Muzikos barai / 36

Choro „Viva voce“ koncertinė viešnagė Japonijoje

Muzikos barai / 37

Baigiantis metams daugelio tarptau-tinių konkursų nugalėtojas Vilniaus Ba-lio Dvariono dešimtmetės muzikos moky-klos choras „Viva voce“ kartu su vadovais Virginija Katiniene ir Raimondu Katinu bei koncertmeisteriu Dainiumi Jozėnu buvo išvykęs į šešiolikos dienų koncertinę kelionę po Japoniją. Kelionės įspūdžius papasakojo Raimondas KATINAS.

Tai buvo tolimiausia, ilgiausia ir neabejotinai turiningiausia choro ke-lionė. Esame labai dėkingi Japonijos ambasadai Lietuvoje už nuoširdų da-lyvavimą rengiant mūsų išvyką, už galimybę pažinti nuostabią šalį, pa-bendrauti su jos žmonėmis. Ne veltui mūsų jaunosios choristės išvyką pa-vadino viso gyvenimo kelione.

***Pačią pirmą viešnagės Japonijos

sostinėje dieną buvome pakviesti į priėmimą pas Otos, didžiausios To-kijo miesto seniūnijos (pusantro karto didesnės už Vilnių tiek pagal plotą, tiek pagal gyventojų skaičių), merą. Priėmimas priminė oficialų draugiš-kų valstybių delegacijų susitikimą: valstybių vėliavėlės, kiekvieno daly-vio vietą žyminti kortelė su vardu ir pavarde lietuvių ir japonų kalbomis. Po Japonijos ir Lietuvos kultūrinių ryšių ir bendrystės temų buvo įdo-mu išgirsti šeimininkų pasakojimą

apie pasirengimą 2020 m. Tokijuje vyksiančioms vasaros olimpinėms žaidynėms, Otos valdose esančio To-kijo oro uosto paruošimą būsimiems keleivių srautams. Atlikti tokius dar-bus per tokį trumpą laiką įmanoma tik pasakoje arba... Japonijoje. Susi-tikimo pabaigoje surengėme trumpą koncertą.

Po poros neišdildomų įspūdžių dienų sostinėje – valanda skrydžio iš Tokijo į Hačidžio salą, pagrįstai vadinamą Japonijos Havajais. Ža-liuojančios palmės ir gėlynai, juodo smėlio paplūdimys, maudynės Ra-miajame vandenyne. Susitikimas su miesto meru, savivaldybės tarnau-tojais ir vietos suaugusiųjų choru prie nacionalinės virtuvės patieka-lais nuklotų stalelių atrodė kaip se-niai pažįstamų bičiulių pasibuvimas su smagiais klegesiais ir dainomis. Iš Hačidžio salos parskrendame į To-kiją. Kitą dieną greitasis traukinys, lėkdamas 300 km per valandą greičiu, veža mus į Tojohašį. Beveik 400 tūkst. gyventojų turinčiame mieste yra Ja-ponijoje pirmaujantis Technologijų universitetas. O ką apima sąvoka „ja-poniškos technologijos“, supratome tik pačioje Japonijoje. Labai mielas miesto meras surengė priėmimą try-liktame savivaldybės pastato aukšte.

Nagoja – trečias pagal dydį Japo-

nijos miestas. Aplankome mokyklą, kurioje mokėsi Kaune 1939–1940 m. dirbęs ir 6000 žydų išgelbėjęs Japoni-jos diplomatas Čijunė Sugihara. Prie šiam pasaulio tautų teisuoliui skirtos skulptūrinės kompozicijos skamba japoniška „Fiuriusato“ („Gimtinė“) ir lietuviška „Lietuva brangi“, jų klausosi visa miesto valdžia. Suži-nome, kad tiek prie didžiažmogiš-kų Čijunės Sugiharos darbų viešini-mo Japonijoje, tiek prie jam skirtos skulptūrinės kompozicijos atsiradi-mo daug prisidėjo Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Azijos studijų centro vadovas dr. Aurelijus Zykas. Jam, koordinavusiam mūsų išvykos parengimą, esame dėkingi už sė-kmingą kelionę ir daugybę naudingų praktinių patarimų.

