Post on 27-Dec-2019
Projektas „Paklausių profesinio mokymo programų sukūrimas, atnaujinimas ir pritaikymas besikeičiantiems darbo rinkos poreikiams
Nr. BPD2004-ESF-2.4.0-03-05/0010
SPALVOTYRA
MOKYMOSI MEDŽIAGOS KONSPEKTAS
Parengė - Romualdas Mizgiris
Kaunas, 2007
2
TURINYS
Pratarmė ........................................... 4 psl.
1. SPALVA IR ŠVIESA Įvadas ........................................... 5 psl.
Senovės mąstytojai apie spalvą ir šviesą ........................................... 6 psl.
Antika ........................................... 7 psl.
Viduramžiai ........................................... 8 psl.
Renesansas ........................................... 8 psl.
XVII amžius ........................................... 9 psl.
XVIII amžius ........................................... 10 psl.
Apie šviesą XIX amžiuje ir šiandien ........................................... 12 psl.
Šviečiantys ir nešviečiantys kūnai, šviesos sugėrimas ir atspindėjimas
........................................... 13 psl.
Spalva – tik pojūtis ........................................... 14 psl.
2. AKIS – REGOS ORGANAS Senovės mokslininkai apie akį ........................................... 15 psl.
Akies sandara ........................................... 15 psl.
Akies adaptacija ........................................... 17psl.
3. SPALVINIS REGĖJIMAS Spalvinio regėjimo ypatumai ........................................... 19 psl.
Spalvinė atmintis ........................................... 20 psl.
Spalvinio regėjimo anomalijos ........................................... 20 psl.
Trikomponentinė spalvinio regėjimo teorija ........................................... 21psl.
4. PAGRINDINĖS SPALVOS Chromatinės ir achromatinės spalvos ........................................... 23 psl.
Pagrindiniai trys spalvų požymiai ........................................... 23 psl.
Apie pagrindines ir iš jų gaunamas spalvas ........................................... 24 psl.
Apie pagrindines spalvas nuo seniausių kultūrų
........................................... 25 psl.
5. SPALVŲ MAIŠYMAS Apie spalvų maišymą ........................................... 28 psl.
Adityvusis spalvų maišymas ........................................... 28 psl.
Subtraktyvusis spalvų maišymas ........................................... 29 psl.
Spalvų trikampis ........................................... 30 psl.
Spalvų ratas ........................................... 31 psl.
6. SPALVŲ TARPUSAVIO VEIKA Spalvų matymo ir spalvų tarpusavio veikos ........................................... 33 psl.
3
ypatumai Spalvų tarpusavio veikos įtaka reklamoje ........................................... 34 psl. Spalva ir apšvietimas ........................................... 35 psl. Apšvietimas reklamoje ........................................... 36 psl.
7. SPALVŲ HARMONIJA
Spalvų harmonija – istorinis ekskursas ........................................... 38 psl.
Spalvų derinimas ........................................... 40 psl.
Kontrastiniai deriniai ........................................... 44 psl.
Apie spalvų derinimą reklamoje ........................................... 47 psl.
Spalvinės sistemos ........................................... 48 psl.
8. PSICHOLOGINIS SPALVŲ POVEIKIS Spalvos mumyse ir šalia mūsų ........................................... 51 psl.
Spalvos suvokimas ........................................... 52psl.
Psichofiziologinis spalvų poveikis ........................................... 53 psl.
Šiltos ir šaltos spalvos ........................................... 55 psl.
Psichofiziologiniai spalvų aspektai reklamoje ........................................... 56 psl.
9. SPALVŲ CHARAKTERISTIKOS IR SIMBOLIKA Spalvos pagal charakteristikų požymius ........................................... 58 psl.
Spalvos charakteristikos ir simbolinės reikšmės
........................................... 60 psl.
Spalvų simbolika istoriniu aspektu ........................................... 64 psl.
Mitologinis laikotarpis ........................................... 64 psl.
Civilizacijos pradžios epocha ........................................... 65 psl.
Artimieji ir Vidurinieji Rytai ........................................... 66 psl.
Viduramžiai ........................................... 66 psl.
Apie lietuvių spalvų simboliką ........................................... 68 psl.
10. SKYRIUS 10. Spalvų įtaka žmogaus organizmui ........................................... 70 psl.
11. Spalvų sinestezija ........................................... 72 psl. 12. Spalviniai modeliai šiuolaikinėse informacinių technologijų sistemose ........................................... 75 psl. Literatūra ...........................................77 psl.
4
PRATARMĖ
Pasižiūrėję į knygų lentynas matome daug puikių metodiškai ir poligrafiškai išleistų
vadovėlių, daugiausiai skirtų bendrojo lavinimo mokykloms. Profesiniam mokymui specializuotos
mokymo medžiagos dar trūksta.
Apie spalvų teoriją lietuviškos mokomosios medžiagos yra labai nedaug ir ji jau tapo
bibliografiniu deficitu. Daugiau leidžiama verstinių interjero spalvų derinių atlasų. Medžiagos
spalvų teorijos klausimais šiek tiek galima rasti ir interneto puslapiuose.
Ši mokomoji medžiaga skirta konkrečiai „Reklamos gamintojo“ mokymo programai,
kurios tikslas – parengti kvalifikuotus įvairios reklamos gamintojus, kurie dirbtų reklamos gamybos
firmose, o taip pat galėtų dirbti ir individualiai savarankiškai arba tęsti pasirinktos profesijos
studijas. Remiantis savo profesine patirtimi ir moksline literatūra, tai bandymas nuosekliai pateikti
spalvų teorijos žinias. Ši knyga nėra gatavų spalvinių derinių su galutiniais atsakymais spalvų
katalogas, iš kurio belieka perkelti spalvas. Padedant mokytojui, knyga mokiniams turėtų būti
spalvinio išsilavinimo pradžiamoksliu ir orientyru dirbant praktinės reklamos kūrimo darbus.
Knygoje yra dešimt skyrių, kurie apima šviesos ir spalvų kilmės aiškinimosi istorinę
sampratą, regos organų veiklos analizę, spalvinio regėjimo ypatybes, supratimą apie pagrindines
spalvas, spalvinį maišymą, spalvų tarpusavio veiką, spalvų harmoniją ir derinimą, psichologinį
spalvų poveikį, kuris ir anksčiau, ir dabar labai svarbus, spalvų charakteristikas ir simboliką.
Kituose trumpesniuose skyriuose pateikiama specifinė informacija apie spalvų pasirinkimą,
naudojimą reklamoje.
Trūkstant mokomosios literatūros apie spalvas (spalvų teoriją), ši mokomoji medžiaga
turėtų padėti įvairaus lygio mokyklų mokiniams bei studentams, kurie mokosi meninio profilio ir
dizaino specialybių.
Autorius
5
1. SPALVA IR ŠVIESA
Įvadas.
SpalvaSpalvaSpalvaSpalva - viena iš komunikacijos formų, greičiausiai atskleidžia mintis, jausmus ir
reikšmes.
„Mūsų išlikimas priklauso nuo sugebėjimo atpažinti būtinus objektus ir įspėjamuosius
signalus, ar tai būtų gyvūnas, ar daržovė, ar mineralas, o spalva yra sudėtinė identifikacijos proceso
dalis“ (21, p.6).
Spalvą mes suprantame, kaip vieną iš žmogų supančios aplinkos objektyvių savybių,
egzistuojančių nepriklausomai nuo žmogaus sąmonės ir jo jutimo organų, atsispindinčią matymo
pojūčių dėka jo sąmonėje.
Mes matome spalvotą aplinką ir priimame tai, kaip žmogaus egzistencijos būtinybę. O
pabandykime įsivaizduoti monochromatinę aplinką kaip nespalvotame kino filme, kurį vyresnės
kartos žmonės dar prisimena. Nykus atrodytų pasaulis.
SpalvininkystėSpalvininkystėSpalvininkystėSpalvininkystė – mokslas, nagrinėjantis ir aiškinantis spalvos reiškinius, visų mūsų
matomų kūnų ir objektų spalvos kilmę, pasikeitimus, kurie vyksta keičiantis apšvietimui ir
stebėjimo atstumui, spalvų maišymą ir spalvų tarpusavio saveiką, regėjimo organų veiką ir kt.
SpalvaSpalvaSpalvaSpalva – viena iš svarbiausių kompozicijos meninės raiškos priemonių. Nevykęs jos
panaudojimas gali sugadinti patį geriausią kompozicinį sumanymą. Spalvos daro didelį poveikį
matomų daiktų proporcijoms, dydžiams, estetiniam jų įvertinimui. Būdingi spalvų deriniai atspindi
tam tikrą epochą, jos stilių, nacionalines tradicijas, atskirų mokyklų ar menininkų kūrybą. Spalva
mus veikia psichologiškai ir fiziologiškai. Raudonai išdažytame kambaryje laikas bėga greičiau
negu mėlyna spalva išdažytame kambaryje. Oranžinė spalva mažina agresyvumą, o arbata
mėlyname puoduke atrodys vėsesnė negu oranžiniame. Spalva yra neatsiejama mūsų gyvenimo
saviraiškos ir reklamos dalis. Kūrybingas spalvos pritaikymas padeda perpildytoje rinkoje greičiau
realizuoti norimą produktą. Tam labai padeda šiuolaikinės kokybiškų spalvų palečių „kūrimo“
technologijos ir modernios spalvinio apšvietimo sistemos.
„Spalva –paprastas ir kartu sudėtingas reiškinys. Skirtingų kultūrų žmonės ją supranta
nevienodai. Net artimų žmonių požiūriai į spalvą dažnai nesutampa. Spalva savyje jungia
individualias ir universalias kokybes ir jų panaudojimo variantai beribiai“ (59, p.15).
Spalvų mokslas tiesiogiai siejasi su fizikafizikafizikafizika: šviesos spalvų spektras, šviesos spalvų
maišymas, banginė spalvų prigimtis, visi parametrai nustatomi ir išreiškiami fizikiniais dydžiais ir
kt., su chemijachemijachemijachemija: dažų pigmentų sudėtis, gebėjimas sugerti ir atspindėti spalvas ir kt., su psichologijpsichologijpsichologijpsichologijaaaa: : : :
tiria žmogaus reakciją į spalvas, emocijas ir spalvų poveikį žmogaus būsenai, taip pat spalvos
panaudojimą psichoterapijoje ir kt., su fiziologijafiziologijafiziologijafiziologija: : : : spalvų suvokimas, regos procesai, poveikis nervų
sistemai ir pan., su anatomijaanatomijaanatomijaanatomija: regėjimo organų anatomija ir funkcija.
6
Žiūrėdami į spalvą, kaip į kultūros reiškinį, neapsieisime be filosofijos, etnografijos,
estetikos (žr.schemą):
S P
A L
V A
↔
Dailė
↔ Vaizduojamojo,
taikomojo,
meno istorijos
↔
Gamtos mokslai
↔
Fizika
Chemija
Biologija
↔
Medicinos mokslas
↔
Psichologija
Fiziologija
Anatomija
↔
Kultūrologija
↔
Praktinė filosofija
Etnografija
Dailininkui spalva - svarbi kompozicijos raiškos priemonė. Visose žmogaus veiklos
srityse susiduriama su spalvomis ir tai rodo jos daugiareikšmingumą.
Spalva, panašiai kaip ir muzikos tonas, turi įtakos mūsų nuotaikai, išgyvenimams.
Kaip susigaudyti spalvų harmonijos, disonanso, pagaliau, „rėkiančio chaoso“, spalvinio
neskoningumo - šioje didelėje spalvų jūroje?
Ką reikia daryti, kokia kryptimi nukreipti mūsų pastangas, kad pasiektume norimą
rezultatą, reikiamą emocinį pojūtį? Ar visur galima taikyti žinomą posakį, kad „dėl skonio
nesiginčijama“?
Daug metų šiais klausimais ginčijamasi, įrodinėjama ir, ko gero, dažniausiai visi būna
kažkiek teisūs.
Senovės mąstytojai apie spalvą ir šviesą.
Šiame skyriuje, kalbant apie spalvos istoriją, įvairūs teiginiai persipins ir su šviesos
istorijos raida, nes atsieti spalvą nuo šviesos būtų netikslinga.
7
Jau nuo seniausių laikų šviesa ir spalva traukė žmogaus dėmesį. Senovės tautų
gyvenimo tradicijose matome daug ugnies, šviesos garbinimo pėdsakų.
