SEM 11,2 klAntikos teisėPagrindiniai Atėnų teisės šaltiniai: Drakono, Solono įstatymai. Nuosavybės ir valdymo, prievolinė, santuokos ir baudžiamoji teisė.Senovės Romos teisės archainis, ikiklasikinis, klasikinis, poklasikinis laikotarpiai, pagrindiniai teisės šaltiniai, principai.

Teisės raida antikinėje Graikijoje neperžengė polių ribų, plėtojosi vietos papročių ir tradicijų pagrindu, pasižymėjo teisės partikuliarizmu (margumu, regioniniu pobūdžiu). Labiausiai išplėtota senovės Graikijos teisės sistema buvo Atėnuose. Seniausias teisės šaltinis Atėnuose buvo papročiai, tačiau anksčiau nei kitose senovės pasaulio šalyse, (jau nuo VIIa. pr. Kr. pab.) pagrindiniu teisės šaltiniu tapo įstatymai. Drakono įstatymai (621m. pr. Kr.) buvo skirti nusikaltimams ir bausmėms. Iki šių dienų išliko tik jų dalis reglamentuojant atsakomybę už nužudymus. Jie buvo labai griežti (sakoma, kad jie parašyti krauju, ne rašalu): pvz., mirties bausmė buvo skiriama už šventvagystę, vagystę, dykinėjimą ir net už svetimų daržovių pasisavinimą. Tačiau jie jau draudė keršyti žudiko giminei, saugojo žudiką nuo kankinimo, ribodami kraujo kerštą, įvesdami į visuomenės santykius tam tikrą fiksuotą tvarką ir varžydami eupatridų savivalę Drakono įstatymai savo laikmečiu buvo teigiamas reiškinys. Solono įstatymai (594m. pr. Kr.) buvo didelis įstatymų leidybos darbas Atėnuose. Solonuo tapus archontu (aukščiausiu to meto Atėnų pareigūnu) teko spręsti sudėtingą uždavinį, iškilusį atėniečiams dėl padidėjusių vidinių prieštaravimų. Jis panaikino skolas ir skolinė vergiją, išlaisvino piliečius nuo skolinių prievolių – įvykdė seistachiją. T.p. likvidavo monopolinę eupatridų galimybę eiti valstybines pareigas, reglamentavo naujus civilinius teisinius santykius. Įstatymai paskatino prekybos ir amatų plėtrą Atėnuose. Solonas panaikino Drakono įstatymus, išskyrus paliko keletą nuostatų dėl nužudymų. Nuosavybės ir valdymo teisė – tokio spec. termino nebuvo. Valstybės turtas buvo atiduodamas naudotis privatiems asmenims, kurie buvo laikomi jos savininkais. Tačiau galima įžvelgti turto valdymo ir nuosavybės skirtumą: žemė galėjo būti ir valstybinė ir privati, tačiau šios priklausomybės buvo tarpusavyje susipynę, privat. nuosavybė kildinama iš valstybinės, o valstyb. buvo realiai gyvavusi privat. nuosavybės forma. Prievolės Atėnų teisėje buvo skirstomos į laisvąsias (kylančias iš sutarčių) ir nelaisvasias ( dar vad. deliktais) – kylančias iš teisės pažeidimų. Svarb. sutartys buvo sudaromos raštu. Sutarčių rūšys buvo tokios: hipoteka (žemės įkeitimas), pirkimo-pardavimo sutartis, bendrovės sutartis (žmonių grupėsusitaria kuo nors verstis) nuomos, paskolos, samdos, pasaugos, panaudos, rangos. Deliktų prievolės atsirasdavo padarius žalą svetimam turtui – ją reikdavo kompensuoti. Santuoka t.p. buvo sutartis tarp jauniko ir nuotakos tėvo. Nuotaka – sutarties objektas. Jaunikis sumokėdavo už nuotaką, o ji iš tėvų gaudavo kraitį. Moteris patekdavo į vyro valdžią, nors likdavo ir tėvo valdžioje. Daugpatystė ir nesantuokinis gyvenimas nebuvo leidžiami. Neištikima žmona būdavo smerkiama visuomenės. Ištuoka vyrui buvo laisva, tik reikėjo grąžinti kraitį (jei išsituokiama ne dėl žmonos neištik.). Moteriai išsituokti buvo daug sunkiau. Baudžiamoji teisė – nusikaltimai ir bausmės reglamentuoti primityviai, skirti nusikaltimai valstybei ir nusikalt. asmeniniams interesams. Sunkiausi nusikaltimai – valstybės išdavimas, kėsinimasis į demokratinę santvarką, dievų ižeidimas, vagystė iš šventyklos. Nužudymas, šmeižtas, žmonos neištikimybė, vagystė viešojo vietoje – laikyti ir nusikalt. valsybei ir nusikalt. asm. interesams. Visais atvejais teisminis persekiojimas būdavo pradedamas suinteresuotojo, kad nusikaltėlis būtų nubaustas iniciatyva. Už sunk. nusikalt.-mirties bausmė. Taikyta atimija - politinių teisių atėmimas. Populiariausios bausmės – bauda ir turto konfiskavimas.T.p. pavertimas vergu.Skiriami 4 romėnų teisės raidos laikotarpiai: seniausias (VI-IIIa.pr.Kr.) – teisė archainė, primityvi, siaurai tautinė polio, neišplėtota. Seniausia teisė vadinta kviritų teise (pagal kviritų genties pavad.), vėliau ji ėmė galioti visiems Romos piliečiams ir buvo pavadinta civiline. Prekiniai-piniginiai santykiai buvo menkai išplėtoti, todėl romėnų teisė ypatingai neišsiskyrė iš kitų senovės šalių teisės. ikiklasikinis (III-Ia.pr.Kr.); (kartais neskiriamas) amžiams bėgant plėtėsi prekiniai-piniginiai santykiai, primityvi teisė ėmė trukdyti jiems žengti į priekį. Pretoriai civilinę teisę ėmė taikyti naujiems gyvenimo poreikiams, taip Romoje pradėjo kurtis naujoviška teisė. Buvo pripažinti teisinio santykio šalių lygiateisiškumo. teisingumo ir kt. principai – taip buvo padėti pamatai klasikinei Romos teisei. klasikinis (I a.pr.Kr.-IIIa.) – teisė tampa tobuliausia ir l. išplėtojama. Teisė pritaikoma naujoms kintančioms gyvenimo normoms, romėnų teisė tampa ryškiu Europos civilizacijos elementu. Ši teisė davė pradžią teisės kultui ir pagarbai visuomenėje, laikytis įstatymų tampa garbės reikalu. Kyla teisinės valstybės idėja. Išplėtota romėnų teisė tampa universalia teisės sistema, kurios pagrindas yra privatinė nuosavybė ir rinkos santykiai. poklasikinis (IV-Via.)- tai teisės sisteminimo pabaiga. Pagrind. teisės šaltiniai – seniausias romėnų teisės šaltinis buvo papročiai, kaip teisinio pobūdžio taisyklės, atsirandančios ir tobulėjančiospačiame tautos gyvenime. Tačiau spėjama, kad jau karališkuoju laikotarpiu (apie VII-V a.pr.Kr.) tam tikrą vaidmenį ima vaidinti karalių įstatymai, apie kuriuos nedaug žinoma. Laikui bėgant įstatymai, kaip teisės šaltiniai, įgyja vis didesnę reikšme. Ypač svarbūs Va. pr. Kr. pasirodę 12 lentelių įstatymai.

kl 3,4,5Antikos teisė: Senovės Romos teisės kodifikacija: Gregoriano, Hermogeniano, Teodosijaus kodeksai. Justiniano kodofikacija: struktūra, šlatiniai; XII lentelių įstatymas:nuosavybės, prievolinė, šeimos, baudžiamoji, teismo proceso teisė.

Pirmieji romėnų teisės rinkiniai yra Romos teisininkų Gregoriano ir Hermogeniano kodeksai. Jie sudaryti IIIa - IVa. Ten surinkti Romos imperatorių konstitucijų aktai, išleisti 196-365m. 438m. pasirodė Teodosijaus II pirmoji oficiali imperatorių konstitucijų kodifikacija. Kodeksas suskirstytas į 16 knygų, kiekvienas jų į titulus. Kiekviename titule imperatorių įstatymų tekstai išdėstyti chronologine tvarka, praktiškai nepakeistu pavidalu.Bet išsamiausia kodifikacija nuo XII lentelių įstatymo iki paskutinių imperatorių buvo išleista 528-534m. Tai buvo atlikta Justiniano. Kodeksas baigtas 529., bet buvo tobulinamas, Rėmėsi Teodosijaus, kitų imperatorių veikalais, bei teisininkų darbais. Kodeksą sudarė Digestai ir Institucijos9pagrindai). Digestai dalijami į 50 knygų, ojie -į 432 titulus, šie -į 9123 fragmentus. Daugiausia dėmesio skiriama privatinei teisei. Pagindai - elementarus romėnų teisės vadovėlis pradedantiems teisininkams ir teisės mokyklų mokiniams. Institucijos skirstytos į 3 dalis: asmenų teisinė padėtis, daiktai ir proceso formas. Kaip ir digestai, institucijos paskelbtos 533 metais.

Romos bendruomenėje visiškai tavrkėsi palyginti nedidelė turtingų šeimyninių klanų (patricijų), valdžiusių žemės plotus, grupė. Gausią romėnų laiudį- plebėjus skyrė nuo patricijų gii politinė ir socialinė praraja. Seniausias romėnų teisės šaltinis buvo papročiai. Vėlaiu svarbų vaidmenį įgavo karalių leidžiami įstatymai. Ypač reikšmingi buvo Va.pr.Kr. pasirodę Dvylikos lentelių įstatymai - sutvarkytos papročių teisės rinkinys. Jam pasirodyti padėjo nuolatinė patricijų kova su plebėjais, nes patricijai laisvai interpretavo nerašytas papročių normas, neatsižvelgdami į plebėjų interesus.Nuosavybės apsaugai daug dėmėsio neskirta, svarbiausia kilmingųjų turtiniai santykiai, o valstiečio turto apsauga ignoruojaa. Valstybė aktyviai dalyvauja ūkiniame gyvenime, pati turėjo daug dirbamos žemės. Toks turtas buvo dalinamas privatiems asmenims už tarnybą ar kitokius nuopelnus. Žemė buvo privati ir valstybinė, bet jos negalėjo įsigyti vergai ir svetimšaliai.Vyravo tik elementarios sutartys: pardavimas, pirkimas, paskola. Skyrė prievoles kylančiasiš sutarčių ir už teisės pažeidimus. Sutartys sudaromos pasižadėjimu, retai raštu. Kaip laidasvimas naudojamas turto įkeitimas, bet dažniausiai pasikliauta fizinėmis bausmėmis. Aptikus pirkto daikto defektą, buvo galima sutartį nutraukti. Prievolė uz teiės pažeidimą reikalaudavo piniginės kompensacijos.Šeimos teisėje sutartis daroma tarp jaunikio ir nuotakos šeimos galvos. Moteris jokių teisių neturėjo, buvo sutarties objektas, ištekėjusi papuldavo į visišką vyro priklausomybę. Vyro neištikimybė nebaudžiama, o moteris už tai būdavo vejama iš namų. Turtą pirmiausia paveldėavo sūnūs, jų nesant, dukros.Labai dažnai leidžiamas saviteismis, jeigu įrodoma, kad nusikaltusiojo veiksmai buvo teisingi. Skiriami nusikaltimai valstybei ir asmeniniams interesams. Sunkiausias nusikaltimas buvo valstybės išdavimas, dievų įžeidimas. Mirties bausmė taikoma dažnai, kūno bausmės paplitusios tik vergų nusiklatimuose. Taip pat populiari bausmė-turto konfiskavimas.Svarbiausias bruožas: besąlygiškai klausyti respublikos įstatymų yra ne tik pareiga, bet ir garbės reikalas.

Pagrindinės institucijos: senatas (atstovavo patricijus) ir tautos susirinkimas (plebėjų vieta). Romos pareigūnai – magistrantai (pareigos - magistratūra). Išskyrus diktatorių visos pareigos renkamos ir laikinos, neapmokamos, atsakingos, kolegialios.

Pirmą kartą istorijoje buvo atskirtos valdžios tiek instituciniu tiek socialiniu pobūdžiu. Tai susiję su tautos tribūnų atsiradimu. Tautos tribūnų buvo 2, vėliau 5; 10. Jie negalėjo visai dienai išvykti iš miesto, jų dūrys atviros žmonėms. Pirmą kartą realizuotas mišraus valdymo principas, t.y. konsulų valdžia prilyginta karaliaus, senato – aristokratijos, tautos tribūnų – tautos valdžiai. Šios valdžios viena kitą atsvėrė. Romos cenzoriai tikrino ar įstatymai atitinka piliečių visuomenės principus.

SEM 2Kl 1,2,3,4Genciu teiseEsminiai bruožai.1 Pasižymėjo primitivyste2 Iš pradžių galiojo nerašyta paprotinė teisė, negausus vietinės valdžios išleisti aktai, bažnytinės teisės normos.3 Nedidelis skaičius paprasčiausių terminų (paveldėti iš romėnų).4 Nebuvo teisininkų, prof. teisėjų, teismų hierarchijos.5 Asmeninis teisės taikymas – kiekviena gentis , įėjusi į Frankų valstybę, turėjo savo teisę, taigi kiekvienas narys gyveno pagal savo genties papročius. Užkariautiems romėnams buvo leista naudotis savo teise (jos laikėsi ir bažnyčia). Susidūrus interesams, pirmenybė teikiama atsakovo ar kaltinamojo teisei, barbarų teisė viršesnė už romėnų.6 Užrašymą paspartino romėnų teisės pavyzdys, užrašymas leido karaliams jiems palankiai koreguoti įstatymus, kėlė karaliaus autoritetą, davė gyventojams stimulą laikytis teisės.7 Teisė užrašyta lotynų kalba su germanų priemaiša.8 Svarbus simboliniai ir ritualiniai veiksmai atliekant aktus.9 Taikinamoji teisės funkcija.10 Asmens teisė nebuvo skiriama nuo kolektyvinės.11 Teisė reguliavo neplačią visuomeninių santykių sferą.Salij ų teisynas .1 Išleistas Frankų valstybėje karaliaus Chlodvigo 496 m.2 Susidėjo iš 62 titulų, buvo pildomas, padidėjo iki 93 tit.3 Didelis vaidmuo būsimoje Europos teisėje – ‘Salijų taisyklė’ – žemės paveldėjimo teisė suteikiama tik vyrams. Ši norma buvo net paskelbta pagrindiniu Prancūzijos konstitucinės teisės principu.Nuosavyb ė. 1 Nėra vienareikšmės sampratos.2 Skiriamas kilnojamas turtas nuo žemės (neminimas jos pirkimas ir pardavimas ).3 Skiriama šeimos valdoma žemė (ji įstatymu saugoma daugiau) nuo kolektyvinės.4 Žemės savininkus laiko lygiais.5 Nuosavybės objektas – ir vergai.Sutartys.2 Sutartiniai santykiai menkai išvystyti (nes mažai paplitę prekiniai piniginiai santykiai). Tik paprasčiausios buitinės sutartys.3 Susitarimo objektas – viskas, išskyrus žemę.4 Nenustatyti bendri reikalavimai sutartims galioti. Sutarčių pažeidimai užtraukdavo turtinę ir asmeninę skolininko atsakomybę.(Bavarų įst. yra reglamentuojančios nuostatos – rašytos sutarties su 3 liudytojais sąlygos negali būti pakeistos, prievarta pasirašyta sutartis negalioja).Santuoka, šeima.1 Skiriama nedaug dėmesio.

2 Šeimos patriarchalinės.3 Dėl santuokos tarėsi jaunikio ir nuotakos tėvai.4 Draudžiamos santuokos tarp laisvųjų ir vergų, tarp giminių. Tokios santuokos negaliojančios, o vaikai neteisėtai gimę.5 Žmonos turtas – santuokinė vyro dovana, po jos mirties atitekdavo vaikams.6 Iki 7-9 a. nebuvo kliūčių santuokai nutraukti. Bažnyčia vėliau įvedė santuokos sudarymo tvarką, santuoka nenutraukiama.Paveld ėjimas .10 Skiriama nedaug dėmesio.11 Nustatytos bendros taisyklės – pirmiausiai paveldėti kviečiami sūnūs, jei nėra – mirusiojo motina, jei nėra – brolis arba sesuo, motinos sesuo, kiti.12 Nežinomas testamentinis paveldėjimas. Reglamentuojama dovanojimo sutartis – afatomija.Nusikaltimai ir bausm ės .1 Skiriama daugiausiai dėmesio.2 Teisės pažeidimas – skriauda asmeniui ar žala turtui.3 Kompozicijos sistema – piniginė kompensacija.4 Nenorėta kraujo keršto, užtat norėta taikos – įvesta atsakomybė.5 Baudos už neatvykimą į teismą.6 Baudos už savateismį ir jį primenančius veiksmus.7 Baudos buvo efektyvi priemonė dėl jų dydžio.8 Baudos už padarytą žalą (kompensacijos bausmės).9 Bausmės dydis priklausė nuo nusikaltėlio ir nukentėjusio socialinės padėties. 10 Taikytas išvarymas iš bendruomenės, paskelbimas ‘ už karaliaus globos ribų’. Išvaryto turtas atitekdavo ieškovui, numatytos baudos padedantiems išvarytam.11 Mirties bausmė skiriama dažniausiai vergams.12 Papildomai be baudos už turtinius nusikaltimus reikalaujama atlyginti nuostolius, už sužalojimą – sumokėti gydymo išlaidas.13 Žinomos kaltę mažinančios (prisipažinimas) ir sunkinančios (garbę žeminantys veiksniai, gaujos nusikaltimas) aplinkybės. Kaltės laipsnis priklausė nuo tuo, ar nusikaltimas buvo baigtas, ar ne.14 Atskiros bausmės už kurstymą, kėsinimąsi, bendrininkavimą.15 Matoma išskirtinė moters padėtis (nes ji negali gintis su ginklu).16 Kalbama apie nusikaltimus karaliaus pareigūnams.17 Kai nusikaltimas baigdavosi mirtimi, reikėdavo mokėti žuvusiojo giminaičiams vergeldą. Jis priklausė nuo nužudyto amžiaus, lyties, soc. padėties. Už vergo nužudymą mokėti reikėjo kaip už svetimo daikto sunaikinimą. 18 Numatytos nusikaltimų prieš teisingumą sudėtis (pvz. melagingas liudijimas).19 Detaliai reglamentuotas įvairių rūšių kūno sužalojimas (didžiausia bausmė už žmogaus iškastravimą).20 Turtiniai nusikaltimai reglamentuojami, ypač vagystės – jos buvo paprastos (bausmės dydis priklausė nuo vagystės objekto) ir klasifikuotos (su įsilaužimu ar raktu padirbimu). Už vagystes laisviems – baudos, vergams – kūno bausmės.21 Baudą mokėti nusikaltėliui padėdavo giminės, vienišas mokėjo gyvybe.Teismo procesas.1 Procesas buvo kaltinamojo ir rungimosi pobūdžio.2 Ieškovo reikalas – ieškoti vogto daikto, kviesti į teismą atsakovą ir liudytojus.3 Detalus reglamentavimas, daug formalių reikalavimu.4 Įrodymai – ordalijos ( Dievo teismas) – išmėginimas ugnimi ir vandeniu. Taip pat liudytojų parodymai, kai nebuvo liudytojų – kviesdavo gimines, draugai, kurie įrodinėjo gerą nusikaltusio vardą.

Bavar ų įstatymai .1 Individuali nuosavybė ne tik laukai, bet ir pievos ir miškai.2 Bendro pobūdžio sutartinius santykius reglamentuojančios nuostatos: dėl sutarties, sudarytos raštu, sąlygų nepakeičiamumo, dėl prievarta sudarytos sut. negaliojimo. Aptarinėjamos ir sąlygos.3 Baudos už vagystes buvo lygios daikto vertei , padidintai 9 kartus.Vadovėlyje mažai kalbama apie Bavarų įstatymus.

Saks ų įstatymai .2 Išleistas 803 m. , kai Karolio Didžiojo iniciatyva barbarų įstatymai buvo pildomi, perrašomi ir keičiami.3 Sudaro 66 straipsniai.4 Pagrindą sudarė saksų papročiai, kiti barbarų įstatymai, Karolio D. nutarimai.5 Rodo pažangią feodalinių santykių plėtrą, privačios neribojamos žemės nuosavybės ir soc. diferenciacijos didėjimą.6 Skelbė teisėtos sutarties nepažeidžiamumą.7 Žmona yra perkama iš jos tėvų už 300 solidų.8 Žemę galėjo paveldėti tik sūnus, jiems nesant – dukteris, globojamos vyrų-giminaičių. Negalima atimti paveldėjimo jį perleidžiant, nebent bažnyčiai, karaliui, ar jei verčia badas.

9 Daugeliu atveju atsisakyta kompensacijos ir taikyta mirties bausmė.10 Detaliai reglamentuotos nusikaltimų sudėtis ir bausmės.11 Baudos dydis priklausė nuo nukentėjusiojo soc. padėties.12 Dar leido kraujo kerštą (pvz. nužudžius kilmingąjį).

Anglosaks ų gentinės teisės ypatumai. 2 Senoji keltų genčių teisė didelio vaidmens nesuvaidino, kaip ir romėnų, kuri reguliavo santykius tik tarp romėnų-okupantų.3 V a. įsiveržė anglosaksai, atnešė savo teisę, susimaišė su keltais.4 Rašytinė teisė – karalių nuopelnas, skirta teisėjams. Rašyta senąja anglų kalba (ne kaip kontinente – lotynų), todėl nėra romėnų teisės įtakos.5 Reglamentavo tik negausius visuomeninius santykius, svarbiausia – baudos, teisės pažeidimai. Dėmesys bažnyčios teisinei padėčiai.

Kl 5Genčių teisė

Etelberto teisynas. Paskelbtas apie 600 metus. Įstatymo pagrindas – genčių teisė, tik buvo nustatytos didesnės baudos už nusikaltimus karaliui ir bažnyčiai. Įstatyme daugiausiai dėmesio skiriama nusikaltimams ir bausmėms, be to reguliuojama santuoka ir paveldėjimas. Įstatymas numatė materialinį išieškojimą karaliaus naudai. Pavyzdžiui už laisvojo žmogaus nužudymą numatomas vergeldas ne tik jo šeimai, bet mokama bauda ir pačiam karaliui. Visų laisvųjų žmonių gyvybė vertinta vienodai. Įstatyme detaliia išskaičiuoti pačių įvairiausių žmogaus sužalojimų tarifai, net numatytos bausmės už įsikibimą į plaukus, sudavimą kumščiu į nosį., detaliai diferencijuojama bauda už išžaginimą. Įstatymas rūpinosi aptverto kiemo saugumu.

Inės įsatymas. Tai taip pat pakoreguotų papročių rinkinys, išleistas siekiant užtikrinti tautai “teisingą teisę ir teisingą valdžią”.Gyventojai buvo įpareigoti uoliai atlikti bažnytines pareigas – mokėti jai mokesčius, nedirbti sekmadieniais, laiku krikštyti naujagimius. Plačiai reglamentavo turtinius nusikaltimus. Skyrė vagystę, apie kurią vagies šeima nežinojo – tai užtraukdavo atitinkamą baudą. Vagies namiškiai, žinoję apie vagystę, turėjo būti paverčiami vergais.Visais atvejais žmogus, kuriam grėsė bausmė, spėjęs pasišalinti į bažnyčią, jos galėjo išvengti.

Alfredo įstatymas. Tai pirmasis suvienytos Anglijos teisynas. Alfredas surinko visus iki tol galiojusius įstatymus ir juos sutvarkė. Įstatymas skirtas karaliaus taikai ir bažnyčiai saugoti. Kovojo prieš kerštą, numatė bausmes už sužalojimus, nužudymus, užpuolimus, vagystes. Nustatomų bausmių įstatymas pagal luominę nukentėjusiojo ar nusikaltėlio padėtį nediferencijavo., nors pabrėžė kiekvieno pareigą gerbti savo šeimininką. Už pasikėsinimą už karaliaus ar šeimininko gyvybę grėsė mirties bausmė ir turto praradimas. Ribojo priklausomų žmonių perėjimą iš vieno glafordo pas kitą.

Etelstano įstatymas. pasirodė X a. pirmoje pusėje, po įstatymų leidybos suaktyvėjimo. Įstatymas įpareigojo mokėti bažnyčiai dešimtinę (visų turimų gyvulių ir gauto derliaus). Kita dalis įstatymų skirta vagių persekiojimui – leista susidoroti be teismo, uždrausta keršyti už užmuštą vagį. Detaliai reglamentuota ordalijų tvarka. Įstatymas reikalavo, kad karalystėje būtų naudojamos tik tos pačios monetos ir niekas, be karaliaus, jų nekaldintų.

Knuto įstatymai, pasirodę XI a. pirmoje pusėje grupuojami į bažnytinius ir pasaulietinius. Pasaulietiniuose pabrėžiama, kad bus laikomasi senų tautos papročių, naikinama neteisybė. Kreipė dėmesį, ar nusikaltimas padarytas tyčia, ar kam nors verčiant. Silpnesnįjį reikėjau bausti švelnesne bausme, atsižvelgti į socialinę padėtį, amžių, sveikatą. Aukštesnio luomo žmogus turėjo griežčiau išpirkti savo kaltę. Taigi įstatymus paveikė krikščionių mokymas apie visų žmonių lygybę Dievui. Teismo proceso, kaip ir prieš tai buvę įstatymai – nereglamentavo.

Teritorinio teisės taikymo įsigalėjimas. Iki tol vyravo nusistatymas, kad teisė susijusi su priklausymu genčiai.. Dėl ilgalaikio gyvenimo greta, priėmus krikščionybę prasidėjo germanų genčių susiliejimas – asimiliacija, ėmė susidaryti viena tauta, bendra kalba ir papročiai. Vietoj primityvios genčių teisės ėmė kurtis teritorinė papročių teisė. Frankų valstybėje IX a. atsirado nebe gentiniai, bet sričių, teritorijų papročiai, galiojantys visiems ten gyvenantiems žmonėms. Suaktyvėjusi karalių įstatymų leidyba, bažnyčios įtaka VIII – IX a. taip pat vedė prie teritorinio teisės taikymo ir išstūmė asmeninį teisės taikymą.

SEM 3Kl 1Kanonų teisė. Krikščionybės atsiradimas ir raida viduramžiais: bažnyčios skilimas, popiežių revoliucijos raida, reformacija.

Krikščionybė pradėjo formuotis I a. pradžioje Romos imperijos teritorijoje. Iš pradžių krikščionys buvo žiauriai persekiojami. Imperatorius Konstantinas 313 m. ediktu leido viešai išpažinti krikščionybę. IV a. pab. Krikščionybė tapo valstybine Romos imperijos religija. Bažnyčia gavo teisę įsigyti nuosavybę, įgijo jurisdikcijos galią, teisę teisti jai pavaldžius žmones. Didžiausia bažnyčios taikoma bausmė – ekskomunikavimas – pašalinimas iš savo tarpo, uždraudimas dalyvauti šventose apeigose. Bažnyčiai buvo mokamos dešimtinės. Po truputį bažnyčia tapo stambia žemės savininke. Skirtinga Vakarų ir Rytų Europos politinė ir ekonominė

raida, nuo VII a. atsiradę bažnyčių dogmatikos skirtumai 1054 m. privedė prie krikščionių bažnyčios skilimo – Didžiosios schizmos. Bažnyčia suskilo į Vakarų (Romos katalikų) ir Rytų (graikų katalikų) bažnyčias.

Plintant feodaliniam susiskaldymui, silpninančiam karalių valdžią, didėjo popiežių politinės ambicijos. 1075 popiežius Grigalius VII uždraudė pasaulietinę bažnyčios hierarchų investitūrą ir paskelbė politinę ir teisinę popiežiaus viršenybę visoje bažnyčioje. Popiežiai pradėjo kovoti su pasaulietine valdžia dėl valdžios. Popiežiaus Grigaliaus VII reformos dar vad. Popiežių revoliucija. Pasikeitimai po Popiežių revoliucijos:

2. Bažnyčios galva oficialiai paskelbtas popiežius;3. Tik popiežius galėjo šaukti bažnyčios susirinkimus ir sankcionuoti jų nutarimus;4. Panaikinta pasaulietinė hierarchų investitūra. Dvasininkai gaudavo valdžią tiesiogiai iš popiežiaus;5. Europos monarchai karūnuojami popiežiaus aktu.(ši tvarka galiojo iki XIV a.);6. Bažnyčia pradėta laikyti visus tikinčiuosius jungiančia monarchija;7. Dvasininkija virto savarankišku aukščiausiuoju feodalinės visuomenės luomu;

Vėliau, prasidėjus centralizacijai, karaliai ėmė prieštarauti popiežių politikai ir absoliutinės monarchijos laikais popiežius neteko savo didelės valdžios. Dar labiau bažnyčios pozicijas susilpnino XVI a. prasidėjusi reformacija, lėmusi protestantizmo atsiradimą. Vokietijoje, Anglijoje, Olandijoje, Šveicarijoje ir kt. valstybėse įsteigtos savarankiškos bažnyčios.

Kl 2,3,4Kanonų teisėKanonų teisės atsiradimas ir raida, šaltiniai: Gratiano “Nesuderinamų kanonų harmonija”, Corpus juris canonici.Sąlygos kanonų teisei kurtis susidarė IVa., kai krikščionybė tapo valstybine Romos imperijos religija. Bažnytinės normos imtos įtvirtinti imperatorių įstatymuose, bažnyčios susirinkimų nutarimuose. Kanonų teisę plėtojo popiežių nutarimai – dekretalijos ir reskriptai. Kanonų teisė visa, kas jai atrodė reiklainga ir tinkama, perėmė iš romėnų teisės. Todėl ypač civilinės teisės institutai sutapo su romėnų teisininkų idėjomis. Bažnyčios teisės sąvokas veikė ir lygia greta gyvavusi germanų genčių teisė, gaug dėmesio skirianti garbei, priesaikai, kerštui, suitaikymui, kolektyvinei atsakomybei. Tačiau pretenduodama į savarankiškumą, nepriklausomumą nuo pasaulietinės valdžios, bažnyčia sukūrė savąją teisę. Dvasininkija buvo raštinga, todėl iš karto buvo sukurta rašytinė teisė. Ji atsirado kaip bendra visai krikščionių bažnyčiai, bet pastarajai suskilus atsirado dvi savarankiškos kanonų teisės šakos. Rytų bažnyčios teisė, surinkta į nomokanonus, daugiau ar mažiau veikė Rytų Europos šalių teisę. Romos katalikų kanonų teisės šaka dėl Popiežių revoliucijos ypač plačiai pasklido Vakarų ir Centrinėje Europoje ir virto savarankiška viduramžių teisės sitema.

Kanonų teisei tenka išskirtinė vieta kuriantis Europos teisinei kultūrai. Kanonų teisė išsiskyrė eksteritorialumu – ji buvo vienintelė teisės sitema, veiksnys, jungaintis lokalias skirtingų Europos šalių teisės sistemas, jos normos galiojo visose katalikybę priėmusiose šalyse. Kanonų teisė taip pat išsiskyrė universalumu, nes ji labai greitai peržengė bažnyčios vidaus teisės ribas ir ėmė reguliuoti platų visuomeninių santykių, kylančių ne tik dvasiniame, bet ir pasaulietiniame gyvenime, kompleksą. Kanonų teisė darė didžiulę įtaką dar ir dėl to, kad buvo plačiai žinoma, jos mokė universitetuose greta romėnų teisės.

Kanonų teisės šaltiniai siekia Šventąjį Raštą, pradedant Senuoju Testamentu, taip pat kitą ankstyvąją krikščioniškąją literatūrą. Popiežių revoliucijos metu ir vėliau pagrindiniu kanonų teisės šaltiniu tapo Grigaliaus VII ir jo įpėdinių leidžiami aktai – konstitucijos, apaštaliniai laiškai, bulės, enciklikos, brevės ir kt., beje laikomi ne paprastais esamų kanonų papildymais, o visai naujais nuostatais, sudarančiais taip vadinamą popiežių teisę (ius pontificum), taip pat visuotinių bažnyčios susirinkimų nutarimai. Šitaip atsirado ir kanonų teisės periodizacija, skirainti senąją (ius antiquum) ir naująją (ius novum) teises.Pirma, nors ir neoficiali kanonų teisės kodifikacija atlikta Bolonijos vienuolio Gratiano apie 1140 m. Buvo surinkta apie 4000 katalikų kanonų tekstų, jie perdirbti, pridedant teisinio pobūdžio intarpus ir pavadinta “Nesuderinamų kanonų harmonija”. Šis traktatas laikomas autoritetingu senosios kanonų teisės apibendrinimu ir jos sujungimu su naująja kanonų teise. Rinkinį prie pasaulietinės teisės priartino tai, kad jame teisė nejungiama su teologija. 1582 m. Į vieną rinkinį sujungti keli kanonų rinkiniai ir pavadinti corpus juris canonici. Kanonų teisės sąvadas tapo pripažintu oficialiu Romos katalikų bažnyčios kanonų teisės šaltiniu. Reikšmingiausias kanonų teisės vaidmuo – skeldžiant Vakarų Europoje pačią teisingumo idėją.Popiežių revoliucijos metais baigėsi kurtis kanonų teisė kaip savarankiška Vakarų Europos visuomenės teisės sistema. XVI a. paplitusi Reformacija dar labiau pakirto katalikų bažnyčios pozicijas ir kartu susilpnino ir kanonų teisės vaidmenį.Kanonų teisės struktūra: konstituciniai principai, nuosavybės, santuokos, paveldėjimo, baudžaimoji teisė.

Kanonų teisės sitemos pagrindas – tam tikri fundamentalūs konstituciniai bažnyčios, politinės organizacijos principai. XII-XIIIa. kanonistai įtviirtino bažnytinę, vyriausiąją popiežiaus valdžią. Disponuodama didžiuliais turtais, bažnyčia savo teisės normomis reglamanentavo nuosavybės statusą ir bažnytinių žemių valdymo bei naudojimo režimą, bažnyčios pajamų šaltinius. Be to kanonų teisė neliko nuošalyjeir nuo teisių bei preigų ,susijusių su pasaulietine nuosavybe, nustatymo. Bažnyčios nuosavybės ypatybė ta, kad ji priklausė ne atskiram asmeniui, o bažnyčios bendruomenei. Bažnyinė žemės nuosavybė skurėsi nuo pasaulietinė tuo, kad kad buvo dažnai atleidžiama nuo feodalinių prievolių. Bažnyčia nuo senų laikų pritarė monogaminei santuokai. Kunigų santuoka kanonų teisės iš pradžių toleruota, įvedus celibatą, buvo paskelbta neteisėta. Taip pat ji neleido išsituokti, sudaryta teisėta santuoka kanonų teisėje galiojo iki vieno iš sutuoktinių mirties. Santuoka buvo pripažįstama šeimos pagrindu ir sudaroma tik abiems sutuoktiniams sutinkant (monogaminė santuoka).,šeima taip pat buvo kurima moterystės sakramento pagrindu. Įvaikinti asmenys šeimoje įgydavo tokias pasčias teises kaip ir tikrieji vaikai, tuo tarpuy tėvams nesant susituokus gimusių vaikų teisės buvo labai suvaržytos. Kanonų teisė sukūrė ir testamento teisę – teisėtu tėestamentu laikyti ir mirštančiojo pasakyti žodžiai, girdint dvasininkui ir 2 liudytojams. Kanonų teisė įvedė ir testamento vykdytojo institutą. Mirtis nepalikus testamento prilyginta nuodėmei. Dalis turto mirusio asmens sutuoktiniui ir vaikams atitekdavo nepriklausomai nuo to, tai nustatyta testamentu ar ne. Testamento dalis pagal kanonų teisę

tekdavo ir bažnyčiai;giminaičiai, nepatikėti testamente, neturėjo teisės paveldėti.. Iš pradžių manyta, kad santuokai nereikia formalumų, bet nuo XVa. Tridento visuotinis bažnyčios susirinkimas leido tuoktis tik dalyvaujant kunigui ir 2-3 liudinnkams (kitu atveju-santuoka niekinė). Santuoka negalioja, jeigu įvyko klaida dėl partnerio asmens ir asmeninių savybių, konstatavus prievartą, veikant baime ar apgaule. Nuo XII-XIIIa svetimautojas, sudaręs su partnere santuoką, laikytas išpirkusiu savo kaltę, kaip ir pagrobėjas, prieš tai išlaisvinęs pagrobtąją. XI-XIIa. Kanonistai sukūrė naują baudžiamosios teisės sistemą. Iki to laiko žodžių “nusikaltimas” ir “nuodėmė” prasmė buvo identiška. Nebuvo griežtai atskirta nuodėmės ir nusikaltimo prigimtis, visi nusikaltimai laikyti ir nuodėmėmis. Kartu galiojo epitimijų (bažnytinių bausmių), skiriamų už nužudymą, melagingą priesaiką ir kai kuriuos kitus nusikaltimus, sąrašas. Taigi kanonų teisė numatė ne tik bausmes už nusikaltimus, bet ir viešą atgailą už nuodėmes. Bqažnyčia buvo išleidusi daug “bausmiu nuostatų” su nusikaltimų (nuodėmių) ir bausmių už tai sąrašais. Iš pradžių šie nuostatai taikyti tik dvasininkams, bet greitai paplito visiems regionų tikintiesiems.Inkvizicinio proceso atsiradimas ir jo bruožai.

Bažnyčios žinioje buvo gausūs nusikaltimai tikėjimui – erezija, šventvagysė, raganavimas ir t.t. bažnyčios teismai tenkinosi kaltės nustatymu, skirti bausmę ir vykdyti nuosprendį paliko pasaulietiniams teismams. Toks jurisdikcijos pasidalijimas plačiai taikytas kovojant su eretikais. Šiam tikslui XIIIa, bažnyčia sukūrė bažnytinių tribunolų sistemą – inkviziciją, bet mirties nuosprendžius vykdė pasaulietinė valdžia. Vėliau bažnytinė hierarchija perėmė persekiojimą už nuodėmes, o valstybei teko rūpintis bausti už pasaulietinių įstatymų pažeidimus. Inocento III iniciatyva 1215m. IV Laterano susirinkimas įdiegė inkviziciją kovoti su klaidatikiais. Iš pradžių tai buvo skirta ne procesui, skirtam nusikaltimamms, o religiniam eretiko ar nusidėjelio sielos išgelbėjimui. Inkvizicijos tikslas – ne įrodyti kaltę, o ieškoti būdų išgelbėti sielą. Sukurta speciali institucija – Inkvizicijos tribunolas, inkviziciją vykdė spec. popiežiaus deleguoti teisėjai (pranciškonai ar dominikonai). Tardymas buvo slaptas, kaltino spec.kaltintojas, kaltinimo pagrindui užteko pasaklos padarius nusikaltimą, lemiamas vaidmuo priklausė teisiamojo pareiškimams ir prisipažinimui. Inkvizicija paskelbė nekaltump prezumpciją, žiaurius teisiamojo kankinimus, bet atmetė ordalijas ir formalių įrodymų sistemą. Nusikaltėliui prisipažinus ir gailintis, jo siela – išgelbėta, kitu atveju – mirtis ant laužo. Xva. Kaltinamųjų procesą baigia išstumti inkvizicinis:

1 Baudžiamoji byla keliama pranešimų ir skundų pagrindu;2 Baudžiamoji byla keliama valstybės iniciatyva;3 Teismo tardytojas renka raštiškus įrodymus;4 Formalių įrodymų teorija;5 Parengtinis tardymas ir teisminis nagrinėjimas, išlikęs iki šių dienų;6 Įteisinti kankinimai.

SEM 4Kl 1.Antikos teisė"Vulgarioji" romėnų teisė viduramžiais: Alariko "Romos vestgotų įstatymas", "Teodoriko ediktas". Viduramžių teisė daug perėmė iš antikos kultūros, tačiau žlugus Romos imperijai, nusilpo ir romėnų teisė. Žlugusios Romos imperijos teritorijoje greta papročių teisės galiojo ir romėnų teisė, tačiau ji buvo gerokai „subarbarinta“, sutrumpinta, supaprastinta, suvulgarinta.Romos vestgotų įstatyma 506m.: (Xa. Pavadintas Alaricho žinynu)

1 Tai žinomiausias romėnų teisynas, kuris buvo supaprastintas ir populiarinamas karalių, kurie siekė padėti teismams. 2 Skirtas vestgotų karalystėje gyvenantiems romėnams3 Komentuojami žymių romėnų teisės atstovų šaltiniai4 Gana tobula lotynų kalba5 Struktūros požiūriu primena Justiniano teisės paminklą6 Turtingas turinys7 Paplito už vestgotų karalystės ribų, buvo pavydžiu kitiems8 Anuliuotas 654m.. Tačiau juo ir toliau buvo remiamasi. Frankų neužkariautuose karalystės rajonuose jis ir toliau liko

autoritetingas teisės šaltinis, nekart pataisytas išleistas skirtingais pavadinimais ir teikytas keletą šimtmečių; išverstas į ispanų kalba.

9 Panašaus pobūdžio buvo: Romos burgundų įstatymas, Karaliaus Teodoriko ediktas. „Fuero Juzgo“ (1229m.,Kordoba)Visuose minėtuose teisynuose buvusi teisė paprastai vadinama vulgariąja romėnų teise. Jai būdingas primityvus teisės sąvokų aiškinimas, joje neliko tiksliai nugludintos civilinės teisės institutų sistemos, painiojami įvairūs sutarčių tipai ir pan.Jau po VI a. Iš romėnų teisės sistemos, tebeklestėjusios Bizantijoje, Vakarų Europoje buvo išlikę tik fragmentai: net supaprastinta romėnų taisė atrodė esanti pernelyg sudėtinga. Nemažai rom. teisės liekanų išsaugojo ir bažnyčia. Šia teise dar kurį laiką spontaniškai naudojosi gyventojai – buvę romėnai. Benat jau tokį romėnų teisės išlikimą lėmė germanams buvęs gyvas principas, neprimetantis nugalėtiesiems nugalėtojo teisės, visiems leidžiantis gyventi pagal savo genties teisę.

Kl 2,3Romėnų teisės renesansas XI a. ir pirmieji universitetai. XI-XII a. Gerokai pagyvėjo Vakarų Europos ekonominis gyvenimas, ypač prekyba, bet tolesnei jo raidai labai didelė kliūtis buvo senoji papročių teisė, pritaikyta uždarai visuomenei.Pukiausių galimybių iškilusiems uždaviniams spręsti galėjo suteikti romėnų teisė. Pagrindiniai rom. teisės šaltiniai buvo digestai (autentiškas šaltinis) .

Romėnų teisė tapo pagrindiniu veiksniu, galėjusiu padėti nugalėti ne tik to meto Vakarų Europos šalų nacionalinės teisės partikuliarizmą, bet ir valstybines bei kitas teritorines sienas ir sukurti bendrą Vakarų Europos teisinę kultūrą, teisės mokslą ir teisinį išsilavinimą.Rastas Digestų rankaštisstaiga atkreipė į save visų dėmesį. Senieji romėnų teisės tekstai pirmiausia buvo perrašyti, o paskui įvairiuose Š. Italijos , o netrukus ir kitų šalių miestuose jie imti studijuoti. Daugelį taip sudominę senieji bizantiniai tekstai buvo parašyti senąja romėnų kalba, juose minima daugybė jau pamirštų teisės institutų ir problemų, todėl paprastam skaitytojui jie buvo sunkiai suprantami.Teisininkai buvo įsitikinę, kad jų stuijuojamuose senuosiuose teisės tekstuose užfiksuota teisė nepraradusi reikšmės, esanti universali ir nekintanti. Romėnų teisės mokslas vis lačiau buvo laikomas tiesiog teisės mokslu.Pirmieji universitetai – Italijoje (Bolonijos u. Yra garsiausias ir seniausias.jame vienu metu studijavo 10 tūkst. studentų ). Teisės mokyklos buvo paavdintos universitetais ,ir tai turėjo reikšti, kad išsilavinimą jose galėjo gauti visi norintieji, t.y. ne tik vietos gyventojai. Universitetai buvo originalus viduramžių kūrinys, neturėjęs analogų privelegijomis ir mokslo laipaniais – bakalauro, licenciato, magistro, daktaro, suteikiamais gavusiems universitetinį išsilavinimą.Atsiradę Š. Italijoje, universitetų teisės fakultetai greitai ėmė plisti vakarų Europoje, atkreipdami į save, ypač P. Prancūzijoje, vis daugiau visuomenės dėmesio.Pirmosiose šio pobūdžio V. Europos teisė mokyklosegana ilgai mokytasi galiojančios „praktinės“ teisės, nes jo, kaip sistemos, faktiškai dar ir nebuvo. Iš pat pradžių romėnų teisė buvo vienintelis universitetuose studijuojamas dalykas. Studijų pagrindą sudarė garsioji Bizantijos imperatoriaus Justiniano kodifikacija, kuri, ėmus kurtis uniersitetams, jau nuo XII a. Koll kas neoficialiai imta vainti Civilinės teisės sąvadu – Corpus juris civilis. Iš sudedamųjų kodifikacijos dalių svarbiausia laikyti Digestai.Studijų programa teisės mokykloje prasidėjo Digestų teksto skaitymu. Mokytasi lotynų kalba. Dėl sudėtingumo ir sunkumotekstus aiškinavo profesoriai (glosavo). Mokymasis vadintas paskaitomis, jų būdingas bruožas – disputai.Studijų programa ir metodai Bolonijos ir kitų universiteų teisės fakultetuose XII-XIII a. Rėmėsi nauju analizės ir sintezės būdu, vėliau pavadintu scholastiniu (remiasi absoliutaus, neginčijamo tam tikrų tiesų autoriteto pripažinimu.Šiuo atveju Corpus juris civilis).Į universitetų studijų programą įtraukiama ir Kanonų teisė. Ji buvo galiojanti, nuolat papildoma popiežių r bažnyčios susirinkimų nutarimų. Dar buvo papildoma nacionaline teise, naujomis pasdaulietinės teisės problemomis.Universitetų kūrimosi reikšmė: ėmė rastis teisininkų profesionalų sluoksnis, pasirodė pirmieji teisės traktatai.

Kl 4Glosatoriai ir konsiliatoriai.Glosatoriai – tai dėstytojai,kurie buvo taip vadinami dėl savo dėstymo stiliaus(glosavimo).Glosatoriai nekreipė dėmesio į istorines savo nagrinėjamų teisės šaltinių atsiradimo aplinkybes, nesidomėjo romėnų teisės istorija, todėl jiems buvo sunku suvokti įvairių institutų reikšmę. Jie net nemėgino lyginti Digestų su galiojančios teisės normomis.Glosatoriai pasireiškė ne tik savo moksline veikla bet ir išskirtiniais pedagoginiais gabumais. Jų vadovaujami, studentai mokėsi vidutiniškai 7 metus. Glosatorių tikslas buvo savo mokslo medžiagos pagrindu išauklėti puikiai išsilavinusius teisininkus ir intelektualus. Glosatorių pastangomis vyravo įsitikinimas, kad galima tapti mokytu teisininku išmanant tik romėnų teisę ir kad savo galiojančią partikuliarinę teisę galima drąsiai ignoruoti. Pirmųjų romėnų teisės profesorių glosos netrukus įgijo ne mažesnį autoritetą nei pats jų aiškinamas tekstas. Glosatoriai rašė teisės vadovėlius ir savarankiškas studijas. Apie 1250 m. išleistas vieno žymiausių glosatorių – Akursijaus aiškinimų rinkinys „susiteminta glosa“ tapo visuotinai pripažintu autiritetingu veikalu.Akursijus savo veikalu, iki šiol tebelaikomas teisės mokslo klasika, iš esmės baigė milžinišką glosatorių darbą. Po jo atsirado nauja teisės žinovų karta, komentuojanti ne tiek senuosius tekstus, kiek glosas. Tai darė postglosatoriai arba kitaip vadinami konsiliatoriai (patarėjai, konsultantai). Jie neretai nutoldavo nuo pirminių romėnų teisės konstrukcijų, bet padarė didelį dabą suderindami ją su kanonų, miestų ir papročių teisės normomis labai daug dėmesio konsiliatoriai taip pat skyrė eksperimentinei veiklai:teisinia politinių, administracinių, privatinės teisės aktualijų vartinimui.Žymiausiu konsiliatoriumi laikomas italų viduramžių teisininkas Bartolusas de Sasoferatas, o jo darbas bubo Justiniano kodifikacijos komentaras, pavadintas „Opera omnia“.Irnerijaus įkurta glosatorių mokykla atliko didžiulį darbą atkuriant klasikinę romėnų teisę, išaiškinant pasenusius ir sunkiai suprantamus tekstus bei terminus, kazuistinės medžiagos pagrindu padarant svarbius teisinius apibendrinimus. Glosatoriai rašė teisės vadovėlius ir savarankiškas studijas, skirtas konkrečioms teisės problemoms. Apie 1250m. išleistas vieno žymiausių glosatorių – Akursijaus aiškinimų rinkinys “Susisteminta glosa” tapo visuotinai pripažintu autoritetingu veikalu. Jame surinkti ir apibendrinti paskutiniojo laikotarpio glosatorių tyrinėjimų rezultatai.

SEM 5Kl 1

Miestų ir prekybos teisėMiestų atsiradimas Vakarų Europoje ir jų kova už savarankiškumą.Miestų savivaldos institucijos, teisės šaltiniai. Miestų teisės šeimos.

Miestų atsiradimas Vakarų Europoje ir jų kova už savarankiškumą.Tik labai nedaugelio viduramžių Vakarų Europos miestų pradžia siekia Romos laikus.Iki 1050 metų visoje Europoje tebuvo du miestai- Venecija ir Londonas, turintys daugiau nei 10 tūkst. gyventojų.Beveik visos bent kiek didesnės gyvenamosios vietovės buvo kaimai ar įtvirtintos gyvenvietės su šalia esančiu turgumi arba be jo.Praėjus kuriam laikui-X a. pab.-XI a. prad.- ėmus atsiskirti

amatams nuo žemdirbystės, amatams ir prekybai plisti patogesnėse vietose, t.y prie natūralių susisiekimo kelių (jūrų, upių), pilių , bažnyčių,pan.,feodalų žemėse ėmė rastis naujų miesto užuomazgų.Nors didesnėms gyventojų susikaupimo vietoms karai ir visuotinės epidemijos (pvz., maras) turėjo nepaprastai sunkių padarinių, dėl tuo laikotarpiu prasidėjusio spartaus žemės ūkio našumo kilimo susidarė sąlygos atsirasti kaimo gyventojų pertekliui, aprūpinti miestus maisto produktais ir gamybos žaliava.(Kaimo gyventojų perteklius, amatai ir prekyba pradėjo plisti patogesnėse vietose, kaimo gyventojai aprūpino miestus ir ten pasiliko).Šios aplinkybės atvėrė galimybes plėtotis gamybai ir prekybai, teigiamai veikiantiems miestų augimą.Labiausiai miestai suklestėjo XI-XII a.Per kelis šimtus metų Vakarų Europoje atsirado tūkstančiai didelių gamybos ir prekybos centrų, kai kurių iš jų gyventojų skaičius viršijo 100 tūkst. žmonių. Visose savo gyvenimo sferose miestai juto feodalinės tvarkos poveikį.Miestų bendruomenė ilgai gyvavo žemėse, buvusiose karalių, pasauliečių senjorų, todėl miestai laikyti senjorų nuosavybe.Europos miestų istorija- tai miesto gyventojų kova už asmens bei kitas laisves ir privilegijas, už politinę savivaldą, kartais- už visiška nepriklausomybę.Politinė miestų autonomija buvo įgyjama įv. Priemonėmis- nuo paprasto savivaldos teisių pirkimo iki ginkluotos kovos.Prancūzijoje didžiausią politinę autonomiją pasiekė miestų bendruomenės, įgijusios komunos, t.y visiškos savivaldos, statusą.Š.Italijos miestams dėl silpnos centinės valdžios pavyko įgyti savarankiško miesto valstybės statutą ir pagal valdymo forma virsti miestais respublikomis.Reikšmingų laimėjimų pasisekė Vokietijos miestai(Liubekas, Brėmenas)- tiesioginiai imperatoriaus vasalai- turėjo savo teismus, kariuomenę, pinigus;jie turėjo būti ištikimi imperatoriui ir atvykusį tinkamai priimti.Jie nemokėjo mokesčių ir buvo atleisti nuo karo tarnybos.Vokietijos miestai ėmė jungtis į sąjungas 1210 m. Hamburgo ir Liubeko miestų sąjunga, Hanzos sąjunga.Anglijos miestai buvo priversti pirkti karaliaus chartijas.Tapę savarankiški, miestai nesugebėjo įveikti luominio nevisavertiškumo; net miesto gyvenimo pagrindas- gamyba ir prekyba- nebuvo laisvas nuo feodalinių varžymų.

Kl 2Miestų savivaldos institucijos.

Miestuose buvo sukurtos institucijos jų visiškai arba dalinei savivaldai įgyvendinti.Daugumą naujų mistų valdė visų piliečių susirinkimas- jis priėmė įstatymus ir rinko pareigūnus.Tautos dalyvavimas valdant miestą XI- XII a. apėmė ir teisdmo valdžią: daugelyje vietų dalyvauti teismo darbe imti rinkti gyventojų atstovai.Tačiau XII- XIII a. visoje Europoje išryškėjo tendencija visuotinį susirinkimą keisti mažesnės sudėties institucija- taryba.Šitaip atsirado miestų tarybos, disponuojančios karinėmis pajėgomis, tvarkančios miesto finansus, prekybos ir amatų organizavimą.Tarybai vadovavo taip pat renkamas pareigūnas.

Teisės šaltiniai.

Miestelėnų teisės ir laisvės paprastai apėmė jų teisę dalyvauti valdant miestą.Iš pradžių miestų valdžią buvo užgrobęs miestų patriciatas- turtingiausias, privilegijuotas pirklių, miesto žemių valdytojų, riterių sluoksnis.Tačiau plėtojantis amatams ir stiprėjant cechams, didėjo paprastų gyventojų vaidmuo, jie pasiekė nemažų laimėjimų kovodami su diduomene.Būdinga teisinė šio reiškinio išraiška yra florencijos 1293m. “Teisingumo nuostatai”, atėmę iš magnatų (grandų) svarbiausias jų politines teises, užtvėrę jiems kelią eiti valstybės ppareigas, nustatę specialią sugriežtintą baudžiamąją atsakomybę už žmogaus iš liaudies nužudymą, sužalojimą, jo namo ar žemės užgrobimą ar nusiaubimą.

kl 3Miestų teisės šeimos.

