ÐIAURËS ATËNAI

JIDDU KRISHNAMURTIIðsilaisvinti ið laiko tinklo

Be meditacijos nëra savæs paþinimo; be savæs paþinimo –nëra meditacijos. Vadinasi, reikia pradëti aiðkintis, kas esi.Nenueisi toli, nepradëjæs arti, nepradëjæs suvokti kasdieni-nio savo minèiø, jausmø ir veiksmø proceso. Kitaip tariant,mintis turi suprasti savo paèios veiklà. Iðvydæs save vei-kiantá, pastebi, kad mintis juda nuo þinoma prie þinoma.Neámanoma galvoti apie neþinoma. O tai, kas þinoma, nëratikra, nes tai teegzistuoja laike. Iðsilaisvinti ið laiko tinklo –ðtai svarbi uþduotis, o ne galvoti apie neþinoma, nes galvotiapie tai – neámanoma. [...] Kad patirtø tai, kas neþinoma,protas pats turi tapti tuo, kas neþinoma. Protas yra mintiesproceso iðdava, laiko iðdava, o ðisai minties procesas turiliautis. Protas negali galvoti apie tai, kas amþina, antlaikið-ka; todël protas turi iðsilaisvinti ið laiko, laikiniai proto pro-cesai turi liautis. Tik tuomet, kai protas yra visiðkai laisvasnuo vakardienos ir todël nesinaudoja dabartimi kaip prie-mone siekti ateities, tik tuomet jis gali patirti tai, kas amþi-na... Todël meditacija yra syte susijusi su savæs paþinimu,ne pavirðutiniðku, bet nuodugniu viso vidinio, paslëpto savosàmoningumo paþinimu. Nepaþinæs viso ðito ir neiðsivada-væs ið jo átakos, niekaip neperþengsi proto ribø. Bûtent todëlminties procesas turi liautis, o kad ðitai ávyktø – privalomapaþinti save. Todël meditacija yra iðminties pradþia, kuri sa-vo ruoþtu reiðkia savojo proto ir savosios ðirdies perpratimà.

Paþinti visà vienos minties turiná

Bûti niekuo – ðtai laisvës pradþia. Tad jeigu sugebi ási-jausti, ásismelkti á ðitai, susivokæs pamatai, kad nesi laisvas,kad, atvirkðèiai, esi susijæs su daugeliu dalykø, bet kad tuopat metu protas viliasi bûti laisvas. Ir regi, kad tai yra prieð-taringa. Todël protas privalo aiðkintis, kodël jis limpa prieto ar kitko. Visa tai – sunkus darbas. Daug, daug sunkesnisnegu vaikðèioti á ástaigà, negu bet koks fizinis triûsas, neguvisi mokslai, sudëti á krûvà. Nes nuolankus, „protingas“protas yra susitelkæs á save, bet netapæs egocentriðkas; todëljis turi bûti be galo budrus, atidus, o ðitai reikalauja nepa-prastai sunkaus darbo kiekvienà dienà, kiekvienà valandà,kiekvienà minutæ... Tai reikalauja atkaklaus darbo, nes lais-vë nepasiekiama lengvai. Kliûèiø tiek ir tiek: tavo þmona,tavo vyras, tavo sûnus, tavo kaimynas, tavo Dievas, tavo re-ligija, tavo tradicijos. Visa tai kliûtys, bet tu pats jas susikû-rei, nes troðkai saugumo. O protas, siekiantis saugumo, nie-kados jo nepasieks. Jei esi bent kiek stebëjæs pasaulá, þinai,kad toks daiktas kaip saugumas ið viso neegzistuoja. Þmonamirðta, vyras mirðta, sûnus palieka – vis kas nors atsitinka.Gyvenimas nëra statiðkas, nors mes norëtume já tokiu pa-versti. Jokie santykiai nëra statiðki, nes visas gyvenimas –tai judëjimas. Ðià tiesà reikia suvokti, áþvelgti, pajusti; ji në-ra diskusijø objektas. Tuomet, kai imsite aiðkintis, suprasi-te, kad èia – jau ir meditacija.

Bet nesileiskite apþavimi ðito þodþio. Matyti kiekvienàmintá, suvokti, ið kokio ðaltinio jinai kyla ir kokia yra josiosintencija, – ðtai kas yra meditacija. O kai matai visà vienosminties turiná, atsiskleidþia ir visas proto veiklos procesas.

Ádegti savivokos ugná

Jei jums savivoka – sunkus dalykas, tuomet paeksperi-mentuokite uþsiraðinëdami kiekvienà mintá ir jausmà, ky-lanèius per dienà; uþraðykite savàsias pavydo, neapykantos,tuðèiagarbiðkumo, geidulingumo reakcijas, intencijas, sly-pinèias po jûsø þodþiais, ir kita.

Joms uþraðyti skirkite kiek laiko prieð pusryèius – tai, kogero, vers gultis anksèiau ir atidëti kai kuriuos visuomeni-nius reikalus. Jei jûs vienu ar kitu metu tai uþsiraðysite ir va-kare prieð miegà perskaitysite, kà uþsiraðëte dienà, tyrinëki-

te tai nevertindami, nesmerkdami, taip pradësite áþvelgti pa-slëptus savo minèiø ir jausmø, savo troðkimø ir þodþiø mo-tyvus...

Svarbu, kad tai, kà uþsiraðëte, bûtø tyrinëjama neðaliðkuprotu: tuomet suvoksite savo bûklæ. Savivokos, saviþinosugnis apðvies ir sudegins konflikto prieþastis. Jûs turite uþ-siraðinëti savo mintis ir jausmus, intencijas ir reakcijas neporà kartø, bet ilgokà laikà, kol atsiras sugebëjimas jas per-prasti akimirksniu...

Meditacija yra ne tik nuolatinë savivoka, bet ir nuolati-nis „að“ atmetimas. Ið teisingo màstymo randasi meditacija,o ið pastarosios – iðminties ramybë; ir tik toje ramybëje pa-siekiama tai, kas aukðèiausia.

Uþraðinëdami savo mintis ir jausmus, savo troðkimus irreakcijas, ágysite vidinæ savivokà, pasàmonë ims bendra-darbiauti su sàmone, o tai leis pasiekti vientisumo ir supra-tingumo.

Protas, apimtas kûrimo bûsenos

Meditacija yra proto iðvalymas: iðvalyti viskà, kas jamesukaupta. Jei tai padarysite (veikiausiai nepadarysite, bet tainëra svarbu, klausykite toliau), atrasite, kad prote esama ne-paprastos erdvës, kuri ir yra laisvë. Tad turite siekti laisvësnuo pat pradþiø, o ne laukti, tikëdamiesi ágyti jà gale. Turitesiekti, kad laisvë dalyvautø jûsø darbe, jûsø santykiuose, vi-soje jûsø veikloje. Tuomet jums paaiðkës, kad meditacijayra kûryba.

„Kûryba“ yra þodis, kurá vartojame taip lengvai, taipsklandþiai. Tapytojas uþtepa ant drobës keletà spalvø ir jaube galo dþiûgauja. Tai jo savirealizacija, priemonë, kuriàpasitelkæs jis iðreiðkia save; tai jo prekë, pelnysianti jam pi-nigø ar pripaþinimà, – ir jis vadina tai „kûryba“! Kiekvienasraðytojas „kuria“, ir esama net „kûrybinio“ raðymo mokyk-lø. Bet visi ðitie dalykai neturi nieko bendra su kûryba. Visatai tëra reakcijos proto, sàlygoto tam tikros visuomenës.

Kûryba, apie kurià kalbu að, yra kaþkas visai kita. Aðkalbu apie protà, apimtà kûrimo bûsenos. Jis gali iðreikðti tàbûsenà, gali – ne. Iðraiðka ne itin vertingas dalykas. Toji kû-rimo bûsena neturi motyvø. Todël protas, apimtas ðios bû-senos, kas akimirkà mirðta ir gyvena, myli ir bûna. Ðioji vi-suma ir yra meditacija.

Padarykite pradþià nedelsdami

Nurimæs protas nesiekia jokios patirties. O jei jis yra ne-siekiantis ir todël absoliuèiai ramus, be jokio praeities ásiki-ðimo, vadinasi, be jokio dalyvavimo to, kas þinoma, galitepajusti, jei jau nuëjote taip toli, krustelëjimà to, kas neþino-ma, kas neatpaþástama, kas negali bûti iðversta, nusakytaþodþiais – galite pajusti begalybës krustelëjimà. Tai antlai-kiðkumo krustelëjimas, nes èia nesama laiko, èia nesamaerdvës, nesama nieko, susijusio su patirtimi, nieko, kà bûtøgalima gauti, pelnyti. Toksai protas þino, kas yra kûryba –ne tapytojo kûryba, ne poeto, ne þodþiø meistro; bet kûrybabe motyvø, be iðraiðkos. Ðitokia kûryba – tai meilë ir mirtis.

Visa ðitai nuo pradþios iki galo ir yra meditacija. Þmo-gus, panûdæs medituoti, turi perprasti save. Neperpratæs sa-væs toli nenueisi. Kaip besistengtum pasistûmëti tolyn, te-pasistûmësi tiek, kiek siekia tavo paties projekcija; o tojiprojekcija yra trumputë, ji tesiekia labai arti, ji neveda nie-kur. Medituoti – tai padaryti pradþià nedelsiant, tuoj pat irpatirti – natûraliai, be jokiø pastangø – ramybës bûsenà. Irtik tuomet randasi protas, esantis uþ laiko, uþ patirties, uþþinojimo ribø.

Tylos atradimas

Jei jûs atidþiai sekëte ðá aiðkinimàsi – kas yra meditacija,jei supratote visà màstymo eigà, vadinasi, atradote, kad pro-to esama absoliuèiai ramaus. Toje absoliuèioje proto rimty-je nëra jokio stebëtojo, jokio suvokëjo, todël neegzistuoja irjokia patirtis; nesama jokios esybës, kuri kauptø patirtá,kaip bûna, kai veikia egocentriðkas protas. [...]

Tad medituoti – vadinasi, apvalyti protà nuo egocentrið-kos veiklos. Ir jei jûs meditacijos srityje pasistûmësite tiek,jûs atrasite tylà, absoliuèià tuðtumà. Protas bus neuþterðtasvisuomenës normø; jis daugiau nebebus jokiø átakø, jokiøtroðkimø spaudimo objektas. Jis bus absoliuèiai vienas, obûdamas pats vienas, ðvarus – bus nepaliestas, tyras. Ðitai irsudaro galimybæ rastis tam, kas yra antlaikiðka, amþina.

Visas ðis procesas ir yra meditacija.

Ið: J. Krishnamurti. The Book of Life: Daily Meditationswith Krishnamurti. New York: HarperOne, 1995

Vertë Alfonsas Andriuðkevièius

Ap ie med i tac i j à

2012 m. vasario 10 d. Nr. 6 (1072) ISSN 1392-7760 Kaina 1,90 Lt

W. Szymborska: kà reiðkia bûti poetu — p. 5

D. Zabielaitë apie D. Lodge’o „Mintijimus...“ — p. 9

Rafaelis, angelai ir senas geras Paryþius — p. 2

Meilës kerai pagal antikos graikus — p. 4

Araki Takako. Keraminë biblija

Meditavimo bûdas

Ar tiesa yra kaþkas galutinio, absoliutaus, nesikeièian-èio? Mes norëtume, kad ji bûtø absoliuti: tuomet galëtumerasti joje prieglobstá. Mes norëtume, kad ji bûtø pastovi:tuomet galëtume jos ásikibti, rasti joje laimæ. Bet argi tiesayra absoliuti, nuolatinë, ta, kurià galima patirti vëlei ir vë-lei? Juk patirties kartojimas – viso labo tik atminties ugdy-mas, argi ne? Rimties akimirkomis að galiu patirti tam tikràtiesà, bet jei prisilipinsiu prie ðitos patirties atminties klijaisir paversiu jà absoliuèia, nekintanèia – ar tai bebus tiesa?Argi tiesa – atminties puoselëjimas? O gal tiesa pasiekiamatik tuomet, kai protas yra visiðkai nuðèiuvæs? Kai protas në-ra áklimpæs prisiminimuose, nepuoselëja atminties kaip at-paþinimø centro, bet visa, kas yra sakoma, kas yra daromamano santykiuose su kitais, mano veikloje, suvokia tiesio-giai, kai jis mato kiekvieno momento tiesà – bet juk tai iryra meditacija, ar ne? Supratimas ateina tik tuomet, kai pro-tas yra nurimæs, o protas negali nurimti, kol jis neiðmanopaties savæs. Tuo tarpu neiðmanymas negali bûti áveiktaspasitelkus vienokià ar kitokià disciplinà, pasitelkus senuo-sius ar naujuosius autoritetus. Tikëjimas tesukuria prieðini-màsi, atsitvërimà, o kai atsitveriama – nëra galimybës rim-èiai. Rimtis teateina tuomet, kai perprantu visa, kas vykstamanyje: kaip ávairios esybës, sudaranèios manàjá „að“, ko-voja tarpusavyje. Kadangi tai sunkus uþdavinys, græþiamësá kitus, norëdami iðmokti ávairiø triukø, kuriuos vadinamemeditacija. Proto triukai – ne meditacija. Meditacija yra sa-viþinos pradþia, ir be meditacijos nëra saviþinos.

2012 m. vasario 10 d. Nr. 6 (1072)2

Laiku ir nelaiku

RaupsuotiejiVIEÐPATS kalbëjo Mozei ir Aaronui: „Kai þmogui kû-

no odoje atsiranda sutinimas ar iðbërimas, ar dëmë, besi-vystanti á raupsø ligà jo kûno odoje, jis turi bûti atvestaspas kunigà Aaronà ar pas vienà ið jo sûnø kunigø. Tas þmo-gus serga raupsais, – jis yra neðvarus. Kunigas pripaþins jáesant neðvarø, nes liga yra ant jo galvos. Kiekvieno raupsøliga serganèio drabuþiai turi bûti suplyðæ ir galvos plaukaisutarðyti. Jis turës prisidengti burnà ir ðaukti: „Neðvarus,neðvarus!“ Visà laikà, kol bus raupsuotas, jis bus neðvarus.Bûdamas neðvarus, jis turi gyventi atskirai, – jo gyvenvietëturi bûti uþ stovyklos.“

Kun 13, 1–2. 44–46

Raupsuotumas mûsuose dël civilizuotos sveikatos ap-saugos ir medicinos mokslo pasiekimø jau seniai tapæs tikprieþodþiu, todël keista skaityti biblinius tekstus, kuriuoseði problema sprendþiama taip drastiðkai. Ir tas sprendimasatrodo drastiðkas turbût tik dël to, kad þodis „raupsuotasis“jau tapo þodþio „atstumtasis“ sinonimu. Viskas gráþta á savovietas, kai þodá „atstumtasis“ pakeièiame þodþiu „karanti-nas“. Taip, tai tiesiog senovinë karantino priemonë – þmo-gus pasitraukia uþ gyvenvietës ribø, kad neapkrëstø kitø. Irþodis „neðvarus“ ðiuo atveju turëtø bûti suprantamas kaip„uþkrëstas“. Ir nieko tada èia verianèio ðirdá ir kelianèio pa-sibaisëjimà dël civilizuotumo stygiaus. Prieðingai – senovi-niø civilizuotø bendruomeniniø taisykliø pavyzdys. Tuo la-biau kad serganèiam visada yra galimybë pasveikti ir pasi-rodyti autoritetui, kuris priima verdiktà – þmogus pasveikoar ne.

Gali, þinoma, kilti klausimas, kuo èia dëtas kunigas, jeikalbama apie odos ligas. Na, nereikia pamirðti, kad skaito-me Ðventàjá Raðtà, t. y. tekstà, kuriame turëtø bûti ið esmëskalbama apie religinius dalykus. O ypaè Kunigø knyga, ku-rios didelë dalis, manoma, paraðyta kunigø luomo raðtinin-

kø, ir jie raðë, kas aktualu kunigijai, nurodydami, kaip turibûti atliekamas oficialus Ðventyklos kultas, kas ir kada galiateiti á Ðventyklà aukoti. Èia vël galëtume prisiminti, kadsenoviniø ðventyklø paskirtis ir kulto principai gerokai sky-rësi nuo ðiuolaikiniø krikðèioniðkø baþnyèiø, kur privalu at-eiti visiems kiekvienà sekmadiená ðvæsti Prisikëlimo ðven-tës, Vieðpaties dienos. Senovës Artimuosiuose Rytuose,Egipte ðventyklos buvo dievø gyvenamieji namai, rûmai, ákuriuos tikrai ne kiekvienam mirtingajam bûdavo galimaateiti kada tik panorëjus, lygiai kaip ir á karaliaus rûmus.Turëdavo teisæ tik ypatingi asmenys – dievybæ aptarnaujan-tis personalas. Ir, kaip ir karaliaus rûmuose, turëdavo bûtilaikomasi ypatingo etiketo. (Toks karaliðkasis etiketas darir ðiandien egzistuoja; pakanka prisiminti, kaip mûsuoseprieð Anglijos karalienës atvykimà buvo neriamasi ið kailiomokantis etiketo, ir ne visi turëjo galimybæ su ja asmeniðkaisusitikti.) Tai ðtai analogiðkas etiketas, kurio privalu bûda-vo laikytis ðventyklose, buvo vadinamas ritualine ðvara. IrKunigø knygoje randame apraðymà, kas pagal ritualà ðvarusenovës izraelitø ir judëjø ðventyklose. Ið esmës ritualinëneðvara neturëjo nieko bendra su moraliniu blogiu. Daþ-niausiai – tiesiog su higiena, su apeigomis, nepriimtinomissenovës Judëjoje dël to, kad tie dalykai buvo praktikuojamikaimynø ðventyklose, pvz., vaikø aukojimas ar sakralinëprostitucija (tiek moterø, tiek vyrø).

Kad kunigas turi nuspræsti, ar þmogus „ðvarus“, niekoypatinga. Jis juk turi teisæ nuspræsti, ar þmogus tinkamasdalyvauti aukojimo apeigose. Èia taip pat galima pasakyti,kad Kunigø knyga gana „demokratiðka“, suteikianti gali-mybæ ateiti á Ðventyklà kiekvienam norinèiajam, tik laikan-tis tam tikro ritualinio etiketo, kas visiðkai suprantama ir koreikalaujama ir ðiandien daugelyje ávairiø religijø bei religi-niø bendruomeniø maldos namø.

Taigi kyla klausimas, kodël katalikø baþnyèiose ðá sek-madiená skaitomas ðis skaitinys, kuris niekuo neypatingas ir

ðirdies negraudinantis. Atsakymà, be abejo, pateikia Evan-gelijos skaitinys – apie Jëzaus pagydytà raupsuotàjá, kurisjau gali neberëkti, kad neðvarus, susitvarkyti plaukus, persi-vilkti naujais drabuþiais ir gráþti á ðeimà, á bendruomenæ.Pasisekë jam ir kitiems raupsuotiesiems, kuriuos Jëzus ið-gydë. Kà èia bepridësi?! Ir nors karantinas nëra moralinisatstûmimas ir ðlykðtëjimasis, dël ko vargu ar tie raupsuotiejiturëjo jausti paþeminimà, svarbi þinia iðlieka iðgydymas,apvalymas, suteikiantis galimybæ sugráþti pas artimuosius irá Ðventyklà. Negana to, nuimtas kaip ðleifas þmonëms taipbûdingas ligos prieþasties siejimas su kokiomis nors nuodë-mëmis. Odos ligos bûdavo siejamos su piktþodþiavimu irnesantaikos këlimu, kas, atrodo, logiðkai veda prie tokioþmogaus paties savæs iðstûmimo ið bendruomenës, ið arti-møjø rato, kurá bandë sunaikinti „piktu lieþuviu“. Neapy-kanta juk ið tiesø atskiria þmogø, ir ne vien tà ar tuos, kuriøatþvilgiu ji skleidþiama, bet ir pats þmogus savo neapykantasave patá atskiria, iðskiria ir, tiesà sakant, padaro „raupsuo-tà“... Gal netiesiogine prasme tie ritualiniai draudimai raup-suotiesiems áþengti á Ðventyklà tiesiog reiðkë perspëjimà,kad neapykantà ir nesantaikà kurstantys Dievui nepriimtinikaip neðvarûs. Ir jie turëtø susitarðyti plaukus, persiplëðtidrabuþius lyg gedëdami ir ðaukti, jog yra neðvarûs, kadþmonës þinotø ir saugotøsi. Skamba labai ironiðkai, þinant,kad paprastai tie, kuriø atþvilgiu skleidþiama neapykanta,yra laikomi „neðvariais“. Lyg siekiant, kad neapykanta, ne-tolerancija, galëjimas niekinti ir segreguoti bûtø átvirtintikaip ástatymas, ir ðiais „raupsais“ bûtø uþkrësti visi, o jaisnesergantys – uþdaryti, iðstumti, galiausiai – sunaikinti. Irðitaip interpretuojant Ðventojo Raðto nuostatos, net ir tokiosarchajiðkos kaip Kunigø knyga, iðlieka ir ðiandien tinkamasmoralinis kelrodis.

-akp-

ParyþiusÁkyriai, kaip varnos klevuose, dëbsantis á greitai jam po

kojomis nukraujuosiantá rytà, – Paryþius. Meilës ir saviþu-dþiø miestas. Saviþudþiø ið nuobodulio arba ið meilës. O galtiesiog visi europiniai naivuoliai, norëdami kvëptelëti greti-mai su fotoaparatu besigrumianèio japono naivumo, renka-si èia. Á varnas blykstëmis paðaudyti. Susirinkau ir að. Visàasamblëjà suðaukiau – naivumas, gëda, kartëlis ir pavydasdalyviø sàraðe. Ðoksime tango pelijanèioje mënesienoje.

