LEONAS RINKŪNAS

BE TEISĖS NUSINEŠTI Į ANAPILĮ. LIETUVOS RUSINIMAS, LENKINIMAS,

GENOCIDAS, KOLONIZAVIMAS, PRIEŠINIMASIS

VILNIUS 2005

2

TURINYS.........................................................................................2 GIMTOJO BALTADVARIO ĮKVĖPIMAS IR VIZIJA BE TEISĖS NUSINEŠTI Į ANAPILĮ (ĮŽANGOS VIETOJE)………………….3 1. LIETUVOS RUSINIMAS IR LENKINIMAS……………….....6 1.1. Lietuvos rusinimas caro ir sovietinės okupacijos laikotarpiu. 6 1.2. Lietuvos lenkinimas………………………………………… 11 2. LIETUVOS GENOCIDAS IR KOLONIZACIJA……………. 14 2.1. Lietuvos sovietinis genocidas………………………………. 14 2.2. „Armijos krajovos“ vykdytas genocidas…………………… 23 2.3.Katalikų Bažnyčios vykdytas genocidas skelbiant kryžiaus žygius prieš viduramžių gamtatišką Lietuvą……………………………. 25 2.4. Lietuvos sovietinė kolonizacija…………………………….. .27 2.5. Lietuvos sovietinės kolonizacijos stabdymas………………. .31 3. AUTORIAUS INICIATYVOS STABDANT LIETUVOS KOLONIZACIJĄ PER ĮTAKINGŲ SOVIETINIŲ INSTITUCIJŲ ĮŽVALGIUS VADOVUS………………………………………. .40 3.1. Akademikas Algirdas Žukauskas…………………………... .41 3.2. Aleksandras Drobnys ……………………………………… .46 3.3. Algirdas Brazauskas………………………………………....52 3.4. Viktoras Bergas……………………………………………...57 3.5. Profesorius Stasys Vabalevičius…………………………… .58 4. STIPRYBĘ IŠ PRAEITIES………………………………….. .59 4.1. Tu didvyrių žemė…………………………………………… 59 4.2. Iš didingos senųjų Baltų istorijos…………………………… 65 4.3.Senoji lietuvių raštija ir jos įtaka Europos kultūrai…………. 67 4.4. Kai kas iš XVI –XX amžių lietuviškos kultūros…………… 70 4.5. Man ne tas pats, kaip mano tauta gyvens po manęs……….. 74 5. QUO VADIS, LIETUVA?…………………………………… 81 SANTRUMPOS………………………………………………… 90

3

GIMTOJO BALTADVARIO ĮKVĖPIMAS IR VIZIJA BE

TEISĖS NUSINEŠTI Į ANAPILĮ (ĮŽANGOS VIETOJE) Žmonės ir įvykiai švysteli, kaip nuostabūs reginiai pro

greitaeigio traukinio langą. Ateiname trumpam, išvykstame amžinai. Man buvo lemta gimti pavasario pirmojo mėnesio pirmąją

dieną paprastų valstiečių šeimoje ir, kaip ypatingai retai būna, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės piliavietėje – kunigaikščių Giedraičių statytos Baltadvario (anksčiau vadintos Mūrinių Videniškių) pilies teritorijoje, kur dar yra išlikęs mano tėvų nuomotas mano gimtasis gyvenamas namas. Greta skubėjo dvigubai skardinga (skardžiais ir lakštingalomis) Siesartis ir gūdus ir saulėtas Baltadvario šilas su jo slėpiningais pilkapiais bei švedkapiais (kaip vėliau sužinojau iš archeologų šile jų yra net 83), tėvų sklype pašilėje puikavosi legendomis apipintas Lintokės ežerėlis su liūliuojančiais apie jį liūnais ir kažkur buvusiu kelmu, prie kurio bėgdami Napoleono prancūzų kariai pririšę paskandino skrynią aukso, o Giedraičių – Alantos vieškelio ir Siesarties upės sankryžoje vandens malūno šniokštimo klausėsi trys prigludusios kaimyninės gimtojo Baltadvario sodybos, turbūt, dar nuo Baltadvario pilies statybos (ją statė pakviesti švedai) ar nuo karų su švedais laikų, vietinių gyventojų Švedais vadinamos, tarytum kitas kaimas.

Vaikystė bėgo kitame Siesarties krante. Tėvų pastatytas namas nuo aukštumos iš Siesarties dešiniojo kranto žvelgė per upę į mano ir sesers Mildos gimtinę – dvaro liekanas, tuomet dar išlikusį mūrinį gynybinį bastioną – koplyčia su įvažiavimu po ja į piliavietės kiemą, į susimąsčiusį pagrindinį gynybinį pilies pastatą, dalinai pasislėpusį už gynybinio pylimo su neištyrinėtais slėpiningais požemiais ir tunelinio rūsio gale - geležinėmis neatidaromomis durimis, už kurių vedantį iki pat Videniškių požeminį tunelį saugąs užkeiktas geležinis vilkas, o Siesarties upės kilpos šlaito viršuje prie buvusios gynybinės akmenų sienos, iš kurios išlikę tik dalis įkastų į žemę akmenų, į tris milžiniškas šimtametes ar kelių šimtmečių amžiaus liepas, kurios įvairiaspalvių vakaro saulės žarų žaisme šmėkščiodavo juodais šešėliais ir grįžtant iš

4

Molėtų ar kartais iš Želvos buvo matomos iš labai toli. Į atmintį įstrigo Žižmaukoje kunigaikščių Giedraičių gyventame name, kuriame tuo metu gyveno mano dėdė Juozas Aleksejūnas, vedęs paskutinę kunigaikščių Giedraičių palikuonę Stefą Pisankaitę, ant sienų kabėję didžiuliai kunigaikščių Giedraičių portretai ir paveikslai, kuriuos retkarčiais apžiūrėdavau pas dėdę, atėjęs iš Videniškių pradinės mokyklos pernakvoti pas motinos Zofijos seseris bei jos tėvus – mano tetas ir senelius.

Ir ši garbinga mano gimtinės ir mano tautos praeitis nuolatos mane lydėjo visą gyvenimą.

Esu dėkingas LIKIMUI, kuris mane saugojo per okupacijas, iš jų – ir per siaubingai kruviną sovietinę okupaciją, kad jis man įdiegė atsakomybės jausmą ir užprogramavo būti tuo, kuriam ne tas pats, kaip mano šalis gyvens po manęs, juo labiau, kad kovoti už mano tautos išlikimą ir jos saugojimą nuo kolonizacijos šaukė ir mano kaimyno iš gretimo Dabužių kaimo bei mano mokyklos draugo Alfonso Bačiulio , KGB čekistinėje akcijoje 1948 06 20 sudeginto jų sodyboje kartu su legaliai gyvenusiais vyresniuoju broliu Petru ir seserimi Salomėja, pelenai.

Tėvų namo Baltadvaryje neliko – juos, tėvus “išbuožinus”ir įtraukus į ištremtinų iš Lietuvos kartu su jais tuomet Baltadvaryje gyvenusiu broliu ir seserimi sąrašus, Molėtų “ rajono sovietinė valdžia 1951 metais namą nugriovė ir perstatė Molėtuose.

Mano tėviškėje manęs labiausiai laukia mano pasodintas – atneštas iš Baltadvario šilo vienmetis su manimi ir jau išsikerojęs mano ĄŽUOLAS, naują tūkstantmetį sutikęs būdamas 210 cm kamieno apimties.

Mano viziją, pavaizduotą mano 1940 – sovietinės pirmosios okupacijos metų piešinyje (senų kapinaičių keturių pasvirusių kryžių fone debesyse matomas Lietuvos herbas – Vytis) , kurią nuo sunaikinimo Baltadvaryje išsaugojo sesuo Milda, lydėjo mane visą gyvenimą. Esu dėkingas savo tėvams Zofijai ir Kostui ir Videniškių pradinės mokyklos mokytojams, kurie mus tautiškai auklėjo ir įkvėpė pasididžiavimą savo Tėvyne Lietuva.

5

Esu dėkingas LIKIMUI, kad man vietoje elektrotechnikos atsitiktinai buvo pasiūlyta studijuoti hidrotechninę statybą ir įgyti hidrotechninės statybos inžinieriaus specialybę ir mane buvo atvedęs į kaimo hidroelektrinių projektavimo sritį, kur įgijau vėliau labai reikalingą statybų ekonominio pagrindimo patirtį, dėkingas Juozui Linkaičiui, kad 1958 metais buvau pakviestas dirbti jo skyriuje vyriausiuoju specialistu MT Valstybiniame moksliniame technikos komitete (VMTK) bei vėliau jo pagrindu organizuotame MT Valstybiniame mokslinio tyrimo darbų koordinavimo komitete (VMTDKK), kur buvau pakliuvęs į labai įdomią ir audringą gamybinių jėgų išdėstymo bei perspektyvinio miestų sistemos plėtojimo sritį ir kur teko rengti stambių gamybinių objektų išdėstymo ir miestų ugdymo lemtingus pagrindimus, įvertinant daugelį galimų įvertinti kriterijų, ar inicijuoti nereikalingų stambių objektų statybų sužlugdymą; dėkingas, kad likvidavus VMTDKK buvau tarp jo šešių darbuotojų, pervestų dirbti į MT Valstybinį plano komitetą (VPK), kur galėjau dar efektyviau tęsti darbą panašioje labai svarbioje gamybinių jėgų išdėstymo bei miestų sistemos vystymo srityje; dėkingas, kad man buvo lemta dirbti su įžvalgiais vadovais, per kuriuos man pavyko realizuoti daug iniciatyvų stabdant Lietuvos kolonizaciją.

Kadangi man buvo lemta dirbti tokioje svarbioje ir lemiančioje srityje ir, be to, tokiu sudėtingu laikotarpiu ir vienokiu ar kitokiu būdu įtakoti aukštų valdžios vyrų sprendimus ir lemti stambių objektų išdėstymą arba iš viso tokių nereikalingų objektų neatsiradimą (o jų atsiradimą ar neatsiradimą ne kartą lemdavo ir atsitiktinumai), laikau neturįs teisės apie tai nusinešti į ANAPILĮ, neišanalizavęs nors dalies savo gausių dar išlikusių tarpžinybinių pasitarimų konspektų, užrašų, dokumentų kopijų bei atsiminimų, neapibendrinęs nors svarbiausiųjų savo sėkmių ir nesėkmių, palikusių žymes Lietuvos žemėlapyje ar apsaugojusių nuo nereikalingų žymių palikimo.

6

1.LIETUVOS RUSINIMAS IR LENKINIMAS 1.1. LIETUVOS RUSINIMAS CARO IR SOVIETINĖS

OKUPACIJOS LAIKOTARPIU Būnant komandiruotėje Maskvoje sovietiniais metais

kažkuriame garsiame muziejuje apie 1960 metus gerai įsidėmėjau vieną meno kūrinį – didžiulį paveikslą per visą sieną pavadinimu “Jarmak pokoriajet Sibir” (“Jarmakas užkariauja Sibirą”), kuriame caro Rusijos karvedžio Jarmako ginkluota kareivių eilė šautuvais šaudo į strėlėmis besiginančią nuo rusų užkariautojų kažkokios Sibiro tautelės gyventojų didelę minią. Ir tokiu labai menkai ginkluotų Sibiro tautų gyventojų išžudymu ir tokiu Sibiro užkariavimu didžiavosi didžiosios “broliškos” rusų tautos sostinės sovietiniai rusiškas muziejus, eksponuojantis šį “didingą” meno kūrinį. Tačiau toks kažkokio menininko pavaizduotas Sibiro tautų kruvinas užkariavimas– tai reali realybė, tai agresyvios didžiarusiškos caro Rusijos politikos ir jos tęstinumo atviras pripažinimas ir pateisinimas, šiuos kruvinus nedidelių tautų užkariavimus pagal Tarybinę lietuvišką enciklopediją užmaskuotai labai gražiai pavadinant: “nesavanaudišku” prijungimu, pačių “prisijungimu”, “paprašymu prisijungti”, tų tautų taikiu “atitekimu”Rusijos imperijai” ar “gavimu” su kažkuo tai pasidalinant ir panašiai.

Pagal „Lietuvos aido“ 2002 09 25 „„Taiki“ Rusijos užsienio politika“ „motina Rusija“ „priglaudė“: XIV amžiuje – Komiją; XV a. – Kareliją; XVI a. – Kazanės chanatą (Tatarstaną, Mordviją, Mariją, Čiuvašiją), Adigėją, didžiąją Baškirijos dalį, Udmurtiją; XVII a. - Buriatiją, Jakutiją, Rytų Ukrainą; XVIII a. – Chakasiją, Estiją, Latviją, Kazachstaną, Kalnų Altajų, Kalmukų chanatą, Šiaurės Osetiją, Didžiąją ir Mažąją Kabardas, Krymą, kairiakrantę Moldaviją, Besarabiją, baltarusių žemes, Žečpospolitą su Lietuva be Užnemunės; XIX a. – Rytų Gruziją, Pietų Osetiją, Kalnų Karabachą, Ingušiją, Abchaziją, Dagestaną, Karačiajų – Čerkesų kraštą, Balkariją, Rytų Armėniją, Šiaurės Azerbaidžaną ir Nachičevanės chanatą, Vakarų Gruziją, Čečėniją, Šiaurės Kirgiziją, Kazachiją, dabartinę Uzbekiją,

7

Karakalpakiją, Pietų Kirgiziją, Tadžikiją, Adžariją, Turkmeniją, rytinę Kalnų Badachšano dalį; XX a. – Urianchajaus (Tuvos) kraštą, Azerbaidžaną, Armėniją, Gruziją; rusiškoji SSRS „priglaudė“ Vakarų Ukrainą, Moldaviją, Lietuvą, Latviją, Estiją, Tuvos liaudies respubliką.

Po paskutiniojo 1795 metų LDK ir Lenkijos padalijimo ir Lietuvos etnografinės teritorijos prijungimo prie caro Rusijos imperijos prasidėjo intensyvus Lietuvos rusinimas. Užėmusi Lietuvą carinė Rusija barbariškai susprogdino dargi mūsų garsų istorinį paveldą – Valdovų Rūmus Vilniuje, kad jie neprimintų LDK ir kad greičiau būtų ištrinta didinga Lietuvos praeitis ir greičiau būtų palaužtas lietuvių tautos atsparumas.

Po 1831 ir 1863 metų sukilimų prieš Rusiją, ji daug lietuvių ištrėmė į tolinus Rusijos regionus, o į ištremtųjų lietuvių vietas atkėlė rusus kolonistus.

Carinė Rusija ne tiktai vykdė užgrobtų tautų rusinimą ir jų kolonizavimą, o lietuviams dargi uždraudė spaudą lotyniškomis raidėmis. Lietuvių tauta buvo vienintelė Europoje tauta, kuriai buvo uždrausta jos spauda.

Carinės Rusijos generalgubernatorius Vilniuje M. Muravjov po 1863 metų sukilimo prieš pavergėją Rusiją 1884 05 14 kreipėsi į carą ir gavo pritarimą uždrausti lietuvišką spaudą lotyniškomis raidėmis. Spaudos draudimas ir Lietuvos gyventojų kova prieš tokį įžūlų rusinimą vyko net 40 metų.

Mūsų knygnešiai, nebodami pakliuvimo caro žandarams ir būti ištremti į Rusiją, gabeno iš Prūsijos per sieną ten atspausdintas lietuviškas knygas.

Lietuviškos spaudos draudimas lotyniškomis raidėmis buvo panaikintas tik 1904 metų balandžio 24 d.

Didžiarusiškasis šovinizmas, įleidęs gilias šaknis caro Rusijoje, bujojo ir SSRS, ypatingai aukštuosiuose sovietinės valdžios sluoksniuose.

Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo daugiatautė valstybė, išsiplėtusi daugiausia valdovų šeimų vedybų pagrindu ir nevykdė rusų tautos naikinimo nei jos priverstinio lietuvinimo, o patys Lietuvos kunigaikščiai slavų žemėse dažnai suslavėdavo ir tai turėjo įtakos LDK išsiplėtimui.

8

1980 m. ginantis mokslininko disertaciją Kijeve Ukrainos MA Gamybinių jėgų tyrimo taryboje (mūsų sovietinių akademikų plačiais pečiais man, kaip kitaminčiui, buvo uždarytos durys disertaciją gintis Lietuvoje, Maskvoje SOPS-e ir Taline) savo vadinamojo mokslinio vadovo (disertaciją Lietuvoje parengiau visiškai savistoviai be jokio vadovo, o jis buvo tik formalus vadovas) profesoriaus Dmitrijaus Zastavno paklausiau, turėdamas dėmesyje, kad Lietuva su Ukraina niekada nekariavo, ar labai ukrainiečiai keikia LDK laikų grobikus ir kolonizatorius lietuvius, valdžiusius Ukrainą. “Duok, Dieve, tokių grobikų”, jis man atsakė.

Per visą sovietinės okupacijos laikotarpį Lietuva irgi buvo Maskvos rusinama, tik ne atvirai, o užmaskuotai ir daug rafinuotesnėmis formomis negu caro metais. Buvo planingai rusinama per SSKP CK diktuojamą “proletarinį internacionalizmą”, propagandą apie pažangiausią visame pasaulyje “didžiąją rusų tautą”.

Pagal Algimantą Liekį (“LKP agonijos kronika. Dokumentų apybraiža”, 1 t.,1996, psl. 126-127) intensyviausias rusinimas vyko stalinizmo laikotarpiu 1940-1941 ir 1944-1953 metais. 1944 metais VKP(b) CK buvo dargi svarstomas klausimas dėl visos lietuvių tautos ištrėmimo…VKP(b) CK organizacinio skyriaus vedėjas Šanbergas 1944 m. pradžioje rašė VKP(b) CK sekretoriui G. Malenkovui apie gautą LKP(b) CK organizacinio skyriaus vedėjo D. Šupilovo pranešimą, kuriame informuota apie labai stiprų antisovietinį buržuazinių nacionalistų pogrindį Lietuvoje, iš kurio Sovietinė armija stūmė vokiečių kariuomenę ir tarp kitko jis pasiūlęs “išvalyti” Raudonosios armijos užnugarį, kaip buvo padaryta kai kuriose kitose tarybinėse respublikose. Iš D. Šupylovo rašto matyti, kad Kremliuje buvo svarstyta ar imtis masinio lietuvių ištrėmimo, kaip buvo pasielgta su Krymo totoriais ir kai kuriomis kitomis nepaklusniomis Kaukazo tautomis.

Pagal A. Liekį (“LKP agonijos kronika”, 1 t., 1996, psl. 155) 1948 m. lapkričio 26 d. SSRS AT Prezidiumas patvirtino tokį SSRS AT Prezidiumo pirmininko N. Šverniko ir sekretoriaus A. Gorkino pasirašytą įsaką: “Ryšium su tuo, kad daugeliui Didžiojo Tėvynės karo metais perkeltų asmenų ir tautų, kaip čečėnai, karačiajai,

9

ingušiai, balkarai, kalmukai, vokiečiai, Krymo totoriai ir kitos, ištremiant nebuvo nustatytas tremties terminas, laikyti, kad visi ištremtieji į tolimus SSRS rajonus asmenys yra ištremti amžinai be teisės sugrįžti į ankstesnes savo gyventas vietas. Asmenys už savarankišką pasitraukimą iš tremties vietų turi būti patraukiami baudžiamojon atsakomybėn ir baudžiami 20 metų katorgos darbų”.

Taigi visai lietuvių tautai, kaip ir daugeliui kitų tautų, grėsė ištrėmimas amžinai be teisės kada nors sugrįžti į savo Tėvynę…

Kaip LKP(b) CK atlieka lietuvių tautos rusinimo ir budelio vaidmenį akylai nurodinėjo nuo 1944 11 11 iki 1946 m. pabaigos Vilniuje veikęs specialus VKP(b) CK biuras Lietuvai, vadovaujamas M. Suslovo, kuris faktiškai atliko generalgubernatoriaus funkcijas. Pagal A. Liekį (psl. 139) tokie generalgubernatoriai – LKP CK antrieji sekretoriai (jie beveik visi buvo rusai) buvo: A. Isačenko (1945-1946), A. Trofimov (1946-1952), V. Aronov (1952-1953), M. Šumauskas (1953-1955), B. Šarkov (1955-1961), B. Popov (1961-1962), V. Charazov (1957-1978), D. Dybenko (1978-1988), N. Nikitin (1988-1989). Jie turėjo didesnes galias negu LKP CK pirmieji sekretoriai.

1953 m. nusibaigus Stalinui Lietuvos rusinimo procesas kiek sumažėjo.

SSKP CK Pirmojo sekretoriaus Nikitos Chruščiovo, kuris buvo išplėtęs sąjunginių respublikų teises, nurodymu pirmą kartą dargi dideli valdžios veikėjai buvo pradėję mokytis gyventojų vietinės – lietuvių kalbos…Tai nebuvo girdėta dargi visoje SSKP istorijoje…N. Chruščiovas, demaskavęs Stalino kultą, iškirto langą į Europą. Buvo pradėta daugiau pasitikėti lietuviais. valstybiniame ir visuomeniniame gyvenime pradėta plačiau vartoti lietuvių kalbą, pradėjo formuotis partinė tautinė nomenklatūra ir tokios situacijos laikotarpiu antruoju LKP CK sekretoriumi pirmą (ir paskutinį) kartą buvo paskirtas lietuvis M. Šumauskas, buvęs sovietinis partizanas Rytų Lietuvoje.

1959 m. Pabaltijo respublikos buvo apkaltintos “nacionalizmu”.

Lietuvoje imta persekioti bet kokį jos tautinį išskirtinumą, tai vadinant “nacionalizmu”. Maskva kritikavo Baltijos

10

respublikų partinę valdžią už tai, kad buvo per mažai mišrių mokyklų ir per daug tautinių mokyklų, kuriose buvo dėstoma gimtąja kalba; sugriežtinta Glavlito veikla, smerkiamas Lietuvos pilių atstatymas ir t.t.

1961 m. SSKP priėmė didžiarusiškai šovinistinį komunistinės visuomenės sukūrimo programą, numatančią tautų susiliejimą ir išnykimą (savaime suprantama – susiliejimą į vieną “didžiąją” rusų tautą su viena – rusų kalba…). Tokio likimo mūsų tautai neruošė net didysis vergvaldys caras…

1975 m. Taškente įvyko “mokslinė” konferencija “Rusų kalbos mokymasis ir dėstymo aukštosiose ir specialiosiose vidurinėse mokyklose”. LKP CK 1977 m. sausio 31 d. priėmė visiškai slaptą nutarimą “Dėl tolesnio rusų kalbos mokymo tobulinimo lietuvių ir lenkų bendrojo lavinimo mokyklose”.

1979 m. Taškente įvyko antroji “mokslinė” konferencija: “Rusų kalba – TRSR tautų draugystės ir bendradarbiavimo kalba”, galutinai padėjusi SSRS tautų surusinimo pagrindus.

1983m. gegužės 6 d. SSKP CK ir SSRS MT priėmė dar vieną nutarimą “Dėl papildomų priemonių gerinant rusų kalbos mokymą sąjunginių respublikų vidurinėse mokyklose ir kitose mokymo įstaigose”, o LKP CK Biuras 1983 m. rugpjūčio 22 d. priėmė atitinkamą nutarimą.

Lietuvą Maskva aštriai kritikavo už tai, kad aukštosiose mokyklose neįvedamas dėstymas rusų kalba.

Lietuvos partiniams darbuotojams, besistažuojantiems Maskvoje, jau buvo kalama mintis, kad SSRS tautos turės išnykti ir liks tik viena tauta (žinoma, viena “didžioji”rusų tauta ir, žinoma, viena “broliška” rusų kalba…). Štai koks būtų buvęs mūsų tautos likimas – išnykimas, jeigu Persitvarkymo Sąjūdžio vadovaujama Lietuva 1990 m. kovo 11 d. nebūtų atkūrusi Lietuvos Nepriklausomybės ir tuo nebūtų padėjusi pagrindą SSRS iširimui (žinoma esant palankioms sąlygoms, kai JAV žvaigždžių karų politika įklampino SSRS į karinį lenktyniavimą ir taip sužlugdė jos ekonomiką). Ir čia pažymėtinas didžiausias Vytauto Landsbergio nuopelnas, už ką jo labiausiai neapkenčia išlikusios kagebistinės struktūros ir Maskvos finansuojama kai kuri

11

žiniasklaida, V. Landsbergį visokiais būdais apjuodinusi iki labai žemo pasitikėjimo juo lygio.

1.2. LIETUVOS LENKINIMAS Rytų Lietuvos intensyvus lenkinimas buvo vykdomas ne

tiktai Lenkijos okupacijos laikotarpiu, bet intensyviai buvo vykdomas ir sovietinės okupacijos metais. Šią problemą gana giliai ir nuosekliai išanalizavo akademikas Zigmas Zinkevičius savo straipsnyje “Pietryčių Lietuva nuo seniausių laikų iki mūsų dienų” psl. 9-29 Lietuvos leidybos centro 1993 m. išleistoje knygoje “Lietuvos Rytai”. Kai kurios būdingiausios Lietuvos Rytų lenkinimo apraiškos pagal akademiko Z. Zinkevičiaus duomenis:

„Dėl pagonybės tapatinimo su lietuviškumu imta kovoti prieš „pagonišką“ lietuvių kalbą kaip priešingybę „Katalikiškai“ lenkų kalbai“.Tokia pažiūra padarė didžiausią žalą lietuvių kalbai ir tautai, ypač Rytų Lietuvoje“.

„Po 1863 m. sukilimo...rusifikacija tapo brutali. Uždrausta lietuviams spauda, įsakyta leisti knygas tik rusiškomis raidėmis. Įstaigose iškabinti grėsmingi užrašai „Govorit po litovski strogo vospreščaetsia““.

„Oficialios statistikos duomenimis 1897 m. Vilniaus apskrityje lietuviškai kalbančių buvo per 31 proc. (be miesto – daugiau negu 40 proc.), lenkiškai – beveik 14 proc., baltarusiškai – per 45 proc. Tačiau 1909 m. Lenkiškai kalbančių užrašyta jau 72 proc., lietuviškai – beliko kiek daugiau negu 7 proc., baltarusiškai – 21 proc.“

„Visame okupuotame krašte buvo paliktos tik dvi lietuviškos pradinės mokyklos ir vienintelė Vytauto Didžiojo gimnazija Vilniuje, kuriai veikti visaip trukdyta“. „Buvo sulenkintos bažnyčios, net grynai lietuviškose parapijose įvesti lenkiški pamokslai, giedojimai lenkų kalba. Lietuvius kunigus iškilnojo į gudiškas parapijas, o lietuviams atkėlė dvasininkus lenkus.“

„Ko prieš karą nespėjo padaryti Lenkijos okupacinė valdžia, po karo tai darė rajonų nelietuviška vadovybė, užgoždama kiekvieną lietuvybės pasireiškimą”.

12

„Esant vokiškam režimui, kiek tai įmanoma, lietuvybė pradėjo atsigauti. Deja, visa tai niekais vertė šovinistinis lenkų pogrindis. „Armija krajova“ teroru ir žudynėmis naikino visa, kas lietuviška. Mirtinai įbauginti žmonės nedrįso prašnekėti šia kalba.“

„Grįžus sovietinei kariuomenei ir „atstačius Lietuvos SSR“, tuoj buvo užgniaužtos visos pastangos palaikyti pietryčių Lietuvoje tautinę sąmonę. Prasidėjo kolektyvizacija, teroras, žudynės. lageriai...“ „Į ištuštėjusį Vilniaus miestą ir jo apylinkes plūstelėjo ateiviai iš kitų respublikų.“

„Vilniaus rajone išviso palikta tik viena lietuviška mokykla Marijampolio kaime.“

„Per kelerius metus lenkiškomis paverstos net 367 mokyklos“. „Rezultatai baisūs: 1979 m. Vilniaus rajone lietuviais beužsirašė 15,7 proc. Visų gyventojų, o Šalčininkų rajone – tik 8,7 proc.“

Vilnijos lenkai šį kraštą lenkinant daug vilčių dėjo į jų 1990 m. paskelbtą Lenkų teritorinės autonomijos kūrimą. Tai penktasis lenkų veiklos etapas Lietuvoje.

Paminėtini ir kiti jų veiklos etapai: 1. Lenkų nelegalios karinės organizacijos POW sąmokslas

nepriklausomoje Lietuvoje, siekiant prijungti Lietuvą iki Dubysos prie Lenkijos.

2. Okupuoto Vilniaus krašto įžūlus lenkinimas 1920-1939 metais.

3. Antivalstybinė penktosios kolonos veikla 1939-1940 metais Lietuvai grąžintoje rytinėje dalyje.

4. „Armijos krajovos“ 1953-1954 metais vykdytas lietuvių, gudų ir žydų genocidas, siekiant rytų Lietuvą prijungti prie Lenkijos.

Lenkų teritorinės autonomijos kūrimą organizavo pagrindinai Vilniaus ir Šalčininkų rajonų tarybos, susidedančios daugiausia iš SSKP (burokevičinės) narių. Vilniaus rajono taryba 1990 m. gegužės 24 d. sesijoje dargi pritarė SSRS liaudies deputatų suvažiavimo nutarimui panaikinti 1990 m. kovo 11 d. aktą dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba 1991 m. rugsėjo 4 d. nutarimu “Dėl Šalčininkų rajono, Vilniaus rajono, Ignalinos rajono ir Sniečkaus gyvenvietės tarybų paleidimo” – šias tarybas paleido.

13

1991 m. rugsėjį Varšuvoje įkurtas Vilniaus lenkų gynimo komitetas, kuris reikalavo “Vilenščizną” prijungti prie Lenkijos, siuntė savo kunigus į Lietuvą jai lenkinti.

