1

Antanas Baranauskas

Anykščių šilelis

(ištauka)

Miškan, būdavo, eini - tai net akį veria;Vat teip linksmina dūšią, ažu širdies tveria,Kad net, širdžiai apsalus, ne kartą dūmojai:Ar miške aš čia stoviu, ar danguj, ar rojuj?!Kur tik žiūri, vis gražu: žalia, liekna, gryna!Kur tik uostai, vis miela: giria nosį trina!Kur tik klausai, vis linksma: šlama, ūžia, siaudžia!Ką tik jauti, vis ramu: širdį glosto, griaudžia!Minkštučiukai samanų patalai ištiestiGalvą in save traukia ir liula užliesti.Uogienojai kaip rūtos kelmais kelmais želia,Juodas, raudonas uogas išsirpusias kelia.Ant žalio, rausvo, balkšvo dugnio taškai grybųTerp medžių marguliuoja iš savų sodybų.Voveruškų leikelės kur ne kur pro plyšįIš po samanų marškos sarmatlyvai kyši.

LIETUVA

Strielkūnas, Jonas. Vėjas rugiuos: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1971.

Lietuva – akmuo prie slenksčio senoIr lietaus lašelis debesy.Lietuva – ugnis, kurią kūrenam,Ir kurioj sudegsime visi.

Lietuva su pagonybės mitais,Lietuva su šimtmečių lažu.Lietuva – grėsmingas dinamitasTūkstančiuos sukilėlių laužų.

Visos pievos, upės apraudotosGraudžiose lietuvės raudose.Švietė revoliucijos raudonos –Požemiuos įkalinta dvasia.

Mes visi tenai – gelmėj – užgimęPo lenktu sukilėlio dalgiu.Ir visus mus Lietuva auginoTarsi lauką želiančių rugių.

Ak, rugiai, iškentę gruodžio vėją,Ir keliai, nubėgantys kalvom...Kažkada iš Lietuvos atėję,Mes ir vėl sugrįšim Lietuvon.

2

Ir tenai, kur po visų klajoniųŽemėn atsiguls mana galva,Nerašykit mano vardo, žmonės,Parašykit, žmonės: L i e t u v a .

Kristijonas Donelaitis - Metai

PAVASARIO LINKSMYBĖS

(ištrauka)

Jau saulelė vėl atkopdama budino svietą

Ir žiemos šaltos trūsus pargriaudama juokės.

Šalčių pramonės su ledais sugaišti pagavo,

Ir putodams sniegs visur į nieką pavirto.

Tuo laukus orai drungni gaivindami glostė

Ir žoleles visokias iš numirusių šaukė.

Krūmai su šilais visais išsibudino keltis,

O laukų kalnai su kloniais pametė skrandas.

Vislab, kas rudens biaurybėj numirė verkdams,

Vislab, kas ežere gyvendams peržiemavojo

Ar po savo keru per žiemą buvo miegojęs,

Vislab tuo pulkais išlindo vasarą sveikint.

Vincas Mykolaitis Putinas

Ištikimybė

Palaimos šviesią valandą Ar juodu nesėkmės metu Aš liksiu ištikimas žmogui Ir sau pačiam. Yra nematoma jungtis Tarp mūs visų širdžių. Ir saulėtą dienovidį. Ir nykųjį vidurnaktį Aš ją jaučiu, aš ją girdžiu. Po kasdienybės pelenais Karšta rusena žarija Kiekvieno mūsų širdyje.

3

Tegul ji skaidriai įsižiebs Draugystės šildančiais jausmais Palaimos šviesią valandą Ir juodu nesėkmės metu.. Ir tamsią naktį, Ir šviesią dieną.. Būties akimirką Kiekvieną...

Vincas Mykolaitis-Putinas

Rūpintojėlis

Dievuli mano, kas per šviesios naktys!Ir kas plačių padangių per aukštumas!O žvaigždės, žvaigždės! didelės ir mažosTaip spindi, net graudu, Dievuli mano.

Išeisiu, sau tariau, ant lygaus kelio:Ant lygaus kelio tai valia valužė,Ant lygaus kelio šviesiąją naktužęTai tik jaunam plačias dūmas dūmoti.

Bet kam gi tu, budrus Dievuli mano,Prie lygaus kelio rūpestėliu rymai?Prie lygaus kelio, kur vargų vargeliaiVieni per dieną dūsaudami vaikšto.

