KAMBARINIŲ AUGALŲ KOLEKCIONAVIMAS › cris › bitstream › 20.500.12259 › 214 › ... · mi...

VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETOKauno botanikos sodas

LIETUVOS EDUKOLOGIJOS UNIVERSITETAS

Teresė Jokšienė Judita Varkulevičienė

KAMBARINIŲ AUGALŲ KOLEKCIONAVIMAS

dekoratyviniai interjero augalai 6

Mokymo priemonė universitetų ir kolegijų studentams

Vytauto Didžiojo universiteto leidyklaKaunas, 2011

UDK 635.9(075.8) Jo-115

Recenzentai: Doc. dr. Živilė Lazdauskaitė Prof. emeritas, dr. Vytautas Šlapakauskas

Apsvarstyta ir rekomenduota išleisti VDU Kauno botanikos sodo Tarybos 2010-12-14 posėdyje (protokolas Nr. 3).

ISBN 978-9955-12-743-7 (elektroninė versija)ISBN 978-9955-12-742-0 (spausdinta versija)

© Teresė Jokšienė, 2011 © Judita Varkulevičienė, 2011 © Vytauto Didžiojo universitetas, 2011 © Lietuvos edukologijos universitetas, 2011

TURINYS

Įvadas ..............................................................................................................................4Teigiamas augalų poveikis aplinkos kokybei .............................................................5Augalų natūralaus paplitimo geografinės juostos ir zonos .......................................6Augalų bioekologiniai kriterijai ....................................................................................8Augalų gyvenimo formos ............................................................................................13Augalų dauginimas .......................................................................................................16Kambarinių augalų kolekcionavimo ypatumai ........................................................18Augalų grupavimas pagal sistematines grupes ........................................................21

Pataisūnai (Lycopodiophyta D. H. Scott) ...........................................................23Šertvūnai (Polypodiophyta Cronquist, Takht. et W. Zimm.) .........................24Pušūnai (Pinophyta Cronquist, Takht. et W. Zimm. ex Reveal) ....................29Magnolijūnai (Magnoliophyta Cronquist, Takht. et W. Zimm. ex Reveal.) ...32

Kambarinių augalų kolekcionavimas pagal šeimas..................................................33Karpažolinių (Euphorbiaceae Juss.) šeima .........................................................33Amarilinių (Amaryllidaceae Jaume St. Hil.) šeima ...........................................35

Kambarinių augalų kolekcionavimas pagal gentį .....................................................37Fikusas (Ficus L.) ...................................................................................................38Anturis (Anthurium Schoot) ..............................................................................41

Kambarinių augalų kolekcionavimas pagal rūšį .......................................................43Svyruoklinis fikusas (Ficus benjamina L.) .........................................................43

Literatūra ......................................................................................................................45Terminų žodynėlis ........................................................................................................47

4

k a m b a r i n i ų au g a l ų k o l e k c i o n av i m a s

ĮVADAS

Augalai yra viena iš gamtos sudedamųjų dalių. Nuo seniausių laikų žmo-nes supo augalai, kurie saugojo nuo gamtos negandų – vėjo, lietaus, maitino. Ne be reikalo ir dabar dykvietėse statant namą kartu sodinami ir medžiai, nes tik ten, kur auga augalai, yra tinkamos sąlygos gyventi žmonėms. Mums, vidutinių platumų gyventojams, ypač svarbūs yra kambariuose augantys au-galai, kadangi ilgu šaltuoju metų laiku gamtoje jie nustoja vegetuoti.

Archeologiniai kasinėjimai rodo, kad Kinijoje ir Artimuosiuose Rytuo-se uždarose patalpose augalai pradėti auginti prieš 5 000 tūkstančius metų [Brickel, 1997]. Europoje kambarinių augalų kolekcionavimas suintensyvė-jo atradus naujus žemynus ir atvežus augalų iš atogrąžų ir paatogrąžių kraš-tų. Šie nematytų formų ir spalvų egzotiški augalai žmones labai domino. Pa-stačius oranžerijas (pirmoji Olandijoje pastatyta 1599 m. Leideno botanikos sode), buvo sudarytos palankesnės sąlygos šiems augalams tirti ir dauginti. Daugėjant rūšių, augalai pradėti grupuoti. Ypač populiarios buvo valgomus vaisius vedančių augalų kolekcijos. Prie Maskvos grafas A. Razumovskis oranžerijoje augino 500 įvairių citrinmedžių (Citrus). Pirmieji kolekcionie-riai buvo turtingi žmonės arba tie, kurie eidavo aukštas pareigas valstybės valdymo srityje. Vėliau augalai buvo pradėti platinti tarp kitų gyventojų [Hurka ir kt., 2005].

Prisiminus Lietuvos istoriją, irgi galima teigti, kad augalai kolekcionuo-jami nuo senų laikų. Istoriniuose šaltiniuose nurodoma, kad XV a. iš Vaka-rų Europos į Lietuvą buvo atvežami egzotiniai medžiai ir krūmai. Jie buvo skirti kunigaikščių sodams, žiemą kai kuriuos augalus sodininkai įnešdavo į patalpas, kad lauke nesušaltų. Jau XVIII–XIX a. Lietuvos didikai statė prie dvarų žiemos sodus Naujojoje Žagarėje, Raudondvaryje, Kretingoje, Rokiš-kyje ir daug kitur, kur vešėdavo atogrąžų augalai [Abaravičius ir kt., 2007].

Lietuvoje atogrąžų ir paatogrąžių kraštų dekoratyviniai augalai pir-miausiai pradėti auginti pastačius pirmąsias oranžerijas (XIX a. pradžioje) Vilniaus universiteto botanikos sode. Vėliau augalų introdukcija ir tyrimai plėtojami XX a. pradžioje įkūrus botanikos sodą Kaune. Čia statoma oran-žerija, kurioje kaupiamos augalų kolekcijos ir atliekami jų tyrimai [Varkule-vičienė, Motiejūnaitė, 2008].

Dabar ypač populiarėja augalų auginimas įvairios paskirties patalpose. Tie, kurie myli augalus ir gyvena tarp jų, žino, kad augalai yra gyvos būty-bės, labai veikiančios mus ir mūsų pojūčius. Jų poveikis įvairus: vienus jie atpalaiduoja, padeda susikaupti ir mąstyti, kitus įkvepia kurti. Augalai teikia

5


mums jėgų, kurių negalime matyti ar išmatuoti, tačiau jos virsta konkrečia energija – džiaugsmu ir gera savijauta. Be to, žalia spalva ramina žmonių nervų sistemą, o kitos spalvos suteikia geros nuotaikos, padeda produkty-viai dirbti. Žinant, kad miesto gyventojai daugiau kaip 20 val. praleidžia patalpose, darosi aišku, kodėl kambarinių augalų auginimas populiarėja (Цыбуля, 1998).

Autorių tikslas – supažindinti studentus ir moksleivius bei gėlininkus mėgėjus su kambariuose auginamų atogrąžų ir paatogrąžių augalų kolek-cionavimo savybėmis.

TEIGIAMAS AUGALŲ POVEIKIS APLINKOS KOKYBEI

Valo orą nuo sveikatai kenksmingų medžiagų. Visi augalai fotosintezės metu į aplinką išskiria deguonį, kuris būtinas bet kokiai gyvybei, ir sugeria anglies dvideginį. NASA mokslinių tyrimų bazėje įrodyta, kad kai kurios atogrąžų augalų rūšys sugeria azoto oksidus, formaldehidą, toluolą, benzolą ir kitas nuodingas medžiagas. Ištirta tik nedidelė augalų grupė, todėl galima daryti prielaidą, kad ir kiti augalai neutralizuoja vienokias ar kitokias mūsų sveikatai kenksmingas medžiagas. Cheminės medžiagos į patalpas patenka iš lauko arba išsiskiria iš šiuolaikiškų interjero apdailos medžiagų – dažų, lakų, sintetinių grindų ir sienų dangų. Taip pat nuodingi cheminiai junginiai išsiskiria deginant gamtines dujas, naudojantis spausdintuvais [Hoffmann, 2000; NASA, 1999; http://www.jpl.nasa.gov/flower; http://www.huntington.org].

Drėkina aplinkos orą. 98 % vandens, kuriuo laistome augalus, jie išgari-na į aplinką, padidindami jos santykinį oro drėgnumą. Augalai yra ekologiš-kiausias oro drėkintuvas, nes į aplinką išskiria švarų vandenį – tik H2O mo-lekules, ir tam nereikia papildomos energijos. Drėgnoje aplinkoje sumažėja elektrostatinis krūvis, dulkėtumas, nes, apsunkusios nuo vandens, dulkės nusėda ant horizontalių paviršių [Рак, 2000].

Kai kurie augalai išskiria fitoncidus – medžiagas, neleidžiančias visti mikroorganizmams arba juos užmušančias. Todėl patalpose, kur auga auga-lai, yra mažesnė tikimybė susirgti.

Puošia aplinką ir teigiamai veikia emocinę būseną. Augalai yra vienas iš interjero puošybos elementų. Gražioje aplinkoje maloniau gyventi ir dirb-ti. Augalų formos ir spalvos veikia žmonių emocinę būseną. Didžiausią po-veikį daro spalvoti žiedai: šaltos spalvos – violetinė, mėlyna, žalia – ramina nervų sistemą, šiltos – raudona, oranžinė, geltona – padeda būti aktyviems.

6


Dauguma kambariuose auginamų augalų nežydi ir augina tik lapus. Bet ir jie yra nevienodo žalio atspalvio: raudonai žali ir tamsiai žali lapai ramina, šviesių atspalvių lapai sukuria lengvumo pojūtį, margi lapai didina darbin-gumą [Hoffmann, 2000]. Psichikos veiklą suintensyvina augalai, kurie yra išsidraikiusios ir smailėjančios formos, ramina – apvalios, karoklinės for-mos. Tad jei norime išlikti sveiki ir darbingi, gyvenamosiose ir darbo patal-pose turime auginti augalus.

AUGALŲ NATŪRALAUS PAPLITIMO GEOGRAFINĖS JUOSTOS IR ZONOS

Geografinė (gamtìnė) zonà – juosta Žemės rutulio paviršiuje, kuriai būdinga tam tikra augalija. Žemės rutulys gali būti skirstomas ne tik į kli-mato juostas, bet ir į geografines zonas. Geografinės zonos, kaip ir klimato juostos, dėsningai keičia viena kitą nuo pusiaujo ašigalių link [Markevi-čienė ir kt., 2006]. Kitimas ryškiausias Eurazijos šiaurinėje dalyje ir Afri-koje. Lietuva yra vidutinio klimato juostoje, todėl augalai, kilę iš atogrą-žų ir paatogrąžių, auginami kambariuose, žiemos soduose ir oranžerijose [Natkevičaitė-Ivanauskienė, 1983].

Atogrąžos – dvi lygiagrečios geografinės Žemės rutulio juostos, atitolu-sios į abi puses nuo pusiaujo per 23º27. Joms būdingi vyraujantys pasatiniai ir musoniniai vėjai, drėgnų, šiltų, ištisus metus žaliuojančių miškų ar karštų savanų ir dykumų biomai. Tai didžiausia biologine įvairove pasižyminti ma-krobuveinė Žemėje [Puplesis, 2002]. Temperatūra per metus svyruoja nuo 25 °C iki 30 °C. Šiltojo ir šaltojo periodo temperatūros skirtumas yra apie 1–6 °C. Paros temperatūros svyravimai irgi nėra dideli. Jie pastebimiausi rugsėjo mėnesį: tada dieną yra 33–35 °C, o naktį – 23–24 °C. Dienos ilgu-mas per metus taip pat kinta nedaug: žiemą diena trumpesnė tik 0–3 val., priklausomai nuo platumos. Kartais atogrąžų miškai gali augti ir už atogrąžų geografinių ribų, jeigu ten susidaro šios palankios klimato sąlygos [Сааков, 1983; Natkevičaitė-Ivanauskienė, 1983; Puplesis, 2002].

Atogrąžų juostoje išskiriamos kelios zonos. Drėgnųjų miškų zona. Čia per metus iškrenta iki 200–400 cm kritulių.

Bet ir lietingiausiu periodu retai būna, kad kelias dienas iš eilės nešviestų saulė, o sausros periodu – kad visą savaitę nelytų. Todėl per metus oro ir dirvos drėgnis mažai svyruoja. Oras beveik visada prisotintas vandens garų, jo santykinis drėgnumas yra 90–99 %. Saulės šviesos intensyvumas nėra di-delis, nes oras yra prisotintas vandens garų. Drėgnuosiuose miškuose po

7


medžiais šviesos dar labiau sumažėja. Dirvos paviršių pasiekia tik 1⁄140 jos kiekio.

Sezoniškai drėgnų miškų zona. Kritulių iškrenta iki 150 cm per metus, sausra trunka apie du mėnesius. Formuojasi musoniniai miškai. Būdinga tai, kad sausros metu numetami lapai, medienoje matomos metinės rievės, miegančius pumpurus padengia žvyneliai. Dauguma medžių ir krūmų čia žydi prieš išsprogstant lapams.

Savanų ir retmiškių zona. Klimatas karštas, kritulių iškrenta dar ma-žiau. Taip pat būdingi lietingasis ir sausasis periodai.

Pusdykumių ir dykumų zona. Čia temperatūra neturi įtakos augalų au-gimui. Svarbiausias faktorius yra vandens kiekis. Kritulių kiekis dykumose neviršija 20 cm per metus. Lyja nereguliariai. Santykinis oro drėgnumas – mažiau nei 35 %. Ore nėra vandens garų, todėl saulė labai intensyvi. Dėl stiprių ir sausų vėjų augalai labiau garina vandenį. Augalai išgarina 10 ir daugiau kartų didesnį kiekį vandens, negu gauna iš kritulių. Augalai gali augti tik sugerdami oro vandens kondensatą. Dienos ir nakties temperatūra gali skirtis 30 °C.

Paatogrąžiai – Šiaurės ir Pietų pusrutulio geografinės juostos, esan-čios tarp atogrąžų ir vidutinių juostos. Dirvožemiai ir augalija labai įvai-rūs – nuo drėgnųjų plačialapių ir visžalių medžių raudonžemiuose ir gel-tonžemiuose iki retmiškių. Žiemą orai nepastovūs, retkarčiais pasninga, būna šalčio iki -20 °C, o vasarą šilčiausio mėnesio vidutinė temperatū-ra 24–28 °C [Puplesis, 2002]. Vidutinė metinė temperatūra 15 °C. Žiemą temperatūra, priklausomai nuo platumos, gali nukristi iki 4–12 °C, kai ku-riuose rajonuose iki -5–7 °C šalčio, gali trumpai pasnigti [Сааков, 1983; Natkevičaitė-Ivanauskienė, 1983; Puplesis, 2002].

Paatogrąžių juostoje išskiriamos kelios zonos.Drėgnųjų miškų zona. Reguliariai iškrenta 100–200 cm kritulių per me-

tus. Būdinga lietinga vasara, sausa žiema. Čia auga daugiau epifitų ir lianų. Kietalapių visžalių miškų ir krūmų zona. Lyja dažniausiai žiemą. Va-

saros karštos, sausos, oras skaidrus, dangus be debesų. Augalai vegetuoja iš dalies žiemą ir visu pajėgumu pavasarį. Yra du ramybės periodai – vasara ir žiema.

Miškastepių zona. Tai žemyninio klimato sritys, kur vasaros karštos ir sausos, o žiemos sausos ir mažai sniegingos; daugiausiai kritulių būna pa-vasarį. Metinis kritulių kiekis maždaug lygus metiniam išgaravusių kritulių kiekiui, medžiai mažiau prisitaikę prie sauso klimato.

8


Stepių zona. Vasaros dar karštesnės ir sausesnės, žiemos šaltos, pavasa-riai lietingi, trumpi.

Pusdykumių ir dykumų zonos. Čia sąlygos labai panašios kaip ir atogrą-žų dykumose. Būdingi dideli paros ir sezoniniai temperatūros svyravimai.

Kalnuose augalai auga kitokiomis sąlygomis negu lygumose. Didėjant aukščiui, retėja oras, krinta temperatūra, padidėja paros temperatūros svyravimai. Stiprėja trumpabangė Saulės spinduliuotė, mažėja vandens garų ir dulkių. Kritulių kiekį, vėjus, apšvietimą lemia šlaitų statumas ir išsidėstymas.

AUGALŲ BIOEKOLOGINIAI KRITERIJAI

Augalai nuolat sąveikauja su savo aplinka. Aplinka, kurioje auga augalai, keičiasi sezonais, dienomis ar net valandomis, todėl augalai jautriai reaguoja į tuos pokyčius. Kadangi augalai migruoja labai lėtai, todėl, evoliucijos pro-cese nespėję prisitaikyti prie greitai kintančių aplinkos sąlygų, savo požy-miais – morfologiniais ir fiziologiniais pakitimais, paplitimu ar išnykimu – praneša apie aplinkos pokyčius. Tad labai svarbu pažinti pačią aplinką ir tam tikrų augalų poreikius [Markevičienė, 2006; Stravinskienė, 2009].

Abiotiniai aplinkos veiksniai yra negyvosios gamtos elementai, tiesiogiai ar netiesiogiai veikiantys organizmus, fizinę jų būklę ir cheminę sudėtį, nors ir trumpą jų gyvenimo tarpsnį. Pagal poveikio organizmams svarbą išskiria-mi šie svarbiausi abiotiniai veiksniai: šviesa, temperatūra, oras, vanduo, dir-vožemis. Šie veiksniai iš dalies nulemia augalų išvaizdą ir paplitimą gamto-je. Norint, kad augalai, augdami uždarose patalpose (kambariuose), gražiai atrodytų ir puikiai augtų, reikia sudaryti analogiškas sąlygas, kokios yra jų natūraliose augavietėse [Сааков, 1983; Черевченко и др., 1988; Snieškienė ir kt., 2000].

