1

LIETUVOS EDUKOLOGIJOS UNIVERSITETAS

UGDYMO MOKSLŲ FAKULTETAS

ETIKOS DIDAKTIKOS KATEDRA

Agnius Kavaliauskas

ETIKOS KODEKSŲ VEIKSMINGUMAS STATUTINĖJE

VALSTYBĖS TARNYBOJE

Magistro darbas

Darbo vadovas:. Dr. Loreta Anilionytė

Vilnius

2014

2

TURINYS

ĮVADAS ..............................................................................................................................................3

1. STATUTINIŲ TARNYBŲ ETIKA..............................................................................................5

1.1. Etikos samprata ir jos teorijų raida................................................................................5

1.2. Statutinio valstybės tarnautojo samprata.......................................................................7

1.3. Tarnybinės etikos samprata.........................................................................................12

2. STATUTINIŲ VALSTYBĖS TARNAUTOJŲ ETIKOS REGLAMENTAVIMAS............19

2.1. Lietuvos Respublikos Konstitucija ................................................................................ 19

2.2. Etikos kodeksai ..........................................................................................................20

2.2.1. Etikos kodeksų samprata ir jų istorinė raida............................................................20

2.2.2. Statutinių valstybės tarnautojų elgesį reglamentuojantys etikos kodeksai..............25

3. STATUTINIŲ VALSTYBĖS TARNYBŲ VEIKLOS VERTYBINIAI KRITERIJAI IR

PAMATINIAI PRINCIPAI..........................................................................................................29

3.1. Statutinių valstybės tarnautojų dorovinė kultūra.....................................................................29

3.2. Statutinių valstybės tarnautojų etikos kodekso vertybių hierarchija.........................................32

3.3 Statutinių valstybės tarnautojų priesaika ir jos santykis su etika..............................................38

3.3.1. Priesaikos instituto sąvoka, reikšmė, paskirtis ir socialinis veiksmingumas šiuolaikinėje

visuomenėje.....................................................................................................................................38

3.3. Statutinių valstybės tarnautojų etinis švietimas........................................................................41

4. TYRIMAS................................................................................................................................46

IŠVADOS IR PASIŪLYMAI......................................................................................................65

LITERATŪROS SĄRAŠAS.......................................................................................................68

SANTRAUKA.. ............................................................................................................................71

PRIEDAI.......................................................................................................................................73

3

ĮVADAS

,,Aš, (vardas, pavardė) prisiekiu būti ištikimas (-a) Lietuvos Respublikai, gerbti ir vykdyti jos

Konstituciją ir įstatymus, negailėti jėgų gindamas (-a) žmogaus teises ir laisves, visuomenės ir

valstybės interesus, sąžiningai atlikti man patikėtas pareigas ir visada saugoti gerą vidaus

tarnybos sistemos pareigūno vardą. Tepadeda man Dievas.“

Temos aktualumas

Valstybės tarnyba apima dvi vertybių grupes – „valstybę ir tarnybą“. Šiuo metu Lietuvoje

yra apie 53 000 tūkstančius valstybės tarnautojų, beveik pusė iš jų yra statutiniai, kurių tikslas –

tapti pagrindiniu pagalbininku kuriant šiuolaikišką ir visuomenės interesus atitinkančią Lietuvos

valstybės tarnybą.

Statutinės valstybės tarnybos kuriamos įgyvendinti valstybės funkcijas. Ten, kur būtina

sutelkti visuomenės pastangas bendram tikslui, atsiranda didelė valstybės tarnautojų atsakomybė,

siekiant visuomenei reikalingų tikslų, saugant ir puoselėjant svarbiausias socialines vertybes. Jų

buvimą valstybėje galima sieti su būtinybe demokratinėje visuomenėje užtikrinti valstybės

saugumą, teritorinį vientisumą bei visuomenės saugą, užkirsti kelią nusikaltimams, apsaugoti

žmonių sveikatą, moralę, asmens garbę. Taigi, valstybės tarnyba yra laikoma viešojo sektoriaus

„stuburu“, be kurio nebūtų įmanomas valstybės funkcionavimas. Dėl šios priežasties statutiniams

pareigūnams yra keliami ypatingi reikalavimai profesinėje ir moralinėje srityse: geras

administravimas, kompetencija, atskaitomybė ir atsakomybė, bei etikos kriterijai. Geras valstybės

tarnautojų įvaizdis – kruopštaus, nuoseklaus ir sudėtingo darbo reikalaujantis procesas, tačiau dėl

viešajai tarnybai keliamų aukštesnių reikalavimų sunku palaikyti gerą valstybės tarnautojų įvaizdį.

Būtent pasitaikantys etikos pažeidimai, tokie kaip apgavystė, melas, korupcija, piktnaudžiavimas,

interesų konfliktas ir t. t., kylantis skandalai (kurie menkina pasitikėjimą institucijomis) bei

didėjantis piliečių poreikiai (žinoti, kaip ir ką jie dirba) sąlygoja vis stiprėjantį statutinių pareigūnų

etikos suvokimą. Būtent etikos kodeksas yra priemonė prieš korupciją, piktnaudžiavimą tarnybine

padėtimi, kyšininkavimą ir pan. Jo efektyvumas priklauso nuo to, ar jis bus įvertintas, suprastas ir

nuolat taikomas. Kiekviena įstaigą turi specialius etikos kodeksus, etiško elgesio standartus. Ir nors

organizacijos pripažįsta savo etikos kodeksus, bet vis dažniau pažeidinėja – etikos pažeidimai

tampa įprasta kasdienybė, o etiškas elgesys yra labiau išimtis nei praktika.

Tyrimo tema – Etikos kodeksų veiksmingumas statutinėje valstybės tarnyboje.

Darbo problema – ar etikos kodeksai turi įtakos paskirtų ir išrinktų statutinių valstybės tarnautojų

elgesiui ir praktikai, ar etikos kodeksai užkerta kelią įvairioms etikos problemoms.

Tyrimo objektas – statutinių valstybės tarnautojų etika.

4

Tyrimo dalykas – statutinių valstybės tarnautojų etiką formuojantys veiksniai, (ne) skatinantys

pareigūnus elgtis moraliai.

Tiriamojo darbo tikslas – išnagrinėti etikos kodeksų veikimą statutinėje valstybės tarnyboje.

Tyrimo uždaviniai:

• Atskleisti statutinės valstybės tarnybos sampratą bei profesinės etikos sampratą, tikslus ir

funkcijas.

• Pateikti etikos kodeksų ir kitų teisės aktų, reguliuojančių statutinių valstybės tarnautojų moralinio

dorovinio elgesio standartus, analizę.

• Išsiaiškinti statutinio valstybės tarnautojo vertybinių kriterijų hierarchiją, atlikti priesaikos teksto

analizę.

• Atskleisti statutinio valstybės tarnautojo etinio švietimo aspektus.

• Išsiaiškinti, ar pareigūnų etinė kultūra daro įtaką mokinių etiniams raidos pamatams, teoriniam bei

praktiniam diegimui.

Mokslinio tiriamojo darbo struktūra

Magistrinį darbą sudaro keturios dalys. Pirmoje dalyje nagrinėjama statutinių tarnybų

etika, išryškinama etikos svarba valstybės tarnyboje. Apžvelgiama valstybės tarnautojų etikos

reikšmė bei asmenybės formavimosi ypatumai. Apibrėžiama etikos teorijų raida, valstybės

tarnautojo etikos samprata, jos vaidmuo, funkcijos bei struktūra. Taip pat aptariamos valstybės

tarnautojų profesinės etikos vertybės ir elgesio principai. Antroje dalyje analizuojami statutinių

valstybės tarnautojų etiką reglamentuojantys teisės aktai, pagrindinis šalies įstatymas Konstitucija,

etikos kodeksų istorinė raida, etikos kodeksai konkrečių statutinių tarnybų veikloje. Trečioje dalyje

analizuojama pareigūno dorovinė kultūra, kuri suprantama kaip svarbiausia profesijos savybė,

reikalinga bet kurioje tarnybinės veiklos srityje – tiek tarnybos, tiek ne tarnybos metu.

Analizuojama pareigūnų priesaika ir jos santykis su etika, taip pat statutinių tarnybų etinis

švietimas. Ketvirtoje dalyje analizuojami atliktos anketinės apklausos tyrimo duomenys. Tyrimo

tikslas – ištirti, ar etikos kodeksai turi įtakos paskirtų ir išrinktų statutinių valstybės tarnautojų

elgesiui ir praktikai, ar etikos kodeksai užkerta kelią įvairioms etikos problemoms ir, ar pareigūnų

etinė kultūra daro įtaką mokinių etiniams raidos pamatams, teoriniam bei praktiniam diegimui.

5

1. STATUTINIŲ TARNYBŲ ETIKA

1.1. ETIKOS SAMPRATA IR JOS TEORIJŲ RAIDA

Magistrinio darbo autoriaus vertinimu, prieš pradedant nagrinėti etiką statutinėje valstybės

tarnyboje, visų pirmą reikia išanalizuoti etikos sampratą, kuri iš esmės susijusi su kitomis

sąvokomis, tokiomis kaip dorovė, moralė, vertybė. Etinės sąvokos interpretuojamos skirtingai,

todėl, ieškant tinkamiausios sampratos, neretai galima suklysti. Todėl, šiuo atveju, tikslinga

išsiaiškinti pačios etikos esmę, etikos teorijas, etikos struktūrą, kokias funkcijas etika atlieka,

kadangi tik, atskleidus etikos sampratą bendrąja prasme, sistemingai galima etikos reikšmės analizė

statutinėje valstybės tarnyboje.

Žodis etika turi įvairias reikšmes: mokslas, tiriantis dorovę, žmonių elgesio normas,

filosofijos šaka, kurios objektas yra gėris ir blogis, moralinė pareiga, įsipareigojimai ir elgsenos

principai1. Žodis etika kilęs iš graikų kalbos ethos, kas reiškia įprotį, charakterį, elgesį. Pirmą kartą

su etikos sąvoką susiduriame Aristotelio veikaluose. Etikai jis yra ypač nusipelnęs – pirmiausia,

žinoma, tuo, kad sugalvojo ir pritaikė jai patį šio naujojo mokslo pavadinimą, apibrėžė jo tyrinėjimų

objektą ir turinį. Romėnai, orientuodamiesi į graikų patirtį, ypač Aristotelį, išvedė būdvardį moralis

(dorovingas), vėliau imtas vartoti žodis moralitas moralė). Lietuvių kalboje vartojamas žodžio

moralė sinonimas dorovė2. Moralė tai deramo, privalomo, siekiamo, geidžiamo elgesio formos,

idealūs elgesio pavyzdžiai. Empiriškai fiksuojama moralė išryškėja kaip moralinės savybės

(sąžiningumas, gerumas, atsakingumas), vertybinės sąvokos (gėris, blogis, teisingumas, garbė)

elgesio normų (elkis taip, kaip norėtum, kad su tavimi būtų elgiamasi), kuriomis turi vadovautis

žmogus, visuma, kartu apimanti ir psichologinius mechanizmus (gėdą, sąžinę, atgailą).3

V. Pruskus etiką apibrėžia kaip mokslinį dalyką, tyrinėjantį socialinę moralę, kartu

pabrėžia, kad tai yra moralės filosofija4.

N. Vasiljevienė, etiką skirsto į deskriptyvinę (aprašomąją) ir normatyvinę etiką.

Deskriptyvinė (aprašomoji) etika – bendrosios etikos šaka, atliekanti sociologinę ir istorinę papročių

bei doros analizę. Normatyvinė etika – sudedamoji bendrosios etikos dalis, kelianti ir sprendžianti

gyvenimo prasmes, laimės, gėrio ir blogio bei kitas pamatines problemas, taip pat grindžianti

doroves normas, principus, idealus. Normatyvinę etiką mokslininkė išskaido į: etiketą, dorovinę

pedagogiką, etikos kodeksus, normatyvines moralines sistemas5. Pastebima tai, kad ši etikos dalis

1 Vaitkevičiūtė.V. Tarptautinių žodžių žodynas. Vilnius, 2004, p.293;

2 Uzdila J.V. Šimtas etikos mįslių. Vilnius, 1983, p.6;

3 Vasiljievienė. N. Verslo etika ir etikos kodeksai: filosofinės ištakos, metodologiniai pagrindai ir šiuolaikinės praktikos

bruožai. Kaunas, 2000, p.61; 4 Pruskus V. Verslo etika: laiko iššūkiai ir atsako galimybės. Vilnius, 2003, p.15

5 Vasiljievienė.N. Verslo etika ir etikos kodeksai: filosofinės ištakos, metodologiniai pagrindai ir šiuolaikinės praktikos

bruožai. Kaunas, 2000, p.52;

6

labiau skatina žmones būti dorus, laikytis amžinųjų vertybių, jas puoselėti. Būtent statutinių

pareigūnų etika daugiausia dėmesio ir skiria normatyvinei etikai, etikos deontologijos kodeksų,

dorovės ir teisės normų santykio, priesaikos analizei.

Kaip ir visos mokslo šakos etika atlieka keletą funkcijų:

1. Reguliuojama funkcija pasižymi tuo, kad etika, kaip vidinis mechanizmas, siekia skatinti

(ir tokiu būdu reguliuoti) efektyviau atlikti darbą.

2. Aprašomoji funkcija reiškia aprašyti ir susisteminti etines vertybes bei normas.

3. Interpretuojanti funkcija paaiškina ir interpretuoja etinių vertybių pritaikymo moralinį

aspektą tiek viešajame, tiek privačiajame gyvenime.

4. Orientuojanti funkcija pasižymi tuo, kad etinės vertybės nustato tam tikrus veiklos ar

priimamų sprendimų rėmus.

5. Moralinio švietimo funkcija – šviesti visuomenę, diegti praktikoje pilietinės visuomenės

normas bei palaikyti naujai įsitvirtinusias vertybes.

6. Pilietiškumo ugdymo funkcija – kad kuo daugiau asmenų suvoktų, kad rūpinimasis

bendruomenės gerove kartu užtikrina jo, kaip bendruomenės nario, gerovę.

Pažymėtina, kad atsidūrus sudėtingoje situacijoje, kai reikia priimti sunkius sprendimus,

dažnai prisimenamos etikos teorijos, kaip etinių principų visuma, nurodančios tam tikras gaires.

Deontologija – viena iš etikos teorijų, ,,akcentuojanti paties veiksmo ar sprendimo turinį,

pabrėžianti principus, susijusius su konkrečiu veiksmu, pareigos vykdymą ir kitų teisių gerbimą“6.

Taigi, asmuo, besivadovaujantis deontologine etika, elgiasi remdamasis pareigos jausmu,

neatsižvelgdamas į savo polinkius ar norus, visuomet galvodamas apie principus, sietinus su

atliekamu veiksmu ar priimamu sprendimu, stengdamasis nepažeisti kitų asmenų teisių.

Teleologija. Teleologijoje galima išskirti keletą pagrindinių tikslų, lemiančių, kas yra gera

ar bloga etinėse sistemose – laimė, savirealizacija, vienybė su Dievu, žmonių rasės tobulėjimas. Kai

kuriose vadinamosiose ,,teleologinėse” etikos teorijose ypač domimasi, kaip žmogiškieji veiksmai

atitinka veikėjo siekiamus tikslus ir jo pripažįstamas vertybes.

Teisingumo teorija. Teisingumas yra pagrindinė visuomeninių institucijų vertybė, kaip

kad tiesa – pagrindinė minties sistemų vertybė7. Teisingumas – tai iš veiksmo išplaukiantis individo

santykis su aplinka. Kiekvienas asmuo turi teisę į teisingumu pagrįstą neliečiamybę, už ją nėra

svarbiau net visuomenės gerovė.

Bendrosios moralinės normos apima įvairias gyvenimo sritis: asmeninius, visuomeninius,

organizacijos ir profesinius santykius. Todėl etika nagrinėja skirtingus dalykus. Asmeninė etika

6 Palidauskaitė. J. Viešojo administravimo etika. Kaunas, 2001, p.21;

7 Palidauskaitė. J. Viešojo administravimo etika. Kaunas, 2001, p.25;

7

aiškina konkrečių asmenų dorovę ir asmeninio tobulėjimo šioje srityje bruožus. Socialinėje etikoje

išskiriama visuomenės gerovė, pavienių individų pareigos visuomenėje. Organizacijos etika kalba

apie vadovo vaidmenį kuriant etiškos organizacijos kursą. Profesinėje etikoje daugiausia dėmesio

skiriama pavienių profesijų atstovų (policininkų, muitininkų, gaisrininkų ir t. t.) elgesiui.

Magistrinio darbo autoriaus nuomone etika geriausiai suprantama kaip mokslas, susijęs su

moralės ir dorovės pažinimu, tai – moralės (siekiamybės) ir dorovės – moralinės praktikos

(esamybės) visuma, kai moraliniai kriterijai realizuojasi ir yra įgyvendinami konkrečioje veikloje.

1.2. STATUTINIO VALSTYBĖS TARNAUTOJO SAMPRATA

Magistrinio darbo autoriaus vertinimu, prieš pradedant analizuoti statutinių valstybės

tarnautojų sampratą, reikia atskleisti valstybės tarnybos sąvokos sampratą iš esmės. Pažymėtina,

kad valstybės tarnyba apima dvi vertybių grupes – „valstybę ir tarnybą“. Valstybės tarnyba yra

istoriškai susiformavęs reiškinys. Tokio pobūdžio institucijos pradėtos steigti absoliutinėse

monarchijose, o didesnio mokslininkų susidomėjimo sulaukė XIX amžiaus pabaigoje Šių dienų

valstybės samprata yra suprantama neatsiejant nuo demokratijos sampratos ir esmės, tačiau šios

sąvokos turinys nuolat kinta, kadangi yra nulemtas humanizmo teorijų raidos8. Magistrinio darbo

autoriaus nuomone, plačiąją prasme valstybės tarnyba galima laikyti darbą valstybės įstaigoje, už

kurį atsiskaitoma iš valstybės biudžeto, t. y. nuo atstovaujamos valdžios iki vykdomosios valdžios,

nuo tarnavimo kariuomenėje iki komunikacinių paslaugų teikimo. Tačiau pažymėtina, kad

daugelyje valstybių valstybės tarnybos yra struktūrizuotos, pateikiama griežta tarnybų sistema (o

konkrečioje sistemoje sava hierarchinė sistema), jų gradacija, ir tai priklauso nuo valstybės

vaidmens sampratos, jos valdymo tradicijų bei kitų aplinkybių. Taigi, konkrečios šalies valstybės

tarnyba ir su ja susijusių aspektų visuma iš esmės yra įtakota valstybinės santvarkos kriterijų.

Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (1992) vartojama sąvoka „valstybės (valstybinė)

tarnyba“ – savo turiniu yra tapati sąvokai „viešoji tarnyba“. Konstitucijoje yra įtvirtinta tokia

valstybės tarnybos samprata, kuri yra neatskiriamai susijusi su valstybės, kaip visos visuomenės

organizacijos, paskirtimi – užtikrinti žmogaus teises ir laisves, garantuoti viešąjį interesą. Pasak A.

Laurinavičiaus, valstybės tarnyba traktuojama ,,kaip griežtai apibrėžta teisinių santykių visuma“. G.

Hėgelis valstybės tarnybą traktuoja kaip pilietinės visuomenės kūrėją, kai valstybės vaidmuo

pasižymi – iškelti virš individo interesų ir saugoti ,,ypatingus tikslus“ arba „valstybės dvasia“9 .

Pastarąją turi „globoti vyriausybės valdžios atstovai, valstybės tarnautojai“. Šiuo metu Lietuvoje yra

apie 53 000 tūkstančius valstybės tarnautojų (skaičius kintantis, priklausomai nuo politinių,

8 Alfonsas Laurinavičius. Tarnybinė teisė ir naujoji valstybės tarnybų (institucijų) valdymo paradigma. Monografija.

Vilnius 2010, p.122 9 G. W. Hėgelis. Teisės filosofijos apmatai. Vilnius 2000 m, p.433

8

ekonominių ir kt. veiksmų), beveik pusė iš jų yra statutiniai, kurių tikslas – tapti pagrindiniu

pagalbininku kuriant šiuolaikišką ir visuomenės interesus atitinkančią Lietuvos valstybės

tarnybą“10

. Asmenys, dirbantys institucijose, per kurias vykdomos valstybės funkcijos, sudaro

valstybės tarnautojų korpusą. Valstybės tarnyba yra šių asmenų profesinė veikla, susijusi su viešojo

intereso garantavimu.

Teisiniame reglamentavime valstybės tarnautojo sąvoka šiai dienai apibrėžta pakankamai

konkrečiai, išsamiai ir aiškiai. Valstybės tarnybos įstatymo paskirtis yra nustatyti pagrindinius

valstybės tarnybos principus, valstybės tarnautojo statusą, atsakomybę, darbo užmokestį, socialines

ir kitas garantijas, valstybės tarnybos valdymo teisinius pagrindus. Valstybės tarnybos įstatyme

valstybės tarnyba11

apibrėžiama kaip teisinių santykių, atsirandančių įgijus valstybės tarnautojo

statusą, jam pasikeitus ar jį praradus, taip pat atsirandančių dėl valstybės tarnautojo viešojo

administravimo veiklos valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje įgyvendinant tam tikros

valstybės valdymo srities politiką ar užtikrinant jos įgyvendinimo koordinavimą, koordinuojant tam

tikros valstybės valdymo srities įstaigų veiklą, valdant, paskirstant finansinius išteklius ir

kontroliuojant jų panaudojimą, atliekant auditą, priimant ir įgyvendinant teisės aktus, valstybės ir

savivaldybių institucijų ar įstaigų sprendimus viešojo administravimo srityje, rengiant ar

koordinuojant teisės aktų, sutarčių ar programų projektus ir teikiant dėl jų išvadas, valdant

personalą arba turint viešojo administravimo įgaliojimus nepavaldžių asmenų atžvilgiu, visuma.

Tuo pačiu minėto įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje pasakyta, kad valstybės tarnautojas – tai fizinis

asmuo, einantis pareigas valstybės tarnyboje ir atliekantis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos

įstatyme nurodytą viešojo administravimo veiklą. Taigi, galima daryti išvadą, kad valstybės tarnyba

yra laikoma viešojo sektoriaus „stuburu“, be kurio nebūtų įmanomas valstybės funkcionavimas.

Asmenys, tapę pareigūnais, prisiima ,,piliečio – administratoriaus“ vaidmenį ir tampa ne tik

piliečiu, bet ir dirba – tarnauja piliečiams. Darbas valstybės tarnyboje nėra vien tik darbas, siekiant

gauti darbo užmokestį kaip pragyvenimo šaltinį, tačiau tai yra kartu ir tarnyba tiek valstybės, tiek

kiekvieno jos piliečio etiniu pilietiškumo pagrindu tampa viešojo administratoriaus etinė

laikysena12

. Jo pareiga yra rūpintis visuomenės gerove ir paslaugas teikti taip, kad pagerėtų bendra

gerovė, bendruomenės gyvenimas. Taigi, galima teigti, kad šiuolaikinio valstybės tarnautojo

paskirtis – tarnauti valstybei bei užtikrinti visuotinį valstybės interesą, pažymint jo asmenybės

profesinį formavimąsi, pagrįstą visuotinio valstybės intereso prioritetu privačių piliečių interesų

atžvilgiu. Šią taisyklę jie turi taikyti tiek sau kaip piliečiui, tiek kaip valstybės tarnautojui. Individui,

iškėlus savo privačius interesus prieš kitų asmenų privačius interesus, susiformuoja kovos – visų su

visais – situacija, galinti kilti ir pasireikšti tik pilietinėje visuomenėje.

10

http://www.vtd.lt/index.php?1653524432. Prieiga 2014-03-14. 11

Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 2 straipsnio 1 dalis (aktuali 2014-01-07 redakcija). 12

Laurinavičius. A. Tarnybinė teisė: statutinės valstybės tarnybos teisinis reguliavimas. Vilnius, 2003, p.132;

9

Valstybės tarnybos įstatymas ne tik apibrėžia valstybės tarnautojo sampratą bendrąja

prasme, bet ir konkrečiai apibrėžia valstybės tarnautojų rūšis, t. y. minėto įstatymo 6 straipsnyje

reglamentuotos valstybės tarnautojų pareigybės, kurios skirstomos taip:

1. Karjeros valstybės tarnautojai – valstybės tarnautojas, priimtas į pareigas neterminuotam

laikui ir turintis galimybę šio Įstatymo nustatyta tvarka įgyvendinti teisę į karjerą valstybės

tarnyboje. Pakaitiniai valstybės tarnautojai-valstybės tarnautojas, priimtas į karjeros

valstybės tarnautojo pareigas, iki šio Įstatymo nustatyta tvarka į jas bus priimtas karjeros

valstybės tarnautojas, taip pat valstybės tarnautojas, pakeičiantis laikinai negalintį eiti

pareigų karjeros arba politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautoją.

2. Politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojai – valstybės tarnautojas, priimtas į

pareigas jį priėmusio valstybės politiko ar kolegialios valstybės institucijos įgaliojimų laikui

arba kituose įstatymuose nustatytam laikui.

3. Įstaigos vadovas – valstybės tarnautojas, priimtas vadovauti valstybės ar savivaldybės

institucijai ar įstaigai.

4. Statutiniai valstybės tarnautojai – valstybės tarnautojas, kurio tarnybą reglamentuoja

įstatymo patvirtintas statutas arba Diplomatinės tarnybos įstatymas, nustatantys specialias

priėmimo į valstybės tarnybą, tarnybos atlikimo, atsakomybės ir kitas su tarnybos

ypatumais susijusias sąlygas, ir (ar) turintis viešojo administravimo įgaliojimus jam

nepavaldžių asmenų atžvilgiu.

Prie valstybės tarnautojų taip pat priskiriami ir valstybės politikai bei asmenys, prilyginti

valstybės tarnautojams – asmenys, įstatymų nustatyta tvarka išrinkti ar paskirti į Respublikos

Prezidento, Seimo Pirmininko, Seimo nario, Ministro Pirmininko, ministro, savivaldybės tarybos

nario, savivaldybės mero, savivaldybės mero pavaduotojo pareigas13

. Taigi, kaip matome, valstybės

tarnautojai skirstomi ir grupuojami įvairiai. Tačiau kituose skyriuose bus siekiama analizuoti būtent

statutinės valstybės tarnybos aspektus ir statutinių valstybės tarnautojų elgesio moralinius

dorovinius principus, nes tai konkrečiai susiję su rašoma magistrinio darbo tema. Tai gana plati ir

įdomi tema, kurioje siekiama pateikti statutinių tarnybų, jų pareigūnų veiklos ypatumus, nuo kurių

priklauso šiuolaikinis požiūris į statutinio pareigūno statusą (etiką) ir iš to išplaukiančias nuostatas

dėl jo asmenybės ugdymo.

Per pirmuosius du nepriklausomybės metus atkūrusios Lietuvos dešimtmečius priimta

daug įstatymų, statutų, kitokių teisės aktų, reglamentuojančių valstybės ir savivaldos tarnybų

valdymą, tvarkymą. Dauguma jų skirta konkrečiai institucijai (pvz:. prokuratūros, policijos, krašto

13

http://www.vtd.lt/index.php?1627344026, Prieiga 2014-03-14.

10

apsaugos ir kt.) tvarkai nustatyti, tačiau iki šiol kalbama ir keliamas klausimas, kas yra statutinė

valstybė tarnyba.

