ALEKSANDRO STULGINSKIO UNIVERSITETAS

AGRONOMIJOS FAKULTETAS

Agroekosistemų ir dirvožemio mokslų institutas

Dainius Iškauskas

SKYSTŲJŲ AMIDINIO AZOTO TRĄŠŲ SU MAGNIU

LYDERIS MG POVEIKIS VASARINIAMS KVIEČIAMS

Magistro baigiamasis darbas

Studijų sritis: Žemės ūkio mokslai

Studijų kryptis: Agronomija

Studijų programa: Agronomija

Akademija, 2014

2

Magistro baigiamojo darbo valstybinė kvalifikacinė komisija:

(Patvirtinta Rektoriaus įsakymu Nr. .............)

Agronomijos fakulteto studentų baigiamųjų darbų vertinimo komisijos įvertinimas:

Pirmininkas: Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro (LAMMC) direktorius, profesorius

habil. dr. Zenonas Dapkevičius (mokslininkas)

Nariai: Agronomijos fakulteto dekanas, Žemės ūkio ir maisto mokslų instituto docentas

dr. Viktoras Pranckietis (mokslininkas – praktikas)

Žemės ūkio ir maisto mokslų instituto direktorius, docentas dr. Evaldas Klimas

(mokslininkas – praktikas)

Agroekosistemų ir dirvožemio mokslų instituto profesorius habil. dr. Rimantas

Velička (mokslininkas – praktikas)

Agroekosistemų ir dirvožemio mokslų instituto docentė dr. Darija Jodaugienė

(mokslininkas)

UAB „Dotnuvos projektai“ atstovas dr. Rimantas Dapkus (socialinis partneris –

praktikas)

Vadovas Lekt. dr. Rūta Dromantienė, Aleksandro Stulginskio universitetas,

agroekosistemų ir dirvožemio mokslų institutas

Recenzentas Doc. dr. Rimantas Vaisvalavičius, Aleksandro Stulginskio universitetas,

agroekosistemų ir dirvožemio mokslų institutas

Oponentas Doc. dr. Evaldas Klimas, Aleksandro Stulginskio universitetas, žemės ūkio ir

maisto mokslų institutas

3

Iškauskas D. Skystųjų amidinio azoto trąšų su magniu Lyderis Mg poveikis vasariniams

kviečiams. Agronomijos studijų programos magistro darbas / Vadovė lekt. dr. R.

Dromantienė; ASU. Akademija, 2014, 44 p.: 6 pav., 5 lentelės. Bibliogr.: 79 pavad.

SANTRAUKA

Magistrantūros studijų baigiamajame darbe pateikiami skystųjų amidinio azoto trąšų su

magniu Lyderis Mg poveikio, vasariniams kviečiamas, tyrimai.

Darbo objektas - Vasariniai kviečiai ‘Tybalt C2‘.

Darbo metodai – Eksperimentas buvo atliktas ASU Bandymų stotyje, karbonatingame giliau

glėjiškame išplautžemyje. Dirvožemis buvo artimas neutraliam (pHKCl 6,8), didelio

fosforingumo (230 mg kg-1

P2O5), vidutinio kalingumo (152 mg kg-1

K2O), mažo azotingumo

(2,0 proc.). Tyrimas buvo atliktas siekiant nustatyti optimaliausią LYDERIS Mg trąšų

koncentraciją (0,25, 0,5, 0,75, 1,0 ir 2,5 %) vasariniams kviečiams. Tiriamomis priemonėmis

augalai buvo nupurkšti krūmijimosi tarpsnio pabaigoje ir susiformavus antrajam bambliui.

Darbo rezultatai - skystosios amidinio azoto trąšos (LYDERIS Mg) teigiamai įtakojo

vasarinių kviečių produktyvumą. Didžiausi grūdų derliaus teigiami pokyčiai gauti vasarinius

kviečius krūmijimosi tarpsnio pabaigoje tręšiant 0,75 – 2,5 % koncentracijos tirpalais, o

bamblėjimo tarpsniu – 0,5 – 0,75 % koncentracijų tirpalais.

Tiriamos priemonės teigiamai įtakojo grūdų technologines savybes. Grūdų baltymingumas

tendencingai didėjo, didinant trąšų tirpalo koncentracijas, tačiau esminis poveikis nustatytas

tik naudojant 0,75 % koncentracijos tirpalą. Sedimentacijos vertėms didesnį poveikį turėjo

augalų tręšimas bamblėjimo tarpsnio pradžioje 0,5 - 0,75 % koncentracijų tirpalais.

Reikšminiai žodžiai: vasariniai kviečiai, skystosios Mg trąšos, derlingumas, kokybiniai

rodikliai.

4

Iškauskas D. The Effect of Liquid Amide Nitrogen Fertilizer with Magnesium

“LyderisMg”on Spring Wheat.Master’s thesis of Agronomy study program / Scientific

advisor lect. dr. R. Dromantienė; ASU. Akademija, 2014, 43 p.: 6 figures, 5 tables.

References: 79 titles.

SUMMARY

Master's thesis presentsthe research that was carried out to investigate the effect of nitrogen

liquid fertilizer with magnesium ‘Lyderis Mg’on spring wheat.

Object of the research: spring wheat ‘Tybalt C2’.

Research methods: the experiment was conducted at the Experimental Station of

Aleksandras Stulginskis Universityon the Calc(ar)i-Endohypogleyic Luviso). The soil was

neutral (6,8 ), high in phosphorus (230 mg 1 ), medium in potassium (152 mg

O), low in nitrogen (2,0 %). The research was conducted to determine the optimal

concentration of fertilizer ‘Lyderis Mg’ (0,25, 0,5, 0,75 , 1,0 and 2,5 %) in spring wheat.

Applying the measures under investigation the plants were sprayed at the end of tillering stage

and at the second formation of a toddler.

Research results: the liquid amide nitrogen fertilizer ‘Lyderis Mg’ has positively influenced

the productivity of spring wheat. The application of fertilizer solution on spring wheat both at

the end ofetillering stage with the concentrationvarying from 0,75 to 2,5 % and at the booting

stagewith the concentration varying from 0,5 to 0,75 % resulted in the highest grain yield.The

researched measures have positively influenced the technological properties of grains. By

increasing the concentration of fertilizers grain protein content tended to rise, however,

thesubstantial effect was determined only applying 0,75 % concentration of fertilizers. Values

of sedimentation were higher when spring wheat were fertilized at the beginning of the

booting stage from 0,5 to 0,75 % concentration.

Keywords: spring wheat, liquid amide nitrogen Mg fertilizer, fertility, qualitative indicators.

5

TURINYS

ĮVADAS ..................................................................................................................................... 7

1.LITERATŪROS APŽVALGA ............................................................................................... 9

1.1. Bendros žinios apie kviečius .......................................................................................... 9

1.2. Vasariniai kviečiai ........................................................................................................ 10

1.3. Vasarinių kviečių veislės Lietuvoje .............................................................................. 13

1.4. Mineralinės trąšos ......................................................................................................... 15

1.5.Skystųjų trąšų ypatumai ir jų svarba ............................................................................. 21

2. TYRIMO SĄLYGOS IR METODIKA ................................................................................ 23

2.1. Bandymų įrengimo vieta ir dirvožemis ........................................................................ 23

2.2. Bandymų schema ir jos parametrai ............................................................................... 24

2.3. Analizių metodai ........................................................................................................... 24

2.4. Bandyme augintos veislės aprašymas ........................................................................... 25

2.5. Bandyme naudotos trąšos ir agrotechnika .................................................................... 26

2.6. Meteorologinės sąlygos ................................................................................................ 26

3. REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS ................................................................................... 30

3.1. Skystųjų amidinio azoto trąšų su magniu poveikis vasarinių kviečių grūdų derliui .... 30

3.2. Skystųjų amidinio azoto trąšų su magniu poveikis vasarinių kviečių derliaus

kokybiniams rodikliams ....................................................................................................... 31

3.3. Skystųjų amidinio azoto trąšų su magniu poveikis vasarinių kviečių kokybiniams

rodikliams ............................................................................................................................ 33

4. IŠVADOS ............................................................................................................................. 38

5. LITERATŪROS SĄRAŠAS ................................................................................................ 39

6. PUBLIKACIJOS .................................................................................................................. 44

7. PRIEDAI .............................................................................................................................. 45

6

LENTELIŲ IR PAVEIKSLŲ SĄRAŠAS

Lentelės:

1. 2.2.1. lentelė. Dirvožemio agrocheminė charakteristika prieš įrengiant bandymus. ASU

Bandymų stotis, 2013m. 23 psl.

2. 3.1.1. lentelė. Skystųjų amidinio azoto trąšų su magniu įtaka sausųjų medžiagų kiekiui

vasarinių kviečių lapuose. 30 psl.

3. 3.2.1. lentelė. Skystųjų amidinio azoto trąšų su magniu įtaka vasarinių kviečių grūdų

derlingumui ( tha-1

). ASU Bandymų stotis, 2013 m. 32 psl.

4. 3.3.1. lentelė. Skystųjų amidinio azoto trąšų su magniu įtaka vasarinių kviečių grūdų

šlapiajam glitimui. 35 psl.

5. 3.3.2. lentelė. Skystųjų amidinio azoto trąšų su magniu įtaka vasarinių kviečių grūdų

sedimentacijai ml. 36 psl.

Paveikslai:

1. 2.6.1. pav. Oro temperatūra augalų vegetacijos metu 2013 m. ASU Bandymų stotis,

2013 m. 28 psl.

2. 2.6.2. pav. Kritulių kiekis augalų vegeatcijos metu 2013 m. ASU Bandymų stotis, 2013m.

28 psl.

3. 3.1.1. pav. Azoto kiekio (y, %) vasarinių kviečių vegetatyvinėje masėje priklausomumas

nuo skystųjų amidinio azoto trąšų su magniu tirpalų koncentracijų (x, %). ASU Bandymų

stotis, 2013 m. 31 psl.

4. 3.2.1. pav. Grūdų derliaus (y, t ha-1

) priklausomumas nuo skystųjų amidinio azoto trąšų su

magniu tirpalų koncentracijų (x, %). ASU Bandymų stotis, 2013 m. 33 psl.

5. 3.3.1. pav. Skystųjų amidinio azoto trąšų su magniu įtaka vasarinių kviečių

baltymingumui. 34 psl.

6. 3.3.2. pav. Skystųjų amidinio azoto trąšų su magniu įtaka vasarinių kviečių grūdų kritimo

skaičiui (S). 36 psl.

7

ĮVADAS

Įvairiems žemės ūkio augalams jų augimui ir vystymuisi reikalingas ne tik azotas,

fosforas, kalis, kalcis, bet ir magnis. Magnis įeina į chlorofilo sudėtį, nes dalyvauja

fotosintezėje. Be to jis dalyvauja krakmolo sintezėje, fermentų veikloje, augale transportuoja

fosforą ir cukrus iš vienų augalo organų dalių į kitas (Cakmak, Kirkby, 2007; Roemheld,

Kirkby, 2007).

Augaluose trūkstant magnio, visų pirma nukenčia augalų šaknų sistema. Šaknų

sistemos vystymasis dėl magnio trūkumo sutrinka jau po trijų dienų, antžeminės augalų dalies

vystymosi sutrikimai pasireiškia po 10 dienų, o vizualiniai magnio trūkumo požymiai

pasireiškia po 15 dienų. Javuose magnio kiekis labai sumažėja bamblėjimo tarpsnio pradžioje

ir, tai mažai priklauso nuo to, kiek šio elemento yra dirvožemyje. Nustatyta, kad trūkstant

magnio, augalai mažiau atsparūs saulės spindulių poveikiui (nepanaudoti elektronai

fotosintezės procese, sudaro laisvuosius radikalus, kurie pažeidžia ląstelių audinius).

Optimalus augalų apsirūpinimas magniu palengvina abiotinių aplinkos veiksnių įtaką, pvz.,

sausros, karščio, šviesos intensyvumo (Carmak, Kirkby, 2007). Svarbu, kad pakankamas

magnio kiekis augaluose būtų rudens laikotarpiu, nes magnis įtakoja cukrų ir kitų

angliavandenių kaupimąsi, o tai sąlygoja peržiemojimą. Taip pat svarbu, kad tinkamiausiais

santykis tarp kalio ir magnio turi būti 2:1 arba 3:1, nes perteklinis kalio kiekis mažina magnio

įsisavinimą.

Įvairiose šalyse žemės ūkio augalams magnio poreikis ir tuo pačiu tręšimas yra

skirtingas. Tai parodė 2006 – 2007 m. vokiečių organizacijos VDLUFA organizuoti dešimties

šalių tarplaboratoriniai tyrimai (Fotyma, Dobers, 2008). Įvairiose Vidurio ir Rytų Europos

šalyse magnio trąšų norma, paskaičiuota vienai tonai derliaus kartu įvertinant šalutinę

produkciją, žieminiams kviečiams svyravo 1,2–3,2 kg t–1

intervalo ribose (Fotyma, Dobers,

2008).

Magnio kiekis Lietuvos dirvožemiuose labai priklauso nuo dirvožemio

granuliometrinės sudėties. Bendras magnio kiekis sudaro 90 - 95 %, tačiau jis yra netirpių

mineralų formose. Organinėse medžiagose magnio yra nedaug, jis tampa judrus tik po jų

mineralizacijos. Augalus aprūpina mainų magnis, kuris sudaro tik apie 5 %, tačiau jis lengvai

išplaunamas iš dirvožemio. Augalai magnį nudoja, kai rūgštūs dirvožemiai yra kalkinami arba

tręšiami mėšlu. Nors magnio mažiausiai sunaudoja javai, o daugiausiai šakniavaisiai ir bulvės,

tačiau dažniausiai jo trūksta pupinių šeimos augalams ir javams (Mažvila., 1998).

8

Temos aktualumas: Pasaulio mastu žemės ūkio produkcijos, ypač grūdų gamybos

augimas dažnai siejamas su gausėjančiu trąšų panaudojimu. Rinkoje nuolat atsiranda naujų

trąšų, o žemdirbiui yra aktualu pasirinkti tinkamiausias ir ekonomiškiausias trąšas.

Hipotezė: Vasarinius kviečius papildomai tręšiant skystosiomis amidinio azoto

trąšomis, sudėtyje turinčioms magnio galima optimizuoti vasarinių kviečių mineralines

mitybos sąlygas bei padidinti jų produktyvumą.

Tyrimų objektas:

1. Vasariniai kviečiai ‘Tybalt C2‘,

2. Skystosios amidinio azoto trąšos su magniu Lyderis Mg.

Tyrimų tikslas – įvertinti skystųjų amidinio azoto trąšų su magniu Lyderis Mg

poveikį vasariniams kviečiams.