Ne visi faktoriai įvairioms rūšims yra tokie pat svarbūs: vieni yra būtini, kiti nepaveikia augalo augimo, o dar kiti gali net kenkti. Todėl neprivalu imituoti natūralių augaviečių aplinkos, bet reikia užtikrinti tuos kriterijus, kurie leidžia augalui augti. Nesudarius reikalingų augimo sąlygų, augalai nusilpsta, sumažėja jų atsparumas ligoms ir kenkėjams. Gerai prižiūrimi au-galai daug rečiau serga. Augalas labiau kenčia nuo blogos priežiūros, nesu-daromų atitinkamų sąlygų nei nuo ligų ar kenkėjų [Snieškienė ir kt., 2004].

Pagrindiniai kriterijai yra šie:1) Šviesa – vienas svarbiausių abiotinių veiksnių, sąlygojančių fotosinte-

zę ir drauge augimą.

9


Reikšmingas yra šviesos intensyvumas, bangų ilgis ir šviesos periodo tru-kmė (dienos ilgis). Žemės paviršių ir augaliją pasiekia Saulės spinduliuotė, lemianti visą biosferos egzistavimą. Šviesos poveikis augalams priklauso nuo jos bangos ilgio (spektro) ir spinduliuotės srauto tankio [Šlapakauskas, 2006]. Augalams reikšmingiausi tie spinduliai, kurie dalyvauja fotosintezėje – 380–710 nm ilgio. Ląsteles dalytis skatina mėlynieji, violetiniai ir ultravioletiniai spinduliai. Jos sparčiau tįsta, ir augalai ilgiau auga raudonoje šviesoje.

Pagal šviesos poreikį augalai skirstomi į šviesamėgius (heliofitus), paunksnę pakenčiančius (umbrafitus) ir unksminius (sciofitus).

Šviesamėgiai augalai auga atvirose, saulėtose vietose, o pavėsingose vie-tose negali augti. Tai stepių ir pievų žolės, vandens augalai, turintys paviršiu-je plūduriuojančius lapus. Šviesamėgių augalų lapai mažesni negu uksminių, virtę dygliais, jie pakreipti taip, kad saulėtomis valandomis ant lapalakščio kristų mažiau spindulių – į Saulę briauna nukreipti lapai būdingi eukalipto (Eucalyptus), vienoje plokštumoje išsidėstę kompasinių augalų lapai – kai kurioms alavijų (Aloe), havortijų (Haworthia) rūšims. Šviesamėgių lapalakš-čio paviršius prisitaikęs atspindėti saulės spindulius – blizgus, turintis daug kristalinių intarpų, atliekančių ekrano funkciją.

Unksminiai augalai geriausiai auga daliniame arba net tamsiame pavė-syje. Tai žemutinių ardų augalai, natūralioje gamtoje augantys kitų augalų šešėlyje. Jiems priskiriama dauguma paparčių (Filices), begonija (Begonia), marantinių (Marantaceae) šeimos augalai.

Paunksnę pakenčiantys augalai užima tarpinę poziciją: dracena (Dracaena), fikusas (Ficus) ir kt.

To paties augalo šviesos poreikis nepastovus. Kuo šaltesnis oras, tuo dau-giau šviesos augalui reikia. Žydint ir augant jos poreikis didėja. Derlingame dirvožemyje augantiems augalams reikia mažiau šviesos.

Augalų reakcija į dienos ir nakties trukmę vadinama fotoperiodizmu. Daugelio rūšių augalai pradeda žydėti, kai dienos ilgis neviršija nustatyto. Trumpadieniai augalai pradeda žydėti, kai diena trumpesnė negu 12 val., ilgadieniai – ilgesnė negu 12 val. Yra indiferentiškų augalų grupė, kurie ne-reaguoja į dienos ilgį.

Į kambarį patenka tik dalis šviesos. Tai priklauso nuo langų krypties, jų dydžio, stiklų storio ir t. t. Tolstant nuo lango, šviesos kiekis mažėja. To-dėl toje pačioje patalpoje galima auginti skirtingą šviesos poreikį turinčius augalus.

Kambariuose auginamiems augalams natūralios šviesos nepakanka arba jos visai nėra, todėl augalus tenka apšviesti dirbtinai. Tam gali būti

10


naudojami specialūs augalams auginti skirti šviestuvai, kurių spindulių spektras yra pritaikytas augalams (dažnai naudojami vandens akvariumuo-se), dienos šviesos lempos ir patalpoms apšviesti naudojami šviestuvai.

2) Temperatūra. Įprasta augalus skirstyti pagal šilumos poreikį ir jos ro-diklį – temperatūrą. Augalai labai priklausomi nuo temperatūros svyravimo per parą ir metus. Pagrindiniai gyvybės procesai – kvėpavimas, augimas, fotosintezė ir kiti procesai yra tiesiogiai susiję su išorinės aplinkos tempe-ratūra, jos kaita. Remdamasis metinių temperatūros vidurkių reikšmėmis, A. P. de Kandolis išskyrė Žemėje 5 zonas.

Megatermų zona. Joje tarpstantys augalai vadinami hidromegater-mais – tai labai šiltų ir drėgnų sričių augalai, jiems vystytis reikia daugiau nei 20–27 °C temperatūros ir daug drėgmės. Pietų, Centrinėje Amerikos dalyje ir Centrinėje Afrikoje klimatas karštas ir drėgnas ištisus metus. Čia auga aroninių (Araceae) šeimos augalai: alokazija (Alocasia), anturis (Anthurium), zamiokulkas (Zamioculcas) ir kt., bromelijinių (Bromeliaceae) šeimos augalai – echmėja (Aechmea), neoregelija (Neoregelia), nidulariu-mas (Nidularium) ir kt., šilkmedinių (Moraceae) šeimos augalai – duonme-dis (Artocarpus), dorstenija (Dorstenia), fikusas (Ficus) ir kt., orchidėjinių (Orchidaceae) šeimos augalai – katlėja (Cattleya), miltonija (Miltonia) ir kt.

Kserotermų zona. Joje augantys augalai vadinami kserofitais. Jiems reikalinga 20–25 °C temperatūra, bet auga sausringose srityse. Čia tarpsta storlapinių (Crassulaceae) šeimos augalai – eonis (Aeonium), orbėja (Orbea) ir kt., kaktusinių (Cactaceae) šeimos augalai.

Mezotermų zona. Augalai vadinami mezotermais, jie auga 15–20 °C temperatūroje. Čia auga storlapinių (Crassulaceae) šeimos augalai – storlapis (Crassula), šilokas (Sedum) ir kt.

Mikrotermų zona. Augalai vadinami mikrotermais. Jiems tinkama vi-dutinė metinė temperatūra 0–14 °C ir vienodai pasiskirstęs vidutinis kritu-lių kiekis.

Hekistotermų zona. Augalai vadinami hekistotermais. Ši zona – žemų temperatūrų sritys Arktikoje ir Antarktidoje, kuriose neauga medžiai.

Kvėpavimo procesas intensyviausias esant 35 °C temperatūrai, o jai krin-tant – mažėja, bet 0 °C temperatūroje nesustoja. Esant daugiau nei 40 °C temperatūrai intensyvumas vėl mažėja, nes per aukšta temperatūra kenkia kvėpavimo fermentams. Aukštesnėje nei 35–40 °C temperatūroje augalai auga vis lėčiau. Joje dar gerai auga šilumamėgiai augalai, bet augti jie prade-da tik esant 10 °C temperatūrai. Daugumai augalų maksimali temperatūra, kurioje jie dar gali augti, siekia 35–45 °C, daugumos augalų fotosintezė spar-

11


čiausiai vyksta 25–30 °C temperatūroje, o minimali temperatūra yra 0–5 °C [Šlapakauskas, 2006].

Augalai, kilę iš atogrąžų, yra auginami šiltose patalpose. Augalų, kurių šilumos tolerancijos ribos yra plačios, žiemos temperatūra gali būti 14–16 °C (vėsios atogrąžos). Tai žemiausia temperatūra, tinkanti atogrąžų auga-lams. Joje žiemą jų nereikia papildomai apšviesti. Dauguma atogrąžų augalų žiemą auginami 16–20 °C temperatūroje (šiltos atogrąžos). Ypač reikliems žiemą temperatūra turi būtų ne žemesnė kaip 22 °C (medinila (Medinilla), aglonema (Aglaonema), plumerija (Plumeria) ir kt.).

Paatogrąžių augalai yra auginami šiltose ir vėsiose patalpose. Žiemą šaltose patalpose temperatūra yra 6–8 °C (vėsios paatogrąžės), vėsiose – 8–12 °C (šiltos paatogrąžės). Vasarą šiuos augalus Lietuvos klimato sąly-gomis galima auginti lauke: citrinmedį (Citrus), feichoją (Acca), araukariją (Araucaria), alyvmedį (Olea) ir kt. Auginant uždarose patalpose vidutinio klimato juostos augalus, žiemą šių patalpų nereikia šildyti.

3) Vanduo. Augaluose gyvybiniai procesai gali vykti tik esant tam ti-kram vandens kiekiui. Be to, jis užtikrina augalo turgorą, kuris palaiko ant-žeminę augalo formą. Augalai vandenį siurbia iš grunto ir gauna iš atmosfe-rinių kritulių. Pagal prisitaikymą augti skirtingo drėgmės kiekio, augalai yra skirstomi į 3 grupes.

Hidrofitai – vandens augalai, kurių lapai plūduriuoja vandens paviršiu-je arba telkiasi įvairiuose gyliuose [Naujalis, 2009]. Jiems būdingi santykinai ploni ištisiniai, švelnūs, mažai plaukuoti arba pliki lapai, turintys nedaug žiotelių. Vandens perteklių jie dažnai išskiria per specialias lapų pakraščiuo-se esančias anatomines struktūras – hidatodes. Hidrofitai laistomi tiek, kad padėkle po indu visą laiką būtų vandens.

Higromezofitas – drėgnokų ar šlapokų augaviečių augalas: papirusinė viksvuolė (Cyperus papyrus), sėjamasis ryžius (Oryza sativa).

Mezofitai – prisitaikę augti esant vidutiniam drėgmės kiekiui. Jiems priskiriama dauguma pievų ir miškų augalų. Jų morfologiniai-anatomi-niai ypatumai užima tarpinę poziciją tarp hidrofitų ir kserofitų. Iš mezofitų svarbūs yra efemerai ir efemeroidai. Efemerai – vienmečiai augalai, pasižy-mintys trumpu vegetacijos laikotarpiu, kuris trunka tik kelias savaites, o ra-mybės periodu išlieka sėklos. Efemeroidai – daugiamečiai šakniastiebiniai augalai, kasmet vegetuojantys tik trumpą laikotarpį, dažniausiai pavasarį, o vasarą, sausros metu, patiriantys ramybės periodą (svogūniniai, šaknias-tiebiniai, stiebagumbiniai augalai). Mezofitų substratas visą laiką turi išlikti drėgnas.

12


Kserofitai – augalai, prisitaikę prie ilgalaikio dirvožemio ir oro sausumo [Naujalis, 2009]. Vystydamiesi jie įgijo tokių morfologinių ir anatominių pa-kitimų, kurie mažina garinamo ir naudojamo vandens kiekį arba leidžia pa-imti vandens iš gilių dirvos sluoksnių. Daugumos jų lapai maži, sausros metu dažnai numetami. Jie gausiai plaukuoti, žiotelės išsidėsčiusios įdubimuose. Būdingi stiebiniai ir lapiniai sukulentai – augalai, turintys vandenį kaupian-čius organus. Kserofitų substratas nuo vieno laistymo iki kito turi išdžiūti.

Augalus augindami kambariuose laistykite tik tada, kai reikia. Laistymo dažnumas ir išliejamo vandens kiekis priklauso nuo patalpos temperatūros, augalo augimo fazės, indo dydžio, rūšies ir kilmės sąlygų. Laistykite, kad sub-strate būtų ir oro, ir vandens, nes augalų šaknys ne tik siurbia vandenį, bet ir kvėpuoja. Naudojamas vanduo turi būti be kalcio druskų ir 2–3 °C šiltesnis už patalpos temperatūrą. Vandens pilama tiek, kol sudrėksta visas substratas.

4) Substratas (lot. substratum – paklotas, pagrindas) yra medžiaga, ku-rioje auga augalai. Gamtoje substratas yra dirvožemis. Svarbiausia substrato sudedamoji dalis yra kalcis (Ca), jo kiekis nulemia reakciją (pH). Augalai, augantys rūgščioje (pH 4–5) aplinkoje, vadinami acidofilais, o acidifobai auga šarminėje (pH 7–8) aplinkoje. Dauguma augalų auga vos vos rūgščioje (pH 6–6,5) aplinkoje. Visiems augalams daugiausia reikia azoto (N), fosfo-ro (P), kalio (K). Tik kai kurie augalai – vabzdžiaėdžiai, ankštiniai – prisi-taikė ir gali augti, kai trūksta azoto. Substrato rūgštingumas reguliuojamas dolomitmilčiais ir kreida.

Substrato derlingumas priklauso nuo humininių ir fulvorūgščių, kurios yra svarbiausios organinės medžiagos. Humusas, arba puvenos, susidaro yrant negyvoms augalinėms liekanoms. Daug humuso yra stepių juodžemy-je, o mažai – atogrąžų dirvose.

Reikia nepamiršti, kad augalų kilmės vietoms būdingos skirtingos ekolo-ginės sąlygos. Vieni auga lengvame, o kiti – vidutinio sunkumo ar sunkiame dirvožemyje. Svarbiausia sąlyga – derlingas dirvožemis, jame augalai gerai auga, būna vešlūs, gausiai žydi ir rečiau serga. Miestų parduotuvėse galima nusipirkti įvairių paruoštų dirvožemio mišinių, kurie tenkina įvairių auga-lų poreikius. Kambarinius augalus galima auginti įvairiuose substratuose. Dažniausiai naudojami substratai, paruošti iš durpių, pridedant smėlio, mo-lio, komposto, priklausomai nuo konkrečios augalų rūšies poreikių.

a) Lengvas substratas – durpės (lapinė žemė), kompostinė žemė ir smėlis (3:1:0,5). Į mišinį reikia pridėti medžio anglies arba putplasčio gabalėlių. Šis mišinys tinka augalams su smulkiomis, plonomis šaknimis – sanpaulijai (Saintpaulia), pilėjai (Pilea) ir kt.

13


b) Vidutinio sunkumo – sodo ar daržo žemė, durpės arba lapinė žemė, kompostinė žemė ir smėlis (1:2:2:0,5). Tinka auginti medėjančius augalus – puskrūmius, vijoklius.

c) Sunkus substratas – sodo ar daržo žemė, durpės (lapinė žemė), kom-postinė žemė ir smėlis (3:1:2:1:0,5). Šiame mišinyje auginami augalai su stambiomis šaknimis arba senesni nei 5–6 metų sumediję augalai – šeflera (Schefflera), fikusas (Ficus) ir kt.

Svarbu tai, kad substratas turi būti švarus (jį reikia iškaitinti), be ligų sukėlėjų ir kenkėjų.

5) Tręšimas. Visiems augalams reikia papildomų trąšų, todėl naudoja-mos mineralinės ir organinės trąšos, kuriose yra pagrindinių maisto ele-mentų NPK (azoto, fosforo, kalio) su mikroelementais. Azotas reikalingas, ypač pavasarį, kad augtų sveiki lapai ir stiebai; fosforas – kad formuotųsi sveikos šaknys ir žiedpumpuriai, o kalis – kad augtų ryškūs lapai, žiedai, su-noktų kokybiški vaisiai ir subręstų sėklos. Tik kai kurie augalai – vabzdžia-ėdžiai (Nepenthes, Sarracenia ir kt.), ankštiniai (Bauhinia, Clitoria ir kt.) – prisitaikė ir gali augti, kai trūksta azoto (N).

Prieš tręšiant reikia augalus palaistyti vandeniu ir tik po pusvalandžio ar valandos tręšti. Augalai tręšiami augimo metu 1-2 kartus per mėnesį, lai-kantis visų tręšimo instrukcijų. Trąšų tirpalo koncentracija yra 0,1–0,2 %, t. y. 2 gramai trąšų 1 litrui vandens. Pertręšti augalai yra neatsparūs ligoms ir kenkėjams, gali net žūti.

AUGALŲ GYVENIMO FORMOS

Evoliucionuodami augalai prisitaikė augti konkrečiomis sąlygomis ir įgi-jo atitinkamą išvaizdą. Ją nulemia ne vienas kuris nors faktorius, bet visas aplinkos sąlygų kompleksas. Išorinė išvaizda, kuri per ilgą laiką susiformavo augalui prisitaikant prie aplinkos sąlygų, vadinama gyvenimo forma. Skir-tingų sistematinių grupių augalai, augdami vienodomis sąlygomis, įgavo panašią išvaizdą. Toks reiškinys vadinamas konvergacija. Pavyzdžiui, labai supanašėjo kai kurių rūšių dykumose augančių kaktusinių (Cactaceae), kar-pažolinių (Euphorbiaceae), klemalinių (Asclepiadaceae) šeimų augalai. Bet tų pačių šeimų rūšys, augančios kitokiomis sąlygomis, atrodo visai kitaip, pvz.: skiriasi augalų aukštis, lapalakščio forma ir dydis.

