KANKLININKŲ RATELIAI KAIMO JAUNIMO MUZIKINIAM ŠVIETIMUI
Transcript of KANKLININKŲ RATELIAI KAIMO JAUNIMO MUZIKINIAM ŠVIETIMUI
125
ISSN 2029-8846Kaimo raidos kryptys žinių visuomenėje. 2012 3. 125–140
KANKLININKŲ RATELIAI KAIMO JAUNIMO MUZIKINIAM ŠVIETIMUI
Vida PalubinskienėLietuvos edukologijos universitetas
AnotacijaStraipsnyje apžvelgiama ir analizuojama kanklininkų
ratelių sklaida Lietuvoje XIX a. II pusėje – XXI a. pr. Pir-mieji skambinimo kanklių rateliuose faktai žinomi iš Užne-munės. Ambraziejaus, Bonaventūro ir Valentino Kalvaičių veikla Šakių aps. padėjo pagrindą pirmųjų kanklių ratelių užuomazgai Zanavykijoje, Suvalkijoje, vėliau – Aukštaiti-joje ir visoje Lietuvoje. XIX a. II pusėje – XX a. I pusėje lietuviškumo simboliu buvo pasirinktos Suvalkijos krašto kanklės. Jos pradėtos modifikuoti ir platinti po visus Lietu-vą. ypač šio tipo kanklės XX a. I pusėje prigijo Aukštaitijo-je. Jas pamėgo jaunimas ir inteligentija. Kankliuota ne tik rateliuose, bet ir namuose savo malonumui. Paskutinius po-rą dešimtmečių, ypač Aukštaitijoje, jaučiamas modifikuotų tradicinių suvalkiečių, o žemaitijoje – tradicinių žemaitiš-kų kanklių renesansas. Kaimuose ir miesteliuose susibūrė nemažai įvairių kanklininkų ratelių. Jų veikla itin prisideda prie kaimo jaunimo muzikinio švietimo.
Pagrindiniai žodžiai: kanklės, kanklininkai, rateliai, šventės, tradicijos, tautiškumas.
ĮvadasKai etnoinstrumentinių ekspedicijų metu keliauji
po Lietuvos kaimus ir miestelius ir pamatai sovieti-nio palikimo „paminklus“, apgriuvusius, išdaužytais langais, ne per seniausiai statytus kultūros centrus, o kultūros žmones randi besiglaudžiančius mažuose mediniuose pastatėliuose, nejučia prisimeni Jono Ja-saičio išsakytas mintis apie šiuolaikinio jaunimo gali-mybę turėti vietą, kurią jie galėtų įvardyti kaip tėviš-kę (Jasaitis, 2011, p. 7). Deja, šiuolaikinėje Lietuvoje tai padaryti gali ne kiekvienas. Dėl įvairių priežasčių jaunimui beveik nebeliko motyvacijos likti gyventi Lietuvoje ir rūpintis savo šalies gerove. Tačiau gal ne viskas taip blogai?
Požiūris į etninių ir kultūrinių vertybių teigiamą poveikį, ugdant jaunąjį žmogų, mūsų visuomenėje gyvavo visais laikais, net okupacinėms struktūroms griežtai reglamentuojant etnokultūrines studijas. Lie-tuvių etninės savimonės išsaugojimas, folkloro peri-mamumas ir „sklaida didžiąja dalimi priklauso nuo et-ninės kultūros ugdymo bendrojo lavinimo įstaigose“ (Kirdienė, 2004, p. 83). Lietuvos valstybei sparčiai
integruojantis į Europos Sąjungą, kiekvieno piliečio pareiga yra saugoti savo tautos etninį ir kultūrinį tapa-tumą, siekiant visais įmanomais būdais puoselėti ša-lies kultūrines, menines ir dvasines vertybes. Etninė muzika yra unikali, tačiau pamažu nykstanti vertybė. Europiniai pavyzdžiai patvirtina, kad „menkas ar lai-ku neatkreiptas dėmesys į tautinės muzikos išsaugo-jimą jau nemažai šalių padėjo užmiršti savo liaudies dainas ir instrumentinę muziką. Tauta be tradicijų tęs-tinumo, be liaudies muzikos yra tauta be savo veido“ (Vaišnorienė, 2004, p. 42). Perimti, tęsti ir saugoti tau-tos dvasines vertybes bei etninį ir kultūrinį tapatumą dabar gali tik jaunimas!
Rengiant šį straipsnį, stengtasi neapsiriboti tik sau-sais faktais apie tuos žmones, kurie steigė kanklių ratelius, ansamblius, mokė juose skambinti, taip pat padėjo ir padeda išlaikyti Lietuvos etninę kultūrą, neleidžia mūsų visuomenei paskęsti ir išnykti globali-zacijos procese. Daugumai jų, ypač kaimo jaunimui, kankliavimas – muzikinio švietimo pagrindai, etninio tapatumo išraiška. O kas mes būtume be savo etninės kultūros?
Nors straipsnio tema yra apie kaimo jaunimo švie-timą kankliavimu, tačiau nemažai tokių ratelių, veiku-sių didžiuosiuose miestuose (Kaunas, Šiauliai, Pane-vėžys), persikėlė į kaimus ir miestelius, o to judėjimo iniciatoriais buvo būtent kanklių propaguotojai ir rate-lių organizatoriai.
Apžvelgus reikšmingiausius XX a. I pusės darbus apie kankles, galima teigti, kad tai – Zenono Slaviū-no studija „Lietuvių kanklės“ (1937). Joje bandoma nuosekliai susisteminti ir suklasifikuoti tuo metu bu-vusią medžiagą apie kankles. Taip pat vertingiausiais laikytini Romualdo Apanavičiaus (1986, 1989, 1991) ir Marijos Baltrėnienės (1991, 1997) darbai. Pastaro-ji, remdamasi Pranu Stepuliu (1955, 2003), leidinyje „Devyniastygės kanklės: kankliavimo tradicijos ir dabartis“ (Baltrėnienė-Gaščiauskaitė, 1997) atkreipė dėmesį į Ambraziejaus, Bonaventūro, Valentino Kal-vaičių veiklą, kuriant kanklių ratelius Užnemunėje. Manoma, jie ir davė pradžią kanklių ratelių papliti-
126
mui Lietuvoje. Šį darbą labai sėkmingai tęsė Pranas Puskunigis Skriaudžiuose ir Kaune, vėliau – Ona ir Stanislovas Rudžiai Aukštaitijoje. Sėkmingai šioje srityje dirba šiuolaikinai Lietuvos kanklininkų ratelių propaguotojai.
Autorės monografijoje „Kanklės lietuvių etninėje kultūroje“ (Tarnauskaitė-Palubinskienė, 2009) atliktas išsamus kanklių, kanklininko, kankliavimo ir kanklių muzikos kaip kultūrinės visumos, siekiant atskleisti daugialypę reiškinio sociokultūrinę sklaidą, dinamiką ir jo vaidmenį XIX a. II pusėje – XXI a. pr. Lietuvos etninėje kultūroje, palikimo tyrimas. Tačiau kanklinin-kų ratelių veikla atskirai neanalizuota.
Bene daugiausia informacijos apie Skriaudžių kraš-to kanklininkų ratelių dalyvavimą įvairiose šventėse užfiksuota V. Alensko (1993, 2005) darbuose. Apie XX a. pabaigos tradicinių modifikuotų suvalkietiško-jo tipo kanklininkų ansamblio „Pasagėlė“ atsiradimą ir veiklą Utenos krašte randame Astos Motuzienės leidinėlyje „Kanklių giesmė“ (2001) ir kituose jos straipsniuose (2002).
Kanklių ir kankliavimo istorijai skirtų darbų jau išleista ganėtinai nemažai. Minėtuose darbuose dau-giausia aprašoma tik Suvalkijos ir Utenos krašto kan-klininkų veikla, tačiau nė viename neatliekama kankli-ninkų ratelių regioninė apžvalga. Remiantis skelbtais darbais, 1987–2012 m. etnoinstrumentinių ekspedi-cijų, 2010–2012 m. atlikto tyrimo duomenimis, kan-klininkų ansamblių vadovų ir mokytojų informacija, siekiama apžvelgti kanklių naudojimo tradicijas Lie-tuvos kaime, apibūdinti kanklininkų ratelių raidą ir jų situaciją šiandienos Lietuvoje.
Tyrimo objektas – kanklininkų rateliai kaimo jau-nimo muzikiniam ir kultūriniam švietimui.
Tyrimo tikslas – apibūdinti kanklininkų ratelių vie-tą ir jų reikšmę jaunimo auklėjime.
Tyrimo uždaviniai: 1) apžvelgti kanklių naudojimo tradicijas Lietuvo-
je; 2) apibūdinti tradicinių kanklių ratelių raidą bei jų
situaciją šiuolaikiniame Lietuvos kaime.Tyrimo metodai: apklausa, lyginimas, stebėjimas,
analizė.
Kanklininkų rateliuose naudojami instru-mentai Kanklių rateliuose anksčiau ir šiandien skambina-
ma vakarų aukštaičių ir žemaičių, šiaurės vakarų že-maičių ir suvalkiečių bei modifikuotos suvalkietiško-jo tipo kanklėmis. Siekiant, kad skaitytojas lengviau orientuotųsi instrumentų tipų gausybėje, pateikiami trumpi jų aprašymai ir nuotraukos.
Vakarų aukštaičių ir žemaičių kanklės pagal R. Apa-navičiaus klasifikaciją (1986, 1989) priskiriamos ant-rajam tipui. Joms būdinga labai smailai nukirstas pla-tusis galas, skobtas korpusas, mediniai varžikliai su įvertom metalinėm stygom. Rezonansinė šešialapė gražiai ornamentuota žvaigždutė būdingesnė platė-jančiu korpusu kanklėms. Kanklių su stačiakampiu plongaliu rezonansinė išpjova dažniausiai ovalinė. Jų korpusas paaukštintas, grubios išvaizdos. Tradici-nis skaičius – 9–12 stygų, nors pasitaiko ir 8–14 sty-gų. Kanklės dažomos juodai, tamsiai pilkai (kartais rudai), viršutinė plokštė kiek šviesesnė. Antrojo tipo kanklės randamos priešistorinėse žiemgalių žemėse, šiaurės vakarų Aukštaitijoje – Joniškio, Pakruojo, Šiaulių rajonuose, vakarų aukštaičių veliuoniškių ir zanavykų teritorijose: Jurbarko, Šakių, Kauno r. ir že-maitijoje.
1 pav. Vakarų aukštaičių ir žemaičių kanklės. Alber-to Martinaičio darbo (1988).
Vidos Palubinskienės nuotrauka (2008).
