Teismų praktikos 2014 m. balandžio mėnesio aktualijos

BENDROSIOS NUOSTATOS..................................................................................................................2

ASMENYS.................................................................................................................................................4

ŠEIMOS TEISĖ.........................................................................................................................................9

DAIKTINĖ TEISĖ..................................................................................................................................12

PAVELDĖJIMO TEISĖ.........................................................................................................................18

PRIEVOLIŲ TEISĖ................................................................................................................................20

DELIKTŲ TEISĖ....................................................................................................................................39

SUTARČIŲ TEISĖ.................................................................................................................................42

BANKROTO TEISĖ...............................................................................................................................43

DARBO TEISĖ........................................................................................................................................46

VIEŠIEJI PIRKIMAI.............................................................................................................................51

INTELEKTINĖS NUOSAVYBĖS TEISĖ............................................................................................54

CIVILINIO PROCESO TEISĖ..............................................................................................................55

BENDROSIOS NUOSTATOS

Dėl CK 1.87 straipsnio 3 dalies taikymo sandorį pripažįstant negaliojančiu

CK 1.87 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad apsimestinio sandorio šalys apsimestinio sandorio sudarymo fakto negali panaudoti prieš trečiuosius asmenis, kurie sąžiningai įgijo teises apsimestinio sandorio pagrindu. Tokia nuostata saugomos sąžiningų asmenų, kurie, nežinodami, kad sandoris fiktyvus, įgyja pagal kitą sandorį teises iš asmens, kuriam tos teisės nepriklauso arba priklauso kitokios apimties (turinio). Visa neigiamų padarinių rizika tokiu atveju perkeliama apsimestinio sandorio šalims. Kasacinio teismo vertinimu, nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste CK 1.87 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta apsauga kasatoriui netaikytina. CK 1.87 straipsnio 3 dalyje reglamentuojama situacija, kai tretieji asmenys įgyja teises apsimestinio sandorio pagrindu. Tokiais pripažintini atvejai, kai asmuo įgyja turtą nuosavybės teise arba galimybę jį naudoti ar valdyti kitais pagrindais, apsimestinio sandorio objektu esantis turtas įkeičiamas, kitaip disponuojama turtu arba įgyjama iš apsimestinio sandorio kylančių ar su juo susijusių teisių. Nagrinėjamu atveju apsimestinio sandorio pagrindu kasatorius jokių teisių neįgijo, apsimestine pripažintos Sutarties objektas nebuvo jam perleistas ar kitaip juo disponuojama. Ta aplinkybė, kad kasatorius yra atsakovo kreditorius ir jo naudai vykdomas išieškojimas iš atsakovo turto, inter alia iš apsimestine pripažintos Sutarties objektu buvusio sodo namelio ir 0,0825 ha žemės sklypo, nereiškia, jog kasatorius įgijo teises apsimestinio sandorio pagrindu, o pritaikius niekinio sandorio padarinius, šios teisės bus pažeistos. Kasatoriaus teisė išsiieškoti iš atsakovo priteistą skolą nepažeista, ji išlieka, tokią teisę kasatorius galės įgyvendinti iš atsakovui bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančios turto dalies.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje T. M. v. G. M., bylos Nr. 3K-3-177/2014.

Dėl ieškinio senaties termino skaičiavimo ir ieškinio senaties taikymo reikalavimams priteisti periodinės netekto darbingumo kompensacijos skolą

Pagal bendrąją taisyklę nukentėjusiojo teisė į periodinę netekto darbingumo kompensaciją atsiranda nuo nelaimingo atsitikimo darbe dienos (remiantis Žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga laikinojo įstatymo (toliau – ŽANADSPLLĮ) 22 straipsnio redakcija, galiojusia nuo 1997 m. rugsėjo 1 d. iki 2005 m. birželio 30 d.) arba nuo darbingumo netekimo (dėl nelaimingo atsitikimo darbe ar susirgimo profesine liga) nustatymo dienos (remiantis ŽANADSPLLĮ 22 straipsnio redakcija, galiojančia nuo 2005 m. liepos 1 d.), tačiau ne nuo nukentėjusiojo kreipimosi į darbdavį ar nuo darbdavio sprendimo dėl kompensacijos mokėjimo dienos. Nukentėjusysis, kreipęsis į darbdavį praėjus trejiems metams nuo teisės į kompensaciją atsiradimo dienos, praranda teisę atgauti kompensacijos įsiskolinimą, tačiau nepraranda teisės į kompensaciją per se – ji jam mokama nuo kreipimosi į darbdavį dienos. Pagal ŽANADSPLLĮ 21 straipsnį nukentėjusio kreipimasis su pareiškimu yra numatytas tam, kad darbdavys galėtų priimti sprendimą dėl žalos atlyginimo ir apskaičiuoti mokėtinos kompensacijos dydį. Tačiau nei nukentėjusio kreipimasis, nei darbdavio sprendimas dėl kompensacijos mokėjimo nėra nukentėjusiojo subjektinę teisę ir atitinkamai priešpriešinę darbdavio pareigą sukuriantys veiksniai, o tik esamos teisės ir pareigos įgyvendinimo aktai. Jei darbdavys kompensaciją faktiškai pradeda mokėti nesant atskiro nukentėjusiojo kreipimosi, tai

2

reiškia, kad darbdaviui pakako duomenų sprendimui dėl kompensacijos mokėjimo priimti, ir kad toks sprendimas yra priimtas. Dėl to nukentėjusiajam neatsiranda poreikio papildomai kreiptis į darbdavį dėl kompensacijos mokėjimo ar atlikti kokius nors papildomus veiksmus tam, kad jo teisė būtų įgyvendinta. Byloje nustatyta, kad nors po nelaimingo atsitikimo darbe akto surašymo 1997 m. liepos 18 d. ar po profesinio darbingumo netekimo nustatymo 1998 m. sausio 27 d. ir 2005 m. gegužės 3 d. kasatorius į atsakovą formaliai nesikreipė, tačiau atsakovas kompensaciją mokėjo nuo netekto darbingumo nustatymo, t. y. nuo 1998 metų sausio mėnesio. Dėl to nėra pagrindo teigti, kad kasatorius privalėjo kokia nors forma papildomai kreiptis į atsakovą dėl kompensacijos mokėjimo ar atlikti kokius nors papildomus veiksmus siekiant įgyti ar įgyvendinti teisę į žalos atlyginimą. Gindamas savo ginčijamą teisę į periodinę netekto darbingumo kompensaciją kasatorius kreipėsi į teismą 2012 m. rugsėjo 7 d., teigė, kad ši jo teisė pažeidžiama nuo 2008 m. spalio 1 d. atsakovui mokant ne visą kompensaciją. Teismai neturėjo pagrindo taikyti ieškinio senaties kasatoriaus reikalavimui priteisti skolą, susidariusią už kompensacijos nepriemokas per paskutinių trejų metų laikotarpį iki kasatoriaus kreipimosi į teismą dienos. Konstatavus, kad teisę į kompensaciją kasatorius įgijo nuo nelaimingo atsitikimo darbe dienos – 1997 m. liepos 18- osios, o ši teisė suponavo atsakovo pareigą ŽANADSPLLĮ 13 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka mokėti periodinę netekto darbingumo kompensaciją kas mėnesį, kasatoriaus reikalavimas priteisti kompensacijos nepriemokas už laikotarpį nuo 2009 m. rugsėjo 6 d. iki 2012 m. rugsėjo 6 d. laikytinas pareikštu nepraleidus nustatyto trejų metų ieškinio senaties termino [CK 1.125 straipsnio 8 dalis].

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje V. M. v. UAB „Stamona“, bylos Nr. 3K-3-173/2014.

Dėl sąlygų pripažinti negaliojančiais obligacijų pasirašymo ir skolinimo obligacijų apmokėjimo sandorius kaip sudarytus dėl suklydimo

Siekiant nustatyti suklaidinimą finansinių priemonių įsigijimo sandoriuose pirmiausia turi būti įvertintas finansų tarpininko elgesys, t. y. nustatant, kokias informacines pareigas jis turėjo ir kaip jas vykdė, įvertinant, ar investuotojas, atsižvelgiant į konkrečias faktines bylos aplinkybes, galėjo suklysti dėl investavimo santykių esmės. Remiantis Finansinių priemonių rinkų įstatymo (toliau – FPRĮ) 22 straipsnio 3 dalies ir 4 dalies 2 punkto nuostatomis, finansų tarpininkas turi aiškiai ir suprantamai suteikti visą reikalingą informaciją, kurios pagrindu klientas galėtų suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus, taip pat pateikti informaciją apie finansines priemones, įskaitant konsultacijas ir įspėjimą apie riziką, kuri būdinga investicijoms į tam tikras finansines priemones. Tinkamas finansinių produktų informacijos atskleidimas neprofesionaliems investuotojams lemia tinkamą produkto pasirinkimą atsižvelgiant į riziką, asmeninius poreikius ir kitus aspektus. FPRĮ 22 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad visa reikalinga informacija turi būti pateikta aiškiai, nedviprasmiškai. Ji turėtų būti suprantama investuotojams, kuriems ji yra skirta, t. y. šiuo atveju neprofesionaliems investuotojams. Rizikos mastas yra vienas svarbiausių aspektų, kuris turi būti atskleistas neprofesionaliam investuotojui tam, kad būtų tinkamai įgyvendinta informacijos atskleidimo pareiga. Šis aspektas neprofesionaliam investuotojui turi būti atskleistas aiškiai, išsamiai ir suprantamai. Konstatuotina, kad tinkamos informacijos atskleidimo pareigos įvykdymas yra vienas iš instrumentų, saugančių investuotoją nuo netinkamų produktų pasirinkimo ir galimų nuostolių. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad

3

bankas investuotojams siūlė įsigyti investavimo produktą – obligacijas, susietas su akcijų indeksais. Investuojantiems nuosavomis lėšomis bankas garantavo obligacijų nominalios vertės išpirkimą, be to, priklausomai nuo akcijų, su kuriomis buvo susietos obligacijos, rezultatų, investuotojai taip pat galėjo gauti priemoką – palūkanas. Tačiau ieškovas investavo ne nuosavomis, bet skolintomis lėšomis, sudarydamas su banku Skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartį, kurioje buvo įtvirtinta 5,2 proc. palūkanų norma. Dėl to siūlomo investavimo produkto rizikos laipsnis pasikeitė, nes tokiu atveju tam, kad siūlomas investicinis produktas būtų pelningas, jo gaunamos palūkanos turėjo atsverti už kreditą mokamas palūkanas. Šį skirtumą bankas turi aiškiai ir suprantamai atskleisti neprofesionaliems investuotojams ir įspėti juos dėl obligacijų, susietų su akcijų indeksais, skolintomis lėšomis įsigijimo rizikos. Bylą nagrinėję teismai nurodė, kad atsakovo informaciniuose leidiniuose „Investavimas DNB NORD banke“ buvo pateikta informacija apie SASO. Sutiktina, kad informacija apie šį investicinį produktą buvo, tačiau ar joje yra atskleidžiamos rizikos ir pateikiami skirtumai investavus nuosavomis ir skolintomis lėšomis įkeičiant nekilnojamąjį turtą nenurodoma. Iš byloje pateikto 2007 m. birželio mėn. informacinio leidinio turinio matyti, kad akcentuojamas prognozuojamas pelningumas, pabrėžiami šio produkto privalumai, tačiau neatskleidžiama rizika, taip pat skirtumas tarp investavimo savomis ir skolintomis lėšomis įkeičiant nekilnojamąjį turtą, galimi turto praradimai SASO gautoms palūkanoms, nepadengus banko suteikto kredito palūkanų. Akcentuojant siūlomo produkto (SASO) pelningumą ir rizikos nebuvimą, galėjo būti suformuotas klaidingas suvokimas apie investicinį produktą, jog net ir blogiausiu atveju bus garantuojamas minimalus pelnas. Tačiau, ne kiekvienas finansų tarpininko neteisėtas elgesys netinkamai informuojant investuotoją yra pakankamai esmingas, kad leistų sutartį pripažinti negaliojančia dėl suklydimo. Kasacinis teismas nurodo, kad asmuo, turėdamas ekonominį išsilavinimą, ėjęs aukštas pareigas bankininkystės ir finansų srityse, įgijęs patirties ir žinių šiose srityse, suvokia, kad investicija į obligacijas yra susijusi su tam tikra rizika. Byloje nustatyta, kad ieškovas investavo daugiau kaip 8,5 mln. Lt, ginčo sandoriai buvo sudaryti ne tą pačią dieną, bet vėliau, ieškovui susipažinus su prospektais ir įkeitus nekilnojamąjį turtą. Taigi jam buvo suteikta laiko įvertinti šių sandorių pagrindu atsirandančias teises ir pareigas. Be to, ieškovas įkeisdamas ne tik jam, bet ir kitiems asmenims priklausantį nekilnojamąjį turtą, galėjo ir turėjo suprasti, kad šiame sandoryje yra galimi tam tikri investiciniai praradimai bei reali išieškojimo iš šio nekilnojamojo turto galimybė, jei prievolė nebus įvykdyta tinkamai. Taigi ieškovas pagal turimas profesines žinias, susipažinęs su sandorių dokumentais, dėl netinkamo atsakovo elgesio teikiant informaciją apie SASO skolintomis lėšomis, nevisapusiško rizikų atskleidimo, negalėjo būti suklaidintas tiek, kad jei ne šis suklaidinimas, sandorio jis net nebūtų sudaręs. Svarbu ir tai, kad nagrinėjamuose santykiuose į neteisėtus finansų tarpininko veiksmus (FPRĮ 22 straipsnio 3 dalies pažeidimus) ieškovas galėjo ir gali reaguoti kitais, adekvatesniais pažeidimo pobūdžiui teisių gynimo būdais, pavyzdžiui, pareikšdamas reikalavimą atlyginti žalą, kuris kartu išsaugant civilinės apyvartos stabilumą, leistų paskirstyti nuostolius abiem šalims priklausomai nuo kiekvienos iš jų kaltės nuostolių atsiradimui, išvengiant padėties, kai nevienareikšmiškai vertintinoje situacijoje nuostoliai teismo vienareikšmiškai priskiriami tik vienai konkrečiai šaliai.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje G. P. v. DnB bankas, bylos Nr. 3K-3-206/2014.

ASMENYS

4

Dėl ikiteisminės juridinio asmens veiklos tyrimo stadijos

Taigi siekiant tinkamai įvykdyti ikiteisminę juridinio asmens veiklos tyrimo stadiją įstatymas reikalauja atlikti du veiksmus: pirma, pareiškėjas turi kreiptis į juridinį asmenį (juridinio asmens valdymo organą, jo narį) reikalaudamas nutraukti netinkamą veiklą ir, antra, suteikti protingumo kriterijus atitinkantį laikotarpį aplinkybėms pašalinti. Aiškinant CK įtvirtintus reikalavimus, keliamus kreipimuisi į juridinį asmenį (juridinio asmens valdymo organą, jo narį), konstatuotina, kad jis turi taip pat atitikti du reikalavimus: jame būtina, pirma, įvardyti konkrečią veiklą ar nesąžiningą pareigų vykdymo faktą bei, antra, nurodyti motyvus, kodėl, pareiškėjo nuomone, ši veikla yra netinkama. Kadangi aiškinamoje teisės normoje nustatyta, kad tokiu kreipimusi nelaikomas prašymas, kuriame nėra konkrečiai įvardyta netinkama veikla ar nesąžiningas pareigų vykdymas ir nenurodomi motyvai, kodėl veikla yra netinkama, tai aiškinant sistemiškai konstatuotina, kad abu šie reikalavimai yra imperatyvaus pobūdžio ir nors vieno jų nesilaikymas neužtikrina tinkamo ikiteisminės juridinio asmens veiklos tyrimo stadijos įvykdymo. Kartu toks teisinis reglamentavimas leidžia efektyviau siekti ikiteisminės ginčo dėl juridinio asmens veiklos tyrimo stadijos tikslo – užtikrinti, kad juridinio asmens veikla nebus sutrikdyta nesant tam pakankamo pagrindo, o pareiškėjo interesas bus ginamas tiek, kiek tai neprieštarauja bendram įmonės interesui. Taigi jeigu pareiškėjas prieš kreipdamasis į teismą dėl juridinio asmens veiklos tyrimo neįvykdo nors vieno iš reikalaujamų atlikti dviejų veiksmų ir jeigu kreipimasis į juridinį asmenį (juridinio asmens valdymo organą, jo narį) neatitinka nors vieno iš dviejų pirmiau nurodytų reikalavimų, tokiu atveju negalima konstatuoti, kad ikiteisminė juridinio asmens veiklos tyrimo stadija įvykdyta tinkamai ir yra atsiradęs teisinis pagrindas teikti pareiškimą dėl veiklos tyrimo apygardos teismui pagal juridinio asmens buveinę. Konstatavus, kad termino suteikimas yra vienas iš būtinų reikalavimų, keliamų ikiteisminei ginčo dėl juridinio asmens veiklos tyrimo stadijai, kartu sutiktina su kasatoriaus argumentu, jog termino nenurodymas pretenzijoje nelaikytinas jo nesuteikimu atsakovui nutraukti neteisėtus veiksmus. Įstatymas expressis verbis nenustato, kad pareiškime į juridinio asmens (juridinio asmens valdymo organą, jo narį) turi būti nurodytas tikslus laiko tarpas, per kurį pareiškėjas siekia, kad būtų pašalintos jame nurodytos aplinkybės. CK 2.126 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad pareiškėjas turi suteikti protingumo kriterijus atitinkantį laikotarpį aplinkybėms pašalinti. Įstatymo leidėjas nustatė šį reikalavimą tam, kad būtų užtikrintas protingas laiko tarpas juridiniam asmeniui (juridinio asmens valdymo organui, jo nariui) reaguoti į kreipimąsi, kuriuo reikalaujama nutraukti netinkamą veiklą ir (ar) imtis konkrečių veiksmų jame nurodytoms aplinkybėms pašalinti. Įstatymo leidėjas neįvardijo, koks laiko tarpas laikytinas protingu, nes kiekvienu konkrečiu atveju šis laiko tarpas gali skirtis priklausomai nuo aplinkybių, kurias reikalaujama pašalinti. Bylą nagrinėjantis teismas turi diskrecijos teisę konkrečiu atveju konstatuoti, ar terminas, kurį pareiškėjas suteikė juridiniam asmeniui (juridinio asmens valdymo organui, jo nariui) pašalinti pareiškime nurodytoms aplinkybėms, laikytinas protingu ar tokiu nelaikytinas. Teismai nustatė, kad pareiškėjas į teismą dėl juridinio asmens veiklos tyrimo kreipėsi praėjus daugiau kaip mėnesiui po pareiškimo pateikimo atsakovui dienos. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad ieškovas kreipėsi su pretenzija į atsakovo vadovą J. D. reikalaudamas nutraukti netinkamą veiklą, savo pretenzijoje įvardijo konkrečią veiklą ir nesąžiningą pareigų vykdymo faktą, nurodė motyvus, kodėl, ieškovo nuomone, pretenzijoje minima veikla yra netinkama, tačiau sprendė, kad nesuteikė protingumo kriterijų atitinkantį laikotarpį aplinkybėms pašalinti. Apeliacinės instancijos teismas, prieidamas prie šios išvados, neanalizavo pretenzijoje nurodytų netinkamos juridinio asmens (juridinio asmens

5

valdymo organo, jo nario) veiklos aplinkybių tuo aspektu, kiek laiko atsakovui būtų reikėję jas pašalinti, ar jų pašalinimas būtų buvęs įmanomas per daugiau kaip vieno mėnesio laikotarpį, kurį faktiškai atsakovui suteikė ieškovas, ar atsakovas ėmėsi faktinių veiksmų atsakyti dėl pretenzijoje nurodytų aplinkybių ieškovui, bei tai, ar atliko veiksmus nurodytoms aplinkybėms šalinti. Tik nustatęs nurodytas faktines aplinkybes teismas galės teisėtai ir pagrįstai konstatuoti, ar ieškovo atsakovui suteiktas laiko tarpas, kreipimesi nurodytoms aplinkybėms pašalinti, atitiko protingumo kriterijus. Jeigu teismas, įvertinęs pretenzijoje nurodytas aplinkybes šiais aspektais, konstatuotų, kad ieškovas suteikė protingą laiko tarpą joms pašalinti, teismas spręstų, ar ieškinyje, kuriame patikslintos pretenzijoje įvardytos aplinkybės, nurodyti netinkami bendrovės valdymo veiksmai sudaro pagrindą pradėti juridinio asmens veiklos tyrimą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje East China Automobile Association Ltd v. UAB „ECAA Europe“, bylos Nr. 3K-3-207/2014.

Dėl duomenų ir nuomonės atribojimo

Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) požiūriu, siekiant tam tikrus teiginius priskirti konkrečiai kategorijai (faktų konstatavimui (žiniai) ar vertinamiesiems teiginiams (nuomonei), būtina atsižvelgti į visą bylos aplinkybių kontekstą: teiginių formuluotes, jų pateikimo aplinkybes, formą ir būdą, ar pateiktas realios situacijos vertinimas, ar nuomonės pareiškimas be jokio faktinio pagrindo, ar vyko gyva diskusija, visuomeninė akcija, kurioms neabejotinai būdingas didesnis emocionalumo ir „perdėjimo“ laipsnis, ar informacija pateikta, pvz., mokslinio pobūdžio straipsnyje, ir kt. Skirtingai negu faktiniai teiginiai, vertinamieji (nuomonės) negali būti įrodomi, tačiau jiems taip pat neturi trūkti faktinio pagrindo. Dalyvaudamas viešoje diskusijoje dėl opios bendrojo intereso problemos, asmuo gali tikėtis tam tikro „perdėjimo, hiperbolizavimo ar provokacijos lygio“, kuris turėtų būti neišvengiamai toleruojamas demokratinėje visuomenėje (pvz., žr. cituotą Steel and Morris v. United Kingdom, par. 90). Vertinant nuomonės ir žinios atskyrimą pagal EŽTT praktikos kriterijus, primintini bendrieji principai, pagal kuriuos faktų buvimas gali būti įrodomas, o vertinamųjų teiginių teisingumas „nepasiduoda“ įrodinėjimui. Pažymėtina, kad EŽTT yra pripažinęs, jog skirtumas tarp faktinių ir vertinamųjų teiginių yra mažiau svarbus, kai ginčijamas teiginys buvo pareikštas gyvos politinės diskusijos metu, kai išrinkti valstybės pareigūnai ir žurnalistai turėtų naudotis plačia laisve kritikuoti vietinės valdžios veiksmus, net kai pateiktiems teiginiams gali trūkti aiškaus faktinio pagrindo (žr., pvz., Lombardo and Others v. Malta, no. 7333/06, § 60, 24 April 2007). Kai teiginiai yra vertinamojo pobūdžio, apribojimo proporcingumas gali priklausyti nuo to, ar egzistuoja pakankama faktinė bazė ginčijamam teiginiui pagrįsti, nes vertinamojo pobūdžio teiginys, neturintis jokio faktinio pagrindo, gali peržengti leistinas ribas (žr., pvz., Diena et Ozoliņš c. Lettonie, Requête no 16657/03, 12 juillet 2007, par. 82). Taigi tam, kad komentarus galima būtų priskirti vienai ar kitai kategorijai, būtina atsižvelgti į bylos kontekstą (teiginių formuluotes, jų pateikimo aplinkybes, pateiktą realaus elgesio vertinimą ar nuomonės pareiškimą be jokio faktinio pagrindo ir t. t.). Sakinio konstrukcija, gramatinės formos taip pat yra svarbios paskleistų teiginių kvalifikavimui. Subjekto statusas negali turėti esminės reikšmės paskleistos informacijos kvalifikavimui. Visi subjektai turi Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos ir nacionalinių teisės aktų garantuojamą teisę reikšti tiek nuomonę, tiek skleisti žinią. Dėl žurnalistų saviraiškos laisvės, EŽTT ne kartą yra pripažinęs, kad ji gali būti

6

labai įvairi, kartais net perdėto ar provokacinio pobūdžio (žr. cituotą Diena et Ozoliņš c. Lettonie). Nors ir sutiktina su kasatorių argumentu, kad netiesioginės laidos transliacija žiniasklaidos atstovams suteikia geresnę galimybę pateikti atrinktą, maksimaliai patikimą informaciją, tačiau tai neturėtų riboti jų galimybės skleisti įvairių formų informaciją visuomenei aktualiais klausimais. nagrinėjamoje civilinėje byloje visų skundžiamų teiginių priskyrimas nuomonei nėra tikslus. Nuosekliai analizuojant teiginių, nukreiptų į ieškovus, formuluotes, matyti, kad jose yra nemažai konstatuojamojo pobūdžio teiginių.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Posūkis“ ir kt. v. VĮ Lietuvos nacionaliniam radijas ir televizija ir kt., bylos Nr. 3K-3-234/2014.

Dėl subjekto, apie kurį paskleisti neatitinkantys tikrovės ir žeminantys reputaciją duomenys, nustatymo

Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktika, taikant Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 10 straipsnį (saviraiškos laisvė), pažymėtina, kad EŽTT yra nurodęs, jog vienas esminių reikalavimų, susijusių su difamacija, yra tas, kad ji turi būti nukreipta į konkretų asmenį; turi egzistuoti objektyvus ryšys tarp ginčijamo teiginio ir asmens, pareiškusio ieškinį dėl difamacijos; vien tik asmeninis spėjimas ar subjektyvus suvokimas apie publikacijos difamacinį pobūdį nėra pakankamas, nustatant, ar asmuo buvo paveiktas rašinio – turi egzistuoti dar kažkas, kas atitinkamos informacijos gavėją priverstų suprasti, kad teiginys „metė šešėlį“ ant asmens, besiskundžiančio dėl difamacijos, ar kad kritika buvo nukreipta prieš jį (žr., pvz., Dyuldin and Kislov v. Russia, no. 25968/02, 31 July 2007; Thoma v. Luxembourg, no. 38432/97, par. 56, ECHR 2001 III ir kt.). Nagrinėjamos civilinės bylos atveju pabrėžtinas žurnalistų surengtos viešosios diskusijos temos – valstybinės reikšmės objekto veiklos ir Lietuvos teisėsaugos pareigūnų pradėtos stambaus masto operacijos aptarimas – svarbumas, suponuojantis teismo didesnio rūpestingumo, atsargumo pareigą, ribojant žiniasklaidos teises Konvencijos 10 straipsnio kontekste. Atitinkamai iš žurnalistų reikalaujamas skleidžiamos informacijos tikslumo ir aiškumo laipsnis (dėl poreikio nedviprasmiškai, aiškiai nurodyti teiginių objektą skleidžiant informaciją bendrojo intereso klausimu) turėtų būti vertinamas protingai, neuždedant žurnalistams neproporcingos naštos. Be to, šiame kontekste vertinant žurnalistų sąžiningo elgesio, etikos normų aspektą, negalima nepaisyti visos laidos konteksto. Kasacinis teismas nesutinka su kasatorių teiginiu, kad visi byloje ginčytini teiginiai yra apie ieškovus. Pirmiausia pažymėtina tai, kad kasatoriai ginčijamus teiginius nurodo, ištraukę juos iš konteksto, o tai klaidina, vertinant jų priskyrimą ieškovams. Iš tiesų, kiekvienas teiginys turėtų būti analizuojamas visos ir atskirų laidos dalių kontekste. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad tam tikri teiginiai (ypač laidos dalyje, kurioje aptariamos Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (FNTT) vykdytos operacijos aplinkybės) yra pakankamai aiškiai susiję su turgavietėje prekiaujančiais smulkiaisiais verslininkais, jų galima neteisėta veikla, šešėline prekyba. Dėl kasatorių teiginio, kad jų sąsajumas su Gariūnų turgavietės prekiautojais (ieškovų nuomininkais) yra pakankamas, kad būtų pripažinta, jog ginčijamais teiginiais pažeista ir jų dalykinė reputacija, Pažymėtina, kad toks gana platus asmenų sąsajumo interpretavimas susijęs su neproporcingumo grėsmėmis žiniasklaidai informuojant visuomenę apie bendrojo intereso klausimus. Konkrečiomis aplinkybėmis įžvelgtinas atitinkamų teiginių aiškus susietumas su smulkiųjų verslininkų atžvilgiu vykdyta operacija, o ne Gariūnų

7

prekyvietės įkūrėjų veikla. Apeliacinės instancijos teismas nepažeidė nei materialiosios, nei proceso teisės normų konstatuodamas, kad tik tam tikri laidos metu išsakyti teiginiai gali leisti atpažinti ieškovus kaip Gariūnų turgavietės žemės sklypo nuomininkus bei asmenis, parengusius ekonominį Gariūnų projektą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Posūkis“ ir kt. v. VĮ Lietuvos nacionaliniam radijas ir televizija ir kt., bylos Nr. 3K-3-234/2014.

Dėl akcinės bendrovės visuotinio akcininkų susirinkimo nutarimo teisinio kvalifikavimo

Akcinės bendrovės visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimas, priimtas pagal įstatymą (ir) bendrovių įstatuose nustatytą kompetenciją, yra bendrovės akcininkų valinis aktas (juridinis faktas), dėl bendrovės veiklos sukuriantis bendrovei, jos organams ir (ar) akcininkams, nagrinėjamu atveju – bendrovei ir akcininkėms, tam tikras teises ir pareigas. Toks sprendimas gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu, jei prieštarauja imperatyviosioms įstatymų normos, juridinio asmens steigimo dokumentams arba protingumo ar sąžiningumo principams (CK 2.82 straipsnio 4 dalis). Taigi, apeliacinės instancijos teismo išvada, kad visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimas nelaikomas sandoriu ir jam nuginčyti (pripažinti negaliojančiu) taikytinos susirinkimo sprendimu nustatytus teisinius santykius reglamentuojančios Akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ABĮ) ir kitų įstatymų normos, pagrįsta. Dėl to kasacinio skundo argumentas dėl akcininkų susirinkimo sprendimo pripažinimo sandoriu ir actio Pauliana sąlygų jam taikymo pripažintinas teisiškai nepagrįstu.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje BUAB „Lilonija“ v. L. A. ir kt., bylos Nr. 3K-3-267/2014.

