Tai ne pirmas susitikimas su rašytoju. Kalbėti mėginta ir

anksčiau, tačiau jis visada sakydavo – „klausk apie knygas“.

Kartais paklausti nepavykdavo, nors jo knygas skaitau.

Perskaitau. Šį kartą viskas susidėliojo taip, kad „apie

knygas“ beveik nieko nepaklausiau. Ir dar. Retas atvejis

žurnalistiniame darbe, kai leista nevaidinti „objektyvumo“.

S.Parulskio kūryba man svarbi.

To neketinu slėpti nei nuo savęs, nei nuo kitų.

Mindaugas Nastaravičius

„Rašymas nėra romantika, nėra mitologija. Tai yra gana

sunkus darbas. Ir dabar rašau naują knygą, užstringu, ieškau,

darosi baisu. Tada kažkas atsiranda, parašau sakinį, dar

vieną sakinį – džiaugsmas. Sėdžiu, galvoju, žiūriu penkias

valandas į kompiuterio ekraną, ir staiga suprantu, kad

aš jau rašau. Kartais džiaugsmo nebejaučiu, nes būnu

pavargęs, išsekęs. Keistas darbas, bet man smagu rašyti.

Todėl ir rašau.“

Sigitas Parulskis

Nr. 2 2011 m. rugsėjis

SPECIALUS LAIKRAŠČIO „15MIN“ PRIEDAS

LEIDINIO PARTNERIAI

LIETUVOS RESPUBLIKOS KULTŪROS MINISTERIJA

J.KALINSKO NUOTR.

1965 m. vasario 10 dieną Obeliuose, Rokiškio rajone, gimęs, Vilniaus universitete lietuvių kalbą ir literatūrą baigęs, kultūrinės žiniasklaidos redakcijose dirbęs Sigitas Parulskis yra vienas kūrybingiausių ir įvairiapusiškiausių šiuolaikinių Lietuvos rašytojų. Per dvidešimt kūrybos metų – keturios poezijos knygos, keturios eseistikos ir trumpų istorijų knygos, keturi romanai, panašiai tiek pjesių, scenarijų... Jis taip pat verčia iš rusų ir anglų kalbų. Gyvena tik iš rašymo.

Paieškokime dažniausiai pasitaikančių žodžių, kuriais literatūros kritikai ir paprasti skaitytojai apibūdina S.Parulskį. Išleidęs pirmąją poezijos knygą jis buvo vadinamas „įtūžusiu jaunuoliu“, vėliau – „drąsiu“, „stipriu“, „įžūliu“. Eseistikoje, romanuose rašytojo žvilgsniui ir balsui nusakyti pasirenkami tokie žodžiai kaip „ironija“, „groteskas“, „sarkazmas“. Šalia jų vietos randa ir „jautrumas“, „vertybių ilgesys“. Pats S.Parulskis spjauna į visus apibūdinimus ir sako rašantis apie žmogų. Apie žmogų šiame pasaulyje. Gyvenantį ir jame, ir kituose.

Galima sakyti, kad pripažinimo rašytojas sulaukė iškart – vieną po kitos gavo svarbiausias literatūrines premijas. Zigmo Gėlės, Jotvingių, Rašytojų sąjungos... 2004-aisiais už „novatorišką literatūrinę kūrybą, jungiančią skirtingus visuomenės ir individo patirties klodus, stiliaus atnaujinimą“ S.Parulskis įvertintas Nacionaline kultūros ir meno premija.

Bene visos jo knygos kasmet patenka į „Metų knygos“ penketukus, kūrybiškiausių metų knygų sąrašus. Rašytojo romanas „Trys sekundės dangaus“ yra išverstas į vokiečių, lenkų, italų, švedų, slovėnų, albanų ir latvių kalbas. Norvegų ir švedų kalbomis išleista jo eilėraščių rinktinė „Marmurinis šuo“. Kūrybos fragmentai versti į anglų, rusų, graikų ir kitas kalbas.

Apie šio žmogaus kūrybą prirašyta ir prikalbėta į valias. Galima daug cituoti, tačiau skaitytojams nusprendėme pateikti šviesaus atminimo poeto Sigito Gedos nuomonę, kurią randame ant pirmosios bendravardžio esė knygos „Nuogi drabužiai“, išleistos prieš dešimtmetį: „Tai, ką jis daro dabar, galima vadinti beprotybės sutramdymu. Neo-neoklasicizmas. Iš sengraikių. Tai galima nesunkiai nustatyti netgi panagrinėjus vieno sakinio struktūrą – viskas iš opozicinių sandų, sykiu viduje paliekant švarią, išskaidrintą erdvę. Senovės graikai buvo beveik išprotėję, bet viską drožė, skobė... Taip išsigelbėjo.“

Kodėl pasirinkome būtent šią citatą? Įdomaus skaitymo...

„Aš nežinau, koks taMeninio skaitymo konkursas vienoje Vilniaus rajono mokyklų. Pakviestas į vertinimo komisiją, stebiu, kaip vienas po kito į Aktų salės sceną lipa moksleiviai, deklamuojantys ar skaitantys lietuvių rašytojų kūrinių ištraukas. Kas gi tie rašytojai? Visi tie patys, kaip ir prieš dešimtį metų, kai į sceną lipdavo ir šių eilučių autorius.

