UDK 615.85 Ma 259
Genadijus Malachovas Ma259 Organizmo valymas ir tinkama mityba / Vertimas
iš rusų kalbos Nijolė Blaževičiūtė, Nijolė Žukauskienė. V.: Algarvė, 1998.— 334 p.
ISBN 9986-856-06-X
Knygoje pateiktos rekomendacijos, kaip gydyti žmogaus organizmą netradiciniais metodais, be vaistų, taip pat chatcha-jogos elementai, padedantys kaupti apsaugines organizmo jėgas, įveikti įvairius negalavimus. Yra receptų, skirtų organizmo išvalymui, kad neliktų irimo produktų, slopinančių gyvybines galias.
Knyga skirta plačiam skaitytojų ratui.
Autorius neleidžia panaudoti šios knygos medžiagos kitiems leidiniams. Tai veikalas, kurį būtina pateikti skaitytojui visą.
UDK 615.85
© ИК «Комплект», 1993 © Малахов Г.П., 1996 © Vertimas į lietuvių kalbą,
Nijolė Blaževičiūtė, 1998 © Vertimas į lietuvių kalbą,
Nijolė Žukauskienė, 1998 ISBN 9986-856-06-Х © Leidykla „Algarvė", 1998
AUTORIAUS ŽODIS
Dauguma žmonių nori, kad juos išgydytų kiti, kad tai būtų atlikta kokiu nors instrumentu. Jie nepripažįsta savo kaltės ir nesistengia surasti savo klaidos, kuri yra jų nelaimės priežastis.
Z. Ozava
Negavęs pagalbos iš kitų žmonių, pradėjau pats ieškoti savo pablogėjusios savijautos priežasties. Iš pradžių skaičiau populiarią literatūrą sveikatos klausimais, o po to — specialią-moks-linę. Palaipsniui man atsivėrė stebuklingas Gydomosios galios pasaulis. Padrikų žinių painiavoje išryškėjo būdai, dėsniai, kurių būtina nepažeisti ir kurie negailestingai baudžia jų nepaisančius.
Atmetęs tai, kas nereikalinga, klaidinga, pradėjau laikytis šių dėsnių, šių būdų, rekomendavau juos kitiems žmonėms. Stebėjau, kaip tai daro tie, kurie jau pasiekė puikių rezultatų gydydami savo organizmą.
Per tą laiką susidūriau su gausybe unikalių mokslinių darbų ir tyrimų, kurie paaiškino pasveikimo pasitelkus mitybą fenomeną. Deja, visi jie yra specialiuose moksliniuose veikaluose ir kada pasieks žmonių mases — neaišku.
Per pastaruosius 100 metų mūsų gyvenime labiausiai pakito mityba. Atsirado daug rafinuotų, dirbtinių produktų, bet paaiškėjo, kad jie nepritaikyti evoliucijos suformuotiems maisto perdirbimo ir pasisavinimo mechanizmams. Skrandžio-žarnyno traktas nuo to genda ir susidėvi pirmiausia, patologija pradeda plisti toliau. Todėl tvirta sveikata — didžiausia retenybė. Tačiau daugeliu atvejų pakanka pakeisti maistą, kad organizmas pats pradėtų greitai atgauti jėgas.
3
Prisiminkite senovės priesaką: jei tu susirgai, pakeisk gyvenimo būdą. Jei tai nepadeda, pakeisk mitybą. Jei ir tai nepadeda, tada griebkis vaistų, kreipkis į gydytojus.
Šioje knygoje aš pabandžiau apibendrinti ir moksliniu požiūriu paaiškinti, nuo kokių „svertų" priklauso mūsų sveikata. Žinodami juos, galime tikslingai įjungti „svertus" ir išgydyti save patys.
Ši knyga skirta gydymo mityba ir organizmo valymo klausimams.
Autorius dėkingas visiems, kurie po krislelį kaupė žinias apie žmogų.
4
I dalis
ORGANIZMO VALYMAS
STORASIS ŽARNYNAS
Mokslas apie žmogaus kūno sandarą yra vertingiausia pažinimo sritis ir nusipelno išskirtinio pritarimo.
A. Vezalijus
Tik labai nedaug žmonių tikrai žino, kokį vaidmenį atlieka storosios žarnos, kad sveikata būtų tvirta ir stabili. Senovės išminčiai, jogai, Tibeto ir Egipto gydytojai žinojo: jei žmogus nori nesirgti, storųjų žarnų veikla privalo būti nesutrikusi.
Apie tai kalbėjo ir visų tautų bei laikų Didysis Gydytojas — Jėzus Kristus, kurio žodžius užrašė jo mokinys Jonas Evangelijoje:
„Vidinė nešvara — dar baisesnė negu išorinė. Todėl tas, kas valo tik išorinį purvą, išlieka nešvarus viduje ir primena šventovę, išdabintą puikiausia tapyba, bet su neiškuoptu šlykščiausiu purvu".
Siame manuskripte aprašomas ir paprastas storųjų žarnų išvalymo būdas — klizma:
„...Paimkite didelį moliūgą su nusvirusiu žemyn žmogaus ūgio stiebu, išgremžkite jo vidų ir pripilkite upės vandens, kurį sušildė saulė. Pakabinkite tokį moliūgą ant medžio šakos, atsiklaupkite prieš Vandens Angelą ir pakentėkite, kad vanduo galėtų prasiskverbti į visą žarnyną... Prašykite, kad Vandens Angelas išvaduotų jūsų kūną iš nešvarumų, ligų. Po to išleis-kite iš kūno vandenį, kad kartu su juo būtų pašalinti nešvarumai ir dvokas. Tik pamatę ir užuodę visą bjaurastį ir šlykštynes, teršusias jūsų kūno šventovę, suvoksite, kiek nuodėmių glūdėjo jumyse kankindamos begale ligų".
5
Pasakyta iš tiesų labai įtaigiai. Tad remdamiesi šiuolaikiniais mokslo laimėjimais, pabandykime detaliau išsiaiškinti žarnyno, ypač storosios žarnos, vaidmenį.
STOROSIOS ŽARNOS ANATOMIJA
Storoji žarna užbaigia žmogaus virškinamąjį traktą (1 pieš.). Jos pradžia — akloji žarna, o pabaiga — išangė. Bendras žmogaus storosios žarnos ilgis — maždaug 2 metrai.
1 pieš. Storosios žarnos dalys
1 — akloji žarna; 2 — kylanti gaubtinė žarna; 3 — dešinysis gaubtinės žarnos linkis; 4 — skersinė gaubtinė žarna; 5 — kairysis gaubtinės žarnos linkis; 6 — nusileidžianti gaubtinė žarna; 7 — riestinė gaubtinė žarna; 8 — tiesioji žarna;
9 — kirmėlinė atauga; 10 — plonoji žarna.
Storosios žarnos dalių skersmuo nevienodas: aklosios ir kylančios gaubtinės žarnos — 7—8 centimetrai, riestinės — 3— 4 centimetrai.
Gaubtinės žarnos sienelę sudaro keturi sluoksniai. Viduje jos paviršių dengia gleivinė, gaminanti bei išskirianti gleives, kurios apsaugo žarnos sieneles ir padeda judėti čia esančiam turiniui.
6
Už gleivinės yra riebalinės ląstelienos sluoksnis, kuriame kraujagyslėmis teka kraujas ir limfa. Po to seka raumenims apvalkalas, sudarytas iš dviejų sluoksnių: vidinio cirkuliarinio bei išorinio išilginio. Šių dviejų sluoksnių dėka vyksta žarnų turinio išmaišymas ir judėjimas link išangės.
Storosios žarnos išorę dengia serozinis sluoksnis. Gaubtinės storosios žarnos sienelių storis skirtingas: dešinėje dalyje tik 1—2 milimetrai, o riestinės žarnos — 5 milimetrai.
2 pieš. Žarnyno vieta pilvo ertmėje
1 — kepenys; 2 — skrandis; 3 — tulžis; 4 — kasa; 5 — inkstai; 6 — storosios žarnos; 7 — šlapimo pūslė.
2 piešinyje aiškiai matyti, kad storosios žarnos yra pilvo ertmėje ir liečia pilvo organus ar yra šalių jų.
Vyrų storoji žarna priekyje liečiasi su šlapimo pūsle, sėk-lidėmis, prostata, moterų — su gimda ir užpakaline makšties dalimi. Šių organų uždegimo procesas gali išplisti į tiesiąją žarną ir atvirkščiai.
STOROSIOS ŽARNOS FUNKCIJOS
Storajai žarnai tenka ne viena funkcija. Išskirsime bei aptarsime tik pagrindines.
7
įsiurbimas Storosios žarnos pagrindiniai procesai — readsorbciniai. Joje įsiurbiama gliukozė, amino rūgštys, vitaminai, kuriuos gamina čia esančios bakterijos, iki 95 proc. vandens ir elektrolitai. Taigi kasdien iš plonosios žarnos į storąją patenka apie 2000 gramų maisto tyrės (chimuso), o po įsiurbimo belieka 200—300 gramų išmatų.
Evakuacija Storojoje žarnoje kaupiasi išmatos tol, kol jos pašalinamos iš organizmo. Nors išmatos žarnyne juda lėtai (žarnų turinys plonąja žarna (5 m) slenka 4—5 valandas, o storąja (2 m) — 12— 18 valandų), reikia, kad jos nesikauptų, laiku išeitų.
Jei išmatos nepašalinamos ilgiau, neišsituštinama 24—32 valandas, sutrinka evakuacinė žarnyno funkcija, atsiranda vidurių užkietėjimas.
Apnašos ant liežuvio, nemalonus kvapas iš burnos, galvos skausmai, svaigimas, apatija, mieguistumas, sunkumas apatinėje pilvo dalyje, pilvo pūtimas, skausmai ir gurgimas, sumažėjęs apetitas, uždarumas, irzlumas, niūrios mintys, sunkus nepakankamas tuštinimasis — užkietėjimo požymiai.
Viena iš dažniausių vidurių užkietėjimo priežasčių — labai kaloringas negausus maistas. Netikęs įprotis numalšinti alkį sumuštiniu ir arbata ar kava lemia tai, kad žarnyne susidaro mažai išmatų, neskatinamas tuštinimosi refleksas, todėl net kelias dienas visai nesituštinama. Tai vienas iš užkietėjimo atvejų. Tačiau net ir tada, kai tuštinamasi reguliariai, dauguma žmonių kenčia nuo slaptos vidurių užkietėjimo formos.
Netinkamai maitinantis, ypač kai pagrindinę maisto dalį sudaro krakmolingas ir virtas maistas, kuriame nėra vitaminų ir mikroelementų (bulvės, patiekalai iš smulkaus malimo miltų, gausiai pagardinti sviestu, cukrumi), pakaitom su baltymų turinčiu maistu (mėsa, dešra, sūris, kiaušiniai, pienas), kiekvienas toks valgis, judėdamas storąja žarna, palieka ant jos sienelių išmatų sluoksnelį — apnašas. Storosios žarnos raukšlėse — kišenėse iš tokių apnašų, praradus daug vandens (juk jo įsiurbiama net 95 proc), susidaro išmatų akmenys (3 pieš.).
Ir pirmu, ir antru atveju storojoje žarnoje vyksta rūgimas
8
3 pieš. Patologiška storoji žarna (Štrichai žymi išmatų akmenų sankaupas)
Paaiškinimus šiam piešiniui radau N. Kurenovo vadovėlyje apie liaudies mediciną ir Mantovanio Romolo knygoje „Menas išsigydyti gamtinėmis priemonėmis".
Pasirinkus netinkamą dietą, sveikatai kenkiančius mišinius, maistas užteršiamas, deformuojama storoji žarna.
1 piešinyje pavaizduota tokia storoji žarna, kokia ji turėtų būti. Tačiau 99 atvejais iš 100 ji labiau primena tą, kuri pavaizduota 3 piešinyje.
Atkreipkite dėmesį į storosios žarnos pjūvį. Jo centre — šviesus tarpas išmatų masėje, kuri kaupėse žarnyne 20 ir daugiau metų.
Žymus vokiečių gydytojas-chirurgas, atlikęs 280 skrodimų, 240 atvejų rado panašų žarnyno vaizdą, kokį matote 3 piešinyje. Kitas gydytojas iš Londono, perpjovęs vieno skrodimo metu storąją žarną, išvalė iš jos 25 svarus (10 kg) senų suakmenėjusių išmatų, kurios lig šiol saugomos dideliame stiklainyje su spiritu kaip įtikinantis eksponatas.
Kai kurie chirurgai teigia, kad 70 proc. atvejų išpjautose tyrimo metu storosiose gaubtinėse žarnose randa svetimkūnių, kirminų, taip pat sukietėjusios, daugelį metų kauptos fekalinės masės. Vidinės žarnų sienelės būna padengtos tvirta suakmenėjusia mase. Toks žarnynas tampa panašus į krosnies skliautą, kurį reikia nedelsiant rūpestingai išvalyti.
Gydytojas Liamuras teigia: „Mes neabejodami galime pasakyti, kad 90 procentų sunkių ligų, nuo kurių kenčia žmonija, priežastis yra vidurių užkietėjimas, fekalinės masės susikaupimas, nors ji ir turėjo būti laiku pašalinta iš organizmo."
ir puvimas. Šių procesų metu susidarę toksiniai produktai kartu su vandeniu patenka į kraują Ir sukelia žarnų autointoksi-kaciją.
O štai ką rašo prof. K. Piotrovskis straipsnyje „Dar kartą apie mitybą, jos teorijas ir rekomendacijas":
9 v
„Dar I. Mečnikovas teigė: žarnyno autointoksikacija — pagrindinė kliūtis, sutrumpinanti žmogaus gyvenimą. Jis atliko eksperimentus, kurių metu į gyvūnų organizmus įterpdavo puvimo produktų iš žmogaus žarnyno, ir po kiek laiko pastebėdavo, kad tai sukelia aortos sklerozę.
Ryški autointoksikacija atsiranda ir plinta, kai yra trys sąlygos: nejudrus gyvenimo būdas; riebus, rafinuotas maistas, kai valgoma labai mažai žalumynų, vaisių, daržovių; nervinė—emocinė įtampa, dažni stresai".
Labai svarbu ir tai, kad storosios žarnos sienelių storis tik 1—2 milimetrai. Todėl per tokią plonutę sienelę nesunkiai į pilvo ertmę prasiskverbia toksinės išskyros, nuodijančios netoliese esančias kepenis, inkstus, lytinius bei kitus organus.
Išgerkite 1—3 šaukštus šviežiai išspaustų burokėlių sulčių. Jei po to šlapimas taps burokėlių spalvos, reiškia, kad jūsų organizmo gleivinės funkcijos sutrikusios. Jei sultys nudažo šlapimą, tai pro tokias sieneles prasiskverbia ir toksinai, cirkuliuojantys visame organizme.
Sulaukus keturiasdešimties metų, storojoje žarnoje jau būna susikaupusių išmatų akmenų, kurie didėja, deformuoja, spaudžia, stumia iš įprastų vietų kitus pilvo ertmės organus. Šie organai tampa tarsi panardinti į išmatų maišą. Negali būti kalbos apie normalią jų veiklą. Tad dar kartą atidžiai pasižiūrėkite j 3 piešinį, perskaitykite paaiškinimus.
Storosios žarnos sienelių spaudimas, ilgalaikis išmatų akmenų sąlytis su žarnos sienelėmis (juk būna tokių akmenų, kurie dešimtmečiams prilimpa toje pačioje vietoje) sutrikdo tos žarnyno dalies normalų maitinimą, aprūpinimą krauju, kraują apnuodija sukietėjusi laiku nepašalintų išmatų masė. Taip prasideda įvairios ligos. Pažeidus storosios žarnos gleivinę, atsiranda įvairūs kolitai. Kraujo susikaupimas ir sutrikusi apytaka žarnos sienelėje — hemorojaus ir varikozinio venų išsiplėtimo priežastis. Kai vieną kurią vietą ilgai veikia toksinai, atsiranda polipai, net vėžys.
Šių atvejų masiškumą patvirtina ir prof. V. Petrovo pateikiami duomenys: profilaktiškai tikrinant praktiškai sveikus žmones, 306 atvejais iš 1000 rasta, kad sergama storosios žarnos ligomis.
Pateiksiu ir liaudies medicinos žinovės N. Semionovos pa-
10
skaitos dalį: „Nepaliaujamas kūno nuodijimas per žarnyną keičia kraujo ir šlakų koncentraciją. Viena žmonijos pusė sugeba kaupti kūne šlakus tirpdančius riebalus ir vandenį. Tokie žmonės tinsta, didėja jų svoris. Kita žmonijos pusė, tie, kurių organizme nėra šlakų skiedėjų, džiūsta. Tokių žmonių, tikrų vargšų, šlakų koncentracija kraujyje didesnė negu storulių. Liaudies išminčiai savaip įvertino šį gamtos reiškinį: „Kol storas suliesės, liesas kojas išties". Tačiau ir vieno, ir kito tipo žmonės kenčia nuo vidurių užkietėjimo, nuo apsinuodijimo, kurį sukelia sukietėjusios išmatos. Toks organizmo nuodijimas vyksta lėtai, prie jo priprantama jau vaikystėje, kai ginami savi smaguriavimo įpročiai, godžiai nuo pat ryto valgant pamėgtus patiekalus — virtinius, pyragus su mėsa, bandeles su varške, košes su pienu, varškę su cukrumi. Kurgi ne! Įpročius nelengva nugalėti. Taip ir tęsiasi smaližiavimas tol, kol liga nepriverčia kreiptis į gydytoją. O šis, pasak daktaro Amosovo, išduoda jums vekselį, kurio, deja, niekas negali išpirkti".
Taip pat lėtai jau vaikystėje prasideda storosios žarnos ato-nija. Kai žarnoje susikaupia daug nuodų, kai ją deformuoja susikaupusios sukietėjusios išmatos, jos nervai ir raumenys taip paralyžiuojami, jog nesugeba reaguoti į normalų refleksą, sutrinka ar net visai išnyksta žarnyno peristaltika. Viduriai tampa užkietėję ilgą laiką, išmatos nuolat kaupiasi.
Vidurių užkietėjimą skatina ir dar vaikystėje sutrikęs tuš-tinimasis. Štai kokį pavyzdį pateikia Mantovanis Romolas jau minėtoje knygoje:
„Kai likus kelioms minutėms iki pertraukos mokinys pajunta norą tuštintis, tačiau susilaiko, nesiryžta paprašyti mokytojo, kad jį išleistų iš klasės, mano, jog neleis jam to padaryti, nenori atkreipti į save kitų mokinių dėmesio, antiperistal-tiniai judesiai nustumia išmatas tolyn, kur jos pradeda kauptis. Poreikis tuštintis nuslūgsta ar net visai išnyksta. Skambutis pertraukai. Mokinys pradeda smagiai žaisti, tačiau vėl pajunta norą tuštintis. Bet neskuba, mano, kad dar liks laiko po žaidimo. Kai netikėtai žaidimą nutraukia skambutis pamokai, reikia skubėti į klasę, kur vėl nepatogu prašyti mokytojo, kad išleistų iš klasės, nes neseniai buvo pertrauka. Mokinys nedrįsta kreiptis į mokytoją, vėl slopina poreikį išsituštinti, kenčia. Jei tokie atvejai pradės kartotis dažniau, gali susilpnėti ar net
11
išnykti nervų, reguliuojančių šią svarbią funkciją, jautrumas. Refleksai nebesukelia reikiamo sužadinimo, poreikis tuštintis nuslūgsta, tampa tarsi antraeilis, o vaikas pradeda nebekreipti dėmesio į sutrikusį virškinimą, galvos skausmus, net į tai, kad pradėjo blogiau mokytis, 4—5 dienas iš eilės nenueina į tualetą."
Panašiai būna ir tada, kai žmogus jau suaugęs: rytinis skubėjimas, nejaukus tualetas, dažnos komandiruotės, kitos panašios priežastys nulemia vidurių užkietėjimą.
Tai ypač būdinga moterims. Iš 100 besigydančių moterų 95 kenčia nuo vidurių užkietėjimo. Dažnai užkietėjimą skatina ir nėštumas, ypač antroji jo pusė.
Dabar neminėsiu vidurių užkietėjimo, žarnyno užteršimo išmatų akmenimis pasekmių. Ryškesnį vaizdą susidarysite, kai bus aprašytos kitos storųjų žarnų funkcijos.
Pašalinimas Storajai žarnai būdingas sugebėjimas išskirti į žarnos spindį virškinimo sultis, kuriose yra fermentų. Iš kraujo į žarnos spindį gali išsiskirti druskos, alkoholis ir kitos medžiagos, kurios kartais dirgina žarnos gleivinę ir sukelia su ja susijusias ligas. Storosios žarnos gleivinę dirgina ir aštrus ar sūrus maistas. Neatsitiktinai hemorojus paūmėja suvalgius silkės, rūkytos mėsos, patiekalų su actu.
MIKROFLOROS VAIDMUO STOROSIOSE ŽARNOSE
Žarnyne yra 400—500 įvairiausių rūšių bakterijų. Kaip teigia mokslininkai, viename grame išmatų jų yra 30—40 milijardų. Kvandi duomenimis, per parą žmogus su išmatomis pašalina apie 17 trilijonų mikrobų! Kodėl jų tiek daug?
Normali storųjų žarnų mikroflora ne tik dalyvauja virškinimo procesų baigiamajame etape ir atlieka apsauginę funkciją žarnoje, bet ir iš nesuvirškintų organinių skaidulų — celiuliozės, pektino, lingino bei kitų — gamina nemažai svarbių organizmui vitaminų, amino rūgščių, fermentų, hormonų, kitų maitinančių medžiagų. Taigi veiklioji mikroflora ne tik papildo mūsų maisto atsargas, bet ir rūpinasi, kad žarnynas būtų atsparesnis, mažiau priklausytų nuo supančios aplinkos. Kai žarny-
12
no veikla nesutrikusi, sugeba įveikti ir sunaikinti įvairiausius patogeninius bei puvimo mikrobus.
Pavyzdžiui, žarnyno lazdelės sintetina 9 vitaminus: Bp B2, Bfi, B ] 2 ir K, biotiną, pantoteninę, nikotino, folinę rūgštis. Joms ir kitiems mikrobams būdingos fermentų savybės: skaido maisto medžiagas taip pat kaip ir virškinimo fermentai, sintetina acetilcholiną, padeda pasisavinti organizmui geležį. Mikrobai padeda reguliuoti ir vegetacinės nervų sistemos veiklą, stimuliuoja žmogaus imuninę sistemą.
Kad mikroorganizmai nežūtų, reikalinga atitinkama aplinka — nerūgšti terpė ir maistinės skaidulos. Įprastai besimaitinančių žmonių žarnyne daugeliu atvejų sąlygos nėra palankios. Pūvančios išmatos sudaro šarminę terpę, kuri skatina veistis ir daugintis patogeninę mikroflorą.
Žarnyno lazdelės sintetina B grupės vitaminus, kurie atlieka ir apsaugos vaidmenį, kad nekontroliuojami nevešėtų audiniai, nesusilpnėtų imunitetas, t.y. saugo bei gina nuo vėžio. 1982 m. spaudoje buvo pasirodęs nedidelis pranešimas apie tai, kad Latvijos mokslų akademijoje pavyko išsiaiškinti, jog pū-nant baltymams storojoje žarnoje gaminamas metanas, ardantis ir naikinantis B grupės vitaminus ir taip slopinantis organizmo apsaugą nuo vėžio.
Teisus buvo gydytojas Gerzonas, teigęs, jog vėžys — Gamtos kerštas už netinkamą mitybą. Savo knygoje „Vėžio gydymas" jis rašo, kad iš 10 000 vėžio atvejų 9 999 sukėlė organizmo apnuodijimas išmatomis, kurios buvo ilgai nepašalintos iš organizmo. Vienintelį vėžio atvejį nulėmė degeneratyvinio pobūdžio organizmo pokyčiai.
Rimtos organizmo patologijos priežastis dažnai būna maisto produktams pūvant susidarę pelėsiai.
Štai ką apie tai sako teoretikas ir praktikas, tyrinėjantis organizmo atjauninimo problemas, biologijos mokslų kandidatas S. Arakelianas: „Matenadarane — visame pasaulyje žinomoje senųjų Armėnijos rankraščių saugykloje, yra ir viduramžių gydytojų, pavyzdžiui, Mchitaro Geraci, veikalai, kuriuose minimi pelėsiai — auglių priežastis... Taip pat yra žinoma, kad paukščių maistui skiriant nevirtas supelijusias bulves, padidėja jų sergamumas.
... Beje, daugeliu atvejų širdies—kraujagyslių ligas sukelia,
13
mano nuomone, ne cholesterinas (kurio yra žymiai mažiau negu manoma), bet pelėsiai".
Na o štai kokia pačių armėnų gydytojų, gyvenusių viduramžiais, nuomonė.
„Kai žmogus persivalgo ir ne visi produktai suvirškinami, dalis maisto pūva. Plintančiuose pelėsiuose išdygsta sėklos, kurios prasiskverbia į kraują ir pasklinda po visą kūną bei pradeda augti palankiausiose (silpniausiose) organizmo vietose. Tai gali būti ir kraujagyslės. Augdamos poros išskiria produktus, kurie panašūs į baltą vašką. Tai „baltasis vėžys" (mes vadintume skleroze — aut.). Laikui bėgant, pelėsių plitimo procesas intensyvėja, skverbiasi į sąnarius. Tai „pilkasis vėžys" (mūsų vadinamas artritas — aut.). Kai tokių nesuvirškinto ir nepašalinto maisto atliekų susikaupia dar daugiau, atsiranda Juodasis vėžys" (dabartiniai piktybiniai augliai — aut.), nuo kurio neįmanoma apsiginti."
Taip išaiškėja patologijos grandis — sklerozė-—artritas-—vėžys. Viso to pradžia — sutrikimai storojoje žarnoje.
Išvalę kepenis ir storąją žarną, patys įsitikinsite, jog nebuvo suklysta, nes pamatysite iš organizmo pašalintus pelėsius — juodas skiautes!
Kad organizme susikaupė nesuvirškinto maisto liekanos, pažeidusios storųjų žarnų gleivinę, atsirado pelėsių, stinga A vitamino, galima spręsti iš juodų apnašų ant dantų. Kai storųjų žarnų veikla tampa normali, kai organizmui pakanka A vitamino arba karotino, šios juodos apnašos išnyksta savaime.
Įprastai besimaitinančio žmogaus organizmui beveik visada stinga A vitamino. Tuo pačiu lėtai, nuosekliai vyksta neigiami pokyčiai storųjų žarnų gleivinėje, sutrinka jos atsinaujinimo procesai. Todėl storosiose žarnose gali atsirasti polipai, įvairūs kolitai ir kita bjaurastis. Tačiau tai dar nereiškia, jog žmogus vėl negali būti sveikas. Kaip tapti tokiu, bus rašoma šioje knygoje.
ŠILUMOS SUSIDARYMAS STOROSIOSE ŽARNOSE
Dabar išnagrinėsime dar vieną storųjų žarnų funkciją, kurią palyginti neseniai atrado šiuolaikinis mokslas, nors ji jau buvo žinoma senovės išminčiams.
Storosios žarnos — tai tikra „krosnis", kuri šildo ne tik visus pilvo ertmės organus, bet ir (per kraują) visą organizmą.
14
Juk storųjų žarnų viename sluoksnyje yra daug kraujagyslių, taigi ir kraujo.
Ši „krosnis" veikia taip: realizuojant kiekvieno organizmo genetinę programą, iš aplinkos gaunama daug energijos. Paaiškėjo, kad taip patys save sušildo vištos kiaušiniai, o perekšlei tik belieka pasirūpinti, jog ši temperatūra visada būtų tokia, kokios reikia, kad būtų išperėti viščiukai.
Mikroorganizmai, esantys storosiose žarnose, plisdami taip pat išskiria energiją, kuri šildo venose esantį kraują ir šalia esančius vidaus organus. Todėl neatsitiktinai per parą atsiranda net 17 trilijonų mikroorganizmų!
Pasižiūrėkite į 2 ir 4 piešinius. Gamta neatsitiktinai taip išdėstė storąsias žarnas. Tokia konfigūracija ir išdėstymas padeda geriausiai sušildyti vidaus organus, kraują ir limfą. Supantis žarnyną riebalinis audinys yra tarsi šilumos izoliacija, kad būtų prarasta kuo mažiau energijos per priekinę pilvo sienelę ir šonus. Nugara su stipriais raumenimis ir dubens kaulai yra šios „krosnies" karkasas ir atrama, nukreipiantys šilumą kartu su krauju ir limfa aukštyn.
Ko gero, tai viena iš priežasčių, nulemiančių, kad vertikali kūno sandara labiau išsaugo šilumą, mažiau jos prarandama skleidžiant šilumą aukštyn. Taip geriau vyksta ir kraujo, limfos, energijos cirkuliacija energijos kanalais (minimais jau tradicinėje senovės kinų medicinoje) aukštyn ir vėl žemyn — išmintinga, ekonomiška ir sklandu.
4 pieš. Storoji žarna — kraujo šildytuvas
15
STOROJO ŽARNYNO ENERGIJOS KŪRIMO FUNKCIJA
Kiekvieną gyvą būtybę supa švytėjimas — aura. Tai reiškia, kad organizme yra plazminės medžiagos — bioplazmos.
Mikrobai taip pat skleidžia švytėjimą — bioplazmą, pakraunančią vandenį ir elektrolitus, kuriuos įsiurbia storosios žarnos. Kaip žinia, elektrolitai — vieni geriausių akumuliatorių ir elektros pernešėjų. Šie energijos prisodrinti elektrolitai kartu su krauju ir limfa pasklinda po visą organizmą ir atiduoda savo didelį energijos potencialą visoms kūno ląstelėms, nuolat pakraudami jas ir plazminį organizmo kūną, panaudoję tam kanalų sistemą (plačiau apie tai rašoma knygoje „Bioenergetikos klausimai", išleistoje Alma Atoje 1969 m.).
Apie tai jau žinota senovės Indijoje, Kinijoje, Japonijoje, Tibete. Pilvo sritis aplink bambą buvo vadinama „Krosnis Cha-ra", „Nabchipadma" (bambos lotosas) ir pan. Ši sritis atitinka ugnies elementą bei transformacijos jėgas ir fizine, ir psichine prasme (virškinimas, pasisavinimas, neorganinių medžiagų virtimas organinėmis, taip pat organinių medžiagų virtimas psichine energija).
Atsižvelgiant tik į fizinę šios srities prasmę, tampa aišku, kodėl senovės išminčiai vadino tai „krosnimi", iš kur atsiranda elementas „ugnis", kaip vyksta organinių medžiagų transformacija, kad jos taptų psichine energija (bioplazmą).
Kad šilumą ir energiją kuriančios žarnyno funkcijos turi didelę įtaką organizmo energetikai, patvirtina ir praktika.
