GERARDAS BRAZAUSKAS

ISBN 978-609-95729-0-1

Sudarytojas VšĮ „Propagandos ministerija“

GERARDAS BRAZAUSKAS

Redaktorė Genė DrungilienėNuotraukos iš Gerardo Brazausko asmeninio archyvoViršelio nuotrauka Kęstučio Jonaičio Maketuotojas Kęstutis Jonaitis2015-02-25Leidinio apimtis leidybiniais lankais – 9 leidyb. apsk. l.Tiražas 300 egz. Užsakymas 10.Išleido leidykla UAB „Spalvų slėnis“, Geležinio Vilko g. 2, Vilnius

© Gerardas Brazauskas

GERARDAS BRAZAUSKAS

Visada galvojau ir galvoju iki šiol, kad gyvenime gerų žmonių yra daugiau negu blogų.

Vilnius2015

GIMINĖS ŠAKA SU BRAZAUSKŲ PAVARDE PRASIDĖJO PRIE PAŠUŠVIO ........8 p.

• Senelis iš Rusijos grįžo vežinas vaikais ir bitėmis• Giminės vyrai statė namus savo šeimoms • Brazauskai pakeitė pavardes

KARAS. „TOS BAISYBĖS VYKO MŪSŲ, PAAUGLIŲ, AKYSE“....................16 p.

• Bendrauti su žydais buvo pavojinga• Vaikus lydėjo mirties vaizdai• Namo dalis tapo gyvenamuoju būstu ir notaro kontora • Nuo bado gelbėjo senelių ūkis ir saulėgrąžos• Brazauskai įsirengė slėptuvę „niekieno žemėje“• „Gott mit uns“ • Už ką vokietaitė Brigita dėkojo Brazauskų mamai

Turinys

POKARIS. KAI GULĖ NE TIK PRADALGĖS, BET IR ŽMONĖS ....................... 28 p.

• „1949 metais visi pasėjome atskirai, o 1950 metais ėmėme derlių bendrai“• Vaikai nesuprato, už ką nušovė jų bendraklasį ir jo motiną • Pasirinkimas: arba komjaunuolis, arba – be aukštojo mokslo• Politika. Kas prašė vandens ar duonos, tam ir duodavo• Išgelbėjo mokinio pažymėjimas• Gyvenimas kaime teikė ir mažų malonumų

SPORTUOJANT IR MOKANTIS STUDIJŲ METAI PRABĖGO LYG VIENA DIENA ..................... 38 p.

• Svajojęs būti astronomu, pasirinko statybos mokslus• Iš Juozo Zikaro našlės mokėsi patriotiškumo ir meno• Sportas buvo svarbiausia veikla • Treniruojantis keturiskart per savaitę, reikėjo išmokti planuoti laiką• 47 dydžio sportbačiai, blakės ir boksas• Į sporto salę – ir 80-mečio išvakarėse• Brolis – Lietuvos Respublikos prezidentas

„GYVENU SU GELŽBETONIU“ ....50 p.

• Paklausė patarimo „nestumdyti popierėlių“• Įdarbinti lietuvį – reikėjo pastangų• Priešinosi dirbti įtampos ir baimės sąlygomis• Būti vadovu – teko mokytis• Alytaus namų idėja buvo gera, bet trūko praktikos ir statybinių medžiagų• Stovėjo prie „Swetrak“ ištakų• Kai sunku išvengti kaltės jausmo• Vadovas negali būti varovas• www.statybunaujienos.lt, 2014-06-26• Pabėgių gamyklos „Swetrak“ tempą diktuoja europinė vėžė• Vadovaujasi taisykle 30:70• Kai žmogumi pasitiki, jis ir nori pateisinti tą pasitikėjimą• Kodėl G. Brazauskas nevadovautų dramos teatrui• Net šuniui duotą pažadą įvykdyti būtina • Tiki ir pasitiki Lietuvos specialistais • „Gelžbetonį ir statybas mes tikrai išmanome“• Reikia ne plėšytis, o planuoti

„GYVENIMO RUDUO, KURĮ GYVENU, IRGI TURI SAVO ŽAVESĮ“ ........... 78 p.

• G. Brazausko sutuoktine domėjosi saugumas• Namų nepastatė. Ir dėl to džiaugiasi• Bites paveldėjo iš tėvo• Vaikai ir vaikaičiai• „Atsakomybė rasti tinkamus žodžius, kalbant apie savo gyvenimo moterį“ • Laimingas žmogus

APIE GERARDĄ BRAZAUSKĄ KALBA JO KOLEGOS ................. 88 p.

Rimgaudas BARDAUSKAS .........................88 p.

Kostas JANKAUSKAS ....................................92 p.

Vytautas ČAPLIKAS ......................................96 p.

Palmira LAZAUSKIENĖ .................................99 p.

Silvija BAGDONIENĖ .................................101 p.

Vilius PARULIS .............................................103 p.

dr. Gediminas MARČIUKAITIS ................106 p.

Algimantas ALEKSYNAS ..........................112 p.

Julius LAICONAS ........................................114 p.

Aleksandras BRUZGIS ...............................116 p.

10

„Ten, Mikailiškiuose, 1863 metais gimė mano se-nelis Kazimieras Bra-

zauskas. Kadangi jie buvo keli broliai, senelis išėjo iš ūkio – jie buvo laisvi valstiečiai, – pasako-jo G. Brazauskas. – Jis pasimokė, apsivedė ir apie 1897 metus iš-važiavo dirbti į Šiaurės Kaukazą, prie geležinkelių.“ Karjeros atvy-kėlis iš Lietuvos ten nepadarė. Caro politika buvo tokia, kad geriausios vietos buvo skirtos rusams.Gerardo Brazausko senelis gy-veno netoli Nalčiko. Tai miestas pietų Rusijoje, prie Nalčiko upės. Jis vedė Juzefą Giedraitytę iš Mintaujos, dabar – Jelgava, Lat- vija. Jos tėvai ir protėviai buvo bajorai, gyvenę ir dirbę Vilniaus, Gardino ir Lydos apskrityse. Visi Juzefos ir Kazimiero Brazauskų vaikai gimė Kaukaze: iš pirmagi-

GIMINĖS ŠAKA SU BRAZAUSKŲ PAVARDE PRASIDĖJO PRIE PAŠUŠVIOŠiauliuose gimęs, a. a. Prezidento Algirdo Mykolo Brazausko brolis Gerardas užaugo Kaišiadoryse, vietoje, jo žodžiais, iš kurios lengvai pasiekiamas ir Vilnius, ir Kaunas. O giminės šaka, iš kurios atėjo Brazauskų pavardė, prasidėjo Radviliškio rajone, prie Pašušvio, Mikailiškių kaime.

Į Lietuvą G. Brazausko senelis su šeima grįžo per Latviją ir apsistojo gimtajame ūkyje prie Pašušvio.

Algirdas ir Gerardas apie 1939 m.

11

Broliai Brazauskai - Gerardas ir Algirdas apie 1938 m.

12

mių dvynukų išgyveno tik Kon-radas, nors ir jis mirė jaunas. Duk- ra Genutė mirė trejų metukų. Išgyveno trys vaikai – Vytautas, Estera Marija ir Kazimieras. „Mano tėvas Kazimieras gimė 1906 metais. Įsivaizduokit anuos laikus, o kokius vardus vaikams davė: pirmas sūnus buvo Vytau-tas, o mano tėvą norėjo krikštyti Algirdu ir net vadindavo Algirdu, bet kunigas nesutiko pagoniš-ku Algirdo vardu krikštyti, tad jis tapo Kazimieru“, – pasakojo G. Brazauskas savo tėvo vardo istoriją.

Senelis iš Rusijos grįžo vežinas vaikais ir bitėmisRusijoje 1921-1929 metais buvo paskelbtas NEP-as arba naujoji ekonominė politika. Jos esmė buvo – maisto produktų nusa-

vinimą pakeisti maisto produk-tų mokesčiais, leisti nuomoti žemę, naudoti samdomąją jėgą, leista smulkių įmonių privatinė nuosavybė, nuoma, skatinta kooperacija. Tuo metu bolše-vikai leido lenkams, lietuviams išvykti iš Rusijos, o Brazauskų šeimai davė net atskirą vago-ną, ir Kazimieras su Juzefa bei vaikais išvyko į Lietuvą. Didžiąją dalį vagono užėmė bičių aviliai. G. Brazausko senelis visą gyve-nimą taip ir nesiskyrė su bitė-mis. Šį pomėgį perėmė jo sūnus ir Gerardo tėvas Kazimieras. Meilę bitėms paveldėjo ir G. Brazauskas.Į Lietuvą G. Brazausko senelis su šeima grįžo per Latviją 1922 me-tais ir apsistojo gimtajame ūkyje prie Pašušvio. Ten gyveno gimi-nės. G. Brazausko senelis ėmė

Tuo metu bolševikai leido lenkams, lietuviams išvykti iš Rusijos, o Brazauskų šeimai davė net atskirą vagoną, ir Kazimieras su Juzefa bei vaikais išvyko į Lietuvą. Didžiąją dalį vagono užėmė bičių aviliai.

G. Brazausko tėvo brolis Vytautas (1899-1970) prie namo Pašiliuose apie 1930 m.

1939 m. Algirdas ir Gerardas su mama Pašiliuose, rugių lauke

13

dirbti stoties viršininku, dirbo Pagėgiuose, prie Tauragės, o pa-skutinė darbo vieta buvo Kalnė-nai – tarp Palemono ir Gaižiūnų. Senelis, kaip ilgus metus dirbęs Rusijoje, gavo paliudijimą, ku-riame buvo rašoma, jog jis yra tremtinys ir jam buvo prašoma suteikti globą ir pagalbą. Tad su-grįžęs gavo žemės Pašilių kume-tyne (tada tai buvo Podborkos dvaras), Kėdainių rajone – tarp Kėdainių ir Labūnavos. Gavo 8,9 ha žemės, iš kurios – 1,5 ha buvo pievų. Tai buvo labai gera žemė, užliejamos pievos prie Nevėžio. Tačiau tuo metu tai buvo plynas laukas, kuriame Brazauskai pa-mažu ėmė kurtis.

Giminės vyrai statė namus savo šeimoms Pirmiausia buvo iškastas šulinys, tada pastatytas tvartas iš plūkto molio ir suręsta tokia pat troba. Vasarą pastatė plytą ir galima buvo apsigyventi. Daug vėliau, jau būdamas 70 metų, G. Bra-zausko senelis, atidirbęs geležin-keliuose, turėjo pasitaupęs pini-gų ir pasistatė gerą medinį namą, kluoną. „Žodžiu, juodu su bobute sukūrė labai gražų ūkį, užveisė gražų sodą, jam padėjo vaikai, o po poros metų atvažiavo Ona, netekėjusi bobutės sesuo, kuri padėjo šeimininkauti. Ji įdomus buvo žmogus: net penkias kalbas

Gerardo Brazausko senelis gyveno netoli Nalčiko. Tai miestas pietų Rusijoje, prie Nal-čiko upės. Jis vedė Juzefą Giedraitytę iš Mintaujos, dabar – Jelgava, Latvija.

Iš kairės: bobutė, senelis, tėvas, teta Ona ir senelio brolis Jonas Beržiūnas su žmona Mečeslava

14

mokėjo – kalbėjo lenkų, rusų, lie-tuvių, latvių ir vokiečių kalbomis. Ji tapo tikru šeimos išsigelbėji-mu, kai atėjo vokiečiai, nes šie rusiškai nekalbėjo, – prisimena G. Brazauskas. – Mūsų gyvenime tas ūkis turėjo labai didelę prasmę.“ Šiame ūkyje Gerardas su Algirdu praleisdavo visas savo vasaras, net ir jau būdami studentais. Senelis su savo vaikais statė na-mus Pašiliuose, vėliau – G. Bra-zausko tėvas su savo sūnumis pasistatė savuosius – Kaišiado-ryse. Į naujus namus Kaišiadory-se, Biliūno gatvėje, G. Brazausko tėvai persikėlė gyventi 1960 me-tais, per Kalėdas. „Mes su broliu savaitgaliais ten irgi parvažiuodavome. Tėvas

norėjo statyti namą iš silikatinių plytų, bet jos tuo metu buvo la-bai brangios, mūsų šeimai – per brangios, – prisimena namo statybą G. Brazauskas. – Aš, kaip gelžbetonio specialistas, sukonstravau metalinę formelę, į kurią pildavome pagal mano receptą pagamintą mišinį iš ce-mento, kalkių, garvežiuose pa-naudoto šlako, kurio rasdavome išmesto prie stoties.“Ant pamato vyrai darydavo blo-kelius: dėdavo formą, į ją pildavo skiedinio, jį išlygindavo ir formą nuimdavo. Mišinys laikėsi kuo geriausiai, bereikėjo palikti jį, kol tinkamai sukietės. Vienu metu vyrai pagamindavo blokelių per visą pamato perimetrą, po kelis šimtus per dieną. „Atvykdavo-me ir padarydavome per porą valandų tiek, kiek ant pamato vietos buvo, – pasakojo apie namo statybą G. Brazauskas. – Kitą dieną išdžiūvusius blokelius nuimdavome ir gamindavome naujus. Blokelius darėme mes su Algirdu, tėvas ir dar vienas sam-dytas žmogus.“

Senelis su savo vaikais statė namus Pašiliuose, vėliau – G. Brazausko tėvas su savo sūnumis pasistatė savuosius – Kaišiadoryse. Į naujus namus Kaišiadoryse, Biliūno gatvėje, G. Brazausko tėvai persikėlė gyventi 1960 metais, per Kalėdas.

Gerardas ir Algirdas , 1937 metų Kalėdos

Algirdas ir Gerardas su seneliais Pašiliuose apie 1939 m.

15

Namo planas taip pat buvo ne iš svetimų rankų. Projektą namui darė Algirdas. Tačiau ne visai savarankiškai, nes procesą regu-liavo tėvas. „Tėvas buvo truputį užsispyręs. Jis pabraižė tokią schemą: kiek langų, durų, kur įeiti, pro kur išeiti, kur langai, kur durys, – pasakojo G. Brazauskas. – Pagal tą planą Algis ir pabraižė, argi tai sudėtinga. O įrodyti tė-vui, kad reikėtų kitaip, negalima buvo – jis turėjo savo nuomonę. Tad kaip jis sakė, taip ir darėme.“ Nors G. Brazauskas ir nelabai nori sutikti, tačiau jo draugai sako, kad šiuo požiūriu Gerardas atsi-gimė į tėvą: gali sakyti taip arba kitaip, gali tartis ir su žmona, bet sprendimą priims pats. Sykį G.

Brazauskas sakė leidęs spręsti ko-legoms, nors jo nuomonė buvo kitokia. Ir pasigailėjo – iki šiol sako esąs šventai įsitikinęs, kad daryti reikėjo taip, kaip sakė jis. G. Brazauskas pastaruoju metu sako labiau linkęs savo nuomo-nę pasilaikyti sau, nebesiginčyti. Brandaus amžiaus žmogus ne-slepia, jog baiminasi, kad jo nuo-monė bus palaikyta „senio, kuris nebežino, ką kalba“, nuomone. Grįždamas prie šeimos namo statybos, sodybos kūrimo, G. Brazauskas pamena, kaip tė-vas 15 arų sklype sodino sodą. Taip ir iškilo Kaišiadoryse Bra-zauskų šeimos namas. Mama mirė 1975 metais, tėvas – 1997 metais. Po tėvo mirties

Iš kairės: Algirdas, tėvas ir Gerardas apie 1985-1986 m.

16

G. Brazauskas ketino ten pats apsigyventi – būdamas pensi-joje, – tačiau žmona nesutiko. O šlako betono sienos, sako G. Brazauskas, gerai dar laiko – ko joms nelaikyti? Namas tin-kuotas, buvęs šiferio stogas už-dengtas čerpių imitacijos danga. Jau ir prie kanalizacijos bei van-dentiekio tinklų prijungtas. Tas namas liko vienai iš Algirdo duk-terų – Laimai Mertinienei. Dabar ten įrengtas nedidelis Brazauskų šeimos muziejus. „Ten yra daug šeimos nuotraukų, bet jau tik aš

vienas žinau, kas kurioje nuo-traukoje tiksliai yra, nes tik aš vienas gyvas iš vyresniosios kar-tos likau“, – sako G. Brazauskas.

Brazauskai pakeitė pavardes Brazauskai ne visada buvo Bra-zauskai. G. Brazausko senelio ir tėvo pavardės, kaip nurodyta dokumentuose, buvo Brzozow- ski, sulenkinta lietuviška Bra-zauskų pavardė. „Tėvas baigė Piatigorsko [Piatigorskas – mies-tas pietų Rusijoje, Stavropolio aukštumoje, red. past.] realinę mokyklą kaip Brzozowski, – pa-sakojo G. Brazauskas. – Brazaus-ko pavardę jis tikriausiai gavo kartu su lietuvišku pasu, kai 1922 metais grįžo iš Rusijos. O senelio pusbroliai iš Brzozowski pasidarė Beržiūnai.“ G. Brazauskas spėja,

Broliai Pašiliuose apie 1937 m.

Gerardas su tėvu. Tėvui 80 metų.1986 m.

Iš kairės: tėvas, Gerardas, bobutė, Algirdas, teta Ona ir senelis 1938 m.

17

kad senelio pavardė iš Brazausko į Brzozowski galėjo būti pakeista tuomet, kai jis caro laikais nuėjo dirbti į geležinkelius.G. Brazausko tėvas Kazimieras išėjo iš ūkio, nes žemės visiems išmaitinti buvo per mažai. Jis bai-gė buhalterių kursus, atvyko į Kaišiadoris, kur 1931 metais susi-pažino su būsima žmona, Algirdo ir Gerardo motina, kuri jau buvo išsituokusi ir turėjo dukrą Regi-ną. Ji buvo notaro sekretorė, o jis – valsčiaus sekretorius Vievyje. Netrukus po vedybų jaunavedžiai persikėlė į Rokiškį, kur 1932 metų rugsėjį gimė Algirdas. 1933 metais tėvai išsikėlė į Šiaulius, kur 1935 m. balandžio 4 d. gimė Gerardas. Dar po kelerių metų, 1938 me-tais, tėvai persikėlė į Kaišiadoris. Tėvas įsidarbino Kaišiadorių hi-potekos skyriuje, o mama – pas Kaišiadorių notarą.

Kalbėdamas apie savo tėvą, G. Brazauskas prisimena, kad šis domėjosi lietuvių kalbos klausi-mais, nors jo gimtoji kalba buvo rusų. Tėvas turėjęs puikią rašyse-ną. Pats G. Brazauskas sako irgi labiau mėgstantis ranka, o ne kompiuteriu rašyti. Ir pieštuku, naudodamas trintuką, kaip to išmokė tėvas, kuriam visa turėjo būti tikslu.„Tėvas jau gulėjo ligoninėje, buvo dvi dienos prieš jo mirtį, – prisimena G. Brazauskas. – Jis manęs paprašė padaryti avilio dugno brėžinį ir užsakyti, kad jį padarytų. Padariau brėžinį ir nu-vežiau parodyti tėvui. Jis paėmė, pažiūrėjo ir sako, kad negerai padariau: turi būti ne 25 mili-metrai, kaip aš padariau, o 18 milimetrų. Guli mirties patale, o milimetrus dar skaičiuoja, mato, kad brėžinys ne toks!“

Brazauskai ne visada buvo Brazauskai. G. Brazausko senelio ir tėvo pavardės, kaip nurodyta dokumen-tuose, buvo Brzo-zowski, sulenkinta lietuviška Brazauskų pavardė.

Pas tėvą Kaišiadoryse, jam švenčiant 90 metų jubiliejų (1996 m.). Tėvas rodo sojos augalą. Iš kairės – Gerardo žmona Dalia.

18

1939 metų rugsėjo 1 dieną prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. Kai vokiečiai užėmė

Lenkiją, Kaišiadoryse, kur gyveno Brazauskai, pasirodė karo pabė-gėliai iš Lenkijos. G. Brazauskas atmena, kad tarp jų buvusi ir kažkokia žymi artistė [Jadvyga Smosarska, 1900-1971 m., kuri filmavosi pirmajame garsiniame lenkų filme, red. past.].Tais pat metais Algirdas pradėjo lankyti Kaišiadorių pradinę mo-kyklą, o po poros metų – 1941 metais – į mokyklą išėjo ir Ge-rardas. Buvo vokiečių okupacijos metai.

Bendrauti su žydais buvo pavojingaG. Brazauskas atmena, kad dalis Kaišiadorių ir Žiežmarių žydų buvo sušaudyti miške, o dalis jų buvo uždaryti ne-dideliame lageryje, apie pusė

kilometro į pietus nuo dabartinių kapinių (dabar toje vietoje yra sodyba). „Mes, vaikai, nešdavome jiems maisto, į kažką mainydavo-me, – prisiminė G. Brazauskas. – Vieną kartą stovyklos sargybinis, – atrodo, lietuvis, – grasindamas ginklu, nuvijo mus ir šovė į bė-gančius. Vietoje nušovė maždaug mano metų mergaitę. Tai, žinoma, mus sukrėtė, nes jokio reikalo šau-ti į bėgančius vaikus tikrai nebuvo. Mergaitės pavardė buvo Kazake-vičiūtė, vardo neatsimenu.“ Sargybinių šūviai vijosi ir G. Bra-zauską, laimei, nepavijo. Tuomet vaikai norėjo tik purienų prie Lo-menos upelio pasiskinti.

Vaikus lydėjo mirties vaizdaiKaro metai neišvengiamai buvo susiję su mirtimi, su kuria susi-durdavo ir vaikai. Tie įvykiai iki šiol gyvena to meto liudytojų atmintyje.

KARAS. „TOS BAISYBĖS VYKO MŪSŲ, PAAUGLIŲ, AKYSE“Besimokydami mokykloje, broliai Algirdas ir Gerardas Brazauskai buvo režimų ir valdžios pasikeitimų liudininkais – tarpukario Lietuvos nepriklausomybė, pirmoji sovietinė okupacija, vokiečių okupacija, vėl grįžusi sovietinė. Visa tai paliko didelį įspūdį, anksti subrandino, išmokė vertinti tai, kas vyksta aplinkui.

Sargybinių šūviai vijosi ir G. Brazauską, laimei, nepavijo. Tuomet vaikai norėjo tik purienų prie Lomenos upelio pasiskinti.

19

Gerardas studijų metais, 1955 m.

Broliai, 1939 m.

20

Karo metais vokiečiai vežė rusų šeimas darbams į Vokietiją, dalis jų pasilikdavo ir Lietuvoje. Kar-tą prie Kaišiadorių stoties įvyko geležinkelio avarija – susidūrė du traukiniai, vienas iš jų – su pervežamais rusais. Iš ryto, kaip įprastai, per geležinkelį eidami į mokyklą vaikai pamatė krūvą sudarkytų lavonų – daugiausia moterų ir vaikų.Kaišiadorių stotyje garvežiai buvo pripildomi vandens ir iš pakurų išmetama sudegusi akmens anglis. Ten dirbo žmo-gus, kuris dar karštą anglies šlaką ir pelenus karučiais vežė ir pylė šalia geležinkelio. Per tą dažniausiai karštą atliekų krū-

vą vaikai eidavo į mokyklą. Vieną šaltoką rudens rytą jie pamatė kelias rusų šei-mas, kurios, nakvodamos

ant šlako krūvos, mirtinai

apsinuodijo smalkėmis. Vėlgi – moterys ir vaikai.„Tos baisybės vyko mūsų, pa-auglių, akyse“, – atmena G. Bra-zauskas.

Namo dalis tapo gyvenamuoju būstu ir notaro kontora Gyvendami Kaišiadoryse, Bra-zauskai nuomojosi gerą namą, kuris stovi Gedimino ir Kęstučio gatvių sankryžoje. 1940 metais į Kaišiadoris atėję bolševikai pasakė, kad Brazauskai esantys buržujai ir juos išvarė iš namų. „Tada tėvas, mama ir aš su Al-girdu bei Regina persikėlėme į dviejų galų mamos tetos namą, dabar – Algirdo gatvė 3, – pa-sakojo G. Brazauskas. – Ten mes

Tėvas su mama, 1940 m.

Teta Ona, 80 metų

21

gyvenome nuo 1940 metų iki pat 1960 metų. Tame pat name viename gale gyveno teta, ku-rios tas namas ir buvo, o mes visi susikimšome į tą antrąjį galą.“ Tame pat name – arba viename iš jo galų – Brazauskai ir gyve-no, ir dirbo: G. Brazausko moti-na buvo notarė. Notare ji tapo vietoj notaro Gapučio, pas kurį buvo dirbusi ir kurį bolševikai 1941 metais ištrėmė. Notare ji dirbo tiek vokiečių, tiek ir tarybi-niais laikais – iki pat pensijos. G. Brazauskas pamena keturis kambarėlius, kuriuose apsigy-veno ir dirbo jų šeima. Valgo-majame buvo apskritas stalas su šešiomis kėdėmis aplink ir sofu-tė bei bufetukas. Visi šie baldai vos tilpo, ir praeiti buvo sunkiai įmanoma. „Iš šio kambario durys vedė į mamos kontorą, o kitos

durys – į dar vieną kambariuką, miegamąjį. Viskas girdėdavosi: ir kaip mes kalbėdavomės, ir kaip pamokas ruošdavome, o mama už sienos rašomąja mašinėle tauškino“, – prisimena G. Bra-zauskas.

Nuo bado gelbėjo senelių ūkis ir saulėgrąžos„Jei nebūtume susiję su se-nelių ūkiu, kaip mes būtume išgyvenę Kaišiadoryse?! Kor-telių sistema maistui... – prisi-mena karo metus G. Brazaus-kas. – Rinkdavome giles, šis tas užaugdavo savame darže. Mamos sesers vyras Stasys Ju-nelis dirbo ryšininku geležin-kelyje. Kai eidavo ešelonai su grūdais, jis pragręždavo vago-no dugną ir prileisdavo grū-

Karo metais vokiečiai vežė rusų šeimas darbams į Vokietiją, dalis jų pasilikdavo ir Lie-tuvoje. Kartą prie Kaišiadorių stoties įvyko geležinkelio avarija – susidūrė du traukiniai, vienas iš jų – su pervežamais rusais.

Gerardas ir Algir-das 1939 m.

22

dų, kukurūzų, saulėgrąžų. Kaip jis rizikuodavo! Bet įsivaizduokit, kiek reikia suvalgyti saulėgrąžų, kad taptum sotus! Ant grindų susidarydavo kelios dešimtys centimetrų lukštų.“ Per karą Brazauskai gyveno Kai-šiadoryse, o vaikų vasaros praėjo Pašiliuose, senelio ūkyje. Gerar-das jau lankė Kaišiadorių pradi-nę mokyklą. „Prisimenu mokyto-ją Kalvelienę. Man šešeri metai buvo, o ji sako: „Tau, Geruti, nėra reikalo čia būti, eik į antrą klasę“. Nes ir taip vien penketais mo-kiausi, paskui ir antroje klasėje

– puikiai. O vidurinę baigiau net dviem metais anksčiau nei kiti“, – pasakojo G. Brazauskas. 1944 metais Gerardas vis sirgu-liavo tonzilitu. Liepos mėnesį mama nutarė, kad reikia va-žiuoti į Kauną daryti operacijos pas profesorių Zubkų. Atėjo abudu į Kaišiadorių stotį. Trau-kinys – prekiniai vagonai, ku-riuose buvo įrengti suolai kelei-viams. Tokį traukinį tuomet jie vadino „pendeliu“. Kauno ge-ležinkelio stotyje, kurioje jiedu su motina išlipo, G. Brazauską pasitiko vaizdas, ilgam įstrigęs į atmintį. Jis iki šiol pamena apskurusius rusų kareivius, ku-rie traukė pilną vežimą malkų. Vokietis, ginkluotas automatu ir vedinas šunimi, juos nuvarė link Šančių. Ne vienas Lietuvos gyventojų, – nes buvo 1944-ieji ir buvo gali-ma nuspėti, kas laukia, – rengėsi trauktis iš Lietuvos. Profesorius

Kaišiadorys, 1956 m.

Kaišiadorys, 1962 m. Brazauskai važiuoja sukti medaus. Iš kairės: tėvas, Linas, Gerardo sesuo Regina, mama ir žmona Dalia.