Norintieji „priblokšti“, „sukrėsti“ publiką (taip sakydavo lietuvių kalbos mokytoja), renkasi Antaną Škėmą, Ričardą Gavelį, Balį Sruogą. Kelios vyresniųjų klasių moksleivės rankose atsineša Salomėjos Nėries, Juditos Vaičiūnaitės eilėraščių. Viena kita skaito ir Nijolę Miliauskaitę, Vandą Juknaitę, Renatą Šerelytę. Galvojantieji, kad konkursą laimės atkreipę dėmesį į „tradicines vertybes“, nepamiršta Bernardo Brazdžionio, Justino Marcinkevičiaus.

Tiesa, pasikeitimų visgi yra – maždaug kas penktas moksleivis dabar skaito „savo kūrybą“, o paklausus, kodėl būtent toks pasirinkimas, išgirsti tvirtą atsakymą – „neradau įdomaus teksto“.

Kitam – pažinus save

Skaitymams įpusėjus, scenoje pasirodo kiek išsigandęs, blizgantį parketą akimis raižantis aštuntokas. „Paskaitysiu jums eilėraštį iš poeto Sigito Parulskio knygos „Iš gyvenimo visa tai“. Eilėraštis vadinasi „Paslaptis“. Mokytoja parodė, man patiko ir išmokau atmintinai“, – išbėrė skaitovas.

Keliskart įkvėpęs oro, įkišęs rankas į senokai lyginto švarko kišenes, pakėlęs akis nuo grindų ir „įmūrijęs“ į lubų kampą, jis susikaupęs ėmė deklamuoti: „tik aš vienas žinojau/ kad kitoj pusėj vakaro/ tėvas augina bažnyčią/ mažą nykščio didumo...“

Aštuntokas linktelėjo galvą, salė kukliai paplojo, komisijos nariai savo užrašuose pasižymėjo „stipriąsias ir silpnąsias puses“. Niekas nepuolė jaunojo skaitovo taisyti. Galbūt nematė reikalo, galbūt neišgirdo ar nežinojo, kad šis suklydo. Gražiai suklydo. Pirmoji S.Parulskio eilėraščių knyga, išleista 1990-aisiais, vadinasi ne „Iš gyvenimo visa tai“, o „Iš ilgesio visa tai“.

Tačiau rašytojas per susitikimus su skaitytojais nuolat sulaukia klausimo, ar tai, ką randame jo eilėraščiuose, eseistikoje, romanuose įvyko „iš tikrųjų“, kiek jo kūryboje fantazijos, kiek – gyvenimo?

„Viskas priklauso nuo to, kokią literatūrą rašai. Mano literatūra iš tikrųjų labiau susijusi su tam tikru asmeniniu rašymu, todėl man lengva naudoti savo gyvenimo patirtį, nesunku transformuoti ją į literatūrinius siužetus. Jeigu aš rašyčiau nuotykinius ar istorinius romanus, gyvenimo patirtį, savianalizę, žinoma, galėčiau įterpti, tačiau tokių knygų pamatas būtų kitoks. Kita vertus, be atminties, be patirties tu negali būti rašytojas. Žmogaus pažinimas prasideda nuo savęs. Ką tu gali pasakyti kitam, jeigu nepažįsti savęs, nesuvoki savo prigimties, nemąstai, kas per padaras yra tas žmogus? O tos proporcijos, kiek kūryboje yra gyvenimo, man visiškai nerūpi. Svarbiausia yra tikėti tekstu, kurį rašau“, – sėdėdamas prie darbo stalo ir mėtydamas teniso kamuoliuką labradorui Faustui sako S.Parulskis.

Šuo lekia paskui kamuoliuką į kitą kambarį, stveria jį ir parneša rašytojui atgal, o šis, keliskart įkvėpęs, mėgina paaiškinti, kad tai, kas žmogaus gyvenime vyksta ar vyko, nėra literatūros kūrinys. Kūrinys turi būti sukurtas, užrašytas. Tik tada jis gali tapti literatūra. „Tikrovės, kuri ateina į mūsų vidų, mes niekada nesuvoksime be kultūros. Juk literatūra neatsiranda tuščioje vietoje. Įkvėpimo šaltiniu ar medžiaga kūriniui gali tapti ir tavo asmeninis gyvenimas, ir straipsnis laikraštyje, ir gatvėje sutiktas žmogus, ir kitų parašytos knygos, nutapyti paveikslai, sukurta muzika. Bet jeigu tu neturi autentiško, individualaus požiūrio į gyvenimą, į tave ir kitus supančią aplinką, nieko įdomaus iš tos medžiagos ir nepadarysi“, – dar kartą mesdamas kamuoliuką nepailstančiam augintiniui ištaria rašytojas.

Šilkverpis

Kai 2002-aisiais pasirodė pirmasis S.Parulskio romanas „Trys sekundės dangaus“, po kurio laiko nuvežiau šią knygą paskaityti savo mamai. Žinojau, kad ji skaito „kitokią“ literatūrą, pavyzdžiui, Doloresą Kazragytę, tačiau vis tiek nuvežiau.

„Man nepatinka, kad jis vartoja tokius žodžius kaip „chujarina“, „pyzdiec“, „šūdas“, „šikti“ ir pan. Nepatinka ir viskas“, – kažkaip panašiai pasakė skaitytoja. Mėginau aiškinti, kad čia knyga apie sovietmetį, apie kariuomenę, apie desantininkus, kad tokia ir yra jų kalba. Neįtikinau. Tuomet pasitelkiau „sunkiąją artileriją“ – atvežiau paskaityti dailėtyrininko, poeto ir eseisto Alfonso Andriuškevičiaus „Trijų sekundžių dangaus“ recenziją, publikuotą „Šiaurės Atėnuose“.

