Ţemės, maisto ūkio ir ţuvininkystės 2009 m. finansuojamų ... · 5 Dirvoţemio...

Lietuvos Respublikos ţemės ūkio ministerija

Ţemės, maisto ūkio ir ţuvininkystės

2009 m. finansuojamų taikomųjų tyrimų santraukos

Vilnius

2010 m.

1

TURINYS

DIRVOŢEMIO SAVYBIŲ SAUGOJIMAS IR GERINIMAS.................................. 2

AUGALININKYSTĖ ............................................................................................. 10

SODININKYSTĖ IR DARŢININKYSTĖ................................................................ 35

EKOLOGINIS ŪKININKAVIMAS, APLINKOSAUGA.......................................... 37

GYVULININKYSTĖ IR VETERINARIJA ............................................................. 49

PAŠARŲ GAMYBA ............................................................................................. 64

MAISTO GAMYBA IR SAUGA. TECHNOLOGIJOS NAUJIEMS, AUKŠTESNĖS PRIDĖTINĖS VERTĖS PRODUKTAMS KURTI ....................... 68

ŢEMĖS ŪKIO PRODUKTŲ GAMYBOS SISTEMŲ TOBULINIMAS. BIOŢALIAVOS ENERGETINĖMS REIKMĖMS...................................................

86

MELIORACIJA..................................................................................................... 94

ŢUVININKYSTĖ.................................................................................................... 101

2

DIRVOŢEMIO SAVYBIŲ SAUGOJIMAS IR GERINIMAS

MINERALINIO AZOTO MIGRACIJOS TYRIMAS NAUDOJANT SKIRTINGAS AGROPRIEMONES ŠIAUDŲ MINERALIZACIJAI SKATINTI

Lietuvos ţemdirbystės instituto Joniškėlio bandymų stotis Vadovas – Stanislava Maikštėnienė, tel. (8-451) 38224, el.p.: joniskelio–[email protected]

Tyrimo tikslas Sunkesniuose dirvoţemiuose ištirti šiaudų panaudojimo tręšimui racionalias technologines

grandis. Agrotechninių priemonių komplekse mineralines azoto trąšas pakeisti azotinga tarpinių pasėlių biomase ir kitomis organinėmis trąšomis, skatinančiomis šiaudų mineralizaciją. Nustatyti optimalų šiaudų įterpimo gylį, jų ir tarpinių pasėlių įterpimo laiką, siekiant augalininkystės krypties ūkiuose optimizuoti šiaudų mineralizaciją, maţinti mineralinio azoto migraciją ir išplovimo galimybę į gilesnius dirvoţemio sluoksnius. Racionali šiaudų panaudojimo tręšimui technologija leistų palaikyti dirvoţemio našumą ir apsaugoti nuo degradacijos.

Gauti rezultatai Derlingų Lietuvos dirvoţemių rajonuose ţemdirbiai pasėlių struktūroje augina vis didesnius

javų, ypač kviečių ar rapsų plotus. Tokiuose augalininkystės ūkiuose susikaupia didelis kiekis šiaudų (neretai iki 6 t ha-1), kurie daţniausiai naudojami trąšai. Tačiau jų mineralizacija ir įjungimas į dirvoţemio organinius junginius, esant pasėlių struktūroje dideliam javų kiekiui, sukelia daug problemų, ypač maţai aeruojamuose sunkesniuose dirvoţemiuose, kur įterpus šiaudus giliau (plūgu), jie uţkonservuojami iki sekančio arimo.

Ţemdirbystės sistemų įtaka. Taikant tausojamąją ţemdirbystės sistemą, kur buvo išberta amonio salietra šiaudų mineralizacijai skatinti, rudenį prieš arimą mineralinio azoto (Nmin.) 0-40 cm dirvoţemio sluoksnyje liko daugiau negu taikant ekologinę (be azoto trąšų). Tausojamoje ţemdirbystės sistemoje, išbėrus amonio salietrą šiaudų mineralizacijai skatinti ir neauginant tarpinių pasėlių, Nmin. koncentracija 0-40 cm dirvoţemio sluoksnyje buvo 42,5 % didesnė, negu auginant tarpinius pasėlius ir 62,9 % didesnė, negu ekologinės ţemdirbystės sistemoje.

2009 m. pavasarį ten, kur po ţieminių kviečių šiaudų įterpimo popjūtiniame periode buvo auginti tarpiniai pasėliai ir jų biomasė įterpta ţaliajai trąšai, Nmin. dirvoţemyje nustatyta 7,7 ir 8,1 % daugiau negu buvo rudenį. Tikėtina, kad tai lėmė tarpinių pasėlių biomasės irimo procese atpalaiduoti azoto biogeniniai elementai.

Šiaudų skaidymosi dinamika. Ţieminių kviečių šiaudai intensyviausiai skaidėsi šiltuoju sekančių po įterpimo metų augalų vegetacijos laikotarpiu: geguţės – spalio mėnesiais ir jų sausųjų medţiagų (SM) masė sumaţėjo 35,1-50,2 %, palyginus su šiaudų mase prieš įterpimą. Ţenkliausiai šiaudų masė sumaţėjo juos įterpus (arimo metu) kartu su raudonųjų dobilų biomase.

Priemonės mineralizacijai skatinti: 1. Raţienų skutimas; 2. Karbamidas; 3. Karbamidas + raţienų skutimas; 4. Karbamidas + Penergetic k + raţienų skutimas; 5. Įsėliniai raudonieji dobilai ţaliajai trąšai; 6. Srutos + raţienų skutimas.

Pav. Šiaudų masės (SM) kitimas, panaudojus skirtingas priemones mineralizacijai skatinti, praėjus 14,5 mėn.

12,58

7,9 6,98 7,82 8,16 6,27* 7,31

0

5

10

15

prieš

įterpimą

1 2 3 4 5 6

Šiaudų (SM) masė g

3

Šiaudų mineralizacijos skatinimas. Pirmais metais šiaudų naudojimas tręšimui su papildomomis priemonėmis (raţienų skutimas, mineralinės azoto trąšos, tarpiniai pasėliai) didino vasarinių mieţių grūdų derlių. Labiausiai mieţių grūdų derlius padidėjo įterpus tarpiniuose pasėliuose augintų baltųjų garstyčių biomasę ţaliajai trąšai + N45.

Pavasarį dirvoţemyje be tarpinių pasėlių Nmin. kiekis, palyginus su buvusiu rudenį, sumaţėjo 5,7-5,9 %. Tarpinių pasėlių biomasės įterpimas turėjo ryškią tendenciją 2,0-3,6 karto didinti Nmin. koncentraciją dirvoţemyje.

Šiaudų įterpimo būdai. Šiaudai įterpti sekliu, bearimiu ţemės dirbimu ir auginti tarpiniai pasėliai ţaliajai trąšai ar mulčiui maţino Nmin. kiekį 30-60 cm dirvoţemio sluoksnyje 34,9 ir 29,5 %, lyginant su giliu šiaudų uţarimu be tarpinių pasėlių. Šiaudus įterpus bearimiu ţemės dirbimu ir auginant tarpinius pasėlius ţaliajai trąšai ar mulčiui, vasarinių rapsų derlius sumaţėjo atitinkamai 6,2 ir 13,0 %. Derliaus sumaţėjimą lėmė neigiamas bearimio ţemės dirbimo poveikis dirvoţemio fizikinėms savybėms. Šiaudus sekliai įterpus kartu su kalkių purvu, vasarinių augalų derlius didėjo arba prilygo gautam, šiaudus giliai ar sekliai uţarus.

Išvados 1. Sunkaus priemolio rudţemyje, esant optimalaus drėkinimo sąlygoms, visos taikytos

agropriemonės – raţienų skutimas, tarpiniai pasėliai ir šiaudai įterpti į dirvoţemį, vėlyvo rudens ir ţiemos periodais maţino Nmin. kiekį ir jo migraciją į gilesnius dirvoţemio sluoksnius.

2. Šiaudų mineralizacijai skatinti naudojant mineralines azoto trąšas (amonio salietrą ar karbamidą) Nmin. kiekis 0-40 cm dirvoţemio sluoksnyje buvo esminiai didesnis, negu auginant tarpinius pasėlius.

3. Sunkaus priemolio rudţemyje javų popjūtiniu periodu ilgesnį laikotarpį augantys įsėliniai tarpiniai pasėliai – raudonieji dobilai bei baltųjų dobilų ir gausiaţiedţių svidrių mišinys labiau sumaţino mineralinio azoto koncentraciją 0-40 cm dirvoţemio sluoksnyje negu posėliniai – baltosios garstyčios.

4. Didţiausias Nmin. sumaţėjimas 0-40 cm dirvoţemio sluoksnyje laikotarpiu nuo vėlyvo rudens iki ankstyvo pavasario buvo išbėrus N30-45 šiaudų mineralizacijai skatinti. Šiaudų mineralizacijai išbėrus N30-45 ir auginant tarpinius pasėlius, Nmin. skirtumas pavasarį, palyginti su buvusiu rudenį, buvo ţymiai maţesnis (5,2 – 7,4 %).

5. Bearimis ţemės dirbimas (sekliai įterpus javų šiaudus ir auginant tarpinius pasėlius ţaliajai trąšai ar mulčiui) ţenkliau maţino Nmin. migraciją į gilesnius dirvoţemio sluoksnius, palyginus su giliu šiaudų uţarimu be tarpinių pasėlių.

6. Šiaudus sekliai įterpus kartu su kalkių purvu, vasarinių augalų derlius didėjo arba prilygo gautam, šiaudus giliai ar sekliai uţarus. Po seklaus šiaudų įterpimo auginant tarpinius pasėlius ir paliekant mulčiui per ţiemą, vasarinių augalų derlius sumaţėjo dėl pablogėjusių dirvoţemio fizikinių savybių, palyginus su giliu šiaudų uţarimu.

7. Į dirvoţemį įterpti tarpiniuose pasėliuose augintų raudonųjų dobilų biomasė ir ţieminių kviečių šiaudai didino humusinių medţiagų (patvariai surištos organinės anglies) kiekį ir humifikacijos laipsnį.

Rekomendacijos 1. Įprastinėmis Lietuvai meteorologinėmis sąlygomis šiaudai panaudoti derinyje su tarpiniais

pasėliais ţaliajai trąšai, rudens laikotarpiu didino azoto fiksaciją ir maţino Nmin. kiekį dirvoţemyje. Šios priemonės ekonominiu poţiūriu yra naudingos, nes auginant baltąsias garstyčias ţaliajai trąšai savikaina siekia 40- 45 Lt, o amonio salietros įterpimas brangesnis (100 kg salietros kaina – 64 – 70 Lt).

2. Aplinkosauginiu poţiūriu šiaudų mineralizacijai skatinti, išbėrus nedideles azoto trąšų normas, verta auginti tarpinius pasėlius, kadangi jie biomasėje įmobilizuoja azotą, o tai esminiai sumaţina Nmin. migraciją į gilesnius dirvoţemio sluoksnius, lyginant su dirvoţemiu be tarpinių pasėlių.

3. Šiaudų mineralizacijai panaudotos mineralinės azoto trąšos (ypač perteklinės drėgmės laikotarpiu) sudarė sąlygas azoto migracijai į gilesnius dirvoţemio sluoksnius ir skatino jo išsiplovimą.

4

HUMUSO KIEKIO ĮVAIRIUOSE LIETUVOS DIRVOŢEMIUOSE IR REGIONUOSE ĮVERTINIMAS

Lietuvos Ţemdirbystės instituto Agrocheminių tyrimų centras Vadovas – Tomas Adomaitis, tel. (8~37) 311531, el p.: [email protected]

Tyrimo tikslas Nustatyti ir įvertinti humuso kiekį Lietuvos dirvoţemiuose ir regionuose. Gauti rezultatai Mūsų šalyje esant perteklingos drėgmės sąlygoms humuso kiekis viršutiniuose horizontuose

priklauso nuo dirvoţemio genetinio sistematinio vieneto, dirvoţemio įmirkimo, granuliometrinės sudėties, dirvos sukultūrinimo laipsnio bei tręšimo.

Mineralinių dirvoţemių humusingumas. Beveik trys ketvirtadaliai (apie 74%) Lietuvos laukų dirvoţemių yra maţo (33%) ir vidutinio humusingumo (41%). Humusingų dirvoţemių yra 17,7%, didelio humusingumo – 7,2% (lentelė). Vidurio ir Vakarų Lietuvos dirvos humusingesnės.

Lietuvos regionas

Humuso, proc.

Labai maţai iki1,0 (smėlių

<0,5)

Maţai 1,1-2,0

(smėlių 0,6-1,5)

Vidutiniškai 2,1-3,0

(smėlių 1,6-2,5)

Daug 3,1-4,0

(smėlių 2,6-3,5)

Labai daug >4,0 (smėlių

> 3,5)

Rytų 7,5 66,0 19,0 4,0 3,5

Vidurio 0,2 19,9 47,0 24,4 8,5

Vakarų 1,5 33,0 38,5 19,0 8,0

Visa Lietuva 1,3 32,9 40,9 17,7 7,2

Dirvoţemių humusingumo ţemėlapis. Skurdţiausios dirvos (humuso1,6 – 2,2 %) yra Rytų Lietuvos dirbamuose laukų dirvoţemiuose – Pietryčių Lietuvos lygumos, Baltijos aukštumų, Ašmenos aukštumos ir Lydos plynaukštės dirvoţemio rajonuose. Maţiausias humuso vidurkis – Trakų ir Zarasų rajonuose (1,6 ir 1,7%). Vidurio ir Vakarų Lietuvoje – Nemuno ţemupio ir Vidurio Lietuvos ţemumos dalyje Pajūrio ir Nemuno deltos lygumos, Vakarų Ţemaitijos plynaukštės ir kituose dirvoţemio rajonuose humuso kiekiai didesni (2,5–3,3%). Didţiausias humuso vidurkis – Pasvalio, Šiaulių, Akmenės, Pakruojo, Kėdainių bei Šilutės rajonuose (3,1–3,3%).

mailto:[email protected]

5

Dirvoţemio granuliometrinės sudėties įtaka humusingumui. Maţiau humuso yra smėlio, daugiau priesmėlio, priemolio, o daugiausiai molio dirvoţemiuose. Smėlių bei smėlingų ir dulkiškų priesmėlių humusingumas daţniausiai yra nuo 1,1 iki 2%, smėlingų ir dulkiškų priemolių bei molių – nuo 2,1 iki 3%.

Dirvoţemio įmirkimo įtaka humusingumui. Įmirkę dirvoţemiai Lietuvoje yra humusingesni uţ normalaus drėgnumo (lentelė). Humusingiausi Lietuvoje yra šlynţemiai (glėjiniai dirvoţemiai), kurie humuso turi daţniausiai >3,5–4%. Glėjiškieji rudţemiai, išplautţemiai ir balkšvaţemiai humuso turi vidutiniškai 2-3%, rečiau 3–4%. Normalaus drėgmės reţimo rudţemių, išplautţemių ir balkšvaţemių humusingumas paprastai yra 1,5–2%, rečiau 2–3 %. Maţiausiai humuso yra vidutiniškai ir menkai eroduotuose dirvoţemiuose. Tos pačios granuliometrinės sudėties ir panašaus įmirkimo Vakarų Lietuvos dirvoţemiai humusingesni negu Rytų Lietuvos.

Humuso kiekiai įvairiuose Lietuvos dirvoţemio rajonuose. Dauguma įvairios granuliometrinės sudėties Rytų Lietuvos dirvoţemio rajonų humuso turi 1,1-2%. Vakarų Lietuvos dirvoţemiai, lyginant su Rytų Lietuvos, turi ţymiai daugiau humuso. Vidurio Lietuvoje humuso kiekio skirtumai tarp tos pačios granuliometrinės sudėties normalaus drėgnumo ir glėjiškų dirvoţemių, palyginti su Vakarų Lietuvos dirvoţemiais, maţesni.

Humuso kiekio dirvoţemyje vertinimas. Humuso kiekiui dirvoţemyje nustatyti ėminius analizėms reikia imti iš humusingojo 0-20 cm dirvos sluoksnio dirvoţemio atmainai būdingų 1 m2 dydţio aikštelių, jose darant 8-10 grąţto dūrių. Pagal humuso kiekį Lietuvos dirvoţemius skirstome į 5 grupes (lentelė).

Dirvoţemių humusingumas

Humuso proc.

smėliuose priesmėliuose, priemoliuose, moliuose

Labai maţas maţiau 0,5 maţiau 1,0 Maţas 0,6 - 1,5 1,1 - 2,0

Vidutinis 1,6 - 2,5 2,1 - 3,0 Humusingi 2,6 - 3,5 3,1 - 4,0

Didelis > 3,5 > 4,0

Išvados 1. Šalies mineraliniai dirvoţemiai daţniausiai yra maţo (33%) ir vidutinio humusingumo (41%). Humusingų dirvoţemių yra 17,7%, didelio humusingumo – 7,2%, o maţo humusingumo dirvoţemių – tik 1,3%. 2. Vidurio Lietuvoje vyrauja vidutinio (47%), Vakarų – maţo (33%) ir vidutinio (38,5%), o Rytų Lietuvoje didţioji dalis (73,5%) tirtų dirvoţemių yra maţo humusingumo (humuso iki 2%). Tos pačios granuliometrinės sudėties ir panašaus įmirkimo Vakarų Lietuvos dirvoţemiai ţymiai humusingesni negu Rytų Lietuvos. 3. Mineraliniuose dirvoţemiuose daugiausiai humuso (daţniausiai >4%) turi šlynţemiai (glėjiniai). Glėjiški rudţemiai, išplautţemiai ir balkšvaţemiai humusingesni uţ normalaus drėgnumo. 4. Dirvoţemio humuso vertinimo pagrindiniai rodikliai yra: humuso kiekis (%) viršutiniame dirvoţemio horizonte, jo atsargos atskiruose dirvoţemio sluoksniuose – horizontuose (t/ha), dirvoţemio biologinis aktyvumas ir humuso kokybės rodikliai.

Rekomendacijos

1. Normalaus drėgnumo bei įmirkusiuose (glėjiškuosiuose) rudţemiuose, išplautţemiuose ir balkšvaţemiuose, turinčiuose iki 2% humuso, jo pagausinimui būtina tręšti organinėmis trąšomis, kompostais, sapropeliu, defekatu, o jų neturint auginti sideracinius augalus ir juos uţarti. 2. Ţalioji trąša naudingiausia lengvuose smėlio ir priesmėlio dirvoţemiuose, kur būtų auginami geltonţiedţiai lubinai, siauralapiai sideraciniai lubinai, grikiai, facelijos, garstyčios, seradelės, vikių–aviţų mišiniai. Vidutinio sunkumo ir sunkiuose priemoliuose tinka pašarinės pupos, vikiai, ţirniai, o visuose dirvoţemiuose – barkūnai, dobilai, rapsai, garstyčios, aliejiniai ridikai. 3. Humuso pagausinimui naudoti smulkintus šiaudus, runkelių lapus ir kitą šalutinę ţemės ūkio augalų produkciją. Ţiemos laikotarpiu tikslinga auginti tarpinius augalus – ţieminius rapsus, rugius,

6

o pavasarį juos aparti. Daugiametės ankštinės ţolės – liucernos, dobilai yra geriausia priemonė humuso ir azoto kiekiui dirvoje didinti, jos struktūrai gerinti. Ūkių penkialaukėje sėjomainoje organinių trąšų reiktų duoti 40-50 t/ha arba kad vidutiniškai metams jų tektų 8-10 t/ha. Smėlţemius, turinčius iki 1,5% humuso tikslinga apsodinti mišku.

MINERALINĖS SIEROS LIETUVOS DIRVOŢEMIUOSE NUSTATYMAS

IR JOS KINTAMUMO ĮVERTINIMAS

LŢI Agrocheminių tyrimų centras Vadovas – Jonas Arbačiauskas, tel. (8-37) 311684, el. p.: [email protected]

Tyrimo tikslas Nustatyti mineralinės sieros kiekį dirvoţemyje ir įvertinti jos kintamumą.

Gauti rezultatai 2009 m. pavasarį 0-60 cm dirvoţemio sluoksnyje, santykinai daugiausiai labai maţai (< 10

kg ha-1) judriosios sieros turinčių dirvų buvo šalies Vakarų zonoje – 69 % (1 lentelė). Vidutiniškai 15,1-20,0 kg ha-1 judriosios sieros turinčių dirvų šioje zonoje rasta tik 8%. Tuo tarpu Rytų Lietuvos zonose vidutinio sieringumo (15,1-20,0 kg ha-1) dirvoţemių buvo 27 % nuo stebėsenos aikštelių skaičiaus, o Vidurio Lietuvoje, sierai intensyviau iš dirvoţemio išsiplovus, minėto sieringumo dirvoţemių buvo 14 %. Šalies Vidurio ir Rytų zonose 2009 m. pavasarį vyravo maţo sieringumo (10,1-15 kg ha-1) dirvoţemiai – atitinkamai 50 ir 53 %. Tuo tarpu vidutiniškai šalyje pavasarį vyravo labai maţo (< 10 kg ha-1) ir maţo (10,1-15,0) sieringumo dirvoţemiai – atitinkamai 40 ir 43 %, vidutinio sieringumo (15,1-20) dirvoţemių buvo 17 %, o daug sieros (> 20 kg ha-1) turinčių dirvoţemių nebuvo.

Lentelė. Šalies dirvoţemių pasiskirstymas pagal juriosios sieros kiekį, esantį 0-60 cm sluoksnyje, 2009 m. pavasarį

Zona

Judriosios sieros kiekis dirvoţemyje, kg ha-1

< 10 (labai maţai)

10,1-15,0 (maţai)

15,1-20,0 (vidutiniškai)

>20 (daug)

pasiskirstymas, %

Vakarų 69 23 8 0 Vidurio 36 50 14 0 Rytų 20 53 27 0 Vidutiniškai 40 43 17 0

Išvados

1. Dirvoţemyje esantis mineralinės sieros kiekis, daugiau priklausė nuo augalų tręšimo sieros turinčiomis trąšomis, meteorologinių sąlygų, o maţai – nuo dirvoţemio granuliometrinės sudėties. Rudenį daugiausiai sieros susikaupia po kaupiamųjų ir ţiemkenčių, maţiau – po vasarojaus, o maţiausiai – po beveik siera netręšiamų daugiamečių ţolių. 2. Vidurio Lietuvoje, kur gausiau tręšiama sieros turinčiomis trąšomis, vidutiniai jos kiekiai dirvoţemyje, lyginant su kitomis zonomis, gauti didesni ir maţai sumaţėja po derliaus nuėmimo. Tačiau, esant gausiam kritulių kiekiui ir menkam įšalui vėlyvo rudens ir ţiemos laikotarpiu, iš didesnį sieros kiekį turinčių dirvoţemių, per ţiemą nemaţai išsiplauna į gilesnius sluoksnius ir ypač tuose plotuose, kur rudenį jos 0-60 cm gylyje buvo daugiau, kaip 15-20 kg ha-1. 3. Ilgą laiką (apie 40 m.) sieros trąšomis netręštuose plotuose mineralinės sieros kiekis 0-60 cm dirvoţemio sluoksnyje rudenį įvairavo nuo 8,2 iki 14,9, o tręšus 60 kg ha-1 siera, granuliuoto superfosfato pavidalu – nuo 14,4 iki 80,8 kg ha-1. Išbėrus labai dideles – 120 kg ha-1 šių trąšų normas, mineralinės sieros buvo net 70,0-198,0 kg ha-1. 4. Pavasarį, po ţiemos, ilgą laiką sieros trąšomis netręštuose plotuose mineralinės sieros 0-60 cm dirvoţemio sluoksnyje buvo labai maţai – 7,1-9,5 kg ha-1, augalus tręšus 60 kg ha-1 sieros trąšų – 9,9-67,3 kg ha-1, o išbėrus 120 kg ha-1 sieros, po ţiemos nustatyta beveik tiek pat, kaip ir tręšus dvigubai maţesnėmis sieros normomis – 18,9-80,6 kg ha-1.

7

5. Augalus sieros turinčiomis trąšomis geriausia tręšti pavasarį, atsiţvelgiant į augalų poreikius ir mineralinės sieros kiekį dirvoţemyje. Priklausomai nuo mineralinės sieros kiekio dirvoţemyje, sierai reiklius augalus (kopūstinės darţovės, rapsai, daugiametės ankštinės ţolės) tręšti iki 40, o maţiau reiklius (javai, cukriniai runkeliai, bulvės, kukurūzai, vienametės ţolės ir ankštiniai augalai) iki 20 kg ha-1 sieros trąšų normomis. 6. Geresniam sieros pasisavinimui būtina augalus pakankamai tręšti azotu, fosforu, kaliu.

Ţemės ūkio augalų tręšimo sieros trąšomis rekomendacija 1. Gamybiniuose plotuose dirvoţemio ėminius mineralinės sieros tyrimamas imti pavasarį iš 0-60 cm sluoksnio. 2. Augalus sieros turinčiomis trąšomis geriausia tręšti pavasarį, atsiţvelgiant į augalų poreikius ir mineralinės sieros kiekį dirvoţemyje. Priklausomai nuo mineralinės sieros kiekio dirvoţemyje, augalus rekomenduojame tręšti ţemiau pateiktoje lentelėje nurodytomis sieros trąšų normomis :

Smin. kiekis 0-60 cm dirvoţemio sluoksnyje kg ha-1

Augalų poreikis sierai

reiklūs (kopūstinės darţovės, rapsai, daugiametės

ankštinės ţolės)

maţiau reiklūs (javai, cukriniai runkeliai, bulvės, kukurūzai,

vienametės ţolės ir ankštiniai augalai)

< 10 40 20 10,1-15,0 30 15 15,1-20,0 20 10 20,1-30,0 10 0 > 30,0 0 0

Neturint mineralinės sieros dirvoţemyje tyrimų, siūlome ţemės ūkio augalus tręšti sekančiomis

sieros (S) trąšų normomis, kg ha-1: 1) ţieminius rapsus ir kopūstines darţoves – 35; 2) vasarinius rapsus, šakniavaisius ir ankstyvas darţoves – 30 3) ţieminius javus ir vienametes ţoles – 15; 4) ankštines ţoles ir bulves – 20; 5) cukrinius runkelius – 25; 6) vasarinius javus – 10.

Siūlome augalus tręšti šiomis, sieros turinčiomis trąšomis: superfosfatu (P 19 + S 28), amonio sulfatu (N 21 + S 24), kalio sulfatu (K 52 + S 46), o taip pat – sieros turinčiomis kompleksinėmis trąšomis. Pavyzdţiui, NPK 20-8-9 + S 14 + Zn 0,015; NPK 11-9-20 + S 16 + Mg 1,5 + B 0,05; NPK 10-20-20 + S; NP 12-24 + S.

ŢEMDIRBYSTĖS SISTEMŲ POVEIKIS DIRVOŢEMIO DEGRADACIJAI

Lietuvos ţemės ūkio universitetas Vadovė – Nomeda Sabienė, tel. (8~37) 752308 el. p.:[email protected]

Tyrimo tikslas Įvertinti ţemdirbystės sistemų (ekstensyvios, intensyvios, ekologinės ir palaikomosios)

poveikį dirvoţemių cheminei ir biologinei degradacijai, sudaryti sisteminį matematinį dirvoţemio degradacijos indekso modelį bei nustatyti jo kitimo dinaminius modelius.

Gauti rezultatai Siekiant įvertinti nedirbamų ir skirtingose ţemdirbystės bei augalų bendrijų sistemose

(ekstensyvios ţemdirbystės sistemos (apleistuose) pupinių (oţiarūčio), miglinių augalų (pieva) ir varpučio dirvonuojančiame lauke, kur prieš tai daugelį metų buvo atsėliuojami migliniai, laukuose, ekologinės ţemdirbystės pupinių-miglinių mišinių bei miglinių augalų laukuose, intensyvios ţemdirbystės pupinių-miglinių mišinių bei miglinių pasėlių laukuose bei palaikomosios ţemdirbystės pupinių (dobilų) lauke 2007-2009 m. buvo tiriami dirvoţemių degradacijos (derlingumo blogėjimo) biologiniai ir cheminiai rodikliai. Buvo nustatyti dirvoţemio fermentų (ureazės, invertazės,

8

nitrogenazės) aktyvumo, oţiarūčių (Rhizobium galegae L.) gumbelinių bakterijų paplitimo ir jų simbiotinio efektyvumo bei cheminiai (organinės medţiagos kiekio, bendrojo azoto kiekio, organinės anglies ir azoto santykio, pH, sorbuotų bazių sumos ir kt.) dirvoţemio degradacijos rodikliai, apskaičiuoti šių rodiklių koreliaciniai ryšiai. Stipriai koreliuojantys rodikliai buvo apjungti į suminį dirvoţemio degradacijos rodiklį (DI), siekiant kompleksiškai įvertinti ţemdirbystės sistemų ir pasėlių augalų įtaką dirvoţemio degradacijai bei apskaičiuotos DI kitimo tendencijos.

Pagal turimus duomenis nustatytas empyrinis dirvoţemio degradacijos indekso DI matematinis modelis, išreiškiamas sekančia lygtimi

DI = f (OM; pH (H2O); SBS, N b.;C/N; Ur; I; NG; RhG) = Σ(OM; pH (H2O); SBS, N b.;C/N; Ur; I; NG; RhG) ·k;

čia OM – organinės medţiagos kiekis , proc.; SBS – sorbuotų bazių suma, mekv/100g; Nb- bendrasis azoto kiekis, proc.; C/N – anglies–azoto santykis;Ur- ureazės aktyvumas, mg/g; I-invertazės aktyvumas – mg/g;NG – nitrogenazės aktyvumas, μM N /g h; RhG- oţiarūčio gumbelinių bakterijų paplitimas,103KSV/ g, k – empyrinis koeficientas 0,005. Integracinio dirvoţemio degradacijos rodiklio DI reikšmės 2007 -2009 m. kito neţymiai, nes dirvoţemio degradacija yra lėtas procesas (1-3 pav.).

y = -0,0505x + 102,16

R2 = 0,7399

y = -0,0738x2 + 296,26x - 297474

R2 = 1

y = -0,1041x2 + 418,01x - 419672

R2 = 1

0

0,2

0,4

0,6

0,8

1

1,2

1,4

1,6

2006 2007 2008 2009 2010

metai

DI

EksŢ, varputis

EksŢ, migliniai

EksŢ, pupiniai

Linear (EksŢ,

varputis)

Poly. (EksŢ,

migliniai)

Poly. (EksŢ,

pupiniai)

1 pav. Ekstensyviosios ţemdirbystės sistemos (apleistų) dirvoţemių degradacijos indekso dinamika

y = -0,102x + 206,2

R2 = 1

y = 0,1589x2 - 638,14x + 640635

R2 = 1

y = 0,2925x - 585,85

R2 = 0,9632

0

0,5

1

1,5

2

2,5

2006 2007 2008 2009 2010

metai

DI

IŢ, mišinys

IŢ, migliniai

IŢ, pūdymas

Linear (IŢ,

migliniai)

Poly. (IŢ, mišinys)

Linear (IŢ,

pūdymas)

2 pav. Intensyviosios ţemdirbystės sistemos dirvoţemių degradacijos indekso dinamika

y = 0,2725x - 545,58

R2 = 0,8741

y = 0,198x - 396,13

R2 = 0,56

y = 0,2376x2 - 953,89x + 957568

R2 = 1

0

0,5

1

1,5

2

2,5

2006 2007 2008 2009 2010

metai

DI

EŢ, mišinys

EŢ, migliniai

PŢ, pupiniai

Linear (EŢ,

mišinys)

Linear (EŢ,

migliniai)

Poly. (PŢ,

pupiniai)

3 pav. Ekologinės ir palaikomosios ţemdirbystės sistemų dirvoţemių degradacijos indekso dinamikos matematiniai modeliai

9

Išvados

1. Atskirose ţemdirbystės sistemose dirvoţemio degradacijos indeksas (DI) maţėjo tokia tvarka: intensyvios ţemdirbystės sistema > ekologinės ţemdirbystės sistema > palaikomosios ţemdirbystės sistema > ekstensyvios ţemdirbystės sistema; pupiniai augalai > migliniai augalai. 2. Integracinis dirvoţemio degradacijos indeksas (DI) apleistos EksŢ varpučio pievos dirvoţemyje sumaţėjo, o kitais apleistų EksŢ dirvoţemių atvejais liko nepakitęs. Tai rodo, kad natūraliose ekosistemose medţiagų balansas išlieka pastovus, o po intensyvaus dirvoţemio naudojimo dirvoţemio kokybė blogėja.

Rekomendacijos

1. Teisingai ūkininkaujant (laikantis sėjomainos, tręšimo), nepriklausomai nuo ţemdirbystės sistemos (intensyviosios, ekologinės), dirvoţemio derlingumas išlieka stabilus. 2. Varpinių augalų pasėliai dirvoţemio derlingumą sumaţina, o po ankštinių-varpinių augalų mišinių auginimo dirvoţemio derlingumas padidėja. Todėl labai svarbu laikytis sėjomainos, t.y. po varpinių augalų sėti ankštinius augalus. 3. Dirvoţemio derlingumą padidina ţaliosios trąšos (rapsų) panaudojimas ir po to pūdymo palikimas. 4. Apleistų dirvoţemių derlingumas yra maţesnis negu dirbamų dirvoţemių. Ypač sparčiai jis maţėja kelerius pirmuosius metus po apleidimo. Vėliau šis procesas stabilizuojasi. Norint vėl eksploatuoti apleistus dirvoţemius, įdirbus reikalinga juos papildomai tręšti kad padidinti jų derlingumą. 5. Siekiant uţtikrinti augalų aprūpinimą azotu neteršiant aplinkos vietoj mineralinių trąšų panaudojimo rekomenduojama taikyti ankštinių augalų inokuliavimą pagal Lietuvos ţemdirbystės instituto parengtą technologiją.

KLIMATO, DIRVŲ AKMENUOTUMO (RIEDULINGUMO) IR DIRVOŢEMIO DANGOS MARGUMO DUOMENŲ NUSTATYMAS LIETUVOS ŢEMĖS ŪKIO PASKIRTIES ŢEMIŲ

TERITORIJOSE

VĮ Valstybinis ţemėtvarkos institutas

Vadovas – Romualdas Survila, tel. (85) 262 09 59, el.p.: [email protected]

Tyrimo tikslas Įvertinti ir pritaikyti šalies klimato, dirvų akmenuotumo (riedulingumo) ir dirvoţemio margumo

duomenis ţemės ūkio naudmenų našumo vertinimui. Darbe, įvertinus esamus tyrimo šaltinius apie dirvų akmenuotumą, šalies agroklimatinius duomenis bei dirvoţemio dangos įvairovę skirtinguose kraštovaizdţio tipuose, šių šaltinių duomenys pritaikyti ţemės našumo vertinimo duomenų bazei ŢNV_DB10LT kurti ir administracinių vienetų ţemės ūko naudmenų našumui vertinti.

Gauti rezultatai Duomenys nustatyti visoje Lietuvos teritorijoje. Tyrimo objektas – Lietuvos Respublikos

ţemės ūkio paskirties ţemėse esančios ţemės ūkio naudmenos. Kiekvienai kadastro vietovei, ten esančioms ţemės ūkio naudmenoms, nustatyti vidutiniai klimato, dirvų akmenuotumo (riedulingumo) ir dirvoţemio margumo rodikliai – koeficientai. Administracinių vienetų ir kitų teritorijų automatizuotam ţemės našumui skaičiuoti sukurti Lietuvos dirvoţemių akmenuotumo (riedulingumo) duomenų DirvAkm_SL10LT, dirvoţemio dangos įvairovės (margumo) duomenų DirvMarg_SL10LT bei Lietuvos klimato duomenų, turinčių įtakos ţemės našumui AgroKlim_SL10LT sluoksniai, kurie yra sudėtinė ţemės našumo vertinimo duomenų bazės ŢNV_DB10LT dalis.

Programinėje įrangoje ,,Ţemės vertinimas” parengta klimato, dirvų akmenuotumo (riedulingumo) ir dirvoţemių dangos įvairovės sluoksnių struktūra.

Parengti Lietuvos dirvoţemių akmenuotumo, dirvoţemių dangos įvairovės (margumo) bei klimato rodiklių duomenų ţemėlapiai kadastro vietovėms bei administraciniams vienetams – apskritims ir rajonų savivaldybėms.


10

Išvados 1. Šiuo tyrimo darbu uţbaigtas pasirengimas, naudojant ţemės našumo programinę įrangą „Ţemės vertinimas”, panaudojant pagal Europos Sąjungos standartus atnaujintus dirvoţemio ir kitus duomenis, sukurti ţemės našumo įvertinimo duomenų bazę ŢNV_DB10LT, atnaujinti šalies ţemės ūkio naudmenų našumo vertinimo duomenis ir pateikti juos naudotojams. 2. Nuo 2010 metų, kaip numatyta ,,Ţemių našumo vertinimo duomenų bazės kūrimo ir duomenų atnaujinimo programoje” (2008 m. balandţio 15 d. Ţemės ūkio ministro įsakymas Nr.3D-207), galima bus atnaujinti ţemės našumo vertinimo duomenis šalyje.

Rekomendacijos

Praktinis duomenų bazės ŢNV_DB10LT panaudojimas: 1. ţemės naudotojai galėtų atsisakyti universalių NPK trąšų ir pigiau panaudoti tik reikiamas trąšas, atitinkančias dirvoţemio įvairovę, tuo prisidėdami prie Nitratų direktyvos priemonių įgyvendinimo; 2. apskaičiuoti ūkyje nevienodo derlingumo sklypų našumo balus, nenašias ţemes apţeldinti mišku; 3. pagal našumo balus pasirinkti alternatyvią ūkinę veiklą apleistose ţemėse; 4. spręsti apie ţemių melioravimo tikslingumą bei apie melioruotų ţemių drenaţo sistemų remonto ir rekonstrukcijos tikslingumą; 5. planuoti racionalų ţemės ūkio naudmenų panaudojimą.

AUGALININKYSTĖ

GRYBINIŲ LIGŲ PREVENCIJOS PRIEMONĖS SIAURALAPIŲ PAŠARINIŲ IR SIAURALAPIŲ SIDERALINIŲ LUBINŲ PASĖLIUOSE

Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Ţemdirbystės institutas

Vadovė – Roma Semaškienė, tel. 8 347 37 038, el. p. [email protected]

Tyrimo tikslas Lubinai – ankštiniai augalai, naudojami pašarui ir ţaliajai trąšai, dirvoţemį papildantys azotu

ir pagerinantys jo struktūrą, tačiau pastaruoju metu jų auginama nedaug. Viena iš lubinų auginimo plotus ribojančių prieţasčių yra šių augalų jautrumas ligoms. Literatūroje nurodoma, kad dėl įvairių ligų netenkama 25–75 proc. grūdų derliaus. Lietuvos ţemdirbystės institute 2008–2009 m. atlikti tyrimai, siekiant lubinų pasėliuose nustatyti grybinių ligų riziką bei jų prevencines apsaugos priemones ir įvertinti jų ekonominį efektyvumą.

Gauti rezultatai Lietuvos ţemdirbystės institute Dotnuvoje ir Vokėje atliktų dvejų metų tyrimų duomenimis,

dominuojanti lubinų liga buvo antraknozė (Colletotrichum spp.). Nustatyta, kad ji gali sunaikinti per 2 t/ha grūdų derliaus.

Labai svarbi augalų apsaugos nuo ligų prevencijos priemonė – ligoms atsparių veislių auginimas. Iš dviejų į Lietuvoje tinkamų auginti veislių sąrašą įtrauktų sideralinių lubinių veislių „Ugniai‟ ir „Derliai‟, didesniu atsparumu antarknozei išsiskyrė „Derliai‟. Tyrimų metais antraknozei jautresni buvo veislių „Bora‟, „Boruta‟ ir „Vilniai‟ pašariniai lubinai nei jau minėti sideraliniai lubinai. Šių trijų Lietuvoje tinkamų auginti pašarinių veislių lubinai antraknozės buvo paţeisti panašiai. Daigų tarpsniu jautresni buvo „Vilniai‟.

Tyrimais nustatyta, kad sėklos uţsikrėtimui antraknoze labai svarbus yra ankščių ligotumas. Iš labiau paţeistų ankščių išauga ligotesnės sėklos (paveikslas).

11

„Derliai‟ 74,3**

9,0 11,1

35,6*

87,3**

0

20

40

60

80

100

0 1.0-25 26-50 51-75 76-100

Antraknozės intensyvumas ant ankščių proc.

Uţkrė

stų

sė

klų

pro

c.

Siekiant sumaţinti antraknozės infekcijos per sėklą riziką, ją rekomenduojama beicuoti. Abiem tyrimų metais nustatyta, kad sėklos beicavimas efektyviai sumaţino stiebo apatinės dalies paţeidimą. Pastebėta tendencija, kad beicavimas itin veiksmingas beicuojant labiau paţeistą sėklą.

Antraknozės paţeistų augalų kiekis ir ligos intensyvumas gerokai sumaţėjo tyrimų metais panaudojus fungicidus. Nupurškus fungicidais, lubinai suformavo daugiau ankščių, jos buvo maţiau paţeistos antraknozės, daugeliu atvejų jose buvo uţmegzta daugiau grūdų. Esminių skirtumų tarp purškimo laiko ir daţnumo neišryškėjo, nors vėlyvesni purškimai turėjo tendenciją labiau didinti derlių nei ankstyvas. Tyrimų metais Vokėje antraknozė smarkiai paţeidė lubinus, todėl panaudojus fungicidus daugeliu atvejų derliaus priedas buvo esminis. Dotnuvoje lubinų pasėliuose įrengtuose bandymuose antraknozės intensyvumas buvo keletą kartų maţesnis nei Vokėje, todėl derliaus priedai nuo fungicidų maţi. Darytina prielaida, kad lubinų auginimo rajonuose sąlygos antraknozei plisti yra palankesnės, o liga padaro didesnės ţalos.

Triazolų, kurie Lietuvoje registruoti kitų ţemės ūkio augalų apsaugai nuo ligų, o kaimyninėse šalyse rekomenduojami antraknozės kontrolei lubinuose, kaina svyruoja nuo 60 iki 110 Lt. Lubinus auginat sėklai, pasėlių purškimas nuo antraknozės atsiperka gavus net ir nedidelį (nuo 100 kg/ha) derliaus priedą. Fungicidų naudojimą lubinams, skirtiems pašarui, atsipirkimą lemia lubinų grūdų rinkos kaina. 2009 m. vienkartinį purškimą kompensavo 200–300 kg/ha grūdų derliaus priedas. Tyrimų metais vienkartinis ir dukartinis purškimas pigesniu triazolu atsipirko visais atvejais.

Išvados

1. Tyrimų metais Dotnuvoje ir Vokėje lubinų pasėliuose įrengtuose bandymuose dominavo antraknozė (Colletotrichum spp.), kuri paţeidė apatinę stiebo dalį, lapus, ankštis ir grūdus. 2. Pagrindiniai veiksniai, lėmę sėklos ligotumą, buvo veislė ir antraknozės intensyvumas ant ankščių. 3. Tyrimų metais antraknozei atspariausi buvo veislės „Derliai‟ sideraliniai lubinai. 4. Tyrimų metais antraknozei jautresni buvo veislių „Bora‟, „Boruta‟ ir „Vilniai‟ pašariniai lubinai nei sideraliniai lubinai. Šių trijų Lietuvoje tinkamų auginti veislių pašariniai lubinai buvo panašiai paţeisti antraknozės, o paţeidimo skirtumai buvo neesminiai. Daigų tarpsniu jautresni buvo veislės „Vilniai‟ lubinai. 5. Sėklos beicavimas veiksmingai maţino lubinų apatinės stiebo dalies antraknozės paţeidimą daigų tarpsniu. Lubinų pasėliuose antraknozė silpniau vystėsi pasėjus beicuotą sėklą nei nebeicuotą. 6. Panaudojus fungicidus, daugeliu atvejų lubinai uţmezgė daugiau ankščių ir ankštyse subrandino daugiau sėklų. 7. Esant didesniam antraknozės paţeidimui, panaudojus fungicidus gautas esminis derliaus priedas, o esant nedideliam antraknozės intensyvumui derliaus priedas buvo maţas ir neesminis. 8. Derliaus priedas priklausė nuo purškimo laiko ir daţnumo, tačiau jų įtaka, priklausomai nuo veislės ir vietovės, įvairavo. Pastebėta tendencija, kad didesnis derliaus priedas gautas fungicidus panaudojus vėlesniais tarpsniais. 9. Fungicidų naudojimas vieną ar du kartus daugeliu atvejų atsipirko, ypač pasirinkus pigesnį triazolą.

12

Rekomendacijos 1. Tyrimų metais antraknozei atspariausi buvo veislės „Derliai‟ sideraliniai lubinai. Šios veislės

lubinus tikslinga auginti ţaliajai trąšai ir ekologiniuose, ir tradiciniuose ūkiuose. 2. Auginant lubinus, labai svarbu sumaţinti pirminio uţsikrėtimo su sėkla riziką. Ekologiniuose

ūkiuose rekomenduotina sėti kuo sveikesnę sėklą, nes ji yra pagrindinis uţkrato šaltinis. Sėklinių grūdų uţsikrėtimas antraknoze ir kitais sėklų patogenais turėtų būti nurodytas sėklos sertifikate. Pašarinius lubinus auginant tradiciniuose ūkiuose, tikslinga sėti beicuotą sėklą.

3. Šiuo metu Lietuvoje lubinų sėklai apdoroti yra registruoti du beicai Kemikar T ir Vitavax 200 FF. Į abiejų sudėtį įeina tos pačios veikliosios medţiagos ir toks pat jų kiekis (karboksinas + tiramas – 200 + 200 g/l). Beico norma – 1,75–2,0 l/t. Tikslinga plėsti lubinams skirtų beicų sąrašą.

4. Panaudojus fungicidus, lubinai buvo maţiau paţeisti antraknozės, daugeliu atvejų uţmezgė daugiau ankščių, ankštyse subrandino daugiau sėklų, išaugino didesnį derlių. Šiuo metu Lietuvoje nėra registruota fungicidų, skirtų lubinų apsaugai nuo ligų. Atliktų tyrimų pagrindu lubinų apsaugai nuo ligų tikslinga pradėti 2–3 Lietuvoje registruotų fungicidų naudojimo išplėtimo procedūrą.

SĖKLINIŲ BULVIŲ AUGINIMO MERISTEMINIU BŪDU TECHNOLOGINIAI PARAMETRAI

Lietuvos Ţemdirbystės Instituto Vokės filialas Vadovas – dr. Almantas Raţukas, tel. (8~5) 2645438, el. p.: [email protected].

Tyrimo tikslas Nustatyti naujų skystų skirtingos sudėties mikroelementinių trąšų tinkamumą bulvių

minigumbų (m1) auginimo technologijoje, išsiaiškinti kaip trąšų išpurškimas ant augalų įvairiais jų augimo tarpsniais veiks derėjimą ir derliaus kokybės pagerėjimą auginant minigumbus šiltnamyje; nustatyti minigumbų frakcijos įtaką kero gumbų produktyvumui.

Gauti rezultatai

Tiriant 13 skystų kompleksinių trąšų įtaką 4 veislių (VB Venta, Goda, VB Rasa ir VB Aista) bulvių minigumbų derliui nustatyta, kad didţiausias bulvių minigumbų derlius gautas veislės „VB Rasa„ regenerantuose (1 kero vid. gumbų skaičius – 16,23 vnt) naudojant MIKRO trąšas su azotu ir mikroelementais. Preparato MIKRO sudėties masė (g l-1): azotas – 12,7; boras – 2,0; varis – 1,0; geleţis – 15,0; manganas – 5,4; molibdenas – 0,3 ir cinkas – 1,0. Šios MIKRO trąšos greitai ir veiksmingai aprūpina augalus mikroelementais. Tręšimas bandymo metu vyko per šaknis anksti ryte. Krakmolo ir sausųjų medţiagų kiekis VB Venta, Goda, VB Rasa ir VB Aista veislių bulvių minigumbuose labiausiai priklausė nuo genetinių veislės savybių bulvių vegetacijos metu. Tirtų 13 trąšų įtaka minėtiems rodikliams buvo neesminė. Visos 13 skystos trąšos papildomam tręšimui esminiai padidino bulvių minigumbų skaičių, lyginant su kontroliniu variantu (1 pav.). Tačiau derliaus struktūroje jaučiama stambių minigumbų kiekio ir masės didėjimo tendencija.

0

3

6

9

12

15

18

21

0 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13

g

1 pav. Vieno minigumbo vidutinės masės (g) priklausomybė nuo mikrotrąšų (0 – kontrolė, 1 – Alkalin, 2 – Mikro Plius, 3 – Mikro (N+mikroelem), 4 – Mikrovit-1, 5 – Mikrovit-4, 6 – Plonvit(bulv), 7 – Chelat Cu, 8 – Chelat Zn, 9 – Chelat Fe, 10 – Bortitas-Plius, 11 – Foscalvit, 12 – Tytanit ir 13 – Nr.13 (kompleksas))

13

Atlikus VB Venta, Goda, VB Liepa VB Rasa ir VB Aista veislių minigumbų (m0) stambumo

įtakos derliui tyrimą nustatyta, kad bulvių gumbų stambumas turėjo nemaţą įtaką gumbų derliui (2 pav.). Maţiausias derlius iš vieno kero buvo gautas pasodinus smulkiausios frakcijos bulvių minigumbus. Antros (ø 10-40 mm) frakcijos bulvių gumbų vidutinis derlius buvo 232,4% didesnis. Trečios (ø > 40 mm) frakcijos derlius buvo 664,9% didesnis, palyginus su kontroliniu variantu (sodinti ø < 10 mm bulvių minigumbai m0). Didţiausias derlius gautas sodinant stambiausius minigumbus (ø > 40 mm).

0

1

2

3

4

5

6

7

8

VB Venta Goda VB Liepa VB Rasa VB Aista

Veislės

vnt

<10 mm 10-40 mm >40 mm 2 pav. 1 kero minigumbų (m0) stambumo įtaka minigumbų (m1) kiekiui (vnt)

Pilnai devirusuotų, meristeminių audinių metodu mikroaugalų tyrimai in vitro sąlygomis leido

tobulinti audinių auginimo terpių sudėtį, mikroaugalų augimą reguliuojančių fitohormonų kiekį mitybinėse terpėse. Kinetino ir IAR skirtingos sudėties mitybinėse terpėse atskirų veislių mikroaugalų formavimuisi ir vystymuisi įtaka buvo nustatyta. Didesnės šių augimo stimuliatorių normos teigiamai veikė bulvių veislių mikroaugalų augimą in vitro. Tačiau nemaţas vaidmuo teko ir augalo genotipui. Pvz., labai ankstyvos vegetacijos bulvių veislė „VB Venta„ pasiţymėjo stipresniu augimu ir didesnės mikroaugalų masės kaupimu, negu ilgesnės vegetacijos bulvių veislės.

Išvados

1. Tiriant 13 skystų kompleksinių trąšų įtaką 4 veislių (VB Venta, Goda, VB Rasa ir VB Aista) bulvių minigumbų derliui nustatyta, kad didţiausias bulvių minigumbų derlius gautas veislės „VB Rasa„ regenerantuose (1 kero vid. Gumbų skaičius – 16,23 vnt) naudojant MIKRO trąšas su azotu ir mikroelementais. 2. Krakmolo ir sausųjų medţiagų kiekis VB Venta, Goda, VB Rasa ir VB Aista veislių bulvių minigumbuose labiausiai priklausė nuo genetinių veislės savybių bulvių vegetacijos metu. Tirtų 13 trąšų įtaka minėtiems rodikliams buvo neesminė. 3. Visos 13 skystos trąšos papildomam tręšimui esminiai padidino bulvių minigumbų skaičių, lyginant su kontroliniu variantu. Tačiau derliaus struktūroje jaučiama stambių minigumbų kiekio ir masės didėjimo tendencija. 4. Atlikus VB Venta, Goda, VB Liepa VB Rasa ir VB Aista veislių minigumbų (m0) stambumo įtakos derliui tyrimą nustatyta, kad didţiausias derlius gaunamas naudojant stambesnius (ø > 40 mm) minigumbus. Sodinant smulkesnes (ø < 10 mm) bulves derlingumas būna ţymiai maţesnis.

Rekomendacijos 1. Auginant minigumbus šiltnamiuose papildomai tręšti skystomis mikrotrąšomis MIKRO su azotu ir

mikroelementais; 2. Norint gauti didesnį m1 bulvių derlių reikia sodinti stambius (ø > 40 mm) minigumbus (mo).

Sodinant smulkesnes (ø < 10 mm) bulves derlingumas m1 būna ţymiai maţesnis.

14

APLINKAI SAUGIŲ IR EKONOMIŠKAI RACIONALIŲ AUGALŲ AUGINIMO TECHNOLOGIJŲ KŪRIMAS VAKARŲ LIETUVAI BESIKEIČIANČIO KLIMATO

SĄLYGOMIS

Lietuvos ţemdirbystės instituto Vėţaičių filialas Vadovas – Steponas Čiuberkis, tel. (8-651) 37692, el. p.: [email protected]

Tyrimų tikslas Nustatyti gilaus arimo ir seklaus neariminio rudeninio ţemės dirbimo, derinant su

organinėmis trąšomis poveikį ţieminiams kvietrugiams, vasariniams rapsams bei sėklų inokuliavimo ir šiaudų mineralizacijos įtaką biologinio azoto fiksacijai raudoniesiems dobilams ir oţiarūčiams besikeičiančio klimato sąlygomis.

Gauti rezultatai Vakarų Lietuvos regione klimatas šiltėja: 1997–2006 m. vidutinė oro temperatūra buvo

šiltesnė 0,6 0C, pavasario ir vasaros temperatūra aukštesnė atitinkamai 1,7 ir 1 0C, o ruduo vėsesnis 0,6 0C. Vėţaičiuose metinė kritulių suma didesnė 57 mm nei prieš 60 metų ir kritulių per metus iškrenta 64% daugiau, lyginant su Dotnuva. Pavasariai daţnai būna sausringi, iškrenta tik 14% metinio kritulių kiekio. Seklaus neariminio ţemės dirbimo sistemoje 2009 m. pavasarį pasėjus rapsus ir praėjus savaitei po sėjos 0–5 cm sluoksnyje dirvos drėgmė buvo atitinkamai 9,9 ir 6,7%, o giliai suartoje dirvoje – tik 3,7 ir 2,8%. Todėl tiek taikant seklų neariminį rudeninį ţemės dirbimą, bet ir kitomis agrotechninėmis priemonėmis būtina taupyti pavasario drėgmę dirvoje.

Esant besniegei ţiemai su daţnais atlydţiais ir gausiais krituliais iš dirvoţemio plovėsi augalų maisto medţiagos, jų tarpe ir kalcis. Dėl to 2008 metais dirvoţemis parūgštėjo 0,1–0,3 pH vieneto. Išbėrus dulkius klintmilčius (CaCO3 400 kg ha-1), dirvos rūgštumas po rapsų derliaus nuėmimo 2009 m. buvo maţesnis 0,4–0,7 pH vieneto. Vakarinėje Lietuvos dalyje ţiemą ir rudenį iškrenta daugiausia kritulių, o dauguma laukų nėra uţimti augalais ir dėl to iš dirvoţemio intensyviau plaunasi maisto medţiagos, rūgštėja dirvos. Tad būtina taikyti ar palaikomąjį kalkinimą, ar kasmetinį dirvų tręšimą nedidelėmis kalkinių trąšų normomis. Kelerius metus taikant seklų neariminį rudeninį ţemės dirbimą, dirvos sluoksnis diferencijavosi į turtingesnį fosforu ir kaliu viršutinį (0–10 cm) ir maţiau turtingą apatinį (10–20 cm) sluoksnius.

Ţieminių kvietrugių veislės „SW Talentro“ gautas didelis derlingumas (1 lentelė), neţiūrint sausringo pavasario ir vasaros. Gerą kvietrugių derlingumą lėmė veislės savybė, ţiemkenčiai geriau išnaudoja dirvoje esančią pavasario drėgmę ir svarbiausia nevėluojantis papildomas tręšimas azotu prasidėjus jų vegetacijai kol dar yra pakankamai drėgmės. Raudonųjų dobilų pirma ţolė ţaliai trąšai ir mėšlas derliaus didinimo prasme buvo beveik vienodo efektyvumo taikant visus ţemės dirbimo būdus, kas aktualu augalininkystės krypties ūkiuose, norint dirvą praturtinti organine medţiaga (humusu).

Mėšlo vertė, išlaidos jo transportavimui ir įterpimui į dirvą sumaţino grynąsias pajamas auginant kvietrugius. Maţas pelningumas, arba nuostolis buvo auginant vasarinius rapsus, lyginant su kvietrugiais. Rapsams išauginti reikia daugiau brangių trąšų, pesticidų, lyginant su javais, o rapsų sėklų supirkimo kaina 2009 m. buvo ţenkliai sumaţėjusi. Dėl ekstremalių sausros sąlygų derlius nebuvo aukštas. Įterptos į dirvą augalinės liekanos ar kartu ir šiaudai neturėjo pastebimos įtakos rapsų derlingumui. Ir tik esant rasų sėklų derlingumui daugiau kaip 2,3 t ha-1 gautas nedidelis pelnas.

1. lentelė. Ţemės dirbimo ir organinių trąšų įtaka ţieminių kvietrugių ir vasarinių rapsų derlingumui ir grynosioms pajamoms

Variantas Ţ. kvietrugiai, 2008 m. Vasariniai rapsai, 2009 m.

grūdų t ha-1 pajamų Lt ha-1

sėklų t ha-1 pajamų Lt ha-1

Ţemės dirbimas – A veiksnys

1. Gilus arimas 7,32 431 2,32 5

2. seklus arimas 7,21* 479 2,30 63

3. Seklus neariminis dirbimas 6,91** 410 2,20** 17

15

Organinės trąšos – B veiksnys

1. Augalinės liekanos 6,86 317 2,09 –113

2.Augalinės liekanos +šiaudai 7,04** 480 2,12 –92

3. Ţalioji trąša 1p. +šiaudai 7,24** 554 2,34** 81

4. Ţalioji trąša 2p. +šiaudai 7,11** 506 2,31** 57

5. Mėšlas 40 t ha-1 +šiaudai 7,49** 249 2,51** 214

Esminis skirtumas: *– 95% ir **– 99% tikimybės lygiams

Šiandieninė technologija yra tokia, kai kombainais nuimant javus, šiaudai susmulkinami ir jie paskleidţiami dirvoje. Taip dirva praturtinama organine medţiaga. Mineralizuojantis šiaudams, padidėja ankštinių daugiamečių augalų derlingumas, ypač pasėjus inokuliuotą oţiarūčių sėklą (2 lentelė). Kaip parodė tyrimai, raudonųjų dobilų sėklos inokuliavimas nebuvo tokia veiksminga priemonė, kaip oţiarūčių, kurių sausųjų medţiagų derlius, įterpus šiaudus, padidėjo 2,8 karto, o biologinio azoto fiksacija 11 kartų, lyginant su neinokuliuotais.

2 lentelė. Šiaudų mineralizacijos ir inokuliavimo poveikis daugiamečių ţolių sausų medţiagų derliui t ha-1 ir biologinio azoto fiksacijai, kg N ha-1. 2008–2009 m. suma.

Variantas

Be šiaudų Šiaudai, 3,0 t ha-1

SM derlius t ha-1

fiksuota N kg ha-1

SM derlius t ha-

fiksuota N kg ha-1

R. dobilai neinokuliuoti 6,94 277 7,33 258

R. dobilai inokuliuoti 7,18 349 7,82 317

Ryt. oţiarūčiai neinokuliuoti 1,53 12 2,23 41

Ryt. oţiarūčiai inokuliuoti 4,77 489 6,22 447

R05 0,43 87,6 0,50 89,8

Išvados 1. Klimatas Vakarų Lietuvos regione 1947 – 2006 m. pakito – šiltėja: 1997- 2006 m. vidutinė paros oro temperatūra buvo šiltesnė 0,6 oC, pavasario ir vasaros temperatūra aukštesnė atitinkamai 1,7 ir 1 oC, o ruduo vėsesnis 0,6 oC; metinė kritulių suma didesnė 57 mm nei prieš 60 metų. 2. Dirvoţemis 2008 m. parūgštėjo 0,1–0,3 pH vieneto dėl šiltos besniegės ţiemos ir gausių kritulių, o 2009 m. patręšus dulkiais klintmilčiais dirvos rūgštumas sumaţėjo 0,4 –0,7 pH vieneto. 3. Sekliai įdirbtas dirvoţemis vasarinių rapsų dygimo metu 0–5 cm gylyje buvo ţenkliai drėgnesnis, o jo struktūra vegetacijos laikotarpiu išliko patvaresnė, nei giliai suarto. 4. Įterpus dobilų atolą ir mėšlą, mikrobinis organinės medţiagos ardymas vyko intensyviausiai, padidėjo CO2 emisija. 5. Ţieminių kvietrugių grūdų prikulta giliai ir sekliai suartoje bei neartoje, bet sekliai įdirbtoje dirvoje atitinkamai po 7,32; 7,21 ir 6,91 t ha-1 , v. rapsų sėklų – po 2,32; 2,31 ir 2,18 t ha-1. 6. Raudonųjų dobilų pirma ţolė trąšai ir mėšlas buvo beveik vienodo efektyvumo taikant visus ţemės dirbimo būdus. 7. Rudenį raţienoms nuskusti ir giliai suarti lėšų išleista 41% daugiau, lyginant su sekliu neariminiu ţemės dirbimu. Auginant ţ. kvietrugius gilaus ir seklaus arimo bei seklaus neariminio ţemės dirbimo sistemose grynų pajamų gauta daugiau kaip 400 Lt ha-1, o auginant rapsus – tik 5; 63 ir 17 Lt ha-1 dėl padidėjusių trąšų kainų ir ţymiai sumaţėjusios rapsų sėklų supirkimo kainos. 8. Oţiarūčių sėklų inokuliavimas, įterpus į dirvą šiaudus, buvo veiksminga priemonė derliui – gautas derliaus priedas 2,33 t ha-1. Raudoniesiems dobilams nei inokuliavimas, nei šiaudų mineralizacija nebuvo veiksminga priemonė. 9. Šiaudų įterpimas ir raudonųjų. dobilų bei oţiarūčių sėklų inokuliavimas suaktyvino azotą fiksuojantį fermentą – nitrogenazę ir simbiozinio azoto fiksaciją.

Rekomendacijos 1. Sėkmingesniam ţemės ūkio gamybos vystymui, kai pavasariai daţnai būna sausringi, būtina taip organizuoti dirvų ruošimo ir pavasario sėjos darbus, kad būtų taupoma pavasario dirvos drėgmė, racionaliau naudojamos trąšos taikant lokalinį ir tręšimą per lapus, bei perţiūrėti pasėlių struktūrą, parenkant ekstremalioms meteorologinėms sąlygoms plastiškesnes augalų veisles tikslu laiku ir be nuostolių nuimti derlių, laiku paruošti dirvas ţiemojančių augalų sėjai.

16

2. Vengiant Vakarų Lietuvos dirvų rūgštėjimo bei nemaţėjančio derlingumo, ir giliai ariant, ir neariant ţemės – ją sekliai įdirbant, tikslinga kalcio nuostolių kompensavimui kasmet tręšti kalkinėmis trąšomis išberiant į hektarą iki 400 kg ha-1 CaCO3. Dulkūs klintmilčiai efektyvesni uţ dolomitmilčius. Augalininkystės krypties ūkiuose neturint mėšlo, dirvoţemio praturtinimui organine medţiaga panaudoti daugiamečių ţolių ar kitų augalų ţalią masę ţaliajai trąšai bei šiaudus, tonai šiaudų išberiant po10 kg azoto. Gyvulininkystės krypties ūkiuose naudoti mėšlą 40 t ha-1 ir šiaudus. 3. Vakarų Lietuvos maţo rūgštumo lengvo priemolio dirvoţemyje, norint išauginti gerą raudonųjų dobilų ir oţiarūčių derlių, padidinti jo baltymingumą ir biologinio azoto fiksaciją, tikslinga dirvoţemį ankštiniams augalams praturtinti organine medţiaga, įterpiant susmulkintus šiaudus. Labai svarbi agropriemonė yra ankštinių ţolių sėklos inokuliavimas nitragino preparatais. Inokuliavus, liucernų, oţiarūčių, lubinų ar sojų sėklą, ją reikia pasėti per 1–5 dienas, dobilų, pašarinių pupų, ţirnių ar vikių inokuliuotą sėklą, – tą pačią ar sekančią dieną. Nespėjus per šį laiką pasėti, sėklą reikia inokuliuoti iš naujo.

ŢEMĖS ŪKIO AUGALŲ PASĖLIŲ BŪKLĖS BEI DERLINGUMO PROGNOZIŲ LIETUVOJE PARENGIMAS

Lietuvos ţemdirbystės institutas Vadovas – Virginijus Feiza, tel. (8~347) 37275, el. p.: [email protected]

Tyrimo tikslas Atlikti ţemės ūkio augalų pasėlių būklės analizę atskirose šalies agroklimatinėse zonose bei

parengti ţemės ūkio augalų derlingumo prognozę. Uţdaviniai: 1) Įvertinti agrometeorologines (oro temperatūra, krituliai, dirvos drėgmė) bei

augalų ligų ir kenkėjų pasireiškimo sąlygas ţemės ūkio augalų augimui skirtingose šalies zonose; 2) Išanalizuoti ir įvertinti ţemės ūkio augalų pasėlių būklę lauko bandymuose ir gamybiniuose laukuose pagrindinėse agroklimatinėse Vakarų, Vidurio ir Rytų Lietuvos zonose einamųjų metų birţelio 30 d., liepos 20 d., rugpjūčio 20 d. ir rugsėjo 20 d.; 3) Parengti derlingumo prognozę šiems lauko augalams: ţieminiams kviečiams, rugiams, kvietrugiams, mieţiams; ţieminiams ir vasariniams rapsams; vasariniams mieţiams, kviečiams, kvietrugiams, aviţoms; pluoštinių linų pluoštui; sėmeninių linų sėmenims; kukurūzams (silosui ir grūdams); grikiams; ţirniams; pupoms; cukriniams runkeliams, bulvėms bei daugiametėms ţolėms.

Ţemės ūkio augalų derlingumo tyrimas buvo atliekamas ir derliaus prognozės rengiamos atskirai trims svarbiausiems Lietuvos regionams: Vėţaičių filialas ir Kaltinėnų bandymų stotis (Vakarų Lietuvos zona). Lietuvos ţemdirbystės institutas (Dotnuvoje), Upytės, Rumokų bei Joniškėlio bandymų stotys (Vidurio Lietuvos zona). Vokės filialas, Perlojos, o taip pat Elmininkų bandymų stotis (Rytų Lietuvos zona).

Gauti rezultatai

Augalas

Prognozuotas derlingumas (t/ha), vidutiniškai Lietuvoje 2008 m.

Birţelio 20 d. Birţelio 30 d. Liepos 17 d. Rugpjūčio 18 d. Rugsėjo 18 d.

Ţieminiai kviečiai 4,0 4,0 4,2 4,4 4,4

Ţieminiai rugiai 2,4 2,4 2,5 2,7 2,7

Ţieminiai kvietrugiai 3,0 3,0 3,1 3,3 3,3

Ţieminiai mieţiai 3,2 3,2 3,3 3,3 3,3

Ţieminis rapsas 2,5 2,5 2,5 2,5 2,5

Vasarinis rapsas 1,3 1,3 1,3 1,3 1,3

Vasariniai mieţiai 2,5 2,5 2,5 2,5 2,5

Vasariniai kviečiai 2,8 2,8 2,8 2,8 2,8

Vasariniai kvietrugiai

2,1 2,1 2,1 2,1 2,1

Aviţos 1,7 1,7 1,7 1,7 1,7

17

Pluoštinių linų pluoštas

0,5 0,5 0,5 0,5 0,5

Sėmeninių linų sėmenys

1,2 1,2 1,2 1,2 1,2

Kukurūzai (silosui) 24 24 24 28 28

Kukurūzai (grūdams)

3,0 3,0 3,0 3,5 3,5

Grikiai 1,0 1,0 1,0 1,0 1,0

Ţirniai 1,5 1,5 1,5 1,5 1,5

Pupos 1,4 1,4 1,4 1,4 1,4

Cukriniai runkeliai 40 40 40 40 40

Bulvės 12 12 12 13 15

Daugiametės ţolės (šienas)

2,3 2,3 2,3 2,4 2,5

Augalas

Prognozuotas derlingumas (t/ha), vidutiniškai Lietuvoje 2009 m.

Birţelio 15 d. Birţelio 30 d. Liepos 20 d. Rugpjūčio 20 d. Rugsėjo 20 d.

Ţieminiai kviečiai 4,2 4,3 4,2 4,2 4,2

Ţieminiai rugiai 2,5 2,6 2,6 2,6 2,6

Ţieminiai kvietrugiai 3,1 3,2 3,2 3,2 3,2

Ţieminiai mieţiai 3,8 3,8 3,6 3,6 3,6

Ţieminis rapsas 2,5 2,6 2,6 2,6 2,6

Vasarinis rapsas 1,5 1,6 1,8 1,8 1,8

Vasariniai mieţiai 3,0 3,2 3,1 3,1 3,1

Vasariniai kviečiai 3,0 3,3 3,2 3,2 3,2

Vasariniai kvietrugiai

2,3 2,5 2,5 2,5 2,5

Aviţos 2,2 2,5 2,5 2,5 2,5

Pluoštinių linų pluoštas

0,5 0,5 0,5 0,5 0,5

Sėmeninių linų sėmenys

1,2 1,2 1,2 1,2 1,5

Kukurūzai (silosui) 28 28 30 30 30

Kukurūzai (grūdams)

4,0 4,0 4,0 4,0 4,0

Grikiai 1,0 1,0 1,0 1,0 1,0

Ţirniai 2,0 2,4 2,4 2,4 2,4

Pupos 1,4 1,4 1,4 1,4 1,4

Cukriniai runkeliai 40 42 42 42 42

Bulvės 16 16 16 13 13

Daugiametės ţolės (šienas)

2,7 2,7 2,8 2,8 2,8

Išvados

1. Lietuva yra pereinamojoje klimato zonoje tarp jūrinio ir kontinentinio. Terminis bei drėgmės reţimai, kurie yra pagrindiniai veiksniai formuojantys ţemės ūkio augalų derlių, yra labai nepastovūs tiek atskirais metais, tiek ir metų eigoje. Dėl šių prieţasčių Lietuvai būdinga didelė derlingumo variacija.

18

2. Didelė derlingumo variacija yra ne tik tarp atskirų šalies agroklimatinių zonų, bet ypač tarp tos pačios zonos atskirų ūkių. Ţemas potencinių ţemės ūkio augalų derlingumo galimybių išnaudojimas yra smulkiuose ūkiuose, kuriems būdingas nepakankamas apsirūpinimas ţemės dirbimo, pasėlių prieţiūros bei derliaus nuėmimo technika ir kitais ištekliais. 3. Vienas iš svarbiausių derlingumą limituojančių veiksnių tampa vanduo. Dirvoţemio drėgmę tausojančių ţemės dirbimo technologijų taikymas praktikoje bus vienas iš svarbiausių agrotechninių priemonių tausojant dirvoje drėgmę. 4. 2008 m. buvo sąlyginai palankūs ţemės ūkio augalų augimui. Prognozuota, kad ţieminių javų grūdų bei cukrinių runkelių šaknų derlingumai bus vieni iš didţiausių per paskutinį 8 metų laikotarpį. 5. 2009 m. buvo drėgnesni nei 2008 m., tačiau, dėl blogesnio ţiemkenčių perţiemojimo, silpnesnio jų krūmijimosi pavasarį bei maţesnio jų patręšimo (pabrangus trąšoms) ţieminių javų grūdų derlingumas prognozuotas apie 0,5 t/ha maţesnis nei 2008 m. 6. Atkurtų Lietuvos agrometeorologinių stočių duomenis (ypač drėgmės dirvoţemyje stebėjimus) tikslinga būtų panaudoti prognozuojant ţemės ūkio augalų derlingumą Lietuvoje. Tam dar reikėtų įsigyti specialią kompiuterinę programinę įranga, kuri leistų pradėti diegti dinaminius derliaus prognozavimo metodus, suderintus su naudojamais kitose ES šalyse.

