kauno petrašiūnų ir tauragės apskrities batakių kaimo gyventojams ...

1

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS FARMACIJOS FAKULTETAS

VAISTŲ TECHNOLOGIJOS IR SOCIALINĖS FARMACIJOS KATEDRA

RITA PERKAMAITĖ

KAUNO PETRAŠIŪNŲ IR TAURAGĖS APSKRITIES BATAKIŲ KAIMO GYVENTOJAMS 1935 METAIS SKIRTŲ VAISTŲ

LYGINAMOJI ANALIZĖ

Magistro baigiamasis darbas

Darbo vadovas doc. dr. Vilma Gudienė

KAUNAS, 2015

2

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

FARMACIJOS FAKULTETAS VAISTŲ TECHNOLOGIJOS IR SOCIALINĖS FARMACIJOS KATEDRA

TVIRTINU: Farmacijos fakulteto dekanas Vitalis Briedis ………….. (parašas)

Data:

KAUNO PETRAŠIŪNŲ IR TAURAGĖS APSKRITIES BATAKIŲ KAIMO GYVENTOJAMS 1935 METAIS SKIRTŲ VAISTŲ LYGINAMOJI ANALIZĖ

Magistro baigiamasis darbas

Darbo vadovas Vilma Gudienė …………..

(parašas) Data:

Recenzentas Darbą atliko

............... Magistrantė Rita Perkamaitė ………...

(parašas) (parašas)

Data: Data:

KAUNAS, 2015

3

TURINYS

SANTRAUKA ..................................................................................................................................... 4

SUMMARY ......................................................................................................................................... 5

SANTRUMPŲ SĄRAŠAS ................................................................................................................. 6

ĮVADAS ............................................................................................................................................... 7

DARBO TIKSLAS IR DARBO UŽDAVINIAI............................................................................... 8

1. LITERATŪROS APŽVALGA ..................................................................................................... 9

2. TYRIMO METODIKA ............................................................................................................... 17

2. 1. Tyrimo objektų aprašymas ......................................................................................................... 18

3. REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS ......................................................................................... 20

3. 1. Receptų sudėties analizė ............................................................................................................ 20

3. 2. Augalinės kilmės vaistai............................................................................................................. 23

3. 3. Gyvūninės kilmės komponentai ................................................................................................ 27

3. 4. Neorganinės ir organinės rūgštys, druskos ir sintetiniai junginiai ............................................. 28

3. 5. Narkotinės medžiagos ................................................................................................................ 32

3. 6. Vaistų formos ir vaistų vartojimas ............................................................................................. 35

3. 7. Gydytojai .................................................................................................................................... 38

3. 8. Vaistų kainos .............................................................................................................................. 42

4. IŠVADOS ...................................................................................................................................... 47

5. PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ......................................................................................... 48

PUBLIKACIJOS MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO TEMA............................................... 49

LITERATŪROS SĄRAŠAS............................................................................................................ 50

4

SANTRAUKA

R. Perkamaitės magistro baigiamasis darbas „Kauno Petrašiūnų ir Tauragės apskrities

Batakių kaimo gyventojams 1935 m. skirtų vaistų lyginamoji analizė“/ mokslinė vadovė doc. dr. V.

Gudienė; Lietuvos sveikatos mokslų universiteto, Farmacijos fakulteto, Vaistų technologijos ir

socialinės farmacijos katedra. - Kaunas.

Tyrimo tikslas - atlikti Kauno Petrašiūnų ir Tauragės apskrities Batakių kaimo

gyventojams 1935 m. skirtų vaistų lyginamąją analizę.

Tyrimo uždaviniai: atskleisti Petrašiūnų ir Batakių kaimo vaistinėje pagamintų vaistų

įvairovę ir komponentų sudėtį; nustatyti, kokios vaistinės medžiagos naudotos vaistų gamybai

Petrašiūnų ir Batakių kaimo vaistinėje; palyginti Petrašiūnų ir Batakių kaimo vaistinėje pagamintas

vaistų formas; įvertinti Kauno gydytojų ir Batakių felčerio išrašytų vaistų turinį; įvertinti ar skyrėsi

vidutinė vaistų kaina Petrašiūnų ir Batakių vaistinėse ar miesto gydytojai išrašydavo brangesnius

vaistus.

Metodika: atliekant tyrimą taikytas istorinio lyginamojo duomenų apdorojimo ir

statistinės analizės metodai. Statistiškai reikšmingu laikytas skirtumas, kurio patikimumas didesnis nei

95 procentai (p<0,05). Palyginti du pirminiai, rašytiniai šaltiniai - Tauragės apskrities Batakių ir

Petrašiūnų vaistinių 1935 m. receptūros knygų turinys. Išnagrinėti sausio ir birželio mėnesį

užregistruoti vaistai, viso 555 receptai. Batakių J. Pužausko vaistinėje užregistruota 272 vaistai, o

Petrašiūnų vaistinėje per tą patį laikotarpį kiek daugiau - 283 receptai. Rezultatai: Į Petrašiūnų vaistinę

pateko 33 Kauno gydytojų išrašyti receptai. Batakių vaistinėje vaistai buvo gaminami pagal felčerio

Kazio Rimšos receptus. Per abu mėnesius vidinio vartojimo vaistų Batakių vaistinėje buvo parduota

44,7%, o Petrašiūnų - 38,3% visų pagamintų vaistų. Išoriniai vaistai Petrašiūnų vaistinėje sudarė -

13%, o kaimo vaistinėje 4% visų išrašytų vaistų. Augalinės kilmės žaliavų Petrašiūnų vaistinėje

sunaudota 26%, cheminių medžiagų - 26,6%, o gyvūninių tik 1,4%. Batakių vaistinėje: cheminių

25,6%, augalinių 18,6%, o gyvūninių - 1,8%. Dažniausiai buvo gaminamos mikstūros. Batakių kaimo

vaistinėje jos sudarė 15,4%, Petrašiūnų vaistinėje 16,1% visų vaistų. Antra pagal populiarumą vaistų

forma - milteliai. Batakių kaimo vaistinėje jų pagaminta 12,5%, o Petrašiūnų vaistinėje 8,8%. Vidutinė

vaistų kaina Batakių vaistinėje buvo 2,55 Lt, o Petrašiūnų - 2,54 Lt.

Išvados: Batakių felčeris, kaip ir Kauno gydytojai skyrė panašius vaistus savo turiniu ir vaisto

forma tik mažesnėmis dozėmis. Kauno gydytojai pirmenybę teikė brangioms importinėms žaliavoms,

o Batakių kaimo vaistinėje jų sunaudota gerokai mažiau. Batakių kaimo vaistinėje buvo pagaminta 13

skirtingų vaistų formų pagal 272 felčerio receptus, Petrašiūnų vaistinėje 15 vaistų formų pagal 283

receptus, kuriuos išrašė gydytojai. Vaistinėse dominavo panašūs vaistai, jų sudėtinės dalys bei kainos.

5

SUMMARY

R. Perkamaite's study for the final Master's degree „Comparative analysis of medicines

for Kaunas Petrašiūnai and Batakiai rural Taurage's district population in 1935“, the aim of the

research was to perform the comparative analysis of the composition, forms and prices of medicines

produced in Petrašiūnai and Batakiai pharmacies in 1935 and to evaluate the difference between

medications prescribed by doctors and a paramedic. Tasks of the study: to evaluate the contents of

medicines prescribed by Kaunas doctors and a paramedic from Batakiai; to reveal the variety of forms

and composition of components of the medicines produced in Petrašiūnai and Batakiai rural pharmacy;

to evaluate the average price differences in Petrašiūnai and Batakiai pharmacies. Methodology: The

historical and comparative statistical analysis was used for the research. A total of 272 prescriptions

recorded in January and June in Batakiai Jonas Pužauskas pharmacy and 283 prescriptions in

Petrašiūnai Matas Valeika pharmacy, a total of 555 prescriptions, were analysed. The data obtained

were compared applying the method of statistical analysis. Statistically significant was the difference

(i.e., the difference between the criteria values), with the reliability of more than 95 per cent (i.e., when

p <0.05). Results: Petrašiūnai pharmacy has records of 33 medical prescriptions, the vast majority of

prescriptions were issued by doctors who practised in the capital city of Kaunas. Meanwhile, Batakiai

prescription book only contains the prescriptions of the rural paramedic Kazys Rimša. Thus, during the

analysed period Batakiai residents consulted only with their rural paramedic. In January and June for

internal are in Batakiai pharmacy were sold 44,7%, while in Petrašiūnai - 38,3%. In Petrašiūnai

pharmacy the drugs for external use comprised 13%, in rural pharmacy - 4%. According to the origin

of the raw materials, components are divided into herbal, animal, chemical and mineral. Petrašiūnai

pharmacy had used 26% herbal raw material, mineral - 26,6% and animal only 1,4%. Rural pharmacy:

mineral 25,6%, herbal 18,6% and animal - 1,8%. Mostly prepared liquid form of the drugs for internal

use - mixtures. In Batakiai rural pharmacy they comprised 15,4%, in Petrašiūnai - 16,1% of all the

produced medications. Powder was the second most popular form of drugs. Batakiai rural pfarmacy

produced 12,5%, while Petrašiūnai pharmacy a little less - 8,8%. The study revealed that in rural

pharmacy average price of medicines were 2,25 LTL, and Petrašiūnai - 2,54 LTL. Conclusions:

Paramedic of Batakiai, like Kaunas doctors, was prescribing medicines similar in their content and

dosage form, only at lower doses. Petrašiūnai pharmacy preferred expensive in imported raw materials

well Batakiai village pharmacy used much less of them. Batakiai rural pharmacy produced 13 different

forms of medicines according to 272 prescriptions of the paramedic, Petrašiūnai pharmacy – 15 forms

of medicines according to 283 prescriptions by doctors. Pharmacies offered similar products, their

ingredients and prices.

6

SANTRUMPŲ SĄRAŠAS

BVRK - Batakių vaistinės receptų knyga;

PVRK - Petrašiūnų vaistinės receptų knyga;

LCVA - Lietuvos centrinis valstybinis archyvas;

F - fondas;

Ap. - apyrašas;

B - byla;

l. - lapas;

Ac. (acidum) - rūgštis;

Aq. (aqua) - vanduo;

Comp. (compositus) - sudėtinis;

Cort. (cortex) - žievė;

Dec. (decoctum) - nuoviras;

Extr. (extractum) - ekstraktas;

fol. (folium) - lapas;

gtt. (gutta) - lašas;

Inf. (infusum) - užpilas;

Liq. (liquor) - skystis;

Ol. (oleum) - aliejus;

Pulv. (pulvis) - milteliai;

Pil. (pilula) - piliulė;

Rad. (radix) - šaknis;

Rhiz. (rhizoma) - šakniastiebis;

Sem. (semen) - sėkla;

Simpl. (simplex) - paprastas;

Sol. (solutio) - tirpalas;

Steril. (sterilisa) - sterilizuok;

Supp. (suppositorium) - supozitorija;

Tab. (tabuletta) - tabletė;

Tinct. (tinctura) - tinktūra;

Ung. (unguentum) - tepalas.

7

ĮVADAS

XX a. IV dešimtmetyje vaistų rinkoje vyravo augalinės ir cheminės kilmės vaistai. Kai

kurie iš jų buvo populiarūs ir XIX a. Tarpukario laikotarpiu ypač gausėja sintetinių cheminių vaistų

asortimentas. Daugelis cheminių vaistų vartotų XX a. pradžioje šiandien pripažįstami, kaip nuodai. Tai

gyvsidabrio, švino, sidabro ar arseno junginiai. Kiti junginiai naudojami pacientų gydymui ir šiomis

dienomis, kaip pavyzdžiui, morfino hidrochlorido injekcinis tirpalas, acetilsalicilo rūgštis, anestezinas

ar piramidonas. XX a. ketvitąjame dešimtmetyje plačiai naudoti vaistai iš augalų. Gydytojų išrašomas

opijus, šiandien priskiriamas narkotikų grupei. Nuodingųjų medžiagų grupei priskiriamas činčibero

sėklų alkaloidas - strichninas, kuris dabar vartojamas kaip psichostimuliatorius. Iki šių dienų

vartojamas alkaloidas veratrinas, išskiriamas iš žolinio augalo čemerio sėklų. Medicinos praktikoje

buvo naudojamas iš kokainmedžio lapų išgautas, o vėliau ir sintezuotas kokainas. Dabar šios

narkotinės medžiagos nerasime nei vienoje vaistinėje. Daugumos medžiagų atsisakyta dėl šalutinio

poveikio arba farmakologinio sudedamųjų dalių nesuderinamumo, kitas substancijas pakeitė naujai

atrasti cheminiai junginiai.

Vienas iš informatyviausių rašytinių šaltinių, atskleidžiantis kokius vaistus savo

pacientams skyrė to meto gydytojai yra vaistinės receptų knygos. Receptų knygose vaistininkai

registruodavo visus gydytojų receptus pagal kuriuos vaistinėje gamino vaistus. Siekiant įvertinti

kokiais vaistais tarpukariu buvo gydomi kaimo ir miesto žmonės tyrimo objektu pasirinktos

autentiškos Kauno Petrašiūnų vaistininko Mato Valeikos ir Tauragės apskrities Batakių vaistininko

Jono Pužausko 1935 metų receptų knygos, kurios saugomos Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos

muziejuje.

Rašant šį darbą atlikta receptų turinio analizė, kuri atskleidė kokiais vaistais buvo gydomi

miesto ir kaimo gyventojai, kokias vaistų formas skyrė gydytojai, kokios cheminės, augalinės ir

gyvūninės medžiagos buvo naudojamos kaip vaistingos žaliavos ir kiek kainavo vaistai.

Temos aktualumas - atsakyti į klausimą, kaip keitėsi medikamentinis gydymas įvairiais

istoriniais periodais. Praktinė reikšmė - praturtinti mokslo istorijos tyrinėjimus. Vykdomi įvairūs

projektai - „The Recipes Project“ redaktoriai Elaine Leong, Max Planck Institute for the History of

Science, Berlin (Makso Planko mokslo istorijos institutas, Berlynas) ir Lisa Smith, University of

Saskatchewan (Saskačevano universitetas, Kanada), kuriais siekiama atskleisti medikamentinio

gydymo tradicijas. Toliau vystant panašius tyrimus bus galima darbe pateiktus rezultatus palyginti su

kitų Europos šalių analogiškais rezultatais ir pasauliniame kontekste įvertinti Lietuvos medikamentinės

terapijos pažangą.

http://www.mpiwg-berlin.mpg.de/en/staff/members/eleong

http://artsandscience.usask.ca/profile/LSmith/

8

DARBO TIKSLAS IR DARBO UŽDAVINIAI

Darbo tikslas: atlikti Kauno Petrašiūnų ir Tauragės apskrities Batakių kaimo gyventojams 1935 m.

skirtų vaistų lyginamąją analizę.

Darbo uždaviniai:

1. Atskleisti Petrašiūnų ir Batakių kaimo vaistinėje pagamintų vaistų įvairovę ir komponentų sudėtį.

2. Nustatyti, kokios vaistinės medžiagos naudotos vaistų gamybai Petrašiūnų ir Batakių kaimo

vaistinėje.

3. Palyginti Petrašiūnų ir Batakių kaimo vaistinėje pagamintas vaistų formas.

4. Įvertinti Kauno gydytojų ir Batakių felčerio išrašytų vaistų turinį.

5. Įvertinti ar skyrėsi vidutinė vaistų kaina Petrašiūnų ir Batakių vaistinėje.

9

1. LITERATŪROS APŽVALGA

Lietuvos archyvuose, muziejų fonduose ir kolekcijose yra išlikę keletas XVIII - XX a.

vaistinių receptų knygų. Anksčiausiai Lietuvoje žinoma receptų knyga rašyta vienuolių - kamaldulių

saugoma Kauno apskrities archyve. Rankraštyje lotynų kalba užrašyti tinktūrų, balzamų, emulsijų,

aliejinių ištraukų ir vyno pagrindo vaistų receptai, gaminti vienuolių [1]. Pažaislyje kamalduliai

gyveno iki 1832 m., ten veikė ir vaistinė. Kamalduliai (lot. Congregatio Monachorum Eremitarum

Camaldulenssium) - tai atsiskyrėlių (eremitų) ir bendruomenėje gyvenančių (cenobitų) vienuolių

ordinas, kurį XI a. pradžioje įkūrė benediktinas šventas Romualdas (950-1027) [1].

Viekšnių senosios vaistinės muziejuje saugomos XIX a. ir XX a. I pusės receptų knygų

rinkinys. 1922 - 1925 m. receptų knygoje užregistruoti Antano Biržiškos receptai. Vaistų gamyboje

buvo naudojami įvairūs mineralai, augalinės ir gyvūninės kilmės medžiagos. Dažniausios vaistų

formos - tinktūros, ekstraktai, sirupai, aliejai, tepalai bei milteliai. Vaistinės provizorius Juozas

Aleksandravičius pats kūrė vaistinius preparatus. Vienas iš receptų skirtas vėžiniams susirgimams

gydyti, jame rašoma, jog vienas efektyviausių augalų, kovojant su šia liga, yra miškinės sidabražolės

ekstraktas ir prierašas „Nesinervoti“ [2].

Lietuvoje pirmieji tyrinėjimai receptūros žurnalų pradėti dar palyginti visai nesenai.