AntikaAntikaAntikaAntika – (pranc.-antigue, lot.-antiguus-senovinis) senovės graikų ir romėnų civilizacijos
laikotarpis. Jis tęsėsi daugiau kaip tūkstantis metų. Antikos laikotarpyje menai ir architektūra užėmė
labai svarbią vietą. Senovės graikai ir romėnai turėjo daugybę dievų ir deivių. Todėl logiška, kad
vienas iš svarbiausių dievų AAAApolonaspolonaspolonaspolonas (Dzeuso ir titanidės Leto sūnus) buvo šviesos, menų ir
muzikos dievas.
Šio laikotarpio didieji antikos mokytojai paliko ryškų pėdsaką žmonijos istorijoje, iš
kurios mokėsi vėlesnės kartos. Nors to laikotarpio fizinis palikimas nėra didelis, bet ieškodami
meno ir mokslo ištakų mokslininkai visada atsigręždavo į antiką. Spalvų ir šviesos tarpusavio
sąveika, jos fizinė prigimtis užėmė svarbią vietą antikos filosofų darbuose. Jų nuomone, spalva ir
šviesa yra kažkokia materija, kuri išbėga iš daiktų ir akyse sukelia matomo pasaulio pojūtį.
Šviesos ir spalvų prigimties klausimą nagrinėjo tokie žymūs antikos filosofai, kaip:
Anaksagoras, Empedoklis, Demokritas, Euklidas, Platonas, Aristotelis ir kt.
Euklidas Euklidas Euklidas Euklidas (apie 365-300 m.pr.Kr.).
Jis teigė, kad iš akies išeina matantieji spinduliai, kurie sklisdami pasiekia daiktus,
tartum juos apčiuopia, ir tokiu būdu sukuria regėjimą – tada matome tuos daiktus. O tai, jog kai
kurių gyvūnų akys šviečia, jis laikė pakankamu įrodymu, kad tikrai tokie spinduliai egzistuoja (15,
p.8).
EmpedoklisEmpedoklisEmpedoklisEmpedoklis (apie 490-430 m.pr.Kr.).
Jis manė, kad visa aplinka susideda iš keturių elementų: žemės, oro, vandens, ugnies.
Jų junginiai įgyja naujas formas, kūnus ir pan. Tie daiktai į aplinką siunčia sroves, žmogaus akys
taip pat siunčia sroves, kurioms susidūrus susikuria spalvos.
DemokritasDemokritasDemokritasDemokritas (apie 460-370 m.pr.Kr.).
Jis sukūrė atomo teoriją, kuria rėmėsi aiškindamas įvairius reiškinius. Pasak
Demokrito, atomai – tai labai mažos nedalomos dalelės, skriejančios tuštumoje. Jo nuomone, ir
spalvos susidaro iš atomų. Taigi spalvos pojūtį akyse, kūnų spalvą ir kitas fizines savybes regos
organas identifikuoja iš atomų kiekio, formos tarpusavio išsidėstymo daiktuose ir regos organuose.
Pvz., raudonos spalvos atomai tokie pat kaip ir šilumos – juodi nuo nelygių paviršių, balti nuo
blizgančių ir pan.
PlatonasPlatonasPlatonasPlatonas (427-347 m.pr.Kr.).
„Platonas aiškino, kad šviesa- tai smulkiausia materija, dalelyčių srautas. Bet šviesa
išeina ne tik iš išorinių šaltinių (pvz., Saulės), bet ir iš žmogaus akių. Susitikę srautai vienas kitą
veikia ir todėl susidaro regėjimo pojūtis. Tos dalelytės, kurios išeina ir susiduria su akių spinduliu,
8
būna mažesnės, tokios pat arba didesnės negu regėjimo spindulio dalelė. Tos dalelės, kurios yra
vienodos, nejaučiamos. Jos vadinamos permatomomis. Didesnės dalelės spaudžia regėjimo
spindulį. Tada matome juodą spalvą. Mažesnės- išplečia, todėl matome baltą spalvą. Joms
maišantis atsiranda visos kitos spalvos. Spalva, rašė Platonas, tai – ugnis, trykštanti iš kiekvieno
atskiro kūno ir susidedanti iš dalelyčių, kurios sukelia regėjimo pojūtį“ (15, p.8).
AristotelisAristotelisAristotelisAristotelis (384-322 m.pr.Kr.).
Aristotelis teigė, kad šviesa negali iš kažkur „ištekėti“, ji nėra nei kūnas, nei materija.
Viskas, ką matome, yra permatoma. Permatomumas, pasak Artistotelio, yra judantis, savyje turi
potenciją, kurią įgyja veikiant ugniai. Taigi tas suaktyvintas permatomumas sukelia šviesą. O kai
permatomumas praranda aktyvumą, atsiranda tamsa.
Pati šviesa neturi spalvos. Jai spalvą suteikia kūnai, kuriuos ji apšviečia. Jis teisingai
pastebėjo, kad spalvą matome tik šviesoje.spalvą matome tik šviesoje.spalvą matome tik šviesoje.spalvą matome tik šviesoje.
Aristotelio nuomone, visos spalvos išsidėsčiusios tarp šviesos ir tamsos, tarp juodo ir
balto. Tiksliau, spalvos atsiranda susimaišius įvairiomis proporcijomis šviesai ir tamsai. Daug
šviesos ir mažiau tamsos – gaunama raudona spalva, truputis baltos šviesos ir labai daug tamsos –
gausime tamsią violetinę ir t.t.
Apibendrinant galima pasakyti, kad šios civilizacijos mąstytojai dėjo pamatus
įvairiems mokslams, tarp jų šviesos ir spalvų kilmės išaiškinimui.
Aišku jų teiginiai dažnai tolimi nuo tikrovės. Klasifikuodami spalvas antikiniai
filosofai laikėsi mitologinių principų. Pagrindines spalvas jie priskyrė gamtos jėgoms: žemei, orui,
vandeniui ir ugniai. Nesuprato ir teisingai neišsiaiškino spalvų prigimties. Buvo manyta, kad jos
priklauso nuo kūno atomų formos arba nuo šviesos ir tamsos atitinkamų proporcijų susimaišymo.
Bet teisingai buvo pastebėta, kad spalva priklauso nuo apšvietimo. Iš esmės buvo teisingai
aiškinama spalvos ir šviesos fizinė esmė: „Viena hipotezė aiškino, kad šviesa ir spalva – tai
natūralių dalelių sklidimas (Demokritas, Platonas), kita hipotezė teigė, kad tai permatomos aplinkos
judėjimas (Aristotelis). Šias dvi, viena kitai priešingas hipotezes, galima laikyti tolimu pirmtaku
šiuolaikinės šviesos kilmės teorijos, pagal kurią šviesa yra korpuskulinės ir banginės prigimties“
(15, p.9-10). Taip pat buvo bandoma aiškintis regėjimo, spalvos suvokimo procesą, spalvų
tarpusavio veika (Aristotelis), spalvų maišymą ir kt.
Viduramžiai.
Šiuo laikotarpiu Vakarų Europoje nebuvo šviesos ir spalvų tyrinėjimo srityse didelių
atradimų. Viduramžiais šviesa,- tai gėris, tiesa, protas, gyvenimas, tai- Dievas. Todėl viskas, kas
šviesu, kas švyti, kas blizga – tai nuostabu ir gražu. Garbinama ir spalva, kaip šviesos materialus
įsikūnijimas. Spalva – tai dievybės, šventumo, o kartu ir valdžios ženklas. Ir priešingai – juoda
spalva išreiškia tamsą ir blogį. Šventuosiuose raštuose šviesa ir spalva šlovinama kaip
9
įvairiapusiško grožio vainikas. Nusistovėjo tam tikra spalvinė hierarchija, spalvų simbolika, taip
vadinamos dieviškosios spalvos. Tam įtakos turėjo didelė Bažnyčios įtaka visuomeniniame
gyvenime.
Renesansas.
Buvo orientuojamasi į Antikos laikotarpio pasiekimus. Spalvų srityje produktyviai
dirbo Leonardas da Vinči (1452-1519), I.B.Alberti (1404-1472).
Ir Leonardas da Vinči, ir L.B.Alberti rašė, kad dailininkams būtinai reikia domėtis
mokslais, nes tai atneša didelę naudą; reikia domėtis ne tik praktika, bet ir teorija. „Alberti ir
Leonardo interesai buvo platūs, jie domėjosi šviesos ir spalvų tarpusavio ryšiutarpusavio ryšiutarpusavio ryšiutarpusavio ryšiu (apšvietimo įtaka
spalvai, refleksais), spalvų tarpusavio veika (indukcija, kontrastai), vaivorykštės, medžių, dangaus,
kalnų spalva ir kt. Abu jie pripažįsta šviesos ir spalvos sąsajas.sąsajas.sąsajas.sąsajas. Lyginant su Antika, nauja
Renesanso supratime apie spalvą buvo tai, kad spalvų tonas ir šviesumas suprantami, kaip
skirtingos spalvų charakteristikos“ (58, p.89-91). Alberti rašė, „Kad įmaišius balto arba juodo dažo,
spalva nekinta, bet gaunami jos atspalviai“.
Leonardo da Vinči išsiskyrė savo erudicija, ne tik kaip genialus tapytojas, bet ir kaip
mokslininkas.
Leonardo da Vinči ne tik džiaugėsi pasaulio grožiu, jis į jį žiūrėjo „protingomis
akimis“, ir teigė, kad dailininkas turi mokėti matyti pasaulį. Jo knygoje apie tapybą yra įdomių
pastebėjimų ir minčių apie spalvas, šešėlius, refleksus ir kt. Tapyba Leonardui da Vinči buvo ne tik
amatas, bet ir mokslas. Jis domėjosi daugeliu mokslo sričių.
XVII amžius.
Šis amžius buvo persilaužimo amžius europinėje kultūroje. Galilėjaus išrastu
teleskopu prasidėjo revoliucija optikoje. Apie šviesą ir spalvą rašė Frančesko Marija Grimaldi, jo
bendraamžis Grimaldi Robertas Gukas, prancūzų filosofas Rene Dekartas.
XVII a. nusistovėjo du požiūriai į šviesos prigimtį. Kristianas Heigensas (1629-1695),
olandų matematikas, pirmasis bandė aiškinti tiesioginį šviesos sklidimą, remdamasis bangine
teorija. Jis teigė, kad šviesa yra bangų srautas, kuris užpildo erdvę ir kūnų vidų. Tai jis aprašė savo
veikale „Traktatas apie šviesą“. Izaokas Niutonas (1643-1727), anglų fizikas ir matematikas, kitaip
nei K.Heigensas, pasisakė už korpuskulinę (lot.corpusculum-kūnelis) šviesos teoriją. Jis buvo
šalininkas požiūrio, kad šviesa yra dalelių srautai. Turbūt viena tokio jo nusiteikimo priežasčių buvo
tai, kad jis atrado šviesos dispersijos reiškinį. Jis atliko daug bandymų, tyrinėdamas saulės šviesą ir
spalvų atsiradimą. Jis pirmasis „„„„IIIIštyrė šviesos spindulių įvairovę ir nuo jos priklausančias spalvųštyrė šviesos spindulių įvairovę ir nuo jos priklausančias spalvųštyrė šviesos spindulių įvairovę ir nuo jos priklausančias spalvųštyrė šviesos spindulių įvairovę ir nuo jos priklausančias spalvų
10
ypatybes, apie kurias iki to laiko niekas nė nepagalvojo“ypatybes, apie kurias iki to laiko niekas nė nepagalvojo“ypatybes, apie kurias iki to laiko niekas nė nepagalvojo“ypatybes, apie kurias iki to laiko niekas nė nepagalvojo“ (iš užrašo ant Niutono kapo Londone,
Vestmisterio abatijoje).
I.Niutonas abejojo baltos šviesos vientisumu, todėl pabandė ją išskaidyti. Baltos
šviesos skaidymas buvo pavadintas dispersijadispersijadispersijadispersija (lot.dispersio-išskaidymas, išbarstymas).
1666 m. I.Niutonas savo spėliones apie baltos šviesos sudėtį patvirtino bandymais. Jo
bandymas buvo paprastas. Jis nukreipė į stiklo prizmę mažo skerspjūvio spindulių pluoštą. Saulės
šviesos spindulys patekdavo į aptemdytą kambarį pro mažą angelę langinėje. Patekęs į stiklinę
prizmę, jis lūždavo ir priešingoje sienoje duodavo spalvoto spektro juostą (lot. spectrum- vaizdas) (1
pav.). Remdamasis šiais rezultatais, I.Niutonas padarė išvadą, kad balta šviesa yra sudėtinė,
sudaryta iš spektro spalvų. Jis taip pat išsiaiškino, kad įvairių spalvų spinduliai prizmėje lūžta
nevienodu kampu.
