Iš Paul Beauchamp „Dienų ir naktų psalmės“

Psalmė – žydų ir krikščionių sakrali giesmė, rašo autorius knygos įvade. - Krikščionys, šimtus metų kartodami Izraelio maldą, pripažįsta, kad ši tauta sugebėjo kalbėti taip, tarsi liudytų už vi-są žmoniją. Ji įsiklausė į šauksmą, kurio šaltinis toli nuo mūsų, toli nuo jos pačios. Psalmių šauksmas mus priartina prie visų mūsų protėvių, taip jos tampa ir mūsų nuosavybe. O kas pa-jėgs išgirsti tokius žodžius, jei ne kiekvieno skaitytojo žmogiškoji prigimtis? Nusprendus atsiversti Psalmių knygą galbūt sulaikys nuogąstis: argi, prieš pradedant skaityti Šventąjį Raštą, nedera iš anksto išmanyti begalės dalykų? Tikrai, šio to išmokti reikia. Bet ge-riausia mokytis skaitant, ieškant atsakymų į skaitymo metu iškilusius klausimus. Kitaip visas pasiruošimas, išankstinės išlygos neretai tampa pasiteisinimu, dėl kurio atidus Dievo žodžio skaitymas vis atidedamas! Dar šiandien pažvelkime į 77 psalmę (pagal dabartinę Šventojo Raš-to numeraciją; Liturginiame apeigyne, kuris remiasi ankstesniais vertimais į lotynų ir graikų kal-bas, tai bus 76 psalmė).Ši psalmė iš paties Psalmyno vidurio, tad pateiksiu eilutę taip pat iš psalmės vidurio (11 eil.):Tuomet tariau: „Mano kaltė,Kad Aukščiausiojo dešinė atsimainė.“Tatai reiškia, kad Dievo ranka „nebėra tas, kas buvo“: mat minint ypatingus Jo darbus, didžiuo-sius įvykius, Jo galybės apraiškas istorijoje, visada kalbama būtuoju laiku. Šių dalykų šiandien nematyti, o mūsų akims atsiveria bene visiškai priešingi dalykai: pergales švenčia ne Dievas, bet tie, kurie Jo išsižada; ištikimieji priverčiami trauktis. O tai, psalmininko žodžiais, „kelia rū-pestį“. Kažin, ar šį psalmininką galima apkaltinti šnekant nesuprantama kalba!Kas tas psalmininkas?Ar bekūnis balsas, svetimesnis net už tuos, kuriuos girdime nerūpestingai sukiodami radijo im-tuvo rankenėlę? Neįmanoma vienu žodžiu atsakyti į šį (vykusį) klausimą: „Kas čia kalba? Kas sako, kad Aukščiausiojo dešinė atsimainė?“ Buvo laikų, kai į šį klausimą būtų atsakyta: „Dovy-das“. Mat Izraelio tautai, kaip ir Naujojo Testamento laikų žmonėms, psalmių autorius – Dovy-das. Vis dėlto istoriniai tyrinėjimai atskleidė, kad tokia autorystė viso labo simbolinė. Šis vardas yra ženklas, per kurį save atpažįsta visas Izraelis. Jis vienija visus bevardžius psalmių kūrėjus. Iš psalmininko žodžių (išskyrus nepaprastai retus atvejus), neįmanoma nustatyti jo tapatybės. Ši tauta turėjo begalę progų skųstis, kad jau neregi Dievo veikiant; šios progos yra aprašytos Šventajame Rašte, mat jame perteikiami ne vien stebuklų pasakojimai, bet ir priešingi dalykai. Šiandien, tardami ką tik pacituotus žodžius, greta „tariau“ įterpdami „aš“, perimame ilgą istori-nę negandų patirtį, susivienijame su visa tauta. Vienas psalmių maldos padarinių yra tas, kad net raudodami vienatvėje neliekame vieni, nes daugybę raudų ji sulieja į vieną aidintį šauksmą. Dejuoti užsisklendus vienumoje ar šaukti drauge su mūsų pakeleiviu psalmininku – ne vienas ir tas pats, anaiptol!Kodėl veikiau su juo, o ne su kuo kitu? Kodėl