Statutinio valstybės tarnautojo apibrėžimo problema išliko pirmaisiais dvejais Lietuvos

nepriklausomybės metais. Remiantis sovietų sąjungos įstatymais, statutinis valstybės tarnautojas

buvo suvokiamas kaip valstybės jėgos struktūrų „sukarintas“ personalas14

. Pirmas žingsnis

demilitarizuojant sugriežtintos drausmės tarnybas galėtų būti laikomas 1991 metais priimtas

įstatymas, kuris iš esmės keitė vidaus reikalų sistemos statusą, tačiau dar nebuvo visiškai atribota

nuo kario sampratos. Visiška valstybės tarnybos pareigūno statusą atribojimą nuo kario žymi 1995

metrais priimtas Valdininkų įstatymas. Pažymėtina, kad pirmą kartą Lietuvos istorijoje statutiniai

valstybės tarnautojai, kaip sudarantys specifinę, kartu ir savarankišką, socialinę grupę, išskirti 1999

metais Valstybės tarnybos įstatymo redakcijoje (Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas,

1999 m. liepos 8 d. Nr. (VIII-1316.) . Šioje įstatymo redakcijoje pateiktas ir teisinis šio – statutinio

valstybės tarnautojo – apibrėžimas, t. y. muitininkas, policininkas, kontrolierius, diplomatas,

civilinės krašto apsaugos tarnybos tarnautojas, Lietuvos banko ar aukštojo mokslo įstaigos

darbuotojas ar kitas tarnautojas. Naujas požiūris į valstybės tarnybos esmę, statutinio pareigūno

esmę išreikštas 2002 metais įsigaliojusiame naujame Valstybės tarnybos įstatyme. Taigi, XXI a.

statutinis pareigūnas yra tas pats savanoriškai įsipareigojęs valstybės tarnautojas, tačiau prisiėmęs

neeilinių, sudėtinių pareigų reikalaujančių specialių žinių ar pasirengimo, pareigų bendruomenei,

visuomenei valstybės tarnautojas15

, kitaip tariant, tai profesionalus valstybės tarnautojas, gebantis

atstovauti viešąjį interesą taip, kad jis nepažeistų privataus intereso, taip pat tikslingai siekiantis

bendrosios gerovės.

Šiuo metu galiojančio Valstybės tarnybos įstatymo 2 straipsnio 6 punkte konkrečiai

įvardijamas statutinio valstybės tarnautojo apibrėžiamas, pažymint, kad tai yra valstybės

tarnautojas, kurio tarnybą reglamentuoja įstatymo patvirtintas statutas arba Diplomatinės tarnybos

įstatymas, nustatantys specialias priėmimo į valstybės tarnybą, tarnybos atlikimo, atsakomybės ir

kitas su tarnybos ypatumais susijusias sąlygas, ir (ar) valstybės tarnautojas, turintis viešojo

administravimo įgaliojimus jam nepavaldžių asmenų atžvilgiu.

Statutinės valstybės tarnybos kaip formalios organizacijos yra sukurtos palaikyti šalies

stabilumą, garantuoti pagarbą valstybei kaip socialinei vertybei. Tikslas įgyvendinamas užtikrinant

žmogaus ir piliečio saugumą, jo teises, laisves, kuriant bendrą gerovę. Aukščiau nurodytiems

tikslams įgyvendinti šiuo metu Lietuvoje yra šios vidaus statutinės įstaigos16

:

14 Alfonsas Laurinavičius. Tarnybinė teisė ir naujoji valstybės tarnybų (institucijų) valdymo paradigma. Monografija.

Vilnius 2010, p.157; 15

A. Laurinavičius. Tarnybinė teisė: statutinės valstybės tarnybos teisinis reguliavimas. Vilnius 2003, p.96. 16

http://www.vrm.lt/Vidaus_tarnybos_sistema85 . Prieiga 2014-04-18.

11

1. Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos ir jam pavaldžių įstaigų statutiniai

valstybės tarnautojai.

2. Krašto apsaugos sistemos statutiniai valstybės tarnautojai.

3. Vidaus reikalų ministerijai pavaldžių įstaigų statutiniai valstybės tarnautojai prie vidaus

reikalų centrinių įstaigų: Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos; Valstybės

sienos apsaugos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, Priešgaisrinės apsaugos ir

gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos, Finansinių nusikaltimų tyrimo

tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos; Vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus

reikalų ministerijos; Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos; kitų

vidaus reikalų įstaigų (vidaus reikalų centrinėms įstaigoms pavaldžių teritorinių,

specializuotų ir kt. įstaigų); vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigų.

4. Muitinės įstaigų statutiniai valstybės tarnautojai.

5. Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) statutiniai valstybės tarnautojai.

6. Valstybės saugumo departamento (VSD) ir jam pavaldžių įstaigų statutiniai valstybės

tarnautojai.

7. Valstybės tarnautojai, kurių tarnybą reglamentuoja Diplomatinės tarnybos įstatymas.

Statutinės valstybės tarnybos kuriamos įgyvendinti valstybės funkcijas. Ten, kur būtina

sutelkti visuomenės pastangas bendram tikslui, atsiranda didelė valstybės tarnautojų atsakomybė,

siekiant visuomenei reikalingų tikslų, saugant ir puoselėjant svarbiausias socialines vertybes. Jų

buvimą valstybėje galima sieti su būtinybe demokratinėje visuomenėje užtikrinti valstybės

saugumą, teritorinį vientisumą bei visuomenės saugą, užkirsti kelią nusikaltimams, apsaugoti

žmonių sveikatą, moralę, asmens garbę. Dėl šios priežasties statutiniams pareigūnams yra keliami

ypatingi reikalavimai profesinėje ir moralinėje srityse17

:

geras administravimas – laikytis teisės viršenybės principo, kruopštumas, nuoseklumas,

sąžiningumas, profesionalumas;

kompetencija – jos stoka byloja apie nesugebėjimą atlikti pavestus įpareigojimus, todėl

naujoje valstybės tarnyboje ypač svarbus nuolatinis tobulėjimas, kvalifikacijos kėlimas,

sietinas su karjeros galimybėmis;

atskaitomybė ir atsakomybė – tarnybinės drausmės paisymas. Demokratiniais principais

palaikoma drausmė – kelias pilietinės visuomenės link.

etikos kriterijai – veiksmų teisingumo bei moralumo pagrindas.

17

Alfonsas Laurinavičius. Tarnybinė teisė ir naujoji valstybės tarnybų (institucijų) valdymo paradigma. Monografija.

Vilnius 2010, p.109;

12

Taigi, galima daryti išvadą, kad statutinių institucijų pareigūnas yra socialinių vertybių

puoselėtojas, viešojo intereso saugotojas, gynėjas. Jo sukurtas intelektinis produktas atsiranda per

privalėjimo turinį, per teisiškai nustatytas pareigas, įgaliojimus ir teisės bei tarnybines priedermes.

1.3. TARNYBINĖS ETIKOS SAMPRATA

Kaip minėta, statutinio valstybės tarnautojo paskirtis yra ypatinga – tarnauti valstybei bei

užtikrinti visuotinį valstybės – visuomenės – asmens interesą, pažymint jo asmenybės profesinį

formavimąsi, pagrįstą ne tik aukštu profesinio kompetentingumo, bet ir etiniu lygiu. Šią taisyklę

statutinis valstybės tarnautojas turi taikyti sau ne tik kaip pareigas atliekantis pareigūnas (valstybės

tarnautojas), bet ir kaip Lietuvos Respublikos pilietis.

Pastebėtina, kad paskutiniu metu vis svarbesnis tampa statutinio valstybės tarnautojo

profesionalumas ir jo vertinimas, susijęs ne tik su pareigų vykdymų, bet su jų asmeninėmis

savybėmis. Taigi, šiame skyriuje svarbu atskleisti statutinių valstybės tarnautojų, kaip tam tikrų

profesijų viseto, etikos ypatumus, tikslus ir funkcijas, įvertinant, kad pareigūno kompetencijos

(tarnybinių pareigų vykdymo) ir etikos santykis (nors dar tik pradedama įsisąmoninti šio santykio

svarba) nors ir skirtingi, tačiau pareigūno veikloje neatskiriami dalykai, pažymintys statutinio

valstybės tarnautojo aukštą kvalifikaciją.

Magistrinio darbo autoriaus vertinimu, prieš plačiau analizuojant valstybės tarnybos ir

statutinių valstybės tarnautojų etikos ypatumus, svarbu pažymėti, kad konkrečių statutinių

valstybės tarnybų etika yra sisteminė profesinės etikos dalis, todėl pirmiausiai analizuotina

profesinės etikos samprata.

Profesinė etika, paprastai apibrėžiama ,,kaip taisyklių visuma, kuria darbuotojas turi

vadovautis“18

, atsirado seniai. Pirmųjų etikos reikalavimų, keliamų specialistų veiksmams, galima

aptikti senovėje Egipto rankraštyje „miesto viršininko ir vizirio Ptachetepo pamokymai“ (išleista 3

tūkstantmetyje pr. Kr.). Be kitų reikalavimų nurodoma ,,būtinybė sąžiningai ir kokybiškai atlikti

savo pareigas, nes toks požiūris į darbą, tai būsimų aukštų pareigų ir turto laidas“19

.

Iš esmės profesija (teisėjai, medikai, dėstytojai ir kt.) ir jos institucijos (teismas, ligoninė,

universitetas ir kt.) nėra etikos objektas. Profesinėje etikoje nekeliamas konkrečios veiklos (verslo,

medicinos, reklamos ar kt.) etiškumo klausimas. Profesijos etikos apimtis apsiriboja tos profesijos

elgesiu (santykiu su klientu, kitais tos srities atstovais ir kt.) ir ,,atskiros profesijos atstovų veiklos

moralinis vertinimas yra visuomenės, o ne profesijos rūpestis“20

. Nors kiekviena profesija turi savo

etikos reikalavimus, tačiau yra bendri kriterijai, tinkantys įvairių profesijų etikai. Būtent

18

Vyšniauskienė. D., Minkutė. R. Socialinės veiklos profesinė etika. Kaunas, 2008, p.26; 19

Ten pat, p.26; 20

Palidauskaitė. J. Valstybės tarnautojų etikos pagrindai. Kaunas, 2011, p.68;

13

deontologinė ir teleologinė etika akcentuoja skirtingus profesinės etikos aspektus. Teoriniu

lygmeniu svarstomi profesinio veiksmo vidiniai ir išoriniai motyvai.

Istorija parodė, kad profesijos darbuotojų vaidmuo visuomenės gyvenime vis auga, todėl

labai svarbu išlaikyti įgytą profesinį statusą, palaikyti gerus su klientais santykius, atsakingai ir

efektyviai atlikti darbą savo veikloje, siekti profesinių idealų, rūpintis profesijos autoritetu. Anot V.

Mozūraitės profesinė etika yra apibrėžiama ,,kaip dorinio elgesio ir pareigų normų sistema,

sutartinai priimta vienos profesijos atstovų“21

. V. Žemaičio „Etikos žodynas“ profesinė etika

apibrėžiama kaip „taikomosios etikos šaka, tirianti ir norminanti realius dorovinius žmonių

profesinės veiklos santykius“22

. J. Palidauskaitė, kalbėdama apie profesinę etiką, akcentavo tai –

,,profesinė etika atskira etikos sritis, nustatanti reikalavimus bei standartus, kurių turi laikytis vienos

ar kitos profesijos nariai“23

. A Laurinavičius profesinę etiką apibrėžia kaip ,,etikos mokslo pošakį,

tyrinėjantį sistemą moralės, dorovės normų ir principų, kurie veikia specifinius konkrečios

profesijos žmonių santykius“24

. Taigi, šios sąvokos analizė leidžia valstybės tarnybą traktuoti ne tik

kaip visuomenės instituciją, bet ir kaip profesiją. E. Greenwoodas (1957) mano, kad yra penki

idealios profesijos bruožai25

: 1) sisteminė teorija (ne tik įgūdžiai, bet ir konceptualios žinios), 2)

profesinė kultūra (socialinės vertybės, įsitikinimai, normos, simboliai, pasaulėžiūra), 3)

bendruomenės sankcijos (tęstinumas ir drausmė, palaikoma per išorinius ir vidinius kontrolės

mechanizmus), 4) reguliuojamojo pobūdžio etikos kodeksas (formalūs ir neformalūs reikalavimai)

ir 5) stiprus profesionalo autoritetas (profesionalai patys turi save reguliuoti, kad visuomenė galėtų

tikėtis reikiamos kokybės įgūdžių).

Magistrinio darbo autoriaus vertinimu, profesinės etikos sąvoką galima būtų paaiškinti

profesijos ,,sąžinės“ terminu, kuris yra tarsi kolektyvinio ir kartu asmeninio elgesio vidinis

vertintojas bei reguliatorius, padedantis išvengti klaidų ir trūkumų tarnyboje, neleidžiantis tik

formaliai atlikti pareigų, susitaikyti su aplaidumu ir abejingumu. Profesinė sąžinė tarsi žadina

kiekvieno tos profesijos atstovo aktyvumą ir kūrybingumą, skatina stebėti galimas savo ar kitų

elgesio klaidas, mokytis iš savo ir kitų klaidų, kelti kvalifikaciją, siekti profesinio meistriškumo,

nuolat tobulėti. Taigi, profesijos sąžinė glaudžiai susieja su pareiga26

. T. L. Cooperis pažymėjo, kad

tinkamam pareigų atlikimui labai svarbu profesinės vertybės, kurios negali būti perkamos,

perleidžiamos, įsigyjamos, bet įgyjamos užsiimant profesine veikla ir orientuojantis į meistriškumo

standartus, kol jie pramokstami27

.

21

Mozūraitė. V. Profesinė etika. Vilnius, 2001, p.9; 22

Žemaitis V. Etikos žodynas. Vilnius, 2004, p.265; 23

Palidauskaitė. J. Viešojo administravimo etika. Kaunas, 2001, p.47; 24

Laurinavičius .A.Administravimo pareigūnų etika. Kaunas, 2001, p.59; 25

Palidauskaitė. J. Etika valstybės tarnyboje. Kaunas, 2010, p.117; 26

Ten pat, p.118; 27

Palidauskaitė J. Etika valstybės tarnyboje. Kaunas, 2010, p.118;

14

Taigi, bendras profesinės etikos principas yra tas, kad profesinė etika iš esmės reiškia tam

tikrą konkretų elgesio normų, vertybių rinkinį, kuriuo turi vadovautis tam tikros profesijos atstovai

atlikdami savo darbines funkcijas bei priimdami tam tikrus su jų profesine veikla susijusius

sprendimus. Ne išimtis ir valstybės tarnautojų sektorius, kuriam dėl ,,tarnavimo valstybei“ principo

keliami aukšti etiniai reikalavimai itin plačiu mastu.

Magistrinio darbo autoriaus pastebėjimu, analizuojant etikos temą Lietuvos valstybės

tarnybos kontekste pažymėtina, kad etika Lietuvos valstybės tarnyboje (šiuo atveju aktualu

statutinėje valstybės tarnyboje) dar nėra sulaukusi pakankamo bendruomenės dėmesio.

Pirmąsias etikos valstybės tarnyboje užuomazgas randame tarpukario Lietuvoje. Pirmąsias

vadybos knygas lietuvių kalba išleido P. Raulinaitis. Veikale „Administracijos principai“ (1991)

palietė tik kai kuriuos etinius dalykus: buvo rašoma apie atsakomybę, moralinių ypatybių svarbą

administravimui, minimos tokios problemos kaip nesąžiningumas, favoritizmas, privataus intereso

iškilimas. Vėliau šia tema rašė G. Galvanauskas, kuris akcentavo bendruosius tarnautojų

pasirinkimo reikalavimus, be kitų, paminėjo ir tokias moralines savybes kaip energiją,

iniciatyvumą, taktą, pasišventimą ir savigarbą. Dar vėliau administracijos kultūros ypatumai

analizuoti atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę. Šios temos analizei iš esmės įtakos

turėjo atkurtoje Lietuvos Respublikoje atsiradusi viešojo administravimo studijų programa – Etika

valstybės tarnyboje. Žemiau nurodyti autoriai buvo vieni pirmųjų nepriklausomoje Lietuvoje,

pradėjusių etikos valstybės tarnyboje analizę.

J. Rimantas, autorius rašė apie administracinę kultūrą.

A. Valašinas28

rašė, kad valstybės tarnautojai formuoja visuomenės nuomonę apie krašto

įstaigas ir visą administracinį aparatą. Kiekvienas jų elgesys ir elgesys su piliečiais, kiekvienas

patarnavimas piliečiui šį atitinkamai nuteikia ir palieka jam tokį ar kitokį įspūdį.

V. Pruskus29

etiką apibrėžia kaip mokslinį dalyką, tyrinėjantį socialinę moralę, kartu

apibrėžė, kad tai yra moralės filosofija.

N. Vasiljevienė30

skiria deskriptyvinę ir normatyvinę etiką.

V. Kundrotas labiau domėjosi verslo etikos klausimais. Jis teigė, kad verslo etika yra

etikos sritis, kuri atsiranda verslui ir etikai sąveikaujant, moralės principų, normų, taisyklių,

padedančių elgtis verslo pasaulyje, visuma.

J. Palidauskaitė pažymėjo, kad etika tai mokslas tiriantis moralę.

28

Valašinas. A. Vadyba Lietuvoje 1918- 1940 metais. Vilnius,1991, p.290; 29

Pruskus V. Verslo etika : laiko iššūkiai ir atsako galimybės. Vilnius, 2003, p.15; 30

Vasiljevienė N. Verslo etika ir elgesio kodeksai: filosofinės ištakos, metodologiniai pagrindai ir šiuolaikinės praktikos

bruožai . Kaunas, 2000, p.52;

15

A. Laurinavičius31

daugiau dėmesio skyrė būtent pareigūnų etikai. Pažymėjo, kad

profesinė deontologija yra mokslas apie profesines priedermes tarnyboje ir ne tarnybos metu, apie

specifinę privalėjimo veikti raišką. Jos objektas – tarnybinės, profesinės priedermės.

Taigi, tik nepriklausomoje Lietuvoje pradėta daugiau dėmesio skirti ne tik valstybės

tarnautojų kultūriniam vertinimui apskritai, bet, dėl specifinių funkcijų ir profesinio statuso

visuomenėje, iš esmės atkreiptas dėmesys į statutinių pareigūnų profesinį elgesį. Toks aktualumas

išryškėjo dėl to, kad neišvengiamai tarp bendruomenės viešuosius interesus atstovaujančios ar

įgyvendinančios institucijos ir privačių asmenų ar kitų institucijų formuojasi tam tikras ryšys.

Statutiniai valstybės tarnautojai iš esmės yra teisės aktus įgyvendinančioji institucija, kartu

tarnaujanti visuomenei ar jos daliai, o atitinkamai visuomenė priima ar ne jos veiksmus. Toks

tarpusavio santykis turi gilų moralinį aspektą, pasižymintį viešojo administravimo institucijų ir jų

tarnautojų moraline pareiga ginti žmogaus prigimtines teises ir laisves bei jiems tarnauti savo

kompetencijos ir viešųjų interesų pagrindu. Aukščiau nurodytam abipusiai teigiamam santykiui

užmegzti ir palaikyti svarbus etinis valstybės tarnybos ,,veidas“, nes ,,valstybės tarnybos etika

susijusi su pasitikėjimu, pilietiškumu, bendra gerove, visuomenės interesu“32

.

Pažymėtina, kad literatūroje valstybės tarnybos etikos atsiradimas yra aiškinamas

skirtingai. Britų tyrinėtojas R Chapmanas valstybės tarnautojų etikos pamatus įžvelgia šalies

Konstitucijoje, kuri atspindi visuomenės lūkesčius. Panašios pozicijos laikosi ir amerikiečių

tyrinėtojai J. Rohas ir D. Rosenbloomas. Jų teigimu profesinė biurokratų etika kyla iš režimo

vertybių, atsispindinčių šalies Konstitucijoje. D. Rosenbloomas teigia, kad Konstitucija yra

valstybės valdymo etikos pagrindas. Ji pateikia technines ir moralines gaires, kurias valstybės

tarnautojai prisiekia vykdyti. Britų mokslininkas R. Plantas teigia, kad valstybės tarnybos etika

remiasi bendru požiūriu, kas yra bendras gėris ir kaip to turi būti siekiama. Amerikiečiai J. S.

Bowmanas ir J. P. Westas pabrėžė, kad valstybės tarnybos etikai daro įtaką dvi normų grupės:

politiniai pokyčiai ir pilietinė kultūra.

G. Adamo ir D. L. Balfouro vertinimu valstybės tarnybos etikoje vyrauja dvi etikos:

teleologinė ir deontologinė, valstybės tarnyboje ir profesinėje etikoje abi šios etikos kreipia dėmesį į

asmens priimtus sprendimus. F. C. Mosheris kalbėdamas apie etikos svarbą valstybės tarnybai,

pabrėžė moralinio elgesio valstybės tarnyboje pagrindus – tai tarnautojų moralinės savybės

(optimizmas, drąsa ir teisingumas).

Taigi, kaip apskritai profesinės etikos, taip ir valstybės tarnybos, ne tik kaip institucijos,

bei kaip ir profesijos, moralinis dorovinis veiklos vertinimas užima ypač didelę reikšmę. Tačiau,

magistrinio darbo autoriaus nuomone, profesinio etiškumo lygis didžia dalimi priklauso nuo

31

Laurinavičius A. Administravimo pareigūnų etika. Kaunas, 2001, p.29; 32

Palidauskaitė. J. Etika valstybės tarnyboje. Kaunas, 2010, p.16;

16

konkrečią profesiją atstovaujančio asmens (kaip žmogaus) ne tik profesinio, bet bendro etiškumo

lygio. Valstybės tarnautojo, kaip struktūrinio valstybės tarnybos elemento, geras vardas sietinas su

sąmoningumu ir nešališkumu. Kadangi valstybės tarnyba nėra tik darbas, bet ir pašaukimas,

reikalaujantis prisiimti atsakomybę, užsitikrinti reputaciją, yra itin svarbu įgyti ir išlaikyti aukštą

profesinės etikos kategoriją. Tam reikia moralinės drausmės, psichologinės drąsos ir bendruomenės

paramos33

.

Valstybės tarnautojas turi būti moralinis pavyzdys visuomenei, o gero vardo bei reputacijos

aspektai gali būti tiek asmeninis, tiek institucinis tikslas. Vadovavimasis tarnybos įpareigojimais

gali tapti ir asmeninio pasitenkinimo ir geros reputacijos šaltiniu. Moraliniai įsipareigojimai ir

teisėti lūkesčiai sukuria tam tikrą identitetą, yra gero vardo šaltinis. Geras vardas reikalauja

drausminti savo nuostatas, impulsus, interesus, įsitikinimus, asmeninius ir šeimyninius santykius,

religinį ir etinį prieraišumą. Valstybės tarnautojų institucinis ir teisinis lojalumas, atsidavimas

vertybėms tampa pilietinėmis dorybėmis.

Visi valstybės tarnautojai yra visuomenės patikėtiniai, todėl ypač svarbu pasitikėjimas jais,

t. y. tais, kuriems pavesta rūpintis bendrais visuomenės reikalais. Tačiau pasitikėjimas pelnomas,

kai lūkesčiai pateisinami konkretaus asmens ar institucijos atžvilgiu. Čia gali būti svarbi reputacija

t. y. profesionalumas, įvaizdis ir kiti veiksmai. D Argyriandes (2003) profesionalumą sieja ne tik su

naudingomis žiniomis, patirtimi, praktiniais veiklos įgūdžiais, bet ir etišku elgesiu, įsisąmoninus ir

praktikuojant valstybės tarnybos vertybės, atsidavimu bendram gėriui, dviprasmiškumo toleravimui,

objektyvumui, pagarba tiesai ir savarankiškam sprendimui kartu su pasaulėžiūra34

. J. S. Bowmanas

etiką sieja taip pat su profesionalumu. Jis pastebi, kad dėl sudėtingų ir įvairių situacijų

profesionalumo suvokimas čia mažiau apibrėžtas, bet valstybės tarnautojų siekis elgtis etiškai, dirbti

gerose organizacijose ir tarnauti bendram gėriui palengvina iššūkį.

Valstybės tarnautojo etinė kompetencija ne mažiau svarbi nei kitos kompetencijos,

padedančios tinkamai atlikti tarnybines pareigas. Etinės kompetencijos pagrindu klostosi ,,etiškas

elgesys ir priimami etiški sprendimai, kurie yra svarbūs demokratijos plėtrai, visuomenės intereso

atstovavimui, pagaliau kiekvieno valstybės tarnautojo profesionalumo ugdymui“35

. Ypač svarbu,

kad valstybės tarnautojas, atlikdamas tarnybines pareigas, derintų asmenines ir profesines vertybes.

Atskiri viešojo administravimo tyrinėtojai mini nevienodas tarnautojų charakterio savybes. M.

Josephson mini šešias svarbias charakterio savybes: sąžiningumą, patikimumą, teisingumą,

rūpestingumą, pilietiškumą, ir pagarbą36

. Y. Willbern išskiria šešis valstybės tarnautojų etikos

33

Palidauskaitė. J. Etika valstybės tarnyboje. Kaunas, 2010, p.71; 34

Ten pat, p.83; 35

Palidauskaitė. J. Etika valstybės tarnyboje. Kaunas, 2010, p.88; 36

Palidauskaitė. J. Viešojo administravimo etika. Kaunas, 2001, p.63;

17

tipus, primenančius atskiras asmenines ar profesines savybes37

: 1) sąžiningumas ir paklusimas

įstatymui, 2) interesų konfliktas, 3) orientacija į tarnybą ir procedūrinis teisingumas, 4)

demokratinės atskaitomybės etika, 5) viešosios politikos nustatymo etika, 6) kompromiso ir

socialinės integracijos etika. M. Guy ir K. Denhardt deklaruojamos vertybės yra svarbios ir kaip

asmeniniai, ir profesiniai orientyrai38

:

rūpestingumas,

geranoriškumas,

garbingumas,

sąžiningumas,

atsiskaitomumas,

pažado laikymasis,

siekimas tobulėti,

ištikimybė,

teisingumas,

integralumas,

pagarba kitiems,

atsakingas pilietiškumas.

Tik vadovaudamiesi minėtais profesinės ir asmeninės etikos standartais, valstybės

tarnautojai gali tikėtis tinkamai atlikti savo pareigą visuomenei. Tam, kad būtų įgyvendinami

asmeniniai ir profesiniai vertybiniai orientyrai, valstybės tarnautojai turi laikytis kelių principų39

:

1. Paklusti įstatymui ir jį įgyvendinti. Konstitucija visuomet yra tarnautojų veikimo ir piliečių

pasitikėjimo pagrindas. Tarnautojai, eidami savo pareigas, turi nuolatos domėtis įstatymų

leidybos procesu.

2. Tarnauti visuomenės interesams. Tinkamas įvaizdis padeda palaikyti visuomenės

pasitikėjimą tarnyba ir visa valdžia.

3. Prisiimti asmeninę atsakomybę. Valstybės tarnautojams svarbu veikti ir veikti neperžengiant

turimų įgaliojimų.

4. Vengti žalos darymo. Santykiai su visuomene turi būti paremti geranoriškumu, nešališkumu,

pagarba, principingumu, teisingumu ir kitų teisių gynimu.

Taigi darytina išvada, kad valstybės tarnautojams, tame tarpe ir statutiniams valstybės

tarnautojams keliami aukšti sąžinės, pareigos, atsakomybės, garbės ir kt. moraliniai reikalavimai,

kurių aukštas išugdymo lygmuo parodo paties tarnautojo vertybinį santykį su savo profesija. Tik

37

Ten pat, p.63; 38

Ten pat, p.63; 39

Ten pat, p. 63;

18

tokie valstybės tarnautojai savo veiklą gali vertinti kaip svarbiausią saviraiškos sritį, nes jie yra šalį

reprezentuojantis aparatas ir veikia tarsi padidinto pavojaus šaltinis.

19

2. STATUTINIŲ VALSTYBĖS TARNAUTOJŲ ETIKOS REGLAMENTAVIMAS

2.1. LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJA

Konstitucijos terminas žinomas nuo antikos laikų. Romėnų teisėje konstitucijomis vadinta

viena imperatoriaus išleista dekretų rūšis. Viduramžiais šiuo terminu vadintos įvairios privilegijos,

kurias karališkoji valdžia suteikdavo feodalams, taip pat tam tikri teisės aktai, reguliavę santykius

tarp miestų ir karališkosios valdžios. Lenkijos – Lietuvos valstybės (Žečpospolitos) Seimo sesijų

baigiamieji nutarimai, turinys įstatymo galią vadinti konstitucijomis. Tačiau tų laikų konstitucijomis

nesiekta nustatyti valstybės valdžios organizacijos ir funkcionavimo pagrindų, apibrėžti asmens ir

valstybės santykių.