Mietų teisės kokybė buvo labai nevienoda.Mažų miestų teisė buvo daug primityvesnė.Jie dažnai kreipdavosi į pažangius prekybos centrus su prašymu leisti naudotis jų teise.Tipišku atveju tai reiškė, kad naujo miesto feoalinis senjoraas suteikia jam, pvz., Magdeburgo teisę, įtvirtinančią teisę turėti savo valdžią (magistratą), teismą iš miestiečių išrinktų prisiekusiųjų-šefenų (vokiet.,) patiems reguliuoti amatus ir prekybą.Paskui to miesto valdžios atstovai vyko į Magdeburgą ir ten gaudavo naują galiojančių įstatymų, kurių normas vėliau diegė pas save, rinkinį, tų įstatymų komentarus.Šitaip susidarė didelės, tos pačios teisės vienijamos miestų teisės šeimos, kai motininio miesto taryba dažnai vykdė aukščiausios instancijos funkcijas dėl dukterinio miesto tarybos sprendimų, apeliacinės instancijos- dėl dukterinių miestų teismų sprendimų.Plačios miestų teisės šeimos prisidėjo prie teisės taikymo visoje šeimos teritorijoje vienodinimo.

Kl 4Viduramžių prekybos ir jūrų teisė. Nuo Romos imper. žlugimo laikų prekybos santykiai V. Europoje buvo labai riboti, bet keliaujantys pirkliai toliau prekiavo kai kuriais ŽŪ produktais. Gyvavo mugės, turgūs, nors dar nedideli ir negausūs. Nuo romėnų laikų tebegyvavo kai kurie miestai, ypač uostai, bet frankai atstovavo tipiškai žemdirbių ekonominei sistemai, nebuvo aktyvi jūrų prekybos dalis. Tarp Rytų ir Vakarų jūros keliais ir sausuma keliavo tik žydai, sirai ir graikai pirkliai. Prekybos teisei atsirasti padėjo luominis to meto visuomenės pobūdis ir prasidėjusi intensyvi prekybos ir verslo plėtra. Atsirandantis pirklių luomas savo profesinėje veikloje vadovavosi papročiais, besiklostančiais 1-iausia pirklių korporacijų viduje. Taip pamažu kūrėsi prekybos apyvartos teisė. Iš pradžių ji skirta tik pirklių luomo taisyklėms nustatyti, vadinosi jus mercaturae – prekybininkų teise. Plečiantis miestams, plintant mugėms ir bankininkystei, jūrų ir sausumos prekybai, atsirado poreikis turėti teisės normas, reguliuojančias konkrečius verslo santykius, kuriuose veikia visi dalyvaujantys prekybinėje veikloje žmonės. Todėl nuo miestų teisės tolydžio atsiskyrė ir 11-12a. susikūrė naujųjų laikų Vakarų Prekybos teisės – jus mercatoria, pagrindinės sąvokos ir institutai. 11-12a. staigiai išsiplėtė ŽŪ gamyba, padidėjo bendrasis gyventojų skaičius, atsirado žmonių,

ėmusių verstis prekyba. Taip susidarė naujas profesionalių prekybininkų atliekančių stambias operacijas luomas. Naujoji prekybos teisė ir buvo parengta siekiant patenkinti pirmiausia šio naujo – pirklių luomo interesus ir iš pradžių sudarė tam tikrą miestų teisės dalį. Palankiausios sąlygos prekybos teisei susiklostė viduramžių Italijoje – Vidurž. jūros prekybos centre. Prekybos teisės normos pirmiausiai klostėsi kiekvienos korporacijos viduje, papročių teisės pavidalu. Plečiantis miestų komerciniams ryšiams, juose galiojusios prekybos taisyklės po truputį suartėjo, pradėjo išeiti už vieno miesto ribų. Pirmiausia tai pasakytina apie jūrų prekybos papročius. Milane 1216m. pasirodė pirmasis prekybos papročių rinkinys “Papročių knyga”. Vėliau pirkliai tarpusavio santykiams ėmė taikyti tarptautines prekybos ir jūrų papročių normas, užrašytas Ispanijos ir Italijos miestuose. Prekyba sparčiai rutuliojosi ir Baltijos jūros pakrantėje. Prekybinio kapitalo, bankinių operacijų plėtra paskatino šiuos santykius reguliuojančių normų paplitimą. 1-ausiai reguliuoti prekybos santykius įstatymais mėginta jau Prancūzijoje 17a. Didelę reikšmę turi 1673m. išleistas prancūzų Prekybos ordonansas, parengtas Ž. B. Kolbero. Šis rinkinys gerokai suvienijo margą pranc. prekybos teisę. Kolbero ordonansas 1-ą kartą visoje v-bės teritorijoje įvedė bendrą prekybos teisę, kartu sankcionavo prekybos teisės gyvavimą kaip savarank. šakos. prekybos teisė Anglijoje plėtojosi kaip atskira, lygia greta su bendrąją teise egzistuojanti sistema, reglamentuojanti pirklių luomo veiklą. Iš pradžių kūrėsi papročių teisės pagrindu, o vėliau, skirt. nuo kontinente, į prekybos sferoje susiformavusius papročius plėtodami savo veiklą ėmė atsižvelgti bendr. teisės teismai, ir papročiai virsdavo precedentais. Didžioji anglų prekybos teisės dalis 19a. pabuvo inkorporuota į įstatymus: 1882m. Vekselių aktą, 1890m. Bendrovių aktą, 1893m. Prekių pardavimo aktą ir t. t. Taigi, prekybos teisė reglamentavo pirklių luomo veiklą mugėse, turguose, uostuose, prekybos santykius miestuose; reglamentavo ne tik pardavimą, bet ir kitus komercinių sandorių aspektus – gabenimą, draudimą ir kt. Savotiška prekybos teisės atšaka – jūrų prekybos teisė, atsiradusi plečiantis tarptautinei prekybai, kai pastaroji išėjo už nacionalinės teisės ribų ir įsigalėjo tarptautinės normos. Jos šaknys siekia antikos teisę, kuri iš Italijos ir Ispanijos išplito į Pranc. vakarų pakrantę ir Baltijos j. rajoną. 12-13a. imta plačiai naudotis

SEM 6Kl 1Karalių teise Prancūzija1 teisė šioje šalyje susidėjo iš daugybės teisės sistemų,kurios buvo skirtos ne tik tam tikriems sluoksniams,bet ir kokių nors konkrečių,dažnai nedidelių teritorijos dalių gyventojams.Frankų valstybei subyrėjus nebeliko bendrų visai valstybės teritorijai teisės šaltinių.Visai teritorijai buvo bendra tik bažnytinė teisė,tačiau ir ji tada dar netvarkė pasauliečių gyvenimo.Plačiausiu teisės šaltiniu liko 10-11a. Papročiai.Prancūzijoje barbarų papročių teisė apie 10a.jau išnyko.Ją išstūmė daugybėje atskirų rajonų susiformavę skirtingi teritoriniai teisės papročiai.Jie vadinami Kutiumais.Pagal papročių teisės ypatumus Prancūzijos teritorija dalijama į šiaurinę,arba papročių teisės sritį ir pietinę,arba rašytinės teisės sritį.Šiaurinėje dalyje kutiumai reiškėsi grynu pavidalu,papročiai čia formavosi žodine forma.Papročių teisė atitiko daugumos interesus,dar nebuvo paveikta valstybės valdžios.Todėl jos nustatytų normų dažniausiai buvo laikomasi savanoriškai.Pietinėje dalyje svarbiausiu teisės šaltiniu tapo romėnų teisė,kadangi Galiją buvo užkariavęs Julijus Cezaris.Vėliau Galiją užkariavo frankai.Užkariautojai ir užkariautieji po truputį susiliejo į vieną tautą.Todėl pėdsakus buvo palikusi supaprastinta romėnų teisė.Pradedant 7a.kutiumai Prancūzijoje imti užrašinėti.Labiausiai žinomi Pilypo de Bomanuaro apie 1280m. užrašyti „Bovės kutiumai“.Šie kutiumai turėjo galios Bovės grafystėje bei taikyti visoje šiaurės rytų Prancūzijoje.Spėjama ,kad šis rinkinys buvo pirmasis mėginimas kurti Prancūzijos teisę.Taigi Prancūzijos teritorijos, pagal galiojusių teisės šaltinių pobūdį, dalintos į kutiumų ir romėnų teisės veikimo sritis.Papročių teisės nevienodumas kliudė kurtis bendrai nacionalinės teisės sistemai.Tai buvo pagrindinė feodalinės Prancūzijos teisei būdingo reiškinio,paprastai vadinamo teisės partikuliarizmu,reiškusiu sritinį teisės pobūdį,priežastis.2 ėmus stiprėti karalių valdžiai pradėjo atsigauti karalių teisės aktų,kuriems reikėjo karaliaus kurijos(stambiųjų feodalų),pritarimo,leidyba.Karalių leidžiami teisės aktai buvo vadinami ordonansais.Pirmuoju didžiuoju Prancūzijos karaliumi tapo Pilypas 2 Augustas,kuris išplėtė ne tik Prancūzijos,bet ir savo domėno teritoriją.Jis bei jo palikuonys aktyviai ir reguliariai laido teisės aktus ir teikė juos kurijai tvirtinti.Sudėtingesniems teisės klausimams spręsti į kuriją imti kviesti teisininkai profesionalai.Nuo 13a. Prancūzijos karalių aktai jau akivaizdžiai brovėsi į anksčiau galiojusią teisę ir ją keitė.Tobulinant karalių teisės aktų leidybą,iš karaliaus kurijos išskirtos specializuotos centrinės žinybos,tarp jų-mažoji karaliaus taryba,kaip nuolatinė patariamoji institucija,su kuria,leisdamas teisės aktus,paprastai tarėsi karalius.Vyriausybės institucijų veiklą koordinuojančia institucija tapo karaliaus kanceliarija,vadovaujama kanclerio,kuri,be to,redagavo karaliaus aktus,teikė juos karaliui pasirašyti ir tvirtino antspaudu.Karalių aktai buvo svarbūs mėginant sukurti bendrą nacionalinę teisę.12a.keletą kartų per metus imtos šaukti periodiškos karaliaus kurijos teismo sesijos-parlamentas.Karaliaus teisės aktų leidybai plečiantis,be ordonansų,tarp tų aktų dar pasitaikydavo ediktų,išleistų paties karaliaus ir liečiančių kokią nors konkrečią instituciją,deklaracijų-aktų,aiškinančių anksčiau išleistą aktą arba nustatančių šalutinės reikšmės dalykus.Iki 16a.karalių aktų prisirinko tiek daug,kad atsirado reikalas sutvarkyti juos,pašalinti esančią painiavą ir prieštaravimus.Liudviko 14 ir Liudviko 15 laikais(17-18a.) imti leisti vadinamieji didieji ordonansai,sisteminę teisės normas,sudarančias svarbiausius teisės institutus.Ordonansai kodifikavo kai kurias teisės sistemos dalis,tapo įstatymais,galiojančiais visoje Prancūzijos teritorijoje,o vėliau,modifikuoti,perėjo į šiuolaikinius kodeksus.Tarp svarbiausių didžiųjų ordonansų buvo 1667m. ordonansas,reglamentavęs civilinį kodeksą.1685m.ordonansas,paprastai vadinamas“Juoduoju kodeksu“,reglamentavęs negrų padėtį prancūzams priklausančiose Amerikos salose.Nepaisant gausumo,karalių teisės aktai reglamentavo palyginti neplačią visuomeninių santykių sferą,todėl negalėjo daruti didesnio poveikio Prancūzijos teisės sistemai ir įveikti jos partikuliarizmo.Tačiau,nepaisant teisės partikuliarizmo,vis dėlto joje būta ir nemažai bendrųjų bruožų,leidžiančių apibūdinti svarbiausius feodalinėje Prancūzijoje galiojusios teisės institutus.3. Parlamentas buvo sudarytas kaip specialus teismo organas,ėmęs posėdžiauti kaip nuolatinė institucija su karaliaus skiriamais teisėjais profesionalais-kutiumų ir romėnų teisės žinovais ir pavadintas Paryžiaus parlamentu.Jis susidėjo iš keleto tardymo rūmų ir

vadinamųjų didžiųjų rūmų ir rezidavo Paryžiuje.Kartais Paryžiaus parlamentas veikė kaip pirmosios instancijos teismas,bet dažniausiai tai buvo apeliacinė instancija hercogų,grafų ir kitų feodalų teismų sprendimams.Paryžiaus parlamento teisės neapsiribojo tik teismų veikla.Spręsdamas ginčus dėl dalykų,reglamentuojamų valstybinės teisės,jis neretai nustatinėjo karaliaus valdžios ribas ir plėtė savo paties teises.Buvo nustatytas reikalavimas Paryžiaus parlamente registruoti karaliaus leidžiamus teisės aktus,nes teismai ir kitų regionų parlamentai,priimdami sprendimus,turėjo remtis tik įregistruotais karalių aktais.

Kl 2Lenų ir dvarų teisė

1.Vasaliteto-siuzereniteto sistemos raida ir teisinis reguliavimas anglosaksų ir frankų tesėje. Neformalūs, papročių teisei pavaldūs senjoro ir vasalo santykiai Vakarų Europoje susiformavo ir plačiai paplito IX-Xa., bet tada dar neturėjo tesinės išraiškos. Iš teisės sistemos ėmė skirtis tik XI-XIIa. Teisių ir pareigų, atsirandančių esant senjoro (siuzereno) ir vasalo santykiams, teisinio reguliavimo sistemą apie XIIa. Imta vadinti lenų, arba feodaline, teise. Frankų gentims VI-VIIa. užgrobiant Galiją, į frankų rankas pateko daug galų ir romėnų dvarų. Tokie frankai tapo stambiais dvarininkais. Jau VIIa. Šiaurės Galijoje ėmė rastis dvarų su būdingu žemės skirstymu į dvarininkų ir valstiečių žemes. Turtiniu atžvilgiu laisvieji diferenciavosi į smulkius dvarininkus ir pusiau laisvus litus. Anglosaksų šis procesas buvo lėtesnis. Vykstant turtinei diferenciacijai, VIIa. Ėmė skirtis gimininė gentinė diduomenė (erlai), laisvieji bendruomenės nariai (kerlai), pusiau laisvieji (kerlai) ir namų tarnai-vergai. Ypač audringai feodaliniai santykiai plėtojosi VII-IXa. Per šį laiką visur įsitvirtino stambioji feodalinė žemėvalda, o daug buvusių bendruomenės narių neteko ne tik laisvės, bet ir žemės.VIIIa. viduryje vis daugiau nuskurdusių valstiečių ėmė atsiduoti didžiažemių globai. Minėtą procesą reglamentavo jau vėlesni barbarų įstatymai-Bavarų įstatymas, Alemanų įstatymas. Po frankų valstybės valdytojo Karolio Mertelio beneficijų reformos, tarp beneficijos, o vėliau feodo, teikėjo ir gavėjo atsirasdavo siuzereniteto ir vasaliteto santykiai.Vienas pagrindinių vasalo įsipareigojimų senjorui buvo jo dalyvavimas senjoro karo žygiuose. Tipiškomis senjoro teisėmis IX-Xa. Tapo senjoro teisė įžengti į vasalo valdomo leno teritoriją, gauti vasalo piniginę pagalbą, reikalauti dalyvauti savo taryboje ir teisme. Senjoras įsipareigodavo vasalui neviršyti savo teisių ir ginti jį nuo visokiausios grėsmės.

2.Feodalinė žemėvalda Alodas-tai žemės nuosavybė, nesusijusi su kokiais nors feodaliniais ribojimais. Beneficija-feodalinės nuosavybės forma, kai žemė suteikiama laikinai sąlygiškai daudoti. Beneficijos buvo teikiamos žmonėms, įsipareigojusiems tarnauti karaliui ir dar prireikus atsivesti būrį karių. Pradžioje gautos beneficijos negalima buvo perleisti trečiajam asmeniui, o po beneficijos turėtojo mirties beneficiją sudarančios vertybės grįždavo jos davėjui. Tačiau greitai buvo pasiekta, jog beneficijos taptų paveldimos. Kartu laikinas sąlyginis valdymas virto tik sąlyginiu, bet ne terminuotu. Tokia nauja feodalinės žemės nuosavybės forma imta vadinti feodu. Netrukus feodas tapo pagrindine ir net vienintele feodalinės žemės nuosavybės forma. 3. Omažas-tam tikra iškilminga ceremonija, kai siuzereno ir vasalo santykiai buvo nustatomi tam tikra sutartimi. Investitūra- po omažo atliekamas leno perdavimo vasalui juridinis aktas su simbollinėmis apeigomis. 4. Imunitetiniai raštai Nepajėgdami centralizuotai valdyti savo teritorijų, daryti didesnę įtaką žemės magnatams, nuo VI a. karaliai magnatams ėmė dalinti imuniteto raštus, kurie reiškė jų turėtojams politinio ir ekonominio savarankiškumo jų valdose suteikimą. Imuniteto raštų turėtojai buvo atriboti nuo policinės, teismo, finansinės karaliaus pareigūnų valdžios. Imuniteto raštais žemvaldžių naudai karaliai atsisakė nemažai savo galių. Kartu imuniteto raštai padėjo magnatams karaliaus vardu sutvirti savo valdžią priklausomiems žmonėms. Teisė valdyti priklausomus žmones ypač reiškėsi vykdant jiems teisingumą. 5. Senjoriniai teismai Kilusį dviejų ar daugiau to paties senjoro vasalų ginčą turėjo spręsti bendras jų senjoras. Senjoro ir vasalo ginčo dėl leno senjoras neturėjo spręsti. Tokiu atveju ginčą buvo rekomenduojama spręsti vienam ar dviems kitiems to senjoro vasalams. Teismas turėjo spręsti tik vasalo ir pašalinio žmogaus arba vasalų, priklausančių skirtingiems senjorams, ginčus. Senjorų teismų veikla Vakarų Europoje buvo panaši. Profesionalaus teisingumo tradicijos nebuvo iki XI a. pabaigos. Feodalai, kaltinami nusikaltimų ar prievolių nevykdymu, turėjo teisę į vadinamąjį lygiųjų (perų) teismą. Teismo procesas buvo žodinis, neformalus. Iki XIII a. senjorų teismuose buvo pripažįstamos ordalijos ir teismo dvikova. Savo senjoro teismo sprendimą vasalas galėjo apskųsti aukštesniojo senjoro teismui. Teismai buvo ne tik ginčų sprendimo ar įstatymų saugojimo institucijos, o ir susirinkimai, tarybos, sprendžiančios įvairius klausimus. 8Lenų ir dvarų teisė

1. VII – IX a. Įsitvirtino stambioji feodalinė žemėvalda, daug bendruomenės narių netenka ne tik žemės, bet ir laisvės. Ypač VIII a.daug smulkiųjų žemės savininkų buvo priversti ieškoti išsigelbėjimo pas stambiuosius žemvaldžius.

Prekariumas – savo žemės sklypo nuosavybės teisės atidavimas žemės magnatui ir jos atgavimas (kartais ir didesnio ploto) su teise naudotis, už kurią atiduodantysis įsipareigoja atlikti tam tikras prievoles magnatui ir mokėti duoklę (gali naudotis žeme, bet negali ja disponuoti). Prekariumo procesą reglamentavo Bavarų įstatymas VII a., Alemanų įstatymas VIII a.

Komendacija – valstietis atsiduoda asmeniniai magnato globai; ne tik turtinės, bet ir asmeninės priklausomybės nustatymas: savo žeme tegalėjo naudotis kaip laikinas sąlyginis laikytojas. Įsipareigoja iki gyvos galvos tarnauti ir klausyti su sąlyga, kad tas atsižvelgdamas į jo darbo rezultatus padės jam drabužiais ir maistu.

Vis didesnę reikšmę įgyja priklausomų valstiečių - Servų sluoksnis. Jie besąlygiškai nepriklauso šeimininkui. Jie neperkami, gali tuoktis, patys apsirūpina maistu ir drabužiais, turi teisę į žemę ir turtą, bet yra prirašyti prie žemės: turi eiti lažą, mokėti duokles.

XI – XII a. suformuluota teisinė servažo (Anglijos servai - vilonai) samprata (servažas-teisių ir pareigų dalykas), patvirtintos, o kartu apribotos senjoro teisės. Servo pareigos (darbo prievolės, natūraliosios rentos, paprotinės duoklės) fiksuotos, imtos reguliuoti (lažas apribotas arba pakeistas piniginėmis įmokomis, vienintelis servo turto paveldėtojas - senjoras). Svarbiausia servo pareiga – materialinė prievolė: moki pinigus – gali gyventi už senjoro jurisdikcijos ribų (tik iš miesto gali parsišaukti). Prancūzijoje išliko negausus laisvųjų valstiečių – vilanų sluoksnis; Vokietijoje činčininkai ir nuomininkai (pirmieji buvo dvarininko žemės laikytojai, įpareigoti mokėti činčą, kai kurie galėjo ją perduoti paveldėjimo būdu ar parduoti, antrieji naudojosi žeme trumpalaikės nuomos sąlygomis). Anglijoje – sokmenai (galiojo tik senjorų teismų valdžia).

Valstiečio padėtis ir laisvės statusas paveldimas pagal motinos liniją.XII a. jau visi valstiečiai krikščioniškoje Europoje turėjo įstatymų saugomas teises (svarbiausia teisė – tam tikromis sąlygomis

laikyti senjoro žemę ir naudotis jo globa ir apsauga). Plečiantis miestams, plintant prekiniams piniginiams santykiams, servažas ima nykti: XIV a. servai visur įgijo teisę išsipirkti ir tapti laisvi. Iki 1450 metų servažas anaikintas beveik visose Vakarų Europos srityse: servai tapo cenzininkais (asmeniškai laisvais, privalančiais už naudojimąsi žeme mokėti cenzą). Anglijoje XV a. susidarė friholderių ir kopiholderių (prirašytųjų palikuonys, tebeturėję atlikti natūraliąsias ir pinigines prievoles) valstiečių grupės.

2. Lenų teisė kūrėsi papročių teisės pagrindu, bet išsiskyrimui į savarankiškas teisės šakas įtakos turėjo XI – XII a. prasidėjęs papročių teisės užrašymas. Iš pradžių papročiai užrašomi įtraukiant į chartijas ir privilegijų raštus. XI a. italas Umbertas de Ortas išleido “Feodų papročius”. Kiti privatūs papročių teisės rinkiniai kuriuose nesisteminta dauguma fundamentalių lenų teisės principų – 1200m. Normandijos kutiomai. XIII a. P. de Bomanuaro “Bovės kutiumai”; XII a. Glenvilio traktate apie Anglijos įst. Mėginama teoriškai įprasminti lenų teisę.

3. vI a. italas Umbertas de Ortas “Feodalų papročiai”, “ Feodų knyga” - pirmą kartą susistemino lenų papročių teisę – papročius ir siuzereniteto ir vasaliteto santykius reglamentuojančius pavienius imperatorių Lotaro II, Frydricho I ir Henriko IV nutarimus – tai buv lenų teisė bendra vakarmas ir tinkanti feodaliniams santykiams apskritai. Vokietijoje lenų teisė tradiciškai buvo atskiriama nuo žemių teisės. Būtent taip - į žemės ir lenų – teisė buvo skirstoma apie 1221m. šiaurinėje Vokietijoje pasirodžiusiame “Saksų veidrodyje”.

SEM 7Kl 1,2,3,4,52. Vokietija Vokietijos imperinės teisės šaltiniai: 12-14 a. imperatorių taikos statutai, romėnų teisė, 1532 m. Karolina. Karolinos baudžiamosios teisės ir proceso pagrindiniai institutai. “Karolinos” preambulėje kalbama apie vienodą teisingumą beturčiams ir turtingiesiems, tačiau daugelyje teisyno straipsnių, prieštaraujant šiai nuostatai, baudžiamoji atsakomybė nustatoma atsižvelgiant į nusikaltėlio ir nukentėjusiojo socialinę padėtį.Atsakomybė, pagal “Karoliną”, atsirasdavo tik esant kaltei – tyčiai ar neatsargumui.Aplinkybės, naikinančios atsakomybę, dėstomos detaliai, remiantis nužudymo pavyzdžiu.Atsakomybę švelninančia aplinkybe laikyta tyčios nebuvimas (nevikrumas, lengvabūdiškumas, nenumatymas), nusikaltimo padarymas įsikarščiavus ar supykus. Vagystės atveju švelninančia aplinkybe buvo laikomas jaunas nusikaltėlio amžius (iki 14 m.) ir badas. Kaltę sunkino viešas, įžulus, piktavališkas, šventvagiškas, grupinis nusikaltimo pobūdis, kartotinumas, padaryta didelė žala, savo šeimininko interesų pažeidimas, bloga reputacija ir pan.Teisynas išskyrė atskiras nusikaltimo padarymo stadijas. Už pasikėsinimą baudžiama taip pat kaip už baigtą nusikaltimą. Teisynas skyrė bendrininkavimą iki nusikaltimo padarymo, nusikaltimą darant ir nusikaltimą padarius. Nuo iš anksto sutarto bendrininkavimo, kurio visi dalyviai laikomi atsakingais, dar skiriamas atsitiktinis bendras dalyvavimas darant nusikaltimą (bendra kaltė), kurio kiekvienas dalyvis turėjo atsakyti už konkrečius savo veiksmus.Pagal straipsnius, skirtus konkrečių rūšių nusikaltimams, pirmavo nusikaltimai nuosavybei. Prie jų priskirtos įvairios vagysčių rūšys, nesąžiningas disponavimas patikėtu turtu.Specialiai buvo aptariama vagystė bažnyčioje. Buvo baudžiama už raganavimą ir burtininkavimą. Taip pat už Dievo niekinimą, šventvagystę, priesaikos sulaužymą, už nusikaltimus, nesiderinančius su krikščionių morale.Išskiriami nusikaltimai valstybei (išdavystė, maištas prieš valdžią, įvairūs “žemių taikos” pažeidimai), asmeniui (įvairių rūšių nužudymai, kūdikio pametimas, savižudybė), ir teisingumui (melagingas liudijimas, neteisėtas suimtojo paleidimas, nepagrįstas kankinimas tardant).Bausmės siekė įbauginti. “Karolinoje buvo numatyta mirties bausmė, kūną žalojančios bausmės, kūno bausmės, gėdingos bausmės, uždarymas į kalėjimą, bauda, ąalos atlyginimas. Papildomai galėjo būti skiriamas turto konfiskavimas ir kankinimas.“Karolinoje” pamažu stengtasi posėdininkus pakeisti teisininkais specialistais. Teisyne įtvirtintas Vokietijai naujas inkvizicinis procesas, nors dar liko kai kurių kaltinamojo proceso elementų: byla galėjo būti keliama nukentėjusiojo ar kito asmens iniciatyva, įrodymus teismui galėjo pateikti abi šalys. Tačiau kaltinimą teisiamajam valstybės vardu dažniausiai pateikdavo teisėjas, tardymas buvo atliekamas teismo iniciatyva, įtariamajam plačiai taikytos fizinio poveikio priemonės. Tiesioginį dalyvavimą ir viešumą pakeitė slaptas ir raštiškas bylos nagrinėjimas.Remtasi formalių įrodymų teorija. Buvo draudžiama priimti kaltinamąjį nuosprendį vien netiesioginių įkalčių pagrindu. Pagrindinis veiksmas tiriant nusikaltimą buvo tardymas kankinant, tačiau kankinti buvo galima tik turint svarių įrodymų, leidžiančių įtarti teisiamąjį esant kaltą. Teisynas smulkiai reglamentavo, kiek kokių įrodymų tam tikslui reikia. Tik turėdamas keletą netiesioginių įkalčių teisėjas galėdavo imtis kankinimo.

Teisiamojo prisipažinimas neturėjo lemiamos reikšmės, teismas kaskart privalėjo įsitikinti prisipažinimo nuoširdumu. Jeigu nusikaltimas būdavo visiškai įrodytas ir teisiamasis nenorėdavo prisipažinti, tai jis turėdavo būti nuteistas be jokio tolesnio tardymo kankinant. Kankinimų tvarkos ir būdų “Karolina” nereglamentavo.Procesas baigdavosi nuosprendžio, kuris galėjo būti kaltinamasis, paliekantis įtariamuoju arba išteisinantis, paskelbimu. Išteisinamųjų nuosprendžių ypač pagausėjo 18 a. pab., kai buvo uždrausti kankinimai. Teisė skųsti nuosprendį nebuvo numatyta. 1532 m. "Karolina" - ryškiausias imperinis baudžiamosios teisės ir baudžiamojo proceso šaltinis.

Imperijos teisės aktų daugėjant, 1521m. kilęs sumanymas juos surinkti ir kodifikuoti, bet jis liko neįgyvendintas. Bet, netrukus 1532m. buvo išleistas vienintelis imperijos teisynas, pavadintas “Karolina”, kuris, Reichstago priimtas Regensburge, valdant Karoliui V, įnešė svarų indėlį kuriant visos Vokietijos baudž teisės ir baudžiamosios teisės ir baudž. proceso principus.

Karolinos preambulė kunigaikščiams leido toliau naudotis jų “teisingais papročiais”. “Karolina” teisės šaltiniu visiškai arba iš dalies praktiškai buvo pripažinta visose žemėse ir galiojo iki 1870m, - iki Vokietijos suvienijimo.

Teisynas skelbė tiek bendruosius baudž. teisės principus, tiek ir konkrečius nusikaltimus bei bausmes už juos. Teisyną sudarė 219 str. (iš jų 77 baudž. teisės normos).

Nors preambulė kalbama apie vienodą teisingumą “beturčiams ir turtingiems”, bet toliau nustatant baudž. atsakomybę, atsižvelgiama į socialinę nukentėjusio ir nusikaltėlio padėtį (pvz.: baudžiant už vagystę, užimantiems visuomenėje aukštesnę padėtį kriminalinė bausmė galėjo būt pakeista į civiline teisine bausme.

Karolina aptarė kaltės formas, sunkinančias, lengvinančias, naikinančias atsakomybę aplinkybes, kėsinimąsi, bendrininkavimą. Šios sąvokos, ne visada aptariamos pakankamai tiksliai, specialiai neišskiriamos, o dėstomos konkrečių nusikaltimų sudėčių ir bausmių rūšių kontekste.

Atsakomybė pagal “Karoliną” atsirasdavo tik esant kaltei - tyčiai ar neatsargumui. Ji galėjo neatsirasti asmeniui, dirbančiam savo darbą specialiai tam skirtoje vietoje ar patalpoje ir prieš savo norą ir valią atėmusiam kam gyvybę.(jei barzdaskutys dėl trukdymų perpjovė gerklę klientui, bet dirbo savo t t. darbo vietoje - tai jis gali būti pripažintas nekaltu; jei skuto gatvėje ar pan. - kaltas).

Naikinančios atsakomybę aplinkybės dėstomos detaliai, remiantis nužudymo pavyzdžiu. Nužudymas laikytas teisėtu, jei padarytas ginant savo “gyvybę, kūną, garbę ir gerą reputaciją”, jei tik užmuštasis puolė mirtinu ginklu ir užpultasis negalėjo to išvengti pvz. pabėgdamas. Būtinoji gintis nebuvo pripažįstama, užpuolimui esant teisėtam arba jam jau pasibaigus (persekiojant bėgantį užpuoliką). Atsakomybė už nužudymą neatsirasdavo kt. atvejais: ginant trečiojo asmens gyvybę, kūną ar turtą ir t.t.

Atsakomybę švelninančiomis aplinkybėmis laikyta tyčios nebuvimas (“nevikrumas ir kt.”), nusikaltimo padarymas įsikarščiavus, supykus. Vagystės atveju, atsakomybę švelnino jei pažeidėjo amžius iki 14 metų bei badas ir pan. Kaltę sunkino - grupinis nusikaltimas, įžūlumas, bloga reputacija ir t.t.

Teisynas išskyrė atskiras nusikaltimo padarymo stadijas. Pasikėsinimu laikoma tyčinė, prieš nusikaltėlio valią nepavykusi veika; už ją baudžiama kaip už baigtą nusikaltimą.

Teisynas skyrė bendrininkavimą iki nusikaltimo padarymo, jį darant ir jį padarius. Nusikaltimo sudėčių neklasifikavo, o išdėstė daugmaž giminingomis grupėmis.

Pagal straipsnius, skirtus konkrečių rūšių nusikaltimams, pirmavo nusikaltimai nuosavybei (19 straipsnių) – įv. vagystės, nesąžiningas disponavimas patikėtu turtu ir kt. Už vagystę su įsilaužimu arba ginkluotą vagystę nepriklausomai nuo pavogto daikto vertės vyrams grėsė kartuvės, moterims -prigirdymas, arba sušvelninant bausmę -akių išdūrimas ir pan. kūno bausmės.

Specialiai aptariama vagystė bažnyčioje. Bausta už religinius nusikaltimus – Dievo niekinimą, priesaikos sulaužymą, raganavimą, šventvagystę, t.p. už veikas, nesiderinančias su krikščioniška morale - pinigų padirbimas, t. p. nusikaltimai dorovei - kraujomaiša, svetimavimas.

Valstybiniais nusikaltimais laikyti išdavystės, maištas prieš valdžią, piktybinis valkatavimas ir pan. Nusikaltimai asmeniui - įv. rūšių nužudymai, savižudybė (dėl jos gali būti atimta paveldėjimo teisė iš įpėdinių). Išskiriami nusikaltimai teisingumui - melagingas liudijimas, nepagrįstas kankinimas tardant ir pan.

“Karolinos” išskaičiuojamos nusikaltimų sudėtys nepretendavo į išsamų sąrašą (joje neminimi kūno sužalojimai, įžeidimai, turto sugadinimas ir kt.), buvo akivaizdžiai kazuistinės.

Bausmės siekė įbauginti: numatyta mirties bausmės (sudeginimas, ketvirčiavimas, baslys, gyvo užkasimas), kūną žalojančios bausmės (liežuvio, nosies nupjovimas), kūno bausmės (rykštės), gėdingos bausmės (statymas prie gėdos stulpo, įspaudavimas), uždarymas į kalėjimą, bauda, žalos atlyginimas. Papildomai dar galėjo būt skiriama turto konfiskavimas.

Baudž. procesui reglamentuoti skirta 103 “Karolinos” straipsniai. Pamažu stengtasi išstumti posėdininkus, juos pakeisti teisininkais specialistais. Dėl neaiškumų teisėjams rekomenduojama kreiptis į teisininkus mokslininkus.

Įtvirtino Vokietijai naują inkvizicinį procesą, nors joje dar liko ir kai kurių kaltinamojo proceso elementų:byla galėjo būt keliama nukentėjusiojo ar kito asmens iniciatyva, įrodymus teismui galėjo pateikti abi šalys. Tačiau kaltinimą v-bės vardu pateikdavo dažniausiai teisėjas, tardymas atliekamas teismo iniciatyva ir pan. Tiesioginį dalyvavimą ir viešumą pakeitė slaptas ir raštiškas bylos nagrinėjimas.

Remtasi formalių įrodymų teorija. Priimti kaltinamąjį nuosprendį vien netiesioginių įkalčių pagrindu nebuvo leidžiama. Plačiai taikytas tardymas kankinant, be šios priemonės procesas buvo mažai efektyvus, nes rėmėsi teisingu įrodymų vertinimu. Tačiau kankinti buvo galima tik turint svarių įrodymų, leidžiančių įtarti teisiamąjį esant kaltą. Teisynas smulkiai reglamentavo kiek kokių įrodymų tam tikslui reikia. (tam užteko 2 gerų liudytojų parodymų, vieno tokio liudytojo parodymai buvo laikomi puse įrodymo. Puse įrodymo galėjo būti laikomi kaltinamojo lengvabūdiškumas ir bloga reputacija. Tik turėdamas keletą netiesioginių įkalčių, teisėjas galėjo imtis kankinimo.

Teisiamojo prisipažinimas lemiamos įtakos neturėjo, teismas kaskart turėjo įsitikinti prisipažinimo nuoširdumu. Teisynas įpareigojo teismą bylos nagrinėjimą baigti nuosprendžiu, esant mažiausiai 2-2 “vertiems pasitikėjimo geriems” liudytojams, kurių parodymai “remiasi tiesos žinojimu”

Kankinimų tvarka ir būdai Karolinoje nereglamentuoti. Procesas baigdavosi nuosprendžio, kuris galėjo būti kaltinamasis, paliekantis įtariamuoju arba išteisinantis, paskelbimu. Pastarųjų ypač pagausėjo 18a. pab., kai kankinimai buvo uždrausti. Teisė skųsti nuosprendį nenumatyta.

SEM 8Kl 1,2ANGLIJA,,BENDROSIOS TEISĖS” RAIDA:TEISĖKŪRA IR TEISMAI,PAGRINDINIAI TEISĖS ŠALTINIAI-PRECEDENTAI IR ĮSAKYMŲ TEISMAMS SISTEMA.VilhelmoI Užkariautojo metu šimtinių ir grafysčių reikalus,taip pat teismo bylas sprendė atitinkamai šimtinės ir grafystės susirinkimaičkuriuose galėjo dalyvauti visi laisvieji žmonės.Teisingumą šie susirinkimai vykdė remdamiesi vietos papročiais,laikydamiesi griežčiausio formalizmo,taikydami ordalijas ir teismo dvikovą.Tačiau netrukus po užkariavimų šimtinių ir grafysčių teismus savo žinion pamažu perėmė feodaliniai normandų senjorai ir todėl jie virto dvarų ir baronų teismais,kurį laiką ir toliau veikusiais vietos papročių pagrindu.Tik bažnytinėse sferose vadovautasi kanonų teise.Nuolatinių įstatymų leidybos administracinių ir teismo organų karalius neturėjo.Karaliai tik retkarčiais leido įstatymus,paprastai pritariant artimiausiams patarėjams-vyskupams,baronams ir kt.Tai buvo dažniausiai iš dvasininkų tarpo karaliaus skiriamas vyriausiasis justiciarijus ,atsovaujantis karaliui visais klausimais, ir jam nesant veikiantis kaip regentas;tai buvo taip pat justiciarijui pavaldus kancleris,vadovaujantis karaliuas sekretoriatui,padėti rvarkyti karaliaus finansų ir teismo reikalus skirti iždo baronai.Tokia iš tiesioginių karaliaus leninikų ir valdininkų susidedanti patariamoji institucijačbuvo vadinama Karaliaus kurija. Ji buvo kartu ir seniausias Anglijos teismas nors teisėjų profesionalų šioje institucijoje nebuvo.Neturėjo Karaliaus kurija ir tvirtos teismo kompetencijos,daugiausia bylų dar kurį laiką sprendė vietos teismai,o karalius į tai kišosi tik kilus,jo manymu,grėsmei vidaus taikai.Karaliaus valdžios stiprėjimui ir jo teisės raidai didžiausią įtaką padarė būtent jo teismas.Sąlygas tam sudarė karalius Henrikas II ir atlikęs Anglijos valstybės valdymo sistemos reformą.Iš Karaliaus kurijos buvo išskirtos ir susikūrė kelios savarankiškos ūinybos,ič kuril svarbiausios buvo3.Visų įstaigų darbo kryptį nustatė ir jį koordinavo kanceliarija. Išskyrė taip pat valstybės iždą,kuris tvarkė mokesčius ir finansus ir sprendė visus su mokesčiais susijusius teisės klausimus. Taip pat iš karaliaus kurijos buvo išskirtas aukštasis teismas,vykdęs teisingumą.Aukštasis teismas susidėjo iš Iždo teismo,nagrinėjančio bylasčliečiančias karaliaus finansus,Karaliaus suolo teismo,įsteigto nagrinėti tiesiogiai su karaliaus interesais susijusius ginčus,spręsti sunkių nusikaltimų,keliančių karaliaus taikai, bylas ir Bendrųjų civilinių ieškinių teismo,į kurio kompetenciją,atvirkščiai įėjo bylos dėl ginčų,tiesiogiai nesusijusių su karaliaus interesais,daugiausia dėl žemės ir kito nekil.turto nuosavybės,taip pat skolų.Po kurio laiko tokio kompetencijos pasiskirtymo atsisakyta,kiekvienas iš3karaliaus teismų galėjo nagrinėti visas bylas,priklausančias karaliaus jurisdikcijai.Visi šie karaliaus teismai pagal nuolatinę savo rezidavimo vietą Vestminsteryje dažnai vadinami Vestminsterio teismais.HenrikoII įsteigti teismai buvo pirmieji nuolatiniai profesionalūs centriniai teismai Anglijoje.Be to jis baigė tvarkyti važinėjančių karaliaus teisėjų institutą.Buvo griežtai apibrėžtos jų f-jos, buvo nustatyti reguliarūs jų maršrutaišAtvykę į vietas,teisėjai nagrinėjo visas karaliui teismingas bylas, suiminėjo nusikaltėlius,tyrė vietos valdininkų piktnaudžiavimus.Paskui,XIIIa.,buvo nustatytas teisėjų važinėjimo periodiškumas,XIVa. Susiklostė daugiau specializuotos važinėjančios komisijos,iš kurių išsiskyrė Asizų teismai,nagrinųję ginčus dėl lenų valdymo,speciali komisija maištų byloms ir kalėjimų tikrinimo komisija.Sukurdamas karalių teimų sistemą,HenrikasII kartu sukūrė karalių jurisdikciją ir karalių teisę ir ji pradėta taikyti baudžiamosiose ir civilinėse bylose.Stiprėdama,karaliaus valdžia nesirenghė remtis luomų atstovais,o plėtė savo admin. Ir valdininkų valdžią.Tikra luomams atstovaujanti institucija-paralamentas-Anglijoje susikūrė XIIIa.Jis buvo sukurtas luomų iniciatyva,karaliaus valdžiai supratus politinio susitarimo su visų rangų feodalais ir miestų viršūne būtinumą,siekiant politinio valstybės stabilumo. Iki XIVa.vid.visi luomų atsovai parlamente posėdžiavo bendrai,o paskui išsiskyrė į2rūmus:renkami riteriai,kartu su tokiais pat miestiečiais,ėmė posėdžiauti Bendruomenių rūmuose,atskirdami nuo asmeniškai kviečiamų didžiųjų magnatų,sudariųsių Lordų rūmus.1330m.Vestminsterio statutas nustatė,kad paralamentas turi rinktis kartą per metus,o prireikus-ir dažniau.Taip nuo viršaus iki apačios vieninteliais teisngumo organais po truputį tapo karalių teismai. Privatūs asmenys patys tiesiogiai į karaliaus teismą kreiptis negalėjo,tai buvo laikoma privilegija,kurios kaskart reikėjo prašyti karaliaus.Nuo HenrikoII laikų kiekvienu tokiu atveju jie turėjo gauti karaliaus,o praktiškai-lordo kanclerio specialų įsakymą,leidžianti jų ginčo nagrinėjim! Perkelti į karališkąjį teismą.Įsakymai remiantis vienašaliu ieškovo prašymu ir sumokėjus teismo rinkliavą buvo išduodami karaliaus vardu ir su jo anspaudu.Įsakymuose buvo trumpai išdėstoma bylos esmė ir teismo valdininkui pavedama,šalims dalyvaujant,išnagrinėti ieškinį ir atkurti pažeistas ieškovo teises.Kiekvienam konkrečiam ieškiniui rašant kaskart vis kitą įsakymą,greitai tapo akivaizdu,kad ieškovai savo ieškinių reikalavimams pagrįsti naudoja tuos pačius nuolat besikartojančius argumentus.Todėl ši aplinkybė paskatino parengti standartinius įsakymų tekstus pagalų ieškinių rūšis,įsakymai virto iš anksto parengtais ir kaskart konkrečiai situacijai parenkamas.XIIa.pab.lordas kancleris naudojo apie75tipų standartinius įsakymus.Vėliau jų sk.dar labiau padidėjo.Daugėjant variantų,įsakymai pradėti grupuoti.Susikaupus daugiau įsakymų,XIIIa. pasirodė pirmieji bendrosios teisės žinynai,savotiški įsakymų registrai,kur jie buvo fiksuojami tikslia teisine forma,kaip ieškinių pvz.Karaliaus įsakymai XII-XIIIa. Suvaidino didelį vaidmenį kuriantis anglų bendrajai teisei.Bet pagrindinis jos šaltinis-karaliųteismų sprendimai.Nuo XIIIa. Tokie teismų sprendimai pradėti reguliariai skelbti vadinamuose ,,Bylų ritinėliuose”,o netrukus ir ,,Metraščiuose”.Ši medžiaga tolesnei teismo praktikai iš pradžių buvo naudojama vienam ar kitam konkrečiam papročiui patvirtinti.Bet ilgainiui čia susiklostė precedento taisyklė: kartą priimtas tos pačios grandies arba aukštesnių teismų sprendimas,Kuriame yra kokia nors teisinė nuostata,taip pat aiškinantis painią teisės normą ar atsakantis į teisės normų nenumatytą klausimą,imtas laikyti privalomu pvz visiems vėlesniems bylų,kuriose yra panašių faktinių aplinkybil,sprendimams.Teisėjo pareigą taikyti bendrosios teisės normą,esančią ankstesniame teismo sprendime,pagrindė tradicinė anglų doktrina,pagal kurią teismo sprendimais deklaruojamos bendrosios teisės normos esnčios amžinos ir nuo teisėjo nepriklausančios.

Kl 3

KARALIŲ TEISĖ ANGLIJOJE

„Teisingumo“ ir statutinė teisė. Esminiai anglų civilinės šeimos, baudžiamosios ir teismo proceso teisės bruožai

Greta bendrosios teisės atsirado vadinamoji teisingumo teisė. Kaip ir bendroji, anglų teisingumo teisė yra precedentinė, tik precedentai čia susikūrė kitu būdu ir apėmė kitus santykius nei bendroji teisė. Taikyti teisingumo teisę taip pat tegalėjo teisingumo, t.y. tik Lordo kanclerio teismas.Teisingumo teisė neturėjo tikslo pakeisti bendrąją teisę, ji teturėjo ginti nukentėjusiųjų teises ir interesus tose visuomeninio gyvenimo sferose, kurių nereglamentavo bendrosios teisės normos. Bendrojoje ir teisingumo teisėje teismo precedentas, suteikiantis teisės normoms reikiamą stabilumą, derinasi su teisėjų teisine kūryba, užtikrinančia jai lankstumą ir sudarančia sąlygas plėtotis. Tačiau Lordo kanclerio teismo veiklos sferai greitai plečiantis, daugėjo bendrosios ir teisingumo teisės normų kolizijų. Tokios kolizijos karaliaus Jokūbo I nurodymu turėjo būti sprendžiamos teikiant viršenybę teisingumo teisės normai.

Kad ir vyraujant tarp Anglijos teisės šaltinių teismo precedentui, svarbūs čia buvo ir įstatymai, sudarantys dar vienos teisės sistemos, vadinamosios statutinės teisės pagrindą. Anglijos karalių teisės aktų leidyba po normandų užkariavimo prasidėjo jau nuo Vilhelmo I Užkariautojo laikų, ir 1114 metais pasirodė vienas seniausių tokių aktų rinkinių.Karalių leidžiami aktai šioje šalyje vadinami įvairiai- asizais, hartijomis, ordonansais, statutais. Iš pradžių akto pavadinimas vienos reikšmės neturėjo.Parlamento priimti ir karaliaus pasirašyti aktai imti vadinti statutais. Tiksliai statuto sąvoka buvo apibrėžta Henriko VII laikais, XV a. pabaigoje: tai karaliaus aktas, išleistas parlamento valdžios abiejų rūmų sutikimu. Skirtingai nuo kitų aktų, statuto teisėtumas negalėjo būti svarstomas teismo tvarka, anksčiau išleisto statuto turinį galėjo keisti tik naujai išleistas statutas. Dėl to ilgainiui, įsigaliojus principui, kad teisė neturi būti keičiama be karaliaus ir parlamento sutikimo, teisėjų kaip teisės kūrėjų, vaidmuo kiek sumenko.Statutinės teisės įtaka darėsi vis reikšmingesnė.

Kl 4Teisinį santuokos ir šeimos santykių reglamentavimą labai veikė kanonų teisė. Įstatymai įtvirtino tokias kanonų teisės nustatytas taisykles, kaip privalomą bažnytinė santuokos sudarymo forma, dvipatystės draudimas ir net jos prilyginimas sunkiems nusikaltimams.Anglijos šeima buvo patriarchalinė. Ištekėjusios moters padėtis buvo suvaržyta, jos kilnojamasis turtas pereidavo vyrui, o nekilnojamasis buvo jo valdomas. Ištekėjusi moteris negalėjo savarankiškai sudaryti sutarčių, dalyvauti teisme gindama savo teises. Gerokai platesnės teisės, nustatytos papročių teisės, buvo tik valstiečių, amatininkų ir pirklių žmonų. Jos galėjo valdyti savo turtą, sudaryti sutartis, verstis prekyba.Anglosaksų papročių teisė ištuoką pripažino.Nesantuokiniai vaikai nebuvo pripažįstami, nebuvo galima jų ir įteisinti vėlesne tėvų santuoka. Tai atsispindėjo ir viename XIII a. statutų, tiesiogiai draudusiame įteisinti nesantuokinius vaikus.Žemės valdų paveldėjimas įsigalėjo neiškarto, nes iš pradžių po žemės valdytojo mirties žemė tekdavo Lordui, o mirusiojo įpėdiniai turėdavo ją išprašyti atgal. XII a. pabaigoje įsigalėjo pirmagimystės teisė, t,y. turto perėjimas vyresniajam sūnui, vietoje anksčiau buvusių lygių visiems sūnums.Laisvai disponuoti, surašant testamentą, nekilnojamuoju turtu pirmą kartą buvo leista tik 1540 metais, bet paveldėtojas privalėjo materialiai aprūpinti paveldėjimo negavusius tiesioginius testatoriaus įpėdinius. Bendroji teisė tokio pobūdžio prievolių nereglamentavo, todėl testamentiniai ginčai buvo nagrinėjami Lordo kanclerio, t. y. teisingumo teisme. Pretenzijos teisė dėl kilnojamojo turto, kuris nepaliktas testamentu, pirmiausia priklausė gyvam likusiam sutuoktiniui.

Kl 5Baudžiamoji teisė. Nusikaltimu iš pradžių laikyti nusikalstami veiksniai- nužudymas, plėšimas, vaikų pagrobimas, prievarta prieš moterį, vagystės su įsilaužimu. Manyta, kad jie visi gali būti įvykdomi tiktai tyčia. Neveikimas nebuvo laikomas nusikaltimu. Bet jau nuo XII a., veikiant romėnų ir kanonų teisei, atsakomybės pagrindu imta laikyti kaltė. Nuo XIV a. nuo atsakomybės imta atleisti silpnapročius ir bepročius. Atsakomybė neatsirasdavo savigynos atveju. Buvo paisoma nusikalstamumo laipsnių.Anglijos viduramžių baudžiamojoje teisėje nusikaltimai pradėti klasifikuoti į 3 grupes : išdavystė, felonija, misdeminorai, ši klasifikacija įsitvirtino ir virto tradicine.Sunkiausia iš jų buvo išdavystė. Išdavystė, pagal bendrąją teisę, galėjo būti padaryta arba valdiniui pažeidžiant ištikimybės pareigą karaliui, ir tai vadinta didžiąja išdavyste, arba bet kuriam kitam žmogui- ištikimybės pareigą savo ponui. Išdavyste buvo pripažįstamas tik aukštesnę padėtį užimančio žmogaus nužudymas. Pagal 1351 metų statutą didžioji išdavystė buvo apribota karaliaus, karalienės arba jų vyriausiojo sūnaus ir įpėdinio mirties sumanymu, karu su karaliumi, perėjimu į karaliaus priešų pusę, Lordo kanclerio, vyriausiojo iždininko ar karaliaus teisėjo nužudymu ir kai kuriais kitais nusikaltimais. 1416 metais į išdavystės sąvoką įtrauktas ir monetos padirbimas. Nusikaltimai dar buvo skirstomi pagal procesinio pobūdžio rodiklį.

Teismo procesas. Prisiekusiųjų, turėjusių talkinti karaliaus skirtiems važinėjantiems teisėjams atvykus į šimtines ir grafystes ir tiriant ten padarytus kriminalinius nusikaltimus, institutą įvedė Henriko II 1166 metais išleisti Klarendono asizai, bubę tarsi instrukcija važinėjantiems teisėjams. Posėdininkų žiuri susidėjo iš 12 pilnateisių žmonių ir šimtinės ir 4 pilnateisių žmonių iš kiekvieno kaimo,

kurie prisiekė atvykusiam teisėjui turėdavo pranešti apie šimtinėje įvykdytus nusikaltimus, prieš tai patys apklausę apie juos ką nors žinančius žmones. Nuo šiol gyventojų dalyvavimas karaliaus teisme tapo būdingu anglų vietos valdymo sistemos bruožu. Henriko II laikais atsiradę prisiekusieji posėdininkai atliko liudytojų arba kaltintojų, bet ne teisėjų vaidmenį. Būtent tuo šis institutas skyrėsi nuo vėlesnių laikų prisiekusiųjų. Apie XIV a. prisiekusieji tapo vadinamąja Mažąja žiuri, susidedančia iš 12 prisiekusiųjų posėdininkų, o jų kaltinamasis verdiktas, kurio pagrindu teisėjas teisiamajam skirdavo bausmę, b9tinai turėjo būti priimtas vienu balsu.Vėliau jų sudėtis pasipildė naujais nariais, susiformavo 23 narių kaltinamoji, arba Didžioji žiuri, virtusi institucija, vertinančią kaltintojo argumentus, tikrinančia kaltinimo medžiagos patikimumą ir tuo pagrindu perduodančia bylą teismui (tam užteko 12 balsų iš 23).XII-XIII a. procesui buvo būdingas kaltinamasis pobūdis, bylos eiga rūpinosi nukentėjusysis, o teisėjo vaidmuo reiškėsi patarimais kaltinamajam ir sekimui, kad nebūtų pažeistos jo teisės. Bendrosios teisės teismuose įrodymus rinko pačios šalys. Bendrosios teisės doktrinos supratimu, kaltinamasis niekada nesako tiesos.Lordo kanclerio ir bažnytiniuose teismuose bylą tyrė pats teisėjas, o tai buvo inkvizicinio teismo elementai. Parengimo tardymo stadija Anglijoje neatsirado, nors kai kurie proceso veiksmai iki teismo ir buvo atliekami.