„Atjunkime" storąsias žarnas badaudami. Mikroflora pradės nebeatlikti savo funkcijų. „Krosnis" gęsta, pajuntame, kad mums šalta, sulėtėja judesiai, senka jėgos. Jei badavimas, kaip teigia daugelis autoritetų — pilnavertė mityba vidinių rezervų sąskaita, kodėl sumažėja kūno temperatūra ir gyvybingumas? Juk pagrindinis energetinis ciklas — trikarboninių rūgščių (Krebso ciklas) — vyksta ir badaujant, ir valgant. Badaujant (maitinantis vidiniais rezervais) vyktų tik paties savęs „valgymas", nemažėjant kūno temperatūrai, neprarandant tonuso, kol yra kuo maitintis. Tačiau praktiškai taip nėra. Tikriausiai tokia šeimininko ir mikroorganizmų kaip vientiso organizmo egzistavimo forma daugiau nepriklausoma energijos prasme vie-
16
na nuo kitos, daugiau ekonomiška ir patvari negu organizmas be mikrofloros.
Taigi paaiškėja, kodėl tada, kai dienos racionas tik 1000 kalorijų, bet valgomi gyvi augaliniai produktai (vaisiai, daržovės, daiginti grūdai, riešutai) žmonės jaučiasi geriau, yra ištvermingesni, negu tada, kai suvartoja 3000 ir daugiau kalorijų „negyvo" virto maisto, kuris nemaitina mikrofloros, o tik perkrauna išskyrimo sistemas, papildomai atima energiją, kuri reikalinga maisto virškinimui ir pašalinimui. Štai kodėl žmonėms šalta, nors jie ir dėvi šiltus drabužius, kodėl jie taip greitai pavargsta ir nuo fizinio, ir nuo protinio darbo.
STIMULIUOJANTI STORŲJŲ ŽARNŲ SISTEMA
Mūsų organizme yra ypatingos sistemos, kurias stimuliuoja išorinės aplinkos įvairūs poveikiai.
Pavyzdžiui, mechaniškai dirginant kojų padus, stimuliuojami visi gyvybiškai svarbūs organai; garso svyravimai stimuliuoja tam tikras ausies kriauklės zonas, susietas su visu organizmu; šviesa, dirgindama akies rainelę, taip pat stimuliuoja visą organizmą, pokyčiai akies rainelėje padeda diagnozuoti įvairius sveikatos sutrikimus. Ir odoje yra vietų, susijusių su vidaus organais. Tai vadinamosios Zacharjino—Gedo zonos.
Taigi ir storosios žarnos turi savitą sistemą, kuri stimuliuoja visą organizmą. Pasižiūrėkite į 5 piešinį, paimtą iš Kurenovo knygos apie liaudies mediciną. Kiekviena storosios žarnos dalis stimuliuoja atitinkamą organą. Šis stimuliavimas vyksta taip: divertikulas užpildomas suvirškinto maisto tyre, kurioje pradeda sparčiai daugintis mikroorganizmai, išskirdami bioplazmą — energiją. Bioplazmą stimuliuoja šią dalį, o tuo pačiu ir organą, susietą su šia žarnos dalimi.
Jei viena kuri dalis pilna apnašų, išmatų akmenų, stimuliavimas išnyksta, atitinkamo organo funkcija pradeda lėtai slopti, prasideda specifinė patologija.
Kaip rodo praktika, ypač daug apnašų atsiranda storųjų žarnų linkiuose, kur išmatų judėjimas yra lėtesnis. 6 piešinyje pavaizduotos apnašos ir dažniausiai pasitaikančios ligos. Vieta,
17
6 pieš. Apnašos ir ligos. Apnašos užbraukytos, tamsesnės piešinio dalys
kur plonoji žarna pereina į storąją, maitina nosies gleivinę; kylantis linkis — bronchus, kasą, blužnį; riestinės žarnos linkiai — kiaušides, šlapimo pūslę, lytinius organus.
Storųjų žarnų stimuliuojanti sistema atspindi nepaprastą Gamtos išradingumą, jos sugebėjimą viską panaudoti maksimaliai.
18
ORGANIZMO VALYMO SISTEMA IR STOROSIOS ŽARNOS
Yra tūkstančiai ligų, o sveikata tik viena.
L. Bernesas
Pradėsime nagrinėti dar vieną svarbų klausimą, kurį išsiaiškinę suvoksime paprastą tiesą — visos ligos ateina į kūną per burną.
Mūsų organizmas turi tvirtą ir daugiapakopę valymo sistemą (7 pieš.).
7 pieš. Organizmo valymo sistema ir storasis žarnynas
1 — storasis žarnynas; 2 — kraujas; 3 — kepenys; 4 — plaučiai; 5 — burnos ertmė ir liežuvis; 6 — haimoriniai ančiai; 7 — klausos kanalas; 8— ašarų latakai; 9 — kaktos antis; 10 — jungiamasis audinys; 11 — riebalinis sluoksnis; 12 — inkstai; 13 — oda; 14 — moters lytinai ornagai.
Kraujas iš storojo žarnyno patenka į kepenis; jei kepenys nesuspėja nu-kenskminti toksinų srauto, kraujas išnešioja jį toliau po visą organizmą, kur jie akumuliuojasi ir pašalinami (pažymėta strėlytėmis).
19
Pirma, storosiose žarnose nukenksminami ir pašalinami toksinai bei nereikalingos maisto medžiagos.
Toliau paseksime nuo storojo žarnyno kraujo judėjimo kryptimi. Kita valanti sistema — kepenys. Čia nukenksminama viskas, ką atnešė iš žarnyno kraujas. Kepenys tai grąžina per tulžies lataką į žarnyną, kad per jį pašalintų įprastu keliu, tačiau gali sulaikyti tulžies kanaluose tarsi „kapsules", palikti visam gyvenimui. Čia taip pat susidaro tam tikri junginiai, prie toksinų prisijungia medžiaga, padedanti įveikti dar vieną pakopą — inkstus — ir pasišalinti iš organizmo.
Inkstams padeda jungiamasis organizmo audinys — raiščiai, sausgyslės, kraujagyslių sienelės ir tos organizmo ląstelės — tarsi karkasas, ant kurio tvirtinamos kitokios ląstelės.
Jungiamasis audinys sugeria visą bjaurastį, kad tekantis kraujas būtų neužterštas. Kai tik atsiranda galimybė, jis atiduoda tai, ką sugėrė, į kraują, ir šios atliekos per inkstus pašalinamos iš organizmo.
Kiek gali sugerti jungiamasis audinys, iliustruoja atvejis, kurį pateikė J. Andrejevas:
„Štai ateina mamytė ir sako: gydytojai teigia, jog jos dukrai liko gyventi tik savaitė. Verkia. Gaila septyniolikmetės gražuolės. Kaip jai padėti, kaip išgelbėti? Na, jei jau iš tiesų viskas taip blogai, nutarėme išbandyti savo priemones. Išvalėme kepenis, pradėjome bendrą organizmo valymą — rekomendavome badauti. Ši sverianti 63 kilogramus gražuolė badavo 28 dienas. Visą tą laiką — tik vanduo ir klizmos. Kasdien iš organizmo buvo pašalinama gausybė išmatų. Mergina neteko 23 kilogramų svorio — bjaurasties, kuri glūdėjo jos viduje, jos organizmo ląstelėse."
Riebalinis audinys taip pat tam tikras šlakų „surinktuvas", nes medžiagų apykaita jame lėta, jos ten netrukdomos kaupiasi.
Jei visos šios organizmo valymo pakopos net braška nuo sankaupų svorio, jei valgoma daug krakmolingo ir riebaus maisto, kurio nepašalina jau minėti organai, pradeda veikti šlakų pašalinimo pakopa — tie organai, kurie baigiasi išorėje.
Pirmiausia — nosiaryklė. Per ją krakmolingi, riebūs bei kiti šlakai pašalinami kaip gleivės. Štai kodėl žmonės kosėja, skrepliuoja.
Jei šis valymo kanalas perkraunamas, padeda veikti pa-
20
pildomi: haimoriniai veido kaulų ančiai, sinusai, klausos kanalai ausyse, moterims — makštis (baltosios ir kitos išskyros), dažnai traiškanoja akys.
Kai net to nepakanka ar dėl kokių nors priežasčių minėti kanalai būna užkimšti, pradeda veikti dvi paskutinės pakopos: plaučiai ir oda.
Kad storosiose žarnose vyksta puvimas bei kiti nemalonūs reiškiniai, sudarantys kenksmingas dujas, galima spręsti iš dvokiančio kvapo, sklindančio iš burnos. Daugelis stengiasi panaikinti šį nemalonų kvapą — valo dantis, skalauja burną, purškia dezodorantą, tačiau dvokas išlieka. Žinokite: nemalonus kvapas — tik pasekmė, jo priežastis ne burnoje, o kitame gale, žemai. Išvalykite storąsias žarnas, ir dvokas išnyks.
Gleivės susidaro ir plaučiuose. Krakmolingos ir kitokios gleivės — puikus maistas patogeniniams mikroorganizmams. Jie, patekę su oru į plaučius, randa čia palankiausias sąlygas daugintis ir plisti — šilumą, drėgmę, maistą. Mikroorganizmų perdirbtų gleivių produktai tampa pūliais ir pašalinami per bronchus bei nosiaryklę. Toksiški pūliai dirgina plaučius ir sukelia plaučių, nosiaryklės uždegimą. Toks pat ir makšties erozijos, vidinės ir išorinės ausies uždegimo mechanizmas.
Oda praneša, kad organizmas perkrautas šlakais, nemaloniu kvapu, išbėrimais, inkštirais, spuogais ir egzemomis. Būtina žinoti, kad nuo mitybos priklauso įvairiausi simptomai, pavyzdžiui, nuo nesaikingo mėsos vartojimo pradeda dvokti kojos; nuo riebaus, saldaus, krakmolingo maisto atsiranda inkštirai, spuogai ant veido, nugaros, krūtinės, sėdmenų, kojų, pečių. Jei netinkamai suderinti maisto produktai, gali kamuoti ir fu-runkulai.
Alaus mielės, kuriose yra daug B grupės vitaminų, geriamos esant furunkuliozei, pagerina virškinimą, maisto pasisavinimą. Tai padeda jau pačioje pradžioje sureguliuoti virškinimą, išvengti pūlių, kurie susikaupia furunkuluose. Mielės taip pat normalizuoja terpės pH (rūgštingumą) storosiose žarnose. Tai šiais dviem mechanizmais bei B grupės vitaminų įtaka grindžiamas gydantis alaus mielių poveikis.
Kai sutrinka storųjų žarnų šildanti funkcija, užterštame šlakais organizme (moterims tai gali būti krūtų liaukos) pradeda kauptis gleivės. Medžiagų apykaita, palyginus su visu or-
21
ganizmu, tampa lėtesnė. Be to, šaltas maistas, ypač įvairūs gaivinantys gėrimai, labai atvėsinantys šią kūno dalį, skatina krakmolingų ir riebalinių gleivių sukietėjimą, atsiranda cista.
Nejudrus gyvenimo būdas, darbas, kurį atliekant tenka daug sėdėti, lėtina kraujo apytaką mažajame dubenyje. Tai antra priežastis, dėl kurios būtent čia susikaupia gleivės — vyrams — aplink prostatą, moterims — kiaušidėse.
Ypač kenksmingi produktai, kuriuos nesaikingai valgant gali atsirasti gimdos, krūties, kiaušidžių cistos, prostatos augliai, — ledai, atšaldyta grietinėlė, grietinė, šaltas riebus pienas. Jei šiuos produktus vartosite dažnai, tai, kaip teigia Mikio Kuši, makrobiotikos specialistas, cistos nepavyks išvengti.
Kai jau cista yra, joje, tapusioje maitinančia terpe, pelėsių sporos pradeda dygti ir augti, prasideda vėžys, išplintantis po visą kūną. Mes patys jį maitiname, juo rūpinamės, o po to nustebę aiškinamės, kas dėl to kaltas.
Pirmoji patologijos grandis: sklerozė—artritas—vėžys prasideda storojoje žarnoje. Antrosios — šalinimo sistemų perkrova—gleivių sankaupos—organizmo apsauginių jėgų nykimas— vėžys — pradžia taip pat užterštoje storojoje žarnoje.
Baigdamas pateiksiu ištrauką iš knygos „Menas išsigydyti gamtinėmis priemonėmis":
„Gydytojas Pošė rašo: Aš ištyriau, kad sergančių krūties vėžiu moterų 9 atvejais iš 10 buvo sutrikusi žarnyno veikla. Jei prieš 10—15 metų, kol dar nebuvo ligos, būtų imtasi atitinkamos profilaktikos, jos būtų išvengusios ir krūties auglių, ir vėžio".
Toliau vardinti ligas, kurias sukelia užterštas žarnynas, netikslinga ir nebūtina. Aišku ir taip: storasis žarnynas privalo būti SVEIKAS ir ŠVARUS!
STOROSIOS ŽARNOS IŠVALYMAS IR FUNKCIJOS ATSTATYMAS
Taigi ką reikia padaryti, kad storojo žarnyno veikla vėl būtų normali? Kodėl ji sutrinka?
1. Išvalyti storąją žarną ir pasirūpinti, kad pH joje būtų normalus (silpnai rūgštus). Tai leis likviduoti pagrindinį organizmo užteršimo židinį — iškuops valymo sistemas.
Žarnynas užteršiamas neteisingai derinant maisto produk-
22
tus, virtą ir rafinuotą maistą, netinkamai geriant skysčius ir dirbtinius gėrimus.
Vidurius kietina toks maistas: visų rūšių mėsa, šokoladas, kakava, saldumynai, baltas cukrus, karvės pienas, kiaušiniai, balta duona, pyragai ir tortai.
Neleistinas maisto suvartojimas 2—3 kartus daugiau (pagal G. Šatalovą, net 10 kartų). Jo tiek nereikia organizmui.
2. Atstatyti peristaltiką ir žarnyno sieneles. Tai leis storajai žarnai normaliai atlikti visas funkcijas, ku
rios buvo sutrikusios todėl, kad: žarnų sieneles buvo ištempę išmatų akmenys, susidarė storas apnašų sluoksnis, buvo mai-tinamasi toksiškais produktais, stigo natūralaus maisto, A vitamino, buvo slopinamas poreikis tuštintis, vartojami vidurius laisvinantieji vaistai.
3. Atstatyti storosios žarnos mikroflorą. Kai tai bus padaryta:
a) mityba taps pilnavertė, nes mikrobai sintetins papildomas maisto medžiagas ir vitaminus;
b) šildanti ir energiją kurianti žarnyno funkcija vėl veiks be sutrikimų, organizmo šildymas taps normalus, suaktyvės viso organizmo bioplazma;
c) stimuliuojanti storosios žarnos sistema vėl taps normali, padidės organizmo gyvybinės jėgos;
d) vėl taps normali, net tvirtesnė organizmo imuninė sistema.
Disbakteriozę sukelia virtas, mišrus, rafinuotas, netekęs maistinių skaidulų maistas. Mikroflorą slopina bei keičia ir vaistų, ypač antibiotikų, vartojimas.
ORGANIZMO PARUOŠIMAS VALYMUI
Prieš pradedant valyti (kokį būdą bepasirinktume), reikia pasiruošti, „suminkštinti", organizmą. Tai yra SVARBIAUSIA, nes nuo šio suminkštinimo efektyvumo priklauso visų valymo procedūrų sėkmė. Suminkštinimas — išankstinis pasiruošimas, leidžiantis išjudinti ir priartinti prie pašalinimo organų šlakus,
23
toksinus, nepaisant to, kur jie būtų susikaupę. Valymo procedūros tikslas — pašalinti tai, kas susikaupė šalinimo organuose.
Yra daug suminkštinimo būdų. Tegu kiekvienas pasirenka tai, kas jam labiausiai tinka. Pagrindinis suminkštinimo tikslas: atpalaiduoti, sušildyti ir prisodrinti drėgme organizmą. Tai galima atlikti lankantis drėgnoje garinėje, sausoje saunoje, maudantis karštoje vonioje. Drėgmės netekusiems, sausokiems žmonėms labiau tiks karšta vonia, nutukusiems — sausa sauna, o visiems kitiems — drėgna garinė. Seniams geriau tiks karšta vonia, jauniems — drėgna garinė. Tokios procedūros trukmė — 5—25 minutės. Ją BŪTINA užbaigti trumpu (10— 20 sekundžių) apsiliejimu vėsiu ar šaltu vandeniu. Svarbiausia, ką turite pajusti po suminkštinimo procedūros, — atsipalaidavęs, sušilęs kūnas. Tokių procedūrų turi būti 3—5, o kartais net ir daugiau. Viskas priklauso nuo organizmo užteršimo ir šalinamų šlakų pobūdžio. Procedūros atliekamos kartą per dieną ar kas antrą dieną, priklausomai nuo galimybių ir kūno reakcijos į šilumą.
Labai gerai padeda suminkštinti organizmą rytais, kai dar nieko nevalgyta, 20 gramų lydyto sviesto, taip pat nestiprus masažas, kai kūnas rytais tepamas sviestu, o po to nuplaunamas šiltu vandeniu (dušas). Tačiau būtina žinoti, kad nutukusiems žmonėms, kurių oda riebi, išsiskiria daug gleivių, tai netinka. Jiems padės neilgas bėgimas, sušildantis visą kūną, pagerinantis cirkuliaciją ir šlakų pašalinimą per odą.
VALYMAS KLIZMOMIS
Po to, kai suminkštinote organizmą 3—5 procedūromis, galima pradėti valyti storąją žarną. Natūropatai teigia, kad visų ligų gydymo pradžia — storosios žarnos išvalymas.
Pats paprasčiausias ir efektyvus storosios žarnos valymo būdas — KLIZMOS. Pasak senovės medicinos šaltinių — Ajur-vedos, Cžud-ši, klizmos padeda išsigydyti 80 procentų žmogaus organizmo ligų. Vertinkite šią procedūrą labai rimtai.
Šios knygos autorius išbandė įvairias klizmas (skyrėsi su-
24
dėtis, dozė, periodiškumas ir t.t.) ir remdamasis tokia patirtimi surado savąjį variantą. Dabar jau galiu pasakyti, kad jis man efektyviausias iš visų žinomų.
Norint tiksliau suvokti visa tai, reikia išsiaiškinti klizma-vimo procedūrą. Jos esmė — vanduo, kuris mechaniškai išplauna storosios žarnos turinį, tačiau prie jos sienelių prilipusiems išmatų akmenims to nepakanka. Todėl dažniausiai vanduo parūgštinamas citrinos rūgštimi arba sultimis, obuolių actu, silpnu kalio permanganato tirpalu, praskiedžiamas antibiotikais ar žolių (ramunėlių, ugniažolės bei kitų) nuoviru. Šios medžiagos ne tik normalizuoja storojo žarnyno rūgštingumą, bet ir veikia jo mikroflorą, naikindamos ir reikalingus, ir nereikalingus mikroorganizmus, kartais net neigiamai veikia žarnyno gleivinę. Pavyzdžiui, ugniažolė ją džiovina. Tad kas belieka?
Tenka padaryti šias išvadas: 1— ieškoti tokios medžiagos, kuri sugebėtų atskirti nuo žarnų sienelių išmatų apnašas; 2 — ingredientai turi normalizuoti pH žarnose ir tuo pačiu slopinti patogeninę mikroflorą, nekenkdami tai, kuri yra reikalinga; 3 — žarnyno gleivinė turi būti nedirginama.
Tokia ideali medžiaga yra gamtoje, dar daugiau —ją kuria pats organizmas. Tai žmogaus šlapimas (urina). Jis idealiai atitinka visus parametrus. 1. Šlapimas ne tik išplauna storąjį žarnyną. Kadangi jame esančių druskų koncentracija didesnė už kraujo plazmos (kartais net 150 kartų!), osmoso (osmosas — dviejų skirtingos koncentracijos skysčių koncentracijos išlyginimas difuzijos pro pusiau laidžią membraną būdu — vert.) dėka vanduo išsiurbiamas iš žarnyno sienelių ir net šalia esančios aplinkos. Tai ne tik sumažina rūgštingumą, bet ir padeda atsiskirti apnašoms, išmatų akmenims ir gleivėms. 2. Urinos pH yra rūgštus, be to, tokios koncentracijos, kuri palankiausia organizmui. Todėl nėra pavojaus, kad bus perdozuota — juk vienam ji reikalinga didesnė, kitam — mažesnė. Kadangi tai paties organizmo produktas, jis sugeba naikinti viską, kas pa-togeniška organizme, neliesdamas to, kas reikalinga. Taip visiškai ir NEPAVOJINGAI atstatoma reikalinga storojo žarnyno terpė ir mikroflora. Yra daug gyvūnų, pavyzdžiui, paukščiai, kurie išmatas ir šlapimą išskiria kartu. Tegu tai jūsų netrikdo. Urina, tuo labiau jūsų pačių, negali dirginti organizmo. Netgi priešingai: ji slopina dirginimą, gydo jį! Šlapime — paties orga-
25
nizmo struktūrinis vanduo, jame yra savi antiseptikai, hormonai, vitaminai, baltymai — geriausiai veikiantys viso organizmo gleivinę!
Klizmoms galima vartoti savo, taip pat kitų sveikų žmonių ar tos pačios lyties vaikų šlapimą.
Knygos autorius šią procedūrą patobulino taip, kad jos efektas PAGERĖJO daug kartų. Tam reikia surinkti kelių žmonių (pageidautina namiškių) 2 litrus urinos. Supilti ją į emaliuotą indą ir neuždengtą kaitinti tol, kol jos liks 500 gramų. Tai unikali medžiaga, kuri žymiai skiriasi, yra daug geresnė už organizme esančius skysčius. Atvėsinkite ją ir, kol dar šilta, padarykite klizmą. Jei klizmas darėte ir anksčiau, jų buvo keli kursai, tai vien po šios pirmos gali pasirodyti, kad lig šiol nieko panašaus nedarėte, nes vien dabar netekote tiek „gero", jog net sunku patikėti, kokia bjaurastis glūdėjo jūsų organizme. Labai greitai pajusite teigiamą poveikį. Kodėl taip atsitinka?
1. Vanduo tampa visai kitoks, jam būdinga superstruktūra, lieka patys patvariausi — karščiui atsparūs skysti kristalai, kurie, kaip teigia juos tyrinėję mokslininkai, padeda organizmui įveikti nepalankų poveikį.
2. Druskų koncentracija tokiame šlapime gali padidėti net 600 kartų! Tai didžiulė jėga, kuri ne tik išsiurbia iš organizmo vandenį, bet ir todėl, kad yra neįprastai karti, atplėšia storojo žarnyno patologinius polipus. Be to, labai stimuliuojamos žarnų sienelės, savaime atsiranda peristaltika. Pakanka 1—2 tokių klizmų, kad būtų sunaikinti kirminai, o reikalinga mikroflora išliktų NEPALIESTA!
3. Nors termiškai apdorojant tokią urmą joje sunaikinamos visos organinės medžiagos, tuo pačiu metu atsiranda naujos — neorganinės, nebaltyminės, kurios daug kartų stipresnės už hormonus, vitaminus.
Nuo tokių klizmų dar greičiau mikroflora ir pH tampa normalūs, atstatoma ne tik gleivinė, bet ir peristaltika, išgydomas hemorojus, polipai, kolitai, paroproktitai. Tačiau ir tai dar ne viskas: į storąjį žarnyną susiurbiamas skystis ir gleivės iš visos pilvo ertmės. Taip iš organizmo pašalinamos patogeninės gleivės (kurias šiaip jau galima pašalinti tik ilgai badaujant), susikaupusios inkstuose, kasoje, šlapimo pūslės sienelėse, lyti-
26
niuose organuose ir t.t. ir slopinančios jų gyvybinį aktyvumą. Netekę gleivių, visi šie organai tarsi naujai gimsta. Tai pajusite patys. Sustiprėja ir kirkšnies srities organai. Kai jie būna suglebę, netvirti, nepavyksta išvengti išvaržos. Taip pat ištuštinamos šalinimo sistemos, ypač nosiaryklė. Tuo jau įsitikino visi, kas darė tokias klizmas.
Jei nutarėte pasidaryti tokių klizmų, rekomenduoju atkreipti dėmesį, kad tai reikia daryti išmintingai, atsargiai. Taigi ką būtina žinoti?
1. Kai storojo žarnyno gleivinė yra stipriai pažeista, pavyzdžiui, kolito, opų, pavirinta urina iš pradžių sukels skausmą tarsi nusideginus. Pakentėkite arba iš pradžių pasidarykite klizmą su paprastu šlapimu. Skausmas reiškia, kad viskas, kas nereikalinga, atstumiama, šalinama, pažeista vieta pradeda gyti. Greitai atsiras naujas sveikas audinys, skausmo nejausite.
Noriu pabrėžti: nebūtina iš karto pradėti daryti klizmą iš urinos, kurios po kaitinimo liko tik ketvirtadalis. Pradėkite nuo paprastos urinos. Po to nuvirinkite pusę ir tik po — virinkite tol, kol liks tik ketvirtadalis. Daugiau virinti nereikia, nes vandens struktūra praranda savo didžiausią energiją ir tampa paprasčiausiu muilu, nelieka gydomojo efekto.
2. Darydami tokią klizmą, galite pajusti labai ryškų jos poveikį, atsakomąją organizmo reakciją. Nuo energijos pertekliaus organizmas gali „sustreikuoti", pasijusite labai blogai. Taip atsitinka todėl, kad tokia klizma išlygina energijos svyravimus organizme. Jei jie labai dideli, tai ir atsakomoji reakcija bus didesnė. Tačiau palaipsniui savijauta pagerės, taps tokia, kokia ir turi būti, kai organizmas sveikas.
Dabar, kai jau žinote šiuos ypatumus, susipažinkite su pačia procedūra. Jei klizmai naudosite savo šlapimą (aš ir rekomenduoju taip pradėti), imkite jo 1 litrą. Jei naudosite virintą šlapimą, pradėkite nuo 100—150 gramų ir palaipsniui padidinkite iki 500 gramų. Na o jei jums tai šlykštu, naudokite klizmai pasūdytą vandenį: 1 litrui vandens reikia 2 šaukštų valgomosios druskos.
Pirmuoju atveju (kai renkatės paprastą šlapimą) naudokite tam Eismarcho puodelį, antruoju atveju (nuvirinta iki ketvirtadalio urina) tinka paprasta guminė kriaušė.
27
Eismarcho puodelio panaudojimo technologija tokia: supilate į puodelį uriną ir pakabinate jį ne aukščiau kaip 1,5 m virš grindų. Nuimkite vamzdelio antgalį ir sutepkite jį sviestu ar vazelinu. Suspauskite vamzdelį, kad skystis neištekėtų (jei yra kranelis, užsukite jį). Remkitės keliais ir alkūnėmis į grindis (dubuo turi būti aukščiau už pečius), įkiškite vamzdelį į išeinamąją angą 25—30 centimetrų. Atleiskite suspaustą vamzdelį ir palaipsniui leiskite skystį į storąją žarną.
PERSPĖJIMAS. Jei žarnyne yra patologinės sąsmaukos ar susikaupė daug sukietėjusių išmatų, greitai supiltas skystis gali ištekėti atgal arba spausti tą nedidelį tarpą, kuris yra iki kamščio žarnoje, ir sukelti skausmą. Kad taip neatsitiktų, kontroliuokite vandens suleidimą į žarnyną — laiku suspauskite vamzdelį pirštais. Kai praeina viena skysčio dalis, didinkite spindį, kvėpuokite lėtai, laisvai, giliai pilvu, išpūsdami jį, kai tik skystis pradeda tekėti į vidų, ir įtempdami, kai išteka. Tai padės jums išvengti nesklandumų ir nemalonumų. Kai storasis žarnynas bus išvalytas, 2 litrus vandens supilti į jį per 30—40 sekundžių paprasta ir lengva.
Po to, kai skystis jau žarnyne, atsigulkite ant nugaros ir pakelkite dubenį. Bus dar geriau, jei padarysite „žvakę" (Sar-vanchasana) ar ištiesite kojas už galvos („Plūgas"). Tokioje padėtyje pabūkite 30—60 sekundžių. Papildomai galite įtempti pilvą. Skystis per apatinę gaubtinės žarnos dalį pateks į skersinę gaubtinę dalį. Tada lėtai atsigulkite ant nugaros ir neskubėdami pasisukite ant dešiniojo šono. Skystis iš skersinės gaubtinės žarnos dalies pateks į sunkiai prieinamą kylančiąja dalį, o po to ir į akląją žarną. Toks būdas padeda geriausiai išplauti visą storąjį žarnyną. Į tai būtina atsižvelgti, nes šio būdo tikslingumas ir efektyvumas patikrintas praktikoje. Tik taip galima išvengti dalies storojo žarnyno išplovimo. Jei nebus išvalytas visas storasis žarnynas, aklojoje žarnoje atsiras ligų židinys.
Šią procedūrą pageidautina atlikti po to, kai ištuštinamas storasis žarnynas. Senovės gydytojai patardavo tai daryti saulei tekant.
Kiek reikia laikyti klizmą? Senovės gydytojai patardavo — nuo saulėtekio iki pirmųjų sutemų. Mano nuomone, ramiai pagulėkite ant nugaros ar ant dešiniojo šono 5—15 minučių, jei
28
nebus didelio poreikio išsituštinti. Po to galite atsikelti ir pasivaikščioti. Kai tik pajusite poreikį, eikite į tualetą ir išsituštinkite. Urinos klizmų teigiama savybė ta, kad jos būna organizmo viduje tiek, kiek reikia. Iš pradžių poreikis tuštintis greitas ir stiprus, o vėliau kuo švaresnis žarnynas, tuo rečiau tuš-tinamasi. Taigi nesijaudinkite, organizmas pats geriausiai žino, kada reikia išsituštinti, nes pats kontroliuoja šį procesą.
Urinos klizmų ciklas. Kai naudojama savo ar jauno sveiko žmogaus (dar geriau — vaiko, urina, — kasdien po litrą visą savaitę. Antrąją savaitę darykite klizmą kas antrą dieną; trečiąją savaitę — kas 2 dienas; ketvirtąją — kas 3 dienas; penktąją — kartą per savaitę. Toliau galite daryti klizmas 1— 2 kartus per savaitę. Toks ciklas kartojamas 2—3 kartus per metus, per pavasario ir rudens lygiadienį, taip pat, ypač šiltos klizmos, sausio—vasario mėnesiais.
Klizmų ciklas, kai naudojama virinta urina. Pradėkite nuo 100 gramų, kasdien padidindami nuo 100 gramų iki 500 gramų. Padarykite 2—4 tokias klizmas po 500 gramų, o po to pradėkite po 100 gramų mažinti urinos kiekį iki 100 gramų. Toliau galite daryti tokias klizmas po 100—150 gramų kartą per 1—2 savaites.
Šį ciklą galima pakartoti tokiu pačiu laiku ir periodiškumu kaip jau minėtas paprastas klizmas.
Jei pastebite sutrikimus, dozę ne didinkite, bet palikite tokią pačią. Po kelių kartų pradėkite mažinti iki 100 gramų. Kito ciklo metu viskas vyks normaliai.