Daug autorių kūrė augalų gyvenimo formų sistemas. Danų botani-kas Ch. Raunkijeras pagal žiemojančių pumpurų padėtį jų augavietėje, priklausomai nuo skirtingos temperatūros, skiria 5 pagrindinius augalų

14


gyvenimo formų tipus. Skirtingoms gyvenimo formoms priklausantys au-galai pasižymi akivaizdžiais ir stabiliais skiriamaisiais požymiais [Naujalis ir kt., 2009].

A. Humboltas ir V. Aliochinas sistemas pagrindžia augalų prisitaikymu prie visų klimato faktorių, veikiančių vegetatyvinių organų augimo formą ir nulemiančių augalų gyvenimo trukmę. Šioje metodinėje priemonėje auga-lo gyvenimo forma yra įvardijama remiantis V. Aliochino ir H. Elenbergo sistema.

A. Įsišaknijantieji augalai1. Tikrieji medžiai. Turi sumedėjusį stiebą su šakų laja.Visžaliai:

a) minkštalapiai medžiai plačiais lapais (tikroji kinrožė – Hibiscus rosa – sinensis L.);

b) kietalapiai medžiai (kilnusis lauramedis – Laurus nobilis L.);c) medžiai spygliškais lapais – spygliuočiai (aukštoji araukarija – Arau-

caria heterophylla (Salisb.) Franco).Vasaržaliai. Vasarą žaliuojantys medžiai, prieš žiemą numetantys lapus:

a) lapuočiai medžiai (skiautėtalapis fikusas – Ficus carica L.);b) spygliuočiai (europinis maumedis – Larix decidua Mill.).

Liūčiažaliai. Medžiai žaliuoja liūčių metu (tikrasis baobabas – Adansonia digitata L.).2. Medžiai su viršūnine lapų skrotele. Aukšti, visžaliai, dažniausiai nešako-

ti medžiai su viršūnine stambių lapų skrotele (paprastoji vašingtonija – Washingtonia filifera H. Wendl.).

3. Žemaūgiai medžiai. Jiems būdingas neaukštas stiebas su viršūnine lapų skrotele (paprastoji nykštukė – Chamaerops humilis L.).

4. Smaugmedžiai. Sumedėję augalai, sudygstantys kaip epifitai ant kito me-džio ir apkabinantys jį ilgomis, žemę siekiančiomis orinėmis šaknimis; kartais atraminis medis neišlaiko ir žūva (bengalinis fikusas – Ficus ben-galensis L.).

5. Medžio formos. Stambialapiai žoliniai augalai su aukštu kamienu ir vir-šūnine lapų skrotele (mažasis bananas – Musa acuminata Colla).

6. Aukštakamieniai sukulentai. Stiebas sultingas, šiek tiek sumedėjęs, su žalia asimiliuojančia žieve ir vandeningu audiniu (didžioji karnegija – Carnegiea gigantea Britton & Rose).

7. Lianos. Laipiojantis, silpnu sumedėjusiu stiebu ar žolinis augalas, ga-lintis vertikaliai augti tik įvairiais būdais kabindamasis už kitų augalų

15


ar dirbtinių atramų (rausvasis filodendras – Philodendron erubescens C. Koch et Augustin).

8. Krūmai. Nuo pat pamato šakoti, daugiamečiai sumedėję (medėjantys) augalai su keliais, maždaug vienodo storumo stiebais.

Visžaliai:a) minkštalapiai krūmai plačiais lapais (geltonoji žvakūnė – Pachystachys

lutea Nees.);b) kietalapiai, lapalakščiai odiški (japoninis ožekšnis – Euonymus

japonicus Thunb.);c) spygliuočiai (kazokinis kadagys – Juniperus sabina L.).

Vasaržaliai:a) minkštalapiai krūmai plačiais lapais (skiauterėtoji raudūnė –

Erythrina crista – gali L.);b) kietalapiai, lapalakščiai odiški (vaistinė lauravyšnė – Laurocerasus

officinalis M. Roem).9. Sukulentiniai krūmai. Ūgliai sultingi (salikorninė hatiora – Hatiora

salicornioides (How.) DG).10. Krūmokšniai. Krūmai iki 0,5 m aukščio:

a) visžaliai (šilinis viržis – Calluna vulgaris (L.) Hull);b) belapiai (dvivarpė efedra – Efedra distachya L.).

11. Puskrūmiai. Ūglių apatinė dalis sumedėjusi, viršutinė žolinė (raudonžie-dė kalankė – Kalanchoe blossfeldiana Poelln.).

12. Šliaužiančios žolės. Daugiamečiai žoliniai augalai su gulsčiais ūgliais arba palaipomis, kurių pumpurai išsilaiko kiek aukščiau nei žemės pa-viršius (gulsčioji kalisija – Callisia repens L.).

13. Stačios lapuotos žolės. Statūs daugiamečiai ir vienmečiai žoliniai augalai, kurių atsinaujinimo pumpurai išsilaiko arti žemės paviršiaus. Neturi nei palaipų, nei gulsčių ūglių (pjautuviškasis cirtomis – Cyrtomium falcatum (L. f.) C. Presl).

14. Žemi sukulentai. Žemi daugiamečiai žoliniai augalai su sultingais stie-bais arba lapais (kamuolinė karpažolė – Euphorbia obesa Hook.).

15. Skroteliniai augalai:a) su pamatinių lapų skrotele (našlaitinė sanpaulija – Saintpaulia

ionantha H. Wend.);b) su viršūninių lapų skrotele (aukštasis ramdis – Aeonium arboreum

Weeb et Berth).16. Aukštastiebiai. Daugiametės aukštos žolės be pamatinių lapų skrotelės, stie-

bas lapuotas (tikrasis kardemonas – Elettaria cardamomum {L.} Maton).

16


17. Šakniastiebiniai augalai. Daugiametės žolės su požeminiais šakniastie-biais (tikrasis imbieras – Zingiber officinale Roscoe).

18. Svogūniniai augalai. Nepalankiu metu išsilaiko žemėje esantys svogūnai (meilenis – Hippeastrum Herb.).

19. Šakniagumbiniai augalai. Nepalankiu laikotarpiu išsilaiko žemėje esan-tys šakniagumbiai (alokazija – Alocasia G. Don).

20. Vandens augalai. Šaknys auga vandens telkinio dugne (vandens lelija – Nymphaea).

21. Vienmečiai augalai. Nepalankiu augti periodu išlieka tik sėklos (paprastoji potulaka – Portulaca oleracea L.).

B. Įsitveriantieji augalai Prisitvirtinantys prie žievės, akmenų, žemės paviršiaus, bet neįsišaknijantys:1. Epifitai. Įsitvirtina ant kitų augalų žievės ar lapų (elninis plačragis –

Platycerium bifurcatum C. Chr.).2. Žaliasamanės. Samanų ir žemesniųjų augalų gyvenimo forma. Lapai

smulkūs, žali. Miškuose sudaro paklotę (vešlioji selaginelė – Selaginella martensii Sprinq).

C. Judrūs augalaiPasyviai ar aktyviai įvairioje aplinkoje judantys augalai:1. Plaukiojantys vandens paviršiuje (plūduriuojančioji plūstis – Salvinia

natans (L.) All.). 2. Pasinėrę vandens augalai. Plaukioja vandens storymėje (ežerinė

slepišerė – Isoetes lacustris L.).

AUGALŲ DAUGINIMAS

Augalai yra dauginami generatyviniu būdu (sėklomis) ir vegetatyviniu būdu (stiebo, lapų auginiais, atlankomis, atžalomis, dalijant kerą, svogūnė-liais).

Dauginimas sėklomis. Joms dygti reikia oro, drėgmės ir šilumos. Gali būti naudojami įvairūs substratai – filtrinis popierius, durpė, smėlis ir kt., svarbu, kad būtų sterilūs. Atogrąžų augalų sėklos greitai praranda daigumą, todėl turi būti sėjamos greitai po surinkimo. Perkant sėklas parduotuvėse, reikia atkreipti dėmesį į jų daigumo laiką. Jeigu sėklos dygsta šviesoje, tai jų nereikia užberti substratu. Kitos užberiamos tokio storumo substrato sluoksniu, kokio dydžio yra sėkla. Paatogrąžių ir vidutinių platumų auga-lų sėklos yra stratifikuojamos – priklausomai nuo augalo rūšies, atitinkamą

17


laiko tarpą laikomos vėsiai (5–7 °C), tuo metu sėklos fiziologiškai subręsta. Joms dygstant palaikoma 15–25 °C temperatūra, sėklos pridengiamos po-lietileno plėvele. Sudygusius daigus reikia pikuoti ar persodinti į indus ar dėžes, o paaugusius pasodinti į 7–9 cm skersmens vazonus.

Vegetatyvinis dauginimas žaliaisiais auginiais. Auginys yra stiebo da-lis, paruošta sodinti. Auginiai gali būti žoliniai, pusiau sumedėję ir sume-dėję. Jais geriausiai dauginti anksti pavasarį – vasario–balandžio mėnesiais. Paruošiamas substratas, pralaidus orui, iš plauto smėlio, iškaitintos durpės ar mineralinės vatos, jis gerai suspaudžiamas ir palaistomas vandeniu. Aš-trus peilis prieš naudojant palaikomas virš liepsnos arba nuvalomas spiritu ar švariu vandeniu. Pjaunami 10–15 cm ilgio stiebo auginiai su 2–3 lapais. Apatinis pjūvis daromas įstrižai, šalia lapo, o viršutinis pjūvis – 1 cm virš pumpuro, nuo bamblio nupjaunami lapai, ūseliai. Ši dalis bus smeigiama į substratą. Jei lapai dideli, jie apkerpami arba susukami į vamzdelį, kad būtų mažesnis garinamasis paviršius. Auginiai sultingais stiebais džiovinami nuo kelių valandų (pelargonijos – Pelargonium) iki kelių dienų (kaktuso – Cactus), kad pjūvio vieta apdžiūtų. Auginiai, iš kurių teka pieningos sultys (fikuso – Ficus), nuplaunami po šiltu vandeniu. Auginiai greičiau ir geriau įsišaknyja, apvėlus jų galus fitohormonu (gr. phyton, hormon – skatinantis), kuris skatina augti ir vystytis šaknis. Taip paruošti auginiai susmaigstomi į substratą, apipurškiami vandeniu, uždengiami stiklu ar polietilenine plėvele ir pastatomi ant šildomo paviršiaus. Substratas turi būti 2–3 °C šiltesnis už oro temperatūrą. Kiekvieną dieną auginiai pravėdinami ir 1-2 kartus api-purškiami drungnu vandeniu. Auginiai, priklausomai nuo augalo rūšies, įsi-šaknija labai įvairiai: vieni – per 2–3 savaites, kiti – per 4–6 savaites. Galima auginius įšaknydinti ir drungname vandenyje.

Dauginimas lapo auginiais. Kai kuriuos augalus (streptokarpą – Streptocarpus, sansevjerą – Sansevieria) galima dauginti lapalakščių dali-mis. Lapalakštis nupjaunamas nuo motininio augalo, supjaustomas skersai 5–7 cm gabalėliais. Pjūvio vietos truputį apdžiovinamos, po to gabalėliai gulsčiai susmeigiami į paruoštą substratą augimo kryptimi.

Sanpaulija (Saintpaulia), peperomija (Peperomia), begonija (Begonia), siningija (Sinningia) dauginamos lapų auginiais. Lapkotis įstrižu pjūviu su-trumpinamas iki 2 cm, auginiai susmaigstomi 1 cm gyliu ir 2 cm atstumu į substratą. Susmaigstyti lapai gerai apspaudžiami ir palaistomi. Laikant 18–20 °C temperatūroje, jie įsišaknija per 10–20 dienų.

Storalapiniai (Crassulaceae) augalai dauginami lapais, kurie turi būti ge-rai išsivystę ir sveiki.

18


Dauginimas dalijant kerą. Taip dauginant, kerą galima padalyti į 2–3 dalis. Atskirtos dalys iškart sodinamos į atskirus indus, palaistomos, indai statomi į šiltą ir pavėsingą vietą. Ilgai laikyti nereikia, nes šaknys grei-tai apdžiūsta ir augalas sunkiai prigyja. Taip dauginami paparčiai (Filices), marantiniai (Marantaceae) ir kt. augalai.

Dauginimas svogūnėliais ir sėklomis (krinas (Crinum), meilenis (Hippeastrum) ir kt.). Persodinant augalus, svogūnėliai atskiriami ir sodina-mi į vazonus. Jie paprastai pražysta po 2–3 metų. Norint dauginti sėklomis reikia žiedus apdulkinti. Mėsingos sėklos sukaupia didelį kiekį vandens (iki 90 %) ir greitai sudygsta. Jauni augalai pirmaisiais metais auga be poilsio. Per tą laiką jie persodinami 2–3 kartus, nes greitai auga šaknys ir svogūnai.

Dauginimas pavasarį dalijant šakniastiebį (ciberžolė (Curcuma), smi-tianta (Smithiantha) ir kt.). Žaizdas reikėtų apibarstyti trinta medžio angli-mi. Šakniagumbiais dauginama kalija (Zantedeschia).

Dauginimas stiebo dalimis, ūgliais ir atžalomis (monstera (Monstera), difenbachija (Diefenbachia). Stiebai pjaustomi taip, kad kiekvienoje dalyje būtų 1-2 pumpurai. Auginiai sodinami į dauginimo dėžes arba vazonus ir pridengiami stiklu. Dėžės laikomos 20–22 °C temperatūroje, auginiai įsišak nija per tris mėnesius. Lengviau įsišaknija viršūniniai ūgliai. Grei-čiausiai įsišaknija šoninių ūglių auginiai, nupjauti su dviem lapais ir orinė-mis šak nimis.

KAMBARINIŲ AUGALŲ KOLEKCIONAVIMO YPATUMAI

Kolekcija (lot. collectio – rinkinys) – kokios nors vienos rūšies daiktų (dažnai sistemingas) rinkinys. Grupės atsitiktinai įsigytų augalų dar nega-lėsime pavadinti kolekcija. Pagal savo pomėgius, estetinę sampratą, charak-terį turime pasirinkti auginti tik kai kuriuos augalus – tuos, kurie domina, veikia emociškai, kuriuos augindami galime save išreikšti. Taigi, tarp kelių tūkstančių augalų ieškome priklausančių šiai grupei. Tai ir bus sistemingas augalų rinkimas.

Augalų kolekcionavimas skiriasi nuo daiktų kolekcionavimo:

-ratyvumą;

Augalų kolekcionavimas yra naudingas pačiam žmogui. nes ugdo cha-rakterio bruožus – darbštumą, atsakingumą, kruopštumą, pastabumą. Taip

19


pat jis lavina mąstymą – augalus reikia surasti, norint juos sėkmingai auginti reikia susieti botanikos, agronomijos, chemijos, fizikos ir kitų mokslų žinias.

Augalų kolekcionavimas yra užsiėmimas, kuris ugdo veiklos aplinkoje įgūdžius, pagarbą gyvybei, taip pat moko stebėti, analizuoti, lyginti, pritai-kyti žinias – formuoja visuminę aplinkos sampratą.

Kolekcionuoti augalus gali įvairaus amžiaus ir gebėjimų žmonės, ir tai galima daryti visą gyvenimą. Ypač augalų kolekcionavimu reikia sudominti vaikus, – tuomet jie turės naudingą užsiėmimą, lavins estetinius jausmus ir nuo mažens jiems bus skiepijama meilė augalams. Darbingo amžiaus žmonėms šis užsiėmimas padeda atsipalaiduoti, pailsėti po dienos darbų, išlikti kūrybingiems. Baigusiems intensyvią darbinę veiklą žmonėms augalų kolekcionavimas gali likti vieninteliu užsiėmimu, kuris skatins siekti žinių, bendrauti, jaustis reikalingiems. Augalų kolekcionavimas skatina mokytis ir tobulėti visą gyvenimą. Auginant augalus tenkinami pagrindiniai žmonių poreikiai:

emociniai – laisvai reikšti savo emocijas, stebint augalų augimą, gro-žintis jų tobulomis formomis ir spalvomis;

socialiniai – veikti kartu su bendraminčiais teigiamų emocijų kupi-noje aplinkoje, dalijantis patirtais įspūdžiais ir auginimo patirtimi;

fiziniai – liesti, matyti, uostyti;estetiniai – grožėtis tobulomis augalų formomis ir spalvomis.

Būtina pabrėžti estetinių jausmų lavinimą. Gražių augalų apsuptyje ug-domas gebėjimas vertinti grožį ir kurti jį visose veiklos srityse. Augalų gro-žio pajautos aspektas yra labai svarbus gamtosaugai. Žmonės, pamilę gra-žius augalus, saugos juos visur ir visada.

Augalų kolekcijos gali būti labai įvairios. Kiekvienas žmogus indivi-dualiai pasirenka mėgstamų augalų grupę. Kiekviena kolekcija turi turėti pavadinimą, kuris ir apibrėžia augalų rūšis, kurios bus auginamos. Pava-dinime gali būti įvardyta sistematinė augalų kategorija, pvz.: karpažoliniai augalai. Jame gali atsispindėti morfologiniai augalo požymiai: sukulentų kolekcija, margalapių augalų kolekcija, raudonai žydintys augalai. Įdomios, turinčios pažintinę vertę yra įvairių žemynų, pavyzdžiui, Australijos, Afri-kos, Amerikos žemynų, augalų kolekcijos arba biotopų (pelkių, dykumų) augalų kolekcijos. Augalus galima sujungti į grupę tik pagal kolekcionieriui svarbius ir suprantamus kriterijus. Pavyzdžiui, galima rinkti augalus, kurių rūšies pavadinime yra tas pats žodis – japonicus. Kuo originalesnė kolekcija, tuo ji įdomesnė, tad nereikia kopijuoti. Svarbu, kad kolekcionieriui darbas teiktų malonumą.

