Nr. 7–8 (2000) 2012 m.

6

16

24

60

REDAKCIJA: vyr. redaktorius Kazys Jonušas, tel. (8 5) 264 8573 korespondentai: Lijana Cibulskienė, tel. (8 5) 210 3896 Juozas Pocius, tel. (8 5) 210 3895 Ilona Skujaitė, tel. (8 5) 210 3896

Darius Sutkus, tel. (8 5) 210 3897 dizainerė: Aida Janonytė, tel. (8 5) 273 5739 stilistė Daiva Turčinavičiūtė, tel. (8 5) 273 5690 I, II, IV viršeliuose ir vidiniame atvarte – Alfredo Pliadžio nuotraukos ADRESAS: „Karys“, Totorių g. 25/3, LT-01121 Vilnius faksas (8 5) 273 5723 el. paštas Kazys.Jonusas@kam.lt OUR ADRESS: „Karys“ („The Warrior“), Totoriu str. 25/3, LT-01121 Vilnius e. mail Kazys@Jonusas@kam.lt Norintiems įsigyti šį žurnalą kreiptis tel. (8 5) 273 5550 Leidėja – Krašto apsaugos ministerija Redakcinė kolegija: pirmininkė Indrė Pociūtė-Levickienė pirmininko pavaduotojas gen. ltn. Arvydas Pocius nariai: Danguolė Bičkauskienė plk. Saulius Guzevičius kpt. Skomantas Povilionis Rūta Putnikienė dr. Valdas Rakutis

Redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su autorių nuomone Nuotraukos, rankraščiai negrąžinami ir nerecenzuojami. Tiražas 2 500 egz. Spausdino Lietuvos kariuomenės Karo kartografijos centras, Muitinės g. 4, Domeikava, LT-54359 Kauno r. Formatas 60x90/8 Užs. Nr. GL-283 ISSN: „Kario“ 2029-5669.

Kaip apsaugoti labai svarbius asmenis, arba Viena diena iš apsaugininkų gyvenimo 2

Baltijos jūros kaubojus 6

Oro gynyba atakai pasirengusi! 10

Žinok, mąstyk – nugalėsi 12

Įamžintas Lietuvos šaulių sąjungos aviacijos įkūrėjo vardas 15

Dragūnų vasara: kai nusivylimą keičia viltis 16

Ir save išmėginti, ir Tėvynę pažinti 20

Žali raiščiai… prieš raudoną vėliavą 24

Biurokratija ir kariuomenė (II) 30

Neatidėliotinų paslaugų tarnyba, arba 1 200 artilerijos sviedinių ir 14 tonų sulčių 37

Istorija be tautinių mitų 41

Apnuoginta fundamentalizmo, terorizmo tiesa 42

Taupymas ir Europos ginkluotųjų pajėgų modernizavimas 44

Gruzijos ir Rusijos karo pamokos 50

Kova su improvizuotaisiais sprogdinimo užtaisais 57

Technologijų naujovės karyboje 60

2

Pasikėsinimas ir spąstaiĮ kiekvieno galvą neįlįsi ir tikrųjų kėslų

neįžvelgsi. Tad ambasadoriaus apsaugos grupė itin atidžiai stebi atvykėlius, net menkiausias krustelėjimas neprasprūsta pro apsaugininkų akis. Juk pavojų kupi-noje svečioje šalyje netikėtumų gausu už kiekvieno kampo. Tądien apsaugos gru-pei buvo ypač karšta – jų eskorto lydimi svarbūs asmenys pakliuvo į eismo įvykį, o, prie dirbtuvių atvažiavusius pasiimti automobilio, juos apšaudė pro šalį važia-

Taikos partneriai

Pačiame Lydos plento pakrašty prašmatnioje ambasadoriaus rezidencijoje – įprasta diena. Būriai interesantų ir prašytojų su neatidėliotinais reikalais veržte veržiasi į priėmimą. Tai šnekus gretimos šalies diplomatas su vertėju skuba spręsti savo rūpesčių, tai vietinis gyventojas su besilaukiančia žmona nori pagerbti šį aukšto rango valdininką, tai itin kalbus verslininkas siekia palankumo prašydamasis į svečius.

vęs motociklininkas. SPA centras, į kurį ambasadorius vyko su apsauga, pasiro-dė esąs spąstai – ten pasikėsinta į šį pa-reigūną, vos vos apsaugos grupei pavyko greitai išvesti jį ir nukauti teroristus. Die-nos pabaigoje tiek įtampos patyrusiems apsaugininkams net nekalti mechanikai, taisę per eismo įvykį sudaužytą automo-bilį, pasirodė kaip teroristai ir į juos buvo paleista keletas šūvių – laimė, viskas bai-gėsi gerai...

„Ačiū, pratybos baigtos.“ Po šių žodžių tarsi atsipalaidavo visa specialioji Karo

L i j a n a C i b u l s k i e n ė

Kaip apsaugoti arbalabai svarbius asmenis,

Viena diena iš apsaugininky gyvenimo

2012 m. Nr. 7–8 3

policijos grupė, kuri visą dieną stengė-si suktis iš kritinių situacijų ir kartu įtikti griežtiems vertintojams.

Pasak Karo policijos vado plk. ltn. Gyčio Kazoko, mokymai susiję su karių rengimu-si tarptautinėms operacijoms, kartu taip galima treniruotis atlikti tokias operaci-jas – eskortavimo, palydos – ir Lietuvoje. „Per šias pratybas imituojamos situacijos, kurios gali susiklostyti karštuosiuose pa-saulio taškuose, – pasakojo Karo policijos vadas. – Tačiau automobiliai lydimi, judė-jimas kontroliuojamas ir mūsų šalyje. To-dėl vienu metu nušauname du zuikius – treniruojame karius dirbti ir Lietuvoje, ir kituose pasaulio kraštuose, kai konvojuo-jami ir saugomi svarbūs asmenys.“

Prieš akis – specialioji misijaPrisiminkime – prieš kelerius metus

Lietuvos specialiosios misijos vadovo Af-ganistane apsaugą iš Lietuvos kariuome-nės Specialiųjų operacijų pajėgų perėmė Lietuvos kariuomenės karo policinin-kai. Šią misiją atliekantys Karo policijos kariai rotuojami kas kelis mėnesius. O prieš tai laukia ilgi nelengvo darbo mė-nesiai – mokymai, treniruotės, pratybos „prašmatniuose rūmuose“ Lydos plente ir poligonuose. Į veiklą aktyviai įsitraukia ir tikrinamų karo policininkų kolegos – būtent jie vaidina piktadarius, apgalvoja ir pateikia keblių situacijų, kuria veiksmo scenarijus. Vis dėlto, kad ir kokie geri bei puikūs aktoriai būtų labai svarbių asme-nų vaidmenis atliekantys kariai, tariami interesantai ar teroristai, akylūs tikrinto-jai stebi tik apsaugos grupę.

Plk. ltn. G. Kazoko teigimu, tokiomis aplinkybėmis, kai saugomam asmeniui ar kolonai iškyla grėsmė, svarbiausia – ap-

Situacijos modeliuojamos pagal mūsų karių, dalyvavusių misijoje patirtį, pagal įvykius, atsitikusius gretimose šalyse. Jos gali būti kuriamos ir pagal daugelio kitų pasaulio įvykių scenarijus. Stengiamasi išmėginti visus įmanomus variantus, apgalvoti visus pavojus, kurie gali grėsti kiekvienoje pasaulio šalyje saugomiems svarbiems asmenims.

saugos karo policininkų veiksmai: „Kariai ruošėsi misijai, treniravosi keturis mėne-sius ir tai galutinis jų įgūdžių patikrini-mas, – pasakojo vadas. – Situacijos mode-liuojamos pagal mūsų karių, dalyvavusių misijoje, patirtį, įvykius, atsitikusius gre-timose šalyse. Jos gali būti kuriamos at-sižvelgiant į daugelio pasaulio įvykių scenarijus, stengiamasi išmėginti visus variantus, apgalvoti visus pavojus, ku-rie gali grėsti kiekvienoje pasaulio šaly-je saugomiems svarbiems asmenims.“

Karius stebi stebėtojų grupė, sukau-pusi patirtį ne tik Goro provincijoje, bet ir kituose kraštuose atliktose misijose, dalyvauja Jungtinio štabo atstovas. „Vertinami kariai turi atitikti jau nusta-tytus kiekvienos situacijos vertinimo kriterijus, todėl telieka tik patvirtinti – karys veikė pagal standartines veiks-mų procedūras ar ne, – tikino plk. ltn. G. Kazokas. – Šie mokymai parodys, ar kariai pasirengę, tuomet galėsime juos ramia sąžine išleisti atlikti užduočių. Kita vertus, labai svarbu įsitikinti, ar nereikia papildomai mokytis.“

Pratybų ypatumaiTris dienas vykstančiose pratybose

dalyvauja apie 50 žmonių. Karo policijos vado nuomone, visi dalyviai yra moty-vuoti rimtai pasirengti misijai ir negaili pastangų: „Mes šiuos karius ruošiame ir išlydėsime į Afganistaną, tai paskutinės jų pratybos, viliamės, jos bus įvertintos

4

gerai. Mačiau, kiek jie triūso įdėjo, todėl, manau, viskas baigsis sėkmingai“, – tikisi vadas.

Žvilgtelėkime į pratybų ypatumus, o jų ne mažiau nei per sausumos karių mokymus. Anot plk. ltn. G. Kazoko, pro-cedūros apima standartinius veiksmus. „Tačiau viskas priklauso nuo kario įgū-džių ir gebėjimo orientuotis kintančioje situacijoje, – sakė jis. – Visko numatyti neįmanoma, tad stengiamės imituoti to-kias situacijas, kad kariai patys mąstytų, tinkamiausiai nuspręstų, patys galvotų, įgytų įgūdžių ir žinių, kaip išsisukti iš ke-blios padėties.“

Žodžiu, net įprastas diplomato vizitas turi tam tikrų niuansų. Šio rango draugiš-kos šalies pareigūnams taikomos supa-prastintos patikrinimo procedūros, todėl vertintojai atidžiai stebėjo, kaip veikia ap-saugos grupė.

Situacija, kai ateina vyras su kūdikio besilaukiančia žmona, irgi ypatinga: karo policininkams reikia patikrinti abu. Bepi-gu apieškoti vyrą, o kaip patikrinti mote-rį? Paprastai tai daro pareigūnė moteris. Jei tokios nėra, stebint apsaugininkams, tai gali atlikti pačios moters vyras arba tos šalies policininkas. Galiausiai moterį galima patikrinti su metalo detektoriumi prie jos nesiliečiant.

SPA centro savininkas pakviečia amba-sadorių apžiūrėti specialių tokio poilsio patalpų. Apsaugos grupė nusprendžia ly-dėti ambasadorių. Kaip tik šiose patalpo-se jis užpuolamas. Tačiau apsaugos grupė tam pasiruošusi ir veikia greitai – nuaidi šūviai, ambasadorius skubiai išvedamas, užpuolėjai nukaunami.

Viską lemia situacijaPratybų vadovas mjr. Laimas Baliūnas

pripažino, kad karo policininkų grupė pa-sirodė puikiai – juk rengėsi keturis mėne-sius: „Yra šiokių tokių ypatumų, nes viskas priklauso nuo žmonių elgesio. Dabar mes matome vykstantį veiksmą – tai pasku-tinis pratybų etapas, bet svarbūs ir kiti dalykai. Tarkime, kad ir ruošimasis pačiai užduočiai, planavimas, analizė, žvalgyba, informacijos teikimas pavaldiniams.“ Iš šalies nematomai veiklai – planavimui, analizei – sugaištama apie 80 procentų laiko: reikia nustatyti maršrutus, paskam-binti visiems reikalingiems žmonėmis, apgalvoti menkiausias detales. Pratybų vadovas išduoda mažytę paslaptį, egza-minuojama grupė jos dar nežino – praty-bų vertintojai susidarė kuo geriausią nuo-monę apie karo policininkų pasirengimą.

„Tokios misijos vyksta jau dešimtmetį, todėl kiekviena situacija žinoma, nedaug ko ir prigalvosi, – įsitikinęs pratybų vado-vas. – Visi kariai gerai pasirengę, morališ-kai stiprūs, labai motyvuoti, visi laukia iki galės išvykti.“

Pasak mjr. L Baliūno, grupė moka daug dalykų, pasiruošusi rizikingam darbui: „Visi geba mąstyti, bet kuriuo momentu vadu gali būti tas, kuris geriau mato si-tuaciją, – kiekvienas gali perimti vadžias į savo rankas. Žmogus, kurį saugai, daro didelį poveikį – svarbiausia jo saugumas. Todėl kariai turi mokėti blaiviai mąstyti ir žaibiškai planuoti. Viską lemia situacija, subordinacija beveik nieko nereiškia. Ji tampa reikšminga tik kareivinėse.“

Iš šalies nematoma veikla – planavimas, analizė – atima apie 80 procentų laiko: juk reikia nustatyti maršrutus, paskambinti visiems reikalingiems žmonėms, apmąstyti menkiausias detales.

2012 m. Nr. 7–8 5

Blogiausias sprendimas – uždelstasPratybų pabaigoje pakalbinau ir apsau-

gos grupės vyresnįjį. Karo policininkas neslėpė šypsenos: „Mano grupė padarė viską, ką galėjo, aš patenkintas darbo re-zultatais, nors buvo padėčių, kur galėta nuspręsti ir kitaip, – tarkim, kad ir per pa-sikėsinimą į svarbų asmenį. Situacija labai greitai kinta, kaskart turi skubiai nuspręs-ti, sprendimas turi būti adekvatus. Vis dėlto, manau, geriausias sprendimas, kad ir koks jis būtų, yra priimtas, o ne uždels-tas, nes per mūsų misiją delsti nevalia, tai susiję su svarbaus asmens gyvybe. Todėl sprendimai buvo kiek improvizuoti, bet veikta greitai ir operatyviai.“

Kaip teigė grupės vyresnysis, šokiruo-jančių situacijų nebuvo, per šias pratybas su visomis teko susidurti: „Man patiko, kad per šiuos mokymus svarbus asmuo nemažai lankėsi viešuose renginiuose. Tai ne pratybų poligonas, čia buvo visai ne-pažįstamų žmonių, ta aplinka įpareigojo atitinkamai elgtis, kad akivaizdžiai ne-parodytum esąs apsaugos grupės narys, kad nekeltum aplinkinių sumišimo.“

Rudeniop vyrai išvyksta – grupės vy-resniajam pirma tokia misija, kuriai inten-syviai ruoštasi: „Tai gana įdomus darbas, turiu patirties, todėl jaučiuosi visai ramus. Man pačiam neteko būti, tačiau du mano

draugai jau dalyvavo tokioje misijoje, tas palengvina mūsų grupės kolektyvinį dar-bą, čia mes treniruojamės atlikti iš tikrųjų vykdytas užduotis.“

Policijos patarėjų grupėŠiuo metu Karo policijai svarbiausios

tarptautinės operacijos Afganistano Isla-mo Respublikoje, susijusios su Lietuvos specialiojo misijos vadovo Kabule ap-sauga. Nuo 2010 metų lapkričio mėnesio Goro provincijoje tarnybą atliko Policijos

Visi jie moka mąstyti, bet kuriuo momentu vadu gali būti tas, kuris geriau mato situaciją, – kiekvienas gali perimti vadžias į savo rankas.

operacinės mokymų ir sąveikos grupė (POMSG), sudaryta iš lietuvių ir amerikie-čių karių – JAV Pensilvanijos nacionalinės gvardijos ir Lietuvos Respublikos Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų mi-nisterijos pareigūnų. Vadovauti POMSG patikėta Karo policijai.

Pagrindinis grupės tikslas – padėti pasirengti Afganistano nacionalinėms saugumo pajėgoms ginti ir saugoti savo kraštą. Grupė sudarė bazinio karininko kurso, bazinio policijos patrulio ir pirmo-sios medicinos pagalbos kursų progra-mas. Pagal jas jau parengė daug policijos karininkų, policijos patrulių, paramedikų grupių. Grupės nariai vertino Goro pro-vincijos policijos padalinius, konsultavo Goro policijos pareigūnus, prisidėjo prie logistikos projektų plėtojimo, personalo ruošimo. POMSG kartu su vietos polici-ja vyko ir į bendrus patrulius Čagčarano mieste, jo apylinkėse.

Nuo šių metų gegužės Goro provincijo-je esantys Lietuvos kariniai junginiai yra pertvarkomi. Atsižvelgiant į tai, kad nuo 2011 metų pabaigos keičiamas Tarptau-tinių saugumo paramos pajėgų (ISAF) operacijos pobūdis ir pajėgų Afganistane funkcijos bus ne mokyti Afganistano na-cionalines saugumo pajėgas, o joms pa-tarti, POMSG keičiama į Policijos patarėjų grupę (PPG). Šiuo metu misijos Afganis-tane PPG-1 vadovauja mjr. Darius Barta-ševičius. Giedrė Maksimovicz nuotr.

6 Iš arti

Naujoko medžioklės sezonasKol Lietuvoje siautė diskusijų audros

dėl trijų Didžiojoje Britanijoje pirktų lai-vų, tarp jų ir būsimo Karinių jūrų pajėgų (KJP) minų paieškos laivo „Kuršis“, šio lai-vo įgula pasiraitojusi rankoves triūsė An-glijoje. Ne fabrikuose, žinoma, o pačiame laive. „Tvarkėme, valėme, dažėme laivą, nustatėme procedūras, tvarkaraščius, treniravomės. Laivo įranga nauja – jė-gainė, propeleriai, varikliai, pavarų dėžė, povairis, tad niekas negalėjo pasakyti, kaip seksis valdyti laivą. Nors lankėmės kituose tokios pat klasės britų laivuose, bet jų ir mūsų laivo galimybės skirtingos, pavyzdžiui, jų povairis įsijungia per 9 se-kundes, „Kuršio“ – per 4, mūsų varikliai nuo nulio iki didžiausio greičio įsibėgė-ja per 65 sekundes, šoka kaip „Formulės 1“ bolidas, o jų – per 5 minutes, mes ga-lime iš karto stabdyti, jie – ne. Visus ele-mentus reikėjo sujungti į vieną veikiančią sistemą, nustatyti, kokios pareigos bus kiekvieno įgulos nario. Rūpinomės laivu kaip savo namais, įdėjome daug meilės ir pastangų, kad jame būtų malonu dirb-ti“, – pasakojo laivo „Kuršis“ vadas kmdr. ltn. Tadas Jablonskis.

Nors visa „Kuršio“ įranga galutinai bus baigta montuoti tik gruodį, šiemet laivo veiklos sezonas itin aktyvus: per pusme-tį nuplaukta tiek, kiek pernai per metus. Nuo sausio 1 iki liepos 10 dienos šis minų paieškos laivas buvo priskirtas Baltijos jūros eskadrai BALTRON. Dalyvavo tarp-tautiniuose mokymuose „Baltic Fortress“ – per juos „sumedžiojo“ 7 mokomąsias ir 1 savo tikrą miną (rusišką reaktyvinę RM-16). Minų paieškos pratybose „Open Spi-rit“ Estijos teritoriniuose vandenyse apti-

I l o n a S k u j a i t ė

Baltijos jūros kaubojusKodėl tokią pravardę per tarptautines

pratybas „Baltops“ pelnė Didžiojoje

Britanijoje pirktas minų paieškos laivas

M52 „Kuršis“? Kokios naudos ieškant minų

duoda skaitmeninis sonaras ir robotas

besisukiojančia galva? Kas bendra tarp

šio laivo, „Formulės 1“ bolidų ir taupios

dyzelinės „Audi“ variklių? Visi atsakymai –

iš pirmų lūpų.

2012 m. Nr. 7–8 7

ko jūrlapiuose nepažymėtą 35 metrų ilgio nuskendusį laivą. „Kuršio“ sonaro ekrane sudarytame vaizde buvo galima įžiūrėti net jo sėdynes. Palyginti su senųjų KJP minų medžiotuvų įranga, tokiu atveju ekrane būtų matyti viso labo taškas.

Taigi, artėjant į pabaigą aktyviajam „Kuršio“ sezonui, jau galima daryti tam tikrus apibendrinimus apie tai, kiek pasi-teisino naujoji įranga.

Sonaras, pagerinęs minų medžiotuvo „regą“„Minų paiešką lyginu su tokiu dalyku:

tamsiame kambaryje primėtyta daug te-niso kamuoliukų, o tarp jų yra vienas šiek tiek kietesnis už kitus. Pabandykite rasti jį užrištomis akimis“, – sako „Kuršio“ vadas.

Šiame sudėtingame darbe minų paieš-kos įranga atlieka itin svarbų vaidmenį. „Kuršyje“ įdiegti naują buvo labai svarbu, ji itin pagerino operatorių matomą ekra-nuose vaizdą. „Mūsų naudojamas sona-ras sukurtas senuose laivuose buvusios bazės pagrindu, tačiau įdiegta ir moder-niomis technologijomis pagrįstų prie-taisų: pavyzdžiui, įrengtas stiprintuvas, antenos, skaitmeninės signalo apdoroji-mo priemonės. Todėl gaunamas vaizdas yra daug geresnis, o kai jis patenka į fil-trus turinčią valdymo sistemą, jį matome dar aiškiau. Senos ir naujos įrangos per-duodamas vaizdas skiriasi kaip diena ir naktis: tai jau ne krintančios „snaigės“ ar mirksintis taškas – minos kontūrai aiškūs, o nuskendusiame laive matomos net kė-dės“, – pabrėžė kmdr. ltn. T. Jablonskis.

Yra dvi sonaro konsolės – veik tokios pačios, skiriasi tik jų antenos ir dažniai. Paieškos konsolė ieško kontaktų (minų), o aptikusi ką nors įdomaus siunčia duo-menis į klasifikacinę konsolę, ja dirbantis operatorius mato ir analizuoja dar ryškes-nį vaizdą.

Robotų karai: besisukio-jančia galva „prancūzas“ prieš „jūrų lapę“„Kuršis“ turi visiškai naujus prancūziš-

kus minų paieškos ir naikinimo robotus K-STER. „Jie alternatyva šiuo metu NATO pajėgose paplitusiems robotams „Sea fox“. „Mūsiškiai robotai šiek tiek didesni, sveria 48 kilogramus ir yra besisukiojan-čia galva, kurioje įmontuota vaizdo ka-mera, pasirinktinai rodanti nespalvotą arba spalvotą vaizdą, turi lazerį, šviesas ir sonarą, – apie technines naujoves pa-sakojo minų paieškos laivo vadas. – Taigi, K-STER galva sukiojasi, o „Sea fox“ jos visai neturi, todėl dirba visa plokštuma pasisu-kęs į srovę. Mūsiškių plokštuma mažiau liečiasi su srove, todėl juos lengviau val-dyti, jei plaukiame prieš srovę. Be to, jie gana spartūs – pasiekia 6 mazgų greitį.“

Robotai gali būti valdomi automatiš-kai arba rankiniu būdu. „Jei reikėtų dėl saugumo, pavyzdžiui, dėl inkarinių minų arba dėl trukdžių, juos būtų galima užpro-gramuoti eiti nustatytu maršrutu. Bet pa-prastai to nedarome, nes norime patys jį kontroliuoti. Dažniausiai automatiškai nu-statome tik roboto kursą ir gylį (ar aukštį nuo dugno), o, likus tam tikram atstumui iki minos, panaikiname automatinį kurso režimą ir patys jį valdome, nes jūroje yra daug veiksnių, darančių įtaką roboto ju-dėjimui, tarkime, povandeninės srovės, tad patikimiau juo dirbti patiems“, – aiš-kino kmdr. ltn. T. Jablonskis.