Dievuli mano, ar gi mūsų godosTave prie kelio iš dangaus atprašė,Ar gal tos šviesios rudenio naktužėsTave iš mūsų žemės išsapnavo?

Priimki gi mane, budrus Rūpintojėli,Prie lygaus kelio šiąnakt padūmoti. -O kad aukštam danguj tos šviesios žvaigždėsTaip spindi, net graudu, Dievuli mano.

Tu – žmogus

Braziūnas, Vladas. Išeinančios pušys: Eilėraščiai. – Vilnius: Vyturys, 1992.

Žmogus tu esi kaip visi –galingas ir silpnas esi.

4

Visokių yra tarp žmonių –žalčių, avinų ir šunų.

Tu jų neklausyki aklai:meluoja net kelio ženklai,

nurodantys kryptį ir greitį –turi savo kelią nueiti,

nors būtų jis pilnas žmonių –pilkų ir aštrių akmenų.

Tave jie ir glostys, ir žeispamokymų žodžiais gražiais.

Kas pažeria žodžių gražių,gražiausias nėra iš tiesų.

Tave dar ne kartą apgaus,bet glauskis, žmogau, prie žmogaus:

žmogus tu esi kaip visi –galingas ir silpnas esi.

Aidas Marčėnas

Mačiau pasaulį

dabar ir kalijugos tamsią naktį,

vėl paprastai – per vyrą, moteriškę –

man suteikė gyvenimą,

jo dagtį

taip žiauriai uždegė,

kad baisiai ryškiai

mačiau pasaulį: didis, apipuvęs,

bet taip gražiai neišbaigtas, kad mano

jau niekados nebūsiu čia nebuvęs

prieš pabaigą

akimirksnį

5

po tvano

Bernardas Brazdžionis

Lietuvos vardas

Lietuva, kai aš tave tariu — Prieš akis sumirga raštų raštai, Ir pilna padangė vyturių, Ir linų žydėjimas be krašto...

Skamba ten seni, šventi vardai Girių, upių, klonių ir sodybų... Sunkią skausmo skarą suardai — Sidabru Sietynas šiaurėj žiba.

Ir suaidi vėl iš praeities Dainos, mįslės, pasakos nutilę, Ir pakyla tiltai iš nakties Į didžiųjų kunigaikščių pilį.

Ir einu tais tiltais į tave, Lietuva — trys tyro aukso saulės! Ir skaitau: — Tėvyne, be tavęs Tuščias ir beprasmis šis pasaulis.

Antanas Jonynas

Baltoji naktis

Sako,Vilniuj nebūna baltųjų naktų?Netiesa, netiesa…Ant stogų apsnigtųIr ant medžių baltųŽvilga, žėri mėnulio šviesa.

Tavo plaukus, akisSpinduliais palytės,Pilnas mėnuo,Pro langą slenkąs.Miela, galvą priglausiuPrie tavo širdiesIr bučiuosiu baltąsias rankas.O! Kaip gera, ramuPo dienų įtariųIr po priekaišto žodžių sunkių!

6

Kaip svaiginantį vynąAš vėlei geriuGerą šilumą tavo akių.

Tu – ramybė ir džiaugsmas,Skaidrus spindulysNeramiajame mano kely.Aš galbūt niekadosNepajėgsiu suklystTiek, kiek tu man atleisti gali.

Ir ne mėnuo šią naktį man šviečia,O tu!Įstabi tavo meilės šviesa!Sako,Vilniuj nebūna baltųjų naktų?Netiesa, netiesa…

Salomėja Neris

DRAUGYSTĖ

Tekeikia prakeiksmu pasaulįIšsekę lūpos pranašų! —Draugystę mano tau — kaip saulę,Kaip šviesų ilgesį nešu.

Ak, ilgos naktys, juodos delčios,—Padangės pilnos debesų.O vis dėlto — sakyk, kodėl čia,Kodėl taip žemėje šviesu?

Jei tu manai, kad saulė,— klysti!Ne saulė teka mum kasryt.—Tai mūsų didelė draugystė,Mūs kraujo muzika skaidri!

Dėl jos ir žemėje gyvenam,Dainuojame dainas dėl jos.—Dėl jos ir nemunai srovena,Ir ošia girios žaliosios.