Ekskursija į Trakus, 1952 m. Viduryje – B. Genzelis ir G. Brazauskas

23

Zubkus, pas kurį G. Brazauską vežė jo motina, taip pat jau „sė-dėjo ant lagaminų“, tačiau ope-raciją vaikui dar padarė. Brazauskai taip pat turėjo gali-mybę pasitraukti iš Lietuvos. Vo-kiečiai paskelbė, kad duoda va-goną dviem šeimoms – trauktis į Vokietiją, tai yra bėgti nuo rusų. Bet Brazauskų šeima pasiliko.

Brazauskai įsirengė slėptuvę „niekieno žemėje“Artėjant frontui, Brazauskų šei-ma apsigyveno skyrium: mama su dukra Regina iš pirmosios santuokos liko Kaišiadoryse, o tėvas su sūnumis Algirdu ir Ge-rardu nutarė važiuoti į kaimą, į Pašilius. G. Brazauskas pamena,

kaip jiedu su tėvu, nes Algirdas jau buvo Pašiliuose, traukėsi iš Kaišiadorių. Tai buvo metas, kai keleivinių traukinių nebuvo – tik kariški. Kai G. Brazauskas su tėvu atėjo į stotį, ten stovėjo traukinys su ka-reiviais rudomis uniformomis – ne rusiškomis, bet ir ne vokiško-mis. Tėvas nuėjo pas mašinistą tartis, kad juodu su vaiku pavė-žėtų. Pasirodė, kad tai buvo rusų kareiviai, vadinamieji vlasovcai, tarnavę vokiečių kariuomenėje. Jie sutiko pavėžėti pakeleivius. „Gerai pamenu, kai traukinys kažkurioje vietoje sustojo, ka-reiviai pašienavo žolės, pašėrė arklius ir juos pagirdė netoliese buvusiame upelyje“, – pasakojo G. Brazauskas.

Per karą Bra-zauskai gyveno Kaišiadoryse, o vaikų vasaros praėjo Pašiliuose, senelio ūkyje. Gerardas jau lankė Kaišiadorių pradinę mokyklą.

Baigus 10 klasių, 1951 m. Gerardas – antroje eilėje, ketvirtas iš dešinės. Centre – mokytoja Pileckytė.

24

Kai vaikas su tėvu išlipo Kėdai-niuose, juos pasitiko tuščias miestas. Jiedu pėsti išėjo ant Labūnavos kelio ir netrukus pa-matė vežimu atvažiuojantį jų pasiimti senelį. Gyvendami Paši-liuose, tėvas su sūnumis matė ir besitraukiantį frontą.

„1944 metais vokiečiai ėmė trauktis, artėjo rusai – ėjo frontas. Prisimenu, dirbau laukuose, šieną buvome jau suvežę. Su Algirdu ir keliomis moterimis ravime runkelius. Rytuose, iš už miško, girdėjo-si bumbsėjimas, o už Nevėžio – vokiečiai. Eidavo jie arklių ieškoti, teta „šprechendavo“ vokiškai su jais... – prisiminė G. Brazauskas. – Atskrido su

„kukurūzniku“ ruseliai, matėsi žvaigždės penkiakampės. Pa-mojavo mums, mes pamojavom jiems, ir jie nuskrido link vokie-čių pozicijų. Tik išgirdome, kaip „davė“ į juos... Manėme, viskas jiems. Grįžo abu gyvi, vėl pamo-javo...“Brazauskai sodyboje išsikasė slėptuvę, kuri atsidūrė „niekieno“ žemėje: rusai įsitvirtino į rytus esančiame Pašilių miške, vokie-čiai – vakaruose, už Nevėžio. Pa-šilių gyventojų sodybos liko „nie-kieno“ žemėje. „Virš mūsų galvų skraidė artilerijos ir minosvaidžių sviediniai, girdėjosi sprogimai. Prasidėjus itin smarkiam apšau-dymui, sulindome į sode iškastą slėptuvę, palaukėme, kol nurims,

Atskrido su „kukurūz-niku“ ruseliai, matėsi žvaigždės penkiakam-pės. Pamojavo mums, mes pamojavom jiems, ir jie nuskrido link vokiečių pozicijų. Tik išgirdome, kaip „davė“ į juos... Manėme, viskas jiems. Grįžo abu gyvi, vėl pamojavo...

Kiemelių ežeras prie Kaišiadorių

25

– pasakojo G. Brazauskas. – Išėję iš slėptuvės pamatėme purviną rusų kareivį su automatu – tai buvo žvalgas. Vėliau pasirodė ka-rininkas, jis patarė visiems iš so-dybų pasitraukti į mišką.“Brazauskai išvažiavo drauge su kitų sodybų gyventojais, susi-krovę į vežimus mantą, maistą, prisirišę prie vežimų karves. Ap-sistojo miške, rusų armijos po-zicijose. G. Brazauskas pamena, kaip sykį, jiems gyvenant miške, rusai atėjo arklių mainyti. Žmo-nėms jie siūlė mažus gauruotus mongoliškus, už kuriuos norėjo gauti didelių lietuvių arklių. Su-augusieji atsipirko naminuke. Miške žmonės išbuvo savaitę, kol sykį auštant išgirdo artilerijos

ir tankų patrankų šūvius. Po to sekė skardus „ura“ – vokiečiai pa-sitraukė. Tada visi grįžo į namus. Aplinkui matėsi sprogimų duo-bės, ypatingai daug jų buvo pievoje prie Nevėžio. Laimei, nė viena sodyba Pašilių kaime ne-nukentėjo. Sodyboje buvo likę G. Brazausko seneliai, nes par-šą pašerti reikėjo. Kaimyno na-muose – gimdyvė, kuri niekur iš namų nesitraukė. Laimei, nieko jiems nenutiko, tik aplink sody-bas visa pieva buvo duobėta. Ir žolė nušienauta minų skeveldrų. Brazauskai daržinėje rado praardytą stogą – iš ten ste-bėtos vokiečių pozicijos.Praėjus frontui, šeimai iš miško grįžus į namus, vieną

Praktika Vilniuje, 1956 m.

Prie meno mokyklos Kaune, prie Zikaro namo.

26

dieną Pašiliuose pasirodė ir G. Brazausko motina. Pas šeimą ji važiavo pakeleivingomis maši-nomis, ėjo pėstute. Kaip šeima sugrįžo į Kaišiadoris, G. Brazaus-kas sako net nepamenantis, nes transporto tuo metu nebuvo – vien karinės mašinos ir kariniai ešelonai.

„Gott mit uns“ Po mūšių vaikai, Nevėžyje plau-

kiodami laiveliu, pamatė šau-tuvą. Pasinėrę ištraukė ne tik jį, bet ir vokišką kuprinę. O joje – margarinas, šaukš-

tas, šakutė ir diržas su užrašu:

„Gott mit uns“ [Dievas su mumis, vok. k.]. Matyt, kareivis nume-tė kuprinę, kad būtų lengviau plaukti per Nevėžį. Paskui vaikai ėmė tyrinėti vietas, kur gulėta rusų karių. Rado daug neiššau-dytų šovinių, granatų. „Mes, vaikai, prisirinkome šaud- menų ir sprogmenų. Mesda-vome juos į laužą ir žiūrėdavo-me, kaip sprogsta, – prisiminė G. Brazauskas. – Kartą šovinys į plytą [krosnį, red. past.] kartu su malkomis pateko, tai kai užkūrė tas malkas – sprogimas puodą žemėn numetė. Dar prisimenu, kaip rusai važiuodavo į Nevėžį sprogdinti žuvies. Dabar supran-tu, kiek galėjo tada būti aukų

Tėvo namo statyboje (1960 m.) lygina žvyro sluoksnį. Iš kairės – Gerardas.

27

vien dėl tokio neatsargumo. O likom gyvi. Juk kai šiais laikais suranda karo laikų šaudmenį – kaip atsargiai jį veža. Dirba iš-minuotojai. O mes, vaikai ir jau-nimas, tada kaip niekur nieko žaisdavome. Prisimenu, buvo atvejis, kai mes vos nesusprog-dinome vienos moters. Šaud- menyse esanti sprogstamoji me-džiaga pati nesprogsta, į ją šau-dmenyje būna įdėta kapsulytė, prie kurios prijungta bikfordo virvutė. Virvutę uždegus, liepsna pasiekia kapsulę, ji sprogsta ir detonuoja sprogmenį. O mes ra-dome sprogstamosios medžia-gos, kuri, išmirkusi vandenyje, atrodė kaip muilas. Ir prasidėjo išradinėjimas.“

Keturi vaikai, tarp kurių buvo Algirdas ir Gerardas, rado tuš-čią amerikoniškos „tušonkės“ dėžutę, į ją įdėjo sprogstamo-sios medžiagos ir detonatorių, o ant jo – vėl sprogstamosios medžiagos. Vaikai uždegė vir-šutinį sprogmens sluoksnį, jis degė kaip bitumas, pamažu. Apskaičiavo, kad kai sudegs iki detonatoriaus – sprogs. „Žiū-rim, ateina kaimynė iš dvaro, iš naujakurių. Vedėsi ji arklį pririšti pievon. Šaukiau, kad vestų ji tą arklį šalin, o ji piktai: „Ką jūs čia man dar aiškinat, kur rišti, o kur ne“. Ir pririšo netoliese, o pati nuėjo prie karvės. Grįžo pamel-žusi atgal, ir tada sprogo, – pri-siminė nevaikiškus žaidimus su

Frontas pasitraukė toliau į vakarus, palik-damas daugybę išmėtytų spro-gmenų, granatų, šovinių. Vaikai greitai išmoko at-skirti pavojingus sprogmenis, juos sprogdinti lauže.

Kaišiadorys

28

sprogmenimis G. Brazauskas. – O mes dar akmenimis apkrovę buvome tą olą su sprogmeniu. Tai akmenys net į Nevėžį nuskri-do, o arklys, kuris buvo kariškas, kreivomis kojomis, bet darbams dar tiko, vertėsi keliais kūliais ir nuo šlaito nusirito. Grandinė – moteriai per kojas. Laimė, kad akmenys į ją nepataikė. O mes

tai saugiai už Nevėžio vingio sprogimo laukėme. Tiesa,

to laukti reikėjo ilgokai, nes mūsų išradimas spro-go tik tuomet, kai ji jau ir karvę pamelžti buvo su-

spėjusi. Mes, žinoma, lei-

domės į kojas. Oi, koks paskui triukšmas kilo, jos sugyventinis atėjo pas mūsų tėvus, nes visa apylinkė jau žinojo, kad „Bra-zauskiukai kalti“.Frontas pasitraukė toliau į va-karus, palikdamas daugybę iš-mėtytų sprogmenų, granatų, šovinių. Vaikai greitai išmoko atskirti pavojingus sprogmenis, juos sprogdinti lauže. Algirdas buvo vienas iš tų „specialistų“, jis, kaip pamena brolis, labai atsargiai elgėsi su nežinomais sprogmenimis. Kaime buvo 10 vaikų, laimei, nė vienas nenu-kentėjo.

Regina su mama 1956 m.

Regina su vyru Antanu Jurkoniu 1956 m.

Trejų metų Gerar-das su ožiuku

29

jus rusams, o kaip tie vaikai vieni liko, nežinojau. Duodavome jiems, ko tik išgalėjom. Nors visi ne kaž-ką patys turėjome, – pasakojo G. Brazauskas. – Dalis tų vaikų „nu-sėdo“ kaime, ėmė dirbti, išmoko kalbą. Prisimenu tokią Brigitą, kuri puikiai lietuviškai kalbėjo. Atėjo ji kartą pas mano mamą, kurią pa-žinojo. Paklausė ji mano mamos, ar jai grįžti į Vokietiją. Motina pa-tarė keliauti į tėvynę, ji iš pradžių pateko į Rytų Vokietiją, o vėliau pranešė džiugią žinią, kad ten jau-čiasi daug geriau nei Lietuvoje, o galiausiai ir su tėvu, grįžusiu iš ne-laisvės, susitiko. Dėkojo, kad mano mama jai gerą patarimą davė.“

Už ką vokietaitė Brigita dėkojo Brazauskų mamai1944 metų spalį prasidėjo moks-lo metai. Netrukus atėjo 1945-ųjų pavasaris, visi džiaugėsi, kad baigėsi karas. Apie karo pabaigą paskelbė per tuometinius radijo „taškus“. Visur minios žmonių, mi-tingai, prisimena G. Brazauskas. O paskui atsirito elgetaujančių vokietukų srautas. „Baisus daly-kas, kai matai šešerių, septynerių, dešimties metų vaikus, prašinė-jančius maisto. Atrodė jie baisiai: visada alkani, išbalę, nežinau, kur nakvodavo. Iš Rytprūsių (Kara-liaučiaus) vokiečiai pabėgo užė-

Netrukus atėjo 1945-ųjų pavasa-ris, visi džiaugėsi, kad baigėsi karas. Apie karo pabaigą paskelbė per tuo-metinius radijo „taškus“.

Algirdas ir Gerardas 2002 m.

30

G. Brazauskui teko ir sėti, ir kulti javus, ir par-šus bei karves auginti.

Dėdė Vytautas, kad ir neįgalus, buvo auksarankis, pats pagami-no vadinamąjį „fuktelį“, kuriuo būdavo valomi grūdai. Juo visas kaimas naudodavosi. „Algis, pri-simenu, kirsdavo rugius, o mes su tėvu rišdavom, – prisimena G. Brazauskas. – Ardavau ir vos neverkdavau, nes jei plūgas iš-šokdavo iš vagos, sunku būdavo susitvarkyti: tėvas buvo įsigijęs sunkų vokišką, o ne vietinių kal-vių pagamintą. Štai tada ir pa-junti žemės skonį, duonos sko-nį, duona pakvipdavo dar javus malant, o jau kai ją kepdavo... Pašilių kaime, beje, žmonės visi neblogai gyveno.“

„1949 metais visi pasėjome atskirai, o 1950 metais ėmėme derlių bendrai“O paskui prasidėjo kolūkiai. G. Brazauskas pamena, kaip žmo-nes į juos suvarė. Lyg ir savano-riškas stojimas būdavo, tačiau jei neini į kolūkį, tai tokią didelę py-liavą (duoklę grūdais) uždėdavo, kad nori nenori tekdavo eiti į ko-lūkį, kitaip neišsimaitinsi. „Tad išėjo taip, kad 1949 metais visi pasėjome atskirai, o 1950 metais ėmėme derlių bendrai. O kad gau-tume naudotis 60 arų, reikdavo atidirbti. Prisimenu, kai išėjau šie-nauti, pasiėmęs dalgį, man buvo penkiolika metų. Rytą atsikeliu – rankos sulinkusios, plaštakos nesi-lanksto“, – prisiminė G. Brazauskas. Kadangi šeimoje vienintelė dar-binga buvo Ona Giedraitytė, jos vardu kolūkyje visa ir buvo užra-šyta. O dirbo Gerardas ir Algirdas .Dirbo prie žemės G. Brazauskas ir devintoje klasėje mokydama-

POKARIS. KAI GULĖ NE TIK PRADALGĖS, BET IR ŽMONĖS1946-1950 metai Gerardo Brazausko gyvenime yra susiję su ūkiu, kurį jo tėvas buvo įkūręs Pašiliuose, Kėdainių rajone, penki kilometrai nuo Labūnavos ir septyni – iki Kėdainių.

Užtraukė dainą taip, kad tokio grožio negirdėjau nė iš vieno ansamblio. O gal taip stebuklingai gražiai skambėjo dėl tos pievos, miško ir upės artumo. Prisimenu gražiai sugulusias pradal-ges, besileidžiančią saulę – ta nuotaika taip pakylėjo.

31

Pradalgėje Gerardas, 1955 m.

Iš kairės: Gerardas, senelis, tėvas ir Algirdas, 1948 m.

Studijos 1954 m.

32

sis, ir vėliau – jau studentu ta-pęs: ir rugius kirto, ir šienavo, nes kombainų nebuvo. Pastaruosius, beje, jis pirmą kartą pamatė bū-damas vienuoliktokas. Kombai-nas jam pasirodė labai didelis. Tik javų tuomet nenukirto, teko patiems pabaigti su dalgiais. „Dabar javai švarūs, be piktžolių – kaip užsienyje, o tada – pilna rugiagėlių. Nors gražu, bet juk tai – piktžolės, – grįžo į praeitį G. Brazauskas. – Žmonės tais laikais eidavo į darbą noriai: kas kilęs nuo žemės, tas negalėjo nedirb-ti, nes nebūtų galėję žiūrėti, kaip javai žūva, derlius prapuola. Toks buvo žmonių supratimas.“G. Brazauskas mano, kad ir Al-girdui, kaip politikui, didelės įtakos turėjo tai, kad jis buvo arti žemės. Ir ne šiaip žemės, o savo žemės. Bendras darbas, žemė suartindavo žmones. „Tai buvo svarbu, – mano G. Brazauskas. –

Prisimenu, kadaise šeši vyrai bai-giam šienauti pievą netoli Nevė-žio. Vienas sako: „Uždainuokim“. Užtraukė dainą taip, kad tokio grožio negirdėjau nė iš vieno an-samblio. O gal taip stebuklingai gražiai skambėjo dėl tos pievos, miško ir upės artumo. Prisime-nu gražiai sugulusias pradalges, besileidžiančią saulę – ta nuotai-ka taip pakylėjo. Dainavom „Tu, eglele, tu žalioji“.

1951 m.

1957 m.

Žmona Dalia, 1959 m. Pašiliai

33

Vaikai nesuprato, už ką nušovė jų bendraklasį ir jo motiną Pokariu prasidėjo partizanų judėjimas. G. Brazausko atmin-tyje gyvi liko šiurpą keliantys vaizdai. Jis prisimena vienuoli-ka partizanų, negyvų suguldy-tų už stoties, turgaus aikštėje, Kaišiadoryse. Buvo lapkričio pabaiga, gal ir gruodis, visur ruda, pažliugę, purvas. Vieti-niai ėjo, žiūrėjo, o juos stebėjo pikta akis: gal kas pažins savus ir bus galima sučiupti „liaudies priešą“. „O mūsų Regina pažino savo bendraklasį. Parėjo verk-dama namo, tik aikštėje neiš-sidavė. Nubėgome ir mes pa-žiūrėti... Kraupus vaizdas... Po dienos, kitos partizanų kūnus

išvežė“, – prisiminė G. Brazaus-kas. Tačiau netrukus juos vėl pama-tė. Sykį, jau pavasariop, jiedu su broliu slidinėjo savo įprasta trasa. Staiga žiūri, po aptirpu-siu sniegu žvyrduobėje guli jie visi, tie partizanai, kūnai su-sikraipę... „Įsivaizduokit, koks siaubas vaikui! Jų tada net nelaidojo, išmetė už miesto, sniegas užklojo. Vėliau, be abejo, palaikai atgulė deramai į žemelę, paminklas pastaty-tas“, – pasakojo G. Brazauskas. Pokario auka tapo ir G. Bra-zausko suolo draugas Vytu-kas Garmus, gyvenęs kaime prie Kaišiadorių. Pašnekovas gerai pamena 1948 metus. Gruodžio 5-oji buvo Stalino konstitucijos diena. Tą dieną

Ardavau ir vos neverkdavau, nes jei plūgas iššokdavo iš vagos, sunku būdavo susitvarkyti: tėvas buvo įsigijęs sunkų vokišką, o ne vietinių kalvių pa-gamintą. Štai tada ir pajunti žemės skonį, duonos skonį, duona pakvipdavo dar javus malant, o jau kai ją kepdavo...

Gerardas, Dalia, 1956 m.

34

G. Brazauskas ir sužinojo, kad Vytukas ir jo motina yra nu-šauti. Bendraklasio tėvas buvo vadinamasis stribas, išgeriantis, namie jis nenakvodavo. Sesuo irgi kažkur slapstėsi. Nužudyti buvo tik Vytukas su savo moti-na. Visiems baisu buvo tai, kad aniedu buvo sušaudyti namuo-se. Vaikai negalėjo suprasti, už ką nušovė jų bendraklasį ir jo

motiną. G. Brazauskas atme-na, kad Vytukas ir miręs glau-dė prie savęs geltoną arit- metikos elementorių, kuris buvo nudažytas jo krauju. Matyt, mirtis užklupo besi-mokantį.O Vytuko sesuo, iki tol buvusi pamaldi, vėliau tapo rajono komjaunimo sekretore.

Arba komjaunuolis, arba – be aukštojo moksloKas yra komjaunimas, pats G. Bra-zauskas sako sužinojęs gerokai vė-liau, panašiai, kaip ir visi to meto kraštiečiai. Jiems tiesiog pasakė, kad jei nebus komjaunuoliais, tai neįstos į aukštąsias mokyklas. Mokyklos komjaunimo sekreto-rius, pamena G. Brazauskas, tuo-met buvo Bronius Genzelis, mo-kęsis jo būsimos žmonos Dalios klasėje. Dalia Babonaitė gyventi į Kaišiadoris atvyko po karo. Tada B. Genzelį iš komjaunimo ir išme-tė: už tai, kad ją į komjaunimą pri-ėmė, mat jos tėvas buvo Smeto-nos ir vokiečių laikų policininkas. Dirbo jis Vievyje, Trakuose, vėliau

Naktį į namus Pa-šiliuose vidun su-ėjo šeši ar aštuoni civiliais drabužiais vilkintys, tačiau ginkluoti vyrai. Kalbėjo lietuviš-kai. Pasiteiravo, ar nėra svetimų.

Priekyje – Algirdas

Dalia 1956 m.

35

dingo be žinios, ir tik po daugelio metų G. Brazauskas sužinojo, kad jis buvo nušautas. Daug rašyta apie Lietuvos žmo-nių vežimą į Rusiją, jų gyvenimą ir kančias ten. Iki šiol lankomos jų tremties vietos, tvarkomi kapai. „Gerai prisimename po-kario trėmimus 1948 ir 1951 metais. 1948 metais smarkiai sumažėjo moksleivių Kaišia-dorių gimnazijoje. Pats mačiau per prekinio vagono langą žiū-rinčią savo bendraamžę Onutę Sadonytę, gyvenusią pas mūsų tetą, tame pačiame name, ku-riame gyvenome ir mes. Įsimi-nė ir 1951 metų spalio mėnesio

vežimas – vėl vagonai stovėjo Kaišiadorių stoties keliuose“, – pasakojo G. Brazauskas.

Politika. Kas prašė vandens ar duonos, tam ir duodavoDar vienas šiurpus atvejis nutiko kaime prie Kėdainių, kur bėg-davo Brazauskų vasaros. Už jų ir dar vieno kaimyninio namo, maždaug už kilometro, gyveno toks kalvis Puidokas. Kai jis mirė, į pakasy-

Tada kaime buvo daug jaunimo ir žymiai mažiau svaigalų. Buvo savas muzikantas su armonika, elektros nebuvo, bet jaunimas šokdavo iki aušros.

Dalia

1957 m.

36

nas atėjo ir kaimynų vaikai. Artė-jant atsisveikinimui su velioniu, jie išskubėjo namo pasakyti tė-vams, kad jau laikas ateiti. Tačiau sugrįžę namo jie rado savo tėvus negyvus – jie buvo nušauti. Našlaičiais liko du vaikai, ir tik todėl, kad buvo atėję į kaimyno laidotuves. Bet tuo istorija nesi-baigė. „Prieš 15 metų pas mane ir Al-girdą, mums besilankant Labū-navos kapinėse, atėjo vienas iš tų vaikų. Sako, kad tėvus nušovė stribai. Tačiau maždaug po de-šimties metų, kurie praėjo nuo tos šeimos tragedijos, sėdėda-mas su kaimo vyrais ant pra-

dalgės girdėjau iš jų kitą versiją – kad Vytuko tėvus nušovė par-tizanai, – dalijosi prisiminimais G. Brazauskas. – Detektyvas kaž-koks, kai niekas taip ir neišsiaiš-kino, kas išžudė šeimą. Gyveno žmonės prie miško, manau, kad, nesikišdami į politiką, papras-čiausiai mėgino būti padorūs ir su vienais, ir su kitais. Dažnas taip darydavo kaime, ypač pa-miškėse, kur tekdavo susidurti su ginkluotais vyrais: kas papra-šydavo vandens ar duonos, tam ir duodavo. Manydavo, kad nei vieni, nei kiti nelies. Bet kartais ir neutrali, o tiksliau atsargi pozici-ja neišgelbėdavo.“

Vytuko sesuo, iki tol buvusi pamaldi, vėliau tapo rajono komjaunimo sekretore.

1958 m.

Pašiliai, Gerardas aria. 1948 m.

37

Išgelbėjo mokinio pažymėjimasPanašūs pavojai neaplenkė ir Brazauskų šeimos. Tą dieną tėvo namuose nebuvo, tik teta Ona, sergantis dėdė Vytautas, bobutė ir Gerardas. Naktį į namus Paši-liuose vidun suėjo šeši ar aštuo-ni civiliais drabužiais vilkintys, tačiau ginkluoti vyrai. Kalbėjo lietuviškai. Pasiteiravo, ar nėra svetimų. „Ir žinok dabar, kurie čia: stribai ar partizanai“, – prisi-mena savo tuometines dvejones G. Brazauskas. Tada jis jau buvo ne pagal me-tus ištįsęs, atrodė vyresnis, negu buvo iš tiesų, tai yra tik trylikos metų. Jį išgelbėjo mokinio pažy-mėjimas, kurį paauglys parodė atvykėliams. Jie įrėmė jam į nugarą ginklą ir paliepė lipti ant aukšto, norėda-mi tikriausiai įsitikinti, kad ten nieko nėra. G. Brazauskas mano, kad šūviui būtų užtekę ir kokio menko krepštelėjimo ar kito

juos išgąsdinti galėjusio garso. Įsitikinę, kad namuose tik šeima, vyrai nuėjo į kluoną ir perna-kvojo ant šiaudų. Rytą paprašė valgyti. Ir buvo pavalgydinti, nes šeima kitos išeities neturėjo. Atvykėliai neturėjo jokių skiria-mųjų ženklų, nebuvo nieko, iš ko galima būtų suprasti, kas jie tokie yra. Tik iš rusiškų automatų galima buvo įtarti, kad tai buvo vadinamieji stribai.

Su tėvu 1948 m.

Gimtosios žemės arimai

38

Gyvenimas kaime teikė ir mažų malonumų Brolių Brazauskų gyvenimas nuo pat vaikystės buvo padalintas į dvi dalis: mokslo metai Kaišiado-ryse, vasara – senelių ūkyje Kė-dainių rajone, Pašilių kaime.„Šiuo metu mūsų ir viso kaimo žemėse – Kėdainių kolektyviniai sodai. Ten pagal savo išgales dir-

bome žemės ūkio dar-bus nuo 1946 metų iki kolektyvizacijos 1950 metais. Ūkyje dirbo ir mūsų tėvas. Čia svar-biausias darbininkas

buvo Algirdas. Viskam reikėjo darbo rankų. Nuo šešiolikos metų Algirdas šienaudavo pie-vas, kirto javus – mes su tėvu rin-kome jam kertant, arkliu traukia-mais padargais dirbome žemę“, – dalijosi G. Brazauskas.Jis pamena, kaip būdamas try-likos metų bandė su neįgaliu tėvo broliu šienauti pievą. Sekėsi prastai, Gerardas vis laukė, kada atvažiuos Algirdas, kuris tuomet buvo kažkokiose varžybose. Jam atvažiavus, reikalai pasitaisė, pieva nušienauta, šienas buvo išdžiovintas ir suvežtas.

Su tėvais 1950 m.

1949 m. 1955 m.

39

Tačiau gyvenimas kaime turėjo ir savo mažų malonumų – di-delis sodas, gausybė vaisių, maudynės Nevėžyje, draugai, pasilinksminimai. Kiekvieną šeš-tadienį arba sekmadienį buvo organizuojami šokiai, – vadina-mi vakaruškomis – pas vieną ar kitą Pašilių arba gretimo Pelėd- nagių kaimo gyventoją. Tada

kaime buvo daug jaunimo ir žymiai mažiau svaigalų. Buvo savas muzikantas su armonika, elektros nebuvo, bet jaunimas šokdavo iki aušros. Merginas, pamena G. Brazauskas, į šokius turėjo atvesti bernelis – papras-tai, jaunesnis; užėjęs į sodybą, kur buvo merginų, privalėjo atsi-klausti tėvo, ar leis į vakaruškas, kurios šiandien vyksta pas tokį ar tokį žmogų. Muštynių vaka-ruškų metu būdavo labai retai. G. Brazauskas sakė jų matęs gal tik keletą kartų, o ir jos būdavo be didesnių pasekmių.„Jaučiau didelę nuoskaudą, kad Algirdas yra vyresnis, jau eidavo į vakaruškas, aš dar buvau per mažas, – pasakojo savo vaikiš-kas nuoskaudas G. Brazauskas. – Nuo 1950 metų jau lankydavo-mės abu.“

Būdamas trylikos metų bandė su neįgaliu tėvo broliu šienauti pievą. Sekėsi prastai, Gerardas vis laukė, kada atvažiuos Algirdas, kuris tuomet buvo kažkokiose varžybose. Jam atvažiavus, reikalai pasitaisė, pieva nušienauta, šienas buvo išdžiovintas ir suvežtas.