Pradėjus tirti vaistinių receptų knygas ir naudojantis archyvine bei istoriografine medžiaga, 2004 m

buvo parengtas ir apgintas Kristinos Mitrikevičiūtės magistro darbas „Batakių vaistinės 1923 m.

receptūros žurnalo analizė“. Išanalizuota receptinių vaistų, vaistinių medžiagų naudotų vaistų gamybai

įvairovė. Nagrinėti stipriai veikiančių ir narkotinių medžiagų skyrimo ypatumai, farmakologinis vaistų

poveikis bei jų kainos. Žurnalo 22 puslapiuose užregistruota 811 receptų per 107 dienas. 706 vaistai

skyrėsi vienas nuo kito sudėtinėmis dalimis arba jų santykiais, kiti kartojosi. Gydytojų išrašytų receptų

gerokai daugiau negu felčerių. 1923 m. vaistai gaminti pagal 30-ties gydytojų ir trijų felčerių receptus.

Dažniausiai buvo išrašomi vaistai iš 3-4 sudėtinių dalių, o vienos ligos gydymui vienam pacientui

skirta 2-3 vaistai. Trečdalio vaistų sudėtyje esama narkotinių ar stipriai veikiančių medžiagų,

daugiausiai - opijaus preparatų ir širdį veikiančių glikozidų. Didelę dalį sudaro preparatai kvėpavimo

takų, širdies ir nervų ligoms gydyti. Vaistų formų įvairovė ne itin gausi, vyravo geriamieji skysčiai ir

dozuoti milteliai. Kainos buvusios aukštos, vidutinė - 2,6 Lt [3].

2013 m. publikuotas Vilmos Gudienės ir Zenonos Šimaitienės straipsnis „Vaistai,

gaminti Telšių vaistinėje (Lietuvos Vilniaus gubernija) 1830 m. Receptų knygos analizė“.

Publikacijoje analizuota, kokiais vaistais buvo gydomi Telšių gyventojai, kokie cheminiai, augaliniai ir

gyvūniniai komponentai buvo dažniausiai skiriami pacientams, taip pat straipsnyje aptariamas pacientų

http://lt.wikipedia.org/wiki/Lotyn%c5%b3_kalba

10

socialinis statusas. Vaistininkas vienoje iš receptų knygos skilčių įvardindavo pacientą, nurodydamas

jo pavardę, o kartais ir šeimyninę padėtį, dažnai pridėdamas Dla W. Pana (W.- wielmoznego),

„gerbiamam ponui“. Kartais nurodydavo ir pacientų užimamas pareigas: pakamaris, puskarininkis Dla

W. Pana Mozayki Poruczika, rotmistras, kunigas, teisėjas, vyskupas, daktaras, ponas rabinas - Dla

Pana Rabina ar gerbiamo patarėjo dukrai Dla corki W. Sovietnika Kormillowicza. 1830 m. vaistinės

savininku ir vedėju buvo Teodor Goeldner, vaistininko diplomą įgijęs 1814 m. Dorpato (dabar Tartu,

Estija) universitete. Vaistinėje dirbo pats T. Goeldner, vienas vaistininko padėjėjas ir du mokiniai. Per

1830 m. Telšių vaistinėje buvo pagaminta vaistų pagal 3719 receptus [4].

Publikacijoje analizuojama ir kiekvieno gydytojo dažniausiai išrašomi vaistai.

Pavyzdžiui, gydytojas Vasilij Tarattuta dažnai skirdavo opijaus ir eterio lašus taip pat išrašydavo

vaistažolių mišinių. Telšių vaistinė būdama vienintelė vaistinė apskrityje ir neturėdama konkurentų per

1830 m. už receptinius vaistus uždirbo apie 5500-6000 rublių. Daugiausiai kainavo vaistai, kurių

sudėtyje buvo brangios importinės gyvūninės žaliavos - Castoreum, Moschus, taip pat augalinės

žaliavos iš Pietų Amerikos ir Azijos Balsamum Copaivae, Radix Sarsaparillae, Pulpa Tamarindorum

[4]. Telšių receptų knygos turinys atskleidė XIX a. medikamentinės terapijos savitumus.

2013 - 2015 m. Greta Armonaitė atliko Vilniaus universiteto vaistinės XIX a. pr. receptų

knygos turinio analizę rengiant tezes: „Medikamentinio gydymo Lietuvoje analizė ir pokyčių

vertinimas XIX- XX a. pradžioje“ [5].

Vilniaus universiteto receptų knyga saugoma Vilniaus universiteto bibliotekos

Rankraščių skyriuje. Šaltinis vertingas ir atskleidžiantis kokiais vaistais gydė ne tik tos epochos

gydytojai - praktikai, bet ir žymūs profesoriai. Esama tokių receptų, kuriuos išrašė chemijos

laboratorijos VU įkūrėjas prof. Andrius Sniadeckis (1768–1838), pirmosios Lietuvoje knygos apie

vakcinaciją autorius prof. Augustas Liudvikas Bekiu (1771 - 1824). Vaistų sudėtyje daugiausia

augalinės kilmės komponentų: svilarožės (Radix Altheae), saldymedžio šaknų (Radix Glycyrrhizae),

šeivamedžio (Sambucus), mėtų lapų (Folii Menthae), aguonų miltelių (Pulveris Papaver) ar tūbės

(Verbasci). Vienas populiariausių XIX a. vaistų - opijus, skirtas kosuliui slopinti ir skausmams raminti,

išrašomas grynas (Opii puri) ir kitų vaistų sudėtyje (Liquor Laudani). Cheminių junginiai buvo

išrašomi retai (neorganinės druskos, stibio, gyvsidabrio junginiai, eteris), dominuoja augaliniai vaistai

- vaistažolių mišiniai, ištraukos, užpilai, nuovirai. Vaistininko paslaugos prieinamos tik nedidelei daliai

gyventojų - aristokratams, valdininkijai, daliai universiteto bendruomenės, religinių konfesijų

vadovybei [5].

Užsienio spaudoje vaistinių receptų knygų tyrimų aptikta vos keletas. Danijos farmacijos

istorikai Kruse P. R. ir Kruse E. publikacijoje „Use of Medicines in Northern Jutland, Denmark, in the

1790s“ („Vaistų vartojimas 1790 metais Šiaurės Jutlandijoje, Danijoje“) analizavo vaistininko Jens

11

Bang vaistinės (Aalborg Swan, Danija) 1794 - 1806 m. receptų knygą. Tos vietovės seniausias

žinomas šaltinis, liudijantis XVIII a. pabaigos - XIX a. pr. medikamentinį gydymą. Knyga yra tarsi

protokolas, oficialus dokumentas, kuriame užregistruotos vaistų receptų kopijos. Ištyrinėti 1232

receptai, apie 2200 vaistų, identifikuoti 568 pacientai [6].

Trečdalis Aalborg vyskupijos gydytojo Knud Nicolai Carstensen išrašomų vaistingųjų

medžiagų buvo aprašyti 1772 m. Danijos farmakopėjoje. Dažnai gydytojas skirdavo individualius

vaistus ligoniui, atsižvelgdamas į jo negalavimą. Vaistai buvo brangūs, juos gauti galėdavo tik

pasiturintys. Vidutinė kaina už receptinius vaistus - 22 senosios Danijos monetos, atitinkančios vienos

darbo dienos užmokestį. Receptūros knygos tyrinėjimai atskleidė ne tik apie pacientams skirtus

vaistus, bet ir jų socialinį statusą bei gyvenamą vietą. Daugiau nei pusė gaminamų vaistų buvo skirta

dvasininkijai (36,4%), žemės savininkams ar stambiems ūkininkams (26,7%). Kiek mažiau, 5,9%

išrašomų vaistų tenka parapijos raštininkams. Ir tik nedidelė dalis 3,1-5,2% visų vaistų skiriama

krautuvininkams, amatininkams, žemos socialinės klasės darbininkams. Didžioji dalis net 54% visų

pacientų sudarė vyrai, moterys - 22%, o vaikai - 24% [6].

2011 m. Bazelyje (Šveicarija) pasirodė Ursula Hirter-Trüb monografija „Das arbeiten

und die arzneiformen in der magistralrezeptur“ („Tyrimai ir vaistų formos receptų žurnaluose“)

apibendrinusi receptų knygų pokyčius nuo XIX a. vidurio iki XXI a. pradžios. Tyrinėjimai atlikti

Solothurn (Šveicarija) miesto, Hirsch-Apotheke (Elnio) vaistinės 1884 - 2004 m. receptų knygų.

Autorė tiriamus receptus suskirstė į grupes, kurias sudarė: 43,2% individualūs, 34,7% specialūs, 6,9%

homeopatiniai, 5,9% farmakopėjiniai, 2% modernūs, 2,4% tipiniai ir 4,2% kiti. Dar iki 1909 m. į

dažno vaisto sudėtį įeidavo meškos, arklio ar šuns taukai. XIX a. per dieną buvo pagaminama nuo 80

iki 120 receptinių vaistų. Darbo diena trukdavo nuo 7 valandos ryto iki 10 valandos vakaro. Svarbu

pasakyti, kad iki šių dienų šalyje išlikusi gaminamų vaistų registracija [7].

1995 m. paskelbtas William E. Court vienas pirmųjų novatoriškų tyrimų, nagrinėjančių

vaistinės receptų knygas. Analizuota 1789 - 1900 m. receptų knyga, kurią registravo William

Pilkington iš St Helens (Anglija). Pirmajame veikalo puslapyje yra įrašas „Recipes and Preparations

Selected from Various Authors, March 27th, 1789“ („Receptai ir vaistai surinkti iš įvairių autorių,

1789 m. kovo 27“).

Vėliau knygą vedė įpėdinis Thomas Gaskell (1792-1868), jo sūnus Richard Allanson

Gaskell (1828-1913) ir Edinburgo (Škotija) absolventas Robert Jackson (mirė 1952) [8].

Pilkington receptų kolekcijoje esama nemaža augalų, kuriuos vaistų gamybai naudojo

Galenas (129 m. Pergame – 200 m.) - drignė, arbūzas, opijus, terpentinas, cinamonas, alavijas ir kiti.

XVIII a. išaugo etnobotaninė tropinių augalų vertė bei jų gabenimas, kurią įtakojo keliautojai,

jūrininkai Francis Drake (1543 - 1596), James Cook (1728 - 1779) ir rašytojas, kareivis Walter Raleigh

http://lt.wikipedia.org/wiki/129

http://lt.wikipedia.org/wiki/Pergamas


12

(1552 - 1618). Tai šaltekšnis, kurarė, ipekakuana, kokamedis, putokšlė, chininmedis, hamamelis, kurių

itin gausu gaminamoje receptūroje. Stibis, gyvsidabris, siera, švinas - vienos iš populiariausių

Avicenos (980 – 1037), Hipokrato (460 m. pr. m. e. – 377 m. pr. m. e.) laikų cheminės medžiagos,

įtrauktos ir į receptūros knygą [8].

Iš 200 tyrinėtų vaistų receptų, rasti 55 skystų mikstūrų įrašai, turėję sutraukiantį (taninas,

sakai), vidurius paleidžiantį poveikį, naudotos karščiavimui mažinti su chininu, nuo reumato su kalio

druska, kosuliui palengvinti, skalsių mišiniai gimdos kraujavimams stabdyti, raminamieji bei

migdomieji vaistai, šlapimą varantys ir nuo vidurių pūtimo vaistai. Taigi, jau tuo metu medikamentai

buvo gaminami plačiam ligų spektrui gydyti. Ypač dažnai buvo skiriama skrandžio sulčių rūgštingumą

mažinanti ir vidurius laisvinanti Brereton's mikstūra, kurios sudėtyje - anyžių aliejus, cukrus, rabarbaro

milteliai, magnio karbonatas, vanduo, opijaus tinktūra ir dvokiantis amoniako spiritas. Recepte

pažymėta, vartoti vieną drachmą, kas tris valandas. Receptų knygoje užregistruoti 25 piliulių receptai,

kurių gamybai naudotos akacijos ir tragakanto sakai. Esti jų tokių, kaip sėdmens nervo skausmams, ar

kosuliui malšinti bei jūrų svogūno ir rusmenės piliulės skirtos širdies ligoms [8].

Per 1789 - 1900 m. laikotarpį milteliai buvo bene dažniausiai skiriama vaistų formų.

Kalomelio milteliai naudoti, kaip vidurius paleidžiantys, o Seidlitz milteliais reguliuotas virškinimas.

27 linimentai - įtrinamieji losjonai, įskaitant muilą, terpentiną, šunvyšnę ir kamparą buvo naudoti

kovai su reumatu, skorbutu, podagra, tuberkulioze. Sieros linimentais gydytas niežulys, grybelinės

odos ligos. Gyvsidabrio linimentai naudoti piktžaizdėms, vilkligei, karpoms gydyti. Boro rūgšties ir

kalio jodido tepalais gydyta skrofuliozė. Viena iš įdomiausių formų - emulsijos, gydytojo paskirtos

esant odos nudegimui. Į emulsijų nuo reumato sudėtį neretai įeidavo citrina ir muskatas. Knygoje 35

įrašai receptų, kuriuose opijaus ir morfino preparatai, vartoti, kaip analgetikai ir raminamieji. Receptų

knygos tyrinėjimai leido pažvelgti į to meto medicinos praktiką [8].

Taigi visi šie autoriai rėmėsi kruopščiomis faktografinėmis studijomis, bei kreipė dėmesį

į medikamentinio gydymo ypatumus bei transformacijas, socialinę padėtį, kurie plėtė farmacijos

istorijos tyrimų lauką, skatino ieškoti papildomų argumentų vis naujam, platesniam ir gilesniam

suvokimui ir interpretacijai.

Tyrinėjant Kauno Petrašiūnų ir Batakių vaistinių 1935 metų receptų knygas, pasinaudota

Lietuvos centriniame valstybiniame archyve ir Lietuvos medicinos ir farmacijos muziejuje saugomais

dokumentais. Papildomu šiam tyrimui šaltiniu laikytini Lietuvos centrinio valstybinio archyvo

(LCVA) bylų duomenys.

Batakių vaistinės 1919 - 1939 metų byloje, pažymėtoje numeriu F. 1733. Ap. 2. B. 23,

sukaupti dokumentai, siųsti Vidaus reikalų ministerijos Sveikatos departamentui dėl vaistinės steigimo

ir jos veiklos. Bylą sudaro 27 lapai įvairių oficialių dokumentų. Ją sąlyginai galima suskirstyti į tris



http://lt.wikipedia.org/wiki/460_m._pr._m._e.

http://lt.wikipedia.org/wiki/377_m._pr._m._e.

13

dalis. Pirmąją sudaro įvairių asmenų laiškai dėl leidimo steigti vaistinę Batakiuose, antrąją - dėl

vaistinės steigimo ir trečiąją - dėl vaistinės veiklos. Batakiuose steigti vaistinę ketino trys asmenys.

Byloje įsegti jų prašymai, šalia kurių yra pagal to meto įstatymus privalomi valsčiaus policijos

patvirtinimai, jog miestelyje tikrai nėra kitos vaistinės bei apskrities gydytojo raštas dėl vaistinės

reikalingumo aptariamoje vietovėje. Vidaus reikalų ministerijos Sveikatos departamento (VRM SD)

atsakymai yra užrašyti ant pačių atsiųstų dokumentų kitos spalvos rašalu ir patvirtinti antspaudu. Dėl

vaistinės steigimo ir veiklos susirašinėjo provizoriaus padėjėjas Jonas Pužauskas. Revizijos protokole -

vaistinės patalpų ir inventorizacijos aprašymas. Kiekvienais metais buvo pildomas ir siunčiamas

vaistinės apyrašas. Dokumente pažymėta bendra informacija apie vaistinę, jos savininką, metinė

apyvarta, receptų skaičius, nuodingų ir stipriai veikiančių medžiagų, sunaudotų vaistų gamybai, kiekiai

[9]. Taigi byla buvo pravarti analizuojant Batakių vaistinės receptų knygą.

Tyrimui naudingi duomenys buvo rasti oficialiame 1936 metų Sveikatos Departamento

leidinyje - Lietuvos medicinos, veterinarijos ir farmacijos įstaigų ir personalo sąrašas. Medicinos

gydytojų, medicinos felčerių ir farmacininkų sąraše po pavardės ir vardo paeiliui nurodoma gimimo

metai, gyvenamoji vieta, tautybė, diplomo ar pažymėjimo gavimo vieta bei metai. Medicinos gydytojų

sąrašo antroje dalyje, kur jie suskirstomi pagal gyvenamąsias vietas pažymima specialybė. Vaistinių

sąraše nurodomas adresas, vaistinės rūšis („normali“ ar kaimo vaistinė), vaistinės savininko vardas ir

pavardė, jei ne jo paties vedama vaistinė, vaistinės nuomininko bei vedėjo vardas ir pavardė su jo

mokslo laipsniu priešakyje [10]. Ši brošiūra buvo pravarti analizuojant Petrašiūnų ir Batakių receptų

knygose minimų gydytojų ir felčerio mokslo cenzą, darbo vietą.

Rengiant darbą buvo analizuojami ne tik medikamentinės terapijos įvairiais istoriniais

laikotarpiais tyrimai, bet ir istoriografija apie Batakių bei Petrašiūnų vaistinių istoriją ir čia dirbusių

vaistininkų biografijas.