20


Kolekcijos vertę rodo ne tik augalų skaičius. Galima surinkti kelių šim-tų dažnai auginamų augalų grupę, bet ne mažiau vertinga kolekcija, kurią sudaro keli retai auginami arba ypatingų auginimo sąlygų reikalaujantys augalai.

Kolekcijos vertinamos pagal įvairius kriterijus: augalų rinkimo lai-kotarpis, visų kolekcijos augalų skaičius, retai auginamų augalų skaičius, kolekcionuojamų augalų išvaizda. Augalus galima pradėti auginti iš sėklų. Tokie augalai yra patys brangiausi (kolekcionavimo aspektu) ir įdomiausi, nes galima stebėti visą augimo procesą. Ne kiekvienas kolekcionierius gali sudaryti tam tinkamas sąlygas, todėl dažniausiai įsigyjama augalų daigų (paprastai parduotuvėse arba iš kitų augalų augintojų). Negalima imti au-galų iš natūralių augaviečių, taigi jų negalima atsivežti grįžtant iš svetimų kraštų.

Prieš pradedant kolekcionuoti augalus kambaryje, reikia;-

piamas į apšvietimą, oro temperatūrą žiemą, oro santykinį drėgnumą. Jeigu augalams trūks natūralaus apšvietimo, galima įrengti ir dirbtinį.

bėgant jis užauga iki rūšiai būdingo dydžio. Induose (vazonuose) pasodinti medžiai ir krūmai išauga mažesni negu natūralioje gamtoje. Bet prieš įsigy-jant bet kurį nežinomą augalą reikia išsiaiškinti, kokio dydžio jis būna suau-gęs. Daugumą augalų galima genėti. Apie tai galima paskaityti literatūroje: Dagys, 1980; Griffiths, 1997; Jokšienė, 2006; Stašauskaitė, 1995; Snieškienė ir kt., 2004; Šlapakauskas, 2006; Varkulevičienė ir kt., 2006; Сааков, 1983 ir interneto puslapiuose (žr. literatūros sąraše);

substratų ir indų augalams sodinti, indą vandeniui laikyti ir juo laistyti, pul-verizatorių orui drėkinti, žirkles, peilį augalams karpyti, etikečių pavadini-mams užrašyti, trąšų;

-grąžių augalai.

Jeigu mažai išmanote apie augalus ir nežinote, kokį pasirinkti, esminiu kriterijumi laikykite išvaizdą – įsigykite tą, kuris patiks, kuris bus jums gra-žus, šalia kurio maloniai jausitės. Augalas būtinai turi turėti pavadinimą. Jį žinodami, literatūroje susirasite informacijos – kur jis auga natūraliomis sąlygomis, gal kam nors naudojamas. Turint daugiau informacijos, bus len-gviau nuspręsti, kokius augalus kolekcionuoti.

21


Pradedantiesiems patartina rinktis augalus, kuriems reikia mažiausiai priežiūros. Sausame kambarių ore (būtinai šviesioje vietoje) gerai auga sukulentai. Tai įvairūs kaktusai (Cactaceae), alavijai (Aloe), havortijos (Haworthia), karpažolės (Euphorbia). Jie kompaktiški, užima mažai vietos. Dabar labai populiarūs kaudeksiniai augalai – tai augalai, kurių stiebų apa-tinės dalys yra sustorėjusios (Adenium, Jatropha ir kt.). Jie labai originalių formų, auga gana lėtai.

AUGALŲ GRUPAVIMAS PAGAL SISTEMATINES GRUPES

Toliau pateikiama keletas kambarinių augalų kolekcijų, renkamų pagal sistematines grupes. Augalų sistematikos žinių reikia auginant visokius au-galus. Čia pateikta informacija padės suprasti jų giminystės ryšius, skaityti vardus.

Dabar yra žinoma daug augalų sistemų. Pirmosios buvo sukurtos dar IV a. prieš Kristų. Tai buvo dirbtinės sistemos, sudaromos lyginant pagal vieną ar kelis morfologinius požymius. Žymiausią tokio tipo sistemą XVIII a. sudarė švedų mokslininkas Karlas Linėjus (Carl von Linnaeus, 1707–1778): tai rūšių įvardijimo dvinarė (binarinė) nomenklatūra [Svirskis ir kt., 2003]. Dabar sudarinėjamos natūralios sistemos. Klasifikuojant atsižvelgiama į daugelio požymių panašumus ir skirtumus. Į sistematinę grupę – taksoną – jungiami tokie augalai, kurie tarpusavyje yra panašesni, pagal žiedų, vaisių ir sėklų sandarą bei kitus augalo organus. Pirmą tokią sistemą XVIII a. pabai-goje sukūrė Antuanas de Žiusi (Antoine de Jussieu), ir joje matyti tam tikrų augalų grupių tarpusavio ryšiai, jų panašumas ir giminingumas [Naujalis ir kt., 2009].

XIX a. pabaigoje pasirodė filogenetinių sistemų. Jose, be panašumų ir skirtumų, turi atsispindėti ir filogenezė – istorinis augalų giminingumas. Žy-miausi sistematikai – A. Engleris (Gustav Heinrich Adolf Engler), R. Vetštei-nas (Richard Wettstein), A. Kronkvistas (Arthur John Cronquist), A. Tachta-džianas (Armen Tachtadžian) [Тахтаджян, 1987; Gudžinskas, 1999].

Svarbiausios sistematikos sąvokos yra taksonominės kategorijos ir taksonominiai (sistematiniai) vienetai. Sistematinėmis kategorijomis yra laikomi tam tikri klasifikacijos hierarchijos rangai, gaunami nuosekliai skirstant visumą į ją sudarančias dalis. Pagal botanikos nomenklatūros taisykles, pagrindinės taksonominės kategorijos yra: rūšis (species), gen-tis (genus), šeima (familia), eilė (ordo), klasė (classis), skyrius (divisio),

22


karalystė (regnum). Taksonominiais vienetais vadinami esantys arba buvę augalai, klasifikuojant priskiriami konkrečiai taksonominei kategorijai. Visi taksonų, kurių taksonominė kategorija yra aukštesnė hierarchiškai nei rū-šis, vardai yra sudaryti iš vieno lotyniško žodžio. Rūšių vardai nuo 1753 m. K. Linėjaus knygos „Rūšių atsiradimas“ sudaromi iš dviejų žodžių. Tai dvinarė (binarinė) nomenklatūra. Pirmasis žodis nurodo gentį, o antrasis yra rūšies epitetas, kuriuo kiek galima tiksliau apibūdinamas organizmas. Gentis rašoma didžiąja raide, o rūšies epitetas – mažąja. Rašant lotyniškai, genties vardas gali būti trumpinamas, paliekant tik pirmąją genties vardo raidę, o rūšies epitetas netrumpinamas. Visame pasaulyje vartojami loty-niški augalų vardai, kurie rašomi kursyvu. Ne visi atogrąžų ir paatogrąžių kraštų augalai turi lietuviškus vardus. Teisingas lietuviškas augalo vardas yra tas, kurį patvirtino Lietuvių kalbos komisija. Kiekvienas taksono ran-gas turi atitinkamą galūnę tiek lotyniškuose, tiek lietuviškuose varduose: šeima – -aceae, -iniai (lot. Moraceae, liet. šilkmediniai), eilė – -ales, -iečiai, (lot. Urticales, liet. dilgėliečiai), klasė – -psida, -ainiai (lot. Magnoliopsida, liet. magnolijainiai), skyrius – -phyta, -ūnai (lot. Magnoliophyta, liet. ma-gnolijūnai). Mokslininkas, pirmą kartą aprašęs taksoną, yra autorius, jo pavardė sutrumpintai rašoma po taksono vardo, pvz.: Ficus benjamina L. Rašant rūšies vardą lietuviškai, pirmiausia rašomas epitetas, paskui genties vardas, pvz.: svyruoklinis fikusas. Lietuviškas augalo vardas didžiąja raide rašomas tik sakinio pradžioje.

Metodinėje priemonėje vartoti studentams, mokytojams ir gėlininkams mėgėjams prieinamiausi augalų vardai, minimi Botanikos vardų žodyne [Jankevičienė, 1998]; leidinyje „Augalų biologijos terminų žodynas“ [Ru-painienė, 1998], leidinyje „Lietuvos induočiai augalai“ [Gudžinskas, 1999], kuriame vartotus įvairių augalų taksonominių grupių vardus patvirtino Botanikos žodyno komisija. Leidinyje „Lietuvos žaliasis rūbas“ [Vilkonis, 2001], mokomojoje knygoje „Pasaulio biologinė įvairovė“ [Puplesis, 2002] nusakoma kai kurių sąvokų ir terminų reikšmė ir vartojimas biologijos sri-ties literatūroje. Taip pat naudingas vadovėlis aukštosioms mokykloms „Bo-tanikos praktikos darbai“ [Naujalis ir kt., 2009].

Kolekcijose vertingi yra tik tie augalai, kurių žinomi teisingi ir tikri var-dai. Priklausomai nuo sistemos autoriaus, konkretūs augalai gali priklausyti skirtingoms sistematinėms kategorijoms. Šioje metodinėje priemonėje ap-tariamos sistematinės kategorijos, kurių atstovai dažniausiai yra auginami kambariuose naudojant A. Tachtadžiano sistemą [Тахтаджян, 1987].

23


PATAISŪNAI (LYCOPODIOPHYTA D. H. Scott)

Pataisūnai yra vieni seniausių Žemėje augančių dabartinių augalų, kles-tėję vėlyvajame paleozojuje. Tada jie turėjo iki 40 m aukščio ir 1 m skers-mens sumedėjusius stiebus. Lają sudarė dichotomiškai išsišakojusios šakos. Mezozojuje augo tik 1–2 m aukščio rūšys. Iš jų Žemėje susiformavo didžioji dalis medžio anglies atsargų.

Šiuo metu yra išlikę apie 1000 rūšių pataisūnų, priklausančių 6 gentims. Tai stuomeniniai daugiamečiai žoliniai augalai, pagal išsivystymą užimantys tarpinę poziciją tarp samanūnų ir pušūnų.

Dabartiniams pataisūnams priklauso maždaug 1300 rūšių atstovai, kurie paprastai priskiriami pataisainių (Lycopodiopsida) ir slepišerainių (Isoetopsida) klasėms [Naujalis ir kt., 2009].

Dažniausiai pataisūnai visžaliai, išvaizda panašūs į samanas, kaip ir pas-tarosios dauginasi sporomis, bet jau turi vandens apytakos audinius kaip pušūnai ir magnolijūnai, todėl dar vadinami sporiniais induočiais. Patai-sūnams būdingas dichotomiškas stiebų šakojimasis. Ant gerai išsivysčiusių spirališkai šakotų stiebų lapai išsidėsto priešiniu arba skroteliniu būdu. Iš stiebų auga šoninės šaknys (rizoforai). Viršūninė meristema greitai tampa neaktyvi, todėl augalai yra žemaūgiai. Vystymosi cikle vyrauja sporofitas. Sporos susidaro sporangėse; lapai su sporangėmis vadinami sporofilais, o be sporangių – tropofilais. Sporofitų forma panaši į asimiliuojančių lapų, su-daro ant stiebo sporifikuojančias zonas arba yra išsidėstę šakučių viršūnėje strobiluose.

Dažniausiai kambariuose auginama selaginelė (Selaginella). Gentyje yra apie 700 rūšių. Jų išvaizda primena samanas. Dėl intensyvaus dichotomi-nio ūglių šakojimosi selaginelės panašios į paparčių lapus. Dauguma kilu-sios iš atogrąžų ir paatogrąžių drėgnųjų miškų, mėgsta šešėlį ir drėgną orą [Galinis, 1984]. Tik kelios rūšys yra kserofitinės, augančios atvirose vietose ant uolų ir sienų. Jų ūgliai džiūdami susisuka ir apgaubia centrinį augimo tašką, neleisdami jam perdžiūti.

Selaginelės auginamos šiltose ir vėsiose uždarose patalpose, paunksnėje. Šaknys trumpos, todėl augalai sodinami į negilius indus. Reikia kruopščios priežiūros, auga tik drėgname ore. Tinkamiausios vietos yra drėgni žiemos sodai arba terariumai.

Selaginelės dauginamos vegetatyviškai – dalijant kerą ir žaliaisiais augi-niais. Dėl sudėtingo vystymosi ciklo jas sunku dauginti generatyviškai.

24


1 lentelė. Pataisūnų (Lycopodiophyta) augalų charakteristika Eil.Nr.

Augalo pavadinimas Gyvenimo forma

Auginimo sąlygos

1. Selaginella uncinata (Desv. ex Poir.) SpringMelsvoji selaginelė

Žaliasamanių tipas

Drėgnas oras, žiemą 8–12 °C

2. Selaginella apus SpringSelaginelė



3. Selaginella lepidophylla (Hook. et Grev.) SpringŽvynuotoji selaginelė


Gali augti sau-same ore, temp. žiemą 14–20 °C

4. Selaginella pulcherima Liebm. Puošnioji selaginelė



5. Selaginella kraussiana (Kunze) A. Braun Vešlioji selaginelė



6. Isoetes lacustris L.Ežerinė slepišerė

Pasinėrę vandens augalai (hidrofitai)

Auginamos vandens inde, žiemą 10–14 °C

ŠERTVŪNAI (POLYPODIOPHYTA Cronquist, Takht. et W. Zimm.)

Tai viena seniausių sporinių augalų grupių. Jie žinomi nuo devono lai-kų. Iš karbone augusių didžiulių miškų susiformavo akmens anglies klodai. Šertvūnai išplitę visame pasaulyje ir auga įvairiose augavietėse, bet labiausiai paplitę atogrąžų miškuose.

Visame pasaulyje, bet daugiausia atogrąžose, auga apie 10 000 įvairioms gyvenimo formoms priklausančių rūšių šertvūnų [Naujalis ir kt., 2009]. Jų dydis labai įvairus – nuo kelių milimetrų aukščio iki 25 m siekiančių medžių formų žolinių augalų. Yra įvairių jų gyvenimo formų – mediniai paparčiai, laipiojančiais stiebais, epifitai ir vandens paviršiuje plaukiojantys augalai. Daugumos lapai vieną, du ar tris kartus plunksniškai skaldyti, nuo 2 mm iki 10 m ilgio. Kitaip nei kitų augalų lapai, papartūnų lapų viršūnė auga ilgą laiką ir būna susisukusi kaip sraigė (viršutinė ir apatinė lapalakščio pusės auga ne-vienodai). Stiebai, išskyrus medžių formos, neišsivystę. Šertvūnai dažniausiai turi trumpus horizontalius stiebus arba šakniastiebius. Būdinga lapų hete-rofilija – skiriasi sterilūs asimiliuojantys ir sporifikuojantys lapai. Sporangės formuojasi ant visų arba ant sporifikuojančių lapų, yra išsidėsčiusios soruose. Sporoms dygti būtinas vanduo. Vystymosi cikle vyrauja sporofitas.

Kambariuose auginami atogrąžų ir paatogrąžių šertvūnai. Šilumos sąly-gos priklauso nuo kilmės regiono. Daugumai jų augti reikia išsklaidytos švie-sos, šiltos ir drėgnos aplinkos. Substratas turi būti purus – pralaidus orui ir

25


vandeniui, visą laiką drėgnas ir rūgštus (daugumai rūšių). Yra rūšių, kurios prisitaiko prie gana sauso gyvenamųjų patalpų oro, bet yra ir tokių, kurias galima auginti tik drėgnuose žiemos soduose arba terariumuose.

Šertvūnai dauginami dažniausiai vegetatyviškai – dalijant kerą, bet galima sėti sporas. Kai kurių rūšių sporos sudygsta įprastomis auga-lo augimo sąlygomis, pvz., pjautuviškojo cirtomio (Cyrtomium falcatum (L. f.) C. Presl). Daugumos rūšių sporoms sudaiginti reikia ypatingų sąlygų (tinkamos temperatūros, oro drėgnumo), kurias galima sužinoti specialio-joje literatūroje.

2 lentelė. Šertvūnų (Polypodiophyta) augalų charakteristika

Augalo botaninis ir lietuviškas pavadinimas

Kilmė, paplitimas

Gyvenimo forma Auginimo sąlygos

Adiantum elegans T. Moore Puošnusis adiantas

Šiltos atogrąžos

Šliaužianti žolė,iki 40 cm aukščio.

Pakenčiantys paunksnę.Ne žemesnė kaip 15 °C temperatūra.Derlingas, drėgnas šarminis substratas, geras drenažas.

Adiantum hispidulum Sw. Plaukuotasis adiantas

Šiltos atogrąžos


Pakenčiantys paunksnę. Derlingas, drėgnas šarminis substratas, geras drenažas.

Adiantum edgeworthii Hook. Adiantas

Šiltos atogrąžos



Adiantum tenerum Sw.Švelnusis adiantas

Šiltos atogrąžos

Šliaužianti žolė, iki 70 cm aukščio.