Paprastai šių dienų demokratinėje valstybėje Konstitucija formaliąją prasme suprantama

kaip pagrindinis šalies įstatymas, turintis aukščiausią galią. Teisinėje literatūroje Konstitucija

vertinama, kaip teisinis, politinis ir filosofinis (ideologinis) dokumentas. Šis aukščiausią galią

turintis įstatymas pasižymi tokiomis savybėmis kaip stabilumas, teisėtumas, realumas ir kt., tačiau

itin svarbi ir aktuali magistriniam darbui savybė yra šio dokumento privalomumas. Konstitucija

privaloma visiems teisės subjektams visose teisinio reguliavimo srityse, kas reiškia, kad valstybės

valdžios institucijos, pareigūnai, savivaldos institucijos, visi fiziniai ir juridiniai asmenys privalo

laikytis Konstitucijos reikalavimų. Taigi, teisine prasme Konstitucija yra pagrindinis aukščiausios

galios įstatymas, teisės sistemos centras, kuriuo įtvirtinamos normos ir principai lemia teisinio

reguliavimo kryptį.

Viena Konstitucijos normų grupė reguliuoja asmens statusą, žmogaus ir piliečio laisves ir

teises, įtvirtina asmens teisinį statusą, jo apsaugą prieš valstybės valdžios savivalę. Konstitucijoje

atsispindi reguliuojamos sritys – valstybės organizacija, viešosios valdžios institucijų sistema ir

veiklos pagrindai, įtvirtinami asmens ir valstybės tarpusavio santykių pagrindai, t. y. asmens

pagrindinės teisės, laisvės ir pareigos40

. Konstitucijoje yra įtvirtinti visuomenės ir valstybės

pagrindai. Tačiau konstitucinėse normose atsispindi taip pat socialiniai, ekonominiai, kultūriniai

valstybės uždaviniai, kurių galutinis tikslas nukreiptas į tą patį objektą – asmens pagrindinių teisių

ir laisvių garantavimą tam tikroje gyvenimo srityje. Konstitucijoje taip pat įtvirtinti ir visuomenės

svarbiausi gyvenimo principai. Antroji konstitucinė funkcija yra politinė, kadangi Konstitucija

vertinama, kaip tobuliausias modernios politikos instrumentas. Būtent joje nustatyta valstybės

valdžios organizacija, valdžios įgyvendinimo svarbiausios taisyklės, valstybės valdžios santykis su

žmonėmis ar atskiromis žmonių grupėmis. Šios taisyklės paprastai detalizuojamos įstatymuose ar

kituose teisės aktuose. Trečioji Konstitucijos funkcija yra filosofinė (ideologinė). Konstitucijoje,

40

Birmontienė. T. Lietuvos konstitucinė teisė: vadovėlis. – Vilnius: Lietuvos teisės universitetas, 2002, p.27.

20

kaip svarbiausiame, pačiame autoritetingiausiame įstatyme, įtvirtinta tam tikra valstybės valdžios

organizacijos, asmens ir valstybės santykių doktrina. Šių dienų demokratinė visuomenė ypatingą

reikšmę teikia žmogaus teisių ir laisvių prioritetui, atviros pilietinės visuomenės, teisinės valstybės

idėjoms Demokratinėms vertybėms priskiriamas tautos suverenitetas, valdžių padalijimas ir kt.,

tačiau Konstitucija pasižymi ir tuo, kad auklėja žmones, formuoja vertybinę orientaciją, požiūrį, kad

brangias konstitucines vertybes reikia ginti, kad reikia laikytis Konstitucijos. Taigi, Konstitucija yra

ir bendro gyvenimo orientyras. Šis orientyras yra bet kokių veiksmų (neveikimo) pagrindas ne tik

kiekvienam iš mūsų (kaip Lietuvos Respublikos piliečiui), bet ir statutiniam valstybės tarnautojui

kaip pareigūnui (pilietis + pareigūnas). Pažymėtinas esminis aspektas, kad Konstitucijos laikymosi

kriterijus tiesiogiai atsispindi pareigūnų priesaikose, kurių tekste nurodyta ,,gerbti ir vykdyti jos

Konstituciją ir įstatymus; sąžiningai vykdyti įstatymus; laikytis Konstitucijos ir kitų įstatymų;

sąžiningai vykdyti Lietuvos Respublikos Konstituciją, įstatymus“ ir kt. Taigi, Konstitucijos

veikimas statutinio pareigūno atžvilgiu yra ypatingas.

2.2. ETIKOS KODEKSAI

2.1.1. Etikos kodeksų samprata ir jų istorinė raida

Be Lietuvos Respublikos Konstitucijos, kaip pagrindo šalies įstatymo, pareigūnų, kaip ir

kitų profesijų atstovų, konkrečius elgesio lūkesčius ir standartus nustato etikos kodeksai. Etikos

kodeksai svarbūs: visose veiklos srityse, kuriuose paliečiami svarbūs žmonių interesai, sukuriama

tam tikros dorovės, žmonių elgesį reguliuojančios normos ir principai.41

Vienas pirmųjų etikos tyrinėtojų J. Rochas vadovavimąsi etikos kodeksu prilygino ėjimu

„žemutiniu keliu“, padedančiu išvengti nemalonių situacijų, bet neskatinančių geresnio elgesio.

Taigi, šiame skyriuje svarbu atskleisti apskritai etikos kodeksų atsiradimo tendencijas, sąvokos

esmę, etikos kodekso turinio ir formos aspektų reikšmę etikos kodeksų realizavimui ir kt.

Etikos kodeksai buvo jau nuo seno, tačiau daugiausia jie buvo vadinami garbės kodeksais.

Pažymėtina, kad valstybėms būdinga savita etikos – elgesio kodeksų praktika, kadangi yra bendras

valstybės tarnybos elgesio kodeksas ir jais besiremiantys atskirų organizacijų kodeksai. Etikos

kodeksai gali būti įvairiai vadinami ,,profesinės atsakomybės kanonais, elgesio principais,

taisyklėmis, etikos standartais, deontologiniu kodeksu, veiklos gairėmis ir kt.“42

. Kodeksai, kaip

taisyklių rinkiniai, gali būti rašytinės ar nerašytinės formos, tačiau iš esmės tik rašytinės taisyklės

leidžia reikalauti atskaitomybės visuomenei. Tokius kodeksus gali turėti valdžios institucijos,

41 Butkus F.S. Vadyba kiekvienam.Kaunas,2008, p.151;

42 Palidauskaitė. J. Etika valstybės tarnyboje. Kaunas, 2010, p.337;

21

profesijos, organizacijos ir jie gali būti etinio švietimo mokymo pagrindas, būti nuolat peržiūrimi ir

diegiami.

Pastebėtina, kad profesinis etikos kodeksas nėra XXI amžiaus fenomenas, nors pastaruoju

metu jų kūrimas, siekiant sureguliuoti konkrečią profesinę sritį, turi plintančią tendenciją. Kai kurių

kodeksų užuomazgų randame ir antikos (420 m. pr. Kr. sukurta Hipokrato priesaika, Atėnų

tarnautojo priesaika, atsispindi tam tikrus idealus) ir viduramžių dokumentuose (amatininkų ir

prekeivių cechų ir gildijų nuostatai)43

. Pažymėtina, kad pirmasis šiuolaikinis viešojo

administravimo etikos kodeksas buvo priimtas Jungtinėse Amerikos Valstijose 1924 m., kuris

bandė atspindėti profesionalizmo idealą, bandė pabrėžti bendruomenių lyderių vaidmenį, reikšti

atsidavimą demokratijos principams ir kt.

Tarptautinių žodžių žodyne kodekso sąvoka turi keturias reikšmes. Žodis kilęs iš lotynų

kalbos (codex). Senovės Romoje taip buvo vadinamos vaškuotos medinės lentelės su išraižytu testu

(jas vėliau pakeitė papirusas ir pergamentas) ir senovinės rankraštinės knygos, išsilaikiusios iki XVI

a. pabaigos. Paskutinės dvi reikšmės – sistemingas tam tikra visuomenės santykių sritį

reguliuojančių teisės normų rinkinys (civilinis ir baudžiamasis) ir elgesio taisyklės (rašytinė ir

nerašytinė)44

. Etikos kodeksus vertino ir apibrėžė ir užsienio autoriai, pvz:. C. Lewis etikos

kodeksus vertino kaip ,,dokumentas, padarančius mažiau nei viską, bet daugiau nei nieko“. T. L.

Cooperis – kodeksus prilygino išorinės kontrolės diegimo mechanizmui, kurį organizacijos,

profesinės organizacijos ar politinė valdžia taiko individui. K. Kernaghanas etikos kodeksus

apibūdina kaip principų standartų apie deramą tarnautojų elgesį visumą ir pabrėžia, kad tai

siauresnė sąvoka nei etikos taisyklės.

Magistrinio darbo autorius pastebi, kad literatūroje naudojama skirtinga terminija – vienur

etikos kodeksas, kitur elgesio kodeksas, t. y. Vieni autoriai analizuoja etikos kodeksus, kiti

nagrinėja elgesio kodeksus, kas įneša tam tikro sąvokos neaiškumo. Geriausiai etikos ir elgesio

kodeksų skirtumus (kiekvieno kodekso požymius) išskyrė W. Bruce45

.

Etikos kodeksas Elgesio kodeksas

1. Skatina.

2. Bendro pobūdžio, abstraktus teiginiai.

3. Nesiremia teisės aktais.

4. Sankcijos neminimos.

5. Administravimas nenumatytas.

1. Reguliuoja

2. Konkretūs teiginiai primena taisykles

3. Remiasi įstatymais

4. Įvardyta atsakomybė už pažeidimus

5. Administruojanti institucija .

43

Palidauskaitė. J. Etika valstybės tarnyboje. Kaunas, 2010, p.338; 44

Vaitkevičiūtė.V. Tarptautinių žodžių žodynas. Vilnius, 2004, p.532; 45

Palidauskaitė. J. Etika valstybės tarnyboje. Kaunas, 2010, p.343;

22

Pažymėtina, kad W. Bruce buvo vienas iš pirmųjų, kuris bandė tuos skirtumus atpažinti.

Elgesio kodeksuose etika suprantama kaip paklusimas įstatymui, o etikos kodeksas reikalauja

daugiau nei paprasto paklusimo tam tikriems principams, tokie kodeksai skatina etinį suvokimą,

gali būti naudojami mokymams ir priimant sprendimus.

Kiekvienai visuomenei, organizacijai ir profesijai gyvuoti ir išlikti reikia tam tikrų

taisyklių, nusakančių leistiną ir priimtiną elgesį. Valstybės taisyklių vaidmenį atlieka galiojantys

teisės aktai ir visuotinai pripažintos moralės normos. Organizacijos viduje taisyklės gali būti

nustatomos vadovo potvarkiu, gali būti įsikūnijusios susiklosčiusios tradicijos ir organizacijos

kultūroje. Profesijos nariams taikomi elgesio standartai atsispindi profesinės etikos kodeksuose,

kurie rodo esamą savireguliacijos lygį.

Demokratinių valstybių praktikoje taip pat yra tradicija tam tikrais įstatymais (etikos

įstatymais) apriboti valstybės tarnautojų ir politikų elgesį, kad būtų užtikrintas visuomenės interesų

atstovavimas. Etiniai įstatymai, kuriems turi būti besąlygiškai paklūstama, ne tik nustato etinį

minimumą, bet ir numato bausmes už pažeidimus.

Aptarus etikos kodekso sampratą (išsiaiškinus, kas jie yra), svarbu atskleisti etikos

kodekso tikslą. J. Palidauskaitės nuomone etikos kodekso tikslas – ,,tarpininkauti formaliuose

santykiuose tarp visuomenės ir profesijos ar organizacijos atstovų, nustatyti profesijos ar

organizacijos narių tarpusavio santykius“46

. Tačiau kiti etikos kodeksų tyrinėtojai nurodo skirtingus

kodekso tikslus, kai kurie kalba apie jų funkcijas47

.

J. S. Zimmermanas kodeksus sieja su trimis realistiniais tikslais: 1) skatinti aukštus elgesio

reikalavimus, 2) didinti visuomenės pasitikėjimą bei 3) padėti priimti sprendimus. Pažymėtina, kad

skirtingus kodeksų tikslus sieja su jų statusu. Tuo tarpu S. C. Gilmanas nurodo keturis kodeksų

tikslus: 1) padidinti tikimybę, kad žmonės atitinkamai elgsis; 2) atkreipti valstybės tarnautojų

dėmesį, kad reikia tinkamai elgtis dėl tam tikrų priežasčių; 3) neatimti tarnautojo moralės

autonomijos ir neatleisti nuo įsipareigojimų; 4) padėti užtikrinti pasididžiavimą savo profesija ar

grupe. J. Kleinas, gvildendamas policijos etikos klausimus, skiria vidines (asmeniniai standartai,

organizacijos etika, veiklos kontrolė) ir išorines (užtikrinti standartus, gerinti santykius su

visuomene, nustatyti atsakomybę). A. Lawtonas, nagrinėjantis ir etikos, ir profesinės etikos

kodeksus, išskiria šiuos tris, jo nuomone, svarbiausius etikos kodekso tikslus: 1) skatinti, 2)

reguliuoti ir 3) kontroliuoti veiklą. Žymus viešojo administravimo tyrinėtojas J. Laddas profesinių

etikos kodeksų tikslus suskirstė į pirminius ir antrinius. Jo nuomone, pirminiai (svarbiausi) tikslai

yra sumažinti galimybę neetiškam elgesiui reikštis, aiškiai nubrėžti atsakomybės ribas, skatinti

etines darbuotojų orientacijas, atlikti moralinio švietimo funkciją, drausminti profesijos ar

46

Palidauskaitė. J. Etika valstybės tarnyboje. Kaunas, 2010, p.348; 47

Palidauskaitė. J. Etika valstybės tarnyboje. Kaunas, 2010, p.349-350;

23

organizacijos atstovus, padėti priimti sprendimus, didinti visuomenės pasitikėjimą. Tuo tarpu

antriniai tikslai yra gerinti profesijos ir organizacijos įvaizdį visuomenės akyse, suteikti profesijai

monopoliją, ugdyti organizacijos etiką.48

Magistrinio darbo autoriaus pastebėjimu, Lietuvoje taip pat yra autorių, vertinusių etikos

kodeksų tikslus ir funkcijas, tačiau iki šiol daugiausiai analizavusi ir studijavusi etikos kodeksų

funkcionavimą yra N. Vasiljevienė, kuri pateikė beveik 40 etikos kodeksų funkcijų49

: etinių

vertybių funkcija, darbinių santykių reguliavimas, piktnaudžiavimo galimybių naikinimas ir

racionalizavimas ir optimizavimas ir kt. Taigi, apibendrinant etikos kodeksų egzistavimo paskirtį

galima daryti nekvestionuotiną išvadą, kad etikos kodeksų analitikai iškelia skirtingus etikos

kodeksų tikslus, iš esmės hierarchiškai suskirstydami juos pagal svarbumą (pirmaeiliai, antraeiliai ir

kt). Tačiau etikos kodeksų leidėjo (kūrėjo) vertinimu etikos kodeksų paskirtis pirmiausiai orientuota

į pagrindinį tikslą – užkirsti kelią neetiškam elgesiui, kartu numatant tam tikras elgesio gaires.

Pažymėtina, kad etikos kodeksai kuriami ir skiriami tiems žmonėms, kurie nori etiškai elgtis ir

pakelti savo etiškumą į aukštesnį lygį, o ne tiems, kuriems etiško elgesio standartai apskritai

negalioja ir yra visai nesvarbūs (kaip įvardija J. Palidauskaitė ,,blogiems“ žmonės). Nustatyti etikos

kodekso misiją (tikslus ir funkcijas) svarbu tada, kai bandoma įvertinti etikos kodekso

veiksmingumą (sėkmę ar nesėkmę), nes tai yra dokumento esminiai vertinimo kriterijai.

Kalbant apie etikos kodekso formą pažymėtina, kad tiek kodekso forma, tiek juose

nagrinėjami dalykai iš esmės priklauso nuo paties kodekso pavadinimo. Nors etikos kodeksai yra

trumpi dokumentai, tačiau labiau linkstame kalbėti apie vertybes ir siektinus idealus50

.

Pagal etikos kodeksų kūrimo praktiką galima išskirti tokias dokumentų formas:

1. Kodeksas gali būti paprastas, vientisas, neturintis atskirų dalių.

2. Bendro pobūdžio teiginių rinkinys. Tokio kodekso pavyzdys ASPA kodeksas (1994),

detalizuojantis penkis principus. Europos Parlamentas 2001 m. patvirtino ES ombudsmeno

parengtą Tinkamo administravimo elgesio kodeksą, kuriame pabrėžiami teisėtumo,

nediskriminavimo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, nešališkumo ir

savarankiškumo, objektyvumo, teisingumo, mandagumo ir kt. principai.

3. Dokumentas gali būti išsamus. Labai detalus, pvz:. D. Britanijos vadovavimo valstybės

tarnybai kodeksas suskirstytas į 12 skyrių, detaliai dėstančių elgesio ir sprendimų

priėmimo taisykles nuo tarnautojų įsidarbinimo iki išėjimo į pensiją, pabrėžiančių elgesio

ir drausmės reikalavimus, vienodas galimybės tarnyboje.

48

Pruskus. V. laiko iššūkiai ir atsako galimybės. Vilnius, 2003, p.324; 49

Vasiljevienė. N. Verslo etika ir elgesio kodeksai. Kaunas,2000, p.358-361; 50

Palidauskaitė. J. Etika valstybės tarnyboje. Kaunas, 2010, p.349-352;

24

4. Kuriami kodeksai, turintys aiškinamuosius raštus. Abeji JAV Kongreso Rūmai turi savo

elgesio kodeksus. Kodeksas privalomas Senato nariams, tarnautojams ir kitiems Senato

darbuotojams. Be šio kodekso yra parengtas Senato etikos kodeksas.

Apibendrinant kodeksų formos temą galima pasakyti, kad etikos kodeksų būna visų tipų

formų, tačiau dažniausiai pasitaiko pirmojo – bendro pobūdžio teiginių rinkinys – tipo etikos

kodeksų formos, kuri būdinga ir Lietuvoje kuriamiems etikos kodeksams.

Etikos kodeksai gali skirtis ne tik forma, bet ir jos turiniu. Kodekso turinys iš esmės

pasižymi tuo, kad juose paprastai atsispindi šios skirtingo pobūdžio vertybės51

: asmeninės moralės

vertybės (sąžiningumo, kruopštumo, pareigingumo ir kt.), profesinės vertybės (tarnavimo

visuomenės interesams siekti profesinio tobulumo ir kt.), teisiniai draudimai (interesų konflikto

vengimo, neteisėto lėšų pasisavinimo ir kt.) Vienur etikos reikalavimai dėstomi išsamiai, kitur

atrenkamos svarbesnės temos. A Lawtonas teigia, kad kodekso turinys iš dalies priklauso nuo

valstybės ypatumų52

. Jis pateikia pavyzdį, kad D. Britanijoje ir Australijoje daugiau dėmesio

skiriama valstybės tarnautojų santykiams su sutarčių dalyviais ir interesų konfliktui. JAV vyksta

didesnis darbuotojų judėjimas tarp privataus ir viešojo sektorių, todėl kodeksai išryškina

potarnybinio įsidarbinimo galimybes. Tačiau įvertinant kiekvienos valstybės nacionalinius

ypatumus pastebėtina, kad kodeksuose dažniausiai pasitaiko temos53

: valstybės tarnautojų elgesio

standartai, tarnybinės informacijos atskleidimas, tarnautojų politinis neutralumas ir įsitraukimas į

politinę veiklą, interesų konfliktai ir konkuruojančių ištikimybę suderinimas, vaišingumas ir

dovanos, korupcija ir apgavystės, valstybės tarnautojų teisės ir pareigos, interesų deklaravimas,

piktnaudžiavimas valdžia, diskriminacija, pikta valia, šališkumas, pranešimas apie problemas,

potarnybinis įsidarbinimas, lobizmas, viešojo ir privataus gyvenimo atskyrimas.

Mokslinio tiriamojo darbo autorius pastebi, kad apskritai nuomonės dėl etikos kodeksų gana

prieštaringos, tačiau dabartinės diskusijos iš esmės vyksta dėl šių kelių klausimų: 1) ar etikos

kodeksas turi būti priimtas ir paskelbtas organizacijoje, valdžios institucijoje, galioti profesijai; 2)

koks turėtų būti kodekso filosofinis pamatas (moralės filosofija, įstatymas ir konstitucinė teorija,

tikėjimas mokslo galia ar profesinė atsakomybė); 3) kiek specifiškai turi būti pats kodeksas (labai

detalus, susijęs su veikla, ar bendro pobūdžio, leidžiantis interpretuoti); 4) kaip jis turėtų būti

gyvendintas (ar kodeksas tėra idealų konstatavimas, numatantis konkrečias sankcijas. Magistrinio

darbo autoriaus nuomone ypač aktualus paskutinis etikos kodekso įgyvendinimo kriterijus, nes tik

tinkamas jo įgyvendinimas, atspindi realų etikos kodeksų veikimą ir iš esmės atsako į kitus

diskusinius klausimus.

51

Palidauskaitė. J. Viešo administravimo etika. Kaunas, 2001, p.166; 52

Palidauskaitė. J. Etika valstybės tarnyboje. Kaunas, 2010, p.358; 53

Ten pat. p. 358;

25

Taigi matyti, etikos kodeksai turi reikšmę konkrečių profesijų atstovų veikloje. Jie gali skirtis

turiniu ir forma, tačiau esmė išlieka ta pati, kad jie būtų paprasti ir aiškūs, pabrėžiantys vertybes,

kuriomis bus vadovaujamasi, realistiniai, neatrodys nuleisti iš viršaus (dirbtini), t. y. iš esmės tik

deklaruojantys etiškumo idėjas, tačiau realiai neįgyvendinami. Tačiau pažymėtina, kad net ir esant

aiškiems etikos kodeksams vien tik bendros ir profesinės moralės reikalavimų etikos kodeksuose

nepakanka, svarbiausia, kad jiems turi būti paklūstama.

Aptarus etikos kodeksų atsiradimo aspektus, paskirtį ir tikslus, būtina sistemingai aptarti ir

analizuoti konkrečiai statutinių valstybės tarnautojų etikos kodeksų aspektus.

2.2.2. Statutinių valstybės tarnautojai elgesį reglamentuojantys etikos kodeksai

Kaip minėta, etikos kodeksai yra principų ir vertybių rinkinys, kuriuo nustatomi

organizacijų, valstybės įstaigų, įmonių ir individų elgesio lūkesčiai ir standartai ir taikomi tiek

privačiame, tiek viešajame sektoriuje. Etika valstybės tarnyboje – tai kiekvieno valstybės tarnautojo

tarnybinio elgesio norma. Etikos mus moko nuo mažų dienų, jos mokomės patys mus supančioje

aplinkoje, tačiau nėra standarto šios moralės normos lygiui išmatuoti. Todėl šiuo metu tiek daug

dėmesio yra skiriama etikos problemoms valstybės tarnyboje (tame tarpe ir statutinėje valstybės

tarnyboje) spręsti. Valstybės tarnautojų elgesį reglamentuoja valstybės tarnautojų veiklos etikos

principai ir Valstybės tarnautojų veiklos etikos taisyklės. Kiekviena įstaigą turi specialius elgesio

kodeksus, etiško elgesio standartus. Šiame skyriuje svarbu atskleisti statutinių valstybės tarnautojų

etikos kodeksų ypatumus ir jų reikšmę statutinėje valstybės tarnyboje.

Magistrinio tiriamojo darbo 1.2. skyriuje minėta, kas yra ir kokie yra statutiniai valstybės

tarnautojai, t. y. specifinė viešojo sektoriaus valstybės tarnautojų kategorija, kurios profesinės

veiklos tikslas palaikyti šalies stabilumą, garantuoti pagarbą valstybei kaip socialiniai vertybei.

Tikslas įgyvendinamas užtikrinant žmogaus ir piliečio saugumą, jo teises, laisves, kuriant bendrą

gerovę. Kaip ir kitų profesijų atstovų, statutinių pareigūnų elgesio standartus taip pat nustato etikos

kodeksai, tik jo turinys iš esmės skiriasi nuo kitų profesijų atstovų etikos kodeksų nuostatų dėl

ypatingų jų veiklos funkcijų įgyvendinimo kriterijaus. Tačiau šiandien statutinėje valstybės

tarnyboje nėra vieno bendro kodekso, kuriuo galėtų vadovautis visi statutiniai valstybės tarnautojai.

Statutinių valstybės tarnautojų elgesį reguliuoja šie skirtingi etikos kodeksai (taisyklės):

1. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos ir jam

pavaldžių įstaigų pareigūnų etikos kodeksas;

2. Lietuvos karių etikos kodeksas;

3. Lietuvos policijos pareigūnų etikos kodeksas;

4. Valstybės sienos apsaugos tarnybos elgesio taisyklės;

5. Valstybinės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos pareigūnų etikos kodeksas;

26

6. Lietuvos Respublikos muitinės pareigūnų etikos kodeksas;

7. Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnų elgesio kodeksas.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos ir jam

pavaldžių įstaigų pareigūnų etikos kodekse54

reglamentuotų taisyklių tikslas – stiprinti pareigūnų

atsakomybės už savo veiksmus ir elgesį jausmą, kelti visuomenės pasitikėjimą bausmių vykdymo

sistemos institucijomis ir pareigūnų autoritetą. Pagrindiniai pareigūnų etikos principai yra pagarbos

žmogui ir valstybei principas, teisingumo principas, nesavanaudiškumo principas, padorumo

principas, nešališkumo principas, atsakomybės principas, viešumo principas, pavyzdingumo

principas.

Lietuvos karių etikos kodekso55

paskirtis – apibrėžti pagrindines karių etikos normas

(reikalavimus), kurių privaloma laikytis tarnaujant Lietuvos karo tarnyboje tiek tarnybos, tiek ne

tarnybos metu. Pagrindiniai etikos tikslai – pagarbos žmogui ir valstybei, patriotizmo ir

pilietiškumo, politinio neutralumo, teisingumo, teisėtumo, atsakomybės, subordinacijos,

konfidencialumo, sąžiningumo, tarpusavio pasitikėjimo, nesavanaudiškumo, nešališkumo,

pavyzdingumo.

Lietuvos policijos pareigūnų etikos kodekso56

tikslas – suteikti policijos pareigūnui

dorovinius orientyrus, padėti formuotis doroviniams poreikiams, prisidėti prie dorovinių santykių

kūrimo ir įtvirtinimo visuomenėje bei prie policijos pareigūnų dorovinės atsakomybės jausmo

puoselėjimo ir išsaugojimo, stiprinti policijos pareigūno autoritetą saugant ir gerbiant asmens teises

ir laisves, įtvirtintas tiek nacionaliniuose, tiek ir tarptautiniuose teisės aktuose. Tarnyba policijoje

grindžiami šiais profesinės etikos principais – pagarbos žmogui ir valstybei, teisingumo,

sąžiningumo, nesavanaudiškumo, padorumo, nešališkumo, atsakomybės, viešumo, pavyzdingumo.

Valstybės sienos apsaugos tarnybos elgesio taisyklių57

taikymo tikslas – apibrėžti veiklos ir

elgesio principus, kurių turi laikytis Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnai, vykdydami

teisės aktuose nustatytas pareigas ir funkcijas, užtikrinti kūrybingą, geranorišką darbo aplinką,

ugdyti pagarbą bendradarbiams ir aptarnaujamiems asmenims, užkirsti kelią korupcijai, didinti

visuomenės pasitikėjimą Valstybės sienos apsaugos tarnyba. Šių taisyklių normos taikomos

Valstybės sienos apsaugos tarnybos centrinės įstaigos, teritorinių ir kitų struktūrinių padalinių

pareigūnams ir Visagino pasieniečių mokyklos kursantams. Kiekvienas Valstybės sienos apsaugos

tarnybos pareigūnas privalo vadovautis šiomis taisyklėmis. Valstybės sienos apsaugos tarnybos

54

http://www.infolex.lt/lite/ta/9078. Prieiga 2014-03-20.

