1

Sudarytojai / Edited by Vytautas Michelkevičius & Kęstutis Šapoka

(Ne)priklausomo šiuolaikinio meno istorijos / (In)dependent Contemporary Art Histories

LTMKS, 2011

Savivaldos ir iniciatyvos Lietuvoje 1987–2011 m. / Artist-run Initiatives in Lithuania 1987-2011

UDK 7.038(474.5)(091) Ne-131

Knygos sudarytojai / Editors: Vytautas Michelkevičius ir Kęstutis Šapoka

Dizainerė / Designer: Laura Grigaliūnaitė

Vertėjas / Translator: Jurij Dobriakov

Teksto redaktoriai / Proofreaders: Akvilė Rėklaitytė, Jurij Dobriakov

Sudarytojų nuomonė ne visada sutampa su tekstų autorių nuomone, bet todėl ir įdomu diskutuoti bei pasakoti ir klausytis istorijų / The editors‘ opinion not necessarily coincides with that of the contributors, but this is precisely what makes engaging in discussions, as well as telling and listening to stories, interesting

© Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjunga (LTMKS), Vilnius, 2011

© Lithuanian Interdisciplinary Artists‘ Association, Vilnius, 2011

ISBN 978-9955-9362-4-4

3

8 Metus trukęs pokalbis apie knygą, istorijų rašymą, įsivaizduojamas ir tikras (ne)priklausomybės kovas Lietuvos meno scenoje. Vytautas Michelkevičius ir Kęstutis Šapoka

Tekstai 30 Kas skaičiuoja nepriklausomo meno dešimtmečius? Skaidra Trilupaitytė

58 „Imk videokamerą ir trauk per pasaulį“. Apie videomeno pradžią Lietuvoje. Danutė Gambickaitė

74 Sutemų perlai. Monika Krikštopaitytė

84 Savivalda kaip būsena. Neringa Černiauskaitė

100 Alytaus meninė savimonė po 1990-ųjų. Redas Diržys

114 Kaip paaiškinti sau meno vadybą, arba akla višta tamsiame kambaryje be interneto. Anonimė

8 A yearlong conversation about the book, writing of histories, and imaginary and real struggles for independence in the Lithuanian art scene.VytautasMichelkevičiusand KęstutisŠapoka

Texts30 Who is counting the decades of independent art? Skaidra Trilupaitytė

58 “Take a video camera and roam the world”. The beginnings of Lithuanian video art. DanutėGambickaitė

74 Twilight Pearls. Monika Krikštopaitytė

84 Self-governance as a state of mind. NeringaČerniauskaitė

100 Alytus‘s artistic self-consciousness in the 1990s. RedasDiržys

123 Explaining arts management to yourself, Or a blind chicken in a dark room with no internet connection. The anonymous

Turinys / Table of contents

4

126 Institucijoje ir už jos ribų: nepriklausomos meno erdvės Estijoje. Airi Triisberg

Pokalbiai140 Pokalbis su Šarūnu Naku

148 Pokalbis su Arūnu Dikčiumi

154 Pokalbis su Linu Liandzbergu ir Džiugu Katinu

168 Pokalbis su Nomeda ir Gediminu Urbonais

198 Pokalbis su Svajone ir Pauliumi Stanikais

208 Pokalbis su Henriku Gulbinu

214 Pokalbis su Gintaru Šepučiu

226 Pokalbis su Gintaru Znamierowskiu ir Algiu Ramanausku

238 Pokalbis su Donatu Jankausku (Duoniu)

244 Pokalbis su Evaldu Dirgėla ir Justinu Vaitiekūnu

252 Pokalbis su Roku Dovydėnu

262 Pokalbis su Mindaugu Gapševičiumi

268 Pokalbis su Dariumi Vaičekausku ir Vladu Balsiu

276 Pokalbis su grupe „Cooltūristės“

126 In and Out of the Institution: Independent Art Spaces in Estonia. Airi Triisberg

Conversations146 ConversationwithŠarūnasNakas

152 ConversationwithArūnasDikčius

164 Conversation with Linas Liandzbergas andDžiugasKatinas

192 Conversation with Nomeda and GediminasUrbonas

206 ConversationwithSvajonėirPaulius Stanikas

212 ConversationwithHenrikasGulbinas

224 ConversationwithGintarasŠeputis

236 ConversationwithGintaras Znamierowski and Algis Ramanauskas

242 Conversation with Donatas Jankauskas (Duonis)

250 ConversationwithEvaldasDirgėla

260 ConversationwithRokasDovydėnas

266 Conversation with Mindaugas Gapševičius

274 Conversation with Darius Vaičekauskas

284 Conversation with Cooltūristės

5

286 Pokalbis su Algiu Lankeliu ir Audriumi Novicku

Renginiai304 1994 Instaliacija name

308 Skulptūra Senamiestyje

312 1995 Sau ir kitiems

316 Kasdienybės kalba

322 1996 Pamiršta dabartis

332 1997 Menininkų sąskrydžiai Telšiuose

338 1999 Garsas + Vaizdas

342 Butas

350 2000 Patirties kontūrai

354 Būti naudingam

358 2001 Šviesa

366 Šiuolaikinio meno paroda reklami- niuose stenduose Vilniuje ir Kaune

370 2002 Baimės

376 2005 Antano Mončio dienos Palangoje

298 Conversation with Algis Lankelis ir Audrius Novickas

Events304 1994 Installation in the House

308 Sculpture In The Old Town

312 1995 For Yourself And Others

316 Mundane Language

322 1996 The Forgotten Present

332 1997 Artist‘s Symposiums In Telšiai

338 1999 Sound + Image

342 Apartment

350 2000 The Contours of Experience

354 ToBeUseful

358 2001 The Light

366 Contemporary Art Exhibition on Billboards in Vilnius and Kaunas

370 2002 Fears

376 2005 AntanasMončysDaysinPalanga

6

380 2006 U-Fest

382 „Čia–Ten“ piešiniai

384 2007 Lietuva ir Ukraina

386 2008 Nuo idejos iki reprodukcijos

388 2009 Meno mašina

390 2010 Independent Drawings Gig 6

392 Sutemom

394 Atviros tarpdisciplininių menininkų studijos

398 2010–2011 Evaldas Jansas TV Letmekoo.lt TV = Leiskmanku kuoti.lt TV

404 2011 „WebJS“ rezidencijos ir performansas VDA Nidos meno kolonijoje

406 Bendrabūtis

Radiniai412 Neišleistas LTMKS žurnalas „Tekstai“

418 Grupė „Prarastoji karta“

380 2006 U-Fest

382 Here – There Drawings

384 2007 LithuaniaandtheUkraine

386 2008 From Idea to Reproduction

388 2009 Art Machine

390 2010 IndependentDrawingsGig6

392 For Twilight

394 Open Studios of Interdisciplinary Artists

398 2010-2011 Evaldas Jansas TV Letmekoo.lt TV = Leiskmanku kuoti.lt TV

404 2011 WebJs residencies and performance at VDA Nida Art Colony

406 Bendrabūtis

Lost and found412 UnpublishedLTMKSmagazine „Texts“

418 The group Prarastoji karta (Lost Generation)

7

420 ArtasaFront.EvaldasDirgėla

422 Who is writing history of contemporary(fine)art.Dovilė Tumpytė

433 WithoutGallery,WithoutCurators: Conversation with Jonas Zagorskas

434 A Few Remarks on InterdisciplinaryArt.KęstutisŠapoka

440 Text Authors

443 Index of Names

420 Menas kaip priedanga. Evaldas Dirgėla

422 Kas rašo šiuolaikinės dailės istoriją. Dovilė Tumpytė

426 Be galerijos, be kuratorių. Pokalbis su Jonu Zagorsku

434 Keletas pastabų apie tarpdisciplininį meną. Kęstutis Šapoka

440 Tekstų autoriai

443 Vardų rodyklė

8

Metus trukęs pokalbis apie knygą, istorijų rašymą, įsivaizduojamas ir tikras (ne)priklausomybės kovas Lietuvos meno scenoje / A yearlong conversation about the book, writing of histories, and imaginary and real struggles for independence in the Lithuanian art scene

Vytautas Michelkevičius: Kęstai, bandau prisiminti, nuo ko prasidėjo šio leidinio gimimas, bet kol kas blyksteli tik tokios prie-žastys, kurias būtų galima pavadinti Lietuvos meno ir kultūros politika. Pirmiausia – mano tapimas nauju LTMKS pirmininku ir dėl to kilęs noras permąstyti sąjungą, jos tikslus, prasmę ir istoriją. Su tuo susijęs seniai man kirbėjęs klausimas, kodėl Lietuvoje praktiškai nėra menininkų valdomų erdvių ir meninin-kų kuruojamų iniciatyvų. Nors atsakymą iš dalies buvau radęs po mano vestų kūrybinių dirbtuvių apie galeriją ir išleidus leidinį „Gale-rijos žurnalas“ (2008). Lietuvos menininkai

Vytautas Michelkevičius:Kęstas,Iamtryingto remember how the idea of this publication was born, but so far I can recall only the follow-ing reasons, which can be viewed as related to Lithuanian art and culture policy. First of all, it is my becoming the new chairman of the Lithuanian Interdisciplinary Artists’ Association (LeTMeKoo stands for the Lithuanian abbrevia-tion LTMKS and at the same is a funny phrase coined by one of the members’ artist Evaldas Jansas) and the resulting desire to rethink the association, its objectives, meaning, and his-tory. Related to this is the question that has long puzzled me: why are there practically no

Vytautas Michelkevičius

Kęstutis Šapoka

9

yra apolitiški greičiausiai dėl Lietuvos socio-politinių ir ekonominių realijų bei praeities, tačiau ši išvada apibūdina tik jaunąją kartą (menininkus, gimusius po 1980-ųjų). Tačiau niekas neatsakė į klausimą, kodėl gi tų iniciatyvų buvo apstu Sąjūdžio laikais ir kodėl jų tolydžio mažėjo baigiantis XX amžiui? Šis klausimas tapo pagrindiniu motyvu sudaryti knygą apie tai, kaip menininkai Lietuvo-je pastaruosius du dešimtmečius bandė inicijuoti ir kuruoti parodas, susibūrimus bei erdves? Antroji priežastis turbūt būtų porei-kis reflektuoti iki šiol dar neparašytą Lietuvos šiuolaikinio meno istoriją. Tokį poreikį junta ne tik mūsų karta, bet ir jau po Sąjūdžio gimę meno kūrėjai ir kritikai, kurie ne tik nedalyvavo Lietuvos šiuolaikinio bei tarpdis-ciplininio meno diskurso genezėje, bet gal net ir nenutuokia, kas buvo jo iniciatoriai. Trečioji priežastis galėtų būti KRF paskelbtas 2010 m. rėmimo prioritetas projektams, apmąstantiems Lietuvos Nepriklausomy-bės dvidešimtmetį. Ar pameni, kodėl mes pradėjom bendradarbiauti rengdami knygą ir kokia buvo/yra tavo motyvacija?

Kęstutis Šapoka: Taip, motyvacijos prasme išvardijai visas priežastis. Tačiau idėjos ir chronologinės ribos dirbant vis modifikavosi. Struktūra išėjo gana eklektiška (ir, manau, tai gerai) – menotyriniai tekstai, autoriniai tekstai, interviu, atskira dokumentacijos dalis ir dar nedidelis nepublikuotų arba rastų spaudoje tekstų skyrelis.

V. M.: Knygą sudarinėjome daugiasluoksniu principu, kad skirtingais kalbėjimo būdais, kuo įvairiapusiškiau atskleistume tą patį laikotarpį ir kartu pateiktume „istorijos“ daugiskaitą. Pripažink, kad menotyrininkus visuomet traukė tas neišvyniotas saldainis – parašyti Lietuvos šiuolaikinio meno istoriją ir būti pirmam. Su šia knyga mes esame pirmi, tačiau istorijos nerašom – tiesiog suteikiam

artist-run spaces and artist-curated initiatives in Lithuania? The answer partially became clear to me after the gallery workshop I had organized and the publication of the Gallery Log magazine (2008). Lithuanian artists are apolitical, and the reason behind this is most probably Lithu-ania’s socio-political and economical situation, as well as its past, although this conclusion describes only the young generation (artists born after 1980). Another question remained unanswered: why had so many such initiatives emerge in the times of the Reform Movement ofLithuania(theSąjūdis),andwhywerethereincreasingly few of them at the close of the 20th century? Thus, my curiosity and the desire to answer this question motivated me to compile a book about Lithuanian artists’ attempts to initiate and curate exhibitions, gatherings and spaces over the last two decades. Another reason is the need for a (still unwritten) history ofandreflectiononLithuaniancontemporaryart – a need shared by our own generation and the generation of artists and critics born in the post-Sąjūdisperiod,whonotonlywereunableto participate in the birth of the contemporary and interdisciplinary art discourse, but also might have no clue whatsoever who its pio-neers had been. The third reason is probably the fact that the Culture Support Foundation of Lithuaniagaveprioritytoprojectsthatreflectedon the twenty years of Lithuania’s independ-ence in its allocation of funding for 2010. Do you recall why we began to collaborate on this book, and what was/is your motivation?

Kęstutis Šapoka: Yes, you have listed all the points in terms of initial motivation. Neverthe-less, the ideas and the chronological limits gradually changed in the process. The structure ended up being quite eclectic (which in my view is good) – critical texts, essays, interviews, a separate documentation section, and a small section of unpublished or found texts.