Tyrimų uždaviniai:

1. Nustatyti skystųjų amidinio azoto trąšų su magniu Lyderis Mg poveikį vasarinių

kviečių produktyvumui.

2. Nustatyti skystųjų amidinio azoto trąšų su magniu Lyderis Mg poveikį vasarinių

kviečių kokybiniams rodikliams.

9

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1 Bendros žinios apie kviečius

Kviečiai – labiausiai paplitę duoniniai javai pasaulyje. Kviečiai priklauso miglinių

(Poaceae) šeimai, kurios sudėtyje yra taip pat ryžiai, kukurūzai, rugiai, miežiai, sora, sorgai.

Augalininkystės mokslui yra svarbu ne tik dirbtinių kultūrinių kviečių nagrinėjimas, bet ir tų

formų kilmės nušvietimas. Taigi evoliucijos mokslo dėka, mes galime pamatyti ir suprasti

pasaulio kviečių fomų įvairumą, jų vystymosi dėsningumus bei produktyvumą (Aykrod et al.,

1974).

Europos sąjungoje kasmet yra užauginama daugiau nei 120 mln. t kviečių grūdų.

Kviečių grūdai yra vartojami žmonių maistui, taip pat naminių gyvulių pašarui bei iš dalies ir

konditerijos reikmėms (Gutierreez-Alamo et al., 2008).

Gyventojams visame pasaulyje kviečiai yra didžiausia vertybė, kadangi kasdien

šimtai milijonų žmonių, daugiau nei 140 – tyje pasaulio šalių, valgo maisto produktus, kurie

yra būtent pagaminti iš kviečių. Yra manoma, kad Irake ir Egipte šie augalai buvo auginami

daugiau kaip prieš 6000 m. pr. Kr. Lietuvoje kviečiai buvo auginami taip pat nuo senų laikų,

mums tai rodo rasti duonos gabalai su grūdais Gabrieliškių piliakalnyje, kuris yra Raseinių

rajone ir šis radinys yra priskiriamas jau mūsų eros I - IV amžiams. Kiti svarbūs kasinėjimai

parodė paplitimą ir tokių kviečių kaip dvigrūdžiai, tankiavarpiai, spelta (Petrulis, 1997).

Kviečiai iki XX amžiaus Lietuvoje daugiausiai buvo auginami dvaruose (Lazauskas,

1981). 1913 metais kviečių pasėliai užėmė 89 tūkst. ha, o t.y. 4,2 proc. visų pasėlio plotų.

Žemių savininkai, kurie valdė prastesnio derlingumo vietas, vengdavo kviečių, nes į juos

žiūrėjo kaip į lepius, bijančius šalčio, išmirkimo ir puolamą įvairiausių ligų, augalą. Tačiau

vis kylant žemdirbystės lygiui, ūkininkai vis labiau prisileisdavo kvietį, kuris už visą priežiūrą

ir globą, labai gerai atsilygindavo žemdirbiui. Bėgant laikui, keičiantis visuomenei požiūris į

kviečius taip pat keičiasi. Jau yra mąstoma ir geriau suvokiama, kad grūdų poreikis kasmet

vis auga, o kviečiai jau seniai laikoma kaip derlingiausi grūdai javai Lietuvoje. Pagal

šiuolaikinę sampratą, kviečių derlingumui labai daug įtakos turi jų veislė, auginimo

technologijos, klimato sąlygos (Petrulis, 1985).

Lietuvai yra būdingas artimas ryšys su kviečiais, taip pat gilios žemdirbystės

tradicijos. Mūsų protėviai šiame krašte įsikūrė prieš kelis tūkstančius metų ir kviečių

auginimas buvo pats pagrindinis baltų genčių užsiėmimas. Tik susipažinus su kviečių

auginimo istorine raida, ekonominiais žemdirbių interesais, galim numatyti dabarties ir

ateities žemdirbių lūkesčius atitinkančius sprendimus (Gimbutienė, 1966).

Kviečių gentyje (Triticum L.) yra išskiriamos 22 rūšys. Visos rūšys skiriasi genetiniu,

morfologiniu, ūkiniu aspektu. Tokiuose kalnuotuose regionuose kaip Armėnija,

10

Azerbaidžanas, Krymas, yra aptinkama laukinių kviečių rūšių, kurios auga ant stepių ar

pusdykumių srityse. Viena iš kviečių rūšių yra paprastieji kviečiai. Būtent šios rūšies

vasariniai kvičiai yra ganėtinai atsparūs išgulimui, o jų šiaudas labai tvirtas, todėl po mėšlu

tręšto priešsėlio, pavasario metu , prieš sėją gausiai tręšiant azotu ir nevartojant retardantų,

pasėlis neišgula. Taip pat vasariniai kviečiai suteikia puikią galimybę žemdirbiams pasisėti

duoninių javų pavasarį (Petrulis, 1997).

1.2 Vasariniai kviečiai

Vasariniai kviečiai apibūdinami kaip duoninė kultūra. Jie skiriasi nuo žieminių

kviečių tuo, kad vasarinių kviečių grūdai yra baltymingesni už žieminių kviečių. Lietuvoje

auginami vasariniai kviečiai, vertinant iš botaninės pusės, nieko nesiskiria nuo žieminių

kviečių. Tiesiog tai dvi minkštųjų kviečių formos (Triticum aestivum L), kurios yra paplitę

atšiaurinio klimato zonoje (Petrulis, 1997).

Šie javai, nors ir mažesniais plotais, auginami ir lengvuose Pietų Lietuvos

dirvožemiuose. Lengvos granuliometrinės sudėties dirvožemiuose jie uždera taip pat, kaip

miežiai, tačiau šiek tiek atsilieka nuo žieminių rugių (Nedzinskas, 1999; Pekarskas, 2008).

Daugiausia jų auginama Joniškio, Šiaulių, Pasvalio, Biržų, Kretingos, Skuodo, Tauragės

rajonuose, kur sudaro apie 12 % visų javų (Petraitis ir kt., 2001).

Vasariniai kviečiai turi pranašumą tai, kad jie yra vieninteliai duoninia javai, kurie

yra sėjami pavasarį, todėl jie kaip ir gali kompensuoti, jei rudenį buvo nespėta pasiruošti

sėjimui ar dėl blogų žiemojimo sąlygų žieminiai kviečiai išnyko. Taip pat svarbu paminėti tai,

kad normalaus drėgnumo t.y. 12 – 14 proc. vasarinių kviečių grūdų galima sudaryti didelius

maistinius grūdų rezervus, nes jų metiniai nuostoliai nesudaro net 3 proc. Šis pranašumas

suteikia galimybę gyventojus aprūpinti duona, kad ir kokie orai ar aplinkybės bebūtų. Taip pat

grūdų kokybės parametrus didele dalimi lemia veislės, agrotechnika, klimato sąlygos, todėl

veislių tyrėjai nuolat dirba ir ieško kuo tinkamesnių ir atsparesnių kviečių veislių Lietuvos

sąlygoms, kurių grūdai būtų itin geros kokybės (Fulington ir kt., 1987)

Kaip ir buvo paminėta anksčiau vasariniai kviečiai savo biologinėmis savybėmis yra

labai panašūs į žieminius kviečius, tačiau jie auga ir priesmėlio dirvožemiuose, gali būti

auginami tuose ūkiose, kur lengvesni dirvožemiai ir žieminiai javai auga prasčiau (Žekonienė

ir kt., 2006).

Taigi vasariniai kviečiai iš vasarinių miglinių javų yra patys reikliausi, nes dėl

silpnos šaknų sistemos maisto medžiagas pasisavina sunkiai. Jiems reikia derlingesnių, gerai

įdirbtų, patręštų ir sukultūrintų dirvų (Nedzinskas, 1999; Pekarskas, 2008). Todėl kviečiams

11

skirtoje dirvoje turi būti daugiau maisto medžiagų, ypač azoto. Labai svarbu, kad kviečiai

nepatektų į nualintas, silpnai maisto medžiagomis aprūpintas dirvas (Žekonienė ir kt., 2006).

Dirva. Vasariniai kviečiai iš varpinių javų yra patys reikliausi, kadangi šių kviečių

šaknų sistema vystosi silpnai, todėl negali visapusiškai pasisavinti visų dirvoje esančių maisto

medžiagų. Taip pat vasariniai kviečiai prastai krūmijasi, todėl dažnai juos stelbia piktžolės.

Kadangi vasariniai kviečiai yra tikrai labai reiklūs, jiems geriausiai tinka derlingos,

sukultūrintos, daug maisto medžiagų turinčios ir nerūgščios dirvos. Geriausiomis dirvomis

apibūdinami lengvesni puveningi priemoliai bei priesmėliai. Vasariniai kviečiai auginami

priesmėlio dirvožemiuose duoda didesnį derlių negu žieminiai kviečiai. Taip pat vasarinių

kviečių nereikėtų sėti į per daug lengvą ar per daug sunkią žemę (Petrulis,1985; Kyмаков,

1980).

Drėgmė. Vasariniams kviečiams drėgmės reikia mažiau negu avižoms, tačiau

daugiau nei miežiams. Sėkmingam sėklų sudygimui reikalingas vandens kiekis yra 45 proc. jų

grūdų masės. Transpiracijos koeficientas yra – 415. Didžiausias drėgmės kiekis vasariniams

kviečiams yra reikalingas bamblėjimo, krūmijimosi ir plaukėjimo tarpsniuose. Taip pat

žydintiems ir ką tik peržydėjusiems kviečiams reikalingas sausas oras. Nėra naudinga, jei

antroje vasaros pusėje orai yra ypač lietingi, kadangi tai stipriai įtakoja vasarinių kviečių

brendimą, jis gali būti uždelstas, taip pat atsiranda tikimybė, kad bus blogesnė grūdų kokybė

ir sunkėja derliaus nuėmimo sąlygos. Šis augalas visas maisto medžiagas, esančias dirvoje,

pasisavina tik ištirpusias vandenyje. Tad galime teigti, jog vanduo yra labai reikalingas ir jo

reikia labai daug, kad vyktų normalus ir visavertis mitybos procesas bei tam, kad šaknų

ląstelės galėtų įsisiurbti ir gerokai atskiestus tirpalus. Kita vertus kviečiai tik didžiulius

kiekius vandens išgarinę pro lapus gali surinkti reikalingą kiekį azoto ir mineralinių

medžiagų. Taigi kviečiams vanduo reikalingas daugybe aspektų. Pirmiausia tai kaip ir

pagalbininkas pernešti iš šaknų į lapus ištirpusius mineralinius junginius, taip pat vanduo

reaguliuoja augalo temperatūrą, atiduoda įvairių organinių medžiagų sintezei vandenilį ir

deguonį (Petrulis, 1985; Kyмаков, 1980).

Šiluma. Vasariniai kviečiai pradeda dygti 3 – 4 ºC temperatūroje. Šiems kviečiams

yra pakenčiamas nestiprus pavasarinis atšalimas t.y. – 4 ºC, tačiau žydintiems vasariniams

kviečiams kenkia ir 1 – 2 ºC šalnos. Optimaliausia vasarinių kviečių dygimo temperatūra yra

12 – 15 ºC. Plaukėjimo ir pieninės brandos metu jiems tinkamiausia yra 16 – 23 ºC oro

temperatūra. Pati geriausia ir palankiausia temperatūra vasarinių kviečių augimui ir

vystymuisi dienos temperatūra yra 18 – 22 ºC, tačiau aukštesnė temperatūra nei nurodyta

pastaroji, augimo ir vystymosi procesus slopina (Petrulis, 1997).

12

Vieta sėjomainoje ir dirvos dirbimas. Vasariniai kviečiai, kaip labiau reikli javų

kultūra nei kitos, sėjami po organinėmis trąšomis tręštų kaupiamųjų t.y. bulvių, kukurūzų,

šakniavaisių. Šie augali tręšiami organinėmis ir mineralinėmis trąšomis, taip pat yra

purrenami jų tarpueliai. Daugiametės žolės, ankštiniai javai yra geri vasarinių kviečių

priešsėliai, nes po jų gausu azoto, kuriuo vėliau vasariniai kviečiai gali lengvai pasinaudoti

(Petrulis. 1997).

Vasariniai kviečiai yra reiklūs ir priešsėliams ir dirvožemiui. Jie geriau sudygsta ir

geriau dera lengvesnėse dirvose. Būtent šie javai yra labai jautrūs ligoms, todėl geriausias

derėjimas yra numatomas po daugiamečių žolių, kaupiamųjų ar mišinių žaliąjai masei. Jų

dėka vasariniai kviečiai būna atsparesni ir mažiau ligoti (Lazauskas, 1992).

Nemažai dėmesio reikia skirti pagrindiniam žemės dirbimui. Kiek galima anksčiau

nuskusti ražienas, kiek galima anksčiau pradėti dirbti dobilienas. Dirvoje turi augti kultūriniai

augalai arba ji turi būti įdirbta. Dirvas, kuriose gausu piktožolių, verta skusti, jei yra ir

vėluojama, nes kai oras yra drėgnas ir šiltas, piktžolės linkę daug greičiau želti (Stancevičius

ir kt.,1973).

Vasarinių kviečių derlingumas priklauso ir nuo priešsėjinio dirbimo ir sėjos laiko,

žinoma, nemažai įtakos turi ir meteorologinės sąlygos (Petrulis, 1997).

Tręšimas. Kalbant apie tręšimą, vasariniai kviečiai išskiriami kaip reikli kultūra, nes

jų šaknų sistema yra siplna, todėl jiems yra reikalingas papildomas tręšimas, kuris leistų

pasisavinti daugiau jiems naudingų ir reikalingų maisto medžiagų. Vasariniai kviečiai yra

tręšimi tik mineralinėmis trąšomis. Geriausią vasarinių kviečių derlių galima gauti jei

priešsėlis gerai patręštas mėšlu. Jeigu priešsėlis silpnai tręštas, jiems reikalinga mineralinių

trąšų norma. Norint, kad dirva būtų derlinga ir kviečiai sėkmingai augtų, iš laukų paimtas

maisto atsargas reikia grąžinti. Žinoma žmogaus poreikiai bėgant laikui didėja, tad ir kviečių

derliaus kiekvieną kartą tikimąsi vis geresnio ir didesnio, todėl norint gauti didesnį derlių,

reikia dirvai ne tik grąžinti, bet ir papildomai suteikti maisto medžiagų. Dažniausiai dirvoje

dirvoje trūksta azoto, fosforo ir kalio, o kai kuriose dirvose yra nustatyta, kad trūksta ir vario

ar mangano. Dirvoje turi būti visų sudedamųjų elementų, kuriuos augalas vartoja. Jeigu vieno

kurio nors elemento labai trūksta ar išvis nėra, augalas toje vietoje neauga arba labai

nuskursta, nors kitų elementų yra gausu. Taip pat toks atvejis kaip vieno cheminio elemento

pakeitimas kitu yra negalimas, kadangi jei trūksta vieno elemento, o tuo tarpu mes tręšime

daugiau kitu, didesnis kito elemento kiekis, trūkstamo elemento nekompensuos. Jaurinėse

dirvose labai mažas kiekis fosforo, molio ir priemolio dirvose kalio atsargos paprastai yra

didesnės, o smėliuose ir priesmėliuose – mažesnės (Vasinauskas, 1989).