Angiopteris evecta (Forst.) Hoffm Paprastasis angiopteris

Ramiojo vandenyno salos. Šiltos atogrąžos

Stati, lapuota žolė, lapai iki 6 m.

Paunksninis.Ne žemesnė kaip 16 °C temperatūra.Šiltas, drėgnas oras, substratas derlingas, pralaidus vandeniui.

26



Kilmė, paplitimas


Asplenium bulbiferum Forst. f.Gumbelinė kalnarūtė

Šiltos atogrąžos

Stati, lapuota žolė,iki 60 cm aukščio.

Paunksninis.Ne žemesnė kaip 16 °C temperatūra. Derlingas, drėgnas, žvyringas substratas, geras drenažas.

Asplenium nidus L. Lizdinė kalnarūtė

Šiltos atogrąžos

Stati, lapuota žolė,iki 60 cm aukščio, epifitas.

Paunksninis.Ne žemesnė kaip 16 °C temperatūra. Derlingas, drėgnas, žvyringas substratas, geras drenažas.

Azolla filiculoides Lam. Šakotoji azolė

Šiaurės ir Pietų Amerika,Europa. Šaltos paatogrąžės

Plaukiojantys vandens paviršiuje.

Vandens inde. Žiemą 0–10 °C temperatūra.

Blechnum brasilense Desv. Brazilinė unksmenė

Brazilija, Peru. Šiltos atogrąžos

Medžio formos,iki 80 cm aukščio.

Paunksninis.Ne žemesnė kaip 18 °C temperatūra.Substratas šiltas, drėgnas, lengvas, purus ir derlingas.

Blechnum gibbum (Lab.) MettUnksmenė

Pietų Amerika. Šiltos atogrąžos

Medžio formos, iki 90 cm aukščio.

Paunksninis.Ne žemesnė kaip 18 °C temperatūra. Substratas šiltas, drėgnas, lengvas, purus ir derlingas.

Cibotium regale (Versch. & Lem.)Karališkasis avipapartis

Meksika.Šiltos atogrąžos

Medžio formos, iki 5 m aukščio.

Paunksninis.Ne žemesnė kaip 16 °C temperatūra. Substratas šiltas, drėgnas, lengvas, purus ir derlingas.

Cyathea dealbata (G. Forst.) Swartz Taurėpapartis

Naujoji Zelandija.Šiltos atogrąžos

Medžio formos, iki 12 m aukščio.

Pakenčiantys paunksnę.Ne žemesnė kaip 16 °C temperatūra. Derlingas, drėgnas substratas, geras drenažas.

Cyathea microdonta (Desv.) Domin. (sin. Alsophila aculeate) Taurėpapartis

Pietų Amerika. Šiltos atogrąžos

Medžio formos, iki 1–2 m aukščio.

Pakenčiantys paunksnę.Ne žemesnė kaip 16 °C temperatūra. Derlingas, drėgnas substratas, geras drenažas.

27



Kilmė, paplitimas


Cyrtomium falcatum (L. f.) C. Presl Pjautuviškasis cirtomis

Rytų Azija, Pietų Afrika.Vėsios paatogrąžės


Pakenčiantys paunksnę.Ne žemesnė kaip 10–14 °C temperatūra.Derlingas, drėgnas substratas, geras drenažas.

Davallia bullata Wall.Davalija

Kanarų salos, atogrąžų Azija


Pakenčiantys paunksnę.Ne žemesnė kaip 18 °C temperatūra. Derlingas, drėgnas substratas, labai drėgna aplinka.

Dicksonia antarctica Labill. Paprastoji diksonija

Australija.Šiltos ir vėsios atogrąžos

Medžio formos,8 (15) m aukščio.

Pakenčiantys paunksnę.Žiemą 8–10 ºC (-5 °C) temperatūra. Derlingas, drėgnas substratas, geras drenažas.

Dicksonia squarrosa (G. Forst.) Sw. Šiurkščioji diksonija

Naujoji Zelandija.Vėsios paatogrąžės

Medžio formos, 2 (6) m aukščio.

Pakenčiantys paunksnę.Žiemą 8–10 ºC (-1 °C) temperatūra. Derlingas, drėgnas substratas, geras drenažas.

Didymochlaena truncatula (Sw.) J. Sm. Paprastoji mernė

Šiltos atogrąžos


Pakenčiantys paunksnę.Žiemą 16–20 °C temperatūra. Drėgnas substratas, geras drenažas.

Marsilea quadrifolia L.Keturlapė marsilija

Europa, Šiaurės Azija, Rytų JAV

Plaukiojantis vandenyje.

Vandens inde.Žiemą 0–5 °C temperatūra.

Microlepia platyphylla (D. Don) J. Sm. Žvynutis

Atogrąžų Azija. Šiltos, drėgnos atogrąžos

Stati, lapuota žolė,iki 1 m aukščio.

Pakenčiantys paunksnę.Ne žemesnė kaip 16 °C temperatūra.Derlingas, drėgnas substratas, geras drenažas.

Nephrolepis exaltata (L.) ScottIlgalapis inkstapapartis

Šiltos atogrąžos



Pellaea rotundifolia (Forst. f.) Hook Apskritalapė pelėja

Australija,Naujoji Zelandija.Šiltos, drėgnos atogrąžos



28



Kilmė, paplitimas


Phlebodium aureum (L.) J. Sm. Geltonasis kiškiapapartis

Pietų Amerika.Šiltos, drėgnos atogrąžos

Šliaužianti žolė,iki 1,5 m aukščio.

Pakenčiantys paunksnę.Žiemą 12–16 °C temperatūra.Derlingas, drėgnas substratas, geras drenažas.

Platycerium bifurcatum (Cav.) C. Chr. (sin. P. alcicorne)Elninis plačragis

Pietryčių Azija,Australija

Stati, lapuota žolė, epifitas.


Platycerium superbum de Jonch. et Hennipman Puošnusis plačragis

Australija. Šiltos atogrąžos

Stati, lapuota žolė, epifitas.


Polypodium pustulatum G. Forst.Šertvė

Šiltos atogrąžos


Pakenčiantys paunksnę.Ne žemesnė kaip 16 °C temperatūra.Drėgnas substratas, geras drenažas.

Polystichum setiferum (Forssk.) Woyn.Spyglainis

Vėsios paatogrąžės

Stati, lapuota žolė, iki 60 cm aukščio.

Pakenčiantys paunksnę.Žiemą 8–10 °C (-10 °C) temperatūra.Derlingas, drėgnas substratas, geras drenažas.

Pteris cretica L. Kretinis pteris

Atogrąžos, vėsios paatogrąžės


Pakenčiantys paunksnę.Žiemą 12–16 °C temperatūra.Derlingas, drėgnas substratas, geras drenažas.

Salvinia natans (L.) All. Plūduriuojančioji plūstis

Pietų Europa, Azija, Šiaurės Afrika. Vėsios paatogrąžės

Plaukiojantis vandens paviršiuje.

Vandens inde, saulėtoje vietoje.Žiemą 14–20 °C temperatūra.

Tectaria cicutaria (L.) Copel Tektarija

Jamaika.Šiltos atogrąžos


Pakenčiantys paunksnę.Ne žemesnė kaip 16 °C temperatūra.Drėgnas substratas, geras drenažas.

29


PUŠŪNAI (PINOPHYTA Cronquist, Takht. et W. Zimm. ex Reveal)

Pušūnai Žemėje pradėjo augti prieš 350 mln. metų (devono pabaiga), viešpatavo mezozojuje, ir tik kreidos periodo viduryje juos pradėjo išstum-ti magnolijūnai. Dabar auga apie 700 (750) jų rūšių, priklausančių 68 gen-tims. Vystymosi cikle vyrauja sporofitas. Dauginasi sėklomis. Jos susidaro sėklapradžiuose, kurie niekuo neapgaubti, iš jų atsirandančių sėklų taip pat niekas negaubia, todėl tokie augalai vadinami plikasėkliais. Sėklos sunoksta strobiluose, kurie dažniausiai sausi, sumedėję ir tik kai kurių rūšių sultingi.

Dabartiniai pušūnai yra medžiai, krūmai ir lianos. Daugelis augalų yra vienanamiai (kuokeliniais ir piesteliniais žiedais (žydi tas pats augalas)). Pli-kasėklių lapai labai įvairūs. Skirtingų rūšių pušūnų lapai skiriasi morfolo-giškai – dydžiu, forma ir anatomine sandara. Gali būti spygliški, žvyniški, lancetiški, linijiški, skaldyti kaip paparčių. Dažniausiai pagal lapo išvaizdą galima nustatyti net augalo rūšį. Augalai visžaliai ir vasaržaliai.

3 lentelė. Pušūnų (Pinophyta) augalų charakteristika Augalo botaninis irlietuviškas pavadinimas

Kilmė,paplitimas


Araucaria heterophylla (Salisb.) FrancoAukštoji araukarija

Norfolko salos (Australija).Šiltos ir vėsios paatogrąžės

Spygliuotis medis,60 m aukščio.

Saulėta vieta ar paunksnė.Ne žemesnė kaip 6 °C temperatūra. Vandeniui laidus, akmenuotas substratas.

Araucaria araucana K. Koch. Čilinė araukarija

Čilė, Šiaurės Patagonija.Šiltos ir vėsios paatogrąžės

Spygliuotis medis, 60 m aukščio.

Sualėta vieta ar paunksnė.Ne žemesnė kaip 6 °C temperatūra.Vandeniui laidus, akmenuotas substratas.

Bowenia spectabilis Hook. ex Hook.Nuostabioji bovenija

Vėsios atogrąžos

Stiebas trumpas, lapai dukart plunksniškai skaldyti.

Vandeniui laidus substratas. Ne žemesnė kaip 4–12 °C temperatūra, pakenčia 0 °C.

Cedrus libani ssp. atlantica Endl.(sin. C. atlantica)Atlantinis kedras

Šiauriniai Azijos ir Afrikos rajonai, Europa.Šaltos paatogrąžės

Spygliuotis medis.

Šviesamėgis.Ne žemesnė kaip 4–12 °C temperatūra. Vandeniui laidus substratas.

30


Augalo botaninis irlietuviškas pavadinimas

Kilmė,paplitimas


Cedrus libanii A. Rich.Libaninis kedras

Turkija, Sirija.Šaltos paatogrąžės

Spygliuotis medis.

Šviesamėgiai.Ne žemesnė kaip 4–12 °C temperatūra. Vandeniui laidus substratas.

Ceratozamia mexicana Brongn. Meksikinė ceratozamija

Meksika.Vėsios atogrąžos

Žemaūgis medis su viršūnine lapų skrotele, lapai plunksniškai skaldyti. Iki 1 m aukščio.

Pakenčiantys paunksnę; drėgnas oras. Žiemą 6–10 °C temperatūra.Derlingas substratas.

Ceratozamia miquueliana Wendl.Ceratozamija

Meksika.Vėsios atogrąžos

Stiebas labai trumpas, lapai plunksniškai skaldyti.

Silpnas pavėsis, drėgnas oras.Žiemą 8–10 °C temperatūra.Derlingas substratas.

Cryptomeria japonica D. Don.Japoninė kriptomerija

Japonija.Šaltos paatogrąžės

Spygliuotis medis, lapai spygliški. 60 m aukščio.

Šviesamėgis.Žiemą 4–10 °C temperatūra. Vandeniui laidus substratas.

Cupressus macrocarpa Hartw. ex GordonDailusis kiparisas

Šiaurinė Azijos, Kinijos, Amerikos dalis. Šaltos paatogrąžės

Aukštas spygliuotis medis, lapai spygliški.

Šviesamėgis.Žiemą 4–10 °C temperatūra.Vandeniui laidus substratas.

Cycas circinalis L.Banguotasis cikas

Pietryčių Indija. Vėsios atogrąžos

Medis su viršūnine lapų skrotele, lapai plunksniškai skaldyti.Iki 7 m aukščio.

Šviesamėgis.Žiemą 8–18 °C temperatūra.Derlingas, rūgštus, vandeniui laidus substratas.

Cycas revoluta Thunb. Paprastasis cikas

Pietų Japonija.Vėsios atogrąžos

Medis su viršūnine lapų skrotele, lapai plunksniškai skaldyti. Iki 2 m aukščio.


Cycas rumphii Miq.Karališkasis cikas

Pietryčių Azija, Rytų Afrika.Vėsios atogrąžos


Šviesamėgis; užuovėja.Žiemą 8–16 °C temperatūra.Vandeniui laidus substratas.

31



Kilmė,paplitimas


Encephalartos villosus Lem. Pūkuotasis galvonis

Pietų Afrika.Vėsios, drėgnos atogrąžos

Žemas medis su viršūnine lapų skrotele, lapai plunksniškai skaldyti.


Ephedra distachya L.Dvivarpė efedra

Azija, Pietų Europa. Vėsios paatogrąžės

Belapis krūmokšnis (lapai redukuoti, žvyniški).

Šviesamėgis.Žiemą 8–10 °C (0 °C) temperatūra. Substratas laidus vandeniui.

Ginkgo biloba L.Dviskiautis ginkmedis

Kinija.Šiltos ir vėsios paatogrąžės

Vasaržalis lapuotis medis.

Šviesamėgis.Žiemą 8–14 °C (0 °C) temperatūra. Substratas laidus vandeniui.

Macrozamia eleganttissima Hort.Makrozamija

Vėsios atogrąžos

Žemaūgis medis su viršūnine lapų skrotele, lapai plunksniškai skaldyti.

Šviesamėgis.Žiemą 10–18 °C temperatūra.Substratas laidus vandeniui.

Phyllocladus rhomboidalis Rich.Lapšakis

Šaltos paatogrąžės

Medisiki 20 m aukščio.

Šviesamėgis.Žiemą 4–12 °C temperatūra.Substratas laidus vandeniui.

Podocarpus andinus L’Herit (Prumnopitys andina)Podokarpas

Azija, Australija. Drėgnos paatogrąžės

Visžalis kietalapis medis,lapai linijiški.

Šviesamėgis.Žiemą 10–12 °C (0 °C) temperatūra. Drėgnas, vandeniui laidus substratas.

Podocarpus totara N. Don.Podokarpas

Naujoji Zelandija.Vėsios paatogrąžės

Visžalis kietalapis medis,lapai plačiai lancetiški. Iki 20 m aukščio.

Šviesamėgis.Žiemą 10–12 °C (0 °C) temperatūra (pakenčia -5 °C).Drėgnas, vandeniui laidus substratas.

Zamia integrifolia Ait.Miškinė zamija

Centrinė ir Pietų Amerika, JAV.Šiltos atogrąžos

Žemaūgis medis su viršūnine lapų skrotele, lapai plunksniškai skaldyti.

Šviesamėgis.Žiemą 10–18 °C (0 °C) temperatūra. Drėgnas oras, vandeniui laidus substratas.

32



Kilmė,paplitimas


Zamia pseudoparasitika YatesIlgalapė zamija

Centrinė ir Pietų Amerika, JAV.Šiltos atogrąžos


Šviesamėgis.Žiemą 10–18 °C temperatūra.Drėgnas, vandeniui laidus substratas.

Welwitschia mirabilis Hook.Nuostabioji velvičija

Pietvakarių Afrika (Angola, Namibija).Vėsios atogrąžos

Kserofitas, stiebas 50 cm aukščio, skersmuo iki 1 m, turi tik du lapus iki 2–3 m ilgio.

Šviesamėgis.Žiemą 10–16 °C temperatūra.Smėlingas, vandeniui laidus substratas.

MAGNOLIJŪNAI (MAGNOLIOPHYTA Cronquist, Takht. et W. Zimm. ex Reveal.)

Pirmieji magnolijūnai atsirado kreidos periodo pradžioje. Vystymosi cikle dominuoja sporofitas. Magnolijūnai turi specifinį reprodukavimo or-ganą – žiedą. Sunokina sėklas, kurios yra su dangalais, padedančiais išlikti nepalankiomis sąlygomis. Dėl šių požymių magnolijūnai greitai paplito vi-same pasaulyje ir auga įvairiausiose augavietėse. Yra įvairių gyvenimo for-mų: medžiai, krūmai, žolės, lianos, sukulentai, epifitai ir t. t., tai klestinti au-galų grupė. Priskaičiuojama ne mažiau kaip 250 000 (240 000) rūšių, kurios priklauso 13 000 genčių iš maždaug 350 šeimų.

Magnolijūnai yra dažniausiai uždarose patalpose auginami augalai. Visi augalai, kurie nepriklauso anksčiau išvardytiems skyriams – pataisūnams, papartūnams, pušūnams – yra magnolijūnai. Jie suformuoja žiedus, kurie gali būti labai išraiškingi arba vos pastebimi, augalas gali žydėti kartą gyve-nime arba nepertraukiamai. Atogrąžų ir paatogrąžių augalus auginant užda-rose patalpose ne visada galima sudaryti tinkamas sąlygas, todėl dauguma magnolijūnų kambariuose žydi retai arba visai nežydi [Яковлев, 2003; Nau-jalis, 2009].

Neįmanoma surinkti magnolijūnų kolekcijos, kuri atspindėtų visą sky-rių, nebent labai dideliame botanikos sode. Todėl magnolijūnai renkami pa-gal žemesnes taksonomines kategorijas – šeimas, gentis, rūšis.

33


KAMBARINIŲ AUGALŲ KOLEKCIONAVIMAS PAGAL ŠEIMAS

Tos pačios šeimos augalai turi vienodos sandaros reprodukcinius orga-nus – žiedus. Išvaizda, gyvenimo formos, kilmė gali būti labai įvairios, todėl galima surinkti įdomių augalų kolekcijas. Šiuo atveju reikia stengtis surinkti kuo daugiau skirtingų genčių augalų.

