Rūta Mataitytė „Jos vardas Magija“
description
Transcript of Rūta Mataitytė „Jos vardas Magija“
vardas JosRūta Mataitytė
Rūta
Mataitytė
RŪTA MATAITYTĖ (g. 1972 m.) – architektė, vertėja, poetė ir rašytoja.
Vilniaus universitete studijavo lietuvių filo-logiją ir norvegų kalbą. Nuo 1996 m. gyve-na Norvegijoje. Oslo universitete studijavo norvegų filologiją, vėliau baigė Oslo aukštąją architektūros ir dizaino mokyklą, o 2010 m.
Oslo aukštojoje mokykloje įgijo vertėjos specialybę ir nuo tada dirba nor-vegų–lietuvių kalbų vertėja. Verčia grožinę bei dalykinę literatūrą, publi-cistiką ir pati rašo straipsnius įvairiems leidiniams.
„Jos vardas Magija“ – ketvirtasis Rūtos Mataitytės romanas (pirmieji – „Svajonė apie sniegą“, 2013; „Laiškai“, 2013; „Gunda“, 2015).
Šiame romane ištikimi skaitytojai atpažins pirmosios knygos atgarsius, o tie, kurie tik dabar atras savito braižo ir lengvos plunksnos autorę, skaitys Magijos istoriją kaip visai naują, savarankišką, stiprius personažus ir atski-rą vertybių sistemą atskleidžiantį kūrinį.
Tai istorija apie šeimą, net jei ta šeima visai mažytė. Knyga patraukia tuo, kuo žavi ir visa autorės kūryba, – nesumeluotu žmogiškumu. Romano vei-kėjai – abejojantys, klystantys, „nenušlifuoti“ ir parodomi su visais savo trūkumais. Tačiau, nors ir klupdami, jie renkasi patirti, jausti ir gyventi.
...Kenis Ravnas, likęs vienas su dukra Magija, atsisako darbo didelėje Oslo ligoninėje ir persikelia į Svalbardą – atokios salos ramybė, atšiaurus klima-tas, savitas žmonių gyvenimo būdas padeda jam užsimiršti. Kažkada ne-įstengęs išgelbėti žmonos, jis atsiduoda Magijai ir nuošaliame miestelyje kuria naujus santykius, kovoja su stereotipais, žmonių abejingumu. Kny-gos veikėjai vis iš naujo ieško savęs ir dažnai per skausmingus išgyvenimus pamažu atsiskleidžia tolesnė jų gyvenimo kryptis.
Jos vardas Magija
Magija
Magija
Rūta Mataitytė
Jos vardas
R O M A N A S
VILNIUS 2016
UDK 821.172(481)-31Ma607
© Rūta Mataitytė, 2016© „Tyto alba“, 2016
ISBN 978-609-466-166-2
Verčiu dar vieną lapą. Norėčiau palikti jį tuščią, neliestą, baltą
kaip sniegas. Bet negaliu, privalau suklijuoti kiekvieną dieną, kiekvieną
akimirką. Tai tavo gyvenimas – toks, koks buvo duotas.
I
R ū t a M a t a i t y t ė ■ J o s v a r d a s M a g i j a
9
Skardžiai kaukšėdama kulniukais moteris žingsniuoja palei išdėliotus pavyzdžius. Stabtelėjusi paliečia sau ant viršugalvio didžiulį kuodą, apčiupinėja tankiai susmaigstytus segtukus, vėl pajuda pirmyn. Pasitikėjimo kupini žingsniai spinduliuoja ne-slepiamą viršenybę: matai – čia aš valdau ir tavo liūdesį, ir ilgesį, o tu, kad ir kas būtum, praradimo akivaizdoje esi menkas; man nerūpi tavo pasaulis – nei esamas, nei tas, kurio nebeturi, tik pasistengsiu kuo tinkamiau šią akimirką įpakuoti, kad ji tau pačiam atrodytų gražesnė. Ir kai atsigavęs pagaliau išdrįsi at-sigręžti, nė pats nesuvoksi, kad geriausiai prisimeni ne tai, ką praradai, o tą dieną, kai apsikaišęs gedulo atributais stovėjai ir skelbei pasauliui savo netektį.