13

Azotas, kurį surenka augalo šaknys, yra naudojamas baltymų sintezei. Peleninės

medžiagos, tokios kaip kalis, fosforas, natris, kalcis, siera, chloras, magnis, geležis ir kitos.

Šie junginiai yra svarbūs, nes jei trūksta azoto, augalai silpnėja, jų lapai gelsta ir dažniausiai

atrodo susisukę. Kviečiai, kuriems trūksta fosforo, gali nustoti augti, dažniausiai jų lapai

įgauna rudą atspalvį, sėklų cheminė sudėtis kinta bei jų brendimas sulėtėja (Petrulis, 1997).

Teigiama, kad augalo augimą sąlygoja ne tik mineralinės druskos, bet ir kai kurios

organinės medžiagos, tokios kaip vitaminai, fermentai, auksinai ir kitos medžiagos

skatinančios augalo augimą. Jos susidaro kai mikroorganizmai pradeda skaldyti į dirvą

patekusias augalines liekanas ir vykstant tam tikrai sintezei. Taip pat šių medžiagų yra

specialiai įterpiama į dirvą arba purškiama ant augalų (Petrulis, 1997).

1.3 Vasarinių kviečių veislės Lietuvoje

Derliaus gausumą labai stipriai įtakoja vietoms sąlygoms pritaikytos vasarinių

kviečių veislės. Mums gerai žinoma, kad kiekviena šalis ir tos šalies regionai dažniausiai turi

gana skirtingą dirvožemį ir skirtingas klimato sąlygas, todėl veislės, kurios gerai dera užsienio

šalyje ne visada gerai derės Lietuvoje. Lietuvoje geriausiai pristaikančios prie klimato sąlygų

yra Vokietijoje išvestos vasarinių kviečių veislės, kurios reikalauja aukšto agrofono bei tam

tikrų apsaugos priemonių nuo kenkėjų ir ligų (Watkins, 1983). Toliau pateiksime keletą

paprastųjų vasarinių kviečių veislių, kurios skiriasi savo charakteristika.

Tybalt – tai paprastųjų vasarinių kviečių veislė, kuri sukurta Vokietijoje. Šios veislės

vasariniai kviečiai ūkinio vertingumo nustatymo bandymuose buvo tirti 2005–2006 m.

Plungės, Kauno ir Utenos AVT stotyse. Tyrimo metais jose gautas vidutinis 5,54 t

grūdų derlius. Didžiausias ‘Tybalt’ veislės vasarinių kviečių grūdų derlius išaugintas 2004 m.

Kauno AVT stotyje įrengtame bandyme – 6,96 t . Šios veislės grūdai yra vidutinio

stambumo, 1000 jų vidutinis svoris yra 39,35 g. Atskirais veislės tyrimo metais išaugintuose

grūduose, atlikus laboratorines analizes, nustatyta, kad baltymų kiekis yra 11,5 – 15,2 %,

glitimo – 21,9 – 30,7 %, krakmolo – 64,6 – 72,5 %, o sedimentacija buvo 27 – 65 ml. Augalų

vidutinis aukštis buvo apie 74 cm. 'Tybalt' veilės stiebai atsparūs išgulimui, bandymuose

vidutiniškai įvertinta 7,8 balo. ‘Tybalt’ veislės vasarinių kviečių vegetacijos periodo vidutinė

trukmė 85 dienos. Taip pat ši veislė atspari daugumai kviečiams būdingų ligų. ‘Tybalt’

veislės augalai bandymuose palyginti buvo nedaug pažeisti lapų septoriozės (7 – 15 %) ir

miltligės (5–10 %), kai nebuvo naudojamos jokios cheminės apsaugos priemonės.

Amullet – tai vasarinių kviečių veislė sukurta Švedijoje, Lantmännen SW Seed AB

sėklininkystės įmonėje. Atliktuose 2011 ir 2012 metų tyrimuose Plungės, Kauno ir Utenos

AVT skyriuose, gautas vidutinis 6,52 t grūdų derlius. Didžiausias šios veislės kviečių

14

grūdų derlius buvo išaugintas 2012 metais, Kauno AVT skyriuje – 8,12 t . Grūdai

smulkūs, 1000 jų vidutinė masė yra 37,34 g. Šios veislės vasarinių kviečių vidutinis aukštis

yra 89 cm. Jie yra atsparūs išgulimui, ši savybė įvertinama 8,2 balo. ‘Amulett’ veislės

kviečiai, kviečių dryžligės ir lapų bei varpų septoriozės, buvo pažeisti atitinkamai nuo 8 iki

25 %, tyrimo metu nenaudojant jokių cheminių priemonių.

Demonstrant – vasarinių kviečių veislė sukurta Norvegijoje, Graminor A/S

sėklininkystės įmonėje. Atliktuose 2009 ir 2010 metų tyrimuose, Plungės, Kauno ir Utenos

AVT stotyse, gautas vidutinis 5,85 t grūdų derlius. Didžiausias šios veislės kviečių

grūdų derlius buvo išaugintas 2009 metai, Utenos AVT stotyje – 6,85 t . Grūdai smulkūs,

1000 jų vidutinis svoris – 34,87 g. Augalų vidutinis aukštis – 87 cm. Jie labai atsparūs

išgulimui, ši savybė įvertinta 8,7 balo. ‘Demonstrant’ veislės vasarinių kviečių vegetacijos

periodo vidutinė trukmė tyrimo laikotarpiu buvo 87 dienos (skaičiuojant nuo sėklų sudygimo

iki grūdų vaškinės brandos) ir vidutiniškai jie buvo 2 dienomis ankstyvesni už standartinių

veislių ‘Tybalt’ ir ‘Triso’ veislių vasarinius kviečius. Šios veislės kviečius pažeidžia varpų

septoriozė ir kviečių dryžligė, jei yra nenaudojamos jokios cheminės priemonės kovoti su

ligomis.

Fiorina – tai vasarinių kviečių veislė sukurta Šveicarijoje, DSP Delley Seeds and

Plants Ltd sėklininkystės firmoje. Šios veislės ūkinio vertingumo tyrimai atlikti 2007–2008

m. Plungės, Kauno ir Utenos AVT stotyse. Tyrimo metais gautas vidutinis 6,24 t grūdų

derlius. Didžiausias ‘Fiorina’ veislės kviečių grūdų derlius gautas 2008 m. Kauno AVT

stotyje – 8,32 t . Šios veislės grūdai yra labai stambūs, 1000 jų vidutinis svoris – 48,37 g.

Augalų vidutinis aukštis – 76 cm. Taip pat jie yra labai atsparūs išgulimui, atsparumas buvo

įvertintas net 9 balais. ‘Fiorina’ veislės augalai palyginti yra atsparūs ligoms. Buvo nustatyta,

kad miltligė pažeidė 4 – 10 %, o dryžligė – 10 – 15 % šios veislės augalų, kai nebuvo

naudojamos jokios cheminės priemonės. Augalų pažeidimo kitomis ligomis nebuvo nustatyta.

Granary – tai vasarinių kviečių veislė, kuri yra sukurta Jungtinėje Karalystėje.

Veislės ūkinio vertingumo nustatymo tyrimuose, atliktuose 2006 – 2007 m. Plungės, Kauno ir

Utenos AVT stotyse, gautas vidutinis 6,12 t grūdų derlius. Bandymuose ‘Granary’

veislės vasariniai kviečiai subrandino 0,40 t didesnį grūdų derlių, lyginant su gautu visų

kitų 2006 – 2007 m. tirtų vasarinių kviečių veislių vidutiniu derlingumu. Didžiausias šios

veislės kviečių grūdų derlius buvo išaugintas 2007 m. Kauno AVT stotyje – 7,91 t .

Grūdai palyginti stambūs, 1000 jų vidutinis svoris – 45,50 g. Augalų vidutinis aukštis – 87

cm. Jie labai atsparūs išgulimui, atsparumas buvo įvertintas net 9 balais. Tyrimo metu,

nenaudojant jokių cheminių priemonių kovoti su liga, buvo nustatyta, kad šią veislę miltligė

pažeidė 5 – 10 %, kviečių dryžligė – 5 – 50 %, o lapų ir varpų septoriozės – 10 – 75 % augalų.

15

Koksa - vasarinių kviečių veislė, kuri sukurta Lenkijoje. Šios veislės ūkinio

vertingumo tyrimuose, kurie 2000 – 2002 metais buvo atlikti trijose augalų veislių tyrimo

stotyse, gautas vidutinis 4,44 t grūdų derlius. Didžiausias grūdų derlius buvo gautas 2002

m. Kauno augalų veislių tyrimo stotyje – 6,25 t . Šios veislės grūdai yra stambūs, 1000 jų

vidutinė masė 40,75 g, taip pat augalai labai tvirto šiaudo, jų atsparumas išgulimui įvertintas

8,8 balo. Vidutinis augalų aukštis 88 cm. Nenaudojant jokių cheminių priemonių, šios veislės

augalai buvo miltligės pažeisti labai mažai - 6,2 %, tačiau daugiau buvo pažeidžiami

septoriozės - 24,8 %.

Triso - vasarinių kviečių veislė, kuri sukurta Vokietijoje. Atliktuose 1997 – 1999 ir

2004 metų tyrimuose, vidutinis šios veislės derlius buvo gautas 5,37 t . Didžiausias šios

veislės derlius buvo išaugintas 2004 metais – 7,73 t . Grūdai yra vidutinio stambumo,

1000 grūdų vidutinė masė yra 37,89 g. Šios veislės augalai yra atsparūs išgulimui ir ši veislės

savybė buvo įvertinta 8,3 balo. Augalų vidutinis aukštis yra 86 cm. Tyrimuose, kuriuose

nebuvo naudojamos cheminės priemonės kovoti su ligomis, buvo nustatya, kad šios veislės

visiškai nepažeidė miltligė, tačiau buvo pažeisti lapų – 15 %, ir varpų – 32 % septorioze.

1.4 Mineralinės trąšos

Trąšos yra tokios medžiagos, kurios įterpiamos į dirvą augalų derlingumui didinti.

Tinkamai panaudotos trąšos padeda augalams įveikti nepalankias klimato sąlygas ir padaro

juos atsparesnius ligoms ir kenkėjams.

Augalų tręšimo nevienodumą lemia šie veiksniai:

Dirvožemio savybės;

Augalų bei jų veislių ypatumai;

Klimatas bei ekonominės sąlygos;

Agrotechnika bei mechanizmai;

Tręšimo tikslai.

Vieni augalai maisto medžiagų paima iš dirvos daugiau, kiti mažiau. Derlius

priklausomai nuo augalo, iš dirvos negrąžinamai su savimi pasiima maisto medžiagas.

Skirtinguose dirvožemiuose augalams prieinamų maisto medžiagų kiekis yra nevienodas. Kuo

jų mažiau, tuo daugiau reikėtų tręšti. Parenkant trąšas reikia atsižvelgti ir į dirvožemio

reakciją. Organinės trąšos pagerina ne tik augalų, bei dirvožemio fizines savybes, struktūrą,

padeda išlaikyti neišplautas mineralines trąšas. Norint veiksmingai panaudoti trąšas, sunku

16

išsiversti be dirvos agrocheminių tyrimų. Efektyviam trąšų panaudojimui sudaromi tręšimo

planai (Gatulienė, Krepštienė,2006).

Azotas. Dauguma atliktų tyrimų tiek Lietuvoje ir užsienyje nustatyta, kad vienas iš

svarbiausių ir efektyviausių būdų padidinti derlių, pagerinti jo kokybę ir derliaus formavimosi

eigai reguliuoti bei palaikyti yra azoto trąšų naudojimas (Rjachovskij, 1995; Demotes –

Mainard et al., 1999; Ewert, Honermeier, 1999; Šiuliauskas ir kt., 2000). Per paskutiniuosius

60 metų kviečių derliaus pagausėjimas yra laikomas kaip pagerėjusio agrotechnikos lygio

rodiklis, taip pat visa tai yra siejama ir su didesniu azoto trąšų kiekio naudojimu bei

išvestomis naujomis veislėmis, kurios geriau dera ir yra labiau pristaikusios prie didesnių

azoto trąšų kiekio (Kuhr, 1985; Kelly et al., 1994). Kalbant apie kviečius, galime teigti, jog jie

priklauso augalams, kurių azoto kiekio optimizavimo priemonės yra labiausiai ištirtos

(Ducksay, Losek, 2004).

Azoto trąšų veiksmingumui nustatyti visų pirma turime atkreipti dėmesį į veiksnius,

kurie turi įtakos azoto trąšų veiksmingumui. Pavyzdžiui, klimato sąlygos, dirvožemio tipas,

tręšimo laikas bei kokybė (Vaišvila, 1996). Jei augalui pasireiškia azoto trūkumas, tai

konkurenciją dėl šios trąšos galime jau matyti – krūmijimosi pradžios laikotarpyje. Taip pat

azoto trūkumas ankstyvesniame augimo laikotarpyje pasižymi tokiu požymiu kaip, kad

prastai ar visai nustoja formuotis varpinių augalų ūgliai (Musick, Dusek, 1980).

Taigi azotas yra kaip sudedamoji dalis šių cheminių elementų, tokių kaip

aminorūgštys, chlorofilas, fosfatidai, gliukozidai, alkaloidai, fermentai, vitaminai ir kiti

organiniai junginiai. Azotas svarbus ir tuo, kad jis dalyvauja visuose augalo medžiagų

apykaitos procesuose. Labai svarbu pabrėžti, kad kaip ir kiek pasisavina azoto augalas ir kaip

jis jame pasiskirsto, priklauso nuo dirvoje esančio prieinamo kiekio azoto ir koks jo poreikis

yra augalui, tam tikrame augalo augimo tarpsnyje (Delogu et al., 1998). Taigi remiantis

atliktais tyrimais Vokietijoje, galime teigti, kad dygimo ir pirmųjų lapelių vystymosi laiku

kviečiai dažniausia įsisavina – iki 8 % azoto, krūmijimosi laiku – iki 28 %, bamblėjimo – iki

36 %, plaukėjimo ir žydėjimo – iki 12 %, o kaip jau pradeda formuotis grūdai – iki 16 % viso

pasisavinamo kiekio (Schiling, 2000).