Nebuvai Kiote – nematei tikrosios Japonijos, sako vietos gyventojai. Pa-slaugusis autobuso vairuotojas, var-du Takeši, veža mus į senąją Japonijos sostinę. Riesti pastatų stogai ir šimta-mečiai nykštukinių medelių sodai...

Muzikos barai / 38

Visus apima jausmas, kad atsidūrėme tikrojoje Japonijoje...

Judame toliau. Geografiniu auksi-niu Japonijos centru vadinama Gifu prefektūra. Malonus pabendravi-mas su jos sostinės Gifu meru ir vėl – į kelią. Japoniški kaimai su viena-aukščiais tarsi žaisliniais namukais ir mažais kiemeliais, ploteliai žaliuo-jančių ryžių daigų, persimonų sodai ir šių vaisių džiovyklos pastogėse. Galutinis kelionės taškas – Čijunės Sugiharos gimtasis miestelis Jaocu. Prie pasaulio tautų teisuolio mu-ziejaus – antrą kartą, kas labai reta, pražydusios sakuros. Mus lydinti ja-ponė gidė šmaikštauja – jos pražydo mėlynakių šviesiaplaukių lietuvaičių garbei. Jaocu yra lankęsi mūsų šalies menininkai, lietuviai čia žinomi ir gerbiami. Miesto meras, vartydamas mūsų dovanotą Lietuvos nuotraukų albumą, kaip mat atpažįsta: čia Vil-nius, Kaunas, Trakai – visur jo būta. Nors apie koncertus kiek vėliau, ne-galiu nepaminėti – po pasirodymo Jaocu salėje ašaros sutvisko ne tik daugelio pilnutėlės salės klausytojų, bet ir pačių dainininkių akyse. Dar la-biau mus sujaudino mero mėginimas

paslėpti ašaras, kai po koncerto užli-po į sceną nusifotografuoti su choru. Paskutinė diena nuostabioje šalyje.

Žvilgsniais atsisveikiname su viešbutį supančiais kalnais, nuraudu-siais klevais, mielais mus lydėjusiais žmonėmis.

***

Turininga turistinė programa ne-užgožė svarbiausio mūsų išvykos tikslo – koncertų. Jų turėjome net de-vynis! Japonai be galo tikslūs, kon-kretūs, improvizacijų nepripažįstan-tys žmonės. Koncertines programas pradėjome derinti prieš gerą pusmetį, šeimininkams pasirinkti išsiuntėme beveik penkiasdešimties kūrinių są-rašą. Kartu atsirinkome tinkamiau-sius. Prieš išskrisdami jau žinojome visų pasirodymų datas, laiką, vietas, trukmę, kitas detales. Buvo koncer-tų, kurie prasidėdavo ar baigdavosi mūsų ir vietinio choro bendru vie-nos arba dviejų japoniškų dainų pa-dainavimu. Dainų turėjome keturias, jos buvo aranžuotas mūsų chorui. Iš anksto išsiuntėme kūrinių parti-tūras, kad japonų chorai... atliktų namų darbus. Mūsų pasirinktas dai-

nas moka kiekvienas japonas, todėl kartu dainuodavo ir žiūrovai. Kūri-niai, suprantama, sulaukė didžiausio pasisekimo, kaskart tekdavo kartoti. Didelio susidomėjimo sulaukė dvie-jų liaudies dainų kompozicija: vienu metu dainuojamos japoniškoji „Saku-ra“ ir lietuvių „Cykiai, cykiai Nemu-nėlis teka“ tarpusavyje puikiai dera, viena kitą gražiai papildo. Japonai labai gyrė nepriekaištingą lietuvaičių tartį, tai juos maloniai nustebino.