Jau pavargau nuo jo didybës ir bjaurumo. Nuo amþinainepralyjanèio sunkaus dangaus ir nesutemstanèios nakties.Pavargau, nes tarp dviejø auðrø vis laukiau, kol atvaþiuosmano limuzinas ið XX amþiaus treèiojo deðimtmeèio.Gruodá, baþnyèios akmeniniø sienø paunksnëje, lygiai vi-durnaktá ir gal net metus po jo. Lygiai tuo paèiu laiku, lygiaitoje paèioje vietoje. Þinoma, limuzinas nepasirodë. Juk në-ra kà veikti nostalgijai XXI amþiuje. Jis jau viskà ið praei-ties iðmoko, visas jos klaidas dar kartà pakartojo. Mûsø lai-kas eina pats sau, tarsi á niekur skubëdamas. Ir tik mes, iðtroðkulio ar ið nieþulio, já vejamës. O pasaulis sukasi toliau,kaip prieð milijonus metø, vis á tà paèià pusæ. Faraonai musstebi savo sudþiûvusiomis mumifikuotomis akimis ir kike-na, Napoleonas ðaudo þvitriomis akutëmis ið spalvingo por-treto, Madonos tik ironiðkai ðypsosi, Rafaelio angelai taippat iðpuèia akis ir net prasiþioja – visi jie niekaip nesupran-ta, kaip mes dar neuþtroðkome savo beprasmiø replikø smo-ge. Gal toks laikas, gal nieko èia jau nepadarysi, kad atkar-tojame tai, kas buvo ar tik turëjo bûti, kad replikuojameskonius, kvapus, vaizdus, netgi patys save, kad grûdameviskà á spalvingus koliaþus, kuriuos vienà dienà suklijuoja-me, kità dienà vël sukarpome... O vis tiek matome tik vispilkëjanèias savo rankas, lyg pûvanèias, lyg byranèias, ogal tiesiog gráþtanèias á savo dulkëtà pradþià, á pergamen-tus...

Bet ðtai tame paèiame mieste, nesvarbu kuriame, taspats Rafaelis nuþengia ið putliaþandþiø nuogø pasiuntiniøapsupties – matyt, prieð tai kaþkur tyliai glaudësi uþ kokiosantikinës kolonos ar barokinio veidrodþio rëmo, nes aplipæsmarmuro dulkëmis ir keliais ið tamsos iðdrëkstais voratin-kliais. Ðtai dabar eina artyn ir fotografuoja mane – keistapraeities personifikacija. Lyg bûtø ðiuolaikinis menininkas,pirðtais mitriai spaudo mygtukus ir sukinëja objektyvà. Ste-biuosi, kà gi jis èia veikia – juk toli jam keliauti, be to, ir ið-

vaizda keista: odinë striukë ant renesansiniø didiko drabu-þiø, lyg ne èia pataikæs, lyg koks laiko praðalaitis. Ir jis, tasuþmirðtas palëpiø genijus, prisistatæs, kas esàs, kreipiasi ámane: „Bûk mano þmona, gimdyk man vaikus, visus septy-niolika, bûk mano mûza, keliaukim á Italijà, atgal...“ Tyliu.Nors nuo Rafaelio labai ðiuolaikiðkai trenkia alumi ir ðiuotuo stipriau, norisi kaþkaip intelektualiai pradëti pokalbá,net jeigu paðnekovas viskà taip teðkia... Be uþuolankø. Vistiek. Negaliu juk jam atsakyti, kad tos Italijos, kurià jis tapë,nebëra, negaliu ir kalbëti apie tai, kad ir ðiaip niekas Istorijanebesidomi (o jis jau istorija, ir gana sena), kad daugumateigia nesuprantantys meno, kad jis nebe toks garsus ir kadkaþin ar kà besukurs per savo trumpà gyvenimà. Vis tiekturbût meluoèiau, bandydama atpasakoti jam jo likimà, oèia garsus þmogus, norisi nors kiek taktiðkai pasielgti. Taigityliu. Staiga jis visai be garso atsiduria prie pat manæs, arti,kad man net uþgniauþia kvapà, ir iðtiesia rankà: vedþiojajuodais daþais man ant kaktos kryþiø, fotoaparatà, matyt,jau kaþkur nukiðæs, akys jo raudonos raudonos, colorito,tikrai, tris paras brandintas; vël kartoja: „Bûk mano þmona,gimdyk man vaikus...“ Ir vël neturiu kà atsakyti – juk mumsdabar visai ne tai rûpi, vis trokðtame kà nors parduoti kuogreièiau, kuo daugiau, ir tas troðkimas toks stiprus, tarsi ry-tojus niekada neateitø... Kaip pasakyti, kad ir já vienà dienàparduos su visa Akademija, rûmais, pilimis, paskutiniaiskaraliais ir pirks tik tie, kas nebus pasirengæ suprasti me-no?.. Ir tai ne koks snobiðkas priekaiðtas dabarèiai – tiesiogatminties galia greitai senka, kai ji tampa niekam nereika-linga. Kartosiu kaip maldà, kaip tolimø ðaliø mantrà: „Jisnetikras, Rafaelis, angelai, viskas netikra, Meno nëra, tikvaidenasi kartais daiktø ðeðëliai, nuo jø atitrûkæ...“ O gal taiir yra mimesis – iðlipa kûrëjas ið savo darbo ir priekaiðtaujaþiûrovui, kad jis debilas, kad tik spokso á nuogas, perdëmiðpûstas barokines moteris, kad neádomios jam poetinës ale-gorijos, aliejiniai potëpiai, uþdraustos meilës simbolika... Oèia dar ans ir þenytis nori! Þûtbûtinis instinktas kovoti uþvietà po saulæ, po ateities saule, matyt, jau smelkiasi ir á Va-tikano sienø freskas, veja ið jø paleistuvius tapytojus.

O gal mes kiek nors esame teisûs? Gyvendami ðia diena.Nuo pietø iki vakarienës. Gal verta dël tos maþos kruopely-tës tiesos stengtis, be jokiø metafiziniø nuojautø? Kà kitagali galvoti, vël lygiai vidurnaktá sëdëdama ant graþiausios

Europoje baþnyèios laiptø... Gal nostalgijos traukinys ðákartà nevëluos, na kaip visuose Woody Alleno filmuose –ávyks stebuklai, kai viskas atrodys beviltiðka? Bet tikriau-siai vël ne bilieto á laimæ laukiu – vël laukiu tavæs, kad pa-galiau sugráþtum ið astraliniø kelioniø knygø klystkeliais,kad pas mane, ant þemës, pagaliau nusileistum, vëliau tur-bût ir po þeme nueitumëm, ir dar giliau, iki pat visatos cen-tro. Toks, matyt, mums lemtas ilgas kelias namo, kur kry-þiai laukia paklydëliø, nes taip ir nesulaukë sniego. Ðven-èiausioji Ðirdis man þada siautulingà gyvenimà, visas Mon-martras ataidi ðiuo paþadu, malûnai nuo jo ima smarkiausuktis, kai tik prie jø priartëju. Tad kokia tiesos kaina, kaikas dienà jà ákeiti mainais uþ trumpà salsvà dþiaugsmo po-skoná, kuris gomuriu nuslysta greitai kaip vaniliniø ledøkàsnis? Nors norëtum, kad jis bûtø sodrus kaip karamelë,kaip pieniðki irisai su þaliais lapeliais, bet kaþkodël taip tin-gi stovëti virtuvëje, ant lëtos ugnies kaitinti pienà su cukru-mi. Kas èia per iðmonë tokiais laikais virti saldainius? Taigiryji grynà cukrø gabalais, uþsigeri pienu, sakai – tas patsvelnias. Todël ir be skonio tavo kantrybë, dar blogiau – vis-kas, kas saldu, tavo burnoje virsta á druskà ir vandená, pokuriø dar labiau jauti sielos troðkulá, toká beribá ir neuþpil-domà. Belieka tik galimybë dþiaugtis gyvenimo ðukëmis,kurias á akis atpusto ðiaurës rytø vëjai, kai dûþta ir byra þe-myn Versalio langai, saugokis – krenta auksinës valdovøgalvos, jø lûþusius marmurinius kaklus nutupës varnos.Turbût maþai svarbios vietos, á kurias keliaujame. Gal ðiektiek svarbiau, ar nors kartà bent vienoje ið jø sutiksime save.Tik gal jau kitais pavidalais, ir tai, kad gal jau nepaþinsimevieni kitø, verèia stengtis kaþkaip ásirëþti á laikà, kad bentjis atmintø.

Jauèiu, kaip mano meilë vis prastëja: dabar ji jau nepo-liglotë, nefilosofiðka, beveik iðvis neintelektuali – ji kaipniekada primityvi, tarmiðka ir kukli, kaip þemës grumstas.Jeigu já su visa savo jëga paleisi á dangø, yra dvi galimybës:arba jis virs á vieversá, arba akmeniu kris atgal ir skaudþiaitrenks á kaktà. Tik niekaip neáspësi, kada bus kaip.

MONIKA ÐIPELYTË

32012 m. vasario 10 d. Nr. 6 (1072)

Ko nebijo dailëtyrininkas?VIDAS POÐKUS vieðojoje erdvëje labiausiai þinomas

kaip dailëtyrininkas. Taip pat jis – Kazio Varnelio muziejausvedëjas, humanitariniø mokslø daktaras, rimtas þmogus. Beto, smalsus ir malonus. Kol rengiau spaudai ðá tekstà, jissekmadiená iðgelbëjo ðàlantá bebrà. O dar prieð kelias die-nas mudu sëdëjome maþutëje galerijoje RA prie þidinio irkalbëjomës apie jo tapybos ir iliustracijø parodà. Kelios pie-ðiniø serijos iliustruoja paties autoriaus paraðytus tekstus.Taip pat rodomi akrilo technika sukurti maþo formato pa-veikslai, autoriaus vadinami „paveiksliukais“. Ði paroda –gera proga pasikalbëti su kolega, kuris daþniau kalbasi sukitais ir raðo apie kitus. Tikiu, kad apie dailæ raðanèio þmo-gaus dailës kûriniø paroda bus gera proga vieniems pasi-barti, kitiems – pasidþiaugti. Ðis interviu aistras galbût darkiek pakurstys.

– Vidai, pradësiu nuo Tau gal nelabai ádomaus, taèiauturbût privalomo klausimo. Ar tai – pirma Tavo personalinëparoda?

– Jau treèia. Pirmàjà surengiau Alytuje, kai studijavauketvirtame kurse (Vidas studijavo Vilniaus dailës akademi-joje, Dailës istorijos ir teorijos katedroje – A. P. V.). Paskui –Molëtuose. Vilniuje – pirmoji paroda. Na, neskaitant praei-tø metø, kai dariau parodà ant namo stogo. Konceptualiaiturëjau vienà þiûrovà – saulæ, jai ir buvo dedikuota ekspozi-cija. Èia reikëtø prisipaþinti, kad mëginau surengti parodàVilniuje ir anksèiau. Tuomet man galerijos vadovë tiesiaipasakë, kad skeptiðkai þiûri á pieðianèius menotyrininkus,tad man erdvës neskyrë, tuo dabar dþiaugiuosi.

– Neseniai kalbëjau su vienu dailëtyrininku, kuris pra-dëjæs tapyti ir rodyti savo paveikslus pajuto menininkø pozi-cijà (ir apkalbas uþ nugaros), kad tapantis dailëtyrininkas –nesàmonë. Dël tokios situacijos jis nustojo demonstruotisavo paveikslus vieðai ir ramiai sau tapo, niekam rezultatønerodydamas. Man tie jo kûriniai labai patinka. Ar nebaisubuvo rengti parodà? Turiu galvoje situacijà, kai menininkaiTavo darbus komentuos ir galbût smagiai kikens aptarinë-dami, kad Poðkus „ðûdo pripeckiojo“. Kà ir kalbëti apiepavydà – surengæs tokià maþà parodà, iðkart sulaukei ne-maþai dailëtyrininkiø dëmesio...

– Dël to dëmesio buvo baisiausia. Prisipaþinsiu, apie Jo-nà Valatkevièiø galvodavau: ðtai dailëtyrininkas, þavus vai-kinas, tad apie já ir raðo kolegës. Dabar pats atsidûriau to-kioje situacijoje. Negalvojau daug apie tai, kas bus po paro-dos, kà kiti kalbës. Paèiam keista, kad jauèiuosi toks tvirtas.Be to, Lietuvoje yra keli atvejai, kai dailëtyrininkai uþsiimadaile, ir tai suteikia daugiau pasitikëjimo.

– Kuo dabar labiau jautiesi: muziejininku, menininku,dailës kritiku?

– Kai vaikystëje reikëjo sakyti, kuo bûsiu uþaugæs, sa-kydavau, kad jûreiviu. Iki kokios aðtuntos klasës buvauðventai ásitikinæs, kad vaþiuosiu á Klaipëdà ir studijuosiu Jû-reivystës mokykloje. Paskui perskaièiau knygà apie vanGogho gyvenimà ir nusprendþiau, kad bûsiu tapytojas. Pas-kutiniais mokyklos metais svyravau tarp literatûros, istori-jos ir tapybos. Pagalvojau, kad dailëtyra man – geriausiaskompromisas. Aiðku, Dailës istorijos katedra, kaip sakoJurgita Ludavièienë, – bedarbiø inkubatorius, taèiau ir vëlèia studijuoèiau, esu patenkintas tuo, kà èia gavau. O tapy-bos studijuoti nenorëèiau, bent jau Lietuvoje. Mano tëvas –tapytojas, teta – grafikë, tad mokytojø turëjau. Vienintelisapmaudus dalykas – negaliu raðyti tada, kai tapau. Ir at-virkðèiai. Ðtai per kelis mënesius, kol rengiausi ðiai parodai,beveik nieko neparaðiau... Kai manæs kas klausia, sakau,kad esu dailëtyrininkas. Muziejaus vedëjo pareigos man iki

ðiol skamba labai ápareigojanèiai. „Dailëskritikas“ irgi nelimpa. Lengviausia man apiesave iðtarti „dailëtyrininkas“.

– O á savo kaip menininko paveikslus argali þiûrëti kaip dailëtyrininkas?

– Manau, kad galiu. Nors savo parodaianotacijà paraðyti buvo nelengva. Labai sten-giausi atsiriboti, paþiûrëti ið ðalies, manau,lyg ir pavyko.

– Ir kaip, þiûrint ið ðalies, ar geri darbai?– Ðiandien ðiais darbais esu patenkintas.

Ekspozicija – taip pat. Labai erzina nenuma-tytas techninis brokas. Dël viso kito – jau dvidienos esu patenkintas. Galvoju net, kad tæ-siu. Aiðku, po laiko gali visaip bûti.

Anksèiau tapydavau didelius formatus,guaðu ant popieriaus. Þinau, kad tapyti gali-ma ant ko tik nori, taèiau vis viena norëjosidrobës. Tad pamëginau ir pamëgau maþusformatus, nors Lietuvoje nedidelis formatasnëra vertinamas ir gerbiamas. Man labai pa-tinka maþøjø olandø tapyba. Didelis formatas –efektingas, taèiau juk ne efektas svarbiausia.Praeitais metais Klaipëdoje britø meno paro-doje rodyti stakistø kûrybos pavyzdþiai buvo dar vienas pa-tvirtinimas man, kad maþas formatas gali bûti ádomus ir galnet – aktualus.

– Kalbant apie paveikslus, dalis jø yra iliustracijos, priekitø yra apraðymai. Kurti pradedi nuo pasakojimo ar at-virkðèiai?

– Taip, iliustracijos sukurtos mano paties paraðytiemstekstams. Tuos ranka raðytus tekstukus pasiraðydavau pseu-donimu ir siøsdavau á „Ðiaurës Atënus“ anonimiðkai, paðtu.

Nepasiraðinëdavau savo vardu, nes man buvo labaisvarbus neásipareigojimas. Iðspausdins – tai iðspausdins,ne – tai ne.

– Spausdindavo?– Spausdindavo. Visus spausdino.– O kodël tuomet ir ðios parodos nedarei pseudonimu?– Na... Taip... Ðiaip teisinga mintis. Tik gal baisoka, kad

nepasiklystum tarp tø pseudonimø.– Gráþkime prie paveikslø, jie to nusipelnë. Kaip juos

kuri?– Daþnai pasitelkiu fotografijas. Daþniausiai – tëvø jau-

nystës nuotraukas. Ið jø renkuosi motyvus ar kompozicijas.Niekada neklausiu tëvø, kas konkreèiai jose vaizduojama,pats susikuriu istorijà ir transformavæs perkeliu ant drobës.Kita dalis paveikslø siuþetø kyla ið atsitiktinai pamatytø

vaizdiniø. Prie „natûros“ stengiuosineprisiriðti, man ádomu ávesti para-doksaliø elementø.

– Socialiniame tinkle „G+“ nemenininkø auditorijai uþdaviauklausimà: ar turëtø apie parodà armenininkà raðantis dailëtyrininkaspasakoti istorijas apie apraðomuspaveikslus? Kas bûsimam parodoslankytojui ádomiau ir naudingiau –þinoti autoriaus ar dailëtyrininkointerpretacijà ar ne? Komentatoriaigrieþtai pasidalino á dvi dalis. Vienibuvo kategoriðkai prieð – jokiø pa-sakojimø, bent jau iki pamatant patápaveikslà. Kiti plojo katuèiø saky-dami, kad istorijø pasakojimas –bene vienintelis bûdas ðiais laikaissudominti publikà menu. Kaip gal-voji Tu? Pasakoti apie paveiksløsiuþetà ar ne?

– Labiau sutikèiau su antraisiais. Ðiems savo paveiksliu-kams istorijas suraðiau paskutiniu momentu, nebûtinai tospaèios istorijos sukosi mano galvoje tapant. Tekstø perne-lyg su vaizdu nesieju. Taèiau greièiausiai tos gairës padeda.Juo labiau kad ekspozicija sudëliota komikso principu, kursvarbûs ir vaizdas, ir tekstas. Tarkime, Goyos serijoje „Cap-richos“ man ádomiau skaityti paaiðkinimus. Nors jei paaið-kinimø nebûtø, pirmoje vietoje atsidurtø vaizdas. Pasakoji-mas kiek uþstoja vaizdà. Taèiau su juo smagiau. Tarkime, ávaizdà ákomponuotas tekstas man daþniausiai nepatinka, jistrukdo. Tuo tarpu ðalia paveikslo priklijuota etiketë gali nu-kristi, tekstà gali pamirðti. Ðios parodos tikslas buvo vaiz-dais pasakoti istorijas. Èiurlionis gal supyktø, taèiau ma-nau, kad menininkas turëtø galëti paaiðkinti, argumentuotisavo paveikslà. Negali reikalauti ið þiûrovø, kad jie bûtø to-bulai iðsilavinæ ir viskà tarsi savaime suprastø. Þinoma,sunku paaiðkinti arba labai sudëtingas, arba – prieðingai –labai elementarias tiesas...

– Tuomet gal paaiðkinsi, kodël savo paveikslus sukabi-nai prispaustus vienà prie kito? Juk juose – lyg ir atskirosistorijos?

– Taip, kiekvienas ið paveikslëliø yra atskiras, kiekvie-nas pats sau. Pagalvojau, kad jei jau paveikslø viduje vykstaávairiø nesuderinamø vaizdø sujungimas, tai juos vienà sukitu sujungus susikurs dar daugiau pasakojimø. Tai tarsiðeimos albumas, kurá gali þiûrëti nuo bet kurios vietos.

– Kà darysi su paveikslais po parodos? Parduosi?– Neþinau. Ðiaip dar niekas nepirko... Ketinu visus iðdo-

vanoti. Kiek bijau, nes dovanotas daiktas kartais bûna ne-vertinamas... Dël pardavimo tikrai nenoriu tapyti. Ir èiaman galioja labai svarbi sàlyga – kad nebûtø ásipareigojimo.Esu gavæs ir daræs tik vienà uþsakymà. Dukra „uþsakë“ mannutapyti undinëlæ. Að nutapiau nuogas moteris. Ji man aið-kina, kad tai – ne undinëlës, nes be uodegos. Þodþiu, uþsa-kovas liko visiðkai nepatenkintas. O jei rimèiau – surengusparodà stoja nesmagi tuðtuma. Neþinai, kà ir kaip daryti to-liau, galvoji, ar ið viso dar verta tæsti ir panaðiai.

– Vieniems dailë – kûrybiðkumo lavinimo treniruotë(beje, rekomenduojama ir raðytojams), kitiems – terapija,tretiems – uþsimirðimas, ketvirtiems – juodas darbas... Okas Tau yra tapyba?

– Beje, tarp chirurgø labai populiaru pieðti. Nes kasdienjie jauèia didelæ átampà darbe ir taip galima uþsimirðti. Uþ-simirðti man tapyba nepadeda. Atsipalaiduoti – taip pat ne.Kai per daug atsipalaiduoji tapydamas (ypaè – tokius pa-veikslus), tuoj nueini á „nekokybæ“. Ásitempimas turi bûti.Psichoanalitikas pasakytø, kad tapant patogu pabëgti nuorealybës. Yra ðis momentas.

– Gal tai susijæ su parodos anotacijoje pasirodþiusiuapibûdinimu „nelaimingas romantikas“?

– Taip ir galvojau, kad ðá apibûdinimà visi ásimins ir pa-sièiups. Ðtai dël to dabar esu kiek nelaimingas. Tiesà pasa-kius, raðydamas ieðkojau kitokio, ðiurkðtesnio þodþio nei„nelaimingas“. Tokio kaip „nupuðæs“, „nukvakæs“ ar kaþkopanaðaus. Yra manyje to sumauto lyrizmo ir jo neuþmas-kuosi. Tad ásukau tà þodá „romantikas“ kaip saugiklá.

– „Naujaisiais romantikais“ vadinamos devintojo de-ðimtmeèio pradþioje iðpopuliarëjusios grupës, tokios kaip„Duran Duran“, „Soft Cell“, „Spandau Ballet“ ir gausybëkitø. Ðie Tavo paveikslai iðties kiek jas primena. Paprastamelodija, paprastos priemonës, truputis panko ir daug nuo-ðirdumo.

– Þodþio „nuoðirdumas“ labai nemëgstu. Visada ginèi-juosi, kai man sako, kad tapyba turi bûti nuoðirdi. Tas nuo-ðirdumas, tariamas ar ásivaizduojamas, – kaip keiksmaþo-dis. Romantizmas man – tai jausmø pliûpsniai, kartais á vi-zionieriðkumà pereinanti intuicija. Daug juslingumo, daugstipriø ir konkreèiø jausmø. Romantizmas – banali ir nuval-kiota sàvoka. Paprastos, primityvios iðraiðkos priemonës.Visa tai man prie ðirdies.

– O tokia muzika – prie ðirdies?– Ne. Labiau bliuzas ar rokenrolas. Taèiau tai irgi pa-

prasta muzika. Kita vertus – K. Varnelis tapydamas klausy-davo tik klasikinës muzikos. Taèiau þiûrint á jo paveikslusjuk galvotum apie minimalizmà ar kokià psichodelikà, betne Verdi. Esi veikiamas ir tø dalykø, kuriø neiðpaþásti. Kitavertus – racionalaus màstymo kuriant ðiuos paveikslus, ren-kantis motyvus tikrai yra. Tarkime, paveikslas, kur rankalaiko grybà. Nutapiau ir nepatiko. Galiausiai priklijavau tàþmogeliukà ir likau darbu patenkintas.

