LIETUVOS SVEIKATOS MOKSL Ų UNIVERSITETAS MEDICINOS AKADEMIJA

VISUOMENĖS SVEIKATOS FAKULTETAS Aplinkos ir darbo medicinos katedra

Dovilė Bakšytė

BEDARBYSTĖS SĄSAJOS SU SVEIKATA IR

SVEIKA MITYBA Magistro diplominis darbas

(Visuomenės sveikata: sveikatos ekologija)

Mokslinė vadovė:

doc., dr. Rūta Ustinavičienė

Kaunas, 2011

2

SANTRAUKA

Visuomenės sveikata (ekologija)

BEDARBYSTĖS SĄSAJOS SU SVEIKATA IR SVEIKA MITYBA

Dovilė Bakšytė

Mokslinis vadovas doc., dr., Rūta Ustinavičienė

Lietuvos sveikatos mokslų universitetas Medicinos akademija, Visuomenės sveikatos

fakultetas, Aplinkos ir darbo medicinos katedra. Kaunas; 2011. 71 p.

Darbo tikslas – įvertinti bedarbystės sąsajas su sveikata ir sveika mityba.

Metodai: tyrimo objektas – Šakių miesto ir rajono bedarbiai, užsiregistravę Šakių darbo

biržoje. Anoniminės anketinės apklausos metu buvo apklausti 365 bedarbiai (atsako dažnis 95

proc.). Gauti tyrimo duomenys apdoroti naudojant statistinių duomenų analizės SPSS 15.0 for

Windows programą.

Rezultatai: Nustatyta, kad trečdaliui bedarbių vienam šeimos nariui per mėnesį teko mažiau

nei 199 litai, taip pat tik trečdaliui niekada netrūko pinigų maisto produktams įsigyti, kai tuo

tarpu gyvenantiems kaime pinigų maisto produktams įsigyti trūkdavo du su puse karto

dažniau, nei gyvenantiems mieste. Taip pat nustatyta, kad bedarbiai dažniau savo sveikatą

vertina blogai, nes tik 33,2 proc. respondentų nurodė, kad jų sveikata yra gera ar gana gera, o

tarp ilgalaikių bedarbių tokių buvo tik 25,6 proc. Net ketvirtadalis respondentų pažymėjo, kad

serga depresija, iš jų 67,7 proc. buvo moterys. Pastebėta, kad bedarbės moterys turi 2,3 kartus

daugiau galimybių sirgti depresija, lyginant su vyrais (GS=2,36). Kad sveikata bloga ar

vidutiniška, dažniau nurodė bedarbės moterys, taip pat, blogai savo sveikatą vertinti

didžiausią įtaką turėjo gyvenamoji vieta, amžius bei finansinės galimybės. Nustatyta, kad

ilgalaikiai bedarbiai dažniau nevalgo pusryčių nei trumpalaikiai. Pusryčių valgymas buvo

statistiškai patikimai susijęs su išsilavinimu, 89,3 proc. aukštąjį universitetinį išsilavinimą

turinčių bedarbių valgė pusryčius (p=0,002). Trečdalis bedarbių turėjo viršsvorį, tuo tarpu

moterys, dažniau nei vyrai, turėjo I laisnio nutukimą. Daugiau nei kas dešimtas bedarbis

naudojo gyvulinius taukus maisto gaminime. Nesveiką maistą kur kas rečiau vartojo vyresnių

amžiaus grupių bedarbiai. Dvigubai daugiau trumpalaikių bedarbių, nei ilgalaikių, pažymėjo,

kad žino, kas yra racionali mityba (p=0,028), taip pat, ilgiau nei metus buvimas bedarbiu

pusantro karto didino galimybę nekreipti dėmesio į sveiką mitybą (GS=1,59).

Išvados: Trečdaliui bedarbių trūksta pinigų maisto produktams įsigyti, o gyvenimas kaime

didina galimybę pritrūkti pinigų maistui 1,7 kartus. 66,8 proc. bedarbių savo sveikatą vertina

vidutiniškai, gana blogai ir blogai. Pusryčius rečiau valgo ilgalaikiai bedarbiai, lyginant juos

3

su trumpalaikiais. Bedarbiai nepakankamai vartoja žuvies bei grūdinių kultūrų produktų,

piktnaudžiauja druska.

Raktiniai žodžiai: bedarbystė, subjektyvus sveikatos vertinimas, sveika mityba.

4

SUMMARY

Public health (Health Ecology)

UNEMPLOYMENT RELATIONSHIP TO HEALTH AND HEALTHY NUT RITION

Dovilė Bakšytė

Supervisor Rūta Ustinavičienė, Dr. Sc. Assoc. Professor

Department of Environmental and Occupational Medicine, Faculty of Public Health, Kaunas

Medical Academy, Lithuanian University of Health Science, Kaunas; 2010. 71 p.

Aim of the study: to evaluate unemployment relationship to health and healthy nutrition.

Methods: the object of the study – unemployed people who were registered at labor exchange

office of Šakiai district. 365 unemployed were questioned by using anonymous survey

(response rate 95 %). The data was systemized by using SPSS 15.0 fot Windows.

Results: it is found that for one-third of unemployed get less then 199 litas per month for one

member of their family, also only for the one-third of unemployed never lack money for

buying food when those who live in a village lack money for the food two and a half time

often compaired with those who live in a city. Also it is found that only 33,2 % unemployed

state that their health is good or very good and only 25,6 % of long term unemployed stated

the same. One-fourth of respondents reported that they have a depression, 67,7 % of them

were women. It is noticed that unemployed woman have 2,3 times more possibilities to have a

depression comparing with men (OR=2,36). Women had poor self-assessed health more often

than men, to have poor self-assessed health was predetermined by location of living, age and

financial abilities. It is identified that long term unemployed skip breakfast more often than

short term unemployed. Breakfast eating was significantly associated with education: 89,3 %

unemployed with higher education ate breakfast (p=0,002). One-third of unemployed were

overweight, women had I degree of obesity more often than men. More than one in ten used

animal fats to prepare food. Unhealty food use was less frequent in older age groups of

unemployed. Short-term unemployed state that they know what rational nutrition is twice

more than long term unemployed (p=0,028), more than one year without job had one and a

half time more posibilities to ignore healthy nutrition (OR=1,59).

Conclusions: one-third of unemployed lack of money to purchase food, living in a village

increases the possibility of lacking food for 1,7 times. 66,8 % of unemployed have poor self-

related health. Long term unemployed skip breakfast more often than short term unemployed.

Unemployed lack of use fish, cereal products and abuse of salt.

Key words: unemployment, self-rated health, healthy nutrition.

5

TURINYS

SANTRUMPOS........................................................................................................................................6

ĮVADAS....................................................................................................................................................7

DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI......................................................................................................9

1. LITERATŪROS APŽVALGA...........................................................................................................10

1.1. Bedarbystės sąvoka, rūšys............................................................................................................10

1.2. Teorijos, aiškinančios ryšį tarp bedarbystės ir sveikatos .............................................................11

1.3. Bedarbystės įtaka sveikatai ..........................................................................................................12

1.3.1. Nedarbo ir sveikatos ryšys tarp moterų.................................................................................13

1.3.2. Bedarbystės ir sveikatos ryšys tarp žmonių su negalia .........................................................13

1.3.3. Darbo poveikis sveikatai: sveiko darbuotojo efektas............................................................14

1.3.4. Darbo poveikis sveikatai .......................................................................................................15

1.3.5. Psichologinės nedarbo pasekmės ..........................................................................................17

1.3.6. Bedarbystė ir kiti sveikatos sutrikimai ..................................................................................19

1.4. Mityba ..........................................................................................................................................20

1.4.1. Mitybos režimas ....................................................................................................................23

1.5. Bedarbystės sąsajos su sveika mityba ..........................................................................................24

2. TYRIMO MEDŽIAGA IR METODAI ..............................................................................................26

3. REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS .................................................................................................29

3.1. Bedarbių demografiniai, socialiniai duomenys, subjektyvus ekonominis vertinimas .................29

3.2. Bedarbių subjektyvus sveikatos vertinimas .................................................................................35

3.3. Mitybos įpročiai ...........................................................................................................................42

IŠVADOS................................................................................................................................................54

REKOMENDACIJOS.............................................................................................................................55

LITERATŪRA........................................................................................................................................57

PRIEDAI .................................................................................................................................................67

6

SANTRUMPOS FAO – Juntinių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacija (angl. Food and Agriculture

Organization of the United Nations)

GS – galimybių santykis

HRQOF – su sveikata susijusi gyvenimo kokybė (angl. health related quality of life)

JAV – Jungtinės Amerikos Valstijos

KMI – kūno masės indeksas

KMU – Kauno medicinos universitetas

lls – laisvės laispsnių skaičius

Lt – litas

p – pasikliovimo lygmuo

PI – pasikliautinasis intervalas

proc. – procentai

PSO – Pasaulio sveikatos organizacija (angl. tumpinys WHO)

TDO – Tarptautinė darbo organizacija (anlg. Trumpinys ILO)

ŽIV – žmogaus imunodeficito virusas

χ2 – Chi – kvadrato kriterijus

7

ĮVADAS

Paskutiniaisiais metais vis augantis bedarbystės lygis tapo plačiai paplitusia ekonomine

problema visame pasaulyje (ILO, 2009). Išankstiniais Europos Sąjungos statistikos tarnybos

(Eurostato) duomenimis, nedarbo lygis Europos Sąjungoje 2010 m. buvo 9,6 procento.

Aukščiausias nedarbo lygis tarp Europos Sąjungos šalių buvo Ispanijoje – 20,1 procento,

žemiausias – Nyderlanduose – 4,5 procento. Išankstiniais Eurostato duomenimis, 2010 m.

nedarbo lygis Jungtinėse Amerikos Valstijose buvo 9,6 procento, Japonijoje – 5,1 procento

(Statistikos departamentas, 2011). Tuo tarpu Lietuvoje, Statistikos departamento atliekamo

gyventojų užimtumo statistinio tyrimo vertinimais, 2006 m. nedarbo lygis šalyje buvo 5,6

procento, o iki 2010 išaugo net iki 17,8 procento (Statistikos departamentas, 2011).

Pasaulio sveikatos organizacija (WHO, 2003) teigia, kad nedarbas daro didelę įtaką

žmonių sveikatai, nes sveikata pakrypsta blogąja linkme net jau tada, kai žmogus pajunta

grėsmę dėl darbo netekimo, kas vėliau gali peraugti į chronišką stresorių, kurio poveikis auga

kartu su jo veikimo trukme, o tai padidina apsilankymų sveikatos priežiūros įstaigose skaičių

dėl įvairių sveikatos sutrikimų.

Jau nuo seniai dėl augančio bedarbių skaičiaus visame pasaulyje ir įrodymų, kad

bedarbystė gali stipriai paveikti individo sveikatą, nedarbo ir jo įtakotos sveikatos temos tapo

svarbiomis ne tik visuomenės sveikatą tyrinėjantiems moklininkams. Įrodyta, kad bedarbystė

įvairiais būdais, tiesiogiai ar netiesiogiai, veikia asmens tiek fizinę, tiek psichologinę sveikatą,

pavyzdžiui, žmogus kenčia nuo finansinio nepritekliaus, nuo socialinio statuso ir pasitikėjimo

savo jėgomis praradimo, asmens gyvenime išsibalansuoja dienos laiko struktūra, jis praranda

socialinę paramą (Rasky, 1996; Bartley, 1994). Taip pat buvo įrodytas ryšys tarp bedarbystės

ir padidėjusio mirtingumo (Morris, 1994) bei sergamumo (Rodriguez, 1994), lyginant juos su

dirbančiais žmonėmis. Lietuvoje bedarbių sveikatos tema mokslinių publikacijų vos keletas.

Išsamiausiai šią temą nagrinėjo Stankūnas (2009), kuris aprašė Lietuvos bedarbių vidinę

darną, psichosocialinę sveikatą.

Tačiau užsienio mokslininkų, išsamiai nagrinėjančių ryšius tarp mitybos ir bedarbystės,

pavyko rasti vos keletą. Jie tegia, kad bedarbių mityba yra skurdensė, nei dirbančiųjų, jie

dažniau skundžiasi įvairiais mitybos sutrikimais (Florkowski, 1999; Rasky, 1996; Sarlio-

Lähteenkorva, 2001). Lietuvoje atliktų mokslinių tyrimų bedarbių mitybos klausimais rasti

nepavyko, taigi galima teigti, kad šiai svarbiai visuomenės sveikatos sričiai Lietuvoje nebuvo

skirta jokio dėmesio.