Taikomieji mokslinio tyrimo rezultatai 2008 m. Skaitytas pranešimas tema „Perspektyvios, dirvoţemio drėgmę tausojančios ţemės dirbimo

technologijos ir ţemės ūkio augalų derlingumo prognozė Lietuvoje“ Lietuvos ţemdirbystės institute vykusioje mokslinėje-gamybinėje konferencijoje „Augalininkystės technologijos kintant klimatui“ (2008-06-03).

Paskelbti trys straipsniai periodinėje spaudoje: V. Feiza, S. Lazauskas, J. Šlepetys, I. Gaurilčikienė. Kokie mūsų laukų pasėliai, kokia

derliaus prognozė. "Ūkininko patarėjas", 2008 m. liepos 3 d., Nr. 74 (2274), p 6-7. V. Feiza, S. Lazauskas, I. Gaurilčikienė. Kaip atrodo pasėliai, kokia derliaus prognozė.

"Ūkininko patarėjas", 2008 m. liepos 24 d., Nr. 83 (2283), p 7. V. Feiza, S. Lazauskas, I. Gaurilčikienė, J. Šlepetys. Pasėliai ir būsimo derliaus prognozė.

"Ūkininko patarėjas", 2008 m. rugpjūčio 21 d., Nr. 95 (2295), p 10. 2009 m. Skaitytas pranešimas tema „Ţemės dirbimo aktualijos ir ţemės ūkio augalų derlingumo

prognozė Lietuvoje“ Lietuvos ţemdirbystės institute vykusioje mokslinėje-gamybinėje konferencijoje „Augalininkystės mokslo naujovės ir technologijų plėtra“ (2009-07-09).

Paskelbti keturi straipsniai periodinėje spaudoje: V. Feiza, A. Auškalnis, J. Šlepetys, I. Gaurilčikienė. Pasėliai: kaip atrodo ir kokį derlių ţada.

"Ūkininko patarėjas", 2009 m. birţelio 20 d., Nr. 73 (2422), p 12-13. V. Feiza, S. Lazauskas, J. Šlepetys, I. Gaurilčikienė. Jei ne pavasario sausros, birţelio liūtys

negąsdintų. "Ūkininko patarėjas", 2009 m. liepos 4 d., Nr. 79 (2428), p.11. V. Feiza, S. Lazauskas, J. Šlepetys, I. Gaurilčikienė. Pasėlių būklė ir derlingumo prognozė.

"Ūkininko patarėjas", 2009 m. liepos 23 d., Nr. 87(2436), p.7. V. Feiza, S. Lazauskas, J. Šlepetys, I. Gaurilčikienė. Geras oras - geras derlius. "Ūkininko

patarėjas", 2009 m. rugpjūčio 27 d., Nr. 101 (2450), p.7.

TRUMPŲ SĖJOMAINOS ROTACIJŲ PRODUKTYVUMO STABILUMO, TAIKANT TRADICINĮ IR MINIMALŲ ŢEMĖS DIRBIMĄ, TYRIMAS

Lietuvos ţemdirbystės institutes Vadovas – Irena Deveikytė, tel. tel. (8~347) 37275, el. p.: [email protected]

Tyrimo tikslas Ištirti ir pagrįsti trumpų sėjomainos rotacijų ir galimo ţieminių kviečių atsėliavimo galimybes,

nebloginant dirvoţemio savybių, nepadidinant pasėlių piktţolėtumo, uţtikrinant aukštą ţemės ūkio augalų derlingumą, kuomet visa šalutinė produkcija įterpiama ţaliajai trąšai.


19

Gauti rezultatai Agrocheminiai rodikliai. Ţieminių kviečių pasėlio dirvoţemyje, taikant minimalų ţemės

dirbimą 0-10 cm sluoksnyje iš rudens buvo sukauptos didesnės mineralinio azoto atsargos, nei tradiciškai dirbant. Maţiausias azoto kiekis susikaupė ţieminių kviečių monopasėlio dirvoţemyje.

Fizikinės savybės. Vidutiniais dvejų metų duomenimis, ţieminių kviečių pasėliuose augintuose trilaukėje bei dvilaukėje sėjomainose ar atsėliuojant pastebimos dirvoţemio tankio abiejuose gyliuose (0-10 ir 10-20 cm) sumaţėjimo bei drėgmės atsargų padidėjimo tendencijos. Minimalaus ţemės dirbimo fone maţiausiu dirvoţemio tankiu 0-10 cm gylyje išsiskyrė vasarinių rapsų pasėlis, tačiau 10-20 cm gylyje dirvoţemio tankis buvo didţiausias. Analogiškai rapsų pasėlyje kito poringumas – viršutiniame sluoksnyje išliko pats didţiausias, o gilesniame – pats maţiausias.

Dirvoţemio struktūra. Po sėjos bei derliaus nuėmimo dirvoţemio patvarių agregatų > 1 mm didesni kiekiai nustatyti minimaliai dirbamuose laukuose. Tarp atskirų augalų po sėjos išsiskiria ţieminiai kviečiai, kuriuose pastebimos dirvoţemio agregatų pagausėjimo tendencijos, nepriklausomai nuo pasirinkto ţemės dirbimo būdo. Po derliaus nuėmimo didesni patvarių agregatų tiek >1 mm, tiek >0,25 mm kiekiai nustatyti po vasarinio rapso.

Piktţolėtumo pokyčiai. Priešsėlio bei ţemės dirbimo būdo parinkimas turėjo lemiamos reikšmės pasėlių piktţolėtumui. Ţieminių kviečių monopasėlyje nepriklausomai nuo ţemės dirbimo būdo parinkimo piktţolių skaičius vienerių metų laikotarpyje ţenkliai padidėjo. Minimalaus ţemės dirbimo fone visose sėjomainose nustatytas aukštesnis piktţolėtumo lygis. Vasariniai rapsai buvo vieni piktţolėčiausių pasėlių, kur ariant ar atsisakius arimo piktţolėtumas sudarė atitinkamai vidutiniškai 50,3 ir 48,9 vnt. m-2.

Pedofaunos pokyčiai. Sliekų paplitimas priklausė nuo ţemės dirbimo būdo bei sėjomainoje auginamų augalų parinkimo. Taikant minimalų ţemės dirbimą sliekų skaičius ir masė padidėjo, palyginus su tradiciniu ţemės dirbimu. Ţieminius kviečius auginant tame pačiame lauke po dvejų, vienerių metų bei atsėliuojant, sliekų skaičius nepriklausomai nuo ţemės dirbimo būdo parinkimo nuosekliai maţėjo.

Ţemės ūkio augalų derlingumas. Augalų derlingumas priklausė nuo sėjomaininių augalų auginimo tame pačiame lauke trukmės. Ţieminius kviečius auginant tame pačiame lauke po vienerių, dvejų metų ar atsėliuojant nepriklausomai nuo ţemės dirbimo būdo parinkimo, derlingumas nuosekliai maţėjo, atitinkamai 7,49, 6,83 iki 6,5 t ha-1. Tarp atskirų sėjomainų derlingumas taip pat nedaug tesiskyrė, išskyrus ţieminių kviečių atsėliavimą taikant tradicinį ţemės dirbimą, kuomet derlingumas sumaţėjo 1 t ha-1, palyginus su likusiomis sėjomainomis.

7,0 6,55,8

6,8 6,6 6,4

0,0

2,0

4,0

6,0

8,0

Trilaukė Dvilaukė Monopasėlis

t ha

-1

Arta Nearta

1,8

4,5

1,61,6

4,1

1,4

0,0

2,0

4,0

6,0

Vasariniai

rapsai

Mieţiai Vasariniai

rapsai

Trilaukė Dvilaukė

t ha

-1

Arta Nearta

a b

Pav. Ţieminių kviečių (a), vasarinių rapsų ir mieţių (b) derlingumas atskirose sėjomainose taikant skirtingą ţemės dirbimą, Dotnuva, 2008-2009 m.

Ekonominis efektyvumas. Ekonominė nauda ne tiek priklausė nuo pasirinkto dirvos dirbimo būdo, kiek nuo parinktų sėjomainų sudėties. Auginant ţieminius kviečius, nepriklausomai nuo to ar dirvos artos, ar ne, gauta 1099 Lt ha-1 pelno. Auginant vasarinius rapsus vidutiniškai patirta 191,9 Lt iš hektaro nuostolių. Artose dirvose minėti nuostoliai 180,3 Lt ha-1 gauti maţesni. Tačiau prikuliant artose dirvose 1,8, o neartose 1,85 t ha-1 rapsų sėklų nuostoliai išnyktų, o kiekvienas kilogramas viršijantis minėtą derlingumą duotų pelną. Auginant vasarinius mieţius artuose laukuose pavyksta

20

išvengti nuostolių, tačiau tenka pasitenkinti vos 2,4 Lt ha-1 grynuoju pelnu, o atsisakant arimo patirti nuostoliai sudarė 117 Lt ha-1.

Lentelė. Ekonominis trumpų sėjomainų palyginimas, Dotnuva, 2008-2009 m.

Sėjomaina

Augalas

Tradicinis dirbimas Minimalus dirbimas

Grynasis pelnas, Lt

Gamybos efektyvumas

Grynasis pelnas, Lt

Gamybos efektyvumas

Trilaukė Vasariniai rapsai 12,6 1,01 -167,6 0,92 Vasariniai mieţiai 2,4 1,0 -117,0 0,94 Ţieminiai kviečiai 1300,4 1,64 1254,0 1,63

Dvilaukė Vasariniai rapsai -216,2 0,89 -396,5 0,80 Ţieminiai kviečiai 1062,9 1,52 1183,0 1,61

Monopasėlis Ţieminiai kviečiai 730,4 1,36 1064,0 1,54

Išvados 1. Naudojant tradicinį ţemės dirbimą, abiejuose (0-10 ir 10-20 cm) dirvoţemio sluoksniuose pastebimas mineralinio azoto pagausėjimas, tiek iš rudens, tiek išlikęs neišsiplovęs pavasarį. 2. Didesnis tankis bei maţesnės drėgmės atsargos 0-10 cm sluoksnyje susikaupė sėjomainose, kuriose taikytas tradicinis ţemės dirbimas, o 10-20 cm sluoksnyje – minimalus. Po sėjos bei derliaus nuėmimo maţesniu dirvoţemio tankiu bei didesnėmis dirvoţemyje sukauptomis drėgmės atsargomis abiejose ţemės dirbimo sistemose išsiskyrė ţieminių kviečių pasėliai. 3. Dirvoţemio poringumo kitimas daugiau priklausė nuo atskirų metų įtakos, tačiau taikant minimalų ţemės dirbimą 10-20 cm sluoksnyje nustatytos bendrojo ir aeracinio poringumo sumaţėjimo tendencijos. 4. Dirvoţemio kietumas ir oro pralaidumas bei dirvoţemio patvarių agregatų > 1 mm kiekiai santykinai didėjo minimaliai dirbant ţemę. 5. Ţemės dirbimo minimalizavimas ir atsėliavimas didino pasėlių piktţolėtumą. Absoliučiai didţiausiu piktţolėtumo lygiu, nepriklausomai nuo ţemės dirbimo būdo parinkimo, išsiskyrė, vasariniai rapsai. Rapsai, kaip priešsėlis neparankūs, vasariniams mieţiams, pastarieji – ţieminiams kviečiams. 6. Ţemės dirbimo minimalizavimas didino sliekų skaičių ir masę. Daugiausiai jų rasta vasarinių rapsų pasėlyje. 7. Trilaukėje sėjomainoje nepriklausomai nuo ţemės dirbimo būdo parinkimo nustatytas didţiausias produktyvių stiebų skaičius, o taikant tradicinį ţemės dirbimą ir 1000 grūdų masė. 8. Sėjomaininių augalų derlingumas nepriklausė nuo ţemės dirbimo būdo parinkimo. Trumpinant ţieminių kviečių ir vasarinių rapsų sugrįţimo trukmę, derlingumas maţėjo. 9. Gamybos efektyvumas trilaukėje sėjomainoje artose dirvose pasiektas 4,6 % didesnis, negu neariant – 1 išlaidų litas davė 0,22 Lt grynojo pelno. Dvilaukėje sėjomainoje gamybos efektyvumas tiek ariant, tiek atsisakant arimo išliko vienodas, gauta po 0,20 Lt grynojo pelno. Ţieminius kviečius auginant monopasėlyje neartose dirvose 1 išlaidų litas davė 0,18 Lt grynojo pelno daugiau, negu taikant arimą.

Rekomendacija Vidurio Lietuvos regione sukultūrintose, lengvo priemolio dirvose taikant įprastinį ţemės dirbimą (skutimą 8-10 cm gyliu bei gilų arimą 20-22 cm.) rentabiliausia trilaukė sėjomaina: vasariniai rapsai - vasariniai mieţiai - ţieminiai kviečiai. Tačiau siekiant laiko sąnaudų bei energetinių resursų maţinimo, rekomenduojamos trilaukė: vasariniai rapsai - vasariniai mieţiai - ţieminiai kviečiai bei dvilaukė – ţieminiai kviečiai – vasariniai rapsai sėjomainos kuomet taikomas supaprastintas ţemės dirbimas: skutimas, suţėlus piktţolėms, purškimas visuotinio veikimo (glifosatų) grupės herbicidu ir prieš sėją skutimas 6-8 cm gyliu.

21

PLUOŠTINIŲ DILGĖLIŲ AUGINIMO BEI VEGETATYVINIO DAUGINIMO TYRIMAI

Lietuvos ţemdirbystės instituto Upytės bandymų stotis Vadovas – Audrius Zalatoris, tel. (8~45) 555698, el. p.: [email protected]

Tyrimo tikslas Ištirti dilgėlių auginimo ir vegetatyvinio dauginimo Lietuvoje technologines galimybes ir

paruošti technologinę rekomendaciją pluoštinėms dilgėlėms auginti Lietuvoje.

Gauti rezultatai Dilgėlių pasaulyje sutinkama apie 90 rūšių ir porūšių. Lietuvoje auga 3 jų rūšys – didţioji

dilgėlė (Urtica dioica L.), gailioji dilgėlė (Urtica urens L.) ir, rečiau pasitaikanti, kanapinė dilgėlė (Urtica cannabina L.). Pastaruoju metu pasaulyje kilęs susidomėjimas didţiosios dilgėlės (Urtica dioica L.), kaip alternatyvaus pluoštinio augalo, tyrimu ir auginimu. Dilgėlių pluoštas, išgaunamas iš stiebų, yra panašaus stiprumo kaip linų pluoštas. Jis naudojamas špagato ir rūbų gamybai. Taip pat iš dilgėlių galima padaryti geros kokybės popierių. Auginamos pluoštinės dilgėlės yra pagerinta laukinių dilgėlių forma – pluošto išeiga nuo 5 % laukinėse dilgėlėse buvo padidinta iki 17 % dabartinių auginamų pluoštinių dilgėlių stiebuose (skaičiuojant nuo sausos masės).

Pluoštinių dilgėlių bandymai Upytėje pradėti įrenginėti 2008 m. pavasarį, o 2009 m. tęstas skirtingo tankumo pasėlio įrengimas, stebėta, kaip perţiemojo dilgėlių pasėlis, kaip dilgėlės augo ir vystėsi vegetacijos metu.

Siekiant ištirti dilgėlių vegetatyvinio padauginimo galimybę Lietuvoje, atlikti auginių įsišaknijimo stebėjimai sodinant stiebo segmentus tiesiog į dirvą. Sodinat šaknijimui dilgėles liepos mėn. pradţioje, prigijo apie 52 % stiebo segmentų bei 73 % viršūnėlių. Sodinat dilgėles rugpjūčio mėn. viduryje, prigijo apie 63 % stiebo segmentų bei 86 % viršūnėlių (1 pav.). Tyrimai parodė, jog įšaknyti dilgėlių auginius tiesiog dirvoje įmanoma, bet tenka paţymėti, jog skirtingose sodinimo vietose prigijimo procentas nebuvo vienodas.

51,79

73,49

63,40

86,21

0

10

20

30

40

50

60

70

80

90

100

Stiebo segmentų Viršūnėlių Stiebo segmentų Viršūnėlių

pasodinta 2008-07-02 pasodinta 2008-08-12

Prigijimo %

1 pav. Dilgėlių auginių prigijimas, sodinant juos liepos ir rugpjūčio mėnesį, Upytė, 2008 m.

22

2008 m. pirmamečio dilgėlių pasėlio (sodinto 60 x 60 cm) vidutinis vieno augalo ţaliosios masės svoris buvo apie 1 kg, tad iš hektaro galima gauti 22,6 t ţalios masės. Paskaičiuota, kad absoliučiai sausos masės (stiebų, lapų, ţiedynų su sėklomis) iš hektaro būtų gauta virš 10 tonų. Dilgėlių produktyvumas po metų padidėjo. 2009 m. pirmamečių dilgėlių vieno augalo ţalia masė jau siekė 1,26-1,37 kg, o sodintų dilgėlių – net 2 kg, tuo tarpu antramečių dilgėlių – vienas augalas uţaugino 1,7 kg ţalios masės. Taip iš hektaro susidarė apie 38 t ţalios masės iš antramečių dilgėlių bei 20-30 t iš pirmamečių dilgėlių. Paskaičiuota, kad absoliučiai sausos masės (stiebų, lapų, ţiedynų su sėklomis) iš hektaro būtų gauta virš 10 tonų (7,9-14,7 t ha-1).

Dilgėlių stiebų biometriniai rodikliai pateikiami 1 lentelėje. Vieno augalo stiebų skaičius apskaitos laukeliuose buvo labai įvairus – nuo 12 iki 68 vnt.

1 lentelė. Antramečių dilgėlių pasėlio (AM) (sodinto 60 x 60 cm), pirmamečių dilgėlių pasėlio, šaknyto 2008 m. liepos mėn. (PM 07) (sodinto 60 x 60 cm), pirmamečių dilgėlių pasėlio, šaknyto 2008 m. rugpjūčio mėn. (PM 08) (sodinto 60 cm x 1 m) ir pirmamečių dilgėlių pasėlio, sodinto iš 2008 m. šaknytų dilgėlių daigų (PM S) (sodinto 60 cm x 1 m) biometriniai rodikliai, Upytė, 2009 m.

Biometrinis rodiklis AM PM 07 PM 08 PM S

Vid. vieno augalo stiebų skaičius, vnt. augale

42,9 25,4 32,9 29,8

Vid. stiebų skaičius, vnt. 4 m-2 386,3 228,7 197,3 179,0

Stiebo vid. ilgis, m 1,81 1,83 1,82 1,82

Vid. vieno augalo ţaliosios masės svoris, kg

1,70 1,26 1,37 2,01

Vid. augalų ţaliosios masės svoris viename hektare, kg ha-1

38 163 28 337 20 577 30 113

Vid. vieno augalo absoliučiai sausos masės svoris, kg

0,65 0,49 0,53 0,77

Vid. augalų absoliučiai sausos masės svoris viename hektare, kg ha-1

14 716 10 927 7 934 11 612

Išvados 1. Lauko sąlygomis 2008 m. pavyko įšaknyti apie 52-86 % dilgėlių auginių. Sodinat dilgėles liepos mėn. pradţioje, prigijo apie 52 % stiebo segmentų bei 73 % viršūnėlių, sodinat dilgėles rugpjūčio mėn. viduryje, prigijo apie 63 % stiebo segmentų bei 86 % viršūnėlių. 2. Nors vėlesnio (rugpjūčio mėn.) šaknijimo auginių prigijimo procentas buvo didesnis, tačiau šie augalai iki vegetacijos pabaigos 2008 m. (beje, ir sekančiais 2009 m.) buvo skurdesni, ţemesni, maţiau išsišakoję nei ankstesnio (liepos mėn.) padauginimo. 3. Pirmaisiais metais būtina rūpintis dilgėlių tarpueilių prieţiūra (naikinti piktţoles). 4. Pirmamečių dilgėlių stiebai 2008 m. uţaugo vidutiniškai apie 1,55 m aukščio, kere buvo vidutiniškai 43 stiebai. Vieno augalo ţaliosios masės (stiebai, lapai, ţiedynai su sėklomis) svoris buvo apie 1 kg (tai būtų apie 22,6 t ha-1), absoliučiai sausosios masės – 0,48 kg (tai būtų apie 10,8 t ha-1). 2009 m. šių (dabar jau antramečių) dilgėlių produktyvumas buvo didesnis – vid. augalų aukštis 1,81 m, vieno augalo ţaliosios masės svoris 1,7 kg (arba apie 38,2 t ha-1), absoliučiai sausosios masės – 0,65 kg (apie 14,7 t ha-1). 5. 2009 m. pirmametės dilgėlės, augintos 0,6 m tarpueiliais, uţaugo vid. 1,68 m aukščio, uţaugino 28,3 t ha-1 ţalios biomasės, arba 10,9 t ha-1 absoliučiai sausos masės. Pirmametės dilgėlės, augintos 1 m tarpueiliais, 2009 m. uţaugo vid. 1,67 m aukščio, išaugino 20,5-30,1 t ha-1 ţalios masės, arba 7,9-11,6 t ha-1 absoliučiai sausos masės. 6. Neatsiklojėję dilgėlių stiebai neišsimindavo, pluoštas buvo sulipęs arba atsiskirdavo tik luobas. Dilgėlių stiebai atsiklojėjo maţdaug per 7 savaites, pluošto (nevalyto) išeiga buvo apie 18 %. 7. Stiebai geriau klojėjosi dilgėlienoje, kiek prasčiau – ant pievos. 8. Dilgėlių stiebai (viršus, vidurys ir apačia) klojėjosi nevienodai, apatinė stiebo dalis mynėsi sunkiausiai, pluoštas (luobas) atsiskyrė kur kas sunkiau nei stiebo viduryje ar viršūnėje. Mynimo metu kiekvieno dilgėlės stiebo viršūnė (apie 10-20 cm), nepriklausomai nuo jo storio ir ilgio, nulūţdavo ir subyrėdavo.

23

9. Pirmamečių (2008 m.) ir antramečių (2009 m.) dilgėlių, klojėtų dilgėlienoje, pluošto išeiga nesiskyrė. 10. Lyginant antramečių ir pirmamečių dilgėlių, augintų 60 cm tarpueiliais, pluošto derlių, matome, jog derlingesnės buvo antrametės dilgėlės. 11. Lyginant skirtingo pasėlio tankumo derlingumą – pirmamečių dilgėlių, augintų 60 cm tarpueiliais, ir pirmamečių dilgėlių, augintų 100 cm tarpueiliais, pluošto išeigą ir derlių, nustatyta, jog tankesniame pasėlyje pluošto išeiga ir derlius buvo kiek didesni (nes buvo skirtingas ir stiebų skaičius). Tačiau antraisiais metais ir retesniame pasėlyje stiebų skaičius gali padidėti, dėl to ir pluošto išeigos, ir derliaus rezultatai gali būti didesni. Tad iš 2009 m. duomenų dar tiksliai negalime atsakyti, kokio tankumo dilgėlių pasėlis yra produktyvesnis – tam reikalingi tolesni tyrimai. 12. Rugpjūčio viduryje nupjovus dilgėles, meteorologinės sąlygos dilgėlių klojėjimuisi buvo palankesnės, nei jas nupjovus rugsėjo pradţioje, tačiau klojėjamas dilgėles peraugo dilgėlių ūgliai (dilgėlienoje) bei ţolės (pievoje), tad atsiklojėjusius stiebus buvo sunkiau surinkti.

Rekomendacijos 1. Pluoštinių dilgėlių auginimui parenkamos nerūgščios, saulėtos, organinių medţiagų bei azoto ir fosforo turtingos priemolio ar priesmėlio drėgnos dirvos. 2. Priešsėliai turėtų būti gerai išpurenantys dirvą, rekomenduotini būtų bulvės, cukriniai runkeliai, pašariniai runkeliai. Prieš sodinant dilgėles į lauką, rudenį būtų gerai jį patręšti mėšlu. Dirvą paruošti panašiai kaip darţovėms ar prieskoniniams augalams (sunaikintos piktţolės, purus paviršius). 3. Pluoštinių dilgėlių nerekomenduojama dauginti sėkla, nes reikiamos augalo savybės gali būti gaunamos tik vegetatyviškai padauginus pluoštingų veislių klonus (sodinant jų daigus). Jei pluoštinės dilgėlės šaknijamos šiltnamio sąlygomis (pastovai auginant ir dauginat augalus šiltnamyje), priklausomai nuo meteorologinių sąlygų (dilgėlės bijo šalčio), gali būti sodinamos į lauką geguţės mėnesį. Jei dilgėlės šaknijamos lauke vasarą (o tai Lietuvos sąlygomis įmanoma), jas į lauką reikėtų persodinti kitų metų pavasarį prasidėjus vegetacijai, bet ne vėliau kaip kitų metų liepos viduryje-pabaigoje, kad pasodinti daigai sustiprėtų iki rudens. 4. Augalai su šaknimis sodinami priklausomai nuo pasirinkto auginimo metodo, 50 x 50 cm arba 40-50-60 (eilėje) x 60-70-75-100 (tarp eilių) cm atstumu vienas nuo kito. Tai gali būti atliekama naudojant specialų įrenginį, skirtą sodinukų sodinimui (pritaikytą kopūstų daigų sodinamąją). 5. Pirmaisiais ir antraisiais auginimo metais retai pasodintos dilgėlės yra trumpinamos (paliekant 10-15 cm aukščio stiebus), norint paskatinti dilgėlių krūmo išsikerojimą bei šakninių ūglių leidimą. Jei dilgėlės į lauką pasodintos pavasarį, pirmais auginimo metais jos gali būti trumpinamos tris (priklausomai nuo augimo intensyvumo) kartus (pjauti smulkinant ir išskleidţiant čioperiu), paskutinis pjovimas turėtų būti ne vėliau, kaip rugsėjo viduryje. Jei dilgėlės į lauką sodinamos vasarą, jos trumpinamos antraisiais auginimo metais (pavyzdţiui, geguţės mėn. viduryje, birţelio mėn. viduryje ir rugpjūčio mėn. viduryje). Galima imti ir antramečių dilgėlių derlių, tokiu atveju jas nupjauti rugpjūčio mėn. 6. Dilgėlėms reikia daug azoto, tad jas reikėtų tręšti pavasarį arba po derliaus nuėmimo, tačiau tręšimo poreikį ir normas dar reikėtų detaliau ištirti. 7. Cheminės kovos su piktţolėmis priemonės augančių dilgėlių pasėlyje netaikomos. Pirmais metais po pasodinimo ypač būtina priţiūrėti tarpueilius. Tankus dilgėlių sodinimas (50x50 cm) į gerai išpurentą dirvą leidţia dilgėlėms greitai uţgoţti piktţoles. Retas dilgėlių sodinimas (100-150 cm atstumu) leidţia mechaniškai purenti tarpueilius taip naikinant piktţoles. Tarpueilių purenimas pavasarį rekomenduotinas ir antramečių dilgėlių pasėlyje. Vėliau taip pat reikia kovoti su piktţolėmis (kol dilgėlių atţalos padengia dirvos paviršių (tai būna trečiaisiais auginimo metais)). Pirmųjų auginimo metų gale (rugpjūčio mėn.) galima tarpueilius uţsėti įsėliu, tačiau įsėlio įvairovę, naudą dar reikėtų patyrinėti. 8. Cheminės priemonės nuo kenkėjų dilgėlių pasėlyje netaikomos. Galima rasti dilgėlinukų (Aglais urticae) vikšrų, kurie nuvalgo dilgėlių lapus, smulkių kt. kenkėjų paţeidimų. Dilgėlinukų padaryta ţala gali būti didelė pirmų metų augimo dilgėlėms, bet jos atsistato labai greitai. Ligos dilgėlių pasėlyje kol kas neišplitę, tad su jomis kovoti nereikia. 9. Dilgėlės sėkmingai gali augti toje pačioje vietoje neribotą laiką, tačiau tam dar reikėtų atlikti ilgalaikius dilgėlių pasėlio produktyvumo tyrimus. Pirmų auginimo metų dilgėlės nepasiekia reikalingo pasėlio tankumo bei pluoštingumo. Antrų auginimo metų dilgėlių derlius gali būti nuimamas liepos-rugpjūčio mėnesiais. Rugpjūčio mėnesį, kai ţemesnioji stiebo dalis paruduoja, dilgėlės nupjaunamos peiline šienapjove į pradalges. Dilgėlių stiebai klojėjami (tai palengvina

24

pluošto išgavimą) dilgėlienoje. Dilgėlių stiebų klojėjimo parametrai dar nėra pakankamai ištirti. Išdţiovinti iki 20 % drėgnumo atklojėti stiebai supresuojami į ritinius ar ryšulius.

MOLEKULINĖS BIOLOGIJOS METODO KARANTININIŲ CISTINIŲ NEMATODŲ GLOBODERA ROSTOCHIENSIS IR GLOBODERA PALLIDA PATOTIPAMS NUSTATYTI

SUKŪRIMAS

Vilniaus universiteto Ekologijos institutas

Vadovas – Povilas Ivinskis, tel. (85)-2729280, el.p.: [email protected]

Tyrimo tikslas Įvertinti Globodera rostochiensis porūšių identifikacijos galimybes pagal DNR lokusų (su 18S,

5,8 S, 28S RNR genais, ITS1 ir ITS2 sekomis) nukleotidų sekų polimorfizmą. Eksperimentinio multilokusinio PGR reagentų rinkinio, skirto nematodų rūšių Globodera rostochiensis ir Globodera pallida identifikacijai, sukūrimas

Gauti rezultatai Vieni pavojingiausių bulvinių (Solanaceae) šeimos kenkėjai - cistas ant bulvių sudarantys

nematodai (Bulan, Marshall, 1997) – auksinis bulvinis nematodas (Globodera rostochiensis (Wollenweber, 1923) Behrens, 1975) ir blyškusis bulvinis nematodas (G. pallida (Stone, 1973) Behrens, 1975). Abi rūšys įrašytos į pasaulio, Europos ir Lietuvos karantininių organizmų sąrašą ([CD], 2000),

G. rostochiensis randamas visose Lietuvos kaimyninėse valstybėse, o G. pallida– Vokietijoje, Olandijoje, Švedijoje (Smith et al., 1997b). Iki šiol Lietuvoje nustatytas tik G. rostochiensis, pirmą kartą Lietuvoje uţregistruotas 1948 metais (Киръянова, 1963; Mastauskis, 1955), o jo monitoringas atliekamas nuo 1987 metų. Importuojant augalinę produkciją į Lietuvą, gali patekti ir G. pallida (yra nustatytas G. pallida įveţimo atvejis su bulvių gumbais iš Vokietijos). Todėl svarbu nuolat stebėti karantininių nematodų geografinį plitimą regionuose, kontroliuoti jau esančių šalyje karantininių organizmų populiacijų dydį, o aptikus naują invazijos ţidinį kuo greičiau pradėti taikyti apsaugos priemones, neleidţiančias karantininiams organizmams plisti šalies teritorijoje.

Morfologiškai identifikuojant G. rostochiensis ir G. pallida susiduriama su morfologiniais panašumais ir morfometrinių matavimų persidengimais, todėl tikslesniam cistų identifikavimui taikomas polimerazės grandininės reakcijos (PGR) metodas, panaudojant rūšiai specifinius produktus. Skiriami G. rostochiensis ir G. pallida patologiniai tipai (patotipai), kurių identifikavimui naudojamos atsparios bulvių veislės (diferenciniai augalai). Išvedant naujas atsparias bulvių veisles, cistinių nematodų patotipai piktybėja - formuojasi nauji patotipai (Franco, Gonzalez, 1990), todėl svarbu nuolat vykdyti patotipų tyrimus, norint apsisaugoti nuo ţalingo jų poveikio.

Pasaulyje yra 8 Globodera rūšys. Šių rūšių identifikaciją palengvina iš tiriamų cistų išskirtos DNR PGR metodas

Genetiniam markiravimui ir jų analizei naudojami ribosomines RNR (rRNR) koduojančių genų RFIP (restrikcijos fragmentų ilgio polimorfizmai) arba RFIP sekų, lokalizuotų tarp genų, koduojančių 18S rDNR ir 5.8S rDNR (ITS1 rajonas, nuo angl. “internal transcribed spacer) arba tarp genų, koduojančių 5.8S rDNR ir 28S rDNA (ITS2 rajonas). Šie rajonai yra rūšiai specifiški, skiriasi ITS1 ir ITS2 rajonų ilgiai bei jų nukleotidų sekos. Sekų polimorfizmai organizmų genomų sekose atsiranda ir kaip taškinės mutacijos, sąlygotos įvairių aplinkos faktorių. Vidinių transkribuojamų speiserių ITS1 ir ITS2 (pavyzdţiu gali būti mielių genomai) sekos paprastai yra amplifikuojamos PGR reakcijos pagalba ir gautų produktų sekos analizuojamos įvairių restrikcijos endonukleazių (RE) pagalba.

M 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 K- M


25

Pav. Gl. rostochiensis ir Gl. pallida identifikacija su optimizuotu PGR Mėginiai: 1) Gl.rost.(050577-1); 2) Gl.pall.(050571-1); 3) Gl.pall.(050571-1); 4) Gl.rost. Ko3,3; 5) Gl.rost.Ko 3.1; 6) Gl.rost./ 4,4, Deutch; 7) Gl.rost.4,5, Deutch; 8) Gl.rost.Ro 5.3; Harmerz; 9) Gl.rost. Ro5.2; Harmerz; 10) Gl.pall.; 11) Gl.pall.; 12) Gl.rost. Ro1; Hannover; 13) Gl.rost.Obersteinbash Ro2; K- neigiama PGR kontrolė; Glodobera rostochiensis PGR produktai: 420 bp.Glodobera. pallida PGR produktai: 253 bp.; M - DNR fragmentų ilgio standartas GeneRulerTM 50 bp. #SM0371 (UAB Fermentas).

Globodera rostochiensis ir G. pallida identifikacija su optimizuotu PGR parodė, kad G.

rostochiensis cistos labiausiai paplitę lengvuose dirvoţemiuose - smėliuose ir priesmėliuose - Utenos, Klaipėdos, Marijampolės, Kauno, ir Vilniaus apskrityse. Šiaulių, Panevėţio, Alytaus, Tauragės ir Telšių apskrityse, kur vyrauja sunkesni dirvoţemiai – priemoliai ir moliai – cistų rasta maţiau. Šie nedideli plotai gali būti sodybiniai plotai, kur, anot Lazausko (Lazauskas, 1988), bulvėms augti nėra geriausios sąlygos.

Lentelė. G. rostochiensis ITS1-ITS2 rajono restrikcijos endonukleazių taikinių vietos Restrikcijo

s endo-

nukleazė

I patotipas II patotipas III patotipas IV patotipas V patotipas

Restriktazes

pritaikymas

BspMI 29 VP 29 29 29 N

HinfI 35 35 35 35 35 N

PleI 43 43 43 43 43 N

BanI 246 VP(246+462) 246+465 246+466 246+465 N

BsaHI 267 267 267 267 267 N

BsaJI 387 387 387 VP(387ir423) 387 N

BtgI 388 387 387 387 387 N

EaeI 390 390 390 390 390 N

BsmAI 394 394 394 394 394 N

BsmBI 394 394 394 394 394 N

AflIII 406 406 406 406 406 N

EcoO1091 414 414 414 414 414 N

Ppu MI 414 414 414 414 414 N

AvaII 414 414 414 414 414 N

StyD41 VP(422+665) VP(422+661) 422+665 VP(666) VP(422+665;arba0)

N

DdeI +718 VP VP VP VP N

HgaI VP(256+264) 256+264 256+264 256+264 256+264 N

PspGI VP(422+665) 422+661(672) 422+665 VP(666) VP(422+665) N

BstNI VP(424+667;arba0)

424+674 424+669 VP(668;arba0) VP(424+667;arba0)

N

Sau961 VP(175+414) VP(175+414) 175+414 175+414 175+414 N

BmgT1201

VP(176+415) VP(176+415) 175+415 175+415 175+415 N

ScrF1 VP(424+667) VP(424+666;arba0)

424+667 VP(668;arba0) VP(424+667;arba0)

N

FauI VP(467+927;arba0)

VP(95+467+927)

VP(467+927) VP(95;arba0) VP(95;467;arba0)

N

BfaI VP(526;arba0)

VP(522;arba0) 526 VP(527;arba0) VP(526;arba0) N

AlwI VP(548+564;arba0)

VP(544+560;arba0)

548+564 VP(549+565 arba0)

VP(548+564;arba0)

N

BssSI VP(551;arba0)


ClaI VP(559;arba0)


SfcI VP(598;arba0)


BstBI - VP(620;arba0) 624 VP(625;arba0) VP(624;arba0) N

FokI VP(638arba0 VP(634;arba0) 638 VP(639;arba0) VP(638;arba0) N

26

)

Tsp451 VP(647;arba0)


PspGI VP(422+665;tik665;arba0)

422+664;arba422+672

422+665 VP(666;arba0) VP(422+665;arba0)

N

EcoNI VP(670;arba0)


MfeI883 VP(883;arba0)

VP(883;arba0) VP(883;arba0)

VP(883;arba0) 883 N

VP – vidupatotipinis polimorfizmas N – restriktaze netaikytina patotipui atpaţinti

Išvados 1. Labiausiai tinkančių PGR sąlygų G. rostochiensis ir G. pallida rūšims identifikuoti paieška parodė, jog geriausiai DNR amplifikacija vyko su PITSr3, PITSp4, Forward pradmenimis. Gauti G. rostochiensis ir G. pallida PGR produktai aiškiai skyrėsi savo dydţiu, todėl šie pradmenys gali būti sėkmingai taikomi rūšims atskirti. PGR mišinyje naudojant Hot Start DNR polimerazę arba DNR polimerazių mišinį High Fidelity PCR Enzyme Mix ryškių DNR amplifikacijos skirtumų nepastebėta. 2. Skirtingų G. rostochiensis patotipų PGR produktai, gauti naudojant PITSr3, PITSp4 bei Forward pradmenis savo dydţiu nesiskyrė, tai rodo, kad šie pradmenys nėra tinkami patotipų atskyrimui. 3. Gautos G. rostochiensis patotipų ITS rajonų pirminės DNR sekų analizė parodė, jog tirta ne vienalytė DNR, o kelių DNR mišinys. Tai galima paaiškinti tuo, jog tirta DNR galėjo būti uţkrėsta mikroorganizmų DNR. 4. Panaudojant programą pDRAW32 paruoštos Globodera rostochiensis patotipų restrikcijos endonukleazių (RE) sekų taikinių schemos. Dalis RE taikinių yra bendri visiems tirtiems Globodera rostochiensis patotipams, dalis – unikalūs, būdingi konkrečiam DNR mėginiui. 5. RE sekų taikinių pozicijos yra patikimos tik labai siaurame nukleotidų sekų intervale, kuriuose nėra stebimi „N“ paţymėjimai, t.y., daţniausiai pirmoji ITS-1 rajono pusė ir dalis ITS-2 rajono. 6. Atlikti RAPD tyrimai su skirtingų patotipų G. rostochiensis mėginiais parodė, jog šis metodas, naudojamas kartu su pirminės DNR sekos nustatymu yra taikytinas ieškant genetinių ţymenų G. rostochiensis patotipams atskirti. 7. Nustatyti ţenklūs DNR sekos skirtumai 1300 bp fragmento viduje tarp G. rostochiensis Ro 1 – Ro 4 ir Ro 5 patotipų, galėtų pasitarnauti, kaip genetiniai ţymenys G. rostochiensis patotipui identifikuoti. 8. Atlikus morfologinę bulvinių cistinių nematodų Globodera rostochiensis ir G. pallida analizę Lietuvoje aptiktas tik G.rostochiensis, o G. pallida nerastas. 9. Maţuose laukų plotuose - iki 10 ha - G. rostochiensis yra paplitęs labiau, nei dideliuose nei 10 ha plotuose

AMARŲ STEBĖSENOS SISTEMOS SUKŪRIMAS IR SANITARINIŲ APSAUGINIŲ ZONŲ NUSTATYMAS BULVIŲ SĖKLININKYSTĖS ŪKIAMS

Lietuvos ţemdirbystės instituto Elmininkų bandymų stotis

Vadovas- Kęstutis Rainys, tel. (8-381)48560, el. p. elmininkai @lzi.lt Darbo tikslas Parengti amarų stebėsenos sistemą ir rekomendacijas diegiant ją šalies bulvininkystės

ūkiuose ir sanitarinių apsauginių zonų nustatymas bulvių sėklininkystės ūkiams. Rezultatas Visi bulvių virusai plinta per uţkrėstus gumbus. Bulvių virusų svarbiausi platintojai gamtoje

yra amarai (Aphidinea). Pasaulio vabzdţių faunoje jų priskaičiuojama apie 2500 rūšių. Lietuvoje bulvių pasėliuose daţniau aptinkami 8 rūšių amarai, nors jų čia galima rasti ir

daugiau. Dauginasi amarai labai sparčiai, per vegetacijos periodą, esant palankioms sąlygoms, gali išsivystyti net keliolika jų generacijų. Bulvėse gyvenantys amarai maitinasi čiulpdami augalų sultis, tačiau dėl nelabai didelio jų skaičiaus tiesiogiai daroma ţala nėra didelė. Ţymiai didesnę ţalą amarai padaro platindami virusines ligas. Dėl jų bulvininkystėje kasmet pasaulyje netenkama vidutiniškai 15-20% bulvių derliaus, ţymiai blogėja maistinė gumbų vertė, jų kokybiniai ir technologiniai rodikliai.

27

Virusai patenka į augalo sveikas ląsteles daţniausiai amarų maitinimosi metu. Mechaniškai persiduoda nepersistentiniai virusai, sukeliantys mozaikas. Biologiniu keliu pernešami persistentiniai virusai, sukeliantys tokią ligą kaip lapų susisukimas. (1 lentelė)

1 lentelė. Virusai bulvėse

Sukėlėjas Sisteminė priklausomybė

Platintojas Plitimo būdas

Potato virus A (PVA) Potyvirus Amarai Nepersistentiškai

Potato virus V (PVV) Potyvirus Amarai Nepersistentiškai

Potato virus Y (PVY) Potyvirus Amarai Nepersistentiškai

Potato virus X (PVX) Potexvirus Mechaniškai ir dirvo-ţemio grybų sporomis

Kontaktu

Potato leaf roll virus (PLRV) Polerovirus Amarai Persistentiškai

Potato virus M (PVM) Carlavirus Amarai Nepersistentiškai

Potato virus S (PVS) Carlavirus Amarai Nepersistentiškai, kontaktu

Potato mop-top virus (PMTV) Furovirus

Grybas Spongospora subterranea

Sporos

Tobacco ratile virus (TRV) Tobravirus Nematodai (necistiniai) -

Lapų susisukimo virusą (Potato leaf roll polerovirus - PLRV ) perneša, klasikiniu virusu

platintoju pasaulyje pripaţinta persikinių amarų (Myzus persicae) rūšis. Ši amarų rūšis platina daugiau kaip 60 įvairių augalų virusinių ligų. Lietuvoje persikiniai amarai gali pernešti iki 50-ties rūšių virusų. Bulvėse jie perneša 8 rūšių virusus. Kaip virusinių ligų pernešėjai amarai bulvių pasėliuose ţalingi visą vegetacijos laikotarpį.

Vien pagal tai, kaip atskiros rūšies amarai sugeba pernešti virusus, dar negalima spręsti, kuri amarų rūšis nulemia virusų išplitimą tam tikros teritorijos bulvių pasėliuose. Šiuo atţvilgiu ţymiai svarbesnis poţymis yra rūšies gausumas. Gausiai išplitusi rūšis, nors ir maţiau efektyvi pernešdama virusus, gali juos išplatinti ţymiai labiau, negu negausi, nors ir labai efektyviai perduodanti. Bulvių gumbuose daţniausiai būna ne pavieniai virusai, bet jų kompleksas.

Svarbiausia apsaugos nuo virusinių ligų priemonė yra sveika sėkla. Sėkliniams pasėliams dirvas reikia parinkti kuo toliau nuo kitų bulvių plotų, sudarant izoliacines zonas. Iš aukštų reprodukcijų sėklinių pasėlių 2-3 kartus reikia pašalinti ligotus augalus. Agrotechnikos ir cheminėmis priemonėmis reikia naikinti virusinių ligų pernešėjus, ypač amarus. (2 lentelė)

2 lentelė. Amarai bulvėse platinantys virusus

Amaro tipas

Virusas ir jo pernešimo būdas

Pernešimo efektyvumas % lyginant su persikiniu amaru

persis-tenti-niai

nepersistentiniai

Y A M S

Persikinis (Myzus persicae Sulz.) Šunobelinis (Aphis nasturti) Šaltekšninis (Aphis frangulae Kalt.) Didysis bulvinis (Macrosiphum euphorbiae Thom) Paprastasis bulvinis (Aulacorthum solini Kalt.) Taškuotasis šiltnamiais (Myzus ornatus Laing) Šlakuotasis šiltnamiais (Aulacorthum circumflexum Buckton) Arbūzinis (Aphis gossypii Glover) Runkeliais (Aphis fabae Scop.) Apininis (Phorodon humuli Schrk.) Šlamutinis (Brachycaudus helichrysi Kalt.) Svogūninis (Myzus ascalonicus Doncaster)

+ + + + + + + + + +

+ + + + + + +

+ + + + + + + +

+ + + + +

+ + +

100 100 100 100 100 - - - 87 100 100 -

28

Išvados

1. Amarų stebėsenos sistemos sukūrimui privaloma įgyvendinti sekančius reikalavimus bulvių sėklininkystės ūkiuose: 1.1. didinti sėklinių pasėlių plotus sėklininkystės ūkiuose; 1.2. organizuoti pasėlių nuolatinį monitoringą, ribojant amarų, kaip bulvių virusų pernešėjų ir jų ligų platintojų ţalą; 1.3. bulvių vegetacijos metu operatyviai nustatyti amarų migracijos srautus, nuosekliai tirti jų populiacijos kitimo dinamiką bulvėse, parinkti optimalias kovos priemones, jų taikymo ir bulvienojų šalinimo laiką: 1.4. amarų migracijai tirti reikėtų panaudoti turimas orą siurbiančias gaudykles, o bulvių sėklininkystės ūkiuose įvertinti amarų populiacijos kitimo dinamiką, geriausia naudoti geltonų lėkštelių metodą: 2. Sanitarinių apsauginių zonų sėklinių bulvių laukams parengimo sistemos reikalavimai: 2.1. patvirtinti regionus, kuriose bus galima auginti tik sertifikuotos sėklinės bulvės; 2.2. auginti ypač aukštų kategorijų sėklinės bulves karantininėmis sąlygomis, taikant padidinto saugumo priemones; 2.3. sėklinių bulvių pasėliai gali būti ne arčiau 2-2,3 km nuo vietų, kuriose gali telktis amarai, bendrų bulvių pasėlių, darţovių ir uogų, savaiminio dygimo bulvių ir jų šeimos piktţolių, kurie gali būti bendri augalai- šeimininkai kai kurioms amarų rūšims, besimaitinančioms bulvių sultimis. 2.4. Bulvių sėklininkystės ūkio, auginančio aukštų kategorijų sėklą sanitarinė apsauginė zona turėtų apimti seniūnijos teritoriją, o sėkliniai pasėliai nuo maistinių bulvių bei kitų bulvinių šeimos pasėlių, privalėtų būti ne arčiau kaip 100 m atstumu.

Rekomendacijos 1.Lietuvoje aukštų kategorijų bulvių sėklą geriausia dauginti šalies pajūrio regione, padidinto saugumo priemonėmis, ribojant amarų, kaip bulvių virusų pernešėjų , ţalą. 2.Bulvių pasėliuose plintančiųjų amarų migracijos aktyvumą, jų rūšinės sudėties įvairovei nustatyti, šalies vakarų, vidurio ir rytų regionuose reikalingos trys orą siurbiančiosios gaudyklės. Jose sugauti ir identifikuoti sparnuoti amarai leistų iš anksto prognozuoti jų plitimo tendencijas. 3.Sparnuotų amarų gausumui stebėti, jų populiacijos kitimo dinamikai bulvėse įvertinti, kiekviename bulvių sėklininkystės ūkio lauke turi būti statomi specialūs Miorikės (Mërike) indai, kuriais gaudomi amarai (geltonų lėkštelių metodas). 4.Nuo bulvių augimo tarpsnio (BBCH 10-13) gaudyklėmis sugauti amarai, patalpinti į indą su spiritiniu tirpalu, pristatomi į Valstybinės augalų apsaugos tarnybos (VAAT) laboratoriją. Čia jie identifikuojami, ir kiekvienos rūšies rastų amarų skaičius, padaugintas iš PVY indekso, sumuojamas. 5.Kiekvienos apskaitos balų sumai viršijus10 vienetų, VAAT rekomenduoja optimalias kovos priemones, o balų sumai viršijant 50 vienetų, sėklinių bulvių augintojas privalo pašalinti bulvienojus. 6.Bulvių sėklininkystės ūkio, auginančio aukštų kategorijų sėklą, sanitarinė apsauginė zona turėtų apimti seniūnijos teritoriją. Sėklinių bulvių pasėliai turi būti ne arčiau 2-2,3 km nuo vietų , kuriose gali telktis ţiemojantys ir pavasarį besidauginantys amarai. 7.Didėjant atstumui nuo infekcijos šaltinio, virusinės infekcijos pavojus maţėja geometrine progresija, todėl atstumas tarp sėklinių ir maistinių bulvių bei kitų bulvinių šeimos augalų pasėlių turi būti ne maţesnis kaip 100 m.

JAVŲ IR ANKŠTINIŲ GRŪDINIŲ AUGALŲ VEISLIŲ PAŠARAMS KŪRIMAS

Lietuvos ţemdirbystės institutas Vadovas – Vytautas Ruzgas, tel. (8~347) 37192, el. p.: [email protected].

Tyrimo tikslas Projekto tikslas- kombinacinės selekcijos ir biotechnologijos keliu sukurti ir selekcionuoti

ţieminių kviečių veisles, brandinančias didelį grūdų derlių, turinčių padidintą krakmolo kiekį, atsparias nepalankioms sąlygoms ir ligoms, selekcionuoti didelės biopotencijos vasarinių mieţių veisles, brandinančias 7-8 t ha-1 grūdų, sukurti bei atrinkti didelio derlingumo, neišgulančias ţirnių veisles, turinčias 24-28% baltymų, atsparias ligoms, pasiţyminčias geromis pašarinėmis savybėmis, kad būtų altenatyva įveţamai genetiškai modifikuotai sojai, sukurti aviţų veisles, brandinančias 6-7

29

t ha-1 grūdų, pasiţyminčias 22-25% lukštingumu, 12-13% baltymingumu bei kitomis vertingomis pašarinėmis savybėmis.

Gauti rezultatai 1.Ţieminiai kviečiai. Iš tirtų 2008 metais konkursiniuose veislių bandymuose, tolesniems

tyrimams atrinktos 13 ţieminių kviečių veislių, subrandinusių virš 9,5 t ha-1 , kurios potencialiai galėtų tikti pašarų gamybai. Jų tarpe virš 10 t ha-1 grūdų derlių subrandino šios perspektyvios linijos: 5073--9 Lutescens 9329 / Solist 10,21; 5028--5 Biscay / Pobeda 10,45; 6094--2 Flair / Ansgar 10,47; 6013--1 Flair / Haldor, 10,09. 2009 m. Konkursinių veislių bandymų linijos Flair / Lut 9-329, Lut. 9329 / Solist, Olivin / Novalis, Dream / Aspirant buvo vienos iš pačių derlingiausių (grūdų derlius 7,52 – 8,18 t ha-1, kas standarto ‚Zentos„ derlių viršijo >1,0 t ha-1) Šios linijos taip pat pasiţyminčių kompleksiniu atsparumo ligoms. 2009 m. konkursinių veislių bandymo linijos Lut. 9392 / Kornett, SW Harnesk / Olivin, Maverich / Lut 9-358 buvo stabiliausios pagal derlingumą įvairiuose infekciniuose fonuose, jų derliai sumaţėjo tik 3,9 – 9,2 %. Linijų Lut. 9329 / Solist, Maverich / Lut 9-396, Flair / Ansgar, Lut. 9392 / Kornett 1000 grūdų masė buvo stabiliausia infekciniame fone IF-1. Natūrinio svorio stabilumu pasiţymėjo linijos Lut. 9392 / Kornett, Dream / Flair, Biscay / Pobeda, SW Harnesk / Olivin, nes joms šis rodiklis infekciniame fone sumaţėjo tik 0,5 - 3,9%. Atsiţvelgiant į tai, kad augalų aukštis, išgulimas, ţiemojimas visose naujose sukurtose ţieminių kviečių linijose pakankamai geri, vienas iš svarbiausių kriterijų yra atrinkti derlingas linijas pasiţyminčias kompleksiniu atsparumu dėmėtligėms bei šaknų ir pašaknio puviniams.

2. Vasariniai mieţiai. Iš tirtų 2008 metais konkursiniuose veislių bandymuose, tolesniems tyrimams atrinktos 9 vasarinių mieţių veislės, viršijusios standarto „Simba‟ derlių 8,7-27,7 %, kurios potencialiai galėtų tikti pašarų gamybai: 8700-6 (Cruiser / Adonis), 8710-2 (Marnie / Power), 8755-8 (Hydrogen / Sj 997195), 8758-3 (Hydrogen /Jersey), 8762-9 (Justina / Philadelphia), 8784-1 (Barke / Astorija), 8776-4 (Vortex / Jersey), 8764-7 (Justina / Sj 997195), 8753-1 (Hydrogen / Philadelphia). 2009 m. pačios derlingiausia kontroliniame augyne, viršijusios standarto „Simba‟ derlių apie 1 t ha-1 buvo šios linijos: 9019-6 (8964-b/Hadm. 67477-01) - 5,89 t ha-1, 9087-4 (Tucson / 8966-b) - 5,50 t ha-1, 9091-6 (Tucson / SW 27247) - 5,50 t ha-1, 9094-1 (Akelei / 8967-b) - 5,63 t ha-1, 9156-3 (Xanadu / LP 620.3.99) - 5,73 t ha-1. 2009 m. veislių bandymų augyno linijos, viršijusios standarto „Simba‟ derlių apie 0,66-1,06 t ha-1 ir potencialiai tinkančios pašarų gamybai atrinktos tolesniems tyrimams: 8309-4 (Riviera / Omaha), 8380-5 (Orthega / Imperial), 8310-5 (Riviera / Pewter), 8486-6 (LP 697.94 / Hadm13759), 8478-2 (SW 1562 / LP1050.2.97), 8561-5 (Barke / Philadelphia), 8473-4 (SW 1562 / Potter), 8509-4 (Breamer / NFC 498-44), 8762-9 (Justina / Philadelphia).

3. Aviţos. 2008 m. kontroliniame augyne geriausiai pagal derlių pasirodė linijos 1610-36 (+1,34 t ha-1 viršijo standartinę veislę Ivori). bei 1614-26 (+0,99 t ha-1) Derlingiausia 2009 m. pradiniuose veislių bandymuose buvo linija 1609-3. Šios linijos atrinktos tolimesniems tyrimams pradiniuose veislių bandymuose. Geriausiai 2008 m. pradiniuose veislių bandymuose pagal įvairius rodiklius pasirodė linija 1579-1. Tai belukštė aviţų linija, grūduose turinti 7,81 % riebalų. 2008 m. konkursiniuose veislių bandymuose nepralenkiama derlingumu buvo linija 1532-6, o belukštės linijos 1551-3 ir 1566-12 buvo geriausios pagal grūdų kokybę. 2009m. pradiniuose veislių bandymuose derlingumu bei grūdų natūriniu svoriu išsiskyrė linija 1609-3, o konkursiniuose veislių bandymuose didţiausią natūrinį svorį turėjo belukštės linijos 1579-1 ir 1566-12. Ţaliasis pašaras pagaminamas iš vasarinių ankštinių ir varpinių javų. Daţniausiai tai būna vikių – aviţų mišiniai. Aviţos juose tarnauja ir kaip atraminis augalas. Dėl to mišiniams sudaryti geriausiai tinka daug masės auginančios ir neišgulančios veislės. Kaip tik tokia būtų linija 1416-2. Naudojant pašarui grūdus ar jų produktus tinkamiausios veislės tos, kurios turi gerą grūdų kokybę. Nustatyta, kad tokios yra belukštės linijos: 1551-3, 1579-1, 1566-12.

4.Ţirniai .2008 m. pradiniuose veislių bandymuose sėklų derliumi bei atsparumu išgulimui išsiskyrė 7 linijos: 3007 (Baltik x Madonna), 3029 (Madonna x Karita), 3033 (Madonna x Lupus), 3035 (Madonna x Eiffel), 3038 (Madonna x Toskano), 3055 (Bor 98207 x Profi), 3108 (Rahel x 2393-4). 2009 m. pradinių veislių bandymų derlingiausių linijų derliai svyravo nuo 3,43 iki 4,75 t ha-1. Pačios derlingiausios linijos PS 9910592/Pinochio (4,75 t ha-1 ) ir PS 610152/Madonna (4,61 t ha-1 ). 1000 sėklų masė yra vienas stabiliausių ir svarbesnių veislės rodiklių. Ypač didelis šis rodiklis nustatytas linijose SW 95636/kat2377 (310 g); PS 810162/LPKE 8885/98 (290 g). 2008 m. konkursiniuose veislių bandymuose augo 24 linijos, kurios potencialiai galėtų tikti pašarų gamybai. Sėklų derliumi bei atsparumu išgulimui ypač išsiskyrė 6 linijos: 2342-2 (Ramir / Grafila)7,02 t ha-1

;2300-4 (Sj. 947028 / Neosipaj.1) 7,09 t ha-1 ; 2302-3 (Ergo / Neosipaj.1) 6,54 t ha-1; 2339-11 (Bridge

30

/ Grafila) 7,02 t ha-1 ; 3042-3 (Madonna / Piast) 6,65 t ha-1 ;3061-4 (Bor 98245 x Baltik) 7,24 t ha-1 . Ankštinių javų veislės kaip grūdų ir pašarų gamybos pagrindas vertinamas pagal sėklų derlių, sausų medţiagų (auginant pašarams), baltymų kiekį. Dideliu baltymų kiekiu pasiţymėjo linijos Sobel/Grafila (25,2%), Madonna/LPKE 8223/97 (24,3%), Agat/1896-26 (23,6%). Šios linijos galėtų būti perspektyvios pašarų pramonei.

Išvados ir rekomendacijos 1. Atsiţvelgiant į tiriamojo darbo rezultatus-grūdų derlių bei kompleksinį atsparumą ligoms Valstybiniams veislių tyrimams 2009 m. buvo perduota ţieminių kviečių veislė LŢI 5455-1 (Dream / Aspirant) (derlingumas 8,18 t ha-1). Išskirtos perspektyvios pašarinės krypties linijos, rekomenduojamos tyrimams paskutiniams metams instituto Konkursiniuose veislių bandymuose : Olivin / Novalis (derlingumas 8,13 t ha-1), Lut. 9329 / Solist (derlingumas 7,69 t ha-1 ir didelis baltymingumas). 2. Vykdant vasarinių mieţių tyrimo programą Valstybiniams veislių tyrimams 2009 m. buvo perduota veislės 8151-7 (NS 90014 / Mandola) ir 8157-3 (NS 90014 / Pango). Išskirtos perspektyvios pašarinės krypties linijos, rekomenduojamos tyrimams instituto konkursiniuose veislių bandymuose: 8486-6 (LP 697.94 / Hadm13759) ir 8473-4 (SW 1562 / Potter), kurios pasiţymi derliumi ir padidintu natūriniu svoriu. 3. Sėjamųjų aviţų tyrimų programoje Valstybiniams veislių tyrimams 2008 m. buvo perduota linija 1551-3 (Mina). Ji taip pat antrus metus bandoma IVS tyrimuose. Išskirtos perspektyvios pašarinės krypties linijos, tiriamos instituto konkursiniuose veislių bandymuose. Tai linijos 1579-1 ir 1566-12. Jos rekomenduojamos tolesniems tyrimams. 4. Sėjamųjų ţirnių konkursiniuose veislių bandymuose sėklų derliumi bei atsparumu išgulimui pasiţymėjo 5 linijos: Baltik/Madonna (4,19 t ha-1 ), Hardy/2547-3 (4,09 t ha-1), Madonna/Toskano (4,07 t ha-1), Bor 98240/Baltik ir Komet/1761-51 (3,95 t ha-1). Jos rekomenduojamos tolimesniems tyrimams.

Tyrimų tematika paskelbti straipsniai: J.Sprainaitienė, V.Ruzgas. Nauja ţirnių veislė ‚Simona„. Ţemdirbystė. Mokslo darbai, ISSN 1392-3196, 2008, t.95, Nr.2, p. 98-108. V.Ruzgas, Ţ.Liatukas. Breeding of winter wheat for end-use quality.Agronomijas Vestis (Latvian Journal of Agronomy) No.11, LLU, 2008, p.135- 140 Ţ.Liatukas, V.Ruzgas. Ţieminių kviečių veislių, įrašytų ir tirtų įrašymui į Nacionalinį augalų veislių sąrašą, atsparumas kietosioms kūlėms (Tilletia tritini (Bjerk.). Ţemės ūkio mokslai, ISSN 1392-0200, 2008, t.15, Nr.1, p.25-31.

AUGALŲ GENETINIŲ IŠTEKLIŲ TYRIMAI

Lietuvos ţemdirbystės institutas Lietuvos sodininkystės ir darţininkystės institutas

Vadovė – Nijolė Lemeţienė, tel. (8 - 347) 37293, el. p.: [email protected]

Tyrimo tikslas Vertingiausius ţemės ūkio (ţolių ir javų) bei sodo ir darţo genetinius išteklius panaudoti

naujų veislių kūrime. Gauti rezultatai Daugiametės ţolės. 2008 ir 2009 metų ekspedicijose po Šiaurės Vakarų (Polesė), Šiaurės

Ukrainos, Latvijos, Slovakijos bei Lenkijos natūralias ţolių augavietes buvo surinkti 444 ţolių sėklų pavyzdţiai. Per 2008-2009 metus buvo ištirti 324 laukiniai ekotipai, surinkti ankstesnių ekspedicijų metu (2006 ir 2007 metų ekspedicijos). Tik nedidelė dalis (apie 3%) laukinių įvairių daugiamečių rūšių ţolių ekotipų, surinktų Vakarinėje Ukrainos dalyje, pasiţymėjo ūkiniu poţiūriu naudingomis savybėmis (ankstyvumu, vešlumu, atsparumu ligų sukėlėjams ir kt.). Nustatyta, kad Festuca genties siauralapės rūšys (F. pseudovina, F. rupicola, F. valesiaca ir kt. ) Vakarų Ukrainos Priekarpatės regione yra retos (išskyrus F. ovina) ir augo tik joms būdingose specifinėse augavietėse. Festuca


31

genties siauralapes rūšys pagal tokius morfologinius poţymius kaip ţemaūgiškumas, lapų siaurumas bei lapų spalva priklausė dekoratyvių ir vejų įrengimui naudojamų ţolių tipui.

Ištirtos daugiamečių dobilų rūšys pagal svarbiausius agrobiologinius poţymius ir savybes. Vienas iš pagrindinių rodiklių pagal kurį vertinamos ankštinės ţolės yra uţauginamas sausųjų medţiagų (SM) derlius. Tiriamose dobilų rūšyse SM derl ius varijavo nuo 1.53 kg (11.25 m-1)2 iki 4.31 kg (11.25m-1)2 (1 pav.). Daugiamečių dobilų rūšys pagal uţaugintą SM derlių išsidėstė tokia seka: T. pannonicum<T. pratense<T. rubens<T. hybridum<T. ambiguum<T. medium<T. alpestre<T. repens<T. ochroleucum<T. montanum<T. fragiferum. Esminiai didţiausią SM derlių uţaugino T. pannonicum rūšies augalai (4.31 kg (11.25 m-1)2 ).

0

0,5

1

1,5

2

2,5

3

3,5

4

4,5

5

T. mediu

m

T. ochro

leucum

T. rubens

T. pannonicu

m

T. am

biguum

T. monta

num

T. hybrid

um

T. pra

tense

T. repens

T. alp

estre

T. fra

giferu

m

dobilų rūsys / clover species

kg

R05 /LSD 05 =1.78

1 paveikslas. Dobilų rūšių sausųjų medţiagų (SM) derlius, 2008-2009 Javai. 2008-2009 m. Buvo tirtos aviţų, ţirnių, vasarinių mieţių, ţieminių rugių ir ţieminių

kviečių genetinių išteklių kolekcijos. Veislių kilmė labai įvairi, jos gautos iš tolimųjų regionų valstybių bei iš Vakarų bei Centrinės Europos šalių.

Ţieminiai kviečiai. Pirmą kartą šalyje sukaupta ir pradėta tirti amilopektininių kviečių kolekcija. Atspariausios miltligei buvo rumuniškos ir vengriškos veislės. Daugelis perspektyvių linijų su kompleksiniu atsparumu buvo dalinai atsparios kietosioms kūlėms. Tačiau tarp jų nebuvo atsparių ar labai atsparių linijų.

Vasariniai mieţiai. Derlingiausios ir labiausiai prisitaikę prie šalies sąlygų vasarinių mieţių veislės buvo: Henley (Prancūzija) , Serwal (Lenkija), Titan 10018-64, Audrey, Streif, 9/02-3 (Vokietija), Mimer, Sj 071008 (Danija), Cropton (Anglija). Atspariausios miltligei, dryţligei ir dulkančiosioms kūlėms buvo veislės Scandium (Danija), Umbrela, Flavour, Streif, (Vokietija), Henley (Prancūzija)

Aviţos. Pačios derlingiausios ir geriausiai adaptuotos vietinio klimato sąlygoms buvo Slapsky Viter, Pan (Čekija), Kaskade (Kanada), AC-181-413/82, Komet, Sanova (Vokietija), Kwant (Lenkija), Barra (Švedija). Atsparumu vainikuotosioms rūdims ir kūlėms pasiţymėjo veislės X-765, X-541 (JAV) ir PC 48 (Kanada).

Ţirniai. Daugiausia ţirnių veislių su ūkiškai naudingais poţymiais kilę iš Švedijos, Suomijos, Lenkijos, Danijos. 2008 m. didesniu derliumi pasiţymėjo veislės Bor 57827 (Suomija), Lupus (Švedija), Sod 1196/90 (Lenkija). Šios veislės buvo ne tik derlingos, bet ir atsparios išgulimui. 2009 m. derlingiausios buvo veislės Bor 59299 ,Э 405, (Suomija).

Ţieminiai rugiai. Nustatyta, kad pačios derlingiausios ir geriausiai adaptuotos vietinio klimato sąlygoms buvo linijos LŢI 540, LŢI 579, LŢI 512 bei LŢI 463.

Sodo ir darţo augalai. Nustatyta, kad valgomosios morkos veislės „Garduolės‟ ir „Monanta‟ gali būti derlingumo donorai, kuriant naujas veisles ir hibridus. „Forono‟ veislės burokėliai gali būti produktyvumo ir šakniavaisio kokybinių parametrų (ilgio ir skersmens) donorais įvairiose kryţminimo kombinacijose. Svogūnų veislės „Babtų didieji‟ ir „Balusta‟ svogūnai yra derlingi ir uţaugina graţios formos ropeles, todėl gali būti naudojami kryţminimuose kaip donorai.

Rauplėms imunios yra „Bolotovskoje‟, „Kurnakovskoje‟ ir „Kandil Orlovskyj‟ obelys. Rauplėms atsparios - „Vanda‟, „Rubinola‟, „Macresa‟, „Otava‟, „Rosana‟ ir „Topaz‟ obelys. Didţiausią suminį obuolių derlių išaugino „Kandil Orlovskyj‟, „Bolotovskoje‟, „Arkad Rozovyj‟, „Angold‟, „Rubinola‟ ir „Selena‟ vaismedţiai. Stambiausi obuoliai buvo „Pamiatj Simakinu„, „Orlovskoje zaria„, „Angold‟, „Vanda‟ ir „Rosana‟ veislių obelų. Geriausia kokybe įvertinti veislių „Sveţestj„, „Red Kroft‟, „Rubinola‟,

32

„Rosana„ ir „Vanda‟ obuoliai. Gera biochemine sudėtimi išsiskyrė „Verbnoje„,„Bolotovskoje‟ir „Kurnakovskoje‟ veislių obuoliai.

Nustatyta, kad vyšnių veislių ţiedų paţeidimas neigiama temperatūra priklauso nuo augalo genotipo ir ţiedo raidos tarpsnio šalnų metu. Atspariausios pavasarinėms šalnoms buvo „Notė‟, „Rovestnica‟, „Širpotreb čiornaja‟ ir „Novobrianskaja‟ veislės. Ţiedų paţeidimas neigiama temperatūra nekoreliavo su veislės kilmės vieta.

Anksčiausiai pradeda ţydėti trešnių veislių „Jurgita‟, vėliausiai – „Norta‟ ir „Melika‟ vaismedţiai. Gausiausiai ţydėjo „Jurgita‟ vaismedţiai, tuo tarpu „Norta‟ ir „Lukė‟ - prasčiau. Įvertinus vaisių kotelio parametrus nustatyta, kad ilgiausius kotelius turėjo „Norta‟, trumpiausius - „Celeste‟veislių vaisiai. Didţiausia ir vidutine uogos mase išsiskyrė veislės „Celeste‟ ir „Lukė‟, maţiausia - „Melika‟.

Braškių ištvermingumas ţiemą siekia nuo 2,0 iki 7,4 balo. Jautriausi ţiemojimo sąlygoms - veislės „Irma„ augalai (pašalimas 7,4 balo), maţiau jautrūs - veislių „Honeoye„, „Roxana„ ir „Dangė„ braškių augalai (pašalimas 2 balai). Šias veisles rekomenduojama naudoti kryţminimuose, siekiant padidinti braškių ištvermingumą ţiemą.

Išvados ir rekomendacijos

1. 2008-2009 m. atrinktus vertingiausius daugiamečių ţolių, javų bei sodo ir darţo augalų genetinius išteklius, pasiţyminčios ūkiniu poţiūriu naudingais poţymiais panaudoti naujų veislių kūrime. 2. 2008-2009 m. geriausiomis donorinėmis savybėmis pasiţyminčius ţolių, javų bei sodo ir darţo augalų genetinius išteklius padėti saugojimui genų banke.

ĮVAIRIŲ SĖJAMŲJŲ KANAPIŲ VEISLIŲ INTRODUKAVIMO LIETUVOJE TYRIMAI


Pastaruoju metu sėjamųjų kanapių auginimas Lietuvoje yra draudţiamas įstatymais. Pagal chemotipą (priklausomai nuo tetrahidrakanabinolio kiekio) kanapės skirstomos į 3 tipus: narkotikinio tipo, turinčios 1-20 % tetrahidrakanabinolio (THC), gali veikti psichiką, iš jų gaminami narkotikai marihuana ir hašišas; vidutinio tipo, turi 0,3-1,0 % THC, neveikia arba šiek tiek gali veikti psichiką; pluoštinio tipo, turi <0,3 % THC, psichikos neveikia, iš jų gaminamas pluoštas, maistinis aliejus.

Būtent pluoštinio tipo kanapes yra leidţiama auginti Europos Sąjungos šalyse. ES ţemės ūkio augalų rūšių veislių bendrajame kataloge 2009 m. buvo įrašyta 46 sėjamosios kanapės veislės (su maţu tetrahidrakanabinolio kiekiu), leidţiamos auginti ES šalyse.