Joje buvo rašoma, kad S.Parulskis, „kaip ir kiti geri menininkai, yra šilkverpis: jis šlamščia tikrovės lapus, bet „iššika“ meno šilką“. Vis tiek neįtikinau, nors mamai visgi pasirodė įdomu, kad rašytojas tarnavo kariuomenėje – dvejus metus praleido Vokietijoje dislokuotame Sovietų Sąjungos ginkluotųjų pajėgų dalinyje.

Bet ne viskas taip iškart. Kaip gyventa iki kariuomenės? Mokykloje S.Parulskis aktyviai sportavo, tris kartus per savaitę iš gimtųjų Obelių važiuodavo į Rokiškio sporto mokyklą. „Man patiko mėtyti ietį, nes šis sportas atrodė einantis iš giliai – iš graikų, iš romėnų. Jaučiausi tarsi tradicijos tęsėjas. Tačiau po kurio laiko pamačiau, kad rimtu sportininku netapsiu. Nors ir sekėsi visai neblogai, bet trūko fi zinių duomenų, per varžybas būdavo problemų su nervais“, – nusijuokė rašytojas.

Šalia sporto mokyklos – ir pirmieji poezijos bandymai. Ietį pakeitė eilėraščiai. Kaip sako poetas, tai irgi senas žanras, irgi iš graikų. „Turėjau gerą lietuvių kalbos mokytoją, kuri padėjo pasiruošti stojimui į Vilniaus universitetą. Atvažiavau, nors ir sunkiai, bet įstojau, mokiausi, po pirmo kurso mane paėmė į kariuomenę, tarnavau. Apie ją viską esu pasakęs... Nežinau, ką čia dar kalbėti. Kaip rašytojui, ta patirtis man pravertė. O kaip žmogui – nežinau... Aš nežinau, koks tas žmogus turi būti“, – atsakymą apie kariuomenę užbaigia S.Parulskis.

Nusprendžiu nekvosti, nes žinojau, kad skaitytojams galėsiu pateikti citatą iš vertėjo, eseisto Laimanto Jonušio prieš kelis metus parengtos knygos „Pokalbiai su Sigitu Parulskiu“. Rašytojas ten kalba štai ką: „Mane nustebino žmogaus prigimties barbariškumas, necivilizuotumas. Visai greta normalaus pasaulio.

Man buvo šokas, grįžęs negalėjau atsigauti gal dvejus metus. Toje armijoje gyvenau kažkokį kitą gyvenimą, tarsi nesusijusį su manimi. Tai sunkiai nusakoma. Ne dėl kokio nors baisumo, bet tiesiog ten visai kitokie žmonių santykiai. Jie labai primityvūs – tokia fi ziologine, pirmykšte prasme. Lyg iš laukinių gyvenimo. Išsigrynina kai kurie dalykai – ką žmogui reiškia maistas, miegas, drabužiai, ką reiškia orumas arba, pavyzdžiui, šūdas. Armijoje pripranti beveik rankomis tą šūdą valyti, ir nebeatrodo, kad tai bjauru, nežmoniška.“

Rašytojas Sigitas Parulskis gyven

JAUNYSTĖJE

LABAI KENTĖDAVAU, KAI

NESUGEBĖDAVAU

PARAŠYTI

EILĖRAŠČIO. TUO

METU ATRODĖ,

KAD – VISKAS,

GYVENIMAS

BAIGTAS.

PASLAPTIS

tik aš vienas žinojaukad kitoj pusėj vakarotėvas augina bažnyčiąmažą nykščio didumo

tėvo akys žvelgiančios proaukštus langų vitražuspersmeigtus siūbuojančiosaulėlydžio šakomistėvo rankos glostančiosputlius paveikslussliuogiančius marmurinėm kolonom –tėve tėve kaip kraujas patamsyjekelią surandatėvo veidas šalia altoriaussu taure virš kaktos pakylėtasu duona po kojų išsprūstančia

kai vieną naktį tėvas visai nesugrįžokai liepsnojo krauju motinos langaslig rytotik aš vienas žinojaukad atpirkimasaplenkė mūsųnamus

Iš eilėraščių knygos

„Iš ilgesio visa tai“, 1990

PERVERTAS RYTAS

kasdamas iš krosnies pelenussukrešėjusius šlako gurvuoliusradau kruviną vinį

šitiek amžių šildausitavo kančia

šaltaIš eilėraščių knygos

„Mirusiųjų“, 1994

GUOLIS

naktį kažkas ropinėja jo nuogu kūnuverčia nuolat kasytis, vartytis, skaudžiaidraskyti pilvą, šlaunis ir šakumąbe jokios erotikos krapštytiglebius lyties organusir kai pašokęs, šviesą įžiebęsjis nuodugniausiai apžiūri tokį pažįstamąsvetimą kūnąvėl, kaip ir ne kartą anksčiaunieko neranda, nemato –jokių vabalų, jokių išpuvimų, žaizdųkirmėlaičių, tik nejaukiaiišmėtytos patalo įkapės

ir nuo durų nustumtas akmuo

Iš eilėraščių knygos „Mortui

sepulti sint“, 1998

„...o beveidė baimė nebaisi, nes niekaip tavęs negali veikti, ji tau nepažįstama, trys sekundės pasiruošimo ritualui, ir baimė, mėgindama pasimatuoti tavo veidą, lekia pavymui, tu ją aplankęs, ne, ne, ne aplenkęs, tai tavo širdis atsilikusi trimis sekundėmis, trimis dūžiais, per tris pirštus nuo šonkaulių, per tris pirštus nuo mirties baimės ašmenų. Galbūt aš laimingiausias pasaulyje žmogus, nes numirti nespėjus pajusti mirties baimės – tai beveik tas pats, kaip nemirti niekados, tai ir yra tikroji amžinybės kaina, amžinybės laikas, suspaustas į tris sekundes, per kurias nespėji apsinuodyti mirties baime...“