Dėl bendrovės įstatinio kapitalo mažinimo; Dėl įrodymų vertinimo sprendžiant dėl bendrovės mokumo

Įstatinį kapitalą akcininkės siekė sumažinti, turėdamos Akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ABĮ) 52 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatytą tikslą išsimokėti bendrovės lėšų. Akcininkams siekiant mažinti įstatinį kapitalą tokiu tikslu, ABĮ 52 straipsnio 7 dalyje nustatytas draudimas tai atlikti, jei bendrovė yra nemoki ar išmokėjusi lėšų akcininkams taptų nemoki. ABĮ 52 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad, sumažinus įstatinį kapitalą lėšoms akcininkams išmokėti, su akcininkais atsiskaitoma tik pinigais, kurie gali būti išmokami ne anksčiau nei įregistruojami pakeisti bendrovės įstatai Juridinių asmenų registre ir turi būti išmokėti per vieną mėnesį nuo pakeistų bendrovės įstatų įregistravimo dienos. Pagal ABĮ 53 straipsnio 1 dalį apie sprendimą sumažinti bendrovės įstatinį kapitalą turi būti pranešta kiekvienam kreditoriui. Iš šių normų sisteminės analizės aišku, kad jomis siekiama apginti teisėtus kreditorių interesus ir užtikrinti jų reikalavimų patenkinimą, t. y. kontroliuoti bendrovės situaciją taip, kad bendrovės turtinė padėtis nebūtų keičiama tiek, jog dėl išmokėtų akcininkams sumų bendrovė iš dalies ar visiškai negalėtų tenkinti kreditorių reikalavimų. Akcininkai teisę išsimokėti lėšas sumažinant įstatinį kapitalą turi tuo atveju, jei bendrovė tokių turi ir gali jas išmokėti nepažeisdama kreditorių interesų. Taigi nagrinėjamu atveju pagal pareikšto ieškinio pagrindą ir dalyką reikšminga nustatyti, ar įstatinio

8

kapitalo sumažinimo metu bendrovė buvo moki, taip pat ar dėl įstatinio kapitalo sumažinimo ir to juridinio fakto pagrindu išmokamų akcininkams pinigų bendrovė netapo nemoki ir nepajėgianti atsiskaityti su savo kreditoriais. Bylos duomenimis, visuotiniam akcininkų susirinkimui priimant sprendimą sumažinti įstatinį kapitalą, bendrovė buvo skolinga valstybei (Valstybinei mokesčių inspekcijai (toliau – VMI)) daugiau kaip 70 000 Lt; ši skola susidarė dėl 2008 m. nesumokėtų valstybei mokesčių; Valstybinė mokesčių inspekcija prieš pat sprendimo sumažinti įstatinį kapitalą priėmimą areštavo bendrovės turto dalį, atitinkančią skolos dydį; 2009 m. gegužės mėnesį skolos grąžinimas išdėstytas nuo 2009 m. birželio mėnesio iki 2010 m. sausio mėnesio, tačiau ir bankroto bylos iškėlimo metu bendrovės skola VMI išliko. Pirmosios instancijos teismas pripažino šią faktinę aplinkybę reikšminga sprendžiant dėl bendrovės mokumo. Po sprendimo sumažinti įstatinį kapitalą ir jo išviešinimo (įregistravimo) pinigai atsakovėms (bendrovės akcininkėms), kaip nustatyta ABĮ 52 straipsnio 8 dalyje, nebuvo išmokėti, todėl jos, siekdamos gauti dalį ar visus joms dėl įstatinio kapitalo sumažinimo priklausančius pinigus, sudarė dvi reikalavimų perleidimo sutartis. Pirmąja sutartimi bendrovė perleido atsakovėms teisę į UAB „Mažieji vakarai“ skolą (kasatoriaus teigimu, sudarant šią reikalavimo perleidimo sutartį, UAB „Mažieji vakarai“ dar neturėjo skolos bendrovei). Antrąja atsakovės atlygintinai perleido UAB „Edvijara“ dalį piniginių reikalavimų, atsiradusių iš sprendimo sumažinti įstatinį kapitalą. Pagal šią sutartį naujasis kreditorius (UAB „Edvijara“) įsipareigojo pradiniams kreditoriams (atsakovėms) sumokėti 80 proc. atlyginimą nuo išieškotos iš skolininko (bendrovės) sumos. Šios aplinkybės sudaro pagrindą spręsti, kad bendrovė neturėjo galimybių (buvo nepajėgi) atsiskaityti su atsakovėmis. Bankroto byla bendrovei iškelta būtent pagal UAB „Edvijara“ ieškinį, siekiant įgyvendinti iš atsakovių perimtą piniginio reikalavimo teisę. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs bendrovės nemokumą įstatinio kapitalo sumažinimo metu, pagrįstai nustatė, kad akcininkių sprendimas sumažinti bendrovės įstatinį kapitalą prieštaravo ABĮ 52 straipsnio 7 dalyje nustatytam draudimui, ir dėl to pripažino susirinkimo sprendimą negaliojančiu.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje BUAB „Lilonija“ v. L. A. ir kt., bylos Nr. 3K-3-267/2014.

ŠEIMOS TEISĖ

Dėl vaiko nuomonės reikšmės, priimant su vaiku susijusį sprendimą

Sprendžiant vaiko bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu (motina) tvarkos nustatymo klausimą, turi būti vertinama bylai svarbių aplinkybių visuma. Vaiko nuomonė yra viena iš jų, tačiau ne visa lemianti. Įstatymų leidėjas įtvirtina vaiko teisę dalyvauti priimant sprendimą, nurodydamas, kad priimant sprendimą būtina atsižvelgti į vaiko nuomonę (CK 3.174 straipsnio 2 dalis, CPK 380 straipsnio 1 dalis), tačiau tai nereiškia, kad galutinį sprendimą priima vaikas. Į vaiko norą gali būti neatsižvelgiama tuo atveju, kai vaiko noras prieštarauja jo interesams (CK 3.174 straipsnio 2 dalis, CPK 380 straipsnio 1 dalis). Nustatant vaiko bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu (motina) tvarką, visų pirma įgyvendinamos vaiko teisės ir ginami vaiko interesai, nes, tik atsižvelgiant į juos, gali būti ribojamas vaiko bendravimas su skyrium gyvenančiu tėvu (motina). Vaiko kompetencija priimti sprendimą, šiuo atveju – atsisakyti bendrauti su skyrium gyvenančiu tėvu (motina), ir už jį atsakyti paprastai didėja su amžiumi ir

9

vaiko branda, kai vaikas gali aiškiai apibrėžti priimamo sprendimo priežastis ir suvokti tokio sprendimo padarinius. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad skyrybų atveju abu tėvai, tiek tas, su kuriuo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, tiek skyrium gyvenantis, turi dėti visas pastangas, kad vaikas jaustų bendrą ir vienodą abiejų tėvų globą ir rūpestį. To siekdami vaiko tėvai turėtų kiek galima greičiau spręsti savo asmenines emocines problemas, likusias po skyrybų, kurios dažniausiai ir būna pagrindinė nesusitarimo dėl vaiko bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu (motina) tarp tėvų priežastis. Būtent nesibaigiantys tėvų konfliktai dažniausiai lemia ir vaiko norą atsitraukti, dingti iš konflikto zonos, t. y. nebendrauti. Tačiau toks atsitraukimas neužtikrina vaiko interesų, todėl jei nėra kitų objektyvių aplinkybių, dėl ko galėtų būti ribojamas vaiko bendravimas su skyrium gyvenančiu tėvu (motina), o tik vaiko prieštaravimas, teismas gali neatsižvelgti į vaiko nuomonę ir nustatyti, jo manymu, geriausiai vaiko poreikius ir interesus atitinkančią bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu (motina) tvarką.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje M. N. v. A. S., bylos Nr. 3K-3-202/2014.

Dėl vaiko bendravimo tvarkos su skyrium gyvenančiu tėvu

CK 3.175 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas nustato skyrium gyvenančio tėvo ar motinos bendravimo su vaiku tvarką, atsižvelgdamas į vaiko interesus ir sudarydamas galimybę skyrium gyvenančiam tėvui ar motinai maksimaliai dalyvauti auklėjant vaiką. Minimalus bendravimas gali būti nustatomas tik tuo atveju, jei nuolatinis maksimalus bendravimas kenkia vaiko interesams. Vaiko bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu (motina) tvarkos nustatymas nėra savitikslis, ja visų pirma siekiama išlaikyti, atkurti, jei jis yra nutrūkęs ar susilpnėjęs, vaiko ryšį su skyrium gyvenančiu vaiko tėvu (motina), nes, kaip pažymėta pirmiau, vaiko, kaip visavertės asmenybės, raidai reikalinga abiejų tėvų parama ir rūpestis, žinojimas, kad jis abiem tėvams yra vienodai svarbus, kad abu tėvai jam yra vienodai prieinami ir lankstūs, t. y. esantys šalia vaiko tada, kada jam labiausiai reikia. Būtent dėl to teismas turi skatinti pačius tėvus susitarti dėl labiausiai vaiko poreikius atitinkančios bendravimo tvarkos, o jei tai nepavyksta, nustatyti tokią bendravimo tvarką, kuri geriausiai užtikrintų vaiko interesus ir būtų realiai vykdoma. Pažymėtina, kad motina turi pareigą sudaryti sąlygas vaikui bendrauti su skyrium gyvenančiu tėvu, nes tai užtikrina vaiko interesus. Nagrinėjamoje byloje motina nurodo nedraudžianti sūnui bendrauti su tėvu, tačiau ji jo nepalaiko ir neskatina to daryti, nors turėtų. Kaip pažymėta pirmiau, vaikas šioje konfliktinėje situacijoje nori jaustis kiek galima saugus ir tą saugumą jis suvokia kaip galimybę atsitraukti. Natūralu, kad ilgai besitęsiantys tėvų konfliktai ir teismo procesai neleidžia nusistovėti tarpusavio santykiams ir tam tikram gyvenimo ritmui, kuris užtikrintų vaiko saugumą. Tačiau tai nėra priežastis riboti vaiko bendravimą su skyrium gyvenančiu tėvu. Konstatuotina, kad šiuo atveju nebuvo nustatyta pakankamai aplinkybių, leidžiančių nustatyti minimalią vaiko bendravimo su tėvu tvarką, todėl byla grąžintina pakartotinai nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Nagrinėjant bylą pakartotinai teismas turėtų išsiaiškinti, ar vaikui kenkia tiesioginis bendravimas su tėvu, jei taip – kuo ir dėl kokių priežasčių, kas šias priežastis lemia, ar vaikui kenkia bendravimas su tėvu per psichologą, jei taip – kuo ir dėl kokių priežasčių. Nustatant šias aplinkybes negalima apsiriboti vien byloje dalyvaujančių asmenų, vaiko ir vaiko bendravime su tėvu jau dalyvavusios psichologės paaiškinimais. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad, siekiant užtikrinti vaiko stabilią raidą ir jo saugų perėjimą iš vaikystės į suaugusiojo pasaulį, būtina teikti koordinuotą, planingą pagalbą.

10

Atsižvelgiant į tai, kad, siekiant užtikrinti vaiko interesus ir bendravimą su skyrium gyvenančiu tėvu, tiek vaikui, tiek abiem jo tėvams šiuo metu reikalinga specialisto pagalba, kasacinio teismo nuomone, tikslinga nustatyti trijų pakopų susitikimą su tėvu, t. y. motina kartu su sūnumi turi atvykti pas teismo parinktą psichologą, kuris kartu su motina ir vaiku išsiaiškintų jų baimes, lūkesčius dėl susitikimo ir kitus svarbius klausimus. Tada motina išvyktų, palikdama sūnų pas psichologą, kuris individualiai kalbėtųsi su vaiku iki susitikimo su tėvu. Pasirodžius tėvui, vyktų bendra tėvo, vaiko ir psichologo konsultacija, po kurios vaikui su tėvu būtų siūloma praleisti laiką drauge. Po šio susitikimo turėtų vykti veidrodinis vaiko perdavimas motinai, t. y. pradžioje tėvas ir sūnus kartu su psichologu aptartų įvykusį susitikimą, vėliau, tėvui išėjus, psichologas individualiai kalbėtųsi su vaiku apie jo savijautą ir patirtus išgyvenimus ir, pasirodžius motinai, buvęs susitikimas su tėvu būtų aptariamas psichologo kartu su vaiku ir motina. Tai leistų suteikti psichologinę pagalbą ne tik vaikui, bet ir jo tėvams, taip pat leistų išvengti vykusio susitikimo interpretacijų. Be to, tai užkirstų kelią, bent jau pradžioje, tėvo ir motinos susitikimams ir galimiems naujiems konfliktams vaiko akivaizdoje. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad motina, tėvas ir vaikas gali suderinti savo dienotvarkes taip, kad tokio pobūdžio susitikimas įvyktų, o esant objektyvioms priežastims susitikimo laikas turėtų būti perkeltas, bet ne jo iš viso atsisakyta. Akivaizdu, kad tik betarpiški susitikimai šiuo metu yra neįmanomi dėl didelio vaiko priešiškumo tėvui, tačiau, jei nebus nustatytos objektyvios priežastys, dėl ko dažnas bendravimas su tėvu gali neatitikti vaiko interesų, teismas turėtų numatyti ir betarpiškus I. N. susitikimus su tėvu. Kadangi tai yra vaiko teisė, tai tėvai turi pareigą šią teisę užtikrinti ir sudaryti sąlygas vaikui patogiu laiku susitikti su tėvu.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje M. N. v. A. S., bylos Nr. 3K-3-202/2014.

Dėl teismo pareigos skirti nepilnamečiam vaikui atstovą ad hoc, kai nustato, kad kyla interesų konfliktas tarp nepilnamečio vaiko ir tėvų, pastariesiems ginant savo galbūt pažeistas turtines teises į nuosavybę, kuri taip pat priklauso ir vaikui

Nagrinėjamu atveju ieškinys pareikštas nepilnamečiam atsakovui, įstatymo pagrindu atstovaujamam motinos (CPK 38 straipsnis, 54 straipsnio 1 dalis), kuri taip pat byloje yra ieškovė (kasatorė), ginanti savo kaip galimos turto, nuosavybės teise priklausančio nepilnamečiam vaikui, savininkės teises. Civilinio proceso kodekse tiesiogiai nenustatyta, kad tuo atveju, kai interesų konfliktas kyla tarp nepilnamečio vaiko ir tėvų, pastariesiems ginant savo galbūt pažeistas turtines teises į nuosavybę, kuri taip pat priklauso ir vaikui, nepilnamečiui teisme galėtų atstovauti kitas, o ne atstovas pagal įstatymą, tačiau tai nereiškia, kad tokiu atveju vaiko atstovu negali būti paskirtas kitas asmuo. Sąvoka „interesų konfliktas“, tėvams vaiko vardu įgyvendinant nepilnamečio turtines teises, susijusias su nuosavybe, yra platesnė, nei ji apibrėžiama CK 3.185 straipsnyje, nes, minėta, atstovavimas atsiranda ne sutarties, o įstatymo pagrindu. Atsižvelgiant į CK 3.188 straipsnio 2 dalies nuostatą darytina išvada, kad interesų konfliktas nuosavybės teisiniuose santykiuose atsiranda tada, kai tėvai, veikiantys kaip nepilnamečio vaiko atstovai, kartu asmeniškai pretenduoja į daiktą ar jo dalį, nuosavybės teise priklausantį vaikui. Jeigu tokiu atveju vaiko, kuriam atstovauja tėvai, daikto nuosavybės teisės dalis sumažėja, tai suponuoja interesų konflikto atsiradimą ir teismas privalo skirti atstovą ad hoc. Civiliniame procese nepilnamečio vaiko ir jo interesus pagal įstatymą atstovaujančių tėvų interesų konflikto klausimas gali būti sprendžiamas paskiriant nepilnamečiam vaikui kaip ad hoc

11

atstovą kuratorių CPK 39 straipsnio nustatyta tvarka. Kartu pažymėtina, kad ad hoc atstovo byloje skyrimas savaime negarantuoja vaiko teisių ir teisėtų interesų apsaugos ir neatleidžia teismo nuo pareigos būti aktyviam ir ex officio parinkti pažeistų vaiko teisių gynimo būdą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje L. I. V. L. J., bylos Nr. 3K-3-209/2014.

DAIKTINĖ TEISĖ

Dėl nuosavybės teisių atkūrimui juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo

Sutiktina su bylą nagrinėjusių teismų pozicija, kad dėl pateiktų dokumentų reikšmės ir pakankamumo nuosavybės teisių atkūrimui turi spręsti sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo priimanti institucija. Tačiau ši institucija tiek prašymus atkurti nuosavybės teisę nagrinėja, tiek pateiktus kitus dokumentus jų pakankamumo aspektu vertina tik tokiu atveju, jei jie pateikti įstatymų nustatytu laiku arba terminas jiems pateikti yra atnaujintas teismo (Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1, 4 dalys, 17 straipsnis). Pirmiau nurodyta, kad pareiškėjo prašymas atnaujinti praleistą terminą teismo sprendimu atmestas. Dėl to šiuo atveju tik nustačius juridinę reikšmę turintį faktą, kad prašymas ir dokumentai buvo pateikti nepraleidus įstatymo nustatytų terminų, galimos tolesnės procedūros dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Pažymėtina, kad įstatyme vartojamas žodžių junginys ,,pilietybę ir giminystės ryšį patvirtinantys dokumentai“ nustato dokumentų paskirtį, tačiau nereiškia, kad kiekvienas šios paskirties dokumentas pakankamas patvirtinti asmens statusą ar ryšius, reikšmingus Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo prasme. Dėl to fakto, kad pilietybę ir giminystės ryšį patvirtinantys konkretūs dokumentai pateikti nepažeidžiant įstatymu apibrėžtų terminų, nustatymas savaime nereikštų, kad šie dokumentai pakankami nuosavybės teisėms atkurti. Nustačius, kad pareiškėjas, nepažeisdamas įstatymo nustatyto termino, išreiškė valią atkurti nuosavybės teises bei pateikė tam tikrus įstatymo reikalaujamus dokumentus, juos konkrečiai įvardydamas, galėtų būti tęsiamos nuosavybės teisių atkūrimo procedūros, būtinos subjektinei teisei į nuosavybės grąžinimą įgyvendinti. Pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumento, patvirtinančio, kad jis kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises pateikė ir tam tikrus dokumentus. Pažymėtina, kad pareiškėjo prašymo originalas ir galbūt su juo pateikti kiti dokumentai institucijos, kuriai dokumentai buvo teikiami, neišsaugoti. Pabrėžtina, kad aplinkybė, jog tam tikrų valstybės institucijų pareigūnai netinkamai atlieka savo pareigas, negali sukelti neigiamų padarinių į šias institucijas besikreipiančių asmenų teisėms ir teisėtiems interesams. Dar ir dėl to pareiškėjui turėtų būti suteikta galimybė įrodyti, kad jis atliko pradinius nuosavybės teisėms atkurti būtinus veiksmus.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje pagal V. A. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, bylos Nr. 3K-3-195/2014.

Dėl patalpų atitikties ,,būsto“ sąvokai

Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau - EŽTT) jurisprudenciją „būstu“ Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 8 straipsnio prasme gali

12

būti laikoma ir ne teisės aktų nustatyta tvarka įsteigta ir užimta patalpa, jei tai yra faktinė asmens gyvenamoji vieta ir nustatomas asmens pakankamų bei tęstinių ryšių su konkrečia vieta buvimas. Taigi, patalpų atitiktį ,,būsto“ sąvokai lemia EŽTT praktikoje nustatyti kriterijai, o ne nacionalinėje teisėje nustatyta klasifikacija. <...> Byloje nustatyta, kad pripažįstant pastatą bešeimininkiu ir perduodant kasatoriaus nuosavybėn, pastatui nustatyta transporto paskirtis, nors pagal faktinę situaciją jame esančios patalpos tinkamos gyventi ir ilgą laiką jose buvo gyvenama. Atsižvelgdamas į pirmiau nurodytus būsto sąvokos kriterijus, kasacinis teismas sprendžia, kad dėl tęstinių ir glaudžių atsakovų ryšių su konkrečia gyvenamąja patalpa (pastatas, kuriame yra ginčijamos patalpos, statytas 1965 m., kai geležinkeliai buvo tuometės valstybės vieningos geležinkelių sistemos dalis, atsakovai kaip geležinkelių transporto darbuotojai leidimą apsigyventi patalpose gavo iš savo vadovų, patalpose atsakovai panaudos pagrindu gyvena gana seniai), ši pripažintina ,,būstu“ Konvencijos 8 straipsnio prasme. Pažymėtina, kad, sprendžiant dėl patalpų, kuriose gyvena atsakovai ir dėl kurių kilęs ginčas, atitikties ,,būsto“ sąvokai, neturi reikšmės nacionalinėje teisėje pateikiamas patalpų klasifikavimas į gyvenamosios ir negyvenamosios paskirties patalpas – patalpos pripažinimą būstu lemia nustatytas asmens pakankamų ir tęstinių ryšių su konkrečia vieta buvimas. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad nacionalinėje teisėje pateikiamas pastatų klasifikavimas pagal paskirtį taip pat negalėtų būti pripažįstamas varžančiu asmens teisę į būstą, nes pastatų paskirties keitimą reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatyta supaprastinta tvarka pastato paskirčiai užbaigtuose statyti statiniuose, kuriuose neatliekami statybos darbai, pakeisti, t. y. paskirčiai iš negyvenamosios į gyvenamąją pakeisti rengiamas pastato paskirties keitimo projektas ir, gavus įgalioto valstybės tarnautojo pritarimą raštu, Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos pateikiama deklaracija, kuri yra įregistruojama ir jos pagrindu Nekilnojamojo turto registre registruojami duomenys apie paskirties pakeitimą (aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 27 d. įsakymu Nr. D1-825 patvirtinto STR 1.12.08:2010 ,,Statinių naudojimo priežiūros tvarkos aprašo“ (2012 m. lapkričio 28 d. red.) 16–19 punktai).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Kauno miesto savivaldybė v. A. J. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-188/2014.

Dėl restitucijos taikymo panaikinus administracinį aktą dėl nuosavybės atkūrimo

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad tiek prokuroras, reikšdamas ieškinį, tiek teismai procesiniuose sprendimuose nurodė, jog byloje nėra duomenų dėl pagal neteisėtus sandorius įgijusių žemę asmenų nesąžiningumo. Su tokia išvada nesutiktina, nes teismai netyrė byloje esančių įrodymų dėl žemę įgijusių asmenų veiksmų ir iš esmės nesprendė dėl jų nesąžiningumo, t. y. nenagrinėjo ir nevertino, ar byloje surinkti įrodymai nėra pakankami pripažinti, kad V. Ch. ir B. J., įgydami žemę, buvo nesąžiningi. Sprendžiant šį klausimą gali būti reikšmingi ir gana informatyvūs įrodymai dėl nuosavybės teisių atkūrimo į Marijampolės apskrityje esantį turtą ir jo perleidimo (V. J., atgavęs T. S. vardu žemę Marijampolės apskrityje, vėliau, 2007 m. liepos 12 d. pirkimo–pardavimo sutartimi, ją, t. y. 141,65 ha, iš jo perpirko vos už vieną litą (Kauno apygardos prokuratūros 2011 m. spalio 6 d. nutarimas atsisakyti taikyti viešojo intereso priemones), taip pat ginčo žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymo (V. J., būdamas T. S. atstovu, negalėjo pats su savimi, kaip nepilnamečio B. J. atstovu, sudaryti pirkimo–

13

pardavimo sutarties, todėl žemės sklypas Trakų rajone, į kurį viršijant įstatymo leidžiamas ribas buvo atkurtos nuosavybės teisės T. S. vardu, buvo parduotas trečiajam asmeniui – V. Ch., kuris kartu su sutuoktine per labai trumpą laiką tą patį žemės sklypą už tą pačią kainą pardavė nepilnamečiui B. J., sudarydami sutartį su jo atstovais pagal įstatymą, t. y. V. J., kuris buvo ir T. S. atstovu nuosavybės teisių atkūrimo procese), taip pat kiti byloje surinkti įrodymai. Pažymėtina, kad tik nuosekliai ištyrus faktines aplinkybes dėl žemę įgijusių asmenų sąžiningumo ir tinkamai kvalifikavus jų veiksmus spręstina dėl teisingo ir visiško valstybės interesų gynimo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras v. Nacionalinė žemės tarnyba prie ŽŪM ir kt., bylos Nr. 3K-3-151/2014.

Dėl teisės privatizuoti savivaldybės gyvenamąsias patalpas lengvatinėmis sąlygomis

Valstybės paramos būstui įsigyti ar išnuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatytos sąlygos, kuriomis savivaldybė turi teisę parduoti savo gyvenamąsias patalpas, yra susijusios su tokio pardavimo tikslingumo vertinimu – butai gali būti parduodami ne tik esant sąlygai, kai jie yra per 60 procentų fiziškai nusidėvėję, bet ir kai jų remontas ar rekonstrukcija savivaldybei yra ekonomiškai nenaudingi. Taigi savivaldybei, kaip turto savininkei, suteikiama teisė spręsti, naudinga ar nenaudinga remontuoti fiziškai nusidėvėjusį nuomojamą būstą, ir tik nusprendus dėl remonto netikslingumo ne mažiau kaip trejus metus tame būste išgyvenęs nuomininkas įgyja teisę įsigyti nuomojamas patalpas. Pažymėtina, kad nors tokiais atvejais būstas parduodamas už kainą, Vyriausybės nustatyta tvarka apskaičiuotą pagal Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą, tačiau turtas parduodamas ne aukciono būdu, užtikrinant konkurencingą potencialių pirkėjų varžymąsi, o konkrečiam asmeniui, t. y. ne mažiau kaip trejus metus išgyvenusiam nuomininkui. Tai parodo lengvatinį turto pardavimo aspektą ir atitinka sisteminį įstatymo aiškinimą, nes nors Valstybės paramos būstui įsigyti ar išnuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo 12 straipsnio 2 dalis ir yra skirta turto pardavimui už Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo nustatyta tvarka apskaičiuotą kainą, tačiau visas 12 straipsnis yra įstatymo ketvirtajame skirsnyje, reglamentuojančiame patalpų privatizavimą būtent lengvatinėmis sąlygomis. Dėl to būtina, kad lengvatinėmis sąlygomis turtas būtų parduotas tik tiems asmenims, kurie atitinka įstatyme nustatytas sąlygas tokiam turtui įsigyti. Nuomos mokesčio mokėjimas už gyvenimui suteiktą patalpą yra esminė gyvenamosios patalpos nuomos sutarties sąlyga (CK 6.576 straipsnis). Dėl to faktinis kasatorės gyvenimas nemokant nuomos mokesčio negyvenamosios paskirties patalpose, kurios suteiktos kasatorei tikslu ne gyventi, o laikinai naudotis ir vykdyti jų apsaugą, neatitinka nurodytoje įstatymo nuostatoje įtvirtintos sąlygos. Pažymėtina, kad atsisakymas įpareigoti atsakovę leisti kasatorei privatizuoti ginčo patalpas yra pagrįstas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio atžvilgiu, t. y. atitinka nacionalinės teisės nuostatas, turi teisėtą tikslą ir atitinka būtinumo reikalavimą, atsižvelgiant į patalpų privatizavimo lengvatinėmis sąlygomis priemonės siekiamus tikslus suteikti valstybės paramą stokojantiems visuomenės nariams, įsigyjant nuosavybėn pirmąjį tinkamą gyventi būstą (kaip nurodė apeliacinės instancijos teismas, ieškovė iki atitinkamo reikalavimo pareiškimo momento jau buvo įgijusi nuosavybėn gyvenamąjį būstą).

14

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 17 d. nutartis civilinėje byloje B. K. v. Vilniaus miesto savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-225/2014.

Dėl atsisakymo paimti turtą visuomenės poreikiams teisėtumo

Byloje susiklostė tokia faktinė situacija, kai, kasatoriui G. A. nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype vystant individualių gyvenamųjų namų kvartalo statybos projektą, privačiomis lėšomis sukurti ir kasatorių nuosavybe esantys infrastruktūros objektai yra naudojami gyventojų poreikiams tenkinti. Kasatoriai teigia, kad toks jų turto naudojimas pažeidžia jų nuosavybės teises, kurios turi būti apgintos teismui įpareigojant savivaldybės institucijas inicijuoti žemės paėmimą visuomenės poreikiams. Galioję ginčo objektų statybos metu ir galiojantys dabar įstatymai numatė kitus (be žemės paėmimo visuomenės poreikiams), viešojo intereso užtikrinti gyvenamųjų namų teritorijos funkcionavimui būtinos inžinerinės infrastruktūros įrengimą patenkinimo būdus, be kitų – šių objektų statybą privataus statytojo lėšomis. Vertinant kasatorių nuosavybės teisės ribojimą jo tikslo teisėtumo aspektu, pažymėtina, kad kasatorius G. A. inicijavo individualių gyvenamųjų namų kvartalo statybą žemės sklype, kuriame nebuvo įrengta jo funkcionavimui būtina inžinerinė infrastruktūra. Įvertinęs šią aplinkybę, kasacinis teismas konstatuoja, kad Šiaulių rajono savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta detaliojo plano rengimo sąlyga, įpareigojanti kasatorių savo lėšomis įrengti inžinerinius tinklus bei susiekimo komunikacijas, buvo pagrįsta siekiu užtikrinti būtinus potencialių kvartalo gyventojų poreikius, sukurti normalias gyvenimo sąlygas, taigi ja buvo siekiama viešojo intereso patenkinimo; nuosavybės ribojimo aspektu tai vertintina kaip teisėtas tokį ribojimą pateisinantis tikslas. Vertinant kasatorių nuosavybės teisių ribojimo proporcingumą, aktualios tokios faktinės bylos aplinkybės. Gyvenamųjų namų kvartalo statybą, lėmusią inžinerinės infrastruktūros poreikį, inicijavo pats kasatorius, siekdamas versliškų, komercinių tikslų, taigi, infrastruktūros objektų statyba atitiko kasatoriaus privatų interesą. Kasatorius, sutikdamas su detaliojo plano rengimo sąlyga, kad infrastruktūros objektai turi būti įrengti jo lėšomis, neturėjo pagrindo susiformuoti teisėtam lūkesčiui, kad šis turtas bus paimtas visuomenės poreikiams ir kad savivaldybė ar valstybė prisiims pareigą kompensuoti šias lėšas. Kasatorius pastatė ir įregistravo ginčo objektus kaip asmeninę nuosavybę, suvokdamas galimus naudojimosi atitinkamu turtu suvaržymus (kad jis bus naudojamas bendroms gyventojų reikmėms tenkinti). Kasatoriai gali perleisti ginčo objektus – Šiaulių rajono savivaldybė neatsisako perimti turto, taip suteikdama galimybę kasatoriams atsisakyti kelių priežiūros pareigos. Nurodytų aplinkybių pagrindu darytina išvada, kad kasatorių interesų apribojimas yra proporcingas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje G. A., V. A. v. Šiaulių rajono savivaldybė Nr. 3K-3-224/2014.

Dėl žemės sklypo bendraturčio pirmenybės teisės pirkti parduodamą sklypo dalį pirmenybės teisės (CK 4.79 straipsnis) ir statinių bei įrenginių savininkų pirmenybės teisės pirkti parduodamą žemės sklypą, užimtą statinių bei įrenginių ir būtiną šiems objektams naudoti pagal paskirtį (Žemės įstatymo 31 straipsnis) santykio

15

CK 4.79 straipsnyje įtvirtintos teisės normos reglamentuoja bendrosios nuosavybės dalies perleidimą, šios normose nėra specialiai sureguliuoti žemės sklypo (dalies), kuriame yra kitam asmeniui priklausantis nekilnojamasis turtas, pirkimo–pardavimo santykiai. Žemės įstatymo 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta statinių ar (ir) įrenginių savininko pirmenybės teisė pirkti parduodamo sklypo dalį, užimtą šių objektų ir būtiną jų naudojimui, tiek tais atvejais, kai perleidžiamas visas žemės sklypas, tiek tais atvejais, kai perleidžiama realioji ar idealioji jo dalis. Tarp šių įstatymų nėra prieštaravimo, Žemės įstatymo 31 straipsnio 1, 4 dalių normos yra specialiosios CK 4.79 straipsnio normų atžvilgiu. Kasacinis teismas išaiškina, kad statinio ir (ar) įrenginio savininkas turi pirmenybės teisę pirkti žemės sklypo dalį, būtiną šiam turtui naudoti pagal paskirtį prieš perleidžiamo žemės sklypo bendraturtį. Taikant aptariamas įstatymo nuostatas, turi būti įvertinta, kokia apimtimi ginama statinių ir įrenginių savininko pirmenybės teisė pirkti parduodamą privačią žemę. Asmenys turi pirmumo teisę pirkti privačią žemę, kurią užima nuosavybės teise jiems priklausantys statiniai ir įrenginiai, taip pat žemę, būtiną naudoti šiems objektams pagal paskirtį. Taigi, statinių ir įrenginių savininkai neturi pirmenybės teisės į visą parduodamą bendrosios nuosavybės teise valdomo sklypo dalį, nebent būtų nustatyta, kad visas parduodamas sklypas būtinas statiniams (įrenginiams) eksploatuoti. <...> Pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimas yra priimtiniausias pažeistos savininko pirmenybės teisės gynimo būdas, nes šis gynimo būdas, palyginti su kitais, pvz., sandorio negaliojimo institutu, yra ekonomiškesnis, operatyvesnis ir labiausiai atitinka pirmenybės teisės turėtojo interesus. Civilinėje teisėje galiojant dispozityviškumo principui, asmuo yra laisvas pasirinkti pažeistos teisės gynimo būdą. Tiek žemės sklypo bendraturtis, tiek statinio ar įrenginio savininkas pirmenybės teisės pirkti žemę pažeidimo atveju gali nereikšti reikalavimo perkelti žemės sklypo pirkėjo teisių ir pareigų, o naudotis kitais teisių gynimo būdais, pvz., reikalauti atitinkamos sandorio dalies negaliojimo ir restitucijos taikymo. Konstatuotina, kad sandorio negaliojimo institutas gali būti taikomas ir tais atvejais, kai nustatomas savininko pirmenybės teisės pažeidimas, tačiau nėra būtinų pirkėjo teisių perkėlimo prielaidų.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje T. P. v. M. M., V. D., bylos Nr. 3K-3-230/2014.