55 http://www.vtek.lt/index.php?option=com_content&view=article&id=350. Prieiga 2014-03-20.

56 http://www.policija.lt/index.php?id=3516. Prieiga 2014-03-20.

57http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=274005&p_query=etikos&p_tr2=2.Prieiga 2014-03-20.

27

pareigūno veiklos etikos principai yra pagarbos žmogui ir valstybei, teisingumo, sąžiningumo,

nešališkumo, atsakomybės, viešumo ir konfidencialumo derinimo, pavyzdingumo.

Valstybinės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos pareigūnų etikos kodekso58

normų taikymo

tikslas – užtikrinti kūrybingą, geranorišką darbo aplinką, ugdyti pagarbą bendradarbiams ir kitiems

asmenims, užkirsti kelią korupcijai, stiprinti valstybinės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos

pareigūno (toliau – pareigūnas) autoritetą. Pareigūnų veikla grindžiama šiais etikos principais –

pagarbos žmogui ir valstybei, teisingumo, nesavanaudiškumo, padorumo, nešališkumo,

atsakomybės, viešumo, pavyzdingumo.

Lietuvos Respublikos muitinės pareigūnų etikos kodeksas59

reglamentuoja muitinės

pareigūnų tarnybinės etikos principus, siekiant užtikrinti nustatytų valstybės tarnautojų veiklos

svarbiausių etikos principų įgyvendinimą muitinėje, geresnių tarnybos rezultatų bei muitinės teisėtų

interesų įgyvendinimo, formuoti teigiamą muitinės įvaizdį. Kodekso nuostatų taikymo tikslas –

sudaryti teisines prielaidas veiksmingai įgyvendinti Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatą,

jog valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, gerinti viešojo administravimo kokybę, didinti visuomenės

pasitikėjimą muitinės įstaigomis, stiprinti tų įstaigų pareigūnų, valstybės tarnautojų ir darbuotojų

autoritetą, atsakomybę už savo veiksmus ir atsakomybę visuomenei bei valdžios įstaigoms, užkirsti

kelią korupcijai atsirasti ir plisti. Pagrindiniai pareigūnų etikos principai yra pagarbos žmogui ir

valstybei principas, teisingumo principas, nesavanaudiškumo principas, padorumo principas,

nešališkumo principas, atsakomybės principas, viešumo principas, pavyzdingumo principas.

Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnų elgesio kodeksas60

nustato

pagrindinius Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnų elgesio principus,

reglamentuoja pareigūnų elgesį tarnybos ir ne tarnybos metu. Kodekso tikslas – apibrėžti veiklos ir

elgesio principus, kurių turi laikytis specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnas, vykdydamas teisės

aktuose nustatytas pareigas bei funkcijas; kurti kūrybingą ir geranorišką tarnybinę aplinką, ugdyti

bendradarbiavimu ir tarpusavio supratimu paremtus specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnų

santykius, didinti visuomenės pasitikėjimą Specialiųjų tyrimų tarnyba. Pagrindiniai Specialiųjų

tyrimų tarnybos pareigūnų elgesio principai yra šie – pagarba žmogui ir valstybei; teisingumas ir

nešališkumas; sąžiningumas ir nesavanaudiškumas; padorumas; skaidrumas ir viešumas;

pavyzdingumas; lojalumas valstybei ir specialiųjų tyrimų tarnybos; konfidencialumas.

Etinės vertybės apibūdinamos ir Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatyme, kuris

bendrąja prasme kaip valstybės tarnautojams, taikomas ir statutinių valstybės tarnautojų atžvilgiu,

pažymint, kad valstybės tarnyba grindžiama įstatymų viršenybės, lygiateisiškumo, lojalumo,

58

http://www.litlex.lt/scripts/sarasas2.dll?Tekstas=1&Id=162652. Prieiga 2014-03-20. 59

http://www.infolex.lt/lite/ta/55349. Prieiga 2014-03-20. 60

http://www.stt.lt/files/73_doc_file_1_180442.pdf. Prieiga 2014-03-20.

28

politinio neutralumo, skaidrumo, atsakomybės už priimtus sprendimus ir karjeros principais.

Nurodyto įstatymo 3 straipsnyje minimi šie pagrindiniai valstybės tarnautojų etikos principai:

1. Pagarba žmogui ir valstybei. Valstybės tarnautojas privalo gerbti žmogų ir pagrindines jo

teises bei laisves, Konstituciją, valstybę, jos institucijas ir įstaigas, įstatymus, kitus teisės

aktus ir teismų sprendimus.

2. Teisingumas. Valstybės tarnautojas privalo vienodai tarnauti visiems gyventojams

nepaisydamas jų tautybės, rasės, lyties, kalbos, kilmės, socialinės padėties, religinių

įsitikinimų bei politinių pažiūrų, būti teisingas spręsdamas prašymus, nepiktnaudžiauti jam

suteiktomis galiomis ir valdžia.

3. Nesavanaudiškumas. Valstybės tarnautojas privalo vadovautis visuomenės interesais,

naudoti jam patikėtą valstybės ir savivaldybių turtą,- tarnybinę informaciją tik visuomenės

gerovei, eidamas valstybės politiko pareigas ar atlikdamas tarnybines pareigas nesiekti

naudos sau, savo šeimai, savo draugams.

4. Padorumas. Valstybės tarnautojas privalo elgtis nepriekaištingai, būti nepaperkamas,

nepriimti dovanų, pinigų ar paslaugų, išskirtinių lengvatų ir nuolaidų iš asmenų ar

organizacijų, galinčių daryti įtaką, kai jis eina valstybės politiko pareigas ar atlieka

tarnybines pareigas.

5. Nešališkumas. Valstybės tarnautojas privalo būti objektyvus, priimdamas sprendimus

vengti asmeniškumų.

6. Atsakomybė. Valstybės tarnautojas asmeniškai atsako už savo sprendimus ir atsiskaito už

juos visuomenei.

7. Viešumas. Valstybės tarnautojas privalo užtikrinti priimamų sprendimų ir veiksmų

viešumą, pateikti savo sprendimų motyvus, o informaciją gali riboti tik tuo atveju, kai tai

būtina svarbiausiais visuomenės interesais.

8. Pavyzdingumas. Valstybės tarnautojas privalo deramai atlikti savo pareigas, nuolat

tobulėti, būti nepriekaištingos reputacijos, tolerantiškas, pagarbus ir tvarkingas.

Taigi darytina išvada, kad, nors statutinių valstybės tarnautojų elgesį reguliuoja skirtingi

elgesio kodeksai, tačiau tam tikra apimtimi skirtingų statutinių valstybės tarnautojų elgesio kodeksų

nuostatos sutampa. Visuose statutinių valstybės tarnautojų etikos kodeksuose keliami tie patys

(esminiai) statutinių valstybės tarnautojų elgesio reikalavimai – pagarba žmogui ir valstybei,

teisingumas, nesavanaudiškumas, padorumas, atsakomybės, viešumas ir pavyzdingumas. Tik

kruopščiai suformuluoti, aiškiai suvokiami, plačiai veikiantys kodeksai apsaugo individualią

sąmonę, padrąsina pareigūnus pasikliauti savo vertybių supratimu.

29

3. STATUTINIŲ VALSTYBĖS TARNYBŲ VEIKLOS VERTYBINIAI KRITERIJAI IR

PAMATINIAI PRINCIPAI

3.1. STATUTINIŲ VALSTYBĖS TARNAUTOJŲ (PAREIGŪNŲ) DOROVINĖ KULTŪRA

Jau šiandien mūsų visuomenė pasiekė tokį kultūros lygį, kad ir gana griežtai reglamentuotų

statutinių pareigūnų dorovė ir kultūra laikoma labai svarbiais sėkmingos tarnybos veiksniais.

Socialiniai tyrimai, žiniasklaida formuoja nuomonę, kad pareigūno dora ir kultūra yra visų

laukiamos ir labai vertinamos savybės ir dažnai žmonėms yra svarbesnės net už teisinę

kompetenciją61

. Doras ir kultūringas elgesys vertinamas kaip kompetentingumo išraiška. Kitaip

sakant, pareigūno dorovė ir kultūra suprantama kaip svarbiausios profesinės savybės, reikalingos

bet kurioje tarnybinės veiklos srityje, nes nuo jų priklauso nusiteikimas tarnauti, atsakomybės už

tarnybos rezultatus suvokimas.

Dorovinė kultūra yra neatsiejama viešojo administravimo pareigūnų profesinės

kvalifikacijos dalis. Tai lemia jos veiklos specifika – pareiga ginti savo šalies bendrapiliečių

konstitucines teises ir laisves, ypatingos priedermės visuomenei ir valstybei. Statutiniams

pareigūnams net taikos sąlygomis iškyla klausimas, kaip apginti ne tik savo, bet ir kitų gyvybę. Jam

tenka naudotis šaunamaisiais ginklais, specialiomis policijos priemonėms ir t. t. Tai jo gyvenimą

daro ypatingą, nes ypatingi įgaliojimai kelia ypatingus doros reikalavimus: itin didelį atsakomybės

jausmą, pagarbą žmogui, savikontrolę kiekvienoje tarnybinės veiklos situacijoje.62

Dorovinės savybės, lemiančios asmens kultūrą, visada buvo svarbios visose santykių

srityse, karo, teisėsaugos. Šių tarnybų žmonėms reikalinga ypatinga dorovinė kultūra, kurią taikliai

apibūdino I. Karužienė – „dvasinę stiprybę ir vyriškumą“, kas reiškia, kad teisėsaugos pareigūnai

turi būti pasirengę nebijoti mirti, būdami „tautos ir kiekvieno jos nario išlikimo garantas“63

.

Terminą dorovinė kultūra sudaro dvi savarankiškos sąvokos: dorovė ir kultūra.

Dorovė – elementari žmogaus kultūros sritis, viena iš svarbiausių jo socialumo

apraiškų64

.

Kultūra – antropologine ir istorine prasme yra tam tikros grupės ar visuomenės šerdis, tai,

kas būdinga jos narių tarpusavio santykiams bei santykiams su pašaliniais, ir kaip jie gauna tai, ko

siekia65

.

Dorovinė kultūra yra išraiška visuomenės ir asmenybės dvasinio turtingumo, rodančio tam

tikrą visuomenės ir individualios dorovės reiškimosi ir funkcionavimo lygmenį66

.

61

Laurinavičius. A. Administravimo pareigūnų etika. Kaunas, 2001, p.58; 62

Laurinavičius. A. Administravimo pareigūnų etika. Kaunas, 2001, p.71; 63

Ten pat. p.71 64 Bitinas B. Ugdymo filosofija. Vilnius, 2000, p.69;

65Žilinskas V. Martinkus B. Staleronka A. Verslo vadybos pradmenys. Kaunas, 2004, p. 145-155,

30

Statutinis valstybės tarnautojas tiek darbo valandomis, tiek laisvalaikiu, poilsio ir švenčių

dienomis turi nepamiršti, kad yra valstybės tarnautojas ir vengti viešųjų ir privačių interesų

konflikto, nepiktnaudžiauti tarnybine padėtimi, vengti bet kokio elgesio, kuris gali būti suprantamas

kaip kenkiantis valstybei, valstybės tarnybos reputacijai ir mažinantis visuomenės pagarbą ir

pasitikėjimą tiek valstybės institucijomis, tiek valstybės tarnautojais. Etikos principų taikymo

tikslas yra užtikrinti piliečių pasitikėjimą statutinių valstybės tarnautojų institucijomis, skatinti

valstybės tarnautojų sąžiningumą ir jų veiklos skaidrumą, apibrėžtumą ir efektyvumą. Neetiškas

pareigūnų elgesys gali sukelti prastą visuomenės pasitikėjimą, menką valstybės tarnautojų moralę,

nepakankamai efektyvų pareigūnų darbą, netinkamą visuomenės išteklių panaudojimą, piliečių

saugumo jausmo pažeidimą, geriausių sprendimų nepriimamą ir kt.

Taigi, pareigūnų dorovinių santykių kultūra yra labai svarbi, nes doroviniai santykiai gali

realiai apibrėžti pareigūno ir kitų žmonių santykius tiek tarnybos, tiek ne tarnybos metu.

STATUTINIŲ VALSTYBĖS TARNAUTOJŲ ELGESYS TARNYBOS METU

Įvertinus pareigūnų etikos kodeksų turinį darytina išvada, kad pareigūnas, vykdydamas

savo pareigas, privalo laikytis šių etikos kodekse reglamentuotų reikalavimų: gerbti kiekvieno

asmens teises ir laisves, savo elgesiu, sprendimais ir veiksmais neapriboti ir nepažeisti kitų asmenų

teisių ir laisvių kitaip, nei numato kiti teisės aktai, su visais asmenimis elgtis vienodai nešališkai,

nepaisant jų tautybės, socialinės kilmės ir padėties, lyties, rasinės ar etninės kilmės, kalbos,

amžiaus, religinių įsitikinimų, seksualinių ar kitokių pažiūrų pagrindu, užtikrinti kiekvieno

sulaikyto asmens teisių ir laisvių apsaugą, o prireikus imtis neatidėliotinų veiksmų, kad jam būtų

suteikta medicinos ar kita būtina pagalba, vengti veikimo ar neveikimo, kurie kenktų pareigūnų

reputacijai, kitų pareigūnų autoritetui, juos kompromituotų, užtikrinti, kad priimami sprendimai

būtų teisėti, objektyvūs, be savanaudiškų paskatų, su visais asmenimis bendrauti mandagiai ir

dalykiškai, vengti elgesio, kuris galėtų būti suprastas kaip reikalavimas duoti kyšį, ar atlikti kitus

veiksmus, nesusijusius su tarnybinėmis pareigomis, bei informuoti vadovą apie daromą neteisėtą

įtaką, tarnybinį pažymėjimą ir identifikavimo ženklą naudoti tik vykdant tarnybines pareigas teisės

aktų nustatyta tvarka, priimti sprendimus, susijusius su tarnybine veikla (įskaitant paskyrimus į

pareigas, sprendimus dėl konkursų laimėtojų, rekomendacijas skirti pareigūnams apdovanojimus ir

priedus bei kt.), tik vadovaujantis nustatytais teisės aktais, informuoti savo tiesioginį vadovą ar jo

įgaliotus asmenis, kurie dalyvauja sprendimo rengimo, svarstymo ar priėmimo procedūroje, apie

esamą interesų konfliktą ir nusišalinti nuo dalyvavimo tolesnėje procedūroje laikytis kalbos ir

66

Laurinavičius. A. Administravimo pareigūnų etika. Kaunas, 2001, p.72;

31

elgesio kultūros normų, užtikrinti, kad darbo vieta visada būtų švari ir tvarkinga, tvarkingai dėvėti

uniformą ar kitus darbo drabužius.

STATUTINIŲ VALSTYBĖS TARNAUTOJŲ ELGESYS NE TARNYBOS METU

Kaip minėta statutinių pareigūnų elgesiui itin didelis dėmesys skiriamas ne tik jo elgesiui

tarnybos, bet ir ne tarnybos metu, kas reiškia, kad pareigūnas, dėl savo statuso ypatingumo visą

laiką (nuolat) privalo veikti etikos kodekso pagrindu. Koks pareigūno elgesys turi būti ne tarnybos

metu taip pat apibrėžia etikos kodekso nuostatos, kas reiškia, kad pareigūno elgesio standartas ir ne

tarnybos metu yra apibrėžtas. Pareigūnas ne tarnybos privalo elgtis pagal visuotinai priimtas elgesio

normas, kad jo elgesys nesukeltų abejonių dėl konkrečios statutinės sistemos ir jos pareigūnų

patikimumo ir gero vardo, nepiktnaudžiauti užimamomis pareigomis, nenaudoti dokumentų,

patvirtinančių užimamas pareigas ir suteiktus įgaliojimus, siekiant paveikti nepavaldžius asmenis

priimti jam palankų sprendimą, privatų gyvenimą tvarkyti taip, kad nenukentėtų tarnybos interesai,

organizacijos prestižas ir pareigūno reputacija. Pareigūnas neturi piktnaudžiauti alkoholiu, vartoti

psichotropines ar narkotines medžiagas ne medicinos tikslais.

STATUTINIŲ VALSTYBĖS TARNAUTOJŲ TARPUSAVIO SANTYKIAI

Kaip minėta, statutinių valstybės tarnautojų doroviniai santykiai realiai apibrėžia savo ir

kitų žmonių santykius tiek tarnybos, tiek ne tarnybos metu. Tačiau santykiai tarnybos metu

pasižymi ne tik santykių su visuomenės narių (piliečių), bet ir santykiu pareigūno su pareigūnų

(kolegų). Magistrinio darbo autoriaus nuomone pastarasis pareigūnų santykio aspektas ypač svarbus

tiesioginių funkcijų atlikimui. Reikalavimai pareigūno tarpusavio santykiams keliami tam, kad būtų

palaikoma teigiama darbinė atmosfera ir užtikrinamas komandinio darbo maksimaliai rezultatyvus

funkcionavimas. Etikos kodeksuose reglamentuoti šie pareigūno ne tarnybos metu elgesio

imperatyvai: privalo vengti: asmens žeminimo ar įžeidinėjimo, pareigūno charakterio, jam būdingų

savybių viešo aptarimo, pareigūno darbo ar nuosavybės menkinimo, apkalbų, šmeižto skleidimo,

reputacijos žeminimo, nesantaikos kurstymo naudojantis pareigybiniais ar psichologiniais

privalumais, neigiamų emocijų demonstravimo, seksualinio priekabiavimo. Pareigūnas,

bendraudamas su kolegomis, privalo elgtis pagarbiai, vadovaudamasis principu, kad kiekvienas

asmuo turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti. Tarnybos metu kilusius nesutarimus

pareigūnai turi spręsti tarpusavyje arba kreiptis į vadovą. Pareigūnai turėtų pagrįstą kritiką

bendradarbiui reikšti korektiškai. Pareigūnas, bendraudamas su vadovais, turi elgtis korektiškai ir

32

pagarbiai, vykdyti teisėtus jų nurodymus, pasilikdamas teisę turėti savo nuomonę ir ją taktiškai

reikšti.

Remiantis išdėstytu konstatuotina, kad statutinio valstybės tarnautojo elgesiui, kitaip nei

kitų profesijų atstovams, keliami aukštesni elgesio reikalavimai, apibrėžiantys pareigūno elgesio

kriterijus ne tik su visuomenės nariais, bet pareigūnų tarpusavyje; ne tik tarnybos, bet ir ne tarnybos

metu. Taigi, pareigūno dorovinės kultūros puoselėjimas yra tęstinio pobūdžio (nuolatinis) ir

nepriklausomas nuo to, ar tuo konkrečiu metu pareigūnas atlieka darbines funkcijas.

3.2. STATUTINIŲ VALSTYBĖS TARNAUTOJŲ ETIKOS KODEKSO VERTYBIŲ

HIERARCHIJA

Tam tikrais istorijos laikotarpiais viešojo sektoriaus vertybės yra sulaukusios dalies

tyrinėtojų dėmesio. Vieni autoriai bando ieškoti bendrų vertybių, būdingų daugelio valstybių

administravimui, kiti gvildena pavienių valstybių ar laikotarpių administravimo vertybes. Istorinė

viešojo administravimo vertybių apžvalga priklauso nuo esminio susitarimo: ar bandysime ieškoti

užuomazgų senovės civilizacijoje, ar apsiribosime šiuolaikinės valstybės tarnybos sistemos raida.

J. Raadschederasas ir M. Rutgersas pabrėžė, kad istorinė valstybės tarnybos sistemos

raida, vadinasi valstybės tarnybos vertybių raida, neatsiejama nuo nacionalinės valstybės vystymosi,

visuomeninių užduočių plėtros, demokratijos ir diferenciacijos procesų67

. V. Pruskus68

skiria

penkias vertybės gyvavimo stadijas: pasirodymo, raiškos ar pateikimo, prisitaikymo, klestėjimo ir

pasitraukimo. Pavienės vertybės gali būti pateikiamos visuomenės daliai ir vėliau jos priimamos

bandant priderinti prie kitų, jau esamų.

XIX a. pripažindami kaip šiuolaikinės valstybės tarnybos atsiradimo laikotarpį, negalime

paneigti, kad kai kurių šiandien svarbių viešajam sektoriui vertybių užuomazgų randame senovės

civilizacijose. Magistrinio darbo autoriaus vertinimu, žemiau pateikta trumpa istorinė apžvalga leis

tik geriau suvokti vertybių gyvavimo ciklus.

Kalbant apie vertybes senovės valstybėse tenka pripažinti, kad individas negalėjo rinktis,

kokias jas puoselėti administravimo srityje, nes už jį sprendė kiti (imperatorius ir jam artimi

asmenys). Klestėjimas gali pastūmėti vertybes pasitraukti, nes pasikeičia aplinka. Susiklosčius

situacijai ir atsiradus poreikiui, vertybė gali vėl atgyti, tapti svarbi tarnautojų veikloje. Tokių

vertybių kaip efektyvumo, profesionalumo ir atskaitingumo ciklinis pasirodymas ir atsitraukimas

tarnautojų veikloje leidžia iš kitos pusės pažvelgti ir viešojo administravimo vertybės.

Senovės Graikijos miestuose – valstybėse vyko administravimo vertybių kaita:

nusigręžus nuo senovės valstybės puoselėtų vertybių buvo atrandamos naujos. Tarnautojų atranką

67

Palidauskaitė. J. Etika valstybės tarnyboje. Kaunas, 2010, p.136; 68

Pruskus. V. Vertybės rinkoje: sąveika ir pasirinkimas. Vilnius, 2005, p.26;

33

pagal nuopelnus Atėnuose pakeitė loterija, suteikusi vienodas galimybes visiems piliečiams užimti

konkrečias pareigas. Labiau vertinta ne tarnautojo kompetencija, o kiekvieno piliečio, kad ir kokie

jie būtų, asmeniniai sugebėjimai, pareiga tarnauti valstybei. Tarnavimas bendruomenei Atėnuose

buvo didesnės vertybės nei kompetencija ir efektyvumas.

Senovės Romoje vėl iš naujo buvo pripažintos kai kurios senovės pasaulio vertybės: grįžta

prie specializacijos ir tarnybos pastovumo. Tarnybų organizavimas hierarchiniu principu su aiškia

jurisdikcija, administracinės taisyklės, rašytiniai dokumentai, fiksuotas atlygis, aukštesniųjų

vykdoma žemesniųjų kontrolė, dėmesys mokymui. Kompetencija vėl tapo vertybė, atsirado detali

tarnautojų veiklos reglamentacija (priėmimo, mokymo, aukštinimo, užmokesčio taisyklės). Kartu su

Romos teisės gynimu imta akcentuoti teisingumą, sąžiningumą bei lygybę69

.

Viduramžiais vertybės kiek skyrėsi nuo civilizacijų vertybių. Viduramžių

administravimas išgyveno didelį nuopuolį. Organizuotą administravimą dažnai keitė

bendruomeninė pagalba, nes agrarinėje visuomenėje valstybės tarnyba buvo neaktuali arba

neprofesionali. Net ir stiprėjant monarchijoms, profesionalumas nebuvo vertinamas ir

administravimo darbai buvo pavedami asmeniniams monarchų tarnams. Viduramžiais plito tokios

administravimo antivertybės kaip favorizmas, paperkamumas, lojalumas, nekompetencija.

Išskirtiniai kokybiniai ir kiekybiniai administravimo pokyčiai vyko XVII-XVIII a.

Prūsijoje. To meto Prūsijos pasiekimai valstybės tarnyboje išskyrė ją iš kitų Vakarų Europos šalių.

Valstybės administracija buvo profesionali ir kartu stabili, dirbo nuolatiniai darbuotojai, bendrą

gerovę vertinę labiau nei bet kokius grupinius ar asmeninius interesus. Stojant į valstybės tarnybą

reikėjo išlaikyti egzaminus, buvo galimybė studijuoti administravimo pagrindus universitetuose.

Pareiga, pasiaukojimas, sunkus darbas, drausmė, rūpestis valstybės turtu, kompetencija,

efektyvumas, tarnavimas valstybei tapo pagrindinėmis tarnautojų vertybėmis.

XIX a. administracine reforma buvo siekiama sumažinti paternalizmo įtaką, nepotizmą,

politinės galios naudojimą privatiems tikslams. Bandyta kurti atsakingą ir objektyvią administraciją,

užtikrinti tarnybos neutralumą, žinios ir tinkamumas tarnybai buvo svarbiausi kriterijai atrenkant į

valstybes tarnybą, į kurią stojant reikia laikyti egzaminą, kilimas karjeros laiptais buvo paremtas

pasiekimo principu. Užtikrinta darbo vieta leido formuotis karjeros modeliui. Ši reforma padėjo

sukurti vertybinius valstybės tarnybos pamatus.

XX a. pagrindinės valstybės tarnautojų vertybės ilgą laiką buvo efektyvumas ir

rezultatyvumas. Efektyvus administravimas buvo vertinamas kaip geras, o neefektyvus kaip blogas.

Daugelis viešojo administravimo tyrinėtojų pripažino efektyvumą ir ekonomiškumą, tačiau kai

kurie šalia jų minėjo tokias antraeiles vertybes kaip atsakomybė, kompetencija ir demokratiniai

idealai.

69

Palidauskaitė. J. Etika valstybės tarnyboje. Kaunas, 2010, p.137;

34

Visiškai kitokį, iš esmės naują požiūrį į viešojo administravimo vertybes pasiūlė naujojo

viešojo administravimo teorinė mokykla, atsiradusi XX a. septintame dešimtmetyje. Tradicines

efektyvumo, veiksmingumo vertybes papildė lygybės ir su ja susijusiomis teisingumo, dalyvavimo,

dėmesingumo ir kitomis vertybėmis.

Taigi, remiantis išdėstytu, galima nekvestionuotinai teigti, kad tam tikrais laikotarpiais,

atsižvelgiant į visuomenės vystymosi kryptis, buvo puoselėjamos skirtingos viešojo administravimo

vertybės.

Senovės pasaulis

Profesinė kompetencija, atsakomybė, visiškas atsidavimas.

Senovės Graikija Vienodos galimybės, pareiga tarnauti valstybei, atskaitingumas piliečiams.

Senovės Roma Kompetencija, teisingumas, sąžiningumas, lygybė.

Viduramžiai (antivertybės) favorizmas, paperkamumas, lojalumas, nekompetencija.

XVII-XVIII a.

pareiga, pasiaukojimas, kompetencija, efektyvumas, tarnavimas valstybei,

profesionalumas.

XIX a.

(Vertybių susidūrimas) politinis patronažas, politinis neutralumas, lojalumas

nešališkumas.

XX a. pirmoji

pusė

efektyvumas, ekonomiškumas ir rezultatyvumas, paklusimas autoritetams,

sąžiningumas, tarnavimas visuomenės interesams.

XX a. antroji

pusė lygybė, teisingumas, dalyvavimas, dėmesingumas.

Įvertinus valstybės tarnybos vertybių istorinę raidą, pažymėtina, kaip valstybės tarnybos

vertybės pasiskirstė skirtingose Vakarų ir Rytų demokratijų valstybėse.