V. M.: We compiled the book in a multi-layered way, so that the various registers of speaking

10

galimybę skirtingiems veikėjams papasakoti skirtingas istorijas. Taigi pirmame skyriuje jos pasakojamos menotyrininkų ir menininkų analitinių tekstų bei refleksijų forma. Antraja-me skyriuje kalbiname pastaruosius dvide-šimt metų aktyviai veikusius menininkus apie jų iniciatyvas, šiuolaikinio bei tarpdisciplininio meno pradžią, galios ir tradicijos žaidimus. Trečiajame skyriuje pateikiame surinktus vizualinius įrodymus iš parodų kvietimų, katalogų, informacinės medžiagos bei doku-mentacijos. Jie savo ruožtu taip pat pasakoja nepriklausomų iniciatyvų istoriją – savo turiniu, savo grafiniu dizainu bei stilistika. Čia pristatoma daugiausiai LTMKS ar jos meni-ninkų inicijuoti projektai, nes kodėl gi rašant istoriją nepasirašiusius ir savosios versijos per vienos iš (ne)institucijų prizmę?

K. Š.: Nesakyčiau, kad esame pirmi (ir bent aš asmeniškai nesiekiu tokiu būti). Tiesiog šia knyga įsiterpiame į jau egzistuojančius pasakojimus. Bet kokiu atveju, tai nėra kokių nors „topų“ sudarinėjimas ar pretenzijos į vienintelę tiesą. Tiesiog per keliolika metų prirašyta daugybė tekstų, kurie pamažu išsigrynino ir susiklijavo į „generalinę“ mūsų šiuolaikinio meno istorijos versiją, tapo pasakojimo „vienaskaita“, kurioje persipina instituciniai arba tam tikrų grupių interesai. Todėl bandant (bent hipotetiškai) vėl su-grįžti prie mūsų šiuolaikinio meno „istorijos daugiskaitos“ kalbėtasi su tais menininkais, kurie per pastarąjį (dvi)dešimtmetį kuravo kokius nors daugiau mažiau nepriklausomus festivalius, pavienius projektus, etc. Antra, kalbinom tuos, kurie buvo sulaukę (santyki-nai) mažiau mūsų dailėtyros dėmesio.

V. M.: Na, bet visi bandymai rašyti ir pasakoti vienaskaita yra tik galvose ir legendose, o apčiuopiamos fizinės versijos – knygos – kaip ir nėra. Gal mums reikėtų kiek plačiau paaiš-kinti knygos skyrių struktūrą? Bandėme su-

wouldrevealthesameperiodfromdifferentperspective and would produce multiple “histo-ries”. I think you will admit that art critics have always craved for this unwrapped candy, eager to write the history of Lithuanian contemporary artandbethefirst.Inthecaseofthisbook,wearethefirst,butwearenotwritingahistory–we just provide various players with a possibility totelltheirdifferingstories.Thus,inthefirstsection art critics and artists tell their stories in theformofanalyticaltextsandreflections.Thesecond section presents interviews with artists who have been active in the last twenty years, focusing on their initiatives, the beginnings of contemporary and interdisciplinary art, and the games of power and tradition. The third section contains collected visual evidence from exhibition invitations, catalogues, informational materials and documentation. In their turn, these documents tell the story of independ-ent initiatives through both their content and graphic design and style. This section presents mostly projects initiated by the LETMEKOO or its members, because why not write our own version of history through the prism of one of the (non-)institutions?

K. Š.:Iwouldsaythatwearenotthefirst(andI,for one, do not even aspire for that); we just in-tervene into the already existing narratives with this book. In any case, it is not a top list and it does not claim to be the Truth. It is just that nu-merous texts that have been written over the last dozen years have gradually crystallized into a “master” version of our contemporary art and have become the “singular form” of the narra-tive, which is oversaturated with institutional or clique interests. Therefore, trying (at least hypothetically) to return to a “plural history” of our contemporary art, we interview artists who have curated some (relatively) independent fes-tivals or individual projects over the last decade (or two). Second, we focus on those who have possibly been (again, relatively) under-repre-sented by Lithuanian art criticism.

11

daryti (ne)priklausomo Lietuvos šiuolaikinio meno istoriją, tiksliau – surinkti, papasakoti ir perteikti jas kitų lūpomis. „Nepriklauso-mo“ – dvejopa prasme: ir Lietuvos, ir pačios meno scenos. Kas iš to išėjo? Gal tu aiškiau prisimeni, kodėl mes kalbėjomės su vienais, o ne su kitais žmonėmis? Aišku, bandėme prakalbinti beveik visus, kurie per pasta-ruosius du dešimtmečius vykdė menininkų iniciatyvų ir savivaldos projektus, bet kažkas liko ir už borto? Džiaugiuosi, kad pavyko pra-kalbinti visiškai skirtingas asmenybes: vieni iš jų atsitraukė iš meno scenos ir užsiima kita veikla, o kiti, priešingai, tapo žinomais ir įtakingais menininkais. Peržvelgęs visus tekstus, suvokiau įdomų faktą, kad praktiškai beveik visi kalbintieji buvo vyrai, o beveik visi rašantieji – moterys. Ar tai atsitiktinumas ar lietuviškos meno scenos simptomas?

K. Š.: Dėl „simptomų“ nežinau. Nekyla jokių minčių... Pirmose dviejose dalyse išsklei-džiamas gana platus kontekstas, o trečioji vaizdinė koncentruojasi į LTMKS ar jų narių projektus. Taip yra todėl, kad pirminė idėja ir buvo surinkti būtent sąjungos projektus. Tačiau pradėjus juos rinkti, paaiškėjo, kad knygutei medžiagos lyg ir nepakanka, be to, vis atsirasdavo kas nors įdomaus iš šalies. Galų gale, išėjo taip, kad beveik per dvejus darbo prie šios knygos metus „neplanuota“ dalis persvėrė LTMKS medžiagos dalį, kuri turėjusi būti pagrindine natūraliai atsidūrė trečioje pozicijoje kaip platesnio konteksto dalis ir pirminio sumanymo atgarsis.

Bėdų turėjome su pokalbių rūšiavimu. Apsistojome ties idėja pokalbius sudėlioti daugiau mažiau pagal laikotarpius – pra-dedant „seniausiais“ laikais artėti link šių dienų. Tačiau ir toks principas pasirodė netobulas, nes retai kalbama apie apibrėž-tą kelių metų laikotarpį. Todėl eilės tvarką lėmė pasakojimų kontekstai, t. y., skyriaus

V. M.: Yes, but the attempts to write and tell the story in singular form are still mostly reserved to individual minds and legends, while a tan-gible physical version – a book – is still lacking. Perhaps we should go into more detail on the structure of the book’s sections. We tried to put together a history of (in-)dependent Lithu-anian contemporary art – or, more accurately, to compile, tell, and relate it through the lips of other people. Independent in two aspects – that of being created in independent Lithuania and that of belonging to the independent art scene. Where has it led us?

Maybe you remember more clearly why we chose these particular artists and not other ones? Surely, we sought to talk to all those who have realized artist-run initiatives and self-governance projects during these two past decades, but we probably still missed some. I am glad that we succeeded in talking tocompletelydifferentfigures–someofthemhave left the art scene and are involved in other activities today, while others, on the contrary, havebecomewell-knownandinfluentialart-ists. Reading through the texts, I realized the curious fact that practically all the respondents were male, while all the writers were female. Is this a coincidence or a symptom of the Lithu-anian scene?

K. Š.: I’m not sure whether it’s a symptom. Noidea…Thefirsttwosectionsreflectafairlybroad context, while the third, visual one, focuses on the projects of the LETMEKOO or its members. It is this way because the initial idea was to collect in one place precisely the association’s projects. Yet when we began to collect them, it became clear that there was not enough material for a book; in addition, something interesting would often pop up “on the outside”. In the end, after almost two years of working on this book, the “unintended” part of the book’s material outweighed the LETME-KOO-related part, and the latter, which had initially been supposed to be the focus of the

12

pradžioje chronologiškai (atsižvelgiant į tai, nuo kurių metų pradedama pasakoti istorija) pateikiami pokalbiai apie „globalesnius“ kontekstus – festivalius, nepriklausomas institucijas,– tada apie parodas, projektus ir galiausiai – apie lokalius vienetinius projek-tus, daugiau mažiau individualią veiklą, kuri savotiškai įsiterpia į platesnius pasakojimus, juos papildo.

Taip susidėliojo, žinoma, vis tiek negaluti-niai istorijos „blokai“: maždaug nuo 1987 iki 1995 m., maždaug nuo 1995 iki 2005 m. ir nuo 2005 m. iki šių dienų. Kadangi vaizdinė medžiaga, daugiausia susijusi su LTMKS vei-kla, atsidūrė trečiojoje dalyje, pokalbį su Al-giu Lankeliu ir Audriumi Novicku (pokalbyje daugiausia gvildenamos LTMKS peripetijos) nusprendėme nukelti į antro (arba pokalbių) skyriaus pabaigą, kad jis, nors ir iškrentantis iš bendros chronologijos, vis dėlto taptų perėjimu į trečiąją dalį.

Taip pat reikia pažymėti, kad iš pradžių labiau domėjomės XX a. devintojo dešimt-mečio pabaiga ir dešimtuoju dešimtmečiu, todėl daugiau pokalbių apie tuos laikus. Kai pradėjo vertis pastarojo dešimtmečio panorama, knygą jau reikėjo užbaigti. Be to, aš visą laiką prieštaravau siūlymui pridėti į knygą daugybę visokių „žalių“ ir kritinės laiko distancijos neturinčių iniciatyvų.

Beveik nesigilinome į menininkų grupių veiklą (išskyrus „Žalio lapo“, kuri pateko į „Ju-tempus“ priešistorę) todėl, kad, pasak vieno aktyvių dešimtojo dešimtmečio grupių lyde-rio, (tuo metu, kai mes pradėjome rankioti medžiagą savo knygai) jau buvo sudarinėja-ma menininkų grupėms skirta atskira knyga. Kalbant apie prasminę knygos giją, manau, kad net išsiplėtus kontekstams išliko bandy-mo (pradėti) apmąstyti oficialių ir alternaty-

book, naturally ended up in the third position as a part of the broader context and an echo of the initial idea.

We had some problems with the arrangement of the interviews. We decided on arranging them more or less chronologically, starting with the “oldest” ones and moving towards our days. Yet even this principle proved to be imperfect, astheinterviewsrarelyfocusonawell-definedperiod of several years. For this reason, we combined this method with the contexts of the stories – that is, we put the conversations about more “global” contexts – festivals, independent institutions – in the beginning of the section (according to periods, based on the point of origin of each story), then came the stories of exhibitionsandprojects,and,finally,thoseoflo-calone-offprojectsandmoreorlessindividualactivities, which intervene into and complement the broader narratives.

In this way, we came up with the following (still very conditional) blocks – from ca. 1987 to 1995, from ca. 1995 to 2005, and from 2005 to the present day. Because the visual material, mostly related to LETMEKOO’s activity, ended up in the third section, we decided to put the interview with Algis Lankelis and Audrius Novickas (which mostly concentrates on LETME-KOO matters) in the end of the second section regardless of chronological incongruity, so that it would function as a transition to the third section.

It should also be noted that initially we were more interested in the late 1980s and the 1990s; therefore, the book features more conversations about those periods. When the panorama of the recent decade began to unfold,wealreadyhadtofinishourworkonthe book. In addition, I objected to including all sorts of “raw” initiatives that still lack a critical temporal distance.

13

vių iniciatyvų dviprasmišką santykį leitmoty-vas. Nes juk ir pirminė idėja – „rašyti LTMKS istoriją“ – reiškė rašyti „alternatyvos“ istoriją.

V. M.: „Alternatyva“ ypač dabar yra proble-miška sąvoka. Lietuvoje, manau, dar nėra tokios ryškios opozicijos kaip Vakaruose: institucijos bendradarbiauja su pogrindžiu (underground) ir su nepriklausomomis inicia-tyvomis. Viena priežasčių galėtų būti nesena šiuolaikinio meno institucijų veikla ir nesu-siformavusi tradicija. Kita priežastis – ypač mažas veikėjų skaičius šiuolaikinio meno lauke, todėl tie patys institucijų darbuotojai ir kuratoriai greta pagrindinio darbo užsiima ir pogrindine, ir paraleline veikla. Kartais tie užsiėmimai įgauna ir partizaninės veiklos pobūdį, kai, pvz., didžiųjų meno instituci-jų darbuotojai, naudodamiesi institucijos resursais, kuruoja individualius projektus už institucijos veiklos ir politikos ribų. Tai, ma-nau, būdinga mūsų meno scenai. Aišku, būtų galima klausti: kodėl gi nedirbantieji institu-cijose savarankiškai nevykdo nepriklausomų projektų? Atsakymas būtų maždaug toks: dirbant individualiai ar su viešąja įstaiga, neįmanoma išsilaikyti dėl Lietuvos socio-ekonominės situacijos ir kultūros rėmimo politikos, nes praktiškai nėra jokios sistemos, kuri remtų nepriklausomų organizacijų infrastruktūrą. Lietuvoje nebiudžetinėms ir nevyriausybinėms įstaigoms teikiama tik da-linė projektinė parama, todėl nepriklausomi renginiai vyksta tik dėl spontaniškų individu-alių iniciatyvų ir/arba be jokio biudžeto.