I.Niutonas pabandė išskirti vienos spalvos pluoštelį ir nukreipė jį į antrą prizmę.
Pluoštelis daugiau nebesiskaidė. Vadinasi, jis yra vienalytis. Surinkęs spalvotus spektro spindulius
į vieną, vėl gavo baltą šviesą. Niutonas savo spektre surado septynias spalvų sritis: raudoną,
oranžinę, geltoną, žalią, žydrą, mėlyną ir violetinę (2 pav.)
Vaivorykštė, kurią žmonės gražiai vadina „laumės juosta“, susidaro tokiu pat principu
Tik ten saulės šviesos spindulys, pasiekęs mažus vandens lašelius (o jų yra daug), lūžta ir tokiu
būdu susidaro nuostabi vaivorykštė. Panašios vaivorykštės susidaro ir prie vandens fontanų.
Vaivorykštė matoma tada, kai į vandens lašelių pilną orą žiūrima nusisukus nuo saulės. Viršutinė
vaivorykštės juosta yra raudona, o apatinė-violetinė.
I.Niutonas sukūrė spalvų sistemą, pagrįstą objektyviais fizikos dėsniais. Jis įrodė, kad
spektras – natūrali pagrindinių spalvų skalė ir tokia I.Niutono spektro spalvų klasifikacija tapo
pagrindu beveik iki šių dienų. Tuo laikotarpiu spalvų klasifikavimo ir sisteminimo srityje
produktyviai dirbo mokslininkas I.Canas, prancūzų mokslininkas Rože de Pilis (apie jų darbus
kalbėsime 7 skyriuje).
XVII amž. spalvų mokslo kryptis rėmėsi fizikiniu-matematiniu pagrindu. Aukštą lygį
pasiekė tapyba, taikomieji menai, kompozicija, o menų ir spalvų teorijos mokslai buvo primiršti.
XVIII amžius.
Jeigu XVII amž. I.Niutono įtakoje labiau domėtasi fizikiniu šviesos spalvų būvio
aiškinimu, tai XVIII amž. spalvų teorijos mokslai įgauna savarankiškumą, tyrinėjamas
psichologinis ir fiziologinis spalvų poveikis, spalvų tarpusavio veika.
Johanas Volfgangas Gėtė (1749-1832), kaip žinoma, buvo ne tik žymus Vokietijos
poetas, bet ir žymus natūralistas.
11
J.V.Gėtė domėjosi metereologija, geologija, daugeliu kitų dalykų ir, aišku, daug
dėmesio ir laiko skyrė spalvų studijoms.
J.V.Gėtei mažiau rūpi fizikinė šviesos prigimtis, jis pritaria Aristotelio, Platono
idėjoms. Didelį dėmesį skyrė regėjimo fiziologijai, aiškinosi, taip vadinamas, „fiziologines spalvas“
ir kt.
1810 m. išleido dviejų tomų veikalą „Apie spalvų mokslą“, kuriame nagrinėjo
psichologinius, estetinius ir simbolinius spalvininkystės dėsnius. Jis kritikavo I.Niutono šviesos
teoriją, jam buvo nepriimtinas jo mokslinis metodas. I.V.Gėtė įsitikinęs, kad gamtos reiškinius
negalima formaliai „sprausti“ į matematinius rėmus. Juos galima pažinti stebint natūraliomis
sąlygomis. Jis sakė, kad balta šviesa yra pirminė ir nedaloma, ji negali būti tamsių spalvų mišinys.
Visos spalvos susidaro iš juodo ir balto. Mėlyna - tai pašviesinta juoda, geltona-tai patamsinta balta.
Atlikdamas bandymus, stebėdamas ryškius spalvotus objektus, I.V.Gėtė išsiaiškino
taip vadinamas pasekmines spalvaspasekmines spalvaspasekmines spalvaspasekmines spalvas, kurias sukelia regėjimo organai. Jis jas vadino
papildomosiomispapildomosiomispapildomosiomispapildomosiomis, kai žiūrint į ryškiai raudoną objektą, vėliau nukreipus akis į tamsą ar neutralų
foną, matome žalią šio objekto atvaizdą.
Remdamasis tais ir kitais bandymais, jis sukūrė spalvų ratą, pagal kurį nustatomos
papildomos spalvos (3 pav.). Skirtingai negu Niutonas, Gėtė savo spalvų rate pavaizduoja šešias
spalvas, o ne septynias: raudoną, violetinę, mėlyną, žalią, geltoną, oranžinę.raudoną, violetinę, mėlyną, žalią, geltoną, oranžinę.raudoną, violetinę, mėlyną, žalią, geltoną, oranžinę.raudoną, violetinę, mėlyną, žalią, geltoną, oranžinę. Priešingose pusėse
esančios spalvos - tai tos, kurios regėjimo metu „iššaukia“ viena kitą. Raudona spalva reikalinga
žaliai, violetinė geltonai, mėlyna geltonai ir priešingai. Gėtė savo spalvų rate, priešingai negu
Niutonas, nesivadovavo fizikiniais bandymais, jo pagrindu buvo psichofiziologinis spalvų
pajutimas.
Didelis Gėtės nuopelnas buvo tas, kad jis drąsiai teigė ir išbandė matymo fiziologijos
reikšmę, kad suprastų spalvinius reiškinius. Savo bandymų ir apibendrinimų pagrindu spalvų
psichofiziologijos srityje jis išreiškė daug vertingų minčių apie spalvų reikšmę, jų derinimą
tapyboje ir jų estetiką.
„Gėtės spalvų teorija buvo ne tiek mokslo, kiek meno kūrinys, tiesioginis reiškinio
visumos suvokimas, pagrįstas sveiku protu ir intuicija, yra gana subjektyvus ir sunkiai
prasiskverbia už žmogaus pojūčių ribų. Juk gamtos išradingumas pranoksta žmogaus fantaziją.
Gėtės metodas atitiko fizikos mokslo vaikystę, tad tiriant tokį sudėtingą reiškinį, kaip šviesa ir
spalvos, negalėjo varžytis su formalizuotu, bet griežtu ir objektyviu fizikos reiškinių pažinimo
metodu, kurį vartojo Niutonas“ (23, p.192).
12
KLAUSIMAI
1. Ką nagrinėja spalvų mokslas?
2. Su kokiais kitais mokslais siejamas spalvų mokslas?
3. Kokie Antikos mokslininkai aiškinosi šviesos ir spalvų kilmę, kokia jų požiūrio esmė?
4. Kiek ir kokias spalvas šviesos spektre atrado J.Niutonas?
5. Kuo skyrėsi J.V.Gėtės požiūris į šviesą ir spalvą nuo I.Niutono?
Apie šviesą XIX amžiuje ir šiandien.
Vėliau šviesos prigimtį ir pažinimą aiškino ir plėtojo Dž.Maksvelas, M.Planko,
A.Einšteinas ir kiti mokslininkai.
Neapibrėžtas šviesos prigimties aiškinimas išliko iki XIX a.pradžios. Tada buvo
atrastos šviesos difrakcijos (šviesos užlinkimas už kliūties) ir interferencijos (apšviestumo
padidėjimas ar sumažėjimas užsiklojant dviem pluoštams). Šie reiškiniai būdingi tik banginiam
pridėjimui.
Tokią teoriją ypač susitiprino Dž.Maksvelo teorija, XIX a. antroje pusėje įrodžiusi,
kad šviesa yra elektromagnetinės bangos.
Kai Hercas eksperimentiškai aptiko elektromagnetines bangas, neliko jokių abejonių,
kad šviesa sklinda kaip banga.
Dabar mokslas vadovaujasi kvantine šviesos teorija, kuri jungia bangines ir
korpuskulines šviesos savybes, nes vienuose reiškiniuose labiau išryškėja banginės, o kituose
korpuskulinės šviesos ypatybės.
Elektromagnetinių bangų skalėje yra radijo bangos, infroraudonieji spinduliai,
ultravioletiniai spinduliai, rentgeno spinduliai, gama spinduliai ir regimieji spinduliai. Regimieji
spinduliai užima mažą elektromagnetinių bangų skalės dalį (4 pav.). Regimojo diapazono tam tikro
ilgio bangos sukelia atitinkamos spalvos pojūtįatitinkamos spalvos pojūtįatitinkamos spalvos pojūtįatitinkamos spalvos pojūtį. Bangos ilgumas matuojamas nanometrais (nm).
Vienas nm, tai – milijoninė milimetro dalis.
Lentelėje yra nurodyta, kokio ilgio bangos atitinka kiekvieną šviesos spalvos spektrą:
Spektro spalva Bangos ilgis nm
Raudona 760-620
Oranžinė 620-590
Geltona 590-560
Žalia 560-500
Žydra 500-480
13
Mėlyna 480-450
Violetinė 450-380
Patogumo dėlei bangos dalijamos į tris grupes pagal kokybinį skirtumą:
- ilgąsias, - nuo raudonos iki oranžinės, - 760-600 mm
- viduriniąsias, - nuo oranžinės iki žydros, - 600 - 500 mm
- trumpąsias,- nuo žydros iki violetinės, - 500- 380 mm
Kaip minėjome aukščiau, šviesa, tai - sudėtingas gamtos reiškinys. Skirtingų ilgių:
šviesos bangos iššaukia skirtingus spalvos pojūčius.
Šviečiantys ir nešviečiantys kūnai, šviesos sugėrimas ir atspindėjimas.
Šviesa yra natūrali ir dirbtinė. Natūrali - visiems suprantama dienos šviesa, kurios
šaltinis yra saulė. Dirbtinė, tai įvairių rūšių lempos, taip vadinamos kaitinės, kurios skleidžia gelsvą
šviesą ir iliuminiscencinės, skleidžiančios šaltą šviesą. Be abejo dirbtinę šviesą skleidžia kūrenamas
laužas, deganti žvakė, įkaitęs metalas.
Dienos šviesa, tai balta šviesa, bet spalvos geriausiai suvokiamos nesant tiesioginiam
saulės apšvietimui. Yra toks terminas „prie žydro dangaus“. Natūrali ir dirbtinė šviesa yra
skirtingos. Dirbtinė niekada neturi to „dienos šviesinio švarumo“. Šviesa, kuri skiriasi pagal spalvą,
skiriasi ir savo spektrine sudėtimi. Tai nesunku įsitikinti, jeigu mes įvairių šaltinių šviesas
perleisime per spektroskopo plyšį.
Aukščiau išvardinti šviesą skleidžiantys šaltiniai fizikoje vadinami šviečiančiais
kūnais.
Yra ir nešviečiantys kūnai, kurie patys nespinduliuoja, bet atspindi arba praleidžia per
save šviesą. Bet kuriuo atveju, dalis šviesos yra sugeriama ir virsta kita energijos rūšimi – šiluma.
Kai kurie kūnai, tame tarpe blizgantys metaliniai, beveik visiškai nepraleidžia šviesos.
Šviesos spinduliai atsispindi nuo jų paviršiaus. Ant kūno krentanti šviesa atsispindi nuo jo
paviršiaus pagal dėsnį: kritimo kampas lygus atspindžio kampui. Atspindžio kampas lygus šviesos
spindulio kritimo kampui (5 pav.).
Bet tai atsitinka esant tik labai lygiam paviršiui. Kai paviršius matinis arba nelygus,
atspindima šviesa išsisklaido įvairomis kryptimis. Tokių kūnų paviršiai iš bet kurios pusės atrodo
vienodai ryškiai. Jie vadinami matiniais paviršiais.
Įvairūs daiktai, medžiagos, atsižvelgiant į jų pagaminimo technologiją, gali turėti
įvairius paviršius. Pvz., popierius gali būti blizgantis, matinis, reljefinis ir t.t.
Daugiausia šviesos sugeria tamsūs kūnai, mažiausiai - šviesūs, balti. Pati juodžiausia
medžiaga -naftos suodžiai - sugeria 98 % šviesos.
14
Absoliučiai juodas kūnas fizikoje – rutulys arba dėžutė su skylute viduje, išklota
barchatu. Šio kūno viduje bus labai didelio laipsnio juodumas.
Labai balti magnezijos milteliai (magnio oksidas) atspindi 97 % krintančios šviesos.
Šviežias sniegas atspindi 85 %, kreidinis popierius -75 %.
Visi kiti kūnai, kurie išsidėstę tarp maksimaliai baltų ir maksimaliai juodų kūnų,
vadinami pilkaisiais kūnais.