2 pav. Suvalkiečių kanklės.Marijampolės aps., Veiverių v. Skriaudžių k. (TMM 26265). Prano Puskunigio darbo apie 1900 m. Ričar-
do Rudinsko nuotrauka
127
3 pav. Šiaurės vakarų žemaičių kanklės. Telšių aps. Nacionalinis M.K.Čiurlionio dailės muziejus (ČDM
Lt 2801). Iš Lietuvių Dailės draugijos rinkinių.
4 pav. Suvalkietiškojo tipo kanklės.Stanislovo Rudžio darbo (1934). E. Virbašiaus asme-ninė muzikos instrumentų kolekcija. Vidos Palubins-
kienės nuotrauka (2003).
Trečiojo tipo kanklės panašios į antrojo, tik drūt-galis turi riestą užsukimą arba nedidelį apskritimą. Kanklių korpusas plokščiadugnis, arba šešiašonis, dažomas juodai, rečiau rudai arba geltonai. Suvalkie-čių kanklės yra savotiškai modifikuoti šiaurės vakarų žemaičių instrumentai. Jų matmenys, korpuso forma ir stygų skaičius daugmaž tokie patys, tik staigiau išsiplečia ir suapvalėja plongalis. Drūtgalys, kaip ir šiaurės vakarų žemaičių kanklių, baigiasi spiraliniu užsukimu arba suapvalinimu, tik suvalkietiškų kan-klių – gerokai didesnis. Klijuojamos iš atskirų dalių. Kanklės – 9–12 (kartais – 10–13) stygų. Plongalyje jos tvirtinamos prie įverto į medines atramas metali-nio virbalo, o drūtgalyje apsukamos aplink medinius, vėliau metalinius varžiklius. Viršutinėje plokštėje išpjaustoma viena ar kelios šešialapės žvaigždutės, kurias apjuosia lapelio formos išpjovėlės. Kai kurie XX a. pradžios eksponatai, be šešialapės žvaigždutės, dar turi ir dvi angas, primenančias smuiko išpjovas. Kanklės kartais labai gausiai, bet skoningai ornamen-tuojamos. Išraižomi korpuso šonai, spiralinis išrieti-mas, suapvalintas siaurasis galas ir netgi korpuso apa-čia.
Nuo šiaurės vakarų žemaičių kanklių suvalkiečių instrumentai skiriasi ir spalva. Nors jos retsykiais ir juodos, ypač senesni egzemplioriai, bet vyrauja tam-siai ruda, netgi kaštoninė ar geltona spalvos. Viršuti-nė plokštė paprastai nenudažoma, o tik padengiama bespalviu laku. Suvalkiečių kanklių plongalio suapva-linimui įtakos greičiausiai turėjo Vakarų Europos kil-mės muzikos instrumentai. ypač didelę įtaką Vakarų kultūra padarė Suvalkijoje. Paveikė ne tik gyvenseną, bet ir pasaulėjautą (Apanavičius ir kt., 1994, p. 49).
Trečiojo tipo kanklės Lietuvoje randamos priešis-torinėse Kuršių žemėse šiaurės vakarų žemaitijoje, dabartiniuose Kretingos, Telšių ir Mažeikių rajonuo-
se. Suvalkijon tokias kankles, matyt, per LDK XV–XVII a. vykdomą Užnemunės kolonizaciją atsinešė iš kuršių teritorijos kilę žemaičiai (Apanavičius, 1986, p. 18–19).
Vakarų aukštaičių ir žemaičių bei suvalkiečių kan-kles gamino ir tebegamina senieji ir dabartiniai Šakių (Ambraziejus, Bonaventūras ir Valentinas Kalvaičiai), Zapyškio (Simas, S. Simas, Motiejus ir Jonas Staniu-liai), Skriaudžių (Pranas Puskunigis, Jurgis Alenskas, Juozas Baltrukonis, Antanas Banionis, Juozas ir Vla-das Kučinskai, Jonas Kulbušauskas, Kajetonas Nau-džius, Andrius Navickas, Andrius Siaurusaitis, Edvar-das Bielokopitovas), Plungės (Alfredas ir Vytautas Lučinskai), Kelmės (Mindaugas Dimšlys), Šiaulių (Albertas Martinaitis), Gargždų (Zigmas Liutikas), Vilniaus (Jonas Bugailiškis, Egidijus Virbašius) ir ki-tų kraštų kanklių meistrai.
Faktai liudija, kad, suaktyvėjus tautiškumo ir tradi-cijų tęstinumo reikalingumui (XIX a. II pusė – XX a. I pusė), lietuviškumo simboliu buvo pasirinktos suval-kietiškojo tipo kanklės. Jos pradėtos modifikuoti, pla-tinti po visus Lietuvos kampelius ir naudoti skambini-mui kanklių rateliuose. ypač šio tipo kanklės XX a. I pusėje prigijo Aukštaitijoje (Panevėžio, Pasvalio, Radviliškio, Pakruojo, Utenos, Anykščių, Kupiškio, Rokiškio r.). Kadangi instrumentas buvo sodraus, skambaus tembro, plataus diapazono, įvairios, gausios puošybos, gerokai didesnio korpuso, todėl kankles greitai pamėgo inteligentija, įvairios jaunalietuvių, pa-vasarininkų ir kt. organizacijos. Algirdo Vyžinto nuo-mone, taip atsirado vėlyvojo laikotarpio aukštaitiškos kanklės (Vyžintas, 2002, p. 8). Jis, priešingai nei dau-guma mokslininkų ir tyrėjų (R. Apanavičius, M. Bal-trėnienė, V. Palubinskienė, N. Lungienė, E. Virbašius ir kt.), nepripažįsta, kad šis instrumentas yra suvalkie-tiškojo tipo modifikuotų kanklių modelis.
128
Modifikuotų suvalkiečių instrumentų korpusai kli-juotiniai, kanklių apačia daugiausia plokščiadugnė. Ilgiausia kraštinė baigiasi stambiu ragu arba mažu rageliu, kartais užsibaigia šuns arba slibino galva, o siaurasis – daugiausiai suapvalintas.
Tipiškiausias viengubų stygų skaičius – 13–32, dvigubų – 17–24. Instrumentai daugiausia papuošti ovalinėmis arba penkialapių–septynialapių žvaigž-džių rezonansinėmis išpjovomis ir įvairiais grąžto sky-lučių ornamentais. Kanklės dažniausia dažytos juoda, kartais ruda, gelsva ar geltona spalva.
XX a. I pusėje po Lietuvą pasklidusius modifikuo-tų suvalkietiškojo tipo instrumentus gamino Stanislo-vas Rudys iš Krekenavos, Juozas Lašas iš Svėdasų ir Jonas Liuima iš Utenos. J. Lašo ir J. Luimos instru-mentai labai panašūs į S. Rudžio, kadangi jo kanklių įtakoje ir buvo pradėtos gaminti.
XX a. I pusėje etninės kultūros gaivinimu ir popu-liarinimu rūpinosi labai daug Lietuvos šviesuolių: Juo-zas Balčikonis, Jonas Basanavičius, Kazys Būga, Jo-nas Jablonskis, Tumas-Vaižgantas, žemaitė, Antanas žmuidzinavičius, Mikalojus Konstantinas Čiurlionis,
Petras Rimša, Antanas Jaroševičius, Jonas Balys, Jad-vyga Čiurlionytė, Zenonas Slaviūnas, Kazys Banaitis ir daugelis kitų.
1901 m. Kaune viename iš daugelio Lietuvos in-teligentijos susirinkimų, kuriame dalyvavo Jonas Dambrauskas-Jakštas, Juozas Naujalis, Tumas-Vaiž-gantas ir kt., vargonų meistrui Jonui Garalevičiui1 buvo pasiūlyta gaminti kankles ir steigti kanklininkų ratelius. Meistras ieškojo tokio kanklių modelio, kuris būtų bendras visoms Lietuvos kanklėms. Kaip ir Kre-kenavos meistras S. Rudis, kaip pagrindą pasirinko suvalkietiškas kankles. Jos buvo diatoninės, klijuotos iš atskirų dalių, 12 stygų, su geležiniais varžikliais. Vėlesni darbai tobulinant kankles nedavė norimo re-zultato, kadangi meistras susižavėjo Vakarų Europoje paplitusia citra ir jos pagrindu sukūrė naują instrumen-tą su šešiais klavišais.
Tokios kanklės turėjo 15–25 stygas (iš viso kanklių pagamino apie 200). 1910 m. J. Garalevičius išleido tris vadovėlius savo kanklėms populiarinti, tačiau jo instrumentas pasisekimo neturėjo, nes, kaip minėta, buvo per daug nutolęs nuo tradicinių kanklių.
1 Jonas Garalevičius, 1871, Raseinių aps., žalpių k. – 1943, Kau-nas.
5 pav. Kanklės „su 6 kliavišais“.Jono Garalevičius darbo (1910), Kaunas.
Ričardo Rudinsko nuotrauka (1990).
6 pav. Kanklės-klaviklės.Jeronimo Jankausko darbo (1934), Šiauliai.
Ričardo Rudinsko nuotrauka (1990).
129
XX a. pasitaikė dar įdomesnių ir įvairesnių kan-klių – citros modifikacijų. Kanklių tobulinimu ir sklei-dimu rūpinosi ir šiaulietis policijos tarnautojas Jeroni-mas Jankauskas2. Jo kanklės, arba klaviklės, kaip pats vadino, gimė ir tobulėjo neturėdamos jokio ryšio su lietuvių tradicinėmis kanklėmis. Tai buvo vokiška cit-ra, kurią meistras tobulino ir propagavo. Nors J. Jan-kauskas buvo tik muzikas mėgėjas, tačiau Šiauliuose organizavo nemažai kanklių-klaviklių ratelių, rengė kursus 1933–1945 m. Jų metu gana didelį būrį jauni-mo supažindino su elementariausiomis muzikos teori-jos, dirigavimo ir kompozicijos žiniomis. Nors užsiė-mimai nedavė lankytojams didelio muzikinio išprusi-mo, bet visgi nemažai kanklininkų (E. Krakauskaiė, Z. Janulevičiūtė, S. Norevičiūtė ir kt.) pradėjo lankyti muzikos mokyklas, dramos studijas ir t. t. (Tarnaus-kaitė-Palubinskienė, 2009, p. 284). Po Antrojo pasau-linio karo, J. Jankauskui persikėlus gyventi į Kauną, kursai taip pat buvo perkelti, o jam mirus, kanklių-kla-viklių populiarinimu ir tobulinimu niekas nesirūpino, jos pamažu išnyko.
Apie XX a. vidurį liaudies tradicijų ir papročių vaidmuo natūraliai susilpnėjo – dalį ankstesnių jų funkcijų perėmė valstybė, visuomeninės organizaci-jos, mokykla. Tačiau ir tada papročiai, ypač kaime, neprarado „dorovę ugdančio vaidmens“ (Kudirka, 1991, p. 5), o kanklininkų rateliai tapo ne tik žmonių bendravimo ir susibūrimo vieta, jaunimo užimtumo, produktyvaus laisvalaikio praleidimo forma Lietuvos kaimuose ir miesteliuose, bet ir etninio bei kultūrinio tapatumo mokykla.