SEM 9Kl 1Rusijos Teisė1649m. „Soboro Statutas“.„Soboro Statutas“ – tai pirmas spausdintas rusų įstatymų rinkinys. Jo atsiradimą įtakojo noras bent kiek sutvarkyti įstatymus, panaikinti prieštaravimus bei surinkti juos į vieną rinkinį. Nemaža dalis staripsnių yra tiesiogiai perrašyta iš Lietuvos 1588m. Statuto arba bent jau kokia nors norma yra pasiskolinta. Taip pat „Soboro Statute“ galima rasti taisyklių pasimtų iš „Rusų tiesos“ ir kitų įstatymų pasirodžiusių po išsivadavimo iš mongolų – totorių.„Soboro Statutas“ susidėjo iš 25 skirsnių, suskirstytų į 967 staripsnius, tačiau jie nebuvo išdėstyti laikantis kokios nors aiškios sitemos, taip pat neišvengta ir kazuistinio pobūdžio normų.(Statutas patvirtino, kad rusų įstatymų leidybos technika buvo atsilikusi nuo to meto Vakarų europos.)Statutas smulkiai regloamenmtavo feodalinės žemėvaldos formas: caro domeną, tėvonijas, tarnybinius dvarus, bažnyčios žemes.Teisės institutai: Sutarčių. „Soboro Statutas“ mibnėjo pirkimo ir pardavimo, mainų, dovanojimo, pasaugos , nuomos ir kt. Sutarčių rūšis. Didelę reikšmę teikė sutarčių įforminimui, o ypač raštišjkai sutarčių sudarymo formai, o kai kurioms svarbiausioms nustatytas netgi oficialus jų patvirtinimo arba registravimo reikalavimas.Laidavimas ir įkeitimas buvo priemonės sutarčių vykdymą užtikrinti.Prievolėms užtikrinti pereita prie skolininko turto (žinotas ir nekilnojamo turto įkeitimas). Bet atsakomybė nebucvo visiškai indviduali: vienas už kitą privalėjo atsakyti sutuoktiniai bei tėvai ir vaikai. Šis statutas draudė procentinę paskolą. Stichinės nelaimės atveju buvo numatoma atidėti skolos mokėjimą 3 metams.Paveldėjimo. Testamentui („dvasiniam raštui“) sudaryti buvo nustatyta tam tikra raštiška forma, buvo galima sudaryti žodžiu, bet tik šventiko akivaizdoje. Testatoriaus valią ribojo luominiai principai: testamentu galima palikti tik pirktines tėvonijas ir kilnojamąjį turtą. Gimininės ir suteiktinės tėvonijos galėjo atitekti tik tos pačios giminės nariams. Dukros paveldėdavo tik jei nėra sūnų. Tarnybinius dvarus paveldėdavo tik sūnūs. Pavesti žemės nebuvo galima nei cerkvei, nei vienuolynui.Nusikaltimo ir bausmės. Statutas nepateikė bendros nusikaltimo sampratos, tačiau iš straipsnių turinio galima nuspręsti, kad nusikaltimas – tai caro valios ir įstatymų pažeidimas. Skiriami nusikaltimai ir civilinės teisės pažeidimai (reikalauja atlyginti žalą). Taip pat skyrė tyčinius nusikaltimus ir nusikaltimus iš neatsargumo (tyčinis nužudymas – mirties bausmė, netyčinis nužudymas – nuplakdinimas ir kalejimas). Tačiau statutas nelabai tiksliai skyrė atsitiktinį nebaudžiamą veiksmą nuo atsargumo. Užsimenama ir paie būtinąją gintį bei būtinąjį reikalingumą.Statute konkrečiai kalbama apie kurstymą, slėpimą ir padėjimą. Numatytos griežtesnės bausmės nusikalstantiems pakartotinai.Daug dėmesio skirta tikybiniams nusikaltimams (pvz. Dievo niekinimas, prievarta ar apgaule priviliojimas į musulmonų tikėjimą – sudeginimas). Skiriami ir valstybiniai nusikaltimai (caro didenybės įžeidimas, sąmokslo ir maišto organizavimas – mirties bausmė). Detaliai reglamentuota atsaklomybė už nusižengimus valdymo tvarkai. Už teisme duotus melagingus parodymus taip pat numatomos bausmės.Atsakomybė nustatyta už nusikaltimus asmeniui, turtui bei dorovei.Bausmės, skirtos už kriminalinius nusikaltimus, labai žiaurios, nes bausme siekta įbauginti. Minima ne tik paprasta mirties bausmė, bet ir kvalifikuotoji – kaulų trupinimas ir pan. Plačiai taikytos ir kūno bausmės, įkalinimas, ištrėmimas į šalies pakraščius. Baudos taikytos retai.„Soboro statutas“ (papildomas ir taisomas) galiojo iki XIX a. pirmosios pusės. Rusijos teisės modernizavimas XIXa. Judėjimas už rusų teisės modernizavimą prasidėjo XIXa.pr (Caro Aleksandro I ministro M.Speranskio darbais). Darbas buvo tęsiamas valdant carui Nikolajui I. Nepatenkintas Įstatymų leidybos komisijos veikla, jis ją panaikino ir vietoj jos įsteigė Antrąjį skyrių.M.Speranskis, caro pavedimu, parengė įstatymų tvarkymo planą: 1) surinkti visus esamus teisės aktus;2) susisteminti galiojančius įstatymus;3) parengti naują teisyną, atsižvelgiant į gyvenimo poreikius (tačiau caras sutiko tik sudaryti galiojančių įstatymų jų nekeičiant sąvadą ir atsisakė 3). Rengiamo teisyno tikslas buvo tik sutvarkyti galiojančius įstatymus, čia ir buvo atsisakoma pačios modernizavimo idėjos.

Rusijos įstatymų rinkinys.1830 m. išspauzdintas „Pilnas Rusijos imperijos įstatymų rinkinys“, jis buvo M.Speranskio žmonių darbo rezultatas. Į šį rinkinį įėjo rusų teisės aktai, išleisti nuo 1649m. iki 1825(Nikolajaus I atejimas į sostą), tačiau nepateko dar laikomi slaptais aktai. Buvo paskelpos 2 rodyklės – chronologinė ir dalykinė(kad lengviau bū(tų naudotis). Rusijos imperijos įstatymų sąvadas. Iš „Rusijos įstatymų rinkinio“ buvo išrinktos 1832.01.01 galiojančios normos, pataisytios, panaikinti prieštaravimai ir kt. Iš šios medžiagos 1832m. buvo paskelbtas „Rusijos imperijos įstatymų sąvadas“(įsigaliojo 1835.01.01). Sąvadas suskirstytas į tomus bei knygas, remiantis teiosės dalijimu į viešąją ir privatinę. Sąvade skelbiami įstatymai neapėmė visų gyvenimo sričių, taip pat kai kur išliko kazuistinio pobūdžio įstatymų. Keletą kartų šis sąvadas buvo papildomas(1842m, 1857m)išleidžiant atskirais tomais. Paskutinė pilna oficiali laida pasirodė 1893m., nors sąvadas galiojo net iki 1917m. Kartu su šio sąvado rengimu buvo pradėtas karinių teisės aktų sisteminimas.Šiuo darbu buvo greičiau atlikta rusų teisės konsolidacija nei reformacija.

Kl 2,3,4,5

V. Rusų tiesa - tai XIa. surinkti Kijevo žemes rusų papročiai, kunigaikščių įstatymai ir teismų sprendimai. Tai yra pirmasis Rusijos rašytinis teisės šaltinis.„Rusų tiesa“ nustatė laisvųjų ir priklausomų gyventojų teisinę padėtį, reglamentavo senovės Rusios valstybinę santvarką, teismą, nusikaltimus ir bausmes, sutartis, paveldėjimo tvarką ir kt.Kijevo Rusios laikotarpiu teisė dar neturi termino nuosavybei nusakyti, bet ją skiria nuo turto valdymo. Nuosavybe pripažįstamas kilnojamas turtas bei žemė. Jau nustatomos baudos už ežios suarimą ar ant medžio padaryto riboženklio sugadinimą : "Jeigu kas suars lauko ežią arba nukirs ežiastulpį, mokėti 12 grivinų baudos" ("Rusų tiesa"). Didieji kunigaikščiai turėjo bajorų vasalų, kurie gaudavo žemę už tarnybą ir ilgainiui ją kartu su nustatytomis senjoro naudai prievolėmis ėmė perdavinėti paveldėjimo būdu. Tokios žemės vadintos tėvonijomis (votčina).Daug dėmesio „Rusų tiesoje“ skiriama prievolėms, pirmiausia - atsirandančioms iš sutarčių. Sutartys dažniausiai sudaromos žodžiu. Sutartis, didesnės vertės nei 3 grivinos, turi būti sudaromos viešai dalyvaujant kviestiniams - „posluchams“. Susitariančios šalys atlikdavo tam tikrus simbolinius veiksmus: sumušdavo rankomis, jas surišdavo ir pan. Pati sutarčių sistema buvo neįvairi ir nesudėtinga. Tai rodo teisės primityvumą. Nemažai straipsnių buvo skirta pirkimui ir pardavimui. Pirkimo-pardavimo sutartis sudaroma žodiniu susitarimu, o vertingesniam daiktui turėjo dalyvauti ir posluchai. Minimas 3 rūšių bankrotas: atsitiktinis (dėl stichinės nelaimės) , piktybinis (kai skolinasi, nors žino, kad neturi iš ko gražinti) , neatsargus (svetimų prekių pragėrimas).Tapatintos paskolos ir panaudos sutartys. Tokios sutarties objektas dažniausiai buvo žemės ūkio produkcija; įstatymai nustatė palūkanas kurios priklausomai nuo paskolos objekto buvo vadinamos skirtingai (už medų-"nastav", už grūdus -"prisop", už pinigus - 'rez"). Žinoma paskola su įsikeitimu - "zakupničestvo" ("zakupas" gyveno kreditoriaus kieme ir atidirbinėjo). Samdos sutartis suteikdavo samdytojui teisę į samdinio asmenį, reiškė feodalinės priklausomybės jam nustatymą. “Rusų tiesa” užsiminė ir apie prievoles atsirandančias iš žalos padarymo.Santuokos ir šeimos santykius Kijevo Rusioje reguliavo Bizantijos teisės normos: santuokinis amžius 12 - 13 metų nuotakai ir 14 - 15 metų jaunikiui, susituokiančiųjų laisva valia, tėvų sutikimas, kitos santuokos nebuvimas, tam tikro laipsnio giminystės ar svainystės nebuvimas; iki dviejų buvo ribojamas tam pačiam asmeniui galimų santuokų skaičius. Bet kurį iš šių reikalavimų pažeidus, santuoka buvo nutraukiama. Santuokos aktas buvo atliekamas su Bažnytinėmis apeigomis. Žmona patekdavo vyro valdžion, šis ją galėjo bausti ir net parduoti. Atsineštas kraitis, žmonai mirus, tekdavo įpėdiniams. Pagal “Rusų tiesą” mirus šeimos galvai turtą paveldėjo tik sūnūs (išskyrus dalį kuri tekdavo bažnyčiai): ūkį – jaunesnysis, sūnūs seserims turėjo skirti kraitį. Nesant sūnų priklausomo žmogaus (smerdo) turtas tekdavo kunigaikščiui, o bajorų turtą galėjo paveldėti dukterys. Buvo žinomas ir testamentinis paveldėjimas. Taigi, paveldėti turtą buvo galima pagal įstatymą bei testamentą.Žalos padarymas (deliktinės prievolės) nuo nusikaltimų neskiriamos, vadintos abi skriauda (obida). Bet kaip skriauda laikyta tik materialinės žalos padarymas (t.y. materialinis nusikaltimo supratimas).Tai primityvumo požymis. „Rusų tiesa“ žinojo bendrininkavimą vagiant ir reikalavo vienodai bausti visus asmenis, dalyvavusius vagystėje. Bet ji dar nežinojo baudžiamosios atsakomybės ribojimo dėl nusikaltėlio amžiaus ar nepakaltinamumo. Skirtas atsitiktinis (paprastas) nužudymas (susiginčijus ar puotaujant) nuo tyčinio (plėšikaujant) , daug dėmesio skiriama kūno sužalojimui, įžeidimui : „ Jeigu kas nuraus ūsus ar barzdą, moka 12 grivinų“ / „ Jeigu vyras pastums vyrą nuo savęs ar į save, tai turi mokėti 3 grivinas, jeigu į teismą atsives du liudytojus. Šiuo atveju variagas arba kolbiagas pats duoda priesaiką, o ne atsiveda liudytojus“ / "Jeigu kas nukirs kurį nors pirštą, tai moka 3 grivinas baudos" ("Rusų tiesa").Iš turtinių nusikaltimų daugiausia dėmesio „Rusų tiesa“ skyrė „tatbai“ - slaptam svetimo turto grobimui (vagystei), išskirdama kvalifikuotas vagystės rūšis - iš uždarų trobesių ir arkliavagystė. Pavojingu nusikaltimu laikytas kluono padegimas, piktybinis arklio ar kito naminio gyvulio užmušimas.Iki XIa. pabaigos Kijevo Rusioje pripažįstama kraujo keršto teisė, net pareiga: „ Jeigu vyras nužudys vyrą, tai keršija brolis už brolio nužudymą, sūnus - už tėvą arba giminaitis iš brolio pusės, arba giminaitis iš sesers pusės; jeigu niekas nekeršys, tai už nužudytąjį išieškoma 40 grivinų. Jeigu nužudytasis - rusinas, gridinas, pirklys, jabednikas, kardininkas arba izgojus, arba slavas, tai sumokėti už jį 40 grivinų.“("Rusų tiesa"). „Rusų tiesa“, kaip matyti iš šio straipsnio, išsaugojo kraujo kerštą, netrukus panaikintą Jaroslavičių. Tačiau keršyti leido tik artimiausiems nužudytojo giminėms, nesant keršytojų, žudikas privalėjo kunigaikščiui sumokėti baudą, kurios dydis priklausė nuo nužudytojo luomo. Kraujo kerštą išsaugoti, akivaizdu, kurį laiką buvo neišvengiama, kadangi staigus senų tradicijų laužymas sukeldavo didelį masių pasipriešinimą (kaip pvz. buvo Rusios krikšto metu). Be to, naujai reguliuoti klasinį gyvenimą reikėjo atitinkamos patirties; tuo metu feodalinė aukštuomenė tinkamų klasinių santykių teisinio reguliavimo formų dar neturėjo. Yra pagrindo manyti, kad tokio pavidalo ši norma susiformavo gerokai anksčiau nei XIa., yrant natūriniam ūkiui, o XIa. buvo tik užrašyta, feodalinės valstybinės valdžios sankcionuota. Kraujo kerštas taikytas tik už žmogžudystę, o už kitus nusikaltimus kerštas galėjo būti leidžiamas tik paties nukentėjusiojo. Be riboto kraujo keršto, straipsnyje numatyta ir galimybė sumokėti virą - baudą, tai yra išpirka už žmogžudystę. Ir nors baudos dydis dar nediferencijuojamas atsižvelgiant į nukentėjusiojo socialinę padėtį, realiai baudą

sumokėti buvo naudingiau turtingiesiems. Uždraudus kraujo kerštą įtvirtintos šios pagrindinės bausmės: mirties, “išvarymo ir išgrobimo”. Atskirais atvejais leistas savateismis: " Jeigu vagį užmuš savo kieme arba prie kamaros, arba prie tvarto, tai už tai neatsako kaip už žmogžudystę: jeigu vagį laikė iki saulėtekio, tai atvesti jį į kunigaikščio dvarą teisti. Bet Jeigu vagį užmuš, o žmonės matė jį surištą, tai reikia už jį mokėti“ “("Rusų tiesa"). Žymiausią vietą „Rusų tiesoje“ (Panašiai kaip ir senuosiuose germanų teisės paminkluose) užėmė piniginės baudos, susidėjusios iš dviejų dalių - baudos (skiriamos kunigaikščio naudai) ir kompensacijos (atitenkančios nukentėjusiai šaliai). Sunki bausmė, išreiškiama piniginės baudos forma, buvo vadinamoji vira. Ji priklausė nuo žmogaus socialinės padėties visuomenėje. Bauda už kitus nusikaltimus vadinta- pardavimu. Už bažnyčios teismo kompetencijos nusikaltimus baudos vadintos - epitemija. Piniginės baudos laikytos svarbiausia priemone, Kijevo Rusioje pakeitusia kraujo kerštą. Miestuose teisėjai buvo miesto seniūnai, kaimuose - volosteliai (viršaičiai) , aukšč. teismo instancija - kunigaikštis. Teismo procesas buvo žodinis, būdingas rungimasis. Abi šalys vadinosi ieškovais ir turėjo vienodas teises. Įrodymais laikomi prisipažinimas, liudytojai , girdėję, ordalijos (dažniausiai. teismo dvikova - "pole"), taip pat nesant kitų įrodymų - priesaika ("rota"). [1 šalt. 239-244 psl. ; 2 šalt. 69-71psl.]

VI. "Rusų tiesa" - tai pirmasis Rusijos rašytinis teisės šaltinis, todėl ypač svarbus visos Rusijos istorijai. Jame susisteminti ir užrašyti iki tol vyravę Kijevo žemės rusų papročiai, papildyti kunigaikščių įstatymais ir teismų sprendimais. Nors „Rusų tiesa“ turinio ir teisės technikos atžvilgiu buvo netoli nužengusi nuo barbarų „tiesų“, tačiau labai svarbus skiriamasis „Rusų tiesos“ bruožas buvo tai, kad šiame šaltinyje užrašytoji teisė, skirtingai nuo barbarų įstatymų, buvo teritorinė, o ne gentinė. „Rusų tiesa“ nustatė laisvųjų ir priklausomų gyventojų teisinę padėtį, reglamentavo senovės Rusios valstybinę santvarką, teismą, sutartis, paveldėjimo tvarką, nusikaltimus ir bausmes, didžiausią dėmesį skirdama piniginėms baudoms. Nors daugelyje vietų „Rusų tiesa“ buvo primityvi, tačiau ilgai (iki XIVa.) buvo svarbiausias bendras šalies įstatymas. Jis toks liko ir tada, kai feodalinių santykių raida, natūraliojo ūkio įsigalėjimas ir ekonominių ryšių tarp atskirų kunigaikštysčių silpnumas lėmė tai, kad XIIa. Kijevo Rusia subyrėjo į keliolika, o vėliau - į daugybę mažyčių valstybinių darinių. Šis teisės šaltinis taip pat padarė didelę įtaką vėlesniems Rusų teisės rinkiniams, tarp jų 1497 ir 1550 metų teisynams ir net kai kuriems 1649 metų teisyno, vadinamojo „Soboro“ statutu, straipsniams.

SEM 10Kl 1,2

Kontinentinės (romanų-germanų) teisės tradicija. Prancūzijos teisė. Didžioji Prancūzijos revoliucija ir konstituciniai aktai: 1789 m. Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija, 1791 m. Konstitucija, 1793 m. Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija ir Konstitucija.XVIII a. klestintis prancūzų absoliutizmas pradėjo varžyti šalies raidą. Pagrindinė mokesčių našta visu svoriu apaudė valstiečius, o stambioji bajorija tiesioginių mokesčių nemokėjo. Miestuose cechai trukdė plėtotis gamybai ir pramonei. Trečiojo luomo propaguojami laisvės, lygybės ir brolybės šūkiai masino plačiuosius gyventojų sluoksnius. Karaliaus leidžiami įstatymai, įvedantys naujus mokesčius, greitas šalies skurdo didėjimas neišvengiamai vedė valstybę į krizę, ypač paaštrėjusią dėl Prancūziją ištikusio nederliaus, skatino viešąją nuomonę reikalauti kardinalių reformų. Šiomis aplinkybėmis, gyventojų spaudžiamas, po ilgos pertraukos, karalius 1788 m. pagaliau ryžosi vėl sukviesti generalinius luomus ir paskelbė apie trečiojo luomo deputatų skaičiaus Generaliniuose luomuose padvigubinimą. Generaliniai luomai buvo atidaryti 1789.05.05, tačiau deputatai, užuot ėmę svarstyti klausimus, dėl kurių karaliaus buvo sukviesti, karštai ėmėsi procedūrinių reikalų. Trečiojo luomo atstovai, priversti rinktis atskirai nuo likusių deputatų, 5 savaites protestavo ir reikalavo bendrų posedžių ir asmeninio balsavimo. Kai tai nepavyko, 06.17 jie pasiskelbė savarankiška institucija – Nacionaliniu susirinkimu, kurį plačiai parėmė Prancūzijos gyventojai. 06.27. karalius liepė visiems deputatams susijungti su Nacionaliniu susirinkimu. Šis 07.09. pasiskelbė Konstituana, arba Steigiamuoju susirinkimu, o tai reiškė jo pretenzijas į teisę priimti naujus pagrindinius valstybės įstatymus. Dabar jau karalius ėmė rengtis susidorojimui su nepaklusniaisiais, bet tauta jį aplenkė: 07.12. prasidėjo sukilimas, 07.14. šturmuota Bastilija. Šis įvykis laikomas Didžiosios Prancūzijos revoliucijos pradžia. Liepos rugpjūčio mėn. valstiečių sukilimai apėmė visą šalį. Tai stiprino Steigiamojo susirinkimo pozicijas, tačiau trečiojo luomo atstovų daugumos idealas buvo santvarka, kurią Anglijoje 1689 m. buvo įteisinęs Teisių bilis. Pirmiausia buvo stengtasi šalinti svarbiausias kliūtis gamybai ir prekybai plėtotis – panaikinta cechinė santvarka, likviduoti dar išlikę vidiniai muitai; imtas spręsti to meto prancūzijai labai aktualus agrarinis klausimas, išleidžiant 08.11. dekretą “Dėl feodalinių teisių ir privilegijų panaikinimo”. 1789.08.26. Steigiamasis susirinkimas priėmė Žmogaus ir piliečio teisių deklaraciją, kurios turiniui didžiulį poveikį padarė demokratiškiausios švietėjų idėjos ir JAV Nepriklausomybės deklaracijos nuostatos. Rengiant Deklaraciją aktyviai dalyvavo visų trijų luomų atstovai! Nors Deklaracija susidėjo tik iš 17 straipsnių, tai labai turiningas dokumentas. Jame išsiskiria 2 pagrindiniai nuostatų blokai: žmogaus ir piliečio teisės bei konstitucinės santvarkos principai. Deklaracija skelbė, kad žmogaus teisės esančios įgimtos, šventos ir neatimamos; atmetamos luominės privilegijos; ne valstybė sukuria žmogaus teises, ji tik jas konstatuoja ir privalo rūpintis jų užtikrinimu;įgimtomis ir neatimomis žmogaus teisėmis skelbiama laisvė, nuosavybė, saugumas ir priešinimasis priespaudai; “leidžiama daryti visa, ko įstatymas nedraudžia”; leidžiama žodžiu ir raštu reikšti mintis ir nuomones, tarp jų ir religinius įsitikinimus; nuosavybė skelbiama šventa ir neatimama teise; prieš baudžiamąjį įstatymą visi turi būti lygūs; nėra nusikaltimo, nenumatyto įstatyme; nėra bausmės, nenumatytos įstatyme; baudžiamasis įstatymas negali veikti atgal. Prigimtinės teisės teoriją Deklaracijoje atspindėjo ir įgimtų žmoguas teisių atskyrimas nuo piliečio teisių, suteikiamų valstybės. Tai piliečių teisė tiesiogiai arba per atstovus dalyvauti leidžiant įstatymus ir nustatant mokesčius, eiti visuomenines pareigas; piliečiams numatyta pareiga prisidėti prie ginkluotųjų pajėgų ir administracijos išlaikymo. Deklaracijoje daug dėmesio skiriama suverenitetui: “suvereniteto šaltinis glūdi iš esmės tautoje”, “jokia korporacija, nė vienas individas negali disponuoti valdžia, kuri aiškiai neišplaukia iš šio šaltinio” (ši nuostata atėmė iš karaliaus teisę pretenduoti į buvusį jo vienvaldiškumą). Pagrindiniai visuomenės konstitucingumo rodikliai esą galimybių naudotis teisėmis užtikrinimas ir

Monteskje valdžių padalijimo idėjos įgyvendinimas. Deklaracija įstatymą nusakė kaip “bendrosios valios” išraišką ir pabrėžė visuomenės narių lygybę prieš jį. Deklaracija tebėra patvirtinta net dabar galiojančioje Prancūzijos Konstitucijoj. Savo veiklą Steigiamasis susirinkimas vainikavo 1791.09.03 priimdamas pirmąją Prancūzijos Konstituciją, teisiškai šalyje įtvirtindamas konstitucinę monarchiją. Konstitucijoje skelbiamas luominės santvarkos ir feodalinių privilegijų Prancūzijoje likvidavimas; garantuojamos piliečių teisės eiti pareigas; skelbiamas teisingas mokesčių paskirstymas, lygybė prieš baudžiamąjį įstatymą; užtikrintos kilnojimosi, žodžio ir spaudos, susirinkimų, peticijų teisės; skelbiama nuosavybės neliečiamumo garantija. Įstatymų leidžiamajai valdžiai K uždraudė priimti įstatymus, trukdančius įgyvendinti arba pažeidžiančius K garantuojamas įgimtas ir pilietines teises. K reglamentavo administracinį valstybės teritorijos suskirstymą ir taip likvidavo feodalinio teritorijos suskirstymo į senjorijas liekanas. K skelbė tautos suverenitetą; iš tautos kylančios visos valstybės galios, kurias tauta deleguojanti Nacionaliniam susirinkimui, karaliui ir teismui. Nacionalinis susirinkimas turėjo būti renkamas dvejiem metams ir negalėjo būti prieš šį terminą karaliaus paleistas. Dalyvauti jo rinkimuose turėjo teisę ti “aktyvieji” (prancūzai vyrai >25 m. ne tarnai, mokantys mokesčius ir išgyvenę tame kantone >1 m.) piliečiai. K skelbė tautos atstovų neliečiamumą. Išimtinėmis N.s. teisėmis K skelbė įstatymų leidybą, apimančią jų iniciatyvos ir priėmimo teises, valstybės išlaidų ir mokesčių nustatymą, išlaidų kontroliavimą ir kt. N.s. nutarimams, išskyrus įstatymus mokesčių reikalu, karalius turėjo veto teisę. Vykdomąją valdžią K. pavedė paveldimam karaliui, įgyvendinančiam ją per savo paties skiriamus ministrus. Karaliaus aktai įgaudavo galią tik patvirtinti atitinkamo ministro. Kartu karaliaus asmuo skelbiamas šventu ir neliečiamu. Teismą K. laikė nei nuo N.s., nei nuo karaliaus nepriklausoma institucija. Nacionalinis įstatymų leidybos susirinkimas susirinko 1791. 10.01. Netrukus tarp tautos atstovų išryškėjo politinė grupuotė, maniusi, kad revoliucija savo uždavinį įvykdė (feljanai); kiti norėjo tęsti revoliuciją ir siekti respublikos (žirondistai ir jakobinai). Tolesnius įvykius pastūmėjo karaliaus mėginimas pasitraukti iš Paryžiaus ir pasipriešinti K. nustatytai tvarkai, taip pat prieš Prancūziją prasidėjusi užsienio intervenciją. Įsiliepsnojus sukilimui, 1792.08.10. buvo šturmuoti karaliaus rūmai ir jis pašalintas iš sosto. Konstitucinė monarchija žlugo. Nacionalinis įstatymų leidybos susirinkimas nuo valdžios oficialiai nušalino karaliaus ministrus ir organizavo Laikinąją vykdomąją tarybą. Tačiau taip pasikeitus padėčiai pats įstatymų leidybos susirinkimas toliau tęsti savo veiklos nebegalėjo. Todėl dar tą pačią 08.10. susirinkimas nutarė sušaukti Nacionalinį konventą ir kol kas laikinai nušalinti karalių nuo valdžios. Kitą dieną N.s. savo dekretu nustatė Nac. konvento rinkimo tvarką, kurioje nutarta atsisakyti piliečių skirstymo į aktyvius ir pasyvius, o rinkimų teisę suteikti prancūzams, sulaukusiems 21 metų, pagyvenusiems toje vietovėje ne mažiau kaip 1 metus, gyvenantiems iš pajamų arba uždarbio ir nesantiems tarnais. Revoliucinių jėgų spaudžiamas, 08.17. N.s. išleidė dekretą dėl Nepaprastojo tribunolo kovai su kontrrevoliucija. Susirinkęs N.k. 1792.09. 21-22. Priėmė dekretą, skelbiantį bet kokios konstitucijos galiojimo sąlygą – ji būtinai turi būti priimta tautos, ir kartu naikinantį tautos pritarimo neturinčią 1791 m. Konstituciją; dekrete taip pat skelbiamas oficialus N.k. nutarimas likviduoti Prancūzijoje monarchiją. 09.25. išleistas Konvento dekretas paskelbė, kad Prancūzijos respublika yra vientisa ir nedaloma. 1792.12. N.k. teismas karaliui Liudvikui XVI priėmė mirties nuosprendį, pagal kurį 1793.01. 21. Jis buvo giljotinuotas. Dėl to gerokai padaugėjo Prancūzijos išorės priešų, valstybės viduje suaktyvėjo politinių jėgų kova. N.k. paskelbė tėvynę esant pavojuje ir 1793.04.06. priėmė dekretą dėl Visuomenės gelbėjimo komiteto įstegimo, kuriam pavesta kontroliuoti Laikinosios vykdomosios tarybos sprendimus ir pagreitinti jų įgyvendinimą, imtis L.v.t. privalomų priemonių, būtinų išorės ir vidaus gynybai. Visuomenės gelbėjimo komitetas tapo pagrindine Prancūzijos vykdomosios valdžios institucija. 1793.05.31-06.02. sukilimas į valdžią atvedė jakobinus. Nacionalinis konventas 1793.06.24 priėmė naują Prancūzijos Konstituciją, kurios įžangine sudedamąja dalimi tapo naujai suredaguota Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija. Deklaracija skelbė, kad visuomenės tikslas esanti visuotinė laimė; vyriausybė steigiama naudojimuisi žmogaus įgimtomis ir neatimamomis teisėmis (lygybe-įgimta ir prieš įstatymą, laisve, saugumu ir nuosavybe) užtikrinti. Deklaracijoje esama socialinių teisių: į išsilavinimą, profesijos pasirinkimą, sutarties teikti kitiems paslaugas sudarymą. Skelbiama, kad visuomenė privalo išmaitinti neturtėlius, suteikdama jiems darbą arba asmenims, neišgalintiems dirbti, teikdama lėšų pragyventi. Kiekvienas, pasisavinęs liaudžiai priklausantį suverenitetą, “lai laisvų piliečių nedelsiant būna pasmerktas mirti”. Tvirtinama, kad liaudis visada turi teisę peržiūrėti ir pakeisti Konstituciją. Vyriausybei pažeidinėjant liaudies teises, liaudis turi šventą teisę ir neatidėliojamą pareigą sukilti. Ši deklaracija didesnės išliekamosios vertės neturėjo. 1793 m. Konstitucija buvo vienintelė Europoje, įkūnijanti tiesioginę demokratiją įstatymų leidyboje. Ji skelbė, kad suverenią liaudį sudaro Prancūzijos piliečių visuma. Tautai suteikta teisė tiesioginiais rinkimais pirminiuose susirinkimuose pagal gyvenamąją vietą atviru arba slaptu balsavimu rinkti savo atstovus į Įstatymų leidybos korpusą, kuris “siūlo įstatymus ir leidžia dekretus”. Sankcionuoti korpuso pasiūlytus įstatymus privalėjo piliečiai. Įstatymai reglamentavo civilinę ir baudžiamąją teisę, respublikos pajamų ir išlaidų tvarkymą, nacionalinį nekilnojamąjį turtą, mokesčius, karo skelbimą ir kt. Teisės aktai, nepriskirti prie įstatymų, buvo vadinami dekretais ir juos galėjo leisti pats Į.l.k. Konstitucija, atmetusi valdžių padalijimo principą, nenumatė sudaryti vyriausybės. Vadovauti bendrajam valdymui ji pavedė Vykdomajai tarybai. Naujosios Konstitucijos klausimu buvo organizuotas balsavimas ir daugumoje pirminių susirinkimų kantonuose jai gautas pritarimas. Pačios 1793 m. K. įgyvendinimas dėl karo aplinkybių Nacionalinio konvento nutarimu buvo nukeltas į būsimąjį taikos metą ir apskritai nebuvo pradėtas, todėl visa reali valdžia tapo sutelkta N.k. rankose. Jam veikiant buvo palikta jau susiklosčiusi valstybės organų sistema, reglamentuota 1793.12. 04. “Revoliucinės valdymo tvarkos steigiamuoju įstatymu”. Nacionalinis konventas tapo ne tik įstatymų leidybos, bet ir vykdomuoju bei teismo organu. Ypatingus įgaliojimus prižiūrėti visas įstaigas, pareigūnus, imtis gynybinių priemonių, pagal šį įstatymą, turėjo Visuomenės gelbėjimo komitetas. Pagrindinė kovos su kontrrevoliucija institucija – Visuomenės saugumo komitetas. Ministerijos 1794 m. pr. buvo pavadintos vykdomosiomis komisijomis. Pagal 1794.06.10. dekretą, Tribunolo uždavinys buvo kovoti su liaudies priešais. Už visus nusikaltimus, teismingus Tribunolui, numatyta vienintelė bausmė – mirtis (nužudyta >2,5 tūkst. žmonių). Tuo pat metu jakobinai vykdė svarbias socialines reformas: užšaldė kainas, padėjo neturtingiesiems ir kaime visiškai likvidavo feodalinius santykius: N.k. 1793.06.10-11, 07.17 dekretais paskelbta žemių valstiečių bendruomenėms grąžinimas, galimybės nesunkiai jas paversti privačia nuosavybe ir besąlygiškas, visiškas ir neatlyginamas feodalinių teisių panaikinimas! 1794 m. pavasarį jakobinų socialinė bazė ėmė sparčiai siaurėti. Visuomenėje ir Nacionaliniame konvente sparčiai plito nuomonė, kad revoliucija nuėjusi per toli. N.k. greit subrendo suokalbis prieš jakobinus, pasibaigęs 1794.07.27 (termidoro 9) perversmu, kuriuo ir baigėsi Didžioji Prancūzijos revoliucija.

Kl 3,4,5,6,7Prancūzijos konstitucinė teisė

XVIII a. klestintis prancūzų absoliutizmas pradėjo varžyti šalies raidą. Karaliaus dvaro prabangai reikėjo milžiniškų išlaidų. Pagrindinė mokesčių, kuriuos be pasigailėjimo plėšė intendantai, našta visu svoriu spaudė valstiečius, tuo tarpu stambioji bajorija tiesioginių mokesčių nemokėjo. Miestuose cechai trukdė plėtotis gamybai ir pramonei. 1789 m. rugpjūčio 26 d. Steigiamasis susirinkimas priėmė garsiąją Žmogaus ir piliečio teisių deklaraciją, kurios turiniui didžiulį poveikį padarė demokratiškosios švietėjų idėjos ir JAV Nepriklausomybės deklaracijos nuostatos. O 1791 m. rugsėjo 3 d. Steigiamasis susirinkimas priėmė pirmąją Prancūzijos Konstituciją, teisiškai šalyje įtvirtinusią konstitucinę monarchiją. Konstitucija pradedama Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija, po jos eina preambulė, skelbianti luominės santvarkos ir feodalinių privilegijų Prancūzijoje skirtumu.

Po Termidoro perversmo Nacionaliniame konvente sustiprėjusių jėgų buvo parengta ir 1795 m. rugpjūčio 22 d. priimta nauja Prancūzijos Respublikos Konstitucija. jI prasidėjo Žmogaus ir piliečio teisių ir pareigų deklaracija. Buvo daugiau dėmesio kreipiama I žmogaus pareigas – laikytis įstatymų, ginti visuomenę, saugoti nuosavybę ir kt. taip pat buvo liepta nuolatos daryti kitiems gera. Konstitucija atsisakė tiesioginės demokratijos, įteisino reprezentacinį valdymą, atskyrė įstatymų leidžiamąją valdžią nuo vykdomosios. Joje įteisinama 2 rūmų įstatymų leidybos institucijos sistema, besiremianti skirtingų funkcijų leidžiant įstatymus kiekvieniems rūmams pavedimu. Įst. Leidybos korpusas susidėjo iš PENKIŲ ŠIMTŲ TAPYBOS IR Seniūnų tarybos. Jai buvo pavedama priimti arba atmesti įstatymų projektus, pasiūlytus Penkių šimtų tarybos. Šis korpusas turėjo būti renkamas 2 pakopų rinkimais. Piliečiai, gyvenantys toje pačioje vietoje ne mažiau kai metus turėjo teisę dalyvauti rinkėjų suvažiavime, kasmet vykstančiame kantonuose. Vykdomąją valdžia Konstitucija pavedė direktorijai, susidedančiai iš penkių narių, kuriuos kasmet po vieną siūlė Penkių šimtų taryba ir rinko Seniūnų taryba. Direktorija turėjo skirti ministrus. Tačiau gyvenimas kuo toliau tuo labiau rodė direktorijos nesugebėjimą stabilizuoti politinę padėtį. Ji vykdė nuoseklią, vaizdžiai apibūdinimą kaip “sūpuoklių”, politiką, iš tikrųjų nepatenkinusių visų. Direktoratas tapo pasmerktas. 1799 m. lapkričio 9 d. Prancūzijoje įvykdytas perversmas: kariuomenė išvaikė Penkių šintų tarybą. Napoleonui ir dar 2 konsulams buvo liepta suformuotai laikinajai vyriausybei ir išrinkti komisiją naujai konstitucijai parengti.

Paskubomis buvo parengta Konstitucija ir 1799 m. gruodžio 13 d. tautos ratifikuota. Prancūzija ir toliau vadinama respublika. Vyriausybės valdžia buvo pavesta 3 konsulams, Senato renkamiems dešimčiai metų ir turintiems teisę būti perrinktiems. Pirmuoju konsulu tapo Napoleonas Bonapartas. Konsulas buvo visagalis. Kiti konsulai turėjo tik patariamąjį balsą. Ministrai buvo paprasti vykdomosios galios agentai. Tai patariamoji kolegija. Leisti įstatymus turėjo galią 2 rūmai: Tribūnatas ir Įstatymų leidybos korpusas. Konstitucija įsteigė Senatą sergėtoją, kuris galėjo naikinti kiekvieną Įstatymų leidybos korpuso priimtą įstatymą. Taip pat Konstitucija išvardijo iki gyvos galvos paskirtus Senato narius. Pats Senatas galėjo aktyviai dalyvauti kuriant teisę. Tokie jo išleisti aktai buvo vadinami organiniais senatuskonsultais.

Rinkimų teisę turėjo 21 metų sulaukę prancūzų vyrai. Komunoje būdavo išrenkama vienas dešimtadalis visų turinčių toje komunoje teisę rinkti piliečių į komunalinius sąrašus. Tada departamentuose iš savo tarpo turėjo išrinkti vieną dešimtadalį žmonių. Patekusieji į departamentinius sąrašus savo ruožtu iš savo tarpo rinko vieną dešimtadalį į nacionalinius sąrašus, Senatas turėjo parinkti Įstatymų leidybos korpusą, Tribunatą, konsulus.

Pirmasis organinis senatuskonsultas – 1802 m. rugpjūčio 4 d. – skelbė, kad konsulai Senato yra skiriami iki gyvos galvos, antrasis ir trečiasis – pirmojo siūlymu, o pirmajam suteikiama teisė nurodyti savo įpėdinį. Senatui suteikė teisę leisti teisės aktus “konstitucijos neaptartais” reikalais, paleisti Tribunatą ir Įstatymų leidybos korpusą, riboti individualias teises.. Antrasis organinis senatuskonsultas susidėjęs iš 142 straipsnių, skelbė, kad respublikos valdymas patikimais imperatoriui, kuris priima prancūzų imperatoriais titulą. Imperatoriumi paskelbė Napoleoną. Išplėtė jo galias, suteikė teisę leisti dekretus. Titulas perduodamas paveldėjimo būdu pagal vyriškąją linija. Prancūzija virto imperija. Napoleonas 1807 m. panaikino Tribunatą. Valdžia susikoncentravo imperatoriaus ir jam paklusnaus Senato rankose. Napoleono valdymo metais buvo daug kodifikavimo darbų. Pasirodė 5 garsieji kodeksai: civilinis (1804m.), civilinio proceso (1806m.), prekybos (1807m.), baudžiamojo proceso (1808m.) ir baudžiamasis (1810m.). 1818 m. imperija žlugo.

Sustiprėję rojalistai sugebėjo paimti į savo rankas Prancūzijos valstybės aparatą ir kariuomenę. Buvo oficialiai restauruota legitiminė monarchija su Burbonų dinastijos monarchų priešakyje. Tuo metu Prancūzijos soste sėdėjo Liudvikas XVIII. Pagal valdymo forma Prancūzija oficialiai tapo paskelbta konstitucine monarchija. Karaliaus asmuo – neliečiamas ir šventas. Jis valstybės šeimininkas, jam priklauso visa valdžia jo tėvynėje, jo teisės objekte. Karalius skelbiamas vyriausiuoju valstybės vadovu, vadovauja ginkluotosioms pajėgoms, skelbia karą, sudaro taikos, sąjungų ir prekybos sutartis, skiria visus valstybės valdymo pareigūnus, leidžia potvarkius ir įsakus. Įstatymų leidžiamoji valdžia pavedama karaliui, Perų rūmams ir departamentų deputatų rūmams visiems kartu.Taigi tautau Konstitucija suteikė galimybę dalytis su karaliumi teise leisti įstatymus. Įstatymų leidybos iniciatyvos teisė priklausė tik vienam karaliui, o įstatymų projektus svarstyti ir priiminėti pavesta dvejų rūmų parlamentinei institucijai. Perų rūmų nariai buvo skiriami iki gyvos galvos arba ir paveldėtinai, neribojant jų skaičiaus. Tauta leidžiant įstatymus dalyvavo per Deputatų rūmus. Abeji rūmai posėdžiavo tuo pat metu ir turėjo svarstyti tuos pačius įstatymų projektus. Priimti įstatymai įsigaliodavo tik karaliaus sutikimu. Teisėjus skirdavo irgi karalius. Jie negalėjo būti pakeičiami.

1830 m. liepos 27 d. karalius paleido Deputatų rūmus, kartu išleisdamas ordonansus, oficialiai panaikinančius periodinės spaudos laisvę ir nustatančius trumpalaikių leidimų visu periodinių leidinių leidėjams ir autoriams sistemą, uždraudžiančius susirinkimus ir mitingus. Parlamentarams pavyko sukurstyti nelauktai audringą Paryžiaus gyventojų reakciją: tą pačią dieną kilo ginkluotas sukilimas, privertęs Karolį X bėgti iš šalies. Legitiminė monarchija žlugo. Į karaliaus sostą buvo pakviestas Orleano kunigaikštis Liudvikas Pilypas.

Naujoji monarchija buvo pavadinta Liepos monarchija. 1830 m. rugpjūčio 14 d., buvo išleista nauja konstitucinė chartija. Joje buvo praplėstos rūmų teisės, buvo sumažintas rinkėjų amžius (25 m.) ir turto cenzai, atsisakyta neviešų Perų rūmų posėdžių. Naujoji

monarchija įgavo buržuazinį pobūdį. Atsirandanti stambioji pramonė, ėmusi naudoti garo varomas mašinas, ugdė proletariatą, ėmė nykti savarankiški amatininkai.

5ajame XIX a. dešimtmetyje ėmė stiprėti opozicija. Visa tai atvedė prie 1848 m. vasario 22 d. sukeltos revoliucijos ir prie Liepos monarchijos nuvertimo. Tuoj pat sudaryta Laikinoji vyriausybė vasario 25 d. Prancūziją paskelbė respublika. Nacionalinis susirinkimas lapkričio 4 d. priėmė naują konstituciją. Ji teisiškai įtvirtino “socialinę respubliką”, kurios pagrindą sudarė šeima, darbas, nuosavybė, visuomeninė tvarka. Konstitucijos įžanga yra savotiška teisių ir pareigų deklaracija. II skirsnis yra skirtas garantuojamoms piliečių teisėms. Visa valdžia valstybėje kyla iš tautos ir negali būti kam nors pavedama, suteikiama teisė ją perduoti paveldėjimo būdu. Išimtinė įstatymų leidybos teisė suteikiama Nacionaliniam susirinkimui. Atmetama 2 rūmų sistema. Nacionalinis susirinkimas buvo renkamas 3 metams visuotinais rinkimais. Antrosios respublikos konstitucija pirmą kartą Europoje įvedė tiesioginius slaptus rinkimus. Kiekvienas tautos atstovas turėjo įstatymų leidybos iniciatyvos teisę. Buvo išrinktas prezidentas (pirmasis Europoje). Jo rinkimams nustatyta tokia pati tvarka kaip ir Nacionalinio susirinkimo rinkimams. Prezidentas renkamas 4 metams. Jo rankose sutelktos plačios teisės. Nacionalinis susirinkimas ir prezidentas nedaug galėjo veikti vienas kitą: nacionalinis susirinkimas galėjo nušalinti prezidentą anksčiau laiko; prezidentas galėjo per ministrus Nacionaliniam susirinkimui teikti įstatymų projektus. Rinkimuose galėjo dalyvauti prancūzų vyrai, sulaukę 21 metų amžiaus, turį pilietines ir politines teises. 1848 m. gruodžio 10 d. įvykusiuose rinkimuose buvo išrinktas Napoleono Bonaparto sūnėnas Liudvikas Bonapartas. 1851 m. gruodžio 2 d. prezidentas paleido Nacionalinį susirinkimą, o tai reiškė naują valstybės perversmą.

Jau 1870 m. rugsėjo 4 d., Prancūzijoje buvo paskelbta respublika (trečioji) . susirinkęs 1871 m. vasario mėn., Nacionalinis susirinkimas organizavo laikiną parlamentinį valdymą. Vykdomosios valdžios priešakyje buvo Nacionalinio susirinkimo išrinktas prezidentas. Nacionaliniame susirinkime buvo manyta, kad Prancūzijai labiausiai tiksianti konstitucinė monarchija su parlamentiniu režimu. Buvo nutarta rinkti prezidentą. Nuspręsta jį rinkti parlamente 7 metų laikotarpiui su teise būti perrinktam. Taigi Prancūzija, nors ir ne tiesiogiai, buvo pripažinta respublika. 1875 m. vasario 24d. priimamas “Senato organizavimo įstatymas”, vasario 25 d. – “Valstybės valdžių organizavimo konstitucinis įstatymas”, birželio 16 d. – “Valstybės valdžių santykių įstatymas”. Visi šie įstatymai laikomi Prancūzijos Trečiosios respublikos konstituciniais įstatymais. Būdama tokios formos, Konstitucija nebuvo teorinis ir sisteminis aktas, kaip daugelis ankstesnių šios šalies konstitucijų. Įstatymų leidyba buvo patikėta Deputatų rūmams ir Senatui. Bei buvo sudaromas Nacionalinis susirinkimas. Deputatų rūmai renkami 4 metams visuotinais rinkimais. Senatas nebuvo luominis, jis susidėjo iš 300 narių. Abiejų rūmų nariai turėjo įstatymų leidybos iniciatyvos teisę. Taip pat ją turėjo ir prezidentas. Jis pirmininkavo Ministrų tarybai, bei turėjo begales kitų pareigų ir teisių (kaip skirti civilinius ir karinius pareigūnus ir kt.). ministrai yra solidariai atsakingi rūmams už bendrą vyriausybės politiką. Deputatų rūmų rinkimuose galėjo dalyvauti 21 metų sulaukę vyrai. 1884 m. buvo priimta keletas reikšmingų Konstitucijos pataisų. Buvo uždrausta į prezidento postą rinkti buvusių dinastijų atstovus, atsisakyta iki gyvo galvos skiriamų senatorių, deklaruotos žmogaus teisės ir laisvės.

Laikotarpiu tarp dviejų pasaulinių karų Prancūzijos valstybinė santvarka mažai bepakito. Labai padidėjo ministro pirmininko vaidmuo. Trečioji respublika žlugo, Prancūzijos vyriausybei 1940 m. birželio 22 d. kapituliavus hitlerinei Vokietijai.

Po hitlerinės Vokietijos sutriuškinimo 1945m. spalį įvykęs referendumas daugiau nei 95 proc. Balsu dauguma atmetė Trečiosios respublikos konstitucinių įstatymų atkūrimą. Rengti naują konstituciją buvo išrinktas Steigiamasis susirinkimas. 1946 m. rugsėjo mėn., o referendumas nedidele persvara jam pritarė spalio mėn. tai Ketvirtosios respublikos konstitucija. Jos pirmajame straipsnyje Prancūzija skelbiama nedaloma, pasaulietiška, demokratine ir socialine respublika. Aukščiausiųjų valstybės institucijų sistema konstitucijoje buvo konstruojama pagal parlamentinės respublikos schemą. Skelbiama, kad palamentas susideda iš Nacionalinio susirinkimo ir Respublikos tarybos. Tačiau abeji rūmai nebuvo lygiateisiai. Jie buvo renkami visuotiniais, lygiais rinkimais, slaptai balsuojant. Rinkimuose galėjo dalyvauti sulaukę pilnametystės abiejų lyčių piliečiai. Prezidento rinkimų tvarka palikta be pakitimų. Jam pavesta pasirašyti ir ratifikuoti tarptautines sutartis skelbti įstatymus ir savo nuožiūra reikalauti iš naujo svarstyti juos parlamente, siūlyti Ministrų tarybos pirmininko kandidatūrą. Vykdomoji valdžia priklausė Ministrų tarybai. Valdžios centru tapo žemieji parlamento rūmai (Nacionalinis susirinkimas). 1954 m. Ministrų tarybos pirmininkas gavo papildomų įgaliojimų anksčiau laiko paleisti Nacionalinį susirinkimą, tapo sunkiau pareikšti nepasitikėjimą vyriausybe.

Viena didžiausių Prancūzijos politinių problemų šeštajame dešimtmetyje tapo jos kolonijinių valdų likimas. 1958 m. gegužės mėn. pakviestas populiarus generolas Š. de Golis, jam buvo suteikti ypatingi įgaliojimai. Spec. komisija parengė Penktosios respublikos konstitucijos projektą. Centrine visos dalimi, pagal šią konstituciją, tapo prezidentas. Jis skelbiamas politiškai neatsakingu ir nekontroliuojamu. Jam pavedė pasirašyti ir skelbti įstatymus, reikalauti pakartotinio jų svarstymo, perduoti įstatymus Konstituciniai tarybai jų konstitucingumui patikrinti. Prezidentui pavesta skirti vyriausybės vadovą, pastarojo siūlymu – ir kabineto narius, priimti jų atsistatydinimą, pirmininkauti vyriausybės posėdžiams. Jis renkamas specialios rinkikų kolegijos. Buvo nustatytas 7 metų prezidento įgaliojimų laikas. Vyriausybei konstitucija pavedė nustatyti ir įgyvendinti “tautos politiką”. Vyriausybė disponuoja administracine valdžia ir ginkluotosiomis pajėgomis. Parlamentui buvo paskirtas grynai šalutinis vaidmuo. Jis susidėjo iš Senato ir Nacionalinio susirinkimo. Palamentas gali vyriausybei deleguoti teisę leisti ordonansus net ir savo kompetencijos reikalais. Nacionalinis susirinkimas renkamas visuotinais tiesioginiais rinkimai. Konstitucija tarsi įtvirtino parlamentinę respubliką, tačiau daugelis kitų jos nuostatų rodo prezidentinį jos variantą.

Svarbiausi civilinės teisės principai

Civilinio teisinio santykio subjektu 1804 m. Prancūzų civilinis kodeksas tepripažino vien fizinį asmenį ir tai paaiškinama įstatymo leidėjo būgštavimais, kad juridinio asmens statusu savo buvusiai įtakai atkurti nepasinaudotų cechinės ir kitos feodalinės korporacijos. AB šioje šalyje kūrėsi jau ikirevoliuciniais laikais. 1793 m. buvo pamėginta reglamentuoti jų steigimąsi. Juridiniai asmenys Prancūzijoje buvo visiškai įteisinti 1876 m. bendrovių įstatyme, leidusiame jas steigti be išankstinio vyriausybės leidimo.

1804 m. civilinis kodeksas reglamentavo pilietinės mirties kaip kriminalinės bausmės institutą. Tai reiškė, kad nubaustas pilietine mirtimi netenka visų savo turtinių teisių. Kodeksas visiškai išsaugojo revoliucijos metasi pasiektą nuosavybės teisės suvienodinimą. “nuosavybė yra teisė naudotis ir disponuoti daiktais labiausiai absoliučiu būdu”. Taigi kodeksas skelbia neribotos nuosavybės teisės principą. Niekas negali būti verčiamas užleisti savo nuosavybę, jei tik tai nedaroma visuomenės naudai ir už teisingą ir išankstinį atlyginimą. Taip įtvirtinamas nuosavybės neliečiamumo, šventumo principas. Savininkui suteikta teisė naudotis viskuo ką daiktas pagamina. Ypač buvo išskiriamas nekilnojamas turtas. Savininkas galėjo naudotis ir viskuo, kas yra po žeme ir ant jos, t.y žemės gelmes, esančias po sklypu. Tačiau vėliau savininkai neteko šitos teisės. 1924 m. įstatymais erdvė, esanti virš bet kokio žemės sklypo, buvo paskelbta vieša nuosavybe. O hidroenergija buvo leista naudotis tik gavus tam tikrą vyriausybės leidimą. Žemės savininkui nebuvo leidžiama kasti duobės ar šulinio arčiau nei tam tikru atstumu nuo svetimos nuosavybės; uždrausta įrengti langus sienoje, pastatytoje dviejų sklypų ribos. Kodeksas nustatė 3 nuosavybės įgijimo ir perdavimo būdus: 1) paveldėjimą; 2) dovanojimą ir testamentą; 3) sutartis.

Kodeksas reglamentavo ir santuokos bei šeimos santykius. 1804 m. kodekse buvo įtvirtintas vyro žmonai valdžios principas. Moteris laikoma tarsi mažametė. Būtina santuokos sudarymo sąlyga buvo abipusis noras tuoktis. Sūnui iki 25, o dukrai iki 21 metų reikėjo gauti tėvų sutikimą. Santuoka nutrūkdavo viena iš sutuoktinių mirus ar esant nubausta,m pilietine mirtimi. Taip pat buvo galima ištuoka. Buvo nustatytas principas “Vyras privalo globoti savo žmoną, žmona – klausyti vyro”. Moterims vis plačiau įsitraukiant į profesinę veiklą, buvo plečiamos jų teisės. 1907 m. žmona gavo teisę disponuoti savo turtu, dalyvauti teisme ginčuose dėl savo nuosavybės. Nustatyta, kad ištekėjusi moteris turi visišką teisnumą. Verstis profesine veikla, nepriklausomai nuo vyro valios moteris gavo teisę tik 1965 m. kodeksas įtvirtino tėvo valdžią vaikams. Jis nusidėjusius vaikus nuo 16 metų galėjo tam tikram laikui pasodinti į kalėjimą. Taip pat tėvui buvo suteikta teisė disponuoti savo vaikų turtu.

SEM 11Kl 1

1. ANGLIJOS TEISĖKONSTITUCINĖ TEISĖKonstitucinės monarchijos įvedimas. Jau nuo XVII a. pradžios Anglijos Parlamente užsimezgė ir greitai ėmė aštrėti iki to laiko buvę labai nedideli prieštaravimai karaliaus valdžiai. Visuomenę erzino karališkųjų monopolijų sistema, valstybinis gamybos reglamentavimas, mokesčių politika ir ypač karaliaus politika religijos srityje: religiniai atskalūnai, pirmiausia protestantai, stojo prieš karalių kaip jiems primetamos anglikonų bažnyčios galvą, o karalius savo ruožtu persekiojo juos.

Dėl visų šių priežasčių parlamente susidarė ir sparčiai ėmė stiprėti opozicija. Jai aktyvinant savo veiklą, 1628 m. parlamentas priėmė garsiąją,, Teisės peticiją". Ja pamėginta atgaivinti demokratines Didžiosios laisvių chartijos idėjas, kurias opozicija vertino kaip ribojančias tautos labui karaliaus valdžią.Opozicijai parlamente stiprėjant, Karolis I jo Bendruomenių rūmus 1629 m. paleido, bet dėl kilusių finansinių sunkumų, taip pat su kilus prieš anglikonybę škotams, 1640 m. lapkričio 3 d. buvo privers tas juos vėl sušaukti. Posėdžiavęs daugiau nei 12 metų (iki 1653 m balandžio 20 d.), šis Anglijos parlamentas į istoriją įėjo Ilgojo parlamento pavadinimu.