Iš romano

„Trys sekundės dangaus“,

2002

„Mane apsėdo marazmas –„akimirkos“, „gležną“, – krenta tokie žodžiai, kuriuos tu išgirdusi gali pagalvoti, kad rašau apsiseilėjęs, ašarodamas, gailėdamas savęs... Ne, rašau nebijodamas klysti, rašau žinodamas, kad aistros balsas nuolat šnabžda žodį „visada“, o aš jau žinau, kuo tai baigsis, ir baigsis kaip visada „niekados“, jau pačioje pradžioje galvoju apie pabaigą, taip ją erdvėje ir laike priartindamas prie pradžios, prie nulio. Ir dabar rašau nebijodamas savo aistros, begalinės – kokia ironija – ir todėl nulinės savo aistros, rašau nebijodamas ką nors praleisti, kad ir menkiausią mane staiga apėmusią silpnumo akimirką aš po to panaikinsiu, ištrinsiu iš atminties. Rašau ne jausmais, rašau kompiuteriu.“

Iš esė rinkinio

„Nuogi drabužiai“, 2002

as žmogus turi būti“

„Yra Parulskis“

Apie S.Parulskį buvau girdėjęs tiek – „jeigu paklausi nesąmonės, šakės“. Paskambinau jam praėjus mėnesiui po religijotyrininko, rašytojo Gintaro Beresnevičiaus mirties, 2006-ųjų rudenį. Paklausiau, ar būtų galima pasikalbėti apie... Neprisimenu, ką tada sakiau. Bet susitikome kavinėje.

Norėdamas atrodyti gudresnis nei esu, pradėjau klausinėti tokių klausimų, kurių turinio pats nesupratau. Tikslas buvo paprastas – paklausti ko nors sudėtingo, kad rašytojas turėtų galimybę „pafi losofuoti apie gyvenimą“. Pasakiau kažką apie jo kūrybą, o jei tiksliau, kad rašytojo knygose žmogus lieka vienas...

„Pirmiausia – kaip suprantu vienatvę. Jeigu tu neturi partnerio lytiniams santykiams – tai dar ne vienatvė. Kalbu apie didžiąją vienatvę, apie tą, kurios slegiamas žmogus ieško Dievo, ateivių iš kitų planetų, horoskopų, burtininkų ir panašiai. <...> Nežinau, ar įmanoma surasti sielos dvynį. Dviem žmonėms dažnai labai sunku būti šitame pasaulyje kartu, ypač tokiais neaiškiais pagrindais kaip santuoka. Todėl žmogų nuolatos kankina begalinis, didesnis ar mažesnis vienatvės jausmas. Vieni jį malšina politine veikla, nekaltybės puoselėjimu ir aukštinimu, seksu, alkoholiu, dalyvavimu bažnyčios chore, darydami revoliucijas, kiti – kurdami meną“, – tada pasakė S.Parulskis ir pagalvojau, kad puiku – „pafi losofavo“.

Tiesa, būta ir kitokių patirčių. Paskelbiama, kad rašytojo trumpų istorijų rinkinys „Sraigė su beisbolo lazda“ pripažinta geriausia 2007-ųjų knyga Lietuvoje. Skambinu ir klausiu, „ar jums svarbūs tokie rinkimai ir rezultatai?“

„Man tai svarbu, bet iš esmės – dėl reklamos, nes lietuvių skaitytojai nelabai žino, kad lietuvių literatūra egzistuoja. Smagu, kad žmonės skaito mano knygas. Tokie rinkimai parodo, kad kažkas jas skaito. O ar laimėjo, ar nelaimėjo... kas čia per šūdas?“ – paklausė manęs rašytojas ir neturėjau, ką jam pasakyti...

Jaunesnės kartos poetai akis į akį pasakoja, kad iš kariuomenės grįžusio ir literatūros lauke greitai

įsitvirtinusio S.Parulskio bijodavo ir jie. Ne tik dėl kandžių, atvirų, nenuolaidžiaujančių jo recenzijų.

„Būdavo taip: ateiname su bičiuliais, jaunais poetais, į barą. Vos mums užėjus, barmenė iškart įspėdavo –„yra Parulskis“. Apsisukdavome ir eidavome kitur“, – maždaug prieš penkiolika metų patirtais „išgyvenimais“ pasidalijo vienas jaunesnių poetų.

Ar taip tikrai buvo, klausiu S.Parulskio. „Visko neprisimenu, bet girtas žmogus – baisus savaime. O jeigu jis dar grasina duoti į snukį... Išgėrę poetai yra ekspresyvūs žmonės. Gąsdinimas buvo dalis kažkokio žaidimo. Esu tokią nuodėmę padaręs, taip“, – šypsodamasis išdėstė rašytojas.

Keltis iš mirusiųjų

Kelias akimirkas pamąstęs, o Faustui pasakęs, kad „viskas, nusibodai, eik gult“, S.Parulskis apie rašytoją ir alkoholį sutiko pakalbėti daugiau.