Lietuvoje greičiausiai būtų galima nubrėžti opoziciją tarp šiuolaikinio meno ir tradicinio meno institucijų (kaip Dailininkų sąjunga). Laikantis šios skirties, nesunku suprasti, kad visi, kurie oponuoja tiek vienai, tiek kitai institucijų grupei, tampa užscenės dalimi (off-scene). Tada paradoksaliai komercinė šiuolaikinio meno galerija galėtų tapti alter-

We almost ignored the activity of artist groups (except for that of Green Leaf, which is a part of the background of Jutempus), partly because, according to one active leader of 1990s’ groups, a separate book dedicated to artist groups was already being compiled at the time when we began to gather material for our book.

Speaking of the book’s semantic thread, even as the contexts have expanded, the leitmotif of anattemptto(beginto)reflectontheambigu-ousrelationshipbetweenofficialandalternativeinitiatives has remained, in my view. Because the initial idea – “to write a history of LETME-KOO” – also meant to write a history of “the alternative”.

V. M.: “The alternative” is a problematic notion, especially today. I think that there is no such clear opposition in Lithuania as there is in the West: institutions collaborate with “the under-ground” and independent initiatives. One of the possible reasons is that the contemporary art institutions here have begun their activity quite recently, and do not have a fully developed tradition yet. Another reason is the particularly small number of players in the contemporary artfield,whichresultsinasituationwherethe same employees and curators of institu-tions engage in parallel underground activity alongside their main work. Sometimes that activity acquires features of guerrilla tactics, when, for instance, the curators of major art institutions use the institution’s resources to curate individual projects beyond the limits of the institution’s activity and politics. I believe thisisspecifictoourartscene.Ofcourse,onecould ask: why don’t those who do not work for institutions engage in independent projects? The answer is this: Lithuanian socio-economic situation and culture funding policy make it impossible to survive while working individu-allyorwithanNGO,becausethereisvirtuallyno system that supports the infrastructure of independent organisations. In Lithuania, non-governmental institutions receive only partial

28

29

Tekstai / Texts

30

KAS SKAIČIUOJANEPRIKLAUSOMO

MENODEŠIMTMEČIUS? Who is counting the decades of independent art?

Writing about independent Lithuanian art is complicated not only because of the abun-dance and the variety of empirical material, but also because of the relativity of terms. Despite the fact that the notion of “independent art” appears to be naturally associated with the underground, non-conventional means of ex-pression, anti-institutional attitude, and similar things,allofthesetermsdependondifferentpoints of reference. For instance, the evaluation of art created outside of major cities is usually based solely on subjective sympathies and the “involvement” of the evaluators themselves. After all, the latter would hardly be able to visit all the art events taking place practically all over Lithuania(inKlaipėda,Šiauliai,Alytus,Telšiai,and other “non-representative” urban and rural spaces)1.

Rašyti apie nepriklausomą Lietuvos meną nėra lengva ne tik dėl empirinės medžiagos gausos ir įvairovės, bet ir dėl terminų relia-tyvumo. Nepaisant to, jog sąvoka „nepri-klausomas menas“ tarsi natūraliai siejasi su andegraundu, netradicine raiška, anti-ins-titucine laikysena ir panašiais dalykais, visi jie priklauso nuo skirtingų atskaitos taškų. Pavyzdžiui, ne didmiesčiuose kuriamas me-nas paprastai vertinamas atsižvelgiant vien į subjektyvias simpatijas ir pačių vertintojų „įsitraukimą“. Juk pastariesiems pernelyg sunku realiai dalyvauti kone visoje Lietuvoje (Klaipėdoje, Šiauliuose, Alytuje, Telšiuose ir kitokiose „nereprezentacinėse“ urbanistinė-se ir neurbanistinėse erdvėse) nutinkančiuo-se meno įvykiuose1.

Skaidra Trilupaitytė

31

Kita vertus, „privalomos“ kultūros lauko žaidimo taisyklės lemia tai, jog bet kokia meninė kūryba (net ir ta, kuri eksponuojama garbingiausiose meno salėse), iš principo įsi-vaizduojama kaip nepriklausomas reiškinys. Jau moderniosios epochos priešaušriu tapo įprasta manyti, kad tikrasis menas2 neatsie-jamas nuo laisvo, išoriniams suvaržymams nepasiduodančio individo apsisprendimo. Panašios idėjos maitina ir šiandienos nuos-tatas, todėl tikrasis menas, bent jau tarp jo gamintojų, niekada nėra traktuojamas kaip saugiuose institucijų šiltnamiuose subran-dintas vaisius. Bet ar gali būti kitaip? Ar daug žinomų šiuolaikinių menininkų skelbtųsi geriausius savo darbus padarę įvairių kūrybinių sąjungų, galerijų, meno centrų, privačių fondų bei valstybės pinigų, įtakingų kuratorių ir kitų aplinkybių dėka? Priešingai – tiek žinomiausi, tiek ir mažiau žinomi kūrėjai kuo nuoširdžiausiai įrodinės, jog minėtos aplinkybės nelemia nei jų pasirinkimų, nei meno kokybės.

Ryški ir priešinga tendencija: kone visos institucijos (naujos ir senos) savo programi-niuose prisistatymuose vardija žinomiausių narių pavardes, net kai pastarieji sąmoningai nesiekia reprezentuoti savęs kaip vienos ar kitos organizacijos atstovo. Taigi tokie menininkai, nors de facto jų kūrybos laisvė niekaip neribojama, de jure yra priklausomi

1. Ko gero neverta nė vardinti pastaraisiais dešimtmečiais viso-je šalyje (ne vien miestuose, bet ir apleistose fermose, smėlio karjeruose, buvusiuose dvaruose ir kitose pusiau-privačiose erdvėse) vykusių renginių, nepaisant to, kad kai kuriuos iš jų organizavo žinomi Lietuvos menininkai.

2. Kiek ironiškai skambanti sąvoka „tikrasis menas“ čia pasirenkama vien dėl joje glūdinčio nedviprasmiško vertybinio požiūrio. Ši sąvoka yra platesnė nei „šiuolaikinis menas“ – nors pastaroji ilgą laiką vartota normatyvine „gero“ meno prasme, šiandien ji jau yra praradusi vertybinį elementą, mat ilgainiui vis paprasčiau tampa kalbėti apie (galimai) neįdomų, nors pagal raiškos priemones neabejotinai „šiuolaikinį“, meną.

On the other hand, the “mandatory” rules of the gameintheculturalfieldensurethatanykindof artistic work (even that which is exhibited in the most prestigious art spaces) is perceived as an inherently independent phenomenon. True art2 was commonly assumed to be inseparable from the self-determination of a free individual that did not conform to the external restraints as early as in the dawn of the modern era. Similar ideas inform today’s attitudes, thus true art is never viewed as the fruit of the safe greenhouses of the institutions, at least by its producers. But can it be otherwise? How many renowned contemporary artists openly declare thattheirmostsignificantachievementsweremade possible by creative unions, galleries, art centres, private foundations and state funding, influentialcuratorsandothercircumstances?On the contrary – both the most famous and the less known artists will go out of their way to prove that the mentioned circumstances do not determine the quality of their art and in no way influencetheartist’schoices.

The opposite trend is also visible – almost all institutions (both the “new” and the “old” ones) mention the names of their prominent mem-bers in their programme presentations, even if these deliberately avoid presenting themselves as representatives of one or another institu-tion. Therefore, although such artists’ creative freedom is de facto unlimited, they are de jure dependent on the written “evidence” of belong-ing. In the recent decades, the most famous

1. There is probably no use in even trying to list all the events that have taken place all over Lithuania (not only in the cities, but also in deserted farms, sand quarries, former mansions and other semi-private spaces) in the recent decades, despite the fact that some of them were organized by well-known Lithuanian artists.

2. Sounding somewhat ironic, the term “true art” is employed here solely because of its intrinsic and unequivocal evaluative nature. This notion is broader than that of “contemporary art” – although the latter has been used in the normative sense of “good art” for a long time, it does not have a value charge anymore, as it eventually becomes increasingly easy to speak about (possibly) dull, although undoubtedly “contemporary” (considering the employed means of expression) art.

100

ALYTAUSMENINĖSAVIMONĖPO 1990-ŲJŲAlytus’ artistic self-consciousness in the 1990s

Šiandien būtų sunku kalbėti apie Alytaus meninį gyvenimą prieš 15–20 metų, bent trumpai neaptarus to laikotarpio situacijos, kuri neatpažįstamai pasikeitė. Neketinu koncentruotis į kokius nors paviršutiniškus apibendrinimus ar reprezentacines simu-liacijas, bet atskleisiu, kaip keitėsi mano paties požiūris į tuos meno reiškinius, kurie man išskirtinai rūpėjo, kuriems paskyriau ketvirtį savo gyvenimo ir kurių šiandieninės priešmirtinės konvulsijos – neslėpsiu – mane džiugina.

Dar viena pastaba – tuo metu, kai visa tai vyko, aš buvau jaunas ir nepatyręs. Šian-

ItwouldbedifficulttospeakaboutAlytus’sartistic life 15-20 years ago without an outline of that time’s situation, which has changed completely since then. I don’t intend to engage in broad generalisations or representative simulations; instead, I am going to reveal how my own perspective on artistic phenomena that had been exceptionally important to me and to which I had dedicated 25 years of my life – and the agony of which, frankly, I am happy to see today – changed over time.

One more remark: back when these things took place, I was young and inexperienced, but when I remember them now, I feel compelled to use terms and analogies referring to power struc-

Redas Diržys

101

tures. I will describe my experiences focusing precisely on this aspect and taking a position that discredits hegemony.

Internal conditions of cultural life in a pro-vincial townThe most appropriate notion in this area is that of an inferiority complex. What could one’s relation to art be if there never had been an institution dedicated to presenting such things to the public in the town, and the only place vaguely reminiscent of it was a small hall in the regional museum? Back then, the widespread belief maintained that artists weren’t born locally, but rather arrived from big cities. One municipalofficialevensaidup-front:“We’dpayyou 30 percent more if you were from Vilnius, but you’re local…” when signing a contract with me, a young professional artist who had just returned to the town. Exhibitions brought from Vilnius or Kaunas (as well as concerts and stage plays) were always seen as “true culture”, and the town elite (the bourgeois) would come to see them dressed appropriately and with a ready opinion (which they had about absolutely everything). A bunch of enthusiasts calling themselves intellectuals constantly gathered on occasions of various small solo or group exhibitions, and this was what united them. Inviting representatives of the authorities to an exhibition opening was considered a matter of prestige. In their turn, these representatives enjoyed taking part in such events, which built an atmosphere of mutual understanding and support. These traditions were mostly inherited from the Soviet epoch. Being a member of the ArtistsUnionwhilelivinginAlytusproducedaneffectsimilartothatofagrainofgoldglitter-ing in a pile of ashes. The old-timers met any newly arrived artist with vitriol and distrust. The “artistcommunity”wasessentiallyamafia-likestructure with its own bosses, fags, and patrons in the government structures.

My generation happened to be the local art school’sfirstgraduatingclassthatwasencour-

dien, kai apie tai kalbu, beveik visur peršasi galios struktūras apibūdinantys terminai ir analogijos. Būtent šiuo aspektu iš hegemo-niją diskredituojančių pozicijų aš ir aprašysiu savo patirtis.

Provincijos miestelio kultūrinio gyvenimo vidinės sąlygosŠiai sričiai labiausiai tinka terminas „nevi-savertiškumo kompleksas“. Koks gali būti žmogaus santykis su menu, jeigu jo mieste niekada nebuvo tokius dalykus pristatančios institucijos, išskyrus vieną kažką panašaus vykdžiusią salytę vietiniame kraštotyros mu-ziejuje? Tuo metu buvo priimta manyti, kad menininkai vietoje negimsta – jie atvyksta iš didmiesčių. Viena miesto savivaldybės tarnautoja, sudarydama su manimi (tik ką į miestą atvykusiu jaunu specialistu meni-ninku) sutartį, netgi atvirai įvardijo: „Būtum vilnietis – mokėtume 30 proc. daugiau, bet kad tu vietinis...“ Iš Vilniaus ar Kauno atvežtos parodos (kaip ir koncertai, spektakliai) visuo-met būdavo sutinkami kaip tikroji kultūra, ir miesto elitas (buržua) rinkdavosi į juos atitin-kamai apsirengę, turėdami išankstinę nuo-monę (tokią nuomonę jie turėjo absoliučiai apie viską). Būrelis entuziastų, save vadinan-čių šviesuoliais, nuolat susiburdavo įvairių personalinių ar grupinių parodėlių progomis, ir tai juos jungė. Į parodą pasikviesti valdžios atstovų būdavo „aukštas lygis“. Ir pastarieji mėgdavo lankytis tokiuose renginiuose. Tai kūrė savitarpio supratimo bei abipusio palaikymo atmosferą. Daugiausiai šios tradi-cijos buvo paveldėtos iš sovietmečio. Alytuje gyvenantis Dailininkų sąjungos narys kėlė aukso grūdo, žibančio pelenuose, efektą. Bet kokį atvykusį dailininką senbuviai sutikdavo kandžiai ir nepatikliai. Iš esmės „menininkų bendruomenė“ buvo elementarus mafijos darinys su savo „vierchais“, „dūchais“ ir „sto-gu“ valdžios struktūrose.