Dėl nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, atsiradusios pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu

Ieškovo nuosavybės teisė į nekilnojamąjį turtą įgyta sandorio, kuris yra galiojantis, pagrindu ir atitinkamai suteikiantis nuosavybės teisės turėtojui teises ir pareigas, kurias suteikia nuosavybės turėjimas (CK 4.37 straipsnis). Dėl to teisėtai įgyta nuosavybės teisė į nekilnojamąjį turtą, kol nenuginčytas jos atsiradimo pagrindas, negali būti paneigta nuosavybę pripažįstant išnykusia, nes tokio nuosavybės pasibaigimo pagrindo nenustato CK šeštosios knygos nuostatos dėl nuosavybės teisės įgijimo ir praradimo pagrindų, o apeliacinės instancijos teismo taikytos materialiosios teisės normos reglamentuoja ne nuosavybės išnykimo pagrindą, bet tokio fakto registravimo poreikį (CK 4.254 straipsnio 9 punktas). Nekilnojamojo daikto savininkas, įgyvendindamas turimos nuosavybės sukuriamas teises, nepažeisdamas kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų, laikydamasis teisės aktų nustatytos tvarkos, turi teisę daryti turimam daiktui fizinį poveikį – jį remontuoti, rekonstruoti, pakeisti jo paskirtį, taip pat nugriauti. Tuo atveju, kada nėra savininko valios pastatą nugriauti, tačiau pastatas sunyksta, nebelieka jo laikančiųjų konstrukcijų, savininkas, laikydamasis teisės aktų nustatytos tvarkos, turi teisę statinį atkurti ir

16

pan.; ši jo teisė negali būti varžoma, jeigu įgyvendinama teisės aktų nustatyta tvarka. Nagrinėjamos bylos atveju ieškovo įsigyto statinio laikančiosios konstrukcijos, išskyrus pamatus, sunyko, tačiau pamatai, kaip pastato konstrukcinis elementas, yra išlikę; jie žemės sklypu disponuojančio asmens valia panaudoti laikinų statinių pastatymui. Konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismui nebuvo nei teisinio, nei faktinio pagrindų spręsti, kad ieškovas prarado teisėtai įgytą ir valdytą nuosavybę dėl jos išnykimo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje N. Ž. v. Nacionalinė žemės tarnyba prie ŽŪM ir kt., bylos Nr. 3K-3-242/2014.

Dėl reikalavimo nugriauti ginčijamus statinius

Statybos įstatymo 35 straipsnio, reglamentuojančio statinio nugriovimo atvejus, 4 punkte (redakcija, galiojusi generalinio prokuroro ieškinio pareiškimo metu) nustatyta, kad pastatytas ar nebaigtas statyti statinys (išskyrus kultūros paveldo statinius) nugriaunamas, kai statinys arba jo dalis yra fiziškai nusidėvėję ir kelia grėsmę žmonėms bei aplinkai ir šis pavojus nepašalinamas per viešojo administravimo subjektų, atliekančių statinių naudojimo priežiūrą, nustatytą laiką. Šioje teisės normoje įtvirtintas teisinis reguliavimas siejamas su netinkamu statinio savininko nuosavybės teisės įgyvendinimu. Ji nustato nuosavybės teisės ribojimo pagrindą, kuris būtinas demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises, Konstitucijoje įtvirtintas vertybes. Šios teisės normos taikymui būtina nustatyti joje įtvirtintų sąlygų visetą: pirma, statinys (jo dalis) yra fiziškai susidėvėję; antra, statinys (jo dalis) kelia grėsmę žmonėms bei aplinkai; trečia, šis pavojus nebuvo pašalintas per viešojo administravimo subjektų, atliekančių statinių naudojimo priežiūrą, nustatytą laiką. Faktai, kad egzistuoja nurodytų sąlygų visetas, įeina į šios bylos įrodinėjimo dalyką. Civilinei bylai reikšmingas aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) teismas nustato, remdamasis įrodymais. Kasacinis teismas pripažįsta pagrįstu apeliacinės instancijos teismo argumentą, kad, atsižvelgiant į konstitucinį nuosavybės neliečiamumo principą, tai, ar egzistuoja įstatyme nurodytos statinio nugriovimo sąlygos, turi būti vertinama pagal teismo, nagrinėjančio reikalavimą nugriauti statinius, sprendimo priėmimo metu egzistuojančias faktines aplinkybes, o ne pagal ankstesnius savininko veiksmus (neveikimą). Bylą nagrinėję teismai taip pat pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad generalinis prokuroras ginčijamų statinių susidėvėjimą ir grėsmę žmonėms bei aplinkai iš esmės sieja su 2005 m. gruodžio 28 d. statinių apžiūros akte užfiksuotomis aplinkybėmis. Šioje byloje teismai padarė pagrįstą išvadą, jog nėra įrodytas reikalavimo nugriauti ginčijamus statinius tenkinimui būtinas pagrindas – įstatyme įtvirtintų sąlygų visetas. Pripažintinas pagrįstu atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atsiliepimo į generalinio prokuroro kasacinį skundą argumentas, kad nustačius statinių avarinę būklę nebūtinai kiekvienu atveju turi būti atliekamas jų kapitalinis remontas ar rekonstrukcija, o statiniai pripažįstami tinkamais naudoti. Konstatuotina, kad reikalavimo nugriauti ginčijamus statinius šioje byloje tenkinimas prieštarautų konstituciniam nuosavybės neliečiamumo principui. Įpareigojimas nugriauti privačią nuosavybę nesant tam įstatyme nustatyto pagrindo yra neteisėtas ir negalimas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras v. Vilniaus miesto savivaldybės administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-232/2014.

17

PAVELDĖJIMO TEISĖ

Dėl paveldėjimo kaip universalaus mirusiojo teisių perėmimo būdo

CK 5.3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad palikimo atsiradimo laiku laikomas palikėjo mirties momentas. Nepriklausomai nuo to, kada įpėdinis priėmė palikimą ar kada įforminamas mirusiojo turto perėjimas valstybei, palikimo priėmimo teisiniai padariniai kyla retrospektyviai, t. y. nuo palikimo atsiradimo dienos. Dėl to palikimą priėmusiems įpėdiniams ar paveldimą turtą perėmusiai valstybei tenka pareiga vykdyti tiek iki palikėjo mirties atsiradusias prievoles, t. y. paveldėtus įsipareigojimus, tiek ir po palikėjo mirties atsiradusius įsipareigojimus, susijusius su paveldimu turtu. Prievolės, atsiradusios po palikėjo mirties, nėra palikėjo prievolės. Tai yra naujo turto savininko (įpėdinio) prievolės, atsiradusios dėl jo, kaip turto savininko, ir kitų asmenų prievolinių teisinių santykių.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Vilniaus energija“ v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-7-18/2014.

Dėl palikimo perėjimo valstybei specifikos ir šio fakto įforminimo

Valstybė paveldi pagal įstatymą ir nuo kitų įpėdinių skiriasi tuo, kad negali atsisakyti priimti palikimo. Nors įstatyme valstybė priskiriama prie įpėdinių pagal įstatymą (CK 5.5 straipsnio 1 dalies 1 punktas), tačiau valstybės palikimo priėmimas savo turiniu yra kitokią teisinę reikšmę turintis veiksmas, nei kitų įpėdinių atliekami palikimo priėmimo veiksmai. Jei kiti įpėdiniai neatliks palikimui priimti teisiškai reikšmingų veiksmų (CK 5.50 straipsnio 2 dalis), jie nedalyvaus paveldėjimo teisiniuose santykiuose. Kai palikimas įstatymo pagrindu pereina valstybei, ji negali pasitraukti iš paveldėjimo teisinių santykių nepriklausomai nuo to, ar valstybei atstovaujančios institucijos atliks ar ne palikimui priimti reikšmingus veiksmus. Dėl to kasacinio teismo praktikoje pateikti išaiškinimai, kad valstybė, kaip ir kiti įpėdiniai, tam, jog įgytų palikimą, turi jį priimti, reiškia ne tai, kad ji privalo pareikšti savo valią dalyvauti paveldėjimo teisiniuose santykiuose, o tai, jog ji privalo imtis veiksmų įforminti įstatymo pagrindu įvykusį palikimo perėjimo valstybei juridinį faktą, kad galėtų įtraukti paveldėtą turtą į savo apskaitą ir iš paveldėto turto vykdyti palikėjo kreditorių reikalavimus. Taigi valstybės atliekamas palikimo priėmimas yra ne valios priimti palikimą pareiškimas (kaip yra kitų įpėdinių atvejais), o jau įvykusio palikimo perėjimo valstybei juridinio fakto įforminimas. Nepriklausomai nuo to, ar valstybei atstovaujanti institucija atlieka palikimo perėjimo valstybei įformino veiksmus, valstybei palikimas pereina ir, minėta, pareiga atsakyti pagal palikėjo prievoles atsiranda nuo palikimo atsiradimo dienos (CK 5.3 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad kasacinio teismo praktikoje pateiktas išaiškinimas, jog valstybė priima palikimą tik pagal paveldimo turto apyrašą, nebeaktualus. Kadangi valstybė visais atvejais atsako už palikėjo skolas, neviršydama jai perėjusio paveldėto turto tikrosios vertės (CK 5.62 straipsnio 3 dalis), papildoma apsauga priimant palikimą pagal apyrašą nereikalinga. Palikimo perėjimą valstybei patvirtinantis paveldėjimo teisės liudijimas gali būti išduodamas valstybei atstovaujančiai institucijai pareiškimo, paduodamo palikimo atsiradimo vietos notarui, pagrindu (CK 5.66 straipsnis). statyme nenustatytas terminas, per kurį valstybei atstovaujanti institucija privalo

18

kreiptis dėl palikimo perėjimo valstybei fakto įforminimo, išduodant jai paveldėjimo teisės liudijimą. Tuo atveju, kai įpėdinių nėra, valstybei atstovaujanti institucija gali kreiptis dėl paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo, nelaukdama, kol sueis aštuoniolika mėnesių nuo palikėjo mirties. O kai nežinoma, ar yra įpėdinių, valstybei atstovaujanti institucija ir notaras turi imtis priemonių, kad per protingą terminą tai išsiaiškintų.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Vilniaus energija“ v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-7-18/2014.

Dėl CK 5.63 straipsnio 1 dalyje nurodyto termino palikėjo kreditorių reikalavimams pareikšti ir jo praleidimo padarinių

Viena vertus, valstybės paveldėjimo ypatumai sudaro pagrindą teigti, kad, valstybei visais atvejais atsakant už palikėjo skolas tik paveldėto turto tikrąja verte (CK 5.62 straipsnio 3 dalis), neaktualu, jog ji būtų informuota apie kreditorių reikalavimus prieš jai atliekant palikimo perėjimo valstybei įforminimo veiksmus. Kita vertus, CK 5.63 straipsnyje nenustatyta kreditorių reikalavimų pareiškimo termino išimčių atsižvelgiant į subjektą, kuris paveldi ar kuriam pereina paveldimas turtas. CK 5.63 straipsnio 3 dalyje nustatytos išimtys siejamos tik su kreditoriaus reikalavimo teisine prigimtimi – kreditorių reikalavimų pateikimo tvarka netaikoma reikalavimams, pagrįstiems hipoteka ir įkeitimu, taip pat reikalavimams, susijusiems su paveldimos individualios įmonės ar ūkininko ūkio veikla. Išimties valstybei taikymas neatitiktų CK 5.63 straipsnio sistemos, nes terminą reikalavimams pateikti praleidęs kreditorius būtų laikomas tokio termino nepraleidusiu, jei išaiškėtų, kad palikimas pereina valstybei. Be to, CK 5.63 straipsnio 4 dalyje eksplicitiškai nustatyta praleisto kreditorių reikalavimo pateikimo termino pratęsimo galimybė – teismas gali pratęsti tokį terminą, jeigu jis buvo praleistas dėl svarbių priežasčių ir nuo palikimo atsiradimo dienos nepraėjo daugiau kaip treji metai (CK 5.63 straipsnio 4 dalis). Kasacinis teismas sprendžia, kad yra objektyvi būtinybė keisti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 21 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje pagal UAB „Vilniaus energija“ pareiškimą dėl termino kreditoriaus reikalavimams pareikšti pratęsimo, bylos Nr. 3K-3-63/2011, pradėtą formuoti praktiką, pagal kurią, kai įpėdinis informuojamas apie palikėjo kreditoriaus reikalavimus, praleidus CK 5.63 straipsnio 1 dalyje nustatytą trijų mėnesių terminą, tačiau iki įpėdiniui priimant palikimą, toks kreditorius pripažintinas tinkamai įgyvendinusiu teisę (ir kartu pareigą) informuoti įpėdinį apie palikėjo skolines prievoles bei nepraradusiu teisės reikalauti, kad įpėdinis patenkintų jo turtines pretenzijas. Kasacinis teismas išaiškina, kad nepriklausomai nuo to, ar po palikėjo mirties palikimas pereina valstybei, ar jį paveldi kiti įpėdiniai, kreditorius, praleidęs CK 5.63 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą ir siekdamas savo reikalavimo patenkinimo iš palikėjo turto, turi teisę kreiptis į teismą, prašydamas pratęsti šį terminą, o teismas turi tokį prašymą nagrinėti CPK 576–578 straipsniuose (bylos dėl praleisto įstatymų nustatyto termino atnaujinimo) nustatyta tvarka, įvertindamas termino praleidimo priežasčių svarumą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Vilniaus energija“ v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-7-18/2014.

19

Dėl CK 5.63 straipsnio 1 dalyje nustatytų kreditorių reikalavimų pareiškimo būdo

Nors pagal galiojančias CK normas ne visada įmanoma pasiekti nurodytą įpėdinių apsaugos ir teisinių santykių stabilumo užtikrinimo tikslą (pvz., kai palikimas priimamas anksčiau, nei pareiškiami kreditorių reikalavimai), tačiau teisės normos turi būti aiškinamos taip, kad kuo labiau užtikrintų šio tikslo pasiekimą. CK 5.63 straipsnio 1 dalyje išvardyti palikėjo kreditorių pretenzijų pareiškimo būdai: pareikšti reikalavimus priėmusiems palikimą įpėdiniams, testamento vykdytojui arba palikimo administratoriui arba pareikšti teisme ieškinį dėl paveldimo turto. Vien pažodinis (gramatinis) šių būdų aiškinimas ne visada atitiktų pirmiau įvardytą termino kreditorių reikalavimams pareikšti paskirtį, nesudarytų sąlygų kreditoriams efektyviai išviešinti savo turtinių pretenzijų, kad jos taptų žinomos pretenduojantiems į palikimą įpėdiniams, o šiems – galimybių sužinoti apie palikėjo kreditorių reikalavimus ir apsispręsti dėl palikimo priėmimo, turint visą reikšmingą tokiam sprendimui priimti informaciją. Dėl šios priežasties darytina išvada, kad CK 5.63 straipsnio 1 dalyje nurodytas kreditorių reikalavimų pareiškimo būdų sąrašas nebaigtinis. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, kad greta šiame straipsnyje nurodytų būdų tinkamu pareiškimu laikomas ir pranešimas notarui, taip pat kad šios normos tikslus atitinka ir tinkamu kreditoriaus reikalavimo pareiškimu laikytinas viešame registre išviešintas palikėjo turto areštas, jis gali būti išviešintas tiek iki, tiek ir po palikėjo mirties laikantis CK 5.63 straipsnio 1 dalyje nustatyto trijų mėnesių termino. Pažymėtina, kad būtent kreditorių reikalavimų pareiškimas notarui sudaro sąlygas kreditoriams išviešinti savo turtines pretenzijas tokiu būdu, kad jos taptų žinomos ne tik jau palikimą priėmusiems įpėdiniams, bet ir pretenduojantiems į jį įpėdiniams prieš jiems atliekant palikimo priėmimo veiksmus. Kadangi paveldėjimo bylą tvarko ir paveldėjimo teisės liudijimą išduoda palikimo atsiradimo vietos notaras (CK 5.66 straipsnio 1 dalis, Notariato įstatymo 28 straipsnio 1 dalis), į jį, kaip į valstybės įgaliotą asmenį, kreditoriai ir įpėdiniai gali kreiptis dėl reikalavimų pateikimo bei informacijos apie pateiktus reikalavimus gavimo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Vilniaus energija“ v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-7-18/2014.

PRIEVOLIŲ TEISĖ

Dėl proceso atnaujinimo CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatytu pagrindu (dėl teisės reikalauti grąžinti sumokėtas įmokas, nutraukus lizingo sutartį)

Byloje kasatorius, prašydamas atnaujinti procesą CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatytu pagrindu nurodė, kad taikos sutarties nuostatomis skolininkas atsisakė savo galimų realių reikalavimo teisių į atsakovą, t. y. teisės reikalauti grąžinti lizingo davėjui sumokėtas įmokas, todėl prarasta galimybė atsiskaityti su kitais kreditoriais, o likus lėšų – grąžinti jas akcininkui, dėl to teismo nutartis, kuria patvirtinta taikos sutartis, prieštarauja imperatyviosioms įstatymo nuostatoms ir viešajam interesui, pažeidžia bendrovės ir jos kreditorių teises ir interesus, šia nutartimi nuspręsta dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų materialiųjų teisių ir pareigų. Kasatorius savo interesą būti įtrauktu dalyvaujančiu byloje asmeniu grindė savo, kaip akcininko, turtinėmis ir neturtinėmis teisėmis bei pareigomis. Akcinių bendrovių įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 6 punkte įtvirtinta akcininko teisė gauti likviduojamos bendrovės turto dalį.

20

Tais atvejais, kai įmonė likviduojama dėl bankroto, įmonės savininkų teisė gauti likviduojamos įmonės turto dalį siejama su atsiskaitymo su kreditoriais faktu, t. y. grąžinamas tik tas turtas, kuris liko atsiskaičius su kreditoriais (Įmonių bankroto įstatymo 31 straipsnio 6 dalis). Pažymėtina tai, kad Taikos sutartį sudarę atsakovas ir ieškovo kreditorius teigia, jog jie nesiekė užkirsti kelią sutarties nutraukimo padarinių atsiradimui, todėl pareiškus jiems reikalavimą grąžinti įmokas, kaip kylantį iš sutarties nutraukimo, jie negalėtų remtis argumentais, prieštaraujančiais savo pareiškimui šioje byloje dėl taikos sutarties sąlygų turinio. Taikos sutartimi šalys susitarė, kad ieškovas pripažįsta, jog lizingo sutartys buvo nutrauktos teisėtai ir pagrįstai, jos negali būti atnaujintos dėl ieškovo nemokumo, taip pat ieškovas atsisakė visų reikalavimų atsakovui (lizingo davėjui), kylančių iš lizingo sutarčių vykdymo. Prievolė grąžinti įmokas kyla iš įstatymo nuostatų dėl restitucijos, o ne iš nutrauktos lizingo sutarties nuostatų, todėl susitarimas nebereikšti pretenzijų dėl lizingo sutarties vykdymo nėra kliūtis reikšti reikalavimus dėl restitucijos. Dėl to darytina išvada, kad, patvirtindamas Taikos sutartį, teismas nesprendė dėl pareiškėjo teisių ir pareigų.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. prašymą atnaujinti procesą civilinėje byloje dėl lizingo sutarčių nutraukimo pripažinimo neteisėtu, bylos Nr. 3K-3-181/2014.

Dėl notaro vykdomojo įrašo atlikimo tvarkos

Vekselio turėtojas, teikdamas notarui prašymą atlikti vykdomąjį įrašą, turi prašyme nurodyti, ar jis įvykdė Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo (toliau – ĮPVĮ) 36 straipsnio 1 dalyje nurodytą pareigą pateikti vekselį apmokėti, tačiau nereikalaujama, jog jis kartu pateiktų tokios pareigos įvykdymą patvirtinančius įrodymus. Nepaisant to, notaras turi pareikalauti, o vekselio turėtojas turi pateikti įrodymus, kad jis ĮPVĮ 47 straipsnyje nustatyta tvarka pranešė visiems pagal vekselį įsipareigojusiems asmenims apie tai, jog vekselis nebuvo apmokėtas (Tvarkos 8 punktas). Nei įstatyme, nei Notarų vykdomųjų įrašų atlikimo tvarkoje nenustatyta, kaip turėtų būti įrodinėjamas pranešimų apie neapmokėjimą pateikimas. ĮPVĮ 47 straipsnio 4 dalyje nustatyta galimybė pranešti apie neapmokėjimą bet kokia forma. Vekselio turėtojas, prieš pranešdamas apie neapmokėjimą pasirinktu būdu, turi apsvarstyti, ar turės įrodymų tuo atveju, jeigu vekselis bus neapmokėtas ir vekselio turėtojas kreipsis į notarą dėl vykdomojo įrašo išdavimo. Pažymėtina, kad, atsižvelgiant į ĮPVĮ 47 straipsnio 5 dalies nuostatą, visais atvejais tinkamu įrodymu apie pranešimą dėl neapmokėjimo pripažintinas paštu išsiųstas pranešimas. Bylą nagrinėjusių teismų nustatyta, kad atsakovas, 2009 m. rugsėjo 9 d. teikdamas notarei prašymą atlikti vykdomąjį įrašą, kartu pateikė neapmokėtus vekselius, raštų, kuriais buvo reikalaujama iš ieškovų apmokėti vekselius, kopijas bei jų išsiuntimą patvirtinančius dokumentus, t. y. pranešimai apie neapmokėjimą nepateikti. Tai reiškia, kad notaras, gavęs tokį prašymą ir nustatęs, jog nėra visų įrodymų jam tenkinti, turėjo nustatyti ne ilgesnį kaip dešimties kalendorinių dienų terminą įrodymams pateikti (Tvarkos 8 punktas). Byloje nėra duomenų, kurie sudarytų pagrindą spręsti, kad notaras tokį terminą nustatė ir atsakovas prašymo trūkumus ištaisė. Kasacinis teismas, atsižvelgdamas į tai, kad vekseliai ir jose nurodytos sumos įstatyme nustatyta tvarka neginčijami, nuo pareikalavimo apmokėti vekselius praėjo daugiau kaip ketveri metai, ieškovai žino apie jiems kilusią pareigą apmokėti vekselius, o toks yra, minėta, ĮPVĮ 36 straipsnio 1 dalyje ir 47 straipsnyje nustatytų procedūrų tikslas, atsakovo reikalavimo teisė yra galiojanti ir vykdytina, daro išvadą, jog šiuo atveju atsakovo įpareigojimas iš naujo atlikti ĮPVĮ

21

47 straipsnyje nustatytą procedūrą būtų tik formalus, neatitiktų CK 1.5 straipsnyje įtvirtintų teisingumo, protingumo, sąžiningumo principų, nepagrįstai suvaržytų atsakovo teises gauti savo reikalavimo patenkinimą ne ginčo tvarka. Šiuo atveju byloje nustatyti formalūs pranešimų apie vekselių neapmokėjimą tvarkos pažeidimai nesudaro pagrindo konstatuoti notaro veiksmų, išduodant ginčo vykdomuosius įrašus, neteisėtumo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje T. F. ir kt. v. Danske Bank A/S, bylos Nr. 3K-3-174/2014.

Dėl reikalavimų apmokėti paprastąjį neprotestuotiną vekselį pateikimo tvarkos

Pažymėtina, kad ieškovų atsakovui išduotuose paprastuosiuose neprotestuotinuose vekseliuose nurodyta, jog jie apmokėtini „pareikalavus“, t. y. vekselio apmokėjimo terminas nenustatytas. Tokiu atveju taikytina Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo (toliau – ĮPVĮ) 4 straipsnio 2 dalies nuostata, kad vekselis, kuriame mokėjimo terminas nenurodytas, laikomas mokėtinu jį pateikus. Šis vekselio apmokėjimo būdas nustatytas ĮPVĮ 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte. ĮPVĮ 36 straipsnyje 1 dalyje įtvirtinta, kad vekselis, mokėtinas jį pateikus, turi būti apmokėtas vekselį pateikus mokėtojui. Toks vekselis turi būti pateiktas apmokėti per vienerius metus nuo jo išrašymo dienos. Šis terminas vekselio davėjo gali būti sutrumpintas arba pratęstas. Nurodytos nuostatos suponuoja išvadą, kad tuo atveju, kai vekselyje nurodyta, jog jis apmokėtinas „pareikalavus“, sprendžiant dėl tokio vekselio pateikimo apmokėti tvarkos, taikytinas ne ĮPVĮ 40 straipsnio 1 dalyje, o ĮPVĮ 36 straipsnyje įtvirtintas reglamentavimas. <...> Pažymėtina, kad ĮPVĮ 47 straipsnio 1 dalyje nustatytos procedūros laikymasis, nors ir privalomas visais vekselių neapmokėjimo atvejais (ĮPVĮ 48 straipsnio 2 dalis), ypač reikšmingas tada, kai išrašyto vekselio pagrindu atsiradusiuose teisiniuose santykiuose dalyvauja ne tik vekselio davėjas ir vekselio turėtojas (kaip yra nagrinėjamu atveju), bet ir akceptantai, indosantai, laiduotojai, kurių ir vekselio davėjo atsakomybė vekselio turėtojui yra solidari (ĮPVĮ 49 straipsnio 1 dalis), todėl apmokėti vekselį vekselio turėtojas gali pareikalauti bet kurio jų. Jeigu asmuo, kuriam pareiškiamas reikalavimas apmokėti vekselį, jo neapmoka, kitiems pagal vekselį įsipareigojusiems asmenims svarbu apie tai žinoti. Kai vekselio pagrindu teisinis santykis sieja tik vekselio davėją ir vekselio turėtoją, pranešimas apie vekselio neapmokėjimą (kai nustatyta tvarka iš vekselio davėjo buvo pareikalauta apmokėti vekselį ir šis jo neapmokėjo) vertintinas kaip formalus, nes nesuteikia vekselio davėjui jokios naujos teisiškai reikšmingos informacijos, t. y. vekselio davėjas žino, jog vekselis neapmokėtas. Byloje nėra duomenų, jog atsakovas siuntė pranešimus ieškovams apie vekselių neapmokėjimą ar kitaip pranešė, kad vekseliai neapmokėti. Tačiau, atsižvelgiant į ĮPVĮ 47 straipsnio 6 dalyje įtvirtintą reglamentavimą, kad net ir nepateikęs pranešimo apie vekselio neapmokėjimą nustatytu laiku, vekselio turėtojas savo teisių nepraranda, nėra pagrindo spręsti, jog dėl šios procedūros nesilaikymo atsakovas prarado teisę išieškoti vekseliuose nurodytas sumas priverstine tvarka, t. y. kreiptis į notarą dėl vykdomojo įrašo atlikimo. Jis atsako tik už žalą, padarytą dėl savo kaltės (ĮPVĮ 47 straipsnio 6 dalis). Ieškovai, manydami, kad dėl pranešimo apie neapmokėjimą nepateikimo pažeistos jų teisės ir teisėti interesai, turi galimybes ginti savo teises įstatymų nustatyta tvarka.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje T. F. ir kt. v. Danske Bank A/S, bylos Nr. 3K-3-174/2014.

22

Dėl naujai pareikšto reikalavimo priteisti palūkanas

Kasatoriaus nuomone, reikalavimas priteisti palūkanas nelaikytinas nauju reikalavimu, pareikštu kasaciniame teisme, nes jis neatsiejamai susijęs su pareikštu ieškiniu. CPK 312 straipsnyje nustatyta, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Naujais reikalavimais nelaikomi reikalavimai, neatsiejamai susiję su jau pareikštu ieškiniu (pavyzdžiui, priteisti delspinigius, palūkanas, vaisius ir kiti atvejai). Už šiuos reikalavimus paduodant apeliacinį skundą sumokamas žyminis mokestis kaip už reikalavimą pirmosios instancijos teisme. CPK normos, reglamentuojančios bylų procesą kasaciniame teisme, nenumato galimybės kasaciniame skunde pareikšti naujus reikalavimus, kurie neatsiejamai susiję su pareikštu ieškiniu. Pagal CPK 340 straipsnio, esančio CPK XVII skyriuje „Bylų procesas kasaciniame teisme“ ir reglamentuojančio įsiteisėjusių teismo sprendimų ir nutarčių peržiūrėjimą kasacine tvarka, 5 dalį, jeigu šiame skyriuje tam tikrų procesinių veiksmų atlikimas nereglamentuojamas, taikomi CPK 1–300 straipsniai, kiek jie neprieštarauja šio skyriaus nuostatoms. Taigi CPK normos, reglamentuojančios bylų procesą kasaciniame teisme, nenukreipia į CPK normas reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 301–339 straipsniai), tarp jų ir į CPK 312 straipsnį. Konstatuotina, kad kasatoriaus reikalavimas priteisti 8,39 proc. palūkanas nuo priteistos sumos skaičiuojant šias palūkanas nuo sutarties nutraukimo dienos (2011 m. birželio 6-osios) iki bylos iškėlimo teisme dienos (2011 m. rugpjūčio 17-osios) pagal Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymą nenagrinėtinas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje L. Š. v. UAB „Investment & Financial Consultations“, bylos Nr. 3K-3-178/2014.

Dėl geležinkelio vagonų laikymo viešosios geležinkelių infrastruktūros keliuose atlygintinų paslaugų

Nuosavybės teisės palikimas lizingo davėjui iki bus sumokėta visa lizingo sutartimi sulygta kaina atlieka tam tikrą prievolės vykdymo užtikrinimo funkciją. Nors lizingo davėjas išlieka turto savininku teisine prasme, tačiau jo „ekonominiu“ savininku tampa lizingo gavėjas, kuris savo nuožiūra sprendžia, kaip jo plėtojamame versle naudoti pagal lizingo sutartį gautą daiktą ir gauti iš to pelną. Dėl to būtent jam tenka daikto atsitiktinio žuvimo ar sugedimo rizika, jo išlaikymo bei remonto išlaidos, pareiga rūpintis daikto būkle (CK 6.571 straipsnio 1. 2, 4 dalys), atlyginti dėl lizingo sutarties dalyko naudojimo trečiųjų asmenų patirtą žalą (CK 6.572 straipsnio 4 dalis), jis atsakingas už prievolių, atsiradusių iš sutartinių santykių, susijusių su lizingo dalyko naudojimu, vykdymą, jam tenka nevykdymo padariniai. Remdamasis nurodytomis lizingo sandorių savybėmis, atskleidžiančiomis lizingo esmę, bei CK 6.571 straipsnio 2 dalimi, kuria tiesiogiai įtvirtinta lizingo gavėjo pareiga apmokėti lizingo objekto išlaikymo išlaidas lizingo sutarties vykdymo laikotarpiu, kasacinis teismas sutinka su apeliacinės instancijos teismo vertinimu, kad ne lizingo davėjui, o gavėjui atsiranda pareiga mokėti mokesčius už lizingu įsigytų vagonų laikymą viešosios geležinkelių infrastruktūros keliuose. <...> Lizingo gavėjo teisė naudotis lizingo dalyku atsirado ne įgaliojimo, o lizingo sutarties

23

pagrindu, todėl įgaliojimo atšaukimas nereiškia trečiojo asmens kaip lizingo gavėjo naudojimosi teisės vagonais pasibaigimo, ši teisė išlieka viso lizingo sutarties galiojimo metu.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje AB ,,Lietuvos geležinkeliai“ v. AB ,,DNB lizingas“, bylos Nr. 3K-3-191/2014.