Nukelta á p. 5

Vidas Poðkus. Diena, kai barsukas iðlenda ið urvo. 2011

Vidas Poðkus. Ið ciklo „Pyktis ir gëlës“. 2011

4 2012 m. vasario 10 d. Nr. 6 (1072)

Senovës graikø meilës keraiHelenistinei kultûrai, stereotipiðkai laikomai blaivia ir

racionalia, buvo bûdingi tikëjimai ávairiomis maginëmis

praktikomis, jas iðpaþástanèiøjø manymu, turëjusiomis pa-

dëti ne tik anapusiniame, bet ir ðiame, þemiðkajame, pa-

saulyje. Vienas tokiø poþymiø – daugybë kerëjimø, be ku-

riø tûlas graikø pilietis negalëdavo iðsiversti nei archai-

kos, nei klasikos, nei (tuo labiau) helenizmo epochose.

Ypaè pastarojoje, nes Aleksandro ir vëlesniø Heladës uþ-

kariautojø romënø dëka graikiðkoji oikumena susidûrë su

rytietiðkomis okultinëmis doktrinomis ir buvo jø smarkiai

veikiama. Ir prieð kelis tûkstanèius metø þmonëms iðgy-

venant nuo mûsiðkø maþai kuo besiskirianèias aistras

ypaè daug dëmesio sulaukdavo vadinamieji meilës kerai –

þodiniai uþkalbëjimai, uþtikrinantys prieðingos lyties at-

stovø (-iø) susiþavëjimà ir aistrà. Tai, kad ðie tekstai buvo

traktuojami visiðkai rimtai, negana to, juose pateiktus pa-

tarimus ið tikrøjø bandyta ágyvendinti, liudija archeologi-

niai tyrinëjimai. Praeito amþiaus aðtuntajame deðimtme-

tyje Egipte buvo aptiktas maginës paskirties objektas –

molinis àsotis, kuriame buvo ádëta molinë moters (nuo-

gos, priklaupusios, uþ nugaros suriðtomis rankomis, per-

vertos varinëmis adatëlëmis) figûrëlë.

Akivaizdus ne tik radinio, bet ir paèiø kerø sinkretinis

pobûdis – magiðki burtaþodþiai, kaip ir pats tikëjimas jø

galiomis, be jokios abejonës, buvo paveikti egiptietiðko-

sios „Mirusiøjø knygos“ (juolab kad tekstai buvo aptikti

Egipto teritorijoje), dar didesnio poveikio siekta apeliuo-

jant ne tik á egiptietiðkus, graikiðkus, bet ir á azijietiðkos kil-

mës dievus ir dievybes, akivaizdus ir stiprëjanèios krikðèio-

nybës poveikis. XIX amþiaus pradþioje aptikti graikø kalba

papiruse suraðyti tekstai tyrinëtojø sudëti á „Graikø magiðkø

papirusø“ (Papyri Graecae Magicae) sàvadà.

Nûdienos skaitytojui ðie áraðai turëtø bûti ádomûs ne tik li-

teratûros, bet ir apskritai kultûros poþiûriu, tai ne tik kiek kito-

kià – nesokratiðkàjà, paslapèiø ir misticizmo kupinà – antikà

atspindintys, bet ir meilës universalumà liudijantys kûriniai.

Meilë anais ir ðiais laikais, be maloniø þodþiø ir þiûrëjimo á

akis, – dar ir bandymas paveikti kità, noras já valdyti, o per tai –

rizikingas ëjimas á dievø, mirties ir demonø pasaulius.

Kerëjimø tekstai paimti ið Karlo Preisendanzo parengto

dvikalbio (senàja graikø ir vokieèiø kalbomis) leidinio: Karl

Preisendanz, Papyri Graecae Magicae / Die Griechischen

Zauberpapyri, t. 1, Leipzig, Berlin: Verlag und Druck von

B. G. Teubner, 1928, p. 83–89, 115, 179.

Meilës aistros suþadinimo kerëjimas

Paëmæs vaðko [arba molio], nulipdyk dvi bûtybes, vy-riðkà ir moteriðkà. Vyriðká padaryk ginkluoto Arëjo pavida-lo, kairëje rankoje laikomu kalaviju duriantá po moteriðkosbûtybës deðiniu raktikauliu, o jà – pasisukusià veidu [á vyrà]ir klûpanèià ant keliø. Magiðkà daiktà pritvirtink prie gal-vos arba kaklo. Tos, kurià keri, atvaizdà apraðinëk. Ant gal-vos raðyk – isee iao iti une brido lotion nebutsosualet, antdeðinio klausos organo – uer mechan, ant kairio – libaba oi-

matot, ant regëjimo organø – amunabreo, ant deðinës akies –orormotio aet, ant kitos – chobue, ant deðinio raktikaulio –adeta meru, ant deðinës rankos – ene pas enesgaf, ant kitos –melchiu melchiedia, ant delnø – melchamelchu ael, ant krû-tinës – motinos duotà uþkeikiamosios vardà, ant ðirdies –balamin Tout ir pakirkðnyje – aobes aobar, ant nekaltybës –blichianeoj uoia, ant uþpakalio – pissarba, ant klubø: deði-nio – elo, ant kito – eloaioe, ir, paëmæs trylika variniø adatø,ádurk vienà á smegenis sakydamas: „Að perduriu tavo, tokiair tokia, smegenis.“ Ir dvi [adatas] á klausos organus, ir dvi áakis, ir dvi á burnà, ir dvi á krûtinkaulá, ir dvi á delnus, ir dvi ánekaltybæ, ir dvi á klubus, kiekvienà kartà sakydamas: „Aðperduriu tokios ir tokios [moters] toká ir toká organà, kad jineprisimintø nieko, tik mane, toká ir toká.“ Ir, paëmæs ðvini-næ plokðtelæ, raðyk ðià maldà ir pakabink ðià maldà siûleliuant bûtybës, prie pagrindo uþriðdamas tris ðimtus ðeðiasde-ðimt penkis mazgus, sakydamas taip, kaip moki: „Abrakse,èiupk jà.“

Kai saulë ne laiku arba neáprastu bûdu patekës, ádëk[tai] á dëþutæ su to metø laiko gëlëmis.

Malda, kurià bûtina paraðyti ir perskaityti:„Patikiu ðià maginæ priemonæ jums, chtoniðkiesiems

dievams Hesemigadonui ir Mergelei Persefonei Ereðkiga-lei*, ir Adoniui Barbaritai, Hermiui poþeminiam Totui, fo-

kentazepseu aerchtatu misonktai kalnachambre ir stipria-jam Anubiui psirint, turinèiam Hado raktus, poþeminiamsdievams ir demonams, jaunikliams ir jauniklëms, vaiki-nams ir mergaitëms, metai ið metø, mënesiai ið mënesiø, va-landos ið valandø. Uþkeikiu visus ðioje vietoje esanèius de-

monus padëti ðiam demonui ir tepabunda bet kuris, tebûnievyriðkas ar moteriðkas, ir tegul patenka á bet kokià vietà, ábet kurià gatvæ, á kiekvienus namus, ir tegul uþkeikia ir ma-giðkai priverèia. Uþkeik tokià ir tokià, kurià [pagimdë] to-kia ir tokia, kurios maginá daiktà tu turi, mylëti mane, toká irtoká, kurá pagimdë tokia ir tokia. Tegul neuþmezga santykiønei ið priekio, nei ið uþpakalio ir tegul nedaro [nieko] dëlmalonumo su kitu vyru, tik su manimi, tokiu ir tokiu, ir te-gul tokia ir tokia negali nei gerti, nei valgyti, nei iðkentëti,nei iðtverti, nei iðlikti rami, nei miegoti be manæs, tokio irtokio, kadangi að uþkeikiu tave baisiuoju ir drebulá kelian-èiu vardu, kurio vardà iðgirdusi þemë pabunda, kurio baisøjávardà iðgirdæ demonai tampa pilni baimës, kurio vardà ið-girdusios upës ir akmenys sprogsta.

Uþkeikiu tave, mirusiøjø demone, vyriðkosios arba mo-teriðkosios lyties, [þodþiais] barbarita chenmbra baru-

chambra ir [þodþiais] Abrat Abrasaks sesengen barfarag-

ges, ir ðlovinguoju þodþiu aoiamari, ir [þodþiais] Marmare-

ot Marmarauot Marmaraot a marza, maribeot. Nepraleiskpro ausis, mirusiøjø demone, mano nurodymø ir vardø, atsi-kratyk tave apëmusio stingulio, nesvarbu, koks bebûtum,vyriðkas arba moteriðkas, nueik á kiekvienà vietà, kiekvienàgatvæ, kiekvienà namà ir atvesk man tokià ir tokià, ir sulai-kyk jos maistà ir gërimà, ir neleisk, kad jinai su kokiu norsvyru dël malonumo susieitø, net ir su savu vyru, tik su ma-nimi, tokiu ir tokiu, tempk tokià ir tokià uþ plaukø, uþ visøvidaus organø, uþ sielos pas mane, toká ir toká, bet kuriuometu, naktá ir dienà, iki to laiko, kol ateis pas mane, toká irtoká, ir neatskiriamai pasiliks su manimi tokia ir tokia. Pa-daryk, magiðkai priversk visame mano gyvenime tokià irtokià bûti pagalbininke man, tokiam ir tokiam, ir [tegul ji]neatðoka nuo manæs në akimirkos. Jeigu tai atliksi, tuètuo-jau leisiu ilsëtis, nes juk að – Barbaras Adonajus, uþden-giantis þvaigþdes, spinduliuojantis ðviesulys, vieðpataujan-tis virð dangaus, kosmoso valdovas attuin iatuin selbiuot,

Aot sarbatiut iattierat Adonai ia rura bia bi biote atot Saba-

ot ea niafa amarachti, satama, zauatteie serfo ialada iale

sbesi, iatta, maradta, achilttee chooo oe eacho, kansaosa,

alkmuri, tiur, taoos, sieche, að – Totas osomaj.Uþkeik, magiðkai priversk tokià ir tokià mylëti, mylëti,

jausti aistrà tokiam ir tokiam todël, kad að keriu tave, miru-siøjø demone, [vardu] baisiuoju, didþiuoju iaeo bafrene-

mun oti larikrifia eueai firkiraliton jumen er faboeai, kad tupas mane uþkeikimo bûdu atvestum tokià ir tokià, [tai, kad]ji ir galvà [savo] prie [mano] galvos prispaustø, ir lûpas sulûpomis [buèiniu] sujungtø, ir pilvà prie pilvo prispaustø, irdubená prie dubens suartintø, ir gëdingàjà vietà prie gëdin-gosios pritaikytø, ir savo meilæ patenkintø tokia ir tokia sumanimi, tokiu ir tokiu, per amþius amþinuosius.“

Tuomet kitoje lentelës pusëje nupieðk ðirdá ir charakte-rius taip, kaip parodyta þemiau.

Veiksmo iðpraðymas. Leidþiantis saulei, laikydamasminëtàjá maginá daiktà, kalbëk:

„Oru skrajojantis vëjau, lekiojantis dvelksmu, auksap-lauki Helijau, sukuriantis nesibaigianèiàjà liepsnø ugná, ete-rinëmis sàsajomis irkluojantis didþiàjà aðá, gimdantis tai, kàpaskui pats sugriauni, juk ið to tavo nustatytais dësniais su-

daryti visi elementai, jie maitina visà keturiomis krypti-mis kasmet judantá kosmosà. Ásidëmëk, palaimintasis,nes að ðaukiu tave, valdantá dangø, þemæ ir chaosà, ir Ha-dà, kuriame ganosi anksèiau á ðviesà þvelgusiø þmoniødemonai. O dabar að maldauju tave, palaimintasis, nekû-niðkasis, kosmoso vieðpatie, kai tu ateisi á þemës guolá, ámirusiøjø ðalá, atsiøsk tokiai ir tokiai vidurnakèio metu, tànaktá, kuri tavo nurodymu bûtinai ateis, ðá demonà, kuriokûno liekanas að laikau rankose, kad toji, kurios að gei-dauju visa savo ðirdimi, viskà man ávykdytø, [maldaujutavæs], romusis, gailestingasis, nieko blogo man nelinkin-tysis. Ir nepyk dël mano ánirtingø maldavimø: juk tu patsnustatei, kad þmonës þinotø moirø siûlus, ir [mano mal-dos sutampa] su tavo nurodymais. Ðaukiuosi tavo vardo,Horai, kurio vardas tapatus moirø [vardui]: achaifo toto

fiacha aie eia iae, eia toto fiacha, pasigailëk manæs, pro-tëvi, kosmoso ðaka, pats ið savæs gimæs, ugnianeðy, auksuðvieèiantysis, faesimbrot, kosmoso valdove, neuþpuèia-mos ugnies demone, nekûniðkasis, auksarati, ðvieèianty-sis, atsiunèiantysis spinduliø ðvarà þemën, nusiøsk tà de-monà, kurio að praðiau, tokiai ir tokiai.“

Kitokiu bûdu vardas: achai fototo aie, eia, iae, eio, to,

to, fiacha; kitaip: achai fototo aie iea eai iae, aei eia ototo

fiacha.

Meilës kerëjimas „Ne kiekvienamþinomas Afroditës vardas“

Ne kiekvienam þinomas Afroditës vardas – Nefer-iryt**.Toks yra tas vardas. Jeigu nori prisivilioti graþià moterá, lai-kykis skaistybës tris dienas. Paskui pasmilkyk smilkalais,kartodamas ðá vardà. Nueik pas [geidþiamà] moterá, minty-se iðtardamas [Afroditës] vardà septynis kartus. Daryk taiseptynias dienas ir tau pasiseks.

Meilës kerëjimas „Afroditësiðkvietimas su indu“

Nesusitepk septynias dienas, paimk baltà indà, já pripil-dyk vandens ir aliejaus. Prieð tai indo dugne juoda mira uþ-raðyk: Eioh hifa, elampser dzelaeuouo (dvideðimt penkiasraides [èia 26]), o dugno iðorëje Tahiel, htonie, drakso (að-tuoniolika raidþiø) ir átrink tai baltuoju vaðku. [Indo] kraðteið iðorës uþraðyk: Iermi, filo s erikoma derkomalok gaule

Afiel að praðau. Skaityk tris kartus. Pastatyk ant grindø ir,ádëmiai þvelgdamas, skaityk: „Kvieèiu tave, mergaièiø mo-tina ir valdove, Ilaout obrie louh tlor, pasirodyk, ðventojiðviesa, ir atsakyk, apsireikðdama savo nuostabiàja forma.“

Paskui ádëmiai þvelk á indà. Kai pamatysi, pagarbink irskaityk: „Dþiaukis, ðlovingiausioji deive Ilaraouh***. Irjeigu padësi man – iðtiesk rankà.“

Jeigu iðties – klausk jos ko nori. O jeigu ne, kalbëk:„Ðaukiuosi Ilaraouh, pagimdþiusià Chimerà, Horà ir palai-mintàsias charites, ðaukiuosi ir Dzeuso pagimdytàjà visødaiktø Pramotæ, dviformæ, bedalæ, greitàjà, putaspalvæ Af-roditæ. Parodyk nuostabiàjà valdovës Ilaraouh ðviesà irþvilgsná. Keriu tave, dovanojanèioji ugnines dovanas, elgi-

nal, ir ðlovinguosius vardus: obrietiuh, kerdiunouhilepsin

niou naunin ioutou trigks, tatiout gertiat, gergeris, gergeri-

je teiti.“Pagerbk jà ir pamiltais vardais: „Oisia ei ei ao eu aao

ioaiaio sotou berbroi, akterobore, gerie ieoua, atvesk pasmane ðviesà ir nuostabøjá savo þvilgsná ir tikràjà fialomanti-jà, ugniaðviesæ, sukelianèià ugná ið abiejø ðonø, io io ft aie

toutoi faefi. Vykdyk.“Veiksmas: þinomu tau bûdu apsivalæs, paimk varinæ

tauræ, ant jos juoda mira uþraðyk anksèiau pasakytà iððau-kiamos Afroditës kerëjimà. Naudok karðtà aliejø ir ðvarøupelio vandená. Pastatyk tauræ sau ant keliø ir skaityk virðjos anksèiau nurodytus kerëjimus. Deivë tau pasirodys irpadës viskuo, ko panorësi.

Vertë Vidas Poðkus

* Deivë Ereðkigal – poþemio karalystës valdovë ðumerø-akadø

mitologijoje.

** Nefer-iryt – egiptietiðkai „graþioji akis“ – deivës Hator (graikø

Afroditës) epitetas.

*** Ilaraouh – iðkraipytas graikø kalbos þodis hilara, „linksmoji“ –

deivës Afroditës epitetas.

Rafaelis. Trys gracijos. 1504

52012 m. vasario 10 d. Nr. 6 (1072) IN MEMORIAM

Poetë ëjo 89-uosius. Mirë miegodama, savo bute. Prime-name 1996 m. gruodþio 7 d. Ðvedijos akademijoje jos pasa-kytà kalbà.

Kalbama, kad pats sunkiausias dalykas, sakant kalbà,yra pirmasis sakinys. Jau iðtariau já... bet jauèiu, kad ir toles-ni sakiniai eisis sunkiai – treèiasis, ðeðtasis, deðimtasis, ikipat paskutinio, nes turiu kalbëti apie poezijà. Kalbu apie jàretai, veikiau beveik visai nekalbu, visada lydima ásitikini-mo, kad ne itin gerai susidoroju su ðiuo darbu, todël ir ðitamano kalba nebus labai ilga. Bet koká netobulumà lengviaupakæsti, kai jis pateikiamas maþomis dozëmis.

Ðiø dienø poetas skeptiðkas ir átarus net savo paties – ogal visø pirma savo paties – atþvilgiu. Jis nenoromis vieðaisakosi esàs poetas – tarsi ðiek tiek gëdytøsi. Taèiau rëksmin-gais mûsø laikais kur kas lengviau pripaþinti savo ydas, jeitik ámanoma pateikti jas efektingai, o nepalyginti sunkiau –pranaðumus, nes jie slypi giliau, ir mes patys ne visai jais ti-kime... Kai poetui ávairiose anketose ar kalbantis su atsitik-tiniais þmonëmis bûtinai tenka apibûdinti, kà jis veikiàs gy-venime, jis daþniausiai iðsisuka bendrybe: „literatas“, arbapamini koká nors kità dirbamà darbà. Þinià, kad kalbama supoetu, valdininkai ar tuo paèiu autobusu vaþiuojantys ben-drakeleiviai sutinka ðiek tiek nepasitikëdami ir sunerimæ.Ásivaizduoju, kad ir filosofas kelia panaðø nerimà. Jam visdëlto lengviau, nes daþniausiai jo profesinæ padëtá puoðiakoks nors mokslinis laipsnis. Filosofijos profesorius –skamba kur kas rimèiau.

Poezijos profesoriø nëra: juk tai reikðtø, kad ðiam darbuireikia specialiø studijø, bûtina reguliariai laikyti egzaminus,raðyti teorinius darbus, pridedant bibliografijà ir iðnaðas, irgaliausiai iðkilmingai gauti á rankas diplomà. Savo ruoþtutai reikðtø, jog tam, kad taptum poetu, nepakanka net pui-kiausiø eilëraðèiø priraðyto popieriaus lapo: visø pirma bûti-nas koks nors antspauduotas popierius. Prisiminkime, kadbûtent taip buvo grindþiamas nuosprendis iðtremti Rusijospoezijos pasididþiavimà, vëliau tapusá Nobelio premijoslaureatu, Josifà Brodská. Buvo pripaþintas „veltëdþiu“, nesnepateikë valdiðkos paþymos, kad jam leidþiama bûti poetu.

Prieð keletà metø man teko garbë ir dþiaugsmas asme-niðkai su juo susipaþinti. Pastebëjau, kad jis vienintelis iðmano paþástamø poetø mëgo vadinti save poetu, tarë ðá þodánesivarþydamas, taip laisvai, kad net trikdë. Manau, kad taidël jaunystëje patirto brutalaus paþeminimo.

Laimingesnëse ðalyse, kur þmogaus orumas ne taiplengvai paþeidþiamas, poetai, þinoma, mëgsta bûti spausdi-nami, skaitomi ir suprantami, bet nebedaro nieko arba be-veik visai nieko, kad kas dienà iðsiskirtø ið kitø. O juk dartaip neseniai, pirmaisiais mûsø amþiaus deðimtmeèiais, po-etai mëgo trikdyti kitus, iðmoningai rengdamiesi ir keistaielgdamiesi. Vis dëlto tai visada bûdavo vieðuomenei skirtasreginys. Ateidavo akimirka, kai poetas uþsidarydavo savokambaryje, nusimesdavo visas pelerinas, blizguèius ir kituspoeto atributus ir stovëdavo tyloje, laukdamas savo patiesminèiø prie dar nepriraðyto popieriaus lapo. Juk ið tiesø tiktai yra svarbu. Bûdingas dalykas: nuolat kuriami biografi-niai filmai apie didþiuosius mokslininkus ir didþiuosius me-nininkus. Ambicingiausiø reþisieriø darbas yra átikimai pa-vaizduoti kûrybos procesà, ið kurio gimsta svarbûs mokslo

atradimai ir garsiausi meno kûriniai. Ámanoma geriau ar blo-giau pavaizduoti kai kuriø mokslininkø darbà: laboratorijos,ávairûs prietaisai, veikiantys mechanizmai sugeba kuriamlaikui patraukti þiûrovø dëmesá. Itin dramatiðkos bûna ne-tikrumo akimirkos: ar tûkstantàjá kartà kartojamo, tik ðiektiek pakeisto bandymo rezultatas bus toks, kokio tikimasi.Geba bûti patrauklûs ir filmai apie dailininkus: atkuriamosvisos paveikslo tapymo pakopos nuo pirmojo brûkðnio ikipat paskutinio teptuko prisilietimo. Filmuose apie kompozi-torius skamba muzika – nuo pirmøjø kompozitoriaus vaiz-duotëje girdimø taktø iki brandþios kûrinio orkestruotës.Visa tai ðiek tiek naivu ir nebyloja nieko apie tà ákvëpimuvadinamà dvasios bûsenà, bet nors yra kà þiûrëti ir ko klau-sytis.