7

DAINOS GIMIMAS

Henrikas Radauskas. Strėlė danguje: eilėraščiai. – Chicago: Saulius, 1950.

Aš nestatau namų, aš nevedu tautos,

Aš sėdžiu po šakom akacijos baltos,

Ir vėjas dangiškas į jos lapus atklysta,

Ir paukštis čiulbantis joj suka savo lizdą,

Ir skamba medyje melodija tyli,

O aš klausausi jos ir užrašau smėly,

Ir vamzdį paimu, ir groju, ir dainuoju

Su vėju ir paukščiu ir su medžiu baltuoju,

Ir ūžia debesys nežemiškos spalvos

Virš tos dainuojančios ir grojančios kalvos.

Vytautas Mačernis

PAVASARIO SONETAI

Praeinančiam pasaulyje praeisiu,

Kasdien suduždamas, bet išdidus:

Mylėdamas skurdžiosios žemės vaisių

Ir moteris, ir saulę, ir sapnus.

Kaip svečias, pakviestas į šventę šviesią,

Aš paragausiu, vynas ar svaigus,

8

Aš tik gėlių spalvom pasigėrėsiu,

Savin giliai įkvėpsiu jų kvapus;

Ir mylimos nerūpestingą veidą

Lengvai palietęs pirštais virpančiais,

Triukšmingai muzikai aplinkui aidint

Ir atsisveikinęs mostu tik su svečiais,

Palikęs žiburius toliau jų šventei degti,

Išeisiu vienišas į amžinąją naktį.

Šarnelė, 1944.IV.20

NAMAINagys, Henrikas. Lapkričio naktys: lyrika. - Freiburg, 1947.

Vieną vakarą sugrįšiu vėl namo. Bus skaidri, šalta žiemos naktis. Švies didžiulės žvaigždės tylumoj, ir beržai stovės šalikelėm balti.

Taip prieisiu kelią į namus...Tolumoj suvirps varpeliai - ir skambės, skambės.Grįžulas tarp ąžuolo šakų plazdės -didelis, liepsnojąs, neramus...

Ir praversiu aš namų duris - pasigirs pažįstami balsai, ir atspindys plazdančios ugnies ant mano veido kris... Ir suplaks taip taikiai ir lengvai širdis...

9

Henrikas Nagys

* * *

Liaudies poetai sudėjo

dainas apie saulę močiutę

ir žemę

motiną.

Liaudies poetai kalbėjo

su vandeniu, vėju, vėlėm.

Liaudies poetai užaugo kaip medžiai,

lėtai ir tykiai. Naktim.

Liaudies poetai buvo kantrūs

kaip juodžemis,

kaip ąžuolai

ankstyvą pavasarį:

kiekvienas žodis skleidėsi

kaip pumpuras, kaip lapas,

žėrėdami saulėj,

linguodami vėjuj,

plaunami nuolankaus

ir šilto lietaus.

Liaudies poetai kalbėjo

žemės,

vandens

ir velėnos

kalba.

10

Autorius Vladas Šlaitas

Sandoros skrynia

Ant kiekvieno stogo žaidė mėnulis,

ant kiekvieno skersgatvio kampo apsikabinusių

mūsų laukė mėnulis,

ir kiekvieną mudviejų žodį gaudė mėnulis,

ir kiekvieną atodūsį,

ir kiekvieną švelnumą,

kurį mudu tada vienas kitam miesto skergatvy rodėm,

susirinko mėnulis.

Ak, kodėl mes tada negalėjom abu numirti,

nes po to jau gyvenimas niekad nebuvo gražesnis,

mano mirusi meile.

Ir kai mūsų nebus,

kai mus pergyvens miesto skersgatvis,

ir kai jo nebebus,

ano mielo mažyčio skersgatvio,

pasiliks tik mėnulis,

ir jis liūdnas ieškos amžinoj meilės sandoros skrynioj

mūsų meilės švelnumo.

Mekas, Jonas. Gėlių kalbėjimas: Eilėraščiai. – Chicago: Lietuvos studentų santara, 1961.

***AŠ NEŽINAU, ar saulėpadarė tai,lietus ar vėjas –bet man labai gailėjosir sniego, ir baltos spalvos.

Klausiausi, kaip šiurenopavasario lietus,

11

plaudamas kaštanųrausvus pumpuriukus, –ir upeliukas bėgoį slėnį nuo kalvos –ir buvo gaila sniegoir baltos spalvos.