Laive naudojami dviejų tipų robotai – inspekciniai ir koviniai. Kovinis turi galvą su sprogmeniu ir susinaikina visas. Taigi yra vienkartinis, nes suaktyvinus kovi-nę galvutę grąžinti jo į laivą nebegali-ma. Inspekciniai robotai naudojami bet kada. „Kuršio“ vadas pabrėžė ir dar vieną

Bene įsimintiniausia pirmoji „Kuršio“ kelionė iš Didžiosios Britanijos į Lietuvą – tada pekeliui sutikta nemažai delfinų.

8

prancūziškų robotų pliusą – jų baterijos greitai įkraunamos – per 30 minučių, o įkrautas jis gali dirbti pusantros valandos: „Tiek laiko jį naudoti po vandeniu nepri-reikia, nes pats laivas daugiausia pusva-landį „palaiko“ kontaktą, kitaip tariant, kol nustatomas aptiktas objektas. Tai la-bai trumpas laikas, pavyzdžiui, dirbant

senomis sistemomis užtrukdavome ke-lias valandas.“

Kad ir kokia gera būtų technika, veiks-mingas jos naudojimas – meistriškumo reikalas. Pasak vado, jie pasiryžę padaryti „Kuršį“ aršiausiu kovotoju su minomis Bal-tijos regione. To jau pradėta siekti šiemet per didžiausias pratybas Baltijos jūroje.

„Baltops 2012“ kaubojus: pagauk, jei gali „Kaubojaus pravardę davė kiti lai-

vai dėl mūsų pasirodymo per pratybas „Baltops“. Jose dirbama pagal tam ti-krus scenarijus. Per pratybas kaip minų „medžiotojai“ kovojome ir asimetriškai:

„Kuršis“ siekia tapti aršiausiu kovotoju su minomis Baltijos jūroje, nes turi modernų povandeninį robotą, sonarų, leidžiančių ekrane matyti aiškų vaizdą, o ne mirksintį tašką, bet svarbiausia – energingą įgulą, dirbančią kaip vienas kumštis.

8

2012 m. Nr. 7–8 9

prieš piratus, teroristus ir pažeidėjus, plaukusius nedidelėmis greitaeigėmis valtimis, sunkiai įžiūrimomis tamsiu pa-ros metu – dažnai radaras parodydavo jas paskutinę akimirką, kai jau reikėda-vo gintis. O norėdamas paleisti ugnį dar turi laikytis nustatytų NATO procedūrų: iki pirmo šūvio turi keturis kartus per-spėti, penktą kartą perspėjęs – tam tikru atstumu paleisti perspėjimo ugnį ir tik kraštutiniu atveju gali atidengti savigy-nos ugnį. Per visus mokymus, nesvarbu, ar ieškojo minų, ar atliko kitas užduotis, laivas galėjo susidurti su tokiais priešais. Dažniausiai tokias valtis laivai prisileis-davo iki 500 metrų ir tik tada pradėdavo kelti aliarmą, o mes reaguodavome ir bū-davome kovinės parengties joms esant 1 500 metrų atstumu – niekam neleisda-vome kvėpuoti mums į nugarą“, – pasa-kojo kmdr. ltn. T. Jablonskis.

Per „Baltops“ laivui teko atsidurti ne tik besiginančiojo, bet ir puolančiojo pozici-joje. „Buvo toks pratimas: viena šalis imi-tavo priešiškai nusiteikusį karo laivą, kurį saugojo pora kitų laivų, o mūsų užduotis buvo užimti tokią poziciją, kad pasiek-tume kovinį šaudymo kursą ir galėtume atidengti ugnį į tą laivą, kad sutrukdytu-me jam laiku atsidurti reikiamoje vietoje. Kovojant su pora kitų minų paieškos lai-vų išryškėjo, kad mūsų laivo manevrinės savybės šiek tiek geresnės, taigi mes ne tik užimdavome šaudymo pozicijas, bet ir priplaukdavome greta to saugomo lai-vo...“, – dar vieną pratybų epizodą aptarė ,,Kuršio“ vadas.

Pasak laivo jūrininkų, per intensyvų plaukiojimą iškilo vienas „probleminis“ klausimas – kaip išdeginti „Kuršio“ de-galus? „Nauji varikliai iki šiol stebina de-galų sąnaudomis. Jeigu „medžiojame“, vienas pagrindinis variklis sunaudoja apie 20 litrų degalų per valandą, pavyz-

džiui, patrulinis „suvalgo“ apie 100 litrų per valandą, – tas priklauso nuo greičio. Žinoma, jei plaukiame didžiausiu greičiu, degalų laivas sunaudoja daugiau. Apy-tiksliai degalų sunaudojame beveik per pusę mažiau nei kiti laivai. Juokaudamas sakau, kad mes „važinėjame“ su „nacio-naliniu“ Lietuvos automobiliu „Audi“ A4 1,9 turbodyzeliu, ekonomiškiausia maši-na, o kiti – su 3,0 dyzeliniais varikliais“, – vadovaujamo laivo savybėmis džiaugėsi kmdr. ltn. T. Jablonskis. Tačiau pabrėžė, kad ir kokia šauni būtų įranga, be geros įgulos – nieko nepadarysi.

Pagrindinis variklis – komanda ,,Kiekvieno įgulos nario indėlis į ben-

drą darbą yra svarbus: mūsų laive nėra nereikšmingų žmonių ar užduočių, nėra didelio skirtumo tarp karininkų ir viršilų, nes viso laivo kovinės dalys glaudžiai dir-ba“, – pristatė laivo personalo „politiką“ vadas.

Artilerinės kovinės dalies artileristas jū-reivis Tomas Leistriumas, prieš tai tarna-vęs Juozo Vitkaus inžinerijos batalione, džiaugiasi patekęs į minų paieškos laivą: „Esu klaipėdietis, visuomet traukė jūra, todėl nusprendžiau toliau tarnauti karo laive. Palyginti su sausuma, tarnyba lai-vyne yra šiek tiek romantiška, nes išėjus ant denio atsiskleidžia jūros grožis, ma-tai nuostabių saulėlydžių, o miške kas – duobės, apkasai, erkės, uodai. Esu buvęs, žinau, ką sakau. Taip, laivyne puola jūros liga, bet greitai pripranti, čia tarnaujant įmanoma pamatyti daugiau pasaulio. Mūsų kolektyvas draugiškas, nekonflik-tiškas – kitaip ilgai neištvertum kartu, nes daug laiko praleidžiame pratybose, gyve-name gana mažose patalpose.“

„Kuršio“ šturmanas, navigacinės kovi-nės dalies vadas vyr. jrv. Sigitas Girčys, atsakingas už laivo maršrutų planavimą ir vedimą, džiaugėsi, kad laive yra elektro-niniai jūrlapiai, GPS, automatinio identifi-kavimo sistema, puikus radaras. „Didžiau-sias iššūkis mano darbe – įplaukimas į uostą, tarkime, visuomet įdomus Talino, nes dažnai skendi rūkuose. O per visą be-veik pusantrų metų tarnybą šiame laive įdomiausias buvo paties laivo parplukdy-mas iš Anglijos, kai reikėjo kirsti Lamanšo sąsiaurį – jame laivyba itin intensyvi“, – pasakojo navigatorius.

„Laivas – tarsi Lietuvos lopinėlis, kaip ir valstybė. Net būdamas toli nuo sausumos, jis turi apsirūpinti elektra, vandeniu (turi-me savo „vandentiekį“ – galime gaminti gėlą vandenį iš jūros vandens), šildymo ir oro kondicionavimo, maisto šaldymo sis-tema ir jo gamybos įranga, kanalizacija. Nuo elektromechanikos skyriaus darbo priklauso laivo gyvenimas arba, galima sa-kyti, gyvybingumas, – apie tarnybą „Kur-šyje“ pasakojo vyr. ltn. Tadas Kazelskas, Elektromechaninės kovinės dalies vadas. – Karo laive tenka patirti visą jūrininko profesijos romantiką – tai kelionės, naujos šalys, nematyti uostai ir, žinoma, jūra. Di-džiausias iššūkis – nenumatyti gedimai jū-roje, juos kuo skubiau reikia pašalinti, nes žinai, kad nė vienas krante esantis specia-listas nepadės, o oro sąlygos tokios, kad neįmanoma pastovėti neįsikibus į ką nors. Tada atiduodi duoklę Neptūnui... ir kimbi į darbą, nes nuo remonto priklauso visos laivo įgulos gyvybė.“

Apsilankius „Kuršyje“, nekyla abejo-nių, kad pagrindinis laivo variklis – ko-manda – veikia puikiai ir yra pasiryžusi smarkiai dirbti, kad pateisintų kaubojaus pravardę ir taptų aršiausiu minų paieškos laivu Baltijos jūroje.

„Kuršio“ archyvo nuotr.

10 Savam būry

ATAKAI PASIRENGUSI! K p t . L i n a s D u n g v e c k i s J u o z a s Po c i u s

tuvos karinių oro pajėgų orlaivis C-27J „Spartan“, sraigtasparnis Mi-8 ir Lenkijos karinių oro pajėgų orlaiviai Mig-29 „Ful-crum“. Pastarieji šiuo metu Baltijos šalyse vykdo Oro policijos misiją.

„Nusprendėme pasinaudoti tuo, kad dabar oro erdvėje yra nemažai orlaivių ir jie skleidžia įvairius trukdžius. Tokioje aplinkoje galime tikroviškiau įvertinti ba-terijų parengimą vykdyti oro gynybos už-duotis“, – sakė OGB vadas mjr. Rolandas Greibus.

Pratybas „Ramstein Guard“ Baltijos šalių kariuomenėse kasmet organizuo-ja NATO Jungtinis oro operacijų centras. Pratybos vyksta pagal NATO Elektroninės kovos pajėgumų integravimo programą.

Artimojo nuotolio oro gynybos gin-kluotės sistema RBS-70 skirta lėktuvams, sraigtasparniams ir sparnuotosioms rake-toms naikinti. Kad sistema RBS-70 veiktų, taikinius iki 50 km aptinka ir atpažįsta ra-daras „Giraffe Mk IV“.

Liepos 16–20 dienomis Lietuvos kariuomenės Karinių oro pajėgų Oro gynybos bataliono kariai Šiaulių rajone dalyvavo elektroninės kovos pratybose „Ramšteino sargas“ (angl. Ramstein Guard 2012). Vienu metu jas Baltijos šalyse organizavo Uedeme (Vokietija) esantis NATO Jungtinis oro operacijų centras (angl. Combined Air Operations Centre) ir Pratybų koordinavimo centras Lietuvai, įsikūręs Karmėlavoje esančiame Karinių oro pajėgų Oro erdvės kontrolės ir valdymo centre.

Vykdomos oro gynybos užduotysŠiose pratybose kovoti su elektroniniais

trukdžiais buvo mokomi oro gynybos ju-driųjų radarų ir antžeminių stacionariųjų oro erdvės stebėjimo radarų operatoriai. Priešiškus orlaivius, gebančius įvairiais trukdžiais paveikti mūšio lauke naudo-jamus radarus ir ryšio priemones, imita-vo pratybose dalyvavę du NATO Jungti-nio oro operacijų centro orlaiviai DA-20. Priešininkus imituojantys orlaiviai, skris-dami į Oro gynybos bataliono (OGB) ka-rių ginamą oro erdvę, stengėsi „užsimas-kuoti“, skleisdami trukdančius signalus. Pratybose dalyvaujančių karių užduotis – panaudoti reikiamas kovos su trukdžiais priemones ir ekrane pastebėti orlaivį. Oro gynybos bataliono kariai pratybose naudojo modernius norvegiškus oro gy-nybos sistemos RBS-70 apžvalgos rada-rus „Giraffe Mk IV“.

Naudodamasis proga, kad per „Rams-tein Guard“ ore bus daugiau lėktuvų, nei įprasta, Oro gynybos batalio-nas dar surengė Apžvalgos radarų baterijos ir 2-osios oro gynybos baterijos vertinamąsias taktikos lauko pratybas. Per jas priešiš-kų pajėgų lėktuvus imitavo Lie-

Kova su trukdžių „mašinomis“Pratybų elektroninis priešas – britų

įmonės „Cobham aviation“ trukdžių „ma-šina“ – orlaivis DA-20.

Šis orlaivis geba skleisti tiek įprastinio triukšmo, tiek modernius skaitmeninius trukdžius ir radijo stotims, ir visų tipų ra-darams.

„Cobham aviation“ atstovas ir šių pra-tybų koordinatorius Steve’as Jamesas, visų vadinamas Stju, – reikalingiausias specialistas. Jis geriausiai žino įvairius ryšį trukdančius veiksnius. Tik pasakyk savo radaro pavadinimą, jis tuoj išvardys visus jį veikiančius trukdžius. Mūsų kariai

ORO GYNYBA

Radaras „Giraffe Mk IV “ patikimai stebi oro erdvę ištisą parą.

2012 m. Nr. 7–8 11

rai, išdėstyti vietovėje 10–20 km atstumu, geba toliau vykdyti užduotį – sekti taiki-nius ir pranešti apie juos oro gynybos bū-riams, o kai remiami pėstininkai, – įspėti juos apie oro pavojų.

DA-20 skleidžiamų trukdžių galia ir po-veikis atitinka kovinių lėktuvų trukdžių sistemas, todėl galima vertinti, kad praty-bose sukuriama tikroviška trukdžių aplin-ka.

• Orogynybosbatalionasįkurtas 2000 metais. Jis ginkluotas raketinėmis oro gynybos sistemomis RBS-70 su apžvalgos radarais „Giraffe Mk IV“ ir raketinėmis oro gynybos sistemomis „Stinger“ su apžvalgos radarais „Sentinel“.

•Nuo2000iki2010metųpagrindinis bataliono uždavinys buvo Ignalinos atominės elektrinės apsauga, o nuo 2010-ųjų batalionui pavesta užtikrinti Sausumos pajėgų ir strateginių objektų oro gynybą.

su juo dirbo Karmėlavoje įsikūrusiame Oro erdvės kontrolės centre.

Pratybos prasidėjo, apžvalgos radarus „Giraffe Mk IV“ išdėsčius vietovėje ir pa-siruošus mūšiui. Stju (Steve’as Jamesas) klausia:

– Oro gynyba pasirengusi?– Be abejo. Pradedame! DA-20 ore, pilotas per radijo ryšį pasi-

teirauja: – Koks trukdžių poveikis? Telefono skambutis į Oro gynybos ba-

taliono Taktinį operacijų centrą (TOC). Ten jau surinkti ir apibendrinti raportai iš keturių Šiaulių rajone išdėstytų radarų.

– Trukdžiai matomi! Taikinį sekti įmano-ma! – raportuoja TOC.

Pranešimas pilotams: „OK! Didiname galingumą!“

Po kelių minučių TOC praneša: „Du ra-darai nieko neaptinka. Kiti toliau seka tai-kinį...“

Paprastieji triukšmo trukdžiai radaro ekrane sukuria plačias geltonas juostas, jose neįmanoma išskirti orlaivio. Išmanie-ji skaitmeniniai trukdžiai „gudresni“, sun-kiai atpažįstami, ekrane kuria netikrus tai-kinius. Jei vietovėje veiktų tik vienas ar du radarai, priešo orlaiviai galėtų nepaste-bėti priartėti, prisidengdami trukdžiais. Tačiau radarų apsaugos sistemos, taktika ir išdėstymas vietovėje padeda „ištraukti“ orlaivius iš trukdžių „debesies“.

Lėktuvas daugiau galios neturi, o rada-

todu vis tiek randame taikinį. Trečia prie-monė – operatoriaus darbas. Jis turimomis moderniomis techninėmis priemonėmis keisdamas dažnius, siuntimo intensyvumą, kitus parametrus gali ir privalo sumažinti trukdžių poveikį pavieniam radarui. Ir ke-tvirtoji priemonė, kurios kol kas neturime, – skaitmeninė radarų duomenų keitimosi sistema, ji daugelį funkcijų atlieka automa-tiškai ir labai greitai. Pavyzdžiui, skaitme-ninė duomenų keitimosi sistema paeiliui įjungia radarus kelioms sekundėms, šitaip klaidindama antiradiolokacines raketas, kurios taikosi į spinduliuojantį radarą. Nors vienu metu spinduliuoja tik vienas radaras, oro paveikslas yra pilnas ir nuolat atnauji-namas visų radarų monitoriuose, – pasa-kojo Apžvalgos radarų baterijos vadas kpt. Romas Zakaras.

Pratybos įrodė seną paprastą tiesą, kad per oro mūšį reikia ruoštis ne tik naikinti orlaivius, bet pirmiausia – juos pastebėti. Ne veltui naujausios karinės kampanijos prasideda didžiulėmis elektroninių truk-džių ir antiradiolokacinių raketų atako-mis. Tokia ataka palaužia nepasiruošusią oro gynybą ir šitaip atveriamas kelias oro pajėgų vyravimui oro erdvėje.

Pasak Jungtinio oro operacijų centro, organizuojančio pratybas Uedeme Vo-kietijoje, atstovo plk. ltn. Davido Perezo, vadams nereikia nei elektroninės kovos specialistų, nei įrangos, nei pratybų, kol jie nesusiduria su elektroninės kovos padari-niais. Ši kova nepastebima. Tačiau vieniems ji teikia didžiulę naudą, o kitiems – tikrus ir didžiulius nuostolius.

OGB archyvo nuotr.

Radarų voratinklių pinklėsKaip kovoti su antiradiolokacinių rake-

tų trukdžiais? Kovoti su trukdžiais ir antiradiolokacinė-

mis raketomis yra sukurtas visas mokslas, vadinamas radarų taktika. Pirmiausia tai išdėstymas vietovėje. Stengiamės išdėstyti kuo plačiau, kad vienas trukdžių spindulys, ruožas neapimtų visų radarų. Antra prie-monė – mūšio rajone reikia turėti ne ma-žiau kaip tris radarus. Tada, net jei trukdžiai pasiekia kiekvienas jų, trianguliacijos me-

Gr. Rimantas Radionovas moko karį stebėti radaro pranešimus.

Vyr. srž. Vitalijus Adomaitis raportuoja: „Vienas „Mig 21“. Svetimas. Sunaikintas.“

12 Gyveni – mokaisi

Žinok, mąstyk – nugalėsi J u o z a s Po c i u s

Prireikus pertvarkyti Lietuvos kariuomenės karinio rengimo sistemą, prieš metus Divizijos generolo Stasio Raštikio puskarininkių mokykla pervardyta į Divizijos generolo Stasio Raštikio Lietuvos kariuomenės mokyklą.

Ankstesnis Puskarininkių mokyklos už-davinys buvo rengti kareivius ir puskari-ninkius vadus (specialistus) Lietuvos ka-riuomenei. Tačiau per 21 metus mokykla gerokai išplėtė savo veiklą – joje pradėti mokyti ne tik seržantai bei puskarinin-kiai, bet ir karininkai, krašto apsaugos sis-temos darbuotojai, kitų valstybių kariai. Tad Puskarininkių mokyklos pavadinimas

nebeatitiko jos atliekamų funkcijų. Dabar, kai nuo 2011 m. rugpjūčio 1 d. Puskarinin-kių mokykla buvo pervardyta į Divizijos generolo Stasio Raštikio Lietuvos kariuo-menės mokyklą (LKM), naujasis pavadini-mas parodo jos paskirtį.

Vienas iš pernai pradėto karinio rengi-mo optimizavimo tikslų – pasiekti, kad pajėgų mokymo centruose būtų organi-zuojamas tik toms pajėgoms reikalingų specialistų rengimas. Dėl to 2011 metų pradžioje iki tol mokykloje organizuo-ti pėstininkų ir minosvaidininkų kursai perduoti Sausumos pajėgų Juozo Luk-šos mokymo centrui, o nuo 2011 m. rug-pjūčio 1 d. LKM struktūros sudedamą-ja dalimi tapo Mokomojo pulko Fizinio rengimo ir Parašiutinio rengimo centrai, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino štabo batalione rengti kursai. Taigi šiuo metu Lietuvos kariuomenės mokykloje organizuojamas kareivių (jūreivių), pus-karininkių ir specialistų rengimas pagal 71 mokymo programą.

Kas dar pasikeitė mokykloje per tuos metus?

Kalbamės su Divizijos generolo Stasio Raštikio Lietuvos kariuomenės moky-klos Puskarininkių mokyklos viršininku srž. mjr. Dariumi ZUBRICKU.

SusipažinkimeDarius Zubrickas gimė 1973 metais

Kaune. Mokėsi Kauno rajono Noreikiškių vidurinėje mokykloje. Baigė Vytauto Di-džiojo universitetą. Įgijo istoriko specia-lybę.

Tarnauti Lietuvos kariuomenėje pradė-

2012 m. Nr. 7–8 13

jo 1992 metų pabaigoje. Yra baigęs daug įvairių kursų Lietuvoje, Šveicarijoje, Dani-joje, Čekijos Respublikoje, Jungtinėje Ka-ralystėje ir Jungtinėse Amerikos Valstijo-se. Tarnavo misijoje Afganistane.

Teisingi principai – teisingi sprendimai – Pertvarkius Divizijos generolo Sta-

sio Raštikio puskarininkių mokyklą į Lietuvos kariuomenės mokyklą, esate kaip tik Puskarininkių mokyklos vado-vas. Ar nekyla painiavos? Išeitų, kad po vienu stogu yra daug mokyklų?

– Dabar Lietuvos kariuomenės mokyklą sudaro Puskarininkių mokykla, Logistikos mokymo centras, Fizinio rengimo cen-tras, Parašiutinio rengimo centras, Ryšių ir informacinių sistemų mokymo centras. Tad puskarininkiai šiuo metu ne vieni, tik mūsų mokykla vienintelė, kuri rengia jų karjeros kursus. Kiti centrai yra atsakingi už specialistų, karininkų, puskarininkių, kareivių ir civilių rengimą. Kaip matote iš pavadinimų, jie specifiniai, kitaip tariant, jie rengia kadrus visoms kariuomenės pajėgoms. Dar noriu pabrėžti – Puskari-ninkių mokykla vienintelė, kurioje nėra karininkų. Visą mokymą organizuoja pus-karininkiai instruktoriai.