Kur kas blogiau poetams. Jø darbas be galo nefotogenið-kas. Þmogus sëdi prie stalo arba guli lovoje, þiûri, nepaju-dindamas galvos, á sienà ar lubas, kartais uþraðo septyniaseilutes, po penkiolikos minuèiø vienà nubraukia, ir vël pra-eina valanda, per kurià nieko nevyksta... Koks þiûrovas ið-tvertø tai matyti? Prisiminiau ákvëpimà. Mûsø laikø poetailinkæ iðsisukti nuo klausimo, kas jis yra, jei apskritai egzis-tuoja. Ne todël, kad niekada nepajuto ðio iðganingo vidinioakstino. Prieþastis visai kita. Nelengva paaiðkinti kitam tai,ko pats nesupranti. Að irgi kartais paklausta apeinu ðio reið-kinio esmæ ið tolo, bet daþniausiai atsakau taip: ákvëpimasnëra vien poetø ar apskritai menininkø privilegija. Yra, bu-vo ir visada bus tam tikra ákvëpimo lankomø þmoniø kate-gorija. Tai – visi tie, kurie sàmoningai pasirinko ir dirba sa-vo darbà, mylëdami já ir pasitelkdami vaizduotæ. Yra tokiøgydytojø, yra tokiø pedagogø, yra tokiø sodininkø ir darðimtai kitø profesijø þmoniø. Jø darbas virsta nepabaigiamunuotykiu, jei tik jie sugeba áþiûrëti jame vis naujø iððûkiø. Iðkiekvienos jø iðspræstos problemos sukyla naujø klausimøspieèius. Kad ir kas jis bûtø, ákvëpimas gimsta ið nuolatinioteigimo: „Neþinau.“ Tokiø þmoniø nëra labai daug. Daugu-ma ðios þemës gyventojø dirba, kad uþsidirbtø pragyveni-mui, jie dirba, nes privalo dirbti. Ne jie pasirenka darbà iðaistros – tai aplinkybës uþ juos renkasi. Nemëgstamas, nuo-bodus darbas, vertinamas tik todël, kad net toks jis prieina-mas ne visiems þmonëms, – tai viena sunkiausiø þmogiðkønelaimiø, ir neatrodo, kad per artimiausius ðimtmeèius bûtønumatoma kokia nors laiminga permaina. Taigi man leistinapasakyti, kad nors atimu ið poetø ákvëpimo monopolá, vistiek palieku juos tarp negausiø likimo iðrinktøjø.

Èia vis dëlto turëèiau paþadinti skaitytojø abejones.Ávairûs engëjai, diktatoriai, fanatikai, kovojantys dël val-dþios, pasitelkæ kelis kuo garsiau iðrëkiamus ðûkius, irgimëgsta savo darbà ir dirba já uoliai ir iðmoningai. Taip, betjie kai kà „þino“. Jie þino, ir jiems visiems laikams pakankato, kà jie þino. Niekas daugiau jø nedomina, nes tai gresiapakirsti jø argumentø galià. Bet koks þinojimas, ið kurio ne-kyla naujø klausimø, veikiai darosi negyvas ir praranda gy-vybei bûtinà ðilumà. Ið senøjø ir naujøjø laikø istorijos þino-me, kad tam tikrais atvejais jis gali net sukelti mirtinà grës-mæ visuomenei.

Ðtai kodël taip vertinu trumputá þodá „neþinau“. Jistrumpas, bet jo sparnai tvirti. Jis atveria mumyse paèiuoseglûdinèias gelmes ir tas platybes, po kurias klaidþioja men-kutë mûsø Þemë. Jei Isaacas Newtonas nebûtø pats sau iðta-

ræs „neþinau“, net jei jo sodo obuoliai bûtø byrëjæ kaip kru-ða, jis geriausiu atveju bûtø rinkæs juos ir gardþiai triauðkæs.Jei mano tautietë Maria Skùodowska-Curie nebûtø iðtarusipati sau „neþinau“, tikriausiai bûtø likusi gerø ðeimø dukte-rø pensiono chemijos mokytoja, ir jos gyvenimas bûtø pra-ëjæs dirbant ðá – visai garbingà – darbà. Taèiau ji iðtarë sau:„Neþinau“, ir bûtent ðis þodis du kartus atvedë jà á Stokhol-mà, kur neramios ir nuolat ko nors ieðkanèios sielos þmonësapdovanojami Nobelio premija.

Ir poetas, jei tik yra tikras poetas, privalo nuolat sau pa-èiam kartoti: „Neþinau.“ Kiekvienu kûriniu jis mëgina atsa-kyti á jam kylanèius klausimus, bet vos padëjus taðkà já vëlapima abejonës, jis ima suprasti, kad jo atsakymas tik laiki-nas ir visiðkai nepakankamas. Kiekvienà syká jis mëgina visið naujo, o paskui visus jo nepasitenkinimo savimi árodymusliteratûros istorikai susegs á didelá aplankà ir pavadins „kû-rybos visuma“...

Kartais ásivaizduoju neámanomas situacijas. Pavyzdþiui,man pakanka áþûlumo vaizduotis, kad ðtai pasitaikë progapasikalbëti su Ekleziastu, sukûrusiu tokià sukreèianèià rau-dà dël visø þmogaus darbø menkumo. Þemai jam nusilenk-èiau, nes juk tai – vienas svarbiausiø, bent jau man, poetø.Paskui vis dëlto sugriebèiau já uþ rankovës. Juk paraðei, Ek-leziastai: „Nieko nauja po saule.“ O juk pats gimei naujas posaule, ir tavo poema nauja po saule, nes niekas iki tavæs josneparaðë. Visi tavo skaitytojai irgi nauji po saule, nes juk vi-si prieð tave gimusieji jos neskaitë. Ir kiparisas, kurio pa-unksnëje prisëdai, auga èia ne nuo pat pasaulio sukûrimo.

Jam suteikë pradþià koks nors kitas kiparisas, panaðus átaviðká, bet ne visai toks pat. Dar norëèiau paklausti tavæs,Ekleziastai, kà nauja po saule dabar ketini paraðyti: ar tikpapildysi ankstesnes mintis, ar vis dëlto patiri pagundà kaikurias ið jø paneigti? Ankstesnëje poemoje tu mini irdþiaugsmà – nors ir laikinà. Gal apie já bus tavo naujoji po-ema po saule? Ar jau turi kà nors pasiraðæs, koká nors pirmi-ná eskizà? Juk neatrëði: „Jau paraðiau viskà, nebeturiu kopridurti.“ Taip nepasakytø në vienas pasaulio poetas, juo la-biau toks didis kaip tu.

Kad ir kà manytume apie pasaulá, trikdantá didybe ir mû-sø paèiø bejëgiðkumu jo akivaizdoje, áskaudinti jo abejingu-mo paskirø bûtybiø kanèioms – þmoniø, gyvûnø, o gal ir au-galø, nes ið kur galime bûti tikri, kad augalai nepatiria kan-èiø? – kad ir kà manytume apie erdves, nusagstytas þvaigþ-dþiø, aplink kurias jau atrandama – neþinia, ar jau negyvø,ar vis dar negyvø? – planetø, kad ir kà manytume apie tà be-galiná teatrà, á kurá mums, tiesa, áteiktas bilietas, bet galio-jantis siaubingai trumpai, – ðis pasaulis mus stebina. Taèiauþodyje „stebinti“ slypi loginës þabangos. Juk mus stebinatai, kas neatitinka kokios nors visø þinomos ir pripaþástamosnormos ar akivaizdybës, prie kurios esame pripratæ. Tokioakivaizdaus pasaulio apskritai nëra. Mûsø nuostaba egzis-tuoja savaime ir nepriklauso nuo jokio lyginimo su kuo norskitu.

Sutinku: kasdienëje kalboje, nesusimàstydami dël kiek-vieno þodþio, visi vartojame apibûdinimus: „áprastas pasau-lis“, „áprastas gyvenimas“, „áprasta dalykø eiga“... Vis dëltopoezijos kalboje, kur pasveriamas kiekvienas þodis, niekasnëra áprasta ir normalu – në vienas akmuo ir në vienas virðjo pakibæs debesis, në viena diena ir në viena po jos ateinan-ti naktis, o juo labiau – jokia kieno nors esamybë ðiame pa-saulyje.

Atrodo, kad poetams visada liks daug darbo.

„Tygodnik Powszechny“, 2012.II.2Vertë Vytas Dekðnys

Ko nebijo dailëtyrininkas?Atkelta ið p. 3

– Paveikslas tikrai tik apie miðko grybus ir grybavimà?– Jokios psichodelikos – rudeniðka grybavimo patirtis.– Kaþkada raðiau, kad ádomiausia þiûrovams, kiek kai-

nuoja paveikslas ir per kiek já menininkas sukûrë. Treèiaspagal ádomumà klausimas turbût bûtø – ar menininkas„vartojo“ ir kà. Tad Tavæs to ir klausiu.

– Ne, narkotikø nevartoju. Nemanau, kad tokios papil-domos priemonës padëtø. Buvo toks lenkø modernistas Sta-nisùawas I. Witkiewiczius – tapytojas, fotografas, dramatur-gas, raðytojas, filosofas (beje, þemaièiø kilmës). Jis tapë ap-sisvaiginæs ávairiais narkotikais ir analizavo, kaip transfor-muojasi vaizdas. Na, arba Aldousas Huxley, kuris apraðinë-jo haliucinogenø poveiká. Visai ádomu, taèiau nemanau,kad pasiteisintø. Tapybai reikia labai susikaupti.

– Gerai, paraðysiu, kad autorius nieko nevartoja. Gaila,bus ne taip ádomu.

– Galiu paguosti, kad kai kuriuose paveiksluose norëjaupavaizduoti psichodelinæ, apsvaigimo bûsenà. Taèiau tai da-rydamas turi bûti visiðkai skaidrus, èia reikia racionalumo.

– O vertinant techniðkai – ar esi patenkintas savo dar-bais? Klausiu, nes man vietomis kyla klausimø – Tau èiakaþkas neiðëjo ar taip ir buvo sumanyta?

– Na, kartais bûna techniniø dalykø, kuriø nepadarau.Bûna, kad uþstringu ir niekaip neástengiu, rodos, labai pa-prasto dalyko. Ðtai kodël neámanoma atsipalaiduoti. Kitavertus, kadangi pastaruosius mënesius tapau kiekvienà die-nà – jauèiu, kad ranka paklûsta lengviau. Ir ranka klauso, iridëjø yra. Neþinia, ar ta bûsena ilgai tæsis

– Dabar kaip kolegos dailëtyrininko paklausiu – ko darturëjau paklausti, kad iðeitø geras interviu?

– Neþinau... Norisi atrodyti protingesniam... Ðiaip artaip, mano darbai – tai jausminis proverþis. Tai man yra ta-pyba. Skamba labai egzaltuotai ir kvailokai, taèiau kà èiaapsimetinësi – taip yra.

– Pabaigoje pasakysiu, kad man ði paroda ir patinka, iratrodo provokacinë dël ribø lauþymo. Kritikas, kuris „turi“raðyti, – pieðia ir dar tai eksponuoja. Pieðia daug kas, taèiau

retai kas demonstruoja. Kartais tie „uþklasiniai darbai“ bû-na labai ádomûs. Atëjæs ið kitos srities gali á daug kà paþiûrëtinaujai. Tarkime, reþisierius Davidas Lynchas. Jis daro viskà,kà tik nori, ir nesirûpina, kas kà pasakys ir kaip apkalbës.Lietuvoje kol kas turi þinoti savo vietà. Savo ribas.

– Man toks poþiûris atrodo nerimtas. Jau kaip ir laikaslaisviau atsipûsti ir daryti tai, kà nori. Kodël dabar turëèiauatsipraðinëti ir jaustis kaltas? Nesiruoðiu keisti mûsø dailësistorijos. Taèiau tikiu, kad þvilgsnis ið ðalies duoda ðvieþiøidëjø. Á atëjusá ið kito þanro visi þiûri su nepasitikëjimu, ta-èiau jis gali duoti daug naujo. Jei kà padarai, tai reikia ir ro-dyti. Ir nebijoti klysti. Dailës akademijoje iki ðiol visi bijosuklysti. Vis laukiama, kad kaþkas ateis ir pasakys, kaip irkà turëtum daryti. O ko èia bijoti? Klysti natûralu ir þmogið-ka, o be to – klysdamas neretai ir surandi kà ádomaus.

Kalbëjosi Aistë Paulina Virbickaitë

Paroda dailës galerijoje-studijoje RA (Pranciðkonø g. 8,Vilnius) veiks iki vasario 13 dienos.

WISÙAWA SZYMBORSKA

Poetas ir pasaulis

6 2012 m. vasario 10 d. Nr. 6 (1072)

„Lalagë“: iðëjimaiServizas

„Atvirai kalbant, jis bijojæs staiga suþinoti, kas jo tykoanapus lango ertmës, kam jo, nuolat raðanèio, ðitaip reikia,kad anie verþtøsi já nuolat atspëti, gal net ásidràsinæ patysatsidurti jo tekste arba ásigeidæ já per prievartà áraðyti á sa-vàjá“ (Andrius Jakuèiûnas, „Lalagë“).

Rodos, net uþnugary jutau nuo kaþkieno kvëpavimo,ðniokðtavimo, dûsavimo laðais apsitraukiantá stiklà. Jis vir-pëjo nuo netoliese esanèio ðirdies dûþiø, sutampanèiø su ákità pusæ many iðvirstanèia tuðtuma, kurios pasekmë ir buvoservizas, neaiðku, kur esàs, persikûnijantis ið vieno daikto ákità, bauginantis savo esatim, sutrikimu, kuriuo jis uþkreèiadaiktus, kai tu padûmavusiu þvilgsniu ásiskverbi á daiktøtuðtumas, negalëdamas apibrëþti në menkiausios ðiukðlytës,kai ji nedelsdama virsta porcelianiniu dariniu ir vëliau bûnaatrandama kaip „telefono ragelis“, kurio tëvas, norëdamaspaskambinti mirusiai savo þmonai, ieðkojo gal keturis më-nesius, visà ðalèio sezonà, baisiai klejodamas, ið skausmoatrajodamas tuðtumas, kurios per daiktus patenka á apnuo-gintas jo akis. („Tas tàsymasis, drëgmë, apleistumas, nepa-þástami numeriai, diktuojami ið paðaliø: „Paskambink ádaiktà kairëje, paskambink á daiktà deðinëje, paskambink.“Senas telefonas guli irdamas daiktø krûvoje, jo skaièiai ap-sineðæ rûdimis, ir jø jau nesimato, ið jo sklinda chlorkalkiø irgal mamos lûpø kvapas, nuo tada, kai ji kalbëdavos su kuonors ið aukðèiau. Ir að atsikeliu, ir blaðkaus po tà plynæ, po tànykø klampumà ir ieðkau kokio ðviesos átrûkio, bent maþu-tës þaltvykslës, taèiau visad atsimuðu á tuos ðiurpius atstu-mus, sunkius atstumties judesius, baugø daiktø mirguliavi-mà. Bandau kurti lauþelius, bet daiktai taip slegianèiai tyli,kad að iðsigandus nuo jø atsitraukiu, nes jø jau ir padegti ne-ámanoma, jie taip seniai jau uþgesæ, nuo raudonøjø milþiniøkolapsavæ á negyvas juodàsias nykðtukes, tokias sunkiassvetimkûnes dulkes, o nuo jø nykumo man uþgniauþia ger-klæ, tiek jø nëra“; Ieva Gudmonaitë, „Servizas“, 2009.)

Juk ðitaip að, tartum sekdama tëvo man nubrëþtais neu-rozës, arba tiesiog mûsø gyvenimo namie, punktyrais,ëmiausi ieðkoti servizo ðiukðliø kalnuose ir sutrûnijusiø, ap-mirusiø daiktø viduriuose – tëvas ieðkojo telefono, að ieðko-jau servizo, mes ieðkojom sopanèiomis ðirdimis (slegiantisdaiktø sunkis), kuriø skausmas tik akimirkai iðaugdavo á pa-laimingà ðvytëjimà – kol kartà, iðlipæs ið dvokianèiø syvø,kuriuos iðskyrë merdintys daiktai, aplipæs pûkais ir dulkë-mis, jis griebë man uþ rankos (maèiau jo akyse kaþkoká eks-taziðkà, ðiurpø spindëjimà) ir pasakë, kad servizas jau nebë-ra tai, kas buvo seniau, ir jo, jeigu ir ámanoma rasti, neáma-noma uþèiuopti, panaudoti materialiai ir net dvasiðkai – nesnebëra nei palieèiamas, nei pajuntamas, nei kaip kitaip su-vokiamas. Jam tai perteikæs tas, kuris jau buvo já uþraðæsabstraktesná, negu buvo prieð tai, dabar tiesiog kaip namið-ká, netgi nebe kaip tëvà (subtilesniuose lygmenyse mes ne-beturim jokiø socialiniø apibrëþèiø) – raðydamas já, kaþko-kia dalimi savo vidiniø galiø suteikë jam apðvietà, kuri leidoið ieðkanèio tapti tiesiog esanèiu. Stebëjau, kaip tëvas pama-þu nurimo – sëdëdavo daiktø krûvose ir skrosdavo erdvæ ne-nusakomo gylio þvilgsniu, màstydamas jau nebe apie servi-zà, o apie tai, kas sukûrë ðià nelaimingà fikcijà be iðeities,kurioje jam tenka dalyvauti kaip tikrovëje, þinant, kad iðsi-trinti ið jos nepavyks net atimant sau gyvybæ – jei taip atsi-tiktø, jis tiesiog pereitø á kito raðomà fikcijà, kurioje vis viengreièiausiai tektø ieðkoti ko nors vis dëlto nerandamo arbaneieðkant merdëti daiktø krûvose, kas vyko dabar, stebint,kaip mes, jo vaikai, jaunystës siautulio apimti, nardom daik-tø krûvose, ieðkodami, viltingais þvilgsniais tikëdami savobûties iðteisinimu, jei bûsim tà kaþkà be galo ypatingo ra-siantys.

Að ið tikro negalëjau nustoti ieðkojusi, nes suþinojusi,kad servizo nëra arba nëra tokio, koká að já sugebëèiau ási-vaizduoti, vis viena jo troðkau – negalimo, neámanomo, ne-randamo. „Kur yra servizas? Kas yra servizas?“ – kartojautai daugybæ kartø, eidama uþmerktomis akimis ir bandyda-ma já uþèiuopti toje nematomybëje, iðtraukti já, glûdintá kaþ-kur tarp oro molekuliø ar daiktø susilietime. Ieðkojau jo sie-nø, daiktø átrûkiuose, krapðtinëjau kiekvienà ádubimà, kiek-vienà menkesná plyðelá – jis galëjo bûti ásiskverbæs bet kur,glûdëti bet kuriame nelygume, o kartu ir paèiam lygiausiampavirðiuj – jis glûdëjo ir jame, ir uþ jo, bet þinojau tai, kad jisið tikro neturi savo vietos ir migruoja beprotiðku greièiu, irað niekaip negaliu jo pagauti. Bet jauèiau – jis yra kaþkurnetoli, ir kartais pradëdavau justi trapø, plevenantá jo buvi-mà – ið pradþiø jis atsklisdavo per daiktus – visai netyèia uþ-kliudþius vieno ið jø bûtá“ (Ieva Gudmonaitë, „Servizas“,2009).

Taip visiðkai iðsekinta beviltiðko ieðkojimo, netikëdama,kad servizas ir yra tai, kas uþraðyta, nepasitikëdama jokiaforma, bandanèia já iðreikðti, mirtinai iðsekusi nuo neradi-

mo, guluos á gremëzdiðkø daiktø apsupty glûdinèià tvarkossalà, kur manæs nelieèia aðtriø dulkiø spieèiai, ir esu uþliû-liuojama sietyno atspindþiø, þaidþianèiø lubose. Vëliau jaumatysiu, kaip jie pradegina lubose skylæ ir drebantis nuomano þiûrëjimo sietynas pakyla pro pragarmæ lubose ir ið-sklendþia á nenusakomo gylio dangaus þydrynæ. Juk visa tajëga, iðskraidinusi sietynà tarsi raketà, ir buvo mano þvilgs-nio jëga, mano skliauto kitapus deganèiø akiø átemptis, nesman, bûtent man reikëjo, kad ðis prabangus, spindintis baro-ku daiktas iðnyktø ið regos lauko, iðsineðdintø ið mano visa-tos – jo dingimas atvërë nenusakomà gylá, jame kurá laikàbuvau maloniai iðtirpusi, – taèiau vis vien nerimas gráþo pri-siminus, kad kaþkur glûdi servizas – spindintis ir begalinis,akiplëðiðkai pabëgæs nuo mano þvilgsnio, bandantis iðsitrin-ti tik kûniðkai ir taip dar labiau sustiprinantis traukà. Staigadar suvokiau, kad jis vël yra bandomas bûti uþraðomas, taipverèiant mane, gulinèià prieð neseniai atsivërusá dangausskliautà, ðoktelti ir ið naujo iðgyventi neradimà – neradimàto, ko nëra: „Laikydamas prieðais save dulkëtas rankas, jasdar kà tik ánirtingai kaiðiojæs á visokius plyðius, èia pirðtaiákliûdavæ á voratinklius, – juk servizas galëjo bûti rastas ne-tikëèiausiose vietose, teástengæs suvokti, jog tai, kas tà aki-mirkà gobia pirðtus, neturi formos, vadinasi, tai klasta, kasnors bjauriai ið jo tyèiojasi, vietoj materijos pakiðdamasvien prasmæ“; „Gali bût, jam atrodæ, kad servizas [...] bûtøiðsprogæs tada, kai jis bûtø pradëjæs dusti nuo dulkiø, visuriðkaiðiojæs pirðtus, nusikamavæs, nusivylæs, neástengiàs“(Andrius Jakuèiûnas, „Lalagë“, „Servizas“, 2011).