Dabar pateiksiu kelis urinos klizmų taikymo pavyzdžius. Storojo žarnyno POLIPAI. Šios knygos autorius pats kentė
jo nuo jų. Buvo išmėgintos įvairiausios klizmos (taip pat ir su ugniažole. Kai kuriems žmonėms šios vaistažolės klizmos labai išdžiovina žarnyno gleivinę, o tai gali sukelti ligos paūmėjimą), tačiau nebuvo jokio poveikio. Po 2—3 pirmųjų mikroklizmų (po 100 gramų virintos urinos) polipai patys pasišalino iš organizmo. Per tą laiką nepatyriau nieko nemalonaus. Apie tai man pasakojo ir kiti žmonės, darę tokias klizmas.
CHRONIŠKAS PAROPROKTITAS. Tokį negalavimą buvo patyręs mano artimas pažįstamas. Jam buvo padaryta operacija, tačiau po kurio laiko atsirado recidyvas. Iškilo kumščio dydžio pūlinys tarpvietėje, laukė nauja operacija. Patariau jam 2
29
kartus per dieną daryti mikroklizmas (po 100—150 gramų iki ketvirtadalio nuvirinto šlapimo) bei nuolat laikyti ant tarpvie-tės uždėtą kompresą iš tokios urinos. Po dviejų savaičių pūlinio jau nebebuvo. Tuo pačiu metu išnyko ir chroniškas hemorojus. Mano pažįstamas prisimena, kad iš pradžių, po pirmųjų mik-roklizmų, jis jautė stiprų deginimą ten, kur buvo iškilęs pūlinys. Bet po to, kai pūliai buvo ištraukti, viskas greitai praėjo. Operacija ir tolesnis gydymas tapo visai nereikalingi.
UŽKIETĖJIMAI, KIRMINAI, APETITO PRARADIMAS IR GALVOS SKAUSMAI. Kartą man atėjo padėkoti septyniasdešimtmetis vyriškis (baigęs aukštąjį mokslą kariškis) ir papasakojo, kad jį kamavo čia paminėti negalavimai. Perskaitęs mano knygą apie urinoterapiją, padarė 2—3 mikroklizmas iš iki ketvirtadalio nuvirinto šlapimo. Tai, kas po to atsitiko, jį labai nustebino. Iš karto po klizmų iš jo organizmo išėjo du stambūs kirminai (soliteriai) ir į medūzą panašūs tirščiai. Po to žarnynas pradėjo veikti savarankiškai, atsirado apetitas, išnyko galvos skausmai, kamavę daug metų. Apie tai, kad tokios klizmos padėjo išgydyti vidurių užkietėjimą, išnaikinti kirminus, man pasakojo ir kiti žmonės. Tai galiu patvirtinti ir aš pats.
GLEIVIŲ PAŠALINIMAS IŠ PILVO. Autoriui tuo teko pačiam įsitikinti. Išnyko priešišvaržinė būsena (raižymai kirkšnyje staigiai keliant nuo žemės 10—20 kilogramų); žymiai padidėjo jaudrumas atliekant lytinį aktą, sustiprėjo lytinė funkcija; pradėjo nesiskirti gleivės iš nosies; išnyko chroniškas kolitas. Tai patvirtina ir mano pasekėjai.
Ir toliau galima vardinti stebuklingo urinos klizmų poveikio pavyzdžius (beje, šios klizmos puikiai gydo ir moterų ligas), tačiau ir to, kas jau parašyta, pakanka, kad būtų galima patikėti jų teigiamu poveikiu. Jei jums dėl kai kurių sumetimų jos nepatinka, galite daryti mažiau efektyvias įprastas klizmas: su valgomąja druska, su citrinos rūgštimi (1 arbatinis šaukštelis rūgšties 2 litrams vandens); su 4—6 proc. obuolių actu (2—3 šaukštai 2 litrams vandens). Taikoma tokia pati schema kaip ir darant klizmas su paprastu šlapimu. Tokių klizmų poveikį galima pagerinti vietoje paprasto vandens naudojant ištirpintą ar įmagnetintą vandenį.
Dabar pakalbėsime apie įdomias ir reikalingas klizmas, kurias rekomenduoja Ajurveda ir Cžud-ši. Šios knygos autorius
30
jas išbandė pats. Jas darė ir kiti žmonės. Visi liko patenkinti. Šios klizmos ypač rekomenduojamos tiems, kurių organizmas linkęs prarasti daug vandens, kam nuolat šąla rankos, kojos. Tai būdinga nestambiems žmonėms, kurių oda sausa, šerpetoja, o jiems patiems nuolat šalta. Ypač šios klizmos tinka šaltu, sausu metų laiku, kuris labiausiai slegia šiuos žmones.
Išoriniai šio sutrikimo simptomai (pagal Ajurveda, taip atsitinka tada, kai prarandama gyvybinio principo „Vėjas"—doša Vata pusiausvyra): susikaupia ir išskiriama daug dujų, kamuoja vidurių užkietėjimas arba tuštinamasi „avies" išmatomis, skauda juosmenį, kryžkaulį, dubens—klubo sąnarius, menstruacijos būna užsitęsusios (vyrams sumažėja sėklos išsiskyrimas), džiūsta ir pleiskanoja oda, jaučiamas silpnumas, liesėjama, nuolat šalta. Jei tokie simptomai jums būdingi, kartojasi dažnai, ypač šaltu, sausu metų laiku, mikroklizmos, daromos kasdien ar kas antrą dieną, padės išvengti šių negalavimų. Šios klizmos daromos taip: į 100 gramų pieno dedama 20 gramų lydyto sviesto. Visa tai pašildoma, kad sviestas ištirptų. Kol tirpalas dar šiltas, gumine kriauše padaroma klizma. Procedūrą pageidautina atlikti saulei tekant. Po to reikia pagulėti. Organizmas pats laiko tokį tirpalą tiek, kiek jam pačiam reikia. Tokia procedūra padeda neutralizuoti ir pašalinti iš organizmo substanciją, sukėlusią organizmo atšalimą, sausumą. Sausumą ir su-kietėjimą neutralizuoja drėkinantis pienas ir minkštinantis sviestas, o šaltį neutralizuoja šiltas pienas. Po 2—3 tokių mik-roklizmų išmatos tampa minkštos, lengvos, jas nesunku pašalinti iš organizmo.
Yra kelios tokios klizmos, kurias galite pasirinkti patys. Svarbu žinoti, kurios jums tinka. Nutukti linkę žmonės privalo žinoti, kad panašios klizmos gali padidinti organizme gleivių kiekį, todėl privalo jas naudoti atsargiai, nepiktnaudžiaudami.
1 klizma: 100 gramų pieno, 20 gramų lydyto sviesto — nuo vidurių užkietėjimo, „avies" išmatų, dujų susidarymo (ir mikroflora taps normali), organizmo pernelyg didelio sausumo ir išdžiūvimo.
2 klizma: prie nurodyto 1 klizmai pieno ir sviesto kiekio reikia pridėti žiupsnelį imbiero ar pipirų (juodų, raudonų). Tokia klizma tinka kaip ir pirmu atveju, be to, papildomai paša-
31
liną iš organizmo gleives. Taigi ją galima rekomenduoti nutukusiems žmonėms.
3 klizma: sudėtis tokia pati kaip ir 1 klizmos, be to, reikia pridėti 5—10 gramų valgomosios druskos. Tai sustiprina klizmos poveikį.
4 klizma: sudėtis tokia kaip ir 1 klizmos, be to, reikia pridėti 1/2 ar 1 šaukštą stipraus pelynų nuoviro ar 1/2 šaukštelio česnako sulčių. Tokia klizma padeda gydyti tulžies veiklos sutrikimus.
Darant minėtas klizmas, pieną galima pakeisti (ar jį praskiesti per pusę) mėsos, ypač avienos, ar kaulų nuoviru. Visi šie komponentai atitinkamai veikia organizmą — suminkština, sumažina gleivių ar tulžies kiekį.
Taigi turite ką pasirinkti, kai nutarėte susirūpinti savo organizmo pagrindu — storuoju žarnynu. Drąsiau bandykite, rinkitės ir sveiki te!
Po to, kai išvalysite savo storąjį žarnyną, galima kartą per 2—3 savaites (tinka ir kartą per ketvirtį) taikyti idealų viso virškinimo trakto plovimo metodą — ŠANK PRAKŠALANĄ.
ŠANK PRAKŠALANĄ
Šank Prakšalana, arba Varisara, reiškia „Kriauklės gestas", nes vanduo praeina virškinimo kanalu tarsi per tuščią kriauklę. Vanduo, nurytas burnoje, praeina skrandį, po visiems mirtingiesiems įprastų judesių patenka į žarnyną ir išeina iš jo. Sis pratimas atliekamas tol, kol vanduo nepradės išeiti iš organizmo toks skaidrus, koks buvo išgertas.
Pasiruošimas Pašildyti vandenį iki kūno temperatūros, pasūdyti (5—6 gramai druskos litrui vandens — tai truputį mažesnė druskos koncentracija negu ta, kuri yra kraujo plazmoje). Vanduo turi būti pasūdytas, nes be druskos osmosas ją sugertų per gleivinę ir pašalintų kaip šlapimą, o ne per išeinamąją angą. Jei vanduo jums atrodys pernelyg sūrus, galite sumažinti druskos koncentraciją, kad būtų malonu gerti.
32
Atlikimas Šį pratimą geriausia atlikti rytą, kai dar nieko nevalgyta. Visam praplovimui, kaip pastebėta praktikoje, reikia 1—1,5 valandos. Vėliau, kai įprantama, pakanka 45—60 minučių.
Štai vandens kelio virškinimo kanalu schema. 1. Išgerti stiklinę pasūdyto vandens. 2. Nedelsiant atlikti nurodytus pratimus (8 pieš.). 3. Vėl išgerti stiklinę vandens ir pakartoti visą pratimų
seriją. Atliekant šiuos judesius, vanduo lėtai tekės žarnynu nesukeldamas vėmimo.
Paeiliui gerkite vandenį ir atlikite pratimus, kol išgersite 6 stiklines.
Po to reikia eiti į tualetą. Pirmasis tuštinimasis įprastai būna beveik iš karto. Po pir
mosios išmatų porcijos seks kitos, išmatos bus lengvos, net skystos.
Jei taip neatsitinka, nedelsiant ar praėjus 5 minutėms, reikia pakartoti judesius, vandens daugiau negerti ir vėl nueiti į tualetą. Jei ir vėl nesulauksi!,e norimo rezultato, teks atlikti klizmą su puse litro vandens >rasta gumine kriauše. Kai tik pasirodys pirmosios išmatos, t.iiau viskas vyks automatiškai.
Patarimas. Po to, kai nuei >ite į tualetą, kai pasinaudosite tualetiniu popieriumi, nuplaukite išeinamąją angą šiltu vandeniu, nusausinkite ir patepkite aliejumi, kad druska nepradėtų dirginti odos.
Po pirmojo tuštinimosi reikia vėl išgerti stiklinę vandens, atlikti judesius ir sugrįžti į tualetą, nes vėl teks tuštintis. Šį pratimą reikia atlikti tol, kol vanduo taps švarus, koks buvo tada, kai jį gėrėte. Vienam kartui pakanka 10—14 stiklinių. Tai priklauso nuo žarnyno užterštumo.
Kai jau būsite patenkinti rezultatais (tai yra tada, kai, jūsų nuomone, vanduo iš organizmo bus pašalinamas pakankamai švarus), privalote baigti procedūrą. Dar kelis kartus nueikite į tualetą.
Po to galima išgerti 3 stiklines nesūdyto vandens ir padaryti Vamaną Dhouti (įkišti du pirštus į burną ir sukelti vėmimą). Taip bus visiškai ištuštintas skrandis. Sekdami tradicija, po Šank Prakšalanos jogai visada daro Vamaną Dhouti.
33
Pirmas judesys Pradinė padėtis: stovima, pėdos pražergtos maždaug 30 centimetrų, rankų pirštai sunerti. Pakelti rankas į viršų delnais aukštyn. Gerai ištiesti nugarą, kvėpuoti normaliai.
Nepasukant viršutinės kūno dalies, lenktis iš pradžių į kairę, po to iš karto atsitiesti ir lenktis į dešinę. Šį dvigubą judesį pakartoti 4 kartus — iš viso tai bus 8 judesiai į kairę ir į dešinę, kuriems atlikti reikia 10 sekundžių. Šie judesiai atveria skrandžio prievartį. Darant kiekvieną judesį (lenkiantis į šonus), dalis vandens iš skrandžio patenka į dvylikapirštę žarną.
Antrasis judesys Šie judesiai skatins vandenį patekti į plonąsias žarnas ir tekėti jose. Pradinė padėtis kaip ir pirmo judesio — stovima pražerg-tomis kojomis. Ištiesti dešinę ranką horizontaliai ir sulenkti kairę ranką taip, kad rodomasis ir didysis pirštai siektų dešinįjį raktikaulį. Po to reikia pasukti kūną, kiek galima toliau tiesiant ištiestą ranką atgal ir žiūrint į pirštų galus. Baigiant pasisukimą neuždelsti ir grįžti į pradinę padėtį, pasisukti į kitą pusę. Šį dvigubą judesį reikia pakartoti 4 kartus. Tam pakanka 10 sekundžių.
Trečias judesys Vanduo toliau teka plonosiomis žarnomis atliekant dar vieną judesį — „Kobros" variantą. Tik delnai ir didieji kojų pirštai liečia grindis, o klubai tarsi pakimba ore. Labai svarbu, kad tarp pėdų būtų 30 centimetrų tarpas. Kai jau esate tokioje pradinėje padėtyje, pasukite galvą ir liemenį taip, kad pavyktų pamatyti priešingos kojos kulną, t.y. jei pasisukate į kairę, reikia žiūrėti į dešinį kulną. Po to nedelsdami grįžkite į pradinę padėtį ir stenkitės pamatyti kitos kojos kulną. Pakartokite 4 kartus po du judesius. Atlikimo laikas — 10—15 sekundžių.
Ketvirtas judesys Vanduo, kuris praėjo plonąsias žarnas, turi nutekėti ir storosiomis žarnomis. Tam reikalingi šie 4 judesiai — sudėtingiausi, sudėtingesni už tris pirmuosius. Juos gali atlikti visi, išskyrus tuos, ką kamuoja kelių ar menisko ligos. Tokiems žmonėms
35
tiks atskiras šio judesio variantas. Ketvirtas judesys atliekamas taip:
a) tupėti taip, kad pėdos būtų praskėstos maždaug 30 centimetrų. Pėdos turi būti ne po sėdmenimis, o šalia užpakalinės klubų dalies. Delnai uždedami ant kelių, praskėstų 30 centimetrų;
b) pasukti liemenį ir priklaupti ant kairiojo kelio, kad jis būtų prieš dešinės kojos pėdą. Delnai pakaitom stumia dešinį klubą prie kairio šono, o kairį klubą prie dešinio taip, kad būtų prispausta dalis pilvo ir spaudžiamos storosios žarnos. Žiūrėti sau už nugaros, kad liemuo galėtų daugiau pasisukti ir būtų labiau spaudžiamas pilvas.
Atliekant pirmuosius tris judesius, buvo nesvarbu, į kokią pusę pasisukama pirmiausia — kairę ar dešinę. Atliekant ketvirtąjį judesį, svarbu pradėti spausti dešiniąją pilvo pusę. Ir šį judesį reikia atlikti 4 kartus. Jo trukmė — 15 sekundžių.
Ketvirto judesio variantas: Šio judesio ištakos — Ardcha Maciendrasana (susukta po
za). Jį atliekant, pėda statoma prie vidinės klubo pusės, nepraeina iš kitos pusės. Petis pasukamas kiek galima toliau, arčiau prie sulenkto kelio, liemuo truputį atloštas atgal. Rankos remiasi į sulenktą kelį, kuris yra tarsi svertas sukant stuburą ir spaudžiant klubą prie pilvo apačios.
Nesėkmės atvejis Jei po to, kai išgerta, pavyzdžiui, 4 stiklinės vandens, jaučiate, kad skrandžio turinys normaliai nepraeina į žarnyną, kad jis perpildytas, net pykina, tai reiškia, jog klapanas tarp skrandžio ir dvylikapirštės žarnos neatsivėrė taip, kaip derėtų. Todėl pakartokite 2 ar 3 kartus seriją judesių, tačiau vandens daugiau negerkite. Kai nebepykins, praėjimas bus laisvas. Sutrikimų daugiau nebus, galėsite toliau tęsti. Gali pasitaikyti, kad trukdys iš rūgimo produktų susidaręs dujų kamštis. Tada pakanka rankomis paspausti pilvą ar atsistoti ant pečių („Žvakė"). Derinti tai su kitais keturiais aprašytais judesiais.
Pačiu nesėkmingiausiu atveju, t.y. tada, kai vanduo visai neteka iš skrandžio toliau, jums lieka du būdai: dešinės rankos dviem pirštais pakutenti liežuvio šaknį ir išsivemti. Tada iš karto pajusite palengvėjimą. Galima ir visai nieko nedaryti.
36
Tada vanduo pats pasišalins iš organizmo kaip šlapimas. Po tokio pratimo beliks pailsėti ir pavalgyti.
Pirmasis valgymas Po Šank Prakšalanos būtinai reikia atlikti šiuos nurodymus. Valgyti ne anksčiau kaip praėjus 30 minučių po pratimų ir ne vėliau kaip po valandos. DRAUDŽIAMA palikti virškinamąjį traktą be maisto daugiau kaip valandą po pratimų.
Pirmasis maistas — virti ryžiai. Ryžiai turi būti išvirti ar net pervirti vandenyje, kad nedirgintų žarnyno gleivinės. Grūdai turi tirpti burnoje. Po ryžių galima valgyti gerai išvirtas morkas.
Kartu su šiuo maistu būtina suvalgyti ir 40 gramų sviesto. Jį galima ištirpinti su ryžiais ar suvalgyti atskirai iš šaukštelio. Ryžius galima pakeisti virtais kviečiais, avižomis ir pan.
Svarbu Ryžių negalima virti su pienu. 24 valandas po šių pratimų draudžiama gerti pieną ar kefyrą.
Be to, per tas 24 valandas draudžiama valgyti rūgštų maistą ir gerti bet kokius skysčius (tai viena iš priežasčių, kodėl draudžiama gerti kefyrą). Draudžiama valgyti vaisius ir nevirtas daržoves. Duoną galima valgyti, kai maitinamasi antrą kartą po pratimų. Antrą kartą valgydamas aš gėriau morkų ar obuolių sultis su burokėlių sultimis (proporcijos 1:4 ar 1:5), valgiau salotas ir jaučiausi normaliai. Taigi į mano rekomendacijas atsižvelkite kūrybiškai. Po 2 valandų galite sugrįžti prie jums įprasto režimo. Svarbu, kad neprarastumėte saiko, neval-gytumėte mėsos.
Gėrimas Geriant pasūdytą vandenį, padidėjus osmotiniam aktyvumui dalis skysčių iš kraujo patenka į žarnyną. Skystoji kraujo dalis pakeičia kryptį, tampa priešinga įprastam įsiurbimui ir tuo pačiu valo storojo ir plonojo žarnyno gaurelius. Kaip tik dėl šio efekto Šank Prakšalana tampa unikali. Aš nežinau kito tokio valymo, kuris valytų mūsų mikrogaurelius (glikokaliksą) — šį unikalų katalizatorių su poromis, nuo kurio efektyvumo priklauso maisto pasisavinimas.
37
Nuo to, apie ką aš čia papasakojau, pajusite troškulį. Ištverkite negėrę net paprasto vandens, palaukite pirmojo valgymo, nes priešingu atveju jums vis teks eiti į tualetą. Valgydami pirmą kartą ir po to, galite gerti vandenį, nestiprius žolių nuovirus arba, kaip ir aš, — šviežias sultis.
Nenustebkite, kad išmatos atsiras tik po 24 ar net 30 valandų ir bus gelsvos ar geltonos, bekvapės tarsi kūdikio.
Žmonės, kenčiantys nuo vidurių užkietėjimo, gali daryti Sank Prakšalaną kiekvieną savaitę, tačiau gerdami tik 6 stiklines vandens. Tada visas ciklas trunka maždaug 30 minučių. Tai pats geriausias būdas „perauklėti" žarnyną. Gerai tai, kad šis būdas neištempia storųjų žarnų sienelių.*
Teigiamas poveikis Be to, kad išvalysite visą virškinimo kanalą, patirsite ir netiesioginį teigiamą poveikį: malonų kvapą iš burnos, ramų miegą, ant veido ir viso kūno išnyks spuogai. Jei maitinsitės taip, kaip nurodyta šioje knygoje, išnyks ir nemalonus kūno kvapas. Taip pat tonizuojama kepenų veikla (tai patvirtina ir pakitusi išmatų spalva). Pagerėja kitų liaukų, ypač kasos, susietų su virškinimo traktu, veikla.
Lonavlos gydytojai, 2 mėnesius kas dvi dienas taikydami Sank Prakšalaną bei atitinkamą maitinimosi režimą, išgydydavo prasidėjusį diabetą.
Tikriausiai Langerganso salelės, esančios kasoje, išskiria daugiau insulino bendrai stimuliuojant kasą. Kai virškinimo traktas išvalytas, maistas pradedamas geriau pasisavinti. Todėl tie, kam reikia padidinti svorį, jį be vargo padidina, tampa tvirtesni, o tie, kam reikia atsikratyti viršsvorio, jo netenka, suliesėja.
Kontraindikacija Tie, kas kenčia nuo skrandžio opaligės, be abejo, neprivalo taikyti Prakšalanos tol, kol neišsigydys skrandžio ligos. Tai privalo įsidėmėti ir tie, kam būdingi ūmūs virškinamojo trakto su-
* Klizma gali pakenkti, jei vanduo, greitai patekęs j storąjį žarnyną, stipriai jį ištempia, sukelia skausmą. Kad taip neatsitiktų, vandenį suleiskite palaipsniui, neskubėdami, suspausdami vamzdelį pirštais.
38
trikimai, kas viduriuoja, serga dizenterija, ūmiu kolitu (jei kolitas chroniškas, Prakšalaną gali padėti, bet tik ne krizės atveju), ūmiu apendicitu, tuo labiau tokiomis rimtomis ligomis kaip žarnų tuberkuliozė, vėžys.
Šis pratimas efektyvus užbaigiant oksiurezę. Juk tada, kai valomas žarnynas, kartu pašalinami ir kirminai su visais jų kiaušinėliais. Tiesa, gaurelių žarnų vidiniame paviršiuje tiek daug, kad kartais vienas kitas kirminų kiaušinėlis gali ir likti.
Šank Prakšalaną — puiki. Tuo įsitikinau aš pats. Kad greičiau išmoktumėte šio metodo, iš pradžių atlikite pratimą kartą per dvi savaites.
VALANTI MITYBA
Didysis natūropatas Polis Bregas sugalvojo efektyvų būdą, skirtą išvalyti storąjį žarnyną, — badavimą. Kai kartą per savaitę badaujama 24—36 valandas, organizmas gauna papildomos energijos, kuri anksčiau buvo skiriama maistui perdirbti ir pasisavinti. Dabar ją galima skirti kitoms organizmo reikmėms. Per tą laiką išmatų akmenys truputį atstoja nuo žarnų sienelių. Po tokio susilaikymo pirmas maistas — šviežios morkų ir kopūstų salotos be prieskonių ir aliejaus, sviesto — yra tarsi šluota, kuri atplėšia nuo žarnų sienelių apnašas ir jas pašalina iš organizmo. Panašias salotas rekomenduoja ir V. Michailovas.
STOROJO ŽARNYNO SIENELIŲ IR NERVŲ ATSTATYMAS
Štai ką sako apie storojo žarnyno sienelių ir nervų atstatymą gydytojas Vokeris:
„Remdamiesi bandymais, nustatėme, kad storasis žarnynas negali normaliai vystytis ir veikti, jei žmogus maitinsis tik virintu ar kitaip apdorotu maistu. Todėl beveik negalima rasti žmogaus, kurio storasis žarnynas būtų idealiai sveikas. Jei jaučiatės blogai, pirmiausia pradėkite storojo žarnyno plovimą arba darykite klizmas. Po to šviežios daržovių sultys paskatins efektyvų regeneracijos procesą. Nustatyta, kad geriausias mais-
39
tas — morkų ir špinatų sultys. Šis mišinys maitina plonosios ir storosios žarnų nervus bei raumenis."
Sulčių receptus aš paėmiau iš knygos „Daržovių sultys". Sulčių kiekis pateikiamas uncijomis (1 uncija — 28,3 gramo).
Geriausiai tinka storajam žarnynui: morkos — 10, špinatai — 6 uncijos; truputį silpnesnis mišinys: morkos — 10, burokėliai — 3, agurkas — 3 uncijos; jei nieko daugiau neturite, gerkite bent ne mažiau kaip 500 gramų morkų sulčių kasdien.
Storojo žarnyno motorika pagerėja, tampa normali tada, kai pakanka produktų, kuriuose yra daug maisto skaidulų: daržovių ir vaisių, kruopų. Šis maistas tuo pačiu truputį laisvina vidurius, nes storajame žarnyne atsiranda daug masės, kuri padidina judėjimą storosiose žarnose. Ląsteliena gerai išskiria tulžį, dirgina storojo žarnyno sieneles ir stimuliuoja motoriką, padedančią sparčiau normaliai išsituštinti.
Iš vaisių ypač stipriai peristaltiką veikia inžyras (figos), slyvos, vynuogės, džiovinti vaisiai. Žarnyne jie stipriai išbrinksta, padidėja jų masė.
Laisvina vidurius morkos, burokėliai, šviežių kopūstų salotos. Baltagūžiame kopūste yra daug ląstelienos, kuri ypač naudinga, kai užkietėję viduriai. Tačiau ši daržovė netinka tada, kai yra kolitas, nes kopūsto ląsteliena stambi.
Be jau minėtų, ypač „stiprių", produktų, vertingi ir moliūgai, medus, aliejus, juoda duona.
Labai naudinga išgerti 300—500 gramų šviežių daržovių ir vaisių sulčių. Daiginti kviečiai taip pat padeda virškinti bei išsituštinti, reguliuoja visą skrandžio—žarnyno traktą.
Kai kurie vartojantys daug daržovių ir vaisių žmonės pradeda sakyti, jog jiems pučia vidurius, susidaro daug dujų. Susikaupti dujoms padeda žirniai, pupelės, svogūnai, kopūstai, burokėliai, skatinantys organizmą išsituštinti. Mažiau dujų susidaro valgant bulves, morkas, agurkus, grybus, beveik visas uogas ir vaisius, juodą duoną bei geriant pieną.
Dujų organizme susidaro todėl, kad gyvybiškai aktyvūs elementai, esantys daržovėse bei vaisiuose, ypač siera ir chloras, ardo žarnyne puvimo produktus, išmatų sankaupas. Šia prasme ypač vertingos šviežios kopūstų sultys, kuriose yra daug sieros ir chloro, valančių žarnyno ir skrandžio sienelių gleivinę.
Štai jums dar vienas testas, padedantis išsiaiškinti, ar labai užterštas storasis žarnynas, ar neapnuodytas visas skran-
40
džio—žarnyno traktas. Jei išgėrus kopūstų sulčių susidaro daug dujų, jaučiate kitokius sutrikimus, reiškia, kad skrandyje—žarnyne susikaupė nemažai toksiškų medžiagų.
Įpraskite gerti šviežias kopūstų sultis palaipsniui. Iš pradžių išgerkite jų kartu su morkų sultimis. Po to vis mažinkite morkų sulčių kiekį. Vokeris teigia, kad 300 gramų šviežių kopūstų sulčių per dieną duos jums pakankamą kiekį gyvo organinio maisto, kokio negautumėte net suvalgę 50 kilogramų virtų ar konservuotų kopūstų. Vokeris perspėja, kad kopūstų sultis reikia gerti be druskos. Druska panaikina tokių sulčių vertę, gali net pakenkti.
Dujos gali susidaryti ir tada, kai produktai neteisingai derinami. Pavyzdžiui, žirniai su duona, pupelės su mėsa ir t.t. Pageidautina minėtus dujų susidarymą skatinančius produktus suvalgyti atskirai, po šviežių salotų. Skysčius, taip pat ir sultis, reikia gerti prieš valgį. Tada, jei jūsų žarnyno gleivinė nepažeista, nėra nuosėdų ant žarnyno sienelių, dujos daugiau nebesusidarys.
Jei augalinis maistas sukelia žarnyne rūgimą, jis negali čia skaidytis, suirti, nes jo paties rūgštingumas pašalina jį iš organizmo, truputį laisvina vidurius. Tai veikia stimuliuojančiai, žarnynas išvalomas natūraliu būdu.
Kai labai pučia vidurius, galima gerti ramunėlių žiedų ir krapų sėklų nuovirą.
Normaliai tuštintis jums padės ir kitos priemonės. Storojo žarnyno veikla nuo 7 iki 9 valandos ryto (vietos
laiku) yra aktyviausia. Jogas Svamis Šivananda rekomenduoja kvėpuoti gaiviu ry
to oru, kuris padeda išsituštinti. Tuštintis daug lengviau tada, kai šlapinamasi, nes šlapimo
pūslės judesių refleksas atitinkamai analogiškas gaubtinės žarnos judesiams. Todėl valingo akto poveikis šiuo momentu yra žymiai didesnis.
Romolas Mantovanis nepataria skatinti išsituštinimo. Šį poreikį turi sukelti valia. Tada storoji žarna veiks „sąmoningai", lengvai, laiku ir normaliai išsituštins, kad organizmas būtų mažiau užterštas.
Labai svarbi tuštinimosl poza. Dažniausios dvi padėtys: sėdint ant unitazo ir atsitūpus — „Erelio poza". Esant „Erelio pozai", klubai spaudžia pilvą ir padeda jo sienelės raumenims,
41
kad žarnynas lengviau ir greičiau išsituštintų. Nereikia stipriai įsitempti. Tai ypač svarbu, kai išeinamojoje angoje kyla skausmas, taip pat profilaktikai. „Erelio poza" skatina defeka-ciją, kuri trunka tik 5—7 minutes. Pagrindinė išmatų masė pašalinama pačioje pradžioje.
Defekaciją reikia atlikti prieš tai giliai įkvėpus, kai diafragma nusileidžia ir pilvo ertmės organai, spausdami tiesiąją žarną, padeda jai išsituštinti. Tai vienmomentinis defekacijos aktas. Jo reikia išmokyti dar vaikystėje. Tada ir užaugęs jūsų vaikas neturės su tuo susietų problemų.
Jei sumaniai derinsite visas čia paminėtas priemones, jausite natūralų norą tuštintis, jis taps valdomas, valingas.
Tačiau pasitaiko tokių silpnų ir „užsispyrusių" storųjų žarnynų, kad juos pageidautina papildomai lavinti fizinių pratimų kompleksais. Ypač padeda joga. Pateiksiu kompleksą Svamio Šivanandos pratimų (9 pieš.). Šioje knygoje pateikiamus pratimus jis pataria atlikti kasdien 5—10 minučių. Svamio tvirtinimu, jie suteikia jėgų, žmonės ilgai gyvena sveiki ir laimingi.