Labai įdomią medžiagą kažkuriais sovietiniais metais gavau iš savo gero pažįstamo Petro Gaučo: „Sostav naselenija Zapadnogo kraja Rossijskoj Imperii” – Rusijos Imperijos Vakarų krašto gyventojų sudėtis”, Sankt Peterburg, 1860. Joje buvo pateikta Rusijos geografijos draugijos nario M. Lebiodkino gyventojų sudėtis pagal bažnyčių parapijų 1857 m. duomenis, t.y. po 62 metų po LDK žemių prijungimo prie caro Rusijos. Pagal šios medžiagos duomenis save lietuviais laikiusių gyventojų procentai, apskaičiuoti pagal atitinkamų gyventojų skaičius, buvo šie:

Kauno gubernijoje-80,5 proc., Vilniaus apskrityje-60,8 proc., Trakų apskr.-94,6 proc., Švenčionių apskr.-86,3 proc., Zarasų apskr.–73 proc., Lydos apskr.-63,2 proc., Ašmenos apskr.-57,1 proc., Gardino apskr.-63,4 proc., Slonimo apskr.-68,9 proc., Volkovysko apskr.-45,8 proc., Pružonių apskr.-42,7 proc., Vileikos apskr.-28,2 proc., ir dargi Lietuvos Brastos, ilgą laiką vadintoje Brest Litovskij, apskr.-20,2 proc. Taigi per 100-130 metų lietuviai iš esmės buvo suslavinti Lydos, Gardino, Slonimo, Volkovysko, Pružonių, Vileikos, Lietuvos Brastos (Bresto) apskrityse.

Tuo tarpu Klaipėdos krašte nuo 1252 metų vokiečių okupacijos iki išlaisvinimo 1924 metų, t. y. net per 673 metus dar buvo išlikę net 48 proc. lietuvių, vadinusių save “kleipėdiečiais”ir tai liudija, kad vokiška okupacija buvo nepalyginamai mažiau agresyvi lyginant su slaviška.

Taigi didžiarusiškasis agresyvusis carinis ir sovietinis šovinizmas ir fanatiškoji šovinistinė lenkiškoji katalikybė buvo didžiausi lietuvybės naikintojai.

14

2. LIETUVOS SOVIETINIS GENOCIDAS IR KOLONIZACIJA

2.1. LIETUVOS SOVIETINIS GENOCIDAS Aleksandro Jakovlevo – SSRS Represijų aukų reabilitacijos

komisijos pirmininko duomenimis Sovietų valdžios metais SSRS politiniais motyvais buvo nužudyta ar mirė kalėjimuose bei koncentracijos stovyklose 20-25 milijonai žmonių, be to, režimo aukomis tapo 5,5 mln. žmonių, mirusių badu pilietinio karo metais, ir 5 mln. žmonių, mirusių badu ketvirtajame dešimtmetyje ( A. Jakovlevas: ”Bolševikai – didžiausi žmogžudžiai XX amžiaus istorijoje”, “Lietuvos aidas”, 2002 08 06).

1944m. spalio 16 d. Sovietų Sąjungos didvyrio Ivano Černiachovskio trečiojo Baltarusijos fronto 5-toji ir 11-toji armijos įsiveržė į Karaliaučiaus kraštą ir visur kur tik ėjo raudonarmiečiai vykdė sadistišką moterų, mergaičių ir senučių prievartavimą, o juos bandžiusių užstoti tėvų ir senelių korimą ir šaudymą. Taip buvo vykdomas žymaus SSRS žurnalisto žydo Iljos Erenburgo kvietimas įžengus į Rytprūsius žudyti, žudyti.

Pagal LA ir BNS straipsnį “Paminėta spalio 16-toji – Mažosios Lietuvos genocido diena” (“Lietuvos aidas”, 2002 10 18) per sovietinį genocidą Rytprūsiuose žuvo apie 310 tūkst. Karaliaučiaus krašto gyventojų, iš jų apie 40 proc. buvo lietuviai arba lietuvių kilmės žmonės, likusieji – vokiečiai arba prūsų kilmės žmonės. Be to, SSRS MT 1947 m. spalio 11 d. nutarė vokiečius iškeldinti iš Kaliningrado srities ir taip buvo deportuoti visi dar išlikę 102 tūkst. Vokietijos piliečių. Taip buvo ne tik “išvalyti” Rytprūsiai nuo vietinių gyventojų ir apgyvendintas kolonistų, bet ir masiškai surusinti buvę ir amžiais išlikę lietuviški arba prūsų kilmės vietovių, upių, ežerų pavadinimai, juos pakeitus visiškai naujais rusiškais pavadinimais.

Sovietinis masinis genocidas buvo vykdomas ir okupuotoje Lietuvoje. 1944-1947 metais Vilniaus KGB rūmų rūsiuose buvo be teismo nužudyti – nušauti į pakaušį ir Tuskulėnų dvaro teritorijoje KGB garažų pastatuose naktimis slaptai atvežti ir suversti į duobes ir kažkur kitur užkasti pagal surastus KGB

15

archyvo duomenis 776 asmenys – pagrindinai 1941 metų antisovietinio sukilimo dalyviai, Lietuvos Laisvės Armijos organizatoriai ir vadovai, partizanai, „Armijos krajovos“ kariai ir kiti. 706 aukos buvo surastos suverstos į duobes KGB garažų pastatuose, 18 aukų buvo surasta statant kolumbariumą. Dar nesurasti kažkur kitur Tuskulėnų dvaro teritorijoje užkastų 42 asmenų palaikai. Tai didžiausia surasta KGB aukų kapavietė Pabaltijo respublikose. Per Vėlines 2004 m. lapkričio 2 d. šios KGB aukos Tuskulėnuose buvo oficialiai pagerbtos. O kiek nužudytų ir slaptai užkastų partizanų mažesnių kapaviečių yra visoje Lietuvoje?

Žuvusiuosius partizanus stribai suguldydavo miestelių aikštėse ir prie jų prieiti nedrįsdavo net jų motinos( nes jos būtų iš karto areštuotos), o po to juos kur nors užkasdavo. Molėtų mieto gatvėse suguldytus išniekintus žuvusius partizanus užkasdavo žvyrduobėse netoli vieškelio į Vilnių. Želvoje - juos iš miestelio aikštės užkasdavo žvyrduobėje greta miestelio. Želvoje neatpažintų žuvusių partizanų palaikai buvo palikti neperlaidoti minėtoje kapavietėje ir joje pastatytas paminklas iš dviejų iškeltų baltų gelžbetoninių sijų kryžiaus ant keturių baltų kolonų, o kolonose iškalti žuvusiųjų partizanų vardai ir pavardės, tarp kurių yra ir mūsų turbūt tolimų giminių iš Daubariškių kaimo Rinkūnų – Vlado, Stasio (jo palaidojimo vieta nežinoma) ir jų seno geležiniai valingo bebaimio tėvo Alfonso vardai ir pavardės.

Pagal Lietuvos genocido ir rezistencijos tyrimo centro direktoriaus Arvydo Anušausko duomenis jo straipsnyje “Genocidas, kurio nebuvo?” (“Lietuvos aidas”, 2003 02 08) SSRS vien tik 1945-1952 metais buvo ištremta 576,8 tūkst. gyventojų, tarp kurių iš Lietuvos buvo apie 118 tūkst., o tai sudarė net 17,4 procentų visų SSRS tremtinių. Kadangi Lietuvos gyventojų dalis SSRS tais metais buvo tik 1,46 procento, tai ištremtų Lietuvos gyventojų lyginamasis skaičius, tenkantis vienam tūkstančiui gyventojų, buvo net 11,9 kartų (17,4:1,46) didesnis negu vidutiniškai SSRS. Štai kokią išskirtinę “brolišką” ir “nesavanaudišką” “pagalbą mažai lietuvių kapitalistų guitai tautai “suteikė “ “didžioji rusų tauta”.

Tačiau šie A. Anušausko duomenys nepilni (žiūr. toliau).

16

Pagal rastas nesunaikintas visiškai slaptas NKVD instrukcijas dėl prieštarybinio elemento išvežimo tvarkos Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje matyti, kad buvo ruošiamas iš esmės Pabaltijo tautų išnaikinimo planas. Maskvai diktuojant, Lietuvos SSR Vidaus reikalų komisaras dar 1940 m. lapkričio 28 d. išleido visiškai slaptą įsakymą Nr. 0054, kuriuo turėjo būti iš akių neišleidžiama nė viena nurodyta “priešvalstybinio” elemento grupė, o jo 5-me punkte buvo nurodytos tos grupės. Antai, pagal “Lietuvos aido” 2002 06 14 paskelbtą surastą visiškai slaptą dokumentą Biržų UO NKVD viršininkas P. Lisas, papildydamas LSSR Vidaus reikalų komisariato įsaką Nr.0054, įpareigoja OPER įgaliotinį iki 10 02 41 m. baigti surašinėti prieštarybinį elementą, nurodydamas, kad šiam elementui priklauso:

1. Visi buvę prieštarybinių politinių partijų, organizacijų ir grupių nariai, trockininkai, dešinieji eserai, menševikai, socialdemokratai, anarchistai ir pan.

2. Visi buvę tautiniai šovinistinių prieštarybinių partijų, organizacijų ir grupių nariai: tautininkai, jaunalietuvininkai, valdemarininkai, nacionalistų teroristų “Geležinio Vilko” organizacijos nariai, katalikų teroristų organizacijos “Baltojo žirgo” nariai, studentų aktyvistų koorporacijos nariai, šaulių organizacijos aktyvas ir pan.

3. Buvę žandarai, policininkai, buvę politinės ir kriminalinės policijos tarnautojai, kalėjimų prižiūrėtojai.

4. Buvę caro, baltosios, Petliūros ir kitų armijų karininkai. 5. Buvę Lietuvos ir Lenkijos armijų karininkai ir karo teismo

nariai. 6. Buvę politiniai banditai, baltosios ir kitų prieštarybinių

armijų savanoriai. 7. Išbraukti iš komunistų partijos ir komsomolo, nusikaltusieji

partijai asmenys. 8. Visi perėjūnai, politiniai emigrantai, reemigrantai,

repatriantai ir kontrabandistai. 9.Visi svetimų valstybių piliečiai, svetimų valstybių firmų

atstovai, svetimų valstybių įstaigų bendradarbiai, buvę svetimtaučiai, buvę užsienio valstybių firmų atstovai, svetimų valstybių įstaigų

17

bendradarbiai, buvę svetimtaučiai, buvę užsienio valstybių, koncesijų ir akcinių bendrovių tarnautojai.

10. Asmenys, turintys asmeninių susirašinėjimų su užsieniu, pasiuntinybėmis ir konsulatais, esperantistai ir filatelistai.

11. Buvę valstybinių departamentų tarnautojai (nuo referento ir aukščiau).

12. Buvę Raudonojo Kryžiaus darbininkai ir Lenkijos tremtiniai.

13. Įvairių konfesijų dvasininkai (popai, kunigai), sektantai ir religinis aktyvas.

14. Buvę bajorai, dvarininkai, pirkliai, bankininkai, prekybininkai (kurie naudojosi samdomuoju darbu), įmonių valdytojai, viešbučių ir restoranų laikytojai.

Visos šios grupės buvo nuolat sekamos. Tam darbui buvo atgabenta daugybė politinės milicijos bolševikinių darbuotojų, kurie pasitelkę vietinį “partinį aktyvą” – daugumoje žydus ir žydiškąjį komsomolą, bolševikiniai žandarai per metus spėjo suregistruoti visus tuos, kuriuos numatė ištremti kaip tarybinės santvarkos priešus.

Prieš pat egzekucijos dieną Lietuvoje atsirado daugybė atsiustų iš SSRS ginkluotų dideliais rusiškais naganais bolševikinės politinės milicijos mėlynkelnių darbuotojų, turinčių ilgametę egzekucijų, naikinimo ir trėmimo patirtį. Jie sudarė veikliuosius “operatyvinių grupių” darbuotojus, kurie, turėdami dar po vieną NKVD karį ir vieną vietos milicininką arba partijos aktyvistą, apiformindavo ištremiamas šeimas ir pristatydavo į stotį – į prekinius vagonus su užkaltais langais.

Taip buvo vykdomas Pabaltijo tautų išnaikinimo planas. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo instituto

mokslo darbuotojas Mindaugas Pocius “Lietuvos ryte” 1995 06 14 paskelbė atrastą naują dokumentą apie pokario tragediją straipsnyje “Tautos genocidas: okupantų tarnų raportas Maskvai”. Tai LSSR Vidaus reikalų ministerijos 4 valdybos viršininko majoro Petro Raslano visiškai slapta pažyma (rusų kalba) apie Lietuvos SSR VRM organų darbo rezultatus ir nacionalistinius pasireiškimus nuo 1944 m. liepos 15 d. iki 1953 m. spalio 25 d., adresuotus SSRS VRM (to paties P. Raslano, kuris vadovavo 1941 m.

18

birželio 24 d. Rainių miškelyje sadistiškai nukankinant 76 lietuvius politinius kalinius).

P. Raslano ataskaitiniais duomenimis 1944-1952 metais užmušta ginkluotų nacionalistų 20093 (daugiausia 1945 m. – 9777, 1944 m. – 2434, 1946 m. – 2143); paimta gyvų ginkluotų nacionalistų – 17963 (daugiausia 1945 m. – 7747, 1946 m. – 3056, 1944 m. – 2079); legalizavosi ginkluotų nacionalistų – 38604 (iš jų daugiausia 1945 m. – 36272); areštuota iš viso - 59376, iš jų nacionalistinių organizacijų ir pogrindžio ryšininkų – 14850, ginkluotų nacionalistų rėmėjų – 12259; iškeldinta iš viso žmonių – 106037 (iš jų daugiausia 1948 m. – 39482, 1949 m. – 32736, 1945 m. – 4479); įvykdyta priešiškų veiksmų – 10115 ir juos vykdant užmušta 12992; VRM nuostoliai – 1596, tačiau nenurodyti kitų – stribų ir sovietinės armijos karių nuostoliai. Juk miškus daugiausia “šukuodavo”sovietinė armija ir stribai.

Taigi Lietuvos gyventojų nuostoliai pagal minimą LSSR VRM pažymą – viso 218010 žmonių, o kartu su pirmąja masine 1951 metais 34260 žmonių deportacija - iš viso 252270 žmonių.

Pagal M. Pocių LSSR VRM ataskaitoje į užmuštų ginkluotų nacionalistų įeina ir dalis nušautų besislapstančių beginklių žmonių ir kitų nekaltų aukų, priskaičiuotų ginkluotiems partizanams.

Siautėjant Vetrovo divizijai 1944 metų Kūčių naktį buvo sudeginta Klepočių, Ryliškių, Lizdų ir Druskininkų kaimų 60 ūkininkų sodybų ir nužudyti 32 jų gyventojai. KGB ataskaitose jie visi matomai buvo priskirti prie sunaikintų ginkluotų nacionalistų

Antai, 1948 metų birželio 20 d. organizuotoje čekistinėje akcijoje Molėtų kagebistai sudegino kartu su sodybą mano kaimyną ir mokyklos draugą gretimame Dabužių kaime Alfonsą Bačiulį ir legaliai gyvenusius jo vyresnįjį brolį Petrą ir seserį Salomėją, o ataskaitoje nurodė, kad sunaikino ne vieną, o tris partizanus (žinoma, savo ataskaitoje juos vadino “banditais”).

M. Pociaus teigimu nėra žinoma kiek žmonių žuvo tremtyje, kiek buvo sušaudyta karinio tribunolo ir ypatingojo pasitarimo (vadinamos “trojkos”) nuosprendžiu ir šie klausimai dar laukia tyrimų.

19

Šie dargi nepilni skaičiai leidžia suvokti milžinišką pokario metais vykusį pasipriešinimą, represijų ir aukų mastą, Lietuvos žmonėms tekusias kančias ir praradimus.

Partizaninis pasipriešinimas sovietiniams okupantams buvo masinis.

Kartą 1944-1945 metų žiemos naktį apie 24 val. iš tėvų namų Baltadvaryje teko matyti ilgą vilkstinę baltai apsirengusių bei keliolikoje vežimų važiuojančių partizanų, iš Baltadvario šilo – Spuskelio keliuko pasukusių į Alantos-Giedraičių vieškelį pro Baltadvario Švedus į Dabužių kaimo pusę. Kai vilkstinės pradžia įpusėjo kopti į įkalnę iki kelio atšakos į Videniškius, jos pabaiga išėjo iš Spuskelio. Taigi vilkstinės ilgis buvo apie 0,8 km. ir joje galėjo būti apie 400 partizanų. Tai buvo didelio partizanų dalinio persikėlimas, apsistojant pas naujus gyventojus parai ar kiek ilgesniam laikui. Tai buvo pirmąją okupacijos žiemą, kol dar nebuvo pradėti masiškai “šukuoti” miškai ir nelygioje kovoje su sovietine armija dar nebuvo daug žuvusių partizanų. Vėliau jie veikė mažomis grupėmis.

Valstybinio statistikos komiteto Liaudies ūkio balanso skyriaus viršininkas A. Jančaitis Lietuvos nacionalinių pajamų nuostolių 1941-1952 metais dėl represijų skaičiavimuose , remdamasis JAV Čikagos 1988 m. leidinio “Lietuvos gyventojų nuostoliai 1940-1952 metais” ir kitais duomenimis, Lietuvos gyventojų nuostolius įvertina tokius: 1941 m. – 35 tūkst., 1945 m. – 95 tūkst., 1946 m. – 135 tūkst., 1947 m. – 215 tūkst., 1948 m. – 295 tūkst., 1949 m. – 395 tūkst., 1950 m. – 415 tūkst., 1951 m. – 425 tūkst. žmonių (pagal jį iš tremties 1952 m. grižo 130 tūkst.,1953 m. – 80 tūkst., 1954 m. – 20 tūkst. žmonių). Šiuos skaičius koregavus natūraliu gyventojų prieaugio sumažėjimu, Lietuvos gyventojų vidutiniai metiniai nuostoliai pagal A. Jančaitį padidėjo taip: 1941 m. – 38,94 tūkst., 1945 m. – 104,5 tūkst., 1946 m. – 148,5 tūlst., 1947 m. – 236,5 tūkst., 1948 m. – 324,5 tūkst., 1949 m. – 434,5 tūkst., 1951 m. – 467,5 tūkst. žmonių.

Pilnesnius duomenis apie genocidą 1992 m. pateikia JAV gyvenantis Adolfas Damušis (“Genocido statistikos klausimu”, “Lietuvos aidas”, 1991 11 29 ir 1992 01 22).

20

Pagal A. Damušį 1945 – 1959 metais į Lietuvą buvo atvežti 225075 kolonistai; genocido aukos sovietinių okupacijų metais – 473185 žmonių.

A. Damušis pagal 1940 m. apskaičiuotus ir 1959 m. Lietuvos gyventojų surašymo cenzo duomenis taip pat detaliai apskaičiavo ir bendrus Lietuvos genocido nuostolius, įvertindamas dar negrįžusius iš sovietinės tremties ir koncentracijos stovyklų apie 50 tūkst. žmonių, pasitraukusių nuo sovietinių represijų bei repatrijavusius 320 tūkst. žmonių, taip pat vokiečių metų nuostolius. Genocido aukų skaičius ir gyventojų nuostoliai pagal A. Damušį iš viso buvo net 1053 tūkstančiai arba net 36,0 procentai Lietuvos gyventojų (žiūr. jo “Genocido statistikos klausimu”-2). Pagal A. Gaučo apskaičiavimus, kiek man teko su juo bendrauti, Lietuvos gyventojų nuostoliai dėl sovietinio genocido buvo 29 procentai.

Pagal Vilniaus visuomeninio tribunolo sovietiniam genocidui pasmerkti 2-ją - 2000 m. rugsėjo mėnesio sesiją represijų aukomis pirmaisiais sovietinės okupacijos metais tapo 473,2 tūkst. Lietuvos gyventojų ir šie skaičiai yra labai artimi A. Damušio, pasitraukusio iš Lietuvos dėl sovietinių represijų ir gyvenusio JAV, apskaičiavimams.

Kagebistų tardymus teko išgyventi ir man po 1941 m. vasario 16 d., kai buvau areštuotas už “antitarybinę veiklą” ir kagebistų tardomas, dažniausiai naktimis, Molėtų areštinėje, o vėliau buvau išvežtas į apskrities centrą – Uteną ir ten areštinėje buvau papildomai tardomas. Molėtų progimnazijos moksleivis Simonaitis, su kuriuo Molėtuose teko gyventi tame pačiame jo giminės bute, prieš keletą metų sutiktas Vilniuje pasakojo, kad mane mano tėvo prašymu iš KGB ištraukė Bučys, buvęs tuo metu kažkokiu viršininku Utenos apskrityje, tas pats Bučys iš Viljočių kaimo, kuris buvo pogrindininkas ir iš SSRS gaudavo atlyginimą už tarnavimą bolševizmui ir kuris buvo mano tėvo kaimynas, nes Baltadvario Šveduose greta mūsų sklypo turėjo gyvenamąjį namą, kurį buvo išnuomavęs mūsų kaimynams Aleksandravičiams. Maždaug po pusmėnesio buvau paleistas iš Utenos areštinės kaip nepilnametis, tačiau pašalintas iš Molėtų progimnazijos.

21

Negaliu nepaminėti ir mano dingimo nuo žemės paviršiaus apie 1970 m. galimybės ir tikimybės. kai Trakuose prie manęs prisistatė du KGB darbuotajai ir pasiūlė pasikalbėti pasiplaukiojant ežere, išvengimo, mano nuojauta, būti nuskandintam…

Daugiausia lietuvių nuo sovietinių represijų pasitraukė į JAV, kur gyveno daugiausia lietuvių, emigravusių carinės Rusijos okupacijos metais. Pagal Antano Kučo “Lithuanians in America” (Boston MA 1975) per visuotinus gyventojų surašymus JAV lietuvių buvo: 1910 m. – 207823, 1920 m. – 336600, 1930 m. – 439195, 1940 m. – 394811, 1950 m. – 397590, 1960 m. 402846, o pagal gimusių kitur (ne JAV) skaičius, mūsų apskaičiavimais kitur gimusių lietuvių procentai buvo tokie: 1910 m. – 57,8, 1920 m. – 54,1, 1930 m. – 44,1, 1940 m. – 42,0, 1950 m. – 37,2, 1960 m. – 24,6 proc. Pagal J. Savaičio straipsnį “Kiek lietuvių yra JAV” (“L. a.”, 2003 05 13) JAV paskelbtais lietuvių cenzo duomenimis lietuvių JAV iš viso buvo: 1980 m. – 742776, 1990 m. – 811869, 2000 m. – 859992.

Didžiulę nepamirštamą žymę paliko Videniškių pradinės mokyklos mokytojų Butkų šeimos ir netoli mokyklos esančios Baltadvario girininkijos girininkų šeimos suėmimas 1941 metų birželio 14 d. ankstų rytą (ar dar naktį) trėmimui į Sibirą, kai apie tai į Baltadvarį tėvams kažkas pranešė iš ryto. Motina Zofija mane, kaip vyriausią iš mūsų keturių vaikų, jau penkiolikametį, tuoj pat išsiuntė slapstytis į Šilą ir iš miško pakraščio stebėti tėvų namus, kad nors aš vienas likčiau Lietuvoje ir slapstyčiausi pas gimines, o jie pasiliko namuose ir laukė LIKIMO lemties…Skubiai išėjau pakluone, nes kluonas geriausiai maskavo nuo galimų atvykti iš vieškelio pusės kagebistų ir rusų kareivių, o be to, klojimas buvo arčiausiai nuo miško. Slampinėjau miško pakraštyje, stebėdamas tėvų namus. Namuose nieko įtartino nesimatė. Po pietų užėjęs į namus skubiai pasiėmiau maisto ir vėl išėjau į Šilą. Diena miške praėjo ramiai, nors buvo labai ilga. Norėjau nakvoti kiek tolimesnių Zaičikų klojime, nes tai būtų toliau nuo namų ir saugiau, bet A. Zaičikas nepriėmė. Turbūt bijojo ar tiesiog nenorėjo priimti “buožės” sūnaus. Temstant užėjau pas artimiausius kaimynus Meškas, ir pasiprašiau leisti pernakvoti jų klojime, nes į namus

22

bijojau grįžti, kad neišvežtų į Sibirą. Mielai sutiko. Meškų klojime nakvojau apie tris naktis. Išvežimų į Sibirą baimė atslūgo, nes naujai areštuotų per tas dienas nesigirdėjo. Matomai šis trėmimas baigėsi iki kito. Grįžau į namus. Grįžęs sužinojau, kad Videniškių mokyklos vedėjas Butkus, matomai iš anksto įspėtas, nebuvo namuose ir išvengė tremties ir per gerai galvojo apie sovietus, kad jie vienos žmonos su mažu vaiku netrems į Sibirą. Ir taip dar vaiku būdamas pajutau, kaip sunku slapstytis…

Sovietmečiu tėvų nepriėmė į kolūkį kaip “buožių”, nes turėjo valaką žemės. Buvo uždėti pasakiškai dideli ”buožiniai” žemės mokesčiai. Už 21032 rub. 35 kap. nepriemoką 1950-08-27 buvo aprašytas visas kilnojamas ir nekilnojamas turtas, įvertintas vos 3710 rub…Ūkis buvo pripažintas “buožiniu” dar 1950 08 10. Tėvas buvo areštuotas ir sėdėjo Utenos kalėjime. Prieš tai jo stribai vos nenušovė. Išsivedę į Šilą reikalavo parodyti kur yra partizanų bunkeriai. Kai tėvas nepasakė, stribas nusitaikė automatu į tėvą, o jis persižegnojęs ir pasakęs: “Nežinau. jeigu žinote daugiau už mane, tai šaukite…”. Stribų paleistas iš Šilo tėvas jautėsi tarytum antrą kartą gimęs.

Kartą motina partizanų paprašyta davė jiems kepalą duonos. Deja, partizanai Šile Spuskelyje naktį susidūrė su važiavusiais stribais ir susišaudymo metu vieną partizaną stribai nušovė. Stribai atnešė tą kepalą duonos ir motina turėjo prisipažinti, kad tas kepalas jos keptas. Motina aiškinosi, kad atėjusiems su ginklais negalėjusi duonos neduoti. Baltadvaryje gyventi tapo pavojinga.

Tėvui iš vieno pažįstamo sovietinio veikėjo sužinojus, kad jo šeima yra įtraukta į ištremtinų į Sibirą “liaudies priešų” sąrašus, šeima 1951 m. turėjo palikti savo namus. Tėvai nelegaliai gyveno pas gimines Makiūgaliuose, o motina dar ir Gaideliuose. Gyvenamasis namas 1951 m. buvo nugriautas ir perkeltas į Molėtus.

Po motinos raštų įvairioms sovietinėms institucijoms tėvas pagaliau buvo išbrauktas iš “buožių” sąrašo ir paleistas iš kalėjimo. Lietuvos ypatingasis archyvas 2002 05 08 pažymėjimu Nr. 2930- R patvirtino, kad pagal dokumentą F. V.-135, st, 7, B 293 L29 Rinkus (taip dokumente) Kostas, Antano, g. 1899 m., motina Zofija, Mykolo, g, 1905 m., sūnus Eugenijus, Kosto, g. 1931 m. ir duktė Danutė, Kosto, g. 1932 m. (tai matomi turėta omenyje

23

jauniausioji duktė Ramutė, Kosto, g. 1937 m., kuri dar gyveno Baltadvaryje) 1951 m. buvo įtraukti į sąrašus asmenų, numatytų ištremti iš Lietuvos SSR Molėtų raj. Baltadvario kaimo už Lietuvos ribų.

Į ištremtinų iš Lietuvos sąrašus nebuvome įtraukti aš ir vyresnioji sesuo Milda, nes mes gyvenome Kaune – aš jau buvau vedęs, o sesuo studijavo Kauno žemės ūkio akademijoje.

Motiną 1952 m. pasiėmėme į Kauną. Motina mirė Kaune 1969 07 20, išgyvenusi tik 68 metus, nes ji kagebistų represijas labai jautriai pergyvendavo. Tėvas taip pat 1952 m. išvyko į Kauną ir ilgai dirbo Kauno statybos treste darbininku tiekėju. Pradžioje gyveno pas mane, vėliau iš Tresto gavo butą. Mirė Kaune 1988 01 10, sulaukęs 90 metų be 16 mėnesių.

2.2. “ ARMIJOS KRAJOVOS” VYKDYTAS

GENOCIDAS Negalima nepaminėti lenkų „Armijos krajovos“ vykdyto

lietuvių genocido Vilniaus krašte paskutiniaisiais vokiečių okupacijos metais.

Kažkuriais sovietiniais metais važiuojant iš Vilniaus į Baltadvarį per Molėtus teko pavežėti vieną moterį ir paklausęs ją apie 1944 metų Dubingių žudynes išgirdau jos pasakojimą, kaip buvo baisu, kai „Ak“ žudikai Dubingių apylinkėse išžudė keliasdešimtis šeimų kartu su mažais vaikais vien už tai, kad jie buvo lietuviai, tarnavę Lietuvos Respublikos armijoje savanoriais ir gavę žemės sklypus, o kai kuriuos vien už tai, kad buvo lietuviais, nors ir netarnavę savanoriais.

Paminėtina ir Molėtų rajono aplenkinto pietinio pakraščio Ažuožerių pradinė mokykla, kurioje 1945-1946 metais teko mokytojauti. Mokyklos antrajame aukšte į koklinės krosnies kampą „Ak“ “kariai” už kojų tėškė lietuvių mokytojų mažą vaiką ir buvo likęs ženklas – ištaškytos vaiko smegenys. Mokytojai kažkaip spėjo pasislėpti rugių lauke. Mokyklos sargė, nors ir buvo

24

lenkuojanti, ji nebuvo išdrįsusi nuo krosnies nuvalyti vaiko smegenis. Ją prašiau šį įrodymą palikti ir man baigus joje mokytojauti.

Buvo ir dar žiauresnių „Ak“ “nuopelnų”. VPK laikų mano bendradarbis Jonas Rimša pasakojo apie tai, kaip „Ak“ “kariai” lietuvį kunigą Jakavonį gyvą pjūklu perpjovė pusiau (lyg tai Švenčionių rajone, tiksliai nebeatsimenu). Dėl siaubingos padėties Vilnijos krašte „Ak“ siautėjimo metais aišku ir be papildomų komentarų.

Tų metų vasarą būnant gimtajame Baltadvaryje teko matyti ilgą lietuvių gurguolių vilkstinę – pasitraukiančius nuo „Ak“ siautėjimo , susikrovusių į vežimus savo mantą, kiek spėjo pasiimti ir kiek tilpo, prisirišę prie vežimų dar po arklį ar karvę, ir atrodė tarytum masinis tautų kraustymasis.

