Linkiu šviesių 2014 metų

Mieli „Valstiečių laikraščio“ skai­tytojai, brangūs mokytojai, diena pradėjo ilgėti. Tai sukelia malonių minčių ir džiugina sielą. Puiki ži­nia atskriejo iš Lietuvos: Veriškių lietuvišką pradinę mokyklą apgynė Lietuvos vyriausiasis administra­cinis teismas. Įdėmiai perskaičiau ilgą teismo sprendimą, kuriame pa­grįsti tyrimo duomenys. Anksčiau Vilniaus apygardos administracinis teismas atmetė mokyklos prašymą apginti ją nuo neteisingo Vilniaus r.savivaldybės sprendimo. Prisipažin­siu, buvo nelengva išgirsti šią žinią. Keista ir nesuprantama, kad savi­valdybė ėmėsi provokacijos prieš puikiai dirbančią mokyklą. Šiame numeryje spausdinamame straips­nyje smulkiai išdėstyta šios bylos medžiaga. Gėda tiems, kurie užsi­merkė, kai buvo skriaudžiama mo­kyklos direktorė Dalia Peciūnienė, neapgynė jos. Juk Lietuva – valsty­bė, o ne kokios nors lenkuojančios savivaldybės įkaitė. Aš patyriau, ką reiškia Vilniaus rajone kurti lietu­višką židinį. Tautos fondas išsaugo­jo Vilniaus r. Lavoriškių vidurinę mokyklą, kuri išaugo į gimnaziją. Tai padaryta energingos ir darbščios lietuvės Ramunės Katinauskienės dėka. Kilniausi Lietuvos mokytojai turėtų pasekti jos pavyzdžiu ir siekti, kad Vilniaus ir Šalčininkų rajonuo­se visuose kaimuose ir miesteliuo­se tėvai galėtų mokyti savo vaikus valstybine kalba.

Kitas 2013 m. įvykis – visus me­tus vykęs Tautos fondo ir „Vals­tiečių laikraščio“ konkursas „Lie­tuviai – žydų gelbėtojai“. Rašiau apie tai „Tėviškės šviesoje“ ne kar­tą ir džiaugiausi rašiniais, kuriuose atskleisti mūsų didvyrių paveiks­lai. Mane pasiekė žinios, kad kon­kursas baigėsi sėkmingai. Skaičiau visus išspausdintus rašinius ir di­džiavausi, kad auga puikus lietuvių tautos atžalynas. Tikiu, kad jis kurs dar šviesesnę ir teisingesnę Lietu­vą. Konkursas baigėsi, bet, manau, mokyklose kraštotyros būreliuose, skautų telkiniuose mokiniai ir toliau domėsis šia tema, nužers dulkes nuo tolimos praeities.

Trylika metų Tautos fondas kar­tu su „Valstiečių laikraščiu“ leido „Tėviškės šviesą“. Laikraščio vyriau­sioji redaktorė Meilė Taraškevičienė rašė, kad „Tėviškės šviesa“ neužges ir 2014 m. puoselės tas pačias verty­bes – tautinį auklėjimą ir demokra­tijos ugdymą. Tad likite su „Valstie­čių laikraščiu“.

Laimingų jums 2014 metų, as­meninės laimės, sėkmės gyvenime ir kūryboje.

Džiugiai Jurgis Valaitis ( JAV)

Tėviškės šviesaPRIEDAS APIE ŠVIETIMĄ

Linkiu šviesių

2013 m. gruodžio 28 d. Nr. 102–103 (9327–9328)Valstiečių laikraštis

Remia Tautos fondas (JAV)

Elona Bagdanavičienė

Parodų ir kongresų centre „Li­texpo“ vyko trečia nacionalinė švietimo paroda „Mokykla 2013“. Ją atidarė Prezidentė Dalia Gry­bauskaitė ir švietimo ir mokslo ministras Dainius Pavalkis.

Naujų technologijų naudojimas

Pasak Prezidentės, modernios technologijos, milžiniškas informa­cijos srautas, naujos knygos ir kom­piuterių programos skatina mokyk lą atsinaujinti. Švietimo ir mokslo mi­nistras pabrėžė, kad švietimo siste­ma iš tiesų stengiasi žengti kartu su technologijų pažanga. „Ypač skati­name mokinių domėjimąsi gam­tos mokslais. Europoje pastebimas polinkis rinktis socialinius mokslus vietoje fi zikos, chemijos, biologijos. O darbo rinka laukia būtent šių sri­čių specialistų“, – sakė švietimo ir mokslo ministras D.Pavalkis.

Tris dienas trukusioje paro­doje vyko daugiau kaip 100 ren­ginių, kuriuose buvo pristatytos naujausios mokymo tendencijos ir naujų technologijų naudoji­mas ugdant mokinius. Šių metų parodos tema – gamtos mokslai, pasaulio pažinimas. Daug dėme­sio buvo skiriama kūrybingam ir aktyviam mokymuisi, tyrinėjan­

čiai mokyklai, kurioje kiekvienas mokinys gali atskleisti geriausius gebėjimus.

Parodoje veikė specialiai įreng­tas mokytojų diskusijų kambarys ir moderniomis technologijomis ap­rūpintos klasės, kuriose pedagogai, edukologai vedė įvairių dalykų pa­mokas, taikė ugdymo naujoves, su­sitiko su švietimo ekspertais.

Laboratorija ant ratų

Pirmą kartą buvo pristatyta mokslinė laboratorija ant ratų, pa­rengta kelionėms po mokyklas. Mo­bilioje laboratorijoje mokiniai ga­

lėjo tapti tyrėjais – moderniausiais prietaisais atlikti įvairius mokslinius eksperimentus, tirti gyvąją gamtą ir konstruoti robotus. Išskirtinio di­zaino vilkiko puspriekabėje įreng­toje laboratorijoje paskaitų vienu metu galėjo klausyti beveik 30 mo­kinių.