Vakarų valstybių vertybės

Australija

Viešojo administravimo vertybės: sąžiningumas ir principingumas, atsidavimas

bendruomenei, nešališkumas, pagarba įstatymui ir asmeniui, stropumas,

ekonomiškumas ir efektyvumas, atsakomybė ir atskaitomybė Valstybės tarnybos

vertybės: apolitiškumas, nešališkumas, profesionalumas, įdarbinimas, paremtas

nuopelnais ir vienodumo bei atvirumo principais, nediskriminavimas ir įvairovės

pripažinimas, aukščiausi etikos standartai, atskaitomybė valdžiai ir visuomenei,

nuoširdus, atviras, visapusiškas ir sąžiningas valdžios konsultavimas, teisingas,

efektyvus, nešališkas ir mandagus paslaugų teikimas, lyderiavimas,

35

bendradarbiavimas, konsultavimas ir kooperacija darbo vietoje, teisinga, lanksti,

saugi ir apdovanojanti darbo vieta, dėmesys rezultatams ir veiklai, teisingumas;

Belgija

Neutralumas, lojalumas, lygybė, kompetencija, viešojo intereso gynimas;

D. Britanija

Septyni viešojo gyvenimo standartai (nesavanaudiškumas, principingumas,

objektyvumas, atskaitomybė, atvirumas, sąžiningumas ir lyderiavimas),

neutralumas, dorumas, principingumas, nešališkumas, nuopelnais paremta

atranka;

JAV

Etiniai principai: lojalumas konstitucijai, įstatymams ir etiniams principams, o

ne asmeninei naudai, sąmoningas pareigų atlikimas (finansinių interesų

atskyrimas), tinkamas informacijos naudojimas, nepasidavimas įtakai (dovanų ar

paslaugų nepriėmimas), sąžiningas pareigų atlikimas, rūpinimasis valdžios

reputacija (nesusisaistyti neteisėtai duotais pažadais ar įsipareigojimais),

nešališkumas, rūpinimasis valdžios nuosavybe, interesų ar atsakomybių konflikto

vengimas, negerovių atskleidimas, geranoriškas pilietinių pareigų vykdymas,

teisingumas (vienodas traktavimas), netinkamo įvaizdžio vengimas (įstatymo ar

etinių principų pažeidimas);

Kanada

Demokratinės vertybės: sąžiningas ir nešališkas patarimas ministrams; lojalus

ministro sprendimų įgyvendinimas, asmeninė ir kolektyvinė parama ministerinės

atskaitomybės principui, parlamento ir visuomenės informavimas apie veiklos

rezultatus, tarnavimas visuomenės interesams.

Profesinės vertybės: kompetentingas, pavyzdingas, efektyvus, objektyvus ir

nešališkas tarnavimas, teisėtumas ir politinis neutralumas, tinkamas ir

veiksmingas visuomeninių išteklių panaudojimas, dėmesys tikslams ir

priemonėms jiems pasiekti, atsidavimas tarnaujant visuomenei (paslaugų

kokybės gerinimas, prisitaikymas prie besikeičiančių poreikių taikant naujoves,

siekiant efektyvumo it rezultatų), skaidrumas ir konfidencialumas.

Etinės vertybės: principingumas, objektyvumas, nešališkumas, atvirumas,

veikimas vadovaujantis aukštesniais nei įstatymo nustatytais standartais,

tarnavimas visuomenės interesams (viešojo ir privataus intereso susidūrimo

atveju pirmumas turi būti atiduotas viešajam interesui).

Žmonių vertybės: pagarba, teisingumas it mandagumas piliečių ir kolegų

atžvilgiu, atvirumas ir komunikacija, dalyvavimas organizacijose, pagarba

36

kalbinei įvairovei, paskyrimai, paremti nuopelnais, atrinkimas, vertinimas ir

paaukštinimas vadovaujantis valstybės tarnybos vertybėmis.

Olandija

Nešališkumas, profesionalumas, patikimumas, lojalumas it skaidrumas,

principingumas;

Portugalija

Tarnavimas visuomenės interesams, teisėtumas, neutralumas, atsakomybė,

kompetencija, principingumas;

Suomija

Efektyvumas, kokybė ir didelė patirtis, tarnavimo principas, skaidrumas,

pasitikėjimas, vienodumas, nešališkumas, savarankiškumas, atsakomybė;

Vokietija

Tarnavimas visuomenei ir žmonių interesams, nesavanaudiškumas,

nešališkumas, teisingumas ir teisėtumas (įstatymo viršenybės principas),

atsakomybė;

Rytų ir Vidurio Europos vertybės

Čekija

Vertybės: legalumas, lygybė, efektyvumas;

Pagrindiniai principai: tarnavimas visuomenei, mandagumas, objektyvumas,

kompetencija, malonumas, pagarba piliečių teisėms ir teisėtiems interesams;

Estija

Tarnavimas visuomenei, pagarba įstatymui ir žmonėms, lojalumas valdžiai,

visuomenės dalyvavimas, politinis neutralumas, nešališkumas, objektyvumas,

nuspėjamumas, atvirumas, sąžiningumas, geranoriškumas, patikimumas,

atsakomybė, sąmoningumas, kompetencija;

Latvija

Bendrieji principai: teisėtumas, lojalumas valdžiai, darbštumas, atsakomybė,

nešališkumas, objektyvumas, efektyvumas;

Elgesio principai santykiuose su kitais valstybės tarnautojais ir piliečiais:

draugiškumas, mandagumas, geranoriškumas, pagarba žmogaus teisėms,

tarnavimas visuomenei, profesionalumas, humaniškumas, savikritika, lygybė,

principingumas, atskaitomybė;

Elgesio normos interesų konflikto situacijose: nesuinteresuotumas,

tarnavimas visuomenei;

37

Gero administravimo principai: atvirumas, duomenų apsauga, tinkamas

procedūrų įgyvendinimas nevilkinant ir siekiant užtikrinti teisėtus privačių

asmenų interesus ir teises;

Lenkija

Tarnavimas visuomenei, lojalumas valstybei ir demokratinei santvarkai,

patikimumas, kompetencija, nešališkumas, politinis neutralumas;

Lietuva

Viešojo administravimo principai: įstatymo viršenybė, objektyvumas,

proporcingumas, nepiktnaudžiavimas valdžia, tarnybinis bendradarbiavimas,

efektyvumas, subsidiarumas, vieno langelio principas;

Valstybės tarnybos principai: įstatymų viršenybė, lygiateisiškumas, lojalumas,

politinis neutralumas, skaidrumas, atsakomybė už priimtus sprendimus,

karjeros principas;

Svarbiausi etikos principai: pagarba žmogui ir valstybei, teisingumas,

nesavanaudiškumas, padorumas, nešališkumas, atsakomybė, viešumas,

pavyzdingumas.

Taigi, apibendrinant darytina išvada, kad skirtingose valstybėse puoselėjamos valstybės

tarnybos vertybės atspindi konkrečios šalies istorines ir administracines tradicijas, socialines

normas, profesinės etikos standartus. Palaipsniui ryškėja ir pripažįstami universalūs ,,gero“ valdymo

principai, kaip viešojo administravimo (valstybės valdymo) veiklos standartai.

3.3. STATUTINIŲ VALSTYBĖS TARNAUTOJŲ PRIESAIKA IR JOS SANTYKIS SU

ETIKA

3.3.1. Priesaikos instituto sąvoka, reikšmė, paskirtis ir socialinis veiksmingumas šiuolaikinėje

visuomenėje

Priesaika yra iškilmingas pareiškimas dėl kurių nors faktų arba aplinkybių tikrumo arba

pasižadėjimas laikytis įsipareigojimų70

. Priesaika dar yra suprantama kaip asmens iškilmingas bei

tvirtas pasižadėjimas prisiimti jį saistančias pareigas ir jas vykdyti arba pažadas sakyti tiesą,

paprastai kreipiantis ir į Dievą. Priesaikos instituto tyrinėtojas K. Keskelis priesaiką apibrėžė kaip

iškilmingą kreipimąsi į Dievą, patvirtinantį daromo arba padaryto pareiškimo teisingumą ar pažado

nuoširdumą ir bausti dievišku prakeiksmu už melagystę ar įsipareigojimų sulaužymą“.

70

Lietuviškoji tarybinė enciklopedija. Vilnius, 1982, p.200;

38

Priesaikos ir pasižadėjimo sąvokos dažniausiai traktuojamos kaip vienareikšmės ir tam

tikri priesaikos ir pasižadėjimo skirtumai įžvelgiami tik kreipiant dėmesį į formos dalykus. Kartais

priesaika yra apibūdinama kaip iškilmingas ar tvirtas pasižadėjimas. Atskirais atvejais

pasižadėjimas ar priesaika yra duodami atsižvelgiant į statusą. Priesaika, kaip ir pasižadėjimas ar

pažadas, suponuoja tam tikrą pareigą, o kadangi jie yra duodami laisva valia, taip suformuojamas

moralinis imperatyvas (moralinė priedermė) įgyvendinti tą prisiimtą pareigą. Suprasdamas šio

moralinio imperatyvo svarbą Konfucijus (apie 551–479 pr. Kr.) yra pažymėjęs – „apgalvok, ar

teisinga ir įmanoma, ką tu žadi, nes pažadas yra pareiga“71

.

Pažymėtina, kad priesaikos atsiradimo šaltiniais laikytini antgamtiniai reiškiniai – tai, kas

buvo protu nesuvokiama, nepaaiškinama, arba mistiniai dalykai – burtai, prietarai, prakeiksmai,

tradicijos, tikėjimas. Be to, priesaikose visada yra žmogiškojo faktoriaus arba žmogaus santykio su

aplinka ar tam tikrais reiškiniais elementų, kas leidžia daryti išvadą, kad priesaikos institutas turi

paprotinį bei religinį pradus, todėl jis aptinkamas paprotinės ir kanonų (bažnytinės) teisės

šaltiniuose.

Pasaulyje viena seniausių ir žinomiausių priesaikų yra Hipokrato (460–377 pr. Kr.)

priesaika, kuri atspindi tūkstantmetę pasaulio gydytojų patirtį ir yra šiuolaikinės hipokratiškajai

tradicijai priskirtinos medicinos pagrindas. Šioje priesaikoje įtvirtintos pamatinės medicinos

vertybės: nesavanaudiška gydytojų pagalba pacientui, siekis nepakenkti jam, pagarba savo

mokytojams ir kolegoms, profesinis tobulėjimas, paslapties saugojimas ir kt. Hipokrato priesaikos

subjektai ištardami priesaikos žodžius įsipareigoja savo profesinėje veikloje vadovautis tomis

pačiomis vertybėmis kaip ir prieš 2400 metų.

Pažymėtina, kad laipsniškai priesaikos institutas tapo bendražmogiškųjų savybių bei

vertybių (laisvės, ištikimybės, tiesos, teisingumo, patikimumo, sąžiningumo, garbės, dorovės,

lojalumo ir kt.) apsaugos elementu. Kiekvienas žmogus prisiekdamas prisiima pareigą saugoti ir

ginti tai, kas jam ir kitiems yra svarbu bei vertinga, kas sudaro tvirtą pagrindą bendruomeniškumui

ir tarpusavio pasitikėjimui.

Dabartiniais laikais priesaika naudojama kaip viena iš priemonių, kuria visuomeniniai

neteisiniai santykiai paverčiami teisiniais, pvz:. priesaikos institutą diegiant naujausiuose Lietuvos

teisės aktuose (Baudžiamojo proceso ir Civilinio proceso kodeksuose). Kadangi teisės aktuose

nemažai dėmesio skirta priesaikai, galima daryti išvadą, kad priesaikos institutas – pakankamai

reikšmingas šiuolaikinės visuomenės elementas.

Pažymėtina, kad priesaikos reikšmingumą reglamentuota ir Lietuvos Respublikos

Konstitucija. Konstitucijos V skirsnis. Seimas – 56, 59, 74 straipsniai; VI skirsnis. Respublikos

Prezidentas – 82, 86 straipsniai; VII skirsnis. Lietuvos Respublikos Vyriausybė – 93 straipsnis; VIII

71

V. Žemaitis. Etika: aforizmų žodynas. Vilnius, 2000, p. 383

39

skirsnis. Konstitucinis Teismas – 104 straipsnis; IX skirsnis. Teismas – 112, 116 straipsniai ir XII

skirsnis. Valstybės kontrolė – 133 straipsnis nustato nuostatas, susijusias su priesaika, jos davimu ar

sulaužymu. Tačiau konstitucinis priesaikos įtvirtinimas nereiškia, kad tik priėmus Konstituciją

priesaika įgavo prasmę. Dar nuo krikščionybės įsigalėjimo yra duodamos bažnytinės priesaikos arba

Katalikų Bažnyčios sakramentai (jų yra net septyni: krikšto, sutvirtinimo, komunijos, atgailos,

ligonių patepimo, kunigystės ir santuokos) ir bent vieną iš jų yra davę dauguma Lietuvos gyventojų.

Kaip minėta, priesaikos institutas yra universalus visoms teisės šakoms, naudojamas visose

teisės sistemose: romanų–germanų kontinentinėje, anglosaksų precedentinėje, religinėje

bendruomeninėje Azijos ir Afrikos šalių bei ideologizuotos teisės sistemoje ir tai daro ją vienodai

reikšmingą skirtingų teisės tradicijų sistemose.

Šiuolaikinėje visuomenėje įstatymai yra kuriami ir priimami turint aiškią nuostatą, kad jie

bus vykdomi. Lietuvos teisėje (įstatymuose ar kituose teisės aktuose) yra nemažai teisės normų,

skirtų priesaikos institutui, be minėtos Konstitucijos, šis institutas įtvirtintas net 39 įstatymuose. Šių

laikų visuomenėje priesaika duodama pamatinėms (esminėms) žmogiškosioms vertybėms ginti.

Atkreiptinas dėmesys, kad ne kiekvienam asmeniui suteikiama teisė duoti priesaiką, be to,

priesaika ne visada suteikia tam tikras teises ar pareigas, bet kartais jas ir riboja. Paprastai priesaiką

gali duoti tik tie asmenys, kurie atitinka tam tikrus reikalavimus arba kurie yra išrenkami atstovauti

tautai, bet ir jiems taikomi tam tikri ribojimai.

Statutiniai valstybės tarnautojai taip pat prisiekia ir realiai priesaikos momentas iš esmės

reiškia statutinio valstybės tarnautojo statuso įgijimą.

Vidaus reikalų sistemos pareigūnai (policijos sistemos pareigūnai, Valstybės sienos

apsaugos tarnybos pareigūnai, Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo tarnybos pareigūnai, Finansinių

nusikaltimų tyrimo tarnybos, Vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos,

Viešojo saugumo tarnybos pareigūnai ir kt.) prisiekia tokiu tekstu: ,,Aš, (vardas, pavardė) prisiekiu

būti ištikimas (-a) Lietuvos Respublikai, gerbti ir vykdyti jos Konstituciją ir įstatymus, negailėti

jėgų gindamas (-a) žmogaus teises ir laisves, visuomenės ir valstybės interesus, sąžiningai atlikti

man patikėtas pareigas ir visada saugoti gerą vidaus tarnybos sistemos pareigūno vardą. Tepadeda

man Dievas (prisiekti galima ir be paskutinio sakinio)“.

Kalėjimų departamento bei jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnas prisiekia

tokiu tekstu: ,,Aš, Kalėjimų departamento pareigūnas(-ė) (vardas, pavardė), Jums liudijant:

prisiekiu, negailėdamas(-a) savo jėgų ir gyvybės, ištikimai tarnauti Lietuvos Respublikai, sąžiningai

vykdyti jos įstatymus ir viršininkų įsakymus; prisiekiu griežtai laikytis teisėtumo, gerbti žmogaus

teises ir laisves; prisiekiu dorai atlikti savo pareigas ir susilaikyti nuo poelgių, kurie galėtų pakenkti

geram Kalėjimų departamento pareigūno(-ės) vardui. Tepadeda man Dievas (prisiekti galima ir be

paskutinio sakinio)“.

40

Specialiųjų tyrimų tarnybos statutiniai valstybės tarnautojai prisiekia tokiu tekstu: ,,Aš,

(vardas, pavardė), Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnas (-ė), prisiekiu ištikimai tarnauti Lietuvos

Respublikai, laikytis jos Konstitucijos ir kitų įstatymų, kovoti su korupcija ir nusikalstamumu,

saugoti valstybės ir tarnybos paslaptis; pasižadu būti teisingu ir sąžiningu pareigūnu, tinkamai

atlikti man pavestas pareigas. Tepadeda man Dievas (prisiekti galima ir be paskutinio sakinio)“.

Valstybės saugumo departamento ir jam pavaldžių įstaigų statutiniai valstybės tarnautojai

prisiekia tokiu tekstu: ,,Aš, (vardas, pavardė), Jums liudijant: prisiekiu ištikimai ginti Lietuvos

valstybę ir jos nepriklausomybę, sąžiningai vykdyti Lietuvos Respublikos įstatymus ir savo

viršininkų įsakymus, dorai atlikti savo pareigas, tarnauti Lietuvos Respublikos žmonėms ir

valstybei; prisiekiu saugoti visas man patikėtas valstybės ir tarnybos paslaptis; prisiekiu savo

elgesiu visur ir visada saugoti gerą Saugumo departamento pareigūno vardą. Tepadeda man Dievas

(prisiekti galima ir be paskutinio sakinio)“.

Krašto apsaugos sistemos statutiniai valstybės tarnautojai prisiekia tokiu tekstu: ,,Aš,

(vardas ir pavardė), be išlygų prisiekiu: ištikimai tarnauti Lietuvos Respublikai, negailėdamas jėgų

ir gyvybės ginti Lietuvos valstybę, jos laisvę ir nepriklausomybę, sąžiningai vykdyti Lietuvos

Respublikos Konstituciją, įstatymus ir savo vadų įsakymus, saugoti visas man patikėtas paslaptis;

pasižadu būti doras ir garbingas Lietuvos karys. Tepadeda man Dievas (prisiekti galima ir be

paskutinio sakinio)“.

Muitinės įstaigų statutiniai valstybės tarnautojai prisiekia tokiu tekstu: ,,Aš, (vardas,

pavardė), prisiekiu ištikimai tarnauti Lietuvos Respublikai, gerbti ir vykdyti jos įstatymus, savo

elgesiu nepakenkti muitinės pareigūno garbei ir orumui, saugoti valstybės ir tarnybos paslaptis.

Tepadeda man Dievas (prisiekti galima ir be paskutinio sakinio)“.

Priesaikos institutas yra siejamas ne tik su priesaiką duodančio asmens teisėmis (duodantis

priesaiką asmuo įgyja teisę būti pareigūnu), bet ir jo pareigomis (davus priesaiką, atsiranda tam

tikros pareigos). Kaip matyti, priesaikos tekstuose įtvirtinamos tokios vertybės kaip ištikimybė,

pagarba, sąžiningumas, dora, teisingumas, kas reiškia, kad priesaika konkrečiai nenurodo

pareigūno teisių ir (ar) pareigų, o yra susistemintas moralinių nuostatų rinkinys, kurių

prisiekiantysis privalės laikytis. Priesaikos tekstuose yra pažymimas priesaiką duodančio asmens

atsakomybės, už savo, kaip pareigūno, elgesį, kriterijus – prisiekdamas pareigūnas pasižada

nepakenkti pareigūno garbei ir orumui, saugoti gerą pareigūno vardą ir kt. Kiekvienas priesaikos

tekstas baigiasi sakiniu ,,Tepadeda man Dievas“, kuris, magistrinio darbo autoriaus nuomone, yra

pareigūno priesaikos moralinė kulminacijos išraiška.

Taigi, vertinant priesaikos ir etikos kodekso vertybinį kriterijų, pažymėtina, kad, skirtingai

nei etikos kodeksai, priesaikos yra daug trumpesnės, jose išryškintos pagrindinės vertybės,

41

nesigilinama į niuansus. Priesaika yra individuali, susijusi su kiekvieno priesaiką duodančio

žmogaus asmeniu, o kodeksas labiau atspindi profesijos ar organizacijos, kaip kolektyvo, dvasią.

3.3. STATUTINIŲ VALSTYBĖS TARNAUTOJŲ ETINIS ŠVIETIMAS

L. Jovaišos edukologijos žodyne švietimas apibrėžiamas kaip pagrindinė ugdymo funkcija,

tenkinanti individo ir visuomenės informacinius poreikius. Minimos dvi švietimo funkcijos:

mokymasis ir lavinimasis švietimas, ir dvi istoriškai susiformavusios švietimo formos: mokyklinis

ir nemokyklinis. Tame pačiame žodyne ugdymas pristatomas kaip pedagoginė kategorija, apimanti

augimą, švietimą, mokymą, lavinimą, auklėjimą ir formavimą.

Mokymas apibūdinamas kaip vadovavimas mokymuisi, tai nuoseklus mokytojo ir mokinio

veikimas, skatinantis ir organizuojantis mokinių pažintinę ir praktinę veiklą. Mokymosi rezultatas –

studentų gebėjimų, profesinių galių, išradingumo ką nors tobulai padaryti, pastabumo,

dėmesingumo, profesinės vaizduotės, valios, charakterio, asmenybės ugdymas72

. Lavinimas

apibrėžiamas kaip praktinių mokėjimų ir gebėjimų plėtojimas ir tobulinimas. Pagrindinė lavinimo

funkcija – mokėjimų ir įgūdžių mąstyti ir veikti plėtojimas, intelektinių ir praktinių gebėjimų,

kūrybingumo gydymas. Tiek mokymas, tiek lavinimas yra veiksniai, taikytini valstybės tarnautojų

ugdymo procese. Kitas giminingas terminas, vartojamas kalbant apie valstybės tarnautojų veiklą,

yra tobulinimas. Jis nusako, kad gerinamas mokėjimas, veikla, elgesys, stiprinamos pastangos

atsižvelgti į siekiamą idealą, naujus reikalavimus, pasiektus laimėjimus ar standartus. Taigi,

remiantis jau aptartais terminais, galima teigti, kad etinis švietimas apima būsimųjų valstybės

tarnautojų mokymą ir esamų valstybės tarnautojų lavinimą.

Būsimų ir esamų valstybės tarnautojų etikos mokymo ir etinio lavinimo tema yra sulaukusi

nemažai tyrinėtojų dėmesio. Dauguma jų neabejoja tiek etikos mokymas, tie etinis lavinimas yra

labai svarbus ir naudingas.

M. W. Jakson linkusi teigti, kad etikos mokymas vertingas tik tuomet, kai skatina etikos

mokymąsi, t. y. pažinimą, tobulėjimą, keitimąsi patirtimi, darbą su kitais, bendravimą, padeda

formuluoti ir atsakyti į etinius klausimus

A. G. Killilea, L. Pasquerella ir M. Vocino etikos mokymą sieja su asmenine moraline

kompetencija, kuri ugdoma mokant priimti moralinius sprendimus.

A. Hejka-Ekins neapsiriboja asmenine perspektyva ir valstybės tarnautojų mokymą vertina

organizacinės aplinkos kontekste.

W. M. Bruce etinį švietimą mato ne tik kaip priemonę profesionalumo lygiui kelti, bet ir

kaip galimybę atsispirti spaudimui, kuris vestų link korupcijos.

72

Jovaiša. L. Enciklopedinis edukologijos žodynas. Vilnius, 2007, p.311;

42

D. C. Menzelis laikosi gana tvirtos nuostatos, kad etiškas elgesys yra išmokstamas,

pakartotinai išmokstamas ir koreguojamas.

Jovaiša L. teigia, kad auklėjimas prasideda ankstyvoje vaikystėje – šeimoje.73

Magistrinio darbo autorius sutinka, kad kiekvieno žmogaus moralinių vertybių didžiausia

mokytoja ir puoselėtoja yra šeima. Vaikui tėvai nuo mažų dienų aiškina, kas yra gera, o kas bloga,

kas gražu, kas ne ir t. t. Šeimos aplinka diegia jos aplinkoje augančiam žmogui bendražmogiškąsias

vertybes, todėl besiformuojančios asmenybės formavimuisi būtent šeima yra esminis vertybinis

pagrindas.

Kiekvienam mažam žmogui tenka išgyventi atsiskyrimo nuo tėvų momentą. Darželis yra

vieta, kur vaikas susiduria su svetimais žmonėmis ir mokosi bendrauti su kitais vaikais. Toks vaiko

kontaktas yra jam iššūkis. Bendraujant su kitais žmonėmis (vaikais) atsiskleidžia vaiko moralinių

vertybių ,,bagažas“, atsineštas iš šeimos, ir jų praktinio pritaikymo gebėjimas. Darželio aplinka gali

vaikui padėti tas vertybes pritaikyti, puoselėti, sustiprinti ir pažinti naujus vertybinius kriterijus.

Mokykla dar vienas vaiko gyvenimo etapas, kuriame toliau formuojasi žmogus. Būtent

mokykloje dėstomos etikos pamokos ir kaip vienas iš modulių – profesinės etikos modulis, kuris

nagrinėja profesinės etikos, kaip vienos iš svarbiausios taikomosios etikos šakų, specifiką.

Profesinės etikos tikslas − padėti mokiniams įgyti bendruosius profesinės etikos kompetencijos

pagrindus, pasirengti studijoms ir profesinei veiklai74

. Pažymėtina, kad profesinės etikos modulis

itin svarbus mokiniams, kurie turi priimti vieną svarbiausių sprendimų, kuris darys įtaką jų tolesnio

gyvenimo kokybei – pasirinkti profesiją, studijų kryptį, įgyvendinti savo didžiąją svajonę.

Profesinės etikos mokymo uždaviniai – suteikti profesinės etikos teorinių žinių; padėti mokiniams

ugdyti tas savo charakterio savybes ir organizacinio veikimo įgūdžius, kurie, kaip ir teorinės

kompetencijos, bus naudingi profesinėje veikloje; padėti mokiniams apmąstyti ilgalaikę gyvenimo

tikslų siekimo strategiją ir pasirinktoje profesinėje kryptyje planuoti ne tik išreikšti save, kaip

unikalią asmenybę, bet ir planuoti, kurti, tobulinti save kaip garbingą, atsakingą, kompetentingą,

sąmoningai savo veiklą motyvuojantį ir organizuojantį profesionalą75

.

Profesinės etikos programoje išlaikoma filosofinės etikos dalyko turinio suskirstymo

struktūra. Mokinių pasiekimams fiksuoti išskiriamos keturios ugdomosios veiklos ir tematikos

sritys:

Įsisąmonintos tapatybės ir saviugdos: Aš–Asmuo− tai ugdymo (si) veikla, skirta mokinio

savistabos, saviugdos, tapatumo paieškai, padėsiančiai apsispręsti dėl savo talentų ir

profesinio pašaukimo, suderinti savo galimybes ir norus, aiškiau suvokti profesinės sėkmės

ir lyderystės prigimtį ir prasmę.

73

Jovaiša L. Hedegetika. Vilnius,1995, p.217; 74

http://portalas.emokykla.lt/bup/Puslapiai/vidurinis_ugdymas_profesine_etika_tikslas.aspx. Prieiga 2014-04-02; 75

http://portalas.emokykla.lt/bup/Puslapiai/vidurinis_ugdymas_profesine_etika_uzdaviniai.aspx. Prieiga 2014-04-02;

43

Dialogo: Aš ir Tu − tai ugdomoji veikla, formuojanti svarbiausią profesinėje veikloje

gebėjimą – bendradarbiauti. Ji padės mokiniams ateityje lengviau atpažinti profesinių

tarpasmeninių santykių etinių konfliktų požymius, analizuoti jų priežastis, pasverti

profesinių sprendimų pagrįstumo argumentus, įvertinti galimas tokių sprendimų pasekmes.

Socialinių santykių: Aš ir Mes − tai mokymasis suprasti, kokia svarbi yra organizacijos

etinė kultūra kiekvieno jos nario saviraiškos, jo darbo bei gyvenimo kokybės požiūriu, kokia

didelė yra kiekvieno dalykinės veiklos subjekto (verslo, viešojo administravimo, kultūros,

švietimo ir kt. organizacijų) socialinė atsakomybė visuomenei jos ilgalaikio darnaus

vystymosi perspektyvoje.

Gyvenimo įprasminimo pasaulyje: Aš ir prasmė − tai ugdomoji veikla, skatinanti

mokinius galvoti apie profesinį pasirinkimą ir profesinį tobulėjimą, kaip vieną iš svarbiausių

gyvenimo prasmės ir pilnatvės komponentų.76

Ieškodami atsakymų į šiuos klausimus mokiniai įgis vertingų tolimesnėje jų profesinėje

veikloje kompetencijų ir gebėjimų: priimti racionaliai pagrįstus ir emociškai įkvepiančius tobulėti

sprendimus, pasirinkti efektyviai ir etiškais priimtais sprendimų įgyvendinimo priemones.