Dabar labai madingi išvaizda labai išsiskiriantys pluoštagėliniai, kar-pažoliniai. Įdomūs įvairių gyvenimo formų aroniniai (Araceae), araliji-niai (Araliaceae), klemaliniai (Asclepiadaceae), smidriniai (Asparagaceae), plėnūniniai (Asphodelaceae), storlapiniai (Crassulaceae), kaktusiniai (Cacta-ceae), šilkmediniai (Moraceae), gegužraibiniai (Orchidaceae), rūtiniai (Ruta-ceae), bulviniai (Solanaceae), dilgėliniai (Urticaceae) augalai.

Karpažolinių (Euphorbiaceae Juss.) šeimaLabai gausi šeima – jai priklauso 300 genčių ir 7 500 rūšių augalai. Dau-

giausiai jų auga atogrąžose. Tai medžiai, krūmai, lianos, vienmečiai ir dau-giamečiai žoliniai augalai, stiebiniai sukulentai, vandens augalai.

Lietuvoje natūralioje gamtoje auga 2 gentys: karpažolė (Euphorbia) – 3 rūšys, laiškenis (Mercurialis) – 1 rūšis.

Dauguma karpažolių turi latekso (sulčių, panašių į pieną), kuris biologiš-kai labai aktyvus, kai kurių augalų – nuodingas. Lapai paprasti arba sudėti-niai pirštiški su prielapiais. Žiedai vienalyčiai, turi tik kuokelius ar tik pies-teles, aktinomorfiniai (netaisyklingi), sutelkti į pleijochazį. Vaisius – dėžutė. Džiūdama ji skyla ir išbarsto sėklas. Kartais vaisius tampa sultingas kaip uoga ir yra valgomas, pvz., rūgščiojo lapainio (Phyllanthus acidus).

Karpažolinių šeimos augalai gali būti plačiai pritaikomi. Jų latekse kau-piamos įvairios antrinio metabolizmo medžiagos – kaučiukas, krakmolas, triterpenoidai, saponinai, alkaloidai ir kt. Iš ricinmedžio (Rhicinus commu-nis) sėklų išgaunamas aliejus, o valgomojo manioko (Manihot esculenta) stiebagumbiuose yra daug krakmolo, todėl jie vartojami maistui.

4 lentelė. Karpažolinių (Euphorbiaceae Juss.) šeimos augalų charakteristika


Kilmė, paplitimas

Gyvenimo forma

Auginimo sąlygos

Acalypha hispida Burm. f.Šeriuotoji labravenė

Malaizija, Gvinėja.Šiltos, drėgnos atogrąžos

Visžalis, higromorfinis krūmas.

Šviesamėgis, visus metus šiltoje, drėgnoje vietoje.Žiemą ne žemesnė kaip 18 °C temperatūra.

34



Kilmė, paplitimas

Gyvenimo forma

Auginimo sąlygos

Acalypha wilkesiana Muell. Arg.Margoji labravenė

Indija, Polinezija.Šiltos, drėgnos atogrąžos

Visžalis, higromorfinis krūmas.


Aleurites moluccana Willd. Pietryčių Azija, Australijos atogrąžos

Visžalis, minkštalapis medis.

Šviesamėgis.Žiemą 14–18 °C temperatūra.

Codiaeum variegatum (L.) BlumeRaibasis krotonas

Pietų Azija.Šiltos, drėgnos atogrąžos

Visžalis, kietalapis krūmas.


Dalechampia spathulata (Scheidw.) Baill.

Drėgnos atogrąžos

Visžalis, higromorfinis, iki 1m aukščio krūmas.

Pakenčiantys paunksnę.Žiemą 16–20 °C temperatūra.

Euphorbia milii Des MoulinsDygliuotoji karpažolė

Madagaskaras.Šiltos atogrąžos

Sukulentas,iki 1 m aukščio krūmas.


Euphorbia tirucalli L.Lazdelinė karpažolė

Pietų Afrika, Rytų Indija, Indonezija.Šiltos atogrąžos



Euphorbia pulcherima Willd. ex KlotzschPuošniausioji karpažolė

Meksikos ir Vidurio Amerikos atogrąžos. Šiltos atogrąžos

Visžalis, higromorfinis,iki 3 m aukščio krūmas.

Šviesamėgis, trumpadienis.Žiemą ne žemesnė kaip 16 °C temperatūra.

Euphorbia caput medusae L.Medūzinė karpažolė

Pietų Afrika (Kapo provincija).Šiltos atogrąžos

Žemaūgis sukulentas


Hevea brasilensis (A. Juss.) Müll.Brazilinis kaučiukmedis

Brazilija (Amazonė).Šiltos, drėgnos atogrąžos

Visžalis, iki 9 m aukščio medis.

Paunksninis.Žiemą ne žemesnė kaip 16 °C temperatūra.

Jatropha podagrica Hool.Braivėlis

Vidurio Amerika.Šiltos atogrąžos

Aukštakamie-nis sukulentas.

Šviesamėgis.Žiemą ne žemesnė kaip 16 °C temperatūra.

Jatropha multifida L.Skiltėtasis braivėlis

Vidurio Amerika.Šiltos atogrąžos



35



Kilmė, paplitimas

Gyvenimo forma

Auginimo sąlygos

Manihot esculenta CrantzValgomasis maniokas

Brazilija.Drėgnos atogrąžos

Visžalis, iki 1–3 m aukščio krūmas.

Šviesamėgis; sausas ramybės periodas.Žiemą 10–18 °C temperatūra.

Monadenium schubei N. E. Brown

Tanzanija, Pietų Zimbabvė.Šiltos atogrąžos

Žemaūgis, sukulentas,iki 45 cm aukščio.


Omalanthus populifolius Graham

Šiltos atogrąžos Visžalis,iki 3,5 m aukščio krūmas.

Pakenčiantys paunksnę. Žiemą 16–20 °C temperatūra.

Pedilanthus tithymaloides (L.) Poit. Raudonoji pėdžiedė

Vakarų Indija.Šiltos atogrąžos

Sukulentas, iki 3 m aukščio krūmas.


Phyllanthus acidus (L.) SkeelsRūgštusis lapainis

Pietų Azija, Amerikos atogrąžos

Žemaūgis medis.


Phyllanthus fluitans BenthLapainis

Pietų Amerika Plaukiojantis vandens augalas.


Sapium sebiferum (L.) Roxb.Sapis

Kinija, Japonija.Paatogrąžės


Šviesamėgis; sausas ramybės periodas.Žiemą 10–12 °C temperatūra.

Synadenium compactum N. E. Br.

Kenija.Atogrąžos ir paatogrąžės



Amarilinių (Amaryllidaceae Jaume St. Hil.) šeimaŠeimoje 65 gentys ir apie 900 rūšių augalų. Visi joje svogūniniai arba

šakniastiebiniai daugiamečiai žoliniai augalai. Gyvenimo forma – žolė, efe-meroidai. Lapai linijiški, išsidėstę antžeminėje skrotelėje. Žiedai dvilyčiai, aktinomorfiniai (taisyklingi) arba zigomorfiniai (netaisyklingi), išsidėstę skėčiais arba po vieną ant ilgų žiedynkočių. Vaisius – atsidaranti dėžutė arba uoga.

Dauguma rūšių žydi po atitinkamos trukmės sauso, šilto ar vėsaus ramy-bės periodo. Kiekvienai augalo rūšiai būdingas skirtingos trukmės periodas. Kambariuose amarilinių šeimos augalai auginami dėl puošnių žiedų.

36


5 lentelė. Amarilinių (Amaryllidaceae Jaume St. Hil.) šeimos augalų charakteristika


Kilmė, paplitimas

Morfologinės savybės

Auginimo sąlygos

Amaryllis belladona L.Dailioji amarilė

Pietų Afrika.Atogrąžos

Žiedai įvairaus rožinės spalvos intensyvumo

Sausas, 16 °C temperatūros ramybės periodas.

Clivia miniata Regel Raudonoji klivija

Afrika, Natalis.Atogrąžos

Geltoni ir oranžiniai žiedai

Drėgna paunksnė. Sausas, 16 °C temperatūros ramybės periodas.

Clivia nobilis LindlKilnioji klivija


Oranžiniai žiedai

Drėgna paunksnė. Sausas, ne šiltesnis kaip 16 °C temperatūros ramybės periodas.

Clivia gardenii Hook.Gardeno klivija


Geltoni ir oranžiniai žiedai

Drėgna paunksnė. Sausas, ne šiltesnis kaip 12 °C temperatūros ramybės periodas.

Crinum moorei Hook. f.Švelnusis krinas

Pietų Afrika.Šiltos atogrąžos

Balti ir rožiniai žiedai


Galanthus nivalis L. Baltoji snieguolė

Pietų ir Vidurio Europa

Balti žiedai Šaltas ramybės periodas.

Eucharis candida Planch.Baltažiedis grakštuolis

Ekvadoras, Peru,Pietryčių Kolumbija.Atogrąžos

Balti žiedai Paunksninis. Sausas, 16 °C temperatūros ramybės periodas.

Haemanthus albiflos Jacq.Baltažiedis raudminas


Balti žiedai Šviesamėgis. Sausas 12 °C temperatūros ramybės periodas.

Haemanthus lindenii N. E. Br. Raudminas


Raudoni žiedai Sausas, 16 °C temperatūros ramybės periodas.

Haemanthus coccineus L.(sin. Scadoxus multiflorus)Raudminas


Raudoni žiedai Sausas, 12 °C temperatūros ramybės periodas.

Hippeastrum reginae (L.) Herb.Karališkasis meilenis

Pietų ir Centrinė Amerika, Vakarų Afrika. Atogrąžos

Raudoni žiedai Pakenčiantys paunksnę.Sausas, 10–12 °C temperatūros ramybės periodas.

Hippeastrum leopoldii Dombr.Meilenis

Bolivija.Atogrąžos

Baltai raudonai margi žiedai


37



Kilmė, paplitimas

Morfologinės savybės

Auginimo sąlygos

Hymenocallis caribaea Herb.Voržiedis

Vest Indija.Atogrąžos

Balti žiedai Sausas, 16 °C temperatūros ramybės periodas.

Lycoris chinensis TraubŠypsuolė

Azija Geltoni žiedai Sausas, šaltas ramybės periodas.

Nerine sarniensis (L.) Herb.Dailioji nerinė


Balti, oranžiniai, raudoni žiedai

Sausas, 5–7 °C temperatūros ramybės periodas.

Pancratium maritimum L.Pankratis

Viduržemio jūros sritys, Pietvakarių Europa.Paatogrąžių rajonai

Balti žiedai Pakenčiantys paunksnę.Vėsus, sausas, 8 °C temperatūros ramybės periodas.

Scadoxus multiflorus (Martyn) Raf arba HaemanthusGausiažiedis raudminaitis

Atogrąžų Afrika Oranžiniai žiedai

Pakenčiantys paunksnę. Vėsus, sausas ramybės periodas.

Sprekelia formosissima (L.) Herb.Grakščioji gašioklė

Meksika.Atogrąžos

Raudoni žiedai Pakenčiantys paunksnę. Sausas, 16 °C temperatūros ramybės periodas.

Cyrtanthus elatus (Jacq.) Traub (sin. Vallota speciosa) Valotė

Pietų Afrika.Paatogrąžių rajonai

Balti, raudoni žiedai

Šviešamėgis.Derlingas, vandeniui laidus, smėlingas substratas. Vėsus, 10 °C temperatūros, sausas ramybės periodas.

Zephyranthes grandiflora Lindl.Didžiažiedis zefyrantas

Meksika, Vidurio Amerika.Atogrąžos ir paatogrąžių rajonai

Alyviniai žiedai Šviesamėgis. Derlingas, vandeniui laidus, smėlingas substratas. Vėsus, 10 °C temperatūros, sausas ramybės periodas.

KAMBARINIŲ AUGALŲ KOLEKCIONAVIMAS PAGAL GENTĮ

Kolekciją sudaro vienos genties augalai. Pasirinkimas yra labai platus. Galima rinktis tokią gentį, kurios rūšys užauga įvairių formų, yra kilusios iš įvairių žemynų, arba yra mažai rūšių ir galima surinkti jas visas, pavyzdžiui: alavijas (Aloe), agava (Agave), begonija (Begonia), dracena (Dracaena),

38


falenopsis (Phalaenopsis), fikusas (Ficus), karpažolė (Euphorbia), peperomi-ja (Peperomia) ir kt.

Pateikiama fikuso genties kolekcija. Šie augalai labai populiarūs, turi daug įdomių veislių ir formų. Didelė fikusų įvairovė gali būti sėkmingai pri-taikyta auginti ne tik oranžerijoje, interjere, bet ir kambariuose. Jie gali augti mažiau apšviestoje, nelabai drėgnoje aplinkoje ir vėsesnėje patalpoje. Fiku-sai pakantūs šiems trūkumams, lengvai formuojami, todėl dažnai auginami įvairiose patalpose.

Fikusas (Ficus L.)Fikuso genčiai priskiriama nuo 750 iki 1 000 rūšių. Jos natūraliai auga

teritorijoje nuo 35° šiaurės platumos iki 35° pietų platumos Azijoje, Af-rikoje, Australijoje ir Amerikoje. Fikusai aptinkami drėgnuose atogrąžų miškuose, paatogrąžių kalnuose iki 1500 m aukščio. Tai visžaliai ir lapus metantys medžiai, krūmai, lianos. Kai kurios rūšys pradeda augti kaip epifitai – sėklos sudygsta ant kitų medžių šakų. Augančios orinės šaknys pasiekia žemę, apraizgo atraminio medžio kamieną, sustorėja ir, suspausda-mos atraminio medžio kamieną, pražudo patį medį. Tokie fikusai vadinami smaugmedžiais. Nuo kitų fikusų horizontalių šakų išauga orinės šaknys. Jos, pasiekusios žemę, įsišaknija ir sustorėja – išoriškai tampa panašios į medžio kamieną. Taip iš vieno medžio gali susiformuoti net kelių hektarų giraitė – banianas.

Malaizijoje auga fikusas, kurio ant apatinių stiebo dalių augantys ūgliai nulinksta ir įauga į žemę, ten suformuodami žiedynus ir vaisynus. Sausuose rajonuose augantys fikusai yra sukulentai.

Fikuso lapai išsidėstę pražangiai, lapalakščiai ištisiniai arba karpyti, pa-dengti kutikula arba plaukelių danga. Žiedai maži, bevainikiai, išsidėstę ant rutulio arba kriaušės formos žiedyno sikonijos sienelių. Kai kurioms rūšims būdinga kauliflorija – žiedynai formuojasi ant medžių kamienų ir senų šakų. Būna vienanamių ir dvinamių augalų su vienalyčiais žiedais. Skiautė-talapių fikusų žiedai 3 rūšių – vyriški, moteriški su trumpomis piestelėmis ir moteriški su ilgomis piestelėmis. Visi laukinių augalų žiedynai būna ant to paties augalo – tai kaprifigos. Tik kultūrinių formų augalai vaisius nokina ant moteriškų medžių ir yra vadinami figomis. Dažniausiai fikusų vaisynai yra nedideli, lygūs arba pūkuoti, žalios, geltonos, oranžinės arba raudonos spalvos. Augalus apdulkina vapsvos, kurių lervutės vystosi fikuso žiedynuo-se [Чекурова, 2005; Jokšienė, 2006; Varkulevičienė ir kt., 2009].

39


6 lentelė. Fikuso (Ficus L.) genties augalų charakteristika Augalo botaninis ir lietuviškas pavadinimas

Kilmė, paplitimas


Ficus altissima BlumeAukštasis fikusas

Pietų ir Pietryčių Azija, Malaizija. Drėgnos atogrąžos

Visžalis smaugmedis.

Šviesamėgis. Visus metus šiltos, 20 °C temperatūros, drėgnos patalpos.

Ficus aurea Nutt Vakarų Indija.Drėgnos atogrąžos

18 m aukščio, visžalis smaugmedis. Būdingos epifito ir baniano formos.

Šviesamėgis.Visus metus šiltos, 16 °C temperatūros, drėgnos patalpos.

Ficus auriculata Lour. Himalajai, Tailandas, Pietų Kinija, Indonezija.Vidutinės atogrąžos

Pusiau vasaržalis, 10 m aukščio, minkštalapis medis ar krūmas.

Šviesamėgis. Žiemą 16–20 °C temperatūra, derlingas, vidutinio sunkumo substratas.

Ficus benghalensis L. Bengalinis fikusas

Pietų Azija, Indija, Šri Lanka.Drėgnos, šiltos atogrąžos



Ficus benjamina L.Svyruoklinis fikusas

Pietryčių Azija, Malaizija, Pietų Kinija, Birma.Šiltos atogrąžos

Visžalis, iki 25 m aukščio smaugmedis. Jaunas auga kaip epifitas, vėliau formuoja banianus.

Šviesamėgis. Žiemą 16–20 °C temperatūros, derlingas, vidutinio sunkumo substratas. Oras drėgnas.

Ficus binnendijkii Miq.Binendijkio fikusas

Pietryčių Azija, Indonezija.Šiltos atogrąžos



Ficus sur Forssk(sin. F. capensis Thunb.)

Afrika, Jemenas.Paatogrąžės


Šviesamėgis. Žiemą 10–12 °C temperatūra.

Ficus parietalis Bl (sin. F. cerasiformis Desf.)