Siaučiant lenkų „Ak“ Videniškių apylinkių aktyvas naktimis eidavo budėti ( ginkluoti tik pistoletais…) į Videniškius ir prie telefono laukti pranešimų iš Molėtų apie „Ak“ artėjimą. Tarp jų naktimis budėti į Videniškius eidavo ir mano tėvas.

Atsimenu mano kaimyno baltadvariečio Petro Meškos pasakojimą, kaip jis, bijodamas sovietinės valdžios represijų, 1944 metais išėjo į sovietinę armiją ir Naujoje Vilnioje buvo apmokomas. Tačiau baigiantis apmokymui prieš išsiuntimą į Vokietijos frontą pabėgo ir eidamas miškais į Baltadvarį netoli Vilniaus susidūrė su „Ak“, turbūt pasisakė esąs lenku (jis gerai mokėjo lenkiškai, nes jo tėvas Antanas Meška namuose su vaikais kalbėjo lenkiškai) ir „Ak‘ jam, kaip jų tautiečiui, nupasakojo kaip nueiti iki Videniškių ir dargi kiek palydėjo.

Negaliu nepaminėti mano gero pažįstamo didžiojo Vilnijos tautų santykių ir lenkų šiame krašte daromų lietuviams skriaudų tyrinėtojo daktaro Petro Gaučo tragiškos žūties 2001 metų pabaigoje, mano nuojauta ir įsitikinimu, nuo lenkų „Ak“ veiklos tesėjų užsakymo.

25

2.3. KATALIKŲ BAŽNYČIOS VYKDYTAS GENOCIDAS SKELBIANT KRYŽIAUS ŽYGIUS PRIEŠ VIDURAMŽIŲ GAMTATIKIŠKĄ LIETUVĄ

Negalima nepaminėti didžiausio lietuvių tautos genocido jos

istorijoje, vykdyto viduramžiais Katalikų Bažnyčios popiežių skelbiamų kryžiaus žygių prieš gamtatišką Lietuvą metu.

Istoriko P. Pakarklio knygoje “Popiežių bulės dėl kryžiaus žygių prieš prūsus ir lietuvius X111 a.” (Vilnius, “Mintis”, 1987) pateikia popiežių Inocento II, Inicento III, Horacijaus III, Inocento IV, AleksandroIV, Urbono IV, Klemenso IV, Mikalojaus IV ir Bonifaco XIII net 149 bules daugiausia dėl kryžiaus žygių prieš Baltus – prūsus, lietuvius, latvius, kviečiančias Vakarų Europos monarchus bei rusų vadus karui prieš Baltus, vienuolius – kviesti į šiuos žygius kryžeivius, atleidžiant jiems jų padarytas nuodėmes, taip pat kaip pasidalinti užkariautas žemes ir turtą ir t. t. Taigi Romos Katalikų Bažnyčios “šventieji tėvai”- popiežiai jų organizuotuose kryžiaus žygiuose išžudė, kartu su nepriklausomybės gynybiniuose karuose žuvusiais, apie vieną milijoną (tai tolygu 35 milijonams išžudytų dabartiniu mastu, nes iki minėto laikotarpio lietuvių ir lenkų tautos gyventojų skaičiumi buvo maždaug lygios) mano tautiečių vien dėl to, kad jie buvo kitokio – “neteisingo” tikėjimo – gamtatikiai, ir tai buvo didžiausias lietuvių tautos genocidas per visą jo istoriją. Taigi vadinamieji “šventieji tėvai” popiežiai buvo ne šventieji, o didžiausi mano tautos žmogžudžiai ir budeliai, kai religinis fanatizmas buvo paraližavęs jų jausmus ir likvidavęs juose elementarius normalius žmogiškuosius pradus, ir už tai jie turi degti amžinoje ugnyje, kaip mano tautos žmogžudžiai, o ne tie pagal šv. Morkaus evangeliją degti amžinoje ugnyje vien dėl to, kad nepamaitino mažutėlių. (Tarp kitko, minėtą šią šv. Morkaus evangeliją, pagerbiant Tuskulėnų masinėje kapavietėje KGB nužudytųjų palaikus, skaitė šių žudynių esmės nesuvokęs kunigėlis, neatradęs esmę atitinkančios žudikus pasmerkiančios normalios evangelijos).

Kaip galima tikėti šv. Morkaus evangelijoje minimų Kristaus žodžių tikslumu ir bendrai pagrįstumu, jeigu šv. Morkus

26

nebendravo su Kristumi ir tik sekė šv. Petrą ir iš jo girdėdavo apie Kristaus pasisakymus ir, be to, šiuos jo išgirstus pasisakymus surašė savo evangelijoje tiktai 52-siais metais po Kristaus gimimo, t. y. praėjus net 19-kai metų po Kristaus mirties, kai, pvz., per televiziją netarpiškai girdėtus mūsų valstybės vadovų pasisakymus jau rytdienos laikraščiai ar atskiri komentatoriai juos neretai aiškindavo skirtingai ir kalbėję vadovai patikslindavo jų pasakytų teiginių esmę? Ir tai praėjus tik vienai dienai…Esu įsitikinęs, kad Kristus buvo žymiai šviesesnė ir protingesnė asmenybė, negu apie ją nusakė šv. Morkus, nes Kristus taip nelogiškai negalėjęs kalbėti. Prisipažįstu, kad gindamas Kristaus asmenybę buvau pradėjęs rašyti atitinkamą knygą „Apginti Kristų nuo įtartinų evangelistų“ (Luko, Morkaus ir Mato), tačiau neturėdamas teisės nusinešti į ANAPILĮ mano turimų žinių, turėjau pirma parašyti šią knygą.

Paminėsiu, kad man realizuojant daugelį mano iniciatyvų, tekdavo studijuoti daugiau negu dešimt specialybių ir beveik visą gyvenimą studijuoti, nes įvairiuose tarpžinybiniuose pasitarimuose tekdavo ginčytis ne su savamoksliais šv. Morkaus viduramžių lygio asmenimis, o su kvalifikuotais profesoriais, kurie dėl žvelgimo į sudėtingas kompleksines problemas per savo siauros specialybės prizmę ne retai nesugebėdavo suvokti problemos esmės.

Jeigu viduramžių Romos Popiežiai – “šventieji tėvai”, valdydami Katalikų bažnyčią, mano tautos požiūriu buvo fanatiškai banditiški žmogžudžiai ir dėl to nusipelnė pasmerkimo ir paniekos, tai sovietinės okupacijos metais lietuviškoji Katalikų bažnyčia – priešingai, nusipelnė pagarbos, nes ji gynė mano tautą ir jos religiją, ir dėl to buvo persekiojama.

27

2.4. LIETUVOS SOVIETINĖ KOLONIZACIJA Didžiausias tautų sumaišymas Lietuvoje įvyko 1941-1954

metais ir pirmaisiais pokario metais, kada Lietuva neteko net apie vieną milijoną gyventojų – pasitraukusių į Vakarus nuo sovietinių represijų grėsmės, prisimenant 1941 metų sovietines represijas, sovietų ištremtų į Sibirą apie 140 tūkst. žmonių, sovietų išžudytų ir žuvusių partizaninėje kovoje, taip pat vokiškųjų nacių išžudytų žydų.

Sovietinė propaganda kalė į galvas teiginį apie didžiosios rusų tautos “brolišką’ ir “nesavanaudišką” pagalbą pūvančiojo kapitalizmo užguitai ir vargstančiai Lietuvai ir tuo buvo visų pirma įtikinti “vyresnieji broliai”, kurie susiprato “nesavanaudiškai” padėti kapitalistų engtai lietuvių tautai, atvykdami į ją gyventi.

Daug rusų tuoj po karo atvyko į Lietuvą, kurioje buvo likę daug pasitraukusiųjų nuo sovietinio režimo į Vakarus gyventojų tuščių butų ir namų, o Lietuvos kaimo gyventojai buvo gana sėslūs ir nepasitikėdami nauja sovietine valdžia masiškai nesikėlė į miestus. Imigrantai iš SSRS į Lietuvą plūdo ir dėl aukšto mūsų gyvenimo lygio, išsaugoto iš Nepriklausomos Lietuvos dargi iki 1944 metų, kai eilėje SSRS regionų žmonės badavo. Jie Lietuvą vadino “Mažąja Amerika”. “Mat bat, daže sala jiest”, girdėjau išeinančio iš maisto parduotuvės iš kažkokio atvykėlio iš SSRS.

Pokaryje į suimtų ir ištremtų lietuvių vietas buvo sodinami iš SSRS atsiųsti veikėjai. Pagal Algimantą Liekį (“LKP agonijos kronika. Dokumentų apybraiža”, 1 t., 1996, psl. 130) iki 1945 04 01 pagal LKP CK pranešimą Kremliui į “išlaisvintas nuo lietuvių buržuazinių kapitalistų” vadovų pareigas įmonėse ir įstaigose buvo atsiųsti 8482 darbuotojai iš “broliškų” respublikų, iš jų: į partijos miestų, apskričių, valsčių komitetus - 430, į sovietinės valdžios organus - 276, į Vidaus reikalų ministeriją - 3258, į Valstybės saugumo komisariatus - 929, į komjaunimo komitetus - 175, į liaudies ūkio komisariatus - 901, į Lietuvos geležinkelio organizacijas - 2050 darbuotojų ir t. t. Taigi buvo kam vadovauti Lietuvos lietuviams…

Lietuvoje taip pat pasiliko daug 1945 m. demobilizuotų įvairių tautybių kariškių, daugiausia rusų. Tačiau sovietinė statistika iki pat

28

pirmojo visuotino gyventojų surašymo 1959 m. duomenų apie tuometinę tautinę gyventojų sudėtį Lietuvos miestuose ir rajonuose neteikė (1959 m. oficialioji statistika pateikė tik Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos gyventojų tautinę sudėtį).

Prie Lietuvos kolonizavimo ir rusinimo daug prisidėjo Maskvos skiriami sąjunginio pavaldumo įmonių vadovai, po to jų tempiami iš SSRS giminės, pažįstami ir tiesiog jų tautiečiai.

Pažymėtina, kad pirmaisiais sovietinės okupacijos metais prie sovietinės kolonizacijos stabdymo daug prisidėjo ir Lietuvos partizanai, intensyviausiai veikę iš visų Pabaltijo respublikų ir dėl galimos grėsmės imigrantai geriau rinkdavosi Latviją vietoje Lietuvos. Lietuvos partizanai ir tiesioginiai prisidėjo prie pasitraukusių į Vakarus lietuvių kaimų sodybose atsikėlusių iš SSRS rusų kolonistų išvijimo į Kaliningrado sritį.

SSRS save vadino “lygiateisių valstybių sandrauga”, tačiau ji faktiškai tęsė carinę Lietuvos rusinimo politiką, tiktai žymiai didesnėmis apimtimis ir spartesniais tempais.

Nors į Lietuvą pokaryje daug gyventojų atvyko iš SSRS, bendras Lietuvos gyventojų skaičius sumažėjo nuo 2880 tūkst. 1939 m. pradžioje iki 2561 tūkst. 1951 m., t.y. sumažėjo 319 tūkst. žmonių dėl labai didelių Lietuvos gyventojų nuostolių šiuo laikotarpiu, dargi priskaičiuojant 1944-1951 metais daug atvykusių iš SSRS imigrantų.

Laikotarpyje nuo 1939 m. iki 1959 m. gyventojų surašymų daugiausia sumažėjo žydų- apie 214 tūkst. žmonių (pagrindinai dėl jų sunaikinimo vokiečių okupacijos metais), lenkų-apie 211 tūkst. (dėl pokario lenkų išvykimo į Lenkiją), kitų tautybių-apie 116 tūkst. žmonių – daugiausia dėl vokiečių ir daugelio klaipėdiečių pasitraukimo į Vokietiją karo pabaigoje ir likusių vokiečių repatriacijos į Vokietiją.

1939-1958 metų laikotarpyje tarp padidėjusių tautybių lietuvių padaugėjo tik apie 195 tūkst. žmonių arba apie 10,0 proc., kai dalis tremtinių po Stalino nusibaigimo 1953 m. buvo paleisti iš tremties ir jau buvo sugrįžę iš Sibiro (tie, kuriems LKP CK sekretorius A. Sniečkus nebuvo uždraudęs grįžti į Lietuvą), nors per šį 19 metų laikotarpį vien natūralus lietuvių prieaugis buvo apie 600 tūkst. žmonių; baltarusių padidėjo apie 18 tūkst. žmonių arba 2,5 karto,

29

o rusų padidėjo net 159 tūkst. žmonių arba 3,21 karto ir jų lyginamasis skaičius padidėjo nuo 2,5 proc. net iki 8,5 proc.

Lietuvos 1939 m. rusai buvo Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje gyvenusių rusų palikuonys, carinės Rusijos gyventojų, atvykusių į Lietuvą 1795-1918 metais carinės okupacijos laikotarpiu, palikuonys ir po 1831 ir 1863 metų sukilimų caro Rusijos specialiai atkeltų rusų kolonistų vieton ištremtų į Rusiją lietuvių, palikuonys. Apytikriai įvertinant, pastarieji galėjo sudaryti apie trečdalį visų rusų palikuonių, t.y. apie 0,83 proc. Taigi sovietinė Lietuvos kolonizacija 1939-1958 metais, padidinusi rusų gyventojų dalį 6,0 punktais (nuo 2,5 proc. iki 8,5 proc.), buvo net 7,2 karto didesnė ( 6,0:0,83) negu carinės Rusijos 1831 ir 1683 metų vykdytos kolonizacijos.

Pažymėtina, kad carinės Rusijos didžiarusiško šovinizmo dvasia bujojo ir SSRS rusų nacionalistų, užvaldžiusių dargi SSKP CK , sąmonėje.

Kažkuriais sovietinės okupacijos metais buvo kalbama, kad Maskvoje perkvalifikuojamiems Lietuvos kompartijos darbuotojams buvo kalama į smegenines nuostata, kad dar netolimoje ateityje visų SSRS respublikų aukštosiose mokyklose turės būti dėstoma rusų kalba, o visose sovietinėse respublikose turės būti pereita prie vienos valstybinės kalbos (savaime aišku-rusų kalbos). Tad kuo skiriasi sovietinis didžiarusiškas šovinizmas nuo caro Rusijos didžiarusiško šovinizmo? Tik žymiai stambesniu lygiu, siekiant galimai greičiau surusinti ir kolonizuoti visas SSRS tautas.

Maskva, realizuodama didžiarusiškai šovinistinį SSRS “susiliejimo” į vieną tautą planą (faktiškai tai mažų tautų išnaikinimo planą), 1951 m. pradėjo naujo tipo SSRS respublikų kolonizacijos etapą, greta imigrantų siuntimo iš SSRS, respublikų specialistų išsiuntimą dirbti į SSRS. Šį naują sovietinės kolonizacijos etapą teko pergyventi ir man. Maskva 1951 m. perėmė sąjunginių respublikų aukštąsias mokyklas baigusiųjų specialistų skirstymą sąjunginiu mastu, siekdama mažinti specialistų su aukštuoju mokslu pasilikimą savo respublikose.

1951 m. pabaigoje baigusius KPI Hidrotechnikos fakultetą ir įgijusius hidrotechninės statybos inžinieriaus specialybę , tuos,

30

kurie nebuvo komjaunuoliais, paskyrė dirbti į SSRS vadinamąsias “didžiąsias komunizmo statybas” ir aš kartu su Juozu Vėbra buvome paskirti į Volgos-Baltosios jūros giliavandenio laivybos kanalo statybą Rusijos Federacijos Vologdos srityje ir 1952 m. pradžioje išvykti į šią statybą, mūsų vadinamą “Dolgo von” , analogiškai Volgos-Dono kanalo statybai. Kadangi šį kanalą statė SSRS VRM vadovaujami lagerių kaliniai, pagrindinai politiniai, mes prieš išvykdami buvome Kauno apygardos milicijos viršininko Firsovo kviečiami nakčiai užpildyti apie 30 psl. apimties slaptą anketą su duomenimis net apie tolimus gimines ir pasižadėjimą, kad tai, ką sužinosime statyboje, tai liks paslaptyje ir turėjome raštiškai įsipareigoti apie tai niekam nepasakoti. Anketą baigė surašyti beveik vidunaktį. Tai buvo būdingas milicijos naktinio darbo stilius.

Turėjau 1952 m. pradžioje išvažiuoti į paskyrimo vietą, Kaune palikęs žmoną, kuri irgi norėjo važiuoti, tačiau nujausdamas, kad jeigu ji ten pradės dirbti gydytoja SSRS VRM sistemoje, galės jos iš ten, kaip ir manęs, nebeišleisti be paties SSRS VRM ministro sutikimo ir tai dar daugiau komplikuotų mūsų sugrįžimą į Lietuvą.

1952 02 12 buvau paskirtas Vologdos srities “Vytegragidrostroj” statybos valdybos Novinkų rajono Gamybinio techninio skyriaus inžinieriumi (pagal paskyrimą baigus Kauno Politechnikos institutą). Grėsė ypatingai liūdna tikimybė - su SSRS VRM statybomis klajoti po SSRS iki pat pensijos…

Mūsų Gamybinio techninio skyriaus parengtus juodraštinius brėžinius tekdavo nešti į lagerio “zoną” kopijuoti vienam inžinieriui iš Gatčino (netoli nuo tuometinio Leningrado). Kartą jį labai lakoniškai paklausiau: “Už ką ir kiek?” “Už Stalino pilvo išpjovimą jo paveiksle, būnant girtam; tik 25 metus”, atsakė.

Gydytoja pas mane atrado tbc infiltratą plaučiuose. Rašiau laišką SSRS VRM ministrui, prašydamas mane atleisti iš statybos. Neatleido, tačiau mane pervedė į Vytegros rajono centrą – Vytegros miestą ir 1952 05 20 pradėjau dirbti “Vytegragidrostroj” statybos valdybos Vytegros statybos rajono inžinieriumi techninei dokumentacijai.

31

VRM Vytegros miesto poliklinikoje patvirtino pas mane esant tbc infiltratą ir su jos atitinkama pažyma vėl rašiau laišką SSRS VRM ministrui, prašydamas mane atleisti iš statybos. Vytegros statybos rajono valdyba sutiko mane išleisti mėnesiui išankstinių atostogų ir aš laikinai grįžau į Kauną. Atostogas dalinai uždelsiau tarytum ant adatų laukdamas atleidimo. Ir pagaliau beveik netikėtai atleidimo sulaukiau…- nuo 1952 08 26. Jaučiausi kaip netikėtai laimingai grįžęs į laisvę iš klaikios katorgos, nors ten buvau laisvai samdomu darbuotoju.

Prisimenu mūsų KPI hidrotechnikų skyriaus studentą, vėliau perėjusį į statybos skyrių, Petrą Dauderį, kuris atsisakė vykti į paskyrimo vietą. Tačiau milicija jį surado gimtajame kaime ir areštavo. Jį teisė. Buvo nuteistas išvykti į paskyrimo vietą, išskaičiuojant 25 procentus iš jo būsimo atlyginimo. 1953 m. nusibaigus Stalinui ir paskelbus dalinę amnestiją, jis pirmas grįžo iš “didžiųjų SSRS komunizmo statybų” (neskaitant manęs, atleisto dėl sveikatos) kaip teistas ir amnestuotas. Mano kolegą J. Vėbrą iš “Vytegragidrostroj” paleido tik po to, kai buvo baigta užkonservuoti ši statyba, nebelikus lagerių kalinių nemokamos darbo jėgos.

2.5. LIETUVOS SOVIETINĖS KOLONIZACIJOS

STABDYMAS Nikita Chruščiovas, išrinkus jį SSKP Generaliniu

sekretoriumi, padidino sąjunginių respublikų teises ir sąjunginę pramonę perdavė valdyti sąjunginėms respublikoms. Sudaryta Liaudies ūkio taryba (LŪT) pati pradėjo skirti įmonių vadovus, kadrus joms ir iš esmės pasibaigė buvusi Maskvos diktatūra ir įmonių vadovų bei kadrų siuntimas iš SSRS, taigi susidarė sąlygos Lietuvos kolonizavimo stabdymui. LŪT egzistavimo laikotarpiu 1958-1965 metais buvo iš esmės pirmasis tautinis atgimimas ir pakili nuotaika, kad patys galime tvarkytis su savo pramone ir Lietuvoje prasidėjo intensyvus pramonės kūrimas. Reikėjo pagrįsti pramonės įmonių išdėstymą, o kartu ir miestų perspektyvinį ugdymą. Ypatingai aktyviai veikė įtakingojo

32

Valstybinio plano komiteto (VPK) Suvestinio skyriaus viršininkas Paulius Kiuberis. Jo iniciatyva buvo organizuotas Lietuvos pramonės įmonių išdėstymo ir miestų ugdymo schemos generalinės perspektyvos (iki 1980 metų) laikotarpiui sudarymas, tačiau jau nuo 1959 metų buvo pradėtas schemos pagrinduose numatytas mažųjų pramoninių miestų ugdymas panaudojant vietinius darbo jėgos išteklius.

LŪT era išugdė savistovumo jausmą ir siekį savo šalyje tvarkytis patiems, o kartu ir tautinio pasididžiavimo jausmą, ir tai turėjo didelę įtaką imigrantų iš SSRS esminiam sumažėjimui. Antai 1958-1959 metais, kada sudarytoji LŪT dar nebuvo visapusiškai išvysčiusi savo veiklos, vidutinis metinis mechaninis gyventojų prieaugis buvo 6,9 tūkst., tai LŪT efektyvios veiklos metais (neskaitant paskutiniųjų 1965 jos egzistavimo metų) vidutinis metinis mechaninis gyventojų prieaugis buvo tik 2,25 tūkst. žmonių arba trigubai mažesnis negu minėtais 1958-1959 metais.

Dėl per didelio teisių suteikimo sąjunginėms respublikoms valdant jų pramonę ir esminio Maskvos įtakos sumažėjimo N. Chruščiovas 1965 metais buvo nuverstas iš SSKP Generalinio sekretoriaus posto ir sąjunginė pramonė vėl buvo perduota valdyti Maskvai. Vėl žymiai padidėjo Lietuvos mechaninis gyventojų prieaugis iš SSRS – 1966-1970 metais iki vidutinio metinio prieaugio po 7,0 tūkst., t.y. daugiau negu trigubai lyginant su 1961-1964 metų laikotarpiu.

Labai didelę įtaką stabdant imigrantu iš SSRS srautus turėjo VPK ir VMTK iniciatyva priimtas aukščiausių respublikos institucijų nutarimas apie stambių miestų augimo ribojimą ir paspartintą nedidelių miestų ugdymą, panaudojant jų regionų vietinius darbo jėgos išteklius, ir dėl to Lietuvos gyventojų tautinė sudėtis buvo atsiekta žymiai geresnė negu Estijoje ir ypatingai geresnė negu Latvijoje. Pažymėtina, kad Lietuva buvo vienintelė SSRS, turėjusi tokią schemą.

Ribotinų stambiųjų Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos miestų bei dalinai ribotino Šiaulių miesto ir mažų ugdytinų miestų gyventojų skaičiai 1923, 1940, 1951, 1959, 1970, 1979 ir 1989 metų pradžioje pateikiami lentelėje pagal CSU pri SM Lit. SSR “Statičeskij

33

biulleten, Vypusk Nr.14/80. Čislennost naselenija gorodov, rajonov Litovskoj SSR na načalo 1959, 1969 i 1970 godov”. Vilnius, 1970. Dlia služebnogo polzovanija, ekz. Nr.0029“ ir Valstybinio statistikos komiteto statistinį biuletenį “Gyventojų skaičius miestuose ir rajonuose”, Vilnius, 1999, psl. 7-16.

Lietuvos miestų gyventojų skaičių kitimas laikotarpyje nuo 1923 metų iki 1989 metų, tūkst. gyv.

Metai 1923 1940 1951 1959 1970 1979 1989 Aug.

1959-1988m., proc.

Vilnius 203,9 217,1 167,2 236,1 371,7 475,8 576,7 244 Kaunas 92,4 154,1 157,4 218,9 306,2 368,6 418,0 191 Klaipėda 35,8 47,2 45,6 90,5 140,6 176,6 202,9 224 Šiauliai 21,4 31,6 40,9 59,7 92,8 118,7 145,6 244 Panevėžys 19,2 26,7 36,2 41,1 73,5 102,3 126,5 308 Alytus 6,3 9,2 10,2 12,3 27,9 55,5 73,0 594 Marijam-polė

9,5 15,8 15,2 19,6 28,7 38,8 50,9 260

Telšiai 4,7 5,9 11,2 13,5 20,2 26,4 33,4 247 Tauragė 5,5 10,6 9,9 12,0 19,5 26,0 30,1 251 Utena 4,9 6,3 6,0 7,2 13,3 23,5 34,4 478 N. Akmenė - - - 5,4 10,2 14,2 13,6 252 Elektrėnai - - - - 6,6 8,5 15,9 241 Jonava 4,5 5.5 3,5 5,0 14,4 28,4 36,5 730 Jurbarkas … … … 4,4 6,6 10,6 14,3 325 Kėdainiai 7,4 8,7 9,5 10,6 19,7 27,9 33,8 319 Mažeikiai 4,3 5.6 6,3 8,0 13,5 25,8 43,5 544 Plungė … … … 8,7 13,6 18,8 22,5 259 Rokiškis 4,3 5,5 6,0 5,5 9,1 13,2 17,8 324 Švenčio-nėliai

… … … 4,9 6,0 6,6 7,7 158

Ukmergė 10,6 12,4 14,8 14,9 21,7 26,6 30,4 204 Visaginas - - - - - 6,2 32,4 523

Lentelėje miestų gyventojų skaičiaus augimas per 1959-1988

metų laikotarpį paskutinėje kolonėlėje procentais pateikiamas atsižvelgiant į tai, kad LŪT buvo įsteigta 1959 metais. Elektrėnų ir Visagino gyventojų skaičių augimas procentais pateiktas per

34

laikotarpį nuo šių gyvenviečių atsiradimo – Elektrėnų – 1970-1988 metais, Visagino – 1979-1988 metais.

Lietuvos gyventojų skaičiai tautybėmis per laikotarpį nuo 1925 iki 1989 metų pateikiami pagal Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. leidinį “Lietuvos Respublikos pagrindinių tautybių gyventojai”, psl. 13-14.

Lietuvos gyventojai tautybėmis metų pradžiai, tūkst. žmonių.

Metai 1925 1939 1959 1970 1979 1989 Viso 2158 2880 2711 3128 3391 3675 Lietuviai 1139 1596 2151 2507 2712 2924 Baltarusiai 52 72 231 268 303 344 Lenkai 64 441 230 240 247 258 Baltarusiai 4 12 30 45 58 63 Ukrainiečiai … … 18 25 32 45 Žydai 156 239 25 24 15 12 Kiti 143 160 26 19 24 27

1925 m. Lietuvos gyventojai – be Vilniaus krašto. 1939 m. Lietuvos gyventojai – dabartinėse Respublikos ribose;

jie pateikiami pagal Statistikos departamento apskaičiavimus. 1939 metų atskirų tautybių gyventojų skaičiai mūsų įvertinti

apytikriai pagal Lietuvos 1925 metų su Vilniaus kraštu Statistikos departamento apskaičiuotus tautybių procentus.

Lietuvai nuo 1959 metų intensyviai plėtojant eilę mažųjų miestų

ir panaudojant jų regionų vietinius darbo jėgos resursus bei stabdant stambių miestų augimą 1959-1988 metų laikotarpyje buvo iš esmės sustabdytas slavų veržimasis į Lietuvą, nors rusų tautybės gyventojų padidėjo 0,9 punkto (nuo 8,5 iki 9,4 proc.), lyginant su jų padidėjimu 1944-1959 metais net 6,0 punktais (nuo 2,5 procento iki 8,5 procento). Lietuvių gyventojų dalis padidėjo, nors ir nežymiai – vos 0,3 punkto).