8

Minėta situacija ir tai, kad tyrimų apie Lietuvos bedarbių sveikatą atlikta mažai, o jų

mitybos įpročiai nenagrinėti, paskatino pabandyti išsiaiškinti šiuos aspektus.

9

DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI

Darbo tikslas – Įvertinti bedarbystės sąsajas su sveikata ir sveika mityba.

Uždaviniai:

1. Įvertinti bedarbių demografinius bei socialinius duomenis.

2. Įvertinti bedarbių subjektyvų sveikatos vertinimą bei jo ryšius su demografiniais,

socialiniais ir ekonominiais veiksniais.

3. Aptarti bedarbių mitybos įpročius ir jų nuomonę apie sveikos mitybos svarbą.

10

1. LITERAT ŪROS APŽVALGA

1.1. Bedarbystės sąvoka, rūšys

Lietuvos Statistikos departamento atliktuose užimtumo tyrimuose (2010) bedarbiai

apibrėžiami pagal Tarptautinės darbo organizacijos (TDO) rekomendacijas: bedarbiai –

tiriamojo amžiaus asmenys (15 metų amžiaus ir vyresni), kurie tiriamąją savaitę neturėjo

mokamo darbo ar pajamas duodančio užsiėmimo, jį suradę galėjo artimiausiu metu pradėti

dirbti, įvairiais būdais aktyviai ieškojo darbo: kreipėsi į valstybinę ar privačią darbo biržą,

darbdavius, pažįstamus, gimines, žiniasklaidą, laikė testus dėl priėmimo į darbą, ieškojo

žemės, patalpų ar įrengimų, leidimų, licenzijų ar finansinių išteklių savo verslui plėtoti.

Bedarbių grupei pagal TDO taip pat priskiriami:

- asmenys, kurie laikinai dėl techninių ar ekonominių priežasčių nedirba savo

darbo vietoje ir neturi formalaus ryšio su darboviete, ieško kito darbo;

- studentai, namų šeimininkės ir kiti asmenys užsiimantys neekonomine veikla

(mokosi, šeimininkauja namuose), bet ieško darbo ir pasirengę artimiausiu metu

(per dvi savaites) pradėti dirbti;

- moterys, išėjusios nėštumo ir gimdymo bei vaiko priežiūros iki 3 metų amžiaus

atostogų, iki tol nedirbusios ar dirbusios, bet neturinčios garantijų pasibaigus

atostogoms grįžti į ankstesnįjį darbą, aktyviai ieškančios darbo ir pasirengusios

artimiausiu metu (per dvi savaites) pradėti dirbti;

TDO pateiktas bedarbio apibrėžimas skiriasi nuo bedarbio sąvokos, priimtos Lietuvoje.

Lietuvos Respublikos nedarbo socialinio draudimo įstatyme bedarbis – tai nedirbantis

darbingo amžiaus darbingas asmuo, nesimokantis pagal dieninę mokymo formą, įstatymų

nustatyta tvarka įsiregistravęs teritorinėje darbo biržoje kaip ieškantis darbo ir pasirengęs

dalyvauti aktyvios darbo rinkos politikos priemonėse (Lietuvos Respublikos nedarbo

socialinio draudimo įstatymas, 2004).

Ilgalaikiai bedarbiai – bedarbiai, ieškantys darbo vienus metus ir ilgiau (LSD, 2010).

Ekonomistai (Davulis, 2003; Lukoševičius, 2003; Paulavičius, 1998) nedarbą skirsto į 5

rūšis:

Paprastasis nedarbas atsiranda žmonėms išeinant iš darbo dėl asmeninių priežasčių,

pavyzdžiui, ieškant geresnio darbo, ieškant darbo baigus mokslą arba kursus, persikeliant į

kitą gyvenamąją vietą arba pasibaigus tam tikro darbo sezonui. Pastarųjų dviejų priežasčių

sukeltas nedarbas dar vadinamas migruojančiu, arba sezoniniu, nedarbu. Paprastasis nedarbas

11

trunka neilgai (4-6 savaites), bet visiškai pašalinti jo negalima. Tai laikoma normaliu

reiškiniu, jei jis neviršija tam tikro masto.

Ciklinis nedarbas susijęs su ekonominiu ciklu, t.y. su ūkio aktyvumo svyravimu. Kai

sumažėja ūkinis aktyvumas ir ekonomika pradeda smukti, padidėja ir nedarbas. Tokią nedarbo

rūšį galima apibūdinti kaip menkos paklausos nedarbą. Tai periodinis rinkos ekonomikos

reiškinys, galintis pasiekti didelių mąstų.

Struktūrinis nedarbas atsiranda tada, kai darbo paklausos struktūra neatitinka darbo

pasiūlos struktūros. Tokia padėtis susidaro keičiantis gaminamo produkto technologijoms.

Šiuo atveju dalis tam tikros kvalifikacijos darbuotojų netenka darbo, nes jų specialybė tampa

nebereikalinga, arba labai sumažėja jos paklausa. Todėl reikia ilgesnio laiko, kol darbuotojas

susiras naują darbą pagal savo turimą specialybę ir kvalifikaciją, arba ją turės pakęsti,

įgydamas kitą specialybę ir tam tikrą kvalifikaciją, kuri paklausi darbo rinkoje. Šios

kategorijos bedarbiai sudaro pagrindinę oficialiai registruojamų bedarbių dalį.

Paslėptasis nedarbas. Šiai bedarbių kategorijai priskiriami asmenys, kurie turi kažkokį

užsiėmimą ar verslą (smulkūs valstiečiai, amatininkai, gatvės prekeiviai ir t. t.), asmenys,

dirbantys nevisą darbo dieną ir kt., kuriems šis užsiėmimas neužtikrina tokių pajamų, kurios

galėtų patenkinti bent minimalius jų ir jų šeimų poreikius. Šio nedarbo mastai atsiskleidžia tik

tada, kai atsiranda daug laisvų darbo vietų (pvz. hidroelektrinių, tunelių, kanalų ir kitų

stambių objektų statyba, naujų stambių įmonių atidarymas ir kt.)

Sustingęs nedarbas. Šiai rūšiai priklauso tų žmonių dalis, kuri dirba nepastovų,

atsitiktinį darbą. Jie atleidžiami pirmieji ir samdomi paskutinieji. Todėl jų nedarbo laikotarpiai

dažni ir ilgi. Tokie yra sezoniniai darbininkai, nusivylę bedarbiai, vadinamųjų „skurdo zonų“

gyventojai, degradavę ir asocialūs visuomenės nariai, iš dalies praradę darbingumą. Lietuvoje

ši nedarbo forma apima nekvalifikuotus, atgyvenusių specialybių darbininkus ir tarnautojus,

bei ilgalaikius bedarbius.

1.2. Teorijos, aiškinančios ryšį tarp bedarbystės ir sveikatos

Švedijos mokslininkai Janlert ir Hammarstrom (2009) atliko kohortinį tyrimą, kuris

užtruko 14 metų, norėdami išsiaiškinti, kuris modelis, aiškinantis bedarbystės ir sveikatos

ryšį, yra svarbiausias. Savo darbe jie apžvelgia 6 modelius: ekonominio nepritekliaus,

kontrolės trūkumo, streso, socialinės paramos, ir latentinių funkcijų.

12

Ekonominio nepritekliaus modelis (Economic deprivation model). Tai klasikinis

sociologinis modelis. Pagal šį modelį, darbo neturintys žmonės turi mažiau pinigų, o

finansinis nepriteklius, tiesiogiai ar netiesiogiai, tampa prielaida geros sveikatos blogėjimui. Jį

galima paaiškinti labai paprastai: bedarbiai, skurstantys žmonės, stokoja maisto produktų,

neturi tinkamo būsto ar drabužių, o tai sąlygoja sveikatos praradimą. Šis modelis taip pat

siūlo, kaip galima sušvelninti žalą darantį nepritekliaus poveikį: suteikiant finansinę paramą

bedarbiams.

Kontrol ės trūkumo modelis (Control model). Šis modelis apima daug skirtingų

paaiškinimų, tačiau jie visi veda į tai, kad galimybė kontroliuoti (arba galvojimas, kad gali

kontroliuoti) aplinką yra labai svarbi sąlyga siekiant reaguoti į esančią nedarbo situaciją.

Pagal šį modelį, asmuo negali būti pasyvus ir tapti priklausomu tik nuo aplinkos, darbo

neturintis žmogus turi būti motyvuotas pakeisti savo situaciją. Taigi, žmogus, kuriam yra

svarbu turėti veiklą gyvenime, padėtį visuomenėje, socialinius kontaktus, linkęs sirgti rečiau.

Streso modelis (Stress model). Bedarbystė gali būti įvardijama kaip stresorius, kuris

pradeda ištisą grandinę kitų stresinių reakcijų. Šios reakcijos gali sąlygoti psichologinius,

fiziologinius simptomus ir elgsenos pokyčius, pavyzdžiui, darbo neturintis žmogus gali

susirgti depresija, ar pradėti vartoti alkoholį, tabaką.

Socialinės paramos modelis (Social support model). Pagal šį modelį, socialinių ryšių

stoka ar jų nebuvimas, manoma, turi tiesioginių pasekmių sveikatai. Žmogaus esminis

poreikis yra socializacija, kai jos nėra, galimas nepalankių sveikatai reakcijų vystymąsis,

pavyzdžiui, depresijos.

Latentinių funkcij ų modelis (Model of latent functions). Šio modelio idėja yra ta, kad

darbo turėjimas prisideda prie taip vadinamų latentinių funkcijų. Latentinės funkcijos – dienos

įtaka paroje, socialinių kontaktų turėjimas (neskaitant šeimos narių), veiklos turėjimas, vieta

visuomenėje ir pan. Kai kurių nors latentinių funkcijų trūksta žmogaus gyvenime, gali

pablogėti jo sveikata. Anksčiau minėtų švedų mokslininkų teigimu, pastarasis modelis yra

pats sėkmingiausias, norint įvertinti ryšį tarp nedarbo ir sveikatos.

1.3. Bedarbystės įtaka sveikatai

Šiuo metu nedarbo mažinimas turėtų būti vienas iš svarbiausių uždavinių visos Europos

politikams. Tai yra opi ne tik ekonominė problema. Per 1990-tuosius metus ekonomikos bei

darbo rinkos pokyčiai daugelyje industrinių valstybių stipriai padidino nesaugumo jausmą,

13

kad gali prarasti darbą, kuris pasireiškė kaip chroninis stresosius, įtakojantis naujų ligų atvejų

atsiradimą ir dažnesnį sveikatos priežiūros paslaugų vartojimą (Bustillo, 2006). Tačiau ne tik

šiuo laikotarpiu buvo tyrinėjamas ryšys tarp darbo neturėjimo ir sveikatos.

1.3.1. Nedarbo ir sveikatos ryšys tarp moterų

Nemažai mokslininkų tyrinėjo tik moterų darbo ir sveikatos sąsajas. Kai kurios moterys

nedirba ne todėl, kad skundžiasi bloga sveikata, bet dėl to, kad paskiria savo gyvenimą vaikų

auginimui ir/arba namų priežiūrai. Tačiau yra daugybė moterų, kurios renkasi darbą,

derindamos jį su vaikų auginimu ir/arba namų priežiūra. Kai kurie žmonės gali sakyti, kad

toks didelis gyvenimo tempas turėtų sąlygoti blogesnę sveikatą, nes tokios moterys patiria

daugiau stresinių situacijų, taip pat joms lieka mažiau laiko užsiimti sveikatingumo veikla,

pavyzdžiui, mankšta. Tačiau, lyginant dirbančias moteris su tomis, kurios yra bedarbės,

įskaitant ir tas, kurios yra vadinamos „namų šeimininkėmis“, darbas nebuvo susijęs su

blogesne sveikata (Repetti, 1989). Atvirkščiai, įrodyta, kad darbas yra susijęs su geresne

moters sveikata (Adelmann, 1990; Arber, 1985; Jennings, 1984; Roos, 2005; Waldron, 1986;

Jacobs, 1988). Be to, Viskonseno mokslininkai patvirtino, jog šioje valstijoje dirbančių

moterų mirtingumo lygmuo buvo mažesnis nei tų, kurios rūpinosi tik namais (Passannante,

1985).