Pietryčių Azija, Malaizija, Indija.Šiltos atogrąžos

Visžalis iki 8 m aukščio medis

Šviesamėgis. Patalpos drėgnos. Žiemą 16–20 °C temperatūra.

Ficus craterostoma Warb. ex Mildbr. et Burret

Pietų Afrika, Angola, Uganda.Šiltos atogrąžos



40



Kilmė, paplitimas


Ficus cyathistipula Warb. Vakarų, Centrinė ir Rytų Afrika.Šiltos atogrąžos



Ficus deltoidea Jack Amalinis fikusas

Pietų Tailandas, Java, Sumatra.Drėgnos atogrąžos

Visžalis medis, epifitas.


Ficus elastica Roxb.Stambialapis fikusas

Pietryčių Azija. Drėgnos atogrąžos

Visžalis smaugmedis.


Ficus formosana Maxim.Dailusis fikusas

Kinija, Vietnamas, Taivanis.Drėgnos atogrąžos

Visžalis, iki 4 m aukščio, higromorfinis krūmas.


Ficus heterophylla L.Įvairialapis fikusas

Indija, Pietų Kinija.Šiltos ir vėsios atogrąžos

Visžalis, iki 3 m aukščio krūmas.


Ficus lutea VahlGelsvasis fikusas

Pietų Afrika, Madagaskaras.Šiltos atogrąžos

Visžalis, iki 30 m aukščio medis. Būdingos epifito ir baniano formos.

Šviesamėgis, patalpos drėgnos. Žiemą 16–20 °C temperatūra.

Ficus lyrata Warb.Lyralapis fikusas

Vakarų ir Centrinė Afrika.Šiltos atogrąžos



Ficus macrophylla Desf. Didžialapis fikusas

Rytų Australija. Paatogrąžiai



Ficus montana Burm. Kalninis fikusas

Indonezija, Malaizija.Drėgnos atogrąžos

Visžalis krūmas. Šviesamėgis. Žiemą 16–18 °C temperatūra, drėgnas oras.

Ficus palmeri S. WatsPalmero fikusas

Kalifornija, Meksika.Šiltos atogrąžos

Visžalis medis su sustorėjusiu kamienu (kaudeksu).


Ficus pseudopalma Blanco Palminis fikusas

Filipinai.Šiltos atogrąžos

Visžalis, 9 m aukščio medis su viršūnine lapų skrotele. Lapai 1 m ilgio.

Patalpos šviesios, šiltos, 16 °C temperatūra.

41



Kilmė, paplitimas


Ficus pumila L.Smulkusis fikusas

Rytų Azija.Drėgnos atogrąžos

Visžalis krūmas šliaužiančiais ir lipančiais stiebais.


Ficus racemosa Wall.Kekiškas fikusas

Pietų ir Pietryčių Azija, Šiaurės Australija.Drėgnos atogrąžos

Visžalis, 24 m aukščio medis.

Šviesamėgis. Žiemą 16–18 °C temperatūra. Drėgnas oras.

Ficus ramentacea Roxb. Himalajai, Malaizija.Šiltos atogrąžos

Visžalis krūmas lipančiais ir gulsčiais stiebais. Epifitas, liana.


Ficus sagittata Vahlr.(sin. F. radicans Desf.)Smailialapis fikusas

Pietryčių Azija.Šiltos atogrąžos

Visžalis krūmas su gulsčiais stiebais.


Ficus villosa Blume Gauruotasis fikusas

Malaizija, Filipinai, Indonezija. Drėgnos atogrąžos

Visžalė liana. Pakenčiantys paunksnę. Žiemą 20–23 °C temperatūra.

Ficus virens Ait.Pažaliuojantis fikusas

Indija, Java, Birma. Savanos

Liūčiažalis, iki 40 m aukščio medis.


Anturis (Anthurium Schoot) Genčiai priklauso apie 550 rūšių augalų. Anturiai yra kilę iš Centrinės

ir Pietų Amerikos, kur auga drėgnuose, ūksminguose atogrąžų miškuose. Daug rūšių yra dekoratyviais lapais ir ryškiais žiedynais. Tai daugiamečiai visžaliai augalai. Stiebai statūs, laipiojantys arba šliaužiantys. Lapai kotuoti. Lapalakščiai ištisiniai arba skaldyti, odiški. Žiedynas – burbuolė. Žiedai dvi-lyčiai, žiedyno papėdlapis dažnai spalvotas.

Visi anturiai auginami šiltose, šviesiose patalpose (žiemą 18–20 °C tem-peratūroje), bet netiesioginiuose saulės spinduliuose. Substratas rūgštus (pH 4,5–5), labai purus, visą laiką turi būti drėgnas, bet vanduo neturi kaup-tis. Laistoma virintu vandeniu. Patalpų santykinis oro drėgnumas daugumai rūšių augti turėtų būti 70–80 %.

42


7 lentelė. Anturio (Anthurium Schoot) genties augalų charakteristika


Kilmė, paplitimas

Gyvenimo forma

Anthurium andreanum Andre Kolumbinis anturis

Pietryčių Kolumbija.Šiltos, drėgnos atogrąžos

Puskrūmis. Papėdlapiai dideli, spalvoti. Epifitas, sausžemiai.

Anthurium bakeri Hook. f. Gvatemala, Kolumbija.Drėgnos atogrąžos

Puskrūmis. Lapai lancetiški, žali. Sausžemiai.

Anthurium corrugatum Sodiro

Kolumbija, Ekvadoras.Šiltos, drėgnos atogrąžos

Epifitas, lianos.

Anthurium crystallinum Lind. et Andre

Panama, Peru.Drėgnos atogrąžos

Puskrūmis. Lapai spalvoti. Epifitai, sausžemiai.

Anthurium dressleri Croat Vidurio Amerika.Šiltos, drėgnos atogrąžos

Stiebas iki 25 cm aukščio. Lapalakščiai raukšlėti. Sausžemiai.

Anthurium ernestii Engl. Centrinė Amerika.Šiltos, drėgnos atogrąžos

Epifitas, lapai linijiški.

Anthurium forgetii N. E. Br. Kolumbija.Šiltos, drėgnos atogrąžos

Puskrūmis.Jaunų lapalakščių apatinė pusė rausva. Sausžemiai.

Anthurium jenmanii Engl. Centrinė Amerika.Šiltos, drėgnos atogrąžos

Puskrūmis. Lapai elipsiški, ilgi. Epifitas.

Anthurium leuconeurum Lem.

Meksika.Šiltos, drėgnos atogrąžos

Puskrūmis. Lapalakščiai odiški, tamsiai žali, su baltomis gyslomis.Sausžemiai.

Anthurium magnificum Lind. Didingasis anturis

Kolumbija.Šiltos, drėgnos atogrąžos

Puskrūmis. Lapalakščiai žali, odiški, alyvinio atspalvio su šviesesnėmis gyslomis.

Anthurium nymphaeifolium K. Koch & Bouch

Kolumbija, Venesuela.Šiltos, drėgnos atogrąžos

Puskrūmis. Ryškūs papėdlapiai.

Anthurium obtusum (Engl.) Grayum

Centrinė Amerika.Šiltos, drėgnos atogrąžos

Lianos.

Anthurium polyschistum R. E. Schult. Vėduoklinis anturis

Kolumbija, Ekvadoras.Šiltos, drėgnos atogrąžos

Lianos, lapai plaštakiškai skaldyti.

Anthurium purpureospathum Croat

Vidurio Amerika.Šiltos, drėgnos atogrąžos

Puskrūmis. Lapai elipsiški, dideli.

Anthurium regale Lind. Peru.Šiltos, drėgnos atogrąžos

Puskrūmis. Lapai su baltomis gyslomis.

43



Kilmė, paplitimas

Gyvenimo forma

Anthurium rotundistigmatum Croat

Centrinė Amerika.Šiltos, drėgnos atogrąžos

Epifitas.

Anthurium scandens (Aubl.) Engl. Kibusis anturis

Meksika, Peru.Šiltos, drėgnos atogrąžos

Lianos. Prisitvirtina orinėmis šaknimis.

Anthurium scherzerianum Schott. Riestasis anturis

Kosta Rika, Gvatemala.Šiltos, drėgnos atogrąžos

Puskrūmis. Papėdlapiai spalvoti.

Anthurium schlechtendalii Kunth

Meksika.Šiltos, drėgnos atogrąžos

Epifitas arba sausžemiai. Lapai bekočiai, žali, dideli.

Anthurium veitchii M. T. Mast.

Kolumbija.Šiltos, drėgnos atogrąžos

Jauni lapai rudai raudoni.

Anthurium wendlingeri G. M. Kosta Rika, Kolumbija.Šiltos, drėgnos atogrąžos

Epifitas, lapai ilgi, nusvirę žemyn.

KAMBARINIŲ AUGALŲ KOLEKCIONAVIMAS PAGAL RŪŠĮ

Svyruoklinis fikusas (Ficus benjamina L.) Rūšis yra pagrindinis sistematinis vienetas. Šiuo metu sukurta daug

svyruoklinio fikuso (Ficus benjamina) veislių ir formų, pritaikytų tenkinti vienokius ar kitokius žmonių poreikius. Dekoratyvių formų augalai, skirti puošti gyvenamąją žmonių aplinką, geriau auga uždarose patalpose negu rūšiniai augalai, o jų žiedai arba lapai yra išskirtinių spalvų ir formų. Taip pat gali būti sukuriamos naujos veislės ar formos augalų, kurie nokina vai-sius be sėklų, sukaupia didesnį kiekį vienokios ar kitokios medžiagos, nau-dojamos maistui ar pramonei. Tokie augalai natūralioje gamtoje neauga. Jei rūšies forma užregistruojama, įvardijant konkrečius požymius ir nurodant pavadinimą, ji vadinama veisle. Veislės vardas užrašomas šalia rūšies vardo ir išskiriamas kabutėmis, pvz.: svyruoklinis fikusas 'Natascha' (Ficus benja-mina 'Natascha').

Naujos veislės yra išvedamos kryžminant skirtingų rūšių ar genčių au-galus (tai tarprūšiniai ir tarpgentiniai hibridai), arba atrenkami augalai ar tiesiog jų dalys, turinčios kitokių, rūšiai nebūdingų požymių (margi, karpyti lapai), ir toliau vegetatyviškai dauginami.

Yra augalų rūšių, kurių veislės yra intensyviai išvedamos, kiekvienais metais pasirodo vis naujos. Renkant tokią kolekciją, reikia nuolatos domėtis naujovėmis, lankytis parodose, bendrauti su žmonėmis, kurie išveda veisles. Labai įdomi būna konkrečios dekoratyvios formos istorija – kokiu būdu au-galas, turintis tokių požymių, buvo užaugintas.

44


Naujų dekoratyvių formų augalai dauginami vegetatyviškai (dalijant kerą, žaliaisiais auginiais), nes ne visi sunokina sėklas arba tos sėklos gali būti nedaigios. Ne visi iš hibridinių augalų sėklų užaugę augalai turės deko-ratyvių požymių.

Vieni populiariausių uždarose patalpose auginamų augalų yra svyruokli-nio fikuso (Ficus benjamina L.) dekoratyvios formos. Rūšinio augalo lapa-lakščiai žali, odiški, blizgantys. Ant šakučių lapai išsidėstę vienoje plokštu-moje. Kamienas pilkas, su retais rudais dryžiais.

8 lentelė. Svyruoklinio fikuso (Ficus benjamina L.) dekoratyvios veislėsAugalo veislė Dekoratyvių formų lapai´Barok´ Lapai šviesiai žali, susukti į vamzdelį, 2 cm ilgio´Buclee´ Lapalakščiai lengvai susukti į vidų, 6 cm ilgio´Bushy Prince´ Lapalakščiai ryškiai žali, blizgantys´Wiandi´ Raitytos šakos´Golden King´ Lapalakščiai žali, su auksiniu kraštu´Golden Monique´ Lapalakštis tamsiai žalias, su tamsiai žaliomis dėmelėmis´Gold Princess´ Lapalakštis salotinis, su tamsiai žaliomis dėmelėmis´Danielle´ Lapalakštis tamsiai žalias´De Gantel´ Lapalakščiai baltai žaliĆurly´ Lapalakštis tamsiai žalias, su kreminio atspalvio dėmėmis´Laquia´ Lapalakštis žalias, su baltomis dėmėmis´Midnight Lady´ Lapalakščiai labai tamsiai žali ´Monique´ Lapalakščiai tamsiai žali, banguotiŃatascha´ Lapalakščiai smulkūs, su baltu kraštu´Profit´ Lapalakščiai baltai žali ´Samantha´ Lapalakščiai pilkai žali, su šviesesniu kraštu´Starlight´ Lapalakščiai baltai žali Éster´ Lapalakščiai auksinio atspalvio

Augalų įvairovė didžiulė. Jie gamtoje auga įvairiausiomis sąlygomis. Patalpose, kurioms būdingas atitinkamas šilumos, šviesos ir drėgmės reži-mas, galima auginti parinktas konkrečias augalų rūšis. Ir atvirkščiai – tam tikroms augalų rūšims reikia tam tikrų aplinkos sąlygų. Kambariuose tem-peratūra būna 18–22 °C, tad čia auginami iš atogrąžų kilę augalai, o iš paa-togrąžių kilusius galima auginti tik vėsiose 4–14 °C temperatūros patalpose. Jei patalpų sąlygos atitinka augalų poreikius, juos prižiūrėti bus nesudėtin-ga. Stebėkime gamtą, ypač keliaudami po užsienio kraštus, nes svetimžemiai augalai yra egzotiškiausi. Kopijuodami, pamėgdžiodami gamtą, sukursime patogią ir jaukią aplinką, kurioje saugu augti augalams ir gyventi žmonėms.

45


LITERATŪRA

ABARAVIČIUS, G.; BAUŽIENĖ, M.; KAČINSKAITĖ, I.; KIRDEIKIENĖ, G.; LA-BANAUSKAS, K.; NARKEVIČIŪTĖ, D.; PUODŽIUKIENĖ, D.; SNITKUVIENĖ, A.; ŠKIUDIENĖ, R. Lietuvos dvarai. Kaunas, 2007, 317 p.

BRICKEL, C. Garden Plants of A–Z. London: The Royal Horticultural Society, 1997, 1080 p. ISBN 0-7513-0303-8.

DAGYS, J. Augalų ekologija. Vilnius: Mokslas, 1980, 239 p.GRIFFITHS, M. Index of Garden Plants. London: The Royal Horticultural Society,

1997, 1234 p. ISBN 0-88192-246-3.GUDŽINSKAS, Z. Lietuvos induočiai augalai. Vilnius: Botanikos institutas, 1999,

210 p. ISBN 9986-662-14-1.HOFFMANN, E. K. Kambarinių augalų energija. Vilnius: Alma littera, 2000, 127 p.

ISBN 9986-02-909-0.HURKA, H.; NEUFFER, B.; FRIESEN, N. Botanische Gärten. Orte biologischer

Vielfalt und pflanzengenetischer Ressourcen. Praxis der Naturwissenschaften Biologie in der Schule. Köln, Leipzig, 2005, 4 (54), 26 29 p.

JANKEVIČIENĖ, R. Botanikos vardų žodynas. Vilnius: Botanikos institutas, 1998, 523 p. ISBN 9986-662-10-9.

JOKŠIENĖ, T. Vilniaus pedagoginio universiteto oranžerijos tropikų ir subtropikų augalų kolekcijos ir jų panaudojimas. Vagos: Mokslo darbai. 2006, 69 (22), 1, p. 40–44.

MARKEVIČIENĖ, L.; VAIDELIENĖ, J. Kambarinių augalų auginimas ir kompona-vimas. Valstiečių laikraštis. Vilnius, 2006, 171 p. ISBN 9986-847-98-2.

NATKEVIČAITĖ-IVANAUSKIENĖ, M. Botaninė geografija ir fitocenologijos pagrin-dai. Vilnius: Mokslas, 1983, 270 p.

NASA/Jet Propulsion Laboratory (1999, August 4). JPL Infrared Camera Monitors Huge, Stinky Flower. Science Daily. Prieiga per internetą: http://www.sciencedaily.com ; žiūrėta 2005-08-29.

NAUJALIS, J. R.; MEŠKAUSKAITĖ, E.; JUZĖNAS, S.; MELDŽIUKIENĖ, A. Botani-kos praktikos darbai. Vilnius: VU, 2009, p. 119–150. ISBN 978-9955-33-478-1.

PUPLESIS, R. Pasaulio biologinė įvairovė. Kaunas: Lututė, 2002, 152 p. ISBN 9955-452-73-0.

RUPAINIENĖ, O. Augalų biologijos terminų žodynas. Vilnius: UAB Nacionalinių ty-rimų centras, 1998, 428 p. ISBN 9986-402-13-1.

STAŠAUSKAITĖ, S. Augalų vystymosi fiziologija. Vilnius: Debesija, 1995, 227 p. ISBN 9986-652-00-6.

SNIEŠKIENĖ, V.; VARKULEVIČIENĖ, J.; JURONIS, V. Kambarinės gėlės. Kaunas: Nertera, 2000, 79 p. ISBN 9955-9313-0-2.

SNIEŠKIENĖ, V.; VARKULEVIČIENĖ, J.; JURONIS, V.; STANKEVIČIENĖ, A. In-terjerų augalų adaptyvumo vertinimas. Lietuvos botanikos sodų veikla ir plėtros proble-mos. Vilnius, 2004, p. 107–111.