Dar viena šių metų parodos „Mokykla“ naujovė – švietimo va­dovų forumas, suteikiantis išskirtinę galimybę mokyklų ir kitų ugdymo įstaigų vadovams pasikeisti minti­mis apie lyderystę ir bendradarbia­vimą, pasidalyti gerąja patirtimi ir kasdieniais rūpesčiais, sužinoti švie­timo pasaulio naujoves.

Parodoje mokyklų bendruo­menių nariai taip pat galėjo gauti naujausios informacijos apie ug­dymo naujoves, stažuotes, moky­mus, dalyvauti įvairių mokymo priemonių pristatymuose, kūrybi­nėse dirbtuvėse.

Bernardas ŠaknysVL žurnalistas

Mokinių ir studentų rašinių konkursą „Lietuviai – žydų gelbė­tojai“ surengė Tautos fondas (JAV) ir „Valstiečių laikraštis“ pagal knygą „Tie, kurie gelbėjo 1941–1944. Žydų gelbėjimas Lietuvoje“. Šią knygą išleido Lietuvos gyven­tojų genocido ir rezistencijos tyri­mo centras 2012 m. Vilniuje. Kny­gos leidybą rėmė Tautos fondas, dovanojęs knygą visoms Lietuvos švietimo įstaigoms. Šių metų pa­vasarį prasidėjusiame konkurse dalyvavo visos Lietuvos mokiniai ir studentai.

Trys geriausieji

Konkurso pabaigtuvės vyko Lietuvos edukologijos universite­te (LEU). Suvažiavo šio konkurso laimėtojai ir juos palydėję tėveliai, artimieji, mokytojai. Pabaigtuves pradėjusi „Valstiečių laikraščio“ vyriausioji redaktorė Meilė Ta­raškevičienė nuoširdžiai padėkojo LEU rektoriui akademikui Algir­dui Gaižučiui už suteiktą galimy­bę susirinkti vienoje garbingiau­sių aukštųjų mokyklų. Rektoriaus įgaliotas LEU tarybos narys prof. Antanas Kiveris dalyvavo pabaig­tuvėse ir mielai sutiko pagiedoti. Konkursas prasidėjo Juozo Gal­

diko giesme „Malda už Tėvynę“, kuri pakiliai nuskambėjo amfi te­atrinės auditorijos skliautais. Tai sušildė pabaigtuvių dvasią, pakėlė suvažiavusiųjų nuotaiką. Prasidėjo iškilmingiausias momentas – nu­galėtojų pagerbimas.

„Malonu jus visus matyti. No­riu pabrėžti, kad kiekvienas kon­kurso rašinys yra įdomus ir savi­tas, kupinas gilių minčių, įžvalgų apie mūsų tautos istorijos praeitį ir dabartį. Rašiniuose atspindėtas humaniškumas ir požiūris į tuos, kurie, nepabūgę mirties, gelbėjo pa­smerktuosius mūsų buvusios vals­tybės piliečius. Vadinasi, mokykla ugdo kilnias, šviesias asmenybes.

Stengėmės teisingai įvertinti vi­sus rašinius, atsižvelgti į pasirink­to rašinio kokybę, įdėtą triūsą, ori­ginalumą“, – kalbėjo vyriausioji redaktorė M.Taraškevičienė, šio konkurso vertinimo komisijos pir­mininkė.

Mergaitė iš Šepetos

Vyriausioji redaktorė paskelbė, kad konkurso nugalėtoja tapo Ku­piškio r. Almos Adamkienės pa­grindinės mokyklos mokinė Ban­guolė Žalnieriūnaitė. Jai ir įteikta pirmoji Tautos fondo įsteigta pre­mija. Pasak vertinimo komisijos pirmininkės M.Taraškevičienės, Banguolės rašinys ne tik atiti­ko visus konkurso reikalavimus, bet ir buvo labai vaizdingas, gi­lus. Autorė atskleidė daugelį fak­tų, lankėsi archyvuose, susitiko su gelbėtojų giminėmis. Jos ty­rinėjimai įdomūs, reikšmingi.

Konkursas pasibeldėį rūsčią praeitį

Vilniuje vyko švietimo paroda „Mokykla“Vytautas BigailaAlytaus Šv. Benedikto gimnazijos direktorius

Švietimui skirta paroda la-bai reikšminga. Ją aplankė dešimt mūsų gimnazijos mokytojų. Malonu, kad nuolat tobulėja švietimo sąran-ga. Kiekviena naujoviška mokymo ir ugdymo priemonė labai svarbi, ji palengvina mokytojų darbą ugdant jaunimą. Tačiau nereikėtų pamiršti, kad nesukurta ir, tikiuosi, nebus su-kurta mechaninė priemonė, kuri pa-keistų mokytoją. Geras mokytojas ir jo meilė mokiniui, reiklumas, išmin-tingumas – didžiosios pedagoginės vertybės, turinčios padėti mokiniui dabar ir ateityje išmokti gyvenimo meilės ir gebėjimo kurti, būti naudin-gam savo šeimai, tautai ir pasauliui.

Mūsų gimnazijos pedagogai dirbdami ir kurdami stengiasi kuo geriau pažinti ilgaamžę tautos mo-kyklą, remiasi Prano Mašioto, Juozo Geniušo bei kitų mūsų tautos pe-dagogų ir edukologų sukaupta pa-tirtimi. Nuoširdžiai dėkojame švieti-mo parodos „Mokykla“ rengėjams.

Parodoje „Mokykla 2013“ lankėsi Lietuvos Prezidentė. fotodiena.lt nuotrauka

Geriausieji konkurso „Lietuviai – žydų gelbėtojai“ dalyviai atvažiavo iš įvairių šalies vietovių. Ruslano Kondratjevo nuotrauka

Nukelta į 22 p.