102

aged by the example of Vytautas Ledas, a ce-ramicist that had come to live in Alytus (he later becamethemainrevolutionaryoftheSąjudismovement). They simply ignored the standing stereotypes (which prescribed learning the craft from well-known artists in the major cities) and enrolled in the then art institutes n Vilnius and Tallinn. When they returned to Alytus (fellow artists saw this gesture as suicide), they found themselves under the patronage of the same Vytautas Ledas. Keep in mind that it was a time when criminal structures controlled the public life and had obvious ties with the law enforce-mentauthoritiesandgovernmentofficials;thiswas the reality of life in a newly independent state. Even Ledas’s unexplained death is still ac-cepted as something that was bound to happen – he was a revolutionary, you see. (Slipped in the street on a February night in 2003 – a head trauma – coma – discovered in the morning by passers-by – an operation on the head per-formed by an anonymous team of doctors and assistants from Kaunas – autopsy performed by the local medics – no investigation whatsoever). However, to tell the truth, this incident not only shocked us, but also opened, somewhat un-

Taip sutapo, kad mano karta buvo pirmoji vietinės dailės mokyklos laida, kurią palaikė ir drąsino Alytun gyventi atsikėlęs keramikas Vytautas Ledas (vėliau jis tapo pagrindiniu Sąjūdžio revoliucionieriumi). Mes tiesiog spjovėme į galiojusius stereotipus (mokytis pas žinomus menininkus didmiesčiuose) ir stojome į tuometinius dailės institutus Vilniu-je ir Taline. O sugrįžę į gimtąjį miestą (tarp kolegų menininkų toks gestas būdavo laiko-mas savižudybe) turėjome to paties V. Ledo „stogą“. Nepamirškime, kad tai buvo laikai, kai nusikalstamos struktūros kontroliavo viešąjį gyvenimą, turėjo akivaizdžių ryšių su policijos ir valdžios pareigūnais – tokia buvo naujojo gyvenimo laisvėje realybė. Netgi V. Ledo paslaptinga mirtis (2003 m. vasario naktį jis paslydo, susitrenkė galvą, tada – koma, rado jį ryte, ligoninėje galvos operaciją atliko paslaptinga gydytojų ir aptarnaujan-čiojo personalo komanda iš Kauno, vietinės ligoninės gydytojai padarė skrodimą – jokio tyrimo) yra priimama kaip savaime supran-tama – revoliucionierius gi! Tiesą sakant, šis įvykis mus ne tik sukrėtė, bet ir atvėrė neti-

Eimantas Ludavičius. „Arkadija“, 1994. Giedriaus Liago fotografija. / Eimantas Ludavičius, Arcadia, 1994. Photo by Giedrius Liagas.

103

expectedly, new spheres of activity to us – the sudden death of an authoritative teacher was the biggest impulse for decisive action.

As one might expect, we weren’t welcomed to the artists’ circle with open arms – except that we were allowed to participate in the 2003 Christmas exhibition, yet in a separate space – meaning lower league. One performance, featuring the cutting of a Christmas tree, was enough to open an eternal abyss between the old and the new generation. That is how we cut ourselves free from both others’ authority and colleagues. They watched in horror how we took to the streets (remember, there were no galleries of exhibition halls) and kicked the ball, drank wine, smashed bottles of red wine against the town hall’s wall, splattered dung, detonated gas tanks – that was fun. For a full decade after that, my name was used as a boo-gieman for all those who didn’t support “true artistic values” (that is, the local artists’ enter-prises) – “you’ll see, soon this kind of “art” will prevail!”Bytheway,thefirstTiesė. Pjūvis (Line.Section) street actions, in which performances were the dominant form, were met with ex-tremely negative reactions by local journalists – some even deemed it a public insult, while one journalist gives me a cold shoulder to this day… Yetthatonlystrengthenedmyconfidencethatwhat we did was right.

The centre and the peripheryMy views regarding this matter gradually changed over the course of time. Today I can say with certainty that this problem is a mani-festation of the hierarchical pyramid of capital-ist exploitation in the geographical domain. A single centre of power with links to lower-level branches is already history. The dominant system today is the multicentric model of neo-liberal corporate capitalism – smaller centres seek coexistence with the bigger ones on equal rights (this is often misleadingly referred to as decentralisation) in order to further subjugate the lowest social strata. The situation is the

kėtas veiklos galimybes – keista mokytojo, autoriteto mirtis buvo didžiausias impulsas pradėti veikti patiems.

Mūsų į menininkų gretas niekas lengvai nepriėmė. Tiesa, kartu 2003 m. kalėdinėje parodoje dalyvauti leido, bet tik atskiroje er-dvėje, žemesnėje lygoje. Vienas performan-sas – supjaustyta kalėdinė eglutė – atvėrė amžiną prarają tarp senosios ir naujosios kartų. Taip mes tapome laisvi – ir nuo au-toritetų, ir nuo kolegų. Jie su pasibaisėjimu žiūrėjo, kaip mes žengėme į gatves (galerijų, parodų rūmų juk nebuvo) ir ten spardėme kamuolius, gėrėme vyną, daužėme raudono-jo vyno butelius į rotušės sieną, drabstėmės mėšlu, sprogdinome benzino bakus – buvo smagu. Dar gerą dešimtmetį mano pavarde buvo gąsdinami visi, kurie neremia „tikrųjų meninių vertybių“ (t. y. vietinių menininkų UAB‘ų) – pamatysite, greitai bus tik toks „me-nas“! Beje, alytiškiai žurnalistai pirmuosius projektus „Tiesė. Pjūvis“, kuriuose dominavo performansai, vertino ypač neigiamai – juos net įvardijo kaip „spjūvį“. O toji žurnalistė dar ir šiandien su manimi nesisveikina... Tačiau tai tik dar labiau sustiprino tikėjimą pasirink-tu keliu.

Centras – periferijaŠiuo klausimu skirtingais laikotarpiais turė-jau tolydžio kintančią nuomonę. Šiandien jau galiu įvardyti, kad centro ir periferijos proble-ma – tai hierarchinės kapitalistinės išnaudoji-mo piramidės išraiška geografinėje plotmė-je. Vienas galios centras ir nuo jo tįstantys saitai į žemesnes grandis – jau istorija. Šiuo metu įsigalėjęs korporacinio neoliberalaus kapitalizmo multicentrinis modelis: mažesni centrai siekia tolygaus koegzistavimo su didesniaisiais (tai iškreipiant prasmę dažnai vadinama decentralizacija), kad dar dides-nį jungą užmestų ant žemiausių socialinių sluoksnių. Taip pat veikia ir kultūra, kuri yra

104

sameinculture,whichisbutareflectionofthesystem of exploitation. The only stratum that really cares about the “centre” in the periph-ery is the bourgeoisie, and the increasingly bourgeois-like proletariat adds to the critical mass of this social layer. In its turn, the centre is only interested in the periphery as much as it can exploit the latter. Lithuania’s example is particularly telling in this aspect – the average amount of money that the state spends on a resident of Vilnius is several times bigger that that spent on all other citizens of the country. The model of culture and its funding is even more spectacular: practically all the money spent on culture ends up in the major cities (especially Vilnius), since the latter have the highest relative concentration of artists and cul-tural institutions, while the concept of “bringing culture” to the province is based on the “char-ity” educational mission of the centre’s cultural elite who go on tour to the country’s regions. In this way, all of the resources allocated to the regions’ cultural revitalization end up in the centre. Meanwhile, Vilnius orients its bourgeois-cultural layer (as well as its spending) to global centres. That is the structure of global neolib-eral cultural (and not only) colonialism – larger centres milk smaller centres, while the latter milk even smaller ones.

Unfortunately,around1993-1996,whenIor-ganised the one-day-long art events Tiesė. Pjūvis (Straight. Section), I didn’t have a slightest idea about cultural colonialism and the exploita-tive nature of art. I also didn’t realize that by asking friends and other people from Vilnius to come to Alytus – they constituted the major-ity of the participants – I essentially strength-ened the myth of the capital’s exceptionality instead of promoting local integration; I staged a play for those who watched from warm and career-friendly places at a distance, while the majority of the local public were appalled and even frightened by it… Alytus became a testing area for artists from Vilnius, who would later utilize this experience in “serious” events at

ne kas kita, kaip tik išnaudotojiškos sistemos analogija. Iš esmės periferijoje vienintelis sluoksnis, kuriam rūpi „centras“, yra buržu-azija, o nuolat buržuazėjantis proletariatas didina šio socialinio sluoksnio kritinę masę. Centrui, savo ruožtu, periferija terūpi tiek, kiek galima ją išnaudoti. Čia ypač iškalbingas Lietuvos pavyzdys: valstybė vienam Vilniaus gyventojui vidutiniškai skiria kelis kartus daugiau pinigų nei visiems likusiems šalies gyventojams. Kultūros ir jai skiriamų lėšų modelis dar įspūdingesnis: didmiesčiuose (ypač Vilniuje) lieka praktiškai visi „kultūros“ pinigai, nes ten didžiausia menininkų ir kul-tūrinių institucijų koncentracija, o provincijos „kultūrinimo“ samprata remiasi „labdaringa“ švietėjiška centro kultūrininkų misija – gas-trolėmis regionuose. Taigi regionui skirti „kultūrinimo“ resursai suplaukia atgal į centrus. Vilnius, savo ruožtu, buržuazinį-kul-tūrinį sluoksnį (kartu su finansiniu krepšeliu) orientuoja į pasaulinius centrus... Štai tokia yra pasaulio neoliberalaus kultūrinio (ir ne tik) kolonializmo struktūra: didesni centrai melžia mažesniuosius, o mažesnieji – mažiau-siuosius.

Deja, apie 1993–1996 metus, kai organizavau vienos paros meno įvykius „Tiesė. Pjūvis“, aš net nenutuokiau apie kultūrinį kolonializmą ir išnaudotojišką meno prigimtį. Nesupratau ir to, kad kviesdamasis bičiulius (ir ne tik) iš Vilniaus – jų buvo dauguma – aš iš esmės patvirtinau sostinės išskirtinumo mitą ir ne-parodžiau vietinio integravimosi poreikio; aš kūriau spektaklį esantiesiems atstu saugiose, šiltose ir karjerai patogiose vietose, o tuo tarpu vietiniai žmonės baisėjosi tuo ir netgi prisibijojo... Alytus vilniečiams buvo tarsi eksperimentinis poligonas, kurio „pratybas“ buvo galima panaudoti „rimtuose“ rengi-niuose ŠMC, tuo metu glaudžiai bendradar-biavusiame su George‘o Soroso ŠMC.

105

the Contemporary Art Centre (CAC), which closely collaborated with the Soros Centre for Contemporary Art (SCCA). A decade ago the favouritesayingofKęstutisKuizinas,theCAC’sdirector, was: “We don’t experiment”. One of thethenemployeesoftheeditorialofficeof7 meno dienos weekly professed that, although they didn’t publish any event press releases, Alytus could be an exception, since many of his friends planned to go there. Two approaches were prevalent among artists back then – “why not go and mock these hicks” or “I’m too busy to go and educate some provincials”.

Institutions, institutionalisation, and institu-tional experienceAs I’ve already mentioned, Alytus never had an institution dedicated exclusively to presentation and popularisation of art, whether traditional or contemporary. Nobody actually ever felt the need for such an institution, except for the local artists themselves. This doesn’t mean that insti-tutions didn’t manipulate the notion of “art” in their own interests. On the contrary, it was con-stantly brought up on both the political and the small and medium business levels. Alongside thetalking,moreorlesssignificantamountsoffunding were circulating, the (un)attainability of which excited our ambitions. Our enthusiasm was appreciated – we were given a green light to go to the street and do whatever we wanted to [we were expected to create art, of course]. We were even assured that we would be sup-ported in every possible way – meaning that our sponsors would try to provide us with anything we asked. Indeed, the moment we needed someequipment,theofficialswouldcallthedi-rectors of certain municipal services and make sure we received what we wanted. However, thisidyllicsituationhadlastedonlythefirstyear; in the second year, the funding wasn’t as generous(besides,unlikeinthefirstyear,theofficialsnowavoidedposingforgroupphotoswith the unpredictable artists). Eventually, we had to take care of management ourselves. We also attempted to stir up the municipal

Dar prieš dešimtmetį mėgstamas Kęstučio Kuizino posakis buvo: „ Mes neeksperimen-tuojame“. Vienas iš laikraščio 7 Meno dienos tuometinių redakcijos darbuotojų telefonu prisipažino, kad, nors jie nespausdinantys jokių informacinių pranešimų apie renginius, Alytus galįs būti išimtis, nes daug draugų ketiną ten važiuoti. Tuo metu menininkai laikėsi dviejų pozicijų: „kodėl nenuvažiavus į Alytų pasidergti“ arba – „esu perdaug užsiė-męs, kad važiuočiau provincialų šviesti“.