turėčiau kartoti šiuos iš hebrajų kalbos išverstus žodžius? Tam yra priežasčių. Pirmą kartą prabilęs Abraomui Dievas jam pažadėjo, kad „visos žemės gentys“ ras jame palaiminimą (Pr 12, 1–3). Šis pažadas pildosi vien jau dėl to, kad mūsų palaiminimą ir išmėginimus išreiškia nežinomo Abraomo sūnaus žodžiai. Nes Abraomą ir visus jo palikuonis Dievas išrinko kaip tik dėl mūsų. Mes einame „Dovydo“, Abraomo sūnaus, link, nes jis ėjo mūsų link. Mes tikime, kad jis žengė prie mūsų, nes ėjo Jėzaus Kristaus link. Melstis psalmininko žodžiais – tai vienas iš būdų Bažnyčios pavyzdžiu melstis per „Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį“.Štai maldavimo psalmė:Mano balsas kyla į Dievą, balsiai jo šaukiuosi;mano balsas eina į Dievą, kad mane išgirstų.2–5 eilutėje išlaikomas tas pats tonas. Psalmėje kalbama pirmuoju asmeniu, todėl ją egzegetai priskiria „asmeninių maldavimų“ grupei. Vis dėlto nedera vertinti tik paviršių. Paviršutiniškai žvelgdami į šias eilutes nepamatome, kad maldautoją ištikusi nelaimė, reikšmingesnė nei atski-ras jo atvejis. Ištikusios nelaimės mastas žymiai platesnis, tai suprantame tik palyginę šį tekstą su kitais. Kai panašiame kontekste užsimenama apie „Aukščiausiojo dešinę“, taip daroma grei-čiausiai siekiant priminti svarbiuosius Šventosios istorijos momentus, aidėjusius visų tos epo-chos vaikų lūpose; tai buvo savotiškas jų katekizmo atitikmuo. Ir tikrai – psalmėje aiškiai užsi-menama apie Išėjimą iš Egipto (10–12 eil.). Apibendrinus ji byloja štai ką: „Mūsų dienomis regi-me ne Išėjimą iš Egipto, bet vergiją, priespaudą, pralaimėjimą.“ Tad psalmininkas greičiausiai maldauja tokių „atsimainymų“ ne vien dėl savo asmeninių interesų.Apie senovės dienas galvoju,menu laikus ankstesniuosius.Su savimi per naktį kalbuosi,mąstau ir savęs klausiu:„Ar jau amžiams atstūmė mus VIEŠPATS

1

ir niekados mums nebus maloningas?Nejau jis nustos mus mylėjęsir amžinai jo pažadas liks neištesėtas?              6–9 eil.Kartais klausiama, ar aktualus vienas ar kitas tekstas. Apie štai tokį tekstą norisi pasakyti, kad jame vien aktualijos. Dabartis, aktualybė yra vienintelė jo tema. Iš tiesų tikroji aktualybė – tai krizė. Kai įvyksta lūžis, kai nuoseklią įvykių tėkmę sudrumsčia netikėtumas. Apie ką ši psalmė? Apie pasikeitimą.Jei jau taip, tai gal ir mums derėtų kiek pakeisti savo požiūrį į Šventąjį Raštą? Paklausti apie pui-kiai iš Šventraščio žinomų Dievo veiksmų seką nedvejodami atsakytume, kad Šv. Raštas yra Šventoji istorija. Bet apmąstant šiuos įvykius neapleidžia įspūdis, kad tai, apie ką joje pasakoja-ma, yra nepaprastai toli. Tolimas ir Abraomo pašaukimas, ir apreiškimas Mozei, ir Išėjimo iš Egipto Velykos. Šitaip Šventasis Raštas mūsų vaizduotėje virsta nelyginant knyga, pasakojančia apie tolimus stebuklingus įvykius; ir tik retai ji mums palieka įspūdį, tarsi visi joje minimi įvykiai būtų artimi. Vaikai, bent jau pirmaisiais gyvenimo metais, pasiduoda iliuzijai, kad tai, kas jiems pasakojama, vyksta čia ir dabar. Šventasis Raštas, jei mes jį suprantame neteisingai, tampa ne-lyginant balta paklodė, ant kurios, kaip vaikystėje, mainosi vaizdai.Tiesa, Šventajame Rašte pateikiami ne vien tokie pasakojimai, jame gausu ir kitokių istorijų. Drauge su stebuklu Šv. Rašte skleidžiasi ir stebuklo rytojaus, ir stebuklo dar tolimesnės ateities patirtis. Patyrimas, kad stebuklas toli. Ir neabejotinai šis patyrimas gelia kūną ir jį kamuoja:Akių man sudėti neleidi,aš taip susirūpinęs, kad neištariu žodžio.Apie senovės dienas galvoju.             