– Jūsų šūkis – „Žinok, mokėk, mąstyk ir nugalėsi!“ Kas jo autorius? Tai jūsų as-meninė, principinė gyvenimo nuosta-ta? Kaip sekasi laikytis tų principų?

– Tiksliai negaliu pasakyti, bet, manau, apie 1995–1996 metus tuometis Puska-rininkių mokyklos viršininkas organiza-vo mokyklos šūkio konkursą. Geriausiu buvo išrinktas dabar jau atsargos kapito-no Raimundo Lukošiūno sugalvotas šūkis „Žinok, mokėk, mąstyk ir nugalėsi!“ Mano nuomone, kiekvienas žmogus pasirenka savo gyvenimo tikslą ir jo siekia, o eida-mas jo link vadovaujasi savo nuostatomis. Kiekvienas, kuris nori nugalėti, turi turėti žinių, patirties ir svarbiausia – motyvaci-jos, tad ir aš laikausi šių nuostatų.

– Lietuvos krepšinio federacijos pre-zidentas Arvydas Sabonis, palyginti neseniai kariams pristatydamas krepši-ninkų kovos principus, sakė: „Svarbiau-sia – gynyba ir puolimas. Tai pergalės garantija!..“ Ar šis principas, jūsų many-mu, galioja kariuomenėje?

– Kiekvienas karys mokosi kovoti ir gindamasis, ir puldamas. Tai svarbu, nes priešą reikia sustabdyti, o paskui jį pulti ir išstumti iš savo teritorijos. Tiek sporte, tiek kariuomenėje tai neatskiriama kovos dalis.

Ugdyti lyderius– Netrukus Lietuvos kariuomenės

mokykla pasitiks naujus mokslo metus. Kaip jiems pasirengėte, kokių mokymo programų permainų numatyta, kokia būtų pirmoji karšta žinia iš Lietuvos ka-riuomenės mokyklos gyvenimo?

– Mūsų mokyklos mokslo metai skai-čiuojami ne nuo rugsėjo, o nuo sausio 1 dienos, nes visos metų užduotys prade-damos nuo metų pradžios. Dabar tobuli-name karjeros – kario lyderio, seržanto ir štabo seržanto – kursų programas, siekia-me, kad jos būtų labiau pritaikytos rengti lyderį ir (arba) vadą. Puskarininkių moky-kloje organizuojami treji jau mano minėti karjeros kursai, taip pat yra instruktoriaus kursas, parengiamasis kursas tarnybai NATO štabuose, tarptautinis instrukto-riaus kursas anglų kalba, jame mokosi kursantai iš Moldovos, Ukrainos, Armė-nijos, Gruzijos, Kazachstano. Dar pade-dame Karo policijos instruktoriams vesti ir administruoti pradinį bei aukštesnįjį karo policininko kursus. Mūsų mokyklos instruktoriai Lietuvos šaulių sąjungos na-riams organizuoja ir veda jaunojo šaulio kursus bei Lietuvos šaulių sąjungos jau-nųjų šaulių būrelio vadovo kursą.

– Ką galėtų veikti jūsų mokyklą bai-gęs karys, pasibaigus jo tarnybos Lie-tuvos kariuomenėje laikui? Kokių pers-pektyvų jis turi ieškodamas darbo?

– Lietuvos kariuomenės mokykloje rengiame tik puskarininkius, už karininkų mokymą atsako Lietuvos karo akademija. Mūsų mokykloje kariai mokomi būti lyde-riais, vadais, atsakingais už savo pavaldi-nius, už vadų paskirtų užduočių vykdy-mą. Puskarininkis yra tarpinė grandis tarp karininko ir eilinio kareivio, jis atsakingas

14

už karių asmeninių įgūdžių diegimą ir to-bulinimą. Tad puskarininkiai, baigę mūsų mokyklos karjeros kursus, įgyja lyderio savybių ir vadovavimo įgūdžių. Tad šie kariai po ilgų metų tarnybos savo dali-niuose, išėję į atsargą, civilių gyvenime, manau, tikrai ras savo vietą.

– Ar Lietuvos kariuomenės puskari-ninkiai gali pasigirti kokiais nors nuo-pelnais tarptautinio bendradarbiavimo srityje? Kokie svarbūs projektai įgyven-dinami šiuo metu?

– Na, projektų yra nemažai, bet pa-grindinis būtų Lietuvos kariuomenės mokyklos karjeros kursų programų to-bulinimas. Kaip minėjau, svarbu parengti puskarininkius kaip lyderius, vadus, kurie drąsiai priimtų sprendimus ir sumaniai vadovautų kariams, būtų geri patarėjai savo vadams. Kitas projektas – esu pa-kviestas dirbti NATO ekspertų grupėje įgyvendinant Armėnijos Respublikos ka-riuomenės plėtros programą. Joje ne-mažai dėmesio kreipiama ir į Armėnijos kariuomenės puskarininkių korpuso kū-rimą, jo ugdymą. O trečias, puskarinin-kių korpusui turbūt svarbiausias, ateities projektas – rengiamas bendras NATO ir PfP šalių dokumentas „NCO Professional Military Education reference curriculum“ (NCO PME RC) – tai keturių lygių puskari-ninkių mokymo programa, skirta visoms

besidominčioms šalims. Šioje programo-je bus apibrėžti minimalūs reikalavimai, kaip parengti puskarininkį kaip lyderį, vado (karininko) padėjėją ir patarėją, mo-kantį, žinantį ir turintį patirties, kad galė-tų eiti įvairias vadovaujamas pareigas – nuo grandinio (OR-4) iki seržanto majoro (OR-9).

– Kaip sakėte, planuojate dirbti NATO ekspertų grupėje įgyvendinant Armė-nijos Respublikos kariuomenės plėtros programą. Sakykite, kaip NATO vertina partnerystę su buvusiomis Sovietų Są-jungos respublikomis? Kaip bendradar-biaujama su Ukraina, Gruzija?

– NATO jau seniai vykdo programą „Par-tnerystė vardan taikos“ (angl. Partnership for Peace, PfP), skirtą visoms šalims ne NATO narėms. Šiuo metu panašų karinin-kų, seržantų mokymo tobulinimo projek-tą NATO ekspertų grupės rengia su Ukrai-nos, Moldovos, Gruzijos, Azerbaidžano gynybos ministerijomis. Kiekviena šalis sprendžia, kokios pagalbos jai reikia, nes ekspertai gali tik pasiūlyti, o jau kiekviena valstybė sprendžia, ar priimti tą pagalbą. Kai kuriose šalyse apie seržantus vis dar mąstoma sovietiškai – tai paprastas kiek aukštesnį laipsnį turintis karys, nepasiti-kintis savimi, jis yra tik vykdytojas ir nega-li pats priimti sprendimų. Ten jaunesnieji karininkai dar tebevykdo užduotis, kurios

mūsų kariuomenėje jau seniai tėra pus-karininkių darbas. Bet padėtis po truputį keičiasi, ypač ten, kur gynybos ministeri-jose ima dirbti jauni, iniciatyvūs, norintys gerinti visuomenės požiūrį į šiuolaikinę kariuomenę karininkai.

– Kiekvienos mokyklos tikslas – reng-ti gerus, kvalifikuotus specialistus. Jūs pabrėžiate: „rengti lyderius“. Kam jie reikalingi? Grumtis su kitais lyderiais?

– Ne, tai reiškia rengti lyderius Lietuvos kariuomenei. Mums reikia rengti puska-rininkius, gebančius būti pavyzdžiu savo pavaldiniams. Puskarininkis turi būti toks lyderis, kad padalinyje turėtų autoritetą, į kurio nuomonę atsižvelgtų vadai, kuris galėtų patarti tiek karininkams, tiek eili-niams kareiviams.

– Ko palinkėtumėte jaunam Lietuvos kariuomenės puskarininkių korpusui?

– Pirmiausia linkiu kiekvienam puskari-ninkiui išlikti Lietuvos patriotu tiek minti-mis, tiek darbais, nes mūsų, puskarininkių, darbas labai svarbus bendrame kariuo-menės gyvenime. Juk mes – ta jungtis, tas kariuomenės stuburas, siejantis mūsų vadus, karininkus su mūsų būsima pamai-na – eiliniais kareiviais. Linkiu visada ir vi-sur siekti tik geriausių rezultatų, niekada nesitenkinti vidutiniais. Nepamirškime, mes – pavyzdys visiems kariams.

LKM archyvo nuotr.

Puskarininkiai per Divizijos generolo Stasio Raštikio Lietuvos kariuomenės mokyklos iškilmių ceremoniją.

Atmintis

Įamžintas Lietuvos šaulių sąjungos AvIAcIjoS įKūRėjo vARdAS

G i n t a u t a s D e k s n y sLietuvos kariuomenės Karinių oro pajėgųviešųjų ryšių vyr. specialistas

Julijonas Kumpikevičius-Kumpikas prie lėktuvo Kleimm KL-35b apie 1935 metus

Rugpjūtį dalyvavau Aviacijos šventėje Mažeikiuose. Žinoma, lyginti su gegužę Šiauliuose vykusiu Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės die-nos renginiu negalima, bet tai, kad mūsų kariai (ypač Karinių oro pajėgų) išreiškė deramą pagarbą Lietuvos karo aviacijos lakūnui Julijonui Kumpikevičiui-Kumpi-kui (1910–1985), teikia viltį, kad ir toliau bus puoselėjamos Lietuvos kariuomenės bei Lietuvos šaulių sąjungos tradicijos.

Lietuvos aviacijos istorija glaudžiai susi-jusi su Lietuvos šaulių sąjungos aviacijos steigimu. Šios bendros veiklos pradinin-kas – iš Mažeikių kilęs pirmasis Lietuvos civilinės aviacijos lakūnas J. Kumpikevi-čius-Kumpikas.

Julijonas Kumpikevičius-Kumpikas gimė 1910 metų balandžio 29 dieną Čepiškės dvare. Baigęs mokyklą Mažeikiuose, įsto-jo į Lietuvos kariuomenę. 1932 metais buvo išsiųstas tarnauti į Lietuvos atstovy-bę Prahoje. Čekijoje J. Kumpikevičius iš-moko skraidyti, išlaikė egzaminus ir 1934 metais sudėtingomis oro sąlygomis senu lėktuvu parskrido į Lietuvą. Už šį skry-dį iš Prahos į Kauną (1 500 km) Lietuvos aeroklubo vadovybė J. Kumpikevičiui su-teikė tarptautinio civilinio lakūno vardą. 1936 metų lapkričio 29 dieną anuometės Lietuvos šaulių sąjungos „Trimito“ žurna-lo redaktoriaus Jono Kalnėno ir Julijono Kumpikevičiaus didelėmis pastangomis

įsteigtas pirmasis Lietuvos šaulių sąjun-gos aviacijos būrys prie Kauno komen-dantūros. 1939 metų rudenį, paskelbus visuotinę mobilizaciją, J. Kumpikevičius buvo pašauktas į Karo aviacijos Antrąją oro eskadrilę ir paskirtas į Karo aviacijos mokyklą. Lietuvos karo aviacijoje jis tar-navo iki mobilizacijos pabaigos.

Tuo laiku skraidyta Vokietijoje pirktais, anuomet moderniausiais ir populiariau-siais sportiniais lėktuvais Kleimm KL-35b. Aviacijos būrio lėktuvai buvo nudažyti balta spalva, sparnų viršutinė pusė – su raudonomis juostomis, sparnų apati-nę pusę ir vertikaliojo vairo pusę puošė pieštas raudonas skydas su baltu Vyčio Kryžiumi.

ti į Mažeikių Julijono Kumpikevičiaus aerodromą. Jame, skambant muzikai, dangų raižė karo ir civiliai lėktuvai. Avia-cijos šventėje dalyvavo Lietuvos kariuo-menės Karinių oro pajėgų (KOP) sraig-tasparnio Mi-8 MT įgula, vadovaujama kpt. Jono Devindorio. Ji pademonstravo gaisrų gesinimo galimybes ir dar kartą priminė, kad visur ir visada dera būti at-sakingiems bei budriems. Šventės sve-

2012 metų rugpjūčio 17 ir 18 dieno-mis J. Kumpikevičiaus dukros dr. Gie-drės Kumpikaitės iniciatyva Mažeikiuose vyko renginiai lakūno atminimui pami-nėti. Pirmą šventės dieną Mažeikių mu-ziejuje surengtas vakaras „Sparnams prisiminti“: jame rodytas dokumentinis filmas apie J. Kumpikevičių, prisimini-mais apie tėvą dalijosi Niujorke gyve-nanti G. Kumpikaitė – ilgametė Tautos fondo ir „Lietuvos radijo“ vadovė, Long Ailando universiteto profesorė, ordi-no „Už nuopelnus Lietuvai“ kavalierė. Rugpjūčio 18 dieną, šeštadienį, visi ma-žeikiškiai ir miesto svečiai buvo pakvies-

čiai galėjo pasiklausyti KOP orkestro, vadovaujamo kpt. Ričardo Kukulskio ir dirigento vyr. ltn. Remigijaus Termino, pasigėrėti kariuomenės parašiutininkų meistriškumu (šuolių vadovai št. srž. Vio-leta Džiužienė ir srž. Žydrūnas Mituzas), Latvijos ir Lietuvos ultralėktuvais, paras-parniais. Renginyje dalyvavo ir kolegos iš kitų Lietuvos aeroklubų. Šventės sve-čius bei dalyvius pasveikino Lenkijos KOP kariai parodomuoju naikintuvų Mig-29 skrydžiu. Vakarop programą vainikavo Mažeikių miesto ir rajono meno mėgėjų kolektyvų paradas.

2012 m. rugpjūčio 18 d., Mažeikiai

15

16 Sukaktys

L i j a n a C i b u l s k i e n ė

Šie metai dragūnams, minintiems bataliono įkūrimo 20-ąsias metines, padovanojo gražiausią dovaną – batalionas iš mokomojo grįžo į kovinių vienetų šeimą.

keičia viltis

šalies ir iki galo atlikti savo pareigą. ,,Aš suprantu, kad mano šalis tiki manimi kaip Dragūnu, ir tai įpareigoja mane veikti drą-siau, ryžtingiau, greičiau ir kautis aršiau nei bet kuris kitas karys“, – skelbia Dragū-no priesaika. Apie pokyčius, negęstančią dragūnų dvasią ir permainas – šis „Kario“ pokalbis su plk. ltn. Algirdu Mackoniu.

Praeities aidai ir dabarties permainos– Pakalbėkime apie dabartį...

Kaip kito Dragūnų batalionas per šiuos metus?

– Per šių metų pirmąjį pusmetį pasi-keitė bataliono pavaldumas, užduotys ir struktūra. Nuo pirmosios naujųjų metų dienos dalinys tapo pavaldus Sausumos pajėgų vadui, o prieš tai buvome Krašto apsaugos savanorių pajėgų (KASP) da-lis, todėl iki pat liepos mėnesio ruošėme karius savanorius (pagal bazinio karių sa-vanorių įgūdžių kurso ir specialistų rengi-mo KASP programą). Bataliono struktūrą

Dragūnai gali didžiuotis, kad, nors praėjęs laikas nešykštėjo išbandymų, jų batalionas išlaikė simboliką, savo veidą, išsaugojo dvasią, kurią pradėjo puose-lėti pirmasis bataliono vadas plk. ltn Ri-mantas Baltušis, tvirtina vos prieš metus Lietuvos kariuomenės Sausumos pajėgų Lietuvos didžiojo kunigaikščio Butigei-džio dragūnų motorizuotojo pėstininkų bataliono vadu paskirtas plk. ltn. Algir-das Mackonis. Dragūnų šūkis ,,Nugalėsim arba žūsim“ įpareigoja kiekvieną batalio-no karį maksimaliai išnaudoti savo fizines galimybes kovinio rengimosi metu, o pri-reikus be jokios abejonės stoti ginti savo

Dragūnų vasara:

Dragūnų vadas plk. ltn. Algirdas Mackonis: „Čia radau gerą, darniai dirbantį, išmanantį savo darbą kolektyvą.“

kai nusivylimą

2012 m. Nr. 7–8 17

gai. Anksčiau mūsų dalinys buvo vienas iš kovingiausių Lietuvos kariuomenėje. Nuo 1995 metų bataliono kariai aktyviai dalyvavo įvairiose šalies, tarptautinėse ir NATO pratybose, vyko į tarptautines mi-sijas Balkanuose, Irake, Afganistane. Dra-gūnai visur drąsiai, ryžtingai ir garbingai vykdė jiems iškeltas užduotis ir su pasi-didžiavimu atstovavo Lietuvos kario var-dui.

– O kaip jūsų komanda, vade, kaip vertinate ją?

– Džiugu, kad, atvykęs tarnauti į Dra-gūnų batalioną, radau gerą, darniai dir-bantį, išmanantį savo darbą kolektyvą. Pasikeitus bataliono užduotims, kaip tik šio kolektyvo pagrindu ir kuriama nauja bataliono struktūra. Norėčiau padėkoti už puikią tarnybą bataliono senbuviams vyr. srž. Ričardui Grigalauskiui, vrš. Au-driui Orlakui – jie batalione tarnauja nuo

Dragūnų bataliono veiklos pradžia – 1992 metais šalia Nemirsetos gyvenvietės (Klaipėdos r.) įsteigtas Lauko kariuomenės Klaipėdos motodesantinis batalionas. 1993 metais batalionas perdislokuotas iš Nemirsetos į Klaipėdą, padaliniui suteiktas Klaipėdos 7-ojo dragūnų Pamario bataliono vardas, patvirtinta bataliono simbolika, pradėtos kurti tradicijos. 2000 metais batalionui suteiktas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Butigeidžio vardas. Įvairiu metu batalionas priklausė Karinių jūrų ir Krašto apsaugos savanorių pajėgoms, o nuo 2012-ųjų tapo sudedamąja Lietuvos kariuomenės Sausumos pajėgų dalimi.

sudarė trys mokomosios kuopos ir aprū-pinimo tarnyba. Kitaip tariant, buvome mokomasis dalinys, o dabar prasidėjo reorganizavimo į motorizuotąjį pėstinin-kų batalioną etapas: sudaromi bataliono koviniai ir paramos vienetai. Pagrindinė mūsų užduotis – rengti karius šalies gy-nybai kaip Sausumos pajėgų dalį.

– Ryškiausi įvykiai ir didžiausi nusivy-limai per 20 metų.

– Kadangi bataliono vadu tapau tik prieš metus, gana sudėtinga kalbėti apie bataliono 20 metų gyvenimą. Tačiau spė-ju, kad ryškiausi įvykiai susiję su nuolati-nėmis įvairiomis reformomis. Per šį laiką mūsų batalionas ne kartą buvo reformuo-tas, pervardytas, keitėsi jo vieta besiku-riančioje Lietuvos kariuomenėje. Dalinys buvo „Geležinio vilko“ motorizuotosios pėstininkų brigados, Karinių jūrų pajė-gų, Vakarų motorizuotosios pėstininkų brigados „Žemaitija“, Krašto apsaugos savanorių pajėgų sudedamąja dalimi. Na, o labiausiai nusivilta, kiek žinau iš karių, tarnaujančių batalione nuo jo įkūrimo, pasakojimų, kai jis buvo reorganizuotas iš kovinio į mokomąjį. Tiesa, nusivylimas vėliau išblėso, nes mokyti kitus, perduoti savo žinias kartais sunkiau, negu pačiam atlikti mokomąjį veiksmą.

Vienas iš kovingiausių vienetų– Grįžimas į kovinį vienetą – kaip ver-

tinate šį pokytį?– Labai džiaugiuosi ir vertinu teigiamai.

1992 metais batalionas pradėtas kurti kaip kovinis, todėl grįžimą į tokį viene-tą bataliono kariai pasitiko džiaugsmin-

Dragūnų žygis: nedrąsus žvilgsnis į II pasaulinio karo gynybinius įtvirtinimus Giruliuose.

18

Šiandien dragūnai gali didžiuotis, kad, nors praėjęs laikas nešykštėjo išbandymų, jų batalionas išlaikė simboliką, savo veidą, išsaugojo dvasią, kurią pradėjo puoselėti pirmasis bataliono vadas plk. ltn. Rimantas Baltušis.

jo įkūrimo – nuo 1992 metų. Negaliu pa-miršti ir kitų bataliono karių, civilių dar-buotojų, puikiai atstovaujančių mūsų batalionui – nuoširdžios padėkos verti srž. Benas Kaupas, št. srž. Robertas Preik-šaitis, vyr. srž. Tomas Gudžiūnas, vrš. Algi-mantas Jurkus, vyr. srž. Rolandas Židickis, vyr. srž. Marius Zelenius, kpt. Svajūnas Račas, vyr. ltn. Artūras Novikovas, Gra-žina Lukauskienė, Jurga Vaškevičienė ir vyr. eil. Daivaras Genys. D. Genys beveik visą savo laisvalaikį skiria sportui, varžy-bose gina ne vien bataliono, bet ir Lietu-vos kariuomenės komandos garbę.

Švente dalijosi su Lietuvos gyventojaisVis dėlto dragūnai nebūtų dragūnai, jei

savo džiaugsmais ir šventėmis nesidalytų su Klaipėdos gyventojais – visą vasarą jie savo renginiais džiugino ir mažuosius, ir suaugusiuosius.

Birželio 1-ąją Butigeidžio dragūnų mo-torizuotasis pėstininkų batalionas šven-tė Tarptautinę vaikų gynimo dieną. Į šią šventę buvo pakviesti bataliono karių, darbuotojų vaikai, moksleiviai iš įvairių mokyklų, su kuriomis draugiškus ryšius

palaiko batalionas. Vaikus sveikino laiki-nai bataliono štabo viršininko pareigas

einantis mjr. Vytautas Jakuška. Karo kapelionas mjr. Remigijus Monstvi-las, palaiminęs mažuosius Lietuvos gyventojus, palinkėjo, kad kiekviena diena jiems būtų nepakartojama, ku-

pina įspūdžių, o kartu ir suteikianti at-sakomybės, būtinos jų gyvenime. Prieš

kurį laiką Klaipėdos miesto švietimo įstai-gų auklėtiniai dalyvavo dragūnų sureng-tame konkurse „Laiškas kariui-dragūnui“ bataliono įkūrimo dvidešimtmečiui pa-minėti. Gražiausio laiško autore ir nugalė-toja pripažinta Urtė Aušrinė Lembartaitė iš Klaipėdos Smeltės progimnazijos.