Gali kilti diskusijos, kad nebuvo pastebėtas neigiamas darbo poveikis moterims, nes

šiuolaikinėje visuomenėje vyrai padeda susitvarkyti su namų ruoša, tačiau net ir labai

tradicijas vertinančiose kultūrose, kur namų ruoša tik moterų reikalas, pavyzdžiui Ispanijoje,

darbą turinčios moterys buvo geresnės sveikatos, nei namų šeimininkės (Artazcoz, 2004). Be

to, netekėjusios bedarbės moterys D. Britanijoje (Baker, 1999), bedarbės darbininkų klasės

moterys britės (Parry, 1986), bei bedarbės amerikietės (Chandler, 2005) turėjo daugiau

psichinės sveikatos problemų, įskaitant ir depresiją, lyginant su tom, kurios turėjo darbą.

1.3.2. Bedarbystės ir sveikatos ryšys tarp žmonių su negalia

Lietuvos mokslininkai Lagūnaitė ir Zaborskis (2010) tyrė jaunų lengvą psichinę

negalią turinčių žmonių įdarbinimo ypatumus ir galimybes Kauno mieste ir priėjo tokią

išvadą, kad darbas teigiamai veikia lengvą psichinę negalią turinčių žmonių sveikatą ir

gyvenimo kokybę, tačiau valstybės politika ir strategija neužtikrina šių žmonių įdarbinimo, be

14

to, tyrimo metu paaiškėjo, jog Lietuvoje tik 39,7 proc. darbdavių įdarbintų tokius asmenis, o

48,2 proc. darbdavių teigia, kad darbo rinka neįgaliesiems yra uždara.

JAV mokslininkai taip pat tyrinėjo nedarbo ir sveikatos ryšį tarp žmonių, turinčių

negalią. Iš viso buvo apklausta 47,377 tūkst. žmonių nuo 25 iki 64 metų amžiaus, kurie turėjo

kokią nors negalią. Tie, kurie turėjo darbą, žymiai rečiau skundėsi protiniu nuovargiu (18

proc.), nei bedarbiai (40 proc.). Ši tendecija išliko netgi lyginant grupes tarp demografinių ir

asmeninių rodiklių, tokių kaip amžius, lytis, rasė, išsilavinimas, vedybinis statusas, kūno

masės indeksas, subjektyvus sveikatos vertinimas (Okoro, 2007).

Įvairiuose tyrimuose pateikiami ir kitoki sveikatos ir darbo ryšių pavyzdžiai.

Pavyzdžiui, buvo matuojama su sveikata susijusi gyvenimo kokybė (HRQOL) naudojant

trumpos formos sveikatos klausimyną (SF-36). Tyrimo metu nustatyta, kad dirbantys

kanadiečiai, turintys stuburo smegenų pažeidimus (Leduc, 2002) ir žmonės, sergantys išsėtine

skleroze (Miller, 2006), bet turintys darbą, savo sveikatą vertino geriau nei tie, kurie turėjo tas

pačias negalias, bet buvo bedarbiai. Taip pat, ŽIV/AIDS infekuotų dirbančių Australijos vyrų

subjektyvus sveikatos vertinimas buvo daug geresnis, tuo tarpu darbo neturintys vyrai dažniau

skundėsi dėl ŽIV/AIDS susijusiais sipmtomais ir buvo labiau psichologiškai pažeidžiami

(Fogarty, 2007). Be to, Marwaha and Johnson (2004) tirdami dirbančius bei šizofrenija

sergančius asmenis priėjo išvadą, jog darbas yra susijęs su rečiau pasireiškiančiais ligos

simptomais bei geresne gyvenimo kokybe. Taip pat buvo rastas ryšys tarp darbo neturėjimo ir

blogesnės psichinės sveikatos, tiriant žmones su fizine negalia. Jie buvo linkę dažniau sirgti

depresija (Turner, 2004).

Taigi, nemažai mokslinių tyrimų analizuoja darbo ir sveikatos sąsajas, tiriant

suaugusius žmones, lyginant tik moteris arba žmones, turinčius negalią, tačiau vis vien kyla

klausimas: ar sveikesni žmonės labiau nori ir gali dirbti, nei sergantys, ar ištikrųjų pats darbas

gerina žmonių sveikatą?

1.3.3. Darbo poveikis sveikatai: sveiko darbuotojo efektas

Toliau bus apžvelgiami aštuoni moksliniai straipsniai, kuriuose iš viso buvo tiriama

5,378 tūkt. respondentų iš keturių skirtingų šalių. Šiuose straipsniuose buvo keliama prielaida,

kad sveikata įtakoja darbo turėjimą, kas dažnai yra įvardijama kaip sveiko darbuotojo efektas

– tai toks reiškinys, kai dirbančių žmonių mirtingumo lygmuo yra mažesnis nei nedirbačiųjų

mirtingumo lygmuo, nes pastarieji iškrenta iš darbo rinkos dėl savo ligos (Biology-Online.org

dictionary). Pavyzdžiui, Taris (2002) ištyrė, kad olandų jaunimas nuo 18 iki 26 metų amžiaus,

15

kurie turėjo geresnę psichinę sveikatą, lyginant su savo bendraamžiais, buvo linkę darbo

ieškojimąsi atidėti vėlesniam laikui. Norvegijos mokslininkas priėjo išvadą, kad žmonės,

kuriems nustatytos psichologinės problemos, mažiau bijojo būti atleisti iš darbo, lyginant su

sveikais žmonėmis, kai abi tiriamos grupės žinojo apie tokią grėsmę (Mastekaasa, 1996).

Kitas norvegų mokslininkas (Claussen, 1993) atskleidė tai, kad darbo neturintys norvegai,

kuriems buvo diagnozuoti psichikos sutrikimai, 70 proc. rečiau norėjo gauti darbą, lyginant su

tais, kurių psichinės sveikatos testai buvo geresni, pastarieji norėjo kuo greičiau įsidarbinti. Be

to, tyrinėjant vidutinio amžiaus Amerikos moteris (Waldron, 1982; Waldron, 1988) buvo

pastebėta tendencija, kad prastai savo sveikatą vertinančios moterys dažniau išeidavo iš darbo

ir rečiau į jį sugrįždavo. Kitas būdas tirti sveiko darbuotojo efektą yra analizuoti laipsniškai

blogėjančią sveikatą. Pavyzdžiui, buvo tiriami 702 Australijoje gyvenantys vyrai, infekuoti

ŽIV/AIDS. Tie, kurie apie savo ligą sužinojo vėliau, buvo labiau linkę ieškotis darbo

(Fogarty, 2007). Būtų galima daryti tokią išvadą, kad palaipsniui blogėjanti sveikata mažina

norą užsiimti veikla, šiuo atveju – dirbti.

Sveiko darbuotojo efektas taip pat gali būti įrodytas pirmiausia pagerinant žmogaus

sveikatą kokiu nors gydymo metodu ir tada stebint, ar didėja asmens noras ieškotis darbo.

Nors ir nebuvo rasta straipsnių, kurie tai tirtų tiesiogiai, tačiau Ipsen (2006) atskleidė, kad kai

asmenys, turintys fizinę negalią, mankštinosi ir visapusiškai pagerino savo sveikatą, jų

įsidarbinimo tikimybė paaugo 8,4 proc. Šie rezultatai parodo, kaip svarbu stiprinti savo

sveikatą žmonėms, turintiems negalią ir norintiems turėti darbą. Panašius tyrinėjimus atliko ir

amerikiečių mokslininkai (Lichtenstein, 2004), tyrę Krono liga sergančius asmenis. Jie

nustatė, kad 34 proc. asmenų, kuriems padėjo gydymas, įsidarbino, lyginant su 16 proc. tų,

kuriems gydymas nepadėjo.

1.3.4. Darbo poveikis sveikatai

Nors ir ankščiau aptartuose mokliniuose tyrimuose įrodomas sveiko darbuotojo

efektas, tačiau vis tiek mokslinėje literatūroje yra daugybė straipsnių, kuriuose pagrindžiamas

atvirkštinis sveikatos ir dabo ryšys – darbas pagerina asmens sveikatą.

Graetz (1993) tyrinėjo darbo ir nedarbo daromą efektą sveikatai tarp Australijos

jaunimo (16-25 metų amžiaus). Šiuo tyrimu jis norėjo paneigti sveiko darbuotojo efektą ir

įrodyti, jog tikrai egzistuoja ryšys, kad darbo turėjimas įtakoja geresnę sveikatą.

Respondentai, kurie teigė turintys vienokių ar kitokių sveikatos sutrikimų, buvo pašalinti iš

16

tyrimo, siekiant atmesti darbo poveikį sveikatai ir atvirkščiai. Be to, sveikatos skirtumai buvo

tikrinami prieš ir po bedarbystės statuso pasikeitimo. Taigi, lyginant tuos, kurie prieš tyrimą

dirbo ir tyrimo pabaigoje vis dar turėjo darbą, su tais, kurie tyrimo pradžioje turėjo darbą, bet

vėliau jį prarado, pastebėta, kad tarp šių grupių nebuvo jokių sveikatos skirtumų, kol jie dirbo.

Taip pat jokių sveikatos skirtumų nepastebėta ir tarp tų, kurie darbo neprarado per visą tyrimo

laikotarpį, tačiau užfiksuotas stiprus sveikatos pablogėjimas tarp tų, kurie tapo bedarbiais.

Panašūs rezultatai buvo gauti ir kitame tyrime (Linn, 1985), kur buvo tiriami Amerikos

karo veteranai nuo 35 iki 60 metų amžiaus. Jų sveikatos būklė buvo vienoda iki tol, kol visi

turėjo darbą, tačiau vėliau pusė iš jų tapo bedarbiais ir jiems pasireiškė įvairūs somatiniai

simptomai, depresija, nerimas, padaugėjo dienų, praleidžiamų lovoje, padaugėjo vizitų pas

gydytojus, jiems dažniau reikėjo gerti vaistus, taip pat jie prasčiau vertino savo sveikatą

lyginant su tais, kurie darbą vis dar turėjo. Panašūs rezultatai buvo gauti ir jau minėto tyrimo

metu lyginant dvi grupes: asmenis, kurie neturėjo darbo tyrimo pradžioje ir pabaigoje, ir

asmenis, kurie neturėjo darbo, bet vėliau įsidarbino (Graetz, 1993). Nepastebėta jokių

sveikatos skirtumų, kol abiejose grupėse esantys asmenys buvo bedarbiais, tačiau vėliau,

įsidarbinusių teigimu, jų sveikata žymiai pagerėjo, kai tuo tarpu likusių bedarbiais nepakito.

Taip pat, tyrinėjant Britanijos šešiolikmečius, kurie baigia mokyklą (Jackson, 1983) bei

Australijos jaunimą, kurie taip pat baigia mokyklą (Winefield, 1991) pastebėta, kad jaunimo

psichologinė įtampa stipriai sumažėja įsidarbinus.

Yra dar viena mokslinių tyrinėjimų sritis, kuria galima įrodyti darbo turėjimo naudą

sveikatai. Tai yra situacijų apžvalga, kuriose darbo praradimas nėra susijęs su bloga sveikata,

t.y. kokios nors įmonės užsidarymas, bankrutavimas ar restruktūrizacija, kurių metu visi

darbuotojai netenka darbo. Pavyzdžiui, vienoje Britanijos įstaigoje dirbę 666 darbuotojai

neteko darbo dėl šios įstaigos privatizacijos. Visi darbuotojai turėjo ieškotis naujų darbų.

Tiems, kuriems nepavyko susirasti darbo arba jie įsidarbino tik trumpam terminui, pastebėti

įvairūs prichologiniai sutrikimai, jie dažniau lankėsi pas savo šeimos daktarus, lyginant su

susiradusiais kitą darbą kolegomis (Ferrie, 2001). Taip pat, užsidarius baldų gamyklai

Austrijoje, asmenys, kuriems nepavyko susirasti darbo ištisus metus, tvirtino, kad pablogėjo

jų psichinė, fizinė sveikatos, jie dažniau naudojosi sveikatos priežiūros paslaugomis

(Studnicka, 1991). Tačiau nereikia atmesti galimybės, kad sveikatos pablogėjimas galėjo būti

susijęs ir su buvusio darbo specifika.

Taigi, minėtose studijose yra aiškiai įrodomas ryšys tarp bedarbystės ir sveikatos: tie,

kurie turi darbą yra sveikesni už bedarbius.

17

1.3.5. Psichologinės nedarbo pasekmės

Mokslinėje literatūroje galima rasti daugybę straipsnių, įrodančių, kad bedarbystė

įtakoja žmogaus psichologinę sveikatą. Įvairūs moksliniai tyrimai aprašo nedarbo sukeliamus

psichologinius išgyvenimus: priešiškumą, depresiją, nusivylimą, pyktį, kaltę, nerimą, elgesio

pasikeitimą, mąstymą apie savižudybę, gyvenimo džiaugsmo praradimą ir pan., taip pat ir

fiziologinius sutrikimus: širdies – kraujagyslių, imuninėje, virškinimo sistemose (Linn, 1985;

Matoba, 2003; DeFrank, 1986; Hanisch, 1999; Janlert, 1992).