SNIEŠKIENĖ, V.; VARKULEVIČIENĖ, J.; JURONIS, V. Namuose nauja gėlė. Kau-nas: Margažiedis, 2004, 59 p. ISBN 9955-577-05-3.

46


STRAVINSKIENĖ, V. Aplinkos bioindikacija. Kaunas: VDU, 2009, 332 p. ISBN 978-9955-12-536-5.

SVIRSKIS, A.; VILKONIS, K. Augalų sistematika ir ekologijos pagrindai. Šiauliai: Všį ŠU, 2003, 185 p.

ŠLAPAKAUSKAS, V. A. Augalų ekofiziologija. Kaunas: Lututė, 2006, 416 p. ISBN 9955-692-15-4

VARKULEVIČIENĖ, J.; RAGAŽINSKIENĖ, O.; STANKEVIČIENĖ, A. Tropinių ir subtropinių juosta flora Vytauto Didžiojo universiteto Kauno botanikos sodo oranžeri-joje. Vagos, 2006, 69 (22) 1, p. 95–101.

VARKULEVIČIENĖ, J.; MOTIEJŪNAITĖ, O. Vytauto Didžiojo universiteto Kauno botanikos sodo oranžerijų kūrimo raida ir jose auginamų dekoratyvinių augalų tyrimai. Lietuvos biologinė įvairovė. Vilnius, 2008, t. 3, p. 142–159.

ЦЫБУЛЯ, Н. В.; КАЗАРИНОВА, Н. В. Фитодизайн как метод улудшения среды обитания человека. Растительные ресурсы. 1998, т. 34 (3), с. 112–129.

ЧЕРЕВЧЕНКО, Г. М.; ПРИХОДЬКО, С.,Н.; МОЙКО, Т.,К. и др. Тропические и субтропические растения закрытого грунта. Киев: Наука, 1988, 409 p. ISBN 5-12-000293-5

СААКОВ, С., Г. Оранжерейные и комнатные растения и уход за ними. Ленинград: Наука, 1983, 620 с.

РАК, Я. Энциклопедия комнатных растений. Москва: Ниола 21 век, 2000, 217 с.ТАХТАДЖЯН, А. Система магнолиофитов. Ленинград: Наука, 1987, 439 с.ЧЕКУРОВА, Г., В. Фикусы. Москва: Кладезь-Букс, 2005, 95 с. ISBN 5-93395-081-5ЯКОВЛЕВ, Г., П.; ЧЕЛОМБИТЬКОЬ, В., А. Ботаника. Санкт-Петербург:

СПХФА, 2003, 641 с. ISBN 5-29900-237-8

47


TERMINŲ ŽODYNĖLIS

Aplinka – gamtoje funkcionuojanti sistema, kurią sudaro glaudžiai tar-pusavyje susiję gamtiniai ir žmogaus sukurti komponentai bei juos jungian-čios natūralios ir antropogeninės sistemos.

Acidofiliniai augalai – augalai, augantys rūgščioje aplinkoje (pH 3,5–6,5).

Alkaloidai (arab. alkali – „pelenai“, gr. eidos – „pavidalas“) – sudėtingi, šarminės prigimties, azoto turintys organiniai junginiai, kurie daro didelį fiziologinį poveikį.

Ardas – augalų bendrijos antžeminių ir požeminių vienos grupės or-ganų išsidėstymo visuma, kurioje dominuojančių augalų asimiliuojančios, adsorbuojančios ir kitos svarbios dalys yra daugiau ar mažiau prisiderinu-sios prie tam tikro atmosferos, vandens ar dirvožemio horizonto (aukščio). Ardas yra bendrijos sudėtinė dalis, atskiras jos sluoksnis.

Aktinomorfilinis – savybė, kai žiedo simetrija taisyklinga.Atogrąžos (tropikai) – Žemės rutulio juosta tarp Šiaurės ir Pietų pusru-

tulių 23o27’ lygiagrečių. Augavietė – vieta, kur augalas natūraliai auga.Bamblys – sustorėjusi stiebo dalis, kurioje yra prisegtas vienas ar dau-

giau lapų.Biomas – didelė įvairių organizmų bendrija ir jų gyvenamosios aplinkos

visuma, susidariusi tam tikroje teritorijoje dėl sudėtingų klimato sąlygų. Devonas – paleozojaus eros geologinis Žemės vystymosi periodas. Pra-

sidėjo prieš 416,0±2,8 mln. metų, o baigėsi prieš 359,2±2,5 mln. metų.Dėžutė – daugiasėklis sausas vaisius, kuris subrendęs atsidaro dangteliu,

skylutėmis, danteliais, plyšiais ir pan.Efemerai (gr. ephemeros – trumpalaikis, vienadienis) – vienmečiai auga-

lai, turintys trumpą vegetacijos periodą.Efemeroidai (gr. ephemeros – trumpalaikis, vienadienis, gr. eidos –

panašus) – daugiamečiai šakniastiebiniai augalai, kasmet vegetuojantys tik trumpą laikotarpį (pavasarį, rudenį), o vasarą, sausros metu, patiriantys ra-mybės periodą.

Epifitai (gr. epi – ant, phyton – augalas) – ant kito augalo (dažniausiai stiebo ir šakų) prisitvirtinęs, neparazituojantis augalas, kuris maitinasi sa-varankiškai.

Filogenetinės sistemos (gr. phyle – gentis, rūšis, genesis – gimimas, kil-mė) – rūšių vystymasis jų evoliucijos metu.

48


Fitohormonai (gr. phyton – augalas, hormon – skatinantis) – augalų hor-monai, reguliuojantys jų augimą.

Fitoncidai (gr. phyton – augalas, lot. caedere – užmušti) – augalinės kil-mės medžiagos, daugiausia lakios, neleidžiančios visti mikrobams arba juos užmušančios.

Fotoperiodizmas (gr. photos – šviesa, periodos – sukimasis ratu, laiko ratas) – augalų vystymosi priklausomybė nuo dienos ir nakties ilgumo san-tykio.

Generatyvinis dauginimasis – tai dauginimasis, kai naujas organizmas išauga iš ląstelės, susidariusios susiliejus dviem lytinėms ląstelėms – game-toms.

Gyvenimo forma (biomorpha) – būdingiausi bendros augalo išvaizdos bruožai, kuriuos perteikia morfologinių prisitaikymo prie aplinkos sąlygų visuma; dažnai vadinama biomorfa.

Hekistotermų zona (gr. hekistos – mažiausiai, thermos – šiltas) – žemos temperatūros sritys Arktikoje ir Antarktidoje, kuriose neauga medžiai.

Heliofitai (gr. helios – saulė, phyton – augalas) – saulėtų vietų augalai.Heterofilija (gr. heteros – kitas, phyllon – lapas) – įvairių formų lapų bu-

vimas tame pačiame augale, priklausantis nuo įvairios padėties lapų aplin-kos sąlygų skirtumo.

Hidrofitai (gr. hydor – vanduo, phyton – augalas) – vandeniniai augalai, mažesne savo dalimi pasinėrę vandenyje.

Humusas (gr. humus – žemė, dirvožemis) – puvenos, sudėtingos organi-nės medžiagos, atsiradusios iš sunykusių organizmų liekanų, kurias perdir-bo dirvožemio bakterijos.

Introdukcija (lot. introdustio – įvedimas) – augalo perkėlimas į naujas aplinkos (klimato) sąlygas.

Kaučiukas (angl. caoutchous, < tupių-gvaranių k. kau – medis + uču – tekėti) – standžios masės pavidalo sudėtinga derva, gaunama sukietėjus kai kurių augalų (Hevea, Manihot, Ficus) pieno sultims.

Konvergencija (lot. convergere – suartėti, sueiti) – panašių požymių kil-me besiskiriančiuose organizmuose buvimas kaip prisitaikymo prie panašių aplinkos sąlygų išdava.

Krūmas – augalas su keliais maždaug vienodo storumo daugiamečiais stiebais ir būdingu šakojimusi beveik nuo pat žemės paviršiaus.

Krūmokšniai – krūmų tipo augalas, paprastai ne daugiau kaip 0,5 m aukščio, su keliais daugiamečiais, šiek tiek sumedėjusiais, beveik nuo paže-mio besišakojančiais stiebais.

49


Kserotermų zona (gr. xeros – sausas, thermos – šiltas) – sausų vietų au-galijos zona, kurioje laikosi aukšta temperatūra ir vyrauja sausra.

Kserofitai (gr. xeros – sausas, phyton – augalas) – sausose vietose augan-tys ir sausrą pakelti prisitaikę augalai.

Laja – medžio šakų su lapais visuma.Lianos – laipiojantis, silpnu, beveik be ramstinių audinių, sumedėjusiu

stiebu ar žolinis augalas, galintis vertikaliai augti tik įvairiais būdais kabin-damasis už kitų augalų, uolų ar dirbtinių atramų arba prie jų prisitvirtin-damas.

Lateksas – tai bespalvės, baltos, geltonos ar oranžinės spalvos tirštos sul-tys. Jose yra daug vandenyje arba koloidinėje suspensijoje ištirpusių anglia-vandenių, organinių rūgščių, druskų, alkaloidų, lipidų, taninų ir gleivių.

Megatermų zona (gr. megas – didelis, therme – šiluma) – augalijos zona, kurios klimatui būdinga aukšta temperatūra ir didelis kritulių kiekis.

Meristema (gr. meristes – dalijantis, dalytojas) – audinys, sudarytas iš smulkių parenchiminių, stambius branduolius turinčių ląstelių, kurios, in-tensyviai besidalydamos, formuoja kitus audinius.

Mezofitas (gr. mesos – vidurinis, phyton – augalas) – vidutinio drėgnu-mo augaviečių augalas.

Mezotermų zona (gr. mesos – vidutinis, thermos – šiltas) – vidutinio kli-mato augalijos juosta.

Mezozojus – geologinė era, prasidėjusi prieš 251 mln. metų ir pasibai-gusi prieš 65,5 mln. metų.

Mikrotermų zona (gr. mikros – mažas, thermos – šiltas) – klimato zona su augalais, nepakeliančiais nei labai žemos, nei labai aukštos temperatūros.

Mikrotermai (gr. mikros – mažas, thermos – šiltas) – augalai, augantys apyšilčio klimato sąlygomis, kai vidutinė metų temperatūra 0–14 °C, o vidu-tinis kritulių kiekis vienodai pasiskirstęs.

Paatogrąžės – juosta tarp atogrąžų ir vidutinių juostų.Paklotė – pats paviršius, dar nevirtęs humusu, miškų dirvožemio sluoks-

nis, sudarytas daugiausia iš augalinių liekanų.Paleozojus – geologinė era, prasidėjusi prieš 542,0 mln. metų ir pasibai-

gusi prieš 251,0 mln. metų.Papėdlapis – makšties pavidalo dengiamasis lapas, apsupantis Araceae

šeimos augalų žiedyną.Puskrūmis – augalas, kurio ūglių tik apatinė dalis yra daugiametė ir su-

medėjusi, o viršutinė dalis yra žolinė, vienmetė ir žiemą nušąla arba nu-džiūsta.

50


Ramybės periodas – vegetacijos metu nepalankus periodas, kai visi gy-vybės procesai labai sulėtėja.

Saponinai (lot. sapo – muilas) – augaluose randami junginiai iš gliukozi-dų grupės, kurie, ištirpinti vandenyje, gausiai putoja ir tuo panašūs į muilą.

Sciofitai (gr. skia – šešėlis, phyton – augalas) – pavėsį mėgstantys ūks-miniai augalai.

Skrotelė – suartėjusių lapų grupė. Pamatinė skrotelė – kai susitelkę la-pai yra prisegti stiebo pamate; Viršūninė skrotelė – kai susitelkę lapai yra prisegti stiebo viršūnėje.

Sporofilas (gr. sporos – sėkla, phyllon – lapas) – pakitęs lapas, kuriame gaminasi sporangės ir sporos.

Sporofitas (gr. sporos – sėkla, phyllon – lapas) – nelytinė, diploidinį chro-mosomų rinkinį turinti augalų karta, produkuojanti sporas.

Spora (gr. sporos – sėkla) – specializuota vienaląstė nelytinio augalų dau-ginimosi struktūra.

Strobilas (gr. strobilos – kankorėžis) – kai kurių sporinių induočių ir sėk-linių augalų ūglio viršūnėje esanti sporinė varputė. Strobilą paprastai sudaro centrinė ašis ir pakitę lapai sporofilai, prie kurių susiformuoja sporangės.

Substratas (lot. sub – po, stratum – sluoksnis) – pagrindas augalui prisi-tvirtinti arba įsitvirtinti ir jame (ant jo) egzistuoti.

Sukulentai (lot. succus – sultys) – neįprastai sustorėjusius, sultingus la-pus ar stiebus turintis augalas, gebantis pakitusiuose vegetatyviniuose orga-nuose kaupti vandens atsargas.

Svogūnas – pakitęs požeminis, dėl labai sutrumpėjusių tarpubamblių įgijęs disko ar ovalo formą stiebas su sultingais, labai prigludusiais žvyniš-kais lapais, kuriuose kaupiasi vanduo ir atsarginės maisto medžiagos.

Šakniagumbiniai – sustorėjusios šaknies dalys, sandėliuojančios maisto medžiagas.

Šakniastiebis (lot. rhizoma) – pakitęs, paprastai požeminis daugiame-tis ūglis su pumpurais, pridėtinėmis šaknimis ir žvyniškais, kartais beveik nepastebimais chlorofilo neturinčiais lapais. Atlieka atsarginių maisto me-džiagų kaupimo, augalų vegetatyvinio atnaujinimo ir dauginimo funkcijas.

Šliaužiantis stiebas – tai stiebas, kuris driekiasi žeme ir ties bambliais leidžia pridėtines šaknis.

Taksonas (gr. taxis – sudėstymas tam tikra tvarka) – bet kokio rango (rūšies, genties, šeimos, klasės ar pan.) organizmų sistematinė grupė.

Tarpubamblis – stiebo dalis tarp dviejų gretimų bamblių.

51


Uoga – neatsidarantis, paprastai daugiasėklis augalų vaisius su sultingu apyvaisiu.

Vegetatyvinis dauginimasis – augalų nelytinio dauginimosi reiškinys, kai naujas organizmas atsiranda iš įvairių motininio augalo vegetatyvinių organų dalių.

Vienanamiškumas – augalų vienalyčių kuokelinių ir piestelinių arba dvilyčių žiedų susidarymo ant tų pačių individų reiškinys; tokie augalai va-dinami vienanamiais.

Jokšienė, Teresė; Varkulevičienė, Judita Kambarinių augalų kolekcionavimas. Mokymo priemonė universitetų ir kolegijų

studentams / Teresė Jokšienė, Judita Varkulevičienė. – Kaunas: Vytauto Didžiojo univer-siteto leidykla, 2011. – 52 p.

ISBN 978-9955-12-743-7 (elektroninė versija) ISBN 978-9955-12-742-0 (spausdinta versija)

Mokymo priemonės tikslas – supažindinti su esminiais augalų kolekcionavimo principais. Pateikiama pavyzdžių, kaip kolekcionuoti pagal šeimas, gentis ir rūšis. Lei-dinyje trumpai aptariama augalų vystymosi raida, augalų sistematika, nurodoma kilmė, paplitimas, morfologiniai požymiai, biologinės savybės. Knygoje patariama, kaip auginti, dauginti, paruošti tinkamą substratą ir tinkamai prižiūrėti augalus.

Kolekcionuoti augalus naudinga pačiam žmogui, nes ši veikla ugdo įvairius cha-rakterio bruožus – darbštumą, atsakingumą, kruopštumą, pastabumą, lavina mąstymą: augalų reikia surasti, o norint juos sėkmingai auginti, būtina susieti botanikos, agrono-mijos, chemijos, fizikos ir kitų mokslų žinias.

Augalų kolekcionavimas yra užsiėmimas, kuris ugdo veiklos aplinkoje įgūdžius, pagarbą gyvybei, kurių reikia norint sėkmingai auginti augalus, taip pat moko stebėti, analizuoti, lyginti, pritaikyti žinias – formuoja visuminę aplinkos sampratą.

Kolekcionuoti augalus gali įvairaus amžiaus ir gebėjimų žmonės visą gyvenimą. Ypač augalų kolekcionavimu reikia sudominti vaikus, kad jie turėtų naudingą užsiėmi-mą, lavintų estetinius jausmus, nuo mažens būtų skiepijama meilė augalams.

Knyga skiriama botanikams, biologams, biologijos ir agronomijos sričių dėstyto-jams, studentams, moksleiviams, studijuojantiems gėlininkystę, želdinių dizainą, interje-ro želdintojams ir gėlininkams mėgėjams.

UDK 635.9(075.8)

Teresė Jokšienė Judita Varkulevičienė

KAMBARINIŲ AUGALŲ KOLEKCIONAVIMASdekoratyviniai interjero augalai

Mokymo priemonė universitetų ir kolegijų studentams

Redagavo Simona GrušaitėMaketavo Janina BaranavičienėNuotraukos Teresės Jokšienės

Užsakymo Nr. K11-149 Išleido Vytauto Didžiojo universiteto leidykla

S. Daukanto g. 27, LT-44249 Kaunas

Jo-115

KAMBARINIŲ AUGALŲ KOLEKCIONAVIMAS › cris › bitstream › 20.500.12259 › 214 › ... · mi...

Documents

Transcript of KAMBARINIŲ AUGALŲ KOLEKCIONAVIMAS › cris › bitstream › 20.500.12259 › 214 › ... · mi...