5–6 eil.Žmonės, kuriems teko patirti stebuklą, yra nežinia kur toli. Bet arti tie, kurie stokoja stebuklo, jo nemato, o regi tik šešėlį vietoj šviesos. Jų dabartis yra tokia pat kaip mūsų. Tokia dabartis Šventajame Rašte atsiveria plačiai ir ne taip retai, ypač Psalmyne, vadinamosiose maldavimo psalmėse. Jos yra arčiau negu arti: jų tikrovę galime regėti savo akimis. Šiems žmonėms Dievo stebuklai tėra tradicija, išmoktas pasakojimas:Tai, ką girdėjome ir ką pažinom,ką mūsų tėvai mums apsakė.Nuo savo vaikų to nepaslėpsime, pasakosime būsimajai kartaiapie VIEŠPATIES galybę,šlovingus jo darbus ir padarytus stebuklus.Taip bylojama kitoje – 78 psalmėje (pagal dabartinę Šventojo Rašto numeraciją). „Būti girdėju-siam“ iš savo tėvų lūpų, „pažinti“, „pasakoti“, kartojant kitiems – toks gana aiškus tradicijos ir tikėjimo tiesų skleidimo aprašymas. Balsas, kurį mums perteikia Šventasis Raštas, dažnai, pus-lapis po puslapio, yra balsas tų, kuriems teko labiau remtis žodžiu, o ne faktu. Ir mes galėtume kaip ir jie pasitelkti tuos pačius žodžius, nes ir mes nesame tiesiogiai susiję su įvykiais.Paradoksas, išpūstas aiškinimas? Greičiau jau tikrovė, nes, tiesą pasakius, tikrovėje dažnai pa-sitaiko paradoksų, ji neretai atrodo perdėta. Juk po kartos, kuri išėjo iš Egipto vergovės, gyveno daugiau nei šimtas kartų, kurios savo tikėjimą grindė vien pasakojimu, vien žodžiais. Bet neuž-teko, kad šiuos žodžius be menkiausių pakeitimų vien tėvas perduotų sūnui. Taip, žinoma, tai buvo būtina. Bet kaip ir begalė kitų būtinų dalykų, toks perdavimo būdas gali užliūliuoti, o kar-tais – netgi kelti pavojų. Gali susiklostyti tokia padėtis, kad tik įsivaizduojame, jog laikomės žo-džiais išsakytų priesakų, bet iš tikrųjų elgiamės taip, nelyginant žodžiai tebūtų veidrodinis mūsų pačių atspindys. Tačiau taip elgtis tampa nebeįmanoma, kai nelaimės akimirką išsisklaido visos iliuzijos. Vienaip ar kitaip toji neganda nepaprastai didelė. Vieną dieną filistinai pagrobia Sando-ros skrynią. Vieną dieną Dovydo sūnūs prieš jį sukyla, todėl Dovydui tenka bėgti. Vieną dieną, kuri galiausia tampa ilgais metais ir prasideda VIII a. prieš Kristų, pasaulį užvaldo žmonės, kurių Viešpats nėra Izraelio Dievas, ir kaip tik jie ima „daryti stebuklus“. Ir tada Izraelis skyla, nes Dievo tauta ne visada ištikimai, glaudžiomis gretomis, liudijo savo Viešpatį: per Izraelio istorijos įvykius dažnai atsispindėdavo aplinkinio pasaulio padėtis. Didžioji diena, „rūstybės diena“, bu-vo jaučiama per tremtį, kuri nuo pat VI a. pradžios įspaudė į visus šiuos Aukščiausiojo dešinės pokyčius, atrodytų, neišdildomą