Žmogaus psichologinę reakciją į nedarbą sunkina šie veiksniai:

1. Labai ribotos piniginės lėšos;

2. Bedarbis netenka gyvenimo perspektyvos, kuri dažniausiai susijusi su

profesija;

3. Nebelieka griežtos dienotvarkės ir laiko planavimo, kurį diktavo kasdieninė

darbo rutina;

4. Nedarbas veda prie socialinės izoliacijos. Bedarbiui sunku užmegzti naujus

kontaktus, kartu jis praranda socialinius ryšius su buvusiais kolegomis;

5. Bedarbis nesijaučia svarbus visuomenės narys, tą jausmą jam iš esmės

teikdavo darbas;

6. Daugumai vyrų nedarbas dar labiau apsunkina tai, kad jie netenka tradicinio

šeimos maitintojo vaidmens;

7. Bedarbiai dažnai patiria socialinę diskriminaciją. Labai sunku paneigti

išankstinę nuostatą bedarbių atžvilgiu, tai dar labiau didina socialinę izoliaciją

(Fürst, 1998).

Danijoje ir Suomijoje atlikto tyrimo metu pastebėta, kad abiejų šalių bedarbiai jautėsi

blogai, jie tapo žemos savigarbos žmonės, stipriai sumažėjo jų pasitenkinimas gyvenimu,

jiems buvo dažniau nustatomi depresijos simptomai, lyginant su dirbančiais asmenimis

(Ervasti, 2002). Švedijoje atlikto tyrimo metu nustatyta, jog nuo 20 iki 25 metų turintys

bedarbiai turi daugiau psichinės sveikatos sutrikimų, lyginant su dirbančiais ar

studijuojančiais bendraamžiais (Axelsson, 2002).

Jungtinių Amerikos Valstijų moklininkai nagrinėjo ryšį tarp bedarbystės ir

pablogėjusios psichologinės sveikatos. Jie (Kessler, 1987) įrodė, kad bedarbystė yra stipriai

susijusi su padidėjusiu alkoholio vartojimu, psichikos ligomis, padidėjusiu nerimo jausmu,

depresija, mintimis apie savižudybę, raminamųjų vartojimu ir dienomis, praleistomis lovoje.

18

Vėlesnėse studijose, atliktose Naujojoje Zelandijoje (Blakely, 2003), rašoma, kad bedarbystė

yra stipriai susijusi su savižudybėmis 18-24 metų bedarbių vaikinų tarpe.

Artazcoz ir kitų (2004) teigimu vienas iš labiausiai ištirtų nedarbo poveikių sveikatai –

sumažėjusi psichologinė gerovė. Buvo atlikta nemažai tyrimų, bandant išnagrinėti nedarbo

įtaką psichinės sveikatos sutrikimams tarp skirtingų lyčių. Įrodyta, kad nedarbo poveikis

vyrams ir moterims yra skirtingas. Autoriai teigia, jog žmogus praradęs darbą, netenka

pajamų šaltinio, tačiau taip atsitikus, jis gauna socialines išmokas. Tokiu būdu yra prarandama

tik tam tikra pajamų dalis. Šis pajamų praradimas gali būti susijęs su pablogėjusia žmogaus

psichine sveikata, tačiau tam įtakos turi ir pasikeitęs gaunamų pajamų socialinis kontekstas,

kuris labai priklauso nuo socialinės klasės.

Artazcoz (2004) ir kiti, remdamiesi 1994 m. Šiaurės Ispanijos Katalonijos regione

atliktu tyrimu, teigia, kad tiek vyrai, tiek moterys, kurie tyrimo metu turėjo darbą, turėjo

mažiau nusiskundimų dėl pablogėjusios psichinės sveikatos. Ryškūs psichinės sveikatos

sutrikimų skirtumai nustatyti tarp dirbančių ir nedirbančių vyrų. Tarp moterų aiškaus skirtumo

nepastebėta. Be to, vyrai, neturintys darbo, dažniau skundėsi pablogėjusia psichine sveikata,

nei moterys.

Scanlan ir Bundy (2008) atliko tyrimą Australijoje, kurio metu buvo lyginama 18-24

metų bedarbių sveikata tuo metu, kai nedarbo lygis šalyje buvo nedidelis (2007 m.) su

laikotarpiu, kai nedarbo lygis buvo daug aukštesnis (1995-1996 m.). Tyrimo metu nustatyta,

kad jaunų bedarbių fizinė bei psichologinė sveikata aukšto nedarbo lygio laikotarpiu buvo

prastesnė, nei tuo metu, kai nedarbo lygis šalyje buvo žemas. Todėl pabrėžiama, kad valstybė

turi skirti didesnį dėmesį jaunų bedarbių sveikatos apsaugai.

Bedarbis jaučia nuolatinį psichologinį nepasitenkinimą. Tai sukelia pasitikėjimo savimi

praradimą ir apatiją, stiprų stresą bei asmens socialinio identiteto praradimą. Be to,

pasitikėjimą savo jėgomis lemia ir nedarbo trukmė, t.y. kuo ilgiau žmogus yra bedarbis, tuo

mažesnis pasitikėjimas savo jėgomis (Hamalainen, 2005). Tačiau pastėta ir tai, kad kuo

greičiau asmuo susiranda kitą darbą, tuo mažiau yra pakenkiama jo psichologinei sveikatai.

Didžiojoje Britanijoje atliktas tyrimas parodė, kad pereinamasis laikotarpis nuo darbo

turėjimo iki jo netekimo yra susijęs su padidėjusiu psichologiniu stresu, o vėliau vėl

įsidarbinus stebimas žymus psichologinės sveikatos pagerėjimas (Thomas, 2005).

Vienas pagrindinių darbą praradusiam asmeniui stresą sukeliančių veiksnių yra

netikrumas dėl savo profesinės ateities ir socialinių ryšių sumažėjimas. Tyrimais įrodyta, kad

psichologinės problemos dėl nedarbo yra tuo didesnės, kuo mažesni yra socialiniai ištekliai

(išsilavinimas, santykiai šeimoje, socialiniai ryšiai, neprofesiniai interesai ir pan.). Dažnesnis

19

psichologinis nedarbo poveikis yra gėdos jausmas, priekaištai sau, abejojimas savimi ir

nereikalingumo bei gyvenimo beprasmiškumo jausmas (Gruževskis, 2002). Kauno medicinos

universiteto mokslininkas Stankūnas (2009) tyrė bedarbių vidinę darną ir priėjo išvadą, jog

darbo neturinčių asmenų vidinė darna yra žema. Bedarbių, turinčių neigiamų psichosocialinės

sveikatos elementų, vidinės darnos vidurkiai buvo mažesni palyginus su šių elementų

neturinčiais bedarbiais.

Moksliniuose tyrimuose taip pat aprašomas nedarbingumo įtakotas padidėjęs

mirtingumas. 1980-1986 metais kohortinio tyrimo metu pastebėtas didesnis ilgalaikių

bedarbių mirtingumas, lyginant su darbą turinčiais žmonėmis (Stefansson, 1991). Kitame

kohortiniame tyrime, trukusiame 10 metų, gautuose rezultatuose rašoma, jog mirtingumo

dažnis tarp bedarbių buvo nuo 2 iki 3 kartų didesnis negu dirbančiųjų (Iversen, 1987).

Dominuojančios mirčių priežastys buvo nelaimingi atsitikimai bei savižudybės, o taip pat ir

širdies – kraujagyslių ligos.

1.3.6. Bedarbystė ir kiti sveikatos sutrikimai

Mokslinėje literatūroje dažnai sutinkamas kitas, su bedarbyste susijęs terimas – mažas

pajamas gaunančios šeimos (ang. low-income families). Tai šeimos, kuriose vienas iš jos

narių (ar keli) yra bedarbiai, taip pat tie, kurių pragyvenimo šaltinis yra socialinės pašalpos ir

pan. Įvairių mokslinių tyrimų rezultai parodo, kad nesveika mityba ženkliai įtakoja žmonių

sveikatą. Didžiojoje Britanijoje atlikto tyrimo metu nustatyta, kad mažas pajamas gaunantys

žmonės labiau linkę vartoti nesveiką maistą, kuriame yra daug sočiųjų riebalų rūgščių, o tai

sąlygoja širdies ir kraujagyslių ligas, padidėjusį cholesterolio kiekį kraujyje (Hamer, 2009).

Bulgarijos mokslininkai pastebėjo tendenciją, kad mažas pajamas gaunantys asmenys vis

dažniau vartoja gyvulinius taukus maisto gaminime, kas yra aiškiai susiję su padidėjusiu

mirtingumu nuo širdies ir kraujagyslių sistemos ligų (Petrova, 1997). O Amerikos

mokslininkai (Naimi, 2009) pačią bedarbystę įvardija kaip rizikos faktorių susirgti širdies ir

kraujagyslių ligomis ir teigia, jog šis ryšys statistiškai dažniau pasireiškia tarp moterų.

Mokslinės studijos atskleidė, kad sveika mityba gali užkirsti kelią vėžiui. Pavyzdžiui,

Doll ir Peto (1981) teigia, jog sveikai maitinantis galima išvengti beveik 35 proc. mirčių nuo

vėžio. Vėliau Pasaulinis vėžio tyrimų fondas ir Amerikos vėžio tyrimų institutas (1997)

apskaičiavo, jog galima išvengti 30-40 proc. vėžio atvejų sveikai maitinantis ir reguliariai

mankštinantis. Dėl šios priežasties, Amerikoje esančios su vėžio prevencija susijusios

20

organizacijos, rengė mokymus mažas pajamas gaunančioms moterims, siekiant padidinti jų

sveikatos raštingumą mitybos klausimais (Sullivan, 2007; Klohe-Lehman, 2006).

1.4. Mityba

Mityba - vienas pagrindinių aplinkos veiksnių, turinčių įtakos žmogaus sveikatai. Jei

sveikai maitintumėmės, išvengtume daugelio ligų, galėtume ilgiau ir sveikesni gyventi.

Nepakankama ir netinkama mityba sutrikdo kaulų vystimąsi, normalią skydliaukės veiklą,

mažina atsparumą ligoms (Petrauskienė, 2000).

Maisto paskirtis visiems seniai žinoma: maistas turi tenkinti gyvybinius žmogaus

organizmo poreikius. Jis teikia žmogui pakankamą kiekį reikalingų baltymų, riebalų,

angliavandenių, mineralinių medžiagų, vitaminų ir kitų biologiškai aktyvių medžiagų bei tam

tikrą kiekį energijos (Vaištarienė, 2006).

Viena iš mitybos funkcijų – sukaupti mitybos racione pačias vertingiausias medžiagas,

nes maistas turi būti ir energijos, ir maistinių medžiagų šaltinis (Vaištarienė, 2006).

Antroji mitybos funkcija – organizmo valymas. Šiuo metu, kai gamtos užterštumas yra

pasiekęs ribą, kurią peržengus gresia globalinės katastrofos, žmogus negali taip neatsakingai

žiūrėti į mitybą, kaip žiūrėjo iki šiol (Vaištarienė, 2006).

Trečioji mitybos funkcija yra apsauginė, nes žmogaus organizmą reikia apsaugoti nuo

daug žalingų veiksnių: radiacijos, virusų, bakterijų, ligų bei apsinuodijimų (Vaištarienė,

2006).

Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centras (2010) savo išleistoje metodinėje

priemonėje pateikia pagrindines sveikos mitybos taisykles:

1. Valgyti maistingą, įvairų, dažniau augalinį nei gyvulinės kilmės maistą;

2. Kelis kartus per dieną valgyti grūdinių produktų ar bulvių;

3. Kelis kartus per dieną valgyti įvairių, dažniau šviežių vietinių daržovių ir vaisių

(nors 400g per dieną);

4. Išlaikyti normalų kūno svorį (KMI 18,5-25);

5. Mažinti riebalų vartojimą;

6. Riebią mėsą ir mėsos produktus pakeisti ankštinėmis daržovėmis, žuvimi,

paukštiena ar liesa mėsa;

7. Vartoti liesą pieną, liesus ir nesūrius pieno produktus;

21

8. Rinktis maisto produktus, turinčius mažiau cukraus. Rečiau vartoti rafinuotą cukrų,

saldžius gėrimus, saldumynus;

9. Valgyti nesūrų maistą. Bendras druskos kiekis maiste, įskaitant gaunamą su rūkytais,

sūdytais, konservuotais produktais, duona, neturi būti didesnis kaip vienas arbatinis

šaukštelis (5 g). Vartoti joduotą druską;

10. Riboti alkoholio vartojimą;

11. Valgyti reguliariai;

12. Gerti pakankamai skysčių, ypač vandens;

13. Kasdien aktyviai judėti.

1 pav. Sveikos mitybos piramidė

Sveikos mitybos rekomendacijas ypač gerai atspindi sveikos mitybos piramidė (1pav.).