Algirdas studentas, 1955 m. prie nusipirkto radijo aparato.

40

Atėjo 1951-ieji, Algirdas baigė vidurinę mokyklą. Baigė labai gerais pažy-

miais, sidabro medaliu. Iš rusų kalbos rašinio ketvertą gavo ne-pelnytai – taisydama mokytoja pati suklydo.Po metų, 1952-aisiais – taip pat sidabro medaliu – mokyklą bai-gė ir Gerardas. Prieš išvažiuoda-mas dirbti į kolūkį Pašilių kaime, jis atidavė dokumentus stoti į Kauno Politechnikos instituto Statybos fakultetą. „Laikiau tik piešimo ir braižybos egzaminus. Braižyti mus išmokė ją dėstęs statybos fakulteto studentas Juozas Sinkevičius iš Kaišiadorių, todėl egzaminas buvo lengvas“, – prisimena naujo gyvenimo etapo pradžią G. Brazauskas.

Svajojęs būti astronomu, pasirinko statybos mokslusKodėl pasirinko būtent statybą, G. Brazauskas sako negalintis net pasakyti – nei šeimoje, nei

giminėje nebuvo statybos spe-cialistų. O jaunas, labai gerai besimokantis vaikinas pasvajo-davo ir apie kosmonautiką. „Vis-ko buvo, net ir astronomu būti norėjau“, – pasakojo jis. G. Brazauskui patiko braižybos mokytojas kaišiadorietis Juozas Sinkevičius, kuris dirbo mokyklo-je ir tuo pat metu studijavo sta-tybą. Tai buvo viena iš paskatų ir jam pasirinkti statybos studijas. Į Kauno politechnikos institutą, Statybos fakultetą, jis įstojo be jokio vargo, nes mokyklą buvo baigęs sidabro medaliu. Brolis Algirdas pasirinko tuomet madingą inžinieriaus hidrotech-niko specialybę. Jis pirm brolio pradėjo studijuoti Kaune.

Iš Juozo Zikaro našlės mokėsi patriotiškumo ir menoPirmaisiais mokslo metais Al-girdas gyveno Laisvės alėjoje pas girtuoklius šeimininkus. Ta-čiau studijuoti į Kauną atvykus

SPORTUOJANT IR MOKANTIS STUDIJŲ METAI PRABĖGO LYG VIENA DIENA Vienas po kito broliai Brazauskai baigė vidurinę mokyklą – abu sidabro medaliais. Abu studijavo Kaune, abu sportavo. Tai buvo laikas, kaip sako G. Brazauskas, kuris pralėkė nepastebimai.

Dalyvaudami vienoje spartakia-doje Vilniuje, broliai apsigyveno Olandų gatvėje, politech-nikume. Kartą Algirdas paklausęs, ar brolis yra buvęs šv. Petro ir Povilo bažnyčioje. „Kai nu-ėjome, šie maldos namai man paliko tokį didžiulį įspūdį, kad negaliu ir dabar pamiršti. Juk galė-jau palyginti tik su Kaišiadorių maldos namais, daugelį kartų kuklesniais.

41

Gerardas Brazauskas studentas, 1955 m.

KPI festivaliuose fakultetai varžydavosi traukdami virvę. Nuotraukoje – nugalėtojų – Statybos fakulteto – komanda. Gerardas – ketvirtas iš dešinės, šalia – dėstytojai.

42

ir Gerardui, broliai apsigyveno kartu, kitoje vietoje. Statybos fakultetas tuomet dar buvo įsikūręs Kauno Rotušėje, tad Gerardas su broliu penkeriems metams įsikūrė pas žymaus Lietuvos skulptoriaus Juozo Zi-karo našlę, name Ąžuolų kalne. „Ir Algirdui, ir man eiti į fakulte-tą truko apie 15 minučių – jam į Centrinius rūmus Donelaičio gatvėje, man – į Rotušę ir da-bartinius Arkivyskupo rūmus“, – prisimena studijų metus G. Brazauskas.Skulptoriaus našlę, pas kurią studijuodami gyveno broliai, G. Brazauskas mini kaip moterį, iš kurios sako gavęs ir patriotinį, ir meninį švietimą. Namo pusrū-

syje buvo dailininko dirb-tuvės, kur buvo saugo-

mi darbai, jų kopijos. Atmintin tuometiniam studentui įstrigo litų monetų piešiniai – J. Zikaras sukūrė visas tarpukario Lietuvos monetas, bei Laisvės skulptūros piešiniai. Pašnekovo nuomone, dailininko sukurta Laisvės skulp-tūra galėtų būti įkurdinta Vilniu-je, Lukiškių aikštėje, nes iki šiol nesėkmingai sprendžiama, kaip ši aikštė turėtų atrodyti.

Sportas buvo svarbiausia veikla Kartu su pramoninės civilinės statybos mokslais į G. Brazaus-ko kasdienybę atėjo ir sportas. „Brendome ir suaugome sun-kiais pokario metais, turėjome labai mažą pasirinkimą kitokiai veiklai bei pramogoms: tai spor-tas, kinas, saviveikla, šokiai, – pri-

Laikiau tik pieši-mo ir braižybos egzaminus. Brai-žyti mus išmokė ją dėstęs staty-bos fakulteto studentas Juozas Sinkevičius iš Kaišiadorių, todėl egzaminas buvo lengvas

1951 m. Kaišiadorių vidurinės mokyklos tautinių šokių būrelis. Pirmoje eilėje antras iš kairės – Algirdas, antroje eilėje trečias iš kairės – Gerardas ir būsima jo žmona Dalia.

Gerardas vienuolik-tokas, 1951 m.

43

simena G. Brazauskas. – Sportas buvo svarbiausia veikla. Tuo metu būti sportininku, dalyvau-ti mokyklos ar miesto rinktinėje, dalyvauti įvairiose varžybose Kaišiadoryse, Vilniuje, Kaune ar kituose miestuose – buvo gar-bės ir prestižo reikalas.“Dalyvaudami vienoje sparta-kiadoje Vilniuje, broliai apsi-gyveno Olandų gatvėje, po-litechnikume. Kartą Algirdas paklausęs, ar brolis yra buvęs šv. Petro ir Povilo bažnyčioje. „Kai nuėjome, šie maldos na-mai man paliko tokį didžiulį įspūdį, kad negaliu ir dabar pa-miršti. Juk galėjau palyginti tik su Kaišiadorių maldos namais, daugelį kartų kuklesniais. Vė-liau ir į šv. Kazimiero bažnyčią nuėjome, – prisimena G. Bra-zauskas. – Vilnius, nors jame

daug sugriauta buvo, vis tiek atmintyje išliko žavingu mano jaunystės miestu.“ Tačiau sportas, kad ir kaip trau-kęs bei žavėjęs, nebuvo vienin-telė veikla. Pirmaisiais studijų metais abu su broliu dalyvavo ir kitokioje veikloje. Algirdas buvo Politechnikos instituto liaudies dainų ir šokų ansamblio „Ne-munas“ narys – dainavo ir pūtė skudučius, o Gerardas vaidino studentų teatro studijoje, kuriai vadovavo Petras Likša, Lietuvos teatro ir televizijos aktorius, re-žisierius. Vaidino G. Brazauskas ir besimokydamas mokykloje. Studijuodamas pirmajame Po-litechnikos instituto kurse, jis ir vaidino, ir sportavo – pavyko suderinti abu pomėgius. Tačiau vėliau tapo aišku, kad reikia rinktis. Ir jis pasirinko sportą.

Pirmaisiais mokslo metais Algirdas gyveno Laisvės alėjoje pas girtuoklius šeimininkus.

1952 m. Kaišia-doryse gegužės pirmosios eisena. Mokyklos vėliavą neša Gerardas. Jam iš dešinės – klasiokė Vanda Šiškaitė.

44

Treniruojantis keturiskart per savaitę, reikėjo išmokti planuoti laikąAlgirdas pradėjo nuo lengvo-sios atletikos – stumdė rutulį, mėtė diską, žaidė krepšinį. Vienu metu, jei teisingai sako prisime-nąs G. Brazauskas, tai1948 me-tais, brolis buvo rutulio stūmimo respublikos rekordininkas savo amžiaus grupėje. G. Brazauskui irgi teko dalyvauti moksleivių spartakiadose Vilniuje ir Kaune – jis šoko į aukštį, į tolį, dalyvavo trišuolio rungtyje. Sporto salės nebuvo, tad žiemą jie slidinėjo, čiuožė.

Institute nuo pirmųjų dienų broliai tapo lengvosios atleti-kos rinktinės nariais: Algirdas stumdė rutulį, mėtė diską, kūjį. Rezultatai, vertinant tų metų pasiekimus, buvo neblogi – bro-liai buvo ne tik instituto, bet ir respublikos lengvosios atletikos rinktinės nariais. Teko dalyvauti varžybose ir kituose miestuose, neskaičiuojant Vilniaus ir Kauno, – Maskvoje, tuometiniame Le-ningrade, Kijeve, Rygoje, Taline. Algirdas liovėsi aktyviai sportuo-ti pradėjęs dirbti – 1956 metų pavasarį; Gerardas dar metus buvo rinktinės nariu. „Tekdavo

Tuo metu būti sportininku, dalyvauti mo-kyklos ar mies-to rinktinėje, dalyvauti įvai-riose varžybose Kaišiadoryse, Vilniuje, Kaune ar kituose miestuose – buvo garbės ir prestižo reikalas.

Vilniaus GKG-3 krepšinio koman-da. Antras iš dešinės – Gerardas.

Gerardas rinktinėje buvo šuolininkas į aukštį.

Gerardas pirmajame savo kambaryje

45

eiti arba važiuoti iki dabartinio Dariaus ir Girėno stadiono, spor-to halės; treniruodavomės po keturis kartus per savaitę, tai-gi reikėjo mokėti tvarkyti savo laiką – lankyti paskaitas, laikyti egzaminus, paruošti kursinius projektus“, – prisimena G. Bra-zauskas, pastebėdamas, kad penkeri studijų metai prabėgo kaip viena diena.Kalbėdamas apie sportą studijų metais, G. Brazauskas prisimena ir nedideles nuodėmes. Kaune vykstant aukštųjų mokyklų spar-takiadai, kuri buvo, kiek pamena G. Brazauskas, bene 1955 metų pavasarį, mėtydamas diską, Al-girdas pasitempė koją ir nega-lėjo dalyvauti vėliau vykusioje

kūjo mėtymo rungtyje. Tada komandos treneris sugalvojo išeitį. Kadangi pavardė ta pati, jis Gerardui liepė mėtyti kūjį vie-toj Algirdo. Pramokęs iš Algirdo šios sporto šakos, Gerardas ne-prieštaravo – dalyvavo rungtyje vietoj brolio. Tik jo rezultatas, kaip pats pripažįsta, neprilygo galimam Algirdo rezultatui.„Instituto lengvaatlečiai buvo gana stiprūs, kartais vienoje rungtyje dalyvaudavo keletas sportininkų. Taip būdavo ir es-tafetiniame 4x100 m bėgime. Čia pirmaisiais komandoje bėgdavo geriausi sprin-teriai, o mes su Algirdu buvome antri. Buvo įdo-mus jausmas atbėgti ir per-

Kaišiadorių vidurinės mokyklos vienuo-liktokai. Be Gerardo, kuris buvo varžybose.

46

duoti lazdelę Algirdui“, – sako G. Brazauskas, pabrėždamas, kad sportas juos abu lydėjo visą gy-venimą. Algirdas jau baigęs ins-titutą daug metų buriavo, o Ge-rardas dalyvaudavo sunkumų kilnojimo ir tinklinio treniruotė-se bei varžybose.

47 dydžio sportbačiai, blakės ir boksasSportuojant G. Brazauskui teko susitikti, bendrauti su sportinin-kais, kurie buvo pasiekę aukštų rezultatų, buvo žinomi ne tik Lie-tuvoje, bet ir visoje tuometinėje Sovietų sąjungoje. G. Brazauskui jie yra ne tik garsūs sportininkai,

su kuriais kartu gynė sporti-nę respublikos garbę, bet ir žmonės, su kuriais susijusios

įvairios sykiu patirtos istorijos.

Studijų metais, apie 1955-1956 metus, G. Brazauskui teko daly-vauti spartakiadoje Maskvoje. Lietuvos sportininkų komanda buvo apgyvendinta vienose pa-talpose. Tarp komandos narių buvo diskininkas Anatolijus Po-cius bei Algirdas Šocikas, vienas garsiausių Lietuvos sportininkų – boksininkas, bokso treneris, daugkartinis Europos, SSRS ir Lietuvos sunkaus svorio bokso čempionas. Viename kambaryje su G. Brazausku gyveno rutulio stūmikas iš Kaišiadorių Adolfas Varanauskas, Lietuvos rekordi-ninkas. „Prabundu vieną naktį nuo keis-to garso, kažkas bumbsi. Įjungiu šviesą – sienos aplipusios bla-kėmis, o Varanauskas su savo

Statybos fakul-teto komanda – virvės traukimo nugalėtoja. Sėdi – Gerardas ir dėstytojas J. Rabauskas, kuris dėstė apie gelžbetonį. 1957 m.

Gerardas Panerių miške 1958 m.

47

47 dydžio sportbačiais jas dau-žo – blakės po visą koridorių pasklido“, – linksmai prisimena G. Brazauskas. Kitą naktį blakes sportininkai naikino nebe batu, o dustu, kurio prisipirko vienoje iš Maskvos metro stočių. G. Brazauskui įstrigo viena iš A. Šociko kovų, matytų tos pat spartakiados metu. Gali būti, svarsto jis, kad tai buvo vienos iš paskutiniųjų garsiojo lietu-vių boksininko kovų. Pirmasis raundas buvo įprastas, tačiau antrasis komandos draugams užminė mįslių. Kaip pamena G. Brazauskas, išėjo A. Šocikas į ringą – stambus, raumeningas sunkiasvoris boksininkas. „Su-pylė savo priešininką taip, tarsi šis būtų tiesiog stovėjęs, kaip pakabinta kriaušė. Priešininkas patyrė nokdauną po kokių 20

sekundžių. Mes pasiteiravome, kas nutiko, kodėl taip greitai buvo pabaigta kova, – prisi-mena G. Brazauskas. – Algirdas Šocikas buvo ringo džentelme-nas. Savo priešininkui jis buvo pasakęs prieš kovą – jeigu man neužduosi, tave išlaikysiu visus raundus, pralaimėsi garbingai. Bet priešininkas nepaklausė ir uždavė, pabandė nokautuoti A. Šociką. Šis pamokė sportininką, kuris jo nepaklausė, nors ir buvo sutarta.“ 1954-1955 metais Vilniuje buvo suorganizuota Lietuvos rinktinės stovykla. Viename kambaryje buvo apgyvendin-tas G. Brazauskas ir du bėgikai – Jonas Pipynė ir Gediminas Astrauskas. J. Pipynė buvo ne tik labai geras bėgikas, bet ir mėgo pasakoti, kaip jis bėga.

Dvipūde vadina-mas apvalus 32 kilogramų svarstis su rankena. Šį svarstį G. Brazaus-kas kilnodavo su mažuoju rankos piršteliu.

Gerardas (su portfeliu) su savo studijų grupe.

48

G. Brazauskas pamena, kaip vė-liau rašytoju tapęs G. Astrauskas jį vis skatindavo pasakoti. „Būda-vo labai įdomu“, – mena G. Bra-zauskas. Kai G. Brazauskas pradėjo darbi-nę veiklą, būrė į komandą spor-tuoti mėgstančius darbuotojus, su kuriais daug metų – iki 1986 ar 1985 metų – užimdavo tik pri-zines vietas.

Į sporto salę – ir 80-mečio išvakarėseSportas, įsitikinęs G. Brazauskas, ir jį, ir brolį pripratino prie disci-plinos, išmokė taupyti laiką. Net artėdamas prie 80-ties metų

slenksčio, jis dukart per savaitę eina sportuoti. „Kilnoju geležis“, – ne be pasididžiavimo sako G. Brazauskas, sporto salėje kas-kart praleidžiantis po valandą, ir apgailestauja, kad nebeturi tiek jėgų, kiek jaunystėje. Vien tin-klinio aikštelėje jis suskaičiavo išbuvęs 35 metus, nes ši sporto šaka jam buvo pati maloniausia. Sportas G. Brazauską lydi nuo 14 metų – visą gyvenimą be dides-nių pertraukų. Kolegos, draugai, kalbėdami apie G. Brazauską, visuomet jį sieja su sportu. Ir puikiai mena jo pasididžiavimą – triuką keliant dvipūdę. Dvipūde vadinamas apvalus 32 kilogra-

Dirbdavo broliai ir kolūkyje, ir savo ūkyje. O ir mokslų neapleido – mokslas jiems turėjo ypatingą reikšmę.

Gerardas 1958 m.

Grupės draugai Vilniuje, buvu-siojoje Černiachovskio aikštėje. Gerardas – antras iš kairės.

Kaišiadorių vidurinės mo-kyklos tinklinio komanda. Gerardas – pirmas iš kairės

49

mų svarstis su rankena. Šį svarstį G. Brazauskas kilnodavo su ma-žuoju rankos piršteliu. 1957 me-tais, kai G. Brazauskas pradėjo dirbti gamykloje, kuri vadinosi Vilniaus gelžbetoninių konstruk-cijų gamykla Nr. 3 (GKG Nr. 3), ten dirbo ir Pranas Panavas, titu-luojamas liaudies stipruoliu. Jis ir išmokė G. Brazauską su dvipūde įvairių triukų, kurių šis pamokė ir savo sūnų Liną, dabar gyvenantį Jungtinėse Amerikos valstijose. „Linas man pasakoja: sykį pas jį atvažiavo kaimynas. Žiūriu, sako, jo mašinos galas „nusėdęs“. Ati-daro bagažinę, o ten – ameriko-nas girų prisikrovęs. Tai aš, sako, paėmiau ir parodžiau keletą triu-kų. O tas kaimynas, kuris buvo

Supylė savo priešininką taip, tarsi šis būtų tiesiog stovėjęs, kaip pakabinta kriaušė. Prieši-ninkas patyrė nokdauną po kokių 20 sekundžių.

sporto treneris, nustebęs puolė teirautis, iš kur Linas to išmokęs. Linas, žinoma, tiek nepadarė, kiek aš mokėjau“, – pasakojo G. Brazauskas.

Brolis – Lietuvos Respublikos prezidentas„Mano vyresniojo brolio Pre-zidento Algirdo Brazausko gyvenimas, jo visuomeninė politinė veikla, manau, aprašy-ta keliose knygose, daugelyje straipsnių. Nuomonių įvairovė – nuo tautos ir nepriklausomy-bės priešo įvaizdžio iki tikrai realių jo veiklos ir nuopelnų Lietuvai vertinimų“, – kalba apie savo brolį G. Brazauskas, dalindamasis prisiminimais

Vilniaus GKG-3 šventėje Gerardas kilnoja 32 kg svarstį. 1972 m.

Tinklinis, 1982 m.

50

apie jų šeimą, vaikystės, paau-glystės ir studijų metus, kartu ieškodamas atsakymo, kas lėmė Algirdo raidą jaunystėje, kodėl jis tapo žinomu ir tiek Lietuvai nusi-pelniusiu žmogumi.G. Brazauskas sako nenorintis minėti ir vertinti visos brolio vei-klos. Vis tik jis mano, kad brolio politinės veiklos viršūnė, drąsa ir ryžtas geriausiai atsiskleidė Lie-tuvos komunistų partijos, kurios sekretoriumi jis tada buvo, su-važiavime, 1989 metų gruodžio mėnesį atskiriant Lietuvos ko-munistų partiją nuo sąjunginės.„Čia derėtų prisiminti komunistų partijos ir jos vadovaujančių or-ganų vaidmenį imperialistinėje

valstybėje – Tarybų Sąjungoje. Nei parlamentai (Aukščiausiosios Tarybos), nei vyriausybė beveik neturėjo realios valdžios – ji buvo partijos Centro komitetų rankose. Partijos atskyrimas faktiškai reiš-kė mūsų respublikos išstojimą iš TSRS, – pasakojo G. Brazauskas. – Šiam žingsniui žengti reikėjo ypa-tingos drąsos, nebijoti rizikos – tai ir buvo Algirdo bruožai.“Brolių Brazauskų vaikystė pra-bėgo karo metais. Jiedu yra trijų Lietuvos okupacijų amžininkai – 1940 metais užėjo bolševikai, taip tuomet jie vadino Sovietų Sąjungos kariuomenę ir tvarką. „Prisimenu, kai 1941 metų va-

Prisimenu, kai 1941 metų vasarą, dar neprasidėjus karui, tėvas man ir Algirdui aiškino, kad mus, kaip ir kitus, gali išvežti, kad mes žinotume savo ir savo tėvų vardus ir pavardes, gyvena-mąją vietą. Gerai, kad to neprireikė, mūsų šeimos išvežti nespėjo.

Auditorijoje

Prie dabartinių Arkivyskupijos rūmų Kaune 1955 m.

Virvės traukimo varžybos

Paskutinis egzami-nas – statybos darbų organizavimas. Dėstytojas Viliūnas.

51

sarą, dar neprasidėjus karui, tė-vas man ir Algirdui aiškino, kad mus, kaip ir kitus, gali išvežti, kad mes žinotume savo ir savo tėvų vardus ir pavardes, gyvenamąją vietą. Gerai, kad to neprireikė, mūsų šeimos išvežti nespėjo“, – prisimena G. Brazauskas tėvo pamokymus.Mąstydamas apie tai, kas, kokios sąlygos suformavo Algirdą kaip ryškų lyderį, koks jis buvo visą savo gyvenimą, G. Brazauskas svarbiausia atrama mano buvus jų šeimą. „Mes augome norma-lioje šeimoje, ji liko tvirta ir ne-išardyta tais sunkiais karo ir po-kario metais. Tėvai dirbo – mama buvo notarė, tėvas ketverius metus dirbo ūkyje, po kolekty-vizacijos – smulkiu tarnautoju – buhalteriu. Į pensiją išėjo jau bū-

damas 80-ties metų, – pasakoja G. Brazauskas. – Toliau – darbas senelių ūkyje. Ten pajutome sunkiai uždirbtos duonos sko-nį, supratome, kad reikia mylėti žemę, kuri mus maitina.“ Dirbdavo broliai ir kolūkyje, ir savo ūkyje. O ir mokslų neaplei-do – mokslas jiems turėjo ypa-tingą reikšmę. Gal todėl, svarsto G. Brazauskas, kad jiedu sten-gėsi, gabūs buvo, – sekėsi: mokyklą abu baigė, apdova-noti medaliais.

Po abitūros egzaminų Kaišiado-ryse, 1952 m. Gerardas – centre

Studentai Karo muziejaus sodelyje. Gerardas – po patrankos vamzdžiu, 1955 m.

Diplominio drabo gynimas, 1957 m.

52

1957 metais G. Brazauskas baigė aukštuosius moks-lus. Pagal tuomet galiojusią

paskyrimų tvarką, jaunas diplo-muotas statybos specialistas buvo paskirtas dirbti į Vilnių, į gamybinių įmonių trestą. Kaip mena G. Brazauskas, trestas tuo-met buvo keli kambarėliai, ku-riuose skambėjo tik rusų kalba.

Paklausė patarimo „nestumdyti popierėlių“Viena moteris jaunam speci-alistui patarė „ne popierėlius stumdyti“, o eiti dirbti į centrinę betono gamyklą. Dabar tai – Vil-niaus gelžbetoninių konstrukci-jų gamykla Nr. 3. „Nuvažiavau į Žemuosius Panerius, susiradau direktorių, gavau vietą „barake“ netoli nuo gamyklos. Gyvenau su darbininkais, – dalijasi savo pirmaisiais darbo metų įspū-

džiais G. Brazauskas. – Pradėjau dirbti meistru. Buvo nelengva, nes reikėjo dirbti tris pamainas.“Tų pačių metų gruodžio mėne-sį gamykla baigė statyti gyve-namąjį namą, kuriame kartu su įmonės meistru Vaclovu Rama-nausku gavo vieną dviejų kam-barių butą.Po metų jis buvo paskirtas tech-ninės kontrolės skyriaus viršinin-ku, vėliau – pagrindinio cecho viršininku. O kadangi jau buvo vedęs, gavo dviejų kambarių butą greta pastatytame name. Dar po kelerių metų, 1963 metų vasarį, G. Brazauskas tapo įmo-nės direktoriumi.

Įdarbinti lietuvį – reikėjo pastangų„Reikia prisiminti, koks buvo Vilnius tais tolimais 1957-1960 metais. Gatvėse, parduotuvėse,

„GYVENU SU GELŽBETONIU“Baigęs aukštuosius mokslus, Gerardas Brazauskas nuėjo į gelžbe-toninių konstrukcijų gamyklą. Dabar [2015 metų sausis, red. past.] jis – Lietuvos statybos industrijos asociacijos prezidentas. Nuo 1998 metų iki dabar – UAB „Swetrak“, gamyklos, gaminančios gelž-betoninius pabėgius, direktorius. Taigi visas jo gyvenimas susijęs su gelžbetoniu. Keisti gyvenimo vingiai G. Brazauską per gelžbeto-nį atvedė prie geležinkelių, kur visą gyvenimą tarnavo jo senelis.

Nuvažiavau į Žemuosius Panerius, susiradau direktorių, gavau vietą „barake“ netoli nuo gamyklos. Gyvenau su darbi-ninkaisю

53

Brazauskai su vienerių metų Linu, 1961 m.

Iš kairės: tuometinis GKG 3 direktorius Ge-rardas Brazauskas ir vyriausiasis inžinierius Aleksandras Bruzgis, apie 1970 m.

54

įstaigose bei įmonėse girdėjosi tiktai rusų arba lenkų kalba, do-kumentacija – tik rusiškai, – pa-sakojo G. Brazauskas. – Senasis įmonės direktorius Vladimiras Šmygovas, perleisdamas man vadovavimą, įkyriai siūlė rusą Jurijų Artemjevą vyriausiuoju inžinieriumi, bet šio pasiūlymo nepriėmiau dėl suprantamų priežasčių, ir jaunas specialistas Vladislovas Vitulis Šileika buvo paskirtas vyriausiuoju inžinie-riumi. Su juo dirbau iki 1969 ar 1970 metų, po to jis perėjo dirb-ti į Statybos ministeriją, vėliau buvo paskirtas Kaimo statybos ministro pavaduotoju, šios mi-nisterijos Vilniaus teritorinio statybos tresto valdytoju. Mirė jaunas, vos sulaukęs 50-ties, 1986-aisias. Tai buvo geras spe-cialistas ir organizatorius.“V. Šileiką pakeitė Aleksandras Bruzgis, G. Brazausko studijų

draugas, kuris jį vėliau pakeitė ir direktoriaus pareigose. Kalbėda-mas apie kolegą, G. Brazauskas sako, kad tai buvo geras inžinie-rius, visus darbus nuosekliai ir rūpestingai planuodavo ir vyk-dydavo.Geru žodžiu G. Brazauskas prisi-mena ir darbo draugus inžinie-rius – Kazimierą Vaičių ir Josifą Firkovičių.

Priešinosi dirbti įtampos ir baimės sąlygomisDarbo Vilniaus GKG-3 laikotar-piu intensyviai vystėsi Lietuvos gelžbetonio pramonė, padėjusi

Sijų, ypač 18 metrų ilgio, poreikis buvo didžiulis, kiekvieną dieną turėjome pagaminti po 10 vienetų.

Praktikos metu Vilniuje, Skaičiavimo mašinų gamyklos statyba, 1959 m.

Šeimos piramidė: Gerardas Bra-zauskas, žmona Dalia ir sūnus LInas, Palanga, 1965 m.