35

Lietuvos skirtingų tautybių gyventojai laikotarpyje nuo 1897 iki 2001 metų, procentais

Metai 1897 19251

19252

1939 1959 1970 1979 1989 2001

Viso: 100 100 100 100 100 100 100 100 100 Lietuviai

61,6 80,6 67,9 67,9 79,3 80,1 80,0 79,6 83,5

Rusai 4,8 2,4 2,5 2,5 8,5 8,6 8,9 9,4 6,7 Lenkai 9,7 3,0 15,3 15,3 8,5 7,7 7,3 7,0 6,3 Baltarusiai

4,7 0,2 0,4 0,4 1,1 1,5 1,7 1,7 1,2

Ukrainiečiai

… … … … 0,7 0,8 1,0 1,2 0,7

Žydai 13,1 7,2 8,3 8,3 0,9 0,8 0,4 0,3 … Kiti 6,1 6,6 5,6 5,6 1,0 0,5 0,7 0,8 …

1 – 1925 be Vilniaus krašto, 2 – su Vilniaus kraštu. Lietuvos gyventojų prieaugis tautybėmis atskirais laikotarpiais,

tūkst. žmonių

Metai 1939-1958 1959-1969 1970-1978 1979-1988

Viso -169 417 263 284

Lietuviai 195 356 205 212 Rusai 159 37 35 41 Lenkai -211 10 7 11 Baltarusiai 18 15 13 4 Ukrainiečiai … 7 7 … Žydai -214 -1 -9 -3 Kiti -116 -7 5 3