Užnemunės kanklininkų rateliaiIki XX a. I pusės Užnemunei (ypač zanavykams)
buvo būdingos vakarų aukštaičių ir žemaičių tipo kan-klės. Kanklininko Simo Staniulio3 kanklės datuojamos net 1787 m. Jo sūnūs staliai Simas4, Motiejus5 ir Jo-nas6 gamino ir skambino tokio tipo kanklėmis (Stepu-lis, 1955, p. 26). Muzikantai Jonas ir Motiejus Staniu-liai meistraudami ir kankliuodami mėgdavo keliauti Nemuno pakrančių kaimais. Dar būdami piemenukai, nešdavosi kankles į ganyklą, skambindavo ne tik sau, bet ir Sekminių piemenų vaišėse, talkose, jaunimo pa-silinksminimuose. Gamindavo kankles sau ir kitiems bei pardavimui Kauno turgavietėje. Pamokydavo kan-kliuoti visus, kas tik paprašydavo. Jie mokėjo groti ir kitais muzikos instrumentais: klarnetu ar smuiku (Jo-nas Staniulis), bet labiausiai mėgę kankles. J. Staniu-
2 Jeronimas Jankauskas, 1900, Šiauliai – 1945, Kaunas.3 Simas Staniulis, XIX a. I pus., Kauno apskr., Zapyškio vlsč., Vilemų k.4 Simas Staniulis, S. 1859–1931, Kauno apskr., Zapyškio vlsč., Vilemų k.5 Motiejus Staniulis, ?, Kauno apskr., Zapyškio vlsč., Vilemų k.6 Jonas Staniulis, 1862–1939, Kauno apskr., Zapyškio vlsč., Vi-lemų k.
lio nuomone, senovės žmonės labiau mėgo muziką, dainą. „Būdavo, ne tik kas šeštadienis ir sekmadienis mėgo susirinkę pagroti kokias kas turi muzikas bei pašokti ir padainuoti, bet būdavo nuolatos ruošiamos įvairių darbų pabaigtuvės ir susibūrimai svečių, talkų ir kitomis progomis“ (Buračas, 1929–1961).
Užnemunėje, Zapyškyje, viešuose pagrojimuose, šokiuose, šeštadienio vakarais pasitaikydavo labai įdomių „kapelijų“ sudėčių: kanklės, dalgis, skardinė virtuvės keptuvė, katilo ar kubilo dugnas (grieždavo Simas, Jonas ir Motiejus Staniuliai) (Buračas, 1929–1961). Kadangi tokiuose rateliuose daugiausia grojo šeimos nariai ir artimi giminaičiai, tai šalia kanklių buvo naudojami ir kiti instrumentai, nulėmę jų sąsta-tus. Ratelių sudėtis priklausė nuo muzikantų tuo laiku turimų instrumentų.
XIX a. pabaigoje Ambraziejus, Bonaventūras ir Valentinas Kalvaičiai iš Šakių apskrities taip pat ga-mino ir skambino vakarų aukštaičių ir žemaičių tipo kanklėmis. Ambraziejus Kalvaitis7 buvo ne tik kankli-ninkas, bet ir kanklių meistras bei jų tobulintojas. Jis artimai bendravo su Pranu Puskunigiu8, žymiausiu XIX a. pab. – XX a. pr. kanklininku, kanklių gaivin-toju ir populiarintoju. Dažnai su juo tardavosi, kaip gaminti kankles, kad gerai skambėtų. Manoma, kad P. Puskunigis ir A. Kalvaitis savo mokiniams gamino panašios formos kankles. Iš pradžių A. Kalvaitis gami-no labai paprastas kankles iš lentos, su mediniais kuo-leliais. Greta šešialapės žvaigždutės – išdrožinėdavo smuiko rezonansines išpjovas (A. Kalvaitis mokėjo griežti smuiku). Vėliau pradėjo daryti išskobtas kan-kles. Siauresnysis galas nukirstas statmenai, o plates-nysis – įstrižai ir baigdavosi vąšeliu, pakabinti ant sie-nos. Tobulinant kankles, šis vąšelis įgavo spiralinio užrietimo formą ir tapo instrumento korpuso puošme-na. Siauresnysis kanklių galas palengva buvo suapva-lintas ir apie 1911 m. įgavo išplėsto apskritimo formą. Platesnįjį kanklių galą A. Kalvaitis ėmė daryti įstrižes-nį, susirado naujas skales, kurios buvo tinkamesnės derinti prie smuiko (Stepulis, 1955, p. 26). 1912 m. A. Kalvaitis pradėjo gaminti klijuotas iš atskirų dalių kankles su geležiniais varžikliais. Apylinkės kankli-ninkams pagamino apie 32 instrumentus. Vėliau šią tradiciją sėkmingai tęsė A. Kalvaičio sūnėnas Valenti-nas Kalvaitis, Bonaventūro Kalvaičio sūnus.
Bonaventūras Kalvaitis9 su broliu Ambraziejumi organizavo aplinkiniuose kaimuose: Pentiškiuose, Lepšiuose, Kampiniuose, Šlamuose, Navatkiuose, Vaitiekupiuose, Griškabūdyje ir kt. jaunimo kanklinin-
7 Ambroziejus Kalvaitis, 1857–1916, Šakių aps., Sintautų v., Ka-tilių k.8 Pranas Puskunigis-Vaitiekus (kanklininkas, Katilių dainius, kriau-čiukas), 1860, Šakių aps., Sintautų v., Katilių k. – 1906–1946, Ma-rijampolės aps., Skriaudžių mstl. 9 Bonaventūras Kalvaitis, ?–1908, Šakių aps., Sintautų v., Katilių k.
130
kų ratelius. Juose kankliuodavo po keturis–šešis muzi-kantus. Pirmą tokį ratelį apie 1890 m. suorganizavo savo gimtajame Katilių kaime.
Valentinas Kalvaitis10 buvo gabus kanklininkas, kanklių meistras, kanklių ratelių organizatorius ir mo-kytojas, pralenkęs net savo mokytojus tėvą ir dėdę. 1928 m., persikėlęs gyventi į Skaisgirių kaimą, suor-ganizavo 20 žmonių ratelį. V. Kalvaitis pagamino apie 200 (tarp jų – ir bosinių) labai gražiai išpuoštų inkrustacijomis kanklių (Stepulis, 1955, p. 27).
Justinas Strimaitis11 1904 m. Griškabūdžio apyl. matė kankles pas Jurgį Jablonskį, kalbininko Jono Jab-lonskio brolį. Meistro Bernoto (Jablonskienės tėvo) darbo instrumentus – Rygiškių k., pas Krapkų ir Pik-čilingį Tupikų k., taip pat pas Katilių ir Praną Pusku-nigį Katilių k. (Strimaitis, 2007, p. 17). Jis prisimena, kad apie 1904–1910 m. Zanavykuose buvo daug kan-klių (Strimaitis, 2007, p. 10). Minėtoje Griškabūdžio apyl., Šakių apskr. tuo laiku kanklės tikrai buvo popu-liarios ir jaunimas mielai lankė kanklininkų ratelius.
Tyrinėjant istorinius šaltinius, pastebėta, kad iki XIX a. pabaigos kaimuose kankliavo tik vyrai, daž-niausia po vieną. Su Ambraziejaus, Bonaventūro, Va-lentino Kalvaičių veikla siejama skambinimo kanklių rateliuose atsiradimo Zanavykijoje pradžia, vėliau – Suvalkijos kapsuose, Aukštaitijoje, o XX a. I pusėje ir visoje Lietuvoje.
Prano Puskunigio veiklaDidžiausi nuopelnai, gaivinant ir populiarinant
kankles bei kuriant kanklininkų ratelius, tenka kankli-ninkui P. Puskunigiui – Katilių Dainiui. Besirūpinda-mas kanklių populiarinimu, dažnai aukodamas savo asmeninį gyvenimą, net du kartus atsisakęs neblogai apmokamos vargonininko vietos Skriaudžiuose ir Plu-tiškėse, daugeliui metų palikdamas šeimą sunkiai dirb-ti ūkelyje, pats ėjo mokyti kanklininkų už kuklų atly-ginimą, o kartais ir be jo. P. Puskunigio sūnus, taip pat kanklininkas, Leonas Puskunigis12 atsiminimuose apie tėvą rašė: „Pranas Puskunigis Skriaudžiuose už-vargonininkavo šešmargį (3,36 ha), arklį, vežimą, bet žagrės į dirvą neįleido. Ūkininkavo motina, ir labai sunkiai“ (Puskunigis, LTR-3081 (534).
10 Valentinas Kalvaitis (Medžiagonas), 1888–1950, Šakių aps., Sintautų v., Katilių k.11 Justinas Strimaitis, 1895, Šakių apskr., Griškabūdžio vlsč., Ry-giškių k. – 1960, Kaunas.12 Leonas Puskunigis, 1990–1994, Marijampolės aps., Skriau-džiai.
P. Puskunigis gimė ūkininkų šeimoje. Tikroji Pra-no tėvo pavardė buvo Jokūbas Vaitiekus. Kaimynys-tėje gyvenantis kanklininkas, pasakorius dėdė Sima-nas Katilius-Kalvaitis13 pramokė aštuonmetį Pranuką kankliuoti. Nuo to laiko jis visą gyvenimą nesiskyrė su kanklėmis. P. Puskunigis savo atsiminimuose rašo, kad dėdė Simanas Katiliaus pavardę pasikeitė į Kal-vaičio, vengdamas tarnybos caro armijoje (Puskuni-gis, LTR-3081 (534).
Baigęs Sintautų pradžios mokyklą, P. Puskunigis įstojo į Veiverių mokytojų seminariją, tačiau dėl moti-nos mirties jos nebaigė, nes reikėjo grįžti ūkininkauti. Tačiau sunkūs ūkio darbai neužgesino jaunuolio švie-tėjiškų nuotaikų. Tuo metu, kaimiečiams keliantis į viensėdijas, kanklės sparčiai nyko, bet daugiausia prie jų nykimo prisidėjo rusų caro valdžios įvestas lietuviš-kos spaudos draudimas ir kalbos persekiojimas.Todėl rūpinimasis tautos kultūra, jos išsaugojimu P. Puskuni-giui liko pagrindiniu viso gyvenimo tikslu.