O kiemuose, o skardžiuoseraudonaskruostėskaimų merginossudžiaustė skalbinius,nupūstus vėjo,ir, atsišliejusios,ilgai žiūrėjoį geltonus blindės pluoštus:nes meilė yra kaip vėjas,ir meilė kaip vanduo –su pavasariu ji atdrungsta,ir užšąla – kai ruduo.

Bet man, nežinau kodėl,ar saulėpadarė tai,lietus ar vėjas, –bet man labai gailėjosir sniego, ir baltos spalvos.

Žinau – vėjasskalbinius vis pūs ir pūs,ir lietus atėjęslis vis kaštanus, –bet meilė, kurią sniegasnusinešė –negrįš.Giliai po sniegu miegažodžiai ir širdis:nes šiandien, kai sekiaulietaus šokimą tarpdury –pavasario lietaus! –aš kitą pamačiau:

lietum praėjo,ir buvo ji graži,ir šyptelėjo:

Nes meilė yra kaip vėjas,ir meilė kaip vanduo –su pavasariu ji atdrungsta,ir užšąla – kai ruduo,nors man, nežinau kodėl,ar saulėpadarė tai,

12

lietus ar vėjas, –bet man labai gailėjosir sniego, ir baltos spalvos.

Eduardas Mieželaitis

MANO ŽЕМĖ

Aš einu gimtąja Nemuno pakrante.

Rankoje kepurė, epušės lazda.

Baltas ievų sniegas

Ant peties man krenta,

Melsvas rūkas plaukia paupio brasta.

O raudona saulė kaip varinis varpas

Vandeny nuskendo — nieks neišridens.

Vien tik žvaigždės, žvaigždės!..

Tarsi miežių varpos

Auksu ribuliuoja ant ramaus vandens.

Tyloje sustoju. Ir, užėmęs kvapą,

Aš klausau, kaip kužda vakaro vėsa,

Kaip naktis užgožia

Pakalnutės lapą,

Kaip suskyla žemėn kritusi rasa.

Kaip vabzdelis krebžda, kaip alsuoja gėlės,

Kaip aukštyn pašoka medžio atžala,

Kaip vanduo čiurlena,

Žvaigždėmis pamėlęs,

Paslaptingai unksnė šnabždasi žalia...

13

Štai ji, mano žemė! Man jinai gražiausia.

Ji mane augino, guosdavo mane.

Stoviu aš pakrantėj

Ir tyloj klausausi,

Ką man kužda žvaigždės aukso Nemune.

P.Širvys

Kai brendu naktimi

Aš nevertasŠvelniųTavo žodžiųNei to ežero,Pilno žvaigždžių.

Aš-Toks vienas.VelnioniškaiVienas,PasiilgęsAušrinėjeSodžiausGiedoriųGaidžių

Aš nevertas,Aš daug koNevertas.Amžinai,Amžinai.Neramus.

Ir ne vienąTaveAš prisimenuKartais,Kai brenduNaktimiĮ tuščiusIr nelaukiančiusŠaltusNamus.

Tu tyraIr šviesiKaip OginskioGraudus

14

Polonezas.Tu pabūkDar pabūk,IlgesyKlajūneUgneleNeišblėsus.

Janina Degutytė

Mažutė

Tu — mažutė, tu telpi visa Į Čiurlionio karalių delnus... Tu — riekelė duonos kasdieninės Ant pasaulio vaišių pilno stalo...

Tu ant gaublio — mažas lopinėlis, Žalgirio šarvų plieninis žvynas. Pirčiupio liepsnos ir kraujo ženklas Ežerų dangaus tyriausias lašas.

Žalias rytas ant pilkų arimų, Spindulių lietus aikštės erdvėj. Tu — ant gaublio — padūmavės gintaras Su pušies kvapu ir kraujo atšvaitu...

Tiktai mūsų meilėj — tu didžiulė. Mūsų delnuose — tu nesudeginama. Mūsų ilgesy — brangiausia pasaka. Mūsų akyse tu — saulės kraštas.

Balys Sruoga

* * *

Supasi, supasi lapai nubudinti,Šnarasi, šnekasi vėjo pajudinti, –Skleisdami gaudėsį alpstantį, liūdintį,Supasi, supasi lapai nubudinti.