žymę:Nejau amžinai jo pažadas liks neištesėtas?Negana tiesiog atkartoti protėvių Įstatymo žodžius. Reikėjo, kad, kaip šiuo atveju, tuos žodžius papildytų pranašai ir psalmės, kurių rauda yra ir ateinančių kartų rauda. Pasibaigus stebuklų metui, Įstatymo gyvybingumas ir toliau reiškiasi per tolesnių kartų maldavimus.Psalmėse maldavimas kaskart vis kitoks. Todėl skiriasi ir gautas atsakymas. Sakytume, kad psalmininkui, kuris „mena laikus ankstesniuosius“ (6 eil.), atsakymas ateina per maldą. Giesmė jį lydėjo visomis jo gyvenimo dienomis. Jis apgiedojo praėjusių laikų didžių dalykų istoriją. Malda jam padeda išgirsti naują giesmės toną:Tavo perkūnas dardėjo lyg ratai,tavo žaibai apšvietė pasaulį,

2

žemė drebėjo ir purtėsi.Tavo kelias ėjo per jūrą, tavo takas – per galingus vandenis – tavo pėdos buvo nematomos .*Kaip tik šiose (19–20) eilutėse pateikiama originali Išėjimo iš Egipto interpretacija. Kalbama apie tą didžią dieną, kai Dievas savo tautai perskyrė jūrą. Žvelgiant aštresniu žvilgsniu, jūra – nežinomybės ir tuo pačiu – dabarties sklaidos vieta. Dievas daro stebuklus, bet jų žymes nutri-na.Kas atseks Izraelio kelią, Dievo kelią, vėl susiliejus jūros bangoms? Kaip tik šioje vietoje psalmi-ninkas baigia apmąstymą ir atranda šviesą naktyje, naktį šviesoje. Išėjimo iš Egipto archeologi-ja – neįmanomas dalykas, o joks stebuklas negalimas be Dievo. Jūra ir vakar, ir šiandien vis ta pati. Ir ši pavojingoji jūra – tai amžinas Izraelio kelias Dievo link:Tavo pėdos buvo nematomos. Tu vedei savo tautą lyg kaimenę Mozės ir Aarono rankomis.Egzodo neįmanoma „pažinti“. Galima tik žinoti, kad šiandien Dievo tautai gresia panaši pražūtis ir kad Dievas ją veda. Ar dar reikia aiškinti, kad tą patį galime pasakyti apie kelią, kuriuo Dievas nurodė eiti savo Sūnui ir kurį Jis rodo savo Bažnyčiai: Tavo pėdos buvo nematomos?Skaitydami 77 psalmę minėjome, kad psalmėmis dažnai kalba paprastas žmogus, ypač tas, ku-ris kaip ir mes gyvena pasibaigus Dievo stebuklų metui. Kitaip tariant, tada, kai tie stebuklai – tolima praeitis.Išganymo stebuklai toli ar perpasakojami nelyginant kerinčios istorijos, bet pavojus tyko čia pat. Pradžioje pažvelkime į 3 psalmę:Ai, VIEŠPATIE, kiek daug mano priešų!Daug mane puolančių!Daugelis apie mane sako:„Dievas jo neišgelbės!“Neverta nė minėti, kaip dažnai kalbančius psalmių žodžiais slegia didžiausios negandos, o tai jau savaime svarbi apmąstymų tema. Ties ja kuriam laikui sustosime.„Dievas jo neišgelbės.“ Kasdiene kalba tai reikštų: „Jam galas“, ir Dievas čia nieko negali arba Jam nesvarbu. Šitaip mirtis iškyla nelyginant savotiška ateities perspektyva, ir ne tik šioje, bet ir daugybėje kitų psalmių. Jaunystėje ne vienam kyla klausimas, kokios nelaimingos aplinkybės lėmė, kad tiek psalmininkų atsidūrė tokiose situacijose. Atrodo, lyg jie priklausytų kokiai ypatin-gai žmonių kategorijai. Bet toks požiūris pernelyg siauras. Jį praplečia laikas, susitikimai ir šio-kia tokia gyvenimo patirtis.Psalmininkai kalba, jie turi ką pasakyti todėl, kad jiems kažkas nutiko. Net ir geri dalykai