Dėl proporcingumo nutraukiant savivaldybei nuosavybės teise priklausančios gyvenamosios patalpos nuomos sutartį ir iškeldinant iš nuomojamos patalpos

Valstybės neturi pozityviosios pareigos visiems asmenims suteikti gyvenamąją vietą, joms taip pat nenustatomas draudimas iškeldinti asmenį iš gyvenamųjų patalpų vien dėl to, jog asmuo ilgai gyveno atitinkamame būste (pastaroji aplinkybė labiau svarbi vertinant, ar konkrečiu atveju Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau - Konvencija) 8 straipsnis apskritai gali būti taikomas). Konvencijos garantuojamas ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje nuosekliai plėtojamas reikalavimas, sprendžiant iškeldinimo iš būsto klausimą, užtikrinti taikomos priemonės proporcingumo ir pagrįstumo svarstymą teisme; formalus nurodymas, kad teisė gyventi atitinkame būste pagal vidaus teisę yra pasibaigusi, ne kartą kritikuotas EŽTT (žr., pvz., McCann v. United Kingdom, no. 19009/04, par. 50, judgment of 13 May 2008; Ćosić v. Croatia, no. 28261/06, judgment of 15 January 2009; kt.). Konvencija pateisina ribojimus, kuriais siekiama apginti kitų asmenų teises, įgyvendinti vietos valdžios teisę tvarkyti turimą būsto fondą ar tinkamai taikyti teisės normas, nustatančias asmenų aprūpinimą būstu (žr., pvz., Pinnock and Walker v. United Kingdom, no. 31673/11, judgment of 24 September 2013). Tinkamam Konvencijos suteikiamos teisės į būstą užtikrinimui svarbu nustatyti, ar šios teisės ribojimai proporcingi. Vertinant taikomos priemonės proporcingumo klausimą, gali būti svarbūs įvairūs aspektai – iškeldinamų asmenų pažeidžiamumo laipsnis (sveikatos būklė, amžius, nepilnamečiai vaikai), gyvenimo atitinkamame būste trukmė, kito būsto neturėjimas, nuomos mokesčio mokėjimas, tvarkingos kaimynystės užtikrinimas, kito reikšmingo intereso į būstą nebuvimas, iškeldinimu suinteresuoto subjekto pozicija iškeldinamojo atžvilgiu (kokį laikotarpį ignoruotas teisių pažeidimas), valstybės įsipareigojimų suteikti kitą būstą nesilaikymas ir (ar) pan. (žr., pvz., Bjedov v. Croatia, no. 421050/09, judgment of 29 May 2012, Stankova v. Slovakia, no. 7205/02, judgment of 9 October 2007, Pinnock and Walker v. United Kingdom, no. 31673/11, judgment of 24 September 2013; kt.). Taigi Konvencijos 8 straipsnio pažeidimas konstatuojamas ir iškeldinimas iš būsto pripažįstamas neproporcingu, kai tokia priemonė nepagrįstai suvaržo asmenų teises, neatitinka pažeidimo, už kurį yra taikoma, sunkumo, taikoma neatsižvelgus į iškeldinamo asmens siekius ir galimybes pašalinti pažeidimą ir kitais panašiais atvejais. <...> Byloje yra duomenų, kad atsakovams V. B. ir G. B. nuosavybės teise priklauso gyvenamasis namas ir negyvenamieji statiniai, miško sklypas, sodo sklypas (duomenys neskelbtini), sodo sklypas su gyvenamuoju namu (duomenys neskelbtini). Kaip teisingai konstatavo apeliacinės instancijos teismas, aplinkybė, kad asmuo turi turto, nesudaro pagrindo nutraukti nuomos teisinius santykius dėl to, jog nuomotojai neatitinka Valstybės paramos būstui įsigyti ar išnuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo 8 straipsnyje įtvirtintų sąlygų, nes iki 2002 m. gruodžio 31 d. sudarytos gyvenamųjų patalpų nuomos sutartys negali būti nutrauktos dėl turimo turto ar pajamų viršijimo, nustatyto nuo 2003 m. sausio 1 d. galiojančio Valstybės paramos būstui įsigyti ar išnuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje. Tačiau tokia

24

aplinkybė svarbi sprendžiant dėl kasatoriaus prašomų taikyti CK 6.611 straipsnyje nustatytų padarinių, vertinant šios priemonės proporcingumą ir pagrįstumą. Šiame kontekste svarbu pažymėti, kad kasacinio teismo yra konstatuota, jog savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuoma – socialinė valstybės ir savivaldybių kartu įgyvendinama funkcija, nekomercinės veiklos forma. Dėl to, nepriklausomai nuo įstatymo nuostatų redakcijų, t. y. jose įvairiu metu įtvirtintų sąvokų, gyvenamųjų patalpų nuomos, teikiamos Lietuvos piliečiams, reikalingiems valstybės paramos (iki tam tikro laiko būsto suteikimas asmenims buvo sprendžiamas tokio būsto (ne)turėjimu, o ne galimybe komerciniu pagrindu jį įsigyti), teisės į gyvenamąjį būstą įgyvendinimu, objektas – socialinis (nekomercinis) būstas. Visais atvejais toks būstas, kad ir kaip jis būtų įvardytas, suteikiamas tik tokiam asmeniui, kuris atitinka specialiajame įstatyme nustatytas sąlygas, susijusias su valstybės paramos teikimu, ir gali būti naudojamas tik tokio asmens bei tokiu tikslu, kuriuo jis jam suteiktas nuomotis. Sprendžiant dėl atsakovams taikytinų Nuomos sutarties pažeidimo padarinių (jų proporcingumo), vertintina ir tai, ar jie tinkamai naudojasi savivaldybės nuomojamu būstu (plačiąja prasme – jos teikiama parama), ar ši parama jiems būtina, ar atitinka siekiamus tikslus, ar nepagrįstai neapriboja kitų asmenų, kuriems reikalinga socialinė parama, teisių išsinuomoti būstą. Byloje nustačius, kad atsakovai turi galimybių mokėti nuomos mokestį, tačiau tikslingai (piktavališkai) jo nemoka ir toliau neketina to daryti, turi kitą gyvenamąjį būstą, taigi, iš esmės pripažinus juos būstą naudojant ne pagal tokio pobūdžio nuoma siekiamus tikslus, galėtų būti sprendžiama dėl griežčiausių Nuomos sutarties pažeidimo padarinių taikymo – iškeldinimo iš gyvenamojo būsto, kurie tokiu atveju nebūtų laikomi neproporcingais siekiamiems tikslams.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje SĮ „Vilniaus miesto būstas“ v. V. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-192/2014.

Dėl paslaugų teikėjo teisės gauti atlygį už suteiktas paslaugas

Teismų nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą išvadai, jog verslo plano parengimas buvo pagrindinė paslaugų, kurias turėjo suteikti paslaugų teikėjas, dalis, nes verslo planas yra svarbiausias dokumentas, kurio pagrindu užpildoma paraiška ES struktūrinių fondų paramai gauti ir vertinama paraiškos teikėjo atitiktis paramos teikimo kriterijams. Taigi, tinkamo verslo plano parengimas yra svarbiausia paslaugų dalis, lemianti palankaus sprendimo suteikti kasatoriui ES struktūrinių fondų paramą priėmimą. Byloje nustatytos teisiškai reikšmingos aplinkybės, kad verslo planą parengė paslaugų teikėjas, ES struktūrinių fondų parama kasatoriui buvo suteikta. Taigi, dalis Sutartimi numatytų paslaugų – verslo plano parengimas, kasatoriui buvo suteikta. <...> Tais atvejais, kai paslaugų teikėjas ir paslaugų gavėjas yra susitarę dėl tam tikrų tikslų, kurių siekiama teikiamomis paslaugomis ir suteikus paslaugas šie tikslai pasiekiami, paslaugų teikėjas turi teisę į vadinamąjį sėkmės mokestį, jeigu dėl tokio buvo susitarta. Konstatuotina, kad nagrinėjamos bylos atveju šalys susitarė dėl sėkmės mokesčio, teisė į jį buvo susieta su tam tikro tikslo pasiekimu (ES struktūrinių fondų paramos gavimu), todėl paslaugų teikėjas, suteikęs pagrindinę dalį paslaugų, turi teisę gauti sėkmės mokesčio dalį, proporcingą jo suteiktų paslaugų daliai. Suteiktų paslaugų apimties ir šių paslaugų reikšmės galutiniam rezultatui pasiekti nustatymas yra fakto klausimas. Kasacinis teismas, atsižvelgdamas į byloje nustatytas teisiškai reikšmingas aplinkybes ir jau aptartą verslo plano, kaip suteiktų paslaugų dalies, reikšmę, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo ieškovui pripažinta teisė į pusę

25

sutarto sėkmės mokesčio atitinka abiejų šalių atliktus veiksmus Sutarties rezultatui pasiekti, šalių interesus bei bendruosius teisės principus (CK 1.5 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje UAB „ASU Baltija“ v. UAB „Ragtora“, bylos Nr. 3K-3-201/2014.

Dėl procesinių palūkanų skaičiavimo sumažėjus laiduotojo skolos dydžiui bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme

Nors pagal bendrąją CK 6.37 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą taisyklę procesinės palūkanos skaičiuojamos už priteistą sumą, tačiau tais atvejais, kai civilinės bylos pagal kreditoriaus reikalavimą laiduotojams dėl skolos priteisimo nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu kreditoriaus reikalavimo dalis patenkinama iš įkeisto turto ir dėl to apeliacinės instancijos teismas iš dalies pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą, sumažindamas iš laiduotojų priteistą sumą iš įkeisto turto patenkinto kreditoriaus reikalavimo apimtimi, procesinės palūkanos skaičiuojamos atsižvelgiant į momentą, kada pasikeitė laiduotojo prievolės apimtis: iki skolos dydžio sumažėjimo procesinės palūkanos skaičiuotinos nuo visos reikalavimo sumos, o sumažėjus skolos dydžiui – nuo šio sumažėjusio skolos dydžio. Nagrinėjamu atveju iki tol, kol iš įkeisto turto nebuvo padengta dalis skolos, procesinės palūkanos turėjo būti skaičiuojamos nuo viso skolos dydžio, nes šios procesinės palūkanos kompensavo dėl visos piniginės sumos negrąžinimo kasatoriaus patiriamus nuostolius, o kai dalis skolos buvo grąžinta – nuo likusios skolos dalies, nes kasatoriaus patiriami nuostoliai atitinkamai sumažėjo atgavus dalį skolos. Tai, kad kasatorius pasirinko dalį skolos patenkinti iš įkeisto (ne laiduotojų) turto, nereiškia, kad jis sutiko, kad procesinės palūkanos iš laiduotojų būtų skaičiuojamos nuo galutinės (mažesniosios) teismo priteistos sumos. Atsižvelgęs į laiduotojų vengimą (delsimą) vykdyti prievolę, kasatorius pasirinko alternatyvų prievolės įvykdymo būdą ir taip sumažino savo nuostolius, patiriamus negalint naudotis jam priklausančiais pinigais. Pažymėtina, kad skolos padengimas iš įkeisto turto nepriklausė nuo atsakovų valios. Kasatorius, nepasirinkęs alternatyvaus prievolės įvykdymo būdo, būtų toliau patyręs nuostolius dėl negalėjimo naudotis visa skolos suma. Dėl to nagrinėjamoje byloje nuo mažesnės skolos sumos procesines palūkanas yra pagrindas skaičiuoti tik nuo tos dienos, kada sumažėjo atsakovų kasatoriui mokėtina suma.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje AB DNB bankas v. G. B., D. S., bylos Nr. 3K-3-193/2014.

Dėl žalos atlyginimo prievolės įvykdymo už trečiąjį asmenį (dėl be pagrindo įgyto turto grąžinimo)

Bylą nagrinėję teismai konstatavo šias aktualias teisingam šalių ginčo išsprendimui faktines aplinkybes: ieškovė bendrovės direktoriaus prašymu kasatoriui UAB „Aurovika ir Ko“ pervedė 1000 svarų (3760 Lt) tuo metu buvusio jos sutuoktinio J. M. baudai Italijos policijai sumokėti; bylos nagrinėjimo iš esmės metu kasatoriaus atstovas J. B. ir J. M. pripažino, kad bauda Italijos policijai iki šiol nesumokėta; J. M. pasirašė vekselį dėl kasatoriui padarytos žalos, į kurį įtraukta ir Italijos policijai mokėtina bauda. Taigi, įstatyme įtvirtinta, kad prievolės

26

įvykdymas už trečiąjį asmenį, nepažeidžiant įstatyme įtvirtintų apribojimų, yra teisėtas prievolės įvykdymo būdas, be to, kai prievolės įvykdymas už trečiąjį asmenį atitinka tikrąją prievolę įvykdžiusio asmens valią, toks asmuo įgyja teisę susigrąžinti tai, ką sumokėjo iš skolininko, tačiau negali vienašališkai pakeisti savo valios ir reikalauti sumokėtų sumų grąžinimo iš buvusio kreditoriaus (asmens, kuriam prievolę įvykdė). Konstatuotina, kad žalos atlyginimo prievolė jos pobūdžio ir kreditoriaus interesų aspektu nelaikytina prievole, kurios esmė yra ta, kad skolininkas ją įvykdytų asmeniškai. Taigi, žalos atlyginimo prievolę gali įvykdyti trečiasis asmuo. Teismai konstatavo, kad ieškovė pinigus mokėjo ne siekdama atlyginti kasatoriaus patirtą žalą, o Italijos policijos skirtai baudai sumokėti. Šios faktinės aplinkybės paneigia kasatoriaus teiginį, kad pinigus jis gavo kaip žalos atlyginimo prievolės įvykdymą už trečiąjį asmenį. Teismai pagrįstai tenkino ieškinį ir priteisė šią sumą pagal CK 6.237 straipsnį kaip be pagrindo įgytą turtą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje A. M. v. UAB „Aurovika ir Ko“, bylos Nr. 3K-3-196/2014.

Dėl netesybų ir reikalavimo realiai įvykdyti prievolę santykio

Kasacinis teismas plačiąja prasme pritaria ieškovų pateikiamam argumentui, kad prievolės neįvykdymas yra ir prievolės įvykdymo termino praleidimas. Iš tiesų, jei prievolė yra neįvykdyta apskritai, ji taip pat yra neįvykdyta laiku, tačiau taip aiškinant įstatymą CK 6.73 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas draudimas kartu reikalauti ir sumokėti netesybas, ir įvykdyti prievolę netektų prasmės, nes visais atvejais neįvykdžius prievolės, vadinasi ir jos neįvykdžius laiku, būtų galima reikalauti ir sumokėti netesybas, ir įvykdyti prievolę. Dėl to kiekvienu atveju kilus ginčui dėl netesybų paskirties, remiantis sutarčių aiškinimo taisyklėmis būtina nustatyti, ar sutartyje nustatytos netesybos yra skirtos prievolės neįvykdymu padarytiems minimaliems nuostoliams kompensuoti, tokiu atveju kreditorius netenka teisės kartu su netesybomis reikalauti įvykdyti prievolę, ar prievolės įvykdymo termino praleidimu padarytiems minimaliems nuostoliams kompensuoti, tokiu atveju skolininkas yra skatinamas laiku vykdyti prievolę, o kreditorius kartu su netesybomis išsaugo teisę reikalauti įvykdyti prievolę natūra. <...> Sutartimis su ieškovais atsakovai įsipareigojo savo lėšomis atlikti tam tikrus darbus ieškovų naudai (byloje aktualūs įsipareigojimai nutiesti vidaus kelius ir dujotiekį), kartu nustatant tokių įsipareigojimų įvykdymo galutinį terminą. Sutartyse taip pat aptarti tokių įsipareigojimų neįvykdymo padariniai: jų neįvykdžius pirkėjai turi teisę imtis priemonių įsipareigojimams įvykdyti ir reikalauti sumokėti baudas. Taigi remiantis sutartimis galimas ir prievolių vykdymas natūra, ir baudų taikymas. Sutartyse nustatytas baudų dydis yra gerokai mažesnis už prognozuojamus įsipareigojimų vykdymo natūra kaštus. Iš to galima spręsti, kad šalys nesiekė tokių netesybų nustatyti kaip pakeičiančių prievolės vykdymą natūra, o tik kaip kompensuojančių už prievolės įvykdymo termino pažeidimu padarytus minimalius nuostolius. Atsakovai savo prievolių vykdymo terminus yra pradelsę daugiau nei penkerius metus, todėl sutarčių aiškinimas, kad netesybos negali būti taikomos už prievolių įvykdymo terminų praleidimą, neskatintų atsakovų laiku vykdyti prievoles ir ieškovams niekaip nekompensuotų jų galimų praradimų, susijusių su terminų praleidimu. Nagrinėjamu atveju netesybos yra išreikštos baudų forma ir nepriklauso nuo uždelsimo įvykdyti prievolę trukmės. Pažymėtina, kad netesybos už prievolės įvykdymo termino pažeidimą galimos ir baudų forma, o CK 6.71 straipsnio 3 dalimi nedraudžiama šalims susitarti ir

27

nustatyti baudas nesiejant jų su uždelsimo įvykdyti prievolę trukme, bet apskritai siejant su prievolės neįvykdymu laiku. Taigi nagrinėjamoje byloje šalys, sudarydamos žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartis aiškiai apibrėžė ne tik vykdytinas prievoles ir jų įvykdymo terminus (aktualios – nutiesti asfaltuotus vidaus kelius ir dujotiekį), bet ir nustatė atsakomybės už šių prievolių pažeidimą dydžius. Šalys sutartimi netesybas baudų forma nustatė ne kaip priemonę kompensuoti nuostolius už prievolės neįvykdymą, bet kaip priemonę užtikrinti skolininko, šiuo atveju atsakovų, atsakomybę už prievolės neįvykdymą laiku. Kadangi netesybos yra išvestinė prievolė iš pagrindinės, tai šiuo atveju konstatuotina, kad, nustatytais terminais atsakovams neįvykdžius sutartinių įsipareigojimų, ieškovams atsirado teisė reikalauti sutartyje nustatytų netesybų – baudų už prievolių neįvykdymą laiku.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje N. P. ir kt. v. G. A., R. A., bylos Nr. 3K-3-213/2014.

Dėl Finansų įstaigų įstatymo 31 straipsnio

Kasatorė, būdama įmonės vadovė ir akcininkė, galėjo kontroliuoti įmonės veiklą ir daryti jai įtaką, tačiau, minėta, remiantis byloje teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, ji nebuvo finansų įstaigos (ieškovo) klientė Finansų įstaigos įstatymo 2 straipsnio 8 dalies prasme. Atsižvelgiant į aptartą teisinį reglamentavimą, darytina išvada, kad laiduotojai už finansų įstaigos kliento (lizingo paslaugos gavėjo) prievoles nėra finansinių paslaugų gavėjai (nėra finansų įstaigos klientai), todėl, gindamiesi nuo jiems pareikštų reikalavimų pagal sudarytus laidavimo sandorius, neturi teisinio pagrindo remtis aplinkybe, jog finansų įstaiga neįvykdė Finansų įstaigų įstatymo 31 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje UAB „ Swedbank lizingas“ v. J. M., bylos Nr. 3K-3-212/2014.

Dėl laiduotojo teisių ginčyti skolinio įsipareigojimo dydį, kai jis priklauso nuo kreditoriaus veiksmų, atliekamų lizingo sutarties nutraukimo atveju

CK 6.82 straipsnio 2 dalis, suteikia teisę laiduotojui pareikšti kreditoriui visus atsikirtimus, kuriuos galėtų reikšti skolininkas. Laiduotojas nepraranda teisės atsikirsti net tuo atveju, kai skolininkas atsikirsti atsisako ar pripažįsta prievolę. Kasatorė laidavo už jos vadovaujamos įmonės skolas, kurių galėtų atsirasti neįvykdžius ar iš dalies įvykdžius lizingo sutartį. Kasacinio skundo argumentai, kad, pardavus lizingo dalyką, gautos sumos turėjo užtekti ne tik prievolėms pagal lizingo sutartį, bet ir pagal papildomus finansinių įsipareigojimų susitarimus įvykdyti, negali būti atmetami, nepatikrinus, ar kreditorius (ieškovas), parduodamas turtą, veikė apdairiai, sąžiningai, siekė gauti maksimalią kainą (CK 6.359 straipsnio 2 dalis). Nustačius, kad kreditorius pažeidė sąžiningo ir apdairaus elgesio reikalavimus, skolininko prievolė atlyginti žalą turi būti mažinama tokiu dydžiu, už kurį atsakingas kreditorius. Pažymėtina, kad kasatorė (laiduotoja) turi teisę teikti įrodymus, susijusius su turto verte jo grąžinimo ir (ar) pardavimo momentu, net ir tuo atveju, jeigu pagrindinis skolininkas bankroto byloje aplinkybių, susijusių su parduoto turto verte, neginčijo (CK 6.82 straipsnio 2 dalis).

28

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje UAB „ Swedbank lizingas“ v. J. M., bylos Nr. 3K-3-212/2014.

Dėl vekselio bei hipotekos santykio išieškojimo procese

Tokiu atveju, kai skolininko prievolių pagal paskolos sutartį įvykdymas yra užtikrintas tiek nekilnojamojo daikto hipoteka, tiek ir vekseliu, kreditorius, jeigu sutartyje nenustatyta kitaip, turi teisę pasirinkti, kokiu būdu jis pirmiausia sieks savo reikalavimų patenkinimo, nes teisės normos jo neįpareigoja pirmiausia pasinaudoti išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto galimybe ir nenustato nurodytų prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų įgyvendinimo eiliškumo. Pažymėtina, kad sutarties šalys, susitardamos, jog skolininkas pateiks kreditoriui kelis prievolės įvykdymo užtikrinimo būdus, o vekselis – vienas iš jų, gali sutartyje nustatyti jų (užtikrinimo būdų) tarpusavio santykį, realizavimo eiliškumą ir kt. Tokiu atveju sutarties šalys privalo laikytis sutarties nustatytų taisyklių, joms taip pat privalomos imperatyvios teisės normos. Jeigu sutartyje tai nenustatyta, prievolės įvykdymo užtikrinimo būdų taikymo klausimai spręstini pagal kiekvieną iš jų reglamentuojančiose materialiosios teisės normose nustatytą teisinį reguliavimą, pagrindinės ir papildomos prievolės santykio principus. Konstatuotina ir tai, kad byloje nustatyta aplinkybė, jog kasatorė pirmiausia kreipėsi dėl išieškojimo pagal vekselį, o vėliau dėl priverstinio skolos išieškojimo iš hipoteka įkeisto nekilnojamojo turto, neteikia pagrindo pripažinti kasatorės nesąžiningumo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje S. T. v. Kredito unija „Mėmelio taupomoji kasa“, bylos Nr. 3K-3-203/2014.

Dėl CK 6.61 straipsnio 2 dalies aiškinimo ir taikymo

CK 6.61 straipsnio 2 dalies formuluotėje nurodomos prievolės atlikti tam tikrą darbą ar veiksmus, kuriuos skolininkas „atlikti gali tik jis pats“ skiriasi nuo CK 6.213 straipsnio 2 dalies 5 punkte vartojamos „išimtinai asmeninio pobūdžio“ prievoles apibūdinančios formuluotės. Negalimas toks teisės aiškinimas, kad viena teisės norma (CK 6.213 straipsnio 2 dalies 5 punktas) draustų reikalauti įvykdyti tam tikras prievoles natūra, o kita to paties teisės akto norma tai leistų ir už šios prievolės nevykdymą skolininkui grėstų baudos. Dėl to CK 6.61 straipsnio 2 dalyje nurodomos prievolės skiriasi nuo CK 6.213 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodomų išimtinai asmeninio pobūdžio prievolių, kurių įvykdymas natūra apskritai nėra galimas ir dėl kurių pažeidimo kreditoriui galimi tik kiti teisių gynimo būdai (CK 6.216 straipsnis). Remiantis CK 6.61 straipsnio 3 dalimi, to paties straipsnio 2 dalis, numatanti baudas už prievolės atlikti darbus pažeidimą, netaikoma, kai pažeistas kreditoriaus teises galima ginti kitais būdais, pavyzdžiui, kreditorius turi teisę atlikti tą darbą pats skolininko sąskaita arba reikalauti atlyginti nuostolius. Taigi CK 6.61 straipsnio 2 dalies taikymui aktualu, ar kreditoriaus teisės gali būti apgintos nepritaikius baudos už skolininko prievolės atlikti darbą ar veiksmus pažeidimą. Kasacinis teismas išaiškina, jog CK 6.61 straipsnio 2 dalyje nurodomos prievolės atlikti tam tikrą darbą ar veiksmus, kuriuos atlikti gali tik pats skolininkas, nėra išimtinai asmeninio pobūdžio prievolės, o yra prievolės, kurias kreditorius iš principo gali atlikti už skolininką (CK 6.61 straipsnio 1 dalis), tačiau kurių įvykdymas skolininko sąskaita reikštų kreditoriaus padėties

29

esminį pasunkinimą arba nėra tikėtina, kad kreditorius dėl savo asmeninių savybių būtų pajėgus skolininko sąskaita darbą atlikti pats. Kitaip tariant, CK 6.213 straipsnio 2 dalies 5 punkto taikymui aktualus išimtinai asmeninis prievolės pobūdis, siejamas su skolininko asmeniu (pvz., sukurti originalų kūrinį), o CK 6.61 straipsnio 2 dalies taikymui reikšmingas prievolės pobūdis, siejamas su kreditoriumi ir jo galimybėmis pasinaudoti kitais teisių gynimo būdais. Dėl šios priežasties CK 6.61 straipsnio 2 dalies taikymas reikalauja aplinkybių, kurios lemtų kreditoriaus ypatingą suinteresuotumą skolininko asmeniniu prievolės įvykdymu, dėl kurio kreditoriaus įvykdymas skolininko sąskaita būtų neįmanomas ar sunkiai tikėtinas. Pažymėtina, kad vien kreditoriaus lėšų neturėjimas nėra pagrindas konstatuoti, kad prievolę atlikti darbus gali tik pats skolininkas. Remiantis CK 6.61 straipsnio 1 dalimi, kreditorius turi teisę kreiptis į teismą ir reikalauti, kad skolininkas avansu sumokėtų darbui atlikti reikalingas sumas. Kitų priežasčių, dėl kurių kreditoriai nebūtų pajėgūs skolininko sąskaita atlikti reikalaujamų darbų, ieškovai neįrodinėjo ir teismai jų nenustatė. Be to, remiantis šalių sudarytomis pirkimo–pardavimo sutartimis, pardavėjui nevykdant įsipareigojimų pirkėjas turi teisę pats imtis visų būtinų veiksmų ir reikalauti apmokėti turėtas išlaidas, taigi sutartyse tiesiogiai numatyta galimybė, kad prievolės pažeidimo atveju ieškovai patys atliks darbus atsakovų sąskaita.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje N. P. ir kt. v. G. A., R. A., bylos Nr. 3K-3-213/2014.

Dėl CMR konvencijos 29 straipsnio aiškinimo, atsakovo veiksmų kvalifikavimo

Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos (CMR) 9 straipsnio 1 dalyje reglamentuojama, kad vežėjas negali vadovautis šios Konvencijos nuostatomis, kurios jį atleistų nuo atsakomybės ar ją ribotų arba kurios įrodinėjimo naštą perkeltų kitai pusei, jeigu žala buvo padaryta sąmoningai arba dėl jo kaltės, kuri pagal įstatymus, taikomus šią bylą nagrinėjančio teismo, prilyginama tyčiniams veiksmams. Nors CMR 29 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąmoningo netinkamo elgesio standartas įvairiose valstybėse skiriasi, bet toks elgesys negali būti konstatuotas visais atvejais, kai transporto priemonė, kuria vežamas krovinys, patenka į (ar sukelia) eismo įvykį dėl vairuotojo kaltės. Dideliu neatsargumu, kuris prilygintinas tyčiai, laikytini sąmoningi, pakankamai tikslingi vežėjo vairuotojo veiksmai, dėl kurių kiltų grėsmė krovinio išsaugojimui. Tai galėtų būti, pavyzdžiui, aiškių Kelių eismo taisyklių nurodymų esminis pažeidimas – ribojimų, draudimų, kitokių aiškių nuostatų nepaisymas, kaip antai leistino greičio aiškiai nustatytas ir didelis viršijimas, važiavimo draudimų nepaisymas, esant draudžiamiesiems signalams, nepaisymas reikalavimų sustoti prie linijų arba pervažų, transporto priemonės eksploatavimo draudimų pažeidimas. Prie tokių pažeidimų nėra pagrindo priskirti neatsargumo požymių turinčius veiksmus, tokius kaip saugaus vairavimo būdo ar greičio nepasirinkimas, jeigu šie veiksmai susiję su konkrečiu situacijos vertinimu ir sprendimo priėmimu konkrečiu metu, bet neturi akivaizdžių ir šiurkščių pažeidimo elementų. Dėl epizodiškumo ir įvertinamojo pobūdžio tokie vežėjo vairuotojo veiksmai netraktuotini kaip didelis neatsargumas, kuris būtų prilygintas tyčiai pagal CMR konvencijos 29 straipsnį. Be to, turi būti įvertinta vežėjo vairuotojo veiksmų įtaka galimybei atsirasti žalai, t. y. ar dėl jo veiksmų tiesiogiai kyla arba reikšmingai padidėja grėsmė, kad bus padaryta žala kroviniui, ar kad jis bus paprastas. Akcentuotina, kad svarbu nustatyti ne tik pažeidimo padarymo faktą, bet ir jo esmingumą, įtaką didesnei žalos padarymo rizikai. Tyčiai, prilygintinu dideliu vežėjo vairuotojo neatsargumu, dėl kurio įvyksta eismo įvykis ir prarandamas (apgadinamas) krovinys,

30

nelaikytinas vien leistino greičio ar draudimo pažeidimas. Jis turi būti aiškus ir didelis, kad būtų galima pagrįstai numatyti pavojaus vežamam kroviniui sukėlimą (pavyzdžiui, didelis ribojamo greičio viršijimas, maksimalaus leistino greičio laikymasis sudėtingomis važiavimo sąlygomis – per rūką, lietų, riboto matomumo sąlygomis ir kt., greitas važiavimas su kroviniu vingiuotuose, kalnuotuose ruožuose ir pan.). Šioje byloje vairuotojas neva nepasirinko saugaus greičio, dėl ko prasilenkimo posūkyje metu susidarė oro srautai ir transporto priemonė nuvažiavo nuo kelio bei apsivertė, bet šios išvados padarytos iš abstrakčių duomenų. Turi būti įvertinta, kad vairuotojui nėra taikyta administracinė atsakomybė dėl greičio viršijimo ar nesaugaus jo pasirinkimo, nors ir buvo surašytas protokolas dėl nesaugaus greičio, taip pat nėra užfiksuotas didelis leistino greičio viršijimas, pavojingas važiavimas nesaugiu greičiu ar maksimaliai leistinu greičiu sudėtingomis kelio ar eismo sąlygomis. Remdamasis pirmiau pateiktais tyčiai prilygintino vežėjo vairuotojo didelio neatsargumo kriterijais CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalies prasme, teismų nustatytomis faktinėmis šios bylos aplinkybėmis, vežėjo vairuotojo, sukėlusio eismo įvykį, veiksmų, dėl kurių buvo sugadinta dalis krovinio, kasacinis teismas nekvalifikuoja dideliu neatsargumu, prilygintu tyčiai. Tai reiškia, kad nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo taikyti CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalies.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje UAB DK „PZU Lietuva“ v. UAB ,,Movidus transportas“, bylos Nr. 3K-3-219/2014.