Taigi kol gulëjau grindø ir svyranèio sietyno átemptyje,kai buvo dar neaiðku, ar jis kris þemyn, ar kils á virðø, ir vë-liau, kai jau nenusakomo lengvumo uþtvindyta gërëjausi lu-bose atsivërusia skyle – kaþkur vël vyko „servizas“, inten-syviai judant ðio velniðko daikto molekulëms kaþkieno kitosàmonëje, neurotiðkai plazdant, tuoj virsiant forma, pasiklo-siant pavirðiuje ornamentais, kuriuose bus gal to net paèiamraðanèiajam nenorint iðtransliuota, kad pajuntu ið netoliesejau neþinia kiek parø glûdinèio tëvo atsklindanèià bangà,kuri, man rodës, akiplëðiðkai ardë iliuzijà, kad apskritai rei-kia ko nors ieðkoti, net jeigu tai, kas bûtø rasta, perkeistø vi-sà esybæ, uþlietø jà nenusakoma ðviesa – vis tiek tai nekeistøðiurpaus ir tik dabar realiai suvokto fakto, kad esam uþraðo-mi, raðomi kiekvienà vyksmo dabar sekundæ. Vienintelismaiðtas, rodæsi, buvæs arðus nejudëjimas, bûti èia, kur esuvisados, prieðinantis begaliniam norui ieðkoti, kylant vidøplëðanèiam drebuliui, reiðkianèiam, kad kaþkas dabar raðotai, ko tu nedarai, kad, pavyzdþiui, nusprendei vël ieðkotiservizo, atsistojai ir jau þengei per ðiukðliø kalnus, o tu tiksëdi stipriai ásitvëræs grindyse tavo paties pradraskytø skyliøir në neketini pajudëti, viena vertus, jausdamas, kad elgiessu savimi destruktyviai, bet kartu patirdamas beatodairiðkàmalonumà dël to, kad bandai iðsiplëðti ið kaþkieno gniauþtø,net ir suvokdamas tai, kad tas kaþkas tave ir sukûrë, ir tu esitie judesiai, kuriuos anapus teksto raðantysis bando iðtran-sliuoti (vis dëlto negebëdamas suvokti, kad ir pasiprieðini-mas raðomiems judesiams yra uþraðytas).

Kadangi gráþti á pirminá ieðkojimà ir atkartoti beprotiðkaiplintantá raðtà, þinant tiesà, buvo nebeámanoma – vienintelisbûdas maþinti drebulá buvo galimybë susisiekti su abiem ra-ðanèiaisiais (jie vienas uþ kità stipriau dar iðdreba tà patá, kàir mes), kuriø sukurtø fikcijø jungtis vël leistø uþmirðti musesant raðomus, ástrigusius nepakeliamame þinojime, kad to-liau eitume ieðkoti, iðtirpdami ir vël susitelkdami ðvytinèiødaiktø kalnuose.

Tarnystës aukðtybëse

„Pakylëtumas, kuris ðià akimirkà tvyrojo tarnuose, uþ-liejæs visà peizaþà apokaliptiniu siaubu, já dar sustiprinusinerami, baiminga tyla, kylanti suvokiant, jog netrukus á darkità vietà persikëlæ þvilgsniai vienà parodys iðnykusá, o kitàatsiradusá“ (Andrius Jakuèiûnas, „Lalagë“).

Prieð akis atsivërë sustingæs kalnas ðiukðliø, spinduliuo-jantis á akis kone temdanèià, plazdanèià gyvybæ, kurià manojirega èiuopë ir leido gilyn, leisdama nusëti taðkais visus vi-daus organus ir uþpildyti neramiai tiksinèià ðirdá arba, tiks-liau, jà sukurti, jà suvaldyti – ið nieko, ið krûtinës ertmëje atsi-verianèios ðvaros – sukurti jà gyvà, truputëlá maudþianèià,tartum kaþko vis pritrûkstanèià, niekada neuþpildomà iki ga-lo – norinèià tvarkyti, be perstojo kurti tvarkà, þinant, kadðvara visada laikina, trumpam suðvintanti zenite ir paskui ið-kart patirianti krytá (tëvui numetus popierëlá ant þemës, ðei-mininkei áeinant su batais á kambará ir panaðiai) – bet kokiuatveju, kam nors sujudëjus, papûtus nelemtam vëjui, numetuspriraðytus popierius nuo stalø arba, jei nori kà nors suvalgyti,trupiniams skausmingai krentant ant þemës (beveik girdint,kaip Þemës traukos apimti atsitrenkia á grindiná, tartum gau-dþiantys meteoritai, kurie krisdami suardo þemës pavirðiø) –visa tai vël polëkis iðjudëti, patirti erdvæ tvarkant, judinantdaiktus, priversti jà vël tapti gyvà, vël ásitempti nuo kraðto ligkraðto ðvytinèiame tvarkos zenite, patirti ekstazæ – viskas,aiðku, tik prieð daiktø griûtá. Na, o jeigu nustotum tvarkyti –tiesiog sëdëtum ir lauktum, kaip daiktais tarsi iðsninga didineurozë, kaip nervø tinkluose pasklinda juoda magma, kaipatmintis ðeðëliuojasi, tamsëja ir po truputá terðiasi kartu sukambariu, kad daugëjant dulkëms daugëja nereikalingø min-èiø – mirusiø minèiø, kurios niekaip negali virsti á veiksmà irdël to yra absoliuèiai nereikalingos, prieðingai – netgi pavo-jingos, nes prisikaupusios ligi smilkiniø átempties gali prives-ti iki beprotybës, kaip dulkiø daugëjimas telkia pilkumojeerdvæ niokojanèias kariaunas ir baisius mikromiestus, nerei-kalingus gyvybei, pavojingus gyvybei. Ten yra du keliai – ar-ba neurozë sugriauð tave ið vidaus, pasiëmusi visus tavo vi-daus syvus, ir liksi kaip nukirsdintas medis, nedavæs vaisiø,pats ið savæs negalintis uþsidegti lauþas ir savæs atsigerti ne-sugebantis vanduo, iðdþiûvæs ir net nepasklidæs ore laðais tel-kinys, arba neurozë pati save pramuð ir pateksi á dykrà, kurio-je iðdþiûvimas bus teigiamybë, dykuma bus meilës ðaltinis,vakuumas, iðsprogæs kitapus, virs naujos visatos pradþia, jaipradëjus plëstis vyzdþiuose, paðirdþiuose virpant naujø pa-sauliø uþuomazgoms, pradþiai, kuri niekada neatiduos savæsmirèiai, dusuliui, tam sëdëjimui uþspaustais smilkiniais, uþ-tvenktais paðirdþiais, neþinojimui, kur padëti tà beprotiðkàdaugëjimà, spengimà, nes jau bûsi leidæs savo veidui iðspin-duliuoti akimirkos ðviesumà, akinantá, nepaliekantá në vienosakimirkos, esantá santykyje, nebe sau, nebe savo egzistencijàpleèiantá, bet kaþkà visuminio, neapèiuopiamo, neuþgriebia-mo regai nei lytëjimui, nebent maþà sekundës dalá pasivaide-nanèio kaip kaþkas daiktiðka ir vël gráþtanèio á sûkuringà erd-væ, savy pamaþu sutelkianèià pasauliø uþuominas, maþytestik dulkeles, uþaugsianèias á kaþkà, kas pamaþu vël sugràþinsprie pamëkliðkai erdvëje stûksanèio ðiukðliø kalno – jis pri-mins, kad visa, kame buvai, tebuvo fikcija, o ir tas kalnas, bû-damas dar didesne iðmone, já bandant pajudinti, sutvarkyti, –tiesiog pasklis á erdvæ neáveikiamomis tvarkomis, ir tie mes,dabar jau atsidavæ tarnystës malonei, bandysime áveikti pa-laimingà ðvytëjimà ir surinkti ðiukðles, nors buvo seniai aið-ku, kad jau nesugebësime padaryti to „buitiðkai“, o tik be ga-lo kilniai, tarsi atliktume didø ritualà, tarsi paaukotume prieðtai smilkinius uþgulusià átampà tam, kas vël mus galiausiaiprives prie skausmo smilkiniuose, nes kai paaiðkës, kad ið tik-ro netvarkëme, o tik vaikðèiojom po erdvæ tyrinëdami átrû-kius ir plyðius, mus uþgrius ta pati dykuma, nes per ðitiek lai-ko apèiuopiamybëje nieks dar nebus pasikeitæ, nors kaþkurbûsim iðgyvenæ eras, kur tvarka.

Debesø mylëtojos uþraðai

„Desperatiðkai ieðkojæs bûdø sustabdyti turinio plëtimà-si ir plitimà, […] kvailai jauèiasi, nesugebëdamas suvestisiuþeto galø“ (Andrius Jakuèiûnas, „Lalagë“).

Nesugebëdama suvesti siuþeto galø (dar ir þinodama,kad ið manæs to labai tikimasi, trokðtama – nes, ðiaip ar taip,tada bûèiau galëjusi bûti suvalgoma) – kentëjau, taèiau takanèia buvo labai sàlygiðka ir labiau bandanti pateisinti sausave, nesugebanèià sukurti nieko apèiuopiamo, nieko, konegalëèiau suvalgyti tik pati að – suryti akimis prieð manepakylanèius reginius, lëtai juos plëðyti kaip vatos pavidalomanà, iðsiskleidusià po visà kambará, primenanèià debesis,

Ramûno Jaro pieðinys

Nukelta á p. 11

72012 m. vasario 10 d. Nr. 6 (1072)

MARIUS PLEÈKAITIS

turbût pirmas ir paskutinis

sakai,

naktimis geriau raðosi?

naktimis krenta

penkiolika kartø miræs sniegas

ir

penkiolika kartø mirusi saulë

tai galëtø bûti puiki daina

raudonajam vilkaviðkio

meilës tilteliui

pirma að, paskui tu

þiûrim pro langà

skirtinguos miesto kampuos

tokie apgailëtini,

kad nematom nei vienas kito,

nei kosmoso ðokio

vis dëlto dar turim

po puodelá kavos

ir ðiek tiek ðokolado

bet, esu tikras,

kaip ir penkiolika praeitø kartø,

juos skirtingai iðgersim

ir

atsukæ nugaras

skirtingiems pasaulio kampams

verkdami prarysime plytas

nepertraukiamas

narcizas nustoja þydëti,

o varlëse paskæsta kvarksëjimas

esminis klausimas:

ar vanduo sugebës atspindëti?

ar pasenusios spintos kampuos

vis dar kalasi roþës?

jei taip,

kuo èia dëta senoji Sofija?

tegul eina apsikuopti namø,

nes pridygo visokiø bjaurybiø

grybø, kurie kukuoja save,

musmiriø, kurios a priori iðkreipia vaizdà

ir batonø,

geidulingø kaip

kà tik nuskintas pavasaris

apie didybæ

aleksas sako:

darykite tai

darykite tai

darykite tai su manim!

pasaulis daro

ir netenkame Afrikos

aleksas sako:

màstykite taip

màstykite taip

màstykite taip su manim!

pasaulis màsto

ir netenkam rugsëjo

o dabar apie pradþià

tai buvo pats pacifistiðkiausias suokalbis,

kai visi tik gërë,

uodega vizgino katæ

o taikos balandþiai

nei ið ðio, nei ið to

virto branduolinëm galvutëm

bûtø pridera

kai pasistoja uþ lango delèia

o tau kaip visad nuostabiai geriasi

kai á kambará negráþta þmona

o tau kaip visad nuostabiai pochui

kai kur buvus kur nebuvus neuþklumpa dukra

ir nerodo deðimtukø knygelës – vienodai

vienai minèiai vis tiek

ðirdingai spustelsi ásivaizduojamà rankà

kad nepasidavei

kad egzist avei

kad ne visos morkos turi bûti morkavos

ir ne kiekvienas televizorius privalo bûti ðilelis

2,5×3,5

pirmosios pergalës

pirmieji vonneguto puslapiai

pirmosios þvaigþdës

ir paskutiniai elniai kometos

tu riedi baèkoje

sizifas tave ridena á kalnà

pirmasis pragaras

paskutinis 666-as dangus

tu esi prokrusto lovoj

ir tau daro ðiatsu masaþà

harpijø geidulingi sparnai

primena pirmàjá iðkeptà broilerá...

na, durneli, sakiau

tau neësti mëlyniø

o tau tualete taip vienodai

kai uþsimerkæs

pageltusias sienas

tapetuoji homerais

fuga d minor

sukrëskite mane,

duokite pylos, duokit á snuká,

prie kiauðø pritaisykit laidus,

kiðkit peilá á panages,

raukit dantis,

kankinkit mylimà ðuná,

padekit namus

ir ið mokyklos pagrobkite sûnus

dekit pragare kartu su manim, dvokiantys ðunys,

esame jau seniai negyvi

ir amþius vartojami

nelaimingi,

vienodai pikti,

be idëjø ir be laukianèiø genijø

kas kolos?

santykinai

ið tikrøjø

dantø valymasis

gali bûti puikesnis

uþ tobuliausià eilëraðtá

iðvalykim kiekvienà kamputá

nepamirðdami dantø siûlo

lëtai

sukamaisiais judesiais, o taip,

iðvalykime visà tà ðûdà

dabar skalavimo skystis – bur bur –

iðspjauk

tavo dantys spindi skaisèiau nei

solono eilutës

tavo tarpdanèiai sveikesni nei

goethës tvirtybë

rimtai,

ðypsais kaip dþulija roberts

kaip supista dþulija roberts

o ne kokia nors suodeiva

sylvia-viryklë-plath

tas prikimæs noras gyventi

að noriu tapti akimirka

noriu skrieti kulka á jfk galvà

iðsivaduoti ið laiko

ir ideologijos gniauþtø

noriu ðokt su dievais

ir tais, kas juos nupieðë

bûti penkiameèiu vaiku

kurianèiu naujàjà kalbà

pirmà kartà skaityti

april is the cruellest month

atleisti faðistui

ir sau

uþ tuos norus

8 2012 m. vasario 10 d. Nr. 6 (1072)DONELAIÈIO SKAITYKLA

Pozityvumo þabangaiAbraham H. Maslow. Bûties psichologija. Ið anglø k.

vertë Visvaldas Legkauskas. V.: Vaga, 2011. 342 p.

Esame girdëjæ daugybæ mitø ir le-gendø apie nepakartojamus psichologøjuokelius, pokðtus, charizmatiðkai at-pasakotas istorijas. Kai kurie net esamepatys jø iðklausæ. Vis dëlto didþiàjà dalágalime paþinti tik ið literatûros ir kitøáraðø nuotrupø.

Apie Abrahamà H. Maslow esamegirdëjæ ið sociologijos, socialinës psi-chologijos paskaitø, radæ já vadovëliuo-se. Daþnas daugiau maþiau atsimename

jo garsiàjà poreikiø piramidæ. Paprastai ji skirtingai ir inter-pretuojama. Vieni þiûri á piramidës apaèià (bûtiniausi fizio-loginiai procesai), kiti á virðø (saviaktualizacija: kûrybiðku-mas, problemø sprendimas, veikimas be iðankstinio nusista-tymo), tretieji, kaip jiems ir priklauso, nagrinëja ir koncen-truojasi á vidurá (nuo saugumo iki savigarbos, pagarbos).

Taigi, „Vaga“, nusprendusi, kad Maslow (vieni tariaMaslou, kiti kaþkodël – Maslovskis) yra ganëtinai þinomasnetgi lietuviams, iðleido jo skaitytø paskaitø rinktinæ, pava-dintà „Bûties psichologija“. Vertë vienas þymesniø ir stilin-gesniø (studentai kadaise nominavo VDU stileivos titului)Lietuvos psichologø Visvaldas Legkauskas, nemaþai savæspalikæs ir Kembridþe.

„Bûties psichologijoje“ – tikrai abejoju, ar sëkmingai –mëginama apginti tauriàjà þmogaus pusæ, bandoma þmogøpsichologijos fotografijoje áamþinti kaip bent jau giliai vi-duje teisingà ir dorà bûtybæ. Esminë prieðtara slypi jau pa-èiame Maslow formuluoèiø branduolyje. Jei þmogus elgiasiniekðiðkai ar netinkamai, psichologo nuomone, jis serga,yra uþnuodytas. Taigi bandoma ieðkoti tikrosios, ðvariosiosþmogaus sielos paslapties, koduotës. O tai jau panaðu á des-peracijà ir su amþiumi ágytà mokslininko sentimentalumàaukðèiausiajai, neklystanèiai rûðiai.

Kitas knygos minusas tas, kad ji sudaryta ið tikrai ne vi-sada darniai suskambanèiø paskaitø. Jø spektras platus, ap-imantis talpius asmenybës konfigûracijø plotus, o pagami-nimo amplitudë – dar didesnë (31 metai). Ásivaizduoju, kad

panaðûs pokðtai lengviau susivirðkintøstudentams, bet ne paprastiems skaity-tojams, sumaniusiems ákelti kojà á iðpirmo þvilgsnio patrauklø ir malonøpsichologijos pasaulá. Filosofuojant to-liau, galima paklausti, kà visame tame veikia leidykla „Va-ga“, lyg ir neturinti pirminio uþdavinio leisti mokslinius psi-chologijos vadovëlius, jai, sakytum, visiðkai uþtenka ir filo-sofinës „Utopijos“ stiliaus serijëlës, bet ji meta á mûðá tokiuskorifëjus kaip Maslow. Ar kapitalizmo sàlygomis verta ið-klysti ið specializacijos takiûkðèio? Ar „Vagos“ leidyklatam ne per stambi? Kartais retorika bûna naudingesnë uþakcininkø susirinkimus.

Sumuodamas sakau, kad yra ir rimtesniø bei prasmin-gesniø XX a. mokslo knygø, iðverstø á lietuviø kalbà. Taippat pridedu, kad studentams mano kritikos strëlës, paleistosá „Bûties psichologijà“ ir jos autoriø, galioja tik ið dalies. Irdar aèiû, Visvaldai, kad esi!

MARIUS PLEÈKAITIS

AtbrailaAð þinojau, kad jis rangosi mano pilve, tiesiog nema-

niau, jog tai taps taip opu. Nujauèiau, tiksliau tariant, ið tøkartø, kai pasukdavo mano veidà á svetimà moterá, kliudy-davo këdæ uþ kojø, ðvelniai sprogdavo gerklëj oro burbulu.Ir vis dëlto stipriausiai savo egzistencijà áprasmindavopjûklu raiþydamas pilvo sienas. Velniðkai skaudþiai. Taiplankstydamas mane pirmyn ir atgal, ieðkodamas progø su-gëdinti.

Ið pradþiø viskas lyg ir buvo ramu. Skaitymai ásibëgëjo,kaip áprasta, pernelyg greitai, teatraliðkumas nepasiruoðusátvirtai prispaudë prie sienos. Ðokinëjanèios tonacijos, kûnàkaustantys akiø pakëlimai, bohemiðkai prikimæ balsiai.Tekstai per sunkûs, bet susiverþæs koncentracijos panèiaislikau vietoj tiek mintim, tiek kûnu. Siekiau rankom skaitan-èiøjø balsø lyg pirðtø galiukais kaþko ðviesaus ir spalvoto,lydint nuojautai, kad tai karðta, tad nedràsiai, atsargiai. Taippakeltas jø tonas, suriktas þodis ar meno motina metaforaatmuðdavo mano rankas atgal stipriais vëjo gûsiais. Velnið-kai maloniai. Taèiau atgal nuo skaitymø, atgal nuo koncen-tracijos, atgal á padrikus abstrakcijø miðkus, kur iðkylaujusu nuoboduliu.

Pajutæs, kad nustoju klausyti, susierzinau. Grauþë jismano pilvà it sàþinë, labai skaudþiai. It ilgai ieðkojæs tinka-mos akimirkos. Negaliu nei surikt, nei subliûkðt, nei atvertjá iðvirkðèiai, nei stot su savim dràsiai akistaton. Apsidairiau –sunerimæ, suklusæ, o paskui besiðypsà ir laimingi. Neatsi-suks gal, visgi viduj jis patrakæs dantim sienas griauþia.Ðypsok, paspausk bent jau ðypsná, jei akimirksniui atsuktøsavo veidus, netyèia atsuktø paþabotas sielas á mano nedar-niàjà ir smerktø uþ iðsiblaðkymà, uþ sàþinës kirminëlá pilve.Prisidengiau veidà ðaliku, lyg taip man norëtøs, uþsimeèiaukojà ant kojos ir darkart pabandþiau pritapti.

Jie daugiausiai tokie pat. Rimti ir patenkinti tik savodarbais ir vaikais vyrai. Moterys, kuriø neturëjau, nes sielospaþaboti nesugebëjau. Visi tvirtai prisiriðæ prie teksto, tvir-tai prisiriðæ prie savæs, antsnukius tvirtai prisiriðæ ant dûlan-èio veido, profesoriai, raðytojai, filosofai, poetai ir paikaspeliûkðtis su pilvo augliu.

Buvau iðvaþiavæs á Kaunà. Bet tik kartà be prieþasties,uþsimaniau, kad taip reikia. Klausiausi daug Mamontovo,sumokëjau uþ bilietà tiek, kad bûèiau tris knygas nusipir-kæs. Kaþkà lyg ir skaièiau pakeliui, galbût net kaþkà raðinë-

jau, ðeðis septynis kartus iðgëriau kavos ir nuëjau á teatrà,gaila, ne spektaklio þiûrëti. Laisvës alëjoj tuomet snigo, bu-vo gan ðalta, bet jei kur ir sustodavau pasiðildyti, tai niekadtoje paèioje vietoj dukart. Prisiminiau, liko laisvø litø, nusi-pirkau filosofijos chrestomatijà, kurià skaièiau Ðiauliø ligo-ninëj.

Pirmàkart þavëjaus Kauno senamiesèiu. Þavëjaus de-gintø plytø baþnyèiom, telefonø bûdelëm, rûkanèiom potris, tiltais, kuriø pasigendu Ðiauliuose. Þaliais þibintais,praþilusiais snaigëm. Apskrusti nespëjusio pyrago spalvosnamø kampuose iðlásdavo mûrinës atbrailos, renkanèiossniegà. Jis taip pat lig èiurnø dengë tuðèius balkonus, kuriøèia buvo daug. Vasarà kaip Kernagio dainoje vidury gatvësþygiuoja kareiviø pulkas, o merginos ryðkiom suknelëm,bet suriðtais plaukais it krisdamos lauk alpsta ant balkonoturëklø.

Tai, matyt, kiek panaðu á kelis mënesius prancûzø mies-tely, kad tik neskambëtø nuvalkiotai. Be atsakomybës ir beþmoniø, viskas prasideda, matyt, bëgant nuo abiejø, net jeiir baigiasi gráþtant atgal. Tie trys ratai akmenim grástomgatvëm primintø eiles, o sustojimai kavos kaskart vis pintømetaforas tarp rûdijanèiø tirðèiø. Apie tai jie skaito ir kalba,bet paiko peliûkðèio kolegos apie tai nesvajoja. Perdëm su-sikaupæ, kad sapnuotø, perdëm atsakingi prieð meniniusskaitymus. Tikrieji intelektualai visada elgiasi ir reaguoja,kaip reikia.