Vaikai, trykšdami entuziazmu, dalyvavo sukarintoje estafetėje „Sužeistųjų išneši-mas iš karo lauko zonos“. Karinis gyveni-mas daugeliui pasirodė įdomus ir įvairias-

Kartu su kariais jubiliejų šventė ir Klaipėdos moksleiviai, ir... šunelis taksas.

2012 m. Nr. 7–8 19

palvis. Praalkę visi vaišinosi kariškomis vaišėmis. Šventės dalyvius linksmino Klai-pėdos Jaunimo centro kolektyvas „Kebe-riokšt“. Pagrindiniu šventės akcentu tapo bataliono simbolio – drakono – piešimas bataliono rikiuotės aikštėje. Drakoną pa-dėjo piešti Jaunimo centro Dailės studi-jos „Varsa“ ir alternatyviojo meno studi-jos kolektyvai. Skrisdami sraigtasparniu piešinį įamžino fotografai.

Gražiam jubiliejui buvo skirtas ir pės-čiųjų žygis „Dragūnų keliais“. Jame daly-vavo daugiau kaip 100 žygeivių iš visos Lietuvos. Jauniausias žygio dalyvis Aldas iš Vilniaus tebuvo vos trejų metukų. Ma-žasis žygeivis kartu su tėčiu Artūru įvei-kė visą – beveik 40 km – žygio maršrutą, o ir vakare po ilgos bei aktyvios dienos nestokojo geros nuotaikos ir energijos. Žygio dalyviai ryte iškeliavo iš Dragūnų bataliono į ankstesnę jo vietą Nemirseto-je. Čia, buvusiuose sovietų armijos pasta-tuose, 1992 metais buvo įkurtas Dragūnų batalionas. 1993-aisiais jis perdislokuotas į dabartinę vietą Klaipėdoje. Keliaudami žygeiviai ne tik gėrėjosi įspūdingu Pajūrio regioniniu parku, ekologiniu pažintiniu taku „Litorina“, bet ir aplankė II pasaulinio karo gynybinius įtvirtinimus Giruliuose. Žygis baigėsi dabartinėje Dragūnų bata-liono dislokacijos vietoje Klaipėdoje, joje žygeiviai buvo apdovanoti proginiais žy-gio ženklais.

Dedikacija legendiniam vaduiDragūnų batalionas įkurtas prieš 20

metų liepos 19-ąją. Metinių iškilmės pra-sidėjo šventomis Mišiomis. Jas aukojo įgulos kapelionas mjr. R. Monstvilas. Klai-pėdos Teatro aikštėje sustingo iškilminga rikiuotė. Ceremonijoje dalyvavo Lietuvos kariuomenės vienetų vadai, statutinių or-ganizacijų vadovai, Klaipėdos miesto val-džios atstovai ir kiti garbingi svečiai. Šia proga bataliono karius sveikino laikinai Sausumos pajėgų vado pareigas einan-tis plk. Valdemaras Rupšys, miesto meras Vytautas Grubliauskas. Per ceremoniją kariams įteikti specialūs apdovanojimai ir padėkos už nuopelnus tarnyboje, ty-los minute pagerbtas ilgamečio Dragūnų bataliono vado ir įkūrėjo plk. ltn. R. Baltu-šio atminimas.

Anapilin anksti išėjusiam legendiniam vadui buvo skirta iki rugpjūčio 20 die-nos Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje veikusi paroda „Lietuvos dragūnai XVII–XXI a.“. Jos lankytojai galėjo susipažinti su dragūnų pavadinimo kilmės hipotezėmis ir tai, ką jis reiškia, XVII–XVIII amžiaus Lie-

tuvos Didžiosios Kunigaikštystės dragū-nų pulkų apžvalga, sužinoti apie Prūsijos princo Albrechto 1-ąjį lietuvių dragūnų pulką, kuriame tarnavo nemažai vyrų, jaunuolių iš Lietuvos, apie XX a. pirmo-sios pusės lietuvių dragūnų dalinius: Lie-tuvių dragūnų divizioną, 3-iąjį dragūnų „Geležinio vilko“ pulką. Ekspozicija baigta Lietuvos kariuomenės Sausumos pajėgų Lietuvos didžiojo kunigaikščio Butigei-džio dragūnų motorizuotojo pėstininkų bataliono dvidešimties metų (1992–2012) veiklos apibendrinimu.

„Džiaugiamės, kad bataliono įkūrimo sukaktį švenčiame čia, Klaipėdos širdyje, džiaugiamės, kad esame Klaipėdos ben-druomenės dalis, ir tikimės, kad tokios šventės kaip ši ne tik paskatins visuome-nę domėtis Lietuvos kariuomene, jos is-torija, padės pažinti kario tarnybos ypa-tumus, bet ir leis toliau sėkmingai plėtoti kariuomenės bei visuomenės santykius, nes kario priesaika Tėvynei – tai priesaika kiekvienam jos piliečiui“, – Mažosios Lie-tuvos muziejuje susirinkusiems svečiams per parodos atidarymą kalbėjo bataliono vadas plk. ltn. A. Mackonis.

Šventiniai renginiai vyko ir Klaipėdos gatvėse.

Alfredo Pliadžio, Romo Eidukevičiaus nuotr.

20

Žygiai, į kuriuos kviečiami dalyvauti visi norintys, organizuojami ištisus me-tus. Sausį galite keliauti Klaipėdos sukilė-lių keliais, balandį – Kęstučio apygardos partizanų takais. Gegužę patiems ištver-mingiausiems rengiamas žygis „eXtreme 2x100 km – Kruvinuoju keliu“. Jam įveikti reikia ne tik noro, bet ir ištvermės, fizinių jėgų. Juk ne kiekvienas pasiryš per dvi dienas pėsčiomis nukeliauti net 200 kilo-metrų.

Šiemet netradiciniu laiku – birželį, o ne rugpjūtį, žygeiviai galėjo keliauti „Radvilų keliais“. Didžiojo Lietuvos etmono Jonu-šo Radvilos mokomajame pulke Rukloje dvyliktasis Lietuvos kariuomenės žygis vyko birželio 1–3 dienomis.

Populiarumas didėjaBe iš tradiciniais tapusių žygių, šiemet

galėta rinktis iš daugybės naujų. Anot Pėsčiųjų žygių asociacijos tarybos nario Dainiaus Pilypo, apie dešimtmetį tebuvo Lietuvos kariuomenės organizuojamas žygis „Radvilų keliais“ ir dar vienas kitas pavienis. „Populiarėja – ne tas žodis, per-nai įvyko tikras sprogimas“, – apie pės-čiųjų žygių bumą nuotaikingai kalbėjo D. Pilypas.

Laisvalaikis

V i o l e t a G r i g a l i ū n a i t ė

Pažinti savo šalį pėsčiomis. Tokią pramogą renkasi vis daugiau lietuvių, mėgstančių pėsčiųjų žygius. Tai puiki galimybė ne tik pramankštinti kojas, bet ir pamatyti naujų vietų, sužinoti įdomių Lietuvos istorijos faktų. Juolab kad kasmet pėsčiųjų žygių daugėja ir jie darosi vis įvairesni.

Ir save išmėginti, ir Tėvynę pažinti

Šiemet Liepos 6-ąją – Valstybės die-ną – žygeiviai paminėjo taip pat keliau-dami. Ta proga pirmą kartą surengtas žygis „Dzūkų kovų keliais“, driekęsis 40 kilometrų – nuo Merkinės iki Varėnos. Va-rėniškiai kartu atšventė ir 150-ąjį gimtojo miesto jubiliejų. Pirmąsyk liepos viduryje kariuomenė ir visuomenė galėjo išban-dyti jėgas ir keliaudami „Dragūnų keliais“. Šis pėsčiųjų žygis buvo skirtas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Butigeidžio dragū-nų motorizuotojo pėstininkų bataliono 20-osioms įkūrimo metinėms.

Prieš žygius – istorijos paskaitosLiepos 20 ir 21 dienomis keliauti „Žalio

Velnio takais“ žygeiviai pakviesti iš Elek-trėnų savivaldybėje esančių Abromiškių. Šis žygis išskirtinis tuo, kad Abromiškių bendruomenė visiems keliautojams pa-siūlė atvykti iš vakaro – pirmiausia pa-klausyti paskaitų apie Lietuvos partizanų

kovas, o į 24 arba 44 kilometrų keliones leistis kitą dieną. Minėdami savo mies-telio 441-ąsias metines, abromiškiečiai ir patys panoro apžiūrėti, ir svečiams apro-dyti, kur 1944–1946 metais veikė partiza-nų vadas Jonas Misiūnas-Žaliasis Velnias bei kiti Ukmergės, Trakų apskrityse ko-voję ir žuvę už Lietuvos laisvę jos sūnūs ir dukros.

Šio žygio organizatorius, Abromiškių bendruomenės tarybos narys, Lietuvos kariuomenės kapitonas Vytas Šareika įsitikinęs, kad dabarties visuomenė per mažai domisi partizaninio karo tema ir pačiais partizanais. Apie tai vis mažiau kalbama mokyklose, nutylima ir viešojo-je erdvėje.

„Žaliasis Velnias kovojo netoli mūsų miestelio, todėl ir gimė idėja organizuoti

2012 m. Nr. 7–8 21

ir Tėvynę pažintižygį, kuris būtų truputį kitoks negu kiti, rengiami Lietuvoje. Kad tai būtų ne tik fizinės ištvermės išbandymas, bet ir edu-kacinė programa“, – pasakojo kpt. V. Ša-reika.

Ir žygis pavyko. Bent jau taip galima spręsti iš įspūdžių, kuriais po kelių dienų internete dalijosi jo dalyviai. Pats orga-nizatorius labai girtis neskubėjo ir teigė suprantantis – dar yra ko pasimokyti, ką pagerinti. Vis dėlto žygio išskirtinumas dalyvius sudomino.

Liepos 20-osios vakarą paklausyti paskaitų susirinko apie 80 klausyto-jų. Paskaitos buvo dvi: atsargos ma-joras Albertas Daugirdas skaitė pas-kaitą apie partizaninio karo taktiką, o istorikas, Tremties ir rezistencijos muziejaus vedėjas Darius Juodis –

apie sovietinio saugumo taktiką ir meto-dus naikinant Didžiosios kovos apygardą. „Tiek klausytojų nesitikėjome“, – pasiten-kinimo neslėpė kpt. V. Šareika.

Kitąmet keliaus į kitą pusęKitą dieną žygeiviams siūlyta įveikti dvi

trasas – 24 arba 44 kilometrų. Neįprasta šiame žygyje buvo ir tai, kad keliauti ga-lėjai tiek pėsčiomis, tiek dviračiu. Iš viso dalyvavo kiek daugiau nei 100 žmonių. „Kaip pirmą kartą, tikrai neblogai. Tarp žygeivių būta ir generolo, ir pulkininko, smagu, kad ir tokie žmonės įsitraukė. O šiaip dalyvavo tiek kariai, tiek civiliai. Mano manymu, tai, kad kartu keliauja, bendrauja kariai bei civiliai, labai gerai“, –

Žygio „Dragūnų keliais rengėjai ir dalyviai.

22

neabejodamas kalbėjo Lietuvos kariuo-menės kapitonas.

Žygio organizatoriams nebuvo svarbu, kad dalyvautų vien įgudę tokių renginių dalyviai arba vien naujokai, todėl kartu keliavo tiek vieni, tiek kiti. Jauniausias žygeivis buvo vos trejų metukų, tačiau trasą įveikė. „Tiesa, nežinia kaip, – juokėsi kpt. V. Šareika, – pats ar sėdėdamas tėve-liui ant sprando.“

Vos pailsėję po pirmosios šventės pės-čiųjų žygių organizatoriai jau mąsto apie kitus metus. Norima Žaliojo Velnio takais keliauti kasmet, tik keisti patį žygio marš-rutą. Galbūt kitąmet keliai nuves link Ker-navės, jeigu Lietuvos kariuomenė sutiks pagelbėti įrengti pontoninį tiltą per Nerį.

Tačiau kpt. V. Šareikai labiausiai rūpi iš-laikyti tradiciją rengti paskaitas Abromiš-kėse. Gausus į pirmąsias paskaitas susirin-kusių žmonių būrys parodė – alkstančių istorijos žinių yra.

Naktinio žygio trasą išmėgins dienąDar tik kuriamos ir naktinio žygio „Per-

galių ir kovų keliais“ tradicijos. Jo organi-zatorius – Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Šiaulių skyrius, per-

nai spalio 15 ir 16 dienomis surengęs pir-mąjį, dėlioja jau šių metų žygio planus. 2011-ųjų rudenį žygio dalyviams teko naktį keliauti iš Baisogalos į Radviliškį ir pakartoti per 1919 metų Lietuvos karių savanorių operaciją „Radviliškis–Šiauliai“ atliktą manevrą – įveikti ilgoką distanciją. Anuomet kariai, o dabar žygeiviai pėsčio-mis nužygiavo apie 50 kilometrų.

Keliauta su Lietuvos karo istorija susi-jusiomis vietomis, be to, reikėjo pereiti kelis improvizuotus patikros postus: da-lyvius stabdė ir dokumentų reikalavo So-vietų Sąjungos represinės žinybos kariai (NKVD), Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio

dalyviai, pulkininko Bermonto Avalovo kariuomenės likučiai ir 1919 metų Lietu-vos kariai savanoriai. Žygio organizato-rius Lietuvos kariuomenės kūrėjų sava-norių sąjungos Prisikėlimo apygardos Šiaulių skyriaus pirmininkas Nerijus Kun-drotas buvo atviras – pirmasis žygis jo lū-kesčius pranoko. „Manėme, pirmas žygis bus mažiukas, dalyvaus kokia 300–400 žmonių, o buvo gerokai daugiau. Regis-travosi beveik 1 000, keliavo – per 800 dalyvių. Beveik visi įveikė trasą“, – sakė organizatorius.

Šiųmetis žygis skirsis nuo pernykščio: žygeiviams bus siūlomas tas pats maršru-

tas, bet bus keliaujama ne naktį, o die-ną. „Nusprendėme, kad vienais metais žygis vyks naktį, kitais – dieną, nes ei-nant ta trasa yra ką pamatyti, tamsoje to neįžiūrėsi. Tarkim, ten galima išvys-ti autentišką 1929 metais žygio dešim-tmečiui paminėti pastatytą kryžių“, – pasakojo N. Kundrotas.

Žygio „Pergalių ir kovų keliais“ or-ganizatorius teigė esąs tikras, kad dauguma dalyvių bus nuolatiniai, tad

Vaidybiniai patikros punktai iš pernykščio žygio „Pergalių ir kovų keliais“ persikėlė į Dzūkiją – jie buvo ir žygio „Dzūkų kovų keliais“ trasoje.

22

2012 m. Nr. 7–8 23

jiems bus įdomu tą pačią trasą išmėginti ir dieną, ir naktį. „Juk, kaip rašoma pės-čiųjų žygių interneto svetainėje, nuo vie-no karto tampi priklausomas“, – šypsojosi N. Kundrotas.

Pernai kvietę keliauti spalį, šiemet or-ganizatoriai rinkosi kiek ankstesnę datą: žygis vyks rugsėjo 28 ir 29 dienomis –

penktadienio vakarą keliautojai turėtų registruotis, o ankstų šeštadienio rytą – iškeliauti.

Kitąmet žygio maršrutas keisis, bus ekstremalesnis, ketinama nueiti visą ke-lią, kuriuo 1919 metais žygiavo savanoriai kautis su bermontininkais prie Meškuičių. „Tariamės su istorikais, rekonstruotojais, kad viskas būtų tikra, norime, jog dalyviai iš tiesų pajustų praeities dvasią. Net ber-montininkų kostiumai bus autentiški“, – žadėjo N. Kundrotas.

Tradicijas sukūrė kariaiVis dar vyrauja nuomonė, kad pagrin-

diniai pėsčiųjų žygių dalyviai – kariai, nes tam reikia fizinės ištvermės ir jėgos. Tačiau D. Pilypas tai neigia: „Radvilų žy-giuose iš tiesų daugiausia dalyvaudavo kariai, jų būdavo net apie 70 procentų. Juos komandiruodavo daliniai, kariai pa-

tys suvažiuodavo pailsėti, kitoje aplinko-je pabendrauti su kolegomis. Gal todėl vis dar gyva nuomonė, kad visi žygiai yra kariuomenės, kad jų maršrutais keliauja vien labai ištvermingi kariai, jie neša sun-kias kuprines ir valgo kareivišką košę? Ta-čiau atvyksta ne tik karių.“

Žygius renkasi vis daugiau civilių, tad kariai jau sudaro tik apie trečdalį dalyvių. „Ypač daug suvažiuoja jaunimo. Tai žmo-nės, mėgstantys iššūkius, kitaip bendrau-ti“, – įsitikinęs D. Pilypas.

Pasak vieno iš Pėsčiųjų žygių asocia-cijos vadovų, šiuos žygius tokius popu-liarius daro pirmiausia patiriamos geros emocijos, nes susiburia draugai, jie juo-kauja, yra puikiai nusiteikę. „Mes patys tuo užsikrėtėme Radvilų žygiuose 2001–

2002 metais. Visada, kai grįždavome iš žygio ir užgydavo pūslių nusėtos kojos, likdavo tik geri prisiminimai. Po savaitės ar dviejų jau pradėdavome laukti kitų metų. Labiau nei Kalėdų, kaip juokauda-vome“, – savo aistrą pėsčiųjų žygiams at-skleidė Dainius.

Žygių organizatorius ragino pasiryžti atvykti į žygį – čia renkasi itin draugiški, mėgstantys bendrauti žmonės, tad į an-trą ar trečią žygį neteks važiuoti vienam. D. Pilypas įsitikinęs – kuo daugiau bus įvairių, skirtingu laiku organizuojamų žygių, tuo lengviau bus žygeiviams daly-vauti bent keliuose per metus.

Ats. mjr. Alberto Daugirdo, vrš. Romo Eidukevičiaus ir

vrš. Alvydo Tamošiūno nuotr.

Atminimo dovanėlė jaunajam žygio „Žalio Velnio takais“ dalyviui.

24

įprastos bei jaudinamos. Diskutuota dėl esamos ekonominės padėties, tarpnacio-nalinių santykių, istorinės ir kultūrinės at-minties atkūrimo. Galiausiai buvo išrinkta iniciatyvinė Lietuvos persitvarkymo sąjū-džio (LPS) organizavimo grupė. „Nepasiū-lyti to buvo neįmanoma, antraip visi būtų nusivylę tiek pačiais savimi, tiek moksli-ninkais, tiek kūrybine inteligentija, tiek ir greita persitvarkymo sėkme respubliko-

Laikas

1988-ieji. Metai, nuo kurių prasidėjo neįtikimi „už geležinės uždangos“ esan-čios mūsų šalies gyvenimo pokyčiai. Per-mainų vėjo gūsiai jausti ir anksčiau, bet 1988-ųjų pradžioje dar neatrodė, kad ne-priklausomybė, tuo metu eufemistiškai vadinta „suverenitetu“, gali būti įmano-ma. O gausios milicijos pajėgos vasario 16-ąją ir organizuotesnio tautos šventės minėjimo užgniaužimas buvo nedvipras-miška žinutė patriotams. Sovietinė galios mašina parodė, kad yra pajėgi triuškinti kitaminčius.

D a r i u s S u t k u s

ŽALI RAIŠČIAI... prieš raudoną vėliavą

Atvira konfrontacija buvo netikslinga. Tačiau niekas netrukdė laviruoti, naudo-jantis legaliais „politiniais Gorbačiovo eros užkeikimais“ – pertvarka, viešumu, demokratizacija...

Po kelių viešų mitingų ir forumų mara-tono (gegužės 26, 27, 31 ir birželio 2 d.) birželio 3-iąją Lietuvos mokslų akademi-joje (LMA) įvyko atviras renginys. Į jį susi-rinko ne mažiau kaip pusė tūkstančio da-lyvių – akademinės bendruomenės narių, „Žemynos“, „Talkos“ klubų atstovų. Tuo metu viešos kalbos ir diskusijos buvo ne-

Just. Marcinkevičius („Atgimimas“, nr. 1)

Kraštas, kurį iš savo protėvių paveldėjom, yra mūsų.

1988 m. birželio 24 d. mitinge bene pirmą kartą tvarką užtikrino Sąjūdžio tvarkdariai.

2012 m. Nr. 7–8 25

Nors Lietuvos komunistų partijos (LKP) Centro komiteto sekretorius L. Šepetys padarė politinį reveransą naujam visuo-meniniam judėjimui, jo vertinimo mintis nesunkiai įspėjama – „žaiskite demokra-tiją, būkite idėjų generatoriai, galbūt bū-site mums naudingi“.

Tačiau tuometis Sąjūdžio informacijos centro atstovas A. Skučas iškart pastebė-jo, kad „informacija apie Sąjūdžio veiklą blokuojama, o apie kai kuriuos viešus renginius net asmeniškai pats L. Šepetys neleidžia skleisti informacijos“. Sąjūdžio raginimas rengti manifestacijas, protes-to akcijas, priešinantis kultūros naikinimo politikai ir žmogaus teisių pažeidimams, ryškiai kirtosi su partijos funkcionierių „persitvarkymo vizija“. Viešumoje tai reiš-kėsi ne tik kaip informacijos blokada. LKP kontroliuojama ELTA ne tik savaip traktavo naują judėjimą, bet ir pradėjo ieškoti Są-jūdžio veikloje bet kokių „ekstremistinių ir nacionalistinių“ faktų. Ypatinga grėsme tapo vieši masiniai sambūriai – per juos nesunkiai buvo galima išprovokuoti riau-šes, o jos būtų tapusios dingstimi įsikišti jėgos daliniams. Kai idėja „išeina“ į gatves, atsiranda pagrindas ne tik apsižodžiuoti, bet ir panaudoti jėgą. Tokios galimybės riziką patvirtino dar prieš metus Lietuvos laisvės lygos organizuoto mitingo Vilniu-je, prie Adomo Mickevičiaus paminklo, nutraukimas ir bandymas įbauginti bei diskredituoti jo dalyvius visomis įmano-momis priemonėmis.

O galbūt partijos bonzos pernelyg at-sainiai vertino tautinio atgimimo pers-pektyvas? Juk kitaip jie būtų stengęsi labiau paveikti prasidėjusį procesą. 1988 metų balandį Vilniaus miesto partijos ko-miteto užsakymu atliktos neviešos socio-loginės apklausos rezultatai parodė, ko nori visuomenė. Tuo metu lietuviai alter-natyvą, „kad Lietuva būtų savarankiškes-nė“, nurodė tik po „taikos“, „pragyvenimo lygio“, „butų“, „ekologijos“. Vis dėlto ap-klausos rengėjas jau savo išvadoje pa-stebėjo, kad „darbo žmonių politinės są-monės aktyvizacija gali aktyvuoti ir šį socialinės įtampos tašką“.