Dėl nedraudžiamojo įvykio sąvokos aiškinimo būsto paskolos draudimo sutartyje

Būsto įgijimo (nuomos) koncepcijos metmenyse nustatyti tikslai padidinti būsto paskolų prieinamumą buvo pasiekti pašalinus kliūtis šiems tikslams – teisės aktais ir jų pagrindu sudarytomis bendradarbiavimo sutartimis su bankais sukūrus būsto paskolos prieinamumą padidinusią sistemą, kuri sudarė galimybes gyventojams, gaunantiems reguliarias pajamas, bet negalintiems sukaupti ar neturintiems pradinio įnašo bankui, įsigyti būstą su mažesniu pradiniu įnašu ar be jo. Ši sistema veikia tokiu principu: 1) apdraudžiant būsto paskolą, užtikrinama, kad kredito gavėjui jos negrąžinat, draudikas visiškai padengs skolą; 2) draudikui, sumokėjusiam draudimo išmoką garantuota reali subrogacijos teisės įgyvendinimo galimybė, nes bankai, gavę draudimo išmoką, privalo perleisti draudikui už paskolą įgyto būsto hipotekos teises (CK 6.1015 straipsnio 1 dalis, Taisyklių 64 punktas). Nesant bent vieno iš nurodytų būsto paskolų draudimo sistemos elementų šis draudimas negali funkcionuoti, taigi draudimo išmoka bankui gali būti išmokama tik tuo atveju, jei bankas po to perleis draudikui teises į būsto hipoteką. Atsižvelgiant į didelę būsto įkeitimo teisės reikšmę būsto paskolos draudimo sistemos funkcionavimui Bendradarbiavimo sutarties 15.1 punkte nustatyta, kad Bankas, gavęs informaciją apie įvykius, susijusius su draudimo rizikos padidėjimu, per 10 darbo dienų privalo informuoti Draudiką, jei yra pareikštos pretenzijos į Bankui įkeistą būstą kredito gavėjo ar kito asmens turtą ar kitaip yra suvaržomos galimybės disponuoti įkeistu turtu. Ši Bendradarbiavimo sutarties nuostata Draudikui itin reikšminga, nes sudaro galimybę laiku spręsti dėl galimybės toliau tęsti draudimo sutartinius santykius – pagal CK 6.1010 straipsnio 1–3 dalis draudikas turi teisę nutraukti draudimo sutartį iš esmės pasikeitus joje numatytoms aplinkybėms, kai dėl jų padidėja ar gali padidėti draudimo rizika, jei draudėjas, sužinojęs apie pasikeitimus, draudikui tuoj pat apie juos nepraneša. Esminė būsto įkeitimo teisės reikšmė prievolei mokėti draudimo išmoką išreikšta Taisyklių 8.3 punkte, paaiškėjusį faktą, kad būstas nebuvo įkeistas, įvardijant nedraudžiamuoju

31

įvykiu, taip apribojant draudiko prisiimamą riziką. Aiškinant šią Taisyklių nuostatą, pažymėtina, kad būsto paskolos draudimo santykiams reikšmingas ne bet koks būsto įkeitimo faktas, o teisėtas įkeitimas. Tik teisėtas įkeitimas sukelia hipoteką reglamentuojančiose teisės normose nustatytus teisinius padarinius, kurie gali būti juridinę reikšmę turintys faktai kituose teisiniuose santykiuose. Neteisėtai įkeitus bankui būstą, tokio veiksmo teisinių padarinių neatsiranda. Dėl to nėra pagrindo remtis teismo sprendimu pripažinto negaliojančiu įkeitimo sandorio sudarymo faktu kaip tinkamu draudimo sutarties sąlygų vykdymu. Niekinio sandorio pagrindu, t. y. neteisėtai valdomo turto įkeitimas prieštarauja viešajai tvarkai, gerai moralei, normoms dėl teisės disponuoti daiktu, todėl toks sandoris ex officio pripažįstamas niekiniu ir negalioja ab initio. Dėl to atsakovas pagrįstai daro išvadą, kad išdėstytų teisės normų prasme Butas nebuvo įkeistas ir Taisyklių 31 punktas neįvykdytas. UAB „Būsto paskolų draudimas“ teikia socialiai reikšmingas būsto paskolų draudimo paslaugas, kurių tikslas – didinti būsto prieinamumą ir skolininkų nemokumo padarinių švelninimą, įskaitant bankams kylančius padarinius, jei yra visos draudimo apsaugai veikti būtinos sąlygos. Šis draudimas negali apsaugoti bankų nuo visų galimų rizikų teikiant būsto kreditus, taip pat ir susijusių su sudarytų sandorių negaliojimo padariniais. UAB „Būsto kreditų draudimas“ nedalyvauja bankams sprendžiant, ar finansuoti konkretaus būsto įsigijimo sandorį, ar paskolos gavėjo pasirinktas būstas bus tinkama prievolės pagal paskolos sutartį įvykdymo užtikrinimo priemonė. Draudikas nusprendžia sudaryti konkrečią būsto paskolos draudimo sutartį, jei yra tam būtinos prielaidos. Viena jų – būsto paskolą teikiantis bankas tarpininkauja, kad būsto kreditas būtų draudžiamas, ir pateikia draudikui reikiamus dokumentus. Jei paaiškėja, kad būsto hipotekos sandoris yra niekinis ir nesukėlė padarinių, kuriuos jis pagal Taisyklių nuostatas turėjo sukelti, t. y. faktiškai neužtikrino prievolės įvykdymo, tai reiškia, kad dėl Banko sudaryto ydingo hipotekos sandorio sukurta tik prielaidų Draudikui sudaryti draudimo sutartį regimybė, bet dėl to, kad niekinis sandoris nesukėlė padarinių, iš tikrųjų šios prielaidos nebuvo. Būsto paskolos draudimo santykiuose yra reikšmingas ne tik būsto įkeitimo faktas draudimo sutarties sudarymo momentu, bet ir privalomas hipotekos galiojimas visą draudimo sutarties galiojimo laikotarpį. Draudikas, gavęs viešojo registro duomenis, patvirtinančius, kad Butas prieš sudarant draudimo sutartį yra įkeistas, vadovaudamasis viešo registro duomenų apie turto įkeitimą teisingumo ir išsamumo prezumpcija, taip pat su Banku ir draudėju sudarytų sutarčių nuostatomis, turi teisėtą lūkestį, kad hipoteka liks galioti iki draudimo sutarties pabaigos. Pažymėtina, kad įkeistas būstas bendrovei „Būsto paskolų draudimas“ atlieka ne tik sumokėtos draudimo išmokos kompensavimo funkciją įkeistą turtą priverstinai parduodant, bet ir skolininko skatinimo grąžinti skolą geruoju funkciją, kartu išsaugant skolininko teisę naudotis būstu.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje AB DNB bankas v. UAB „Būsto paskolų draudimas“, bylos Nr. 3K-3-205/2014.

Dėl teisės į būsto neliečiamybę, savavališkai užimtų patalpų sampratos ir sąlygų asmens iškeldinimui

Vertindama įpareigojimo išsikelti iš ginčo patalpų pagrįstumą Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos įtvirtintos teisės į būsto neliečiamybės gerbimą aspektu, pažymėtina, kad kasatorei ginčo patalpos buvo suteiktos Rasų seniūnijos raštu, ji ne savavališkai jas užėmė, o turėdama juridinį pagrindą, kuris nors ir neatitiko teisinio reguliavimo,

32

tačiau sukūrė kasatorei lūkestį, kad ji galės naudotis tomis patalpomis. Be to, šiomis patalpomis kasatorė netrukdomai naudojosi ilgą laiką, valstybės institucijoms nereiškiant dėl to pretenzijų, nuo 2009 m. ji apmokėdavo siunčiamas sąskaitas dėl nuomos mokesčio. Šios aplinkybės jai suteikė pagrindą manyti, kad ginčo patalpose ji gyvena teisėtai ir kad susiformavo šalių nuomos teisiniai santykiai. Remdamasis pirmiau nurodytomis aplinkybėmis, situacijos įvertinimu nacionalinės teisės ir tarptautinių standartų aspektu, kasacinis teismas sprendžia, kad kasatorės iškeldinimas būtų neproporcinga priemonė, todėl apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalis, kuria nuspręsta iškeldinti ieškovę, naikintina. Kasacinis teismas, vertindamas atsakovės procesiniuose dokumentuose nurodytą argumentą, kad ji negali išnuomoti ginčo patalpų kasatorei, nes savivaldybės patalpos priskiriamos socialinio būsto fondui ir nuomojamos tik Valstybės paramos būstui įsigyti ar išnuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo 8 straipsnyje nurodytiems asmenims, pažymi, jog nagrinėjamoje faktinėje situacijoje savivaldos institucijos ilgalaikiu neveikimu, vėliau – sąskaitų siuntimu jau sukūrė faktinius nuomos santykius. Vien ta aplinkybė, kad butas priklauso savivaldybei, savaime nereiškia, jog toks būstas turi socialinio būsto statusą, o jame gyvenantiems nuomininkams taikomos socialinio būsto nuomos sąlygos. Toliau besitęsiantys faktiniai nuomos teisiniai santykiai turi būti įforminti teisės aktų nustatyta tvarka, priešingu atveju nebūtų panaikintas situacijos neapibrėžtumas, neatsirastų teisinis tikrumas nei Vilniaus miesto savivaldybei, kaip ginčo patalpų savininkei, nei kasatorei, kaip faktinei jų nuomininkei. Nagrinėjamoje byloje nebuvo nustatytos ir įrodinėjamos aplinkybės, kad kasatorė atitinka sąlygas, būtinas teisei į socialinį būstą įgyti. Dėl šios priežasties nuomos sutarties sąlygos neprivalo būti analogiškos socialinio būsto nuomos sutarties sąlygoms.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 17 d. nutartis civilinėje byloje B. K. v. Vilniaus miesto savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-225/2014.

Dėl kreditoriaus sutikimo būtinumo perkeliant skolą

Bylos ypatumas tas, kad skola perkelta ne šalių sutarimu, o Vyriausybės 2010 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. 1055, kuris priimtas vykdant Sveikatos priežiūros įstaigų ir paslaugų restruktūrizavimo trečiojo etapo programą, patvirtintą Vyriausybės 2009 m. gruodžio 7 d. nutarimu Nr. 1654. Vyriausybės 2010 m. liepos 21 d. nutarimo Nr. 1055 1 punktu nutarta perimti valstybės nuosavybėn Vilniaus miesto savivaldybės, kaip viešosios įstaigos Vilniaus greitosios pagalbos universitetinės ligoninės savininkės, turtines ir neturtines teises ir pareigas, o 4 punktu – perimti Vilniaus miesto savivaldybės finansinius įsipareigojimus pagal finansinės nuomos (lizingo) sutartis Nr. LT026492 ir Nr. LT026493, sudarytas su UAB „Swedbank lizingas“. Valstybės, kaip viešosios įstaigos Vilniaus greitosios pagalbos universitetinės ligoninės savininkės, turtines ir neturtines teises bei pareigas pavesta įgyvendinti Sveikatos apsaugos ministerijai (2 punktas). Tiek pirminis skolininkas, tiek ir jį pagal nutarimą pakeičiantysis yra viešieji juridiniai asmenys (CK 2.34 straipsnio 2 dalis, 2.35 straipsnio 2 dalis). Nors tai yra specifiniai teisės subjektai, civiliniuose santykiuose jie dalyvauja lygiais pagrindais kaip ir kiti šių santykių dalyviai (CK 2.36 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas, atsižvelgdamas į civiliniuose santykiuose dalyvaujančių subjektų lygiateisiškumo principą, CK normų, nustatančių, kad skolininko pakeitimui reikalingas kreditoriaus sutikimas, imperatyvumą, žemesnės galios teisės aktų subordinavimo įstatymams principą, konstatuoja, kad kreditoriaus teisių apsauga neturėtų būti siaurinama dėl to, jog sprendimas perkelti skolą išreikštas ne esamo

33

skolininko ir skolos perėmėjo susitarimu, o vykdomosios valdžios institucijos aktu. Vadinasi, ir nagrinėjamu atveju, kai skola perkeliama Vyriausybės nutarimu, skolininko pakeitimui būtinas kreditoriaus sutikimas. Kasacinio teismo vertinimu, Vyriausybės nutarimas šiuo atveju galėtų būti traktuojamas kaip skolininko ir skolos perėmėjo susitarimas dėl numatomo skolos perkėlimo, apie kurį skolininkas ir skolos perėmėjas turi pranešti kreditoriui, o šis sprendžia, ar sutikti su skolininko keitimu (CK 6.116 straipsnio 1 dalis). Priklausomai nuo jo sprendimo atsiranda atitinkami teisiniai padariniai. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju valstybės įgaliota institucija – Sveikatos apsaugos ministerija – nurodė, jog Vyriausybės nutarimas, kuriuo perkelta skola, nesuderintas su jos, kaip biudžetinės įstaigos, veiklą reglamentuojančiais teisės aktais (Biudžetinės sandaros įstatymu), ir tuo pagrindu nesutiko prisiimti atitinkamai modifikuotų atsakovo turėtų įsipareigojimų pagal lizingo sutartis, atnaujinus sutarčių galiojimą (nesutiko su prievolės novacija), taip pat atsisakė mokėti skolos dalį, kurią sudaro dėl sutarties nevykdymo atsakovui priskaičiuotos mokėtinos sumos (palūkanos, delspinigiai ir pan.), t. y. nesutiko mokėti visos Vilniaus miesto savivaldybės skolos pagal nutrauktas lizingo sutartis. Pažymėtina, kad kreditoriaus interesas yra gauti prievolės įvykdymą. Kasacinis teismas sutinka su kasacinio skundo argumentu, kad, vertinant skolininkus mokumo aspektu, naujasis skolininkas (valstybė) finansiškai yra pajėgesnis, tačiau, minėta, naujasis skolininkas, nurodydamas, kad Vyriausybės 2010 m. liepos 21 d. nutarimas Nr. 1055 nesuderintas su galiojančiu teisiniu reglamentavimu, atsisako prisiimti ankstesnio skolininko prievoles visa apimtimi.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Swedbank lizingas“ v. Vilniaus miesto savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-221/2014.

Dėl vartojimo rangos sutarties kainos

Vadovaujantis CK 6.676 straipsnio 1 dalimi, darbų kaina nustatoma rangos šalių susitarimu. Ši vartojimo rangai taikoma darbų kainos nustatymo taisyklė yra abstraktaus pobūdžio ir sutarties šalių neįpareigoja detalizuoti sutartyje rangos darbų kainos sudėtinių dalių. Kartu vartojimo rangos teisinių santykių specifika lemia, kad šalys, sudarydamos rangos sutartį, nėra visiškai laisvos apibrėžti jos kainą. Tokia išvada darytina atsižvelgiant į kituose įstatymuose įtvirtintą vartotojų teisių apsaugai skirtą reglamentavimą. Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 straipsnio 6 dalyje pardavimo kaina apibrėžiama kaip galutinė prekės, paslaugos kaina, nustatoma pinigais, su pridėtinės vertės mokesčiu ir visais kitais mokesčiais. Šioje dalyje nurodyta paslaugos sąvoka aprėpia ir darbus. Pažymėtina, kad nei CK, nei kituose vartotojų teisių apsaugą reglamentuojančiuose įstatymuose neįtvirtinta reikalavimo išskirti vartojimo sutartyse PVM ir kitų mokesčių, kaip paslaugos kainos sudėtinių dalių, tik reikalaujama, jog paslaugos kaina turi būti nustatoma pinigais ir apskaičiuota su PVM ir visais kitais mokesčiais. Pareigą išskirti PVM nustato Pridėtinės vertės mokesčio įstatymas, kuriame įtvirtinta, kad PVM sąskaitoje faktūroje turi būti nurodoma tiekiamų prekių arba teikiamų paslaugų, apmokestinamų taikant vienodą tarifą, apmokestinamoji vertė, PVM tarifas (tarifai), PVM suma nacionaline valiuta (PVM įstatymo 80 straipsnis). Vertinant atsakovo poziciją (bylos nagrinėjimo metu jis teigė, kad kasatoriaus buvo įtikintas, jog sutartyje nurodyta kaina yra galutinė ir prie jos PVM nebus pridedamas), sutarties vykdymo ir atsiskaitymo už atliktus darbus praktiką (Sutarties 2.2 punkte nustatyta, jog patalpų orinio šildymo (vėdinimo) sistemos rangos darbai atliekami etapais, kuriuos užbaigus, atsakovas įsipareigoja už juos laiku atsiskaityti; atsakovas už atliktus darbus

34

atsiskaitydavo su ieškovo darbuotojais, ieškovas jam PVM sąskaitų faktūrų nepateikdavo bei PVM iš darbų kainos neišskirdavo), taip pat pirmiau nurodytas Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 straipsnio 6 dalies, CK 6.188 straipsnio 6 dalies nuostatas bei remiantis CK 6.193 straipsnio 4 dalimi, pagal kurią, jeigu kyla abejonių dėl sutarties sąlygų, jos turi būti aiškinamos vartotojų naudai, darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas turėjo pagrindą konstatuoti, jog šalys susitarė, kad PVM už atliktus darbus sumokės kasatorius. Dėl to pagrįstai netenkintas kasatoriaus reikalavimas priteisti iš atsakovo 14 070 Lt PVM.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje mažoji bendrija „GDG“ v. S. G., bylos Nr. 3K-3-228/2014.

Dėl nekilnojamojo turto draudimo sutarčių nuostatų aiškinimo, išmokos dydžio ir jos nustatymo tvarkos

Vienas iš turto draudimo sutarčių ypatumų yra draudimo vertės kategorija, kuri yra svarbi nustatant draudimo sumą, draudimo įmoką ir draudimo išmoką. Draudimo vertės nustatymo kriterijai paprastai yra nurodomi draudimo taisyklėse. Draudimo vertė gali būti nustatoma pagal įvairius kriterijus: pastatai gali būti draudžiami atkuriamąja verte (pinigų suma, kurios reikėtų tokiam pačiam objektui atkurti), likutine verte (daikto atkuriamoji vertė, atėmus nusidėvėjimo sumą), likvidacine verte (nebenaudotinų pagal tiesioginę paskirtį daiktų pardavimo vertė); statybos darbai – sąmatine verte (visos išlaidos, reikalingos statiniams sukurti); daiktai taip pat gali būti draudžiami šalių susitarimu nustatyta verte ir pan. Pažymėtina, kad ir šalių susitarimu nustatyta vertė negali būti pernelyg nutolusi nuo tikrosios draudimo intereso vertės. Tuo atveju, kai draudimo taisyklėse ir (ar) sutartyje jos šalys nenurodė kriterijaus draudimo vertei nustatyti, tai draudimo vertė yra daikto rinkos kaina sutarties sudarymo metu (Draudimo įstatymo 87 straipsnis); kai nėra materialaus draudimo intereso objekto, draudimo vertė yra nuostolio, kurį gali patirti draudėjas, vertė. Pagal Draudimo įstatymo 88 straipsnį, reglamentuojantį draudimo išmoką turto draudimo atveju, draudimo išmokos dydis yra lygus dėl draudžiamojo įvykio patirtų draudėjo, apdraustojo ar naudos gavėjo nuostolių ir (ar) kitų išlaidų (draudimo intereso) dydžiui, jeigu šalių susitarimu nenustatyta, kad draudikas privalo atlyginti tik dalį nuostolių (kitų išlaidų). Nagrinėjamoje byloje teismų nustatyta, kad šalių pasirašytame gyventojų turto draudimo polise PZULT Nr. 1136679 numatyta, jog draudimo sutartį sudaro Gyventojų turto draudimo taisyklės Nr. 060, draudimo polisas PZULT Nr. 1136679, Priedas Nr. 1 (Apdrausto nekilnojamojo turto sąrašas), Priedas Nr. 3 (Papildomos draudimo sąlygos). Priede Nr. 1 nustatyta, kad gyvenamojo namo draudimo vertės tipas yra likutinė vertė, o pagal Papildomas sutarties sąlygas šalys susitarė, kad, apskaičiuojant draudimo išmoką, turto draudimo vertė nustatoma draudžiamojo įvykio dieną; turto, nusidėvėjusio daugiau nei 50 procentų, draudimo vertė yra lygi jo likutinei vertei. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad pirmiau nurodytos draudimo sutarties sąlygos kasatoriui buvo žinomos. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad, vadovaujantis Taisyklių 7.2.2.1 punktu, kai turtas apdraustas likutine verte ir dėl draudžiamojo įvykio yra sunaikintas ar prarastas – nuostolio suma yra analogiško turto atkūrimas likutine verte iki likutinės vertės, buvusios prieš pat draudžiamąjį įvykį. Vadovaudamasis Taisyklių 7.5.3 punktu, apeliacinės instancijos teismas taip pat nurodė, kad įvykus draudžiamajam įvykiui pirmiausia išmokama draudimo išmoka, apskaičiuota vadovaujantis likutine ar rinkos verte, taikant mažesniąją iš verčių. Nagrinėjamoje byloje teismų konstatuota, kad draudžiamojo turto vertė draudžiamojo

35

įvykio dieną yra mažesnė už draudimo vertę, tai patvirtina pirmiau nurodyta turto vertinimo ataskaita, joje nustatytos rinkos bei likutinė vertės draudžiamojo įvykio dieną. Jos įstatymo nustatyta tvarka nėra paneigtos (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Remdamasis tuo, kas aptarta, kasacinis teismas pažymi, kad bylą nagrinėję teismai priėjo prie pagrįstos išvados, kad draudimo išmokos dydžio nustatymo tvarka dėl draudžiamojo įvykio atitinka draudimo sutarties, jos priedų ir Taisyklių nuostatas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje V. Š. v. UAB DK „PZU Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-229/2014.

Dėl draudimo išmokos už apdraustą kilnojamąjį turtą

Iš 2009 m. gruodžio 14 d. gyventojų turto draudimo sudedamosios dalies - Gyventojų turto draudimo poliso (serija PZULT Nr. 1139524) Priedo Nr. 2 (Gyventojų turto draudimas) matyti, kad draudimo suma nustatyta pagal bendrąjį plotą, t. y. vadovaujantis Taisyklių 6.6.8.1 punkto b papunkčiu. Dėl to nepagrįstu laikytinas kasacinio skundo argumentas, kad atsakovo reikalavimas kasatoriui įrodyti, jog prieš gaisrą name buvo draudimo liudijime nurodytos vertės daiktai, yra nesąžiningas. Bendroji įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė yra ta, kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus (CPK 178 straipsnis). Kadangi bylą nagrinėję teismai nenustatė pirmiau nurodytos aplinkybės, t. y. kad draudėjas, sudarydamas kilnojamojo turto draudimo sutartį, būtų užpildęs kilnojamojo namų turto sąrašą bei nurodęs daiktų įsigijimo vertę, tai pagrįstai dėl draudiko nustatyto dydžio draudimo išmokos teisingumo sprendė įvertinę byloje pateiktų įrodymų, liudytojų parodymų visumą dėl name iki gaisro buvusio turto, jo kiekio, vertės, nusidėvėjimo, vadovaudamiesi įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklėmis. Teismai pagrįstai laikė, kad kasatorius neįrodė kitokios, nei nustatė atsakovas, kilnojamųjų daiktų vertės, nuostolių sumos; kilnojamojo turto draudimo išmokos dydžiui nustatyti vadovavosi Taisyklių nuostatomis dėl atkuriamosios vertės kriterijaus (6.6.8.2, 6.6.8.2 punktai), CK 6.997 straipsnio 2 dalimi, kurioje nustatyta, kad draudimo suma negali viršyti tikrosios draudžiamo turto ar turtinės rizikos vertės, CK 6.1001 straipsnio 1 dalimi, kurioje nustatyta, kad, draudimo sumai viršijant draudimo vertę, draudimo sutartis negalioja dėl tos dalies draudimo sumos, kuri viršija draudimo vertę.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje V. Š. v. UAB DK „PZU Lietuva“ Nr. 3K-3-229/2014.

Dėl vartotojo teisių gynimo būdų vartojimo rangos teisiniuose santykiuose, kai nustatomi darbo rezultato trūkumai

Nustatant baldų naudojimo pagal paskirtį galimybes atsižvelgtina ne tik į baldo funkcinę paskirtį, bet ir į jo estetinę paskirtį (pvz., daiktams laikyti skirtas baldas gali būti vertinamas skirtingai priklausomai nuo to, ar tai svetainei skirtas reprezentacinis baldas, ar estetinės paskirties neturintis baldas). Dėl to vertinant vartotojo pasirinktų jo pažeistų teisių gynybos būdų proporcingumą, būtina atsižvelgti į nustatytų baldo trūkumų įtaką tiek jo funkcinei paskirčiai, o jei baldas skirtas ir estetinei funkcijai atlikti – ir pastarajai paskirčiai. Vartotojas turi teisę įsigyti nepriekaištingos kokybės daiktą, todėl net ir neesminiai daikto trūkumai gali būti pagrindu

36

vartotojui nutraukti sutartį ir pareikalauti grąžinti sumokėtą kainą (CK 6.363 straipsnio 8 dalis). Pasinaudojimas tokiu teisių gynimo būdu nėra besąlygiškai siejamas su nepavykusiu trūkumų šalinimu arba galimybės pašalinti trūkumus nebuvimu. Tačiau esant šalių ginčui, tokio vartotojo teisių gynimo būdo taikymas turi būti įvertinamas proporcingumo aspektu: ar jis nesukeltų kitai šaliai neadekvačių teisinių padarinių, ar jis yra protingas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes. Pažymėtina ir tai, kad vartotojo galimybė pasinaudoti sutarties nutraukimo ir kainos grąžinimo institutu nėra siejama su sutarties pažeidimo esmingumu, kaip tai yra CK 6.217 straipsnio taikymo atveju. Tačiau aplinkybė, jog vartotojas vieną sykį pasinaudojo darbo trūkumų šalinimo galimybe, nepašalina teismo pareigos įvertinti vartotojo pasirinkto teisių gynimo būdo (sutarties nutraukimo) tinkamumą jo proporcingumo aspektu. Jei, vartotojui pareikalavus, kad užsakovas neatlygintinai per protingą laiką pašalintų trūkumus, po trūkumų šalinimo išlieka arba atsiranda naujų pašalinamų trūkumų, vertinant, ar jie sudaro pagrindą vartotojui nutraukti sutartį, atsižvelgtina į likusių trūkumų pobūdį (jų dydį, šalinimo galimybę), taip pat galimus sutarties nutraukimo padarinius kitai šaliai. Pažymėtina, kad nors kasatorius byloje įrodinėjo, jog likę baldų trūkumai negali būti pašalinti, tačiau apeliacinės instancijos teismas, remdamasis Valstybinės ne maisto produktų inspekcijos prie Ūkio ministerijos surašytu ekspertizės aktu, nustatė priešingas aplinkybes, t. y. kad trūkumai gali būti pašalinti, be to, išskyrus įskilusias dureles, jie matomi tik gerai įsižiūrėjus arba vizualiai nepastebimi. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad baldai kasatoriui pagaminti pagal individualų projektą, montuojant jo nurodytas dekoratyvines dalis, pavyzdžiui, raudonos spalvos stiklą. Individualiai užsakovo parinktos detalės gali būti kliūtis realizuoti pagamintus baldus kitiems pirkėjams, kuriems kasatoriaus pasirinkti individualūs baldų dizaino sprendimai yra nepriimtini. Sutarties nutraukimas šiuo atveju nėra proporcingas kasatoriaus teisių gynimo būdas. Byloje nustatytomis aplinkybėmis optimalus ir proporcingas alternatyvus kasatoriaus teisių gynimo būdas – kainos mažinimas (CK 6.363 straipsnio 4 dalies 2 punktas, 6.665 straipsnio 1 dalies 2 punktas), įgyvendintinas netenkinant nei ieškinio, nei priešieškinio, taip mažinant Sutarties kainą atsakovo nesumokėtos kainos dalies dydžiu.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Olidėja“ v. R. P., bylos Nr. 3K-3-247/2014.

Dėl šalių sutartinių teisinių santykių, sudarant sutartį dėl pastatų, kvalifikavimo

Byloje teismų nustatyta, kad gyvenamieji namai turėjo būti pastatyti iš dalies finansuojant UAB „Swedbank lizingas“, o dalį reikalingų lėšų turėjo skirti pati RUAB „Jondras“, kuri plėtojo gyvenamųjų namų kvartalo statybos projektą, o Išperkamosios nuomos bei Lizingo sutarčių sudarymas suteikė galimybę gauti papildomą finansavimą tam projektui įgyvendinti. Sudarydama Lizingo sutartį UAB „Swedbank lizingas“ neturėjo tikslo įgyti darbo rezultato nuosavybės teisės, o darbų rezultato perdavimas UAB „Swedbank lizingas“ turėjo būti atliktas siekiant sutartinius santykius transformuoti į lizingo, kai statybos darbai, o vėliau – gyvenamieji namai bus perduoti atsakovui ir jam pereis nuosavybės teisė į šiuos objektus, o atsakovas suteiks ieškovui naudojimo ir valdymo teisę. Pagal sutarties sąlygas ieškovas buvo tiek lizingo gavėjas, tiek ir daikto pardavėjas; šalys sutarė, kad tiek ieškovo, tiek atsakovo skiriamų lėšų suderinta dalimi finansuojamų statybos darbų rezultatas – pastatyti gyvenamieji namai – bus perduotas nuosavybės teise atsakovui tam tikram laikui – iki ieškovas išpirks jų vertės dalį, kurią sudaro atsakovo investuotų lėšų dalis į šių namų statybą bei sutartas atlyginimas atsakovui už suteiktą

37

finansavimą (gautos sutartimi sulygtos atsakovo pajamos iš finansavimo paslaugos suteikimo). Taigi tikrąją šalių valią išreiškė susitarimas dėl gyvenamųjų namų statybos darbų vykdymo, šiuos darbus iš dalies finansuojant atsakovui, kurio tikslas – iš ieškovo atliekamų darbų kreditinio finansavimo gauti pajamas palūkanų mokėjimo už finansinę paslaugą forma. Pagal byloje nustatytas aplinkybes šalių sudaryta ir įvardyta kaip lizingo sutartis negali būti kvalifikuojama kaip lizingo sutartis pagal CK 6.567 straipsnį, nes neatitinka tokios sutarties esmės – lizingo davėjo pareigos įsigyti lizingo objektą iš trečiojo asmens ir šio objekto perdavimo lizingo gavėjui valdyti ir naudotis verslo tikslais. Bylos duomenimis, gyvenamieji namai ieškovo buvo tik statomi, jis neįgyvendino lizingo sutarčiai būdingos lizingo gavėjo teisės naudotis lizingo objektu, gaunant iš to naudos, faktiškai patyrė tik išlaidas. Remiantis šalių 2008 m. liepos 23 d. susitarimu dėl Turto statybos darbų finansavimo toks tikslas turėjo būti pasiektas ateityje, ieškovui pastačius gyvenamuosius namus, perdavus nuosavybės teisę į juos atsakovui, tačiau turint naudojimosi ir valdymo teisę, numatant ieškovo pareigą atlyginti neišpirkto turto vertę, o, ją įvykdžius, nuosavybės teisė į gyvenamuosius namus turėjo pereiti ieškovui. Šalių sutartis dėl gyvenamųjų namų taip pat kvalifikuotina kaip mišri, turinti statybos rangos, statybos darbų finansavimo ir lizingo (pvz., nuosavybės teisės perėjimas atsakovui, šalių atsakomybė, sutarties pabaiga) sutarčių požymių (CK 6.156 straipsnio 1 dalis, 6.193 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje J. D. v. UAB Swedbank lizingas“, bylos Nr. 3K-3-238/2014.

Dėl finansų tarpininko profesinės atsakomybės taikymo

Tais atvejais, kai įstatymas apriboja investavimo rekomendacijų ar kitų investicinių paslaugų teikimą tam tikromis sąlygomis ar terminu, finansų tarpininko profesinio rūpestingumo pareiga inter alia reiškia, kad finansų tarpininkas imtųsi visų nuo jo priklausančių veiksmų nevaldomų investicijų nuostoliams išvengti. Tokiu atveju finansų tarpininkas turi patarti, kaip išformuoti (parduoti) investuotojo portfelį, arba patarti ir pasirūpinti portfelio perdavimu kitam finansų tarpininkui. Nagrinėjamoje byloje teismų nustatytos aplinkybės, kad finansų tarpininkas informavo investuotojus apie būtinybę pasirašyti naują sutartį, o to nepadarius galimą kai kurių investavimo paslaugų teikimo apribojimą. Finansų tarpininkas nusiuntė kasatoriams naujos sutarties projektą ir nesudėtingų bei sudėtingų finansinių priemonių investuotojo klausimyną, tačiau, jiems nepasirašius naujų sutarčių ir neužpildžius klausimyno, nusprendė nenutraukti šalių susitarimo, nederinti su investuotojais portfelio pardavimo galimybės ar imtis kitų aktyvių veiksmų, ko reikalauja profesinis rūpestingumas ir sutarties šalių kooperavimosi principas, bet nebeteikti investavimo konsultacijų iki 2010 m. rugsėjo 6 d., kada kasatoriai patys vienašališkai nutraukė Konsultavimo sutartis. Kasacinis teismas sprendžia, kad finansų tarpininkas tokioje susidariusioje situacijoje turėjo patarti, kaip išformuoti (parduoti) investuotojo portfelį, arba patarti ir pasirūpinti portfelio perdavimu kitam finansų tarpininkui, tačiau to nepadarė, todėl konstatuotina jo kaltė pažeidžiant Finansinių priemonių rinkų įstatymo 22 straipsnio 1 dalies ir CK 6.263 straipsnyje įtvirtintą profesinio rūpestingumo pareigą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje J. V., E. V. v. AB „Swedbank“, bylos Nr. 3K-3-226/2014.