Visi kūnai, kurie maksimaliai atspindi šviesos spindulius, yra balti; tie, kurie
maksimaliai sugeria, - juodi, o dalinai atspindintys ir sugeriantys – pilki.
„KūnaiKūnaiKūnaiKūnai, kurie vienokius ssssppppinduliusinduliusinduliusindulius sugeria, o kitokius atspindi, yra spalvoti.
Atspindėtoje šviesoje kūnai yra tos spalvos, kurios spindulius atspindi jų paviršius. Dažniausiai
kūnai daugiau ar mažiau atspindi kelių spalvų spindulius ir jie, pasiekę mūsų regėjimą, sudaro tą
spalvų įvairovę, kurią matome gamtoje“ (41, p.117). Pvz., kai nuo paviršiaus atsispindi raudonos,
žalios ir geltonos spalvos spinduliai, matome geltoną paviršių, kai atsispindi raudoni ir mėlyni,
matome violetinį paviršių, žydros spalvos paviršių pamatysime atsispindėjus žaliai mėlynos spalvos
spinduliams ir pan.
Spalva – tik pojūtis.
Spalva nėra medžiagos savybė. Išorinis pasaulis - bespalvis, jį sudaro bespalvė
materija ir energija. Bet jis gali sugerti elektromagnetines bangas. Kai šviesa patenka ant kokio
nors kūno, dalis jos sugeriama, o dalis atspindima arba, jeigu kūnas skaidrus, praleidžiama. Kiek
šviesos sugeriama, priklauso nuo molekulinės kūno sandaros, t.y. iš šviesos spindulio, kurį paprastai
sudaro skirtingų dažnių bangos, būna sulaikomos tik tam tikro dažnio bangos. Kitos bangos -
atspindimos. Pasiekusios akies tinklainę regėjimo receptoriuose, jos sukelia impulsus, kurie nervų
ataugomis patenka į regėjimo centrą. Taip matoma spalva. Tai, kas mums atrodo spalva, yra tik
atspindima ar praleidžiama šviesa. Taigi, spalva egzistuoja tik kaip ją matančiojo pojūtis.
KLAUSIMAI
1. Kokie elektromagnetiniai spinduliai sukelia spalvos matymą?
2. Kokie šviečiantys kūnai ir kokios spalvos skleidžia šviesą?
3. Dirbtinę ar natūralią šviesą skleidžia kūrenamas laužas?
4. Kokios spalvos automobiliu geriau važiuoti karštą dieną ir kodėl?
5. Koks yra absoliučiai juodas kūnas fizikoje?
6. Kokia medžiaga labiausiai atspindi krintančią šviesą?
7. Kaip atrodytų pasaulis, jeigu visi kūnai sugertų visus krintančius spindulius?
15
2. AKIS - REGOS ORGANAS
Senovės mokslininkai apie akį.
Pirmasis aiškinosi ir aprašė akį, jos sandarą ir funkcijas Galenas (130-201 m.pr.Kr.).
Jam buvo artimos idėjos Platono, vieno iš žymesnių medicinos žinovų. „Jis daugiau dėmesio skyrė
iš akies „einančiai“ šviesai aiškinti. Jo supratimu, tą šviesą sukuria smegenys, ji „eina“ nervu į
obuolio tinklainę, išsisklaido stikliniame akies kūne ir iš naujo susirenka į akies kristalą, kuris, jo
nuomone, ir yra priėmėjas. Taigi nuo Galeno ir prasideda akies, kaip regėjimo organo, sandaros
nagrinėjimas“ (15, p.15).
Vėliau, IX amžiaus pradžioje, arabų astronomas Alchazenas taip pat nagrinėjo
regėjimo fiziologiją. „Alchazenas beveik ištisai priėmė Galeno anatominę akies sandarą, tačiau
atmetė iš akies einančios ugnies-šviesos idėją. Anot jo, šviesos ir spalvos spinduliai veikia akį,
todėl mes ir matome. Iš esmės taip ir yra“ (15, p.16).
Akies sandara.
Akis, arba regos organas, yra svarbiausias jutimo organas. Jis iš supančios aplinkos
gauna daugiau informacijos, negu kiti jutimo organai. Akis tiesiogiai dalyvauja sudėtingame
pasaulio nuspalvinimo procese, todėl tikslinga, nors glaustai, išsiaiškinti akies anatomiją ir
regėjimo fiziologiją.
Į žmogaus sąmonę per akį patenka 80 % visų įspūdžių. Ji sunaudoja 25 % žmogaus
fiziologinės energijos. Akis atlieka 90 % darbinės kontrolės. Akies poveikis nervinei sistemai yra
labai didelis. Akies obuolys yra gana tobulas aparatas tikrovės vaizdams priimti.
Akies obuolys yra netaisyklingo rutulio formos, jo skersmuo - apie 2,4 cm. (6 pav.).
Sudarytas iš kevalo ir vidinės ertmės, kuri užpildyta pusiau drebučių pavidalo mase - stiklakūniu.
Pagrindinė sriklakūnio funkcija - palaikyti akies formą, jis gerai praleidžia ir nedaug laužia šviesos
spindulius.
KevalasKevalasKevalasKevalas arba akies gaubiamoji dalisarba akies gaubiamoji dalisarba akies gaubiamoji dalisarba akies gaubiamoji dalis sudarytas iš trijų sluoksnių: išorinio - paties
storiausio, kremzlinės struktūros – odenodenodenodenosososos, kuri turi baltą spalvą ir beveik nepersišviečia. Priekyje ji
pereina į skaidrią ir labiau iškilusią dalį - rageną.
RagenaRagenaRagenaRagena yra skaidri, atlieka skaidomojo lęšio vaidmenį. Ją sudaro penki plonyčiai
sluoksniai. Sveika ragena būna skaidri ir blizganti.
Vidurinis sluoksnis – kraujagyslinis dangalas, kuris susidaro iš trijų pagal pagal savo
funkcijas skirtingų dalių: priekyje - rainelė, krumplynas ir užpakalinė dalis - gyslainė.
GyslainėGyslainėGyslainėGyslainė – plona ir minkšta, turi savyje kraujo indų kapiliarus, kurie maitina akį.
Daugumos gyvūnų gyslainėje yra blizgantis tarpsluoksnis, kurio dėka jų akys „šviečia“. Gyslainės
16
sluoksnis turi savyje daug pigmento, vadinamo melaninu, kuris suteikia tam sluoksniui juodai
raudoną spalvą, kuri absorbuoja akies vidaus refleksus.
RainelėRainelėRainelėRainelė yra disko formos plokštelė. Ji puikiai matoma pro rageną, 10-12 mm
skesmens, sudaryta iš plonų raumeninių pluoštelių, išsidėsčiusių žiediniai ir radialiai.
Rainelėje yra pigmentinių ląstelių, nuo kurių priklauso akių spalva. Viduryje yra
kiaurymė – vyzdys, per kurį patenka šviesa. Rainelę sudaro dvi raumeninės sistemos, kurios
reguliuoja vyzdžio dydį, atlieka diafragmos vaidmenį. Išcentriniai spinduliai padidina akies vyzdį
iki 5 mm skersmens, koncentriniai sumažina iki 2 mm. Esant stipriam apšvietimui, susitraukia,
reguliuoja patenkančios šviesos kiekį. Vyzdžio dydis gali kisti susijaudinus, vartojant kai kuriuos
vaistus ar narkotines medžiagas.
Rainelės Rainelės Rainelės Rainelės gebėjimasgebėjimasgebėjimasgebėjimas reguliuotreguliuotreguliuotreguliuotiiii vyzdžio dydį ir patenkančivyzdžio dydį ir patenkančivyzdžio dydį ir patenkančivyzdžio dydį ir patenkančiosososos šviesšviesšviesšviesos kiekį, os kiekį, os kiekį, os kiekį, ---- vadinamas vadinamas vadinamas vadinamas
adaptacija.adaptacija.adaptacija.adaptacija.
TinklainėTinklainėTinklainėTinklainė –vidinis akies obuolio sluoksnis, kuris prasideda nuo lęšio krašto iki pat
nervo. Tinklainė – labai plona, bet sudėtinga akies dalis, kurioje fokusuojamas vaizdas. Ji susideda
iš dviejų sluoksnių: išorinio (pigmentinio) ir vidinio. Vidiniame sluoksnyje yra regėjimo receptoriai,
lazdelės ir kolbelės (7 pav.). Lazdelės – pailgos formos, o kolbelės trumpesnės ir platesnės.
Tinklainėje jos tankiai susispaudusios viena prie kitos. Kiekvienoje akyje lazdelių yra apie 130
milijonų, o kolbelių apie 7 milijonai. Kolbelių ir lazdelių susikaupimas atskirose tinklainės vietose
yra nuo 20000 iki 200000 1 mm2. Pasiskirsčiusios kolbelės ir lazdelės netolygiai: vidurinėje dalyje
daugiau kolbelių, o periferijoje – lazdelių. Ten, kur į akį „įeina“ regimasis nervas, nėra nei kolbelių,
nei lazdelių. Šia tinklainės vieta mes nieko nematome. Ji vadinama akląja dėme. Jos dydis -1,8 mm.
Aklosios dėmės egzistavimą galime patvirtinti tokiu bandymu. Pvz., uždenkime kairę akį ir dešine
akimi žiūrėkime į kryželį. Vaizdą artinkime prie akies. Tam tikrame atstume juodas skritulys iš
regėjimo lauko turi prapulti (8 pav.).
Kiek labiau į šoną nuo aklosios dėmės yra geltonoji dėmė. Ji geltonos spalvos ir
užpildyta vien kolbelėmis. Geltonoji dėmė yra apie 2 mm skersmens.
Geltonoji dėmė yra vieta, kuria geriausiai matome. Spalvas mes matome centrine
tinklainės vieta, kur didžiausia kolbelių koncentracija. Kolbelėse yra trijų rūšių receptoriai: žaliai,
raudonai ir mėlynai šviesai. Jų dėka skiriame daiktų spalvas. Kolbelėse atskirų receptorių
reagavimo greitis į spalvas nėra vienodas. Greičiausiai reaguoja į žalią spalvą, vidutiniškai - į
raudoną, lėčiau - į kitas. Lazdelėmis matome tamsoje. Dienos metu jos pritaikytos juodų, baltų ir
pilkų spalvų matymui. Lazdelėse yra matymo skystis - rodopsinas. Daugiausia lazdelių yra
tinklainės periferijoje.
Kolbelės pradeda veikti tik esant tam tikram apšvietimo intensyvumui, žemiau kurio
veikia lazdelės. Esant silpnam apšvietimui, kolbelės nustoja reagavusios, matome lazdelėmis, todėl
17
neskiriame spalvų. Palaipsniui mažinant apšvietimą, įvairūs spalviniai tonai nebeskiriami, pradedant
raudona ir baigiant mėlyna spalva. Auštant taip pat pirmiausia pasirodo mėlynos spalvos, vėliausiai
– raudonos. Matymas lazdelėmis vadinamas „prietemos regėjimu“, kolbelėmis – „dieniniu
regėjimu“.
Vidinę akies dalį sudaro stiklakūnis ir lęšis.
StiklakūnisStiklakūnisStiklakūnisStiklakūnis – skaidri bespalvė drebučių pavidalo masė, įvilkta į skaidrią plėvelę ir
gerai praleidžianti šviesos spindulius. Užima didžiausią akies obuolio dalį. Jis kartu prilaiko ir
vidinius akies obuolio dangalus.
Lęšis Lęšis Lęšis Lęšis – yra tarp priekinės ir užpakalinės akies kameros, kurios užpildytos skysčiu,
raumeniniu vainikėliu (krumplynu) pritvirtintas prie vidinės akies obuolio dalies, priekiniu
paviršiumi atsisukęs į rainelę, o nugarine dalimi – į stiklakūnį. Lęšis sudarytas iš smulkių ir
skaidrių pluoštų, elastingas. Jis atlieka tą patį vaidmenį, kaip ir fotoaparato lęšis.
Lęšis keičia savo išgaubtumą priklausomai nuo raumeninio vainiko darbo.
Susiplodamas arba storėdamas, keičia matomo daikto židinį. Jei stebėjimas tolimas, lęšiukas
susiploja; jei artimas – išsiplečia, padidindamas lūžimo kampą.