Tikrieji intelektualai ir ákvëpimo neieðko. Jie neperkaprezervatyvø ir nesijaudina, kaip á juos paþiûrës aplinkiniai.Jie nestorëja ir nesituðtina, nesveria per daug. Jie ðypsosi ið-moningai, o kai sàmojá palydi tyla, tai tik giliai susimàsèiusiarba nesupratusi. Mat jø þodþiai – tik aukðtuomenei dedi-kuoti, tai, kur nevalgo namie laðiniø ir nevaikðto su trenin-gais. Sukasi tik savo tabakà ir muzikos klauso tik geros.

Að spëjau paklysti, ðaliku dengiaus ne nuo tokiø. Norsvisgi nebuvo dràsu, kaskart, kai atsukdavau vëjo gûsiais nu-vytà þvilgsná, pajauta – it keliauèiau laiku. It bûèiau dingæsið èia, kol jie tiek pamatë ir tiek jau iðgirdo, kad ðypsná stip-resná vis spaudþia ir spaudþia. Jutau, kaip nespëju. Bëgda-mas ið paskos kelis kartus bandþiau pagauti þodþius, su-èiupti frazes uþ uodegos ir vaþiuoti kartu, bet neiðëjo. Klys-davau vëlei á ðalá nupûstas.

O jie juokësi. Jutau, kaip man reikia kavos. Pasiilgau to

viralo, prispaudþianèio odà prie kaulø. Sielà kûnui gràþi-nanèio, þemën uþ rankos parvedanèio. Nes dabar lûkuria-vau. Juokësi garsiau ir garsiau, atvira burna. Ið kur? Sàmo-jis? Humoras? Nesuprantu, bet ne, dievaþi, nereikia, neatsi-sukit. Bûkit. Paranojos kupinas akis vedþiojau á ðonus, pra-radæs viltá gráþti ant bëgiø, pusiau pabëgæs ið kalëjimo, jaunebëra kelio atgal, dabar tik nelikt pastebëtam. Prisidenk.Patikëk, gal tikrai tai juokinga, net ádomu. Ásiteik. Velniai,jei tik að turëèiau kavos, viskas bûtø kitaip. Jei tik uþvirtøjuodo vandens kas, nelakstyèiau po salæ ratais. Nevartyèiaukojomis këdþiø, neðûkauèiau ir nebraiþyèiau sienø nagais irdantim. Skersai iðilgai, þvilgsniu kiekvienà sienø làstelæ itpaveikslà galerijoj jau nuþiûrëjau. Jei tik iðgerèiau kavos,gal já savo viduje numalðinèiau ir viskas bûtø kitaip.

Nes jis – ne intelektualas. Nemëgsta jø kaip ir að, jauèia-si vieniðas kartais. Stipresnis galbût tik, vieniðas ið prigim-ties ir ið esmës jis neturi vilties. Sàþine dengdamasis pats nënenumano, kà tos pasakos reiðkia. Ir net jei sakau, kad grû-dinimu ir morale tai pateisinu... Kaukëm, niekuo daugiau tonepavadinèiau.

Anksèiau ar vëliau, þinoma, viskas praeina. Tekstai irskaitantieji lëtëja, pats to nejusdamas spëji pavyti. Iðaiðkëja,kurios moterys tavo, o kurios ne. Imi tingëti vyrais bjaurë-tis. Ploji kartu su visais, o kai kas þvilgsniu klausia, ar pati-ko, ðypsodamasis linksi galva. Vartoji protingus þodþius,kad numalðintum savo asocialumà intelektualø visuomenë-je. Geri kartu ðampanà, pasiþadi atvaþiuoti ir kitais metais.Siuþetas taip iðsikoèioja, kad nelygumø lyg ir nebûta.

Panaðiai ir pusnys, Laisvës alëjà padengusios, atrodo.Ramios ir lygios. Kalnai minkðto sniego stovi, saugo me-dþius ir þibintus, lydi praeinanèius þmones. Kartais paðne-kina laukianèiuosius. Jie migruoja ið vieno galo á kità, kainiekas nemato, daugelis trokðta soborà pamatyti. Baltumu,sako, jiems prilygstantá. Jie purena save, rûpinasi groþiu ne-lyginant moterys. Girdëjau, barsto vaniliniu cukrum, tikniekas nespëja lyþtelt, nespëjo iki ðiol paragauti. Verta atva-þiuoti jø paþiûrëti, net jei ir be prieþasties. Verta kartais jaistikëti labiau nei þmonëmis, nes, nors nelygûs, jie parkritusðvelniau nei pûkai priglaudþia kaulus ir odà. Tik kavos to-bulam gyvenimui trûksta.

AUGUSTAS SIREIKIS

Praëjusio numerio kryþiaþodþio atsakymai

1. Pas Erlickà2. Gintautas Trimakas3. Teatras, dailës salonas4. Juozas Ðorys5. Kurdavo krosná

6. Linas Paulauskis7. Giedrë Kazlauskaitë8. Donelaièio skaitykla9. Audrë Kubiliûtë10. Andrius Ðiuða

11. Rièardas Ðileika12. Oskarui Milaðiui13. Sekmadienio postilë

92012 m. vasario 10 d. Nr. 6 (1072) KNYGOS

Akademinio gyvenimo uþkulisiaiDavid Lodge. Mintijimai... Romanas. Ið anglø k. vertë Ina

Rosenaitë. V.: „Baltø lankø“ leidyba, 2011. 495 p.

„Akademinë institucija yra maþas pasaulis, mikrokos-mas, atspindintis visuomenæ kaip visumà, á kurià þvelgianttokios temos kaip galios naudojimas, ambicija ir seksuali-nis geismas ámanomos nagrinëti gal net labiau komiðku irsatyriniu nei tragiðku aspektu. Teoriðkai manoma, kad uni-versiteto bendruomenë puoselëja aukðtàjà kultûrà ir gyvenatiesos ieðkojimu, taèiau jà sudaro klystantys þmonës, pasi-þymintys áprastomis þmogiðkomis silpnybëmis ir galbût la-biau nei áprastu ekscentriðkumu. O tai yra gera medþiagakomiðkam ir satyriniam raðymui.“ Taip 2009 metais viena-me interviu apie vienà ið pagrindiniø savo kûrybos temøkalbëjo vyresnës kartos anglø raðytojas Davidas Lodge’as(g. 1935), þinomas kaip akademinës satyros, palyginti retoþanro, meistras. Kad jis toks ir yra, galima ásitikinti ið nese-niai á lietuviø kalbà iðverstø jo „Mintijimø...“. Ðis neprastasromanas patraukliai gvildena mûsø laikø problemas. O to-kiø knygø nëra daug. Atrodo, ðiuolaikinis gyvenimas yrakietas rieðutas dabartiniams kûrëjams, jis reikalauja gal netdidesnio áþvalgumo ir iðradingumo nei dabar mëgstama is-torinës atminties tema.

„Mintijimai...“ Didþiojoje Britanijoje pasirodë 2001metais. Pagal juos Boltono mieste pastatytas spektaklis Se-cret Thoughts. Romanas sukurtas raðytojui jau pasitraukusið akademinës veiklos – nuo 1960 iki 1987-øjø Birmingamouniversitete jis dëstë anglø literatûrà (ir dabar ðiame miestejis, trijø vaikø tëvas, su þmona gyvena). Taigi akademinágyvenimà raðytojas gerai paþásta. Beje, jis yra þinomas netik kaip daugiau nei tuzino romanø, bet ir kaip literatûrolo-giniø darbø autorius (pvz., Language of Fiction (1966), TheModes of Modern Writing (1977), The Art of Fiction (1992)ir kt.). 1989 metais jis buvo iðrinktas pirmininkauti Boo-kerio premijos komisijai. Kiek anksèiau á ðios premijostrumpàjá sàraðà buvo átraukti ir du paties Davido Lodge’oromanai: 1984 metais Small World ir 1988-aisiais NiceWork. Bookerio raðytojas nepelnë, bet gavo kitus ne maþiauprestiþinius apdovanojimus: 1997 metais Prancûzijos kul-tûros ministerija jam suteikë titulà Chevalier dans l’Ordredes Arts et des Lettres, o 1998-aisiais jam áteiktas Britanijosimperijos ordinas uþ nuopelnus literatûrai.

„Mintijimø...“ gal ir nepavadinsi sudëtingu idëjø ar reli-giniu romanu, bet intelektualiø ir krikðèioniðkø temø – rim-tai svarstomø pasitelkus diskretiðkà angliðkà humorà – kny-goje esama. Nors, tiesà sakant, jà pirmàkart perskaitæs ir su-þinojæs, kad uþsienio literatûros kritikai Davido Lodge’okûrybà priskiria katalikiðkojo romano krypèiai, truputá nu-stembi. Bet turbût tokia ji yra.

Tai krikðèioniðkos tradicijos suformuotas raðytojas.Kaip þinoma, vaikystëje jis lankë katalikiðkà mokyklà. Ostudijuodamas universitete raðë darbà apie anglø katalikið-kàjá romanà. Uþsienio kritikai Davido Lodge’o kûrybojeáþvelgia garsiøjø religiniø raðytojø Evelyno Waugh, Graha-mo Greeno átakà. Bet pabrëþia ir tai, kad dabartinë anglø ra-ðytojø katalikø karta yra kiek kitokia nei XX amþiaus pir-mosios pusës ir vidurio. Pastaràjà sudarë konvertitai, o da-bartinæ – autoriai, turintys katalikiðkà formacijà, bet nuokatalikybës kiek nutolæ, kritiðkai apmàstantys jos ðiandienæsituacijà (pvz., Davidas Lodge’as ar Hilary Mantel, kuriosromanas Wolf Hall 2009-aisiais laimëjo Bookerio premijà).„Mintijimuose...“ parodoma, kokia yra ðiø laikø dvasios pa-veikta tikinti sàmonë ir kokia yra ðiuolaikinë, kaip vienameinterviu jà apibûdina Davidas Lodge’as, pokrikðèioniðkavisuomenë, nutolusi nuo krikðèionybës, nors tiesos, kuriasði skelbia apie þmogø ir pasaulá, akivaizdþiai byloja apie ðiølaikø gyvenimo problemas.

Bet „Mintijimai...“ nëra vien tik ir labai atvirai religinisromanas. Dabartinës krikðèioniðkos savimonës tema jameglaudþiai susieta su akademinio gyvenimo tema ir pastarojigal net nustelbia pimàjà. Spalvingais, ryðkiais ðtrichais èiavaizduojama universitetinio darbo specifika, akademiniamgyvenimui bûdingos ambicijos ir pavydas, moksliniø kon-ferencijø, kurios virtusios þongliravimu abstrakèiu profesi-niu þargonu, spindesys ir tuðtybë, kontrastas tarp vieðos irprivaèios akademinio gyvenimo pusës, kai tarpusavy kon-kuruojantys mokslininkai renkasi á vakarëlius, kur vyraujaintelektualûs pokalbiai mokslo, meno ir politikos temomisbei slapti seksualiniai þaidimai. Taip gyvenama Glosteriouniversiteto miestelyje. Á ðá universitetà (kuris, kaip pabrë-þiama romano pradþioje, yra „iðgalvota institucija“, tarsiapibendrintas akademinio gyvenimo paveikslas) 1997-øjøpavasario semestrui ið Londono kûrybinio raðymo magistrokursà dëstyti atvyksta garsi raðytoja Helena Ryd – santûri,romantiðka, intelektuali keturiasdeðimtmetë.

Tai viena ið pagrindiniø romano veikëjø, uþaugusi tëvø,kurie dar priklausë „paklusniai ir nuolankiai katalikø kar-tai“ (p. 289), ðeimoje, lankiusi katalikiðkà mokyklà, susi-tuokusi baþnyèioje ir savo vaikams suteikusi katalikiðko ið-silavinimo galimybæ, nors ir tikëdamasi, kad ilgainiui jie ið-

augs ið bet kokio ágyto tikëjimo. Ir ji pati jau ið jo iðaugusi,intelektualiai atmeta kai kurias tikëjimo tiesas, bet vis darjauèia gyvà katalikiðkà sàþinæ (kaip pati sako, jos „liku-èius“, p. 307).

Raðytojos Helenos Ryd paveikslas su tradicinës krikð-èioniðkos pasaulëþiûros likuèiais „Mintijimuose...“ prieð-prieðinamos sekuliariai, racionaliai ir seksoholiðkai ðiø lai-kø dvasiai, vyraujanèiai Glosterio universiteto miestelyje irne tik jame. Tokia dvasia gyvena bemaþ visi kiti persona-þai. O bene labiausiai – kitas pagrindinis veikëjas, penkias-deðimtmetis profesorius Ralfas Mesendþeris, vadovaujantisKognityviniø mokslø centrui. Tai lengvas, smagus þmogus,patenkintas savimi ir gyvenimu (turi ðeimà ir vaikus, elitinægerovæ), egocentriðkas, mokantis daryti karjerà, bedievis,ðeimos gyvenimà paávairinantis atsitiktiniais seksualiniaisnuotykiais.

Jau pirmame romano skyrelyje pateikiamu Ralfo Me-sendþerio monologu (jis kalba á diktofonà, kad fiksuotøspontaniðkas ir slapèiausias savo mintis bei tyrinëtø, kaipjos skrieja galvoje ir kokia apskritai yra minties struktûra)parodoma, kaip profesoriaus sàmonë nuo mokslo temø visleidþiasi á savo seksualiniø nuotykiø prisiminimus. Vieniðair vis dar gedinti prieð metus staiga mirusio vyro Martino(BBC radijo prodiuserio), Helena Ryd savo slapèiausiasmintis raðo á dienoraðtá – jos mintys kitoniðko turinio neiprofesoriaus. Ið ðiø dviejø personaþø monologø skyrelis poskyrelio ryðkëja jø pasaulëþiûros, charakteriø savitumai irskirtumai.

Kognityviniø mokslø profesoriaus Ralfo Mesendþerio irraðytojos Helenos Ryd draugystë prasideda nuo diskusijøreligijos, sielos, dirbtinio intelekto, sàmonës prigimtiesklausimais. Nesileisdami á sudëtingus svarstymus (tûlammokslininkui tos diskusijos gal pasirodys idëjiðkai kiekapysilpnës), jie trumpais teiginiais iðdësto skirtingus ásitiki-nimus, pabrëþdami atkaklø nesutarimà. Ralfas tiki metodi-niø þmogaus proto tyrinëjimø galia („dabar yra Smegenødeðimtmetis“, p. 58). O Helena ásitikinusi, kad „sàmonë yrameno sritis, ypaè literatûros, o labiausiai – romano“ (p. 96).Besiðnekant su Ralfu, jà sukreèia ir þeidþia „mokslinio pa-saulio aiðkinimo ðaltumas, negailestingumas ir visko su-paprastinimas“ (p. 97). Taip romane prieðprieðinamos dviðiais laikais konkuruojanèios sàmonës sampratos ir su jo-mis susijusios pasaulëþiûros: tradicinë krikðèioniðka, kuri,kaip viename interviu sako Davidas Lodge’as, sàmonæ siejasu sielos koncepcija, o sielà suvokia kaip þmogaus bûtiespagrindà, kaip moralës ir asmens tapatumo ðaltiná, ir moks-linë mechaninë, kuri sàmonæ traktuoja kaip smegenø funk-cijà, be jokio moralës aspekto. Ralfo akimis, Helenos pa-saulëþiûra yra tiesiog senamadiðka.

Pagal retardacijos principà plëtojama raðytojos ir profe-soriaus santykiø istorija galop – Helenos atveju labai neti-këtai, iki tol jai grieþtai atsisakinëjus ir prieðtaravus, o Ralfoatveju labai tikëtai, slapta to vis troðkus – pasiekia trumpàerotinæ kulminacijà. Romanas paraðytas tarsi imituojant irparodijuojant ðiuolaikinius meilës romanus su jiems bûdin-gu meilës trikampiu. Tik „Mintijimuose...“ matome nebetrikampá, o keturkampá ir net daugiau. Kad tarp Helenos irRalfo kaþkas vyksta, nutuokia jo þmona Kerë, turtinga irdraugiðka amerikietë, Helenai leidusi tapti ðeimos drauge,su visa jø ðeima vaþinëti ilsëtis á jø kaimo sodybà Pasagoje.Bet ir pati Kerë yra uþmezgusi slaptà meilës romanà su þi-laplaukiu menotyros profesoriumi Nikolu Beku, kuris kaþ-kada jai padëjo ásigyti rinktinius, senovinius baldus. Dësty-dama kursà Helena, kuri savo vyro Martino në karto nebu-vo iðdavusi, suþino, kad viena jos studentë turëjo su juo ro-manà.

Seksualiniø santykiø, neiðtikimybës vaizdai, kurieáprasti ir gal net pabodæ ðiuolaikinëje literatûroje, ðiameeksperimentiniame romane tokie saikingai daþni ne todël,kad raðytojas siekia átikti banalaus skonio skaitytojui, betveikiau todël, kad tais vaizdais – su humoru ir rimtai – nag-rinëjama metafizinë þmogaus prigimties tema. Tai kiek ki-toks, kito lygio erotinës temos traktavimas nei áprasta ðiuo-laikiniuose romanuose. Seksualiniø nuotykiø, neiðtikimy-bës epizodais, smagiais, þaismingais, raðytojas tarsi siekiaatidengti tamsiàjà þmogaus prigimties pusæ, religine kalbakalbant, þmogaus nuodëmingumà, á kurá numojo ranka vis-kà leidþianti modernybë.

„Mintijimø...“ pabaiga nepanaði á banalià laimingà pa-baigà, bûdingà populiariems romanams. Pagrindiniai vei-këjai Helena ir Ralfas pabunda ið trumpo erotinio transo,pasakojimui ágyjant màslià, elegiðkà nuotaikà, kuri pra-smingai kontrastuoja su visu smagiu ligtoliniu siuþetu. Ðipaprasta, bet tikroviðka pabaiga gerai parodo, kaip pats gy-venimas nenuspëjamø ávykiø virtine sudëlioja akcentus irsprendimus. Kaip jis árodo religiniø ir metafiziniø tiesø tei-singumà, gilesná uþ mokslinæ ir mechanistinæ þmogaus beisàmonës sampratà. Paþintis su þaviu seksoholiðku profeso-riumi, anot Helenos dienoraðèio áraðo, jai „atvërë ðitokiàliûdesio, nuodëmës ir skausmo bedugnæ, á kurià taip lengvaákristi, kai nustoji klausyti savo sàþinës“ (p. 482). Romanopabaigoje Helena pravirksta, tarsi sukrësta savo þmogiðkos

prigimties tamsios slëpiningosios pusës. Tik tada ji geba at-leisti savo mirusiam vyrui Martinui jo neiðtikimybæ, apiekurià suþinojusi – tarsi kerðtaudama, kad buvo apgaudinë-jama ir iðduota, – leidosi á seksualiná nuotyká su Ralfu Me-sendþeriu. Pastarasis tikrai nepravirksta, bet, patyræs keletàátemptø, sunkiø ávykiø ir kai kà nemalonaus suþinojæs apiesavo þmonà ið slapta perskaityto Helenos dienoraðèio, bentjau tampa kiek santûresnis.

Romanas yra ádomios, savitos kompozicijos. Jo pasako-jimas konstruojamas skyrelis po skyrelio pakaitomis bylo-jant trims balsams. Vienas jø yra Helenos Ryd dienoraðèiomonologas, antrasis – Ralfo Mesendþerio diktofono áraðomonologas, o treèiasis – bevardis treèiojo asmens pasakoto-jas. Dviejø herojø monologais bandoma atskleisti jø vidø,parodyti, kaip jie apmàsto ir iðgyvena ávykius, o treèiojo as-mens pasakotojas, þvelgdamas á ávykius ið ðalies, glaustaiperteikia tik herojø dialogus ir veiksmus. Taip raðytojas tar-si dekonstruoja, iðskaido moderniø romanø sudëtingà pasa-kojimo technikà, jungianèià tuos du minëtus þvilgsnio á tik-rovæ bûdus. O kartu átikinamai parodo, kad tik kuriuo norsvienu ið jø – iðoriðku treèiojo asmens pasakojimu arba vidi-niu monologu – paraðyti kûriniai tik ið dalies ir vienpusiðkaiatspindi tikrovæ. Tokia dekonstrukcinë pasakojimo techni-ka, be kita ko, iliustruoja pagrindinæ „Mintijimø...“ mintá,pabrëþianèià skirtumà tarp to, kas matoma ið iðorës, ir to,kas yra viduje – kalbant tiek apie akademiná gyvenimà, tiekapie grynai þmogiðkàjá „að“ („Visada darai klaidà manyda-mas þinantis, kas vyksta bet kurio kito þmogaus galvoje“, p.476–477).

Ne visiems raðytojams pavyksta toká daugiabalsá pasa-kojimà perteikti nevienalyèiu, kiekvienam balsui skirtingustiliumi. O ðtai „Mintijimuose...“ skyrelis po skyrelio ávai-ruoja stilius, kinta sintaksinë sakiniø struktûra. Ádëmiauskaitydamas imi pastebëti ir tai, kad paskirus epizodus raðy-tojas pasakoja sekdamas vienu ar kitu literatûriniu modeliu.Pasitelkus paties Davido Lodge’o frazæ ið „Mintijimø...“,galima sakyti, kad jie turi „parodijos-imitacijos elementø“.Kartais autorius aiðkiai ávardija, koká raðytojà imituoja(pvz., Henry Jamesà). Arba ðtai skyrelis su Helenos Rydstudentø literatûriniais darbais, kurie yra sekimas MartinuAmisu, Irvine’u Welshu, Salmanu Rushdie, Samueliu Be-ckettu. Yra ir skyrelis, imituojantis ir parodijuojantis moks-linës fantastikos þanrà, o dar kitas – detektyvo, treèias –elektroniniø laiðkø ir kt. Bet kitus literatûrinius ðaltinius,kuriais raðytojas seka, atpaþins ne kiekvienas skaitytojas.Pasak kritikø, „Mintijimuose...“ esama „ezoteriniø literatû-riniø aliuzijø“, atpaþástamø tik anglø literatûros specialistuiir sudaranèiø gilesná labiau literatûrologiniø prasmiøsluoksná. Imituojant ir parodijuojant ávairius literatûriniusmodelius romane ne tik ádomiai þaidþiama, bet ir siekiamaparodyti, kaip ávairûs autoriai kiekvienas savita maniera,vis kitaip bandë pavaizduoti tikrovæ, bet kiekvieno jø þvilgs-nis buvo ribotas, dalinis. Gyvenimo ir þmogaus sàmonëstikrovë yra sudëtinga, o kiekvieno raðytojo savitas pasako-jimo bûdas negali jos pilnutinai pavaizduoti ir atskleisti.Bet kai kà esmingo perteikti gali.