Pastaruoju metu rekomenduojama visus maisto produktus skirstyti į 6 grupes. Piramidės

pagrindą sudaro maisto produktai, kurių rekomenduojama valgyti daugiausiai – duona, grūdai,

bulvės ir jų produktai. Tai piramidės bazinė grupė. Iš piramidės bazinės grupės

rekomenduojama valgyti 5-11 porcijų per dieną (piramidės porcijos yra santykinio produkto

kiekis, pvz., duonos riekė, vidutinio dydžio vaisius). Virš bazinės grupės viename lygyje

22

pateikiamos dvi produktų grupės – daržovių (rekomenduojamos 3-5 porcijos per dieną) ir

vaisių (2-4 porcijos per dieną). Aukščiau šių dviejų grupių pateikiamos dar dvi produktų

grupės – pienas, sūris, jogurtas (2-3 porcijos per dieną) ir mėsa, paukštiena, žuvis, ankštiniai,

kiaušiniai, riešutai (2-3 porcijos per dieną). Piramidės viršūnėje pateikiama produktų grupė,

kuri turėtų sudaryti mažiausią maisto raciono dalį: riebalai, aliejai (rekomenduojama vartoti

saikingai), cukrus, saldainiai, saldinti gėrimai (šiuos produktus vartoti retai) (Stukas, 1999).

Daugiau nei pusė paros maisto davinio energijos turėtų būti gaunama iš angliavandenių,

valgant duoną, kruopas, makaronus ar bulves. Šiuose maisto produktuose yra labai mažai

riebalų ir daug vertingų maisto medžiagų. Be energijos, jie aprūpina organizmą baltymais,

maistinėmis skaidulomis, mineralinėmis medžiagomis (kaliu, kalciu, magniu) ir vitaminais

(C, B6, folio rūgštimi, karotinoidais) (Petkevičienė, 2000).

PSO rekomenduoja kasdien suvalgyti bent po 400 g vaisių ir daržovių, neįskaitant

bulvių. Valgant įvairių daržovių ir vaisių gaunama daug maistinių skaidulų, vitaminų ir kitų

medžiagų, saugančių nuo ligų. Be to, daržovėse ir vaisiuose beveik nėra riebalų. Daržovėse ir

vaisiuose yra kalio, magnio, kalcio, kurie mažina arterinės hipertenzijos riziką. Daržovės ir

vaisiai yra B grupės vitaminų, tarp jų B6 ir folio rūgšties, šaliniai. Folio rūgštis apsaugo nuo

anemijos. Daržovėse ir vaisiuose yra daug kitų vertingų medžiagų. Kuo įvairesnių daržovių ir

vaisių bus valgoma, tuo geriau bus patenkinami organizmo poreikiai. Gaminant daržovių ir

vaisių patiekalus, reikia dėti kuo mažiau riebalų, druskos ar cukraus. Kai trūksta šviežių

daržovių, jas gali pakeisti šaldytos, džiovintos ar konservuotos (Petkevičienė, 2000).

Ankštinės daržovės, riešutai, mėsa, paukštiena, kiaušiniai aprūpina žmogaus organizmą

baltymais ir geležimi. Dėl geležies trūkumo atsiradusi mažakraujystė dažniau nustatoma

vaikams, vaisingo amžiaus moterims ir pagyvenusiems žmonėms. Kadangi iš riebios mėsos

gaunama daug sočiųjų riebalų rūgščių, patariama rinktis tik liesą mėsą. Matomus riebalus

pašalinti. Mėsos produktai (dešros, dešrelės, konservai) dažniausiai turi daug sočiųjų rūgščių,

todėl juos reikia vartoti labai saikingai. Žuvis yra sveika raudonosios mėsos alternatyva.

Rekomenduojama jos valgyti bent du ar tris kartus per savaitę (Petkevičienė, 2000).

Iš pieno ir jo produktų gauname baltymų ir kalcio. Kalcio ypač reikia vaikams,

paaugliams ir moterims. Jis reikalingas kaulams ir dantims formuotis, nervų sistemos, vidinės

ir išorinės sekrecijos liaukų veiklai, kraujo krešėjimo procesams, skeleto ir širdies raumenų

darbui. Jei žmogus vartoja mažai pieno produktų, jis turėtų gauti kalcio iš kitų šaltinių: žuvies

konservų, kuriuose yra minkštų kaulų, turinčių kalcio, taip pat iš brokolių, špinatų, kitų

tamsiai žalių lapinių daržovių. Pieno produktų grupė yra sočiųjų riebalų rūgščių šaltinis, todėl

reikėtų kuo mažiau vartoti grietinėlės, grietinės, riebių fermentinių sūrių. Grietinę keisti liesu

23

kefyru, jogurtu, salotoms dažniau vartoti neriebius padažus, citrinos rūgštį, bet ne grietinę ar

majonezą. Patariama valgyti liesą varškę ir varškės sūrius, gerti liesą pieną, pasukas, kefyrą,

rūgpienį (Petkevičienė, 2000).

1 lentelė. Rekomenduojama paros maisto davinio sudėtis (pagal J.Petkevičienę, 2000)

Maisto produktų

grupė

Porcijų

skaičius

Porcijos dydis Maistinė vertė

Daržovės 3-5 1 stiklinė lapinių daržovių.

½ stiklinės kitokių daržovių

Energija, skaidulos, kalis,

kiti mikroelementai, vit. C,

B, beta karotinas.

Vaisiai 2-4 1 vaisius; ½ stiklinės uogų;

¾ stiklinės sulčių

Energija, skaidulos, vit. C,

B, beta karotinas.

Grūdiniai

produktai ir bulv ės

6-11 1 riekė duonos (30 g); ½

stiklinės kruopų košės ar

makaronų; ½ stiklinės

dribsnių; 1 vidutinio dydžio

bulvė(75 g)

Energija, skaidulos, magnis,

geležis, B grupės vitaminai

Pienas, pieno

produktai

2-3 1 stiklinė pieno ar rūgpienio;

½ stiklinės varškės; 40 g

sūrio

Energija, baltymai, kalcis,

magnis, fosforas, vit. A, D,

B

Mėsa, žuvis,

kiaušiniai,

ankštiniai, riešutai

2-3 70 g mėsos, 100 g žuvies, 2

kiaušiniai, 1 stiklinė virtų

pupelių ar žirnių

Energija, baltymai, geležis,

cinkas, varis, vit. B

1.4.1. Mitybos režimas

Respublikinis mitybos centras (2005) pateikia tokį mitybos režimo abibūdinimą:

mitybos režimas – tai valgymų skaičius per parą ir kiekybinis maisto pasiskirstymas atskirų

valgymų metu. Racionaliausias toks režimas, kai per pusryčius ir pietus žmogus gauna

daugiau nei du trečdalius paros raciono kalorijų, o vakarienei – mažiau nei trečdalį.

Maitinimosi laikas gali būti įvairus, tačiau rekomenduojama, kad tarp pusryčių, pietų ir

vakarienės būtų 5-6 valandos. Nereguliarus valgymas kartą ar du per dieną kenkia sveikatai.

24

Taip pat Respublikinis mitybos centras savo sveikos mitybos rekomendacijose (2005) pateikia

rekomenduojamą atskiriems valgymams energinės vertės dalį (procentais):

Valgant 4 kartus:

Pusryčiai 25 proc.

Pietūs 35 proc.

Pavakariai arba priešpiečiai 15 proc.

Vakarienė 25 proc.

Valgant 3 kartus:

Pusryčiai 30 proc.

Pietūs 40-45 proc.

Vakarienė 25-30 proc.

1.5. Bedarbystės sąsajos su sveika mityba

Europos strategijoje „Sveikata visiems XXI amžiuje“, taip pat Lietuvos Respublikos

sveikatos programoje (Healt 21, 2005; Lietuvos sveikatos programa, 1998) išskirtinis

dėmesys skiriamas gyventojų mitybai, kadangi nesveika mityba yra vienas svarbiausių

sveikatos rizikos veiksnių, tačiau mokslinės literatūros, kuri tirtų sąsajas tarp bedarbystės ir

sveikos mitybos yra nedaug.

Lietuvoje viešosios nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovės „Sprinter tyrimai“ atlikta

darbo neturinčių žmonių apklausa parodė, kad penktadaliui bedarbių pritrūksta pinigų maisto

produktams įsigyti. Tyrimas vyko visoje Lietuvos teritorijoje, iš viso 85 atrankiniuose

taškuose, išdėstytuose taip, kad reprezentuotų visą šalies teritoriją. Tyrimo metu buvo

apklausti 306 darbingo amžiaus, tačiau darbo neturintys respondentai (Lukaitytė, 2010).

Lietuvoje buvo atliktas ir kitas darbo neturinčių žmonių tyrimas. Tiriamieji asmenys –

sąvartyno gyventojai, kurie oficialiai niekur nedirba. Nustatyta, kad ekonominė aplinka daro

įtaką pasirenkamo maisto kokybei, maitinimosi reguliarumui bei su sveikata susijusios

rizikingos elgsenos paplitimui (Gonak, 2006).

Užsienio literatūros šia tema taip pat nėra daug. Austrų mokslininkė Rasky (1996)

nustatė, kad bedarbės moterys yra žymiai mažiau motyvuotos mažinti kūno svorį ar keisti

savo mitybos įpročius, be to, jos dažniau skundėsi apetito neturėjimu. Bulgarijos

mokslininkai, lyginę dirbančiųjų ir bedarbių mitybos įpročius, nustatė, jog bedarbių maisto

vartojimas ženkliai skiriasi nuo dirbančiųjų. Jų mityba yra skurdesnė, pavyzdžiui, bedarbiai

25

daug mažiau vartoja mėsos ir jos produktų (Florkowski, 1999). Vokietijoje buvo atlikta

studija, kuria norėta išsiaiškinti ryšį tarp skurdo, keleto kitų kintamųjų, įskaitant bedarbystę, ir

sveikatos bei mitybos įpročių. Paaiškėjo, jog skurdas buvo stipriai susijęs su respondentų

nesveika mityba dėl blogėjančios ekonominės situacijos šalyje ir augančio nedarbo (Helmert,

1997). Suomijos mokslininkai (Sarlio-Lähteenkorva, 2001) nustatė, kad bedarbystė yra vienas

iš rizikos faktorių nesveikai mitintis. Izraelyje atlikta studija (Maor, 2006), kurios metu tirti

studentų mitybos sutrikimai ir pastebėta tokia tendencija: tų studentų, kurių tėvai buvo

bedarbiai, mitybos įpročiai buvo rizikingesni, nei dirbančius tėvus turinčių studentų. Panašus

tyrimas buvo atliktas ir Didžiojoje Britanijoje (Gullidorf, 2005), kur ištyrus 1903 šešiolikos

metų mokleivius paaiškėjo, jog tie vaikai, kurių tėvai neturėjo darbo, maitinosi žymiai

nesveikiau: rečiau valgė vaisius, žuvį, dažniau – sausainius, pyragus. Iš pastarųjų mokslinių

darbų matoma, kad bedarbystė įtakoja ne tik pačio bedarbio mitybos įpročius, tačiau kartu ji

paliečia ir artimiausius žmones.

Dar vienas, su bedarbyste ir mityba susijęs aspektas, aprašomas moklinėje literatūroje,

yra per didelis kūno svoris, nutukimas, kuris atsiranda nesveikai maitinantis, būnant fiziškai

neaktyviam. Viršsvorio ir nutukimo paplitimas, kuris skiriasi visame pasaulyje, vis didėja.

Daugelis faktorių, tokių kaip amžius, etninė grupė, išsilavinimas, ekonominis bei vedybinis

statusai, mitybos ir rūkymo įpročiai, alkoholio vartojimas, fizinė veikla ir aišku genetiniai

veiksniai, įtakoja nutukimo vystymąsi (Schoenborn, 2002; La Rosa, 2003). Kai kuriuose

moksliniuose staipsniuose rašoma, kad lytis, t.y. buvimas moterimi, taip pat yra nutukimo

rizikos faktorius (La Rosa, 2003; Misra, 2001). Turkijos mokslininkai (Kilicarslan, 2006)

tyrinėjo demografinius, socioekonominius ir išsilavinimo veiksnius nutukimui atsirasti ir

priėjo išvadą, kad žemas išsilavinimas ir darbo neturėjimas yra rizikos faktoriai nutukti.