55

pagrindus dabartinėms moder-nioms technologijoms. „Audrin-gai vystėsi didžiosios Lietuvos statybos, smarkiai išaugo gelž-betoninių ir kitokių konstrukcijų poreikis. 1962 metais pradėjo-me šešių ir 12 metrų pokraninių ir 12-18 metrų dvišlaičių sijų ga-mybą. Joms gaminti buvo iš da-lies pritaikyti įrengimai, naudoti ekstruzyvių tuštuminių plokščių gamybai. Sijų, ypač 18 metrų ilgio, poreikis buvo didžiulis, kiekvieną dieną turėjome paga-minti po 10 vienetų“, – prisime-na G. Brazauskas. Prieš gaminant vientisas 18 met-rų sijas, pamena pašnekovas, buvo bandoma gaminti tokio

pat ilgio sijas, surenkant jas iš šešių elementų, kurių kiekvieno ilgis buvo po tris metrus: įtrau-kiant armatūrą į kanalus, kurie būdavo įrengiami iš anksto, ir injektuojant juos cemento skie-diniu. Tai buvo labai sudėtinga technologija ir neužtikrino ga-minių kokybės, nors Vilniaus pastatai, kuriuose sumontuotos tokios sijos, stovi iki šiol. Vieni tokių, pasakoja G. Brazauskas, – silikatinių plytų gamyklos mineralinės vatos cechas ir radijo bei televizijos komiteto studija (LRT) Konarskio gatvė-je.Nuo 1965 metų prie Vilniaus GKG-3 buvo prijungta akytojo

Gatvėse, parduo-tuvėse, įstaigose bei įmonėse gir-dėjosi tiktai rusų arba lenkų kalba, dokumentacija – tik rusiškai.

Skaičiavimo mašinų gamyklos statyba

Iš kairės: trys Brazauskai – Algirdas, Gerardas, Linas

Algirdas veža vaikus – savo dukras ir sūnėną Liną. Kaišiadorys, prie tėvo namo, apie 1962 m.

56

betono gamykla, anksčiau pri-klausiusi Vilniaus namų statybos kombinatui. Buvo gaminamos ir armuotos iki šešių metrų ilgio sieninės ir perdangų plokštės bei sieniniai blokai.Akytojo betono gamybos tech-nologijos buvo nuolat tobuli-namos, talkinant anuometinio visasąjunginio betono ir gelž-betonio instituto specialistams. Gelžbetonio mokslas, G. Bra-zausko vertinimu, anuometinėje sąjungoje buvo geras, bet įdieg-ti praktiškai galima buvo ne bet kur. Lietuviai garsėjo kaip sąži-ningi ir darbštūs specialistai, tad daugelis naujovių kelią pradėjo kaip tik Lietuvoje. Gamykla buvo tiesiogiai paval-di Statybos ministerijai. Augant statybų apimčiai, jų aprūpi-nimas industriniais gaminiais

buvo sunkiai valdomas. Buvo nutarta sukurti specializuotus gelžbetonio, medienos ir me-talo gaminių trestus (susivieni-jimus) viliantis, kad palengvės statybų objektų aprūpinimas. „Mano nuomonė buvo prie-šinga, ją pareiškiau net LKP CK atstovui, kuruojančiam staty-bas, dėl to man priekaištavo ministras R. Sakalauskas, – pa-sakoja apie bandymus ginti savo nuomonę G. Brazauskas.

Manau, kad tik suprasdamas bendrą tikslą ir jo sąmoningai siekdamas, darbuotojas gali duoti įmonei realios naudos.

Gerardas 1957 m. Prma darbo diena Vilniaus GKG3.

Vilniaus GKG 3 šventėje. Gerardas neturėjo konkurentų dvipūdės kilnojimo rungtyje. 1972 m.

Statybos ministras R. Sakalaus-kas lankosi Vilniaus GKG 3. Iš kai-rės: V. Šileika (vyr. inžinierius), V. Markevičius ( Gelžbetonio tresto valdytojas), R. Sakalauskas.

57

– Gelžbetonio treste, kurio val-dytojas buvo V. Markevičius, vyriausiuoju inžinieriumi dirbo Edmundas Čižauskas, su kuriuo bendradarbiauti buvo nelen-gva. Manęs visiškai netenkino jo nuostata, kad darbuotojus reikia laikyti nuolatinėje įtam-poje ir baimėje, nuolat dirbti viršvalandžius. Manau, kad tik suprasdamas bend-rą tikslą ir jo sąmoningai siekdamas, dar-buotojas gali duoti įmonei rea-lios naudos.“

Būti vadovu – teko mokytisVilniaus GKG-3 G. Brazauskas ati-dirbo 17 metų, iš kurių 11 metų – direktoriumi. Jo žodžiais, tai

buvo didžiulė gyvenimo mokyk- la, nes jaunus žmones tuomet ruošė būti inžinieriais-statybi-ninkais, konstruktoriais ar sta-tybų vykdytojais, o būti vadovu – teko mokytis. „Man išeinant iš įmonės, joje dirbo 720 darbuotojų, iš jų inži-nerinių-techninių ir tarnautojų – 120. Gal ir paskubėjau išeiti, tačiau mano ir gelžbetonio tres-to vadovybės, E. Čižausko, po-žiūriai labai skyrėsi“, – neslepia pašnekovas.Darbo keliai nuvedė į Respu-blikinį tarpkolūkinį statybos organizacijų susivienijimą, kur jam teko vadovauti su-sivienijimo pramonei. Tuo

Su sūnumi Linu 1962 m. Žemuosiuose Paneriuose.

Iš kairės stovi: Gerardas, sesuo Regina, Algirdas; sėdi mama ir tėvas prie namo Kaišiadoryse, apie 1962 m.

58

metu susivienijimui vadovavo Algirdas Baltušis, iki tol dirbęs žemės ūkio ministro pavaduo-toju. „Pavaduotojai Rimgaudas Abrutis, Rimgaudas Vaičiulis, Rimgaudas Bardauskas, V. Da-malakas, R. Kozyrovičius – visi jie buvo tikri statybos profesio-nalai, – prisimena G. Brazauskas. – Mes gerai sutarėme – santykiai buvo geri ir dalykiški.“Šioje sistemoje, sujungus ją su Kaimo statybos ministerija, dir-bo per 52 tūkstančiai žmonių – 120-yje organizacijų. Tai buvo, G. Brazausko tvirtinimu, stipus kaimo statybų junginys.

Alytaus namų idėja buvo gera, bet trūko praktikos ir statybinių medžiagųKaip tik tuo metu buvo kuriamas Alytaus namų statybos kombi-natas, kuriame buvo pradėta gaminti surenkamus medinius namus. Vėliau G. Brazauskui teko juos modernizuoti, vietoje medi-nių įvedant gelžbetoninius ele-mentus – pamatus, pirmo aukšto perdangą, lauko ir vidaus kapita-linę sieną. Pagrindinis gelžbeto-nio gamintojas buvo Jurbarko statybinių medžiagų kombina-tas – aukštos darbo kultūros ir gero techninio lygio įmonė.

Ant ledo su Dalia, 1959 m.

Algirdas (kairėje) ir Gerardas Kaišiadoryse, 1958 m.

Sunkumų kilnojimo varžybose. Rovimo rungtis, 1968 m.

59

„Kelis žodžius noriu pasaky-ti apie Alytaus namų statybos kombinatą ir jame gamintus na-mus. Be abejo, idėja buvo gera. Tačiau projektuojant ir gaminant šiuos namus, trūko patyrimo ir gerų medžiagų, – prisimena tą laikmetį G. Brazauskas. – Namai buvo energiškai neefektyvūs, tačiau juose ir dabar gyvena žmonės.“ Vadinamųjų alytnamių buvo pastatyta apie 17 ar 18 tūkstančių. Iš jų – dalis Ukraino-je ir Baltarusijoje, po Černobylio katastrofos, prie Maskvos.Pirmuoju Alytaus namų statybos kombinato direktoriumi buvo Vladas Staponavičius, žmogus,

palikęs ryškų pėdsaką Lietuvos statybinių medžiagų pramo-nėje. Jis, turėdamas buhalterio specialybę, taip pat vadovavo „Akmenės cemento“, Tauragės keramikos ir daugeliui kitų įmo-nių. Tokių žmonių, G. Brazausko pastebėjimu, Lietuvoje yra ma-žai. Iš V. Staponavičiaus vadova-vimą Alytaus namų statybos kombinatui perėmė Edmun-das Kalmaitis. „Man, kaip atsakingam už techninę politiką, techninę pažangą bei pramonę, teko dirbti su projektuotojais ir gamybininkais, diegiant in-dustrinę gamybą. Be Alytaus kombinato namų gelžbeto-

Vadinamųjų alytnamių buvo pastatyta apie 17 ar 18 tūkstančių. Iš jų – dalis Ukrainoje ir Baltarusijoje, po Černobylio katastrofos, prie Maskvos.

Vilniaus GKG 3, apie 1970 m.

Tinklinio varžybose Gerardui teko apsirišti kelius. Respublikinio statybos susivienijimo spartakiadose centrinio aparato komanda nuolat būdavo tarp nugalėtojų, nes joje žaidė Gerardas.

60

ninių elementų, buvo įsisavinta 21 metro angos gelžbetoninių pusrėmių, vandentiekio bokštų, taip pat elementų kaimo vaikų darželiams gamyba. Tai sudarė sąlygas paspartinti kaimo staty-bas“, – pasakoja G. Brazauskas. Vėliau, jau 1986 metais prie su-sivienijimo prijungus Kaimo

statybos ministeriją bei pramonę, atsirado Ukmer-gės, Telšių ir Marijampolės

gelžbetonio gamyklos.

Stovėjo prie „Swetrak“ ištakųLietuvai atgavus nepriklausomy-bę, griuvo tai, kas dar prieš kele-rius metus atrodė nepajudinama. Griuvo ir statybos organizacijų

susivienijimai. Į Lietuvą pradė-jo važiuoti įvairių užsienio šalių verslo atstovai, kurie bandė Lie-tuvos įmones supirkti pusvelčiui.G. Brazauskas, kaip neblogai mokantis anglų kalbą, pradėjo bendrauti su Suomijos ir Švedi-jos statybinių medžiagų firmų, kurios stengėsi įeiti į statybos pramonę, darbuotojais, lankėsi kartu su jais įvairiuose objektuo-se, dalyvavo jų rengiamuose se-minaruose. „1993 metų gruodį mane susira-do Švedijos firmos „Abetong“ at-stovas ir paprašė rekomenduoti įmonę, kurioje būtų galima or-ganizuoti gelžbetoninių pabė-gių gamybą. Vėliau, 1994 metais

Vilniaus GKG 3, apie 1968 m.

Vėl tinklinis, mėgstamiausia Gerardo sporto šaka, 1983 m.

Algirdas su Gerardo žmona Dalia 1958 m.

61

Susisiekimo ministerija paskelbė konkursą tokių pabėgių gamin-tojui. Jį kažkodėl laimėjo JAV pi-liečio, kilusio iš Lietuvos, firma, kuri vėliau taip nieko ir nenu-veikė. Gi švedai organizavo pa-bėgių gamybą Estijoje, Rakverės mieste. Gamyba buvo pradėta 1996 metais; ši įmonė veikia ir dabar“, – pasakoja G. Brazauskas. Lygiagrečiai švedai bandė orga-nizuoti pabėgių gamybą ir Lietu-voje. G. Brazauskas, bendradar-biaudamas su jais, sudarė sąrašą potencialių įmonių, kurias aplan-kė kartu su švedų atstovu. Taip

gimė sprendimas kurti bendrą švedų firmos „Abetong“ ir Mari-jampolės UAB koncerno „Alga“ įmonę. Bendrovė „Swetrak“ buvo įsteigta 1998 metais. G. Brazaus-kas jai vadovauja iki šiol [2015 metų sausis, red. past.].Gelžbetoninių pabėgių gamyba pradėta 2000-aisiais metais. Per 14 metų UAB „Swetrak“ pagami-no per 1 milijoną 900 gelžbeto-ninių geležinkelio pabėgių. G. Brazauskas, vertindamas savo 20 metų bendravimo su įvai-rių užsienio firmų šios srities specialistais patirtį, tvirtina, kad mūsų inžinieriai savo ži-niomis ir kvalifikacija nenusi-leidžia užsieniečiams. „Papras-tai pastarųjų žinios siauros, apsiriboja viena sritimi, be to, jie visiškai nepratę bandyti iš-sisukti iš keblių situacijų: esant avarijoms, medžiagų trūku-

Gelžbetoninių pabėgių gamyba pradėta 2000-ai-siais metais. Per 14 metų UAB „Swe-trak“ pagamino per 1 milijoną 900 gelžbetoninių gele-žinkelio pabėgių.

Respublikinis statybos susivienijimas pradėjo naudoti gelžbetoninius pusrėmius. Pas-tato plotis – 21 metras. Vadovai apžiūri statybą.

62

mui ir panašiai. Pabėgių gamy-klos Rakverėje (Estija) atidarymo iškilmių metu paklausiau švedų specialisto, koks betono stipris armatūros įtempimų atleidimo metu. Šis paprastas klausimas buvo sutiktas su dideliu nustebi-mu, kad aš kažką žinau apie tai“, – pasakoja G. Brazauskas.

Kai sunku išvengti kaltės jausmo„Darbas gamyboje – įdomus ir kūrybingas, tačiau turi ir savo nei-

giamą pusę – tai įvykiai, susiję su sunkiomis kūno traumomis arba net mirtimi. Nedaug, bet tokių atvejų teko patirti – 1968 metais, dirbant Vilniaus GKG-3, valydama betono maišyklę žuvo darbinin-kė, 1972 metais du žmonės žuvo montuodami gaminius – suvirin-tojas ir praktiką atlikęs profesinės mokyklos moksleivis. Buvo labai skaudu“, – pasakoja G. Brazauskas. Pastatas, kurį montuojant žuvo žmonės, buvo statomas iš pro-jektavimo instituto konstruktorių sumontuoto karkaso. Naudojant

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, griuvo tai, kas dar prieš kelerius metus atrodė nepajudina-ma. Griuvo ir sta-tybos organizacijų susivienijimai.

Pirmieji gamyklos Marijampolėje metai, 2000.

Sūnaus Dano šeima: Lukas ir žmona Rasa.

Gerardas su kolega ir bičiuliu R. Bardausku 2010 m.

Gamykloje „Swetrak“ 2000 m.

63

šį karkasą buvo pastatytas ne vienas pastatas. Iš jų – Vilniaus centrinė universalinė parduotu-vė, buvusysis telekomo pastatas, Marijampolėje – viešbutis. Po įvy-kio, pagal to meto tvarką, buvo sudaryta valstybinė komisija ne-laimės priežastims nustatyti. Ši komisija patvirtino, kad nelaimė įvyko ne dėl gaminių kokybės, nors kai kurių neesminių paklai-dų buvo rasta, o dėl įvairių prie-žasčių visumos. Buvo nuteistas objekto, kuriame žuvo žmonės, techninis prižiūrėtojas, nes pas-tato montavimo darbai buvo vykdyti nusižengiant taisyklėms: nevalia buvo montuoti viršuti-nio aukšto, kol po juo esančiame aukšte nebaigti monolitinimo ir kiti numatyti ir būtini darbai.

„Kai nustatomi nukrypimai nuo normos, visada pirmiausia įverti-nu, ar jie yra pavojingi. Gali būti gaminys, kuris ne visai atitin-ka nustatytoms taisyklėms, bet reikia žiūrėti, ar jis yra pa-tikimas, nes netinkamai atlie-kant darbus galima nuversti ir patikimą pastatą“, – dalijasi savo darbo patirtimi G. Bra-zauskas. Nors ne gamyklos gaminiai tuomet lėmė nelaimės prie-žastis, tačiau, kaip sako G. Bra-zauskas, vadovas vis tiek jau-čia kaltę dėl tokių įvykių.

Pabėgių gamyklos Rakverėje (Estija) atidarymo iškilmių metu paklausiau švedų specialisto, koks betono stipris armatūros įtempimų atleidimo metu. Šis paprastas klausimas buvo sutiktas su dide-liu nustebimu, kad aš kažką žinau apie tai

Iš kairės: Linas, Dalia, Gerardas ir Danas Šventojoje 1978 m., Linui baigus vidurinę mokyklą.

64

Vadovas negali būti varovasTiek bendrovės, tiek vadovo sėkmę, anot pašnekovo, lemia kolektyvas, sutikti žmonės. Di-rektoriaus darbo produktu G. Brazauskas laiko darniai dirbantį kolektyvą – jį reikia sukurti, pa-laikyti ir nukreipti. Vadovas, jo žodžiais, negali būti varovu. „Nesuprantu, kaip galima va-dovauti darbui ar sričiai, kurio-je nenutuoki. Dirbu darbą, kurį žinau ir moku, visas gyvenimas

atiduotas gelžbetoniui“, – sako G. Brazauskas. Per pusšimtį darbo metų jam teko sutikti įvairių vadovų – ga-mybos, statybos, politinių veikė-jų. Su pagarba pašnekovas mini buvusį statybos ministrą Romu-aldą Sakalauską, pavaduotojus Konstantiną Ufimcevą, Michailą Dulmaną ir daugelį kitų.

www.statybunaujienos.lt, 2014-06-26

Pabėgių gamyklos „Swetrak“ tempą diktuoja europinė vėžėUAB „Swetrak“, įsikūrusi Mari-jampolėje, pastaruoju metu dir-ba septynias dienas per savaitę. Tokį tempą gamyklai diktuoja įsibėgėjantys tarptautinės vėžės „Rail Baltica“ darbai.

Gerardas 2015 m.

Broliai Brazauskai 1990 m.

Bandomas betono stipris

65

Gamyklos darbų apimtys išaugo triskart „Ant mūsų krito beveik visas eu-ropinės vėžės krūvis“, – sako UAB „Swetrak“ direktorius Gerardas Brazauskas. Gamykloje veikia šešios gelž-betoninių pabėgių gamybos linijos, iš kurių dvi linijos skirtos europinei vėžei. Dirbant ištisą savaitę, Marijampolėje kasdien pagaminama po 960 pabėgių. Be šių pabėgių, gaminami ir ieš-miniai pabėgiai. „Veiklos pradžioje per dieną už-betonuodavome vos dvi linijas“, – sakė G. Brazauskas, kalbėda-mas apie keliskart išaugusius gamybinius pajėgumus ir darbų apimtis.Pastaruoju metu „Swetrak“ ga-mykla pradėjo gaminti ir pa-

bėgius su specialia austriška medžiaga triukšmui slopinti. Manoma, kad ši medžiaga, ku-rios kaina nedaug atsilieka nuo paties pabėgio kainos, efektyviai slopins vagonų keliamą triukš-mą, traukiniams važiuojant 120-160 km/val. greičiu. Ši medžiaga yra naujiena ir Europoje.

Pabėgius gamina pagal švedišką technologiją„Swetrak“ vienoje linijoje vie-nu metu gamina 160 gelžbe-toninių pabėgių. Gelžbetoni-niai pabėgiai Marijampolėje įsikūrusioje gamykloje gami-nami pagal Švedijos firmos „Abetong AB“ ilgo stendo technologiją. UAB „Swetrak“ yra viena iš 36 pasaulio įmo-nių, dirbančių pagal šios fir-mos technologiją.

Gelžbetoninio pabėgio gamyboje naudojamas didelio atsparumo šalčiui ir aukštos klasės betonas. Gaminys armuojamas 12 vnt. iš anksto įtemptomis plieni-nėmis vijomis.

Su „Swetrak“ kolektyvu 2012 m.

66

Gelžbetoninio pabėgio gamy-boje naudojamas didelio atspa-rumo šalčiui ir aukštos klasės betonas. Gaminys armuojamas 12 vnt. iš anksto įtemptomis plieninėmis vijomis. Gelžbetoni-niai pabėgiai gaminami su bėgių tvirtinimo sistema „Vossloh W21“ (Vokietija) bėgiams R65 (60E1).Gelžbetoninis iešminis pabėgis armuojamas 18 vnt. iš anksto įtemptomis plieninėmis vijomis ir turi įbetonuotas plastmasines įlaidas bėgių tvirtinimui. Įmonės pajėgumas – iki 240 tūkst. vnt. pabėgių ir 120 komplektų iešminių pabėgių per metus.

Bendrovės specialistai patys tobulino gamybos įrangąGamybos linijose subetonuoti pabėgiai pjaustomi vokišku dei-mantiniu 80 cm diametro disku. Vieno disko užtenka 12 tūkst. pabėgių supjauti. Kaip sakė G. Brazauskas, pjovimo greitis le-mia visą gamybos tempą, todėl padidėjus užsakymų kiekiui, ga-myklos specialistų laukė nemaži iššūkiai. Pirmiausia reikėjo sugal-voti, kaip padidinti pjovimo grei-tį ir kaip suderinti įrenginį, kad jis pjautų ne rusiško standarto, t. y. 2700 mm pabėgį, o europinei vėžei tinkantį ilgį – 2600 mm.

Dirbant ištisą savaitę, Marijampolėje kasdien paga-minama po 960 pabėgių.

Tokiais varžtais prie pabėgių tvirtinami bė-giai – „Vossloh“ sistema.

Gerardo Brazausko šeima. Iš kairės: Gearadas, sūnus Linas, žmona Dalia, sūnus Danas, anūkės Lina ir Milda bei anūkas Lukas 1980 m.

67

Šias užduotis įveikė patys gamyk- los specialistai. „Swetrak“ direkto-rius G. Brazauskas sako, kad ir bro-ko gamyboje yra mažiau, negu jo padaroma analogiškos gamybos procese kitose gamyklose. Lietuvoje yra 1700 km pagrindi-nių geležinkelio kelių ir dar ant-ra tiek – šalutinių kelių. Per 14 metų UAB „Swetrak“ pagamino per 2,08 milijono gelžbetoninių geležinkelio pabėgių. Manoma, kad Lietuvoje iš viso jų yra apie penki milijonai. Dalis „Swetrak“ gamyklos pabė-gių tiekiama į Latviją ir Estiją. Pa-grindinė produkcijos dalis gami-nama Lietuvos geležinkeliams.

***

Balandžio 4 dieną atšventęs 80-metį, Gerardas Brazauskas ketina išeiti gyventi sau. Beveik sau, be-veik laisvas nuo darbo „Swetrak“ gamykloje. Tačiau visai gali būti, kad G. Brazauskas nesitrauks iš aktyvios veiklos. Žada likti kon-sultantu. Pasitraukti ketina tik iš Statybos industrijos asociacijos prezidento pareigų.G. Brazausko bičiulio ir kolegos inžinieriaus Rimvydo Bardausko tvirtinimu, jis yra pats vyriausias iš Lietuvoje veikiančių uždarųjų akcinių bendrovių vadovų. Vy-resnis amžiumi buvo tik valsty-binės įmonės AB „Lietuvos elek-trinė“ vadovas Pranas Noreika, kuris iš vadovo posto pasitraukė

„Swetrak“ gamykla Marijampolėje

68

būdamas 83-ejų metų. Jis vado-vavo elektrinės statybai, o vėliau – beveik 50 metų – ir pačiai elekt- rinei.

Vadovaujasi taisykle 30:70„Nesu darboholikas, esu žmo-gus, kuris organizuoja savo vei-klą“, – sako G. Brazauskas. Jam nepriimtina, kad žmonės dirbtų po 12 ar 14 valandų, tai, jo nuo-mone, nieko gero. Toks darbo rit- mas – tik menininkui, kūrybinių profesijų žmonėms. O gamybo-je tai rodo tik blogai organizuo-tą darbą. Žmogus turi dirbti nor-maliai arba tik šiek tiek ilgesnę

darbo dieną. „Nereikia tuo

mėgautis. Kai skaitau apie tai, man neskaniai skamba, skam-ba, kad žmogus šiek tiek giriasi, – sako jis. – Reikia visa padaryti darbo laiku.“Pirmiausia, G. Brazausko žo-džiais, reikia atsirinkti savo dar-bą – kas yra tavo – ir tai išdėstyti pagal prioritetus: ką reikia pada-ryti šiandien, ką galima palikti rytojui. Kuo aukščiau esi parei-gose, tuo mažiau tavo dėmesys turi būti sukoncentruotas į kas-dienius reikalus. Tik 30 procentų tavo darbo laiko ir dėmesio turi būti skirta dabarčiai. O 70 pro-centų reikia skirti planuoti atei-

G. Brazauskas „Swetrak“ gamykloje, 2015 m.

Pabėgiai sandėlyje

69

tį. Tokiu būdu tu pasirengi savo ateitį, kuri bus lengvesnė ir pa-prastesnė, nepateksi į nenuma-tytas situacijas. Žmogus patenka į kritinę situa-ciją, kai nepakanka dienų ir nak-tų, nepakanka septynių dienų per savaitę. Vadinasi, G. Brazaus-ko nuomone, kažkada vadovas buvo prastai suplanavęs savo laiką. Reikia numatyti galimas kritines situacijas.

Kai žmogumi pasitiki, jis ir nori pateisinti tą pasitikėjimą„Turiu pasakyti, kad pirmiausia reikia pasitikėti darbuotojais, žmonėmis, su kuriais dirbi. Jų ne-

reikia varžyti. Jeigu žmonės pa-rodo iniciatyvą, reikia džiaugtis ir skatinti, nes to už jokius pinigus negausite, jokiomis nuobaudo-mis nepasieksite. Jei žmogus ką nors daro savo iniciatyva, – jis nori tai daryti, supranta įmonės tikslus“, – sako G. Brazauskas. Be pasitikėjimo ir iniciatyvos „Swetrak“ nebūtų įvykdžiusi užsakymo pirma laiko, kaip to prašė užsakovai. Reikėjo dirbti ir savaitgaliais, ir viršijant savo technologines galimybes: vietoj vienos linijos per dieną reikėjo paleisti dvi. Žmonės tai sugebėjo padaryti, nereikėjo „sėdėti jiems ant sprando“. Jie

Kuo aukščiau esi pareigose, tuo mažiau tavo dėmesys turi būti sukoncentruotas į kasdienius reikalus. Tik 30 procentų tavo darbo laiko ir dėmesio turi būti skirta dabarčiai.

„SwetraK“ ga-myklos iešminių pabėgių gamybos linija

70

suprato ir padarė. G. Brazauskui tai yra aukštas jo darbuotojų sąmoningumas. „Kai žmogumi pasitiki, jis ir nori pateisinti tą pa-sitikėjimą“, – įsitikinęs jis. Iš darbovietės GKG-3 jis išėjo kaip tik dėl to, kad aukščiau sto-vintys pareigūnai bandė dar-buotojus spausti, laikyti baimėje. „Gal ir galėjau nesitraukti, bet man buvo svarbu apginti savo nuostatas – todėl ir išėjau“, – pri-simena tą laikmetį G. Brazauskas.

Jis prisimena neseniai įvykusį susitikimą su Aleksandru Bruz-giu, savo buvusiu kolega. Šis prisiminė, kaip gerai buvo dirbti – jis buvo inžinierius – už G. Bra-zausko nugaros: kai buvo suteik-ta laisvė inicijuoti, daryti, suteik-ta galimybė tobulėti. „Pirmiausia turi būti žmogaus iniciatyva“, – sako G. Brazauskas. Posakis „degančios akys“ jam atrodo tin-kantis tik aktoriams, esantiems ant scenos. O gamyboje, jo žo-džiais, žmogus turi dirbti.

70 procentų reikia skirti planuoti ateitį. Tokiu būdu tu pasirengi savo ateitį, kuri bus lengvesnė ir paprastesnė, nepa-teksi į nenumatytas situacijas.

G. Brazauskas, Res-publikinio statybos susivienijimo pirmi-ninko pavaduotojas, 1984 m.

2015 m. „Swetrak“ gamykloje

Broliai Brazauskai, 2008 m.

71

Kodėl G. Brazauskas nevadovautų dramos teatruiG. Brazauskas sako net nega-lintis pasakyti, kaip jam pavyko susirinkti gerą komandą dirbti „Swetrak“ gamykloje. Pakalbi, sako jis, ir suvoki, ko yra vertas žmogus, ar jam rūpi darbas. „Daug kas mąsto – jeigu in-formaciją pasilaikai sau, žinai daugiau už kitus, – valdai juos. Tai labai neteisingas požiūris. Informacija reikia dalintis su vi-sais, nes tik labai mažai yra kon-fidencialios informacijos, kuri skirta tik vadovui. Daugumą in-formacijos turi žinoti visi – tada visi žino tikslus, situaciją ir visi suvokia, į kurią pusę plaukiame. Ne taip, kai vieni irkluoja, o kiti – nežino, kur irkluojama“, – sako G. Brazauskas.