Tyrimo tikslas Ištirti ir įvertinti sėjamųjų kanapių veislių auginimo ir produktyvumo Lietuvos sąlygomis

parametrus, nustatyti perspektyvias sėjamųjų kanapių veisles, tinkamas pluoštui gaminti, sėkloms gauti.

Gauti rezultatai 2008-2009 m. LŢI Upytės bandymų stotyje tirtos penkios sėjamųjų kanapių veislės. Beniko ir

Bialobrzeskie įsigytos iš Natūralių pluoštų ir medicininių augalų instituto Poznanėje (Lenkija); Epsilon 68, Felina 32 ir USO 31 įsigytos iš Cooperative Centrale des Producteurs de Semences de Chanvre, Le Mans (Prancūzija). Kilmės šalyje veislės Beniko ir Bialobrzeskie apibūdinamos kaip vidutiniškai ankstyvos, veislė Epsilon 68 yra vėlyva, Felina 32 – vidutinio vėlyvumo, o USO 31 – labai ankstyva.

2008 m. aukščiausi uţaugo veislių Beniko bei Epsilon 68 augalai (atitinkamai 2,45 ir 2,42 m), ţemiausi buvo veislių USO 31 bei Felina 32 (atitinkamai 2,17 ir 2,18 m) augalai, tačiau skirtumai buvo neesminiai (1 pav.). Iš esmės didesnis nei kitų veislių augalų techninis stiebo ilgis buvo nustatytas veislės Beniko augalų (2,22 m), o iš esmės maţesnis – veislės USO 31 (1,95 m).

33

2,45

2,342,42

2,18 2,172,22

2,16 2,15

1,98 1,95

2,78

2,64 2,68

2,49 2,47

2,342,28 2,27

2,11

1,99

0

0,5

1

1,5

2

2,5

3

Beniko Bialobrzeskie Epsilon 68 Felina 32 USO 31

m

Augalo aukštis, 2008 m. Techninis stiebo ilgis, 2008 m. Augalo aukštis, 2009 m. Techninis stiebo ilgis, 2009 m.

1 pav. Tirtų kanapių veislių aukštis ir stiebo techninis ilgis. Upytė, 2008-2009 m. 2008 m.: R05 Augalo aukštis - 0,142, techninis stebo ilgis - 0,115 2009 m.: R05 Augalo aukštis - 0,147, techninis stebo ilgis - 0,148 2009 m. aukščiausi uţaugo veislės Beniko augalai (2,78 m. be likusios lauke raţienos). Iš

esmės maţesnis techninis stiebo ilgis buvo USO 31 veislės augalų (1,99 m), kitų veislių augalų stiebo ilgis buvo virš 2 metrų (svyravo 2,11-2,34 m ribose). Statistiškai patikrinus metų, kaip faktorius įtaką, nustatyta, jog metai turėjo įtakos augalų aukščiui ir techniniam stiebo ilgiui.

Kanapių ţalios masės derlingumo duomenys 1 lentelėje rodo, jog veislė turėjo esminę įtaką ţalios masės derliui – maţiausiai ţaliosios masės 2008 m. uţaugino veislių Bialobrzeskie bei Felina 32 augalai (apie 31,5 bei 30,5 t ha-1), o daugiausiai ţalios masės uţaugino veislių Epsilon 68 bei USO 31 kanapės (apie 36,8 bei 36,2 t ha-1). 2009 m. kanapės uţaugino didesnį ţalios biomasės kiekį. 2008 m. kanapės išaugino vidutiniškai 16 t ha-1 absoliučiai sausos masės. Iš esmės daugiau absoliučiai sausos masės gauta iš veislės USO 31 augalų (apie 19 t ha-1), maţiausiai – iš veislių Bialobrzeskie ir Felina 32 augalų (apie 14,5 t ha-1). 2009 m. vidutinis absoliučiai sausos biomasės kiekis buvo 19,8 t ha-1, esminių skirtumų tarp įvairių veislių biomasės nebuvo.

1 lentelė. Įvairių kanapių veislių ţalioji masė (kg ha-1), bei absoliučiai sausa masė (kg ha-1). Upytė, 2008-2009 m.

Veislės Ţalioji masė, kg ha-1 Absoliučiai sausa masė, kg ha-1

2008 m.

Beniko 33 143 15 299

Bialobrzeskie 31 476 14 512

Epsilon 68 36 762 16 170

Felina 32 30 524 14 589

USO 31 36 190 19 016

Vidurkis 33 619,0 15 917,4

R05 1 822,4 1 299,9

2009 m.

Beniko 40 762 19 063

Bialobrzeskie 37 714 18 111

Epsilon 68 47 714 22 731

Felina 32 33 048 16 452

USO 31 46 000 22 633

Vidurkis 41 047,6 19 798,1

R05 7 304,7 3 393,5

34

2008-2009 m. vidutiniais duomenimis, iš esmės daugiau pluošto gauta iš veislių Beniko (21,2 %) ir USO 31 (22,9 %) klojėtų stiebų, o iš esmės maţiau – iš veislių Epsilon 68 (14,7 %) ir Felina 32 (16,2 %) klojėtų stiebų. Daugiausia pluošto uţaugino veislų Beniko, Bialobrzeskie ir USO 31 augalai (nuo 2 iki 5,5 t ha-1).

Pasaulyje vis labiau aštrėja ekologinės problemos, tad vienu iš tyrimų uţdavinių buvome iškėlę išsiaiškinti, koks spalių (tinkančių kurui arba atskiroms biokuro rūšims gaminti) kiekis gaunamas perdirbant kanapes. Tyrimai parodė, jog Lietuvoje, perdirbant kanapes, spalių kiekis siekia apie 52 % nuo orasausių stiebų masės. Spalių derlius siekė vidutiniškai 7-8 t ha-1.

Išvados

1. Kanapėms dygstant, augant bei vystantis ryškių skirtumų tarp tirtų veislių augalų nesimatė. 2. Dvejų tyrimų metų vidutiniais duomenimis, iš esmės retesnis sudygęs pasėlis buvo veislės Beniko, iš esmės tankesnis – veislės Bialobrzeskie (dėl skirtingos 1000 sėklų masės). Nuimant derlių pasėlio tankumas buvo kur kas maţesnis nei vegetacijos pradţioje. Dvejų metų vidutiniais duomenimis, vidutinė kanapių pasėlio redukcija buvo apie 64 augalus m-2, esminių pasėlio tankumo bei jo redukcijos skirtumų skirtingų veislių pasėliuose nebuvo. 3. Piktţolių skaičius sudygusiame kanapių pasėlyje svyravo vidutiniškai nuo 46 iki 67 vnt. m-2 2008 m. ir 188-239 vnt. m-2 2009 m.; esminių skirtumų tarp variantų nenustatyta. Išlikusių iki derliaus nuėmimo vegetuoti piktţolių kanapių pasėlyje buvo labai nedaug (vyravo balandos). 2008 m. kanapių vegetacijos eigoje 1 m-2 sunyko visos arba didţioji dauguma augusių piktţolių. 4. Ankstyviausi buvo USO 31 veislės augalai (vegetacija nuo pasėjimo iki sėklų apatiniuose ţiedynuose subrendimo truko 16-19 savaičių. Kitų tirtų veislių augalų vegetacija tęsėsi 20-22 savaites. 5. Maţiausiai ţaliosios masės uţaugino veislės Felina 32 augalai (30,5 t ha-1 2008 m. ir 33,0 t ha-1 2009 m.), o daugiausiai – veislių Epsilon 68 bei USO 31 augalai (atitinkamai apie 36,8 bei 36,2 t ha-1 2008 m. bei 47,7 ir 46,0 t ha-1 2009 m.). 6. Iš esmės didţiausias orasausių stiebų derlius buvo gautas iš veislės Epsilon 68 (16,3 t ha-1 2008 m. ir 27,9 t ha-1 2009 m.), iš esmės maţiausias – iš veislės USO 31 augalų (11,8 t ha-1 2008 m. ir 14,8 t ha-1 2009 m.). 7. 2008 m. iš tirtų kanapių augalų hektaro vidutiniškai buvo gauta virš dviejų tonų brukto pluošto, 2009 m. – vidutiniškai net 3,58-4,76 t ha-1 brukto pluošto. 9. Aukščiausi buvo veislės Beniko stiebai, ţemiausi – veislių USO 31 bei Felina 32, tačiau skirtumai neesminiai. Didţiausias techninis stiebo ilgis buvo nustatytas veislės Beniko augalų (2,22 m 2008 m. ir 2,34 m. 2009 m.), o maţiausias – veislės USO 31 (1,95 m 2008 m. ir 1,99 m. 2009 m.). Storiausi stiebai buvo veislės Beniko augalų (0,65 cm 2008 m. ir 0,84 cm 2009 m.), ploniausi – 2008 m. veislės Felina 32 augalų (0,52 cm), 2009 m. – veislės Bialobrzeskie augalų (0,70 cm). 10. Didţiausia brukto pluošto išeiga buvo gauta iš veislių USO 31, Beniko, Bialobrzeskie augalų, maţesnė – iš veislių Epsilon 68 ir Felina 32 augalų. Pluošto išeigai įtakos turėjo meteorologinės sąlygos kanapių augimo ir derliaus dorojimo metu. Daugiausia pluošto uţaugino veislų Beniko, Bialobrzeskie ir USO 31 augalai (nuo 2 iki 5,5 t ha-1). 11. Didţiausia spalių išeiga perdirbant kanapes buvo gauta iš veislės USO 31 augalų (47,7-59,7 %). Spalių derlius siekė vidutiniškai 7-8 t ha-1.

Rekomendacijos

1. Lietuvos pedoklimatinėmis sąlygomis biomasės auginimui gerai tinka visos tirtos veislės: Beniko, Bialobrzeskie, Epsilon 68, Felina 32 ir USO 31. 2. Ilgo pluošto produkcijai gauti tinkamesnės yra veislės Beniko, Bialobrzeskie ir USO 31. Pluošto išeiga ir derlius priklauso ir nuo meteorologinių sąlygų (kanapėms augti reikia daug drėgmės). Tirtų veislių ilgojo pluošto kokybė ţenkliai nesiskyrė, kiek lankstesnis buvo veislių Beniko ir Bialobrzeskie pluoštas. 3. Daugiausiai spalių buvo gauta iš veislės USO 31 stiebų, tad šios veislės kanapes galima auginti ir spalių panaudojimo tikslu (kuro granulėms, kt.). 4. Sėklų auginimui tinkamiausia ankstyviausia iš mūsų tirtų veislių - USO 31. 5. Kanapes įvedus į rotaciją, maţėja dirvos uţterštumas piktţolėmis. 6. Kanapes galima auginti ekologiniuose ūkiuose, nes jų prieţiūrai nereikia cheminių priemonių. Tačiau būtina pasirūpinti, kad jos būtų sėjamos į derlingą dirvą, nes dideliems derliams gauti reikia daug maisto medţiagų.

35

SODININKYSTĖ IR DARŢININKYSTĖ

GAMYBAI PERSPEKTYVIŲ DAUGIAMEČIŲ GĖLIŲ RŪŠIŲ IR VEISLIŲ ATRANKOS BEI AUGINIMO MOKSLINĖ STUDIJA

UAB Lauko gėlininkystės bandymų stotis

Tyrimo koordinatorius – vyr. agronomė Zita Braškienė, tel. (8-5) 2671718.; [email protected]

Tyrimo tikslas Ištirti Lauko gėlininkystės bandymų stotyje augančių dekoratyvinių kiliminių augalų ir

driekanų asortimentą, jų auginimo ypatumus bei pagrįsti gamybinio auginimo tikslingumą ir ekonominę naudą.

Gauti rezultatai Išnagrinėti kiliminių augalų ir driekanų grupės augalų taikomosios reikšmės bendrieji ir

specifiniai bruoţai, apibūdinta jų dekoratyvinė vertė ir nurodyti šios vertės kitimo vegetacijos eigoje ir ilgesniame tarpsnyje aspektai. Išanalizuoti kiliminių augalų ir driekanų auginimo ir prieţiūros ypatumai, išaiškinta nepalankių klimato meteorologinių veiksnių ( ţiemojimo sąlygos, pavasario ir rudens šalnos, sausra, drėgmė) poveikio specifika atskirų genčių augalams.

Išsamiau nagrinėtos pagrindinės kiliminių augalų ir driekanų gentys: vaisginos (Ajuga), uolaskėlės (Saxifraga), šilokai (Sedum), perkūnropės (Sempervivum) ir ţiemės (Vinca). Kiek siauriau pristatytos dar 23 šios grupės augalų gentys ir rūšys.

Pateikti duomenys apie 252 rūšių ir veislių, vegetatyviškai daugintų lauke ir inspektuose. Nustatyta šiais būdais daugintų sodmenų pajamingumo palyginamoji vertė. Dauginant inspektuose išauginta nuo 1,34 iki 6,39 karto sodmenų daugiau nei dauginamų lauke.

Išvados

1.Kiliminių augalų ir driekanų grupė yra svarbi įvairių ţeldynų sudėtinė dalis , dominuojanti arba sudaranti foną didesniems augalams, įskaitant krūmus ir medelius. 2.Dauguma kiliminių augalų ir driekanų puikiai tarpsta Lietuvos klimato meteorologinėse sąlygose ir gali būti įvairių tipų gėlynų sudėtine dalimi arba autonomiškuose ţeldynuose. 3.Lietuvos klimato meteorologinėse sąlygose pagal susiformavusias tradicijas prie pagrindinių šios grupės augalų priskirtini vaisginos (Ajuga), kai kurios flioksų rūšys (Phlox subulata, P. divaricata), čiobreliai (Thymus), šilokai (Sedum), ţiemės (Vinca). 4. Kiliminiai augalai ir driekanos yra paklausūs Lietuvos ir uţsienio rinkose, todėl jie gali būti gėlininkystės verslo sudėtine dalimi. 5. Įvertintos šios grupės augalų vegetatyvinio dauginimo lauke ir inspektuose galimybės ir įrodyta dauginimo inspektuose pranašumas.

Rekomendacijos 1. Siūlome Lietuvos ţemės ūkio ministerijai sudaryti darbo grupę lauko gėlininkystės plėtros klausimams išnagrinėti, nes tai yra labai rentabili verslo sritis smulkiųjų ir vidutinio dydţio ūkių savininkams. Kiliminių augalų ir driekanų auginimas yra perspektyvi verslo sritis šiuos augalus auginant eksportui. 2. Šis verslas negalėtų išjudėti be pradinių valstybės subsidijų kooperatyvui organizuoti, vadovo uţduotims vykdyti: suformuoti veiklos programą, ieškoti partnerių uţsienio rinkose išaugintai produkcijai realizuoti, dalyvauti tarptautinėse dekoratyvinių augalų parodose. 3. Ataskaitoje pateiktą medţiagą skiriame ir dekoratyvinių augalų auginimo ir apţeldinimo bei kraštovaizdţio architektūrą studijuojančiam jaunimui.


36

SODINIŲ ŠILAUOGIŲ IR SPANGUOLIŲ DAUGINIMAS IN VITRO

Vytauto Didţiojo universiteto Kauno botanikos sodas Vadovas – dr. Laima Česonienė, tel. (8~37)298 272, el. p.: [email protected]

Tyrimo tikslas

Ištirti sąlygas ir faktorius, turinčius įtaką sodinės šilauogės Vaccinium × covilleanum ir stambiauogės spanguolės Vaccinium macrocarpon sodinukams išauginti in vitro ir optimizuoti maitinamosios terpės bei kultivavimo sąlygas.

Gauti rezultatai Šio metodo esmė yra ta, kad iš palyginti maţo donorinės medţiagos kiekio, per sąlyginai

trumpą laikotarpį, galima gauti didelį kiekį aukščiausios kokybės sodinukų, neuţkrėstų pavojingais patogeniniais mikroorganizmais. Mikrodauginimas (dauginimas in vitro) – tai sterilios audinių kultūros gavimas, mikroūglių indukcija, padauginimas ir įšaknijimas steriliose, kontroliuojamose sąlygose.

Genotipų parinkimas Vykdant sodinės šilauogės Vaccinium × covilleanum ir stambiauogės spanguolės Vaccinium macrocarpon mikrodauginimo tyrimus, stambiauogės spanguolės sterili kultūra gauta greičiau nei sodinės šilauogės. Stambiauogės spanguolės regeneracinis potencialas taip pat buvo didesnis.

Eksplanto parinkimas ir jo ėmimo laikas. Didţiausiu regeneraciniu potencialu pasiţymi sodinės šilauogės eksplantai, paimti lapkričio-kovo mėn., o stambiauogės spanguolės – lapkričio-geguţės mėn. Sodinės šilauogės juvenilinius ūglius patalpoje tikslinga auginti 10-15 dienų. Spanguolei pasireiškė atvirkštinė tendencija: ūgliai intensyviau augo balandţio mėn. Ilgiausi uţaugo veislių „Bergman‟ ir „Franklin‟ juveniliniai ūgliai.

Sterilios kultūros indukcija. Lyginant sodinės šilauogės veisles, išsiskyrė veislės „Puru‟ eksplantai: grybinės infekcijos pasireiškė jau pirmuose įvedimo in vitro etapuose, eksplantus grybinė

infekcija paţeidė 100 . Maţiausiai nukentėjo veislės „Nelson‟ eksplantai. Ankstyvųjų veislių „Reka„ir „Spartan„ eksplantai, ruošti iš pavasarinių ūglių, buvo maţiau atsparesni infekcijai nei vasarinių ūglių (per 60 auginimo dienų). Vertinant stambiauogės spanguolės veisles, sterilios kultūros indukcijos metu, gausiau pasireiškė veislių „Ben Lear‟ ir „Bergman‟ eksplantų infekcija. Maţiausiai infekcija paţeidė veislių „Pilgrim„, „Stevens„ ir „„Franklin„ eksplantus, ruoštus geguţės mėnesį.

Eksplantų morfogenezės tyrimai. Stambiauogės spanguolės morfogenezė vyko pakankamai intensyviai. Stambiauogės spanguolės eksplantai buvo auginami +25ºC temperatūroje, esant baltos šviesos apšvietimui 16 valandų. Kai kurių veislių eksplantai tęsė apikalinį augimą. Visos stambiauogės spanguolės veislės bazalinėje stiebo dalyje susformavo kaliusą. Aktyviausiai formavosi veislių „Beckwith‟, „Stevens‟ ir „Black Veil‟ eksplantų kalius.

Lentelė. Stambiauogės spanguolės mikroūglių regeneracija pirminiuose eksplantuose

Veislė Eksplantų įvedimo į kultūrą data

Mikroūglių kiekis vienam eksplantui, vnt.

Mikroūglių vidutinis ilgis, mm

Po 3 savaičių Po 6 savaičių

Po 3 savaičių Po 6 savaičių

„Ben Lear„ 04.20 1,0 2,0 38 43

05.15 1,0 1,0 38 48

„Bergman„ 04.20 1,0 2,0 37 58

05.15 1,2 1,2 49 77

„Franklin„ 04.20 1,0 1,0 55 59

05.15 1,0 1,0 55 78

„Pilgrim„ 04.20 1,2 2,0 35 38

05.15 1,0 1,0 52 70

„Stevens„ 04.17 1,2 2,0 43 72

05.15 1,0 1,1 66 97

„Beckwith„ 06.29 1,5 2,1 41 84

„Black Veil„ 06.29 1,7 1,9 39 111

„Mc Farlin„ 06.29 1,4 1,9 46 97

„Stanley„ 06.29 1,6 2,0 35 82

37

Išvados

1. Atrenkant sveikus sodinių šilauogių ir stambiauogių spanguolių donorinius augalus dauginimui in vitro, identifikuotos labiausiai paplitę grybinės ligos: kekerinis puvinys (Botrytis cinerea), moniliozė (Monilinia vaccinii-corymbosi ir Monilinia oxycocci), deguliai (Godronia cassandrae) ir botriosferiozė (Botryosphaeria vaccinii). 2. Ruošiant eksplantus iš ramybės būklėje esančių augalų, tinkami dauginimui in vitro stambiauogės spanguolės juveniliniai ūgliai išauga per 15-20 dienų, o sodinės šilauogės – per 10-15 dienų. 3. Labiausiai pasiteisino mikroorganizmų šalinimas nuo izoliuotų eksplantų, sterilizuojant juos plovikliu ACE, 75% etanoliu ir 0,1% sidabro nitrato tirpalu, nuolat skalaujant steriliame vandenyje. 4. Dideliu regeneracijos potencialu pasiţymėjo sodinių šilauogių eksplantai, paimti kovo mėn., veislės „Weymouth„ eksplantai išsiskyrė didţiausiu regeneracijos potencialu. 5. Didţiausias regeneracijos potencialas buvo būdingas stambiauogės spanguolės eksplantams, paruoštiems balandţio-geguţės mėnesį. Stambiauogės spanguolės morfogenezė intensyviai vyko +25ºC temperatūroje, esant 16 val.baltos šviesos apšvietimo trukmei.

Rekomendacijos 1. Sodinės šilauogės eksplantams ruošti sumedėję ūgliai turi būti renkami ramybės periodo metu išauginant juvenilinius ūglius. Taip pat rekomenduojama eksplantus ruošti iš jaunų antrojo ir trečiojo augimo etapo ūglių viršūnių, t.y., antroje vasaros pusėje-rudens pradţioje. 2. Stambiauogės spanguolės eksplantams ruošti tinkamiausi yra juveniliniai ūgliai, paruošti balandţio – geguţės mėnesį (nuo lapų spalvos keitimosi pradţios iki ţydėjimo). 3. Motininėje kolekcijoje augalai turi būti kas 14 dienų apdorojami vario turinčiais fungicidais pavasarį (iki ţydėjimo fazės) ir antroje vasaros pusėje – sisteminiais fungicidais. Tokiu būdu motininiai augalai apsaugomi nuo labiausiai paplitusių grybinių ligų: kekerinio puvinio, moniliozės, degulių ir botriosferiozės. 4. Siekiant gauti sterilią kultūrą, eksplantai sterilizuojami, naudojant ploviklį ACE, 75% etanolį ir 0,1% sidabro nitrato tirpalą, o išlaikymo periodas keičiamas, priklausomai nuo parinkto eksplanto tipo ir veislės. Į maitinamąją terpę dedamas antibiotikas ampicilino natrio druska. 5. Stambiauogės spanguolės eksplantams tinkamiausia yra Woody Plant Medium maitinamoji terpė su 0,25mg/l benzilaminopurino ir 0,01mg/l indolilacto rūgšties koncentracija.

EKOLOGINIS ŪKININKAVIMAS, APLINKOSAUGA

SĖMENINIŲ LINŲ AUGINIMO NENAUDOJANT CHEMINIŲ AUGALŲ APSAUGOS IR TRĘŠIMO PRIEMONIŲ TECHNOLOGIJOS PARENGIMAS IR GALIMYBIŲ

PRODUKCIJAI PERDIRBTI ĮVERTINIMAS


Tyrimo tikslas Ištirti sėmeninių linų auginimo, nenaudojant cheminių augalų apsaugos ir tręšimo priemonių,

technologines ir ekonomines galimybes, nustatant antropogeninių ir agrotechninių parametrų įtaką ekologiškų sėmeninių linų pasėlio agrobiologiniams ir derliaus parametrams. Darbe taip pat palygintas įprastine technologija ir ekologiniame ūkyje augintų sėmeninių linų pasėlio produktyvumas.

Gauti rezultatai Ekologiškų produktų gamybai Lietuvoje yra sudarytos palankios sąlygos – tai stiprėjanti

aplinkosauginė motyvacija, besiplečianti ekologiškų produktų rinka, teikiama valstybės parama. Šaltai spaustas sėmenų aliejus yra vertinamas kaip gydomasis dietinis produktas, jis priskiriamas sveikos mitybos produktų kategorijai, o farmacijoje naudojamas kaip medikamentų bazinė sudėtinė dalis. Ekologiškai išauginti linų sėmenys – vertinga ţaliava šio produkto gamybai.

38

Bandymai vykdyti LŢI Upytės bandymų stotyje su aliejinių linų veisle Biltstar. Siekiant nustatyti antropogeninių ir agrotechninių veiksnių įtaka ekologiškų sėmeninių linų pasėlio agrobiologiniams ir derliaus parametrams buvo atlikti įvairūs stebėjimai ir tyrimai. Dvejų metų tyrimų duomenimis, akėjimas turėjo esminės įtakos naikinant linuose tik dirvinį ridiką, paprastąjį dalgutį bei dirvinę našlaitę. Kitos piktţolės, ypač daugiametės ir dvimetės, po akėjimo nesunyko. Be to, prasidėję lietingi orai buvo nepalankūs akėjimui, tačiau labai palankūs kai kurių piktţolių atţėlimui – ţliūgės kerus išakėjus, jie išleido šaknis ir pasidaugino.

Linų tankumas ekologiniame ir intensyvia technologija augintame pasėlyje skyrėsi – intensyvia technologija augintas pasėlis buvo tankesnis nei ekologinis, tačiau skirtumai tarp rezultatų neesminiai.

Linų biometriniai rodikliai, augalo aukštis ir šluotelės ilgis, buvo panašūs ir ekologiniame, ir intensyvia technologija augintame pasėlyje (1 lentelė). Daugiau galvenų išaugino intensyvia technologija auginti linai, teigtina, jog dėl šio rodiklio bei dėl to, kad pasėlis buvo tankesnis, intensyvia technologija augintų linų sėklų derlingumas buvo didesnis.

1 lentelė. Linų biometrinių rodiklių ir derlingumo palyginimas auginant linus skirtingomis technologijomis. Upytė, 2008-2009 m.

Rodiklis Auginimo technologija

Ekologinė Intensyvi

2008 m. 2009 m. 2008 m. 2009 m.

Augalo aukštis cm 49,1 51,3 49,5 52,8

Augalo šluotelės ilgis cm 12 14 14 14

Galvenų skaičius ant augalo vnt. 4,6 4,9 6,6 5,1

Vieno augalo produktyvių stiebų skaičius vnt. 1,0 1,0 1,16 1,0

Sėklų derlius t ha-1 1,72 1,65 2,07 2,15

2008 m. derliaus 1000 sėklų masė g 8,81 8,35 8,84 8,43

Sėklų švarumas % 93,4 92,8 98,8 95,4

Sėklų drėgnis kūlimo metu % 12,8 10,9 9,6 9,8

Sėklų daigumas (po mėnesio, iškūlus sėmenis) % 95,5 96,8 95,5 97,0

Apibendrinant rezultatus, tenka įvertinti, ar derliaus priedas, gautas auginant linus intensyvia

technologija, atpirko išlaidas raundapui bei kitoms cheminėms priemonėms. Šiuo metu LAEI duomenimis, uţ toną sėmenų siūloma 2,7 tūkst. Lt., taigi, jei derliaus priedas auginant linus intensyviai yra 425 kg, tai pajamų priedas uţ sėmenis sudaro apie 1147 Lt (2 lentelė). Auginant intensyviai, išlaidos hektarui ţymiai padidėja ne tiek dėl darbų, kiek dėl įvairių medţiagų, naudojamų dirvų tręšimui ir augalų apsaugai. Mūsų tyrimuose netręšėme sėmeninių linų, nes dirvoţemis buvo turtingas maisto medţiagomis, tačiau, gali reikėti panaudoti trąšas, jei sėmeninius linus auginsime kitokios agrocheminės charakteristikos dirvoţemyje.

2 lentelė. Sąlyginės sėmeninių linų auginimo ir nuėmimo pajamos ir išlaidos

Rodikliai Intensyvi technologija Ekologinis ūkis

Viso išlaidų Lt ha-1 (be amortizacijos) 1967 1181

Pajamos uţ sėmenis, kai 1 kg sėmenų kaina 2,7 Lt. 5697 4550

Lieka kitoms išlaidoms (darbo uţmokesčiui, amortizacijai ir t.t.)

3730 3369

Atlikus iškeltus uţdavinius, parengta sėmeninių linų auginimo technologija ekologiniam ūkiui.

Taip pat darbe įvertintos technologinės ir ekonominės Lietuvoje esančių aliejaus spaudyklų galimybės ekologiškų sėmeninių linų produkcijai perdirbti.

Išvados Atsiţvelgiant į mūsų tyrimų rezultatus, galime teigti, jog ekologiškai uţauginti sėmeninius

linus Lietuvos sąlygomis galima. Tačiau yra keletas niuansų, kurie gali sutrukdyti gauti optimalų rezultatą. 1. Dėl didelio dirvų uţterštumo piktţolių sėklomis ir daugiametėmis piktţolėmis, galimas didelis pasėlio piktţolėtumas, o akėjant sunku sunaikinti ne tik daugiametes, bet ir kai kurias vienmetes piktţoles.

39

2. Auginimo technologija esminės įtakos linų biometriniams rodikliams neturėjo. 3. Intensyvia technologija augintų linų derlingumas buvo didesnis – ekologiniame pasėlyje prikulta vidutiniškai 1,685 t ha-1 sėmenų, o taikant intensyvią technologiją 2,11 t ha-1 (t.y. 425 kg daugiau). Vertinant sėmeninių linų derlių ekonominiu poţiūriu, galime teigti, jog uţ sėmenis galima gauti apie 4,5-5,6 tūkst. Lt ha-1 pajamų, jei uţ 1 kg sėmenų siūloma ne maţiau kaip 2,7 Lt. 4. Auginant intensyviai, išlaidos hektarui buvo didesnės, iš dalies dėl priemonių, skirtų tręšimui ir augalų apsaugai. Tačiau auginant sėmeninius linus maţiau našiuose dirvoţemiuose gali reikėti juos tręšti, tad išlaidų suma, skiriama ekologinei technologijai, gali kisti. 5. Ekologiškai auginamų linų produkciją gali perdirbti UAB „Aletovis“, jei bus pakankami kiekiai įmonės pajėgumams uţpildyti. 6. Ekologiškai išaugintus sėmenis šaltuoju spaudimo būdu nedideliais presais ar presavimo sistemomis gali perdirbti ir patys ūkininkai. Ūkininkams presui ar presavimo sistemai įsigyti reikalingos investicijos – nuo 13 iki 36 tūkst. Lt.

Rekomendacijos sėmeninių linų auginimui ekologiniame ūkyje

1. Priešsėliai ir sėjomaina Pagrindiniai reikalavimai sėmeninių linų priešsėliams: jie turi nepalikti dirvoţemyje daug azoto (dėl azoto pertekliaus linai gali išgulti) ir organinių medţiagų, bei dirvos neuţteršti piktţolėmis. Taip pat svarbu, kad nuimant priešsėlį dirva ir podirvis nebūtų labai suspaudţiami. Geri priešsėliai – daugiametės ir vienmetės pašarinės ţolės, ţieminiai javai (ypač kviečiai) ir kukurūzai. Geras priešsėlis yra ir juodasis ar uţimtas pūdymas. Nerekomenduojama sėmeninius linus auginti po kryţmaţiedţių ir po runkelių. Linai į tą patį lauką turėtų sugrįţti, ne anksčiau kaip po 5-6 metų. Suskirstant sėjomainos schemą grandimis, išlaikyti principą: grandį pradeda dirvoje derlingumą atkuriantieji (kaupiamieji, ankštiniai javai, daugiametės ţolės) ir uţbaigia derlingumą išnaudojantis narys – šiuo atveju – linai. 2. Dirvos ir jų paruošimas Ekologinėje ţemdirbystėje dirvos ruošimas turi 2 pagrindinius uţdavinius: sudaryti optimalias sąlygas sėklos įterpimui, augalų sudygimui bei tolimesniam augimui ir naikinti piktţoles. Rudenį, priklausomai nuo priešsėlio, raţienos įdirbamos įvairiais skutikais ir suariamos. Nereikėtų arti per daug drėgnos dirvos. Linams labai svarbu arimo kokybė: arimas turi būti lygus, suarta plačiomis varsnomis, neišverčiant podirvio. Labai svarbu, kad visos augalinės liekanos būtų tolygiai įterptos į ţemę ir jų mineralizacija vyktų kuo greičiau. Tik taip dirbant pavasarį turėsime vienodos struktūros dirvą, kurioje pasėti linai sudygs ir augs vienodai. Įdirbant dirvą reikia paruošti sėklos guoliavietę, kad būtų uţtikrintas vienodas ir greitas linų sudygimas bei geras jaunų augalų šaknų vystymasis. Tam dirva prieš sėją turi turėti tokį profilį: paviršinis 1-3 cm sluoksnis, sudarytas iš smulkių grumstelių, po juo – suspaustas sluoksnis, kuris apriboja sėjamosios noragėlių darbo gylį, ir gilus sluoksnis, supurentas, bet be tuštumų, uţtikrinantis gerą šaknų vystymąsi. Pavasarį dirva pradedama dirbti kai pradţiūna tiek, kad nesivelia ant padargų. Pirmiausia patartina nuakėti aukštesnes pabalusias vietas, taip apsaugant dirvą nuo perdţiūvimo. Po kelių dienų, kai pakankamai pradţiūna visas laukas, jis dirbamas ištisai. Dirbama sekliai, ne didesniu kaip 5-7 cm gyliu. Pirmą kartą įdirbama kultivatoriumi su plonais spyruokliniais noragėliais (lengvesnėse dirvose galima vien akėčiomis), po to, dirvai pradţiūvus (tam uţtenka keleto valandų), dirbama antrą kartą kultivatoriumi arba akėčiomis. Taip įdirbtą dirvą būtinai reikia privoluoti pentininiais volais. Nedideli voliukai gali būti prikabinami prie kultivatoriaus arba akėčių. Reikėtų naudoti tik naujos kartos kultivatorius su lygintuvais bei lysteliniais voliukais, kurie gerai susmulkina grumstus bei padeda tiksliai išlaikyti nustatytą dirbimo gylį. Gerai tinka ir “Germinator” tipo priešsėjinio dirvos dirbimo agregatai. Dar geresnis variantas (tik pakankamai ir vienodai pradţiūvusioje dirvoje) – kombinuoti sėjos agregatai, vienu vaţiavimu įdirbantys dirvą ir kartu pasėjantys linus. 3. Tręšimas Literatūroje nurodoma, kad paprastai sėmeniniams linams būtina duoti trąšų, kad gautų 35-90 kg ha-1 fosforo ir 90-120 kg ha-1 kalio. Azoto trąšų normos nurodomos labai įvairios – nuo 0 iki 140 kg ha-1 azoto. Šių ir kitų maisto medţiagų poreikis ekologinėje ţemdirbystėje daţniausiai patenkinamas organinėmis trąšomis. Tręšti linus reikėtų įprastomis ekologiniuose ūkiuose naudojamomis trąšomis, patikrinus dirvoţemio agrocheminius rodiklius. Trūkstant maisto medţiagų, reikėtų naudoti įprastas ekologiniams ūkiams natūralios kilmės trąšas.

40

Bene tikslingiausia būtų tinkamai patręšti dirvą visiems linų sėjomainos augalams, tuo pagerinant dirvos agrochemines savybes bei sukuriant palankias maisto medţiagų atţvilgiu sąlygas linams augti ir be trąšų. Organines trąšas rekomenduojama atiduoti priešsėliui, o jei įmanoma – dar ankstyvesniam sėjomainos rotacijos nariui. Su organinėmis trąšomis daţnai į dirvą patenka daug piktţolių sėklų, tad jomis tręšti reikėtų augalus labiau pajėgius konkuruoti ir stelbti piktţoles. 4. Sėjos laikas Minimali vidutinė paros oro temperatūra linų sėklų sudygimui yra apie 2-3ºC, palankiausia augimui – 15-18ºC. Intensyvus sėklų dygimas prasideda, kai dirva būna pakankamai šilta (6-8°C) ir drėgna. Linų sėklai sudygti drėgmės reikia 140 % nuo sėklos masės – tai gerokai maţiau, nei daugeliui kitų augalų sėklų. Tai paaiškinama sėklų luobelės gleivingojo sluoksnio ypatybėmis, kuris sugeria vandenį iš dirvoţemio ir tvirtai jį išlaiko. Visada reikėtų stengtis pasėti linus kuo anksčiau, tačiau nesugadinti dirvos struktūros. Būtina atsiţvelgti į auginamos veislės vegetacijos periodą – kuo vėlyvesnė veislė, tuo anksčiau ją reikėtų pasėti, kad ji spėtų pasiekti pilnąją brandą bent iki rugsėjo vidurio. 5. Apsauga nuo ligų ir kenkėjų Sėti kokybišką, kalibruotą ir gyvybingą sėklą. Tyrimai atlikti LŢI Upytės bandymų stotyje parodė, jog sveiki ir stambūs sėmenys maţiau apsikrėtę patogeniniais mikrogrybais. Ekologinėje ţemdirbystėje yra leista naudoti kai kuriuos mineralinius vario junginius, pavyzdţiui, vario oksichloridą, vario sulfatą (mėlynasis akmenėlis). Vario preparatai naikina kai kuriuos linų ligų sukėlėjus. Galima naudoti ir terminį beicavimą – karštu oru. Karštu vandeniu beicuoti linų sėklų nerekomenduojama, nes dėl jų luobelėje esančių gleivingųjų medţiagų sėklos gali sulipti, paskui labai ilgai dţiūva. Siekiant, kad linų stipriai nepaţeistų spragės, reikėtų juos pasėti optimaliais terminais, kai dirvos dar neperdţiūvę, o temperatūra sėklos guolio gylyje (2-3 cm) pasiekia +6 - +8ºC. Kai linai greit sudygsta, jų daigai būna tvirti, tada spragės padaro maţiau ţalos. 6. Veislės Linų vegetacijos trukmė labai priklauso nuo veislės biologinių savybių. Pagal vegetacijos trukmę aliejinių linų veislės skirstomos į ankstyvąsias (75-80 d.), vidutinio ankstyvumo (80-90 d.), vidutinio vėlyvumo (90-100 d.), vėlyvąsias (100-115 d.) ir labai vėlyvas (120 ir daugiau dienų). Lietuvoje tinka auginti ankstyvas veisles. Lietuvos Nacionaliniame augalų veislių 2009 m. sąraše šiuo metu yra registruota tik viena sėmeninių linų veislė – Lirina (veislės selekcininkas Deutsche Saatveredelung AG), tačiau ES kataloge yra daug gerų perspektyvių sėmeninių linų veislių. Iš jų išskirtinos gana ankstyvos, tirtos Lietuvoje – Helmi, Symphonia, Szafir, Biltstar. 7. Derliaus dorojimas. Derlius nuimamas kai linai (70 % galvenų) pasiekia rudąją brandą. Sėmeniniai linai gali būti pjaunami ir kuliami javų kombainu. Kombaino pjaunamasis aparatas turi būti labai aštrus. Patartina uţapvalinti visus pjaunamosios detalių aštrius kampus, kad uţ jų nesikabintų linų stiebai. Kombainas maţiau kemšasi pjaunant linus aukštai, nupjaunant tik galvenas, tačiau tokiu atveju gali būti sudėtinga kokybiškai uţarti likusią aukštą raţieną, ypač auginant aukštaūgių veislių sėmeninius linus. Daţnai sėmeniniai linai nukaršiami nepjaunant jų stiebų. Lietuvoje taip pat naudojama sėmeninių linų galvenų nukaršimo kombainais su specialiu kederiu technologija. Linų nuėmimui naudojamame kombaine vietoje ţaliuzinių sietų reikėtų privirtinti 3,5 mm sietus su išgaubomis ir posėlinį tinklelį, kurio skylutės 1,2 mm. Tinkamai sureguliavus kombaino valomąją, sėmenų švarumas būna apie 95-98 %. Kombaino kūlimo būgnas turi suktis minimaliu greičiu, kad neskaldytų sėmenų. Linų sėmenys labai slidūs, takūs, todėl kombainas turi būti visiškai sandarus. Būtina gerai sureguliuoti būgno sukimosi greitį – jis turi būti lėtesnis, nei kuliant javus, o tarpą tarp būgno ir pobūgnio nustatyti tokį, kad kuo geriau iškultų galvenas, bet neţalotų sėmenų. Taip pat svarbu tinkamai sureguliuoti ventiliatorių, kad jis neišpūstų sėmenų kartu su priemaišomis. Iškultus linų sėmenis rekomenduojama greit valyti ir dţiovinti. Sėmenys yra biologiškai aktyvi produkcija. Dėl riebalų, esančių sėmenyse, ir sėmenų kvėpavimo gali vykti biologinės reakcijos, todėl sėmenys gali sukaisti – ypač drėgnesni, tuoj po derliaus nuėmimo. Piktţolių sėklos ir priemaišos didina sėmenų drėgnį. Sėmenų drėgnis – svarbus faktorius jų laikymui. Tyrimais nustatyta, jog geriausiai laikosi 6-10 % drėgnio sėmenys.

41

MITYBOS SĄLYGŲ OPTIMIZAVIMAS EKOLOGIŠKAI AUGINAMIEMS SPELTA KVIEČIAMS SUNKIUOSE DIRVOŢEMIUOSE

Lietuvos ţemdirbystės instituto Joniškėlio bandymų stotis

Vadovas – dr. Stanislava Maikštėnienė, tel. (8-451) 38224, el. p.: [email protected]

Tyrimo tikslas

Ištirti Spelta kviečių tręšimo technologijos specifiką našiuose sunkesnės granuliometrinės

sudėties dirvoţemiuose. Išaiškinti mitybos optimizavimo galimybes Spelta kviečių produktyvumo

didinimui naudojant įvairiais augalų vystymosi tarpsniais ekologiniams ūkiams sertifikuotas trąšas:

Biokal 01, Terra Sorb Foliar, Ekoplant ir jų derinius. Nustatyti tirtų trąšų poveikį grūdų maistinei

vertei, kepimo savybėms ir ekonomiškai įvertinti naudotų priemonių efektyvumą.

Gauti rezultatai

Pastaraisiais metais skiriant daugiau dėmesio sveikam maistui, ypač ekologiškam,

susidomėjimas spelta kviečiais ir Lietuvoje didėja. Neatsitiktinai ekologiškai augindami spelta

kviečius, tinkamus baltai duonai, ţemdirbiai mato galimybę gauti didesnį pelną negu augindami

tradicines javų rūšis.

Grūdų derlius. Biokal 01 panaudojimas tręšimui per lapus ryškiau didino nulukštentų grūdų

derlių. Biokal 01 patręšus per lapus triskart per vegetaciją – krūmijimosi, bamblėjimo ir plaukėjimo

tarpsniuose po 10 l ha-1, neišlukštentų grūdų derlius, palyginti su netręštais, iš esmės padidėjo 8,6

%. Didţiausias nulukštentų spelta kviečių grūdų derliaus priedas – 15,2 %, palyginti su netręštais,

buvo ekoplant panaudojus pavasarį vegetacijai atsinaujinus ir biokal 01 – augalų krūmijimosi

pabaigoje.

Grūdų kokybė. Spelta ţieminiams kviečiams panaudojus mineralines trąšas ekoplant ir

skystas Terra Sorb Foliar glitimo kiekis padidėjo 10,4 %, palyginti su netręštais kviečiais.

Mineralines trąšas ekoplant panaudojus su biokal 01 ar vien tik biokal 01 triskart per vegetaciją buvo

nustatyta neesminė glitimo didėjimo tendencija.

Tešlos kokybė. Spelta kviečius patręšus Terra Sorb Foliar trsikart per vegetaciją po 1,5 l ha-

1, tešlos stabilumas buvo 3,4 min. arba 30,8 % didesnis negu netręštų. Gerokai didesnis (11,2 %)

tešlos stabilumas buvo panaudojus Terra Sorb Foliar kartu su Ekoplant, palyginti su netręštais

kviečiais. Vidutiniais duomenimis, ţieminius spelta kviečius tręšiant įvairiomis ekologinėmis trąšomis

miltų tešlos stabilumas buvo silpnas.

Pav. Spelta ir Lars grūdai ir miltai

42

Variantai: 1. Kontrolė; 2. Terra Sorb Foliar 1,5 l ha-1 krūmijimosi, bamblėjimo ir plaukėjimo

tarpsniuose; 3. Ekoplant 250 kg ha-1 pavasarį; Terra Sorb Foliar 1,5 l ha-1 krūmijimosi tarpsnyje;

4. Biokal 01 10 l ha-1 krūmijimosi, bamblėjimo ir plaukėjimo tarpsniuose; 5. Ekoplant – 250 kg ha-1

pavasarį ; Biokal 01 10 l ha-1 krūmijimosi tarpsnyje; 6. Ekoplant – 250 kg ha-1 pavasarį.

Pav. Nenulukštentų ir išlukštentų Spelta kviečių grūdų derliaus pokyčiai priklausomai nuo trąšų

formų ir panaudojimo laiko, 2008–2009 m.

Išvados 1. Ekologiniuose ūkiuose našiuose dirvoţemiuose Spelta kviečiai turėtų uţimti svarbią vietą pasėlių struktūroje, kadangi turi stiprią stelbiamąją gebą piktţolėms – tai vienintelė kviečių rūšis, auginama ekologiškai ir subrandinanti “Extra” klasės reikalavimus atitinkančius grūdus. 2. Spelta kviečių, tręštų įvairiomis ekologinėmis trąšomis lukštingumas buvo maţesnis (1,4-13,5 %) negu kontrolėje, o grūdai – stambesni (1,5-5,0 %). 3. Spelta kviečius patręšus Еkoplant ir Terra Sorb Foliar, Еkoplant ir Biokal 01 ar tris kartus per vegetaciją Biokal 01 grūdų derlius padidėjo esminiai, tačiau tokius skirtumus lėmė 2008 m. esminiai derliaus priedai. 4. Spelta kviečius patręšus ekologinėmis trąšomis ekonominis efektas gautas tik panaudojus Terra Sorb Foliar ar Biokal 01, pelno priedas sudаrė atitinkamai 7,0 ir 3,5 %, palyginti su netręštais. Ekoplant dėl aukštų kainų ţenkliausiai didino grūdų derlių, tačiau ekonominio efekto nebuvo.

Rekomendacijos 1. Ekologinių ūkių našiuose dirvoţemiuose Spelta kviečiai turėtų uţimti svarbią vietą pasėlių struktūroje, kadangi turi stiprią stelbiamąją gebą piktţolėms – tai vienintelė kviečių rūšis, auginama ekologiškai, subrandinanti “Extra” klasės reikalavimus atitinkančius grūdus, tinkančius baltiems duonos gaminiams , turinčius paklausą rinkoje ir sudaro galimybę gauti 1534–1904 Lt pelną. 2. Sertifikuotos ekologinės trąšos Biokal 01, Terra Sorb Foliar ir Ekoplant turi tendenciją didinti Spelta kviečių grūdų derlių ir kokybę, tačiau, ekonominiu poţiūriu vertinant dabartines jų įsigijimo kainas, jas kompensuoja ir duoda ekonominę naudą tik pigesnės Terra Sorb Foliar ir Biokal 01.

TINKAMIAUSIŲ BULVIŲ VEISLIŲ EKOLOGINĖS GAMYBOS ŪKIAMS PARINKIMAS

Lietuvos ţemdirbystės instituto Vokės filialas Vadovas – Almantas Raţukas, tel. (8~5) 2645439, el. p.: [email protected]

43

Tyrimo tikslas Nustatyti Lietuvos klimato sąlygomis tinkamiausias ekologiškai auginti ankstyvųjų ir vėlyvųjų

bulvių veisles; ištirti „Ekoagros“ sertifikuotų trąšų Provitos, fosforitmilčių ir Patentkali (kalio magnezijos) įtaką ankstyvųjų ir vėlyvųjų bulvių produktyvumui; įvertinti ankstyvosios ir vėlyvųjų veislių bulvių kerų ir gumbų fitosanitarinę būklę, piktţolių paplitimą pasėliuose; išanalizuoti ankstyvųjų ir vėlyvųjų bulvių veislių gumbų kokybės rodiklius; įvertinti bulvių produktyvumo priklausomybę nuo meteorologinių sąlygų.

Gauti rezultatai Įvairių bulvių veislių produktyvumas. Remiantis 2008 ir 2009 metų tyrimų duomenimis galima

teigti, kad lietuviškųjų skirtingo ankstyvumo bulvių veislių „VB Venta„,„Goda„,„VB Aista„,„VB Rasa„ patręšimas ekologinėmis trąšomis Provita, fosforitmilčiais ir kalio magnezija turėjo tiesioginės įtakos bulvių gumbų derliui ir kokybei. N60 P60 K90 trąšų normos padidino 55 % „VB Ventos„, 42 % „Goda„, 24 % „VB Rasos„ ir 35 % „VB Aistos„ veislių bulvių derlių. 2008 m. geriausiai derėjo vidutinio ankstyvumo „Goda„ veislės bulvės (20,7 t/ha). 2009 m. geriausiai derėjo vidutinio vėlyvumo „VB Rasa„ veislė bulvės (17,60 t/ha) (1 lentelė).

Nustatyta, kad krakmolo daugiausiai gauta iš vidutinio ankstyvumo „Goda„ veislės bulvės (358,5 ir 230,9 kg/ha), o 2009 m. - iš vidutinio vėlyvumo „VB Rasa„ (223,4 ir 169,2 kg/ha). Nors vėlyvosios bulvės „VB Aista„ yra pačios krakmolingiausios, tačiau menkas bendrasis ir prekinių gumbų derlius, ţemiausias švarumo procentas sąlygojo nedidelį krakmolo kiekį (106,0 – 175,9 kg/ha).

1 lentelė. Įvairių bulvių veislių derliaus dviejų metų vidurkis (2008, 2009 m.)

Veislės Bulvių derlius

t/ha Prekinių gumbų t/ha

Švarių, prekinių gumbų t/ha

Krakmolo kg/ha

Bulvės patręštos ekologinėmis trąšomis

„VB Venta„ 12,12 11,05 9,54 154,8

„Goda„ 17,64 16,92 15,27 271,8

„VB Rasa„ 13,74 13,00 11,06 192,8

„VB Aista„ 10,27 9,51 7,50 156,6

R05 3,58 3,17 3,14 25,9

Bulvės augintos be trąšų

„VB Venta„ 7,80 6,77 5,70 95,3

„Goda„ 12,45 11,33 9,92 181,7

„VB Rasa„ 11,12 10,33 9,31 184,7

„VB Aista„ 7,59 6,98 5,87 125,2

R05 3,21 3,11 3,05 29,6

Ankstyvųjų ir vėlyvųjų bulvių veislių kerų ir gumbų fitosanitarinė būklė. Atliekant bandymus,

ekologinėms bulvėms nebuvo naudojamos cheminėmis augalų apsaugos priemonės nuo piktţolių, ligų ir kenkėjų. Todėl bulvių pasėliuose atitinkamai buvo išplitęs bulvių maras (Phytophtora infestans), bulvių gumbai paţeisti grambuolių lervomis, pasėliuose išplitusios piktţolės.

Liepos pabaigoje pabaigoje „VB Venta„ bulvienojai beveik visai sunyko. Ligos intensyvumas siekė 80 ir 90 %. Rugpjūčio mėnesio pabaigoje ankstyvųjų bulvių veislų bulvienojai buvo 100 % paţeisti maro ir sunykę. Tuo tarpu vėlyvųjų veislių bulvės dar ţaliavo. Vėliausiai nunyko „VB Aista„. Šios veislės atskirų kerų bulvienojų buvo nenukentėjusių nuo fitoftoros netgi bulvių kasimo metu rugsėjo pabaigoje.

2008 m. bulvių gumbai buvo paţeisti grambuolių lervomis ţymiai stipriau nei 2009 m. Tiek patręštame ekologinėmis trąšomis dirvoţemyje, tiek netręštame - daugiausiai buvo apţeistos „VB Venta„ veislės bulvių gumbai - 13-28 %, maţiausiai - „Goda„ - 6-9 % veislės bulvių gumbai.

Atskirais metais įvairaus ankstyvumo bulvių veislių pasėliuose piktţolių išplitimas buvo skirtingas. Skyrėsi ir piktţolių rūšys, ir jų kiekis. 2008 m. labai išplito parastoji rietmenė (Echinochloa

44

crus-galli). Jos ypatingai daug buvo bulvių veislės „VB Venta„ pasėlyje (211,29-250,30 g/m2). Maţiausiai - „Goda„ veislės bulvių pasėlyje (107,35-122,40 g/m2). 2009 m. piktţolių daugiau priaugo bulvių vagų tarpueiliuose rudenį, sunykus bulvienojams. Pagal masę jų buvo dvigubai daugiau nei 2008 m. Tą masę sudarė ţymiai didesnė piktţolių įvairovė (312,0 – 338,3 g/m2).

Ankstyvųjų ir vėlyvųjų bulvių veislių gumbų kokybės rodikliai. Atlikus bulvių gumbų kokybės analizes, nustatyta, kad atskiri metai turėjo didelės įtakos kokybei (2 lentelė). Bulvių veislių „VB Venta„ ir „VB Rasa„ gumbuose vitamino C 2009 m. rasta 55-73 % maţiau nei 2008 m. Bulvių veislių „Goda„ ir „VB Aista„ skirtumas siekė net 161-163 %. „VB Aista„ veislės gumbai sukaupė 2 mg/kg daugiau vitamino C nei kitos veislės. Priešingai nei 2008 m., 2009 m. didesnis vitamino C kiekis nustatytas bulvėse augintose be trąšų.

2 lentelė. Įvairių bulvių veislių dviejų metų (2008 ir 2009 m.) vidutiniai kokybės rodikliai

Veislės Bulvių kokybės rodikliai

Vitaminas C mg/kg

Nitratai mg/kg

Suminis azotas %

Ţali proteinai, %

Krakmolingumo %

Bulvės patręštos ekologinėmis trąšomis

„VB Venta„ 22,0 85,4 1,56 9,75 14,5

„Goda„ 29,8 45,5 1,28 8,00 15,8

„VB Rasa„ 19,5 80,5 1,56 9,75 15,7

„VB Aista„ 31,5 88,3 1,58 9,88 17,1

R05 3,72 7,84 0,21 1,43 0,28

Bulvės augintos be trąšų

„VB Venta„ 21,3 62,8 1,49 9,31 14,4

„Goda„ 28,6 51,8 1,19 7,44 15,6

„VB Rasa„ 19,0 102,2 1,45 9,06 16,0

„VB Aista„ 29,4 66,5 1,41 8,81 17,8

R05 4,02 8,29 0,18 2,00 0,88

Nitratų daugiau nustatyta vėlyvesnių („VB Rasa„ ir „VB Aista„) bulvių veislių gumbuose. Patręšimas azoto trąša Provita, nitratų kiekiui bulvių gumbuose didelės įtakos neturėjo. Kiek didesnis nitratų kiekis nustatytas „VB Venta„ bulvių gumbuose (71,7 mg/kg) patręštose ekologinėmis trąšomis. Tačiau šis kiekis neviršija leistinos normos. Kitų veislių gumbuose nitratų kiekis kito neţymiai.

Tik patręštos vėlyvosios veislės „VB Aista„ gumbai sukaupė daugiau suminio azoto (0,16 %) ir atitinkamai - ţaliųjų proteinų (1,00 %). Kitų veislių bulvių gumbuose suminio azoto ir ţaliųjų proteinų kiekis keitėsi paklaidos ribose. Kaip 2008, taip ir 2009 m. daugiau krakmolo (1,9-3,5 %) rasta vėlyvosios bulvių veislės gumbuose. Daugiau krakmolo nustatyta bulvėse netręštose ekologinėmis trąšomis.

Įvairių bulvių veislių derliaus priklausomumas nuo meteorologinių sąlygų. Ištirta, kad daugiausiai hidroterminis koeficientas turi įtakos vėlyvesnių bulvių veislių „VB Rasa„ ir „VB Aista„ derliui. Tarp „VB Rasa„ bulvių derliaus ir geguţės mėnesio HTK nustatyta stipri koreliacija (η - 0,84), tarp „VB Aista„ derliaus ir HTK nustatyta vidutinė koreliacija (η - 0,59). Kitų veislių bulvių derliui ir kitų vegetacijos periodo mėnesių drėgmės būklės (HTK) įtaka buvo neţymi. Koreliacija tarp derliaus ir atskirų vegetacijos periodo HTK nustatyta silpna, arba jos visai nebuvo.

Išvados 1. 2008 m. geriausiai derėjo vidutinio ankstyvumo „Goda„ veislės bulvės (20,7 t/ha). 2009 m. geriausiai derėjo vidutinio vėlyvumo „VB Rasa„ veislė bulvės (17,60 t/ha). 2. Krakmolo daugiausiai davė vidutinio ankstyvumo „Goda„ veislės bulvės (358,5 ir 230,9 kg/ha), o 2009 m. vidutinio vėlyvumo „VB Rasa„ (223,4 ir 169,2 kg/ha). 3. Daugiausiai (Phytophtora infestans) buvo paţeista ‚VB Venta„ bulvienojai, maţiausiai - „VB Aista„. Tiek patręštame ekologinėmis trąšomis dirvoţemyje, tiek netręštame - daugiausiai grambuolių lervomis buvo apţeistos „VB Venta„ veislės bulvių gumbai - 13-28 %, maţiausiai - ‚Goda„ - 6-9 % veislės bulvių gumbai. 2008 m. parastoji rietmenė (Echinochloa crus-galli) daugiausiai buvo išplitusi bulvių veislės „VB Venta„ pasėlyje, maţiausiai - „Goda„ veislės bulvių pasėlyje. 2009 m. piktţolių daugiau priaugo bulvių vagų tarpueiliuose rudenį, sunykus bulvienojams.

45

4. bulvių gumbų kokybė priklausė nuo panaudojimo tręšimui ekologinių trąšų: Provita, fosforitmilčiai ir kalio magnezija. Patręšti įvairaus ankstyvumo bulvių veislių gumbai sukaupė daugiau vitamino C (0,5-2,1 mg/kg daugiau) ir ţaliųjų proteinų (0,44-1,09 proc. vnt. daugiau). Trąšos nemaţino krakmolo kiekio bulvių gumbuose. Šis kokybės rodiklis kito paklaidos ribose. 5. Tarp „VB Rasa„ bulvių derliaus ir geguţės mėnesio HTK nustatyta stipri koreliacija (η - 0,84), tarp „VB Aista„ derliaus ir HTK nustatyta vidutinė koreliacija (η - 0,59). Kitų veislių bulvių derliui ir kitų vegetacijos periodo mėnesių drėgmės būklės (HTK) įtaka buvo neţymi.

Rekomendacijos

1. Atskirų metų temperatūros ir kritulių svyravimai skirtingai veikia įvairaus ankstyvumo bulvių veislių derėjimą. Tai pastebėta ir mūsų tyrimuose, kurių duomenys rodo, kad bulvių gumbų derlius priklausė ne tik nuo veislės ir nuo tręšimo, bet ir nuo meteorologinių sąlygų. 2. Renkantis bulvių sėklą ekologinei gamybai, negalima apsiriboti viena veisle. Atsiţvelgiant į meteorologinių sąlygų prognozę, galima rinktis vidutinio ankstyvumo veislę „Goda„ arba vidutinio vėlyvumo veislę „VB Rasa„. 3. Bulvių auginimui dirvoţemis turi būti ruošiamas pagal Lietuvoje priimtą agrotechniką. Sėklos norma 48 tūkst./ha gumbų vienetų (4,0 t/ha). Vidutinė gumbų masė 50 – 70g. Pavasarį dirva giliai sukultivuojama agregate su akėčiomis. Kaupikais padaromos negilios vagos ir į jas rankomis vienodais 30 cm tarpais išdėstomi bulvių gumbai. Tais pačiais kaupikais apkaupiama , suformuojamos vagos. Bulvės sodinamos 70 cm tarpueiliais. Iki sudygimo bulvės kaupiamos ir akėjamos du – tris kartus, sudygusios kaupiamos du kartus. 4. Pasėlių tręšimas ekologinėmis trąšomis kai kurių veislių bulvių derlių padidino dvigubai. VšĮ „Ekoagros“ sertifikuotos trąšos Provita, fosforitmilčiai ir kalio magnezija (Patentkali) N60P60K90 normomis bulvėms barstomos lokaliai tiesiai į vageles. 5. Rugsėjo mėnesį bulvės kasamos, jas iškračius bulvių kasamąja, surenkant nuo vagų. 6. Siekiant išvengti vis daţniau pasitaikančių sausrų poveikio, bulvių ūkiuose turėtų būti įrengtos laistymo sistemos.

EKOLOGIŠKŲ MORKŲ IR SVOGŪNŲ AUGINIMO TECHNOLOGINIAI TYRIMAI

Lietuvos sodininkystės ir darţininkystės institutas Vadovas – Rasa Karklelienė

Gauti rezultatai Tyrimai vykdyti 2008 – 2009 metais Lietuvos sodininkystės ir darţininkystės instituto

ekologinio ūkio dalies bandymų lauke. Auginta dviejų darţovių rūšių veislių ir hibridų augalai: valgomosios morkos (Daucus sativus Röhl.) – „Svalia‟ F1, „Skalsa‟ F1, „Bolero‟ F1, „Noveno‟ F1, „Garduolės‟, „Vaiguva‟, „Vytėnų nanto‟, „Šatrija‟, „Monanta‟, „Tito‟, „Samson‟, „Magi‟, „Crona‟ ir valgomojo svogūno (Allium cepa L.) „Babtų didieji‟, „Kristine‟, „Balusta‟, „Olina‟, „Supra‟, „Wolska‟, „Pino‟, „Virtus‟, „Fiesta‟, Nr. 80, „Stutgarter Riesen‟, „Kutnowska‟.

2008 m. pavasarį vyravo sausesni ir šaltesni orai. Morkos dygo nevienodai, tačiau vegetacijos viduryje ir iki derliaus nuėmimo augo gana gerai. Didesnės įtakos šaltesnis balandis ir geguţė turėjo svogūnų dygimui. Kai kurių veislių svogūnai sudygo labai prastai, todėl buvo gautas maţas derlius. Gausesniu kritulių kiekiu pasiţymėjo rugpjūčio – rugsėjo mėnesiai. Todėl vegetacijos pradţioje, augalams trūko drėgmės.

2009 m. geguţės mėn. pradţioje buvo vėsesni orai ir darţovės ilgiau dygo. Vėliau morkoms ir svogūnams augti trūko drėgmės, ypatingai birţelio mėnesį, dėl to darţovių kolekcija buvo laistyta papildomai. Liepos, rugpjūčio mėnesiais periodiškai įvertintas morkų, burokėlių ir svogūnų atsparumas lapų ligoms. Atlikti kenkėjų stebėjimai pasėliuose. Didesnis kenkėjų kiekis buvo rastas svogūnų pasėliuose.

Vegetacijos metu ekologinių darţovių pasėliai nuo kenkėjų buvo purškiami 2 kartus biologiniu preparatu 05 % NeemAzal-T/S (veiklioji medţiaga azadirachtinas 10 g/l). Nuo ligų pasėliai buvo purkšti 1 kartą Champion (0,3 kg + 20 l vandens vienam arui).

Svogūnų ir morkų paţeidimai ligų sukėlėjais ir kenkėjais buvo vertinami vegetacijos metu geguţės–spalio mėn. ir jų laikymo metu spalio–kovo mėn. pagal ligų ir kenkėjų apskaitų standartines metodikas, iš kiekvieno pakartojimo analizuojant 20 (svogūnai) ar 30 (morkos) augalų

46

(Ţemės ūkio augalų kenkėjai, ligos ir jų apskaita, 2002). Po derliaus nuėmimo atrinkti morkų ir svogūnų pavyzdţiai po 10 vnt. iš kiekvieno pakartojimo laikomi klimatinėse kamerose (+0–+2 °C temperatūra, 85–90 % santykinė oro drėgmė), nustatomas jų išsilaikymo procentas, paţeidimai ligomis ir kenkėjais.

Ligų sukėlėjų ir kenkėjų identifikavimui pavyzdţiai rinkti nuo paţeistų augalų, jų diagnostikai naudoti vizualinis–simptomatinis, grynų kultūrų, drėgnų kamerų ir mikroskopavimo metodai.

Abejais tyrimo metais svogūnų ropelės rugpjūčio 26 d. pakeltos (pagulus 75 proc. lapijos), o derlius nuimtas rugsėjo 09 d. Nuėmus derlių, ropelės surūšiuotos į prekines ir neprekines, pasvertos. Pasverta 10 prekinių ropelių, išmatuotas jų skersmuo – plačiausioje ropelės dalyje ir aukštis – nuo dugnelio iki vidinių. Morkų derlius nuimtas rugsėjo 23 d. Morkų derlius imtas rugsėjo 23 d. Po derliaus nuėmimo išmatuoti morkų šakniavaisiai (po 10 vnt. šakniavaisio ilgis, skersmuo), pasvertas derlius. Svogūnų ir morkų apskaitinio laukelio plotas – 5,6 m2. Bandymas kartotas tris kartus. Svogūnų ir morkų morfologinių rodiklių ir derliaus duomenys įvertinti statistikai. Po derliaus nuėmimo laikymui atrinkti morkų ir svogūnų pavyzdţiai po 10 vnt. iš kiekvieno pakartojimo. Nustatomas laikomi klimatinėse kamerose (+0–+2 °C temperatūra, 85–90 % santykinė oro drėgmė), nustatomas jų išsilaikymo procentas, paţeidimai ligomis ir kenkėjais.

Tyrimais nustatyta, kad valgomosios morkos ir valgomojo svogūno derlingumą ir biocheminę sudėtį įtakoja jų genotipas ir augimo sąlygos. Dviejų metų duomenimis, ekologiškai auginant morkas, nustatyta, kad didţiausią suminį derlių suformuoja hibridinės morkos: „Bolero‟ F1 ir „Noveno‟ F1 (74,7 t ha-1 ir 61,7 t ha-1). „Noveno‟ F1 morkos pasiţymi karotino kiekiu (18,7 mg 100 g-1). Tarp veislių didţiausiu suminiu derliumi pasiţymi „Garduolės‟ veislės morkos (65,0 t ha-1). Lietuviškas morkų hibridas „Svalia‟ F1 uţaugina vidutiniškai 53,6 t ha-1 suminį derlių, tačiau iš visų tirtų morkų pavyzdţių išsiskiria dideliu prekingumu (prekinis derlius - 87,5 %). Ekologiškai auginamų valgomųjų morkų pasėliuose kenkėjų nerasta. Didesnis morkų lapijos sergamumas alternarioze (Alternaria dauci) nustatytas 2009 m. Labiausiai buvo paţeista „Skalsa‟, „Tito‟ ir „Monanta‟ morkų lapija, paţeidimas siekė virš 20 %. Paţeidimai bakterioze (Xanthomonas campestris pv. carotae) nustatytas „Magi‟ veislės morkose. Nustatyta, kad „Šatrija‟‚ „Garduolės‟, „Vytėnų nanto‟, „Bolero‟ ir „Magi‟ veislių morkos buvo paţeistos mikoplazminė liga – astrine gelta. Tačiau nėra pastebėta, kad ši liga turėtų didelės įtakos derlingumui ir šakniavaisių kokybei. Tiek bakteriozės, tiek astrinės geltos sukėlėjai gali būti pernešami su sėkla. Sandėliuojamose morkose nustatyti Alternaria radicina, Phoma sp., Botrytis cinerea, Sclerotinia sclerotiorum ir bakterijų sukelti puviniai. Juoduoju (A. radicina) ir sausuoju (Phoma sp.) puviniais daugiausiai buvo paţeisti „Magi‟ veislės šakniavaisiai, iki 20 %. Kitų veislių šakniavaisiuose šios rūšies puviniai vidutiniškai sudarė 9,23 %. Kekeriniu, sklerotiniu ir bakteriniu puviniais buvo paţeisti „Magi‟, „Crona‟‚ „Noveno‟, „Samson„, „Tito‟ ir „Svalia‟ morkų šakniavaisiai atitinkamai nuo 3,33 iki 13,33 %, vidutiniškai 4,1 %.

Tyrimai rodo, kad „Babtų didieji‟ svogūnai išsiskiria derlingumu - 15,1 t ha-1, suformuoja vidutinio dydţio (121,0 g) ropeles, kaupia daugiausia askorbo rūgšties (7,7 mg 100 g-1) ir bendrojo cukraus - 7,4 %. Daugiausia prekinių ropelių uţaugino „Supra‟ veislės svogūnai –89,3 proc., tačiau ropelių derlius buvo gautas vidutiniškai 9,8 t ha-1

. Daugiausiai svogūnuose buvo išplitęs tabakinis tripsas (Thrips tabaci). Paţeistų augalų abejais tyrimų metais vidutiniškai buvo nuo 5,0 iki 91,67 %. Labiausiai paţeistos tripsais buvo „Virtus‟, „Supra‟, „Wolska‟ ir „Olina‟ veislių svogūnų lapai, paţeistų augalų nustatyta virš 80 %. Maţiausiai buvo paţeisti „Babtų didieji‟ ir „Kristine‟ veislių svogūnai, kuriuose paţeidimas siekė iki 10 %. Svogūninės musės (Hylemyia antiqua) paţeidimai nebuvo gausūs abejais tyrimų metais ir vidutiniškai siekė 0,97–4,58 %. Tam įtakos galėjo turėti ne tik purškimai biologiniu insekticidu, bet ir ne visai palankūs orai pirmos kartos musių išplitimui abejais tyrimų metais. Svogūninio vakarinio paslėptastraublio (Ceuthorrhynchus suturalis) paţeidimai svogūnuose nebuvo gausūs. Nustatyta, kad svogūnų lapus paţeidė Botrytis squamosa rūšies mikromicetai, sukeldami kekerinį lapų dėmėtumą vidutiniškai iki 2,93–3,13 %. Daugiausiai buvo paţeisti „Olina‟, Nr. 80, „Supra‟ ir „Kutnowska‟ veislių svogūnai. Meteorologinės sąlygos netikrajai miltligei (Peronospora destructor) plisti palankesnės susidarė 2009 m. Labiausiai paţeisti buvo „Stuttgartier Riesen„, „Kutnowska‟, Nr. 80, „Babtų didieji‟ veislių svogūnai. Paţeidimas siekė 76,67–93,33 %.

Laikymo metu svogūnuose paţeidimai kaklelio puviniu (Botrytis sp.) siekė iki 3,33 % „Balusta‟ ir „Kristine‟ veislių svogūnuose ir iki 10,56 % Fusarium genčių patogenais visuose tirtuose veislėse. Geriausiai saugyklose laikėsi „Babtų didieji‟ svogūnai.

Ekologiniuose ūkiuose geriausiai tinka auginti iš hibridinių morkų „Svalia‟, „Bolero‟ F1 ir „Noveno‟ F1, o iš veislių „Garduolės‟ „Šatrija‟ bei „Monanta‟. Jos pakankamai derlingos, pasiţymi gera

47

biochemine sudėtimi, maţai kaupia nitratų, atsparios ligoms, gerai laikosi per ţiemą, formuoja veislei būdingus šakniavaisius.

Ekologiniuose ūkiuose rekomenduojama auginti „Babtų didieji„, „Kristine‟, „Balusta‟ ir „Pino‟. Šių veislių svogūnai formuoja vidutinio dydţio ropelę, pasiţymi gera biochemine sudėtimi, pakankamai atsparūs ligoms.