Tik štai Vilniaus miesto partijos komite-te tokia išvada liko nesuvokta.

Po metų 85 procentai lietuvių ir ketvir-tadalis Lietuvos rusų kaip pagrindinį per-tvarkos tikslą matė Respublikos suvereni-tetą, o materialią gerovę nustūmė į antrą vietą.

je...“, – rašė po renginio LMA darbuotojas S. Lapienis. Posėdyje parengti Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio metmenys: pro-grama, rėmimo grupių veikla.

Tai buvo ir lyg sapnas, ir lyg sprogimas! Šis įvykis visiškai nederėjo su tvyrojusia

slogia kolektyvine nuotaika. J. Buračas ją viešai išdrįso „įžodinti“ taip: „Jei respubli-ka turėtų suverenumą ir reikiamą kompe-tenciją, daugelį problemų būtų galima spręsti žymiai paprasčiau ir laiku. Dabar visuomenė piktinasi, kad respublika tik nagrinėja įvairias problemas, bet nepajė-gi jas savarankiškai spręsti.“

Nacionalistinio baubo beieškant

Iš LTSR KGB 5-ojo skyriaus (ideologi-nio) 1989–1990 metų dokumentų:

„…Susiklostė tokia situacija: [SSKP] CK tapo „valdžia be jėgos“, o L[ietuvos] P[ersitvarkymo] S[ąjūdis] – „jėga be val-džios. […] Respublikoje veikia apie tūks-tantis [Sąjūdžio] palaikymo grupių, jun-giančių apie 180 tūkst. aktyvistų.“

„…1988 m. pabaigoje Sąjūdis pradėjo formuoti taip vadinamus „savisaugos bū-rius“. Šių būrių narių skaičius 1989 m. pra-džioje sudarė apie tūkstantį žmonių. Jų užduotis buvo palaikyti tvarką masiniuo-se renginiuose, neleisti pasireikšti provo-kacijoms tų asmenų, neigiamai žiūrinčių į Sąjūdžio idėjas.“

„Nurodžius centrui, svarstomas klausi-mas dėl respublikoje veikiančių grupių, užsiimančių įvairiomis Rytų kovų menų rūšimis. […] Tame tarpe atsižvelgiama į operatyvinius duomenis apie atskirus ne-formalių grupių ir susivienijimų atstovus, tame tarpe vadinamuosius „žaliaraiščius“ („Sąjūdžio“ tvarkos palaikymo grupė), besimokančius kovos veiksmų […].“

„1989 m. pabaigoje „sąjūdininkų“ lo-zunguose [...] vis dažniau pradėjo skam-bėti separatistiniai pasisakymai, tame tarpe [...] krašto apsaugos, valstybės sau-gumo, muitinės sistemos tarnybų sukūri-mas.“

„...Būtina peržiūrėti asmenų, keliančių ypatingą grėsmę valstybei kategorijas, skelbtas SSRS KGB nurodyme Nr. M-426-ov-1983 […] Siūlome duotai kategorijai priskirti neformalių antisocialistinių su-sivienijimų lyderius ir aktyvistus, kurie bando pakeisti esamą santvarką, gali or-ganizuoti ar vykdyti ekstremistines akci-jas, tame tarpe smurtinio ir grupinio cha-rakterio.“

„…Po nepriklausomybės akto paskel-bimo AT davė leidimą kurti šimto žmo-nių „draugovę“ iš žmonių, savanorišku pagrindu saugančių ryšių punktus, TVR centrą, TV bokštą, leidyklas, Ministrų ta-rybą ir Aukščiausiąją tarybą. Duomenų apie kokią nors šiame būryje turimą gin-kluotę nėra.“*

* Citatų kalba netaisyta.

M. Gorbačiovas, vienoje iš savo kalbų pareiškęs, kad „persitvarkymas – tai so-cialinė revoliucija“, pats pateko į dilemos spąstus. Deklaruojamas viešumas ir de-mokratija – veiksmingos permainų prie-monės, bet ar tokių radikalių pokyčių ti-kėjosi stagnacijos liūne skendinti sovietų nomenklatūra? Įvykių kontrolės vadžios pradėjo slysti iš partijos aparato rankų, o „nacionalizmo“ korta pradėjo žaisti patys „nacionalistai“ (šnekant sovietų termi-nais) – tai yra žmonės, kuriems tautinė savimonė buvo svarbi. Pavyzdžiu, kaip „neleistiną įmanoma padaryti leistiną“, galima laikyti tuomečio „Gimtojo krašto“ redaktoriaus A. Čekuolio pateiktą argu-mentą: „1988 m. birželio 14-ąją Gedimi-no aikštėje beveik valandą kabėjo gelto-na-žalia-raudona vėliava. Nepastebėjau, kad tarybinės santvarkos pamatai nuo to būtų sudrebėję. Ar nevertėtų pagalvoti, kad būtent ši trispalvė taptų LTSR vėliava? Atimtume paskutinį simbolį iš mūsų se-paratistų, nacionalistų ir ekstremistų.“ (Paryškinta straipsnio autoriaus.)

Žalias raištis (vėlyvasis variantas) – simbolinė alterna-tyva oficialiems sovietų „tvarkdariams“.

26

Savi Dainuojančios revoliucijos tvarkdariai1988-ųjų vasara – masinių Sąjūdžio

renginių, Dainuojančios revoliucijos pra-džia.

Birželio 24 diena, Gedimino aikštė. Išly-dint į Maskvoje vyksiančią partijos konfe-renciją Lietuvos delegatus, čia įvyko Są-jūdžio surengtas masinis mitingas. Matyti jau ne viena trispalvė. Aikštėn sutrauktos didelės milicijos pajėgos. Milicininkai at-rodė ne visai kaip viešosios tvarkos sar-gai – neabejotina, kad bet kokia provoka-cija minioje būtų leidusi jiems įsikišti.

Kad būtų mažesnė incidentų galimy-bė, Sąjūdžio branduolys sumanė telkti vyrus, kurie patys palaikytų tvarką per renginius. Žinoma, viešojoje erdvėje „ža-liaraiščiai“ pirmą kartą paminėti ne tuo-mečiuose oficiozuoze. „Tiesa“ ir „Komjau-nimo tiesa“ ignoravo faktą, kad įmanoma užtikrinti viešąjį saugumą ne „žinybiškai“, o savaveiksmiškai. Tik „Sąjūdžio žiniose“ buvo parašyta, kad per mitingą „viešą-ją tvarką palaikė Sąjūdžio tvarkdariai“. Dabar šis sakinys, pateiktas „pusiau le-

Vilniaus miesto vidaus reikalų valdybos viršininkas E. Matuzanis pasakė, kad mi-licijos darbuotojai neužfiksavo nė vieno tokio incidento, o į Vidaus reikalų valdy-bą niekas nesikreipė. Iš tikrųjų parke ir jo prieigose budėję „žaliaraiščiai“ puikiai valdė padėtį. Paminėtas tik vienas chuli-

Pritrūkus raiščių, 1988 metais kartais pakakdavo ir tokio „įgaliojimo“...

1988 m. liepos 9 d. Vingio parke „juridiškai neį-teisinti” Gedimino stulpai drąsiai puikavosi tiek virš Vingio estrados, tiek ant žalių raiščių, kuriuos dėvėjo tvarkos čia žiūrintys vyrai.

galaus“ biuletenio žinutėje, glūdi laiko dulkių nusėstuose informacijos brūzgy-nuose. Tačiau jo svarba akivaizdi – tai, ko gero, pirmasis faktas, patvirtinantis kad ir simbolinę alternatyvą buvusiems ofi-cialiems jėgos organams. Tai buvo labai drąsus žingsnis, galbūt net iššūkis.

Liepos 9 dieną Vingio parke įvyko di-džiulis mitingas. 150–200 tūkstančių susi-rinkusių žmonių akivaizdoje pareikšti rei-kalavimai atkurti kultūrinę autonomiją, istorinę savimonę, […] „juridiškai įteisinti istorinio vientisumo žymenis – heraldiką, giesmes, spalvas! (R. Ozolas)“. Tiesą sa-kant, juridiškai neįteisinti heraldiniai Ge-dimino stulpai (už jų nupaišymą dar buvo visai reali tikimybė „patekti pokalbio“ pas saugumo darbuotojus) tądien drąsiai puikavosi tiek virš Vingio parko estrados, tiek ant žalių raiščių, kuriuos dėvėjo čia tvarkos žiūrintys vyrai.

Po mitingo pradėta skleisti gandus, esą per jį buvo „nacionalistinių ir antivalsty-binių išsišokimų“ – neva sumuštas rusų tautybės pilietis, būta konfliktų su milici-ja… Sąjūdžio žiniomis, tada pačiame mi-tinge uniformuotų milicininkų nebuvo, o

2012 m. Nr. 7–8 27

ganiškas išpuolis – po mitingo prie suviri-nimo gamyklos, šalia Vingio parko vartų, „nenustatyti asmenys smogė pil. Geluž-bauskui“. Apie tai, beje, informavo patys renginio organizatoriai.

Nuo bauginimo prie jėgosLiepos pabaigoje, tik po dviejų mėne-

sių nuo veiklos pradžios, Sąjūdis kons-tatavo: „Taip, Lietuvos persitvarkymo sąjūdis nėra pageidautinas nei vietinės, nei aukščiausiosios valdžios organams.“ Jau per mitingą Vingio parke Miesto komu-nalinio ūkio tarnybos virši-ninko įsakymu buvo užblo-kuoti vėliavų kėlimo trosai, paslėptas stendas, kad „per-sitvarkėliai neiškabintų bur-žuazinės simbolikos“. Jo ini-ciatyva buvo surašytas aktas „už želdinių išmindžiojimą“ po piketo prie ELTOS būsti-nės. LPS iniciatyvinės grupės nariai kviesti griežtų pokal-bių pas Lietuvos Tarybų So-cialistinės Respublikos (LTSR) Aukščiausiosios Tarybos (AT) prezidiumo atstovus, spau-doje mirgėjo žinutės apie „anarchiją ir antitarybines nuotaikas“, kurias esą kursto Sąjūdis. Bandyta žinybiškai apriboti viešų manifestacijų laisvę. Sąjūdis atsakė mitin-gu. Mitinge prie AT rūmų su-sirinkusią minią žiedu apsu-po gausios milicijos gretos. Kažkoks milicijos generolas drastiškai bandė priversti or-ganizatorius „paleisti“ minią, komanda išsiskirstyti kartota per patruli-nio automobilio megafonus.

Tačiau liudytojai pažymi, kad eiliniai lietuviškai suprantantys milicininkai susi-domėję klausėsi pranešėjų kalbų.

Valdžia kol kas tenkinosi netiesiogi-nio bauginimo taktika. Vis dėlto viena jos „užuomina“ negalėjo prasprūsti pro akis. Po mitingo prie AT iš greta esančio Aukščiausiojo Teismo pastato buvo pa-stebėti darnia rikiuote išeinantys Vidaus reikalų ministerijos (VRM) darbuotojai su šalmais, skydais ir guminėmis lazdomis. „Gimtojo krašto“ žurnalistui paprašius

pakomentuoti šį faktą, vidaus reikalų mi-nistras gen. ltn. S. Lisauskas atkirto: „Nuo 1968 metų milicijos patruliai, postai ir kitos tarnybos guminių lazdų ar kitų pa-našių priemonių, kurių turi buržuazinės policijos, nenaudoja ir savo arsenaluose neturi.“ Tolesnis jo komentaras skambėjo nedviprasmiškai ir įspėjamai:

„Lietuvos Respublikos teritorijoje tvar-ką palaiko tik milicija ir ją remia, jeigu reikia, milicijos vadovaujami draugovi-ninkai.“

Deja, kai kas nebuvo suinteresuotas tvarka. „Stiprus centras“ ieškojo išeičių

padažnėjo po [„Litva sovetskaja“] rašinių, pradėta kibti prie jaunimo su Sąjūdžio ženkliukais...“ Po mitingo Zokniuose ru-sakalbiai „internacionalistai“ nupjaustė apsistojusių nakvynei žmonių palapinių atotampas...

Gausėjant „internacionalistų“ daromų gatvės pogromų, LPS iniciatyvinė grupė kreipėsi į Vilniaus miesto vidaus reikalų valdybos viršininką prašydama apsau-gos Arkikatedros aikštėje badaujantiems P. Cidzikui ir A. Andreikai. Motyvuota, kad apsauga reikalinga dėl pasitaikančių iš-puolių prieš paskirus asmenis, ypač naktį. „Tokios apsaugos nesulaukęs, Sąjūdis pasiima sau teisę apsaugai panaudo-ti apsaugos būrių savanorius“, – teigta A. Juozaičio pareiškime.

Derybos su milicija tapo vis įprastes-nės. A. Patackas prisimena: „Kai 1988 metų rudenį prieš Vilniuje įvykusio mi-tingo dalyvius sovietinė milicija ir vidaus kariuomenė panaudojo jėgą, mes, Kauno sąjūdiečiai, rengdamiesi dideliam mitin-gui, nuėjome pas tuometinį Kauno mili-cijos vadovą P. Liubertą ir pareikalavome nesikišti, užtikrinome, kad tvarką mitinge palaikys Sąjūdžio „žaliaraiščiai“. P. Liuber-tas mus išklausė ir susitarimo laikėsi, mi-tingas praėjo sklandžiai.“

„Aš buvau „žaliaraištis“ ir mus nuolat instruktuodavo – labiausiai bijokite pro-vokacijų. Jas gali išprovokuoti „Jedins-tvo“, o gali ir ultrapatriotai iš Laisvės lygos arba į Sąjūdį įsiskverbę kagėbistai“, – pri-simena vienas to meto įvykių liudytojas.

Vis dėlto, kaip aiškėja, Lietuvoje per-tvarka ir be provokacijų galėjo būti pa-sukta visai kita linkme...

Neįvykusi „Pūga“Iki 1989 metų balandžio mėnesio pro-

sovietiniai funkcionieriai sudarė veiksmų planą ,,Metelj“ (liet. „Pūga“). Plano vykdy-tojais buvo numatyti Lietuvos VRM, KGB (liet. Valstybės saugumo komitetas) parei-gūnai, milicijos mokyklų viršininkai. Buvo sudaryta ir apginkluota 50 KGB operaty-vinių kovinių būrių, pasitelkta 1 386 mi-licijos darbuotojai, Lietuvoje dislokuoti vidaus kariuomenės daliniai. Prisidengus mokymais, sukurtas ypatingųjų situacijų štabas, sudaryta operatyvinė tardymo grupė, atliekama rekognoskuotė.

Numatyta būdų, kaip sulaikyti „ypač pavojingus“ asmenis arba „antisovieti-

susigrąžinti įtaką. Kaip atsakas „naciona-liniams frontams“ Pabaltijyje turėjo būti organizuojamas „internacionalinis judė-jimas“. Dirbtinai stiprinami ideologiniai ir tarpnacionaliniai prieštaravimai buvo „stebuklingas balzamas“ tiems, kurie no-rėjo parodyti šalyje kylančią įtampą ir bū-tinybę imtis priemonių jai pašalinti.

Rugpjūčio pabaigoje poetas M. Mar-tinaitis, vertindamas prosovietinį leidinį „Litva sovetskaja“, padarė nedviprasmes sąsajas: „Girdėt ir apie konfliktus, kurių

„Subtili“ užuomina, kad „tvarką LTSR palaiko tik milicija ir draugovininkai“. 1988 metų ruduo.

28

nius elementus“. 1989 metų rugsėjo 29 dieną LTSR KGB pirmininkas E. Eismuntas pasiūlė šiai kategorijai priskirti ir „antiso-cialistinių neformalių organizacijų lyde-rius, kurie pasisako už egzistuojančios valstybinės santvarkos pakeitimą“. Iki gruodžio KGB 5-osios tarnybos sudary-ti ypač pavojingų asmenų sąrašai suda-rė 85 puslapius, o nedelsiant sulaikomų žmonių sąrašai – 3 puslapius.

Į sąrašus pateko Sąjūdžio aktyvistai, talkininkai, ,,žaliaraiščiai“. Buvo sudaryti ir su VRM suderinti kiekvieno jų sulaiky-mo planai.

Koks likimas jų laukė?A. Anušausko tvirti-

nimu, tai „visas arsena-las priemonių, kurios jau buvo išbandytos pokariu: gaudynės, masiniai terito-rijos šukavimai, specialios operacijos apsivalant <...> nuo priešiškų ir kriminali-nių elementų. Nepamirš-tas ir agentų smogikų pa-naudojimas. <...>

Sulaikytieji asmenys tu-rėjo būti gabenami į Lu-kiškių kalėjimą, kur jiems turėjo būti pateiktos pro-kuroro sankcijos dėl kal-tinimų. Kažkokių pokyčių KGB veikloje nebuvo nu-matyta – veiksmai daug kuo priminė 1940 metų įkalinimo pagal sąrašus, dokumentų sutvarkymo atgaline data scenarijų“.

„Metelj“ savo esme pri-minė 1949-ųjų kovo pa-baigoje Sovietų Sąjungos saugumo tarnybų operaci-ją kodiniu pavadinimu „Priboj“ (liet. „Ban-gų mūša“). Tada iš trijų Baltijos šalių buvo ištremta apie 94 tūkstančiai žmonių.

Šįkart reikėjo tik signalo iš Maskvos „globėjų“. Šie dėl nesusiklausymo nespė-jo pasirengti plataus masto represijoms, sutelkti reikiamo transporto, įrengti per-siuntimo punktų, koncentracijos stovyklų (taip pat gretimos Baltarusijos teritorijoje) ir t. t. Galbūt įtakos turėjo ir kiti veiksniai – pabijota ne tiek galimo lietuvių pasiprie-šinimo, kiek tarptautinės reakcijos.

Iki 1990 metų kovo 11 dienos – nepri-klausomybės atkūrimo – planas ,,Metelj“ nebuvo įgyvendintas.

Vis daugiau užduočiųAtkurta nepriklausomybė buvo trapi.

Klijuoti plakatų ar koordinuoti masinių manifestacijų nepakako.

I. Mačiukas, buvęs „žaliaraištis“: „1990 metų kovo 11-ąją paskelbus Lietuvos nepriklausomybę ir lietuvių kalbą – vals-tybine, V. Landsbergis sulaukė tokiais sprendimais nepatenkintų asmenų gra-sinimų. Sąjūdis nusprendė saugoti Aukš-čiausiosios Tarybos Pirmininką – tuomet jis buvo svarbiausias valstybės asmuo, jos

nedidelė avarija – į mus atsitrenkė taksi automobilis. Į profesoriaus namus nuvy-kau tik aš vienas, palikęs bendrakeleivį aiškintis eismo įvykio vietoje. Gana greit į savanorišką apsaugą įtraukiau nemažai žmonių.“

1990 metų kovo 17–21 dienomis „žalia-raiščiai“, atsiliepdami į koordinacinės ta-rybos kvietimą, ėmė oficialiai registruotis. Vilniuje tai vyko Gedimino pr. 1, tuometė-je Sąjūdžio būstinėje. Išliko savanoriškai užsiregistravusių asmenų sąrašai – iš viso apie 700 žmonių. Visoje Lietuvoje kūrėsi savanorių padaliniai, o Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje susidarė rinktinės. Tačiau visa tai kol kas nebuvo įteisinta (Savanoriško-ji krašto apsaugos tarnyba, kaip žinome, oficialiai įkurta tik 1991 metų sausio 17 dieną).

Kovo 22 dieną savanoriai gavo pirmą kovinę užduotį – budėti Spaudos rūmuo-se Vilniuje. Būta ir kitų užduočių. Neri-mauti ir nesudėti rankų, atkūrus Lietuvos Respubliką, buvo dėl ko. Nedalomoje valstybės teritorijoje triukšmavo „platfor-mininkai“, „autonomininkai“.

Sunkinanti sąlyga – Lietuvoje dar buvo dislokuotos Sovietų Socialistinių Respu-blikų Sąjungos (SSRS arba TSRS) karinės pajėgos, SSRS VRM vidaus kariuomenės pulkai ir KGB.

Buvęs VRM pareigūnas L. Vasiliauskas prisimena: „1989 metais buvau paskir-tas vidaus reikalų ministro pavaduotoju. Prieš tai teko eiti Kelių policijos valdybos viršininko pareigas, tarnauti milicijoje. Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, ta-pau vidaus tarnybos papulkininkiu. Taigi tiesiogiai policijoje nedirbau, bet pagal pareigas man priklausė kuruoti viešąją tvarką ir daugelį tų padalinių, kurie dabar priklauso policijai, o tuomet buvo VRM sistemoje. Tik mus (miliciją) [sovietai] to-leravo kaip legaliai veikiančius ginkluo-tus padalinius. Visos kitos atsikuriančios Lietuvos „jėgos struktūros“ jų buvo trak-tuojamos kaip esančios už TSRS įstatymų ribų. Dėl to kildavo begalės pavojingų konfliktų ir provokacijų. Ir nepamirškime dar veikiančių TSRS tiesioginio pavaldu-mo karinės pramonės gamyklų ir gausy-bės jose dirbusių kitataučių darbininkų. Jie buvo ideologiškai apdorojami, gąs-dinami nacionalizmo baubais. Iš tų žmo-nių, dažnai suklaidintų, buvo formuojami draugovininkų būriai (jie ryšėjo raudonus raiščius), o gausiuose masiniuose rengi-

Prokomunistinis „Jedinstvo“ mitingas Kalnų parke. Pirmame plane – „darbininkų draugovės“ atstovas.

vadovas. Pamenu, paskambino buvęs ir-klavimo treneris G. Kupčinskas ir pasakė, kad du vyrai jau dvi paras saugo V. Lands-bergį ir reikia juos pakeisti. Jis prašė rasti patikimą žmogų, turintį savo automobi-lį ir galintį būti apsaugininku. Tuo metu mano aplinkoje automobilį turėjo tik dziudo vyriausiasis treneris Arvydas Po-cius (dabar jis – Lietuvos kariuomenės vadas). Arvydas apsidžiaugė, kad jį pa-kviečiau, ir entuziastingai sutiko. Kartu su Sąjūdžio atstovu važiuojant į Žvėryną Vilniuje, kur gyveno V. Landsbergis, įvyko

2012 m. Nr. 7–8 29

priešakyje, kitur – mažesni „penketukai“. Gen. mjr. J. Žuko teigimu, penki žmonės, galintys sudaryti lengvosios mašinos eki-pažą, tuo metu buvo labai operatyvus vienetas.