Kalbėdamas apie vadybos mokslus, jis sako visuomet daug skaitęs. Bet visų geriausi mokslai yra pats gyvenimas, paties as-meninė – kaip vadovo – patirtis. O svarbiausia – nuovoka. „Reikia ir profesinio pasirengimo, – sako G. Brazauskas. – Negalėčiau vadovauti ligoninei ar dramos teatrui. Esu inžinierius, dabar pramonininkas, nes mano speci-alybė – gelžbetonis. Kai nutuoki, žinai, – kalbėti lengva visiems su visais. Vadovui nereikia daug kalbėti ar įkalbinėti, nes tuomet jis supranta, kas ir kodėl yra, ko-dėl vienokia ar kitokia tech-nologija. Reikia kalbėti viena kalba.“Pats gyvenimas mokė būti vadovu, nors rei-kėjo sveikos nuovokos.

2015 m. „Swetrak“ gamykloje

72

Kaip yra gebėjimas muzikuoti, sportuoti, taip yra gebėjimas va-dovauti. G. Brazauskas primena, kad, pavyzdžiui, sprinteriai iš Ja-maikos yra greičiausi, nes tai yra jų prigimtyje.

Net šuniui duotą pažadą įvykdyti būtina Kalbėdamas apie vadovavimo meną, G. Brazauskas akcentuoja du dalykus, kurie lemia sėkmę. Pir-miausia, jo nuomone, nevalia eiti ten, kur neturi profesinio pasiren-gimo, nes tik turėdamas tos srities išsilavinimą, su žmonėmis kalbėsi

ta pačia kalba. Antra, būtina pa-sitikėti žmonėmis, suteikti jiems iniciatyvos laisvę. „Tai yra pats tie-siausias kelias į sėkmę, į sėkmingą vadovavimą, sėkmingą įmonės veiklą“, – dėsto savo sėkmingo va-dovavimo formulę G. Brazauskas. Vadovo būdas, asmeniniai gebė-jimai taip pat yra svarbios deda-mosios. Tiek G. Brazauskas, tiek jo brolis aktyviai sportavo – tai mokė teisingai paskirstyti laiką ir mokė siekti rezultatų. Sportas, – G. Brazauskas sportuoja iki šiol, – suteikia ilgaamžiškumo, įsitiki-nęs jis, – tiek proto, tiek kūno.

Negalėčiau vado-vauti ligoninei ar dramos teatrui. Esu inžinierius, dabar pramonininkas, nes mano specialybė – gelžbetonis.

„Swetrak“. Iš kai-rės: Vilius Parulis, gamybos vadovas, G. Brazauskas, Julius Tabulevičius, energetikas.

73

Vadovavimo jis mokėsi ne tik skaitydamas knygas. G. Bra-zauskas sako per gyvenimą su-tikęs ne vieną puikų vadovą ir Lietuvoje. Vienas toks – buvęs statybos ministras Romualdas Sakalauskas. Kitą vadybos mo-kytoją, nors anuomet tokių ter-minų niekas ir nevartojo, jis sako sutikęs, būdamas 27 ar 28 metų, kai dirbo cecho viršininku.

Konstantinas Ufimcevas, kaip ir ne vienas kitas rusas, buvo atsiųstas neva Lietuvos ekono-miką stiprinti, nors tokio porei-kio, G. Brazausko nuomone, gal net nebuvo. „Kai mane skyrė direktoriumi, jis mane pamokė tokių paprastų dalykų. Tu, sako, jaunas, bet atmink kelis dalykus – pasitikėk žmonėmis. Ir jeigu pasakei žodį, nesvarbu, kad gal tik šuniui, kad eisi pasivaikščioti, turi tai ir padaryti. Nevalia sulau-žyti duoto žodžio – ministrui, premjerui, darbuotojui – jokiu būdu nesulaužyk savo žodžio. Elementaru, bet jeigu paža-dėjai, turi padaryti, – sako G. Brazauskas. – Ir dar vienas da-lykas. Punktualumas. Apie Pu-tiną rašo, kad visi pasitarimai, į kuriuos jis sukviečia, prasi-

Nevalia sulaužyti duoto žodžio – ministrui, premjerui, dar-buotojui – jokiu būdu nesulaužyk savo žodžio.

„Swetrak“ ga-myklos pabėgių bandymo sten-das (dešinėje), 2015 m.

„Vossloh“ tipo pabėgių tvirtinimo detalė

74

deda beveik dviem valandomis vėliau – visi sėdi ir laukia. Toks jo požiūris. Nemanau, kad toks užsiėmęs, jog negali ateiti, jeigu jau sukvietė žmones.“

Tiki ir pasitiki Lietuvos specialistais Buvo laikas, kai „Swetrak“ ga-myklai vadovavo švedai. Vienas jų, pamena G. Brazauskas, vis važinėjo su keturiais lagaminais ir labai daug kalbėjo. G. Brazaus-kui net ėmė atrodyti, kad jiems

daug kalbėti reiškė labai daug dirbti. Sykį jis pranešė atvykstąs su užsienio klientais, kuriems norįs parduoti technologiją – tad reikėjo parodyti, kaip gamy-ba vyksta Lietuvoje. Tačiau išvakarėse G. Brazauskui paskambino gamyklos darbuo-tojas ir pranešė, jog sudegė kompiuteris, kuris valdo svar-bų įrenginį. Atvežti kompiuterį iš Švedijos – tiesiog nebebuvo laiko, nes jis sudegė penktadie-nio vakarą, o švedas su klientais

Jie ėmė ir padarė stebuklą. Dirbo pustrečios paros, bet surinko ir palei-do kompiuterį. Joks vokietis ar švedas to nedarytų,

G. Brazauskas 2005 m.

Brazauskai 2005 m. Palūšėje, alaus bare

Gerardas su žmona Dalia sveikina brolį 75-erių metų jubiliejaus proga.

75

turėjo atvažiuoti pirmadienį. Paaiškinę, jog kompiuteris ne šiaip sau perdegė, o degė atvi-ra liepsna, gamyklos specialistai prasitarė, jog jie yra pasirengę vis tik bandyti jį sutvarkyti. Jie ėmė ir padarė stebuklą. Dirbo pustrečios paros, bet surinko ir paleido kompiuterį. Joks vokie-tis ar švedas to nedarytų, įsiti-kinęs G. Brazauskas. Tokių pa-vyzdžių, jo tvirtinimu, yra labai daug, tai lemia požiūris į darbą, Lietuvos specialistų kompeten-cija.Išskirtinis G. Brazausko bruožas – pasididžiavimas savo specia-listais, Lietuvoje išmokslintais ir dirbančiais profesionalais.

1998 metais buvo pasirašyti „Swetrak“ įmonės kūrimo doku-mentai, o 2000 metais prasidėjo gamyba. Gamykla, veikianti pa-gal švedišką „Abetong AB“ ilgo stendo technologiją, privalėjo medžiagas – smėlį, skaldą, ce-mentą – siųsti į Švediją receptui parinkti. Nors tai lengvai ga-lėjo padaryti ir patys lietuviai, švedai jais nepasitikėjo. Vėliau pasirodė, kad lietuvių pasiū-lytas technologinis receptas buvo geresnis, negu siūlė šve-dai. Tokių pavyzdžių G. Bra-zauskas sako galintis pateikti labai daug. Todėl jis tiki ir pasitiki Lietu-vos specialistais.

Vadovo būdas, asmeni-niai gebėjimai taip pat yra svarbios dedamo-sios. Tiek G. Brazauskas, tiek jo brolis aktyviai sportavo – tai mokė teisingai paskirstyti laiką ir mokė siekti rezultatų.

Apie 1997 m. ekskur-sija prezidentūroje. Iš dešinės: Gerardo sūnus LInas,viduryje – Ukmer-gės GKG direktorius a. a. Laimutis Survila ir jo dukra Asta, tuomet dirbusi su G. Brazausku.

76

„Gelžbetonį ir statybas mes tikrai išmanome“UAB „Swetrak“ yra viena iš 36 įmonių pasaulyje, dirbančių pagal šios firmos technologiją, ir pagal daugelį parametrų pir-mauja. Gamykla „Swetrak“ gavo užsaky-mą gaminti pabėgius tarptauti-nei vėžei „Rail Baltica“. Specialis-tai suskaičiavo, kad užsakymas bus įvykdytas 2015 metų pava-

sarį – apie kovą ar balandį. Ta-čiau užsakovas – bendrovė „Lietuvos geležinkeliai“ – pareikalavo, kad užsakymas

būtų įvykdytas 2014 metais. Norėdama laiku įvykdyti užsa-kymą, gamykla pabėgius turėjo

gaminti dvigubai greičiau. Aka-deminės bendruomenės atsto-vams konsultuojant, „Swetrak“ specialistai sugebėjo paspartinti gamyklos darbą – užuot ciklui skyrę 24 valandas, jį sutrumpino perpus. Kaip dabar prisipažįsta G. Brazauskas, jis ir pats nelabai buvo tikras, kad pavyks, tačiau pavyko. 2013 metų birželį G. Brazauskas inicijavo gamyklos produkcijos – gelžbetoninių pabėgių – tyrimą, kuris buvo atliktas kartu su Vil-niaus Gedimino technikos uni-versitetu – „Įtemptojo gelžbe-tonio pabėgių irimo priežasčių naudojimo metu ir jų irimo me-chanikos tyrimas“. Tyrimo, ku-

G. Brazauskas su gamy-bos vadovu V. Paruliu, 2015 m.

Senoji statyba. 1956 m. G. Brazauskui atliekant praktiką Vilniuje.

77

ris buvo pristatytas 2014 metų pabaigoje, vadovas – kated- ros vedėjas profesorius Juozas Valivonis ir profesorius Gedimi-nas Marčiukaitis. G. Brazauskas sako, kad toks tyrimas dar kartą įrodo, jog Lietuvoje dirba profe-sionalai. „Gelžbetonį ir statybą mes tik-rai išmanome, – didžiuojasi Lietuvos pramone ir mokslu G. Brazauskas. – 1955 metais buvo

išleistas anuometinės TSKP ir ministrų tarybos nutarimas dėl surenkamojo gelžbetonio išvys-tymo šalyje. Vykdant šį nutari-mą, buvo įsteigtos gamyklos ir Lietuvoje – šis nutarimas padarė proveržį. Atsirado pirmas Vil-niaus namų statybos kombina-tas, Kauno, Klaipėdos ir Šiaulių, atsirado stambiaplokščiai na-mai – Lietuvoje ir anuometi-nėje TSRS.“

Reikia ne plėšytis, o planuotiSykį G. Brazauskas jau buvo pasirengęs eiti į pensiją – ne savo valia. Net daiktus buvo pradėjęs rinktis, tačiau teko grįžti.

Akademinės bendruomenės atstovams konsul-tuojant, „Swetrak“ specialistai suge-bėjo paspartinti gamyklos darbą – užuot ciklui skyrę 24 valandas, jį su-trumpino perpus.

Brazauskų šeima. Dar jauni – viršuje stovi Dalius Mertinas, priekyje iš kairės: Gerardas, tėvas ir Algirdas. 1963 m.

Pabėgiai

78

„2004 metais man paskambi-no švedai ir prašė pavaduotoju įdarbinti jų pasirinktą žmogų. Darbo jam švedai taip pat norė-jo duoti patys, o ne aš, kaip va-dovas, – pasakojo G. Brazauskas. – Nuvažiuojam sykį į Stokholmą, į valdybos posėdį, ir man švedai pasako, kad turiu eiti į pensiją. Sutikau. Direktoriumi skiriamas tas pats jų parinktas žmogus.“ Tačiau atėjus metui, kai G. Bra-zauskas turėjo išeiti ir vietą pa-

likti jaunam vadovui, sulaukė lietuvių akcininkų skambučio – G. Brazauskas turįs likti, nes naujuoju vadovu jie nepa-sitikį. Jaunam vadovui, kurį buvo numatę švedai vietoj G. Brazausko, teko trauktis ir dėl to, kad jo nepriėmę darbuo-tojai. Skyrėsi ir jųdviejų požiūris į specialistus. G. Brazauskas, jo paties žodžiais, buvo už tai,

kad „Swetrak“ gamykloje Lie-tuvoje dirbtų ir darbinius klau-simus spręstų patys lietuviai, o numatytasis vadovas žadėjo „prie savęs laikyti švedus“. „Jei-gu turi ateiti švedas ir pasakyti, kaip mums dirbti, tai ko mes pa-tys tuomet verti? – dėsto savo nuostatas G. Brazauskas. – Mes galime daugelį dalykų, reikia tik pasitikėti savo žmonėmis.“ Gamyklos akcininkai lietuviai iki

Gamyklos akci-ninkai lietuviai iki šiol G. Brazausko vadovavimo stiliu-mi stebisi: nors tu nesiplėšai, sako, o viskas eina, mes neturime jokių rūpesčių su įmone.

„Swetrak“ ga-mykloje Geradas Brazauskas, Ju-lius Tabulevičius ir Vilius Parulis, 2015 m.

79

šiol G. Brazausko vadovavimo stiliumi stebisi: nors tu nesiplė-šai, sako, o viskas eina, mes ne-turime jokių rūpesčių su įmone. „Jeigu planuoji į priekį, pasitiki žmonėmis, nereikės nei plėšytis, nei gaisrų gesinti“, – atskleidžia savo vadybos principus G. Bra-zauskas. Pasak jo, yra du vadybos stiliai. Vienas – nukreiptas į tikslą, an-trasis – kai daug kalbama, kai va-dovavimas tampa tiesiog mėgs-

tamu procesu, kuomet daug kalbama, bet pamirštama esmė. Nemažai vadovo sėkmės lemia ir gebėjimas įvertinti kolektyvo santykius, kurie gali tiek ar-dyti, tiek stiprinti bendrystę. Vargas vadovui, kuris pradės aiškintis kolektyvo tarpusa-vio santykius, kuris klausys, ką savo vienas ar kitas apie savo kolegas. Vadovas, G. Brazaus-ko nuostata, turi būti viso ko-lektyvo lyderis.

Nemažai vadovo sėkmės lemia ir gebėjimas įver-tinti kolektyvo santykius, kurie gali tiek ardyti, tiek stiprinti bendrystę.

Geležinkelio statyba Latvijoje, 2005 m.

„Swetrak“. Iš kairės: Jonas Povilaitis, kokybės inžinierius, Palmira Lazauskienė, referentė, Julius Tabulevičius, betono gamybos padalinio vadovas, energetikas, Jurgita Žiugždienė, buhalterė, Gerardas Brazauskas, direktorius, Lilija Baltramonaitytė, vyr. finansininkė, Vilius Parulis, gamybos vadovas, Silvija Bagdonienė, referentė, Irena Briedienė, buhalterė, Vytas Mažėtis, technikos direktorius.

80

Pasitraukęs iš aktyvios veik-los, G. Brazauskas vasaras, kaip ir iki šiol, ketina leisti

savo sodyboje Švenčionių rajo-ne, Purvėnų kaime. Sodybai rei-kia priežiūros: ir bitės, ir nedide-lis darželis. Jis gal mielai ir norėtų didesnio – žmona neleidžia, nes tokio poreikio nebėra. Tai, kas anksčiau – karo, pokario metais – šeimai padėjo išgyventi, dabar tapo pramoga, laiko praleidimo būdu. Gyvenimas pasikeitė. Tad ir sodyba G. Brazauskui – tik pra-moga, poilsis.

G. Brazausko sutuoktine domėjosi saugumas2007 metų lapkričio 7 dieną Da-lia ir Gerardas Brazauskai atšven-tė auksinį vestuvių jubiliejų. Pora susituokė, kai G. Brazaus-kas jau buvo pradėjęs dirbti, o jo

žmona Dalia buvo studentė, Vil-niaus universitete studijavo rusų kalbą. Tačiau pažįstami jie buvo nuo vaikystės, nuo 10 metų, kai 1946 metais Dalia su motina atvažiavo į Kaišiadoris ir apsigy-veno kaimyniniame name, pas savo tetą. Dalia Brazauskienė yra kilusi iš Vievio, kur gyveno jos senelis vokietis, ten turėjęs malūną. Jis buvo vedęs lenkę. G. Brazausko uošvė buvo ištekėjusi už Babo-no, kuris tarnavo pasienio po-licijoje. Atėjus vokiečiams, jis taip pat tarnavo policijoje, tad vėliau teko trauktis iš Lietuvos. Brazauskai iki šiol išlaikė jo nuo-trauką su tarnybiniu „transpor-tu“ – arkliu. D. Brazauskienė su motina liko Lietuvoje vienos. Tapo aišku, kad jos gali būti ištremtos, tad į

„GYVENIMO RUDUO, KURĮ GYVENU, IRGI TURI SAVO ŽAVESĮ“

„Gyvenimo ruduo, kurį gyvenu, irgi turi savo žavesį. Malonu pri-siminti, sutikti senus draugus, suprasti, kad gyvenimas, tas vienin-telis, nusisekė. Turiu gerą ir mėgstamą specialybę, darbą, šeimą, – sako G. Brazauskas. – Manau, jei visi tokiame amžiuje bandytu-me aprašyti savo gyvenimą, gal paliktume kažką naudingo ateinan-čioms kartoms.“

Tai, kas anksčiau – karo, pokario metais – šeimai padėjo išgyventi, dabar tapo pramoga, laiko praleidimo būdu. Gyveni-mas pasikeitė.

81

Iš kairės: Gerardas ir Dalia su sūnaus Dano šeima – Luku ir Rasa

Brazauskų sodyboje Purvėnuose . Iš kairės: Dalia Bardauskienė su anūkė-mis, Dalia Brazauskienė, Rasa ir Gerardas Brazauskas, 2013 m.

82

Kaišiadoris atvyko slėpdamosi. Žmonos šeimos istorija pasivijo ir G. Brazauską, jam ėmus eiti va-dovaujančias pareigas. Jis buvo pakviestas į KGB, kur saugumie-čiai jo teiravosi, ar jis žinantis, kas

buvęs jo uošvis. Saugumiečiai G. Brazauskui papasakojo, kad Babonas Vokietijoje buvo ap-mokytas, atsiųstas į Lietuvą, kur buvo nušautas. „Tėvas man

sakė, kad mano uošvė pasakojo jam buvusi pakviesta atpažinti

vyro kūno. Babono, aišku, ji ne-atpažino – taip reikėjo“, – dalijosi G. Brazauskas. Liūdnai Lietuvoje pagarsėjęs bankininkas Genadijus Kono-pliovas, kuris 1997 metų vasarą nusišovė, anuomet buvo partinis veikėjas. Jis išsikvietė G. Brazaus-ką ir pasakė, kad šio kolegą – tuo-metinį Alytaus namų statybos kombinato direktorių Edmun-dą Kalmaitį – reikią „nuimti nuo pareigų“, nes jis nepranešęs, kad

Dalia

Brazauskai 2005 m. Purvėnuose Gerardas šeimos name-muziejuje

Kaišiadoryse. 2015 m.

83

jo žmonos tėvas vokiečių laikais buvo seniūnas Kretingos rajone. „Kokia dėmė! Nė už ką nesuti-kau, bet kolegą vis tiek nuėmė“, – pasakojo apie anuos įvykius G. Brazauskas, prisimindamas, kad pats turėjo ne mažesnę „dėmę“ – uošvį, kuris buvo smetoninių ir vokiečių laikų policininkas. Ta-čiau G. Konopliovas tikriausiai apie tai nieko nežinojo. G. Bra-zauskas sako visuomet laikęsis ir tebesilaikantis sveiko proto – savo žmogų reikia ginti.

Namų nepastatė. Ir dėl to džiaugiasiPirmieji jaunosios Brazauskų po-ros namai buvo Vilniuje, priešais GKG-3. Po metų, G. Brazauskui tapus profsąjungos vadovu, pora gavo butą naujai pasta-

tytame name. Čia Brazauskai gyveno iki 1960 metų, kol G. Brazauskas pradėjo eiti direkto-riaus pareigas. Jis suskaičiavo, kad Žemuosiuose Paneriuose jie keitė gyvenamąją vietą dukart. Apsigyvenę Savanorių prospek-te, netrukus vėl kraustėsi – šįkart į Žirmūnus. Iš Žirmūnų šeima kė-lėsi dar kartą: didelis butas buvo iškeistas į atskirus butus vaikams ir jiedviem su žmona. Pora ap-sigyveno Žvėryne. Dabartinis butas, kuriame gyvena Bra-zauskai, jau šeštas jų būstas. G. Brazauskas nepasielgė taip, kaip pasielgtų ir elgiasi bet kuris tradiciškai mąstantis vyras. „Nepastačiau namo, – sako G. Brazauskas. – Kaip aš dabar džiaugiuosi, kaip džiau-giamės abu su žmona. Ką aš

Laikais, kai skiriasi kone kas antra pora, bendras Bra-zauskų gyvenimas jau 57-erius metus atrodo kone stebuklas.

Dalios ir Gerardo Brazauskų auksi-nės vestuvės

84

dabar daryčiau su namu, kas jį apeitų? Kaip lietuvis – aš pa-stačiau labai daug kvadratinių metrų ploto. Aš dabar turiu 97 kvadratinių metrų ploto butą, kuriame gyvename dviese su žmona. Mano amžiaus žmonės, kurie turi savo namus, jau nebe-žino, ką su jais daryti.“ G. Brazauskas sako, kad ne sykį turėjo galimybių įsigyti sklypą,

gauti paskolą ir pastatyti šeimai namą. Tačiau jam su žmona to nereikėjo. 1988 metais pora nusipir-

ko sodybą kaime, tad mies-te namo jiems nereikėjo. Dau-

gelį metų Brazauskai turėjo sodą prie Juodšilių ir jiems to užteko.

Bites paveldėjo iš tėvoG. Brazausko tėvas buvo bitinin-kas. Po jo mirties 1997 metais bi-tės atiteko G. Brazauskui. „Tėvas liepė bites paimti man. Algirdas, sakė, negali. Jis yra prezidentas, kas bus, kai bitės jį sukąs, kaip jis eis sutinęs“, – juokiasi G. Bra-zauskas. Tai nebuvo jokia prie-volė – jis mielai rūpinasi bitėmis. Iš 13 tėvo paliktų bičių šeimų liko penkios. Rūpinantis bitė-mis, teko įvairių paslapčių ir apie avilius sužinoti. Ypač tuomet, kai tėvo dirbinti aviliai ir po pu-sės šimto metų gerai išsilaikė, o naujai daryti – per porą metų

Paskutinė Gerardo nuotrauka su broliu Algirdu, 2009 m. gegužę.

Iš kairės: R. Bardauskas, G. Brazauskas, a. a. R. Vaičiulis ir P. Lazauskienė, 2013 m. balandį.

Dukterėčios Laima ir Audra su sutuoktiniais – Algirdu Usoniu ir Daliumi Martinu, 2009 m.

85

supuvo. Pasirodo, kad geriausias medis yra iš vadinamojo pirmo-jo rąsto, kirsto žiemą ir prie pat kelmo. „Man tai yra ir atsipalaidavimas, ir pomėgis, – sako G. Brazauskas. – Kažkokiame žurnale anglų kal-ba esu skaitęs apie tai, kad bitės žmones veikia hipnotizuojan-čiai. Kai atidengi ir žiūri į jas ro-pojančias, girdi dūzgimą, užuodi medaus kvapą... Nepakartoja-mas jausmas, negali suprasti, tai turi ateiti.“ Ne dėl medaus G. Bra-zauskas sako jas laikantis – me-daus galima ir nusipirkti. Bitės riša žmogų ne medumi.Apgailestaudamas G. Brazaus-kas sako, kad greičiausiai nebus

kam palikti savo bičių. Vienas iš sūnų gal ir buvo linkęs prie bičių, bet mirė. Buvo G. Brazauskas nu-sižiūrėjęs prie bičių pratinti vie-ną iš savo anūkių, bet ši išvyko iš Lietuvos – apsigyveno Didžiojo-je Britanijoje.

Vaikai ir vaikaičiaiG. Brazauskas su žmona su-gyveno du sūnus. Linas gimė 1960 metais, o Danas – po še-šerių metų. 2011 metais Brazauskai ne-teko jauniausiojo sūnaus, kuris mirė būdamas 45-erių metų. Iš dviejų santuokų liko trys jo vaikai. Artimi ryšiai G. Brazauską sieja tik su pirmą-

Jeigu žmogus bėga iš šalies, vadinasi, jam negerai joje gyventi, – sako G. Brazauskas, bet į politiką nesileidžia. – Kaip su tomis bitėmis: ateini – tuščias avilys. Taip ir su Lietuva. Kodėl?

Purvėnuose prie Kančiogino ežero. Iš kairės: D. Bardauskienė su anūkėmis ir Brazauskai, 2013 m.

86

ja mirusio sūnaus žmona, kuri gyvena netoliese ir globoja Brazauskus. Iš šios sūnaus Dano santuokos Brazauskams liko

26-erių metų anūkas. Ryšiai su antrąja Dano šeima nutrū-ko.Sūnus Linas susilaukė dviejų dukterų – Linos ir Mildos. Abi G. Brazausko anūkės mokėsi Didžiojoje Britanijoje ir abi ten apsigyveno. Abi studija-vo universitetuose – Velse ir Edinburge. Mokslus jos baigė pamečiui: viena 2014 metais, kita – metais anksčiau.

Nė vienas G. Brazausko sūnų nebaigė aukštųjų mokslų. Linas gyvena Jungtinėse Amerikos valstijose, yra vairuotojas, turi sunkvežimį, kuriuo po valstijas vežioja prekes. G. Brazausko šeimos neaplenkė emigracija. „Aš manau, kad Lie-tuva, kaip valstybė, yra neteisin-gai, blogai valdoma. Čia Algirdo mintis, tai jis prieš mirtį apie tai kalbėjo. Jeigu žmogus bėga iš šalies, vadinasi, jam negerai joje gyventi, – sako G. Brazauskas, bet į politiką nesileidžia. – Kaip su tomis bitėmis: ateini – tuščias

Iš 13 tėvo paliktų bičių šeimų liko penkios. Rūpinantis bitėmis, teko įvairių paslapčių ir apie avilius sužinoti. Ypač tuomet, kai tėvo dirbinti aviliai ir po pusės šimto metų gerai išsilaikė, o naujai daryti – per porą metų supuvo.

Anūkė Milda atidaro korius su medumi

Aviliai, 2012 m.

Sodyba Purvėnuose, 2012 m.

87

avilys. Taip ir su Lietuva. Kodėl? Nieko negaliu atsakyti. Kas galė-tų atsakyti?“

„Atsakomybė rasti tinkamus žodžius, kalbant apie savo gyvenimo moterį“ Laikais, kai skiriasi kone kas ant-ra pora, bendras Brazauskų gy-venimas jau 57-erius metus at-rodo kone stebuklas. „Kokia atsakomybė rasti tinka-mus žodžius, kalbant apie savo gyvenimo moterį, savo vaikų motiną“, – sako G. Brazauskas. Gebėjimas sugyventi jam pir-miausia yra gebėjimas suprasti vienas kitą, neieškoti konfliktų.

Įžiebti konfliktą yra paprasčiau, negu jo nesukelti. G. Brazaus-ko šeima niekuomet neskurdo, nors labai turtinga savo šeimos nelaiko. Jis buvo iš tų vyrų, kurie visuomet gebėjo aprūpinti savo šeimą. „Ir man, ir mano žmonai Daliai visuomet užteko tiek pinigų, kiek turėjome. Jei visą gyveni-mą tau jų trūksta, jų visą gyveni-mą ir sieksi, visą gyvenimą jų ir trūks. Dirbau įvairiose pareigo-se, kurios buvo gerai apmoka-mos ir man to užteko. Štai gal-būt todėl ir namo neturiu. Bet „žigulius“ turėjau, vos tik jiems atsiradus“, – juokiasi G. Brazaus-kas.

Gerardo ir Algirdo šeimos tėvo 85-mečio jubiliejaus šventėje, 1996 m.

88

Brazauskai visą gyvenimą suta-rė gerai. Kaip sako pats G. Bra-zauskas, didelių konfliktų poros gyvenime nebuvo. Kalbėdamas apie savo žmoną Dalią, G. Bra-zauskas sako, kad tai yra moteris, su kuria jis visuomet galėdavo pasikalbėti. Nekalbadieniai – ne Brazauskų šeimos gyvenimo būdas. Tylėti negalima, mano G.

Brazauskas, nes neišsakyti žo-džiai kaupiasi ir nežinia, kuo ir kaip jie gali prasiveržti. „Dalia visą gyvenimą manimi la-bai pasitikėjo ir tikėjo, – sako G. Brazauskas. – Gal ir nelabai geras bruožas, bet ji iš manęs per daug nereikalavo. Na, pavyzdžiui, ji būtų užsispyrusi ir pasakiusi, kad reikia namo. Būčiau ir pasta-

G. Brazauskas 2015 m.

Viešint pas sūnų Liną JAV, 2007 m.