„Girtavimas dažnai yra bergždžias laiko švaistymas, o tos patirtys tavo gyvenimo kažkaip reikšmingai neveikia. Kalbu bent apie save. Tačiau mano jaunystės laikas buvo keistas. Mes atėjome iš sovietmečio, nelabai žinojome, ko norime iš gyvenimo. Per tą tarybinį laikotarpį žmogaus ateitis galėjo būti arba labai aiški, arba labai neaiški: darai rašytojo karjerą ir susieji save su valdžia, ideologija, arba gali „trintis“ visuomenės apačiose, gyventi kvailą, skurdų, bohemišką gyvenimą, gėrinėti degtinę ir skųstis, kad „nėr gyvenimo“. Kai viskas pradėjo keistis, mums buvo sunku prisitaikyti prie naujų sąlygų ir staiga susikurti kažkokį gyvenimo kryptingumą. Labai greitai tapo aišku, kad poezija, literatūra rinkos sąlygomis yra absoliučiai bejėgiška ir beviltiška. Tie pagėrimai buvo susiję su didžiuliu virsmu ir baisiu nesaugumo jausmu. Gerdavome iš baimės, iš noro slėptis, bėgti, bet ryte rasdavome dar didesnį nusivylimą“, – pripažino pašnekovas.

Yra poetų, sakančių, kad jie geria, nes kenčia dėl pasaulio, o iš tos kančios kūryba ir atsiranda. S.Parulskiui taip neatrodo: „Visiška nesąmonė. Iš girtuokliavimo kūryba neatsiranda. Aišku,

kūrybingumą gali paskatini gėda, neviltis, bet tai jau sadomazochizmas – versti save jausti kaltę, gėdą tik dėl to, kad kurtum. Gėda, kaltė, drovumas man yra svarbūs ir įdomūs dalykai, tačiau juos galima sužadinti ir ne tokiais brutaliais būdais. Juk nebūtina užmušti žmogų, kad suvoktum, kas yra mirtis, kas yra žiaurumas. Bet jaunystėje mums buvo būdinga žudyti save, kad galėtumėm keltis iš mirusiųjų. Gėrimo ciklai yra kažkuo panašūs į Kristaus likimo ciklą. Iš pradžių joji ant asilo į Jeruzalę ir tave sutinka su gėlėmis, šūksniais. Paskui suvokti, kad esi po stalu – prikaltas prie kryžiaus. O ryte jautiesi nužengęs į pragarus. Labai stipriai nužengęs į pragarus. Ir taip sunkiai keliesi iš mirusiųjų, kad viskas net traška.“

„Ką aš galiu paneigti?“

1994-ieji. Lietuvos televizijos laida „Brydė“. 29-erių S.Parulskio klausiama, ar jis savo kūryba siekia ką nors paneigti? Klausimas poetą kiek suerzina, tačiau jis mėgina atsakyti: „O ką aš galiu paneigti? Sigito Gedos ar Vytauto P.Bložės kartos poezija stovi ant svarbiųjų vertybių. Juk nepaneigsiu tų vertybių. Tas neigimas – labiau paviršiniai dalykai. Neigti gali tik tada, jeigu turi jau taip stipriai kažką pasakyti, jog užgniaužtų kvapą ir tau pačiam, ir tiems, kuriuos neigi.“

Toje laidoje S.Parulskis apie poeziją kalba kaip apie kažką sakralaus, ypatingo. Nesunku pastebėti, kad jam tai svarbu – iš gestų, mimikų, žodžių.

Praeina septyniolika metų. Knygynuose pasirodo nauja jo eilėraščių knyga „Pagyvenusio vyro pagundos“ – S.Parulskio poezijos skaitytojai šios knygos sulaukė po dešimtmečio pertraukos. Jis leido eseistiką, romanus. Poezijos – ne. Skaitome šią knygą ir randame, kad „poezija dievas, kuriuo/ niekas nebetiki, nebelanko jam pastatytų šventyklų/ dievas, gyvenantis anapus gėrio ir blogio, sulaukęs/ pabaigos anksčiau, nei jo paties sukurtas pasaulis...“

„Aš labai tikėjau...“ – ištaria S.Parulskis, nusišypso ir prisimena poeto Vytauto Mačernio eilutes: „Aš kadais šventai tikėjau meile/ – Aš buvau tikėjimo kvailys...“

Jis atsigręžia į lietuvių literatūros tradiciją – poetas yra lyg pašauktasis, dažnai tragiško likimo žmogus, kunigas, mokytojas, kovojantis už tautos idealus, kalbos išsaugojimą. „Aš labai tikėjau poezija. Jaunystėje ji atrodė kaip dievų kalba. Tačiau, metams bėgant, visa tai pasikeičia. Nesijaučiu pateptasis... Bet man vis tiek patinka būti rašytoju netgi tada, kai nerašau. Tai lyg tam tikra motyvacija, gyvenimo struktūra. Juoba man pasisekė, kad rašymas yra ne tik pomėgis, bet ir pragyvenimo šaltinis. Nors su amžiumi rašyti vis sunkiau – mažiau aistros, mažiau to įniršio, to gero įtūžio kažką pasakyti, ginčytis, ieškoti, analizuoti. Viską tarsi jau žinai, bet nežinai, ar tai – išmintis, ar atbukimas“, – eilinį kartą ramindamas šunį aiškino rašytojas ir pridūrė, kad poezija labiau tinka jaunystei.