retai nutinka be tam tikrų išbandymų ir pavojų. Dažnai žmogų prabilti verčia gresianti nelaimė, su-krėtimas ar stipresnis nei įmanoma pakelti pavojus, kuris nejuokais kelia grėsmę gyvybei ir tam, kas gyvenime svarbiausia. Jei autoriai nebūtų viso to patyrę, jei nebūtų žvelgę mirčiai į akis, psalmių nė nebūtų.Paslaptingas dalykas, kad tokia patirtis ilgainiui suteikia teisę kalbėti visiems žmonėms. Atsi-vertęs šimto penkiasdešimties psalmių rinkinį kiekviename puslapyje skaitau apie žmogų, kuris klimpsta „į dumbliną gelmę“ (Ps 69), kuriam spendžia spąstus tie, „kurie jo gyvasties tyko“ (plg. Ps 38; 56; 70 ir kt.). Jis girdi, kadLiga mirtina jį apniko, šitaip atgulęs, jau nebepakils. (Ps 41, 9) Jau iškasta duobė (plg. Ps 57, 7); jau dalijama jo manta (plg. Ps 22, 19); Mirties baimė mane prislėgė. (Ps 55, 5) Nieko sveiko nė-ra mano kūne.  (Ps 38, 8) Kiekvienas nesunkiai rastų daugiau pavyzdžių sklaidydamas Psalmyno puslapius. Tai tinkamas būdas suprasti, kaip skiriasi šis psalmių tonas nuo daugybės kitų maldų, kuriose Dievui dėsto-me savo nelaimes. Tai nėra mūsų asmeninė nelaimė. Čia viskas be galo radikalu, todėl gali at-rodyti, tarsi koks barjeras mus skirtų nuo psalmių maldos. Mes vengiame ja melstis ne tokiomis grėsmingomis dienomis ir aplinkybėmis: mūsų nelaimės tokio masto nepasiekia.Vis dėlto ši malda tinka mums kasdien.Pažvelkime į konkretų vyrą ar moterį. Tarkime, kad nelaimė jį užgriūva vieną vienintelį kartą gyvenime. Bet nuo tos akimirkos „vienas kartas“ tampa „kiekviena diena“. Tuo nenoriu pasaky-ti, kad nelaimė neišvengiamai kartojasi, sakau tik tai, kad neganda įsitvirtina ilgam, ji palieka žymę visiems laikams. Verta pastebėti, kad kiekvieną dieną iš tikrųjų išgyvename daugybę die-nų:Buvau labai priešų puolamas nuo pat jaunystės...Kaip artojai nugarą jie man arė,pavertė ją arimais.  (Ps 129, 2–3)Tai nereiškia, kad pasiduodame liūdesiui, kad paprasčiausiai tampame kitokie. Eikime dar to-liau. Nereikia nė svarstyti, akivaizdu, kad kiekvienas žmogus jau iš anksto yra pažymėtas mir-ties ženklu, ir ji jau dabar nepaaiškinamu būdu veikia mūsų būtį. Akistata su ja – radikalus mo-

3

mentas, bet jis, kaip ir praeityje patirtas išbandymas (nors ji dar ateityje), yra čia pat. Ji pažen-klina, psalmių žodžiais, „Abraomo sūnus“:Atsimink, koks mano gyvenimas trumpas, –kokius trapius tu sukūrei visus mirtinguosius! (Ps 89, 48)                                      Iš to reikia daryti išvadą, kad psalmių kraštutinumas ir mūsų kasdienė egzistencija tarpusavyje puikiai dera. Psalmės atskleidžia tikrąjį egzistencijos matmenį, jos varganą tikrovę ir kiekvieną nuo pavojų neapsaugotą dieną, net jei visa tai slepia regimybė.Ir tai nėra viskas. Savo samprotavimą grindžiau paskirų asmenų pavyzdžiais. Juk visada atsi-randa žmonių, kuriems psalmių žodžiai tinka pažodžiui:Jie kaip liūtai, mane nusitempę,į gabalus sudraskytų,nes nėra kas išgelbsti! (Ps 7, 3)Iš manęs liko tik oda ir kaulai. (Ps 102, 6)Neteisingai persekiojamų, alkanų, ligotų, įbaugintų žmonių yra daugybė, nors jie jaučiasi vieni-ši. Jų situacija