti kompleksinį (hidrologinį, kraštovaizdžio, rūšių ir buveinių būklės) Rezervato
monitoringą
9.1. Tvarkymo plano brėžinyje nurodytose
vietose numatoma įrengti automatinę
meteorologinę stotį bei hidrometrinę
nuopilą
Neatlikta. Neskirta lėšų. Taip pat Stoties
atsisakyta nes Hidrometeorologinė tarnyba
atsisakė vykdyti kvalifikuotą priežiūrą dėl
stoties buvimo netoliese Tauragėje. Dėl
kvalifikuotos priežiūros ir duomenų
tvarkymo galimybių stokos atsisakyta ir
hidrometrinės nuopilos.
9.2. Rekomenduojama įrengti Rezervatą
kertančią kompleksinę monitoringo
transektą
Įrengta supaprastinta Artosios pelkės
hidrologinio monitoringo transekta – 6
šulinėliai pelkės akrotelmo vandens lygiui
stebėti bei 2 gruntiniam vandeniui. Taip pat
įrengtas gruntinio vandens stebėjimo
šulinėlis netoli Buveinių ežero bei ežero
vandens lygio matuoklė.
BUFERINĖJE APSAUGOS ZONOJE
10. Atkuriant mišką
10.1. Formuoti artimos natūraliai rūšinės sudėties
medynus, maksimaliai taikant savaiminį
atžėlimą; pušies savaiminio atžėlimo
skatinimui taikyti kirtaviečių atliekų
deginimą
Apsaugos zonoje plynų kirtimų buvo
nedaug. Šlapiose augavietėse kirtavietės
paliktos savaiminiam atžėlimui, o
sausesniuose pušynuose tradiciškai taikytas
skatinimas mineralizuojant paklotę.
Deginimo taikymui reikalingi teisės aktų ir
normatyvų pakeitimai.
10.2. Netaikyti ištisinio dirvos mechaninio
paruošimo
Mechaninis paruošimas taikytas dalinai.
Reikalingi miško atkūrimo normatyvų
pakeitimai.
10.3. Naikinti savaime plintančius svetimžemius
medžius ir krūmus – varpotąją medlievą,
raudonąjį ąžuolą ir kt.
Neatlikta. Raudonasis ąžuolas neįtrauktas į
invazinių rūšių sąrašą. Medlievų naikinimas
įtrauktas tik naujausiuose urėdijų vidinės
miškotvarkos projektuose. Trūksta
skatinimo šios priemonės vykdymui.
10.4. Buferinės apsaugos zonos agrarinėse
teritorijose skatinamas ekologiškas
ekstensyvus žemės ūkis, ypač pievininkystė
ir ganyklinė gyvulininkystė
Specialių priemonių nesiimta. Į apsaugos
zoną patenkančiuose Eičių ir Sakalinės
kaimuose žemės ūkio veikla praktiškai
nevyksta. Yra tik keletas gyvulių,
nušienaujama tik nedidelė dalis pievų.
Reikalinga didinti KPP priemonių
prieinamumą ir patrauklumą.
10.5. skatinamas natūralaus hidrografinio tinklo
ir hidrologinio režimo atkūrimas
Specialių priemonių nesiimta. Kadangi
Meižio aukštupyje žemės ūkio veiklos nėra,
grioviai neprižiūrimi, tai lėta
renatūralizacija vyksta savaime.
64
8 Kraštotvarkinių konfliktų analizė
14 lentelė. Kraštotvarkiniai konfliktai.
KONFLIKTAS KONFLIKTO POBŪDIS
APLINKOSAUGINIAI KONFLIKTAI
Natūralūs gamtiniai
procesai ir gyvosios
gamtos vertybių apsauga
Pakankamai dideli tarpinio tipo pelkių (laibųjų viksvynų) plotai
užtikrina gausias liekninio beržo, lieknojo švylio, pelkinės laksvos
populiacijas. Čia dar aptinkama arktinių reliktų – beržų keružių,
pelkinių vikšrių
Šaltinių poveikį patiriančios tarpinės pelkės (apvalieji viksvynai) dėl
klimato kaitos ar kitų priežasčių yra linkusios užželti krūmais, todėl
norint išsaugoti jose augančias rūšis (pelkinę uolaskėlę, dvilapį
purvuolį) reikia reguliariai šalinti sumedėjusią augaliją. Dėl šių rūšių
ir dėl pelkinio vikšrio bei beržo keružio VR pelkynas turi išskirtinę
reikšmę visame Vakarų Lietuvos regione.