Brazauskai Floridoje, 2007 m.

Gerardas su Bardauskų anūkėmis

89

tęs. Ji norėjo sodo – nupirkau. Jame maloniai leidome vasaras su anūkais.“Dalia prieš savo sutuoktinį visuo-met atrodė esanti miniatiūrinė ir labai trapi moteris. Kaip pastebi pats G. Brazauskas, kaip tik tokia moteris, kokia yra jo žmona, ver-čia vyrą ja rūpintis, būti vyrišku ir stipriu.

Laimingas žmogusNors gyvenimas nepašykštėjo G. Brazauskui skaudžių patirčių, bet, kalbinamas savo 80-mečio išvakarėse, jis tikino, kad yra lai-mingas žmogus. „Taip yra tikrai, – užtikrina G. Bra-zauskas. – Ir dar vienas momen-

tas. Aš esu įsitikinęs, kad gerų žmonių pasaulyje yra daugiau negu blogų. Ar niekas nekando? Žinoma, kad taip, bet tokių žmo-nių sutikau labai nedaug. Daugu-ma mano sutiktų žmonių buvo geri. Dirbi su žmonėmis, todėl negali savo simpatijų ar anti-patijų sudėti į darbinius san-tykius. Turi dirbti ir suvokti, ką tas žmogus gali. Galiu ko nors nemėgti, ir buvo tokių žmonių, kurių nemėgau, bet savo sim-patijų ar antipatijų nerodžiau. Reikia, kad tas žmogus dirbtų, būtų lojalus, reikia sudaryti sąlygas jam atsiskleisti. Jeigu žmogus galvoja, kad aplink jį yra priešai, tai priešai jį ir sups.“

Aš esu įsitikinęs, kad gerų žmonių pasaulyje yra daugiau negu blogų. Ar niekas nekando? Žino-ma, kad taip, bet tokių žmonių sutikau labai nedaug.

G. Brazauskas name-muziejuje Kaišiadoryse

90

Su Gerardu esame pažįsta-mi seniai, o tiksliau – labai seniai. Abu dirbome Tarp-

kolūkinio statybos organizacijų susivienijimo (RTSOS) sistemo-je. Pakruojo tarpkolūkinėje sta-tybos organizacijoje (TSO) aš pradėjau dirbti 1972 metais, o Gerardas – 1974 metais RTSOS pirmininko pavaduotoju. Kai 1976 metais aš tapau Pakruojo TSO vadovu, mes susidrauga-vome. Iš pradžių mus siejo tik dalykiniai santykiai, o vėliau su-

sipažinome artimiau, susidrau-gavome. Galvodamas apie drauge nuei-tus metus ir darbus, Gerardą ma-tau ne tik kaip išradingą inžinie-rių, gerą gelžbetonio specialistą ir vadovą, puikų Lietuvos istori-jos žinovą, šiltą žmogų, gamtos mylėtoją, kurio bene visas lais-valaikis prabėgo Purvėnų kaimo sodyboje su bitėmis, sodu, gimi-nėmis ir draugais, kurie mielai čia tebesilanko.Atmintin įstrigo Pakruojo gelž-betoninių konstrukcijų gamy-klos (GKG) rekonstrukcija, kuri Pakruojo TSO buvo tikras iššūkis: didžiulė katilinė, cemento ir ma-zuto ūkiai, pirmas rajone 45 me-trų aukščių kaminas, 34 metrų aukščio betono mazgas, nauji gaminiai ir technologijos. Ga-myklą statė daug subrangovų, o užsakovas buvo silpnas, nevisiš-kai vykdė savo funkcijas. Todėl gamybiniai pasitarimai, rusiškai vadinamosios „planiorkės“, vyko kas dvi savaites, joms vadovavo Gerardas. Jis sugebėjo sujung-ti visus į vieną būrį, davė daug technologinių patarimų. Jo pa-tirtis, vadovavimo įgūdžiai leido sėkmingai užbaigti rekonstruk-ciją ir pradėti gamybą. Į Pakruojo GKG nutiesėm geležinkelį. 1988 metais drauge su Panevė-

APIE GERARDĄ BRAZAUSKĄ KALBA JO KOLEGOS

Rimgaudas BARDAUSKAS, inžinierius, buvęs Pakruojo TSO Pirmininkas, respublikinio tarpkolūkinių statybos organizacijų susivienijimo pirmininko pavaduotojas, nuo 1995 metų – įmonės „Selanda“ savininkas.

91

žio „Ekranu“ rengėmės statyti stiklo perdirbimo gamyklą, kuri iš duženų turėjo gaminti pasta-tų šiltinimo medžiagas, deja, tai neįvyko. Dabar vietoje gamyklos stovi griuvėsiai ir styro kaminas, nes buvo sumūrytas tvirtai ir nu-griauti sunku, o nugriovus nau-dos būtų maža, mat metalo ten nėra. Respublikinio tarpkolūkinio statybos organizacijų susivie-nijimo Kaimo statybinės in-dustrijos asociacija buvo įkurta Gerardo iniciatyva. Gerardas kuravo ne tik statybinės indus-trijos įmones, bet ir Kolūkių sta-tybos projektavimo institutą, Statybos technologijos centro ir inertinių medžiagų karjerus, kurie turėjo ypatingą reikšmę sėkmingam visų gamyklų ir sta-tybos organizacijų darbui. Jam vadovaujant pradėti gaminti 18-21metrų pusrėmiai gamy-biniams žemės ūkio pastatams, surenkami vandentiekio bokš-tai. Tačiau po Nepriklausomy-bės atkūrimo visi išsilakstė, – norėjo būti savarankiškais, pa-tirti kapitalizmo vaisių. Po pri-vatizavimo kai kurios gamyklos išliko, tačiau daugelis išpardavė pastatus, įrangą, medžiagas ir virto griuvėsiais. Drauge nu-trūko ir intelektualios statybi-nės-inžinierinės minties raida, gebėjimas matyti perspektyvas,

nes gamyba ir projektavimas ėmė tarnauti kuo didesnio pel-no gavimui.Savo prisiminimuose noriu pa-minėti Alytaus eksperimenti-nį namų statybos kombinatą. Jame buvo gaminami pirmieji Lietuvoje surenkami vienbučiai namai, langai, durys, medžio plaušo plokštės, parketlentės ir kiti gaminiai. Apie 1974 me-tus Pakruojyje man teko statyti vieną pirmųjų tokių namų (per mano vadovavimo TSO laiko-tarpį pastatėm virš 1000 tokių namų, kurie papuošė kaimo gy-venvietes, žmonėms suteikė ko-kybiškesnį gyvenimą). Pirmojo namo konstrukcija, – suren-kamos sienos, mediniai per-dengimai, betono blokų pa-matai, mūrinis kaminas, kurį reikėjo lipdyti kaip kregždžių lizdą, – nebuvo tobula. Todėl tobulinant namą dirbo daug įvairių specialistų, kurių darbą koordinavo Gerardas. Įdiegus konstruktorių pasiūlymus namas patobulėjo, būdavo atvežamas trijose pusprieka-bėse, pamatus įrengdavome per savaitę, o visą namą ne-sunkiai pastatydavome per mėnesį. Dabar abu dažnai pri-simename Alytaus namus ir galvojame, kad patobulintas ir pritaikytas prie dabartinių sąlygų namas galėjo užimti

Gerbiamas Gerardai, per mūsų aktyvų gyvenimą sutikom daug žmonių, drau-gų ir bendradarbių, daugelio jų jau nete-kome. Mūsų kartos gyvenimą, kaip ir mūsų valstybės, sta-tybų sektoriaus būtį esmingai pakoregavo Lietuvos Nepriklau-somybė. Kiekvienas šį virsmą išgyvenom savaip, tačiau išlikome išdidūs ir ištikimi savo princi-pams, specialybei ir draugams.

92

ženklią nišą šiuolaikinėje vien-bučių namų statybos rinkoje. O gamyklos sunaikinimą vertinu kaip vieną iš kvailiausių sprendi-mų, kurį galėjo lemti ir užsienio konkurentai. Gelžbetoniniai surenkami namai buvo gaminami Vievio, Kauno gamyklose. Mūsų sistemoje vei-kė tokie gigantai, kaip Jurbarko statybinių medžiagų kombina-tas, Ukmergės GKG, Kupiškio ir Švenčionėlių plytinės, „Jūrės“ klijuotų medžio konstrukcijų ga-mykla. Reikėjo ne tik medžiagų, bet ir inžinerinės minties, kurią generuodavo Gerardas. Turiu priežodį – niekada neat-

sigręžk atgal, tačiau kartais, matant sugriautą statybos pramonę, darosi liūdna, nes galėjome ją tobulinti, nuose-kliai ugdyti specialistus, nesu-griauti šio paveldo.Taip jau susiklostė, kad 1990 metais buvau išrinktas Res-publikinio tarpkolūkinio sta-tybos organizacijų susivieniji-mo pirmininko pavaduotoju, dirbau tokiose pat pareigose, kaip ir Gerardas, tik aš dirbau neilgai. Nuo tada abu dirba-me viename pastate Vilniuje, T. Ševčenkos gatvėje 19. Net-gi šį tekstą rašau už paveldėto stalo, už kurio kadaise sėdė-jo G. Brazauskas. Stalas labai senas, gal reikėtų net lentelę

prie jo prikalti, paminint, kas už jo sėdėjo. O sėdėjome keturi: šviesios atminties V. Čiurlionis (Respublikinio remonto ir sta-tybos tresto valdytojas), kuris šį stalą pagamino, R. Kozyrovičius ir G. Brazauskas (buvę RTSOS pir-mininko pavaduotojai), o dabar 26 metus sėdžiu aš. Šiame pastate T. Ševčenkos ga-tvėje likome tik aš ir Gerardas bei stalas, prie kurio susirenka-me, aptariame darbus ir gyveni-mą, prisimename žmones.Sakoma, kad inteligentu per vieną kartą netampama. Ge-rardas yra inteligentas, apie tai liudija platus mąstymas, žinios, gebėjimas taktiškai diskutuoti, bendrauti. Tarp statybininkų aš nepažįstu žmogaus, kuris geriau žinotų Lietuvos istoriją nei Ge-rardas. Prisimenu, mane nuste-bino, kad jis žinojo visus garsius žmones, kurių vardais pavadin-tos Vilniaus gatvės, jų nuveik-tus darbus ir datas. Stebiuosi jo puikia atmintimi ir žinau, kad istorijos srityje su juo nepasigin-čysi. Kalbų srityje jis taip pat pir-mauja: puikiai kalba angliškai, lenkiškai ir vokiškai susikalba. Prisimenu senus laikus, kaip su Estijos delegacija Gerardas ben-dravo ne rusų, o anglų kalba – mūsų visų lūpos atvėpo. Su Gerardu buvom ir Lietuvos komunistų partijos atsiskyrimo

Prisimenu, mane nustebino, kad jis žinojo visus garsius žmones, kurių vardais pavadin-tos Vilniaus gatvės, jų nuveiktus darbus ir datas. Stebiuosi jo pui-kia atmintimi ir žinau, kad istorijos srityje su juo nepasiginčysi. Kalbų mokėjimo srityje jis taip pat pirmauja: puikiai kalba angliškai, lenkiš-kai ir vokiškai susikalba. Prisimenu senus laikus, kaip su Estijos delegaci-ja Gerardas bendravo ne rusų, o anglų kalba, o mūsų visų lūpos atvėpo.

93

suvažiavime. Mačiau įtampą ir brolių žvilgsnius. Nei tarybi-niais laikais, nei vėliau Gerar-das nesislapstė už brolio pečių, net kai brolis tapo Prezidentu. Kaip Prezidento brolis jis tik pasinaudojo galimybe surengti kolegoms ekskursiją po Prezi-dentūrą. Paprastai sporto ir darbiniai pa-siekimai yra neatsiejami. Dau-guma mūsų kartos inžinierių yra buvę gerais sportininkais ar bent sportavę. Gerardas jau-nystėje buvo puikus sportinin-kas. Jis pažinojo garsiausius Lietuvos sporto grandus. Atė-jęs į Respublikinį tarpkolūkinių statybos organizacijų susivieni-jimą, daug dėmesio skyrė spor-tui, organizavo įvairias sporto varžybas. Ypač jam sekėsi ir pa-tiko tinklinis. Dar visai neseniai T. Ševčenkos gatvės namo, kuriame dirbame, kieme vienu rankos mažuoju piršteliu kilnodavo 32 kilogra-mų girą. Žiopliai žiūrėdavo, kaip tas „senis“ kelia ir stebėdavosi jo jėga. Sporto jis neapleidžia ir dabar, mankštinasi sporto klube.Dar reiktų paminėti rankų len-kimą, – neatskiriamą vyrų „pasi-sėdėjimo“ atributą. Vieną kartą Pakruojyje susirinko visi trys RTSOS pavaduotojai. Bevakarie-niaujant buvo prisimintas rankų lenkimas. Buvo pasiūlyta pradėti

man, bet aš sakau: „Pirma nu-galėkit mano pavaduotojus ir vyriausiąjį inžinierių, o po to su nugalėtoju rungsiuosi aš.“ Mano pavaduotojas nulenkė rankas dviem svečiams, o vyriausiasis inžinierius įveikė ir trečią, taip aš buvau išgelbėtas. Savaime aišku, kilo didelis triukšmas, kad to dar nėra buvę, kad kažkokie „pieme-nys“ asams rankas nulenktų. Rei-kėjo įdėti daug pastangų, kad įsikarščiavę vyrai susitaikytų. Rankų lenkimo varžybos vyksta ir dabar, vyks ir po Gerardo 80 metų jubiliejaus, nes jos tapo tradicija.

Gerbiamas Gerardai, per mūsų aktyvų gyvenimą sutikom daug žmonių, draugų ir bendradarbių, daugelio jų jau netekome. Mūsų kartos gyvenimą, kaip ir mūsų valstybės, statybų sektoriaus būtį esmingai pakoregavo Lietuvos Nepriklausomybė. Kiekvienas šį virsmą išgyvenom savaip, tačiau išlikome išdidūs ir ištikimi savo principams, specialybei ir drau-gams.80 metų jubiliejaus proga lin-kiu Tau ir Tavo šeimai sveika-tos ir ilgų metų. Būk sveikas ir drūtas, gyvenk ilgai kartu su žmona Dalia ir nepamiršk savo bičiulių. Daug gero Tau linkiu su savo žmona Dalia, kuri taip pat ver-tina draugystę su tavo šeima.

Šiame pastate T. Ševčenkos gatvėje likome tik aš ir Gerardas bei stalas, prie kurio susirenkame, aptariame darbus ir gyvenimą, prisimename žmones.

94

Gerardas Brazauskas – vadovas, administratorius, bičiulisKalbant apie bites ir bitininkus, paprastai paminima lietuvių bi-čių deivė Austėja, išaiškinamas žodis „bičiulis“, suprantamas kaip dviejų bitininkų draugiškas ryšys. Taigi ir aš, prisimindamas jau daugiau kaip trisdešimt metų besitęsiančius darbinius ir bi-čiuliškus santykius su Gerardu Brazausku, pradėjau nuo bičių. Kiek pamenu iš bičiulio Gerardo pasakojimų, jis su bitininkavimu jau seniai pažįstamas. Tai supra-tau, kai aplankėme nedidelį bi-

tyną Kaišiadoryse, kurį prižiūrėjo ir parodė jo Tėvelis, padedamas Gerardo. Vėliau, Tėveliui iškelia-vus Amžino poilsio, Gerardas jau bene dvidešimt metų rūpinasi gražia dešimčia bičių šeimų. Su-sitikus visada pasiklausiu – kaip bitės? Matau, kad jam džiugu girdėti apie bites, paklausti arba pasidalinti įdomesniu paskuti-niu prisiminimu ar nutikimu bi-tininkystės reikalais.Įgijęs inžinieriaus-statybininko diplomą, 1977 metais pradėjau darbą Respublikiniame staty-bos organizacijų susivienijime, kur pavaduotoju pramonei jau dirbo Gerardas Brazauskas, ir statybų bei plėtros reikalais lankydavo Marijampolės (tada dar Kapsuko) eksperimentinę statybinių konstrukcijų gamy-klą. Man, kaip statybų rangovi-nės organizacijos vyriausiajam inžinieriui, tekdavo atlaikyti G. Brazausko iš Vilniaus reiklumą, priimti pirmuosius kirčius, jeigu kas ne taip, o pramonės objek-tų statybose visko būdavo. Su-sivienijimas, kaip organizacija, buvo pakankamai galinga, dir-bančiųjų tuo metu buvo gal virš keturiasdešimties tūkstančių, organizacija buvo tikrai dina-miška, novatoriška, jaunimui ke-liai buvo atviri, ir aš 1987 metais atsidūriau Vilniuje. Susivienijimo pramonę daugiausia statėme

Kostas JANKAUSKAS, UAB koncerno „ALGA“ viceprezidentas, Marijampolės savivaldybės tarybos narys, bitininkas

95

savų organizacijų jėgomis, vyko Alytaus namų statybos kombi-nato nesibaigiančios rekons-trukcijos, vyko Ukmergės, Telšių, Pakruojo, Marijampolės gamy-klų naujų cechų statybos. Dirbau susivienijimo gamybos valdybos vyriausiuoju inžinie-riumi ir man nemažai tekdavo bendrauti su pavaduotoju pra-monei Gerardu Brazausku – tiek pramonės įmonių statybų reika-lais, tiek ir statybinių organiza-cijų aprūpinimo pramonės pro-dukcija klausimais. Iniciatyvos pramonėje, naujos idėjos ir nauji gaminiai buvo nuolatinių Gerar-do Brazausko organizuojamų pasitarimų darbotvarkėse. Gal dabar kai kurios mintys neatro-do naujos, bet tada, prieš dvi-dešimt penkerius metus, prieš ketvirtį amžiaus buvusio pramo-nės technologinio potencialo kontekste Gerardas Brazauskas atrodė labai šviesiai, aš taip tada mačiau ir vertinau. 1988 metais demokratiniai pro-cesai audringai skverbėsi į visas Lietuvos sritis. Susivienijimas dirbo stabiliai gerai, bet virš res-publikos žinybų debesys buvo ne patys šviesiausi. Man patrau-kliau ir konkrečiau atrodė darbas periferijoje, gavau pasiūlymų dirbti vadovaujantį darbą kitur. Tos mano mintys ir ketinimai palikti susivienijimą pasiekė

Gerardą Brazauską. Kokiomis priemonėmis ir kaip jis paveikė susivienijimo vadovybę, istori-ja nutyli, bet 1989 metų sausio mėnesį Respublikinio statybos susivienijimo pirmininko pava-duotojas pramonei Gerardas Brazauskas mane atvežė į Mari-jampolės (tada Kapsuko) ekspe-rimentinę statybinių konstruk-cijų gamyklą kaip kandidatą į gamyklos direktoriaus pareigas. Gamykla didelė, dirbančiųjų – virš šešių šimtų. Tuomet tvarka buvo tokia, kad darbo kolekty-vai turėjo pritarti direktoriaus kandidatūrai. Ateiname į pilnutėlę gamyklos salę, Gerardas Brazauskas paky-la į tribūną. Informacija bendrais klausimais pateikiama taktiš-kai bei suprantamai, gražiai suformuotos užduotys me-tams, salėje įtampa slūgsta, auditorija, mano supratimu, suvaldyta meistriškai, prista-tomas kandidatas į direkto-rius ir po kelių neilgų proce-dūrinių pasisakymų – gėlės. Pamenu Gerardo Brazausko įspūdžius. Sako, toje darbo kolektyvų teisių aplinkoje buvo kažkiek neramu, bet kai pamačiau salėje moteris su gėlėmis, supratau, kad savo darbą baigiau. Susirinkimų, panašių į šią situ-aciją, vėliau stebėjau ne kartą.

Prasidėjus Lie-tuvos nepriklau-somybės laikui, prasidėjo privati-zacijos procesai, griuvo respublikos žinybiniai staty-bos organizacijų susivienijimai. Tuo metu mano su Ge-rardu Brazausku darbiniai santykiai nutrūko, bet bičiuliški ryšiai, klausimai apie bites ir bitininka-vimą – išliko.

96

Mokėjimas akimirksniu vertinti situaciją, parinkti raktus „tikslų skrynelei“ atrakinti – Gerardui Brazauskui yra pakankamai pa-prastas uždavinys.Kartu su Gerardu Brazausku 1990 metais steigėme Kaimo statybos industrijos įmonių aso-ciaciją, ruošėme įstatus, ne kartą teko dalyvauti tobulinant pra-monės produkcijos procesus ne tik Marijampolės eksperimenti-nėje statybinių konstrukcijų ga-mykloje. Prasidėjus Lietuvos nepriklau-somybės laikui, prasidėjo pri-vatizacijos procesai, griuvo respublikos žinybiniai statybos organizacijų susivienijimai. Tuo metu mano su Gerardu Bra-zausku darbiniai santykiai nu-trūko, bet bičiuliški ryšiai, klau-simai apie bites ir bitininkavimą – išliko. Taip susiklostė, kad 1994 me-tais Susisiekimo ministerijos

paskelbtą konkursą gelžbe-toninių pabėgių gamintojui, mūsų gamyklos inžinierių pa-stangomis, laimėjo Marijam-polėje esanti gamykla kartu su JAV kompanija. Dėl dau-gelio priežasčių tada pabėgių taip ir nepradėjome gaminti. Tuo metu Gerardas Brazaus-kas, laisvai kalbantis angliš-kai, gerai žinantis Lietuvos pramonę, Lietuvos rinką bei

būdamas itin stiprus gelžbeto-nio specialistas, buvo greitai pa-griebtas ir darbavosi skandinavų kompanijose, turinčiose intere-sų Lietuvoje. Švedai, 1993 metais atsisakę partnerystės su Marijampolėje esančia gamykla ir kartą pra-laimėję gelžbetoninių pabėgių konkursą Lietuvoje, savo keti-nimų neatsisakė: 1997 metais vėl ryžosi organizuoti pabėgių gamybą Lietuvoje. Važinėjo po Lietuvą, rinkosi partnerius ir ap-sisprendė kurti bendrą švedų firmos „Abetong“ ir Marijampo-lės UAB koncerno „ALGA“ ben-drovę „Swetrak“. Tada koncernas „ALGA“ jau buvo įsigijęs buvu-sios statybinių konstrukcijų ga-myklos gelžbetonio konstrukci-jų gamybos cechus. Negalėčiau pasakyti, kiek spren-dimus lėmė Gerardas Brazaus-kas, bet šiandien Marijampolė ir miestelėnai turėtų būti dėkingi, kad buvo sukurtos ir yra nuolati-nės bei gerai apmokamos darbo vietos, kad jau penkiolika metų mieste veikia aukšto technolo-ginio lygio bendrovė, stabiliai dirbanti, ne vieną dešimtį milijo-nų (taip, milijonų!) litų mokesčių sumokėjusi į valstybės ir savi-valdybės biudžetus. Sprendimo įkurti gelžbetoninių pabėgių gamyklą Marijampolėje niekada nesigailėjo nei koncerno „ALGA“

Mokėjimas akimirksniu vertinti situaciją, parinkti raktus „tikslų skrynelei“ atrakinti – Ge-rardui Brazauskui yra pakankamai paprastas užda-vinys.

97

savininkai, nei partneriai Švedi-joje. UAB „Swetrak“, gaminančios gelžbetoninius pabėgius, direk-toriumi nuo pat pirmos dienos dirbo ir dabar tebedirba Gerar-das Brazauskas. Nuo 2001 metų man pradėjus dirbti koncerno „ALGA“ viceprezidentu, mus vėl suvedė darbas, buvau pa-tvirtintas bendrovės „Swetrak“ valdybos nariu. Vyko reguliarūs valdybos posėdžiai, kartu su švedais ir bendrovės vadovais organizavome dalykinius pietus. Mūsų partneriai labai gerai ver-

tino pasiruošimą gelžbetoni-nių pabėgių gamybai, stebė-josi specialistų profesionaliais siūlymais, aukšta inžinierių ir darbuotojų, kuriuos pasikvie-tė į savo komandą direktorius, kvalifikacija. Įžvalga, kas gali ir moka dirbti, – taip pat neeili-nis ir svarus Gerardo Brazaus-ko, administratoriaus ir vado-vo, bruožas. Vertingi, svarbūs ir svarūs va-dovo, administratoriaus Ge-rardo Brazausko bruožai, bet man Gerardas Brazauskas – pirmiausia bičiulis.

Mūsų partneriai labai gerai vertino pasiruoši-mą gelžbetoninių pabė-gių gamybai, stebėjosi specialistų profesiona-liais siūlymais, aukšta inžinierių ir darbuotojų, kuriuos pasikvietė į savo komandą direktorius, kvalifikacija. Įžvalga, kas gali ir moka dirbti, – taip pat neeilinis ir svarus Gerardo Brazaus-ko, administratoriaus ir vadovo bruožas.

98

„Protas ir mąstymas yra dvi svar-biausios žmogaus prigimtinės sa-vybės.“ Plutarchas

Ši sentencija man padeda vertinti bendradarbiavimą su inžinieriumi ir vadovu

Gerardu Brazausku. Gelžbetonio pramonėje dirbu nuo 1970 metų, tačiau Gerardą Brazauską žinojau tik „iš tolo“, kaip ryškų Vilniaus 3-ios gelžbe-tonio gamyklos direktorių. Tie-sioginių darbo reikalų tuomet neturėjome. Kai gelžbetonio pramonės įmo-nės 1994 metais įsteigė Statybos industrijos asociaciją, mūsų pro-fesiniai ryšiai ir bendradarbia-vimas tapo artimesni. Gerardą išrinko asociacijos prezidentu.

Išsilavinimas, platus akiratis, pro-fesinės žinios, stambių įmonių ir organizacijų vadovo patirtis buvo labai reikšminga, telkiant asociacijos narius bendrai vei-klai. Mano darbas asociacijoje sie-josi su techniniais ir normatyvi-niais įmonių reikalais. Atsargiai vertinau bendro darnaus darbo galimybes su iškiliu gelžbetonio pramonės šakoje, bet man ma-žai pažįstamu žmogumi. Netrukus patyriau, kad Gerardo vadovavimo principai man visiš-kai priimtini. Mano pasirinkimą – padėti įmonėms, siekiančioms pakilti į aukštesnį techninės rai-dos laipsnį, jis palaikė, skatino ir padėjo, kai to reikėjo. Jaučiausi laisvas, priimdamas sprendimus, ir vertinamas. Tai vertingiausia paskata, už kurią jaučiu dėkin-gumą. Bendradarbiaujant ilgainiui atsi-kleidžia visi asmenybės bruožai ir charakterio savybės. Kai tarny-biniai santykiai geri, įsimenamos gerosios savybės. Asociacijos narių susirinkimas ar kitas renginys dažniausiai prasideda prezidento įžanginiu žodžiu. Kolegos dėmesingai klausosi naujausios informa-cijos ir įžvalgų apie statybinių medžiagų pramonę, gamybos naujoves, problemas, jų spren-dimo būdus. Tai nuteikia rimtam

Vytautas ČAPLIKAS, Statybos industrijos asociacijos direktorius

99

darbui. Susirinkimai paprastai il-gai netrunka, tuščiažodžiavimas nepageidaujamas. Pirmininkau-jantis subtiliai primena apie re-glamentą. Gebėjimas valdyti diskusijas, ryškiai regimas ir individualia-me bendradarbiavime. Klausytis ir girdėti, ką pašnekovas sako, greitai suvokti esmę, apmąstyti ir aiškiai formuluoti savo mintį. Nenutraukti kito ir niekada ne-pradėti sakinio neigimu. Mūsų profesijai svarbu skaičiai. Aptarinėjant gelžbetonio ga-mybos technologiją, techninius ir normatyvinius reikalavimus, reikia kalbėti konkrečiais skai-čiais. Kitaip diskusija virs tik mė-gėjišku pasikalbėjimu. Gerardas ima, pavyzdžiui, popieriaus lapą, pabraižo schemą ir surašo reikš-mes. Dabar jau galima raciona-liai diskutuoti, keistis žiniomis, ieškoti ir aptarti sprendimo ke-lius.Kiekvienas veiklos etapas pra-sideda nuo planavimo. Susėda-me, pasikalbame, sudėliojame artimiausius darbus ir jų vykdy-mo terminus. Žinau, – kaip sutarėme, taip ir bus padaryta. Ši puiki ir univer-sali savybė mane visada labai žavi. Regis, smulkmena, bet tuo pačiu ir didžiulė vertybė – duoto žodžio laikymasis. Savo laiką gali planuoti užtikrintai, nes susitari-

mai nebus revizuojami, terminai nekaitaliojami. Mano nuomone, asociacijai nau-dinga, kad jos prezidentas vado-vauja sėkmingai dirbančiai Ma-rijampolės pabėgių gamyklai. Kolegos ne kartą turėjo galimy-bę ne tik teoriškai sužinoti apie pabėgių gamybos subtilybes, bet ir pamatyti, kaip tai atlieka-ma praktikoje. Patyriau, kad jį vis stebina kitų nenoras dalintis informacija apie įgyvendintas naujoves, gaminius ir jų kiekius bei kitomis žiniomis, kurias api-bendrinę susidarytume išsames-nį vaizdą apie mūsų pramonę. Diskusijos ir sprendimai asoci-acijoje šiuo klausimu nebuvo vaisingi. Ne visi nariai linkę at-skleisti savo įmonių „paslaptis“. Įsiminė Gerardo ne kartą išsaky-ta mintis, jog žiniomis reikia da-lintis, jų negalima slėpti, koman-dos nariai turi matyti bendrą vaizdą, žinoti daugiau, nei rei-kia konkrečioms funkcijoms vykdyti. Galbūt tai aktualiau įmonės vadovui, bet šią mintį galima iš dalies pritaikyti ir vi-suomeninei organizacijai. Asociacija – visuomeninė or-ganizacija. Jos pašaukimas – spręsti bendras, aktualias verslui problemas, atstovauti narių interesams. Prezidentui tenka ši pareiga. Bendrau-damas su asociacijos narių

Mūsų profesijai svarbu skaičiai. Aptarinėjant gelžbetonio gamybos techno-logiją, techninius ir normatyvinius reikalavimus, reikia kalbėti kon-krečiais skaičiais. Kitaip diskusija virs tik mėgėjišku pasikalbėjimu.