Ilgajame parlamente nuo pat pradžios susiformavo dvi politinės srovės: karaliaus ir senosios tvarkos šalininkai, susidedantys daugiausia iš feodalinės aristokratijos, anglikonų dvasininkijos ir buržuazijos, vienaip ar kitaip susijusios su karaliaus prekybinėmis operacijomis, atstovų (kavalieriai); opozicija, parlamento šalininkai, stoję už reformas, susidedantys daugiausia iš buržuazijos ir naujosios bajorijos daugumos atstovų (puritonai). Juos rėmė liaudis.

Ilgasis parlamentas nuo pat savo veiklos pradžios atmetė jam siūlomą bendradarbiavimo su karaliumi programą, griežtai jį kritikavo ir per pirmuosius dvejus trejus savo darbo metus priėmė keletą valstybei labai reikšmingų konstitucinės reikšmės teisės aktų. Parlamentas prisiėmė aukščiausiųjų valstybės pareigūnų apkaltos (impičmento) teisę, kad karalius negalėtų dar kartą paleisti Bendruomenių rūmų, 1641 m. vasario 15 d. buvo priimtas „Aktas nepatogumams, atsirandantiems dėl ilgalaikių protarpių tarp parlamentų sušaukimo, išvengti” ( ,, Trimetis aktas"), kuriame sakoma, kad „blogiui išgydyti" parlamente turi būti šaukiamas bent vieną kartą per metus, o blogiausiu atveju bent kartą per trejus metus. 1641 m. liepos 5 d., išleidžiant „Slaptosios tarybos veiklos reguliavimo ir teismo, paprastai vadinamo Žvaigždžių rūmais, panaikinimo aktą ", karalius buvo savotiškai nuginkluotas: aktas skelbė „besąlygišką ir visišką" Žvaigždžių rūmų, taip pat paties karaliaus, Slaptosios tarybos ir kitų nepaprastųjų teismų jurisdikcijos, teisių valdžios panaikinimą.Dėl šių, taip pat kitų Ilgojo parlamento išleistų aktų karaliaus valdžia iki 1642 m. vidurio tapo tiek reglamentuota, tiek priklausoma nuo parlamento, kad iš esmės Anglija iš absoliutinės monarchijos virto konstitucine monarchija. Ir tai buvo pasiekta legaliai, parlamentiniu, „konstituciniu" keliu.Kl 2Respublikos paskelbimas. Vos tik buvo pasiektas karaliaus apribojimas, baigėsi opozicijos vienybė, tapo akivaizdi politinė puritonų diferenciacija. Išsiskyrė presbiterionai, independentai ir leveleriai.Savo politinių priešininkų stovyklos skilimu ryžosi pasinaudoti karalius. Pasitraukęs į šiaurinę Angliją, kur bajorijos dauguma liko jam ištikima, jis 1642 m. pradėjo pilietinį karą su parlamento šalininkais Anglijoje kuriam laikui atsirado dvi valdžios - karaliaus ir jį rėmusiu

kavalierių bei parlamento ir jo šalininkų „apskritgalvių" - kiekviena veikusi savo kontroliuojamoje valstybės teritorijos dalyje. Pradinė karo stadija parlamentui susiklostė nesėkmingai. Šioje situacijoje vienas independentų lyderių O. Kromvelis ėmėsi plataus parlamento ginkluotųjų pajėgų reorganizavimo. Pagal jo sukurtą „naująjį modelį" karius imta verbuoti iš karo baigtimi suinteresuotų visuomenės sluoksnių (laisvųjų valstiečių, amatininkų), kariams diegta drausmė ir sąmoningumas, karininkus pradėta skirti iš gabiausių karių. Reforma pasirodė esanti efektyvi. Karaliaus kariuomenė pralaimėjo.

Dešiniuosius išvijus iš parlamento, skelbiama, kad Bendruomenių rūmų nutarimai turį įstatymo galią, nors karalius arba Lordų rūmai su jais ir nesutiktų. Tų pačių metų sausio 30 d. specialiai sudaryti Aukščiausieji teismo rūmai, kaltindami karo parlamentui ir tautai sukėlimu, karaliui Karoliui Stiuartui nukirto galvą.

Kovo 19 d. specialiu aktu buvo panaikinti Lordų rūmai. (Tą pačią 1649 m. kovo 19 d. Bendruomenių rūmai išleido reikšmingą „Aktą dėl Anglijos paskelbimo laisva valstybe", kuri skelbiama, kad Anglija ir jai priklausančios valdos ir teritorijos nuo šiol būsiančios valdomos „kaip respublika ir laisva valstybė", be karaliaus ir Lordų rūmų).Respublikos Anglijoje įvedimas buvo įvykis, turėjęs reikšmės visai Europai: viduramžiškoms idėjoms apie dievišką karalių valdžios prigimtį buvo priešinamos idėjos apie tautą kaip vienintelį valdžios šaltinį, apie jos teisę šalinti iš valdžios netinkamus žmones.Įstatymų leidžiamoji valdžia respublikoje ir toliau priklausė „tautos atstovams parlamente", t. y. Ilgojo parlamento Bendruomenių rūmams, o vykdomoji valdžia buvo pavesta Valstybės tarybai, parlamento skiriamai ir jai atsakingai. Vadovaujančią politinę jėgą respublikoje sudarė independentą

Respublikos padėtį sunkino ne tik kilusi finansinė krizė ir badas, bet ir karas su Airija ir Škotija.Protektoratas. Mėgindami sustiprinti valdžią ir stabilizuoti politinę padėtį, independentai ryžosi iškelti valstybėje autoritarinį pradą. Tam tikslui kariuomenės karininkų taryba, artima O. Kromveliui, 1653 m. gruodžio 13 d. paskelbė dokumentą, pavadintą „Anglijos, Škotijos ir Airijos valstybių ir joms priklausančių valdų valdymo forma”, arba tiesiog „ Valdymo įrankį ". Tai buvo pirmasis ir vienintelis rašytinės Anglijos konstitucijos mėginimas.

Laikydamas ginkluotąsias pajėgas pagrindiniu valdžios ramsčiu, „Valdymo įrankis" (27 str.) nustatė konkrečias kasmetines sumas, reikalingas joms išlaikyti, ir numatė, kad be lordo protektoriaus sutikimo jos negali būti parlamento mažinamos.„Valdymo įrankyje" buvo nurodoma, kad lordu protektoriumi iki gyvos galvos pripažįstamas O. Kromvelis, o vėliau į lordo protekto -riaus pareigybę turėjusi rinkti Taryba (22-23 str.).Vienų rūmų parlamentas turėjo būti sudaromas rinkimų būdu. Deputatai turėjo būti renkami remiantis aukštu, bet iš prigimties jau ne feodalinio pobūdžio turto cenzu. Nustatęs, kad Tarybos narių skaičius gali svyruoti nuo 21 iki 13, „Valdymo įrankis" (25 str.) išvardijo 15 Tarybos narių pavardžių ir nurodė, kad, kuriam nors iš jų mirus ar pasitraukus, į kiekvieną atsiradusią vakansiją parlamentas rinks 6 kandidatus, iš kurių pati Taryba atrinks 2, o iš pastarųjų lordas protektorius tvirtins vieną narį. Tai svarbiausios „Valdymo įrankio" nuostatos.

1658 m. O. Kromvelis mirė. Į Anglijos sostą pakviestas nužudytojo Karolio I sūnus, pasivadinęs Karoliu II, 1660 m. balandžio 4 d. pasirašė sutinkąs su jam pateiktomis sąlygomis sostui užimti, išdėstytomis Bredos deklaracijoje.Visą šį įvykių turtingą laikotarpį, prasidėjusį Ilgojo parlamento susaukimu ir pasibaigusį monarchijos restauravimu, reformų priešai laikė didžiuoju maištu", jų šalininkai - „laisvės atkūrimu". Bet pagal savo rezultatus iš esmės tai buvo revoliucija, tiksliau - pradinis jos laikotarpis, neretai literatūroje skirstomas smulkiau - į tris pirmuosius anglų revoliucijos etapus (1640-1642-1653-1660).

Kl 3Monarchijos restauravimas. „Restauracijos" pavadinimą amžininkai vartojo visam Karolio II valdymo laikotarpiui pažymėti. Pretendento į sostą įsipareigojimai nepersekioti buvusių monarchijos priešininkų nebuvo įgyvendinti. Persekiojimų banga natūraliai suskaldė visuomenę į persekiotojus ir persekiojamuosius ir tai atsispindėjo net parlamente. Ši aplinkybė, taip pat ir režimas, kurį valstybėje įgyvendino Karolis II ir ypač po jo valdęs Jokūbas II, norėdami atkurti ikirevoliucinę tvarką, Bendruomenių rūmų deputatų korpusą suskaldė į dvi naujas politines grupuotes. Viena jų atstovavo karaliaus šalininkams ir vadinosi toriais, antroji, pavadinta vigais,-opozicijai karaliui. Ir nors organizaciniu atžvilgiu jos dar nebuvo įformintos ir neišėjo už parlamento sienų, bet kaip tik jos davė pradžią dviem būsimosioms Anglijos politinėms partijoms.Reikšmingą opozicijos pergalę kovojant su karaliaus savivale reiškė "Geresnio valdinių laisvė užtikrinimo ir nuo įkalinimo už jūrų apsaugojimo akto", dažniau vadinamo lotyniškuoju „ Habeas corpus act" pavadinimu, parlamente 1679 m. gegužės 26 d. priėmimas.„Habeas corpus act” nustatė, kad bet kuris areštuotas žmogus galiteismo pareikalauti jį paleisti arba nuteisti pagal įstatymą. Žmogus, suimtas už tam tikrą nusikalstamą veiką ir laikantis areštą neteisėtu, turėjo teisę asmeniškai arba per atstovą raštu kreiptis į teismą su prašymu išduoti „habeas corpus" įsakymą. Pareigūnas, gavęs įsakymą „habeas corpus", per griežtai nustatytą terminą privalėjo sulaikytąjį pristatyti į teismą ir jam nurodyti arešto priežastis. Įstatymas teisėją įpareigojo suimtąjį paleisti už piniginį užstatą ir laidavimą atvykti į teismą, jei tik pastarasis nebuvo suimtas už veiką, už kurią, pagal įstatymą, laidavimas negalėjo būti taikomas. „Habeas corpus" įsakymas negalėjo būti išduodamas, jei asmuo suimtas už valstybės išdavimą arba sunkų baudžiamąjį nusikaltimą

(feloniją). Asmens, išlaisvinto pagal „habeas corpus" įsakymą, nebuvo galima už tą patį nusikaltimą iš naujo iki teismo areštuoti. Taip pat buvo uždrausta be teismo suimtuosius laikyti kalėjimuose, esančiuose Anglijos užjūrio valdose.

„Habeas corpus act", reglamentuodamas teisines asmens neliečiamybės garantijas, tapo vienu pirmųjų (po 1215 m. Didžiosios laisvių chartijos) pagrindinių Anglijos konstitucinių dokumentų. Jame tinkama tokių visuotinai pripažintų demokratinių baudžiamojo proceso principų kaip nekaltumo prezumpcija, arešto teisėtumas, privalomas teisminės procedūros laikymasis užuomazgų.Su šlovingąja revoliucija Anglijoje galutinai įsitvirtino konstitucinė monarchija ir praktiškai tapo nebegalimi mėginimai grąžinti absoliutizmą.Labai svarbi Anglijos konstitucinės monarchijos savybė, kad ji niekada nebuvo teisiškai įtvirtinta rašytinėje konstitucijoje, daugumai pasaulio valstybių įprastame vientisame konstituciniame akte. Anglijoje, kuri pirmoji pamėgino sukurti rašytinę konstituciją ( 1653 m. “Valdymo įrankis"), iki šiol galioja vadinamoji nerašytoji konstitucija susidedanti iš konstituciniais laikomų atskirų parlamento aktų ir konstitucinių papročių bei precedentų.Anglija neturi vieningo konstitucinio dokumento, priimto laikantis ypatingų procedūrų. Anglijos konstituciniai įstatymai - tai parlamento išleisti statutai ypač svarbiais visuomeniniais ir politiniais klausimais, kurių forma, taip pat priėmimo ir keitimo tvarka iš esmės niekuo nesiskiria nuo kitų parlamento įstatymų. Konstituciniais jie laikomi tik dėl turinio, dėl teisinio reglamentavimo objekto svarbos valstybės pagrindams, nors jų reguliavimo sritis jokiame teisės akte nėra nustatyta. Paprastai jie reguliuoja valdymo formą, karūną, parlamentą, vyriausybę, teismus, rinkimus, administracinį teritorijos skirstymą, tarptautinius santykius.

Pirmuoju Anglijos konstituciniu dokumentu pripažįstama 1215 m. Didžioji laisvių chartija. Pirmuoju po Šlovingosios revoliucijos tokiu konstituciniu Anglijos dokumentu tapo Kl 41689 m. parlamento aktas, pavadintas Teisių biliu.

Svarbiausias Teisių bilio nuostatas sąlygiškai galima sugrupuoti į tris blokus:- karaliaus valdžios parlamentui ribojimas: karaliui be parlamento sutikimo uždrausta sustabdyti įstatymų galiojimą (l str.) ir ką nors atleisti nuo įstatymo vykdymo (2 str.), imti bet kokias rinkliavas karūnos naudai be parlamento sutikimo (4 str.), taikos metu rinkti ir karalystės ribose išlaikyti nuolatinę kariuomenę (6 str.); nustatyta, kad parlamentas įvairiems piktnaudžiavimams išvengti ir įstatymams gerinti ir saugoti turi būti šaukiamas „gana dažnai" (13 str.); už žodžius, pasakytus parlamente, uždrausta persekioti kitur, kaip tik parlamente (9 str.);- valdinių teisės: valdiniai turi teisę kreiptis su prašymais į karalių ir už tai negali būti persekiojami (5 str.); parlamento rinkimai „turi būti laisvi" (8 str.);- teismų veiklos tobulinimas: draudžiama reikalauti besaikių baudų, taikyti žiaurias ir neįprastas bausmes (10 str.); siekiant išvengti piktnaudžiavimų parenkant prisiekusiuosius savo pareigoms atlikti, jie privalo būti kviečiami iš eilės pagal sąrašą (11 str.); neteisėti yra išankstiniai, duoti iki teismo, įsipareigojimai dėl sumų, laukiamų iš baudų ir konfiskacijų (12 str.); neteisėtas yra bažnyčios teismų steigimas (3 str.).

Tad Teisių bilis įstatymiškai įtvirtino parlamentinės monarchijos santvarką- reguliavo ir ribojo karaliaus ir parlamento galias taip, kad karaliaus valdžia ir galios nuo šiol ėmė remtis pastoviomis teisės normomis. Teisių bilyje yra netrukus plačiai paplitę konstitucinės teisės principai - parlamento viršenybė įstatymų leidyboje, išimtinė parlamento teisė nustatyti mokesčius ir karinį kontingentą;1701 m. birželio 12 d. “Santvarkos aktas”.Akte buvo skelbiama, kad Anglijos sostas turįs atitekti šoninei Stiuartų linijai - Hanoverio dinastijai, o kitomis jo nuostatomis siekiama apsaugoti Anglijos interesus nuo galimos neigiamos būsimų svetimšalių dinastijų įtakos.

Labai svarbi „Santvarkos akte" skelbiama, o vėliau plačiai paplitusi įvairių šalių konstitucinėje teisėje buvo kontrasignacijos taisyklė. Pagal ją, visiems valstybės vadovo (šiuo atveju - karaliaus) aktams galioti, be paties vadovo parašo, buvo reikalaujama dar ir ministrų kabineto (šiuo atveju - Slaptosios tarybos) atstovo, atsakingo už to akto turinį, parašo. Dėl šios taisyklės netrukus buvo pripažintas politinis ir teisinis karaliaus neatsakingumas („karalius neklysta").Kita ne mažiau žinoma ir reikšminga taisykle, kurios užuomazgų aptinkama „Santvarkos akte", yra vadinamoji teisėjų nepakeičiamumo taisyklė t. y. buvo įkurta nepriklausoma teismų sistema.Siekdamas mažinti karaliaus ir jo statytinių įtaką valstybės aparatui ir ypač parlamentui, aktas nustatė, kad gimusieji ne Anglijos valdose negali būti parlamento, Slaptosios tarybos nariais, eiti karines civilines pareigas; tapti Bendruomenių rūmų nariais neleidžiama asmenims, turintiems karaliui pavaldžią tarnybą ar gaunantiems karaliaus pensiją; karaliui uždrausta teikti malonę pareigūnams, parlamento nuteistiems apkaltos tvarka.

Akte buvo ir keletas vietinės reikšmės reikalavimų: asmenys, įžengiantys į Anglijos karaliaus sostą, privalėjo prisijungti prie anglikonų bažnyčios, karaliui be parlamento sutikimo nebuvo leidžiama išvyktiuž Anglijos, Škotijos ir Airijos valdų ribų.Taigi pagrindinė ir svarbiausia „Santvarkos akto" idėja - patvirtinant parlamentą esant centrine įstatymų leidžiamosios valdžios institucija kartu sumenkinamas karaliaus vaidmuo valstybėje, t. y. pratęsiama ir pagilinama tendencija, aiškiai išreikšta jau Teisių bilyje.

Anglų parlamentarizmo modelį kūrė taip pat konstituciniai papročiai ir precedentai, neretai atsitiktiniai, iš anksto niekieno neplanuoti.

Konstitucinės monarchijos ir parlamentarizmo raida XVIII-XX a. Dėl konstitucinių įstatymų ir precedentų karalius pamažu virto tik formalia valstybės galva (rex regnat, sed non gubernat - karalius karaliauja, bet ne valdo). Jam pavesta atstovauti valstybei tarptautiniuose santykiuose, skelbti karą, jam priklauso aukščiausioji karinė vadovybė, parlamento leidžiamų įstatymų tvirtinimas ir kai kurios kitos teisės.Pagrindine valstybės institucijų sistemos grandimi tolydžio tapo ministrų kabinetas, XVIII a. išsiskyręs iš Slaptosios tarybos. Aukščiausių valstybės institucijų konstrukcija ir tarpusavio santykiai Anglijoje dabar remiasi formule: „Ministrų kabinetas valdo ir leidžia įstatymus per parlamentą."Nors faktinė parlamento padėtis labai pakitusi, jo struktūra liko tradicinė.Anglijos parlamento dvejų rūmų sistema - tai ne mokslo tyrinėjimų ir išvadų rezultatas, ne politinių kombinacijų vaisius, o savaime ilgainiui susiformavusi struktūra. Vienų rūmų parlamentas veikė labai trumpai, Ilgajam parlamentui 1649 m. kovo 19 d. panaikinus Lordų rūmus, iki 1656 m. gruodžio mėn., kai O. Kromvelis juos vėl atkūrė.

Po unijos su Airija (l801 m.) ir Škotija (l707 m.) Anglijos parlamentas savo valdžią išplėtė ir šioms šalims, o jos savo ruožtu šiame parlamente gavo tam tikrą deputatų vietų skaičių.

Vykstant rinkimų teisės demokratinimui, keitėsi politinių vaidmuo.Lordų rūmai ir toliau liko nerenkama, aristokratinio pobūdžio institucija. „Aktu dėl pero titulo suteikimo iki gyvos galvos" 1958 m. buvo nustatyta, kad narystė rūmuose trunka tik iki gyvos galvos, todėl paveldimi perai baigia nykti.

Bet XX a. Lordų rūmų galia ir įstatymų leidybai pastebimai susilpnėjo. Tai padaryta dviem įstatymais.Obstrukcinė Lordų rūmų politika dėl vyriausybės pateikto biudžeto įstatymo projekto atvedė prie to, kad 1911 m. rugpjūčio l 8 d. buvo priimtas „Parlamento aktas, nustatantis santykius tarp Lordų rūmų ir Bendruomenių rūmų ir ribojantis parlamento įgaliojimų laiką ", arba tiesiog Parlamento reformos aktas.

Tai buvo pirmasis aktas anglų konstitucinių įstatymų istorijoje, skirtas santykiams tarp parlamento rūmų reglamentuoti.Dokumentas nustatė nevienodą finansinio ir nefinansinio pobūdžio biliams priėmimo parlamente tvarką. Finansiniai biliai, priimti Bendruomenių rūmuose ir per mėnesį nepatvirtinti Lordų rūmuose, galėjo būti pristatomi karaliui tvirtinti be pastarųjų sutikimo. Nefinansiniai biliai galėjo būti pristatomi karaliui, Bendruomenių rūmuose priimti trijose iš eilės sesijose ir kaskart Lordų rūmuose atmesti arba nepriimti be pataisų. Šiuo atveju tik reikalauta, kad tarp bilio priėmimo pirmojoje ir trečiojoje sesijose praeitų ne mažiau kaip dveji metai.

1949 m. gruodžio 16 d. priimtas Įstatymas dėl 1911 m. Parlamento formos akto pakeitimo pratęsė pradėtą Lordų rūmų galios leidžiant įstatymus siaurinimą. Pagal šį aktą, finansiniai biliai Lordų rūmams apskritai nebeperduodami (nors, pagal bendrąją taisyklę, įstatymų projektus kabinetas gali pateikti bet kuriems rūmams), o nefinansinių bilių priėmimą jie begali vilkinti vienus metus: dabar karaliui be Lordų rūmų pritarimo gali būti pristatomi nefinansiniai biliai, Bendruomenių rūmuose priimti dviejose iš eilės sesijose.Lordų rūmai išsaugojo aukščiausiosios teisminės instancijos reikšmę. Atlikdami teismo funkciją, Lordų rūmai posėdžiauja specialios sudėties iš 21 lordo teisėjo.Nesant Anglijoje rašytinės konstitucijos, kurioje paprastai tam tikra vieta skiriama piliečių teisėms ir laisvėms reglamentuoti, šioje šalyje visas status libertatis sutelpa į teisinį asmens neliečiamybės reglamentavimą keliuose garsiuose aktuose - Didžiojoje laisvių chartijoje, „Habeas corpus act", iš dalies - „Teisės peticijoje", Teisių bilyje. Teisių ir laisvių sąrašo (katalogo) - žodžio ir spaudos, susirinkimų, sąjungų, sąžinės ir kitų - anglų konstitucinė tradicija nežino, visos šios ir kitos kazuistinės teisės ir laisvės nėra individualizuotos. Bet tai nereiškia, kad piliečių teisės ir laisvės Anglijos valstybėje nepripažįstamos. Teisių ir laisvių katalogo nebuvimas nelaikomas ir konstitucinės teisės trūkumu, net atvirkščiai: pripažįstama, kad galima visa, kas nedraudžiama, o nedraudžiama visko tiek daug, kad to ir išskaičiuoti neįmanoma; nepilnas leistino katalogas tik reiškiąs nepagrįstą neigimą ar bent menkinimą to, kas į tą sąrašą nepakliuvo, todėl geriau esą apsieiti be katalogo, nei turėti jį blogą ar nepilną.

SEM 12Kl 1,2

IX. KONTINENTINĖS (ROMANŲ-GERMANŲ) TEISĖS TRADICIJA1. Prancūzijos teisė.1804 m. Civilinio kodekso parengimas, teisės šaltiniai, sistema. Privatinės teisės dualizmas, nuosavybės ir prievolinė teisė, pagrindinių principų raida. Darbo teisinių santykių reguliavimas kodekse ir tolesnė raida.

1804 m. Civilinio kodekso parengimas, teisės šaltiniai , sistema. Jau 1790 m. rugpjūčio 16 d. Steigiamasis susirinkimas nutarė, kad civiliniai įstatymai būsią peržiūrėti ir pataisyti ir kad būsiąs parengtas bendras teisynas. Parengti tokį civilinį kodeksą Nacionalinis Konventas 1792 m. pavedė savo sudarytai 48 narių komisijai. 1793 m. rugpjūčio 9 d. kodekso projektas, susidėjęs iš 719 straipsnių padalytų į tris dalis (asmenys, daiktai, sutartys), buvo prastatytas Konventui. Konventas daugiau kaip mėnesį projektą svarstė. Paskui komisija ėmėsi projektą tvarkyti atsižvelgdama į gautas pastabas. Dirbant, pirmasis civilinio kodekso projektas sutrumpėjo iki 279 straipsnių, jame atsirado daugybė spragų. Todėl 1794 m. rudenį Nacionalinis konventas vėl ėmėsi svarstyti projektą. Naujai parengtą projektą, susidedantį iš 1104 straipsnių komisija Penkių šimtų tarybai pateikė 1796 m. birželio 14 d. Jis pradėtas tobulinti, bet šis darbas 1799 m. vėl nutrauktas, šįkart – Briumero 18-osios perversmo. Nauja komisija kodeksui rengti konsulų įsakymu buvo sudaryta 1800 m. rugpjūčio 12 d. ir savo darbą atliko per 4 mėnesius.Šaltiniai. Kodekso sudaryme buvo plačiai panaudoti Didžiosios Prancūzijos revoliucijos laikotarpio įstatymai, taip pat senoji šalies teisė – karalių ordonansai (pvz., dėl dovanojimo ir testamentu), papročių teisė (pvz., paveldint pagal įstatymą). Taip pat pasinaudota nuo Liudviko XIV laikų rengtos teisės reformos komisijos medžiaga. Didelę įtaką kodeksui padarė romėnų teisė (teisinės konstrukcijos, sąvokos, terminija, prievoliniai santykiai).Sistema. Kodekso projektą svarstė Valstybės taryba, tuo reikalu susirinkusi net 102 kartus. Tribunate kodekso priėmimo procedūra užstrigo: pirmieji trys kodekso titulai buvo atmesti. Tada Napoleonas Tribunato narius pakeitė naujais. Civilinis kodeksas priimtas 36 atskirais įstatymais, o 1804 m. kovo 21 d. paskelbtas atskira knyga ir įgijo įstatymo galią.Civilinis kodeksas, iš pradžių oficialiai vadintas Prancūzų civiliniu kodeksu įtvirtino feodalinių santykių likvidavimą, lygų visu prancūzų teisnumą, principus, užtikrinančius aukštesnį visuomeninių santykių raidos lygį. Jis apėmė visus pagrindinius civilinės teisės institutus. Jame formuluojami bendrieji principai, nėra kazuistinio pobūdžio detalių. Kodeksas pasižymėjo nuosekliu dėstymu, aiškiu civilinių teisinių institutų traktavimu. Kodeksą sudarė 2 281 straipsnis. Jo tekstas buvo suskirstytas į Įvadinį titulą ir tris knygas (dalis). Kodekse nebuvo bendrosios dalies. Įvadiniame titule susidedančiame iš šešių straipsnių kalbama apie civilinio kodekso paskelbimą, galiojimo ir novelizavimo tvarką. Pirmoje knygoje, pavadintoje “Apie asmenis” įtvirtintas visų lygybės įstatymui principas. Civilinės teisės, skelbiamos kodekse, nelietė tik svetimšalių. Šioje knygoje yra civilinės būklės aktų registracija, yra reguliuojama gyvenamąją vieta, nežinai kur buvimas, santuokos sudarymas, ištuoka, teisėtai ir neteisėtai gimusių vaikų padėtis, įvaikinimas, tėvo valdžia ir globa. Antroji knyga “Apie turtus ir įvairias nuosavybės atmainas” skiriama nuosavybės teisei reglamentuoti. Ji pradedama normomis apie turtą ir jo skirstymą į kilnojamąjį ir nekilnojamąjį, apie daiktų, vaisių ir pajamų nuosavybę. Visos kitos Prancūzų civilinio kodekso normos yra susistemintos trečiojoje knygoje “Apie įvairius nuosavybės įgijimo būdus”. Ji prasideda paveldėjimo ir dovanojimo teisės normomis. Toliai bendrąja forma reglamentuojamos sutartys (veiksnumas, sutarčių formos) ir nesutartinės prievolės (nepagrįstas praturtėjimas ir deliktai), turtiniai sutuoktinių santykiai, tam tikrų rūšių sutarčių – pirkimo ir pardavimo, paskolos, pasaugos, mainų, nuomos, samdos ir kt. - reglamentavimas. Knyga baigiama normomis, skirtoms prievolių užtikrinimui ir ieškininiai senačiai.Prancūzijos civilinis kodeksas (pranc. Code Civil des Français, Code Civil, CC), Napoleono kodeksas (Code Napoléon, 1807–1815, 1853–1871 m.) – Prancūzijos civilinės teisės sąvadas, kurį 1804 m. kovo 21 d. įvedė Napoleonas. Code Civil – Naujųjų laikų teisės kodifikacija. Esminės XIX a. priimto CK dalys Prancūzijoje galioja iki šiol.Prancūzijos civilinio kodekso projektai buvo pateikti dar Revoliucijos metais 1793–1797 m. Tikslai – suvienodinti teisę. 1800 m. Iki tol Prancūzijos pietuose dar galiojo romėnų teisė, Šiaurėje – paprotinė teisė, revoliucijos metu keletą metų – pereinamoji teisė. Napoleonas sudarė 4 narių komisiją, jai vadovauti pavedė Jean-Jacques Régis de Cambacérès. Siekta suvienyti kodifikuotą bei paprotinę teisę, revoliucijos metų priimtas normas. Prancūzijos revoliucijos metu pabrėžta visų lygybė prieš įstatymą, individo laisvė ir nuosavybės apsauga, griežtas Bažnyčios ir valstybės atskyrimas.Advokato Jean Domat penkiatomis – vienas iš Code civil šaltinių.Civilinis kodeksas Prancūzijos valdymo metais (1807–1814 m.) galiojo tokiose teritorijose kaip Varšuvos kunigaikštystė, Liuksemburgas, Meksikas, Egiptas, Argentina, Luiziana, Nyderlandai), Vokietija (kartu su Lunéville taika 1801 m. aneksuotame Reino krašte Département de la Roer, Département de la Sarre, Département de Rhin–et–Moselle, Département du Mont–Tonnerre) 1811 m. prijungtose Šiaurės Vokietijos teritorijose kaip Département Bouches–de–l'Elbe, Département des Bouches–du–Weser, Lippe–Département ir Département Ems–Oriental. Kelete Reino sąjungos valstybių (Vestfalijos karalystė, Arenbergo hercogystė, Frankfurto hercogystė, Bergo hercogystė, Anhalt–Köthen hercogystė) Civilinis kodeksas įvestas be didelių pakeitimų, kitose (Badeno žemė) – iš dalies su pakeitimas (kaip Badeno teisė, „Badisches Landrecht“). Kai kuriose teritorijose CK liko kaip projektas (Bavarija ir Nassau), neįsigaliojo. Napoleono kodeksas galiojo ir Lietuvos teritorijoje – Užnemunėje (Prūsijai pavaldžioje srityje).Keletą metų Napoleono kodeksas galiojo tarp Lisabonos ir Varšuvos, nuo Nyderlandų iki pat Adrijos jūros. Napoleono pralaimėjimas (Vaterlo mūšis) nesustabdė civilinio sąvado plitimo – Vakarų, Pietų Europoje, Šiaurės ir Pietų Amerikoje Code Civil buvo kodeksas orientyras civilinių santykių reguliavimo srityje. Keletas revoliucijos metu atsiradusių nuostatų nebuvo veiksmingos – visų vaikų lygi paveldėjimo teisė iš dalies sąlygojo tai, kad išdalinti žemės sklypai tapo nerentabilūs; moterims buvo paskirta vyrų globa – jų teisinė padėtis netgi pablogėjo, o teisė skirtis taip pat diskriminavo. Visgi ilgą laiką Apšvietos dvasioje sukurto geresnio civilinio sąvado nebuvo – net vėlesnis Prūsijos žemės teisynas (Preußisches Allgemeines Landrecht, ALR) negalėjo prilygti Code Civil.

Kl 3,4 Privatinės teisės dualizmas, nuosavybės ir prievolinė teisė, pagrindinių principų raida. Prancūzija priklauso šalių grupei, kurioje nuo civilinės teisės yra atskirta prekybos teisė: greta civilinio kodekso šioje šalyje 1807 m. įsigaliojo Prekybos kodeksas. Jame buvo nuostatai apie bankrotą, bet ir tie patys nevykę, todėl juos 1838 m. teko reformuoti. Prekybos kodekse buvo akivaizdžių spragų: antai kertinei prekybos sferoje pirkimo ir pardavimo sutarčiai Prekybos kodekse tebuvo skirtas vienas straipsnis. Todėl XIX a. ir XX a. pradžioje daugelis Prekybos kodekso nuostatų buvo iš esmės perdirbti arba papildyti naujomis normomis. Prekybos kodeksas buvo išleistas kaip Civilinio kodekso papildymas. Prancūzijos teisės sistemoje įtvirtintas, o vėliau paplitęs ir kai kuriose kitose šalyse,

prekybos teisės išskyrimas iš civilinės, o tai vadinama privatinės teisės partikuliarizmu, istoriškai susiklostė feodalinėje epochoje, kai prekybos teisė buvo laikoma luomine pirklių teise, o išliko kaip teisės šaka, reguliuojanti visuomeninius santykius, susiklostančius prekybos sferoje.Nuosavybės teisė. Kodeksas visiškai išsaugojo revoliucijos metais pasiektą nuosavybės teisės suvienodinimą ir principinę nuosavybės laisvę nuo feodalinių prievolių ir ribojimų. 544 straipsnis nurodo: “Nuosavybė yra teisė naudotis ir disponuoti daiktais labiausia absoliučiu būdu”. “Naudojimas” reiškė teisė gauti reikiamą naudą, “disponavimas” – teisė lemti daikto likimą, “labiausiai absoliučiu būdu” – savininkas gali būti ribojamas tik tiek, kiek tas naudojimasis ir disponavimas nuosavybe yra “uždraustas įstatymų ir reglamentų”. Šis kodekso straipsnis formuluoja laisvos nuo bet kokių feodalinių ribojimų, taigi neribotos nuosavybės teisės principą. 545 straipsnis skelbė, kad niekas negali būti verčiamas užleisti savo nuosavybę, jei tik tai nedaroma visuomenės naudai ir už teisingą ir išankstinį atlyginimą. Šia nuostata įtvirtinamas nuosavybės neliečiamumo, šventumo principas. 546 straipsnis nusako nuosavybės teisės turinį: “į visą, ką tas daiktas gamina, ir į tai, kas su tuo daiktu natūraliai arba dirbtinai jungiasi, sudarydamas jo priklausinį”. 522 straipsnis žemės savininkui pripažino teisę ne tik į patį sklypą, miškus, vandenis ir kt., bet ir į tai, kas yra po žeme, t.y. žemės gelmes ir virš žemės, t.y. oro stulpą virš sklypo. 1810 m. balandžio 21 d. įstatymas žemės gelmes pripažino valstybės nuosavybe. 1924 m. gegužės 31 d. įstatymas suteikė skraidantiems aparatams galimybę skraidyti “nepažeidžiant žemės savininko teisių”, t.y. įsiskverbiant į dar neseniai jam priklausiusį oro stulpą, erdvę paskelbė esant vieša nuosavybe. 1919-1938 m. – išleista keletas teisės aktų, hidroenergiją skelbiančių išskirtinės teisės objektu, nebepriklausančiu žemės, kurioje yra tas vandens telkinys, savininkui.Prievolinė teisė. Kodeksas nustatė tris nuosavybės įgijimo ir perdavimo būdus: 1) paveldėjimą; 2) dovanojimą it testamentą; 3) sutartis. Civilinio kodekso 1101 straipsnis sutartį nusakė kaip kaip susitarimą, kuriuo asmuo arba asmenys įsipareigoja kitam asmeniui arba kitiems asmenims ką nors duoti, ką nors padaryti arba ką nors nedaryti. Kodeksas suformulavo pagrindinius sutarčių teisės principus:- susitariančių šalių lygybės principą, reiškianti kad visų šalių teisės, sudarant sutartį, yra lygios. Sutartį gali sudaryti bet kuris asmuo, išskyrus nepilnamečius, neturinčius veiksnumo, įstatymo numatytais atvejais – ištekėjusios moterys. Pagrindinė susitarimo galiojimo sąlyga – įsipareigojančios šalies sutikimas;- sutarčių laisvės principą, reiškiantį, kad kontrahentai turi teisę laisvai nustatinėti bet kokį sutarties tirinį. Valstybė faktiškai nesikiša į sutarties turinį, suteikdama šalims galimybės nustatyti bet kokius teisinius santykius, išskyrus tuos, kurie prieštarauja įstatymo nurodymams;- besąlygiško sutarties privalomumo principą – sutartis turi būti laiku ir realiai įvykdyta. Vienintelis atvejis, kai leidžiama nutraukti sutartį, yra abipusis šalių susitarimas. Nevykdant sutarties, kai prievolė yra “kažką kitai šaliai duoti”, pastarasis kontrahentas galėjo tai išreikalauti teismo keliu, jei “kažką padaryti” ar “kažko nedaryti” kontrahentas privalėjo atlyginti nuostolius.Prievolėms, atsirandančioms ne iš sutarčių, kodekse teskirta apie dvidešimt straipsniu. Pagrindinė jų kilimo priežastis – žalos padarymas. Reglamentuodamas prievoles, kylančias iš deliktų, kodeksas remiasi kaltės, kaip civilinės atsakomybės pagrindo, principu.Pagrindinių principų raida. Sutarties laisvės principui prieštarauja dabar plačiai taikomas teisinis darbo santykių reguliavimas, kuriuo valstybė reglamentuoja esmines samdos sutarties sąlygas; susitariančių šalių lygybės principas nesuderina su transporte, komunalinių patarnavimų sferoje, bankuose ir kt, srityse paplitusia sutarčių rūšimi, kuri Prancūzijoje vadinama prisijungimo sutartimi (viena šalis parengia tipines, standartines sąlygas, o kita – tegali jas priimti ar nepriimti, bet negali jų paveikti, pvz., visuomeninio transporto keleivis). Pakito ir besąlygiško sutarties privalomumo principo turinys: Prancūzijos valstybės taryba ir teismai, remdamiesi sena “nenumatytų aplinkybių doktrina”, vienos iš šalių prašymu leidžia šiuo pagrindu peržiūrėti sutarčių, ypač ilgalaikių, sąlygas.

SEM 13Kl 1,2,3,4,5

CIVILINĖ TEISĖ.PARTIKULIARIOSIOS IR BENDROSIOS TEISĖS RAIDA

Bendros visai Vokietijai civilinės teisės nebuvo iki XIXa. Antr.pusės.Kiekv. imperijos valst.turėjo partikuliarinę teisę.Galiojo apie 30 teisės sistemų.Terp jų 1756 Bavarijos civilinis kodeksas,1863 Saksonijos civilinis kodeksas, 1804 Prancūzų civilinis kodeksas. Teisės normos, skirtos darbo santykiams reglamentuoti, taip pat pirmiausia pasirodė pavienėse žemėse.

Be žemių teisės, Vokietijoje galiojo labai nedaug bendrų imperijos įstatymų, taip pat kanonų bei romėnų teisė. Tai sudarė vadinamąją bendrą teisę, turėjusią pagalibinę reikšmę:ji buvo taikoma žemių teisės nereglamentuojamais atvejais, pasitaikius žemių teisės spragų.

Bet vieningos Vokietijos civilinės teisės kūrimą skatino ne tiek pastangos padaryri teisę šiuolaikiškesnę, kiek reikalas įveikti teisės partikuliarizmą, labai neigiamai atsiliepiantį prekių apyvartai.Augantys prekinės piniginės apyvartos poreikiai privertėišleisti 1848 Bendrą visai Vokietijai Vekselių statutą bei 1861 Bendrą prekybos kodeksą, kurie gerokai palengvino prekybines bei pinigines operacijas.

Bendros komercinės teisės su bendrais institutais XIX a. antr. Pusėje Europos centre atsiradimas turėjo didelę reikšmę pramonės ir prekybos plėtrai. Tačiaui išlikęs civilinės teisės partikuliarizmas ir bendras jos atsilikimas buvo didelė kliūtis tolesnei visuomeninių santykių raidai.

Poreikis unifikuoti teisę ypač padidėjo Vokietijai susivienijus.Oficiali įstatymų kodifikacija turėjo ne tik suteikti tvirtą pagrindą teisėjams, bet ir pabrėžti valstybės vienybę.

1900 CIVILINIO IR PREKYBOS KODEKSŲ PRIĖMIMAS

Naujas civilinio kodekso projektas baigtas rengti 1895.Šįkart visuomenės įvertintas kaip “vokiečių dvasios pergalė prieš romėnų dvasią”. Buvo pateiktas įstatymų leidėjams.Civilinis kodeksa Bundesrato ir praktiškai be partaisų Reichstago buvo patvirtintas 1896, bet kiazerio pageidavimu įsigaliojo 1900.

Vokietijos ir Prancūzijos civilinių kodeksų ideologiniai pagrindai panašūs, jie abu rėmėsi XIXa. Liberalizmu.Nors Vokietijos civilinis kodeksas savo dėmesiu nuosavybei, sutarties laisvei ir tradicinei šeimai primena Prancūzų civilinį kodeksą, jis kartu atspindi ir daug įvykusių permainų.Minimos iš privačių teisių išplaukiančios socialinės pareigos;teigiama, kad teisėmis negali būti piktnaudžiaujama.

Atsispindėjo šalies ekonominės bei teisės raidos ypatybės, o kai kuriais atvejais palikta galioti partikuliarinė teisė.

Tiksliai apibrėžtos teisinės sąvokos. Sąvokos abstrakčios. Turinys gerokai abstraktesnis nei Prancūzų civilinio kodekso,kalba sunkoka , straipsniai griozdiški.Įstatymų leidėjas savo kūrinį skyrė teisininkų profesionalų korpusui.

Apimtis didelė-2385 straipsniai. 5 knygos.

Pirmą kartą civilinės teisės kodifikavimo istorijoje jis turi bendrąją dalį(pirm.knyga).Joje yra bendrojo pobūdžio normos, liečiančios fizinius asmenis, juridinius asmenis, senaties terminus.

Tokia teisinių normų grupavimo sistema, kurioje išskiriamos bendrojo pobūdžio normos, liečiančios įvairius konkrečius teisinius santykius, vadinamos pandektine sistema.Teisinės technikos progresas. Antroji knyga skirta prievolių, trečioji – daiktinei, ketvirtoji – šeimos, penktoji – paveldėjimo teisesi.

Bebaigiant rengti Civilinį kodeksą, atsirado reikalas su jo normomis suderinti galiojantį 1861 Prekybos kodeksą. Jis buvo gerokai perredaguotas ir įsigaliojo kaip Vokietijos imperijos Prekybos kodeksas 1900, kartu su Civiliniu kodeksu.

Civilinės teisės unifikavimas nebuvo toks išsamus, kaip tai prieš 100 metų padaryta Prancūzijoje. Tačiau apskritai ištisą tūkstantmetį Vokietijoje trukęs teisės partikuliarizmas pagaliau buvo įveiktas.

Vokietijos civilinis kodeksas turėjo did. Reikšmę ne vien Vokietijai. Kitų šalių teisei XX a. pradžioje derė net didesnę įtaką nei Napoleono kodeksas.BGB kartu su jo gausiais papildymais ir pataisymais tebėra pagrindinis Vokietijos Federacinės Respublikos civilinės teisės šaltinis.

PAGRINDINIŲ INSTITUTŲ REGLAMENTAVIMAS:NUOSAVYBĖS TEISĖ.

savininkas turi teisę naudotis nuosavybe tik tiek, kiek jam netrukdo įstatymas ar trečiųjų asmenų teisė; reikalaujama atsižvelgti į visuom.interesus; nusavinimas galimas tik pagal įstatymą, nustatant atlyginimo dydį; žemės sklypo savininkui priklausė ne tik pats sklypas, bet ir erdvė bei gelmės, išskyrus naudingąsias iškasenas.Nuosavybės teisės ribojimai:

savininkas negali drausti poveikio jo sklypui, jei jam tai netrukdo naudotis savo sklypu(pvz.kaimyno medžio šaknys).SUTARČIŲ TEISĖ

Sutartis suprantama kaip teisinis kelių asmenų ryšys.Sutarčių principai: lygybės, laisvės, privalomumo.

Stengiamasi įtvirtinti silpnesnės susitariančios šalies apsaugą: sutartis skelbiama negaliojančia, jei naudodamasi vienos šalies skurdu, lengvabūdiškumu ar nepatyrimu, kita gauna savo įsipareigojimo vertės neatitinkančią, per didelę naudą.

ŠEIMOS TEISĖ

Ištekėjusi moteris tetenka savo pavardės ir gauna vyro. Pripažįstamas pirmaujantis vyro vaidmuo tvarkant šeimos reikalus.Tačiau žmona gali jam nepaklusti, jei mano, kad vyro sprendimai kenkia šeimai. Žmona gali verstis profesine veikla.Žmonos turtas, įgytas iki santuokos ar jos metu, nors valdomas vyro, liko jos nuosavybe. Darbu įgytą turtą valdė pati. Taip pat sutuoktiniai privalėjo išlaikyti vienas kitą.

Ištuoka leidžiama:

svetimaujant padarius kitų, priešingų moralei, nusižengimų pasikėsinus į sutuoktinio gyvybę sutuoktiniui piktavališkai palikus šeimą grubiai nevykdžius sutuoktinių pareigų susirgus sutuoktiniui psichine liga1949 vyrų ir moterų lygybės principas. Jų turtas tapo atskiras, santuokinis turtas dalijamas lygiomis.

PAVELDĖJIMO TEISĖ

Įst.paveldėjimas.

Paveldint buvo vadovaujamasi tam tikra sistema, kraujo giminaičius skirstant į tris grupes:

1 gr.- palikėjas ir jo žemutinės eilės giminaičiai

2 gr.- palikėjo tėvai ir jų žemutinės eilės giminaičiai

3 gr.- senoliai ir jų žemut.eilės giminaičiai.

Paveldimas turtas turėjo būti išsaugomas šeimoje

Testamentinis paveldėjimas.

Palikėjo valia ribojama artimiausiųjų jo palokuonių naudai; tėvai, artimiausi žem. Eilės giminaičiai ir pergyvenę sutuoktiniai gauna pusę dalies, kuri jiems būtų atitekusi paveldint pagas įstatymus.

Pveldėjimo teisė atimta iš asmenų, kuriems buvo atimta pilietybė, taip pat iš susituokusiųjų su žydų tautybės asmenimis.

LIETUVAI TEMA. Lietuvos teisės istorijos dalykasLietuvos valstybės teisės istorijos dalykas ir vieta kitų teisės mokslų sistemoje, studijavimo metodai ir tikslai.Lietuvos teisė istorija - tai viena teisės istorijos mokslo dalis, apimanti Lietuvos valstybės teisės raidą nuo jos atsiradimo iki dabar galiojančios teisinės sistemos susiformavimo. Lietuvos teisės istorija, būdama viena iš mokslų šakų ir turėdama tam tikrą vietą teisės mokslų sistemoje, glaudžiai siejasi pirmiausia su teisės teorija, nes viena ir kita naudojasi tais pačiais teisės šaltiniais ir viena kitos pasiekomis. Lietuvos teisės istorija nagrinėja konkrečių teisės institutų ir reiškinių raidos procesus, teisės teorija tiria teisės požymius, savybes, sąvokų ir kategorijų visumą, bendruosius raidos ypatumus. Lietuvos teisės istorija nagrinėdama Lietuvos teisės šaltinių, konkrečių šakų ir institutų atsiradimą ir raidą iki mūsų laikų, įauga į specialiuosius šakinius Lietuvos teisės mokslus pvz., Lietuvos konstitucinę teisę.Teisės istorijos mokslo žinios - tai ne vien istorinėje praeityje galiojusių socialinių, ekonominių, politinių, kultūrinių santykių teisinio reguliavimo aprašymas ar konstatavimas. Teisės istorijos moksle dominuoja konkretus istorinis, t.y. tikslus ir apibrėžtas, mokslo tiriamasis metodas, kurį taikant teisės raida,kryptys ir tendencijos nagrinėjamos remiantis objektyviomis visuomenės gyvenimo sąlygomis, siejant su aplinkybėmis, kurių esant ir kurioms kintant susiklostė ir rutuliojosi vieni ar kiti teisiniai santykiai.Lietuvos teisės istorijos, lygiai kaip nacionalinės teisės kiekvienoje kitoje šiuolaikinėje šalyje, studijos - būtinos tos šalies aukštojo teisinio išsilavinimo elementas, nes kuo plačiau suprasti vykstančius teisinius reiškinius įmanoma tik remiantis teisės istorijos žiniomis. Jomis:pirma,siekiama suteikti būsimiesiems teisininkams būtinų žinių apie pagrindinių teisės institutų ir šakų valstybėje ištakas ir raidą iki dabartinio lygmens ir tu prisidėti prie teisinio švietimo;antra, teisės istorijos išmanymas padeda suvokti politinės, socialinės ir ekonominės sanklodos veiksnių poveikį konkrečių teisės institutų evoliucijai, socialinę teisės paskirtį;trečia, teisės istorijos žiniomis norima gerinti būsimojo aukštos kvalifikacijos teisininko, plataus akiračio specialisto intelektualinį išprusimą, plėsti erudiciją ir t.tLietuvos teisės istorijos mokslo ir studijų raidos bruožai.Europos valstybių istorijos studijos, kaip savarankiška mokslo šaka, pradėtos gana vėlai, apie XV - XVI a., kai buvo pradėta politiniu požiūriu vertinti tų valstybių raidos ypatumus. Tuo požiūriu niekuo neišsiskiriančios Lietuvos valstybės - LDK, kurią sukūrė lietuvių tauta, - istorija pradėta domėtis XVI a.Šiuo požiūriu pažymėtina 1582 m. pasirodžiusi M. Strijkovskio “Kronika” ir ypač A.Vijūko - Kojelavičiaus dviejų dalių “Lietuvos istorija” parašyta lotynų kalba ir išspausdinta 1650 - 1669 m.Lietuvos teisės mokslo ir studijų pradžia - 1664 m., o jos ištakos tiesiogiai siejamos su viena iš seniausių Europoje aukštąja mokykla - 1579 m. įkurtu Vilniaus universitetu. Teisės studijos tenkinosi romėnų ir kanonų teisės pagrindų perėmimu. Iškiliausiai tarp pirmųjų Lietuvos teisės istorijos profesorių buvo Ignotas Danilavičius, šį kursą Vilniaus universitete skaitęs 1814 - 1823 m. Po I.Danilavičiaus teisės istoriją Vilniaus universitete kurį laiką skaitė Juozapas Jaroševičius.Nuo XIX a. vidurio, o ypač antroje jo pusėje ir XX a. pradžioje, naudodamiesi gausia iš Lietuvos išgabenta dar mokslinėje apyvartoje nebuvusia unikalia medžiaga, į Lietuvos teisės tyrinėjimus ėmė įsitraukti kai kurie sparčiai kylančio rusų teisės mokslo atstovai - S.Beršadskij, I.Lappo, N.Maksimeiko ir kt.Atkūrus 1918 m. Lietuvos nepriklausomybę, bet Lenkijai okupavus Vilnių ir Vilniaus kratą, 1920 m. visuomenės iniciatyva Kaune įsisteigusių Aukštųjų kursų Teisių skyriuje, kuriame mokslas buvo organizuotas pagal aukštosios mokyklos reikalavimus ir tvarką, Lietuvos teisės istorijai buvo teikiamas išskirtinis dėmesys. 1922 m. Kaune atidarytame Lietuvos (nuo 1930 m. - Vytauto Didžiojo) universitete nuolat veikė Lietuvos teisės istorijos katedra (jai vadovavo A.Janulaitis).Į Vilniaus universitetą 1940 m. pradžioje perkeltame ir, inkorporavus Lietuvą į SSRS sudėtį, pagal sovietinę sistemą reorganizuotame Teisės fakultete nacionalinė Lietuvos teisės istorija akivaizdžiai užleido turėtąsias pozicijas Sovietų sąjungos ir užsienio teisės istorijai.1940 - 1941 mokslo metais A.Janulaitis, vedėjavęs fakultete sudarytam Teisės ir valstybės istorijos kabinetui, kartu su į fakultetą atėjusiu Konstantinu Jablonskiu studentams skaitė jau tris, kaip tuomet buvo vadinama - “teisės ir valstybės”, istorijos kursus: Lietuvos TSR, TSRS tautų ir užsienio šalių (pastaroji vadinta tiesiog teisės ir valstybės istorija).Prireikė aštuoniolikos metų, iš jų septynerių po pakartotinio Lietuvos valstybės atkūrimo, kol 1997 m. pasirodė antras Lietuvos valstybės ir teisės istorijos vadovėlis.Lietuvos teisės raidos periodizacija ir jos santykis su valstybingumo raidos etapais.Atitinkamai, skirtingai nuo tradiciškai suvoktos Lietuvos valstybės raidos periodizacijos, keičiasi ir Lietuvos teisės raidos periodizacija. Pirminis esminis jos bruožas, vadovaujantis istoriniu metodu, yra teisės kilmė, kaip privalomojo reikalavimo ištakų atsiradimas, sietinas su susiformavusiais visuomenės narių paprotiniais santykiais, kurie ir esti tų reikalavimų pirminiai šaltiniai. Toliau teisės raidą

apibūdina jos reguliuotų visuomeninių santykių apimtis bei iškylantis būtinumas tą teisę derinti, t.y. padaryti darnią, ją traktuojant kaip tam tikras reguliuotinų santykių sistemas.Šis teisės raidos procesas Lietuvos valstybėje, nuo pavienių teisės aktų iki jų suderinimo valstybiniu mastu, kodifikavimo, ir nulemia teisės raidos periodizaciją.Kartu su teisės raida Lietuvos valstybėje vyko ir valdžios organizacijos kokybiniai pokyčiai, tiesiogiai susieti su visuomeninės, ekonominės, kultūrinės sanklodos kaita. Visi šie procesai nulėmė ir valstybės valdymo formų kaitą.Todėl Lietuvos teisės raidos istorijoje atsiranda tam tikrų netekčių, susijusių su valstybingumo praradimais. Tai valstybingumo praradimo ir teisės raidos nuotrūkio nuo 1795 m. iki 1918 m. ir nuo 1940 m. iki 1990 m. tarpsniai, sutrikdę natūralius valstybingumo, visuomenės tobulėjimo procesus bei sukėlę didžiules gyventojų, kultūrinių, socialinių bei ekonominių išteklių netektis.II TEMA. Teisės formavimasis ir raida nuo Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės (LDK) susidarymo iki XIV a. pabaigos.LDK teisės šaltinių rūšys.Lietuvių tauta savąjį valstybingumą suformavo XIII a. ir, kaip buvo būdinga ano meto valstybėms, sukūrė valstybinį darinį, įvardytą - Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK), jėga ir diplomatija sujungusį ne tik jai giminingų padermių (genčių) dalį, bet ir nemažą dalį slavų - ukrainiečių, baltarusių, dalį rusų žemės, dalį moldavų tautos. Kadangi Lietuvos teisės istorijos kurso pagrindinė paskirtis ir tikslas yra pažindinti su Lietuvos valstybės teisės raida, tai ir nulemia, kad jį dėstyti yra pradedama nuo LDK teisės ištakų ir teisės įgyvendinimo būdų, apžvelgiant laiku, bei mažiau dėmesio skiriant kitoms valstybės valdžios ir visuomenės organizacijoms.LDK raida išsiskiria tuo, kad ji, kaip valstybinė organizacija, būdama kitų kultūrų apsuptyje, susiformavo natūraliai išsirutuliojusios, vadinamosios pagoniškosios kultūros pagrindu, kuri, lietuvių visuomenei einant link tautų kaimynių civilizacijos, nesudarė terpės išgyventi vidinio susipriešinimo, kuris buvo būdingas ano meto krikščioniškajam pasauliui.Kiekvieno visuomeninio reiškinio raida pasižymi kokybiniais pokyčiais. Lietuvos valstybės teisinių santykių reguliavimo būdai pagal tų požymių kilmę skirstyti į:paprotinę teisę, kai valstybės valdovo aktuose tik užsimenama, kad bus vadovaujamasi senuoju papročiu kartais net paviešinant jo turinį.Rašytinę teisę, kai valstybės valdovo ar kitos kompetentingos valstybės institucijos akte aiškiai išdėstomas įteisintas senas arba įtvirtintas naujas visuomeninio santykio teisinio reguliavimo turinys ir tvarka.Atsiradus valstybėje poreikiui naujus besiformuojančius santykius reguliuoti rašytine forma, iš pradžių jie buvo tvarkyti pavieniais teisės aktais, apimančiais tam tikrą teisės institutą, bei aktais, skirtais socialinėms grupėms ar net pavieniams asmenims, ir taip pereina prie naujo teisės raidos etapo, kuris išsiskyrė tuo, kad pradėta tam tikrus santykius reguliuoti darant išimtis iš papročių nustatytų reikalavimų ir nustatyti kitas taisykles, kurios ir buvo įvardytos privilegijomis. Šalia privilegijų buvo kuriami ir visai nauji teisės aktai reguliuoti naujus susiformavusius santykius, įvardyti nutarimais ir nuostatais. Šiam taisės raidos etapui įsitvirtinant ir tampant dominuojančiu valstybėje, atsiranda poreikis tą naująją privilegijų, nutarimų beinuostatų teisę sisteminti ir pagaliau kodifikuoti teisynuose, turinčiuose bendravalstybinį pobūdį. Pirmuoju kodifikacijos bandymu laikytinas 1468 m. Kazimiero teisynas. Taigi LDK rašytinės teisės raida pagal kokybinius pokyčius skirstytina į:privilegijų teisękodifikuotą arba statutų, teisę, kuri postatutiniu laikotarpiu buvo papildoma seimų priimamais teisės aktais vadinamais konstitucijomis.Papročiai ir privilegijos.Tiesioginių šaltinių apie lietuvių sąlygiškai pagoniškojo laikotarpio (iki 1387 m.) paprotinę teisę, iš kurių būtųgalima spręsti apieto meto krašto teisinį vidaus ekonominių - socialinių santykių reguliavimą, neišliko. XIV a. pabaigoje įvykęs LDK integravimąsi į krikščioniškąją Vakarų Europą skatino ne tiek ekonominės aspiracijos, kiek tarptautinė LDK situacija, nes ji vienintelė šiame regione buvo išsaugojusi iki krikščionybės susiformavusią senąją kultūrą, kuri, vertinant pagal religinės terminologijos standartus, dažnai įvardijama kaip pagoniškoji paniekinamąja prasme.Lietuvių senosios paprotinės teisės raidos tradicijų perimamumą jau po krikščionybės priėmimo patvirtina ir tai, kad LDK teisė išliko akivaizdžiai pasaulietinė, o tai nebuvo būdinga nei Vakarų, nei Rytų krikščioniškųjų valstybių kaimynių teisei.Susiformavus Lietuvos valstybei, įvardytai kunigaikštyste, į jos sudėtį buvo įtraukos ir slavų žemės. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino giminės ir jų palikuonys, nusiųsti į slavų žemes, netapo savarankiškais kunigaikščiais. Jie įgydavo valdžią konkrečiose žemėse tik didžiojo kunigaikščio nurodymu. LDK statytiniai neturėjo suverenaus valdovo požymių, būdingų jų pirmtakams slavų kunigaikščiams.Sričių valdymas ir lietuvių teisės poveikio pobūdis iš esmės keitėsi XIV a. pabaigoje. Po Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo mirties ir Kęstučio nužudymo centre vykusios valdžios dalybos parodė, kad valstybėje iškilo realus pretendentų dėl sosto vidaus karo ir ateityje pavojus.Vietininko statuso įvedimas pakeitė LDK sričių valdymo teisinį pobūdį. Prie buvusių sričių kunigaikščių veikė tik jų vietinis valdymo aparatas, tarnavęs tik tos kunigaikštystės poreikiams, o ryšiai su centru oficialiai buvo palaikomi tiesiai per kunigaikštį. Įvedus naujo tipo valdymą - vietininkų pareigybes, srityse susiformavo tiesiogiai nuo Lietuvos didysis kunigaikštis skyrė ne tik sričių centrų, bet ir kitų mažesnių sričių administracinių vienetų urėdus. Vietininkai, pavadinti vaivadomis, dar ilgai atliko savo ankstesnes LDK urėdų funkcijas, kol pagaliau tapo paskirų vaivadijų renkamų savivaldos įstaigų vadovais. Lietuvių teisei skverbiantis į slavišką aplinką, galiojo asmeninis teisės veikimo erdvėje principas. Kiekvienas teisinių santykių dalyvis atsakė pagal savo teisę.Teisės iš LDK centro plitimą lėmė spartus LDK feodalinės visuomenės darbo pasidalijimas ir tolesnis luomų atsiribojimas. Pirmiausia pagal 1387 m. aktą teisiškai nuo feodalų ir valstiečių pradėjo atsiriboti Vilniaus miestiečiai, po to sparčiai ir kitų LDK miestų.1447 m. paskelbus bajorų ir valstiečių luomų visuotinį teisinį atsidalijimą, įvyko lietuvių teisės sistemos ir slavų teisės liekanų esminis lūžis. Tai patvirtina 1441 m. privilegija Žemaitijai,LDK privatūs aktai pavieniams bajorams, pradėti skelbti dar Vytautui valdant.Tolesnį transformavimosi reguliavimą iš centro patvirtina kai kurie bendri valstybiniai dokumentai,pvz., 1468 m. Kazimiero teisynas, suvienodinęs baudžiamųjų teismų darbą.Pradedant 1447 m. bendravalstybine privilegija, tolesnę slavų etninės teisės padėtį lėmė bendra LDK teisinė politika, kurioje įsigalėjo valstybės centrinių žemių teisės primatas ir jos pagrindu suformuotas bajorų luomo imunitetas.