38

Dėl draudėjo pareigos atskleisti informaciją, turinčią esminę reikšmę draudimo teisiniams santykiams, vykdymo pažeidimo teisinių padarinių

CK 6.993 straipsnio 7 dalyje nustatyta draudiko teisė įvykus draudžiamajam įvykiui atsisakyti išmokėti draudimo išmoką, jeigu draudikas, žinodamas aplinkybes, apie kurias draudėjas neinformavo dėl neatsargumo, nebūtų sudaręs draudimo sutarties. Tačiau tokia teisė atsiranda tik draudikui įrodžius, kad nė vienas draudikas, žinodamas aplinkybes, kurių draudėjas nenurodė dėl neatsargumo, nebūtų sudaręs draudimo sutarties. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad šioje byloje įrodinėtinos dvi esminės aplinkybės: pirma, ar apdraustajam sergant širdies ligomis nė vienas draudikas, žinodamas šią aplinkybę, nebūtų sudaręs draudimo sutarties, antra, ar apdraustasis ir ieškovė dėl neatsargumo neatskleidė aplinkybės, kad apdraustasis serga širdies ligomis. Byloje nustatyta, kad draudikas, dėl prieš sudarant gyvybės draudimo sutartį nepateiktos informacijos atsisakydamas mokėti draudimo išmoką, surinko duomenis, ar kitos gyvybės draudimo veiklą vykdančios draudimo bendrovės žinodamos prieš sudarant gyvybės draudimo sutartį nepateiktą informaciją būtų prisiėmusios tą draudimo riziką ir suteikusios tą draudimo apsaugą, dėl kurios pagal gyvybės draudimo sutartį draudėjas apdraustajam mirus prašo išmokėti draudimo išmoką. Visos atsakymus į atsakovo 2010 m. lapkričio 2 d. paklausimą pateikusios gyvybės draudimo bendrovės atsakė, kad nebūtų sudariusios gyvybės draudimo sutarties dėl rizikų, susijusių su apdraustojo sveikata ar mirtimi, kurias tiesiogiai lemia prieš sudarant draudimo sutartį nepateikta (nuslėpta) informacija dėl ligų: III laipsnio širdies nepakankamumo (Hipertenzinė širdies liga su širdies nepakankamumu (staziniu) (Hipertenzinis širdies nepakankamumas), hipertrofinės kardiomiopatijos bei vainikinių kraujagyslių širdies ligos (KŠL), 2 tipo cukrinio diabeto su daugybinėmis komplikacijomis, sunkios eigos lėtinės obstrukcinės plaučių ligos. Iš apdraustojo asmens sveikatos bei ligos istorijų matyti, kad jis sirgo pažengusiomis širdies ligų formomis su daugybinėmis komplikacijomis. Jis į gydytojus su tais pačiais širdies ligoms būdingais nusiskundimais kreipdavosi nuolat ir jau ilgą laiką, beveik kiekvieno vizito pas gydytoją ar gydymosi ligoninėje metu jam buvo nustatomos ir asmens sveikatos–ligos istorijoje pažymimos širdies ligų diagnozės. Taigi apdraustasis žinojo ligas, kuriomis sirgo, todėl sudarant gyvybės draudimo sutartį į klausimą dėl širdies ligų turėjo atsakyti deklaruodamas tokias ligas, tačiau to aplaidžiai nepadarė. Kadangi apdraustasis širdies ligų nedeklaravo, draudikas prieš sudarant gyvybės draudimo sutartį nepasinaudojo ir neturėjo pagrindo naudotis Investicinio draudimo PLIUS taisyklių 2.3 punkte nustatyta teise kreiptis į gydymo įstaigas papildomos ir (ar) tikslios informacijos. Dėl to darytina išvada, kad yra įrodytos visos aplinkybės, kurioms esant draudikas teisėtai neišmoka iškovei draudimo išmokos CK 6.993 straipsnio 7 dalyje nurodytu pagrindu.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Z. L. Z. v. Europos bendrovė Compensa Life Vienna Insurance Group SE, bylos Nr. 3K-3-256/2014.

DELIKTŲ TEISĖ

Dėl transporto išlaidų kompensacijos teisinio kvalifikavimo ir socialinio draudimo įstaigos regreso teisės prisiteisti šias išmokas iš žalą padariusio asmens draudiko

39

Pagal galiojančius teisės aktus teisė į transporto išlaidų kompensaciją suteikiama sutrikusią judėjimo funkciją turintiems neįgaliesiems, nustačius specialųjį transporto išlaidų kompensacijos poreikį (Transporto išlaidų kompensacijų mokėjimo tvarkos aprašo 3 punktas), kartu su valstybine socialinio draudimo pensija ją moka Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniai skyriai. Ta aplinkybė, kad transporto išlaidų kompensacija ir jos mokėjimo tvarka įtvirtinta Lietuvos Respublikos transporto lengvatų įstatyme (toliau – TLĮ), o ne Valstybinio socialinio draudimo įstatyme, nepaneigia šios išmokos socialinės prigimties, ja kompensuojamos asmens išlaidos (lankytis sveikatos priežiūros įstaigose, kitu, nei įprasta būdu, vykti į darbą, kt.), kurias jis patiria dėl neįgalumo ir (ar) netekto darbingumo. Sužalotas ir dėl to darbingumo netekęs asmuo ne tik praranda galimybę užsiimti veikla, duodančia pajamų (arba tokia galimybė apribojama), bet ir yra priverstas prisitaikyti prie pakitusių gyvenimo sąlygų. Toks prisitaikymas nulemia inter alia papildomo asmens mobilumo palaikymo priemonių poreikį (pvz., asmuo, iki sužalojimo galėjęs naudotis dviračiu, po sužalojimo yra priverstas naudotis kita transporto priemone; asmuo, iki sužalojimo galėjęs naudotis viešuoju transportu, po sužalojimo yra priverstas naudotis asmeniniu transportu). Dėl to tais atvejais, kai dėl trečiojo asmens kaltės sužalotas asmuo netenka viso ar dalies darbingumo ir dėl to jam paskiriama transporto lengvata pagal TLĮ, tokia lengvata laikytina nukentėjusio asmens patirtos žalos atlyginimu. Atsižvelgiant į tai, nurodytais pagrindais paskirtos transporto lengvatos kompensuoja nukentėjusio asmens dėl sužalojimo patirtas papildomas išlaidas, todėl gali būti prilyginamos socialinio draudimo išmokoms, mokamoms asmens sveikatos sužalojimo atveju, o jas suteikusi įstaiga įgyja regreso teisę į už sveikatos sužalojimą atsakingą asmenį. Sprendžiant dėl žalos, atlygintos paskirta transporto išlaidų kompensacija, dydžio, jos fakto, taikomos pirmiau nurodytos bendrosios įrodinėjimo taisyklės – atsakovas, manantis, kad išmokėta išmoka viršija nukentėjusio asmens patirtos žalos dydį arba nesusijusi su įvykiu, dėl kurio kilo žala, turi teisę visomis leistinomis priemonėmis įrodinėti, jog jis žalos nepadarė ar jos padarė mažiau, nei išmokėjo socialinio draudimo įstaiga, taip pat kad prašoma priteisti išmoka neatlieka dėl konkretaus įvykio kilusios žalos atlyginimo funkcijos.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius v. AAS „Gjensidige Baltic“, bylos Nr. 3K-3-216/2014.

Dėl nukentėjusiojo patirtos žalos, jam mokamų pareigūnų ir karių valstybinės pensijos bei valstybinės socialinio draudimo netekto darbingumo pensijos santykio

Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo (toliau – PKVPĮ)11 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tarnaujantiems pareigūnams ir kariams valstybinės pensijos nemokamos. Toks teisinis reguliavimas inter alia reiškia, kad pareigūnai ir kariai negali gauti valstybinės pensijos už ištarnautus metus, jei jie toliau tarnauja ir gauna darbo užmokestį už tarnybą. Tačiau pareigūnų ir karių valstybinės pensijos (kuri kariams ir pareigūnams skiriama už jų tarnybos metus ir proporcingai didėja pagal ištarnautą laiką) mokėjimas per se nepaneigia tokią pensiją gaunančio asmens teisės dirbti kitą (ne pareigūno ar kario) darbą, užsiimti kita veikla, duodančia pajamų. Tokios pensijos mokėjimas nepaneigia ir teisės gauti kitas valstybines pensijas – PKVPĮ 5 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, kad pareigūnai ir kariai, kurie įgyja teisę į pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, nepraranda teisės į kitas valstybines pensijas, jei įstatymai nenustato kitaip. Viena tokių – valstybinė socialinio draudimo netekto darbingumo pensija,

40

mokama asmenims, kuriems Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatyme įtvirtinta tvarka nustatytas darbingumo lygis ir kurie pripažinti nedarbingais arba iš dalies darbingais, jeigu šie asmenys atitinka Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatyme (toliau – VSDPĮ) nustatytas sąlygas. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad R. B. atleistas iš pareigų policijoje dėl eismo įvykio metu patirtų sužalojimų, jam negalint tarnauti dėl sveikatos būklės (Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Bylos duomenys patvirtina, kad iki eismo įvykio R. B. nebuvo išreiškęs valios nutraukti tarnybą ir gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už tarnybą (PKVPĮ 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas), nors tokią teisę turėjo (buvo ištarnavęs daugiau kaip 26 metus). Pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą jam paskirta nustačius, jog jis nebegali tęsti tarnybos (PKVPĮ 3 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Dėl eismo įvykio metu patirto sveikatos sužalojimo R. B. neteko 60 procentų darbingumo. Dėl to R. B. ne tik prarado galimybę tęsti tarnybą policijoje, bet ir sumažėjo jo galimybės užsiimti kita veikla, duodančia pajamų (pvz., dirbti pagal darbo sutartį), kuri būtų suderinama su pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą mokėjimu. Jei R. B. darbingumas nebūtų sumažėjęs, jis būtų galėjęs pasirinkti: tęsti tarnybą policijoje ir gauti darbo užmokestį už tarnybą, negaunant pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą, arba išeiti iš tarnybos policijoje ir, gaunant pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už tarnybą, užsiimti kita veikla, duodančia pajamų. Šią R. B. pasirinkimo galimybę apribojo sveikatos sužalojimo nulemtas dalies darbingumo netekimas. Pažymėtina, kad R. B. paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą nėra skirta jo žalai (negautoms pajamoms), patirtai dėl eismo įvykio, kompensuoti, nes teisę į šią pensiją R. B. įgijo ištarnavęs policijoje atitinkamą laikotarpį. Dėl eismo įvykio R. B. patirtą žalą (tiek negautas pajamas, tiek papildomas išlaidas) jam kompensuoja būtent VSDPĮ pagrindu ieškovo mokama netekto darbingumo pensija. Dėl to pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą mokėjimas nukentėjusiajam nepaneigia socialinio draudimo įstaigos, išmokėjusios nukentėjusiajam netekto darbingumo pensiją ir taip atlyginusios jam dėl eismo įvykio padarytą žalą, teisės regreso tvarka išsireikalauti sumokėtas išmokas iš žalą padariusio asmens (jo draudiko) (CK 6.290 straipsnio 3 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius v. AAS „Gjensidige Baltic“, bylos Nr. 3K-3-216/2014.

Dėl aplinkai padarytos žalos atlyginimo

Sistemiškai aiškinant pirmiau aptartas Aplinkos apsaugos įstatymo ir jį įgyvendinančios Metodikos nuostatas konstatuotina tai, kad šiais teisės aktais reglamentuojama žalą aplinkai padariusio ūkio subjekto pareiga atkurti aplinkos būklę iki pirminės būklės, buvusios iki žalos aplinkai atsiradimo, imtis veiksmų neutralizuoti paskleistus į aplinką teršalus ir taip siekti sumažinti padarytą žalą arba išvengti didesnės žalos aplinkai. Kai aplinkos užteršimas yra negrįžtamas, žalą padaręs teršėjas ūkio subjektas nesiima veiksmų atkurti aplinkos būklei, sumažinti taršą ar atliekami veiksmai yra nepakankami visiškai atkurti aplinkos būklę, jis privalo atlyginti aplinkai padarytą žalą, kurios padariniai nėra pašalinti visiškai neatkūrus aplinkos būklės, išreikštą piniginiu ekvivalentu. Žalą padariusio asmens atlikti veiksmai ir priemonių ėmimasis natūra siekiant atkurti aplinkos būklę yra reikšmingi apskaičiuojant galutinį žalos dydį. Jį apskaičiuojant turi būti iš pradinės paskleistų teršalų į aplinką žalos vertės atimama ne žalą padariusio asmens atliktų veiksmų ir priemonių, skirtų taršai neutralizuoti ir jos padariniams

41

sušvelninti, vertė, o šių teršėjo atliktų veiksmų ir priemonių sukelto efekto vertė, t. y. įvertintina ir įskaitytina į atlygintiną žalą tai, kokia apimtimi tie veiksmai ir priemonės sumažino taršą ir jos padarinius aplinkai bei kokia apimtimi galiausiai buvo atkurta aplinkos būklė. Kasaciniame skunde atsakovas teigia, kad ėmėsi tolesnių priemonių taršai likviduoti, šios priemonės nėra baigtos ir kad išlaidos joms turėtų būti įskaitytos į atlygintiną žalą, tačiau šių savo teiginių atsakovas neįrodinėjo ir nepateikė byloje patvirtinančių įrodymų, kokių tolesnių taršos likvidavimo (mažinimo) priemonių buvo imtasi ir kokį poveikį jos turėjo taršai ir jos neigiamiems padariniams sumažinti. Į atlygintiną žalą piniginiu ekvivalentu įskaitoma, jos dydį atitinkamai sumažinant, įrodytą atkurtos aplinkos kokybės vertę pagal pirmiau nurodytą Metodikoje nustatytą tvarką. Atlygintinos žalos dydis apeliacinės instancijos teismo nutartimi apskaičiuotas ir priteistas pagal į aplinką paskleistų teršalų kiekį ir atitinkamai padarytą žalą, įvertinus ir į žalos atlyginimą įskaičius atsakovo surinktų teršalų kiekį, atsakovo faktiškai padarytus veiksmus, siekiant atkurti aplinkos būklę.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamentas v. AB „ORLEN Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-61/2014.

Dėl priteistino žalos atlyginimo dydžio

Pagal CK 6.253 straipsnio 4 dalį trečiojo asmens veikla – tai asmens, už kurį nei kreditorius, nei skolininkas neatsako, veiksmai (veikimas, neveikimas), dėl kurių atsirado nuostolių. Byloje surinktų įrodymų ir nustatytų faktinių aplinkybių visuma teikia pagrindą išvadai, kad gaisrą galėjo sukelti nenustatyto pašalinio asmens (asmenų) panaudotas atviros ugnies šaltinis, tam asmeniui (asmenims) pilnai ar iš dalies patekus į sandėliuko vidų, jo viduje patalpinus atviros ugnies šaltinį (CPK 176, 177, 185 straipsniai). Kasatorė už tokius trečiojo asmens (asmenų) veiksmus neatsako, o atsako tik už tai, kiek dėl savo nepakankamo rūpestingumo sudarė prielaidas tokiems trečiojo asmens (asmenų) veiksmams ir nesiėmė reikiamų priemonių, kurios, atsižvelgiant į nustatytus jai priklausančio sandėliuko ypatumus, padėtų išvengti galimo gaisro ar pristabdytų jo plitimą. Šios bylos atveju yra pagrindas taikyti CK 6.253 straipsnio 1, 3 dalis ir kasatorę iš dalies atleisti nuo civilinės atsakomybės nurodytose teisės normose nustatytu pagrindu – dėl trečiojo asmens veiksmų. Spręstina, kad kasatorė atleistina nuo 40 000 Lt žalos atlyginimo, ieškovo naudai iš jos priteisiant 100 000 Lt žalos atlyginimą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje E. S. v. I. L., bylos Nr. 3K-3-241/2014.

SUTARČIŲ TEISĖ

Dėl sutarčių aiškinimo taisyklių taikymo tokiu būdu, kad sutarties sąlyga netaptų neįmanoma įvykdyti

Byloje sutarties šalys skirtingai vertino sutarties sąlygą dėl dujotiekio nutiesimo, t. y. ar atsakovai įsipareigojo atvesti dujas iki konkrečių nupirktų sklypų, ar šis atsakovų įsipareigojimas siejamas su sąlyga, kad AB „Lietuvos dujos“ netoliese nuties magistralinį dujotiekį. Pažymėtina,

42

kad sutarčių sąlyga atvesti dujas iki nustatyto termino yra pakankamai aiški. Ši sąlyga sutartyje nėra siejama su papildomų sąlygų, tokių kaip magistralinio dujotiekio nutiesimas, įvykdymu, o sisteminis sutarties aiškinimas taip pat tokios išvados nepagrindžia. Aplinkybė, kad dar prieš sudarant sklypų pirkimo–pardavimo sutartis AB „Lietuvos dujos“ 2005 m. kovo 1 d. raštu informavo atsakovą, kad nuo anksčiau numatytos prijungimo vietos Žaliosios g. Grigiškėse planuojamo gyvenamojo kvartalo dujofikuoti techniškai nėra galimybių, todėl ankstesnės prijungimo sąlygos negalioja, reiškia tai, kad atsakovas, prisiimdamas įsipareigojimą atvesti dujas ir žinodamas apie tokią AB „Lietuvos dujos“ poziciją, savo rizika prisiėmė įsipareigojimą, kurio įvykdymas jam gali sukelti sunkumų. Bylą nagrinėję teismai nenustatė faktinės aplinkybės, kad apie tokį AB „Lietuvos dujos“ raštą ieškovai buvo informuoti ir todėl prieš sudarydami sutartis atsakovų įsipareigojimą atvesti dujas turėjo suvokti kaip sąlyginį įsipareigojimą, t. y. analogiškai, kaip jį aiškina atsakovai. Priešingai, konkretaus termino, iki kurio bus atvestos dujos, nustatymas sutartyse ieškovams sukėlė lūkestį, kad jų sklypai besąlygiškai bus dujofikuoti. <...> CK 6.213 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas bendrasis kreditoriaus teisių gynimo būdas, kai kita šalis neįvykdo nepiniginės prievolės. Tokiu atveju kreditorius turi teisę reikalauti įvykdyti prievolę natūra, ir šis gynimo būdas yra sutarčių privalomumo principo išraiška. Tokiu gynimo būdu kreditorius turi teisę naudotis, šio būdo parinkimas nepriklauso nuo teismo diskrecijos, išskyrus jei egzistuoja CK 6.213 straipsnio 2 dalies 1–5 punktuose nurodytos išimtys, kurioms esant įpareigojimas įvykdyti prievolę natūra negalimas ir kreditorius gali reikalauti taikyti kitus teisių gynimo būdus (CK 6.216 straipsnis). Atvejai, kuriems esant reikalavimas įvykdyti prievolę natūra negalimas, išreiškia bendrosios taisyklės išimtį, todėl jų buvimą turi įrodyti šalis, kuri tokia išimtimi remiasi (CPK 178 straipsnis). Be to, dėl išimtinio nurodytų atvejų pobūdžio jie negali būti aiškinami plačiai ir tokiu būdu, kad nesant rimto pagrindo paneigtų kreditoriaus teisę reikalauti įvykdyti prievolę natūra. Kasacinis teismas taip pat pažymi, kad CK 6.213 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta šalies teisė reikalauti įvykdyti prievolę natūra turi būti aiškinama sistemiškai su CK 6.61 straipsniu, numatančiu prievolės atlikti tam tikrą darbą neįvykdymo padarinius. Taigi CK 6.213 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta kreditoriaus teisių gynimo priemonė, pagal kurią nepiniginę prievolę natūra įvykdyti įpareigojamas skolininkas, o CK 6.61 straipsnio 1 dalyje – kai tą pačią prievolę skolininko sąskaita įvykdo pats kreditorius. Abiem atvejais pasiekiamas tas pats rezultatas, t. y. realus sutartyje numatytos prievolės įvykdymas, išskyrus kai vietoje prievolės įvykdymo natūra kreditorius pasirenka reikalauti nuostolių atlyginimo. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas byloje nenustatė aplinkybių, kurios galėtų būti kvalifikuojamos kaip faktinis ar teisinis neįmanomumas įvykdyti prievolę natūra (CK 6.213 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Taip pat nėra nustatyta, kad tokios prievolės įvykdymas natūra labai komplikuotų skolininkų padėtį arba brangiai kainuotų (CK 6.213 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Tokių aplinkybių atsakovai neįrodė.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje N. P. ir kt. v. G. A., R. A., bylos Nr. 3K-3-213/2014.

BANKROTO TEISĖ

Dėl BAB banko SNORAS atliktų mokėjimų ir lėšų įskaitymo

Mokėjimų įstatymo 2 straipsnyje mokėjimo nurodymas apibrėžtas kaip mokėtojo arba gavėjo nurodymas savo mokėjimo paslaugų teikėjui įvykdyti mokėjimo operaciją (13 dalis), kuri

43

laikoma mokėtojo arba gavėjo inicijuotu lėšų įmokėjimu, pervedimu arba išėmimu neatsižvelgiant į mokėtojo ir gavėjo pareigas, kuriomis grindžiama operacija (14 dalis). Tai leidžia daryti išvadą, kad mokėjimo paslauga apima ne tik mokėjimo nurodymo davimą, bet ir šiuo nurodymu inicijuotos mokėjimo operacijos atlikimą, kad būtų pasiektas galutinis mokėjimo paslaugos tikslas – lėšų perskirstymas tarp mokėtojo ir gavėjo. Taigi mokėjimo paslauga nuo jos pradžios iki pabaigos momento laikoma viena finansine paslauga, o ne keliomis tarpusavyje susijusiomis finansinėmis paslaugomis, todėl tuo atveju, jei buvo duotas mokėjimo nurodymas ir jis nebuvo atšauktas, gavėjo mokėjimo paslaugų teikėjas, šiuo atveju atsakovas, BAB bankas SNORAS, turėjo ir galėjo užbaigti pradėtą mokėjimo paslaugą. Mokėjimų įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje nustatytas būtinas mokėtojo sutikimas mokėjimo operacijai autorizuoti, o šio įstatymo 34 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad mokėjimo paslaugų vartotojas negali atšaukti mokėjimo nurodymo po to, kai jį gauna mokėtojo mokėjimo paslaugų teikėjas, išskyrus šiame straipsnyje nustatytas išimtis. Pagal Mokėjimų įstatymo 32 straipsnio 1 dalį mokėjimo nurodymo gavimo momentu laikomas momentas, kai mokėtojo mokėjimo paslaugų teikėjas gauna mokėjimo nurodymą, tiesiogiai perduotą mokėtojo arba netiesiogiai gautą iš gavėjo ar per gavėją. Mokėjimų įstatymo 34 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad mokėjimo nurodymas gali būti atšauktas tik tuo atveju, kai dėl to susitaria mokėjimo paslaugų vartotojas ir jo mokėjimo paslaugų teikėjas, o kai mokėjimo operacija inicijuojama gavėjo ar per gavėją, būtinas ir gavėjo sutikimas. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad mokėtojai per bankus korespondentus davė mokėjimo nurodymus atlikti pervedimus į gavėjų sąskaitas ir bankai korespondentai, mokėtojo mokėjimo paslaugų teikėjai, apie gautas ir į atsakovo sąskaitą bankuose pervestas lėšas informavo atsakovą. Taigi mokėtojas autorizavo mokėjimo operaciją ir jos neatšaukė, todėl mokėjimo paslaugos teikimas negalėjo būti sustabdytas ar nutrauktas. Mokėjimų įstatymo 27 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokėjimo paslaugų teikėjas grąžina nurašytas lėšas mokėjimo paslaugų vartotojui tik tuo atveju, jei buvo atliktos neautorizuotos mokėjimo operacijos ar mokėjimo operacijos įvykdytos netinkamai. Taigi darytina išvada, kad atsakyti už netinkamą mokėjimo operacijos atlikimą visų pirma turėtų mokėtojo mokėjimo paslaugų teikėjas, jei jis nuskaitė lėšas nuo mokėtojo sąskaitos su tikslu įvykdyti mokėjimo nurodymą, žinodamas, kad gavėjo mokėjimo paslaugų teikėjo, šiuo atveju atsakovo BAB banko SNORAS, veikla yra suspenduota. Pagal Mokėjimų įstatymo 33 straipsnį atsisakyti vykdyti mokėjimo nurodymą gali mokėjimo nurodymą gavęs mokėjimo paslaugų teikėjas, šiuo atveju bankai korespondentai, ir tik mokėjimo nurodymas, kurį atsisakyta vykdyti, yra laikomas negautu, t. y. nesukeliančiu jokių padarinių nė vienam iš mokėjimo paslaugos vykdymo subjektų, t. y. mokėtojui, mokėtojo mokėjimo paslaugų teikėjui, gavėjo mokėjimo paslaugų teikėjui ir gavėjui. Pažymėtina, kad pagal Mokėjimų įstatymą mokėjimo paslaugų teikėjas gali atsisakyti vykdyti mokėjimo nurodymą, jei jis nebuvo mokėtojo autorizuotas ar yra vykdomas netinkamai, taip pat mokėjimo paslaugų teikėjas gali atsisakyti vykdyti mokėjimo nurodymą esant kitiems civilinės teisės pagrindams dėl prievolės vykdymo sustabdymo. Šiuo atveju nebuvo įrodinėjama, kad mokėjimo operacijos atliktos netinkamai, ar buvo galimi kiti prievolės vykdymo sustabdymo pagrindai. Kasatoriai ginčija tik mokėjimo paslaugos užbaigimą ir lėšų įskaitymą į jų sąskaitas banke, kurio veikla yra sustabdyta. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad teisės aktuose nėra įtvirtintas draudimas bankui, kurio veikla sustabdyta, baigti vykdyti pradėtą finansinę operaciją, priešingai, Atsiskaitymų baigtinumo mokėjimo ir vertybinių popierių atsiskaitymų sistemose įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pervedimo nurodymai, mokėjimo nurodymai ir jų įskaitymas yra galiojantys ir net sustabdžius operacijas arba pradėjus sistemos dalyvio bankroto procesą negali

44

būti ginčijami trečiųjų asmenų, jeigu pervedimo nurodymai ir (ar) mokėjimo nurodymai buvo įtraukti į sistemą iki sistemos dalyvio operacijų sustabdymo ir (ar) jo bankroto proceso pradžios.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Affine Limited, Agrofield Trade LLP, GP Investments & Development LLC v. BUAB SNORAS, bylos Nr. 3K-3-182/2014.

Dėl banko veiklos apribojimo (moratoriumo) teisinių padarinių

Finansinės paslaugos teikime paprastai dalyvauja daugiau kaip du subjektai, todėl, siekiant užtikrinti tinkamą kliento teisių ir teisėtų interesų apsaugą, būtinas glaudus visų suinteresuotų asmenų bendradarbiavimas. Vienas iš bendradarbiavimo aspektų – dalijimasis laiku informacija, ypač ta, kuri susijusi su banko veiklos legitimumu. Nagrinėjamoje byloje svarbu yra išaiškinti, nuo kurio momento atsakovui, BAB bankui SNORAS, buvo taikomi veiklos apribojimai. Bylą nagrinėję teismai aiškino, kad sustabdyti visas operacijas ir išsiųsti SWIFT pranešimus bankams korespondentams fiziškai reikalingas tam tikras protingas laiko tarpas, kuris nagrinėjamos bylos atveju nebuvo pažeistas. Bankų įstatymo 76 straipsnio 7 dalyje vienareikšmiškai nustatyta, kad bankui veiklos apribojimai taikomi nuo sprendimo paskelbti banko veiklos apribojimą (moratoriumą) ir paskirti banko laikinąjį administratorių pateikimo bankui dienos. Kaip pažymėta pirmiau, moratoriumą reglamentuojančias teisės normas būtina aiškinti ir taikyti proporcingai siekiamam tikslui. Moratoriumo tikslas – laikinai apriboti banko veiklą. Šis tikslas gali būti pasiektas tik tada, kai apie taikomus veikos apribojimus yra informuotas pats bankas, t. y. jam įteiktas sprendimas dėl moratoriumo. Kadangi finansinėje veikloje dalyvauja ne tik bankas, kurio veikla sustabdoma, bet ir kiti subjektai, svarbu, kad apie banko moratoriumą būtų nedelsiant pranešama ir visiems kitiems suinteresuotiems asmenims. Nedelsiant ir per protingą terminą nėra tapačios sąvokos, nes protingas terminas yra daugiau subjektyvaus vertinimo dalykas, o nedelsiant reiškia iš karto, t. y. kai tik bankas sužino apie jam taikomus veiklos apribojimus jis privalo apie tai informuoti visus kartu su juo finansinę veiklą vykdančius subjektus. Sužinojimo apie banko veiklos apribojimą momentas yra labai svarbus sprendžiant dėl mokėjimų nurodymo vykdymo teisėtumo, nes Atsiskaitymų baigtinumo mokėjimo ir vertybinių popierių atsiskaitymų sistemose įstatymo 7 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad sistemos operatorius, atsiskaitymų tarpininkas, pagrindinė sandorio šalis arba tarpuskaitos namai, sužinoję apie tai, kad sustabdomos sistemos dalyvio operacijos ir (ar) pradedamas jo bankroto procesas, turi imtis visų įmanomų priemonių, kad to dalyvio pateikiami sistemai pervedimo nurodymai ir (ar) mokėjimo nurodymai nebūtų įtraukiami į sistemą. Jeigu pervedimo nurodymai ir (ar) mokėjimo nurodymai buvo įtraukti į sistemą sustabdžius operacijas ir (ar) pradėjus bankroto procesą ir šie nurodymai įvykdomi operacijų sustabdymo ir (ar) bankroto proceso pradžios darbo dieną, jie yra galiojantys ir negali būti ginčijami trečiųjų asmenų, jeigu sistemos operatorius gali įrodyti, kad iki to laiko, kai tokių pervedimo nurodymų ir (ar) mokėjimo nurodymų jau nebuvo galima atšaukti, jis nežinojo ir neturėjo žinoti apie operacijų sustabdymo ir (ar) bankroto proceso pradžią (Atsiskaitymų baigtinumo įstatymo 7 straipsnio 4 dalis). Byloje nustatyta, kad atsakovas, BAB bankas SNORAS, apie jam taikomus veiklos apribojimus informavo mokėtojų mokėjimo paslaugų teikėjus, bankus korespondentus, 2011 m. lapkričio 16 d. vakare. Ieškovai neįrodinėjo, ar atsakovas galėjo apie moratoriumą paskelbti anksčiau ir ar tas laiko tarpas, praėjęs nuo Lietuvos banko valdybos nutarimo įteikimo iki informacijos perdavimo visiems kitiems asmenims, turėjo reikšmės sprendžiant dėl atliktų

45

mokėjimo operacijų tinkamumo. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad atsakovui BAB bankui SNORAS buvo pateikti autorizuoti mokėjimų nurodymai, iš kurių trys inicijuoti iki moratoriumo paskelbimo, o dėl dviejų, įskaitytų į atsakovo korespondentines sąskaitas 2011 m. lapkričio 17 d. ryte, inicijavimo pradžios byloje duomenų pateikta nebuvo. Įrodyti, kad bankai korespondentai mokėjimo nurodymus įtraukė į mokėjimo sistemas (ne)žinodami apie moratoriumą yra ne atsakovo BAB banko SNORAS pareiga. Pažymėtina, kad bankas po moratoriumo paskelbimo gali banko viduje baigti atlikti iki moratoriumo pradėtas finansines operacijas, jei jos nemažina banko mokumo, todėl atsakovas, būdamas gavėjo, kasatorių, mokėjimo paslaugų teikėjas, galėjo užbaigti finansines operacijas ir įskaityti lėšas į gavėjų sąskaitas, nepaisant moratoriumo paskelbimo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Affine Limited, Agrofield Trade LLP, GP Investments & Development LLC v. BUAB SNORAS, bylos Nr. 3K-3-182/2014.