22 2013 m. gruodžio 28 d. • Nr. 102–103 (9327–9328)Valstiečių laikraštis

Jūratė StankevičienėDirektorės pavaduotoja ugdymui

Prieš dešimt metų Širvintų ra­jono Gelvonų vidurinėje mokyk­loje mokėsi jaunimo klasių mo­kiniai, kurie čia galėjo įgyti ne tik pagrindinį išsilavinimą, bet ir tam tikrų profesijų žinių. Mergi­nos mokėsi siuvėjo amato, vai­kinai galėjo įgyti staliaus speci­alybės pradžiamokslio įgūdžių. Į mokyk las atkeliavęs mokinio krepšelis pakoregavo mokinių srautus tarp mokyklų. Kiekvie­na mokyk la savo mokinių laikė­si tvirtai įsikibusi, todėl jaunimo klasėse mokinių labai sumažėjo.

Patrauklios mokymosi formos paieškos

Kaimo mokykla, kuri turi pui­kią mokymo bazę ir atsidavusius savo darbui mokytojus, kad išliktų kaip vidurinė mokykla, turėjo ieš­koti naujų patrauklių mokymo for­mų ir, svarbiausia, mokinių. Išeitis rasta – suaugusiųjų mokymas. Ats­kiros suaugusiųjų mokyklos rajo­ne nebuvo, todėl 2009 m. rugsėjį į 8–12 klases buvo pakviesti visi no­

rintieji baigti vidurinę mokyklą ir įgyti išsilavinimą patvirtinantį do­kumentą. Savarankiško mokymosi forma pasirodė itin patraukli. Jau pirmaisiais metais į suaugusiųjų kla­ses susirinko 42 mokiniai, šiemet jų buvo net 90.

Vakarais kabinetuose dega švie­sos. Į pamokas susirenka suaugu­siųjų klasių mokiniai. Per šiuos penkerius metus pasikeitė ir mo­kymo forma. Dabar mokymas or­ganizuojamas pagal pavienės mo­kymosi formos nuotolinį mokymo proceso organizavimo būdą. Mo­kiniai gali atsiskaityti konsultaci­jų ir pamokų metu, naudodamiesi informacinėmis technologijomis. Į mokyklą mokytis gali atvykti kiek­vienas norintis įgyti išsilavinimą, nes priėmimas į suaugusiųjų klases vyksta visus metus. Prieš penkerius metus tikrai nesitikėjome sulaukti tiek daug mokinių.

Mokinių kasmet daugėja

Kiekvienais metais mokinių dau­gėja. Pernai mokykloje mokėsi net 111 mokinių. Dvyliktą klasę per ket verius metus baigė 114 moki­nių. Šiemet suaugusiųjų klasėje yra

42 abiturientuai. Kas paskatino juos baigti vidurinę mokyklą ir įgyti iš­silavinimą patvirtinantį dokumen­

tą? Vienuoliktokė Daiva sakė, kad tikrai ne noras gauti dokumentą, o šiandieninis supratimas, kad mūsų konkurencingoje visuomenėje gali įsitvirtinti tik toks žmogus, kuris nori mokytis, studijuoti, persikva­lifikuoti. Darbo rinka reikalauja vis daugiau kvalifikuotų darbininkų, o nebaigus vidurinės mokyklos sunku rasti darbą. Be to, kiekvieno šeimoje auga vaikai, kuriuos reikės išleisti į mokslus, todėl mes, tėvai, privalome galvoti apie savo išsilavinimą. Juk mokytis niekada ne vėlu. Beje, visai smagu konkuruoti su dukra ar sū­numi – tos pačios ar žemesnės kla­sės mokiniu.

Buvęs abiturientas Rolandas brandos egzamino rašinyje rašė: „Mes, skubėdami gyventi ir norėda­mi būti kuo greičiau suaugę, prida­rome daug klaidų. Metame mokyklą ir išeiname į darbo rinką. Norėdami pasididžiuoti prieš bendraamžius, kad turime pinigų, įsidarbiname statybose, kur juodojoje darbininkų grandyje nebūtinas išsilavinimas ir specialiosios žinios. Aišku, tu dirbi ir uždirbi, bet greitai supranti, kad dirbi nekvalifikuotą darbą, esi vari­nėjamas iš kampo į kampą. O tau – tik septyniolika metų... Argi apie tokią gyvenimo pradžią svajojai? Ši karti gyvenimo patirtis mane grąži­no į mokyklos suolą.“

Populiariausias egzaminas

Mes, mokytojai, džiaugia­mės, kad sulaukiame mokinių, siekiančių savo tikslo, savo gy­venimą siejančių su tolesnėmis studijomis universitetuose, ko­legijose, verslo mokyklose. Džiu­gu, kad kiekvienais metais suau­gusiųjų klasių mokiniai renkasi laikyti valstybinius egzaminus. Išlaikytų valstybinių egzaminų vidurkis kasmet būna didesnis nei 50 balų.

Iš pasirenkamų mokyklinių eg­zaminų populiariausias techno­logijų egzaminas. Vyrai rengiami automobilio techninės eksploata­cijos, moterys – maisto gaminimo technologijų egzaminams. Egza­minus sudaro trys dalys: pirmiau­sia parengiamas darbo aprašas, po to gaminamas produktas ir patei­kiamas jo pristatymas. Šie egza­minai – tikra gyvenimo praktika. Mokiniai gali parodyti gyvenime įgytas žinias ir įgūdžius. Šiuolai­kinio vyro neįsivaizduojame ne­vairuojančio automobilio, o dar jei jis geba jį suremontuoti, tai yra dviguba nauda šeimai. Moterys per egzaminą gali parodyti kuli­narinius gebėjimus, perteikti savo virtuvės paslaptis.

Rašinio kalba turtinga, stilius geras. Klasės draugai palydėjo Banguolę į konkurso pabaigtuves, kartu džiau­gėsi su autore. „Tai buvo sunkiausias gyvenime rašinys, nes bėgantys me­tai jau daug ką užpustė užmaršties dulkėmis. Jas reikėjo nužerti, paro­dyti mūsų kartai didvyrių pasaulius. Juk išgelbėti gyvybę – šventas daly­kas“, – sakė Banguolė.