Lęšiuko prisitaikymas, fokusuojant daikto vaizdą tinklainėje, vadinamasLęšiuko prisitaikymas, fokusuojant daikto vaizdą tinklainėje, vadinamasLęšiuko prisitaikymas, fokusuojant daikto vaizdą tinklainėje, vadinamasLęšiuko prisitaikymas, fokusuojant daikto vaizdą tinklainėje, vadinamas
akomodacijaakomodacijaakomodacijaakomodacija. Kai lęšiukas nepajėgia, kiek reikiant, susiploti ar išsiplėsti, yra trumparegiškumas
arba toliaregiškumas. Tokiais atvejais regėjimo koregavimui reikalingi akiniai. Lęšiukas į senatvę
geltonuoja ir sudaro kliūtį spalvų sodrumui suvokti.
Akies obuolys yra įsodintas riebalinėje masėje. Jį judina 6 raumenys: 4 tiesieji ir 2
įstrižieji. Todėl akies obuolys gali judėti įvairiomis kryptimis. Abiejų akių judesiai yra tiksliai
suderinti.
Akies adaptacija.
AdaptacijaAdaptacijaAdaptacijaAdaptacija (lot.adaptio – pritaikyti, priderinti) – organizmų prisitaikymas prie kintančių
aplinkos sąlygų. Akyje adaptacijos procesą reguliuoja rainelė ir kt. akies organai.
Adaptacija plačiąja prasme gali būti tamsai, šviesai, spalvai, dydžiui, laikui ir kt.
Adaptacija tamsai.Adaptacija tamsai.Adaptacija tamsai.Adaptacija tamsai. Ji vyksta lazdelių pagalba. Lazdelėse esantis matymo skystis –
rodopsinas palengva prisitaiko prie tamsos.
Saulėtą dieną įėję į tamsią patalpą pradžioje nieko nematome. Nors patalpoje ir netapo
šviesiau, bet po keletos minučių pradedame po truputį skirti daiktus. Tai atsitiko todėl, kad
matymo receptoriai pradėjo adaptuotis prie tamsos. Maksimalus prisitaikymas vyksta iki pusės val.
ir ilgiau.
Adaptacija šviesai.Adaptacija šviesai.Adaptacija šviesai.Adaptacija šviesai. Jeigu iš tamsios patalpos įeiname į šviesią, iš pradžių nieko
nematome. Tenka prisidengti akis, užsimerkti. Tai trunka keletą minučių. Šviesinės adaptacijos
18
metu dirba kolbelės. Jose esantis matymo skystis – jodopsinas greit susinaudoja, bet netrukus vėl
atsistato. Todėl adaptacija šviesai yra trumpesnė.
Spalvinė adaptacijaSpalvinė adaptacijaSpalvinė adaptacijaSpalvinė adaptacija – prisitaikymas akies regėjimo receptorių prie vyraujančios
spalvos, charakterio ir sugebėjimas koreguoti spalvinius reiškinius. Greičiausiai akis adaptuojasi
prie raudonos šviesos, ilgiausiai - prie mėlynos. Nuvargusi akis mato beveik tik žalias spalvas.
Pasitaiko, kad kai kurių profesijų darbuotojams tenka dirbti prie tam tikro apšvietimo
arba su kokiomis tai ryškių spalvų medžiagomis. Tokiais atvejais akis kažkuriam laikui gali
prarasti jautrumą vienai ar kitai spalvai, bet tai trunka labai neilgai. Esant stipriam apšvietimui, akis
dalinai praranda jautrumą spalvai.
KLAUSIMAI
1. Kokie senovės mokslininkai aiškinosi akies sandarą ir funkcijas?
2. Paaiškinti, kokią funkciją atlieka akies rainelė?
3. Kuo skiriasi foto aparato ir žmogaus akies lęšio funkcijos?
4. Ką reiškia akies lęšio akomodacija?
5. Ką reiškia adaptacija akyje?
6. Dėl kokios priežasties žmonėms reikalingi regėjimą gerinantys akiniai?
7. Kaip vadinasi ir kokią funkciją atlieka akyje matymo receptoriai?
8. Kas yra akių adaptacija tamsai?
9. Kas yra akių adaptacija šviesai?
10. Kas yra akių adaptacija spalvai?
19
3. SPALVINIS REGĖJIMAS
Spalvinio regėjimo ypatumai.
Spalvinio regėjimas - tai gebėjimas skirti šviesos bangų ilgį (skirtingas spalvas).
Regėjimo procesas yra ne statiškas, o dinamiškas. Optimaliausias apšvietimas yra 1000 liumenų.
Prie tokio apšvietimo regime didžiausią spalvų kiekį, tai yra prie vidutinės dienos šviesos. Ryškią
dieną tinklainė gauna per stiprų kiekį spalvų ir atsparumas tiksliai pažinti spalvą sumažėja.
Žmogaus akis suformuota tai gamtinei aplinkai, kurioje žmogui tenka gyventi.
Didesnė kaip 10 tūkst.liuksų šviesa apakina akį. Žmogaus akis gali skirti apie 300 perėjimų nuo
balčiausio iki juodžiausio, esant labai geram apšvietimui, net iki 600 perėjimų. Išlavinta žmogaus
akis chromatinių spalvų ir atspalvių pagal jų toną, šviesumą ir sodrmą gali skirti iki trylikos
tūkstančių.
Spalvos keičiasi keičiantis dienos apšvietimui. Pereinant iš šviesios aplinkos į tamsią,
raudona spalva netenka savo spalvinio tono. Geltona išsilaiko ilgiau. Žalia ir mėlyna prietemoje
atrodo šviesesnės, o labiau temstant, netenka spalvos. Raudona artėja prie juodos.
Pastebėta, kad prie žalios ir mėlynos šviesos vyzdys išsiplečia, prie raudonos ir
geltonos vyzdys susitraukia. Taigi, mažėjant apšvietimui, spalvos keičiasi (žr.lentelę):
Spalva Prietema Sutemus
Citrininė Žalsvėja Tamsiai žalia
Geltona Oranžėja Pilkai raudona
Oranžinė Raudonėja Violetinė
Raudona Violetinė Juoda
Žalia Šviesėja Netenka spalvos
Žydra Šviesėja Netenka spalvos
Yra ir priešingas reiškinys. Didinant apšvietimą nuo optimaliojo normalaus
apšvietimo, trumpesnės bangos ilgėja, o ilgosios trumpėja, spektras susiaurėja. Mažiau atskiriame
ryškių spalvų atspalvių, o išbaltintų atspalvių daugiau (žr.lentelę):
Spalva Didelis apšvietimas Dar didesnis Labai didelis
Raudona Oranžėja Geltonėja Išbąla
Violetinė Mėlynėja Žalėja Gelsvai žalia
20
Oranžinė Geltonėja Citrininė Išbąla
Šviesos reiškiniuose žmogaus akis jautresnė. Tarp mažiausio šviesos laipsnio ir
didžiausio laipsnio žmogaus akis skiria vieną milijoną laipsnių.
Spalvinė atmintis.
Kalbant apie spalvinį regėjimą, verta paminėti, kad egzistuoja ir spalvinė atmintis.
Žmogaus smegenys sukaupia didžiulį kiekį informacijos, be kitos ir spalvinę.
Mus supa įvairūs daiktai ir jų spalvas mes atsimename. Yra, taip vadinamos,
„pastovios daiktų spalvos“, kaip antai: kraujas, žalias agurkas, cementas, sniegas ir kt. Ir
nepastovios: mėlynas švarkas, ruda keraminė puodynė, pilkas kilimas.
Esant įvairiam apšvietimui, šie daiktai keičia spalvą. Žmogus sugeba atpažinti
tikrąsias daiktų spalvas. Bet kokiu atveju ir prie bet kokio apšvietimo žmogus atpažįsta tipines –
pastoviąsias daiktų spalvas. Sunkiau atpažinti netipines daiktų spalvas, esančias mums nežinomoje
aplinkoje.
Spalvinio regėjimo anomalijos. Normaliu spalviniu regėjimu paprastai laikome trichromatinį matymą, t.y. sugebėjimą
skirti tris pagrindines spalvas: geltoną, raudoną ir mėlyną. Tačiau ir tarp trichromatų yra žmonių,
nepakankamai skiriančių spalvas. Bet šie nukrypimai būna labai nežymūs. Taip vadinamas
„aklumas spalvoms“- skirtingas vyrams ir moterims. Moterys giliau jaučia spalvą. 8 % vyrų
„atsineša“ įgimtą nepakankamumą spalvoms ir tik 0,5 % moterų. Spalvinio regėjimo sutrikimai gali
būti įgimti ir dėl įvairių ligų. Dažnai būna dalinai nematantys spalvų – dichromatai. Jie dar
vadinami daltonikais. Anglų fizikas ir chemikas Dž.Daltonas (1766-1844) pirmasis aprašė šią regėjimo ydą,
kurią turėjo pats ir jo brolis.
Dichromatai skirstomi į keturias grupes:
ProtanopaiProtanopaiProtanopaiProtanopai – nemato raudonos, painioja su tamsiai žalia. Jie neskiria purpurinės nuo violetinės,
mėlynos nuo dangiškos.
DDDDeiteranopaieiteranopaieiteranopaieiteranopai – nemato žalios, painioja su tamsiai raudona. Dažnai žalią ir raudoną mato kaip
gelsvai pilkšvą.
TritanopaiTritanopaiTritanopaiTritanopai – mėlyno ir žalio matymo receptoriai susilieja į vieną. Nemato geltonų, mėlynų ir
violetinių. Painioja geltonai žalsvas su žydromis.
TetartanopaiTetartanopaiTetartanopaiTetartanopai –nemato mėlynų ir geltonų. Spektrą mato tik raudonose ir žaliose spalvose.
21
Visiškas aklumas spalvai vadinamas achromazija, arba monochromatiniu regėjimu.
Tai retas reiškinys. Jų matomi vaizdai primena juodai baltą nuotrauką.
Trikomponentinė spalvinio regėjimo teorija. Nuo pat antikos laikų mokslininkams rūpėjo, kaip akis suvokia spalvas, koks ten
veikia mechanizmas. Kai kurie mokslininkai mano, kad pradinėje žmogaus evoliucijos stadijoje
regėjimas buvo bespalvis (achromatinis). Vienas iš pirmųjų anglų mokslininkų Tomas Jungas (1773-1829) XIX amž.pradžioje
(1802 m.) savo straipsniuose apie šviesą ir spalvas rašė, kad akyse yra trijų pagrindinių spalvų:
raudonos, žalios ir tamsiai mėlynos matymo „aparatai“. Bet jis šios idėjos nesugebėjo patvirtinti
anatomiškai ir fiziologiškai. Dar prieš T.Jungą rusų mokslininkas M.V.Lomonosovas (1711-1765)
taip pat dirbo šioje srityje. Jo trikomponentinė spalvų teorija paremta raudona, mėlyna ir geltona
spalvomis. Čia jis pasinaudojo dailininkų patirtimi, nes, maišant šias spalvas, teoriškai gaunamos
visos likusios spalvos. Bet M.V.Lomonosovas irgi buvo šiek tiek netikslus. T.Jungo pradėtą darbą
ištobulino vokiečių mokslininkas Germanas Helmholcas (1821-1894). Todėl trikomponentė
spalvinio regėjimo teorija vadinama Jungo-Helmholco vardu.
Trikomponentės teorijos esmė yra, kad akies tinklainėje yra trijų rūšių: raudonos,
žalios ir tamsiai mėlynos spalvos matymo receptoriai (kolbelės), kuriose esančios jautrios medžiagos
atitinkamai reaguoja į ilgąsias (raudona), vidutines (žalia) ir trumpąsias (mėlyna) bangas. Jeigu
atskirai veikiamos vieno tipo kolbelės, pvz., raudonos, matysim raudoną spalvą, atskirai veikiant
žalio tipo, - matysim žalią spalvą ir t.t. Jeigu vienu laiku veikiamos dviejų tipų kolbelės, matome
tarpinę spalva, pvz., veikiant šviesos bangoms žalius ir mėlynus receptorius, matysime žydrą
spalvą. Jeigu bus poveikis raudono ir mėlyno tipo kolbelėms, matysime purpurinę spalvą; jei
poveikis raudono ir žalio tipo kolbelėms, matysime geltoną spalvą. Jei vienu metu paveikiami visų
trijų rūšių receptoriai (kolbelės), tada matome baltą arba pilką spalvas.
Atspalviai atsiranda, kai viena iš kolbelių rūšių stipriau sužadina galvos smegenų
spalvų suvokimo centrą. Jeigu poveikio į smegenis nėra, matoma tamsa arba juoda spalva.
Jau nuo Jungo-Helmholco laikų trikomponentine matymo teorija buvo bandoma
pagrįsti spalvinio aklumo reiškinio buvimą.