Institucinė patirtisKaip jau minėjau, Alytuje niekada nebuvo institucijos, kuri nuosekliai užsiimtų meno – tradicinio ar šiuolaikinio – pristatymu ir propagavimu. To niekada niekas, išskyrus pačius vietinius menininkus, ir nepasigedo. Žinoma, tai nereiškia, kad institucijos nema-nipuliavo žodžiu „menas“. Anaiptol – kalbos apie „meną“ tiek politiniame, tiek smulkiojo ir vidutinio verslo lygmenyse buvo nuolat eskaluojamos. Kartu su kalbomis cirkuliavo ir šiokie tokie pinigai, kurių (ne)pasiekiamumas užgavo ir mūsų – jaunų dailininkų – ambici-jas. Entuziazmas buvo įvertintas – gavome leidimą eiti į gatves ir daryti, ką norime (aiš-ku, buvo tikimasi meno). Mus patikino, kad būsime visapusiškai remiami, mums suteik-sią viską, ko tik paprašysime. Ir tikrai – prireikus kokios technikos, savivaldybės valdininkai skambindavo vadovams, ir mes gaudavome, ko norėję. Tiesa, idilė truko tik pirmuosius metus. Vėliau mus rėmė ne taip dosniai (val-džios atstovai jau vengė ir fotografuotis su neprognozuojamais menininkais, kaip kad buvo pirmaisiais metais), kol galų gale teko patiems imtis ir vadybos.

Dar pabandėme pajudinti miesto valdžią: įkūrėme revoliucinę miesto Meno tarybą, kuri iš valdžios pareikalavo kultūrinės veiklos ataskaitų, sąmatų ar bent elementarių tam tikrų reiškinių finansavimo kriterijų. Viskas

106

authorities by establishing a revolutionary Art Council in the town, which demanded cultural activity reports, estimates, or at least the criteria for funding certain cultural phenomena to be made public – it all ended in the deposition of the head of the municipality’s department of culture,unequivocalofferstotakehisplace,and a separate line of funding for the one-day art event Straight. Section, followed by the town’s culture award. We were one step away from becoming an institution, and that was where I decided to put a period. It was in 1997.

Several other spontaneous processes took place over the course of those four years, which I notice only today – our own sense of unity faded with each year. Participatory spirit was superseded by the artist-viewer relationship, participants were increasingly interested only in their own projects (the proposal form, in which the applicant had to specify what he or she in-tended to do and what resources were needed, was partly responsible for that). We all wanted attention, increasingly many participants ex-pressed their critical opinions about each other, some kind of competition emerged, as well as some people who wanted to help “select only the best projects”. The country’s exhibition halls presented the selected works of the Tiesė. Pjūvis participants; some of us became renowned artists… Today I would put it simply – we started to stink of art, competition, and other capitalist sewers. I could smell it back then, but I was un-able to say where the stench came from.

My becoming the director of the local art school changed many things as well. I have to admit that my experience as an organiser of art action probablyhadaninfluenceonmyappointment;besides, it probably was supposed to discipline meabit.AlreadyinthefirstyearIwaschargedwith organising several occasional exhibitions of the region’s traditionalist artists’ work. This practicallyturnedouttobethefinalbreakwiththe older colleagues, since I put the empha-sisoncompletelydifferentthingsthanIwas

baigėsi Kultūros skyriaus vedėjo išvertimu iš posto, nedviprasmiškais pasiūlymais užimti atsilaisvinusią vietą bei atskira eilute patvir-tintu finansavimu vienos paros meno įvykiui „Tiesė. Pjūvis“, kuris vėliau gavo ir miesto kultūros premiją. Beliko vienas žingsnis ir būtumėm tapę institucija – čia aš nuspren-džiau dėti tašką. Tai įvyko 1997 m.

Per tuos ketverius metus vyko dar keletas savaimių procesų, kuriuos pastebiu tik šiandien: su kiekvienais metais mažėjo mūsų pačių bendrumo jausmas. Visų bendrą dalyvavimą pakeitė santykis „menininkas — žiūrovas“, kiekvienas dalyvis vis labiau ėmė orientuotis į personalinį projektą (iš dalies tai skatino ir projekto kvietimo anketa, kurioje reikėjo nurodyti, ką kiekvienas norės daryti ir ko jam reikės). Visi norėjome dėmesio, vis daugiau dalyvių pradėjo reikšti nuomones vieni kitų atžvilgiu, augo kažkokia konkuren-cija ir daugėjo norinčiųjų padėti „atrinkti tik gerus projektus“. Šalies parodų salėse ir te-minėse parodose buvo pristatomi rinktiniai „Tiespjovių“ darbai, kai kurie iš mūsų pradėjo garsėti kaip menininkai... Šiandien aš pa-sakyčiau paprastai: mes ėmėme smirdėti menu, konkurencija ir kitomis kapitalistinė-mis kanalizacijomis. Kvapą jaučiau ir aš, bet įvardinti, iš kur jis, tada dar negalėjau.

Daug ką lėmė ir tai, kad tapau vietinės dailės mokyklos direktoriumi. Turiu pripažinti, jog šioms pareigoms mane paskyrė ir dėl mano patirties organizuojant akcijas. Be to, turėta vilčių mane šiek tiek sudrausminti. Jau pirmaisiais metais privalėjau suorganizuoti keletą proginių parodų, įtraukdamas regiono dailininkus tradicionalistus. Iš tiesų tai buvo galutinis saitų nutraukimas su vyresniaisiais kolegomis, nes akcentus sudėjau toli gražu ne ten, kur buvo tikėtasi. Kita vertus, valdžia taip pat nustojo reikalauti neįmanomų dalykų, juolab, kad į valdžią atėjo realistai

107

Donatas Jankauskas-Duonis ir Saulius Tamulevičius-Faja. „Bokso ringas“, 1995. Vytauto V. Stanionio fotografija. / Donatas Jankauskas-Duonis and Saulius Tamulevičius-Faja. Boxing Ring, 1994. Photo by Vytautas V. Stanionis.

138

139

Pokalbiai / Conversations

140

Naku

Pokalbis su

ŠaruNu

Kęstutis Šapoka: Jaučiuosi kiek nejaukiai, kadangi ketinu Jūsų klausinėti apie dviejų dešimtmečių senumo įvykius, apie kuriuos dar visai neseniai beveik nieko nežinojau, tik visokias padrikas nuogirdas, kad „kažkas kažkur“ vyko, buvo labai įdomu ir nepakar-tojama. Kita vertus, šios knygos idėja – bent fragmentiškai prisiminti, aptarti Lietuvos neinstitucinio ar prie-institucinio vaizduo-jamojo, „naujojo“ meno reiškinius. Atidžiai apmąstant „atskaitos taškus“, suvoki, kad jų – stabilių ir fiksuotų – galbūt visai nėra. Ryškėja įvairios XX a. devintojo dešimtmečio antrosios pusės spontaniškos meninės inici-

atyvos įvairiose Lietuvos vietose: Jūsų Naujo-sios muzikos ansamblio veikla, Druskininkų Jauna muzika, hepeningų festivaliai („AN–88“, „AN–89“, „NI–90“), etc.

Šarūnas Nakas: Noras fiksuoti kažkokią pradžią, nors ir kilnus, vis dėlto kvepia keti-nimais tapti to reiškinio „evangelistais“, viską sugrūsti į vienintelį pasakojimą, pritempti iki teorinio apibendrinimo... Bet tada nebelie-ka nė gramo humoro ir ironijos. O būtent šie dalykai anais laikais lėmė viską ir buvo nesenkantis idėjų šaltinis. Nerimtumas – esminė tų reiškinių savybė. Kam visa tai

Kęstutis Šapoka

141

paversti akademiniais tekstais? Kita vertus, svarstymuose nuolat figūruoja instituciniai ir neinstituciniai niuansai. Tačiau anais laikais egzistavo tik sovietinės institucijos, o aš (ir daugelis kitų bendraamžių) jas absoliučiai ignoravau, nes jos tegalėjo „leisti“ arba „ne-leisti“, „toleruoti nepastebėdamos“, „viešai pasmerkti, nors ir neuždrausti“ ir panašiai. Todėl, viena vertus, viskas buvo paprasčiau nei šiandien: buvo aišku, ko iš tų institucijų tikėtis, buvo galima net jas visiškai apeiti. Daugelį dalykų darėme iš idėjos, be jokio atlygio. Dabar kebliau: juk nenuspėsi visų institucijos vadovo kaprizų, o juk jis valdo pi-nigus, be kurių jau nieko nenuveiksi. Belieka mėginti ignoruoti ir institucijas.

Beje, nieko tokio mes tada nepradėjome – daugiausiai tęsėme tai, ką radome, apie ką žinojome, kas rūpėjo, kas traukė, ką norėjosi „stumtelėti iš vietos“ ir pan. Tiesą sakant, nuo 1980-ųjų turbūt ir nebuvo galima kitaip veikti. Viskas vyko natūraliai, laisvai, tarsi ir nereikėjo jokių teorijų ir ideologijų, vadovų ir tarybų. Niekas tam ir nesipriešino. Devintojo dešimtmečio sovietizmas buvo beviltiškai suplyšęs maišas, pro kurio nesuskaičiuoja-mas skylutes byrėjo absoliučiai viskas. Tuo naudojosi visi, ir tas visuotinumas teikė nepaprasto džiaugsmo. Jam aprašyti netinka dabartiniai kanonai ir standartai, nes tai buvo neekonominių santykių era, buvome izoliuoti Lietuvos teritorijoje, savo idėjų

Šarūno Nako vadovaujamas Vilniaus naujosios muzikos ansamblis atlieka Broniaus Kutavičiaus minimalistinę oratoriją „Iš jotvingių akmens“. Festivalis „Collectanea“, Lenkija, 1988 m. rugsėjo pabaiga. Pirmasis kartas, kai ansambliui leista išvykti už SSRS ribų. Sylwesterio Kryczko fotografija. / Vilnius New Music Ensemble (Director Šarūnas Nakas) performing minimalist oratorio by Bronius Kutavičius From Jatvingian Stone. Festival “Collectanea”, Sandomierz, Poland, end of September 1988. The first time, when the ensemble was allowed to perform outside USSR borders. Photo by Sylwester Kryczko.

142

nesiekėme eksportuoti ar paversti kažkokia preke. Tai buvo tiesiog neįmanoma. Ir todėl į tą laikotarpį reikia žvelgti pagal to meto taisykles ir galimybes. Tikrai ne pro instituci-nius, kaip dabar įprasta, akinius.

K. Š.: Hepeningus ir su Fluxus susijusią veiklą Lietuvoje „pasisavino“ dailėtyra, paprastai akcentus sudėjusi ant grupių „Post Ars“ ir „Žalias lapas“. Tačiau aiškėja, kad keletą metų vyko savotiškas antikanoninis, hepe-ninginis, multimedijinis meninis „sprogimas“. Ir – tai įdomiausia – jis sietinas ne su dailinin-kų (nors, pavyzdžiui, grupės „Post Ars“ narys Česlovas Lukenskas baigė konservatoriją), bet jaunų kompozitorių, nepaisiusių savo di-plomų specifikos, veikla. Minėjote, kad grupė žmonių, turėdama muzikantų kvalifikaciją, brovėsi į teatrą, dailę, literatūrą, akcijas, socialines provokacijas…

Š. N.: Sakyčiau, kad kažkokie dailėtyrininkai ne iš dalies „pasisavino“ fluxus, bet truputį profanavo to istorinio judėjimo sampratą: ko gero, siekdami savų tikslų į procesą įtraukė ir keletą mažaraščių politikų. Tačiau para-doksalios jungtys neabejotinai numatytos pačioje Fluxus ideologijoje. Karuselė sukasi. Man – mums visiems – tais laikais nerūpėjo jokia „diplomų specifika“, reikšminga buvo tik tai, ką darėme – daugiau nieko. Šį tą ir nuveikėme. Nors Jūs visiškai teisus, sakyda-mas, kad to beveik nepastebėjo „etatiniai“ istorikai: tų laikų aprašymai menkai atspindi renginių įvairovę. Vis dėlto šiokios tokios kronikos būta: leidiniuose „Jauna muzika“, „Krantai“, dar kažkur... Jei kas atsakingiau pasirūpintų, šiandien dar būtų galima su-rinkti šiokį tokį archyvą. Faktas, kad aktyviai reiškėsi muzikantai, o ne kitų sričių meninin-kai, bent iš dalies susijęs ir su šiuolaikinės muzikos bendruomenės istorija jau nuo kokių 1975-ųjų: ji gerokai kitokia nei politinė vėlyvosios LSSR istorija. Tada jau turėjome

pakankamai erdvės eksperimentuoti indi-vidualiai. Partinė nomenklatūrinė priežiūra vegetavo, radosi nepriklausomų nuomonių ir alternatyvių terpių, kuriuose buvo bandoma gyventi „tarsi ne sovietinėje tikrovėje“. Maž-daug 1985-aisiais debiutavusi karta ryžtingai ėjo toliau, be ceremonijų peržengdama dar egzistavusias ribas ir draudimus. Tačiau ir be to ryžto laikai buvo kiti: vadinamajam kūrybiniam jaunimui „perestroikos“ laikais jau buvo leidžiama beveik viskas. Žinoma, tai, ką čia aiškinu, – tam tikras post-fluxus – tuo metu Lietuvos teritorijoje niekad nebūtų tapęs kūnu, jei ne konkrečios asmenybės. Jas paminėsiu: Ričardas Kabelis, kompozitorius, Druskininkų festivalio iniciatorius, leidinio „Jauna muzika“ pradininkas, „neformato“ di-džiausias diegėjas ir talentingiausias lobistas, iš esmės konsolidavęs visą Druskininkų ir Anykščių performansininkų-hepeningistų vi-suomenę; Gintaras Sodeika, kompozitorius, Anykščių tarptautinių hepeningų seminarų iniciatorius ir vadovas, pagrindinis „ideolo-gas“, fluxininkas; Arūnas Dikčius, kompozi-torius ir pianistas, performansininkas, visų renginių dalyvis, „Laisvojo garso sesijos“ iniciatorius, fluxininkas; Vidmantas Bartulis, kompozitorius, performansininkas, „Naujos muzikos“ festivalio Kaune rengėjas, fluxinin-kas. Jis nedalyvavo Druskininkų-Anykščių ak-cijose, tačiau rengdavo savarankišką festivalį, kuriame pasirodydavo kone visi Druskininkų ir Anykščių dalyviai. Ar visa tai buvo spro-gimas bent mums patiems? Manyčiau, kad tuo metu taip negalvojome, jautėmės patekę į kažkokią pereinamąją zoną, neturėjome jokių su tuo susijusių karjeros tikslų, papras-čiausiai darėme tai, kas mus domino ir teikė malonumą. Sąjūdžio laikais verstis „rimtąja“ kūryba buvo kažkaip nepatogu, savaime linkome į kitokią veiklą. Tai pasibaigė kažkaip nepastebimai, natūraliai, niekas iš to neužsi-dirbo jokio ateities kapitalo…