Po spaudos draudimo panaikinimo P. Puskunigis ėmėsi aktyviai gaivinti kankles ir kankliavimą (jis nuo 1906 m. gyveno Skriaudžiuose), pagamino ne vieną dešimtį vienuolikastygių–dvylikastygių (su bo-seliu ir be jo) kanklių sau ir savo mokiniams. Skam-binant rateliuose, P. Puskunigis kankles skirstė į sop-ranines, altines, tenorines ir bosines. Bosines naudojo mažai. Dažniausia visi kanklininkai skambindavo vie-ną partiją, užgaudami po dvi, tris ar keturias stygas. Tarp gausybės jo mokinių (kankliuoti išmokė apie 120 kanklininkų) buvo ir P. Puskunigio vaikai: Vytau-tas, Leonas, Kunigunda Puskunigiai, taip pat Juozas ir Antanas Degučiai, Kazys Lekeckas, J. Ališauskas, V. Saugaitis, Juozas Genys, Juozas Jankauskas, Elzė Alenskaitė, K. Olšauskas, Jurgis Alenskas, Kazys Ba-nionis, K. Banionytė, A. Bagdonaitė, Jonas Šeškus, Justinas Strimaitis, Stanislovas Rudis-Rudys (parve-žęs kanklių brėžinius ir grojimo būdą į Krekenavą (Pa-nevėžio aps.), Pranas Stepulis ir daugelis kitų.
13 Simanas Katilius-Kalvaitis (apie 1783–?), Šakių aps., Sintautų v., Katilių k.
131
7 pav. Kauno kanklininkų kursų ratelio dalyviai 1936 m. Centre – J. Strimaitis ir P. Stepulis (Vyžin-
tas, 2005, p. 9)
8 pav. Skriaudžių (Prienų r.) kanklininkų ansamblis „Kanklės“, 2003 m. (Vyžintas, 2005, p 10)
P. Puskunigis neapsiribojo vien mokymu kankliuo-ti ir kanklių ratelių, ansamblių kūrimu, bet pasižymėjo ir aktyvia visuomenine veikla. 1906 m. Skriaudžiuose subūrė pirmą kanklininkų ratelį, kuris per daugelį me-tų išaugo į rimtą didelį ansamblį (1984 m. kolektyvui suteiktas „Kanklių“ vardas); 1914–1916 m. vadovavo Kauno S. Banaičio spaustuvės darbuotojų kanklinin-kų ansambliui; 1923–1928 m. su pertraukomis – Lie-tuvos kariuomenės invalidų kanklininkų mokyklai Kaune; nuo 1925 m. – Lietuvos kanklininkų draugi-jos narys; 1925 m. Kauno Šančių 27-osios pradžios mokyklos mokinių kanklininkų ratelio vadovas (su juo ne kartą koncertavo Kipras Petrauskas); 1930 m., įkūrus kanklių muzikos mokyklą Kaune – suvalkie-tiškojo kankliavimo mokytojas. Su savo kanklininkų rateliais ir ansambliais P. Puskunigis koncertavo dau-gelyje Lietuvos (ir ne tik) vietovių: Skriaudžiuose, Veiveriuose, Sasnavoje, Višakio Rūdoje, Pakuonyje, Marijampolėje, Kaune, Telšiuose, Rambyne, Klaipė-doje, Palangoje, Dotnuvoje, Šiauliuose, Alytuje, Vil-niuje, Karaliaučiuje ir kt. Dėl Skriaudžių kanklininkų įtakos daugelyje šalies vietovių pradėjo burtis kankli-ninkų rateliai.
P. Puskunigiui 1920–1929 m. išsikėlus vargoninin-kauti į Plutiškes, ansambliui pradėjo vadovauti buvę jo mokiniai: Antanas Degutis, nuo 1932 m. – Jurgis Alenskas. Jie išlaikė ansamblio muzikavimo stilių. Ansambliui kankles gamino P. Puskunigis, Jurgis Alenskas, Kajetonas Naudžius, Vladas Kučinskas, Jo-nas Kulbušauskas. Visi šie ir mažiau žinomi kanklių meistrai išsaugojo P. Puskunigio kanklių pavyzdį: išli-ko jų forma, stygų skaičius. Kiekvienas meistras sie-kė kuo geresnio instrumento skambėjimo, kruopščiai rinko medieną, dažus, naudojo tik jų darbui būdingą stygų tvirtinimą, darė tam tikrus niuansus puošyboje. Nedaug pakito ir kankliavimo būdai. Išliko brauktuki-nis (stygos užgaunamos mediniu ar plastmasiniu pa-galiuku) ir mišrusis (stygos užgaunamos brauktuku ir kairės rankos pirštais) kankliavimo būdai.
1906 m. P. Puskunigio suburtas Skriaudžių kan-klininkų ratelis, išaugęs į didelį ansamblį, suvaidino didžiausią ir manoma, pagrindinį vaidmenį, išsaugo-jant suvalkietiškąsias kankles ir kankliavimo jomis tradiciją. Jau 106 m. gyvuojantis kanklių ansamblis skambina įvairiuose renginiuose viešose vietose. Tai unikalus reiškinys Lietuvos kultūros istorijoje. Labai norėtųsi, kad Užnemunės kaimai ir miesteliai pasektų Skriaudžių kanklininkų pavyzdžiu ir aktyviau steigtų tokio pobūdžio ratelius.
Aukštaičių Rudžių kankliavimo židinysBene didžiausias suvalkietiškojo tipo kanklių po-
puliarintojas, ratelių organizatorius Panevėžio apskr. Krekenavos miestelyje Aukštaitijoje buvo Stanislo-vas Rudis-Rudys14. Jis buvo savamokslis stalius, bal-džius, statybininkas, kanklininkas, kanklių meistras. Pateikėjos Onos Slavinskaitės-Rudienės15 liudijimu, meistras S. Rudis-Rudys kanklėmis susidomėjo apie 1920 m., paskatintas skudutininko ir kanklininko Vy-tauto Kadžio16. Šis Skriaudžiuose (Prienų r.) pas kan-klininką P. Puskunigį ne kartą matė dvylikastyges su-valkietiškas kankles, pats išmoko skambinti ir pasiū-lė S. Rudžiui (kaip staliui ir baldų meistrui) nuvykti pasižiūrėti. Meistras parsivežė brėžinius, repertuarą ir kankliavimo būdą, kuriuos vėliau tobulino. Iš pradžių gamino 12 stygų, vėliau kanklių kultūros puoselėtojo J. Strimaičio paskatintas – 16, 18, 20 dvigubų stygų klijuotas iš atskirų dalių kankles. Kartu su žmona Ona sukūrė įdomius puošnius ornamentus ir monogramas iš užsakovų vardo ir pavardės pirmųjų raidžių, paga-minimo datą ir savo pavardę. S. Rudis-Rudys pagami-no apie 2000 instrumentų.
Nemažesnius nuopelnus kanklių ratelių organizavi-14 Stanislovas Rudis-Rudys, 1880, Panevėžio aps., Krekenavos v., Mučiūnų k. – 1949, Krekenavos mst.15 Ona Slavinskaitė-Rudienė, 1910–1993, Panevėžio apskr., Ra-mygalos vlsč., Truskavos par., Pavermenio dvaras (1930), Panevė-žio r., Krekenava. Meistro S. Rudžio žmona.16 Vytautas Kadžys, jaunalietuvių vadas, sušaudytas 1941 m.
132
mo ir kankliavimo propagavimo srityje galima priskir-ti ir O. Rudienei. Nuo 1930 m. iki pat mirties gyveno Krekenavoje labai gražioje sodyboje, pastatytoje jos vyro. Skaityti ir rašyti pramoko iš tėvo, vėliau – pati. Dainuoti išmoko piemenaudama. Pradžios mokyklos nebaigė, nes gyveno sunkiai. Tėvai žemės neturėjo ir Onutei reikėjo tarnauti pas svetimus. 1932 m. susi-domėjo kanklėmis ir pradėjo mokytis kankliuoti pas Stanislovą Rudį, už kurio 1934 m. ir ištekėjo. Jaunys-tėje Ona kankliuodavo mažiau, bet po vyro mirties
1949 m. pradėjo groti daugiau. Ji mokėjo apie 100 įvairių dainų ir melodijų. Visas jos gyvenimas buvo paskirtas kanklių muzikos grožiui skleisti.
S. ir O. Rudžiai mokė kankliuoti savo ir kitų apy-linkių žmones. 1930 m. jau buvo subūrę iš 20 atlikėjų Krekenavos kanklininkų ratelį – ansamblį. Jame daly-vavo krekenaviečiai L. Varanauskas, J. Ivaškevičius, O. Rudienė, V. Nebilevičienė, L. Čepurnaitė, V. De-beikytė, L. Nebilevičiūtė, J. Nebilevičius, Z. Svirsky-tė, A. Povilaitytė, V. Mataitytė, E. Raziūnaitė, S. Kru-čaitė ir kt.
8 pav. Onos ir Stanislovo Rudžių vadovaujamas Krekenavos kanklininkų ratelis. Panevėžio apskr., Krekenava, 1926 m. Onos Rudienės asmeninis archyvas.
Muzikantai kankliuodavo ir dainuodavo savo ma-lonumui, bet neretai ir koncertuodavo Panevėžio, Rad-viliškio, Ukmergės apylinkėse. Pirmieji S. Rudžio mokiniai „jau 1932 metais pasirodė viešai. Pasirody-mas įvyko Krekenavos bažnyčioje „ant vyškų“. Sako, krekenaviečiai verkė – taip visiems patiko koncertas. Vėliau jiems teko koncertuoti įvairiose Lietuvos vie-tose, apvažiuoti daug Lietuvos miestų ir miestelių, da-lyvaujant įvairiuose renginiuose, šventėse“ (Pažemec-kienė, 2012). O. ir S. Rudžių mokiniai (jų nepaprastai daug) pasklidę ne tik po Krekenavos apyl., bet ir po kitus kraštus: Panevėžį, Rozalimą, Uteną, Anykščius, Radviliškį, Ariogalą, Gėluvą, Telšius ir net Jungtines Amerikos valstijas. Jų „vyriško“ kankliavimo tradici-ją tęsia sūnus Kęstutis Rudis17 ir anūkai Mindaugas, žygimantas ir Vytenis.
Šių metų pavasarį Rudžių sodybą nupirko tolima Onos giminaitė mokytoja iš Panevėžio Danguolė Ju-nevičiūtė18. Ji pažadėjo rekonstruoti namus ir juose
17 Kęstutis Rudis (Rudys), g. 1926 m., Panevėžio apskr., Krekena-vos mstl. – Panevėžys.18 Danguolė Junevičiūtė, 1955, Krekenava, Panevėžys.
įamžinti Onos ir Stanislovo Rudžių atminimą, o jos sūnus Mykolas – įsigyti kankles ir išmoki jomis skam-binti (EIA, 2012). Kadangi visi senieji Krekenavos kanklininkų ratelio dalyviai (O. ir S. Rudžiai, J. Krikš-čiūnaitė, E. V. Nebilevičiūtė-Vaitekūnienė, Gasiūnas, J. Talmontaitė-Galinauskienė, J. Ivaškevičius, V. Tal-montaitė-Stasevičienė ir kt.) jau išmirė, tai nuostabiau-sia būtų, jei Krekenavoje vėl atgytų kanklės ir atsiras-tų nauji kanklininkų rateliai.