Plaukia gegužio sapnai netikėtieji,Gal tik raudoj kaikuomet palytėtieji,O išgodotieji, o numylėtieji,Slenka gegužio sapnai netikėtieji...

Naujo gyvenimo gandą atnešdami,Žemę, ir dangų, ir dulkes atmesdami,

15

Naujus takus per bedugnes atrasdami,Naujo gyvenimo gandą atnešdami...

Rimk, besiplėčianti sielvarta gudinti!Tau paslapčių amžinų nesujudinti!Vėjo bučiuodami, vėjo pagundytiSupasi, supasi lapai nubudinti...

Kazys Binkis

Tulpės

Raudonos, margos, gelsvos, baltos Pražydo tulpės visos kartu. Vėliavos iš žolių iškeltosRaudonos, margos, gelsvos, baltos . Kad nebegrįžtų naktys šaltos Ir pievų kruša neužbertų, Raudonos, margos, gelsvos, baltos Pražydo tulpės visos kartu.

Obelių žiedai

Žiūrim — krinta patylomis Obelių žiedai. Plestakėlėmis baltomis — Žiūrim — krinta patylomis. Rodos, sniego atkarpomis Snigo tik andai. Žiūrim — krinta patylomis Obelių žiedai.

Vandens lelija

Mauruoto liekno viduryje Baltesnė už balčiausį sniegą Pražydo kažkuomet lelija Mauruoto liekno viduryje... Ar šviečia saulė jai, ar lyja — Ji vis sapnuos paskendus miega Mauruoto liekno viduryje Baltesnė už balčiausį sniegą.

Žibuoklės

Žybuoklių kvapas ore plauko, Nors pievoj jų ir nematyt.

16

Naktis nusviro jau ant lauko. Žibuoklių kvapas ore plauko. Naktis tylioji žino daug ko, Bet ko? — Negali pasakyt...Žibuoklių kvapas ore plauko, Nors pievoj jų ir nematyt.

Rūta

Šypsodamos skina ji rūtą, Šypsodamos pina kasas. Šią naktį bernelio yr būta ... Šypsodamos skina ji rūtą.Tyliau... Sužinos, tai — pražūta.Bet kaip sužinos tai ir kas? — Šypsodamos skina ji rūtą, Šypsodamos pina kasas.

Rugiagėlės

Vien tik mėlyna akyse. Žemėj, ore ir danguj Daugiau nieko nebmatysi — Vien tik mėlyna akyse... Užsimerksi, pamąstysi, Nusijuoksi, o paskui — Vien tik mėlyna akyse Žemėj, ore ir danguj...

Aguonulės

Ugniaspalvės aguonėlės Po rugius visur liepsnojąs Lyg išklydę dausos vėlės. Ugniaspalvės aguonėlės. Visas kraštas — vienos gėlės! Ar čia žemė, ar čia rojus? Ugniaspalvės aguonėlės Po rugius visur liepsnojąs

Kaunas, 1920

17

Maironis

Taip niekas tavęs nemylės

Jau niekas tavęs taip giliai nemylės

Kaip tavo nuliūdęs poeta!Ar kas ir kančių tiek pakelti galėsTiktai dėl tavęs, numylėta?

Kiek ašarų jam išriedėjo griaudžių,Kieksyk kaip žvaigždė sidabrinėPer kiauras naktis nesumerkė akiųKai uždegei jauną krūtinę!

Kas suteikė tau, numylėta graži!Tą įstabią, slaptąją galią,Kurią į dausas jojo dvasią neši;Vėl dega jam norai atšalę!

Daug žemės puikių ir gražių dukterųJo širdį pavergti norėjo:Dėl dainų-žiedų, dėl eilių įkvėptųIr auksą, ir vardą žadėjo.

Tau puikūs pečių neapsupo šilkai,Tu proto netemdai gražybe, -O tu tik viena širdies raktą radaiSkaisčia savo skausmo gilybe!

Bet jam tos negaila jaunystės giedros,Kad skausmo širdis nesuprato;Nes veidu žydros užtekėjei aušrosIr naują pasaulį jis mato.

Tada tai jo gema pirmoji giesmė,Liūdnesnė už girių ošimąNes švieti jaunam kaip aukštybių žvaigždėIr šventą neši įkvėpimą.