psalmėse nedramatizuojama. Užtenka pažvelgti į žmonijos istoriją, ir drama virs-ta tikrove. Nereikia užmiršti ir šiandienos žmonių. Kaip tik dėl to tūkstančiai žmonių plūsta į te-atrus ar kino teatrus pažiūrėti pačių baisiausių kitų žmonių patiriamų negandų. Jie pagrįstai sa-ko, kad jiems „įdomu“, kad juos traukia tokia tikrovė, kokios dėl savo ramaus gyvenimo ir sau-gios egzistencijos jie nemato. Tokia pasaulio tikrovė, tad kaip nepaisyti teksto, kuris iškelia mū-sų maldą iki tokio lygmens? Argi ne to siekiame? Malda už visuose žemynuose kenčiančius žmones šiandien tapo savotišku, kartais perdėtai mechanišku krikščionių susirinkimų maldos įpročiu. Šį įprotį psalmėse, atrodytų, nesunku pakeisti: vietoj maldos „už tuos, kurie...“ sakyti „aš“. Kiekvieną kartą atsivertus šią knygą ištarti: „Aš esu tas neteisybės genamas žmogus, išal-kęs, ligonis, įbaugintas.“ Pasakyčiau: tarytum Dievas mūsų maldoje žvelgtų jau ne į mūsų atski-rą atvejį, bet į visos šių dienų žmonijos dramą.Bet tai joks prasimanymas, čia nėra jokio „tarytum“. Žvelgiant iš paskiro individo pozicijos, ne-gandos akimirka yra šis tas daugiau nei tik akimirka; ji palieka žymę visam gyvenimui. Erdvė, kurioje išsisklaidę žmonės, susiduriantys su neteisybe ir mirtimi, yra platesnė už jų užimamą vietą kalėjime ar ligoninėje. Kai meldžiamės psalmių malda, prislėgtų ir pavojuje esančių žmo-nių šauksmas įsiskverbia į mūsų erdvę, persmelkia mūsų maldą ir galbūt ištirpdo mūsų smul-kias nesėkmes jų negandose. Tai žymiai daugiau nei melstis už negandų ištiktuosius; savo rau-da jie mus perkeičia. Kartais psalmių malda vargiai beišsitenka širdyje, bet ji gali ją praplėsti.Vis dėlto gali atrodyti, kad įsitikinimas, jog visos tos raudos susilieja į vieną, troškimas melstis išvien su kito aimana – visiška iliuzija. Iš kur žinoti, kad galima nueiti tokius atstumus ir priešais Dievą stoti neva nešinam visų, o gal net labiausiai nuskriaustųjų šauksmu, rauda? Šiuo klausi-mu malda priverčia mus suabejoti savimi pačiais:O aš esu nuskriaustas ir nelaimingas;Dieve, pakelk mane ir gelbėk! (Ps 69, 30)Savaime suprantama, jeigu vaikštome pernelyg aukštai iškėlę galvą ir jei padarėme viską, kad gyvenime niekas netrikdytų, ši rauda priverčia mus suabejoti savimi pačiais. Viena vertus, mes jau matėme, kad dažniausiai (o gal net ir visada) psalmių žodžiai išreiškia šį tą daugiau nei tik mūsų individualią situaciją. Kita vertus, jie priverčia suabejoti taip, kaip ir toji žmonijos drama, apie kurią dabar kalbame. Psalmių malda – nelyginant stiprus vynas; būtų apmaudu dėl išsi-blaškymo to nepastebėti. Melstis ir į labiausiai kenčiančių žodžius įterpti „aš“ reiškia prie jų pri-artėti. O tai mūsų gyvenime nelieka be pėdsakų.