36

Skirtingų tautybių gyventojų prieaugis atskirais laikotarpiais, procentais

Metai 1939-1958 1959-1969 1970-1978 1979-1988 Viso -5,9 15,4 8,4 8,4 Lietuviai 10,0 16,6 8,2 7,8 Rusai 221 16,0 13,1 13,5 Lenkai -48 4,3 2,9 4,5 Baltarusiai 150 50 29 9 Ukrainiečiai … 44 23 41 Žydai -90 -4 -38 -20 Kiti -84 -27 26 12

`````````` 1939-1958 metais Lietuvoje rusų padidėjo net 221 proc.,

baltarusių – 150 proc., o žydų sumažėjo net 90 proc., lenkų – 48 proc. 1959-1969 metais daugiausia padidėjo baltarusių ir

ukrainiečių – atitinkamai 50 ir 44 proc., taip pat lietuvių ir rusų – atitinkamai 16,6 ir 16,0 proc. 1970-1978 metais

daugiausia padidėjo baltarusių, ukrainiečių ir rusų – atitinkamai 29, 23 ir 13,1 proc. 1979-1988 metais daugiausia padidėjo ukrainiečių ir rusų – atitinkamai 41 ir 13,5 proc.

Įdomus tautybių teritorinis pasiskirstymas. Lietuviai 1989 m. Vilniuje sudarė 50,5 procento jo

gyventojų, Kaune – 88,0, Klaipėdoje – 63,0, Šiauliuose – 85,0, Panevėžyje – 91,6, Alytuje – 94,7, Marijampolėje – 95,1 proc. gyventojų.

Iš 344 tūkst. rusų 1989 m. daugiausia gyveno Vilniuje – 116,6 tūkst., Klaipėdoje – 57,2 tūkst., Kaune – 34,8 tūkst., Ignalinos rajone kartu su Visaginu – 23,6 tūkst., Šiauliuose – 15,3 tūkst.

Rusai didžiausią dalį gyventojų 1989 metais sudarė Ignalinos rajone – 39,4 procento, iš jo Visagine - net 64,2 proc., Klaipėdoje – 28,2, Zarasų rajone – 21,3, Vilniuje – 20,2, Jonavos rajone – 16,7, Švenčionių rajone – 16,2, Trakų rajone – 11,9, Šiauliuose – 10,5, Vilniaus rajone – 9,1 proc.

Iš 258 tūkst. Lietuvos lenkų 1989 metais daugiausia gyveno Vilniuje – 108,2 tūkst., Vilniaus rajone – 59,8 tūkst., Šalčininkų

37

rajone – 32,9 tūkst., Trakų rajone – 19,4 tūkst., Švenčionių rajone – 10,9, Ignalinos rajone – 4,5 tūkst.

Lenkais užsirašę didžiausią dalį sudarė Šalčininkų rajone – 79,6 proc., Vilniaus rajone – 61,5, Švenčionių rajone – 28,8, Trakų rajone – 23,8, Vilniuje – 18,8, Širvintų rajone – 11,1, Molėtų rajone – 10,1 procento jų gyventojų.

Iš 63 tūkst. baltarusių 1989 metais daugiausia gyveno Vilniuje – 30,3 tūkst., Ignalinos ir Vilniaus rajonuose – po 4,5 tūkst., Trakų rajone – 3,3 tūkst. ir jie sudarė atitinkamai 5,3, 7,5 ir 4,7 procentus jų gyventojų.

Iš svetur į Lietuvą atvykusių gyventojų dalį dalinai apibūdina 1989 m. duomenys apie jų gimimo vietas. Svetur gimusių didžiausią dalį sudarė ukrainiečiai – net 78,8 procentai, baltarusiai – 73,9, rusai – 50,4, žydai – 43,5, kitos tautybės – 64,7 proc. (žiūr. lentelę, sudarytą pagal “1989 metų visuotino gyventojų surašymo duomenis”, 111 t., 130 psl.).

Atskirų tautybių Lietuvos gyventojai 1989 m. pagal jų gimimo

vietą

Viso Lietu-viai

Rusai Lenkai Balta- rusiai

Ukrai- niečiai

Žydai Kiti

Viso, tūkst. 3674,8 2924,3 344,5 258,0 63,2 44,8 12,4 27,8gimę: Lietuvoje

3299,0 2859,8 171,0 225,0 17,0 9,5 7,0 9,8

Svetur 375,8 64,5 173,5 32,0 46,2 35,3 5,4 18,0Gimusių-jų proc.:

100 100 100 100 100 100 100 100

Lietuvoje 89,8 97,8 49,6 87,2 26,9 21,2 56,5 35,3Svetur 10,2 2,2 50,4 12,8 73,1 78,8 43,5 64,7

Iš svetur gimusių 175,5 tūkst. rusų 1989 m. daugiausia buvo gimę Rusijoje – 129,5 tūkst., Baltarusijoje – 10,3 tūkst., Ukrainoje – 10,7 tūkst.

Iš svetur gimusių 46,2 tūkst. baltarusių daugiausia buvo gimę Baltarusijoje – 41,9 tūkst.

Būdinga tai, kad. iš 32,0 tūkst. svetur gimusių lenkų daugiausia buvo gimę Baltarusijoje – 26,3 tūkst. ir dauguma jų apsigyveno lenkiškuose Rytų Lietuvos rajonuose bei Vilniuje, kur

38

jiems sovietinė Lietuvos valdžia sudarė žymiai palankesnes tautines sąlygas negu Baltarusijoje.

Iš svetur gimusių 5,4 tūkst. žydų daugiausia buvo gimę Ukrainoje – 1,8 tūkst., Baltarusijoje – 1,7 tūkst.

Iš svetur gimusių 64,5 tūkst. lietuvių daugiausia buvo gimę Rusijoje – 28,7 tūkst., Kazachijoje – 6,1 tūkst., Latvijoje – 5,8 tūkst., Ukrainoje – 4,8 tūkst., užsienio šalyse – 4,3 tūkst. gyventojų.

Tačiau faktiška atvykusių į Lietuvą rusų, baltarusių, ukrainiečių žydų ir kitų svetur gimusiųjų dalis yra žymiai didesnė, nes 1944-1988 metais daugelio atvykusiųjų didelė dalis buvo gimę jau Lietuvoje ir jie nebuvo priskaičiuojami prie gimusių svetur.

Beveik visuose mažuosiuose ugdytuose pramoniniuose miestuose lietuvių gyventojų dalis 1989 metais buvo didesnė negu vidutinė Lietuvoje: Jurbarke – 98,3 procentai (jo ugdymo vėliau buvo atsisakyta), Tauragėje – 95,5, Plungėje – 95,3, Utenoje – 95,2, Telšiuose – 94,7, Ukmergėje – 89,2, Mažeikiuose – 89,1, Rokiškyje – 88,8, N. Akmenėje – 88,5, Kėdainiuose – 85,8, Jonavoje – 81,5, išskyrus Elektrėnus – 72,5 ir ypatingai Visaginą - tik 7,7 procento, nes didžiarusiškai šovinistinė sovietinė atominės elektrinės direkcija lietuvių iš viso nepriimdavo į darbą, net įgijusių reikalingą specialybę.

Vilnius nors oficialiai ir buvo priskirtas prie ribotinų miestų, tačiau LŪT jau nuo savo veiklos pradžios Vilniuje buvo pradėjusi statyti daug pramonės įmonių, o tai sąlygojo spartų sostinės augimą ir lietuvių gyventojų dalies spartų didėjimą. Lietuvių dalis Vilniuje padidėjo nuo 33,6 procentų 1959 metais iki 50,5 procentų 1989 metais, o rusų, lenkų, baltarusių, žydų dalis mažėjo.

Kaimyninės Latvijos sostinėje Rygoje latvių dalis sumažėjo iki 36,5 procentų 1989 metais, nes jie nesugebėjo stabdyti Rygos augimo, o galbūt ir negalėjo. Man prisimena 1977 metai, kai Rygoje dalyvaujant tarprespublikinėje konferencijoje gamybinių jėgų išdėstymo ir regioninės ekonomikos klausimais (tuos metus atsimenu pagal minėtos konferencijos medžiagoje paskelbtą mano kartu su dr. V. Marčėnu straipsnį “Izochronų metodas nustatant skirtingo dydžio miestų traukos zonas”, rusų kalba) teko atvirai išsikalbėti ir jie

39

skundėsi, kad Lietuvoje į partiją įstojo daug jaunimo ir jie užėmė valdančias vietas ir lietuviai patys tvarkosi savo respublikoje, o latvių jaunimas vokiečių metais buvo išėjęs į vokiečių armiją ir sovietiniais laikais už tai nukentėjęs, o vyresnio amžiaus latviai partijoje ir valdžioje sudarė nedidelę dalį, be to, jie buvo apšaukti nacionalistais ir pašalinti iš valdžios ir valdžią perėmė atsiųstieji iš Maskvos. Savaime aišku, kad šie atvykėliai vykdė atitinkamą Latvijos kolonizavimo politiką su atitinkamomis pasėkomis. O Rygą SSRS gyventojai gerai žinojo. Antai, kartais būnant komandiruotėse Maskvoje kai kas nors manęs paklausdavo iš kur aš ir kai atsakydavau, kad iš Lietuvos, dažniausiai atsakydavo: ”A, znaju znaju – u vas Ryga” (“Žinau žinau – pas jus Ryga”). Ir plūsdavo imigrantai iš SSRS į jų gerai žinomą Rygą, kurioje ją valdantieji jų tautiečiai jiems pirmoje eilėje suteikdavo komunalinius būtus.

Lietuvos rusinimas ir kolonizacija buvo sustabdytos prasidėjus energingam Atgimimo sąjūdžiui ir 1990 m. kovo 11 d. atkūrus Nepriklausomą Lietuvos valstybę. Pažymėtina, kad tai paskelbta pačią paskutinę dieną ir paskutinėmis valandomis, kada SSRS dar galiojo “Stalino konstitucijos saulėje” įrašytas propagandinis, tais laikais visai nerealus, teiginys, kad sąjunginė respublika turi teisę išstoti iš SSRS, kada sekančią dieną SSRS AT šį punktą buvo numačiusi panaikinti.

1993 m. rugpjūčio 31 d. Lietuvą paliko paskutinis Rusijos Federacijos kareivis. Su armija išvyko ir palyginti daug rusų karininkų šeimų.

Rusų dalis Lietuvoje nuo 1989 m. iki 2001 m. visuotino gyventojų surašymo sumažėjo nuo 9,4 proc. iki 6,7 proc., baltarusių – nuo 1,7 iki 1,2 proc., ukrainiečių – nuo 1,2 iki 0,7 proc., lenkų – nuo 7,0 iki 6,3 proc., o lietuvių dalis padidėjo nuo 79,6 iki 83,8 proc.

VPK pavedimu 1993 m. rugsėjį dėl kariškių paliktos Rūklos gyvenvietės administracinio pavaldumo buvau komandiruotas į Jonavos rajono Vykdomąjį komitetą ir su juo susitariau, kad Rūklos gyvenvietės pagrindu turėtų būti sudaryta nauja seniūnija, pavaldi Jonavos rajono vykdomajam komitetui. Be to, rajono savivaldybė jau buvo pradėjusi rūpintis Rūkla. Su rajono atstovais teko aplankyti

40

buvusią SSRS kariuomenės slapto sąjunginės reikšmės Gaižiūnų poligono slaptą Rūklos gyvenvietę, iki kurios visuomeniniam transportui buvo uždrausta atvykti arčiau kaip per vieną kilometrą. Mūsų matytoje gyvenvietės dalyje buvo apie trečdalis visiškai tuščių išvykusių karininkų šeimų nusiaubtų butų – paliktos vien tik sienos ir krūvos šiukšlių. Rajono atstovai taip pat aprodė ir kariškių paliktas požemines šachtas raketoms su atominėmis galvutėmis ir didžiulius angarus vežiojamoms raketoms slėpti nuo JAV žvalgybos palydovų iš oro. Paminėtina, kad mano paruoštą raštą Vyriausybei dėl Rūklos naujos seniūnijos sudarymo ir jos priskyrimo Jonavos rajonui, tuometinis ministras Julius Veselka atsisakė jį pasirašyti ir pareikalavo pateikti pasiūlymą Rūklą perduoti tiesioginiam Vyriausybės pavaldumui, - nors kvailai, tačiau diktatoriškai pagal jo valdymo manierą, dargi nesiteikdamas išklausyti mano argumentų. Žinoma, Vyriausybė tokio nepagrįsto J. Veselkos pasiūlymo nepriėmė ir Rūklą perdavė Jonavos rajono savivaldybės pavaldumui.

3. AUTORIAUS INICIATYVOS STABDANT LIETUVOS

KOLONIZACIJĄ PER ĮTAKINGŲ SOVIETINIŲ INSTITUCIJŲ ĮŽVALGIUS VADOVUS

Savo iniciatyvas stabdant Lietuvos sovietinę kolonizaciją

pavyko realizuoti per įtakingų sovietinių institucijų įžvalgius vadovus – pagrindinai per MT VMTK bei MT VMTDKK pirmininką akademiką Algirdą Žukauską, per MT VPK pirmininką Aleksandrą Drobnį ir per MT VPK pirmininko pirmąjį pavaduotoją Algirdą Brazauską, nors tose institucijose tuo metu dirbau tik skyriaus vyriausiuoju specialistu bei skyriaus vyriausiuoju ekonomistu, taip pat per artimai bendravusį įvairiais gamtosaugos klausimais ir gerai pažįstamą Gamtos apsaugos komiteto prie MT pirmininką Viktorą Bergą, kurie, kaip jaučiau, taip pat pergyveno dėl Lietuvos kolonizacijos ir siekė išsaugoti savo mažą tautą nuo jos asimiliacijos ir išnykimo.

Didelę reikšmę stabdant Lietuvos kolonizaciją iš SSRS į stambiuosius miestus turėjo 1959 metais MT VMTK, kartu su

41

didele komisija iš mokslininkų bei gamybininkų, sukurtas Respublikos miestų sistemos perspektyvinis ugdymas bei pramonės įmonių išdėstymas, padėję pagrindus tolygesniam gamybinių jėgų išdėstymui paspartintai ugdant eilę mažųjų miestų, panaudojant jų regionų vietinius darbo jėgos išteklius, ir kartu stabdant stambiųjų miestų augimą. MT VPK bei MT VMTDKK teikimu 1964 m. buvo priimtas atitinkamas sovietinės valdžios nutarimas minėtu klausimu.

3.1. AKADEMIKAS ALGIRDAS ŽUKAUSKAS Dirbant nuo 1958 m. sausio 16 d. iki 1961 m. lapkričio 1 d.

akademiko Algirdo Žukausko vadovaujamame MT VMTK Energetikos ir kuro pramonės skyriaus vyriausiuoju specialistu ir nuo 1961 m. lapkričio 1 d. iki 1965 m. lapkričio 16 d. VMTK pagrindu organizuotame VMTDKK Energetikos ir kuro pramonės mokslinio tyrimo darbų koordinavimo skyriuje bei vėliau Energetikos, vandens ūkio ir transporto skyriuje vyriausiuoju specialistu per akad. A. Žukauską pavyko realizuoti eilę mano iniciatyvų, kurios žymiai prisidėjo prie imigrantų iš SSRS antplūdžio ir Lietuvos kolonizacijos sumažinimo. Šio žodžio kalbantis su akad. A. Žukausku niekada nevartojau, nes jis tai greičiausiai palaikytų provokacija (kiek mes buvome susidarę nuomonę, jis buvo idėjinis komunistas), tačiau jis klausimo esmę suprasdavo ir netiesioginėmis užuolankomis.

Dirbant MT VMTK akad. A. Žukauskas pritarė mano išanalizuotos ir pagrįstos šiluminės elektrinės statybos vietai netoli Strėvos upės dabartiniuose Elektrėnuose, sudarant ant patvenktinos Strėvos upės 11 kv. km. ploto dirbtinį tvenkinį – ŠE cirkuliacinio vandens aušintuvą. Šį pasiūlymą buvau iš anksto suderinęs su savo skyriaus viršininku Juozu Linkaičiu ir gavęs visišką jo pritarimą. Ši ŠE vėliau buvo įteisinta, suprojektuota ir pastatyta. Ji buvo labai reikalinga Lietuvos pramonei plėsti ir tolygiau išdėstyti Respublikos gamybines jėgas, ir tai sudarė sąlygas stambių Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos miestų ugdymui riboti, tuo mažinant imigrantų iš SSRS antplūdį į juos.

42

1959 m. kartu su VMTK kitų skyrių vyriausiaisiais specialistais – chemiku Leopoldu Kaminsku ir Vyteniu Gubavičiumi teko išnagrinėti ir pasiūlyti nebrangios ir Respublikos žemės ūkiui labai reikalingos skystų azotinių trąšų gamyklos statybos vietą prie Jonavos, sudarant pagrindą šiam nedideliam miestui augti, panaudojant vietinius darbo jėgos išteklius, ir kartu sudarant prielaidas chemijos pramonės kompleksui plėstis Jonavoje.

VMTK 1959 m. parengė labai reikalingą, svarbų ir gana didelį darbą (92 psl., iš jų 27 brėžiniai-schemos) – pasiūlymus apie 1959-1965 metais statytinų Lietuvoje pramonės įmonių išdėstymą ir miestų sistemos perspektyvinį plėtimą (laikotarpiui iki 1980 m.)

Siekiant tolygesnio Respublikos gamybinių jėgų išdėstymo ir tolygesnio jos gyventojų aptarnavimo bei geresnio visų regionų darbo jėgos išteklių panaudojimo vietoje buvusių penkių socialinių kultūrinių regioninių centrų – Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių ir Panevėžio buvo pasiūlyta nutolusiuose nuo jų regionuose formuoti dar penkis naujus tokius regioninius centrus – Uteną, Alytų, Marijampolę, Telšius ir Tauragę.

Šis darbas sudarė pagrindą jau nuo 1959 m. pradėti tolygiau išdėstyti gamybines jėgas, paspartintai ugdyti naujuosius regioninius centrus bei mažuosius pramoninius miestus, ribojant stambių miestų augimą, ir tai turėjo didelę įtaką imigrantų iš SSRS antplūdžio stabdymui.

Akad. A. Žukausko pavedimu šiam darbui man teko parengti duomenis apie upių ties miestais minimalius skaičiuotinus debitus ir pateikti pasiūlymus dėl miestų ugdymo pagal vandens išteklių faktorių ir tai turėjo nekurią įtaką kompleksiniams pasiūlymams apie ugdytinus miestus.

Per akad. A. Žukauską buvo realizuota mano iniciatyva Kėdainių chemijos kombinatui paduoti iš Šventosios upės padidintą, lyginant su kombinato poreikiais, debitą į Nevėžio upės aukštupį per Panevėžį, kartu išsprendžiant ir daug reikšmingesnę problemą – Panevėžio miesto ugdymo galimybes, panaudojant jo regiono vietinius darbo jėgos išteklius.

Dirbant MT VMTK 1961 m. buvo realizuotas mano pasiūlymas išsaugoti Neringos Smiltynę nuo Klaipėdos jūrų prekybos uosto

43

plėtimo joje bei riboti Klaipėdos eksportinės naftos bazės plėtimą.

Svarbiausia ir reikšmingiausia per akad. A. Žukauską realizuota mano iniciatyva – “Ukrniiprojekto” 1962 m. numatyto stambaus naftos perdirbimo gamyklos su naftos chemijos pramonės kompleksu statybos Vievyje, išugdant Vievį net iki 60 tūkst. gyventojų, sužlugdymas beveik nerealios tikimybės sąlygomis, apsaugojęs Lietuvą nuo daugiau kaip 35 tūkst. imigrantų iš SSRS įsikurdinimo Vievyje…

Akad. A. Žukausko pavedimu 1963 m. teko išanalizuoti Utenos ugdymo regioniniu centru galimybes pagal jos aprūpinimo vandens ištekliais ekonomines sąlygas ir tai leido išvengti nepriimtinų dviejų regioninių centrų - Rokiškio ir Švenčionėlių ugdymo.

Didelį akad. A. Žukausko pasitikėjimą mano veikla ir

manimi liudija tai, kad Maskvai likvidavus LŪT ir VMTDKK 1965 m. lapkričio 16 d. iš 56 VMTDKK darbuotojų mus tik šešis pervedė tolimesniam darbui į MT VPK, tarp jų ir mūsų skyriaus viršininką Juozą Linkaitį, kuriam aš taip pat turiu būti už pervedimą dėkingas.

Negalima užmiršti, mano manymu, ir šešėlio. Kodėl A. Drobnio iniciatyva MT paskirtas MT laikinosios komisijos pirmininku dėl AE statybos vietos akad. A. Žukauskas, į kurį A. Drobnys dėjo dideles viltis dėl AE statybos Lietuvoje atsisakymo, vis dėl to pritarė SSRS VMSM siūlymui AE statyti Lietuvoje, vietoje SSRS EM anksčiau numatytos AE statybos Baltarusijoje prie Snūdo ir Strusto ežerų netoli Breslaujos miesto?

Paminėtini didelių miestų gyventojų tautinės sudėties pakitimai po 1959 metų, kai pramonės valdymas buvo perduotas sąjunginėms respublikoms – jų Liaudies ūkio taryboms ir buvo pradėtas imigrantų iš SSRS stabdymas.

Vilniaus miesto gyventojų lietuvių dalis tarp 1959 m. ir 1989 m. gyventojų surašymų padidėjo nuo 33,6 proc. iki 50,5 proc., o rusų dalis sumažėjo nuo 24,4 iki 20,2 proc., lenkų dalis sumažėjo nuo 20,0 iki 18,8 proc., baltarusių – nuo 6,2 iki 5,3 proc., žydų – nuo 6,9 iki 1,6 proc. (dauguma jų išvyko į Izraelį).

44

Kauno mieste tarp 1959 ir 1989 metų gyventojų surašymų lietuvių dalis padidėjo nuo 81,8 iki 88,0 proc., rusų dalis sumažėjo nuo 11,9 iki 8,3 proc., lenkų – nuo 1,3 iki 0,6 proc., žydų – nuo 2,7 iki 0,3 proc., baltarusių – nuo 0,9 iki 0,7 proc.

Oficialioje sovietinėje 1959 metų statistikoje duomenys apie kitų miestų gyventojų tautinę sudėtį buvo slapti ir neskelbiami. Tačiau man dirbant MT VPK pavyko nusirašyti 1959 metų miestų gyventojų tautinę sudėti, skirtą naudotis tik tarnybiniams reikalams.

Klaipėdos mieste tarp 1959 ir 1989 metų gyventojų surašymų lietuvių dalis padidėjo nuo 55,6 iki 63,0 proc., rusų dalis sumažėjo nuo 35,2 iki 28,2 proc.

Šiaulių mieste tarp 1959 ir 1989 m. gyventojų surašymų lietuvių dalis padidėjo nuo 81,6 iki 85,1 proc., rusų dalis sumažėjo nuo 13,1 iki 10,5 proc.

Panevėžio mieste tarp 1959 ir 1989 metų gyventojų surašymų lietuvių dalis padidėjo nuo 84,7 iki 91,8 proc., rusų dalis sumažėjo nuo 11,5 iki 5,9 proc.

Ugdytame Kėdainių mieste tarp 1959 ir 1989 metų gyventojų surašymų lietuvių dalis padidėjo nuo 80,3 iki 85,8 proc., rusų dalis sumažėjo nuo 14,4 iki 9,3 proc.

Ugdytame Jonavos mieste tarp 1959 ir 1989 metų gyventojų surašymų lietuvių dalis padidėjo nuo 76,3 iki 81,5 proc., rusų dalis sumažėjo nuo 17,3 iki 13,4 proc.

Ugdomas Utenos miestas-regioninis centras pasiliko gana lietuvišku miestu – lietuvių dalis Utenoje tarp 1959 ir 1989 metų gyventojų surašymų padidėjo nuo 87,4 iki 95,2 proc., rusų dalis sumažėjo nuo 10,3 iki 3,5 proc.

Silpnai ugdytuose Švenčionėliuose tarp 1959 ir 1989 metų gyventojų surašymų lietuvių dalis padidėjo nuo 50,8 iki 62,0 proc., rusų dalis sumažėjo nuo 16,5 iki 12,1 proc., lenkų – nuo 25,5 iki 19,3 proc. Jeigu vietoje Utenos regioninio centro būtų ugdomi du regioniniai centrai – Rokiškis ir Švenčionėliai, kaip tuomet norėjo MT, tai į Švenčionėlius būtų atvykę iš kaimyninės Baltarusijos daug baltarusių ir nemažai lenkų, kuriems Lietuvoje tuometinė sovietinė valdžia sudarydavo palankesnes sąlygas, negu jie turėjo Baltarusijoje, ir Švenčionėlių gyventojų tautinė sudėtis būtų buvusi dar mišresnė.

45

Taigi mano išankstinė nuomonė apie Utenos pranašumą ugdyti regioniniu centru pilnai pasiteisino.

Įnašą į realizuotas per akad. A. Žukauską mano iniciatyvas vertinu taip:

1) šiluminės elektrinės statybos vietą 1958 m., pagrįstą J. Linkaičio Lietuvos perspektyvinių energetinių poreikių apskaičiavimais tarp Kauno ir Vilniaus,, konkrečiai dabartiniuose Elektrėnuose prie Strėvos upės sudarytino tvenkinio būtų galėję pasiūlyti ir kiti hidrotechnikai, nes statybos vieta buvo gana aiški;

2) azotinių trąšų gamyklos statybos vietą prie Jonavos 1959 metais, galbūt, būtų pasiūlę ir kiti mano kolegos - Z. Kaminskas ir V. Gubavičius;

3) reikšmingame 1959 metų Respublikos miestų perspektyvinio ugdymo laikotarpiui iki 1980 metų ir pramonės įmonių išdėstymo iki 1965 metų pasiūlymų parengime turėjau dalinę įtaką; turbūt, didžiausia mano įtaka yra ta, kad būdamas hidrotechninės statybos inžinieriumi pradėjau problemas vertinti kompleksiškai ir neprieštaravau Telšių ir Utenos miestų ugdymui regioniniais centrais dėl mažų jų vandens išteklių;

4) esminiai prisidėjau prie sąlygų sudarymo Panevėžio miesto ugdymui dėl labai mažų skaičiuotinų minimalių Nevėžio upės debitų, nes Kėdainių chemijos kombinatui jo lėšomis reikalingi papildomi žymiai mažesni debitai būtų paduoti aplenkiant Panevėžio miestą;

5) Kuršių Neringos Smiltynės iš saugojimas nuo Klaipėdos uosto plėtimo joje galėjo ir komplikuotis, tačiau esant palyginti daugeliui Smiltynės išsaugojimo šalininkų, galbūt, būtų ją ir išsaugoję;

6) mano iniciatyva dėl naftos perdirbimo gamyklos su stambiu naftos chemijos kompleksu statybos Vievyje sužlugdymo buvo lemtinga ir labai reikšminga, įgalinusi išvengti ne mažiau kaip 35 tūkstančių imigrantų iš SSRS apsigyvenimo Vievyje;

7) vietoje perspektyvaus Utenos miesto-regioninio centro ugdymo greičiausiai būtų buvę ugdomi Rokiškio ir Švenčionėlių miestai, menkai tinkami būti regioniniais centrais.

46

3.2 ALEKSANDRAS DROBNYS Nuo 1965 m. lapkričio 16 d. dirbant MT Valstybinio plano

komiteto (VPK) Mokslo ir technikos skyriaus vyriausiuoju specialistu, nuo 1968 m. vasario 27 d. VPK Teritorinio planavimo skyriaus vyriausiuoju ekonomistu bei nuo 1973 m. balandžio 16 d. VPK Gamtos apsaugos ir gamybinių jėgų išdėstymo skyriaus vyriausiuoju ekonomistu per VPK pirmininką Aleksandrą Drobnį teko realizuoti eilę mano iniciatyvų siekiant išvengti susidaryti sąlygoms, kurios skatintų imigrantų iš SSRS įsidarbinimą Lietuvoje naujose įmonėse.

Iš VPK darbuotojų išgirdau, kad A. Drobnys buvo pakliuvęs į LKP CK nemalonę (lyg tai už nacionalizmą) ir jam grėsė atleidimas iš darbo, tačiau jį nuo atleidimo išgelbėjo jo agitacija už AT kandidatus Varėnos rajone, kai per langą partizanai įmetė granatą ir A. Drobnys susirinkusiems sukomandavęs “Greitai ant grindų” išvengė mirties ir po to buvo CK reabilituotas ir paliktas valdžioje.

Dirbant MT VPK Mokslo ir technikos skyriaus vyriausiuoju specialistu per VKP pirmininką A. Drobnį pavyko apie 1967 m. sužlugdyti jau su juo Vietinės pramonės ministro Ozarskio suderintas lietuviško gintaro paieškas Kuršių mariose, nes tai buvo susieta su žemkasių flotilijos pasikvietimu iš Kaliningrado ir, žinoma, jų darbuotojų su šeimomis įsikurdinimu Lietuvoje Kuršių Neringoje.

Beveik beviltiškomis sąlygomis 1967 m. pavyko sužlugdyti planuojamą statyti Kretingos smulkaus tonažo organinės sintezės gamyklą, kurioje būtų dirbę net 3160 darbuotojų, nes tai buvo pavojinga netiek dideliu aplinkos teršimu (apie tai buvau pateikęs A. Drobniui pažymą), kiek tūkstančių darbuotojų iš SSRS su jų šeimomis atvykimu ir apsigyvenimu.

PK pavedimu 1967 m. teko dalyvauti Klaipėdoje tarpžinybiniame pasitarime ir pavyko sužlugdyti, pritarus Klaipėdos jūrų prekybos uosto vadovybei, SSRS Jūrų laivybos ministerijos siūlymą giliavandenę uosto krantinę perduoti Sąjunginei titano žvalgybinei eksploatacinei įmonei ir šios įmonės ketinamą įsikūrimą Klaipėdoje.

47

VPK pirmininkas A. Drobnys, matomai įvertinęs mano iniciatyvas bei argumentus mano pasisakymus tarpžinybiniuose pasitarimuose ir matydamas reikmę mane nukreipti dirbti labai svarbioje gamybinių jėgų išdėstymo srityje, 1968 m. vasario 27 d. paskyrė VPK Teritorinio planavimo skyriaus vyriausiuoju ekonomistu pas skyriaus viršininką A. Ivanauską. Šis skyrius 1973 m. balandžio 16 d. buvo reorganizuotas į Gamtos apsaugos ir gamybinių jėgų išdėstymo skyrių ir man jame buvo pavestas gamtos apsaugos problemų sprendimas, o taip pat teko spręsti ir gamybinių jėgų išdėstymo klausimus. Turėjome galimybes paveikti naujų įmonių išdėstymą, riboti naujų įmonių statybas, visų pirma stambiuosiuose miestuose – Vilniuje , Kaune, Klaipėdoje ir tuo pačiu ribojant imigrantų atvykimą į juos iš SSRS, ir paspartintai ugdant naujuosius regioninius centrus – Alytų, Marijampolę, Uteną, Telšius ir Tauragę, panaudojant vietinę tų regionų darbo jėgą, ir aktyviai šioje srityje veikti, nes svarbiausiu savo gyvenimo tikslu laikiau ginti Lietuvą nuo jos kolonizacijos.

Per A. Drobnį apie 1970 m. man pavyko sparčiai ugdomą regioniniu centru Alytaus miestą apsaugoti nuo SSRS gyventojų iš už poliarinio rato antplūdžio ir apsigyvenimo jame, pasiūlius jiems nepatrauklų užkampio miestelį – N. Akmenę.

Alytus per laikotarpį nuo 1959 m. iki 1989 m. gyventojų surašymų padidėjo nuo 12,4 tūkst. iki 73,1 tūkst. – daugiausia iš visų naujai ugdytų regioninių centrų, aplenkęs buvusią didesnę Marijampolę (joje gyventojų padidėjo nuo 19,6 tūkst. iki 50,6 tūkst.), o lietuvių dalis per minėtą laikotarpį Alytuje padidėjo nuo 86,2 iki 94,7 proc., nes jis buvo apsaugotas nuo SSRS už poliarinio rato gyventojų apsigyvenimo jame (paminėtina, kad mano pasiūlytoje vietoje Alytaus N. Akmenėje šių gyventojų įtakos taip pat nebuvo ir lietuvių dalis joje taip pat didėjo).

Kai kurie VPK darbuotojai Alytų su šypsenėle vadino Aleksandrija, atseit, VPK pirmininko Aleksandro Drobnio sparčiai ugdomas jo gimtojo rajono miestas. Tačiau toks kaltinimas buvo be loginio pagrindo, nes Alytus turėjo geriausias sąlygas jo sparčiam ugdymui – Dzūkijoje buvo didžiausias “užimtųjų asmeniniame ūkyje”, t. y. faktiškai bedarbių, procentas; be to, Alytus, būdamas puikioje vietoje prie didelės Nemuno upės, turėjo palankiausias

48

gamtines sąlygas plėsti jame pramonę bei miestui kompleksiškai plėtoti ir man dirbant VPK teko kažkiek tai prie to prisidėti.

Apie 1971 m. per A. Drobnį pavyko sužlugdyti Vyriausios energetikos valdybos prašymą pateikti pasiūlymą dėl galimos vietos antrajai galingai atominei elektrinei statyti energijos eksportui į Lenkiją, pasiūlius atsakyti, kad tinkamos vietos antrajai AE Lietuvoje nėra. Taip palyginti nesudėtingai pavyko išvengti daugiau kaip 20 tūkst. imigrantų iš SSRS.

Pramoninės statybos projektavimo institutas 1960-1964 m. sudarytoje Respublikos miestų ugdymo ir pramonės įmonių išdėstymo schemoje, kuri 1964 m. kovo 30 d. buvo patvirtinta MT ir LKP CK, vietoje Telšių, dėl jų nepakankamų vandens išteklių, regioniniu centru numatė Plungės ugdymą. Tačiau Plungės ugdymas telkė vietinius darbo jėgos išteklius ir tuo mažino šio rajono gyventojų išvykimą į Klaipėdą, į kurią veržėsi SSRS gyventojai; be to, Plungės ugdymas buvo nepriimtinas ir kitais požiūriais.Todėl 1968 m. teko inicijuoti ir per VKP pirmininką A. Drobnį 1972 m. realizuotu Plungės ugdymo pakeitimą Telšių ugdymu, regioninį centrą gražinant į faktišką regiono centrą - Telšius.

Telšiai per laikotarpį nuo 1970 m. iki 1989 m. gyventojų surašymų išaugo nuo 20,2 tūkst. iki 33,4 tūkst., o lietuvių dalis juose padidėjo nuo 92,6 iki 94,7 proc. Plungė, kurioje jau buvo pradėta statyti naujų įmonių, per minėtą laikotarpį išaugo nuo 13,6 tūkst. iki 22,5 tūkst. gyventojų, o lietuvių dalis joje padidėjo nuo 89,6 iki 95,3 proc.

Jaučiau, kad A. Drobnio nuostatos dėl kolonizacijos stabdymo pilnai sutapo su mano nuostatomis ir jis manimi beveik absoliučiai pasitikėjo, net man pačiam dabar keista, nors nebuvau skyriaus viršininku, o tik eiliniu vyriausiuoju skyriaus specialistu ar vyriausiuoju ekonomistu.

Antai, 1969 m. man iškėlus pasiūlymą projektuojamą Jurbarko naftos perdirbimo gamyklos statybą perkelti iš Jurbarko į Mažeikius, A. Drobnys derėtis su SSRS NPNCHP ministru V. Fiodorovu dėl NPG perprojektavimo Mažeikiuose, greta VPK pirmininko pavaduotojo P. Dragelio ir LSSR MT nuolatinio atstovo prie SSRS MT S. Jaruševičiaus, kažkodėl pasiuntė ir mane - eilinį skyriaus darbuotoją, ir ten mano dalyvavimas buvo

49

lemtingas, nes įtūžęs dėl P. Dragelio neigiamų pasisakymų dėl Jurbarko NPG ministras, man įsiterpus, kad gamykla Lietuvai labai reikalinga ir ją Mažeikiuose bus galima pastatyti greičiau panaudojus Akmenės statybos trestą, baigiantį cemento gamyklos plėtimą, buvo įtikintas Mažeikių privalumu ir dargi prižadėjo pats atvykti apžiūrėti vietos NPG statybai).

Pažymėtina, kad A. Drobnys sutiko pasirašyti apie 1980 m. mano paruoštą rašto projektą – neigiamą atsiliepimą SSRS MA Demografijos instituto Mokslinei tarybai dėl jų aspiranto Nedzvecko paruoštos “mokslinės” disertacijos projekto apie gimstamumo Lietuvoje padidinimą atsivežant iš Azijos respublikų vyrus-reproduktorius…, nes pagal buvusio Lietuvos komjaunimo CK darbuotojo jie Lietuvoje gerai “prigyja”ir Nedzveckas VPK apie tai skaitė atitinkamą paskaitą. A. Drobnys šį raštą visgi pasirašė, nors už tai LKP CK galėjo būti apkaltintas nacionalizmu.

Tikslesniam A. Drobnio asmenybės apibūdinimui paminėtina mano speciali misija pas jį apie 1971 m. dėl Dieveniškių apylinkės rusinimo, pakeičiant šovinistinį Dieveniškių tarybinio ūkio direktorių, taip pat A. Drobnio pasitikėjimą manimi ir jo siūlymą 1971 m. man tapti kompartijos nariu ir nomenklatūriniu darbuotoju-VPK Energetikos ir kuro pramonės skyriaus viršininku. Deja, man atsisakius, A. Drobnys paskyrė Choroševskį-kaip vėliau paaiškėjo-stambų lenkomaną, AE statybos karštą šalininką. Ir dabar manyje rusena klausimas-ar tada pasielgiau teisingai?

Kaip man gerai žinoma, VPK pirmininkas A. Drobnys po 1965 m., kada SSRS nuvertus N. Chruščiovą buvo likviduotos Liaudies ūkio tarybos ir buvusios sąjunginės pramonės valdymas vėl perduotas Maskvai, kuri vėl galėjo skirti tų įmonių vadovus ir jų kadrus, A. Drobnys ypatingai nenorėjo Lietuvoje statyti stambios AE ir kitų stambių įmonių. Kadangi AE statybos išvengti nepavyko, A. Drobnys stengėsi vilkinti ir didelės Kruonio HAE statybos įteisinimą. Vėliau mūsų didieji energetikai rašys, kaip dėl jiems keistų ir nesuprantamų priežasčių VPK trukdė pradėti Kruonio HAE statybą.

Su žurnalistu J. Tesecku 1970 m. žurnale “Švyturys” teko rašyti bendrą straipsnį ”Nepaklusnūs miestai” (1970, Nr. 5), kurio pagrindu

50

prasidėjo diskusija spaudoje dėl didelių miestų augimo ribojimo. Respublikos miestų ugdymo klausimu J. Teseckas apsilankė pas VPK pirmininką A. Drobnį. Kaip man po to pasakojo J. Teseckas, buvo prisiminta ir apie mane. A. Drobnys buvęs labai geros ( ar geros, dabar tiksliai nebeprisimenu) nuomonės, tačiau atmintyje įstrigo J. Teseckui A. Drobnio pasakyta nuomonė apie mane: ”Jis žino ko nori”.