Dėl pagrindo tikslinti teismo nutartimi patvirtintą kreditoriaus reikalavimą

Kreditorių finansinių reikalavimų tikslinimas yra galimas tik paaiškėjus naujoms aplinkybėms, dėl kurių reikalavimo patenkinimas nebelaikytinas teisėtu ir pagrįstu, kurios iki tol nebuvo žinomos ir dėl kurių teismas nėra pasisakęs įsiteisėjusia nutartimi. 2009 m. vasario 6 d. nutartimi BUAB ,,Gertauta“ bankroto byloje patvirtintas BUAB ,,Šalčininkų valda“ 5 380 890,85 Lt kreditoriaus reikalavimas, kylantis 2008 m. rugpjūčio 25 d. teismo įsakymo pagrindu. Vėliau po kreditoriaus reikalavimo patvirtinimo atsirado nauja aplinkybė – Kauno apygardos teismas 2011 m. gruodžio 12 d. sprendimu, kuris įsiteisėjo 2012 m. lapkričio 29 d., pripažino negaliojančia 2006 m. gegužės 31 d. laidavimo sutartį kaip prieštaraujančią imperatyviosioms normoms. Būtent šios sutarties pagrindu buvo priimtas 2008 m. rugpjūčio 25 d. teismo įsakymas ir patvirtintas kreditoriaus reikalavimas bankroto byloje. Teismo sprendimas, kuriuo pripažinta negaliojančia laidavimo sutartis, iš kurio kilo kreditoriaus D. B. reikalavimas, įgijo res judicata galią, tačiau jis yra pagrindas atnaujinti procesą byloje dėl 2008 m. rugpjūčio 25 d. teismo įsakymo, bet ne pagrindas iš naujo vertinti ar tikslinti bankroto byloje kreditoriaus reikalavimą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje pagal AB DNB banko skundą dėl kreditoriaus reikalavimo patikslinimo UAB ,,Gertauta“ bankroto byloje, bylos Nr. 3K-3-233/2014.

DARBO TEISĖ

Dėl nukentėjusiojo kaltės laipsnio vertinimo ir jo reikšmės darbdavio atsakomybei

Žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga laikinojo įstatymo (toliau – ŽANADSPLLĮ) 10 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu paties nukentėjusiojo didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti arba jai padidėti, atsižvelgiant į nukentėjusiojo kaltės laipsnį, žalos atlyginimas turi būti sumažinamas arba reikalavimas atlyginti žalą turi būti atmetamas, jei Lietuvos Respublikos įstatymai nenumato kitaip. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad esminę reikšmę kvalifikuojant santykius pagal ŽANADSPLLĮ 10 straipsnio 1 dalį turi teismų nustatytas šių santykių turinys, o ne verbalinis šių santykių apibūdinimas. Bylą

46

nagrinėję teismai nustatė, kad ieškovas pasirašytinai buvo supažindintas ir žinojo saugos darbe norminių aktų reikalavimus, tačiau jų nepaisė; keraminės plytelės kraštą dirbdamas bandė laužti replėmis pasidėjęs jį ant įrenginio krašto, taip šiurkščiai pažeisdamas pirmiau nurodytus reikalavimus ir iš dalies dėl savo kaltės susižalojo kairės rankos riešą. Konstatuotina, kad vien ta aplinkybė, jog teismų procesiniuose sprendimuose kasatoriaus neatsargumas expresis verbis neįvardytas kaip „didelis“, atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, neeliminuoja ŽANADSPLLĮ 10 straipsnio 1 dalies taikymo galimybės. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad kasatoriaus kaltė dėl nelaimingo atsitikimo darbe pasireiškė saugos darbe norminių aktų reikalavimų pažeidimu. Konstatuotina, kad kasatoriaus kaltė dėl nelaimingo atsitikimo darbe sudaro 40 procentų. Todėl remiantis ŽANADSPLLĮ 10 straipsnio 1 dalimi atsakovas kasatoriui turi mokėti ne visą kompensaciją, apskaičiuotą ŽANADSPLLĮ 13 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka, o 40 (keturiasdešimčia) procentų mažesnę kompensaciją.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje V. M. v. UAB „Stamona“, bylos Nr. 3K-3-173/2014.

Dėl atsiskaitymo su atleidžiamu darbuotoju; dėl vidutinio darbo užmokesčio nustatymo

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad dienpinigiai ir kitos išmokos, susijusios su komandiruotės išlaidomis, kai darbas atliekamas kelionėje, į darbuotojo vidutinį darbo užmokestį neįskaitoma. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad kasatorius (ieškovas) darbo sutartyje sulygtas darbo funkcijas vykdydavo tik užsienyje. Kasatorius su atsakovu buvo sudaręs dar vieną darbo sutartį pagal Norvegijos teisės aktus, kurioje buvo numatytos analogiškos darbo funkcijos, tačiau daug didesnis darbo užmokestis. Šios kelionės darbdavio buvo įforminamos kaip komandiruotės, todėl ir gaunamos išmokos būdavo apskaitomos kaip dienpinigiai ir kitos su komandiruotėmis susijusios išlaidos. Bylą nagrinėję teismai netyrė, ar tokie nuolatiniai darbuotojo išvykimai į tą pačią užsienio valstybę atitiko komandiruotes reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus, ar visi darbdavio išmokėti dienpinigiai yra susiję tik su faktinių kelionės, nakvynės ir maitinimo išlaidų kompensavimu, ar dalis jų turėtų būti laikomi darbo užmokesčio dalimi. Šios faktinės aplinkybės yra svarbios, siekiant teisingai apskaičiuoti vidutinį darbuotojo (šiuo atveju – ieškovo) darbo užmokestį, pagal kurį darbdavys turi pareigą atsiskaityti su atleidžiamu darbuotoju.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje A. V. v. UAB „Litgorus“, bylos Nr. 3K-3-218/2014.

Dėl darbuotojo neatvykimo į darbą kvalifikavimo kaip šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo (DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punktas)

Byloje atsakovas yra įmonė, atliekanti statybos darbus Norvegijoje. Kasatorius (ieškovas) šioje įmonėje buvo priimtas dirbti darbų vykdytoju, vėliau pareigos buvo pakeistos iš darbų vykdytojo į staliaus-dailidės. Teismai nustatė šioje byloje reikšmingas aplinkybes, susijusias su ieškovo darbo pobūdžiu ir atsakovo įmonėje nusistovėjusia darbo tvarka. Teismų konstatuota, kad šalys pripažįsta, jog atsakovo įmonėje buvo nusistovėjusi tokia tvarka, kad, grįžus iš komandiruotės Norvegijoje, darbuotojai rašydavo prašymus ir išeidavo nemokamų atostogų iki kito išvykimo. Byloje pateiktų šalių paaiškinimų pagrindu teismai nustatė, kad ieškovas nepateikė prašymo išleisti nemokamų atostogų dėl įvykusio nesutarimo (konflikto) su darbdaviu

47

dėl neišmokėto ar išmokėto ne viso darbo užmokesčio. Bylą nagrinėjusių teismų nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad kasatorius (ieškovas) neturėjo pareigos nuolat būti įmonėje, o privalėjo atvykti tik įmonės administracijos nurodymu, kai būdavo poreikis vykti į komandiruotę. Konstatuotina, kad, esant tokiai nusistovėjusiai įmonės darbo tvarkai, kai darbuotojo darbo funkcijos yra vykdomos komandiruotėse, į kurias vykstama pagal atskirą darbdavio pranešimą, kilus ginčui dėl DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punkte nustatyto šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo (darbuotojo neatvykimas į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną (pamainą) darbdavys turi pareigą įrodyti tokio pranešimo faktą. Darbdaviui įrodžius, kad darbuotojas, gavęs nurodymą išvykti į komandiruotę, šio nurodymo nevykdė, darbuotojui tenka pareiga įrodyti neišvykimo priežasčių svarbą. <..> Taigi įstatyme nustatyta, jog nemokamos atostogos visais atvejais gali būti suteiktos darbuotojo interesais ir jo prašymu dėl priežasčių, nustatytų įstatyme ir (ar) kolektyvinėje sutartyje. Taigi vien prašymo suteikti nemokamas atostogas nepateikimas negali būti kvalifikuojamas pravaikšta.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje A. V. v. UAB „Litgorus“Nr. 3K-3-218/2014.

Dėl diskriminacijos dėl lyties ir negalios darbo teisiniuose santykiuose draudimo ir įrodinėjimo pareigos

Pagal Neįgaliųjų teisių konvencijos 2 straipsnį diskriminacija dėl neįgalumo – bet koks išskyrimas, atstūmimas ar apribojimas dėl neįgalumo, kuriais siekiama pabloginti ar paneigti arba dėl kurių pabloginamas ar paneigiamas visų žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių pripažinimas, įgyvendinimas ar naudojimasis jomis lygiai su kitais asmenimis politinėje, ekonominėje, socialinėje, kultūrinėje, pilietinėje ar bet kurioje kitoje srityje. Tokia diskriminacija apima visų formų diskriminaciją, įskaitant atsisakymą tinkamai pritaikyti sąlygas (pvz., pritaikyti darbo vietą, nustatyti darbo laiko modelius, paskirstyti užduotis ar aprūpinti mokymo ar integracijos ištekliais). Direktyvos 2000/78/EB 31 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad taisyklės dėl diskriminacijos įrodinėjimo pareigos turi būti koreguojamos, kai susiduriama su prima facie diskriminacijos byla, o siekiant veiksmingai įgyvendinti vienodo požiūrio principą, įrodinėjimo pareiga turi būti grąžinta atsakovui, kai pateikiami tokios diskriminacijos įrodymai. Vis dėlto, pats ieškovas turi įrodyti, jog jis turi tam tikrą negalią. Analogiška nuostata įtvirtinta ir Direktyvos 2000/78/EB 10 straipsnyje, kur numatyta, kad valstybės narės taiko tokias pagal jų nacionalines teismų sistemas priemones, kurios yra būtinos užtikrinti, jog tais atvejais, kai asmenys, manantys, kad jie nukentėjo, nes jiems nebuvo taikomas vienodo požiūrio principas, teismui ar kitai kompetentingai institucijai nurodo faktines aplinkybes, leidžiančias daryti prielaidą dėl tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos, pats atsakovas turi įrodyti, kad vienodo požiūrio taikymo principas nebuvo pažeistas. Valstybės narės taip pat gali nustatyti ieškovams palankesnes įrodymų taisykles. Lygių galimybių įstatymo, įgyvendinančio nurodytą direktyvą, 4 straipsnyje įtvirtinta iš esmės tokia pati formuluotė – asmeniui pareiškus ieškinį (pareiškimą, prašymą, skundą ir pan.) dėl diskriminacijos tam tikru įstatyme nustatytu pagrindu (pvz., lyties, negalios ir kt.) ir nurodžius aplinkybes, leidžiančias daryti prielaidą dėl tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos buvimo, preziumuojama, kad tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos, priekabiavimo ar nurodymo diskriminuoti faktas buvo. Skundžiamas asmuo turi įrodyti, kad lygių galimybių principas nebuvo pažeistas. Byloje ieškovė, kreipdamasi į teismą ir bylos nagrinėjimo metu kaip prima facie aplinkybes nurodė, kad darbdavys žinojo apie jos

48

negalią, t. y. kad tai atsispindi 2008 m. lapkričio 11 d. Rumunijos ambasados notoje Užsienio reikalų ministerijai, kurioje teigiama, kad ieškovė dažnai neatvykdavo į darbą, buvo pateikusi darbdaviui nedarbingumo pažymėjimą, kuriame pažymėta, jog ji buvo gydyta stacionare; darbe asmeninio pokalbio metu jai buvo pasakyta, kad ji atleidžiama dėl nėštumo ir psichinės negalios. Kasacinis teismas nurodo, kad ieškovės negalios faktas byloje nustatytas, tačiau konstatuoja, kad ieškovė nenurodė pakankamai aplinkybių, leidžiančių daryti prielaidą apie diskriminaciją dėl negalios dėl toliau nurodomų priežasčių. Ieškovės darbdaviui pateiktas 2008 m. birželio 10 d. nedarbingumo pažymėjimas patvirtino jos gydymąsi stacionare – VšĮ Vilniaus gimdymo namuose. Bylos nagrinėjimo metu ieškovė pripažino, kad iki atleidimo iš darbo turėjo problemų, susijusių su nėštumu. Be to, teismo psichiatrijos ekspertizės akte ieškovės ligos, gydymosi chronologija atspindi, kad bylai aktualiu laikotarpiu ieškovė nesigydė dėl psichikos sutrikimo, juolab – atitinkamo pobūdžio gydymo įstaigoje (stacionare). Psichiatrijos ekspertizės atlikimo metu ieškovė nurodė, kad iš darbo buvo atleista dėl nėštumo. Kreipdamasi į Lygių galimybių kontrolierių (iki kreipimosi į teismą) suformuluotuose skunduose reikalavimų dėl diskriminacijos negalios pagrindu ieškovė nenurodė. Taigi nurodytos aplinkybės lemia išvadą, kad darbdavys nežinojo apie ieškovės psichinę negalią. Dėl nurodytos priežasties konstatuotina, kad teismų išvada, jog ieškovė nebuvo diskriminuojama dėl negalios atleidžiant ją iš darbo, yra pagrįsta ir teisėta, todėl taikyti atsakovei atsakomybę už ieškovės diskriminavimą dėl negalios nebuvo teisinio pagrindo (Lygių galimybių įstatymo 13 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje L. Š. v. Rumunijos ambasada Lietuvos Respublikoje Nr. 3K-3-199/2014.

Dėl neteisėto atleidimo iš darbo teisinių padarinių ir turtinės žalos atlyginimo

Europos Sąjungos teisės aktuose įtvirtintas bendrasis principas dėl valstybės pareigos nustatyti veiksmingas ir nuo diskriminacijos atgrasančias sankcijas. Siekiant veiksmingumo, vienodo požiūrio principas reiškia, kad kompensacija už jo pažeidimą turi atitikti patirtą žalą (2000 m. lapkričio 27 d. Tarybos direktyvos 2000/78/EB nustatančios vienodo požiūrio užimtumo ir profesinėje srityje bendruosius pagrindus 17 straipsnis; 2006 m. liepos 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/54/EB dėl moterų ir vyrų lygių galimybių ir vienodo požiūrio į moteris ir vyrus užimtumo bei profesinės veiklos srityje principo įgyvendinimo 6, 33, 35 konstatuojamosios dalys, 18, 25 straipsniai). Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ESTT) savo praktikoje yra nurodęs, kad Direktyva 76/207/EEB (kurią vėliau pakeitė Direktyva 2006/54/EB) valstybėms narėms nenustato įpareigojimo nacionalinėje teisėje įtvirtinti konkrečias sankcijas, tačiau nustato įpareigojimą įtvirtinti tokias sankcijas, kurios leistų efektyviai pasiekti direktyvoje numatytus tikslus ir būtų efektyvios, proporcingos ir atgrasančios. Šios sankcijos turi garantuoti efektyvią teisinę apsaugą ir atgrasomąjį poveikį darbdaviui (Sabine von Colson and Elisabeth Kamann v. Land Nordrhein-Westfalen, C-14/83, p. 18, 22). Nagrinėjamu atveju būtina įvertinti, ar ieškovei priteista kompensacija yra adekvati, veiksminga ir atgrasanti darbdavį nuo diskriminavimo veiksmų bei padedanti pasiekti pagrindinį į pirmiau nurodytus nacionalinės teisės aktus perkeltos Direktyvos 2006/54/EB tikslą – užtikrinti, kad būtų įgyvendinamas moterų ir vyrų lygių galimybių bei vienodo požiūrio į moteris ir vyrus principas užimtumo ir profesinės veiklos srityje. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs neteisėtą ieškovės atleidimą iš darbo, t. y. pažeidžiant DK 132 straipsnyje nustatytą draudimą nutraukti darbo sutartį su nėščia

49

darbuotoja, sprendė priteisti jai turtinės žalos atlyginimą – negautas pajamas už laikotarpį nuo tos dienos, kai darbdaviui buvo pateikta medicinos pažyma apie nėštumą – 2008 m. liepos 9 d. iki 2009 m. sausio 25 d., praėjus vienam mėnesiui pasibaigus nėštumo ir gimdymo atostogoms (DK 132 straipsnio 1 dalis, 179 straipsnio 1 dalis), iš viso – 5653,96 Lt, t. y. tiek vidutinio darbo užmokesčio, kiek ji būtų gavusi tuo atveju, jei ji būtų atleista iš darbo, nediskriminuojant dėl lyties, t. y. laikantis įstatymo leidėjo įtvirtintų garantijų nėščioms moterims (DK 132 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas, atsižvelgdamas į nutartyje nurodytą teisinį reglamentavimą, nustatant turtinių praradimų atlyginimo dydį neteisėto atleidimo iš darbo atveju, be kita ko – ir dėl diskriminavimo lyties pagrindu (DK 132 straipsnio 1 dalis, Lygių galimybių įstatymo 13 straipsnis), taip pat į nurodytą kasacinio teismo praktiką, pagal kurią šiuo klausimu yra svarbus kompensacinis pobūdis ir proporcingumo aspektas, sprendžia, jog bylą nagrinėjusių teismų sprendimas netenkinti ieškovės reikalavimo priteisti negautas pajamas iki jos pensinio amžiaus yra teisėtas ir pagrįstas. Tačiau konstatuotina, kad turtinės žalos atlyginimo dydis ieškovei, neteisėtai atleistai iš darbo diskriminaciniu pagrindu dėl lyties, nustatytas netinkamai, neatsižvelgiant į DK 297 straipsnio 4 dalies nuostatas. Tam, kad būtų nustatytas konkretus ieškovei priteistinos kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką dydis, būtina nustatyti atitinkamus faktinio pobūdžio duomenis, kurių nustatymas nepriskirtas kasacinio teismo kompetencijai (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas atkreipia dėmesį į tai, kad, nustatant darbuotojui priteistinos kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką dydį, būtina vadovautis proporcingumo, turtinių praradimų kompensavimo principais, kaip tai išaiškinta pagal nutartyje nurodytą kasacinio teismo formuojamą praktiką.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje L. Š. v. Rumunijos ambasada Lietuvos Respublikoje Nr. 3K-3-199/2014.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

Kasacinis teismas, atsižvelgdamas į pirmiau nurodytus nacionalinės teisės aktus ir jais įgyvendinamų 2000 m. lapkričio 27 d. Tarybos direktyvos 2000/78/EB nustatančios vienodo požiūrio užimtumo ir profesinėje srityje bendruosius pagrindus 17 straipsnį, 2006 m. liepos 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/54/EB dėl moterų ir vyrų lygių galimybių ir vienodo požiūrio į moteris ir vyrus užimtumo bei profesinės veiklos srityje principo įgyvendinimo 6, 33, 35 konstatuojamąsias dalis, 18, 25 straipsnius, nutartyje nurodytą Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) formuojamą praktiką, konstatuoja, kad, sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio, būtina atsižvelgti į ieškovei priteistinas su darbo santykiais susijusias išmokas tam, kad nebūtų pažeistas nurodytose ES direktyvose bei ESTT sprendimuose akcentuojamas proporcingumo principas ir būtų pritaikyta diskriminaciją atlikusiam asmeniui efektyvi, veiksminga ir nuo diskriminacijos atgrasanti sankcija.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje L. Š. v. Rumunijos ambasada Lietuvos Respublikoje Nr. 3K-3-199/2014.

Dėl DK 241 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto termino drausminei nuobaudai skirti taikymo

50

DK 241 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti terminai, apibrėžiantys laikotarpį, už kurį darbuotojui gali būti skiriama drausminė nuobauda. Bendroji taisyklė yra ta, kad drausminė nuobauda negali būti skiriama praėjus šešiems mėnesiams nuo tos dienos, kai pažeidimas buvo padarytas. DK 241 straipsnio 2 dalyje nustatyta specialioji taisyklė, kad tuo atveju, kai darbo drausmės pažeidimas yra nustatomas atliekant auditą, piniginių ar kitokių vertybių reviziją (inventorizaciją), drausminė nuobauda gali būti skiriama ne vėliau kaip per dvejus metus nuo pažeidimo padarymo dienos. Šis terminas yra bendrosios šešių mėnesių naikinamojo termino nuo pažeidimo padarymo dienos taisyklės išimtis, taikoma finansiniams pažeidimams, nustatytiems atliekant auditą, piniginių ar kitokių vertybių reviziją (inventorizaciją). Kadangi DK 241 straipsnio 2 dalyje nustatyta bendrosios taisyklės išimtis, tai ši norma negali būti aiškinama plečiamai. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 3 d. nutarimu Nr. 719 patvirtintų Inventorizacijos taisyklių 2 punkte nustatyta, kad inventorizacija – turto ir įsipareigojimų patikrinimas ir faktiškai rastų jų likučių palyginimas su buhalterinės apskaitos duomenimis. Taigi, inventorizacijos objektas yra turto ir įsipareigojimų patikrinimas ir palyginimas su buhalterinės apskaitos duomenimis, jos metu gali būti nustatyti pažeidimai, susiję su turto ir įsipareigojimų saugojimu (išsaugojimu) ar apskaita. Inventorizacijos metu nėra tikrinama, kaip buvo atlikta ankstesnė inventorizacija. Kaip minėta, inventorizacijos metu nustatoma, koks turtas faktiškai yra tikrinimo momentu, ir tada lyginama su buhalterinės apskaitos duomenimis (Inventorizacijos taisyklių 10, 14, 15, 32, 36 punktai). Faktas, ar inventorizacijos komisijos nariai dalyvavo inventorizacijoje, gali būti nustatytas iš karto po inventorizacijos (darbuotojų paaiškinimais), tam nereikia laukti, kol bus atlikta kita inventorizacija. DK 241 straipsnio 2 dalyje išimtis nustatyta tiems pažeidimams, kurių dėl jų latentiškumo paprastai negalima nustatyti kitu būdu – tik audito, revizijos ar inventorizacijos metu. Atsižvelgiant į finansinio pobūdžio pažeidimų specifiką ir darbdavio interesus, nurodytoje teisės normoje nustatytas ilgesnis dvejų metų terminas finansinių nusižengimų atveju atitinka darbdavio interesus turėti galimybę taikyti drausminę atsakomybę už ilgesniu laikotarpiu padarytus pažeidimus.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje I. S. v. UAB Vakarų Baltijos laivų statykla, bylos Nr. 3K-3-194/2014.

VIEŠIEJI PIRKIMAI

Dėl perkančiosios organizacijos sprendimo taikyti dinaminę pirkimų sistemą preliminariosioms sutartims sudaryti teisėtumo

Taikant dinaminę pirkimų sistemą (toliau – DPS), varžytis dėl konkrečios sutarties turi teisę ir privalo būti kviečiami visi tiekėjai, kuriems šioje sistemoje leista dalyvauti, nepriklausomai nuo jų dalyvavimo trukmės. Viešųjų pirkimų įstatymo (toliau – VPĮ) 64 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad perkančioji organizacija, sukurdama DPS, turi laikytis atviros procedūros visuose DPS etapuose iki pirkimo sutarties sudarymo; DPS leidžiama dalyvauti visiems tiekėjams, kurie atitinka perkančiosios organizacijos nustatytus kvalifikacijos reikalavimus ir yra pateikę orientacinį pasiūlymą, atitinkantį pirkimo dokumentų reikalavimus (žr. taip pat VPĮ 64 straipsnio 4 dalį). Vertinant ginčo Pirkimo sąlygose įtvirtintą ūkio subjektų varžymosi modelį, matyti, kad mažiausiai vieneriems metams tiekėjai, tiek kurie prieš tai nedalyvavo procedūrose ir netgi kurie pateikė orientacinius pasiūlymus, bet nebuvo atrinkti

51

sudaryti preliminariųjų susitarimų su atsakove, iš esmės negali varžytis dėl konkrečių viešojo pirkimo sutarčių sudarymo su atitinkamomis perkančiosiomis organizacijomis (užsakovais), nes atnaujintas varžymasis apribotas preliminariųjų sutarčių laimėtojais. Be to, šis ribojimas gali būti didesnės apimties ir tęstis netgi viso DPS galiojimo metu, nes Pirkimo sąlygose nustatyta galimybė kelis kartus pratęsti preliminariąsias sutartis dvylikai mėnesių, neviršijant papildomos trisdešimt šešių mėnesių trukmės. Taip neužtikrinamas DPS modelio atvirumo visiems tiekėjams ir pakartotinio bei atnaujinto tiekėjų varžymosi požymių įgyvendinimas. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad preliminariųjų sutarčių ir DPS procedūros nesuderinamos, viena kita paneigiančios, todėl netaikytinos kartu. Vis dėlto konstatuotina, kad pirmiau padaryta išvada (teisės aiškinimas) dėl DPS ir preliminariųjų susitarimų procedūrų nesuderinamumo taikytina įprastinių, pavienių (ne centralizuotų) pirkimų atveju, t. y. kai viena (ar kelios) konkreti perkančioji organizacija paskelbia atvirą konkursą atitinkamos apimties (kiekio) pirkimo objektui, dėl kurio varžosi pirkimo sąlygas atitinkantys ir užsakovo poreikį galintys patenkinti ūkio subjektai. Pažymėtina, kad atsakovė, laikydamasi pirmiau nurodytos tvarkos, būtų suvaržyta arba negalėtų vykdyti centralizuotų pirkimų taikant įprastinį DPS modelį, nes skelbime apie pirkimą reikėtų nurodyti visą informaciją apie perkančiąsias organizacijas, kiek įmanoma tikslesnį jų siekiamą įsigyti degalų kiekį, pristatymo vietą ir pan. Tokiu atveju toks bendras konkrečių pirkimų sujungimas į vieną būtų neracionalus, mažai veiksmingas, labiau atitinkantis ne centralizuotų pirkimų, o pirkimų, vykdomų įgaliotos perkančiosios organizacijos kelių (ar daugiau) pirkėjų vardu, esmę (VPĮ 14 straipsnis), t. y. kelių ar keliolikos perkančiųjų organizacijų iš anksto bendrai suderintą valią dėl atitinkamo pirkimo objekto, kurio įsigijimo procedūras iki viešojo pirkimo sutarties sudarymo atlieka tam įgaliota pirkėja. Centralizuotų pirkimų tikslas – sudaryti prielaidas (pagal naująją VPĮ redakciją įsigijimai centralizuotu būdu privalomi, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis) pavienėms perkančiosioms organizacijoms (jų skaičius kiekvieną kartą skiriasi) prisijungti prie bendros pirkimų sistemos ir paprastesniu būdu įsigyti atitinkamus pirkimo objektus. Taigi šiam tikslui (pirkimams per CPO) pasiekti atsakovė ir vykdo ginčo Pirkimo (ir kitų įsigijimų) procedūras tam, kad būtų sukurtas tolesnio tiekėjų varžymosi dėl atitinkamų degalų tiekimų konkrečioms perkančiosioms organizacijoms pagrindas – nustatomi tiekėjai, su kuriais sudaromos preliminariosios sutartys, jų pasiūlyta kaina, kurios vėliau negali didinti, pagrindinės viešojo pirkimo sutarčių sąlygos ir pan. Tiekėjų išrinkimas pagal preliminariąsias sutartis tolesniam varžymuisi supaprastina konkrečių perkančiųjų organizacijų įsigijimus, šioms nereikia vertinti tiekėjų kvalifikacijos, pasiūlymų siaurąja prasme, o pakanka tik prisijungti prie bendros elektroninės sistemos ir konkrečiam atitinkamo pirkimo objekto kiekiui inicijuoti atnaujintą tiekėjų varžymąsi. Šiuo atveju tai, kad preliminariosios sutartys sudaromos taikant DPS, tiekėjų galimybes varžytis centralizuotų pirkimų sistemoje tik padidina, nes įprastiniu atveju, jei būtų sudaromos preliminariosios sutartys keleriems metams, o ne kiekvienais (tuo atveju, kai nepasinaudojama preliminariųjų sutarčių pratęsimu), tiekėjai, su kuriais tokie susitarimai nesudaryti, dėl naujų preliminariųjų (vėliau – ir konkrečių) pirkimo sutarčių galėtų varžytis tik šioms sutartims pabaigus galioti. Kita vertus, tai, kad iš principo centrinei perkančiajai organizacijai leidžiama atlikti pirkimą preliminariosioms sutartims sudaryti, taikant DPS, savaime nereiškia neribotos jos diskrecijos šiomis nuostatomis naudotis, pavyzdžiui, nustatyti labai mažą galimų laimėtojų skaičių pirkime dėl pirkimo objekto, kurio rinka plati, elastinga, pasižyminti išvystyta konkurencija. Kaip nurodyta pirmiau, naudojimasis VPĮ nuostatomis, kuriose expressis verbis įtvirtinta atitinkamas perkančiosios organizacijos elgesio modelis, bet kokiu atveju negali pažeisti viešųjų pirkimų principų, nepagrįstai iškreipti tiekėjų konkurenciją. Konstatuotina, kad Pirkimo sąlygos, pagal kurias preliminariosioms

52

sutartims sudaryti, taikant DPS, išrenkama penkiolika tiekėjų, kurie dalyvauja vėlesniuose atnaujintuose centralizuotų pirkimų varžymuose pagal konkrečių perkančiųjų organizacijų (užsakovų) užsakymus, nepažeidžia šias pirkimų procedūras reglamentuojančių VPĮ nuostatų, viešųjų pirkimų principų, neiškreipia tiekėjų konkurencijos.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Emsi“ v. VĮ CPO LT, bylos Nr. 3K-3-255/2014.

Dėl tiekėjų kvalifikacijos - ekonominio pajėgumo - reikalavimo nustatymo centralizuotuose pirkimuose

Nors nei įstatyme, nei Kvalifikacijos vertinimo metodinėse rekomendacijose ar praktikoje nėra aiškiai įtvirtintas tiekėjų ekonominio pajėgumo reikalavimo nustatymo centralizuotuose pirkimuose pagrindas, tačiau atsakovė, atlikdama tokius atitinkamų objektų pirkimus, turi tinkamai įvertinti rinką, ar dėl centralizavimo pirkimuose galės dalyvauti mažos ir vidutinės įmonės, ar pirkimo objekto, atitinkamos rinkos ir ekonominių santykių pobūdis (lankstumas, dinamiškumas, didelis ūkio subjektų skaičius) nesumažina galimo nepajėgaus tiekėjo išrinkimo grėsmės (pvz., dėl konkretaus užsakymo jį lengvai ir greitai galėtų pakeisti kitas). Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad konkretaus pasiūlymo formoje nustatytos kelios perkamų degalų kiekių ribos, kurioms tiekėjai gali siūlyti skirtingas kainas (antkainius). Taip vykdant centralizuotą pirkimą atsižvelgiama į nevienodus atitinkamų perkančiųjų organizacijų poreikius, rinkos pobūdį (didesnio perkamo kiekio kaina paprastai mažesnė) ir pan. Atitinkamai centralizuotuose pirkimuose galima būtų atsižvelgti ir į skirtingų tiekėjų galimybes varžytis, pavyzdžiui, skelbiant atskirus pirkimus (sudaryti preliminariąsias sutartis, taikant DPS) tam tikroms degalų kiekių riboms.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Emsi“ v. VĮ CPO LT, bylos Nr. 3K-3-255/2014.

Dėl tiekėjos teisės ginčyti (locus standi) perkančiosios organizacijos sprendimus

Tiekėjas, kreipdamasis į teismą, turi siekti apginti egzistuojantį turtinį interesą – sudaryti viešojo pirkimo sutartį (arba atkurti turtinę padėtį). Vadinasi, tiekėjui, kuris tokio intereso neturi ar šis nėra pažeistas, nepripažįstamas teisinis suinteresuotumas ginčyti perkančiosios organizacijos veiksmus. Pažymėtina, kad tiekėja, be kitų ieškinio argumentų, ginčijo perkančiosios organizacijos veiksmus, kuriais nustatytos neaiškios, ūkio subjektus diskriminuojančios, juos varžančios pateikti pasiūlymus (pvz., dėl ekonominio pajėgumo kriterijaus) Pirkimo sąlygos. Atsakovė atsiliepime į ieškinį (su kuriuo pateikta ieškovės pasiūlymo dalies kopija) nurodė, kad tiekėja pateikė orientacinį pasiūlymą, deklaravo atitiktį Pirkimo sąlygoms. Šių teiginių ieškovė nepaneigė, priešingai, kasacinio skundo argumentais dėl kvalifikacijos reikalavimų juos patvirtino. Be to, iš viešai prieinamos informacijos apie Pirkimo eigą matyti, kad kasatorė kartu su kitais dalyviais pripažinta tinkama tiekėja, t. y. jos orientacinis pasiūlymas atitiko ginčo Pirkimo sąlygas. Be to, iš viešai prieinamų duomenų taip pat matyti, kad ieškovė 2012 m. dalyvavo analogiškame pirkime (tik vykdomame ne per DPS), su ja buvo sudaryta preliminarioji sutartis, ji galėjo varžytis su kitais tiekėjais dėl atitinkamų [degalų] užsakymų, atsakovės teigimu, su ieškove buvo ne tik sudaryta preliminarioji sutartis, ši taip pat

53

vykdė tiekimus įvairioms perkančiosioms organizacijoms. Dėl šios ir panašios patirties darytina išvada, kad kasatorė suvokė savo teisių apimtį ir turinį, t. y., jog ginami interesai nepažeisti. Atsižvelgiant į tai, tiek, kiek ieškovė ginčija Pirkimo sąlygas pasiūlymų pateikimo ir galimybės dalyvauti Pirkime suvaržymo prasme (pavyzdžiui, dėl Pirkimo objekto ir dalyko bei šių sąvokų reikšmės tiekėjų varžymuisi; užsienio ūkio subjektų galimo teisių suvaržymo; ekonominio pajėgumo reikalavimo; Viešųjų pirkimų įstatymo ir Civilinio kodekso tarpusavio taikymo; kt.), atitinkamai dėl šios ieškinio dalies jai nepripažįstamas teisinis suinteresuotumas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Emsi“ v. VĮ CPO LT, bylos Nr. 3K-3-255/2014.