Pasklido giesmė po tą šalį toli,Kur Nemuno vandenys bėga;Pažino tave ir pamilo visi;Ir rūmai, ir sodžių sermėga.

Poetams kitiems numylėta rankaIš laurų vainiką nupynėTu jį nors atmint ir atsiminsi kada?Tu, jo numylėta tėvyne!

18

Maironis

PAVASARIS

Pavasario saulė prašvito meiliai

Ir juokiasi, širdį vilioja;

Iškilo į dangų aukštai vėversiai,

Čyrena, sparneliais plasnoja.

Išaušo! išaušo! Vėjelis laukų

Bučiuoja, gaivina krūtinę;

Pabiro, pasklido žiedai ant lankų -

Vainikų eilė pirmutinė.

Taip giedra ir linksma! Tiek šviečia vilties!

Vien meilę norėtum dainuoti,

Apimti pasaulį, priglaust prie širdies,

Su meile saldžiai pabučiuoti!

Martinaitis, Marcelijus. Akių tamsoj, širdies šviesoj: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1974.

***Atsikelia rytąsenut senutėlis senelis,randa prie slenksčiodarbų ryšulėlį.

Ten įrišta:ugnies prižiūrėjimasžodžių kalbėjimaskibirų skambėjimassenelio atsidūsėjimas.

Atriša ryšulėlį,ir pasklinda po kiemą darbai:durų girgsėjimasšiaudų šnabždėjimaslangų blyksėjimasgalvijų atsidūsėjimaspaukščių čiulbėjimasžmonių kalbėjimas

19

ratų bildėjimas –kol vakaras šitaip ateina,gražus, didelis vakaras.

Senelis surankioja darbus,suriša juos,žiūri į ryšulėlį ir mąsto:– Pavargstu, pailstu,nuo atsidūsėjimų – pavargstu,kad numirti nelieka jėgų.

Ir taip per dieną,ir taip per amžių,ir taip per amžių amžius.

Marcelijus Martinaitis

Rytą, šviežiai pasnigus

Išėjau rytą

Į šviežiai apsnigtą gatvę.

Lygu ir balta,

Niekieno dar nevaikščiota.

Lyg ir iš niekur krenta šviesa.

Pirmas einu gatve,

Palikdamas aiškius pėdsakus.

Matau –

Ankstyva kiemsargė

Gremžia tą pirmąjį sniegą

Paskui mane

Nušluodama pėdas.

Atsigręžiu.

O ji atsitiesusi klausia:

20

– Ar tau dar reikės tų pėdų,

Kad šitaip žiūri atsigręžęs?

Justinas Marcinkevičius

Lopšinė gimtinei ir motinai

Laukai gražiai sugulę, miškai gražiai sužėlę, baltoji mano gulbe, juodų arimų gėle!

Kiek rovė — neišrovė. Kiek skynė — nenuskynė. Todėl, kad tu — šventovė. Todėl, kad tu — tėvynė.

Vienų namie mylėta, kitų svetur vadinta — mamos skara gėlėta, muziejuj pakabinta.

Atrodo, kad lig šiolei per lietų, vėją, sniegą visi mes, tartum broliai, po ta skara užmiegam.

Užmik ir tu, motule, juodų arimų gėle! Vaikai gražiai sugulę. Rugiai žaliai sužėlę.

Justinas Marcinkevičius

Meilė

Reikės kažkuo tą tuštumą užpildyt, Tą baisią tuštumą galvoj ir širdyje. Ir mano rankos, kaip ir mano viltys, Vėl šaukiasi į ją. Į ją. Tiktai į ją.

Sudeginki mane. Pasmauk mane. Nunuodyk. Tiktai paliesk mane. Tiktai paliesk. Paliesk. Išvesk mane į aikštę ir prieš visus apnuogink, Parodyk, koks aš menkas.

21

Tik būki prie šalies,

Kad tavo šviesoje aš augčiau tartum perlas Aistringo vandenyno fantastiškam dugne, Iškelk. Atidaryk mane. Tiktai neperleisk. Neperleisk niekam. Sunaikink mane,

Tik leiski bent akimirką nušvisti Tuo, ką turiu, ir tuo, ko neturiu. Kaip savo kūdikį mane išvystyk, Pakėlusi nuo žemės rankų nešvarių.