143

K. Š.: Daugelis tuometinių iniciatyvų, tokių kaip, pavyzdžiui, Anykščiuose, dabar vadi-nami festivaliais. Taigi atitinkamai reikėtų klausti apie šių festivalių tarpdisciplininį, multimedijinį ir panašius „profilius“ kaip apie nuoseklią programą, ideologiją... Ar vis dėlto tuos projektus galima vertinti tiesiog kaip tam tikras spontaniškas bendraminčių iniciatyvas, šiek tiek apribotas laiko ir vietos specifikos? Tada mane domintų tuometinės sąmoningai tarpdisciplininės Jūsų, kaip meni-ninkų, kompozitorių, „nuostatos“, „progra-mos“ ir spontaniškos, beveik neplanuotos bendraminčių veiklos – tiesiog veikimo kartu santykis.

Š. N.: Mano nuomone, nuosekliõs ideolo-gijos nebuvo. Buvo tik tam tikras kryptis

fiksuojanti orientacija. Tačiau apie tai geriau papasakotų renginių iniciatoriai. Bet kuriuo atveju, spontaniškumo būta labai daug, džiazuota įvairiose situacijose. Dalis akcijų ar hepeningų būdavo apgalvoti gana detaliai, kiti gimdavo tiesiog vietoje. Daug kas subręs-davo kaip kolektyvinės kūrybos vaisiai. Be-veik visada ir visur dalyvaudavo visi stovyklos dalyviai – keliasdešimt žmonių (kalbu apie Anykščių seminarus, kurių paskutinysis įvyko Nidoje). Druskininkuose vyravo koncertai, pokalbiai ir savotiški fluxiniai plenerai, Kau-ne – radikalios muzikinės ir teatrinės akcijos.

K. Š.: Ar buvo kokių nors skirtumų, jų su-vokimo, kokių nors specifinių bruožų tarp muzikinės veiklos ir, sakykime, dailininkų, „Žalio lapo“ akcijų?

„Biurokratinis autostopas“ kelyje Anykščiai-Ukmergė. Ant asfalto guli Artūras Builovas. Tarprespublikinis hepenin-gų seminaras AN-89, Ažuožeriai netoli Anykščių, 1989 m. liepos pabaiga. Šarūno Nako fotografija. / Bureaucratic hitchhiking on Anykščiai-Ukmergė road. Artūras Builovas is lying on the asphalt. International Happenings Seminar AN-89 in Ažuožeriai near Anykščiai, end of July 1989. Photo by Šarūnas Nakas.

168

Pokalbissu NoMEDair GEDiMiNuurboNais

Kęstutis Šapoka: Pokalbį pradėkime nuo Jūsų studijų laikų. Ne todėl, kad to tarsi reikalauja „biografinis modelis“, bet todėl, kad studijavote devintuoju dešimtuoju XX a. dešimtmečiais – legendomis apipintu įdomių permainų laikotarpiu, apie kurį žinome tik iš oficialesnės dailės istorijos: parodų katalogų, straipsnių. Labai knieti Jūsų paprašyti bent šiek tiek atskleisti (ir plačiau išskleisti) to di-namiško, permainingo laikotarpio kontekstą, nuotaikas pačioje VDA ir už jos ribų. Juk nuo devintojo dešimtmečio vidurio iki dešimtojo dešimtmečio vidurio įvyko tiek įdomių daly-kų, globalių mūsų šalies (ir kultūros) mastu lūžių. Kartu noriu paklausti, kaip atsirado grupė „Žalia lapas“? Šiandien jau turime kiek standartizuotą šios grupės veiklos „išklotinę“,

bet įdomu, kaip tada tuometiniame konteks-te suvokėte grupės konceptualią programą? O gal nebuvo jokios programos, tiesiog spontaniški postūmiai daryti ką nors naujo?

Gediminas Urbonas: Į institutą (dabartinę Dailės akademiją) atėjau po dvejų metų tarnybos armijoje. Reikėjo „užsikabinti“, grįžti į gyvenimą. Man padėjo socializacija, bendri darbai su kitais studijų draugais. Ėjo paskuti-nis imperijos puvimo dešimtmetis, ore tvyro-jo dekadentinės nuotaikos. Blatas, talkučkės, pirmieji kooperatyvai... Tauta žiūrėjo italų serialą „La Piovra“ per televiziją ir žavėjosi komisaro Katanjos kostiumais bei Sicilijos mafijos automobilių dizainu. Ir daug gėrė. Gėrimas pasiekė transcendentinį mastą.

Kęstutis Šapoka

169

Atrodė, kad žmonės bando sunaikinti savo kūnus degtine ir taip ne tik demoralizuoti tarybinę visuomenę ar sugadinti jos organi-zavimo įrankius, bet ir pasipriešinti privatiza-cijai bei neišvengiamai artėjančiam kapita-lizmui. Armijoje, beje, buvo toks įstatymas, draudęs žaloti savo kūną. Tai vadinosi členo vredidelstvo. Už tai galėjai net kalėjimo gauti. Kūnas tau nepriklausė – tai buvo valstybinio režimo nuosavybė. Degtinė kaip pasiprieši-nimas prievartai, kaip priemonė, padedanti perkelti kūnus į anapusinį pasaulį (second

life), kaip rezistencija ir vidinė emigracija. Yrantys, nykstantys, pūvantys kūnai. Karas Afganistane ir Černobylio katastrofa. Sklido kalbos, kad degtinė padeda apsisaugoti nuo radiacijos. Po Černobylio ėmė populiarėti ekologinės, aplinkosauginės ir žmogaus išsilaisvinimo idėjos. Ekologijos ir žmogaus išsilaisvinimo idėjos. Išsilaisvinimas nuo industrinio-militaristinio režimo. Ekologija kaip koncepcija, kurios centras – žmogus, o aplinka – įvairios teritorijos ir žmogaus veiklos geografijos. Aplinka kaip žmogaus

Grupės „Žalias lapas“ performansas „Kelias“. Vilnius, 1990. / Artist group Green Leaf. Performance The Road. Vilnius, 1990.

170

produktai ir kt., keletą daiktų išgriebėme iš upės ir atvilkome į institutą. Savaitę kartu dėliojome objektus ir jų prasmes Naujųjų rūmų holo grindinio abstrakčiame tinkle. Paroda sulaukė entuziastingos kitų studentų reakcijos. Kęstutis Kuizinas (dabartinis ŠMC direktorius, tuo metu menotyros II kurso studentas) parašė performatyvų komentarą-recenziją. VU laikraštyje „Tarybinis studen-tas“ recenziją paskelbė ir jaunas žurnalistikos studentas Gintaras Kudaba, kuris pakvietė visus valyti upę. Zigmas Vaišvila (vienas iš Są-jūdžio kūrėjų) „Žaliam Lapui“ pasiūlė jungtis prie tuo metu besikūrusių Lietuvos žaliųjų. „Lapas“ suveikė tiek menine, tiek visuomeni-ne-politine prasme.

Grupės „Žalias lapas“ performansas „Anga-koko sugrįžimas“. Festivalis „Nida‘90“, 1990. / Artist group Green Leaf. Performance Return of the Angakok at Nida’90 Festival, Lithuania, 1990.

kūno tęsinys. Tam kad suvoktum, diskutuo-tum, galėtum įsiterpti į tą kūną ir jo aplinkas, reikėjo naujo požiūrio į meninę praktiką, kurią aš tuo metu siejau su dematerializaci-jos idėja. Hepeningas, performansas, akcija, readymade‘as, pasiskolinti daiktai, citatos, tekstai ir dokumentai, socialinės skulptūros, kolektyviniai veiksmai – tai buvo naujas to laikotarpio žodynas.

Pirmoji „Žalio Lapo“ intervencija įvyko 1988 metais, kovo 26 – balandžio 3 dienomis. Ją surengėme spontaniškai, kaip bendrą wor-kshop‘ą, dirbtuves – tokią savaitės trukmės klauzūrą. Trise (Danielė Vyšniauskaitė, Artū-ras Makštutis ir aš) sumetėme į krūvą įvai-rius žodžius-daiktus: oras, žolė, žemė, maisto

171

Savaitę VDI Naujųjų rūmų hole vykusi paroda buvo nulinčiuota Skulptūros katedroje vyku-siame SMD (Studentų mokslinės draugijos) susirinkime, kurį vedė prof. J. Kėdainis (už SMD veiklą atsakingas dėstytojas). Pasisakė vyresniųjų kursų studentai, magistrantai, kurie – pagal to meto supratimą – pasmer-kė mūsų „kūrybą“ kaip praradusią šaknis, sąsajas su nacionaline kultūra ir už orienta-ciją į kosmopolitinį turinį. Buvome priversti teisintis, tačiau kartu paaiškėjo, kad veikiame kitoje plotmėje nei tuo metu besifomavusios skulptūros ar objektų bangos atstovai, ku-riuos kiek ironiškai vadinome „medinukais“. A. Raila, A. Lankelis, M. Šnipas, D. Narkevi-čius – tai tik keli geriau žinomi tos naujosios

ir kylančios kartos atstovai, gavę vyresniųjų (M. Navako, P. Mazūro, V. Vildžiūno, G. Ka-raliaus ir V. Urbanavičiaus) pritarimą ir netgi užuovėją. „Medinukams“ rūpėjo archetipas, identiteto paieškos, atsikuriančios naciona-linės valstybės idėja. Tuo tarpu mus domi-no globalūs procesai, performatyvumas ir kolektyvinė praktika.

Tuo metu ruošėmės ir kitam veiksmui. Instituto koridoriuose sutikau Aidą Bareikį. Aidas buvo labai artistiškas, kiek panašus į Micką Jaggerį. Tada kaip tik domėjausi kon-krečia muzika: Varese, Nancarrow, Boulezu, Stockhauzenu. Aidas išmanė, kaip kuriamas ir atliekamas garsas. Mus siejo bendros

Grupės „Žalias lapas“ performansas „Aktyvacija“, 1990. / Artist group Green Leaf.

Performance Activation, 1990.

302

303

Renginiai / Events

304

1994Instaliacija name, Vilniuje, Malūnų g. 6 / Installation in the House, Vilnius, Malūnų str. 61994 07 07-08

Organizatoriai ir dalyviai / Organisers and participants: Ramūnas Alminas, Svajūnas Kižys, Vytau-tas Mikšionis, Evaldas Pauza

Maketavo ir išleido autoriai 1995 m. / Designed and published by artists 1995

Fotografavo / Photography: G. Trimakas, D. Kartanas

Tiražas – 80 numeruotų egzempliorių / Edition of 80 numbered copies

Išleisti katalogą įgalino Sorošo Šiuolaikinio Meno centro stipendija / The publication of this cata-logue was made possible by a grant from the Soros Centre for Contemporary Art Lithuania

305

306

307

308

Skulptūra Senamiestyje / Sculpture In The Old Town1994 10 4–10

Simpoziumo organizatorius / Symposium organiser: Algis Lankelis

Dalyviai / participants: Gediminas Akstinas, Algis Lankelis, Paul Rogers, Svajonė Stanikienė, Pau-lius Stanikas, Kazys Venclovas

Katalogo viršelis / Cover of the Catalogue

309

Paul Rogers, „Visas išsipuošęs ir nėra kur eiti“. / Paul Rogers, AllDressedUpandNowheretoGo

Svajonė Stanikienė, „Sonetai“. / Svajonė Stanikienė, Sonnets.

354

Būti naudingam / To Be UsefulVilnius, 2000 09 08–16

Paroda sename baldų fabrike / Exhibition in an old furniture factory

355

356

Gediminas Akstinas

Saulius Dirsė

Audrius Novickas

357

Paulina Eglė Pukytė

Audrius Novickas

Audrius Novickas

410

411

Radiniai / Lost and Found

412

LTMKS archyve rastas neišleisto LTMKS leidinio maketas, apie 2000 m. / The found layout of an unpublished LTMKS magazine, ca 2000.