Universitetas. Šiuolaikinių universitetų studijų tikslas ugdyti ne tik specialistus, bet ir

asmenybės. Specialisto ugdymo modelis remiasi dviem matmenimis: ugdomas tobulas specialistas

(turintis profesinius gebėjimus, mąstymą, žinias, patirtį, intelektą) ir kartu ugdoma tobula

visapusiška asmenybė (pasižyminti bendraisiais ir specialiaisiais gebėjimais, charakteriu,

temperamentu). Ugdant specialisto asmenybę (šiame kontekste valstybės tarnautojo) svarbi tampa

asmenybės vertybių sistema (valstybės tarnautojas, kaip individas, vadovaujasi daugeliu vertybių,

kurios daro įtaką jo tarnybinio vaidmens atlikimui). Studijos veikia vidines (požiūris į save:

paprastumas, gerumas, kuklumas, ištvermė, orumas ir kt.) ir išorines studento dorybes (požiūris į

kitus: pilietiškumas, pareigingumas, atsakingumas ir kt.) 77

.

K. Kernaghanas teigia, kad mokymas itin veiksmingas būna universitetuose, kur mokama

etikos dalykų. Studentai turi būti mokomi atpažinti etikos problemas, mokėti tinkamai moralai

pagrįsti, būti jautrūs etikos situacijų dviprasmiškumui ir niuansams. Dėstytojai turėtų skatinti

studentus galvoti, kad valstybės tarnyba yra pašaukimo dalykas ir reikalauja atsidavimo

aukštesniems garbės ir asmeninio principingumo standartams; vertinti etinį matmenį priimant

sprendimus; prisiimti daugialypius ir kartais prieštaringus visuomenės tarnybos įsipareigojimus.

Dar vienas etinio elgesio diegimo būdas yra mokymas. N. Vasiljevienė pabrėžia du etikos

mokymo tikslus: jautrumo moralinėms problemoms ugdymą ir etinių problemų prevencija78

. Kaip

76

http://portalas.emokykla.lt/bup/Puslapiai/vidurinis_ugdymas_profesine_etika_struktura.aspx. Prieiga 2014-04-02.

77 Palidauskaitė. J. Etika valstybės tarnyboje. Kaunas, 2010, p.349-387;

78 Vasiljevienė. N. Organizacijų etika: institucinės etikos vadybos sistemos. Vilnius, 2006, p.499;

44

tos etikos mokyti nurodo J. F. Plantas, siūlydamas etikos kurso metu naudoti etikos kodeksus, nes

jie yra realūs, sieja profesionalizmą su etika, sujungiant moralinį diskursą su kasdieninių realijų

svarstymais. J. Rochas teigia, kad mokyklos ir mokymai turi pabrėžti bendruosius principus,

akcentuoti vertybes, skatinti mąstyti, o ne duoti konkrečius atsakymus. Mokymo tikslas – išmokyti

studentus nustatyti problemas ir įvertinti turimą veikimo laisvę joms spręsti.

Kaip žinoma, etika yra mokslas apie vertybes. Tačiau kyla klausimas, kodėl etikos turi būti

mokomi ir pareigūnai? Atsakymas būtų toks, kad naujai ateinantys statutiniai valstybės tarnautojai

turi įgiję tam tikrų įpročių (vertybių, kurių mokoma šeimose, darželiuose, mokykloje,

universitetuose), bet nebūtinai visas reikiamas dorybes, kurių reikia konkretaus pobūdžio darbinei

veiklai atlikti.

Valstybės tarnautojų etinis lavinimas. Valstybės tarnautojų etikos mokymus lemia tokie

veiksniai kaip teisinė aplinka, nuolatinis žiniasklaidos dėmesys, korupcijos ir kiti skandalai, kurių

veikėjais tampa valstybės tarnautojai. Esant tokiai situacijai, kai daugėja teisinių aktų,

reglamentuojančių valstybės tarnautojų veiklą, priimami etikos, elgesio kodeksai ir auga

visuomenės susidomėjimas valstybės tarnautojų veikla, kyla klausimas, ką ir kaip reikėtų dėstyti

valstybės tarnautojams etikos seminaruose. Anglų mokslininkas A. Lawtonas nurodo etikos kursų

valstybės tarnautojų tikslus: gerinti etinių klausimų suvokimą, kurti analitinius gebėjimus,

reikalingus priimti etiškus sprendimus, stiprinti pareigos ir atsakomybės jausmą siekiant karjeros

valstybės tarnyboje, skatinti moralinį įsivaizdavimą, pripažinti administratoriaus veikimo laisvės

galią, ugdyti moralinį charakterį ir stiprinti etišką elgesį, supažindinti su Vakarų moralės filosofijos

ir politinės teorijos tradicijomis, supažindinti su etikos standartais valstybės tarnyboje. Ugdyti

gebėjimą toleruoti skirtingas nuomones ir dviprasmiškumą, suprasti kodeksų normų (taisyklių)

keliamus lūkesčius, mokyti tapti etišku vadovu. J. Rohas išskiria žemą ir aukštą etinio lavinimo

kelius: žemu keliu einantis arba siekiantis atlikti formalias taisykles valstybės tarnautojas etiką

supranta kaip priemonę, padedančią nepatekti į keblią situaciją. Aukštu keliu einantiems valstybės

tarnautojams, lavinimo modelio tikslas yra ne tik susipažinti su valstybės tarnybos etosu, etikos

standartais ir vertybėmis, bet ir išryškinti moralinį pagrindimą, kuris gali skatinti pavyzdingą ir

etišką elgesį.

Taigi, kaip matyti, valstybės tarnybos etikos tema nėra tokia lengva, todėl labai svarbus

seminarą vedančio vadovo vaidmuo ir pozicija – ar bus ,,mokoma apie etiką“, ar „mokama etikos“.

Siekiant sukurti efektyvią valstybės tarnybą ir valstybei bei jos žmonėms tarnaujančius pareigūnus,

būtina nuolat tobulinti žmogiškųjų išteklių sistemą, leidžiančią sėkmingai įgyvendinti valstybės

valdymo tikslus bei prioritetus. Etikos mokymo grandis yra etikos seminarai valstybės

45

tarnautojams, jų paskirtis – suteikti trūkstamų teorinių žinių, padėti atsakyti į praktiškai kylančius

etikos klausimus, išmokyti mąstyti ir elgtis pagal profesinės etikos normas, supažindinti su etikos

kodeksais, priimti etiškus sprendimus.

Reziumuojant galima teigti, kad etikos mokymas ir etikos lavinimas teigiamai veikia

būsimų ir esamų valstybės tarnautojų etinį elgesį, nubrėžia elgesio gaires, suteikia žinių ar jas

papildo, su darbine veikla susijusiose situacijose padeda priimti tinkamus sprendimus.

46

4.ETIKOS KODEKSŲ VEIKSMINGUMO STATUTINĖJE VALSTYBĖS TARNYBOJE

TYRIMAS

Magistrinio darbo autorius, atlikdamas tyrimą tema ,,Etikos kodeksų veiksmingumas

statutinėje valstybės tarnyboje” taikė anketavimo metodą. Buvo paruoštos dviejų rūšių anketos,

skirtos pareigūnų ir mokinių apklausai, siekiant iš pareigūnų sužinoti apie – etikos kodeksų

veiksmingumą jų sistemoje, įtaką jų elgesiui, etikos kodeksų reikalingumą ir kt., iš mokinių – ar

pareigūnų elgesys daro įtaką jų elgesiui, koks, jų nuomone, pareigūnų elgesio lygis ir kokios to

priežastys.

Taikant anketavimą buvo apklausti 88 pareigūnai iš skirtingų statutinės sistemos sektorių,

t. y. priešgaisrinės, policijos ir pasienio, iš jų 52 vyrai ir 36 moterys. Apklausoje dalyvavusių

amžius svyruoja nuo kategorijos 20-25 iki 40 ir daugiau, vyraujantis respondentų stažas statutinėje

valstybės tarnyboje yra 1-5 metai, kas leidžia daryti išvadą, kad apklausoje didesnę dalį užima

pakankamai jauno ir nedidelį stažą statutinėje valstybės tarnyboje turinys pareigūnai. Vertinant

pareigūnų išsilavinimą nustatyta, kad daugumos išsilavinimas yra profesinio lygio, tačiau

pažymėtina, kad yra aukštąjį universitetinį, aukštąjį neuniversitetinį ar bent aukštesnįjį mokslą

baigusiųjų pareigūnų, kuriuos didžia dalimi sudaro minėti 20-25 amžiaus ar 25-30 amžiaus

kategorijos asmenys, kas reiškia, kad į sistemą naujai ateinantys jauni pareigūnai yra labiau

išsilavinę, siekiantys naujovių bei profesinių žinių.

Anketinėje apklausoje dalyvavo 90 mokinių iš Kauno rajono Garliavos Jonučių vidurinės

mokyklos ir Zarasų žemės ūkio mokyklos, iš jų apklausta 41 vaikinas ir 49 merginos, apklaustųjų

respondentų amžius svyruoja nuo 16-19, tačiau vyraujantis amžius yra 17 (38 respondentas) ir 18

(31 respondentas).

Magistrinio darbo autoriaus nuomone, įvertinus respondentams pateiktų anketų klausimas,

manytina, kad pirmiausia analizuotini vienodų tiek respondentams – pareigūnams, tiek

respondentams – mokiniams pateiktų klausimų atsakymai.

Vienodi pareigūnams ir mokiniams pateikti klausimai

Pareigūnams buvo pateiktas klausimas – ar Jūsų sistemoje reikalingas etikos kodeksas, tuo pačiu

mokiniams – ar pareigūnų veiklai reguliuoti reikalingas etikos kodeksas (1 pav.). Tai reiškia,

kad respondentams iš esmės buvo pateiktas klausimas apie etikos kodekso statutinėje valstybės

tarnyboje būtinumą. Iš 1 pav. matyti, kad šiuo klausimu tiek pareigūnų, tiek mokinių nuomonė

buvo vienareikšmiška, kadangi etikos kodekso reikalingumui pritarė 80 pareigūnų (90,9 proc.), o

mokinių 83 (92,2 proc.). Iš visų apklaustųjų tik 7 respondentai – mokiniai pasisakė, kad etikos

47

kodeksai statutinei valstybės tarnybai apskirai nereikalingi, o 8 respondentai – pareigūnai nurodė

nežinantys, ar etikos kodeksai statutinei valstybės tarnybai reikalingi.

1 PAV. Respondentų nuomonė apie etikos kodeksų reikalingumą statutinėje valstybės tarnyboje

Su pirmuoju klausimu buvo susijęs kitas klausimas – ar statutinis pareigūnas privalo laikytis

etikos kodekso (2 pav.). Šiuo klausimu respondentų nuomonė taip pat buvo vieninga, t. y. 86

(97,7 proc.) pareigūnai nurodė, kad sistemoje esančių etikos kodeksų privaloma laikytis, tik 2

(2,3 proc.) pareigūnai suabejojo jų laikymosi privalomumu. 80 mokinių (88,9 proc.) į nurodytą

klausimą atsakė ,,taip“, 3 (3,3 proc.) – ,,ne“ ir 7 (7,8 proc.) mokiniai nurodė nežinantys, ar etikos

kodeksų statutinis pareigūnas privalo laikytis.

2 PAV. Respondentų nuomonė, ar statutinis pareigūnas privalo laikytis etikos kodekso

Kadangi statutiniai pareigūnai yra ypatinga valstybės tarnautojų kategorija, atliekanti ypatingos

reikšmės valstybei funkcijas, anketavimu siekta išsiaiškinti – ar pareigūnui etikos kodekso

nuostatų svarbu laikytis ir ne tarnybos metu (3 pav.). Šiuo klausimu abiejų kategorijų

80

0 8

83

7 0

0

10

20

30

40

50

60

70

80

90

Taip Ne Nežinau

Pareigūnai Mokiniai

86

0 2

80

3 7

0

20

40

60

80

100

Taip Ne Nežinau

Pareigūnai Mokiniai

48

respondentų nuomonės taip pat sutapo, dauguma atsakė ,,taip“, iš jų 85 (96,6 proc.) pareigūnai ir

77 (85,6 proc) mokiniai. Kad etikos kodekso nuostatų nereikia ir nesvarbu laikytis ne tarnybos

metu nurodė tik 1 (1,1 proc.) pareigūnas ir 7 (7,8 proc.) mokiniai. Nurodytu klausimu neturi

nuomonės (nežino) – 2 (2,3 proc.) pareigūnai ir 6 (6,6 proc.) mokiniai.

3 PAV. Respondentų nuomonė, ar svarbu pareigūnui etikos kodekso nuostatų laikyti ne tik

tarnybos metu

Respondentų buvo klausiama – ar, jų nuomone, etikos kodeksai didina visuomenės pasitikėjimą

(t. y. ar sistemoje (organizacijoje) etikos kodekso egzistavimo faktas gali didinti visuomenės

pasitikėjimą) (4 pav.). Pasirodo, kad etikos kodeksai greičiau didina, nei ne visuomenės

pasitikėjimą, kadangi į šį klausimą ,,taip“ atsakė 48 (54,5 proc.) respondentai – pareigūnai ir 50

(55,6 proc.) respondentų – mokinių, 18 (20,5 proc.) pareigūnų ir 30 (33,3 proc.) mokinių nurodė,

kad etikos kodeksų egzistavimas nedidina visuomenės pasitikėjimo, 22 (25 proc.) pareigūnai ir

10 (11,1 proc.) mokinių tokia etikos kodekso egzistavimo esme suabejojo, nurodydami

,,nežinau“. Taigi, įvertinus 4 pav. duomenis, darytina išvada, kad respondentų daugumos

nuomone etikos kodeksai galimai didina visuomenės pasitikėjimą.

4 PAV. Respondentų nuomonė, ar etikos kodeksai didina visuomenės pasitikėjimą.

85

1 2

77

7 6

0

20

40

60

80

100

Taip Ne Nežinau

Pareigūnai Mokiniai

48

18 22

50

30

10

0

10

20

30

40

50

60

Taip Ne Nežinau

Pareigūnai Mokiniai

49

Tiek pareigūnų, tiek mokinių buvo klausiama apie etikos kodekso įtaką pareigūno elgesiui.

Pareigūnų buvo klausiama – ar etikos kodeksai gali įtakoti pareigūnų elgesį Jų organizacijoje

(5 pav.). Kaip matyti, 36 pareigūnai atsakė ,,taip“, t. y. etikos kodeksas įtakoja jo elgesį. Kad

daro nežymią įtaką nurodė 32 pareigūnai, kad įtakos neturi elgesio pasirinkimui nurodė 18

pareigūnų, šiuo klausimu nuomonės neturėjo 2 pareigūnai. Tuo pačiu mokiniams užduotas

klausimas – ar etikos kodeksas gali įtakoti pareigūno moralinį elgesį. 23 mokiniai atsakė ,,taip“,

42 – ,,šiek tiek“, 17 – ,,ne“ ir ,,neturi nuomonės“ 8 mokiniai. Taigi darytina išvada, kad etikos

kodeksas statutinėje valstybės tarnyboje didesne ar mažesne apimtimi gali įtakoti (įtakoja)

pareigūnų elgesį.

5 PAV. Respondentų nuomonė, ar etikos kodeksai gali įtakoti pareigūnų elgesį

Į klausimą, ar etikos kodeksas gali padėti užkirsti kelią neetiškam elgesiui didžia dalimi – 50

(56,8 proc.) respondentų – pareigūnų ir 45 (50 proc.) respondentų – mokinių atsakė ,,taip“,

kad etikos kodeksai negali užkirsti kelio neetiškam elgesiui nurodė 9 (10,2 proc.)

respondentų – pareigūnai ir 33 (36,7 proc.) respondentų – mokiniai (6 pav.). Šiuo klausimu

29 (33 proc.) pareigūnai ir 12 mokinių (13,3 proc.) neišreiškė nuomonės, nurodydami

,,nežinau“. Taigi, nors nemaža dalis mokinių laikėsi priešingos pozicijos, o nemaža dalis

pareigūnų nežinojo atsakymo, galima darytina tikėtiną išvadą, kad, remiantis daugumos

respondentų nuomone, etikos kodeksas gali būti priemonė, padedanti užkirti kelią neetiškam

pareigūnų elgesiui.

36

32

18

2

23

42

17

8

0

5

10

15

20

25

30

35

40

45

Taip Šiek tiek Ne Neturiu nuomonės

Pareigūnai Mokiniai

50

6 PAV. Respondentų nuomonė, ar etikos kodeksai gali padėti užkirsti kelią neetiškam elgesiui

Pareigūnams buvo užduotas klausimas – ar reikalingi kvalifikacijos kėlimo kursai bei seminarai

apie etikos kodekso veiksmingumą bei jo laikymosi ypatumus, mokiniams užduotas klausimas –

ar pareigūnams reikalingi etinio švietimo kursai (7 pav.). Taigi, abiem respondentų kategorijom

iš esmės buvo užduotas klausimas dėl pareigūnų etinio švietimo būtinumo. 27 (30,1 proc.)

pareigūnai atsakė ,,taip“ ir 47 (53,4 proc.) – ,,daugiau taip, negu ne“. 46 (51,1 proc.) mokiniai

nurodė, kad etinio švietimo kursai ,,būtini“, 29 (32,2 proc.) – ,,daugiau būtini, negu nebūtini“.

Pastabėtina, kad šiuo klausimu mokiniai buvo labiau užtikrinti, pareigūnai dėl absoliutaus etinio

švietimo būtinumo nebuvo tokie kategoriški (daugiau pareigūnų nurodė atsakymą ,,daugiau

būtini negu nebūni“, o mokinių daugiau nurodė, kad ,,būtini‘). Kad ,,daugiau nebūtini, nei

būtini“ nurodė 8 (9,1 proc.) pareigūnai ir 9 (10 proc.) mokiniai, o kad apskritai ,,nebūtini“ ir visai

nereikalingi pažymėjo 6 (6,8 proc.) pareigūnai ir 6 (6,7 proc.) mokiniai. Taigi, įvertinus

atsakymų visumą, galima konstatuoti, kad vis dėlto etinio švietimo kursai pareigūnams, anot

respondentų daugumos, yra reikalingi.

7 PAV. Respondentų nuomonė, ar pareigūnams reikalingi etinio švietimo kursai, seminarai apie

etikos kodekso veiksmingumą ir kt.

50

9

29

45

33

12

0

10

20

30

40

50

60

Taip Ne NežinauPareigūnai Mokiniai

27

47

8 6

42

33

9 6

0

10

20

30

40

50

Taip, būtini Daugiau būtini, neine

Daugiau nebūtini,nei būtini

Nebūtini (visainereikalingi)

Pareigūnai Mokiniai

51

Apklausoje dalyvaujantiems respondentams buvo pateiktas klausimas apie tai, kas, jų nuomone,

labiausiai gali lemti (lemia) pareigūno moralinio elgesio formavimąsi (8 pav.) t. y. sistemoje

egzistuojantys elgesio kodeksai; šeimoje diegtos (diegiamos) dorovinės moralinės vertybės;

mokykla, darželis; profesinio mokymo įstaiga (aukštoji mokykla ir studijos tarnybos metu);

savišvieta; vadovo asmeninis pavyzdys (deklaruojamos ar realios vertybės) ar teisinis

mechanizmas (įstatymai ar kiti teisės aktai). Nurodytu klausimu buvo prašoma pažymėti tris,

respondentų nuomone, labiausiai pareigūno moralinio elgesio formavimąsi lemiančius kriterijus.

Kaip matyti, šiuo klausimu lyderiauja du kriterijai, t. y. šeimoje diegtos (diegiamos) dorovinės

moralinės vertybės ir vadovo asmeninis pavyzdys (deklaruojamos ar realios vertybės). Tai, kad

šeimoje diegtos vertybės turi įtakos formuojantis pareigūno elgesiui nurodė 67 (76,1 proc.)

pareigūnai ir 68 (75,6 proc.) mokiniai, dėl vadovo asmeninio pavyzdžio pasisakė 63 (71,6 proc.)

pareigūnai ir 66 (73,3 proc.) mokiniai. Tai, kad sistemoje egzistuojantys elgesio kodeksai gali

daryti įtaką formuojant pareigūnų elgesį pažymėjo 34 (38,6 proc.) pareigūnai ir 25 (27,8 proc.)

mokiniai, panašią poziciją užima ir mokykla, darželis (39 pareigūnai, 26 mokiniai) kategorija.

Nagrinėjamu klausimu pakankamai žemą respondentų vertinimą užima teisinis mechanizmas

(įstatymai ar kiti teisės aktai), už jį pasisakė 15 (17 proc.) pareigūnų ir 28 (31,1 proc.) mokiniai.

Apytiksliai tokią poziciją užėmė kategorija – profesinio mokymo įstaiga (aukštoji mokykla ir

studijos tarnybos metu);

8 PAV. Respondentų nuomonė, kas labiausiai gali lemti pareigūno moralinio elgesio

formavimąsi.

34

67

39

21 25

63

15

25

68

26 28 29

66

28

0

10

20

30

40

50

60

70

80

Pareigūnai Mokiniai

52

Dar vienas tiek pareigūnams, tiek mokiniams užduotas klausimas buvo apie vertybės, t. y.

respondentai turėjo pagal svarbumą pažymėti 5 vertybės, kuriomis pareigūnas turi vadovautis

savo profesinėje veikloje (9 pav.). Galėjo rinktis iš šių vertybių: rūpestingumas, geranoriškumas,

garbingumas, sąžiningumas, atsiskaitomumas, pažado laikymasis, siekimas tobulėti, ištikimybė,

teisingumas, integralumas, pagarba kietiems ir atsakingas pilietiškumas.

Mokiniai vertybes paskirstė tokia seka: 1) sąžiningumas (73 mokiniai), 2) pagarba kitiems (72

mokiniai), 3) teisingumas (61 mokiniai), 4) garbingumas (49 mokiniai), 5) geranoriškumas (33

mokiniai) ir kt.

Pareigūnų vertybės pasiskirstė tokia prioritetine tvarka: 1) pagarba kitiems (63 pareigūnai), 2)

garbingumas ir 3) sąžiningumas (po 51 pareigūną), 4) teisingumas (50 pareigūnų), 5) siekimas

tobulėti (45 pareigūnai) ir kt.

Taigi matyti, kad abiejų kategorijų respondentų nuomonė iš esmės sutapo dėl šių keturių

vertybių, t. y. pagarba kitiems, sąžiningumas, teisingumas ir garbingumas. Respondentų

nuomonė dėl penktosios vertybės išsiskyrė, pareigūnai ja įvardijo – siekimą tobulėti, mokiniai –

geranoriškumą. Pažymėtina, kad atlikus anketų analizę matyti, jog šią vertybę – siekimą

tobulėti – labiausiai išskyrė jaunesnio amžiaus ir daug lūkesčių su tarnyba statutinėje sistemoje

siejančiais pareigūnais. Tai, kad būtent geranoriškumą kaip pareigūnų vertybę išskyrė mokiniai

reiškia, kad mokiniai pareigūnų elgesyje bei veiksmuose pasigenda gerų norų ir ketinimų ne tik

savo, bet ir kitų asmenų atžvilgiu.

9 PAV. Respondentų nuomonė, kokiomis vertybėmis pareigūnas turi vadovautis profesinėje

veikloje.

28 31

51 51

20 27

45

32

50

8

63

34 29

33

49

73

21 25 27 28

61

10

72

21

0

10

20

30

40

50

60

70

80

Pareigūnai Mokiniai

53

Mokiniams užduotų klausiamų – atsakymų analizė

Mokiniams 3-10 klausimuose buvo išvardyti moraliniai principai, vertybės, reglamentuoti

Valstybės tarnybos įstatyme, taip pat numatyti statutinių sistemų etikos kodeksuose (10 pav.)

Prie kiekvienos vertybės buvo pateiktas vertybės sąvokos apibrėžimas (toks, koks nurodytas

įstatymo leidėjo). Kiekviena vertybė galėjo būti vertinama nuo 1 iki 10 balų, taip įvertinant

statutinių pareigūnų profesinį elgesį. Mokiniai turėjo išreikšti šių vertybių vertybinį lygį, t. y.

pagarba žmogui ir valstybei, teisingumas, nesavanaudiškumas, padorumas, nešališkumas,

atsakomybė, viešumas ir pavyzdingumas. Šios vertybės yra statutinių pareigūnų elgesio gairės.

Aukščiausiai balais įvertintos: atsakomybė 6,45 balo ir nešališkumas 6,35 balo. Viešumas

įvertintas 6 balais, nesavanaudiškumas – 5,9 balo, teisingumas – 5,75 balo, pagarba žmogui ir

valstybei – 5,25 balo, pavyzdingumas – 4,95 balo ir padorumas – 4,25 balo. Atsižvelgiant į

vertinimo sistemą ir pateiktų principų turinį, darytina išvada, kad pareigūnų konkrečių vertybių

etinis vertinimas yra pakankamai žemo lygio.

10 PAV. Statutinių valstybės tarnautojų etinių principų vertinimas

Mokiniams buvo pateiktas klausimas, prašant nuo 1 iki 6 įvertinti pasitikėjimą statutinėmis

institucijomis (1 – labiausiai pasitikiu, 6 – mažiausiai pasitikiu) (anketos įžanginėje dalyje

mokiniams buvo paaiškinta, kas yra statutiniai valstybės pareigūnai). Didžiausią mokinių

pasitikėjimą pelnė priešgaisrinė sistema (2,3 balo), po to sekė Krašto apsauga (3,3 balo) ir

paskutinėse vietose po vienodą vertinimą surinko pasienis, Kalėjimų departamentas ir policija

(3,9 balo). Nurodyti atsakymai leidžia daryti išvadą, kad pastarosios statutinės sistemos

5,25 5,75 5,9

4,25

6,35 6,45 6

4,95

0

1

2

3

4

5

6

7

54

(pelniusios mažiausią vertinimą) galimai labiausiai ir lemia žemo etikos principų vertinimo

formavimąsi.

11 PAV. Respondentų – mokinių nuomonė apie pasitikėjimą statutinėmis institucijomis

Mokinių buvo klausiama – ar pareigūnų elgesį laikote doroviniu pavyzdžiu, darančiu įtaką Jūsų

elgesio pasirinkimui (pareigūnas kaip autoritetas) (12 pav.). Iš apklausos matyti, kad dauguma

atsakė ,,ne“ – 61 (67,8 proc.), o 29 (32,2 proc.) atsakė ,,taip“. Taigi galima daryti išvadą, kad

daugumos mokinių nuomone pareigūnai nelaikyti autoritetu.

12 PAV. Respondentų – mokinių nuomonė, ar pareigūnų elgesį laiko doroviniu pavyzdžiu,

darančiu įtaką Jų elgesio pasirinkimui (pareigūnas kaip autoritetas)

Mokinių buvo klausiama – ar pareigūnai dėl etikos kodeksų pažeidimų formuoja neigiamą

požiūrį apie visoje sistemoje dirbančius asmenis (13 pav.). Į klausimą net 78 (86,7 proc.) atsakė

,,taip“ ir tik 12 (13,3 proc.) – ,,ne“, kas rodo, kad mokiniai supranta apie tai, kad pareigūnas, kaip

minėta, dėl savo statuso ir atliekamų darbinių funkcijų ypatumų yra didesnio visuomenės

stebėjimo šaltinis ir vieno pareigūno neetiškas elgesys ,,klijuoja etiketę“ visiems konkrečioje

sistemoje dirbantiems pareigūnams ar net apskritai visiems pareigūnams, nepriklausomai kurios

sistemos pareigūnai pasižymi neetišku elgesiu (pvz.: jei policijos pareigūnas paėmė kyšį,

3,9

2,3

3,3

3,7

3,9

3,9

0 1 2 3 4 5

Policija

Priešgaisrinė

Krašto apsauga

Muitinė

Kalėjimų departamentas

Pasienis ( VSA)

29

61

0

10

20

30

40

50

60

70

Taip Ne

55

stereotipiškai formuojama nuomonė apie visus policijos pareigūnus, arba teigiama, jog tokie yra

apskritai visi pareigūnai (pasienio, priešgaisrinės, Kalėjimų departamento ir t. t.).