Toká ávairiopos stilistikos romanà, imituojantá ir parodi-juojantá tam tikrus literatûrinius modelius, versti turbût ne-buvo lengva. Vertëjos Inos Rosenaitës vertimas leidþia pa-justi „Mintijimø...“ stilistinæ ir pasakojimo bûdø ávairovæ.Leidþia mëgautis diskretiðku, ðviesiu, bet kritiðku angliðkuhumoru. Lietuviðkame leidime tik yra likusi viena kita ko-rektûros klaidelë, bet tai netrukdo ðià storà knygà perskaity-ti nenuobodþiai, pagaviai ir greitai. Beje, tai jau antra Davi-do Lodge’o knyga lietuviðkai. 2008 metais iðleistas jo ro-manas „Terapija“, iðverstas tos paèios vertëjos.

„Mintijimuose...“ esama ir populiariosios, ir rimtosiosliteratûros elementø. Galbût orientuodamasis á platesnáskaitytojø ratà, raðytojas graþiai þaidþia entertaining korta.Bet taip darydamas jis ir provokuoja skaitytojà, verèia já pa-sitikrinti savo poþiûrá á tam tikrus ðiuolaikinio gyvenimodalykus ir gal net rimèiau susimàstyti. Mat smagiuose„Mintijimuose...“, kad ir lengvai, kad ir kiek pavirðutinið-kai, Davidas Lodge’as uþkabina rimtas religines, metafizi-nes ir moralines temas, kurios, atrodo, nëra jau tokios daþ-nos ðiuolaikinëje literatûroje. „Pasaulis iðties apsivertëaukðtyn kojomis“, – sako romano herojë raðytoja HelenaRyd. Tik ar bematome, kad taip yra, kad tai, kas dabar lai-koma galva, tëra þemiausia dalis, – taip galima metaforiðkainusakyti mûsø laikais ávykusá vertybiná pokytá. Jei tai mato-me, Davido Lodge’o smagià akademinio gyvenimo kome-dijà „Mintijimai...“ kartu perskaitysime ir kaip rimtà gyve-nimo tragedijà.

DALIA ZABIELAITË

Lietuvos literatûros vertëjø sàjungos projektas„Metø verstinës knygos rinkimai“

10 2012 m. vasario 10 d. Nr. 6 (1072)

Atþvenk tylià mënesëtà naktá!Dievulëliau, kaip að geidavau þaislø! Ne, ne aibës. Tik

vieno vienintelio – arkliuko. Tokio, kuris stovëjo vaikø dar-þelio kampe. Su puriais karèiais, gerom akim, kiek prasiðie-pæs ið nekantrumo, laukiantis raituþëlio, kuris su juo pasi-leis per kambará ið skudurëliø nuaustu takeliu. Nusiþiûrëtasdarþelio arkliukas turëjo ir ðikðninius pavadëlius, dailiai su-meistrautus þàslus. Anie jaukiai sudzinguliuodavo, kai yga-gà iðsivesdavai pasijodinëti.

Buvo darþelyje ir daugiau arkliukø. Taèiau dalis jø ap-spuræ, nudaigojæ balnus. Negi su tokiu kultena iðdrási man-draut.

Kasdien mamunëlës kaulydavau geidþiamo þaisliuko.– Vieno, vieno, – nulauþdamas keturis pirðtukus ir at-

kiðdamas smiliø, stengdavausi giedoti it cukrinis gaidelis.Mamunëlë atsargiai já nulenkdavo ir kaip visada atsaky-

davo:– Kas ið tø þaislø! Sulauþysi ir bus tik aðaros. Be to, ir

pinigà kainuoja. Nëra ko traidaliot niekams.Neatlyþdamas prisiekinëjau, kad drûèiai saugosiu. Va,

Glodeniukø penkios eilës apie krosná, o kiekvienas kaþkàturi. Að, mokytojo sûnus, it vargðas naðlaitis.

Neapsikæsdama zyzimo, mamunëlë ið palaikio sijonosusuko kukðterà, apriðo marga skarute ir, suverþusi kaspinukrentantá pilvà, atkiðo man.

Ar gali bûti didesnis pasityèiojimas – vyrui brukti lëlæ?!Didþiai susigraudinæs pasislëpiau sode. Dabar nepasa-

kysiu, ko raudojau – ar ið nevilties, kad negaunu þaisliuko,ar kad mamunëlë bobiðkais skudurais áþeidë vyrukà.

Girdëdama mano sriûbavimus, ji atneðë ðluotkotá su uþ-megzta ant galo apara. Anà virvutæ dabojo tik viena mamu-nëlë. Kurgi ne – iðpinta kaip tautinë juosta, prilaikydavoprasimuðanèià pilvo barankà.

– Þiûrëk, Rimantëli, koká tau arkliukà atneðiau. Kama-nos kaip tikros! – kaltai ðypsojosi.

Nubraukæs aðarà, apþergiau ðluotkotá ir, ðûkalodamas:„Opa, opapa, Kuzi!“, pasileidau per kiemà. Net Sargis dëlvisa ko álindo á bûdà.

Nemanykit, kad að nenutuokiau apie þaislus. Didþiaja-me darþelio kambaryje kiurksojo lamdyti nesulamdytisunkveþimiai, raiðavo triratës lengvosios maðinëlës, lyg el-geta Ignacëlis maskatavo rankogaliais cirkininkai ir klou-nai. Lentynoje nutampytomis kasomis pûpsojo Birutës irOnutës. Invalidai kareivëliai, beveik visi uþ tëvynæ pametægalvas, spaudë ðautuvus.

Nepalyginsi, kaip þibëjo þaislø krautuvëje. Jos savinin-ko pavardës neþinojau, mamunëlë ten manæs nesivesdavo.Syká, einant pro ðalá, vël uþtraukiau senà giesmæ – noriu ar-kliuko!

Mamunëlë, drûèiai supykusi, suþaibavo akiniø stiklaisir, sukryþiavusi kojas, trypdama pasiðaipë: „Noriu, noriu,neiðturësiu.“

Eidamas vienas ið darþelio, uþsikvempdavau ant krome-lio palangës ir skaièiuodavau, kiek èia tø þaisliukø esama.„Gal naujø atveþë?“ – smalsavau. Tiesa, skaièiuodamas pa-simesdavau – penkiametis vyrukas sudëliodavo iki pen-kiasdeðimties. Na, bet klaidas iðtaisydavo neseniai iðmok-tas þodis „aibë“.

Vienà dienà kirbinëje klounø pamaèiau du obuolmuðiusþirgus. Ðie buvo pakinkyti á geltonà brikà, o ant pasostës së-dintis veþëjas traukë ðvambinæ pypkæ. Dieve, koks groþis!Visà gyvenimà prasivaþinëèiau ðiuo kinkiniu. Dievaþ, ne-meluoju.

Papunëlis perkant þaislus, juo labiau meistraujant, neda-lyvaudavo. Liepojos inteligentui uþtekdavo èiupinëtis priebiteliø, retkarèiais colinëm vinim uþtvatinti kriuksiø iðvers-tus gardus ar su kauptuku skubëti á darþo galà, kuriame pikt-þolës ëjo ið proto.

Syká radau pailgà papentá su iðstorëjusia it kultuvë apa-èia, plonëjanèiu laibagaliu. Iðeis ðautuvas – pritarë brolisLeonidas. Jis stiklo ðuke nugramdë ðerpetas, kad strielèiusneásivarytø rakðties. Pariestinyje radom drûtà dirþà ir ðá pri-tvirtinæ abu dþiaugëmës „tikru“ ðautuvu.

Nieko neátariant, artëjo mano þaislø diena.Gráþæs ið darþelio, radau kelis nepaþástamus dëdes ir pa-

punëlá skaièiuojanèius... pinigus. Ant valgomojo stalo pûp-sojo kelios pilkai melsvos ostmarkiø èiupos, o dvi þalsvos50 pfenigø kupiûrø krûvelës gulëjo stalo gale.

Pasilabinæs, pasipraðiau á vyrø draugijà. Papunëlis link-telëjæs toliau skaièiavo pinigus.

Ne, ne, á inteligento trobà nesusimetë þulikai, ðiandientai nebûtø dyvas. Anie talkino parduodant Kapënø miðkà irdabar baigë bankines operacijas.

– Ar galima man vienà? – parodþiau á 50 pfenigø bank-notà.

Papunëlis ðyptelëjo linktelëdamas galva.Augant þaliajai èiupai, vël pasiteiravau, ar neleistø pri-

glausti dar vieno vokiðko pinigëlio.

Vyrai linksmai sududeno:– Imk, imk! Bûsi piniguoèius.Taip að suþebravojau pluoðtelá banknotø. Þinia, ið kitos

krûvos nedrásau praðyti – markës ne vaikams.Beje, að sëdëjau prie dëdës Jono Ðiaulio. To paties ma-

munëlës pusbrolio, kuris, gráþus sovietams, gyveno mûsøûkyje Kapënuose. Èekø kaime per karà plazdëjo raudonasgaidys ir, nurûkus trobai, dëdë laikinai apsigyveno mûsøûkës gryèioje.

Dëdë Jonis atvaþiuodavo kartà per mënesá. Sësdavo vir-tuvës stalo galugalyje, gesindavo biculà á tupelës padà ir,pasidëjæs kepuræ bei botagà ant suolo, pasineðdavo rypauti.

– Je, je, je, paveizësim, paregësim, – nostalgiðkai su-pliaukðëdavo lieþuviu. – Javele kap asele, parðele nususële-le, karvelës vos traiðkos...

Tà vël patvirtindavo lieþuvio caksëjimu. Atseit viskasblogai, kaip kitaip Lietuvoje.

Mamunëlë já tieðydavo, primindama Simono Daukantouþraðytà patarlæ: „Kas bus, tas nebus, bet þemaitis nepra-þus.“

Tada Jonis keldavosi, maukðlindavosi lekmæ ir iðdardë-davo alatijantis Sargiui.

– Dëkou, Pondeivou! Atsikraèiau sopulingojo mënesiui.Taigi, spausdamas rankoje pluoðtelá banknotø, nudû-

miau á þaislø parduotuvæ. Þinia, apie vaikiðkas piniginytesnebuvau girdëjæs, o kiðeniø bambliui neásiûdavo. „Nie rei-kala ronkas murkdyti. Iðtompysi“, – tvirtindavo mama.

Kromelyje akys raibo nuo þaislø. Pirmà kartà pirkdamasraudau ir balau, nedrásdamas prisiartinti prie prekystalio.

– Tai ko norëjai, vaikeli? – ið kaþkur atsirado ðypsoda-masis druèkis.

Nedràsiai prisiartinau. Mano balta galvelë vos lindëjovirð prekystalio. Pasidëjæs ant jo smakriukà, praradæs amà,þiûrëjau, þiûrëjau...

– Tai ko nori, vaikeli? – nekantraudamas subalabasijoðeimininkas.

– Nieko, – numykiau.Neatitraukdamas akiø nuo þaislø groþybës, neþinoda-

mas, kaip elgtis, padëjau pinigëlius ant stalo.Krautuvininkas nedelsdamas juos suskaièiavo, kaþkà

numykë ir vël pasiteiravo:– Ar iðsirinkai, vaikeli?– Taip! Arkliukà tà, kuris su balnu...– Neiðeina! – uþjauèiamai atsakë.– Kaip neiðeina? – perklausiau.– Maþa pinigëliø...– Ai, ai, ai! – nustebau. – Bet èia jø visa sauja.– Imk kità þaisliukà, – paskubëjo patarti, matydamas,

kaip virpèioja lûpa.– O tankà ar galima?– Tanko taip pat ne.Ðá nukiðo á tolimesná kampà, kad atsivertø pigesni þaislai.O jergusmële! Man á akis juokësi storalûpis, garbanotas

negras. Jis tilindþiavo auksiniais auskarais, spoksojo rudomit kaðtonai akim, lekavo iðkiðæs raudonà lieþuvá.

– O ðità? – nedràsiai dûriau pirðtuku.– Þinoma, þinoma! – pradþiugo vyras uþ prekystalio. –

Ðis tikras, – demonstravo, patraukdamas nugaroje juostelæ.Negras iðvertë akis, iðkiðo ilgà lieþuvá ir virð galvos su-

plasnojo rankomis.Greièiau namo visiems parodyti! – suspirgëjau.Bet palaukit! Ant prekystalio stovëjo ðaunûs alaviniai

kareivëliai. Su raudonom kokardom prie smailëjanèiø ke-puriø, su kardais uþ dirþø, blizganèiais batais, besibaigian-èiais þvaigþdëtais pentinais.

– O ðità dar galima? – nedràsiai parodþiau á artimiausiàjápirðtuku.

– Galima, galima! – pritarë prekijas ir neprityrusiam in-teresantui pristûmë tris kareivëlius. Pirmas buvo vyresnis.Per peèius juosëjo geltonà dirþà, o pakaklëje ðvietë ordinoþvaigþdë.

Dievulëliau, ið laimës bijojau net kvëpuoti. Daugiaunedrásau teirautis, o ir krautuvininkas vargiai bûtø kà pa-siûlæs.

Spausdamas brangenybes per darþus skuodþiau namo.Parodþiau namiðkiams, koks protingas negras – rankas kil-noja, lieþuvá rodo ir akis moka vartyt. Broliui pasiðaipius,kad tokiu tik peles gàsdinti, ásiþeidþiau iki ðirdies gelmiø irsu negru nei dienà, nei naktá nesiskyriau, o eidamas á darþeláslëpiau po lova. Rikiavau ant palangës kareivëlius, iki bai-giau septynias klases.

Taèiau niekas negalëjo atstoti arkliuko...Kartais brolis Leonidas uþdainuodavo:

Girdëjau kartà maþà vaikà,Kaip meiliai praðë jis mamos.– Mamyt, nupirki man þirgelá,Graþiausià þirgà ið visø.Mamyte, pirk man þirgelá,Að josiu saugot mûs ðalies.

Nors imdavau timpèioti lûpà, bet, susiëmæs á rankas, pri-sidëdavau.

Mamunëlë, nusiðluosèiusi á prijuostæ rankas, ðilta rankaperbraukdavo man galvelæ ir mes trise traukdavome:

Ir per Kalëdas gavo jisGraþius molinius arkliukus,Bet ðtai pravirksta jis graudþiu balsu:Ir vël netikras ðis arklys.

Daina baigdavosi nesuvokiamu maþiui minoru:

Ir ðtai prabëgo daugel metø,Graþi jaunystë jo veide.Prie vartø þirgas pabalnotas,Bet motinëlë jo liûdna.Sugráðiu, brangioji mamyte,Þirgelis juk lydës mane.Sugráðiu ir ðalelë mûsøBus laisva.

Tikrasis þaislø sodas iðsiskleisdavo jomarkuose. Viekð-niø aikðtëje, nuo dabartinio Birþiðkø ðeimos paminklo ikiPaventës gatvelës, klegëjo þemaitëliai. Á deðinæ nuo vaisti-nës atvarydavo parduoti arkliø, karviø. Avys, kaip didþiau-sios nenuoramos ir gerbtinos asabos, suriðtomis kojomisgulëdavo ant ðiaudø plakø ratuose. Ûkininkas dar ir apkam-ðydavo gyvulëlá, su kuriuo lemta atsisveikinti. Anos retkar-èiais pakeldavo garbiniuotas galvas ir sielvartingai uþbliau-davo: „Nu-si-boo-do.“

Viekðniø didmiesèio gyventojams buvo atvedama vienakita oþka. Jos stypsodavo pririðtos prie ratø gardës, ið nuo-bodumo mëgindamos ásibrauti á veþimà. Þemaitëliams ne-átikdavo Stalino karvë – ana, tik nepaveizëk, o jau obelisskabo, ið darþo morkas vagia.

Mamunëlë gindavo baltabarzdes, sakë, kad kava, uþba-linta ðios pienu, – dangaus gërimas.

Vokieèiø karininkai irgi gyrë ðá gërimà, nors vietoj ka-vos pupeliø (jø paprasèiausiai nebuvo) naudojom dþiovin-tas cikorijø ðaknis ir àþuolø giliukus.

Þurnale „Savaitë“ iðslebizavau apie oþá ir kuolà. Tai be-sàs „kolkoz“ – kolûkis – nei pieno, nei mësos.

Nei iðpûstom akim kaèiukø, nei kiauksëjimu sielvartin-gai ðaukianèiø kalæ ðunyèiø ratuose nebûdavo. Tais laikaisþemaitëliai neturëjo akmeninës ðirdies – negi imsi pinigusuþ meiliuosius padarëlius, juos padovanodavo kaimynams,ádëdavo uþantin ið dþiaugsmo ðokinëjantiems vaikams.

Mamunëlë vesdavo á tolimiausià mugës kampà, kur ra-tuose pûpsojo grûdas á grûdà kvieèiai, mieþiai, vasariniairugiai, ðalimais krûva virviø, rimorius Þiulpa, kilodamaspakinktus ir kitas ðikðnas, plyðavo: „Su mano ðikðnom netik á peklà nujosit, bet ir namo gráðit.“ Bankelio buhaltereimagëjo paðnekët su raudonskruostëm ðeimininkëm, neretaiseginèiom þemaitiðkus dryþuotus sijonus, uþsimetusiompeèius ðildanèias languotas skaras.è

Dariaus Misiûno nuotrauka

112012 m. vasario 10 d. Nr. 6 (1072)

è Ið vienos gaspadinës nusipirkdavom geltonà itsëtinys sûrá. Nors ðá skanëstà spaudëme patys, turgausprekeivës bûdavo „it ið grafo Zubovo pieninës Dabi-kinëje“. Niekas tokio nemokëjo pagaminti. Parsineðtàsûrá pagarbiai ávyniodavom á drëgnà skarelæ ir, tik ga-væ mamunëlës leidimà, lëkdavom á sandëliukà atsi-pjauti skiltelës. Apsitepus vyðniø uogiene – kaip de-vyni medûs!

Mamunëlë buvo ûkininkø draugijos pirmininkë,bendrø, kaip dabar sakytumëm, visuomeniniø reikaløper akis. Nors taukðti ji neturëjo nei mados, nei laiko.Matydama, kad að snûstu stovëdamas, paleisdavo prievaistinës, kur ratuose mirgëjo þaislø aibë.

Dievdirbiai Ruðinas ir Perminas atveþdavo kelioli-ka dievukø. Prie jø daþytø ir pjaustinëtø veþëèiø suga-gëdavo pulkas davatkëliø. Pasiderëjusios, paaimana-vusios, kad viskas brangu, þiûrëk, po paþastim jau bo-gina ðv. Antanà, patikimiausià sargà nuo ligø ir nepri-tekliaus. Ið uþanèio þvalgosi ðv. Jonas Krikðtytojas, ne-uþmirðtàs ir tokioje vietoje ðventos pareigos. Dievuliokojos buvo kiek pamëlusios – drûèiai suðalo Jordanoupëje.

Ruðinas kûrë iðsiskirianèiu stiliumi. Jo koplytëlëspuoðtos gotikiniais medþio nëriniais, o ðventieji –liesuèiai, rankelëm kaip ðakalëliais. Suprask, neina ásveikatà tie amþini pasninkai.

Tiesa, jø ratuose þaislø neieðkok. Nepritinka gar-siems dievdirbiams „peckiotis su zabovomis“.

Gretimuose veþimuose stypsodavo ðyvi, ðirmi, sartiþirgeliai. Buvo ir tokiø, kurie vos palietus supdavosiant lenktø pavaþø. Dar kiti ir dzinguliuodavo prie bal-nø spindinèiais varpeliais. Þinojau, neperkant nepado-ru spitrinti akis iðvertus. Kiek pasimuistæs, dûlindavauprie paskutiniø veþimø, arèiau baþnyèios, kur ganso-rius Paulikas iðsidëliodavo bandas avinukø, tuntus rai-teliø, trimituojanèius paðtininkus, ðvilpukus-zyles, lau-kianèius, kol kas papûs á uodegà.

Didelá pasisekimà turëjo Dievo avinëlis pakelta ko-jele, spaudþiantis prie sprando prilipusià raudonà vë-liavà su kryþiumi. Taikydavausi ilgiau pasitrinti prieðios groþybës, nes Paulikas paþinojo mane ir dëdæ Un-tonà Ðiaulá, taip pat garsø Viekðniø gansoriø. Dël ce-chinës paþinties Paulikas man iðtiesdavo ðvilpukà, daþ-niausiai raitelá, bet taip jau iðeidavo, kad ðiam ar kar-das, ar kepurës kokarda bûdavo praðapæ. Kà padarysi –dovanotam arkliukui á dantis neþiûrima.

Dëdë þaislø nedarydavo – vos spëdavo keisti tupe-les, spirdamas þiedimo ratà, o jo àsoèiai, dubenys, lëkð-telës neatsimuðdavo pirkëjø. Tiesa, produkcijà margin-davo dvi mergièkos. Prieð glazûruojant indà, plonaisteptukais iðraitydavo liesas ramunes, storalûpes tulpes,nematytus þolynëlius. Dëdë Untonas bene vienintelisið 8 Viekðniø puodþiø þiesdavo vazonus aguonomstrinti. Dugnan áberdavo sutrinto persijoto smëlio sauje-læ, o prieð Kûèias ðeimininkës, sukdamos dugnu me-dþio piestà, dþiaugdavosi aguonø pieno gausa.

Þemaitëliai, apgulæ veþimus, ramiai traukdavo bi-culus, neuþmirðdami pagirti geriausios tabokos ðeimi-ninko.

Moterytës, smagiai papleðkëjusios, nugirgsëdavovaistinën. Joms visada daugiau kvarabø nei vyrams.Kol Balandëlis gamindavo vaistus, ðios ant nutrintø ikibaltumo suolø rimdavo gonkelëse.

Neiðvydæs netoliese mamunëlës, artindavausi priekumeliuko, trypèiojanèio prie kumelës, ámerkusiosgalvà abrakinën.