Svėdasų kanklininkaiKitas suvalkietiškojo tipo modifikuotų kanklių ir
kankliavimo židinys buvo Svėdasuose, Anykščių r. Vargonininkas Petras Vinkšnelis19 Svėdasuose gyve-no nuo 1909 m. 1936 m. jis subūrė dvylikos žmonių kanklių ratelį, kuriam meistras Juozas Lašas20 gami-no instrumentus ir pats jame grojo. P. Vinkšnelio kan-klininkų ratelio mokiniais buvo Julija Starkuvienė21,
19 Petras Vinkšnelis, ? – nuo 1909 – apie 1976, Anykščių r., Svė-dasų mstl. 20 Juozas Lašas, 1912–2005, Anykščių r., Svėdasų sen., Savičiūnų k.21 Julija Baltuškaitė-Starkuvienė, g. 1925, Rokiškio aps., Kamajų v., Juodonių k. – Rokiškio r., Kalvių k.
133
Adelė Matulevičienė22, Paulina Tumėnienė23, Aldona Vanagienė24, Ona Mikuckienė25, Elena žvirblienė26 ir kt., kurie skleidė kankliavimą po Svėdasų, Anykš-čių, Utenos, Rokiškio ir kt. apylinkes. P. Vinkšnelio pasekėjai kankliavimo tradiciją Aukštaitijoje tęsia ir šiandien.
J. Lašas 1934 m. pagal tikslius S. Rudžio kanklių modelio išmatavimus27, pradėjo gaminti instrumen-tus. Tokiu būdu toliau buvo tęsiamos suvalkietiško ti-po kanklių gamybos tradicijos Aukštaitijoje. Jis gimė kumečio šeimoje. Tėvas mirė, kai Juozukas buvo dar visai mažas, o mama – „vos vienuolikos sulaukus“ (Motuzienė, 2001, p. 3). Pradžios mokyklą baigė pas tetą Salų miestelyje. Mokėsi ilgai, nes vasaromis rei-kėjo gyvulius ganyti, o piemenaudamas meistraudavo įvairius nesudėtingus instrumentus. Vėliau Svėdasuo-se, pas tuometinį vargonininką P. Vinkšnelį pamatė S. Rudžio darbo kankles ir panoro pats tokias pasi-gaminti. 1934 m. savo darbo kankles pristatė žemės ūkio parodoje ir gavo savo pirmąją premiją! Nuo tada su kanklėmis jau nebesiskyrė. Pagamino jų apie 900, kurios skamba ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Kai pas meistrą J. Lašą lankiausi 1991 m., jis aprodė savo jaukią trobelę ir daugybę dar neužbaigtų instrumentų. Leido paskambinti savosiomis kanklėmis. Šiuose na-muose Savičiūnų kaime jis pragyveno visą savo gražų amžių iki pat mirties, begamindamas kankles. Už nuo-pelnus Lietuvos kultūrai J. Lašas apdovanotas Gedi-mino ordino I laipsnio medaliu.
Kiti aukštaičių kanklininkų rateliaižurnalistė ir kanklininkė Egidija Lekavičienė28 mi-
nėjo savo jaunystės metų Savičiūnų k. (Anykščių r.) ir jo apylinkių (Netikiškių – Anykščių r.; Juodonių, Vygėlių, Kyšūnų – Utenos r.; Kalvių, Narbūčių, Ka-majų, Duokiškio – Rokiškio r.) kanklininkų būrį (Le-kavičienė, 2002, p. 20–26). Jų būta įvairiausių profe-sijų: ūkininkų, mokytojų, kunigų, vargonininkų, net žurnalistų. Vienas pirmųjų šių kanklininkų įsigijęs J. Lašo kankles, buvo jo jaunystės laikų draugas Jo-nas Paršonas29. Jis šeimos neturėjo, todėl gyveno pas brolį. Paskambindavo vakarais, vasarą pašalėje ant suolelio, o „kanklių aidas per beržynėlį pasiekdavo to
22 Adelė Niauraitė-Matulevičienė, g. 1922 m., Rokiškio aps., Ka-majų v., Juodonių k.23 Paulina Gikytė-Tumėnienė, g. 1922 m., Rokiškio aps., Svėdasų mst. – Rokiškio r., Kalvių k.24 Aldona žemaitytė-Vanagienė, g. 1922 m., Rokiškio aps., Anykš-čių v., Svėdasų apyl., Nataučių k. – Utenos r., Kišūnų k.25 Ona Mikuckienė, ?, Anykščių r., Svėdasų mst.26 Elena Vinkšnelytė-žvirblienė, ?, Rokiškio aps., Svėdasų mst. – Utenos r., Užpalių mst.27 S. Rudžio kanklių modelio išmatavimus J. Lašas pamatė pas Svėdasų kleboną kunigą Joną Kraniauską.28 Egidija Lekavičienė-Makuškaitė, g. 1960 m., Utenos r., Vygėlių k. – Vilnius.29 Jonas Paršonas, apie 1910, Rokiškio aps., Juodonių k.
paties Juodonių kaimo Niaurų vienkiemį ir be galo patikdavo trims seserims – Eleonorai, Adelei ir Liuci-jai Niauraitėms“. Kai tėvas Jonas Niaura, neatsilaikęs jauniausios dukters prašymui, apie 1952 m. nupirko kankles, ši, iš didelio dėkingumo „labai širdingai tėve-liui ranką pabučiavo“ (Lekavičienė, 2002, p. 21).
Juodonių kaime 1952 m. susibūrė kanklininkų rate-lis: P. Tumienė, J. Starkuvienė, A. Niauraitė, Liucija Niauraitė, kuris po neilgų bendrų repeticijų pradėjo koncertuoti įvairių švenčių metu po Rokiškio rajono kaimus ir miestelius.
Kankliavimą rėmė ir Duokiškio klebonas Lion-ginas Neniškis30, šviesus žmogus, „tarytum antrasis Strazdelis“ (Lekavičienė, 2002, p. 21), mokėjęs kan-kliuoti, puikiai groti akordeonu ir lūpine armonikėle. Jis labai mėgo ir vertino kanklių muziką, todėl visoke-riopai rėmė Juodonių kanklininkų ratelį.
Apie tuos pačius 1952 m. susikūrė ir kitas kan-klių ratelis: Julė Augulytė, Stasė Rudokaitė, A. Niau-raitė, L. Niauraitė. Jis skambindavo aplinkinių kai-mų kultūros namuose įvairių renginių metu. Apie 1970–1980 m., Kalvių, Duokiškio, Kamajų kultūros namuose koncertavo jau atgimęs Juodonių kanklinin-kų ratelio trio: P. Tumienė, J. Stankuvienė, A. Matule-vičienė.
Apie 1964 m. Vilučių k. (Utenos r.) susikūrė Liu-cijos Makuškienės31 ir A. Vanagienės kanklių duetas. Daugiau kaip tris dešimtmečius jos kankliavo Kyšū-nų, Bekinčių, Užpalių, Vyžuonos, Utenos, Jotaučių, Daugailių, Ilčiukų, Adutiškio (Švenčionių r.) šventė-se ir kituose įvairiuose renginiuose. Kanklininkės net keturis kartus dalyvavo Lietuvos televizijos laidose, pelnė ne vieną padėką ar garbės raštą. Skambinimo tradiciją jos perdavė savo vaikams bei anūkams.
J. Strimaitis „Kanklininko prisiminimuose“ (2007) aprašė Utenos kanklininkus. Bibliotekininkas Henri-kas Raštikis32 1931–1940 m. Utenoje buvo įkūręs kan-klininkų ratelį. Jame kankliavo Utenos inteligentija Antanas Mažeika, Juozas Jonuška, Antanas Pečiūra, Liudas Urbonavičius-Urbaitis, Morkūnienė-Butkutė, Ona Raštikienė-Liuimaitė, Raštikis (Henriko sūnus), Birutė Zandavičienė ir kt. ir netgi miesto burmistras Jonas Bertašius. H. Raštikis ne tik vadovavo rateliui, bet ir pats gamino kankles. Vienerias buvo padova-nojęs broliui generolui Stasiui Raštikiui, kuris instru-mentą išsivežė į Vokietiją (Tarnauskaitė-Palubinskie-nė, p. 283).
Norėtųsi paminėti ir ,,Sigutės“ kanklininkų rate-lį. Nors ratelis veikia Panevėžyje, jo veikla glaudžiai susijusi su renginiais, vykstančiais įvairiose kaimų 30 Lionginas Neniškis, 1915–1989, Rokiškio apskr., Duokiškio mstl.31 Liucija Niauraitė-Makuškienė, 1928, Rokiškio apskr., Kama-jų v., Juodonių k., Niaurų vnkm. – Utenos r., Užpalių sen., Vygė-lių k. (Vilučių k.).32 Henrikas Raštikis, ?, Utena.
134
vietovėse ar miesteliuose. Vyriausia kanklininkų ra-telio dalyvė ir aktyviausia muzikantė Regina Daniū-nienė33 – baigusi Ukmergės gimnaziją, jaunesniųjų mokytojų ir farmacijos kursus. 1940 m. dirbdama Vilniaus 20-ojoje pradinėje mokykloje, pradėjo mo-kytis kankliuoti O. ir A. Mikulskių vadovaujamame M. K. Čiurlionio kanklių ansamblyje. Nuo 1944 m. mokytojavo Ukmergėje, o 1948 m. ištrėmus tėvus į Igarką, kaip liaudies priešų duktė, turėjo mesti darbą mokykloje ir eiti 1953 m. dirbti Panevėžyje farmaci-ninke vaistinėje. Apie 1954–1960 m. buvo įkurtas far-macininkų kanklių ratelis, kuriam vadovavo smuiki-ninkė ir kanklininkė Konstancija Marcinkevičienė34. R. Daniūnienė labai aktyviai dalyvavo ratelio veik-loje. 1976–1980 m. tekstilės įmonėje „Linas“, suve-nyrų įmonėje „Tulpė“, kartu su K. Marcinkevičiene subūrė kanklininkų ratelius. Norėdama kuo daugiau propaguoti kankles ir šviesti jaunimą muzikos srityje, R. Daniūnienė pradėjo mokyti skambinti Panevėžio I-os pradinės ir II-os vidurinės mokyklų moksleives. Nuo 1984 m. R. Daniūnienė pradėjo bendrauti su Krekenavos kanklininkėmis O. Rudiene, J. Krikščiū-naite ir E. V. Vaitekūniene. Kartais paskambindavo kartu. Ilgus metus R. Daniūnienė su K. Marcinkevi-čiene skambino Panevėžio kanklių ratelyje „Sigutė“ (vad. K. Marcinkevičienė, vėliau – V. Grikšelienė,
33 Regina Dešrytė – Daniūnienė, g. 1919, Panevėžys. 34 Konstancija Viržonytė-Kligienė-Marcinkevičienė, 1924, Jonava – 2007, Panevėžys.