– Ir dar, – tarsteli sustojusi. – Gėlės. Gal tos?Pasisukęs jis bėginėja žvilgsniu po primerktas vazas.– Siūlyčiau šitas. Neblogai atrodo, ilgai nevysta, – pataria
darbuotoja, rodydama pirštu į gelsvas puokštes. – Daugiau nei savaitę išbūna šviežios. O tokiu oru, kaip dabar, ir dar ilgiau.
– Gerai. Tos bus gerai, – linksi jis abejingai. – Ne, palaukite, – ištiesęs ranką nusitaiko į smulkių gėlyčių debesį. – Šitos... –
R ū t a M a t a i t y t ė ■ J o s v a r d a s M a g i j a
10
pirštų galiukai virpėdami prisiliečia prie baltų žiedelių. – Šitos kaip sniegas... – ištaria ir valandėlę užsimerkia. – Tegul būna šitos. Ji mylėjo sniegą.
Darbuotoja grįžta prie lakuoto, auksiniais apvadais puošto stalo ir prisėdusi ima pildyti popierius, tuščiu balsu atkarto-dama kiekvieną eilutę:
– Vardas... Pavardė... Gimimo data... Vaje, dar visai jaunutė buvo.
– Taip, Linai buvo tik keturiasdešimt ketveri.– Aš turėjau omeny – dukteriai.– Dukteriai? – sutrinka jis.– Taip, mirusiajai, – darbuotoja kilsteli akis į klientą, bet ne-
trukus vėl palinksta prie lapo ir žvilgčiodama į dokumentus to-liau pildo langelius.
– Mirusiai dukrai? Apie ką jūs čia kalbate? Mirė mano žmona. O dukrai dar tik penkeri.
– Ne, jūsų dukrai buvo septyniolika.Jis suglumęs įsistebeilija į atverstą savo delną, tarytum
ieškotų ten nematomo atsakymo. „Buvo septyniolika, buvo septyniolika... – kartoja mintyse. – Ar šitai moteriškei protas pasimaišė?“ Vėpso į lapą: raidės, raidės, skaičiai – viskas susi-lieja akyse. Motinos nėra, dukters nėra... Neištaręs nė žodžio sužiūra į juodą stalo paviršių, kuriame visiškai tiksliai, tarytum veidrodyje, atsispindi kambarys. Staiga topteli, kad jame niekas nepasikeitė nuo tos dienos, kai stovėjo čia pirmą kartą, po mo-tinos mirties. Ak, pasaulis vis tobulėja, visi mes judame į priekį, esama vietų, kurių po dešimties metų net nebeįstengtume atpa-žinti, bet mūsų tarpinės stotys lieka kaip buvusios, jos nesiveja šiuolaikinio gyvenimo. Galbūt jau seniai, prieš šimtmečius, žmonės buvo tokie tobuli, kad sugalvojo, kaip tinkamiausia
R ū t a M a t a i t y t ė ■ J o s v a r d a s M a g i j a
11
žmones laidoti, ir nieko čia nebepakeisi, nieko gudresnio ne-išgalvosi.
Rašiklio krebždenimas liaujasi, patalpą užgula tyla, kurią ga-liausiai nutraukia į grindis kaukštelėjęs bato kulniukas. Garsas, atsimušęs į sienas, prikelia iš minčių.
– O čia reikės parašo, – aštrus balsas vėl skaudžiai perrėžia tylą. Moteris nagu pabaksnoja lapo apačią.
– Pirmiausia reikia pataisyti, – klientas liežuvio galiuku su-vilgo suskerdėjusią lūpą. – Jūs neteisingai surašėte. Duokite, – ištiesia ranką, siekdamas rašiklio.
– Viskas gerai. Aš patikrinau, – pertaria jį darbuotoja bruk-dama rašiklį į ranką ir vėl pirštu pabaksnoja vienintelį tuščią langelį, kur reikia pasirašyti.
Jis panarina galvą. Pasijunta, lyg būtų verčiamas patvirtinti dukters mirtį. Suvokia, kad darbuotoja kažką supainiojo, reikia išsiaiškinti – juk mirė Lina, ne Magija. Bet, regis, liežuvis bur-noje neapsiverčia, nebėra jėgų nei ginčytis, nei pykti, knieti tik kuo greičiau viską baigti ir nešdintis iš šios niūrios įstaigos. O gal tikrai geriau būtų atvirkščiai? Ši baisi mintis nudiegia kūną. Jis užspaudžia delnu sau burną.