Didesnes azoto trąšų normas yra ekonomiška ir ekologiška išbarstyti per kelis kartus,

o vėlesniais augimo tarpsniais tiesiog tręšti per lapus, kadangi tręšiant per lapus, fotosintezė

vyksta intesyviau ir augalas geriau pasisavina azoto trąšas (Janušauskaitė, 1997; Vizgirdaitė,

Šiulauskas, 1999; Rjachovskij, 1995). Taip pat atlikti tyrimai parodė, kad jei tręšimas vyksta

vėlesniais vystymosi tarpsniais, tai gerina kviečių kokybinius rodiklius, kurie sąlygoja geresnę

grūdų vertę ir panaudojimą (Sylvester-Bradley et al., 1997; Lomako, 1998; Saryčeva, 1998;

Daniel et al., 2000). Kokybiniai rodikliai tai - baltymai, glitimas ir glitimo kokybės rodiklis –

17

glitimo deformacijos indeksas (GDI), sedimentacija, kritimo skaičius, natūrinis grūdų svoris.

Tarp daugelio iš jų yra nustatytas stipresnis ar silpnesnis koreliacinis ryšys (Šip et al., 2000;

Mašauskienė, 2001; Vagusevičienė, Jakubauskienė, 2002). Taigi galime teigti, kad tręšiant

kviečius azoto trąšomis, kurios turi stipresnį ar silpnesį poveikį, kuris keičia visų minėtų

kokybinių rodiklių reikšmes (Janušauskaitė, Mašauskas, 2004).

Viename atliktame tyrime buvo gauti tokie rezultatai, jog azoto trąšų efektyvumas

skirtingų kviečių bandymuose buvo pakankamai didelis, tačiau daugeliu atveju jį ribojo

meteorologinės sąlygos arba nepakankamas naudojimas augalų apsaugos priemonių,

palankiais ligoms ir kenkėjams plisti metais. Taip pat buvo nustatyta, kad azoto trąšos didina

vasarinių kviečių baltymingumą, glitimo kiekį, sedimentaciją, tačiau kaip buvo išsiaiškinta,

kad mažina glitimo kokybę t.y. didino GDI reikšmes. Pagal atlikto tyrimo duomenis, taip pat

galime pabrėžti, kad azoto trąšos vasarinių kviečių grūdų derliuje azotą padidino – 51- 83 %

ir nuo papildomo tręšimo vasariniai kviečiai sukaupė 5 % bendrojo azoto daugiau. Kviečių

grūdų kokybę įtakojo ne vien tręšimas, bet ir meteorologinės sąlygos – šilumos ir drėgmės

režimai, o grūdų pildymosi bei nokimo metu – ypatingai saulės apšvietos trukmė

(Janušauskaitė, Mašauskas, 2004).

Kalis. Dirvožemyje kalio būna daugiau negu azoto ir fosforo, tačiau augalai ne visą

jį gali naudoti. Kalio trąšos padidina augalų atsparumą ligoms, šalnoms, sausroms, išgulimui.

Dažniausiai tręšimui naudojamas kalio chloridas ir kalio druska. Daugelis kalio trąšų turi

nemažai chloro, tačiau yra keletas kultūrų, kurios jam yra jautrios. Mažiausiai chloro jo turi

kalio sulfatas. Kalio trąšos veikia lėtai, todėl jomis tręšiama iš rudens arba anksti pavasarį.

Kalio chloridas (KCl), kuriame kalio yra 60 % tinka augalams, kurie pakenčia chlorą (javai) ir

naudojamas pagrindiniam tręšimui. Geriausia įterpti rudenį, kad iki pavasario išsiplautų

augalams nepageidaujamas chloras. Kalio druskoje yra apie 40 % kalio . Ji pasižymi visomis

savybės kaip ir kalio chloridas. Kalio sulfatas ( ) kalio turi nuo 45 iki 52 %. Jis yra

naudojamas tręšti daržoves, bulves, augalams, kuriems kenksmingas chloras (Gatulienė,

Krepštienė, 2006).

Kalio trąšos parenkamos žemės ūkio augalams atsižvelgiant į dirvožemio tipą, taip

pat į jo granuliometrinę sudėtį, reakciją, dirvožemio apsirūpinimą kaliu, auginamų augalų

biologines savybes bei planuojamą derlių ir jo kokybę (Kučinskas ir kt., 1999).

Kalio trūkumas dažniausiai yra pastebimas velėniniuose jauriniuose,

raudonžemiuose, miškų pilkžemiuose ir kai kuriuose juodžemių tipuose, taip pat durpynuose,

smėlio ir priesmėlio dirvožemiuose. Svarbu paminėti ir tai, kad kalio trąšos šiuose

dirvožemiuose yra ypač efektyvios kartu su azoto ir fosforo trąšomis (Vaišvila, 2001).

18

Fosforas. Yra žinoma, jog fosforas ya vienas iš pagrindinių mitybinių medžiagų

reikalingų visiems augalams visuose jų augimo tarpsniuose (Havlin et al., 1999; Whithead,

2000). Fosforo trūkumą galime pastebėti tada, jei augalo augimas sulėtėja. Klasikinis fosforo

trūkumas yra lapų rausvėjimas. Jei augalui fosforo pakanka, tai dažniausiai jis pasižymi gera

šaknų sistema, o tai leidžia jam geriau pasisavnti maisto medžiagas ir drėgmę (Bundienė,

2011).

Didžiausia organinio fosforo dalis yra humuse, o šiam mineralizuojantis yra

įsisavinamas augalų. Augalų metabolizmo procesams svarbiausias yra mineralinis fosforas

(Vaišvila, 2001).

Augalai savo gyvavimo pradžioje yra labai jautrūs fosforo trūkumui, todėl fosforo

deficitas ankstyvuose vegetacijos tarpsniuose gali labai stipriai veikti augalą, todėl padarytos

žalos gali ir nepavykti ištaisyti nors ir tręšiant gausiais fosforo kiekiais vėlesniuose augimo

tarpsniuose. Taip pat yra pastebėta, jei augalas savo gyvenimo pradžioje patiria didelį fosforo

deficitą, tai vėliau jis neigiamai reguoja į vėlesnį gausų tręšimą fosforu (Vaišvila, 2001).

Yra žinoma, jog augalas fosforą pasisavina šaknų pagalba ir iš labai praskiestų

tirpalų, turinčių net mažiau nei 1 mg viename litre vandens, tačiau tokia dirvožemio

tirpalų koncentracija būna beveik nuolatinė. Normaliam augalo vystymuisi ir maksimaliam

derliui gauti pakankamas fosforo kieks yra 0,5 mg koncentracijos dirvožemio

tirpaluose, tačiau vienintelis būdas šiai koncenracijai palaikyti yra tręšimas fosforo trąšomis.

Kalbant apie augalus auginamus lauko sąlygomis, jiems kenksmingo fosforo kiekio nebūna,

jo gali būti tik tirpaluose auginamies augalams t.y. hiroponikoje (Vaizgirdaitė, 1999).

Augalams reikalingi elementai gali patekti į augalą ne tik per šaknis, bet ir per lapus.

Tyrimai parodė, kad tręšimas fosforo trąšomis per lapus šiuo atveju negali būti pagrindinis

tręšimo būdas, kadangi per lapus gaunamas fosforas gali tik sumažinti trūkumą tam tikru

svarbiu momentu, bet negali, pavyzdžiui, kaip tręšimas per šaknis, užtikrinti normalių augalų

metabolizmo procesų, vystymoosi visą vegetacijos periodą. Augalo lapai, apipurkšti fosfatų

tirpalais, greičiau netenka gyvibingumo negu gavusių fosfatų per šaknis. Todėl galime teigti,

kad augalų vegetacijos periodas sutrumpėja, o tai yra naudinga, kai yra norima paspartinti

produkcijos brendimą. Norint išvengti, kad augalo lapai nenukentėtų nuo fosfatų tirpalų,

reikia naudoti praskiestus fosfatų tirpalus bei purkšti per lapus kelis kartus. Visa tai lemia

dideles darbo sąnaudas ir toks tręšimas fosforu per lapus nėra naudingas praktiškai

(Šlapauskas, 2008).

Apskritai fosforo trąšos labai gerai veikia visų žemės ūkio augalų šaknų vystymąsi, o

gerai išsivysčiusios šaknys apima didesnį dirvožemio tūrį, todėl jau vien to priežastis yra

geresnis, ne tik fosforo, bet ir kitų augalui reikalingų elementų, įsisavinimas (Vaišvila, 2011).

19

Magnis. Magnis laikomas vienu svarbiausių makroelementų augalų mityboje, kuris

atlieka pagrindines fiziologines funkcijas. Taip pat jis dalyvauja fotosintezėje, kadangi įeina į

chlorofilo sudėtį, dalyvauja pernešant augale fosforą, cukrų ir krakmolo sintezėje, daugelio

fermentų veikloje bei kituose fiziologiniuose ir biocheminiuose procesuose (Bergman, 1988;

Carmak, Kirkby, 2007; Roemheld, Kirkby, 2007).

Magnis atlieka tam tikras augalo pagrindines funkcijas. Tai tam tikri medžiagų

apykaitos procesai ir reakcijos, todėl, yra svarbu pabrėžti, kad daug kritinių augalų

fiziologinių ir biocheminių procesų yra neigiamai veikiami Mg trūkumo ir viso to rezultatas

yra pablogėjąs augalo vystymąsis ir derlius. Daugumoje atvejų, magnio dalyvavimas

medžiagų apykaitos procesuose skatina suaktyvėti fermentus, kurie yra svarbūs fotosintezės

procese.Teigiama, kad požiūris į magnio poreikį žemės ūkio augalams, o tuo pačiu tręšimą

magnio trąšomis, įvairiose šalyse skirtingas. Mums tai rodo 2006 – 2007 metų, vokiečių

organizacijos VDLUFA organizuoti dešimties šalių tarplaboratoriniai tyrimai. Įvairiose

Vidurio ir Rytų Europos šalyse magnio (Mg) trąšų norma, paskaičiuota vienai tonai derliaus

kartu įvertinant šalutinę produkciją, vasariniams kviečiams svyravo 1,2–3,2 kg intervalo

ribose (Fotyma, Dobers, 2008).

Tai yra tik vidutinės normos ir jos yra koreguojamos pagal dirvožemio tyrimus

įvertinant dirvožemio granuliometrinę sudėtį, judriojo magnio kiekį (Staugaitis,

Rutkauskienė, 2012).

Pagal L. Ristimäki bei A. E. Johnston tyrimus galime daryti išvadas, jog magnio

trąšos teigiamai veikia žemės ūkio augalus (Johnston, 2007; Ristimäki, 2007).

Taigi magnis yra chlorofilo sudedamoji dalis, kuri dalyvauja biocheminiuose

procesuose ir teigiamai veikia fosforo pasisavinimo bei cirkuliavimo procesus (Mergaut,

2007). Dažniausias magnio trūkumas yra pastebimas rūgščiuose, lengvuose dirvožemiuose

(Rosen, 2000). Galime pastebėti, kad santykinai didelės kalcio trąšų normos, palyginti su

magnio normomis, trukdo kauptis magniui mažina šaknų ir stiebų augimą, ir atvirkščiai (Lasa

et al ., 2000; Clark et al. 1997).

Esant magnio trūkumui augalo lapų spalva tampa šviesesnė ir linkusi nusidažyti

geltona spalva, taip pat buvo pastebėta, kad kuo augalas auga intensyvesnėje šviesoje tuo

didesnis yra magnio kiekio poreikis. Tinkamas augalo apsirūpinimas magniu palengvina

abiotinių aplinkos veiksnių įtaką, pvz., sausros, karščio, šviesos intensyvumo (Carmak,

Kirkby, 2007) Taip pat mažesnis kiekis magnio yra smėlio dirvožemiuose, todėl čia tręšimas

magnio trąšomis duoda didžiausią efektą ir naudą . Baltijos šalyse tręšimui magniu skiriamas

mažesnis dėmesys (Fotyma, Dobers, 2008). Lietuvoje parengtų žemės ūkio augalų tręšimo

magniu rekomendacijų nėra. Iki 1992 m. šalyje vyko rūgščių dirvų intensyvus kalkinimas, tuo

20

pačiu laukai buvo patręšiami magniu. Vyrauja nuomonė, kad nerūgščiose dirvose augalams

prieinamo magnio užtenka, o rūgščios kalkinimo metu magniu pasitręšia kartu su

klintmilčiais, kuriuose yra apie 10 % magnio oksido (Staugaitis, Rutkauskienė,2010).

Siera. Manoma, kad vasariniai kviečiai nėra labai reiklūs sierai, tačiau bėgant laikui

yra pastebimas Vakarų Europos apylinkėse yra pastebimas jos trūkumas. Apie sieros deficitą,

mes galime sužinoti iš to, kokios kokybės yra užauginamas vasarinių kviečių derlius. Jei

derliaus kokybė prastesnė ir mažesnė, tai mes turime sieros deficitą (Wrigley et al., 1984;

Castle, Randall, 1987; Fullington et al., 1987).

Tam tikras sieros pokytis dirvožemyje gali neigiamai paveikti kviečių kokybę bei

apsunkinti kviečių panaudojimo procesus, tokius kaip kviečių malimas ar duonos kepimas.

Kai kviečiuose trūksta sieros ir iš jų yra gaminama duona, tuomet tešla minkoma daug

prasčiau. Tinkamas tręšimas siera gali mums užtikrinti didelį ir geros kokybės derlių. Mūsų

šalyje, klimato sąlygų ir išsiplovimo procesų dėka, sieros balansas dirvožemyje yra neigiamas

(Guzys, Aksomaitienė, 2005). Yra manoma, kad dirvožemis sieros junginius mažai sorbuoja,

todėl sulfatų koncentracija nuolat keičiasi. Pavyzdžiui, atlikus ilgai trunkantį bandymą, buvo

matoma, kad Radviliškio r., Skėmiuose, kasmet su superfosfatu išbėrus vidutiniškai apie 68,6

kg sieros (S), azoto ir kalio trąšų, iš ariamojo sluoksnio išsiplauna 162 kg sulfatų

(Adomaitis, 2010). Remiantis atliktais tyrimais, buvo gauti rezultatai, kad kritiškai mažas

kiekis judriosios sieros dirvožemyje yra tuomet, kai jos nustatoma 4–7 mg .S. P. McGrant

ir jo kolegos (2002) teigia, kad 10 mg judriosios sieros yra kritinė riba norint užauginti

kviečius.