26

2. TYRIMO MEDŽIAGA IR METODAI

Tyrimas buvo atliktas Šakių darbo biržoje nuo 2010 m. liepos 20 d. iki 2010 m.

rugpjūčio 16 d. Šakių darbo birža – Lietuvos darbo biržos teritorinis padalinys, ji įgyvendina

valstybės užimtumo garantijas Šakių rajono darbo rinkoje. Tyrimui atlikti buvo gautas

direktorės A. Stasiulienės leidimas (2010 metų liepos 10 d., priedas Nr. 1) bei KMU bioetikos

centro leidimas (2010 metų liepios 16 d., priedas Nr. 2)

Tyrimo populiacija – Šakių miesto ir rajono bedarbiai, užsiregistravę Šakių darbo

biržoje.

Šakių darbo biržos duomenimis, 2010 metų liepos mėnesį joje buvo registruoti 3017

bedarbiai, norint gauti reprezentatyvią imtį, riekėjo apklausti 350 respondentų.

Reprezentatyvinė imtis nustatyta pagal V. A. Jadov statistinę lentelę (Kardelis, 2002),

leidžiančią apskaičiuoti imties dydį su 5 procentų paklaida (2 lentelė).

2 lentelė. A. V. Jadov statistinė lentelė, leidžianti apskaičiuoti reprezentatyvios

imties dydį (sudaryta su 5 procentų paklaida)

Generalinės aibės visuma 500 1000 2000 3000 4000 5000 10000 100000

Imties dydis 222 286 333 350 360 370 385 398

Tyrimui klausimynai sukurti išanalizavus mokslinę literatūrą bedarbystės bei sveikos

mitybos klausimais. Klausimynai buvo dalinami bedarbiams, kurie naudojosi Šakių darbo

biržos paslaugomis ir sutiko dalyvauti tyrime, t.y. buvo apklausti naujai besiregistruojantys

asmenys bei bedarbiai, kurie tyrimo metu lankėsi pas savo karjeros planavimo specialistus,

taigi datą laikant parinkimo kriterijumi, galima teigti, kad imtis buvo sudaryta laikantis

atsitiktinių imčių sudarymo principo.

Buvo atliekamas vienmomentis anketinis tyrimas. Pradžioje atliktas bandomasis

tyrimas, kuriame dalyvavo 20 bedarbių, jo metu norėta sužinoti apie klausimyno tinkamumą,

suprantamumą. Atsitiktinai pasirinktiems respondentams klausimai buvo aiškūs, todėl

pasilikta prie pirminio anketos varijanto, o bandomojo tyrimo metu užpildytos anketos

įtrauktos į tolimesnį tyrimą.

Bedarbiai, kurie sutiko dalyvauti tyrime, buvo supažindinti su apklausos tikslu, jiems

paaiškinta, kaip pildyti anketą, anketų pildymo laikas buvo neribojamas bei atsakyta į visus

iškilusius klausimus, dėl šių priežasčių, išdalintos anketos, kurių buvo 365, užpildytos tiksliai

27

ir toliau naudojamos tyrimo rezultatams gauti. Nesutikusių dalyvauti tyrime buvo vos keletas

(atsako dažnis 95 proc.).

Klausimynas buvo sudarytas iš 30 klausimų, atsižvelgiant į tyrimo uždavinius. Jį sudarė

4 dalys:

1. Įvadinės dalies, kurioje aprašoma, kas atlieka tyrimą, kokiu tikslu jis atliekamas,

kur bus panaudoti apkausos metu gauti duomenys bei užtikrinamas respondentų

atsakymų anonimiškumas;

2. Klausimyno dalis, susidedanti iš 14 klausimų (1-14 klausimai), skirtų išsiaiškinti

respondentų demografinius duomenis bei subjektyvų savo materialinių

galimybių vertinimą, respondentų klausiant ar jie patenkinti savo esama

materialine padėtimi, ar jiems trūksta pinigų maisto produktams įsigyti bei kokio

dydžio mėnesinės pajamos juos tenkintų;

3. Dalis – „Sveikatos vertinimas“, susidedanti iš 5 klausimų (15-19 klausimai),

skirtų įvertinti subjektyvų sveikatos vertinimą, klausiant kaip respondentai

vertina savo sveikatą, ar jų sveikata, pačių respondentų nuomone, pasikeitė tapus

bedarbiu, kokiais negalavimais apklaustieji skundėsi per pastarąsias 30 dienų bei

kokius vaistus, per pastarąsias 30 dienų jiems teko vartoti.

4. Klausimyno dalis, susidedanti iš 11 klausimų apie respondentų mitybos įpročius

– ką ir kaip dažnai valgo (20-27, 30 klausimai), jų požiūrį į sveikos mitybos

svarbą (29 klausimas) bei pagrindinius kriterijus, pagal kuriuos jie perka maisto

produktus (28 klausimas).

Kadangi, analizuojant duomenis, nemažas dėmesys buvo skiriamas bedarbystės trukmei,

tai anketoje pateiktos šešios bedarbystės trukmės grupės buvo suskirstytos į dvi stambesnes:

pirmoji – trumpalaikiai bedarbiai (asmenys, tyrimo metu, neturintys darbo iki vienerių metų)

ir antroji – ilgalaikiai bedarbiai (asmenys, tyrimo metu, neturintys darbo nuo vienerių metų ir

ilgiau).

Taip pat, anketoje bedarbių buvo prašoma pažymėti savo ūgį bei svorį. Vėliau buvo

skaičiuojamas jų kūno masės indeksas (KMI) pagal formulę: KMI = svoris/ūgis2. Rezultatai

suskirstyti į 6 grupes: >18,5 – per mažas kūno svoris, 18,5-21,9 – normalus svoris, 25-29,9 –

viršsvoris, 30-34,9 – I laipsnio nutukimas, 35-39,9 – II laipsnio nutukimas, 40< – III laipsnio

nutukimas.

Anketiniai duomenys buvo apdoroti ir analizuojami naudojant statistinį duomenų

analizės paketą SPSS 15.0. Dviejų požymių nepriklausomumas buvo tikrinamas naudojant

Chi kvadrato (χ2) kriterijų, laisvės laipsnių skaičių (lls) bei statistinį reikšmingumą (p).

28

Statistinis reikšmingumas (patikimumas) buvo nustatomi naudojant jų 95 proc.

pasikliautinuosius intervalus (PI). Rodiklių skirtumai buvo laikomi statistiškai reikšmingais,

kai p

29

3. REZULTATAI IR J Ų APTARIMAS

3.1. Bedarbių demografiniai, socialiniai duomenys, subjektyvus ekonominis vertinimas

Atliekant tyrimą, atsitiktinės atrankos būdu buvo apklausti 365 bedarbiai, kurie

naudojosi Šakių darbo biržos paslaugomis. Iš apklaustųjų 52,3 procentai (n=191) buvo

moterys, 47,7 procentai (n=174) buvo vyrai. Analizuojant apklaustųjų pasiskirstymą pagal

amžiaus grupes nustatyta, kad mažiausiai apklaustųjų (n=30) pateko į 55-64 metų amžiaus

grupę. Daugiausiai apklaustų bedarbių (n=106) buvo 16-25 metų amžiaus. Kitose amžiaus

grupėse respondentų skaičius skyrėsi nežymiai (2 pav.). Taip pat, pastebėtas statistiškai

patikimas ryšys tarp bedarbių amžiaus grupių ir bedarbystės trukmės. Trumpalaikių bedarbių

daugiausia buvo iš jauniausios 16-25 metų amžiaus grupės, jie sudarė 38,9 proc. visų

trumplaikių bedarbių (p

30

reikšmingas ryšys tarp bedarbystės trukmės ir šeimyninio statuso. 76,5 proc. pažymėję, kad

nėra vedę ar susituokusios pateko į trumpalaikių bedarbių grupę (p

31

3 lentelė. Bedarbių pasiskirstymas pagal demografinius, socialinius ir ekonominius

rodiklius

Bedarbystės trukmė n (proc.) Požymis

Trumpalaik ė N=216

Ilgalaik ė N=149

Iš viso n (proc.) N=365

Išsilavinimo lygis Pradinis Vidurinis (nebaigtas) Vidurinis (baigtas) Vidurinis (profesinis) Aukštasis ne universitetinis Aukštasis universitetinis Šeiminė padėtis Nevedęs/netekėjusi Išsiskyręs (-usi) Susituokęs (-usi) Gyvena su partneriu, santuoka nesudaryta Našlys (-ė) Gyvenamoji vieta Miestas Kaimas Pajamos vienam šeimos nariui per mėnesį

< 199 LTL 200 – 299 LTL 300 – 399 LTL 400 – 499 LTL 500 – 699 LTL 700 ir daugiau LTL

7 (3,2) 18 (8,4) 60 (27,8) 69 (31,9) 42 (19,4) 20 (9,3) 88 (40,7) 28 (13) 84 (38,9) 11 (5,1) 5 (2,3) 94 (43,5) 112 (56,7) 58 (26,9) 30 (13,9) 35 (16,2) 24 (11,1) 33 (15,2) 36 (16,7)

6 (4) 12 (8,1) 52 (34,9) 63 (42,2) 8 (5,4) 8 (5,4) 27 (18,1) 29 (19,5) 56 (43,6) 17 (11,4) 11 (7,4) 33 (22,1) 116 (77,9) 50 (33,6) 41 (27,5) 22 (14,9) 6 (4) 11 (7,4) 19 (12,8)

13 (3,6) 30 (8,2)

112 (30,7) 132 (36,2) 50 (13,6) 28 (7,7)

115 (31,5) 57 (15,5) 149 (40,8) 28 (7,8) 16 (4,4)

127 (34,8) 238 (65,2)

108 (29,6) 71 (19,5) 57 (15,6) 30 (8,2) 44 (12,1) 55 (15,1)

Nagrinėjant respondentų bedarbystės laiką (3 pav.), nustatyta, kad ilgalaikių bedarbių iš

viso buvo 149, tai sudarė 40,8 proc. visų apklaustųjų. Kas penktas respondentas (20,5 proc.)

bedarbiu yra jau 4 metai ir ilgiau, trumpalaikių bedarbių iš viso buvo 216, tai sudarė 59,2

proc. visų apklaustųjų. Tarp trumpalaikių bedarbių, 74,5 proc. teigė, jog bedarbiais tapo prieš

mažiau nei 6 mėnesius.

32

3 pav. Bedarbių skirstinys (procentais) pagal buvimo bedarbiu trukmę

Norint išsiaiškinti, ką, prieš netekdami darbo, dažniausiai dirbo respondentai, jų buvo

prašoma nurodyti buvusio užsiėmimo/darbo pobūdį (4 pav.). Daugiausiai bedarbių pažymėjo,

kad prieš netekdami darbo dirbo tarnautojo, protinio darbo, aptarnavimo sferoje (20,5 proc.)

bei pramonės, statybos, tranporto sferoje (20,8 proc.). 15 bedarbių (4,1 proc.) teigė, kad iki

tampant bedarbiu nieko nedirbo. Statistiškai reikšmingai 80 proc. pažymėjusiųjų, kad dirbo

tarnautojo, protinį darbą ar aptarnavimo sferoje buvo moterys (p

33

Norint išsiaiškinti, koks yra bedarbių pragyvenimo šaltinis, anketoje buvo pateiktas

klausimas su galimais 9 atsakymų variantais (5 pav.). Daugiausiai respondentų nurodė, kad

būnant bedarbiu juos išlaiko šeima (26 proc.). Reikėtų pastebėti, kad tik 61 respondentas (16,7

proc.) pažymėjo, jog gyvena iš bedarbio pašalpos, be to, iš jų 73,8 proc. buvo moterys

(p

34

tenkančių vienam bedarbio šeimos nariui per mėnesį. Šis anketos klausimas taip pat buvo

pergrupuotas į dvi grupes: pirmoji – asmenys, kurių vienam šeimos nariui tenka mažiau nei

500 litų per mėnesį ir antroji – asmenys, kurių vienam šeimos nariui tenka daugiau nei 500

litų per mėnesį. 77,7 proc. respondentų, teigiančių, kad jų vienam šeimos nariui per mėnesį

tenka mažiau nei 500 litų buvo iš „nepatenkintųjų“ grupės (p

35

4 lentelė. Bedarbių pasiskirstymas pagal materialinę gerovę

Respondentai, paklausti, kokio dydžio mėnesinės pajamos juos tenkintų, dažniausiai

žymėjo atsakymo variantą „1400 litų ir daugiau“, tokių buvo 44,1 proc. (4 lentelė). Dvigubai

daugiau moterų (68,7 proc.) nei vyrų teigė, kad joms per mėnesį užtektų nuo 800 iki 1000 litų

(p=0,045). Taip pat daugiau nei pusę (64,3 proc.) aukštąjį universitetinį išsilavinimą turinčių

bedarbių teigė norintys, kad jų mėnesinės pajamos būtų 1400 litų ir daugiau (p=0,002).