Žemės ūkio veikla ir
biotos apsauga
Gyvulių ganymosi trūkumas ir šios priemonės panaudojimo
gamtotvarkoje problemiškumas apsunkina briedgaurynų bendrijų ir
miškinės glindės populiacijos atkūrimą
Netinkamas
gamtosauginių priemonių
parinkimas ir augalijos
apsauga
Saugomų teritorijų pievų biotopuose įteisinant griežtą rezervatinį
režimą, išsaugoma natūrali gamta, bet tuo pačiu paspartėja
sukcesiniai procesai, todėl degraduoja atvirų pievų bendrijos, nyksta
pievų retų rūšių populiacijos
Dėl priešgaisrinės apsaugos taisyklių reikalavimų, neleidžiančių
gamtotvarkos tikslais vykdyti reguliuojamo deginimo, beveik
neįmanoma užtikrinti, kad būtų išsaugota EB svarbos rūšis –
vėjalandė šilagėlė. Miško gaisrai ir su jais susijusi smėlynų erozija
yra veiksniai, kurie gali sukurti natūralias sąlygas vėjalandei
šilagėlei, smiltyniniam gvazdikui, tamsialapiui skiautalūpiui ir
kitoms potencialiai galinčioms įsikurti augalų rūšims. Norint šias
rūšis išsaugoti ne vien pakelėse, o joms būdingose buveinėse, reikia
imtis palyginti drastiškų gamtotvarkos priemonių, suardančių įprastą
išpuoselėtų pušynų struktūrą.
Lankymo konfliktai Gamtiniuose rezervatuose ūkinė veikla ir lankymasis yra
draudžiami, tačiau galimos trumpalaikės pažintinės kelionės tam
pritaikytais maršrutais lydint rezervatų darbuotojams. Nepaisant
esamų lankymo apribojimų, pasitaiko savavališkų Rezervato
lankymo ir faunos trikdymo ir jos mitybinių išteklių mažinimo
(uogaujant, grybaujant) atvejų.
RIBŲ KONFLIKTAI
Rezervato išplėtimas Pagal galiojantį tvarkymo planą yra siūloma išplėsti esamą rezervatą
prie jo prijungiant apie 582 ha teritorijos dabartinės apsaugos zonos
ribose.
Buferinės apsaugos zonos
ribos
Buferinės apsaugos zonos ribų neatitikimas saugomų teritorijų ir jų
zonų ribų planų rengimo taisyklėms
65
9 Veiklą Rezervate reglamentuojantys teisės aktai
Viešvilės valstybinio gamtinio rezervato tvarkymo planas
Čepkelių, Kamanų, Viešvilės valstybinių rezervatų nuostatai;
Gamtinių rezervatų ir valstybinių parkų apsaugos zonų bendrosios nuostatos;
Viešvilės valstybinio gamtinio rezervato direkcijos nuostatai;
Lietuvos Respublikos įstatymai:
Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymas;
Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymas;
Lietuvos Respublikos žemės įstatymas;
Lietuvos Respublikos miškų įstatymas;
Lietuvos Respublikos vandens įstatymas;
Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymas;
Lietuvos Respublikos statybos įstatymas;
Lietuvos Respublikos nekilnojamo kultūros paveldo apsaugos įstatymas.
Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimai:
Dėl Čepkelių, Kamanų, Viešvilės valstybinių rezervatų nuostatų patvirtinimo
Dėl Gamtinių rezervatų ir valstybinių parkų apsaugos zonų bendrųjų nuostatų patvirtinimo
Dėl specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų patvirtinimo;
Dėl įgaliojimų suteikimo įgyvendinant Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymą;
Dėl Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų valstybės kadastro steigimo ir jo nuostatų
patvirtinimo;
Dėl gamtos paminklų paskelbimo.
Aplinkos ministro įsakymai:
Dėl Viešvilės valstybinio gamtinio rezervato tvarkymo plano patvirtinimo;
Dėl planavimo sąlygų teritorijų planavimo dokumentams rengti parengimo ir šių dokumentų
derinimo ministerijoje bei jai pavaldžiose ir reguliavimo sričiai priskirtose įstaigose tvarkos aprašo
patvirtinimo.
66
Literatūra
Grigaitė O., Jukonienė I., 1997: Lapuotosios samanos (Bryopsida). – Kn.: Lietuvos
valstybinių rezervatų flora ir fauna: 34–38. – Vilnius.
Grinevičienė M., Kalinauskaitė N., 1997: Kerpsamanės (Hepaticopsida). – Kn.: Lietuvos
valstybinių rezervatų flora ir fauna: 39–41. – Vilnius.
Gudžinskas Z., Ryla M., 2006: Lietuvos gegužraibiniai (Orchidaceae). – Vilnius.
Lapelė M., 1997: Aukštesnieji augalai (Pteridophyta, Pinophyta, Magnoliophyta). – Kn.:
Lietuvos valstybinių rezervatų flora ir fauna: 9–33. – Vilnius.
Lekavičius A., Butkus V., 1976: Spanguolė – Oxycoccus Hill – Kn.: Natkevičaitė-
Ivanauskienė M. (red.), Lietuvos TSR flora, 5: 123–128. – Vilnius.
Natkevičaitė-Ivanauskienė M., 1983: Botaninė geografija ir fitocenologijos pagrindai. –
Vilnius.
Rašomavičius V. (ats. red.), 2007: Lietuvos raudonoji knyga. – Vilnius.
Rašomavičius V. (ats. red.), 2012: EB svarbos natūralių buveinių inventorizavimo vadovas.
– Vilnius.
Pakalnis R. (sudarytojas), 2017: Gamtos vertybių būklė saugomose teritorijose. – Vilnius
http://www.viesvile.lt/;
http://www.geoportal.lt/geoportal/;
http://www.vstt.lt/VI/index.php;
https://www.lgt.lt/index.php?lang=lt;
http://gamta.lt/cms/index.
67
II. GRAFINĖ DALIS