V. Krikščiūnienė), kuriame ir šiuo metu muzikuoja su jaunaisiais kanklininkais, padėdama jiems perprasti muzikinio švietimo paslaptis.
Kankliavimo tradicija suvalkietiškojo tipo modi-fikuotomis kanklėmis gyva Aukštaitijoje ir šiandien (Visockaitė-Lungienė, 2000, p. 16). Ją tęsia tiek senie-ji kanklininkai, tiek jaunimas. Svėdasų meistrui Juo-zui Lašui apgailestavus, kad jis pagaminęs tiek daug kanklių, o jų niekur nesigirdi, (P. Vinkšnelio vadovau-jamas kanklių ansamblis gyvavo XX a. pirmojoje pusėje), 1991 m. Užpalių (Utenos r.) mokytoja Asta Kirvelytė-Motuzienė įkūrė moksleivių kanklių ratelį, vėliau peraugusį į ansamblį „Pasagėlė“ (nuo 2008 m. jam vadovauja Loreta Liaugaudė).
Muzikantai skambina tik meistro J. Lašo darbo kan-klėmis. Nuo 1999 m. vadovė organizuoja Užpaliuose Lietuvos kanklininkų vasaros stovyklas „Skambantys kankleliai“. Šioje stovykloje jaunieji kanklininkai ne vien kartu muzikuoja, bet ir poilsiauja, keliauja, susitinka su įdomiais žmonėmis. Vienas iš stovyklos iniciatorių prof. A. Vyžintas spaudoje rašė: „... kai re-gi tokią „Skambančių kanklelių“ ir kitų renginių tra-diciją, daraisi ramesnis dėl ateities bei savasties, dėl etninės kultūros tęstinumo mūsų laiko sąlygomis. Ir jauti, jog kanklės – ši subtili šeimos ir giminės relik-vija – išlieka, iš senolių pereidama į jaunimo rankas“ (Vyžintas, 2001).
9 pav. Asta Motuziene su „Pasagėlės“ kanklininkais. 2008 m. Užpaliai, Utenos r.Astos Motuzienės asmeninis archyvas
135
Pirmąją savo Užpalių kanklininkų koncertinę kelio-nę surengė 1992 m. į Rumšiškėse vykusį tarptautinį vaikų folkloro festivalį „Daigelis“. 1998 m. – kartu su Skriaudžių bei Panevėžio kanklininkais buvo pakvies-ti dalyvauti Dainų šventėje Vilniuje. Nuo to laiko jie yra pastovūs Dainų šventės dalyviai.
2007 m. Lietuvos Dainų šventėje „Būties ratu“, 2009 m. Lietuvos Tūkstantmečio Dainų šventėje „Amžių sutartinė“ koncerte „Skambėkite, kanklės“, 2012 m. „Mūsų vardas – Lietuva“ dalyvavo gana ne-mažas Aukštaitijos kanklininkų būrys. Tai Užpalių kanklininkų vasaros stovyklos ansamblis „Skamban-tys kankleliai“ (vad. A. Motuzienė) – daugiau nei 100 dalyvių iš Aukštaitijos kaimų ir miestelių. Minėtoje stovykloje mokėsi skambinti kanklininkų ratelių na-riai iš visos Lietuvos. Tai Anykščių, Biržų, Kupiškio, Rokiškio, Pasvalio, Panevėžio, Utenos, Šalčininkų, Klaipėdos, Kretingos, Mažeikių, Naujosios Akmenės rajonų kaimų ir miestelių kanklininkai (Motuzienė, 2008, p. 9). Norėtųsi tikėti, kad šitie jauni žmonės tik-rai užaugs savo šalies patriotais.
Žemaitijos kanklininkaižemaitijai nuo seno buvo būdinga ir ne vien tik
kanklių sudėčių rateliai. yra užfiksuoti vienerių dvie-jų kanklių ir smuiko (ar basetlės) rateliai (S. ir S. Ab-romavičiai, Juška ir P. Šidlauskas ir kt.). Šeimos kan-klininkų ratelyje muzikavo Stanislovas, Stanislava, Antanas ir Kazimieras Abromavičiai. Kartais prie kanklių jungdavo smuiką ir basedlę. Vienų ratelių kanklininkai daugiau skambindavo savo malonumui, kiti pasirodydavo viešai įvairiuose renginiuose: atlai-duose, įvairiuose vakarėliuose, gegužinėse, pabaigtu-vėse, šokiuose, subatvakariuose, koncertuose, netgi vestuvėse ir kt.
Paskutinių keleto dešimtmečių laikotarpiu jaučia-mas tradicinių kanklių renesansas ne tik Aukštaitijoje, bet ir žemaitijoje. Kaip jau minėta, 2005 m., 2007 m., 2009 m. Lietuvos dainų švenčių koncertuose „Skam-bėkite, kanklės“, 2012 m. moksleivių dainų šventė-je „Mūsų vardas – Lietuva“ dalyvavo gana nemaži skambinančių kanklininkų ratelių dalyvių būriai. ypač daug jaunųjų kanklininkų iš viso žemaitijos regiono sulaukėme 2009 m. Lietuvos tūkstantmečio dainų šventėje „Amžių sutartinė“. Tai buvo Mažeikių krašto kanklininkų stovyklos ansamblis „Lai skamba žemaitiškos kanklės“ (vad. Jolanta Dobrovolskienė), kuriame skambino apie 150 dalyvių. Tai Naujosios Akmenės, Šilalės, Klaipėdos, Kretingos, Kelmės, Mažeikių, Šiaulių, Plungės rajonų kaimų ir miestelių
muzikantai. Galima tik pasidžiaugti, kad dauguma že-maitijos kaimų ir miestelių jaunimo skambina kankli-ninkų rateliuose.
žemaitijos regione daugiausia kanklininkų ratelių atsirado XX a. II pusėje, kai kaimo jaunimui atsirado galimybė atvažiuoti į Vilnių ir dalyvauti Dainų šven-tėse. Ilgą laiką šiose šventėse jaunimas skambindavo tik koncertinėmis ištobulintomis kanklėmis, o tradici-nių kanklininkų rateliai į reprezentacines Dainų šven-tes nebuvo kviečiami. 1998 m. Lina Naikelienė „pra-laužė ledus“ ir pradėjo rengti vien kanklininkų ratelių, ansamblių koncertus Vilniaus šv. Jonų bažnyčios Skar-gos kieme. Šiame koncerte greta koncertinių kanklių skamba ir tradicinių kanklininkų ratelių muzika. Nuo 2005 m. A. Česienei pirmą kartą pavyko į Kalnų par-ko Ansamblių vakaro programą įtraukti ir tradicinių kanklininkų ratelių pasirodymus. Tokiu būdu jaunie-siems muzikantams atsirado gerokai didesnė motyva-cija lankyti kanklininkų ratelius ir muzikuoti.
Kanklininkų ratelių sklaidaAptarus kanklių ir kankliavimo gaivinimo judėji-
mą Lietuvoje per praėjusį maždaug 100 metų laiko-tarpį, galima pastebėti, kad buvę daugiausia vien tik pasigrojimo instrumentai, kanklės iš kaimo gryčios išėjo į viešą erdvę, pradėjo skambėti ne tik kaimuose, bet ir mieteliuose. Būtent kaimuose atsirado naujas etninio muzikavimo kanklėmis reiškinys – kanklinin-kų rateliai, paplitę plačiai po visą Lietuvą. Be jokios abejonės, kanklininkų rateliai rėmėsi mūsų sodžiaus bendruomeninės veiklos papročiais, skatinusiais kiek-vieno žmogaus įtraukimą į bendrą darbą, poilsį ir jo praleidimo būdus. Juk Nepriklausomoje Lietuvoje ly-giai taip pat kaimuose steigėsi ir jaunųjų ūkininkų ra-teliai, įtraukę kaimo jaunuomenę bendrai veiklai, sie-kiant įgyti naujų žinių pažangesniam ūkininkavimui ir kaimo gerovės kėlimui. Būtent vienu tokių naujoviš-kų bendravimo ir naujų žinių gavimo būdų laikytini ir kanklininkų rateliai, padarę didelę įtaką ne tik Lietu-vos kaimo, bet ir visos mūsų tautos kultūros plėtrai. Juose kankliuojantys žmonės ne tik išmokdavo gerai skambinti senaisiais mūsų tautos instrumentais, bet pažindavo ir gaidų raštą, išmokdavo naujų melodijų, šokių ir dainų, šitaip plėsdami savo akiratį ir skleisda-mi muzikos meno grožį aplinkiniams.
Pateikiama kanklininkų ratelių sklaidos XIX a. II pus. – XXI a. pr. Lietuvoje lentelę, remiantis autorės (Palubinskienė, 2010, p. 114–118) tyrimų duomeni-mis.
136
1 lentelėKanklininkų ratelių sklaida XIX a. II pus. – XXI a. pr. Lietuvoje
Regionas Vietovė Ratelių vadovaiAukštaitija Antalieptės mst. (Zarasų r.) Sesuo Stanislava
Biržai A. Trapulionytė, N. KaulinienėJuodonių k. (Rokiškio r.)
Rokiškis
L. Makuškienė, A. Matulevičienė, P. Tumienė, J. StarkuvienėN. Lungienė, G. Viduolis, D. DeksnienėD. Bulavienė, E. Repšienė, L. Bieliūnienė
Krekenavos mstl.
Švenčiūliškio k. (Panevėžio r.)
V. Kadžys, S. Rudis-Rudys, O. Rudienė, E. V. VaitekūnienėJ. Krikščiūnaitė
Kupiškis D. BoverienėSvėdasai (Anykščių r.) P. Vinkšnelis, J. LašasKyšūnų k., Vilučių k. Užpalių mstl. (Utenos r.)Utena
A. Vanagienė, L. MakuškienėA. Motuzienė, L. LiaugaudėėH. RaštikisF. SedelskisN. KaulinienėR. Garsonienė
Kaunas
Vilnius1
Kaunas
Vilnius
Nemenčinė (Vilniaus r.)
P. Puskunigis, J. Strimaitis, J. Jankauskas, J. GaralevičiusA. Česienė, O. Šikšnienė, D. RėklaitytėB. Nemčinskienė, D. Čižinauskienė, L. S. Proškutė, M. Adomaitienė, G. KepežinskienėM. Baltrėnienė, D. Čičinskienė, V. Palubinskienė, E. Velička, A. Klova, A. MorkūnasA. Kirda
Suvalkija
Griškabūdžio mstl.Katilių k., Skaisgirių k., Šlamų k., Kampinių k., Lepšių k., Pentiškių k., Patašinės k., Bliu-viškių k.Skaisčiūnų k., Mokolų k.(Šakių r.)