Rekomendacijos 1. Ekologiniuose ūkiuose rekomenduotume auginti „Svalia‟ F1, „Bolero‟ F1, „Noveno‟ F1, „Garduolės‟, „Šatrija‟ bei „Monanta‟. Morkoms auginti parinkti atviras vietoves, tiesiogiai netręšti mėšlu, nesėti per tankiai. Sėti sveiką sėklą. Laikytis sėjomainos, toje pačioje vietoje morkas auginti kas 3–4 metai. Tinka šalia auginti svogūnus. Geri priešsėliai – kukurūzai, vasariniai javai, dobilai, liucerna, pupelės. Šakniavaisius auginti lengvesnėse, laidţiose dirvose ant vagų. Labiau puviniai paplitę sunkiose, uţliejamose, įmirksiančiose dirvose. Nedidelius pasėlius rekomenduojama apsaugoti agroplėvele, inspekto–tinklais, kurie apsaugotų nuo musių. Esant dideliam paţeidimui, naudoti augalinius insekticidus. Augaliniai insekticidai efektyvūs, kai naudojami kenkėjo skraidymo metu, todėl efektyviausias kontrolės metodas yra kenkėjo prognozavimas – numatomas laikas, kada jis pasirodo pasėlyje. Ţalingumo slenkstis – per 3 dienas vienoje geltonoje gaudyklėje sugaunamos 1–2 musės. Svarbios visos agrotechninės priemonės. Šienauti laukų pakraščius, kur gali būti įvairių laukinių skėtinių šeimos augalų. Nelaikyti piktţolėtų pasėlių. Vengti pasėlių kaimynystės šalia topolių, gluosnių, gudobelių, laukai turėtų būti 1 km atstumu nuo gluosnių. Rudenį, nuėmus derlių, giliai suarti dirvą. Nepalikti neuţartų morkų liekanų. Sandėliuoti tik gerai subrendusias, nepaţeistas, neapvytusiai darţoves. Šakniavaisius laikyti 0–1°C temperatūroje, 90–95 % santykinėje oro drėgmėje. Kruopščiai išvalyti sandėlius, tarą, kuriose bus sandėliuojami šakniavaisiai, palaikyti reikalingą reţimą saugomai produkcijai. 2. Ekologiniuose ūkiuose labiausiai tiktų auginti „Babtų didieji‟, „Kristine‟, „Balusta‟ ir „Pino‟ svogūnus. Auginant ekologiniuose ūkiuose reikėtų neauginti svogūnų uţuovėjose. Laikytis sėjomainos, parinkti lengvas, neuţmirkstančias dirvas. Pasėlius iš sėklų ar daigų sėti toliau nuo sėklinių ir iš sėjinukų auginamų pasėlių. Naikinti iš po ţiemos atţėlusius svogūnus, nes jų ropelėse gali būti perţiemojusi infekcija. Tikrinti 1–2 kartus savaitėje sėklinius pasėlius ir pašalinti apsikrėtusius pirmine infekcija augalus. Uţkrėstose dirvose neauginti svogūninių darţovių 5–8 metus. Produkciją laikyti 0oC temperatūroje, 65–70 % santykinėje oro drėgmėje. Pasėlius nuo kenkėjų dengti agroplėvele. Rudenį, po derliaus nuėmimo giliai suarti dirvas.

ŢIEMINIŲ KVIEČIŲ IR AVIŢŲ VEISLIŲ IR BIOORGANINIŲ EKOLOGIŠKŲ PREPARATŲ VEIKSMINGUMO TYRIMAI EKOLOGINĖS GAMYBOS ŪKIUOSE

Lietuvos ţemės ūkio universitetas

Vadovas - Algirdas Sliesaravičius, tel. (8 37) 752 336, el. p. [email protected]

Tyrimo tikslas Ištirti ţieminių kviečių ir aviţų popjūtinio brendimo trukmę ir bioorganinių ekologiškų

preparatų efektyvumą auginant javus ekologinės gamybos sąlygomis. Gauti rezultatai Lietuvoje didėja ekologinių ūkių skaičius, bet nėra ekologiniams ūkimas sukurtų veislių, todėl

svarbu ištirti ir atrinkti tinkamiausias. Be to, ekologiškos sėklos auginimui, svarbią reikšmę turi ekologiški bioorganiniai preparatai, kurie skatina šaknų sistemos vystymąsi ir padeda augalui geriau apsirūpinti maisto medţiagomis.

Veislių derlingumas Ţieminių javų veislių derlingumas labai priklausė nuo ţiemojimo. Veislės, kurios buvo

ištvermingesnės ţiemojimui buvo ir derlingesnės, nes silpnai ţiemojančių veislių buvo išretėję pasėliai. Nepalankios ţiemojimo sąlygos ir pavasarinė sausra 2009 m labai sumaţino veislių derlingumą ir jos neišnaudojo produktyvumo potencialo. Derlingiausios ţieminių kviečių veislės tyrimo metais buvo „SW Maxi„ ,„Širvinta„, ‚Zentos„,„Tauras„, „Dekan„(1.lentelė).


48

1 lentelė. Bioorganinių preparatų įtaka ekologiškai auginamų ţieminių kviečių grūdų derlingumui, t ha-1, LŢŪU Agroekologijos centro ekologinės gamybos ūkis, 2008-2009 m.

Eil. Nr.

Veislė Nenaudota biologinių preparatų

Purkšta Biokaliu

Purkšta Biojodţiu

2008 2009 2008 2009 2008 2009

1. Ada 4,24 1,91 4,84 3,02 4,78 2,40

2. Akteur 3,71 2,60 4,44 3,05 4,27 3,64

3. Zentos 3,91 2,82 4,83 4,11 4,67 3,53

4. Tauras 4,21 2,67 4,67 3,82 4,53 3,31

5. Altos 3,58 2,27 4,43 2,71 3,90 2,51

6. Meunier 3,20 2,58 3,81 3,29 4,20 3,16

7. Aron 4,54 2,39 4,86 3,33 4,71 2,62

8. Širvinta 1 3,58 2,98 4,10 4,29 3,90 4,00

9. Dekan 4,00 2,67 4,23 3,62 4,26 3,27

10. Anthus 4,37 2,22 4,83 2,85 4,70 2,40

11. Turkis 3,38 2,16 4,00 3,22 3,68 3,11

12. Zebra - 2,29 - 3,09 - 3,14

13. Sw Maxi 3,81 3,18 4,04 4,51 4,31 4,44

14. Olivin 4,80 2,16 5,18 2,94 4,93 2,62

R05 0,35 0,41 0,38 0,50 0,43 0,29

Bioorganinių preparatų įtaka veislių derlingumui Veislės nevienodai reagavo į bioorganinių preparatų biokalio ir biojodţio panaudojimą, bet jų

poveikis buvo teigiamas visoms tirtoms ţieminių kviečių veislėms ir jų sėklų derlingumas po šių preparatų panaudojimo gerokai padidėjo (1 lentelė).

Ţieminių kviečių veislių sėklų popjūtinio brendimo trukmė ir daigumas Atlikus skirtingų veislių sėklų 2009 m. sėklų dygimo energijos tyrimus rugsėjo mėnesį,

nustatyta, kad daugumos veislių sėklų dygimo energija siekė 82-96 proc. Tačiau veislės „Olivin„ sėklų dygimo energija buvo tik 44 proc., veislės „Akteur„ – 58 proc. Po mėnesio laikymo sėklų dygimo energija pagerėjo ir veislės „Akteur„ jau buvo 62 proc., o veislės „Olivin„ – 76 proc. Šių veislių sėklų rugsėjo mėnesį buvo ir ţemiausias daigumas – veislės „Olivin„ – 66 proc., o veislės „Akteur„ – 78 proc. Po mėnesio laiko šių veislių daigumas ţymiai pagerėjo, veislės „Olivin„ buvo 100 proc, o veislės „Akteur„ – 90 proc. tai patvirtina, kad kai kurių veislių sėkloms reikalingas pojūtinis sėklų brendimo periodas.

Išvados

1. Atlikus ţieminių kviečių vertinimus 2007-2009 m. nustatyta, kad ištvermingiausios ţiemojimui buvo veislės: „Širvinta I‟,„Tauras‟, „Astron‟, „Zentos‟, „Dekan‟. Tirtos ţieminių aviţų veislės nepakankamai ištvermingos ţiemoms, jų pasėliai po 2008-2009 m. ţiemos stipriai išretėjo.

2. Derlingiausios ekologinio auginimo sąlygomis buvo ţieminių kviečių veislės : „SW Maxi‟, „Tauras‟, „Dekan‟, „Zentos‟, „Širvinta I‟.

3. Ţieminių kviečių purškimas bioorganiniais preparatais biojodţiu ir biokaliu esminiai didino tiriamų veislių derlingumą. Preparatas biokalis buvo efektyvesnis uţ preparatą biojodis.

4. Grūdų kokybe išsiskyrė veislės „Ada‟ ir „Akteur‟. Jų grūduose buvo daugiausia baltymų, aukščiausi sedimentacijos ir glitimo rodikliai.

5. Stipriausiai piktţolių augimą stelbė ilgašiaudės veislės „Širvinta I‟ augalai. 6. Nustatyta, kad atskirų ţieminių kviečių veislių yra nevienodos trukmės sėklų popjūtinis brendimo

periodas. Kai kurioms veislėms („Akteur‟) reikia dviejų mėnesių trukmės popjūtinio brendimo periodo.

Rekomendacijos

1. Atlikus 2007-2009 m. ţieminių kviečių veislių tyrimus ekologiniams ūkiams rekomenduojame auginti ištvermingas ţiemojimui ir derlingas veisles : „SW Maxi‟, „Tauras‟, „Dekan‟, „Zentos‟,

49

„Širvinta I‟. Šioms veislėms siūlome naudoti preparatą biokalį, kuris buvo efektyvesnės uţ preparato biojodis naudojimą.

2. Siekiant aukštesnės grūdų kokybės rekomenduojame auginti veisles: „Ada‟ ir „Akteur‟. Jų grūduose buvo daugiausia baltymų, aukščiausi sedimentacijos ir glitimo rodikliai.

3. Nustatyta, kad piktţoles geriausiai stelbė ilgašiaudės veislės „Širvinta I‟ augalai. 4. Atskirų ţieminių kviečių veislių yra nevienodos trukmės sėklų popjūtinis brendimo periodas. Kai

kurioms veislėms („Akteur’), reikia dviejų mėnesių trukmės popjūtinio brendimo periodo.

GYVULININKYSTĖ IR VETERINARIJA

ŠALYJE VEISIAMŲ MĖSINIŲ GALVIJŲ VEISLINĖS VERTĖS STEBĖSENA IR

POPULIACIJŲ GERINIMO KRYPČIŲ NUSTATYMAS

Lietuvos veterinarijos akademija Vadovas – Vigilijus Jukna, tel. (8-37) 363414, el. p.: [email protected]

Tyrimo tikslas Išanalizuoti Lietuvos populiacijų šarole, limuzinų, aubrakų, herefordų, simentalių ir angusų

veislės galvijų veislinę vertę, atlikti populiacijų genealoginę analizę ir numatyti jų gerinimo kryptis. Gauti rezultatai Atlikus analizę nustatyta, kad Lietuvoje yra 4 tipų šarole (stambaus, smulkaus, raumeninio

palengvinto), 3 tipų limuzinų (stambaus, smulkaus, ilgakojų), dviejų tipų aubrakų (stambaus ir smulkaus), dviejų tipų herefordų (vidutinio stambumo ir škotiško), dviejų tipų simentalių (stambaus ir smulkaus) ir 2 tipų angusų (stambaus ir smulkaus) veislės galvijų. Atlikta populiacijų genealoginė analizė. Aptarti atskirų tipų privalumai, jų auginimo atskirose šalies zonose perspektyvumas. Išryškinti atskirų veislių veislinės vertės ypatumai, daţniausiai pasitaikantys eksterjero trūkumai, veislinių buliukų kompleksinių veislinės vertės indeksų dinamika. Visų veislių daţniausiai pasitaikantys eksterjero trūkumai yra nepakankamai išvystyti raumenys, per daug pakeltas kryţius, kardiška kojų stovėsena, kuprota arba įlinkusi nugara. Šarole, simentalių veislių buliukų kompleksinį veislinės vertės indeksą maţina nepakankami priesvoriai po nujunkymo. Visose populiacijose yra didelis poţymių įvairavimas. Populiacijų genealoginė analizė išryškino perspektyviausias šarole, limuzinų, aubrakų ir herefordų giminingas grupes. Kitų veislių populiacijos neskaitlingos ir genealoginių grupių neišryškėjo.

Išvados

1. Šarole veislės Lietuvos populiacijoje daugiausia gyvulių yra perspektyvaus ir paskutiniu metu laikomo neperspektyviu smulkaus tipo gyvulių. Raumeninio ir palengvinto tipo gyvulių yra nedaug. 2. Limuzinų veislės šalies populiacijoje vyrauja stambaus perspektyvaus tipo gyvuliai. Dalies smulkaus tipo gyvulių raumenys išvystyti nepakankamai. Ilgakojų tipo gyvulių yra nedaug. 3. Aubrakų veislės populiacijoje stambaus tipo gyvulių raumenys išvystyti neblogai, o smulkaus tipo gyvuliai yra siauresnių kūno formų, daţnai su nepakankamai išvystytais raumenimis. 4. Herefordų populiacijoje vyrauja vidutinio stambumo tipo gyvuliai. Škotiško tipo herefordų Lietuvoje yra nedaug. 5. Angusų Lietuvos populiacijoje yra juodos ir ţalos spalvos. Juodos spalvos angusų yra turinčių įlieto JAV arba Kanados angusų kraujo, todėl jie yra stambesni. Lietuvos populiacijos Vokietijos ţalų angusų uţpakalinės kūno dalies raumenys išvystyti geriau negu juodų. 6. Mėsinių simentalių yra stambaus ir smulkaus tipo. Perspektyvesni yra stambaus tipo ir jų skaičių populiacijoje tikslinga didinti. 7. Visų mėsinių galvijų veislių Lietuvos populiacijose yra pakankamas poţymių įvairavimas kryptingai selekcijai vykdyti.

Rekomendacijos 1. Norint racionaliai panaudoti šalies mėsinių galvijų resursus, didinti gyvulių veislinę vertę bei gerinti ūkines savybes reikia orientuotis į perspektyvius tipus. Didesnį dėmesį skirti atrankai ir

50

parankai. Iš veislinių branduolių išeliminuoti gyvulius su ryškiais eksterjero trūkumais, netipingus veislei, silpnai išvystytais raumenimis. 2. Vykdant šarole populiacijos selekciją tikslinga orientuotis į stambaus ir raumeninio tipo gyvulių skaičiaus didinimą, vykdyti bulių atranką pagal gimusio veršelio svorį. Smulkus ir palengvintas tipas dėl silpnesnio raumenų išvystymo nėra perspektyvūs. 3. Vykdant limuzinų populiacijos selekciją tikslinga orientuotis į stambaus tipo gyvulių gausinimą. Smulkaus ir ilgakojų tipo limuzinai maţiau perspektyvūs. Maţiau derlingose ţemėse gali būti veisiami ir smulkaus tipo limuzinai, tačiau turi būti vykdoma grieţta atranka ir paranka pagal raumenų išsivystymą ir augimo spartą. 4. Aubrakų populiacijoje tikslinga orientuotis į stambaus tipo gyvulių auginimą, nes visų Lietuvos zonų ganyklų derlingumas pakankamas jų genetinio potencialo realizavimui. 5. Herefordų populiacijoje vykdyti selekciją orientuojantis į vidutinio stambumo tipo formavimą, vykdyti grieţtesnę atranką raumenų, ir ypač uţpakalinės kūno dalies, išsivystymo atţvilgiu. 6. Angusų populiacijoje plačiau naudoti bulius, turinčius JAV ir Kanados angusų populiacijos kraujo. Parenkant bulius daugiau dėmesio skirti juosmens ir klubo-šlaunies raumenų išsivystymui. 7. Simentalių populiaciją tikslinga orientuoti į stambaus tipo gyvulių formavimą. Todėl naudotini tik stambaus tipo su gerai išvystytais raumenimis buliai. Daugiau dėmesio skirti kergimui naudojamų bulių eksterjerui. 8. Nuosekliai vykdant kryptingą selekciją, sumaniai organizuojant veislininkystės darbą bei prieauglio auginimą Lietuva gali teikti veislinius galvijus ne tik vidaus bet ir uţsienio rinkai. Sumaniai tvarkoma veislinė mėsinė galvijininkystė gali būti efektyvi ţemės ūkio šaka.

LIETUVOJE VEISIAMŲ KIAULIŲ MĖSINGUMO IR PENĖJIMOSI INTENSYVUMO TARPUSAVIO PRIKLAUSOMYBĖS TYRIMAS

Šiaulių universitetas

Vadovas – prof. habil. dr. Ramutis Klimas, tel. (8~682) 43037, el. p.: [email protected]

Tyrimo tikslas Pagrįsti optimalias skirtingų veislių kiaulių penėjimosi intensyvumo ir mėsingumo rodiklių

tarpusavio ribas, uţtikrinančias kokybiškos bei rentabilios kiaulienos gavimą. Gauti rezultatai Valstybinės kiaulių veislininkystės stoties kontrolinio penėjimo tvartuose analogų principu

pagal kilmę, amţių bei masę 2008 m. buvo suformuotos Lietuvos baltųjų (LB), Didţiųjų baltųjų (DB), Jorkšyrų (J), Landrasų (L), Pjetrenų (P) ir Diurokų (D) veislių grupės, o 2009 m. – Lietuvos baltųjų ir Landrasų (LB x L), Didţiųjų baltųjų ir Landrasų (DB x L), Didţiųjų baltųjų ir Pjetrenų (DB x P), Jorkšyrų ir Landrasų (J x L), Jorkšyrų ir Pjetrenų (J x P), Jorkšyrų, Pjetrenų ir Diurokų (J x P x D), Landrasų ir Diurokų (L x D) bei Landrasų, Pjetrenų ir Diurokų (Lx P x D) veislių mišrūnų grupės. Atlikta visų grynaveislių kiaulių (n=235) ir mišrūnų (n=341), augintų nuo 30 iki vidutiniškai 95 kg masės, penėjimosi ir mėsinių savybių analizė bei įvertinti šių savybių tarpusavio ryšiai (koreliacija, r). Analizuojant penėjimosi intensyvumo įtaką mėsingumo rodikliams (raumeningumo procentui, lašinių storiui uţ paskutinio šonkaulio, ilgiausiojo nugaros raumens skerspjūvio plotui), uţaugintos grynaveislės kiaulės pagal priesvorį per parą buvo suskirstytos į 3 grupes: I – iki 750 g, II – 751-850 g ir III – 851 g ir daugiau, o mišrūnai – į 4 grupes: I – iki 750 g, II – 751-850 g, III – 851-950 g ir IV – 951 g ir daugiau.

Kontrolinio penėjimo duomenimis, sparčiausiu augimu iš grynaveislių kiaulių išsiskyrė didţiosios baltosios: 100 kg masę pasiekė 13 – 29 dienomis anksčiau negu kitų veislių kiaulės (p<0,001). Landrasų veislės kiaulių priesvoris per parą buvo 19 – 78 g didesnis nei kitų veislių prieauglio, tačiau skirtumas statistiškai patikimas (p<0,05) tik lyginant su Lietuvos baltosiomis ir jorkšyrais. Maţiausios pašarų sąnaudos kilogramui priesvorio (2,59 kg kombinuotųjų pašarų) buvo Pjetrenų veislės kiaulių (p<0,05 – 0,001). Pagal penėjimo trukmę ir priesvorį per parą aštuonios tiriamosios mišrūnų grupės statistiškai patikimai (p<0,05 – 0,01) pasiskirstė per pusę. Trumpesnė penėjimo trukmė (75-77 d.) ir didesnis priesvoris per parą (870 – 905 g) buvo DBxL, JxP, JxPxD bei LxPxD, o ilgesnė penėjimo trukmė (81 – 83 d.) ir maţesnis priesvoris per parą (778 – 826 g) buvo likusių keturių grupių – LBxL, DBxP, JxL bei LxD mišrūnų. Didţiausios pašarų sąnaudos kilogramui

51

priesvorio (2,73 kg kombinuotųjų pašarų) penėjimo laikotarpiu buvo LBxL mišrūnų (p<0,001). Kitų grupių mišrūnų pašarų sąnaudos praktiškai buvo panašios.

Ultragarso aparatu Piglog 105 nustatyta, kad grynaveislių kiaulių tarpe didţiausiu raumeningumu (56,3 proc.) pasiţymėjo landrasai, bet šis skirtumas statistiškai patikimas tik lyginant su Lietuvos baltosiomis (p<0,01). Nors pastarųjų veislės kiaulių raumeningumas maţiausias, tačiau iš esmės nesiskyrė nuo didţiųjų baltųjų (atitinkamai 54,5 ir 55,2 proc.). Mišrūnų tarpe didţiausiu raumeningumu pasiţymėjo DBxP (57,8 proc.), LxD (57,6 proc.) ir LBxL (57,4 proc.) prieauglis. Maţiausias raumeningumas nustatytas DBxL ir JxP mišrūnams (55,6 – 55,7 proc.): palyginti su kitais deriniais skirtumas statistiškai patikimas (p<0,05 – 0,001).

Kontrolinio skerdimo ir skerdenų įvertinimo duomenimis, grynaveislių kiaulių tarpe ploniausi lašiniai uţ paskutinio šonkaulio buvo landrasų (15,0 mm): palyginti su Lietuvos baltosiomis (p<0,001), pjetrenais ir diurokais (p<0,01) skirtumas statistiškai patikimas. Neatsitiktinai šios veislės kiaulių veislynuose yra daugiausia. Geriausiai išvystytas (storiausias) ilgasis nugaros raumuo pjetrenų, kurių šis mėsingumo rodiklis buvo 2,3 – 4,7 cm2 didesnis negu kitų grynaveislių kiaulių (p<0,01 – 0,001). Mišrūnų tarpe ploniausi lašiniai uţ paskutinio šonkaulio buvo LxD (14,2 mm), LBxL (14,3 mm) ir DBxP (14,6 mm): palyginti su likusių grupių (išskyrus JxL) mišrūnais skirtumas statistiškai patikimas (p<0,05 – 0,001). Geriausiai išvystytas ilgasis nugaros raumuo buvo mišrūnų, turinčių Pjetrenų veislės kraujo: DBxP, JxP, JxPxD, LxPxD (p<0,05 – 0,001).

Glaudus bei patikimas tarpusavio ryšys tarp priesvorio per parą ir raumeningumo procento nustatytas grynaveislėms Lietuvos baltųjų, didţiųjų baltųjų, jorkšyrų ir landrasų kiaulėms (r=nuo -0,29 iki -0,58) bei visų tiriamųjų derinių mišrūnams (r=nuo -0,30 iki -0,48). Tad šių veislių kiaulės, kurių priesvoris per parą yra didesnis, pasiţymi maţesniu raumeningumu (p<0,05 – 0,001). Be to, didėjant priesvoriui per parą storėja minėtų grynaveislių kiaulių ir visų tirtų mišrūnų nugaros lašiniai (atitinkamai r = nuo 0,12 iki 0,46 ir r=nuo 0,33 iki 0,59), tačiau Lietuvos baltosioms šis skirtumas nepatikimas.

Faktinė tiriamųjų kiaulių penėjimosi intensyvumo įtaka raumeningumui pateikta 1 ir 2 lentelėse.

1 lentelė. Penėjimosi intensyvumo įtaka grynaveislių kiaulių raumeningumo procentui

Veislė

Priesvoris per parą, g Raumeningumo kitimas (±) I grupė II grupė III grupė

iki 750 751 – 850 851 ir daugiau III/I

LB 55,3 54,4 53,1 -2,2*

DB 56,6 55,0 54,4 -2,2*

J 57,1 55,0 54,0 -3,1***

L 58,6 55,6 54,6 -4,0***

P 55,4 55,0 55,8 +0,4

D - 56,6 54,6 -2,0

Paaiškinimai: * p<0,05; *** p<0,001

2 lentelė. Penėjimosi intensyvumo įtaka mišrūnų raumeningumo procentui

Veislių deriniai

Priesvoris per parą, g Raumeningumo kitimas (±) I grupė II grupė III grupė IV grupė

iki 750 751-850 851-950 951 ir daugiau III/I IV/I

LBxL 57,8 57,7 56,6 56,1 -1,2 -1,7

DBxL 57,9 56,5 56,0 53,8 -1,9* -4,1***

DBxP 58,7 58,6 56,3 55,4 -2,4* -3,3**

JxP 57,2 56,3 55,8 54,0 -1,4 -3,2**

JxL 57,3 57,2 55,2 54,9 -2,1 -2,4*

JxPxD 57,9 57,0 56,5 54,7 -1,4 -3,2*

LxD 58,1 58,1 57,3 55,8 -0,8 -2,3*

LxPx D 58,7 57,4 56,8 55,6 -1,9* -3,1**

Paaiškinimai: *p<0,05; **p<0,01; ***p<0,001

52

Išvados Lietuvos baltųjų, didţiųjų baltųjų, jorkšyrų bei landrasų, kurių priesvoris per parą 851 g ir daugiau, raumeningumas buvo 2,2 – 4,0 proc. maţesnis (p<0,05 – 0,001), o lašinių storis uţ paskutinio šonkaulio – 1,2 – 2,6 mm didesnis negu kiaulių, kurių priesvoris per parą iki 750 g. Patikimas lašinių storėjimas nustatytas ne tik jorkšyrams ir landrasams, bet ir diurokams (p<0,05 – 0,01). Visų tirtų derinių mišrūnų, kurių priesvoris per parą 951 g ir daugiau, raumeningumas buvo 1,7 – 4,1 proc. maţesnis (p<0,05 – 0,001, išskyrus LBxL), o lašinių storis uţ paskutinio šonkaulio – 2,4 – 5,0 mm didesnis (p<0,05-0,001) negu mišrūnų, kurių priesvoris per parą iki 750 g. Daugumos tiriamųjų kiaulių penėjimosi intensyvumas neturėjo esminės įtakos ilgiausiojo nugaros raumens skerspjūvio plotui. Taigi, grynaveislių kiaulių bei jų mišrūnų penėjimosi intensyvumo įtaka mėsingumo rodikliams patvirtino nustatytus koreliacijos koeficientus.

Rekomendacijos

Didėjant raumeningos bei rentabilios kiaulienos paklausai, mėsingumo ir penėjimosi intensyvumo priklausomybės tyrimai tampa vis aktualesni. Selekcionuojant kiaules vien tik pagal augimo spartą, maţėja jų skerdenų raumeningumas, o intensyviai vykdant atranką pagal raumeningumą, maţėja jų priesvoris per parą. Tačiau kiaules būtina selekcionuoti pagal abu šiuos rodiklius, nors jie tarpusavyje yra sunkiai suderinami. Todėl visų kategorijų ūkiuose (konkrečiose aplinkos sąlygose) tikslinga ieškoti optimalios augimo spartos, ţenkliai nemaţinančios raumeningumo procento, pagal kurį atsiskaitoma su augintojais uţ mėsai realizuotas kiaules. Tyrimo duomenimis, esant visaverčiam šėrimui ir tinkamoms laikymo sąlygoms optimalios priesvorio per parą (nuo 30 iki vidutiniškai 95 kg masės laikotarpiu) ribos, neturinčios esminės neigiamos įtakos mėsingumo rodikliams, yra:

Grynaveislių Lietuvos baltųjų, didţiųjų baltųjų, jorkšyrų ir landrasų – 751-850 g. Grynaveislių diurokų ir pjetrenų laikymas penėjimo tikslams nerekomenduojamas. Jų naudojimo paskirtis – mišrūnų gavimas.

Lietuvos baltųjų ir Landrasų (LBxL), Jorkšyrų ir Landrasų (JxL), Jorkšyrų ir Pjetrenų (JxP), Landrasų ir Diurokų (LxD), Jorkšyrų, Pjetrenų ir Diurokų (JxPxD) veislių mišrūnų – 851-950 g, o Didţiųjų baltųjų ir Landrasų (DBxL), Didţiųjų baltųjų ir Pjetrenų (DBxP), Landrasų, Pjetrenų ir Diurokų (LxPxD) veislių mišrūnų – 751-850 g.

GALVIJŲ GEROVĖS GERINIMAS OPTIMIZUOJANT JŲ GUOLIAVIETES IR MIKROKLIMATĄ


Vadovas – doc.dr. Rolandas Bleizgys, tel. 8 686 10 900, el.p.: [email protected]

Tyrimo tikslas Išanalizavus mokslininkų atliktų tyrimų rezultatus apie tvartų mikroklimato poveikį karvėms bei

šilumos ir masės mainus tarp karvės ir aplinkos, ir atlikus tyrimus gamybinėse fermose bei laboratoriniame stende, pagrįsti šaltų karvidţių guoliaviečių bei vėdinimo sistemų technologinius-konstrukcinius sprendimus, padidinančius karvių šiluminio komforto zoną ir gerinančius jų laikymo sąlygas šaltuose tvartuose, esant nepalankiom klimatinėm sąlygom.

Gauti rezultatai Buvo atliekami teoriniai tyrimai bei tyrimai gamybinėse – eksperimentinėse karvidėse ir

laboratoriniame stende. Nustatėme temperatūros šaltoje karvidėje tiesinę priklausomybę nuo oro temperatūros lauke, pagal kurią galima prognozuoti oro temperatūrą tvarte priklausomai nuo temperatūros lauke. Šalčių metų oro temperatūrų skirtumas tvarte ir lauke padidėja iki 6-8 oC, o didelių karščių metu – tvarte būna 1,8-3,7 oC vėsiau. Karščių metu tvarte būna šiek tiek vėsiau nei lauke: vidutinė paros temperatūra būna apie 1 oC ţemesnė nei lauke. Temperatūra iki 28-29 oC pakyla tik keletui valandų. Tirtose karvidėse santykinis oro drėgnis šaltuoju metų laikotarpiu keletą dienų viršijo optimalius mikroklimato reikalavimus, o ypač apšiltintoje pusiau gilioje karvidėje (buvo artimas 100 %). Blogo mikroklimato karvidėse pagrindinė prieţastis yra ne projektiniai vėdinimo sistemos sprendimai, o netinkamas vėdinimo intensyvumo reguliavimas, kintant oro temperatūrai lauke. Sudarytas naujas natūralaus vėdinimo sistemos parametrų apskaičiavimo ir reguliavimo metodas.


53

Parengtas modelis šilumos mainams tarp gulinčios arba stovinčios karvės ir aplinkos skaičiuoti. Norint sumaţinti karvės šilumos nuostolius šalčių metu ir sumaţinti ţemų temperatūrų neigiamą poveikį gyvuliui, bokse geriausia pakreikti šiaudus, gumos granules, guminį kilimėlį, pjuvenas. Atviras betonas yra labai blogai.

Išvados

1. Galvijų laikymo technologijų plėtros pagrindinė tendencija – statyti neapšiltintus (šaltus, lauko klimato) tvartus.

2. Šaltoje karvidėje oras būna vidutiniškai 4,7 oC šiltesnis nei lauke ir ţiemos metu temperatūra jame ištisą dekadą gali nukristi ţemiau kaip -10,2oC. Nukritus temperatūrai, reikia surasti priemones kaip sumaţinti karvės šilumos atidavimą į aplinką, kad nesutriktų jos energetinis balansas.

3. Šalčių metu karvei atsigulus ant bokso grindų šaltame tvarte, temperatūrų skirtumas tarp karvės kūno paviršiaus ir grindų būna didesnis kaip 36oC. Todėl intensyviai vyksta šilumos perdavimas nuo jos į grindis ir šie karvės šilumos nuostoliai yra svarbus veiksnys, įtakojantis energijos mainus tarp karvės ir aplinkos.

4. Per betoną ir smėlį šilumos srautas didelis išlieka ir per trumpą, ir per ilgą periodą. Per kitas medţiagas srautas sumaţėja ţenkliai. Per ilgą periodą šilumos srautas sumaţėjo betone tiktai 24 %, smėlyje - 40%, pjuvenose - 47%, guminiame kilimėlyje - 50%, gumos granulėse - 52%, o šiauduose - 55%.

5. Esant oro temperatūrai ţemiau 0oC, gerai apšiltinus guoliavietės grindis, yra teorinė galimybė sumaţinti karvės perduodamos į aplinką šilumos nuostolius 250 W ir išplėsti šiluminio komforto zoną iki dešimčia laipsnių ţemesnės temperatūros.

Rekomendacijos

1. Tvartus reikia intensyviai vėdinti. Šaltuoju laikotarpiu leistinas maţiausias vėdinimo intensyvumas - 80 m3/h.

2. Efektyvus vėdinimas yra toks, kai į tvartą visu patalpos ilgiu įeina pakankamai ir vienodai švieţio oro. Kai lauko oro temperatūra maţesnė kaip 0oC, neapšiltintoje karvidėje turi būti toks vėdinimo intensyvumą, kuris palaiko 4oC temperatūrų skirtumą tarp patalpos ir lauko oro. Kai patalpos oro santykinis drėgnis yra toks pat kaip lauko oro, šis skirtumas padidėja iki 6,5 oC. Per daug uţdarius vėdinimo angas ir drėgniui padidėjus iki 100%, temperatūrų skirtumas padidėja iki 8,5 oC.

3. Apšiltintu stogu karvidėje, optimalus temperatūrų skirtumas 5 oC. Maţinant vėdinimo intensyvumą ir patalpos oro drėgniui didėjant iki 100%, temperatūrų skirtumas padidėja iki 14oC.

4. Uţterštam orui šalinti kraigo plyšio plotas atitinka reikalingą šalčiausio laikotarpio vėdinimo intensyvumą ir nereguliuojamas, o švieţiam orui įeiti angų sienose plotas keičiamas priklausomai nuo lauko oro temperatūros: kraigo plyšio savitasis plotas 0,05-0,07 m2/karvei; švieţiam orui įeiti plyšių plotas kinta nuo 0,04 m2/karvei (kai oro temperatūra -25 oC) iki 0,24 m2/kW (gyvuliui), esant oro temperatūrai 25 oC karščio.

5. Šiltuoju laikotarpiu didesnę įtaką tvarto vėdinimui turi vėjo, o ne gravitacinė jėga. Todėl normaliam mikroklimatui palaikyti svarbiau reguliuoti šoninėse sienose įrengtų vėdinimo angų plotą, bet ne kraigo plyšio plotą.

6. Karvės maţiau sirgs, jeigu išvengsime gyvulio organizmo normalių funkcijų sutrikdymo dėl didelių temperatūros svyravimų. Todėl labai svarbu tinkamai įrengti guoliaviečių grindis: esant dideliems šalčiams, laisvosios šilumos perdavimas nepadidės karvei atsigulus, jeigu guoliavietės grindų šilumos perdavimo koeficientas ne didesnis kaip 4,6 W/(m2K).

7. Bokse turi būti pakrato sluoksnio storis ne maţesnis kaip: smėlio 0,13 m, durpių – 0,04 m, šiaudų - 0,03 m, medienos droţlių – 0,035 m.

8. Grindis apšiltinus ir šilumos perdavimo koeficientą sumaţinus iki 0,9 W/(m2K), šilumos perdavimas grindyse vyksta labai neintensyviai, todėl aplinkos kritinė temperatūra gali sumaţėti iki daugiau kaip 8oC ţemesnės temperatūros. Rekomenduotina bokso grindis kreikti taip: durpių – 0,15 m, šiaudų – 0,11 m, medienos droţlių – 0,12 m.

9. Švari, sausa, šilta, minkšta ir patogi - tai pagrindiniai reikalavimai, kurie yra keliami guoliavietėms. Tinkamos guoliavietės įrengimas – pagrindinis galvijo geros savijautos aspektas. Geriausia kai karvės guli 50 – 60 %, t.y. 12-14 val. Pagrindinis kriterijus uţtikrinantis

54

guoliavietės patogumą – tinkamas paklotas ir jos dydis. Apie guoliaviečių patogumą galime spręsti pagal karvių gulėjimo daţnumą ir gulėjimo trukmę.

10. Boksų pagrindinius matmenis galima apskaičiuoti taip: Bokso ilgis = karvės galvos ir kaklo ilgis + liemens ilgis iki krūtinės x 0,922 + 0,20; Bokso plotis = karvės aukštis x 0,85. Priklausomai nuo karvės masės, karvės galvos ir kaklo ilgis būna 0,60-0,80 m, liemens ilgis iki krūtinės – 1,65-1,80 m, o karvės aukštis – 1,40-1,60 m. Įvertinus karvės matmenis, rekomenduotini tokie boksų matmenys: bokso plotis – 1,20-1,25 m, bokso ilgis – 2,30-2,40 m (prie sienos boksas pailginamas iki 2,50-2,60 m).

AVIŲ PRIEAUGLIO GAVIMO IR IŠAUGINIMO TECHNOLOGIJŲ PALYGINAMASIS ĮVERTINIMAS

Lietuvos veterinarijos akademijos Gyvulininkystės institutas

Vadovė ir vykdytoja – dr. Birutė Zapasnikienė, tel. 8 422 65383, el.p. [email protected]

Tyrimo tikslas ir uţdaviniai Nustatyti pačias paţangiausias avių prieauglio gavimo, šėrimo ir laikymo technologijas

kokybiškos ėrienos gavybai mėsinių avių ūkyje. Šiam tikslui pasiekti 2008-2009 m. laikotarpiu buvo numatomi spręsti šie uţdaviniai:

nustatyti ėriavimosi sezono įtaką avių vislumui ir prieauglio svoriui; palyginti ėriukų ganymo ir laikymo diendarţyje efektyvumą; įvertinti ekstensyvaus ir intensyvaus šėrimo įtaką nujunkytų avinukų svoriui ir

raumeningumui; nustatyti optimalų ėriukų realizavimo mėsai amţių; atlikti atskirų technologijų taikymo ekonominį įvertinimą.

Gauti rezultatai Tyrimams naudotos 9 veislių 1878 ėriavedės daugiausia ėriavosi ţiemą (39,03% avių) ir

pavasarį (38,55% avių), o 11,29% ėriavedţių ėriukus atvedė vasarą ir 11,13% avių ėriavosi rudenį. Skirtingais metų laikais apsiėriavusių avių vislumas skyrėsi 1,27-2,19% (po 0,02-0,58 ėriuko), o atvestų ėriukų svorio skirtumas svyravo 0,05-0,68 kg ribose.

Vokietijos juodgalvės, mėsiniai merinosai, Tekseliai ir Dorper veislės avys daugiau ėriukų atvedė ţiemą, o vietinės šiurkščiavilnis, Šarolė, Romanovo ir Sufolko veislių avys – pavasarį. Tuo tarpu Lietuvos juodgalvės visliausios buvo rudenį. Maţiausiai ėriukų visų veislių avys atvedė vasarą. Sunkiausi buvo ţiemą atvesti Vokietijos juodgalvių, Šarolė, Tekselių, Dorper ir Sufolko avių jaunikliai, o mėsiniai merinosai didesnio svorio ėriukus atvedė pavasarį, vietinės šiurkščiavilnis – vasarą, Lietuvos juodgalvės ir Romanovo veislės avys – rudenį.

Nors iki 2 mėn. amţiaus ėriukų augimą daugiau lemia avių pieningumas, o vėliau – šėrimo ir laikymo sąlygos, tačiau ţieminis ėriavimosi sezonas turėjo teigiamos įtakos daugumos veislių ėriukų augimo spartai ir raumeningumui 2-7 mėn. amţiaus laikotarpiu. Iki 7 mėn. amţiaus greičiausiai augo ţiemą atvesti Vokietijos juodgalviai, Šarolė, Tekselio ir Sufolko veislės avių jaunikliai. Nors iki 4 mėn. amţiaus intensyviausiai augo vasarą atvesti Romanovo, Lietuvos juodgalvių ir vietinių šiurkščiavilnių veislės ėriukai, tačiau 4-7 mėn. amţiaus laikotarpiu juos aplenkė ţiemą apsiėriavusių avių jaunikliai. Vokietijos mėsinių merinosų avių atvesti vasarą ėriukai greičiausiai augo iki 2 mėn. amţiaus, o 2-4 mėn. laikotarpiu – pavasarinukai, 4-7 mėn. laikotarpiu – ţiemą atvesti jaunikliai. Dorper veislės avių atvesti pavasarį ėriukai greičiau augo iki 2 mėn. amţiaus, o 2-7 mėn. laikotarpiu juos aplenkė ţiemą apsiėriavusių avių jaunikliai.

Be to, ėriukų ganymas taip pat veikė teigiamai jų vystimąsi. Ganyti ėriukai 2-7 mėn. amţiaus laikotarpiu priaugo daugiau po 8-15,4 g ir buvo 1,31-2,34 kg sunkesni bei 0,11-0,75 balo raumeningesni uţ diendarţyje šertus bendraamţius. Diendarţio ėriukams reikėjo ne tik daugiau pašarų ir darbo sąnaudų, bet ir jų 1 kg prieaugio savikaina buvo didesnė negu ganytų jauniklių.

Lyginant svorio ir prieaugio skirtumus tarp penėtų ir nepenėtų avinukų, nustatyta teigiama penėjimo įtaka ėriukų augimui ir raumeningumui. Nors penėjimas truko 60 dienų (nuo 3 iki 5 mėn. amţiaus), tačiau penėti avinukai dar 2 mėnesius greičiau augo ir nepenimi. Todėl 7 mėn. amţiuje jie turėjo 4,70 kg persvarą ir buvo 0,68 balo raumeningesni, lyginant su niekuomet nepenėtais jaunikliais.

Išvada


55

Ţieminis ėriavimosi sezonas, ėriukų ganymas ir avinukų penėjimas turėjo teigiamos įtakos jų augimo spartai ir raumeningumui.

Rekomendacijos 1. Avių kergimą reikėtų organizuoti taip, kad dauguma avių ėriuotųsi tvartiniu laikotarpiu. Taip

lengviau priţiūrėti ėriavedes ir jų jauniklius. 2. Veislei auginamus ėriukus reikėtų kuo ilgiau laikyti prie motinų ir ganyti kartu bendroje ganykloje

(iki 4-5 mėn. amţiaus), o mėsai auginamą prieauglį – bent trumpą laikotarpį (30-60 dienų) papenėti ir realizuoti iki tvartinio laikotarpio pradţios (6-7 mėn. amţiaus).

SEZONIŠKUMO ĮTAKOS ERŢILŲ SPERMOS KOKYBEI ĮVERTINIMAS

Lietuvos veterinarijos akademijos Gyvulininkystės institutas Tyrimo vadovas – dr. Artūras Šiukščius, tel. 868817585, el. p.: [email protected]

Tyrimo tikslas Kumelės gali poruotis beveik ištisus metus, nors pavasarį jų lytinis aktyvumas sustiprėja.

Geriausius erţilus reproduktorius panaudoti kergimui sunku dėl to, kad per sezoną vienu erţilu vidutiniškai galima sukergti 30-40 kumelių, priklausomai spermos kokybės, kuri, kaip ir kitų rūšių gyvūnų, gali keistis priklausomai nuo metų laiko.

Vienas iš būdų, kaip efektyviau panaudoti veisimosi metu geriausių reproduktorių spermą yra jos spermos kriokonservavimas ne sezono metu, sukaupiant pakankamai įšaldytos spermos dozių, reikalingų prognozuojamam kumelių skaičiui.

Atskirais metų laikais stebimi spermos kokybės svyravimai. Spermos kokybei įtakos turi ir erţilų veislė. Be to, kokybę apsprendţia spermos ėmimo daţnumas, paėmimo technika bei naudojamos technologinės priemonės. Tikslinga nustatyti spermos kokybės kitimo dinamiką per metus, atsiţvelgiant į išorinius faktorius, siekiant sukaupti ir panaudoti veisimosi metu geriausių reproduktorių spermą.

Darbo tikslas - nustatyti švieţios ir kriokonservuotos spermos fiziologinių rodiklių priklausomybę nuo sezoniškumo.

Gauti rezultatai 2008 m. buvo ištirti 376 erţilų švieţios ir kriokonservuotos spermos mėginiai. Iš jų

statistiniam apdorojimui atrinkta 80 Arabų, 24 Lietuvos sunkiųjų, 45 Stambiųjų ţemaitukų, 70 Trakėnų ir 99 Ţemaitukų veislių mėginiai. Morfologiškai ištirta 351 pavyzdys minėtų veislių erţilų švieţios bei 80 dozių kriokonservuotos spermos.

Metų sezonas neturėjo įtakos erţilų ejakuliato tūriui, švieţios spermos pH bei spermatozoidų koncentracijai, tačiau spermatozoidų judrumas buvo maţesnis pavasarį (38 %), negu kitais laikotarpiais (54-59 %; 1 pav.).

38 57 54 590

10

20

30

40

50

60

70

80

II-V VI-VIII IX-XI XII-I

Sezonas

%

1 pav. Spermatozoidų judrumo švieţioje spermoje priklausomybė nuo sezono

56

Nei gyvų spermatozoidų skaičius atšildytoje erţilų spermos dozėje, nei spermatozoidų

judrumas po atšildymo nepriklausė nuo sezono.

35%

28%

43%40%

70%

59%

64%67%

96%

79%

92%

86%

98%

88%

96%93%

99%96%

98% 98%

30%

21%

33% 32%

0%

10%

20%

30%

40%

50%

60%

70%

80%

90%

100%

Pavasaris Vasara Ruduo Žiema

Normalus galvutės dydis*

Normali galvutės forma

Normali akrosoma

Normali kūnelio jungtis

Normalus kūnelio dydis

Normalūs spermatozoidai

2 pav. Švieţios spermos, paimtos iš erţilų skirtingais sezonais, morfologinė analizė programa SCA

(* reikšmingi skirtumai, M±SD).

Vizualiai vertinant, morfologinis švieţios erţilų spermos vaizdas skirtingais sezonais nesiskyrė, o SCA analizės duomenimis, reikšmingai skyrėsi tik spermatozoidų kiekis su normaliomis galvutėmis: vasarą jų buvo 21 %, o kitais sezonais – 30-33 % (2 pav.). Atšildytos erţilų spermos morfologinis vaizdas skirtingais sezonais nesiskyrė.

Išvados 1. Buvo ištirti penkių veislių erţilų švieţios ir kriokonservuotos spermos fiziologiniai ir morfologiniai rodikliai, tačiau tyrimų rezultatai reprezentatyvūs visai Lietuvoje laikomų ţirgų populiacijai. 2. Metų laikas (Lietuvos sąlygomis) neturi įtakos nei švieţios ir kriokonservuotos erţilų spermos kokybiniams rodikliams, nei morfologinei sudėčiai. 3. Lietuvos sąlygomis erţilų spermą rekomenduojama kriokonservuoti ir kaupti neatsiţvelgiant į metų laiką, taip sudarant rezervą sėklinimui sezono metu.

Rekomendacija

Spermatozoidų judrumas po atšildymo tebūna 20-23 %, todėl sėklinant rekomenduojama ypač

atidţiai laikytis atšildymo reţimo bei imtis priemonių tam, kad sperma prieš sėklinimą neatvėstų, dėl

ko gali būti iššauktas šalčio smūgis spermatozoidams..

GENETINĖS MEDŢIAGOS PANAUDOJIMO METODŲ IR TECHNOLOGIJŲ KŪRIMAS SENOSIOMS ŪKINIŲ GYVŪNŲ VEISLĖMS IŠSAUGOTI

Lietuvos Veterinarijos akademijos Gyvulininkystės institutas Vadovas – Rūta Šveistienė, tel. (8~612) 14095, el. p.: [email protected]

57

Tyrimo tikslas Nustatyti efektyvų genetinės medţiagos panaudojimo metodą ar technologijas leidţiančias

atlikti populiacinius tyrimus, padedančius numatyti genetinės medţiagos panaudojimo galimybes siekiant išsaugoti senąsias ūkinių gyvūnų veisles.

. Gauti rezultatai Viduveislinio kintamumo genetinė analizė atkuriamoje vietinių baltnugarių galvijų

populiacijoje. Rezultatai parodė, kad galvijai iš skirtingų bandų biocheminiuose lokusuose turi siaurą genetinę įvairovę. Pagal baltnugarių galvijų kraujo grupes nustatyta, kad EAC sistemoje dominuoja genotipai WR2C„„2, X2. Heterozigotiškumo sumaţėjimas palikuonyse parodė, kad išgryninant Lietuvos baltnugarių galvijų populiaciją, per keletą kartų veislė gali prarasti 0.4% heterozigotiškumo. Atrinktų veisimui bulių įtaka palikuonims pakankamai didelė (r=0,50). 1 lentelė. Vidutinis heterozigotiškumas, pavyzdţių ir alelių skaičius kiekvienoje grupėje

Grupės Gyvulių skaičius grupėse

Sistema Vidutinis Ca Alelių skaičius

1 38 EAB 0.8972 213

EAC 0.8077 166

2 23 EAB 0.9045 128

EAC 0.7880 96

3 6 EAB 0.8933 26

EAC 0.7819 17

4 10 EAB 0.9230 46

EAC 0.7929 32

5 12 EAB 0.8992 71

EAC 0.8389 42

6 16 EAB 0.8945 29

EAC 0.8880 27

Baltnugarių galvijų skirtingų genotipų palyginimas pagal EAC sistemos alelių daţnius Stambiųjų ţemaitukų populiacijos inbrydingo kaita ir jo įtaka fenotipiniams individų

poţymiams (Wright„ą). Per 2008-2009 metų laikotarpį buvo atlikta giminingo poravimo būdu gautų ir veisimui naudojamų veislinių kumelių ir erţilų inbrydingo koeficiento kitimo analizė. Nuo 2006 metų inbrydingo būdu gautų kumeliukų skaičius bei vidutinis inbrydingo laipsnis didėja. Gauta nedidelė koreliacija tarp inbrydingo ir stambiųjų ţemaitukų plaštakos apimties.

Švedų Ardėnų arklių genotipo įtaką Lietuvos sunkiesiems arkliams įvertinimas. Palyginus skirtingų genotipų Lietuvos sunkiuosius arklius matome, kad švedų Ardėnų erţilas

Flatentas ir jo palikuonys pagal genetinio panašumo koeficientą (r) yra labai artimi Lietuvos sunkiesiems arkliams. Toks panašumas galėjo įtakoti ir gautų mišrūnų fenotipines savybes.

2 lentelė. Bendra genetinė distancija (r) tarp skirtingo genotipo Lietuvos sunkiųjų (pagal kraujo grupių ir kraujo baltymų alelių daţnį)

Skirtingi genotipai Lietuvos sunkieji Giminingos grupės

Erţilo Boisen Erţilo Tervo

Erţilo Flatento 0,51 0,22 0,22

Erţilo Tervo 0,19 0,52 -

Erţilo Boysen 0,30 - -

Išvados

1. Skirtingų bandų baltnugariai galvijai patikimai skyrėsi vieni nuo kitų. Tokie ryškūs skirtumai baltnugarių galvijų populiacijos viduje gali būti sąlygoti nesistemingo veisimo ir kilmės efekto rezultatas, t.y. dėl išplėsto mišrinimo veislės susiformavimo bei tolimesnio vystymosi laikotarpiais.

58

2. Heterozigotiškumo sumaţėjimas palikuonyse parodė, kad išgryninant Lietuvos baltnugarių galvijų populiaciją, per keletą kartų veislė gali prarasti 0.4% heterozigotiškumo. 3. Stambiųjų ţemaitukų inbrydingas gana sparčiai didėja. Atlikus inbrydingo įtakos analizę į stambiųjų ţemaitukų fenotipines savybes galime daryti prielaidą, kad didėjant inbrydingui maţėja stambiųjų ţemaitukų kaulingumas. 4. Pagal genetinio panašumo koeficientą (r=0,51) švedų Ardėnų erţilas Flatentas ir jo palikuonys yra artimiausi Lietuvos sunkiesiems arkliams. Todėl rekomenduojama nuo šio erţilo gautus antros kartos palikuonis toliau naudoti Lietuvos sunkiųjų arklių populiacijos genealogijai praplėsti, bei fenotipinėms savybėms gerinti. Leistinas švedų Ardėnų genų kiekis Lietuvos sunkiųjų populiacijoje yra ne daugiau kaip 10%.

Rekomendacijos Saugojimui atrenkamą kiekvieną individą galima įvertinti individualiai arba lyginant jį su jau turimomis veislės ar populiacijos įvertintų individų charakteristikomis. Individai turintys unikalius alelius turi būti saugomi ir panaudojami kuo plačiau. Individai saugojimui turi būti atrenkami taip, kad būtų palaikoma maksimali populiacijos ar veislės įvairovė. Gyvūnai turi būti įvertinti pagal įvairuojančius atskirus fenotipinius poţymius, unikalius fenotipinių savybių rinkinius, atliekant: kiekybinę ir kokybinę analizę. Pagrindinių saugotinų kandidatų sąrašas yra atrenkamas atliekant kilmės analizę

GALVIJŲ GENETINIŲ IŠTEKLIŲ OVOCITŲ ILGALAIKIO IŠSAUGOJIMO EX SITU METODŲ POVEIKIO JŲ GYVYBINGUMUI TYRIMAS

Lietuvos veterinarijos akademijos Gyvulininkystės institutas Vadovas – Artūras Šiukščius, tel. (8~688) 17585, el. p. [email protected]

Tyrimo tikslas Nustatyti galvijų ovocitų kriokonservavimo metodą, darantį maţiausią neigiamą poveikį jų

gyvybingumui ir tinkantį galvijų genetinių išteklių ilgalaikiam išsaugojimui ex situ. Gauti rezultatai Darbe atliktas galvijų ovocitų kontroliuojamo šaldymo reţimo ir vitrifikacijos kriokonservavimo

metodų eksperimentinis įvertinimas. Ištirtas ovocitą supančių kumuliuso ląstelių poveikis jų subrendimui ir išgyvenimui po

uţšaldymo. Nustatyta, kad kumuliuso ląstelės pasiţymi teigiamu poveikiu: ovocitų subrendimą jos pagerina 11,2-22,9%; netrukdo krioprotektoriams patekti į ovocitą paruošimo šaldymui metu ir pagerina jų išgyvenimą bei vystymąsi po kriokonservavimo kontroliuojamu šaldymo reţimu ar vitrifikacijos ir atšildymo atitinkamai 8,5 ir 12,3%.

Įvertintas skirtingų subrendimo tarpsnių ovocitų jautrumas uţšaldymui skirtingais šaldymo metodais. Nustatyta, kad didţiausia kriotolerancija - atsparumu ţemų temperatūrų poveikiams pasiţymi tie ovocitai, kurie būna pabaigę subrandinimą. 24 valandų subrandinimas in vitro sąlygomis prieš kriokonservavimą kontroliuojami šaldymo reţimu galvijų ovocitų išgyvenimą po atšildymo pagerina 19%, o po vitrifikacijos - 10,6%.

Ištyrus galvijų ovocitų gyvybingumą po uţšaldymo skirtingais metodais nustatyta, kad kontroliuojamas šaldymo reţimas pasiţymi didesniu neigiamu poveikiu, nes po atšildymo prarandama apie 40% ovocitų – toliau vystosi ir pasidalina po apvaisinimo tik apie 24% ovocitų, kai nešaldytų ovocitų šis rodiklis siekia daugiau nei 64%. Tuo tarpu po vitrifikacijos OPS šiaudelyje ir atšildymo lieka gyvi ir toliau vystosi apie 41 % ovocitų. Šiuo metu iš visų mūsų tirtų šis kriokonservavimo metodas daro maţiausią neigiamą poveikį ovocitų gyvybingumui.

Išvados 1. Kumuliuso ląstelės teigiamai veikė galvijų ovocitų subrendimą (subrendo 15%, o apsivaisino 20,5% daugiau ovocitų su kumuliusu) bei jų gyvybingumą po uţšaldymo kontroliuojamu šaldymo reţimu (subrendo 11,2%, o apsivaisino 8,5% daugiau ovocitų, uţšaldytų ir kultivuotų su kumuliusu, nei be jo).

59

2. 24 valandų ovocitų subrandinimas prieš uţšaldymą kontroliuojamu šaldymo reţimu pagerina jų kriotoleranciją ir išgyvenimą po atšildymo19% palyginus su ovocitais, kurie prieš uţšaldymą nebuvo subrandinami. 3. Kontroliuojamo šaldymo reţimo greičio kitimas nuo 0,1 iki 0,6°C/min temperatūrų intervale nuo –7 iki –35°C neturėjo esminės įtakos galvijų ovocitų uţšaldymui ir gyvybingumui. 4. Kontroliuojamas šaldymo reţimas galvijų ovocitų subrendimą sumaţina 30,5 %, o pasidalinimą-28,7-33,4 % palyginus su nešaldytais ovocitais. 5. Kumuliuso ląstelės teigiamai veikė galvijų ovocitų subrendimą (subrendo 3,4%, o apsivaisino 25,1% daugiau ovocitų su kumuliusu) bei jų gyvybingumą po uţšaldymo vitrifikacijos būdu (subrendo 22,9%, o apsivaisino 12,3% daugiau ovocitų, uţšaldytų ir kultivuotų su kumuliusu, nei be jo). 6. 24 valandų ovocitų subrandinimas prieš uţšaldymą vitrifikacijos būdu sąlygoja 10,6 % geresnį ovocitų išgyvenimą ir apsivaisinimą nei jų šaldymas be subrandinimo. 7. Ovocitų šaldymas vitrifikacijos būdu sumaţina jų gyvybingumą 25,1 % palyginus su nešaldytais ovocitais. 8. Vitrifikacija OPS šiaudelyje sąlygojo maţiausius morfologinius ovocitų kriopaţeidimus: be pakitimų buvo rasta 72,4% ovocitų. Po vitrifikacijos 0,25 ml šiaudelyje ir uţšaldymo kontroliuojamu šaldymo reţimu šis rodiklis atitinkamai sumaţėjo iki 52,9 ir 41,1%. 9. Uţšaldţius ovocitus OPS šiaudelyje, išvengta ZP (skaidriojo dangalo) paţeidimų. Po vitrifikacijos 0,25 ml šiaudelyje ir uţšaldymo kontroliuojamu šaldymo reţimu nustatyta 30 ir 16,4% ZP paţeidimų. 10. Uţšaldymas OPS šiaudelyje sąlygojo geriausią ovocitų gyvybingumą: po apvaisinimo pasidalino 40,9% ovocitų, kai po vitrifikacijos 0,25 ml šiaudelyje šis rodiklis sumaţėjo iki 16,8%. 11. Galvijų ovocitų kriokonservavimui naudojant kontroliuojamą šaldymo reţimą po atšildymo išlieka gyvybingi ir toliau vystosi tik apie 24% ovocitų, kai po uţšaldymo vitrifikacijos būdu šis rodiklis padidėja iki 41%.

Rekomendacija

Eksperimentais įvertinus skirtingų kriokonservavimo metodų: kontroliuojamo šaldymo reţimo ir vitrifikacijos poveikį galvijų ovocitų gyvybingumui, galvijų genetinių išteklių ilgalaikiam išsaugojimui ex situ rekomenduojame naudoti ovocitų kriokonservavimą vitrifikacijos būdu OPS šiaudelyje, juos šaldant po 24 valandų kultivavimo in vitro su kumuliuso ląstelėmis.

MOLEKULINIŲ TECHNOLOGIJŲ OPTIMIZAVIMAS IR PANAUDOJIMAS ŢEMĖS ŪKIO GYVŪNŲ GENETINIAMS IŠTEKLIAMS ĮVERTINTI, NAUDOTI IR IŠSAUGOTI

Lietuvos veterinarijos akademija

Vadovas – Ilona Miceikienė, tel. (8~686) 46752, el. p.:[email protected].

Tyrimo tikslas Tai kompleksinis mokslinis tyrimas, kuris uţtikrins Lietuvos ţemės ūkio gyvūnų genetinių

išteklių įvairovės būklės įvertinimą, paruoš priemones ir leis priimti sprendimus dėl genetinės įvairovės sumaţėjimo stabilizavimo.

Gauti rezultatai Svarbiausias molekulinių technologijų panaudojimo gyvūnų genetinių išteklių tyrimuose

rezultatas – objektyvi informacija apie bendrą genetinės įvairovės mastą kiekvienoje naminių gyvūnų rūšyje bei veislėje ir sąryšių struktūrą kiekvienos rūšies ir veislės viduje, išreikštą genetiniais atstumais.

Ištyrus Lietuvoje veisiamų galvijų genetinę įvairovę buvo gauti sekantys rezultatai.Tirtuose TGLA 227, BM 2113, TGLA 53, ETH 10, SPS 115, TGLA 126, TGLA 122, INRA 23, ETH 3, ETH 225, BM 1824 galvijų mikrosatelitiniuose lokusuose buvo aptikta 236 skirtingi aleliai. Maţiausias skirtingų alelių skaičius buvo aptiktas lokusuose TGLA 126 ir BM1824 (14) , didţiausias TGLA 12 (30). Mikrosatelitų alelių dydţiai įvairavo ribose nuo 81bp iki 289 bp. Ištirtose 12 galvijų veislių faktinis aptiktų skirtingų alelių skaičius visuose 11 mikrosatelitų svyravo nuo 42 Vokiečių ţalųjų veislėje iki 110 Holšteinų veislėje. Dominuojančių alelių skaičius įvairavo tiek mikrosatelitų lokusų tiek veislių atţvilgiu. Iš 11 ištirtų mikrosatelitinių lokusų viso buvo nustatyti 183 duominuojantys

60

aleliai.Retus alelius, sutinkamus populiacijoje maţesniu nei 0,05 daţniu, radome tik 5 veislėse. Didţiausias retų alelių kiekis rastas Holšteinų veislėje TGLA122 mikrosatelite -8.Unikalius alelius, kurie būdingi tik vienai iš tirtų veislių, radome visose veislėse ribose nuo 1 iki 18 Didţiausias unikalių alelių kiekis rastas Limuzinų veislėje -8 ir TGLA 53 mikrosatelito lokuse – 7 (1 lentelė).

Įvertinus genetinių ţymenų įvairovę atskirose veislėse, nustačius genų, genotipų, haplotipų daţnius, esamą ir prognozuojamą heterozigotiškumą buvo apskaičiuotas galvijų, avių ir oţkų inbrydingo indeksas FIS .

Išanalizavus duomenis buvo sudarytas priemonių planas ţemės ūkio gyvūnų genetinės įvairovės maţėjimui stabilizuoti. Planas pateiktas 6 shemų su aprašais forma.

Išvados Molekulinių technologijų panaudojimas leis istoriniu poţiūriu interpretuoti veislių kilmę ir genų

judėjimą naminių gyvūnų populiacijose, kuris gali būti susijęs su ţmonių migracija ir ţmonių populiacijos struktūros analize; suteiks informacijos apie kiekvienos veislės inbrydingo ir kryţminimo laipsnį; pagerins valstybinę ir pasaulinę naminių gyvūnų įvairovės informacijos sistemą ir tuo pačiu paskatins efektyvesnių bei produktyvesnių išsaugojimo programų plėtrą; suteiks papildomos bazinės informacijos gyvūnų genetinių tyrimų programoms kurti ir rezultatams interpretuoti; perspės Vyriausybę apie poreikį geriau charakterizuoti ir išsaugoti vietinius gyvūnų genetinius išteklius bei padės joms sukurti teisingą subalansuotą ţemės ūkio politiką.

Rekomendacijos 1. Paruošta metodika – rekomendacija „Molekulinių technologijų optimizavimas ir panaudojimas ţemės ūkio gyvūnų genetiniams ištekliams įvertinti, naudoti ir išsaugoti. 2. Ţemės ūkio gyvūnų genetinių išteklių įvertinimo programa turi būti paremta pakankamo labai polimorfinių molekulinių mikrosatelitinių ţymenų skaičiaus tyrimu, t. y., kiekvienos veislės tiriamų gyvūnų genotipo nustatymu kiekviename šių mikrosatelitinių ţymenų lokuse. 3. Sukoncentruoti šį molekulinį laboratorinį kiekvienos rūšies tyrimą vienoje gerus išteklius (įrangą ir kompetenciją) turinčioje laboratorijoje. 4. Bendradarbiauti su bet kuriomis laboratorijomis, kurios atlieka ţemės ūkio gyvūnų genetinių išteklių tyrimus molekulinių technologijų pagalba naudojant vienodus mikrosatelitinių ţymenis. 5. Atrinkti pakankamus laboratoriniam tyrimui reikalingus gyvūnų ir medţiagos kiekius, naudojant apmokytas komandas, kurių kiekvieną lydėtų mokslininkas. 6. Įvertinti genetinius atstumus ir nubraiţyti veislių giminystės dendrogramas, naudojant pripaţintas ir statistiškai patikimas procedūras. 7. Įtraukti į valstybės naminių gyvūnų įvairovės duomenų banką kiekvienos atrinktos veislės populiacijos aprašymą, pagrindinius atrankos duomenis, visus neapdorotus ir apdorotus kiekvieno atrinkto gyvūno tyrimo duomenis ir statistinius rezultatus. 8. Suorganizuoti kiekvieno atrinkto gyvūno DNR išsaugojimą valstybiniame gyvūnų genetinių išteklių DNR banke – kad būtų galima panaudoti ateityje tobulėjant ţinioms ir metodikoms. 1 lentelė .Aptikti unikalūs aleliai bp ir jų pasiskirstymas kiekviename lokuse bei kiekvienoje veislėje.

Mikrosateli-tas

Unikalių alelių bp

AN DŢ H HE LI LJ LŢ ŠA SI ŠŢ VJ VŢ

TGLA 227 107 101 78 132 105 74

103 134 82

BM 2113 141 120 139 159 118

140

TGLA 53 179 153 176 152 164 158 147

173 184 219 169

186 221

ETH 10 123 125 241 122

120

243

SPS 115 244 255 257 215 236

219

61

245

TGLA 126 215 150 129 111

217

219

TGLA 122 178 149 205 167 141

159 174

163 184

173

183

INRA 23 210 113 107 215 212

115 217

ETH 3 109 114 107 118 124 122

137 133

143

ETH 225 153 152 134

159 138

BM 1824 190 184

185

Viso 5 10 16 4 18 3 1 3 6 11 4 1

MIŠRIŲ VIRUSINIŲ IR BAKTERINIŲ LIGŲ (PARAGRIPO 3, RESPIRATORINĖS SINCITINĖS INFEKCIJOS) PAPLITIMO EPIDEMIOLOGINIAI YPATUMAI GALVIJŲ

BANDOSE, UŢKRATO PATEKIMO Į BANDAS BŪDAI IR PROFILAKTIKOS PRIEMONĖS

Lietuvos veterinarijos akademija Vadovas – Algirdas Šalomskas, tel. (8~37) 363559, el. p.: [email protected]

Tyrimo tikslas Išnagrinėti paragripo 3 (PG-3) ir respiratorinių sincitinių (RS) virusų serologinį paplitimą ir

epizootologinius ir etiologinius ypatumus kai kuriuose pienininkystės ūkiuose; atlikti mėginių tyrimą dėl PG-3 ir RS virusų antikūnų ir ištirti antikūnų tirtų dinamiką poriniuose ir vienkartiniuose mėginiuose; įvertinti porinių kraujo serumų tyrimo metodo, viruso antigeno ir (ar) jo nukleorūgšies nustatymo tinkamumą virusinių kvėpavimo takų ligų diagnostikai ir diferenciacijai nuo GHV-1; parengti prevencijos priemonių projektą, rekomendacijas ir diferencinės diagnostikos atmintinę.

Gauti rezultatai Atlikus tyrimus, buvo nustatyta, kad daugiausia reagavusių galvijų PG-3 ir RS virusams buvo

nustatyta 2006 metais: 72,8 (PI 68,5 – 77,1) ir 56,8 proc. (PI 51,9 – 61,7) atitinkamai. 2008 ir 2009 metais seroteigiamų RS virusams galvijų skaičius kito neţymiai ir pokytis buvo statistiškai nepatikimas. Tuo tarpu seroteigiamų PG-3 virusams galvijų 2008 metais buvo nustatyta ţenkliai maţiau, nei 2006 metais.

Daugumoje (91,7 proc.) ūkių buvo rasti galvijai turintys antikūnų prieš PG-3 virusus. Net 20 (55,6 proc.) ūkių seroteigiamų galvijų buvo daugiau nei 60 proc.. Panaši padėtis buvo ir tiriant RS virusų serologinį paplitimą, nes 31 iš 33 tirtų ūkių (91,2 proc.) buvo nustatyti galvijai, turintys antikūnų prieš RSV. Šiuo atveju ūkių, kuriuose serologinis RSV paplitimas viršijo 60 proc. buvo 15 (45,5 proc.). Seroteigiamų galvijų įvairiuose ūkiuose buvo nustatyta nevienodai. Uţkrėstuose ūkiuose turinčių antikūnų PG 3 virusams galvijų dalis svyravo nuo 15,4 proc. iki 100 proc.. Dar didesnis seroteigiamų galvijų pasiskirstymas buvo tiriant RS virusų infekciją – nuo 7,7 proc. iki 100 proc.

Seroteigiamų galvijų procentinės dinamikos duomenys parodė, kad iki 8 mėn. amţiaus galvijų grupėje antikūnų PG-3 ir RS virusams turėjo 46,5 ir 35,6 proc. atitinkamai. Galvijams augant, seroteigiamų individų skaičius nuosekliai ir statistiškai ţenkliai didėjo ir net 93 proc. karvių turėjo antikūnų prieš PG-3 virusus. Antikūnų RS virusams dinamika buvo lėtesnė ir karvių grupėje buvo 77,4 proc. seroteigiamų individų.

62

Kadangi vienkartinis serologinis tyrimas neleidţia tiksliai nustatyti galvijų kvėpavimo takų susirgimų prieţasčių, keturiuose ūkiuose iš sergančių 2 – 6 mėn. amţiaus veršelių buvo paimti poriniai kraujo mėginiai, siekiant nustatyti antikūnų titro padidėjimą (serokonversiją). Serokonversija RS virusams buvo nustatyta dviejuose ūkiuose iš trijų, o juose serokonvertavo, t.y. antikūnų tiras padidėjo keturis ir daugiau kartų, nuo 28,6 iki 40 % sirgusių veršelių. Serokonversija PG-3 virusams nustatyta trijuose ir keturių tirtų ūkių, o antikūnų padidėjimas buvo nustatytas 16,7 – 42,9 % sirgusių veršelių.

Papildomi PG-3 ir RS virusų (antigeno ir nukleorūgščių) tyrimų rezultatai parodė, kad penki mėginiai buvo PG-3 teigiami (5,2 proc.), tuo tarpu RS virusams teigiamų buvo nustatyta šešiuose (6,25 proc.) mėginiuose. PG-3 virusus išskiriantys galvijai buvo nustatyti 3 (23,1 proc.) ūkiuose, o RSV teigiami galvijai buvo nustatyti 4 (30,8 proc.) ūkių. Galvijų pirmojo tipo herpesvirusai, sukeliantys infekcinį rinotracheitą, tiriamojoje medţiagoje nebuvo nustatyti. Apibendrinti serologinių, porinių kraujo serumų ir virusų identifikavimo tyrimų rezultatai pateikti lentelėje.

Išvados 1. Epizootologiniai, klinikiniai ir serologiniai vienkartinių bei porinių kraujo serumų tyrimai rodo, kad galvijų kvėpavimo takų viena iš pagrindinių prieţasčių yra respiratorinių sincitinių ir (ar) paragripo 3 virusų infekcija, pasireiškianti enzootiškai. 2. Antikūnų titrų dinamikos ir klinikiniai tyrimai, atlikti dviejuose parinktuose ūkiuose su panašiomis galvijų auginimo technologijomis parodė, kad tiek RS tiek ir PG-3 virusai galvijų populiacijoje plinta skirtingose galvijų grupėse ir gali sukelti kvėpavimo takų susirgimus ne tik prieaugliui, bet ir suaugusiems galvijams. 3. PG-3 ir RS virusų etiologinė reikšmė galvijų kvėpavimo takų susirgimuose buvo patvirtinta virusų antigeno ir nukleorūgščių nustatymo metodais.