LDK rašytinę ikistatutinę teisę sąlygiškai galima suskirstyti į laikotarpius iki 1447 m. ir po jų iki 1529 m., ji įteisino du pagrindinius - bajorų ir valstiečių - luomus.Gedimino diplomatijos dokumentai (1322 - 1338) kaip teisės šatinis ir jų santykis su paprotine teise.Neišlikus tiesioginių Lietuvos teisės šaltinių nuo valstybės susidarymo iki XV a. pabaigos, iš kurių būtų galima spręsti apie to meto krašto teisinį vidaus ekonominių - socialinių santykių reguliavimą. Prie tokių priskirtini ir Gedimino valdymo laikotarpio (1316-1338 m.), kurių dauguma buvo publikuota XX a. septintojo dešimtmečio pabaigojeBendroji teisės raidos tendencija rodo, kad LDK iki XIV a. pabaigos vyravo papročiai ir paprotinė teisė, toleruojami didžiojo kunigaikščio valdžios. Transformuojantis politiniams, socialiniams ir ekonominiams santykiams, dalis jų laipsniškai įgavo valstybės rašytinės teisės akto formą ir statusą.Miestų teisės specifika buvo dvejopa. Išoriškai ji reiškėsi kaip savivaldos teisės, tačiau viduje neturėjo bendros struktūros sistemos. Tai lėmė miesto gyventojų tautinė ir religinė specifika bei profesinis uždarumas.Šiuose dokumentuose iš esmės nagrinėjami valstybės santykiai su popiežiumi, Hanzos miestais, vienuolių domininkonų ir pranciškonų ordinais, Rygos miestu ir Livonijos ordinu.Apie Lietuvoje nuo seno buvusią paprotinę teisę užsimenama Gedimino pasiuntinio žodžiuose, pasakytuose Rygoje popiežiaus legatų ir prelatų akivaizdoje. Paprotinė teisė, kaip krašto teisė, minima 1323 m. Gedimino taikos sutartyje su ordinu, su Revelio (Talino) žemės danų vietininku, vyskupais ir Ryga. Dvejopą paprotinę teisę lėmė nemažai veiksnių. Pirmiausia, tai kraštų, pajungtų vienai valdžiai, ankstesnis savaimingas ekonominių - socialinių santykių formavimasis, lėmęs ir savarankišką paprotinių teisių susiformavimą. Paprotinė teisė iš pradžių reiškėsi tik konkrečių administracinių - teritorinių vienetų vietinės valdžios ryšių su centro valdžia nustatymu (viešosios teisės sritis), menkai kišantis į ekonominę - socialinę krašto vidaus organizaciją. Nemažą reikšmę turėjo ir tai, kad tos žemės buvo prijungiamos Kryžiuočių ir Livonijos ordinų karinių puolimų prieš Lietuvą sąlygomis.Vakarų Europos teisės plitimo LDK galimybė XIV a. pradžioje per prekybinius ryšius su Kalavijuočių ordino įkurtu Rygos miestu.Teisės kūrimo ir pritaikymo galimybes lemia konkretūs ekonominiai - socialiniai ir politiniai santykiai, ir teisės tėra viena iš specifinių tų santykių raiškos formų.Rygos teisės recepcija Lietuvoje istoriografų siejama su Gedimino 1323 m. dviem kreipimaisi į Hanzos miestų pirklius ir amatininkus, kviečiant juos atvykti ir garantuojant jiems, kaip privilegiją, santykių reguliavimą remiantis Rygos teise. Livonijos ordinas sutartį sulaužė beveik po ketverių metų, o su Rygos miestu draugiški santykiai išlaikyti iki 1330 metų. Taigi 1323 m. Gedimino taikos sutartimi ir buvo oficialiai pripažįstamas Rygos teisės galiojimas Lietuvoje konkrečiai socialinei grupei. Iš esmės tai turėjo būti pirmoji ir kartu tarpvalstybiniu mastu sankcionuota didžiojo kunigaikščio privilegija ne tik svetimšaliams pirkliams Lietuvoje, bet ir Lietuvos pirkliams, sulyginusi jų teises tiek krašto viduje, tiek už jos ribų. Savivalda nebuvo ius civili, t.y. pilietinės teisės, požymis, o įėjo į viešosios teisės ius publikum sistemą.Kaip matyti iš 1323 m. sutarties, suteikimas teisės svetimšaliams ir savo pirkliams naudotis Rygos teise (pagal 10 punktą) visai nereiškė, kad tuo metu buvo naikinamas “krašto teisės” jiems galiojimas.Rygos teisės galiojimo Lietuvoje pagalbinė reikšmė ir netgi laikinas pobūdis pabrėžiamas 1338 m. Gedimino prekybos sutartyje su Livonijos ordinu.Savivalda pagal Rygos teisę Vilniuje galėjo atsirasti tik jei šiame mieste būtų įteisintos pirklių bendrijos. Be to, neįtikėtina, kad pirklių arba amatininkų kolonija galėtų savo savivaldos organizacijos formas primesti visam miestui.Teisės taikymo ypatumaiVisų pirma Gediminas, siekdamas pagyvinti krašto ekonomiką, įliejant į ją naujas pajėgas (kalvius, sidabrakalius, odininkus, kurpius, malūnininkus, žvejus ir gydytojus, t.y. įvairių gamybos šakų ir specialybių atstovus), pažada jiems išsaugoti jų įprastą civilinių teisinių santykių sritį bei jų asmens apsaugos baudžiamąsias priemones.Antras teisinių garantijų aspektas - tai krašto valdovo dispozicijoje esamų baudžiamųjų priemonių naudojimas. Šios priemonės rėmėsi paprotine teise, patirtimi, įgyta ilgamete kova su grėsmingais kaimynais, ir valdovo tarptautiniu autoritetu.Kaip atskiros nusikaltimų rūšys Gedimino laikotarpiu dokumentuose yra paminėtas sausumos ir vandens kelių saugumo pažeidimas ir plėšikavimas.Apibendrinant yra pagrindas, kad Gedimino valdymo laikotarpiu LDK galiojo valstybinė (viešoji) teisė ir dvi - lietuvių ir slavų paprotinės privačios teisės sistemos.Pamedės teisyno (1340 m.) ir LDK paprotinės teisės ryšiai, galiojimo laikas ir erdvė.Pamedė buvo pirmoji iš vienuolikos prūsų žemių, ordino kolonizuotų XII a. pradžioje. Kodifikuota paprotinė teisė 1340 m. buvo priimta Pamedės prūsų susirinkime.Ankstyvoji Pamedės teisyno redakcija, susidedanti iš 86 straipsnių, yra datuojama 1340 m., o vėlyvoji, turinti 129 straipsnius, - 1433 metais.Pamedės teisynas, kaip ir kiti to laikotarpio teisės paminklai, turi ryškų luominį pobūdį.Teisynas skirtas tam tikram pavergtų prūsų socialiniam sluoksniui, vadinamiesiems laisviesiems prūsams.Vokiečiai (Pamedės teisyno 28 str.) neatsižvelgiant į jų socialinę padėtį, santykiuose su prūsais naudojosi savo teise. Prūsas, prireikus ginti savo interesus pagal teisyno nuostatas, turėjo įrodinėti, kad gali jomis vadovautis.Tai nurodyta teisyno 72 straipsnyje. Remiantis teisyno 17 straipsniu, laisvajam prūsui buvo leista atsisakyti savo privilegijų ir pereiti į valstiečio padėtį. Tokį pasirinkimą galėjo skatinti skirtingos, t.y. lengvesnės sankcijos už to paties pobūdžio nusikaltimus.Taigi teisyno baudžiamosios nuostatos buvo viena iš priemonių, siekiant į savo pusę patraukti dalį vietos gyventojų, teisės normomis labiau ginant tuos , kurie sueidavo į kontaktą su pavergėjais.Laikantis šios sistemos, nusikaltimus teisyne galima sugrupuoti taip: valstybiniai, turtiniai nusikaltimai ir nusikaltimai asmeniui. Pirmosios dvi teisės pažeidimųgrupės priskirtinos prie viešųjų,o trečioji - prie privatinių. Tai iš dalies atitiko to meto Vakarų Europos teisinės atsakomybės sampratą.

Pamedės teisyno baudžiamoji teisė, nusikaltimų rūšys, bausmių sistema, baudžiamojo proceso ypatumai ir stadijos.Pamedės teisyne baudžiamajai teisei skirti straipsniai neturi vientisos sandaros. Valstybiniai nusikaltimai turi ir dispoziciją, ir sankciją. Dispozicija dažniausiai aprašomoji, įvardijanti konkrečią nusikalstamą veiką. Sankcija absoliučiai apibrėžta: nustatoma viena bausmės rūšis ir tikslus jos dydis.Baudžiamosios teisės normų turinys atskleidžia ir jų sandarą. Tai nusikaltimas - kaltė - bausmė. Visas dėmesys sukoncentruotas į nusikaltimo požymių aprašymą, kaltės nustatymą ir bausmės parinkimą, jeigu ji nežinoma papročiui arba keičia jį.Kartu Pamedės teisyne išryškėja ir bausmės tikslas. Tai atpildas teisiamajam, kurio esmė valstybiniuose ir turtiniuose nusikaltimuose traktuojama ne kaip nukentėjusiojo patenkinimas, o siekis įbauginti, nes bausmė žiauri arba keleriopai viršija žalos dydį. Paprotinėje teisėje vyravusi kompozicija nustumiama į antrą planą. Ji transformuojasi į bausmę tik nusikaltimuose asmeniui.Bausmę vykdo tik teismas, kuris už tai gauna pajamų.Ne visai nustatyta baudžiamosios atsakomybės amžius riba. Laikantis įstatymo logikos, baudžiamoji atsakomybė pagal Pamedės teisyną turėjo prasidėti nuo 10 metų.Nusikaltimų rūšys.Valstybiniai nusikaltimai.Šie nusikaltimai apima veikas:prieš vokiečius;trukdančias teismo darbui;pažeidžiančias kelių saugumą;prieš baudžiavinių santykių įtvirtinimą.Visoms šioms veikoms būdinga kaltumo prezumpcija t.y. apkaltintas prūsas laikomas kaltas.Ypatingas dėmesys buvo skiriamas užtikrinti normalų vokiečių teismo darbą. Teismus vykdydavo specialūs pareigūnai - kamereriai ar jų padėjėjai - pakamereriai, turį plačius įgaliojimus atlikti įtariamų padarius nusikaltimą asmenų paiešką, paimti įkaitus, kviesti į teismą. Todėl nusikaltimais, grasinant kaklo išpirka, buvo laikomi:sistemingas (keturis kartus) neatvykimas į teismą (67 str.);nusikaltėlio tyčinis slėpimas (38 str.);trukdymas imti įkaitą (40 str.);bandymas apkaltinti pareigūnus nesąžiningumu savo ponui (101 str.).Turtiniai nusikaltimai.Vagystė.Teisyne aiškiai pastebimas atsakomybės už vagystę individualizavimas. Skiriama atviroji ir slaptoji vagystės, bet pavojingumo pažiūriu skirtumo tarp jų nedaroma. Kai padaroma atviroji vagystė, palengvėja kaltintojo padėtis - jam reikia pristatyti mažiau liudytojų, negu kaltinant slaptąja vagyste (99 str.). Svarbus kaltės įrodymas buvo surastas pavogtas daiktas.Plėšimas.. Pasitenkinama nurodant, kaip prūsas, apkaltintas plėšimu, gali įrodyti savo nekaltumą (21 str.). Nepateikiama ir sankcija. Manytina, kad į šį nusikaltimą buvo žiūrima kaip į nusikaltimo asmeniui, baudžiant pagal padarytus smurto veiksmus, ir turtinio nusikaltimo sutaptį.Turto sužalojimas. Šis nusikaltimas apibrėžiamas dviejuose straipsniuose. Viename iš jų nurodoma, kaip turi būti baudžiama už arklio uodegos nupjovimą (34 str.), o kitame - nustatoma įrodinėjimo tvarka, kai, užpuolus prūso namus, sudaužomi vartai ir tvora (46 str.). Sankcija nenurodoma.Nusikaltimai asmeniui.Pagal kėsinimosi objektą jie skirstytini į penkis grupes:nusikaltimai gyvybei;nusikaltimai sveikatai;lytiniai nusikaltimai;nusikaltimai žmogaus orumui;namų ramybės ardymas.Nusikaltimai gyvybei.Teisyne nustatytas paprastas nužudymas, tyčinis nužudymas ir kvalifikuotas nužudymas. Paprastu suprantamas nužudymas, neturint piktos valios, t.y. dėl neatsargumo, susikivirčijus, susikovus, muštynėse. Apie tyčią kalbama tik viename straipsnyje. Teisme įrodžius, kad veiksmai turėjo tyčinį pobūdį, piktą valią, teisiamasis turėjo išsipirkti savo kaklą (52 str.). Kvalifikuojančiomis nužudymą aplinkybėmis buvo skydo ar ginklų naudojimas (44 str.), moters nužudymas (85 str.), taip pat kai nužudymu buvo paliesti valstybės saugomi interesai.Nusikaltimai sveikatai. Pamedės teisyne žinomi lengvi sumušimai (kraujo praliejimas ir mėlynių padarymas), sužeidimai, sužalojimai ir galvos sužeidimai.Nusikaltimai sveikatai, kai ir nužudymai, pagal kaltės formą skirstomi į paprastus ir tyčinius. Įrodžius teisme buvus tyčią, teisiamasis turėjo išpirkti savo kaklą (52 str.).Lytiniai nusikaltimai. Pamedės teisyne randame normą tik apie pasikėsinimą išžaginti. Joje nurodoma, jeigu moteris pasikėsinimą tegali įrodyti krauju ir mėlynėmis, ji gali prisiteisti ti už tuos sužalojimus, kuriais kaltina. Kartu nurodoma, kad taip kaltinant vyrą, jis gali išsiteisinti prisiekdamas, jei drįsta (24 str.).Nusikaltimai žmogaus orumui. Šiai nusikaltimų grupei priskirtinos dvi veikos. Tai viešas antausio sudavimas ar daikto metimas į žmogų, susiginčijus kaimo bendruomenės susirinkime (41 str.), ir žmogaus lavono išniekinimas, nupjaunant ar nukertant jam galvą (37 str.).Namų ramybės ardymas. Teisyne numatyta atsakomybė už viešą ramybės ardymą (3 str.) ir namų ramybės ardymą patalpose. Už ramybės ardymą patalpose buvo baudžiama puse bausmės už namų ramybės vieša ardymą (87 str.).Bausmių sistemą.Ją sudarė trys bausmių rūšys: piniginė išpirka, kūno sužalojimas ir mirties bausmė.

Piniginė išpirka atsižvelgiant į nusikaltimo pavojingumą ir padarytą žalą, buvo diferencijuota - trejopa: paprastoji; dviguba išpirka; kaklo išpirka.Kūno sužalojimas. Bausmė nukertant ausį buvo taikoma, kai kaltinamas prūsas neprisipažindavo vogęs, o nusikaltimas buvo įrodytas liudytojų.Mirties bausmė. Ji grėsė už dokumentų suklastojimą ir vokiečių nuodijimą arba kai nubaustasis kaklo išpirkimu nepajėgė sumokėti šios pinigais išreikštos bausmės.Baudžiamasis procesas.Nesudėtingas buvo ir procesas, kai buvo nagrinėjami prūsų ir vokiečių baudžiamieji santykiai. Kitų Pamedės teisyne numatytų baudžiamųjų veikų įrodinėjimo procesas, kai jis vyko tarp prūsų, buvo gana painus ir smulkiai reglamentuotas. Jo esmė nusakyta 15 straipsnyje: “Ginčą laimi tas, kuris turi geresnių įrodymų”.Kai asmuo įtariamas padaręs nusikaltimą, neigdavo savo kaltę, baudžiamasis procesas paprastai susidėdavo iš trijų stadijų:parengiamosios;teisminio rungimosi;priesaikos.Neatvykimas į teismą buvo tolygus bylos pralaimėjimui.Pamedės teisyne buvo numatytos dvi priesaikos rūšys: paprastoji priesaika ir priesaika prieš šventybes.Priesaikos būdą lėmė nusikaltimo sunkumas. Kaltinamojo teismo sprendimo vykdymas buvo užtikrinamas įkaito paėmimu, žinoma, jeigu tai nebuvo mirties bausmė arba sužalojimas nupjaunant ausį. Nuteistasis, garantavęs sprendimo vykdymą įkaitu, turėjo rūpintis pinigų suradimu nukentėjusiajam, kaklo išpirkai ir teismo pajamoms.III TEMA. Teisės raida nuo Lietuvos didžiojo kunigaikščio privilegijų iki teisės kodifikavimo (XIV a. pabaiga - XVI a. pradžia)Teisinės Krėvos akto (1385 m.) pasekmės ir Lietuvos krikštas.Jogailos asmeninio krikšto įvadinė dalis buvo 1385 m. Krėvos aktas, kurį istorijos šaltinių tyrinėtojai labai taikliai įvardijo Jogailos pažadu dokumentu. Jame nėra dvišalio įsipareigojimo, todėl nėra ir sutarties. Vienašalis Jogailos pažadas paimti į žmonas Jadvygą, jeigu jis taps Lenkijos karaliumi, kitaip nei teisiniu įsipareigojimu, pagrįstu specialia sąlyga, neturėtų būti įvardytas. Jis netgi turi šalį, kuri priima tokį įsipareigojimą, diskredituojančią prasmę.Krėvos aktu Jogaila pažada, kad imdamas į žmonas Lenkijos karalienę įsipareigoja kartu su broliais pagonimis ir visa tauta priimti krikščionybę katalikų apeigomis, paleisti visus belaisvius abiejų lyčiu Lenkijos krikščionis, pasiuntinius ir karo belaisvius, atgauti teritorinius Lenkijos praradimus bei savo Lietuvos ir Rusios žemes ,,amžinai prišlieti Lenkijos karalystei”.1386 m. pakrikštytas Jogaila. 1387 m. pakrikštyta Lietuva. 1388 m. Romos popiežius Urbonas VI Jogailą pripažino krikščionimi. Pirmasis Jogailą pasveikino Prancūzijos karalius Karolis VI.Krikšto padarinys - 3 Jogailos privilegijos:1) davė pradžią iš naujo organizuojamai Lietuvos bažnyčiai.2) suteikė teisę krikštą priėmusiai lietuvių bajorijai laisvai valdyti ir paveldėti savo žemes, ji atleista nuo visų kitų patarnavimų didžiajam kunigaikščiui, išskyrus karo prievolę.3) bizantiškąją bažnyčią apribojo nuo lotyniškosios.Jogailos privilegijos tapo tolesnio Lietuvos teisės sistemos formavimosi, kurio apogėjus yra net trys XVI a. Lietuvos Statutai, pagrindu. Bendravalstybinės teisės LDK paplitimas 1387, 1413, 1434, 1492, 1506 metų žemės privilegijomis ir valstybinių institucijų įsitvirtinimasPrivilegijos - tai to laikmečio įstatymai, įgiję pastovumo pažymius, proginiai, tačiau negalėję būti savavališkai naikinami, jie iki pat statutų priėmimo veikė greta paprocių teisės, reguliavo reikšmingesnes Lietuvos raidos vidaus ir tarpvalstybinio gyvenimo sritis, turėjo luominį pobūdį, ir tai buvo esminis integracijos, pradėtos Mindaugo ir tęstos Gedimino laikais, į to meto Vakarų Europos kuriamą civilizaciją, procesas.Lietuvoje žinomos privilegijos iš karto buvo suteikiamos visam luomui, ir tai su apribojimais. Buvo naudojamasi ir asmeninėmis rašytinėmis privilegijomis.Privilegijos buvo: Kataliko bažnyčios, bendravalstybinės,miestų, sričių, tautinių mažumų, asmeninės, didžiojo kunigaikščio ir Ponų tarybos nutarimai ir pan. Bendravalstybines privilegijos:Pirmoji bendravalstybine privilegija (1387 m.):Lietuvos bajorams, priėmusiems katalikų tikėjimą, numatyta:1) Leisti kartu su teisėtais savo įpėdiniais naudotis turtu ir laisvai juo disponuoti.2) Kiekviename paviete bus paskirti po viena teiseėa ir tekūną, vykdysiantį teismo sprendimus.3) Turėti teisę laisvai savo dukteris ir giminaites leisti už vyrų.4) Neuždėti bajorams jokios prievolės, išskyrus tik naujų pilių statymą, senų taisymą ir vykdyti karo prievolę.5) Priėmčs katalikų tikėjimą ir jos atsisakęs - negalės naudotis šios privilegijos teikiamomis teisėmis. Antroji bendravalstybine privilegija (1387 m.):Bajorų luomui ir naujai Katalikų bažnyčiai suteikta privilegija, nustatanti:1) Kad nė vienas lietuvis ar lietuvė negali vesti rusės ar tekėti už ruso, jei jie prieš tai nepriims katalikų tikybos.2) Lietuvoje įsteigtos katalikų bažnyčios ir vienuolynai laisvi nuo visų prievolių ir duoklių, o vyskupas ir kunigai savo žemėse igyja nepriklausomą nuo pasaulietinės visą ir išimtinę valdžią. Vytauto ir Jogailos bendravalstybine privilegija (1413 m.):Suteikta Horoldėje Lietuvos bajorijai už aktyvų dalyvavimą ir iškovotą laimėjimą Žalgirio mūšyje. Jos pradžioje pakartotos ankstesnių Vilniaus privilegijų nuostatos, patvirtinusios teises nuosavybės, šeimos narių santykiuose ir karo pareigas, bei iš naujo įtvirtina:

1) Galimybė katalikams bajorams turimas leno teise žemes perleisti valdyti savo žmonoms.2) Moterims bajorėms pripažįstama paveldėjimo teisė.3) Bajorai atleidžiami nuo duoklių didžiajam kunigaikščiui.4) Lietuvoje įvedami Vilniaus ir Trakų vaivadu ir kaštelionų urėdai.5) Prireikus gali įvykti bajorų suvažiavimai aptarti krašto reikalus.6) 47 lietuvių bajorų šeimoms suteikiami lenkų herbai.Ši privilegija faktiškai sankcionavo bajorų turimas žemės valdymo ir politines teises, nes Vytautas, naikindamas sričių kunigaikščius, rėmėsi būtent jais, skyrė juos vietininkais ir kitais urėdais. Žygimanto Kęstutaičio privilegija (1434 m.):Įsigali visai kita bendravalstybinių privilegijų teikimo tvarka. Jas suteikia Lietuvos didysis kunigaikštis dalyvaujant ir pritariant didikams (ne lenkų).1) Nė vienas kunigaikštis nei bajoras negali būti baudžiamas remiantis slaptu įskundimu ir tik tada, kai teisme, pagal Lietuvos teisę, jo kaltė bus įrodyta.2) Kunigaikščiai, bajorai ir jų vaikai savo paveldėtus dvarus gali valdyti taip, kaip jie valdomi kituose krikščioniškuose kraštuose.3) Našlės, iki jos sėdės našlės kėdėje, gali likti mirusiojo vyro paveldėtuose dvaruose, tačiau iš tų dvarų tarnyba - karo prievolė didžiajam kunigaikščiui neturi nukentėti.4) Kunigaikščių ir bajorų valstiečiai ir valdiniai atleidžiami nuo duoklių didžiajam kunigaikščiui, taip pat nuo visokių darbų dvaruose, išskyrus tik pilių taisymą bei statymą ir kelių tiesimą bei taisymą, ir tuos darbus turi atlikti savo lėšomis.5) Kunigaikščių ir bajorų rusų teisės sulyginamos su lietuvių teisėmis. Aleksandro privilegija (1492 m.):Atsidėkodamas už išrinkimą į LDK sostą paskelbė privilegiją, kuria dar labiau susiaurino didžiojo kunigaikščio valdžią. LDK Ponų taryba puikiai sugebėjo išnaudoti šį momentą išplėsti savo teises. Kunigaikštis turėjo paklusti Ponų tarybai: jei jų nuomonės nesutapdavo jis neturėjo teisės pykti ir imtis kažkokių priesšiškų priemonių. Kunigaikštis viską daro su Ponų tarybos pritarimu: dalina žemes, pasirašo sutartis, siunčia pasiuntinius. Pasaulietinės bylos negali būti pavedamos dvarininkų teismam ir atvirkščiai. Žygimanto Senojo privilegija (1506 m.):Šia privilegija iš esmės baigėsi teisės kūrybos bendravalstybiniais aktais.1) Prelatų, kunigaikščių ir bajorų valstiečiai įpareigojami duoti palydovus didžiojo kunigaikščio pasiuntiniams bei pas jį vykstantiems pasiuntiniams.2) Paveldėję dvarus kunigaikščiai ir neturintys dokumentų, gali įrodyti savo teisę į nuosavybę liudytojais.3) Apšmeizęs ir to teisme neįrodęs turi būti baudžiamas griežčiausia bausme.4) Jokie nutarimai, senieji papročiai nebus keičiami, o naujieji nutarimai nebus daromi be Ponų tarybos žinios, pritarimo ir leidimoSritinių privilegijų leidimo priežastys, jų bendrieji bruožai ir santykis su žemės privilegijomis.Privilegijos Žemaitijai:Pagrindinė privilegija buvo suteikta 1441 m. Kazimiero, numatanti Žemaitijai tam tikrą politinę autonomiją, oficialiai įvardijant ją Žemaičių kunigaikštyste. Šia privilegija, kaip ir ankstesne, leista žemaičiams rinkti savo seniūną, jo pavaduotojus tijūnus, tvirtinamus didžiojo kunigaikščio. Valdovas kartu atsisakė teisės kurti šiame krašte savo dvarus, patvirtino teises ir laisves, kurias kraštas turėjo Vytauto, Žygimanto Kęstutaičio ir Švitrigailos valdymo laikais, bei pažadėjo į šį kraštą nesiuntinėti savo teismo pareigūnų. Vladislovas Vaza 1644 m. privilegijoje detalizavo žemaičių seniūno rinkimo tvarką ir tam skirto seimelio sušaukimo procedūrą bei eigą. Žemaitijos turėtos privilegijos liko galioti ligi pat valstybės okupacijos. Net Rusijos imperatoriai, užgrobė LDK. Žemaitijos kunigaikštystės vardą oficialiai buvo įrašę į carų titulą.Privilegijos Žemaitijai savitumas tas, kad savo nuostatomis ji yra artimesnė bendravalstybinei, taigi jos reiksmė yra labiau vardinė. Svarbiausia, kad joje yra teisė savarankiškai rinkti savo urėdus, t.y. tam tikras administracinis autonomiškumas, ir draudimas didžiajam kunigaikščiui šiame krašte steigti naujus valstybės dvarus. Privilegijos slavų sritims:LDK teisės ištakos slavų srityse - nuo XV a. vidurio. Manoma, kad atskiruose slavų junginiuose teisė galiojo teritoriniu principu. Buvimas šimtmetinėje LDK priklausomybėje bei privilegijose užfiksuotos nuostatos jau buvo kokybiškai naujas teisės raidos etapas, atitinkantis aukštesnes pakopos visuomenės (peraugusios į luominę struktžra) poreikius. Tuo labiau kad beveik tuo pačiu metu šių sričių miestuose pradėta įvedinėti ir įsitvirtina Magdeburgo teisė. Is ankstesnės slavų paprotinės teisės buvo atkritę tai, kas atgyveno. Nebebuvo joje ir tų teisės institutų, be kurių negalėjo išsiversti LDK kunigaikščio Gedimino statytiniai.Kazimiero Jogailaičio 1447 m. bendravalstybinė prvilegija sudarė galimybes bajorams teisiškai atsiriboti nuo valstiečių ir stambesnių miestų, gavusių savivaldą pagal Magdeburgo teisę, gyventojų. Bajorams buvo suteiktas savarankiškas teisinis imunitetas, į kurį buvo įtraukta ir teisė teisti valstiečius.Ryšiai su centro valdžia buvo palaikomi remiantis LDK bendravalstybinėmis privilegijomis. Taigi sričių privilegijos yra šios valstybės valdžios padiktuota teisinės valios išraiškos forma. Jos galiojo šalia Lietuvos statutų, kurie buvo pripažinti vieninteliu privilegijuoto luomo santykius reguliuojančiu teisiniu pagrindu. Tai rodo, jog tos privilegijos savo esme buvo ne savarankiškos teisės sistemos, o tik bajorų santykius nustatė pagal vertikaliąją liniją, o sričių - pagal horizantaliąją.Sričių vaivados buvo skiriami didžiojo kunigaikščio. XVI a. pradžioje sričių privilegijas galima laikyti LDK teisinės politikos ir įstatymų norminimo rezultatu, turinčiu tiesioginį ryšį su ekonominiu ir socialiniu santykiu lietuvių ir slavų žemėse raidos ypatumais. 1501 m. privilegija Bielsko žemei:1) teismų organizacija:a) leidžiama naudotis lenkų teise su kai kuriomis išimtimisb) seniūno kompetencija - užpuolimai, plėšimai, padegimai, išžaginimai. Kitas bylas sprendžia teisėjai.c) dėl teisėjų sprendimų galima apeliuoti į kunigaikščio teismą

2) bajorų nuosavybės santykiai:a) bajorai gali laisvai dispunuoti turtu, perleisdami turtą turi gauti kunigaikščio arba seniūno sutikimąb) perkantys turi sumokėti tam tikrą mokestįc) našlė turi grįžti į savo namus ir grąžinti kraitį. Jei negrąžindavo - negaudavo paveldo iš tėvo pusės3) valstybinių prievolių santykiai:a) didinamas valstiecių lažasb) bajoras, palengvinęs valstiečiams darbą turi sumokėti baudą į iždą4) pasitraukdamas nuo šeimininko valstietis turi sumokėti tam tikrus mokesčiusKiti šio periodo Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Ponų tarybos aktai.Prieš paskelbiant I Lietuvos Statutą, rašytinė Lietuvos teisė buvo papildyta dar kelii, turinčiais savarankišką pobūdį didžiojo kunigaiščio ir Ponų tarybos teisės aktais, vadintais nutarimais, artikulais. 1507 m. Gradino seimo nutarimu visai Lietuviai buvo uždėta sidabrinė. 1509 m. buvo paskelbtas nutarimas dėl išdavikų baudimo. Pagal šį nutarimą, jei tėvas nusikalstų valstybės išdavimu, jo dvarai turėjo būti konfiskuojami didžiojo kunigaiščio naudai, o jo vaikų aprūpinimas priklausė nuo didžiojo kunigaiščio malonės. Tais pačiais metais buvo nustatytas atskiras teismo mokestis - 10% laimėto priteisto ieškinio. 1512 m. Bresto seime priimti etmono artikulai. 1522 m. Gardino seime priimtas nutarimas dėl Vilniaus vaivados Ponų taryboje pirmumoprieš kitus pasauliečius tarybos narius, taip pat nutarimas, jog skiriamiaukštieji urėdai gali būti tik katalikų tikybos asmenys.Privilegijos LDK bažnytinėm organizacijom (stačiatikiai, unitai) ir tautinėm grupėm (žydams, totoriams, karaimams, čigonams).Stačiatikiai:LDK slavų sričių gyventojai krikščionybę išpažino nuo 988 metų pagal katalikų (stačiatikių) modelį. Rusiškoji stačiatikių bažnyčia iš pradžių buvo tiesiogiai pavaldi Konstantinopolio patriarchui, o nuo 15 a. vid. Atsiskyrė ir tapo savarankiška.1387 m. Jogailos patvirtintas krikšto aktas buvo skirtas ne tik pagonims lietuviams, bet ir lietuviams, priėmusiems stačiatikybę, pastariesiems grasinant kūno bausmėmis ir leidžiant katalikėms, ištekėjusiosms už stačiatikio, jį pamesti, kaip ir vyrams pamesti savo stačiatikę žmoną. 1413 m. Horodlės privilegija neleido LDK stačiatikiams turėti aukštų pareigų valstybėje ir dalyvauti kunigaikščio taryboje.Žygimantas Augustas 1563 m. privilegija panaikino draudimus stačiatikiams turėti aukštus valstybės postus. 1596 m. pab. Breste buvo sudaryta dalies LDK stačiatikių ir Katalikų bažnyčios unija, kuri stačiatikius suskaldė į 2 priešingas stovyklas. Vieni pasiliko prie tradicinės Stačiatikių bažnyčios apeigų, kiti tapo unitais.LDK valdovas, suskilus Stačiatikių bažnyčiai, pasilikusiems prie tradicinio tikėjimo leido naudotis 1573 m. konstitucijoje įtvirtinta sąžinės laisve. 1717 m. seimas uždraudė stačiatikių iškilmingas pamaldas. 1733 m. seimas stačiatikius ir protestantus, įvardijęs juos disidentais, uždraudė rinkti seimo atstovais, teismų nariais, būti valstybės urėdais, t.y. susiaurino politines jų teises.Unitai:Unitai dvasininkai ir pasauliečiai turėjo pripažinti popiežių esant bažnyčios valdovu, priimti katalikų kalendorių. Visos bažnytinės ceremonijos ir apeigos abiejose bažnyčiose galėjo būti skirtingos. Unitų kunigams leista vesti. Dėl komunijos priėmimo apeigų palikta spręsti popiežiui. Unitams vyskupams leista laikyti pamaldas katalikų bažnyčiose ir katalikų kunigams unitų bažnyčiose. Katalikų ir unitų santuokos pripažintos teisėtomis. Unitams vyskupams leista turėti vietą senate, o jų dvasininkai atleisti nuo mokesčių. Psauliečiai unitai galėjo turėti vietų valstybės ir didžiojo kunigaikščio tarnyboje. Miestiečių unitų teisės sulygintos su mistiečių katalikų teisėmis. Unitų vyskupai turėjo būti nominuojami Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir įšventinti metropolito. Metropolitas turėjo būti įšventinamas vyskupų ir palaiminamas popiečiaus. Visi stačiatikių iškeikimai dėl unijos sudarymo tarp šių krikščionškos religijos atšakų pripažinti negalioją. Unitai 1839 m. buvo priversti priimti stačiatikybę, o stačiatikiai Rusijos imperatorių aktais tapo privilegijuoti.Žydai:Valdant Kazimierui, Trakų žydai 1414 m. gauna savivaldą pagal Magdeburgo teisę, padalijant miestą į 2 dalis. Pagal ją žydai inko savo vaitą iki gyvos galvos, jį tvirtino didysis kunigaikštis. Vaitas teisė ir vykdė bausmes. Valdant Aleksandrui Trakų žydų teisės išplčstos 1492 m. privilegija, kuria jie buvo atleisti nuo muitų. 1495 m. žydai buvo išvaryti iš LDK, konfiskuojant turtą ir atiduodant jį miestų, turėjusių Magdeburgo teisę, vadovams. Leista pasilikti tik perkrikštams.1507 m. pr. Žygimantas Senasis pakartojo ankstesnių privilegijų Bresto, Trakų, Gardino žydams nuostatas, išplėtė jų nuostatų veikimą Lucko, Vladimiro ir kitų LDK miestų žydų bendruomenėms. Ši privilegija vėliau buvo įtvirtintas 1514 m., o kai kurios nuostatos 1526 m. ir 1527 m. Žydų bendruomenės pagausėjo Žygimanto Senojo laikais. Kitaip nei kitų gyventojų grupių, žydų privilegijos buvo įtraktos į visus 3 Lietuvos Statutus. Draudimą žydams laikyti krikščionis tarnus Žygimatas Augustas patvirtino, bet ir čia kiek išplėtė žydų teises naudotis krikščionių patarnavimais. 1588 m. Lietuvos Statute buvo draudžiama eiti valstybinę tarnybą, laikyti krikščionis nelaisvėje.Vladislovas Vaza 1642 m. suteikė privilegiją žydams kurtis Jurbarke, kurioje nurodė, jog pasitarus su Ponų taryba, jiems leista šiame mieste įsigyti, statyti namus, alikyti alaus daryklas, varyti degtinę ir tai pardavinėti savo namuose, taip pat verstis prekyba turgaus aikštėje.Totoriai:1529 m. Lietuvos Statute netiesiogiai nusakyta, kad žemės teismo kompetencijai priskirtose bylose liudytojai gali būti tik Romos ar graikų tikėjimo krikščionys. Taigi totoriai, išpažįstantys musulmonų religiją, nuo šios teisės ir prievolės buvo nušalinti. 1568 m. disysis kunigaikštis išleido privilegiją, patvirtinančią ankstesnes totorių teises, pažadėjo, kad tos jų teisės ir privilegijos, taisant Lietuvos Statutą ir jį spausdinant bus įtrauktos, o atitinkamai Statuto straipsniai, priešingai jų teisėms, turės būti pakeisti.1670 m. seimo priimtoje konstitucijoje Lietuvai nurodoma, kad totoriams, atliekantiems karinę tarnybą, paliekamos visos ankstesnės privilegijos, iš jų nereikalaujama jokių prievolių, kurias moka vežėjai, prekybininkai ir amatininkai. 1678 m. konstitucijoje nurodoma, kad LDK totoriai baudžiamųjų nusikaltimų bylose savo laisvėmis, kurios numatytos 3 Lietuvos Statute, prilygsta bajorams, tačiau su sąlyga, jog jie visada atliks karinę tarnybą.

Karaimai:Dokumentas, nustatantis teisinę karaimų padėtį LDK yra 1441 m. privlegija, kurioje:Trakų karaimams suteikiama Magdeburgo teisė, nustatyta šios teisės kodeksuose, taikytuose ir kituose LDK miestuoseTrakų karaimai pavaldūs tik savo vaitui, o šis - pakvietus valdovui ar jo teismui. Vaitui suteikta teisė karaimus teisti ir priimti sprendimus vadovaujantis Magdeburgo teiseVaivadai ar seniūnui arba jų vietininkams draudžiama kištis į karaimų teismą, išskyrus atvejus, kai karaimas bylinėtųsi su krikščioniu, nesinaudojančiu šia teise.Karaimai privalėjo kasmet mokėti valdovui činšą arba mokestį, kaip ir kiti Magdeburgo teisės subjektai. Nuo kitų mokesčių jie atleisti, išskyrus, jei kiltų laikinas visuotinis būtinumasTrakų karaimams valdovas perleido pusę pajamų iš svarstyklių ir vaško lydyklos su visomis įprastomis iš jų rinkliavomis bei pajamomis.Šios nuostatos buvo patvirtintos ir šiek tiek išplėstos 1492 m. Aleksandro bei 1507 m. Žygimanto Senojo privilegijomis. Privilegijų papildymais karaimai atleisti nuo visų muito mokesčių, sargybos prievolės ir derliaus nuėmimo valdovo dvare Senuosiuose Trakuose. Be to, patikslinta karaimų vaito ir Trakų vaivados teismų kompetencija, mokesčių mokėjimo tvarka karaimų savivaldos teritorijoje Trakuose, karaimams suteiktos kai kurios papildomos pajamos ir kita. 17 a. Pasvalio karaimų bendruomenė buvo sumaniusi turėti savo atskirą vaitą ir jau buvo gavusi jį patvirtinančią valdovo privilegiją, tačiau netrukus, t.y. 1672 m. privilegija buvo paties valdovo anuliuota, kaip prieštaraujanti ankstesnėms visų Lietuvos karaimų privilegijoms.Čigonai:Pirmoji žinoma privilegija čigonams suteikta 1501 m. Aleksandro Vilniuje, iš kurios galima spręsti, kad jau tuomet čigonai turėjo savo savivaldą. Čigonų savivaldai tvarkyti buvo skiriami atskirai LDK ir Žemaitijai vyresnieji iš bajorų tarpo, dažniausiai iki gyvos galvos. 1697 m. Augustas II, atsižvelgdamas į vieno iš savo kilmingųjų valdinių Ivaškevičiaus nuopelnus valstybei bei priešų suniokotą jo turtą, duoda privilegiją, kuria jam suteikia čigonų karaliaus pareigas LDK, įpareigodamas visu tuo, kas atiteko po pirmtako mirties su visomis pajamomis, saugiai disponuoti, prižiūrėti, kad čigonai nedarytų kokios nors žalos valstybei, o kaltus čigonus jis pats, valdžią turėdamas, privalo teisti, atleisti ar prasikaltusius pagal teisę bausti net mirtimi, be jokio pasigailėjimo, apeliacijos ar atidėliojimo. Panašią privilegiją suteikia ir Stanislovas Augustas 1780 m. paskirtam čigonų vyriausiajam, pavesdamas jam čigonus ginti, teisti ir bausti bei imti 15 skatikų mokestį iš kiekvieno. Iš K.V.Radvilos 1778 m. protekcinio rašto Jonui Marcinkevičiui, paskirtam Miro gyvenvietės sėslių čigonų vyresniuoju, matyti, kad jam suteikiama galių čigonus teisti ir bausti, drausti nesėsliems čigonams prekiauti Radvilos žemėse. Po LDK nepriklausomybės žlugimo daugelis čigonų išsikraustė.LDK teisės kodifikacijos pradmenys Kazimiero teisyne (1468 m.) ir jo galiojimo erdvėsKazimiero teisyno populiarumą lėmė tai, kad tyrinėtojai jį vertino kaip pirmąjį LDK teisės kodifikacijos bandymą.Kazimiero teisynas yra vienas iš didžiojo kunigaikščio teisės aktų, kuriuo buvo siekta suvienodinti bajorų luomui ir nuo jų priklausiusiems žmonėms taikytą baudžiamąją politiką bei bausmių už turtinius nusikaltimus skyrimą. Tokį žingsnį skatino intensyvėjantis luomų formavimasis ir socialinis visuomenės diferencijavimasis.Teisyne įtvirtinamos LDK vyraujančio luomo teisės, todėl negali kilti abejonių dėl jo galiojimo erdvės, nes šis luomas buvo viešpataujantis visoje valstybėje, į kurią įėjo ir slavų žemės. Luominiu principu galiojant teisei, norminiai aktai skiriami tam tikro luomo zmonėms. Jie buvo įgytos teisės turėtojai ir atsakė pagal ją, nesvarbu, kurioje valstybės teritorijoje gyventų.Bendruomeninė santvarka sukūrė visas ekonomines ir socialines prielaidas susiformuoti luominei visuomenei.Visuomeniniu požiūriu teisyne asmuo vertinamas kaip tam tikro luomo narys. Tai - bajorai ir priklausomi zmonės. Teisyne užfiksuota teisė jau remiasi ne papročiu, o teisiniu papročiu, tai yra tokia elgesio norma, kurioje susiformavę visuomeniniai santykiai yra įtvirtinti įstatymu leidėjo ir privalomai taikyti konkrečiam luomo atstovui. Kazimiero teisyno baudžiamosios teisės bruožai ir teismo proceso ypatumai.Baudziamosiosteises normos apima vien turtinius nusikaltimus: 1) Vagystė - į turto vagystėssąvoką, be įprastų daiktų, įėjo ir nelaisvieji valstiečiai. Nelaisvų valstiečių vagystė buvo kvalifikuojama tada, kai perbėgęs valstietis aktyviai talkindavo naujam šeimininkui. Vagyste buvo laikomas ir paklydusio arklio, žirgo arba rastų daiktų pasisavinimas.Vogimo būdas nusikaltimui kvalifikuoti įtakos neturėjo. Atviroji vagysėe lengvino kaltės įrodymą..Nusikaltimo (vagystės) subjektai galėjo būti tik bajorai, kadangi sprendimą vykdė tik tas, kuris naudojosi teise į teismo pajamas.Nusikaltėlis visiškai atribojamas nuo šeimos. Šeima už savo nario vagystę privalėjo atsakyti tik tada, kai apie jo nusikaltimą žinojo arba vogtu daiktu pasinaudojo. Taip buvo siekiama išsaugoti ūkinį vienetą.2) Miško savavališkas kirtimas ir turto atėmimas užpuolantŠi norma nukreipta prieš feodalų savivalę, kai kilę jų turtiniai ginčai buvo sprendžiami jėga. Baudžiamosios atsakomybės atsiradimo amžiaus riba teisyne nebuvo aiški.Kaltė įrodyta kai:1) Vagis sugautas su vogtu daiktu2) Vagis savanoriškai prisipažino3) Nusikaltimas įrodytas ,,gerais liudytojais”4) Vagis prisipažino kankinamasDetalus įrodymų rinkimo ir įvertinimo reglamentavimas rodo, kokia svarbi vieta teisyne buvo skirta kaltei nustatyti. Teisyne bausmės dydis siejamas ne tik su skriauda, bet ir su nusikaltimo kartotinumu, arba recidyvu. Bausme įstatymų leidėjas siekia ne tik patenkinti nukentėjusįjį ir įbauginti nusikaltėlį, bet ir įspėti nusikaltėlį ateityje nenusikalsti (nusikaltimo prevencijos užuomazgos). Recidyvo nusikaltime įrodymas yra baudų už ankstesnę vagystę mokėjimas.Esminis kriterijus skiriant bausmę buvo nusikaltėlio socialinė padėtis. Priklausomų žmonių atsakomybė detalizuojama kazuistiškai. Bajorai baudžiami didžiojo kunigaikščio, pasitarusio su Ponų taryba, nuožiūra.