413

414

415

443

Vardų rodyklė / Index of Names

Laužtiniuose skliaustuose nurodyti iliustracijų puslapiai / Page numbers of illustrations are provided in square brackets

Adjukovic, Aleksandrija 382Akstinas, Gediminas 308, 316, 322, 338, 342, [365], 358 Aleksa, Danas 292, 293, [367], 409Aleksa, Marius 350Allen, Heather 322Alminas, Ramūnas 46, 304, 332Andrašiūnas, Kęstutis 190, 197, 262, 263, 264, 265, 266, 338Andrijauskas, Adolfas 332 Andrijauskas, Antanas 20, 21Andrijauskas, Tomas 70, 71Andriulytė, Algė 256, 259, 437, 425Andriušytė-Žukienė, Rasa 199Andriuškevičius, Aleksas 63, [70], 219Andriuškevičius, Alfonsas 38, 39, 45, 77, 78, 81, 82, 83, 108, 109, 110, 163, 200, 221, 281, 287, 288, 299Andziulis, Aurelijus 332, 333, 422Anglickaitė, Akvilė 278, 285Aničas, Valdas 358Anonimas/ė 114-125, 442Antanavičius, Valentinas 295Antonioni, Michelangelo 87Arbas, Kimo 210 Arlauskas, Paulius 63Artel, Rael 129, 131, 132, 133, 134, 137Astahovska, Ieva 439Atsuktuvas (Nėrius Pečiūra) 173 Augutis, Linas 183, 196, 342

Babenskas (Babinskas, Egmontas ) 63, 223Bagdžiūnaitė, Agnė 89, 91, 390Bagdonavičius, Jonas 252Bacon, Rachel 390Baker, Rachel 188Balakauskas, Osvaldas 174Balčikonis, Justinas 358Baltušnikas, Aistis 409Balsys, Vladas 268–275, 333Baranauskas, Marius 71, 72Bareikis, Aidas 51, 151, 171, 172, 175, 186, 193, 217, 290Barysas-Baras, Artūras 67, 68, 69, 70, 176, 210 Baradinskienė, Rasa 358Barilaitė, Jurga 245, 256, 338, 342, 350, 409Barthes, Roland 281, 427Bartulis, Vidmantas 142Bastys, Darius 49, 183, [186], 196, 342, [343], 350, 409Bartkus, Ray 390Builovas, Artūras 143Baublys, Artūras 63, 219, 222Baublienė, V. 65Baudrillard, Jean 94, 427Bauman, Zygmund 91Beinaravičius, Augustinas 54, 187, 322, [331], 358Belenok, Piotr 230, 231Bennett, John W. 86Bhabha, Homi 180Biesenbah, Klaus 175

Binkis, Viktoras 350Blažytė, Rima 247, 248, 251Blondeau, HF 332, [331]Bložė, Vytautas 151Bluvšteinas, Dovydas 180Bogdanas, Konstantinas (jaun.) 252, 256, 260, 342, 390, 424Bois, Yve-Alain 434Bong, Hong o 160, 166Boulez, Pierre 171, 174Bourriaud, Nicolas 437Brautigan, Richard 84Brawn, Sam 322Brodskis, Josifas 76, 77Broeckmann, Andreas 186, 188Bučas, Audrius 293 Budrecka, Emilija 338Budrys, Romualdas 295Bulatov, Erik 230Bulavas, Aigris 72Burgin, Victor 437Busslinger, Erich 221Būda, Darius 333

CHOkolad 350Cholina, Anželika 176Citvarienė, Daiva 293Coy, Phillip 322Colishow, Matt 183Coolturistės 4, 53, 276–285, 440, 441Cosic, Vuk 188 Cukermanas, Eugenijus Antanas 287, 288

Čeikauskas, Vygantas 110Čejauskaitė, Eglė 333Čekuolytė, Ramunė 256Čepaitė, Zita 180Čeponytė, Aida 183, 342 Černiauskaitė, Neringa 84–98, 390, 409, 440Čiuta, Darius 338

DAMOI 338, 350Danilevičius, Tomas 95Danto, Arthur 436Dargis, Romualdas 332 David, Catherine 188DDD 49, 338Derrida, Jacques 92, 427Dickie, George 435Dikčius, Arūnas 3, 71, 72, 142, 148–153, 172Dikčiūtė, Snieguolė 72, 223Didžiapetris, Gintaras 277Dilka, Vincas 232Dirgėla, Evaldas 4, 26, 244–251, 420-421Dirsė, Saulius 257, [356], 358, 409 Diržienė, Indrė [109], 110Diržys, Redas 33, 34, 53, 57, 108, 110, 161, 167, 239, 272, 280,436, 441Dobilas, Žilvinas 26, 428Dobriakov, Jurij 1, 18, 90, 98Donskis, Leonidas 62, 180

444

Dovydėnaitė, Jurga 252 Dovydėnas, Rokas 4, 252–254, 257, 260, 350, 358, 409, 424Dubinskaitė, Renata 60Duchamp, Marcel 78, 435Dumikas, Andrius 333Dvigubas Mėnulis 338Dzūkas 150

Eleganza, Mother 390Ektermann, Maarin 132, 133Emin, Tracey 183Erlacher, Agata 85Erminas, Andrius [240], 332 Erminas, Nerijus 332, 333Ežerskis, Modestas 217, 218

Fellini, Federico 69, 70, 87, 215 Foucault, Michel 427Frėjus, Edmundas 210

Gabel, Jeff 390Gaidamavičiūtė, Rūta 71, 72, 149Gailius, Dainius 110 Gailius, Gintaras 332, 333Gailiuvienė, Vaidilė 110 Galouzo, Egor 254Gambickaitė, Danutė 58–73, 392, 441Gapševičius, Mindaugas 4, 176, 183, 257, 262–267, 405, 409Garbačiauskas, Algis 316, 342Gabrãns, Gints 17, 18 Garbštienė, Laura 26Garančs, Jãnis 18Gasiūnas, Jonas 41, 338Gasperaitis, Gytis 72Gečas, Vincentas 200Gečiauskas, Tomas 217Gedminas, Arūnas 110Gelažiūtė, Eglė 338, 342Gerasimavičius, Darius 289, 294, 296, 338, 370Gerlikas, Antanas 85Germanavičius, Vytautas 71, 72 Gintalaitė, A. 259Godard, Jean-Luc 87, 215 Golovanov, Dima 350Gorbačiov, Michail 179Goštautienė, Rūta 71, 72Gotesmanas, Arkadijus 338, 342Grantis, Andreis 350Gražinis, Romas 342Gražys, Audrius 338Greenberg, Clement 434Grigaitė, Ona 199, 202, 207Grigaliūnaitė, Laura 1 Grigoravičienė, Erika 43, 175Grigoravičius, Saulius 175, 180, 183, 195, 196, 156, 158, 203 Grunskis, Tomas 350Gruodis, Karla 59, 75, 76, 180, 219Gruodytė, Vita 71, 72Grušnys, Hubertas 226Gudaitis, Arūnas 350Gudelis, Simonas 273Gulbinas, Henrikas 4, 62, 63, [63], 70, 71, 208–213, 219Guokas, Arūnas 333Gustavsson, Johan 390 Gutauskas, Tadas 338

Härm, Anders 133, 134, 136Heine, Heinrich 175Hentz, Mike 159, 160, 166Hirvi, Maria 181, 195Hlavina, Tomas 322Hoyas, Martine 322Hoover, Nan 219, 225

Jablonskis, Linas 390, 409Jablonskienė, Lolita 42, 44, 47, 183Janiczek, Martin 322Jankauskas, Audrius 272, 275Jankauskas, Donatas (Duonis) 4, 49, 53, [107], 110, 238–243, 293, 312, 316, 332, 333, 342, 358,[422], 422, 424Jankus, Karolis 350Jankūnas, Vytenis 390Jansas, Evaldas 6, 9, 52, 53, 59, 183, [185], 196, 161, 166, 203,221, 227, 239, 277, 278, 285, 289, 296, 298, 316, 332, 338,342, [343], 350, [366], 398, 399, 409, [438]Januševičius, Benediktas 245Janušonis, Audrius 110Janušonienė, Margarita 110Jarmalavičius, Sigitas 358Jasaitė, Atėnė [239], 333Jasionis-Briedis, Martynas 110Jasiukonis, Paulius 210Jatkevičius, Hilbertas 110Jaukkuri, Maaret 181, 195Javaitis, Juozas 66Jeremijenko, Natalie 188Johansons, Voldemars 17, 18Johnson & Johnson 135 Jurėnaitė, Raminta 47, 150, 158, 202, 203, 287, 288, 299Jurgutis, Vytautas 338 Jurkšaitytė, Patricija 186, 289, 312, 342Juškevičiūtė, Rasa 85Juzeliūnas, Julius 151Juzeliūnas, Tomas 150, 172Juzikėnas, Liutauras 262, 266Judickas, Martynas Algis 110Judd, Donald 437Jupp, Caroline 322, [328], [330]

Iga, Juko 350Ijäs, Yrki 181, 182, 195 Imbrasas, Audronis 180, 291Inčiūraitė, Kristina 59, 265, 350Irshaid, Nabila 254

Kabakov, Ilja 230Kabelis, Ričardas 71, 72, 142, 151Kačinskaitė, Aida 257, 259Kadarsz, Magde 426Kamiu, Alberas 114, 116, 119Kanapeckas, Saulius 272, 275Karalius, Šarūnas 338 Karalius, Gediminas 171, 179, 195, 218, 224Kard, Elin 133, 134, 136Karosas, Gintaras 218, 224 Kartanas, D. 304Karvelis, Arvydas 272, 275 Karvelis, Ugnė 209Kasilovska, Agnė 280, 285Kasparavičiūtė, Benigna 26, 27 Kasputienė, Leila 186, 289Kašpirovskis, Anatolijus 79

445

Katinas, Linas Leonas 215, 216, 217, 219 Katinas, Džiugas 4, 63, 172, 173, 175, 180, 183, 184, 179, 196, 154–167, 217, 292, 293, 294, 299, 301, 312, [315], 342, 350, 358Kavaliauskas, Laisvūnas 418Kavaliauskas, Marius 220, 221Kavaliauskas, Rimas 218, 219, 224, 225Kažemėkas, Gintaras (Gintautas) 72, 173, 193 Kažukauskas, Jonas 247, 251Keller, Raul 135Kelmickas, Edmondas 62, 63, 209 Kempinas, Žilvinas 51, 183, 186, 196, 289Kėdainis, Juozas 171, 193Kinčinaitis, Virginijus 53, 296, 338, 424Kiškūnaitė, Laimė 63 Kižys, Svajūnas 46, 304Kiwa 135Kybartas, Stashu 221Klajumienė, Dalia 437Kliaugienė, Gražina 175Klimaitė, G. 259Klimašauskas, Valentinas 87Klimavičius, Romas 62, 63, 209, 418Kluitenberg, Erik 186Koivisto, Kaisu 322Kolodzei, Tatiana 230Koons, Jeff 185Koršunovas, Oskaras 180Kosuth, Joseph 437Kozlovienė, Laimutė 358Kraptavičius, Gintas 338 Krauss, Rosalind 436Kreivytė, Laima 53, 80, 81, 82, 83, 118, 124, 252, 254, 256, 260, 281, 424Kreuger, Anders 204Kriaučiūnas, Vytautas 214Krikštopaitytė, Monika 74–83, 281, 441Krutinis, Vaclovas 291 Kuginis, Gintaras 293Kuizinienė, Ieva 264Kuizinas, Kęstutis 18, 19, 42, 75, 105, 170, 177, 200, 203, 204, 291, 422, 428Kulik, Oleg 160Külm, Neeme 133, 134, 136 Kumetaitis, Giedrius 222, 312Kunčius, Herkus 175, 185, [162], [163], 164, 166Kundrotas, Deivis 333Kutavičius, Bronius 141Kuzemczak, Paul 322Kviliūnas, Andrius 49, 338, 350, 405 Laimre, Marco 133, 134, 136Laivys, Juozas 26, 94, 95, 96, 97, [99], 271, 296, [367]Landsbergis, Vytautas 149, 150, 153, 173Landsbergytė, Jūratė 71, 72Landzbergas, Žilvinas 85, 88, [241], 333Lankelis, Algis 4, 12, 13, 22, 23, 49, 53, 171, 179, 186, 187, 239, 254, 286–301, 308, [311], 316, 322, 333, 342, 350, 358, 423, 424, 425Latėnas, Faustas 71, 72 Ledas, Vytautas 102Lenne, Hege 333Liandzbergis, Linas 4, 63, 175, 184, 196, 154–167, 217, 257, 289, 292, 293, 299, 301, 312, [315], 338, 342Ligtvoet, Erik-Jan 390Lindman, Pia 184, [184], 160, 166Lingys, Vitas 182

Liškevičius, Dainius 49, 183, 196, 245, 257, 338, 342, 350, 390, 409Liutkus, Viktoras 38, 177, 200Lovink, Geert 186Lubytė, Elona 119, 199Ludavičius, Eimantas [102], 110 Ludavičius, Julius 173, 175, 193, 194, 217, 290Lukauskytė, Genovaitė 240 Lukauskas, Sigitas 217Lukenskas, Česlovas 142Lukienė, Jūratė 221Lukys, Alvydas 190, 220, 221, 225, 338, 350 Lukminas, Edmundas 269Lukošiūnienė, Aušra 219Lupeikis, Kęstutis 247, 338, 350Luukka, Leila 322