1918 m. vasario 16 d. juridiškai įteisinta nepriklausoma Lietuvos Respublika. Pirmasis

pasaulinis karas į Lietuvą atnešė epidemijas - siautė šiltinės, dizenterija, raupai, cholera. Gausėjo

susirgimų venerinėmis ligomis, tuberkulioze. Epidemijos nesiliovė siautėjusios ir pirmuosius žingsnius

žengiančioje Lietuvos Respublikoje, kuri neturėjo nei patyrimo, nei lėšų, nei medicinos personalo su

jomis kovoti. 1920 m. pradžioje Sveikatos departamente buvo užregistruoti tik 148 laisvai

praktikuojantieji gydytojai ir 68 karo gydytojai. 70% jų darbavosi didesniuosiuose Lietuvos

miestuose. Kaimo žmonės buvo palikti likimo valiai. Dažname miestelyje nebuvo gydytojo, trūko

felčerių ir akušerių. Valstybinių kaimo ligoninių ir ambulatorijų tinklą, vadintą Kaimo medicina,

sudarė 10 - 20 lovų ligoninė ir ambulatorija su gydytoju, akušere bei 2 - 5 felčeriais kiekviename

rajone. Ją kontroliavo Vyriausiojo medicinos inspektorato valdyba [3, 11, 12].

14

1920 m. Lietuvoje buvo 1215 stacionarinių lovų. Kilus epidemijoms, infekciniams

ligoniams izoliuoti tebuvo 607 lovos, t. y. 2,6 lovos 10000 gyventojų. 1920 m. nepilnais duomenimis

Lietuvoje buvo užregistruoti griežtos izoliacijos reikalingi 17583 susirgimai infekcinėmis ligomis.

Sveikatos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos turintis nedaug lėšų ir kelis gydytojus buvo

nepajėgus bent kiek radikaliau spręsti gyventojų medicininio aptarnavimo problemas. Tačiau nuo 1921

m. stebėtas mirtingumo mažėjimas ir gimstamumo didėjimas - 1923 m. gyventojų prieaugis siekė 25 -

30 tūkstančių [11, 12].

Tokia padėtis neaplenkė ir Batakių miestelio Tauragės apskrityje. Tai vienas iš seniausių

Žemaitijos miestelių, įsikūręs aukštame Ančios (dešiniojo Jūros - Šešuvies intako) dešiniajame krante,

prie senojo Tilžės - Rygos kelio ir užtvenkto Ūkio upelio. Dabar tai seniūnijos centras [13].

1923 m. Batakiai buvo vieno iš 13 Tauragės apskrities valsčių centru. Šalia jo

prabėgantys geležinkelis ir magistralė Šiauliai - Tilžė užtikrino gerą susisiekimą ir tik dėl Tauragės

artumo (apie 20 km) Batakiai netapo didesniu prekybos centru. Pagal 1939 metų surašymo duomenis

Batakiuose buvo apie 800 gyventojų. Tuo metu čia veikė valsčiaus savivaldybė, policijos nuovada,

mokykla, paštas, sveikatos punktas [13].

Visos apskrities ir miestelio sveikatos apsaugos padėtį atskleidžia apskrities gydytojo B.

Zacharino „Metinė apyskaita už 1922 metus“. Apskrityje iš viso buvo 16 gydytojų, 10 felčerių, 6 dantų

gydytojai, 4 akušerės. Dirbo dvi ligoninės - Tauragės apskrities ligoninė (vyr. gydytojas B. Zacharinas)

ir Valstybinė psichiatrinė ligoninė (vyr. gydytojas J. Blažys). Švėkšnos labdaringa ligoninė buvo

uždaryta. 1992 m. gruodžio mėnesį atidaryta Valstybės veneros ir odos ligų ambulatorija. Pažymėtina,

jog Batakiuose, vieninteliame iš valsčių centrų, nebuvo nei gydytojo, nei akušerės, tik felčeris [3].

1923 m. Tauragės apskrityje buvo 15 privačių vaistinių bei planuota atidaryti naują

valstybinę apskrities vaistinę, tačiau dėl lėšų trūkumo vaistinė nebuvo įsteigta. Pagal to meto

įstatymus, mažiausias atstumas tarp dviejų vaistinių privalėjo būti 7 km. Tuo tarpu miestuose vaistinės

steigtos pagal gyventojų skaičių. Taigi po vieną vaistinę turėjo kiekvienas valsčiaus centras, o

Tauragės mieste jų buvo dvi [3].

Duomenys bylojantys apie Batakių vaistinę rasti statistiniame informaciniame leidinyje

Rusijos medicinos sąrašas. Sąraše nurodoma, kad 1913 m. veikė kaimo vaistinė, priklausiusi gydytojui

A. G. Zamuoliui, o jos vedėju dirbo provizorius Josifas Rabinovičius. 1914 m. jo pareigas perėmė

vaistininko padėjėjas Mauša Belkinas. Batakiai tuo metu priklausė Kauno gubernijos Raseinių

apskričiai. Apie vaistinės tolesnę veiklą karo metais duomenų nėra, tačiau remiantis vėlesniais

dokumentais, spėjama, kad ją prižiūrėjęs J. Rabinovičius [3].

Po karo 1919 m. birželio 6 d. Vidaus reikalų ministerijos Sveikatos departamentą (VRM

SD) pasiekė provizoriaus J. Rabinovičiaus prašymas leisti atidaryti Batakiuose prieš karą turėtą

15

vaistinę. Verta paminėti, kad nėra išlikę originalių ikikarinių dokumentų, galinčių patvirtinti

nuosavybės teisės į vaistinę. Jau rugpjūtį atėjo atsakymas, kad J. Rabinovičiui leidžiama atnaujinti

vaistinės veiklą Batakiuose [3].

1920 m. gruodžio 2 d. VRM SD užregistravo naują prašymą leisti atidaryti vaistinę

Batakiuose. Šį kartą steigėjas buvo provizorius B. Švarcas iš Kauno. Valsčiaus policija patvirtinusi,

kad Batakiuose negyvenąs joks Rabinovičius ir nesą jokios vaistinės. Apskrities gydytojas B.

Zacharinas patvirtino, kad artimiausia vaistinė yra Skaudvilėje, todėl valsčiuje ji būtų labai reikalinga.

B. Švarcui buvo leista turėti vaistinę Batakiuose. Tačiau ir šis provizorius miestelyje nei apsigyveno,

nei pradėjo vykdyti vaistinės veiklos [3].

1922 m. vasario 10 d. gautas trečias, provizoriaus padėjėjo Jono Pužausko prašymas

steigti vaistinę Batakiuose. Tuo metu vaistinės vis dar nebuvo ir apskrities gydytojo teigimu ji kuo

toliau, tuo labiau reikalinga. Tad jau 1922 m. balandžio 11 d. J. Pužauskui buvo duotas leidimas

vaistinės veiklai. Oficiali Batakių vaistinės atidarymo data yra 1922 m. rugpjūčio 1 d. Čia jis įsteigė

privačią vaisinę, kuriai pradžioje nuomojo patalpas, vėliau pasistatė savo namą, kuriame vaistinė buvo

iki 1966 metų [3, 14].

Jonas Pužauskas (1887- 1955), 1906 m. kovą baigė šešias Kostromos (Rusija) gimnazijos

klases. 1915 m. spalio 24 d. Sankt Peterburgo Karo medicinos akademijoje J. Pužauskas išlaikė

vaistinės padėjėjo egzaminus. O nuolatinį pažymėjimą užsiimti farmacine veikla Lietuvoje jis gavo

1921 m. rugsėjį [3, 14].

Įsteigus vaistinę ir remiantis 1923 m. kovo 6 d. revizijos aprašymu, vaistinę sudarė du

sausi ir šviesūs kambariai bei rūsys. Vaistinėje buvo visa vaistų gamybai ir pardavimui reikalinga

įranga, išskyrus distiliacijos aparatą. Distiliuotas vanduo buvo perkamas iš kitos vaistinės, minima, kad

jis yra geros kokybės. Vaistinė turėjo rankinio pardavimo žurnalą, receptūros žurnalą, nuodų žurnalą

bei farmakopėją ir priešnuodžių rinkinį, stipriai veikiančioms medžiagoms. Iki 1939 m. vaistinėje

dirbo tik provizoriaus padėjėjas J. Pužauskas. Jis atliko vaistinės vedėjo, receptaro pareigas ir gamino

vaistus [14].

Panaši situacija susiklostė ir Petrašiūnų vaistinėje. Petrašiūnai buvo besikuriantis

priemiestis netoli Kauno. 1946 m. Petrašiūnai tapo Kauno miesto dalimi rytiniame jo pakraštyje,

dešiniajame Nemuno krante. 1935 m. Petrašiūnuose buvo 786 gyventojų. XX a. I pusėje Petrašiūnai -

Pažaislio valsčiaus centras [15].

Įsteigtos Petrašiūnų vaistinės vedėju buvo provizorius Matas Valeika (1878–1937). Gimė

Pasvalio valsčiuje, Tetirvinų kaime. Mokėsi Mintaujos gimnazijoje. 1900 – 1901 m. laikotarpiu buvo

priimtas mokiniu į Isakijevo vaistinę Petrapilyje. Išlikęs Mato Valeikos farmacinės praktikos sąrašas.

Dokumentas rusų kalba. Jį 1916 m. lapkričio 25 d. patvirtino Novočerkaso notaras Vladimiras

16

Bielevskis. Keturi puslapiai teksto (Kopija). 1901 – 1906 m. M. Valeika dirbo įvairiose Sankt

Peterburgo vaistinėse. 1906 m. pradėjo dirbti Pasvalio vaistinėje. 1907 m. dirbo Krukuose Kauno

gubernijoje. Nuo 1908 m. turėjo nuosavą vaistinę Giedraičiuose, kur žmonės „bijojo prisipažinti

lietuviais esą“. Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos sveikatos departamento išduotas

pažymėjimas. 1923 m. rugsėjo 1 d. pažymima, kad leidžiama provizoriaus padėjėjui Matui Valeikai

užsiimti farmacijos praktika Lietuvoje. Pasirašo departamento direktorius ir farmacijos skyriaus

viršininkas. Yra sveikatos departamento antspaudas [16].

1935 m. M. Valeika su šeima persikėlė gyventi į Kauną. Petrašiūnuose Matas Valeika

įsigijo vaistinę. Išlikęs Mato Valeikos curriculum vitae. Parašė knygelę „Dvidešimt penkeri metai

Vilniaus krašte“ (1934). Čia jis aprašo savo gyvenimą Vilniaus krašte, Giedraičiuose. Kūrė įvairias

lietuviškas draugijas, aktyviai veikė prieš vietos gyventojų lenkinimą, siekė, kad bažnyčioje vyktų

pamaldos ir lietuvių kalba. Matas Valeika apdovanotas Gedimino ordinu [16].

17

2. TYRIMO METODIKA

Esant ne itin gausiems vaistų receptūros knygų Lietuvoje tyrinėjimams, iki šiol nėra

patvirtintos metodikos. Todėl atliekant tyrinėjimus, vadovautasi bendrais metodologijos principais,

kurių pagrindą sudaro istorinio šaltinio turinio analizė. Palyginti du pirminiai, rašytiniai šaltiniai -

Tauragės apskrities Batakių ir Kauno Petrašiūnų vaistinių 1935 m. receptūros knygų turinys.

Žurnaluose sukaupta informacija nagrinėjama pagal jo dalis, skirtas receptų, išrašiusiojo gydytojo

pavardės ir kainos registracijai. Analizuojant receptų knygas pirmiausia atskirai apdoroti kiekvienos

skilties duomenys ir aptariamas jų santykis su kitose dalyse esančia informacija. Naudotas istorinio

lyginamojo duomenų apdorojimo ir statistinės analizės metodai. Surinkti duomenys statistiškai

apdoroti naudojantis SPSS Statistics 20.0 ir Microsoft Office Excel programomis.

Šiame tyrime vertinta, kaip atskiri kriterijai, susiję su vaistų receptais skiriasi tarp

Batakių ir Petrašiūnų vaistinių. Tam, kad nustatyti statistinio ryšio tarp šių vaistinių atskirų kriterijų

atvejais patikimumą, panaudoti šie statistiniai kriterijai: Pearsono suderinamumo χ2 kriterijų – kuomet

veiksnių reikšmės išreikštos procentine išraiška; Mann-Whitney Z kriterijų – kuomet veiksnių

reikšmės išreikštos intervaline skale ir pasiskirsto ne pagal normalųjį skirstinį.

Statistiškai reikšmingu laikomas skirtumas (t. y. atskirų kriterijų reikšmių skirtumus), kurio

patikimumas didesnis nei 95 procentai (t. y. jei p < 0,05). Šiuo atveju tolimesniuose skaičiavimuose

keliamos statistinės hipotezės: H0 – statistiškai reikšmingo ryšio tarp vaistinių nėra (ši hipotezė

priimama, jei p > 0,05). Kitaip tariant hipotezė rodo, kad konkretus kriterijus Batakių ir Petrašiūnų

vaistinėse buvo statistiškai panašus; HA – statistiškai reikšmingas ryšys tarp vaistinių yra (ši hipotezė

priimama, jei p < 0,05). Kitaip tariant hipotezė rodo, kad konkretus kriterijus Batakių ir Petrašiūnų

vaistinėse buvo statistiškai skirtingas.

Tiriamosios vaistinės medžiagos analizuotos remiantis to meto farmakologijos traktatu -

H. Hager knyga „Farmacininko praktikos vadovas“ („Das Handbuch der pharmaceutischen Praxis“) ir

oficialiu leidiniu Lietuvos Farmakopėja, išleista 1938 metais.

Tyrinėjant gydytojus, konsultavusius vaistinių pacientus, naudotasi 1936 m. „Lietuvos

medicinos, veterinarijos ir farmacijos įstaigų ir personalo sąrašas“ knyga.

Atlikus mokslinės literatūros ir dokumentų analizę bei taikant istorinį - aprašomąjį ir

statistinės analizės metodus, surinkti duomenys įvertinti, analizuoti ir interpretuoti.

18

2. 1. Tyrimo objektų aprašymas

Batakių vaistinės 1929 - 1935 m. receptūros žurnalą sudaro šiek tiek didesni nei A4

formato lapai, surišti virvele, suskaičiuoti ir užantspauduoti vyriausiojo apskrities gydytojo bei įsegti į

tamsiai mėlynus popierinius viršelius. Iš viso yra 403 lapai [17]. Kauno Petrašiūnų provizoriaus Mato

Valeikos vaistinės 1934 - 1935 m. receptų knyga susideda iš 151 susegtų lapų (1 pav.) [18]. Knygų

puslapiai apsitrynę, pageltę, vietomis išblukę, nuplyšusi dalis kampų. Kiekviename puslapyje yra

šešios skiltys, kuriose nurodyta data, recepto eilės numeris, vaisto komponentai ir jų kiekis, kaina bei

gydytojo ar felčerio išrašiusio receptą ir paciento pavardės [17, 18]. Receptai parašyti lotynų kalba, o

medžiagų pavadinimai sutrumpinti nesilaikant trumpinimų sistemos. Pavyzdžiui, Extractum

Belladonnae dažnai rašoma Ex. bel., Tinctura Convallariae majalis - Tr. Con. maj., o štai Solutio

Hydrogenii peroxidi trumpintas H2O2 [17, 18]. Petrašiūnų receptų knygoje gydytojų ir pacientų

pavardės netrumpintos, o jei tas pats gydytojas paeiliui skirdavo vaistą vis kitam pacientui, arba tam

pačiam, buvo dedamos kabutės ir gydytojo ar ligonio pavardė neberašoma. Tyrinėtuose receptūros

žurnaluose vaistinių medžiagų kiekiai nurodyti gramais [17, 18]. Tačiau iki 1923 m. Batakių

receptūros žurnale dar buvo senieji nesisteminiai vaistinės matavimo vienetai [3]. Pastarųjų pagrindas

buvęs granas, atitinkantis 0,06 g. 1935 m. receptų knygose vaistų kainos buvo nurodytos litais. Kainos

svyravo nuo 0,50 Lt iki 7,0 Lt.

1935 m. sausio ir birželio mėnesiais Batakių, J. Pužausko vaistinėje užregistruota 272

vaistų, o Petrašiūnų vaistinėje per tą patį laikotarpį kiek daugiau - 283 receptų. Didesnis pagamintų

vaistų skaičius pagal gydytojų receptus buvo žiemos mėnesį, kaimo vaistinėje - 184 vaistai, o miesto -

166, likę vaistai užregistruoti šiltuoju metų laiku. Nebuvo perskaityti ir suprasti 8 receptai Batakių

kaimo vaistinėje, o Kauno Petrašiūnų vaistinėje - 4 receptai nors M. Valeikos raštas buvęs

kaligrafiškas. 555 receptai skiriasi vienas nuo kito sudėtinėmis dalimis arba jų santykiais, kiti kartojasi,

kai kurie net 16 kartų. Vaistinėse daugiausia vaistų pagaminta iš 3 - 4 medžiagų, tačiau J. Pužausko

vaistinėje nemažai gaminta ir iš 1 medžiagos. Tačiau būta, kad receptas susidėdavo iš 7 - 8 dalių [17,

18]. Galima pastebėti, kad tiek nedidelio miestelio, tiek ir Kauno Petrašiūnų vaistinėse žmonės gydyti

panašiais vaistais.