Darbuotoja tiriamai nužvelgia stovintįjį ir staiga sušvel-nėja:
– Nurimkite, atsisėskite. Gal nusivilkite. Karšta čia. Tikrai, – paliečia kliento drabužį. – Jūsų paltas toks... paltas toks storas, žieminis... o lauke jau pavasaris...
Tai nuskamba pernelyg įžūliai. Nusivilkti paltą? Ar negana, kad čia atėjęs žmogus priverstas išrengti savo netektį?
Jis trukteli lapą ir paskubom suraito parašą nurodytame lan-gelyje, o tada, nelaukęs atsakymo, išskuba pro duris.
Lauke klesteli ant šlapių laiptų, atvertęs galvą užsimerkia.
R ū t a M a t a i t y t ė ■ J o s v a r d a s M a g i j a
12
Oras savo drėgna plaštaka paliečia veidą, lašai nusėja odą, nuo drėgmės išpampęs dangus skaudžiai užgula pečius.
Už nugaros sucypia durys. Vėl toji pamišėlė – ko jai dar reikia? Ar negana, užsimanė dar pasiginčyti dėl to, kas mirė?
– Atleiskite! – šūkteli balsas. – Gal turite savo dokumentą? Aš tikrai kažką supainiojau. Nes jūs gi ne... Jūs ne...
Klientas neatsisukdamas kyšteli ranką į užantį ir sugraba-liojęs iš vidinės kišenės ištraukia kortelę.
– Čia, – atkiša per petį.Durys cypdamos užsiveria. Jis vėl lieka vienas šalia tamsiais
tujų bokštais apsodinto fasado. Apsižvalgo. Pro šalį bėgiais sun-kiai dunksi tramvajus, pro aprasojusius langus į jį flegmatiškai žvelgia balti keleivių veidai. Susigūžusios po raštuotais skėčiais šaligatviu krypuoja dvi pilkos senutės. Tolumoje lyg užsikirtęs geltonai mirkčioja šviesoforas, šviesa atsispindi drėgname as-falte, akluose automobilių stikluose, aplytose parduotuvių vi-trinose, tarytum gatvės pulsas, jungiantis visus čia esančius į bendrą paveikslą ir varantis laiką pirmyn. Tik jis vienas sėdi liūdnai sustingęs, kaip iš bendro pasaulio iškritusi ir nemokanti į savo vietą sugrįžti būtybė.
Panarinęs galvą nuleidžia akis į rankas. Lašai varva nuo plaukų, teka per skruostus, neskubėdami kapsi žemyn. Ar jis verkia? Ne, tai tikrai ne ašaros, tik lietus.
– Atleiskite, – išpoškina darbuotoja, vėl kaip stulpas išdygusi ant laiptų. – Ar čia tikrai jūs?
Atkišusi dokumentą nutaiko akis į kliento veidą. Tamsi švarko rankovė žybčioja nuo smulkių lietaus perliukų.
Ji irgi netinka prie šio pasaulio – ne moteris, ne žmogus, tik įrankis, reikalingas tam, kad įrėmintų kito nelaimę ir prisegtų užrašą „gedulas“, – ne skausmas, ne praradimas, ne liūdesys, tik
R ū t a M a t a i t y t ė ■ J o s v a r d a s M a g i j a
13
gedulas, kurį privalėsi iškęsti, nes tai iškenčia visi. Raitykis lyg kirminas, kauk vilko balsu, draskykis, bet išsisukti nepavyks.
– Ar jūs Kenis Ravnas? – baksteli į pavardę. – Tas Ravnas? Gydytojas?
Vyras nužvelgia aplytą kortelę ir neatitraukdamas akių me-lancholiškai palinksi.
– Vaje, atleiskite, – darbuotoja puola šluostyti sudrėkusio dokumento. – Juk tiek kalbėjo per televiziją, ir laikraščiai rašė. O dabar nepažinau. Atleiskite...
Išklausęs ilgą pasiteisinimų maldą Kenis šniurkšteli, paima kortelę ir sugrūda sau į užantį.
– Jūs visai neseniai gavote Šiaurės šalių tarybos premiją?– Taip, inovacinės medicinos, – patvirtina.– Vadinasi, mūsų popieriuose viskas teisinga.Kenis pakyla, plaštaka perbraukia šlapią veidą.– Teisinga, – patvirtina vos girdimai.Tai pasakęs suvokia, kad moteris buvo teisi, – mirė jo Ma-
gija. Tik neaišku, kodėl. Jis nežino, kas nutiko, net nepamena, kaip dukra atrodė.