Manoma, jei dėl įgimtos ligos ar kitų priežasčių sutrinka kurios nors rūšies matymo
receptorių veikla (dažniausiai neskiriamos žalios ir raudonos spalvos), tai žmogus gali turėti
Dž.Daltono apibūdintos ligos simptomus.
Kaip buvo minėta aukščiau, apie spalvinį aklumą daug rašė Dž.Daltonas, vėliau
J.V.Gėtė, I.E.Purkinje ir kt. Esmė, kad sutrikus nors vienai iš tris spalvas priimančių kolbelių
rūšių, arba jų nesant, spalvų suvokimas sutrinka. Tokie žmonės neskiria kai kurių spalvų,
išsibalansuoja trichromatinio matymo sistema.
22
KLAUSIMAI
1. Kiek liumenų sudaro optimaliausias apšvietimas?
2. Kokiomis spalvomis temstant taps žalia, raudona, geltona, violetinė spalva?
(Kokio atspalvio?)
3. Ką reiškia spalvinė atmintis?
4. Kaip vadinamas ir kuo pasireiškia normalus spalvinis regėjimas?
5. Paaiškinti trikomponentinės teorijos esmę.
6. Kas yra bendro tarp trikomponentinės matymo teorijos ir spalvinio aklumo?
23
4. PAGRINDINĖS SPALVOS
Chromatinės ir achromatinės spalvos.
Kad toliau būtų aiškiau, pabandykime spalvas sugrupuoti – sujungti į nesudėtingą
sistemą.
Pagal šviesos spindulių bangų sugėrimą, atsispindėjimą ir praleidimą, spalvos
skirstomos į dvi grupes: achromatines ir chromatines.
ChromatinėsChromatinėsChromatinėsChromatinės spalvos (gr. chroma –chromatas – spalvotos), kurių pagrindu yra spektro
juosta ir kitos gamtoje esančios spalvos (9 pav.).
AchromatinėsAchromatinėsAchromatinėsAchromatinės spalvos (gr. achromatas – bespalvis) - tai balta, juoda, pilka su visais
šviesumo laipsniais (10 pav.).
Ankstesniuose skyriuose kalbėjome apie baltumą ir juodumą. Taigi, visi kūnai, kurie
maksimaliai atspindi šviesos spindulius, yra balti, kurie maksimaliai sugeria - juodi, o dalinai
atspindintys ir sugeriantys – pilki.
Spalvų moksle priimta spalvas matuoti pagal jų švarumą, grynumą. Spektrinių spalvų
grynumas kai kuriose spektro vietose lygus 100 %. Tokiu atveju idealiai baltas grynumas ir idealiai
juodas prilygtų nuliui.
Pagrindiniai trys spalvų požymiai.
Spalvos turi daug požymių arba charakteristikų ir jos skirstomos į kelias grupes (apie
tai bus kalbama tolimesniame skyriuje).
Sistemindamas spalvas, vokiečių fizikas Hermanas Helmholcas išsiaiškino, kad visos
spalvos turi tris bendras charakteristuri tris bendras charakteristuri tris bendras charakteristuri tris bendras charakteristikastikastikastikas (požymius): toną, šviesumą ir sodrumą. Taip yra ir
šiandien.
Spalvos tonasSpalvos tonasSpalvos tonasSpalvos tonas pasireiškia pojūčiu, atsiradusiu veikiant regėjimą įvairaus ilgio šviesos
bangomis. Taigi, tas pojūtis, kurį mes galime nusakyti žodžiais, kaip: žalias, raudonas, geltonas,
mėlynas ir kt., vadinamas spalviniu tonu. Trumpai tariant, tonas - natūrali spalvos savybė, o
natūrali spalvinių tonų skalė (etalonas) yra spektras. Spektre žmogaus akis pagal spalvinį toną gali
atskirti apie 150 spektro spalvų atspalvių. Jei dar pridėsime 30 spektre esančios purpurinės spalvos
atspalvių, vadinasi, akis skiria 180 spektro spalvų atspalvių.
Achromatinės spalvos tono neturi, jos skiriasi viena nuo kitos šviesumo laipsniu.
24
Spalvos šviesumasSpalvos šviesumasSpalvos šviesumasSpalvos šviesumas – tai spalvinės energijos kiekis, priklausantis nuo bangos
amplitudės. Paprasčiau kalbant, tai kiekybinis spalvų tarpusavio palyginimo rodiklis. Šviesiausia
spalviniame rate – citrininė spalva, tamsiausia – violetinė. Išlavinta žmogaus akis skiria iki 600
šviesumo laipsnių (11 pav.).
Reikia skirti spalvos išbaltinimą nuo spalvos spektrinio šviesumo. Šviesumas
nepriklauso nuo išbaltinimo. Prie didesnio spalvos šviesumo mažesnė išbaltinimo amplitudė.
Spalvos išbaltinimą galima gauti ir apšvietimo priemonėmis. Kuo didesnis apšvietimas, tuo spalva
darosi blankesnė. Išbaltintos spalvos būna šaltesnės.
Taigi, spalvos šviesumas - bendra visų spalvų savybė. Iš kiekvieno spalvinio tono
galima „išgauti“ daugybę šviesumo laipsnių.
Spalvos sodrumasSpalvos sodrumasSpalvos sodrumasSpalvos sodrumas - tai spalvos grynumas, intensyvumas. Jis nusako achromatinėsachromatinėsachromatinėsachromatinės
sssspalvos priemaišą chromatinėje spalvoje.palvos priemaišą chromatinėje spalvoje.palvos priemaišą chromatinėje spalvoje.palvos priemaišą chromatinėje spalvoje. Kuo labiau išreikštas spalvos tonas, tuo spalva sodresnė,
intensyvesnė. Šviesos spektro spalvos yra pačios švariausios ir teoriškai sodriausios, nors sodrumas
šiek tiek nevienodas (mažiausiai sodri geltona), spektro galuose - sodriausios. Dažais tokio
švarumo ir sodrumo gauti negalima, nes šviesa yra energija, o dažai tik atspindys. Teigiama, kad
akis skiria 10 ir daugiau vienos spalvos sodrumo atspalvių.
Dažų pigmentai, kad ir švariausi, neturi chromatinio grynumo. Baltų spalvų priemaišą
vadiname spalvos šviesinimuspalvos šviesinimuspalvos šviesinimuspalvos šviesinimu, juodos spalvos – tamsinimutamsinimutamsinimutamsinimu, pilkos – spalvos laužymulaužymulaužymulaužymu. „Spalvų
laužymą“ galima „išgauti“ maišant kelias spalvas, esančias spalvų rate atitinkamu kampu. Tokiu
būdu mišinys šiek tiek nustoja savo sodrumo, išskyrus nuo geltonos iki raudonos. Šių spalvų
mišinio sodrumas gana didelis.
Įvertinus spalvinį toną, šviesumą ir sodrumą, įvairios šių charakteristikų kompozicijos
„duoda“ tūkstančius įvairių spalvų ir atspalvių įvairovę. Ir ne tik minėtas šviesos spalvų spektras ir
spalvų ratas, bet ir įvairūs šviečiantys kūnai, metalo spalva, kūnų ir daiktų spalvos, archtromatinės
spalvos ir kt.
Apie pagrindines ir iš jų gaunamas spalvas.
Nuo senų laikų moklsininkai ir dailininkai ginčijosi, kokias spalvas laikyti
pagrindinėmis. Nebuvo vieningos nuomonės. Pvz., Leonardas da Vinči pagrindinėmis spalvomis
laikė: baltą, geltoną, mėlyną, žalią, raudoną ir juodą. Žiūrint praktiškai, visgi pagrindinėmis
laikytinos: geltona, raudona ir mėlyna spalvos, nes, maišant šių spalvų dažus, galima gauti beveik
visas kitas spalvas. Tik čia reikėtų atskirti mokslinį požiūrį į pagrindines spalvas, kur, pagal
regėjimo struktūrą ir fiziologiją, pagrindinėmis laikomos raudona, žalia ir tamsiai mėlyna. Taigi,
praktiškai chromatinės spalvos skirstomos:
25
• pagrindinės - tai geltona, raudona ir mėlyna, iš kurių teoriškai gali būti sudaromos visos
likusios spalvos (12 pav.);
• pirmo laipsnio sudėtinės spalvos - tai spalvos, gautos sumaišius dvi pagrindines spalvas.
Pvz., oranžinė gaunama sumaišius geltoną ir raudoną; violetinė – sumaišius raudoną ir
mėlyną; žalia – sumaišius geltoną ir mėlyną spalvas (13 pav.);
• antro laipsnio sudėtinės spalvos gaunamos sumaišius dvi pirmo laipsnio sudėtines spalvas.
Pvz., raudonai ruda (plytinė) gaunama sumaišius oranžinę ir violetinę, pilkai melsva –
sumaišius violetinę su žalia, ochros spalva – sumaišius žalią su oranžine (14 pav.).
Maišant tarpusavyje dvi antro laipsnio sudėtines spalvas, galime gauti ir trečio
laipsnio sudėtines spalvas, bet jos jau nebeturės spalvinio švarumo.
Spalvų skirstymas įvairioje literatūroje šiek tiek skiriasi. Pvz., pagrindinės: raudona,
mėlyna ir geltona įvardijamos kaip pirminėspirminėspirminėspirminės, violetinė, žalia ir oranžinė – antrinėmisantrinėmisantrinėmisantrinėmis, o maišant
pirmines su antrinėmis, gaunamos tretinėstretinėstretinėstretinės spalvos, pvz., maišydami mėlyną su violetine, gausime
melsvai violetinę, žalią su geltona – gelsvai žalią, raudoną su oranžine – rausvai oranžinę ir t.t.
Pagal psichofiziologinį poveikį chromatinės spalvos skirtomos į šiltas ir šaltas. Visos
geltonos, oranžinės, raudonos spalvos ir jų atspalviai vadinami šiltomis spalvomis, mėlynos ir jų
atspalviai – šaltomis (15 pav.).
Apie pagrindines spalvas nuo seniausių kultūrų.
Pačiose seniausiose pirmykštėse kultūrose spalva užėmė svarbią vietą. Įvairūs gamtos
reiškiniai, stichijos turėjo savo spalvą, jos buvo naudojamos įvairiose magiškose apeigose.
Daugumoje tautų pagal simbolinę prasmę išskiriamos: balta, raudona ir juoda spalvos.
Senovės kiniečiai ir indai, nors ir mitologizavo požiūrį į spalvas, bet jų mokslas apie
spalvas turėjo filosofinį pobūdį. Spalvos siejamos su kosmosu. Jų svarbiausios spalvos buvo:
raudona, balta ir juoda. Šios spalvos atitiko jų požiūrį į gamtos stichijas, gyvenimo būdą, o indų ir
kiniečių santykį su kosmosu.
AAAArtimuosiuose ir rtimuosiuose ir rtimuosiuose ir rtimuosiuose ir VVVViduriniuosiuose iduriniuosiuose iduriniuosiuose iduriniuosiuose RRRRytuoseytuoseytuoseytuose , kur Saulė- Dievas, populiari auksinė
spalva. Bet labiausiai artimuosiuose Rytuose mėgstamos žalia, mėlyna arba žydra spalvos. Gal dėl
to, kad ten ištisus metus – mėlynas dangus, ar dėl to, kad ten randamas gražus mėlynas
brangakmenis – lazuritas.
AntikosAntikosAntikosAntikos laikotarpiulaikotarpiulaikotarpiulaikotarpiu Graikijoje mokslas apie šviesą ir spalvą daugeliui filosofų tapo
dėmesio centru. Buvo aiškinamasi, kas lemia spalvų prioritetus. Graikų filosofas Empedoklis
nustatė, kad yra keturios pagrindinės spalvos (raudona, geltona, balta ir juoda), ir kad jos atitinka
26
keturias gamtos stichijas: ugnį, žemę, orą, vandenį. Panašiai manė ir kitas graikų filosofas
Demokritas.
Žymus antikos laikotarpio filosofas Aristotelis savo knygoje „Apie spalvas“
pagrindinėmis spalvomis laiko: baltą, geltoną ir juodą. Jis, toli nenutoldamas nuo mitologinio
požiūrio, rėmėsi daugiau fiziniu spalvų skirstymu. Pagal Aristotelį baltai spalvai priskiriamos tris
gamtos stichijos: vanduo, oras ir žemė. Pagal savo ištakas – baltos skaidrumą laikė baltu,
t.y. stiklinėje vanduo yra baltas. O kad pamatyti žemės spalvą (nes ji yra nudažyta), reikia ją
išdeginti. Tada ji įgaus savo tikrą baltą spalvą. Pagal Aristotelį ugnies spalva – geltona (ir čia jis
beveik teisus). Visą Žemėje vykstantį chaosą, stichijų šėlsmą ir viso to įtakoje vieno kūno virtimą
kitu jis apibūdina juoda spalva.