A., B., V. Kalvaičiai, P. Puskunigis
J. Vylius, D. VenskienėR. Upitienė, J. Vylius
Alvito mstl. (Vilkaviškio r.) J. telšiusSkriaudžių mstl. (Prienų r.) P. Puskunigis, K. Banionis, J. Alenskas
K. Orlauskas, A. Degutis , L. PuskunigisJ. Vylius, A. K. Karaška, O. Patronaitienė
Garliavos mstl., Vilemų k.(Kauno r.)
A. Česienė, J. Kijauskienė, V. DervinienėS. S., J., S., M. Staniuliai
Marijampolė J. Vylius, R. Slankauskienė
žemaitija
N. AkmenėVentos mstl. (N. Akmenė)
L. RimkuvienėA. Nainytė
Balsių k. (Mažeikių r.)Mažeikiai
J. Dobravolskienė
Gargždų mstl., Veiviržėnų k.Vėžaičių k. (Klaipėdos r.)
D. Liutikienė, J. Jatulienė, J. KudabienėR. Pozingienė
ŠiauliaiKuršėnų mstl. (Šiaulių r.)
E. Ralienė A. Vaitiekūnienė, A. Jablonskienė, R. Ananjevienė
Laukuvos mstl. (Šilalės r.) J. BučnienėKlaipėda A. Merkelienė, V. BabaliauskienėKretinga J. Japertienė, V. VitkauskienėKelmė A. VilimaitėPalanga J. Petkutė-MarcinkienėPlungėLyduvėnų vnkm. (Raseinių r.)
J. LazdauskaitėS. Abromavičius, A. Abromavičius, A. A. Abromavičius, S. Abromavičiūtė
137
Kaip matyti, visame senųjų kanklių vakarų ir šiau-rės Lietuvoje paplitimo regione kanklininkų rateliai pasiskirstę apylygiai. Iš Dzūkijos, kur tradicinių kan-klių nebūta, duomenų apie kanklininkų ratelių buvimą neturime. Tą patvirtina istoriniai šaltiniai ir ekspedici-jų duomenimis, pagal kuriuos Dzūkijoje pasitaikantys pavieniai kankliavimo faktai yra šio regiono muziki-nės kultūros išimtis.
Iš to darytina išvada, kad ir XX a. atsiradęs ir Lietuvoje išplitęs kankliavimo gaivinimo judėjimas, dėl Dzūkijos senųjų muzikavimo tradicijų ypatumų, tame krašte neprigijo, todėl kanklininkų ratelių sklai-dai senosios muzikavimo tradicijos visgi buvo labai svarbios.
10 pav. XIX a. II pusė – XX a. I pusė 11 pav. XX a. II pusė – XXI a. pr. kanklininkų pasiskirstymas pagal lytį kanklininkų pasiskirstymas pagal lytį
Palyginus 10 ir 11 paveikslus, matyti, kaip įvairūs etnokultūriniai, etnomuzikiniai, istoriniai, politiniai įvykiai, ekonominiai veiksniai, civilizacijos poky-čiai ir globalizacijos vėjai per šimtmečius šias susi-formavusias tradicijas pakeitė. Iki XX a. I pusės (žr. 10 pav.) vyrai kankliavime užėmė pagrindines pozici-jas (96 proc.), o artėdami į šiuos laikus, vis aiškiau ga-lima stebėti nuolat augančias, pasak R. Apanavičiaus, kankliavimo „moteriškėjo“ tendencijas (Apanavičius, 2009, p. 85–86). XXI a. pr. jau vos 12 proc. kankli-ninkų ratelių mokytojų ir vadovų yra vyrai, o mote-rys – net 88 proc. Tatai laikytina didele naujove, nes moterys iki XX a. pr. tradicinėmis kanklėmis visiškai neskambino. Pagrindiniai, kaip jau minėta, kanklių ga-mintojai, skleidėjai ir kanklininkų ratelių įkūrėjai bei vadovai buvo vyrai.
Manome, kad įtakos kanklininkų ratelių kūrimuisi turi ir kasmetiniai vasaros žemaičių etnomuzikavimo ir tradicinių amatų kursai nuo 1988 m. rengiami Kel-mės folkloro centre (įkūrėjas prof. R. Apanavičius). Viena kankliavimo iniciatorių ir kursų vadovų yra ir straipsnio autorė. Į kursus susirenka iš visos Lietuvos (daugiausia, beje, iš žemaitijos) kaimų, miestų ir mies-telių, paties įvairiausio amžiaus (nuo 5 iki 70 m. imti-nai) ir profesijų žmonės. Atvyksta nemažai ir užsienio lietuvių iš Kanados, Anglijos, Vokietijos, Latvijos, Ru-sijos Kaliningrado sritis ir netgi užsieniečių – iš Švedi-jos. Šiais metais kursai šventė savo 25 m. jubiliejų. Vi-si dalyviai labai noriai mokėsi skambinti kanklininkų rateliuose. Dauguma kursantų grįžę į savo kraštą, po visus Lietuvos kaimus, miestus ir miestelius populiari-na kankles, organizuoja kanklininkų ratelius. Kursų iš-
davoje buvo įkurti net keli užsienio lietuvių (Kanada, Kaliningrado sritis) kanklininkų rateliai.
Tęsiant senas kankliavimo tradicijas, daugiausia dėmesio ugdant etninę kultūrą, etninį ir kultūrinį ta-patumą skiriamas Kauno, Prienų, Utenos, Mažeikių, Šiaulių ir Šilutės rajonuose. Pedagogai jaunimo mu-zikalumą ir išprusimą ugdo pasitelkdami kankles bei skambinimą kanklininkų rateliuose.
Tad nenuostabu, kad Kauno zonos kaimų ir mieste-lių mokinių kanklininkų rateliai sudaro didžiausią Dai-nų švenčių Ansamblių vakaro Vilniaus Kalnų parke ir koncerto „Skambėkite, kanklės“ šv. Jonų bažnyčioje (arba Skargos kieme) dalyvių dalį.
Šiandien Skriaudžių, Užpalių, Mažeikių, Kauno krašto kanklininkų rateliai vaidina didelį vaidmenį Lietuvos etninėje kultūroje. Pageidautina, kad visose kaimų ir miestelių bendruomenėse atsirastų daugiau tokių entuziastų kaip XIX a. II pus. – XX a. I pus. senieji kanklių ratelių organizatoriai ir vadovai ar XX a. II pus. – XXI a. pr. mokytojai, ir kad jų gretas papildytų kanklininkai vyrai. Tuomet padidėtų jauni-mo užimtumas, būtų ugdomas jų kultūrinis ir etninis tapatumas, daugiau prisidėtų prie kaimo jaunimo mu-zikinio švietimo. Gal tada jaunimas neišsibėgiotų po užsienius, o dirbtų savo šalies labui. Tada mums nebū-tų baisi jokia globalizacija!
Globalizacija ir įvairios subjektyvios aplinkybės negrįžtamai pakeitė mūsų gyvenimą. Nuo seno be-maž kiekvienoje kaimo sodyboje skambėjusios kan-klės, per daugelį metų vis tilo, o XXI a. pr. jau dau-giausia girdisi tik viešose erdvėse. Taip, kaip gyveno mūsų tėvai ir seneliai, baigiame pamiršti. Visas kaimo
138
žmogaus gyvenimas turėjo glaudų ryšį su savo aplin-ka, sodybų pastatais, gamta ir kraštovaizdžiu, kuris „atspindėjo ir ilgaamžes mūsų sodžiaus gyvensenos ir bendrumo tradicijas. Šis santykis galutinai buvo pažeistas naujosiose XXI a. pradžios gyvenvietėse ir vienkiemiuose, kai augalų ir pastatų aukščiai buvo dirbtinai sukeisti vietomis, o buvusį bendrumo jaus-mą pakeitė iki tol mūsų sodžiaus gyvensenai nepažin-tas uždarumas ir atsiribojimas“ (Apanavičius, 2011, p. 30). Ne tik pastatų aukščiai buvo sukeisti, bet ir pa-grindinės dvasinės bei kultūrinės vertybės – sukeistos vietomis su materialinėmis. Todėl gaivinant mūsų se-nąsias gyvensenos ir bendravimo tradicijas ir siekiant, kad ir kaime gyvenantis žmogus, pasak J. Jasaičio, nebūtų ugdomas kaip „dėžinis“, atsiribojęs nuo kitų, nuo savo artimiausių kaimynų (Jasaitis, 2010), reikia sutelkti visas įmanomas pastangas bendruomenišku-mui ugdyti, jo vertybėms puoselėti. Būtent kanklės ir kankliavimas gali tapti šitokio ugdymo ir bendruome-niškumo vertybių puoselėjimo pagrindu.
IšvadosApžvelgus kanklių naudojimo tradicijas Lietuvos
kaime, galima teigti, kad kanklininkų rateliuose buvo muzikuojama vakarų aukštaičių ir žemaičių, šiaurės vakarų žemaičių ir suvalkiečių bei modifikuotomis su-valkietiškojo tipo instrumentais.
Pirmieji XIX a. II pus. – XX a. I pus. skambinimo kanklių rateliais faktai, yra žinomi iš Užnemunės. Ambraziejaus, Bonaventūro ir Valentino Kalvaičių veikla Šakių aps. padėjo pagrindą pirmųjų kanklių ra-telių užuomazgai Zanavykijoje, Suvalkijos kapsuose, vėliau – Aukštaitijoje ir visoje Lietuvoje.
Remiantis 2010–2012 m. tyrimų duomenimis, ga-lima teigti, kad šiuolaikiniuose Lietuvos kaimuose ir miesteliuose jau yra susikūrę nemažai kanklininkų ratelių, kurių veikla gerokai prisideda prie kaimo jau-nimo muzikinio švietimo. Tačiau beveik nebeliko vy-riškosios kankliavimo tradicijos, o didžiąją ratelių or-ganizatorių, mokytojų ir vadovų dalį sudaro moterys.
Kanklininkų rateliai praeityje darė didelę įtaką Lie-tuvos kaimo kultūrai, skatino jaunimą šviestis, tobulė-ti, jaustis visaverčiais bendruomenės nariais.
Šiandienos kanklininkų rateliuose tęsiamos praei-ties tradicijos, tačiau pastebėtina, kad juose mažiau da-lyvauja jaunuoliai ir vyrai, todėl kyla ir tolygaus abie-jų lyčių įtraukimo į kankliavimo veiklą problema.
Literatūra ir šaltiniai1. Alenskas, V. (1993). Pranas Puskunigis ir Skriaudžių
kanklininkai. Klaipėda: UAB „Pozicija“ techninis sky-rius.
2. Alenskas, V. (Red.) (2005). Jurgis Alenskas – 100: su-valkiečių kanklininkas, kanklių meistras. Parengė Klai-pėda.
3. Apanavičius, R. (2009). Etninė muzika. Šiaurės Lietu-vos kultūros paveldas 3. Monografija. Kaunas: žiemga-la.
4. Apanavičius, R. (1989). Kanklės – Narvos kultūros re-liktas. Liaudies kūrybos palikimas dabarties kultūroje (p. 65–73). Kaunas: Šviesa.