A. Drobnys į mane kreipė kažkokį išskirtinį dėmesį, matomai už eilės kompleksinių problemų mano konkrečius sprendimus ginant Lietuvą nuo kolonizacijos, kaip taisyklė, pagrįstus ekonominiais apskaičiavimais, kuriems tekdavo skirti labai daug energijos, darbo ir asmeninio viršvalandinio laiko.

A. Drobnys savo personaline iniciatyva 1980 m. man, eiliniam VPK darbuotojui, pasiūlė pakeisti butą Antakalnyje blokiniame name į didesnį ir modernesnį naujame Lazdynų rajone ir tai mane nustebino, nes aš VPK Profsąjungos vietos komiteto nebuvau prašęs (gyvenome šešiese- mes tėvai, du sūnūs ir du žmonos tėvai). Paprašiau, kad vietoje didesnio buto vyresniajam sūnui paskirtų atskirą vieno kambario butą. A. Drobnys su tuo sutiko ir asmeniškai jis-VPK pirmininkas ir Ministrų Tarybos pirmininko pavaduotojas pats tai realizavo per VKP Profsąjungos vietos komitetą.

A. Drobnys, jau Nepriklausomos Lietuvos pirmaisiais metais, ne kartą lankėsi pas Ūkio ministerijos sekretorių Zenoną Juodką, buvusį taip pat ir ilgamečiu A. Drobnio sekretoriumi VPK, ir porą kartų kvietė ir mane, teikusį jam tais laikais ne vieną tiesioginį pasiūlymą, apeinant skyriaus viršininkus, nors tai pas jį buvo nepriimtina. Jis vis dar domėjosi gamybinių jėgų išdėstymu Lietuvoje. Lietuva šioje srityje sovietiniais metais buvo pirmaujanti SSRS ir į VPK atvažiuodavo kitų respublikų atstovai susipažinti su patirtimi. Pasinaudodamas proga, pasisakiau A. Drobniui, kad rašau knygą “Likimo lemtis: žymės Lietuvos žemėlapyje” ir jo tiesiog paklausiau: ”Ar galima, tamsta pirmininke, spaudoje rašyti, kaip Jūs sovietiniais laikais kovojote prieš Lietuvos kolonizavimą ir rusinimą?” “Galima”, iš karto atsakė, tuo mane nustebinęs, ir papildė: ”Tačiau aš prieš tai norėčiau pasižiūrėti tekstą”. Tai buvo A. Drobnio atviras žodinis patvirtinimas man, kad dirbant VPK jis suprato mano pateikiamų iniciatyvų esmę kovoti prieš Lietuvos

51

kolonizaciją. Pagarba tokiai asmenybei ir kartu pasididžiavimas, kad man per jį teko realizuoti ne vieną iniciatyvą, turėjusią įtaką mažinant Lietuvos kolonizaciją.

A. Drobnio nuostatą dėl kolonizacijos stabdymo vaizdžiai apibūdino Elektrėnų ŠE ilgametis direktorius ( ir kartu statytos Kruonio HAE direktorius) Pranas Noreika 2000 m. vasario 25 d., kalbėdamas HAE statybininkų susirinkime, kuriame buvo pristatoma mūsų knyga “Kruonio HAE didybė ir vargai” ir į kurį aš buvau pakviestas kaip Kruonio AE statybos idėjos autorius. Pagal P. Noreikos pasakojimą, jo veiklą dirbant Lietuvos ŠE direktoriumi svarstė LKP CK biuras ir smarkiai jį kritikavo už trukdymą apsigyventi Elektrėnuose atvykstantiems iš SSRS. Po tokio P. Noreikos “nutarkavimo” po CK biuro posėdžio jis priėjęs prie A. Drobnio (A. Drobnys buvo CK biuro narys) ir paklausęs, gal jam jau reikia atsistatydinti, o A. Drobnys jam paplojęs per petį ir pasakęs: “Kaip dirbai, taip dirbk ir toliau”.

Taigi A. Drobnys buvo ta asmenybė, kuriai buvo ne tas pats, kaip gyvens Lietuva po jo ir gerai suprato dėl ko gyvena ir dirba, todėl jaučiau, kad jo gyvenimo tikslas yra toks pats, kaip ir mano. Matomai dėl to mano iniciatyvų esmę A. Drobnys labai greit suprasdavo ir kiek atsimenu, atrodo, man pavyko per jį realizuoti visas mano kompleksiškai pagrįstas iniciatyvas, kurias to laiko sąlygomis laikiau realiai galimomis išspręsti.

Per MT VPK pirmininką A. Drobnį mano realizuotas iniciatyvas, jei nebūčiau dirbęs VPK, vertinu taip:

1. Kaliningrado flotilijos būtų atsikėlę į Kuršių marias ir Neringoje būtų apsigyvenę jų darbuotojai su šeimomis.

2. Kretingoje būtų pastatyta stambi organinės sintezės gamykla ir į Kretingą būtų atsikėlę iš SSRS apie 5-7 tūkst. imigrantų.

3. Į Klaipėdą būtų atsikėlusi SSRS Spalvotosios metalurgijos ministerijos (SSM) Baltijos žvalgybinė eksploatacinė įmonė , ieškanti Baltijos jūroje titano, o Klaipėdos uosto giliavandenė krantinė greičiausiai būtų perduota SSRS SSM-jai.

4. Ugdomame puikiame Alytaus mieste būtų apgyvendinti SSRS gyventojai iš už poliarinio rato ir po to prasidėjusio jų

52

sriauto būtų nebeįmanoma sustabdyti (LKP CK būtų greičiausiai nebedrįsęs jų sustabdyti, nes jie turėjo teisę apsigyventi bet kokiame SSRS mieste, išskyrus Maskvą ir Juodosios jūros kurortus).

5. Regioniniu centru vietoje Telšių būtų ugdoma mažiau tam tinkanti Plungė.

6. Jeigu A. Drobnys manęs nebūtų siuntęs prie P. Dragelio ir S.Jaruševičiaus pas SSRS NPNCHP ministrą V. Fiodorovą, būtų sužlugdytas suprojektuotos Jurbarko NPG perkėlimas į Mažeikius ir NPG būtų pasilikusi Jurbarke kartu su naftos chemijos kompleksu ir po LŪT panaikinimo šioms įmonėms perėjus Maskvos pavaldumui, Jurbarke būtų apsigyvenę daug imigrantų iš SSRS.

3.3. ALGIRDAS BRAZAUSKAS Dirbant MT Valstybinio plano komiteto Teritorinio planavimo

skyriaus vyriausiuoju ekonomistu, kai panaikinus LŪT ir NPG valdymą perėmus SSRS NPNCHPM-jai, ji pradėjo ignoruoti NPG projektą derinusiųjų Respublikos organizacijų reikalavimus ir tapo pavojinga NPG palikti Jurbarke, kuriame būtų perspektyva plėsti ir naftos chemijos pramonę ir taip kolonizuoti Jurbarką. Todėl per VKP pirmininko pirmąjį pavaduotoją Algirdą Brazauską teko 1969 m. inicijuoti Jurbarke suprojektuotos naftos perdirbimo gamyklos (NPG) statybos perkėlimą į vienintelę priimtiną Lietuvoje vietą – Mažeikius ir A. Brazauskas su tuo iš karto sutiko, jeigu tam neprieštaraus LKP CK. Klausimą su LKP CK matomai suderino A. Drobnys. CK neprieštaravo. Anksčiau inicijuoti NPG statybą Mažeikiuose buvo nerealu , nes Lietuvos pramonę valdant Respublikos Liaudies ūkio tarybai energetikai labai troško turėti savo NPG, o Mažeikių variante įžvelgė pavojų, kad NPG gali būti statoma Ventspilyje ne tik naftos produktų eksportui, bet kartu ir Lietuvos poreikiams.

Dar VMTDKK-te 1962 02 07 VKP prašymu Nr. 7-596 ir akad. A. Žukausko pavedimu buvau išanalizavęs galimus NPG statybos vietos variantus ir buvau įtikinęs VMTDKK vadovybę, kad

53

Mažeikiai yra vienintelė priimtina vieta ir apie tai 1962 03 24 atsakomuoju raštu Nr. 2-318 buvo pranešta MT VPK-tui. Mano svarbiausias argumentas tuo metu buvo slaptas – Mažeikiai yra Lietuvos užkampyje ir į juos privažiuos nedaug imigrantų iš SSRS; dėl nedidelių Ventos upės vandens debitų nebūtų galimybės Mažeikiuose plėsti naftos chemijos pramonę; be to, buvo nekuri tikimybė, kad Latvijos Ventspilyje numatytoji NPG eksportui gali būti išplėsta ir Lietuvos poreikiams ir iš viso atkristų reikmė statyti NPG Mažeikiuose. Proga šiam mano siūlymui buvo labai tinkama, nes A. Brazauskas 1969 metų pabaigoje buvo tik ką grįžęs iš Maskvos, smarkiai įtūžęs ant SSRS NPNCHPM-jos dėl jos nesiskaitymo su Jurbarko NPG projektą derinusių Lietuvos organizacijų reikalavimais. Po to teko įdėti daug pastangų ir nuveikti labai didelį darbą, kol pavyko ekonomiškai pagrįsti Mažeikių NPG statybą vietoje Jurbarko ir įteisinti statybos aikštelės pagrindimą 1970 05 20. Taip buvo atsiekta lemtingai svarbi pergalė – Jurbarke suprojektuota NPG, jos pavaldumą perėmus SSRS NPNCHPM, perkelta į Mažeikių rajoną.

NPG statybos perkėlimo iš Jurbarko į Mažeikius ekonominis pagrindimas ir jo įrodymas projektinei organizacijai, suinteresuotai NPG statybą palikti Jurbarke, buvo labai sudėtingas, tačiau lemtingas, jau tapęs istoriniu.

Nors Mažeikiuose buvo statoma stambi NPG, per laikotarpį nuo 1970 m. iki 1989 m. gyventojų surašymų gyventojų skaičius juose padidėjo nuo 13,5 tūkst. iki 43,6 tūkst. ir lietuvių dalis sumažėjo nuo 94,0 iki 89,1 proc., tačiau rusų dalis padidėjo palyginti nedaug – nuo 3,4 iki 7,5 proc. arba 2,8 tūkstančiais; be to, jų dalis atkūrus Lietuvai Nepriklausomybę išvyko į Rusiją, kurioje pagal specialų susitarimą jiems buvo pastatyti butai.

Iš sovietinių laikų Respublikos vadovų geriausiai buvau pažįstamas su A. Brazausku. Dirbant 1952 09 01 – 1958 05 01 KPI Statybos fakulteto Statybos darbų technologijos katedroje asistento pareigose teko hidrotechnikams, tarp jų ir A. Brazauskui, ir santechnikams skaityti statybos darbų technologijos ir statybos mašinų paskaitas. Įgijęs hidrotechninės statybos inžinieriaus specialybę A. Brazauskas, kaip gabiausias grupėje, buvo paskirtas į

54

statomos Kauno HE direkciją, kur jos vardu priminėdavo iš HE statybininkų baigtų darbų etapus.

Apie 1965 metus VPK pirmininko pirmasis pavaduotojas A. Brazauskas į Jurbarką vežė NPG statybos projekto vyriausiąjį inžinierių, kažko suabejojusį dėl NPG statybos vietos tinkamumo, ir mane, kaip VPK darbuotoją, užsiimantį NPG statybos reikalais. Grįžtant iš Jurbarko A. Brazauskas pasiūlė vyriausiam inžinieriui užvažiuoti pas jį pasižiūrėti, kaip jis gyvena ir kokius virtuvės baldus pats pasigaminęs. Daugiabutis namas šaunioje vietoje – visai arti šv. Petro ir Povilo bažnyčios, anksčiau statytas valdžios vyrams. Virtuvės baldai šaunūs, modernūs, šviesūs. Svečių kambaryje centrinėje sienos vietoje staigmena - du dideli prieškariniai (“smetoniniai”) paveikslai – Birutė ir Kęstutis…(o aš vykdamas galvojau, kad nomenklatūrinio kompartijos darbuotojo bute galėję būti kompartijos vadų portretai). Man tai buvo pamoka, kad apie žmones reikia spręsti pagal jų darbus, o ne pagal užimamų pareigų lygį.

Dirbant VPK A. Brazauskas nebuvo mano tiesioginis ar netiesioginis viršininkas. Kiek artimiau su juo susidūriau tik sprendžiant NPG statybos perkėlimo iš Jurbarko į Mažeikius problemą.

Kartą užnešiau pas jį jo parašui du straipsnius ar tezes kažkokiai sąjunginei konferencijai jo ir savo pavardėmis jam ir jo specialybei artima tematika, kuria kiek anksčiau su juo teko diskutuoti. Jis nustebo ir paklausė: “O prie ko aš čia?” “Jūs, Pirmininke, privalote augti”, atsakiau.Truputėlį pagalvojęs užvizavo. Tai gal būt buvo daugiau nuolaida man, kaip buvusiam dėstytojui. Iš antros pusės, tai buvo mano vienintelį kartą gyvenime žymiai aukštesniam už mane pareigose asmeniui atvirai pareikšta nuomonė apie jo tikslą toliau kilti pareigose to meto sovietinėmis sąlygomis, nes aš įžvelgiau, kad jis reikalingas Respublikai.

Prieš keletą ar keliolika metų vienoje TV laidoje A. Brazauskas prisipažino, kad stoti į kompartiją jam pataręs nepartinis Juozas Linkaitis, nes daugumai organizacijų vadovavo ne lietuviai, o ateiviai. Tai tas pats J. Linkaitis, kurio skyriuje man teko dirbti VMTK bei VMTDKK.

55

VPK, į kurį mane 1965 m. pervedė VMTDKK, jaučiau du vadovaujančius asmenis, esančius visa galva aukščiau už kitus, suvokiančius mūsų tautos likimą ir ginančius ją – tai VPK pirmininką A. Drobnį ir vėliau pirmininko pirmuoju pavaduotoju atėjusį A. Brazauską. Tarp žemesnio lygio tokių asmenų pažymėtinas VPK Suvestinio skyriaus viršininkas P. Kiuberis.

A. Brazausko iniciatyva įstoti į NATO, pradėta jam dar prezidentaujant, buvo realizuota 2004 03 29 – Lietuva kartu su Bulgarija, Estija, Latvija, Rumunija, Slovakija ir Slovėnija tapo NATO narėmis. Tuo Lietuva kartu su Estija ir ypatingai su labai kolonizuota Latvija užsitikrino savo valstybių esminiai didesnį saugumą nuo Maskvos grėsmės ir nuo jos pretenzijų kaip į buvusias sovietines respublikas.

A. Brazausko iniciatyva Lietuvai tapti Europos Sąjungos nare buvo realizuota 2004 05 01: Lietuva į ES buvo priimta kartu su Čekija, Estija, Kipru, Latvija, Lenkija, Malta, Slovakija, Slovėnija ir Vengrija.

1996 02 15 Prezidentūroje su tuometiniu Prezidentu A. Brazausku pasikeitėme dovanomis: Lietuvos Nepriklausomos valstybės atkūrimo dienos proga jis savo 1996 02 09 dekretu Nr. 1383 mane apdovanojo Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino V laipsnio ordinu Nr. 50 (vietoje Ūkio ministro V. Navicko teikimo apdovanoti I laipsnio medaliu), o aš jam, kaip pritarusiam mano 1969 m. iniciatyvai Jurbarke suprojektuotą NPG perkelti į Mažeikius ir rėmusiam mane per visą sudėtingą NPG perkėlimo pagrindimo laikotarpį, padovanojau savo 1989 m. mano knygą “Naftos perdirbimo gamyklos gimimas Lietuvoje 1962-1970. NPG klajonės: Mažeikiai – Vievis – Jurbarkas – Mažeikiai (iki statybos aikštelės parinkimo prie Mažeikių akto patvirtinimo)”, kurioje, tarp kitko, mano minimi net 165 asmenys, dalyvavę įvairiuose NPG vingiuose (tarpžinybiniuose pasitarimuose, svarstymuose, aikštelių parinkimuose ir kt.) ir turėję vienokią ar kitokią įtaką NPG statybai bei jos statybos vietai. Kaip vėliau man sakė tuometinis prezidento patarėjas dr. Algis Astrauskas, A. Brazauskas pasakęs: “Aš jį žinau. Jis nusipelnė daugiau, negu medalio”.

56

Premjeras A. Brazauskas energingai ėmėsi iniciatyvos finansuoti atstatymą mūsų tautos didingos praeities istorinio paminklo – Valdovų rūmų, kuriuos Rusijos caras, siekdamas greičiau palaužti mūsų tautiškumą ir atsparumą, susprogdino po 1795 metų Lietuvos ir Lenkijos valstybių trečiojo pasidalijimo ir etnografinės Lietuvos atitekimo Rusijai.

Dėl šių rūmų atstatymo vyko daug diskusijų ne tik tarp architektų, bet buvo ir kitų prieštaraujančių. Antai, vienas fanatikas superkatalikas komentatorius, dėl žioplumo nesusigaudydamas problemos esmėje, šiems rūmams atstatyti skiriamas lėšas siūlė geriau skirti kokioms trims Vilniaus bažnyčioms rekonstruoti, tarytum Vilniuje dar per mažai bažnyčių.

Pagal Grumadaitės informaciją per televiziją dargi pirmosios kadencijos prezidentas Valdas Adamkus, lankęsis tuo metu Ispanijoje, pasisakęs, kad Valdovų rūmų atstatymui reikalingas lėšas būtų geriau išdalinti vargstantiems Lietuvos žmonėms. Tai buvo A. Adamkaus, ilgai gyvenusio JAV, nesuvokimas mūsų istorijos arba siekis surinkti daugiau rinkėjų balsų sekančiuose prezidento rinkimuose. Jeigu tai būtų gana žioplo Borisovui tarnavusio atstatydinto prezidento R. Pakso teiginys, tai tas nestebintų, tačiau V. Adamkaus lygio toks nesusigaudymas problemos esmėje stebino, jeigu tikėti Prezidentūros darbuotojos - informatorės Grumadaitės, buvusios sovietiniais metais aršaus sovietinės antilietuviškos propagandos vadovo žydo Zimano bendradarbės, informacija.

Valdovų Rūmai A. Brazausko iniciatyva atstatomi ir Lietuvos valstybės tūkstantmečiui (2009) numatyti užbaigti. “Valdovų Rūmai padės įtvirtinti Lietuvos valstybės tęstinumo idėją ir bus svarbus palikimas ateities kartoms”, taip rašoma Valdovų rūmų paramos fondo Valdovų Rūmų statytojo diplome (tokį diplomą Nr. 0265 VRPF man įteikė 2004 12 29 ir Nr.0094 įteikė 2003 04 28).

57

3. 4. VIKTORAS BERGAS Su Gamtos apsaugos komiteto prie LSSR MT pirmininku

Viktoru Bergu teko bendrauti nuo 1958 m., kai man dirbant MT VMTK su juo teko derinti Lietuvos šiluminės elektrinės (dabartinės Elektrėnų ŠE) statybos vietą.

1962 m. rugpjūčio 2 d. su V Bergu teko suderinti klausimą dėl prieštaravimo stambios naftos perdirbimo gamyklos su naftos chemijos kompleksu statybai Vievyje, nes jo atstovas vakarykštės dienos VPK posėdyje buvo pasisakęs už Vievio variantą. Šiam mano siūlymui jis pilnai pritarė. 1962 m. lapkričio 27 d., jį pakvietus dalyvauti LKP CK posėdyje svarstant P. Dragelio (VPK) pateiktą Vievio NPG variantą, V. Bergas manęs paklausė ar VMTDKK vadovybė kviečiama į LKP CK posėdį spręsti dėl NPG statybos vietos. V. Bergui skubiai perdaviau mano iš anksto parengtą ekonomiškai perskaičiuotą ir ekonomiškai pagrįstą Jurbarko variantą, t.y. Jurbarko varianto ekonominį pagrindimą ir jo ekonominį pranašumą prieš Vievio variantą, o VMTDKK vadovybei skubiai pateikiau mano iš anksto parengtų raštų projektus LKP CK-tui ir MT-ai su mano iš anksto parengtais ekonominiais apskaičiavimais. Iš VMTDKK vadovybės sužinojau, kad ji į LKP CK posėdį nebuvo kviečiama, nes akad. A. Žukauskas VPK posėdyje buvo pasisakęs prieš Vievio variantą. V. Bergo ekonomiškai argumentuoto pasisakymo dėka LKP CK vis dėlto nepritarė Vievio variantui. Tai svarbiausias V. Bergo atsiekimas stabdant Lietuvos kolonizaciją.

1959 m. vasario 28 d. Vyriausybinei komisijai apžiūrint ŠE statybos vietą dabartiniuose Elektrėnuose ir būsimą 11 kv. km tvenkinį- aušintuvą ŠE cirkuliaciniam vandeniui aušinti V. Bergas sakė, kad viename iš numatytų patvenkti ežerų (Anykštų, Jagudžio ar Puikyno?) esanti vienintelė Lietuvoje gandrų kolonija ir jis labai gailįs jos ir kaip GAK pirmininkas turėtų prieštarauti prieš užtvankos statybą ir kartu prieš ŠE statybą, tačiau kaip Lietuvos tautietis negalįs tai daryti, nes ŠE labai reikalinga Lietuvai, kad būtų galima plėsti pramonę ir įdarbinti gausius darbo jėgos išteklius.

VPK 1962 m. gegužės 17 d. įvykusiame tarpžinybiniame pasitarime aptariant pasiūlymą projektinei organizacijai dėl NPG

58

statybos vietos dalyvavęs V. Bergas iškėlė klausimą - kam iš viso reikalinga Lietuvoje statyti NPG, o jei statyti – tai tik Mažeikiuose. Pažymėtina, kad su V. Bergu dar prieš šį pasitarimą buvau atvirai aptaręs NPG statybos variantus ir pasiūlęs vienintelę priimtiną vietą – Mažeikius, nes į šį užkampį mažiau privažiuotų imigrantų iš SSRS bei priimtiniau gamtosauginiais požiūriais ir jis tam buvo pritaręs.

VPK 1966 m. gegužės 24 d. tarpžinybiniame pasitarime dėl NPG statybos V. Bergas pasisakė tik už Mažeikius, nes Baltijos jūrą saugo tarptautinė konvencija, ir prieštaravo Jurbarko variantui, nes Kuršių marios esąs žuvingiausias vandens telkinys, duodantis kasmet po 70 tūkst. centnerių žuvies, iš jų - ungurių (vienintelis SSRS), plius Neringos draustinis, Nemuno žemupio užliejamos pievos.

Ypatingai V. Bergas pergyveno dėl Jurbarko NPG statybos, pasirašęs (ar demagogiškai įtikintas pasirašyti) 1966 m. birželio 16 d. dokumentą “Lietuvos TSR Ministrų Tarybos paskirtos specialistų grupės nuomonę apie naftos perdirbimo gamyklų poveikį aplinkai, vandens telkiniams ir dėl naftos perdirbimo gamyklos statybos vietos”, pritariantį NPG statybai Jurbarke su 19 išlygų. Po kelių mėnesių po šio dokumento pasirašymo susitikęs V. Bergą sužinojau, kad jis po daugelio savo bendraminčių kaltinimų už komisijos išvadų pasirašymą buvo gavęs insultą ir gulėjęs ligoninėje.

3.5. PROFESORIUS STASYS VABALEVIČIUS Profesorius Stasys Vabalevičius – tai buvęs Kauno

politechnikos instituto mūsų Hidrotechnikos fakulteto dekanas. Vėliau man dirbant VMTK, VMTDKK bei VPK jis buvo Vandens išteklių naudojimo ir apsaugos tarybos prie Mokslų Akademijos Prezidiumo pirmininkas ir man būnant šios tarybos moksliniu sekretoriumi bei vėliau, panaikinus VMTDKK, nariu, tarybai koordinuojant šios srities mokslinio tyrimo darbus Respublikoje, su S. Vabalevičiumi teko daug bendrauti ir atvirai pasikalbėti Lietuvos rusinimo ir kolonizavimo klausimais.

59

S. Vabalevičius man pasakojo, kaip jis 1955 m. buvo paskirtas MT Valstybinio statybos ir architektūros reikalų komiteto pirmininku ir energingai ėmėsi veiklos buvusį ištisai rusišką komitetą sulietuvinti ir tai jam, nors ir sudėtingomis sąlygomis, pagaliau pavykę. Pirmąją dieną jis susibarė dėl kažko su buvusiu VSARK pirmininku, kuris, tikėdamas kad S. Vabalevičius be jo neišsivers, parašęs atsistatydinimo pareiškimą. Šį jo pareiškimą S. Vabalevičius įdėjo į seifą. Rytojaus dieną buvęs pirmininkas prisipažino pasikarščiavęs ir norėjo savo pareiškimą atsiimti, tačiau S. Vabalevičius jo pareiškimą patenkino ir jį atleido. Kitus Komiteto darbuotojus keisti buvę paprasčiau.

Man būnant komandiruotėje Maskvoje 1960 m. teko matyti, kaip metro vagonuose maskvėnai šaipydamiesi skaitė kažkokį dienraštį, kuriame matėsi dvi mūsų Trakų pilies nuotraukos – viena iki atstatymo, kita po atstatymo ir didžiarusiškai šovinistiškai piktas straipsnio pavadinimas: ”Sleduet li vosstanavlivat feodalnyje zamki?” (“Ar reikalinga atstatinėti feodalines pilis?”). LKP CK į tai ėmėsi atsakomųjų priemonių ir, pagrindiniu Trakų pilies atstatymo kaltininku pripažinusi S. Vabalevičių, jį 1960 m. atleido iš MT VSARK pirmininko pareigų.

4. STIPRYBĘ IŠ PRAEITIES 4.1. TU DIDVYRIŲ ŽEMĖ Rytprūsiuose 1889-1905 metais buvo leidžiamas žurnalas

“Varpas”, nelegaliai platinamas Rusijos okupuotoje Lietuvoje. Pagrindiniu jo idealogu buvo Vincas Kudirka, kuris “Varpe” paskelbė jo parašytą “Tautinę giesmę”, tapusia Lietuvos valstybės himnu. Jame labai reikšmingi atgimstančiai Lietuvai skirti žodžiai: “Lietuva, Tėvyne mūsų, tu didvyrių žeme. Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia”.

1595 m. išleistas Erardo Merkatoro žemėlapis “Lithvania”, 1613 m. M. K. Radvilos ir 1749 m. Nepreckio Lietuvos Didžiosios

60

Kunigaikštystės žemėlapiai parodo, kaip plačiai mūsų protėviai buvo užsimoję kurti per 200 metų savo imperiją.

Vytautas Alantas jo 1992 m. knygoje “Tautos istorijos vingiais” pažymi, kad mus stebina lietuvių veržlumas, platūs užmojai bei sugebėjimai, dideli žygiai ir karžygiška drąsa įsmeigti lietuvišką vėliavą beveik neįsivaizduojamose nuo etnografinės Lietuvos tolybėse. Lietuvos imperija buvo nuostabus fenomenas viduramžių laikais, vienintelė pasaulio istorijoje nekrikščioniška tauta, būdama labai negausinga, užėmė ir keletą šimtmečių valdė krikščionių apgyventus plotus bei apie 200 metų gynė LDK ir Europos tautas nuo galingos mongolų imperijos naikinančių antpuolių. Pagal V. Alantą, to meto etnografinės Lietuvos ir Lenkijos gyventojų skaičiai buvo vienodi. Taigi jeigu Lietuvos kaimynų ir Katalikų Bažnyčios agresijos nebūtų buvę tokios nuožmios, Lietuva gyventojų skaičiumi dabar būtų bent 10 kartų didesnė.

Baltų žemių plotas 2000 m. prieš mūsų erą pagal dr. Puziną ir dr. M. Gimbutienę buvo apie 860 tūkst. kv. km., t.y. 6,6 karto didesnis už dabartinį Lietuvos ir Latvijos valstybių bendrą plotą.

Prancūzų tyrinėtojas Jean Menoret savo 1934 m. Paryžiuje išleistoje knygoje “Histoir des Pays Baltigues” (“Baltijos tautų istorija”) rašo, kad aisčių gyvenamieji plotai prieš pat Kristaus eros pradžią buvo 430 tūkst. kv. km. Pagal prof. K. Pakštą lietuvių ir jų giminių, VI amžiuje gyvenusių tarp Volgos ir Okos upių ir nuo Dauguvos ir Pripetės upių, teritorijos plotas irgi buvo 430 tūkst. kv. km.

Pagal A. Šapokos “Lietuvos istorijoje” pateikiamą žemėlapį vien tik lietuvių, prūsų, latvių ir jotvingių apgyventos sritys XIII amžiuje dar sudariusios 280 tūkst. kv. km.

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorija jos kūrimosi laikotarpiu (1251 m.) buvo 215 tūkst. kv. km., o Vytauto LDK teritorija – net 930 tūkst. kv. km.

Lenkų istorikas H. Lowmianskis mano, kad Vytauto didžiojo laikais po Žalgirio mūšio, LDK atgavusi Sūduvą ir užėmusi Okos aukštupio kunigaikštijas, turėjusi apie vieną mln. kv. km. teritoriją.

61

Kalbinės Lietuvos plotas pagal prof. K. Pakštą XVI amžiuje - 114 tūkst. kv. km., XX a. pradžioje – 91 tūkst. kv. km. 1920 ir 1924 m. pagal taikos sutartis su kaimynais Lietuvos plotas turėjo būti 88,11 tūkst. kv. km., tačiau Lenkijai okupavus Vilniaus kraštą – liko tik 52,8 tūkst. kv. km. Dabar – 65,3 tūkst. kv. km.

Paminėtinos kai kurios didžiosios Lietuvos karinės pergalės. 1236 metų Saulės (Šiaulių) mūšyje žemaičiai pergalingai

sutriuškino vokiečius kalavijuočius, mūšyje žuvo ir pats ordino magistras. Šią pergalę istorikai laiko didžiausiu XIII amžiaus laimėjimu prieš kalavijuočius.

1260 m. žemaičiai prie Durbės sumušė jungtinę Kryžiuočių ir Kalavijuočių ordinų bei jų sąjungininkų kariuomenę, ilgam sustabdę vokiečių ekspansiją į Pabaltijo kraštus. Po šio mūšio sukilo prūsai, kuršiai, žiemgaliai bei estai ir kryžiuočiai vos atsilaikė tik dėl Romos popiežių skelbiamų kryžiaus žygių prieš gamtatikišką Lietuvą.

Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas (1316 -1341 m.) išplėtė Lietuvos teritoriją bei įtakos zoną Rusios žemėse, 1323 m. įtvirtino Vilnių kaip LDK sostinę, plėtojo diplomatinius santykius su Vakarų Europa, kvietė į LDK amatininkus ir pirklius.

LDK Algirdas (1345-1377 m.) maksimaliai išplėtė Lietuvos teritoriją Rusioje ir dargi varžėsi su Maskvos kunigaikščiu dėl valdžios visai Rusiai.

Istoriografijoje ir visuomenės nuomonėje labiausiai įsitvirtino 1410 m. liepos 15 d. Žalgirio mūšis, kuriame LDK Vytauto vadovaujama didelė Lietuvos kariuomenė, kartu su Lenkijos kariuomene, dalyvaujant rusų, gudų, ukrainiečių ir čekų kariams, pergalingai sutriuškino Kryžiuočių ordino kariuomenę. Mūšyje žuvo KO didysis magistras Ulrichas von Jungingenas, maršalas Fridrichas Valenrodas, beveik visi komtūrai. Po Žalgirio mūšio prasidėjo KO smukimas ir baigėsi beveik 200 metų trukęs Lietuvos puldinėjimas.

Nors krikščionybę Lietuvoje lenkai formaliai įvedė 1307 m. (Aukštaitijoje) ir 1413 m. (Žemaitijoje), tačiau tauta dar ilgai nepriėmė jai svetimo tikėjimo.

62

Vytautą Alantą stebina senąjį savo tikėjimą ginusios mažos lietuvių tautos milžiniška karinė ir politinė galia. (Tačiau vėliau ją sužlugdė tautiškumo stoka).

Lietuvių tauta buvo vienintelė tauta Europoje, kryžiaus žygių ilgiausiai alinama ir niokojama, ilgiausiai išlaikiusi savo gamtatikišką tikėjimą.

Maža bet gabi ir energinga lietuvių tauta buvo sukūrusi galingą LDK, Vytauto laikais galingiausią to meto viduramžių Europoje valstybę.

1429 m. sausį Rytų ir Vidurio Europos valstybių vadovų suvažiavime LDK Lucko pilyje Šv. Romos imperijos imperatorius ir Vengrijos karalius Zigmantas pasiūlė didįjį kunigaikštį Vytautą karūnuoti Lietuvos karaliumi. Tačiau Lenkijos pasieniečiai 1440 m. rugpjūtį sulaikė imperatoriaus Zigmanto specialius pasiuntinius ir atėmė Vytauto karūnavimo dokumentus, o Zigmanto kiti pasiuntiniai, vežę Niurnbergo auksakalių nukaltas karališkąsias karūnas Vytautui ir jo žmonai Julijonai, dėl įvykusio incidento sugrįžo atgal. 1440 m. rugsėjo 8 d. numatytas Vytauto karūnavimas neįvyko. Vytautas mirė spalio 27 d.

LDK didžiojo etmono Karolio Chodkevičiaus – vieno iš talentingiausių LDK karo vadų. vadovaujama kariuomenė 1605 m. rugsėjo 27 d. Salaspilio mūšyje sutriuškino daugiau kaip 3 kastus didesnę švedų kariuomenę. Tai buvo didžiausia pergalė karo su Švedija 1600-1629 metų laikotarpyje. Jis taip pat 1621 m. vadovavo Lietuvos ir Lenkijos kariuomenei ir ties Cholinu prie Dniepro atrėmė 3 kart didesnės Turkijos kariuomenės puolimą.

1609-1618 metų Lietuvos ir Lenkijos kariuomenės karo su Rusija metu Klušino mūšyje 1610 m. sumušė Rusijos kariuomenę, paėmė į nelaisvę carą Vasilijų Šuiskį ir Rusijos bajorai caru buvo išrinkę karaliaus Zigmanto Vazos sūnų Vladislovą (iš Maskvos ji buvo išstumta 1612 m.).

Dėl didžiulių slavų plotų užvaldymo didelę įtaką turėjo ir lietuvių tolerancija kitoms tautoms. Tačiau po 1569 m. Lietuvos ir Lenkijos Liublino unijos, sudarytos prieš stiprėjančią Maskvos Rusiją, didelis lenkų bajorijos lenkiškasis nacionalizmas bei lenkiškos katalikų bažnyčios fanatiškas antilietuviškumas (teisinantis “antipagoniškumu”) iš vienos pusės ir lietuvių tautos

63

tolerantiškumas bei analogiško lietuviško nacionalizmo stoka iš kitos pusės privedė prie spartaus Lietuvos įtakos mažėjimo, didelių lietuviškų teritorijų sulenkinimo bei sulenkėjimo, pagaliau ir prie abejų valstybių anarchijos bei beveik be pasipriešinimo 1972, 1793 ir 1795 metų jų pasidalijimo tarp Rusijos, Prūsijos ir Austrijos ir Lietuvos patekimo Rusijos imperijai, išskyrus Užnemunę – Prūsijai.

Lietuva 1918 metais pirmoji iš Pabaltijo valstybių paskelbė nepriklausomybę – vasario 16 dieną, o ją apgynė mūsų jauni didžiavyriai nelygioje kovoje su Rusijos bolševikais ir Lenkijos želigovskininkais. Antai 1920 m. jauna Nepriklausomos Lietuvos kariuomenė 1920 m. Giedraičių bei Širvintų kautynėse, puldama kelis kartus gausesnius Lenkijos generolo Želigovskio dalinius, juos sumušė ir pradėjo žygį į lenkų užgrobtą Vilnių, tačiau juos sustabdė Lenkijai palanki Tarptautinė Antantė.

Lietuvos partizanų priešinimasis SSRS okupacijai buvo intensyviausias iš visų jos okupuotų valstybių ir tesėsi ilgiausiai – net 10 metų ( 1944-1953 metais). Mūsų tauta partizanus masiškai rėmė, kartu su jais kūrė nuostabiai gražias patriotines dainas (pvz. “Sesute, papuoški mano kapą baltais akacijų žiedais…”). Šiam priešinimuisi didelę įtaką turėjo tarpukario Nepriklausomos Lietuvos prezidento Antano Smetonos iniciatyva vykdytas jaunimo auklėjimas tautiškoje dvasioje ir tai prisidėjo ne tik prie intensyvaus priešinimosi sovietinei okupacijai, bet ir prie Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. kovo 11 d.

Jonas Žemaitis (1909-1954 m.) – vienas iš pokario antisovietinio ginkluoto pasipriešinimo vadų, 1949 m. sukvietęs Lietuvos partizanų vadų suvažiavimą ir įkūręs jungtinę pasipriešinimo organizaciją – “Lietuvos laisvės kovų sąjūdį”, daug nuveikęs rengiant ir realizuojant partizaninės kovos strategiją ir taktiką. Jam suteiktas partizanų aukščiausias – generolo karinis laipsnis. Sušaudytas 1954 metais Maskvos Butyrkų kalėjime.

1941 m. birželio 23 d., t. y. antrąją Vokietijos karo prieš SSRS dieną Kauno partizanai, dar Raudonosios armijos užnugaryje, užėmę Kauno radijo stotį, paskelbė Lietuvos valstybės atkūrimo deklaraciją ir atsišaukimą į lietuvių tautą, o

64

tam reikėjo didvyriško, ryžto ir drąsos. Ir Lietuva tuo buvo vienintelė.

Lietuva sugebėjo sumaniausiai iš Pabaltijo respublikų priešintis sovietinei kolonizacijai ir išlaikyti didžiausią savo tautiečių procentą – 80. Prie to daug prisidėjo mūsų dar 1958 m. pagrįstas ir parengtas tolygesnis miestų ugdymas ir pramonės išdėstymas, panaudojant vietinius darbo jėgos resursus bei stambių miestų augimo stabdymas, ir tuo Lietuva buvo vienintelė SSRS.

Unikali okupuotų Lietuvos, Latvijos ir Estijos tautų vienybės išraiška –1989 m. rugpjūčio 23 d. Baltijos kelias, kai jų gyventojai, susikibę rankomis 600 km. ilgio kelyje Vilnius – Ryga – Talinas, paminėjo gėdingo Molotovo-Ribentropo pakto, perdavusio Lietuvą, Latviją ir Estiją Stalino SSRS-gai, 50-metį.