Bausmes valstiečiams:1) Atlyginti padarytą žalą, kuri buvo lygi pavogto daikto vertei.Reikalavimai:a) Žalą atlygina pats nusikaltėlisb) Jei nusikaltėlis neturėjo savo turto, o šeima žinojo apie nusikaltimą, tai šeima turi atlyginti žaląc) Jei šeima neturėjo turto, ji turėjo atlyginti žalą darbud) Ponui ir šeimos nariams paliekama teisė išsipirkti, padengiant nuostoliuse) Jei nusikaltėlis neturėjo turto atlyginti žalai, o šeima nieko nežinojo, tai pavogtas daiktas buvo grąžinamas nukentėjusiąjam.2) Bausmių rūšys:a) Pavogtas daiktas atimamas teismo naudaib) Jei pavogto daikto nebuvo, tai teismui priteisiama pavogto daikto vertės sumac) Išplakimas ir įdėjimas į kaladę (tik parobkams-tik tarnams)d) Pakorimas (taikoma tik recidyvo atveju arba kai pavogtas daiktas buvo karvė, arklys, žirgas) Teismo procesasTeismai skirstomi i dvi rūšis:1) Bajorų luomo teismai sprendė įvairių vagysčių bylas:Procesas prasidėdavo nuo nusikaltimo padarymo momento ir susidėjo iš ikiteisminės ir teisminės stadijų. Ikiteisminėje stadijoje nukentėjusysis arba seklys ieškojo nusikaltėlio. Nusikaltėlio suradimas ir jo priklausomybės nustatymas turėjo esminę reikšmę tolesniam procesui, nes teismas buvo organizuojamas ne pagal nusikaltimo padarymo vietą, o pagal nusikaltėlio priklausomybę.Didžiojo kunigaikščio žmones ir vagyste kaltinamus bajorus teisti privalėjo didžiojo kunigaikščio vietininkas arba tijūnas, o kunigaikščių, ponų ir bajorų žmones - patys bajorai arba jų įgalioti asmenys. Neesant tiesioginių kaltės įrodymų, teisynas leido seklių susektą įtariamąjį kaltinti.2) Didžiojo kunigaikščio organizuojami teismai dėl bajorų savivalėsTeisyne nustatyta, kad bajorai turejo sudarinėti civilinius teismus kilus ginčams dėl žemės ir kito turto.a) Trečiųjų teismas - kai ginčo objektas yra žemė. Nepatenkinti nuosprendžiu bajorai galėjo kreiptis į kitą trečiąjį asmenį.b) Teisėjas - kai kita turtas. Teisėjo nuosprendžiai buvo galutiniai ir neapskundžiami.Ignoravus ginčą arba pradėjus savivaliauti atsirasdavo bajorų baudžiamoji atsakomybė. Bajoras, patyręs skriaudą dėl savavališko miško kirtimo arba užpuolimo turėjo skųstis didžiąjam kunigaikščiui arba Ponų tarybai. Vakarų Europos teisės recepcija Lietuvoje ir Mgdeburgo miesto teisės paplitimas LDKmiestuose.Magdeburgo teisė susiformavo, kai miestai XII-XIII a. išsikovojo savivaldos teisę. Šios teisės pagrindą ir šaltinius sudarė magdeburgo arkivyskupo Vichmano miestiečiams suteiktos privilegijos, vokiečių suvienodintos paprotinės teisės sisteminis rinkinys ,,Saksų veidrodis” ir prisiekusiųjų teismo praktika. Tai viena iš ekonominio ir socialinio gyvenimo reguliavimo teisinių formų. LDK ji įsitvirtino XV a. Vilnius 1387 m. šią Jogailos suteiktą teisę gavo pirmasis. Per du šimtmečius Magdeburgo teisė įsigalėjo beveik visuose LDK miestuose. Privilegijas suteikdavo ir ponai, miestų savininkai.Trys miestų persitvarkymo bangos:1) Iki Žalgirio mūšio (Vilnius, Brestas)2) Sričių kunigaikštysčių naikinimas (Luckas)3) Didėjantis luomų atsiribojimas (Kijevas, Gardinas)Miestuose buvo tvirtinami ir jų statutai. Privilegijas turėjo ir kai kurie amatininkų cechai. Jų nuostatus tvirtindavo miestų savivaldybės. Nuostatais buvo teisiškai visiškai sunormintas amatininko gyvenimas. Tokių privilegijų esmė - cecho monopolinė teisė mieste verstis konkrečiu amatu. Didžiausias dėmesys buvo skiriamas verslo reikalams. Miestuose buvo ne tik miestiečiai, bet ir kitų luomų atstovai. Tai skaldė miestą į atskiras administracines ir teises sistemų dalis, trukdė augti miestams, laisvai prekiauti, nes luomai reikalavo muitų ir konkuravo su cechais.XIV a. pabaigoje pradėjo formuotis savarankiška bažnytinė žemėvalda. Čia Magdeburgo teisė negalėjo būti įvesta. Kitos miesto dalies šeimininkas buvo didysis kunigaikštis (visi tarnai kunigaikščio dvare buvo pavaldūs vietininkui). Todėl Magdeburgo teisė galėjo būti taikoma tik tiems miesto gyventojams, kurių nesiekė vyskupo, vaivados ar kitokia autonominė jurisdikcija, t.y. pirkliams, amatininkams, prekybininkams ir likusiai daliai miestiečių, sudariusiai savarankišką luomą, kurį turėjo jungti jų savivaldos institucija - magistratas. Vilniuje 1432 m. nematyti griežto luomų atsiribojimo, nes magistratas buvo pavaldus vaivadai.Kai vieno luomo atstovas pažeisdavo kito luomo atstovo interesus, tai kildavo klausimas - kuris teismas nagrinės konfliktinę situaciją ir kokia teise vadovausis konflikto ar civilinio ginčo šalys. Kai teisės sistema tokia įvairi, teritoriniu principu jai buvo sunku reikštis, o Magdeburgo teisė veikė būtent teritoriniu principu.Nuo 1432 m. prasideda naujas miestų raidos etapas. Magdeburgo teisė tampa vienintele miestiečių luomo teise, papročiai išnyksta. Pagrindiniai valstybės teisės sistemų susidūrimai itin suaktyvėdavo, kai keisdavosi valdovai arba jų statusas, nes reikėdavo iš naujo derinti politinių jėgų pusiausvyrą. Nuo 1432 m. visiems Vilniaus miestiečiams krikščionims įsigali viena teisės sistema ir iš dalies kinta teisingumas. Jie patenka į vaito teismo jurisdikcija. Šis teismas sprendžia tokius miestiečių padarytus teisės pažeidimus, kaip vagystės, sumušimai, nužudymai, padegimai ir pan. ir skiria bausmes pagal Magdeburgo teisės nuostatas. Tarpuvaldžio metu (mirus kunigaikščiui) veikė bendri kaptūriniai ir miesto teismai rotušėje.Visus šiuos pokyčius lemia 1447 m. privilegija, pakėlusi bajorijos luomą į aukštesnę hierarchijos pakopą.Po Vytauto mirties pradeda atsidalyti valdžios, valdymo ir teismo funkcijos, iki tol sutelktos vienose rankose. Valdovas pamažu netenka realios valdžios. Jo valdžia išlieka tik jo domene ir miestuose. Iškyla Ponų taryba. Formavosi miestų savivaldos vadovaujant vaitui.Magdeburgo teisės raida miestuose - tai didžiojo kunigaikščio pastangos skatinti prekybą, plėtoti amatus ir kartu stiprinti savo ir valstybės ekonominę bazę. Be to, savivalda buvo suteikiama už tam tikrą atlyginimą.

1463 m. privilegijoje Kauno miestiečiams neleidžiama teisei veikti teritoriniu principu. Polocke, įvedus Magdeburgo teisę, lietuvių ir rusų teisės liko lygios. Šia privilegija Aleksandras siekė sudaryti sąlygas miesto savivaldai ir ginti miestiečius nuo bajorų savivalės, leisti jiems savarankiškai plėtoti prekybą, ugdyti amatus, norėta padidinti savo pajamas.Magdeburgo teisės plitimas rodo, kad iki šios teisės įsigaliojimo LDK miestuose jau seniai nebuvo vientisos teisės sistemos. Įvedant Magdeburgo teisę, miestuose prasidėjo kokybiškai naujo luomo formavimasis. Šis procesas slinko iš Vakarų Europos pusės į pietus ir rytus.Magdeburgo teisės bendrieji bruožai: Magdeburgo teisės subjektais tapdavo 14 metų sulaukę berniukai ir 13 metų sulaukusios mergaitės. Turto eikvotojai, nebyliai, kurčnebyliai, vyresni kaip 70 metų ir visi kiti, kurie nesugebėjo reikiamai įgyvendinti savo teisių, turėjo ribotą veiksnumą - jiems buvo skiriami rūpintojai. Taip pat apribotos nesantuokinių vaikų teisės: jų turto negalėjo paveldėti jų santuokiniai vaikai. Nesantuokinio vaiko įteisinimas santuoka suteikdavo tik garbės teises, turto nepaveldėdavo. Moterys teisinius veiksmus turėjo atlikti vyro arba globėjo akivaizdoje, o civiliniuose santykiuose su savo vyru - dalyvaujant spec. globėjui. Miestams civiliniuose santykiuose atstovavo burmistrai ir tarėjai. Teisės subjektais taip pat galėjo būti paskirti cechai, ligoninės ir pan. Magdeburgo teisės - civilinės, šeimos, baudžiamosios teisės bruožai, teismų organizacija.Civilinės teisės bruožai :Nuosavybėsir daiktinė teisė:Nuosavybės įgijimo ir jos apsaugos būdai buvogana detaliai sureguliuoti. Aiškiai atskirta turto valdymo ir nuosavybės teisė. Savininkas naudojosi savo privilegijuota padėtimi pateikdamas pradinį ieškinį. Dažniausias nuosavybės įgijimo būdas buvo turto paėmimas į savo valdžią ieškinio senaties terminui pasibaigus. Kilnojamojo turto senaties terminas - vieni metai, nekilnojamojo - kiek gali siekti atmintis. Senatimi nebuvo galima įgyti valstybės, bažnyčios turto arba vogto daikto.Miestiečiai turėjo alodinę teisę į žemės sklypą, tačiau ji neapėmė žemės gelmių. Mokestis nuo žemės sklypo gaunamų pajamų buvo privalomas. Buvo skiriama paveldėta nuosavybė ir įgyta. Įgytu turtu leista disponuoti laisvai, o parduodant tėvoninį turtą, reikėjo gauti įpėdinių sutikimą, nes jie turėjo teisę išpirkti tokį turtą. Siekiant apsaugoti miesto interesus, numatyta tam tikrų apribojimų, kuriais drausta parduoti mieste nekilnojamąjį turtą bajorams ir dvasininkams.Kilnojamojo turto nuosavybė pereidavo nuo daikto įteikimo momento. Perleidžiant nekilnojamąjį turtą, buvo privaloma jį aprašyti ir kreiptis į teismą dėl įvesdinimo į įgyto turto valdymą. Turtas buvo registruojamas teisme. Savininkas turėjo naudotis savo turtu nedarydamas žalos tretiems asmenims. Dažnai pastatai buvo pastatomi kito asmens žemėje, o jos savininkas gaudavo kasmetines iš anksto numatytas nuomos pajamas. XVI a. su spaudos atsiradimu įteisinamos leidėjo teisės. Turto įkeitimo teisė:Garantuojmi kreditai. Turtas galėjo būti įkeistas su teise valdyti arba be tokios teisės. Įkaitas buvo įrašomas į teismo knygas. Įkeitus turtą keletą kartų, pirmenybę turėjo pirmojo kreditoriaus įrašas. Paveldėjimo teisė:Sūnums ir dukroms suteiktos vienodos paveldėjimo teisės. Palikimą galėjo sudaryti tėvo ir motinos turtas. Specialiąją dalį sūnūs ir dukros gaudavo atskirai, o likusį turtą - bendrai.Našlė gaudavo įkraitį, o kai jis vyro nebuvo užrašytas, tik trečdalį arba ketvirtadalį santuokoje įgyto turto. Nesantuokiniai vaikai ir turintieji įgimtų defektų neturėjo teisės į paveldėjimą. Buvo leista vaikus nušalinti nuo paveldėjimo.Žinomas turto paveldėjimas pagal testamentą, kuris turėjo būti surašytas dalyvaujant 7 liudytojams ir arba teisme, arba magistrate. Testamento dalis, prieštaraujanti teisei, negaliojo. Prievolių teisė:Prievolės galėjo pasibaigti jas įvykdant, perduodant kitam asmeniui, atleidžiant nuo prievolės. Kreditorių pretenzijos buvo garantuotos įkeitimo arba laidavimo sutartimis. Laiduotojas atsakė tik nesant skolininko turto.Pirkimas-pardavimas - pirkliams buvo leista apsikeisti prekėmis. Pardavėjas atsakė už prekių teisėtą įgijimą ir jų fizinę būklę pagal teisės ir prekybos papročius. Sutartys sudaromos dalyvaujant tarpininkams-makleriams.Paskola - įvykdymo garantas - įkaitas. Įkaitas vadintas fantu. Fantai klasifikuoti į savanoriškus ir priverstinius. Įsiskolinimų ieškiniai pirmiausiai nukreipiami į kilnojamąjį turtą, paskui į nekilnojamąjį ir pagaliau - į asmenį. Neišsigalintis atsiskaityti skolininkas galėjo būti uždarytas į kalėjimą, kol negrąžins skolos arba neatidirbs už skolą. Neispirktas įkaitas tapdavo kreditoriaus nuosavybe.Nuoma - savininko išskirtinė padėtis. Jis turėjo teisę nutraukti sutartį pirma laiko, jeigu nuomininkas nemokėjo činčo, gadino patalpas arba jų pačiam prireikė. Nuompinigių dydis nustatomas šalių susitarimu arba tame mieste mokama suma.Ranga - reikalauta darbus atlikti laiku ir kokybiškai. Už padarytą broką rangovas privalėjo mokėti ištaisymo išlaidas ir netęsybas.Darbo sutartys - draudė išeiti iš darbo pirma sutartyje sutarto laiko. Šeimos teisė:Santuokos sudaromos ir joje kilę klausimai buvo reguliuoti pagal Katalikų bažnyčios kanonų teisės ir kanoniškojo proceso nuostatas. Žinomos ikisantuokinės sutartys - sužadėtuvės, kuriose fiksuotos sudarymo sąlygos. Nepagrįstas vienos šalies sužadėtuvių sutarties nutraukimas leido kitai šaliai reikalauti atlyginti turėtus nuostolius. Tokios sutartys buvo įrasomos į miesto knygą. Žmona įgydavo vyro luomo teises. Vyras tapdavo žmonos globėju ir turėjo teisę ją bausti kūno bausmėmis.Žmonos kraitį galėjo sudaryti kilnojamas ar nekilnojamas turtas. Nuo XVI a. kraičio garantija buvo įrasoma į miesto knygas. Vyro ir žmonos turtas buvo atskiras, tačiau žmonos turtą valdė vyras.Šeimoje tėvų valdžia vaikams galėjo būti atimta teismo sprendimu dėl tikybų skirtumo arba motinai ištekant antrą kartą. Žinomas įvaikinimas. Vaikų globa rūpinosi spec. įstaiga. Globėją paskirdavo teismas iš vyriškos lyties giminaičių tarpo ir tai galėjo padaryti priverstinai. Nesantuokinius vaikus globojo motina, o tėvui galėjo būti priteista mokėti jiems alimentus. Baudžiamoji teisė:

Nusikaltimai skirstomi į viešuosius ir privačiuosius. Atsižvelgiant į tai, bausmės irgi buvo viešos - mirties bausmė, kūno žalojimas arba skausminės ir piniginės baudos nukentėjusiam arba jo šeimai - galvapinigiai, smurto bauda ir atitinkama suma teisėjui. Dar nusikaltimai skirstomi į gėdingus - nužudymas, sužalojimas ir negėdingus - turtinius.Praktikuota teismo medicinos apžiūra ir įvykio vietos apžiūra. Specialistai turėjo nustatyti, ar žaizdos buvo mirties priežastis. Apžiūros duomenys buvo įrašomi į teismo knygas.Žinomos tyčios, neatsargumo ir atsitiktinumo sąvokos. Pats nusikalstamo darbo sumanymas dar nebuvo nusikaltimas, išskyrus priešvalstybinius nusikaltimus. Faktinė klaida šalino atsakomybę, o juridinė - ne. Nereikėjo atsakyti, jeigu veiksmai atlikti kaip reakcija į padarytą prievartą arba esant būtinam reikalingumui.Vaikai iki 12 neatsakė, o nuo 12 iki 14 atsakė, jei veikė sąmoningai. Nepilnamečiams mirties bausmė netaikyta. Už vaiko veiksmus materialiai atsakė tėvas arba globėjas. Psichiškai nesveiki - nebaudžiami. Girtumas neatleido nuo atsakomybės. Atsakomybė buvo individuali.Baudžiama už baigtą nusikaltimą. Tačiau padarius priešvalstybinį nusikaltimą, bausta už sumanymą ir pasirengimą padaryti nusikaltimą. Už bendrininkavimą visi bendrininkai bausti vienodai. Už prisidėjimą buvo baudžiama vienodai kaip už nusikaltimo padarymą. Kurstytojai ir suteikę pagalbą nusikaltėliui buvo taip pat baudžiami.Atvejai, šalinantys veikos nusikalstamą pobūdį:1) Savo teisių apsauga2) Būtinoji gintis, reikalaujant įrodyti3) Būtinas reikalingumas, bet tik trūkstant maisto4) Įsakymo vykdymas Bausmės taikymas:Bausmė švelninama kai:1) Nusikaltėlis pasidavė miesto malonei2) Nuo nusikaltimo padarymo praėjo ilgas laiko tarpas3) Nusikaltėlis kilmingo luomo ir jam dovanoja nukentėjusysis4) Bloga nusikaltėlio sveikata5) Nėščia moteris6) Vagiui grąžinus pavogtus daiktusSunkinančios aplinkybės:1) Suardyta nusistovėjusi tvarka2) Veika prieš giminaitį, viršininką, tarnyboje aukštesnį, kilmingesnio luomo asmenį3) Padaryti dideli nuostoliai4) Asmuo sugautas nusikaltimo vietoje5) Nusikaltimo kartotinumasTokiais atvejais taikyta kvalifikuota mirties bausmė. Nusikaltimų ir bausmių rūšys:Nusikaltimai miestui:1) Miesto gynybos silpninimas2) Miesto valdžios neklausymas3) Teismo sprendimų nevykdymas4) Įvairių draudimų nepaisymas5) Viešosios tvarkos pažeidimasUž išdavystę ir maistą bausta mirties bausme ir turo konfiskavimu.Nusikaltimų prieš religijos dogmas išaiškinimas ir bausmės skyrimas priklausė bažnyčios teismo kompetencijai. Už skleistas erezijas grėsė atskyrimas nuo bažnyčios, už burtininkavimą, raganavimą - mirties bausmė sudeginant ant laužo. Nusikaltimai asmeniui:1) Gyvybės atėmimas (viešas - mirtis ir slaptas - kaulų traiškymas)2) Sveikatos sužalojimas (sunkus ir lengvas - piniginė bauda ir mokestis teisėjui)3) Garbės atėmimas - garbė pažeidžiama veiksmu ar zodžiu. Bausmės - piniginė bauda, mokestis teisėjui.Atbėgusius į miestą valstiečius išvarydavo arba išplakdavo. Streikai buvo uždrausti. Elgetos buvo legalūs ir nelegalūs. Nusikaltimai moralei:1) Sanguliavus vyrui - mirtis. Kilmingieji galėjo išsipirkti.2) Sanguliavus moteriai - išplakimas, žymėjimas. Pakartotinai sugavus - paskandinimas.3) Griežtai bausta už kraujomaišą, homoseksualizmą, prostituciją, išžaginimą, moters pagrobimą. Turtiniai nusikaltimai:1) Didelė, pakartotinė arba bažnytinio turto vagystė - mirtis2) Maža vagystė - žymėjimas, išplakimasŽinomos taikos sutartys tarp asmenų. Abi šalys susitaria nepersekioti viena kitos po teismo. Bausmes buvo viešos, tuo buvo siekiama įbauginti. Teismų organizacija 1) Miesto teismą sudarė:a) vaitui (advokatui) arba jo pavaduotojui lentvaitui pirmininkaujant suolininkų teismas, kuris nagrinėjo baudžiamąsias ir svarbesnes civilines bylas. Šis teismas dirbo kasdien ir į jį galėjo kreiptis visų sluoksnių miestiečiai. Šio teismo 2/3 pajamų atitekdavo didžiąjam kunigaikščiui.

Vaitas buvo skiriamas didžiojo kunigaikščio kaip jo vietininkas ryšiui su miestu palaikyti. Privačių miestų ir miestelių vaitus, miestiečiams pasiūlius tris kandidatus, skirdavo jų savininkai. Vaito teisme suolininkai ir lentvaitas turėjo prisiekti. Teisme posėdžiaudavo nuo 8 iki 12 suolininkų ir raštininkas. Suolininkai negalėjo būti liudininkai teisme, jie turėjo būti blaivūs, turėjo leisti pasisakyti abiem šalim, negalėjo kaltinti, teisinti.b) miesto tarybos narių susirinkimas pirmininkaujant burmistrui, kuris sprendėmažiau svarbias civilines bylas.2) Burmistro teismą sudarė:a) burmistras, renkamas iš miestiečių ir tvirtinamas seniūno ar miesto savininko. Jis turėjo žinoti Magdeburgo teisę.b) burmistro tarėjaiDažnai abu teismai posėdžiavo kartu rotušėje, sprendžiant bylas, susijusias su turtiniais santykiais ir nusikaltimais. Sprendimai buvo priimami balsų dauguma, tvirtinami rotušės antspaudu, parašais.3) Asesorių teismą sudarė:a) kancleriaib)žemesni didžiojo kunigaikščio pareigūnaiMiestų teismų sprendimai galėjo būti skundžiami šiam teismui. Privačių miestų teismų sprendimus galėjo skųsti tik jų savininkai. Apeliacija dažnais atvejais buvo apribojama. IV tema LDK teisės kodifikavimas XVI a., teisės bruožai ir tolesnė raida iki XVIII a. pabaigosPirmojo Lietuvos Statuto (1529 m. ) rengimasPirmą kartą mintis sudaryti teisyną išsakyta didžiojo kunigaikščio Aleksandro 1501 m. privilegijoje Voluinės žemei. 1514 m. Vilniaus Seimas pateikė vadovui prašymą sudaryti Lietuvos Statutą. Tai buvo vienas iš pirmųjų aiškesnių reikalavimų kodifikuojant LKD teisę suvienodinti teismų darbą.Teisyno pirmoji redakcija jau buvo baigta 1522 m. gruodį, vykusiame Vilniaus Seime. Šį statutą sudaryti paskatino tai, jog ligi šiol Lietuvoje nebuvo rašytinių įstatymų sąvado, ir dėl to teisiant bei vykdant teisingumą teisėjai dažnai turėjo vadovautis tik savo sąžine ir protu, o dėl to nuolat kildavę skundų, kurių sprendimas apsunkindavo patį didįjį kunigaikštį. Dėl to ir sudarytas Lietuvos Statutas, kad visoje Lietuvoje vienodai galėtų būti vykdomas teisingumas.Tačiau pirmasis Lietuvos Statutas įsigaliojo tik 1529 m. rankraščio forma. Statuto pasirodymas uždelstas septynerius metus todėl, kad:1) Vilniaus aplinkos spaustuvėje nebuvę kanceliarinės kalbos šrifto,2) politinės priežastys - karo su Maskva trukdžiai;3) šio Statuto rengėjų abejotina autorystė (vienas iš tikėtinų autorių - žemės maršalkos teismo teisėjas Jonas Radvila).Pirmojo Lietuvos Statuto rankraščių yra išlikę trys tekstai ir trimis - senąja slavų kanceliarine kalba, lenkų ir lotynų kalbomis. Autentiškas tekstas neišliko.Statutą sudaro 13 skyrių, turinčių apie 240 straipsnių, vadinamų artikulais.Antrojo Lietuvos Statuto (1566m.) rengimasĮgyvendinus pirmojo Lietuvos Statuto galiojimą, įstatymų kodifikavimas nesibaigė, nes rutuliojantis socialiniams santykiams teisė buvo nuolat pildoma naujomis normomis.Nuolatinis bajorų luomo teisių plėtimas, beveik kiekvieno Seimo nauji nutarimai, bajorų seimelių pavietų ir bajorų teismų suformavimas skatino, kad didikų valdymo laikotarpis pamažu perėjo į bajorų įsigalėjimo ir viešpatavimo laikotarpį. Tam reikėjo iš naujo peržiūrėti Pirmąjį Lietuvos Statutą ir jį keisti.1544m. Lietuvos Brastos Seime Lietuvos didikai ir bajorai pirmą kartą viešai pareiškė prašymą pataisyti Pirmąjį Lietuvos Statutą, papildant reikalingais naujais paragrafais bei įrašant visas naujas bajorų teises ir laisves, visas jų privilegijas. Pakartotinai Statuto pakeitimo ir papildymo klausimas buvo iškeltas Vilniaus Seime ne vienus metus.Antrojo Lietuvos Statuto projekte buvo įrašyti esminiai teismų ir administracinės santvarkos pakeitimai, kuriuos atskira privilegija patvirtino 1564 m. Bielsko seimas.Tačiau Statuto įsigaliojimas užtruko. Vilniaus Seime 1565 m. gruodžio pabaigoje buvo paskelbta kita privilegija, įsteigianti bajorų pavietų seimelius, buvo sudaryti nauji LDK pavietai, juose įsteigiant pavietų teismus ir paskiriant teisėjus. Taip pat pavietuose buvo įsteigta nauja teismo institucija-pakamarės teismas, kurio kompetencijai priskirtos bylos dėl žemės ribų nustatymo.Antrasis Lietuvos Statutas faktiškai įsigaliojo 1566 m. kovo 11d. Tai atsitiko užtrukus karui su Rusija bei reorganizuojant krašto administraciją ir teismus. Statutas įtvirtino XVI a. vidurio LDK reformas.Oficialus tekstas buvo parašytas kanceliarine slavų kalba. Antrojo Lietuvos Statuto tekstą sudaro 14 skyrių ir 386 artikulai.Trečiojo Lietuvos Statuto (1588 m.) rengimas, paskelbimas ir spausdinimasTik įsigaliojus Antrajam Lietuvos Statutui jau artimiausiuose seimuose pradėta sudarinėti komisijas jį papildyti, o iš esmės rengti naują, nes tebevykstantys LDK vidaus organizacijos pasikeitimai dar labiau sureikšmino bajorų luomo, miestiečių padėtį valstybėje.Leido bajorijai laisvai disponuoti visu savo nekilnojamuoju turtu, sutikus Ponų tarybai ir leidus Lietuvos seimui, svetimšaliams ir užsieniečiams gauti Lietuvoje dvarų ir t.t.Papildant ir taisant kai kurias Antrojo Lietuvos Statuto nuostatas ryškėjo jų prieštaringumas, nuostatos nesiderino su visa sistema. Tačiau padaryti sisteminį statuto pakeitimą Seimas nebuvo pajėgus dėl išsilavinimo bei pasirengimo stokos. Be to, seimai tuo metu buvo užimti karo su Maskva dėl Livonijos rūpesčiais ir derybomis su lenkais unijos įgyvendinimo klausimais.Skubėti rengti naują statutą reikėjo todėl, kad Steponas Batoras pripažino LDK teises, patvirtino Vyriausiąjį Lietuvos tribunolą, įsteigė Vilniaus universitetą, jėzuitų kolegiją.Rengiant Trečiąjį Lietuvos Statutą prisidėjo ir LDK kanceliarija. Ją sudarė: kancleris, vicekancleris, raštvedžiai, sekretoriai, raštininkai. Per kanclerio ir vicekanclerio rankas ėjo visi svarbūs dokumentai, kurie be jų antspaudų neturėjo galios.1588 m. Trečiąjį Lietuvos Statutą išleido kancleris Leonas Sapiega, išspausdinant savo lėšomis ir prižiūrint šį darbą. O Statutas patvirtintas buvo didžiojo kunigaikščio Zigmanto Vazos.

Trečiajame Lietuvos Statute yra 14 skyrių (kaip ir Antrajame). Tik jie gerokai pakeisti ir papildyti. Artikulai - 488, taip pat pertvarkyti.Šis Statutas buvo išleistas ne tik kanceliarine slavų kalba, bet du kartus ir lenkų kalba.LDK teisės raida po Trečiojo Lietuvos Statuto įsigaliojimoLDK teisės raidos laikotarpis truko daugiau kaip du šimtmečius ir gerokai papildė valstybės teisinę sistemą.Savitą abejingumą vėlesnei Lietuvos teisei galima aiškinti tuo, kad po Liublino unijos susiformavo vienas Lietuvai ir Lenkijai seimas, priimantis įstatymus. Be to, buvo nuolat eskaluojami kai kurių istorikų teiginiai apie LDK, kaip valstybės, sunykimą po Liublino unijos.Trečiojo Lietuvos Statuto nuostatos įtvirtino atskirą LDK teritoriją, atskirą iždą, atskirą savo kariuomenę, savo teismus ir savo teisę. Šie valstybės institutai Liublino Unijos aktu liko nepaleisti. Seime LDK ir Lenkijos atstovai skyrium rengė savo valstybėms konstitucijas, skyrium jas priiminėjo, taigi, jos ir galiojo tik atitinkamoje valstybėje. LDK galiojusių konstitucijų originalai buvo skyrium saugomi Lietuvos Metrikoje, o karūnos konstitucijų - Lenkijos Metrikoje.Baudžiamosios teisės bruožai (Lietuvos Statutų).Baudžiamoji atsakomybė dažniausiai skirta nusikaltimą padariusiam fiziniam asmeniui. Taigi vyko viešosios ir privatinės nuosavybės atsiribojimas.Antrajame Statute nemažai nusikaltimų pereina į viešosios teisės sritį, įvertinant juos kaip pavojingus visuomenei. Nusikaltėliai tampa viešai persekiojami. Trečiajame -pabrėžtas nusikalstamos veikos pavojingumas visuomenei, padidėja valstybinių nusikaltimų ir nusikaltimų valdymo tvarkai rūšių skaičius. Bausmė laikoma priemone kovoti su nusikaltimais.Pirmajame aptarti būtinosios ginties ir būtinojo reikalingumo atvejai, kai asmenys nebaudžiami. Nenumatyta bausmė ir kai asmuo atliko veiksmus su pono įsakymu arba pagal įstatymą. Antrasis ir trečiasis papildė sąrašą aplinkybių, kurios dėl nusikaltusiojo amžiaus ir psichikos ligos, šalino ar švelnino atsakomybę. Tačiau principas, kad niekas neturi kentėti be savo kaltės, išliko. Aptartos nusikaltimą sunkinančios, o kartu ir bausmę didinančios aplinkybės. Antrajame ir trečiajame statutuose nustatytas pakaltinamumo amžius. Statutuose nusikaltimai skirstyti į tyčinius ir netyčinius.Valstybiniai nusikaltimai Lietuvos Statutuose įtvirtina kaip valdovo įžeidimas ar valdovo didybės išdavimas ir tokiu būdu valdovas sutapatinamas su valstybe. Statutuose aptartas ir teisėjų bei kitų teismo tarnautojų nusikalstamos veikos, nustatyta atsakomybė už neteisingo sprendimo paskelbimą, atsisakymą vykdyti teisingumą, aplaidų pareigų ėjimą ir t.t.Daug dėmesio Statutuose skirta nusižengimams prieš asmens garbę, nusikaltimams dorovei (t.y. išžaginimas, prostitucija, ištekėjusios moters ištvirkavimas). Numatyta atsakomybė ir už sąvadavimą.Civilinės teisės bruožai (Lietuvos Statutų)Lietuvos Statutų normomis, reguliuojančiomis žemės nuosavybę, ir buvo įtvirtintas bajorų luomo ekonominis, politinis viešpatavimas.LDK žemės nuosavybės teisinių santykių pagrindą sudarė dvi žemės nuosavybės rūšys: alodas (formavosi iš natūraliai išaugusios bendruomeninės nuosavybės, išsiskiriant vidutiniams ir stambiems ūkiams) ir lenas (vykdant grobiamuosius karus ir prijungiant prie savo valstybės žemės plotus).Kodifikuojant nuosavybės teisę, visuose trijuose Statutuose aiškiai apibrėžtos žemės nuosavybės rūšys - tai didžiojo kunigaikščio domenas; ponų ir stambių bajorų alodinė nuosavybė ir už tarnybą gauta leno teisėmis žemė bei laisvųjų valstiečių asmeninės žemės nuosavybė. Pirmajame Lietuvos Statute bajorams leidžiama laisvai disponuoti tik trečdaliu turimo dvaro, prieš tai gavus didžiojo kunigaikščio leidimą. Kitus du trečdalius dvaro įkeisti už skolas, tačiau tik kai įsiskolinimo suma atitikdavo įkaitovertę. Bajoro užtarnauti dvarai (lenas) netapdavo jo visiška nuosavybe, nes, pasitraukus iš tarnybos,toks dvaras likdavo valdovo ar kito savininko nuosavybe.Lietuvos Statutai numatė ir bendrosios nuosavybės institutą miškams, kiekvienam bendrasavininkiui suteikiant teisę keisti mišką iš savo lauko pusės. Taip pat Statutai saugojo žemės nuosavybę nuo neteisėto jos naudojimo. Pvz.: svetimoje žemėje rastas lobis dalytas lygiomis tarp savininko ir radėjo; medžioti ir žvejoti svetimuose plotuose buvo draudžiama.Trečiasis Statutas bajorams suteikė išimtinę teisę į žemės nuosavybę. Kiti asmenys neturėjo teisės įgyti ir valdyti bajorų dvarų ir žemių. Pradedant Antruoju Statutu aptartos kreditorių teisės. Lietuvos Statutuose buvo nustatytas paveldėjimas pagal testamentą ir įstatymą. Testamentas turėjo būti pateiktas didžiajam kunigaikščiui arba pavieto urėdui. Testamentui rašyti reikalauta turėti gerą atmintį ir sveiką protą.Lietuvos Statutų šeimos teisės bruožaiPrasideda nuo santuokos sudarymo sąlygų, atsižvelgiant ne tik į susituokiančiųjų fizines savybes, bet ir jų padėtį luominėje visuomenėje. Amžius buvo vienas iš esminių teisinių santykių požymių, nulėmusių asmens teises ir pareigas. Kitas reikalavimas - normali psichikos būsena. Pagal 1566 m. ir 1588 m. Statutus tėvų ir vaikų teisiniai santykiai galėjo atsirasti tik iš teisėtos santuokos, kurią lėmė tam tikri reikalavimai. Faktinė, o ne bažnytinė santuoka, nesantuokiniai vaikai, gimę iki santuokos, iškilusi į viešumą sutuoktiniams žinoma artima giminystė ar svainystė, taip pat dvipatystė arba dvivyrystė buvo svarbiausios kliūtys, dėl kurių tie santykiai buvo negalimi. Svetimų vaikų įvaikinimas nebuvo leidžiamas.Teisė nevaržomai susituokti galutinai įtvirtinta Antrajame ir Trečiajame Statutuose.Trečiajame Statute yra nuostata, leidžianti laisvam žmogui su savo žmona badmečio laikui parsiduoti į nelaisvojo padėtį.Visų trijų Lietuvos Statutų galiojimo laikotarpiu reguliuotų šeimos nuosavybės santykių sritį LDK nulėmė trys esminiai dalykai. Tai šeimos luominė priklausomybė - bajoro šeima, miestiečio šeima, valstiečio šeima, turtinis pajėgumas ir turto paskirstymas tarp sutuoktinių. Statutuose apspręstos ištuokų galimybės, tėvų ir vaikų turtiniai santykiai (ypač per paveldėjimo teisės institutą, t.y., kai mirdavo vienas iš tėvų).LDK teisėje labai griežtai žiūrėta į moters ištvirkavimą. Antrajame ir Trečiajame Statutuose buvo numatyti du turto priėmimo globai būdai - pagal testamentą, kuriame turtas išvardytas, ir pagal globėjo aktą. Globėjo veiklą galėjo prižiūrėti kiti globotinių artimieji arba teismas iškelti reikalavimus dėl jo nušalinimo.V tema. LDK teismų sistema.Teismai, susiformavę iki XVI a.

Teismo funkcijas atliko administraciniai organai. Jas vykdė vaivados, seniūnai, vietininkai, Žemės maršalka, dvarų laikytojai kiekvienas savo valdose. Aukščiausias teismo organas buvo d. kunigaikštis ir Ponų taryba. Nepatenkinti žemesnių teismų sprendimais skųsdavosi apeliacine tvarka d. kunigaikščiui. Ponus teisė pats d. kunigaikštis, o kai jo nebūdavo ponų taryba. D. kunigaikštis sprendė žemės, žmonų kraičio garantijų ginčus, globos, duotinių raštų ir privilegijų galiojimo, luominės bajorų priklausomybės bylas bei paveldėjimo klausimus. Taip pat valstybinių nusikaltimų, savavališko muitų muitų įvedimo, žemės užvaldymo, tarnybinių nusikaltimų karo prievolės neatlikimo ir panašias bylas. Ponų taryba buvo aukščiausiasis teismo organas kartu d. Kunigaikščiu. Ponus teisė pats d. kunigaikštis, o kai jo nebūdavo ponų taryba. Kadangi d. kunigaikštis daugiau būdavo Lenkijoje kaip jos karalius, tai aukščiausiojo teismo funkcijas vykdė Ponų taryba, Ji buvo apeliacinė instancija seniūnų ir vaivadų išspręstoms byloms ir kaip pirmoji instancija teisė ponus, valdininkus ir stambius žemvaldžius. Ponų tarybos sprendimus buvo galima apskųsti d. kunigaikščiuiLietuvos didžiojo kunigaikščio teismasD.kunigaikštis buvo valstybės vadovas palaikant santykius su užsieniu, vyr. karo vadas ir vyriausiais teisėjas. Iki 1477 m. Žemės privilegijos d. kunigaikštis buvo aukščiausias teisėjas visiems valdiniams. Nepatenkinti žemesnių teismų sprendimais skųsdavosi apeliacine tvarka d. kunigaikščiui. Ponus teisė pats d. kunigaikštis, o kai jo nebūdavo ponų taryba. D. kunigaikštis sprendė žemės, žmonų kraičio garantijų ginčus, globos, duotinių raštų ir privilegijų galiojimo, luominės bajorų priklausomybės bylas bei paveldėjimo klausimus. Taip pat valstybinių nusikaltimų, savavališko muitų muitų įvedimo, žemės užvaldymo, tarnybinių nusikaltimų karo prievolės neatlikimo ir panašias bylas.Ponų tarybos teismasPonų taryba buvo kolektyvinis stambių feodalų diktatūros organas. Galutinai šios tarybos sudėtis nusistovėjo Aleksandro ir Žygimanto I laikais. Vyresnieji ponai (vyskupai, vaivados, kaštelionai, Žemaičių ir Lucko seniūnai, žemės ir rūmų maršalkos ir žemės paiždininkis), su kuriais tardavosi d. kunigaikštis. Ponų taryba buvo aukščiausiasis teismo organas kartu d. Kunigaikščiu. Ponus teisė pats d. kunigaikštis, o kai jo nebūdavo ponų taryba. Kadangi d. kunigaikštis daugiau būdavo Lenkijoje kaip jos karalius, tai aukščiausiojo teismo funkcijas vykdė Ponų taryba, Ji buvo apeliacinė instancija seniūnų ir vaivadų išspręstoms byloms ir kaip pirmoji instancija teisė ponus, valdininkus ir stambius žemvaldžius. Ponų tarybos sprendimus buvo galima apskųsti d. kunigaikščiui. Dėl ko teisė kaip d. kunigaikščio nebūdavo žiūrėti į prieš tai esantį.Maršalkos teismasŽemės maršalkos valdžia galiojo d. kunigaikščio rūmuose ir apskritai jo buvimo vietoje. Maršalka turėjo jurisdikciją būdamas prie d. kunigaikščio. Jis skelbė teismo nuosprendžius ir galėjo skirti net mirties bausmę. D. kunigaikščiui mirus, Žemės maršalka šaukė kunigaikščių ir ponų suvažiavimą. Didysis maršalka seimų metu žiūrėjo tvarkos, turėjo teisę areštuoti ir bausti nusikaltėlius, jam pavaldūs rūmų maršalkai.Vaivados teismasVaivadą skyrė d. kunigaikštis arba rinko vaivadijos feodalai. D. kunigaikštis šiuos rinkimus turėjo patvirtinti. Vaivada atliko karines, administracines ir teismo funkcijas. Vaivada žiūrėjo, kad visi žemvaldžiai atliktų prievoles valstybei, buvo Ponų tarybos narys.Jis perduodavo d. kunigaikščiaui gyventojų prašymus, rekomenduodavo skirti į tarybą, suteikti žemės valdas. Centriniame paviete priklausė teisėjo teisėjo pareigos, necentriniuose pavietuose jie buvo kariniais viršininkais. Mirus žemės teismo teisėjui, vaivada šaukė pavieto seimelį kandidatams d. kunigaikščiui tvirtinti. Vaivada teisė žydus visoje vaivadijoje. Magdeburgo miesto teisę turinčiuose miestuose vaivada rūpinosi miesto apsauga ir tvarka.Vietininko teismasĮ VALSČIUS IR SENIŪNIJAS BUVO SKIRIAMI VIETININKAI IR SENIŪNAI Dvarai buvo atiduodami valdyti laikytojams. Šie urėdai turėjo valdų valdymo, teismo ir ūkininkavimo teises. Vietininkas iš teismo pajamų 2 trečdalius turėjo atiduoti valstybės iždui. Šis teismas teisė vidutinius ir smulkius bajorusTijūno teismasŽemaitijos vietos valdininkai buvo valsčių tijūnai, pavaldūs Žemaičių seniūnui. Tijūnai atliko dvarų laikytojų funkcijas. Valsčių tijūnai buvo stambūs ir įtakingi bajorai. Kiekvienas d. kunigaikščio valsčius turėjo tijūną. Valstiečiai buvo priklausomi nuo kunigaikščio tijūnų. Didesniuose valsčiuose jiems talkino vadinamieji pristavai. Prižiūrėjo , kaip mokamos duokles, už nepaklusnumą valstiečius teisė.Teismų reforma teisės kodifikacijos eigoje XVIa viduryje ir iki XVIII a pabaigos.1564 m. Bielsko seime d. kunigaikštis išleido privilegiją dėl naujų teismų ir kunigaikštystės administracinio - teritorinio suskirstymo į pavietus. 1565 m. Vilniaus seimas suskirstė teritoriją į 30 pavietų, kiekvienas buvo teismo apygarda .1566 m. Statutas numatė 3 teismus: 1. Žemės 2.Pilies 3. Pakamario ( apie kiekvieną aprašyta toliau ir išsamiau).Didesnių teismo organų sistemos pokyčių neįvyko. XVIIa. Sumažėjo žemės ir pakamario teismų reikšmė. Pilies teismas išplėtė savo veiklą ir sprendė ne tik baudžiamąsias , bet ir civilines. Didikai tiesiog kreipdavosi į Vyriausiąjį tribunolą, todėl jo kompetencija išsiplėtė. Asesorių teismas atsisikyrė nuo karaliaus ir tapo įrankiu kanclerio rankose. Seimo teismas sprendė paiždininkio bylas, baudė bajorus už melagingą priesaiką, teisėjus už blogą pareigų atlikimą. Teisingumas buvo netobulas, bajorai nevykdė teismų sprendimų.XVIII a antroje pusėje pradėjo formuotis kapitalistiniai santykiai, todėl keitėsi ir teismų sistema. Žemės, pilies, pakamario teismai sujungti į vieną Žemės teismą. Šis teismas buvo I instancijos ir dirbo nuolat. Antrosios instancijos teismas buvo Vyriausiasis tribunolas. Žemės teismas sprendė visas bajorų bylas. Miestuose civiliniai teismai buvo atskirti nuo baudžaimųjų. Buvo trys civilinių teismų instancijos : burmistras ir 4 teisėjai - pirmoji instancija, miestų zoninis teismas - apeliacinė instancija ir asesorių teismas. Asesorių teismas prižiūrėjo visų kitų teismų veiklą. Miestų zoninis teismas sprendė baudž. Bylas pirmaja instancija. Apeliacinį skundą buvo galima paduoti tik dėl bylų, kuriose nusikaltėlis kaleti ilgą laiką. Miestų teismams buvo žinybingos visų miestų gyventojų bylos, tarp jų ir bajorų, miestiečių bylos.Žemės teismas

Žemės teismas nepriklausė nuo administracijos ir susidėjo iš teisėjo, pateisėjo ir raštininko. Kunigaikštis šaukdavo pavieto bajorų suvažiavimą , į kurį atvykdavo paviete turintys nuosavas žemes. Suvažiavime iš teisėsdalykus išmanančių bajorų buvo renkami teisėjas, pateisėjas ir raštininkas. Teismo nariai buvo skiriami iki gyvos galvos arba iki suteikimo aukštesnių pareigų. Teismo nariai sudarė kolegiją, kur kolegialiai sprendė bylas. Teismui talkino vaivados pakirtas vaznys, kuris kviesdavo į teismą bylos šalis, liudydavo teisme, vykdė teismo sprendimus. Žemės teismas organizuodavo 3 sesijas per metus. Žinybingos buvo karo tarnybos atlikimo ir žemėvaldos teisių pažeidimo bylos. Be to nagrinėjo skundus dėl trečiųjų ir kuopos teismų sprendimų nevykdymo, ginčus dėl bajorų kilmės ir luomo, grasinimų atvejus.Pilies teismasPilies teismas gynė bajorų gyvybę, turtą ir garbę. Teismo pirmininkas buvo pavieto seniūnas. Kadangi seniūnas turėjo kitų funkcijų, bylas dar sprendė ir paseniūnis bei pilies urėdai. Seniūnas dar skirdavo pilies teismo teisėją ir raštininką iš bajorų tarpo. Pagal Statutą šie bajorai turėjo išmanyti teisę, būti vietinės kilmės, krikščionys ir mokėti baltarusių kalbą. Teismas posėdžius pradėdavo kiekvieno mėnesio pirmą dieną ir trukdavo 2 savaites. Teismas vedė savo knygas. Pilies teismas buvo baudžiamasis teismas , kuris sprendė tokias bylas : bajorų namų užpuolimo, padegimo, plėšimų kelyje, išžaginimo, vagystės, sukčiavimo, nužudymo. Pilies teismas teisė tik tikruosius savarankiškus bajorus, o kitus teisė seniūnas kaip kunigaikščio vietininkas.Pakamario teismasPakamario teismas sprendė žemės ežių bylas, nes tuo metu kildavo daug žemės ginčų. Jų dar padaugėjo prasidėjus valakų reformai, nes buvo naikinami rėžiai ir apkeičiamos žemės. Pakamariai į pavietus pradėti skirti nuo 1565 m. Iš pradžių kunigaikštis skyrė savo nuožiūra, o po to bajorai į pakamario vietą rinko 4 kandidatus, iš kurių kunigaikštis paskirdavo vieną. Pakamaris sprendė bylas žemės ginčo kilimo vietoje, skirdavo kuopos teismo vietą, vedė teismo knygas, dalyvaudavo dalijantis paveldėtą žemę, turėjo pavaduotoją.Kaptūrinis teismasŠis teismas po didž. Kunigaikščio mirties sprendė visas bylas , nes tuo metu sustodavo visų teismų ir kitų įstaigų veikla. 1587 m. bajorų suvažiavimas numatė, kad šis teismas susideda iš pilies, žemės, teismų teisėjų ir pakamario.Trečiųjų teismasBylos šalys galėjo susitarti ir sudaryti trečiųjų teismą. Abi šalys pasirinkdavo vieną teisėją- superarbitrą. Kitus po vieną ar po du prašyadavo kiekv. Šalis ir jie vadinosi arbitrais. Šio teismo sprendimai buvo įrašomi į žemės teismo knygas.Asesorių teismasJo pirmininkas buvo kancleris. Teismas susidėjo iš sekretoriaus, raštininko, referendoriaus ir 4 senatorių. Sprendė bajorų iždo bylas ir buvo apeliacinė instancija didž. Kunigaikščio miestų miestiečių byloms. Taip pat sprendė didž. Kunigaikščio žemių valdytojų ir privačių asmenų žemės ginčus.Kuopos teismasTeismas sprendė Didž. Kunigaikščio dvarų valstiečių bylas . Teismą sudarydavo 3 teisėjai. Kiekv. Šalis skirdavo teisėją, o trečią pasirinkdavo abi šalys. Baudžiamos bylos buvo sprendžiamos nusikaltimo vietoje, civilinės dėl žemės arba nuganymų tame sklype. Sprendimai skelbti žodžiu, jo nevykdant šalis galėjo skųsti žemės teismui.Specialieji teismai.Juos sudarė kaptūrinis teismas, dvasinis tribunolas, iždo tribunolas, Iždo komisijos teismas, Etmono teismas, karo komisijos teismaiEtmono teismasBuvo Didysis Lietuvos etmonas ir lauko etmonai, vadovavę kariuomenei ir tvarkė jos reikalus. Etmonas buvo karo vadas. Jam pavaldus lauko etmonas vadovavo samdytai kariuomenei. Etmonas turėjo teisę atleisti bajorus nuo karo tarnybos dėl ligos ar kitų priežasčių, karo metu vykdė teisėjo funkcijas.Vyriausiasis Lietuvos tribunolasLietuvos bajorai norėdami savarankiškumo siekė turėti savo aukščiausiąjį teismą. 1581 m. Varšuvos seimas leido įsteigti Lietuvos vyriausiąjį tribunolą. Kiekviena vaivadija ir pavietas į tribunolą rinko 2 teisėjus, o Žemaičių seniūnija 3 vieniems metams. Jei viena bylos šalių buvo dvasininkas, bylą nagrinėjo 4 dvasininkai ir 6 teisėjai pasauliečiai. Vyriausiasis tribunolas nagrinėjo skundus dėl žemės, pilies, pakamario teismų, dėl vaivadų, seniūnų ir jų vietininkų nagrinėtų bylų sprendimų. Vėliau ir Iždo tribunolo bei karo teismų sprendimų. Kaip I instancijos teismas nagrinėjo bylas dėl žemesniųjų teismų teisėjų nesąžiningumo, valdininkų veiksmų, bylų vilkinimo.Sprendimas buvo galutinis.Dvasinis tribunolasNagrinėjo bylas, susijusias su jiems priklausomais gyventojais. Bažnyčia savo žinioje turėjo visas mokyklas ir ligonines, jai pavesta neturtingų žmonių globa.Iždo tribunolasĮsteigtas 1613 m. ir nagrinėjo mokesčių bylas, tikrino iždininko ataskaitas. Buvo Seimo renkami 2 -7 senatoriai ir 16-26 bajorų rūmų atstovai tribunolo nariais Vėliau deputatus į Iždo tribunolą rinko pavieto seimeliai po du iš kiekvieno.Iždo komisijos teismasČartoriskių iniciatyva buvo sudaryta didžioji iždo komisija. Komisijos pirmininkas buvo paiždininkas ir etmonas Komisijos narius rinko seimas 2 metams iš karaliaus pasiūlytų kandidatų. Atsakinga buvo seimui. Turėjo 16 narių. Rūpinosi kunigaikštystės iždo pajamų didinimu, kelių gerinimu, ekonomikos plėtra, pramonės ir prekybos plėtimu, komunikacijomis ir transportu. Sprendė finansines ir prekybines bylas bei ginčus.Karo komisijos teismasSudaryta Čartoriskių iniciatyva . Komisijos pirmininkas buvo paiždininkas ir etmonas Rūpinosi kariuomenės organizavimu, apmokymu ir jos biudžetu. Sprendė kareivių bylas. 1776 m. dėl etmono rungčių su karaliumi likviduota ir funkcijos perduotos Nuolatinės tarybos Kariuomenės departamentui.Edukacinės komisijos teismas