Antros vietos laimėtojas Vilniaus universiteto studentas Vytenis Čer­vokas konkursui pateikė išsamų ra­šinį „Bijūnų kaimo teisuoliai“. Jis įtaigiai aprašė konkrečių žmonių li­kimus, apibūdino tų tragiškų tautos metų realybę.

Trečios vietos laimėtojas LEU pirmo kurso studentas Tomas Ale­knavičius rašinyje „Dievo dovana – ilgas ir prasmingas gyvenimas“ pa­bandė atskleisti didvyrišką žymios lietuvių veikėjos, kuri baisiu istorijos

laikotarpiu saugojo ir gelbėjo dau­gelį gyvybių, poelgį. Tomas susiža­vėjo nuostabiu teisuolės gyvenimu, svajodamas ateityje susitikti su Bi­rute Federavičiene ir parašyti dar daugiau rašinių. „Tokie žmonės – žvaigždės mūsų tautoje. Jos mums turi kuo ryškiau spindėti, tiesti gyve­nimo kelią link amžinųjų vertybių – kilnumo, teisingumo, drąsos“, – sakė trečios vietos laimėtojas.

Paskatinamųjų premijų laureatai

Net 19 konkurso dalyvių įteik­tos paskatinamosios premijos. M.Taraškevičienė sakė: „Kitų kon­kurso dalyvių rašiniai taip pat verti pagyrų. Jie visi įvertinti. Paskatina­mąsias premijas skyrė dr. Rožė Šom­kaitė, viena didžiausių šio konkurso pagalbininkių, talkininkių. Ačiū jai, padėjusiai suburti didelį mecenatų

būrį tiek išeivijoje, tiek Lietuvoje. Jau skelbėme premijų steigėjų var­dus. Jie buvo priminti ir pabaigtu­vėse. Primename tuos gerus, kilnius žmones: dr. Rožę Šomkaitę, dr. Ni­jolę Bražėnaitę­Paronetto, inžinie­rių Jurgį Valaitį. Visi jie – iš JAV. Iš JAV ir kunigas Kęstutis Žemai­tis, Ugnė Aronson, Aleks Aronson, Lukas Aronson. Ugnė Aronson dvi paskatinamąsias premijas skyrė savo tėvelio ir mamytės atminimui. Iš JAV premijas skyrė Nijolė Sabai­tytė­Levinson, Birutė Pocius.“

Kiek trumpesnis Lietuvos gera­darių sąrašas. Malonu paminėti, kad pirmoji paskatinamąją premiją kon­kursui pasiūlė Kovo 11­osios akto signatarė Romualda Hofertienė. „Nuostabu, kad „Valstiečių laikraš­tis“ ir Tautos fondas surengė tokį konkursą. Tai – savotiška dvasinė dovana mūsų jaunimui, kuris turė­

tų žinoti tiesą apie lietuvius, gelbė­jusius žydus niūriausiu mūsų šaliai laikotarpiu. Ačiū rašinių autoriams ir konkurso rengėjams, nes tai buvo labai sunkus konkursas, kurį įveikė mūsų jaunuoliai“, – sakė „Valstie­čių laikraščiui“ Romualda Hofertie­nė. Visiems rašinių autoriams įteik­ti vokai su paskatinamųjų premijų steigėjų pavardėmis, tarp jų ir buvu­sio „Valstiečių laikraščio“ vyr. redak­toriaus Jono Švobos, prof. Gražinos Ručytės­Landsbergienės, kardiolo­gės Irenos Butkuvienės, gydytojos Dainos Švėgždaitės.

M.Taraškevičienė padėkojo vi­siems įvertinusiems konkurso pras­mę ir reikšmę. Ji atkreipė dėmesį į Žygimanto Pagalio, Airos Guraus­kaitės rašinius. Pasidžiaugė Nikode­mo Jono Valiušaičio, besimokančio Vokietijoje, Vasario 16­osios gim­nazijoje, jo sesers Gabrielės Emi­lijos, Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos moksleivės rašiniais. Pa­minėjo Gintarės Kapliukaitės, Tve­rečiaus (Ignalinos r.) tarme parašy­tą rašinį, kuris apdovanotas kunigo Kęstučio Žemaičio paskatinamąja premija ir jo tėvo Vinco Žemaičio knyga „Nuo Šeimenos krantų“.

Konkursą vainikavo trum­pas koncertėlis. LEU profesorius A.Kiveris atliko Alfonso Raudoni­kio dainą „Kur balti keleliai“. Tre­čios vietos laimėtojas Tomas Alek­navičius birbyne atliko J.Švedo „Raliavimą“ ir V.Paketūro „Sker­co“. „Dar kartą sveikinu visus, suva­žiavusius iš Alytaus, Kupiškio, Di­džiasalio, Kauno. Ačiū jums, linkiu laimingų 2014 metų. Nepraraski­te tikėjimo savo jėgomis ir siekite užsibrėžtų tikslų“, – renginį baigė M.Taraškevičienė.

Mokinius palydėję tėvai džiau­gėsi prasmingomis pabaigtuvėmis, kurias renginyje dalyvavęs LEU profesorius Vaidas Matonis pava­dino žingsniu į žiaurią Lietuvos istorijos atkarpą. „Teneužkloja šio kelio metų dulkės. Ačiū „Valstie­čių laikraščiui“ ir Tautos fondui už šį renginį“, – sakė LEU profe­sorius V.Matonis. „Toks konkur­sas ugdo mokinį, šviesina jo sielą. Gerai, kad redakcija rengė jį pati, be pagalbininkų moderatorių, ku­rie pastaruoju metu populiarūs“, – profesorių papildė Algimantas Pa­galys, konkurso dalyvio Žygiman­to tėvelis.

Suaugusieji grįžta į mokyklą

Jaunuoliai įgyja ne tik pagrindinį iš­silavinimą, bet ir profesiją.

Autorės nuotrauka

Konkursas pasibeldė į rūsčią praeitį Atkelta iš 21 p.

Pirmąją Tautos fondo įsteigtą premiją laimėjo Banguolė Žalnieriūnaitė.