100

deleguotais atstovais, įmonių vadovais, puikiai žinau, jog jie gerbia Gerardą už tai. Jo turtin-ga žiniomis ir patirtimi asmeny-bė traukia profesijos draugus ir bendraminčius. Atsivėrus keliams į Vakarus, ra-dosi naujos galimybės važiuoti, žiūrėti, „pačiupinėti“. Pamenu, Berlyne vyko didžiausios Euro-poje statybos. Beveik kasmet asociacijos nariai rengdavo iš-vykas, stebėdavo, analizuoda-vo, vertindavo, taip kaupdami patirtį ir idėjas „namų darbams“. Prezidentas dalyvavo visose tose išvykose. Čia labai pravertė jo užsienio kalbų mokėjimas ir gebėjimas vadovauti, aptariant patirtus įpūdžius.Dar apie atmintį. Žmogus įdomus ne vien profe-sinių žinių gausa. Kai grįždavo-me iš asociacijos renginių, kalba

pakrypdavo į universalesnių vertybių lauką. Visų pirma – į Lietuvos istoriją. Nedaugelis mano sutiktų žmonių galėtų taip laisvai disponuoti isto-rijos datomis ir faktais kaip Gerardas. Nuo pat seniausių laikų. Kartą paklausiau: „Iš kur tiek žinių?“. „Iš perskaitytų knygų“, – atsakė. Kalbėdavome ir apie artimesnę istoriją, susijusią su vaikyste, jaunystės vasaras kaime šie-naujant ar kitus darbus dirbant.

Potraukis tiems darbams neišnyko net gyvenant mieste. „Keista, – kartą sakė man, – yra žmonių, ku-rie nemėgsta žemės. Kaip galima nemėgti kaimo ir jo darbų?“ Kita tema – bitininkystė. Deja, aš čia buvau tik klausytojas. Bet jeigu kartu važiuodavo kitas bi-tininkas, kitų temų nereikėdavo. Bitininkystei reikia vidinės disci-plinos, išmanymo, kruopštumo ir darbštumo. Taip pat, kaip ir inžinieriaus darbe. Aplankytas savo biure, regis, ne ką veikia, mąsto. Bet pabendravęs supran-ti – pamąstęs pasikvies padė-jėją, susakys, ką reikia padaryti, paskambins, kam reikia, nepa-liks nė vieno nebaigto darbelio kitai dienai. Ant sienų kabo būtini atributai: kalendorius ir žemėlapiai. Jie charakterizuoja šeimininko po-linkį laiko planavimui ir tolimų kelionių užmojus. Dėl susitikimų turi tartis iš anksto, nes laisvų „langų“ kalendoriuje nedaug. Laikau likimo dovana, kad man teko dvidešimt metų bendra-darbiauti su Gerardu Brazausku Statybos industrijos asociacijoje. Dėl jo guvaus proto ir išmąstytų sprendimų jo patarimai, pagal-ba, korektiškas bendravimas sti-priai padėjo siekiant užsibrėžto tikslo. Tai visų svarbiausia, ką gali žmo-gus duoti kitam žmogui.

Laikau likimo dovana, kad man teko dvidešimt metų bendradarbiauti su Gerardu Brazausku Statybos industrijos asociacijoje. Dėl jo gu-vaus proto ir išmąstytų sprendimų jo patarimai, pagalba, korektiškas bendravimas stipriai padėjo siekiant užsi-brėžto tikslo.

101

Mes su ponu Gerardu Bra-zausku nuo seno dirbome viename pastate [Vilniuje,

T. Ševčenkos gatvėje, red. past.]. Dabartines mano pareigas ėjo Asta Survilaitė. Tiek su ja, tiek su G. Brazausku susipažinome vaikščio-dami tais pat koridoriais, vėliau – susieidavome per šventes.Kai Asta išėjo dirbti į kitą įmonę, G. Brazauskas liko be darbuotojos. Tuomet jis ir pasiūlė man eiti jo įmonėje nepagrindines referentės pareigas. Sutikau. Vėliau, kai buvo likviduota agentūra, kurioje dir-bau iki ateidama į „Swetrak“, jis pa-kvietė dirbti į pirmaeiles pareigas. Iš pradžių laikiausi nuo jo atokiau, juk jis buvo šalies prezidento Algir-do Brazausko brolis, maniau, bus kaip ledkalnis, neprieinamas. Ta-

čiau jis su mumis bendravo be jo-kio pasipūtimo, priešingai, – elgėsi betarpiškai, maloniai. Kai tarėmės dėl darbo, jis pasisiūlė pats eiti pas mano vadovą ir pasikalbėti, kad šis leistų man dirbti puse etato pas jį.Kai pradėjau pas G. Brazauską dirbti, iš pradžių labai bijojau, gal-vojau, niekaip neįtiksiu. Iš pat pra-džių pažinau jį kaip reiklų vadovą, bet, tuo pat metu, ir kaip gerą bei malonų žmogų, kuris visada paro-dys bei patars. Direktorius laikosi nuostatos, kad žmogus, kiek jis bedirbtų, turi padaryti savo dar-bą – jam nereikia žmonių, sėdinčių darbo vietoje „nuo iki“. Jis planuoja darbą ir pasitiki savo darbuotojais. Dar vienas G. Brazausko bruožas – pagarba darbuotojui.Mane buvo ištikusi sveikatos pro-blema: lūžo koja ir per metus pri-sireikė net keturių operacijų. Gerai suvokiau, kad jis liko vienas Vilniaus biure, reikia darbuotojo, reikia at-likti tuos darbus, kuriuos iki lūžtant kojai aš ir dariau. Į darbą atvažiuo-davau su ramentais arba su lazdele. Jis man dėkodavo už tai, kad atei-nu, elgėsi labai supratingai. Jis moka padėkoti, užjausti, nesi-elgia kaip viršininkas, kuris tik įsa-kinėja. Jis gali ir nuvežti į darbą, ir parvežti. Vieną kartą jam taip ir pa-sakiau: „Ačiū jums, kad laikote. Pa-saulyje turbūt nėra vadovo, kuris lai-kytų darbe moteriškę su ramentais“. Žinot, ką G. Brazauskas man tada

Palmira LAZAUSKIENĖ, UAB „Swetrak“ referentė

Mūsų direkto-rius niekada nevers žmogaus raudonuoti prie visų, neįžeis – ką jis kalba su darbuoto-ju, neišeina viešumon.

102

pasakė? Kad jam nereikia šokėjos ant stalo ar aplink strypą – jam rei-kia žmogaus, kuris darbą padarytų. Esu dirbusi Vidaus reikalų ministe-rijoje, moku laikyti paslaptis, kurių yra kiekvienoje įmonėje, kurių yra ir pas mus, bendrovėje „Swetrak“. Direktorius manimi pasitiki, o aš – juo. Labai viliuosi, kad neapvyliau. G. Brazauskas yra labai draugin-gas, sugeba išklausyti žmogų. Pasikalbame ir apie savo šeimas, apie vaikus. Kaip tėvui jam galiu pasiguosti, patarimo pasiklausti, kartais ir padejuoti. Bet pagarbus atstumas visada būna išlaikytas. G. Brazausko žmona, ponia Da-lia, – taip pat labai šiltas žmogus. Linksma ir maloni moteris.Darbo reikalais dažnai su G. Bra-zausku tenka važinėti į Marijam-polę, kur yra bendrovės „Swetrak“ gamykla. Aptariame, apie ką va-žiuodami į gamyklą kalbėsime. Dažniausiai tai būna istorinė tema-tika. Apie dinastijas, karalius, val-dovus. G. Brazauskas yra labai apsi-skaitęs, turi puikią atmintį. Jis mane moko istorijos, šviečia. Direktorius taip įdomiai sugeba papasakoti, taip įtraukia, pamini tokių įdomių faktų, kad kelionė iš Vilniaus į Mari-jampolę ir atgal visai neprailgsta. G. Brazauskas yra mano didysis isto-rijos mokytojas. Aptariame sporto varžybas, pasiklausome žinių, kar-tais važiuodami padainuojam.

Kai G. Brazauską ištinka gyvenimo sunkumai, jis stengiasi, kad to nepa-matytų žmona, jis saugo ją, jos ramy-bę. Jis visa stengiasi ištverti stoiškai. G. Brazauskas yra prezidento brolis, bet tuo niekuomet ne-sinaudoja, neproteguoja žmo-nių. Direktoriaus žodžiais, jeigu ką nors rekomenduoji, tai už tą žmogų turi būti labiau garan-tuotas, negu pats už save. Nesu girdėjusi, kad G. Brazauskas būtų pasinaudojęs savo padėtimi ir ką nors kur nors įdarbinęs ar kitaip protegavęs. Ar jis pats naudojosi tuo, kad yra prezidento brolis? Jis pats yra asmenybė, jam nereikia naudotis brolio ar kieno kito pa-dėtimi, tik savo žmogiškosiomis savybėmis, kurias perkelia ir į darbą, kuriomis naudojasi ir ben-draudamas su žmonėmis – dar-buotojais, šeima, aplinkiniais.G. Brazauskui niekuo nereikia remtis, nes jis pats yra asmenybė. Mokau ir savo sūnų su darbuotojais elgtis taip, kaip su mumis elgiasi G. Brazauskas. Visokių yra darbuotojų, kartais kai kuriems tenka ir griežtes-nį žodį pasakyti. Mūsų direktorius niekada nevers žmogaus raudo-nuoti prie visų, neįžeis – ką jis kalba su darbuotoju, neišeina viešumon. Esu labai dėkinga likimui, kad man teko garbė ir laimė pažinti p. Ge-rardą Brazauską – puikų, nuoširdų žmogų, kompetentingą ir jautrų vadovą, tikrai didžią asmenybę.

Esu labai dėkinga likimui, kad man teko garbė ir laimė pažinti p. Gerardą Brazauską – puikų, nuoširdų žmogų, kompetentingą ir jautrų vadovą, tikrai didžią asmenybę.

103

Su Gerardu Brazausku esa-me pažįstami nuo 1998 metų lapkričio mėnesio,

kuomet pradėjau dirbti ben-drovėje referente. Buvau viena iš trijų pirmųjų darbuotojų, tarp kurių buvo ir pats G. Brazauskas. Iki tol teko eiti įvairias kitas parei-gas UAB koncerno „Alga“ grupė-se – šis koncernas yra ir gamyklos „Swetrak“ bendrasavininkas. Tad kai kūrėsi pabėgių gamykla, atsira-do galimybė įsidarbinti pagal spe-cialybę – tapau referente. Pirmasis G. Brazausko klausimas prieš priimant į darbą – ar gerai moku anglų kalbą. Turėjau tik pagrindus, bet tai nesutrukdė įsidarbinti. Pirmas įspūdis iš susi-tikimo su direktoriumi buvo ge-ras, trumpas pokalbis buvo šiltas.

Apie G. Brazauską – kaip vado-vą – galiu pasakyti, kad tai yra žmogus, kuris laikosi duoto žo-džio, punktualus, pakankamai griežtas, geba vadovauti – geba tinkamai pateikti net pačią blo-giausią, sudėtingiausią situaciją. Visada prisiminsiu 2008 metus. Į darbą gamykloje buvo priimta nemažai žmonių, o bendrovė atsidūrė situacijoje, kai grėsė juos atleisti. Direktoriaus laukė sudėtinga užduotis – paaiškinti tai darbuotojams. Susirinkimo metu jis išdėstė situaciją, kurioje atsidūrė gamykla. Bet sugebėjo visa paaiškinti taip, kad darbuo-tojai nepuolė nerimauti. Priešin-gai, pasibaigus susirinkimui, kaž-kuris iš darbuotojų paklausė, ar bus kalėdinis pobūvis, nors susi-rinkimas vyko gal spalio mėnesį. Gebėjimas suvaldyti situaciją, žmones, gebėjimas pateikti su-dėtingą situaciją aiškiai, papras-tai, be streso – vertas pagar-bos ir nuostabos. Mes buvome pakerėti, kaip direktorius taip sugebėjo pateikti ir suvaldyti su-dėtingą situaciją. Atleisti tuokart darbuotojų neprisireikė, situaci-ja pasikeitė į gera.Įvairių situacijų ištinka ir gamyboje. Direktorius šias problemas spren-džia ramiai. Išklauso bendradarbių, specialistų informaciją, dažnai eina į vietą ir apžiūri, susipažįsta su situ-acija ir tik tuomet priima sprendi-

Silvija BAGDONIENĖ, UAB „Swetrak“ referentė

104

mą. Išklauso visus siūlomus varian-tus ir, įvertinęs pasiūlymus, naudą, priima sprendimą. Į visas situacijas jis reaguoja ra-miai, taktiškai, emocijų nede-monstruoja. Kalbant apie darbo laiką, galima pasakyti viena: direktorius duo-da užduotį, o darbuotojo rei-kalas, kaip greitai jis sugebės ją atlikti. Direktorius niekada nėra pasakęs, kad teks dirbti iki sep-tintos ar aštuntos valandos. Jam svarbiausia, kad darbas būtų at-liktas. „Jūs žinote savo darbą ir darykite taip, kad darbas būtų padarytas“, – paprastai sako jis. Jam svarbiausia – rezultatas. Direktoriui svarbu, kad žmogus būtų darbštus, bet spaudimo ne-daro. Mes patys stengiamės visa atlikti laiku. Jeigu kas nevyksta, direktorius kantriai laukia. Ne-bent pasitikslina, kada bus pa-daryta, aiškinasi trukdžius. Nėra buvę, kad rodytų pyktį, tik pa-klausia, teiraujasi, aiškinasi. Direktorius daug kuo domisi, jam įdomios inovacijos, naujos programos, naujos technologi-jos, įrenginiai. Tai yra žmogus, apie kurį negali pasakyti, kad būtų sustojęs savo laikmetyje. Jis žengia į priekį ir yra už nau-joves. Direktoriui įdomu, kas yra nauja, jis pats seka naujienas ir naujoves, dalyvauja parodose. Jam įdomios ir kompiuterinės

programos, kurias diegiame bendrovėje – tiek administraci-joje, tiek gamyboje. Jis suteikia galimybių tobulėti ir savo darbuotojams, sudaro gali-mybes mokytis, kelti kvalifikaciją. Tokias pat galimybes turi ne tik administracijos darbuotojai, bet ir gamyklos darbininkai. Mes galime ir mokytis, ir išlaikyti savo darbo vietą. Labai sunku susitaikyti su ta min-timi, kad G. Brazauskas pasitrauks iš direktoriaus pareigų. Net negal-voju apie tai, koks galėtų būti kitas vadovas, nes man G. Brazauskas yra pirmas tiesioginis vadovas. Neturiu net su kuo palyginti. Tik su draugėmis pasikalbame apie kitus vadovus. Girdžiu, kas vyksta kitose įmonėse.... Mūsų direkto-rius, – kokį matome dirbdami, ša-lia jo būdami, – yra toks, kad kito tokio žmogaus ir vadovo tikriau-siai gyvenime nebesutiksiu. Tai yra žmogus iš didžiosios raidės. Gelžbetonis – tai direktoriaus „sti-chija“, jei tik taip galima pasakyti, jis yra tikras profesionalas!Direktorių pažįstame kaip žmo-gų, kuris domisi istorija, ją pui-kiai žino. Ir kaip bitininką, kurio medumi esame visi vaišinami. Ir kaip žmogų, kuris nepamiršta pasiteirauti, kaip sekasi mums ir mūsų šeimoms. Toks yra mūsų direktorius. Esu be galo dėkinga už kantrybę, su-teiktą galimybę dirbti, augti.

Gebėjimas suvaldyti situ-aciją, žmones, gebėjimas pa-teikti sudėtingą situaciją aiškiai, paprastai, be streso – vertas pagarbos ir nuostabos.

105

Mes su Gerardu Brazausku esame kolegos. Aš at-ėjau į „Swetrak“ dirbti

gamybos vadovu 2000-aisiais. Bet jį pažinojau ir anksčiau. Da-bartinė mūsų įmonė „Swetrak“ yra tose pačiose patalpose, kur aš dirbau grįžęs iš armijos. Gerar-das dalyvavo statybose, kuravo mūsų įmonę, todėl teko jį matyti ir anksčiau.

Priėmimas į darbąĮ darbą „Swetrak“ gamykloje mane priėmė Gerardas. Kas jam tuomet buvo svarbu, kaip jis atsirinkdavo žmones? Pirmiau-sia, manau, Gerardas vadovavosi nuojauta. Nuojauta, beje, vado-vaujuosi ir aš pats. Yra žmonių,

kuriuos pažinti gali ir per dešimt minučių, o kitą perprasti gali ne-užtekti ir viso gyvenimo, nors ir dirbi kartu. Tad nuojauta, ma-nau, yra labai svarbu.Mano darbo pokalbis su Gerar-du buvo gana paprastas. Tiksliai jau nebeprisimenu, ko teiravosi, bet tai buvo draugiškas, nuošir-dus pokalbis. Su tokiu vadovu, koks yra Gerar-das, man gyvenime tenka dirbti pirmą kartą ir man tai yra didelė garbė. Lygiuotis į jį ir mokytis iš jo darbuotojams dar reikia la-bai daug ko. Gerardas pasitiki žmonėmis, savo darbuotojais, jis yra labai dalykiškas vadovas ir ramus žmogus. Juk iš bet ko ga-lima išpūsti didelį burbulą, pa-daryti didžiules problemas, bet jam tai nebūdinga. Gerardui va-dovaujant vyksta gerai organi-zuotas ir ramus darbas. Pareigos ir darbai yra aiškiai suskirstyti, visi – nuo administracijos dar-buotojo iki darbininko – žino, ką ir kaip reikia daryti.Gerardas yra santūrus bet reiklus ir kompetentingas vadovas, kuris numato ke-lis žingsnius į priekį. Ir gana toli į priekį. Žodžiu, yra geras strategas. Toks vadovas ir turi būti – numatantis perspekty-vą, planuojantis kelis ėjimus į priekį, nes – kaip suplanuosi, taip ir įvyks.

Vilius PARULIS, UAB „Swetrak“ gamybos vadovas

Gerardui vadovau-jant vyksta gerai organizuotas ir ramus darbas. Pareigos ir darbai yra aiškiai suskirs-tyti, visi – nuo administracijos darbuotojo iki darbininko – žino, ką ir kaip reikia daryti.

106

Prezidento brolisGerardas niekada nesureikšmi-na to fakto, kad jo brolis Algirdas Brazauskas yra Lietuvos Respu-blikos prezidentas. Visai kitaip, kaip tenka pastebėti, elgiasi kiti vadovai. Darbas su Gerardu da-bar atrodo kasdienis dalykas, ta-čiau po daugelio metų tai turės didelę vertę. Mano anūkams, tikriausiai, bus įdomu sužinoti, kad dirbau su Lietuvos Respublikos preziden-to broliu, kuris buvo mano vado-vas. Dažniausiai nevertiname to, kas yra dabar – tai įvertina isto-rija, iš laiko nuotolio visi įvykiai atrodo kitaip, labiau matoma ir suvokiama jų vertė.

DarbuotojaiTaip susiklostė, kad mūsų ga-mykloje dirba žmonės, kuriais galima pasitikėti visu šimtu procentų – nuo darbininko iki vadovo. Kurie užklysta atsitik-tinai ir kuriais negalima pasi-tikėti, tie nepritampa prie ko-lektyvo ir paprasčiausiai laikui bėgant išeina iš darbo. Žmo-nės, kurie dirba artimiausioje Gerardo aplinkoje, dirba nuo pat įmonės veiklos pradžios ir mes vieni kitais pasikliaujame bei pasitikime.Kolektyvas turi žinoti viską, kas vyksta įmonėje. Ne pa-slaptis, kad mūsų įmonė, kaip

ir ne viena kita, dirba su pertrau-komis – nuo vieno užsakymo iki kito. Būna laikas, kai neturime kontraktų, neturime darbo. Jei nepasakysi žmonėms tokios in-formacijos – kils nepasitikėjimas darbdaviu. O kai žmogus žino, kas bus, kaip bus, tuomet jis gali planuoti savo darbą, savo gyve-nimą. Ir žinodamas, kas vyksta, palankiai žiūri į susidariusią su-dėtingą situaciją.

IniciatyvaGerardas labai vertina darbuo-tojų iniciatyvą. Jei nepavyksta pirmą kartą – suteikiama gali-mybė bandyti dar ir dar kartą. Ne kartą esame tobulinę įrenginius, technologiją, nuolat vykdome gamybos modernizavimą. Vi-suomet sulaukiame direktoriaus palaikymo, paskatinimo, kad reikia ieškoti naujų, progresyvių sprendimų. Be iniciatyvos ir dar-buotojų susitelkimo nebūtume pagaminę tiek, kiek pagamino-me pernai – rekordinį kiekį pro-dukcijos [„Rail Baltica“ projektas, red. past.]. Gerardas labai didžiuojasi savo šakos atstovais, gelžbetonio specialistais, vertina jų kompe-tenciją. Tai patyriau nuo pat pir-mųjų savo darbo dienų gamy-kloje „Swetrak“. Mes priklausome įmonių grupei, kurioje dirba ir rytų, ir vakarų eu-

Gerardas labai vertina darbuotojų iniciatyvą. Jei nepavyksta pirmą kartą – suteikiama gali-mybė bandyti dar ir dar kartą. Ne kartą esame tobulinę įrenginius, technologiją, nuolat vykdome gamybos mo-dernizavimą. Visuomet sulaukiame direktoriaus palaikymo, paskatini-mo, kad reikia ieškoti naujų, progresyvių sprendimų.

107

ropiečiai. Mūsų požiūris į proble-mas skiriasi. Kad ir tai: kas jiems atrodo esant didelė problema, mums tai yra maža, išsprendžia-ma problema, mes susitelkiame ir padarome. Lietuvoje populiaru kviestis konsultantus iš užsienio. Pas mus, „Swetrak“, yra kitaip. Vie-noje užsienio komandiruotėje užsienietis inžinierius man ėmė pasakoti, kiek jis daug žino ir iš-mano. Aš jo paklausiau, ar jis su-pranta, pavyzdžiui, kaip veikia automobilio variklis, ar moka pats namo sienas nudažyti. Su-laukiau atsakymo, kad jam to nereikia, nes jis yra inžinierius. O mūsų inžinierius moka daugelį

dalykų: ir namo pamatus įreng-ti, ir sieną pamūryti, ją nudažyti, netgi automobilio variklį per-rinkti. To inžinieriaus akys pasi-darė didelės iš nuostabos, nes jis nesuvokia, kaip taip gali būti.

Garbus amžiusAmžius Gerardui ne kliūtis. Gal jis jau ir atrodo kaip solidaus amžiaus žmogus, bet jo mąs-tymas, atmintis, gebėjimas priimti sprendimus, požiūris į naujoves toks, kad ne kiekvie-nas 40-metis dar jam prilygtų. Bet kas galėtų iš jo pasimoky-ti entuziazmo, iniciatyvumo, jaunatviškumo.

Gerardas labai didžiuojasi savo šakos atstovais, gelžbetonio speci-alistais, vertina jų kompetenciją.

108

Gebėjimai – charakterio rodiklis„Matyti ir daryti nauja – labai di-delis malonumas“, – yra pasakęs F. Volteras. Gyvenimas kiekvie-nam žmogui duoda neįkainoja-mų dovanų – jaunystę su polėkio sparnais ir pilną jėgų troškimą viską pažinti, siekti žinių, kovoti, tikėtis ir viltis. Kaip pasakė žymus poetas A. Puškinas, „jaunystė – didžiausias burtininkas“.

Gerardas – proto, valios ir sporto įsikūnijimasMums su Gerardu Brazausku teko ištraukti to jaunystės burtininko lapelį su žodžiais „būsi statybi-

ninkas“. Nors iki mokslų Kauno politechnikos statybos fakultete (1952 metais) buvome visiškai nepažįstami – jis – iš Kaišiado-rių, o aš – nuo Suvalkijos lygu-mų (Marijampolės Rygiškių Jono gimnazija). Jis jau buvo žinomas kaip sportininkas, o aš – kaip „rašytojas“ į laikraščius. Tačiau abu sėkmingai išlaikėme sunkius stojamuosius egzaminus. Jis nuo pirmo kurso garsėjo kaip sporti-ninkas, gynė KPI garbę, nė kiek nepamiršdamas paskaitų ir ne-mažindamas žinių troškulio. Tai buvo proto, valios ir sporto įsikūnijimas.Kaip pasakė įžymus 15-16 am-žiaus Nyderlandų kalbininkas ir rašytojas Erazmas Rotterdams-kis, „nieko nėra sunkaus žmo-gui, turinčiam valios“. Gerardui lengvai buvo „įkandamos“ visos disciplinos ir nesunkiai sekėsi sportinėse varžybose. Jis nesidi-džiavo tuo. Buvo kuklus grupės lyderis, buvo vyras, kaip sako, „iš stuomens ir iš liemens“, kurį ly-dėdavo ne tik mūsų kurso mer-ginų žvilgsniai. Studentų pasi-linksimuose – šokiuose savame institute ar kituose, jei tik būda-vo merginų viliotinis, visuomet Gerardą pirmą pagriebdavo ko-kia nors gražuolė. Bet ne visoms jis atsakydavo tuo pačiu. Drau-gams teisindavosi, kad jau turįs „nepakeičiamą gražuolę“. Jo el-

VGTU profesorius emeritas habil. dr. Gediminas MARČIUKAITIS, buvęs bendramokslis ir profesinis bendramintis

109

gesys ne tik studijų laikais, bet ir vėliau įrodė istorijos patvirtintą tiesą, kad padorus žmogus laikui bėgant tampa nejautrus pagyri-mams.

Žinios, įgytos KPI, tapo viso gyvenimo ir veiklos pagrinduŽinoma, studijų metai pilni įvai-rių džiaugsmingų ir įvairiapusiai įdomių išgyvenimų, džiaugsmo ir liūdesio, nepavykus sėkmin-gai išlaikyti egzamino. Bet tai buvo retenybė. Juk daugumai tai buvo galimybė išgyventi. Stipendija daugumai, taip pat ir man, buvo vienintelis pragy-venimo šaltinis. Iš penkių kurso grupių mūsų grupė buvo pažan-giausia, antroje vietoje – Gerar-do. Visi gaudavo stipendijas ir sėkmingai baigė studijas. Studijų metai – tai ne vien moks-lai. Nors mokymosi krūvis – pas-kaitos, projektai, egzaminai ir įskaitos, – buvo nepalyginamai didesnis už dabartinį. Teorinės ir praktinės žinios, įgytos KPI, Ge-rardui, kaip ir daugeliui kitų, tapo viso gyvenimo ir veiklos pagrin-du, ant kurio buvo daug laimės ir džiaugsmo, galbūt ir liūdesio, ir nesėkmių. Tačiau valia, pasiauko-jimas savo inžinerinei profesijai nugalėdavo gyvenimiškas kliū-tis. Su gyvenimiška, inžinerine patirtimi ir valia visos kliūtys yra nugalimos. O svarbiausia – laiko

vertinimas. Gerardas mokėsi, gy-veno ir gyvena pagal prancūzų rašytojo Romeno Rolano žodžius: „Reikia sustoti tik nakties poilsiui, tam kad atstatytum jėgas. Susto-jusi gyvenimo veikla – tai mirtis“.