Pateikiant archyvinių dokumentų nuorodas tiksliai žymėta ne tik šaltinio lapo numeris,

bet ir recepto numeris, tam kad skaitytojams ir šios temos tyrėjams būtų galima lengviau ir greičiai

surasti aptariamą receptą.

19

1. pav. Petrašiūnų ir Batakių vaistinių receptų knygos

20

3. REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS

3.1. Receptų sudėties analizė

Viena svarbiausių Tauragės apskrities Batakių ir Kauno Petrašiūnų vaistinių receptų

registracijos knygų dalis yra receptų turinio registracijos skiltis, pavadinta „Receptas“. Šiai daliai skirta

pusė kiekvieno puslapio pločio, kurioje perrašytas gydytojo nurodymas vaistininkui, iš kokių vaistinių

medžiagų ir jų kiekių gaminti vaistus. Vaistų forma nurodoma tik tokių receptų, kaip piliulės,

žvakutės, dozuoti milteliai ir ampulės. Kitų vaistų forma nustatyta įvertinus sudedamųjų dalių

fizikochemines savybes. Vaisto sudėtis į žurnalą buvo perrašoma tokia pačia tvarka, kokia išrašė

gydytojas. Paprastai pirmas rašytas stipriausiai veikiantis arba pagrindinis vaistinis komponentas, o

toliau - pagalbinės medžiagos. Neretai gydytojas tam pačiam pacientui išrašydavo vieną - du, kartais ir

tris ar keturis vaistus. Pavyzdžiui, tam pačiam ligoniui buvo skiriama mikstūra į vidų ir odai tepti

tepalas.

Kiekvienas gydytojas savaip komponavo vaisto sudėtį. Grafike (2 pav.) pateikti

duomenys rodo, kad recepto komponentų skaičius Batakių ir Petrašiūnų vaistinėse statistiškai

reikšmingai skyrėsi (p=0,004<0,05). Tai leidžia teigti, kad Petrašiūnų vaistinėje pagaminti vaistai

turėjo statistiškai reikšmingai daugiau komponentų nei pagaminti Batakių vaistinėje.

Dauguma vaistų sudaryti iš vienos - penkių sudedamųjų dalių, tačiau esama ir iš šešių (12

receptų Petrašiūnų vaistinėje, Batakių - 8), septynių (2 receptai Batakių vaistinėje) ar net aštuonių

dalių, po vieną tokį receptą užfiksuota abiejose žurnaluose.

2 pav. Batakių ir Petrašiūnų vaistinėse registruotų receptų komponentų skaičiaus vidurkis

21

Receptų komponentų skaičius skirtingose vaistinėse skyrėsi ir skirtingais mėnesiais

(p<0,05). Tai rodo, kad Petrašiūnų vaistinėje recepto komponentų skaičius buvo didesnis tiek sausio,

tiek birželio mėnesiais (3 pav.).

3 pav. Receptų komponentų skaičiaus vidurkis Petrašiūnų ir Batakių vaistinėse skirtingais mėnesiais

Gydytojas A. Matukas dirbęs Panemunėje dažniausiai skirdavo vaistus iš 3 - 4

sudedamųjų dalių. Į jo išrašytą receptą nuo kosulio įėjo ipekakuanos šaknų užpilas (Inf. rad.

Ipecacuanhae), anyžių lašai (Liq. Ammonii anisati), kalio sulfogvajakolis (Kalii sulfoguajacolici),

svilarožės sirupas (Sirupi Althaeae) (PVRK, 1935, l. 116, Nr. 52). Daugiausia išrašyta

vienkomponenčių ir dvikomponenčių vaistų. Vidaus ligų gydytojas A. Garmus išrašydavo vidurių

lašus su pelynu (Tinct. Artemisia) (PVRK, 1935, l. 113, Nr. 13), o Batakiuose felčeris K. Rimša

panašiam negalavimui skirdavo dozuotus miltelius, kurių sudėtyje būdavo tanalbinas 0,006, bismuto

subnitratas 0,01, natrio benzoatas 0,01 ir cukrus 0,1 (BVRK, 1935, l. -, Nr. 114). Mikstūras iš 8 dalių,

išrašytas vidaus ligų gydytojo Konstantino Nekvedavičiaus (4 pav.) ir Batakių felčerio sudarė po tris

augalinės ir penkis cheminės kilmės komponentus, kurie skyrėsi vienas nuo kito [17, 18].

22

4 pav. Petrašiūnų vaistinėje užregistruoto aštuonių komponentų vaisto sudėtis (Inf. rad. Ipecacuanhae ex 1,0 ad 300,0; Kalii sulfoguajacoli 8,0; Kalii jodati 2,0; Natrii

benzoici 12,0; Natrii bicarbonici 5,0; Coffeini natrii benzoici 3,0; Liquor Ammonii anisati 12,0; Sirupi Althaeae 30,0)

Daugiausiai buvo išrašoma vaistų vartojamų į vidų (milteliai, užpilai, nuovirai, mikstūros,

piliulės ir kt.). Per abu mėnesius vidinio vartojimo vaistų statistiškai (p=0,000<0,05) daugiau buvo

pagaminta Batakių vaistinėje - 44,7%, o Petrašiūnų vaistinėje kiek mažiau 38,3% visų pagamintų

vaistų. Išoriniai vaistai (tepalai, linimentai) miesto vaistinėje sudarė - 13%, o kaimo vaistinėje vos 4%

visų išrašytų vaistų (5 pav.) [17, 18].

5 pav. Skirtingų vartojimo formų vaistų pasiskirstymas Batakių ir Petrašiūnų vaistinėse

23

Vaistų komponentus galima suskirstyti į tris pagrindines grupes: augalinės, gyvūninės ir

cheminės kilmės. Nustatyta, kad augalinės kilmės žaliavos statistiškai (p=0,004<0,05) reikšmingai

dažniau buvo naudotos Petrašiūnų vaistinėje - 26%, ten daugiau ir cheminių medžiagų - 26,6%, o

gyvūninių tik 1,4%. Batakių vaistinėje situacija panaši: cheminių 25,6%, augalinių 18,6%, o gyvūninių

kiek mažiau nei 2% visų žaliavų (6 pav.) [17, 18].

6 pav. Receptų sudėtyje esančių žaliavų kilmė Batakių ir Petrašiūnų vaistinėse

3.2. Augalinės kilmės vaistų komponentai

Augalinės kilmės vaistų populiarumas mažėjo, juos keitė cheminiai junginiai. 1830 m.

Telšių receptų knygoje vaistų komponentai iš augalų sudarė 71%, 1923 m. Batakių vaistinėje - apie

60%. Tuo tarpu 1935 m. augalinės kilmės vaistų komponentai Batakių vaistinėje sudarė 40,5%, o

Petrašiūnų vaistinėje 48,2%.

Vaistų gamybai buvo naudojamos šios augalų dalys: šaknys, lapai, vaisiai, sėklos, sakai

ir iš jų pagamintos įvairios vaistų formos - užpilai, nuovirai, tinktūros, ekstraktai ir aliejai. Augalai

buvo naudojami ir kaip vaisto veiklioji ir kaip kvapą bei skonį koreguojanti medžiaga. Gydytojai ir

felčeris skyrė daugiau kaip 40 skirtingų augalų. Pastebėta, kad tropiniai augalai buvo išrašomi kur

kas dažniau nei vietiniai.

24

Felčeris K. Rimša dažniau išrašydavo vaistus, kurių sudėtyje vietinės augalinės medžiagos

(15,1%), tuo tarpu Petrašiūnų vaistinėje jos sudarė 12,8%. Importinės augalinės žaliavos Petrašiūnų

vaistinėje sunaudota 45,1%, o kaime - gerokai mažiau - 26,9% (7 pav.). Šios augalinės medžiagos

buvo atgabenamos iš Indijos ir Amerikos žemyno.

7 pav. Vietinių ir įvežtų augalinių medžiagų santykis Batakių ir Petrašiūnų vaistinėse

Populiariausi vietiniai augalai buvo: čiobrelių žolė (Herba Thymi), valerijonų šaknys

(Radix Valerianae), juodosios drignės lapai (Fol. Hyoscyami niger) iš kurių gamintas aliejus, mėtos

lapai (Fol. Menthae), kadagio vaisiai (Fructus Juniperi), pakalnutės žolė (Herba Convallariae [17,

18]).

Rečiau minima karčiojo kiečio žolė (Herba Artemisia absinthii), avietės vaisiai (Fructus

Rubus Ideae), iš skalsės (Secale cornutum) pagamintas ekstraktas, iš pušų spyglių (Pinus sylvestris)

paruoštas aliejus, iš beržo tošies (Betula pendula) pagamintas degutas (Ol. Rusci) [17, 18].

Dažniausios importinės žaliavos: apelsino žievė (Cortex Aurantii), chininmedžio žievė

(Cortex Chinae), putokšlės šaknys (Rad. Senegae), anyžiaus vaisiai (Fructus Anisi), ipekakuanos

šaknys (Radix Ipecacuanhae), svilarožė (Althaea officinalis) [17, 18].

Retai minima kondurango žievė (Cortex Condurango), karčiojo arbūzo sėklos (Sem. Citrullus

colocynthis), strofanto tinktūra (Tinct. Strophanthae), akacijų sakai (Mucilaginis gummi arabici),

kolamedžio ekstraktas (Extr. Colae), činčibero tinktūra (Tinct. Strychni), lauravyšnės (Aq.

Laurocerasi) bei karčiųjų migdolų (Aq. Amygdalae) vanduo, ricinos (Ol. Ricini) ir alyvuogių (Ol.

Olivari) aliejai [17, 18].

25

Į vaistų sudėtį itin dažnai įeidavo anyžių lašai (Liq. Ammonii anisati) - anyžių aliejaus,

amoniako ir spirito mišinys. Vartota, kaip atsikosėjimą lengvinanti priemonė ir suteikianti vaistui

malonų kvapą [19]. Mikstūrose derinta su putokšlės ištrauka (Decoct. rad. Senegae), turinčia

mukolitinių savybių arba su ipekakuanos užpilu (Inf. rad. Ipecacuanhae), veiksminga priemone

padedančia pašalinti klampias gleives. Kitas, dažnai sutinkamas augalas - svilarožė (Althaea

officinalis). Iš augalo šaknų bei lapų gamintas sirupas, nuoviras. Altėja, populiariausias vaistas buvo

XIX a. pradžioje, savo reikšmės nepraradusi ir po šimtmečio. Apelsinų sirupas (Sirupi Aurantii)

naudotas pašalinti nemalonų vaistų skonį [3, 17, 18].

Vaistų gamybai naudota nedidelė sumedėjusi liana - kondurangas (Gonolobus

condurango). Augalo žievės tinktūra vertinga, kaip malšinanti skrandžio skausmus, gerinanti

virškinimą bei slopinanti pykinimą ir vėmimą [20]. Dažnai skirta kartu su chinos (Tinct. Chinae) ir

rabarbaro (Tinct. Rhei) tinktūromis (PVRK, 1935, l. 113, Nr. 25). Tik kartą Petrašiūnų žurnale

paminėta gencijono tinktūra (Tinct. Gentianae) (PVRK, 1935, l. 122, Nr. 140), o Batakių nerastas nei

vienas šios tinktūros receptas. Kartais buvo išrašomi sudėtiniai vaistai žinomi, tam tikru pavadinimu,

kurį sudarė keli komponentai. Pavyzdžiui, sausio mėnesį Petrašiūnų vaistinėje užregistruotas sudėtinis

preparatas Tinctura Amara, sudėtyje buvę apelsino vaisiai (Fruct. Aurantii), širdažolės žolė (Herbae

Centauri minoris), gencijono šaknys (Rad. Gentianae) ir ciberžolės šakniastiebiai (Rhiz. Zedoariae)

(PVRK, 1935, l. 113, Nr. 13). Į miltelių sudėtį dažnai įeidavo sausasis šunvyšnės ekstraktas, rečiau

tirštasis ekstraktas (Extr. Belladonnae). Skiriama virškinamojo trakto spazmų atpalaidavimui, retai

esama priešreumatinių tepalų sudėtyje. Vidurių užkietėjimui šalinti buvo skiriama karčiojo moliūgo

sėklų ekstraktas (Extr. Colocynthidis) su alaviju (Aloe) ir rabarbaro šaknų milteliais (Pulv. rad. Rhei)

(PVRK, 1935, l. 113, Nr. 18). Petrašiūnų receptų knygoje rastas homeopatinio vaisto receptas, Liquor

Carbonis detergens, akmens anglies degutas (PVRK, 1935, l. 159, Nr. 733). Panašios sudėties vaistas

šiuolaikinėje homeopatijos praktikoje skiriamas žvynelinei gydyti [17, 18, 21, 22].

Valerijono šaknų tinktūros, nuovirai, užpilai ir sudėtiniai preparatai (Tinct. Valerianae

compositi, aetheratae) buvo skiriami kaip raminamieji. Dažnas raminančių lašų sudėtyje, mikstūrose

virškinamojo trakto spazmams malšinti, atsikosėjimui palengvinti. Išoriškai - tepalų nuo reumato

sudedamoji dalis [17, 18].

Įvairove pasižymi širdį veikiančius glikozidus kaupiantys augalai. Širdies ligoms gydyti

labai dažnai buvo išrašoma spiritinė pakalnutės žolės tinktūra (Tinct. Convallariae majalis) dažnai

kartu su valerijono ir strofanto sėklų tinktūromis (Tinct. Strophanthae). Gydytojos A. Steponaitienės

paskirti širdies lašai, kurių sudėtyje pakalnutės, činčibero vaisių (Tinct. Nucis Vomicae) ir rusmenės

(Tinct. Digitalis) tinktūros (PVRK, 1935, l. 118, Nr. 77). Vaistams ruoštas skalsių ekstraktas (Extr.

Secalis cornuti) iš skalsių skleročių, veikiančių lygiųjų raumenų tonusą. Skalsė buvo naudota stabdyti

26

kraujavimą ir slopinti migreninį galvos skausmą bei moteriškų ligų gydymui. Kartais ji derinta su

apynių spurgų veikliąja medžiaga lupulinu (Lupulin) (PVRK, 1935, l. 118, Nr. 83) [17, 18, 23].

Drignė (Hyoscyamus), yra nuodingas augalas ir pasižymi skausmą mažinančiu, šlapimą

varančiu ir atsikosėjimą lengvinančiu ar kosulio spazmus slopinančiu veikimu [24]. Drignės ekstraktas

buvo naudojamas vidinių, aliejus - išorinių vaistų gamybai. Kartais recepte išrašomas Ol. Hyoscyami

sumaišytas su čemerio sėklomis (Veratrini) ir terpentino (Ol. Terebinthinae) bei kamparo aliejais (Ol.

Camphorae) (PVRK, 1935, l. 112, Nr. 9). Terpentino aliejus, lengvinantis uždegiminių sąnarių ir

raumenų procesų simptomus dažnai buvo išrašomas kartu su chloroformu (Chloroformii). Gamtinės

kilmės kamparas randamas nuolat žaliuojančiame kampariniame cinamone (Cinnamomum camphora).

Naudotas Spiritus camphoratis išoriškai reumatinių susirgimų gydymui, o Camphorae kaip širdies

veiklą stimuliuojanti priemonė, kartais plaučių uždegiminio proceso slopinimui [3, 17, 18].

Kadagio uogų užpilas (Inf. fructi Juniperi) buvo naudojamas stimuliuoti šlapimo

skyrimąsi ir gerinti žarnyno veiklą. Nuovirais gydytas sąnarių uždegimas (8 pav.).

8 pav. Receptas su kadagio uogų užpilu (Inf. fructi Juniperis 20,0-160,0; Coffeini natrii salicylici 1,5; Liq. Kalii acetici; Otynum aa 20,0) Batakių receptų knyga, 1935

Petrašiūnų vaistinėje pagaminti keturi vaistai, kuriuose minimas opijus (PVRK, 1935, l.

113, Nr. 26; l. 117, Nr. 57; l. 119, Nr. 80; l. 164, Nr. 819). 1935 m. Batakių gyventojams felčeris

neskyrė nei vieno tokio vaisto. XIX a. opijus buvo vienas populiariausių vaistų skausmui slopinti,

karščiuojant, naudotas kaip raminamasis ir rekomenduotas kosuliui gydyti. Petrašiūnų vaistinėje

pagamintų vaistų su opijumi sudėtyje buvo Tinctura opii simpl., Extractum Opii ir Tinctura Opii

benzoica - tai opijaus tinktūra su anyžiaus aliejumi (Olei Anisi vulg.), kamparu, benzoine rūgštimi

(Acidi benzoici) ir vynu [25]. Vidiniam vartojimui opijaus tinktūrą su ipekakuanos šaknų užpilu,

anyžių lašais ir altėjos sirupu gydytojas Antanas Garmus skyrė nuo kosulio (PVRK, 1935, l. 113, Nr.

26). Grynas opijus, Opium purum, dar tebeskirtas 1923 m. Batakių gyventojams, o 1935 m. jo

nebeaptinkama. 1923 m. opijus sudarė 6% Batakių receptūros žurnale užregistruotų preparatų [3].

http://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Kamparinis_cinamonas&action=edit&redlink=1

27

Papaverinas (Papaverini) - opijaus alkaloidas, naudotas kaip spazmolitikas. Petrašiūnų vaistinėje į

gaminamų žvakučių sudėtį įėjo tirštasis šunvyšnių ekstraktas, Extr. Belladonnae 0,015, Papaverini

0,03, kakavos sviestas, Butyri Cacao q. s. supp. N. 10. (PVRK, 1935, l. 162, Nr. 784). Retai

vaistininkai papaveriną komponuodavo į gaminamų miltelių sudėtį [17, 18].