Rekomendacijos Atsiţvelgus į tyrimų rezultatus parengta: rekomendacijos galvijų kvėpavimo takų ligų diagnostikai ir prevencijai; standartinis kvėpavimo takų ligų vakcinacijos planas; kvėpavimo takų ir kitų ekonomiškai svarbių ligų diferencinės diagnostikos atmintinė. Lentelė. Diagnostinių sistemų palyginamasis įvertinimas

Tyrimo metodas PG-3 RSV Tyrimo trukmė

Rekomenduotinas tyrimo tikslas Teig.

mėg., %

Teig. ūkių, %

Teig. mėg., %

Teig. ūkių, %

Antikūnų nustatymas individualiuose mėginiuose

59,1 86,7 53,1 85,7 2 – 3 dienos

Preliminarus tyrimas virusų paplitimui bandoje nustatyti

Porinių kraujo mėginių tyrimas

23,8 75,0 26,7 66,6 > 3 sav. Diagnozės patvirtinimas enzootiniuose ţidiniuose

Virusų identifikavimas (IFA ir/ar PGR)

5,2 23,1 6,25 30,8 2 – 3 dienos

Diagnozės patvirtinimas protrūkio metu

NAUJOS PRODUKTYVIŲ KARVIŲ GINEKOLOGINIŲ SUSIRGIMŲ GYDYMO SISTEMOS, NAUDOJANT ŢEMO INTENSYVUMO LAZERIO TERAPIJĄ, SUKŪRIMAS

Lietuvos veterinarijos akademija Vadovas – Vytuolis Ţilaitis, tel. (8 ~656) 82593, el p.: [email protected]

Tyrimo tikslas

Pagal somatinių ląstelių raidą piene, įvertinti lazerio terapijos efektyvumą produktyvių karvių subklinikinių mastitų gydyme ir sukurti praktišką subklinikinių mastitų gydymo schemą.

Pagal laikotarpio nuo atvedimo iki apsivaisinimo trukmę, sėklinimo indeksą, įvertinti lazerio terapijos efektyvumą karvių endometritų profilaktikoje ir gydyme ir sukurti endometritų po atvedimo gydymo schemą, pateikti optimalią endometritų po atvedimo sanavimo schemą.


63

Gauti rezultatai

Lazerio terapijos įtakoje sveikų karvių grupėje, kaip ir laktuojančių, iš karto po terapijos kurso SLS turėjo tendenciją didėti. Tokia reakcija pastebima melţiamų karvių su padidintu SLS (39,1 proc.) ir sveikų karvių grupėje (52,6 proc). Švieţapienių SLS visu tyrimo laikotarpiu turėjo tendenciją maţėti. Visose grupėse, išskyrus sveikų, SLS praėjus 21 parai po švitinimo maţėjo. Laktuojančių karvių grupėje ji maţesnė 20,8 proc. ( p<0,01). Sveikų karvių grupėje SLS prieš švitinimą ir praėjus 21 parai skyrėsi 7,25 proc.,

Taikant uţtrūkinimo metu antimikrobinę terapiją, po veršiavimosi mikroflora nustatyta 80 proc. mėginių. Taikant antimikrobinę terapiją su lazerio terapija 70 –proc. mėginių. Abejose grupėse St. aureus nustatytas 30 proc. mėginių. Pirmoje grupėje daţniau nustatomi koliforminiai sukėlėjai ir mieliagrybiai.

Derinant fizioterapiją lazeriu su profilaktika prieš ketozę, SLS iš karto po terapijos SLS maţesnis 60,8 proc. ir ryškiausias skirtumas – praėjus 30 parų po terapijos (68,5 proc.).

Lazerio terapija derinyje turėjo įtakos endometritų gydymo sėkmingumui, servis periodo trukmei, papildomo karvių gydymo apimtims (pav. 1).

Tiriamų rodiklių raida (dešimtainių logaritmų), priklausomai nuo karvių gydymo būdo

Servis periodas, arba laikotarpis nuo veršiavimosi iki sėkmingo sėklinimo yra objektyvus karvių reprodukcinės funkcijos rodiklis ir šis rodiklis laikytas pagrindiniu vertinant profilaktikos efektyvumą. Pastebėta, kad karvių apdorotų lazeriu statistiškai patikimai (17,8 proc. p<0,05) trumpesnė servis periodo trukmė, lyginant su intaktinėmis karvėmis. Endometrito gydymo trukmė skyrėsi minimaliai, o papildomo gydymo apimtys apdorotų lazeriu buvo 31,6 proc. maţesnės, nei intaktinių karvių (p<0,05). Apdorotų lazeriu su antibiotikais endometritų gydymo trukmė 25 proc. trumpesnė, nei apdorotų vien antibiotikais ( p<0,05). Papildomo gydymo apimtys abiejose karvių grupėse nesiskiria, o servis periodas gydytų lazeriu trumpesnis 29 proc., nei gydytų vien antibiotikais. Lyginant šiuos rodiklius priklausomai nuo profilaktinio gydymo būdo, gauta, tiesioginė priklausomybė: efektyviausias profilaktikos būdas – lazeris ir antibiotikai, vidutiniškas - vieni antibiotikai ir maţiausiai veiksmingas - vienas lazeris.

Išvados 1. Lazerio šviesa, sprendţiant pagal pieno sudėtį, sveikos karvės pieno liaukai įtakos neturi 2. Iš karto po terapijos karvių grupėse su padidintu SLS, stebima tendencija didėti SLS, bet statistiškai patikimai ( 20 proc.) SLS sumaţėjo praėjus 21 - 30 parų po gydymo. 3. Lazerio terapija derinyje su antimikrobine terapija tinkama subklinikinių mastitų, komplikuotų grybšių sukėlėjais, gydymui. 4. Terapija lazeriu efektyviausia švieţiapienių tešmens profilaktikai ir pieno kokybės gerinimui. SLS 21 parą po terapijos sumaţėja iki 49 proc.

1.32

2.09

0.35 0.348

0.65

0.824

1.29

1.141.02

1.94

2.09 2.06

0

0.2

0.4

0.6

0.8

1

1.2

1.4

1.6

1.8

2

2.2

Laz.+ant. Antib. Lazer. Intakt.

Gydymo būdai

Deš

imta

inia

i lo

gari

tmai

.

Pap.gyd. Endom. gyd. Servis p.

64

5. Efektyvesnė priemonė švieţiapienių pieno liaukos profilaktikai ir gydymui - terapija lazeriu derinyje su terapija prieš ketoze. SLS 30 parų po terapijos sumaţėja iki 68 proc. 6. Fizioterapija lazeriu, lyginant su intaktinėmis, 17,8 proc.( p<0,05) trumpina servis periodą, maţina papildomo gydymo reikmę 31,6 proc. (p<0,05). 7. Fizioterapija lazeriu derinyje su cefalosporinais yra efektyvesnis profilaktikos metodas, nei terapija vien cefalosporinais (maţesne 33,3 proc. ( p<0,05) endometritų gydymo reikmė 29,2 proc. ( p<0,05) trumpesnis servis periodas

Rekomendacijos

1. Lazerio šviesos terapija mastitų profilaktikai taikoma vieną kartą paroje, iki 10 parų iš eilės. Gydymas atliekamas po melţimo. Terapija lazeriu, sprendţiant pagal SLS pokytį taikytina švieţiapienių tešmens ligų profilaktikai, nes neigiamai veikia „aplinkos“ mastito sukėlėjus ir grybšius. Kadangi lazerio šviesa pasiţymi antimikotiniu poveikiu, taikytina kitų rūšių mastitų gydyme, nes sumaţina komplikacijų riziką. Lazerio šviesa susilpnina mikroorganizmų biologiją ir padidina jautrumą antibiotikams. 2. Efektyviausia periodo po atvedimo profilaktikos priemonė yra karvėms, kurioms nustatyta padidinta kūno temperatūra terapija cefalosporinais ( 3 paras) ir 10 parų ţemo intensyvumo lazeriu. Tai įgalina ţenkliai sutrumpinti servis periodą (29,5 proc.), endometritų gydymo laiką ( 50 proc.), efektyviau gydyti kitas periodo po atvedimo komplikacijas ( 66,4 proc.). Viena lazerio terapija, taikytina kaip priemonė galinti trumpinti servis periodą ( 17,9 proc.). 3. Lazerio ir antibiotikų terapijos derinys taikytinas tuose ūkiuose, kur intensyviai didinama bandos produkcija ir sudėtinga optimizuoti bandos prieţiūrą atsiţvelgiant į produktyviąsias karves.

PAŠARŲ GAMYBA

ANTRINIŲ PERDIRBAMOSIOS PRAMONĖS PRODUKTŲ (ß-KRAKMOLO DEKSTRINŲ SIRUPO, ALIEJAUS IR /AR IŠSPAUDŲ,GRŪDŲ ŢLAUGTŲ) PANAUDOJIMO GYVŪNŲ

MITYBAI IR JŲ FUNKCIONALUMO TYRIMAI

LVA Gyvulininkystės institutas Vadovas – Jonas Jatkauskas, tel. (8~611) 52134, el. p.: [email protected]

Tyrimo tikslas Ištirti antrinių perdirbamosios pramonės produktų (ß krakmolo dekstrinų sirupo, rapsų

aliejaus, rapsų išspaudų, grūdų ţlaugtų) cheminę sudėtį ir nustatyti jų energetinę ir baltyminę vertę bei higieninę kokybę ir parengti pasiūlymus racionaliam jų panaudojimui ţemės ūkio paskirties gyvūnų racionuose. Nustatyti spirito gamybos metu liekamo produkto, grūdų ţlaugtų, konservavimo-silosavimo galimybes, panaudojant melasos priedą arba cheminius arba biologinius silosavimo priedus, nustatyti konservuotų grūdų ţlaugtų cheminę sudėtį, fermentacijos rodiklius, higieninę kokybę bei energetinę-baltyminę vertę. Parengti pasiūlymus konservuotų grūdų ţlaugtų panaudojimui gyvūnų racionuose.

Gauti rezultatai Išvados

1. Grūdų ţlaugtuose yra didelis energijos kiekis, kurią sudaro juose likę visi grūduose buvę baltymai, riebalai, dalis krakmolo ir tirpios mitybinės medţiagos. Tuo pačiu grūdų ţlaugtai yra baltymingas pašaras ir pagal baltymų pilnavertiškumą (amino rūgščių sąstatą ir kiekį) prilygsta tradiciniams baltymingiems pašarams. 2. Grūdų ţlaugtų cheminė sudėtis ir kokybė gali labai įvairuoti ir priklauso nuo etilo alkoholio gamybai naudojamų grūdų rūšies, jų cheminės sudėties ir kokybės bei uţterštumo nepageidaujamais mikroorganizmais, mikotoksinais ir kitomis ţalingomis medţiagomis. Grūdų ţlaugtų maistinę vertę ir higieninę kokybę įtakoja įmonėje taikomas etanolio gamybos technologinio proceso detalės.

65

3. Didţiausia grūdų ţlaugtų panaudojimo gyvūnų mitybai problema yra ta, kad jų dţiovinimas yra pakankamai brangus, o drėgni grūdų ţlaugtai labai greitai genda. Drėgni grūdų ţlaugtai esant šaltesniam orui turi būti sunaudojami (sušeriami) per 7 – 9 dienas, o esant šiltam orui per 3 – 4 dienas. Laikant ilgesnį laiką grūdų ţlaugtuose pradeda augti pelėsiniai grybai ir kaupiasi mikotoksinai. 4. Kadangi švieţiuose grūdų ţlaugtuose praktiškai nėra cukraus, tai rūgimo procesas beveik nevyksta, tačiau anaerobinėmis sąlygomis jie gali būti saugomi ilgesnį laiką, nes švieţių grūdų ţlaugtų pH yra apie 3,5-4,0 vieneto. 5. Konservuojant grūdų ţlaugtus tikslinga naudoti priedus yra slopinančius arba sustabdančius mikroorganizmų veiklą. Tai propiono rūgštis, benzoinė rūgštis, sorbinė rūgštis ir jų druskos. Geriausia konservavimo priedus įterpti bioetanolio gamybos įmonėje, o pridedamo konservanto kiekis nustatomas priklausomai nuo numatomo grūdų ţlaugtų saugojimo laiko. Tai grūdų ţlaugtų vienos tonos kainą padidina tik 3-4 litais.

Rekomendacijos 1. Kvietinių sėlenų granulės, praturtintos β-krakmolo dekstrinų sirupu ir jų naudojimas ţemės ūkio paskirties gyvūnų šėrimui AB "Malsena" pagal įmonėje naudojamas technologijas gamina kvietinių sėlenų granules, praturtintas β-krakmolo dekstrinų sirupu (santykis 3:4). Šis produktas, lyginant su paprastomis kvietinėmis sėlenomis, yra aukštesnės energetinės vertės bei baltymingesnės, turi maţiau ląstelienos. Kvietinių sėlenų- β-krakmolo dekstrinų sirupo granulėse būna apie 11,6 MJ/kg apykaitos energijos, 15,25 % baltymų, 4,25 g/kg lizino, 2,86 g/kg metionino+cistino, 4,58 g/kg treonino, 1,94 % riebalų, 6,59 % ląstelienos, 0,31 % kalcio, 0,55 % fosforo, gausu B grupės vitaminų. Lyginant su varpinių javų grūdais (kviečiais, mieţiais, kvietrugiais), kvietinių sėlenų-β-krakmolo dekstrinų sirupo granulės yra 1,78-5,19 % baltymingesnės, tačiau turi 0,8-1,6 MJ/kg maţiau apykaitos energijos. Tad šis produktas pagal savo maistingumo ir pašarinės vertės rodiklius uţima tarpinę padėtį tarp kvietinių sėlenų ir varpinių javų grūdų. Kvietinių sėlenų-β-krakmolo dekstrinų sirupo granules patogu įmaišyti į visaverčius kombinuotuosius pašarus arba sausų pašarų mišinius; jas galima ilgai išlaikyti. Todėl šis produktas tinkamas naudoti ir kiaulių (ypač veislinių) racionuose, kaip dietinis pašaras. Į kombinuotuosius pašarus kvietinių sėlenų-β-krakmolo dekstrinų sirupo granulių galima įmaišyti: paršingoms paršavedėms, kuiliams bei veisliniam prieaugliui – iki 15-25 %; ţindamoms paršavedėms – iki 10-15 %. Penimoms kiaulėms kombinuotuosiuose pašaruose kvietinių sėlenų - β-krakmolo dekstrinų sirupo granules galima naudoti tik antroje penėjimo pusėje (virš 60 kg svorio). Šiuo atveju jų galima įmaišyti į pašarus ne daugiau kaip 10-15 %. Kiaulėms pirmoje penėjimo pusėje (iki 60 kg svorio) į kombinuotuosius pašarus dėti kvietinių sėlenų-β-krakmolo dekstrinų sirupo granulių nerekomenduojama, nes gali pablogėti augimas bei pašarų sąnaudos. 2. Grūdų ţlaugtų ir grūdų ţlaugtų pienelio naudojimas galvijų šėrimui Grūdų ţlaugtai ir grūdų ţlaugtų pienelis. Grūdų ţlaugtai ir grūdų ţlaugtų pienelis yra daug energijos ir baltymų turintis pašaras, gaunamas grūdų fermentacijos į alkoholį eigoje. Grūdų ţlaugtuose būna nuo 25 iki 30 proc. sausųjų medţiagų ir 1 kg sausųjų medţiagų būna 240 - 290 g ţalių baltymų, 0,95 -1,01 pašarinių vienetų arba 11,0-11,7 MJ apykaitos energijos. Grūdų ţlaugtų pienelyje būna nuo 7 iki 10 proc. sausųjų medţiagų ir 1 kg sausųjų medţiagų nuo 250 iki 390 g ţalių baltymų, 1,05-1,1 pašarinių vienetų arba 12,1-12,5 MJ apykaitos energijos. Svarbi informacija. Grūdų ţlaugtai ir grūdų ţlaugtų pienelis greitai genda, todėl geriausia juos sušerti švieţius. Esant šaltesniam orui jie turi būti sunaudojami (sušeriami) per 7 – 9 dienas, o esant šiltam orui per 3 – 4 dienas. Laikant ilgesnį laiką grūdų ţlaugtuose pradeda augti pelėsiniai grybai ir kaupiasi mikotoksinai. Nurodymai kaip šerti grūdų ţlaugtus melţiamoms karvėms Jei melţiamų karvių racione stambūs ir koncentruoti pašarai yra nepakankamai baltymingi t.y. jų 1 kg sausųjų medţiagų yra iki 100 g ţalių baltymų, tuomet grūdų ţlaugtai gali sudaryti iki 25 proc. raciono sausųjų medţiagų. Todėl vienai karvei per parą galima sušerti 15-20 kg grūdų ţlaugtų, turinčių 25-28 proc. sausųjų medţiagų. Jei melţiamų karvių racione stambūs ir koncentruoti pašarai yra pakankamai baltymingi t.y. jų 1 kg sausųjų medţiagų yra daugiau nei 100 g ţalių baltymų, tuomet grūdų ţlaugtai gali sudaryti iki 20

66

proc. raciono sausųjų medţiagų. Todėl vienai karvei per parą galima sušerti 12-16 kg grūdų ţlaugtų, turinčių 25-28 proc. sausųjų medţiagų. Karves prie grūdų ţlaugtų reikia pratinti palaipsniui, pradţioje duodant joms apie trečdalį numatyto sušerti kiekio t.y. 4-5 kg ir palaipsniui, savaitės bėgyje, kasdien didinant po 1-2 kg iki numatyto sušerti kiekio. Pastaba: Grūdų ţlaugtų paros davinį reikia atiduoti per du kartus - t.y. rytinio ir vakarinio šėrimo metu. 3. Nurodymai kaip šerti grūdų ţlaugtų pienelį melţiamoms karvėms Jei melţiamų karvių racione stambūs ir koncentruoti pašarai yra nepakankamai baltymingi t.y. jų 1 kg sausųjų medţiagų yra iki 100 g ţalių baltymų, tuomet grūdų ţlaugtai gali sudaryti iki 18 proc. raciono sausųjų medţiagų. Todėl vienai karvei per parą galima sušerti 35-45 kg grūdų ţlaugtų pienelo, turinčio 7-10 proc. sausųjų medţiagų. Jei melţiamų karvių racione stambūs ir koncentruoti pašarai yra pakankamai baltymingi t.y. jų 1 kg sausųjų medţiagų yra daugiau nei 100 g ţalių baltymų, tuomet grūdų ţlaugtai gali sudaryti iki 15 proc. raciono sausųjų medţiagų. Todėl vienai karvei per parą galima sušerti 25-35 kg grūdų ţlaugtų pienelio, turinčio 7-10 proc. sausųjų medţiagų. Karves prie grūdų ţlaugtų pienelio reikia pratinti palaipsniui, pradţioje duodant joms apie trečdalį numatyto sušerti kiekio t.y. 5-7 kg ir palaipsniui, savaitės bėgyje kasdien didinant po 3-4 kg iki numatyto sušerti kiekio. Pastaba: Grūdų ţlaugtų paros davinį reikia atiduoti per du kartus - t.y. rytinio ir vakarinio šėrimo metu. Svarbi informacija: Grūdų ţlaugtų pienelyje yra daug tirpių maisto medţiagų kurios labai lengvai virškinamos ir galvijų didţiajame prieskrandyje labai greitai rūgsta. Todėl vienu metu sugirdţius didesnį grūdų ţlaugtų pienelio kiekį, karvės gali išpusti ar susirgti kitomis virškinimo trakto bei medţiagų apykaitos ligomis.

SILOSUOTŲ PAŠARŲ SUĖDIMAS IR JO ĮTAKA ŢEMĖS ŪKIO PASKIRTIES GYVŪNŲ PRODUKTYVUMUI, GYVŪNINĖS PRODUKCIJOS SUDĖČIAI IR HIGIENINEI KOKYBEI

LVA Gyvulininkystės institutas Vadovas – Jonas Jatkauskas, tel. (8~611) 52134, el. p.: [email protected]

Tyrimo tikslas Ištirti siloso, pagaminto iš skirtingų augalų, taikant įvairias technologijas ir naudojant

skirtingus silosavimo priedus cheminę sudėtį ir fermentacijos rodiklius. Įvertinti visus faktorius įtakojančius siloso suėdimą, jo virškinamumą, melţiamų karvių produktyvumą ir pieno kokybę bei pateikti pasiūlymus ūkininkams, kaip, sudarant racionus, geriau pasinaudoti siloso cheminės sudėties ir fermentacijos rodiklių duomenimis.

Gauti rezultatai Silosuotų ir kitų stambiųjų pašarų vertė priklauso nuo to, kiek šio pašaro melţiamos karvės

ar kiti galvijai suėda ir koks suėsto pašaro maistingumas. Paprastai pašaro maistinė vertė yra nustatoma gerokai tiksliau nei jo galimas (potencialus) suėdimas. Prognozė kiek karvė gali suėsti siloso, yra labai svarbi, sudarant melţiamų karvių racionus ir parenkant joms atitinkamus kombinuotuosius pašarus.

Pašaro suėdimas priklauso nuo to, kaip greitai vyksta medţiagų apykaitos procesas- tai yra nuo laiko tarpo kuris praeina kada gyvūnas suėda pašarą ir kada iš šio pašaro yra gaunama produkcija (pienas ar mėsa). Tai apsprendţia gyvūnų genetinės galimybės, kurios įtakoja gyvūnų medţiagų apykaitos intensyvumą (maisto medţiagų virškinamumą, jų įsisavinimą ir perdavimą į gyvūninę produkciją). Daţniausiai yra aišku kiek ţolės ar dţiovintų pašarų (šieno) gali suėsti melţiama karvė, kada turime ištyrę šio pašaro cheminę sudėtį (ląsteliena, baltymai ir pan.). Tačiau silosuotos ţolės ar kiti ţali pašarai, dėl fermentacijos produktų nevienodo kiekio ir santykio (nors cheminė sudėtis ir energetinė vertė panaši) labai daţnai pakeičia numatytą šio pašaro suėdimą ir jo virškinamumą. Yra ţinoma, kad siloso sausųjų medţiagų suėdimas ir jo maistinė vertė yra maţesnė nei ţaliavos iš kurios jis yra pagamintas. Šis įvairavimas yra labai platus ir svyruoja nuo 1 iki 65

67

proc. Šis įvairavimas priklauso nuo silosuotų pašarų fermentacijos galutinių produktų kiekio ir jų santykio.

Atlikę uţsienio šalių ir Lietuvoje atliktų mitybos bandymų ir praktinio patyrimo analizę, galime daryti prielaidas, kad silosuoto pašaro dalelės prieskrandţiuose išbūna ilgiau nei šieno. Vis tik nebuvo rasta patikimų skirtumų suėdant, virškinant ir įsisavinant pašaro medţiagas tarp siloso, šieno ar ţolės, kai jie buvo pagaminti iš vieno lauko, tų pačių ţolių ir tą pačią dieną. Jeigu siloso fermentacija labai gera tuomet jo suėdimas beveik nesiskiria nuo ţolės suėdimo, iš kurios jis pagamintas.

Išanalizavę savus ir kitose šalyse atliktus tyrimus, galime teigti, kad nėra patikimo ryšio tarp siloso pH rodiklio ir šio pašaro suėdimo. Vis tik dauguma tyrėjų nurodo, kad per ţemas ar per aukštas pH rodiklis neigiamai įtakoją siloso suėdimą. Optimaliausias siloso pH rodiklis 4,1-4,3 vieneto. Per daug rūgštus silosas maţina jo suėdimą. Tai reiškia, kad per didelis fermentinių produktų kiekis maţina siloso suėdimą, dėl didelio rūgščių kiekio. Jei siloso pH rodiklis artimas 6, tai nurodo kad fermentacijos eiga buvo netinkama ir susidarė šalutiniai produktai (amoniakas, etilo alkoholis), maţinantys pašaro suėdimą. Jeigu siloso gamybai yra naudojami cheminiai konservantai pH rodiklis gali būti pakankamai didelis, nors siloso fermentacijos kokybė gera.

Yra nustatytas tiesioginis teigiamas ryšys tarp cukraus kiekio silose ir jo suėdimo. Siloso yra daugiau suėdama, kai jame yra daugiau cukraus. Tai gali būti dėl to, kad didesnis cukraus kiekis nurodo, kad silose vyko homofermentatyvinė fermentacija. Vykstant homofermentatyvinei fermentacijai reikia maţiau cukraus organinėms rūgštims fermentuoti, susidaro maţiau amoniakinio N ir kitų nepageidaujamų medţiagų. (1 Lentelė)

1 lentelė. Cukraus kiekis silosuotuose pašaruose ir jo suėdimas

Cukraus kiekis silose, g/kg SM

0-10 11-20 21-30 30-45 >45

Siloso ėdamumas, kg/SM/d 8,55 9,00 9,67 9,77 10,18

Cukraus silose, g/kg SM 8 19 27 37 66

pH 4,4 3,99 3,89 3,98 4,05

Bendras r. kiekis, g/kg SM 118 118 104 83 65

Pieno r., g/kg SM 66/51 93/79 87/85 67/78 49/74

Acto + Sviesto, g/kg SM

Amoniak. N, g/kg N 104 62 54 43 41

Tačiau kuo daugiau cukraus ir maţiau baltymų yra silose, tuo maţesnis jo aerobinis stabilumas - atsparumas antrinei fermentacijai. T.y. patekus orui dėl mielių ir pelėsių augimo, pašaro maisto medţiagos ir pieno rūgštis yra skaidoma į šalutinius įrimo produktus. Antrinės fermentacijos intensyvumas gali būti siejamas su pieno rūgšties kiekiu, nes į silosą patekus oro aerobiniai mikroorganizmai pieno rūgštį skaido į ţalingus produktus (sviesto rūgštį ir kt.). Todėl siloso suėdimas ir jo maistinė vertė priklauso nuo to, kaip teisingai pašaras yra imamas iš saugyklų ir kiek ilgai išbūna ėdţiose.

Yra nustatytas tiesioginis neigiamas ryšys tarp siloso sausųjų medţiagų suėdimo ir acto rūgšties kiekio jame. Pieno rūgšties kiekis silose, tai rodiklis nurodantis gerai ar blogai vyko siloso fermentacija. Tačiau per didelis pieno rūgšties kiekis taip pat maţina siloso suėdimą (2 lentelė)

2 lentelė. Pieno rūgšties kiekis silosuotuose pašaruose ir jo suėdimas

Pieno rūgšties lygis silose, g/kg SM

0-45 46-60 61-70 71-90 >91

Siloso suėdimas, kg/SM/d 9,49 10,37 9,79 9,66 7,88

Pieno r. silose, g/kg SM 28 59 65 78 113

Bendras r. kiekis, g/kg SM 69/48 73/79 82/78 100/79 150/73

Acto + Sviesto, g/kg SM

Amoniak. N, g/ kg N 74 39 50 57 89

pH 4,44 3,96 4,02 4,01 4,06

Cukraus silose, g/kg SM 45 47 36 27 8

68

Išvados ir rekomendacijos 1. Ţolių siloso mitybinė ir energetinė vertė priklauso nuo ţolių rūšies: iš ankštinių ţolių pagamintas silosas pasiţymėjo didesniu ţalių baltymų, pelenų, maţesniu ląstelienos kiekiu, didesne apykaitos energija, negu grynų varpinių ţolių silosas. Konservavimo priedų naudojimas gerino ūkiuose pagaminto siloso fermentacijos kokybę: optimizavo pašaro rūgštingumą, stabdė baltymų irimą iki amoniakinio azoto, sviesto rūgšties susidarymą, didino bendrą fermentinių rūgščių kiekį ir pieno rūgšties kiekį. 2. Siloso cheminės sudėties ir pagal tai apskaičiuotos energetinės vertės duomenys nepilnai apibūdina siloso maistinę vertę. Sudarant racionus lygiagrečiai turi būti naudojamasi siloso fermentacijos galutinių produktų tyrimų duomenimis, įvertinant tai, kad didelis sviesto rūgšties ir amoniakinio azoto kiekis pašare blogina pašaro maisto medţiagų pasisavinimą ir menkina pieno higieninę kokybę. 3. Siloso fermentacijos galutiniai produktai turi didelės įtakos pieno sudėčiai, jo kokybei, technologinėms savybėms ir ir saugumui gyvūnų sveikatai. Ypač ţalingas didelis sviesto rūgšties kiekis silose, oper didelis kiekis amoniakom ar eatanolio blogina pieno skonines savybes ir jo kvapą. 4. Silosuoti pašarai, turi labai didelę riziką uţsiteršti pelėsinių grybų pradais ir mikotoksinais. Kadangi mikotoksinas AFL B1 lengvai patenka į pieną, pastebėjus siloso saugyloje pelėsių ar sugedusio pašaro ţidinius, tikslinga pašaruose, skirtuose karvėms, nustatyti mikotoksino AFL B1

galimą buvimą, kad išvengti rizikos uţteršti juo pieną. Ţiemos-pavasario laikotarpiu reikėtų kontroliuoti ar pienas yra neuţterštas mikotoksinu AFL M1. 5. Būtina atkreipti dėmesį į antrinę konservuotų pašarų fermentaciją ir į tai atsiţvelgti atidarius pašarų saugyklas ir naudojant pašarą gyvūnų šėrimui. Kadangi kukurūzų silosas yra labai jautrus antrinei fermentacijai iš saugyklų jis turi būti imamas labai tvarkingai ir gyvūnams duodant tokį kiekį, kurį gyvūnai greitai suėda ir nepalieka ilgesniam laikui ėdţiose. Priešingu atveju jis praras ne tik mitybinę vertę, bet kels pavojų gyvūnų sveikatai ir gyvūninės produkcijos saugumui, nes dauginsis pelėsiai, mielės, pašaras kais, kaupsis mikotoksinai ir kiti kenksmingi mikroorganizmų veiklos metabolitai. 6. Silosuotų pašarų suėdimas yra didesnis, kai silose maţiau ląstelienos ir didesnis šio pašaro virškinamumas. 7. Nustatytas tiesioginis neigiamas ryšys tarp fermentinių rūgščių bendro kiekio bei amoniakinio N kiekio ir siloso suėdimo. Kuo daugiau šių fermentinių produktų tuo maţiau siloso karvės suėda. 8. Nustatytas tiesioginis teigiamas ryšys tarp cukraus kiekio silose ir jo suėdimo. Siloso yra daugiau suėdama, kai jame yra daugiau cukraus. 9. Nustatytas ryšys tarp koncentruotų pašarų kiekio racione ir siloso suėdimo. Taip vadinamas pasikeitimo koeficientas svyruoja nuo 0,4 iki 0,5.

MAISTO GAMYBA IR SAUGA. TECHNOLOGIJOS NAUJIEMS, AUKŠTESNĖS PRIDĖTINĖS VERTĖS PRODUKTAMS KURTI

RAUGINTŲ PIENO GĖRIMŲ IR VARŠKĖS SŪRIO GAMYBOS TECHNOLOGIJOS TOBULINIMAS PANAUDOJANT MIKROBIOLOGINĖS KILMĖS TRANSGLUTAMINAZĘ

Kauno technologijos universitetas Vadovas – Daiva Leskauskaitė, tel. (8~37) 456426, el. p.: [email protected].

Tyrimo tikslas Patobulinti raugintų pieno gėrimų ir varškės sūrio gamybos technologijas, panaudojant

mikrobinės kilmės transglutaminazę (TG), siekiant pagaminti geresnėmis tekstūros savybėmis pasiţyminčius produktus.

Gauti rezultatai TG ir terminio apdorojimo įtaka baltymų dalelių dydţiui. Nustatyta, TG kiekio įtaka pieno

baltymų dispersinei sistemai, jo veikimo laikas ir terpės temperatūra. Pastebėta, jog dėl TG inicijuotų skersinių jungčių atsiradimo kazeino micelės bei išrūgų baltymai susijungė tarpusavyje, dėl to pasikeitė jų mikrostruktūra, t. y. baltymai polimerizavosi. Didėjant TG kiekiui, inkubacijos su fermentu temperatūrai bei trukmei, baltymų polimerizacijos laipsnis didėjo. 1 U/g baltymų TG

69

padidino polimerizacijos laipsnį iki 14,37%, o 4 U/g baltymų – net 5 kartus, lyginant su kontroliniu mėginiu.

TG įtaka rūgštinės sutraukos formavimo dinamikai bei reologinėms savybėms. Rūgštaus gelio reologiniai tyrimai parodė ryškius skirtumus tarp gelių, pagamintų su įvairiais fermento kiekiais esant skirtingoms technologinėms sąlygoms. TG paveikto pieno rūgštus gelis formavosi 15 – 45 min ilgiau priklausomai nuo fermento koncentracijos lyginant su kontroliniu mėginiu. Atsiradus papildomiems ryšiams tarp pieno baltymų, sumaţėjo pienarūgščių bakterijų dauginimuisi reikalingų maţo molekulinio svorio peptidų, dėl to sulėtėjo rūgštaus gelio susidarymo procesas. Tiriant rūgščių pieno gelių reologines savybes paaiškėjo, jog ne tik didėjant TG kiekiui susiformuoja tvirtesnės struktūros gelis, bet tam turi įtakos ir pieno terminio apdorojimo sąlygos. Tai buvo pastebėta lyginant pieno gelių, pagamintų skirtingomis technologinėmis sąlygomis, mechaninius spektrus. Rūgštaus pieno gelio, kuris buvo gaminamas po inkubacijos su TG, ir gelio, kurio rauginimas ir inkubacija su fermentu vyko vienu metu, G„ didėjo, didėjant TG kiekiui, tačiau pirmuoju atveju buvo pastebėtas ribotas fermento veikimas, o antruoju – ryški gelio stiprumo priklausomybė nuo pradinės TG koncentracijos piene. TG taip pat sumaţino rūgštaus pieno gelio sinerezę, kuri yra vienas svarbiausių gelių kokybę nusakančių kriterijų. Tokios pačios rūgštaus gelio formavimosi tendencijos pstebėtos ir tiriant TG apdorotų pasukų sistemas.

TG įtaka varškės sūrio fizikinėms cheminėms ir tekstūros savybėms. Nors TG neturėjo ţenklios įtakos sausųjų medţiagų kiekiui sūryje, jos poveikis sūrio tekstūros savybėms buvo pastebimas. Varškės sūriai, kurių gamyboje buvo naudojamas TG paveiktas pienas, pasiţymėjo maţesne sulūţimo jėga ir maţesne pirmo spaudimo maksimalios apkrovos energija, didesne kohezija ir maţesniu gumiškumu, lyginant su varškės sūriais, pagamintais iš fermentu neapdoroto pieno.

Išvados

1. Varškės gamyboje naudojant pieną, paveiktą TG, pagaminta varškė pasiţymėjo didesniu baltymų kiekiu. Tiriant TG poveikio sąlygų įtaką varškės sudėčiai nustatyta, kad daugiausiai baltymų –14,85% buvo varškėje, pagamintoje iš pieno, kuris prieš pasterizaciją buvo išlaikytas su 3 TV/g baltymų TG 40 oC temperatūroje 60 min. Lyginant su kontroliniu mėginiu taip pagamintos varškės išrūgose nustatyta 0,09% maţiau baltymų. 2. Tiriant naują liesų varškės sūrių gamybos technologinį procesą, nustatyta, kad varškės sūriai, kurių gamyboje buvo naudojamas pienas išlaikytas su TG (3 TV/1g baltymų) 60oC temperatūroje 20-60 min., iki pasterizacijos, pasiţymėjo maţesne sulūţimo jėga ir maţesne pirmo spaudimo maksimalios apkrovos energija, didesne kohezija ir maţesniu gumiškumu, lyginant su varškės sūriais, pagamintais iš fermentu neapdoroto pieno. 3. Nustatyta teigiama TG įtaka jogurto tekstūrai. Stipriausia struktūra ir atitinkamai didţiausiu konsistencijos koeficientu pasiţymėjo jogurto mėginiai, pagaminti iš 4 TV/g baltymų TG apdoroto pieno, o silpniausia struktūra – mėginiai, pagaminti iš pieno, neapdoroto TG. Taip pat nustatyta riebalų kiekio įtaka jogurto reologinėms charakteristikoms. Visais atvejais, riebaus jogurto reologinių charakteristikų vertės buvo didesnės nei lieso jogurto. 4. Nustatyta, kad nepriklausomai nuo TG kiekio raugintos pasukos, pagamintos iš TG apdorotų pasukų, pasiţymėjo tik neţenkliai didesne klampa ir geresniu išrūgų sulaikymu, lyginant su kontroliniu mėginiu, todėl pasukų apdorojimas TG prieš rauginimą negali būti naudojama kaip efektyvi priemonė raugintų pasukų tekstūros savybėms gerinti. 5. Tiriant TG įtaką rauginto pieno tekstūrai, nustatyta, kad raugintas pienas, pagamintas iš TG apdoroto lieso pieno, pasiţymėjo geresnėmis tekstūros savybėmis, t.y. didesne klampa, geresniu išrūgų surišimu. TG įtaka 3,5 % riebumo raugintam pienui nebuvo nustatyta. Nors lyginant su liesu raugintu pienu 3,5 % riebumo raugintas pienas pasiţymėjo didesne klampa, tvirtesne struktūra (tiksotropija) ir maţesniu išrūgų išsiskyrimu, iš TG paveikto pieno pagaminto produkto tekstūros savybės buvo panašios į TG neapdoroto produkto tekstūros savybes, netikslinga naudoti TG rauginto pieno tekstūros gerinimui.

Rekomendacijos 1. Siūlomas lieso varškės technologijos tobulinimo tikslas – pagerinti lieso varškės sūrio kokybę. Daţniausiai pasitaikantis lieso varškės sūrio tekstūros defektas – didelis trupėjimas, ypač jį pjaustant arba išimant iš sūrmaišio, kai daţnai dėl didelio trapumo nulūţta sūrio smailasis galiukas. Tyrimais įrodyta, kad lieso varškės sūrio gamyboje naudojant pieną, išlaikytą su TG (2 TV/1g baltymų) 40 oC temperatūroje 20-60 min., iki pasterizacijos, varškės sūriai pasiţymėjo maţesne

70

sulūţimo jėga ir maţesne pirmo spaudimo maksimalios apkrovos energija, didesne kohezija (dalelių surišimu) ir maţesniu gumiškumu, lyginant su varškės sūriais, pagamintais iš fermentu neapdoroto pieno. 2. Siūlomas jogurto technologijos tobulinimo tikslas – pagerinti jogurto kokybę. Daţniausiai pasitaikantis jogurto (ypač lieso) tekstūros defektas – silpna struktūra ir skysta konsistencija. Tyrimais įrodyta, kad jogurto gamyboje naudojant pieną, išlaikytą su TG (4 TV/1g baltymų) 40 oC temperatūroje 20-60 min., iki pasterizacijos, jogurtas pasiţymėjo didesne klampa, tvirtesne struktūra ir geresniu jos atsistatymu po mechaninio suardymo, o taip pat geresniu išrūgų surišimu, lyginant su jogurtu, pagamintu iš fermentu neapdoroto pieno.

LIESŲ PIENO GAMINIŲ PRATURTINIMO RIEBALUOSE TIRPIAIS VITAMINAIS A IR D TECHNOLOGIJŲ SUKŪRIMAS

Kauno technologijos universitetas

Vadovas – Daiva Leskauskaitė, tel. (8~37) 456426, el. p.: [email protected]. Tyrimo tikslas Sukurti pieno gaminių, praturtintų riebaluose tirpiais vitaminais A ir D, gamybos technologiją. Gauti rezultatai Terminio apdorojimo įtaka vitaminų A ir D kiekiui pieno sistemose. Nustatyta, kad

daugiausiai vitaminų A ir D3 išliko mėginyje, kai vitaminai į pieno sistemas įdedami 40 oC laipsnių temperatūroje ir vėliau pasterizuojami. Įdėjus vitaminus į pieno sistemą pasterizacijos metu, išlikusio retinolio palmitato kiekis pieno sistemoje taip pat buvo maksimalus, tačiau vitamino D3 kiekis ţenkliai sumaţėjo.

Vitaminų A ir D tirpalų paruošimo būdo įtaka jų kiekiui pieno gaminiuose. Nustatyta, kad vitaminų A ir D išlikimas galutiniame produkte priklauso nuo to, kokio technologinio proceso etapo metu vitaminai buvo įdėti į produktą. Nepasitvirtino pirminė hipotezė, kad daugiausiai vitaminų produkte turėtų išlikti įdėjus vitaminus vėlesniame technologinio proceso etape. Daugiausiai riebaluose tirpių vitaminų išliko mėginiuose, kuriuose dėl geresnio tirpumo vitaminai tolygiau pasiskirstė tirpinimo terpėje, buvo maţesnio intensyvumo maišymas, kurio metu į mišinį patenka oro, o jis galėjo oksiduoti deguonies poveikiui jautrius vitaminą A ir D. Perspektyviausiu tolesniems tyrimams buvo atrinktas vitaminų įdėjimo būdas, kai riebaluose tirpūs vitaminai įmaišomi į grietinėlę prieš mišinio standartizavimą ir homogenizavimą.

Laikymo sąlygų įtaka vitaminų kiekiui vitaminais praturtintuose pieno gaminiuose. Tamsoje laikomuose riebaluose tirpiais vitaminais praturtintuose pieno gaminių mėginiuose nustatyti maţesni vitamino D nuostoliai, lyginant su šviesoje laikomais mėginiais. Tai pavirtina stabilizuojantį pieno baltymų poveikį vitaminams, kai sudarytoje emulsijoje pieno baltymai galėjo apsaugoti riebalų fazėje ištirpusius vitaminus nuo oksidacijos. Vitamino A atveju šis stabilizuojantis efektas nebuvo nustatytas, nes retinolis yra jautresnis šviesai, todėl ir jo išlieka daug maţiau lyginant su vitaminu D3. Šviesoje vitamino A molekulės reaguoja tarpusavyje per nesočias C14 jungtis ir sudaro dimerą. Veikiant šviesa taip pat vyksta retinolio izomerizacija: visas trans jungtis turintis vitaminas A tirpale sudaro izomerų mišinį iš trans-, 13-cis-, 9-cis- ir peroksido formų. Vitamino D nuostoliai veikiant šviesa vyksta dėl vitamino D šoninės grandinės pakitimo, bet ţinomas tik ergosterolio skilimo mechanizmas, kai grįţtamai susidaro tachisterolis ir liumisterolis

Išvados

1. Nustatyta, kad vitaminais A ir D praturtinant raugintų pasukų gėrimą su šaltalankių sulčių priedu, maţiausi vitaminų nuostoliai gaunami dedant vitaminus į šaltalankių sultis, o ne į pasukas. Technologinio gamybos proceso metu vitamino A nuostoliai buvo 6,3 – 10,1 %, vitamino D nuostoliai 7,4 – 9,8 %. Laikymo metu vitamino D nuostoliai taip pagamintame produkte buvo maţesni ir po 10 parų sudarė 38,83 % (šviesoje – 4500 lux) ir 34,80 % (tamsoje). 2. Tiriant vitaminais A ir D praturtintą grietinės ir augalinių riebalų mišinį nustatyta, kad vitaminų A ir D išlikimas galutiniame produkte priklauso nuo to, kokio technologinio proceso etapo metu vitaminai buvo įdėti į produktą. laikant vitaminais A ir D praturtintus grietinės ir augalinių riebalų mišinius 6 paras, jų kiekis maţėjo priklausomai nuo laikymo sąlygų ir vitaminų įdėjimo į produktą būdo. Maţiausi vitamino D nuostoliai, nustatyti, kai vitaminas buvo įdėtas į produktą įmaišant jį į

71

lieso pieno ir augalinių riebalų mišinį – 18,96 % laikant mėginį šviesoje ir 45,02 % laikant mėginį tamsoje. Vitamino A nuostoliai laikymo metu buvo didesni ir svyravo ribose nuo 72,54 % iki 97,68 %. 3. Tiriant vitaminais A ir D praturtintą raugintą pieną nustatyta, kad retinolio kiekis produktuose nepriklausė nuo vitaminų įdėjimo būdo. Vitamino D kitimo tendencijos rauginto pieno laikymo metu priklausė nuo laikymo sąlygų. Laikant rauginto pieno mėginį tamsoje, po 1 paros cholekalceferolio kiekis mėginyje ţenkliai sumaţėjo - 47,67 % ir toliau laikymo metu maţėjo iki 61,63 %. Laikant vitaminais A ir D praturtintą raugintą pieną tamsoje vitamino D kiekis per pirmą parą sumaţėjo - 3,49 %, o po 3 parų vitamino D nuostoliai sudarė 23,26 %.

Rekomendacijos 1. Siūlomas raugintų pasukų gėrimo praturtinimo riebaluose tirpiais vitaminais A ir D būdas, leidţiantis pagaminti produktą, kuriame praėjus 7 paroms po pagaminimo, išliktų deklaruojamas riebaluose tirpių vitaminų kiekis, t.y. 100 ml produkto būtų ne maţiau kaip 10 µg retinolio ir ne maţiau kaip 1 µg cholekalciferolio. Toks vitaminų kiekis sudaro 25 proc. rekomenduojamos suvartoti vitaminų A ir D paros normos. Tyrimais įrodyta, kad praturtinimui riebaluose tirpiais vitaminais A ir D tinka raugintų pasukų gėrimas su šaltalankių sulčių. Nustatyta, kad vitaminais A ir D praturtinant raugintų pasukų gėrimą su šaltalankių sulčių priedu, maţiausi vitaminų nuostoliai gaunami dedant vitaminus į šaltalankių sultis, o ne į pasukas. Technologinio gamybos proceso metu vitamino A nuostoliai buvo 6,3 – 10,1 %, vitamino D nuostoliai 7,4 – 9,8 %. Laikymo metu vitamino D nuostoliai taip pagamintame produkte buvo maţesni ir po 10 parų sudarė 38,83 % (šviesoje – 4500 lux) ir 34,80 % (tamsoje). 2. Siūlomas grietinės ir augalinių riebalų mišinio praturtinimo riebaluose tirpiais vitaminais A ir D būdas, leidţiantis pagaminti produktą, kuriame praėjus 6 paroms po pagaminimo, išliktų deklaruojamas riebaluose tirpių vitaminų kiekis, t.y. 100 ml produkto būtų ne maţiau kaip 250 µg retinolio ir ne maţiau kaip 1,5 µg cholekalciferolio. Toks vitaminų kiekis sudaro 25 proc. rekomenduojamos suvartoti vitaminų A ir D paros normos. Tyrimais įrodyta, kad praturtinimui riebaluose tirpiais vitaminais A ir D tinka grietinės ir augalinių riebalų mišinys, kuriame yra 30 % riebalų, kurių 50% sudaro pieno riebalai ir 50% sudaro augaliniai riebalai. Nustatyta, kad vitaminais A ir D praturtinant grietinėlės ir augalinių riebalų mišinį, maţiausi vitaminų nuostoliai gaunami dedant vitaminus į grietinėlę prieš gaminant riebalų mišinį ir jį emulguojant 3. Siūlomas rauginto pieno, kuriame dalis pieno riebalų pakeista augaliniais riebalais, praturtinimo riebaluose tirpiais vitaminais A ir D būdas, leidţiantis pagaminti produktą, kuriame praėjus 6 paroms po pagaminimo, išliktų deklaruojamas riebaluose tirpių vitaminų kiekis, t.y. 100 ml produkto būtų ne maţiau kaip 100 µg retinolio ir ne maţiau kaip 1 µg cholekalciferolio. Toks vitaminų kiekis sudaro 25 proc. rekomenduojamos suvartoti vitaminų A ir D paros normos. Tyrimais įrodyta, kad praturtinimui riebaluose tirpiais vitaminais A ir D tinka raugintas pienas, kuriame yra 2,5 % riebalų, kurių 50% sudaro pieno riebalai ir 50% sudaro augaliniai riebalai. Nustatyta, kad vitaminais A ir D praturtinant raugintą pieną, maţiausi vitaminų nuostoliai gaunami dedant vitaminus į grietinėlę prieš gaminant riebalų mišinį ir jį emulguojant.

APLINKOS VEIKSNIŲ POVEIKIS ILGAI IR (ARBA) ŢEMOSE TEMPERATŪROSE LAIKOMIEMS PIENO GAMINIAMS, KURIŲ SUDĖTYJE YRA NE PIENO KILMĖS

RIEBALŲ

Kauno Technologijos Universiteto Maisto institutas Vadovės – dr. Aldona Mieţelienė ir dr. Gitana Alenčikienė, tel. (8~37) 312587,

el. p.: [email protected]

Tyrimo tikslas Pieno perdirbimo įmonės pateikia rinkai platų pieno gaminių su modifikuota riebalų sudėtimi

asortimentą. Juos laikant, tiekiant į rinką bei vartojant gali keistis laikymo sąlygos (trukmė, temperatūra, šviesa, drėgmė ir kt.). Šie pokyčiai gali sukelti nepageidaujamus produktų kokybės pokyčius. Todėl, siekiant pateikti gamintojams ir vartotojams išsamią informaciją, būtina ištirti pieno gaminių su modifikuota riebalų sudėtimi kokybės rodiklių pokyčius laikymo eigoje, įvertinant galimus laikymo sąlygų pokyčius ir juos palyginant su tradicinės sudėties produktais.

72

Darbo tikslas - nustatyti aplinkos veiksnių (šviesos, drėgmės, deguonies, temperatūros) poveikį laikomiems pieno gaminiams, kurių sudėtyje yra ne pieno kilmės riebalų (augalinių kietųjų riebalų ir aliejų) ir parengti rekomendacijas gamintojams.

Gauti rezultatai Tyrimas atliktas 2008-2009 m. Tirti pieno gaminiai (tepieji riebalų mišiniai, fermentinio sūrio

produktai, valgomieji riebalai, grietinės ir augalinių riebalų mišiniai), kuriuose skirtinga pieno riebalų dalis pakeista augaliniais riebalais; kaip kontroliniai tirti įprastinės sudėties pieno gaminiai. Tyrimo metu buvo modeliuojamos gaminių laikymo sąlygos ir mėginiai buvo tiriami ne tik juos išlaikius įprastinėse sąlygose, kurias reglamentuoja norminiai dokumentai, bet ir išlaikius šviesoje, aukštesnėje arba ţemesnėje temperatūroje, veikiant aplinkos deguoniui, pasibaigus realizacijos laikui ir pan. Buvo tirta laikymo trukmės ir sąlygų įtaka fizikinių cheminių, oksidacinių procesų intensyvumui, jusliniams, tekstūros ir priimtinumo rodikliams.

Vartotojų nuomonės tyrimų rezultatai parodė, kad mišrios riebalinės sudėties pieno gaminių paklausa išaugtų, jei vartotojai turėtų informaciją apie naudotų augalinių riebalų kokybės rodiklius. Pagrindinė prieţastis, lemianti vartotojų sprendimą rinktis pieno ir augalinių riebalų mišinius,

didţiajai daliai (23 ) vartotojų yra ţemesnė tokių produktų kaina. Kiek maţesnė dalis (17,8 )

renkasi tokius produktus, dėl to, jog jie yra sveikesni, lyginant su tradiciniais arba (15 ) dėl geresnės jų kokybės (geresnių tepumo savybių). Pagrindinės tokių produktų nesirinkimo prieţastys yra vartotojų teikiamas pirmumas įprastinės sudėties pieno produktams ir informacijos apie naudojamų augalinių riebalų kokybės rodiklius.

Nustatyta, kad augaliniai riebalai, naudojami pieno produktų gamyboje, ypač jų kokybinė sudėtis, didesnę įtaką turi produktų juslinėms savybėms ir priimtinumui, o ne riebalinės fazės oksidacinių procesų intensyvumui. Gaminių laikymas šviesoje, aukštesnėje temperatūroje ir kitose sąlygose, neatitinkančiose reglamentuojamų norminiuose dokumentuose, intensyvina oksidacinius ir kitus biocheminius procesus, todėl, siekiant to išvengti, būtina produktus laikyti šiuose dokumentuose bei produktų etiketėse nurodytose sąlygose. Pieno gaminiai, kurių riebalinėje dalyje maţiau nei pusė pieno riebalų pakeista augaliniais riebalais, daugeliu savo juslinių savybių reikšmingai nesiskiria nuo tradicinės sudėties gaminių.

Apibendrinti tyrimų rezultatai pristatyti rekomendacijose pieno produktų gamintojams, o taip pat gamintojams ir ūkininkams, besiverčiantiems pieno gamyba ir perdirbimu, kontroliuojančių ir mokslo institucijų darbuotojams.

Išvados 1.Laikant tepiųjų riebalų mišinius, nepriklausomai nuo laikymo sąlygų, silpnėjo daugelio švieţiam sviestui būdingų savybių intensyvumas, stiprėjo nešvieţio sviesto skonis ir kvapas, atsirado silpnas apkartusių riebalų skonis ir kvapas, o priimtinumas maţėjo, tačiau mėginiai liko priimtini (6 balai iš 9). Laikymas šviesoje ir aukštesnėje nei reikalaujama temperatūroje suintensyvino oksidacinius procesus, tačiau susidarę tarpiniai oksidacijos produktai – peroksidai – mėginių juslinėms savybėms neturėjo reikšmingos įtakos, o gilesnės oksidacijos produktai nesusidarė. Todėl galima daryti prielaidą, kad šių produktų gamybai naudojami augaliniai riebalai su konservuojančiomis (stabilizuojančiomis) medţiagomis arba tokių medţiagų pridedama gamybos metu. 2. Laikant sūrį ir sūrio produktus, keitėsi mėginių tekstūros ir kai kurių skonio savybių intensyvumai. Mėginiai tapo minkštesni, plastiškesni, greičiau susikramtė, labiau apvėlė burną, išryškėjo kartus ir aitrus skoniai. Visų mėginių priimtinumas nebuvo aukštas. Esminio skirtumo tarp sūrio ir sūrio gaminių riebalinės dalies oksidacinių pokyčių nenustatyta. Mėginius laikant, veikiant šviesai, oksidaciniai procesai vyko toliau ir peroksidų skaičius didėjo. Pakuotės tipas ir pakavimo sąlygos gali turėti įtaką atskiroms fermentinio sūrio produktų juslinėms savybėms, tačiau nenustatyta reikšminga šių veiksnių įtaka riebalinės dalies oksidaciniams procesams, o laikymas šviesoje skatina šiuos procesus. 3. Didėjant augalinių riebalų kiekiui valgomuosiuose leduose, juose maţėjo bendras kvapo intensyvumas, silpniau jautėsi pasterizacijos bei švieţio pieno kvapas. Augalinių riebalų priedas reikšmingai sumaţino masės kremiškumą, bendrą skonio intensyvumą ir skonio pilnumą. Laikant mėginius, augaliniai riebalai sąlygojo silpnesnį ledo kristalų pojūtį burnoje ir didesnį masės kremiškumą bei kietumą, tačiau neturėjo reikšmingos įtakos priimtinumui.: Reikia paţymėti, kad naudoti augaliniai riebalai neturėjo reikšmingos įtakos susidariusių peroksidų kiekiui, tačiau

73

nustatyta reikšmingą jų įtaką transizomerų kiekiui. Analogiška tendencija nustatyta laikymo periodo pabaigoje. 4. Augalinių riebalų kiekis ir, ypač, jų sudėtis turėjo reikšmingą įtaką grietinės ir augalinių riebalų mišinių jusliniams profiliams ir priimtinumui. Nenustatyta reikšminga oro deguonies, aukštesnės temperatūros ar ilgesnės laikymo trukmės įtaka mėginių jusliniams profiliams, tačiau mėginyje su 3

pieno riebalų atsirado kartus, aitrus skonis. Šis mėginys visą tyrimų laikotarpį išsiskyrė daugeliu juslinių savybių ir buvo vertinamas kaip nepriimtinas; ypač nepriimtinas buvo jo skonis. Laikant peroksidų skaičius mėginiuose didėjo. Veikiant aplinkos deguoniui, visuose mėginiuose nustatyti didesni riebalinės dalies pokyčiai, kurie mišrios riebalinės sudėties produktuose, lyginant su tradicine grietine, vyko intensyviau. Tikėtina, kad oksidaciniams procesams ir transizomerų kiekiui mėginiuose didesnę įtaką turėjo ne augalinių riebalų kiekis produktuose, bet šių riebalų kokybiniai rodikliai.

Rekomendacijos 1. Gamintojams, siekiantiems padidinti modifikuotos riebalinės sudėties pieno gaminių populiarumą, tikslinga pateikti papildomai informaciją apie jų gamybai naudotus ne pieno riebalus (jų kilmę, riebalų rūgščių sudėtį, gavybos būdą ir pan.). Tai būtų galima daryti ne tik etiketėse, bet ir informaciniuose lapeliuose, įmonių interneto puslapiuose ir pan. 2. Naudojant augalinių riebalų mišinius tepiųjų riebalų mišinių gamyboje, rekomenduojama jais keisti ne daugiau kaip 50 % pieno riebalų. Tai padės pagaminti produktus, kurie juslinėmis savybėmis išliks panašūs į sviestą, tačiau jau turės geresnes tepumo savybes, minkštesnę tekstūrą dėl pridėtų augalinių riebalų, priešingu atveju gaminys praranda aiškiai išreikštą tradiciniam produktui būdingą skonį ir, kvapą. 3. Rekomenduojama: 3.1. nenaudoti modifikuotos sudėties pieno produktų gamybai hidrintų ir pusiau hidrintų riebalų ir jų kompozicijų; 3.2. pasirenkant augalinius riebalus ir jų kompozicijas pieno produktų gamyboje, ieškoti ne tik pigiausių bet ir tokių pieno riebalų pakaitalų, kurie padidintų produktų biologinę vertę (pagal riebalų rūgščių sudėtį ir kitus parametrus) ir pagerintų juslines savybes (pvz., tepumą, kremiškumą ir kt.) bei priimtinumą. 3.3. pateikti platesnį modifikuotos sudėties pieno produktų asortimentą, kuriame kiekvienas vartotojas galėtų rasti produktus, geriausiai atitinkančius jo lūkesčius, pvz., keisti augaliniais riebalais ne maksimaliai leistiną pieno riebalų dalį (90 %), bet 30, 40, 50, 60, 70 % ir pan. 4. Produktų laikymas šviesoje, aukštesnėje temperatūroje ir kitose sąlygose, neatitinkančiose reglamentuojamų norminiuose dokumentuose, intensyvina oksidacinius ir kitus biocheminius procesus, todėl, siekiant to išvengti, būtina produktus laikyti šiuose dokumentuose bei produktų etiketėse nurodytose sąlygose.

PIENO TERMINIO STABILUMO ĮTAKA PIENO GAMINIŲ KOKYBEI IR TECHNOLOGINIAMS PROCESAMS IR ŠIO RODIKLIO PANAUDOJIMO GALIMYBĖ

TECHNOLOGINIO PROCESO KOREKCIJAI

Kauno technologijos universiteto Maisto institutas Vadovės – dr. Aldona Mieţelienė ir dr. Meilė Kulikauskienė, tel. (8~37) 312587,

el. p.: [email protected].

Tyrimo tikslas Ţalio pieno termostabilumas gali turėti įtakos daugelio pieno produktų, tarp jų ir raugintų,

kokybei. Tačiau gamintojai labai stokoja informacijos apie veiksnius, galinčius turėti įtakos termostabilumui, bei šio rodiklio poveikį gamybos technologiniam procesui ir gaminių kokybei.

Šio darbo tikslas – išanalizuoti veiksnius, turinčius įtakos ţalio pieno termostabilumui ir ištirti šio rodiklio įtaką raugintų pieno produktų gamybos technologiniams procesams bei gaminių kokybei.

Gauti rezultatai

74

Sumaţėjęs pieno termostabilumas sukelia nepageidaujamus baltymų koaguliacijos reiškinius, o tai yra kliūtis pieno produktų, kurių gamyboje būtinos šios technologinės operacijos, gamybai, be to, pablogėja produktų kokybės rodikliai, sumaţėja jų maistinė vertė.

Siekiant įvertinti ţalio pieno termostabilumo įtaką raugintų pieno produktų (rūgpienio, jogurto ir varškės) gamybos technologiniams procesams bei gaminių kokybei, atliktos eksperimentinės šių produktų gamybos ir ištirti pagaminti produktai. Atlikus šias gamybas iš skirtingo termostabilumo ţaliavinio pieno taikant įprastus technologinio proceso reţimus, nenustatyta reikšminga termostabilumo rodiklio įtaka technologinio proceso eigai ir sinerezės proceso intensyvumui. Švelnesnių terminio apdorojimo, kaip galimos technologinio proceso korekcijos priemonės, reţimų taikymas ţemo termostabilumo ţaliaviniam pienui neţymiai pablogino raugintų pieno produktų (jogurto ir rūgpienio) sineretinį stabilumą (Pav.). Tirtieji veiksniai – ţaliavinio pieno termostabilumas ir terminio apdorojimo reţimai turi nevienareikšmį poveikį tirtų gaminių tekstūros savybėms, kurios sąlygoja gaminių patrauklumą vartotojams. Pieno termostabilumas neturėjo didesnės įtakos rūgpienio ir jogurto juslinėms savybėms bei priimtinumui. Švelnesni terminio apdorojimo reţimai turėjo reikšmingos įtakos raugintų gaminių tekstūrai, kuri tapo skystesnė ir tai turėjo neigiamos įtakos jų priimtinumui.

0

2

4

6

8

10

12

14

0,5 1 2 4

Laikas, val

Išrū

gų

tū

ris, m

l

1

2

3

Pav. Pasterizacijos reţimų įtaka jogurto, pagaminto iš V termostabilumo klasės lieso pieno, sineretinėms savybėms po 7 parų laikymo:

1- pasterizuota 90 C temperatūroje be išlaikymo;

2 - pasterizuota 85 C temperatūroje išlaikant 5 min.;

3- pasterizuota 80 C temperatūroje išlaikant 5 min.

Išvados 1. Raugintų pieno gaminių (rūgpienio, jogurto ir varškės) kokybinės charakteristikos nesiskyrė, kai buvo lyginami iš ţemiausios termostabilumo klasės (V) ir netermostabilaus pieno pagaminti lieso ir riebaus rūgpienio mėginiai. Pieno termostabilumo klasė neturėjo įtakos išrūgų išsiskyrimui, rūgpienio jusliniams profiliams ir bendrajam priimtinumui. Skirtingas ţaliavinio pieno termostabilumas neturėjo reikšmingos įtakos rūgštiniu būdu gaminamos varškės technologinio proceso eigai, produkto fizikinėms cheminėms, juslinėms savybėms ir priimtinumui. 2. Jogurto rauginimo trukmė iki aktyviojo rūgštingumo reikšmės pH 4,65 buvo ilgesnė, kai produktas gaminamas iš ţemesnės nei aukščiausios (I) termostabilumo klasės pieno. 3. Literatūros šaltinių analizės pagrindu nustatyta, kad gaminant raugintus pieno produktus, nereikėtų homogenizuoti ilgą laiką (daugiau kaip 6 val.) ţemoje temperatūroje (4 ± 2) laikyto pieno. Jeigu dėl susidariusių gamybinių sąlygų raugintų pieno produktų gamybai skirtą pieną tenka saugoti, tai saugoti jį reikia jau homogenizuotą ir pasterizuotą.

75

4. Pasterizacijos temperatūros paţeminimas ir laikymo trukmės sutrumpinimas ryškiai pablogina rūgpienio ir jogurto rauginimo proceso metu susidariusios sistemos gebėjimą surišti išrūgas. Analizuojant švelnesnių pieno terminio apdorojimo reţimų įtaką gaminių jusliniams profiliams, nustatyta, kad paţeminus pasterizacijos temperatūrą ir sutrumpinus išlaikymo trukmę, gaminių tekstūra tampa skystesnė ir tai neigiamai veikia produkto vartotojiškas savybes. Tyrimai, atlikti su ţemo termostabilumo liesu pienu, eliminuojant galimą pieno riebalų įtaką, parodė, kad, taikant švelnesnius terminio apdorojimo reţimus rūgpienio ir jogurto gamyboje, išlieka aukščiau aprašyta tendencija, teigianti, kad maţinant pasterizacijos temperatūrą ir/ar trumpinant laiką, reikšmingai nesikeičia pienarūgščio proceso eiga ir intensyvumas, tačiau išlieka sistemos sineretinio stabilumo maţėjimo tendencija. Tai daro reikšmingą įtaką mėginių tekstūrai, kuri gaunama skystesnė ir turi neigiamą poveikį priimtinumui.

Rekomendacijos 1. Raugintų pieno produktų gamyboje taikomos aukštos terminio apdorojimo temperatūros, o sumaţėjęs pieno termostabilumas gali sukelti nepageidaujamus baltymų koaguliacijos reiškinius, būti būsimo produkto kruopėtos konsistencijos prieţastis. Todėl jų gamybai nereikėtų naudoti ţemo termostabilumo pieno. 2. Gaminant raugintus pieno produktus pagal tradicines technologijas, tikslinga ţaliavinį pieną parinkti pagal jo termostabilumą ir naudoti ne ţemesnės kaip V termostabilumo klasės pieną. Tai ypač aktualu I ir IV metų ketvirčių laikotarpiu. 3. Pieno termostabilumą didinančioms priemonėms gali būti priskiriamos bendrajai pieno kokybei pagerinti ūkiuose taikomos priemonės: visavertis ir subalansuotas gyvulių šėrimas, jų laikymo sąlygų gerinimas, sanitarinių-higieninių taisyklių laikymasis pieno gavimo, pirminio apdirbimo ir transportavimo metu. 4 4. Išankstinis ţaliavinio pieno pasterizavimas, jeigu įmonėje jį reikia keletą ar daugiau valandų laikyti iki perdirbimo, gali pagerinti pieno terminį stabilumą.,Nerekomenduojama homogenizuoti ilgą laiką (daugiau kaip 6 val.) ţemoje temperatūroje (4 ± 2) laikyto pieno. Jeigu dėl susidariusių gamybinių sąlygų raugintų pieno produktų gamybai skirtą pieną tenka saugoti, tai saugoti jį reikia jau homogenizuotą ir pasterizuotą. 5. Kaip technologinė priemonė, esant gamybiniam būtinumui raugintus pieno produktus gaminti iš netermostabilaus pieno, gali būti taikoma technologinio proceso parametrų korekcija – terminio apdorojimo reţimų švelninimas, ţeminant pasterizacijos temperatūrą ir trumpinant išlaikymo trukmę. Tačiau tokiu atveju produktų tekstūra, nors ir bus vienalytė, tačiau produktai bus maţesnio klampio (skystesni), o jų sineretinis stabilumas laikymo metu – blogesnis. 6. Rekomenduojama netermostabilų pieną panaudoti rūgštiniu būdu gaminamos varškės gamybai.

SAUGOMŲ NUORODŲ REGISTRUOSE TEIKIAMŲ REGISTRUOTI PRODUKTŲ SAVYBIŲ SĄSAJŲ SU GEOGRAFINE KILME AR SPECIFINIU GAMYBOS BŪDU

ANALIZĖ IR MOKSLINIS PAGRINDIMAS

Kauno technologijos universiteto Maisto institutas Vadovas – Ina Jasutienė, tel. (8~37) 312393, el. p.: [email protected]

Tyrimo tikslas Planuotas 2009 metų darbo tikslas – įvertinti teikiamas paraiškas, ypatingą dėmesį skiriant

prieţastinio ryšio buvimui. Specifinės savybės ir jų priklausomybė nuo kilmės vietos ar gamybos būdo turi būti įrodyta pasirinktais fizikinių cheminių ar juslinių tyrimų rezultatais. Tačiau vertinimui pateiktų paraiškų nebuvo, todėl 2009 m. darbo tikslas buvo koreguotas – numatyta atlikti studiją, kurių Lietuvoje gaminamų maisto produktų pavadinimai galėtų būti teikiami registruoti kaip saugomos nuorodos.

Gauti rezultatai Išanalizuotos įvairios maisto produktų grupės, įvertinant produktų specifiškumą,

tradiciškumą, pavadinimų reputaciją ir galimybę registruoti saugomą kilmės vietos, saugomą geografinę ar garantuoto tradicinio gaminio nuorodą.

76


1. Istorinės aplinkybės lėmė, kad net senose alaus daryklose gaminamo alaus pavadinimai keitėsi, neišsaugojo tęstinumo. Maţose alaus daryklose išlikusi tradicinė atvira fermentacija, atskiros alaus rūšys verdamos ir brandinamos atskirai, tačiau nėra vieno bendro pavadinimo, tokiu būdu pagamintam alui. Realus pretendentas saugomai nuorodai gauti – „Birţiečių alus“. Birţų kraštas garsėja aludarystės tradicijomis, rengia alaus šventę, kadangi regione yra ne vienas gamintojas, jie turėtų sudaryti grupę ir teikti paraišką SGN remiantis reputacija. Tačiau „Birţiečių“ alų nuo seno gamina ir Kaune, galima teigti, kad tarybiniais metais tai tapo bendriniu pavadinimu. Tokiu būdu reikėtų registruoti Birţiečių alų kaip garantuotą tradicinį gaminį. 2. Gira – tradicinis lietuvių gėrimas, galėtų pretenduoti gauti GTG nuorodą, tačiau ji nėra eksportuojama, daugiausiai parduodama įvairiose šventėse. Sunku pasakyti, ar smulkūs gamintojai („Gubernija“ ir „Ragutis“ gamina ne tradicinę girą) norės registruoti garantuotą tradicinį gaminį. 3. Pavadinimas „Stakliškių midus“ parodo jo gamybos vietą, o produktas savo istoriškumu ir specifiniu gamybos būdu tenkina reikalavimus saugomai geografinei nuorodai gauti. 4. Garantuotu tradiciniu gaminiu pirmiausia reikėtų registruoti ruginę natūraliu raugu raugintą duoną. Kaip GTG galima būtų registruoti pavadinimą „Palangos“ duona, taip suteikiant vartotojui galimybę atskirti tradicinio skonio populiarią duoną. 5. Šakotį galima būtų registruoti kaip GTG, jo kepimas ir vartojimas Lietuvoje turi gilias tradicijas, iki šių dienų išlaikytas receptas, o šiuolaikinėms sąlygoms pritaikytas gamybos būdas (elektrinė krosnis, varikliu sukamas volas) leido išsaugoti specifines gaminio savybes – formą, skonį, kvapą, trapumą. 6. Kūčiukai yra specifinis ir tradicinis gaminys, tačiau jis apeiginis, kepamas tik kartą metuose, todėl siekti Europoje pripaţintos tradicinio gaminio nuorodos netikslinga. Kitas Lietuvoje tradicinis kepinys – meduoliniai grybukai – galėtų pretenduoti į GTG. Jų gamyboje ir dekoravime daug rankų darbo, tradicinis gamybos būdas, specifinė forma ir skonis. 7. Pavadinimas „Lietuviškas varškės sūris“ galėtų būti registruojamas kaip SKVN, nes jo gamybai naudojama vien tik vietinė ţaliava – Lietuvoje primelţtas pienas. Produktas gaminamas tradiciniu būdu, yra specifinės formos ir juslinių savybių. Nors daugumoje sūrio etikečių nėra ţodţio „lietuviškas“, šis produktas yra išskirtinai siejamas su Lietuva. Racionalu būtų teikti tokią paraišką, kuri apimtų kelių rūšių varškės sūrius: su kmynais, druska, saldaus ir rūgštaus pieno. Tokiu būdu nereikėtų atskirai teikti paraiškų GTG nuorodai gauti saldaus pieno sūriui, varškės sūriui su druska „Šventinis“. Kaip garantuotą tradicinį gaminį galima būtų registruoti kastinį ir dţiovintus sūrelius. 8. Lietuvos mėsos perdirbimo įmonės gamina nemaţai rūkytų dešrų ir kitų gaminių, kurių pavadinimuose yra geografinė nuoroda, tačiau daugumoje atvejų ji nesusieta su gamybos vieta. Gaminiai neturi regioninio specifiškumo. T. Lelešienės įmonėje Kazlų Rūdoje gaminamas „Suvalkiečių kumpis“ galėtų pretenduoti į SGN – įmonė šeimyninė, gaminys „turi istoriją“, gaminamas tradiciniu Suvalkijoje būdu, jau sertifikuotas kaip kulinarinis paveldas. 9. Specifinės trikampės uţapvalintais kampais formos obuolių sūris – tradicinis gaminys, pasiţymintis išskirtiniu skoniu, aromatu ir konsistencija – galėtų būti registruotas GTG registre. 10. „Ţagarvyšnė“ – šiaurės Lietuvoje paplitusi vyšnių veislė, vyšnios gimtinėje Ţagarėje vyksta ir jai skirta šventė „Ţagarės vyšnių festivalis“. Rūgštus dolomitinis Ţagarės dirvoţemis suteikia vyšnioms specifinį skonį. Kadangi ne tik maisto produktai, bet ir gyvūnų bei augalų veislės registruojamos SN registruose, „Ţagarvyšnė“ galėtų pretenduoti į SKVN.