T.Aleknavičius už rašinį „Dievo do­vana – ilgas ir prasmingas gyveni­mas“ gavo trečią premiją.

Gintarę Kapliukaitę, laimėjusią paskatinamąją kunigo Kęstučio Žemaičio premiją, atlydėjo mama ir sesė. Ruslano Kondratjevo nuotraukos

Tėviškės šviesa

2013 m. gruodžio 28 d. • Nr. 102–103 (9327–9328)Valstiečių laikraštis 23

Prof. Vaidas MatonisLietuvos edukologijos universiteto Ugdymo mokslų fakulteto prodekanas

Lietuvos edukologijos universite­to Ugdymo mokslų fakultete rengia­mi keturių meninio ugdymo sričių –dailės, muzikos, šokio ir teatro –specialistai. Geriausi visų minėtų sričių absolventai studijas gali tęsti pagal visų keturių meno sričių edu­kologijos magistrantūros progra­mas. Vadinasi, ugdome puikų at­žalyną, kuris ateityje turtins mūsų valstybės meno ir kultūros aruodus.

Siekiai

Siekiama, kad ypač svarbių daly­kų – dailės, muzikos, teatro, šokio – pedagogai, kaip ir kitų dėstomų daly­kų mokytojai bei apskritai ugdytojai, ne tik atliktų standartizuotas pareigas, bet ir puoselėtų šiuolaikinės edukolo­gijos lūkesčius, rūpintųsi ugdomų bū­simųjų specialistų gebėjimu sukrauti mokiniams kuo brandesnį ir turtin­gesnį dvasinių vertybių aruodą. Į ku­rią Lietuvos mokyklą neužsuksi, visur pastebėsi mokytojų ir mokyklos va­dovų rankomis sukurtą jaukią aplin­ką, pajusi meno priemonėmis uždegtą šviesą. Neseniai „Valstiečių laikraštis“ rašė apie Prienų r. Naujosios Ūtos pa­grindinės mokyklos gyvenimą. Direk­toriaus pavaduotoja Regina Žvirblie­nė uždegė mokytojus ugdyti meninę kūrybą, įtraukti mokinius į meninės kūrybos erdvę. Ji dėkinga Lietuvos edukologijos universitetui, kad iš šios aukštosios mokyklos atėję pedagogai turi palankią dirvą įprasminti univer­sitete įgytus meninės kūrybos pradus. Kaip gali nesidžiaugti muzikos moky­tojos Vilijos Vilkaitienės muzikos, dai­lės pamokomis, jos darbu bibliotekoje?

Ne tik muzikos, dailės, teatro, šo­kio mokytojai, bet ir kitų dalykų pe­dagogai gali kurti ir rūpintis meno pažinimu. Naujosios Ūtos pagrindi­nės mokyklos matematikos mokytoja Ina Aleksiūnienė tapo žinoma visoje Lietuvoje meninių karpinių kūrėja, puoselėtoja. Neatsitiktinai mokiniai džiaugiasi šia specialiste ir dalyvauja karpinių būrelio veikloje. Naujosios Ūtos mokykla žavi kiekvieną, kuris užsuka į šį švietimo židinį.

Ilgai reikėtų pasakoti apie dai­lės, šokio, muzikos, teatro apraiškas mokyklose ir gimnazijose, ikimoky­klinėse ir priešmokyklinėse ugdy­mo įstaigose. Norėčiau pabrėžti, kad meninio ugdymo pradžia – vaikų lopšelis, darželis, pradinė mokykla,

kur sukuriami tvirti viso gyvenimo pamatai. Dargi papildysiu: gimtie­ji namai, kaimas ar miesto gatvė, kurioje prasideda mokinio kelias į brandos amžių. Į šią tiesą orien­tuojami visi Lietuvos edukologijos universiteto profesoriai, dėstytojai, studentai.

Mokytojo duona – ne vien pamokos

Pamoka – svarbus mokymo ir ug­dymo šaltinis, tačiau ne vienintelis. Ignalinos r. Didžiasalio „Ryto“ gimna­zijos mokytoja Dalia Pajėdienė baigė studijas tuomečiame Vilniaus pedago­giniame institute. Mieste gimusi, au­gusi, atsidūrė Ignalinos rajono Tvere­čiaus miestelyje. Prigijo, suprato krašto dvasią, ėmė piešti, tapyti. Meilę mūsų tautos menui ji perduoda mokiniams. Ir ši mūsų valstybės švietimo įstaiga turtinga meno, atėjusio iš kaimo so­dybų, vienkiemių, miestelių, šaltinių.

Lūkesčiai

Neatsitiktinai paminėjau konkre­čius pavyzdžius: jie atspindi Lietuvos edukologijos universiteto lūkesčius. Vienas svarbiausių – rengti kūrybin­gus mokytojus, gerai žinančius savo užduotį mokykloje, pamokose ir po pamokų, kad neliktų nė vieno moki­nio nuošalėje, kad niekas nesiteisin­tų, jog muzikai, dailei, šokiui, teatrui Dievas nedavė gabumų. Argi? Gal ir nedavė, bet jei pasirinkai mokyto­jo kelią, įgyk jų savarankiškai būtent Lietuvos edukologijos universitete.

Nenorėčiau smulkiau pasakoti apie Lietuvos edukologijos universitete su­darytas sąlygas suprasti šokio, muzi­kos, dailės, teatro menines ir ugdo­mąsias paslaptis. Šiam tikslui skirtos salės, laboratorijos, naudojamos įvai­rios technologijos. Būsimasis mokyto­jas gali visapusiškai pasirengti įženg­ti į meno pažinimo pasaulį ir jame pasisemti vertybių, būtinų mokytojo

darbe. Tačiau ar visi studentai tai su­pranta? Ar jie pakankamai išnaudo­ja nelengvai universiteto sukurtos (ir toliau gerinamos) bazės galimybes?