Laukė darbaiBaigę studijas, visi išsiskirstėme po įvairius miestus ir miestelius. Mūsų laukė įvairios stambios pramo-nės, žemės ūkio objektų statybos, hidrotechniniai įrenginiai. Visam tam reikėjo naujų technologijų, efektyvių medžiagų ir konstrukci-jų. Laukė projektavimo darbai.Nebuvo nepatenkintų siūlomo-mis darbovietėmis ir pareigomis, galėjome pasirinkti, visiems no-rėjosi kuo greitesnio tikro darbo, kuris, pagal vokiečių filosofą I. G. Garberį, yra „gydomasis bal-zamas, jis – dorybės“. Gerardui čia paminėti aforizmai gal nėra naujiena, juk jis – didelis istorinių knygų mėgėjas. Tačiau jie tiks-liai atspindi jo charakterį. Nuo Gerardo charakterio negali-ma atskirti kultūringumo ir dorovės bruožų: savos vertės jausmo, gebėjimo bendrauti, taktiškumo, mandagumo, pri-pažinimo ir dėkingumo.Gerardui svetimas egoizmas, pavydas, pagyrūniškumas, gu-drumas, melagystė, prisitaikė-liškumas ir panašios ydos, kurių šiandieniniame gyvenime pil-

Studentų pasilinksimuose – šokiuose savame institute ar kituo-se, jei tik būdavo merginų viliotinis, visuomet Gerardą pirmą pagrieb-davo kokia nors gražuolė. Bet ne visoms jis atsaky-davo tuo pačiu.

110

na. Vargu, ar atsirastų priešingai manančių. Kursų, grupių susitiki-muose, o jie vykdavo kas penkeri metai, gretoms retėjant – dažniau, Gerardas būdavo linksmuolis ir vakarėlių pažiba, visuomet vaišin-davo draugus, ieškojo artimo ben-dravimo, jį puoselėdavo.

Darė tai, ko kiti neišdrįso Nors laikas išskirstė po miestus, darbovietes, bet tai nenutraukė bendravimo, draugiškų jausmų. Užsibrėžtas studijų metais tiks-las – naujovių paieškos – nukrei-pė Gerardą į ką tik dygstančiąją įtemptojo gelžbetonio gamybą – į dabartinę Vilniaus gelžbe-toninių konstrukcijų gamyklą Nr. 3. Dar nebūdamas ir 28-erių metų, tapo gamyklos direktoriu-mi. Pačiu sunkiausiu laiku sukū-rė technologiją ir įsisavino nau-

jų tipų tuštymėtų perdangų plokščių, didelio tarpatramio sijų perdangų technologiją. Tai buvo naujovė ir daugiau mokslo ragavusiems institutų specialistams. Reikėjo panau-doti naujų tipų armatūrą, o beveik nebūdavo nei tinka-mos įrangos, nei medžiagų. Pirmosios didžiaangės įtemp-tojo gelžbetonio sijos pramo-nės pastatams pagamintos G. Brazauskui stebint ir vado-vaujant. Ši konstrukcija nėra paprasta, dar ir dabar, po be-

veik 55 metų, daugelis statybi-ninkų neišdrįsta arba nesugeba šios konstrukcijos nei projektuo-ti, nei gaminti. Galima tik stebėtis jo gebėjimais, žiniomis, naudoja-mų medžiagų savybių įvairovės vertinimu. Jis studijavo prieina-mą mokslinę-techninę literatūrą, gaudė kiekvieną reikšmę tokių dar daug kam nesuprantamų terminų: armatūros relaksacija, betono valkšnumas, traukumas. Be jų negalima pagaminti ko-kybiškos įtemptojo gelžbetonio konstrukcijos. Būdamas direkto-riumi, jis pats mokėsi, siekė žinių. Mokė ir bendradarbius.

Ieškojo naujoviųKolektyvas Gerardo iniciatyva nelengvai, bet greitai skynėsi kelią į pirmaujančių ir progre-syviausių įvairių tipų gelžbe-toninių konstrukcijų gamyklų gretas. Jam teko praeiti visus tris naujovių kūrimo, kaip nurodė vienas filosofas, veiklos etapu: iš pradžių vyksta ataka kaip prieš absurdą; po to daroma prielaida, kad ši naujovė, matyt, galima, bet dar abejojama; vėliau ją pri-pažįsta kaip ypatingai aktualią ir pagaliau net didžiausi priešinin-kai ją pripažįsta kaip išradimą. Jis, palikęs studijų suolą, kiekvie-name žingsnyje ieškojo ko nors naujo, būtinai pažinti nepažįsta-mą – būtinai padaryti negalimą,

Kursų, grupių susitikimuose, o jie vykdavo kas penkeri metai, gretoms retėjant – dažniau, Gerardas būdavo linksmuolis ir vakarėlių pažiba, visuomet vaišin-davo draugus, ieškojo artimo bendravimo, jį puoselėdavo.

111

kad gautų galimą. Studijuoda-mas ir aktyviai sportuodamas, jis surasdavo laiko ir mokslui. Šis įprotis nedingo ir darbe. Jis drą-siai siekė naujovių, nes tik taip, kaip yra pasakęs V. Hugo, pasie-kiamas progresas. Iš karto atsirado moksliniai ryšiai su mokslo įstaigomis – Maskvos betono ir gelžbetonio mokslo ir tyrimų institutu. Tačiau pama-tęs, kad ir vietoje, Vilniuje, yra ne blogesnių gelžbetonio žino-vų, sukūrė nenutrūkstamą ryšį su buvusio KPI Vilniaus filialo jaunaisiais specialistais ir tik ką įsikūrusio Vilniaus inžinerinio statybos instituto mokslininkais.

Mokslų daktaras – be formalumųDomėdamasis įvairiomis beto-no ir gelžbetonio problemomis, jis suformulavo mokslo daktaro (kandidato) disertacijos temą apie naujausių tipų armatūros panaudojimą ir jų perspektyvą, pradėjo rinkti medžiagą, ruoštis eksperimentams, pats aktyviai dalyvavo bandant natūralaus dy-džio naujų tipų įtemptojo gelžbe-tonio konstrukcijas. Apie jo indėlį rašoma VGTU leidyklos „Technika“ 2014 metais išleistoje knygoje „Įtemptojo gelžbetonio gamybos ir projektavimo pagrindai“. Temą šiai knygai davė ir išleidimą parė-mė Gerardas Brazauskas ir dabar-

tinis Vilniaus GKG-3 direktorius Vladimiras Žuravliovas. Vykdant gelžbetonio tyrimus, jie teikia ir kitokią paramą. Jiedu palaiko senus nuolatinius moks-linius ryšius su Gelžbetoninių ir mūrinių konstrukcijų katedra. Jie yra vieninteliai iš daugelio gelžbetonio specialistų – inži-nierių ir technologų, – kuriems aišku, kad įtemptojo gelžbeto-nio technologija ir gamyba yra tampriai susiję: technologas turi žinoti konstravimo ypatumus, kurie priklauso nuo technologi-jos ypatumų, ir atvirkščiai. Įgijęs gamybinės bei laboratorinių tyrimų patirties, dalyvaudamas natūralių konstrukcijų bandy-muose, Gerardas tapo mokslų daktaru – be formalumų. Juk daugelio pasaulio šalių patirtis rodo, kad žymūs, turintys prak-tiko patirties inžinieriai renkami ne tik profesoriais, bet ir rekto-riais. Juk ir senovės išminčių yra įrodyta, kad gyvenimo patirtis – geriausias mokytojas.

Tiki, kad nesuprantamą galima suprastiGero inžinieriaus statybinin-ko protas yra išlavintas ir iš-mankštintas labiau, nei bet kokio kito specialisto. Jis su-geba daug ką. Gerardas tikėjo ir tiki, kad nesuprantamą ga-lima suprasti. Tai patvirtino jo

Kolektyvas Gerardo iniciatyva nelengvai, bet greitai skynėsi kelią į pirmaujan-čių ir progresy-viausių įvairių tipų gelžbetoninių konstrukcijų gamyklų gretas.

112

gebėjimai, vadovaujant kaimo statybos konstrukcijų pramonei. Ši šaka suklestėjo, mūsų kaimai net sovietmečiu pagražėjo, iš-augo naujoviškos gelžbetoninių konstrukcijų gamyklos, įvairios žemės ūkio paskirties statiniai.Atkūrus nepriklausomybę, jis vėl grįžo prie savo pirmosios meilės – armatūros, kuri kartu su betonu dar labiau suklestėjo. Žinoma, ieškojo naujo, – dar ne-išbandytų ir negaminamų, bet reikalingų Lietuvai konstrukcijų. Su Marijampolės ir Švedijos vers-lininkais ėmėsi Lietuvoje įkurti gamyklą, gaminančią įtemptojo gelžbetonio pabėgius, panaudo-jant naujausią technologiją. Buvo būtina pagerinti geležinkelio transportą, pritaikyti prie europi-nių vėžių. Tai buvo didelis iššūkis ir dėl to, kad ir turinčiose patirtį šio profilio kitų šalių gamyklose dėl technologinio sudėtingumo pasi-taikydavo pabėgių su defektais.

Ėmėsi naujo gaminio Geležinkelio pabėgis, atro-do, – paprasta konstrukcija, tačiau ji naudojama sudėtin-gomis sąlygomis, pabėgiams keliami dideli patvarumo ir ilgaamžiškumo reikalavimai. Be to, Lietuvai reikėjo keisti ne tik impregnuotus medi-nius, bet ir subyrėjusius gelž-betoninius pabėgius. Paskuti-

niaisiais metais iškilo būtinumas rusiško pločio tarpbėgius keisti į europinius, nes Lietuvai reikėjo „tiesiogiai važiuoti į Europą“. Sukurti naują gamyklą ir naujų, Lietuvoje negamintų pabėgių konstrukciją galėjo imtis tik gelž-betonio savybių ypatumus žinan-tis ir konstrukcinę-technologinę patirtį turintis, drąsių naujovių nebijantis inžinierius. Toks atsira-do – Gerardas Brazauskas. Jis ne-galėjo užmigti ant savo patirties ir žinių, jos vertė jį tai skleisti pla-čiau ir panaudoti ieškant naujo-vių, būtinų šių dienų poreikiams. Tam reikėjo giliai pažinti betono struktūrą, ne tik stiprumą.Jis pradėjo tyrinėti šių kons-trukcijų kokybės gerinimo gali-mybes. „Rail Baltika“ reikalauja aukštos kokybės ir ilgaamžių pabėgių. Beveik penkis metus šiuos klausimus tyrinėjo Vilniaus Gedimino technikos universite-to jaunieji mokslininkai, Vokie-tijos, Belgijos, Prancūzijos spe-cialistai, bet nė vieni negalėjo paaiškinti, kodėl kai kurie pabė-giai suyra ir dažniausiai jų irimas prasideda galuose. Niekas nesu-gebėjo kompleksiškai sudėlioti priežasčių ir jas įvertinti.

Dalyvavo sprendžiant sudėtingą problemąVienoje „Resta“ parodoje, kai susėdome kavinėje prie staliu-

Atkūrus nepri-klausomybę, jis vėl grįžo prie savo pirmosios meilės – armatū-ros, kuri kartu su betonu dar labiau suklestėjo.

113

ko su viskio stiklais, jis pradėjo guostis su niekuo negalįs iš-spręsti šios problemos. „Nusi-vyliau jaunimu. Nieko naujo“, – pasiguodė jis. Tačiau esminio paaiškinimo nerado ir kitų šalių laboratorijose. Nesunkiai pradėjau jam aiškin-ti, kokios gali būti pagrindinės priežastys. Jis beveik kaip ly-giavertis specialistas – betono žinovas – pritarė tai minčiai. Pa-prašė paruošti išplėstinį tyrimų programos projektą, kurį reikėjo suderinti su kitais jo vadovauja-mos firmos „Swetrak“ vadovais. Tie pritarė. Kiek pakoregavus paruoštą programą, VGTU Gelž-betoninių ir mūrinių konstruk-cijų katedroje (vedėjas prof. dr. J. Valivonis) prasidėjo tyrimai. Teko vykdytojams aiškinti, kaip tyrinėti, juos konsultuoti ir net tikrinti tyrimo eigoje. Darbas vyko esant nuolatiniam Gerardo dėmesiui. Juk čia slypėjo ne tik Lietuvos ir jo gamyklos speci-alistų garbė. Minėtos kokybės problemos buvo daugelio šalių gaminiuose. Atlikti pavieniai atskiri tyrimai nedavė aiškaus atsakymo.

Visada vertino moksląIr taip bendromis prityrusio inži-nieriaus G. Brazausko ir šių eilu-čių autoriaus žiniomis, gebėjimu ir patirtimi pavyko nukreipti ty-

rimus į būtiną tikslą. Buvo gauti teigiami rezultatai. Nukrito di-džiulė atsakomybė nuo pabėgių (pagal vyraujančią technologiją) gamintojų.Atvyko gamintojai ir specialis-tai iš kitų šalių, domėjosi tyrimo kokybe, įranga. Gerardo inici-atyva buvo organizuotas ben-dras prancūzų, belgų, švedų ir suomių specialistų pasitarimas ir pritarta tyrimo metodikai bei išvadoms. Praeitų [2014 metų, red. past.] metų liepą pabėgių gamybos įmonių grupės „Consolis“ visų gamyklų ir jų grupių susirinkime Gerardas pristatė išvadas. Beveik nebuvo jokių pastabų, o „Con-solio“ vadovas visiems pareiškė: „Jeigu norite gauti patikimus rezultatus, tyrimus vykdykite Vil-niaus Gedimino technikos uni-versitete.“Tai didelis Marijampolės UAB „Swetrak“ įvertinimas ir įrody-mas, kad tik bendraujant su patyrusiais mokslininkais neiš-sprendžiamų problemų nėra.Mokslo ryšys su gamyba Gerar-dui visuomet buvo itin svarbus.Taip bėga prasmingai, kū-rybingai praleistas laikas. Ir tegul ilgai tai tęsiasi. Pasak įžymiojo prancūzų rašytojo-Andre Morua, „senatvė prasi-deda tą dieną, kada baigiasi drąsa“.

Geležinkelio pabėgis, atrodo, – paprasta kons-trukcija, tačiau ji naudojama sudėtingomis sąlygomis, pa-bėgiams keliami dideli patvarumo ir ilgaamžiškumo reikalavimai.

114

Su G. Brazausku susipaži-nome 1968 metų gegužės mėnesį Kauno gelžbetoni-

nių konstrukcijų gamykloje Nr. 2. Jis iki šio susitikimo daugiau kaip dešimt metų buvo dirbęs didžiausioje Lietuvoje – Vilniaus gelžbetonių konstrukcijų gamy-kloje Nr.3 – ir nuėjęs įspūdingą gamybininko kelią: nuo gamy-bos meistro, techninės kontrolės skyriaus viršininko, pagrindinio cecho viršininko, gamyklos vy-riausio inžinieriaus iki gamyklos direktoriaus. Į pastarąsias parei-gas jis buvo paskirtas 1963 metų vasario mėnesį.1967 metų sausio mėnesį tuo-metinio statybos ministro R. Sa-kalausko įsakymu buvo įkurta

Kauno gelžbetoninių konstruk-cijų gamykla Nr. 2 ir man, dir-busiam šioje gamykloje cecho viršininku, buvo patikėtos direk-toriaus pareigos. Gelžbetonio gamyklos tuo laikotarpiu buvo pavaldžios Statybos ministerijos Pramonės valdybai.G. Brazauskas, girdėjęs iš Pramo-nės valdybos darbuotojų apie naujai įkurtos gamyklos ir jos jauno vadovo nelengvą veiklos pradžią, būdamas Kaune, aplan-kė mus.Apie Vilniaus gelžbetoninių konstrukcijų gamyklą Nr. 3 ir jos vadovą buvau girdėjęs gerų atsiliepimų, tačiau vizitas mane maloniai nustebino. Gerardas domėjosi mūsų gamyklos ir mano veiklos problemomis, ge-ranoriškai patarė gamybos orga-nizavimo ir techninių problemų sprendimo klausimais.Štai taip mes susipažinome, ta-pome kolegomis ir mūsų ben-dradarbiavimas tęsiasi jau dau-giau kaip keturis dešimtmečius – iki šių dienų.1994 metais G. Brazausko pa-stangomis buvo įkurta Statybos industrijos asociacija, kurios nare nuo įsikūrimo yra mano vadovaujama bendrovė „Kauno gelžbetonis“. G. Brazauską išrin-kome asociacijos prezidentu. Šias pareigas jis eina iki dabar [2015 metų sausis, red. past.].

Algimantas ALEKSYNAS, UAB „Kauno gelžbetonis“ generalinis direktorius

115

Mūsų kolegiškas bendradarbia-vimas suaktyvėjo po Statybos industrijos asociacijos įsteigi-mo. Asociacijos prezidentas, turėdamas nuolatinį ryšį su na-rėmis-įmonėmis, sprendė iški-lusias problemas Lietuvos pra-monininkų konfederacijoje ir valstybės valdymo institucijose. G. Brazauskas lankydavosi pas mus ir mūsų bendrovei svarbiais laikotarpiais. Vienas iš daugelio – tai 1999 metų liepos mėnesį Vokietijos HESS firmos automa-tinės RH 2000 technologinės linijos, skirtos betoninių aplin-kos tvarkymo gaminių gamybai, paleidimo eksploatacijon (nuo-traukoje) metu.1998 metais Marijampolėje buvo įkurta Švedijos firmos „Abetong“ ir koncerno „Alga“ bendro kapitalo bendrovė „Swe-trak“ geležinkelio pabėgių ga-mybai. G. Brazauskas buvo pa-skirtas šios įmonės direktoriumi. Juo dirba iki šiol.Daug kartų teko lankytis šioje aukšto techninio technologinio lygio įmonėje, vienintelėje Lie-tuvoje gamykloje, gaminančioje įtemptai armuotus gelžbetoni-nius pabėgius geležinkeliams.Iš to, ką mačiau, ir direktoriaus pasakojimų apie įmonę supra-tau, kad užsakovų gerai vertina-ma produkcija, puikūs įmonės veiklos rezultatai – tai G. Bra-

zausko, kaip sumanaus vadovo ir gelžbetonio pramonės specia-listo, kvalifikacijos patvirtinimas.G. Brazausko profesinės veiklos kelias – tai veidrodis, kuriame atsispindi Lietuvos gelžbetonio pramonės raidos istorijos dalelė.G. Brazauskas, be dalykinių, pa-sižymi ir puikiomis žmogiškomis savybėmis: nuoširdumu, drau-giškumu, teikia pagalbą kitiems. Su juo, iš savo tėvo paveldėjusiu pomėgį bitininkystei, visuomet malonu bendrauti.Esu dėkingas likimui, kad man buvo lemta pažinti Gerardą ir būti jo kolega. Nuoširdžiai sveikiname Jus, Statybos industrijos asociaci-jos prezidente, su jubiliejiniu 80-ju gimtadieniu, linkime, Gerardai, kad būsimieji metai būtų tų, jau praėjusių, bran-dus ir ilgas tęsinys.

G. Brazausko profesinės veiklos kelias – tai veidrodis, kuriame atsispindi Lietuvos gelžbetonio pramonės raidos istorijos dalelė.

Kairėje – G. Brazauskas. Iš dešinės – A. Aleksynas ir A. Šeštakauskas.

116

Ant vienos Rytų šventyklos sienos granito plokštėje yra iškalti žodžiai: „Netiesa, kad

metai praeina, praeiname mes...“Ši knyga skirta Gerardo Brazausko per 80 metų nueitam keliui – nuo pirmųjų žingsnių iki brandaus va-dovo bei inžinieriaus. Palyginus su 80-ies metų Gerardo nueitu keliu, mano bendradarbiavimo ir ben-dravimo kelio atkarpa žymiai trum-pesnė. Nuo 1978 – ųjų, man dir-bant Lietuvos statybinių medžiagų pramonės ministro pavaduotoju, o vėliau – Valstybinio statybos reika-lų komiteto pirmininko pavaduo-toju, profesinės veiklos keliai ne-retai suvesdavo su Respublikinio tarpkolūkinių statybos organizaci-

jų susivienijimo pirmininko pava-duotoju Gerardu Brazausku.Savo profesines pozicijas Gerardas mokėjo ginti nedaugiažodžiauda-mas, profesionaliai, su taiklia humo-ro doze. Aptarinėjant su statybos produktų gamyba susijusius klau-simus, mačiau jo pagarbą ir meilę savo specialybei bei atsakomybę už priimamus sprendimus ar galimas jų pasekmes. Išskirtinė Gerardo savybė – pasitikėjimas savimi ir savo ben-dradarbių galimybėmis, mokėjimas pastebėti tai, kas yra svarbiausia.Nuo 1990-ųjų, man dirbant Lietuvos statybos ir urbanistikos ministro pa-vaduotoju, ministerijos sekretoriumi, vėliau – Lietuvos aplinkos ministeri-jos viceministru, ministerijos sekre-toriumi, o dabar – 8-erius metus UAB „Granitinė skalda“ direktoriumi, ben-dradarbiaujant su Gerardu spren-džiame jau ne planinės ekonomikos, o rinkos keliamas problemas.Statybos urbanistikos ministerijai vadovaujant architektui Algiman-tui Nasvyčiui, susiklostė labai geri santykiai su Latvijos ir Estijos gimi-ningų ministerijų vadovais. Netru-kus į mūsų bendravimą ir dalykinių rinkos ekonomikos padiktuotų problemų sprendimą įsijungė ir Suomijos „Lohja Rudus“, „Partec“ ir kitų kompanijų vadovaujantys darbuotojai. Keletą metų, suomių specialistų padedami, rengėme apžvalgas anglų kalba: „Statyba Lietuvoje“, „Statyba Latvijoje“ ir

Julius LAICONAS,UAB „Granitinė skalda“ direktorius, Skaldos gamintojų asociacijos „Milsa ir Ko“ prezidentas

117

„Statyba Estijoje“. Rengiant šias studijas, aktyviai dalyvavo bei savo indėlį įnešė Gerardas Brazauskas. Kalendoriniams ir gamybiniams metams pasibaigus, suomių ko-legoms pasiūlius, šias studijas ir kitas problemas kasmet aptarda-vome už poliarinio rato, svetingo-je Laplandijoje. Į tuos seminarus, kur mūsų diskusijas praturtindavo žygiai slidėmis, vykdavome balan-džio mėnesiais, kai už speigračio temperatūra nenukrisdavo že-miau minus penkių laipsnių. Taigi su jubiliatu bendradarbiavome ne tik rengdami ataskaitas apie sta-tybos produktų gamybą bei sta-tybos strategijas, bet ir įveikėme nemažai kilometrų slidėmis.Skandinavijos šalių kompanijos, siekdamos sėkmingo bendradarbia-vimo ir investicijų į Lietuvą, paprašė manęs rekomenduoti jiems specia-listą, patyrusį statybininką, mokantį anglų kalbą, apie 40 metų. Pasakiau jiems, kad rekomenduoju Gerardą Brazauską, visiškai tenkinantį pir-muosius du kriterijus, tačiau ketu-riasdešimtmetį atšventusį jau seno-kai. Skandinavams toks kandidatas tiko ir jubiliatas nuo 1993 metų tapo bendrovės „Scancem AB“ atstovy-bės Lietuvoje vadovu, o kiek vėliau – ir UAB „Swetrak“, gaminančios gelž-betoninius pabėgius, direktoriumi, kur sėkmingai darbuojasi iki šiol.Kartu su Skandinavijos specialis-tais jubiliatas nemažai prisidėjo

prie Lietuvos nerūdinių medžiagų pramonės techninio perginklavi-mo ir sausų statybos mišinių ga-mybos organizavimo Lietuvoje.Jubiliatas, kaip ir jo brolis, Lietuvos Respublikos prezidentas, šviesios at-minties Algirdas Brazauskas, jaunys-tėje aktyviai sportavo. Neatsitiktinai ir dabar, sulaukęs brandaus amžiaus, Gerardas po įtempto vadovo darbo laisvu laiku ima kastuvą ir darbuojasi sode. Kaip pats yra sakęs, po protinio darbo – tai pats geriausias poilsis ir atgaiva. Darbštų Gerardą myli ir jo darbštuolės bitelės, kurių surinktu medumi jubiliatas pavaišina ir kole-gas.Linkėdamas jubiliatui stiprios sveika-tos ir visokeriopos sėkmės, noriu pri-minti kitų žymių žmonių pomėgius ir darbus sulaukus 80-ties: graikų fi-losofas Sokratas (496 m. prieš m .e.), sulaukęs 80 metų, išmoko groti mu-zikos instrumentais. Mikelandželas – vienas iškiliausių visų laikų meninin-kų, brandžiausius paveikslus nutapė sulaukęs 80 metų. Johanas Volfgan-gas Getė tragediją „Faustas“ baigė kurti peržengęs 80-ties metų ribą.Vacys Reimeris yra parašęs: „O gera juk tikėti, kad diena gražiausia ir ke-lio gabalas įspūdingiausias – prieky, kad ten dar tavo lobiai užkasti, ten dar ir darbas tavo pats didžiausias, ir vis dar prieky, vis dar ateity – ir tavo pats didžiausias džiaugsmas...“.Su nuoširdžiausiais sveikinimais ir linkėjimais.

Darbštų Gerardą myli ir jo darbštuo-lės bitelės, kurių surinktu medumi jubiliatas pavaišina ir kolegas.

118

Aleksandras Bruzgis ilgą laiką buvo G. Brazausko, tuomet ėjusio direkto-

riaus pareigas, pavaduotoju. G. Brazauską paaukštinus, jis buvo

paskirtas į jo vietą.„Gerardas Brazauskas buvo labai gabus statybų inžinie-rius, labai guvaus proto, ste-binęs itin greita orientacija. Jei abu kartu išgirsdavome naują informaciją, man pri-reikdavo laiko pagauti mintį, o Gerardas suprasdavo iš pu-sės žodžio. Jis ir kaip direk-torius gamykloje buvo visų mėgstamas. Gal pasitaikė koks vienas kitas pavyduo-

lis, kuriam nepatiko gabus ir protingas viršininkas, bet jo-kių „grupuočių“, nepatenkintų vadovu tikrai nebuvo. Susida-rė įspūdis, kad kolektyvas jį vieningai palaikė ir pasitikėjo. Džiugina Gerardo, kaip tiesio-ginio mano viršininko, toliare-giškumas: jis leisdavo kurti, eksperimentuoti, daryti išra-dimus – visai neribojo paval-dinių kūrybos. Tik buvo būtina pranešti, ką darau ir kodėl. Žo-džiu, prieš ko nors imdamasis turėdavau iš anksto perspėti apie tai. Tas jo pasitikėjimas ne tik skati-no nenuvilti, bet ir neužgesin-davo kūrybiškumo. Prisimenu, man pavyko sukurti naują aky-to betono gamybos vibracinę technologiją, už kurią gavau medalį Maskvos liaudies ūkio pasiekimų parodoje. Tačiau svarbiausia buvo ne tai: ta technologija leido iš alinančio darbo trimis pamainomis per-eiti prie dviejų pamainų, o tai pasitarnavo darbuotojų svei-katai. Už Gerardo Brazausko nugaros buvau kaip už mūro, nes jis, kaip viršininkas, prisiimdavo atsakomybę už mus visus, ir man tikrai nelengva buvo ryž-tis ir priimti pasiūlymą užimti jo pareigas. Gerardas buvo talen-tingas vadovas.“

Aleksandras BRUZGIS, buvęs Kauno politechnikos instituto bendrakursis ir Vilniaus Gelžbetonio konstrukcijų gamykloje Nr. 3 (GKG-3) dirbęs kolega

Džiugina Gerardo, kaip tiesioginio mano viršininko, toliaregiškumas: jis leisdavo kurti, eksperimentuoti, daryti išradimus – visai neribojo pa-valdinių kūrybos. Tik buvo būtina pranešti, ką darau ir kodėl.