Kaip ir drabužiai – tai, kas tinka jaunam, nelabai tinka vyresniam žmogui: „Poezija yra jaunystės drabužis, nors ir dabar parašau vieną kitą eilėraštį. Tačiau rašau tik tada, jeigu mane apima gera nuotaika. Galima tai vadinti įkvėpimu. O jaunystėje labai kentėdavau, kai nesugebėdavau parašyti eilėraščio. Tuo metu atrodė, kad – viskas, gyvenimas baigtas.“

Baigtas? S.Parulskis paaiškino, kad rašytojų kalbėjimas apie savo gyvenimą labai panašus į „šventojo“ istorijos kūrimą. Rašytojas – tarsi išskirtinis asmuo, todėl ir jo biografi ja esą turi būti išskirtinė: „Pamažu supranti, kad apie savo gyvenimą pradedi kalbėti klišėmis, kurias susikūrei pats, nes tau visada reikėdavo kažką pasakyti žurnalistams, skaitytojams, galiausiai, pasiteisinti ir sau, kodėl esi poetas, kodėl rašai knygas. Tada ir atsiranda visokių „atsitikimų“, „išgyvenimų“, „atsivėrimų“, tačiau visa tai dažnai yra sukurta. Žinoma, aš neneigiu, kad rašytojai yra jautresnės prigimties žmonės. Tačiau jautresni, jausmingesni, labiau pažeidžiami jie yra ne dėl to, kad yra rašytojai. Rašytojais jie tapo dėl jautresnės prigimties.“

Tam aštuntokui skyriau pirmąją vietą. Ne tik dėl to, kad skaitovas pasirinko S.Parulskį, kad taip gražiai suklydo tardamas knygos pavadinimą, kad jo švarkas buvo kiek susiglamžęs. Pirmąją vietą – iš kažkokio ilgesio. Kiti komisijos nariai balsavo kitaip, sakydami, kad „tas berniukas dar turi paaugti“, dar paauginti tą „nykščio didumo bažnyčią“. Iš gyvenimo.

na ir kuria Vilniuje. J.KALINSKO NUOTR.

„...žemės jėga, sako Diana, deivė, berniukas, pozavęs Polikleitui, Doriforė, išsilenkusi lanku prieš mano akis, besisukanti aplink ašį, – tai žemės ašis, axis mundi, mintyse sakau sau, – ašį, tapusią jos kairiąja koja, o žemės jėga, jau virtusi uraganu, katapulta pavertusi alkūnę iš riešo svaidyklės išspjauna mirtį nešančią ietį, kuri iškyla virš stadiono, virš Spartos ir Atėnų, skrosdama dviejų tūkstančių metų senumo orą, ištroškusi kraujo kvapo ir skonio, pašėlusiai sukdamasi aplink savo ašį, akimirksnį tarsi stabteli, lyg reikalaudama visu savo moterišku spindesiu ir aptakiomis, nors asketiškomis, formomis ypatingo dėmesio – sau, sklendimo akimirkai, kritimo, smigimo žemyn tragizmui.“

Iš romano „Doriforė“,

2004

„Krikščionių Viešpats yra rūsčiai pasakęs – neturėk kitų daiktų, tik mane vieną. O krikščionys nepaklausė ir prisidarė daiktų tiek, kad dabar nežino, kuris iš jų buvo svarbiausias. Man atsitiko dar juokingiau – kad ir kaip ilgai žiūrėjau į daiktus, beveik nieko nesugebėjau apie juos suprasti. Jeigu tų daiktų nenaudodavau, jų tarsi ir nebuvo. Stoviu vidury kambario, ir man egzistuoja tiktai tos lentos, į kurias remiasi mano kojos. Neįjungtas televizorius arba kompiuteris – kokie gi tai daiktai, kažkokios beprasmės dėžės. O kai juos įjungi, jie staiga virsta reiškiniais ir jų jau negali apmąstyti kaip daiktų. Nežinau, kaip įjungti arba išjungti Dievą, jis man taip ir liko tarp daikto ir reiškinio, nors abu jie svarbūs. Juk jeigu jis vienus norėjo apakinti, o kitus apšviesti, tai vis tiek, net ir tamsoje, nuolat į kažką atsitrenkiu, ir skauda.“

Iš esė rinkinio

„Miegas ir kitos moterys“,

2005

„Rašytojas toks padaras, kuris, jeigu jam niekas nebučiuoja užpakalio, kraustosi iš proto, kad visuomenė degradavusi, garbina silpnapročius, kuriuos nuolat rodo TV, o jeigu staiga ima ir pabučiuoja jam – kenčia ir skundžiasi, kad tas bučiavimas jam kainuoja daug dvasinių galių, esą tai naikina drovumo ir kompleksų (dvasingumo kietasis diskas) resursus, rašytojas turįs nuolat kontempliuoti viešą savo bučiuojamo užpakalio įvaizdį ir tai prilygsta lakūnų, šachtininkų arba balerinų profesijoms, o jei ne kenčia, tai skundžiasi, kad kitam rašytojui užpakalis bučiuojamas gausiau.“

Iš trumpų istorijų

knygos „Sraigė su

beisbolo lazda“, 2006

„Juos suartino eilutė, sumautos poezijos eilutė. Tik poezija šiame pasaulyje sugeba tuo pačiu metu būti visiškai sumauta ir dieviška. Žodis Dievas, neturintis nieko šventa, vis dėlto yra reikalingas, kai nori apie ką nors pasakyti, kad tai ne šūdo vertas dalykas. Pavyzdžiui, poezija. Poezija apie mirtį. Kito, tolimo, nepažįstamo žmogaus mirtį. Tada žodžiai „tu mirsi“ atrodė visai netikroviški, literatūriniai, beveik romantiški ir privalomi nusakyti atsainiam požiūriui į viešąjį gyvenimą. Du žodžiai. Baimės ir nevilties istorija. Begalinė ir apgailėtinai trumpa.“

Iš romano

„Murmanti siena“, 2008

Ir ietis, ir poezija – iš graikų. 1983 m. Asmeninio archyvo nuotr.