Mitologinis požiūris į pasaulio stichijas, ir joms priskiriamas spalvas tęsėsi dar ir
Renesanso laikaisRenesanso laikaisRenesanso laikaisRenesanso laikais. Šiame laikotarpyje Leono Batistos Alberti (1404-1472) darbai, skirti spalvai,
užima deramą vietą. Jis taip pat pagrindines spalvas siejo su gamtos stichijomis: raudona – ugnis,
žalia – vanduo, žydra – oras, pilka – žemė. Kitos spalvos - tai šių spalvų mišiniai arba gaunamos,
kai į jas pridedame juodos ar baltos spalvos.
To laikotarpio žymus dailininkas ir mokslininkas - Leonardo da Vinči (1452-1519),
daug dirbęs dailės ir mokslo srityje. Tapyba jam buvo ne tik amatas, bet ir mokslas. Jis į viską
žiūrėjo moksliškai, sakė, kad praktika negali egzistuoti be teorinio pagrindimo. Jo užrašuose galima
rasti įdomių minčių apie spalvas. Kai kurie jo pastebėjimai artimi antikos filosofų mintims, bet jo
mąstymas logiškesnis, labiau argumentuotas. Spalvas jis skirstė į paprastas ir sumaišytas.
„Paprastų spalvų yra šešios (rašė jis). Pirma iš jų - balta. Nors kai kurie filosofai prie spalvų
nepriskiria nei baltos, nei juodos, nes pirmoji – spalvos priežastis, antroji – spalvos nebuvimas, bet
visgi tapytojai negali be jų apsieiti. Jas įdėsime tarp kitų spalvų ir sakysim, kad balta toje eilėje bus
pirmoji, kuri reiškia šviesą, be kurios negalima nei viena spalva. Antroje – geltona, kuri reiškia
žemę, trečioje – žalia, kuri reiškia vandenį, ketvirtoje – mėlyna, reiškianti orą, penktoje – raudona,
kuri reiškia ugnį, ir šeštoje – juoda, ten – tamsybė, kur nėra materijos, kur saulės spinduliai galėtų
susilaikyti ir ką nors apšviesti“ (29, p.254).
XVIII-XIX amž.pradžios filosofai G.Hegelis ir J.V.Gėtė pagrindinėmis spalvomis
laikė keturias spalvas: raudoną, geltoną, mėlyną ir žalią. Kartu su J.V.Gėte dirbo ir jaunesnis jo
amžininkas Filipas Otto Runge (1777-1810). Apie šį talentingą tapytoją, grafiką kalbėsime
tolimesniame skyriuje.
Pagrindinėmis spalvomis Runge laikė: raudoną, geltoną ir mėlyną, kurių pagrindu
spalvos „sujungtos“ į tam tikras geometrines sistemas.
Taip atrodytų įvairių požiūrių į pagrindines spalvas lentelė (47, p.68):
27
PAGRINDINĖS SPALVOS
ŽEMĖ ORAS VANDUO UGNIS
Empedoklis geltona balta juoda raudona
Demokritas geltona balta juoda raudona
Aristotelis balta balta balta geltona juoda (pereinant vienai stichijai į kitą)
L.B.Alberti pilka žydra žalia raudona
Leonardas da Vinči
balta geltona mėlyna žalia raudona juoda
KLAUSIMAI
1. Kaip vadinasi dvi pagrindinės spalvų grupės?
2. Kokias tris pagrindines spalvines reikšmes turi spalvos?
3. Kaip paaiškinti spalvos šviesumą ir spalvos išbaltinimą?
4. Kurias spalvas vadiname pagrindinėmis ir kodėl?
5. Kokias spalvas reikia maišyti, kad gauumei žalią, violetinę ir oranžinę spalvą?
6. Kokias spalvas priskyrė pagrindinėms Antikos filosofas Aristotelis ir kaip jis tai aiškino?
7. Kokios vienos charakteristikos neturi achromatinės spalvos?
8. Kokias spalvas Renesanso tapytojas Leonardas da Vinči vadino pagrindinėmis ir kaip jis tai
aiškino?
28
5. SPALVŲ MAIŠYMAS
Apie spalvų maišymą.
Žiūrėdami į šviesos spalvų spektrą matome septynias spalvas, nors tyrinėtojų
nuomonė nebuvo vieninga. Spalvų mokslo teoretikai ir praktikai išskyrė nuo trijų iki šešių
pagrindinių spalvų. Tai, kaip minėjome ankstesniame skyriuje, buvo išsiaiškinta regėjimo
fiziologijos studijų ir spalvų sisteminimo dėka. Bet stebėdami gamtą matome daugybę įvairių
spalvų atspalvių. Taigi, tyrinėjant įvairias spalvų maišymo sistemas, matome, kad visi atspalviai,
daugiausia gaunami iš šešių pagrindinių spalvų: geltonos, raudonos, mėlynos, žalios, baltos ir geltonos, raudonos, mėlynos, žalios, baltos ir geltonos, raudonos, mėlynos, žalios, baltos ir geltonos, raudonos, mėlynos, žalios, baltos ir
juodos.juodos.juodos.juodos.
Spalvos yra dviejų būvių: šviesos spalvosšviesos spalvosšviesos spalvosšviesos spalvos ir dažų (pigmentų).dažų (pigmentų).dažų (pigmentų).dažų (pigmentų). Žmogus išmoko
pasigaminti dažų pigmentus ir, juos maišydamas, gauti norimas spalvas. Įvairiais būdais galima
maišyti ir šviesos spalvas.
„Spalvų maišymas„Spalvų maišymas„Spalvų maišymas„Spalvų maišymas ---- tai būdas gauti naują spalvą iš dviejų ar daugiau spalvų, tai būdas gauti naują spalvą iš dviejų ar daugiau spalvų, tai būdas gauti naują spalvą iš dviejų ar daugiau spalvų, tai būdas gauti naują spalvą iš dviejų ar daugiau spalvų,
maišant jas maišant jas maišant jas maišant jas įvairomis proporcijomisįvairomis proporcijomisįvairomis proporcijomisįvairomis proporcijomis““““ (47, p. 64).
Mes jau aiškinomės, kad I.Niutonas, nukreipęs šviesos spindulius per krištolinę
prizmę, gavo spektro spalvas. Norėdamas įsitikinti, kad tai ne atsitiktinumas, jis perleido spektro
spalvas per sukaupiamą lęšį, kitaip sakant, sumaišė spektro spalvas ir gavo baltą spalvą.
O kai dailininkas sumaišys visų spektro spalvų pigmentus, gaus nešvarią juosvą
spalvą. Kodėl taip yra, mokslinio paaiškinimo nebuvo. Tik žymus vokiečių mokslininkas Hermanas
Helmholcas (1821-1894) savo trijų dalių moksliniame veikale „Fiziologinis optikos vadovas“
surinko, išaiškino ir susistemino visą informaciją apie spalvas, kaip fizikos ir optikos reiškinį.
Taigi, H.Helmholcas išaiškino, kad yra du skirtingi spalvų maišymo būdai –
adityvusis ir subtraktyvusisadityvusis ir subtraktyvusisadityvusis ir subtraktyvusisadityvusis ir subtraktyvusis (adityvus lot. adityvus – sudėtinis, pridėtinis, gaunamas sudėties būdu,
subtraktyvusis – skirtuminis). Jis teigė, kad, maišant tų pačių spalvų spindulius ir dažus, gaunamas ne
tas pats rezultatas, nes ir vienu, ir kitu atveju tai skirtingi fizikiniai procesai.
Adityvusis spalvų maišymas.
29
Terminas „maišymas“ nėra visai tikslus, nes adityvusis spalvų pasikeitimas, gaunamas
spalvų sudėties sintezės būdu (16 pav.). Kitaip sakant, kai vienaip ar kitaip maišomi spalvoti šviesos
srautai, kai smulkios spalvotos dėmės, būdamos šalia viena kitos, iš tam tikro atstumo susilieja į
vieną spalvą ir kt. H.Helmholcas įrodė, kad balta spalva duoda ne tik spektro spalvų sumą, bet ir dvi
spektro spalvos. Adityviajame maišyme pagrindinės spalvos pagal akies regėjimo fiziologiją yra
raudona, žalia ir tamsiai mėlyna. Jų papildomos spalvos – žydra, purpurinė ir geltona (17 pav.).
Maišydami žemiau išvardintas papildomų spalvų poras, kurių viena - šilta, o kita -
šalta, gausime baltą spalvą.
Geltona – mėlyna
Oranžinė – žydra
Raudona – žalsvai žydra
Gelsvai žalia – violetinė
Purpurinė – žalia
Pvz., maišome dviejų spalvų, mėlynos ir geltomos, pluoštus ir juos projektuojame
ekrane į tą patį tašką. Gaunama balta šviesa (18 pav.).
Kaip tai paaiškinti? Mokslininkai sako taip: kadangi mėlynas filtras praleidžia žalsvą
ir mėlyną spektro dalį, o geltonas filtras- raudoną ir geltoną, vadinasi, praeina visos spektro spalvos.
O visas spalvas drauge akis suvokia kaip baltą šviesą. Kaip matome iš šio pavyzdžio, baltą šviesą
gauname sudėjimo būdu. Šį spalvų maišymą vadiname adityviuoju adityviuoju adityviuoju adityviuoju –––– erdviniu spalvų maišymu.erdviniu spalvų maišymu.erdviniu spalvų maišymu.erdviniu spalvų maišymu.
Jeigu tokiu pat būdu maišysime artimas spektro spalvas, gausime kitokį rezultatą, t.y.
tarpinio tono spalvą. Pvz.:
• raudona + geltona = oranžinė
• raudona + žalia = geltona
• žalia + violetinė = mėlyna ir t.t.
Kitas variantas: jeigu per atstumą žiūrėsime į raudonais ir mėlynais taškeliais ar
brūkšneliais išmargintą gobeleną, tai matysime violetinę spalvą, nes anksčiau minėtos spalvos mūsų
akyse susilieja į vieną spalvą. Tai vadinasi adityviuoju, optiniu adityviuoju, optiniu adityviuoju, optiniu adityviuoju, optiniu –––– erdviniu spalvų maišymuerdviniu spalvų maišymuerdviniu spalvų maišymuerdviniu spalvų maišymu (19
pav.).
Šis spalvų maišymą pastebime impresionistų (pointilistinės pakraipos) darbuose.
Puantilizmas (pranc.le point – taškas).
Adityvusis spalvų maišymas būna ir vienkartinisvienkartinisvienkartinisvienkartinis. Jei suksime spalvotą diską, spalvos
akyse susilies į vieną spalvą.
Mokslinėje literatūroje galima rasti ir daugiau šio spalvų maišymo variantų.
30
Subtraktyvusis spalvų maišymas.
Skirtingai negu adityviniame maišyme, kur šviesos pluoštai, vienas kitą dengdami
(sudėties būdu) „duoda“ naują spalvą, tai, pvz., geltonų ir mėlymų spalvų pigmentų mišinys sugeria
dalį ant paviršiaus krentančios šviesos. Dalies šviesos srauto sugėrimą H.Helmholcas pavadino
subtrakcijasubtrakcijasubtrakcijasubtrakcija, o pigmentų maišymą – subtraktyviniu maišymusubtraktyviniu maišymusubtraktyviniu maišymusubtraktyviniu maišymu (20 pav.).
Subtraktyviuoju būdu tarpusavyje maišydami pagrindines spalvas: raudoną, mėlyną ir
geltoną, gausime papildomas – žalią, oranžinę ir violetinę (21 pav.).
Ankstesniame skyriuje kalbėjome, kad daikto spalvą lemia patenkantys į akį
atspindimi spinduliai.
Neskaidrūs kūnai yra tokios spalvos, kokios spalvos spindulius atspindi. Pvz.,
raudonas obuolys toks atrodo todėl, kad kitus spindulius sugeria, o atspindi raudonos spalvos.
Žalias stiklas praleidžia tik žalios spalvos spindulius, o kitus sugeria. Skaidraus kūno
spalvą lemia pro jį praėjusios šviesos sudėtis. Šviesos bangos (elektromagnetinės) spalvos neturi.
Šios bangos, būdamos atitinkamo dažnio, akyse sukelia vienokios ar kitokios spalvos pojūtį.