Literatūroje rašoma, kad tik apie 33 % sieros iš lapų ir stiebų pereina į kviečių

grūdus, o azoto – net 75 %. Tai mums leidžia suprasti, kaip svarbu viso augimo proceso metu

yra išlaikyti augalui sieros prieinamumą, kad pakankamai jos susikauptų grūduose, nes

šiuolaikinė rinka kelia ganėtinai aukštus reikalavimus kviečių derliaus kiekiui ir aukštiems jų

kokybės rodikliams. Mokslininkai Norvegijoje, atliko bandymą, kuriame sieros trąšos buvo

naudojamos, kaip pagrindis ir papildomas tręšimo būdas.Taigi buvo nustatya, kad optimalu

sieros trąšomis tręšti įterpiant 10 kg (S) sėjos metu ir 16 kg vamzdelėjimo

pradžioje. Panašūs rodikliai gauti, kai derlius gautas ir tręšiant 30 + 8kg . Tačiau tik

nedideli kokybiniai pokyčiai buvo nustatyti, kai buvo padidinama S norma (30 + 16 kg )

(Flaete et al., 2005). Tame pačiame tyrime, mokslininkai pastebėjo, kad sieros normas

didinant nuo vidutinių iki didelių, derliaus kiekis kinta nežymiai, tačiau kokybė – kinta.

Galime daryti prielaidas, kad ateityje duonos pramonei gali būti svarbus rodiklis užauginti

tam tikros kokybės kviečius, kurie lems jų produkcijos kokybę (Staugaitienė ir kt., 2013).

21

Mokslininkai Vokietijoje, kurie atliko vegetacinio pobudžio bandymą ir nustatė, kad

penkių litrų talpos vegetaciniuose induose, dviejuose skirtinguose dirvožemiuose (tręšdami

siera), dulkiško priemolio dirvožemyje augintų kviečių vegetacijos laikotarpis buvo

trumpesnis ir derliaus vidurkis gautas 52 % mažesnis nei kviečių, augintų smėlingame

priemolyje.Taip pat daugiau azoto ir sieros buvo nustatyta kviečių grūduose, kurie užauginti

dulkiško priemolio dirvožemyje, o skirtingi sieros kiekiai turėjo įtakos grūdų derliui.

Dulkiško priemolio dirvožemyje netręšiant siera derlius gautas 38 % mažesnis, o smėlingame

priemolyje – 48 % didesnis. (Wieser et al., 2004).

1.5 Skystųjų trąšų ypatumai ir jų svarba

Šiandien yra vis dar svarbu kalbėti apie tai, kaip optimizuoti augalų tręšimą

skystosiomis lapų trąšomis bei išmanyti augalo antžeminės dalies maisto medžiagų

įsisavinimo mechanizmą (Wojcik, 2004).

Tręšimas per lapus stimuliuoja dirvožemyje esančių maisto medžiagų įsisavinimą ir

aprūpina augalus maisto medžiagomis tam tikru, reikiamu laiku (Charbaji et al., 2008), taip

pat stiprina augalų atsparumą ligoms (Kolota, Osinska, 2001) ir teigiamai veikia derliaus

kokybės rodiklius (Tiwari et al., 2002).

Tręšiant per lapus yra sunaudojama gerokai mažiau trąšų, todėl ir mažiau kinta

dirvožemio struktūra, taip pat mažiau užteršiamas dirvožemis ir aplinka (Staugaitis,

Dalangauskienė, 2005).

Skystųjų trąšų naudojimo privalumai ypač labai gerai matomi, kai dirvoje yra

drėgmės deficitas. Sausoje dirvoje birios trąšos lėtai tirpsta, todėl yra prarandama nemažai

laiko labai svarbiais augalo augimo ir vystymosi tarpsniais, kol trąšų medžiagos tampa

prieinamos augalams. Galime teigti ir tai, jog skystosios trąšos į dirvožemio sorbcijos

kompleksą patenka per 5 – 6 valandas po jų išlaistymo, nepriklausomai nuo drėgmės sąlygų.

Taigi skystosios kompleksinės trąšos ir rudens, ir vasaros vegetacijos metu esant drėgmės

deficitui, savo efektyvumu tikrai nenusileidžia ir lenkia biriąsias trąšas. Svarbu pažymėti ir

tai, kad tręšimas per lapus nedaro žalos dirvožemiui ir jo struktūrai, taip pat mažina

dirvožemio ir gruntinių vandenų užterštumą bei sunaudojamas mažesnis trąšų kiekis.Tręšiant

per lapus, turi būti nemažas augalų lapijos paviršius. Vegetacijos metu reikia kelis kartus tręšti

papildomai, trąšos turi būti tirpios vandenyje ir tirpalo koncentracija turi būti tinkama augalui

(Fageria et al., 2009).

Dirvoje esant mažam maistinių elementų kiekiui, kviečius ir kitus javus papildomai

tręšti per lapus efektyviausia yra ankstesniais augimo tarpniais (bamblėjimo – plaukėjimo), o

22

dirvose, kurių našumas yra gana aukštas – geriausiai papildomai tręšti yra kaip pradeda

formuotis grūdai (Kriščenko, 1992).

Lietuvoje skystosios trąšos sudaro kiek daugiau nei trečdalį visų naudojamų trąšų,

nors ir skystosios trąšos laikomos daug efektyvesnėmis negu biriosios trąšos. Mokslininkų

atlikti tyrimai rodo, kad papildomai per lapus patręšti augalai net apie 50 % maisto medžiagų

pasisavina per pirmąsias šešias valandas ir augalų augimo būklės gerėjimas yra matomas jau

po 2 – 3 dienų, o lyginat su biriomis trąšomis, priklausomai nuo dirvožemio drėgmės, maisto

medžiagos yra pasisavinamos tik per 4 – 6 dienas (Ciavatta, Benedetti 2001).

Naudojant skystąsias trąšas augalų tręšimui yra išvengiama nepalankaus

meteorologinių salygų poveikio, mažėja tikimybė, jog bus netolygiai išbarstytos, taip pat

galima išvengti azoto nuostolių dėl išgaravimo bei trašų išsiplovimo į gruntinius vandenis

(Bergmann,1986; Bundinienė ir kt., 2007).

Taigi tręšiant augalus per lapus visos maisto medžiagos patenka per kutikulą, todėl

norint, kad tręšimo efektyvumas būtų kuo didesnis reikia tręšti ryte, vakare arba apsiniaukusią

dieną. Taip pat svarbu paminėti, jog maisto medžiagos, kurios patenka per lapus greitai

nukeliauja ir į kitus augalo organus, tokius kaip stiebas, vaisius, šaknys ir dalyvaujančios

maisto medžiagų apykaitoje veikia daugelį augalo fiziologinių procesų įskaitant ir fotosintezę

(Triboi et al, 2003).

Papildomas tręšimas per lapus turi nemažai teigiamų pusių, tokių kaip, kad įmanoma

reguliuoti augalų augimą ir vystymąsi, atkreipiant dėmesį į meteorologines sąlygas ir augalų

būklę. Taip pat papildomas tręšimas mums padeda išvengti išgulimo, leidžia greičiau

numatyti ir ištaisyti augalų mitybos anomalijas, kurios pasireiškia dėl tam tikrų elementų

deficito (Šiuliauskas ir kt., 2002).

Tręšimas skystosiomis trąšomis leidžia nepaisyti ir išvengti meteorologinių sąlygų

poveikio, taip pat galima išvengti netolygaus trąšų išbarstymo, kas tikėtina gali atitikti tręšiant

mineralinėmis trąšomis bei galima išvengti azoto deficito dėl išgaravimo (Staugaitis,

Petrauskienė, 2006; Bundinienė ir kt., 2007). Svarbu paminėti, kad tręšiant per lapus

dirvožemio struktūra išlieka tokia pati, mažėja aplinkos, gruntinių ir dirvožemio vandenų

užterštumas, taip pat tręšimas per lapus reikalauja mažesnio trąšų kiekio (Jankowski et al.,

1999).

23

2. TYRIMŲ SĄLYGOS IR METODIKA

2.1. Bandymų įrengimo vieta ir dirvožemis

Tikslieji lauko bandymai, siekiant įvertinti skystųjų amidinio azoto trąšų su magniu

(LYDERIS Mg) (7-15-11,2) poveikį vasarinių kviečių derliui ir kokybei atlikti Aleksandro

Stulginskio universiteto Bandymų stotyje limnoglacialinio priemolio ant moreninio priemolio

karbonatingame giliau glėjiškame išplautžemyje (Calc (ar) i - -Endohypogleyic Luvisols).

Lauko bandymų dirvožemio plotai sukultūrinti – praturtinti maisto medžiagomis,

kalkinimu sureguliuotas dirvožemio rūgštumas iki optimalių ar artimų optimaliems

parametrams.

Aleksandro Stulginskio universitete bandymai su vasariniais kviečiais vykdyti

neutralokame ir šarmiškame (pHKCl 6,8), didelio fosforingumo (230 mg kg-1

P2O5), vidutinio

kalingumo (152 mg kg-1

K2O), mažo azotingumo dirvožemyje (2.2.1 lentelė).

2.2.1 lentelė. Dirvožemio agrocheminė charakteristika prieš įrengiant bandymus.

ASU Bandymų stotis, 2013 m

Rodikliai Matavimo vienetai Svyravimo ribos

Dirvožemio pHKCl pH KCl 6,8

Judrusis fosforas (P2O5) mg kg-1

230

Judrusis kalis (K2O) mg kg-1

152

Humusas % 2,01

Magnis (MgO) mg kg-1

182

24

2.2. Bandymų schema ir jos parametrai

Tiksliųjų lauko bandymų schema vasariniams kviečiams:

Trąšų charakteristika: skystųjų amidinio azoto trąšų su magniu ir siera sudėtyje

bendrojo azoto (N) – 15 %, tame sk. amidinio (N-NH2) – 15 %, magnio (MgO) – 7 %, sieros

(SO3) – 14 %).

Bendras tirpalo kiekis 200 l ha-1

, trąšų normos skaičiuotos pagal MgO kiekį.

Foniniam tręšimui naudotos kompleksinės trąšos.

Bendras laukelio plotas – 40 m2. Apskaitomojo laukelio plotas – 20 m

2.

Laukeliai išdėstyti rendomizuotai. Eksperimentas atliktas keturiais pakartojimais.

2.3. Analizių metodai

Prieš bandymo įrengimą imti dirvožemio ėminiai iš 0-25 cm gylio judriojo fosforo

(P2O5) ir kalio (K2O), dirvožemio pHKCl bei bendrosios anglies (C)/humuso kiekių nustatymui

kiekvieno pakartojimo 5 vietų, sudarant jungtinį pakartojimų pavyzdį.

Dirvožemio analizės atliktos naudojantis norminiais aktais šiais metodais:

dirvožemio pH 1N KCl ištraukoje – potenciometriniu (ISO 10390), judrieji fosforas ir kalis

A-L (GOST 26208-84), bendroji anglis – sausuoju deginimu (ISO 10694), mineralinis azotas

- ekstrahuojant dirvožemį 1M KCl tirpalu (dirvožemio ir KCl tirpalo santykis 1:2,5. Plakama

1 val. ir filtruojama. Filtrate nitratinis azotas nustatomas kolorimetriškai, naudojant

spalvinantį tirpalą, į kurio sudėtį įeina ortofosforo rūgštis, sulfanilamidas £-naftil-

etilendiamindichloridas.

Augalų analizės. Augalų antžeminės dalies sausųjų medžiagų kiekis nustatytas

džiovinant ėminius 105 oC temperatūroje iki pastovaus svorio (LST ISO 751:2000). Sausosios

Veiksnys A – MgO normos

1. P90K120 prieš sėją + N150

vegetacijai atsinaujinus – fonas

2. Fonas + 0,25 % MgO

3. Fonas + 0,50 % MgO

4. Fonas + 0,75 % MgO

5. Fonas + 1,0 % MgO

6. Fonas + 2,5 % MgO

Veiksnys B – tręšimo laikas

Krūmijimosi tarpsnio pabaiga

Susiformavus II bambliui

25

medžiagos augalų antžeminėje dalyje nustatytos po kiekvieno patręšimo magnio trąšomis

praėjus 10 dienų ir po 20 dienų nuo paskutiniojo (2 - jo) purškimo.

Bendrojo azoto kiekis augale - Kjeldalio metodu (LST ISO 5983-1:2005).

Vasarinių kviečių grūduose nustatytas bendrasis azotas (LST ISO 1523), šlapiasis

glitimas (LST ISO 1522), sedimentacijos vertės (LST 1498) bei kritimo skaičius (LST ISO

3093);

- baltymai apskaičiuoti bendrąjį azoto kiekį padauginus iš 5,7.

Lauko bandymų, augalų analizių ir laboratorinių tyrimų duomenys įvertinti

vienfaktorinės ir dvifaktorinės dispersinės analizės ir koreliacinės regresinės analizės

metodais naudojantis programų paketu „Selekcija“ (Tarakanovas, Raudonius., 2003) ir

„Statistica“. Meteorologinės sąlygos įvertintos naudojant Kauno meteorologinės stoties 2013

m. duomenimis.

2.4. Bandyme augintos veislės aprašymas

Vasariniai kviečiai ‘Tybalt C2‘. Didelio derlingumo, stambių grūdų, labai atspari

miltligei ir rūdims veislė. Maistinio tipo, A klasės, vidutinio vėlyvumo (+3) veislė. Sukurta

Vokietijos selekcijos stotyje "Borries Eckendorf" kartu su firma "Saaten Union". Lietuvoje

registruota 2007 m. Veislės savybės: augalai vidutinio aukščio, atsparūs išgulimui. Platūs

vėliaviniai lapai – potencialiai didelis derlingumas. Auginant pagal intensyvią technologiją ir

parenkant didesnio našumo dirvas, šios veislės vasariniai kviečiai derlingumu gali prilygti

žieminiams kviečiams. Didžiausias derlingumas gautas Kauno AVTS 2007 m. – 7,71 t ha-1

.