Be teatro blandu

Mokykla, turinti teatrą, gali daug labiau paveikti mokinius ir įpratinti juos prie tikrojo gyvenimo pažini­mo. Daugelis mokyklų į šią meno šaką įtraukia kone visus ugdytinius –gabius ir ne tokius gabius. Kiek dvasinių jėgų mokinio sielai sutei­kia vaidinimas spektaklyje? Ypač ne tokiam gabiam. Vaidindamas jis at­randa save ir tampa tikru mokyklos bendruomenės nariu.

Ar mokyklose populiarūs šokių rateliai? Tikri šokėjai suburiami, o vienišiai lieka šešėlyje. „Per mokyk­los vaidinimą atradau save, pajutau savo vertę“, – sakė man daugelis jau­nuolių, net studentų.

Be mokinių teatro, būrelio moky­kla tampa blandi. Bet daug laimi tos

švietimo įstaigos, kurios į mokyk­linius vaidintojų būrelius pakviečia ir mokinių tėvus. Norėčiau papra­šyti mokytojų: išmokykite mokinius šokti, vaidinti, piešti, dainuoti, groti. Visus. Dėl laimingesnės jų vaikystės ir šviesesnio asmeninio gyvenimo.

Pavojus kultūriniam prisikėlimui

XX a. antrojoje pusėje vykstant daugybei pokyčių krikščioniškame pasaulyje įsisiūbavo ir kultūrinės re­voliucijos banga, kuri ėmė negai­lestingai griauti Vakarų kultūrą iš pat pašaknių, tarsi grasinanti ga­lutinai atimti kultūrinio prisikėli­mo galimybes. Manyta, kad keisti (versti) reikia ne šiaip kapitalizmą, o visą Vakarų kultūrą. Ir ją trans­formuoti buvo užsimota ne prievar­tos formomis, kaip anksčiau, o vei­kiant žmonių dvasinį pasaulį nuolat per informavimo ir komunikavimo priemones, t. y. siekiant, kad visiškai pasikeistų žmonių mąstysena, jause­na ir moralinės nuostatos.

Dvasią kultivuoti siūloma ne ko­kiomis nors fi losofi nėmis diskusijo­mis, o psichologinio poveikio prie­monėmis. Mano nuomone, puikiai sutvarkytas meninis ugdymas – vienas iš svarbiausių būdų išsaugoti ne tik dvasinį ugdytinių pasaulį, bet ir pa­rengti jaunuolius ateičiai, kad jie tap­tų valstybės piliečiais, saugotų tai, ką jiems dovanojo tėvai, protėviai.

23Tėviškės šviesa

Vilniuje lankėsi Karaliaučiaus krašto švietimo įstaigų, kuriose vei­kia lietuvių kalbos ir etnokultūros fakultatyvai, vadovai bei specialis­tai, Baltijos federalinio Imanuelio Kanto universiteto, kuriame įkur­tas Lituanistikos centras, atstovai.

Svečiai lankėsi Balsių pagrindi­nėje mokykloje, darželyje­mokyklo­je „Svaja“, Mykolo Biržiškos gimnazi­joje, susitiko su jų vadovais ir mokyklų bendruomenėmis. Švietimo ir mokslo ministerijoje svečiai susitiko su mi­nisterijos, Švietimo mainų paramos fondo atstovais, aptarė Karaliaučiaus krašto lituanistinių mokyklų aktuali­jas, stojimo į Lietuvos aukštąsias mo­

kyklas bei studentų mainų galimybes, numatė tolesnio bendradarbiavimo gaires. Svečiams iš Karaliaučiaus kraš­to buvo numatyta edukacinė­kultūri­nė veikla. Jie lankėsi Trakuose ir Val­dovų rūmuose Vilniuje.

Šiuo metu Karaliaučiuje veikia 24 švietimo įstaigos, kuriose mokoma lie­tuvių kalbos ir etnokultūros, be to, Bal­tijos federaliniame Imanuelio Kan­to universitete dėstoma lietuvių kalba. Čia taip pat veikia regioninė lietuvių kalbos mokytojų asociacija, kuri vienija Karaliaučiaus krašte dirbančius lietu­vių kalbos ir etnokultūros mokytojus.

ŠMM inf.

Susirinko lituanistinėse mokyklose užsienyje dirbantys mokytojai

Švietimo ir mokslo ministerija pirmą kartą į Lietuvą sukvietė Ru­sijos kraštų – Altajaus, Irkutsko, Bu­riatijos, Krasnojarsko, Murmansko, Kaliningrado, taip pat Baltarusijos, Ukrainos, Gruzijos, Armėnijos – li­tuanistinėse mokyklose, centruose, fakultatyvuose dirbančius moky­tojus, kurie moko lietuvių kalbos, istorijos ir etnokultūros. Semina­ro tikslas – tobulinti neformaliojo švietimo lituanistinėse mokyklose dirbančiųjų kvalifi kaciją, plečiant galimybes mokytis lietuvių kalbos,

geriau pažinti Lietuvos istoriją, jos kultūrą.

Per 30 mokytojų 3 dienas Vil­niaus lietuvių namų vidurinėje mokykloje stebėjo lietuvių kalbos, etnokultūros pamokas mokiniams ir suaugusiesiems. Jie dalyvavo moky­muose, kaip dirbti su lietuvių kalbos vadovėliais „Labas“, „Mano ir tavo šalis – Lietuva“, kuriuos vedė šių va­dovėlių autorės. Seminaro dalyviai diskutavo apie mokymo metodus, užduočių rengimą, lankėsi Lietu­vių kalbos instituto Kalbos muzie­

juje „Lituanistikos židinys“, Valdovų rūmuose, Genocido aukų muziejuje ir Tuskulėnų rimties parko memo­rialiniame komplekse.

Ateityje planuojama organizuoti tokius seminarus ir kitų šalių litu­anistinėse mokyklose dirbantiems mokytojams. Švietimo ir mokslo ministerija koordinuoja 10 lietu­viškų bendrojo ugdymo mokyklų Baltarusijoje, Rusijoje, Maskvoje, Vokietijoje ir Lenkijoje darbą.

ŠMM inf.