Vaistų kvapui ir skoniui gerinti buvo išrašomi įvairūs eteriniai vandenys, turintys silpną

farmakologinį poveikį. Lauravyšnių vanduo (Aq. Laurocerasi), karčiųjų migdolų (Aq. Amygdalarum

amararum), mėtų (Aq. Menthae) ramina ir gerina apetitą. Linimentų ruošimui naudotas alyvų (Ol.

Olivari), ricinos (Ol. Ricini) arba pušų spyglių (Ol. Pini sylvestris) aliejus [17, 18].

Taigi augaliniai vaistai vis dar buvo populiarūs ir nė kiek nenusileido cheminiams.

Augalinė žaliava neretai būdavo vaisto pagrindinė veiklioji medžiaga, o kartais skonį gerinanti,

poveikį stiprinanti, ar suteikianti vaistui formą.

3. 3. Gyvūninės kilmės komponentai

XIX a. pradžioje vis dar buvo populiarūs vaistai, kurių sudėtyje buvo gyvūninės kilmės

medžiagos. 1830 m. Telšių receptų knygoje jie sudarė 6% visų komponentų. Dažniausiai buvo

išrašomas pleistras Emplastrum Vesicatorii, kurio sudėtyje buvo ispaniškų muselių Cantharides

milteliai, taip pat esencija ir tinktūra iš bebro sruoglių Castoreum, bičių produktai [4].

Batakių receptų knygoje gyvūninės kilmės komponentai sudaro tik 1,8%, o Petrašiūnų -

1,4% visų komponentų. Dažniausiai buvo išrašomi žuvų taukai (Ol. Jecoris aselli), gauti iš menkės

kepenų. Labai retai medžiagos iš kiaulės, bebro, skruzdžių. Batakių receptūros žurnale minimas

Pepsinum germanicum - tirpioji pepsino miltelių forma [17, 18].

Šiai grupei pagal kilmę priskiriamas adrenalinas, pagrindinė akių lašų sudedamoji dalis.

Jis buvo sintetintas laboratorijoje ir į vaistines patekdavo suprarenino - 0,1% adrenalino tirpalo

pavidalu. Akių ligų gydytojas J. Marcinkus skyrė vaistus su cinko sulfatu, adrenalinu ir gyvsidabriu:

Zinci sulfurici 0,03, Sol. Adrenalini 1:1000 gtt. X ir Sol. Hydrargyri oxycyanati 1:10000 ad 10,0

(PVRK, 1935, l. 118, Nr. 79) [18].

XIX a. buvęs populiarus vaistas su bebro sruoglių Castoreum tinktūra užfiksuotas tik

viename gydytojo recepte (9 pav.) (PVRK, 1935, l. 115, Nr. 47) [18]. Tai aitraus kvapo, gelsvai rausvi

milteliai iš bebro pouodeginės liaukos [19]. XVIII a. veikale Materia Medica rašoma, kad Castoreum

gydo galvos skausmą, karščiavimą, isteriją. Paracelsas (1493–1541) naudojo epilepsijai gydyti. 1911

m. Britų farmacijos kodekse pažymėta, kad Castoreum buvo išrašomas dismenorėjai, nervų

priepuoliams, širdies skausmams malšinti [26].



28

9 pav. Receptas su bebro sruoglių tinktūra (Inf. rad. Valerianae 8,0:200,0; Natrii bromati 8,0; Calcii bromati 4,0; Aq. amygdalae 3,0; Tinct. Convalariae majalis 5,0; Tinct. Castorei 3,0) Petrašiūnų

receptų knyga, 1935

Skruzdžių spiritas Spiritus Formicarum, esantis išorinių vaistų sudėtyje naudotas įtrinimams, sergant

sąnarių ligomis (PVRK, 1935, l. 119, Nr. 97) [18].

1935 m. receptų knygose jau nėra ispaniškų muselių tinktūros (Tinct. Cantharicum).

Tačiau 1923 m. Batakių žurnale šis vaistas minėtas ne kartą, kaip turintis vietiškai dirginantį poveikį.

Mišinyje su spiritu ir ricinos aliejumi buvo skiriama nuo plaukų slinkimo [3]. 1830 m. Telšių receptų

knygoje dažnai minimas Emplastrum Vesicatorii, pleistras su ispaniškų muselių milteliais. Skirtas

galvos skausmui malšinti, esant uždegimams, sumušimams taip pat kosint [4].

1830 m. Telšių receptų knygoje užregistruota bičių produktų, kurie buvo išrašomi

mikstūrose nuo kosulio, odą minkštinančiuose tepaluose. Medus - Mel virgineum, Mel comunis įėjo į

skalavimo skysčių sudėtį [4]. Tuo tarpu 1935 m. Petrašiūnų ir Batakių vaistinės negamino vaistų su

bičių produktais.

XX a. trečiajame dešimtmetyje gyvūninės kilmės vaistų medicinos praktikoje buvo

belikę vos keli. Dalį gyvūninės kilmės vaistų pakeitė pusiau sintetiniai ir sintezuoti junginiai, tokie

kaip adrenalinas, pepsinas, insulinas.

3.4. Neorganinės ir organinės rūgštys, druskos ir sintetiniai junginiai

Šios grupės junginiai minimi beveik kiekvieno vaisto sudėtyje. Iš viso vaistininkai

panaudojo per 100 cheminės kilmės medžiagų. Neorganinės ir organinės rūgštys buvo kaip

29

pagrindinės veikliosios medžiagos arba greitinančios vaisto veikimą, kartais suteikdavo veikliajai

medžiagai reikalingas sąlygas, kaip pavyzdžiui druskos rūgštis - palaikė reikalingą pH lygį pepsino

veikimui. Dažniausiai receptų knygose minėtos druskos: kalio bromidas, kalcio bromidas, kalio

chloridas, natrio bikarbonatas, cinko sulfatas, kalio ir natrio jodidai, natrio bromidas, natrio chloridas,

kalcio ir natrio fosfatai [17, 18].

Kalio bei natrio jodidų druskos pasižymi mukolitiniu, atsikosėjimą lengvinančiu

poveikiu, vartotos ir išoriškai odos grybeliniams susirgimams. Batakių felčeris išrašė 19 receptų su

geležies jodato sirupu, Kauno gydytojai šio vaisto neskyrė. Petrašiūnų vaistinėje pagaminti 3 receptai

su kalio jodidu. Tuo tarpu kalio ir natrio bromidai - populiarūs raminančiuose lašuose. Kalio chlorido

tirpalas vartotas širdies veiklos sutrikimams dėl kalio stygiaus. Kalcio bromidas - nervų išsekimui ir

epilepsijos priepuoliams. Į mikstūrų sudėtį plaučių ligoms gydyti dažnai buvo komponuojamos amonio

druskos - bromidai, sulfatai, chloridai. Šios druskos itin dažnai įeidavo į amonio - anyžių lašų sudėtį.

Skrandžio rūgštingumui mažinti mikstūrose ir milteliuose dažnai būdavo magnio oksidas (Magnesii

ustae), rečiau kalcio vanduo. Panašiam poveikiui pasiekti miltelių sudėtyje buvo magnio karbonatas

(Magnesii carbonici), kuris mažindavo skrandžio skausmus ir virškinimo sutrikimus. Natrio salicilatas

rekomenduotas esant raumenų skausmams, reumatui, ar podagrai. Natrio bikarbonatas naudotas

pasiekti greitesnį vaisto veikimą [3, 17, 18].

Įdomu pastebėti, kad dar iki 1935 m. medicinos praktikoje gydymui naudoti šie nuodingi

gyvsidabrio junginiai: Hydrargyrum praecipitatum, Hydrargyrum oxycyanati [17, 18]. Gyvsidabrio

druskos ir oksidai vartoti, kaip dezinfektantai sergant gonorėja, konjunktyvitu ir infekcinėmis odos

ligoms. Sausio mėnesį gydytojas A. Kryževičius skyrė gyvsidabrio tepalą Ung. Hydrargyri flavi 1%

5,0, kaip antiseptinę priemonę (PVRK, 1935, l. 120, Nr. 109) [18]. 1923 m. Batakiuose, gyvsidabris

buvo populiarus vaistininko gamintuose preparatuose. Ten gyvsidabrio chloridas (kalomelis) -

populiarus diuretikas, vartotas padidėjusiam arteriniam kraujo spaudimui mažinti, o Hydrargyrum

sublimatum corrosivum sublimate (gyvsidabrio dichloridas) ir Hydrargyrum sulfuratum rubrum

spėjama, kad galėjo būti skiriama sifilio gydymui [3]. Graikų filosofas Demokritas pirmasis 400 m. pr.

Kr. aprašė medžiagą panašią į kalomelį. XVI a. šveicarų gydytojas ir chemikas Paracelsas kalomelį

naudojo kaip vidurius paleidžiantį vaistą. 1618 m. buvo įrašytas į Londono farmakopėją, juo gydytas

sifilis, cholera [27].

Kitas M. Valeikos receptų knygoje minimas vaisų komponentas - švino vanduo (Aq.

Plumbi), susidedantis iš Plumbi acetici basici solut. (švino acetatas) ir Aq. destillatae (PVRK, 1935, l.

159, Nr. 742) [25]. Jo druska buvo naudojama, kaip sutraukianti priemonė odos ir ašarų kanalų

uždegimams gydyti [3, 18].

30

Nuo seniausių laikų sidabras buvo vertinamas kaip universali gydymo priemonė.

Antikinės Graikijos gydytojas Hipokratas sidabru gydė žaizdas, opas, širdies ligas. Apie 1520 m.

Paracelsas sidabro nitratu gydė chorėją, sifilį ir epilepsiją [28]. Petrašiūnų receptų knygoje koloidinis

sidabro preparatas, Argenti proteinici, randamas nosies lašų sudėtyje, dažnai išrašomas kartu su

suprareninu (chloro vandenilio adrenalino tirpinys) (PVRK, 1935, l. 159, Nr. 732). Stipriai veikiančios

medžiagos sidabro nitrato, Argenti nitrici, tirpalas dar naudotas kaip antiseptikas (PVRK, 1935, l. 162,

Nr. 778). Akių ligų gydytojas J. Marcinkus kartais skirdavo akių antiseptiką Argyroli, sidabro junginį

su baltymu (PVRK, 1935, l. 119, Nr. 75) [18, 19, 29].

Vaistų gamybai vaistininkai naudojo neorganines sieros ir boro rūgštis. Sieros rūgštis

buvo skirta vidiniam vartojimui (1 receptas Petrašiūnų vaistinėje), o boro rūgšties tirpalas (Batakių ir

Petrašiūnų vaistinėse pagaminta po 3 receptus) - akių lašų veiklioji medžiaga. Tik kartą Petrašiūnų

receptų knygoje užfiksuota organinė acto rūgštis Acidum aceticum, naudota karščiuojantiems,

nusilpusiems ligoniams gydyti [4]. Ji buvo skiriama kartu su kamparu bei pušų ir terpentino aliejais

(PVRK, 1935, l. 121, Nr. 126). Vario sulfato druskos tirpalas, kaip antiseptikas lašintas į akis, sergant

konjunktyvitu. Kartais receptuose sutinkamas vandenilio peroksido tirpalas 3%, Sol. Hydrogenii

peroxydi 3% (Petrašiūnų vaistinėje 3, o Batakių - 6 receptai). Tirpalas vartotas žaizdoms plauti,

negausiam kraujavimui stabdyti. Rečiau skirtas jodo tirpalas - odos žaizdų antiseptikas [17, 18].

Kitas junginys cinko oksidas - odos tepalų sudedamoji dalis. Cinko sulfatas, turintis

antiseptinių savybių dažnas akių lašų sudėtyje ir skysčiuose odos praplovimams. Bismuto subnitratas

(Magisteri bismuthi) derinyje su tanalbinu dažnas milteliuose nuo viduriavimo. Siera, Sulfuris

depurati, randama odos tepalų sudėtyje. Geležies jodidas, Ferrum iodatum, naudotas infekcinių

susirgimų gydymui. Įdomi druska Natrii kakodylici su arsenu buvo išrašoma ampulėmis poodinei

injekcijai (10 pav.) [17, 18].

10 pav. Recepto fragmentas (Natrii kakodylici 2,0; Aq. destillatae 20,0) Petrašiūnų receptų knyga, 1935

Vaistų sudėtyje esama nemažai ir sintetinių junginių: salicilo rūgštis ir jos druska natrio

salicilatas, acetilsalicilo rūgštis (aspirinas), fenacetinas, piramidonas, anestezinas, pantokainas.

Petrašiūnų vaistinės receptuose organinė salicilo rūgštis, sudėtinė odos linimentų dalis, veikianti

31

antibakteriškai ir priešuždegimiškai, o natrio salicilatas vartotas į vidų. Kiti junginiai dažniausiai buvo

sudėtinių miltelių komponentai. Fenacetinas derintas su acetilsalicilo rūgštimi, amidopirinas su kofeino

natrio benzoatu, kitos medžiagos derintos su tinktūromis ir bromidais. Dažniausiai tokie vaistų deriniai

gaminti vaistininko esant peršalimui, reumatui ar skausmui [3, 17, 18].

Receptūros žurnaluose aptinkamos ir specifiškesnės medžiagos, turinčios tam tikrą

poveikį. Petrašiūnų vaistinės penkiuose receptuose minimi Doverio milteliai, Pulvis Doweri dar

vadinti Pulvis Ipecacuanhae opiatus. Tai ipekakuanos šaknų (Radix Ipecacuanhae), opijaus (Opium

purum) ir kalio sulfato mišinys. Milteliai skatino prakaitavimą ir mažino skausmą [30]. Buvo išrašomi

su kitais vaistais bronchų ir vidaus organų spazmams slopinti. Retai skiriami alkaloido veratrino

milteliai, išskirti iš žolinio augalo čemerio sėklų. Skirtas neuralgijos ir artrito simptomams mažinti.

Gvajakoliu (Guajacolum carbonicum) buvo gydoma tuberkuliozė, o kalio sulfogvajakolis, Kalii

sulfoguajacoli naudotas nuo kosulio ir astmos [17, 18, 31]. Kartu su jais dažnai buvo išrašomas

kodeinas taip pat slopinantis kosulį. Kartais mikstūrose išrašomas tiokolis ūminiam ir lėtiniam plaučių

uždegimui gydyti [3, 17, 18].

Receptuose keletą kartų aptiktas ypač nuodingas 1% kalio arsenito tirpalas Liquor

arsenicalis Fowleri. Nuo 1845 m. juo buvo gydoma maliarija, chorėja bei sifilis [17, 18, 32].

Urotropinas (heksametilentetraminas) vartotas, kaip dezinfekuojanti priemonė šlapimo takų

uždegimui. Rezorcino tirpalas buvo skirtas išoriškai kaip antiseptinė ir dezinfekuojanti medžiaga arba

skiriamas kaip antiseptinė odos tepalo dalis. Rečiau slopino žarnyno uždegiminius procesus. Chloralio

hidratas skirtas esant centrinės nervų sistemos sutrikimams. Diuretinu (Diuretini) gydytas širdies

nepakankamumas ir hipertenzija [17, 18].

Tik kartą Petrašiūnų receptų knygoje minimos santonino tabletės (Tab. Santonini),

išrašytos gydytojo A. Kryževičiaus (PVRK, 1935, l. 115, Nr. 42). Tai viena stipriausių tuo metu žinotų

prieškirmėlinių sintetinių medžiagų [3, 18]. 1923 m. Batakių žurnale santoninas derintas su kalomeliu

tikėtina įtariant helmintų invaziją [3]. 1911 m. Britų farmakopėja pažymi, kad įprastinė santonino

miltelių dozė buvo nuo 2 iki 5 gramų. Nurodyta vartoti tris arbatinius šaukštelius, tris kartus per dieną

ir taip tris dienas [33].

Populiarios buvo geležies karbonato piliulės, Pilulae Blaudi, H. Hager „Vaistininko

praktiniame vadove“ nurodyta tokia jų sudėtis: Ferri sulfatis crystalisati, Kalii carbonatis depurati aa

10,0, Sacchari albi 5,0, R. Althaeae q. s. Piliulės, kaip lengvai pasisavinamos geležies šaltinis, buvo

išrašomos mažakraujystei gydyti (11 pav.) [24]. Kauno gydytojai kartais jas skirdavo derinyje su

arseno rūgštimi, Pilulae Blaudi cum acidi arsenicosi, o Batakių felčeris be šio komponento.

32

11 pav. Geležies karbonato piliulių receptas (Pilulae Blaudi N. 60) Batakių receptų knyga, 1935

Atropinas, Atropine sulfurici, Dioskorido laikais buvo skiriamas nuo skausmo arba nemigos.