Ir gali būt: suniekintas, pamintas, Išliksiu gyvas, pilnas, kaip ir tu. Aš noriu, aš galiu, aš būsiu tau paminklas, Kad visados nešiotumeis mane kartu.

Vincas Mykolaitis-Putinas

Meile netikėk

Aš meilę šlovinauIr giesmes jai giedojau,Tavim tikėdamas,Žmogaus būties rytojau!Tačiau ne vienas brėško jau rytojusAušrom didingai raudonavo,Ir ne viena bangaKrauju tą žemę nuskalavo.Ir šiandien štai,Kai saulė leidosi už jūros,Dangus ilgaiUgniniais atspalviais žioravoIr paukščiai klykdamiBaugiai į tamsą nuplasnojo.Dabar šią nykią naktį,Tarp murmančios gelmėsIr sidabrinio paukščių tako,Kažkas palinksta ties manimIr, šaldydamas širdįŽvarbiu atodūsiu,Pakuždomis man sako:– Tu meile netikėk!Nėra šioj žemėj meilės.Yra savimeilėPlėšri, kerštinga, pavydi,Yra aistra

22

Kaip vilkė alkanaIr jos atsitiktinis vaisius -Be savo valios ir be noroĮ žemę nutrenktas žmogus,Tegu jisai kaip aklas kurmisDrėgnam, tamsiam dirvone rausis,Tegu jisai kaip dievasSu žvaigždėmis padangėj lenktyniaus, -Vis tiek – viena sekundė jo būtis,Ir niūrų skelbia jam sprendimąVisagalingoji mirtis.Ir visa tai, ką tu regi -Tą žemę, kurią tu myli,Skaidrias žvaigždes, kuriom gėries -Apglėbs kurčia ir nebyliŽiotis juodosios nebūties.Tu meile netikėk!Jinai ne džiaugsmo,Tik juodo sielvarto versmė.Ne jai širdies rauda,Ne jai nė džiugesio giesmė.Tu meile netikėk,Tu meile netikėk!.. -

Janina Degutytė

Meilei

Jeigu tu ateisi,

Tai ateik kaip saulė.

Ir tokia skaisti,

Ir tokia karšta.

Volunge aš perlėksiu pasaulį,

Spinduliu tavųjų nušviesta.

Viską rasiu, viską aš panešiu

Su tavim lyg ant pavasario sparnų.

Mažesnės tavęs - išmėtytos po graši -

Aš nepriimu - nedalinu.

Jei ateisi,

23

Tai kaip saulė tik ateik.

Ir tokia skaisti,

Ir tokia šventa.

Jei ne saulė tu, jei vario moneta,-

Nesiartink! Man tokios nereik.

Justinas Marcinkevičius

NUSILENKIMAS ŽOLEI

Tavo tikėjimą, žole, renkuos –

kvapnų tikėjimą, žalią, minkštą.

Veidu krentu į tavo rankas:

šitaip tik meldžiamės arba mirštam.

Ko maldauti tavęs, ko prašyt,

kai pati taip tyliai aukojies,

kai esi tokia prieraiši

ir kaip Kristus plauni mums kojas.

Žemės pievoj vėjas gaivus

kelia mano paliktą brydę:

ak, ir tave – kaip visus dievus –

nežmoniškai mindom ir trypiam.

O tu – vis arčiau ir arčiau

atbėgi visu akių plotu,

kad pakiltum už mus aukščiau

ir visus savimi užklotum.

1981

24

Antanas Jasmantas (Antanas Maceina)

Verbų sekmadienis

MAN sakė:

Bus pavasaris, ir iš naujos,

Atbudusios šalies, nuo kvepiančios pašlaitės,

Ant nusižeminusios asilaitės

Pavargęs Viešpats mūs atjos

Ilgam kelyj dulkėtas ir sukaitęs.

Pripyliau

Stiklą dvelkiančios vėsa beržų sulos

Ir lino patalą liepiau taisyti.

Kai tik šunelis kaime kur sulos,

Kai gatvėje vaikų tik šūksniai suskardens,

Išnešiu dubenį aš šalto Jam vandens

Įkaitusioms Jo kojoms pamirkyti.

Praėjo

Ilga, kaitri pavasario diena.

Jau skleidžiasi naktis ir neša vėją,

Ir pievas gaubia ūkana drėgna.

O temstančių klevų palinkusia alėja

Iš laukto tolio niekas, niekas neartėja.