Apibendrinant pirmąją rezultatų dalį, reikėtų pabrėžti, kad daugiausia Šakių darbo

biržoje užsiregistravusių bedarbių buvo 16-25 metų amžiaus. Kiek daugiau nei trečdalis

respondentų turėjo vidurinį – profesinį išsilavinimą. Daugiau nei pusė bedarbių gyveno

kaime, pastebėta, kad ilgalaikiai bedarbiai 2,7 kartus dažniau gyveno kaime. Trečdaliui

bedarbių vienam šeimos nariui per mėnesį teko mažiau nei 199 litai, o taip pat tik trečdaliui

niekada netrūko pinigų maisto produktams įsigyti, kai tuo tarpu gyvenantiems kaime pinigų

masito produktams įsigyti trūkdavo du su puse karto dažniau, nei gyvenantiems mieste.

3.2. Bedarbių subjektyvus sveikatos vertinimas

Svarbiausiuose sveikatos apsaugos dokumentuose didelis dėmesys yra skiriamas

gyventojų požiūriui į subjektyvų sveikatos vertinimą (Lietuvos Sveikatos programa, 1998).

Absoliutus skaičius

Procentai

Ar esate patenkintas (-a) savo esama materialine padėtimi? Labai patenkintas Patenkintas Nepatenkintas Labai nepatenkintas Ar Jums trūksta pinigų maisto produktams įsigyti? Nuolatos Dažnai Kartais Niekada netrūksta Kokio dydžio mėnesinės pajamos Jus tenkitų? 400-600 Lt 600-800 Lt 800-1000 Lt 1000-14000 Lt 1400 ir daugiau Lt

11 72 213 69

33 41 173 118

20 20 67 97 161

3

19,7 58,4 18,9

9

11,2 47,4 32,3

5,5 5,5 18,4 26,6 44,1

36

Dažnai ir mokslinėje literatūroje, tyrinėjančioje respondentų sveikatą, yra klausiama, kaip jie

patys vertina savo sveikatos būklę. Subjektyviam sveikatos vertinimui įtakos turi fizinė ir

emocinė būklė, politinė ir ekonominė šalies padėtis (Leinsalu, 2002; Manderbacka, 1999).

Subjektyvus sveikatos vertinimas taip pat yra vienas gyvenimo kokybės rodiklių (Gilmore,

2002), todėl ir šiame tyrime bedarbių buvo klausiama, kaip jie vertina savo sveikatą, ar jų

sveikata pasikeitė tapus bedarbiu (-e), jų nuomone, ar darbo netekimas turėjo įtakos sveikatai

ir kokiais negalavimais skundėsi bei kokius vaistus vartojo per pastarąsias 30 dienų (5

lentelė).

Kas trečias bedarbis vyras bei kas trečia bedarbė moteris savo sveikatą vertino gerai ir

gana gerai, tačiau šis ryšys nėra statistiškai patikimas (p=0,23). Tuo tarpu Lenkijos

mokslininkai (Kaleta, 2008) tyrė, kaip darbas įtakoja subjektyvų sveikatos vertinimą ir gavo

tokias išvadas, kad tarp bedarbių vyrų rizika blogam savo sveikatos vertinimui išauga 3

kartus, lyginant juos su dirbančiaisiais (GS=3,34; PI=1,96-11,58), o tarp nedirbančių moterų

rizika savo sveikatą vertinti blogai yra 1,5 karto didesnė, lyginant su dirbančiomis (GS=1,53;

PI=1,06-3,02).

Taip pat, reikia pabrėžti, kad tik 33,2 proc. apklaustųjų savo sveikatą vertina „gera ir

gana gera“. Stankūnas 2006 metais tyrė Kauno bedarbių subjektyvų sveikatos vertimą, savo

rezultatuose jis rašo, jog 38 proc. bedarbių įvardijo, kad jų sveikatos būklė yra gera bei gana

gera.

Gautas patikimas ryšys tarp subjektyvaus sveikatos vertinimo ir respondentų amžiaus.

75 proc. bedarbių, patenkančių į 45-54 metų amžiaus grupę, savo sveikatą vertina vidutiniškai

(p

37

(p

38

5 lentelė. Subjektyvus sveikatos vertinimas, atsižvelgiant į demografinius bei

materialinius rodiklius

Subjektyvus sveikatos vertinimas

Požymis Gera ir gana gera

n (proc.)

Vidutiniška n (proc.)

Gana bloga

n (proc.)

Bloga n

(proc.)

Statistinio

reikšmingumo rodikliai

Lytis Vyras Moteris

63 (52,1) 58 (47,9)

98 (46,2) 114 (53,8)

5 (50) 5 (50)

8 (36,4) 14 (63,6)

χ2=2,26 lls=3

p=0,52 Amžius 16-25 metai 26-34 metai 35-44 metai 45-54 metai 55-64 metai

63 (52,1) 24 (19,8) 20 (16,5) 11 (9,1) 3 (2,5)

41 (19,3) 35 (16,5) 55 (25,9) 59 (27,8) 22 (10,4)

0 (0) 5 (50) 5 (50) 0 (0) 0 (0)

2 (9,1) 0 (0) 7 (31,8) 8 (36,4) 5 (22,7)

χ2=81,44

lls=4 p

39

Objektyviai įvertinti ar respondentų sveikata pasikeitė tapus bedarbiu neįmanoma

atliekant momentinį tyrimą, todėl bedarbiai buvo prašomi subjektyviai įvertinti ar jų sveikata

pasikeitė tapus bedarbiu (5 pav.).

Tik 11 bedarbių (3 proc.) pažymėjo, kad jų sveikata pagerėjo netekus darbo. Daugiausiai

(41,1 proc.) apklaustųjų teigė, kad darbo netekimas neturėjo jokios įtakos jų sveikatai. Iš jų

net 55,3 proc. pažymėjo, kad dabartinė jų sveikata yra gera ir gana gera (p

40

bedarbystės trukmės (6 pav.). Kas penktas ilgalaikis bedarbis (20,1 proc.) teigia, kad darbo

netekimas turėjo įtakos jo sveikatos būklei (p=0,005).

21,8

10,218,5

33,6

21,5 20,124,8

49,5

0

10

20

30

40

50

60

Manau, kadneturėjo

Tur ėjo, betnežymios

Tur ėjo didelėsįtakos

Sunku pasakyti

proc

.

Trumpalaikiai bedarbiai Ilgalaikiai bedarbiai

6 pav. Bedarbių pasiskirstymas (procentais) pagal subjektyvios darbo praradimo

sveikatai įtakos vertinimą (χ2=13,03; lls=3; p=0,005)

Pastebėta, kad beveik dvigubai daugiau moterų (65,4 proc.) nei vyrų (34,6 proc.) teigė,

kad darbo netekimas turėjo didelės įtakos jų sveikatos būklei, tačiau šis ryšys nėra statistiškai

patikimas (p=0,091). Daugiau nei kas trečias (36,5 proc.) bedarbis, patenkantis į 45-54 metų

amžiaus grupę, tvirtino pastebėję didelę įtaką sveikatai praradus darbą (p

41

Tarp pažymėjusių, kad serga depresija 67,7 proc. buvo moterys (p=0,001), taip pat

galima teigti, jog bedarbės moterys turi 2,3 kartus daugiau galimybių sirgti depresija, lyginant

su vyrais (GS=2,36; PI=1,44-3,88). Pastebėta, kad depresija skundėsi kas trečias 45-54 metų

bedarbis (30,1 proc.), kas antras susituokęs (-usi) (50,5 proc.) bei taip pat kas trečias, kurio

vienam šeimos nariui per mėnesį tenka mažiau nei 199 litai (30,1 proc.) (atitinkamai p

42

Kad nevartojo jokių vaistų per pastarąsias 30 dienų teigė net 37,8 proc. respondentų, iš jų 63

proc. buvo vyrai (p

43

vakarienę (Jonkaitienė, 2007), tačiau trys bei keturi kartai taip pat galimi, svarbu tik tinkamai

paskirstyti atskiriems valgymams rekomenduojamą energinės vertės dalį (Respublikinis

mitybos centras, 2005). Analizuojant bedarbių pusryčių valgymo dažnumą nustatyta, kad net

trečdalis (32,9 proc.) trumpalaikių ir 40,3 proc. ilgalaikių bedarbių jų nevalgo. Pastebėtas

statistiškai patikimas skirtumas tarp pusryčių nevalgymo ir išsilavinimo. Dauguma (89,3

proc.) aukštąjį universitetinį išsilavinimą turinčių bedarbių visada valgo pusryčius (p=0,002).

Mokslininkų duomenimis, pusryčius valgyti yra sveika, nes jie gali padėti reguliuoti apetitą ir

cukraus kiekį kraujyje, kitaip gali išsivystyti II tipo diabetas (Pereira, 2011), pusryčių

nevalgymas gali būti žalingas širdies ir kraujagyslių sistemai (Smith, 2010), susijęs su

menstruacijų sutrikimais merginoms (Fujiwara, 2010). Taip pat, naujausiuose tyrimuose

teigiama, kad pusryčių valgymas yra susijęs su mažėjančia rizika nutukti ir yra traktuojamas

kaip viena iš nutukimo profilaktikos priemonių (Szajewska, 2010; Huang, 2010; Dialektakou,

2008). Moksliniais tyrimais nustatyta, kad sveikiausia pusryčiams yra valgyti dribsnius

(Deshmukh-Taskar, 2010).

7 lentelė. Bedarbių pasiskirstymas pagal valgymų dažnumą bei pusryčių valgymą

Bedarbystės trukmė n (proc.) Požymis

Trumpalaik ė N=216

Ilgalaik ė N=149

Iš viso n (proc.) N=365

Valgymų dažnumas per dieną: 1 kartą 2 kartus 3 kartus 4 ir daugiau kartų Pusryčių valgymas: Valgo Nevalgo

4 (1,9) 42 (19,4) 107 (49,5) 63 (29,2) 145 (67,1) 71 (32,9)

5 (3,4) 25 (16,8) 79 (53) 40 (28,8) 89 (59,7) 60 (40,3)

9 (2,5) 67 (18,4) 186 (51) 103 (28,2) 234 (64,1) 131 (35,9)

Taip pat anketoje buvo prašoma pažymėti savo ūgį, bei svorį. Vėliau buvo apskaičiuotas

bedarbių KMI (kūno masės indeksas) (8 lentelė). Pusė (49,9 proc.) visų bedarbių turėjo

normalų kūno svorį. Daugiau nei trečdalis (32,6 proc.) turėjo viršsvorį, o 11,2 proc. – I

laipsnio nutukimą. Lyginant KMI su bedarbystės trukme pastebėta, kad normalų kūno svorį

turėjo žymiai daugiau trumpalaikių bedarbių nei ilgalaikių (atitinkamai 59,3 proc. ir 36,2)

(p=0,001). Net 41,6 proc. ilgalaikių bedarbių turėjo viršsvorį.

Analizuojant duomenis nustatytas statistiškai reikšmingas ryšys tarp KMI ir bedarbių

lyties, 61 proc. apklaustųjų, turėjusių I laipsnio nutukimą, buvo moterys (p=0,005). Turkijos

44

mokslininkai taip pat nustatė, kad darbo neturinčios namų šeimininkės žymiai dažniau turi

antsvorį, lyginat su dirbančiomis namų šeimininkėmis (Ersoy, 2006). Taip pat, 43,9 proc.

turėjusių I laipsnio nutukimą buvo is 45-54 metų amžiaus grupės (p18,5) Normalus svoris (18,5-24,9) Viršsvoris (25-29,9) I laipsnio nutukimas (30-34,9) II laipsnio nutukimas (35-39,9) III laipsnio nutukimas (40

45

15,9

35,1 41,4

6,3 1,4

18,433,2

40,8

6,6 1,10

20

40

60

0 1 2 3 4šaukšteliai

proc

.