Macaitis, Saulius 64, 67, 68MacLennan, Alastair 184, 159Mačiulskis, Vilius 358Mačiūnas, Jurgis (George) 54, 149, 153, 173Makarevičius, Gintaras 221, 316, 342, 390, 409Maki, Teemu 183Maknytė, Aurelija 161, 166, 350, 358Makštutis, Artūras 39, 170, 183, 192, 217Malašauskas, Raimundas 49, 287, 293, 299Malaškevičiūtė, Sandra 333Maliavina, Valeria 254Marcelionis 254Marcelionytė, Marija 257Marcinkevičiūtė, Rūta 41Martel, Richard 184, 159, 166Martinaitytė, Ieva 51Martinionis, Rytis 418Martinėnas, Raimondas 358Martinkus, Vytautas 291Martinsonas, Valdis 63 Mašanauskas, Kipras 71, 72, 338Matiukienė, Karina Katrė 257 Matulaitė, Dalia 179, 195 Matuszak, Tomas 322Mazin, Viktor 184Mazūras, Petras 46, 171, 176, 179, 195, 239, 282, 358Mažeikaitė, Saulė 262, 266Mažeikis, Gintautas 66, 94Mažylis, Saulius 186, 290, 293, 342Mažonaitė, Agilė 350Mažonas, A. 272Mažulis, Rytis 71, 72 Medzikauskas, Karolis 85, 86Meynier, Fredric 322Mekas, Jonas 20, 54, 386Merkelys, Remigijus 71, 72, 172Miazma, Kriptonimas 269Micaelli, Corrine 185Michelkevičė, Lina 53, 438, 442 Michelkevičius, Vytautas 1, 53, 8–27, 262–267, 286–301, 398, 399, 409, 441, 442Mickevičius, Audrius 72, 219, 221Mickevičius, Justas 418 Mickus, Virginijus 108Mikėnas, Juozas 282Mikkor, Madis 132Mikšionis, Vytautas 46, 258, 322, 304Mikšys, Darius 120, 125, 190, 245, 262, 264, 265, 266, 338,342, 405

446

Mikuta, Alvydas 332 Milašius, Juozas 175, 180, 195, 217Miliauskaitė, Nijolė 151Miliūnas, Kristijonas 428Milkintas, Alminas 332 Milukas, Ričardas 120, 125Miškinis, Šarūnas 72Mockūnas, Liudas 350Mončys, Antanas 5, 209, 291, 296, 377Monodrama, Tirsas 269Morkūnaitė-Raudonė, Orūnė 49, 258, 259, 342, 350Morris, Robert 437Motužienė, Lina 98 Mumford, Lewis 180 Mušinskas, Saulius 332

Nakaitė, Radvilė 144Nakas, Šarūnas 3, 71, 72, 140–147, 148, 149, 151, 172 Nancarrow, Conlon 171Narkevičius, Deimantas 32, 33, 78, 98, 119, 120, 124, 125, 171, 183, 221, 222, 277, 289, 290, 291, 292, 293, 296, 299, 300, 316, 342, 422Narkus, Dainius 333Narkus, Robertas 396, 409Narmontaitė, Asta 333 Navakas, Mindaugas 122, 171, 176, 179, [181], 182, 183, 195,196, 199, 206, 277, 286, 298, [437], 437Neimantas, Valdas 72Nemeikšis, Ričardas 350Nivinskas, Vytis 350Nockus, Kęstutis 333Noreika, Domas 89, 90, 92Novickas, Audrius 4, 12, 13, 22, 23, 47, 53, 186, 187, 286–301, 316, 322, [329], 342, [342], [356-357], 358, [366], 423, [439]Novikov, Timur 183, 196

Optimist, Irma 184, 160, 166Ozarinskas, Valdas 180, 183, 293, 338, 342, 350, 382, 390, 391

Pabarškaitė V. 119Pačėsa, Remigijus 316Paik, Nam Jun 173, 219, 225Palukaitis, Juras 179Parulskis, Ernestas 175, 160Parulskis, Liudas 350Patinskas, Donatas 333Paukštelis, Vytautas 172 Paukštys, Saulius 220, 225Paulauskis, Giedrius 245Paulauskis, Linas 71, 72 Pauza, Evaldas 46, 304Pelhjan, Marko 188Penderecki, Krzysztof 174Peroksidinė Kekšė 176Petrov, Viktor 156Piekuras, Gediminas 358Piesarskas, Andrius 234Pilinkus, Saulius 108Pivoriūnas, Eimantas 221Platelis, Kornelijus 151Platonas 84, 85Pocevičius, Darius 272Powers, Ostin 80, 81Pšibilskis, Liutauras 312Pučinskas, Saulius 63Pukytė, Eglė Paulina 76, 119, 124, [253], [255], 258, 342, 350,

[357], 409, [424]Puskunigis, Giedrius 338

Rabagliati, Sarah 85Račiūnaitė, Tojana 325Radavičiūtė, Diana 219, 225Radzevičius, Auris 110Radzevičiūtė, Undinė 258, 338Raila, Artūras 52, 53, 59, 171, 183, 193, 239, 289, 316, 338Rakauskaitė, Eglė 59, 77, 78, 221, 222, 277, 316, 342Ramanauskas, Algis 4, 226–237Ramanauskas, Linas 405Ramanauskas, Liudas 110Rancière, Jacques 173 Ratavičius, Mindaugas 71, 222, 312, 338, 342, [367]Raubaitė, Inga 257, 259Raudonis, Gvidas 288Raudonis, Laisvūnas 350Remeikytė, Jurgita 221, 258, 338Repulsija, Kalatu 269Rėklaitytė, Akvilė 1Ridikaitė, Eglė 49, 350Riefenstahl, Leni 247, 251 Rimkūnas, Rolandas 26Rindzevičiūtė, Eglė 42, 119, 259Rogers, Paul 187, 288, 299, 308, [309], 322Romanovskij, Denis 156Roos, Nina [182]Rotomskis, Artūras 262, 266Rudys, Bronius 338Ruudi, Ingrida 132, 133Ruzgas, Juozas 208, 212

Said, Edward 180Sauka, Šarūnas 432Scanner (Robin Rimbaud) 183Schulze, Klaus 62Senkutė, Vaiva 358Sensibilė, Palolas 269Sevrukienė, Vida 358Shulgin, Aleksei 188Sidaras, Egidijus 333Sildre, Joonas 133, 134Skersytė, Alma 221Skudžinskas, Gytis 338Skurvidaitė, Sandra 41, 46, 234, 287, 299, 423Smits, Rasa ir Raitis (Šmitai) 17, 188Soboleva, Mari 128 SODA 350Sodeika, Gintaras 71, 72, 142, 144, 148, 149, 153, 172, 175, 195, 217 Soest, Machiel van 390Solanas, Valery 281Songailaitė, Rūta 390Srogis, Donatas 226, 227, [227], 229, 230, 232, 234, 236, 237Stadalnikaitė, Regina 219Stanaitytė, Irma 221Stančienė, Kristina 426-429, 434-433 Stančius, Antanas 409Stanikai, Svajonė ir Paulius 4, 19, 20, 33, 120, 125, 183, 196, 198–207, 277, 312, [439]Stanikas, Paulius 308, [310]Stanikienė, Svajonė 308, [309]Stanionis, Vytautas V. 107, 108, 109, 110Staniūnienė, Rasa 217Staniūnas, Sigitas 217

447

Stepanovas, Klaudijus 62, 63, 209Stockhausen, Karlheinz 171Stoškus, Krescencijus 62Strioga, Leonas 210, 211Suncovienė, Onutė 110Sverdiolas, Arūnas 87Svetikas, Eugenijus 110

Šabasevičius, Helmutas 175SAGA 350Šaliamoras, Romanas 358Šaltenis, Arvydas 37, 38, 177, 220, 252 Šaltenis, Saulius 203Šapoka, Kęstutis 1, 8–27, 33, 35, 53, 116, 398, 399, 409, 434-440, 442Šarka, Benas 269, 272, 275Šeputis, Gintaras 4, 66, 67, [67], 68, 72, 73, [73], 75, 221, 214–224Šeputienė (Žalneravičiūtė), Sonata 60, 61, 63, 65, 66, 69, 70, 216, 217, 221Šeškus, Laurynas 244, 250Šileikienė, Vilma 221, 257, 259Šimelis, Ignas 110, 240, [243], 316, 332 Šimkevičius, Mindaugas 332, 333Širvinskas, Saulius 338Šliogeris, Arvydas 94Šlipavičius, Artūras 175 Šlipavičius, Rimas 68, 69 Šnipas, Mindaugas 46, 171, 179, 180, 195Špokauskas, Mindaugas 338Šurkus, Henrikas 418

Tarvydas, Simonas 221, 222Tamulevičius-Faja, Saulius 107, 110Teitelbaumas, Solomonas 430Toomik, Jaan 288Tralla, Mare 282Trečiokas, Gediminas 221Trakšelytė, Aušra 437Treigys, Remigijus 272, 275, 350Triisberg, Airi 126–137Trilupaitytė, Skaidra 30-57, 442Trimakas, Gintautas 221, 258, 304, 312, 316, 338, 350Troncy, Éric 436Trossek, Andreas 133, 134TTTP 188Tubutytė, Jolanta 333Tucker, Sara Louise 390Tuleikis, Leonardas 323Tumpytė, Dovilė 72, 44, 422-425Turkina, Olesia 184

Ukrinaitė, Birutė 316Urbaitis, Mindaugas 71, 72, 221Urbanavičius, Vladas 96, 171Urbonas, Gediminas 39, 51, 53, 54, 81, 185, 166, 200, 217, 246,289, 294, 299, 316, 342Urbonai, Gediminas ir Nomeda 3, 18, 21, 22, 50, 53, 57, 120, 125, 168-197, 185, 203, 262, 266, 277, 295 422Urbonas, Raimundas 272, 275Uzdras, Remigijus 333

Vadapalas, Alvydas 173, 175, 194Vaičekauskas, Darius 4, 252, 258, 260, 268–275Vaičys, Gintautas 358, 342Vainio, Tiina 322

Vaitekūnas, Jonas 338Vaitiekūnas (Vaitekūnas), Justinas 4, 244–251, 338, 358Vaitekūnai (Vaitiekūnai), Jonas ir Justinas 183, 184, [189], 196Vaitiekūnas, Ričardas Povilas 200Vaitkus, Rytis 333Vaitkutė, Šarūnė 333Vaivada, Petras 198Valaitė, Edita 258Valatkevičius, Jonas 342Valčik, Renata 183, 196Valeikis, Rimas 34, 35, 43, 259Valiauga, Artūras 358Valiukonis, Jonas 332 Valiulis, Skirmantas 58, 60, 61, 64, 65, 66, 67, 69, 70, 215Valius, Saulius 219, 225Valjakka, Timo 181, 195Vanagas, Vilius 350, 382Vancevičius, Audrius 350Varese, Edgard 171Varveklis 176Vasaitis, Vytautas 332 Vasiliūnaitė, Elena 110Vasiliūnienė, Dalia 110Vasiliūnas, Vytautas 110Vaupšas, Marius 203Vaupšienė, Audronė 183Venclova, Andrius 184Venclovas, Kazys 308, [311]Vežikauskas, Vytautas 332 Vienožinskis, Justinas 227, 232, 236, 247, 251, 296, 358 Vildžiūnas, Kristijonas 247 Vildžiūnas, Vladas 171, 176, 179, 195Virbickaitė, Aistė Paulina 90Vyšniauskaitė, Danielė 39, 170, 192Vosyliūtė, Marta 26, 118, 124, 409

Zabielavičius, Antanas 244, 250, 252, 259, 260Zagorskas, Jonas 6, 26, 350, 409, 431, 426-429, 431, 432, 433Zalatoriūtė, Aistė 358 Zapkus, Kęstutis 39, 40, 45, 46, 51, 52, 53, 175, 217, 289, 290Zemkauskas, Rytis 348Zimblytė, Kazė 439Zinkevičius, Gintaras 63, 65, 68, 69Znamierowski, Gintaras 4, 226–237, 289Zolubas, Remigijus 220, 221, 225Zorbist, Agatha 322Zoviet France 183Zuokas, Artūras 54, 279, 295

Žaltauskas, Vytautas 262 Žilinskas, Mykolas 282Žungaila, Giedrius [435]Žvirblytė, Milda 435

Waeckerlin, Theres 322, [328]Wakmevitch, Igor 62Waliszewska, Aleksandra 390Warhol, Andy 135, 436Warr, Tracey 183Wasko, Maria 322Wirz, Mirjam 54, 187Wood, Timothy 390Wowereit, Klaus 265

Xenakis, Iannis 174

448

Dėkojame / Thanks to: visiems menininkams už dalyvavimą ir leidimą naudoti jų fotogra-fijas ir iliustracijas knygoje / all the artists who took part in the publication and kindly author-ised the use of their pictures

Rėmėjai / Supporters: Kultūros rėmimo fondas / Culture Support Foundation, UAB „Lukrecijos reklama“, visi dalyvaujantys menininkai / all participating artists

Išleido / Published by: Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjunga (LTMKS) / Lithuanian Interdisciplinary Artists‘ Association, Vilnius, www.letmekoo.lt

Spausdino / Printed by UAB Logotipas, www.logotipas.lt, Vilnius, Lithuania

Tiražas / Copies: 1000

Popierius / Paper: Holmen Book, 70 g/m², Munken Print Cream, 150 g/m², Munken Print Cream, 300 g/m²