Daugelis vyrų buvo atsidėję žygeiviai, Rytų kovų entuziastai, medžiotojai, nusi-teikę savo įgūdžius panaudoti per galimą pasipriešinimą... Tai buvo „neįteisinti ka-riai.“

Praėjus vos daugiau nei mėnesiui nuo nepriklausomybės atkūrimo, 1990 metų balandžio 25 dieną buvo įsteigtas Kraš-to apsaugos departamentas (KAD). Jo pagrindinė funkcija – sukurti krašto ap-saugos sistemą. Neformalus „vyrų žaliais raiščiais“ sambūris instituciškai nebeati-tiko valstybingumo kriterijų. KAD gene-ralinis direktorius 1990 metų pabaigoje išsakė mintį, kad „idėja įgyvendinama tik tada, kai ją palaiko organizuota jėga ir veikianti struktūra <...>. Kas vienam yra „dvasios būsena“, man tai – konkretus or-ganizacinis darbas“.

niuose viešąją tvarką mums padėdavo palaikyti Sąjūdžio savanoriai žaliais raiš-čiais. Taigi teko ginti kariškius nuo kariš-kių ir žmones nuo žmonių... Atsiprašau už kalambūrą, bet tokia buvo realybė...“

1990 metų kovo 22 dieną KGB pradėta literinė byla Nr. 1492 „Sovietinės konsti-tucinės santvarkos gynimas“. Tačiau jau buvo per vėlu. Kitą dieną, kovo 23-iąją, Lietuvos Aukščiausioji Taryba nutraukė Lietuvos KGB veiklą.

Saugumo generolas E. Eismuntas, net prieš pat prarasdamas savo postą, tiki-no Maskvą, kad sukurtas mechanizmas, kuris leistų išsaugoti neviešą darbingą, gerai patikrintų ir atsidavusių pagalbi-ninkų aparatą, kuris susiklosčius naujai si-tuacijai sėkmingai atliktų savo funkcijas. KGB pirmininko pirmasis pavaduotojas S. Caplinas pasiūlė „centrinėse masinės informacijos priemonėse sudaryti įspūdį, kad Lietuvoje susidaro profašistinis to-talitarinis režimas“. „Netikėtai“ prosovie-tinę spaudą užplūdo epitetų „žaliaraiš-čiams“ griūtis – „Landsbergio smogikai“, „sąjūdžio samdiniai“... Propagandininkų sukurptus straipsnius lydėjo ir smerkian-tys „pasipiktinusių veteranų“, „interna-cionalinių darbo kolektyvų“ ir „kolūkių susirinkimų dalyvių“ laiškai. Pats M. Gor-bačiovas oficialiai apkaltino Lietuvos Res-publikos Vyriausybę kuriant „neįstatymi-nes ginkluotas formuotes“. AT pirmininko atsakyme M. Gorbačiovui buvo sakoma, kad savanoriškų būrių paskirtis – palai-kyti tvarką renginiuose ir keliuose, tačiau ginklų atlikdami šias pareigas jie neturi.

Nepaisydami to, „žaliaraiščiai“, vykdy-dami užduotis, spontaniškai organizavo savus „struktūrinius vienetus“ – vienur tai buvo „dešimtukai“ su „dešimtininkais“

pasiaukojimo imperatyvą nusveria mer-kantilus požiūris, o valstybėje remiamasi sausu žinybiškumu, visa tai atrodo kiek miglota.

...Taigi šita žaižaruojanti vėliavos varso-mis, atrodanti amorfiška ir nesuvaldoma, o iš tikrųjų personifikuota, susidedanti iš in-dividualybių, iš išorės tiesiog minia, o iš tie-sų labai struktūrizuota ir drausminga jėga valdė to meto Lietuvos protus ir širdis – tų, kurie nebuvo Judai.

Kas buvo ta jėga? SĄJŪDIS. Kas buvo tas energijos šaltinis? IDĖJA. Koks buvo tos idėjos vardas? LAISVĖ. A. Patackas

Siekių būta aukštų, o represijos tykojo čia pat. Todėl užsirišti žalią raištį su tau-tine simbolika, vėliau ir registruotis buvo daug drąsesnis pilietinis aktas, nei galima pagalvoti.

Plk. J. Gečas: „Jeigu mes norėjome būti valstybe, tam reikėjo kažkokios jėgos. Reikėjo sukurti kokias nors ginkluotas

Paskelbus nepriklausomybę, daugelis „žaliaraiščių“ tapo krašto ir pasienio apsaugos tarnybų branduoliu.

Desperacijos apimtas Gorbis Vilniuje. Michailas Gorbačiovas, vienoje iš savo kalbų pareiškęs, kad „persitvarkymas – tai socialinė revoliucija“, pats pateko į dilemos spąstus.

Žaliaraiščiai savanoriai tapo krašto ir pasienio apsaugos pareigūnais, bet ar ne pareiga jie vadovavosi iki tol?

„Žaliaraiščiai“ – unikalus mūsų pilie-tinės savimonės ir visuomeninio gyve-nimo fenomenas. Kiekvieną jų skatino veikti būtent „dvasios būsena“ (kokie gi kiti galėjo būti motyvai?), tuo metu daž-nai net iki galo neįsisąmoninta. Tai nebu-vo nei baimė, nei džiaugsmas – veikiau ryžtas. Kartu negalima neigti, kad vyrai žaliais raiščiais buvo ir organizuota jėga, ir veikianti struktūra – žinoma, kiek tai leido bundančio valstybingumo sąlygos. Žvelgiant iš dabarties taško, kai galvose

„Žaliaraiščiai“ – unikalus mūsų pilietinės savimonės ir visuomeninio gyvenimo fenomenas. Kiekvieną jų skatino veikti būtent „dvasios būsena“ (kokie gi kiti galėjo būti motyvai?), tuo metu dažnai net iki galo neįsisąmoninta. Tai nebuvo nei baimė, nei džiaugsmas – veikiau ryžtas.

struktūras ir tai buvo labai nelengvas dar-bas. Iš kur atsirado tie žmonės, kurie atė-jo į tas struktūras, kas jie buvo?.. Vis dėlto vėl reikėtų grįžti į Sąjūdį ir prie tų žmonių, kurie buvo Sąjūdžio „žaliaraiščiai“. Paskui iš jų, kaip matote, daugelis nuėjo į įvairias kitas struktūras. <...> Tai ir buvo tos išta-kos, viena iš ištakų.“

30

Krizės, lėmusios gerovės valstybės sampratą

Iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos biurokratija nebuvo vienintelė visą vals-tybę ir valdymą raizgiusi sistema. Be valstybės biurokratinės sistemos, būta kariuomenės, veikusios pagal savo prin-cipus, universitetų, kurių veikla buvo pa-remta taip pat savais dėsniais – minties, kad viską reikia sujungti į vieną sistemą, nebuvo. Net autoritarinėse valstybėse korporacijos gyvavo savarankiškai. Kor-poratyvios valstybės samprata pasikeitė po Antrojo pasaulinio karo.

Prieškario biurokratai turėjo savivokos ir savigarbos – jie didžiavosi savo padėti-mi, profesija. Prisiminkime senelių pasa-kojimus apie Smetonos laikus: girininkas, eigulys, mokytojas, viršaitis – tokie žmo-

Kario akiratyje

nės labai gerbti. Mūsų krašte ta pagarba rangui yra išlikusi nuo carinės Rusijos lai-kų, o ypač suvešėjo sovietmečiu.

Po Antrojo pasaulinio karo įvyko la-bai svarbių idėjinių pokyčių. Jie buvo ir naudingi, ir nenaudingi biurokratinei sis-temai. Tarkim, prieš karą Vokietijoje tau-tiškumas, nacionalizmas buvo varomoji jėga (nacionalsocialistų, vadovaujamų Hitlerio, pergalė ir viešpatavimas), bet buvo pasmerktas, nes sukėlė karą. Kal-bėti apie nacionalines idėjas buvo itin nepopuliaru. Antrąją krizę, kuri ištiko di-džiąsias biurokratines sistemas, ypač Di-džiosios Britanijos, sukėlė kolonializmo žlugimas. Po Antrojo pasaulinio karo 20 metų niekas nelaimėjo kolonijinių karų, visi buvo pralaimėti – taip radosi nepa-sitenkinimas valstybe, ėmė menkti jos statusas. Tačiau didžiausią poveikį biu-rokratinei sistemai turėjo 1968 metai, kai

įvyko studentų riaušės, lyčių revoliucija, suklestėjo anarchija, netrūko liberalizmo protrūkių. Naujoji karta, nemačiusi karo, pradėjo keisti visuomenę, kuriai dar darė įtaką pasauliniai karai, ji nepriėmė jokios valstybės koncepcijos. Tuo laiku vietoj valstybės, kurią piliečiai turi pasiaukoja-mai ginti, sampratos radosi kita – gero-vės valstybės. Ji netgi prasiskverbė į tokią totalitarinę valstybę kaip Sovietų Sąjun-ga. Valdant Stalinui, statyti visuomeni-niai pastatai, teatrai, mokyklos, valdžios įstaigos, o jam mirus viskas imta skirti privačiam žmogaus būstui, jo gerovei. Puikiausias šalies, atitinkančios gerovės valstybės, klestėjimo ir augimo kriterijus, pavyzdys – Vakarų Vokietija. Tik pakilusi iš griuvėsių ji pradėjo siekti teisingumo ir gerovės. Panašūs procesai vyko daugely-je šalių, bent jau vyravo gerovės valsty-bės ilgesys.

L i j a n a C i b u l s k i e n ė

„Kario“ redakcija tęsia straipsnių ciklą apie biurokratijos ir kariuomenės sąsajas modernioje visuomenėje pagal Lietuvos karo akademijos prorektoriaus dr. Valdo Rakučio įžvalgas.

BIUROKRATIJA IR KARIUOMENĖ (II)

2012 m. Nr. 7–8 31

Nauja biurokratijos rūšis dviejų sistemų akistatojeCivilinė kariuomenės kontrolė, apie ku-

rią su užsidegimu kalbama šiandien, turi ir minusų. Kariuomenė yra praradusi sa-vąją atskirtį. Ministrą skiria jau ne kariuo-menės vadas, ne prezidentas, formaliai užėmęs monarcho vietą valstybėje. Po Antrojo pasaulinio karo ministras tam-pa labai svarbus pareigūnas, nes kariuo-menėje jis įgyvendina partijos politiką. Tarkim, sovietinėje sistemoje atsiranda saugumo darbuotojai, kurie stebi, ką šneka ar veikia karininkija, kitų kontrolės mechanizmų. Visa valstybė apraizgoma tam tikru biurokratijos tinklu. Universite-tai irgi pamažu praranda nepriklausomu-mą – tas akivaizdu Lietuvoje, kur per pas-taruosius du dešimtmečius savivaldybės, kitos institucijos po truputį pradeda vytis į vieną kamuolį, kur viskas koordinuo-jama iš vieno taško. Šaltojo karo metais būta priešo, todėl dviejų sistemų tarpu-savio kova lėmė, kad nieko nekontroliuo-jama negali būti. Sovietų Sąjungoje būta visa apimančios kontrolės, o Vakarų pa-saulyje itin smarkiai nekontroliuota – tik ten, kur reikia. Tarptautinės bendrovės ir organizacijos yra skirtos savigynai. Jos auga, peržengia nacionalinės biurokrati-jos ribas ir taip randasi nauja biurokrati-jos rūšis – tarptautinė biurokratija. 1988–1990 metais subyrėjus Sovietų Sąjungai ir drauge šiam pamatui, nebelikus priešo, gyvenimas tapo nebeaiškus.

Dar vienas nelaimių šaltinis – išteklių krizės. Sovietų Sąjungos gyventojai šito nepajuto, tačiau 1972 metais visame pa-saulyje išaugo naftos kainos. To padari-niai: įvairios ekonominės krizės, kritinė demografinė padėtis, didėjanti emigraci-ja, yranti vertybių sistema. Be jokios abe-jonės, vertybių krizės turi įtakos ir valsty-bės biurokratinei sistemai. Jos funkcija jau nėra kovoti su aiškiais priešais, o įgy-vendinti nustatytus norminių aktų reika-lavimus. Pasibaigus didžiausiam istorijo-je karui, po jo įsivyravus taikai, nuslopus šaltajam karui, regėjos, kad karas nėra problemų sprendimo būdas. Todėl ka-riuomenės nebeatrodė svarbios, jas imta mažinti – nėra priešo, nereikia ir jų. Padė-tis pasikeitė po sėkmingo Persijos įlankos karo (1991 m.). Atsiradus blogio ašiai, pa-mažėl įsiplieskė kultūrų karas, jis vyks-ta įvairiose geografinėse vietose. Tačiau

viešojoje erdvėje naujų pavojų tarsi „ne-pastebima“ arba jie laikomi nesvarbiais. Keista, nors pagrindinės pergalės pasiek-tos, pasaulis vis tiek ima darytis šiek tiek nesaugus.

Pabaigos pradžiaTaigi mes, Lietuva, laimėjome. Kai dvi-

polė politinė sistema tampa daugiapole, atsiranda neaiškumų – kam reikalinga ka-riuomenė, su kuo kariausime, esame per silpni, ją privalu mažinti, kariuomenės reikėjo tol, kol įstojome į NATO, vėliau ap-gins ši organizacija.

O amerikiečiai ima pasitikėti technolo-gijomis – per pirmąjį karą Irake jie sėkmin-gai išbandė taikliuosius ginklus ir pradėjo

pakeisti, jis nekontroliuojamas, daug do-kumentų, norminių aktų, kuriuos sudė-tinga apeiti. Tarkim, Europoje yra labai gerų iniciatyvų, tačiau bemaž neįmano-ma jų įgyvendinti.

Postmodernizmas – prioritetų kaita ir globalizacijos iššūkiaiPlėtojant tarptautinį verslą, ieškant

naujų sprendimų buvo pasiekta neblo-gų rezultatų. Tai sukėlė optimizmo ban-gą. Visi džiūgavo – sukūrėme labai veiks-mingų biurokratijos modelių, įdiegėme naujovių, pažangių technologijų, viskas kinta, atsirado vadyba ir t. t. Tačiau dabar daug kas virsta aukštyn kojomis – didelė sparti kaita lemia nuolatinį nepastovumą ir naikina tikėjimą ja. Viskam greitai kin-tant, randantis vis naujoms technologi-joms, keičiasi ir vertybės. Tarkim, prieška-rio Lietuvoje vertinti tie, kurie buvo daug nuveikę Lietuvos labui. O šiandienos eli-tas – tai popmuzikos žvaigždės, kurios vieną dieną uždirba milijoną, o kitą – jį prašvilpia. Viską lemia pinigai. Vertybių sklaidymasis sukelia keblumų konserva-tyvioms organizacijoms, kaip antai ka-riuomenei. Autoritetų nebėra.

Liberalizmas nepripažįsta autoritetų, jie trukdo gyventi. Pavyzdžiui, įsigali nuo-monė – kuo jaunesni žmonės, tuo geriau. Prisiminkime nesenus įvykius: homo so-vieticus nieko neišmano, juos reikia nura-šyti, ateina naujoji karta, kuri, išklausiusi trumpą bakalauro programos kursą, pa-keis pasaulį. Prioritetų kaita ir globalizaci-ja sukelia didžiulių iššūkių.

Beasmenės institucijos kultasAtsiranda beasmenės institucijos kul-

tas: jei autoritetų nebėra, o juk žmogus linkęs nusidėti (prisiminkime skandalus, susijusius su mūsų ministrais), vadinasi, reikia sukurti ką nors gera, nešališka – sa-kykime, komisiją. Tačiau ją sudaro žmo-nės, kurie turi savų darbų. Todėl jie lyg ir po truputį ką nors sprendžia, lyg ir suka-si, skuba greitai ką nors padaryti. Šitaip viskas ir vyksta – darbų daugėja, tik ne kompetencijos, tešla tarsi pukši, bet re-zultatų nėra. Imami teikti pasiūlymai: „Yra keblumų?“ – „Gal pasamdom bendrovę?

tvirtinti, kad viską valdo technologijos, jei trūksta bombų, ginklų, technologi-jų, parūpinsim... Tačiau neina viskas kaip sviestu patepta – nors konkurentų lyg ir nėra, JAV visai sėkmingai kariauja, tai-klieji ginklai visus triuškina, bet Valstijos nelaimi nė vieno karo iki galo. Pradeda aiškėti, kad ilgai kariauti kariuomenei ne-naudinga, viskas atsiskleidžia informaci-nėje erdvėje. Parodomas ir ne itin gražus vaizdas, net nusikalstamas kareivių elge-sys. Deja, informacinių priemonių niekas negali kontroliuoti. Siūloma pasikviesti privačią įmonę, kuri dirbtų konflikto zo-nose karo sąlygomis, jai būtų sumokama, tačiau ji ir kalta būtų, o ne kariuomenė. Šitaip sistemoje ima reikštis privatūs in-teresai. Kol nebuvo skandalų, tai atrodė nebloga išeitis. Biurokratija, užtikrinusi šių uždavinių sprendimą, tapo jėga pati savaime ir Vakarų valstybėse persipynė su privačiais interesais, todėl paskui tam-pa sunku atsekti, kas su kuo susiję. Tai gali virsti keistu tinklu, kur nelengva ką nors

Civilinė kariuomenės kontrolė, apie kurią su užsidegimu kalbama šiandien, turi ir minusų. Kariuomenė yra praradusi savąją atskirtį. Ministrą skiria jau ne kariuomenės vadas, ne prezidentas, formaliai užėmęs monarcho vietą valstybėje.

32

2012 m. Nr. 7–8

Rugpjūčio 28 d. Krašto apsaugos ministerijoje pagerbti ir apdovanoti Londono olimpinėse žaidynėse dalyvavę Lietuvos kariuomenės atstovai. Tai – olimpinį auksą į Lietuvą parvežusi penkiako- vininkė eilinė Laura Asadauskaitė-Zadneprovskienė, bronzos medalį iškovojęs graikų ir romėnų dvikovų imtynininkas eilinis Aleksandras Kazakevičius, marato-nininkė eilinė Rasa Drazdauskaitė, dziudo imtyninin-kas Marius Paškevičius, penkiakovininkai jaunesnioji eilinė Gintarė Venčkauskaitė ir eilinis Justinas Kinderis. Nuotraukoje – olimpinę bronzą Londone iškovojęs imtynininkas eil. A. Kazakevičius, daugiau nei penkerius metus tarnaujantis Krašto apsaugos savanorių pajėgų (KASP) Didžiosios kovos apygardos 8-ojoje rinktinėje, ir Olimpiados aukso medalį iško-vojusi eil. L. Asadauskaitė-Zadneprovskienė, krašto apsaugos savanorė nuo 2003 m., ne kartą sėkmingai atstovavusi Lietuvos kariuomenei kariškių ir nekari-niuose čempionatuose.

Šio numerio I viršelyje – penkiakovininkė eil. Laura Asadauskaitė-Zadneprovskienė Londone, ką tik apdovanota aukso medaliu, III viršelyje – Olimpiados atidarymo akimirka, IV viršelyje – penkiakovininkė j. eil. Gintarė Venčkauskaitė.

2012 m. Nr. 7–8 33

Alfr

edo

Plia

džio

nuo

tr.

34

Padarysime viską pagal jos rekomendaci-jas ir bus geriau.“ Nesvarbu, kad ji visiš-kai neišmano kariuomenės specifikos, jos principų. Prisimenu vieno kariūno darbą apie personalo kūrimą: esą geriausias bū-das rasti darbuotoją yra viešasis konkur-sas. Įsivaizduokime, skelbimas laikrašty-je – „Marijampolėje reikalingas bataliono vadas...“

Yra itin vertinami kontrolės mechaniz-mai – reikia viską geriau tikrinti. Prieš kurį laiką Vytauto Didžiojo karo muziejų per metus patikrino šešios ar septynios komi-sijos – juk žmogumi negalima pasitikėti, veikiausiai ten kas nors slepiama. Dar bai-sesnis dalykas – viešieji pirkimai. Jie pa-remti paprasta maksima – žmogus blo-gas ir linkęs nusidėti, todėl reikia padaryti taip, kad jis ką nors galėtų nusipirkti tik po ilgiausių vargų.

Išsigelbėjimas – nepriklausomi eksper-tai. Tačiau jie turėtų būti kompetentingi, o jei tokie nebus, gali būti, kad jų išvados netenkins. Tuomet dar viena išeitis – krei-pimasis į tarptautinį auditą (neseniai kilo mintis tarptautiškai patikrinti karo stu-dijas Lietuvos karo akademijoje). Bet ir užsieniečiai nelabai suvokia, kas yra Lie-tuvos kariuomenė. Taigi šios minties atsi-sakyta.

Deklaruojama, esą visur būtinas vers-lumas. Jis išgelbės Lietuvą. Tačiau statuti-nėje organizacijoje verslumas gana pavo-jingas: tie, kurie buvo labai verslūs, lėkė iš kariuomenės su įvairiais įrašais arba buvo nustumti nuo svarbių reikalų.

Dažnai kalbame, kad kursime vis tobu-lesnes sistemas, kad kiekviena naujovė duos dar daugiau naudos ir mes vėl ką nors pasieksime. Tai gerai, bet kai tokių iniciatyvų randasi daugiau kaip penkios per dvejus metus, visi nustoja tikėti tokiu tobulėjimu. Tuomet įjungiamas išganin-gasis neutralusis bėgis – žmonės tik vaiz-duoja įjungiantys bėgius, o iš tiesų rieda pavėjui.

reikalai. Kas dėl to gali ištikti kariuomenę? Ji pradedama pulti viešojoje erdvėje. Tai jau pastebima ne vienoje Europos valsty-bėje. Žmonės nebevertina karių, vaikinai nenori jais tapti, merginos nenori būti ka-rių žmonos.

Girdime, kad karyba nesusijusi su po-litinėmis sistemomis. Kaip ji gali būti ne-susijusi, jei ministras susijęs? Juk su juo dirbama vienoje komandoje. Keičiantis ministrams, kinta ir sistema – kitos išei-ties nėra. Ne dėl to, kad blogas ministras, o dėl to, kad taip yra visur. Šiuo metu tai reiškiasi kariuomenių mažinimu. Pagrin-dinė priežastis – politikai nenori būti ne-korektiški, trokšta patikti. Todėl jie sten-giasi mažinti gynybos išlaidas, kad jas būtų galima skirti kitoms sritims, nes ka-riuomenė nebalsuoja arba labai menkai balsuoja. Tokia yra grėsmė.