Literatūrologas

Virginijus GASILIŪNAS„Visokių būna eilėraščių – gražių, graudžių, grafomaniškų, bet labai retai – tokių, kuriuos perskaitęs pasakai: teisingas, t. y. toks, kokį pats norėtum būti parašęs, kurio nesinori interpretuoti, – priimi kaip paliudytą (ir tavo) estetinę ir egzistencinę tiesą. Daug tokių yra Sigitas Parulskis parašęs. Ačiū. Žinau, jis nepripažįsta jokių kartų, bet panašiai suvokiančiųjų pasaulį juk būna. O jo „Trys sekundės dangaus“ (ne tik romanas, ir esė „Sietyne“, ir poema pirmajam poezijos rinkiny; trys tekstai, išaugę iš tos pačios patirties), mano manymu, vienas iš vos kelių tikrai gerų lietuvių romanų. Ir stilius – rašytojo esmė: „De acuto et arguto, sive Seneca et Parulskis*“, Sarbievijų prisiminus.“

Rašytoja

Renata ŠERELYTĖ„Sigitas Parulskis. Ištarus šį vardą, neretam pseudodvasingam žmogui pasišiaušia plaukai, mat Sigitas yra savotiškas lietuvių literatūros enfant terrible**, ir šį vaidmenį (na, ryškiau prieš kokį dešimtmetį nei dabar) jis sėkmingai vaidino. Dabar, kiek galiu spręsti iš jo naujausių knygų, jį kamuoja pagyvenusio vyro pagundos, kuomet prieš mirtį norisi švelnaus. Nepasakydamas, ko gi jis vis dėlto prieš mirtį nori, sakyčiau, jis išlieka ištikimas sau – gal jis nori tik alaus, bet kaip gi nepaerzinsi skaitytojo ir nepavedžiosi jo už nosies, nesutalpindamas į nutylėtą kilmininką kokių ypatingų reikšmių... Talentingas rašytojas. Jis ir pats tai puikiai žino. Ir šitas žinojimas kartais jam kenkia.“

Poetas, eseistas

Donatas PETROŠIUS„Gyvą Sigitą Parulskį esu matęs du kartus dalijantį autografus, nors gal ten buvo ne S.Parulskis, o kažkas kitas, į jo vaizdinį panašus dubleris, parinktas leidyklos. Mirusio S.Parulskio nesu matęs nė karto, nors jo „Mirusiųjų“ knygą studijuodamas suskaičiau iki dulkių. Po to – „Nuogus drabužius“ iš „Šiaurės Atėnų“. Privengiu daryti apibendrinimus apie jį kaip apie autorių ar kaip apie reiškinį – per daug lengva klijuoti etiketes, pavyzdžiui, demonas – įmirtinęs visą lietuvių literatūrą, arba deus otiosus*** – iš po kultūros užpakalio išspyręs kulto taburetę. Ir taip toliau, ir visa tai netiesa, nes per daug paprasta. Labiausiai pasigendu jo kaip kritiko.“

Su Sigitu Parulskiu puoselėjame tradiciją: kaskart, kada išleidžiame po naują knygą, dovanojame ją vienas kitam, o vėliau – kitaip nei nemaža dalis kolegų rašytojų – ir perskaitome. Tad mano knygų lentynoje – visos Sigito knygos: poezijos, eseistikos, prozos... Ir visos, kaip jau sakyta, ne dekoratyvios, o skaitytos.

Turint galvoje virtualias, akustines ir kitas pagundas, tenka pripažinti, kad laiko knygų skaitymui lieka vis mažiau. Dabar sunku būtų prisiminti, kokiomis aplinkybėmis ir kur skaičiau Sigito „Tris sekundes dangaus“, „Marmurinį šunį“ ar „Sraigę su beisbolo

lazda“, tačiau apie vienos knygos skaitymo aplinkybes norėčiau prisiminti.

Prieš keletą metų (data čia neturi lemiamos reikšmės) gavau iš Sigito „Murmančią sieną“. „Storą“, kaip apibūdino ją įteikdamas autorius.

Esu „profesionalus“ skaitytojas, tad iš akies nustačiau, kiek užtruktų romaną perskaityti – tris-keturias dienas(!), žinoma, jei skaitysi atidžiai.

Prisipažinsiu, „storų“ knygų vengiu. Kaskart susidūrus su „stora“ knyga, mane apima panika, kad neįstengsiu jos pabaigti, o tada bus dramatiškai gėda, visų pirma, prieš save, kad antai esu toks neįgalus – net knygos nepajėgiu perskaityti.

Nors nenoriai bastausi po tarptautinius festivalius, tačiau tą kartą teko skristi į Slovėniją, Vilenicos literatūrinį festivalį. Jis turėjo trukti apie savaitę, tad iš visos, t.y. būtinos perskaityti, lektūros, išsirinkau „šviežiausią“ – „Murmančią sieną“.

Atsidanginęs į Vilenicos kaimą, pirmąjį vakarą šiek tiek pasisukiojau svečių garbei surengtame party – šnektelėjau su albanų rašytoja, lenkų poete, keliais pažįstamais slovėnų literatais...

Deja, po valandos, nesutikęs dvasiškai artimų žmonių, sugrįžau į viešbučio kambarį.

Užsirakinau.

Ir atsiverčiau „Murmančią sieną“.

Sigitas jau buvo šiek tiek pasakojęs, apie ką bus ši knyga, ne pirmą dešimtmetį atvirai kalbamės apie būtą ir dabartinį mūsų laiką, kartą, apie asmenines patirtis, svetimą ir savą istoriją, literatūrą, mitus, stereotipus etc. Antra vertus, tai ne taip svarbu.