– Kuziuk, Kuzyti, mano þirgeli, – plonindavau lie-þuvá.

Kabalda, budria akim tyrinëdama mano artëjimà,kartais neramiai suðnirpðdavo, bet daþniausiai tai pa-likdavo ðiaip sau. Prisigretinæs prie kumeliuko, imda-vau glostyti ðá didelëm akim mane tyrinëjantá stebuklà.Abu suprasdavom – esam maþiai suaugusiøjø erzely-nëje.

Ðirdies kampelyje vyliausi, kad turësiu toká arkliu-kà, pajusiu karðtà alsavimà prie savo ausies ir atsargøminkðtø lûpø prisilietimà prie dþiaugsmu deganèioskruosto.

RIMANTAS ÞILEVIÈIUS

Naktinis skambutisAlio!.. Klausau!Ë... Labanakt!Kà?Laba naktis. Turiu jums blogà naujienà.Kà? Kas?Sakau, turiu jums blogà naujienà. Atsitiko nelaimë.Kà? Kas èia skambina?Nelaimë...Nelaimë?Nelaimë, sakau, atsitiko. Jûsø anûkas pateko á ava-

rijà.Petras?(Nudþiugæs.) Petras, Petras, kas gi daugiau.Ar èia tu, Petrai?Ë... Að, að, Petras.Nu tu juokdarys. Ko èia dabar naktim skambinëji?Tai kad patekau á bëdà.Kas atsitiko? Durys uþsitrenkë?Ne ne, èia tokia nelaimë...Ið lovos iðkritai?Ne, rimtesnis reikalas.Tai á kelnes pridarei?Ne...Tai ko tada pas mane neuþeini? Skambinëja jis,

matai. Durys taigi nerakintos.(Suklusæs.) Nerakintos?Nuo kada að savo kambario duris rakinu?!Hm... Ne, suprantat, að ne namie.Kaip – ne namie?Að lauke. Didelë nelaimë...Lauke? Kà, per langà iðkritai?Ne. Pakliuvau á avarijà. Su maðina.Tai kad tu neturi maðinos.Ë... Tai èia ir yra visa bëda, – að ne su savo maðina...Tai tu ne savo kambary?Ne ne, dabar va ant kelio, lauke, stoviu ir skambinu...Kà tu èia kliedi, Petrai? Taigi tu ðit guli lovoj ir

miegi. Ar tau jau visai su galva negerai? Ei, Petrai, kel-kis. Ar girdi? Ale kaip kietai ámigæs. Kelkis, Petrai!..

Ei, ei, neþadinkit manæs... tai yra neþadinkit Petro,tegu miega.

Nieko nesuprantu: kaip tu, Petrai, gali vienu metuir miegoti, ir ðnekëti telefonu?..

Tai èia ne tas Petras skambina.Kaip – ne tas?Nu ne tas, kur kambary miega, kitas Petras.A-a, kitas Petras... O tai kodël neþadint ðito Petro?Ë... jam rytoj anksti á darbà.

Á darbà? Tai kad jis niekur nedirba.Dirba. Ðiandien susirado darbà.Kur?Ðitam... ë... siuvykloj, va.Siuvykloj?!Jo. Nuo rytojaus Petras pradeda dirbti.A-a, nu tai tada tegu iðsimiega, tegu. O tai tu paþásti

Petrà?Jo, paþástu.Ið kur?Kartu mokëmës.Mokykloj?Jo. Paralelinëse klasëse.Paralelikai?Jo. Labai geri draugai buvom.A-a... Tai tu irgi aklas?Að? Ë... aha.Matai kaip. O tai tu atsilikëlis?Að? Ne...Tai kaip tu su Petru galëjai kartu mokytis, jei Petrui

tik 9 metai?...Nu að... buvau metæs mokslus, – man buvo per

lengva, – mokiaus gyvenimo universitetuos, bet paskuivis dëlto nusprendþiau baigti ir mokyklà.

Supratau, supratau...Jûsø anûkas pakliuvo á avarijà.Mano anûkas?Taip.Kada?Nu va kà tik, neseniai. Vaþiavo su maðina ir ápuolë á

kità maðinà. Jis kaltas dël avarijos, tai dabar turës mo-kët labai didelæ baudà arba sëst á kalëjimà. Bet jeigutuoj pat va sumokëtø pinigø tos kitos maðinos savinin-kui, tai tas nekviestø policijos: nereikëtø ir baudos mo-kët, ir teisiø neatimtø. Tik mes kaip tyèia neturim pini-gø – mums, matot, tik poryt atlyginimus perves. Tai dëlto ir skambinu. Gal padëtumët? Paskolintumët arkaip? Að jûsø anûko draugas.

Bet kad að neturiu anûko.Kaip – neturit?Nu að iðvis neturiu anûkø. Nei vieno.Taigi turit. Ið ko gi daugiau að bûèiau gavæs jûsø

telefono numerá, jei ne ið anûko? Kas gi kitas man jábûtø davæs? Daugiau juk niekas neþino jûsø telefono.

Nu, þino...

Nukelta á p. 12

„Lalagë“: iðëjimai

Atkelta ið p. 6

pakibusius jau nebeleistino gilumo þydrumoje – ir tikjiems pamaþu sklaidantis suvokti, kad ið tikro nesukû-riau nieko, kas turëtø bent koká tæstinumà, – nebent kurnors aukðtybëse sklandanèià pradþià ir pabaigà, dar netnesugebanèias susitelkti ið chaotiðkose ðviesose pasi-metusiø sàvokø. Tada ir iðtinkantis staigus „atsipeikë-jimo“ skausmas, bandant kaip nors iðgelbëti situacijà –griebtis uþ þodþiø, bandanèiø desperatiðkai apibûdintisituacijà, arba ið nieko prikelti „debesá“, kurio jau ne-bëra, taigi jis, nesutekëdamas á þodþius tiesiogiai, tam-pa tik „teoriðkas“, daþniausiai atsitiktinai pavykæs irjau tikrai nebe tas pats debesis, o gal net iðvis ne debe-sis, o tiesiog kaþkas slegiantis protà – kartais net koksnors nuodingas juodulys, uþkreèiantis daiktus. Bet juktas noras „paraðyti“, paversti savo besisklaidanèià sà-monæ á koká nors vos ne porcelianiná dariná, tiksliau,kaþkà sukultûrinto, „suvalgomo“, iðleidþiamo á visuo-tinybæ – kartais buvæs stipresnis uþ norà þiûrëti á debe-sis, ir tekdavæ palauþti visus savo neapèiuopiamybësdësnius, kad iðspaustum ið erdvës kokià átaigiai raðtuo-tà vazà ar kad ir patá tikriausià porcelianiná servizà, ku-rio man ið viso vargu ar reikia – juk man, kaip debesømylëtojai, iðvis nebuvo labai jau svarbu, ið ko gerti, jeigerti, ið ko valgyti, jei valgyti – ar ið pelkiø, ar ið vësiøuosio gelmiø, ar ið balø, ar ið suþliugusiø purvø, ámer-kus nuo spindëjimo pavargusá veidà, ar ið lietvamz-dþiø, ar ið milþiniðkø prilytø dubenø – juk jei tuometman bûtø pasiûlæ panaudoti servizà – pakvietæ, pasodi-

næ prie stalo, padavæ á rankas visus tuos spindinèiusdaiktus, kuriais naudojantis girdi ávairiausià skimbèio-jimà, bûèiau tikriausiai supratusi kaip „bajerá“ ir virs-dama ið juoko savo daþais ir purveliais iðteptomis ran-komis suskambinusi ðakutëmis ir ðaukðteliais kokiàoratorijà, privertusi visus pasibaisëti ir, ko gero, maneiðvaryti arba tiesiog patiems iðeiti. Aiðku, jiems gal netto galutinai nesuvokiant ir pykstant tik dël to, kad pa-tys negalëjo padaryti to, kà jie matë mane darant, ðirs-tant, kad kaþkas jiems neleido kartu su manim pa-skambinti, beprotiðkai iðsigrojus ið stiprumo ir nere-gint net sudauþyti servizà ir iðeiti á dieviðkus purvynus,atspindinèius debesø tëkmæ. Nes mano akyse tie servi-zai jau seniai buvo iðiræ ir pakibæ kartu su kitais daik-tais, kuriø molekulës neturi realaus sukibimo – lëtaitoldamos vienos nuo kitø daiktus ir paverèia tais neap-èiuopiamais dariniais, ávairiaspalviais debesimis – jøapsupty, iðsisklaidþius ir kambariø sienoms, kaþkà ap-èiuopiamo turiu tik viduje, ten jau telkias miestai, na-mai, kuriuose galbût apsigyvensim – vienodai, nebetu-rëdami liguistø troðkimø, iðskyrus norà sklaidytis irtelktis – iðeiti ir gráþti, nepriskiriant ðitø iðëjimø savovardams, savo esaèiai plësti ir dauginti. Kad bûtumelengvesni uþ dulkes, tenai jau visada bûsianèias teigia-mybe, be jokios aliuzijos á nykimà ir mirtá. Jas rinksimlengvai pirðtais vos vos paliesdami, kaip þemuogesprisirpusiuose nuo kaitrø þolynuose, ir tupdysim antakiø, kad lengviau miegotume, kad giliau sapnuotume,kad atsibustume vis kitur, jau þinodami, kà turimeveikti.

IEVA GUDMONAITË

Atitaisymas

Praeitame numeryje publikuoto Dovydo Judelevi-èiaus straipsnio „Kûrybingo talento briaunos“ antrosiosnuo galo pastraipos antrasis sakinys turëjo bûti toks:„Reþisieriaus Eimunto Nekroðiaus uþsakytas tragedijos„Karalius Lyras“ vertimas buvo ne kartà repetuotas, betspektakliu netapo.“ Atsipraðome autoriaus ir skaitytojø.

Redakcija

2012 m. vasario 10 d. Nr. 6 (1072)12

Naktinis skambutis

Atkelta ið p. 11

Bet tik draugai ir artimiausi þmonës. Tokie kaip anûkas.Kaip kitaip að bûèiau suþinojæs jûsø numerá, – pats pagalvo-kit! Kaip kitaip jums bûèiau galëjæs paskambinti, jei nebû-èiau gavæs jûsø telefono? Ið anûko.

Hm, nu tikrai... Tai að turiu anûkà?Turit, turit! Nu va, matot, kaip bûna: ðiànakt suþinojot

ne tik blogà, bet ir gerà naujienà. Sveikinu!Aha. O tai ko jis man pats neskambina?Matot... jis per avarijà susilauþë abi rankas.Ak, ðit kaip. Bet tai gal galëtum jam palaikyti telefonà

prie ausies?Ë... suprantat, jis dabar negali kalbët. Jis praradæs amà,

jam ðokas po avarijos, negali në þodþio iðtart.A-a...Tai ar padësit savo anûkëliui?Nu reik ið bëdos gelbët, vis dëlto vienintelis anûkas. Pa-

dësiu, padësiu kuo galësiu.Tai gal pinigais ið pradþiø?O kiek reikia?Daug, daug... Avarijos, matot, brangiai kainuoja. Èia

gal net santaupø prireiks.Aha, aha... O kiek tas „daug“?O kiek turit?Tai kad neþinau. Reiktø suskaièiuot.Tai suskaièiuokit!Tuojau...Tik ilgai negaiðkit, nes reikia greitai suktis, – kol polici-

ja neatvaþiavo. Turim valandà, ne ilgiau.Tai dabar lygiai trys. Lekiu, tuoj suskaièiuosiu! Nedëk

ragelio. (Po 15 minuèiø gráþta prie telefono.) Alio!(Netverdamas dþiaugsmu, nekantriai.) Nu, – kiek?Þinok, nerandu pinigø.Nerandat?!Visus namus iðverèiau – niekur nerandu. Paslëpiau, o

dabar neatsimenu, kur.Tai gal padët paieðkot?Ne, nesivargink. Be to, tu gi aklas.Ai, tiksliai. O po èiuþiniu þiûrëjot?Þiûrëjau.O kojinëse?Þiûrëjau.Tai gal kokiam stiklainy?Einu patikrinsiu. (Po 5 minuèiø gráþta prie telefono.)

Aha, pasirodo, stiklainy. Stiklainy buvau paslëpæs.Kiek?320.Maþoka...Ir dar piniginëj bus kokie 2 litai.2 litai? Bet juk neseniai turëjot pensijà gaut...Pensijà? Kad að negaunu jokios pensijos.Bet anûkas sakë, kad...Taigi jis negali kalbëti, jam ðokas.Tai jis dar prieð avarijà sakë.Prieð avarijà?Jo. Suprantat, jis ir anksèiau, dar prieð avarijà, daug ir

ðiltai apie jus kalbëdavo, pasakodavo...O kà pasakodavo?Nu kad jûs labai labai geras, kad tokio senelio reiktø dar

paieðkoti... Jis, man atrodo, tikrai jus myli.Net nematæs?Jo, ásivaizduojat, – myli net nematæs!Aha. O tai kodël jis anksèiau manæs nesusirado?Tai nenorëjo jûsø trukdyti, suprantat, be reikalo var-

gint... Kreipësi tik tada, kai jau kitaip nebegalëjo, kai buvopriverstas. O á kà gi daugiau kreiptis, jei ne á patá artimiau-sià þmogø, kai bëda prispiria?

A, nu taip taip... O kuo vardu tas mano anûkas?Ë... Petras.Petras? Irgi Petras?Jo.O kaip jis atrodo?Nu... toks aukðtas, graþus... Garbanotas. Mëlynom akim.Kaþi á mane panaðus?Panaðus. Aiðku, panaðus.

O tu tikrai aklas?Jo. Jo.O kiek tam mano anûkui metø?Ë... 32.Aha, aha. Tai, pasirodo, vyresnis uþ mane...Vyresnis?! O tai... kiek jums metø?Trisdeðimt....Ai, Petras minëjo, kad jis jums antros ar treèios kartos

anûkas, – taip taip, prisiminiau... Tai jaunas senelis esat,che che.

Taip iðeina. Bet tai kaip jis su ta pensija taip?..Kad, þinokit, dabar pensijas visiems seneliams moka.

Nu, visiems, kas turi anûkø.Tikrai? Neþinojau.Jo, jums reikëtø pasidomët.Bûtinai reikës pasidomët. Gal net pavyks iðsireikalaut

tas pensijas, kurias turëjau uþ anûkà per ðá laikà gauti.Taip, taip! O dabar pasakykit, kur jûs gyvenat, – mes su

Petru atvaþiuosim paimti tø pinigø.Kuo? Juk maðina sudauþyta.Ë... Pasiskolinsim.O kas vairuos, jei tu aklas, o Petriukui abi rankos lûþusios?Tai... að vairuosiu, o jis pasakinës man, kaip vaþiuot.Bet jis gi negali kalbët!Kai suþinos, kad senelis pagelbës su pinigais, ið karto

atgaus amà.Tai pasakyk jam dabar, að noriu iðgirsti savo anûko balsà!Ë... (Po ilgos pauzës.) Ne, nieko neiðeis, atrodo, jam

sprogo ausø bûgneliai, negirdi...Tai paraðyk jam!Neturiu su kuo. Be to, að gi aklas!Ai, tiksliai. Tai negalësit atvaþiuot...Mes pësèiom ateisim, tik pasakykit, kur gyvenat.Nu, kaip èia tau nupasakoti... Èia aplink daug namø, kai-

rëj matos toks parkas, o prieðais yra didelë krautuvë.O koks adresas?Neþinau.Neþinot adreso?!Að neseniai atsikrausèiau á ðità miestà, nelabai dar susi-

gaudau.Tai net neþinot, kokioj gatvëj gyvenat?Pala, að, atrodo, buvau kaþkur uþsiraðæs... Tuoj paieðko-

siu. Nedëk ragelio. (Po 15 minuèiø gráþta prie telefono.)Alio?

Nu?Neradau.Bl..! Tai gal Petras þino adresà?Koks Petras?Nu tas, kur kitam kambary miega. Paþadinkit já.Kad jam rytoj anksti keltis...Paþadinkit, – èia labai rimtas reikalas! Tik greièiau,

mes gi negalim ilgai laukti. Tuoj ðvisti pradës...Nu pabandysiu. Nedëk ragelio. (Po 15 minuèiø gráþta

prie telefono.) Ne, jo neámanoma priþadint, miega kaip uþ-muðtas.

Kà?!Sakau, labai kietai miega.Ai, bl..!O tai Petras, tas mano anûkas, neþino, koks mano adresas?Þino, bet... nespëjo pasakyt.Kaip – nespëjo?Nu prieð avarijà nepasakë. Bl.., kà daryt?!O tai gal man pervesti jums pinigø? Bus ir greièiau, ir

vaþiuoti nereikës.Tiksliai!Bet að neturiu kompiuterio namie.Nieko tokio, jûs tik padiktuokit savo prisijungimo duo-

menis, o að pervesiu pinigus ið jûsø sàskaitos á anûko Petrosàskaità, ir viskas.

Gerai. Va èia tie kodai... (15 minuèiø diktuoja daugiau

nei 70 prisijungimo kodø.)

Labai gerai. O kokiam banke laikote pinigus?Banke ið didþiosios B.Gerai. Dabar dar pasakykit slaptaþodá?Slaptaþodá? Tai gal „Petras“?Petras? (Po pauzës.) Ne, netinka.Ne „Petras“? Hm... Tada neþinau.Pamirðot?!Turbût pamirðau.

Tai gal turit kur uþsiraðæs?Turiu, bet neieðkosiu. Geriau pabandysiu pats prisiminti –

tiek neuþtruksiu, kiek ieðkodamas. Be to, kaþin ar dar ras-èiau...

Bet mums reikia, kad kuo greièiau prisimintumët, darðiànakt!

Nu að pasistengsiu. Nedëk ragelio.Bet mano telefonas baigia iðsikraut, o kroviklio... nerandu...Kroviklio? Tai ten pas jus lauke yra rozetë?Ë... ne, að ið akumuliatoriaus bandau... Tai að paskam-

binsiu uþ kokiø 15 minuèiø.Ne, geriau neblaðkyk manæs, að turiu susikaupti. Kai pri-

siminsiu slaptaþodá, að pats paskambinsiu.A, nu gerai.Pala, o ið kokio tu tinklo?Að? Að ið kito.Ai, tai negalësiu paskambinti, nes brangiai kainuos, o

mano sàskaita beveik tuðèia... O kaip dabar naktá pasipildytisàskaità?..

Tai að galiu padiktuoti papildymo korteliø kodø.Jo?Jo. Að jø daug turiu.Nu tai tada diktuok.Ðtai... (Pradeda diktuoti vienà, antrà, treèià...)

Betgi tu nematai! Kaip tu gali diktuoti?Ë... að ið atminties.A-a. Kaip atsilikëlis, gerà galvà turi.Að ne atsilikëlis!Suprantu, suprantu. Tai að greit paskambinsiu. (Iðjungæs

telefonà, 15 minuèiø galvoja. Paskui pliaukðteli sau per

kaktà, skambina.) Prisiminiau!Prisiminët?! Sakykit!Prisiminiau, kad mano banko sàskaitoj dabar nëra pini-

gø, gal tik keli litai.Bl..! (Susitvardæs.) Klausykit, o gal galëtumët pats at-

veþti tuos pinigus. Að pasakyèiau gatvæ, o jûs kaip nors su-rastumët.

Jo, að gi galiu pasigauti taksi.Tiksliai!O kur jûs esat? Kokioj gatvëj?Palaukit... galvoju, kokia èia gatvë geriau bûtø...Tai gal ta, kur avarijà padarët?Ai, nu jo. Tai mes bûsim Kurmiø gatvëj, prie 40 namo.Aha, aiðku. Lekiu!Tai iki pasimatymo!Iki pasima... Pala, bet tu gi aklas...Nesvarbu. Tik paskubëkit! Kiekviena minutë brangi. (Me-

ta ragelá.)

(Po 15 minuèiø skambina.) Alio?Nu, kur esat?Namie.Namie?! Kaip suprast!?Þinai, að neatvaþiuosiu. Kai apsirengiau, pamaèiau, kad

jau pusë penkiø, taigi ta valanda jau seniai praëjo, jau pervëlu...

Klausyk, seni...Að ne senis!Arba atveþi man pinigus, arba...Skambinsi á policijà?Að þinau tavo numerá!Að tavo irgi....Arba atveþi pinigus, arba daugiau nebepamatysi savo

anûko.Tai kad að ir taip jo nematæs.Nebepamatysi savo anûko gyvo!Tai kad nuo rankos lûþio nemirðtama.Nebepamatysi nei gyvo, nei mirusio!Ai, tai tada vaþiuoju.Ir be juokø man! Ir paskubëk, kol dar nevëlu... (Telefo-

nas iðsikrovæs iðsijungia.)

(Renka numerá, skambina.) Alio? Policija? Labanaktis!Kuo greièiau vaþiuokit gelbëti mano anûko Petro!.. Já ruo-ðiasi þudyti, o jis negalës apsiginti – abi rankos sulauþytos...Kas? Jo draugas Petras... Adresas? Kurmiø 40... Kas? Kasskambina? Petras, anûko senelis...

ANDRIUS PATIOMKINAS

Redaktorius: Þydrûnas Drungilas(zydrunas.d@gmail.com).Dailë: Aistë Paulina Virbickaitë.Paveldas: Juozas Ðorys.Kalbos redaktorë: Audrë Kubiliûtë.Maketas: Zita Remeikienë.Direktorë: Lina Èerniauskaitë.Finansininkë: Danuta Churtasenko.

Savaitraðtis iðeina penktadieniais.

Leidþiamas nuo 1990 m. vasario 7 d.Leidþia VðÁ „Ðiaurës Atënø fondas“.ISSN 1392-7760. 3 spaudos lankai.Indeksas 0109. Tiraþas 1600 egz.Redakcijos adresas: Mësiniø g. 4,01133 Vilnius. Telefonas: 261 37 70.Elektroninis paðtas: satenai@takas.lt.www.satenai.lt; www.culture.lt/satenai.Spausdino UAB Ukmergës spaustuvë.Vasario 16-osios g. 31, 20131 Ukmergë.

„Ðiaurës Atënus“ remia: Kultûrosrëmimo fondas; Spaudos, radijo irtelevizijos rëmimo fondas.

Redakcijos ir autoriø nuomonësnebûtinai sutampa.

VðÁ „Ðiaurës Atënø fondo“ sàskaitaAB banke „Swedbank“ (kodas 73000)LT36 7300 0100 0000 7071.