Rekomenduojama augalų apsauga nuo septoriozės, fuzariozės ir dryžligių. Labai atspari

miltligei. Grūdų kokybė: vyraujant sausesniems orams antroje vasaros pusėje, grūdai subręsta

itin geros kokybės. Aukštas kritimų skaičius (305 s) ir sedimentacija (54 ml) bei baltymų

kiekis (14 proc.). Stambūs grūdai, 1000 jų sveria vidutiniškai apie 43 g. 2011 m. Kauno

AVTS gautas 7,51 t ha-1

derlingumas. Tyrimo metu išaugintuose grūduose, atlikus

laboratorines analizes, nustatyta, kad baltymų kiekis yra 11,5–15,2 %, glitimo – 21,9 –

30,7 %, krakmolo – 64,6 – 72,5 %, o sedimentacija buvo 27 – 65 ml. Augalų vidutinis aukštis

buvo apie 74 cm. 'Tybalt' veislės stiebai atsparūs išgulimui, bandymuose vidutiniškai

įvertinta 7,8 balo. ‘Tybalt’ veislės vasarinių kviečių vegetacijos periodo vidutinė trukmė 85

dienos. Taip pat ši veislė atspari daugumai kviečiams būdingų ligų. ‘Tybalt’ veislės augalai

bandymuose palyginti nedaug buvo pažeisti lapų septoriozės (7 – 15 %) ir miltligės (5 –

10 %).

26

2.5. Bandyme naudotos trąšos ir agrotechnika

Tiksliuosiuose bandymuose pagrindiniam (foniniam) tręšimui naudotos vienanarės

azoto trąšos (amonio salietra ir amonio sulfatas) ir kompleksinės trąšos.

Vasariniams kviečiams dirva suarta 2012 m. rugsėjo pirmoje dekadoje. 2013 m. prieš

sėją, balandžio 29 d. dirva supurenta ir patręšta mineralinėmis trąšomis pagal schemą, kuri

buvo nurodyta anksčiau. LYDERIS Mg trąšomis pirmą kartą vasariniai kviečiai tręšti

krūmijimosi tarpsniu - gegužės 29 d., antrą kartą – birželio 9 d. Bandyme naudotos augalų

apsaugos priemonės:

- herbicidas MCPA (1,2 l ha-1

), tai sisteminis herbicidas vienametėms ir

daugiametėms dviskiltėms piktžolėms naikinti žieminiuose ir vasariniuose javuose;

- insekticidas Fastac (0,25 l ha-1

), tai piretroidinis insekticidas naudojamas

žieminiuose kviečiuose, kvietrugiuose, miežiuose, vasariniuose kviečiuose, miežiuose,

žieminiuose ir vasariniuose rapsuose;

- fungicidas Falkonas (0,5 l ha-1

), tai sisteminis, plataus veikimo spektro

fungicidas, skirtas naudoti kaip profilaktinė ir gydomoji priemonė nuo žieminių ir vasarinių

kviečių, rugių bei vasarinių miežių ligų.

2.6.Meteorologinės sąlygos

Vasariniamas kviečiams yra labai svarbu tam tikri vykstantys klimato pokyčiai,

kadangi tai turi įtakos grūdų kokybei ir derliui. Kviečių derlius gali nukentėti, kai

meteorologinės sąlygos jiems yra nepalankios, net ir trunkančios neilgą laikotarpį

(Janušauskaitė, 2008).

Gamtoje augantiems augalams jų vegetacijos metu, meteorologinės sąlygos yra

svarbus ir vienas iš pagrindinių veiksnių, kadangi jos gali daryti stiprų poveikį sėklų

sudygimui, augalų augimui, vystymuisi ir brendimui (Romaneckas, Trečiokas, 2001).

Jei metu, kai formuojasi grūdai vyrauja sausi ir karšti orai, tai brendimo laikotarpis

sutrumpėja ir tokiu būdu sėklos negali pasiekti normalių išmatavimų, o viso tos pasėkmės gali

būti, kaip didelis vandens deficitas, pažeista ląstelių fiziologinė būklė ir pakitę grūdų

biocheminiai procesai. Taigi dėl tokių pasekmių, mes galime daryti išvadas, kad susidaro

smulkios sėklos, 1000 grūdų masė sumažėja ir padidėja azotinių medžiagų kiekis. Taip pat

blogėja grūdų kokybiniai rodikliai. Kita vertus aptariant, kai vyrauja drėgni orai grūdų

formavimosi metu, esant palankiai oro temperatūrai, šie visi rodikliai teigiamai veikia grūdų

aprūpinimą maisto medžiagomis, taip pat grūdų brendimo laikotarpis ilgėja. Dažniausiai

27

grūdai užauga sunkesni ir didesni, jie turi lygų paviršių, jiems būdingą spalvą bei pasižymi

geromis sėklinėmis savybėmis. Tačiau jeigu orai yra lietingi, tai grūdai bręsta dar ilgiau ir

tuomet sintezė silpnėja. Visa tai skatina kitokią grūdo cheminę sudėtį, nes kai kurie junginiai

yra nepakeičiami galutiniais produktais. Jei lietingi orai užsitęsia gali prasidėti krakmolo

hidrolizė ir net kai kurių junginių išplovimas, o tuo pačiu mažėja sausų medžiagų kaupimasis.

Visai tai numato blogesnes grūdų technologines savybes (Lunn et al., 2001).

Kauno meteorologinės stoties duomenys (2.6.1 lentelė). 2013 metais balandžio

pradžia buvo šalta ir vidutinė paros temperatūra buvo minusinė, tačiau vėliau orai atšilo ir III

dešimtadienį jau siekė 8,5 oC. Kritulių per mėnesį iškrito 56,5 mm, artima norma

daugiamečiui vidurkiui.

Gegužės mėnuo buvo labai šiltas, oro temperatūra svyravo nuo 14,6 iki 17,9 oC ir

buvo artima daugiametei, kuri siekė 15,6 oC. Pirmąjį gegužės dešimtadienį drėgmės augalams

stigo, nes kritulių neiškrito, tačiau antrame ir trečiame dešimtadieniuose kritulių iškrito

gausiau (17,1 ir 46,7 mm). Sausesnis periodas buvo ir birželio II dešimtadienį, o III

dešimtadienyje kritulių buvo 10,3 mm. Oro temperatūra birželio mėn. buvo kiek aukštesnė nei

daugiametis vidurkis ir svyravo 17,2 – 19,7 oC ribose.

2013 m. liepos mėnesio pirmąjį dešimtadienį vyravo karšti ir sausi orai, vidutinė

paros temperatūra siekė 19,1 oC, o kritulių iškrito vos 1,5 mm. Antrasis mėnesio

dešimtadienis buvo kiek vėsesnis (17,6 oC), o trečiąjį dešimtadienį vėl vyravo karštesni orai.

Liepos mėn. kritulių gausu buvos antrąjį dešimtadienį (79,8 mm), o išviso per liepos mėn.

iškrito net 118,5 mm, tai net 38,2 mm daugiau lyginant su daugiamečiu vidurkiu.

Rugpjūčio mėn. pirmojo dešimtadienio temperatūra siekė 21 oC, tačiau iškrito

nemažai kritulių (36,1 mm), o antrąjį dešimtadienį vidutinė oro temperatūra nukrito iki

17,2 oC.

28

2.6.1 pav. Oro temperatūros augalų vegetacijos metu 2013 m.

ASU Bandymų stotis, 2013 m .

2.6.2 pav. Kritulių kiekis augalų vegeatcijos metu 2013 m.

ASU Bandymų stotis, 2013 m .

-0.1

14.6

18.7 19.1 21

7.9

17.9 17.2 17.6

17.2

8.5

15.8

19.7 18.1 15.6

-10

0

10

20

30

40

50

60

Balandis Gegužė Birželis Liepa Rugpjūtis

III - D

II - D

I - D

°C

37

0

35

1.5

36.1

12

17.1

0.6

79.8

25.7

7.5

46.7

10.3

37.2

5.4

0

10

20

30

40

50

60

70

80

90

Balandis Gegužė Birželis Liepa Rugpjūtis

I - D

II - D

III - D

mm

29

Vasarinių kviečių sėklai pradėti dygti pati optimaliausia dirvos temperatūra yra 3 –

4 °C, o oro temperatūra yra 12 – 15 °C, (Šlapauskas, Duchovskis, 2007). Taigi pagal mūsų

meteoroliginių sąlygų duomenis, galime daryti išvadas, jog esanti gegužės mėnesio oro

tempratūra, kuri svyravo nuo 14,6 – 17,9 °C, buvo palanki, jog dirva būtų pakankamai įšilusi

ir kviečių dygimas būtų sėkmingas.

Vasariniams kviečiams, plaukėjimo iki vaškinės branados etapuose, geriausia oro

temperatūra yra nuo 16 – 20 °C (Šlapauskas, Duchovskis, 2007). Pagal mūsų meteorologinių

sąlygų duomenis galime matyti, kad birželio ir liepos mėnesių oro temperatūra buvo tinkama

ir palanki kviečiams, kadangi ji svyravo nuo 17,2 iki 19,6 °C.

Atsižvelgiant į mūsų turimus duomenis didžiausias iškritęs kritulių kiekis buvo

liepos mėnesį t.y. 79,8 mm, o tai neigiamai veikia vasarinių kviečių brendimą, o tai gali

pabloginti kokybinius rodiklius ir derliaus nuėmimo sąlygas. Lyginant gegužės ir birželio

mėnesius su liepos mėnesiu, kritulių kiekis buvo santykinai mažesnis, o šiuo laikotarpiu

vasariniai kviečiai reikalauja daugiausiai drėgmės.

30

3. TYRIMŲ REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS

3.1. Sausųjų medžiagų ir azoto kiekio pokyčiai vasarinių kviečių antžeminėje dalyje

Vasarinius kviečius patręšus skirtingų koncentracijų skystosiomis amidinio azoto

trąšomis su magniu per lapus krūmijimosi tarpsnio pabaigoje, po 10 dienų antžeminėje augalo

dalyje sausųjų medžiagų kiekis padidėjo 0,02 – 0,26 proc. vnt. (3.1.1 lentelė). Gautais

duomenimis, didėjant trąšų tirpalo koncentracijai, didėjo sausųjų medžiagų kiekis. Šių

rodiklių priklausomumą aprašė tiesinė lygtis: y = 18,5142 + 0,1069x. Sausųjų medžiagų kiekį

antžeminėje dalyje trąšų tirpalo koncentracijos įtakojo 63 % (r = 0,795*). Didžiausias sausųjų

medžiagų kiekis antžeminėje dalyje susikaupė vasarinių kviečių patręštų šiame tarpsnyje

2,5% koncentracijos trąšų tirpalu.

Gana panašūs duomenys gauti ir išanalizavus sausųjų medžiagų kiekį antžeminėje

dalyje vasarinius kviečius tręšiant bamblėjimo tarpsnio pradžioje (BBCH 31 – 32): didėjant

trąšų tirpalo koncentracijai - didėjo sausųjų medžiagų kiekis antžeminėje dalyje. Sausųjų

medžiagų kiekio kitimą tręšiant vasarinius kviečius bamblėjimo tarpsniu aprašė taip pat

tiesinė lygtis: y = 20,7021 + 3,8215x (r = 0,914*). Esminis sausųjų medžiagų kiekio

padidėjimas nustatytas augalus tręšiant 1,0 ir 2,5 % koncentracijų trąšų tirpalais (3.1.1

lentelė).

3.1.1 lentelė. Skystųjų amidinio azoto trąšų su magniu įtaka sausųjų medžiagų kiekiui

vasarinių kviečių lapuose

ASU Bandymų stotis, 2013 m

Variantai

Sausosios medžiagos %

tręšimo laikas

BBCH 28 - 30

BBCH 31 - 32

P90K120 prieš sėją + N150 vegetacijai

atsinaujinus – fonas 18,50 20,60

Fonas + 0,25 % MgO 18,50 21,59

Fonas + 0,50 % MgO 18,52 21,4

Fonas + 0,75 % MgO 18,74 22,67

Fonas + 1,0 % MgO 18,60 27,46

Fonas + 2,5 % MgO 18,76 29,60

R05 0,08 6,86

Siekiant įvertinti azoto svarbą, nustatytas azoto kiekis antžeminėje dalyje ir jo

priklausomumas nuo tręšimo laiko bei trąšų tirpalų koncentracijų. Priklausomumą tarp

31

vasarinių kviečių azoto kiekio antžeminėje dalyje ir trąšų tirpalų koncentracijų aprašė

kvadratinės lygtys augalus tręšiant eksperimentinėmis trąšomis su magniu tiek krūmijimosi

tarpsnio pabaigoje (BBCH 28 – 30), tiek bamblėjimo pradžioje (BBCH 31 – 32) (3.1.1 pav.).

y2 - bamblėjimo

tarpsnis

y1- krûmijimosi

tarpsnis-0,25 0,00 0,25 0,50 0,75 1,00 1,25 1,50 1,75 2,00 2,25 2,50 2,75

Tirpalo koncentracija %

1,8

2,0

2,2

2,4

2,6

2,8

3,0

3,2

Azota

s %

3.1.1 pav. Azoto kiekio (y, %) vasarinių kviečių vegetatyvinėje masėje priklausomumas nuo

skystųjų amidinio azoto trąšų su magniu tirpalų koncentracijų (x, %)

ASU Bandymų stotis, 2013 m.

Azoto kiekis augaluose, tirtų trąšų įtakoje padidėjo esminiai naudojant 0,25 - 2,5%

koncentracijos tirpalus, kai vasariniai kviečiai tręšti krūmijimosi tarpsnio pabaigoje, o vėliau

tręšti bamblėjimo tarpsnio pradžioje – esminiu poveikiu išsiskyrė 0,75 – 2,5 % koncentracijos

tirpalai.

3.2 Skystųjų amidinio azoto trąšų su magniu poveikis vasarinių kviečių

grūdų derlingumui

Vienerių metų duomenimis, skystųjų amidinio azoto trąšų su magniu skirtingų

koncentracijų trąšų tirpalai panaudoti krūmijimosi tarpsniu (BBCH 28 – 30) didino grūdų

derlingumą (3.2.1 lentelė). Trąšų įtakoje derlingumas padidėjo 0,01 – 0,65 t ha-1

. Gausiausias

(5,92 t ha-1

) derlius ir esminis derlingumo priedas (0,65 t ha-1

) gautas vasarinius kviečius

patręšus 0,75 % koncentracijos trąšų tirpalu. Tik nežymiai mažesni, palyginus su gausiausiu

derlingumu, derlingumo priedai gauti augalus tręšiant 1,0 ir 2,5 % koncentracijų tirpalais.

0,25 ir 0,5 % koncentracijų tirpalai esminio poveikio derlingumui neturėjo.

y2 = 1,9332+0,2179x-0,0687x2ŋ=0.645

kur 0≤x≤2.5

y1 = 2,481+0,6608x-0,1933x2, ŋ=0.711*

kur 0≤x≤2.5

32

3.2.1 lentelė. Skystųjų amidinio azoto trąšų su magniu įtaka vasarinių kviečių grūdų

derlingumui ( t ha-1

)

ASU Bandymų stotis, 2013 m.