Tropano darinys dažnai komponuotas su opijumi anestezijai, vėliau juos pakeitė eteris ir chloroformas

[34]. Kaune dirbusi gydytoja A. Steponaitienė išrašė akių lašus, kuriuose nurodomas šis alkaloidas. Į

Petrašiūnų vaistinę atkeliaudavo keletas gydytojų paskirtų receptų, kuriuose nurodomas tik spiritinis

eterio tirpalas, Liquor anodynus, Aether sulfuricus. Jis silpnumo priepuolio metu uostytas arba trinti

smilkiniai [18, 35]. Nuo 1831 m. chloroformas žinotas kaip anestetikas operacijų metu, tačiau į

Batakių ir Petrašiūnų receptų knygas įrašytas kaip linimentų sudedamoji dalis [17, 18, 36].

Batakių receptūros žurnale užregistruoti sudėtiniai milteliai Pulvis Liquiritiae

compositus, literatūroje nurodoma tokia jų sudėtis: Sennae Folia pulverisata, Liquiritiae Radix

pulverisata, Foeniculi Fructus pulverisatum, Sulfur Sublimatum, Saccharum Purificatum pulverisatum

(BVRK, 1935, l.-, Nr. 22) [17, 37]. Felčeris K. Rimša greičiausiai juos skirdavo esant vidurių

užkietėjimui.

1935 m. Petrašiūnų ir Batakių receptų knygose užregistruotuose receptuose esama įvairių

mineralinių druskų, rūgščių ir cheminių medžiagų. Dažniausiai skirtos uždegiminiams procesams

slopinti, kvėpavimo, širdies kraujagyslių sistemoms, virškinimo trakto sutrikimams gydyti ir kaip

pagalbinės medžiagos, suteikiančios tinkamą vaisto poveikį. Skiriant vaistą buvo įvertinamas ne tik jo

bendras poveikis organizmui, bet ir junginio įsisavinimas bei galimas šalutinis poveikis.

3.5. Narkotinės medžiagos

1935 m. receptų knygose randamos šios stipriai veikiančios narkotinės medžiagos:

opijus, morfinas, kokainas. Morfinas - veiklioji opijaus medžiaga, pasižymi labai stipriu skausmą

malšinančiu poveikiu [38]. Kartais jis įeidavo į dozuotų miltelių, retai - į žvakučių sudėtį. Vertinant

pagal vienkartinę dozę, ji atitiko tuo metu leidžiamą vidutinę. Dienos dozės patikrinti neįmanoma, nes

nėra aišku, po kiek miltelių per parą gydytojas skyrė ligoniui. Gydytojas A. Kryževičius išrašė septynis

receptus, kuriuose morfino hidrochlorido ampulės, Morphinum Muriaticum [18].

33

Kita narkotinė medžiaga - kokainas, išgautas iš tikrojo kokainmedžio lapų. Pirmasis

įrašas apie kokainmedžio lapų savybes rastas Florencijos keliautojo Amerigo Vespučio (1451 - 1512)

atsiminimuose [39]. Petrašiūnų receptų knygoje yra tik vienas receptas, kuriame jis vartotas išoriškai

odos tepalo sudėtyje kaip stiprus analgetikas. Dažnai skirtas esant odos patinimams, žaizdoms, kaulų

lūžiams. Kauno Petrašiūnų receptų knygos dviejuose receptuose aptiktas sintetinis kokaino pakaitas,

Beta - Eucaini.

12 pav. Receptas su kokainu (B-Eucaini 0,08; Sol. Natrii chloridi 0,8% - 80,0 Steril.) Petrašiūnų receptų knyga, 1935

Anestetikas buvo skirtas esant dantų skausmui, oftalmologijoje ar inkstų veiklos sutrikimams [40].

Gamintas sterilus injekcinis tirpalas: B-Eucaini 0,08, Sol. Natrii chlorati 0,8% - 80,0 Steril (12 pav.)

(PVRK, 1935, l. 123, Nr. 148) [18].

Labai retai minimas pantoponas (Pantoponi), tai opijaus alkaloidų hidrochloridų mišinys,

turintis apie 50% morfino. Viename Petrašiūnų knygos recepte jis išrašytas žvakučių, o kitame lašų

forma. Vartotas, kaip skausmą malšinantis ir migdantis vaistas [41]. Batakių kaimo vaistinės

receptuose ši medžiaga nebuvo rasta, nes tuo metu felčeriai negalėjo išrašyti nuodingų ir stipriai

veikiančių medžiagų.

Petrašiūnų vaistinėje 8 dozuotų miltelių receptai, kuriuose pusiau sintetinis kodeino

darinys - Eucodal. Dažnai būdavo tokios kombinacijos: Eucodali 0,065, Phenacetini 0,3, Acidi

acetylsalicylici 0,35 arba Eucodali 0,006, Extr. Belladonnae 0,02, Magnesii perhydroli, Saloli aa 0,3

(PVRK, 1935, Nr. 4, l. 112; Nr. 48, l. 115). Tai buvo efektyvi skausmą malšinanti priemonė. Vaistų su

narkotinėmis medžiagomis kainos buvo itin aukštos nuo 3 iki 5,1 lito [18].

Kitas opijaus alkaloidas - kodeinas, įeinantis į vaistingųjų preparatų nuo kosulio sudėtį.

Mikstūrose jis išrašomas kartu su čiobrelių sirupu (Sirupi Thymi comp.), valerijonų šaknų užpilu (Inf.

rad. Valerianae) ar putokšlės šaknų nuoviru. Kartais kodeinas (Codeini puri) išrašomas miltelių

pavidalu kartu su cukrumi [17, 18].

Hidrokodonas, Cardiazol Dicodid, pusiau sintetinis opiatų agonistas ir hidrintas ketono

darinys, turintis stipresnį poveikį nei kodeinas (PVRK, 1935, Nr. 127, l. 121). Aptiktas tik vienas toks

receptas Petrašiūnų receptų knygoje. Juo gydytas stiprus kosulys [18].

34

Kofeinas - narkotinė medžiaga stimuliuojanti medžiagų apykaitą, kvėpavimą ir

kraujotaką. Gydytojai ligoniams kartais išrašydavo miltelius su kofeinu, aspirinu, fenacetinu,

piramidonu ir morfinu (PVRK, 1935, l. 163, Nr. 797) [17, 18].

XX a. pirmoje pusėje itin plačiai buvo vartojamos narkotinės medžiagos, jų dozės

neviršijo leistinų. Batakių miestelio vaistinėje apie 9%, o Petrašiūnų - 13% vaistų pagal receptus buvo

gaminami vartojant narkotines medžiagas. Taigi šios medžiagos tuo metu dar buvo gausiai vartojamos

nežinant narkotinių medžiagų žalos.

Batakių kaimo ir Kauno Petrašiūnų miesto vaistinėse buvo didelė vaistinių medžiagų ir jų

žaliavų įvairovė (1 lentelė). Daugiausiai vaistų gamybai pagal receptus buvo naudojamos mineralinės

druskos, rūgštys, sintetiniai organiniai junginiai naudoti daugiau nei trečdalio vaistų gamyboje kaip

veikliosios medžiagos arba kaip pagalbinės medžiagos. Tačiau panašų skaičių sudarė ir augalinės

kilmės vaistinės medžiagos bei preparatai. Nemažai jų atvežta iš tolimųjų šalių. Ženklią dalį sudarė

narkotinės medžiagos.

1 lentelė. Vaistinių medžiagų pasiskirstymas tarp 1830 metų Telšių vaistinės receptų knygos bei 1935 metų Petrašiūnų ir Batakių vaistinių receptų knygų

Vaistinės medžiagos

1830 m. Telšių vaistinės receptų

knyga

1935 m. Petrašiūnų

vaistinės receptų knyga

1935 m. Batakių vaistinės receptų

knyga

Mėta 7 5 8 Opijus 21 4 0 Eteris 7 2 0 Siera 4 2 0 Kamparas 3 12 5 Bebro sruogliai 9 1 0 China 5 4 7 Papaverinas 7 4 0 Drignė 12 8 0 Rusmenė 12 1 0

Ipekakuana 5 20 8 Amoniakas 4 0 0 Geležis 3 3 8 Vaistinė šunvyšnė 2 22 5 Mineralinės rūgštys 13 4 11 Pavasarinis adonis 0 10 0 Sintetiniai opiatai 0 23 8 Karčiavaisis citrinmedis

6 2 0

Vaistinis valerijonas

0 15 20

35

Doverio milteliai 20 5 0 Gvajakolis 2 11 4 Senega 4 19 9 Strichninas 0 5 2 Altėja 65 27 7 Pakalnutė 0 8 13 Gyvsidabrio junginiai

24 3 0

Kondurangas 0 2 1 Stibio junginiai 13 1 0 Nuodingoji nuokana (Cicuta)

9 0 0

Švino junginiai 9 1 0 Ispaniška muselė 18 0 0 Karklavijas (Dulcamara)

2 0 0

Šafranas 15 0 0 Piliulės Blaudi 0 7 4 Šeivamedis 19 0 0 Bromidai 0 13 24 Luminalis (fenobarbitalis)

0 2 0

Jodidai 0 4 32 Kodeinas 0 4 0 Anyžių lašai (Liq. Ammonii anisati)

0 27 21

Valerijonas 0 15 20 Ichtiolas 0 5 7

3. 6. Vaistų formos ir vaistų vartojimas

Vaistinės parduodavo gyventojams vaistus pagamintus pagal gydytojų receptus ir vaistus

pagamintus Lietuvos ir užsienio farmacijos pramonės įmonėse. Apie 40% vaistinės pajamų sudarė jų

pagaminti vaistai: milteliai, piliulės, tepalai, mikstūros, žvakutės, ekstraktai, tinktūros, žolių mišiniai ir

kita.

Abi vaistinės vidiniam vartojimui gamino tiksliai dozuotas vaistų formas: miltelius,

piliules, žvakutes ir mikstūras, sirupus, suspensijas, emulsijas, lašus, užpilus ir nuovirus. Išoriniam

vartojimui: tepalus, linimentus, aliejus, tirpalus, akių vaistus [17, 18].

Dažniausiai buvo gaminama skysta vaistų forma vidiniam vartojimui - mikstūros. Batakių

kaimo vaistinėje jos sudaro 15,4%, Petrašiūnų vaistinėje 16,1% visų vaistų. Jų sudėtyje buvo ir stipriai

veikiančių medžiagų: altėjos (Althaeae) sirupas, ipekakuanos šaknų užpilas (Inf. rad. Ipecacuanhae)

36

pasižymintis kompleksiniu veikimu - sukelia vėmimą ir veikia antidizenteriškai, kalio

gvajakolsulfonatas (Kalii sulfoguajacoli) ar skalsių ekstraktas (Extr. Secalis cornuti) [17, 18].

Antra pagal populiarumą vaistų forma - milteliai. Batakių kaimo vaistinėje jų pagaminta

12,5%, o Petrašiūnų vaistinėje šiek tiek mažiau - 8,8%. Į jų sudėtį dažnai įeidavo sausasis šunvyšnių

ekstraktas (Extr. Belladonnae), kuris naudotas skrandžio ir žarnyno skausmams raminti. Batakių

felčeris K. Rimša dažnai skirdavo Diuretini 0,2 N. 15 ir Phenacetini 0,25 N. 12 miltelius [17, 18].

Apie 7% vaistų sudarė tinktūros, kurios buvo skiriamos vartoti lašais. Batakių vaistinėje jų

užregistruota 7%, o Petrašiūnų - 6,8%. Valerijono (Tinct. Valerianae), strofanto (Tinct. Strophanthae)

ir paprastosios pakalnutės (Tinct. Convallariae majalis) tinktūros tikėtina buvo skiriamos širdies

veiklos sutrikimams gydyti. Petrašiūnų vaistinėje pagal medicinos mokslų daktarės, gydytojos

Agnietės Steponaitienės receptus, buvo gaminamos tinktūros, kurių sudėtyje chinos (Tinct. Chinae

comp.), rabarbarų (Tinct. Rhei), vaistinio kondurango (Tinct. Condurango) tinktūros (PVRK, 1935, l.

113, Nr. 25) [17, 18].

Tepalai sudaro 2,4% Petrašiūnų ir 2,2% Batakių vaistinėje pagamintų medikamentų. Batakių

vaistinėje dažniausiai gamintas ichtiolio tepalas, Ung. Ichtyoli (BVRK, 1935, l-, Nr.4), tuo tarpu

Petrašiūnų vaistinėje jis nebuvo ruoštas [17, 18].

Retai išrašomos piliulės ir žvakutės. Petrašiūnų vaistinėje užregistruoti 8 piliulių ir 5

žvakučių, o Batakių vaistinėje 4 piliulių ir 3 žvakučių receptai. Piliulių sudėtyje dažnai minimi

kraujodaros organus veikiantys komponentai su geležimi ir arsenu, anemijai gydyti skirtos Pil. Blaudi.

Dažniausiai išrašomų žvakučių sudėtyje - šunvyšnės ekstraktas (Extr. Belladonnae) ir pagrindas

kakavos sviestas (Butyri Cacao q. s) [17, 18].

Gamintos vaistų formos Batakių ir Petrašiūnų vaistinėse statistiškai reikšmingai skyrėsi

(p=0,000<0,05). Milteliai, vandeniniai tirpalai, sirupai ir lašai statistiškai reikšmingai dažniau buvo

gaminami Batakių vaistinėje, o nevandeniniai tirpalai ir injekcijų tirpalai statistiškai reikšmingai

dažniau buvo gaminti Petrašiūnų vaistinėje (13 pav.) [17, 18].

37

13 pav. Petrašiūnų ir Batakių vaistinėse pagamintų vaistų formų pasiskirstymas 1935 metais

Petrašiūnų vaistinėje - didesnė gaminamų vaistų formų įvairovė. Receptų knygoje

užregistruoti 2 ampulių, vienas tablečių (Santonini tab.), 8 linimentų, 6 akių lašų receptai. Šios vaistų

formos negamintos Batakių vaistinėje. Akių vaistų receptai išrašyti garsių Kauno akių gydytojų,

medicinos mokslų daktarės Veronikos Alseikienės, Juozo Marcinkaus ir Mykolo Steiblio [18].

Batakių kaimo vaistinėje buvo pagaminta 13 skirtingų vaistų formų pagal 272 felčerio

receptus, Petrašiūnų vaistinėje 15 vaistų formų pagal 283 receptus, kuriuos išrašė gydytojai.

Daugiausia gamintos vidiniam vartojimui skirtos vaistų formos: mikstūros, milteliai ir lašai [17, 18].

Petrašiūnų vaistinė gamino ir tokias sudėtingas vaistų formas kaip ampulės ir tabletės. Tikėtina, kad

gaminti tabletes technologiškai buvo pasirengusi ir Batakių vaistinė, nes 1923 m. šioje vaistinėje

užregistruoti trys tablečių receptai.

1935 m. tiek kaimo, tiek miesto vaistinės gamino įvairias vaistų formas nors vis dažniau

gydytojai išrašydavo patentinius vaistus pagamintus Lietuvos ir užsienio farmacijos pramonės

įmonėse.

38

3. 7. Gydytojai

1935 m. Batakių miestelyje gydytojo nebuvo, dirbo tik felčeris K. Rimša. Visi receptai buvo

užregistruoti šio felčerio. Matyt, žmonės juo labai pasitikėjo, todėl neatsitiktinai nebuvo nė vieno

recepto paskirto kito gydytojo ar felčerio. Tuo tarpu 1923 m. Batakiuose dirbo felčeris Marošcikas, bet

užregistruoti ne tik jo, bet ir gydytojų receptai. Petrašiūnų vaistinės receptų knygoje užregistruoti 33

gydytojų receptai. Petrašiūnuose dirbo vos keli gydytojai, kiti receptai į vaistinę patekdavo iš Kauno ir

tolimesnių miestų ir miestelių.

Analizuotame Kauno Petrašiūnų receptų žurnale gydytojo pavardė yra prie kiekvieno

recepto. Jei to paties gydytojo išrašytų receptų daugiau ir jie registruojami iš eilės, tai prie pirmojo

rašoma pavardė, o prie kitų dedamos kabutės. Specialistų pavardės dažnai yra trumpinamos, palikta tik

šaknis, o kartais paliekamos tik pirmosios raidės.

Daugiausiai receptų tiek sausio, tiek birželio mėnesiais išrašė gydytojai Antanas

Matukas, Aleksandras Kryževičius ir Andrius Matulevičius (14 pav.).

Antanas Matukas, karo gydytojas, dirbęs Panemunėje (Kaunas). Tai daugiausiai receptų

išrašęs gydytojas. Sausį jo receptai sudarė - 12%, birželį - kiek daugiau nei 10% visų vaistų. Gydytojas

savo pacientams skyrė labai įvairius vaistus, kiekvienam parinkdamas individualiai veikliųjų ir

pagalbinių medžiagų kompoziciją. Jis gydė įvairias ligas ir tam naudojo daug vaistinių medžiagų, nuo

mineralinių druskų ir narkotinių medžiagų iki tropinių augalų ekstraktų, derindamas juos skirtingose

vaistų formose. Vienos iš populiariausių jo skiriamų vaistų - mikstūros nuo kosulio: Inf. Adonidis

vernalis 6,0, Inf. rad. Ipecacuanhae 0,5 ad 180, Liq. Ammonni anisati 4,0, Natrii benzoici 3,0, Codeini

phosphorici 0,2 (PVRK, 1935, l. 119, Nr. 90) [10, 18].

A. Kryževičiaus receptai sausio mėnesį sudarė apie 14%, o birželį - daugiau kaip 5% visų

pagamintų receptų. Šio gydytojo receptai sudėtingi tiek sudėtinių dalių skaičiumi, tiek farmakologinio

poveikio stiprumu. Jis ligoniams skirdavo ne tik miltelius, mikstūras, tepalus, bet ir morfino ampules.