Didžiausias XX amžiaus antrosios pusės stebuklas – tai Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimas, davęs impulsą SSRS subyrėjimui be pasaulinio branduolinio karo siaubo. Tai lietuvių tautos ilgamečio priešinimosi komunistinei diktatūrai, rusinimui ir kolonizacijai, suvienytos Atgimimo Sąjūdžio, siekių išraiška ir AT, vadovaujamos jos pirmininko Vytauto Landsbergio šachmatiškai apgalvotų iniciatyvų rezultatas.

Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimą 1990 m kovo 11 d., kaip ir 1918 m., lietuviai iškovojo pirmieji, tuo žymiai prisidėję ir prie Estijos ir Latvijos nepriklausomybių atkūrimo ypatingai sudėtingomis šių tautų, smarkiai kolonizuotų, ypač Latvijos, sąlygomis.

Tauta didžiuliais mitingais palaikydavo Lietuvos nepriklausomybę, tarp jų didžiausiu – 300 tūkstantiniu 1990-04-07 Vingio parke.

Nepaklusus 1991 01 10 SSRS prezidento M. Gorbačiovo reikalavimui grąžinti Lietuvoje Sovietinės konstitucijos veikimą, išprovokuotam tuometinės premjerės K. Prunskienės 1991 01 06 kainų padidinimui net 3,2 karto specialiai pačiu pavojingiausiu Lietuvos Nepriklausomybei laikotarpiu – Persų įlankos karo įtampos laikotarpiu, 1991-01-13 sovietų armijos tankai ir automatininkai puolė beginklę minią, saugojusią Vilniaus televizijos bokštą. Žuvo 14 žmonių, daug sužeista.

65

1990 m. vasario 9 d. visuotinoje gyventojų apklausoje dėl nepriklausomos demokratinės Lietuvos balsavo 84,43 procentai Lietuvos piliečių ir iš jų net 90,47 procentų pasisakė už konstitucinę nuostatą, kad Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika.

Prie Pabaltijo tautų nepriklausomybės atkūrimo daug prisidėjo ir tuometinis Rusijos Federacijos prezidentas B. Jelcinas.

1991 m. liepos 29 d. Rusijos Federacija pripažino Lietuvos Respublikos suverenitetą, o 1991 m. rugsėjo 5 d. SSRS pripažino Lietuvos nepriklausomybę.

Kitos respublikos nepriklausomybę nuo SSRS atkūrė vėliau: Rusijos Federacija – 1990 liepos 29 d., Estija – 1990 m. rugpjūčio 20 d., Latvija – 1990 m. rugpjūčio 21 d., Ukraina 1990 m. rugpjūčio 24 d., Baltarusija – 1990 m. rugpjūčio 25 d., Uzbekija ir Kirgizija – 1990 m. rugpjūčio 29 d. 1991 m. gruodžio 8 d. Bieloviežo susitarimu Rusijos Federacija

(atstovaujama B. Jielcino), Ukraina ir Baltarusija išėjo iš SSRS ir įkūrė NSV.

Pažymėtina 2000 03 08 JAV Kongreso abiejų rūmų rezoliucija, kuria sveikino Lietuvą Nepriklausomybės atkūrimo dešimtmečio proga ir dėl vadovaujančio vaidmens išformuojant buvusią Sovietų Sąjungą.

4.2. IŠ DIDINGOS SENŲJŲ BALTŲ ISTORIJOS Didžiulį indėlį tyrinėjant Baltus priešistoriniais laikais įnešė

mūsų tautietė, pasaulinio garso mokslininkė, archeologijos pedagogė, kultūros veikėja, Kalifornijos universiteto profesorė Marija Alseikaitė – Gimbutienė (1921 01 23 – 1994 02 02), labai galingai apibūdinta Kornelijos Jankauskaitės straipsnyje apie ją “Galingo Dangaus ir Lietuvos įkvėpta” (“Lietuvos aidas”, 2004 01 31).

Tenka papildyti, kad Marijai Alseikaitei – Gimbutienei už jos 1991 m. darbą “Deivės civilizacija: Senosios Europos pasaulis”

66

(anglų kalba) buvo paskirta JAV Enisfildo – Vulfo premija, o jos skiriamos nuo 1935 m. už įžymiausius pasaulio kultūros ir istorijos tyrimus.

Baltų didingos istorijos svarbiausius duomenis M. Gimbutienė pateikia 1985 m. “Mokslo” išleistoje jos knygoje “Baltai priešistoriniais laikais. Etnogenezė, materialinė kultūra ir mitologija” - chronologinėje lentelėje, baltų hidronimų paplitime (pav. 2), baltų substrato kultūrų paplitimo Rytų Europoje apie 5000-2500 m. prieš m. e. pav. 32, slavų veržimosi VI-VII a. pav. 64, baltų ir slavų teritorijoje 500-800 m. pav. 65, taip pat sutrumpintose jos baigiamosiose pastabose.

Baltiškų hidronimų (upėvardžių) paplitimas pagal M. Gimbutienės žemėlapį 2 rytuose apima Maskvą, Riazanę, Kalugą, Rževą, Oriolą, Kurską, pietuose – Kijevą, Žitomirą, priartėja prie Varšuvos, vakaruose apima Berlyną, Gdanską, šiaurėje – Rygą, Daugpilį, priartėja prie Pskovo.

Pažymėtina M. Gimbutienės nuoroda psl. 22, kad rusų lingvinistai V. Toporovas ir O.Trubačiovas 1962 m. paskelbtoje studijoje “Aukštutinės Padnieprės hidronimų lingvinistinė analizė” nurodo, kad daugiau kaip 1000 aukštutinės Padnieprės upėvardžių yra baltiškos kilmės. M. Gimbutienė pažymi, kad baltų hidronimai giminiški Vidurio Europos ankstyvajai indoeuropietiškai hidronimikai ir baltiškųjų hidronimų archajiškam sluoksniui esą daugiau kaip 4000 metų.

Lietuvių kalba laikoma seniausia iš indoeuropiečių tautų kalbų, taigi lietuviai atspariausiai gynė savo kalbą nuo daugelio pavojų tūkstantmečių kelionėje į dabartinį Lietuvą.

M. Gimbutienė pažymi, kad baltų, ir ypač lietuvių, kalbos ir mitologijos konservatyvumas – gilios senovės išlaikymas aiškintinas tuo, kad keturis tūkstančius metų miškinguose plotuose išsilaikė ta pati kultūra, svetimos įtakos jos beveik nepalietė, nekalbant apie kraštines sritis.

Įsimintinas tarpukario Lietuvos garsaus keliautojo Poškos Indijoje Tibeto kalnuose surastas Baltistanas – lietuvių tautos protėvynė, kurio gyventojų kalboje daug lietuviškų žodžių, panaši pastatų architektūra (kaip Neringoje – su žirgeliais ant stogų galų) ir kt.

67

Rimantas Matulis 1990 m. knygoje “Lietuvių tautos kilmė” nagrinėja seniausias gentis, tautas, įvairius etninius junginius, kurie suformavo lietuvių tautą Rytų Europos plotuose ir aprašo šių etninių junginių kelius nuo pirmųjų žinių istoriniuose šaltiniuose iki išnykimo ir įsiliejimo į lietuvių tautą bei jai giminingas tautas: aisčius-estijus, baltus, lietuvius, latvius, prūsus, bartus, galindus, sambius, varmius, skalvius, sūduvius, kuršius, sėlius, gerulius, vitingus ir vidivarijus, gepidus, stavanus, arimfėjus, neurus, taip pat gentis, įsiliejusias į baltų etnosą iš Balkanų ir Juodosios jūros baseinų – sarmatus, hetus, getus ir jotvingius, trakus, dakus, mezus ir kaimynines tautas, turėjusias įtakos baltų susiformavimui – krivičius, slavus, lenkus, rusus, vandalus venedus, veletus, alanus, skitus, kimbrus, kimerus, vokiečius, germanus, finus-suomius, hunus ir kitas tautas, gyvenusias Lietuvoje, kaip, pvz., čigonus, totorius, žydus, karaimus.

4.3. SENOJI LIETUVIŲ RAŠTIJA IR JOS ĮTAKA

EUROPOS KULTŪRAI Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje dokumentuose buvo

vartojama ne lietuvių, o baltarusių raštija. Atrodė, kad mes kultūra buvome taip atsilikę, kad net neturėjome savo raštijos.

Labai reikšmingas žymaus tarpukario Nepriklausomos Lietuvos žymaus istoriko, pagal tautybę ukrainiečio, A. Tarasenkos pasisakymas mano klasės draugui Kazimierui Vidžiūnui, vėliau tapusiam taip pat istoriku, kad lietuvių tauta buvo labai gabi ir iniciatyvi ir jis netikįs, kad lietuviai neturėjo savo raštijos. A. Tarasenka siūlė mums labai intensyviai ieškoti mūsų kalbos šaltinių palikimo, tarp jų ir akmenyse iškaltuose ženkluose – rūnose.

Į mūsų istoriją nuolat pynėsi įvairiausios tautos, valstybės, imperijos, religijos. Savo kilmės beieškodami perėjome tris kontinentus. Laikas ir religija pasiglemžė mūsų pasaulį.

Priėmę krikščionybę vokiečiai, prancūzai, belgai, čekai ir kitos Europos valstybės, šv. Romos popiežių kviečiami kryžiaus žygiai prieš gamtatikišką Lietuvą, taip pat slavai iš Rytų siaubė Lietuvą,

68

naikino kas nekatalikiška ir siekė, kad tik kuo greičiau sunaikinti viską, kas mums galėtų priminti mūsų didingą praeitį.

Ir tik paskutiniųjų metų atradimai patvirtino buvus mūsų senosios lietuvių kalbos raštiją. Tai A. Granto perskaitytas Kretos saloje rastas molinis diskas, žvalgybos karininko dešifruotojo J. Lipovkos eilė surastų senąją lietuvių raštiją įrodančių duomenų.

Nijolė Vyšniauskienė straipsnyje “Pažinkime praeitį ir dabartį” (“Lietuvos aidas”, 2003 07 14) pateikia duomenis apie 1903 metais Kretos saloje rastą molinį diską su 45 ženklais padarytais spaudais, kurie buvo naudoti ir kituose raštuose. Disko amžius – apie 4 tūkstančiai metų ir jame A. Granto tvirtinimu jo perskaitytas tekstas artimas vienintelei galimai kalbai – lietuvių. Taigi lietuviškas raštas buvo naudotas jau prieš 4 tūkstančius metų, kai tuo tarpu rusai, priimdami krikščionybę, dar tik mokėsi naujos graikų bažnytinės rašybos.

Pagal Česlovą Gedgaudą nuo 1200 metų prieš mūsų erą iki 1795 metų (paskutiniojo Žečpospolitos padalijimo) palikome 3000 metų lietuviškai rašytos mūsų istorijos lapus. Tai žiniavaldos kronikos, kadaise rašytos ant auksinių ir sidabrinių plokštelių, ypatingai naikintų bažnyčios, be to, auksinės ir sidabrinės plokštelės daugelį viliojo ir jos buvo perlydomos. Iš likusių plokštelių kronika buvo verčiama į lotynų, prancūzų kalbas. Verčiant atsirado klaidų, dar kartą įrodančių vartotos kalbos lietuviškumą.

Jurgita Zigmantavičiūtė straipsnyje “Buvęs žvalgybos karininkas ieško rakto į praeitį ir ateitį” (“Lietuvos aidas”, 2003 06 25) rašo apie Ukrainos Černovcų mieste gimusį Jurijų Lipovką, Kijevo aukštojoje karinėje mokykloje baigusį žvalgybos specialybę karininką, užsiminėjusį Kinijos karinių pajėgų karinės pramonės, o vėliau – Afganistano karinės pramonės žvalgyba, baigusį ir Maskvos aukštąją karininkų mokyklą. Atvykęs į Palangą pailsėti ir čia sukūręs lietuvišką šeimą pradėjo domėtis senoviniais raštais. Jo teigimu jis perskaitė Egipte surastoje ir dabar Zagrebo muziejuje saugomoje mumijos drobulėje etruskų rašmenimis aprašytą kūno mumifikavimą ir tai J. Lipovkos įsitikinimu šis beveik prieš du tūkstančius metų parašytas tekstas esąs lietuviškas ir tai esąs pirmasis lietuviškos rašybos šaltinis.

69

Apie tai rašo ir pats J. Lipovka savo straipsnyje “Prie šaknų artėjant” (“Lietuvos aidas”, 2003 11 03). Jis patvirtina dr. J. Basanavičiaus pastebėjimą apie lietuvių ir kada buvusių trakų tautų giminiškumą ir patvirtina tai, kad tos gentys įturėjo ne tik panašias į dabartines lietuviškas tarmes kalbas, bet ir savo raštijas.

J. Lipovka primena, kad Zagrebo drobulės, į kurią mumija buvo suvyniota Egipte, tekstas parašytas lietuvių kalba ir dargi pateikia daug Egipte išlikusių lietuviškų pavadinimų, pav., Siena, Kena, Džiugu, Doba, Gėlė, Įgula, Kabo, Kasama, Kervinė, Kūma, Liekana, Ligonija, Ružava, Tavieta, Tapyta, Tėtė, Vaka, Vanduo, Vargė, Varda; upės – Banga, Dievulė, Gėris, Gulbi, Saura; kalnai – Dango, Gera, Šieno, Pagaliau; ragas – Verga ir kiti.

Pagal J. Lipovką išeiviai iš Kretos salos atnešė į Egiptą civilizaciją ir kultūrą, egzistavusius nuo 5,8 tūkst.metų iki 3,9 tūkst. metų prieš m. erą ir buvo gimininga Knoso kultūrai Kretos saloje. Kitas žingsnis – egiptiečių kalba galėjusi būti lietuvių ar bent mažumos kalba, kurią vartojo išeiviai iš Italijos ir kitų šalių ir pateikia eilę pavyzdžių.

J. Lipovka pažymi, kad jo šaknys susietos su Vilniumi. J. Lipovka savo straipsnyje “Net akmenys prabyla”

(“Lietuvos aidas”, 2002 09 20) tikisi, kad lietuviams bus įdomu žinoti apie savo didingą praeitį ir pateikia visą Zagrebo drobulės lietuvišką tekstą, taip pat etruskų, trakų akmeninių antkapių lietuviškų užrašų tekstus.

J. Lipovka mini dabartinės lingvistikos pradininką Ferdinandą de Sosiurą, kuris buvo sužavėtas lietuvių kalbos senoviškumu ir savo “Bendrosios lingvistikos kurse” parašęs: “16 amžiaus lietuvių kalba senesnė negu lotynų 3 amžius prieš Kristų”.

J. Lipovka straipsnyje “Balsai iš praeities” (“Lietuvos aidas”, 2003 12 18) konstatuoja, kad senoji Indo slėnio ir Kretos kultūros yra lietuviškos, tiksliau – trakų tautos, kurios palikuonys – dabartiniai žemaičiai.

Trakų tauta turėjo didžiulę įtaką Europos kultūros plėtrai. Tikėtina, kad graikai išmoko iš jų rašyti. Tačiau 251 m. trakus užkariavo gotai, nuo 405 m. - germanai, nuo 474 m. – bulgarai, nuo

70

560 m. – slavai, nuo 518 m. – avarai ir pagaliau trakai išnyko. Tačiau išliko jų užrašai. Pagal išlikusius trakų užrašus J. Lipovka teigia, kad jie perduoda esmę. Straipsnio pabaigoje J. Lipovka konstatavo: “Lietuvių praeitis didinga, turi gilias šaknis ir ji savo metu padarė didžiulę įtaką dabartinės civilizacijos vystymuisi.

4.4. KAI KAS IŠ XV1-XX AMŽIŲ LIETUVIŠKOS

KULTŪROS 1547 m. sausio 8 d. Karaliaučiuje buvo išleista pirmoji

lietuviška knyga Martyno Mažvydo “Katekizmusa prasti žadei”. 1549 m. rugsėjo 29 d. įsigaliojo Pirmasis Lietuvos statutas –

rašytinės teisės normų sisteminis rinkinys, kuris teisiškai įformino valstybės santvarką, valdžios ir valdymo organų, teisingumo ir teisėtvarkos sistemą, privilegijuotą bajorijos padėtį ir kt.

1566 m. kovo 11 d. įsigaliojo Antrasis Lietuvos statutas, kuris įtvirtino XV1 a. vidurio reformas.

1589 m. sausio 6 d. įsigaliojo Trečiasis Lietuvos statutas ir jis galiojo iki 1840 m. Būdinga tai, kad jame buvo draudimas nesantiems Lietuvos piliečiams įsigyti Lietuvoje nuosavybę ir tai prieštaravo Liublino unijai. Šie Lietuvos statutai buvo vieni pažangiausių Europos istorijoje.

1579 m. LDK įkurtas Vilniaus universitetas “Academia Vilensis” – seniausia aukštoji mokykla Rytų Europoje ir lietuvių tautinės kultūros židinys (iki lenkų okupacijos 1920 m.). Universitetas išugdė nemaža rašytojų, parašiusių ne tik religinių, bet ir reikšmingų pasaulietinių lietuviškų raštų.

1595 m. pasirodė Medininkų (Žemaitijos) vyskupystės kanauninko Mikalojaus Daukšos parengtas “Katekizmas” – pirmoji lietuviška knyga Lietuvos teritorijoje.

“1650 m. Amsterdame išleisto Lietuvos mokslininko Kazimiero Semenavičiaus veikalas “Didysis artilerijos menas” (“Artis magnae artilleriae”) pirmoji dalis; pirmą kartą buvo iškelta daugiapakopės raketos ideja”, tik tiek teparašė sovietinės okupacijos gerbėjų persmelkta jau nepriklausomoje Lietuvoje 1999 m. išleista knyga “Pažintis su Lietuva. Tūkstantmečio knyga” 1 t.

71

(Joje, pvz., apie “nepaprastai nusipelniusį” Antaną Sniečkų autoriai įdėjo net keturias jo nuotraukas…)

Laikau būtinu papildyti apie šį įžymųjį mūsų tautietį – bajorą nuo Raseinių iš A. Ivoškos knygos :“Kazimieras Semenavičius ir jo knyga “Didysis artilerijos menas” 1-ji dalis”(rusų kalba), išleistos Vilniuje 1971 metais Istorijos, gamtos ir technikos mokslų komisijos prie LTSR Mokslų Akademijos. Labai daugelio sričių specialisto K. Semenavičiaus darbas – tai pasaulinės reikšmės karinės techninės literatūros paminklas, atkreipęs dėmesį daugelio valstybių. Ši karo inžinieriaus, turinčio magistro laipsnį, artilerijos vado pavaduotojo, daugelio karų dalyvio knyga 1651 m. buvo išversta į prancūzų kalbą,1676 m. – į vokiečių kalbą, 1729 m. Londone knyga išleista anglų kalba, daugiau kaip po 300 metų jo knyga pagaliau buvo išleista lenkų kalba. K. Semenavičiaus knyga susideda iš 5 dalių, turi 305 puslapius ir 206 brėžinius, sudarytus paties autoriaus. K. Semenavičių, kaip artilerijos ekspertą, aukštai vertino ne tik tėvynėje, bet ir Vakarų Europoje ir tai liudija jo apdovanojimai užsienio ordinais. O rusas Ciolkovskis keliais šimtmečiais vėliau tik svajojęs apie daugiapakopes raketas SSRS buvo laikomas stambiu mokslininku – daugiapakopių raketų autoriumi…

1981 m. Lietuvos ASVMM ir Maskvos valstybinio Lomonosovo universiteto Gyventojų pasiskirstymo problemų tyrimo centro organizuotame moksliniame seminare-konferencijoje “Gyvenviečių sistemos vystymo ir rajoninio išplanavimo respublikoje problemos” dalyvavusius žymius Maskvos VU profesorius, kaip, pvz. Borisą Chorevą ( mano gerą pažįstamą, nes jo iniciatyva vykdėme jo vadovaujamą bendrą temą) ir kitus nuvedę į VVU bibliotekos muziejų parodėme prieš 331 metus Kazimiero Semenavičiaus išleistą knygą “Artis magnae artilleriae”. Jie buvo nustebinti, nes apie tai išgirdo pirmą kartą. Štai koks SSRS didžiarusiškas “objektyvumas”…

Albertas Kojelavičius – Vijukas – įžymus istorikas 1650-1669 m. parašė ir išspausdino pirmąją Lietuvos istoriją –“Historia Litvaniae” du tomus, kuri tapo vienu svarbiausių žinių apie Lietuvą šaltiniu.

72

Kristijonas Donelaitis, Prūsijos lietuvių poetas, 1765-1777 m. sukūręs ir išleidęs hekzametru vaizdinga lietuvių kalba vieną pirmųjų Europos literatūroje realistinį kūrinį “Metai”, kurie išversti į daugelį kalbų – vokiečių, rusų, latvių, baltarusių, lenkų, čekų, vengrų, anglų ir kitas.

1773 m. spalio 14 d. Respublikos Seimo sprendimu įkurta Edukacinė komisija, tapusi viena pirmųjų Švietimo ministerijų Europoje. Valstiečių vaikai pradinėse mokyklose buvo mokomi gimtąja kalba.

LDK 1792 m. įvyko pirmasis pasaulyje visuotinas gyventojų surašymas (JAV irgi 1792), o Rusijoje –tik 1897 m., t.y. net 105 metais vėliau.

1866 m.Vilniuje išleistas pirmasis visas “Naujojo testamento” vertimas į lietuvių kalbą, parengtas Žemaičių vyskupo Juozapo Arnulfo Giedraičio, tarp kitko kilusio nuo Videniškių, su jo talkininkais.

1841 m. prie Žemaičių vyskupijos bažnyčių leista steigti lietuviškas pradines mokyklas ir vyskupo Motiejaus Valančiaus pastangomis buvo įsteigta apie 200 tokių lietuviškų mokyklų; kai kuriose Žemaitijos vietovėse pramoko lietuviškai skaityti apie pusė gyventojų.

Simonas Daukantas (1793-1864) – pirmasis istorikas, rašęs apie Lietuvos istoriją lietuvių kalba, lietuvių tautinio sąjūdžio idealogas

Poetas Adomas Mickevičius (1798-1855), kilme, gyvenimu ir kūryba su Lietuva susijęs žymiausias lenkų literatūros romantikas, Lietuvą laikęs savo tėvyne, aukštino lietuvius, kovojusius su kryžiuočiais, jų valingumą, patriotizmą.

Konstantinas Čiurlionis (1785-1911) – įžymus dailininkas, kompozitorius. Jo originalūs, didelės fantazijos, gilios minties dailės ir muzikos kūriniai pelnė pasaulio pripažinimą.

1883-1886 m. Rytprūsiuose buvo leidžiamas pirmasis nelegalus lietuviškas laikraštis “Aušra”, skirtas Didžiajai Lietuvai. Atgijo buvęs nelegalus lietuvių tautinis sąjūdis, labai prisidėjęs prie lietuvių tautinės sąmonės žadinimo; pagrindiniai idealogai buvo Jonas Basanavičius ir Jonas Šliupas.

73

Visa eilė šių ir kitų lietuviškų leidinių ir mūsų tų laikų didžiavyriai pagaliau pabudino mūsų tautiškumą, pasididžiavimą mūsų galinga ir didinga praeitimi ir ginklu apgynė 1918 m. vasario 16 d. paskelbtą Nepriklausomą Lietuvos valstybę.

Jonas Basanavičius (1851-1927) – lietuvių tautinio sąjūdžio idealogas, pirmininkavęs Valstybės tarybos posėdžiui 1918 m. vasario 16 d. pasirašant Lietuvos Nepriklausomybės aktą. Parašė apie 40 darbų iš Lietuvos istorijos, archeologijos, kultūros istorijos, etnografijos, folkloristikos, kalbotyros, medicinos.

Petras Vileišis (1851 01 25 - 1926 08 12) finansavo draudžiamų spaudos leidinių spausdinimą ir organizavo jos platinimą. 1904-1907 m. buvo pirmojo legalaus lietuviško dienraščio “Vilniaus žinios” leidėjas ir redaktorius.

Jonas Jablonskis (1860 12 30 - 1930 02 23) – lietuvių bendrinės kalbos normintojas ir ugdytojas. 1919 m. Vilniuje pirmą kartą išleista “Lietuvių kalbos gramatiką” aukštesniosioms mokslo įstaigoms ir lietuvių kalbos mokytojams tebėra vienas geriausių ir išsamiausių lietuvių kalbos vadovėlių.

Maironis (Jonas Mačiulis) (1862 11 02 - 1932 06 28) – įžymus poetas, lyrikos rinkinyje “Pavasario balsai” ir poemoje “Jaunoji Lietuva” poetiškai įprasmino ir skatino lietuvių tautinį atgimimą. Daug jo eilėraščių tapo dainomis. 1909-1932 m. buvo Kauno Kunigų seminarijos rektoriumi.

Steponas Darius- lietuvių tautinio patriotizmo žadintojas, kartu su Stasiu Girėnu 1933m. liepos 15-17 d. lėktuvu “Lituanika” perskrido Atlantą (apie 9650 km) ir tragiškai žuvo Soldino miške. Navigacijos požiūriu tai buvo tiksliausias skrydis per Atlantą, o pagal įveiktą atstumą – antrasis pasaulyje. Lakūnai tapo lietuvių tautos simboliu, skatinančiu jaunimą dideliems žygiams ir pergalėms.

Antanas Gustaitis (1898-1941 – žuvęs tremtyje SSRS). Įžymus lietuvių aviacijos konstruktorius, 1924-1940 m. sukonstravęs ir pastatęs keletą įvairios paskirties ANBO lėktuvų, kurie buvo serijiniai. Lietuvos Karo aviacijos viršininkas 1934-1940 m., brigados generolas nuo 1937 m.

Kipras Petrauskas (1885-1968) – pirmasis lietuvis pasaulinio garso dainininkas (tenoras), Operos teatro įkūrėjas (1920 m.).

74

Marija Aleksaitė Gimbutienė (1921 01 23 - 1944 02 02) žymi profesorė, archeologė, archeomitologė, Baltų kultūros puoselėtoja, apdovanota JAV tarptautine premija.

4.5. MAN NE TAS PATS, KAIP MANO TAUTA GYVENS

PO MANĘS Mano iniciatyvas stabdant sovietinę Lietuvos kolonizaciją

teko realizuoti per įtakingų sovietinių institucijų įžvalgius vadovus – MT VMTK bei MT VMTDKK pirmininką akademiką Algirdą Žukauską, MT VPK pirmininką Aleksandrą Drobnį, MT VPK pirmininko pirmąjį pavaduotoją Algirdą Brazauską ir GAK prie MT pirmininką Viktorą Bergą. Pažymėtina, kad šioms iniciatyvoms įgyvendinti jas tekdavo ekonomiškai ir kompleksiškai pagrįsti ir tam tekdavo įdėti labai daug viršvalandinio darbo, be to, studijuoti daugelį specialybių, reikalingų diskutuojant tarpžinybiniuose pasitarimuose su įvairių specialybių dalyviais, dažnai profesoriais, svarstant kai kurias sudėtingas mano iniciatyvas.

Nors nebuvau Kompartijos nariu nei jokiu viršininku minėtose institucijose, o tik eiliniu darbuotoju – skyriaus vyriausiuoju specialistu ar skyriaus vyriausiuoju ekonomistu, realizavus mano iniciatyvas preliminariniais apskaičiavimais pavyko išvengti apie 50 tūkstančių papildomų imigrantų iš SSRS atvykimo, iš jų apie 35 tūkst. vien tik į Vievį, jeigu jame būtų statomas stambus naftos perdirbimo ir naftos chemijos kompleksas, kurio bazėje buvo numatomas Vievio ugdymas iki 60 tūkst. gyventojų, visiškai neturint šių specialybių darbuotojų.

Net dabar stebiuosi, kad mano LIKIMAS man buvo tiek daug lėmęs. Paminėtina, kad šiuose apskaičiavimuose neįvertinau galimo papildomo 20 tūkst. imigrantų atvykimo iš SSRS į antrąją atominę elektrinę elektros energijos eksportui į Lenkiją, jeigu man nebūtų pavykę per MT VPK pirmininką A. Drobnį sužlugdyti šio Vyriausios energetikos valdybos prašymo pačioje pradžioje – pateikti pasiūlymą dėl šios AE statybos galimos vietos. Šie atsiekimai mane įkvėpdavo intensyviai dirbti šioje srityje nesigailint jėgų, nes man buvo ne tas pats, kaip po manęs gyvens

75

mano tauta ir svarbiausiu savo gyvenimo tikslu laikiau saugoti mano tautą nuo jos kolonizacijos.

Prieš keletą metų pagal pas mane išlikusius dokumentus bei tų laikų mano medžiagą buvau apskaičiavęs, kad man LIKIMO buvo lemta realizuoti net 24 iniciatyvas, kurios paliko vienokias ar kitokias žymes Lietuvos žemėlapyje arba išvengta nepageidautinų žymių palikimo.

Dirbant MT VPK 1968 02 27 – 1973 12 10 Teritorinio planavimo skyriuje bei Gamtos apsaugos ir gamybinių jėgų išdėstymo skyriuje vyriausiuoju ekonomistu teko tiesioginiai įtakoti paspartintą nedidelių miestų ugdymą ir riboti stambių miestų augimą.

Profesoriaus akademiko Raimundo Rajecko pakviestas 1973 metų gruodžio 10 d. pradėjau dirbti VPK Liaudies ūkio planavimo ir ekonomikos mokslinio tyrimo institute Gamybinių jėgų ir miestų vystymo sektoriaus vedėju.MT 1980 09 30 nutarimu Nr. 366 sudarytoje Koordinacinėje komisijoje Lietuvos gamybinių jėgų išvystymo ir išdėstymo schemai laikotarpiui iki 2000 metų parengti buvau paskirtas komisijos sekretoriumi – organizatoriumi (komisijos pirmininkas – VPK pirmininko pavaduotojas B. Zaikauskas, komisijos pirmininko pavaduotojas – MA viceprezidentas akademikas A. Žukauskas). Man kaip minėtos komisijos sekretoriui – organizatoriui teko faktiškai vadovauti LŪPEMTI skyriams, rengiantiems minėtos schemos dalis kartu su VPK skyriais ir Respublikos ministerijomis, taip pat ir rengti kai kurias schemos dalis. Turėjau progą šią schemą nukreipti tolygesniam Respublikos gamybinių jėgų išdėstymui, paspartintam nedidelių miestų paspartintam ugdymui ir stambių miestų ribojimui, siekiant mažinti imigraciją iš SSRS. Parengtą schemą kartu su komisijos pirmininku B. Zaikausku teko vežti derinti į Maskvą – į SSRS VPK Gamybinių jėgų išdėstymo tyrimo tarybą (SOPS).

MT 1985 12 30 nutarimu Nr. “Dėl koordinacinės komisijos Lietuvos gamybinių jėgų išvystymo ir išdėstymo schemos ir Lietuvos gyvenviečių sistemos schemos laikotarpiui iki 2005 metų parengimo” buvau paskirtas sekretoriumi ir teko taip pat vadovauti minėtų schemų rengimui bei netarpiškai rengti schemų

76

dalis. Komisijos pirmininku buvo VPK pirmininko pavaduotojas A. Merčaitis, komisijos pirmininko pavaduotoju - akad. A. Žukauskas.

Negalėjau tylėti ir kai Nepriklausomoje Lietuvoje vyko pavojingi, populistiniai, nepagrįsti ar tiesiog nemokšiški įvairių vadų ar vadukų, suinteresuotų miljonierių ir net nesusigaudančių esmėje mokslininkų – dargi profesorių rengiami pasiūlymai ar darbai ir dėl to tekdavo raštiškai kreiptis į Prezidentą, Premjerą, Seimo narius, ministerijas, informuoti apskričių viršininkus.

Iš tų, dėl kurių negalėjau tylėti, paminėsiu keturias: 1. Naujoji valdančioji dauguma, remiama liberalų,

vadovaujama tuometinio premjero R. Pakso, ir socliberalai , vadovaujami Seimo pirmininko A. Paulausko, Vyriausybės programoje 2000 m. pabaigoje buvo įrašiusi populistinį ketinimą sumažinti apskričių skaičių nuo esamų 10-ties, mūsų pagrįstų ekonomiškai ir kompleksiškai pagal miestų-apskričių centrų faktiškas socialinės ekonominės traukos zonų dydžius, ir jas pakeisti į 4 etnokultūrinius administracinius regionus, nors tai būtų buvę visiškai nepagrįstas, tiesiog absurdiškai vėpliškas sprendimas, nes gyventojų transportinių ryšių su miestais – centrais sudėtyje etnokultūriniai ryšiai sudaro vos 1-2 proc.visų ryšių, o be to, visiškai nesusigaudant minėto pasiūlymo esmėje, provokaciniai nusikalstantis, kurstantis nacionalines mažumas – lenkus steigti Vilnijoje lenkišką etnokultūrinį administracinį regioną su perspektyva jį vėliau paskelbti autonominiu. Dėl šių populistinių, pavojingų ir gyventojų reikmes ignoruojančio R. Pakso ir A. Paulausko ketinimų 2001 m. vasario 21 d. teko atitinkamais laiškais kreiptis į LR Prezidentą, Vyriausybę, Vidaus reikalų ministeriją, kuri R. Pakso Vyriausybės pavedimu, rengė atitinkamą “pagrindimą” dėl apskričių sustambinimo, argumentuotai informuoti numatytų naikinti apskričių viršininkus, o taip pat apie tai “Lietuvos aido” 2001 05 05 dienraštyje informuoti ir Lietuvos visuomenę. Valdžią perėmęs naujas nepalyginamai protingesnis naujos Vyriausybės premjeras A. Brazauskas, atsisakė R. Pakso rengtos avantiūros ir paliko esamas 10 kompleksiškai pagrįstų apskričių.

2. Dėl rengiamų hidroelektrinių statybos ant Nemuno uždraudimo dėl jų ekonominio nepagrįstumo bei nepriimtinumo

77

gamtosauginiu požiūriu 2000 m. vasario 6 d. argumentuotus laiškus įteikiau Vyriausybei, (Vyriausybė kopiją perdavė Ūkio ministerijai), įteikiau Aplinkos ministerijai, o kovo 8 d. – taip pat Seimo pirmininko pavaduotojui A. Skardžiui jo pageidavimu.

Apie HE statybas sužinojau iš žiniasklaidos. Pagal eilę mano išsaugotų bylų parengiau medžiagą apie Kauno HE, Alytaus HE, Birštono HE, didžiosios Birštono HE (35 m. patvankos) bei mano išaiškintos ir vėliau pastatytos puse projektinės galios Kruonio HAE pagrindinius duomenis su atitinkamu argumentuotu tekstu.

Esant dabartinei pikinei Kruonio HAE net 800 MW galios ir Kauno HE 100 MW ir jų galios pilnai neišnaudojant (R. Pakso Vyriausybei atsisakius elektros tiekimo linijos į Lenkiją), atkrenta reikmė statyti pikines HE, nebent sumažintos galios bazines HE, o tokių bazinių HE energijos vertė energetinėje sistemoje būna apie 3 - 4 kartus mažesnė negu normalios pikinės HE, dėl ko pastarųjų HE statybos būna ekonomiškai neefektyvios. Be to, šiuo atveju net dviejų HE – Alytaus ir Birštono (Prienų) įrengta galia galėtų būti ne didesnė negu 70 MW, t.y. vos 9 proc. dabartinės puse projektinės galios veikiančios Kruonio HAE galios ir būtų menkavertis energetinis objektas. Menkavertės Alytaus ar Birštono (Prienų) HE potenciali avarija sukeltų Kauno užtvankos avariją su katastrofiškomis pasėkomis Kauno miestui ir jo gyventojams, o kartu ir Kruonio HAE, nes ji be Kauno HE tvenkinio iš viso nebegalėtų dirbti. Tad kam reikalinga potencialios bereikalingos rizikos tikimybė? O kur dar nuostoliai gamtos įžymybėms?

2004 02 06 mano parengtą medžiagą dėl reikmės uždrausti HE statybą ant Nemuno su hidroelektrinių svarbiausiųjų rodiklių lentele ir su mano 78 psl. knygaite “Kruonio HAE atsiradimo ištakos” perdaviau Vyriausybės kancleriui Antanui Zenonui Kaminskui, o 2004 02 09 taip pat perdaviau:

1) Seimo gamtos apsaugos komitetui; 2) Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos departamentui; 3) Seimo nariui “Tėvynės sąjungos” pirmininkui Andriui

Kubiliui. 2004 02 12 į namus paskambinusi Vyriausybės kanceliarijos

darbuotoja pasiteiravo, ar aš šią medžiagą perdavęs Ūkio ministerijai

78

ir paprašė mano sutikimo mano rašto ir knygos kopijas perduoti Ūkio ministerijai. Sutikau, nes Ūkio ministerijai dar nebuvau perdavęs.

2004 02 14 gavau Vyriausybės Kanceliarijos registruotą 2004 02 13 laišką Nr.576/33-1296 su padėka už laišką ir informacija, kad medžiaga nusiųsta Ūkio ministerijai ir Aplinkos ministerijai.

2004 03 08 per Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos departamento sekretorių sužinojau, kad projektą dėl HE statybos ant Nemuno uždraudimo rengia Seimo pirmininko pavaduotojas Artūras Skardžius. Susiskambinęs su A. Skardžiumi išdėsčiau problemos esmę. Jis panoro gauti mano raštą su mano knyga. Jam juos pristačiau tos dienos popietę.

Iš 2004 03 31 “Lietuvos ryto” sužinojau, kad Seimas pagaliau uždraudė hidroelektrinių statybą ant Nemuno. Tačiau negaliu teigti, kad tai pagrindinis nuopelnas buvo mano.