1. Utchita širša ekapada čakrasana
Atsigulkite ant nugaros, padėkite rankas po sėdmenimis ar ištieskite prie kūno. Pakelkite galvą, paeiliui sulenkdami kojas, atlikite pratimą „Važiavimas dviračiu". Taip judant, keliai paeiliui liečia krūtinę. Pėdos suka ratus. Galvą laikykite pakeltą (nereikia pakelti silpniems žmonėms). Jei pajutote nuovargį, pailsėkite, o po to pakartokite pratimą vieną ar du kartus. Šis pratimas pašalina sėdmenų, liemens, pilvo, nugaros, krūtinės, kojų kelių, pėdų trūkumus. Jis valdo sėklą, pašalina naktines poliucijas, valo kraują, išvaro kirminus ir net išgydo paralyžių. Jei paralyžiuota ranka, atlikite ja tokius pačius pratimus kaip ir kojomis. Reguliariai atliekant šį pratimą, organizmas tampa sveikas ir stiprus.
2. Utchita dvi padasana
Atsigulkite ant nugaros ir prispauskite ištiestas rankas prie grindų. Lėtai pakelkite ištiestas kojas 45° kampu, nelenkite jų
42
9 pieš. Svamio Šivanandos pratimų kompleksas
per kelius. Po to nuleiskite jas, bet nelieskite grindų. Pakartokite 4—5 kartus.
Šio pratimo poveikis būna didesnis, kai jis atliekamas pakelta galva.
3. Utchita eka padasana
Atsigulkite ant nugaros ir pakelkite koją 45° kampu. Po to kelkite ir nuleiskite kitą koją, bet nelieskite grindų.
Šis pratimas gerai sustiprina pilvo ir žarnyno raumenis, valo sėklą, šalina naktines poliucijas, naikina kirminus. Jis būna efektyvesnis, kai atliekamas truputį pakelta galva (silpniems žmonėms tai netinka).
43
4. Utchita chasta merudandasana
Atsigulkite ant nugaros ir padėkite ant grindų virš galvos ištiestas rankas. Lėtai tieskite abi rankas prie kojų pirštų, ne-keldami kojų ir nelenkdami kelių, kol nepajusite įtemptų pilvo raumenų. Pabūkite tokioje padėtyje 10—15 sekundžių. Po to ištieskite rankas į priekį ir galva palieskite kelius. Lėtai grįžkite į pradinę padėtį. Pakartokite pratimą kelis kartus.
Šis pratimas pašalina pilvo, nugaros, stuburo, krūtinės, liemens, kaklo defektus.
5. Utchita chasta eka padasana
Atsigulkite ant grindų ir ištieskite rankas šalia kūno. Pakėlę jas į viršų ir ištiesę į priekį, pakelkite liemenį nuo grindų kaip parodyta piešinyje. Kai tik pajusite įtemptus pilvo raumenis, lėtai kelkite tai vieną, tai kitą koją, kad tarp grindų ir pakeltos kojos būtų 45° kampas.
Pakartokite pratimą 3—4 kartus, o po to dar greičiau — 5 kartus. Šis pratimas stiprina žarnyną. Jo poveikis toks, kaip ir prieš tai aprašytų pratimų.
6. Pada paršva čalanasana
Atsigulkite ant nugaros, ištieskite rankas į šalis ir padėkite delnus ant grindų. Lėtai pakelkite suglaustas kojas 45°. Kurį laiką pabūkite tokioje padėtyje. Po to lėtai pasukite kojas į kairę ir dešinę, kol jos palies grindis. Visą tą laiką delnai būna ant grindų. Tada grąžinkite kojas į vertikalią padėtį ir lėtai nuleiskite ant grindų. Truputį pailsėkite ir vėl atlikite pratimą 1—2 kartus.
Šis pratimas gerai stiprina liemenį ir žarnyną, pašalina šonkaulių, širdies ir plaučių defektus.
Tie, kurių silpnoka širdis, šio pratimo privalo nedaryti.
7. Bchudžanhasana
Atsigulkite ant grindų ir atsiremkite delnais į grindis krūtinės lygyje. Remdamiesi rankomis, pakelkite viršutinę kūno dalį,
44
išlenkite liemenį ir atmeskite galvą atgal. Grįžkite į pradinę padėtį. Pakartokite pratimą 4—5 kartus.
Šis pratimas šalina riebalus ir gydo organų, esančių pilvo ertmėje, ligas, stiprina pilvo, krūtinės ląstos, kaklo, rankų raumenis.
8. Dchanurasana
Atsigulkite ant pilvo, sulenkite kojas per kelius, apglėbkite kulkšnis ir patempkite jas į viršų taip, kad rankos išsitiestų, nugara išsilenktų, o pilvas įsitemptų. Iš pradžių tegul keliai būna pražergti. Po kurio laiko atlikite šį pratimą suglaustais keliais. Darydami pratimą, pasisupkite 4—6 kartus.
Šis labai svarbus pratimas padeda atsikratyti visų virškinamojo trakto ligų, pašalina stuburo defektus. Todėl jį atlikti privalo kiekvienas vyras ir moteris.
9. Ardcha šalabchasana
Atsigulkite ant pilvo, ištieskite rankas prie kūno ir padėkite delnus ant grindų. Pakelkite galvą ir žiūrėkite į priekį. Pakelkite aukštyn vieną koją, nelenkdami jos per kelį, o po to — antrą koją. Atlikdami pratimą, kojų pirštus ištieskite.
Šis pratimas pašalina nugaros skausmus, išgydo kasos ir kepenų ligas. Moterims, jaučiančioms skausmus pilvo apačioje, pratimas padės išsivaduoti iš šios negalės.
10. Mukta chasta kati čakrasana
Atsistokite tiesiai, kojos pražergtos. Palenkite liemenį ir kuo žemiau nuleiskite sunertas rankas. Po to lėtai sukite rankas ir liemenį vertikalia plokštuma iš kairės aukštyn ir į dešinę. Pakartokite pratimą į kitą pusę. Padarykite po 3—4 tokius sukamuosius judesius. Šį pratimą atlikite neskubėdami.
Iš pradžių šis pratimas gali sukelti galvos svaigimą. Galima net nukristi. Jis gerai sustiprina pilvo, krūtinės ląstos, rankų raumenis, taip pat išgydo CHRONIŠKĄ VIDURIŲ UŽKIETĖJIMĄ. Šį pratimą privalo atlikti kiekvienas.
45
11. Pruštcha valita chanumasana
Atsistokite tiesiai, suglauskite kojas. Sulenktą per kelį kairę koją pastatykite kiek galima toliau į priekį. Dešinė koja tiesi. Pakelkite suglaustais delnais rankas virš galvos ir ištieskite jas atgal. Po to nuleiskite rankas žemyn paliesdami grindis ir sukdami liemenį į kairę. Pakartokite pratimą į priešingą pusę.
Šis pratimas stipriai įtempia visus kūno raumenis, sustiprina liemenį ir išgydo organų, esančių pilvo ertmėje ir krūtinės ląstoje, ligas.
12. Dandchimantchanasana
Atsistokite tiesiai, suglauskite kojas ir ištieskite į priekį rankas suspaustais kumščiais. Stenkitės kuo stipriau tiesti į priekį rankas, imituokite boksininko judesius. Liemuo sukasi į abi puses.
Šis pratimas tinka, kai užkietėję viduriai, stiprina krūtinės ląstos ir pilvo raumenis.
13. Vakša sprūsta džanu vrikšasana
Atsistokite tiesiai. Kojos suglaustos, o krūtinė išlenkta. Greitai pakelkite per kelius sulenktą tai vieną, tai kitą ko
ją. Kojas reikia kelti kuo aukščiau. Šis pratimas labai svarbus. Jis sumažina pilvą, stiprina pil
vo preso raumenis, išvalo sėklą ir pašalina naktines poliurijas.
14. Eka stchana palajanasana
Pasilenkite į priekį ir kelkite aukštyn tai vieną, tai kitą kelį, liesdami pėdomis sėdmenis tarsi bėgdami vietoje. Šis pratimas atliekamas tyliai, ant pirštų galų. Iš pradžių bėkite lėtai, o po to — greitai. Po 2—5 minučių tokio bėgimo vietoje net patyręs bėgikas jaučia nuovargį.
Greitas ėjimas ir bėgimas — natūralūs pratimai, todėl yra vieni geriausių. Atliekantis šį pratimą žmogus tampa aktyvus, sustiprėja jo širdis ir plaučiai. Tie, kurių širdis nesveika, privalo šį pratimą atlikti neskubėdami.
46
Šis pratimas valo kraują, sustiprina kojų raumenis, pagerina apetitą ir visiškai pašalina vidurių užkietėjimą, naktines poliurijas. Tie, kas reguliariai atlieka šį pratimą, pamiršta skausmą. Net šis vienas pratimas padeda žmogui pasveikti, prailgina jo gyvenimą, ypač tinka nutukusiems žmonėms.
Pateikti piešiniai padės jums geriau suvokti šių pratimų kompleksą.
Kam stinga laiko, kas serga, prastai jaučiasi, privalo atlikti bent 1, 3, 7, 8 ir 14 pratimus ar tik 1, 3 ir 14 pratimus.
Papildydamas šį skyrių, pateiksiu Svamio Šivanandos rekomenduojamą kvėpavimo sistemą iš knygos „Jogasanos". Ji padeda išgydyti visus pilvo ertmės organų sutrikimus.
Bchastrika pranajama
Šis pratimas — tai natūralus lėtas ir gilus kvėpavimas, kai girdimas šnypštimas per nosį. Tuo pačiu metu priekinė pilvo sienelė juda į priekį ir atgal. Tačiau būkite atidūs: iškvepiant pilvas įtraukiamas, įkvepiant išpučiamas tarsi futbolo kamuolys. Iš pradžių šį pratimą atlikite prieš veidrodį. Jį geriausia pradėti iškvėpimu.
Pradėkite nuo 3—4 įkvėpimų ir iškvėpimų, kurie atliekami saikingu greičiu. Niekada neatlikite jų greitai, venkite pervargimo, nes tai susilpnina smegenų veiklą, pradeda svaigti galva. Įkvepiant reikia kuo labiau išpūsti krūtinę, pečiai nejuda.
Kiekvieną savaitę pratęskite pratimą 1—2 iškvėpimais— įkvėpimais. Po 6 mėnesių tegul jų būna 108. Taip jūs įkvėpsite ir iškvėpsite 324 kartus ir atliksite 3 pratimus. Po kiekvieno pratimo būtina gerai pailsėti. Daugiau kaip 324 įkvėpimų— iškvėpimų per tris bandymus atlikti negalima.
Bchastrika pranajama — įstabus pratimas, teigiamai veikiantis smegenis, plaučius ir skrandį, stiprinantis protą ir gerinantis atmintį. Šis pratimas — vertinga priemonė, stimuliuojanti smegenų veiklą. Vien jo pakanka, kad būtų išgydyti polipai, tonzilitas, akių ir ausų susirgimai, astma, sloga, kosulys, širdies ligos. Tačiau tie, kurių širdis silpna, privalo šį pratimą atlikti atsargiai, palaipsniui didinti krūvį.
Šis pratimas pagerina virškinimą, išnyksta vidurių užkietėjimas, išgydoma išvarža ir apendicitas. Atlikdami jį tapsite
47
ne tik sveikesni, bet ir gražesni: neslinks ir nežils plaukai, išnyks veido raukšlės, oda taps lygi ir stangri.
Šį pratimą reikia atlikti rytą ir vakarą, bent jau kartą per dieną gerai išvėdintoje, švarioje patalpoje ar ant jūros, upės kranto, vėjui pučiant į veidą. Po 4—6 mėnesių net ligoniai, kuriuos kamavo chroniškos ligos, jausis geriau. Laikui bėgant, atliekantys šį pratimą taps laimingiausi žmonės, tikri jogai.
14 PATARIMŲ, KAIP STIPRINTI SVEIKATĄ
1. Niekada nepatingėkite skirti 15 minučių asanai ir pilvo pratimams. Tokie pratimai, jei tik juos atliksite kasdien, padės jums tapti sveikais ir ilgaamžiais. Jums nebereikės gerti vaistų ar imtis kitų priemonių, kad būtumėte sveiki. Suvoksite, kad tik sveikas žmogus yra tikrai laimingas. Nėra sveikatos — nėra laimės, ramybės, gėrio.
2. Atlikdami pratimus, nesuklyskite. Tegu jus lydi džiugi rami nuotaika. Būkite sučiaupę lūpas. Tada tapsite sveiki, ilgai gyvensite.
3. Nėra pratimų — nėra maisto! Tai turi tapti jūsų devizu. 4. Maitinkitės reguliariai. Įpraskite laiku atsiliepti į Gam
tos šauksmą. 5. Nevalgykite, jei nenorite. Reikia reaguoti net į nedidelį
poreikį tuštintis. 6. Stimuliatoriai — kava, arbata, tabakas, vidurius laisvi
nantieji vaistai — pavojingi. 7. Nevalgykite naktį Ir nemiegokite dieną — tai skatina
vidurių užkietėjimą. 8. Jei abejojate: valgyti ar ne — nevalgykite! Jei abejojate:
eiti į tualetą ar ne — eikite! Štai tikrasis kelias. Eidami juo, tapsite sveiki, laimingi, ilgai gyvensite!
9. Valgykite lėtai. Valgydami negerkite vandens. Troškulį numalšinkite praėjus valandai po valgio.
10. Kramtykite kiekvieną maisto kąsnį 32 kartus, kad būtų sveiki dantys, reguliarus tuštinimasis, nekamuotų vidurių užkietėjimas ir jo pasekmės.
11. Neprisilieskite prie kepto, pervirto, sužiedėjusio, labai karšto, šalto ir sunkiai virškinamo maisto.
12. Valgykite tik tada, kai esate gerai nusiteikę, kai ne-
48
kamuoja niūrios mintys. Niekada nevalgykite ir negerkite, kai esate įniršęs, o aplink netvarka.
13. Pavalgę lėtai pasivaikščiokite pirmyn ir atgal, ranka masažuokite pilvą, kad nesutriktų virškinimas ir peristaltika.
14. Ypač rūpinkitės dvasios ramybe ir sveikata, nes tai daug svarbiau už maistą. Juk ne vien nuo jo priklauso sveikata, jėgos, laimė, energija ir ilgaamžiškumas.
Tiems, kas teisingai atliks mūsų pratimus, paisys patarimų, niekada nesutriks skrandžio veikla. Po 4—6 mėnesių, jei tik reguliariai atliksite šiuos pratimus, visiškai išsigydysite virškinimo organų ligas.
Manau, kad komentarai nereikalingi.
LAISVINANTYS VIDURIUS VAISTAI KENKIA
Laisvinantys vidurius vaistai veikia žarnų sieneles tarsi botago kirtis ir sukelia pernelyg didelį aktyvumą, po kurio seka depresija (tai fiziologijos dėsnis). Be to, laisvinantieji vidurius vaistai ne tik neišgydo žmogaus, bet ir slopindami ligos pasekmes skatina ligą, ji tampa nepagydoma. Laisvinantieji vaistai kenkia žarnyno filtruojančioms membranoms ir gleivinei, sutrikdo jų veiklą.
POLIPŲ PAŠALINIMAS
Jei tiriant storąjį žarnyną rasti jame esantys polipai ar laikui bėgant pastebėjote specifinius kabančius apgamus ant kaklo, pažastyse, tai taip pat reiškia, kad atsirado polipų. Polipai — nepiktybiniai dariniai, kurie po kurio laiko gali tapti piktybiniais. Gydytojai linkę juos operuoti. Tačiau galima išmėginti profesoriaus A. Aminiovo metodą, kuris, mano nuomone, perimtas iš liaudies medicinos.
Mūsų klube „Žvalumas" yra puikių šios metodikos pavyzdžių. Sėkmingai gydoma ugniažole.
Vaistams naudojama didžiosios ugniažolės (karpažolės)* antžeminė dalis (žolė). Stipriausias ugniažolės poveikis žydėjimo metu.
* Informaciją apie ugniažolę radau knygoje „Augalinės gydymo priemonės" (Red. prof. N. Maksiutina).
49
Biologinis poveikis ir taikymas Gydymui vartojamas ugniažolės antpilas ir šviežios sultys. Šiais preparatais prideginamos kandiliomos, jomis gydoma gerklų papilomatozė. Eksperimentais nustatyta, kad ugniažolės preparatai sustabdo piktybinių auglių augimą, bakteriostatiškai veikia tuberkuliozės sukėlėjus.
Liaudies medicinoje ugniažolės sultys, antpilai taikomi skausmui numalšinti, spazmams atleisti, kepenų ir tulžies pūslės gydymui (tulžies akmenys, smėlis, gelta), esant skrandžio ir žarnų katarui, viduriuojant, sutrikus virškinimui. Antpilui ir nuovirui geriausia vartoti šviežią žaliavą.
Bulgarų liaudies medicinoje ugniažolės sultys rekomenduojamos karpoms gydyti.
0 mes jas taikėme kitaip. Pas mane atėjo pagyvenusi moteris, sverianti 118 kilogramų, ir paprašė padėti išgydyti ataugą ausies kriauklėje. Pasikalbėjus paaiškėjo, kad ant jos kūno yra daug kabančių apgamų. Rekomendavau jai klizmų su ugniažolės sultimis kursą. Vaistams reikia šaukštelio, dviejų ar daugiau sulčių.
Pirmą kartą moteris į 2 litrus šilto virinto vandens įpylė 1 arbatinį šaukštelį šviežių ugniažolės sulčių. Padarė kasdien 15 tokių klizmų. Po to sekė 15 dienų pertrauka.
II kursas — 2 litrai vandens ir 1 šaukštas ugniažolės sulčių.
Antras kursas dar buvo nebaigtas, kai moteris pasakė man, kad padarius klizmą kartą su vandeniu iš organizmo pasišalino ir mėsos gabaliukas (polipas).
Po III kurso, kai buvo vartojami 2 šaukštai ugniažolės sulčių, moteris pasakė, kad nukrito atauga ausyje.
Per trumpą laiką (beveik 6 mėnesiai) pokyčiai buvo tokie ryškūs, kad ir kiti klubo nariai pradėjo vartoti ugniažolę. Na o pati moteris svėrė tik 87 kilogramus, jos veidas tapo skaistus. „Skridau kaip balerina", — džiaugėsi laimingoji, atsikračiusi tiek negalių.
Taigi štai ta metodika: 1 kursas — 10—20 dienų klizmai vartoti arbatinį šaukštelį
ugniažolės sulčių. Po to 15—20 dienų pailsėti. II kursas — taip pat 10—20 dienų, tačiau klizmoms reikia
1 šaukšto ugniažolės sulčių. Poilsis taip pat 15—20 dienų.
50
III kursas — toks pats, ugniažolės sulčių dozę didinti atsižvelgiant į savijautą (galima padidinti vienu šaukšteliu ar net vienu šaukštu).
Kursų kiekis pasirenkamas taip pat atsižvelgiant į savijautą, tačiau galima daryti tik keturis kursus paeiliui. Po to — mėnesio pertrauka ir vėl pakartoti. Dar geriau pasirinkti tokį ciklą kitais metais, tik ugniažolės sulčių dozę padidinti palaipsniui.*
Anksčiau mano aprašytos klizmos su virintu šlapimu yra efektyvesnės už klizmas su ugniažole. Todėl rekomenduoju polipams šalinti klizmas su urina, o su ugniažole palikti vėlesniam laikui, jei kartais vėl būtų reikalingos. Nepamirškite, kad ugniažolė ypač tinka nutukusiems žmonėms. Tokios klizmos jiems — tikra palaima.
NORMALIOS MIKROFLOROS ATSTATYMAS STORAJAME ŽARNYNE
Iš karto reikia pasakyti, kad storajame žarnyne niekada nebus normalios mikrofloros, jei žmogus nuolat valgo produktus, kuriuose yra termofilinių mielių, tarsi agresoriai pažeidžiančių ir naikinančių reikalingą mikroflorą. Šiuo atveju neturi būti jokių kompromisų, reikia visai nevalgyti termofilinės duonos ir kitų gaminių. Pakeiskite tokią duoną košėmis, kepkite duoną be mielių patys, pasinaudodami Arakeliano ar Karavajevo receptu.
Storojo žarnyno mikroflorą atstatyti mums padės valymas ir normali pH terpė. Taip sukursime palankias sąlygas daugintis būtinai mikroflorai.
Pakeiskite savo mitybą, pradėkite valgyti daug salotų, kruo-
* Yra nemažai žmonių, kuriems po klizmų su ugniažolės sultimis užkietėja viduriai. Taip atsitinka todėl, kad ugniažolei būdingas džiovinimo bei išrovimo poveikis. Kad tai butų pašalinta, kad storojo žarnyno gleivinė būtų normali, rekomenduoju po tokio klizmų kurso padaryti 2—5 klizmeles su šiltu pienu ir jame ištirpintu sviestu (300 g pieno, 30 g sviesto). Tokia klizma daroma kartą per dieną paprasta gumine kriauše. Kai pienas bus suleistas, atsigulkite ant nugaros, pakelkite dubenį ir taip pagulėkite 30—45 minutes. Po to eikite į tualetą. Storojo žarnyno gleivinė taps normali, išnyks ir vidurių užkietėjimas.
51
pų, daigintų grūdų, riešutų, gerkite šviežių daržovių sultis. Daugintis naudingai mikroflorai padės ir uogos, laukinės valgomosios žolės. Juk kai maistas patenka į organizmą, jau po keliasdešimt minučių skrandžio—žarnyno trakto ertmės bei gleivinės mikroorganizmai suaktyvėja ir pradeda daugintis.
Mokslininkai seniai nustatė, kad storojo žarnyno mikroflora keičiasi priklausomai nuo maisto: vieni mikroorganizmai gali išstumti kitus, užimti jų vietą. Taigi keisdami maistą, mes galime savyje auginti vienus ar kitus mikroorganizmus. Tačiau žarnyno mikroflora privalo būti specifinė. Ji tik tada dauginasi normaliai, kai valgomas nevirtas augalinis maistas, papildytas nedideliu kiekiu tinkamai pagaminto natūralaus maisto, kruopomis ir t.t. Tokia mikroflora leidžia suvirškinti 50 proc. maistinių skaidulų ir gauti iš jų papildomo maisto. Be to, augalinės skaidulos veikia storąjį žarnyną antitoksiškai.
Virtas, rafinuotas, netinkamai suderintas maistas, kuriame yra daug riebalų ir cukraus, leidžia plisti patogeninei mikroflorai, kuri pablogina kalcio pasisavinimą (tai viena iš dantų gedimo priežasčių), trukdo normaliai veikti storajam žarnynui (tai viena iš priežasčių, dėl kurių plinta storojo žarnyno ligos).
Be to, vaisiai, uogos ir daržovės — pagrindinis organinių rūgščių šaltinis, kurio dėka visame virškinimo kanale išlieka normalus pH. Virti produktai, baltymai ir cukrus, priešingai, keičia pH, jis tampa labiau šarminis, o tai skatina puvimą bei rūgimą.
Atstatyti mikroflorą padeda badavimas ir po jo sekanti tinkama mityba. Tai vienas efektyviausių būdų, padedančių pakeisti mikroflorą, kad ji būtų ne patogeniška, bet normali.
Sank Prakšalana taip pat padeda pakeisti mikroflorą. Todėl labai svarbu po to pradėti tinkamai maitintis.
Jei jums tai pavyks, neturėsite rūpesčių, kuriuos sukelia nenormali mikroflora.
Jei griežtai laikysitės mitybos režimo, mikroflora pradės greitai keistis. Tam pakaks vieno—dviejų mėnesių. Jei režimo nepaisysite, galite net visai nesulaukti norimų rezultatų. Ypač svarbu atlikti išvalymą, kai taikomos Vokerio klizmos.
52
STOROJO ŽARNYNO PATOLOGIJOS SIMPTOMAI, SUREGULIAVIMAS IR NORMALIOS
VEIKLOS POŽYMIAI
Mes jau nemažai sužinojome apie storojo žarnyno vaidmenį, jo atstatymo būdus, tačiau vis galvojame: aš esu sveikas! Pamėginkite blaiviai įvertinti padėtį: daugelio proktologų duomenimis, jau trejų metų vaikams būdingi įvairiausi skrandžio—žarnyno susirgimai.
Tai, ką dabar perskaitysite, padės jums sužinoti, ar jūsų storojo žarnyno veikla normali. Susipažinsite su tais išoriniais požymiais (kartais neturinčiais su šiuo traktu jokio artimo ryšio), kurie patvirtina, kad patologijos nepavyko išvengti. Sužinoję, kokia ji, galėsite geriau suvokti tikrąją padėtį ir pasirinkti būdus, galinčius jums padėti.
PATOLOGIJOS SIMPTOMAI
1. Užkietėję viduriai: liežuvio apnašos, nemalonus kvapas, ūmūs galvos skausmai, apatija, mieguistumas, sunkumas apatinėje pilvo dalyje, pūtimas, pilvo gurgimas ir skausmai, sumažėjęs apetitas, sunkus ir nepakankamas tuštinimasis, odos išbėrimai, uždarumas, irzlumas, niūrios mintys;
2. Nespecifinis kolitas su opalige (storojo žarnyno gleivinės uždegimas, opos). Tai būdinga 10—30 metų amžiaus žmonėms. 60—75 proc. ligonių būdingi ir išoriniai požymiai: patologiniai odos pokyčiai, burnos gleivinės uždegimas (stomatitas), kepenų ligos;
3. Polipai primena save kabančiais apgamais ant kaklo, pažastyse;
4. Juodos apnašos ant dantų — slaptų degeneracinių žarnyno gleivinės pokyčių ženklas, reiškiantis, kad ji padengta juodais pelėsiais, stinga vitamino A;
5. Storojo žarnyno disfunkcija pakenkia ir odai bei gleivinei: sinusitas, rinitas, angina, adenomopatija, stomatitas, gingivitas, glositas (liežuvio uždegimas), odontalgija, bronchinė
53
astma, pūslėtoji lūpų dedervinė (mes įpratę tai vadinti išbėrimu ant lūpų).
Jei čia nurodyti simptomai vis dažniau išryškėja ar jau kuris laikas tęsiasi (sveikam žmogui jie nebūdingi), pradėkite storojo žarnyno gydymo programą.
FUNKCIJOS REGULIAVIMAS
Dabar jums papasakosiu, kaip pagal išmatas suprasti, ar vartojate maistui tinkamus produktus, ar jie tinka būtent jums, kada ir kaip galite juos vartoti.
Įsidėmėkite: visų rūšių mėsa, žuvys, kiaušiniai, pienas, varškė, sūriai, sriubos, sultiniai, kisielius, kakava, kava, stipri arbata, balta duona, pyragaičiai, tortai, baltas cukrus, pertrintos košės, makaronai, balti džiūvėsiai — maistas, kurį dažnai valgant susidaro išmatų akmenys. Mėlynės, ievos uogos, gervuogės, kriaušės, aiva — tik sukietina vidurius. Visi šie produktai sudaro panašią, monomerinę masę, kuri, netekusi vandens storajame žarnyne ir nelikusi žarnų raukšlėse, sukietėja, gali sužeisti išangę, kai žmogus tuštinasi. Susidarę išmatų kamščiai sutrikdo normalią defekaciją, tuštinamasi labai sunkiai, kartais net sutrūkinėja išangė. Tokiais atvejais pirmosios išmatos primena avies išmatas, būna riešuto formos. Kad taip neatsitiktų, pasistenkite kuo rečiau vartoti minėtus produktus, derinkite juos su daržovėmis, vaisiais — augaliniu, daug skaidulų turinčiu maistu. Maistinės skaidulos sulaiko vandenį, todėl išmatos nebūna reikiamos konsistencijos. Kai tik pastebite, kad tuštinatės „avies" išmatomis, prisiminkite, ką valgėte, pasirinkite tai, kas nekenktų, — salotas, kruopas. Produktus, kurių suvalgius sukietėja viduriai, valgykite kuo rečiau. Tada žarnyno veikla bus tikrai normali.
NORMALIOS VEIKLOS POŽYMIAI
Atidžiai stebėkite savo išmatas. Tuštintis privalote reguliariai, idealiu atveju — praėjus 1—2 valandoms po valgio. Išmatos
54
turi būti panašios į bekvapę pastą, kuri neprilimpa prie unitazo sienelių, lengvai nuplaunama. Defekaciją turi vykti lengvai, vienu momentu.
Po kiekvieno tuštinimosi išangę reikia ir nuplauti. Tai galima atlikti vonioje po vandens srove. Vanduo turi būti vėsus, o jo srovė — nestipri, nedirginantl. Apsiplovus išangę reikia nuvalyti specialiai tam skirtu rankšluosčiu.
Štai ir viskas, ką būtina žinoti apie storąjį žarnyną, kad galėtumėte patys sureguliuoti jo veiklą, pašalinti sutrikimus.
Rekomenduojame pradėti nuo urinos klizmų. Visa kita pasirinkite atsižvelgdami į savijautą ir susirgimo specifiką. Maitinkitės tinkamai. Apie tai rašoma ir kituose šios knygos skyriuose. Jei nenorėsite iš pagrindų pakeisti mitybos, vėl apkrausite savo žarnyną, jame susikaups nepašalintos išmatos, ir mūsų pastangos bus beprasmės.
Kai storasis žarnynas bus išvalytas, būtina pradėti kepenų valymą. Mano nuomone, storojo žarnyno bei kepenų išvalymas — būtinas ir svarbiausias dalykas. Jei tinkamai maitinsitės, tolesnis valymas ir atstatymas vyks savaime.
KEPENYS
Tik kantrus užbaigs darbą, o tas, kas skuba, suklups.
Saadi
Išvalius storąjį žarnyną taip, kaip rekomenduoja Vokeris, būtina pradėti valyti kepenis.
Visas veninis kraujas iš žarnyno, išskyrus storosios žarnos apačią, praeina per kepenis. Per visą mūsų gyvenimą kepenys nukenksmino ir uždarė savo „kapsulėse" tiek, kad pamatę, kiek po specialaus valymo pasišalina iš jūsų organizmo, nepatikėsite savo akimis.
Šiame skyriuje aptarsime ir iš senovės mus pasiekusias, ir šiuolaikines kepenų stiprinimo rekomendacijas, moksliniu požiūriu išnagrinėsime šių metodų esmę.
55
KEPENŲ ANATOMIJA
Žmogaus kepenų pradžia — trečioji embriono vystymosi savaitė. Kepenys — stambiausia žmogaus organizmo liauka, sverianti 1,5—2 kilogramus. Jos konsistencija minkšta, o forma primena nupjautą kūgį suapvalintais kraštais. Viršutiniu išgaubtu paviršiumi, pakreiptu į diafragmos pusę, kepenys liečiasi su jos žemutiniu paviršiumi. Apatinis kepenų paviršius, nukreiptas žemyn ir atgal, liečiasi su pilvo ertmės kai kuriais organais. Beveik iš visų pusių kepenis dengia pilvaplėvė.