NAUJAI RENGIAMŲ ES, CODEX ALIMENTARIUS IR KITŲ TARPTAUTINIŲ STANDARTŲ PROJEKTŲ BEI ES TARYBOS IR KOMISIJOS EKSPERTŲ GRUPIŲ RENGIAMŲ DOKUMENTŲ

PROJEKTŲ ANALIZĖ IR MOKSLINIS PASIŪLYMŲ PAGRINDIMAS

Kauno Technologijos Universiteto Maisto institutas Vadovės – Joana Šalomskienė, tel. (8~37) 312380, el. p.: [email protected];

Marija Paserpskienė Tyrimo tikslas Įvertinti Codex Alimentarius standartų ir jiems prilygstančių dokumentų projektus ir jų poveikį

Lietuvos ţemės ir maisto ūkiui, teikti pasiūlymus dėl dokumentų projektų. Atlikti EK ekspertų grupių rengiamų dokumentų palyginamąją analizę, teikti jiems pastabas ir pasiūlymus.


77

Gauti rezultatai Atlikta Codex Alimentarius, EN ir ISO standartų projektų analizė, pateiktos moksliniais

tyrimais ir eksperimentine praktika pagrįstos išvados dėl jų poveikio maisto ūkiui. Atlikta EK pieno ir pieno produktų ekspertų grupės rengiamų dokumentų projektų bei ES

teisės aktų projektų, susijusių su vaisiais ir darţovėmis, analizė, pateikti moksliškai pagrįsti pasiūlymai jų rengėjams, atsiţvelgiant į galimą jų poveikį Lietuvos maisto ūkiui. Pateiktos ir priimtos pastabos lietuviškajam vertimui „Komisijos reglamentas (EB) Nr. 273/2008 2008 m. kovo 5 d.“ Pasiūlyta Lietuvos standartizacijos departamentui parengti reikalingų standartų lietuviškąsias versijas ir dalyvauta jų rengime. Pateikti pasiūlymai rengiant Lietuvos Respublikos ţemės ūkio ministro 2009 m. įsakymus dėl išskirtinės kokybės ţemės ūkio ir maisto produktų.

Atstovauta Lietuvai Pirmajame Maisto Kongrese Liublijanoje 2008 m. lakričio 4-9 d. su ţodiniu pranešimu „Impact of yeasts on the sensoric properties of yoghurt, quark and cheese“ (Mielių įtaka jogurto, varškės ir sūrio juslinėms savybėms).

Apie naujausius standartinius tyrimo metodus bei teisės aktus maisto pramonės ir suinteresuotų institucijų darbuotojai informuoti TK 2 Pienas ir pieno produktai ataskaitiniame susirinkime 2008 m. gruodţio mėn.17 d. bei pasitarimuose, kursuose ir seminaruose, vykusiuose KTU MI 2008 m. ir 2009 m.

Išvados

1. 2008 m. siūlyta nepritarti Europos Komisijos 2007 m. gruodţio 21 d. (EB) 1580/2007 reglamento dėl švieţių vaisių ir darţovių atitikties įvertinimo supaprastinimo projektui, kadangi jis sudaro prielaidas prastinti švieţių vaisių ir darţovių kokybę. 2. Ţaliajai knygai dėl ţemės ūkio produktų kokybės: produktų standartai, ūkininkavimo reikalavimai ir kokybės uţtikrinimo programos siūlyta iš esmės keisti prekybos standartų ir kokybės nuostatas. 3. Pateikti pasiūlymai rengiant Lietuvos Respublikos ţemės ūkio ministro 2009 m. geguţės 19 d. įsakymą Nr. 3D-362 ir Lietuvos Respublikos ţemės ūkio ministro 2009 m. geguţės 19 d. įsakymą Nr. 3D-363 4. Pateikta informacija Codex Alimentarius DG apie Lietuvoje gaminamų lydytų sūrių asortimentą ir apimtis. Visų EB šalių nuomonė vieninga, kad natūraliems raugintiems pieno gaminiams neturi būti vartojami jokie maisto priedai. 5. Atlikta naujausių Europos standartų (2008 m.) pieno produktams analizė parodė, kad visi nauji 10 standartų aktualūs Lietuvos pieno pramonei ir atgaminimo būdu perimti kaip Lietuvos standartai, parengtos keturių EN standartų lietuviškosios versijos. Rekomenduota įtraukti į 2009 m. standartizacijos darbų programą standarto pieno mėginių paėmimui lietuviškosios versijos parengimą, o kitų nagrinėtų standartų lietuviškąsias versijas rengti pagal gamintojų pageidavimus. 2009 m. kol kas patvirtintas tik vienas EN standartas pienui. Standartas ISO 5764:2009 aktualus Lietuvos pieno pramonei ir atgaminimo būdu perimtas kaip Lietuvos standartas. 6. Atlikta naujausių tarptautinių (ISO) standartų analizė parodė, kad 2008–2009 m. išleista keturiasdešimt naujų ISO standartų, skirtų pieno ir jų gaminių analizės metodams. 11 šių standartų išleisti su EN ISO ţymeniu, kurie taip pat perimti kaip Lietuvos standartai. Penki ISO standartai jau perimti kaip Lietuvos standartai. Pasiūlyta parengti dviejų ISO standartų (LST ISO 488:2008 ir LST ISO 2446:2008) lietuviškąsias versijas, ir 2009 m. jos buvo parengtos. 7. Atlikta Europos Komisijos Pieno ir pieno produktų ekspertų grupės 2008 m. rengtų dokumentų analizė. Pateiktos ir priimtos pastabos lietuviškajam vertimui „Komisijos reglamentas (EB) Nr. 273/2008 2008 m. kovo 5 d.“. 8. Atlikta 2008 m. kovo 5 d. „Komisijos reglamento (EB) Nr. 273/2008, nustatančio išsamias Tarybos reglamento (EB) Nr. 1255/1999 taikymo taisykles, susijusias su pieno ir pieno produktų analizės bei kokybės vertinimo metodais“, pamatinių metodų perţiūra ir nurodyti galiojantys standartų leidimai 2009 m. 9. Atlikta daţniausiai naudojamų tarptautinių standartų, 2009 m. perimtų Lietuvos standartais (LST EN ISO 2450:2009; LST EN ISO 1736:2009; LST EN ISO 1737:2009), palyginimas su senosiomis versijomis. Pagal technines ir tikslumines charakteristikas metodai buvo tapatūs.

Rekomendacijos

1. Tęsti darbą, analizuojant naujausių ES teisės aktų pieno ir jo gaminių, vaisių ir darţovių srities projektus, teikti moksliniais tyrimais ir eksperimentine praktika pagrįstas išvadas dėl jų poveikio maisto ūkiui.

78

2. Tęsti darbą, analizuojant Codex Alimentarius komisijos, EN ir ISO pieno ir jo gaminių analizės metodų standartų projektus bei teikiant jiems pastabas ir pasiūlymus. 3. Toliau informuoti ţemės ūkio ir pramonės specialistus apie naujausius tarptautinius standartinius tyrimo metodus bei ES teisės aktus LST TK posėdţiuose bei pasitarimuose, kursuose ir seminaruose, vyksiančiuose KTU Maisto institute.

MĖSOS GAMINIŲ GAMYBOS PROCESŲ TYRIMAI, SIEKIANT UŢTIKRINTI JŲ SAUGĄ

LISTERIA MONOCYTOGENES POŢIŪRIU

KTU Maisto institutas Vadovai – Raimondas Narkevičius, tel. (8~688) 43226, el. p.: [email protected],

Tyrimo tikslai Listeria monocytogenes yra vienas iš pavojingiausių maisto produktuose aptinkamų

patogeninių mikroorganizmų. Todėl labai svarbu yra nustatyti L. monocytogenes taršos šaltinius mėsos perdirbimo įmonėse, kad, ţinant juos, būtų galima efektyviai eliminuoti šį mikroorganizmą iš gamybos aplinkos ir uţtikrinti gaminamos produkcijos saugą.

Šio darbo tikslas - ištirti faktinį gamybos procesą mėsos perdirbimo įmonėse, siekiant nustatyti galimus L. monocytogenes taršos šaltinius, išanalizuoti šio mikroorganizmo prevencijos galimybes ir parengti L. monocytogenes kontrolės ir prevencijos, gaminant mėsos produktus, rekomendacijas.

Gauti rezultatai Literatūrinės informacijos analizė parodė, kad daţniausiai L. monocytogenes aptinkama

šiuose paruoštuose vartoti mėsos produktuose: paštetuose, kumpyje, kalakutienoje (rūkytoje file), virtoje paukštienoje, kulinariniuose mėsos gaminiuose (pvz. vyniotiniuose), šaltai rūkytose dešrose, vytintose dešrose, fermentuotose dešrose, ţaliose dešrose, dešrelėse, parūkytose dešrelėse. Kadangi vienu pagrindinių L. monocytogenes patekimo į produktą šaltinių yra gamybos aplinka ir įranga, atitinkamus tyrimus vykdėme kaip ţaliavos perdirbimo taip ir gatavo produkto (po terminio apdorojimo proceso) skyriuje. Gamybos aplinkos ir įrangos paviršiai sąlyginai buvo suskirstyti į tris zonas (kontaktuojantys su ţaliava ar produktu paviršiai, artimi ţaliavai ar produktui paviršiai, toli nuo ţaliavos ar produkto esantys paviršiai).

Atlikus tyrimus keturiose Lietuvos mėsos perdirbimo įmonėse nustatyta, kad atskirose gamyklose L. monocytogenes paplitusi nevienodai. Ţaliavos perdirbimo skyriaus gamybos aplinkoje ir įrangoje aptinkamų teigiamų L. monocytogenes mėginių skaičius svyruoja nuo 0 % iki 57 % (Listeria spp.,atitinkamai, nuo 29 % iki 71 %). Gatavo produkto apdorojimo skyriaus gamybos aplinkoje ir įrangoje aptinkamų teigiamų L. monocytogenes mėginių skaičius svyruoja nuo 0 % iki 43 % (Listeria spp.,atitinkamai, irgi nuo 0 % iki 43 %). Viso mėsos perdirbimo įmonėse gamybos aplinkoje ir įrangoje aptinkamų teigiamų L. monocytogenes mėginių skaičius svyruoja nuo 0 % iki 43 % (Listeria spp.,atitinkamai, nuo 15 % iki 57 %). Taigi gamybos aplinka ir įrengimai, neabejotinai, yra L. monocytogenes taršos šaltinis Lietuvos mėsos perdirbimo įmonėse. Analizuojant faktinį gamybos procesą Lietuvos mėsos perdirbimo įmonėse nustatyti kai kurie nukrypimai nuo geros gamybos ir geros higienos praktikos, įrangos valymo, plovimo bei dezinfekavimo procesų trūkumai, turintys įtakos gaminamos produkcijos taršai L. monocytogenes. Siekiant padidinti mėsos perdirbimo įmonių darbuotojų ţinias apie Listeria monocytogenes paplitimą, savybes, taršos šaltinius, kontrolės ir prevencijos būdus KTU maisto institute organizuoti du seminarai mėsos perdirbimo įmonių specialistams, kas įgalins uţtikrinti didesnę mėsos produktų saugą.

Išvados

1. Ištirtas faktinis gamybos procesas Lietuvos mėsos perdirbimo įmonėse, siekiant nustatyti galimus L. monocytogenes taršos šaltinius, išanalizuoti galimi šio mikroorganizmo patekimo į produktą keliai bei įvertintos jo prevencijos galimybės. 2. Nustatyta, kad vieni pagrindinių L. monocytogenes patekimo į produktą šaltinių yra ţaliava bei gamybos aplinka ir įranga.


79

3. Atlikus tyrimus keturiose Lietuvos mėsos perdirbimo įmonėse nustatyta, kad viso šių įmonių gamybos aplinkoje ir įrangoje aptinkamų teigiamų L. monocytogenes mėginių skaičius svyruoja nuo 0 % iki 43 % (Listeria spp., atitinkamai, nuo 15 % iki 57 %). 4. Kadangi L. monocytogenes gali būti uţkrėsta ne visa produkto partija, bet tik tam tikra jos dalis, gatavo produkto kontrolė dėl riboto mėginį sudarančių vienetų skaičiaus yra nepakankamai tiksli. Efektyviau yra kontroliuoti gamybos aplinką, tam yra būtina kreipti ypatingą dėmesį. 5. Gautų tyrimo rezultatų, turimos informacijos bei naujausių šios srities mokslinių tyrimų pagrindu paruoštos L. monocytogenes kontrolės ir prevencijos, gaminant mėsos produktus, rekomendacijos, padėsiančios Lietuvos mėsos perdirbimo įmonių specialistams efektyviai eliminuoti šį mikroorganizmą iš gamybos aplinkos ir uţtikrinti gaminamos produkcijos saugą.

Rekomendacijos 1. Norint uţtikrinti paruoštų vartoti mėsos produktų saugą, būtina: grieţtai laikytis technologinio proceso parametrų (ypač terminio apdorojimo ir produkto atšaldymo temperatūrinių reţimų); laikytis geros gamybos ir geros higienos praktikos reikalavimų; tinkamai plauti ir dezinfekuoti įrangą ir gamybos aplinką; apmokyti įmonės personalą; tirti ir stebėti gamybos aplinką (ypač gatavo produkto zonoje); kontroliuoti ţaliavas. 2. Įmonėje rekomenduojama sudaryti L. monocytogenes kontrolės programą (planą), kurios pagrindiniai tikslai: minimizuoti L. monocytogenes patekimą į įmonę; nustatyti L. monocytogenes nišas įmonėje ir pašalinti jas; uţtikrinti plovimo-dezinfekavimo proceso efektyvumą; išvengti kryţminės gamybos zonos paviršių ir produkto taršos; apmokyti darbuotojus ir kontroliuoti jų veiksmus.

BENZOINĖS RŪGŠTIES (BENZOATŲ) SUSIDARYMO SŪRIUOSE, VARŠKĖJE IR KITUOSE RAUGINTUOSE PIENO GAMINIUOSE TYRIMAS

Kauno Technologijos universiteto Maisto institutas Tyrimo vadovės: Dr. G. Garmienė, [email protected] , 8-37 312540, habil. dr. J. Šalomskienė

Tyrimo tikslas Atlikti Lietuvos rinkos analizę, išnagrinėti faktorius, turinčius įtakos benzoinės rūgšties

susidarymui ir dinamikai raugintuose pieno produktuose ir fermentiniame sūryje.

Gauti rezultatai Benzoinės rūgšties tyrimai jogurte Visuose tirtuose mėginiuose rasta benzoinės rūgšties.

Pagal CODEX STAN 192-1995 nuo 2001 m. benzoinės rūgšties kiekis vaisiniame ir aromatizuotame jogurte gali būti iki 300 mg/kg. Mūsų atveju, natūraliame jogurte benzoinės rūgšties kiekis svyravo nuo 8,22mg/kg iki 31,45 mg/kg. Jogurto rūgštingumo vidurkis buvo 1,04 mmol/100g perskaičiavus į pieno rūgštį, pH – 4,23. Ištyrus 30 jogurto mėginių, rasta nuo 12 iki 479 mg/kg benzoinės rūgšties ir nuo 83,9 iki 3719 mg/kg sorbo rūgšties. Laboratorijose pagamintame jogurte ir išlaikytame 4 savaites rasta nuo 5,5 iki 14,7 mg/kg benzoinės rūgšties. Geriamojo jogurto mėginiuose nustatytas benzoinės rūgšties kiekis buvo nuo 9,0 iki 16,9 mg/kg.

Benzoinės rūgšties tyrimai varškėje. Benzoinės rūgšties kiekis buvo nuo 40,59 mg/kg iki 57,83 mg/kg. Varškės rūgštingumo vidurkis 1,28 mmol/100g perskaičiavus į pieno rūgštį, pH - 4,58.

Benzoinės rūgšties tyrimai sūryje. Ištyrus 17 fermentinio sūrio ir sūrio produkto mėginių, nustatytas benzoinės rūgšties kiekis buvo nuo 11,37 iki 44,16 mg/kg. Sūrių, kurie pagaminti 2008 metais, mėginiuose benzoinės rūgšties rasta maţiau nei ilgiau brandintuose ir pagamintuose 2007 bei 2006 metais. Priklausomai nuo mėginio paėmimo vietos benzoinės rūgšties kiekis varijavo nuo


80

8 mg/kg, kai mėginys paimtas iš centrinės dalies, iki 80 mg/kg, kai mėginys paimtas iš sūrio paviršaus.

Benzoinės rūgšties tyrimai kefyre bei raugintose pasukose. Ištirtuose kefyro ir pasukų mėginiuose benzoinės rūgšties kiekis buvo nuo 19,53 iki 46,84 mg/kg. Išlaikius mėginius visą vartojimo terminą ir dar papildomai 10 parų, nustatyta, kad benzoinės rūgšties kiekis sumaţėjo. Vartojimo termino ribose benzoinės rūgšties kiekio maţėjimas buvo netolygus ir galima daryti prielaidą, kad priklausė nuo produkto švieţumo. Penkiuose tirtuose mėginiuose benzoinės rūgšties kiekis nepakito, kituose mėginiuose jis sumaţėjo nuo 19 iki 34 proc. Išlaikius mėginius 10 parų pasibaigus vartojimo terminui, benzoinės rūgšties rasta vidutiniškai 40 proc. maţiau nuo pradinio kiekio ir 31 proc. maţiau nuo vartojimo termino pabaigos. Viename kefyro mėginyje rasta 103 mg/kg sorbo rūgšties, kurios kiekis po mėginio išlaikymo 10 dienų po vartojimo termino pabaigos buvo 66 mg/kg.

Benzoinės rūgšties nustatymas modeliniuose rauginto pieno su Lactobacillus acidophilus kultūromis gaminiuose. Rauginant pieną Lactobacillus acidophilus kultūromis rauginimo metu vidutiniškai susidarė 14,92 mg/kg benzoinės rūgšties. Jos kiekis mėginio laikymo metu kito neţymiai. Bendra tendencija – benzoinės rūgšties kiekis neţymiai padidėjo laikymo pradţioje bei pradėjo maţėti laikymo pabaigoje. pH vertės visų mėginių laikymo metu maţėjo, reiškia, mėginių aktyvusis rūgštingumas didėjo, bet priklausomybės tarp pH ir benzoinės rūgšties kiekio nenustatyta. Lactobacillus acidophilus padermė benzoinės rūgšties susidarymui bei pH dinamikai įtakos neturėjo.

Benzoinės rūgšties nustatymas modeliniuose rauginto pieno su Lactobacillus delbrueckii subsp. bulgaricus kultūromis gaminiuose. Rauginant pieną Lactobacillus delbrueckii subsp. bulgaricus kultūromis nustatyta, kad Lactobacillus delbrueckii subsp. bulgaricus padermė turėjo įtakos benzoinės rūgšties susidarymui. Rauginant pieną su Lactobacillus delbrueckii subsp. bulgaricus 21 ir Lactobacillus delbrueckii subsp. bulgaricus 148/3 susidarė vidutiniškai tik 2,93 mg/ kg benzoinės rūgšties, kurios kiekis ţymiai sumaţėjo laikymo pabaigoje, tai yra 15 % rauginant pieną su Lactobacillus delbrueckii subsp. bulgaricus 21 ir 21 % – rauginant pieną su Lactobacillus delbrueckii subsp. bulgaricus 148/3. Rauginant pieną Lactobacillus delbrueckii subsp. bulgaricus 14 paderme susidarė 13,18 mg/kg benzoinės rūgšties ir jos kiekis laikymo pradţioje padidėjo, o paskui pradėjo kristi, bet buvo aukštesnis nei laikymo pradţioje. pH vertės visų mėginių laikymo metų maţėjo, reiškia, mėginių aktyvusis rūgštingumas didėjo, bet koreliacijos su benzoinės rūgšties kiekiu nenustatyta.

Benzoinės rūgšties nustatymas modeliniuose rauginto pieno su Lactobacillus casei kultūromis gaminiuose. Rauginant pieną Lactobacillus casei kultūromis nustatyta, kad rauginimo metu susidarė vidutiniškai 15,89 mg/kg benzoinės rūgšties. Jos kiekis mėginio laikymo metu kito neţymiai. Lactobacillus casei padermė benzoinės rūgšties susidarymui bei pH dinamikai įtakos neturėjo.

Benzoinės rūgšties nustatymas modeliniuose rauginto pieno su Streptococcus thermophilus kultūromis gaminiuose. Rauginant pieną Streptococcus thermophilus kultūromis nustatyta, kad rauginimo metu susidarė vidutiniškai 4,15 mg/kg benzoinės rūgšties. Jos kiekis, kaip ir kitų mėginių laikymo metu, kito neţymiai. Bendra tendencija – benzoinės rūgšties kiekis neţymiai padidėjo laikymo pradţioje bei pradėjo maţėti laikymo pabaigoje. Streptococcus thermophilus padermė benzoinės rūgšties susidarymui bei pH dinamikai įtakos neturėjo. pH vertė mėginių, suraugintų Streptococcus thermophilus, buvo aukštesnė, nei rauginant Lactobacillus casei, Lactobacillus acidophilus ir Lactobacillus delbrueckii subsp. Bulgaricus.

Benzoinės rūgšties nustatymas modeliniuose rauginto pieno su Lactococcus lactis subsp. lactis kultūromis mėginiuose. Rauginant pieną Lactococcus lactis subsp. lactis kultūromis nustatyta, kad Lactococcus lactis subsp. lactis padermė turėjo įtakos benzoinės rūgšties susidarymui. Daugiausiai benzoinės rūgšties susidarė rauginant pieną Lactococcus lactis subsp. lactis 140/3, maţiausiai – rauginant Lactococcus lactis subsp. lactis 140/2. Laikant mėginius, nustatytas benzoinės rūgšties kiekio didėjimas iki 50 % per visą laikymo laikotarpį rauginant pieną Lactococcus lactis 140/2. Priklausomybės pH verčių su benzoinės rūgšties dinamika nenustatyta.

Benzoinės rūgšties nustatymas modeliniuose rauginto pieno suLactococcus lactis subsp. cremoris kultūromis gaminiuose. Rauginant pieną Lactococcus lactis subsp. cremoris kultūromis nustatyta, kad Lactococcus lactis subsp. cremoris padermė turėjo įtakos benzoinės rūgšties susidarymui. Maţiausiai benzoinės rūgšties susidaro rauginant pieną Lactococcus lactis subsp. cremoris V. Rauginant pieną Lactococcus lactis subsp. cremoris K17/6 ir Lactococcus lactis subsp. cremoris 73/64 susidarė vidutiniškai 14,58 mg/kg benzoinės rūgšties. Laikant mėginius benzoinės rūgšties kiekis didėjo visą laikymo laikotarpį nepriklausomai nuo to, kokiomis Lactococcus lactis

81

subsp. cremoris kultūromis buvo rauginamas pienas. Priklausomybės pH verčių su benzoinės rūgšties dinamika nenustatyta.

Benzoinės rūgšties nustatymas modeliniuose rauginto pieno suLactobacillus helveticus kultūromis gaminiuose. Rauginant pieną Lactobacillus helveticus kultūromis nustatyta, kad Lactobacillus helveticus padermė neturėjo įtakos benzoinės rūgšties susidarymui. Susidarė vidutiniškai 14,55 mg/kg benzoinės rūgšties. Laikant skirtingomis Lactobacillus helveticus padermėmis raugintus mėginius benzoinės rūgšties kiekio dinamika skirtinga. Jos kiekis nuolat didėjo raugintuose Lactobacillus helveticus 18 paderme mėginiuose. Kitais rauginimo atvejais laikymo metu benzoinės rūgšties kiekis sumaţėjo.

Benzoinės rūgšties nustatymas modeliniuose rauginto pieno su Lactococcus lactis subsp. lactis biovar. diacetylactis kultūromis gaminiuose. Rauginant pieną Lactococcus lactis subsp. lactis biovar diacetylactis kultūromis nustatyta, kad Lactococcus lactis subsp. lactis biovar diacetylactis padermė turėjo įtakos benzoinės rūgšties susidarymui. Daugiausiau benzoinės rūgšties (13,80 mg/kg) susidarė rauginant pieną Lactococcus lactis subsp. lactis biovar diacetylactis 57. Rauginant pieną Lactococcus lactis subsp. lactis biovar. diacetylactis 130 ir Lactococcus lactis subsp. lactis biovar. diacetylactis 149 II, susidarė vidutiniškai 3,27 mg/kg benzoinės rūgšties. Mėginių laikymo metu benzoinės rūgšties kiekis kito neţymiai. Bendra tendencija – benzoinės rūgšties kiekis neţymiai padidėjo laikymo pradţioje bei pradėjo maţėti laikymo pabaigoje.

Benzoinės rūgšties susidarymo dėsningumai skirtingo nokimo laipsnio fermentiniuose sūriuose.

Tyrimams atlikti imti fermentinių sūrių mėginiai su aukšta ir ţema antrojo pašildymo temperatūra pagrindiniuose technologinio proceso taškuose. Fermentinio sūrio su aukšta antrojo pašildymo temperatūra gamyboje naudotas mezofilinių ir termofilinių pieno rūgšties bakterijų raugas: Lactobacillus delbrueckii subsp. bulgaricus, Streptococcus thermophilus, Lactococcus lactis subsp. cremoris, Lactococcus lactis subsp. lactis. Susidaręs benzoinės rūgštis kiekis sūrio viduryje, ţievėje ir centre yra skirtingas. Sūriuose po sūdymo, lyginant su sūriais po presavimo, benzoinės rūgšties kiekis sumaţėjo vidutiniškai 12 %. Šiuose mėginiuose nustatyta vidutiniškai 13,06 mg/kg benzoinės rūgšties. Toliau nokinant benzoinės rūgšties kiekis pradėjo didėti: sunokusiame sūryje benzoinės rūgšties kiekis padidėjo iki 26,35 mg/kg ir buvo 1,8 karto didesnis nei sūryje po presavimo ir 1,9 karto didesnis nei 17 parų nokintame sūryje.

Fermentinio sūrio su ţema antrojo pašildymo temperatūra gamyboje naudotas mezofilinių pieno rūgšties bakterijų raugas: Lactococcus lactis subsp. lactis, Lactococcus lactis subsp. cremoris, Lactococcus lactis subsp. lactis biovar. diacetylactis, Leuconostoc mesenteroides subsp. cremoris. Iš duomenų matyti bendra tendencija – benzoinės rūgšties kiekis didėja nokinimo metu vidutiniškai nuo 9,37 mg/kg iki 10, 83 mg/kg.

Sūrių nokinimo metu nustatyti rodikliai pateikti 1 ir 2 lentelėse. Sūriuose tiek su aukšta, tiek su ţema antrojo pašildymo temperatūra pieno rūgšties bakterijų skaičius nokinimo metu maţėjo.

Lyginant benzoinės rūgšties kiekius, susidariusius fermentiniuose sūriuose, nustatyta, kad sunokusiuose sūriuose, į kurių raugo sudėtį įeina termofilinės pieno rūgšties bakterijos, benzoinės rūgšties kiekis buvo didesnis (26,35 mg/kg) nei fermentiniuose sūriuose, į kurių raugo sudėtį įeina mezofilinės pieno rūgšties bakterijos (10,83 mg/kg).

1 lentelė. Sūrio su aukšta antrojo pašildymo temperatūra rodikliai nokimo metu

Rodiklis

Technologinio proceso taškai

Sūris po presavimo

Sūris po sūdymo

17 parų sūris Sunokęs sūris

Benzoinė rūgštis, mg/kg 14,80±0,78 13,06±0,69 13,82±1,75 26,35±2,58

Sausosios medţiagos, % 53,66±2,23 62,64±4,88 64,72±4,47 64,64±2,73

Mezofilinių pieno rūgšties bakterijų skaičius, KSV/g 6,2·107±2,1·107 1,2·107±0,4·107 4,2·106±1,4·106 4,0·104±1,1·104

Streptococcus thermophilus skaičius, KSV/g

3,2·107±1,1·107 8,0·106±2,7·106 3,2·106±1,1·106 5,0·104±1,2·104

Lactobacillus delbrueckii subsp. bulgaricus skaičius, KSV/g

4,8·107±1,6·107 6,0·106±2,0·106 5,5·106±1,8·106 9,0·104±2,8·104

82

2 lentelė. Sūrio su ţema antrojo pašildymo temperatūra rodikliai nokimo metu

Rodiklis Technologinio proceso taškai

Sūris po presavimo Sūris po sūdymo Sunokęs sūris

Benzoinė rūgštis, mg/kg 9,37±0,85 9,86±0,69 10,83±1,75

Sausosios medţiagos, % 53,66±2,26 57,65±2,46 57,59±2,01

Mezofilinių pieno rūgšties bakterijų skaičius, KSV/g

2,1·108±0,7·108 1,8·108±0,6·108 3,8·107±1,3·107

Išvados 1. Atlikus Lietuvos rinkoje esančių pieno produktų tyrimus, nustatyta:

daugiausiai benzoinės rūgšties rasta varškėje (48,5 6,2 mg/1000g) ir kefyre

(38,5 6,8 mg/1000g); benzoinės rūgšties kiekis raugintuose pieno produktuose laikymo metu maţėjo vidutiniškai 35 %.

2. Nustatyta, kad Lactobacillus genties atstovai sudarė daugiau benzoinės rūgšties kaip Lactococcus ir Streptococcus genčių atstovai. Modeliniuose rauginto pieno mėginiuose, pagamintuose su 12 pieno rūgšties lazdelių kultūrų, 10-yje rasta benzoinės rūgšties nuo 13,18 iki 17,96 mg/kg, o 2-juose – 3,03 ir 3,95 (Lactobacillus delbrueckii subsp. bulgaricus 21 ir148/3). Modeliniuose rauginto pieno mėginiuose, pagamintuose su 12 pieno rūgšties streptokokų kultūrų, 8-iuose rasta benzoinės rūgšties nuo 2,77 iki 4,54 mg/kg, o 4-iuose – nuo 13,80 iki 15,31 mg/kg. Benzoinės rūgšties kiekis modeliniuose rauginto pieno mėginiuose laikymo metu pradţioje didėjo, o po to maţėjo vidutiniškai 9 %, išskyrus Lactococcus lactis subsp. cremoris ir Lactococcus lactis subsp. lactis biovar. diacetylactis 149 II. Fermentiniuose sūriuose su ţema antrojo pašildymo temperatūra benzoinės rūgšties kiekis nokinimo metu padidėjo vidutiniškai 16 %.Fermentiniuose sūriuose su aukšta antrojo pašildymo temperatūra benzoinės rūgšties kiekis po sūdymo lyginant su sūriais po presavimo sumaţėjo vidutiniškai 12 %. Toliau nokstant sūriui benzoinės rūgšties kiekis pradėjo didėti ir iki nokinimo pabaigos padidėjo beveik 2 kartus. Fermentiniuose sūriuose, į kurių raugo sudėtį įeina termofilinės pieno rūgšties bakterijos, benzoinės rūgšties kiekis buvo didesnis (26,35 mg/kg) nei fermentiniuose sūriuose, į kurių raugo sudėtį įeina mezofilinės pieno rūgšties bakterijos (10,83 mg/kg). Rekomendacijos 1. Remiantis literatūros ir atlikto tyrimo rezultatais galima teigti, kad natūraliai susidariusios benzoinės rūgšties kiekis raugintuose pieno gaminiuose gali siekti iki 50 mg/kg. 2. Atrenkant fermentinio sūrio mėginį benzoinės rūgšties tyrimui, taškiniai ėminiai turi būti paimti iš skirtingų sūrio galvos vietų. Rekomenduojamas atrinkimo modelis: 3. Atlikus modelinius pieno, rauginto su įvairiomis pieno rūgšties bakterijų kultūromis, tyrimus nustatyta, kad tos pačios rūšies bakterijos gamina skirtingą benzoinės rūgšties kiekį. Todėl pieno perdirbimo įmonių gamintojams rekomenduojama, esant galimybei, rinktis tokias pieno rūgšties bakterijas, kurios produkuoja maţiau benzoinės rūgšties. Rekomenduojama rinktis: jogurto gamybai skirtos raugo kultūros:

Lactobacillus delbrueckii subsp. bulgaricus 21;

Streptococcus thermophilus 24-36-14, 182 II ir 10 KC-2. varškės, grietinės, rūgpienio, fermentinių sūrių gamybos raugo kultūros:

Lactococcus lactis subsp. lactis Z 264;

Lactococcus lactis subsp. cremoris V;

Lactococcus lactis subsp. lactis biovar. diacetylactis 130 ir 149 II;

Streptococcus thermophilus 24-36-14, 182 II ir 10 KC-2.

83

TRANSIZOMERŲ SUSIDARYMO MAISTO GAMINIUOSE, KURIŲ GAMYBAI NAUDOJAMI HIDRINTI IR DALINAI HIDRINTI RIEBALAI, STUDIJA

Kauno Technologijos universiteto Maisto institutas

Tyrimo vadovė: Dr. G. Garmienė, tel. 8-37 312540, el. p. [email protected] ,

Tyrimo tikslas Darbo tikslas- eksperimentinio darbo pagalba išanalizuoti rinkos situaciją ir pateikti

gamintojams rekomendacijos dėl galimo trans riebalų kiekio sumaţinimo riebaliniuose maisto gaminiuose.

Gauti rezultatai Ištirta riebalų trans-izomerų kiekiai natūraliuose pieno riebaluose, augalinės kilmės

riebaluose, kurie naudojami pieno gaminių su augalinės kilmės riebalais gamybai, pieno gaminiuose su augalinės kilmės riebalais, konditerijos kepiniuose ir gaminiuose. Nustatyta, kad trans riebalų rūgščių ganyklinio periodo pieno riebaluose aptikta maţai – vidutinis trans riebalų rūgščių kiekis buvo 1,8±0,7%, tvartiniame didesnis - 3,7±1,4 % nuo bendro riebalų rūgščių kiekio. Trans riebalų kiekis pieno gaminiuose priklauso nuo kokybės pieno riebalų pakaitalo. Terminis pieno apdorojimas aukštoje temperatūroje neturi didelės įtakos trans riebalų izomerų kiekio padidėjimui. Vidutinis trans riebalų rūgščių kiekis nuo bendro riebalų rūgščių kiekio konditerijos gaminiuose su įdarais gali kelti riziką vartotojų sveikatai, nes vafliuose su įdaru buvo nustatytas 1,8±1,16%, minkštuose vafliuose su įdarais siekė net 10,1±1,12%, šokoladuose su įdarais - 12,3±1,97% . Didţiausias riebalų rūgščių trans izomerų kiekis iš visų tirtų konditerijos gaminių pavyzdţių buvo nustatytas pomadiniuose saldainiuose – 36,9±1,05% nuo bendro riebalų rūgščių kiekio. Visi tirti saldainiai, išskyrus imbierinius, gali kelti riziką vartotojo sveikatai. Paruoštos rekomendacijos pieno ir konditerijos įmonėms dėl galimo riebalų rūgščių trans izomerų kiekio sumaţinimo pieno ir konditerijos gaminiuose Riebalų rūgščių vidutiniai kiekiai skirtingų Lietuvos regionų tvartinio periodo pieno riebaluose, g/100g riebalų.

Riebalų rūgštys Vidutinis kiekis, g/100g riebalų.

Sočiosios (SRR) 59,7±0,7

Mononesočiosios (MRR) 31,4±1,2

Polinesočiosios (PRR) 3,6±0,4

Trans izomerai 3,7±1,4

Riebalų rūgščių vidutiniai kiekiai skirtingų Lietuvos regionų ganyklinio periodo pieno riebaluose, g/100g riebalų.

Riebalų rūgštys Vidutinis kiekis, g/100g riebalų.

Sočiosios (SRR) 59,5±1.5

Mononesočiosios (MRR) 32,6±0.9

Polinesočiosios (PRR) 3,4±0,5

Trans izomerai 1,8±0,7

Pieno gaminiuose trans riebalų rūgščių izomerų kiekis.

Gaminio pavadinimas Trans riebalų rūgščių izomerų kiekis, % nuo bendro riebalų rūgščių kiekio.

Grietinės ir augalinių riebalų mišiniai 12,1±1,6

Grietinė 1,4±0,5

Fermentinis sūris 2,1±0,9

Sūrio produktas 13,1±8,5

Lydytas sūrelis 3,5±2,9

Lydytas sūrelio produktas 13,6±1,7

Sviestas 3,9±2,8

Riebalų mišinys 7,7±5,5

.


84

Išvados Didţiausias riebalų rūgščių trans izomerų kiekis iš visų tirtų pieno ir konditerijos gaminių pavyzdţių buvo nustatytas pomadiniuose saldainiuose – 36,9±1,05% nuo bendro riebalų rūgščių kiekio.

Rekomendacijos

Rekomendacijos pieno ir konditerijos įmonėms dėl galimo riebalų rūgščių trans izomerų kiekio sumažinimo pieno ir konditerijos gaminiuose, skirtos pieno ir konditerijos gaminių kokybei gerinti. 1. Gaminant kietus ir pusiau kietus riebalus (kad maisto produktas būtų tepamas), keičiama riebalų struktūra, tuomet kinta ir jų tekstūra bei kietumas, susidaro trans riebalų rūgštys. Trans riebalų rūgštys yra apibrėţiamos kaip riebiųjų rūgščių, turinčių 14, 16, 18, 20 arba 22 anglies atomų, su viena ar daugiau dvigubų jungčių trans izomerų suma. Trans riebalų rūgštys gali susidaryti biologinio hidrinimo metu iš nesočiųjų riebalų rūgščių atrajotojų prieskrandyje taip pat maisto produktų ir valgomųjų riebalų gamyboje iš augalinių aliejų dalinio hidrinimo pasekoje. Šis procesas yra naudojamas margarinų, aliejų, skirtų kepimui gamyboje, kad pagerinti oksidacinį ir terminį jų stabilumą, suteikti plastiškumą. Trans riebalų rūgščių kiekis hidrintuose riebaluose priklauso nuo hidrinimo technikos ir pradinio nesočiųjų C18 riebalų rūgščių kiekio. Visiškai įrodyta, jog trans riebalai tiesiogiai sukelia širdies ir kraujagyslių ligas, taip pat skatina nutukimą bei sukelia antrojo tipo diabetą . 2. Rekomenduojama gaminant pieno gaminius, kur pieno riebalai keičiami augaliniais riebalais, arba riebalinius konditerijos gaminius, vengti naudoti hidrintus riebalus. Pasaulio sveikatos organizacija rekomenduoja, kad vyriausybės visame pasaulyje palaipsniui maţintų hidrintų aliejų vartojimą ir naudojimą maisto produktų gamyboje. 3. Labiausiai tinkamas kepimui būtų palmių ar palmių branduolių aliejai, turintys maţai linolo ir linoleno riebalų rūgščių (maţesnė oksidacinių procesų rizika), didelį kiekį palmitino rūgšties, kuri suteikia riebalams stabilumo. Nenaudoti pilnai hidrintų riebalų, naudoti dalinai hidrintus arba jų mišinius su stabiliais riebalais palmių stearino aliejumi. 4. Natūralių pieno gaminių saugumas trans riebalų rūgščių atţvilgiu priklauso nuo ţaliavų kokybės. Rekomenduojama tvartinio periodo laikotarpiu į karvių šėrimo racioną įvesti rapsų bei sojų rupinių, nes tai gerina pieno riebalų rūgščių sudėtį ir nekelia grėsmės viršyti ribinį (daugelyje šalių) 2% produkte trans riebalų kiekį. Rekomenduojama naudoti ganyklinio periodo pieną, dėl nedidelio trans riebalų rūgščių kiekio bei optimalaus omega rūgščių santykio. Siekiant sumaţinti trans riebalų rūgščių kiekį, gaminant pieno gaminius vengti ilgalaikio šiluminio apdorojimo. 5. Siekiant sumaţinti trans riebalų rūgščių kiekį, gaminant konditerijos gaminius, reikia naudoti peresterifikuotus ir dalinai hidrintų riebalų mišinius, atsisakyti hidrintų riebalų ir aliejų, turinčių savo riebalų rūgščių sudėtyje didelį kiekį C18:1, C18:2 ir C18:3 riebalų rūgščių. 6. Rekomenduotina įvesti reikalavimą gamintojams maisto prekių etiketėse nurodyti trans riebalų rūgščių kiekį produkte.

MĖSOS IR MĖSOS PRODUKTŲ GEROS GAMYBOS SAVO ŪKYJE PRAKTIKOS VADOVAS

KTU Maisto institutas

Vadovas – Alvija Šalaševičienė, tel. (8~612) 29297 , el. p.: [email protected]. Tyrimo tikslas

Parengti mėsos ir jos produktų geros gamybos praktikos vadovą, kuris padėtų ūkininkams, auginantiems gyvulius, organizuoti ţaliavos perdirbimą bei realizavimą tiesiogiai vartotojui.

Gauti rezultatai 2006 metais išėjusi Ţemės ūkio, kaimo plėtros ir aplinkos skyriaus nuomonė dėl Higienos

taisyklių ir maisto perdirbimo sektoriaus amatininkų įmonių (2006/C 65/25) siekiama, kad būtų pradėta analizuoti kaip publikuoti higienos reikalavimai tikslų ir priemonių darnos poţiūriu geriausiai padeda įgyvendinti politiškai siekiamos tvarios kaimo vietovių plėtros. Šių vietovių ekonominei raidai ypatingai reikšmingos maţos, amatininkų ir (arba) tradicinės perdirbimo įmonės. Patirtis rodo, kad pastaraisiais metais atitinkamos struktūros patyrė ryškų nuosmukį, ypač mėsos perdirbimo bei pateikimo į rinką srityse. Suinteresuotosios šalys ir kompetentingos institucijos ne kartą yra

85

pareiškusios, kad tokie struktūriniai pokyčiai visų pirma susiję su „aukštais ES higienos reikalavimais“.

Didėjanti maţo mėsos perdirbimo ūkio produkcijos paklausa rodo, kad vartotojai vis labiau vertina būtent tradiciniais ir amatiniais gamybos būdais pagamintą mėsos produktą, kuris, jų manymu, yra neatsiejamai susijęs su aukšta produktų kokybe.

Išvados 1. Ištirti Lietuvos rinkoje esančių ūkių, mėsos ir mėsos produktų gamintojų poreikiai parodė, kad ūkio savininkas neţino teisinių aktų ir norminių dokumentų reikalavimų gamybos ūkyje įteisinimui, mėsos ir mėsos produktų technologijai bei mėsos ir mėsos produktų saugai ir kokybei. 2. Išnagrinėta gaminančių ūkių gamybinė bazė ir parengtis gaminti mėsos ir mėsos produktus parodė nepakankamą ūkių savininkų ir ūkiuose dirbančio personalo suvokimo ir ţinių lygį higienos klausimais. 3. Konstatuotas ūkininko, turinčio savo ūkį ir pageidaujančio perdirbti ar jau perdirbančio gyvūninės kilmės ţaliavą, švietimas teisiniais, technologiniais, maisto saugos ir kokybės klausimais, poreikis ir būtinybė parankinės priemonės, padedančios susikurti tinkamą gamybinę aplinką ir valdyti rizikos veiksnius, perdirbant gyvūninės kilmės ţaliavą. 4. Europos bendrijos teisinių aktų ir norminių dokumentų reikalavimų gyvūninio maisto perdirbimui apţvalga parodė, kad siekiant sąţiningo konkurencingumo principo, ir atsiţvelgiant į Europos bendrijos reglamentų lankstumą suteikiamos ir įgyvendinamos naujos galimybės tradicinėms ir (arba) maţoms mėsos ţaliavą perdirbančioms įmonėms - supaprastinti reikalavimai maţos įmonės pastatams ir patalpoms, bei temperatūriniams mėsos ţaliavos apdorojimo reţimams.

Rekomendacijos 1. Parengtas Mėsos ir mėsos produktų geros gamybos savo ūkyje praktikos vadovas, kuriame ūkio savininkui, siekiančiam perdirbti gyvūninę ţaliavą, pateikti: a. mėsos ir mėsos produktų gamybos įteisinimo ūkyje aktų sąvadas ir nuorodos; b. geros gamybos savo ūkyje higienos reikalavimai; c. maisto saugos sistemos sukūrimo ir diegimo reikalavimai; d. technologinės mėsos ir mėsos produkto gamybos rekomendacijos. 2. Numatyti pranešimai ūkininkams, siekiantiems ar jau vykdantiems gyvūninės ţaliavos perdirbimo procesus, palengvins gamybos ūkio įteisinimą, garantuos aukštą gyvūninio produkto kokybę ir saugą.

PIENO PRODUKTŲ GAMYBA ŪKYJE (KNYGA)

Knygos autorius – inţ. E.Juodišius. Finansavimo šaltinis – Ţemės ūkio ministerija, projekto trukmė – 2009 m. rugsėjis – 2009 m. gruodis.

Knygoje pateikiama medţiaga apie bendrąją ir pieno mikrobiologiją, pieno sudėtį, savybes, pagrindines technologines operacijas, taikytinas pieno produktų gamyboje maţos įmonės sąlygomis, technologinę gamybos įrangą, pateikiami pagrindinių pieno produktų gamybos technologijų aprašymai, šių produktų ydos bei būdai joms išvengti. Pateikti higienos ir sanitarijos reikalavimai, aprašytos plovimo, valymo ir dezinfekcijos operacijos, naudojamos medţiagos, pagrindiniai pieno tyrimo metodai.

86

ŢEMĖS ŪKIO PRODUKTŲ GAMYBOS SISTEMŲ TOBULINIMAS. BIOŢALIAVOS ENERGETINĖMS REIKMĖMS

ANTROSIOS KARTOS BIODYZELINIŲ DEGALŲ – BIODIMETILETERIO IR FISHER-TROPSH DYZELINO GAMYBOS IŠ LIGNOCELIULIOZĖS TURINČIOS BIOMASĖS IR

BIODUJŲ TYRIMAI IR PANAUDOJIMO GALIMYBĖS

Lietuvos ţemės ūkio universitetas Vadovas – Prutenis Petras Janulis tel. (8~37) 752292, el. p.: [email protected]

Tyrimo tikslas Ištirti DME ir Fisher-Tropsh dyzelino gamybos procesą ir gautų produktų savybes.

Gauti rezultatai Mūsų šalyje yra pakankamas biomasės, turinčios lignoceliuliozės, potencialas (9,3 mln. t

sąlyginai sausos (iki 20 % drėgnio) biomasės), todėl akivaizdi galimybė vystyti antrosios kartos biodegalų gamybą. Sąlyginai sausos biomasės kiekiai mln. tonų per metus: medienos pramonės atliekos – 2,6, kirtimų atliekos – 0,78, šiaudai – 0,5-2,5, rapsų stiebai – 1,5-2,0, greitai augantys ţoliniai augalai – 0,5, rapsų išspaudos ar rupiniai - 0,4, energetiniai augalai – 0,5. Sąlyginai sausa biomasė išdţiovinama, susmulkinama ir dujų generatoriuose gaminamos sintezės dujos. Pirolizei reikia tiekti ţaliavą, turinčią ne daugiau kaip 15-20 % drėgnio. Didelio drėgnio (80 % ar daugiau) biomasės panaudojimas probleminis, nes tokią ţaliavą reikėtų paruošti vietoje, o į dujų generavimo įmonę tiekti homogenizuotą tinkamo drėgnio ţaliavą. Paruošimas galėtų susidėti iš anaerobinės biodujų gamybos ir biomasės dţiovinimo panaudojant pagamintas biodujas.

Antrosios kartos biodegalų gamyboje galima panaudoti išvalytas biodujas, gaunamas iš nuotekų dumblo, mėšlo ir srutų mišinio, ţaliosios biomasės, kritusių gyvulių, skerdyklų ir kt. perdirbimo pramonės atliekų. Sieros vandenilio šalinimo iš biodujų rezultatai patikslinti nepertraukiamo veikimo laboratorinėje įrangoje. Eksperimento metu, kuris truko 12 parų, H2S kiekis dujose nuo 1500, 2000 ir 2500 ppm po absorberio nei vienu atveju neviršijo 30 ppm.

Biodujų jėgainės galėtų būti sujungtos į bendrą dujotiekį. Miestuose esančiuose valymo įrenginiuose susidaro dideli dumblo kiekiai, iš kurio galima būtų gaminti biodujas, kurias tiekti į vieną dujotekį. Į jį galėtų patekti biodujos, pagamintos iš miestų, o gal ir pakeliui esančių miestelių nuotekų dumblo, taip pat galima būtų įjungti ir biodujas, pagamintas iš mėšlo ir skerdyklų atliekų. Pagrindiniu dujotiekio tašku pasirinktas Birţų r., kadangi Stačkūnų kaime – dujų perpumpavimo stotis, kur būtų galima statyti biodujų valymo įmonę, kurioje biodujos būtų valomos iki gamtinėms dujoms keliamų reikalavimų ir gautos kokybiškos dujos būtų tiekiamos į bendrus gamtinių dujų vamzdynus. Antras variantas – biodujas nukreipti į Jonavos AB ”Achema”, kur jos būtų naudojamos antros kartos biodegalų gamybai.

Remiantis tyrimų rezultatais, nustačius optimalią ţaliavų sudėtį, leidţiančią gauti didesnę biodujų išeigą ir didesnį metano kiekį, išanalizavus sieros vandenilio valymo procesą, parengta sintezės dujų gamybos principinė technologinė schema.

Hibridinė sintezės dujų gamyba iš gamtinių dujų ir biomasės leistų optimizuoti procesą, suteiktų lankstumą gaminant sintetinį metanolį ir biodegalus (Fisher Tropsh (FT) dyzeliną ir biodimetileterį (bio-DME)) norimais santykiais, biodegalų kiekį apskaičiuojant pagal sunaudotos biomasės kiekį. 1 tonai FT dyzelino pagaminti reikia apie 6,0 t biomasės. Gamybos metu susidarę

šalutiniai produktai gali būti panaudoti energetinėms reikmėms arba grąţinti į riformingą sintezės dujų gamybai.

Sukurta principinė technologinė Fisher Tropsh biodyzelino gamybos iš biomasės ir dujų schema. Iš sintezės dujų reikėtų gaminti 200 tūkst. t FT sintetinio biodyzelino per metus. Nepertraukiamo ciklo agregatuose dirbama 6500 val, tai per vieną valandą turi būti pagaminta 30 t FT dyzelino. Tam reikalinga: 120 t sausos biomasės (15 % drėgnio), 78 t (67826 m3 ) biodujų, 71 t (49685 m3) deguonies ir 67 t vandens garų.

87

Fischer–Tropsch dyzelino gamybos principinė technologinė schema

1 – biomasės ţematemperatūrinės

pirolizės reaktorius (120 l); 2 – dujų

generatorius; 3 – deguonies

kaitintuvas; 4 – deguonies

generatorius; 5 – garo

rekuperatorius; 6 – multiciklonas; 7

– vandens skruberis; 8 –

kompresorius (60 bar); 9 – CO2

absorberis (sulfinol); 10 –

regeneratorius, 11 – adsorberis, 12

– šilumokaitis, 13 – kondensatorius,

14 – sintezės kolona, 15 – dujų

atskyrėjas, 16 – rektifikacijos kolona.

Išvados ir rekomendacijos 1. Mūsų šalyje yra pakankamas biomasės, turinčios lignoceliuliozės, potencialas 9,3 mln. t

sąlyginai sausos biomasės), todėl akivaizdi galimybė vystyti antrosios kartos biodegalų gamybą. Sąlyginai sausa biomasė (iki 20 % drėgnio) išdţiovinama, susmulkinama ir dujų generatoriuose gaminamos sintezės dujos. Iš 1 kg sausos biomasės galima pagaminti 1,92 Nm3 sintezės dujų.

2. Įvertinus sausos biomasės potencialą bei galimybę iki 30 % biomasės nukreipti į antros kartos biodegalų gamybą. Iš jų būtų galima pagaminti apie 460 tūkst. t Fisher Tropsh (FT) biodyzelino arba apie 930 tūkst. t biodimetileterio (DME).

3. Antrosios kartos biodegalų gamyboje galima panaudoti biodujas, gaunamas iš nuotekų dumblo, mėšlo ir srutų mišinio, ţaliosios biomasės, kritusių gyvulių, skerdyklų ir kt. perdirbimo pramonės atliekų.

4. Tikslinga biodujų gamintojus sujungti dujotiekiu, pagamintas biodujas nukreipti į dujų valymą nuo CO2 ir kt. komponentų agregatą ir, pasiekus gamtinių dujų kokybės reikalavimus, į gamtinių dujų vamzdynus.

5. Buvo ištirta ţematemperatūrinė pirolizė, taikant periodinį procesą, uţkraunant lapuočių pjuvenomis, kurių tankis – 240 kg/m3, o drėgnis – 15 %. Vienos įkrovos masė – 0,39 kg.

Nustatytos optimalios proceso sąlygos: trukmė - 1-1,5 val., temperatūra – 550 C, tiekiamo deguonies greitis – 1,12 l/min.

6. Hibridinė sintezės dujų gamyba iš biodujų ir biomasės leistų optimizuoti procesą, suteiktų lankstumą apsirūpinant ţaliavomis biodegalų gamybai (FT dyzeliną ir bio-DME).

7. Sukurta principinė technologinė Fisher Tropsh biodyzelino gamybos iš biomasės ir dujų technologinė schema.

8. Remiantis pirmosios ir antrosios kartos biodegalų eksploataciniais palyginamaisiais tyrimais (įvertinant automobilio ridą per metus iš 1 ha ţaliavos), nustatyta, kad efektyviausi – bio DME, jais galima nuvaţiuoti iki 11 000 km/m, t.y. apie 1,5 karto daugiau nei FT dyzelinu ir 5,5 karto daugiau nei RRME. Prognozuojama, kad DME kaina bus 20-25 % nei mineralinio dyzelino.

9. Nustatyta, kad maţiausi kenksmingų komponentų kiekiai deginių emisijose susidaro naudojant DME, o naudojant FT dyzeliną, emisijos tik šiek tiek maţesnės nei biodyzelino ir mineralinio dyzelino.

BIODUJŲ GAMYBOS IŠ ATSINAUJINANČIOS ŢALIAVOS IR JŲ NAUDOJIMO ENERGETIKOS BEI TRANSPORTO SRITYSE GALIMYBĖS

Lietuvos ţemės ūkio universitetas Vadovas – Kęstutis Navickas, tel. (8~687) 86826, el. p.: [email protected]

Tyrimo tikslas

88

Nustatyti biodujoms gaminti tinkamos augalinės kilmės biomasės išteklius bei energetinį potencialą, parinkti jos anaerobinio perdirbimo technologiją bei įrangą tinkamą ūkininko ūkiui

Tyrimo uţdaviniai: Nustatyti biodujoms gaminti tinkamos augalinės kilmės biomasės išteklius; Atlikti augalines kilmes biomasės, skirtos biodujoms gaminti, energetinį įvertinimą; Atlikti energetinę biokuro ţaliavos auginimo ir paruošimo kurui analizę; Pasiūlyti augalinės biomases anaerobinio perdirbimo technologinę schemą bei parinkti tam

tinkamą įrangą ūkininko ūkiui.

Gauti rezultatai Dideliu biodujų gamybos ţaliavų šaltiniu Lietuvoje yra laikomas gyvulių mėšlas. Didţiausią

perspektyvą statyti biodujų jėgaines turi stambūs ūkiai, naudojantys bekraikes gyvulių ir paukščių laikymo technologijas bei turintys didelius šiluminės energijos poreikius. Gyvulių ir paukščių stambesnių fermų pasiskirstymas Lietuvoje yra netolygus. Šiame darbe biodujų gamybos potencialas nustatytas priėmus, kad biodujų gamybai bus naudojamas įmonėse ir bendrovėse auginamų gyvūnų mėšlas. Panaudojus 106 tūkstančių auginamų galvijų, 565 tūkstančių kiaulių, 7,9 mln. paukščių mėšlą, kurio per metus susidaro apie 2,8 mln. tonų, galima išgauti apie 72 mln. kubinių metrų biodujų, kurių energetinė vertė siekia 430 GWh.

Didţiausias galimybes plėtoti biodujų gamybą iš gyvulių ir paukščių mėšlo turi Kauno, Šiaulių ir Vilniaus apskritys, kuriose yra didţiausia gyvulių ir paukščių, auginamų stambiuose ūkiuose koncentracija. Taip pat dideles perspektyvas turi Panevėţio apskritis, kurioje yra nemaţa galvijų ir kiaulių fermų koncentracija (1 lentelė). Bendras Lietuvos stambių gyvulių ir paukščių fermų biodujų gamybos potencialas siekia 72 mln. m3 biodujų, kurių energetinė vertė – apie 430 GWh.

1 lentelė. Biodujų ir energijos gamybos potencialas įvairiose apskrityse

Apskritis

Gamyba iš mėšlo Gamyba iš augalų biomasės Viso

Biodujų kiekis, mln. m

3

Energinė vertė, GWh

Bioduju kiekis, mln. m

3


Bioduju kiekis, mln. m

3


Alytaus 3,2 19,5 3,1 18,7 6,3 38,2

Kauno 12,0 71,9 15,1 90,7 27,1 162,6

Klaipėdos 6,0 36,0 5,8 35,0 11,8 71

Marijampolės 7,2 43,1 12,8 76,6 20 119,7

Panevėţio 8,9 53,2 12,4 74,6 21,3 127,8

Šiaulių 10,3 61,8 19,5 116,9 29,8 178,7

Tauragės 5,5 33,0 6,7 40,0 12,2 73

Telšių 5,1 30,3 4,7 28,6 9,8 58,9

Utenos 4,4 26,6 4 23,7 8,4 50,3

Vilnius 9,5 57,1 2,9 17,2 12,4 74,3

Iš viso 72,1 432,5 87 522 159,1 954,5

Augalų biomasė turi didesnę biodujų išeigą negu gyvulių ar paukščių mėšlas. Biodujoms gaminti tikslinga naudoti tradiciškai Lietuvoje auginamus augalus, tinkančius anaerobiniam perdirbimui, tokius kaip kukurūzai, daugiametės ţolės, pašariniai šakniavaisiai. Galima prognozuoti, kad biodujoms gaminti tinkamų augalų auginimui pirmame etape bus naudojama 10 % bendro nenaudojamų ţemių ploto, kas sudarys apie 30 tūkst. ha. biodujoms gaminti kukurūzus galima auginti 9,0 tūkst. ha, daugiametes ţoles – 18,0 tūkst. ha ir pašarinius šakniavaisius – 3,0 tūkst. ha. Lietuvoje biodujų gamybai panaudojus 30 tūkst. ha kukurūzų, daugiamečių ţolių ir pašarinių runkelių pasėlių per metus galėtume pagaminti beveik 90 mln. m3 biodujų, kurių energetinė vertė siektų 520 mln. kWh.

Ūkiai auginantys ir nedidelį gyvulių kiekį, gali statyti biodujų jėgaines, kuriose ţaliavai būtų naudojami gyvulių mėšlo ir energetinių augalų mišiniai. Energetinių augalų auginimui jis gali

89

panaudoti visą jėgainėje perdirbtą biomasę. Taip pat tikslinga plėtoti biodujų gamybą iš gyvūninės kilmės šalutinių produktų, susidarančių skerdyklose, mėsinėse, odų perdirbimo įmonėse. Šiuo atveju būtų efektyviai panaudojama pagaminta šiluminė energija – įmonių reikmėms bei atliekų terminiam apdorojimui.

Biodujos yra naudojamos įvairioms reikmėms: elektros ir šilumos gamybai, transporto priemonių degalams, tiekimui į gamtinių dujų tinklus. Biodujų naudojimo būdas priklauso nuo energijos rūšies ir kiekio poreikio. Jei reikalinga tik šiluminė energija, tuomet dujos deginamos dujiniuose katiluose. Jei yra didesnis elektros energijos poreikis, tuomet dujos deginamos vidaus degimo varikliuose, kurie suka elektros generatorius. Bendru atveju 30 – 35% šiluminės biodujų energijos dujų variklyje paverčiama į mechaninę energiją, kuri naudojama elektros generatoriui sukti. Apie 60% dujų energijos virsta šiluma. Atitinkamai paruošus, biodujas galima naudoti transporto priemonėse kaip alternatyvius degalus. Biodujos, kurios naudojamos degalams arba tiekiamos į gamtinių dujų tinklus, turi būti išvalytos nuo vandens garų, dulkių, vandenilio sulfido ir anglies dvideginio. Tuo tikslu naudojamos gana brangios ir sudėtingos technologijos, kurias tikslinga taikyti pramonines ar miesto atliekas perdirbančiose įmonėse.

Biodujų jėgainės sandara ir technologinė schema priklauso nuo įvairių veiksnių: ţaliavos rūšies ir sudėties, jos pristatymo būdo, bioreaktorių tipo ir dydţio, proceso parametrų, perdirbto substrato panaudojimo, pagamintų biodujų kiekio ir sudėties, energetinės konversijos įrenginių tipo ir kiekio. Biodujų jėgainę įrengus melţiamų karvių fermoje, į biodujas būtų perdirbamas gyvulių mėšlas ir atitinkamas kiekis kukurūzų siloso (2 lentelė).

2 lentelė. Biodujų jėgainės energijos gamyba ir ţaliavų (karvių mėšlo ir kukurūzų siloso) poreikis

El. energijos kiekis, mln. kWh 0,40 0,60 0,80 1,20 1,60 2,40 3,20 4,00

Šil. energijos kiekis, mln. kWh 0,60 0,80 1,20 1,80 2,40 3,60 4,80 6,00

Jėgainės galia, kWel 50 75 100 150 200 300 400 500

Karvių mėšlas, t/metus 700 1000 1200 1500 1700 2000 2000 2500

Galvijų kiekis, vnt 35 50 60 75 85 100 100 200

El. energijos kiekis iš mėšlo, mln. kWh 0,0420 0,0600 0,0720 0,0900 0,1020 0,1200 0,1200 0,1500

Kukurūzų silosas, t/metus 895 1350 1820 2775 3745 5700 7700 9625

Reikalingas plotas, ha (30 t/ha derling.) 30 45 61 93 125 190 257 321

El. energijos kiekis iš kukurūzų, mln. kWh 0,36 0,54 0,73 1,11 1,50 2,28 3,08 3,85

Kukurūzų siloso, perdirbamo į biodujas energetinė vertė yra ţymiai didesnė uţ karvių mėšlo, todėl energijos gamybos balanse pagrindinę dalį sudaro augalų biomasės potencialas.

Išvados 1. Remiantis atlikta informacijos šaltinių analize, biodujos Vakarų Europoje gaminamos iš gyvulių mėšlo, pramoninių organinių atliekų ir energetinių augalų. Vokietijoje apie 15 % biodujų jėgainių ţaliavai naudoja vien augalų biomasę, o kitos - augalų biomasės ir mėšlo ar kitų organinių atliekų mišinius. 50 % biodujų jėgainių naudoja mišinius, kuriuose yra 50 % ir daugiau augalų biomasės. 2. Lietuvoje biodujų gamybą tikslinga plėtoti stambiuose gyvulių ir paukščių ūkiuose. Panaudojus juose auginamų 106 tūkstančių galvijų, 565 tūkstančių kiaulių ir 7,9 mln. paukščių mėšlą, per metus galima pagaminti apie 72 mln. m3 biodujų. Esant 60% metano koncentracijai, pagamintų dujų energetinis potencialas siekia 430 GWh. 3. Biodujų gamybai panaudojus 30 tūkst. ha energetinių augalų (kukurūzų, daugiamečių ţolių ir pašarinių runkelių) pasėlių Lietuvos ūkiuose per metus galima pagaminti apie 90 mln. m3 biodujų, kurių energetinis potencialas siekia 520 GWh. 4. Didţiausias perspektyvas biodujų gamybai plėtoti turi Šiaulių (apie 179 GWh), Kauno (163 GWh), Panevėţio (128 GWh) ir Marijampolės (120 GWh) apskritys, kuriose yra palyginus didelė stambių gyvulių ir paukščių fermų koncentracija ir geros sąlygos auginti energetinius augalus, tinkamus biodujų gamybai.

90

5. Ţemės ūkio biodujų jėgainių energetinį potencialą galima padidinti jose papildomai perdirbant šalutinius produktus, susidarančius ţemės ūkio produktų perdirbimo, maisto pramonės ir biodegalų gamybos įmonėse. 6. Energijos sąnaudų balanse energija reikalinga daugiamečių ţolių auginimui vidutiniškai sudaro 37,1 %, paruošimui 21,4 %, saugojimui 5,6 % ir perdirbimui 35,9 %. Energijos sąnaudos visam ciklui kinta nuo 1,4 MJ iki 2,2 MJ vienam kilogramui sausosios masės. Energijos sąnaudos augalų biomasės auginimui, paruošimui ir perdirbimui į biodujas siekia 16-75 MJ/ha. 7. Iš 1 tonos augalų biomasės galima išgauti 75-200 m3 biodujų, kurių energetinė vertė 3,0-4,5 MJ. Iš viename hektare uţaugintos biomasės galima pagaminti nuo 70 iki 200 GJ energijos. 8. Augalinės biomasės perdirbimo į biodujas energijos efektyvumo rodiklis R siekia 2,5-6,0. 9. Lietuvoje biodujų gamybą tikslinga plėtoti stambiuose gyvulių ir paukščių ūkiuose, kuriuose yra gera mėšlo tvarkymo infrastruktūra, kurie turi didelius šiluminės energijos poreikius savosioms reikmėms, arba gali tiekti šiluminę energiją kitiems objektams. 10. Biodujų gamybai iš energetinių augalų geriausiai tinka įprasti pašariniai augalai: kukurūzai, daugiametės ţolės, pašariniai runkeliai. Šių augalų auginimui tinka įprastos technologijos ir technika, todėl nereikalingos papildomos investicijos ţaliavų gamybai. 11. Rekomenduotina statyti biodujų jėgaines, naudojančias mišrias ţaliavas. Organinių atliekų (gyvulių mėšlo, augalų liekanų, pramoninių atliekų) ir energetinių augalų siloso mišinys pagerina biodujų gamybos biologinį procesą, padeda įsisavinti daugiau vietinių ţaliavų, padidina jėgainės rentabilumą. 12. Lietuvos ūkiuose galima statyti nuo 50 iki 500 kW elektrinės galios biodujų jėgaines, kuriose būtų pagaminama apie 400 – 4000 tūkst. kWh elektros energijos ir apie 600 – 6000 tūkst. kWh šiluminės energijos. Tokiose jėgainėse per metus būtų perdirbama 700-2500 tonų gyvulių mėšlo ir 900-10000 tonų energetinių augalų biomasės. 13. Transportui naudojamoms biodujoms keliami specifiniai kokybės reikalavimai – būtina pašalinti visas priemaišas - sieros ir azoto junginius, vandens garus, sieros vandenilį, deguonį, anglies dvideginį. Metano koncentracija privalo būti didesnė negu 97%, vandens garų – maţiau kaip 32 mg/m3, sieros junginių – maţiau 23 mg/m3, azoto junginių – maţiau 20 mg/m3. 14. Atlikta biodujų naudojimo būdų analizė rodo, kad pastaruoju metu jas geriau apsimoka naudoti šilumos ir elektros energijos gamybai. Biodujų naudojimą transporto reikmėms ar tiekimui į gamtinių dujų tinklus riboja ekonominis tikslingumas ir norminių dokumentų stoka. 15. Transportui naudojamų dujų paruošimui reikalinga sudėtinga ir brangi įranga, todėl rekomenduojama ja diegti didelėse biodujų jėgainėse.

Rekomendacijos

Tęsiant tyrimus šioje srityje būtina spręsti šiuos klausimus: - ištirti augalų biomasės ir ţemės ūkio bei pramonės organinių atliekų mišinių panaudojimo biodujų gamybai galimybes; - įvertinti augalinės kilmės ţaliavos ruošimo bei panaudojimo energijos gavybai poveikį aplinkai; - nustatyti šalutinių augalinės kilmės ţaliavos anaerobinio perdirbimo produktų (perdirbto substrato) racionalaus panaudojimo galimybes; - įvertinti biodujų naudojimo degalams ir tiekimo į gamtinių dujų tinklus techninius, ekonominius bei aplinkosauginius rodiklius. - parengti, ekonomiškai pateisinamų Lietuvos sąlygomis, biodujų jėgainių technologines schemas, ir parengti rekomendacijas dėl jų diegimo.

BIOETANOLIO IR BIOBUTANOLIO SAVYBIŲ, TINKAMUMO DYZELINIAMS

VARIKLIAMS IR GAMYBOS TECHNOLOGIJŲ PALYGINAMIEJI TYRIMAI

Lietuvos ţemės ūkio universitetas Vadovė – Violeta Makarevičienė, tel. (8~37) 732268, el. p.: [email protected].

Tyrimo tikslas Ištirti biobutanolio panaudojimo dyzeliniuose varikliuose galimybes. Gauti rezultatai

91

Plečiant biodyzelino gamybos ţaliavų bazę tikslinga panaudoti biobutanolį, kurį kaip degalus dyzeliniams varikliams galima panaudoti dviem būdais: tiesiogiai įterpiant į daugiakomponenčius degalus dyzeliniams varikliams arba gaminant rapsų aliejaus butilesterius.

Riebalų rūgščių butilesterių sintezė. Atlikti rapsų aliejaus peresterinimo butanoliu tyrimai ir nustatytos optimalios proceso sąlygos, kuriomis galima gauti didelio peresterinimo laipsnio produktą. Siekiant gauti tokį produktą, peresterinimą būtina vykdyti dvejomis stadijomis.

Riebalų rūgščių butilesterių savybės. Ištirtos rapsų aliejaus riebalų rūgščių butilesterių savybės bei įvertintas jų atitikimas biodyzelino kokybę reglamentuojančio standarto (LST EN 14214) reikalavimams. Kokybės rodikliai palyginti su rapsų aliejaus riebalų rūgščių metilesterių rodikliais.

Daugiakomponenčių biodegalų, susidedančių iš biodyzelino, mineralinio dyzelino ir biobutanolio, stabilumas. Atlikti palyginamieji trikomponenčių sistemų (mineralinis dyzelinas –rapsų aliejaus metil- ar butilesteriai – butanolis) tarpusavio tirpumo ir stabilumo tyrimai. Įvertinta jų ribinės filtruojamumo bei drumstimosi temperatūros priklausomybė nuo mišinių sudėties. Sudarytos diagramos, leidţiančios parinkti trikomponenčių mišinių sudėtį priklausomai nuo numatomos degalų ribinės filtruojamumo temperatūros.

Daugiakomponenčių biodegalų savybės. Atlikti trikomponenčių degalų, kurių sudėtyje buvo iki 50 % biokomponentų (butanolio ir rapsų aliejaus butilesterių), fizikinių ir cheminių savybių tyrimai. Jie parodė, kad tokie degalai atitinka pagrindinius standartų, skirtų biodyzelinui ir mineraliniam dyzelinui, kokybės reikalavimus ir gali būti naudojami kaip degalai dyzeliniam varikliui.

1 lentelė. Daugiakomponenčių degalų savybės

Savybė Matavimo vienetas

D70/ B30

D50/ B50

D70/RME 15/B15

D70/RBE 15/B15

D50/RME 25/B25

D50/RBE 25/B25

Esterio kiekis

% (masės) - - 30 30 50 50

Sieros kiekis

mg/kg 7,2 6,5 7,4 7,4 6,8 6,7

Cetaninis skaičius

46,2 43 50,5 51 50,2 51,8

Peleningumas % (masės) 0,01 0,006 0,012 0,012 0,015 0,015

Vandens kiekis mg/kg 95 110 115 118 125 130

Vario plokštelės korozija (3h 50

oC)

laipsniai 1 1 1 1 1 1

Pliūpsnio temperatūra

oC 50 46 62 62 67 67

RFT oC

-36 -47 -29 -33 -27 -29

Įvertinus kenksmingų komponentų koncentracijas deginiuose varikliui dirbant trikomponenčiais mišiniais, į kurių sudėtį įėjo butanolis ir rapsų butilesteriai, nustatyta, kad trikomponenčiai degalai, kurių sudėtyje yra 15 % butanolio ir 15 % rapsų butilesterių, pasiţymi geresnėmis aplinkosauginėmis nei degalai, kurių sudėtyje rapsų butilesteriai pakeisti rapsų metilesteriais, savybėmis.