Patogiai įsitaisęs viešbučio lovoje (turiu žalingą įprotį skaityti gulint), verčiau puslapį po puslapio, įsigyvenau į „Murmančią sieną“, užsimiršau... Laikas sustojo, erdvė tapo nesvarbi. O gyvi, kaimynystėje bildantys literatai – verslūs festivalio dalyviai bei pats festivalis – ėmė dominti vis mažiau ir mažiau. Nusileisdavau tik pavalgyti, praleisdavau pietus, vėliau ir vakarienę...

Skaičiau „Murmančią sieną“.

Neturėjau rūpesčių. Turėjau daug laiko, komfortiškas sąlygas. Ir greta – lietuvišką Sigito tekstą, nurungiantį bet kurį kitą.

Ketvirtąją parą manęs pasigedo. Kada atidariau viešbučio kambario duris, festivalio organizatorė pamanė, kad susidūrė su pamišėliu; rankose it vienuolis Šventraštį laikiau „Murmančią sieną“. Į klausimą, kur visą šį laiką buvau dingęs, atsakiau iškalbingu žvilgsniu – akimis rodžiau į „storą“ knygą. Ir net tada, kada ji pyktelėjusi priminė, kad manęs užsilaukė literatūros vakare, paprašiau dar dešimties minučių lukterti, – tiek, kiek reikėjo pabaigti knygą.

Perskaičiau.

Užverčiau „Murmančią sieną“.

Buvo šiek tiek liūdna. Ką nuo šiol daryti?.. Su kuo ir apie ką kalbėti?.. Iki literatūros festivalio Vilenicoje pabaigos buvo dar likusios kelios dienos.

Ir štai dabar, kada rašau šias eilutes, o vakarais baiginėju Sigito „Prieš mirtį norisi švelnaus“, į viešbučio duris ir vėl beldžia...

Belgradas, Serbija 77 PEN kongresas

Skaitau ir beldžia

Rašytojas

HERKUS KUNČIUS

Š.MAŽ

EIKOS

/BFL

NUO

TR.

Š.MAŽ

EIKOS

/BFL

NUO

TR.

I.GEL

ŪNO

NUOT

R.

Prie Balio Sruogos paminklo „šunparkyje“, dabartiniame Prezidentūros kieme. 1994 m. R.Rakausko nuotr.

* Apie aštrų ir šmaikštų stilių, arba Seneka ir Parulskis. ** Žmogus, trikdantis savo elgesiu ir atvirumu aplinkinius. *** Nutolęs, atsajus, neveikiantis Dievas.

KARŠTOS DULKĖS

kiekvieną sykį nusileidęs įrūsį, ypač karštą vasaros dieną, tarkim, iršiandien, liepos dvidešimt trečiąją, pajuntušaltį, kuris smelkias giliau, negu kaulai irpagalvoju – mirtingas

kiek nedaug reikia, kad išgyventumegzistencinę dramą, susitaikytum su nenumaldomaikrešančio laiko dulkėm

kiek nedaugtik požeminio garažo ir statybinių šiukšliųkurių pilna paliko kažkas, kaslipdė, drožė, paskubom klijavo mane

Iš eilėraščių knygos

„Pagyvenusio vyro pagundos“,

2009

„Geriau įsižiūrėjęs, tolumoj galėjai pamatyti kažkokius kontūrus. Lyg sala, lyg milžiniškas kalakutas. Vienaip ar kitaip, Turkija. Nusimaudžiau, nors vietiniai kovo viduryje nė nemano lįsti į vandenį. Jiems šalta. Man druska pasirodė baisesnė už šaltį. Vanduo toks sūrus, kad negali net panerti. Išmeta kaip kamštį. O kai plauki, atrodo, kad makaluoji rankomis ir kojomis, atsigulęs ant kažkokios minkštos elastingos medžiagos. Jautiesi kaip šiukšlė. Beplaukiojant prieš akis iškilo reklama kelionių agentūros lange: „Jautiesi esąs pasaulio viešpats? Atvažiuok prie Viduržemio jūros, pasijusi civilizacijos šiukšle.“ Velniškai teisingas šūkis. Tokio niekad neišvysi agentūros lange. Reklamai būdinga viskas, išskyrus tiesą.“

Iš romano

„Vėjas mano akys“, 2010

„Tarnavome, rašydavom motinoms laiškus, esą viskas gerai, daugelis sakydavo, kad rašo merginoms, bet retas kuris turėjo merginą, dažniausiai meluodavo, nes labai norėjosi, kad mūsų kažkas lauktų. Jeigu kurio nors ir laukė mergina, tai po metų jis būtinai gaudavo laišką: ji jau ištekėjo arba turi kitą ir tegul jis užmiršta ją, nes taip bus geriau. Tokius mes ironiškai vadindavome „našliais“ ir, progai pasitaikius, patraukdavom per dantį. Žodžiu, tarnavom, kasdien iki spindesio šveisdavom batus, kas rytą prie uniformos švarkelio apykaklės siūdavome baltą apykaklaitę, žygiuodavom kas mėnesį į poligoną, kuris vadinosi Liebe Rose, nors ten niekas niekad nematė jokių rožių, traukdavom, dažniausiai naktimis, per miegantį miestą žvangindami ginklais keturiasdešimt kilometrų – tarsi Mozės vedami žydai – keturiasdešimt metų – ir kaip apie pažadėtąją žemę galvodavom apie moteris.“

Iš trumpų istorijų

knygos „Prieš mirtį

norisi švelnaus“, 2011

I.GEL

ŪNO

NUOT

R.