3. Seimo Etninės kultūros globos tarybos konferencijoje 2004 m. balandžio 14 d. buvo svarstomos VVU Bendrosios geografijos katedros vedėjo ir Tarybos eksperto profesoriaus P. Kavaliausko (pagal specialybę geografo) parengtos 30 psl. apimties išvados ir rekomendacijos “Dėl Lietuvos Respublikos teritorinės sandaros tobulinimo, įvertinant istorinius ir etnokultūrinius veiksnius’, jau aptartus Etninės kultūros regioninės komisijos posėdyje ir aprobuotus Tarybos. Jose buvo numatoma formuoti NUTS-3 lygmens mezoregionus, tarp jų 3 apygardas – Vilniaus (Rytų Lietuvos), Kauno (Vidurio Lietuvos) ir Klaipėdos (Vakarų Lietuvos), kurių teritorijos priimtos iš esmės pagal gamtinius kriterijus – Respublikos aukštumas ir žemumas, tarytum jos yra svarbiausias kriterijus organizuojant gyventojų ryšius ir gyvenviečių sistemas (?), ir 15-17 kraštų (žemių), priklausomai nuo variantų, tarp kurių – Kretingos (Cėklio), Šilutės (Skalvos), Mažeikių (Knytuvos), Joniškio (Žiemgalos), Raseinių (Dubysos), Rokiškio (Sėlos), Kėdainių (Neries), Ukmergės (Vakarų Deltuvos), Švenčionių (Šiaurės Nalšios), Šalčininkų (Pietų Nalšios), kurios savo socialine ekonomine trauka pagal mūsų su dr. Vaidotu Marčėnu skaičiavimus neapimtų nė vieno gretimo rajono ir būtų dirbtinės – tik popierinės ir tai įneštų anarchiją Respublikos gyvenviečių sistemoje ir administraciniame

79

teritoriniame suskirstyme. Teko parengti 17 psl. rankraštinę medžiagą minėtu klausimu ir įteikti konferencijos globėjui VRM sekretoriui dr. Algiui Astrauskui. Siaura specialybininko prof. P. Kavaliausko siūlymų esmės nepagrįstumui suvokti pateikiu mano trumpo pasisakymo šiuo klausimu Seimo Etninės kultūros globos tarybos konferencijoje 2004 m. balandžio 14 d. tekstą.

Po mano rankraštinės medžiagos ir mano pasisakymo konferencijoje atspausdinto teksto įteikimo VRM sekretoriui A. Astrauskui, teko su juo ilgai aptarinėti keliamos problemos ekonominį, socialinį ir teoretinį nepagristumą, problemą vertinant ne pagal gyvenviečių sistemų pagrindus – gyventojų ir miestų centrų tamprius tarpusavio ryšius, o pagal antraeilius ar net trečiaeilius P. Kavaliausko pagal jo specialybę siauraspecialybinius - gamtinius geografinius kriterijus ir tai įneštų anarchiją Respublikos teritorijos administraciniame suskirstyme. Jeigu kai kuriam finansavimui reikalingi stambūs administraciniai vienetai – pagal P. Kavaliauską apygardos, tai tas turi būti pavesta esamų apskričių, suformuotų pagal jų miestų – centrų faktiškos socialinės ekonominės traukos zonas, grupėms – dominuojančios joje apskrities centrui, o ne visiškai nepagristus vien geografiniu pagrindu pasiūlytus administracinius vienetus – apygardas. A. Astrauskas su mano kritika sutiko.

4. Mano 2004 m. rugpjūčio 11 d. LR Prezidentui Valdui Adamkui buvo perduotas mano laiškas dėl STT vadovo V. Junoko sukeltos pavojingos politinės sumaišties įvertinimo reikmės bei V. Junoko provokacijų grėsmės Respublikai, pažymėdamas keturis momentus:

1) V. Junokas buvusio prezidento R. Pakso buvo daugybę kartų kviečiamas ir, savaime aišku, gaudavo užduotis rinkti kompromituojančią medžiagą apie nepalankias R. Paksui partijas;

2) politinį triukšmą senų telefoninių pokalbių įrašų pagrindu V. Junokas sukėlė specialiai prieš pat prezidento rinkimų antrąjį turą tuoj po to, kai buvo paskelbti gyventojų apklausos duomenys, pagal kuriuos V. Adamkus žymiai pirmavo, ir tai buvo elementariai aiškus sąmoningas V. Junoko siekis paremti R. Paksą, visą laiką ištikimai rėmusią Kazimyrą

80

Prunskienę, kad ji antrajame rinkimų ture taptų prezidente, sužlugdant jos oponentą, o ne vėpliškas V. Junoko nesusivokimas tuometinėje politinėje situacijoje;

3) V. Junoko ištikimą tarnavimą R. Paksui labai aiškiai paliudijo paties V. Junoko neatsargus viešas prisipažinimas per televiziją, kad jis, jeigu būtų atleistas iš pareigų, eitų į politiką – į Seimą, tapdamas LD, t.y. R. Pakso partijos nariu. Ar STT vadovo tarnavimas ne Respublikai, o suinteresuotumas tarnauti R. Pakso partijai bei matomai jo neapkaltintoms K. Prunskienės ir miljonieriaus V. Uspaskicho partijoms nėra ryški korupcija ir žymiai stambesnė ir pavojingesnė korupcija, negu jo iškeltas trijų partijų seimūnų kaltinimas (tiksliau tik įtarimas) galima korupcija, be to, STT nepakankamai pagrįstas???

4) premjeras p. A. Brazauskas V. Junoko sukeltą politinį chaosą laiko kažkam tai naudingu, tačiau jis, kaip apkaltintos partijos vadovas, nesiryžo viešai pasisakyti, kad tai, mano giliu įsitikinimu, naudinga trims Rytų kaimyno gerbėjams – K. Prunskienei, R. Paksui ir V. Uspaskichui bei jų partijoms. Manau, kad V. Junoko keliamą grėsmę Valstybei turėtų iškelti ir išspręsti neutralus Prezidentas ir kaip galima greičiau.

Šį laišką Prezidentui perdaviau per jo patarėją T. Birmantienę su atitinkamais paaiškinimais apie save, kad man Likimas buvo lėmęs dalyvauti daugybės Vyriausybinių komisijų bei darbo grupių (23) ir daugelio mokslinių tarybų (17) veiklose ir tai išugdė galimybę iš karto įžvelgti situacijos esmę ir grėsmę, kaip kad iš karto 1991 m. sausio 6 d. įžvelgiau tuometinės premjerės K. Prunskienės provokaciją prieš atsiskyrusią nuo SSRS Lietuvą, pakėlus mažmenines kainas net 3,2 karto specialiai pačiu pavojingiausiu Lietuvai laikotarpiu – karo Persų įlankoje Irako užgrobtam Kuveitui išlaisvinti didžiulės įtampos laikotarpiu, tuo sudarydama palankias prielaidas SSRS įtampos ar karo šešėlyje imtis kruvinų represijų prieš Lietuvą ir tai įvyko 1991 m. sausio 13 dieną (šio mano įžvalgumo pagrindu teko parašyti knygą “Didžiųjų nerimo dienų dienoraštį. 1991 m. sausio 6 – 25 d.”).

Minėtai K. Prunskienės avantiūrai analogiška V. Junoko avantiūra, sukelta specialiai prieš pat prezidento rinkimų antrąjį turą birželio 22 d. K.Prunskienei paremti ir tapti jai prezidente.

81

Praėjus vos šešioms dienoms 2004 08 17 d. “Lietuvos rytas” paskelbė straipsnį “Laiškuose - reikalavimai pašalinti savivalę”, kuriame informuoja, apie Prezidento patarėjos T. Birmantienės teigimu būtinumą sustiprinti parlamentinę specialiųjų tyrimų tarnybų kontrolę, taip pat Prezidento pasiūlymą Seimui sudaryti laikinąją komisiją teisėsaugos pareigūnų piktnaudžiavimui vykdant operatyvinę veiklą tirti.

Neaprašinėsiu V. Junoko pašalinimo eigos, o tik priminsiu, kad po jo pasikalbėjimų su Prezidentu V. Junokas pagaliau susiprato pats atsistatydinti.

5. QUO VADIS, LIETUVA? JAV žymus politologas JAV Politikos analizės centro

“Jamestown Foundation” ekspertas Vladimiras Socoras prieš Lietuvos prezidento rinkimų antrąjį turą savo straipsnyje “Quo vadis, Lietuva?” (“Kur eini, Lietuva?’) pažymėjo, kad Lietuva prieš prezidento rinkimus vėl atsidūrė prieš dramatišką pasirinkimą, nes iš sovietinės nomenklatūros kilęs socialdemokratų kairuoliškasis sparnas laiko K. Prunskienę idealogiškai artima (“Lietuvos rytas”, 2004 06 23). Jos varžovas kadenciją baigęs prezidentas V. Adamkus ir parlamentinės partijos – Tėvynės Sąjunga, socialdemokratų branduolys ir liberalcentristai sėkmingai nuvairavo Lietuvą į NATO ir ES, o K. Prunskienė prie to neprisidėjo, kaip ir jos remiamas nušalintas iš prezidento pareigų R. Paksas, tapęs pagrindiniu jos rėmėju prezidento rinkimuose

V. Socoras konstatavo, kad nuo to laiko, kai Baltijos valstybės atkūrė savo nepriklausomybę, ne viena iš jų nestovėjo prieš tokį dramatišką pasirinkimą, kaip Lietuva prieš prezidento rinkimų antrąjį turą birželio 27 d. ir pažymėjo, kad jeigu K. Prunskienė laimėtų prezidento rinkimus, tai keltų susirūpinimą dėl Lietuvos politinės ir ekonominės orientacijos.

Atkreipiau dėmesį į tai, kad JAV politologas V. Socoras labai tiksliai apibūdino K. Prunskienės veiklą nuo pat jos kainų pakėlimo 1991 01 06 prieš pat Maskvos mėginimą įvykdyti perversmą Lietuvoje, o atstatydinta iš premjerės pareigų K. Prunskienė

82

Lietuvoje ir užsienyje nuolat kritikavo nepriklausomos Lietuvos valdžios poziciją per Maskvos puolimą ir vėliau Maskvoje ji prisistatinėjo kaip geriausiai tinkanti plėtoti santykius su Rusija.

Nežiūrint STT vadovo Junoko paramos nušalintam prezidentui R. Paksui ir jo rėmėjai K. Prunskienei (specialiai prieš pat prezidento rinkimų antrąjį turą apkaltinęs kitų trijų partijų seimo narius įtarimais dėl galimos korupcijos), o taip pat A. Brazausko partijos paskelbto kaltinimo V. Adamkui už jo tuometinį rėmimą leisti Mažeikių NPG privatizuoti “Wiljamsui”, tauta vis dėlto prezidentu antrajai kadencijai išrinko V. Adamkų, išbrisdama iš buvusios grėsmingos situacijos.

Negaliu užmiršti 2004 05 18 “Lietuvos ryte” paskelbto 1991 m. sausio 13-sios žuvusiųjų artimųjų memorandumo dėl K. Prunskienės valstybinio nepatikimumo, į kurį K. Prunskienė atsakiusi, kad jai “inkriminuojami kaltinimai praslinkus 14 metų pasiekė neregėto melo ir šmeižto koncentraciją”.

Straipsnyje minimos K. Prunskienės dviprasmybės jos karjeroje, tačiau nepaminėjo jos svarbiausiosios “vienprasmybės” – kodėl tuometinė premjerė K. Prunskienė kainų padidinimą net 3,2 karto datą – sausio 6 d. parinko specialiai pačiu pavojingiausiu Lietuvos Respublikos nepriklausomybei laikotarpiu, kada jau buvo kilusi Persų įlankos karo išlaisvinant Irako okupuotą Kuveitą grėsmė ir tuo išprovokavo SSRS šios tarptautinės įtampos priedangoje imtis kruvinos agresijos prieš Lietuvos Nepriklausomybę ir tai įvyko sausio 13-ją. Negi tai “neregėto melo ir šmeižto koncentracija” prieš jus, Prunskiene? Antra, ar praslinkus 14 metų minėtą kruviną represiją jau privalome užmiršti? Ir bendrai ar jūs, Prunskiene, turite moralinę teisę ta “neregėto melo ir šmeižto koncentracija” begėdiškai kaltinti mūsų tautos pasididžiavimą – sausio 13-sios žuvusiuosius laisvės gynėjus ir žuvusiųjų artimuosius? Ar ne jūsų kainų pakėlimas išprovokavo minėtas represijas?

Maskvai nepavykus palaužti Lietuvos tautinio atsparumo ir Laisvės gynėjams 1991 m sausio 13 d. apgynus Lietuvos Nepriklausomybę kažkieno iniciatyva televizijos laidose pradėjo masiškai skverbtis smurtas, žmogžudystės. seksas, prostitucija, surogatinė kultūra, ir ar tai nėra penktosios kolonos siekis per

83

buvusius nomenklatūrininkus ir buvusias specialiąsias tarnybas Lietuvą palaužti morališkai?

Negalima nepaminėti soc. m. dr. Vlado Terlecko konstatuoti nerimą keliantys faktai jo straipsnyje “Tauta rengiama dvasinei kapituliacijai” (“Lietuvos rytas”, 2003 09 04). Pagal jį mūsuose susidarė sąlygos manipuliuoti išorės jėgoms – niekinama ir klastojama mūsų istorija, tyčiojamasi iš patriotizmo, švenčių, mūsų charakterio, vykdoma antilietuviška propaganda; ne vienam mūsų tautos niekinimas yra tapęs profesija.

V. Terleckas pažymi, kad nepralenkiamas paskviliais apie Lietuvą kūrėjas yra Marius Ivaškevičius, ypač išgarsėjęs romanu “Žali”, kad net okupacijos laikais joks padoresnis rašytojas nesityčiojo iš partizanų ir neaukštino jų budelių – sinycinų, dušanskių, kaip kad juos pavaizdavo M. Ivaškevičius…

Jau bandoma nuvertinti Maironio, B. Brazdžionio poeziją. Toks S. Porulskis, vos Lietuvos žemei priglaudus vieno iškiliausių XX amžiaus poeto Bernardo Brazdžionio palaikus, pasišovė palaidoti ir jo kūrybą ir drėbė – “Grynoji patriotinė poezija kartu su B. Brazdžioniu (…..) visam laikui pasitraukė į praeitį”…S. Porulskis dargi pasišaipė iš mūsų Vėlinių. (Turiu pažymėti, kad Rašytojų sąjunga tą patį S. Porulskį paskelbė dargi 2004 m. laureatu.)

V. Terleckas primena prof. O. Voverienės pastebėjimą, kad “Respublika” savo nuodingu sarkazmu neturi sau lygių – jai visko kaltininku yra Lietuvos nepriklausomybė.

Dr. V. Terleckas primena ir S. Trimakaitės perspėjimą, kad valstybę laikyti okupuota galima vien tada, kai daugumos žmonių sąmonė pavergta.

Laikau pareiga papildyti dr. V. Terlecką, jo nepaminėto didžiojo idioto, sau tokį “titulą” priskyrusio sovietinio profesoriaus Šliogerio, patriotą pavadinusio idiotu.

Sovietinių istorikų disertacijų pagrindu buvo marksizmas ir leninizmas, mūsų praeities didybės niekinimas, istorijos klastojimas ir dalis sovietinių istorikų dar iki šiol neišbrenda iš jų įgytų “mokslų”.

Sovietinis istorikas profesorius Nikžentaitis, už savo sovietinius nuopelnus tapęs Istorijos instituto direktoriumi ir instituto direktoriumi pasilikęs dargi atgavus nepriklausomybę, nepajėgia

84

išbristi iš savo sovietinės praeities, niekina daug Lietuvos nepriklausomybei nusipelniusį generolą Plechavičių, pasižymėjusį nepriklausomybės kovose, prezidentą A. Smetoną, kurio nuopelnu jaunimas buvo tautiškai auklėjamas; pareiškė abejones Lietuvos laisvės kovų dalyvių – partizanų veiklos tikslingumu, ir ne bet kur, o iškilmingame Lietuvos nepriklausomybės minėjime…

Akademikas Zigmas Zinkevižius kaltina istorikus, siekiančius perrašyti praeitį ir ją pavaizduoti taip, kaip norėtų komunistinė nomenklatūra. Kėsinamasi ne tik į artimą, bet ir į tolimą Lietuvos istoriją ir akademikas už tai kaltino vieną iš tokių istorikų prof. Stanislovą Lazutką (buvusi LKP CK narį) ir jo knygą “Lietuvos statutai, jų kūrėjai ir epocha” (“Liaukimės perrašinėti Lietuvos istoriją”, “Lietuvos aidas”, 1994 10 13).

Sovietinis profesorius Pagirys, dar vis neatsipagiriojęs iš sovietinės okupacijos įkvėpimo, savo rašliavoje ir toliau garbina įkvėptą sovietinę praeitį.

Dargi architektas Purvinas, vaizduodamas save tautinės orientacijos, savo tulžingais straipsniais purvindamas jam neleidusius iškilti aukščiau docento sovietinius profesorius ne istorikus, o architektus Vanagą ir dargi velionį Kazį Šešelgį, kuris, kaip gerai žinau, nusipelnęs Lietuvai perspektyvinio vystymo pagrindais, kurie įgalino Lietuvą tolygiau vystyti miestų tinklą ir tolygiau išdėstyti gamybines jėgas visų pirma panaudojant vietinius darbo jėgos išteklius ir tuo esminiai sumažinti imigrantų iš SSRS skaičių, spaudoje buvo pats demaskuotas kaip bendravęs su KGB…

Ir vėl iškyla V. Socoro klausimas - “Quo vadis, Lietuva?” Žymus mūsų rašytojas Jonas Avyžius susirūpinęs

nulietuvėjimu, tautinio nepilnavertiškumo liga, pažymėjo mūsų patriotizmo degradavimą ir priminė, kad žilos istorijos amžiais lietuviai skaičiumi prilygę lenkams, deja, išretėjome, vis traukėmės, užleisdami tai, kas mums nuo amžių priklausė ir taip atsidūrėme mažųjų tautų tarpe (“Lietuvos aidas”,1995 03 02).

Labai daug kritikos komunistų partijai ir jai naujai pasivadinusiai LDDP ir visų pirma jos vadovui A. Brazauskui turi Lietuvos laisvės lygos lyderis Antanas Terleckas (“L. a.”, 2004 12 30). Jo įsitikinimu LDDP struktūrą, kaip persikrikštijusią

85

komunistų partiją, 1990 metais reikėjo uždrausti už nusikaltimus, kuriuos ji vykdė 1919-1989 metais.

V. Terleckas visai pagrįstai kritikuoja “atsiskyrusios” LKP XX suvažiavime priimtą nuostatą į nepriklausomybę eiti “žingsnis po žingsnio” ir komunisto J. Karoso 2004 12 19 LTV laidoje pareikštą teiginį, kad Lietuvos valstybingumo rezultatai būtų buvę tokie patys, kaip valstybingumą paskelbus 1990 m. kovo 11 d. Visiškai pritariu V. Terleckui, nes 1990 m. kovo 11 d. aktas įžvalgaus AT pirmininko V. Landsbergio iniciatyva buvo lemtingai paskelbtas pačią paskutinę dieną, kada pagal SSRS konstituciją dar galiojo teisėta išėjimo iš SSRS sudėties galimybė ir kurią rytojaus dieną SSRS AT turėjo panaikinti, o Lietuvos nepriklausomybę paskelbus vėliau, SSRS prezidentas M. Gorbačiovas būtų turėjęs SSRS įstatyminę teisę įvesti Lietuvoje tiesioginį prezidentinį valdymą ir labai kruvinai likviduoti atsiskyrusios Lietuvos nepriklausomybę, o tuo pačiu, galbūt, būtų išsaugojęs SSRS nuo jos subyrėjimo.

Vytautas Landsbergis Europos šalyse gerbiamas ir vertinamas kaip žymus pasaulinio lygio politikas – didysis SSRS išardymo raktą atradęs architektas. Tačiau Nepriklausomoje Lietuvoje kitaip: nomenklatūrininkų patologinė neapykanta dėl “šviesaus komunizmo rytojaus” sužlugdymo ir nomenklatūrinė žiniasklaidos kryptingai ir subtiliai vykdomas jo juodinimas paveikė didelę dalį piliečių. Antai, dydysis karjeristas Andriuša, prisiplakęs prie nomenklatūrininkų ir tapęs dargi nomenklatūriškesniu už juos, V. Landsbergį kaltino sugriovus Lietuvos ekonomiką (nors ekonominis lygis 1991 m. teliko tik 39-40 procentų buvusio lygio pagrindinai dėl SSRS subyrėjimo ir daugelio nebereikalingomis tapusių įmonių bankrutavimo) ir kolchozus ir Lietuvos ekonominį lygį lygindamas su buvusiu lygiu paskutiniais sovietiniais metais, bet nelygindamas jo su kitų posovietinių valstybių žymiai skurdesniu ekonominiu lygiu, subtiliai žadino jam artimo “šviesaus komunizmo “laikų ilgesį, o kartu ir neapykantą Lietuvos nepriklausomybės atkūrėjams.

Penktosios kolonos naująjį etapą – perėjimą į puolimą Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje galima laikyti Rusijos prezidento V. Putino 2001 12 24 įsakymą visiems rusakalbiams šių šalių gyventojams kelti riaušes ir reikalauti, kad būtų įvesta rusų

86

kalba kaip antroji valstybinė kalba (valstybinė kalba kolonizatoriams !!!), žinoma, siekiant sukurti Kremliui pavaldžią etninę įtampą šiose šalyse.

Pagal prof. O. Voverienę Lietuvos milijonieriai – tai buvę sovietiniai nomenklatūrininkai, teisininkai, nomenklatūros tarnautojai ir patarnautojai bei penktosios kolonos rezidentai, skurdindami tautą, turtėja: ekonomistų teigimu 50 procentų Lietuvos turto valdo 3 procentai buvusių nomenklatūrininkų, o kitą 50 procentų valdo likusieji 97 procentai Lietuvos gyventojų… (O. Voverienė “Penktoji kolona pereina į puolimą”, ”Lietuvos aidas”, 2002 02 05).

Prof. O. Voverienę papildyčiau, kad buvę sovietiniai nomenklatūrininkai ir jų palikuonys ištikimai tęsia sėkmingai įsisavintas ilgamečio internacionalistinio auklėjimo tradicijas, sovietiniu laikotarpiu masiškai brukę mums “katiušas” ir kitas rusiškas dainas, dabar subtiliai tęsia savo analogišką internacionalistinę veiklą, masiškai brukdami mums angliškas dainas, kad tik greičiau palaužti tautos atsparumą, jos mentalitetą, tautinę sąmonę, ir tuo tyčiodamiesi iš daugelio mūsų, ir ypač iš nukentėjusių nuo sovietinių represijų žmonių, nes saugodami savo nervus turime išjunginėti tokias vienpusiškas laidas. Ir nenoromis kyla mintis - ar jų neapmoka užsienio šalies specialiosios tarnybos?

Lietuvos specialiųjų tarnybų duomenimis Lietuvoje veikia daugiau kaip šimtas profesionalių Rusijos agentų tinklas ir jie skverbiasi į įvairiausias valstybės institucijas, ginkluotąsias pajėgas, partijas, su NATO ir ES susijusias struktūras ir aktyvina savo veiklą, o Maskva šiam skverbimuisi aktyvinti 2004 m. įsteigė galingus informacijos ir kultūros centrus “Latvijos laikas” ir “Lietuvos laikas”, sovietiškai vertinantys mūsų istoriją, sovietinę okupaciją (“Lietuvos rytas”, 2005 01 13).

Arba kaip pateisinti tai, kad, pav., LTV pranešimu Vyriausybės kontroliuojamoje ir strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčioje Ignalinos atominėje elektrinėje, jos direktoriaus V. Ševaldino kvietimu, 2002 m. lankėsi kadrinis Rusijos specialiųjų tarnybų darbuotojas, buvęs KGB karininkas, V. Alganovas?

87

Ne per seniausiai buvau susitikęs kaimyną – ne eilinį, o docentą, buvusį dėstytoją ir pastebėjau keistas jo politines nuostatas; jis pasisakė skaitąs labai drąsiai ir teisingai rašantį “Laisvąjį laikraštį”. Norėdamas tuo įsitikinti nusipirkau 2004 08 23 šį laikraštį ir štai jo pirmajame puslapyje – didelė prezidento V. Adamkaus nuotrauka ir tulžingas straipsnis “Mafijos prezidentas”, ir iš karto kilo klausimas: nejaugi užsienio specialiosios struktūros Lietuvoje įsišaknijo iki tokio lygio, kad jau ne tik laisvai jaučiasi, bet ir pereina į atvirą puolimą? Sudėliojus šiame laikraštyje puolamųjų ir liaupsinamųjų pavardes labai aiškiai pasirodė kieno jis apmokamas, kam tarnauja ir kokio “objektyvumo” skirtingi straipsniai. Antai, nušalintojo prezidento R. Pakso, ištikimai tarnavusio Maskvos žvalgybininkui J. Borisovui (tiksliau bendraujančiam su Maskvos GRU) tekstas, tekstas apie jį ir jo rinkiminę koaliciją Nr. 8 su 15 kandidatų, tarp jų Nr. 2 – R. Pavilionio (pagal spaudą - buvusio KGB agento “Vadim”), liaupsinantys R. Paksui ištikimai tarnavusį STT vadovą V. Junoką, A. Sereiką ir panašūs straipsniai iš vienos pusės ir piktai puolantys V. Adamkų (net keliuose papildomuose straipsniuose), A. Kubilių, V. Landsbergį, V. Grigaravičių, M. Laurinkų, R. Šukį iš kitos pusės arba, pav., nepaprastai šlykštus komunistiniai kagebistinis pasityčiojimas iš religijos (krikšto), iš V. Adamkaus ir iš paties kardinolo Bačkio...

Prisimintina, kad minėto laikraščio redaktorė G. Gorienė - rinkimų į Seimą Šustausko partijos sąrašo Nr. 1 kandidatė Nr. 2 (po Nr. 1 – paties Šustausko), jos priešrinkiminiuose biuleteniuose savo patologišką neapykantą skyrė V. Adamkui ir kėlė sau tikslą ją išrinkus atstatydinti prezidentą V. Adamkų.

Labiausiai nustebino Lietuvos archyvų departamento parengtas Lietuvos Vyriausybės nutarimo projektas “Dėl Lietuvos teritorijoje veikusių specialiųjų tarnybų dokumentų, kuriose yra agentūrinės informacijos, sudarytų baudžiamųjų ir trėmimo bylų naudojimo taisyklių patvirtinimo” ir nuo 2005 m. sausio 1 d. įsigaliojęs atitinkamas Seimo įstatymas, nustatęs 70 metų senaties terminą – draudimą visiems norintiems susipažinti su archyvuose esančiais KGB dokumentais. Pagal Juozą Tumelį ir Arvydą Anušauską tai atitinka Rusijos interesams ir yra ne tik ne

88

demokratiška, bet ir dvelkia stalinizmu. Latvijoje KGB archyvai yra prieinami visuomenei, o Čekijoje ir Slovakijoje bendradarbiavusių su KGB sąrašai paskelbti internete ir tai rodo, kad šios šalys yra išsivadavusios iš Maskvos specialiųjų tarnybų įtakos, o Lietuva yra iš esmės Rusijos specialiųjų tarnybų marionetė – Lietuvos Seimas įsipareigojo saugoti SSRS paslaptis ir tuo apsaugoti daugelį valdžioje įsitvirtinusių asmenų nuo jų ir jų tėvų veiklos sovietinės okupacijos metais atskleidimo. “Lietuvos kurjerio” 2005 01 21 teigimu Seime yra net 60 buvusių kompartijos narių (o kiek dar jų vaikų?).

Ir vėl iškyla V. Socoro klausimas - “Quo vadis, Lietuva?” Naujas archyvų įstatymas buvo priimtas 2004 m. kovo

pabaigoje, kai visuomenės dėmesys buvo sukoncentruotas į R. Pakso apkaltą ir jį pasirašė tuometinis laikinasis prezidentas A. Paulauskas, tyliai be triukšmo. Taigi jį pasirašė tas pats A. Paulauskas, sovietiniais metais buvęs Kompartijos CK Administracinių organų skyriaus, kuris kuravo ir KGB, instruktorius, kurio tėvas – kadrinis KGB papulkininkas, tas pats A. Paulauskas, paskutiniais sovietinės valdžios mėnesiais Maskvos paskirtas LTSR generalinio prokuroro pirmuoju pavaduotoju. Ar ne jis labiausiai suinteresuotas paslėpti nuo tautos sovietinio KGB ir jo agentų kruvinus nusikaltimus?

Stebina ir tai, kad prieš tokio kagebistus saugančio įstatymo priėmimą nesigirdėjo Tėvynės Sąjungos partijos prieštaravimų.

V. Landsbergis susirūpino Lietuvos nacionaliniu saugumu pareiškęs, kad pasigedo iniciatyvos tiriant valstybės pareigūnų ryšius su sovietiniu KGB ir teigė, kad pažymas išduodančios institucijos dengia viena kitą. V. Landsbergis pareiškė, kad naujasis VSD vadovas A. Pocius neradęs, kad Seimo pirmininko pavaduotojas A. Pekeliūnas, kurio pavardė buvo įtraukta į KGB karininkų rezervą, buvęs slaptas KGB bendradarbis, nes pats A. Pocius galėjęs būti susijęs praeityje su KGB. Šis teiginys greit pasitvirtino.

2004-2005 metų sandūroje kilęs triukšmas dėl KGB karininkų rezerve buvusių eilės darbuotojų, tokių kaip VSD vadovas A. Pocius, UR ministras A. Valionis, Seimo pirmininko pavaduotojas ir Europos Sąjungos komiteto pirmininkas A. Pekeliūnas, pasitvirtino. Į KGB karininkų rezervą buvo

89

parenkami patikimiausi žmonės, kuriems ekstremaliomis sąlygomis būtų tekę dalyvauti sovietinio saugumo vykdomose operacijose, pirmoje eilėje, savaime aišku, likviduoti “nacionalistus”. Duomenys apie A. Pociaus, A. Valionio ir A. Pekeliūno įtraukimą į KGB karininkų rezervą saugomos Lietuvos ypatingajame archyve. Pagal istorikus tokių buvę keli šimtai ir iš kiekvieno jų buvo klausiama asmeninio sutikimo. Tačiau toks bendradarbiavimas su KGB pagal Lietuvos Seimo priimtus įstatymus nesąs laikomas “slaptu ir sąmoningu”…

Po UR ministro A. Valionio prisipažinimo buvus KGB karininkų rezerve Anglijos BBS užsienio informacijoje paskelbė, kad Lietuvos užsienio reikalų ministras – buvęs KGB karininkas.

Prisimenu savo pokalbį maždaug prieš dešimtmetį Druskininkuose po konferencijos Respublikos teritorijos administracinio suskirstymo klausimais su tuometiniu Jonavos rajono meru Simonaičiu ir iš jo sužinojau, kad Jonavos “Azoto” gamyklą (kurios statybos vietą teko man rinkti, ir kurioje jis anksčiau dirbęs), naująjį savininką B. Lubį ir jo šeimą sauganti buvusio Jonavos rajono KGB viršininko vadovaujami buvę kagebistai. Jo paklaustas, ar buvę KGB darbuotojai dabar ištikimai tarnauja B. Lubiui ar ir ištikimai tarnauja ir buvusiam KGB? Jis paaiškino, kad pradedantys dirbti KGB darbuotojai duoda priesaiką tarnauti KGB iki pat gyvenimo pabaigos. Tai neseniai nedviprasmiškai patvirtino ir Rusijos prezidentas V. Putinas, anksčiau dirbęs KGB, konstatavęs, kad “buvusių čekistų nebūna”.

Nejaugi buvusios sovietinio KGB struktūros ir ištikimi komunistai taip plačiai įsiskverbusios į valdžią, valstybės saugumą, kad net per Seimą priiminėja jiems reikalingus įstatymus?

“Quo vadis, nomenklatūra?” Matomai reikia tikėti akademiku Zigmu Zinkevičiumi, savo 80-

mečio paminėjime konstatavusiu, kad jis tikįs savo tauta, kuri kartais rodydavosi garma į bedugnę, tačiau kritiškais atvejais susitelkdavo.

Kartu noriu negalima nepaminėti premjero A. Brazausko atkaklaus siūlymo prezidentui valstybės kontrolieriumi skirti buvusį susikompromitavusį Vidaus reikalų ministrą ir dėl to atleistą iš pareigų, fanatišką komunistą, kas esminiai pakirto mano pasitikėjimą A. Brazausku.

90

SANTRUMPOS AE - atominė elektrinė „Ak“ – „Armija krajova“ CK - Lietuvos kompartijos centro komitetas EI - Ekonomikos institutas EM - Elektrinių ministerija (sąjunginė) EM LEI - Ekonomikos ministerijos Lietuvos ekonomikos

institutas "Energosetprojekto" Lietuvos KPS - Visasąjunginio

valstybinio energetinių sistemų ir elektros tinklų projektavimo ir tyrinėjimų mokslinio tyrimo instituto Lietuvos kompleksinio projektavimo skyrius

ETL - Elektros tiekimo linijos EUK - Energetikos ugdymo komisija FTEPI - Fizikinių techninių energetikos problemų institutas GAK - Gamtos apsaugos komitetas GI - Geografijos institutas (anksčiau - Geografijos skyrius) "Gidroenergoprojekt" - Visasąjunginis valstybinis

hidroelektrinių projektavimo institutas "Giproorgchim" - Visasąjunginis valstybinis organinės

chemijos pramonės įmonių projektavimo institutas SSSR GIPROREDMED – Valstybinis retųjų metalų institutas GJTT - gamybinių jėgų tyrimo taryba GV – Geologijos valdyba HAE - hidroakumuliacinė elektrinė HE - hidroelektrinė II - istorijos institutas JLM - Jūrų laivyno ministerija (sąjunginė) KGB – Valstybės saugumo komitetas KPI - Kauno politechnikos institutas KŪM – Komunalinio ūkio ministerija KVDU – Kauno Vytauto Didžiojo universitetas LDK – Lietuvos didžioji kunigaikštystė LDDP – Lietuvos demokratų partija LENGIDROENERGOPROEKT - Visasąjunginio valstybinio

hidroelektinių projektavimo instituto projektavimo filialas

91

LENMORNIIPROEKT - Visasąjunginio valstybinio jūrų uostų projektavimo ir mokslinio tyrimo instituto Leningrado filialas

LHMTV - Lietuvos hidrometeorologinės tarnybos valdyba LŪPEMTI - Liaudies ūkio planavimo ir ekonomikos mokslinio

tyrimo institutas LŪT - Liaudies ūkio taryba MA - Mokslų akademija MSPI – Miestų statybos projektavimo institutas MVŪM - Melioracijos ir vandens ūkio ministerija MW – megavatas (1000 kW) NCHK – Naftos chemijos kombinatas NLV – Nemuno laivininkystės valdyba NP – Nacionalinis parkas NPG – Naftos perdirbimo gamykla NPNCHPM - Naftos perdirbimo ir naftos chemijos pramonės

ministerija (sąjunginė) PSPI "Pramprojektas" - Pramonės statybos projektavimo

institutas RVŪPI - Respublikinis vandens ūkio projektavimo institutas SAM – Sveikatos apsaugos ministerija SM – Statybos ministerija SMM - Spalvotosios metalurgijos ministerija (sąjunginė) SSKP – Sovietų sąjungos komunistų partija STT – Specialiųjų tyrimų tarnyba SSRS – Sovietinių sąjunginių respublikų sąjunga ŠE - šiluminė elektrinė "Teploenergoprojekt" - Visasąjunginis šiluminių elektrinių

projektavimo institutas "Ukrniiprojekt" - Ukrainos naftos perdirbimo ir naftos

chemijos pramonės gamyklų projektavimo ir mokslinio tyrimo institutas

VEEV - Vyriausioji energetikos ir elektrifikacijos valdyba VMTK - Valstybinis mokslinis technikos komitetas VMTDKK - Valstybinis mokslinio tyrimo darbų koordinavimo

komitetas

92

VMGM - Vidutinių mašinų gamybos ministerija (sąjunginė)VMTDKK – Valstybinis mokslinių darbų koordinavimo komitetas

VMTK – Valstybinis mokslinis technikos komitetas VPK - Valstybinė plano komisija (vėliau Valstybinis plano

komitetas) VRE – Valstybinė rajoninė elektrinė VRM – Valstybinė vidaus reikalų ministerija VRSVM – Valstybinė reformų ir savivaldybių reikalu

ministerija VSRK - Valstybinis statybos reikalų komitetas VSD – Valstybės saugumo departamentas VSRK – Valstybinis statybos rekalų komitetas VRNAV – Vandens resursų naudojimo ir apsaugos valdyba VŽŪPI "Žemprojektas" - Valstybinis žemės ūkio

projektavimo institutas ZPI - Zoologijos ir parazitologijos institutas ŽŪM - Žemės ūkio ministerija ŽV – Žuvininkystės valdyba