Kepenys — nejudrus organas; besiliesdamos su diafragma, įkvepiant ir iškvepiant kartoja jos judesius. Jau įrodytas diafragmos nervų poveikis įnervuoj ant kepenis. Būti kepenims savo vietoje padeda pilvo preso spaudimas.
KRAUJO APYTAKA IR LIMFOS SUSIDARYMAS KEPENYSE
Kepenyse labai išplitusi venų sistema, kurią sudaro vartų vena ir kepenų venų sistema. Vartų venos ypatumas —ji prasideda ir baigiasi kapiliarais. Kepenų arterija aprūpina krauju, kuriame yra daug deguonies, reikalingo kepenų audinių maitinimui, o vartų vena surenka kraują iš viso skrandžio—žarnyno trakto bei blužnies ir yra pagrindinė kraujagyslė, nuo kurios priklauso kepenų funkcija.
Kepenys turi didelę įtaką ir inkstų, blužnies, skrandžio, širdies, kitų organų veiklai. Yra duomenų, kuriais remiantis galima teigti, kad per 1 minutę kepenimis prateka vidutiniškai 1500 mililitrų kraujo, iš jų 1200 (80 proc.) — per vartų veną, 300 mililitrų (20 proc.) — per kepenų arteriją. Kraujas, patenkantis į vartų veną iš pilvo ertmės skirtingų dalių, ne visiškai susilieja, teka tarsi atskiru srautu. Taip viena upė, įtekėjusi į kitą, kurį laiką teka sava vaga, ir tik po to dvi srovės susilieja. Todėl į įvairias kepenų dalis patenka skirtingas kraujas iš skirtingų pilvo kraujo dalių. Pavyzdžiui, blužnies kraujas patenka daugiau į kairiąją kepenų dalį, o iš storojo žarnyno — į dešinę.
Kitas kepenų kraujo apytakos ypatumas: jų kraujagyslėmis kraujas teka lėčiau negu kituose organuose. Tačiau vartų venos kraujo spaudimas, palyginus su kitų organų kraujo spau-
56
dimu venose, daug didesnis. Be to, kraujo tekėjimas kepenyse keičiasi, ir tai priklauso nuo krūtinės ląstos siurbiančiojo judesio bei diafragmos.
Kepenyse intensyviai gaminama limfa. Net — x2
n m r o s
pagamina šis organas.
KEPENŲ FUNKCIJOS
Kepenys — virškinimo, kraujo apytakos ir medžiagų apykaitos organas. Su kepenų funkcija glaudžiai susieta angliavandenių, riebalų, baltymų, vandens, mineralinių medžiagų, pigmentų, vitaminų, hormonų apykaita. Jose vyksta specifinės apsauginės ir nukenksminančios fermentų bei šalinimo funkcijos, skirtos tam, kad organizmas nuolat veiktų be sutrikimų. Prie nuodingų medžiagų, kurios patenka į kepenis iš storojo žarnyno, — indolo, skatolo, tiramino, prisijungia sieros bei gliukorulinė rūgštis, susidaro mažai toksiškos eterinės-sieros rūgštys. Šie junginiai pašalinami valymo sistemos kanalais.
Štai kokį pavyzdį pateikia E. Šuvalova brošiūroje „Kepenų ir tulžies pūslės ligos":
„Jei į kraują patenka svetimkūnių, tarkim, anglies dalelių, juos visiškai sugeria kepenys. Ir tik tada, kai tokių svetimkūnių daug, jų galima aptikti ir kituose organuose.
Be to, kepenys dalyvauja tarpinėje medžiagų apykaitoje nepriklausomai nno virškinimo. Jos dalyvauja hemolizės procese (atlikusių savo vaidmenį eritrocitų irimas), vykstančiame blužnyje, kraujyje. Šis procesas baigiasi kepenyse tulžies susidarymu.
Kepenų funkcija neatsiejama ir nuo šlapalo, susidarančio tik kepenyse, o galutinis baltymų apykaitos produktas pašalinamas per inkstus. Tai patvirtina glaudų kepenų ir inkstų funkcijų ryšį".
TULŽIES SUSIDARYMAS
Tulžies susidarymas — specifinė kepenų funkcija, susieta ir su kitų organų bei audinių veikla. Per parą žmogaus organizmas pagamina 800—1000 mililitrų tulžies.
57
Tulžies kanalais, kurių spindis — 4 milimetrai, o ilgis — 2—6 centimetrai, tulžis patenka į tulžies pūslės lataką, kurio spindis maždaug 3 milimetrai, o ilgis — 3—7 centimetrai.
Tulžies kanalai gerai aprūpinti lygiųjų raumenų skaidulomis, todėl jų dėka tulžis gali tekėti tai į vieną, tai į kitą pusę.
Dalis tulžies susikaupia tulžies pūslėje, kurios ilgis yra 12— 18 cm ir kurioje telpa iki 60 mililitrų tulžies. Tačiau ji lengvai išsitempia. Reikalui esant joje nesukeliant pažeidimų gali tilpti 200 mililitrų skysčio. Ji taip pat aprūpinta raumenų skaidulomis ir gali susitraukti kartu su tulžies takais, išmesdama tulžį į dvylikapirštę žarną 200—300 milimetrų vandens stulpelio spaudimu!
Tulžies pūslė gali koncentruoti tulžį 10—20 ir daugiau kartų! Motorinis tulžies pūslės nervas klajojantis. Jį reguliuoja dešinysis diafragminis nervas.
Energija, būtina tulžies sekrecijai, susidaro kepenų audinių kvėpavimo dėka. Tulžis — kepenų ląstelių sekrecija. Tulžies skonis kartokas, su saldoku prieskoniu, kvapas — savotiško aromato, reakcija — silpna šarminė. Tulžis dalyvauja virškinimo procesuose, vykstančiuose žarnyne: padeda neutralizuoti rūgščią maisto tyrę, patenkančią iš skrandžio į dvylikapirštę žarną, emulguoja riebalus ir padeda juos įsiurbti, spartina storųjų žarnų peristaltiką. Ji šalina iš kraujo įvairias egzogenines ir endogenines medžiagas, kurios susikaupusios kraujyje neigiamai veiktų organizmą, taip pat cholesterino perteklių.
Tulžies sudėtis: Vanduo — apie 84 proc. Tulžies rūgštis — 7 proc. Mucinas ir pigmentai — 4,1 proc. Mineralinės medžiagos — 0,8 proc. Riebalai — 3,1 proc. Cholesterinas — 0,6 proc. bei kitos medžiagos. Tulžis gaminama nuolat. Jos pagaminama mažiau, kai ba
daujama, persikaitinus, o padaugėja, kai sumažėja vidinė kūno temperatūra, paspartėja kraujo apytaka, virškinant maiste esančius baltymus, ypač riebalus.
58
KEPENŲ PATOLOGIJA
TULŽIES AKMENŲ SUSIDARYMAS IR TULŽIES LATAKŲ UŽDEGIMAS
Eilės tvarka aptarsime tulžies sudėtines dalis: tulžies rūgštims, susidarančioms kepenyse iš cholesterino, tenka antroji vieta — 7 procentai. Jų svarbiausia ypatybė — stipriai sumažinti skysčių paviršių tempimą. Kai esant įvairiems kepenų pažeidimams jų ląstelės praranda sugebėjimą sintetinti šias rūgštis ar kai tulžies pūslėje susikaupia daug tulžies, šių tulžies rūgščių sumažėja. Todėl iš cholesterino ir kalcio druskų sparčiau susidaro tulžies akmenys.
Tulžies pigmentai — daugiausia pigmentas bilirubinas (auksinės—geltonos spalvos) ir biliverdinas (žalios spalvos). Padidėjus rūgštingumui, bilirubinas tampa biliverdinu, sudarytu daugiausia iš kraujo hemoglobino. Šie pigmentai panašūs į por-finus.
Cholesterinas — organizmui reikalinga medžiaga, viena iš ląstelių sudėtinių dalių. Tačiau kai jo atsargos organizme padidėja, tai gali pakenkti sveikatai.
Dabar mes jau žinom, kad tulžies susikaupimas ar tulžies rūgščių sumažėjimas, sutrikus kepenų jas gaminančiai funkcijai, padidina tulžies paviršiaus įtempimą ir skatina cholesterino koloidinių junginių, riebiųjų rūgščių, kalcio kai kurių druskų, taip pat vandenyje blogai tirpstančių kalcio bilirubinų susidarymą. Jei tulžies rūgščių būna mažiau negu reikia, iš tirpalo pirmiausia atsiskiria cholesterinas ir riebalai. Susidaro cholesterino emulsija, kuri palaipsniui kietėja, esantis joje cholesterinas kristalizuojasi. Tulžies latakų uždegimo atveju pradeda kauptis kiti akmenys. Cholesterino akmenys auga kelis mėnesius ar net metus. Uždegimas šį procesą paspartina.
Tulžies pūslės uždegimas (cholecistitas) ir tulžies latakų uždegimas (cholangitas) daugeliu atvejų būna tada, kai juose susikaupia akmenys, mikroorganizmai, patenkantys į tulžies pūslę dažniausiai iš žarnyno.
Remdamasis skrodimų duomenimis, B. Ridelis teigė, kad vienu dešimtadaliu atvejų buvo rasti tulžies akmenys. Tulžies akmenų susidarymas ypač priklauso nuo mitybos ir prasideda
59
sulaukus 16—20 metų, o septyniasdešimtmečių žmonių, kurių tulžyje randama akmenų, yra net trečdalis!
I. Pavlovo, Briuno bei kitų duomenimis, ir tulžies sudėtis, ir jos evakuacija iš žarnyno tiesiogiai priklauso nuo maisto. Valgant riebų, daug baltymų turintį maistą, tulžis yra tirštesnė, labiau koncentruota, joje daug cholesterino ir bilirubino.
Moterims tulžies veikla sutrinka net 6 kartus dažniau! Tulžies akmenų susidarymą skatina ir nėštumas, nes jo metu tulžies pūslėje susikaupia daugiau tulžies (gimda spaudžia vidaus organus, padidina spaudimą pilvo ertmėje, pakeičia tulžies pūslės ir latakų padėtį). Be to, paskutiniaisiais nėštumo mėnesiais bei kurį laiką po gimdymo kraujyje padaugėja cholesterino, taip pat gali sutrikti kepenų funkcijos. Tam turi įtakos ir skirtingas vyrų bei moterų kvėpavimas. Moterys dažniau kvėpuoja krūtine, o vyrai — giliau, šiame procese dalyvauja ir pilvas, todėl ir diafragmos padėtis nevienoda. Diafragmos judesiai taip pat veikia tulžies tekėjimą tulžies latakais. Kuo jie ryškesni, tuo geriau.
Tulžies takų diskinezija — motorikos sutrikimas. Todėl labai svarbu, kad tulžis ilgai neužsistovėtų tulžies pūslėje. Tulžies takų diskinezijos pagrindas — centrinės nervų sistemos pokyčiai, turintys įtakos tulžies pūslės raumenų susitraukimams. Sutrikimus gali skatinti ir netvirti tulžies takų raumenys. Tai gali nulemti kūno sudėjimas (asteniškas tipas), nejudrus gyvenimo būdas, kai tenka daug sėdėti, o svarbiausia priežastis — stinga natūralaus maisto, kuriame daug vitaminų, mineralinių, kitų reikalingų medžiagų.
Kai pradėsite valyti tulžies takus, pastebėsite, kad išeina įvairūs akmenėliai. Jums, be abejo, įdomu, kokie tai akmenėliai, iš kur jie išėjo, iš ko jie sudaryti ir kodėl susidarė.
Tulžies pūslėje esantys akmenys yra apvalūs. Tulžies akmenys, randami kepenyse, gali būti šakoti, savo forma priminti tulžies latako kontūrus. Kepenyse, tulžies takuose ir pūslėje esantys akmenys — juodi, pigmentiniai, kieti, aštrūs, šakoti. Valymo metu jie suskils ir pašalinti iš organizmo bus panašūs į saulėgrąžos sėklas ar juodą smėlį, primenantį akmens anglies dulkes. Jų skersmuo gali būti iki 6 milimetrų. Tulžies akmenys būna cholesterininiai, dideli kombinuoti, cholesterininiai—pigmentiniai—druskų ir pigmentiniai.
60
Cholesterininiai—pigmentiniai—kalkiniai — dažniausia tulžies akmenų rūšis. Jų visada būna labai daug, o forma — netaisyklingi daugiabriauniai. Dydis — nuo smeigtuko galvutės iki didelio žirnio, spalva balkšva, pilkšva (kai akmens paviršiuje susikaupia daug cholesterino ir kalkių) ar ruda, tamsiai žalia (kai daug pigmento biliverdino). Šių akmenų susidarymą skatina infekcija ir tulžies pūslės bei tulžies latakų uždegimas. Tačiau net jei nėra infekcijos, akmenys gali atsirasti tada, kai vartojami netinkamai suderinti virti produktai.
Pigmentiniai—kalkiniai akmenys — tamsiai žalios spalvos, jų daug, jie trapūs, įvairių formų. Jau įrodyta, kad jie susidaro kepenyse esančiuose tulžies latakuose. Šiuose akmenyse nėra cholesterino, tačiau pasitaiko vario priemaišų. Be to, jie sudaryti iš mikrolitų, kurių skersmuo — 7—60 mikronų, o sudėtis — baltymai, tulžies pigmentai, kalkės. Jų susidarymo priežastis — iš žarnyno į kraują patekę svetimkūniai (prisiminkite pavyzdį su anglies dalelėmis), kur jie susijungia su tulžies baltymais bei pigmentais ir pašalinami tulžies latakais. Į žarnyną jie patenka kartu su vandeniu ir virtu maistu. Juk virimo metu organinės medžiagos tampa neorganinėmis — iškrenta nuosėdomis (tarsi virdulyje po virimo), kurių nepasisavina organizmas ir kaip svetimkūnį pašalina kartu su tulžimi. Kartais mikrolitai tulžies pūslėje ir latakuose padeda formuotis pigmentiniams—kalkiniams akmenims. Todėl gali susidaryti dviejų rūšių akmenys: grynai pigmentiniai, susieti su hemolize, ir žemės spalvos pigmentiniai akmenys, kurių atsiradimo priežastis — užsistovėjusi tulžis.
Rečiausiai, laimei, pasitaiko balti ir kieti kalkiniai akmenys. Kalcis (kalkės) šiuo atveju patenka į organizmą kartu su virtų maistu.
Tarpskilteliniai tulžies šalinimo latakai yra šalia tarpskil-telinių kraujagyslių. Jungdamiesi jie sudaro iš pradžių kairįjį ir dešinįjį skiltinius latakus, o po to ir bendrą kepenų lataką (10 pieš.).
Kairėje ir dešinėje kepenų skiltyse esantys tulžies latakai yra atskirti vieni nuo kitų. Teritorija, kurią aptarnauja kiekvienas iš šių latakų, vadinama kepenų segmentais. Kiekvienas segmentas surenka tulžį iš savo tarpskiltelinių šalinimo lata-
61
10 pieš. Kepenys
bendras tulžies latakas; 2 — vartų vena; 3 — kepenų arterija; I, II, II, IV — kepenų segmentai
kų. Ribų tarp segmentų nepažeidžia nei tulžies takai, nei arterijos, nei vartų sistemos venos.
Vienas valymas išvalo tik vieną segmentą iš keturių. Todėl norint išvalyti kepenis, reikia bent keturių tokių procedūrų.
VARTINĖ HIPERTONIJA IR JOS PASEKMĖS
Šiuolaikinė mityba rūgština mūsų kraują (kraujo pH norma — silpnai šarminė), jame nėra reikalingo gyvų mineralinių medžiagų*, vitaminų ir kitų elementų kiekio. Nejudrus gyvenimo būdas ir jau minėtas kraujas, kurio pH pakitęs, palaipsniui skatina tulžies pašalinimo sistemos diskineziją, tulžies spaudimas šalinimo latake gali pakilti iki 750—800 mm vandens stulpelio (beveik atmosfera!). Tulžies koncentracija gali padidėti net 20 ir daugiau kartų. Tada iš tulžyje esančių medžiagų gali susidaryti nuosėdos. Pirmiausia susidaro cholesterino kristalai, po to — bilirubinas, druskos, kalkės — tulžies akmenų pagrin-
* „Gyvas" produktas skiriasi nuo „negyvo" bioplazmos lauku, kuris sunaikinamas termiškai apdorojant. Atomai, esantys „gyvuose" mineraluose (organiniai), yra energetiškai aktyvesni ir sukasi į kairę, „negyviems" tai nebūdinga.
62
das. Be kietų akmenų, kepenų latakuose susidaro ir amorfinė bilirubino—kalcio masė, panaši į grietinę. Tulžies pūslėje ir latakuose gali atsirasti gelsvai baltas smėlis, tepli košę primenanti masė. Šie kieti ir mazutą primenantys trombai iš vidaus spaudžia kepenis. Tuo pačiu stipriai spaudžiami ir šalia esantys audiniai. Tai apsunkina arterinį kraujo tekėjimą, nešantį deguonį kepenų arterijomis, ypač trukdo kraujotaką vartų venoje, kuri neša maitinančias medžiagas iš žarnyno. Taip prasideda vartinė hipertonija.
„Didžiojoje medicinos enciklopedijoje" rašoma: — Vartinė hipertonija — padidėjęs kraujo spaudimas var
tų venoje (kitas jos pavadinimas — portalinė vena). Ją sukelia sutrikęs kraujo tekėjimas per kepenis, atsiradęs todėl, kad yra mechaninės kliūtys, pavyzdžiui, tulžies trombai tulžies latakuose, baltymų infiltracija kepenyse. Baltyminė masė kaupiasi kepenyse, ardo epitelines ląsteles, sukelia jų atrofiją, prasideda organo struktūros pakitimas*.
Dalis kraujo, nepraėjusi pro vartų veną, eina kitu keliu (taip vadinama kolateralinė kraujo apytaka). Tai pavaizduota 11 piešinyje.
Strėlės schemoje žymi sutrikusį kraujo tekėjimą, sukeliantį sąstovį šiuose organuose.
Susikaupus kraujui (kraujo sąstovis), padidėja blužnis, jos funkcijos sutrinka. Sąstovis kasos venoje sukelia distrofinius pakitimus, sutrinka jos funkcija (noriu atkreipti diabetikų dėmesį: gal todėl taip sunku gydyti diabetą). Sąstovis skrandžio ir žarnyno venose pažeidžia šių organų įsiurbimo ir sekrecines funkcijas (noriu atkreipti distrofikų dėmesį: gal tai prasto maisto virškinimo ir pasisavinimo priežastis). Tai taip pat sukelia didelį kraujavimą (ypač skrandžio, žarnyno, tiesiosios žarnos), gausias moterų menstruacijas, trombus kojose, hemorojų. Sumažėja arterinis kraujo spaudimas (į tai turėtų atkreipti dėmesį hipertonikai).
Kai nuo spaudimo ir vietinio maitinimo sutrikimo atrofuojasi kepenų ląstelės, nukenčia deguonies, riebalų, baltymų, vandens, mineralinių medžiagų apykaita. Visų šių ir panašių apy-
* Štai kokios maisto raciono, kuriame gausu baltymų, pasekmės, ypač kai fizinis aktyvumas yra ribotas.
63
11 pieš. Schema, paaiškinanti patologiją vartinės hipertonijos atveju
1 — vartų vena; 2 — vartų venos išsišakojimas kepenyse; 3 — kepenų venos; 4 — tuščioji vena; 5 — blužnis; 6 — viršutinė pasaito vena; 7 — apatinė pasaito vena; 8 — anastomozė tiesiosios žarnos srityje.
kaitos sutrikimų sukeltas ligas sunku išvardinti. Bet ir taip aišku, kokios liūdnos kepenų užteršimo ir perkrovimo pasekmės.
Apie tai kalba ir jogai. Štai ištrauka iš Svainio Šivanandos knygos „Jogų terapija":
„Silpnos kepenys — pagrindinė mūsų prastos sveikatos priežastis. Ypač tai turi įtakos bendram organizmo augimui. Jei sveikos kepenys, sveikas ir stiprus visas organizmas. Svarbiausios organizmo liaukos — hipofizė, skydliaukė, kasa — padeda augti ir tvirtėti organizmui, virškinti kepenims. Kai jos stengiasi padėti nesveikoms kepenims ir todėl perkraunamos, ištinka paralyžius. Bendras sutrikimas ne tik neigiamai veikia organizmo augimą ir vystymąsi, bet ir gresia siaubingomis pasekmėmis".
12 pieš. Priekinės pilvo sienelės kolateralių tipai
1 — „medūzos galva"; 2 — viršutinis tipas; 3 — apatinis tipas; 4 — junginys, kai spaudžiama apatinė tuščioji vena
Įdomiai ir savitai apie kepenų ligų priežastis pasakojama „Cžud-ši":
„Polinkis į deginantį, „aštrų", karštą, riebų maistą, nevaldomas įniršis, miegas karštą vidudienį ir po valgio, sunkus darbas, alinantis triūsas, kietos žemės kasimas, lanko įtempimas, kritimas jojant arkliu nuo skardžio, lenktynės, iš visų jėgų stengiantis pralenkti kitą, smūgis akmeniu, kirčiai lazda, mėsa, cukrašvendrių cukrus, arbata ir viskas, ką vartojame be saiko, sukelia tulžies karštinę".
Mes galime vartoti maistą, kuriame daug vitaminų, mineralinių bei kitų kokybiškiausių maisto medžiagų, tačiau jei perkrauta „Vyriausioji valdovė" (taip kepenis vadina Tibeto daktarai), jei dalis maistingų medžiagų aplenkia kepenis, nes praeina per anastomozes į kitas venas ir jų nepasisavina organizmas, mes galime prastai jaustis, nes netenkame daug maisto elementų. Maisto medžiagos, aplenkusios kepenis, tampa svetimkūniu organizme ir sukelia įvairias alergines reakcijas. Todėl neskubėkite eiti pas gydytoją, nekankinkite savęs, kol išsiaiškinsite, koks alergenas jums pakenkė. Išvalykite savo kepenis, ir alergijos kaip nebūta.
64 65
Net tinkamai maitindamiesi ir paisydami visų kitų sveikos gyvensenos principų, jei tik kepenų veikla sutrikusi, jaučiamės prasčiau negu norėtume. Štai kodėl daugelis nusivilia natūraliu sveikatos stiprinimo būdu.
KEPENŲ IR TULŽIES PŪSLĖS LIGŲ SIMPTOMAI
Išnagrinėkime kepenų susirgimų simptomatiką senovėje, o po to palyginkime ir papildykime ją dabartine.
Vėl prisiminkime „Čžud-ši". Tibeto daktarai teigė, kad yra tik trys ligos, sukeltos vėjo, tulžies ir gleivių. Jei sutrinka viena funkcija, žmogus suserga. Beje, tulžį jie suvokė labai plačiai ir išskirdavo 5 tulžies rūšis.
Tulžis: virškinanti, keičianti spalvą, kuriančioji, suteikianti regėjimą ir skaisčią spalvą.
Virškinanti tulžis yra skrandyje tarp suvirškinto ir nesuvirškinto maisto. Ji virškina maistą, atskiria sultis nuo nuosėdų, teikia šilumą ir jėgų kitoms keturioms tulžies rūšims.
Keičianti spalvą tulžis yra kepenyse. Jos dėka skaidrios sultys tampa raudonomis.
Kuriančioji tulžis yra širdyje. Ji daro žmones jautriais, išdidžiais, išmintingais, aistringais.*
Tulžis, suteikianti regėjimą, yra akyse ir padeda suvokti formas.
Tulžis, skaisti spalva, yra odoje ir suteikia jai gaivią spalvą. Kinų medicinos šaltiniuose rašoma, kad kepenų ir tulžies
pūslės funkcijos priskiriamos elementui „Medis" ir glaudžiai siejamos su šiomis sąvokomis:
kūno audiniai — raumenys jutimo organai — regėjimas išskyrimas — ašaros emocijos — pyktis garsai — riksmas skonis — rūgštus
metų laikas — pavasaris spalva — žalia, mėlyna planeta — Jupiteris mėsa — viščiukas varpiniai augalai —kviečiai vaisiai — slyva
*... kiekvienas naujas nužudytasis kovos lauke turėjo skatinti samurajaus narsą — taip priešas tarsi tapdavo pasyviu narsos stimulu. Štai kur žmogėdriško kimotori papročio ištakos... Sintoistai tikėjo, kad kepenys (kimo) — žmogaus narsos šaltinis. Buvo manoma, kad tas, kas suvalgydavo nevirtas priešo kepenis, tapdavo dar narsesnis". A. Dolinas, „Samurajaus kelias".
66
Tibetiečiai skyrė 26 tulžies ligas, o kinų daktarai net pagal sapnus nustatydavo diagnozę: kai kepenys pilnos (t.y. tada, kai energetinė kepenų funkcija stipriausia), sapnai pikti; kai kepenys tuščios (t.y. tada, kai energijos mažai), sapnuojamas miškas.
O dabar pateiksiu dabartinės medicinos nurodomus kepenų ir tulžies pūslės ligų simptomus.
TULŽIES AKMENLIGĖS DIAGNOZĖ
Tipiškiausias tulžies akmenligės simptomas — aštraus skausmo priepuoliai — kepenų ar tulžies kolika.
Skausmo priepuoliai trunka nuo kelių minučių iki kelių valandų. Dažniausiai skausmas užklumpa staiga, tik kartais prieš tai pastebimi prodrominiai simptomai — dingęs apetitas, pykinimas, sunkumas po krūtine, tempimo jausmas po dešiniuoju šonkauliu (gal taip būna todėl, kad tulžies pūslėje susikaupia labai daug tulžies).
Tulžies koliką gali sukelti fizinis ir protinis pervargimas,
13 pieš. Skausmo taškai esant akmenligei
1 — tulžies pūslės taškas; 2 — pankreatito zona; 3 — mentės kampo taškas; 4 — VIII, IX ir XI krūtinės slankstelių taškai; 5 — pečių zona; 6 —
diafragmos nervo taškas; 7 — epigastrinė skausmo zona.
67
emocijos, kūno atšalimas, perpildytas ir sudirgintas valgio, ypač aštraus, skrandis. Moterims tulžies kolika kartais sutampa su menstruacijomis ar atsiranda po gimdymo. Kolika dažniausiai prasideda pirmoje nakties pusėje, kai kepenų ir tulžies pūslės funkcijos aktyviausios, praėjus 3—4 valandoms po vakarienės, t.y. tada, kai išsiskiria daugiausia tulžies į dvylikapirštę žarną, kai ji labiausiai pripildyta ir dirginama maisto tyrės.
Skausmas būna įvairus: duriantis, pjaunantis, kai atrodo, kad dešinė pilvo pusė plėšoma į gabalus. Priepuolio pradžioje skausmas būna išplitęs, tačiau po to jis greitai koncentruojasi 13 piešinyje nurodytuose taškuose.
Tulžies kolikai būdingas pykinimas ir vėmimas, iš pradžių maistu, o po to gleivėmis ir tulžimi. Kartais su tulžimi pašalinami ir smulkūs tulžies akmenukai.
Dažnai ligoniai skundžiasi, kad šąla galūnės. Kai kuriems sutraukia blauzdų, rankų pirštų raumenis.
CHRONIŠKO HEPATITO DIAGNOZĖ
Šios ligos simptomai — bendras silpnumas, sumažėjęs apetitas, kartais kartumas burnoje, deginimas epigastrinėje srityje, pykinimas, vidurių užkietėjimas, kartais viduriavimas. Kai liga paūmėja — niežti odą, kūno temperatūra pakyla iki 37,1— 37,6° C.
Dažnai būdingi ir nervų sistemos sutrikimai: prislėgta nuotaika, prakaitavimas, padidėjęs jautrumas, nemiga. Apžiūrint ligonius, pastebima, kad daugiau kaip trečdaliui jų, ypač paūmėjimo periodu, būdingi „kepenų delnai" (rankų didžiųjų ir mažųjų pirštų vidinės pusės oda būna paraudusi) ir kraujagyslių „žvaigždutės".
Šios „žvaigždutės" — pulsuojančios smulkios kraujagyslės, nuo kurių tarsi spinduliai pasklinda dar smulkesnės kraujagyslių atšakėlės, panašios į vorų kojas. Jų skersmuo — nuo smeigtuko galvutės iki žirnio dydžio. Dažniausiai tokios „žvaigždutės" būna ant veido, pečių, nugaros. Kai kepenų funkcija pagerėja, jos gali visai išnykti.
Chroniškas hepatitas pažeidžia sąnarius ir plaučius.
68
TULŽIES TAKŲ DISKINEZIJA
Bendrieji simptomai — neurotinio pobūdžio sutrikimai, skausmai po dešiniuoju šonkauliu. Hipotoninė forma — nesibaigiantys skausmai po dešiniuoju šonkauliu, pykinimas, atsiraugėjimas, atoniškas vidurių užkietėjimas.
Hipertoninė forma — periodiški skausmai, pykinimas, vidurių užkietėjimą keičia viduriavimas.
TULŽIES PŪSLĖS IR TULŽIES LATAKŲ UŽDEGIMAS
Iki skausmų — sunkumo jausmas po krūtine praėjus 1—3 valandoms po valgio, pilvo pūtimas, nedidelis drebulys, negalavimas pavalgius, viduriavimas, ypač suvalgius kepto maisto. Taip pat būdinga ir geltonos iškilusios dėmės ant veido (vokų, skruostų, lūpų), alkūnių, pirštų. Kartais būna išpūstos, primenančios kolbą pirštų falangos.
Dabar, kai jau žinote šiuos simptomus, patys suprasite, ar sveikos jūsų kepenys bei tulžies pūslė. Galite kai ką pakeisti, nelaukdami, kol šie simptomai paūmės. Jei abejojate, nesugebate įvertinti savo sveikatos būklės, nueikite pas gydytoją, kad jis patikslintų diagnozę. Tada tikrai žinosite, ką jums būtina daryti, kad sveikata pagerėtų.
KEPENŲ VALYMAS
Daugelis mano, jog kepenys visiškai sveikos. Labai dažnai jie klysta. Aš pats tuo įsitikinau. Tulžies akmenys įstrigę kepenyse labai tvirtai, ne taip paprasta juos iš ten iškrapštyti. Todėl nusprendęs išvalyti kepenis, aš prieš tai badavau kelis kartus po 7 dienas, po kartą 10 ir 18 dienų, po 3 dienas apie 10 kartų. Be to, 3 metus kiekvieną savaitę badavau po 24—36 valandas. Mano bičiulis badavo 3 kartus po 19 dienų, tarp kurių buvo dviejų mėnesių tarpas. Kai mes pradėjome valyti kepenis, iš jų išeidavo po pusę litro akmenukų. Taip pat buvo pašalinta daug senos, panašios į degutą tulžies, tamsi plėvelė ir kitokia bjaurastis.