13 PAV. Respondentų – mokinių nuomonė, ar pareigūnai dėl etikos pažeidimų formuoja

neigiamą požiūrį apie visoje sistemoje dirbančius asmenis

Mokiniams buvo pateiktas atviro pobūdžio klausimas, t. y. kokios pagrindinės priežastys įtakoja

pareigūnų dorovinės kultūros trūkumą (14 pav.). Respondentai – mokiniai kaip pareigūnų

dorovinės kultūros trūkumą nurodė sąžiningumo stoką, valdžios jausmą, mažus atlyginimus,

savo gerovės siekimą, charakterio savybes, atsakomybės jausmo trūkumą, tolerancijos trūkumą,

etikos kodeksų nepaisymą, gobšumą, ,,pijokavimą“, kontrabandinių cigarečių rūkimą, korupciją,

pačių žmonių baimę pranešti apie pareigūnų neetišką elgesį, pranašumą prieš paprastus žmones,

neskubėjimą į įvykio vietą, nemandagų bendravimą, kyšininkavimą, aplinką, pareigūno

auklėjimą šeimoje, neištikimybę, nemokėjimą savęs kontroliuoti. Daugiausia respondentai kaip

etikos trūkumą įvardijo kyšininkavimą (kyšius) – 9 mokiniai, savo gerovės siekimą įvertino 6

mokiniai, maži atlyginimai – 5 mokiniai, korupcija – 4 mokiniai, gobšumas, pranašumas prieš

žmonės ir aplinkos kriterijai – po 3 mokinių vertinimus.

14 PAV. Respondentų – mokinių nuomonė apie priežastis, įtakojančias pareigūnų dorovinės

kultūros trūkumą.

78

12

0

20

40

60

80

100

Taip Ne

9

6

5

4

3

3

3

0 2 4 6 8 10

Kyšininkavimas

Savo gerovės siekimas

Maži atlyginimai

Korupcija

Gobšumas

Pranašumas prieš žmones

Aplinka

56

Tai, kad pareigūnų elgesys apie juos formuoja daugiau neigiamo pobūdžio nuomonę, rodo

15 pav. duomenys, iš kurių matyti, kad tai galimai daro įtaką mokinių pasirinkimui dėl ateities

profesijos. Mokiniams buvo užduotas klausimas – ar norėtų dirbti statutinėje valstybės

tarnyboje. Kaip matyti, 14 (15,6 proc.) mokinių atsakė ,,taip“, 13 (14,4 proc.) – ,,greičiau taip,

negu ne“, 21 (23,3 proc.) – ,,greičiau ne, negu taip“, 31 (34,4 proc.) – ,,ne“ ir 11 (12,3 proc.) –

,,nežinau“. Reziumuojant galima daryti išvadą, kad didesnioji dauguma apklaustųjų respondentų

– mokinių nenorėtų dirbti statutinėje sistemoje.

15 PAV. Respondentų – mokinių nuomonė apie tai, ar norėtų dirbti statutinėje valstybės

tarnyboje

Iš tų, kurie atsakė, kad norėtų dirbti, ar greičiau norėtų, negu ne, buvo paprašyta nurodyti,

kokioje konkrečioje sistemoje jie norėtų dirbti (16 pav.). Mokinių balsai pasiskirstė taip:

daugiausiai norinčiųjų dirbti yra policijoje – 10, po to priešgaisrinėje sistemoje – 6, krašto

apsaugoje – 4, pasienyje – 3 ir Kalėjimų departamente bei muitinėje – po 2. Magistrinio darbo

autoriaus nuomone, balsai galimai pasiskirstė tokia tvarka pagal konkrečioms institucijos

suteiktų funkcijų (galios) mastą bei jos matomumą visuomenėje. Kasdienybėje dažniausiai

sutinkami būtent policijos pareigūnai, visuomenės nariams daugiau ar mažiau aiški būtent jų

veikla ir atliekamos funkcijos, kurios neretai asocijuojasi su tam tikros valdžios ar galios

sąvokomis. Tuo pačiu Kalėjimų departamento veikla nėra tokia aiški mokiniui, todėl manytina,

kad ši statutinės sistemos profesija ir yra mažiau populiari tarp tų mokinių, kurie išreiškė valią ir

norą dirbti statutinėje sistemoje.

14 13

21

31

11

0

5

10

15

20

25

30

35

Taip Greičiau taip,negu ne

Greičiau ne,negu taip

Ne Nežinau

57

16 PAV. Respondentų – mokinių nuomonė apie tai, ar norėtų dirbti statutinėje valstybės

tarnyboje

Aukščiau nurodytą aplinkybę, kad tam tikros sistemos yra labiau matomos visuomenėje,

patvirtina atsakymas į klausimą – iš ko susidarote nuomonę apie pareigūnų etiką (17 pav.). Iš

atsakymo į klausimą matyti, kad dauguma – 57 respondentai – mokiniai nurodė, kad jų

informacijos apie pareigūnų etiką šaltinis yra spauda, televizija, internetas, 15 mokinių nurodė,

kad šeima, 8 – draugai. Mokiniams buvo palikta galimybė nurodyti savo šaltinį, iš kurio jie

susidarė nuomonę apie pareigūnų elgesį. Tokių respondentų – mokinių buvo 10, jie nurodė, kad

apie pareigūnų etiką sužinojo iš: jų elgesio realybėje, iš asmeninės patirties bendraujant su

policijos pareigūnais, iš atsitiktinių susidūrimų su pareigūnais, iš krašto apsaugos pareigūno

elgesio, praktika su ,,farais“. Tai reiškia, kad kiti pareigūno elgesio šaltiniai ir esmės yra

grindžiami praktiniais mokinių kontakto su pareigūnais aspektais.

17 PAV. Respondentų – mokinių nuomonė apie tai, iš ko susidaro nuomonę apie pareigūnų etiką

10

6

3

4

2

2

0 2 4 6 8 10 12

Policija

Priešgaisrinė

Pasienis

Krašto apsauga

Muitinė

Kalėjimų departamentas

15

8

57

10

0

10

20

30

40

50

60

Šeima Draugai, mokykla Spauda, televizija,internetas

Kita

58

Anketavimo pabaigoje mokinių klausta nuomonė apie tai, ar, jų nuomone, svarbu etikos

pamokose kalbėti apie statutinių pareigūnų etikos kodeksus (18 pav.). Šiuo klausimu daugiau

pasisakė teigiamai, t. y. už statutinių etikos kodeksų analizės svarbą etikos pamokose ,,taip“

pasisakė – 51 (56,7 proc.) respondentas – mokinys. Kad tokia tema etikos pamokose nesvarbi ir

nenagrinėtina išreiškė 39 (43,3 proc.) respondentai – mokiniai. Taigi, pateikti rezultatai rodo ir

leidžia daryti išvadą, kad greičiau svarbu ir reikšminga etikos pamokose kalbėti apie statutinių

pareigūnų etikos kodeksus.

18 PAV. Respondentų – mokinių nuomonė apie tai, ar svarbu etikos pamokose kalbėti apie

statutinių pareigūnų etikos kodeksus

Pareigūnams užduotų klausiamų – atsakymų analizė

Be aukščiau išanalizuotų pareigūnų anketinės apklausos klausimų, pareigūnų buvo klausiama

nuomonės apie tai, ar respondentas – pareigūnas žino, ar jo organizacijoje (policija, pasienis,

priešgaisrinė) apskritai yra etikos kodeksas (19 pav.). Visi apklausti respondentai pareigūnai

atsakė teigiamai, t. y. 88 ,,taip“.

19 PAV. Respondentų – pareigūnų nuomonė apie tai, ar žino, ar Jų organizacijoje yra etikos

kodeksas

51

39

0

10

20

30

40

50

60

Taip Ne

88

0 0 0

20

40

60

80

100

Taip Ne Nežinau

59

Kitu klausimu buvo klausiama, iš kur apskritai pareigūnai sužinojo apie etikos kodeksus

(20 pav.). Kaip matyti, 47 (53,4 proc.) pareigūnai atsakė, kad apie etikos kodeksus žinojo dar

prieš įsidarbindami statutinėje valstybės tarnyboje, 20 (22,7 proc.) pareigūnų nurodė – iš kitų

šaltinių, 15 (17 proc.) – iš administracijos ir 6 (6,9 proc.) – iš bendradarbių. Nurodyti duomenys

leidžia daryti išvadą, kad pareigūnai iš esmės domėjosi etikos kodeksais ir informaciją apie

statutinių sistemų etikos kodeksus didžia dalimi sužinojo dar iki įsidarbinimo, t. y.

nepriklausomai nuo įsidarbinimo fakto.

20 PAV. Respondentų – pareigūnų nuomonė apie tai, iš kur pareigūnai sužinojo apie etikos

kodeksus

Į klausimą, ar esate susipažinęs su etikos kodekso nuostatomis (21 pav.) nei vienas pareigūnas

neatsakė ,,neatsimenu“. Kad yra susipažinę, nurodė 26 (29,5 proc.) pareigūnai, kad žino apie

etikos kodekso egzistavimą jų sistemoje, tačiau su jų etinėmis nuostatomis nėra susipažinęs

nurodė 50 (56,8 proc.) pareigūnų, o kad visai nėra susipažinę nurodė 12 (13,7 proc.) pareigūnų.

Iš to darytina išvada, kad pareigūnai didžia dalimi žino apie etikos kodeksų egzistavimą jų

organizacijoje, tačiau jų turinys jiems nėra žinomas.

21 PAV. Respondentų – pareigūnų nuomonė apie tai, ar yra susipažinę su etikos kodekso

nuostatomis

47

15

6

20

0 10 20 30 40 50

Žinojau prieš įsidarbindamas

Iš administracijos

Iš bendradarbių

Iš kitų šaltinių

26

50

12

0

0 10 20 30 40 50 60

Taip, esu susipažinęs

Žinau, kad toks etikos kodeksas yra,tačiau su jo etinėmis nuostatomis…

Ne

Neatsimenu

60

Kitu klausimu pareigūnai vertino (lygiais) etikos kodekso veiksmingumą savo sistemoje

(22 pav.). Dauguma pareigūnų – 58 (65,1 proc.) nurodė, kad etikos kodekso veiksmingumas yra

vidutinio lygio, kad aukštas nurodė 8 (9,1 proc.) pareigūnai, kad žemas – 22 (25,8 proc.)

pareigūnai, dėl labai žemo lygio nei vienas pareigūnas neišreiškė nuomonės. Taigi, darytina

išvada, kad patys pareigūnai etikos kodeksų veiksmingumą laiko nepakankamai aukštu.

22 PAV. Respondentų – pareigūnų nuomonė apie tai, kaip vertina etikos kodeksų veiksmingumą

savo sistemoje

Pareigūnų, įvertinusių etikos kodeksų veiksmingumą aukštai ar vidutiniškai, buvo prašoma

nurodyti tokio veiksmingumo lygio priežastis (23 pav.). Pareigūnai didžia dalimi išskyrė: 1)

tinkamai parengti tarnybai ir su išsilavinimu pareigūnai (31 pareigūno nuomonė) bei 2)

pareigūno aukšta moralinė bei dorovinė prigimtis (20 pareigūno nuomonė). Kad tinkamas etikos

kodeksų įgyvendinimas ir išsamus bei aiškus etikos kodekso tekstas gali būti etikos kodeksų

veiksmingumo priežastimi nurodė atitinkamai 7 ir 8 pareigūnai.

23 PAV. Respondentų – pareigūnų nuomonė apie tai, kas lemia aukštą ar vidutinį etikos kodeksų

veiksmingumą

8

41 39

0 0

5

10

15

20

25

30

35

40

45

Aukštas Vidutinis Žemas Labai žemas

3

4

24

18

0 5 10 15 20 25 30

Išsamus ir aiškus etikos kodeksotekstas

Tinkamas etikos kodeksų įgyvendinimas

Tinkamai parengti tarnybai, suišsilavinimu pareigūnai

Pareigūno aukšta moralinė bei dorovinėprigimtis

61

Priešingai, pareigūnai, įvertinę etikos kodeksų veiksmingumą žemai arba labai žemai nurodė,

kad tokio etikos kodekso veiksmingumo priežastis yra (24 pav.): 1) netinkamas ir nepakankamas

dėmesys etikos kodeksų įgyvendinimui (15 pareigūnų nuomonė) ir 2) neaiškus, abstraktaus

pobūdžio etikos kodekso tekstas (12 pareigūnų nuomonė). Sistemingai įvertinus 23 pav. ir

24 pav. duomenis darytina išvada, kad vyraujantis etikos kodeksų veiksmingumo vertinimo lygis

yra vidutinis (41 pareigūnų nuomonė) ir žemas (39 pareigūnų nuomonė). Tokį lygio egzistavimą

iš esmės lemia objektyvūs kriterijai, t. y. veikiantiems etikos kodeksams bei jų įgyvendinimui

skiriamas nepakankamas dėmesys, pats etikos kodeksų tekstas yra neaiškus, abstraktaus bei

deklaratyvaus pobūdžio.

24 PAV. Respondentų – pareigūnų nuomonė apie tai, kas lemia žemą ar labai žemą etikos

kodeksų veiksmingumą

Pareigūnams buvo užduotas klausimas, ar, jų nuomone, etikos kodeksas, kaip tam tikra

priemonė, ugdo (gali ugdyti) Jų organizacijos etiką (25 pav.). Didžioji dalis pareigūnų atsakė

teigiamai (58 pareigūno nuomonė), nuomonės neturi 21 pareigūnas, 9 pareigūnai atsakė ,,ne“.

Taigi, atsižvelgiant į daugumos nuomonę, galima teigti, kad etikos kodeksas gali būti pareigūnų

ir visos statutinės organizacijos etiką ugdanti priemonė.

25 PAV. Respondentų – pareigūnų nuomonė apie tai, ar etikos kodeksai padeda ugdyti statutinės

organizacijos etiką

16

21

1

1

0 5 10 15 20 25

Neaiškus, abstraktaus pobūdžio etikoskodekso tekstas

Netinkamas ir nepakankamas dėmesysetikos kodeksų įgyvendinimui (kursai,…

Nepakankamai kvalifikuoti, neišsilavinępareigūnai

Pareigūno žema moralinė bei dorovinėprigimtis

58

9

21

0

10

20

30

40

50

60

70

Taip Ne Nežinau

62

Pareigūnų buvo klausiama – ar Jų sistemoje pareigūnų profesinių etikos normų laikymuisi

skiriamas pakankamas dėmesys (26 pav.). Šis klausimas, magistrinio tiriamojo darbo autoriaus

nuomone, didžia dalimi atskleidė etikos kodeksų veiksmingumo (neveiksmingumo) priežastis.

Tai, kad etikos kodeksams skiriamas pakankamas dėmesys pažymėjo 24 (27,3 proc.)

respondentai – pareigūnai, didžioji dauguma nurodė, kad tam skiriamas nepakankamas dėmesys

– 43 (48,9 proc.), 21 (23,8 proc.) respondentas –pareigūnas nurodė, kad etikos kodeksų normų

laikymui dėmesys visai neskiriamas. Taigi darytina išvada, kad dauguma pareigūnų iš esmės

pripažino etikos kodeksų įgyvendinimo netinkamumą ir tam skiriamo dėmesio nepakankamumo

faktą.

26 PAV. Respondentų – pareigūnų nuomonė apie tai, ar etikos kodekso normų laikymuisi

skiriamas pakankamas dėmesys

Tai, kad etikos kodeksų įgyvendinimui skiriamas dėmesys nepakankamas, puikiai atskleidė

kito klausimo analizė (27 pav.). Pareigūnų buvo klausima, ar per paskutinius 5 metus teko

dalyvauti kvalifikacijos kėlimo kursuose, seminaruose apie etikos kodeksus, etinį švietimą.

Nei vienas respondentas – pareigūnas neatsakė ,,taip“, 76 (86,4 proc.) pareigūnai atsakė,

kad neteko ir 12 (13,6 proc.) nepamena. Pateikti rezultatai rodo liūdną šių dienų pareigūnų

etinio švietimo praktiką, iš esmės priklausančią ne nuo pareigūnų valios ar veiksmų, o nuo

objektyvių kriterijų, t. y. pareigūnų etinio švietimo klausimas tikėtina lieka nesvarstytinas ne dėl

jo aktualumo nebuvimo, o dėl politinių, ekonominių ir kitų aspektų.

24

43

21

0

5

10

15

20

25

30

35

40

45

50

Taip Nedidelis (šiek tiek) Ne

63

27 PAV. Respondentų – pareigūnų nuomonė apie tai, ar per paskutinius 5 metus teko dalyvauti

kvalifikacijos kėlimo kursuose, seminaruose apie etikos kodeksus, etinį švietimą

Pareigūnai anketose yra nurodę, kad, jų nuomone, etikos kodeksai yra reikalingi. Kitu klausimu

pareigūnų buvo klausiama nuomonės, ar dalyvautų organizuojamuose kursuose bei seminaruose

apie etikos kodekso veiksmingumą (28 pav.). Tai, kad nedalyvautų nurodė tik 6 pareigūnai (6,8

proc.), 8 (9,1 proc.) išreiškė nuomonę, kad ,,greičiau nedalyvautų, negu dalyvautų“, taigi iš viso

14 pareigūnų laikėsi pozicijos, kad nedalyvautų etinio švietimo kursuose, tačiau likę išreiškė

priešingą poziciją – net 44 (50 proc.) nurodė, kad dalyvautų ir 29 (34,1 proc.) – ,,greičiau

dalyvautų, negu nedalyvautų“ organizuojamuose kursuose bei seminaruose apie etikos kodekso

veiksmingumą. Pateikta klausimo analizė rodo, kad didžia dalimi pareigūnai yra suinteresuoti jų

profesijos etiniu švietimu ir esant galimybei tikėtina dalyvautų etinio švietimo kursuose.

28 PAV. Respondentų nuomonė apie tai, ar dalyvautų organizuojamuose kursuose bei

seminaruose apie etikos kodekso veiksmingumą

0

76

12

0

10

20

30

40

50

60

70

80

Taip Ne Neatsimenu

44

29

8

6

0 10 20 30 40 50

Dalyvaučiau

Greičiau dalyvaučiau, negunedalyvaučiau

Greičiau nedalyvaučiau, negudalyvaučiau

Nedalyvaučiau.

64

Reziumuojant anketinę apklausą, pareigūnams pateiktas atviro pobūdžio klausimas – ko, jų

nuomone, reikia, kad tarnyba būtų etiška (29 pav.). Į atvirą klausimą iš viso atsakė 40 pareigūnų,

iš jų 10 nurodė, kad etiškai tarnybai reikia, kad būtų laikomasi etikos kodeksų, 8 – vadovybės

atsakingumo etikos klausimais, 5 – užsiėmimų etikos klausimais, 4 – atsidavimo tarnybai,

3 – tolerancijos, 3 – pradėti nuo savęs pareigūnai, 3 pareigūnai nurodė – etiškų žmonių. Tai, kad

tarnybos etiškumui reikia atsakingo požiūrio į darbą nurodė 2 pareigūnai, supratingumo nurodė 1

pareigūnas. Taigi, nurodyti duomenys leidžia daryti išvadą, kad patys pareigūnai sutinka, jog

statutinė sistema nėra pakankamai etiška.

29 PAV. Respondentų nuomonė apie tai, ko reikia, kad tarnyba būtų etiška

10

8

5

4

3

3

3

0 2 4 6 8 10 12

Laikytis etikos kodekso

Vadovybės atsakingumo etikosklausimais

Užsiėmimai etikos klausimais

Atsiduoti tarnybai

Tolerancija

Pradėti nuo savęs

Etiškų žmonių

65

MAGISTRINIO DARBO IŠVADOS

1. Statutinės valstybės tarnybos sukurtos palaikyti šalies stabilumą, garantuoti pagarbą valstybei

kaip socialiniai vertybei. Jų tikslas įgyvendinamas užtikrinant žmogaus ir piliečio saugumą, jo

teises, laisves, kuriant bendrą gerovę. Statutinių institucijų pareigūnas yra socialinių vertybių

puoselėtojas, viešojo intereso saugotojas, gynėjas, kurio paskirtis ypatinga – tarnauti valstybei

bei užtikrinti visuotinį valstybės – visuomenės – asmens interesą.

2. Pareigūno asmenybės profesinis formavimasis turi būti pagrįstas ne tik aukštu profesinio

kompetentingumo, bet ir etiniu lygiu. Šią taisyklę statutinis valstybės tarnautojas turi taikyti

sau ne tik kaip pareigas atliekantis pareigūnas (valstybės tarnautojas), bet ir kaip Lietuvos

Respublikos pilietis. Taigi, etinė kompetencija ne mažiau svarbi nei kitos kompetencijos,

padedančios tinkamai atlikti tarnybines pareigas. Jos pagrindu klostosi etiškas elgesys ir

priimami etiški sprendimai, kurie yra svarbūs demokratijos plėtrai, visuomenės intereso

atstovavimui, pagaliau kiekvieno valstybės tarnautojo profesionalumo ugdymui. Ypač svarbu,

kad valstybės tarnautojas, atlikdamas tarnybines pareigas, derintų asmenines ir profesines

vertybes.

3. Etikos kodeksas statutinėje valstybes tarnyboje yra vienas svarbiausių etikos elementų, kuris

apibrėžia tam tikras moralinės normas. Etikos kodeksai, nurodydami tarnautojo elgesio gaires,

išryškina tam tikras profesijos ar kolektyvo darbuotojų vertybes, kurių privalo laikytis

kiekvienas pareigūnas tiek tarnybos, tiek ne tarnybos metu.

4. Statutinių valstybės tarnautojų elgesį reguliuoja skirtingi elgesio kodeksai, tačiau tam tikra

apimtimi skirtingų statutinių valstybės tarnautojų elgesio kodeksų nuostatos sutampa. Visuose

statutinių valstybės tarnautojų etikos kodeksuose keliami tie patys (esminiai) statutinių

valstybės tarnautojų elgesio reikalavimai – pagarba žmogui ir valstybei, teisingumas,

nesavanaudiškumas, padorumas, atsakomybės, viešumas ir pavyzdingumas. Tik kruopščiai

suformuluoti, aiškiai suvokiami, plačiai veikiantys kodeksai apsaugo individualią sąmonę,

padrąsina pareigūnus pasikliauti savo vertybių supratimu.

5. Etikos mokymas ir etikos lavinimas teigiamai veikia būsimų ir esamų valstybės tarnautojų

etinį elgesį, nubrėžia elgesio gaires, suteikia žinių ar jas papildo, su darbine veikla susijusiose

situacijose padeda priimti sprendimus. Etikos kursų nauda valstybės tarnautojams

pripažįstama ne tik dėl etikos žinių, įgūdžių ar vertybių, bet ir nusiteikimo vadovautis etikos

standartais, taikyti etikos principus visuose organizacijos lygiuose.

66

ANKETINĖS APKLAUSOS TYRIMO IŠVADOS

1. Labiausiai pareigūno moralinio elgesio formavimąsi lemia šeimoje diegtos (diegiamos)

dorovinės – moralinės vertybės. Šeimoje diegtų vertybių įsisąmoninimas bei puoselėjimas

yra moralaus žmogaus elgesio pagrindas. Aukšto moralinio dorovinio elgesio žmogus yra

aukšto moralinio dorovinio elgesio pareigūnas. Taigi, šeima yra bendražmogiškųjų vertybių

formavimosi pagrindas.

2. Etikos kodeksai svarbūs etikos infrastruktūros elementai. Jie nurodo siektinas valstybės

tarnybos vertybes, pateikia valstybės tarnautojų elgesio gaires ir kartu bando kontroliuoti

kodekso pažeidimus. Užkerta kelia neetiškam elgesiui, skatina būti etiškiems, drausmina

profesijos narius, didina visuomenės pasitikėjimą.

3. Žemas pareigūnų vertybinis lygis atsiliepia pareigūnų ir piliečių santykiams (parodo

mokinių rezultatai). Pareigūnų neetiškas elgesys silpnina statutinių pareigūnų dorovinius

moralinius pamatus, pakerta pasitikėjimą statutine valstybės tarnyba kaip profesija.

Valstybės pareigūnų priimami sprendimai (neetiški), gali tūrėti neigiamos įtakos mokinių

etiniams raidos pamatams, teoriniam bei praktiniam diegimui.

4. Statutinių valstybės tarnautojų etiniam švietimui skiriamas nepakankamas dėmesys.

Nuolatinis profesinis švietimas etinės kompetencijos klausimu (mokymai, seminarai, kursai)

yra priemonė realizuoti etikos kodeksus ir kelti pareigūnų etinį lygį.

5. Vadovo pavyzdys savo pavaldiniams yra svarbus etikos mokymų rodiklis, priklausantis nuo

jo žinių ir asmeninio pavyzdžio. Jeigu vadovai patys nesielgs etiškai, jų pavaldiniai netruks

įvertinti etikos kodeksus ir gaires kaip neveiksmingus. Geri vadovai, kurie elgiasi etiškai,

galės daryti didelį poveikį etikos standartams. Jiems nebūtina pabrėžti svarbiausių etikos

vertybių, pakanka jas parodyti savo veiksmais ir įkvėpti kitus elgtis atitinkamai.

67

PASIŪLYMAI

1. Siekiant užtikrinti, kad statutinis valstybės tarnautojas vadovautųsi etikos kodeksais bei

laikytųsi profesinės etikos, siūlytina imtis priemonių juos nuolat informuoti (priminti),

kokios yra statutinės valstybės tarnybos vertybės, kaip jų siekti, kokios galimos jų

pažeidimų pasekmės. Šiame kontekste svarbūs tampa specializuoti etikos mokymai

skirtingų lygių vadovams, paskirtiems ir naujai atėjusiam eiliniams pareigūnams, etikos

patarėjų ir konsultantu ruošimas.

2. Vyriausiųjų klasių mokinių etikos pamokoms priskiriami keturi etikos moduliai, t. y.

šeimos etika, etika ir kinas, filosofinė etika bei profesinė etika, tačiau ar daug mokyklų

pasirenka būtent profesinės etikos modulį. Profesinės etikos modulis iš esmės svarbus ir

turėtų būti privalomas visų klasių (ne tik vyriausiųjų) mokiniams, kurie turi priimti vieną

svarbiausių sprendimų, darysiančių įtaką jų tolesnio gyvenimo kokybei – pasirinkti

profesiją, studijų kryptį bei įgyvendinti didžiąją savo profesinę svajonę.

3. Tam, kad būtų galima atlikti pareigūnų elgesio išorės kontrolę, reikia skatinti visuomenės

narius aktyvumo informuojant tam tikras institucijas apie, jų nuomone, etikos kodeksus

pažeidžiantį, neetišką pareigūnų elgesį.

4. Rekomenduotina imtis priemonių viešinti statutinės valstybės tarnybos etikos kodeksus

tam, kad visuomenės nariai žinotų, kokio elgesio standarto iš pareigūno reikalaujama tiek

tarnybos, tiek ne tarnybos metu, taip pat tarpusavio santykiuose.

5. Siūlytina iš esmės priimti vieną visoms statutinėms tarnyboms bendrą etikos kodeksą tam,

kad statutiniams pareigūnams būtų suvienodinti etinio elgesio reikalavimai (įpareigojimai)

bei sankcijų mechanizmas, kad būtų pasiektas didesnis skirtingų statutinių sistemų

bendradarbiavimas etikos klausimais (pvz:. dalijamasi patirtimi), ekonomiškumas

organizuojant pareigūnų etinio švietimo kursus ir kt. Be to, vieno etikos kodekso

egzistavimas būtų aiškesnis ir suprantamesnis visuomenei.

68

LITERATŪROS SĄRAŠAS

Specialioji literatūra

1. Anzenbacher A. Etikos įvadas. Vilnius, 1998. ISBN 9986-590-59-0.

2. Balčius J. Dorovinis asmenybės ugdymas antikos filosofijoje. Vilnius, 2004. ISBN 9955-

516-61-5.

3. Bitinas B. Ugdymo filosofija. Vilnius,2000.

4. Birmontienė T. Lietuvos konstitucinė teisė: vadovėlis. Vilnius: Lietuvos teisės universitetas,

2002.

5. Butkus F.S. Vadyba kiekvienam. Kaunas, 2008.

6. Gulyas G. Valstybės tarnautojų etika: straipsnių rinkinys. Vilnius, 2002. ISBN 9986-09-

235-3.