Civilių kontrolės ir sutartinės sistemos pavojaiCivilių kontrolė – gera idėja. Preziden-

tas Haris Trumenas yra pasakęs: „Karas – per daug rimtas reikalas, kad patikėtume jį kariams.“ Ir jis teisus. Tačiau su viena są-lyga – tie civiliai turi išmanyti savo sritis. Jeigu jie neišmano savo darbo, jų veikla gali sukelti neigiamų padarinių. Konkre-tus pavyzdys – naikinama viena savano-rių kuopa, per mažai karių, reikia sujung-ti. Naikinamos kuopos numeris dvyliktas. Biurokratai nusprendžia – pagal eilę dvy-liktą kuopą padarysime aštunta. Kariams šokas – šis numeris ne vien ant žiedų, su-venyrų išgraviruotas, bet ir širdyje įspaus-tas. To biurokratai nesupranta – koks skirtumas, taigi taip paprasčiau tvarkyti tabelius. Kai nesuprantama, kas kariams yra numeris, vėliava, ženklas, galima daug malkų priskaldyti: ir ženklus per-piešti, ir vėliavas pakeisti. O juk karys dėl tos vėliavėlės gali prireikus ir gyvybę pa-aukoti. Brigados generolas Edvardas Ma-žeikis yra pasakęs: „Geros kariuomenės keičia ginkluotę, blogos – uniformą.“ Tai aukso žodžiai.

Sutartinė sistema – gerai. Ji garantuo-ja profesionalumą, kariuomenė, paremta sutartine sistema, veikia puikiai. Bet jeigu ši sistema išstums suvokimą, kad karinin-kas savo gyvenimą aukoja kariuomenei, bus blogai. Sutartis yra sutartis, tačiau

Vertybių krizės turi įtakos ir valstybės biurokratinei sistemai. Jos funkcija jau nėra kovoti su aiškiais priešais, o vykdyti nustatytus norminių aktų reikalavimus.

Ciklo teorijaŠitaip beasmenės institucijos kultas,

žmogaus pašalinimas iš sistemų sukuria keistą reiškinį: nors žmonės daug dir-ba, teikia daug idėjų, galutinis rezulta-tas nepasiekiamas. Tada randasi keistų paradoksų. Pavyzdžiui, teko dirbti Karo akademijos tarybos nuostatų rengi-mo darbo grupėje. Peržvelgę daugybę nuostatų, padarėme išvadą, kad geriausi nuostatai – 1992-ųjų. Juos sukūrė suma-nūs nepriklausomos Lietuvos kariuome-nėje pradėję dirbti žmonės. Po kurio lai-ko šie nuostatai buvo pakeisti. Vis dėlto galiausiai mes grįžome į tą patį tašką – dabartiniai beveik nesiskiria nuo anų. Šis reiškinys vadinamas ciklu. Kaip jis veikia? Žmonės, kurie turi ką nors pertvarkyti, ištaiso pirminės sistemos trūkumus, ne-mąstydami, kokių pasekmių tas sukels, ir įvykdo pirmą reformą. Greitai pamatoma, kad tai negerai, nes darant pakeitimus nemąstyta apie pasekmes. Tuomet an-trieji ieško trūkumų, išsprendžia iškilusias problemas, bet vėl nemąstydami, kas bus vėliau. Paaiškėja, kad sugrįžta prie pirmo-jo varianto. Šis ciklas gyvuoja, nes nesi-remiame patirtimi, netikime autoritetais, praeitimi, manome, kad visa, kas buvo praeityje, yra istorija, o istorija – niekas. Pamirštame, kad istorija yra gyvenimo mokytoja. Deja, niekas nesimoko. Tai gal reikia daryti mažiau, bet geriau?

Kariuomenė – politinių partijų įkaitėKam reikalinga kariuomenė postmo-

derniame pasaulyje, juk galime ką nors nusamdyti? Šis klausimas geriausiai at-spindi susiklosčiusią padėtį. Tačiau iš tiesų čia slypi rimtų pavojų. Postmoderniame pasaulyje kariuomenė neužima tos vie-tos, kurią turi užimti, tą verta labai nuodu-gniai apmąstyti. Karyba labai ribota, o ją riboja viešoji nuomonė. Tai, kad ministras yra renkamas asmuo ir tam tikros partijos atstovas, suprantama, kad viskas, kas bus blogai jo vadovaujamoje ministerijoje, turės įtakos ir jo partijos autoritetui. Bet kiek partija yra pajėgi įvertinti grėsmes, ir kiek tos grėsmės jai svarbios – didelis klausimas. Partijos reitingui dažnai būna svarbesnės ekonominės ir socialinės pro-blemos. Šitaip nejučia pradedama nu-vertinti kariuomenė ir bendrai saugumo

2012 m. Nr. 7–8 35

viskas grįsta kitais dalykais – garbe, ištiki-mybe, pasiaukojimu. Šito negalima keisti, nes tą pakeitus atsiras verslus požiūris į karybą. Jam atsiradus, kariuomenės ne-bebus. Ji kariaus tol, kol jai bus mokama. O juk per rimtą karą nė vienas karininkas algos negaus, jis kariaus iš įsitikinimo.

Šūkis „Už mažiau darykite daugiau“ ri-botas. Tai pastebėjo mūsų Finansų minis-terija. Ji pateikė klausimą: kodėl taip gerai dirbę specialistai nieko nebespėja? Atlik-to tyrimo rezultatai parodė, kad, gausė-jant užduočių dėl tarptautinių įsiparei-gojimų ir reformų, žmonių nepadaugėjo. Todėl specialistai nespėja, pradėjo kai ko nedaryti arba prastai daryti. Tie, kurie kuria ministerijų politiką, turi žinoti, kad žmonės, iki šiol ką nors darę, atėjus laikui to nebedarys. Tokios klaidos būdingos Lietuvai ir išteklių bei užduočių nesieji-mas gali sukelti neigiamų pasekmių.

Visuotinai turi vyrauti suvokimas, kad kiekvienai naujovei reikia tam tikrų ište-klių, susietų su užduotimis. Jei taip ne-bus, mūsų sistema ims strigti, žmonės nustos tikėti, taps nemotyvuoti. Kariuo-menės transformacija būtina, bet ji turi vykti evoliuciškai, nuosekliai, ir nedera keisti gerų dalykų.

Profesorius dėl studentų ar studentai dėl profesoriausKeletas paradoksų. Sakoma, geriau

samdykite paslaugų teikėjus. Taip, tam tikrais atvejais šis principas pasiteisino. Tačiau Karo akademijoje matyti kariūnus su šluotomis nėra malonus vaizdas, pa-galiau tokie darbai trukdė mokymosi ko-kybei. Teko matyti kolegų vokiečių, kurie visą transportą perdavė į privačias ran-kas, tokio pasirinkimo padarinius. Įdomu buvo stebėti pulkininkus, plaunančius automobilius, nes juos reikėjo perduoti įmonei. Gal vis dėlto tai neturėtų būti jų reikalas?

Planavimas. Koks gali būti karas, jei nėra planavimo? Planavimas – finansinin-kų išmonė. Suprantama, finansus privalu planuoti, nes kuo geriau suplanuota, tuo mažiau netikėtumų. Bet jei viską dėlio-ja pagal savo sistemą vien finansininkai, tai sukelia didžiulių nepatogumų visiems žmonėms, nes gyvenimo tempas yra spartus. Daugelis sistemos darbuotojų yra gavę, tarkime, kvietimų į konferenci-

ją. Paprastai to prieš metus negali supla-nuoti, todėl tenka nueiti kryžiaus kelius norint į ją nuvykti.

„Sistemai to nereikia“ – dažniausiai šie žodžiai yra paremti tik nuomonėmis, nėra vidinės stebėsenos. Mes turime žinoti pa-

Visi džiūgavo – sukūrėme labai veiksmingų biurokratijos modelių, įdiegėme naujovių, pažangių technologijų, daug kas kinta, atsirado vadyba ir t. t. Tačiau dabar viskas virsta aukštyn kojomis – didelė sparti kaita lemia nuolatinį nepastovumą ir naikina tikėjimą ja.

dėtį. Tai, ko reikia sistemai, viršus negali žinoti ir negali pasakyti. Svarbus nuolati-nis ryšys – dera suprasti, kad sistema su-kurta tam tikroms funkcijoms atlikti, o ne funkcijos – sistemai. Tai galima palyginti su garsiu posakiu: ar profesoriai dėl stu-dentų, ar studentai dėl profesorių? Anks-čiau studentai buvo dėl profesorių, nes profesoriui reikėjo kelias valandas dėsty-ti, todėl jis pakęsdavo studentus, o dabar situacija pasikeitusi – profesoriai dirba dėl studentų, nes studentas yra dievas, lemiantis profesorių skaičių universitete.

„To daryti negalima, nes...“ Šie žodžiai apibūdina biurokratinės sistemos vidaus inerciją. Tą lemia toks požiūris – kuo ma-žiau problemų, tuo geriau. Tarkim, pa-grindiniai archyvų priešai yra knygas imantys istorikai, nes jie jas sutepa, už-lenkia puslapių kampus ir t. t. O jeigu jų nebūtų, kiltų mažiau bėdų. Juokingas pa-radoksas, tačiau didžiausia nelaimė Karo akademijos finansininkams – mokslinin-

36

kai, kurie vyksta į įvairias konferencijas, leidžia knygas, kuriems nuolat ko nors reikia – o tai neatitinka normalių krašto apsaugos sistemos normų. Ši biurokra-tinės sistemos vidaus inercija natūrali ir visada bus. Reikia žinoti, kad biurokratinė sistema linkusi apsisaugoti ir dėl to nerei-kia pykti ant tų žmonių. Konfliktą lemia sąlygos.

Pernelyg tyli kariuomenėDepolitizuoti kariuomenę būtina. Ta-

čiau viešojo administravimo teoretikai yra pastebėję, kad kartais depolitizavi-mas yra pati didžiausia politika, tai ban-dymas panaudoti nepolitines organiza-cijas tam tikroms politinėms pozicijoms įtvirtinti. Šiuos dalykus dera žinoti, kad jie vienaip ar kitaip reiškiasi, ir stengtis ma-žinti tą polinkį.

Gresiančios pasaulio pabaigos akivaiz-doje mažinti kariuomenes nerimta. Mūsų visų bendras uždavinys – rodyti Europos visuomenei, kad tai blogai. Čekai giriasi, kad kariuomenę mažina tiek, kad kai ku-rių ginklų teks visai atsisakyti. Šiais laikais pasaulis neramus, bet kariuomenė linku-si tylėti, ji nešaukia, nekalba apie proble-mas, kad yra nesaugu. Tai kas žmonėms pasakys apie gresiančius pavojus? Žurna-listai? Jie užsiėmę kitais dalykais, pagaliau dabar apie vystančius karus dauguma žmonių nieko neskaito. Sistema neturi imtis savigynos, o aiškinti žmonėms, ko-kių pavojų yra. Tuomet nekils klausimų, kas tie mūsų priešai ir kam reikalinga ka-riuomenė?

Odė biurokratams Visos Europos biurokratai susiduria su

rimtomis problemomis. Dėl didėjančios atsakomybės, tarptautinių sutarčių, nau-jų įsipareigojimų jiems vis sunkiau darosi aprėpti visas užduotis. Partijų kova verčia žmones elgtis labai apdairiai, kalbėti tai, ką reikia, kartais to reikalauja ir profesijos specifika. Biurokrato darbas sudėtingas, tenka suktis išsijuosus. Kaipgi nepoliti-kuoti, jeigu reikia palaikymo politiniams sprendimams?

Visuomenės susikurti stereotipai ypač neigiami – biurokratai negerbiami, nors ant jų laikosi valstybė. O kur dar įvaiz-dis – juk norisi būti paprastiems ir natūra-

liems. Finansų mažinimas taip pat atsilie-pia bendrai padėčiai. Taigi biurokratinės gynybos sistemos susiduria su didžiuliais iššūkiais ir pavojais, o ateityje bus dar blo-giau. Reikia rasti priemonių, kaip įveikti tuos iššūkius.

Tarptautinis terorizmas, sėkmingai augančios Rytų imperijos – taigi pavo-jų pakanka. O kur dar vidaus bėdos – vi-suomenės po truputį yra, vertybės nyks-ta, žmones valdo duona ir informacija, jaunimas fiziškai nestiprus, senų žmonių daugėja, emigracija didėja. Kas kaltas, ką daryti?

Veltui ieškotume kaltininkų tarp tų po-litikų, kuriuos labai dažnai minime. Pa-saulis keičiasi ir kartais mes nesupranta-me aplinkui vykstančių procesų. Tačiau nereikia nusiminti ir manyti, kad visur tik blogai. Geriau stenkimės padėti tiems pa-tiems biurokratams, kad jie judėtų į prie-kį. Biurokratijos nepavyks išvengti, teks ją pamėgti. Labai svarbus yra vienas princi-pas – pirma galvok, paskui daryk. Reikia skirti daugiau dėmesio diskusijoms, stu-dijoms, pabandykime prieš ką nors da-rydami gerai pasvarstyti. Nuolatinė kaita sunaikina tikėjimą ja. Mes nustojame ti-kėti, kad būna gerų pokyčių. Tai gal dera

lėčiau juos daryti, tuomet gausime ne-blogų rezultatų. Tegul kariuomenė būna korporatyvinė institucija, tegul ji būna kariuomenė, tegul žygiuoja su vėliavė-lėmis, sėdi naktimis prie laužų, čia nieko blogo nėra, tegul karininkai žino, kas yra garbė, braukia ašarą, kai miršta preziden-tas. Būnant tolerantiškiems, biurokratija galėtų atsistoti į savo vietą ir daryti tai, ką būtina, juk be jos niekas kitas nepadarys.

Avių strategija – kur eina avinas, ten ir avys – neturėtų būti sektina. Ar būtina kartoti tai, ką daro visos šalys? Gal pirmiau pažiūrėkime, kaip joms sekasi. Nebūtinai visos Vakarų idėjos tobulos, o tai, kas at-eina iš Rytų, – velnio pramanas. Reikėtų šiek tiek pasimokyti, skirti daugiau laiko gilintis į reikiamą dalyką, didinti kompe-tenciją.

Neobolševizmo pėdsakaiBūtina turėti ir sveiko proto. Reabilituo-

kime specialistus – nesvarbu, kiek jiems metų. Yra nesuprantama, kai žmogus, nu-siėmęs antpečius, išmanantis savo darbą, išmetamas iš sistemos, pamėginkime jį išlaikyti. Situacija, kai susirenka praei-ties nesutepti žmonės ir sako: viskas, kas buvo, blogai, o mes, iš prigimties geri, viską padarysime iš naujo, – kvepia neo- bolševizmu. Iš istorijos žinome, kuo tai baigėsi – grąžinami senieji specialistai. Taigi, kovodami su raudonaisiais kadrais, kovojame su kompetencija. Jauni žmo-nės klausia – ar gali būti protingas pen-kiasdešimtmetis, juk proto pakanka tik iki trisdešimties, paskui nebe? Taigi žmonių patirtį reikia išlaikyti ir derinti su jaunų žmonių gebėjimais, o šie neišvengiamas pokyčių variklis. Šitaip sukursime tvirtas, pamažu besikeičiančias sistemas.

Karas tikrai bus – tą sistema turi atmin-ti kiekviename žingsnyje. Kada jis bus ir kiek mes esame jam pasirengę? Anksčiau kariams įteikiant kardus sakydavo: jūsų laukia graži ateitis ir dideli antpečiai, o galėtų būti sakoma – maždaug pusė iš jūsų žus, pusė išliks. Suvokimas, kad siste-mai tikriausiai teks kariauti, nes ji sukurta kraštui ginti, labai daug reiškia nustatant prioritetus. Jeigu to nedarysime, būsime labai pažeidžiami.

Taigi biurokratija neatsiejama šiuolaiki-nio gyvenimo palydovė, su ja kovoti be-prasmiška, ją reikia tobulinti.

Visos Europos biurokratai susiduria su rimtomis problemomis. Dėl didėjančios atsakomybės, tarptautinių sutarčių, naujų įsipareigojimų jiems vis sunkiau darosi aprėpti visas užduotis. Partijų kova verčia žmones elgtis labai apdairiai, kalbėti tai, ką reikia, kartais to reikalauja ir profesijos specifika. Biurokrato darbas sudėtingas, tenka suktis išsijuosus – kaipgi nepolitikuoti, jeigu reikia palaikymo politiniams sprendimams?

Apie Karinių jūrų pajėgų Logistikos tarnybos specifiką, struktūrą ir funkcijas mums papasakojo Logistikos tarnybos Maitinimo skyriaus viršininkas kpt. ltn. Ar-tūras Petrošius.

Kiekviena institucija yra stipri tiek, kiek veiklios ir patikimos jos tarnybos. Šiuo atžvilgiu logistikos padaliniui tenka svar-bus vaidmuo, nes kiekvienas planavimas ir efektyvūs veiksmai siejasi su tinkamai organizuojamu šios srities darbu. KJP tuo rūpinasi puikiais ir patyrusiais specialistais garsėjanti Logistikos tarnyba. Joje dirban-tys asmenys gal ir negali, kaip kituose KJP padaliniuose tarnaujantys kariai, pasigirti neįtikimomis istorijomis ar stulbinamais laimėjimais, tačiau jų kasdienis, dažnai nematomas darbas lemia sėkmingą ben-drą Karinių jūrų pajėgų veiklą.

Logistikos tarnybos ištakos sietinos su Karinių jūrų pajėgų flotilės kūrimusi 1993 metais. Tik anuomet šis padalinys vadin-tas Karinių jūrų pajėgų flotilės Užnugario tarnyba. Bėgant metams jos funkcijos plėtėsi bei tobulėjo ir ji buvo pervaryta į Logistikos tarnybą. Daugybę patirties su-kaupę tarnybos kariai profesionalai ir ci-viliai darbuotojai savo įdirbį bei patyrimą pamažu perdavė ateinančiam į ją dirbti jaunimui. Dabar Logistikos tarnybą suda-ro Infrastruktūros plėtros ir materialinio aprūpinimo skyrius, Ginkluotės skyrius, Aprangos ir ekipuotės skyrius, Maitinimo skyrius, Remonto skyrius, Transportavi-mo ir autotransporto skyrius. Kiekvieną jų glaustai aptarsime.

Infrastruktūros plėtros ir materialinio aprūpinimo skyriusŠis skyrius atsakingas už Karinėms jūrų

pajėgoms priklausančių statinių ir pasta-

Neatidėliotinų paslaugų tarnyba,arba 1 200 artilerijos sviedinių ir 14 tonų sulčių

S r ž . A u d r i u s Vi t k a u s k a s Baigdami straipsnių ciklą, skirtą Lietuvos kariuomenės Karinių jūrų pajėgų (KJP) atkūrimo 20-osioms metinėms, kviečiame susipažinti su KJP Logistikos tarnyba. Ši tarnyba atlieka daugybę įvairių funkcijų – nuo Karinių jūrų pajėgų karių maitinimo ir aprengimo iki karo laivų ar net Baltijos šalių karo laivų ginkluotės taisymo.

tų priežiūrą, naudojimą bei kontrolę – tai ir vamzdynai, elektra, jos ištekliai, šildy-mas, vanduo, pastatų priežiūra, remontas ar investicijų projektai, susiję su statyba ir remontu. Turint galvoje, kad prižiūrimas turtas yra įvertintas daugiau kaip 35 mili-jonais litų, – atsakomybė didelė.

Šiam skyriui yra priskirta Įsigijimų ko-manda, kurios pagrindinė užduotis – įvai-rių prekių ir paslaugų, reikalingų Karinių

jūrų pajėgų veiklai užtikrinti, paieška bei aprūpinimas. Šios komandos specialistai kasdien atlieka įvairių įmonių, bendrovių, kurių prekės ir paslaugos reikalingos KJP, apklausas, kad vėliau pagal priimtiną kai-ną būtų galima sudaryti reikiamų paslau-gų teikimo ir prekių įsigijimo sutartis. Ko-manda yra apskaičiavusi, kad, norėdamas gauti informacijos apie reikalingas prekes ir paslaugas, kiekvienas komandos dar-

KJP atkūrimo -mečiui 37

Karinių jūrų pajėgų štabo N9 Civilių ir karių bendradarbiavimo skyriaus vyresn. specialistas

Logistikos tarnybos kariai aktyviai dalyvauja ren-giniuose, reprezentuodami Karines jūrų pajėgas.

38

buotojas kasmet paskambina telefonu apie 2 000 kartų, parašo apie 1 500 elek-troninių laiškų, peržiūri apie 300 interne-to svetainių.

Infrastruktūros plėtros ir materialinio aprūpinimo skyriuje dar yra Aprūpinimo komanda. Ją sudaro civiliai darbuotojai – sandėlininkas, elektrikas, santechnikas, septyni valytojai ir penki kiemsargiai. Šiai komandai tenka nudirbti nemažai darbų. Pavyzdžiui, penki kiemsargiai kasdien prižiūri ir tvarko 23 153 kvadratinius me-trus KJP priklausančios teritorijos. Toks plotas prilygsta trims futbolo aikštėms. O septynios valytojos kasdien išvalo 7 594 kvadratinius metrus ploto – tai lygu vie-nai futbolo aikštei.

Ginkluotės skyriusŠis skyrius organizuoja Karinių jūrų pa-

jėgų laivų ir padalinių aprūpinimą gin-kluote bei šaudmenimis, tvarko KJP gin-klų ir šaudmenų apskaitą, kontroliuoja bei organizuoja ginklų ir šaudmenų pa-pildymą bei tinkamą saugojimą KJP pa-daliniuose ir laivuose. Prieš kiekvienas lauko pratybas poligone ir numatomus kovinio šaudymo jūros mokymus Karinių jūrų pajėgų kovinių padalinių bei laivų intendantai kreipiasi į šio skyriaus specia-listus dėl aprūpinimo koviniais bei imita-ciniais šaudmenimis, karo laivų artilerijos sviediniais. Čia dirbantys žmonės atsa-kingi tiek už biudžeto planavimą, tiek už planų vykdymą, tiek už šaudmenų atve-žimą ir nurašymą.

Ar žinote, kad per metus:• GinkluotėsskyriusišKJPpadalinių

gauna apie 150 paraiškų aprūpinti ginkluote bei šaudmenimis ir užregis-truoja apie 250 šaudmenų nurašymo aktų;

• KJPpadaliniaisunaudojaapie150000lengvosios ginkluotės šaudmenų, apie 1 200 artilerijos sviedinių ir apie 600 pirotechnikos priemonių.

Aprangos ir ekipuotės skyriusJei gatvėje ar kur kitur pamatote gražia

jūreiviška uniforma vilkintį KJP karį ar įs-tabiai plevėsuojančią Karinių jūrų pajėgų vėliavą, žinokite – tai Logistikos tarnybos

Aprangos ir ekipuotės skyriaus darbuo-tojų nuopelnas. Jie nustatytu laiku atlie-ka Karinių jūrų pajėgų karių aprangos ir reikiamos ekipuotės užsakymus, rūpinasi jų įsigijimu, gerinimu, sandėliavimu bei aprangos išdavimu. Šis skyrius taip pat kontroliuoja, kaip laikomasi Karinių jūrų pajėgų padalinių aprangos ir amunici-jos dėvėjimo taisyklių, periodiškai orga-nizuoja padaliniuose uniformų patikrą, priima skundus dėl prastos kokybės uni-formų. Tokių skundų gaunama nelabai daug. Gal todėl, kad gerinant, vertinant KJP uniformų medžiagos tankį ir spalvos kokybę remtasi užsienio šalių praktika.