69
Tai dar kartą patvirtina, kad tikslinga valyti kepenis. Valymo rezultatai — stulbinantys. Išvalęs pirmaisiais me
tais kepenis 5 kartus (iš viso buvo 8 valymai), patyriau tokį efektą, kokio nesulaukiau prieš tai 5 metus taikydamas natūralius sveikatingumo metodus. Pajutau nepaprastą lengvumą, viso organizmo atsinaujinimą, suvokiau, kas yra TIKROJI SVEIKATA. Tai patyriau ne tik aš. Klube „Žvalumas", kuriam aš vadovauju, kepenis ne vieną kartą valė ir kiti. Pas mus ateidavo žmonės, kuriems padėti atsisakė gydytojai, nesiryžę operuoti ir pašalinti tulžies pūslės latakų akmenų, nes pacientų amžius ir prasta sveikata didino operacijų riziką. Atlikę kepenų išvalymo procedūras, šie žmonės tarsi gimė antrą kartą, pradėjo gerai jaustis.
Pavyzdžiui, 1925 metais gimęs 170 cm ūgio Nikolajus Sa-vinych, sveriantis 96 kilogramus, šliaužte atšliaužė pas mus. Jis taip prastai jautėsi, kad nesitikėjo sulaukti kito pavasario. Tačiau paskirstyta mityba, storojo žarnyno ir kepenų valymas urino terapija padarė jį kitu žmogumi, sveriančiu 63 kilogramus, bėgiojančiu tik su trumpikėmis ir nusiteikusiu gyventi sveikai, laimingai. Toms permainoms jam prireikė truputį daugiau kaip šešių mėnesių. Viską sugebėjo atlikti pats, nors buvo baigęs tik tris klases. Yra ir daugiau pavyzdžių, patvirtinančių, kad tulžies akmenlige sergantys žmonės, atlikę kepenų valymą, nebuvo operuoti.
Taigi kitame skyriuje pabandykime išsiaiškinti, ar iš tiesų kepenų valymas yra nepavojingas, kuo grindžiamas jo poveikis.
FIZIOLOGINIAI MECHANIZMAI, TAIKOMI VALANT KEPENIS
Pagrindinis argumentas, nukreiptas prieš tokį valymą, — tulžies latakų skersmuo tik 3—4 milimetrai, o akmenys, be to, laisvai, praeina daug didesni — iki 20 milimetrų skersmens ir dar stambesni. Tai neįmanoma! Teigiantiems, jog patys matė išėjusius panašaus dydžio akmenis, priešininkai tvirtina, kad tai išmatų akmenys, pašalinti iš žarnyno. Savo tvirtinimus jie pagrindžia ir bauginimais, jog akmenys gali įstrigti, bus neišvengta kitų sutrikimų. Taip teigti gali tik žmonės, nieko neišmanantys apie šią procedūrą.
70
Brošiūroje „Sveikatos fakultetas" profesorė E. Šuvalova aprašo „aklą" tulžies takų plovimą be zondo. Tai tiubažas, plačiai taikomas ir gydytojų.
Štai kokia tiubažo metodika. Rytą dar nieko nevalgiusiam ligoniui duodama išgerti 200—
250 mililitrų negazuoto ar beveik negazuoto kambario temperatūros mineralinio vandens, kurio butelis buvo atidarytas iš anksto. Į mineralinį vandenį galima įberti 5 gramus magnezi-jos ar sorbito, kad būtų energingiau ištuštinta tulžies pūslė. Po 15—20 minučių vėl reikia išgerti tiek pat mineralinio vandens.
Kai mineralinis vanduo išgertas, ligonis guli lovoje pusantros valandos su šildymo pūsle po dešinės pusės šonkauliais. Tiubažui kaip dirgiklį galima naudoti magnezijos ar sorbito tirpalus, tulžies išsiskyrimą skatinančių žolių nuovirą.
Tulžį sparčiau išsiskirti skatina ir kiaušinių tryniai, aliejus, Karlovy Varų ir „Barbara" druskos.
40—50 mililitrų 33 proc. magnezijos tirpalas, pašildytas iki 40° C, skatina tulžies pūslę ir latakus susitraukti. Tiems, kam magnezija sukelia nemalonius pojūčius, duodama gerti koncentruotų cukraus, gliukozės, ksilito ar alyvuogių aliejaus tirpalų.
Sparčiausiai skatina atsiverti tulžies latakus ir ištuštinti tulžies pūslę maiste esantys riebalai ir žarnyne esantys virškinimo produktai.
Visa ši informacija, tvirtai pagrįsta mokslu, patvirtina, kad praplauti tulžies latakus GALIMA. O dabar susipažinsime su liaudies medicinos priemonėmis, sužinosime, kuo remiasi ji.
1. Kaip jau buvo pasakyta, mums būtinos stiprios tulžį varančios medžiagos. Liaudies medicinos žinovai yra pastebėję, kad didelės dozės aliejaus, ypač alyvuogių, labai paspartina tulžies išsiskyrimą: tulžies pūslės susitraukimą ir kuo didesnį tulžies latakų atsidarymą.
2. Tulžies išsiskyrimą skatina ir rūgštys. Citrinos rūgštis, esanti citrinos sultyse, ne tik stimuliuoja šią funkciją, bet ir tirpdo kietas ataugas — kabliukus, kuriais tulžies akmenys prisitvirtina latakuose.
3. Gydymas šiluma — geriausias būdas sumažinti kepenų uždegimą ir spazmus. Tam 3—4 valandos prieš valgymą reikia sušildyti kepenų sritį. Šildymą būtina pratęsti išgėrus citrinos sulčių ir aliejaus. Mes jau žinome, kad 90—99 proc. akmenų
71
sudaryti iš cholesterino. Šiluma juos atitirpdo, nebūna skausmingų spazmų, ir akmenys laisvai praeina tulžies latakais.
4. Tulžies latakų lygieji raumenys gali išsiplėsti iki 2 centimetrų skersmens, o susitraukti su tokia jėga, kad tulžis išmetama esant 300 mm vandens stulpelio spaudimui. Ekstremaliais atvejais šis spaudimas gali padidėti daugiau kaip du kartus!
5. Pasitaiko ir priešingas atvejis, kai tulžies akmenys tarsi ištirpsta tulžies skystyje. Tada galima veikti dviem būdais: a) padidinti kiekį tulžies rūgščių, kurios sumažina paviršinį tulžies tempimą ir taip padeda atitirpti koloidams bei dalinai ištirpti; b) padidinti koloidų apsaugą.
Išnagrinėkime a variantą. Žmogaus riebaluose, kurie lydosi esant 15° C (esant kūno temperatūrai, jie skysti), yra apie 70 proc. oleino rūgšties. Tai viena iš nesočiųjų riebiųjų rūgščių, kurių svarbiausios biologinės savybės yra šios: paversti cholesteriną lengvai tirpiais junginiais, kad jis galėtų būti pašalintas iš organizmo; teigiamai veikti kraujagyslių sieneles, padidinti jų elastingumą ir sumažinti pralaidumą. Oleino rūgštis lydosi esant 13° C. Daugiausia jos yra alyvuogių aliejuje (80—81 proc), o saulėgrąžų aliejuje dvigubai mažiau (39 proc). Oleino rūgštį beveik visiškai įsiurbia žarnynas, organizmas ją nesunkiai panaudoja medžiagų apykaitos procesuose.
Taigi mes pasirenkame tokį kelią: žymiai padidiname nesočiųjų riebiųjų rūgščių kiekį. Jos veikia kaip tulžies rūgštys, tirpdo cholesteriną, be to, padidina kraujagyslių bei tulžies takų sienelių elastingumą. Jos artimos organizmui, todėl labiausiai tinka tie natūralūs produktai, kurių sudėtyje yra šių rūgščių. Vertingiausias iš šių produktų — alyvuogių aliejus.
Variantas b. Jo esmė tokia: gamtoje yra apsauginių medžiagų, pavyzdžiui, baltymai, polisacharidai, natrio ir kalio oleatai. Tokia apsauginė medžiaga susikaupia koloido paviršiuje ir padengia jį plėvele, neleidžiančia sulipti koloidų dalelėms ir sudaryti nuosėdas. Kaip žinome, tulžyje yra 84 proc. vandens. Šį vandenį reikia prisodrinti jau minėtomis apsauginėmis medžiagomis, kurios, prasiskverbusios į tulžies akmens mikroporas sukels koloidų atlipimą, o vėliau ir ištirpdys juos.
Apsauginių koloidų šaltiniai: 1. Šviežios daržovių ir vaisių sultys. 2. Šviežias paties žmogaus šlapimas (urina).
72
Dažančios urinos dalelės — organinės medžiagos švelniausios dalelės. Paros šlapime jų yra maždaug 1 gramas. Todėl savas šlapimas labiausiai prieinama medžiaga, kurioje gausu apsauginių koloidų. Geriau naudoti natūralios gelsvos spalvos uriną. Bespalviame šlapime šių dalelių mažiau, todėl jo geriau nevartoti.
Taigi mes jau išnagrinėjome pagrindinius fiziologinius mechanizmus, kuriais pagrįsti kepenų valymo būdai. Tačiau yra ir dar keli papildomi:
6. Citrinos rūgštis yra rūgštaus skonio. Kaip teigia kinų liaudies medicina, rūgštumas stimuliuoja kepenų funkciją. Be to, citrinų sultyse esantys eteriniai aliejai veikia ir kaip tulžį varanti bei antiseptinė priemonė.
7. Kinų gydytojai, gydantys adatomis, tvirtina, kad kepenų ir tulžies pūslės funkcija stipriausia nuo 23 iki 3 valandos nakties. Tai kepenų ir tulžies pūslės biologinis ritmas.
8. Įteigdami sau, kad tulžies latakai išsiplečia, kad išsiskiria daug tulžies, mintimis siųsdami ten energiją, mes dar labiau sustipriname efektą.
9. Jogai teigia, kad kvėpavimas tik per dešinę nosies šnervę padidina organizmo šilumą ir paspartina jo „ardančiąja jė-gą".
10. Tulžies susidarymą bei išsiskyrimą padidina paspartė-jusi vartinė (portalinė) kraujo apytaka ir riebesnis maistas. Ši sąlyga nesunkiai įvykdoma. Praėjus kuriam laikui po to, kai buvo pavalgyta ir išgerta citrinų sulčių, pradedama kvėpuoti lėtai, ritmiškai, kaip rekomenduoja jogai, stengiantis kuo aukščiau pakelti diafragmą iškvepiant.
11. Organizmo sugebėjimas išsivalyti padidėja per pilnatį. Kepenų funkcija aktyviausia pavasarį, o silpniausia rudenį.
Dabar aptarsime valymo būdus, nes jau puikiai žinote, kokiais fiziologiniais mechanizmais jie bus pagrįsti.
PAPRASČIAUSIAS IR EFEKTYVIAUSIAS KEPENŲ VALYMAS
Valant kepenis, idealūs produktai — alyvuogių aliejus bei citrinos. Yra žmonių, kurie jų negali įsigyti. Tenka ieškoti pakaitalų. Laimei, jų yra pakankamai. Alyvuogių aliejų galima pa-
73
keisti saulėgrąžų aliejumi. Tinka rafinuotas ir nerafinuotas. Citrinos sultis galima pakeisti citrinos rūgštimi, taip pat kitais rūgščiais produktais — spanguolėmis, šaltalankiu, agrastais ir t.t. Valymas šiais patiekalais toks pat efektyvus, kaip ir naudojant idealius ingredientus — alyvuogių aliejų ir citrinas. Šios knygos autorius pats tuo įsitikino. Tai patvirtina ir kiti, išbandę šiuos pakaitalus. Todėl ir jūs galite juos drąsiai vartoti. Citrinos rūgštį reikia atskiesti taip, kad tirpalo skonis būtų panašus į natūralias citrinų sultis.
Valant kepenis svarbiausia IŠANKSTINIS PASIRUOŠIMAS — organizmo suminkštinimas. Jei daromos šilto vandens procedūros, jas reikia atlikti 3—4 kartus. Kiekvieną tokią procedūrą užbaikite vėsiu vandeniu. Štai tada jau po pirmo karto neteksite daug akmenukų ir kitos bjaurasties. Paskutinę minkštinančią procedūrą reikia atlikti dieną prieš kepenų valymą.
Jei likus 3—4 dienoms iki kepenų valymo valgysite daugiausia augalinį maistą ir gersite daug šviežiai išspaustų sulčių (1 dalis burokėlių Ir 4—5 dalys obuolių, geriau rūgščių), kartą per dieną darysite valančias klizmas su urina, išankstinis pasiruošimas bus idealus.
Pagaliau ateis valymo procedūros diena. Geriau, kad tuo metu būtų mėnulio pilnatis, o jūs patys — ramūs ir atsigavę. Rytą padarykite klizmą. Po to lengvai papusryčiaukite, prieš tai išgerkite jau minėtas sultis. Per pietus valgykite nedaug. Po 1—2 valandų pradėkite šildyti kepenų sritį šildymo pūsle su karštu vandeniu ar elektrine šildykle.
Maždaug 19—20 valandą pradėkite pačią kepenų valymo procedūrą. Prieš tai pašildykite iki 30—35° C aliejų ir citrinos sultis ar citrinos rūgšties tirpalą. Dozę pasirinkite atsižvelgdami į savo kūno svorį ir į tai, kaip organizmas reaguoja į aliejų.
Pagaliau viskas paruošta, stovi dvi stiklinės — viena su aliejumi, kita — su sultimis. Išgeriate vieną du gurkšnius aliejaus ir užsigeriate vienu dviem gurkšniais sulčių. Po 15—20 minučių, jei tik nepykina, tai pakartokite, tiek kartų, kol išgersite visą aliejų ir visas sultis. Ramiai atsisėskite ir žiūrėkite televizorių ar skaitykite knygą.
Jei jūs prastai jaučiatės išgėrę aliejaus, palaukite, kol šie nemalonūs pojūčiai išnyks, ir tik tada tęskite. Kuo procedūra
74
ilgesnė, tuo geriau. Tačiau jei vis pykina, daugiau negerkite. Pakaks ir tiek, kiek išgėrėte. Šildymo pūslę galite padėti į šalį, bet galite ir toliau šildyti.
Po to, kai aliejus ir sultys išgertos (jų kiekis — 100—300 gramų), galite imtis papildomų priemonių, kurios sustiprins efektą. Praėjus 1—1,5 valandos po aliejaus ir sulčių gėrimo, patogiai atsisėskite (geriausia ant užkulnių), užspauskite kairę šnervę vata ir kvėpuokite per dešinę šnervę. Ant liežuvio už-berkite žiupsnelį aštrių pipirų, o kepenų srityje uždėkite Kuz-necovo aplikatorių su metalinėmis adatėlėmis. Tai dar labiau sudirgins, sukels energijos antplūdį. Įsivaizduokite, kad iškvėpdami jūs nukreipiate ugnies srautą į kepenis. Kvėpuokite neskubėdami, laisvai, 4—6 kartus per minutę, stenkitės, kad diafragma būtų kuo aktyvesnė. Išpūskite pilvą įkvėpdami ir kelkite kuo aukščiau iškvėpdami. Taip gerai masažuosite kepenis, paspartinsite jose kraujo apytaką ir išvalysite šlakus, tirščius. Taip kvėpuokite 15—30 minučių, po to pailsėkite valandėlę ir pakartokite. Per tokias poilsio pertraukėles uždėkite ant kepenų srities magnetinį aplikatorių ar bent paprastą magnetą.
Magnetoterapija yra labai svarbi, nes padidina kraujo apytaką kapiliaruose. Mokslininkai nustatė, jog vien kraujo spaudimo nepakanka, kad raudonieji kraujo kūneliai galėtų skverbtis kapiliarais. Reikia, kad jų elektros krūvis būtų vienodas. Tai stumia juos vieną nuo kito ten, kur yra mažesnė koncentracija, ir skatina judėjimą kapiliarais. Ypač tai svarbu gerinant kraujo apytaką kepenyse, kur yra unikali venų kapiliarų sistema. Be to, magnetinis laukas aktyvina fermentus, kuriems valymo procedūroje taip pat tenka svarbus vaidmuo. Viskas, kartu paėmus: šiluma, fermentų aktyvumas, paspartėjusi kraujo apytaka, raudonųjų kraujo kūnelių krūvių padidinimas, laisvųjų elektronų (fermentų aktyvatorių) poveikis naudojant aplikatorių — padeda suskaldyti, išlydyti, išplauti ir pašalinti lauk visą šlamštą ir akmenis. Jokia kita procedūra nėra tokia vertinga, efektyvi, kaip ši. Maždaug 23 valandą ar vėliau (kartais tai atsitinka ir paryčiu), kai kepenų ir tulžies bioritmas maksimalus, prasideda akmenų ir kitos bjaurasties šalinimas. Pradedama viduriuoti. Kai pamatysite viską, ką pašalino organizmas, kiek ir kokių atliekų buvo susikaupę per tą laiką, kai
75
netinkamai maitinotės, suprasite: jei tokia bjaurastis kaupsi s organizme, negalėsite būti sveiki. Rytą būna dar vienas tulžies akmenų ir į mazutą panašios senos tulžies šalinimo etapas. Padarykite papildomą valomąją klizmą. Truputį pailsėkite ir pavalgykite. Pirmas valgymas — 1/2 litro sulčių (morkų; burokėlių—obuolių 1:5). Sultys dar kartą išplaus jūsų kepenis. Tik po to galite valgyti salotas, košę, virtą su vandeniu, ir pradėti įprastą darbą.
PRAKTIŠKI PATARIMAI, KAD KEPENYS BŪTŲ ŠVARIOS IR SVEIKOS
Kaip parodė praktika, vyrai ir moterys, sveriantys 60—65 kilogramus, taip pat atsižvelgdami į tai, kaip organizmas reaguoja į aliejų, pirmą valymą tegu vartoja 150—200 aliejaus, kad nebūtų vemiama. Po to valant kepenis galima padidinti dozę iki 300 gramų. Tačiau ir mažesnio kiekio visiškai pakanka.
Jei po kurio laiko pradedama vemti, vėmaluose pastebimos gleivėtos žalios, juodos ar kitų spalvų išskyros. Tai reiškia, jog sultys ir aliejus atliko savo darbą skrandyje ir jį išvalė, kad neliktų patologiškos plėvelės. Taip kai kam atsitinka pirmojo kepenų valymo metu. Valydami kepenis antrą kartą, aliejaus ir sulčių išgerkite mažiau, o po to kiekį vėl padidinkite.
Valymo metu stenkitės būti atsipalaidavę, ramūs, negalvokite apie pašalinius reikalus. Pastebėta, kad valymas nesukelia skausmų. Tik retkarčiais, kai pajuntate, kad valymas staigus, stiprus, atrodo, jog kepenys „kvėpuoja". Taigi bijoti tikrai nėra ko. Ir neverta, nes baimė sukelia kraujagyslių ir kepenų latakų spazmus. Vien todėl galite nesulaukti norimų valymo rezultatų, nusivilti. Tai gali sukelti net vėmimą. Jei jus apniko baimė, nerimas, jaučiatės tarsi sukaustytas, nervinatės, išgerkite 2 nošpos tabletes ir nusiraminkite. Valymas baigsis sėkmingai ir be jūsų pastangų. Automatiškai.
Pasiryžę išvalyti kepenis, žinokite, kad ši procedūra neatliekama po sunkaus darbo, ilgo badavimo. Pailsėkite 3—5 dienas, sukaupkite jėgų. Jei to nepaisysite, liks du variantai: 1 — jūs paprasčiausiai pasimaitinsite aliejumi ir citrinos sultimis; 2 — labai save nualinsite. Nepamirškite, kad valymas — tai
76
įsibrovimas į kepenis, joms reikia jėgų šiai didžiulei įtampai. Jūs patys pajusite, kaip jos vibruoja ir alsuoja, ypač pirmųjų valymų metu.
KIEK KARTŲ IR KADA VALYTI KEPENIS
Pirmas valymas yra sunkiausias, organizmas tam skiria daug jėgų.
Pasitaiko, kad pirmą kartą pašalinama daug senos tulžies, pelėsių, balkšvų siūlų, o akmenukų beveik nėra. Tai nereiškia, jog valymas nepavyko. Taip atsitinka tada, kai kepenys būna labai užkimštos. Tik po antro, trečio valymo pabirs akmenys.
Antrą bei kitus valymus atlikite atsižvelgdami į savijautą. Tada viskas vyks daug sklandžiau. Pavyzdžiui, aš atlikau pirmus tris valymus tarp jų palikdamas trijų savaičių intervalą, o ketvirtą — po mėnesio, penktą — po dviejų savaičių. Kitais metais du kartus valiau kepenis, o dar kitais metais — tik kartą.
Andrejevas rekomenduoja atlikti kepenų valymą kartą per ketvirtį, o aš patariu pirmus 3—4 valymus atlikti kartą per du mėnesius esant pilnačiai. Atsiminkite: kuo anksčiau pašalinsite iš kepenų bjaurastį, tuo greičiau virškinimas, kraujo apytaka ir medžiagų apykaita taps normalūs. Valyti reikia tol, kol bus pašalinti visokiausi tirščiai. Kai jų neliks, valymas baigiamas.
Kam reikia tiek daug kartų valyti kepenis? Todėl, kad jas sudaro keturi segmentai. Per pirmą valymą galima išvalyti tik vieną segmentą, per antrą — kitą ir t.t. Jei vienas segmentas liks užkimštas, viena iš apykaitų liks sutrikusi.
Reikia žinoti ir tai, kad akmenukai tulžies latakuose, kepenyse nesusidarė iš karto, ilgainiui didėjo ir savo forma prisitaikę prie latako kontūrų, nugludintais kraštais nedirgino jų sienelių. Valydami kepenis, juos skaldote, šalinate. Akmenukų forma bei padėtis keičiasi. Likę akmenukai gali dirginti kepenis ir tulžies latakus, net sukelti jų uždegimą. Ypač taip atsitinka tada, kai akmenys kieti. Todėl ir reikia kelių valymų, kad jie pagaliau būtų pašalinti.
Senovės Kinijos knygoje „Suven" apie kepenis rašoma: „Ke-
77
penų ligos — pasveikstama vasarą, jei nepasveikstama, rudenį būna paūmėjimas. Jei rudenį nenumirei, lauk žiemos, pavasarį draudžiama pastoti kelią vėjui... Žmonės, sergantys kepenų ligomis, auštant išmintingi, po vidudienio — kenčia nuo paūmėjimo, vidurnaktį — ramūs".
Pakomentuosiu šiuos žodžius. Žmonėms, sergantiems kepenų ligomis, nerekomenduojama atlikti valymo rudenį. Kinų bio-ritmologijos teigimu, šiuo metų laiku kepenys silpniausios, tad valymas gali išeikvoti paskutines jų jėgas ir dar labiau pabloginti ligonio savijautą. Po to, kai pirmaisiais metais atliksite 4—5 valymus, tikslingiausia toliau valyti pavasarį, ypač kovo mėnesį, kai medžiuose pradeda kauptis daug sulčių. Šiuo metu kepenys ypač tvirtos. Tačiau pavasarį stenkitės vengti vėjuoto oro, kad patogeninė oro energija neprasiskverbtų į jūsų organizmą ir neturėtų neigiamos įtakos kepenims.
Panašiai rašoma ir „Cžud-ši": „Vėjas aktyviausias augalų augimo metu. Tulžis — pradedant vasarą.
Vasarą „riebalai" ir „vėsa" kaupia tulžį, tačiau tada ji dar nėra aktyvi. Nuo „riebalų" ir šilumos ji ypač suaktyvės rudenį ir nurims šalčio veikiama žiemos pradžioje".
MITYBA BEI PROFILAKTIKA PO KEPENŲ VALYMO
Išvalius kepenis, valgyti tik tada, kai pajuntamas apetitas. Ypač tinka obuolių ir burokėlių sultys, geriamos kartu, morkų sultys.
Burokėlių sultys — unikalus produktas, jose esančios mineralinės medžiagos dažniausiai būna susikaupusios šarminiuose junginiuose. Ištyrus morkų, kopūstų ir burokėlių sulčių poveikį, paaiškėjo, jog burokėlių sultys geriausiai padeda išsiskirti tulžiai. Tulžį varančios burokėlių savybės buvo žinomos jau senovės daktarams. Avicena rašė: „... burokėliai atveria kelią kepenyse ir blužnyje, kad galėtų pasišalinti akmenys". Gydytojas Vokeris jau mūsų laikais moksliškai pagrindė burokėlių sulčių savybes, kurias lemia jose esantys „gyvieji" chloro atomai. Mokslininkai rado burokėliuose betainą, lig šiol nepastebėtą kitose daržovėse. Betainas — unikali medžiaga, chemine sudėtimi panaši į choliną ir lecitiną — medžiagų apykaitos regulia-
78
torius. Betainas padeda pasisavinti baltymus, pagerina kepenų veiklą.
Burokėliuose yra ir saponinų, surišančių žarnyne cholesteriną, kad jį būtų sunkiau pasisavinti. Šiaip jau saponinai — pagrindinis vaistų nuo sklerozės komponentas.
Yra burokėliuose ir vitamino U, padedančio gyti opoms, pasižyminčio priešskleroziniu, priešalerginiu poveikiu, panašiai kaip metioninas pagerinančio cholesterino apykaitą.
Esantis burokėliuose magnis reguliuoja kraujagyslių tonusą, neleidžia susidaryti kraujagyslėse trombams.
Bandymais ne kartą įrodyta, kad kai kuriose daržovėse bei vaisiuose yra fitoncidų, naikinančių mikrobus. Daugiausia jų yra svogūnuose, česnakuose bei morkose. Valgant šias daržoves, burnoje, skrandyje, žarnyne naikinami mikrobai. Be to, morkoms nebūdingas specifinis kvapas, dėl kurio kai kas nemėgsta valgyti svogūnų, česnakų.
Šių daržovių bei vaisių sultys padės greitai pagerinti kepenų veiklą. Ypač daug jų valgyti turėtų pagyvenę žmonės.
Labai vertingos ir šviežių žalumynų salotos, kurias reikia truputį pasūdyti ar parūgštinti natūraliais produktais —jūros kopūstais, citrinos sultimis, spanguolėmis. Tinka ir košės, virtos su vandeniu bei pagardintos jūros kopūstais, sviestu. Toks maistas tinka pietums bei vakarienei. Kitą dieną tuos pačius patiekalus galima paįvairinti.
Tad kokia turi būti mityba, kad kepenų veikla nesutriktų? Laimė, kepenų veiklą galima labai greitai pagerinti. Tačiau labai svarbu žinoti, ko reikia visai nevalgyti, kad nepakenktume sveikatai. Tokie produktai — kepta mėsa ir žuvis, rūkyti gaminiai, stiprūs mėsos sultiniai, žuvies nuoviras, konservai, riebūs užkandžiai, ypač šalti patiekalai, apdoroti aukštoje temperatūroje. Labai krakmolingas maistas (miltai, kepiniai) užkemša kepenis, jos tampa kietos. Sergant kepenų ligomis, prastai virškinami grybai, ankštiniai augalai. Draudžiama vartoti maistui actą, pipirus, garstyčias, marinatus, ropes, ridikus, ridikėlius, svogūnus, česnakus, rūgštynes, stiprią kavą ir kakavą, alkoholį. Kenkia ir aštraus skonio produktai bei iš jų pagaminti patiekalai. Dar senovės daktarai pastebėjo: skonio pojūčiai stimuliuoja įvairias energijas organizme, kurios savo ruožtu skatina įvairių organų funkcijas. Pavyzdžiui, rūgštus skonis stimuliuo-
79
ja kepenų ir tulžies pūslės funkciją. Kepenis stimuliuoja nesūrus skonis, o slopina — kartus ir aštrus skonis. Mūsų laikų mokslas patvirtino, kad aštraus ir aitraus skonio produktai kenkia ne tik kepenims. Jie pažeidžia skrandžio ir dvylikapirštės žarnos gleivinę. Taigi norintieji pagerinti kepenų funkciją, privalo dažniau valgyti natūralaus rūgštaus bei sūraus skonio produktų ir vengti aštrių, aitrių produktų. Jei persistengėte vartodami šiuos produktus, kepenys praneš jums apie tai: burnoje pajusite rūgštumą. Teks sumažinti sūrių bei rūgščių produktų vartojimą, kurį laiką valgyti aštresnį, aitresnį maistą. Kai viskas bus suderinta, kai valgysite su saiku net tų produktų, kurie stimuliuoja kepenų funkciją, tarpais tarp valgymo nejusite jokio skonio.
Sergantiems kepenų ligomis, norintiems sustiprinti jų veiklą žmonėms labai reikalingi vitaminai A, C, B, K. Ypač gerina kepenų veiklą B grupės vitaminai. Bfi — padidina antitoksine kepenų funkciją (ypač daug šio vitamino yra daigintuose kviečiuose, alaus mielėse). B3(PP) dalyvauja kepenų ląstelių energijos apykaitoje, neleidžia joms žūti (daiginti kviečiai, mielės, pomidorai, kiaušinio tryniai). B2 (folinė rūgštis) ir B12 dalyvauja baltymų, fermentų apykaitoje, rūgštinančiose reakcijose, teigiamai veikia baltymų sintezę, skatina augimą. Be to, B12 skatina kepenų regeneraciją. Vitaminas K dalyvauja kraujo krešėjimo procese, padidina kepenų ląstelių energijos potencialą. Jo organizme pradeda stigti, kai sutrinka tulžies išsiskyrimas ir riebalų įsiurbimas žarnyne. Šių vitaminų yra daug jau minėtuose produktuose. Askorbino rūgštis (vitaminas C), jei jos per parą tenka iki 1 gramo, pagerina kepenų veiklą, padidina jų antitoksinį poveikį ir paspartina regeneracijos procesus (kopūstų salotos, erškėtuogių nuoviras, obuolių sultys).
Kai sergama kepenų ir tulžies pūslės ligomis, sutrinka mineralinių medžiagų įsiurbimas, paspartėja jų pašalinimas iš organizmo. Natūralių mineralinių medžiagų labai daug yra jau minėtose sultyse. Be to, organizmas jas nesunkiai pasisavina iš daržovių, vaisių.
Dieta be druskos sumažina fermentų gamybą bei jų patekimą iš kepenų, tulžies latakų į skrandžio—žarnyno traktą. Todėl nesveiki organai kurį laiką gali pailsėti.
Sudarant dietą sergantiems kepenų ligomis, labai svarbu
80
atsižvelgti į žarnyno būklę. Reikia pasirūpinti, kad nebūtų užkietėję viduriai, spartinantys puvimo procesus žarnyne, padidinantys toksinių medžiagų įsiurbimą į kraują. Jos per vartų veną pateks į kepenis ir pablogins padėtį. Gydymas bus ilgesnis.
Dabar jau aišku, kad reikia valgyti kuo daugiau šviežių daržovių, vaisių. Ypač tulžies sekreciją žadina burokai, morkos, aguročiai, pomidorai, žiediniai kopūstai, vynuogės, arbūzai, braškės, obuoliai, slyvos. Kepenų ligų gydymą paspartina ir daiginti kviečiai. Jie labai tinka tokiam mišiniui pasigaminti: 100 gramų daigintų kviečių sumalti mėsmale ir pridėti į šią masę permaltų burokų — 100 gramų, morkų — 100 gramų, džiovintų abrikosų — 100 gramų, spanguolių — 50 gramų (arba vienos citrinos sultis), truputį medaus, kad skonis būtų dar malonesnis. Tokį mišinį galima valgyti vietoje košių arba kas antrą dieną. Vieną dieną košė, kitą — mišinys. Komponentų santykis gali keistis, svarbiausia, kad mišinyje būtų 100 gramų daigintų kviečių.