Didžiąją koncertų programos dalį sudarė lietuvių autorių kūriniai, joje buvo ir žinomų klasikos bei pasaulyje populiarių kūrinių. Skambėjo skudu-čiai, švilpynės, įvairūs lietuviški barš-kalai. Publikos priėmimas buvo labai nuoširdus, pasisekimas – didžiulis.

Pastarąjį dešimtmetį chorui „Viva voce“ teko koncertuoti daugelyje Europos šalių, Amerikoje, turėjome progų susitikti su įvairia žiūrovų au-ditorija. Japonų publika – išskirtinė. Pirmiausia buvo matyti jos pasiruoši-mas ir nusiteikimas koncertui. Apran-ga bylodavo apie nekasdienį įvykį, į salę žiūrovai įeidavo lyg į šventovę, susikaupę, žemiškus reikalus palikę už durų. Po pirmųjų dainų – nedrą-sūs plojimai lyg bijant sutrukdyti atli-kėjams. Mes šmaikštavome – publika apšyla. Bet jau nuo ketvirto penkto kūrinio žiūrovai tarsi atsiverdavo atlikėjams, o koncerto finalas kartais būdavo griausmingas. Tradiciškai dalis žiūrovų po koncerto pasilik-davo palaukti išeinančių žydraakių geltonkasių dainininkių. Tokių nuo-širdžių žvilgsnių ir šiltų šypsenų nie-kur niekada nebuvome regėję. Kad ir nesupratome kalbos, bet buvo visiš-kai aišku – žmonės dėkojo ir linkėjo didžiausios sėkmės. Be jaudulio ne-galime neprisiminti, kaip ankstų rytą į Hačidžio salos oro uostą atskubėjo garbaus amžiaus japonė. Per vertėją sužinojome, kad vakar ji buvo mūsų koncerte, o po jo per naktį kiekvienai dainininkei darė neįtikėtinai kruopš-taus darbo reikalaujančias tradicines japoniškas dovanėles, panašias į lai-mės paukštes. Kaip ji džiaugėsi, kad spėjo mums jas įteikti...

***Koncertų salės – atskira tema. Ne-

Muzikos barai / 39

nuostabu, kad jos puikios didmies-čiuose – Tokijuje, Nagojoje. Tačiau apstulbino Hačidžio salos (7 tūkst. gyventojų), Gifu, Jaocu (apie 5 tūkst. gyventojų) salės. Jos, pastatytos prieš 10–15 metų, labiau primena teatrų, tiksliau, amfiteatrų sales. Maždaug aštuonių šimtų–tūkstančio vietų pa-talpai nereikalinga jokia įgarsinimo aparatūra, vienodai gerai girdėti tiek scenoje, tiek bet kurioje salės vietoje. Kaip puikiai skambėjo trisdešimt ke-turių merginų choras! Scenos dekora-cijų pakėlimo mechanizmų – gal po dvi dešimtis. Pavaikštinėjau po užku-lisius – jie bemaž pusės salės dydžio. Ten rasi viską, ko galėtų prireikti: įvai-riausių laikinų konstrukcijų, panašių į lego kaladėles, per kelias minutes tampančių tuo, ko tuo metu reikia: paaukštinimais, platformomis, choro laiptais. Dešimtys įvairiausių mikro-fonų (gal skaitovams ar roko gru-pėms) ir įmantriausių stovų, kabelių, laidų ir visų įmanomų jungčių, dešim-tys kitų matytų ir nežinomų dalykų. Vien dirigento pultų – šešių rūšių ir dydžių. Viskas tvarkingai sudėliota. O nuo visose scenose buvusių forte-pijonų „Yamaha“ mūsų pianistą Dai-nių Jozėną tekdavo vos ne plėšte at-plėšti – tokiais stebuklais dar niekada negrojęs... Beje, be scenos darbuotojų žinios instrumento nevalia pastumti