Šiame skyriuje dirbanti siuvėja prireikus pataiso naujam Karinių jūrų pajėgų kariui išduotą uniformą ar kam gavus aukštesnį laipsnį prie paradinės uniformos švarko prisiuva naują juostą. Tam tikri drabužiai nesiuvami pagal specialius užsakymus, o duodami kariams iš karto – jiems paren-kami tinkami marškiniai, kelnės, batai, megztinis, laivo uniforma. Paradinė uni-forma siuvama pagal individualius žmo-gaus duomenis. Aprangos ir ekipuotės skyrius kasmet rūpinasi, kad apie 500 ka-rių turėtų visus priklausančius Karinių jūrų pajėgų uniformų komplektus.

liniuose ir laivuose) turi būti pamaitinta apie 600 karių, kartais ir kai laivai daly-vauja jūros pratybose. Didžiausia valgy-kla yra Karinių jūrų pajėgų štabo karinia-me miestelyje. Joje vienu kartu galima pamaitinti iki 200 karių.

Maitinimo skyriaus specialistai ruošia ne tik kasdienį valgį. Jie rūpinasi maistu ir per įvairius šventinius bei reprezenta-cinius renginius, kai svarbu ir patiekalų kokybė, ir maisto tiekimo etiketas. Tokių žinių Karinių jūrų pajėgų virėjai semiasi kasmet maisto pramonės srities aukštąjį išsilavinimą turinčių Maitinimo skyriaus specialistų organizuojamuose kursuose.

Paragauti Maitinimo skyriaus paruoš-tos gardžios košės ir žuvienės kasmet gali ir klaipėdiečiai per tradiciškai trečią kiekvienų metų savaitgalį organizuoja-mą kalėdinį renginį. Teatro aikštėje, ben-dradarbiaujant su Vakarų žvejų ir žuvies perdirbėjų asociacija, miestiečiai nemo-kamai vaišinami šiais valgiais.

Ar žinote, kad:•2011 metais dėl KJP padaliniuose su-

valgytų kiaušinių neišsirito 38 673 viš-čiukai, o tie, kuriems pavyko išvengti tokio likimo ir buvo užauginti iki 3 kilo-gramų, pateko į KJP kepsnines – jų suvalgyta 1 234;

•KJP Logistikos tarnybos maisto atsar-gų sandėlininkės per mėnesį priima į sandėlį, sudeda į lentynas, paskui pagal paraiškas išdalija 10 tonų maisto produktų. Kad būtų lengviau tai suvokti, įsivaizduokite, kad jos 1 333

Maitinimo skyriusKad ir kaip būtų, karių moralė labai pri-

klauso nuo reguliarios ir geros mitybos. Čia itin svarbus Maitinimo skyriaus vai-dmuo. Ši tarnyba, kurią sudaro tiekimo komandos ir virėjai, aprūpina Karinių jūrų pajėgų padalinius maisto produktais, organizuoja maitinimą, nuolatinę mai-tinimo kokybės ir higienos kontrolę. Šie veiksmai turi būti gerai suplanuoti, nes kasdien 12 maitinimo vietų (KJP pada-

Be Maitinimo skyriaus specialistų triūso neįsivaizduojami iškilmingi renginiai ir šventės.

Per kalėdinę akciją. Maitinimo skyriaus darbuotojai klaipėdiečius vaišino žuviene, spiginant 20 laipsnių šalčiui.

2012 m. Nr. 7–8 39

kartus per metus arba 5 kartus per dieną nuneša apie 90 kilogramų sveriantį žmogų prie stelažo, pasodina jį ant lentynos, paskui nukelia ir įsodina į dėžę;

•2011 metais KJP išgerta 14 tonų sul-čių – tiek skysčio būtų galima pripilti į patrulinio laivo P32 „Sėlis“ vandens tankus (vandens bakus) 10 kartų.

Remonto skyriusKJP Logistikos tarnybos Remonto sky-

rius bene vienas svarbiausių ir išskirti-niausių savo jūrine specifika padalinių ne tik Karinėse jūrų pajėgose, bet ir visoje kariuomenėje. Jį sudaro Laivų įrangos re-monto, Laivų korpusų priežiūros ir Speci-aliosios įrangos remonto komandos. Šis

skyrius atlieka daug svarbių uždavinių: rūpinasi 10 KJP laivų ir 3 katerių įrangos, mechanizmų, ginkluotės bei jos sistemų, radijo ir navigacijos įrangos remontu, kontroliuoja, kaip prižiūrima laivų techni-ka, sandėliuoja ir išduoda laivų atsargines dalis; vykdo karo laivų krantinių komuni-kacijų būklės kontrolę ir einamąją prie-žiūrą, atlieka stalių, suvirinimo, tekinimo, šaltkalvystės darbus. Viena iš Remonto skyriaus užduočių – kontroliuoti, kaip atliekami laivų einamasis ir doko remon-tai, kai karo laivus ir jų įrangą remontuoja privačios laivų remonto bendrovės pagal

remonto sutartis. Iškelti iš vandens laivai ir jų korpusai kapitališkai remontuojami kas 3–5 metus, o einamieji darbai atlieka-mi, kai prireikia.

Remonto skyriuje dirba patyrę aukštos kvalifikacijos variklių, degalų mechaniz-mų, siurblių, šaldymo įrangos, ginkluotės

ir denio įrangos, ryšio priemonių taisymo bei kitų sričių specialistai, dėl sumanumo ir kūrybingumo šioje srityje dažnai vadi-nami auksarankiais.

Šio skyriaus pastangomis sėkmingai įgyvendintas itin svarbus tarptautinis Baltijos šalių karinis projektas – Baltijos valstybių tarpusavio susitarimu 2002 me-tais įsteigtas Baltijos šalių karinių jūrų pa-jėgų laivų denio įrangos ir ginkluotės ap-tarnavimo centras. Jame remontuojama ne tik Lietuvos, bet ir Latvijos bei Estijos karo laivų ginkluotė bei denio įranga.

Viena naujausių Remonto skyriaus Valgykla Karinių jūrų pajėgų kariniame miestelyje.

Remonto skyrius rūpinasi laivų įrangos, mechanizmų, ginkluotės bei jos sistemų, radijo ir navigacijos įrangos remontu.

Karo laivų flotilės ir Remonto skyriaus specialistų pastangomis įrengta STANDARDFLEX 300 tipo laivų vidaus ryšio sistema.

Remonto skyriaus materialinių vertybių sandėlyje.

Nauja Remonto skyriaus funkcija – gelbėjimopriemonių metinė patikra ir sertifikavimas.

Karo laivui atliktas doko remontas.

40

dalyvaujantys kariai įvairiomis paprastai laive esančiomis priemonėmis greitai turi užtaisyti „pramušas“ ir atkurti „laivo kor-puso“ konstrukcijas. Mokantis gaisro ge-sinimo treniruokliu, dirbtinai sukeliamas tikras gaisras, kad besitreniruojantys lai-vo įgulos nariai suprastų gaisro keliamą pavojų ir imtųsi visų reikiamų priemonių gaisrui užgesinti. Tokius treniruoklius turi daugelio jūrinių valstybių karo laivynai. Remonto skyriaus dėka toks projektas įgyvendintas ir Lietuvoje.

Ar žinote, kad per metus įvairiems darbams atlikti Remonto skyriuje sunaudojama:

• 7200virinimoelektrodų–bendrasjųilgis sudaro 2,5 kilometro;

• 11ritiniųvirinimovielos–bendrasjųilgis sudaro 5,5 kilometro;

• 2,5tonosįvairausmetaloruošinių.

Transportavimo ir autotransporto skyriusKJP Logistikos tarnyba atlieka ir trans-

portavimo funkcijas. Šiuolaikinėje kariuo-menėje be šių funkcijų neišsiverčia nė vie-nas karinis dalinys – nei mechanizuotasis pėstininkų, nei oro ar jūrų pajėgų, nei inžinerijos, nei logistikos ar medicinos. Skiriasi tik transporto priemonių naudoji-mo paskirtis ir mastas. Vienur transporta-

funkcijų – laivuose esančių asmeninių (gelbėjimo liemenės) ir kolektyvinių gel-bėjimo priemonių (plaustai) metinė pa-tikra ir sertifikavimas. Dabar gelbėjimo liemenės tikrinamos Remonto skyriaus patalpose. Tikrinant gelbėjimo plaustus Karinėms jūrų pajėgoms talkina Karinės oro pajėgos. Iki šiol šį darbą darė civili-nės įmonės. Tačiau, siekiant taupyti lėšas,

buvo parengti kvalifikuoti sertifikavimo specialistai ir šiuo metu gelbėjimo prie-mones sertifikuoja pačios Karinės jūrų pajėgos.

Neseniai Remonto skyrius įgyvendi-no dar vieną projektą – Karinių jūrų pa-jėgų Mokymo centrui pagamino kovos už laivo gyvybingumą (KULG) mokymų treniruoklį. KULG mokymuose laivų įgu-los mokomos gesinti laivuose kilusius gaisrus ir susidoroti su vandens pramu-šomis. Vandens pramušų treniruoklis yra panašus į jūrinį konteinerį, jame pa-daryta laivo pramušoms būdingų sky-lių. Treniruojantis pro jas trykšta didelio slėgio veikiamas vanduo. Treniruotėse

vimo funkcijos reikšmingesnės ir skirtos esminėms kovinėms užduotims vykdyti, kitur, kaip Karinėse jūrų pajėgose, labiau yra pagalbinė priemonė.

KJP šias funkcijas atlieka du Logistikos tarnybos skyriai: Transportavimo ir Auto-transporto.

Transportavimo skyrius planuoja KJP autotransportui išlaikyti skirtas lėšas ir kontroliuoja, kaip jos naudojamos, vykdo autotransporto naudojimo ir būklės kon-trolę, tvarko degalų ir ridos apskaitą, rū-pinasi atsarginių dalių ir specialiųjų skys-čių sandėliavimu bei apskaita, planuoja ir nustato transporto priemonėms tinka-mus važiuoti maršrutus.

Autotransporto skyrių sudaro trys vai-ruotojų komandos bei transporto prie-monių priežiūros ir remonto komanda. Pagrindinės skyriaus užduotys: žmonių ir krovinių vežimas bei transporto priemo-nių remontas. Dabar KJP autotransporto parką sudaro įvairiausios keturratės prie-monės: lengvieji automobiliai ir mikroau-tobusai (7), VW CADDY (6), autobusai (3), sunkvežimiai Unimog 416 (7), sunkveži-miai Zil 131 (5), sunkvežimiai MB 1213 (4). Taigi kasdienėms užduotims atlikti trans-porto pakanka, o jei reikia gabenti ypač didelius ar sunkius krovinius, užsakomas sunkiasvoris transportas, nes visoms ka-riuomenės pajėgoms turėti savo tokios paskirties transporto netikslinga. Kie-kvienai transporto priemonei nustatoma mėnesio rida. Kasdien kontroliuojama, kad transporto priemonės neviršytų leis-tino kilometrų skaičiaus. Autotransporto priemonių priežiūros ir remonto koman-

Remonto skyriaus krautuvo „modifikacija”.

Radijo ryšio sistemų remontininkui patikėta sudėtinga įranga.

Laivo pabūklą ir jo valdymo sistemą remontuoja vienas geriausių „Bofors“ pabūklų specialistų Baltijos šalyse.

Trečiajame „Lietuvos istorijos“ tome atskleidžiama XIII–XIV amžiaus Lietuvos visuomenės struktūra ir gyvenimas, jos vidaus ir užsienio politiniai santykiai, vals-tybingumo raida. Nuo XIX a. romantiškos istoriografijos laikų vis dar gajus įsitikini-mas, kad pagoniškasis Lietuvos laikotar-pis yra didybės, galybės, sėkmės amžiai, kai lietuviai buvo vieningi, stiprūs, jiems klusniai lenkėsi kaimynai, rusų žemės no-riai priimdavo lietuvių kunigaikščius, kurie plėtė šalies teritoriją atsilaikydami prieš du agresorius – Vokiečių ordiną ir toto-rius. Išpuoselėta žemdirbystė, ištobulin-ti amatai, vietinė ir tarptautinė prekyba, atsirandantys miestai, gerbiami protėvių dievai, sumanių patriotiškų kunigaikščių valdžia – visa tai buvo nesenkantys lie-tuvių galios šaltiniai. Tokie vertinimai vis dar įsišakniję populiariojoje literatūroje, kartu ir istorinėje visuomenės savimonė-je, nors naujesnė istoriografija šiuos ver-tinimus gerokai pakoregavo, pasiūlyda-ma kur kas sudėtingesnį (bet ne mažiau garbingą) požiūrį į ankstyvosios Lietuvos laikus.

Šiame veikale nėra tautinių mitų apie pagoniškosios Lietuvos didybę. Autoriai

Knygos 41

IsTORIJA BE TAUTINIų MITų

LIETUVOS ISTORIJA. XIII a.–1385 m. Valstybės iškilimas tarp Rytų ir Vakarų. III tomas. Darius Baronas, Artūras Dubo-

nis, Rimvydas Petrauskas. Dailininkė Agnė Dautartaitė-Krutulė. Leidykla „Baltos

lankos“, 2012 m. 615 p. Tiražas 1 200 egz.

da atlieka smulkius automobilių taisymo, virinimo darbus, keičia tepalus. Variklius taiso, tiltus keičia privačios automobilių remonto įmonės, su kuriomis sudarytos sutartys.

Šio skyriaus vairuotojai dažniausiai yra jauni kariai. Dauguma jų dar prieš kele-rius metus atliko pradinę privalomąją karo tarnybą Karinėse jūrų pajėgose. Da-bar šie kariai tobulėja kaip profesionalūs vairuotojai, yra siunčiami į įvairių vairavi-mo kategorijų kursus.

Ar žinote, kad per metus KJP automobiliai:

• nuvažiuojaapie395000kilometrų–išKlaipėdos į Vašingtoną tiek nuvažiuoti būtų galima beveik per 49 kartus;

• sunaudoja56800litrųdegalų–vie-nam automobiliui, sunaudojančiam vidutiniškai 8 litrus degalų 100 kilo-metrų, tiek užtektų 28 metams ir jis nuvažiuotų 700 000 kilometrų.

Baigiant norisi pasakyti, kad KJP Logis-tikos tarnyboje dirbantys kariai ir laisvai samdomi civiliai darbuotojai visada ku-pini entuziazmo, aktyviai dalyvauja įvai-riuose KJP organizuojamuose sporto ar kituose renginiuose. Logistikos tarnybos kariai turi gana pajėgią mažojo futbolo komandą, ne vienais metais yra užėmę 1-ąją vietą KJP šachmatų turnyre. Tačiau labiausiai šios tarnybos kariai ir civiliai darbuotojai pasižymi per kasmet KJP rengiamus žūklės čempionatus. Logisti-kos tarnybos komanda jau tris kartus yra tapusi tokių varžybų čempione. O 2011 metais visos kariuomenės sportinės žū-klės varžybose kariuomenės sporto klu-bo taurei laimėti KJP Logistikos tarnybos komanda iškovojo 2-ąją vietą.

Logistikos tarnyba – specifinis Kari-nių jūrų pajėgų padalinys. Atrodo, apie jį nėra ką pasakoti, bet be jo Karines jūrų pajėgas būtų sunku įsivaizduoti.

Dabar KJP autotransporto parką sudaro įvairiausios keturratės priemonės: lengvieji automobiliai ir mikroautobusai, VW CADDY, autobusai, sunkvežimiai „Unimog 416“, „Zil 131“, „MB 1213“.

Karinių jūrų pajėgų laivų ir padalinių aprūpinimą ginkluote bei šaudmenimis organizuoja Ginkluotės skyrius.

42

Apie ką rimtai samprotauja jaunieji ro-mano herojai? Apie šiuolaikinį pasaulį, žmonių likimus: „Gyvenime visados slypi pavojų. Karai, marai. Tornadai Kanzase. O žmonės sau gyvena. ...Visur, bet kur – te-reikia mažos bombos ir keleto šautuvų. Atvira visuomenė tokia bejėgė ir nege-banti apsiginti. Viskas, ko pasiekė šiuo-laikinis laisvasis pasaulis, taip trapu. ... ir ekspertams, visiems mums tenka ištisas paras sukti galvas dėl blogiausių gali-mų įvykių. Pavyzdžiui, kompiuteriai. Jie įjungti į mūsų sistemą, viskas nuo jų pri-klauso – ne tik bibliotekos, bet ir gamyba, bankai, biržos, oro linijos, atominė ener-getika ... o gali įvykti vadinamoji kiberne-tinė ataka. Jie turi tokius kompiuterinius kirminus, prasiskverbiančius pro ugnia-sienę ir paliekančius vadinamąsias pro-gramėles, kurios siunčia slaptas žinutes, aprašančias tinklą, į kurį jos pateko. Tos programėlės viską paralyžiuoja, sujaukia maršrutų lenteles, jos veikia per progra-mų sąsajas. Sustoja ne tik birža ar eismo signalai, sustoja viskas – energetikos sis-temos, ligoninės, pats internetas, ar gali įsivaizduoti? Tie kirminai užprogramuoti vis plisti, kol netgi tavo spoksoma tele-vizija išeina iš rikiuotės ir ima per visus kanalus rodyti tik Osamą bin Ladeną.“ (p. 139)

„Teroristas“ – stipri, aistringa ir nepa-prastai aktuali knyga. Tai terorizmo ir fundamentalizmo skerspjūvis, žvilgsnis į Vakarų pasaulį jaunimo, mąstančio ir ne-apkenčiančio žmogaus akimis. Romanas nesiūlo banalių paaiškinimų, nekaltina, neteisia. Jis apnuogina fundamentaliz-mo, emigracijos, terorizmo, JAV ir viso šiuolaikinio pasaulio problemas. Kaip gy-venti seksualizuotoje, prasmę praradu-sioje, korumpuotoje vakarietiškoje visuo-menėje? – klausia Dž. Apdaikas.

Atsakymo tenka ieškoti visiems. Parengė JUOZAS POCIUS

rašė tekstą remdamiesi patikimais istori-jos, archeologijos, kalbotyros, etnologi-jos, etnografijos šaltiniais ir jų interpreta-cijomis mokslinėje literatūroje. Ne vienas didvyriškos praeities puslapis šioje kny-goje toks nebeatrodo, o vien paraštėse minėti ar visai nepastebėti įvykiai, reiš-kiniai, problemos įgauna naujų netikėtų reikšmių ir atspalvių. Pagrindiniu leidinio motyvu laikomas Lietuvos valstybės kū-rimasis ir dinamiška visuomenės raida, pasižymėjusi ne tik gebėjimu prisitaiky-ti prie aplinkinio pasaulio, bet ir jį veikti. Ankstesniais amžiais nematytas lietuvių aktyvumas leido Lietuvai nuo XIII am-žiaus tapti Europos istorijos subjektu, ku-riančiu ir savo, ir bendrą Europos istoriją.

Aišku, autoriai neturėjo tikslo perrašyti pagoniškosios Lietuvos istorijos. Veikiau siekė dar kartą peržvelgti ir apibendrinti tyrimus, ne tik įvertinti naujausius Lietu-vos Didžiosios Kunigaikštystės istorio-grafijos laimėjimus, bet ir daugiau remtis archeologų atradimais bei užsienio istori-kų studijomis. Tai jiems leido iškelti naujų problemų, patikrinti senų hipotezių ak-tualumą ir patvarumą. Suprantama, apie galutinius ir viską išsprendžiančius atsa-kymus negali būti ir kalbos, juk jau seniai pastebėta, kad kiekviena karta sukuria savus praeities tekstus. Vis dėlto istorija, jei nori būti pripažinta rimtu analitiniu mokslu, privalo siekti tarptautinių moks-lo standartų.

Autorių požiūris į pagoniškojo Lietuvos istorijos tarpsnio esmines problemas iš-dėstytas leidinio turinyje: kiekvienos da-lies skyriai ir poskyriai labiau ar mažiau yra problemų formuluotės. Trys teksto dalys gana savarankiškos, tačiau tokia veikalo struktūra leido autoriams geriau įsigilinti ir įtaigiau atskleisti senosios Lietuvos is-toriją. Įprastinė Lietuvos politinė istorija pateikiama trečioje knygos dalyje. Leidi-nys baigiamas apibendrinamuoju skyriu-mi, kuriame kiekvienas autorius išskiria ir pristato svarbų šios Lietuvos istorijos aspektą. Knygai būdingas struktūrinės ir įvykių istorijos derinimas neišvengiamai vertė naudotis tais pačiais istorijos duo-menimis, pakartoti gana panašius siuže-tus, įterpti nuorodą „plačiau žiūrėti“. Kita vertus, tam tikrų temų ir siužetų pristaty-mas, atsižvelgiant į kelis kontekstus, at-vėrė galimybę suvokti juos kitaip. Knygą rašę trys autoriai, kad ir panašiai žvelgia į istoriją, turi savąjį istorinės medžiagos in-terpretavimo ir dėstymo stilių.

Nors vasara baigėsi, ruduo irgi tinka-mas metas skaityti knygas. Šią vasarą knygynų lentynose pasirodė dėmesio vertas amerikiečių rašytojo Džono Apdai-ko romanas „Teroristas“.

Amerika atsigauna po rugsėjo 11-osios košmaro. Aštuoniolikmetis Ahmadas gy-vena su motina aire kažkur Naujajame Džersyje; savo tėvo arabo jis nepamena, bendramokslių nekenčia ir niekina, vaka-rietiškąją kultūrą laiko žlugusia, o tuštu-mą jo gyvenime užpildo Korano pamo-kos ir mokytojas imamas Šeichas Rašidas. Ahmadas puikiai mokosi, jis itin protingas ir sumanus; tačiau, užuot siekęs karjeros, vaikinas pasuka kitu keliu: jis palengva atsiskiria nuo visų ir prieglobsčio ieško ti-kėjime. Netrukus paaiškėja, kad vaikinas jau pasirengęs dėl islamo paaukoti ne tik savo, bet ir kitų gyvybes. Vienintelis Dže-kas Levis, seniai Dievą pamiršęs žydų kil-mės mokinių konsultantas, simpatizuo-jantis Ahmado motinai, tiki, kad vaikiną dar galima išgelbėti. Tačiau Ahmadas jau vairuoja prikrautą sprogmenų sunkve-žimį judriu greitkeliu tunelio link, kad su savimi į pražūtį nusineštų kuo daugiau netikėlių...

ApNUOgINTA fUN-dAMENTAlIzMO,

TERORIzMO TIEsAJohn Updike. TERORISTAS.

Romanas. Iš anglų kalbos vertė Marius Burokas. Vilnius: Tyto alba, 2012. 319 p.