Pigmentiniai dažai, kuriuos naudoja dailininkai, taip pat statybose ir buityje naudojami
dažai tokiu pat principu atspindi ir sugeria šviesos spindulius. Taigi, atsispindinčioje šviesoje ir
matysime tokia spalva nudažytą paviršių, kokią jis atspindi (22 pav.).
Subtraktyviuoju spalvų gavimu įvardijamas ir kitas būdas, kai panašiai, kaip ir
adityviajame spalvų gavime, naudojame spalvotus šviesos filtrus. Jei paimsime anksčiau paminėtus
geltonos ir mėlynos šviesos filtrus ir juos dėsime prieš šviesos šaltinį, gausime žalią spalvą
(adityviuoju būdu sudedant šviesos spindulius gavome baltą spalvą).
Jei tuo pačiu būdu panaudosime žalios ir raudonos spalvos filtrus, gausime juodą
spalvą (adityviuoju būdu gautume geltoną). Tokiam spalvų gavimo rezultatui įtakos turi tam tikra
filtrų ir pigmentų ypatybė - atrinkti atitinkamo diapozono bangas. Taigi, eidami per spalvotos
šviesos filtrus, šviesos srautai ne sudedami, o išskaidomi.
Apibendrindami, kas pasakyta, teigiame, kad, kaikaikaikai chromatinės spalvos maišomoschromatinės spalvos maišomoschromatinės spalvos maišomoschromatinės spalvos maišomos tarpusavyje, kai į jas pridedame baltų arba juodų spalvų, yra tarpusavyje, kai į jas pridedame baltų arba juodų spalvų, yra tarpusavyje, kai į jas pridedame baltų arba juodų spalvų, yra tarpusavyje, kai į jas pridedame baltų arba juodų spalvų, yra subtraktyvusis spalvų gavimas.subtraktyvusis spalvų gavimas.subtraktyvusis spalvų gavimas.subtraktyvusis spalvų gavimas. Spalvų trikampis.
Subtraktyvinio spalvų maišymo rezultatus galime pavaizduoti grafiškai spalvinio
trikampio viršūnėse išdėstę raudoną, žalią ir mėlyną spalvas (22 pav.). Kurios nors kitos spalvos
padėtis trikampyje nustatoma trimis spalvomis. Trikampio kraštuose išsidėstys tarpiniai spalviniai
tonai, viduryje – baltas taškas. Jei trys spalvos, išsidėsčiusios trikampio viršūnėse, yra spektrinio
31
sodrumo, tai trikampio kraštuose išsidėstys spalvos, kurių sodrumas žemesnis negu spektrinis, nes
trikampio viršūnės – toliau nuo balto centro.
Maišydami kurį nors iš sodrių spalvinių tonų su visais bespalvės eilės tonais
(achromatinės), galima gauti daug šito spalvinio tono naujų variantų. Tai pasiekiama taip vadinamo
„vienatonio trikampio“ (24 pav.). Vienoje iš jo viršūnių A yra pagrindinis spalvinis tonas, o
priešingoje pusėje BC – išsidėsčiusi bespalvė eilė, pradedant balta spalva viršuje ir baigiant juoda.
Maišant spalvas pagal liniją AB, duotas sodrus tonas tampa vis labiau šviesus, kol viršuje virsta
baltu, vidurinėje dalyje paeiliui pereina pilko tono pakopas ir labiau sutamsintas pagal liniją AC,
tonas tampa vis tamsesnis, kol virsta juodu.
Spalvų ratas.
Nuo Antikos laikų buvo kuriamos įvairiausios spalvos atsiradimo ir jos suvokimo
teorijos. Žmonės gėrėjosi nuostabiomis vaivorykštėmis. Matė, kad šviesa, perėjusi per stiklinius
kūnus, „sužaidžia“ įvairiomis spalvomis. Buvo manoma, kad spalvos atsiranda dėl stiklo savybių.
Izaokas Niutonas suabejojo baltos šviesos vientisumu ir, perleidęs šviesos spindulį per prizmę, gavo
spektro spalvas.
Taigi, iki šių dienų turime I.Niutono išrastą spalvinę juostą (spektrą) (25 pav.).
I.Niutonas tuo neapsiribojo: sulenkęs spektrą į apskritimą, gavo septynių spalvų ratą,
kuris tapo pamatiniu vėliau kurtiems spalviniams ratams. Spalvas, esančias priešingose rato pusėse,
jis pavadino papildomomis. Taip jos vadinasi ir dabar (26 pav.).
Savo spalviniame rate J.V.Gėtė dėsto spalvas kitaip, negu I.Niutonas. Jo rate 3 poros
spalvų: raudona, violetinė, mėlyna, žalia, geltona, oranžinė. Priešingose rato pusėse yra spalvos,
kurios mūsų regėjime „iššaukia“ viena kitą. Jas, kaip ir I.Niutonas, V.Gėtė vadino papildomomis
spalvomis (27 pav.).
Spalvinio rato viduryje, vieno lygiakraščio trikampio viršūnė, mes matome
pagrindines spalvas: raudoną, mėlyną ir geltoną. Kito persukto lygiakraščio trikampio viršūnėse
matome tarpines (oranžinę, violetinę ir žalią) spalvas. Trikampių viršūnės sujungtos punktyrinėmis
linijomis, nurodančiomis priešingas papildomas spalvas. Spalvų rato pagalba V.Gėtė sprendė ir
spalvų harmonijos klausimus.
Nors Niutonas ir Gėtė savo spalvinius ratus kūrė skirtingai, bet spalvinio rato
buvimas, spektro spalvų išdėstymas spektine tvarka buvo pirmieji žingsniai į tam tikrą spalvų
sisteminimą.
Kaip buvo kalbėta ankstesniuose skyriuose, jokie pakaitalai negali atstoti spektro
spalvų švarumo. Spektro šviesos spalvos – pačios švariausios ir gryniausios.
32
Nežiūrint to, spektro spalvas galima gauti ir dažant. Kadangi spektrinė juosta viename
gale užsibaigia raudona, kitame – violetine spalva, ją sulenkus į ratą, tarp šių dviejų spalvų nėra
nuoseklaus perėjimo.
Sumaišius raudoną ir violetinę, gaunama purpurinė spalva ir tai sudaro galimybę rate
gauti nuoseklų perėjimą. Purpurinė spalva yra ne fizikinė, o tik fiziologinė spalva, kurios šviesos
spektro juostoje nėra.
Taigi, dažais sukurtas ratas vadinamas - nuosekliai pereinančių spalvų uždaru ratu.
Tokiame rate, maišydami dvi gretimas spalvas, galime gauti 12 (28 pav.) ir 24 (29 pav.) spalvų
ratus. Kartais jis vadinamas subtraktyviniu spalvų ratu. Tokiame rate svarbu išlaikyti nuoseklų
spalvų perėjimą. Viena iš svarbiausių tokio rato sąlygų – papildomos spalvos turi būti viena priešais
kitą. Kad būtų patogiau naudotis, spalvų ratas pasuktas taip, kad viršuje atsiduria šviesiausia
geltona – citrininė spalva, toliau į dešinę pagal laikrodžio rodyklę – geltona, oranžinė, raudona ir t.t.
Toks ratas patogus kaip mokymo priemonė, kad lengviau atsimintume papildomas spalvas, taip pat
jų derinimui ar sisteminimui.
J.Itenas (1888-1967) sukūrė dvylikos spalvų ratą, kurio viduryje įbrėžtame trikampyje
yra pagrindinės: raudona, geltona, mėlynos spalvos, taip pat oranžinė, violetinė, žalia, taip pat
nurodomi papildomi tonai (30 pav.).
KLAUSIMAI
1. Kelių būvių yra spalvos?
2. Kokius žinote spalvų maišymo būdus ir koks mokslininkas tai išaiškino?
3. Kokias šviesos spalvų poras maišydami adityviuoju būdu gausime baltą spalvą?
4. Kokie yra adityviojo spalvų maišymo būdai?
5. Kaip apibūdinsite subtraktyvųjį spalvų maišymą?
6. Kaip akis mato subtraktyviuoju būdu nudažytą spalvą?
7. Koks mokslininkas ir kaip sukūrė pirmąjį moksliškai pagrįstą spalvų ratą?
8. Išvardinkite pagrindinių ir papildomų spalvų poras J.V.Gėtės spalvų rate.
9. Kokio būvio spalvas įvardijome kaip gryniausias ir švariausias?
33
6. SPALVŲ TARPUSAVIO VEIKA Spalvų matymo ir spalvų tarpusavio veikos ypatumai.
Ir gamtoje, ir dirbtinėje aplinkoje mes susiduriame su spalvų gausa, dėl to atsiranda
kai kurių spalvų priešprieša – poveikis, kurį sukuria regėjimas. Bet šis poveikis ne atsitiktinis, o
paklūsta tam tikriems spalvų tarpusavio veikos dėsniams.
Kokie procesai regėjime tai įtakoja? Pvz., jei kurį laiką stebėsime ryškiai šviečiantį
objektą (lempą), o po to perkelsime žvilgsnį į baltą paviršių, ten pamatysime tamsų lempos vaizdą.
Tai atsitinka todėl, kad šviečiantis objektas stipriau paveikė tą tinklainės vietą, kur jis
„susifokusavo“ ir išeikvojo šviesai jautrias medžiagas, todėl matomas tamsus objekto vaizdas, kuris
išnyksta susinormalizavus akies funkcijai. Tai vadinama pasekminiu vaizdu.
Pasekminis chromatinis vaizdas arba kontrastas atsiranda stebint ir ryškias spalvas.
Keletas pavyzdžių: jei kurį laiką pabūsime ryškiai mėlyna šviesa apšviestame kambaryje, o po to
išeisime į kitą šviesią patalpą, tai ši patalpa mums kurį laiką atrodys ryškiai oranžinė. Jeigu 20-30
sekundžių žiūrėsime į ryškiai raudonai nudažytą ar šviečiančią dėmę, o po to perkelsime žvilgsnį į
baltą foną, ten pamatysime žalsvą dėmę. Jeigu ryškiai žaliai išdažytame kambaryje bus baltas stalas,
tai pirmas įspūdis bus, pažvelgus į stalą, kad jis rausvas, o jeigu tokiame žaliame kambaryje mes
eksperimento tvarka stalą nudažysime melsvai, tai žiūrint jis atrodys violetinis. Tai atsitinka todėl,
kad žaliame kambaryje akies spalvos matymo receptoriai pavargsta nuo vienspalvio dirginimo ir
sukelia papildomos spalvos matymą, šiuo atveju – raudonos. Todėl nukreipus žvilgsnį į mėlyno
stalo paviršių, jis atrodys truputį violetinis, nes susimaišo papildoma raudona spalva su mėlyno
stalo paviršiaus spalva. Panašiai atsitinka ir su šviesa. Jeigu į oranžinį kambarį pro nedidelį langelį
pateks šviesos spindulys, jis gali atrodyti melsvas. Visa tai vadinama erdvine gretimų spalvų
pasekmine chromatine indukcija (spalvos kitimas, veikiant kitai spalvai). Visais atvejais pasekminės
indukcijos įtakoje mes matome papildomas spalvas. Įdomūs pasekminio spalvų kitimo požymiai
atsiranda esant įvairiam spalvotam apšvietimui, dėl to matome spalvotus šešėlius.
34
Kartą, einant šventinio miesto gatve, nuo namo fasado švietė ryškiai mėlynos
lemputės, o gatvės liuminiscencinis apšvietimas buvo gelsvokas. Pastebėjau, kad nuo manęs ant
balto sniego krintantis šešėlis vienoje pusėje buvo oranžinis, kitoje – mėlynas (autorius).
Kitas pvz., jeigu raudona lempute iš vienos pusės, o žalia iš kitos apšviesime objektą,
tai nuo jo kris spalvoti šešėliai (31 pav.).
Panašių dalykų galima pastebėti prie spalvotų apšvietimų teatro scenose, koncertų
metu.
Ryškiai mėlyname fone šviesiai pilka dėmė atrodys nežymiai pilkai oranžinė, ryškiai
žaliame fone pilka dėmė atrodys šiek tiek rausva, ryškiai geltoname pilka dėmė turės melsvą
atspalvį, o ryškiai raudoname fone žalia dėmė bus dar ryškesnė ir pan. Tai vadinama gretimų spalvų
vienalaike (vienkartine) indukcija (32 pav.). Ji gali būti ir chromatinė, ir achromatinė, įvairiai
pasireikšti. Pvz., vienodai pilka dėmė atrodys šviesesnė juodame, o tamsesnė baltame kvadrate arba
geltona dėmė mėlyname fone atrodys šviesesnė, ba