Degalų, į kurių sudėtį įeina butanolis, savikaina. Įvertinus trikomponenčių degalų, į kurių sudėtį be mineralinio dyzelino įeina 15 % butanolio ir 15 % rapsų butilesterių, savikainą, nustatyta, kad rapsų butilesteriais pakeitus rapsų metilesterius, degalų savikaina padidėja neţymiai.

Išvados

1. Rapsų butilesterių gamyboje turi būti taikomas dviejų stadijų peresterinimo procesas. Optimalios pirmosios stadijos sąlygos: temperatūra – 100 oC, maišymo sūkių daţnis – 2000 min-1, trukmė – 3 h, butanolio kiekis – 16-18 %, katalizatoriaus – metalinio natrio kiekis – 0,3-0,4 %. Antrojoje peresterinimo stadijoje temperatūra, trukmė ir maišymo daţnis yra tie patys, butanolio kiekis – 3-4 %, katalizatoriaus kiekis – 0,18 %. 2. Daugiakomponenčiai degalai D70/B30, D70/B15/RME(RBE)15, D50/B25/RME(RBE)25) atitinka mineraliniam dyzelinui ir biodyzelinui keliamus standartų reikalavimus pagal pagrindinius kokybės rodiklius. 3. Degalai D70/B15/RBE15 pagal kuro ekonomiškumo savybes nenusileidţia standartizuotam rapsų metilesteriui, o eksploatacijos sąlygomis, kai dyzeliniai varikliai dirba plačiame apkrovos diapazone, yra artimi mineraliniam dyzelinui. Degalai su RBE priedu pagal specifinio efektinio kuro sunaudojimo rodiklius yra apie 3-4 % geresni nei degalai su RME. 4. Trikomponenčiai degalai D70/B15/RBE15 pasiţymi geresnėmis savybėmis nei degalai D70/B15/RME15. Lyginant su mineraliniu dyzelinu, šių degalų azoto oksidų emisijos sumaţėja 3-4 %, anglies monoksido – iki 30 %, angliavandenilių iki 16 %, deginių dūmingumas net iki 74-85 %.

92

5. Didėjant biokomponentų koncentracijai degaluose iki 50 %, pastebimas anglies monoksido ir vandenilių koncentracijos padidėjimas deginiuose, todėl rekomenduojama naudoti degalus, kurių sudėtyje yra 30 % biokomponentų (15 % butanolio ir 15 % RBE ar RME). 6. Butanolio gaunamo iš biomasės biotechnologiniais metodais kaina yra perpus maţesnė uţ cheminiais metodais gaunamą butanolį ir siekia tik 1,4 Lt/kg. Rapsų butilesterių gamybos savikaina – 2,26 Lt/kg. Trikomponenčių degalų D70/B15/RBE15 savikaina būtų 3,09 Lt/kg arba 2,56 Lt/l, jeigu mineralinio dyzelino kaina būtų 3,63 Lt/kg. Trikomponenčių degalų, kurų sudėtyje būtų rapsų metilesteriai, savikaina būtų 3,06 Lt/kg.

Rekomendacijos

1. Siekiant padidinti dyzelinių degalų gamyboje sunaudojamo butanolio kiekį tikslinga gaminti trikomponenčius mišinius, susidedančius iš mineralinio dyzelino (D), rapsų metil- ar butilesterių (RME ar RBE) ir butanolio (B).

2. Vasaros laikotarpiu galima naudoti bet kokios kompozicijos mišinius, susidedančius iš mineralinio dyzelino, butanolio ir rapsų aliejaus metil- ar butilesterių. Jų ribinė filtruojamumo temperatūra yra ţemesnė nei -5 oC.

3. Pereinamuoju laikotarpiu (temperatūra ≤ -15 oC) mišiniai, kurių sudėtyje yra rapsų aliejaus butilesterių, atitinka reikalavimus ţematemperatūrinėms degalų savybėms, tuo tarpu mišinių gamybai naudojant rapsų metilesterius, jų kiekis gali siekti iki 45 %.

4. Esant -30 oC ir ţemesnei temperatūrai galima naudoti degalų mišinius, kurių sudėtyje rapsų metilesterių kiekis siekia 10-15 %, o rapsų butilesterių kiekis – iki 35 %.

TECHNOLOGINIŲ GALIMYBIŲ MAŢOS MASĖS KARBONINIŲ RŪGŠČIŲ GLICERIDUS PANAUDOTI BIODYZELINO MIŠINIUOSE ĮVERTINIMAS

Lietuvos ţemės ūkio universitetas Vadovas – Prutenis Janulis, tel. (8~37) 732268, el. p.: [email protected].

Tyrimo tikslas Ištirti technologines galimybes maţos masės karboninių rūgščių gliceridus panaudoti kaip

biodyzelino komponentą, pagerinantį biodyzelino savybes ţemoje temperatūroje, praplečiant mineralinio ir biodyzelino mišinių vartojimo laikotarpį.

Gauti rezultatai Biodyzelino gamybos ir vartojimo plėtrai trukdo aukšta produkcijos savikaina, o taip pat

nacionaliniai reikalavimai jo terminėms savybėms: ribinei filtruojamumo ir drumstimosi temperatūroms. Glicerolio kaip biodyzelino komponento panaudojimas sumaţintų produkto savikainą.

Tyrimo objektu buvo pasirinktas metilformiatas, kurį galima pagaminti iš metanolio keliais būdais: metanolio dalinis oksidavimas ant aktyvių katalizatorių deguonimi, metanolio karbonizacija CO dujomis ir metanolio dalinis dehidrinimas. Kadangi pastarasis metodas yra paprastesnis ir nereikalauja sudėtingos technologijos, tyrimai buvo nukreipti į šį būdą.

Atlikta metanolio konversijos į metilformiatą ir vandenilį termodinaminė analizė parodė, kad, naudojant NTK katalizatorių esant 468 K temperatūrai, įmanoma 11,2 % metanolio konversija į metilformiatą. Iš sintezės dujų iššaldţius susidariusį metilformiatą ir nesureagavusį metanolį, pastarąjį galima atskirti distiliavimo būdu ir grąţinti į procesą, o susidaręs vandenilis grąţintinas į metanolio sintezę.

Optimizuojant technologinį procesą buvo atlikti kinetiniai tyrimai, kurie parodė, kad reakcijos greičiai naudojant sintetinį vario oksidą ir pramoninį NTK katalizatorių nedaug skiriasi ir yra pakankamai dideli tam, kad juos galima būtų taikyti diegiant procesą pramonėje.

Sukurta principinė technologinė metilformiato gamybos schema, kurią galima būtų diegti AB „Achema“.

93

1 pav. Metilformiato gamybos principinė technologinė schema 1 – metanolio pašildytuvas, 2 – riformingas, 3 – šaldytuvas–kondensatorius, 4 – lašų atskyriklis, 5 – išgarintuvas

Atlikti glicerolio ir

rapsų aliejaus esterinimo naudojant metilformiatą tyrimai ir nustatytos optimalios proceso sąlygos, įvertintos gautų produktų fizikinės ir cheminės, eksploatacinės ir aplinkosauginės savybės. Apskaičiuota formilglicerolio bei biodyzelino su formilglicerolio priedu savikaina formilglicerolį įterpiant atskirai arba metilformiatu peresterinant rapsų aliejų cheminiu ir biotechnologiniu metodais. Gauti rezultatai rodo, kad tikslinga iš biodyzelino gamyboje susidarančio glicerolio atskirai gaminti formilglicerolį ir jį įterpti į pagamintą biodyzeliną. Šis priedas ţenkliai pagerina ţematemperatūrines biodegalų savybes. Lentelė. Riebalų rūgščių metilesterių ir jų mišinių su formilgliceroliu (FG) terminės savybės

Parametras RME RRME + 3,8% FG

RRME + 7,6% FG

RRME + 11,4% FG

DT* - 5 - 14 - 16 - 16

RFT** - 8 - 18 - 20 - 21

* - drumstimosi temperatūra °C; ** - ribinė filtruojamumo temperatūra °C.

Variklio deginių emisijų tyrimų rezultatai rodo, kad naudojant biodyzeliną su formilglicerolio

priedu deginiuose sumaţėja kenksmingų komponentų lyginant su tuo atveju, kai naudojamas grynas biodyzelinas.


1. Metanolio gamintojams (AB „Achema“) metanolio gamybos linijoje būtina rekomenduoti diegti metilformiato gamybos procesą, nes šis produktas yra paklausus ne tik biodegalų, bet ir acto rūgšties, polimerų ir pan. gamyboje. 2. Vykdant glicerolio esterinimo metilformiatu reakciją 8 val. 32 °C temperatūroje, biokatalizatoriumi naudojant 12 % imobilizuotos lipazės Lipozyme TL IM ir esant metilformiato/glicerolio moliniam santykiui 5:1, formilglicerolio išeiga siekia 88,7 %. 3. Vykdant rapsų aliejaus peresterinimo metilformiatu reakciją 10 val. 32 °C temperatūroje biokatalizatoriumi naudojant 10 % Lipozyme TL IM esant 32 °C temperatūrai ir 30 % metilformiato nuo aliejaus kiekio, per 10 val. sureaguoja 97,1 % aliejaus, susidarančio laisvojo glicerolio kiekis sumaţėja nuo 9,8 % iki 4,2 %, o gautame esterių ir formilglicerolio mišinyje pastarasis sudaro 8,8 %. 4. Formilglicerolio priedas neigiamos įtakos fizikinėms ir cheminėms biodegalų savybėms neturi. Jis pagerina atsparumą oksidacijai nuo 6,6 val. esant 3,8 % formilglicerolio priedui iki 7,3 val. esant 11,4 % priedui. Formilglicerolis maţina degalų klampą: esant 3,8 % formilglicerolio priedui biodyzelino klampa siekia 4,9 mm2/s, o esant 11,4 % priedui – sumaţėja iki 3,8 mm2/s. 5. Formilglicerolio priedas pagerina biodyzelino ţematemperatūrines savybes. Esant 3,8-11,4 % priedui, degalai atitinka ribinės filtruojamumo temperatūros reikalavimus, keliamus degalams, naudojamiems vasaros ir pereinamuoju laikotarpiu. Mišinių drumstimosi temperatūra yra minus 14-16 °C, o RFT – minus 18-21 °C.

94

6. Biodyzelino su formilglicerolio priedu aplinkosauginis efektas nenusileidţia RME. Varikliui dirbant RME-formilglicerolio mišiniu, palyginus su mineraliniu dyzelinu, CO koncentracijos variklio deginiuose sumaţėja 19-47 %, CH – ~15 %, dūmingumas – 32-65 %. Tačiau pastebėtas NOx emisijos padidėjimas 13 % lyginant su mineraliniu dyzelinu. 7. Formilglicerolio savikaina jį gaminant iš biodyzelino gamybos šalutinio produkto – techninio glicerolio biocheminiais metodais yra 1901 Lt/t. 8. Biotechnologiniu būdu iš rapsų aliejaus tiesiogiai gaminant RME ir formilglicerolio mišinį, kuriame yra 88 % formilglicerolio, jo savikaina (3860 Lt/t) yra didesnė nei atskirai peresterinant glicerolį metilformiatu ir gautą formilglicerolį maišant su įprastiniu būdu gautu RME (savikaina 2149 Lt/t). Tokiu būdu gauto produkto savikaina yra šiek tiek maţesnė nei gryno RME. 9. Siekiant išspręsti glicerolio panaudojimo problemą ir padidinti biodegalų gamybos apimtis, tikslinga instaliuoti formilglicerolio gamybos įmonę, joje panaudojant iš visų biodyzelino gamintojų surinktą atliekinį techninį glicerolį.

MELIORACIJA

HIDRAULINIO SKAIČIAVIMO NOMOGRAMOS PLASTMASINIAMS DRENAŢO RINKTUVAMS PARENGIMAS.


Vadovas – Vidmantas Gurklys, tel (8~37) 752350, el.p. :[email protected]

Tyrimo tikslas Nustatyti įvairių diametrų ir konstrukcijų plastmasinių drenaţo vamzdţių hidraulines

charakteristikas, sukurti plastmasinių vamzdţių diametro skaičiavimo formulę bei kompiuterinę skaičiavimo programą, sudaryti plastmasinių vamzdţių diametrų parinkimo nomogramas.

Gauti rezultatai

1. Numatyta tyrimų sudėtis, apimtis ir metodika. 2. Sumontuotas laboratorinis įrenginys plastmasinių drenaţo vamzdţių hidraulinėms

charakteristikoms tirti. 3. Nustatyti drenaţo statyboje ar rekonstrukcijoje naudojamų plastmasinių drenaţo rinktuvų tipai,

rūšys, diametrai ir jų techninės – konstrukcinės savybės. 4. Atlikta Lietuvoje taikomų plastmasinių drenaţo rinktuvų įrengimo technologijų ir naudojamų

mechanizmų analizė. 5. Atlikta faktorių, įtakojančių plastmasinių drenaţo vamzdţių hidraulinėms charakteristikoms,

analizė. 6. Atlikta drenaţo vamzdţių hidraulinio skaičiavimo formulių analizė. 7. Atlikti laboratoriniai plastmasinių drenaţo rinktuvų vamzdţių hidrauliniai tyrimai. 8. Sudarytos įvairių konstrukcijų ir diametrų plastmasinių drenaţo rinktuvų vamzdţių vandens

pralaidumo ( vandens debito nuo vamzdţių linijos nuolydţio) priklausomybės. 9. Sudarytos įvairių konstrukcijų ir diametrų plastmasinių drenaţo vamzdţių diametro skaičiavimo

formulės. Lygių (tame tarpe ir gofruotų su įmova) plastmasinių vamzdţių hidraulinio skaičiavimo

formulė: Q = 6,19 i 0,602 D 2,85 Gofruotų plastmasinių vamzdţių hidraulinio skaičiavimo formulė, įgalinanti apskaičiuoti įvairių

diametrų gofruotų plastmasinių vamzdţių vandens pralaidumą: Q = 3,87 i 0,588 D 2,99

kur: Q – vandens debitas (l /sek.) i - vamzdţių nuolydis (%) D vid. – vamzdţių vidaus diametras (dm.)

10. Sukurta kompiuterinė programa „Vamzdţiai“, kurios pagalba nustatomas lygių ar gofruotų plastmasinių drenaţo rinktuvų vamzdţių diametras pagal nurodytas vandens debito Q (l/s) ir nuolydţio i (%) reikšmes;

95

11. Sudarytos plastmasinių drenaţo vamzdţių hidraulinio skaičiavimo nomogramos. 12. Parengta plastmasinių drenaţo rinktuvų hidraulinio skaičiavimo metodika.

Išvados

1. Įrengiant plastmasinių vamzdţių drenaţo rinktuvus naudojami 65 – 180 mm vidaus skersmens gofruoti perforuoti ir 234,8 – 375,6 mm vidaus skersmens lygiasieniai neperforuoti vamzdţiai, pagaminti iš polietileno, polivinilchlorido. 2. Dabartiniu metu egzistuojančių drenaţo rinktuvų hidraulinio skaičiavimo metodikos nėra tikslios, kadangi neįvertina pakitusių plastmasinių vamzdţių konstrukcijų, diametrų ir drenaţo rinktuvų įrengimo technologijų. 3. Atlikti laboratoriniai įvairių diametrų plastmasinių drenaţo vamzdţių hidrauliniai tyrimai, įvertinant vamzdţių konstrukcines savybes 4. Sudarytos įvairių diametrų plastmasinių vamzdţių debito priklausomybės yra pagrindas hidraulinio skaičiavimo nomogramų sudarymui.

NATŪRINIŲ IR ANKETINIŲ DUOMENŲ APIE LIETUVOS HIDROMAZGŲ TECHNINĘ BŪKLĘ ANALIZĖ IR REKOMENDACIJŲ PARENGIMAS


Vadovas – doc. dr. Algimantas Patašius, tel. 868601465, el. p.: [email protected] Tyrimo tikslas Ištirti Lietuvoje esančių uţtvankų, dambų, polderių sistemų ir kitokių hidrotechninių statinių

būklę. Uţdaviniai

1. Atlikti hidromazgų būklės įvertinimą pagal STR.1.12.03:2006. 2. Reikalinga susisteminti hidrotechnikos statinių pagrindines laikančiąsias konstrukcijas –gelţbetonines atramines sienas ir pralaidas pagal jų būklę ir naudojimo sąlygas. 3. Nustatyti STR.1.12.03:2006 nepaminėtus gelţbetoninių atraminių sienų ir pralaidų būklės vertinimo rodiklius. 4. Parengti algoritmus, įvertinančius susiformavusias paţaidas, ir jų įtaką pagrindinių laikančių konstrukcijų techninei būklei bei saugai.

Tyrimo objektas ir metodai 1998–2009 metais tyrinėtos 155 naudojamų hidrotechnikos statinių pagrindinės

konstrukcijos. Tyrinėti objektai, atsiţvelgiant į jų statybos produktus, aukštį ir pagrindo gruntą priklauso CC1 ir CC2 pasekmių klasei. Hidrotechnikos statinių tyrimai vykdyti pagal programą, kuri sudaryta atsiţvelgiant į rekomendacijas ir tyrinėjimų patirtį, nurodomą literatūroje (STR.1.12.03:2006, Gelţbetoninių hidrotechninių statinių …, 1997; Kamaitis, 2000; Kamaitis, 1995, Jokubaitis, 2007). Tyrimų etapai pavaizduoti 1 pav.


96

1 pav. HTS būklės tyrimų ir vertinimo schema Tyrimų rezultatai I tyrimų etape 155 HTS būklė įvertinta dešimties balų sistema pagal literatūroje

(Gelţbetoninių hidrotechninių…, 1997; STR.1.12.03:2006) nurodytus kriterijus. 1998–2009 metais mokslinių ekspedicijų metu tyrinėjant tvenkinių slenkstinių ir PVP tipo pralaidų gelţbetonines konstrukcijas, atkreiptas dėmesys ir į ramtams įrengti naudojamas gelţbetonines konstrukcijas. Pastebėta, kad daţniausiai Lietuvoje HTS naudojamos gravitacinės atraminės sienos. Šių konstrukcijų būklės tyrimų nepakanka, todėl tolesniuose tyrimuose pagrindinis dėmesys kreipiamas į šio tipo konstrukcijų paţaidų bei būklės įvertinimą ir tinkamo sienų stiprinimo būdo parinkimą. 1998–2009 metais mokslinių ekspedicijų metu tyrinėjant Lietuvos tvenkinių slenkstinių ir PVP tipo pralaidų gelţbetonines konstrukcijas apie 90% tvenkinių įrengtos šachtinės PVP. Todėl tyrimuose detaliau tirtos šio tipo pralaidų gelţbetoninės konstrukcijos.

II tyrimų etape. Pateikiami detalus tyrimų rezultatai su HTS pagrindinių laikančiųjų konstrukcijų defektų ir paţaidų iliustracijomis, analizuotos paţaidų susiformavimo prieţastis. Ištyrus 155 hidromazgų vandens raminimo baseinų gelţbetoninių ramtų konstrukcijas, nustatyta, kad su pleišėję 140 hidromazgų (t.y. 90% tirtų hidromazgų) ramtai. Kai kuriuose hidromazguose atraminėse sienose pastebėti tik vieno tipo plyšiai, bet daugumoje AS fiksuoti kelių tipų plyšiai, viso paţymėta 290 plyšių Pagal plyšių padėtį AS konstrukcijose daugiausiai nustatyta normalinių plyšių. Tokia plyšių orientacija buvo nustatyta 113 iš 290 visų plyšių, t.y. 39 % ). AS konstrukcijose nustatyti 87 horizontalūs ir 90 įstriţųjų plyšių, t.y. atitinkamai 30% ir 31% iš 290 visų plyšių.

III tyrimų etape atrankiniu būdu pasirinktiems hidromazgams (Plikių (Raseinių raj.), Gailiušių (Kauno raj.), Panevėţiuko (Kauno raj.)) pateikiami atraminių sienų ir perteklinio vandens pralaidų laikomosios galios perskaičiavimo rezultatai. Pagal atraminių sienų betoninio apsauginio sluoksnio ilgaamţiškumo rodiklių skaičiavimų rezultatus nustatyta, kad maţėjant gniuţdomojo betono stipriui maţiausiai kinta ilgaamţiškumo rodikliai apskaičiuoti pagal 2.14 formulę, todėl vertinant AS apsauginio betoninio sluoksnio ilgaamţiškumą rekomenduojama naudoti šią formulę.

Remiantis 155 HTS natūrinių tyrimų defektų ir paţaidų tyrimų rezultatais ir norminiais dokumentais (STR 1.12.01:2004, Gelţbetoninių..., 1997) siūloma papildyti dabar galiojančiame reglamente STR 1.12.03:2006 uţslenksčio būklės vertinimo kriterijus: tempiamos zonos plyšių ir deformacijų ribinius dydţius, armatūros stiprio sumaţėjimą vieneto dalimis, nudėvėjimą (stiprio sumaţėjimą), plyšius ir laikomosios galios sumaţėjimą. Taip pat nurodomos svarbiausios betoninio

97

apsauginio sluoksnio fizikinės ir mechaninės savybės: stiprio, įgėrio ir atsparumo šalčiui ribiniai dydţiai.

Pagal galiojantį reglamentą STR1.12.03:2006 ir pagal literatūrą (Gelţbetoninių hidrotechninių…, 1997) yra sudėtinga įvertinti gelţbetoninių atraminių sienų būklę. Apibendrinus tyrimų rezultatus siūloma dabar naudojamas atraminių sienų būklės vertinimo metodikas papildyti mūsų nustatytais plyšių ir neleistinų deformacijų ribiniais dydţiais – tam sudaryta gelţbetoninių ramtų plyšių klasifikacija pagal plyšių pavojingumą konstrukcijai (1 lentelė).

1 lentelė. Hidromazgų vandens raminimo baseino gelţbetoninių ramtų pleišėjimas

Eil Nr.

Prieţastys Poţymiai Pavojingumas konstrukcijai

1 2 3 4

1 Švieţio betono slūgimas jam kietėjant (netinkama betono sudėtis– V/C, cemento kiekis, netinkamas mišinio tankinimas).

Negilūs išilginiai plyšiai virš armatūros. 1+

2 Ankstyvasis betono traukumas (netinkama betono sudėtis– V/C, cemento kiekis, netinkamas mišinio tankinimas).

Gilūs plyšiai virš viršutinės armatūros. 2+

3 Šilumos išsiskyrimas vykstant betono hidratacijai (cemento egzoterminė reakcija, gaminių ir formų temperatūros deformacijos).

Riboto gylio plyšiai statmeni skerspjūvio viršaus plokštumai.

3+

4 Betono traukumas (netinkama prieţiūra ir kietėjimo sąlygos konstrukcijų išformavimo klaidos).

Riboto gylio plyšiai statmeni skerspjūvio viršaus plokštumai.

4+

5 Technologinių betono siūlių defektai (tarpai, plyšiai). Blogai paruoštas seno betono paviršius, blogai priţiūrimas švieţias betonas, bloga darbų organizacija.

Įvairaus gylio plyšiai išilgai siūlių. 5+

6 Temperatūros poveikiai (aplinkos temperatūros ir drėgmės pokyčiai; Nėra ar neveikia deformacinės siūlės, staigūs temperatūros perkričiai elemento skerspjūvyje. Šaltis (periodinis uţšalimas –atšilimas), ledo linzės.

Dėl suvarţytų deformacijų normaliniai ir įstriţieji plyšiai. a)Plyšiai dėl netolygaus skerspjūvio įkaitimo. b)Plyšiai konstrukcijų vertikalioje sienoje, atsivėrę šąlant vandeniui porose.

6a ++ 6c ++ 6c +++ priklausomai nuo plyšio vietos konstrukcijoje ir plyšių atsivėrimo parametrų.

7 Atrėmimo sąlygų pokyčiai (atramų deformacijos) pagrindų nuosėdţiai.

Dėl suvarţytų deformacijų normaliniai ir įstriţieji plyšiai.

7++ 7+++ priklausomai nuo plyšio vietos konstrukcijoje ir plyšių atsivėrimo parametrų.

98

8 Išankstinis betono apspaudimas (betono susitraukimas ir valkšnumas, inkarų deformacijos, nesukibusi armatūra su betonu).

a) Normaliniai plyšiai ekscentriškai gniuţdant elemento skerspjūvį. b) Išilginiai plyšiai dėl betono skėlimo armatūros inkaravimo zonoje.

8b ++kai išilginio plyšio plotis įtemptosios armatūros inkaravimo zonoje yra ne maţesnis kaip 0,1 mm.

9 Apkrovų sukeltos įrąţos (padidėjo ar atsirado naujos apkrovos: dėl netolygaus pagrindų sėdimo, dėl perkrovos, veikiant statinėms ir dinaminėms apkrovoms, kuomet padidėjo grunto slėgis, vandens ar ledo papildomas slėgis ir pan.). Smūginė apkrova (dėl plaukiojančių kūnų, ledų ir pan. smūgių).

a) Normaliniai plyšiai, veikiant M ir išilginėms jėgoms. b) Įstriţieji plyšiai, veikiant Q ir M. c) Srieginiai plyšiai, veikiant T ir M momentams bei Q. d) Išilginiai plyšiai, esant šlyčiai, lenkimui plokščių ir briaunų jungčių kampuose. e) Plyšių voratinklis, tankėjantis prie apkrovos veikimo vietos.

9a ir b + kai plotis iki 0,4 mm. 9a ir b ++ kai plotis iki 0,5 mm. 9a ir b +++ kai normalinių ir įstriţųjų plyšių pločiai viršija 0,5 mm ribą. 9c +++ „srieginiai“ plyšiai. 9 d +++dėl betono skėlimo susidarę išilginiai plyšiai.

10 Armatūros ir betono korozija dėl pakitusių aplinkos sąlygų.

Išilgai armatūros atsivėrę plyšiai. 10++ kol plyšių plotis iki 1mm. 10+++ plyšių atsivėrimas armatūros inkaravimo zonoje. 10+++ kai tokiais plyšiais yra atskeliamas armatūros apsauginis sluoksnis. 10+++ plyšių atsivėrimas išilgai iš anksto įtemptosios armatūros. 10+++ kai išilginių plyšių plotis yra daugiau nei 1 mm.

11 a) Vietinis betono gniuţdymas.

b) Ribiniai gniuţdomojo betono įtempiai.

c) Įtempių koncentracijos vietos (kiaurymės, skerspjūvio kitimo vietos). Gali atsiverti jau statybos metu.

a) Tankūs vietiniai betono plyšiai po sutelktosiomis apkrovomis. b)Smulkūs išilginiai plyšiai gniuţdomojoje zonoje. c) Plyšiai prie kiaurymių kampų plokščiosiose konstrukcijose ir pan.

11a+++ lygiagrečiai su sutelktosios apkrovos veikimo kryptimi. 11a+++ kai konstrukcijos nepakankamas atrėmimo plotas, arba nuskelta atraminė zona. 11c+++ kai plyšiai ties kiaurymėm ar skerspjūvio sumaţėjimu

99

Pastaba: Plyšių pavojingumas konstrukcijai ţymimas tokia tvarka: + plyšys nepavojingas konstrukcijai; ++plyšiai tarpinio pavojingumo; +++plyšiai pavojingi konstrukcijai Kiti ţymėjimai: M– lenkimo momentas, Q – skersinė jėga, T – sukimo momentas. Konstrukcijos, kuriose pastebėti ++ ar +++ grupės plyšiai, turi būti remontuojamos.

Sudaryta plyšių klasifikacija jau vizualinės apţiūros metu suteikia detalios informacijos

vertinant tvenkinių hidromazgų ramtų būklę. Surinkus duomenis apie plyšių susiformavimo ir vystymosi prieţastis tvenkinių prieţiūrą vykdantys asmenys gali tiksliau planuoti vandens raminimo baseino ramtų remonto ir rekonstrukcijos darbus. Taip pat parengti algoritmai, įvertinantys susiformavusias paţaidas, ir jų įtaką atraminių sienų techninei būklei bei saugai.

Išvados 1. Apibendrinus 155 tvenkinių HTS tyrimo duomenis (3.1 lentelė) nustatyta, kad labai blogos bei avarinės būklės yra Krokialaukio (Alytaus r.), Gulbinų (Birţų r.), Kiaunupio, Panevėţiuko, Janušonių, Pajiesio (Kauno r.), Pastrėvio (Kaišiadorių r.), Kruosto HE (Kėdainių r.), Laukţemių (Klaipėdos r.), Jūrės (Marijampolės r.), Berteškių (Raseinių r.), Šalčininkų II (Šalčininkų r.), Klovinių (Utenos r.) hidromazgų konstrukcijos. Šiuose hidromazguose skubiai būtina atlikti rekonstrukciją. 2. Susisteminus hidrotechnikos statinių pagrindines laikančiąsias konstrukcijas –gelţbetonines atramines sienas ir pralaidas pagal jų būklę ir naudojimo sąlygas, nustatyta, kad Lietuvoje tvenkiniuose daţniausiai naudojamos šachtinės perteklinio vandens pralaidos ir įgilintos kampuotinės atraminės sienos. 3. Pagal 155 tvenkinių tyrimų rezultatus, nustatyta, kad 140 hidromazgų vandens raminimo baseino gelţbetoninių ramtai supleišėję, pagal plyšių tyrimo rezultatus, daugiausia atraminėse sienose nustatyta normalinių plyšių (39 % nuo viso tirtų plyšių kiekio). Naudojant sudarytą plyšių klasifikaciją (pagal plyšio pavojingumą gelţbetoninio ramto konstrukcijai) galima tiksliai planuoti, kurie plyšiai turi būti neatidėliotinai šalinami (4.1 lentelėje 6-11 eilutėse nurodyti +++ grupės plyšiai), 4.1 lentelėje 1-5 eilutėse nurodyti plyšiai nepavojingi saugiam konstrukcijų naudojimui. 4. Nustatyti STR.1.12.03:2006 nepaminėti gelţbetoninių atraminių sienų ir pralaidų būklės vertinimo rodikliai, kurie pateikti 4.1− 4.3 lentelėse, t.y. ribiniai plyšių, deformacijų ir laikomosios galios dydţiai. 4.1. Remiantis atraminių sienų konstrukcinės analizės kompiuterinėmis programomis rezultatais iliustruota, kaip esant nepakankamai laikančiąjai galiai, (dėl pagrindo sėdimo pasvirusios Plikių hidromazgo atraminės sienos tvirtinimas dvitėjine sija nepatikimas – 3.9 paveiksle matyti išlinkusi ir netekusi pastovumo tvirtinančioji dvitėjinė sija) parenkamas tinkamiausias stiprinimo būdas (Plikių ir Gailiušių hidromazguose), siūloma naudoti stiprinimą gelţbetoninėmis sijomis. 4.2.Remiantis atliktais Panevėţiuko šachtinės perteklinio vandens pralaidos sienos laikomosios galios skaičiavimais, nustatyta, kad susiformavus plyšiui, (dėl netinkamos betono sudėties – vizualinės apţiūros metu matyti sluoksniuotas betonas, kuris veikiamas nepalankių aplinkos veiksnių – šalčio ciklų, sutrupėjo, susidarė plyšys, kuris didėjo dėl tekančio vandens poveikio išplaunant betono irimo produktus) sienos laikomoji galia sumaţėjo: 1–1 pjūvyje (0,75m virš plyšio) 17,46% procentų, 2–2 pjūvyje (1,5m ţemiau plyšio) 8,7% procentų. Atlikus šachtinės perteklinio vandens pralaidos sienos plokštės maksimalių lenkimo momentų analizę kompiuterinėmis programomis bei statistiškai įvertinus sudarytą laikomosios galios − sienelės storio priklausomybę, nustatyta, kad: didėjant PVP plokštės storiui laikomoji galia didėja, esant 30 cm plokštės storiui laikančioji galia prilyginta veikiančiosioms įraţoms. maţėjant plokštės storiui laikomoji galia maţėja, kai plyšys suardys plokštę iki 4cm reikšmės (laikomoji galia sumaţėja iki 0), t.y. šis dydis laikytinas kritiniu. 5. Pagal HTS pagrindinių konstrukcijų natūrinių tyrimų ir būklės vertinimo rezultatus pateiktus pateiktus 3.2–3.4 skyriuose, parenkti algoritmai, įvertinantys susiformavusias paţaidas, nustatyta, kad ilgaamţiškumo modelių yra daug, bet jie yra sudėtingi ir sunkiai įgyvendinami, todėl sudarytas paprastesnis hidromazgų atraminių sienų apsauginio betoninio sluoksnio ilgaamţiškumo įvertinimo modelis (2.14 formulė), kuris tiksliausiai įvertina gniuţdomojo betono stiprio kitimą. Naudojant atraminių sienų apsauginio betoninio sluoksnio ilgaamţiškumo įvertinimo modelį (2.14 formulė) naujai projektuojamoms gelţbetoninėms atraminėms sienoms, galima parinkti tokio stiprio betoną, kad per numatytą laiką šių konstrukcijų armatūra neapsinuogintų. Pvz. palyginamaisiais skaičiavimais nustatėme, kad jei atraminių sienų apsauginis sluoksnis bus įrengtas pagal dabar

100

galiojančių statybos normų reikalavimus, t.y. jo stipris 37,5 MPa, tai tokio sluoksnio stipris 50% sumaţės po 114 metų, ţinant, kad atraminės sienos projektuojamos gyvavimo ciklui kuris yra 100 metų, tai 37,5 MPa stipris yra pakankamas. Taip pat 2.14 formulė tinkama naudojamų atraminių sienų apsauginio betono sluoksnio suardymo laikui prognozuoti pagal tyrimais nustatytas gniuţdomojo betono stiprio reikšmes. 6. Palyginus 2002–2009 metų GMU būklės vertinimo rezultatus su ankstesniais (1997 metais) nustatyta, kad GMU būklė pablogėjo – 1997 metų tyrimų duomenimis bloga būklė nustatyta 58 tvenkiniuose (t.y.16% nuo viso tirtų objektų kiekio), o 2002–2009 metų tyrimų duomenimis bloga ir avarinė būklė nustatyta 47 tvenkiniuose (t.y.19% nuo viso tirtų objektų kiekio). Ţinant, kad konstrukcijų normalaus naudojimo, lėto nudėvėjimo periodas gana ilgas, jo metu metu paţaidos kaupiasi iš lėto, todėl patenkinamos būklės GMU skaičius praktiškai nepakito (t.y. 33% nuo viso tirtų objektų kiekio). Tose GMU, kurių nudėvėjimą labai pagreitino agresyvi aplinka (pvz. rūgštus durpyno vanduo Dubulių hidromazge), bloga konstrukcijų prieţiūra (pvz. Butrimonių, Gilių hidromazgai), netinkamas remontas (pvz. Pajiesio, Janušonių hidromazgai, kuomet tik įrengiamos naujos HE, bet įrengimo metu išleidus vandenį iš tvenkinio nesuremontuojama paţeista šachtinė pralaida ar atraminės sienos), netinkami techniniai sprendimai kuomet civilinėje statyboje naudojamos konstrukcijos „pritaikomos“ hidrotechnikoje jau savaime iššaukia papildomus defektų ir paţaidų susidarymo ţidinius (pvz. Pabaudos, Šarkiškių hidromazgai), šio pagreitinto nudėvėjimo metu paţaidos kaupiasi labai intensyviai, hidromazgų būklė staigiai pereina iš patenkinamos į blogą ar net avarinę. 7. Nustatyti būdingiausi uţtvankų gedimai pagal jų pavojingumą viso hidromazgo pastovumui yra: įvairaus intensyvumo filtracijos vandens prasisunkimai ŢB šlaite ir papėdėje 17 tirtų GMU (6,5%); uţtvankų šlaitų nuošliauţos ir deformacijos 29 GMU (11%); PVP šachtos ţymesni įtrūkimai, deformacijos, pakrypimai 33 GMU (12,7%); šlaito tvirtinimo plokščių paplovimai, deformacijos, jungimo siūlių elementų išjudinimas 108 GMU (41,5%). Pagrindinės HTS elementų deformacijų prieţastys yra: prieţiūros stoka (pvz. Antanavo HE, Kudirkos Naumiesčio HE, Varėnos HE), prasta medţiagų (pvz. Molainių, Panevėţiuko, Kruosto HE hidromazgai) ir darbo kokybė ir kai kada neteisingai priimti projektiniai sprendimai (pvz. kadangi neįrengtas molio branduolys Savičiūnų ţemių uţtvankoje, tai dėl didelės filtracijos per uţtvankos kūną nesudaroma patvanka tvenkinyje), įskaitant prastą vietovės geologinį ištirtumą.

Rekomenduojame Ţemės ūkio ministerijai: 1) inicijuoti teisinių aktų priėmimą, įpareigojančius privačius asmenis ar firmas, turinčius savo

balanse hidrotechnikos statinius, atlikti prieţiūros ir remonto darbus, pagal galiojančius normatyvinius dokumentus.

2) inicijuoti teisinių aktų priėmimą dėl be šeimininkių hidromazgų įteisinimo ir jų privatizavimo arba esamų plotų po jais renatūralizacijos (tai uţimtų plotų po statiniais ir tvenkiniu grąţinimas į priešstatybinę stadiją).

Straipsniai tyrimų tema recenzuojamuose leidiniuose

Damulevičius V., Vyčius J. Šiaulių apskrities ţemių uţtvankų techninės būklės tyrimai. Vandens ūkio inţinerija. ISSN 1392–2335. Kaunas–Akademija, Vilainiai. 2008. T. 33(53) P. 20 – 29. Šadzevičius R., Sankauskienė T. The defects and deteriorations of the service bridges of the hydraulic structures in Lithuania. Proceedings of the 16th Baltic Building Symposium. Department of Rural Building, TARTU, 28–29, May 2009. Damulevičius V., Patašius A., Šadzevičius R., Vyčius J. Lietuvos gruntinių medţiagų uţtvankų būklės tyrimai. Vandens ūkio inţinerija. Kaunas–Akademija, Vilainiai. 2009. (spaudoje). Šadzevičius R., Patašius A., Mikuckis F. Tvenkinių hidromazgų vandens raminimo baseino gelţbetoninių ramtų plyšių klasifikacija pagal pavojingumą konstrukcijai. Vandens ūkio inţinerija. Kaunas–Akademija, Vilainiai. 2009. (spaudoje).

101

ŢUVININKYSTĖ

ĮŢUVINIMO EFEKTYVUMO VALSTYBINĖS REIKŠMĖS NENUOMOTINUOSE

EŢERUOSE ĮVERTINIMAS

Lietuvos hidrobiologų draugija Vadovas – dr. Tomas Virbickas, tel. (8~5) 2711889, el. p.: [email protected]

Tyrimo tikslas Kiekybiškai įvertinti dirbtiniu būdu įveistų ţuvų leidimo į valstybinės reikšmės eţerus

efektyvumą, kartu įvertinant ţuvų išleidimo strategijos bei ţūklės poveikį šios veiklos rezultatams. Tyrimams pasirinktos 3 vietinių ţuvų rūšys, kurios daţniausiai buvo leidţiamos į Lietuvos eţerus ir yra potencialūs mėgėjiškos ţūklės objektai: lydeka, sterkas ir lynas.

Rezultatai Eţerai įţuvinimo efektyvumo tyrimams buvo atrinkti išanalizavus LVŢŢTC pateiktą

informaciją apie 2002–2007 metais atliktus įţuvinimo darbus bei jų apimtis. Kadangi į daugelį eţerų tais pačiais metais ar į tą patį eţerą skirtingais metais buvo leidţiamos įvairaus amţiaus ţuvys (lervutės, paaugintos, šiųmetukai), įţuvinimo pastangoms bei rezultatams tarp eţerų palyginti,, pritaikius tam tikrus išgyvenamumo koeficientus, suleistų įvairaus amţiaus ţuvų kiekiai buvo perskaičiuoti į teoriškai turėjusių išgyventi ţuvų kiekius. Vertinant įţuvinimo efektyvumą buvo atsiţvelgta tik į tas įţuvinimo generacijas, kurios tyrimų metu jau turėjo būti paaugusios iki dydţio, kai yra lengvai sugaunamos tinklinėmis priemonėmis.

Įţuvinimo efektyvumo priklausomybė nuo suleistų individų tankio ir amţiaus Nustatyta, kad įţuvinimo lydekomis efektyvumas tiesiogiai nepriklauso nuo į eţero ploto

vienetą suleistų ţuvų kiekio. Pastebima atvirkštinė tendencija: kuo daugiau ţuvų įleidţiama, tuo palyginti maţiau jų išgyvena. Nėra priklausomybės ir tarp absoliučių rodiklių, t.y. suleidus daugiau lydekaičių, realus jų kiekis eţere proporcingai nedidėja (1 pav.). Nėra aiškios priklausomybės ir nuo suleidţiamų lydekaičių amţiaus. Disproporcija tarp į eţerus suleistų lydekaičių kiekių bei realių išteklių iš dalies gali būti paaiškinta uţsienio publikacijose pateiktais faktais apie didelį lydekaičių mirtingumą dėl kanibalizmo per pirmuosius 2–3 mėnesius po suleidimo. Kanibalizmo sukeltas mirtingumas priklauso nuo į ploto vienetą suleistų lydekaičių kiekio (tankio) ir joms tinkamų slėptuvių ploto.

Lynų įţuvinimo efektyvumas tiesiogiai priklauso nuo suleidţiamų ţuvų kiekio: juo daugiau suleidţiama, juo daugiau išgyvena. Šie rodikliai tarpusavyje statistiškai reikšmingai koreliuoja (R – 0,826, P<0,01).

Priklausomybės tarp įţuvinimo sterkais efektyvumo ir suleistų individų tankio bei amţiaus nėra. Pagrindinis veiksnys, išties lėmęs įţuvinimo sterkais sėkmę, buvo tinkamų eţerų parinkimas.

Ţūklės įtaka įţuvinimo efektyvumui Ţūklės poveikis buvo vertinamas pagal tam tikrų ţuvų populiacijas ir bendrijas apibūdinančių

rodiklių verčių nukrypimą nuo bazinių verčių, kokios jos turėtų būti, jeigu eţeruose jokia ţūklė nebūtų vykdoma. Nustatyta, kad tik lydekų įţuvinimo efektyvumas yra išties priklausomas nuo ţūklės intensyvumo. Eţeruose, kuriuose ţvejojama intensyviau, išgyvenusių/suleistų lydekų skaičiaus santykis yra maţesnis (2 pav.), o didţiausias mirtingumas dėl ţūklės poveikio pasireiškia vyresnio kaip 3 metų amţiaus grupėse. Ţūklės intensyvumas neturi jokios įtakos įţuvinimo lynais efektyvumui, o poveikis įţuvinimo sterkais efektyvumui yra menkai išreikštas.

mailto:tvirbickas@takas.

102

0

10

20

30

40

50

60

70

80

Musia

Am

alv

as

Sirvys

Isnara

i

Erzvėtas

Aln

is

Kert

uoja

i

Pakasas

Asekas

Taura

gnas

Ţaltytis

Kre

tuonas

vn

t/h

a

Vidutinis teorinis

Vidutinis esamas

1 pav. Vidutinis teorinis ir registruotas įţuvintų lydekos individų skaičius tirtuose eţeruose

Ţūkles poveikis = .43157 + .25154 * įţuv. efektyvumas

Correlat ion: r = .57879

Alnis

Amalvas

Asekas

Erzvetas

Isnarai 2008

Isnarai 2009Kertuojai 2008

Kertuojai 2009Kretuonas

Musia 2008

Musia 2009

Pakasas

Sirvys 2008

Sirvys 2009

Tauragnas

Ţaltytis

-0.2 0.0 0.2 0.4 0.6 0.8 1.0 1.2 1.4 1.6 1.8

Lydekų įţuvinimo efektyvumas

0.1

0.2

0.3

0.4

0.5

0.6

0.7

0.8

0.9

1.0

1.1

Ţūklė

s p

ove

ikis

2 pav. Ţūklės poveikio (0 – poveikis didelis, 1 – maţas) ir įţuvinimo lydekomis efektyvumo tarpusavio ryšys

Dirbtinai veistų ţuvų suleidimo į Lietuvos eţerus efektas Jis įvertintas palyginus lydekų gausą apibūdinančius rodiklius eţeruose, į kuriuos jos buvo

leistos, su eţerais, kuriuose yra tik natūrali reprodukcija. Toks palyginimas atliktas tik su lydekomis, kadangi lynų įţuvinimo apimtys yra labai nedidelės (maţai yra eţerų, į kuriuos lynai buvo leisti), o visi Lietuvos eţerai, kuriuose gyvena sterkai, yra įţuvinti (nėra natūralaus atskaitos taško).

Nustatyta, kad apskritai įţuvinimas lydekomis turėjo teigiamą poveikį. Tai ypač akivaizdu eţeruose draustiniuose, kuriuose įţuvinimo poveikio vyresnio amţiaus lydekų gausai nenustelbia ţūklės poveikis, t.y. matomi realūs įţuvinimo rezultatai: lydekų gausumas sustiprintos apsaugos įţuvintuose ir neţuvintuose eţeruose skiriasi apie 3, biomasė – apie 2 kartus (1 lentelė). Tačiau

103

įprasto apsaugos reţimo eţeruose efektas ne toks pastebimas, gausumo ir biomasės skirtumai yra tik apie 1,2–1,3 karto, o ir pastarieji nėra statistiškai reikšmingi. Šie faktai visiškai atitinka įţuvinimo efektyvumo priklausomybės nuo netiesioginių, ţūklės poveikio stiprumą tyrinėtuose eţeruose apibūdinančių rodiklių analizės rezultatus. Tai – akivaizdus įrodymas, kad į eţerus suleistų ir kritinį amţių pasiekusių lydekų išteklių gausai toliau lemiamos įtakos turi ţūklės poveikis. 1 lentelė. Lydekų gausumas (N) ir biomasė (Q) laimikiuose per standartizuotą ţūklės pastangą įţuvintuose eţeruose bei eţeruose, kuriuose yra tik natūrali reprodukcija

ĮPRASTO APSAUGOS REŢIMO EŢERAI

Eţerai Įţuvinimas (eţerų skaičius) N (vnt.) Q (kg)

Visi Ne (16) 2.6 1.73 Taip (25) 3.4 2.15

Seklūs (<3 m vid. gylio) Ne (5) 2.2 1.20 Taip (5) 2.8 2.28

Vidutiniškai gilūs (3-9 m vid. gylio) Ne (7) 2.7 1.19 Taip (6) 3.9 2.11

Gilūs (>9 m vid. gylio) Ne (4) 2.7 2.20 Taip (14) 3.3 2.07

EŢERAI DRAUSTINIAI

Eţerai Įţuvinimas (eţerų skaičius) N (vnt.) Q (kg)

Seklūs (<3 m vid. gylio) Ne (2) 3.7(1) 4.91(2)

Taip (3) 11(3) 10.74(3) (1) - statistiškai reikšmingai skiriasi nuo įprasto apsaugos reţimo neţuvintų eţerų (2) - statistiškai reikšmingai skiriasi nuo įprasto apsaugos reţimo neţuvintų ir ţuvintų eţerų (3) - statistiškai reikšmingai skiriasi nuo įprasto apsaugos reţimo neţuvintų ir ţuvintų eţerų bei nuo neţuvintų eţerų-draustinių

Išvados

1. Įţuvinimo lydekomis efektyvumas tiesiogiai nepriklauso nuo į ploto vienetą suleidţiamų ţuvų skaičiaus, t.y. suleidţiant daugiau lydekaičių, realus jų kiekis eţere proporcingai nedidėja. Tai aiškintina vidurūšinio kanibalizmo sukeltu mirtingumu per pirmuosius 2–3 mėnesius po suleidimo. 2. Patikimo tarpusavio ryšio tarp įţuvinimo efektyvumo ir suleidţiamų lydekaičių amţiaus nenustatyta, tačiau prasčiausi rezultatai gauti eţeruose, kuriuose itin didelis karpinių ţuvų skaičius, o į eţerus daugiausiai buvo leidţiamos lydekų lervutės. 3. Įţuvinimo lydekomis efektyvumas kinta atvirkščiai proporcingai ţūklės poveikio stiprumui. Tos pačios įţuvinimo generacijos individų gausumas per vienerius metus sumaţėja du ir daugiau kartų. Didelis kritinį ilgį pasiekusių lydekų mirtingumas dėl ţūklės labai sumenkina ar apskritai paslepia laikiną atitinkamų generacijų pagausėjimą. Tačiau apskritai lydekų leidimas į eţerus turi teigiamą poveikį platesniame kontekste: kai kuriuose jų uţregistruoti vien tik įţuvinimo generacijas savo amţiumi atitinkantys individai arba įţuvinimo generacijų amţių atitinkančių individų santykinis gausumas yra akivaizdţiai didesnis. Tai liudija, kad dirbtinio veisimo ţuvys išties esmingai papildo lydekų populiacijas. 4. Lynų leidimo į eţerus rezultatai yra tiesiogiai priklausomi nuo suleistų ţuvų kiekio: išgyvenusių individų skaičius ploto vienete kinta proporcingai suleistų individų kiekiui. Reikšmingo ţūklės poveikio įţuvinimo lynais rezultatams nenustatyta. 5. Pagrindinis veiksnys, išties lėmęs sterkų leidimo į eţerus sėkmę, yra tinkamas eţerų parinkimas. Jie registruoti tik tuose ţuvintuose eţeruose, kur sąlygos šių ţuvų gyvensenai yra išties palankios. Nors įţuvinimo generacijų amţių atitinkančių individų santykinis gausumas populiacijose yra didesnis, patikimos priklausomybės tarp suleistų ir išgyvenusių individų skaičiaus nėra.

Rekomendacijos 1. Eţerai sterkams suleisti turi būti parenkami pagal eţero morfologines ir fizikines bei chemines savybes. Leisti sterkus į eţerus, kuriuose jų natūrali reprodukcija yra apskritai negalima ar maţai tikėtina, yra neracionalu. 2. Tyrimų rezultatai rodo, kad lynų, kitaip nei plėšriųjų ţuvų rūšių, įţuvinimo efektyvumas yra nepriklausomas (ar maţai priklausomas) nuo ţūklės poveikio, nes mėgėjiškos ţūklės poveikis lynų

104

populiacijų gausai yra nereikšmingas. Todėl lynus išties reikėtų leisti tik į tuos eţerus, kuriuose vykdoma verslinė ţūklė, ir lynai yra vienas iš pagrindinių ţūklės šiuose eţeruose objektų. 3. Lydekų ištekliai Lietuvos eţeruose yra intensyviai eksploatuojami, todėl būtina jų išteklius gausinti. Tačiau optimalus lydekų jauniklių kiekis turi būti parenkamas atsiţvelgiant į individualaus eţero litoralinės dalies charakteristikas (tinkamų buveinių plotus) ir ţuvų bendrijos charakteristikas. Suleidţiamų lydekaičių kiekiai turi būti apskaičiuojami ne eţero plotui, o pakrantės ilgiui. Siauros litoralės eţeruose ar eţeruose, kurių priekrantėse povandeninė augalija yra menka, į pakrantės ilgio metrą suleidţiant 10–20 vnt. lervučių (nors lervutes leisti ir nelabai patartina) ar 1–5 vnt. paaugintų lydekaičių bus pasiektas toks pat efektas, kaip ir suleidus jų keliasdešimt kartų daugiau. Turint omenyje, kad didţiausią mirtingumą po suleidimo lemia būtent vidurūšinis kanibalizmas, lydekaitės turi būti tolygiai paskleidţiamos, o ne tiesiog išleidţiamos vienoje vietoje. Pagal galimybes lydekaitės turi būti suleidţiamos tik į tuos eţero litoralės plotus, kur gausu povandeninių augalų. Į probleminius eţerus, kuriuose dėl paţeisto plėšrūno/aukos balanso yra itin didelis karpinių ţuvų tankis, leisti galima tik šiųmetes, net pageidautina – dar vyresnes, >20 cm ilgio lydekas. Šiuo atveju bus išvengta ne tik vidurūšinio, bet ir tarprūšinio kanibalizmo.

KAUNO MARIŲ IR KAIŠIADORIŲ HAE AUKŠTUTINIO BASEINO ŢUVŲ IŠTEKLIŲ BŪKLĖS TYRIMAI REKOMENDACIJŲ ŢVEJYBAI 2009–2010 M. PARENGIMO

TIKSLAIS

Lietuvos Hidrobiologų draugija Vadovas – dr. Rimantas Repečka, tel. (8~52) 729284, el. p.: [email protected]

Tyrimo tikslas ir uţdaviniai Kauno marios yra didţiausias dirbtinis vandens telkinys šalyje. Čia dėl gerų mitybos sąlygų

susidarė vertingas ichtiofaunos kompleksas. Mariose intensyvi verslinė bei mėgėjiška ţvejyba, todėl norint išsaugoti vertingų ţuvų rūšių išteklius būtinas pastovus ţvejybos reguliavimas. Kaišiadorių HAE Aukštutinis baseinas ypač svarbus energetikai, tačiau jame taip pat laikosi daug vertingų ţuvų rūšių.

Darbo tikslas 2008-2009 m. - racionalaus Kauno marių ir Kaišiadorių HAE aukštutinio baseino verslinių ţuvų išteklių panaudojimo ištyrimas bei ţvejybos kvotų nustatymas. Uţdaviniai: įvertinti Kauno marių ir Kaišiadorių HAE aukštutinio baseino ţuvų išteklių būklę, sudaryti jų kaitos prognozę bei parengti moksliškai pagrįstas rekomendacijas dėl verslinės ţvejybos reguliavimo; parengti rekomendacijas dėl leistinų Kauno mariose ir Kaišiadorių HAE aukštutiniame baseine suţvejoti 2010-2011 metais ţuvų kiekių; įvertinti pagrindinių verslinių ţuvų rūšių matmeninę-amţinę struktūrą, šių rodiklių dinamiką skirtingais metais bei sezonais.

Gauti rezultatai Kauno mariose 2008 m. eksperimentiniuose laimikiuose statomaisiais tinklaičiais rastos 15,

Aukštutiniame baseine – 11, 2009 m. atitinkamai 14 ir 12 rūšių ţuvys. Eksperimentiniuose laimikiuose mariose pagal biomasę dominavo kuojos, karšiai, ešeriai, plakiai, sterkai ir lynai. Ţuvų biomasė Kauno mariose svyravo nuo 105 iki 192 kg/ha. Bendra apskaičiuota verslinių ţuvų biomasė visoje marių akvatorijoje 2008 m. siekė 1120, 2009 m. - 1080 tonų. Kadangi pastaraisiais metais pastoviai maţėjo karšių bei kuojų vidutinis ilgis ir masė, o taip pat šių ţuvų ţvejybos efektyvumas, todėl 2010-2011 m. numatoma maţinti verslinės ţvejybos limitus.

Rekomendacijos

1. Pagal 2009 m. ir ankstesnių metų tyrimų duomenis įvertinti ţuvų ištekliai leidţia 2010 m. Kauno mariose sugauti iš viso 155 t arba 24,4 kg/ha ţuvų (1 lent.). Siekiant išsaugoti karšių išteklius ir jų reproduktorius siūlome nustatyti metinį karšių sugavimo limitą – 14 t. Sterkų preliminariai rekomenduojame suţvejoti - 10, lydekų – 1, kuojų - 96, plakių - 25, ešerių - 10 tonų, tačiau šių ţuvų ţvejybai limitai nėra privalomi. Panašios verslinės ţvejybos apimtys preliminariai rekomenduojamos ir 2011 m. 2. Kauno mariose rekomenduojama leisti naudoti ne daugiau 120 vnt. (75 m ilgio) statomųjų tinklaičių, kurių akių dydis 43-46 cm - nuo birţelio 15 d. iki rugsėjo 1 d. Nuo rugsėjo 1 d. iki pavasarinio ţvejybos draudimo leisti vienu metu naudoti ne daugiau 100 vnt. statomųjų tinklaičių, kurių akių dydis 43-46 cm, ir ne daugiau 60 vnt. 70 mm ir didesnio akių dydţio statomųjų tinklaičių.

105

3. Aukštutiniame baseine verslinei ţvejybai rekomenduojame naudoti 20 vnt. 43-46 mm akių dydţio bei 70 mm ir didesnio akių dydţio statomuosius tinklaičius. Verslinę ţvejybą statomaisiais tinklaičiais, kurių akių dydis virš 70 mm (imtinai), būtų leistina pradėti nuo liepos 15 d. Kuojų ir kitų ţuvų rūšių ţvejybą 43-46 mm akytumo tinklaičiais leisti pradėti nuo birţelio 15 d. Aukštutiniame baseine 2010 m. rekomenduojama suţvejoti 15 t įvairių rūšių ţuvų (2 lent.), nenustatant ţvejybos limitų. Prognozuojame, kad 2010 m. galėtų būti suţvejota karšių – 3,0, sterkų – 3,0, kuojų – 5,0, plakių – 2,0, ešerių – 0,5, kitų rūšių – 1,5 tonos. Tokie pat sugavimai prognozuojami ir 2011 m. 1 lentelė. Versliniai ţuvų laimikiai (tonomis) Kauno mariose 2003-2009 m. ir prognozė 2010-2011 m.

Ţuvų 2003 2004 2005 2006 2007 2008 2009 Prognozė

rūšys 1-9 mėn.

2010 2011

Karšis 14,864 17,263 12,008 12,991 13,569 12,221 2,560 14 14 Sterkas 5,743 10,351 7,732 7,945 9,631 8,551 2,939 10 10 Lydeka 0,533 0,981 0,666 1,1 2,610 1,278 0,146 1 1 Salatis 0,938 0,84 0,751 1,098 0,823 0,629 0,430 1 1 Kuoja 89,669 162,654 90,825 79,286 92,396 84,143 34,045 96 91 Plakis 13,539 20,963 23,842 13,98 21,759 30,199 17,914 20 20 Ešerys 6,521 8,62 6,444 10,01 6,356 5,817 2,704 10 10 Karosas 5,477 5,775 5,616 5,274 7,844 4,417 1,739 - - Karpis 0,517 1,65 1,284 0,389 1,069 0,223 0,021 - - Lynas 0,630 0,305 0,245 0,49 0,193 0,205 0,084 0,5 0,5 Kitos 0,274 0,107 0,115 0,075 0,088 0,183 0,034 2,5 2,5

Iš viso kg/ha

138,70 21,84

229,509 36,14

149,528 23,55

132,638 20,89

156,338 24,62

147,866 23,28

62,616 9,86

155* 24,44

150* 23,62

2 lentelė. Versliniai ţuvų laimikiai (tonomis) Kaišiadorių HAE Aukštutiniame baseine 2004-2009 m. ir prognozė 2010-2011 m.

Ţuvų 2004 2005 2006 2007 2008 2009 Prognozė

rūšys 1-9 mėn.

2010 2011

Karšis 0,320 0,876 1,047 0,971 1,316 0,669 3,0 3,0 Sterkas 0,108 0,651 0,957 0,688 0,832 0,501 3,0 3,0 Lydeka - 0,083 0,066 0,441 0,089 0,002 - - Salatis - 0,127 0,017 0,013 0,006 0,009 - - Kuoja 0,547 3,563 1,727 2,596 3,202 1,092 5,0 5,0 Plakis 0,372 1,434 1,699 1,552 1,721 1,037 2,0 2,0 Ešerys - 0,037 0,425 0,194 0,262 0,247 0,5 0,5 Karosas 0,010 0,013 0,012 0,028 0,017 0,030 - - Karpis 0,007 0,071 0,156 0,111 0,011 - - - Lynas - - 0,009 0,089 0,029 - - - Meknė - 0,061 0,008 - 0,002 - - - Kitos rūšys 0,092 0,201 0,024 0,001 1,5 1,5

Iš viso kg/ha

1,364 4,46

7,003 18,03

6,137 20,06

6,864 22,43

7,511 24,54

3,588 11,72

15 32,68

15 32,68

MENKAVERČIŲ ŢUVŲ ĮTAKOS VERSLINIŲ ŢUVŲ IŠTEKLIAMS IR JŲ KIEKIO MAŢINIMO PRIEMONIŲ VALSTYBINĖS REIKŠMĖS EŢERUOSE TYRIMAS

Lietuvos hidrobiologų draugija

Vadovas – dr. Egidijus Bukelskis, tel.: 8-687 92656, el. p.: egidijus.bukelskis @gf.vu.lt

Tyrimo tikslas, gauti rezultatai 2008–2009 metais buvo atlikti menkaverčių ţuvų gausos ir rūšinio pasiskirstymo eţerų

bendrijose tyrimai. Jais nustatyta, kad tirtų eţerų grupėse menkaverčių, vertingų ir plėšriųjų ţuvų rūšių kiekis yra skirtingas. Sekliuose ir maţuose ar maţesniuose nei 50 ha bendro ploto, dideliuose, tačiau

106

termiškai sekliuose karšiniuose eţeruose ir termiškai giliuose eţeruose gyvena indikatorinė rūšis – seliava. Maţesniuose nei 50 ha eţeruose pagal ţuvų biomasę aiškiai išsiskiria menkavertės ţuvys – sidabriniai karosai. Kitų menkaverčių ţuvų kur kas maţiau, nors vienuose eţeruose vyrauja aukšlės, kituose – plakiai ar pūgţliai. Šio tipo eţeruose nėra būtina menkaverčių ţuvų gausą reguliuoti.. Puikus licencinės ţvejybos versliniais įrankiais ţvejybos objektas gali būti sidabriniai karosai.

Karšinių eţerų grupėje biomase vienam ha eţero plotui ryškiai išsiskiria plakiai. Čia jie daţnai tampa dominantine ar subdominantine rūšimi. Plėšriųjų ţuvų dideliuose eutrofiniuose eţeruose, kitaip nei maţuose, gyvena daugiau, tad didesnė ir jų biomasė. Vyraujančios menkavertės ţuvys seliaviniuose (termiškai giliuose) eţeruose, priklausomai nuo eţero savybių, verslinės ţvejybos pobūdţio ir intensyvumo, yra eţerinė stinta ar pūgţlys. Daugelyje seliavinių eţerų stintų uţimama ekologinė niša yra pranašesnė, nes šios ţuvys yra plėšrios ir efektyviai gali maţinti svarbiausių savo priešų – ešerių – mailiaus kiekį.

Išvados ir rekomendacijos Apibendrinę visų grupių eţerų tyrimų duomenis ir apskaičiavę vidutinę vertingų bei

menkaverčių ţuvų biomasę, nors atskiros ţuvų rūšys pasiskirsčiusios nevienodai, galime teigti, kad eutrofiniuose eţeruose ţuvų biomasė statistiškai patikimai nesiskiria nei maţuose (iki 50 ha ploto) eţerėliuose, nei dideliuose, kartais pereinančiuose į hipertrofinę būklę, eţeruose. Menkaverčių ţuvų biomasė didţiausia esti maţuose eţeruose, kur pastaraisiais metais labai smarkiai padaugėjo plakių (15 pav.). Tiek seliaviniuose, tiek dideliuose eutrofiniuose eţeruose bendra menkaverčių ţuvų biomasė beveik nesiskiria, nevienoda tik vyraujančių ţuvų rūšinė sudėtis. Seliaviniuose eţeruose pagausėję eţerinių stintų ir pūgţlių dėl nesubalansuotos ţvejybos, o sumaţėję plėšrūnų. Tokias menkavertes ţuvis reikia išgaudyti verslinėmis ţvejybos priemonėmis.

KURŠIŲ MARIŲ ŢUVŲ IŠTEKLIŲ RACIONALAUS NAUDOJIMO TYRIMAI

Vilniaus Universiteto Ekologijos institutas

Vadovas – dr. Rimantas Repečka, tel. (8~52) 729284, el. p.: [email protected]

Tyrimo tikslas ir uţdaviniai Kuršių marios - vienas iš ţuvingiausių Baltijos jūros baseinų, čia Lietuvos ţvejai kasmet

suţvejoja apie 1200-1400 t ţuvų, ir tai ţymiai viršija sugavimus kituose vidaus vandens telkiniuose. Siekiant išsaugoti ţuvų išteklius, būtina kasmet reguliuoti verslinės ţvejybos intensyvumą. Darbo tikslas 2009 m. - racionalaus Kuršių marių verslinių ţuvų išteklių naudojimo ištyrimas. Uţdaviniai: atlikti Kuršių marių verslinių ţuvų populiacijų struktūros ir gausumo stebėseną; nustatyti verslinių ţuvų rūšių sugavimo limitus mariose 2010 m. bei pateikti preliminarią ţuvų suţvejojimo prognozę 2011 m.

Gauti rezultatai Kuršių marių baseino eksperimentiniuose laimikiuose 2008-2009 m. registruotos 38

apskritaţiomenių ir ţuvų rūšys. Laimikiuose dominavo kuojos, sudarydamos 23,0% pagal gausumą, tačiau tik 15,8% pagal biomasę. Karšiai dominavo pagal biomasę. Nors jų gausumas siekė 17,2%, tačiau biomasė buvo net 44,5%. Tokios svarbios verslinės ţuvys kaip ešeriai ir sterkai sudarė atitinkamai 9,8% ir 2,9% pagal gausumą ir 6,7% ir 5,3% pagal biomasę. Santykinai dideliu gausumu išsiskyrė stintos, didesne biomase - perpelės ir ţiobriai. Ichtiologinių tyrimų duomenimis pagrindinių verslinių ţuvų ištekliai keletą pastarųjų metų buvo stabilūs ir dėl sumaţėjusio verslinės ţvejybos intensyvumo 2009 m. ţymiai padidėjo. 2008 m. atliktų tyrimų selektyviniais tinklais duomenimis bendra ţuvų biomasė Kuršių marių Lietuvai priklausančioje dalyje siekė 8,4 tūkst. tonų, tuo tarpu 2009 m. padidėjo iki 9,392 tūkst. t. Tai daugiausiai susiję su karšių išteklių padidėjimu.

Sprendţiant pagal ichtioplanktono tyrimus Kuršių marių pelaginėje dalyje 2008 m. karšių, ešerių, stintų, perpelių ir pūgţlių lervučių tankumas buvo maţesnis uţ daugiametį vidurkį, tuo tarpu 2009 m. karšių ir perpelių jis buvo didesnis. 2001-2009 metais buvo stebimas karšių lervučių gausumo padidėjimo ir sumaţėjimo periodiškumas kas antri metai, o stintų lervučių tankio padidėjimas nustatytas kas treji metai (2001, 2004 ir 2007 metais). Todėl 2010 m. galima tikėtis vėl gausesnės šios ţuvies generacijos.

Rekomendacijos 1. Prognozuojama, kad 2010 m. Lietuvos ţvejų bendras visų ţuvų laimikis Kuršių marių baseine gali siekti 1670 tonų (1 lent.). Panašūs (1675 t) laimikiai prognozuojami ir 2011 metams. Karšių suţvejojimo limitas 2010-2011 m. gali siekti po 480 t, sterkų – 2010 m. - 120 tonų, 2011 m. – 110 t.

107

2. Kuršių mariose 2010 m. rekomenduojame leisti naudoti šiuos ţvejybos įrankių kiekius: traukiamuosius iki 500 m ilgio tinklus – 2 vnt.; 40-45 mm akių dydţio statomuosius tinklaičius – 230 vnt.; 70 mm akių dydţio statomuosius tinklaičius – 361 vnt.; marines gaudykles su selektyviniais intarpais – 216 vnt.; nėgines gaudykles – 33 vnt.; stintines gaudykles – 66 vnt., pūgţlines-dyglines gaudykles – 10 vnt.; stambiaakes gaudykles (vartas) - 45 vnt. (nuo liepos 15 d. iki pavasarinio draudimo pradţios). Prasidėjus verslinei ţvejybai statomaisiais tinklaičiais vartas galima leisti naudoti vietoje 70 mm akytumo tinklaičių. Galimi ir kitų ţvejybos įrankių keitimai. 3. 2007-2009 m. vykdyta verslinė ţvejyba 70 mm akytumo tinklaičiais liepos-rugpjūčio mėn. pasiteisino, ţuvų ištekliai bei karšių ir sterkų laimikiai rudens laikotarpiu liko stabilūs, todėl rekomenduojama ir 2010-2011 m. tęsti šią ţvejybą. Rekomenduojame leisti ţvejybą 70 mm akytumo tinklaičiais (361 vnt.) nuo liepos 15 iki rugpjūčio 31 d. tose pat akvatorijose kaip ir rudens metu. 4. 2009 m. ţiobrių migracijų apsaugai rekomenduojame uţdrausti ţvejybą Kuršių mariose 40-45 mm akytumo tinklaičiais 20 dienų visoje marių akvatorijoje prasidėjus masinei šių ţuvų migracijai, preliminariai spalio 10-30 d. Kitu laikotarpiu neriboti ţiobrių priegaudos.

1 lentelė. Ţuvų laimikiai Kuršių mariose ir Nemuno ţemupyje (tonomis) 2005-2009 m. ir preliminarios optimalių laimikių prognozės 2010-2011 m. Ţuvų Laimikiai Prognozė Prognozė

rūšys 2005 m. 2006 2007 2008 2009* 2010 m. 2011 m.

Karšis 353,632 343,883 410,79 345,919 177,283 480 480 Sterkas 101,243 92,039 87,728 81,854 40,464 120 110 Ţiobris 75,807 81,755 178,2 161,104 26,740 80 80 Ungurys 12,363 10,93 7,571 6,775 4,561 15 15 Lydeka 12,335 13,151 13,996 14,081 3,874 15 15 Vėgėlė 9,514 11,695 14,725 20,284 2,875 15 15 Kuoja 441,787 389,992 455,61 398,265 180,299 450 440 Ešerys 51,263 56,296 50,372 57,135 24,483 70 70 Plakis 19,954 21,38 26,577 38,301 17,458 45 50 Oţka 4,728 7,959 14,575 14,079 10,337 20 25 Stinta** 205,999 169,023 328,76 195,603 207,048 250 250 Pūgţlys 8,406 7,196 9,215 5,873 5,852 30 35 Dyglė 2,632 2,186 0,002 8,250 3,702 10 10 Karosas 12,402 14,347 16,25 20,378 8,302 25 30 Salatis 3,603 2,71 4,349 3,153 1,900 10 10 Sykas 0,332 0,168 0,654 0,199 0,426 - - Nėgė 5,287 1,863 2,679 2,966 - 10 10 Šlakys 0,648 0,419 0,762 1,660 0,767 - - Lašiša 0,499 0,629 0,429 0,748 0,258 - - Lynas 0,133 0,122 0,217 0,204 0,064 - - Šamas 0,104 0,24 0,182 0,186 0,194 - - Perpelė 3,659 9,361 14,074 18,704 14,291 15 20 Strimelė 0,867 0,315 1,239 0,093 0,157 - - Plekšnė 0,505 0,232 0,384 0,416 0,051 - - Kitos rūšys 1,230 0,093 0,786 1,688 0,313 10 10

Iš viso: 1328,932 1238,057 1640,125 1397,918 731,699 1670 1675

* - versliniai laimikiai 2009 m. tik iki spalio mėn. ** - stintų laimikiai mariose skaičiuoti kartu su laimikiais Nemuno ţemupyje

PŪGŢLIŲ IR DYGLIŲ ĮTAKOS VERSLINIŲ KURŠIŲ MARIŲ IR NEMUNO DELTOS ŢUVŲ IŠTEKLIAMS BEI BŪTINYBĖS REGULIUOTI JŲ KIEKĮ ĮVERTINIMAS


Vadovas – Arvydas Švagţdys, tel. (8~657) 76482, el. p.: [email protected]. Tyrimo tikslas Racionalus ţuvų išteklių eksploatavimas yra susietas su ţvejybos būdų, laiko, taikomų

įrankių, sugavimų optimalių dydţių taikymu ir kt. ţvejybos reguliavimo priemonių naudojimu. Vystant

108

savaeigę, nereguliuojamą ţvejybą daţniausiai yra išgaudomos vertingos ţuvys, o jų vietą uţima maţavertės. Šio darbo tikslas - Kuršių mariose įvertinti pūgţlių ir dyglių būklę, išsiaiškinti pagrindines šių menkaverčių ţuvų išteklių kitimo prieţastis. Remiantis tyrimų rezultatais atsiranda galimybė numatyti šių ţuvų panaudojimo galimybes, nusakyti jų vaidmenį marių mitybinių grandţių procese, pagrįsti biomeliacijos darbus, šiuo metu atliekamus ţuvivaisinius darbus. Tai leistų optimizuoti ţvejybos verslo galimybes ir ţvejų gaunamas pajamas.