Svečių desantas

Skaitiniai mokytojams

Meninis ugdymas asmenybei brandinti

Mokytojai mokinius turiišmokyti ne tik dainuoti,

bet ir šokti, vaidinti, piešti.

Universitete sudarytos puikios sąlygos lavinti menininius gebėjimus.Tomo Petrylos nuotraukos

Tikrus šokėjus nesunku suburti.

24 2013 m. gruodžio 28 d. • Nr. 102–103 (9327–9328)Valstiečių laikraštisTėviškės šviesa

Bernardas ŠaknysVL žurnalistas

„Tėviškės šviesoje“ 2013 m. gegužės 29 d. buvo išspausdintas straipsnis „Mokykla nori kurti“ apie Vilniaus rajono Veriškių pra­dinę mokyklą. Tai buvo atsiliepi­mas į „Valstiečių laikraščio“ priede išspausdintą Veriškių pradinės mo­kyklos tarybos pirmininkės Jolan­tos Kaušinienės laišką švietimo ir mokslo ministrui Dainiui Pavalkiui, kuriame išsamiai papasakota, kaip Vilniaus r. savivaldybė sumanė pa­naikinti Veriškių pradinę mokyklą. Vilniaus r. savivaldybė įžūliai ne­reagavo nei į mokytojų, nei į tėvų signalus ir skubėjo vykdyti moky­klos išdalijimą. Nuo 2010 m. mo­kykla ieškojo pagalbos teismuose. Lietuvos vyriausiasis administra­cinis teismas – paskutinė instan­cija, kuri iš esmės ištyrė Vilniaus r. savivaldybės priimtą netinkamą sprendimą ir panaikino neteisingą Vilniaus apygardos administraci­nio teismo nuosprendį.

Ko norėjo Vilniaus r. savivaldybė?

Vilniaus r. savivaldybė priėmė sprendimą reorganizuoti Veriš­kių pradinę mokyklą: Nemenčinės K.Parčevskio gimnazijai perduoti lenkišką klasę, o lietuviškas klases – Nemenčinės Gedimino gimnazijai. Savivaldybė neatsižvelgė į mokyklos direktorės paaiškinimus apie tikrąją mokyklos padėtį: mokykloje lenkiš­kos klasės nėra jau nuo 2011 m., ta­čiau savivaldybė norėjo kuo skubiau paimti ir perduoti mokyklos sukurtą turtą lenkiškai K.Parčevskio gim­nazijai. Mokyklos taryba kreipėsi į teismą, norėdama apginti Veriš­kių pradinę.

Ką išgyveno mokyklos direkto­rė Dalia Peciūnienė, gindama mo­kyklą, sunku būtų ir aprašyti. Da­

lyvavau 2013 m. balandžio mėnesį Vilniaus apygardos administraci­nio teismo posėdyje, kuriame buvo sprendžiamas Veriškių mokyklos likimas. Stebino savivaldybės at­stovų reikalavimas, kad teismas at­mestų mokyklos skundą. Jie buvo įsitikinę, kad laimės, ir nenoriai atsakinėjo į žurnalisto klausimus. Gaila, tada ir teisėjai nesuprato nei mokyklos vadovės, nei advokatės argumentų. Po kelių nerimo die­nų sulaukėme žinios, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas atmetė Veriškių mokyklos skundą. Pralaimėta...

Mokyklos direktorė, mokyto­jai ir tėvai neskubėjo sudėti ginklų. „Valstiečių laikraštis“ keliuose nu­meriuose kritikavo Vilniaus rajo­no savivaldybės tęsiamus išpuolius prieš mokyklą. „Tėviškės šviesos“ priedų įvadiniuose straipsniuose ap­žvalgininkas Jurgis Valaitis aiškiai išsakė savo nuomonę, kad nevalia trukdyti Veriškių mokyklai dirbti, nes tai – lietuvybės židinėlis, įsteig­tas atkurtos Nepriklausomybės me­tais. Tautos fondo tarybos narė dr. Rožė Šomkaitė ir prašė, ir reikala­vo išsaugoti mokyklą. Švietimo ir mokslo ministras D.Pavalkis aiški­no, kad, kol vyksta teismai ir nagri­nėjama byla, negali niekuo padėti.

Paskutinis teismas

Kol vyko teismai, mokykla dir­bo. Kiek turėjo išgyventi mokyklos direktorė D.Peciūnienė, kai skaitė Vilniaus apygardos teismo sprendi­mą, kuriuo buvo atmestas mokyk­los skundas. Vadinasi, patenkintas savivaldybės noras sugriauti tai, ką Veriškių mokykla kūrė daug metų. O juk svajojo, kad ir ateityje kurs: įsteigta priešmokyklinė grupė, vai­kai mokomi lietuvių kalba... Teko surašyti dar vieną skundą – dabar jau Lietuvos vyriausiajam administ­raciniam teismui dėl Vilniaus apy­

gardos administracinio teismo ne­teisingo sprendimo.

Per tą laiką, kol buvo nagrinėja­mas apeliacinis skundas, mokykla dirbo toliau. Mokiniai mokėsi, lavi­nosi. Visa mokyklos bendruomenė nekantriai laukė paskutinio teismo sprendimo, kuris buvo paskelbtas šių metų gruodžio 3 d.

Laimėjo teisybė

Lietuvos vyriausiojo administra­cinio teismo teisėjų kolegija po bylos nagrinėjimo priėmė sprendimą Ve­riškių pradinės mokyklos skundą pa­tenkinti. Apygardos teismas suklydo. Argi galima taip drastiškai pasielgti su švietimo įstaiga, kuri nepriekaiš­tingai dirba, moko vaikus, juos la­vina? Tai – vienintelis likęs šviesu­lys visam kaimui. Teismas atskleidė daugelį savivaldybės padarytų klaidų. Ar supras ir išnagrinės juos Vilniaus r. savivaldybės švietimo skyrius? Ar Švietimo ir mokslo ministerija ne­girdomis praleis Vilniaus rajono sa­vivaldybės padarytą skriaudą mo­kyklos direktorei, mokinių tėvams? Kai lankiausi Veriškėse, iš daugelio lūpų girdėjau, kad jei tai būtų lenkiš­ka mokykla, niekas taip nesityčiotų.