Sudaryta Čartoriskių iniciatyva . Komisijos pirmininkas buvo vyskupas. Ši komisija tyrėjo autonomines teises. , priklausė karaliui ir seimui. 1775 m. konstitucijos pagrindu perduota universitetai, gimnazijos, viešosios mokyklos. Komisijos narius skyrė karalius.Rūpinosi mokytojų ruošimu, rengė mokomąsias programas, instrukcijas ir sprendė šiose srityse kylančius ginčus.Teismo procesas.Teismo procesą reguliavo seniausias šaltinis - 1387 m. Jogailos žemės privilegija bajorams katalikams bei sričių privilegijos, vėliau LDK 1468 m. Kazimiero teisynas . Šis teisynas suteikė bajorams teisti ir bausti savo priklausomus žmones. Tačiau pagrindinis - tai Lietuvos Statutai. 1529 m. Pirmojo Statuto šeštas skyrius reguliavo teismo procesą. Detaliau apie civ. Ir baudž. Procesą toliau.Civilinių bylų proceso ypatumaiProcesas vyko rungimosi būdu. Naudota lažybų forma. Šalys išdėstydavo savo reikalavimus, savo teiginiams pagrįsti nurodydavo liudytoją, dokumentą. Prieš teismą dėdavo į kepurę ir eidavo lažybų iš pinigų, kad liudytojas pasakys taip. Jei lažybų kita šalis nepriimdavo, byla buvo pralaimėta. Priešingai bylos šaliai buvo leidžiama pasirinkti kitos šalies 1 ar 2 liudytojus. Žemės ginčo metu šalys turėjo nurodyti po 9 liudytojus. Vienai šaliai neatvykus į teismą, bylą laimėdavo atvykusioji šalis.Baudžiamųjų bylų proceso ypatumaiLietuvos Statutai nustatė procesinius reikalavimus kai kuriems nusikaltimams. Galiojo formalios įrodymų teorijos principai. Jei atvykdavo ne visi reikalaujami liudytojai, bausmė buvo skiriama mažesnė. Nusikaltimą padarius bajorų valdiniams, teisingumą vykdė patys bajorai. Asmuo , kaltinamas vagyste, galėjo įrodyti, kur daiktą pirko ir įrašė į Žemės teismo knygas. Jei buvo rastas pardavėjas, jis turėjo įrodyti, iš kokio asmens gavo daiktą. Trečias asmuo įrodęs iš kur gavo daiktą už vagystę neatsakydavo, bet prarasdavo sumokėtus pinigus.Norint daryti kratą pas bajorą, reikėjo paimti vaznį ir 2 kviestinius. Įtariamą padarius vagystę paprastą žmogų kankino, kad prisipažintų. Baudžiamasis procesas buvo luominio pobūdžio su bendruomeninės santvarkos likučiais. Buvo formalių dalykų.VI TEMA. LDK teisinio reguliavimo pagrindai ir jų raida iki valstybės okupacijos (XVI a. Ipusė-XVIII a. pab.)Bendrieji valstybės valdžios teisinio reguliavimo principai.LDK valstytybės,kaip savarankiško darinio , raida apėmė šešių šimtų m.,laikotarpį,kuris istoriografijoje pagal valdžios galių pobūdį pariodizuojamas įvairiai.Tačiau LDK valdžia teisės raidos požiūriu formavosi nuo absoliučios monarchijos iki valdžių savarankiško išsiskaidymo.1)valstybės valdovo valdžią;2)Ponų tarybą;3) teismą,turintį galią įgyvendinti teisingumą pagal jo suvokimo lygmenį visuomenės raidoje.LDK Didžiojo kunigaikščio valdžiaEkoniminį did.kunig. valdžios pagrindą sudarė žemės plotai, miškai, pievos vandenys.Socialinė jo atrama buvo vidutiniai ir smulkūs bajorai.Did. kunig.gaudavo karinių duoklių ir rinkliavų, taip turėjo daug pajamų.D.k. rinko kunigaikščiai ir ponai iš valdančiosios dinastijos.D.k. buvo renjkamas galingiausiais iš kunigaikščių,kurio klausė ir kurį rėmė kiti kun., ir bajorai. D. K., buvo valstyb. Vadovas palaikantis santykius su užsieniu,vyr. karo vadas ir vyr. teisėjas.Šalių viduje jį vadino šeiminku.Jis skyrė feodalus į valstybines pareigybes ir už tai duodavo jiems žemės.Iki Vytauto valdymo LDK susidėjo iš atskirų žemių.Valstybę vienijo politiškai tik did.kun.,valdžia.Valdžios stiprėjimą rodo did.kun. aparato didėjimas.Nuo 15a. Vid.DL valdžia silpnėjo.Lemiamą reikšmę čia turėjo ekonominių ir politinių bajorų teisių išplėtimas ir sutartiniai ryšiai su Lenkija.Did. kung. Nominalai išliko vyriausiuoju kariuyomenės vadu.Ponųtaryba. LDK seimas,jo transformavimas po 1569 Liublino unijos.Ankstyvosios monarchujos laikotarpiu LDK valdžioje dalyvavo tik valdovo aplinkos žmonės.Vėliau Jogaila ir Vytautas jau nepriiminėjo svarbių sprendimų be did.k.,tarybos.Taip ji virto į Ponų tarybą.Ji nebuvo nuolatinis organas.Ponų tarybos sudėtis nusitovėjo Aleksandro ir Žygimanto I valdymo metais.Pon. t., buvo de jure ir de fakto.Did.k.negalėjo keisti nutarimų,priimtų kartu su P.t.,negalėjo be šios tarybos pritarimo vykdyti nutarimo.skirti į valstybės tarybą,leisti iždo lėšas.Narius skyrė did.kun.,ponų sutikimu.Jos pranduolį sudarė stambiausių feodalų šeimos.Teisės aktus be did.k. Ponų taryb. Priimdavo retai.Ponų t. Suvažiavimai - seimai, kuriuos šaukė valdovas,Aleksandro valdymo laikotarpiu įvyko trys.Juose svarstyti karo tarnybos,sienų ir pilių priežiūros, krašto gynybos,teisės kodifikavimo ir teismų pertvarkymo reikalus.Seimas buvo aukščiausias valstybinės valdžios organas.1565m. pradėjus valstybės administracinę reformą,įsteigiant pavietus ir juose pradėjus rinkti seimelius.Šių seimelių pasiuntiniai atstovavo pavieto bajorams seime.Jie įgijo sprendžiamąjį balsą.Po 1569m. Liublino unijos LDK viešasis politinis gyvenimas persikėlė į bendrą su Lenkiją seimą,kuris iš pradžių vykdavo Varšuvoje, o nuo 1673m. kas trečia sesija- - Gardine.Seimeliai atovaudamo regiono interesus piknaudžiaudavo net nutraukdami sema, todėl 1655m. įteisinus seimo nario liberum veto statutą,pakako ir vieno seimelio pasiuntinio.Kiekvienas įstatymas turėjo būti priimtas vienbalsisi.Daugeliu atvejų seimo veiklą tapo beveisė.Nuo XVIa. Iki XVIIa.pabaigos,tuomet kai buvo bendras LDK IR Lenkijos karalystės seimas nieko nenuveikė net 25 kartus.Taip pat ir abiejų valstybių valdovui būnant Augustui II, nei vienas seimas nebuvo rezultatyvus.Seimas susidėjo iš Atstovų rūmų ir Senato.Valdovas nebuvo seimo dalis,nors jis šaukdavo seimą.Bendrąjį LDK ir Lenkijos karalystės seimą sudarė 170 pavienių pasiuntinių ir 140 senatorių.Teisės aktų , reguliavusių seimo veiklą,raida rodo, kad LDK ir Lenkijos valdovo valdžia nuo XVIa. buvo sistemingai ribojama.Nuo XVIIa.pusės iki XVIIIa. vidurio jo galios labai sisilpnėjo,nes jis neturėjo veto teisės.Seimai iširdavo dėl didikų prieštaravimų, užsienio diplomatų veiklos beibajorrijos ginčų.Priimtos seime Konstitucijos neįsigaliodavo.Nepavyko sukurti ir bendro abiejų tautų kodekso,nes Ldk jtam nepritarė, nes nesiderino su 1588 Lietuvos statutu.LDK iždas XVIa. vid. ir XVIII a. pabaigaIki XVIa. nebuvo daroma skirtumo tarp did. k. ir valstybinių pajamų.Ižd. tvarkė LDK žemės iždininkas,kuriam padėdavo kunigaikįčio dvaro iždininkas.Mokesčių mokėtojai skirstyti pagal tuo metu egzistavusius lyuomus ir diferencijuotą apmokestinimąį - valstiečius, miestiečius, pirklius, prekybininkus,amatininkus.Apie XVIa. vidurykeičiantis LDK valdovo politiniam statusui,susidarė valstybės iždo pertvarkymo į asmeninį didžiojo kunigaikščio iždą ir viešąjį - valstybės iždą prielaidų.Į valdovo asmens iždą plaukdavo pajamos iš kai kurių valstybinių turtų ir muitų.Jų vienintelis šeimininkas buvo pats didysis kunigaikštis.Valstybės viešojo iž. Įplaukos - valstybės žemių,pinigųkalimo ir muitų(naujųjų) pajamos,ir didelitik nr nuolatiniai seimo skirti mokesčiai.Tas pajamas tvarkė didysis kunigaik.ir seimas,kartu sudarantys vykdomąją valdžią.Po Liublino

unijos tiek LDK tiek Lenkijos bajorija ,pradėjo vengti apmokestinti savo pajamas,todėl jos buvo nenuolatinės ir tai sudarė sunkumus tinkamai tvarkyti valstybės gyvenimą.1588 seimo aktu buvo atskirtas nuo vbendrojo valstybės iž.ir įsteigtas asmeninis Lietuvios did.kun. iž.Iždą rinko administracijos vadovai, žemės iždininkai. Po 1607 konstitucijos jie turėjo teisę visas valdovo pajams imti savo žinion.Pajamos kurios nebuvo skirtos valdovo iždui, ėjo į Valstybės - viešąjį iždą.Pajamos buvo dvejopos1) nuolatinės2)seimo nustatyti mokesčiai.Pajmų LDK duodavo kas antri metai ir Rygos svaro muitas,įvestas 1582,ir imtas iš pirklių.Mokesčiai buvo panašus su 16 amž pradžia.tai - žemės, miestų,turtų, verslo, kapitalo,svaigiųjų gėrimųmokesčiai.Iždą pildė ir dvasininkai jų pašalpos vadinamoa anatomis.Nepaprastąsias pajamas sudarė karo kontribucijos ir grobis.tačiau tai nenuolatinai.LDK iždas priklausė nuo iždiniko kuris tvarkė ir buvo teisiškai įgaliotas tvarkyti šalies pinigus.Apyskaita priklausė nuo iždininko sąžiningumo,todėl ne visada buvo teisinga.LDK karo tarnybaKrašto ginti iš seno būdavo šaukiama bajorija.Bet jau XVI a. ji labai neoriai eidavo į karą, todėl kaskart vis daugiau tekdavo naudoti samdytą kariuomenę.LDK buvo netoli dvidešimties tūkstančių smulkiųjų žemės savininkų bajorų šeimynos.Atskirų stambių bajorų buvo 81 šeima.Ponai ir kunigaikščiai kuo daugiau turėjo baudžiauninkų tuo daugiau turėjo pristatyti kareivių.Bajorai kurie turėjo mažai baudžaininkų pvz. Aštuonias baudžianinkų ūkio tarybas, turėjo eiti kariuomenėn patys.Dvasininkai taip pat turėjo atlikti karo prievolę ir pristatyti kariuomenei priklausantį skaičių kareivių.1557m. Valakų reformaLDK prijungtose žemėse laikomose valdovo nuosvybe, buvo vykdoma reforma.Jos esmė buvo ta, kad tuščiuose plotuose naujas apgyvendintas asmuo gaudavo maždaug vienodo dydžio žemės plotą,padalytą į laukus sėmainai,nustatant jo valdymo ir mokesčių santykį su valdovo dvaruŠi reforma buvo įgyvendinta Valakų nuostatais,priimtas.1557 m. balandžio 1 dieną ir tų pačių metų spalio 20d.pataisymais.Ją vykdė revizoriai ir matininkai.Visa valstiečių žemė buvo paimta į feodalinį žemės fondą.Buvo sudaromi sklypai,valstiečius kiemus perkeldavo į vidurinį lauką ir jie isikurdavo juostuoje priekelio.Taip susidarė gatviniai kiemai.Reformos vykdytojai turėjo žiūrėti.kad kiekviena valstiečio šeima gautų žemės tiek,kad galėtų iš jos pragyventi ir atlikti prievoleŽemės buvo suskirstytos pagal keturias rūšis.Naujos taisyklės buvo miestiečiams ir pirkliasms,rūpintasi didinti pramonę.Reforma teisiškai atribojo bajorus ir valstiečius bei nustatė griežtą lažo įgyvendinimą,numatant baudas.Reforma buvo apimamos visos žmonių gyvenimo ir ūkio sritys,siekiant vieno - padidinti valstybės pajamas paisant ne tik vienadienių poreikių,bet siekiant nuolatinio gerėjimo.Tačiau tai pasireiškė praktiškai valtiečių teisių siaurininmu ir faktiiniu baudžiavos ivedimu.Valakų reforma truko 20 metų.LDK iždo pajamos padidėjoketurgubai.Sukurta žemėnaudos sistema gyvavo iki baudžiavos panaikinimo.LDK ir Lenkijos karalystės santykių raida 1569 m. Liublino unijos išdavoje iki šių valstybių okupacijos.XVIa. vid.Lenkijos didikai sustiprino ekspansiją į Rytus ir pradėti kurti unijos su Lietuva projektus, kad prasiskverbti į Baltarusijos ir Ukrainos žemes.Abiejų šalių interesai Livonijos taip pat buvo bendri.Lietuvos feodalai, matė kad vieni neįstengs išlaikyti baltarusių ir ukrainiečių žemių ir todėl turėjo pradėti derybas su Lenkija dėl unijos.1569 LIEPOS 1 DIENĄ Liubline pasirašė aktą lygiomis teisėmis kaip tarptautinė dviejų valstybių sutartis .Liub.un. nesukūrė bendros valstybės.Lietuva ir Lenk. Buvo lygiateisės sąjungos narės.Bendri organai sudaromi tik gynybos ir užsienio politikos klausimais.Liko Lietuvos teritorija ir sienos kelios tautos ,sava teismų sistema,kariuomenė ir finansai, vietos valdymo organai, savarankiškas teismas, bendras karalius ir seimas ne virš abiejų santykių, o dualistiniai (iš abiejų).Valstybungumas yra, suverenintetas liko visaias vidaus reikalai ir nebuvo sprendžiami karo ,taikos ir užsienio politikos klausimai.Šis aktas sukūrė savotišką dviejų valstybių junginį,kurio lig šiol nebuvo.Unijos aktas paliko daug spragų,kurias dar padidino lietuvių noras savarankiškai gyventi ir savo valstybės tradicijos.Tačiau Liet. palengva artėjo prie Lenkijos.Liet bajorai nuolat lenkėjo ir kartu su lenkų valdžia kovojo dėl luominių teisių plitimo.Tuo būdu XVIIa. Buvo bandoma galutinai sujungti valstybes,tačiau nepavyko,nes abi valstybės žlugo ir jų žemės buvo užgrobtos kaimynų.LDK IR 1791m. gegužės 3 d. KONSTITUCIJAKetverių metų reformą seimas siekė išsaugoti Lenkijos valstybingumą,apginti mirtino pavojaus akivaizdoje atsidūrusią nepriklausomybę.1791 geg.3 d. Supapranstinta procedūra buvo priimta Konstitucija,pavadinta „Valdymo įstatymu“.Konstitucija keitė ne valstybės tipą , o formą.Jos priėmimu nebuvo sutelkta visų jėgų esminei nepriklausomybės išsaugojimo problemai spręsti,susidarė vidaus problemos,kuriomis pasinaudojo išorinės jėgos ir tai lėmė valstybinio darinio žlugimą.Konstitucija garantavo bajorams visas privataus ir politinio gyvenimo teises ir prerogatyvas.Šias teises turėjo tik dvarininkai.Konsc. tik deklaratyviai skelbė valstiečių globą.Konsc.garantavo asmens laisvę atvykusiams iš užsienio ir pabėgialiams.Konstitucija parengta taip kad panaikintų buvusios Lietuvos ir Lenkijos valstybingumą dualizmą konfederaciją.Apie valstybę jau kalbama kaip apie vientisą politinį vienetą vadinama Lenkija.Tačiau ši konstitucija turi ir pranašumų - atsisakyta seime liberum veto,pakeičiant jį daugumos principu.Lietuvos valstybingumo ši konstitucija ne tik neišreiškė, bet gana drąstiškai juos neigė.VII TEMA LDK teisinė mintis ir mokslas.Teisinės minties raidaTeisinė mintis apima gana platų mąstymo akiratį, ja gali būti išreikštas bet kurio asmens požiūris į valstybės raidos perspektyvas, visuomenės teisinius santykius, šių santykių kaitą, į teisės kūrybą ar jos vertinimą. LDK teisės minties pradmenys siejami su teisės kultūros paveldu - pirmieji - XII a. t. aktai - 1253 m. Mindaugo privilegija Livonijos pirkliams; 1322 - 1324 m. Gedimino susirašinėjimai su popiežiumi,Hanzos miestais; 1371 m. Algirdo laiškas Konstantinopolio patriarchui. Šiuose dok. išsakytas oficialus požiūris konkrečiais tarpvalstybiniųryšių klausimas bei į savo valdomą valstybę. PVZ.: Algirdo atsakymas imperatoriui Karoliui IV į jo siūlymą krikštytis, atskleidžia Lietuvos valstybės modelį ir kuriamą jos ateitį. Algirdas atsakyme išdėsto tokias sąlygas: visi Rytprūsiai ir Karaliaučius - Lietuvai, V.Europa neturi kliudyti Lietuvai užvaldyti visas rusų gyvenamas žemes, kad visos lietuvių gyvenamos teritorijos turi būti sujungtos. Panašiai mąstė ir Vytautas, tačiau nepavykus iškraustyti ordinų, nutarta krikštą įgyvendinti per Lenkiją. Jogailos vestuvės lėmė nemažai santykių naujovių tarp Lenk. ir Liet. Reikėjo sugyventi skirtingoms sistemoms. Šiuose santykiuose formuojasi ideologinis frontas, plačiau atskleidžiantis teisinės minties klodus. Jų plėtrai postūmį duoda XVI a. V. Europos renesanso kultūros idėjos. LDK siekia įtvirtinti politinį ir socialinį savitumą. Tai imasi įgyvendinti kodifikavimu, formuoja vientisą teisės sistemą. Lietuvai įgyvendinant šiuos tikslus, o Lenkijai laikantis kitų pažiūrų kildavo teisinių politinių diskusijų. Ideologinės priešpriešos

grindžiamos tautų skirtinga istorine praeitimi, tradicijomis, tikslais. LDK savarankiškumo idėja kaip priešprieša lenkiškajai išsilaikė iki XVIII a. pab., kol abi valstybės buvo sunaikintos.LDK kanclerio Goštauto teisinės pažiūrosRaštuose karalienei Bonai Sforsai - bijojo Liet. Lenk. sujungimo į vieną valstybę. Anot jo kiekviena valstybė priklauso nuo savitų tautos papročių, įgimtų polinkių. Jo užrašai aiškiai rodo jį turėjus išsakyti savo nuomonę apie valdžios institucijų santykį abiejuose valstybėse. Atkreipia dėmesį į vidaus politikos problemas, kylančias dėl LDK sudarančios dvitautės valstybės - lietuvių ir rusėnų. Jo įsitikinimu lietuviai turi istoriškai suformuotus valstybės interesus, rusėnai - skirtingas prigimtines savybes, kurios gali juos padaryti priešais. Taip pat jis tarsi darė įtaką bendro valdovo vykdomai politikai per jo aplinką, arba norėjo bent duoti suprasti kokių jis laikosi pažiūrų, būdamas faktinis LDK vyriausybės - Ponų tarybos vadovas.Roizijaus, Rotundo teisinės pažiūrosSavitos Lietuvos apraiškų matyti ir ispano Rozijaus, Rotundo darbuose. V. Europos humanistų propaguota mintis kurti įstatymus laikantis istorinės Romos įgyvendintų principų, Lenkijoje skirtingai nuo Lietuvos nebuvo populiari, todėl Rozijus pasitraukė į Vilnių. Jis Žygimantui Augustui teigė: „Juk respublika tampa ne ta visuomenė, kuriai duoti įstatymai ir teisinga teisė, o ta, kuri įstatymais ir teisinga teise yra valdoma.“ Lotynų k. išleido studiją „Šventosios Lietuvos tribunolo sprendimai“, kuria skatino teismuose remtis įstatymais. Rotundas parašė publicistinę ir humanistinę Lietuvos istoriją „Lenko pasikalbėjimas su lietuviu“- tai tarsi Lietuvos politinio savarankiškumo manifestas. Čia iškelta laisva asmenybė - tautos istorijos kūrėja, kad valstybė esanti žmogaus darinys, todėl žmogaus protas joje egzistuojančią tvarką. Jis siekė suderinti teisės galią su stipria didžiojo kunigaikščio valdžia. Taip pat teigė, kad visuomenė ir tauta sudaryta iš lygiateisių žmonių, luominę priklausomybę lemia ne tik kilmė, bet ir doros ypatybės. Tėvynės gerovė priklauso nuo piliečių gerovės. Rotundas gynė katalikiškąjį požiūrį, įrodinėjo, kad dvasininkų luomas svarbiausias.Lietuvio teisinės pažiūrosPublicistas. Jo traktatas „Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius“ - 1550 m. Jis kvietė Žygimantą Augustą suimti LDK valdžią į rankas ir reformomis pažaboti bajorų savivalę. Pirmiausia reikia atgaivinti paprotinę teisę (perimtą iš romėnų). Tiki ne dievo, bet įstatymo tiesa. Teisė duoda tautai valstybės būvį; bet įstatymų vykdymą prižiūri valdovas. Vytauto valstybė iškeliama kaip idealas, kurio turi siekti Žygimantas Augustas.Volano teisinės pažiūrosPublicistas, kalvinizmo ideologas. Neigė organinės visuom. egzistavimą. Visuomenė sudaryta ne iš luomų, o iš lygių individų, kuriuos sukūrė gamta. Remiantis teise, kuriamus įst. laikė Dievo išradimu ir dovana išmintingiems žmonėms. Laisvė- didžiausia žmonijos gėrybių. Ją saugoti svarbiausias valstybės uždavinys. Laisvė turi dvejopą prigimtį: individo įgimta (prigimtinė teisė) ir kuriama žmonių bendrijos. Pagal jį yra tokios teisės rūšys: Amžinoji- pasaulio tvarkos idėja esanti dievo prote; Prigimtinė- atspindi dieviškąją teisę gamtoje; Žmogiškoji - žmonių teisė, konkretus pavidalas- įst.; Dieviškoji- taisanti prigimtinės ie žmonių teisės trukumus. Remdamasis Aristoteliu, teigia, kad jei įst. nutolsta nuo įgimtos dorumo taisyklės- ardo piliečių sąjungą ir tarp žmonių pasėja maišatį bei vergiją. Žvelgdamas į LDK visuomenę mato 3 luomus- kilmingųjų (kurie atlieka karinę tarnybą, budi gindami tėvynę), miestiečių (kurie užsiima prekyba, importu, eksportu) ir žemdirbių. Dvasininkijai skirtingai nuo Rotundo neskyrė ypatingos svarbos. Volanas ir Rotundas sutarė dėl požiūrio į valdovo ir įstatymų santykį: valdovas gali elgtis tik taip kaip siūlo įst., teisė visų piliečių ir karaliaus valdovė.Daukšos teisinės pažiūrosIšvertė į lietuvių kalbą J. Ledesmos Katekizmą, o 1599 m. J. Vujeko „Postilę“. Jis laikomas lietuvių kalbos spausdinto rašto pradininku. Postilėje pritarta, kad kalba esminė tautos ir valstybės atspirtis. Tačiau valstybės kalbos pagrindu laikė - tėvų kalbą. Gimtoji kalba turi ypatingos svarbos tautos religiniam bei politiniam gyvenimui. Kalba - bendras meilės ryšių, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas. Sunaikink ją - sunaikinsi santaiką, vienybę, visą gerovę. Sunaikink - ją užtemdysi saulę danguje, sumaišysi pasaulio gyvybę ir garbę.Remiantis visomis šiomis pažiūromis galime teigti, kad nuo XVI a. prad. teisinei minčiai skirta įtvirtinti savitą valstybingumo raidą, pagrįstą iš antikos kildinama tradicija. Priežastys lėmusios koncentruotą plitimą Lietuvoje: Noras įveikti valstybingumo silpnėjimą; Sukurti darnią teisės sistemą valstybėje, kuri būtų įtvirtinta sąlygine luomų lygybe, apgintos valstiečių miestiečių teisės, slopinamos bajorų politinės ambicijos.Aukštųjų teisės mokyklų studijos LDKTeisės mokslas kaip menų sistemos dalis ir specializacija pradėjo rastis tik XIII a. pirmiausia Bolonijoje, Paryžiuje. 1579 m. įsteigta Vilniaus akademija, joje mokoma buvo pagal vakarų tradicijas, bet teisės fakultetas nebuvo įkurtas. Tik 1644 m. LDK kancleriui K.L. Sapiegai užrašius Vilniaus akademijai fundaciją įsteigti teisės fakultetą ir teisės profesoriams išlaikyti, 1645 m. įkurtas teisės fakultetas: 3 katedros - 2 kanonų teisės, viena civilinės, dirbo iš Bavarijos pakviesti profesoriai. (prof.A.Olizarovijus parašė traktatą „Apie politinę žmonių visuomenę. Jis prigimtinės teisės teorijos šalininkas. Anot jo teisinės normos negali įtvirtinti žmonių nelaisvės. Ne tik bajorai bet ir valsričiai yra valstybės piliečiai). 1655 m. karas su Maskva nutraukė Vilniaus akademijos darbą. Po jo jėzuitai neatkūrė teisės fakulteto, o kanonų teisė buvo dėstoma teologijos fakultete. XVIII a. LDK mokslą palietė švietėjiškos idėjos. 1781 m. Vilniaus akademija reorganizuota į Lietuvos vyriausią mokyklą ir perduota Edukacinės komisijos žinion. Joje įsteigta Moralinių mokslų kolegija, kurios programoje numatyta dėstyti kanonų ir romėnų, prigimtinę ir tarptautinę, taip pat LDK galiojusią teisę, apibūdinant jos santykį su lenkijos teise.9 tema ATKURTOS LIETUVOS VALSTYBĖS TEISĖ (1918-1940 m.).išskiriami 2 etapai : 1. Parlamentarizmo 2. Autoritarizmo po 1926 m. perversmo.Sąlygos, dėl kurių tapo galimas Lietuvos valstybingumo atkūrimas:Jau pirmaisiais Pirmojo pasaulinio karo metais aktyviausia Lietuvos inteligentijos dalis kėlė politinės autonomijos Rusijos imperijoje mintį.1915 m. rudenį okupavus vokiečiams Lietuvos teritoriją, Lietuvos visuomenės veikėjai ryžosi panaudoti mėginimas atkurti nepriklausomybę.Papildomas impulsas - Vokietijos ir Austrijos vengrijos vyriausybių 1916 m. lapkričio 5 d. nutarimas atkuti Lenkijos valstybę.

1917 m. vasarį carizmo Rusijoje žlugimas, sustiprinęs pavergtųjų tautų pasitikėjimą savo jėgomis.Tačiau tuo pat metu kilo grėsmė patekti į kitos galingos kaimynės - Vokietijos - priklausomybę. Vokietijai planuojant pajungti sau okupuotą Lietuvą, lkietuvių veikėjams pasiūlyta prie vokiečių karinės administracijos sudaryti “Pasitikėjimo tarybą”. Tam sušaukta lietuvių atstovų konferencija išrikti tarybos sudėčiai. Konferencija dirbo 1917 m. rugsėjo 18-23 d. Priimtoje rezoliucijoje skelbiamas lietuvių tautos pasiryžimas, siekiant laisvos Lietuvos raidos, jos etnografinėse sienose sukurti demokratinias pagrindais sutvarkytą lietuvos valstybę. ir nuolatiniai - jos konstituciniai dokumentai.Pirmoji laikinoji konstitucija1918 m. rudenį ,. kai karinis Vokietijos pralaimėjimas nekėlė abejonių irdėl to jai teko atsisakyti pretenzijų į užgrobtas šalis lapkričio 2 d. Lietuvos valstybės taryba priėmė Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos Pamatinius dėsnius.Šis nedidelis konstitucinis dokumentas ( 6 skr., suskirstyti į 29 str.) įstatymų leidžiamuoju orgenu paskelbė Valstybės tarybą, įstatymų iniciatyvos teisę suteikė Valstybės tarybai ir Ministrų kabinetui. Vykdomąją valdžią pavedė Valstybės tarybos prezidiumui, sudarytam iš prezidento ir 2 -jų viceprezidentų. Taigi Valstybės Tarybos Prezidiumą konstitucija laikė ne tik vadovaujančia Tarybos institucija, bet ir kolegialiu valstybės vadovu, laikinai vykdančiu”aukščiausios vyriausybės funkcijas. Valstybės tarybos vardu skelbiančiu įstatymus, kviečiančiu ministrą pirmininką, tvirtinančiu Ministrų kabineto sudėtį. Šią savo valdžią Prezidiumas vykdė kartu su Ministrų kabinetu, solidariai atsakingu Valstybės tarybai ir turinčiu turėti jos pasitikėjimą. Griežtai kolegialų institucijos pobūdį rodė nuostata, kad kiekvienam Prezidiumo aktui reikėjo ne tik Ministrų kabineto atstovo konstrasignacijos, bet ir visų 3-jų jos narių parašų.Konstitucijoje skelbiama visų piliečių lygybė prieš įstatymus, luomų privilegijų nebuvimas, asmens, buto ir nuosavybės neliečiamybė, tikybos , spaudos, žodžio, susirinkimų, draugijų laisvės, kurios “kilus karui, gresiančiam sukilimui ar raiaušėms galėjo būti suvaržytos.Srityse, kuriose nėra išleista naujų įstatymų, laikinai lieka tie kurie yra buvę prieš karą, kiek jie neprieštarauja šiems Pamatiniams Dėsniams.Konstitucijos keitimo teisė pavesta tai pačiai Valstybės tarybai. 2/3 balsų dauguma bent pusei jos narių pareikalavus.Konstitucijos Pamatinuose dėsnuose neaptarti klausimai: nepaskelbta respublika, nenustatyta Valstybės tarybos ir jos prezidiumo sudarymo tvarka, jų įgaliojimų terminai.Įgyvendindamas priimtuosius Konstitucijos Pamatinius Dėsnius Valstybės tarybos prezidiumas 1918 m. lapkričio 11 d. patvirtino pirmąją laikinąją vyriausybę Ministrų kabinetą, sudarytą ne koalicijos, o darbo pagrindu, nors faktiškai vyravo dešiniųjų srovių atstovai.Pirmieji atkurtos valstybės įstatymai buvo skirti viešąjai tvarkai. Sudarytas Ministrų kabinetas ir įstatymu reglamentuota teismų sistema. Savanoriškumo pagrindu imta kurti kariuomenė, pradėta formuoti diplomatinė tarnyba. Vietose besikuriančias valdžios ir savivaldos institucijas mėginta reglamentuoti 1918 m. gruodžio 17-20 d. išleistais trimis vidaus reikalų ministro aplinkraščiais. Įstatymams skelbti1919-12-29 pradėtas leisti oficialus leidinys”Laikinosiops vyriausybės žinios”, nuo 1920-06-22- “Vyriausybės žinios”Valstybės taryba 1919 m. balandžio 4 d. peržiūrėjo Lietuvos Valstybės Pamatinius Dėsnius ir priėmė naują redakciją. Iš esmės tebuvo pakeista centrinių valstybės organų sistema - svarbiausi tapo vykdomosios valdžios organai - kolegialų Valstybės tarybos Prezidiumą pakeitęs vienasmenis Valstybės prezidentas, taip pat Ministrų kabinetas. Prezidento rinkimų tvarkos nereglamentavo. Prezidentui suteikė išimtinę teisę šaukti Valstybės tarybos sesijas ir jas paleisti, o laikotarpiu tarp sesijų ar per jų pertraukas - pačiam leisti įstatymus. Prieš tai priimtus ministrų kabineto. Prezidento išleistų įstatymų jau nereikėjo teikti Valstybės tarybai. Prezidentui pavedė tvirtinti Valstybės tarybos priimtus įstatymus, tačiau prezidento veto galėjo būti įveiktas Tarybos tą patį įstatymą priėmus antrą kartą. Valstybės tarybai buvo pavesta kontrolioti Ministrų kabineto veiklą. Naujas skyrius - dėl Valstybės kontrolės.Taigi naujoji konstitucija teisiškai įtvirtino tolesnį valdžios telkimą vykdomosios valdžios institucijose, ženklai sumtelėdama iš turėtų pozicijų Valstybės tarybą ir jos prezidiumą. Valstybės taryba 1919-04-04 valstybės prezidentu išrinko A.Smetoną, o 1919-04-16 d. prazidento aktu ji buvo paleista. Iki spalio ji nebuvo šaukiama. Nepaisant organizacinių priemonių, laikinosios vyriausybės vaidmuo kuriamoje valstybėje buvo ribotas, nes Lieruva tebepriklausė Vokietijai. Tik 1919 liepos 11 d. vokiečių kariuomenė paliko Lietuvą. Nors nebuvo nustatytos valstybės sinos, didelė dalis pietryčiuose buvo likusi lenkų rankose, klaipėdos kraštas - administruojamas prancūzų rengamasi sušaukti Steigiamąjį seimą.Lietuvos valstybės atkūrimo skelbimas Steigiamajame seime ir Steigiamojo seimo laikinoji konstitucija.1919-10-30 Valstybės tayba priėmė Steigiamojo seimo rinkimų įstatymą. Į pirmą posėdį susirinkęs Steigiamasis seimas priėmė rezoliuciją kad, reikšdamas Lietuvos žmonių valią, jis proklamuoja esant atstatytą nepriklausomą Lietuvos valstybę, kaip demokratinę, etnologinėm sienom ir laisvą nuo visų valstybinių ryšių, kurie buvę su kitom valstybėm.Stegiamojo seimo buvimas griovė 1919 m. Laikinosios Konstitucijos Pamatinių Dėsnių nuostatas, todėl 1920m. birželio 10 d. Steigiamasis seimas priėmė Laikinąją Valstybės konstituciją.Sudarė 7 skyriai, juose 18 str. Praplėtė aukščiausiosios valstybės valdžios subjekto sampratą - Lietuvos sąvoka apimdamas ir nelietuvius krašto gyventojus. Valstybės valdymo forma- demokratinė respublika. Steigiamajam seimui pavesta išimtinė teisė leisti įstatymus ir prižiūrėti jų vykdymą, tvirtinti valstybės biudžetą ir ratifikuoti tarptautines sutartis. Įstatymų iniciatyvos teisė pavedama Steigiamajam seimui ir ministrų kabinetui. Aseimo nario asmens neliečiamumas.Vykdomoji valdžia pavesta steigiamojo seimo renkamam respublikos prezidentui. Jam pavesta kvieti Ministrą Pirmininką, pavesti jam sudaryti Ministrų kabinetą, tvirtinti jau sudarytą ir priimti jo atsistatydinimą, skirti valstybės kontrolierių, atstovauti Respublikai, skirti pasiuntinius ir priimti akredituojamus svetimų valstybių atstovus, skirti aukštesnuosius valstybės valdininkus, skelbti įstatymus, naudotis bausmės dovanojimo teise. Visus Prezidento aktus turėjo kontrasignuoti Ministrų kabineto atstovas.Iškeldama neterminuoto ir neatšaukiamo Steigiamojo seimo vaidmenį, konstitucija sumažino Prezidento rekšmę- jo teisės įstatymų leidyboje apsiribojo Steigiamojo seimo išleistų įstatymų skelbimu. Konstitucija nenustatė Prezidento kadencijos laikydama jį renkamu visam šios Konst-jos galiojimo laikui. Iki bus išrinktas Prezidentas jo funkcijas pavedė Steigiamojo Seimo pirmininkui, jis taip pat turėjo pavaduoti Prezidentą jam mitus, atsistatydinus ar susirgus.Siekiant politinių jėgų kompromiso Prezidentas apskritai nebuvo renkamas - jo pareigas ėjo Steigiamojo Seimo pirmininkas.

Laikinoji konstitucija , lyginant su 1919 m. Laikinosios Konstitucijos Pamatiniais Dėsniais praplėtė piliečių demokratinių teisių ir laisvių sąrašą, įtraukdama korespondencijos neliečiamumą, sąžinės ir streikų laisvę. Taip pat mirties bausmės bei titulų panaikinimą.kilus karui, ginkluotam sukilimui ar kitiems pavojingiems neramumams Steigiamasis Seimas gali skelbti karo ar kitą nepaprastąją padėtį. Nepaprastosios padėties metu sustabdomas deklaruotų teisių ir laisvių veikimas.Rengdamasis žemės reformai, Steigiamasis seimas konstitucijoje neužsiminė apie nuosavybės teisę.Konstitucijoje nenustatyta jos keitimo ar papildymo tvarka - tai turėjo savaime išplaukti iš Steigiamojo seimo prigimties ir paskirties.Laikinosios konstitucijos 1920m. priėmimas teisiškai užbaigė Lietuvos valstybės kūrimosi ir laikinųjų vyriausybių laikotarpį.Lietuvos valstybės konstitucinė teisė.1922 m. Lietuvos valstybės konstitucija.Nepriklausomybės metais pasiektas demokratinės respublikos ekonominių ir socialinių santykių dominavimas ( savo pažanga nesiskirainčių nuo ano meto Vakarų Europos valstybių). Tai buvo sukurta būtent teisės aktų, kuriuos per šį raidos etapą priėmė LR teisėkūros institucijos, pagrindu.. Lietuvoje ištisai vadovautasi nacionaliniais taisės aktais, tapr kurių ypatingai svarbios Lietuvos valstybės konstitucijos. Politinės to meto sąlygos Lietuvoje ir aplink ją pasižymėjo nepaprastu demokratinių jėgų pakilimu. Visos šios aplinkybės turėjo lemiamą įtaką nuolatinės Lietuvos konstitucijos pobūdžiui.Sudaryta iš preambulės ir 15 skyrių, suskirstytų į 108 str. savo pagrindiniais bruožais atitiko bendrus demokratinių konstitucijų reukalavimus. Preambulėje pažymima, kad ją per savo įgaliotus atstovus priėmė Lietuvos tauta. Lietuvos valstybė skelbiama nepriklausoma demokratine respublika ir deklaruojama , kad suvereni valstybės valdžia priklauso tautai, kuri suprantama , kaip turinčių rinkimų taisę piliečių visuma. Užfiksuotas formalus teisinis konstitucijos prioritetas kitų teisės šaltinių sistemoje. Tai atsispindėjo straipsniuose, nurodančiuose, kad valstybėje neturi galios joks įstatymas, priešingas konstitucijai, bei nustattančiuose ypatingą tvarką jai pakeisti. Konstitucija nesanti tiesioginio veikimo teisinis aktas - privaloma įstatymų leidėjui , one piliečiui ar valstybės institucijai. Keisti ri papildyti konstituciją tegali seimas 4/5 visų atstovų balsų dauguma.. Numatė referendumo galimybę. šIos konstitucijos galiojimo metu nebuvo padaryta nė vieno pakeitimo.Pilietybės teisinis reguliavimas.skelbė Lietuvos pilietybės teisės įgyjimą ir nustojimą, vadovaujantis atitinkamu pilietybės įstatymu.Trukmė, svetimšliams išgyventi lietuvoje 10 metų, nuo 1918 -02-16, natūralizacija įgyti pilietybępirmąjį dešimtmetį tapo neįmanoma.Pilietybės įgyjimas optacija - regalmentuoti keletu tarptautinių susitarimų su rusija, Latvija, klaipėdos krašto konvencija ir kt. Lietuvos pilietybės galima netekti įgyjus kitos valst, pilietybę arba ilgaiu kaip 2 metus gyvenant be užsienio apso ar su negaliojančiu užsienyje. Asmenys, neturintys pilietybės1917 m. gruodžio mėn. deryboms su Rusija breste, tarp Vokietijos vyriausybės ir Lietuvos tarybos atstovų susitarta, kad Vokietija Lietuvai suteiks savarankiškumą, bet pastaroji turės įsipareigoti užmegzti sąjunginius ryšius su pirmąja.Lietuvos tarybos1917 m. gruodžio 11 d. pareiškimas dėl Lietuvos valstybės atstatymoir sąjungos su Vokietija. .Vokietijai delsiant pripažinti Lietuvos nepriklausomybę.Remiantis tautų apsisprendimo teise Tarybos 1918 m.vasario 16 d. pareiškimas dėl nepriklausomos, demokratinias pagrindais sutvarkytos Lietuvos valstybės su sostine Vilniumi atstatymo ir tos valstybės atskyrimo nuo visų valstybinių ryšių, kurie buvę su kitomis tautomis.Vasario 16 Aktas tapo svarbiausiu XXa. Atkurtos Lietuvos valstybės konstitucinę reikšmę turėjusiu aktu. Juo iš esmės rėmiasi moderniosios Lietuvos valstybės buvimas ir visi vėlesnieji – laikinieji laikomi svetimšaliais, gyvenimo Lietyvoje taisykles nustatė 1923 m.Svetimšaliams gyventi įstatymas.Teisinė piliečių padėtis. Kontitucija iškėlė asmenybę ,skelbė ją visuomeninio gyvenimo centru. Konstitucijoje nekalbama apie žmogų, visais atvejais minimos piliečio teisės ir laisvės.Piliečių lygiateisiškumas nepaisant lyties, kilmės , tautybės, tikėjimo. Skelbiamas demokratinių teisių ir laisvių sąrašas: asmens ir buto neliečiamumas, tikėjimo ir sąžinės laisvė, susirašinėjimo slaptumas, žodžio ir spudos, ssusirinkimų ir sąjungų laisvės, peticijų bei įstatymų iniciatyvos teisės.tuo pačiu metu daugumą straipsnių palydėdavo pastbomis apie teisių ir laisvių galiojimą įstatymų ribose pvz. Žodžio ir spaudos laisvė leidžaiam suvaržyti, jei to reikai dorai ar valstybė tvarkai saugoti.. tuo būdu deklaruojama galimybės riboti teises ir laisves tik įstatymo keliu. Svarbiausioms konstitucinėms piliečių teisėms ir laisvėms reglamentuoti naudojami 1919-10-10 Draugijų įstatymas, 1919-11-30 Spaudos įstatymas, 1920-02-21 Susirinkimų įstatymas ir jų pataisymai ir papildymai. Iš esmės prieštaraujant skelbiamai tikėjimo ir sąžinės laisvei konstitucijoje nustatytas privalomas tikybos dėstymas mpokyklose. Ypatingosios padėties atveju Ypatingieji valstybės apsaugos įstatai( spec. įstatymas karo padėties režimui reguliuoti) įtvirtino karo komendantų teisę leisti gyventojams privalomus įsakymus.Aukščiausiųjų valstybės institucijų sistema. Suverenią valstybės valdžią pripažinusi tautai, ją vykdyti konstitucija pavedė Seimui, 2-narei Vyriausybei : Prezidentas + Ministrų kabinetas., teismui. Į primą vietą aiškiai iškėlė parlamentą. Įstatymų leidžiamoji valdžia pavesta Seimui - 1 nerių rūmų nuolatinė atstovaujamoji institucija renkama 3 metams.Teisinę seimo padėtį reglamentavo 1924 m. Seimo statutas. Seimas: leidžia įstatymus, tvirtina valstybės biudžetą ir jo vykdymą, ratifikuoja svarb. Tarptaut. Sutartis, sprendžia karo or taikos klausimus, tvirtina nepaprastosios padėties įvedimą. Prižiūri Vyriausybės darbą. Įstatymų iniiatyvos subjektai 25 tūkst. Turinčių Seimo rinkimų teisę piliečių, ministrų kabinetas ir Seimo atstovai. Teisė skelbti Seimo priimtus įstatymus priklausė Respublikos prezidentui - 21 d. nuo tam tikro teisės akto gavimo. Per tą laiką galėjo grąžinti seimui pakartotinai svarstyti, tokį įstatymą Seimui vėl priėmusabsoliučia atstovų balsų dauguma, Prezidentas privalėjo jį skelbti. Seimas prižiūri vyriausybės darbus teikdamas paklausimus ir skirdamas revizijas. Ministrų kabinetas solidariai atsakė už bendrą Vyriausybės politiką, o kiekvienas ministras - už savo darbą. Respublikos prezidentą rinko seimas 3 metams. Formaliai prezidentui uteiktos reikšmingos teisės : pagrindinis valstybės sutarčių reprezentantas, galėjo dalyvauti Ministrų kabineto posėdžiuose, skirti aukštus pareigūnus,vadovauti ginkluotosioms pajėgoms, skelbti nepaprastąją padėtį ir kt., tačiau faktiškai Prezidentas nebuvo įtakinga politinė figūra. Prezidento mandato gavimas iš Seimo bei visiškas kadencijų sutapimas darė Prezidentą priklausomą nuo Seimo, ribojo jo savarankiškumą. Be to 2/3 atstovų balsų daugumą Seimas galėjo nušalinti Prezidentą nuo pareigų arba iškelti jam baudž. Bylą.Ministrų kabinetas ( ministras pirmininkas ir ministrai) traktuojamas kaip bendrosios kompetencijos valst. Organas. Konstitucija nedetalizuodama kabineto kompetencijos, skelbė, kad kabinetas vykdo respublikos konst-ją ir įstatymus, veda vidaus ir užsienio politiką, saugo respublikos teritorijos neliečiamybę ir vidaus tvarką. Visi prezidento aktai įsigaliodavo tik juos konrasignavus Ministrų kabineto atstovui.

Teismas. Ankstesnėse laikinose konstitucijose nebuvo užsimenama apie teismus. Pagal šią konstituciją teismas 1)priima sprendimus vadovaudamasis tik įstatymu.2) teismo sprendimai daromi LR vardu. 3)keisti ar naikinti teismo sprendimus gali tik teismas. Teismas visiems piliečiams lygus.karius dėl tarnybos nusikaltimų teisia tam tikri teismai. Ypatingieji teismai steigiami tik karo metu.Rinkimų teisė. Seimo rinkimai vykdomi visuotiniu, lygiu, tiesioginiu ir slaptu balsavimu, taikant proporcinę rinkimų rezultatų nustatymo sitemą. Rinkti galėjo piliečiai ne jaunesni kaip 21 metų, o būti išrinktais ne jaunesni 24 metų.Savivaldybės.Kai kurioms ūkio sritims suteikiama tam tikra savivalda, ją įgyvendinančios institucijos turi bendradarbiauti su valst. Valdžia, norminant ūkio gyvenimą. Ši nuostata įgyvendinta sukūrus Prekybos ir pramonės bei žemės ūkio rūmus. Teritorinuose administraciniuose vienetuose vietos reikalams tvarkyti numatyta konstruoti vietos savivaldybes. Jomis buvo valsčiaus taryba ir viršaitis. Apskritiezs taryba ir valdyba, miesto taryba ir burmistras. Didžiausią rekšmę pagal 1921 m. savivaldybių rinkimų įstatymą turėjo valsčių tarybų rinkimai, nes tik jas rinkėjai rinko tiesiogiai. Aukštesnių apskričių - tarybų narius turėjo savo posėdžiuose rinkti valsčių tarybos.Konstitucinė Klaipėdos krašto padėtis. Pagal valstybės santvarkos forma lietuva - initarinė valstybės, bet į jos sudėtį įėjo autonominis Klaipėdos kraštas.Klaipėdos krašto autonomijos ribas nustatė 1924 m. konvencija dėl klaipėdos teritorijos ir jos priedėliai - Klaipėdos teritorijos statutyas, Klaipėdos uosto ir Tranzito statutai. Klaipėdos kraštas oficialiai tapo Lietuvos valstybės dalimi, nors centrinės Vyriausybės teisės jame buvo ribotos. Pagal konvenciją kraštas sudaro teritorinį Lietuvos valstybės vienetą, besinaudojantį įstatymų leidybos, teismų, administracijos ir finansų autonomija. Vykdydamos savo galią autonominės Klaipėdos krašto institucijos turėjo laikytis bendrųjų Lietuvos konstitucijos principų. Aukščiausiomis autonominėmis klaipėdos krašto institucijomis buvo Seimelis ir Direktorija. Seimelis - atstovaujamoji institucija renkama 3 metams. Vyriausybei krašte atstovavo gubernatorius. Prie seimelio kaip patariamoji institucija ekonominiais ir finansų klausimais veikė Ekonominė taryba. Direktorija sudaroma 2 etapais - gubernatorius skyrė pirmininką, šis kitus 4 Direktorijos narius. Direktorija prižiūrėjo viso krašto administraciją. Guberbatorių skyrė LR Prezidentas. Gubernatorius galėjo sušaukti seimelį nepaprastąjai sesijai, baigti ir atidėti jo sesijas, paleisti pirma laiko. Apskričių savivaldybės institucijos buvo apskričių seimeliai - apskrities viršininkas + gyventojų renkami seimelio naraiai.1926 m. gruodžio 17 d. įvykus perversmui visoje Lietuvos teritorijoje įvesta karo pdėtis galiojo ir klaipėdos kraštui, o jai vykdyti iš centro buvo skiriamas karo komendantas.Posūkis į autoritarizmą. 1928 m. konstitucija.1926-12-17 valstybės perversmas įvyko be pasipriešinimo. Tačiau tai buvo konstitucinės santvarkos Lietuvoje žlugimas. Po perversmo užėmusioms valdžią jėgoms 1922 m. konstitucija netiko, todėl nuspręsta konstituciją taisyti. Apie teisėtą, pačios konstitucijos nustatytą jos taisymo tvarką, panaudojant Seimą šįsyk nebuvo kalbama. Vyriausybė nuėjo lengviausiu keliu: 1928m. gegužės 25 d.oficialiai paskelbtas Prezidento dekretuotas dokumentas Lietuvos Valstybės Konstitucija. Tačiau buvo įtraukta nuostatą, kadji ne vėliau kaip per 10 metų bus patikrinta referendumu.Pakartojo daugelį 1922 m. konst-jos nuostatų. Tačiau savo esme abi konst-jos labai skyrėsi. Būdingiausias skirtumas - vykdomosios valdžios, pirmiausiai prezidento galių išplėtimas, autoritarinių elementų į valst. Valdymą įdiegimas, tuo pat metu išsaugant pagrindinių demokratinių institutų regimybę ( parlamentarizmo). Atsisakyta Prezidento rinkimų seime, jam rinkti numatyta speciali rinkikų kolegija(ypatingieji tautos atstovai). Rinkimų tvarką nustatys spec. įstatymas. Prezidento kadencija - 7 metai. Prezidentas netik Vyriausybės ( vukd. Valdžio), bet ir aktyvus įstatymų leidžiamosios valdžios subjektas.. Svarbiausia Prezidento teisė- tarp seimo sesijų vykdyti pačiam seimo funkcijas: leisti įstatymus, tvirtinti valst. Biudžetą bei jo vykdymą, ratifikuoti tarptaut.sutartis, kelti ministrams dėl valstybės išdavimo ar tarnyb. nUsikaltimo baudž.bylas.Seimas nebėra nuolat dirbanti institucija, dirba kasmet šaukiamomis 2 sesijomis, kurios abi galėjo trukti iki 6 mėn.. Prezidentas gavo teisę savo iniciatyva (arba 3/5 seimo atstovų pasiūlius) sušaukti Seimo neeilinę sesiją. Taip pat jis galėjo baigti sesijas, paleisti Seimą pirma laiko. Pirmam seimui sušaukti jokių terminų nenumatoma. Faktiškai seimas buvo sušauktas po 10 metų pertraukos.Prezidento įstatymams nenumatytas veto, tuo tarpu Seimo priimtiems įstatymamsveto pavestas prezidentui, kurį seimas galėjo įveikti ne mažesne kaip 2/3 balsų dauguma.Nuo Prezidento priklausė ir Ministrų kabinetas. Prezidentas gavo teisę pats skirti ir atleisti ministrą pirmininką, o jo teikimu ir kitus ministrus.taip pat paleisti visą kabinetą ar atskirus ministrus.. Pastaruoju atveju Ministrų kabineto atstovo kontrasignacijos prezidento aktams nereikėjo. Buvo reikalaujama, kad kabinetas turėtų Seimo pasitikėjimą, tačiau nepasitikėjimui pareikšti būtina 3/5 Seimo atstovų dauguma.Seimo rinkimams nustatyti tie patys visuotinio, lygaus, tiesioginio ir slapto balsavimo bei proporcinės rinkimų sistemos reikalavimai, tačiau amžiaus cenzas rinkėjams - 24 metai, renkamiesiems - 30 metų. Pagalbinė įstatymų leidime institucija - Valstybės taryba (sudaryta iš specialistų).1928 m. konstitucija vienas pirmųjų Europoje konstitucinių aktų, pasukusių nuo demokratijos į autoritarizmą.Naujo požiūrio į valstybę ir visuomenę įtvirtinimas 1938 m. Lietuvos konstitucijoje.Delsimas sušaukti seimą lietuvą pavertė valstybe su vienpartine sistema. Nesant parlamento rinkimų ir valdžią monopolizavus tautininkams, kitos politinės partijos neteko galimybės atlikti svarbiausią savo funkciją - siekti valdžios. Oficialai vienpartinė sistema įgyvendinta, kai 1936 m. vasario 6 d. vidaus reikalų ministras paskelbė uždarąs visas partijas išskyrus tautininkų.1928 m. konstitucija buvo pasenusi ir užuot rengę jos nustatytą 10 metų laikotarpio referendumą imtasi naujos konstitucijos. Priėmė Seimas 1938m. vasario 11 d.Savo turiniu naujas aktas. 21skyrius, suskirstytas į 156 str. Autoritarinio pobūdžio.Lietuvos valstybė respublika, jos priešaky - Prezidentas, jis vadovauja valstybei. Prezidento rinkimų tvarka ir laikas nepasikeitė. Prezidentas :reprezentuoja valstybę, priima svetimų valstybių atstovus, daro kita kas konstitucijos ir įstatymų jam pavesta. Nurodoma prezidento teisė skirti ir atleisti valstybės kontrolierių ir kitus įstatymo nustatytus pareigūnus. Prezidentas - vyriausiasis ginkl.pajėgų vadas, galėjo skirti ir atleisti kariuomenės vadą.. Jam suteikta teisė skelbti nepaprastąjį metą. Prezidentas, vyriausybei pasiūlius sprendė mobilizacijos, karo ir taikos klausimus. Prezidentas skyrė Seimo rinkimus. Jam suteikta teisė sušaukti seimo sesijas ir nesibaigus laikui jas uždaryti. Taip pat jam suteikta

teisė sušaukti neeilinę sesiją ir nustatyti joje svarstytinus klausimus, taip pat ją uždaryti. Pavesta paleisti seimą išbuvusį 5 metus, taip pat galimybė paleisti seimą anksčiau laiko.Išimtinai seimo kompetencijai konstitucija tepavedė savo statuto bei konstitucijos pakeitimo projekto priėmimą. Apskritai seimas pagal šią konstituciją neturėjo išimtinės įstatymų leidybos teisės - jam nesant įstatymus leidžia Prezidentas. Seimui pavesta svarstyti ir priimti tik įstatymų projektus, kurie įstatymais tapdavo tikPrezidentui juos patvirtinus ir paskelbus. Per 30 dienų prezidentas galėjo įstatymą grąžinti Seimui pakartotinai svarstyti. Seimui priėmus šį įstatymą prezidentas privalėjo jį skelbti arba paleisti seimą. Tik naujai išrinktas seimas galėjo įveikti prezidento veto.. Panaši procedūra vetuojant Seimo priimtą konstitucijos pakeitimo projektą. Prezidentas naudojosi teise ratifikuoti tarptautines sutartis. Taip pat jam pavesta tvirtinti seimo priimtą valst. Biudžetą, tačiau seimo nesant arba nepriėmus, Vyriausybė galėjo tiesiogiai teikti prezidentui tvirtinti.Vyriausybę sudarė jau tik Ministras pirmininkas ir ministrai, pavadinti ministrų taryba, o prezidentas į vyriausybės sudėti neįtrauktas ( kaip 1922m. ir 1928 m. konst-se). Ministrą pirmininką ir jo teikimu ministrus skyrė ir atleido prezidentas. Prezidento kompetencijoje sutikimas kelti dėl tarnybinio nusikaltimo bylą ministr. Pirmininkui, ministrams, valst. Kontrolieriui. Tokiems Prezidento aktams nereikėjo Vyriausybės atstovo kontrasignacijos. Tuo išplėstos valst. Vadovo galios. Vyriasybė menkai tepriklausė nuoi Seimo - apie seimo pasitikėjimą vyriausybe neužsimenama.Suteikusi plačias teises prezidentui konst-ja nustatė, kad jis neatsako už savo galios veiksmus, o už kitus veiksmus taip pat negali būti traukiamas kol vadovauja valstybei. Pajungdama prezidentui ne tik vyraisybę, bet ir seimą, atsisakė valdžių paskirstymo. Netaikytina teismui. Teismas skelbiamas nepriklausomu.Apibūdinant piliečio ir valstybės santykius pirmenybė teikiama valstybei.Pilietybė įgyjama gimimu, jungtuvėmis ar kitu šeimyniniu ryšiu, taip pat optavimu ir atgavimu. Piliečiu galėjo tapti apsigyvenęs Lietuvoje lietuvis nenustatant terminų, iš nelituvi - išgyventi 10 metų. Numatytos įstatymu nustatyti dvigubos pilietybės negalimumo išimtys. Pilietybės netekimas negyvenimas Lietuvoje 2 metus ir už veikmus prieš valstybės saugumą leista pilietybę atimti. 1939 m. įsigaliojo naujas piliertybės įstatymas.Juo natūralizacijos sąlygos sugriežtintos.Piliečių teisės ir pareigos- pilietis įpareigotas naudojimąsi savo teisėmis derinti su valstybės tikslais ir jiems paklusti. Tik po to išvardintas taisių ir laisvių sąrašas: sąžinės laisvė, asmens ir buto neliečiamumo, susižinojimo paslaptis, kilnojimosi, visuomeninio veikimo( sujungtos spaudos draugijų ir susirinkimų, kurias valstybė įsipareigojo saugoti, tačiau žiūrėti , kad nebūtų veikiama valstybei kenksminga kryptim), peticijos laisvė. Visuomeninio darbo valdybos įstatymas, pagal kurį ministrui pirmininkui pavestaprižiūrėti žodinę agitaciją, spaudą, sąjungas meną, kino filmų cenzūra. Po metų šio funkcijos perduotos VRM Spaudos ir draugijų skyriui. Nepaprastosios padėties įvedimas sustabdo visas konstitucines piliečių teises ir laisves ( išskyrus sąžinės laisvę).Tautos ūkis. Valstybės įsipareigojimas saugoti nuosavybės teisę - tai reiškė, kad nuosavybė vertinama ne kaip asmens teisė, o kaip bendros ūkio sistemos dalis.. asmuo įpareigotas savo asmeninį savininko interesą derinti prie valstybės intereso.. Verslo sritims nustatyta funkcinė savivalda, bet valstybė prižiūri ūkio ir jo įmonių veiklą. Taip pat numatyta aktyvi valstybės pozicija šeimos, motinystės, švietimo, darbo, socialiniop aprūpinimo dalykuose - tuo atsisakant liberalizmo pažiūrų.Administracinė teisė.Menkai išplėtota. Administr.teisei priskirtos nuostatos išsklaidytos atskiruose aktuose.Administracinis teritorinis sutvarkymas. 1919-06-26 apskričių sienų ir jų centrų įstatymas, jame nurodyti 31 apskrities centras ( išskyrus Klaipėdos kraštą), įvardyti 20 apskričių valsčiai, dėl likusių nurodant, kad jų sienos bus nustatytos vėliau po okupacijos. 1933 m. Apskričių ir valsčių sąraše nurodytos 20 apskričių, jų teritorija suskirstyta į 249 valsčius. Atgavus vilniaus kraštą 1939 m. papildyta dar 3 naujomis apskritimis. Klaipėdos kraštas suskirstytas į 3 apskritis.Administracinis aparatas. 1. Ministrų kabinetas. Aukščiausioji valdžia savo funkcijas vykdė per centrines valdymo institucijas -Respublikos prezidentą, Ministrų kabinetą ir ministerijas. Faktiškai centrinės galios - Ministrų kabinetas, tačiau hierarchijos viršūne laikytas prezidentas. Ministrų kabinetas traktuojamas kaip bendros kompetencijos valst. Institucija ( skirtingai nei prezidentas). Ministrai už atitinkamą vadovavimą šakai atsakingi politiškai Seimui, baudž.tvarka - Vyriausiajam tribunolui. Jie galėjo priimti vykdomuosius sprendimus, skelbti administracinius aktus, skirti atleisti daugelį tarnautojų. Ministerijų centrinis aparatas paprastai skirstomas į departamentus. Ministerijų sąrašas pradžioje nuolat kaitaliojosi , vėliau nusistovėjo. 8 ministerijos išvardintos 1924 m. įstatyme Ministerijų kabineto etatai. 3 ministerijos Finansų (valstybės įplaukomis rūpinosi jos Mokesčių departamentas), Žemės ūkio ir Susisiekimo rūpinosi Lietuvos valstybės ekonominės politikos rengimu ir įgyvendinimu. Be jų buvo Vidaus reikalų ( vadovavo viešosios tvarkos apsaugai, kovai su nusikaltamumu, vietiniam valdymui, prižiūrėjo vietos savivaldybes, rūpinosi sveikatos ir socialine apsauga, statybų prižiūra, tikybos reikalais) Teisingumo ( vadovavo teismų sistemai, prokuratūrai, notariatui ir kalinimo vietoms), švietimo, Krašto apsaugos (svarbi karinė valdymo žinyba, krašto apsaugos ministras - visos kariuomenės viršininkas, jam tiesiogiai pavaldūs kariuomenės vadas,ir kai kurie kiti aukštieji pareigūnai, kariuomenės vadui pavestas karinis ginkluotųjų pajėgų rengimas ir vadovavimas karinėms operacijoms, Lietuvos teritorija suskirstyta į 3 karines apygardas, ginkluotosios pajėgos sudarytos iš kadrinės kariuomenės,naujokų rezervo, atsargos ir apsaugos) ir Užsienio reikalų (1919-1920 m. siekiama tarptautinio Lietuvos pripažinimo vėliau veikla tapo įvairesnė - įgyvendinti valstybės užsienio politiką,ekon. Ryšius su užsienio valst, konsuliniai reikalai). Valstybės kontrolierius , savarankiška, nepriklausanti nuo Ministrų kabineto valstybės valdymo institucija valstybės kontrolei tvarkyti. Klaipėdos krašto ir Vilniaus krašto administracija (pavesta rūpintis švietimu, sveikata, socialine apsauga, viešąja tvarka ir pan.)Privatinė teisė.Šaltiniai.Naudojamasi svetimais privatinės teisės kodeksais. Plačiausiai receptuoti bendrieji buvusios Rusijos imperijos privatinei teisei skirti įstatymai. Rusijos imperijos įstatymų sąvado X tomo 1 dalis tapo LR civiliniu kodeksu. Liertuvos Užnemunėje galiojo 1804 m. prancūzų Civilinis kodeksas - klasikinės civilinės teisės kodifikacija ( visų lygybės įstatymui principas), taigi buvo kitokio pobūdžio nei rusų. Prancūzijos civilinis kodeksas 1808 m.prekybos kodeksas, kartu su hipotekai skirtais 1818 ir 1825 m. įstatymais, 1825 m. iš naujo parengta Lenkijos karalystės civilinio kodekso 1 knuga ir 1836 m. santuokos įstatymas- pagrindiniai tarpukaryję galioję Lietuvos užnemunėje įstatymai. Vilniaus krašte užgrobus lenkams formavosi Rytų žemių teisė. Po 1939 m. greta Lietuvoje susiformavusios teisės vilniaus krašte galėjo būti naudojami Lenkijos Rytų žemių civilinės teisės nuostatai. 1923-1939 m. Klaipėdos krašte tarptautinio