nė per plauką. Paprašius privažiuo-ja su specialiu keltuvu ir milimetrų tikslumu pastato ten, kur nurodai. Po koncerto paskutiniam žiūrovui išėjus iš salės, sugriaudėdavo dulkių siurblių ir kitokių valymo prietaisų simfonija. Su šia technika dirba kos-tiumuoti baltmarškiniai vyrai, ką tik sėdėję žiūrovų vietose. Kol mes per-sirengdavome ir pasikalbėdavome su vietinės spaudos žurnalistais (atsive-žėme nemažai apie mūsų koncertus parašiusių laikraščių), tiek salėje, tiek scenoje viskas būdavo švaru ir gaivu.

***Mums buvo parengta ir plati kul-

tūrinių mainų programa. Apsilankė-me keturiose gimnazijose, kur mūsų moksleivės galėjo susipažinti su japo-nų lankstymo iš popieriaus tradicija, hieroglifų rašymu ir kt. Bet svarbiau-sia šių susitikimų dalis būdavo muzi-kinė – moksleiviai mums surengdavo koncertą, mes taip pat padainuoda-vome keletą kūrinėlių. Vietinių moks-leivių pasirodymai maloniai stebino: klasės chore dainuoja visi tos klasės vaikai – negalinčių nėra, nenorinčių negali būti. Mums buvo keistoka ma-tyti vyresniųjų klasių chorus, kuriuo-se tiek daug nuoširdžiai dainuojančių Lietuvoje paties „nedainuojamiausio“ amžiaus vaikinų. Kiek supratome, di-

rigentas renkamas iš pačių daininin-kų ir jam pasirodyti prieš svečius yra didžiulė garbė.

Paprastai pasirodydavo keturių klasių chorai. Jų dainuojami kūriniai pakankamai rimti ir sudėtingi, atliki-mas gana gero lygio. Ir tai nei muzi-kos, nei sustiprinto muzikinio ugdy-mo gimnazijose! Visi girdėti chorai be vargo pereitų atrankas į Lietuvos moksleivių dainų šventę. Dar pagal-vojau, kokia būtų (jei vyktų) Japoni-jos moksleivių dainų šventė, kai kie-kvienoje gimnazijoje ar mokykloje tiek gerų chorų, kiek ir klasių...

Gimnazijose, kuriose lankėmės, pastatyti atskiri priestatai ar net pas-tatai, kuriuose – universalios koncer-tų ir sporto salės. Jos panašaus dydžio kaip senoji Kauno sporto halė, kai ten vykdavo koncertai, tik be tribūnų: di-delė scena ir parteris žiūrovams. Pri-reikus lengvos sulankstomos kėdės išnešamos ir atsiranda dvi ar net trys krepšinio aikštelės. Minėtų koncer-tų klausydavosi keli šimtai mokinių nuo pirmokų iki vyriausiųjų gimna-zistų. Pirmokai, antrokai įsitaisę ant tiesiausiomis eilėmis išdėliotų pagal-vėlių arčiausiai scenos, vyresni kiek toliau sėdi ant kėdučių. Salėje visiška rimtis ir tyla, nė menkiausio krebž-desio ar šnabždesio. Tarp jų nematė-me nė vieno mokytojo ar auklėtojo. Mums tai atrodė lyg iš fantastikos pa-saulio, lyginant su tokio pat amžiaus mūsų koncertų publika. Spėliojome: švietimo šios valstybės prioritetu ti-kriausiai niekas niekada neskelbė, dešimtmečiais reformomis nesiaubė. Rezultatai akivaizdūs.

***Šešiolika dienų pralėkė nepaste-

bimai. Laikas atsisveikinti su mielais mus lydėjusiais, nuoširdžiai bendra-vusiais žmonėmis. Pamojuoti gais-ru nuraudusiems klevams. Kažin, ar sakuros pražydo mūsų garbei, bet visi įspūdžiai, išgyvenimai, krūvon sudėti, ilgai išliks atmintyje lapkritį žydinčiomis sakuromis. n