Dešimtyje lapų surašytas Lie­tuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas baigiamas šiuo sprendimu: „Pareiškėjo Vilniaus rajono Veriškių pradinės mokyklos skundą patenkinti“. Panaikinami Vilniaus apygardos administraci­nio teismo ir Vilniaus rajono savi­valdybės sprendimai. Vadinasi, per­galė. Mokykla išliko ir, reikia tikėtis, augs, gal taps pagrindine, kaip La­voriškių maža lietuviška mokyklė­lė, išaugusi į gimnaziją. Mokėkime ginti ir saugoti kiekvieną mūsų vals­tybės švietimo ir kultūros židinį.

Reikia tikėtis, kad ši byla bus pa­moka ir Vilniaus apygardos admi­nistraciniam teismui, ir Vilniaus r. savivaldybei. Tautos fondo ( JAV) pirmininkas emeritas J.Valaitis ir dr. R.Šomkaitė džiaugėsi, kad Lie­tuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas – puiki kalėdinė dovana jau dvidešimt antrus metus gynusiai mokyklą D.Peciūnienei ir Lietuvos valstybei.

Geros nuotaikos!

Rimanto Dovydėno piešinys

Teismas apgynė pradinę mokyklą

Veriškių mokyklos direktorė D.Peciūnienė su mokinėmis tiki, kad Veriškėse gyvuos lietuviška pradinė mokykla, kuri ateityje taps pagrindine. Petro Malūko nuotrauka

Svetlana ŽadeikienėDailiųjų amatų studijos vadovė

Šiais mokslo metais lietu­viškoje Rimdžiūnų vidurinėje mokyk loje (Baltarusija) pradėjo veikti Dailiųjų amatų studija.

Siuva, siuvinėja, tapo

Studijoje mokiniai mokosi siūti žaislus, siuvinėti, tapyti ant šilko, velti vilną ir kitais būdais gaminti rank­darbius. Mokykloje nevyksta dailės, dailės istorijos ir muzikos pamokos, todėl ši studija mokiniams suteikia puikią galimybę prisiliesti prie meno, ugdytis estetinį skonį, mokytis gra­žinti ir puoselėti savo buitį.

Studijos veiklos pradžia buvo sunki, nes mokykla stokojo lėšų medžiagoms ir įrankiams, būtiniems rankdarbių ga­mybai, įsigyti. Bet visas kliūtis nuga­lėjo entuziazmas. Per pirmus užsiė­mimus siuvome apyrankes­adatines, nes pas gerą siuvėją adatos nesimėto. Daugeliui pradinukų pirmieji dygsniai buvo sunkūs, bet kiek džiaugsmo su­teikė adatinių dekoravimas karoliukais, kurių ornamentą kūrė patys mokiniai.

Dovanos svečiams

Vėliau iš kankorėžių ir vilnos gami­nome rudeniškai spalvingus kaukučius, kuriuos padovanojome į mokyklą atvy­kusiems svečiams. Nepamirštos buvo ir studijos lankytojų mamytės. Baltarusi­joje Motinos diena švenčiama rudenį, tad mokiniai pagamino ir mamoms padovanojo seges. Kaip buvo malo­nu, kai jos pasipuošė dovanotais pa­puošalais. Lapkritį atidarėme varpelių gamybos „fabrikėlį“. Išvėlėme iš vilnos ir pasiuvome penkiasdešimt varpelių, kad plačiai sklistų garsas apie Gervėčių kraštą. Varpelius dekoravome lietuvių tautiniais raštais. Mokiniai susidomėję studijavo raštų prasmes, sužinojo, kad kryželis arba kryželis apskritime – tai saulė, o rombas su taškeliu viduryje – namai su židiniu. Pavadinimas „raštai“ atskleidžia, kad žmonės, kol nepažino­jo raidžių, taip užrašydavo jiems svar­bią informaciją. Pasirinktą raštą arba jo fragmentą mokiniai išsiuvinėjo arba išvėlė ant varpelių. Tai buvo jų palin­

kėjimai­kodai: skalsos, saulės šviesos, namų su židiniu, gėlo vandens ir kt. Bet suprasti tai galės tik tas, kas moka skaityti raštus. Šiuos varpelius moki­niai padovanojo kaimo senoliams, at­vykusiems į Gervėčių krašto šventę. Artėjant Šv. Kalėdoms ir Naujiesiems metams, studijoje darbai virte virė. Jau­nieji amatininkai nutarė ne pirkti do­vanas, o pasigaminti. Ant studijos pa­langės rikiuojasi siūti ir velti žaisliukai, papuošalai, šventinės dekoracijos, ant šilko tapyti paveikslėliai, rankinės iš senų džinsų ir daugybė kitų mielų dar­belių. Visų net neišvardysi. Nedidelė­je patalpoje vos telpa visi darbštuolė­liai. Leisdami vakarus ir savaitgalius su rankdarbiu rankose, studijos ugdytiniai puikiai suvokia rankų darbo gaminio pranašumą prieš masinę produkciją.

Advento vakarai

O advento vakarais, kai ypač junta­mas Dievas, labiausiai prie Jo priartėti jiems padeda rankdarbiai, nes niekas žmogaus taip nepriartina prie Dievo kaip kūryba. Tas nuostabus dieviškas jausmas vienija mus. Kokie malonūs tampa ir mažiausi niekučiai, palytėti mylimo žmogaus širdies, sušildyti ir prijaukinti jo darbščių rankų. Šven­čių proga visiems laikraščio skaityto­jams linkime jaukių vakarų ir malonių savaitgalių siuvant, neriant, mezgant, drožiant, lipdant ar kitaip įprasminant savo buvimą šioje Žemėje.

Dailieji amatai Rimdžiūnuose

Mokinė su savo pagaminta sege.Autorės nuotrauka