Sviestą ir aliejų reikia dėti tik į pagamintus patiekalus, o ne juos verdant.
Racionaliausia maitintis 4—5 kartus per dieną (ypač sergant kepenų ligomis). Kai valgoma rečiau, kaupiasi riebalai, užsistovi tulžis, gali atsirasti tulžies takų diskinezija ar uždegimas.
Taigi jūsų maistas — šviežios sultys, salotos, košės ir mišinys. Visa tai stenkitės paįvairinti: daržoves truputį patroškinkite, valgykite ne tik košes, bet ir riešutus, bulves, varškę.
Sergantiems kepenų ligomis per dieną reikia išgerti 2 litrus šviežių sulčių. Jos pagerina kraujo apytaką kepenyse, kepenų ląstelių funkcijas, padidina glikogeno gamybą, paspartina gliukozės kelią į audinius, atstato sutrikusią gliukozės, baltymų, riebalų, elektrolitų apykaitą. Joms veikiant, sumažėja tulžies klampumas, cholesterino koncentracija, padaugėja tulžies rūgščių.
Jei skrandžio sekrecija sumažėjusi, šviežios sultys geriamos 15—20 minučių prieš valgį.
Kai skrandžio sekrecinė funkcija padidėjusi, sultis reikia gerti 1—1,5 valandos prieš valgį.
Kai skrandžio rūgštingumas normalus — 30—45 minutes prieš valgį. Galima vartoti ir tulžį varančias vaistažoles: krau-
81
jažoles, kukurūzų purkas, mėtas, jonažolę, bitkrėslę, kiaulpienių šaknis, erškėtuoges.
Nuoviro receptas: kraujažolės, kukurūzų purkos, jonažolės — 1 valgomam šaukštui sausų vaistažolių imama 1 stiklinė vandens. Gerti po 100 gramų 2—3 kartus per dieną prieš valgį.
KITOS KEPENŲ FUNKCIJOS STIPRINIMO PRIEMONĖS
Kepenų funkciją stimuliuoja ir apsipylimas šaltu (pageidautina lediniu) vandeniu rytais, saulei tekant. Ši procedūra netinka tiems, kurių nesveika širdis. Po šios procedūros labai svarbu gerai išsišluostyti, net stipriai trinti pažastis, nes sergant kepenų ligomis energija kaupiasi šiose kūno dalyse. Šluostyti pažastis po 2—5 minutes galima 2—3 kartus per dieną. Venkite sauso klimato, taip pat ir saunų su sausu garu, nes tai kenkia kepenims. Kaip moko Ajurveda, karštis ir sausas oras pernelyg dirgina došą Pita, atsakingą už kepenų funkciją (detaliau apie došą Pita bus pasakojama truputį vėliau).
Iš pratimų, skirtų stiprinti ir stimuliuoti kepenis, ypač vertinga Bchastrika pranajama (aprašyta skyriuje „Storasis žarnynas") ir Svamio Šivanandos jogų pratimų kompleksas (asa-nos). Šie pratimai bei kvėpavimas — puikus rytinis visų pilvo ertmės organų ir, be abejo, kepenų masažas.
Nepamirškite: kepenys minkštos bei paslankios. Jos pakartoja diafragmos judesius įkvepiant bei iškvepiant. Toks ritmiškas suspaudimas bei atpalaidavimas padeda geriau aprūpinti kepenis krauju (taip patenka deguonis bei maisto medžiagos), skatina tulžies ištekėjimą.
Asanos, kurias pateiksime dabar, padės jums dar geriau paveikti kepenis papildomu krūviu. Asanas pasirinkite individualiai, atsižvelgdami į savo galimybes (14 pieš.)
1. Nasika sprūsta džanu paršvasana
Plačiai ištieskite rankas ir kojas, atsiremkite jomis į grindis, būkite veidu žemyn. Po to pakelkite kūną kuo aukščiau. Lenkdami rankas, perkelkite svorio centrą į vieną pusę. Sulenkite
82
14 pieš. Kepenis gydančios asanos
koją per kelį ir palieskite keliu galvą ar nosį, palenkę galvą. Tą patį pakartokite į kitą pusę.
Sis pratimas — puikus fizinis krūvis pilvo, nugaros, kaklo ir krūtinės ląstos raumenims, padeda išgydyti kepenų ir blužnies ligas.
2. Ardcha matsiendrasana
Atsisėskite, ištieskite kojas į priekį. Sulenkite dešinę koją, kad ji būtų tarp anuso ir mašnelės. Kairę koją perkelkite per dešinį klubą ir pastatykite ant grindų. Padėkite dešinę ranką ant dešinės kojos kelio, o kairę ranką pasukite už nugaros, įsikibkite į dešinės kojos klubą. Pakartokite pratimą į kitą pusę.
Pratimas pašalina krūtinės ląstos, pilvo, nugaros, kaklo, rankų, kojų vystymosi defektus, apsaugo nuo kepenų, blužnies ligų, sutirština sėklą, išnyksta naktinės poliurijos, išgydoma išvarža ir apendicitas.
83
3. Garbchasana
Atsisėskite (lotoso poza). Stipriai prakiškite rankas tarp šlaunų ir blauzdų. Sulenkite rankas per alkūnes ir paremkite skruostus kumščiais.
Si asana padeda pasiekti anksčiau aprašytų pratimų rezultatų. Ji ypač naudinga sergant kepenų bei blužnies ligomis.
4. Dolasana
Atsigulkite ant pilvo, ištieskite rankas ir kojas į priekį. Pakelkite į viršų rankas bei kojas ir pasisupkite pirmyn—atgal.
Sis pratimas sumažina riebalų sluoksnį ant pilvo, pagerina apetitą, išgydo kepenų ir blužnies ligas, pašalina krūtinės ląstos ir pečių juostos raumenų vystymosi trūkumus.
5. Ardcha šalabchasana
Atsigulkite ant pilvo, ištieskite rankas prie kūno, padėkite jas delnais į viršų. Pakelkite galvą, nukreipkite žvilgsnį į priekį bei aukštyn. Pakelkite į viršų vieną koją, nelenkdami jos per kelį. Pakartokite pratimą pakėlę antrą koją. Atliekant šį pratimą, kojų pėdos ištiestos.
Sis pratimas pašalina nugaros skausmus, išgydo kepenų ir blužnies ligas. Jis naudingas ir moterims, kurias kamuoja skausmai pilvo apačioje.
6. Pruštcha valita vrikšasana
Atsistokite tiesiai, plačiai išskėskite kojas. Nelenkdami kojų, pasilenkite atgal ir pamėginkite pasiekti ranka kulną. Antrą ranką būtinai ištieskite atgal. Pakartokite pratimą į kitą pusę.
Šio pratimo teigiamas poveikis toks pat kaip ir ankstesnių pratimų.
7. Bchu sprūsta džanu pruštcha valitasana
Atsiklaupkite, keliai suglausti, viršutinė pėdų pusė turi liesti
84
0-
85
grindis. Pirštus būtina pakelti. Pakelkite abi rankas ir ištieskite jas atgal, bandykite pasiekti grindis.
Šio pratimo teigiamas poveikis kaip ir ankstesnių pratimų. Be to, jis išgydo išvaržą.
8. Bchu sprūsta eka pada sarvanasana
Atsigulkite ant nugaros, kojos ištiestos ir suglaustos. Pakelkite kūną vertikaliai grindų atžvilgiu, palaikykite nugarą rankomis, remkitės kaklu ir pakaušiu. Po to padėkite delnus ant grindų. Vieną koją palikite ant grindų, o kitą lenkite žemyn prie galvos, kol ji nepalies grindų. Pakeiskite kojų padėtį. Pakartokite šį pratimą 4—5 kartus.
Šis pratimas pašalina kepenų ir blužnies skausmus, gydo išvaržą, apendicitą, pagerina apetitą, pašalina naktines poliurijas bei prailgina gyvenimą.
9. Majurasana
Atsiklaupkite, padėkite rankas ant grindų, rankų riešai vertikalūs pražergtų kelių atžvilgiu, pirštai ištiesti atgal.
Rankų mažieji pirštai ir šoniniai delnų kraštai turi liestis. Palenkite žemyn viršutinę kūno dalį, žiūrėkite toli prieš save. Pritraukite alkūnes kuo arčiau viena kitos, jos turi liestis. Iš pradžių bus sunku, net neįmanoma bambos sritį ištiesti prieš alkūnes. Po truputį lenkitės pirmyn, kad galėtumėte pakelti pėdas ir lygiai ištiesti visą kūną.
Šis pratimas veikia virškinimo organus: skrandį, kepenis, blužnį.
Suspausta pilvo aorta pagerina kraujo sutekėjimą į skrandį, kepenis, blužnį. Jogai ypač akcentuoja šio pratimo poveikį blužniai.
Jei praėjus 4—5 valandoms po valgio virškinimas, ypač daug pavalgius, dar nebaigtas, Majurasana bematant sureguliuos šią problemą. Ji padeda ir tada, kai sutrikęs virškinimas skrandyje. Be to, greitai pagerėja kepenyse ir blužnyje susikaupusio kraujo apytaka. Asana skatina tulžies veiklą, padeda greičiau išsiskirti tulžiai iš pūslės. Ji neleidžia nuryti oro.
DVIEJŲ SVARBIAUSIŲ PROCEDŪRŲ - STOROJO ŽARNYNO IR KEPENŲ VALYMO - PAAIŠKINIMAI
Iš viso to, kas buvo šioje knygoje parašyta, privalote suvokti svarbiausia.
1. Vidiniai nešvarumai, susidarantys todėl, kad netinkamai maitinamasi (yra ir ne mažiau grėsmingas proto purvas, kuris kaupiasi kiekvienoje kūno ląstelėje), pirmiausia kaupiasi storajame žarnyne. Todėl šis organas, aprūpinantis mus papildomomis maisto medžiagomis, kurių dėka mūsų mityba pilnavertė (veikiant mikroflorai, bioplazmai ir specifinei storojo žarnyno sandarai, susidaro maitinančios medžiagos ir elementai, kurie su maistu nepatenka į organizmą dešimtmečiais), tampa didžiausiu organizmo sąvartynu — ligų ir apsinuodijimų plitimo šaltiniu (dar kartą perskaitykite skyrių „Organizmo valymo sistema ir storasis žarnynas"). Kadangi storajame žarnyne vyksta pagrindinis vandens įsiurbimas į kraują, šlakų, nuodų bei kitų atliekų lavina suplūsta į mūsų organizmą. Nesvarbu, kad iš prigimties mūsų organizmas ir nukenksminančios sistemos yra patikimos. Žinokite, kad tiesiosios žarnos apatinės dalies veninis kraujas neprateka kepenimis, neišvalytas patenka tiesiai į ŠIRDĮ. Jei storoji žarna užteršta (vidurių užkietėjimas, sunkus, nepakankamas tuštinimasis ir 1.1.), kraujas išjos, prisodrintas toksinų, nešvarumų, pakerta viso gyvenimo pagrindą, sukelia vis labiau plintančias širdies ligas (širdies nepakankamumas, yda ir 1.1.). Šiuolaikinis šių ligų gydymas yra neperspektyvus, nes širdis (kaip ir kuris kitas organas) tampa vėl sveika tik tada, kai kraujas švarus. Todėl ir sergate, nes esate neišmanėliai, nerangūs, ir jokie importiniai vaistai, užsienietiškas gydymas jums nepadės. Štai kodėl primygtinai noriu atkreipti jūsų dėmesį į pačią svarbiausią ir būtiniausią procedūrą — storojo žarnyno valymą ir atstatymą. Juk storasis žarnynas — MAITINANČIOJI ORGANIZMO ŠAKNIS.
Kai storasis žarnynas bus iš pagrindų išvalytas, būtina mik-roklizmutėmis iš nugarinto šlapimo ir toliau rūpintis jo švara, kartais po 2—3 kartus per metus atlikti profilaktikos kursus.
2. Dabar, kai maitinamasi nenatūraliu, rafinuotu maistu, mūsų kepenys užkemšamos labai greitai. Be to, tuos teršalus
86
dar papildo nešvarumai bei toksinai iš storojo žarnyno. Tačiau kepenų rezervai didžiuliai. Nustatyta, kad sulaukus 30—40 metų, daug kepenų ląstelių (50—60 proc.) jau užkimšta ir negali normaliai funkcionuoti. Žmogus tarsi visai netenka jų, nors pats iš pažiūros atrodo neblogai. Tačiau išorė apgaulinga — slapta patologija jau daro savo juodą darbą — greitai pavargstama, padidėja polinkis ligoms, ypač chroniškoms, gyvybinė veikla pradeda blėsti. Tokiu atveju įvairių ligų (kraujo apytakos, kvėpavimo, virškinimo, nervų sistemos, odos, hormoninių sutrikimų, onkologinių susirgimų ir 1.1.) gydymas medikamentais — neperspektyvus. Gydytojai nepagailėjo jums vaistų, o ekstrasensai — energijos, na ir kas? Kepenys net ir tokiais atvejais neatlieka savo funkcijų taip, kaip derėtų šiam virškinimo, kraujo apytakos bei medžiagų apykaitos organui. Kraujas ne tik užterštas, bet ir blogai cirkuliuoja. Kraujo sąstovis — neabejotinas simptomas, kad energijos sąstovis prasidės dar anksčiau. Organizmo ląstelės pradeda badauti (nereguliariai gauna maisto medžiagas), jos prastai aprūpinamos deguonimi, pilnos savo pačių purvo (šlakų, toksinų, negyvų ląstelių dalelių, kurių nepašalina sutrikusi kraujo apytaka). Be to, sutrinka ir humoralinis (skysčių) bei kitoks reguliavimas, būtinas, kad ląstelė išliktų gyvybinga, pagausėja mutacijų, kurias paspartino teršalai. Visa tai skatina ląstelės išsigimimą, palaipsniui ji gali tapti VĖŽINE ląstele. Taigi negalime ir toliau likti neišmanėliais. Tuo labiau kad veikti reikia greitai bei radikaliai: valyti kepenis, atstatyti jų funkcijas. Tik tada baisios ir chroniškos ligos išnyks pačios.
Todėl išvalius storąjį žarnyną, būtina valyti KEPENIS. Išvalę ir atstatę jas, atnaujinsime VISĄ ORGANIZMĄ. Tikiuosi, kad dabar jau supratote, kodėl būtina nuosekliai atlikti minėtas procedūras ir kodėl viena be kitos šios procedūros neefektyvios.
Išaiškinęs šių svarbiausių valymo procedūrų esmę, autorius įteikia jums patikimą raktą, atveriantį duris jūsų sveikatai. Organizmas padeda pats sau savo jėgomis. Šios metodikos pagrindas — šimtametė patirtis, kurią jau patvirtina mūsų laikų žinios ir atgaivina šios knygos autorius.
Jums belieka taikyti visa tai, kad gimtumėte antrą kartą.
87
KITI ORGANIZMO VALYMAI
Išvalę storąjį žarnyną bei kepenis, pasijusite daug tvirtesni, sveikesni. Gyvybinės jėgos, anksčiau eikvotos tam, kad būtų neutralizuotos intoksikacijos iš storojo žarnyno pasekmės, kad pagerėtų kepenų veikla, dabar bus panaudotos bendram organizmo tvirtinimui. Pasveikimas vyks sparčiai ir kokybiškai.
Tačiau be minėtų sutrikimų, kai kurių žmonių inkstuose gali būti akmenų, pernelyg apnuodyta limfa, tarp audinių esantis skystis, kraujas, poliartritas, kiti negalavimai. Šis skyrius skirtas priemonėms, padedančioms įveikti minėtus sveikatos sutrikimus.
INKSTŲ VALYMAS
Atsižvelgę į tai, kokie svarbūs inkstai organizmui, jo gyvybinei veiklai, atidžiau aptarsime šį klausimą. Inkstai — žmogaus šalinimo sistemos porinis organas, sudarytas kaip liauka. Pagrindinė inkstų funkcija — azoto produktų pašalinimas iš organizmo. Suaugusių inkstai yra pupos formos, sveriantys 120—200 gramų. Spalva — ryškiai ruda. Suaugusio žmogaus inksto ilgis — 10—12 cm, plotis — 5—6 cm, o storis — 3—4 centimetrai. Išpūstas inkstų kraštas pasuktas į išorę ir truputį atgal. Įlenktas kraštas — priešais tokį patį kito inksto kraštą. Kiekvienas inkstas turi du polius — viršutinį ir apatinį. Viršutinis daugiau apvalus, pridengtas antinksčiu. Tarpas tarp dviejų viršutinių inkstų polių mažesnis negu tarp apatinių.
Dešinysis inkstas yra 2—3 cm žemiau kairiojo. Todėl akmenys dažniau būna dešiniajame inkste. Moterų inkstai yra žemiau negu vyrų.
Per 24 valandas inkstai perfiltruoja maždaug 150 litrų kraujo! Kraujas filtruojamas bei perfiltruotas įsiurbiamas per epitelio sluoksnį. Taigi inkstų funkcija daugeliu atvejų priklauso nuo epitelio funkcinių savybių.*
Iš 100 litrų skysčių po filtravimo šlapimu tampa tik 1 litras, o iš 270 perfiltruoto natrio gramų į kraują sugrįžta 263 gramai.
* Atkreipkite dėmesį, kad epitelio funkcionavimas priklauso ir nuo A vitamino kiekio organizme.
88
Inkstai — homeostazės organas. Šlapimo susidarymas — daugelio procesų suma. Šie procesai skirti tam, kad nepakistų vidinė organizmo terpė. Inkstų funkcijos: 1. Svetimkūnių ir negaruojančių apykaitos produktų, daugiausia azoto, išskyrimas. 2. Natrio koncentracijos reguliavimas. 3. Ne ląstelėse esančio vandens kiekio kūne reguliavimas. 4. Jonų koncentracijos kraujyje reguliavimas. 5. Šarminės—rūgštinės organizmo pusiausvyros reguliavimas.
Vyrų šlaplės ilgis — 22—25 cm, o moterų — 2,4—4 centimetrai. Plačiausia šlaplės vieta — 1,25 centimetro.
Šlapimtakių ilgis — 28—34 centimetrai. Šlapimas teka šlapimtakiais todėl, kad vyksta aktyvūs peristaltiniai susitraukimai. Šlapimtakių skersmuo, jei sutrinka šlapimo nutekėjimas, gali padidėti iki 8 centimetrų! Taip atsitinka todėl, kad jie yra elastingi.
Po tokios įvadinės informacijos jau galima aptarti ir inkstų akmenligę. Hipokratas, Galenas, persų bei arabų gydytojai teigė, jog inkstų akmenligei turi įtakos vietovės geografinės ypatybės, klimato sąlygos, geriamas vanduo.
Mūsų duomenimis, tokią akmenligę gali sukelti ir šlapimo rūgšties bei kitų rūgščių ir šlapimo koloidų santykio sutrikimas ar pakeitimas; rūgštynių rūgšties kalcio sugebėjimas kris-talizuotis. Sveikų ir sergančių akmenlige žmonių šlapime randami skirtingi mukoproteidai, kurių krūvis neigiamas. Normaliame šlapime yra apie 90 mg bendro biokoloido, o sergančių žmonių — vidutiniškai 500 miligramų. Akmenys gali atsirasti ir tada, kai stinga A vitamino. Eksperimentai patvirtino, jog A vitaminas (beta-karotinas) trukdo susidaryti inkstų akmenims, o kai jie jau yra — padeda ištirpdyti.
Ar susidarys inkstų akmenys, o jei susidarys, tai kokie, lemia ir mityba, ypač vaikystėje. Labai anksti pradėjus maitinti kūdikius ne motinos pienu, o tik košėmis, miltų patiekalais, padidėja jų mirtingumas, prasideda įvairios ligos, net akmenligė. Pakeitus mitybą, pagerėja vaikų sveikata, sumažėja mirtingumas. Priminsiu, kad košėse bei miltų patiekaluose yra daug kalcio. Tačiau šio kalcio, kuris atsiranda termiškai apdorojant maistą, organizmas nepasisavina, jis skatina inkstų akmenų susidarymą. Štai kodėl pašalinus vienus akmenis inks-
89
tuose, pradeda augti kiti. Žmonės nenori išsiaiškinti priežasčių, nenori keisti netinkamos mitybos ir būti sveiki.
Inkstų akmenligę gali sukelti ir į inkstus įvairiais keliais patekusi infekcija. Esantys inkstuose stafilokokai keičia šlapimo reakciją iš rūgštinės į šarminę (bakterijos pakeičia šlapalą į šlapimo rūgšties amonį), šlapime atsiranda nuosėdų.
Turi įtakos ir žarnyno bakterijos. Juk čia veisiasi ir tos iš jų, kurios gamina rūgštynių rūgšties kalcį. Priklausantis nuo mitybos šių bakterijų dauginimasis sukelia oksaluriją, kai žarnyne susidaro labai daug oksalatų, kurie pašalinami su šlapimu.
Negalima nepaminėti ir svarbaus kepenų vaidmens. Juk viena iš jų svarbių funkcijų — šlapalo sudarymas. Sis procesas vyksta tik čia, o šlapimas — galutinis baltymų apykaitos produktas — išskiriamas per inkstus.
Šlapimas yra vandens tirpalas, prisodrintas organinių ir neorganinių druskų (kristaloidų). Jie neleidžia susidaryti druskų nuosėdoms. Svarbų koloidų vaidmenį druskų ištirpimui patvirtina ir šlapimo druska, tirpstanti vandenyje santykiu 1:39480. Apsauginiai koloidai — organinės medžiagos dalelės, sudarytos iš dažančių šlapimo medžiagų. Paros šlapime jų yra 1 gramas. Apsauginį poveikį lemia specifinė išraiška. Viena jų dalis yra kraujyje, kita susidaro inkstuose veikiant gyvybingoms inkstų ląstelėms. Todėl akmenų susidarymo inkstuose procesas — savotiška inkstų ląstelių liga. Inkstų funkcinės veiklos pakitimus gali lemti ir sutrikusi centrinės nervų sistemos reguliacija. Todėl aprašysime tai, ką buvo pastebėję kinų gydytojai — BAIMĖ nuleidžia žemyn ci* ir kenkia inkstams, t.y. baimė per centrinę nervų sistemą kenkia inkstams. Jei šios emocijos trunka ilgesnį laiką ar kartojasi, sutrinka koloidų gamyba ir pradeda susidaryti akmenys. Jie pastebėjo ir dar kai ką — saldus maistas (prieš tai, kol jį pasisavins organizmas, krakmolas turi tapti cukrumi) kenkia inkstų funkcijai. Ajurve-da ir Cžud-ši teigia, jog suvirškintos maisto medžiagos yra specifinio skonio. Mėsa, žuvis, pieno produktai, kruopos, duona, sūrus maistas suvirškinti tampa saldaus skonio. Šį senovės pastebėjimą patvirtina mūsų laikų tyrinėtojai Kiuteris ir Veilis.
* Ci, ekvivalentiška jogų pranai, — universali energija.
9 0
Inkstuose susikaupia maždaug 20—50 gramų akmenų. Dažniausiai akmenų aptinkama dešiniajame inkste, nes storojo žarnyno dešinioji sienelė plonesnė. Per ją toksiški garai neigiamai veikia dešinį inkstą. Be to, jam būdingas pasislinkimas ir są-stovis. Tik 10—17 atvejų iš šimto pasitaiko akmenų abiejuose inkstuose.
KAIP GYDYTI NESVEIKUS INKSTUS?
Šlapimtakyje akmenukas? Iš tiesų! Tarsi su užtvanka dabar esu. Gaivinantis šaltinis senka: Šlapimtakin nė lašas nepatenka.
Omaras Chajamas
Ir senovės, ir mūsų laikų gydytojai sergantiems inkstų akmenlige rekomenduoja kųo daugiau gerti bei maudytis šiltose voniose.
Daug skysčių reikia, kad būtų išplautos inkstų geldelės ir šlapime sumažėtų tankiųjų medžiagų.
Yra daug šlapimą varančių priemonių. Išnagrinėsime pačias efektyviausias ir saugiausias.
Kalio druskos — iš jų aktyviausias nitratas, tačiau jis toksiškas. Šviežios daržovių sultys, kuriose yra daug kalio, — nevirta kalio „sriuba". Tokiai sriubai reikia šviežių sulčių mišinio: morkų — 7, saliero — 4, petražolių — 2, špinato — 3 dalys.
Šlapalas — mažai toksiškas ir palyginti aktyvus osmotinis diuretikas. Per dieną geriama 50—60 gramų (tris kartus). Diurezę padidina 2—4 kartus. Žmogaus šlapime yra organiško šlapalo, todėl tai puiki šlapimą varanti priemonė, nesukelianti nepageidautino poveikio. Medicina jau įrodė šlapimo svarbą tirpdant oksalatus bei kitus akmenis.
Štai ką rašo gydytojas Mitkalas knygoje „Šlapimo terapija": „Šlapime yra greitai irstančių, iškrentančių nuosėdomis druskų, naikinančių rūgštingumą, todėl daug ligų išgydoma veikiant jų atsiradimo priežastis. Šios druskos šalina skausmus inkstuose, žarnyne bei gimdoje. Šlapimas valo inkstus, šlapimtakius, pašalina inkstų akmenis.
91
Ko gero, gyvūnų šlapimas efektyviau tirpdo inkstų akmenis. Štai ką rašė garsus viduramžių armėnų gydytojas Amir-dovlatas Amasiaci knygoje „Tai, ko nereikia nemokšoms": „Šerno šlapimas. Jei jo išgersite, ištirpdys ir susmulkins akmenį, esantį šlapimo pūslėje. Išbandyta".
Gliukozė, ksilozė, fruktozė — padidina vandens, natrio jonų ir chloro ekskreciją.
Šlapimą varančios vaistažolės, širdies glikozidai (rusmenė bei kiti augalai) ne tik pagerina kraujo apytaką (taip pat ir inkstuose), bet ir esant širdies nepakankamumui neleidžia atsirasti pabrinkimams.
Arbata su citrina, vynuogių lapų, dirvinio asiūklio, liepžiedžių arbata dažnina bei stiprina šlapimtakių susitraukimus, druskos ir akmenukai stumiami į šlapimo pūslę.
Liaudyje jau seniai populiarus vaistas nuo inkstų akmenligės — arbūzas. Štai kas apie jį rašoma knygoje „Kaukazo valgomieji vaistingieji augalai":
„Arbūzas (minkštimas ir žievelių nuoviras) stipriai skatina šlapimo išsiskyrimą, tačiau nedirgina inkstų ir šlapimą šalinančių takų. Padidėjęs šlapimo šarmingumas padeda ištirpdyti druskas, neleidžia susidaryti akmenims ir smėliui (per dieną reikia suvalgyti 2—2,5 kilogramo arbūzo)."
Šiltos vonios skatina kraujo apytaką kapiliaruose, sumažina spazmus, o tai pagerina inkstų darbą, neleidžia atsirasti nefronų sklerozei. Šlapimą šalinančių takų atpalaidavimas bei išplėtimas be skausmo pašalina smulkius inkstų akmenis, smė-U-
Inkstų akmenis padeda tirpdyti ir kartaus šaldančio skonio eteriniai aliejai, kurių daug yra pelynuose, bitkrėslėje. Senovės gydytojai rekomenduodavo gerti bitkrėslės sultis, kurios ištirpdydavo akmenis inkstuose bei šlapimo pūslėje.
Ypač stipriai tirpdo inkstų akmenis kėnių aliejus. Kiek mažesnis juodojo ridiko sulčių poveikis. Citrinos bei kitos rūgštys padeda ištirpti fosfatiniams, karbonatiniams akmenims.
Krapai, kuriuose yra 4 proc. eterinio aliejaus, malšina inkstų koliką, tirpdo akmenis. Krapo giminaičiai — salieras ir pankolis taip pat pasižymi šiomis gydomosiomis savybėmis. Ypač svarbu šiuos augalus vartoti inkstų akmenligės profilaktikai, virškinimui pagerinti. Panašios savybės būdingos ir jonažolei.
92
Augaliniai pigmentai (jų ypač daug šviežiose daržovių bei vaisių sultyse) rūgština šlapimą, kuris gali tirpdyti kai kurių rūšių akmenis. Augalinių pigmentų ypač daug marenos ir erškėčio šaknyse, erškėtuogėse, šviežiose morkose, morkų ir burokėlių sultyse.
INKSTŲ VALYMO METODIKOS
Tikslai, kurių siekia gydantys inkstus gydytojai: sustabdyti akmenų susidarymą, pašalinti juos sukeliančią priežastį, o po to susmulkinti ir suskaldyti akmenis, atskirti ir pašalinti juos iš tos vietos, kur jie susikaupė, panaudojant tokius vaistus, kurie pašalina akmenis lengvai ir palaipsniui. Kai kurie žmonės mėgina pašalinti akmenis įpjovę šoną ar nugarą, tačiau tai labai pavojinga. To gali imtis tik beprotis.
Ibn Sina
Valant bei gydant inkstus, geriausia vadovautis Ibn Sinos (Avi-cenos) nuostatomis:
1) pašalinti akmenų susidarymo priežastis. Pakeiskite mitybą ir gyvenimo būdą, skatinančius akmenų
susidarymą; 2) taikyti įvairius būdus (kiekvienam geriausiai tinkančius
ar turimus), kad akmenys būtų suskaldyti, paversti smėliu. Pasirinkti yra iš ko: bitkrėslės, juodojo ridiko, citrinos sul
tys, kėnių aliejus, marenos ar erškėčių šaknų nuoviras, šviežios daržovių sultys ar šlapimas;
3) atskirti suskaldytus akmenis (smėlį) ir lengvai, neskubant juos pašalinti.
Taikydami 2 punktą, pradėkite sparčiai skatinti šlapimo varymą: gerti savo uriną (šlapimą), arbatą su citrina, dirvinio asiūklio ar vynuogių lapų arbatą arba valgyti arbūzų.
Pajutę, kad pradėjo išeiti susmulkinti akmenys (smėlis), iš-simaudykite šiltoje vonioje, kad jie geriau ir be skausmo būtų pašalinti.
O dabar susipažinsime, kaip tai atliekama praktiškai.
93
Inkstų valymas šlapimu
Raodžibhajus Manibhajus Patelas, žymus XX amžiaus tyrinėtojas, aprašo atvejį, kai 35 metų aktorius 7 metus gyveno su akmenimis inkstuose. Jis nesutiko daryti operacijos. Išsigydė dėdamas raištį (kompresą su šlapimu) ir gerdamas šlapimą. Kompresas dedamas virš pažeisto inksto, o išgeriamas visos paros šlapimas. Gydymo kursas — 20—30 dienų su 10—20 dienų pertraukomis taikomas tol, kol pasveikstama.