Tai buvo vienintelis gydytojas iš visų užregistruotų specialistų ligoniui išrašęs santonino tabletes. Dar

vienas įdomus jo išrašytas receptas reumatiniams skausmams gydyti, turėjęs net trijų rūšių spiritinį

tirpalą: garstyčių spiritas Spiritus Sinapis, skruzdžių spiritas Spiritus Formicari, muilo spiritas Spiritus

Saponati ir drignių aliejus Ol. Hyoscyami (PVRK, 1935, l. 119, Nr. 97) [10, 18].

Vaikų ligų gydytojas, medicinos mokslų kandidatas Andrius Matulevičius dirbo Kaune,

vadovavo miesto Ligonių kasos skyriui. Antrojo pasaulinio karo metais buvo Vaikų infekcinės

ligoninės vadovu. Tai buvo bene vienintelis gydytojas pediatras. Pagal jo receptus sausį buvo

pagaminta 6%, o birželį kiek daugiau nei 5% visų vaistų. Iš 34 jo paskirtų receptų net 13 - išrašyta su

http://lt.wikipedia.org/wiki/Antrasis_pasaulinis_karas

http://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Kauno_vaik%c5%b3_infekcin%c4%97_ligonin%c4%97&action=edit&redlink=1

http://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Kauno_vaik%c5%b3_infekcin%c4%97_ligonin%c4%97&action=edit&redlink=1

39

vaistine putokšle (Senega). Sausio 26 d. gydytojas skyrė tokį odos tepalą, kurio sudėtyje buvo

gyvsidabris Hydrargyri praecipitati albi 1,2, cinko oksidas Zinci oxydati 4,0, lanolinas Lanolini bei

vazelinas Vaselini aa ad 30,0 (PVRK, 1935, l. 122, Nr. 144). Pacientui sausio 6 d. buvo pagamintas

vaistas, kurio sudėtyje bukmedžio degutas Kreosoti e fago 2,0 ir žuvų taukai Ol. Jecoris aselli 200,0

(PVRK, 1935, l. 113, Nr. 24) [10, 18].

Kiek mažiau receptų palyginus su gydytoju A. Matulevičiumi išrašė gydytojas Antanas

Garmus - sausį apie 5%, o birželį 3,5% visų receptų. Tai buvo vidaus ligų gydytojas dirbęs Kaune. Jo

skiriami vaistai pasižymėjo itin didele įvairove bei sudėtingumu. Dažnai jie skiriami nuo skausmo,

pagrindiniai komponentai būdavę: kodeino fosfatas, Doverio milteliai, kalio sulfogvajakolis, opijaus

tinktūra. Gydytojas paskyrė mikstūrą, kurios sudėtyje buvo: ipekakuanos šaknų užpilas Inf. rad.

Ipecacuanhae 0,15:80,0, anyžių lašai Liq. Ammonii anisati gtt. XVI, opijaus benzoato tinktūra Tinctura

Opii benzoica 1,0, pyrenolis Pyrenoli 2,0, altėjos sirupas Sirupi Althaeae ad 100,0 (PVRK, 1935, l.

113, Nr. 26) [10, 18].

Konstantinas Nekvedavičius 1915 m. baigė Dorpato universitetą ir įgijęs provizoriaus

laipsnį. Buvo Karo ligoninės vaistinės Poltavoje vedėju. 1920 m. K. Nekvedavičius įsigijo vaistinę

Marijampolėje, vėliau įstojo į Vytauto Didžiojo universitetą tęsti medicinos studijų. 1928 m. išlaikė

valstybinius, o 1931 m. – daktaro egzaminus. 1928 m. – Kauno miesto savivaldybės sanitarijos

gydytojas. Nuo 1930 m. Kaune vertėsi privačia praktika, dirbo Karo ligoninėje, jo specializacija -

moterų ir vidaus ligų gydytojas. Šio gydytojo paskirtų receptų sausį užregistruota 4,5%, o birželį - 4%.

Viena iš populiariausių jo skiriamų vaistų formų - žvakutės su sausuoju šunvyšnės ekstraktu [10, 18].

Viena ryškiausių Lietuvos moterų - gydytojų buvo Agnietė Ambraziejūtė-Steponaitienė.

1919 m. baigusi Maskvos medicinos institutą, A. Ambraziejūtė-Steponaitienė grįžo į Lietuvą. 1924 m.

A. Steponaitienė pakviesta į Lietuvos universiteto, vėliau tapusio VDU, Vidaus ligų katedrą

jaunesniosios asistentės pareigoms. Taip prasidėjo jos mokslinė veikla. Rašė straipsnius medicinos

klausimais ir po poros metų tapo vyresniąja asistente. Jos medicinos straipsnių tematika gana plati. Tai

ir reumatinės, širdies, kraujagyslių ligos, alerginiai susirgimai, galvos skausmai, retų susirgimų

apibūdinimai. 1935 metais A. Steponaitienė apgynė medicinos mokslų daktaro laipsnį. Tai viena iš

nedaugelio lietuvių moterų, prieškariu tapusių mokslų daktarėmis [42]. 1935 m. sausį pagal jos

receptus buvo pagaminta 4,5%, o birželį - 4% visų vaistų. Dažnai skirtos piliulės mažakraujystei

gydyti, Pilulae Blaudi N. 60 arba Pilulae Blaudi cum acidi arsenicosi N. 60 (PVRK, 1935, l. 117, Nr.

61; l. 159, Nr. 735) ar širdį veikiantys glikozidai tinktūrose [10, 18].

Kiti minimi gydytojai 1935 m. dirbę Kaune, paskyrę vos po keletą vaistų buvo:

Vladas Kairiūkštis - vidaus ligų specialistas, sausį išrašė 4 receptus, o birželį 7.

Receptūros žurnale rastas jo išrašytas receptas: Inf. rad. Valerianae 8,0:200,0; Natrii bromati 8,0;


http://lt.wikipedia.org/wiki/Tartu_universitetas

http://lt.wikipedia.org/wiki/Marijampol%c4%97

http://lt.wikipedia.org/wiki/VDU




http://lt.wikipedia.org/wiki/Kauno_miesto_savivaldyb%c4%97


40

Calcii bromati 4,0; Aq. Amygdalae 3,0; Tinct. Convallariae majalis 5,0; Tinct. Castorei 3,0 (PVRK,

1935, l. 115, Nr. 47). Tikėtina, kad vaistas mažino padidėjusį nervingumą kartu gydė širdies sutrikimus

[10, 18].

Vytautas Bendoravičius dirbo Karo ligoninėje, nuo 1927 m. Nervų ir psichikos ligų

skyriuje. Jo skiriamų vaistų aptinkama tik sausį (4 receptai). Pacientui, greičiausiai nuo neurozės buvo

išrašytas receptas, kurio sudėtyje: kamparas Camphorae monobromatae 1,5, lupulinas Lupulin 2,0 ir

skalsių ekstraktas Extr. Secalis cornuti 3,0 (PVRK, 1935, l. 118, Nr. 83) [10, 18].

Aloyzas Petrikas - plaučių ir širdies ligų gydytojas. Užregistruoti tik 3 jo receptai.

Moisiejus Bermanas - gydytojas dirbęs Karo ligoninėje. Sausį buvę 4, o birželį tik 1 receptas. Jo

receptai skirti skausmui gydyti, esant širdies nepakankamumui, o kartais padidėjusiam nervingumui

raminti. Žydų tautybės gydytojas S. Rabinavičius - chirurgas, užfiksuoti tik 2 receptai [10, 18].

S. Žilinskas - Karo ligoninės gydytojas. Per abu mėnesius išrašė po du receptus. Ligoniui

paskirtas vaistas, kurio sudėtyje buvo: Pantocaini 0,03 pantokainas, Sol. Suprarenini gtt. VIII

suprareninas, vanduo ir glicerinas po 10 gramų (PVRK, 1935, l. 115, Nr. 49). Žydų ligoninėje dirbo L.

Finkelšteinas - vaikų ligų gydytojas. Birželį paskyrė 2 receptus. Karo ligoninėje dirbęs V. Juškys buvo

odos ir veneros ligų specialistas. Vaistinėje pagaminta porą jo paskirtų vaistų [10, 18].

Akademikas Vladas Kuzma - chirurgas, 1914-1918 m. studijavęs Tartu

universitete. 1918-1920 m. dirbo Panevėžio ligoninėje. 1920 m. persikėlė į Kauną, dirbo gydytoju

ordinatoriumi, lankė Aukštuosius kursus. 1923 m. baigė Lietuvos universitetą, 1932 m. medicinos

daktaras. Tyrė tulžies pūslės ir takų akmenligės bei kitų virškinamojo trakto organų ligų, tuberkuliozės

chirurginį gydymą. Receptų knygoje aptikti vos 2 receptai su šio gydytojo pavarde [10, 18].

Juozas Marcinkus - akių ligų gydytojas. Daugiau apie šį specialistą duomenų nerasta.

Receptūros žurnale pažymėti trys akių lašų receptai, pavyzdžiui: sidabro junginys su baltymu, Argyroli

0,2, Aq. destillatae ad 10,0 (PVRK, 1935, l. 118, Nr. 75) [10, 18].

Marija Legeckaitė - moterų ligų gydytoja. Petrašiūnų receptų knygoje rasti trys jos

receptai. Pacientei birželį paskirtas skalsių ekstraktas galėjęs skatinti gimdymą Extr. Secalis cornuti

fluidi 5,0 (PVRK, 1935, l. 166, Nr. 843) [10, 18].

J. Stasiūnas - Karo ligoninės gydytojas. Rasti trys vaistininko pagaminti receptai. Leonas

Geršteinas - vidaus ir vaikų ligų gydytojas. M. Steiblys - akių ligų gydytojas, paskyrė tokius lašus,

kurių sudėtyje buvo cinko sulfatas Zinci sulfurici 0,02 ir boro rūgšties tirpalas Sol. Acidi borici 2% -

10,0 (PVRK, 1935, l. 117, Nr. 66). Gydytoja Matilda Zubrienė buvo akušerė ir ginekologė. M. Norkus

baigęs Tartu universitetą dirbo karo gydytoju Kaune. Žydų tautybės Benjaminas Golachas buvo

veneros ir odos ligų gydytojas. P. Rėklaitis - ausų, nosies ir gerklės ligų gydytojas. Jo paskirti lašai su

41

sidabro nitratu Sol. Argenti nitrici 2% 30,0 ir mėtų vandeniu Aq. Menthae (PVRK, 1935, l. 162,

Nr.778). Greičiausiai tai buvo antiseptikas akių ligų profilaktikai [10, 18].

Dar viena gydytoja medicinos mokslų daktarė Veronika Alseikienė 1902 m.

baigė Mintaujos (Latvija) gimnaziją. Studijavo mediciną Berne, Vienoje, Berlyne. 1908 m. daktaro

laipsniu baigė Berlyno universitetą, pirmoji lietuvaitė akių gydytoja, gavusi tokį mokslinį laipsnį

užsienyje. Nuo 1931 m. dirbo Kaune [10, 18].

Apie kitus gydytojus detalesnių duomenų nebuvo rasta, sunku nuspėti, kokios

specializacijos jie galėjo būti. Tai gydytojai Kačanauskas, Kazlauskas, A. Alpernas, Sokolskis, N.

Petrauskaitė, I. Šalkauskas, Ališauskienė bei E. Segalis. Gydytojas Šalkauskas štai skyrė piliules nuo

mažakraujystės su arsenu Pilulae Blaudi cum acidi arsenicosi N. 120 (PVRK, 1935, l. 121, Nr. 118),

N. Petrauskaitė - skalsių ekstrakto (PVRK, 1935, l. 161, Nr. 776), o Sokolskis - gyvsidabrio ekstraktą

Extr. Hydrargyri fluidi 30,0 (PVRK, 1935, l. 161, Nr. 761) (14 pav.) [18].

Daugiausiai gydytojai A. Matukas (19%), A. Kryževičius (14,5%), A. Matulevičius

(6,5%), A. Garmus (6,2%), K. Nekvedavičius (5,8%), A. Steponaitienė (5,8%), V. Kairiūkštis (4%)

skyrė į vidų vartojamus vaistus. Gydytojų Kazlausko (2%), V. Bendoravičiaus (1%), M. Legeckaitės

(apie 1%) receptuose dominavo išorinio vartojimo vaistai.

1935 m. į Petrašiūnų vaistinę atkeliaudavo įvairių gydytojų išrašyti receptai. Gyventojai

pirmiausia kreipėsi į netoli esantį specialistą, bet esant būtinybei kreipėsi ir į kitas apylinkes.


http://lt.wikipedia.org/wiki/Mintaujos_gimnazija

http://lt.wikipedia.org/wiki/Bernas

http://lt.wikipedia.org/wiki/Viena

http://lt.wikipedia.org/wiki/Berlynas


http://lt.wikipedia.org/wiki/Berlyno_universitetas

42

14 pav. Gydytojų išrašytų receptų pasiskirstymas procentais Petrašiūnų receptų knygoje 1935 metais

3. 8. Vaistų kainos

Vaistų kainas 1935 m. reglamentavo Sveikatos departamento išleistas oficialus leidinys

„Vaistų taksa“. Taksoje buvo surašytos vaisto komponentų kainos bei įkainis už darbą (taxa laborum).

Vaistininkas galėjo sumažinti vaistų kainą. Tačiau taksoje buvo nurodyta, kad skelbti apie daromas

nuo vaistų kainos nuolaidas draudžiama [25].

Petrašiūnų vaistinė per 1935 m. sausį ir birželį už receptinius vaistus gavo 716,59 Lt pajamų,

tuo tarpu Batakių miestelio vaistinė kiek mažiau - 692,07 Lt. Tyrimas atskleidė, kad vaistų kainos

Batakių (2,55 Lt) ir Petrašiūnų (2,54 Lt) vaistinėse statistiškai reikšmingai nesiskyrė (p=0,597>0,05).

43

Todėl galima teigti, kad statistiškai reikšmingo ryšio tarp vaistų kainų ir vaistinės nebuvo. Vaistai

skirtingose vaistinėse kainavo panašiai (15 pav.) [17, 18]. Vertinant 1923 metų Batakių receptūros

žurnalo įrašus paskaičiuota, kad vieno receptinio vaisto kaina siekė 2,60 lito [3].

15 pav. Receptinių vaistų kainų vidurkis Petrašiūnų ir Batakių vaistinėse 1935 metais

Tyrimo duomenys parodė, kad sausį vaistai šiek tiek brangiau kainavo Batakių vaistinėje

tačiau šis kainų skirtumas nebuvo statistiškai reikšmingas (p=0,889>0,05). Tuo tarpu birželio mėnesį

Batakių ir Petrašiūnų vaistinių kainų vidurkiai statistiškai reikšmingai nesiskyrė (p=0,362>0,05). Tai

leidžia teigti, kad vaistų kainos skirtingais mėnesiais abiejose vaistinėse buvo panašios (16 pav.) [17,

18].

16 pav. Receptinių vaistų kainų vidurkis vaistinėse sausio ir birželio mėnesiais 1935 metais

Petrašiūnų vaistinėje pigiausias vaistas parduotas už 0,5 Lt, brangiausias už 7 Lt, o

Batakių kaimo vaistinėje pigiausias už 0,75 Lt, brangiausias už 6,55 Lt. Daugiausiai kainavo vaistai,

44

kurių sudėtyje buvo brangios importinės gyvūninės žaliavos - Castoreum, taip pat augalinės žaliavos iš

Pietų Amerikos ir Azijos - Condurango, Cortex Chinae [17, 18].

Gydytojo M. Bermano išrašytas vaistas iš trijų cheminės kilmės komponentų, kurio

sudėtyje buvo Eucodali 0,012, Luminali 0,05 milteliai ir kofeinas kainavo 6,75 Lt (PVRK, 1935, l.

112, Nr. 8) [18].

Kainos priklausė nuo komponentų skaičiaus, žaliavų brangumo, vaisto gamybos sudėtingumo

ir vaisto formos. Reikia pasakyti, kad receptų knygose buvo įrašoma tik bendra vaisto suma

nenurodant kiek kainavo atskiros vaisto sudėtinės dalys, pakuotė ar darbas, nes tai buvo nurodyta

vaistų taksoje [17, 18].

Žemiau esančiame grafike pateikiami skirtingų vaistų formų kainų vidurkiai Batakių ir

Petrašiūnų vaistinėse (17 pav.). Kaip matyti iš pateiktų duomenų, kaimo vaistinėje statistiškai

reikšmingai pigiau (p<0,05) nei miesto vaistinėje kainavo vandeniniai tirpalai, jų vidutinė kaina buvo

1,41 Lt, lašai - 2,21 Lt ir tepalai - 1,79 Lt. Petrašiūnų vaistinėje statistiškai reikšmingai pigiau buvo

galima įsigyti mikstūrų, kurių vidutinė kaina siekė 2,53 lito. Kitos vaistų formos Batakių ir Petrašiūnų

vaistinėse nors ir šiek tiek skyrėsi, tačiau šie skirtumai nebuvo statistiškai reikšmingi (p>0,05).

Brangiausiai Petrašiūnų vaistinėje kainavo žvakutės 3,08 Lt, linimentai 3,03 Lt ir milteliai 3,07 lito.