Į šį kvietimą galėsime atsakyti tik tada, kai suprasime, iš kur jis ateina. Jei vilties nustojusiam vyrui ar moteriai psalmės tampa jo paties malda, vien to pakanka pateisinti tam, kad psalmės buvo užrašytos. Vis dėlto nuostabu, kad žodžiai, atklydę iš tokių tolumų, gali pasiekti kiekvieną žmogų. Kas suvienijo šiuos šauksmus? Dėl ko tiek mirties išblaškytų žmonių atsidūrė vienoje vietoje, su tais pačiais žodžiais, vienodais troškimais?Izraelio tautai tai buvo bendrybė to paties pažado, kuriam nebuvo svetimi visos žmonijos rū-pesčiai. Žmonių giminė tos pačios aimanos vienybę suvokia kaip galimybę, troškimą, viltį. Ne krikščionys tai išgalvojo. Bet su šia viltimi ar be jos krikščionys turi dievišką garantiją, doku-mentą, įteiktą jiems tarsi kokiam prašalaičiui, ne vertesniam už kurį kitą, saugoti šią patikėtą vertybę. Štai ta gauta žinia: Dievas į visą žmoniją žvelgia kaip į vieną kūną, girdi jos raudą kaip vieną šauksmą, kurį išklauso per šauksmą Jėzaus, pasmerkto neteisingumui ir mirčiai. Prieš at-siliepdamas į nelaimės šauksmą, Dievas jį padaro savą. Anuo metu Jėzus sudarė vienybės su-tartį ir sudėjo visas kančias į savo kančią. Psalmių maldą Jis padarė visų žmonių malda ir mums suteikia teisę be jokios apgavystės su pažemintaisiais tarti „aš“, mokytis iš jų to, ką teko Jam pačiam patirti.Pažeminto, persekiojamo, mirtimi besivaduojančio žmogaus „aš“ – Jėzaus Kristaus „aš“. Tad ne-nuostabu, kad ši malda ir mus persmelkia, ir pranoksta. Kas man sako, kad galiu melstis psal-mių malda visų vardu? Tikėjimas. Tikėjimas užtikrina, kad mirtis Kristaus, priėmusio mūsų mirtį, yra įspausta manyje per Krikštą. Psalmių „aš“ – tai Kristaus „aš“, bet tame „aš“ gali tilpti be iš-

4

imties visi, juk atleidimas yra Jo ženklas. Kristaus „aš“ patraukia. Jis atveria kelią. Taip suprasta psalmių malda pradeda alsuoti gyvybe. Psalmės – nelyginant padaugintos duonos stebuklas: tarsi guli krepšyje ir tinka pasotinti ištisą minią. Tikėti – reiškia manyti, kad jos iš tiesų gali pa-sotinti. Šie žodžiai iš tokių tolimų laikų ir kraštų, šis tradicijos perduotas tikėjimas mus pasiekia Dvasios veikimu. Ji teikia gyvybę, naują alsavimą ir vienija.Kas kita gali suvienyti visas tas mirtinas kančias, jei ne tai, kas priešinga mirčiai – gyvybė? Tą patyrę žmonės skelbė, kad Šventojo Rašto eilutės yra įkvėptos. Tai reiškia ne tik kad jos autori-tetingos, bet ir tai, kad per jas alsuoja Dvasia.Vienu žodžiu, Kristaus kryžiumi paženklinta visa žmonija; per šį ženklą, kaip sako Ezechielis, vi-somis keturiomis kryptimis dvelkia visa vienijanti gyvybės ir vilties Dvasia. Tokiu atveju šį žen-klą Psalmyne mes dar rasime. Jau dabar aptikome tai, kas leidžia jame išskaityti visą žmoniją vienijančius maldos žodžius.Maldoje, vienijančioje esančius toli, gyvus ar mirusius, atpažįstame prisilietimą, kurį tradicija vadina Dvasios prisilietimu.Ši Dvasia jau dvelkia, kai rašomi ir skaitomi žodžiai, sujungiantys vieną kančią su kita, tad ne-nuostabu, kad kiekvienoje psalmėje ji pasireiškia taip netikėtai, iš pačių maldavimo šauksmo gelmių. Mūsų tekstuose svarbūs miegas ir naktis. Naktis – ypatingas maldos metas, bet kartu ir Dievo atsako metas. Naktis – nelyginant posūkis, kurio žmogus, nuolat slegiamas didesnės už jį naštos, nepajėgus padaryti pats vienas. Naktis parengia jo perėjimą vilties link:Kai, gulęs ilsėtis, užmiegu, –vėl atsibundu, nes visą naktį VIEŠPATS mane saugo. (Ps 3, 6)

5