Variantai

Grūdų derlingumas t ha-1

tręšimo laikas

BBCH 28 – 30

BBCH 31 - 32

P90K120 prieš sėją + N150 vegetacijai

atsinaujinus – fonas 5,25 5,46

Fonas + 0,25 % MgO 5,26 5,99

Fonas + 0,50 % MgO 5,48 6,43

Fonas + 0,75 % MgO 5,92 6,37

Fonas + 1,0 % MgO 5,78 5,58

Fonas + 2,5 % MgO 5,70 5,98

R05 0,423 0,658

Vasarinius kviečius tiriamomis trąšomis tręšiant bamblėjimo tarpsniu (BBCH 31 –

32), gausiausias ir esminis (0,91 – 0,97 t ha-1

) grūdų derlingumas gautas naudojant 0,75,

1,0 % koncentracijų tirpalus. Palyginus minėtus derlingumus tarpusavyje – esminis skirtumas

nenustatytas. Augalai patręšti trąšomis bamblėjimo tarpsnio pradžioje, esminiai gausesnius

derlius palyginus su kontrole subrandino patręšti 0,25 – 0,75 ir 2,5 % koncentracijų tirpalais.

1,0 % koncentracijos trąšų tirpalas derlių padidino neesminiai - 0,52 t ha-1

.

Atlikta duomenų statistinė analizė parodė, kad grūdų derlingumo koreliacija su trąšų

tirpalų koncentracijomis tręšiant skirtingais tarpsniais yra vidutinio stiprumo (ŋ = 0,59

(BBCH 28 - 30) ir ŋ = 0,694 (BBCH 31 - 32)), kurias aprašė antro laipsnio lygtys:

y1 = 5,0359+1,2191x-0,3817x2 ir y2 =,5,487+1,158x-0,3941x

2 (3.2.1 pav.).

33

y2 - bamblėjimo

tarpsnis y1 - krûmijimosi

tarpsnis0,00 0,25 0,50 0,75 1,00 1,25 1,50 1,75 2,00 2,25 2,50

Tirpalo koncentracija %

4,8

5,0

5,2

5,4

5,6

5,8

6,0

6,2

6,4

6,6

De

rlin

gu

ma

s t

ha

-1

3.2.1 pav. Grūdų derliaus (y, t ha-1

) priklausomumas nuo skystųjų amidinio azoto trąšų su

magniu tirpalų koncentracijų (x, %)

ASU Bandymų stotis, 2013m.

3.3. Skystųjų amidinio azoto trąšų su magniu poveikis vasarinių kviečių grūdų

kokybiniams rodikliams

Įvertinus skystųjų amidinio azoto trąšų su magniu poveikį vasarinių kviečių grūdų

baltymingumui, nepriklausomai nuo tręšimo laiko, nustatyta bendra tendencija, kad įterpiant

papildomai azoto, magnio ir sieros – vasarinių kviečių grūdų baltymingumas nežymiai didėjo

(3.3.1 pav.). Vasariniai kviečiai baltymingiausius grūdus (11,0 %) subrandino vasariniai

krūmijimosi tarpsniu, kurie papildomai buvo tręšti 2,5 % koncentracijos eksperimentinių trąšų

tirpalu. Palyginus su kontrole, baltymingesni grūdai buvo vasarinių kviečių patręštų 0,25 –

1,0 % koncentracijų trąšų tirpalais (pokyčiai atitinkamai 0,06 – 0,62 %. vnt.).

y1 =,5,0359+1,2191x-0,3817x2; ŋ=0.590

y2 =,5,487+1,158x-0,3941x2;

ŋ=0.694

kur 0≤x≤2.5

34

3.3.1 pav. Skystųjų amidinio azoto trąšų su magniu įtaka vasarinių kviečių baltymingumui %.

ASU Bandymų stotis, 2013 m.

Vasarinius kviečius tręšiant azoto trąšomis su magniu bamblėjimo tarpsniu (BBCH

31 – 32), grūdų baltymingumas padidėjo nuo 0,11 % iki 0,88 %. (3.3.1 pav.). Esminis

(0,88 %.) baltymingumo padidėjimas gautas vasarinius kviečius tręšiant 0,75 %

koncentracijos tirpalu.

Išanalizuota, kad šiame bandyme, vasarinių kviečių grūdų šlapiojo glitimo kiekis

svyravo nuo 24,3 iki 28 % (3.3.1 lentelė). Mokslinėje literatūroje skelbiama, kad grūdų

baltymingumas statistiškai patikimai koreliuoja su šlapiojo glitimo kiekiu ir sedimentacijos

rodikliu (Sip et al., 2000).

Tačiau išanalizavus gautus grūdų šlapiojo glitimo rezultatus, paaiškėjo, kad šlapiojo

glitimo kiekis nekoreliavo su grūdų baltymų kiekiu ir visų variantų laukeliuose, kuriuose

buvo naudotos skystosios amidinio azoto trąšos su magniu vasarinių kviečių krūmijimosi

tarpsniu (BBCH 28 – 30), glitimas buvo neesminiai mažesnis negu kontroliniame variante.

Sumažėjimas – 0,4 – 1,9 % (3.3.1 lentelė).

Vasarinių kviečių patręštų bamblėjimo tarpsnio pradžioje (BBCH 31 – 32) grūdų

šlapiojo glitimo vertės buvo didesnės 0,3 – 1,8 % palyginus su kontrole, išskyrus vasarinius

kviečius, kurie buvo patręšti 2,5 % koncentracijos tirpalu (3.3.1 lentelė).

10.38

10.77

10.61

10.44 10.56

11

10.32

11.1

10.59

11.2

10.52 10.43

9.8

10

10.2

10.4

10.6

10.8

11

11.2

11.4

Kontrolė 0,25% 0,50% 0,75% 1% 2,50%

BBCH 28-30

BBCH 31-32

R05/LSD05 (BBCH 28-30) =0.93

R05/LSD05 (BBCH 31-32) =0.81

MgO koncentracija

%

35

3.3.1. lentelė. Skystųjų amidinio azoto trąšų su magniu įtaka vasarinių kviečių grūdų

šlapiajam glitimui %

ASU Bandymų stotis, 2013 m.

Variantai

Šlapiasis glitimas %

tręšimo laikas

BBCH 28 - 30

BBCH 31 - 32

P90K120 prieš sėją + N150 vegetacijai

atsinaujinus – fonas 26,2 26,0

Fonas + 0,25 % MgO 25,6 28,0

Fonas + 0,50 % MgO 24,3 27,8

Fonas + 0,75 % MgO 24,5 27,0

Fonas + 1,0 % MgO 25,8 26,3

Fonas + 2,5 % MgO 25,8 25,8

R05 2,56 1,87

Išanalizavus vasarinių kviečių grūdų sedimentaciją gauta, kad ji vasarinių kviečių

grūduose svyravo nuo 33 - 39,5 ml (3.3.2 lentelė). Vasariniai kviečiai patręšti krūmijimosi

tarpsnio pabaigoje (BBCH 28 – 30) skystosiomis amidinio azoto trąšomis su magniu

neįtakojo sedimentacijos verčių pokyčių, esminiai skirtumai nenustatyti. Didžiausia, tačiau

neesminė grūdų sedimentacijos vertė (37 ml) nustatyta tręšiant 0,25 % MgO koncentracijos

tirpalu.

Šio tyrimo duomenimis 0,25 – 0,75 % ir 2,5 % koncentracijos skystųjų amidinio

azoto su magniu trąšų tirpalai naudoti vasarinių kviečių bamblėjimo tarpsniu (BBCH 31 –

32), esminiai padidino grūdų sedimentacijos vertes (3.3.2 lentelė). Todėl siekiant padidinti

vasarinių kviečių grūdų sedimentacijos vertes tikslinga šias trąšas naudoti bamblėjimo

tarpsnio pradžioje.

36

3.3.2 lentelė. Skystųjų amidinio azoto trąšų su magniu įtaka vasarinių kviečių grūdų

sedimentacijai ml.

ASU Bandymų stotis, 2013 m.

Variantai

Sedimentacija ml

tręšimo laikas

BBCH 28 - 30 BBCH 31 - 32

P90K120 prieš sėją + N150 vegetacijai

atsinaujinus – fonas 33,0 33,0

Fonas + 0,25 % MgO 37,0 39,5

Fonas + 0,50 % MgO 33,0 39,0

Fonas + 0,75 % MgO 34,0 37,0

Fonas + 1,0 % MgO 35,0 34,0

Fonas + 2,5 % MgO 36,0 38,6

R05 3,65 3,19

Kvietiniams miltams būtinas optimalus kritimo skaičius (200 - 280 s). Superkamų ir

tiekiamų kviečių kritimo skaičius standarte nurodomas ne mažiau 260 s pirmajai kokybės

klasei. Naudojant miltus, pagamintus iš kviečių, kurių kritimo skaičius yra virš 300 s, t. y. a-

amilazės aktyvumas žemas, tešla lėčiau kyla, kepinys yra mažesnio tūrio, greitai žiedėjantis.

Tešla iš kvietinių miltų, kurių kritimo skaičius yra žemesnis nei 200 s, t.y. a-amilazės

aktyvumas yra labai aukštas, tešlos ruošinys kepimo metu išplaukia, gaminys neturi formos,

minkštimas drėgnas ir neelastingas.

Atlikti tyrimai rodo, kad grūdų kritimo skaičius svyravo ribose nuo 240 iki 272

sekundžių (3.3.2 pav.).

3.3.2 pav. Skystųjų amidinio azoto trąšų su magniu įtaka vasarinių kviečių grūdų kritimo

skaičiui (S)

ASU Bandymų stotis, 2013 m.

249 252

260 261

272

251

241 240

252 250

242

249

220

230

240

250

260

270

280

Kontrolė 0,25% 0,50% 0,75% 1% 2,50%

s

MgO koncentracija

BBCH 28 - 30

BBCH 31 - 32

R05/LSD05 (BBCH 28-30) = 23.2

R05/LSD05 (BBCH 31-32) = 24.3

37

Nustatyta, kad augalus tręšiant skystosiomis amidinio azoto trąšomis su magniu

didžiausias vasarinių kviečių grūdų kritimo skaičius nustatytas naudojant krūmijimosi

tarpsniu (BBCH 28 – 30) 1,0 % trąšų tirpalą, tačiau esminio poveikio nenustatyta (3.3.2 pav.).

Minėtas trąšas išpurškus bamblėjimo tarpsniu (BBCH 31 – 32) vasarinių kviečių grūdų

kritimo skaičiaus vertės dar sumažėjo ir siekė 240 – 252 sekundžių. Esminio poveikio,

minėtam rodikliui, skystosios amidinio azoto trąšos su magniu ir šiame tarpsnyje, neturėjo.

38

IŠVADOS

1. Azoto kiekis augale, tirtų trąšų įtakoje, padidėjo esminiai naudojant 0,25 - 2,5 %

koncentracijos tirpalus, kai vasariniai kviečiai tręšti krūmijimosi tarpsnio pabaigoje, o

vasarinius kviečius tręšiant bamblėjimo tarpsnio pradžioje – esminiu poveikiu išsiskyrė 0,75 –

2,5 % koncentracijos tirpalai.

2. Didžiausi grūdų derliaus teigiami pokyčiai gauti vasarinius kviečius krūmijimosi tarpsnio

pabaigoje tręšiant 0,75 – 2,5 % koncentracijų tirpalais, o bamblėjimo tarpsniu – 0,5 – 0,75 %

koncentracijų tirpalais.

3. Grūdų baltymingumas tendencingai didėjo, didinant trąšų tirpalo koncentracijas, tačiau

esminis skirtumas nustatytas tik vasarinius kviečius bamblėjimo tarpsniu tręšiant 0,75 %

koncentracijos tirpalu. LYDERIS Mg trąšos esminės įtakos šlapiojo glitimo vertėms neturėjo.

4. Grūdų sedimentacijos vertės esminiai nesikeitė vasarinius kviečius LYDERIS Mg trąšomis

tręšiant krūmijimosi tarpsnio pabaigoje. Siekiant padidinti grūdų sedimentacijos vertes,

vasarinius kviečius rekomenduotina tręšti bamblėjimo tarpsnio pradžioje 0,5 - 0,75 arba 2,5 %

koncentracijų tirpalais.

5. Vasarinių kviečių šlapiojo glitimo kiekiui ir grūdų kritimo skaičiui tirtos trąšos esminės įtakos

neturėjo.

39

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. ADOMAITIS T., IR KT. 2010. Ilgalaikio tręšimo įtaka anijonų išsiplovimui. Žemdirbystė. T.

97. Nr. 1. P. 71–82.

2. AYKORD W., DOUGHTY J. 1971. Wheat in the human nutrition. Rome. P. 163.

3. BERGMANN W. 1986. Ernährungsstörungen bei Kulturpflanzen. Entstehung, visuelle und

analytische Diagnose. Jena: VEB Gustav Verlag. P. 166– 178.

4. BUKANTIS A. 2001. Climatic fluctuations in Lithuania against a background of global

warming // Acta Zoologica Lituanica. Vol.11, No.2, P.113-120.

5. BUNDINIENĖ O., VIŠKELIS P., ZALATORIUS V. 2007. Papildomo tręšimo per lapus

įtaka raudonųjų burokėlių derliui ir šakniavaisių kokybei. Sodininkystė ir daržininkystė. T.

26(1), p. 108 – 118.

6. BUNDINIENĖ O. IR KT. 2001. Koncentruotų kristalinių fosforo ir kalio trąšų naudojimo

būdų įtaka morkų derliui ir kokybei. Kaunas. T. 30, p. 43 – 54.

7. CARMAK I., KIRKBY E. 2007. Role of Magnesium Nutrition in Growth and Stress

Tolerance // York, UK: The International Fertilizer Society. P. 24.

8. CASTLE S. L., RANDALL P. J. 1987. Effects of sulphur deficiency on the synthesis and

accumulation of proteins in the developing wheat seed // Australian Journal of Plant

Physiology.Vol. 14. P. 503–516.

9. CHARBAJI T., ARABI M. I. E., JAWHAR M. 2008. Urea foliar fertilization affects onion

weight and nutrient content // International Journal of Vegetable Science. Vol14(3), p. 198 -

204.

10. CIAVATA C., BNEDETTI A. 2001. Foliar fertilizers: legislative aspects in Europe. Acta

Horticulture, Vol. 594, p. 87 – 91.