INTELEKTINĖS NUOSAVYBĖS TEISĖ

Dėl tarptautinės prekių ženklo registracijos išplėtimo Lietuvos Respublikoje; Dėl tarptautinės registracijos prekių ženklo vertinimo kaip erdvinio

Taigi pagal Madrido sutarties dėl tarptautinės ženklų registracijos protokolo nuostatas nacionalinės paraiškos arba nacionalinės registracijos pagrindu atlikta prekių ženklo tarptautinė registracija, t. y. įregistravimas Pasaulinės intelektinės nuosavybės organizacijos Tarptautinio biuro registre, suteikia galimybę išplėsti registraciją į bet kurią iš pareiškėjo nurodytų vadinamosios Madrido sąjungos valstybių, nereikalaujant kiekvienoje iš šių valstybių pateikti savarankišką paraišką ženklui įregistruoti. Kita vertus, bet kuri valstybė, kurioje prašoma tarptautinės registracijos prekių ženklo apsaugos, turi teisę atsisakyti suteikti tokią apsaugą remdamasi Paryžiaus konvencijos nuostatomis, jeigu tarptautinės registracijos ženklas neatitinka nacionalinės teisės reikalavimų. Madrido protokolo nuostatos yra įgyvendintos ir detalizuotos Lietuvos Respublikos nacionaliniuose teisės aktuose. Lietuvos Respublikos prekių ženklų įstatymo (toliau – ir PŽĮ) 30 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad nuo šio straipsnio 1 dalyje nurodytos datos tarptautinės registracijos ženklas turi tokią pačią teisinę apsaugą kaip ir ženklas, kuris būtų įregistruotas vadovaujantis šio įstatymo nuostatomis, jeigu vadovaujantis Madrido protokolo 5 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis tarptautinės registracijos ženklui nebuvo atsisakyta suteikti apsaugą Lietuvos Respublikoje arba jeigu toks atsisakymas vėliau buvo atšauktas. Pagal PŽĮ 31 straipsnio 1 dalį, jeigu tarptautinės registracijos ženklas neatitinka šio įstatymo 6 straipsnio reikalavimų arba jeigu šio įstatymo nustatyta tvarka yra paduotas protestas dėl ženklo registracijos, Valstybinis patentų biuras Madrido sutarties protokolo nustatytais terminais informuoja Tarptautinį biurą, kad tokio ženklo apsauga Lietuvos Respublikoje visiškai ar iš dalies negali būti suteikta. <...> Pagal Madrido protokolo 3(1) straipsnį kiekviena tarptautinė paraiška paduodama taisyklėse nustatytos formos blanke. Kilmės šalies tarnyba patvirtina, kad tarptautinėje paraiškoje pateikiami duomenys atitinka patvirtinimo metu pagrindinėje paraiškoje arba pagrindinėje registracijoje esančius duomenis. Ieškovo Prekių ženklo pagrindinė registracija atlikta Vokietijoje, taigi Vokietijos atitinkama tarnyba turėjo perduoti teisingus registracijos duomenis PINO Tarptautiniam biurui. Lietuvos Respublikoje, sprendžiant dėl tarptautinės ženklo registracijos išplėtimo, reikšminga yra tarptautinė ženklo registracija (paraiška) ir joje nurodyti duomenys, todėl tiek Valstybinio patentų biuro (VPB) ekspertai ir Apeliacinis skyrius, tiek nacionaliniai teismai, vertindami, ar ieškovo tarptautinės registracijos Prekių ženklas atitinka nacionalinių įstatymų reikalavimus, pagrįstai rėmėsi būtent tarptautinės registracijos Nr. 666252 duomenimis. Kadangi joje nėra pažymėta, kad ieškovo

54

Prekių ženklas yra erdvinis, tai kasacinio skundo argumentai, jog teismai nepagrįstai jo tokiu nelaikė, atmestini. Pažymėtina, kad paprastai vartotojas aiškiai nesieja prekės erdvinės formos su konkrečia jos kilme, tačiau apsiriboja šios formos suvokimu kaip sėkmingos techniniu bei tam tikru estetiniu aspektu, ir kartais net nepriskiria jai jokios ypatingos reikšmės. Tam, kad vartotojas suvoktų prekės formą kaip prekės kilmės nurodymo būdą, nepakanka, kad ši forma vienaip ar kitaip skirtųsi nuo visų kitų rinkoje esančių prekių formų, tačiau ji turi turėti kokį nors dėmesį traukiantį ypatumą. Dėl šios priežasties prekės forma bet kuriuo atveju neturės skiriamojo požymio, jeigu ji bus bendra atitinkamo sektoriaus prekėms bei analogiška įprastoms jų formoms. Tokiomis sąlygomis, juolab forma, kurią prašoma įregistruoti kaip prekių ženklą, yra panaši į tikėtiną atitinkamos prekės formą, juo didesnė yra tikimybė, kad ji neturės skiriamojo požymio Reglamento Nr. 40/94 7 straipsnio 1 dalies b punkto prasme.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Ludwig Schokolade GmbH & Co KG v. Lietuvos Respublikos valstybiniam patentų biuras, bylos Nr. 3K-3-198/2014.

CIVILINIO PROCESO TEISĖ

Dėl arbitražinės išlygos galiojimo ne arbitražinio susitarimo šalims ir galimo prisijungimo prie arbitražinės išlygos

Arbitražiniam susitarimui, kaip ir kiekvienai sutarčiai, galioja bendrasis principas, kad susitarimas taikomas jo šalims. Tai, kad arbitražinio susitarimo galiojimas nukreiptas konkrečiai į tokio susitarimo šalių tarpusavio ginčų sprendimą, rodo ir Komercinio arbitražo įstatymo nuostatų analizė. Nuostatos, kad susitarimo perduoti ginčus nagrinėti arbitražo teismui galiojimas nukreiptas į šio susitarimo šalis, yra nustatytos ir CPK 23 straipsnyje, 137 straipsnio 2 dalies 6 punkte ir 296 straipsnio 1 dalies 9 punkte, reglamentuojančiuose šalių teisę savo susitarimu perduoti ginčą spręsti arbitražo teismui ir teismo procesinius veiksmus esant tokiam šalių susitarimui. Iš esmės yra tik keletas atvejų, kai asmuo gali būti laikomas savo elgesiu sutikusiu su arbitražiniu susitarimu, kurio nepasirašė. Pirma, toks sutikimas galimas, kai asmuo atskiru susitarimu perima vienos iš sutarties šalių teises ir pareigas konkrečioje sutartyje, kurioje įtvirtinta arbitražinė išlyga. Antra, numanomu asmens sutikimu su konkretaus ginčo nagrinėjimu teisme galima laikyti atvejus, kai asmuo vėlesniu savo elgesiu sutiko su ginčo nagrinėjimu arbitražo teisme. Pavyzdžiui, asmuo gali būti laikomas sutikusiu su ginčo nagrinėjimu arbitraže, kai, inicijavus su asmens interesais susijusį arbitražo procesą, asmuo paskyrė atstovą ir dalyvavo arbitražo teismo posėdyje. Toks asmuo netektų teisės vėliau ginčyti arbitražo teismo sprendimo tuo pagrindu, kad arbitražo teismas neturėjo jurisdikcijos nagrinėti ginčą. Trečia, arbitražinio susitarimo nepasirašęs asmuo gali būti laikomas sutikusiu su ginčo nagrinėjimu arbitraže, kai arbitražinį susitarimą ar sutartį, kurioje yra arbitražinė išlyga, sudarė teisėtas asmens atstovas ir šis atstovas veikė pagal savo įgaliojimus. Ketvirta, kai arbitražinis susitarimas saisto vieną juridinį asmenį, gali būti laikoma, kad kitas itin glaudžiai su juo susijęs asmuo taip pat sutiko su konkretaus ginčo nagrinėjimu arbitražo teisme. Konstatuotina, kad arbitražinio susitarimo išplėtimas jo nepasirašiusiems asmenims galimas tik išskirtiniais atvejais. Nurodyti išskirtiniai atvejai yra išimtys iš Komercinio arbitražo įstatymo 10 straipsnyje ir 11 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų nuostatų dėl rašytinės arbitražinio susitarimo formos. Taigi, sprendžiant arbitražinio susitarimo išplėtimo jo nepasirašiusiems asmenims klausimą, turi būti analizuojama tikroji

55

susitarimo nepasirašiusio asmens valia dėl arbitražinio susitarimo taikymo ir aplinkybės, rodančios faktinį asmens sutikimą būti arbitražinio susitarimo šalimi, arba pagrįstą numatymą, kad jam bus taikomas arbitražinis susitarimas. Bylos atveju ieškovas yra fizinis asmuo, ginantis savo kaip galimo turto savininko teises. Ieškovas nėra Dovanojimo sutarties Nr. 4 šalis, taip pat jis neišreiškė valios prisijungti prie arbitražinės išlygos ir nuosekliai ginčija šios išlygos jam galiojimą, nesutinka ir neigia perėmęs vienos iš Dovanojimo sutarties Nr. 4 šalių (dovanotojo) teises ir pareigas. Dovanojimo sutartį Nr. 4 ieškovas ginčija kaip tretysis asmuo, kurio teises ji galimai pažeidžia. Kasacinio teismo vertinimu, ieškovas, ginčydamas Dovanojimo sutartį Nr. 4, nepatenka į nurodytus išskirtinius atvejus, kai yra galimas arbitražinio susitarimo išplėtimas jo nepasirašiusiems asmenims.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje J. N. v. N. N., UAB VP GRUPĖ, bylos Nr. 3K-3-171/2014.

Dėl CPK 24 straipsnio aiškinimo ir taikymo

Taigi, esant šalių sudarytam galiojančiam arbitražiniam susitarimui, dėl konkretaus ginčo nagrinėjimo turi būti sprendžiama atsižvelgiant į arbitražinio susitarimo apimtį, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis dėl ginčų, kurie nearbitruotini. Reikalavimų, kurių vieni priskirtini teismo kompetencijai, o kiti aiškiai patenka į šalių sudaryto arbitražinio susitarimo sritį, sujungimas reikštų tiek teismo, tiek arbitražo teismo kompetencijos ribų peržengimą, kurį šalys apibrėžė arbitražiniame susitarime. Pažymėtina, kad CPK 7 straipsnyje išdėstytų bendrųjų civilinio proceso ekonomiškumo ir koncentruotumo principų negalima aiškinti taip, kad jais vadovaujantis būtų galima paneigti šalių valią ir nagrinėti teisme ginčus dėl reikalavimų, kuriuos šalys susitarė nagrinėti arbitraže. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad tokia situacija, kai tam tikri šalių reikalavimai patenka į teismo, o kiti į arbitražo teismo kompetenciją, aptarta ir Komercinio arbitražo įstatyme. Šio įstatymo 11 straipsnio 3 dalyje nurodyti teismo procesiniai veiksmai tokiais atvejais ir nustatyta, kad kai bylos negalima nagrinėti tol, kol bus išspręsta arbitražo byla, teismas privalo bylą sustabdyti. CPK 24 straipsnio nuostatos, priešingai nei 23 straipsnio, 137 straipsnio 2 dalies 6 punkto ir 296 straipsnio 1 dalies 9 punkto, nėra skirtos teismo ir arbitražo teismo santykiui reguliuoti. CPK 24 straipsniu, reglamentuojančiu bylos priskyrimo teismui prioritetą, siekiama užtikrinti asmenų teisę į teisminę gynybą ir jis taikytinas tais atvejais, kai dalis reikalavimų priskirtini teismo, o dalis kitų institucijų kompetencijai. Konstatuotina, kad tais atvejais, kai dėl dalies byloje reiškiamų reikalavimų yra galiojanti arbitražinė išlyga, o dėl dalies tokios išlygos nėra ir šiuos reikalavimus galima faktiškai ir teisiškai atskirti (jie kyla iš skirtingų sandorių, tarp skirtingų asmenų ir pan.), jie turi būti nagrinėjami atskirai.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje J. N. v. N. N., UAB VP GRUPĖ, bylos Nr. 3K-3-171/2014.

Dėl reikalavimo pobūdžio ir bylos rūšinio teismingumo nustatymo

Byloje ieškiniu reiškiami reikalavimai pripažinti, kad atsakovas nepagrįstai skaičiuoja 498 134,14 Lt skolą už 2008 m. sausio 1 d. – 2011 m. sausio 1 d. laikotarpį, ir įpareigoti jį jos

56

neapskaityti buhalteriniuose dokumentuose ir nereikalauti prievolės įvykdyti, t. y. pasirašyti dėl šios sumos skolų suderinimo aktą. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje teismo sprendimu dėl pripažinimo, nesant konkretaus dydžio prievolės, siekiama, jog būtų konstatuota, kad netinkamai vykdoma sutartis ir nėra iš jos kylančios atitinkamo dydžio prievolės. Tokiu sprendimu teisiniai padariniai atsirastų be priverstinio vykdymo, t. y. dėl teismo sprendimo privalomumo ir vykdytinumo pobūdžio pagal CPK 18 straipsnį. Išsprendus ginčą dėl turtinės prievolės pripažinimo, nors turtas teismo sprendimu nebūtų priteisiamas, pasikeistų (pagerėtų) asmens turtinė padėtis, nes neliktų pagrindo ieškovui ją vykdyti ir kasatoriui kitoje byloje reikšti pagal tokią prievolę reikalavimo ieškovui. Taigi, ieškiniu reiškiamas reikalavimas pripažinti, kad konkreti turtinė prievolė pasibaigusi ar jos neatsirado, reiškia, jog sprendimu siekiama nustatyti asmens turtines teises, o pagal tai kilęs ginčas vertintinas kaip turtinis. Pažymėtina, kad civilinėse bylose, kuriose ieškinio suma didesnė kaip vienas šimtas tūkstančių litų, išskyrus šeimos teisinių santykių bylas dėl turto padalijimo, nagrinėja apygardos teismai kaip pirmosios instancijos teismai (CPK 27 straipsnio 1 punktas).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Rietavo savivaldybė v. UAB Telšių regiono atliekų tvarkymo centras, bylos Nr. 3K-3-190/2014.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo sumažėjus laiduotojo skolos dydžiui bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme

Pirmosios instancijos teismas priteisė kasatoriui iš atsakovų (laiduotojų) 1 405 891,06 Lt skolos. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka pagal atsakovų apeliacinį skundą, BUAB „Archidata“ 2012 m. lapkričio 22 d. kreditorių susirinkimo nutarimu įkeistas turtas buvo perduotas kasatoriui pagal paskutinėse nurodyto turto varžytynėse nustatytą pradinę turto pardavimo kainą – 759 150 Lt, todėl apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad kasatoriaus reikalavimas BAUB „Archidata“ bankroto byloje sumažėjo iki 646 741,06 Lt. Remdamasis tuo, apeliacinės instancijos teismas pakeitė pirmosios instancijos teismo sprendimą, sumažindamas pirmosios instancijos teismo kasatoriui iš atsakovų priteistos skolos dalį nuo 1 405 891,06 Lt iki 646 741,06 Lt. Tačiau kartu apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo pagrįstas, o atsakovų apeliacinis skundas – nepagrįstas. Tai reiškia, kad tuo atveju, jei nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme nebūtų įvykęs nuo atsakovų valios nepriklausantis įvykis – kasatoriaus reikalavimo dalies patenkinimas iš įkeisto turto, pagrindo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo nebūtų. Vadinasi, kasatoriaus turtinis reikalavimas atsakovams dėl 1 405 891,06 Lt skolos buvo pagrįstas tiek jam reiškiant ieškinį pirmosios instancijos teismui, tiek jį nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme (iki 2012 m. lapkričio 22 d.). Ta aplinkybė, kad nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme dalis kasatoriaus reikalavimų buvo patenkinta kitu teisėtu būdu (iš įkeisto turto), nesudaro pagrindo sumažinti jo bylinėjimosi išlaidas, patirtas teismine tvarka ginant savo reikalavimo teisę laiduotojų atžvilgiu. Dėl to apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamoje byloje neturėjo pagrindo taikyti CPK 93 straipsnio 2 dalies nuostatų, pagal kurias, jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Konstatuotina, kad taikydamas nurodytą normą apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į

57

priežastis, nulėmusias pirmosios instancijos teismo sprendimo pakeitimą ir teismo patenkintos reikalavimo dalies sumažinimą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje AB DNB bankas v. G. B., D. S., bylos Nr. 3K-3-193/2014.

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo iš užstato

Bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad atsakovas UAB „ECAA Europe“ bylos nagrinėjimo metu aiškiai išreiškė interesą, kad jo patirtos bylinėjimosi išlaidos būtų atlygintos iš tuo tikslu ieškovo įmokėto užstato. Tokį atsakovo siekį patvirtina jo prašymas užtikrinti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Dėl to apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė atsakovo bylinėjimosi išlaidas atlyginti iš sumokėto užstato galimų bylinėjimosi išlaidų atlyginimui užtikrinti. Kasacinis teismas sprendžia, kad bylą nagrinėjusiems teismams nustačius, jog atsakovas pareikalavo teismo įpareigoti ieškovą sumokėti užstatą galimoms bylinėjimosi išlaidoms užtikrinti, pateikė įrodymus apie patirtas bylinėjimosi išlaidas bei paprašė teismą įpareigoti ieškovą atlyginti šias išlaidas, ir nors prašyme nenurodė, kad prašo bylinėjimosi išlaidas atlyginti iš ieškovo sumokėto užstato sumos, sistemiškai aiškinant atsakovo veiksmų visumą nėra pagrindo abejoti tokiu atsakovo ketinimu. Formalaus reikalavimo nurodyti, iš kokių lėšų (sumokėto užstato ar kitų) bylos šalis prašo atlyginti jos patirtas bylinėjimosi išlaidas, neįvykdymas nedaro negalimo tokių išlaidų atlyginimo iš tuo tikslu sumokėto užstato. Tokia išvada neprieštarauja ir CPK 797 straipsnio 1 dalyje įtvirtintai normai, kurioje nėra nustatyta, kad atsakovo prašyme atlyginti bylinėjimosi išlaidas turi būti nurodoma, iš kokių lėšų ieškovas turi atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas, o tiesiog reglamentuota, jog atsakovo prašymu teismas nusprendžia atlyginti bylinėjimosi išlaidas iš užstato sumos. Taigi aiškinant šią teisės normą konstatuotina, kad teismas turi diskrecijos teisę spręsti, iš kokių lėšų šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, antroji šalis privalo atlyginti įrodymais pagrįstas bylinėjimosi išlaidas. Tokia išvada prieitina ir sistemiškai analizuojant CPK I dalies VIII skyriaus bei VII dalies LX skyriaus nuostatas. Kasacinis teismas sprendžia, kad, aiškinant CPK 47 straipsnio 2 dalį sistemiškai su CPK 797 straipsniu ir įvertinus kasacinio teismo suformuotą praktiką, nėra pagrindo sutikti su kasacinio skundo argumentais, jog įstatyme nėra nustatyta, kad trečiųjų asmenų bylinėjimosi išlaidos atlyginamos iš ieškovo sumokėto užstato.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje East China Automobile Association Ltd v. UAB „ECAA Europe“, bylos Nr. 3K-3-207/2014.

Dėl eksperto šališkumo įtakos ekspertizės išvados teisėtumui

Skiriant ekspertizę svarbu ne tik nuspręsti, ar nustatant bylai reikšmingas aplinkybes tam tikram klausimui išaiškinti reikia specialiųjų žinių, tinkamai suformuluoti klausimus ekspertui, bet ir parinkti tokį ekspertą, kurio nešališkumas nekeltų abejonių. Ekspertas negali dalyvauti nagrinėjant bylą, jei yra dėl tarnybos ar kitaip priklausomas bent nuo vienos iš šalių ar kitų dalyvaujančių byloje asmenų arba jeigu jis atliko reviziją, auditą ar kitokį patikrinimą, kurio medžiaga buvo pagrindas tai civilinei bylai iškelti (CPK 67 straipsnio 2 dalis). Kiti pagrindai

58

ekspertui nušalinti yra tokie patys kaip taikomi teisėjui (CPK 67 straipsnio 1 dalis), todėl atsižvelgtina ir teisėjų nušalinimo instituto aiškinimo ir taikymo praktiką. Nagrinėjamoje byloje teismai konstatavo ne tik faktą, kad ekspertas L. P. L. – dažnas atsakovo AB „Lietuvos geležinkeliai“ darbų vadovas ir vykdytojas, kuris, atsižvelgiant į išdėstytą nušalinimo instituto taikymo praktiką, yra pats savaime reikšmingas sprendžiant dėl eksperto objektyvaus šališkumo požymių. Taip pat nustatyta, kad byloje esantį ekspertizės aktą versti į lietuvių kalbą 2010 m. liepos 12 d. pateikė ir už vertimą sumokėjo ne ekspertai, bet atsakovas AB „Lietuvos geležinkeliai“, o akte nurodyta jo surašymo data – 2010 m. lapkričio 15 d., t. y. vėlesnė nei pateikimo versti. Dėl to teismai pagrįstai sprendė, kad tokios aplinkybės, patvirtinančios išskirtines atsakovo AB „Lietuvos geležinkeliai“ galimybes susipažinti su ekspertizės išvada dar iki surašant jos galutinę redakciją, pateiktą teismui, sudaro pagrindą abejoti eksperto L. P. L. nešališkumu. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nurodyta ekspertizės išvada yra kolegiali, parengta bendrai visų trijų ją atlikusių ekspertų, jiems bendradarbiaujant, todėl nėra galimybės atskirti vieno eksperto veiksmų įtakos ekspertizei ir jos išvadoms nuo kitų ekspertų veiksmų. Pažymėtina, kad būtent L. P. L. kiti du ekspertizę atlikę ekspertai įgaliojo gauti ir pateikti dokumentus, atstovauti jiems teismuose, atlikti kitus veiksmus. Taigi duomenys apie vieno iš ekspertizę atlikusios komisijos ekspertų šališkumą yra pagrindas tokią ekspertizę pripažinti neteisėta, todėl pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai jos išvada byloje rėmėsi nepagrįstai (CPK 183, 212, 214, 216, 218, 219). Už išlaidas šiai ekspertizei kaip už neteisėtų veiksmų padarinius atsakomybė tenka neteisėtus veiksmus atlikusiam asmeniui, nustačius šiuos veiksmus ir kitas civilinės atsakomybės sąlygas (CK 6.245–6.249 straipsniai), o tokių sąlygų neįrodžius, šios išlaidos paskirstomos bendra CPK nustatyta bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tvarka išnagrinėjus bylą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje AB „ORLEN Lietuva“, AB „Lietuvos draudimas“ v. AB „Lietuvos geležinkeliai“, AB „Achema“, bylos Nr. 3K-3-223/2014.

Dėl pagrindų teismo įsakymui panaikinti taikymo

Byloje nustatyta, kad teismas priėmė nutartį atnaujinti terminą dėl svarbių priežasčių ir tik po to tapo žinoma, jog teismo įsakymas priverstinai įvykdytas. Byla CPK 439 straipsnio 7 dalies pagrindu nutraukiama ir teismo įsakymas panaikinamas, kai jis įvykdomas gera valia ir teismui pateikiami tai pavirtinantys dokumentai. Tačiau tuo atveju, kai pareiškėjas (kreditorius) nepateikia ieškinio, o suinteresuotas asmuo (skolininkas) ne savo noru įvykdo procesinį sprendimą ir jo nepripažįsta, teismo įsakymas turi būti panaikintas CPK 439 straipsnio 6 dalies pagrindu ir tai netrukdo kreditoriui pareikšti ieškinį bendra tvarka. CPK 439 straipsnio 7 dalis, reglamentuojanti teismo įsakymo proceso nutraukimą, kai teismo įsakymas skolininko įvykdomas geruoju, yra specialioji norma – joje nustatyta bendrųjų taisyklių išimtis, todėl šioje byloje negali būti taikoma (CPK 4 straipsnio 6 dalis), o atnaujinus terminą skolininko prieštaravimams pareikšti ir juos priėmus, turėjo būti taikoma CPK 439 straipsnio 6 dalis. Nagrinėjamos bylos aplinkybėmis nustatyta, kad skolininko nesutikimas su kreditoriaus reikalavimu buvo išreikštas proceso įstatyme reglamentuota tvarka ir būdais, CPK 78 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka atnaujintas terminas prieštaravimams pareikšti ir per nustatytą terminą kreditoriui nepareiškus ieškinio bei teismui panaikinus teismo įsakymą, kreditoriaus reikalavimų tenkinimas teismo įsakymo proceso tvarka tapo teisiškai nebeįmanomas, todėl visi iki to atlikti

59

procesiniai veiksmai, kuriais tenkintas kreditoriaus reikalavimas ir kreditoriaus naudai išieškotos lėšos, laikytini neteisėtais, o kreditorius ir skolininkas turi būti sugrąžinami į iki teismo įsakymo įvykdymo buvusią padėtį taikant teismo sprendimo įvykdymo atgręžimą (CPK 760 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje UAB ,,Aliuminio konstrukcijos“ v. UAB ,,Molesta“, bylos Nr. 3K-3-222/2014.

Dėl galimybės atgręžti teismo įsakymo vykdymą

Tokiu atveju, kai teismo įsakymas yra įvykdytas, teismo sprendimo atgręžimo institutas taip pat gali būti taikomas – CPK XXIII skyriaus normose, reglamentuojančiose teismo įsakymo procedūrą, vykdymo atgręžimas nenustatytas, todėl teismo įsakymo vykdymui atgręžti taikytinos bylų nagrinėjimo ginčo teisena taisyklės, t. y. CPK 760–762 straipsniai, reglamentuojantys sprendimo įvykdymo atgręžimo institutą (CPK 432 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje UAB ,,Aliuminio konstrukcijos“ v. UAB ,,Molesta“, bylos Nr. 3K-3-222/2014.

Dėl patvarkymo dėl turto realizavimo neteisėtumo patvarkius skelbti varžytynes turtą parduodant kaip vieną nedalomą objektą

Kasacinis teismas, vertindamas CPK 662 straipsnio 1 dalies nuostatą, kad išieškotojas gali raštu nurodyti, iš kokio turto ar pajamų turi būti išieškoma pirmiausia, prieina prie išvados, jog ši norma nesuponuoja išieškotojo teisės prašyti parduoti du atskirus turto objektus kaip vieną. Išieškotojo ir skolininko interesų apsaugos bei protingos jų pusiausvyros paieškos vykdymo procese imperatyvai, kuriuos suponuoja CPK 634 straipsnio 2 dalies nuostatos, leidžia teigti, kad atskirų objektų kaip vieno pardavimas antstolio patvarkymu yra galimas tik siekiant naudingiausio turto realizavimo tiek ekonominiu, tiek visų teisėtų išieškotojo ir skolininko interesų derinimo aspektu. Pareiga įrodyti, kad toks dviejų atskirų objektų kaip vieno pardavimo būdas atitinka maksimalaus ekonominio naudingumo kriterijų ir užtikrina visų išieškotojo bei skolininko interesų apsaugą, kilus ginčui, tenka antstoliui. Šiuo atveju antstolis nepateikė jokių duomenų, kuriais remiantis galima būtų konstatuoti, kad dviejų objektų pardavimas kaip vieno būtų turėjęs ekonominių pranašumų pagal objektyviai egzistuojančius kriterijus, pvz., investicinio patrauklumo, lemiančio akivaizdų vertės padidėjimą. Nesant tokių ar panašių duomenų, pagrindžiančių antstolio veiksmų pagrįstumą pagal maksimalaus ekonominio naudingumo kriterijų, nepaneigtinas kasatoriaus argumentas, kad ginčo patvarkymu neužtikrinta derama skolininko interesų apsauga, nes, parduodant iš varžytynių abu žemės sklypus kartu, paneigiama tikimybė, kad skolininkas atsiskaitys su kreditoriumi, pardavus tik vieną žemės sklypą (atsižvelgiant į tai, jog neaišku, kokia bus galutinė varžytynėse pasiūlyta turto kaina), taip pat atsiranda grėsmė apskritai turto nerealizuoti, neatsiradus dviejų sklypų pirkėjo. Dėl to ginčijamas antstolio patvarkymas kasacinio teismo vertintinas kaip neteisėtas, todėl naikintinas.

60

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje pagal UAB ,,Revilus“ skundą dėl antstolio veiksmų, bylos Nr. 3K-3-215/2014.

Dėl netinkamos proceso šalies pakeitimo tinkama (CPK 45 straipsnis)

Byloje ieškovas ginčija ieškinio teisenos tvarka 382 379,54 Lt netesybų (delspinigių) sumą, apskaičiuotą remiantis 2007 m. kovo 9 d. privatizavimo objekto pirkimo–pardavimo sutartimi ir jos netinkamu vykdymu. Dėl aplinkybės, kad privatizavimo sandorio sudarymo ir jo vykdymo pagrindu susiklostė ieškovo UAB „Siamas“ ir Vilniaus miesto savivaldybės teisiniai santykiai, iš kurių kilo šioje byloje nagrinėjamas ginčas dėl delspinigių, byloje ginčo nėra. Nepaisant to, ieškovas atsakovu įvardijo Vilniaus miesto savivaldybės administraciją. Taigi sandorio, dėl kurio vykdymo kilo ginčas, šalis yra neįtraukta į bylą juridinio asmens teises turinti Vilniaus miesto savivaldybė. Pagal Vietos savivaldos įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 2 punktą meras atstovauja pats arba įgalioja kitus asmenis atstovauti savivaldybei kaip juridiniam asmeniui. Vietos savivaldos įstatymo 30 straipsnio 1 ir 2 dalyse reglamentuotas savivaldybės administracijos statusas – tai savivaldybės įstaiga, kuri, be kita ko, savivaldybės teritorijoje organizuoja ir kontroliuoja savivaldybės institucijų sprendimų įgyvendinimą arba pati juos įgyvendina. Vilniaus miesto savivaldybės administracijai nei įstatymo, nei, bylos duomenimis, jokio sandorio pagrindu nėra pavesta atstovauti Vilniaus miesto savivaldybės interesams nagrinėjamoje byloje. Dėl to pirmosios instancijos teismas sprendime teisiškai nepagrįstai pripažino Vilniaus miesto savivaldybės atstovu teisme Vilniaus miesto savivaldybės administraciją ir, išsprendęs ginčą iš esmės, sukūrė teises ir pareigas neįtrauktam į bylą asmeniui – Vilniaus miesto savivaldybei. Tai reiškia absoliutų teismo sprendimo negaliojimo pagrindą (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Apeliacinės instancijos teismas šioje byloje ją išnagrinėdamas iš esmės ir atmesdamas ieškinį kaip pareikštą netinkamam atsakovui, prieš tai neinformavęs ieškovo apie atsakovo netinkamumą ir ieškovo procesinę teisę pakeisti atsakovą tinkamu, pažeidė ieškovo teises. Konstatavęs netinkamą atsakovą, apeliacinės instancijos teismas turėjo teisinį pagrindą dėl neįtraukto į bylos nagrinėjimą tinkamo atsakovo, dėl kurio materialiųjų teisių ir pareigų apimties nuspręsta pirmosios instancijos teismo sprendimu, šį sprendimą panaikinti (CPK 329 straipsnio dalies 2 punktas). Tačiau atmesti ieškinį kaip pareikštą netinkamam atsakovui apeliacinės instancijos teismas būtų galėjęs tik tada, jeigu ieškovas būtų išreiškęs valią dėl netinkamo atsakovo nepakeitimo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje LUAB „Siamas“ v. Vilniaus miesto savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-239/2014.

61