– Gal norite užsakymą peržiūrėti iš naujo? Gal ką nors... Gal ką nors kitaip... – mikčioja pašnekovė, siūlydama dar sykį per-pakuoti kliento nelaimę. – Galime padaryti jums ypatingą...
– Nereikia. Viskas ir taip pakankamai ypatinga. Juk viską surašėte. Ir pasirašiau, – palinksi.
– Taip taip. O taip taip, – paberia darbuotoja, tarsi vis dar atgailautų. – Viską teisingai surašėme.
Kenis prisimerkęs kilsteli akis į dangų.– Ar nežinote, kada snigs?– Snigs?– Sakė, kad snigs.
R ū t a M a t a i t y t ė ■ J o s v a r d a s M a g i j a
14
– Juk jau kovas.– Kovas? – liūdnai nusišypso. – Būna, kad ir kovą sninga.
Magijai patikdavo sniegas. O dabar nėra. Net sniego nebėra. Tiesa, tų gėlių... Noriu, kad jų būtų daug.
Neatsisveikinęs nusisuka ir pamažėle ima žingsniuoti šali-gatviu. Pamiršta automobilį. Nebejunta lietaus. Lašai siurbiasi į apykaklę, šliaužia per nugarą, šaltis surakina pečius. Jis susikū-prina, pasijunta per mažas pakelti šią dieną. Norėtų pasislėpti – nuo savo istorijos, nuo savęs. Kiek kartų kitiems įrodinėjo, kad nuo skausmo bėgti nepridera, o dabar pats to įsigeidė. Ne, teks prisijaukinti nelaimę, sutvarkyti išsibarsčiusias mintis, surū-šiuoti, kas buvo gyvenimas, o kas tik svajonės, suklijuoti į at-minties albumą visas nuotraukas.
O tas sniegas... Nebėra jau. Kur dingo sniegas? Argi dabar tikrai kovas? Ir metai – kelinti metai? Kada gi spėjo Magija už-augti?
vardas JosRūta Mataitytė
Rūta
Mataitytė
RŪTA MATAITYTĖ (g. 1972 m.) – architektė, vertėja, poetė ir rašytoja.
Vilniaus universitete studijavo lietuvių filo-logiją ir norvegų kalbą. Nuo 1996 m. gyve-na Norvegijoje. Oslo universitete studijavo norvegų filologiją, vėliau baigė Oslo aukštąją architektūros ir dizaino mokyklą, o 2010 m.
Oslo aukštojoje mokykloje įgijo vertėjos specialybę ir nuo tada dirba nor-vegų–lietuvių kalbų vertėja. Verčia grožinę bei dalykinę literatūrą, publi-cistiką ir pati rašo straipsnius įvairiems leidiniams.
„Jos vardas Magija“ – ketvirtasis Rūtos Mataitytės romanas (pirmieji – „Svajonė apie sniegą“, 2013; „Laiškai“, 2013; „Gunda“, 2015).
Šiame romane ištikimi skaitytojai atpažins pirmosios knygos atgarsius, o tie, kurie tik dabar atras savito braižo ir lengvos plunksnos autorę, skaitys Magijos istoriją kaip visai naują, savarankišką, stiprius personažus ir atski-rą vertybių sistemą atskleidžiantį kūrinį.
Tai istorija apie šeimą, net jei ta šeima visai mažytė. Knyga patraukia tuo, kuo žavi ir visa autorės kūryba, – nesumeluotu žmogiškumu. Romano vei-kėjai – abejojantys, klystantys, „nenušlifuoti“ ir parodomi su visais savo trūkumais. Tačiau, nors ir klupdami, jie renkasi patirti, jausti ir gyventi.
...Kenis Ravnas, likęs vienas su dukra Magija, atsisako darbo didelėje Oslo ligoninėje ir persikelia į Svalbardą – atokios salos ramybė, atšiaurus klima-tas, savitas žmonių gyvenimo būdas padeda jam užsimiršti. Kažkada ne-įstengęs išgelbėti žmonos, jis atsiduoda Magijai ir nuošaliame miestelyje kuria naujus santykius, kovoja su stereotipais, žmonių abejingumu. Kny-gos veikėjai vis iš naujo ieško savęs ir dažnai per skausmingus išgyvenimus pamažu atsiskleidžia tolesnė jų gyvenimo kryptis.
Jos vardas Magija
Magija