11. CLARK R. B. IR KT. 1997. Maize growth and mineralacquisition on acid soil amended with

flue gas desulforization by-productsand magnesium. Communications in Soil Science and

Plant Analysis, Vol 28(15/16), p. 1441–1459.

12. DANIEL C., TRIBOI E. 2000. Effects of temperature and nitrogen nutrition on the grain

composition of winter wheat: effects on gliadin content and composition // Journal of Cereal

Science. No.32, p.45-56.

13. DELOGU G. ET AL. 1998. Uptake and agronomic efficiency of nitrogen in winter barely and

winter wheat // European Journal of Agronomy. Vol. 9, p. 11 – 20.

14. DEMOTES – MAINARD S., JEUFFROY M. H., ROBIN S. 1999. Spike dry matter ant

nitrogen accumulation before anthesis in wheat as affected by nitrogen fertilizer: relationship

to kernel per spike //Field Crops Research. Vol. 64, No.3k, p. 249 – 259.

40

15. DUCSAY AND LOSEK. 2004. Effect of topdressing with nitrogen on the yield and quality of

summer wheat grain // Plant Soil Environment. Vol 50(7), p. 309 – 314.

16. EWERT F., HONERMEIER B. 1999. Spikelet initation of winter triticale and winter wheat in

response to nitrogen fertilization // European Journal of Agronomy. No.11, p.107 – 113.

17. FAGERIA N. K. ET AL. 2009. Foliar Fertilization of Crop Plants // Journal of Plant

Nutrition. Vol 32(6), p. 1044 - 1064.

18. FOTYMA M., DOBERS E. S. 2008 . Soil testing methods and fertilizer recommendations in

Central-Eastern European countries //Fertilizer and Fertilization. No. 30, p. 6–93.

19. FULLINGTON J. G. ET AL. 1987. Quality-related endosperm proteins in sulphur-deficient

and normal wheat grain //Journal of Cereal Science. Vol. 5. P. 233–245.

20. GATULIENĖ M., KREPŠTIENĖ O. 2006. Augalininkystės pagrindai. Vilnius. Vol. 4(88),

p.48 – 64.

21. GIMBUTIENĖ M. 1966. Senoji Europa. Mokslo ir enciklopedijų leidykla. P.384.

22. GUTIERRIEZ – ALAMO A., PEREZ DE AYALA P., VERSTEGEN M.W.A. 2008.

Variability in wheat: factors affecting its nutrition value // World‘s Poultry Science Journal.

Vol. 64, p. 20 – 39.

23. GUZYS S., AKSOMAITIENE R. 2005. Migration of sulphur in limed soils differing in

agricultural management. Nutrient Cycling in Agroecosystems. Vol. 71. P. 191–201.

24. HAVLIN J. L., ET AL. 1999. Soil fertility and fertilizers: An introduction to nutrient

management. 6th ed. Prentice Hall, Upper Saddle River, NJ.

25. JANKOWSKI K., JODELKA J., KOLCZAREK R. 1999. Effectivness of permanent meadow

foliar ferilization with nitrogen // Electronic Journal of Polish Agricultural Universites.

[Žiūrėta 2014m. vasario 2 d.]. Prieiga per internetą:

http://www.ejpau.media.pl//series/volume2/issue2/.agronomy/art-02.html.

26. JANUŠAUSKAITĖ D. 1997. Azoto trąšų normų ir jų pasiskirstymo įtaka žieminių kviečių

„Širvinta 1“ derliui, jo formavimuisi ir grūdų kokybei. Dr. Disertacijos santrauka. Akademija.

P. 28.

27. JANUŠAUSKAITĖ D., MAŠAUSKAS V. 2004. Žieminių ir vasarinių kviečių derliaus ir

grūdų kokybės priklausomumas nuo azoto trąšų normų. Žemdirbystė : mokslo darbai. Kaunas.

28. JOHNSON A. E. 2007. Potassium, Magnesium and Soil Fertility: Long Term Experimental

Evidence. York, UK: The International Fertilizer Society. P. 4 .

29. KELLY J. T., BACON R. K., WELLS. 1994. R. Relations of nitrogen utilization to yield

components inn soft red winter wheat // Journal of Plant Nutrition. Vol. 17 (12), p. 2105 –

2118.

41

30. KOLOTA E., OSINSKA M. 2001. Efficiency of foliar nutrition of field vegetables grown at

different nitrogen rates. Acta Horticulture. P. 87 - 91.

31. KUHR S. L. ET AL. 1985. Trends in winter wheats perfomance a measured in interrnational

trials // Crop Science. Vol 25, p. 1045-1049.

32. KUČINSKAS J IR KT. 1999. Agrochemija. Kaunas. P. 338.

33. LASA B., ET AL. 2000. Effects of low and high levels of magnesium on response ofsunflower

plants grown with ammonium and nitrate // Plant Soil. P. 164 - 174.

34. LAZAUKAS J., DAPKUS R. 1992. Augalininkystė. Vilnius. P. 384.

35. LOMAKO E.I. 1998. Vlijanie doz i srokov provedenija azotnych podkormok na urožaj i

kačestvo ozimoj pšenicy // Agrochimija. No.11, s. 31-38.

36. MAŠAUSKIENĖ A. 2001. Žieminių kviečių veislių ir selekcinės medžiagos grūdų kokybės

rodiklių tarpusavio priklausomumas // Žemdirbystė: mokslo darbai / LŽI, LŽŪU. –

Akademija T.75, p. 72-83.

37. MAŽVILA, J. 1998. Lietuvos dirvožemių agrocheminės savybės ir jų kaita. Kaunas.

38. MCGRANT S. P., ZHAO F. J., BLAKE-KALFF M. M. A. 2002. Sulphur in soils: processes,

behaviour and measurement. York, UK: International Fertiliser Society.

39. MERGAUT D. J. 2007. Magnesium. In: A. V. Barker, D. J. Pilbeam, D. Pilbeam.Handbook

of Plant Nutrition // CRC Press Boca Raton. Florida. P. 145 - 239.

40. MUSICK J. T., DUSEK D.A. 1980. Planting date and water deficit effects on development

and yield of irrigated winter wheat // Agronomy Journal. Vol. 72, p. 45 – 52.

41. NEDZINSKAS A., NEDZINSKIENĖ T. L. 1999. Augalai žaliai trąšai lengvuose

dirvožemiuose // LŽI, LŽŪU : mokslo darbai. Akademija. T. 66, p. 37-41 .

42. PEKARSKAS J. 2008. Tręšimas ekologinės gamybos ūkiuose. Kaunas. P. 189.

43. PETRAITIS V., MAGYLA A., MAŠAUSKAS V. 2001. Konkurencingo grūdų ūkio

perspektyvos Lietuvoje // Konkurencingas žemės ūkis ir jo svarba šalies ekonomikai. Vilnius.

P.105-117.

44. PETRULIS J. 1985. Varpiniai javai. Augalininkystė. Mokslas: p. 3 – 92.

45. PETRULIS J. 1997. Kviečiai. Monografija. Informacijos ir leidybos centras.Vilnius.

46. RISTIMÄKI L. 2007. Potassium and Magnesium Fertiliser Recommendations in Some

European Countries. York, UK: The International Fertilizer Society. P. 31.

47. RJACHOVSKI A. V. 1995. Soderžanije belka v zerne jarovoi i ozimoi pšenicy zavistimosi ot

urovnja i charktera mineral‘nogo pitanija // Agrochimija. No. 1 s. 21.

48. ROEMHELD V., KIRKBY E. A. 2007.Magnesium Functions in Crop Nutrition and Yield //

York, UK: The International Fertilizer Society. P. 24.

49. ROMANECKAS K., TREČIOKAS K..2001. Agronomijos pagrindai. LŽŪU. Kaunas.

42

50. ROSEN C. J. 2000. Calcium and magnesium management. MN Vegetable IPM Newsletter,

Vol. 2(4).

51. SARYČEVA A.A. 1998. Formirovanie agregacionnych svojstv zapasnych belkov zerna

pšeni-cy v period sozrevanija v zavisimosti ot mineral’nogo pitanija// Agrochimija. No.8,

s.21-25.

52. SYLVESTER-BRADLEY, DAVIES D.B., DYER C. ET AL. 1997. The value of nitrogen

applied to wheat during early development // Nutrient Cycling in Agroecosystems. Vol.47,

No.2, p.173-180.

53. SCHILING G. 2000. Ptlanzenernahrung und Dungung. Verlag Eugen Ulmer Sttgart. P. 464.

54. SIP V., ET AL. 2000. Effect of cultivar and cultural practices on grain yield and bread-

making quality of winter wheat. Rostlinna Vyroba. Vol 46, p. 159 - 167.

55. STANCEVIČIUS A., ARVASAS J., PETRULIS J. 1973. Piktžolių naikinimas rudeninėje

ražieninių dirrvų dirbimo sistemoje. Akademija. P. 309 – 325.

56. STAUGAITIENĖ R., ŠLEPETIENĖ A., ŽIČKIENĖ L. 2013. Tręšimo siera poveikis

vasarinių kviečių derlingumui ir kokybei. Žemės ūkio mokslai. T. 20, Nr. 4, p. 266 – 275.

57. STAUGAITIS G., DALANGAUSKIENĖ A. 2005. Vienanarių ir kompleksinių trąšų įtaka

raudoniesiems burokėliams. Sodininkystė ir daržininkystė.Vol. 24(2), p. 133 - 144.

58. STAUGAITIS G., PETRAUSKIENĖ R. 2006. Lapų trąšų įtaka salyklinių miežių derliui,

kokybei ir pelningumui. Žemdirbystė: mokslo darbai. T. 93(2), p. 54 – 64.

59. STAUGAITIS G., RUTKAUSKIENĖ R. 2012. Magnio trąšų įtaka vasariniams miežiams

skirtinguose dirvožemiuose . Žemės ūkio mokslai. T. 19, Nr. 4., p.257 – 267.

60. ŠIULAUSKAS A., LIAKAS V., PALTANAVIČIUS V. 2000. Žieminių kviečių auugimo ir

derliaus formavimosi ypatumai skirtingai juos tręšiant // Žemdirbystė: mokslo darbai / LŽI,

LŽŪU. Akademija, T.70, p.79-85.

61. ŠIULAUSKAS A., VAGUSEVIČIENĖ I., LIAKAS V. 2002. Žieminių kviečių tręšimo per

lapus agroekonominis įvertinimas. Žemės ūkio mokslai : Lietuvos mokslo akademija. P. 22 -

28.

62. ŠLAPAUSKAS V., DUCHOVSKIS P. 2008. Augalų produktyvumas. Lietuvos Žemės Ūkio

Universitetas. P. 126.

63. ŠLAPAUSKAS V., RAUDONIUS S. 2008. Augalų mityba. Akademija. P. 298.

64. TARAKANOVAS P., RAUDONIUS S. 2003. Agronominių tyrimų duomenų statistinė

analizė taikant kompiuterines programas ANOVA, STAT. In: Programų paketas „Selekcija“.

Akademija. P. 60.

43

65. TIWARI R.S., SENGAR S.C., AGARWAL A. 2002. Effect of doses and methods of

nitrogenapplication on growth, bulb yield and quality of ‘Pusa Red’ onion (Allium cepa) //

Indian Journal of Agricultural Sciences. Vol. 72(1), p. 23 - 25.

66. TRIBOI E., MARTRE P., TRIBOI BLONDEL A. M. 2003. Environmentally induced

changes in protein composition in developing of wheat are realted to changes in total protein

content // Journal of Experimental Botany. Vol 54., p. 1731 – 1742.

67. VAGUSEVIČIENĖ I., JAKUBAUSKIENĖ L. 2002. Žieminių kviečių cheminės sudėties ir

technologinių savybių įvertinimas// Vagos: mokslo darbai / LŽŪU. Kaunas, t.55(8), p.67-71.

68. VAIŠVILA Z. 1996. Dirvožemio mineralinio azoto, judriųjų fosforo ir kalio vaidmuo žemės

ūkio augalų mityboje: habilitacinis darbas // LŽI. Akademija. P. 206.

69. VAIŠVILA Z., MAŽVILA J., ADOMAITIS T. 2001. Azoto, fosforo ir kalio trąšų santykio ir

normų optimizavimas lauko sėjomainos augalas. Žemdirbystė: mokslo darbai. T. 73, p. 18 –

27.

70. VAIZGIRDAITĖ I., ŠIULIAUSKAS A. 1999. Papildomo tręšimo per lapus įtaka žieminių ir

vasarinių kviečių derliui bei grūdų kokybei. Žemdirbystė: mokslo darbai. T. 65, p. 35 – 49.

71. VASINAUSKAS P. 1989. Bendroji agrotechnika. Mokslas. P. 231.

72. WATKINS J. E. 1983. Naw fungicides for cereal disease management.Plant Disease. Vol.

67, No.10, p. 1733.

73. WHITEHEAD D.C. 2000. Nutrient elements in grassland: Soil – plant - animal relationships.

CABI Publ., Wallingford, UK.

74. WIESER A., GUSTER R., TUCHER S. 2004. Influence of sulphur fertilisation on quantities

and proportions of gluten protein types in wheat flour //Journal of Cereal Science. Vol. 40, p.

239 – 244.

75. WOJCIK P. 2004. Uptake of mineral nutrients from foliar fertilization (Review) // Journal of

Fruit and Ornamental Plant Research. Vol. 12, p. 201 - 218.

76. WRIGLEY C. W., DU CROS D. L., FULLINGTON J. G., KASARDA D. D. 1984. Changes

in polypeptide composition and grain quality due to sulfur deficiency in wheat // Journal of

Cereal Science. Vol. 2. P. 15 – 24.

77. ŽEKONIENĖ V., DAUGELIENĖ N., BAKUTIS B. 2006. Mokslinių rekomendacijų

ekologiniame ūkyje taikymo pagrindai. Kaunas: LŽŪU, p. 146.

78. КУМАКОВ В. 1980. А. Физиология яровои пшениџы. Колос.

79. Http://www.vatzum.lt/uploads/documents/augalu_veisles/kviei_apraai_2013.pdf Prieiga per

internetą. [Žiūrėta 2014 m. balandžio 14 d].

44

PUBLIKACIJOS

Magistro baigiamojo darbo rezultatai pateikti studentų mokslinėje konferecijoje

„Jaunasis mokslininkas 2014“ (ISNN 9986–948–65–1). Konferencijoje skaitytas ir jo

straipsnių rinkinyje publikuotas pranešimas tema „Skystųjų amidinio azoto trąšų su magniu

Lyderis MG poveikis vasariniams kviečiams“.

45

Priedai