Kava Arbata

7 pav. Bedarbių pasiskirstymas (procentais) pagal jų dedamą cukraus kiekį

šaukšteliais į vieną puodelį kavos ir arbatos

Lietuvos gyventojų maisto racione kalorijos, gautos su paprastaisiais angliavandeniais,

dažnai viršijo PSO rekomenduojamus 10 proc. paros raciono energinės vertės, todėl bendras

kasdienis cukraus vartojimas, įskaitant cukrų, esantį miltinėje ir cukraus konditerijoje,

šokolade, saldumynuose, saldžiuosiuose gėrimuose ir kitur, gali būti traktuojamas kaip

perteklinis (Nacionalinės sveikatos tarybos metinis pranešimas 2005, 2006).

Grūdiniai maisto produktai – sveikos mitybos piramidės pagrindas, jų rekomenduojama

vartoti dažniausiai ir daugiausiai. Grūdiniai maisto produktai (ypač rupaus malimo miltai,

kruopos) – maistinių skaidulų ir kai kurių vitaminų ir mineralinių medžiagų šaltinis – mažina

riziką susirgti kai kurių rūšių vėžiu, antrojo tipo cukriniu diabetu, hipertenzija (Nacionalinės

sveikatos tarybos metinis pranešimas 2005, 2006), todėl atliekant tyrimą norėta sužinoti, kiek

riekelių duonos (juodos, baltos, batono) respondentai suvalgo per dieną (9 lentelė).

Analizuojant duomenis stebima, kad bedarbiai dažniausiai valgo juodą duoną ir batoną.

Baltos duonos nevalgo daugiau nei pusė respondentų (56,2 proc.). Pastebėta, kad gautas

statistiškai reikšmingas ryšys tarp baltos duonos suvalgomų riekelių skaičiaus ir bedarbystės

trukmės. 78,6 proc. vieną riekelę baltos duonos per dieną suvalgančių bedarbių buvo iš

trumpalaikių bedarbių grupės (p=0,021). Jog suvalgo vieną ar dvi riekeles juodos (ruginės)

duonos per dieną teigė po 18,1 proc. bedarbių. Jog iš vis nevalgo juodos duonos, teigė beveik

pusė (46 proc.) respondentų vyrų (p=0,002), lyginat juos su moterimis.

46

9 lentelė. Bedarbių pasiskirstymas pagal suvalgomų juodos ir baltos duonų bei

batono riekelių skaičių per parą

Per dieną suvalgomų riekelių skaičius n (proc.)

Nei vienos 1 2 3 4 5 6

Juodos duonos Baltos duonos Batono

143 (39,2) 205 (56,2) 144 (39,5)

66 (18,1) 40 (11)

42 (11,5)

66 (18,1) 41 (11,2) 49 (13,4)

36 (9,9) 27 (7,4) 26 (7,1)

25 (6,8) 26 (2,7) 49 (13,4)

15 (4,1) 10 (2,7) 22 (6)

14 (3,8) 16 (4,4) 33 (9)

Svarbu yra ir tai, kokį druskos kiekį žmogus suvartoja per parą, nes vienas iš druskoje

esančių mikroelemetų yra natris. Jungtiniame PSO ir Jungtinių tautų maisto ir žemės ūkio

organizacijos pranešime (WHO/FAO, 2003) rašoma, kad rekomenduojamas natrio kiekis

žmogui suvartoti yra 2 gramai per parą, t.y. 85 mmol per parą, tačiau dauguma suaugusių

žmonių visame pasaulyje suvartoja gerokai daugiau nei 100 mmol natrio per parą. Per dideli

su maistu gaunamo nartio kiekiai yra susiję su padidėjusiu kraujo spaudimu, kas sąlygoja

širdies ir kraujagyslių ligas (Brown, 2009). Dėl to, bedarbiams anketoje buvo pateiktas

klausimas „ar Jūs papildomai dedate druskos į paruoštą maistą?“, taip pat buvo klausiama,

kokius riebalus jie naudoja dažniausiai maistui gaminti, ar dažnai valgo namuose užaugintas

daržoves (10 lentelė).

Papildomai druskos į paruoštą maistą beveik visada net neragavę deda 6,6 proc. visų

respondentų. Daugiau nei pusė tiek trumpalaikių, tiek ilgalaikių bedarbių pažymėjo, kad

dažnai beriasi druską į maistą, jei jos trūksta (atitinkamai 64,8 proc. ir 67,8 proc.). Kad

niekada nesideda druskos papildomai į paruoštą maistą teigė trečdalis (29,6 proc.)

trumpalaikių bedarbių ir beveik ketvirtadalis (24,2 proc.) ilgalaikių bedarbių. Pastebėtas

statistiškai reikšmingas ryšys tarp teiginio, kad druskos į paruoštą maistą dedasi beveik visada

net neragavus ir respondentų lyties, 62,5 proc. bedarbių, visada besidedančių druskos, buvo

vyrai (p=0,023). Taip pat nustatyta, kad 75 proc. niekada nesidedančių druskos į jau paruoštą

maistą teigė, kad nesiskundžia depresija ar prislėgta nuotaika (p=0,016).

Bedarbiai maistui gaminti dažniausiai vartoja aliejų (82,2 proc.). Tačiau reikia pabrėžti,

kad tiek trumpalaikiai (14,4 proc.), tiek ilgalaikiai(14,1 proc.) bedarbiai vis dar naudoja

gyvulinius taukus maistui gaminti. Statistiškai patikimas ryšys gautas tarp maistui gaminti

vartojamų riebalų pasirinkimo ir gyvenamosios vietos, net 80,8 proc. gyvulinius taukus

maisto gaminimui naudojančių bedarbių gyvena kaime (p=0,039). Kiaulienos, jautienos

riebalai, sviestas savo sudėtyje turi daug sočiųjų riebalų rūgščių. Sočiosios riebalų rūgštys

dalyvauja cholesterolio apykaitoje. Per daug vartojant sočiųjų riebalų rūgščių, didėja

cholesterolio koncentracija kraujyje. Jis pradeda kauptis kraujagyslių sienelėse – vystosi

47

aterosklerozė, kurios padarinys gali būti išeminė širdies liga, smegenų insultas, protarpinis

šlubumas. Todėl sočiosios riebalų rūgštys turi sudaryti mažiau kaip 10 proc. paros maisto

davinio energijos vertės (Visuomenės sveikatos vartai, 2011). Lietuvoje buvo atliktas

suaugusių Lietuvos žmonių faktinės mitybos tyrimas ir vertinimas (Barzda, 2009). Šio tyrimo

išvadose teigiama, kad Lietuvos Respublikos gyventojų mityba nesubalansuota: vartojama

per daug riebalų, ypač sočiųjų riebalų rugščių, taip pat cholesterolio, cukraus. Gausus sočiųjų

riebalų rūgščių vartojimas gali būti vienas iš širdies ir kraujagyslių ligų rizikos veiksnių

(Aronis, 2007). Kitame Lietuvos mokslininkų atliktame tyrime (Suaugusių Lietuvos žmonių

gyvensenos tyrimas, 2008, 2009) rašoma, kad vyrų, vartojančių augalinį aliejų, dalis padidėjo

nuo 31 proc. 1994 m. iki 85 proc. 2008 m., moterų – nuo 49 proc. iki 94 proc.

Dauguma debarbių (81,1 proc.) dažnai valgo namuose užaugintas daržoves, nes jas

augina patys. Kartais šviežias daržoves valgo 14 proc. respondentų. Nei vienas bedarbis

anketoje nepažymėjo, kad niekada nevalgo namuose auginamų daržovių. 62,7 proc. tik kartais

namines daržoves valgančių respondentų buvo vyrai (p=0,045) Taip pat, 89,1 proc.

respondentų gyvenančių kaime dažnai valgo namines daržoves, nes jas augina patys

(p

48

10 lentelė. Bedarbių pasiskirstymas pagal druskos, riebalų bei namuose užaugintų

daržovių vartojim ą

Bedarbystės trukmė n (proc.) Požymis

Trumpalaik ė N=216

Ilgalaik ė N=149

Iš viso n (proc.) N=365

Papildomai į paruoštą maistą deda druską: Niekada Kai trūksta Beveik visada net neragavęs (-usi) Maistui gaminti dažniausiai vartoja: Aliejų Gyvulinius taukus Sviestą Namuose užaugintas daržoves valgo: Dažnai, nes augina patys Kartais Retai Niekada

64 (29,6) 140 (64,8) 12 (5,6) 177 (81,9) 31 (14,4) 8 (3,7) 173 (80,1) 31 (14,4) 12 (5,6) 0 (0)

36 (24,2) 101 (67,8) 12 (8,1) 123 (82,6) 21 (14,1) 5 (3,4) 123 (82,6) 20 (13,4) 6 (4) 0 (0)

100 (27,4) 241 (66) 24 (6,6) 300 (82,2) 52 (14,2) 13 (3,6) 296 (81,1) 51 (14) 18 (4,9) 0 (0)

Anketoje bedarbių buvo klausiama, pagal kokius pagrindinius kriterijus jie perka maisto

produktus, respondentai galėjo pažymėti daugiau nei vieną atsakymo variantą (8 pav.). Iš 8

paveikslo matyti, kad pusė (51,8 proc.) respondentų renkasi maistą pagal jo skonines savybes.

14,8 proc. bedarbių renkasi nukainotą maistą. Statistiškai reikšmingai trečdalis (31,4 proc.)

nukainotą maistą dažniau perkančių respondentų buvo iš 45-54 metų amžiaus grupės

(p=0,011). Taip pat, statistiškai patikimai 52,9 proc. perkantys nukainotą maistą buvo iš

ilgalaikių bedarbių grupės (p=0,05). Jog vienas iš pagrindinių kriterijų maisto pirkime yra

maisto produktui vykstanti akcija, teigė daugiau nei trečdalis respondentų (34,8 proc.), tačiau

net 77,4 proc. 16-25 metų bedarbiai pažymėjo, kad to nedaro (p=0,009). Patikimas ryšys

stebimas ir tarp pasitenkinimo gaunamomis pajamomis grupių ir minėto kriterijaus, perkant

maisto produktus. 87, 4 proc. respondentų, perkančių maistą maisto produktui vykstančios

akcijos metu buvo iš nepatenkintųjų savo materialine padėtimi grupės (p=0,001). Svarbu

paminėti ir tai, kad, atsižvelgdami į šį kriterijų perkant maistą, net 83,5 proc. bedarbių

gaudavo maženes nei 500 litų pajamas vienam šeimos nariui per mėnesį (p=0,001). Taip pat,

galima daryti prielaidą, kad bedarbiai, kurių vienam šeimos nariui per mėnesį tenka mažiau

nei 500 litų, turi 2,4 kartus daugiau galimybių pirkti maisto produktus, jiems vykstančios

akcijos metu, lyginant su bedarbiais, kurių vienam šeimos nariui per mėnesį tenka daugiau nei

500 litų (GS=2,46; PI=1,43-4,2). Dėl specialios dietos būtinumo maistą perka vos 4,1 proc.

respondentų, o dėl ligų profilaktikos ir sveikatos gerinimo 13,2 proc. respondentų.

49

8 pav. Bedarbių skirstinys (procentais) pagal pagrindinius kriterijus, į kuriuos jie

atsižvelgia pirkdami maisto produktus

Tyrimo metu bedarbių buvo klausiama, koks yra jų požiūris į sveikos mitybos svarbą,

respondentai galėjo pasirinkti vieną iš trijų galimų atsakymų (9 pav.). Pusė (49,9 proc.)

bedarbių pažymėjo, jog žino, kas yra racionali mityba ir stengiasi maitintis sveikai, kiek

daugiau nei trečdalis (36,2 proc.) teigė, kad nekreipia dėmesio į mitybą ir net 14 proc.

pažymėjo, kad jų nuomone, mityba išvis neturi įtakos sveikatai. Atsakymų variantai buvo

sugrupuoti į dvi grupes: pirmoji – bedarbiai, kurie stengiasi maitintis sveikai ir antroji –

bedarbiai, kurie sveikai maitintis nesistengia. Pastebėta, kad statistiškai patikimai tik trečdalis

vyrų (33 proc.) buvo tarp besistengiančių sveikai maitintis (p

50

Nekreipiu dėmesio į mitybą

36,2 proc.

Mityba neturi įtakos sveikatai

14 proc.

Žinau, kas yra racionali mityba

ir stengiuosi maitintis sveiktai

49,9 proc.

9 pav. Bedarbių skirstinys