7. Hėgelis G. W. F. Teisės filosofijos apmatai. Vilnius, 2000. ISBN 5417-00-821-4.

8. Jovaiša. L. Enciklopedinis edukologijos žodynas. Vilnius, 2007.

9. Jovaiša L. Hedegetika. Vilnius,1995.

10. Kalesnykas R. Policijos funkcijos įgyvendinimo efektyvumas: viešųjų ir privačiųjų interesų

derinimo problema. Jurisprudencija. 2002.

11. Kūris E. Konstituciniai principai ir konstitucijos tekstas. Jurisprudencija. 2002.

12. Kūris E. Konstitucinių principų plėtojimas konstitucinėje jurisprudencijoje. Vilnius, 2002.

13. Laurinavičius A. Administravimo pareigūnų etika. Kaunas, 2001. ISBN 9955-9366-2-2.

14. Laurinavičius A. Tarnybinė teisė ir naujoji valstybės tarnybų (institucijų) valdymo

paradigma monografija Vilnius, 2010.

15. Laurinavičius A. Tarnybinė teisė: statutinės valstybės tarnybos teisinis reguliavimas :

monografija. Vilnius, 2003. ISBN 9955-563-57-5.

16. Laurinavičius A. Administravimo pareigūnų etika. Kaunas, 2001. ISBN 9955-9366-2-2

17. Laurinavičius A. Statutinių valstybės tarnybų pareigūnų karjeros ypatumai, jurisprudencija.

2002.

18. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija. Vilnius, 1982.

19. Misevičius M. Bendravimo etikos ir organizavimo pradmenys. Kaunas, 2002.

20. Mozūraitė V. Profesinė etika Vilnius, 2001.

21. Orenius A. Kai kurie žmogaus ir pilietinių teisių apribojimo atvejai statutinėse

organizacijose. Jurisprudencija. 2003.

22. Palidauskaitė J. Viešojo administravimo etika. Kaunas, 2001. ISBN 9955-09-009-X.

23. Palidauskaitė J. Etika valstybės tarnyboje. Kaunas, 2010. ISBN 978-9955-25-721-9.

69

24. Palidauskaitė J. Valstybės tarnautojų etikos pagrindai. Kaunas, 2011. ISBN 978-609-02-

0121-3.

25. Pruskus V. Verslo etika : laiko iššūkiai ir atsako galimybės. Vilnius, 2003. ISBN 9986-433-

30-4.

26. Uzdila J.V. Šimtas etikos mįslių. Vilnius, 1983.

27. Vasiljevienė. N. Organizacijų etika: institucinės etikos vadybos sistemos. Vilnius, 2006.

28. Vasiljevienė N. Verslo etika ir elgesio kodeksai. Kaunas, 2000. ISBN 9955-03-029-1.

29. Vaitkevičiūtė.V. Tarptautinių žodžių žodynas. Vilnius, 2004.

30. Valašinas. A. Vadyba Lietuvoje 1918- 1940 metais. Vilnius, 1991.

31. Vaišvila A. Vertybinių prioritetų problema Lietuvos Respublikos Konstitucijoje.

Jurisprudencija. 2002.

32. Vitkauskas K., Greičiūnas S. Pareigūnų vertybinių orientacijų ir motyvacijos ryšys bei jų

poveikis studijoms. Jurisprudencija. 2002.

33. Vyšniauskienė. D., Minkutė. R. Socialinės veiklos profesinė etika. Kaunas, 2008.

34. Žemaitis. V. Etikos žodynas. Vilnius, 2005.

35. Žemaitis. V Elgesio kultūra. Vilnius.1980.

36. Žilinskas V. Martinkus B. Staleronka A. Verslo vadybos pradmenys. Kaunas, 2004.

Etikos kodeksai.

1. Lietuvos policijos pareigūnų etikos kodeksas. Patvirtintas Lietuvos policijos generalinio

komisaro 2004 m. liepos 16 d. įsakymu Nr. V-47, http://www.policija.lt/index.php?id=3516,

(prisijungimo laikas 2014-04-18).

2. Valstybinės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos pareigūnų etikos kodeksas. Patvirtintas

priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie vidaus reikalų ministerijos

direktoriaus 2012 m. kovo 29 d. įsakymu Nr.1-101, http://www.litlex.lt/scripts/sarasas2.dll?

Tekstas=1&Id=162652. (prisijungimo laikas 2014-04-18).

3. Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų

ministerijos pareigūnų elgesio taisyklės. Patvirtinta Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie

Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos vado 2006 m. kovo 31 d. įsakymu Nr. 4-

228.http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=274005&p_query=etikos&p_t

r2=2 (prisijungimo laikas 2014-04-18).

4. Lietuvos Respublikos muitinės pareigūnų etikos kodeksas. Patvirtinta muitinės

departamento generalinio direktoriaus 2006 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. 1b-888.

http://www.infolex.lt/lite/ta/55349 (prisijungimo laikas 2014-04-18).

70

5. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir jam pavaldžių

įstaigų pareigūnų etikos taisyklės. Patvirtinta Kalėjimų departamento prie Lietuvos

Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. sausio 27 d. įsakymu Nr. 4/07-31.

http://www.infolex.lt/lite/ta/9078 (prisijungimo laikas 2014-04-18).

6. Lietuvos karių etikos kodeksas. Patvirtinta krašto apsaugos ministro 2005 m. gegužės 9 d.

įsakymu Nr. v-561. http://www.vtek.lt/index.php?option= comcontent&view=article&id

=350, (prisijungimo laikas 2014-04-18).

7. Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų pareigūnų elgesio kodeksas. Parvirtinta Lietuvos

respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos direktoriaus 2005m. gruodžio 12 d. įsakymu Nr.2-

232. http://www.stt.lt/files/73_doc_file_1_180442.pdf (prisijungimo laikas 2014-04-18).

Konstitucija

Lietuvos Respublikos Konstitucija. Lietuvos Respublikos piliečių priimta 1992 m. spalio 25

d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės žinios. 1992, Nr. 33-104.

Įstatymai

1. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas. 1999 m. liepos 8 d. Nr. VIII-1316.

Valstybės žinios. 1999, Nr. 66-2130.

2. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymas. 1999 m. birželio 17 d. Nr. VIII-

1234. Valstybės žinios. 1999, Nr. 60-1945.

3. Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymas.

1997 m. liepos 2 d. Nr. VIII-371.

Internete skelbta informacija

1. http://www.vrm.lt/Vidaus_tarnybos_sistema85 Prieiga 2014-04-18.

2. http://www.vtd.lt/index.php?1653524432. Prieiga 2014-03-14.

3. http://portalas.emokykla.lt/bup/Puslapiai/vidurinis_ugdymas_profesine_etika_tikslas.aspx.

Prieiga 2014-04-02.

4. http://portalas.emokykla.lt/bup/Puslapiai/vidurinis_ugdymas_profesine_etika_uzdaviniai.asp

x. Prieiga 2014-04-02.

5. http://portalas.emokykla.lt/bup/Puslapiai/vidurinis_ugdymas_profesine_etika_struktura.aspx

Prieiga 2014-04-02.

71

SANTRAUKA

ETIKOS KODEKSŲ VEIKSMINGUMAS STATUTINĖJE VALSTYBĖS TARNYBOJE

Naudotos sąvokos. Dorovė, moralė, etikos kodeksas, profesinė etika, statutinis valstybės

tarnautojas, statutinė valstybės tarnyba

Statutinės valstybės tarnybos viena iš pagrindinių funkcijų – visuomenės saugumo

užtikrinimas, kuri garantuoja žmogaus bei visuomenės saugumą šalyje, todėl dėl šios priežasties

statutiniams valstybės tarnautojams yra keliami aukšti profesinės veiklos, etikos bei moralės

reikalavimai. Statutinio valstybės tarnautojo paskirtis yra ypatinga – tarnauti valstybei bei užtikrinti

visuotinį valstybės – visuomenės – asmens interesą, pažymint jo asmenybės profesinį formavimąsi,

pagrįstą ne tik aukštu profesinio kompetentingumo, bet ir etiniu lygiu. Kiekvienai visuomenei,

organizacijai ir profesijai gyvuoti ir išlikti reikia tam tikrų taisyklių, nusakančių leistiną ir priimtiną

elgesį. Statutiniams profesijos nariams taikomi elgesio standartai atspindi profesinės etikos

kodeksuose, kurie rodo esamą savireguliacijos lygį. Tik kruopščiai suformuluoti, aiškiai suvokiami,

plačiai veikiantys kodeksai apsaugo individualią sąmonę, padrąsina pareigūnus pasikliauti savo

vertybių supratimu. Dorovinė kultūra yra neatsiejama viešojo administravimo pareigūnų profesinės

kvalifikacijos dalis. Kitaip sakant, pareigūno dorovė ir kultūra suprantama kaip svarbiausios

profesinės savybės, reikalingos bet kurioje tarnybinės veiklos srityje, nes nuo jų priklauso

nusiteikimas tarnauti, atsakomybės už tarnybos rezultatus suvokimas. Labai svarbi yra pareigūnų

dorovinių santykių kultūra. Būtent doroviniai santykiai realiai apibrėžia savo ir kitų žmonių

santykius tiek tarnybos, tiek ne tarnybos metu.

Siekiant sukurti efektyvią statutinę valstybės tarnybą ir sėkmingai vykdyti viešojo

administravimo reformą, būtina nuolat tobulinti žmogiškųjų išteklių sistemą, leidžiančią sėkmingai

įgyvendinti valstybės valdymo tikslus bei prioritetus. Etikos mokymo grandis yra etikos seminarai

valstybės tarnautojams, jų paskirtis – suteikti trūkstamų teorinių žinių, padėti atsakyti į praktiškai

kylančius etikos klausimus, išmokyti mąstyti ir elgtis pagal profesinės etikos normas, supažindinti

su etikos kodeksais, priimti etiškus sprendimus. Tyrimu bandoma išsiaiškinti, ar etikos kodeksai turi

įtakos paskirtų ir išrinktų statutinių valstybės tarnautojų elgesiui ir praktikai, ar etikos kodeksai

užkerta kelią įvairioms etikos problemoms, ar pareigūnų etinė kultūra daro įtaką mokinių etiniams

raidos pamatams, teoriniam bei praktiniam diegimui.

72

SUMMARY

THE ETHICAL CODES EFFECTIVENESS OF STATUTORY STATE SERVICE

The concepts used: morality, ethical codes, professional ethics, statutory state service,

statutory public servant.

Statutory state service – one of the leading function for ensuring of public safety, which

guarantees human and public security in a country, thus, this is the reason of high professional,

ethical and moral requirements for statutory civil servants. Mission of a statutory public servant is

special – to serve the state and to protect the general interest of the state, society and persons, noting

formation of his personality's professional qualities based on high levels of professional competence

and ethics. Certain rules that outline permissible and acceptable behaviour are necessary for

existence and survival of any type of society, organization and profession. Standards of behaviour

applicable to statutory members of the profession are reflected in codes of professional conduct that

show the existing level of self-regulation. Only accurately formulated, comprehensible, widely used

codes protect an individual conscience, encourage officials to rely on perception of their personal

values. Moral culture is an integral part of professional qualification of public administration

officials. In other words, morality and culture of an official are considered as the most important

professional qualities necessary in any sphere of official activity for disposition to serve, perception

of liability for results of service depend on them. Culture of moral relationships between officials is

very important. That’s precisely why moral relationships actually determine relationships between

the self and other people both during the service and off-service.

In order to create an effective statutory state service and successfully implement Public

Administration Reform, it is necessary constantly improve system of human resources enabling to

realise successfully objectives and priorities of the state management. Seminars on professional

ethics intended for public servants are a link of teaching ethics. They aim to provide lacking

theoretical knowledge, to answer arising practical ethical issues, to teach how to think and act in

accordance with the standards of professional conduct, to introduce ethical codes and to carry out

ethical decisions. The purpose of this research is to determine whether codes of ethics have any

impact on the behaviour and practice of appointed and elected statutory public servants, whether

codes of ethics help to prevent various ethical dilemmas, whether ethical culture of officials impacts

on foundation of students’ ethical development, theoretical and practical implementation.

73

PRIEDAI

PRIEDAS NR. 1

Anketa mokiniams

Gerbiamieji, Mokiniai,

Esu Lietuvos edukologijos universiteto Ugdymo mokslų fakulteto Taikomosios etikos

magistrantūros studijų programos studentas Agnius Kavaliauskas. Rašydamas magistro darbą apie

Etikos kodeksų veiksmingumą statutinėje tarnyboje atlieku tyrimą. Ieškau atsakymo, ar Etikos

kodeksai turi įtakos paskirtų ir išrinktų statutinių valstybės tarnautojų elgesiui ir praktikai, ar Etikos

kodeksai užkerta kelią įvairioms etikos problemoms. Man būtų svarbu sužinoti Jūsų nuomonę, ką

manote apie pareigūnų etiką. Tyrimo duomenis panaudosiu magistriniame darbe. Anketa

anoniminė.

Etikos kodeksas tai dokumentas, atspindintis asmenines moralės reikalavimus, profesines vertybes,

bei teisinius draudimus atskirų profesijos atstovų ar organizacijų sprendimams bei veiklai ir

tarnaujantis kaip tam tikras tipas. (Palidauskaitė J. 2001)

Kaip pildyti anketą? Jums reikia pasirinkti vieną tinkamą atsakymą ir jį pažymėti

(apibraukti varianto skaičių), kur reikia įrašyti savo nuomonę.

1. Jūs esate:

O Vyras O Moteris

2. Jūsų amžius: ..................

Statutinių pareigūnų (Policija, Priešgaisrinė, Krašto apsauga, Muitinė, Kalėjimų

departamentas, Specialiųjų tyrimų tarnyba, Valstybės saugumo departamentas, Pasienis) etikos

kodeksuose yra deklaruojami etikos principai (3-10 klausimai), kurių pareigūnai privalo laikytis.

Prašau įvertinkite juos balais nuo 1 iki 10.

3. Pagarba žmogui ir valstybei. Ar pareigūnas gerbia žmogų ir pagrindines jo teises bei laisves,

Konstituciją, valstybę, jos institucijas ir įstaigas, įstatymus, kitus teisės aktus ir teismų sprendimus.

1 2 3 4 5 6 7 8 9 10

4. Teisingumas. Ar pareigūnas vienodai tarnauja visiems gyventojams nepaisydamas jų tautybės,

rasės, lyties, kalbos, kilmės, socialinės padėties, religinių įsitikinimų bei politinių pažiūrų, būna

teisingas spręsdamas prašymus, nepiktnaudžiauti jam suteiktomis galiomis ir valdžia.

1 2 3 4 5 6 7 8 9 10

5. Nesavanaudiškumas. Ar pareigūnas vadovaujasi visuomenės interesais, naudoja jam patikėtą

valstybės ir savivaldybių turtą,- tarnybinę informaciją tik visuomenės gerovei, eidamas valstybės

74

pareigūno pareigas ar atlikdamas tarnybines pareigas nesiekia naudos sau, savo šeimai, savo

draugams.

1 2 3 4 5 6 7 8 9 10

6. Padorumas. Ar pareigūnas elgiasi nepriekaištingai, būna nepaperkamas, nepriima dovanų,

pinigų ar paslaugų, išskirtinių lengvatų ir nuolaidų iš asmenų ar organizacijų, galinčių daryti įtaką,

kai jis eina valstybės tarnautojo pareigas ar atlieka tarnybines pareigas.

1 2 3 4 5 6 7 8 9 10

7. Nešališkumas. Ar pareigūnas būna objektyvus, priimdamas sprendimus vengia asmeniškumų.

1 2 3 4 5 6 7 8 9 10

8. Atsakomybė. Ar pareigūnas asmeniškai atsako už savo sprendimus ir atsiskaito už juos

visuomenei.

1 2 3 4 5 6 7 8 9 10

9. Viešumas. Ar pareigūnas užtikrina priimamų sprendimų ir veiksmų viešumą, pateikia savo

sprendimų motyvus, o informaciją gali riboti tik tuo atveju, kai tai būtina svarbiausiais visuomenės

interesais.

1 2 3 4 5 6 7 8 9 10

10. Pavyzdingumas. Ar pareigūnas deramai atlieka savo pareigas, nuolat tobulėja, būna

nepriekaištingos reputacijos, tolerantiškas, pagarbus ir tvarkingas.

1 2 3 4 5 6 7 8 9 10

11. Įvertinkite pasitikėjimą statutinėmis institucijomis (skaičiais nuo 1 iki 6 pažymėkite

atsakymus,

1 – labiausiai pasitikiu, 6 – mažiausiai pasitikiu)?

Policija Priešgaisrinė Krašto apsauga Muitinė Kalėjimų departamentas Pasienis

( VSA)

12. Kokios pagrindinės priežastys įtakoja pareigūnų etikos trūkumą?

................................................................................................................................................................

................................................................................................................................................................

................................................................................................................................................................

75

13. Kokiomis, Jūsų manymu, svarbiausiomis dorovinėmis savybėmis turi pasižymėti

pareigūnas, savo profesinėje veikloje? (surašykite 5 savybes, kurias pareigūnas turi turėti)

rūpestingumas, geranoriškumas, garbingumas, sąžiningumas, atsiskaitomumas, pažado

laikymasis, siekimas tobulėti, ištikimybė, teisingumas, integralumas, pagarba kitiems, atsakingas

pilietiškumas ir kt.

1............................2............................3................................4............................5................................

14. Ar pareigūnų veiklai ir elgesiui reguliuoti reikalingas etikos kodeksas?

O Taip O Ne O Nežinau

15. Ar, Jūsų nuomone, etikos kodeksas gali įtakoti pareigūno moralinį elgesį?

O Taip O Šiek tiek O Ne O Neturiu nuomonės

16. Ar etikos kodeksas gali padėti užkirsti kelią neetiškam elgesiui?

O Taip O Ne O Nežinau

17. Ar etikos kodeksai didina visuomenės pasitikėjimą?

O Taip O Ne O Nežinau

18. Kas labiausiai lemia pareigūno moralinio elgesio formavimąsi (skaičiais nuo 1 iki 3

pažymėkite tris atsakymus, 1 – labiausiai lemia, 3 – mažiausiai lemia) ?

o Sistemoje egzistuojantys elgesio kodeksai

o Šeimoje diegtos (diegiamos) dorovinės

moralinės vertybės

o Darželis, mokykla

o Profesinio mokymo įstaiga (aukštoji

mokykla ir studijos tarnybos metu)

o Savišvieta

o Vadovo asmeninis pavyzdys

(deklaruojamos ar realios vertybės)

o Teisinis mechanizmas (įstatymai ar kiti

teisės aktai)

76

19. Ar statutinis pareigūnas privalo laikytis etikos kodekso?

O Taip, O Ne, O Nežinau.

20. Jei taip, ar svarbu pareigūnui etikos nuostatų laikyti ne tik tarnybos metu?

O Taip, O Ne, O Nežinau.

21. Ar pareigūnų elgesį laikote doroviniu pavyzdžiu, darančiu įtaką Jūsų elgesio pasirinkimui

(pareigūnas kaip autoritetas)?

O Taip O Ne

22. Ar pareigūnai, dėl etikos pažeidimų formuoja neigiamą požiūrį apie visoje sistemoje

dirbančius asmenis?

O Taip O Ne

23. Ar pareigūnams būtini etikos kursai?

O Taip O Daugiau būtini, nei ne O Daugiau nebūtini, nei būtini O Nebūtini

24. Ar norėtumėte dirbti statutinėje valstybės tarnyboje (policija, pasienis, priešgaisrinė, krašto

apsauga, muitinė, kalėjimų departamentas )?

O Taip O Greičiau taip, negu ne O Greičiau ne, negu taip O Ne O

Nežinau

25. Jei taip, kokią specialybę rinktumėtės?

O Policija O Priešgaisrinė O Pasienis O Krašto apsauga O Muitinė O Kalėjimų

departamentas

O Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT) O Valstybės saugumo departamentas ( VSD)

26. Iš ko susidarote nuomonę apie pareigūnų etiką?

O Šeima O Draugai, mokykla O Spauda, televizija, internetas O kt.

....................................

27. Ar svarbu etikos pamokose kalbėti apie statutinių pareigūnų etikos kodeksus?

O Taip O Ne

77

PRIEDAS NR. 2

Anketa pareigūnams

Gerb., Pareigūne,

Esu Lietuvos edukologijos universiteto ugdymo mokslų fakulteto taikomosios etikos magistrantūros

studijų programos studentas Agnius Kavaliauskas. Rašydamas magistro darbą apie etikos kodeksų

veiksmingumą statutinėje tarnyboje atlieku tyrimą. Ieškau atsakymo, ar etikos kodeksai turi įtakos

paskirtų ir išrinktų statutinių valstybės tarnautojų elgesiui ir praktikai, ar etikos kodeksai užkerta

kelią įvairioms etikos problemoms. Man būtų svarbu sužinoti jūsų nuomonę, ką manote apie

pareigūnų etiką. Tyrimo duomenis panaudosiu magistriniame darbe. Anketa anoniminė.

Kaip pildyti anketą? Jums reikia pasirinkti vieną tinkamą atsakymą ir jį pažymėti

(apibraukti varianto skaičių), kur reikia įrašyti savo nuomonę.

1. Jūs esate:

O Vyras O Moteris

2. Koks Jūsų amžius?

O 20-25 metų, O 25-30 metų, O 30-35 metų, O 35-40 metų, O 40-ir daugiau.

3. Jūsų išsilavinimas:

O Vidurinis, O Profesinis, O Aukštesnysis, O Aukštasis neuniversitetinis, O Aukštasis

universitetinis.

4. Jūsų stažas (metais) statutinėje valstybės tarnyboje?

O 1-5, O 6-10, O 11-15, O 16-20, O 21 ir daugiau.

5. Ar Jūsų organizacijoje yra etikos kodeksas?

O Taip O Ne O Nežinau.

6. Iš kur sužinojote apie etikos kodeksą?

O Žinojau prieš įsidarbindamas O Iš administracijos O Iš bendradarbių O iš kitų šaltinių

7. Ar Jūsų sistemoje reikalingas etikos kodeksas?

O Taip O Ne O Nežinau.

8. Kas labiausiai gali lemti (lemia) pareigūno moralinio elgesio formavimąsi? (skaičiais nuo 1

iki 3 pažymėkite tris atsakymus, 1 – labiausiai lemia , 3 – mažiausiai lemia) ?

o Sistemoje egzistuojantys elgesio

kodeksai

o Šeimoje diegtos (diegiamos) dorovinės

moralinės vertybės

o Darželis, mokykla

o Profesinio mokymo įstaiga (aukštoji

mokykla ir studijos tarnybos metu)

o Savišvieta

o Vadovo asmeninis pavyzdys

(deklaruojamos ar realios vertybės)

o Teisinis mechanizmas (įstatymai ar kiti

teisės aktai

9. Ar statutinis pareigūnas privalo laikytis Etikos kodekso?

O Taip, O Ne, O Nežinau.

10. Jei taip, ar svarbu pareigūnui etikos kodekso nuostatų laikyti ne tik tarnybos metu?

O Taip, O Ne, O Nežinau.

11. Kokios priežastys lemia, kad laikotės (stengiatės laikytis) profesinės etikos nuostatų?

o Galimos nuobaudos už etikos normų pažeidimus ir nesilaikymą;

o Gerina moralinę atmosferą tarnyboje;

o Padeda spręsti kylančias problemas;

o Gerina santykius su visuomene;

o Nes esu davęs priesaiką;

o Neturiu nuomonės.

12. Ar esate susipažinęs su etikos kodeksų nuostatomis (žinote, kokias profesinės veiklos

vertybes deklaruoja)?

o Taip, esu susipažinęs

o Žinau, kad toks etikos kodeksas yra, tačiau su jo etinėmis nuostatomis nesu susipažinęs

o Ne

o Neatsimenu

13. Kaip vertinate (lygiais) etikos kodekso veiksmingumą savo įstaigoje?

O aukštas, O vidutinis O žemas O labai žemas.

14. (jei aukštas ir vidutinis) Kokios tokio veiksmingumo priežastys?

o Išsamus ir aiškus etikos kodekso tekstas

o Tinkamas etikos kodeksų įgyvendinimas

o Tinkamai parengti tarnybai, su išsilavinimu pareigūnai

o Pareigūno aukšta moralinė bei dorovinė prigimtis

15. (žemas ir labai žemas) Kokios tokio veiksmingumo priežastys?

o Neaiškus, abstraktaus pobūdžio etikos kodekso tekstas

o Netinkamas ir nepakankamas dėmesys etikos kodeksų įgyvendinimui (kursai, seminarai)

o Nepakankamai kvalifikuoti, neišsilavinę pareigūnai

o Pareigūno žema moralinė bei dorovinė prigimtis

16. Ar etikos kodeksai gali įtakoti Jūsų elgesį, veiksmus Jūsų organizacijoje? (ar skatina būti

etiškiems, drausmina t.t.)

O Taip O Šiek tiek O Ne O Neturiu nuomonės

17. Ar etikos kodeksas gali padėti užkirsti kelią neetiškam elgesiui?

O Taip O Ne O Nežinau

79

18. Ar etikos kodeksai gali padėti ugdyti (Jūsų) organizacijos etiką?

O Taip O Ne O Nežinau

19. Ar etikos kodeksai didina visuomenės pasitikėjimą? (Nurodytos siektinos vertybės ir

standartai turi sudaryti įspūdį, kad tos profesijos darbuotojai verti pasitikėjimo, nes savo veikloje

vadovaujasi jiems keliamais reikalavimais)

O Taip O Ne O Nežinau.

20. Ar Jūsų sistemoje pareigūnų profesinių etikos normų laikymuisi skiriamas pakankamas

dėmesys?

O Taip O šiek tiek O Ne (visai neskiriamas)

21. Ar per paskutinius 5 metus teko dalyvauti kvalifikacijos kėlimo kursuose, seminaruose

apie etikos kodeksus, etinį švietimą?

O Taip O Ne O Neatsimenu.

22. Jei teko dalyvauti kvalifikacijos kėlimo kursuose, seminaruose apie etikos kodeksus, etinį

švietimą (per paskutinius 5 metus), tai kiek kartų?

o 1-3

o 3-5

o 5 ir daugiau

23 Kaip manote, ar apskritai reikalingi kvalifikacijos kėlimo kursai bei seminarai apie etikos

kodekso veiksmingumą bei jo laikymosi ypatumus?

O Taip, būtini O Daugiau būtini, nei ne O Daugiau nebūtini, nei būtini O Nebūtini

24. Ar dalyvautumėte organizuojamuose kursuose bei seminaruose apie etikos kodekso

veiksmingumą?

o Dalyvaučiau

o Greičiau dalyvaučiau, negu nedalyvaučiau

o Greičiau nedalyvaučiau, negu dalyvaučiau

o Nedalyvaučiau.

25. Išrinkite ir surašykite pagal svarbumą 5 vertybes, kuriomis pareigūnas turi vadovautis

profesinėje veikloje (Jūsų nuomone svarbiausias pareigūno savybes, kurias pareigūnas turi turėti)?

rūpestingumas, geranoriškumas, garbingumas, sąžiningumas, atsiskaitomumas, pažado laikymasis,

siekimas tobulėti, ištikimybė, teisingumas, integralumas, pagarba kitiems, atsakingas pilietiškumas

1............................2.............................3................................4.............................5................................

26. Ko reikia, kad tarnyba būtų etiška?

................................................................................................................................................................

................................................................................................................................................................

80

PRIEDAS NR. 3

AKADEMINIO SĄŽININGUMO DEKLARACIJA DĖL „ETIKOS KODEKSŲ

VEIKSMINGUMAS STATUTINĖJE VALSTYBĖS TARNYBOJE DARBO“

[2014-05-30]

Patvirtinu, kad prieš įteikdamas darbą susipažinau su Etikos didaktikos katedros mokslinių darbų

rašymo ir gynimo tvarka, Akademinio sąžiningumo gairėmis bei patvirtinu, jog katedrai įteikiamas

darbas:

1. Atliktas savarankiškai ir nepažeidžiant Akademinio sąžiningumo gairių reikalavimų.

2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje.

3. Darbe pateikiamas visas naudotos literatūros sąrašas.

4. Darbas atitinka Mokslinių darbų rašymo ir gynimo tvarkos reikalavimus.

Vardas, pavardė. Agnius Kavaliauskas parašas