teisės akto 1924 m. konvencijos ir jos priedėlių nustatyta, kad civilinė ir prekybos legistacija priklausanti vietos institucijų kompetencijai - paliktas galioti 1900 m. Vokietijos civilinis kodeksas - tiems laikams šiuolaikiškaiusias ir moderniausias, besiremiantis klasikiniais civilinės teisės principais, taip pat liko galioti Vokietijos Prekybos kodeksas kiti Vokietijos ir prūsijos teisės šalstiniai. Teisės partikuliarizmo įveikimo būtinumas ir reikšmė - teisės margumas skatino dažnai sunkiai sprendžiamas kolizijas. Darydamas receptuotų civilinių ir prekybos įstatymų pakeitimus, Lietuvos įstatymų leidėjas daugiausia nivelizavo plačiausiu mastu naudotus rusų imperinius įstatymus. Mažiausiai novelizuoti liko pabaltijo gubernijų civiliniai įstatymai. Akivaizdų poveikį darė ir tarptautinia teisiniai dokuemntai 1938 m. Lietuvos Latvijos, estijos sudarytos konvencijos vekselių ir čekių įstatymams suvienodinti. Tarp privatinės teisės šaltinių buvo taikomas paprotys pagal rusijos teisę reguliavo daugelį valstiečių teisinių santykių - paveldėjimo ir globos santykius, taip pat sprendžiant smulkius turtinius ginčus. Svarbi taip pat teismų praktika.Civilinio teisinio santykio subjektai greta fizinių asmenų pripažino ir juridinius asmenis, turėjusius teisę įgyti ir perleisti turtą, gauti paveldėjimą, sudaryti sutartis ir atsakyti teisme. Juridinio asmens statusą turėjo visų rūšių bendrovės. Juridiniam asmeniui atsirasti reikalaujama, kad jis nustatyta tvarka būtų pripažintas valstybės. 1924 m. priimtas akcinių bendrovių įstatymas.Daiktinės teisėsbruožai. Nuosavybės teisės amžinumas ir paveldimumas. Kai valstybei naudinga, nekiln. Turtą galima nusavinti, laikinai paimti 1922 m. Įstatymas dėl atlyginimo už priverčiamą nekilnojamųjų turtų nusavinimą. Nusavybė laikoma visiškąja. Nevisiškoji laikoma, kaisavininko teisę valdyti , naudoti ir disponuoti ribojo pašalinių asmenų turimos teisės ; servitutų teisė ir kt. nuosavybės teisė įgyjama tik įstatymų nustatyta tvarka.Prievolių teisė. Rusijos civiliniai įstatymai reglamentavo prievoles kylančias iš žalos padarymo( deliktų) ir kylančias iš sutarčių.Asmuo tyčia ar ne padaręs nuostolius turėjo atlyginti.Tėvai atsakingi už mažamečius vaikus, samdytojai už jų pavedimu samdytojų atliktus veiksmus, gyvulių laikytojai už jų padarytą žalą. Sutartys galėjo būti sudaromos namine tvarka žodžiu ir raštu ir notarine forma. Reglamentuojamos pirkimo - pardavimo suratys. Esminė sąlyga - šalių susitarimas sumokėti pinigus. Turto nuomos sutartyje turėjo būti nurodytas nuomos objektas, terminas ir atlyginimo dydis. Labai paplitusi buvo žemės nuoma. Nakilnojamojo turto, jūtų , upių laivų nuomos sutartys turėjo būti sudaromos raštu, kito turto nuomos sutartims užteko žodinio susitarimo.Lietuviški Civilinių įstatymų pakeitimo įstatymai draudė didesnes nei 12 proc. Metines palūkanas pagal paskolos sutartis. Kai palūkanų dydis nebuvo nurodytas kreditorius turėjo teisę reikalauti iš skolininko iki 6 proc.per metus.Samdos sutarčiai reglamentuoti išleista keletas įstatymų.drausta samdyti paauglius, jaunesnius nei 14 metų, draudžiamas moterų ir 14-16 metų paaiglių nakties darbas. Samdiniams išdirbusiems 1 metus, nustatytos kasmetinės 12 darbo dienų atostogos( mokamos). Klaipėdos krašte ir užnemunėje sutarčių vykdymą buvo numatyta užtikrinti nekiln.turto įkeitimu ( hipoteka).. specialūs įstatymai reglamentavo savitą skolos (kredito) raštą - vekselį.Santuokos ir šeimos teisė. Iš esmės laikomasi šeimos teisės principų, įtvirtintų Rusijoje. Vienintele santuokos forma - bažnytinė santuoka. Civilinė metrikacija galiojo tik Klaipėdos krašte. Santuokinis amžius vyrams 18 metų, moterims 16. Įsatymai draudė tuoktis be tėvų, globėjų leidimo. Galimybę santuoką pripažinti negaliojančia įstatymas ribojo , galima tik šiais pagrindais: nebuvo sutuoktinių laisvo sutikimo, neturėta nustatyto amžiaus, artimas giminystės, svainystės ryšys, nepanaikinta ankstesnė santuoka ir kt. vyras oficialiai laikytas šeimos galva. Sutuoktiniu drauge gyvenimas pripažįstamas nepakeliamu, jei antrasis su juo ar vaikais žiauriai elgiasi, sunkiai įžeidžia. Turtiniams sutuoktinių santykiams būdingas vyro ir žmonos turto atskirumas. Užnemunėje žmonos turtą valdė vyras.Paveldėjimo teisė. Įtvirtino nuosavybės šventumą ir nepajudinamumą ir po savininko mirties. Pripažino paveldėjimą tiek pagal testamentą, tiek pagal įstatymą. Oficiali galia pripažįstama ne tik notariniam, bet ir naminiams testamentams. Naminį surašant palikėjo ranka 2 liudytojai, ne palikėjo ranka - 3 liudytojai., testatoriui turint sveiką protą ir tvirtą atmintį. Savižudžių surašyti testamentai pripažįstami netikrais.Mirusiam palikus gimininį turtą ar nepalikus testamento paveldėtojus nurodė įstatymas.Artimiausią paveldėjimo teisę turėjo žemutinės eilės giminaičiai, jei jų nebuvo - šalutinės.Baudžiamoji teisė.Šaltiniai.1903 m. Rusijos baudžiamasis statutas. 1918 m. Laikinasis Lietuvos teismų ir ir jų darbo sutvarkymo įstatymas. Išleista per 30 įstatymų, skirtų pakeisti ir papildyti kai kuriuos Baudž. statuto straipsnius.1919 m. ypatinagas valstybės apsaugos įstattymas, rinkimų laisvės apdraudimo įstatymas, 1924 m.Tranzito taisyklės, Muitinių įstatai. 1928 m.Lygtinio nuteisimo įstatymas. 1929 m. emigracijos įstat.,ir kt. Klaipėdos krašte galiojo 1871 m. Vokietijos Baudžiamasis kodeksas,. Taip pat liko galioti Vokietijoje ir Prūsijoje išleisti baudžiamieji pridedami įstatymai.Bruožai. Nusikaltimas - kiekviena žmogaus veika, kuri ją darant buvo draudžiama baudž.įstatymu. ir už kurią nustatyta bausmė. Nusikalstamos veikos suskirstytos į 3 grupes: 1)už kurias numatyta mirties bausmė, sunkiųjų darbų kalėjimas vadinami didiausiais nusikaltimais2)tvirtovės ar paprasto kalėjimo bausmė - tiesiog nusikaltimais.3)areštas arba piniginė gauda - nusižengimais. Būtinas nusikaltimo požymis- kaltė.Kaltės formos - tiesioginė ir neties.tyčia ir neatsargumas.fiksuota veikos, padarytos privartya, atsitiktinumo nebaudžiamumas. Aptartos nusikaltimo padarymo statijos. Skiriant bausmę atsižvelgiama į kaltųjų asmenų dalyvavimo padarant nusikaltimą mastą. Asmenys , dėl fizinių trūkumų ar psichikos sutrikimų nagalėję suprasti savo veiksmų reikšmės ir valdyti savo elgesio laikomi nepakaltinamais. Taip pat laikomi nepilnamečiai nuo 10 iki 17 metų. Įstatymas numatęs bausmių sistemą nustatė jų 4: sunkiųjų darbų kalėjimą, paprastą kalėjimą, areštą ir piniginę baudą. Paskelbtas mirties bausmės panaikinimas. Karo padėčiai galiojant mirties bausmės neatsisakyta 1939 m. ją leista taikyti už nusikaltimusnumatytus skyriuje “Valstybės išdavimas”1940 m. - kai kuriais kvalifikuoito nužudymo ir plėšimo atvejais. Bausmės santykinai apibrėžtos , nustatant minimalią ir maksimalią. Klaipėdos krašte leista taikyti mirties bausmę, drausmės kalėjimą, tvirtovės areštą, areštą, piniginę baudą. Paaugliai nuo 10-14 metų vietoj mirties bausmės ir arešto atiduodami į drausmės įstaigas. Nusikaltimai visuomenei. 1934 m. Tautai ir valstybei saugoti įstatymas numatė 3 nusikaltimų sudėčių grupes:1)kurstymas2)sambūris kaip neteisėtas minios susibūrimas3) dalyvavimas nusikaltamose sąjungose. Esant nepaprastąjai padėčiai, grėsmę valstybės saugumui galėjo kelti įvairios veikos. Be to prie nusikaltimų visuomenei priskirti pinigų ir piniginių ženklų padirbimas,suklastojimas, nusikaltimas tikybai, šeimos teisėms ir kt.Nusikaltimai asmeniui. Atsakomybė už nusikaltimus asmens gyvybei ir sveikatai, laisvei , dorai, garbei. Sunkiausiu laikomas nužudymas už kurį sunkiųjų darbų kalėjimas ne trumpiau kai 8 metams.klaipėdos krašte už sąmoningą nužudymą numatyta mirties bausmė. Už tėvo ir motinos nužudymą - sunkiųjų darbų kalėjimas iki gyvos galvos. Kiti nužudymo kvalifikuotieji požymiai - giminaičio, vyro, žmonos, brolio ,

sesers, kunigo einančio pareigas, ir taip toliau. Numatyta atsakomybės už kūno sužalojimą, smurtą asmeniui. Nusikaltimu pripažįstama dvikova ir kt. Nusikaltimai nuosavybei. Vienos iš svarbiausių- nuosavybės apsaugos nuostatos. Skiriama:1) paprasta vagystė- numatytas kalėjimas ne trumpiau kaip 3 mėn.2) kvalifikuota vagystė- sunkių darbų kalėjimas iki 8 metų. Numatyta per 20 kvalifikuotos vagystės rūšių. Be to nemažai kitų turtinių nusikaltimų sudėčių : plėšimas, prievartavimas, pasisavinimas ir kt.X Tema. Teisė Lietuvos okupacijų ( 1940-1990 m. ) laikotarpiu.Lietuvos okupacija ir aneksija.1940-1941 m. -vieni tragiškiausių Lietuvos istorijoje. Šalis atsidūrė dviejų totalitarinių valstybių-Sovietų sąjungos ir hitlerinės Vokietijos-ekspansijos epicentre. Nusikalstami Sovietų sąjungos ir Vokietijos 1939 m. rugpjūčio 23 d. ir rugsėjo 28 d., sandėriai, du agresoriai siekė užgrobti keleto suvenerių valstybių teritorijas, Lietuva išnyko iš politinio Europos žemėlapio. Prasidėjus II-ajam pasauliniam karui, jau po keletos dienų Sovietų sąjunga, naudodamasi tuo, kad raudonoji armija iš lenkų atėmė Vilniaus kraštą, 1939-10-10 d., savitarpio pagalbos sutartimi grąžino jį Lietuvai, už tai išsireikalaudama teisę jos teritorijoje dislokuoti sovietines karines bazes. 1940-06-14 d., Maskvos ultimatomas Lietuvos Vyriausybei, kuriuo pareikalauta sudaryti naują vyriausybę, įsileisti į savo teritoriją papildomą sovietų karinį kontingentą ir atduoti teismui, iškėlus niekuo nepagrįstus kaltinimus. Visi trys reikalavimai buvo nesuderinti su jos suverenumu. Nesaulaukęs vyriausybės paramos savo siūlymui atmesti Maskvos reikalavimus, prezidentas A. Smetona nutarė pasitraukti į užsienį, jį liko pavaduoti ministras pirmininkas A. Merkys.1940-06-15 d., SSRS armijos peržengė Lietuvos sieną. Lietuvos valstybė buvo okupuota. Sovietų planams Lietuvoje įgyvendinti, visuomenei buvo paskelbtas komunikatas. Jame buvo aiškinama, kad prezidento išvykimą vyriausybė vertina kaip jo atsistatydinimą ir tuo pagrindu Ministras Pirmininkas imasi eiti prezidento pareigas. 1940-06-17 d., prezidento pareigas ėjęs A. Merkys pasirašė du teisės aktus. Pirmuoju jis paskyrė J. Paleckį Ministru Pirmininku, o antruoju patvirtino V. Dekanozovo numatytą, bet J. Paleckio oficialiai pristatytą naująją Ministrų tarybą. Ši vyriausybė buvo neteisėta, nes einančio Prezidento pareigas A. Merkio konstitucinės galios buvo mažesnės negu Prezidento ir jis neturėjo teisės skirti Ministrą Pirmininką. Po to A. Merkys atsistatydino ir Respublikos Prezidento pareigas perėmė J. Paleckis, o Ministro Pirmininko V. Krėvė-Mickevičius. 1940-06-27 d., buvo paleistas Seimas. O nesant Seimo, teisė pačiam leisti įstatymus pereina šalies Prezidentui. Tokiais įstatymais jau pirmosiomis dienomis prie policijos nuovadų įsteigta milicija, pertvarkyta Lietuvos kariuomenė, likviduota šaulių sąjunga ir karo komendantų institutas ir t.t. Maždaug per vieną mėnesį šitokiu būdu išleista per 40 įstatymų, kurie kaip ir ankščiau buvo skelbiami “valstybės žiniose”. Su nuoroda į atitinkamus 1938 m. Konstitucijos straipsnius buvo daromi vyriausybės sudėties pakeitimai, pakeistas valstybės kontrolierius, keičiami viceministrai ir kt. aukštieji valdininkai. Remiantis kai kuriais senais įstatymais ( Draugijų, Spaudos )nutraukta vienintelės buvusios legalios politinės partijos-Lietuvių tautininkų sąjungos, kitų visuomeninių organizacijų veikla, legalizuota komunistų partija ir jos spauda..Siekdamas viską pavaizduoti taip, lyg pati tauta atsisako nepriklausomybės, pagrindinį vaidmenį, įteisinant Lietuvos inkorporavimą į SSRS, sovietinis scenarijus pavedė vadinamajam liaudies seimui. Specialiai parengtas Liaudies seimorinkimų įstatymas, paskelbtas 1940-07-06 d., numatė slaptą balsavimą.Sovietinė teisė Lietuvoje 1940-1941 m. Lietuvos SSR 1940 m. konstitucija ir jos įgyvendinimas.Nuo 1940-08-03 d., kai Lietuva buvo įjungta į SSRS, jos teritorijoje įsigaliojo sąjunginėSSRS 1936 m., konstitucija, plačiai žinoma Stalino konstitucijos pavadinimu.Pirmąjį sovietinį Lietuvos konstitucinį aktą-Lietuvos tarybų Socialistinės Respublikos Konstituciją ( Pagr. Įstatymą )- Liaudies seimas priėmė 1940-08-25. Jos tekstas suskirstytas į 11 skyrių, jungiančių 119 straipsnių.Lietuvos inkorporavimas į Sovietų Sąjungos sudėtį teisiškai buvo įformintas, paskelbiant ją vienu iš Sąjungos subjektų-sąjungine respublika. Pagal SSRS 1936 m., konstitucijos 16 str., kiekvienos sąjunginės respublikos konstitucija privalėjo atitikti SSRS konstituciją. Todėl 1940 m. sovietinė Lietuvos konstitucija buvo surašyta visiškai laikantis Sovietų Sąjungos 1936 m. konstitucijos principų ir apskritai jos teksto. Buvo pakeistas Lietuvos himnas, vėliava ir herbas.Lietuvos, kaip sąjunginės respublikos, santykiai su centru konstitucijoje buvo nustatyti pabrėžtinai laisvi, konfederacinio pobūdžio, pagrįsti visišku Sovietų Sąjungos subjektų suverenumu. Taip pat sąjunginė 1936 m. konstitucija skelbė aiškią federacijos viršenybę savo subjektams.Sovietų sąjungos įstatymai turėjo galią visoms respublikoms, pastarųjų įstatymai, prieštaraujantys sąjunginiams, buvo skelbiami kaip neturintys galios. Nebuvo palikta vietos respublikų konstitucinei kūrybai. Konstitucija skelbė, kad Lietuvos TSR politinį pagrindą sudaro Darbo žmonių deputatų tarybos. Konstitucijoje nustatyta, jos aukščiausiasis valstybės valdžios organas Lietuvoje, vienintelis įstatymų leidėjas yra Lietuvos TSR Aukščiausioji taryba, renkama ketveriems metams. Aukščiausiasis vykdomasis ir tvarkomasis valstybės valdžios organas respublikoje buvo Lietuvos TSR Liaudies komisarų taryba, sudaroma Aukščiausiosios tarybos, tai atsakinga ir atskaitinga. Teisingumą, pagal konstituciją, turėjo vykdyti Lietuvos TSR Aukščiausiasis teismas, apskričių ir liaudies teismai, taip pat specialūs SSRS teismai, steigiami Aukščiausiosios tarybos, apskričių teismai-apskričių Darbo žmonių deputatų tarybos; tik liaudies teismai turėjo būti renkami visuotinais rinkimais trejiems metams. Ypatinga vieta teisingumo vykdymo organizacijoje skirta prokuratūrai, vadovaujamai respublikos prokuroro, kurį septyneriems metams skyrė Sovietų Sąjungos generalinis prokuroras.Konstitucija skelbė Lietuvą esant socialistine darbininkų ir valstiečių valstybe, konstatavo dvarininkų ir kapitalistų valdžios nuvertimą ir proletariato diktatūros įvedimą.Konstitucijos tekstas buvo paskelbtas paskutiniajame “Vyriausybės žinių” numeryje. Toliau įstatymai, įsakai, vyriausybės nutarimai ir potvarkiai buvo skelbiami “Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Vyriausybės nutarimų ir potvarkių rinkinyje”.Po Lietuvos SSR Konstitucijos priėmimo, faktiškai iki 1940 m. pabaigos, buvo panaikintos visos nepr. Lietuvos laikų valstybės valdžios institucijos ir įvestas sovietinis valdžiosmodelis, įdiegta sovietinė politinė sistema. Liaudies seimas pasivadino LSSR Laikinąja Aukščiausiaja taryba, kol bus išrinkta nuolatinė. 1941 m. pradžioje organizuoti sovietinės Lietuvos atstovų rinkimai į SSRS Aukščiausiąją tarybą. Organizuojant teismų sistemą, taip pat laikytasi jau ne Konstitucijos, o 1938 m. TSRS, sąjunginių ir autonominių respublikų teismų santvarkos įstatymo. 1940-08-25 d., Lietuvos TSR Aukščiausioji taryba išrinko Aukščiausiąjį teismą. Laipsniškai buvo keičiami įstatymai, reglamentavę įvairias visuomenės gyvenimo sritis, nors svarbiausiais civiliniais, baudžiamaisiais ir kt. teisės šaltiniais kurį laiką išliko nepr. Lietuvoje galioję nacionaliniai ir recepuotieji kodeksai ir kiti teisės aktai. Politinis teisinis

pagrindas organizuoti Lietuvos ūkio gyvenimą pagal sovietinę sistemą buvo Liaudies seimo 1940-07-23 d., priimta deklaracija apie bankų ir stambiosios pramonės įmonių nacionalizavimą. Atskira liepos 22 d. deklaracija visą žemę, jos gelmes, miškus ir vandenis paskelbė priklausančius liaudžiai, t.y. valstybės nuosavybe, ir ją išėmė iš civilinės apyvartos. 1940-08-12 d., priimtas Santuokos įstatymas įtvirtino naujus santuokos ir ištuokos teisinius pagrindus. Nuo šiol bažnytinių jungtuvių apeigų atlikimas neteko teisinių padarinių, pagal tos pačios dienos Metrikų įstatymą įvesta civilinė ne tik santuokos, bet ir gimimų bei mirties aktų registracija. Lietuvos vyriausybės pastangomis buvo panaikinti, pakeisti ar papildyti kai kurie nepr. Lietuvoje galioję baudžiamieji įstatymai. Lietuvai tapus įjungtai į SSRS sudėtį, jos teritorijoje taip pat ėmė galioti sąjunginiai baudžiamieji įstatymai.Lietuvos TSR Aukščiausiosios tarybos Prezidiumo įsakymu nuo 1940-12-01 Lietuvos teritorijoje laikinai įsigaliojo 1922-1926 m. išleisti sovietiniai RSFSR Civilinis, Civilinio proceso, Darbo įstatymų, Santuokos, šeimos ir globos įstatymų, Baudžiamasis ir BP kodeksai. Nuo tada teismo sprendimai buvo vykdomi tik peržiūrėti pagal naujuosius kodeksus ir pripažinti vykdytinais. Pagal BK imta bausti ir už veikas, kodekso skelbiamomis nusikalstamomis, padarytas nepr. Lietuvoje, dar iki sovietinės okupacijos, iš jų ir už tas, kurios nebuvo laikomos nusikalstamomis. Tai reiškė didžiausią teisės principų ir teisingumo paneigimą.Įsibėgėjantį fizinį lietuvių tautos naikinimą nutraukė vokiečių kariuomenės įsiveržimas į Lietuvą, jiems 1940-06-22 d., pradėjus karą su Sovietų Sąjunga.Lietuvos siekiai atkurti valstybingumą ir teisę 1940m. birželio 23 d. sukilimu. Vokiškojo nacių valdymo Lietuvoje įvedimas.Prasidėjus nacistinės Vokietijos ir Sovietų sąjungos karo veiksmams, 1941 m. birželio 21 d. Lietuvoje kilo 7 dienas trukęs ginkluotas sukilimas prieš sovietinį režimą. Lietuviai pirmieji Europoje sukilo prieš sovietinį bolševikų terorą. 1938 m. Lietuvos Konstitucijos pagrindais buvo atkurtas Lietuvos valstybingumas ir paskelbta iš naujo sudarytos Laikinosios vyriausybės sudėtis. Tuo Laikinoji vyriausybė vokiečiams stengėsi parodyti, kad yra nepriklausoma. 1941-07-02 d., Laikinojo Lietuvos Ministrų kabineto nutarimu dėl bolševikinių įstatymų panaikinimo buvo panaikinti sovietinės okupacijos metu Lietuvoje įvesti įstatymai, tarp jų ir LTSR Aukščiausiosios Tarybos Preziudiumo 1940-11-30 d., įsakas “Dėl laikinojo taikymo RTFSR baudžiamųjų, civilinių ir darbo įstatymų Lietuvos teritorijoje” ir “Dėl LTSR teismų sistemos pertvarkymo”. Minėtu 1941-07-02 d., nutarimu buvo atkurti Lietuvos Respublikos įstatymai, galioję iki 1940-06-15 d. Atkūrus LR įstatymus, ėmė atsikurti ir prieš sovietinę okupaciją veikę Lietuvos teismai: Vyriausiasis tribunolas, Apeliaciniai rūmai, apygardos ir apylinkės teismai. Per trumpą laiką visi sovietiniai teismai buvo panaikinti.Vokiečių valdymo įvedimas. 1941-06-25 d., į Kauną įsiveržusi vokiečių kariuomenė nesutiko Lietuvai suteikti nepriklausomybės. Liepos 17 d., Vokietijoje buvo suformuota okupuotų rytinių žemių ministerija, kuriai pavaldi tapo ir Lietuva. Lietuva paversta viena iš keturių vadinamojo Rytų krašto generalinių sričių. Jai valdyti paskirtas generalinis komisaras, rezidavęs Kauną. Lietuvos generalinė sritis buvo suskirstyta į šešias apygardas, kiekvienai vadovavo komisaras. Laikinoji vyriausybė nesutiko tapti vokiečių suplanuotos civilinės administracijos Lietuvoje dalimi. 1941-08-05 d., Laikinoji vyriausybė generaliniam komisarui įteikė Memorandumą apie teisinę Lietuvos būklę. Memorandumą pasirašė Ministras Pirmininkas J. Ambrazevičius ir ministrai.Apie iki 1940-06-15 dd., galiojusių LR teisės aktų, kiek jie neprieštarauja vokiečių administracijos nuostatams ir nėra pakeisti po 1941-06-21 d., Lietuvoje išsaugojimą, praėjus metams, pakartotinai paskelbė jau ir okupacinė valdžia. Liko veikti 1940-08-09 d., Santuokos įstatymas ir Metrikacijų įstatymas. Lietuvoje buvo palikti visi buvę teismai, išsykys vyriausiąjį tribunolą. Potvarkis nelietė valstybinės administracinės, santuokos teisės bei “pramonės teisinės apsaugos srities”nuostatų, kurių galiojimą buvo numatyta sureguliuoti kitais potvarkiais. Buvo suteikta teisė suinteresuotiems asmenims iki 1942-1231 d., paduoti prašymus teismams, kad šie peržiūrėtų galiojančiais sovietinių notarų patvirtintus testamentus. Baudžiamosios jurisdikcijos srityje pageidavimą peržiūrėti sovietinės teisės nuostatais pagrįstą teismo sprendimą galėjo pareikšti ir prokuroras. Nuostoliai, patirti dėl sovietinio teismo sprendimo, nebuvo atlyginami. Lietuvoje greta esamų savų teismų buvo įvesti ir vokiečių teismai. Jie buvo sudedamoji okupacinio režimo dalis ir iš esmės atliko okupuoto krašto gyventojų pasipriešinimo slopinimo funkcijas. Vokiečių teismas turėjo du skyrius: Šiauliuose ir Vilniuje. Vokiečių teismas, kaip ir kiti vokiečių įsteigti teismai, nagrinėdami bylas privalėjo vadovautis reicho teritorijoje galiojusiais įstatymais.Per visą okupacijos laikotarpį vokiečių civilinė valdžia leido įvairius potvarkius, kuriais siekė apriboti Lietuvos teismų kompetenciją, o vokiečių teismų-išplėsti. Vokiečių teismo prokuroras galėjo bet kada pareikalauti iš Lietuvos teismo atsiųsti jam bet kurią bylą susipažinimui. Tai labai ribojo buvusių teismų kompetenciją ir sunkino jų darbą. Lietuvos teismai politinių bylų iš esmės nenagrinėjo, nes jas keldavo tik vokiečių teismai. LR įstatymai su kai kuriomis nacių okupacinės valdžios nustatytomis išimtimis galiojo iki pat antrosios sovietinės okupacijos pradžios. Lietuvos žmonės lengviau pakėlė trejus metus trukusią vokiečių okupaciją, nei vienerių metų sovietinę okupaciją. Nacių valdžia Lietuvoje buvo švelnesnė negu Lenkijoje ir kt.Antroji sovietinė okupacija Lietuvoje 1944-1990 m. Represinio aparato sukūrimas. 1978 m. sovietinė konstitucija. Sovietinės teisės sistema.Civilinės teisės bruožai. Baudžiamosios teisės bruožai.Antroji sovietinė okupacija Lietuvoje 1944-1990 m. Represinio aparato sukūrimas. 1944-07-13 d., sovietinės ginkluotosios jėgos sugrįžo į Vilnių. Sovietinė kariuomenė 1944-07 mėn.-10 mėn., užėmė didumą Lietuvos teritorijos, prasidėjo antroji sovietinė okupacija. 1945 m. sausį buvo užimta Klaipėda, Nida ir kt. Kuršių nerijos gyvenvietės. I-ojo pasaulinio karo pabaiga, padariusi galą nacių priespaudai Europoje, neatnešė laisvės tik Lietuvai ir kitiems Baltijos kraštams. Reokupuotoje Lietuvoje buvo atkurtas Lietuvos SSR 1940 metų konstitucijos galiojimas, atkurtos 1940-1941 m. veikusios sovietinės valstybės institucijos, kartu atnaujinta aneksija. Antroji sovietinė okupacija ir Lietuvos sovietizacija 1944 m. pabaigoje sukėlė lietuvių tautos rezistenciją. 1944-1953 m. Lietuvoje kilo ir vyko visuotinis organizuotas ginkluotas pasipriešinimas sovietinei okupacijai-Lietuvos valstybės savigyna. Sovietinės represijos buvo nukreiptos ne tik prieš ginkluotą pasipriešinimą, bet ir prieš taikius gyventojus. Sovietinės okupacijos metais įvykdyta 13 gyventojų trėmimų.LLKS Taryba 1949-02-16 d., priėmė deklaraciją. Šiame dokumente nuosekliai išdėstytos demokratinės valstybės nuostatos, garantuojančios lygias teises visiems Lietuvos piliečiams. Deklaracijoje numatyta, atkūrus nepriklausomybę, kol bus išrinktas naujas seimas ir priimta nauja konstitucija, vadovautis 1922 m. Lietuvos Valstybės Konstitucija. Valstybinė santvarka-demokratinė respublika. Komunistų partija buvo paskelbta už įstatymo ribų, kadangi jos tikslai nesuderinami su pagrindiniu lietuvių tautos siekiu-

gyventi nepriklausomoje Lietuvos valstybėje. Praėjus 50 metų, Deklaracijos reikšmę Lietuvos valstybės tęstinumui įvertino LR seimas.Ir nors Lietuvos kultūrinis ir technokratinis elitas iš dalies prisitaikė ir pritapo prie sovietinio režimo, bet dėl kylančios rusinimo bangos stiprėjo tautinis lietuvių pasipriešinimas. 1972-03-19 d., beveik reguliariai kas du trys mėnesiai pradėjo eiti pogrindinė “Lietuvių Katalikų Bažnyčios Kronika”.Nuo 1947 m. aukščiausioji politinė valdžia Lietuvoje priklausė LKP CK ir jo biurui. Savo politiką partija įgyvendino per valstybės valdžios institucijas. Tačiau vias bent kiek svarbesnis visuomeninis gyvenimas Lietuvoje ir toliau buvo vairuojamas ir kontroliuojamas iš Kremliaus. Teismų sistemą sudarė liaudies teismai ir respublikos Aukščiausiasis teismas, kaip pirmoji instancija nagrinėjęs svarbesnes bylas ir kaip kasacinė-visas liaudies teismų išnagrinėtas bylas. Lietuvos, kaip sudedamosios SSRS dalies, teritorija priklausė ir karinių junginių karinių tribunolų-veiklos sričiai. Viena iš svarbiausių masinių represijų vykdymo institucijų buvo Ypatingasis pasitarimas, veikęs prie SSRS vidaus reikalų liaudies komisaro, o nuo 1946 m. prie SSRS valstybės saugumo ministro. Pagal vietos saugumo institucijų pateiktą medžiagą jis skelbdavo nuosprendžius. Ypatingojo pasitarimo nutarimu buvo nuteista 16 tūkst. Lietuvos gyventojų, jis sankcionavo beveik 18 tūkstančių gyventojų šeimų ištrėmimą. Mokslininkų paskaičiavimais Lietuvoje neteisingai buvo nuteistas ir ištremtas kas dešimtas gyventojas.Po karo daug kartų buvo keičiamas administracinis teritorinis Lietuvos skirstymas. 1950 m. vasarą sovietinė valdžia įvedė naują Lietuvos administracinį teritorinį skirstymą, kuris tuo metu egzistavo SSRS. Buvo panaikintos apskritys ir valsčiai, o vietoj jų įvestos sritys, rajonai ir apylinkės. 1953 m. Lietuvos skirstymas į sritis buvo panaikintas, išliko dvipakopė valdymo sistema: rajonai ir apylinkės. Sovietinis administracinis skirstymas išliko iki 1995 m.1978 m. sovietinė konstitucija. Po J. Stalino mirties 1953 m. kovą keitėsi padėtis ir Maskvoje ir Lietuvoje. Šalyje prasidėjo naujas politinis kursas-režimo liberalizavimas. Imtasi šalinti šiurkščiausius teisėtumo pažeidimus, plėsti sovietinių respublikų teises. Tačiau nepaisant švelnėjančio režimo, pati sistema liko. 1964 m. rudenį Maskvoje įvykdžius valstybinį perversmą, N. Chruščiovą pakeitė į SSKP konservatyviųjų jėgų statytinis L. Brežnevas. Prasidėjo vadinamasis stagnacijos, arba “brandaus socializmo” laikotarpis. 1977 m. buvo priimta nauja SSRS konstitucija. Tačiau numatyta, kad SSRS galinti spręsti kiekvieną klausimą, kylantį jos teritorijoje t.y. sąjunginėse respublikose. Todėl 1978 m. priimta nauja sovietinė Lietuvos konstitucija-Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Konstitucija-ir vėl kartojo sąjunginės konstitucijos principus ir nuostatas. Konstitucija susidėjo iš preambulės ir dešimties skyrių , suskirstytų į 172 straipsnius. Konstitucijos 2 straipsnyje deklaruojama, kad visa valdžia sovietinėje Lietuvoje priklauso liaudžiai, o tai turėjo reikšti, jog ji remiasi jau ne proletariatu, o turi gerokai platesnį socialinį pagrindą. Valstybės institucijų sistema išlaikė 1940 m. sovietinėje Lietuvos konstitucijoje itvirtintas organizacines formas. Vėl atstovaujamosios valstybės valdžios institucijos sudarė viso valstybinio aparato pagrindą-formavimas kitas valstybės institucijas, jas kontroliavo. Skirsnyje “Rinkimų sistema” pakartoti deklaratyvūs demokratiniai tarybų rinkimų principai-visuotiniai, lygūs, tiesioginiai rinkimai, slaptas balsavimas. Pagrindinės piliečių teisės , laisvės ir pareigos aptariamos antrajame konstitucijos skirsnyje, pavadintame “Valstybė ir asmenybė”.Buvo suformuluotos pilietinės pareigos-laikytis konstitucijos ir sovietinių įstatymų, gerbti socialistinio bendro gyvenimo taisykles, garbingai pateisinti sovietino piliečio vardą ir kt. Sunkėjo ekonominė padėtis, mažėjo pagaminamos produkcijos, didėjo jos kainos, stiprėjo infliacija. Visuomeninio gyvenimo srityje netrukus ėmė reikštis gyventojų abejingumas, žmonių dalyvavimas politiniame ir ūkio gyvenime darėsi vis pasyvesnis. Siekdama įveikti akivaizdžią krizę, Sovietų Sąjungos komunistų partijos vadovybė 9-ame dešimt. Ryžosi imtis valstybinio ir visuomeninio gyvenimo pertvarkymo-“perestroikos”, be kita ko, suteikusios didesnį savarankiškumą sąjunginėms respublikoms. Tai sudarė lietuvių tautos judėjimo už nepriklausomybės atgavimą, už pakartotinį valstybingumo atkūrimą sąlygas.Sovietinės teisės sistema. Sovietinei armijai išstūmus vokiečius iš Lietuvos teritorijos, Lietuva buvo laikoma išvaduota iš okupacijos, bet ir toliau pripažįstama Sovietų sąjungos sudedamąja dalimi.Reokupuotoje Lietuvoje buso atkurtas Lietuvos SSR 1940 m/ Konstitucijos galiojimas, atgavo galias Rusijos Federacijos kodeksai, kurie toliau buvo keičiami ir papildomi. Taigi 1944 m. vasarą Sovietų Sąjunga vėl primetė Lietuvai sovietinę teisės sistemą ir doktriną. Teisė buvo suvokiama kaip valstybės nustatytos ar sankcionuotos elgesio taisyklės. Pagrindiniu teisės šaltiniu laikytas įstatymas. Kategoriškai teigta, kad teisę kuria tik valstybė, o teisėjai ją taiko. Tai buvo svetima teisė primesta lietuvių tautai, o ne jos pačios sukurta. Sovietinė teisė turėjo glaudų ryšį su politika. Sovietinės teisės sistemoje partija buvo visagalė. Pagrindinis sovietinės teisės uždavinys buvo keisti žmonių sąmonę. Iš teisininkų reikalauta ne vertinti, o aiškinti ir taikyti įstatymus. Kas yra teisė ir kokia ji turi būti-ne teisininkų reikalas. Sovietinėje teisės sistemoje pagal reguliuojamų vienarūšių visuomeninių santykių grupes teisės normos buvo skirstomos į teisės šakas, kurių dauguma buvo tradicinės-valstybinė (konstitucinė ), administracinė, šeimos, žemės, baudžiamoji, finansų, procesinė ( civilinė, baudžiamoji). Pagrindine sovietinės teisės dalimi, svarbiausia teisės sistemos šaka, apie kurią sukosi visa sovietinė teisė, buvo valstybinė teisė ( konstitucinės teisės pavadinimas nebuvo vartojamas ). Valstybinė teisė apibrėžė sovietinės valstybės struktūrą, paskirstė galias įvairiems valstybės funkciniams padaliniams, nustatė komunistų partijos konstitucinį statusą, piliečių teises ir pareigas,rinkimų sistemą.Pagrindiniu sovietiniu sovietinės valstybinės teisės šaltiniu buvo sovietinės konstitucijos; Sovietų sąjungos, 15 sąjunginių respublikų, 20 autonominių respublikų. Valstybinės teisės normos kartu buvo svarbiausias pirminis daugelio kitų teisės šakų šaltinis. Šios normos įtvirtino pagrindinius kitų teisės šakų principus, nustatė teisės aktų sistemą, jų priėmimo ir įsigaliojimo tvarką. 1957-02-11 d., išleistas įstatymas sudarė sąjunginių respublikų , vadinasi ir Lietuvos, įstatymų kodifikavimo teisinį pagrindą.Civilinės teisės bruožai. Atkūrus 1944 m. sovietų valdžią Lietuvoje, atnaujintas 1922 m. Rusijos Federacijos civilinis kodeksas, skelbęs lygų visų piliečių teisnumą nepriklausomai nuo lyties, rasės, tikybos. Atnaujintas taip pat 1926 m. RSFSR santuokos, šeimos ir globos įstatymas bei 1922 m. Darbo įstatymų kodeksų galiojimas. Remiantis SSRS ir sąjunginių respublikų civilinių įstatymų pagrindais, buvo parengtas ir 1964-07-07 d., respublikos Aukščiausiosios tarybos priimtas Lietuvos SSR civilinis kodeksas, kuris įsigaliojo 1965-01-01 d. Kodeksas susidėjo iš 8 skyrių, turėjusių 610 straipsnių. Jame reguliuoti turtiniai santykiai, pagrįsti gamybos priemonių socialistine nuosavybe ir asmenine nuosavybe, su turtiniais santykiais susiję asmeniu, neturtiniai santykiai, įstatymo numatytais atvejais-ir su turtiniais santykiais nesusiję asmeniniai santykiai. Numatytos bendrosios nuostatos ir civilinės teisės institutai. Bendrosios nuostatos-sandoriai, atstovavimas, terminai, ieškinio senatis, kolizinės normos. Civilinė teisės institutai buvo:

nuosavybės teisė, prievolių teisė, autorių teisė, atradimų teisė, išradimų teisė, paveldėjimo, užsieniečių ir asmenų Civilinių įstatymų pagrindai ir Lietuvos SSR CK, kitais nei anksčiau galioję civiliniai įstatymai, teisiškai įtvirtino jau ne dvi bet tris nuosavybės, laikytos socialistine, formas: Tai 1) valstybinė (visaliaudinė ), 2) kolūkių, kooperatinių organizacijų, jų susivienijimų 3)visuomeninių organizacijų nuosavybė. Socialistinė nuosavybė ypač buvo saugoma ir globojama. Naujas dalykas CK buvo jungtinės veiklos sutarčių institutas, leidęs kolūkiams kartu su kitomis organizacijomis statyti stambius gamybinius ir kultūrinius objektus. Dalis CK normų buvo skirta piliečių asmeninės nuosavybės santykiams reguliuoti. Piliečiams leista laisvai disponuoti savo turtu, palikti jį testamentu bet kuriam asmeniui, valstybei ar soc. organizacijai. Be Lietuvos SSR CK, civilinius santykius reguliavo ir poįstatyminiai aktai-SSRS ir respublikos Ministrų tarybų, ministerijų nutarimai, sprendimai, instrukcijos. Šie teisės aktai negalėjo prieštarauti įstatymams, o tik juos papildyti. 1969 m. priimtas Lietuvos TSR santuokos ir šeimos kodeksas, 1972 m. -Lietuvos TSR darbo įstatymų kodeksas.Baudžiamosios teisės bruožai. 1944 m. vasarą prasidėjus antrajai sovietinei okupacijai, Lietuvoje atnaujintas 1926 m. RSFSR BK galiojimas. Baudžiamoji teisė buvo koreguojama SSRS ir Lietuvos SSR įstatymais ir įsakais. 1947 m. buvo panaikinta mirties bausmė, vietoj jos skiriama laisvės atėmimo 25 metams.; 1950 m. mirties bausmė vėl buvo įvesta, o ją taikyti numatytą “tėvynės išdavikams, šnipams, kenkėjams-diversantams”. 1954 m. mirties bausmės naudojimas išplėstas:leista ją skirti už nužudymą sunkinančiomis aplinkybėmis.Reikšmingi 1947 m. vasarą priimti du SSRS Aukščiausiosios tarybos Prezidiumo įsakai: “Dėl baudžiamosios atsakomybės už valstybinio ar visuomeninio turto grobimą”, ir “Dėl piliečių asmeninės nuosavybės apsaugos sustiprinimo”. Šiais įsakais ypač buvo sugriežtinta atsakomybė už kėsinamąsi į valstybinę ar visuomeninę nuosavybę.SSRS ir sąjunginių respublikų įstatymų pagrinduose buvo suformuluoti svarbiausi sovietinės baudžiamosios teisės institutai, naujai apibūdinta nusikaltimo sąvoka, nustatyta nauja bausmių sistema, numatytos bausmių rūšys ir jų dydžiai, bausmių skyrimo ir jų atlikimo sąlygos ir kt. Pagrinduose buvo teisės normų, kurios priklausė tik SSRS kompetencijai ir kurių sovietinės respublikos negalėjo pakeisti ar papildyti. Sąjunginėms respublikoms leista nustatyti priverčiamąsias ir auklėjamojo pobūdžio priemones, numatyta jų taikymo tvarka; reglamentuotos medicininio pobūdžio priemonės, taikytinos nepakaltinamiems asmenims; itin sunkių nusikaltimų rūšys; minimalus laisvės atėmimo atlikimo laikas ir kt.Siekiant užtikrinti unifikuotą baudžiamųjų įstatymų leidybą Sovietų Sąjungoje, buvo parengtas ir priimtas naujas Rusijos Federacijos baudžiamasis kodeksas. Juo remdamosi sovietinės respublikos kūrė savo baudžiamuosius kodeksus. Lietuvos SSR BK priėmė Lietuvos SSR Aukščiausioji taryba 1961-06-26 d. Įsigaliojus šiam kodeksui, Lietuvos teritorijoje Rusijos Federacijos BK neteko galios. Lietuvos SSR BK , kaip ir visų kitų sovietinių respublikų baudžiamuosius kodeksus, sudarė dvi dalys-bendroji ir ypatingoji. Kodekse buvo 283 straipsniai. Vertinant nusikaltimų pavojingumą, Baudžiamajame kodekse pirmavo valstybės interesai ir jos nuosavybė, o ne žmogaus gyvybė ir jo interesai. Vėliau BK buvo intencyviai pildomas ir keičiamas. 1962 m. išplėsta mirties bausmės taikymo galimybė. Ypač daug pakeitimų padaryta Lietuvos SSR Aukščiausiosios tarybos Prezidiumo 1982-12-30 d., įsaku “Dėl turtinių bausmių platesnio taikymo”. Vėliau nustatyta nemaža naujų nusikaltimo sudėčių. Griežčiausios bausmės, tarp jų ir mirties bausmė, buvo numatytos už vadinamuosius valstybinius nusikaltimus, nusikaltimus sovietinei nuosavybei. Baudžiamieji įstatymai labiau buvo orientuoti į vienos bausmės-laisvės atėmimo skyrimą.Teisininkų rengimas nacių okupacijos metais. Teisininkų rengimas sovietinės okupacijos metais ir teisės mokslas.Teisininkų rengimas nacių okupacijos metais. Prasidėjus vokiečių okupacijai, nacionaliniai Lietuvos teisininkų kadrai buvo naikinami toliau, represuota dar per 170 žmonių. Vėl gerokai pakito Vilniaus univ. Teisės fakulteto mokslo personalo sudėtis: grįžo dauguma tada pareigų netekusių žmonių, tačiau jų neteko sovietmečiu paskirtieji. Mėginta atkurti senus mokymo planus, papildant juos Vokietijos valstybinės ir administracinės teisės, okupantų reikalavimu studentams buvo mėginta brukti nacionalsocialistinė teorija. Vokiečių okupacinei valdžiai nusistačius, kad teisininkų, kaip ir daugumos specialistų , rengimas karo sąlygomis nesąs aktualus, todėl buvo uždrausta priimti studentus į I-ą kursą. 1941 m. rudens semestrą fakultete studijavo 141 studentų, o 1942 m. pavasarį-118 studentų. 1943-03-17 d. VU uždarytas.Teisininkų rengimas sovietinės okupacijos metais ir teisės mokslas. Teisininkų-teismo ir prokuratūros darbuotojų-rengimas sovietinės Lietuvos poreikiams, įvykus karo eigoje lūžiui, 1943-1944 m. buvo tęsiamas Sovietų Sąjungos gilumoje organizuotose 3 mėn. kursuose, į kuriuos mokytis buvo siunčiami, netgi atšaukus iš fronto, sovietiniai aktyvistai. Lietuvos aukštųjų mokyklų darbas, antrą kartą ją okupavus Sovietų Sąjungai, Lietuvos TSR LKT nutarimu atnaujintas 1944-10-10 d. Pirmaisiais pokario metais Vilniaus universiteto Teisės f-tetas, komplektuodamas studentų kontingentą, susidurdavo su sunkumais. Stojimo metu konkurso nebūdavo, stodavo labai mažai studentų. Nes įtaką darė ne tik nedidelis pokario vidurinių mokyklų abiturientų skaičius, bet ir studentams teisininkams keliami socialinės padėties ir politinio patikimumo reikalavimai, bei teisininko specialybė nebuvo populiari. Problemą ir toliau imta spręsti trumpalaikiais kursais. 1945 m. įsteigta dvimetė Vilniaus juridinė mokykla, ėmė veikti sukarintos mokyklos, rengusios karininkus valstybės saugumo ir vidaus reikalų žinyboms.Karui baigiantis atnaujinus VU Teisės fakulteto veiklą, jis tesulaukė trečdalio ikikarinio personalo. Daugelis senosios profesūros pasitraukė į Vakarus. Kiti, deja, taip pat liko neilgam: jau 1945 m. buvo areštuotas prof. Vyt. Jurgutis, mirė M. Riomeris. Šiomis sąlygomis fakultetui teko tenkintis minimaliu darbuotojų skaičiumi, panaudoti teisininkus, dirbusius praktinį darbą. 1941-1945 m. fakulteto taryba už pateiktus mokslo darbus bei motyvuodama sėkminga praktine veikla jiems pati ėmė teikti teisės mokslų laipsnius ir pedagoginius vardus. Padėtis VU Teisės fakultete pradėjo keistis 7 dešimtmetyje. Daugėjant mokslo pedagoginio personalo, susidarė sąlygos tobulinti fakulteto struktūr: 1970 m. iš Civilinės teisės ir proceso katedros buvo išskirta savarankiška Darbo teisės katedra. Pirmaisiais pokario metais Teisės fakultete veikė tik dieninės studijų forma. 1953 m. VU Teisės fakultete įsteigtos neakiv. Studijos. 1959 m. -įsteigtos vakarinės studijos. Nuo 1944 m. fakultete jau buvo dirbama pagal sovietinius sąjunginius mokymo planus, nedaug pakoreguojant juos pagal vietos specifiką. Stengiantis gerinti studijų procesą, 1950-1953 m. lietuvių kalba buvo išleisti pirmieji teisės disciplinų verstiniai vadovėliai.Teisės mokslas. Teisės mokslų plėtros požiūriu sovietinis laikotarpis, deja, dažnai primena veltui praleistą laiką. Teisės mokslo žmonės buvo kreipiami iš klasinių partinių pozicijų įrodinėti neva aukštą sovietinės teisės, sovietinės valstybės, sovietinio Lietuvos valstybingumo, demokratijos lygį, kritikuoti nepr. Lietuvos konstitucinę santvarką. Išimtis ir savitas fenomenas yra paskutinis žinomas prof. M. Riomerio darbas, jo paties pavadintas “Istorinė Lietuvos sovietizacijos apžvalga ir konstitucinis jos įvertinimas”, kurį rašyti jis

pradėjo paslapčiomis dar pirmosiomis sovietinės okupacijos metais., ir baigė 1944 m. Šiame veikale jis atliko tų metų konstitucijos nuostatų teisinę analizę. Šis veikalas, pavadintas “Lietuvos sovietizacija 1940-1941” , nutylint tikrąją autoriaus pavardę išleistas 1949 m. Vokietijoje.Teisė lietuvių išeivijos darbuose užsienio valstybėse. Geresnę atmosferą domėtis Lietuvos teisės problematika tuo metu turėjo teisininkai, taip pat politologai ir istorikai, atidūrę išeivijoje. Tačiau išeivijoje jie susidūrė su kita problema: šaltinių stoka. Teisės istorikų pozicijas gerokai sustiprino 1944 m. Lietuvą palikusi grupė profesionalių teisės istorikų, jau turinčių tam tikrą šios problematikos įdirbį, o jų moksliniai interesai ir išeivijoje dažnai siekė tolimesnę praeitį. Viena iš tokių išeivių J. Deveikytė-Navakienė, išeivijoje žinoma Deveikės pavarde. Paryžiaus universitete1948 m. tapusi mokslų daktare, ji nemažai nuveikė tyrinėdama Lietuvos statutus, jų kalbą, gramatiką, rengdama vertimus į lietuvių ir prancūzų kalbas. 1971 m. Čikagoje išleistas į lietuvių kalbą jos Pirmojo Lietuvos statuto tekstas.Senųjų Lietuvos teisės šaltinių problematiką daugiausiai tyrinėjo A. Plateris. Pasitraukęs į vakarus , jis 1961 m. gavo daktaro laipsnį. Rengiant spaudai J. Deveikytės-Navakienės verstą Pirmąjį Lietuvos statutą: leidinį redagavo, parašė jo įžangą, sudarė Statuto vertimo terminų žodynėlį ir parengė bibliografinį aprašą.Teisės istorijos baruose išeivijoje reiškėsi J. Dainauskas, kuris Paryžiaus univ. 1957-1961 m. specialiai studijavęs teisės istoriją. Tačiau daugiausia dėmesio buvo skiriama palyginti neseniems laikams 1918-1940 m. Lietuvos teisei: kadangi patiems išeiviams ji geriausiai žinoma, nes su ja dar patys susidūrė.Konstitucinės teisės baruose vaisingiausiai pasidarbavo K. Račkauskas, JAV tapęs profesoriumi. 1967 m. išleista monografija “Lietuvos konstitucinės teisės klausimai”. K. Račkauskas taip pat aptarė aukščiausiųjų konstitucinių institucijų sistemą, specialiai nagrinėjo lietuvių tautos, suverenumo ir demokratijos teorijų atspindėjimo konstitucijose problemą.Daugelis išeivijos autorių, nepaliaujamai tikėti būsimu Lietuvos išlaisvinimu, aptarinėjo būsimos Lietuvos konstitucinės santvarkos problemas. Gana vieningai buvo laikomasi nuomonės, kad laisvoje Lietuvoje teksiągrįžti ne prie paskutiniosios 1938 m.-Lietuvos Konstitucijos, bet prie Steigiamojo seimo parengtos ir jo priimtos 1922 m. Lietuvos Valstybės Konstitucijos, kuri buvo vertinama kaip geriausia atitikusi ne tik gyvenamojo laiko reikalavimus, bet ir niekuomet nekintamas visuomeninio gyvenimo ir asmens laisvės vertybes.Išeivijos žurnaluose taip pat pasirodydavo straipsnių civilinės ir baudžiamosios teisės problematika.