Kaimo vaistinėje brangios buvo piliulės 2,56 Lt, emulsijos 3,70 Lt, suspensijos 2,90 lito [17, 18].

Įvertinus vidinio ir išorinio vartojimo vaistų kainų vidurkius kaimo ir miesto vaistinėse

nustatyta, kad vidinio ir išorinio vartojimo vaistų kainos statistiškai reikšmingai skyrėsi tik Batakių

vaistinėje (p=0,000<0,05), tai atskleidė, kad vidinio vartojimo vaistai šioje vaistinėje buvo daug

brangesni - kainų vidurkis siekė 2,64 Lt palyginus su išorinio vartojimo medikamentais, kurių vidurkis

- 1,64 lito. Tuo tarpu Petrašiūnų vaistinėje vidinio ir išorinio vartojimo vaistai kainavo statistiškai

panašiai tai yra atitinkamai 2,51 Lt ir 2,54 Lt (p=0,743>0,05) (18 pav.) [17, 18].

45

17 pav. Vaistų formų kainos Petrašiūnų ir Batakių vaistinėse 1935 metais

Kartais identiškos sudėties ir dozių vaistas kainavo skirtingai. Brangiausi vaistai buvo

gydytojų B. Golacho, V. Juškio, V. Kuzmos ir Sokolskio, pigiausi – Ališauskienės, V. Alseikienės, M.

Legeckaitės, J. Marcinkaus, M. Steiblio ir M. Zubrienės [18].

18 pav. Išorinio ir vidinio vartojimo vaistų formų receptų kainų vidurkiai Petrašiūnų ir Batakių vaistinėse 1935 metais

46

Vaistai buvo brangūs. Remiantis vaistų taksa, priemoka už darbą vaistinėse sudarė apie 50%

daugumos vaistų kainos. Už sumaišymą skysčių, ištirpinimą vaistų skysčiuose, taip pat už ištirpinimą

su sumaišymu bet kurio skaičiaus ar kiekio kainavo 0,75 Lt., o už stambių ir smulkių miltelių

sumaišymą imta 0,75 Lt. Pripildymas ir „užnitavimas“ stiklinių ampulių be sterilizacijos, sumaišymo ir

ištirpinimo, už kiekvieną „ampulą“ imta 0,15 Lt, o 1,0 Lt už sterilizavimą skysčių ir „ampulų“ 40

centų imta už kamštį, signatūrą, aprišimą, etiketę, antspaudavimą, suvyniojimą [25].

47

4. IŠVADOS

1. 1935 m. sausį ir birželį Petrašiūnų ir Batakių vaistinėse užregistruota 555 receptai. Didesnis

receptuose esančių komponentų skaičiaus vidurkis buvo Petrašiūnų (2,74) vaistinėje palyginti su

Batakių (2,33) vaistine. Vidinio vartojimo vaistų daugiausia buvo paskirta Batakių vaistinėje (44,7%),

o Petrašiūnų - 38,3% visų pagamintų vaistų. Išoriniai vaistai miesto vaistinėje sudarė - 13%, o kaimo

vaistinėje vos 4% visų vaistų.

2. 1935 m. vaistų gamybai abi vaistinės sunaudojo apie 145 skirtingų vaistinių žaliavų. Augalinės

kilmės žaliavų daugiau panaudojo Petrašiūnų vaistinė - 26%, mineralinių medžiagų - 26,6%, o

gyvūninių tik 1,4%. Batakių vaistinė mineralinių sunaudojo - 25,6%, augalinių - 18,6%, o gyvūninių

kiek mažiau nei 2%. Pirmenybė teikta importinėms augalinėms žaliavoms. Petrašiūnų vaistinėje ji

sudarė 45,1%, o Batakių kaimo vaistinėje jos sunaudota gerokai mažiau - 26,9%. Vietinė žaliava

priešingai - dažniau buvo naudojama Batakių vaistinėje (15,1%), palyginus su Petrašiūnų vaistine

(12,8%).

3. Abi vaistinės vidiniam vartojimui gamino tiksliai dozuotas vaistų formas: miltelius, piliules,

žvakutes ir mikstūras, sirupus, suspensijas, emulsijas, lašus, užpilus ir nuovirus. Išoriniam vartojimui:

tepalus, linimentus, aliejus, tirpalus, akių vaistus. Batakių kaimo vaistinėje buvo pagaminta 13

skirtingų vaistų formų pagal 272 felčerio receptus, Petrašiūnų vaistinėje 15 vaistų formų pagal 283

receptus. Dažniausiai gamintos mikstūros. Batakių vaistinėje jos sudaro 15,4%, Petrašiūnų -16,1% visų

vaistų. Antra pagal populiarumą vaistų forma - milteliai. Batakių kaimo vaistinėje jų pagaminta 12,5%,

o Petrašiūnų vaistinėje - 8,8% visų vaistų. Retai buvo išrašomos piliulės ir žvakutės. Petrašiūnų

receptų knygoje užregistruoti 2 ampulių, vienas tablečių, 8 linimentų, 6 akių lašų receptai, o Batakių

vaistinėje šios vaistų formos negamintos.

4. 1935 m. Batakių miestelyje gydytojo nebuvo, dirbo tik felčeris Kazys Rimša. Petrašiūnų vaistinės

receptų knygoje užregistruoti 33 gydytojų receptai. Daugiausiai receptų išrašė gydytojai Antanas

Matukas, Aleksandras Kryževičius ir Andrius Matulevičius (p<0,05). Felčeris negalėjo išrašyti stipriai

veikiančių medžiagų (opijaus, morfino), o Kauno gydytojai šiuos vaistus skirdavo.

5. Vaistų kainas reglamentavo vaistų taksa, kurioje buvo surašytos vaisto komponentų kainos bei

įkainis už darbą. Vaistininkas galėjo sumažinti vaistų kainą. Vidutinė vaistų kaina Batakių vaistinėje

buvo 2,55 Lt, o Petrašiūnų - 2,54 Lt.

48

5. PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS

Medikamentinės terapijos kaitos tyrimai svarbūs atskleidžiant farmacijos praktikos kaitą, mokslo

žinių skvarbą. Todėl rekomenduojama toliau plėtoti šaltinių, atskleidžiančių kokiais vaistais buvo

gydomi Lietuvos gyventojai tyrimus.

Rekomenduojama burti tarptautines mokslininkų grupes, kurie pagal analogišką metodiką atliktų

savo šalies gydymo vaistais tyrimus ir šiuos rezultatus lyginti tarpusavyje.

Rekomenduojama susipažinti su darbo rezultatais, atskleidžiančiais įvairių laikotarpių vaistų

sudėtį, kitų krypčių farmacijos tyrėjais ir įvertinti ar nėra nepagrįstai pamirštų vaistų, ypač augalinių,

kuriais būtų galima praturtinti šiuolaikinį gydomųjų vaistinių augalų asortimentą.

49

PUBLIKACIJOS MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO TEMA

1. Perkamaitė R, Gudienė V. The forms of medicines prepared in Lithuanian pharmacies in 1935.

The 5th International Conference on Pharmaceutical Sciences and Pharmacy Practice dedicated to

145th Anniversary of prof. Petras Raudonikis. Faculty of Pharmacy, Lithuanian University of Health

Sciences; Kaunas, Lithuania, November 22, 2014;

2. Perkamaitė R. KAUNO PETRAŠIŪNŲ IR TAURAGĖS APSKRITIES BATAKIŲ KAIMO

GYVENTOJAMS 1935 M. SKIRTŲ VAISTŲ LYGINAMOJI ANALIZĖ, Jaunųjų mokslininkų ir

tyrėjų konferencija, Farmacijos sekcija. LSMU, Naujausių farmacijos bei sveikatos technologijų

centras, Eivenių g. 4, Kaunas, 2015-05-27. Publikuotos tezės ir žodinis pranešimas.

50

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Paknys M. Pažaislio vienuolyno statybos ir dekoravimo istorija, Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų

institutas, 2013, p. 115-116;

2. Lietuvos muziejai. Prieiga per internetą: http: //www.virtualusmuziejus.eu/files/plugins/apie_muz_

vieksniai.html;

3. Mitrikevičiūtė K. Batakių vaistinės 1923 m. receptūros žurnalo analizė. Magistro baigiamasis

darbas. Kauno medicinos universitetas, 2004, p. 4-50;

4. Gudienė V, Šimaitienė Z. Medicines produced in Telsiai pharmacy (Vilnius governorate): analysis

of prescription book from 1830. Pharmazie, 2014; 69(1): 76-80;

5. Armonaitė G, Gudienė V. Mostly prescribed medicines by Vilnius doctors in the beginning of the

19th century. The 5th International Conference on Pharmaceutical Sciences and Pharmacy Practice.

Kaunas; 2014. p. 40-41;

6. Kruse P. R, Kruse E. Use of Medicines in Northern Jutland, Denmark, in the 1790s. 2013: 73-8.

Prieiga per internetą: http://www.pharmaziegeschichte.at/ichp2009/poster/posteransicht_pdf/P26.pdf;

7. Hirter-Trüb U. Das arbeiten und die arzneiformen in der magistralrezeptur. Basel; 2011. p. 143-150;

8. Court W. E. Musings on an old prescription book. Medical Historian - Bulletin of the Liverpool

Medical History Society. 1996; p. 25 - 37. Prieiga per internetą: http://www.evolve360.co.uk /

Data/10/Docs/08/08Court.pdf;

9. Lietuvos centrinis valstybinis archyvas. Fondas 1733. Apyrašas 2, p. 5-29;

10. 1936 metų Lietuvos Medicinos, Veterinarijos ir Farmacijos įstaigų ir personalo sąrašas. Kaunas,

1936. p. 3 - 48;

11. Norvaišienė J. Kauno medicinos draugija. Mokslas ir gyvenimas, 1989, p. 13;

12. Lietuvos viešosios sveikatos 1934 metų apžvalga. Sveikatos departamento leidinys. Kaunas, 1936.

p. 44-45;

13. Želvys J. Batakiai. Žemaičių žemė; 2010. Prieiga per internetą: http://samogitia.mch.mii.lt/

ZZ_2010_4/ZZ_2010_4_18_25.pdf;

14. Stanaitienė S. Provizorius Jonas Pužauskas. 2012. Prieiga per internetą: http://tauragesvvg.lt/news

/405/76/JONAS-PUzAUSKAS/d,detali_naujiena;

15. Mikėnaitė G. Petrašiūnai: prisiminimai ir pamąstymai. Kaunas: Petrašiūnų bendruomenės centras,

2011, p. 65-82;

http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/?term=Vilma+Gudiene+Telsiai

51

16. Stuokaitė J. Malvinos Šokelytės Valeikienės fondas. 2013. Prieiga per internetą:

http://www.kaunomuziejus.lt/files/2013/12/JaninaStuokait%C4%97_straipsnis-M-

SokelyteValeikiene.doc;

17. Batakių aptiekos Receptūros Knyga 1929-1935 m. Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos

muziejaus fondai, l. 321-330, 358-364;

18. Petrašiūnų aptiekos M. Valeikos Receptūros Knyga 1934-1935 m. Lietuvos medicinos ir

farmacijos istorijos muziejaus fondai, l. 112-124, 161-175;

19. Lietuvos farmakopėja. Kaunas, 1938, p. 6 - 239;

20. Prieiga per internetą: http ://www.healthy.net/Materia_Medica/Condurango_Herbal_Materia_

Medica/190.

21. Kanzler MH, Gorsulowsky DC. Efficacy of topical 5% liquor carbonis detergens vs. its emollient

base in the treatment of psoriasis. Br J Dermatol. 1993 Sep; 129(3):310-4;

22. Prieiga per internetą: http://www.remedia-homeopathy.com/en/homeopathy/Liquor-carbonis-

detergens/a103041.html;

23. Schmidt B, Ribnicky M. D, Poulev A, Logendra S, Cefalu T. W, and Raskin I. A natural history of

botanical therapeutics. Metabolism. 2008 Jul; 57 (7 Suppl 1): S3–S9;

24. Hager H. Руководство къ фармацевтической и медико-химической практик. Sankt

Peterburgas. T 1-5. 1891-1895;

25. Vaistų taksa. Sveikatos departamento oficialus leidinys. Kaunas 1935, p. 3-6; 127-139;

26. Müller-Schwarze. Castoreum of beaver (Castor canadensis): function, chemistry and biological

activity of its components. Chemical Signals in Vertebrates. 1992, p. 457–464;

27. Urdang G. The Early Chemical and Pharmaceutical History of Calomel. Chymia 1 (1948): 93-94;

28. Alexander JW. History of the medical use of silver. Surg Infect (Larchmt). 2009 Jun; 10 (3):289-

92;

29. Williams A, Barnes A. Argyrol and Art. Pharmaceutical. Journal (London and Chicago:

Pharmaceutical Press). (December 2000). 265 No 7128: 933–934;

30. Osler W. Thomas Dover, M.B. (of Dover's Powder), physician and buccaneer. Acad Med. 2007

Sep; 82 (9): 880;

31. Prieiga per internetą: http://www.sihuanpharma.com/product/compound-guaiacol-potassium-

sulfonale-oral-solution.html;

http://www.kaunomuziejus.lt/files/2013/12/JaninaStuokait%c4%97_straipsnis-M-SokelyteValeikiene.doc

http://www.kaunomuziejus.lt/files/2013/12/JaninaStuokait%c4%97_straipsnis-M-SokelyteValeikiene.doc

http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/?term=Kanzler%20MH%5BAuthor%5D&cauthor=true&cauthor_uid=8286230

http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/?term=Gorsulowsky%20DC%5BAuthor%5D&cauthor=true&cauthor_uid=8286230

http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/8286230

http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/?term=Schmidt%20B%5Bauth%5D

http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/?term=Ribnicky%20DM%5Bauth%5D

http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/?term=Poulev%20A%5Bauth%5D

http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/?term=Logendra%20S%5Bauth%5D

http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/?term=Cefalu%20WT%5Bauth%5D

http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/?term=Raskin%20I%5Bauth%5D

http://www.ncbi.nlm.nih.gov/entrez/eutils/elink.fcgi?dbfrom=pubmed&retmode=ref&cmd=prlinks&id=18555851

http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/?term=Alexander%20JW%5BAuthor%5D&cauthor=true&cauthor_uid=19566416


http://www.pharmj.com/Editorial/20001223/articles/alfred_barnes.html


52

32. Chen S. J, Zhou G. B, Zhang X. W, Mao J. H, de The H, Chen Z. From an old remedy to a magic

bullet: Molecular mechanisms underlying the therapeutic effects of arsenic in fighting leukemia.

Blood. 2011 Jun 16; 117(24):6425-37;

33. Yamaura T. History of the Nippon Shinyaku Institute for Botanical Research. Yakugaku

Zasshi. 2011 Mar; 131(3): 395-400;

34. Robert S. Holzman. The Legacy of Atropos. Anesthesiology MD (July 2007); 89(1): 241–249;

35.Bovill JG. Inhalation anaesthesia: from diethyl ether to xenon. Handb Exp

Pharmacol. 2008;(182):121-42;

36. Wawersik J. History of chloroform anesthesia. Anaesthesiol Reanim. 1997; 22(6):144-52;

37. Prieiga per internetą: http://rzbl04.biblio.etc.tu-bs.de/dfg-files/00037843/DWL/00000065.pdf;

38. Trevor A. J., Katzung B. G., Katzung S. B. & Trevor’s Pharmacology: Examination & Board

Review, Publisher: McGraw-Hill Medical; 7 edition September 2004;

39. Grzybowski A. The history of cocaine in medicine and its importance to the discovery of the

different forms of anaesthesia. Klin Oczna. 2007; 109 (1-3): 101-5;

40. Mazoit JH et al. Anesthesiology reflections. Anesthesiology, V 110, No 2, Feb 2009;

Prieiga per internetą: http://www.woodlibrarymuseum.org/news/reflection/008_Beta_

Eucaine_Bottle.pdf

41. Prieiga per internetą: http://prescriptiondrugs.procon.org/view.resource.php?resourceID=005798;

42. Lignugarienė A. Moterų gydytojų, 1922 - 1940 m. dirbusių Lietuvos (Vytauto Didžiojo)

universitete, karjera, mokslinė ir visuomeninė veikla. Kauno istorijos metraštis. 2014, p. 93 - 105;

http://bloodjournal.hematologylibrary.org/content/117/24/6425.full.pdf

http://bloodjournal.hematologylibrary.org/content/117/24/6425.full.pdf


http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/?term=Yamaura%20T%5BAuthor%5D&cauthor=true&cauthor_uid=21372535



http://www.anesthesiology.org/pt/re/anes/fulltext.00000542-199807000-00030.htm;jsessionid=GSJKLv9vLCdQSmpp6vH3xdhnzWN1hy3s7JqMNFpWkHhLbKJT5vLM!741375937!-949856145!8091!-1

http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/?term=Bovill%20JG%5BAuthor%5D&cauthor=true&cauthor_uid=18175089



http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/?term=Wawersik%20J%5BAuthor%5D&cauthor=true&cauthor_uid=9487785


http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/?term=Grzybowski%20A%5BAuthor%5D&cauthor=true&cauthor_uid=17687926


kauno petrašiūnų ir tauragės apskrities batakių kaimo gyventojams ...

Documents

Transcript of kauno petrašiūnų ir tauragės apskrities batakių kaimo gyventojams ...