Gauti rezultatai Biologiniai rodikliai. 2009 m. pūgţlių matmeninė struktūra įvairiose tyrimų vietose ir metų

laiku buvo skirtinga. Pavasarį Sirvytės upėje daugiau nei pusę ţuvų sudarė 10-11 cm ilgio ţuvys. Kuršių mariose pūgţlinėse ir nėginėse gaudyklėse vyravo stambios, 12-14 cm ţuvys. Amţinėje sudėtyje laimikių pagrindą sudarė 5-6 m. individai. Nuo 2005 m. stebimas šių ţuvų vidutinių ilgių didėjimas ir populiacijos senėjimas, o vidutinis pūgţlių ilgis 2009 m. buvo stambiausias per 1993-2009 m. laikotarpį.

2009 m. lapkričio mėnesį dyglių ilginė struktūra prilygo to laikotarpio ilginei sudėčiai 2008 m. Nėginėse gaudyklėse tarp 51- 77 mm ţuvų, vyravo 60-67 mm, 27 g, 3 m. amţiaus individai (beveik pusė jų skaičiaus).

Pūgţlių ir dyglių išteklių kaitos prieţastys. Panaudojus autokoreliacijos analizę buvo nustatyta, kad pūgţlių išteklių kaitos cikliškumas gali sietis su gamtinių faktorių kaita: pirmo pusmečio orų temperatūra, kovo mėnesio Nemuno vandens nuotėkiu, Nemuno potvynio data, balandţio mėnesio vidutinė orų temperatūra, tuo tarpu starkių sugavimų kaita cikliškumu nepasiţymėjo. Tačiau pūgţlių sugavimų grupinės regresijos analizė (R²=0.60; p<0.001) kaip svarbiausią jų gausai limituojantį faktorių XX a. pusėje išskiria starkių išteklius. Iš reprodukcijos sąlygų pozityvią įtaką turėjo antro pusmečio Nemuno debitas ir ţema kovo oro temperatūra prieš trejus metus.

Atlikta dyglių išteklių kaitos analizė leidţia teigti, kad nuo septinto iki dešimto dešimtmečio dyglių santykinius sugavimų svyravimus santykinai įtakodavo pavasariniai Nemuno potvyniai: kuo vėliau jie prasidėdavo, tuo didesnė tikimybė, kad sugavimai po trijų metų bus didesni. Tačiau meteo-hidrologinės sąlygos nebuvo esminis faktorius dyglių gausai. Panaudojus analoginių sugavimų analizę, nustatyta: dyglių sugavimai po ketverių metų sutampa su kuojų, kai šių ţuvų verslinių laimikių generacijų atsiradimo metai identiški. Gausūs dyglių ir kuojų sugavimai 9-ame dešimtmetyje galėjo būti nulemti su didţiausiu teršimo-maksimaliu Kuršių marių trofiškumo augimo laikotarpiu.

Išvados

1. Pūgţlių ir dyglių sugavimai dydţiai, jų ištekliai gausumu nepasiţymėjo, tačiau jų biologiniai rodikliai Kuršių mariose iliustruoja ne tik įvairiatipę populiacijų sudėtį, bet ir pūgţlių populiacijos vidutinio ilgio didėjimą ir senėjimą. 2. Autokoreliacijos būdu išnagrinėta reprodukcijos sąlygų bei pagrindinio plėšrūno įtaka pūgţlių ištekliams leidţia teigti, kad panašiu cikliškumu kito gamtinės sąlygos jų neršto metu, o ne starkių sugavimai. Tačiau pūgţlių sugavimų grupinės regresijos analizė (R²=0.60; p<0.001) kaip svarbiausią jų gausai limituojantį faktorių išskiria starkių išteklius. 3. Atlikta dyglių išteklių kaitos analizė leidţia teigti, jog jų gausai neturėjo neršto temperatūros- geguţės ir birţelio orų temperatūrų dydţiai. Nuo septinto iki dešimto dešimtmečio dyglių santykinius kasmetinius sugavimų svyravimus santykinai įtakodavo pavasariniai Nemuno potvyniai. Dyglių kaip ir kuojų ištekliai buvo išaugę 9-ame dešimtmetyje kai jie sutapo su didţiausiu teršimo-maksimaliu Kuršių marių trofiškumo augimo laikotarpiu. 4. Kuršių marių trofiškumo ir klimato kaita yra pagrindiniai veiksniai, kurie turi pūgţlių ir dyglių išteklių dydţiui.

Rekomendacijos 1. Pūgţlių ţvejyba efektyviausia, o priegaudos dydis maţiausias pavasarį Nemuno avandeltos rezervato teritorijoje, kur šiuo metu bet kokia ūkinė veikla draudţiama. Kituose marių vietose, dėl įrankių smulkaus akytumo, pūgţlių ţvejybos efektyvumas maţėja, o priegaudos dydis auga. Mechaninis ţuvų priegaudos rūšiavimas praktiškai neįmanomas. Rekomenduojama šiuo metu pūgţlių ţvejybos intensyvumo neskatinti, kontroliuojančioms ir mokslinėms organizacijoms atlikti pastovų priegaudos dydţio bei išteklių monitoringą.

109

2. Dyglių priešnerštinė migracija per Kuršių marias vyksta ankstyvą pavasarį ir vėlyvą rudenį. Kadangi dyglių ištekliai šiuo metu yra sumenkę, specializuotą dyglių gaudymą pavasario laikotarpiu dėl didelės kitų ţuvų jauniklių priegaudos nerekomenduojama. Rudens metu, nuo spalio vidurio dyglių specializuota ţvejyba galima marių rajonuose šiauriau Ventės rago, naudojant nėgines gaudykles. 3. Rekomenduojama Kuršių marias ir Nemuno ţemupy ţuvinti didesniais kiekiais plėšrių ţuvų: starkių, vėgėlių ir lydekų mailiumi bei lervutėmis. Tai kompensuotų augantį mėgėjų ir verslo presą plėšrioms ţuvims ir būtų padidintas biomelioracijos vaidmuo, būtinas Kuršių marių ekosistemos stabilumui.

PRAEIVIŲ IR PUSIAU PRAEIVIŲ ŢUVŲ RŪŠIŲ (LAŠIŠŲ, ŠLAKIŲ, STINTŲ, ŢIOBRIŲ IR PERPELIŲ) GAUSUMO ĮVERTINIMAS IR MIGRACIJOS STEBĖSENA BALTIJOS

JŪROS PRIEKRANTĖJE, KURŠIŲ MARIOSE IR NEMUNO DELTOJE IR VASAROS TIPO POLDERIUOSE


Vadovas – dr. Rimantas Repečka, tel. (8~52) 729284, el. p.: [email protected]

Tyrimo tikslas ir uţdaviniai Pastaraisiais metais Baltijos jūros priekrantėje bei Kuršių mariose stebimi ţymūs praeivių

ţuvų rūšių gausumo pokyčiai. Maţėjant uţterštumui ir gerėjant reprodukcijos sąlygoms didėja perpelių ir ţiobrių gausumas, kasmet kinta į Nemuno baseiną migruojančių lašišų ir šlakių kiekiai.

Darbo tikslas - įvertinti lašišų, šlakių, stintų, ţiobrių ir perpelių gausumą Baltijos jūros priekrantėje, Kuršių mariose ir Nemuno deltoje nerštinės migracijos pradţioje. Uţdaviniai: ištirti ir įvertinti šių praeivių ţuvų rūšių gausumą bei jų ţvejybos Baltijos jūroje bei Kuršių mariose galimybes bei nustatyti ţvejybos limitus 2009-2010 m., pateikti rekomendacijas verslinės ţvejybos racionalizavimui bei išteklių apsaugai.

Gauti rezultatai Tiriant lašišų ir šlakių rudeninių migracijų intensyvumą nustatyta, kad 2008 m. minėtų ţuvų

rūšių migracija į marias buvo ţymiai intensyvesnė, nei keletą pastarųjų metų. Stacionarinėse stotyse atlikus apytikrę migravusių lašišų ir šlakių apskaitą nustatyta, kad bendras migravusių lašišų kiekis siekė apie 6400 individų, šlakių - apie 8400 individų, 2009 m. minėtų ţuvų rūšių migracija į marias buvo vidutinio intensyvumo. Bendras migravusių lašišų kiekis siekė apie 4800 individų, šlakių - apie 6700 individų (1 pav.). Migravusių lašišų ir šlakių populiacijose dominavo jauni, 1-2 metus jūroje praleidę individai.

Atliekant stintų jauniklių gausumo Baltijos priekrantėje analizę nustatyta, kad 2010 m. stintų ištekliai gali būti didesni, nei keletą pastarųjų metų. Versliniai ţiobrių ištekliai Baltijos jūros priekrantėje bei Kuršių mariose intensyviai eksploatuojami, tačiau ţiobrių populiacijos matmeninėje ir amţinėje struktūroje ţymesnių pakitimų rodančių, jog jų ištekliai yra prastos būklės dėl pernelyg didelio vienos ar kitos amţinės grupės reproduktorių išgaudymo, nepastebėta (2 pav.). Didţiausias perpelių migracijų intensyvumas 2008-2009 m. buvo registruotas geguţės mėn. viduryje, o taip pat visą birţelio mėn. Eksperimentiniuose laimikiuose dominavo stambios 40-49 cm ilgio, 6-7 metų amţiaus perpelės. Nustatyta, kad praeivių ţuvų migracija per polderius praktiškai nevyksta, todėl migruojančios ţuvys, tokios kaip stintos, nėgės, šlakiai ir kitos rūšys aptinkamos retais atvejais ir tik po didelių potvynių.

Rekomendacijos

1. Rekomenduojami šlakių ţvejybos limitai Baltijos jūros priekrantėje 2010-2011 m. gali siekti iki 1200 vnt. arba 3,6 t. 2. Prognozuojama, kad 2010 m. jūros priekrantėje ir mariose kartu su delta gali būti suţvejota 470 t stintų. Optimaliausia būtų priekrantėje ţvejoti iki 250 t, mariose ir Nemuno deltoje – 220 t stintų. 3. 2010-2011 m. ţiobrių migracijų apsaugai rekomenduojama uţdrausti ţvejybą 40-45 mm akytumo tinklaičiais 20 dienų visoje marių akvatorijoje prasidėjus masinei šių ţuvų migracijai (preliminariai spalio 10-30 d.). Baltijos priekrantėje pagal esamus išteklius rekomenduojama leisti suţvejoti iki 30 t, Kuršių mariose – 80 t ţiobrių. 4. Perpelių ištekliai leidţia versliniais ţvejybos įrankiais Kuršių mariose suţvejoti iki 40 t, Baltijos priekrantėje – iki 10 t migruojančių perpelių. Siekiant, kad perpelių gausumas ir toliau didėtų,

110

pagrindinėje perpelių nerštavietėje – Eţios seklumoje rekomenduojama ir ateityje drausti ţvejybą gaudyklėmis perpelių migracijos ir neršto metu. Būtina, kad analogiški draudimai verslinei ţvejybai būtų įvesti ir Kaliningradui priklausančioje Kuršių marių dalyje esančiose perpelių nerštavietėse.

0

2000

4000

6000

8000

10000

12000N

1991 1993 1995 1997 1999 2001 2003 2005 2007 2009

Lašiša

Šlakys

1 pav. Lašišų ir šlakių migracija (apskaičiuotais vienetais) Kuršių marių centrine dalimi 1991-2009 m.

0%

20%

40%

60%

80%

100%

1998 1999 2000 2001 2002 2003 2004 2005 2006 2007 2008 2009

11+

10+

9+

8+

7+

6+

5+

2 pav. Ţiobrių amţinė sudėtis eksperimentiniuose laimikiuose 1998-2009 m. rudens metu

ŢEIMENOS LAŠIŠŲ VEISLYNE IŠAUGINTŲ IR IŠLEISTŲ Į NATŪRALIUS VANDENIS LAŠIŠINIŲ ŢUVŲ JAUNIKLIŲ IŠGYVENIMO NATŪRALIOMIS SĄLYGOMIS

ĮVERTINIMAS

Vilniaus Universiteto Ekologijos institutas Vadovas – Nijolė Kazlauskienė, tel. (8~5) 2796312, el. p.: kazlauskiene.nijole @gmail.com.

Tyrimo tikslas 2008-2009 m. kompleksiškai ištirti ir palyginti skirtingomis sąlygomis augusių: Ţeimenos

lašišinių ţuvų veislyne, pavasarį išleistų ir rudenį sugautų Plaštakos upėje, ir laukinių, suţvejotų Šašuolos upėje, šlakių (Salmo trutta trutta) jauniklių biologinius rodiklius; nustatyti į upes išleistų jauniklių mirtingumo ir sklaidos charakteristikas natūralioje aplinkoje, atlikti pradinio įveisimo efektyvumo įvertinimą priklausomai nuo jauniklių morfofiziologinės būklės bei upės specifinės ekologinės talpos.

Gauti rezultatai Vykdant lašišinių ţuvų reintrodukciją upėse, vienas iš svarbiausių uţdavinių yra išauginti

gyvybingus, greitai prisitaikančius gamtinėms sąlygoms lašišinių ţuvų jauniklius. Šio proceso sėkmei yra svarbu ne tik tinkamų upių bei ekologinių sąlygų parinkimas, bet ir dirbtinai veistų ţuvų fiziologinė

111

būklė. Skirtingos būklės jauniklių gebėjimas išgyventi natūraliomis sąlygomis gali būti įvertintas tik atlikus tyrimus in vivo, t.y. nustatant išleistų į upes jauniklių mirtingumo charakteristikas natūralioje aplinkoje.

Šlakių mailiaus ir jauniklių augimas veislyne, jų fiziologinė būklė, imuninė sistema buvo vertinta naudojant kompleksą biologinių metodų ir rodiklių (morfofiziologinių, morfopatologinių, biocheminių, hematologinių, imuninių).

Dirbtinai išveistų šlakių jauniklių išgyvenamumo ir sklaidos tyrimai buvo atlikti specialiai tam parinktame upelyje. Į upelį 0+ šlakių jaunikliai buvo leisti 2 kartus: pirmą kartą - geguţę, o jų apskaita elektros ţūklės aparatu atlikta rugsėjo viduryje; antrą kartą paţenklinti jaunikliai leisti rugsėjo antroje pusėje, jų apskaita vykdyta spalio gale. Paraleliai tyrimai atlikti tokių pat charakteristikų upelyje, kur gyvena tik natūralaus neršto šlakiai (kontrolė). Rugsėjį abiejose upėse sugautų jauniklių mėginiai buvo paimti morfofiziologinių, fiziologinių ir imuninių rodiklių analizei bei palyginimui.

Fiziologinė būklė. Įvertinta ir palyginta skirtingomis sąlygomis augusių - į Plaštakos upę pavasarį išleistų ir rudenį sugautų, veislyne iki rudens augintų bei natūralaus neršto Šašuolos upėje (kontrolė) šlakių jauniklių fiziologinė būklė. Tyrimo rezultatai parodė, kad šlakių mailiukų išleistų pavasarį ir rudenį sugautų jauniklių tirti biologiniai rodikliai (morfofiziologiniai, morfopatologiniai, biocheminiai, hematologiniai, imuniniai) buvo patikimai maţesni nei veislyne augusių, bet patikimai didesni nei natūraliai augusių jauniklių (1 pav.).

1 pav. Skirtingomis sąlygomis augusių - (1) į upes pavasarį išleistų ir rudenį sugautų (Plaštakos upė), (2) veislyne iki rudens augintų bei (3) natūralaus neršto (kontrolė) (Šašuolos upė) šlakių jauniklių kepenų somatinis indeksas (KSI)

Pavasarį išleistiems į Plaštakos upę šlakių mailiukams pelekų (nugaros, krūtinės ir uodegos) nekrozė buvo nustatyta 68,2% individų, 31,8% - visi pelekai buvo sveiki. Rudenį veislyne augusiems šlakių jaunikliams pelekų (nugaros, krūtinės, pilvo ir uodegos) nekrozė buvo nustatyta visiems ištirtiems (100%) individams. Plaštakos upėje sugautiems šlakių jaunikliams (70%) nekrozuoti nugaros ir krūtinės pelekai buvo dalinai atsistatę, o likusieji (30%) buvo be pelekų nekrozės poţymių. Šašuolos upėje – visų sugautų individų pelekai buvo sveiki (100%).

Lyginant birţelį ir rugsėjį analizuotų šlakių hematologinius rodiklius su Šašuolos ir Plaštakos upių ţuvų rodikliais matyti ţenklūs kai kurių rodiklių skirtumai, tačiau, galima teigti, kad ţuvyse vyksta normalūs medţiagų apykaitos procesai. Taigi šlakių jaunikliams patekus į natūralias aplinkos sąlygas (aukšta deguonies koncentracija vandenyje, optimali rūšiai temperatūra, ţuvų sklaida upėje), augantis ir besivystantis organizmas sugeba prisitaikyti prie naujų sąlygų ir intensyvinti medţiagų apykaitą optimaliam išgyvenimui.

Fiziologinės būklės įtaką veislyne augintų jauniklių išgyvenimui gamtoje. 2008-2009 m. ištirta funkcinės būklės įtaką veislyne augintų šlakių jauniklių išgyvenimui gamtoje ir įvertintas pradinis įveisimo efektyvumas. Nustatytos skirtingomis sąlygomis (pavasarį išleistų ir augusių iki rudens upėse; augusių iki rudens veislyne) išaugintų šlakių jauniklių mirtingumo upėse charakteristikos (1 lentelė). Palyginus jauniklių tankį ploto vienete, 0+ amţiaus jauniklių tankis Plaštakos upėje yra ~25% didesnis, negu Šašuolos upėje, kurioje visi jaunikliai – natūralaus neršto. Vyresnių amţinių grupių tarpe, atvirkščiai, jauniklių tankis buvo šiek tiek didesnis Šašuolos upėje (2 pav.).

0

0,2

0,4

0,6

0,8

1

1,2

1,4

1,6

KSI

2008 2009 2008 2009 2008 2009

Veislynas Plaštaka Šašuola

***

112

1 lentelė. Upių atkarpų charakteristikos bei jauniklių apskaitos rugsėjį rezultatai

Plaštaka Šašuola

Suleista 0+ jauniklių (vnt.) 2000 -

Upių charakteristikos

Apskaitytos atkarpos ilgis (m) 620 580

Vagos vid. plotis (m) 1,2 1,8

Bendras plotas (m2) 744 1044

Vidutinis gylis 0,2 0,4

Vyraujantis gruntas smėlis, ţvyras ţvyras, smėlis

Apskaitos rugsėjį rezultatai

2008 m. 2009 m. 2008 m. 2009 m.

0+ amţiaus individai (vnt.) 90 282 95 101

> 0+ amţiaus individai (vnt.) 41 71 68 51

0.0

2.0

4.0

6.0

8.0

10.0

12.0

14.0

0+ 1+ 2+ 3+ 4+

vn

t./1

00 m

2

Plaštaka

Šašuola

2 pav. Skirtingo amţiaus šlakių individų tankis Plaštakos ir Šašuolos upėse

2008-2009 m. vykdytų tyrimų metu 0+ jauniklių su paţeistais/sveikais pelekais santykis

identiškas santykiui, nustatytam veislyne prieš išleidţiant jauniklius. Tai leidţia manyti, kad absoliuti dauguma visų rugsėjį Plaštakos upėje uţregistruotų 0+ amţiaus jauniklių yra Ţeimenos veislyne inkubuotos ir pavasarį išleistos ţuvys. Taigi Plaštakos upėje iki rudens išliko ~2,5-8,5% pavasarį išleistų mailiukų kiekio. Nustatyta, kad jauniklių fiziologinė būklė neturėjo didesnės įtakos jų mirtingumui. Tyrimai parodė, kad veislyne inkubuotų ir į Plaštakos upę išleistų šlakių jauniklių mirtingumas neviršija rodiklių, nurodomų literatūroje, o vieną vasarą (3 mėn.) Plaštakos upėje augusių jauniklių išgyvenamumas netgi buvo ~3 kartus didesnis. Palyginus 2008 ir 2009 metų tyrimų rezultatus matomi ţenklūs šlakių jauniklių gausumo, o tuo pačių ir išgyvenamumo skirtumai. Daugiau nei 3 kartus aukštesnis išgyvenamumo lygis gali būti aiškinamas ne tik geresne įţuvinimo metodika, bet ir skirtingomis hidrologinėmis sąlygomis tirtose upėse.

Veislyne paaugintų ir į upes rudenį išleistų lašišinių ţuvų jauniklių išgyvenamumas ir sklaida. Spalį Plaštakos upėje uţregistruota 50% veislyne paaugintų ir rugsėjį išleistų jauniklių (0+) kiekio. Rudenį suleisti bei vasarą Plaštakos upėje augę jaunikliai buvo registruojami tuose pat biotopuose, panašiu santykiu, išskyrus aukštutinę ir ţemutinę dalis, kur suleistų jauniklių tankis buvo didesnis (3 pav.). Tai rodo, kad paaugintų, rudenį suleistų jauniklių sklaida vyksta ne tik ţemupio, bet ir aukštupio link.

Iki rudens veislyne paaugintų šlakių jauniklių (0+) išleidimas neturėjo įtakos vasarą upėje augusių šlakių jauniklių (0+) tankiui. Tuo tarpu dalis rudenį išleistų, tačiau apskaitos metu neuţregistruotų šlakių jauniklių galėjo pasitraukti iš upės dėl konkurencijos su vietiniais, geriau prisitaikiusiais individais.

113

0.0

2.0

4.0

6.0

8.0

10.0

12.0

14.0

16.0

18.0

0+ vyresni 0+ vyresni

vnt.

/100

m2

Rugsėjis

Spalis

Spalis-ţymėti

Plaštaka Šašuola

3 pav. 0+ amţiaus (vietinių ir dirbtinio veisimo) ir vyresnių šlakių individų tankis Plaštakos ir Šašuolos upėse rugsėjį ir spalį.

VERSLINIŲ VĖŢIAGYVIŲ IR MOLIUSKŲ PAVADINIMŲ ŢODYNŲ SUDARYMAS VILNIAUS UNIVERSITETO EKOLOGIJOS INSTITUTAS

Vadovas – dr. Gintautas Vaitonis, el. paštas: [email protected]

Tikslas Plečiantis prekybai vėţiagyviais ir moliuskais, taip pat dėl literatūroje aprašomų šių gyvūnų

įvairių pavadinimų vartojimo, atsirado būtinybė patikslinti bei sunorminti lietuviškus jų pavadinimus. 2008 metais pradėti rengti keturkalbiai (lotynų, lietuvių, anglų ir rusų kalbų) vėţiagyvių ir moliuskų ţodynai.

Pradiniai duomenys ir sudarymo principai Sudarant ţodynus laikomasi gyvūnų taksonominės priklausomybės principo. Šiuo metu

pasaulyje nėra nusistovėjusios nei vėţiagyvių, nei moliuskų sistematikos. Sudarant ţodynus, kaip pagrindas buvo paimta sistematika iš Integruotos taksonų informacinės sistemos (Integrated Taxonomic Information System). Pavadinimai kuriami tik lietuvių kalba. Pavadinimai anglų, rusų, lotynų kalbomis, bei jų sinonimai, imami tik iš mokslinės literatūros. Nepavykus rasti naudojamų – pavadinimai į šias kalbas neverčiami ir nekuriami. Kuriant pavadinimus stengiamasi laikytis sistematinės priklausomybės principo, tačiau tenka daryti ir nemaţai išimčių, dėl kintančios šių gyvūnų sistematikos. Pavyzdţiui, vėţiagyvių gentis Penaeus pastaruoju metu suskaidyta į keletą genčių (Farfantepenaeus, Fenneropenaeus, Litopenaeus, Marsupenaeus, Melicertus, Parapenaeus): tačiau jau yra prigiję ir vartojami senesni jų pavadinimai. Tokiais atvejais paliekami jau naudojami pavadinimai, nors jie ir neatitinka sistematinės padėties. Kuriant naujus lietuviškus pavadinimus atsiţvelgiama į pavadinimus kitomis kalbomis, gyvūnų sistematinę padėtį, jų biologijos ypatybes.

Rezultatai Šiuo metu mūsų duomenų bazėje yra apie 25300 moliuskų ir apie 29400 vėţiagyvių

taksonominių vienetų. Tačiau versliniai gyvūnai sudaro tik nedidelę dalį. Verslui naudojami apie 800 vėţiagyvių ir apie 1000 moliuskų. Pats skirstymas į verslinius ir neverslinius gyvūnus yra gana sąlyginis. Pavyzdţiui, sunku pasakyti, ar tai verslinė rūšis, jei gyvūnas yra vertingas (versliniu poţiūriu), tačiau dėl maţo tankumo gaudomas tik mėgėjiškai, arba sugaunamas atsitiktinai, kaip priegauda, gaudant kitas rūšis. Kita grupė – gyvūnai naudojami kaip masalas ţvejybai. Dar viena grupė – gyvūnai laikomi akvariumuose. Taip pat literatūroje randamas dar vienas variantas „potencialiai komerciniai“ gyvūnai. Tai gyvūnai, kurie gali būti auginami akvakultūroje, bet kol kas to dar nieks nedaro. Sudarant ţodynus buvo atsiţvelgta į visus šiuos dalykus. Pavadinimai buvo suteikiami ir nekomercinėms rūšims, jei toje gentyje buvo komercinių rūšių. Dar viena sąlyga pavadinimų kūrimui buvo, yra ar nėra pavadinimas kitomis kalbomis. Daugumai gyvūnų, kurių pavadinimų nėra kitomis kalbomis, lietuviški pavadinimai taip pat nebuvo kuriami. Šiuo metu duomenų bazėje yra: angliškų pavadinimų – apie 2000 vėţiagyvių ir apie 5600 moliuskų, rusiškų –

114

apie 500 vėţiagyvių ir apie 600 moliuskų. Sudaryta lietuviškų apie 2400 vėţiagyvių ir apie 3600 moliuskų pavadinimų. Ţodyno elektroninėje versijoje pateikiamas gyvūnų, turinčių pavadinimus kitomis kalbomis (išskyrus lotynų) sąrašas, leidţiama kontekstinė paieška ţodyne. Tai yra, norimo pavadinimo galima ieškoti pagal pilną pavadinimą ar pavadinimo dalį bet kuria kalba. Į ţodyną įtraukti triraidţiai FAO kodai.

LAŠIŠŲ IR ŠLAKIŲ INDIVIDUALIŲ GENETINIŲ PARAMETRŲ ĮVERTINIMAS IR JŲ TAIKYMO DIRBTINIAM ŢUVŲ VEISIMUI TYRIMAI


Vadovas – dr. Egidijus Leliūna, tel.: 8-699 27114, el. p.: [email protected]

Tyrimo tikslas Darbo tikslas – genetiniais metodais nustatyti lašišų ir šlakių reproduktorių bandų Ţeimenos

lašišų veislyne genetinę struktūrą ir, šiuos metodus derinant su ţuvų ţymėjimo priemonėmis, įvertinti jų tinkamumą dirbtinio veisimo optimizavimui. Tikslui pasiekti iškelti uţdaviniai: pritaikyti ir įvertinti ţymėjimo metodikas individų atskyrimui bandose veislyno sąlygomis; įvertinti mikrosatelitinės DNR ţymenų tinkamumą genetinei įvairovei nustatyti laukinių ir dirbtinio veisimo lašišų populiacijose. Gauti rezultatai leistų pagerinti dirbtinį lašišinių ţuvų veisimą, labiau orientuotą į lokalių laukinių populiacijų išsaugojimą ir sustiprinimą.

Rezultatai Ţymėjimo eksperimentas. Ţuvys buvo ţymimos išoriniais nenumeruotais Floy tag FD-67F ir

numeruotais FD-68B inkariniais ţymekliais (Floy Tag & Mfg., Inc, JAV) bei vidiniais pasyviais PIT 12 x 2,12 mm ţymekliais (Collinson RFID), atsakančiais į 128 / 134 kHz signalą. Buvo stebimas visų tipų ţymeklių išlaikymas organizme. Išoriniai ţymekliai: vidutinė suţymėtų lašišų kūno masė buvo 8,95 kg, vidutinis kūno ilgis lSmitt siekė 100,77 cm, l–93,93 cm. Šlakių atitinkamai šios vertės buvo 2,43 kg, 63,81 cm ir 59,25 cm. FD-67F ţymekliais suţymėtos 2 lašišos ir 5 šlakiai. Visos lašišos ţymeklius pametė, juos prarado 2 šlakiai. Numeruotais FD-68B ţymekliais suţymėtos 4 lašišos ir 5 šlakiai. 1 lašiša ir 2 šlakiai ţymeklius prarado. PIT ţymekliai: vidiniais PIT ţymekliais suţymėtų individų kūno masė siekė 2,77 kg, vidutinis lSmitt buvo 64,96 cm, o l siekė 60,63 cm. Iš viso suţymėta 16 šlakių. Pagrindinė problema, iškylanti naudojant šio tipo ţymeklius – parinkti teisingą implantavimo vietą ir tinkamai implantuoti. Imant ikrus patelės pametė 4 ţymeklius, implantuotus į kūno ertmę. Tais atvejais, kai ţymekliai buvo implantuoti į raumenis, jų neprarasta.

Genetiniai tyrimai. Naudojant 4 mikrosatelitinės DNR ţymenis (Ssa85, Ssa171, Ssa197, Ssa202) nustatyti 10 lašišų reproduktorių ir 10 jų palikuonių alelių įvairovė ir daţniai:

Imtis n

Ssa85 Ssa171 Ssa197 Ssa202

n Ho He n Ho He n Ho He n Ho He

Laukiniai reproduktoriai 10 5 0,63 0,67 4 0,60 0,59 6 0,68 0,71 4 0,61 0,60

Dirbtinai veisti jaunikliai 10 2 0,87 0,40 3 0,49 0,52 3 0,52 0,55 2 0,79 0,54

Vidutiniškai 3,5 0,75 0,54 3,5 0,55 0,56 4,5 0,6 0,63 3 0,70 0,57

Gauti tyrimų duomenys parodė, kad mikrosatelitinės DNR ţymenų taikymas davė geresnius rezultatus nei anksčiau taikyti mitochondrinės DNR ţymenys (ND1 RFLP), pagal kuriuos nebuvo nustatyta genetinės įvairovės Nemuno lašišų populiacijose. Šio tyrimo duomenys buvo palyginti su Lenkijos ir Latvijos lašišų populiacijų duomenimis. Nustatyta, kad tirtoji Nemuno lašišų populiacija pasiţymėjo savita alelių įvairove ir sudarė atskirą populiacinę grupę, skirtingą nei minėtos kaimyninės populiacijos.

Išvados 1.Geriau ţymeklius išlaikė ţuvys, ţymėtos numeruotais FD-68B bei PIT ţymekliais. 2. Tyrime panaudoti tetranukleotidiniai Ssa171, Ssa197 ir Ssa202 DNR ţymenys gana lengvai amplifikuojami bei atskiriami standartiniais molekulinės biologijos metodais ir gali būti taikomi Ţeimenos lašišų veislyne.


115

3. Tiek laukiniai reproduktoriai, tiek ir jų palikuonys veislyne pasiţymėjo polimorfizmu, nagrinėjant pagal daugelį nagrinėtų lokusų. Ši informacija, esant pakankamam tiriamų individų kiekiui, leidţia nustatyti ir dirbtinio veisimo įtaką genetinės įvairovės dinamikai veisiamose lašišinių ţuvų bandose, o pirminiai duomenys patvirtina egzistuojant genetiškai savitas struktūras bendroje tirtoje imtyje. 4. Dirbtinio veisimo imtyje genetinė įvairovė buvo maţesnė nei laukinių individų imtyje, tai gali būti siejama su nevienodu atskirų patinų genetiniu indėliu palikuonims. 5. Derinant molekulinius tyrimus su tinkamomis ţuvų ţymėjimo priemonėmis, galima vykdyti lašišų ir šlakių veisimą, skirtą konkrečių upių baseinams, ir taip atsiţvelgti į daugelio lašišinių ţuvų išteklių atkūrimo planų rekomendacijas. Rekomendacijos Atsiţvelgdami į tyrimų rezultatus, rekomenduojame naudoti lašišinių ţuvų reproduktorių ţymėjimą išoriniais ir vidiniais ţymekliais, kad juos būtų galima atskirti veislyno sąlygomis. Šiam tikslui siūlome apmokyti personalą, kaip ţymėti, kad reproduktoriai būtų suţymimi dar prieš paleidţiant juos į perlaikymo talpas. Rekomenduojame tobulinti ţuvų perlaikymui skirtą techninę įrangą – baseinus, įrengti priemones, leidţiančias efektyviai atskirti reproduktorius į reikiamas grupes. Taip pat siūlome toliau kaupti ir sisteminti lašišų ir šlakių reproduktorių duomenis, kurie leistų stebėti bandos būklę (fiziologinius ir morfometrinius rodiklius) ir jos dinamiką per daugelį metų. Kiekvienais metais genetinę medţiagą paimti iš dalies reproduktorių ir jų palikuonių taip pat turėtų būti privaloma. Ši medţiaga leistų nustatyti ir prognozuoti genetinės įvairovės pokyčius abiejuose komponentuose ir efektyviau vykdyti natūralių išteklių atkūrimo programas.

STERKŲ JAUNIKLIŲ AUGINIMO TVENKINIUOSE PAŠARINĖS BAZĖS FORMAVIMO

METODŲ KOMPLEKSO SUKŪRIMAS

Lietuvos hidrobiologų draugija Tyrimo koordinatorius - dr.Vida Ţiliukienė, tel (8-687) 06316, El. p.: ziliukiene(a),ekoiJt

Sterkų dirbtinio veisimo biotechnologijoje labai svarbu tvenkiniuose auginamas lervutes iki

vasarinukų aprūpinti tinkamo dydţio pašarais, nes nuo to priklauso ne tik jų augimas, bet ir išeiga.

Tyrimo uţdaviniai Nustatyti įvairių maisto komponentų reikšmę sterko mitybai, pašarinės bazės įtaką jų

augimui, ištirti tvenkinių zooplanktono vystymosi ypatumus. Remiantis gautų tyrimų duomenimis, pateikti kompleksą priemonių pašarinei bazei gerinti.

Rezultatai Sterkams augant keitėsi atskirų maisto komponentų reikšmė jų mitybai: verpečių ir

smulkių šakotaūsių vėţiagyvių (Bosmina, Chydorus) maţėjo, o Cyclops, Polyphemus pediculus ir Leptodora kindtii - daugėjo (1 pav.). Geriausiai sterkai augo tvenkiniuose, kuriuose Polyphemus pediculus biomasė buvo didţiausia. Į tvenkinius įveistos ką tik išsiritusios karšio ir karpio lervutės atliko makrozooplanktono vaidmenį ir tik trumpą laiką paspartino sterko augimą. 1 pav. Įvairių maisto komponentų reikšmė tvenkiniuose auginamų sterkų mitybai (reikšmė didėja spalvai tam sėjant)

116

Tirti tvenkiniai skyrėsi zooplanktono struktūra ir daugiausiai priklausė nuo tiekiamo vandens zooplanktono struktūros, tačiau įtakos turėjo ir autochtoninio zooplanktono išsivystymo lygis. Tvenkinių tręšimas organinėmis trąšomis, geguţės mėn. esant 16° C temperatūrai labiau skatino verpečių vystymąsi, o esant 21° C - šakotaūsių vėţiagyvių. Tvenkiniuose, pripildytuose vandens prieš dvi savaites, susiformavo pašarinė bazė, kurioje daugiau buvo pradinio dydţio zooplanktono, o pripildytuose vandens prieš mėnesį - pašarinė bazė, atitinkanti mitybą sterko, kai jis ilgesnis nei lcm (2 pav.).

Trumpalaikis sterko lervučių paauginimas (~ 10 dienų), prieš įveisiant tvenkinius, padeda suformuoti juose geresnę pašarų bazę tolesniam auginimui, kadangi prisidaugina daugiau zooplanktono.

Sterkai, mintantys stambiu zooplanktonu, iš tvenkinių pirmiausia išėda Cyclops, Polyphemus pediculus ir Leptodora kindtii, todėl šias rūšis rekomenduotume periodiškai įveisti tvenkiniuose. Sterkams uţaugus iki 3 cm ilgio, t.y. birţelio viduryje, į tvenkinius tikslinga įleisti iki 1,5 cm ilgio paaugintų karpiukų.

Sterko lervutės, prieš suleidţiamos į tvenkinius, gali būti paauginamos ne tik baseinuose, bet ir tvenkiniuose įrengtose 0,4 mm akytumo varţose, kur jos du kartus per dieną maitinamos Artemia salina nauplijais ar kitais pradiniais gyvais pašarais. Naudojant šį būdą lervutės maţiau traumuojamos, nes jų nebereikia transportuoti iš baseinų į tvenkinius.

Gausumas

Biomasė 2 pav. Skirtingu metu vandens pripildytų tvenkinių zooplanktonas 2008 05 23. Tvenkiniai Nr. 8 ir 9, pripildyti vandens prieš dvi savaites, tvenkinys Nr. 27 - prieš mėnesį


1. Kiekviename tvenkinyje, net vandenį tiekiant iš to paties baseino, susiformuoja skirtinga zooplanktono struktūra. Todėl parenkant sterkams auginti tinkamus tvenkinius remiamasi ne tik jų plotu, dujiniu reţimu, vandens debitu, bet ir daugiamečiais zooplanktono tyrimais. Tikslinga parinkti tvenkinius, kuriuose geguţę būna daugiausia smulkaus zooplanktono, o birţelį - Cyclops ir Polyphemus pediculus.

0

2

4

6

8

10

12

B g/m 3

Nr. 8 Nr. 9 Nr. 27 Tvenkinys

Asplanchna priodonta Smulkios verpetės Smulkūs Cladocera Polyphemus pediculus Daphnia sp. Copepoda Copepoda nauplijai

0

100

200

300

400

500

600

700

N tūkst. vnt./m 3

Nr. 8 Nr. 9 Nr. 27 Tvenkinys.

117

2. Vandens pilnuose tvenkiniuose pirmiausia intensyviausiai ima vystytis Rotatoria, vėliau Cladocera ir tik tada - Copepoda. Todėl tvenkiniai, į kuriuos bus suleidţiamos kelių dienų amţiaus sterko lervutės, priklausomai nuo temperatūros, turėtų būti pripildomi vandens prieš 1-2 savaites, o įveisiami paaugintomis sterko lervutėmis (apie 10 dienų amţiaus) - prieš 3-4 savaites. 3. Tręšimas perpuvusiu mėšlu, esant ţemoms temperatūroms, kurios daţniausiai vyrauja geguţės mėnesį, dar neduoda laukiamo efekto. Fitoplanktono, o kartu ir juo mintančio zooplanktono vystymosi intensyvumui padidinti tvenkinius pripildţius iki 30-40 % vandens, būtina patręšti mineralinėmis trąšomis (amonio salietra ir superfosfatu). Jei visiškai pripildytuose tvenkiniuose vis tiek maţai zooplanktono, jie pakartotinai tręšiami.

PRAMONINIAM AUGINIMUI LIETUVOS SĄLYGOMIS TINKAMIAUSIOS KARPIŲ VEISLINĖS ATMAINOS NUSTATYMAS


Vadovas – Eugenija Milerienė, tel. (8~5) 272 33 74, el. paštas: [email protected]

Tyrimo tikslas Vykdyti karpių selekciją siekiant išvesti tinkamą Lietuvos sąlygomis auginti karpių veislinę

atmainą, kuri pasiţymėtų geru produktyvumu, gerai ţiemotų, būtų atspari ligoms ir visli. Gautais reproduktoriais aprūpinti Lietuvos tvenkininės ţuvininkystės bendroves ir privačius ūkius.

Rezultatai Karpių selekcijos darbai Šilavoto karpinių ţuvų veislyne vykdomi jau daugiau nei 35 metus.

Selekcijai naudojami šių veislinių atmainų karpiai: B – Bubių, V – Vokietijos, U – Ukrainos, H – Vengrijos, P – Paros karpiai. Vienas svarbiausių rodiklių, apibūdinančių karpių veislę, yra jų vislumas.

Reprodukcinės savybės. 2008–2009 metais buvo atlikti šie selekciniai kryţminimai: UxU, BxH, BVxU, reciprokinis kryţminimas UxBV, HxBV ir HBVPxHBVP. Įvertintos patelių reprodukcinės savybės. 1 pav. pateiktas daugiametis patelių vislumas.

Darbinis vislumas

aritmetinis vidurkis

standartinė paklaida

vid. kv. nuokrypis

B U H BV BVP HBVP

400

600

800

1000

1200

1400

1600

1800

Tū

kst.

ikrų

Santykinis darbinis vislumas

aritmetinis vidurkis

strandartinė paklaida

vid. kv. nuokrypis

B U H BV BVP HBVP

80

100

120

140

160

180

200

220

240

260

Tū

kst.

ikrų

/kg

1 pav. Atskirų veislinių atmainų reproduktorių vislumas 2000–2009 metais

Didţiausiu vislumu pasiţymi HBVP veislinės atmainos patelės, BV – antros, o blogiausiai neršia U veislinės atmainos patelės. HBVP patelių darbinis vislumas statistiškai patikimai skyrėsi tik

118

nuo U (p<0,01) ir H (p<0,00001) patelių vislumo. Su kitomis veislinėmis atmainomis statistiškai patikimo skirtumo nenustatyta. Didţiausiu santykiniu darbiniu vislumu pasiţymi ir HBVP veislinės atmainos patelės, antros – Vengrijos patelės. Statistiškai patikimas skirtumas nustatytas tik tarp HBVP ir U veislinių atmainų patelių santykinio darbinio vislumo (p<0,016).

Eksterjero indeksų įvertinimas. Veislei apibūdinti labai svarbu eksterjeras, nes vieni eksterjero indeksai tiesiogiai yra susiję su produktyvumu, gyvybingumu, o kiti turi selekcinę reikšmę, nes parodo veislinės atmainos sukultūrinimo etapą. Prasčiausi eksterjero indeksai yra B veislinės atmainos dvivasarių. Išskyrus aukštanugariškumo (l/H) indeksą, B dvivasariai nesiekia visų atmainų bendro vidurkio. BV veislinės atmainos (Lietuvos Šilavoto) dvivasarių visi eksterjero indeksai yra aukštesni uţ bendrą vidurkį, išskyrus aukštanugariškumo indeksą.

Tarp trivasarių geriausiu eksterjeru pasiţymi HxBVP veislinės atmainos karpiai; BV indeksai balansuoja ties bendro vidurkio riba, o tai rodo gerą lietuviško karpio eksterjerą. Daug vilčių teikia HxBVP kryţminimas – šios veislinės atmainos tiek dvivasariai, tiek trivasariai karpiai pasiţymi graţiu eksterjeru.

Karpių ţenklinimas. 2008 metais Šilavoto karpinių ţuvų veislyne pirmą kartą ţenklinimui panaudoti IPA (integruoto pasyvaus atsako) ţymekliai – mikroschemos. Paţenklinta 20 karpių. Kadangi neigiamo IPA ţymeklio poveikio veisliniams karpiams nepastebėta, tad 2009 metais IPA ţymekliais paţenklinti keturių veislinių atmainų penkiavasariai karpiai (90 ind.).

Karpių reproduktorių realizavimas. 2008–2009 metais parduota aštuonių veislinių atmainų 1940 reproduktorių: bendras jų svoris – 11 350 kg, vidutinis kiekvieno svoris – 5,5 kg (1 lentelė). 1 lentelė. Atskirų veislinių atmainų karpių reproduktorių realizavimas 2008–2009 m.

Veislinė grupė

Amţius Ind. skaičius Vid. sv., g Bendras svoris, kg

B 5-vasariai 123 5561 684 V 5-vasariai 114 5439 620 H 5-vasariai 58 3931 228 BV 5-vasariai 485 5192 2518 BH 5-vasariai 54 5537 299 BVP 5-vasariai 191 5644 1078 HxB 6-vasariai 245 6424 1574 HxBVP 6-vasariai 670 6491 4349 Iš viso: 1940 5527 11350

Išvados

1. 2008 metais pirmą kartą dirbtinai išnaršinti motininiai karpiai, turintys keturių veislinių atmainų kraujo – HBVP. Lyginant su daugiamečiais kitų veislinių atmainų patelių neršto rezultatais, jų darbinis vislumas buvo didţiausias, o santykinis darbinis vislumas nesiskyrė nuo kitų mišrūnų. 2. Įvertinus dvivasarių eksterjero indeksus, prasčiausi rezultatai gauti B veislinės atmainos dvivasarių. Išskyrus aukštanugariškumo (l/H) indeksą, B dvivasariai nesiekia visų atmainų bendro vidurkio. BV veislinės atmainos (Lietuvos Šilavoto) dvivasarių visi eksterjero indeksai yra aukštesni uţ bendrą vidurkį, išskyrus aukštanugariškumo indeksą. 3. Tarp trivasarių geriausiu eksterjeru pasiţymėjo HxBVP veislinės atmainos karpiai. BV trivasarių eksterjero indeksai balansuoja ties bendro vidurkio riba. Perspektyvūs HxBVP veislinės atmainos karpiai. 4. Visų veislinių atmainų ir amţiaus grupių karpiai rudenį pasiekė gerą įmitimo koeficientą. Tarp dvivasarių geriausiu įmitimo koeficientu pasiţymi BV veislinės atmainos Lietuvos Šilavoto karpis – jo įmitimo koeficiento vidurkis priartėjęs prie 4 %. 5. Visų amţiaus grupių karpių įmitimo koeficientas koreliuoja su kūno apimties (L0*100/l) ir aukštanugariškumo (l/H) indeksu (išskyrus tik B veislinės atmainos metinukus). 6. Šilavote auginamų veislinių atmainų visų amţiaus grupių karpių eksterjero indeksų variacijos koeficientas nesiekia 10 procentų, o tai rodo maţą medţiagos išsibarstymą ir eksterjero kompaktiškumą.

Rekomendacijos

1. Lietuvos tvenkininės ţuvininkystės bendrovėms ir privatiems ūkiams rekomenduotina pirkti karpių reproduktorius su kilmės dokumentais.

119

2. Stengtis veisti karpius prisilaikant „dvilinijinio“ veisimo principo. Tai leis išvengti inbridingo ir gauti gerus ţuvininkystės rodiklius.

STUDIJA APIE AEROMONOZES IR ŢUVŲ PARAZITŲ SUKELIAMAS LIGAS

Egidijus Pumputis, tel. (8~642) 97273, el. p.: [email protected]

Mindaugas Petrauskas, tel. (8~657) 94477, el. p.: [email protected]

Tyrimo tikslas Ištirti auginamų karpių sveikatos būklę, jų uţsikrėtimą parazitinėmis ir bakterinėmis ligomis.

Įvertinus gautus ichtiopatologinius duomenis, galima išvengti ţuvų ligų, kurios sulėtina augimo spartą ir gali sukelti masinius ţuvų susirgimus ir ţuvimo atvejus, blogina ţuvų maistinę kokybę ir tuo daro didelę ţalą ţuvininkystės ūkiam. Įvertinus ţuvininkystės ūkių epidemiologinę situaciją, galima efektyviau planuoti ţuvų gydymo bei profilaktikos.priemones

Gauti rezultatai Parazitologinių tyrimų duomenys rodo, kad šiuo metu akvakultūros įmonėse auginamų ţuvų

uţsikrėtimo lygis parazitais, palyginti nėra didelis. 2008 metais iš viso apibūdinta 6, o 2009 metais – 5 parazitų rūšys, tačiau beveik visos rūšys potencialiai patogeniškos tvenkinių ţuvims. Prie nepalankių ekologinių sąlygų, esant sutankintam suleidimui, aukštai vandens temperatūrai, maţam vandens pratekėjimui, parazitams masiškai pasidauginus, gali sukelti staigų ligos protrūkį. Prie potencialiai pavojingų parazitų rūšių priskiriamos:

Khawia sinensis, Dactylogyrus extensus, Gyrodactylus sp., Bothriocephalus gowkongensis, Trichodina sp., Diplostomum sp. 2008 metais Iš viso parazitologiškai ištirtos 120 ţuvų, o 2009 metais - 110 ţuvų Jų

parazitofauna rūšine sudėtimi nėra skaitlinga, bet įvairi. Tyrimo metų rastos ir apibūdintos rūšys priklauso tokioms organizmų taksonominėms grupėms, kaip pirmuonys, monogenėjos, trematodai, cestodai. Reikia paminėti, kad parazitai rasti ant karpių, gali parazituoti ir ant kitų ţuvų rūšių.

2009 metais, ištyrus 21 mėginį, pristatytus į Nacionalinį maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo institutą, nustatyti 6 teigiami aeromonozė atvejai, t. y. išskirti aeromonozės sukėlėjai. 2008 metais atliktuose tyrimuose nenustatytas nei vienas teigiamas aeromonozės atvejas. Atlikus bakteriologinius tyrimus, buvo išskirta A. hydrophila 6 karpių mėginiuose. Patvirtinus A. hydrophila nustatytas jautrumas šiems antibiotikams: enrofloksacinui, florfenikoliui, gentamicinui, ampicilinui, erytromycinui, oksitetraciklinui, amoksacilinui, linkomycinui/neomycinui, neomycinui, penicilinui. Atlikus antibiogramą buvo nustatyta, kad A. hydrophila jautri šioms antimikrobinėms medţiagoms – oksitetraciklinui, florfenikoliui, linkomycinui/neomycinui, enrofloksacinui.

Išvados

Nustatytas parazitų pasiskirstymas aiškinamas tuo, kad ţuvininkystės tvenkiniai, turėdami hidromelioracinius įrengimus periodiškai yra nusausinami, dezinfekuojami, palyginti su natūraliais, gamtiniais vandens telkiniais, yra patikimai profilaktiškai apsaugomi nuo įvairios bestuburių faunos gausumo, tarnaujančios tarpiniais šeimininkais ţuvų parazitams. Tačiau, ţuvys tvenkiniuose daţniausiai auginamos vienos rūšies ir dideliame tankyje. Tai sudaro parazitams su tiesioginiu vystymosi ciklu galimybę sparčiai daugintis ir sukelti invazijų masinius protrūkius bei ţuvų kritimą. Daţnai, aplinkos sąlygos iš anksto apsprendţia parazitofaunos ir aeromonozės sukėlėjų grandininį ryšį tarp tvenkiniuose auginamų ţuvų. Parazitofaunos ir aeromonozės sukėlėjų lygis daţnai yra analogiškas pirminiam šaltiniui, t.y. priklausomai iš kur tiekiamas vanduo ar kokia epidemiologinė situacija yra vandens saugykloje. Labai pavojingi yra sudėtingą vystymosi ciklą turintys parazitai (Diplostomum spathaceum, Khawia sinensis ir kt.), kurių biologinį ciklą palaiko tvenkiniuose besidauginantys moliuskai ir maţašerės kirmėlės. Ţuvų uţsikrėtimas parazitais, turtinčiais sudėtingą vystymosi ciklą, su amţiumi didėja, tai aiškiai siejasi su mitybos kitimu.

Rekomendacijos



120

Veikiant profilaktinėms – sanitarinėms ir terapinėms priemonėms, bei sezono klimatinėms sąlygoms, tvenkinių ţuvų parazitofaunos ekstensyvumas ir intensyvumas yra greitai kintantis rodiklis. Yra ţinoma, kad ţuvys, auginamos akvakultūros sąlygomis, patyrusios biotechnikos paţeidimus, sukėlusios nors ir trumpalaikių fiziologinių funkcijų sutrikimų ar net latentinių patologinių procesų su slaptais morfologiniais pakitimais, fiziologiškai yra silpnesnės ir maţiau atsparios pakartotiniam stresiniam faktoriui. Tokiu būdu, daţni vandens temperatūrų svyravimai, hidrocheminio rėţimo pasikeitimas, pH, traumos, toksinių medţiagų patekimas į telkinį ir kiti stresą sukeliantys faktoriai pakeičia ţuvų gyvenamąją aplinką. Dėl streso ţuvų organizme vyksta morfologiniai, biologiniai ir fiziologiniai pakitimai, kurie neigiamai veikia ţuvų organizmą. Jeigu ţuvų organizmas nesugeba prisitaikyti prie susidariusių aplinkos sąlygų, ţuvis suserga ar net ţūva. Todėl ţuvų gyvenamojoje aplinkoje stresinės situacijos išvengimas yra viena iš svarbiausių profilaktinių priemonių kovojant su ţuvų ligomis natūraliuose vandens telkiniuose. Pastebėjus aeromonozei būdingų klinikinių simptomų, būtina pirmiausia atlikti bakteriologiniu tyrimus, t.y. nustatyti ligos sukėlėją, taip pat nustatyti jautrumą antimikrobinėms medţiagoms ir tik tada taikyti gydimą, nes jautrumas antibiotikams kiekvienoje akvakultūros bendrovėje gali būti skirtingas. Labai svarbu reguliariai atlikti tiek parazitologinius, tiek bakteriologinius tyrimus. Ţuvininkystėje retai naudojama individuali terapija, daţniausiai taikoma grupinė. Tačiau norint taikyti sanavimo priemones dideliems vandens telkiniams, reikalingos didelės finansinės investicijos. Todėl didţiausias dėmesys ţuvininkystėje turi būti skiriamas ligų profilaktikai. Visi tvenkininėje ţuvininkystėje atliekami darbai, kaip ţuvų perkėlimas, nerštas, auginimas, šėrimas ir realizavimas turi turėti priešepizootinį profilaktinį pagrindą. Intensyviai eksploatuojant tvenkinius, kuriuose koncentruojasi dideli ţuvų kiekiai, ypatingai svarbu juos tinkamai priţiūrėti - laiku nusausinti, kalkinti ir dezinfekuoti. Parazitologinių tyrimų rezultatai 2008 - 2009 m. (paplitimas, %)

0

10

20

30

40

50

60

%.Trichodina spp.

Diplostomum spp.

Dactylogyrus spp.

Khawia sinensis

Gyrodactylus spp.

Botriocephalus gowkongensisTrichodina spp. 20,1 33,3

Diplostomum

spp.

58,3 52,4

Dactylogyrus spp. 8,3 28,6

Khawia sinensis 8,3 23,8

Gyrodactylus spp. 4,1 4,7

2008m. 2009m.

PLAČIAŢNYPLIŲ VĖŢIŲ VEISIMO UŢDAROSE SISTEMOSE IR JAUNIKLIŲ AUGINIMO TVENKINIUOSE TECHNOLOGIJŲ PARENGIMAS


Vadovė – dr. Guoda Mackevičienė, tel. (8-5)2497528, el.p. guoda @ekoi.lt

Tyrimo tikslas ir uţdaviniai Parengti plačiaţnyplių vėţių veisimo ir šiųmetukų auginimo technologijas. Pagrindiniai

uţdaviniai: 1. Įvertinti intensyvios reprodukcijos veiksmingumą veisykloje.

121

2. Nustatyti natūralaus ir dirbtinio vėţių veisimo efektyvumą gruntinio ir paviršinio saugyklos vandens sistemose.

3. Ištirti natūralios mitybos bazės komponentų – zooplanktono ir makrozoobentoso gausą bei rūšinę sudėtį vėţių šiųmetukų auginimo tvenkiniuose, nustatyti vėţių jauniklių mitybos spektrą ir bakteriofloros sudėtį virškinamajame trakte.

4. Nustatyti vėţių jauniklių augimo greitį poembrioninės raidos metu. 5. Įvertinti vėţių reproduktorių bandos sveikatingumą ir pasiruošimą reprodukcijai 2009/2010

m. veisimo ciklo metu. Rezultatai Plačiaţnyplių vėţių intensyviai reprodukcijai pagerinti Simno vėţių veislyne paviršinio

saugyklos vandens tiekimo veisyklų sistemose būtina sudaryti natūralų terminį reţimą. Gruntinio apytakinio vandens reţimas dėl pernelyg aukštos temperatūros nebuvo tinkamas vėţių poravimuisi, neršimui ir ţiemojimui. Natūralaus (ant patelių) vėţių veisimo paviršinio ir gruntinio vandens sąlygomis rezultatai vidutiniai – ≤ 50 jauniklių/1patelei. Vėţių kiaušinėlių inkubavimui suomių modelio inkubatoriuje gruntinis apytakinis vanduo iš gręţinio nėra tinkamas dėl pernelyg daug kalkinių nuosėdų. Dirbtiniam veisimui naujai pajungtas paviršinis saugyklos vanduo, jauniklių išeiga inkubatoriaus apytakinėje sistemoje – 48-77% (1 pav.).

Rekomendacijos

Padidinti sterilių ligų atţvilgiu plačiaţnyplių vėţių jauniklių išeigą Simno vėţių veislyne, plėsti dirbtinį vėţių veisimą, taikyti paankstinto veisimo biotechniką. Dirbtinio veisimo sąlygoms pagerinti tiekiamą į suomių modelio apytakinę sistemą gruntinį ar paviršinį vandenį filtrais būtina išvalyti, kad neliktų organikos ir kalkinių medţiagų. Įvertinta natūralios mitybos bazės komponentų gausa plačiaţnyplių vėţių jauniklių auginimo tvenkinukuose. 2008–2009 metais identifikuotos tik 5–7 zooplanktono ir 28 makrozoobentoso organizmų rūšys. Maksimalios zooplanktono biomasės vertė rugpjūtį sudarė 151,86 mg/m³.

0

10

20

30

40

50

60

70

80

90

100

10,4 10 9,7 9,5 9,2 9 8,9

E, %

BKI, cm

Plačiažnyplių vėžių ikringų patelių dydžio

1 pav. Plačiaţnyplių vėţių II poembrioninės raidos stadijos jauniklių išeigos (E, %) kitimas dirbtinio veisimo metu skirtingo dydţio ikringų patelių grupėse (LVŢŢTC Simno eksperimentinio ţuvų veislyno vėţių veisykla, 2009 m. liepos I dekada) Rugpjūčio mėnesį tvenkinio zooplanktone vyravo šakotaūsiai vėţiagyviai Polychemus pediculus, o rugsėjį – šakotaūsiai vėţiagyviai Alona rectangula. Makrozoobentose gausumu vyravo maţašerės kirmėlės ir šoniplaukos, biomase – šoniplaukos, moliuskai ir vandens asiliukai. Zoobentosinių gyvūnų biomasė tvenkiniuose buvo maţa ir nesiekė 10 g/m². Optimalioms vėţių šiųmetukų augimo sąlygoms būtinas: suderintas tvenkinių tręšimas, natūralios mitybos bazės (zooplanktono, zoobentoso) didesni ištekliai ir papildomas šėrimas įvairiais maisto komponentais (ţuvimi, maurabragiais, granuliuotais pašarais).

122

Ištirta plačiaţnyplių vėţių jauniklių, kurie augo kanalo tipo tvenkinyje, mityba. Nustatyta, kad vėţių skrandţiuose 2008 m. vyravo šoniplaukos, o 2009 metais – išimtinai tik detritas. Nustatyta, kad vėţių šiųmetukų mityboje vyraujant gyvūniniam maistui, jauniklių ţarnyne daugiausia rasta baltymų skaidyme dalyvaujančių proteolitinių ir bendrų heterotrofinių bakterijų. Plačiaţnyplių vėţių augimo tempų poembrioninės raidos metu (II–VI stadijos) tyrimai parodė, kad vidutinis kūno masės prieaugis (RGR, %) tarp atskirų stadijų buvo normos ribose ir svyravo tarp 35,9 ir 129,3%

0

100

200

300

400

500

600

700

II III IV V VI(0+)

2008

2009

Poembrioninės raidos stadijos

Q,mg

2 pav. Plačiaţnyplių vėţių jauniklių kūno masės kaita augimo iki šiųmetukų stadijos metu tvenkinukuose (LVŢŢTC Simno eksperimentinis ţuvų veislynas, 2008–2009 metų liepa–rugsėjis) Vėţių šiųmetukai atskirais sezonais uţaugo tvenkiniuose iki didesnio negu gamtoje – 300–500 mg svorio, buvo gyvybingi, ţnyplių neteko pavieniai individai. Rekomenduojame plačiaţnyplių vėţių jauniklių auginimui iki šiųmetukų stadijos naudoti maţo ploto (15–25 m2) seklūs tvenkinukai su įrengtomis slėptuvėmis, pradinis II stadijos vėţių jauniklių tankis – 100 ind./m2. Įvertintas vėţių reproduktorių bandos pasiruošimas naujam 2009/2010 m. veisimo ciklui, nustatytas pakankamas (92% viso kiekio) reproduktyvių pagal cementinių liaukų indeksą plačiaţnyplių vėţių patelių kiekis suformuotoje vėţių bandoje. Ištirtas vėţių poravimosi veiksmingumas tekančio paviršinio saugyklos vandens veisyklų baseinuose. Apvaisintų ir ikringų plačiaţnyplių vėţių patelių kiekis veisimo ciklo pradţioje sudarė 92% ir buvo patenkinamas akvakultūros sąlygomis. Rekomenduojame vėţių reproduktorių bandos, suformuotos Simno vėţių veislyne, sveikatingumui uţtikrinti taikytos profilaktinės saugos nuo ektoparazitų ir ligų plitimo priemonės: druskos vonios, veisyklos baseinų ir tvenkinių grunto dezinfekavimas, individuali vėţių apţiūra ir atranka. Pavojingiausioms vėţių ligoms – virusinėms, marui ir bakteriozėms diagnozuoti inicijuotas atitinkamų ţinybų (veterinarinių ir kt.) specialistų kvalifikacijos tobulinimas vėţių ligų diagnozavimo srityje.

DIRBTINIO OTŲ VEISIMO GALIMYBIŲ IR PERSPEKTYVŲ ĮVERTINIMAS

Lietuvos hidrobiologų draugija Vadovai: Valdas Piščikas, dr. Jurij Maksimov, tel. (8~46) 391122, el. p.: [email protected],

Tyrimo tikslas Parengti metodines ir praktines otų dirbtinio veisimo ir jų išteklių atkūrimo Baltijos jūros

Lietuvos priekrantėje rekomendacijas. Rezultatai Pastaruoju metu dėl verslinių ţuvų išteklių maţėjimo, jūros uţterštumo ir naujų tarptautinių

ţuvininkystės teisės normų diegimo dirbtinis jūrinių ţuvų veisimas ir kultivavimas yra viena iš efektyvesnių priemonių priekrantės zonų produktyvumui didinti.

Vienos vertingiausių verslinių ţuvų rūšių – oto (Psetta maxima) ištekliai Lietuvos priekrantėje šiuo metu yra smarkiai sumaţėję. Nepaisant grieţtų jo ţvejybos apribojimų, otų populiacija


123

negausėja, pastebima net kai kurių jo nykimo tendencijų. Pavyzdţiui, 1999 metais oficialiais verslinės ţvejybos statistikos duomenimis, Baltijos jūros priekrantėje sugauta 49,4 t šių ţuvų, o 2009 metais – tik apie 10 tonų. Dėl šių prieţasčių vis aktualiau darosi otų išteklius gausinti dirbtiniu šių ţuvų veisimu.

Tarptautinės patirties analizė ir galimas pritaikymas vietinėms sąlygoms. Nepaisant to, jog

otai paplitę Šiaurės ir Baltijos jūrose, palei Islandijos pakrantes – nuo 68о šiaurės platumos palei Skandinaviją iki Maroko pakrantės pietuose, ir sutinkami Vidurţemio jūroje, ilgą laiką labiausiai jie buvo kultivuojami Atlanto vandenyno pakrantėje ties Europos krantais, Škotijoje ir Norvegijoje. Laipsniškai dirbtinis otų veisimas ir auginimas paplito ir kitose Europos šalyse: Danijoje, Vokietijoje, Ispanijoje ir Prancūzijoje. Norvegijoje ir Danijoje atlikti tyrimai parodė, jog otų auginimas iki parduoti tinkamo dydţio šaltuose vandenyse nerentabilus, tačiau didţiules perspektyvas turi jų jauniklių dirbtinis veisimas norint didinti jų išteklius priekrančių vandenyse (Olsen ,1996).

ICES (Tarptautinė jūrų tyrimų komisija) – jūrinių ţuvų veisimo darbinės grupės mokslininkų nuomone, jūrinė akvakultūra (iš jų ir otų), visų pirma dėl ekologinių bei efektyvumo didinimo prieţasčių, artimiausiu laiku turėtų plėtotis hiperintensyvių sausuminių auginimo sistemų kryptimi. Nors dabar minėtus reikalavimus atitinkančių recirkuliacinių sistemų (1 pav.) kaina viršija varţų tipo sistemų kainą, tačiau taip yra dėl to, kad skaičiuojant išlaidas neįvertinamas ilgalaikis poveikis ekosistemoms (ICES, 2002).

Šiuo metu ICES šalys narės išteklių papildymą ar atkūrimą dirbtinai išveistomis ţuvimis vykdo labai limituotai. Portugalija įgyvendina projektą, susijusį su jūrinių karšių (Sparus aurata) išleidimu į dirbtinius rifus, Belgija vykdo otų (Psetta Maxima) išteklių papildymo Šiaurės jūroje darbus.

Įranga, skirta apvaisintų otų ikrų inkubacijai. Eksperimentiniai otų reproduktorių išlaikymo bei ikrų inkubavimo darbai atlikti LVŢŢTC Ţuvininkystės tyrimų laboratorijoje, kurioje šiuo metu parengtos dvi patalpos su skirtingo dydţio jūros vandens baseinais.

Baseinai pripildomi jūros vandens iš magistralinio vamzdyno, tiekiančio jį Lietuvos jūrų muziejui akvariumui. Vandens paėmimas vyksta pro specialų smėlio filtrą, esantį 3 metrų gylyje ties Baltijos jūros vandens pakraščiu.

Otų ikrų inkubacijos eksperimentams buvo paruoštos dvi uţdaro tipo sistemos, iš kurių vienoje galima buvo palaikyti padidintą 20 ‰ druskingumą.

1 pav. Recirkuliacinės sistemos, skirtos otams auginti, principinė schema (pagal www.piscestt.com)

124

Otų reproduktorių lytinių produktų gavimas ir apvaisinimas dirbtinėmis sąlygomis. Gauti eksperimentams reikiamą ikrų kiekį nebuvo sudėtinga, nes praktiškai visos birţelio pradţioje ir vėliau sugautos otų patelės buvo visiškai pasirengusios nerštui ir galėjo duoti 10–20 mg ikrų. Patelių dydis, iš kurių buvo imami ikrai, svyravo nuo 30,5 iki 40 cm.

Reikiamo kiekio gyvybingos spermos gauti buvo kur kas sunkiau, nes sugavimuose praktiškai nebuvo stambių, nerštui pasiruošusių patinų. Per visą laikotarpį, kai otai reproduktoriai buvo gaudomi jų neršto vietose, į tinklaičius nepakliuvo nė vienas didesnis nei 30 cm patinas. Sugautų patinų kūno ilgis buvo nuo 20 iki 26 cm, o vidutiniškai siekė tik 22,4 cm,o masė – 217,5 gramų.

Apvaisinimo proceso metu supjaustyti otų patinų pieniai per marlę atsargiai buvo išspaudţiami į atskirą 50 ml talpos stiklinį indą su steriliu jūros vandeniu. Po to vanduo su sperma perpilamas į plastikinį indą su ikrais ir lengvai visa tai sumaišoma. Vėliau indo turinys paliekamas 1,5 min. ramiai pastovėti, kad įvyktų apvaisinimas.

Kitas etapas – ikrų plovimas: periodiškai indas su ikrais pripilamas sterilaus vandens, kuris po kiek laiko nupilamas. Tai daroma 3–4 minutes iš eilės. Nuo eksperimento pradţios praėjus 3–4 valandoms, imamas 30–50 vienetų ikrų mėginys, kurių gyvybingumas ištirtas mikroskopu. Kaip parodė mūsų atlikti eksperimentai (iš viso 5 pakartojimai), labiausiai tikėtina, jog otų ikrai nebuvo apvaisinti dėl prastos patinų spermos kokybės. Galimos saugaus otų jauniklių išleidimo Baltijos jūros priekrantėje vietos ir buveinės. Tyrimų metu nustatyta, kad vienu metu piečiau Klaipėdos buvo sugaunami kur kas didesni ir stambesni individai nei šiaurinėje priekrantės dalyje (Klaipėdos–Būtingės rajonas). Gauti skirtumai visais atvejais yra patikimi ir, priklausomai nuo metų, siekia 9–33 % pagal ţuvų ilgį ir 29–208 % pagal jų masę.

Tai rodo, jog otų šiųmetukų atsiganymui palankiausias priekrantės rajonas tarp Klaipėdos ir Nidos, o dirbtiniu būdu išnaršintus otu jauniklius geriausia paleisti tarp Preilos ir Juodkrantės. Šiuos darbus reikėtų vykdyti ties pačia kranto linija, nes, kaip parodė atliktų tyrimų rezultatai, natūralaus neršto jauniklių aptinkama tik bangų mūšos zonos smėlėto dugno buveinėse. Išvados 1. Atlikta otų dirbtinio veisimo ir auginimo literatūros šaltinių analizė. Nustatyta, jog otų auginimas iki parduoti tinkamo dydţio šaltuose vandenyse nerentabilus, tačiau labai perspektyvus yra jų jauniklių dirbtinis veisimas, jeigu norima didinti jų išteklius Baltijos jūros Lietuvos priekrantėje. 2. Parengta otų reproduktorių gaudymo jūroje, jų transportavimo iki laboratorijos baseinų ir išlaikymo juose metodika. Optimalios sąlygos jiems: 13–15oС vandens temperatūra, 5,6-6,5 mg/l deguonies koncentracija ir ţuvų tankis, neviršijantis 3–4 patinų arba 4–6 patelių viename baseine. 3. Dirbtiniu būdu išnaršintus otų jauniklius geriausia paleisti Baltijos jūros priekrantės dalyje tarp Preilos ir Juodkrantės ties kranto linija, nes, kaip parodė atlikti tyrimai, sąlygos jiems išgyventi ir atsiganyti čia palankiausios. 4. Eksperimentinių darbų, atliktų 2008–2009 metais, bei pagal literatūros šaltinius parengtų metodikų dėka buvo gauti teigiami otų reproduktorių gaudymo ir transportavimo iki laboratorijos baseinų, jų išlaikymo bei apvaisinimui tinkamų ikrelių gavimo rezultatai. Tačiau ikrai nebuvo inkubuojami, nes nebuvo pasiruošusių nerštui patinų. 5. Toliau vykdant dirbtinio otų veisimo biotechnologinius tyrimus būtina atlikti skirtingų hormoninių preparatų, skirtų stresui sumaţinti bei stimuliuoti otų lytinių produktų brandą bandymus. 6. LVŢŢTC Ţuvininkystės tyrimų laboratorijos bazėje Kopgalyje kuriant jūrinės akvakultūros laboratoriją būtina atsiţvelgti į tyrimų ir eksperimentų metu išryškėjusias problemas, kurių neišsprendus, normalus šios laboratorijos funkcionavimas bus komplikuotas.

Ţemės, maisto ūkio ir ţuvininkystės 2009 m. finansuojamų ... · 5 Dirvoţemio...

Documents

Transcript of Ţemės, maisto ūkio ir ţuvininkystės 2009 m. finansuojamų ... · 5 Dirvoţemio...