5. Apanavičius, R. (1986). Kanklių kilmė ir baltų bei Pabaltijo finų etnogenezė. Mokslas ir gyvenimas, 11, 18–19.
6. Apanavičius, R. (2011). Sodybos ir jų aplinka: nuo se-nųjų tradicijų iki „prerijų kultūros“ Lietuvoje. Kaimo raidos kryptys žinių visuomenėje, 2, 21–34.
7. Apanavičius, R., Alenskas, V., Palubinskienė, V., Vi-sockaitė, N., Virbašius, E. (1994). Senosios kanklės ir kankliavimas. 2-asis papil. ir patais. leid. Monografija. Vilnius: Muzika.
8. Baltrėnienė, M., Apanavičius, R. (1991). Lietuvių liau-dies muzikos instrumentai. žinynas. Vilnius: Mintis.
9. Baltrėnienė-Gaščiauskaitė, M. (1997). Devyniastygės kanklės: kankliavimo tradicijos ir dabartis. Vilnius: Etnomuzikos institutas, Vilniaus pedagoginio universi-tetas.
10. Buračas, B. (1929–1961). Asmeninės negatyvų regist-racijos knygos. Rankraščiai. Kaunas: Vytauto Didžio-jo karo muziejus.
11. EIA – (1987–2012). Etnomuzikos instituto archyvas. Bylos ir aprašai nenurodyti. Lietuvos liaudies kultūros centras.
12. Garalevičius, J. (1910a). Trumpas vadovėlis išsimoki-nimui skambinti ant kanklių be kliavišų. Kaunas: J. Ga-ralevičiaus išleidimas, Porto g. savi namai; (1910b) Trumpas vadovėlis išsimokinimui skambinti ant kan-klių su 1 kliavišu. Kaunas: išleidimas J. Garalevičiaus, Porto g. savi namai; (1910c) Trumpas vadovėlis išsimo-kinimui skambinti ant kanklių su 6 kliavišais. Kaunas: išleidimas J. Garalevičiaus, Porto g. savi namai.
13. Jasaitis, J. (2010) Antropologiniai atokesnių ir neur-banizuotų vietovių raidos strateginio valdymo aspek-tai. Ekonomika ir vadyba: aktualijos ir perspektyvos, 3 (19), I, 12–22.
14. Jasaitis, J. (Red.) (2011). Kaimo raidos kryptys žinių visuomenėje, 2.
15. Kirdienė, G. (2004). Etninės kultūros ugdymo padėtis bendrojo lavinimo įstaigose. Liaudies kultūra, 4, 83–84.
16. Krekenavos kanklininkai. Atsiminimai apie kanklių meistrą Stasį Rudį ir kanklininkę Oną Rudienę, paren-gė Irma Pažemeckienė. Prieiga per internetą: <http://www.balsas.lt/naujiena/370694/krekenavos-kanklinin-kai/3>.
17. Kudirka, J. (1991). Papročiai – žmogaus dvasinės kul-tūros dalis. Lietuvių liaudies papročiai (5-21). Vilnius: Lietuvos liaudies kultūros centras.
18. Motuzienė, A. (Eds.) (2002). Juozo Lašo asmenybė. Kankliavimo tradicijos Aukštaitijoje. Konferencijos, skirtos kanklių meistro Juozo Lašo 90-mečiui, medžia-ga. Užpaliai: UAB „Utenos spaustuvė“.
19. Motuzienė, A. (2001). Kanklių giesmė. Utena: Indra.20. Motuzienė, A. (Red.) (2008). Tradicinis kankliavimas
šiuolaikinės kultūros plotmėje. Utena: UAB „Utenos spaustuvė“.
21. Palubinskienė, V. (2010). Tradicinės kanklės ir kankli-ninkai šventėse. Tradicija ir dabartis, 5, 109–122.
22. Puskunigis, L. Atsiminimai apie Praną Puskunigį. Ran-kraštis. LTR-3081 (534).
139
23. Slavinskas (Slaviūnas), Z. (1937). Lietuvių kanklės. Tautosakos darbai, III, 244–320.
24. Stepulis, P. (1956). Jeronimas Jankauskas: Naujosios kanklės-klaviklės. Rankraštis. Vilnius.
25. Stepulis, P. (1955). Kanklės. Vilnius: Valstybinė groži-nės literatūros leidykla; (2003). Kanklės. L. Naikelienė (Red.). 2-asis pat. leid. Vilnius: UAB „Petro ofsetas“.
26. Tarnauskaitė-Palubinskienė, V. (2009). Kanklės lietu-vių etninėje kultūroje. Monografija. Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla.
27. Tarnauskaitė-Palubinskienė, V. (2001). Tradicinis kan-kliavimas. Istorija, metodika, repertuaras. Mokslinis metodinis leidinys. Vilnius: Vilniaus pedagoginio uni-versiteto leidykla.
28. Vaišnorienė, R. (2004). Tautinės muzikos integravimas į šiuolaikinį jaunimo ugdymą: aktualijos ir problemati-
ka. Tautinė muzika ir jaunimas. Mokslinės metodinės konferencijos pranešimai. (42-43). Vilnius: LLKC.
29. Visockaitė-Lungienė, N. (2000). Liaudies muzikos instrumentai Aukštaitijoje. Mokslinės konferencijos „Aukštaitija ir muzika“ įvykusios 2000 m. medžiaga, (10-24). Vilnius: Atkula.
30. Vyžintas, A. (2005). Anuomet ir šiandien. Tautos skam-besiai. L. Naikelienė, A. Lapinskas (Red.), 7–14.
31. Vyžintas, A. (2001, liepos 5). Lietuvos kanklininkai Valstybės dieną pažymi Užpaliuose. Utenis, p. 2.
32. Vyžintas, A. (2002). Kanklės ir kankliavimas Utenos krašte. Juozo Lašo asmenybė. Kankliavimo tradicijos Aukštaitijoje. A. Motuzienė (Red.). Konferencijos, skirtos kanklių meistro Juozo Lašo 90-mečiui, medžia-ga (p. 5–13). Užpaliai: UAB „Utenos spaustuvė“.
Palubinskienė, V.
Kankles Playing Groups for Rural Youth’s Music Education
Summary
While Lithuanian state is rapidly integrating into the European Union, the duty of every citizen is to maintain his/her nation’s ethnic and cultural identity as well as in all possible ways to promote the country’s cultural, artistic, and spiritual values. Ethnic music is a unique, however slowly dying, virtue. Today only young people can intercept, pursue and protect the nation’s spiritual values as well as ethnic and cultural identity.
The first facts about kankles players groups are known from Užnemunė. Kalvaitis’ activities in Šakiai district laid the foundation for the first rudiments of kankles players’ circles in Zanavykija, Suvalkija, later in Aukštaitija (Highlands) and all over Lithuania. Kankles instruments of Suvalkija region were chosen as Lithuanian symbol in the second half of XIX century and the first half of XX century. Kankles started to be modified and spread through all Lithuania. In particular, kankles took root in Aukštaitija (Highlands) in the first half of the twentieth century. They were popular among young people and intellectuals. Kankles used to be plaid anywhere and on various occasions: weddings, funerals, in churches, harvest festivals, song festivals and so on. Kankles were played not only in clubs but also at home for fun. It is considered to be as a renaissance of kankles, especially traditional Suvalkietiškos kankles that have been modified in Aukštaitija (Highlands) and traditional žemaitiškos kankles in žemaitija (Samogitian) for the last couple of decades. There were formed a number of different kankles player groups in villages and towns. Their work contributes to the rural youth’s musical education.
Earlier and nowadays it was and it still is played by West Aukštaičiai (Highland) and žemaičiai (Samogitian), North-West žemaičiai (Samogitian), Suvalkiečiai in kankles player groups.
The outstanding promoters, organizers and teachers of kankles of the first half of XIX century in Suvalkija were P. Puskunigis, J. Strimaitis, J. Alenskas, K. Orlauskas, K.
Banionis, A. Degutis, and in Aukštaitija (Highlands) were S. Rudis and O. Rudienė.
Kankles player groups’ founders and organizers in the second half of XX century and at the outset of XXI in Suvalkija are J. Vylius, A. Česienė, O. Patronaitienė; in Aukštaitija (Highlands) – O. Rudienė, R. Daniūnienė, A. Motuzienė and L. Liaugaudė; in žemaitija (Samogitia) – J. Dobrovolskienė.
Continuing a long tradition of playing kankles, the main focus in developing ethnic culture, ethnic and cultural identity is in Kaunas, Utena, Mažeikiai, Šiauliai and Šilutė districts. Educators develop young people’s musical abilities and literacy through kankles playing in kankles players’ circles.
Kankles have freshen up their movement in Lithuania for the last one hundred years: we can notice, that these instruments at the very beginning were at a play. Kankles spread from small villages and went to the public; it has been started to play these musical instruments in bigger communities and in towns. Kankles players groups spread widely through all Lithuania. Kankles players groups made a large impact not only on Lithuanian villages, but also on the whole Lithuanian nation cultural development. People playing in kankles players groups not only learn to play with our antique cultural instruments, but also are familiarized with music reading, learn new melodies, dances and songs, in this way they expand their horizons and spread the beauty of musical art to everyone.
The results of the analysis prove how various ethno cultural, ethno musical, historical, political events, economical factors, civilization changes and the globalization have changed the traditions that have been developed through the centuries. Until the first half of the XX century men took main positions in playing kankles, it was about 96% of all players, and approaching to nowadays, we can clearly see, as R. Apanavičius states, a continually rising tendency of feminine kankles players (Apanavičius,
140
2009, 85-86). In the beginning of the XXI century, only 12% of teachers and leaders of kankles players’ groups are men, and 88% are women. This is considered to be as a big innovation, because women did not play the kankles until the beginning of the XX century at all. The manufacturers of instrument kankles, promoters of this instrument, as well as the founders and leaders of kankles players groups were men.
Nowadays kankles players groups held in Skriaudžiai, Užpaliai, Mažeikiai and Kaunas region play a very large role in the Lithuanian ethnic culture. The organizers,
teachers, and leaders of kankles players groups have formed a number of different kankles players circles in various areas of Lithuania. Their work has contributed greatly to the rural youth’s musical education.
It is desirable that all the villages and towns communities raise such enthusiasts, organizers and leaders as in the past. It would be helpful to increase youth employment and their cultural and ethnic identity. Maybe then, the young ones would not emigrate, and would work for their country. Then we would not be afraid of globalization!
Keywords: kankles, kankles players, playing groups, festivals, traditional, nationality.
Straipsnis recenzuotasStraipsnis gautas 2012 m. spalio mėn., priimtas 2012 m. lapkričio mėn.
The article has been reviewedReceived in October 2012; accepted in November 2012.