Raodžibhajus ir pats kartą pajuto skausmą, nes negalėjo šlapintis. Tada jis išgėrė savo šlapimą, kurį sugebėjo surinkti per valandą (panašiais atvejais galima išgerti ir kito žmogaus šlapimą, kad inkstai pradėtų greičiau veikti). Po dviejų valandų šlapimas vėl pradėjo išsiskirti, skausmai nebekamavo.
Raodžibhajus teigia, kad šlapimu galima gydyti ir diabetą.
Inkstų valymas arbūzais
Sis valymas atliekamas arbūzų sezono metu. Reikalingos arbūzų atsargos bei juoda duona. Tokį maistą teks valgyti visą savaitę. Norite valgyti — arbūzas, norite gerti — arbūzas, labai norite valgyti — arbūzas su duona. Geriau valymo metu būti kartu su namiškiais, nes pradėjus inkstams šalinti akmenukus, smėlį, kartais pajuntamas širdies silpnumas. Todėl turėkite pasiruošę validolio, karvalolio, amoniako. Juk tai taip pat nedidelė operacija, tik be peilio. Jei inkstuose ir šlapimo pūslėje yra akmenukų, geriausia juos šalinti nuo 17 iki 21 valandos vietos laiku, nes tada aktyviausia inkstų ir šlapimo pūslės veikla. Šiuo metu reikia išsimaudyti šiltoje vonioje ir valgyti kuo daugiau arbūzų. Šiluma išplečia šlapimtakius, mažina skausmą, naikina spazmus (ypač kai pradės eiti akmenukai), arbūzas skatina didesnį šlapimo išsiskyrimą, plovimą, o suaktyvėjusi inkstų veikla suteiks papildomų jėgų, reikalingų, kad būtų pašalintas smėlis ir akmenys.
Tokį valymą galima taikyti 2—3 savaites, kol sulaukiama norimų rezultatų. Štai pavyzdys iš praktikos*.
* Sią informaciją paėmiau iš straipsnio „Tablečių jau nebereikia". Žurnalas „Gamta ir žmogus", 1989 m., Nr. 12.
94
Nadežda Fiodorovna Kirilenko (54 m.). Iš ligos istorijos. „Per pirmąją operaciją man pašalino ak
menį iš dešiniojo inksto. Akmenukas buvo nedidelis, tačiau sukeldavo didelius skausmus. Inkstas liko, jis dar veikė. Po 9 metų istorija pasikartojo: vėl akmenukas, vėl nesibaigiantys skausmo priepuoliai. Šį kartą inkstas žuvo, jį sunaikino hidronefrozė. Teko pašalinti. Po operacijos taikiau griežtą dietinį maitinimą*. Pradėjo skaudėti galvą, pakilo kraujo spaudimas. Ėmiau bėgioti, kurį laiką jaučiausi geriau, išnyko galvos skausmai. Tačiau 1987 metais kovo mėnesį vėl prasidėjo skausmo priepuoliai vieninteliame, kairiajame, inkste. Rentgeno nuotrauka padėjo išaiškinti, kad yra akmuo. Visą birželį buvau gydoma sanatorijoje, tačiau sveikata nepagerėjo. Jaučiausi beviltiškai".
Iš pasveikimo istorijos: 1987 metų rugpjūčio mėnesį aš kreipiausi į N. Semionovą ir pradėjau aktyviai gydytis taikydama jos metodiką. Po pirmos „arbūzų atakos" savaitės akmuo liko vietoje, tačiau išėjo smėlis. Po antros savaitės akmuo pasislinko žemyn ir įstrigo šlapimtakio apačioje. Tik po trečios „arbūzų atakos" savaitės akmuo pagaliau sėkmingai išėjo. Pradėjau raudoti, nes buvo gaila anksčiau prarasto inksto. Ir kaltas dėl to tik nemokšiškumas. Dabar laikausi mitybos režimo, kraujo spaudimas tapo normalus. Esu laiminga, nes žinau, kad pati galiu padėti savo organizmui sunkią valandą!".
Inkstų valymas erškėčių šaknų ar vaisių nuoviru
Inkstų akmenims susmulkinti ar ištirpdyti naudojamas erškėčių šaknų ar vaisių nuoviras.
Nuoviro paruošimas. Du šaukštus supjaustytų šaknų užpilti stikline vandens, virti 15 minučių, palaukti, kol nusistovės. Perkošti. Gerti po 1/3 stiklinės 3 kartus šiltą 1—2 savaites. Taip pat naudojamas ir erškėtuogių nuoviras. Abiem atvejais jis turi būti tamsiai rudos spalvos, kurią suteikia augaliniai pigmentai.
* Tai įtikinantis pavyzdys, jog griežta dietinė mityba — paistalai.
95
Inkstų valymas daržovių sultimis
Gydytojas Vokeris, šiuolaikinės sulčių terapijos pradininkas, rekomenduoja savo metodą, pagrįstą augaliniais pigmentais bei eteriniais aliejais.
Jo teigimu, neorganinės medžiagos, ypač kalcis, esantis duonoje bei kituose koncentruotuose krakmolinguose produktuose, sudaro inkstuose grūdelius. Inkstams valyti bei gydyti jis rekomenduoja tokias sultis: 10 uncijų morkų, 3 uncijos burokėlių, 3 uncijos agurkų sulčių. Yra ir kitas variantas: morkos — 9, salierai — 5, petražolės — 2 uncijos.
Noriu atkreipti dėmesį į petražolių sultis — puikią priemonę šlapimo—lytinio trakto susirgimams gydyti, taip pat esant akmenims inkstuose, šlapimo pūslėje, nefritui, kai šlapime yra baltymų bei sergant kitomis inkstų ligomis. Geriamos ir šaknų, ir lapų sultys. Šių sulčių poveikis labai stiprus, todėl petražolių nepraskiestų sulčių vienu metu nereikia išgerti daugiau kaip 30—60 gramų.
Inkstų valymas kėnių aliejumi
Tai, ko gero, pats paprasčiausias bei efektyviausias inkstų valymo metodas. Jis taikomas taip. Atsižvelgdami į sezoną, savaitę geriate šlapimą varančias arbatas, valgote vaisius, taikote kitus būdus.
Žiemą ir vėlyvą rudenį — raudonėlio, šalavijo, melisos, skalsiagrybio, jonažolės (jonažolę galima pakeisti erškėtuogių vaisiais ar šaknimis) arbatos. Galima pasirinkti ir kitas vaistažoles. Tai priklauso nuo regiono ir t.t. Susmulkinti vaistažoles ir padaryti mišinį, kuriame jų būtų, tarkim, po 30 gramų. Užvirti, dar geriau — užpilti verdančiu vandeniu, palaukti, kol pritrauks, taps tamsiai rudos spalvos. Gerti šiltą su šaukštu medaus po 100—150 gramų prieš valgį.
Vasaros pabaigoje valgykite arbūzus, pavasarį ir vasarą — gerkite šviežias sultis. Taip rekomenduoja Vokeris. Jei negalite panaudoti nė vienos iš šių priemonių, gerkite savo šlapimą. Tokia įvairovė veiks inkstų akmenis, kurių sudėtis yra labai
96
nevienoda. Tai labai svarbu. Nepamirškite: vienos vaistažolės ar daržovės veikia vienus akmenis, kitos — kitus.
Po tokio pasiruošimo savaitės į šlapimą varančią arbatą ar sultis įpilkite 5 lašus kėnių aliejaus ir išgerkite pusvalandį prieš valgį. Pageidautina aliejų gerai išmaišyti ir išgerti per šiaudelį, kad nebūtų pakenkta dantims. Kėnių aliejų vartokite 5 dienas 3 kartus per dieną prieš valgį. Valymo rezultatai išryškės 3—4 valymo dieną: šlapimas taps truputį drumstas. Vėliau gali išeiti ir akmenukai. Po dviejų savaičių tokį valymą galima pakartoti. Taikykite šį būdą, kol sulauksite pageidaujamų rezultatų.
Taikant jau minėtus inkstų valymo metodus, papildomai galima atlikti ir pratimą, padedantį pašalinti iš inkstų smėlį. Tai vienas iš serijos „Tigras" pratimų — „Alkanas tigras puola auką" (15 pieš.).
Pratimo aprašymas. Atsigulkite ant pilvo. Vienu trūktelėjimu iš karto pakelkite abi rankas ir kojas (pratimą atlikti 3— 5 kartus). Šis pratimas padeda suskaldyti išsiurbtus akmenukus bei pašalinti smėlį.
Panašus ir jogų pratimo „Lankas" poveikis. Tik šiuo atveju būtina suptis aukščiau, labiau išsilenkus.
15 pieš. Pratimas „Alkanas tigras puola auką".
97
INKSTŲ LIGŲ PROFILAKTIKA
Kai yra šlapimo rūgšties akmenys, reikia imtis priemonių, kad šlapimo rūgštis būtų ištirpinta ir pašalinta. Negalima valgyti produktų, turinčių daug baltymų, bei sultinių (kepenų, inkstų, smegenų, keptos mėsos, sūdytos žuvies, mėsiškų sriubų), padidinančių azoto kiekį. Azotas, šalinamas iš organizmo, papildomai apkrauna inkstus. Rekomenduojama gerti sultis, nurodytas Vokerio, valgyti salotas, vaisius, daigintus kviečius. Salotas reikia truputį „pasūdyti" džiovintais jūros kopūstais, kad būtų stimuliuojama inkstų veikla, ir vengti saldumynų, kurie slopina šią funkciją. Taip pat reikia gerti šlapimą varančius nuovirus.
Jei akmenys yra šarminiai, beje, pasitaikantys gana retai, gerkite savo uriną, kad parūgštintas šlapimas juos ištirpintų, taip pat citrinos sultis su šiltu vandeniu. Kaip tai padaryti, perskaitysite skyriuje apie kepenis.
Inkstų ligų profilaktiką puikiai papildo jogų asanos. Bhudžanhasana („Gyvatė") — neleidžia inkstuose susida
ryti akmenims. Salabchasana („Žiogas") arba jos lengvesnis variantas —
„Pusiau žiogas" atjaunina inkstus. Majurasana („Povas") ir Ardcha matsiendrasana („Susukta
poza") pagerina inkstų praplovimą krauju. Prisiminkite, kokios galingos arterijos veda prie inkstų (vienos skersmuo — 12 milimetrų). Atliekant šias asanas, arterijos suspaudžiamos, kraujui sunku patekti į inkstus. Atlikus pratimus, arterijų spaudimas baigiasi, kraujas stipriu srautu veržiasi visais inkstų kapiliarais, atidaro juos ir išplauna šlakus.
Be to, nuolat stimuliuokite bendrąją kapiliarų kraujo apytaką. Tai padaryti jums padės bėgimas, pratimai, jogų asanos. Tik toks kompleksinis inkstų valymas padės išlikti sveikiems. Įsiminkite senovės gydytojų žodžius: „Jei inkstai sveiki, galima sulaukti 100 metų, net jei širdis kamuojama ligų".
ORGANIZMO VALYMO IR RŪPINIMOSI, KAD JIS NEBŪTŲ UŽTERŠTAS, PAGRINDAI
Valymo procedūrų labai daug, išsirinkti geriausią — nelengva. Todėl labai svarbu suvokti jų bendrą „šaknį". Tada kiekvienas
98
pats tikslingai pasirinks sau tinkamiausią metodą, kuris jam padės.
Tačiau prieš tai būtina susipažinti su tuo, kas svarbiausia: 1. Žmogaus organizmo sandara. 2. Žmogaus organizmo audinių savybės. 3. Supančios aplinkos, mitybos įtaka žmogaus organizmo
audiniams. 4. Valymo procedūrose naudojamų medžiagų savybės.
1. Mūsų organizmas — sudėtingiausia sistema, kuriai būdinga kelių lygių struktūra. Savo tyrinėjimus pradėsime nuo didelio, matomo, lygio ir baigsim tokiu, kai viską galima pamatyti tik labai padidinus.
Pirmas lygis — žmogaus kūnas, sudarytas iš griaučių, ant kurių laikosi minkštieji audiniai, padengti oda. Antras lygis — minkštieji audiniai. Juos sudaro jungiamieji audiniai iš daugybės ląstelių. Trečias lygis — ląstelės su atitinkama struktūra.
Atidžiau pasižiūrėkime į ląstelės struktūrą. Ląstelė — ertmė, kurios viduje yra protoplazma. Protoplazma — koloidinis tirpalas, kuriame yra 80 proc. vandens. Ją palaiko „griaučiai" — plonytis baltyminės kilmės tinklelis. Ląstelės vanduo yra tinklelio—griaučių akutėse. Visi organizmo skysčiai: kraujas, limfa, stuburo smegenų skystis, tulžis bei šlapimas — taip pat atitinkamo klampumo koloidiniai tirpalai.
Kad būtų išlaikyta atitinkama erdvinė forma (reikalinga, kad organizmas galėtų normaliai funkcionuoti), ląstelės, audiniai ir visas kūnas turi savo atramą — „citogriaučius", jungiamąjį audinį bei kaulus. Nuo šių „griaučių" būklės bei skysčių organizme priklauso jo gyvybinė veikla.
2. Dabar apžvelgsime žmogaus organizmo audinių savybes. Kadangi ląstelių lygis masės požiūriu yra didžiausias ir su
daro organizmo pagrindą, logiška pradėti nuo jo. Pagrindinė ląstelės dalis — protoplazma, kuri, kaip jau sa
kėme, sudaryta iš koloidinio tirpalo, panašaus į skystus drebučius. Jos ypatybė — sugebėjimas sukaupti 99 proc. vandens ir tuo pačiu turėti kietų bei skystų kūnų savybes. Tai terpė, kurioje gali sklandžiai vykti cheminės reakcijos. Taigi ląstelėje sutelkti visi skystų bei kietų kūnų privalumai.
99
Drebučiuose, veikiant progresuojančiam dalelių sukibimui, vyksta nenutrūkstantis erdvinių struktūrų tvirtinimo procesas. Todėl drebučiai turi tendenciją pavirsti suragėjusia mase — kserogeliu. Tokioje sutankėjusioje protoplazmoje negali normaliai vykti gyvybiniai procesai, ląstelės žūsta. Kad taip neatsitiktų, vyksta sudėtinga antikoaguliacinė gynyba ir pačioje ląstelėje, ir koloidiniame tirpale. Štai pagrindinės šios gynybos grandys:
Ciklozė — vidinės srovės ir protoplazmos (t.y. drebučių) judėjimas ląstelės viduje. Šie srautai pastebimi net kremzlinėse ląstelėse.
Priklausomai nuo ląstelės metabolizmo intensyvumo, „drebučiai" būna tai tirštesni, tai skystesni.
Antikoaguliacinė gynyba koloidiniame tirpale priklauso nuo micelių (atskirų dalelių).
Micelė sudaryta taip: branduolys, kurio pagrindinė sudėtinė dalis — baltymai. Šis branduolys turi atitinkamą krūvį. Baltymo paviršius yra tarsi gana aktyvus adsorbcinis sluoksnis, kuriame ir vyksta fermentacinės reakcijos. Aplink branduolį ir adsorbcinį sluoksnį susidaro difuzinis sluoksnis, kurio krūvis priešingas branduolio krūviui. Šiame sluoksnyje atitinkamai išsidėsčiusios vandens molekulės, sudarančios vandens apvalkalėlį, kuris neleidžia suartėti bei sulipti granulėms (stabdo koaguliaciją).
Taigi pati micelė trukdo tokių pačių kaip ji micelių sulipi-mui veikiant šiems faktoriams:
a) baltymų molekulės ypatinga erdvinė forma. Jei ši struktūra pažeidžiama, — senėjimas, pažeidimas (denatūracija), kitų dalelių (šlakų) adsorbcija (prilipimas) — sumažėja elektros krūvis, vandens apvalkalėlis bei sutirštėja drebučiai.
b) baltyminės dalelės krūvio dydis neleidžia sulipti dalelėms, nes sustiprina vandeninį apvalkalėlį. Jei branduolio krūvis sumažėja, nes įvyksta dalinė priešingo ženklo jonų neutralizacija, tai susilpnina bei sutankina vandeninį apvalkalėlį.
c) vandens apvalkalėlis, esantis aplink miceles, neleidžia joms sulipti. Jei dėl kokių nors priežasčių ląstelės viduje sumažėja vandens, koloidinis tirpalas sutirštėja. Pateiksime tokį pavyzdį: jūs suvalgėte sūdytos žuvies. Pakilus spaudimui, sūrus kraujas traukia vandenį iš ląstelės į save. Pradedate jausti troš-
100
kulį, nes kyla poreikis prisotinti ląsteles vandeniu bei pašalinti nereikalingą druską.
Prieškoaguliacinė ląstelių protoplazmos ir organizmo skystų terpių gynyba tokia:
• Ciklozė. • Metabolizmas. • Baltymo — micelės branduolio erdvinės struktūros (for
mos) išsaugojimas. • Optimalus micelės krūvis. • Pakankamas skysčių kiekis organizme. Jei ši gynyba pažeidžiama, organizme prasideda protoplaz
mos drebučių ir skysčių (skystų terpių) metamorfozės (pakitimai) dviem kryptimis: koacervacija (rinkimas, kaupimas) ir koaguliacija (krešėjimas, tirštėjimas).
Koloidinio tirpalo (tirštų drebučių) KOACERVACIJA vyksta, kai dalelės (micelės), dalinai netekusios vandens apvalkalėlio, suartėja ir sudaro koloidiniame tirpale vandens apvalkalėlį. Toliau tokiame bendrame apvalkalėlyje gali vykti vandens praradimas, dalelių suartėjimas, jų suliplmas bei iškritimas nuosėdomis. Koacervacinio lašo (vieno bendro vandens apvalkalėlio jungiamų dalelių) klampumas didesnis negu koloidinio tirpalo klampumas. Toks klampumas leidžia sukaupti bei išlaikyti šiame laše įvairiausias medžiagas: dažiklius, druskas, apykaitos produktus. O fermentų veikla čia lėtesnė negu koloidiniame tirpale. Štai tokiems lašams veikiant ir susidaro tirščiai — nuosėdos viso to, kas nereikalinga ląstelėse, tulžyje, šlapime. Šiuo procesu grindžiamas druskų, akmenų bei smėlio nusėdimas organizme.
Trys koloidinio tirpalo KOAGULIACIJOS stadijos: • „Brendimas" — koloidinių „griaučių" mechaninių savy
bių sutvirtėjimas. Išorinė šio proceso išraiška — dalinis lankstumo praradimas, o vėliau sunkus kūno išsijudinimas rytais. Iš pradžių kūnas tarsi medinis, o po to žmogus pavaikšto ir jaučiasi gerai.
• „Senėjimas" — koloidiniai „griaučiai" taip sutankėja, kad praranda skystą terpę (skystį) ir sumažėja. Ši stadija sukelia organizme dvi patologijas: sutankėjimą bei praskiedimą. Su-tankėjimas sukelia trombozes, krešulius, infiltratus, suaugimus, pasikeičia organų (pavyzdžiui, širdies vožtuvų) forma.
101
Praskiedimas, sukeltas skysčio išspaudimo iš koloidinio tirpalo, sudaro ertmes, kuriose kaupiasi eskudatas, šlakai, druskos, angliavandeniai ir pan. Prasideda destruktūriniai procesai, sukeliantys reumatizmą, cistų atsiradimą.
• Kserohelio stadija — tolesnis koloidinio tirpalo nuvande-ninimas, apimties sumažėjimas. Jis virsta suragėjusia mase, kurioje vyksta didelis spaudimas. Todėl visos jo viduje esančios medžiagos (druskos, pigmentai ir pan.) presuojamos, tampa akmenimis. Kai kurių mokslininkų-medikų nuomone, taip susidaro kepenų, tulžies, inkstų akmenys.
Apžvelgę pirmąjį, koloidinį, organizmo lygį, pereiname prie kito — jungiamųjų audinių, kur „įpintos" kuriančios organizmo ląstelės.
Siame audinyje vyksta ir kiti procesai: vandens, druskų bei kitų medžiagų judėjimas ir paskirstymas, audinių atstatymas, infekcijų slopinimas.
Jungiamasis audinys — kalogeno baltymas, kuris sudaro iki 30 proc. visų organizmo baltymų. Jo molekulė — trys amino rūgščių grandys. Senstant plonos kalogeno gijos persipina tarpusavyje, sudarydamos tvirtas virves. Taip pakinta vidaus organų, raiščių, sausgyslių jungiamojo audinio karkasas. Vidaus organai suspaudžiami, netenka vandens, sumažėja jungiamojo audinio sugebėjimas maitinti — aprūpinti būtinomis medžiagomis, silpnėja imunitetas. Jungiamojo audinio ląstelėse prasideda koaguliacija, pagrįsta senėjimo principu. Vyksta pačios gamtos užprogramuotas procesas: subrendęs ir pasenęs kolagenas (kola — klijai) traukiasi bei tankėja.
Galima teigti, kad žmogui nuolat netenkant skysčių per odos poras, kvėpuojant bei šlapinantis, jo organizmą veikia gniaužianti džiovinanti jėga.
Dabar, kai jau žinome tris organizmo struktūrinius lygius, galime suvokti, kiek pastangų jam reikia, kad atsispirtų traukimuisi bei nuvandeninimui. Kasdien privalome visais įmanomais būdais priešintis gniuždymui ir vandens praradimui. Gniuždančiai jėgai Jan reikia priešpastatyti plečiančią Jin. Deja, dažnai mes daug ką darome priešingai, o po to stebimės, kodėl mūsų organizme atsiranda sutankėjimai, akmenys, kiti patologiniai dariniai.
102
3. Žinodami jau minėtas ląstelių protoplazmos, skystųjų terpių, jungiamojo audinio ir viso organizmo savybes, galime suprasti palankų ar nepalankų supančios aplinkos, maisto produktų bei kitų faktorių poveikį.
• Supančios aplinkos sąlygos. Kadangi ląstelių protoplazma bei organizmo skysčiai yra skysti drebučiai, išorinis atšalimas bus palankus sutirštėjimui, o šildymas — praskiedimui. Sausas oras, sumažindamas vandens kiekį organizme, tirštins drebučius, o drėgnas — skystins.
Taigi pastebime dvi priešingybes: šaltis ir sausumas tirština organizmo koloidus, ląstelės netenka vandens, susidaro šlakų, druskų, kitų medžiagų nuosėdos, o šiluma bei drėgmė skys-tina, atstato koloidinius tirpalus, išjudina įstrigusius šlakus, druskas ir kitas medžiagas, skatina iš ląstelių išsiskyrimą to, kas kenkia organizmui, ko jam nereikia. Tai būdinga visiems organizmo skysčiams: kraujui, limfai, tarpląsteliniam, nugaros smegenų skysčiui, šlapimui, tulžiai ir ląstelių protoplazmai.
Tikiuosi, dabar jums aišku, jog prieš pradedant organizmo valymą būtina suskystinti koloidus, kad jie sugebėtų išmesti visas sankaupas, taptų tekantys, o ne drebučiai, galėtų laisvai cirkuliuoti ir lengvai pasiektų pašalinimo iš organizmo vietas. Priešingu atveju sutirštėję drebučiai tvirtai įstringa organizme ir „laiko" visus šlakus ir panašias atliekas, pavyzdžiui, sutirštėjusią tulžį tulžies pūslėje. Taigi jokia valymo procedūra be išankstinio paruošimo — ORGANIZMO SUMINKŠTINIMO pasitelkus pašildymą bei hidrataciją — bus neefektyvi.
• Maisto produktų įtaka organizme esantiems koloidams. Visas maistas, kurį suvartojame, yra KOLOIDINIS TIRPALAS (mėsos, pieno, sūrio, kiaušinių baltymai, miltiniai bei krakmo-lingi produktai, vaisiai, daržovės).
Visi šie produktai susmulkinami burnoje, suvilgomi seilėmis, išbrinksta skrandyje ir suvirškinti bei įsiurbti patenka į kraują. Kraujyje, limfoje maisto koloidai būna kartu su organizmo koloidais. Jau vien nuo to padidėja organizme esančių skysčių klampumas. Be to, dauguma maisto medžiagų patenka po išankstinio terminio apdirbimo. O tai reiškia, kad jie jau yra netekę KRŪVIO bei linkę koaguliuotis. Kad taip neatsitiktų, mūsų organizmas perduoda dalį savo elektros krūvio. Dėl to
103
sumažėja micelių krūvis ląstelėse, kraujyje, limfoje ir t.t. Šio proceso kartojimasis po kelis kartus per dieną daugelį metų pakerta mūsų energetikos pagrindus. Visų organizmo lygių koloidai sutirštėja (juk sumažėjus branduolio krūviui, micelės suartėja bei sukimba viena su kita), susidaro SĄSTOVIO SRITYS, kuriose prasideda sutirštėjimas, sulipimas, atsiranda nuosėdos, kserogelis.
Nepalankios supančios aplinkos sąlygos — šaltis, sausumas, skersvėjai ir t.t., nejudrus gyvenimo būdas (metabolizmo sulėtėjimas), virtas maistas, jau praradęs elektros krūvį, nulemia tai, kad visame organizme susidaro bei kaupiasi įvairūs sutankėjimai, akmenys, cistos, augliai. Atidžiau pasižiūrėję į save, galite pastebėti kelias šio proceso stadijas: prarandamas lankstumas, pradeda šalti rankos bei kojos, rytais kūnas tarsi medinis, atsiranda nuolatiniai riboto paslankumo židiniai. Jei tai jums būdinga, pradėkite valymo programą, nes gali kilti dar rimtesnių problemų — susikaups druskos, akmenys, atsiras augliai, cistos ir pan.
4. Liaudies išmintis, eidama ne vieną šimtmetį klaidų bei bandymų keliu, atrinko efektyviausias priemones bei procedūras, kurios leidžia gerai išvalyti žmogaus organizmą. Mes šį klausimą nagrinėjome moksliniu požiūriu ir praktika sustiprinsime tai, ką čia aptarėme.
Žmogaus organizmo valymas grindžiamas trim principais: koloidų sutirštėjimą sukeliančių priežasčių pašalinimas, koloidų suskystinimas ir stiprių skystinančių bei akmenis skaldančių priemonių taikymas.
Kad būtų pašalintos koloidus tirštinančios priežastys, daroma taip:
a) apribojami arba visai atsisakoma maisto produktų, kurie skatina kserogelių susidarymą (mėsa, žuvys, ypač pieno produktai, kuriuose gausu kazeino, krakmolingi produktai, ypač labai rafinuoti, smulkaus malimo ir netekę daug vandens — duona, kepiniai, krakmolas).
b) pašalinama kenksminga klimato faktorių įtaka — šaltis, sausruma, skersvėjai, sausas karštis.
c) nejudrus gyvenimo būdas (palankus sąstoviams) pakeičiamas aktyvesniu, judresniu.
104
Jei teisingai ir laiku atliksite tai, pavyks pašalinti visų šių sukietėjimų, akmenų susidarymo ir t.t. pagrindinę priežastį — SĄSTOVI.
Norint suskystinti koloidus, paspartinti jų cirkuliaciją, rei
kia: a) panaudoti įvairiausius vidinės šilumos variantus. Ben
dram organizmo šildymui naudojamos vonios, pirtys, kitos parankinės priemonės. Vietiniam šildymui naudojamos pusinės vonios, šildymo pūslės, šildytuvai, pleistrai, trynimas. Visos šios procedūros spartina organizme esančių skysčių cirkuliaciją;
b) gerti įvairius gėrimus, kurių yra tikrai daug. Koloidiniams tirpalams skystinti bei valyti naudojamas dis
tiliuotas vanduo, įmagnetintas distiliuotas vanduo, ištirpdytas vanduo, įmagnetintas ištirpdytas vanduo, kiti variantai. Visas šis vanduo — švarus, atitinkamos struktūros bei krūvio, puikiai išplauna organizmą, pašalina iš jo šlakus, normalizuoja koloidinių tirpalų sudėtį.
Panaudojami ir biokoloidais prisodrinti skysčiai: nuovirai, ištraukos, sultys ir t.t. Šiems skysčiams būdingas bendras bei specifinis poveikis (tulžį varantis, šlapimą varantis). Jų micelės adsorbuoja šlakus ir pašalina juos iš organizmo, apsaugo nuo sutirštėjimo.
Ypatingais atvejais, kai sąstovis tapo trombais, kserogelių, akmenimis ir pan., taikomos stipriai skystinančios, akmenis smulkinančios medžiagos bei procedūros.
Labai suskystina spiritas, degtinė, išvalytas žibalas. Pavyzdžiui, vanduo, pasižymintis dideliu paviršiaus aktyvumu, ne tik suvilgo, bet ir įsiskverbia į medžiagos vidų. Koloidai lengviau atsiskiria, o vėliau ir visai ištirpsta. Nugarinta iki 1/4 uri-na — dar stipresnis skystis, kurį galima palyginti su spiritu ir degtine.
Galima vartoti ir įvairius prieskonius, kurie paspartina šilumos bei cirkuliacinius procesus organizme: juoduosius pipirus, raudonus ankštinius pipirus, cinamoną, gvazdikėlius, imbierą. Labai padeda ir pelynai, tik juos reikia vartoti saikingai: 2—3 kursai po savaitę per metus.
105
VALYMO PRAKTIKA
ORGANIZMO KOLOIDINIŲ TIRPALŲ VALYMAS
Gydomojo poveikio požiūriu ši valymo procedūra yra svarbiausia, tačiau ją būtina atlikti tik tada, kai jau išvalytas storasis žarnynas ir kepenys.
Sveikata, jaunystė, energija, neeiliniai sugebėjimai visų pirma priklauso nuo micelių švarumo ir koloidinių tirpalų (ląstelių protoplazmos, kraujo, limfos ir t.t.) struktūros.
Kad ši atsakinga procedūra būtų atlikta kokybiškai, būtina:
1 — prieš tai suminkštinti koloidinius drebučius (vonia, pirtis);
2 — prisodrinti koloidinius drebučius struktūriniu vandeniu;
3 — pašalinti nešvarumus, prilipusius prie koloidinio tirpalo micelių; vanduo turi būti kuo švaresnis;
4 — padidinti pačių micelių krūvį ir kurį laiką, kad valymas būtų efektyvesnis, atsisakyti maitinančių medžiagų (maisto, t.y. nevalgyti).
Taigi 3—6 mėnesius jūs reguliariai 2—3 kartus per savaitę 10—15 minučių einate į garinę pirtyje ar maudotės šiltoje vonioje. Taip ne tik suminkštinsite drebučius, bet ir paspartinsite organizme vykstančią cirkuliaciją, padedančią greičiau pašalinti šlakus.
Visą tą laiką jūs geriate bei naudojate verdamam maistui tirpintą vandenį (geriau distiliuotą), kurį prieš pat vartojimą galima papildomai įmagnetinti buitiniu magnetotronu.
Sis vanduo gaminamas taip: puodas su vandeniu statomas į šaldymo kamerą, o žiemą — balkone. Po 4—5 valandų, kai paviršių užtraukė ledukas, vanduo nupilamas į kitą puodą. Ledas, likęs tuščiame puode, yra sukoncentravęs sunkiojo vandens molekules. Toks vanduo sušąla esant +3,8° C temperatūrai, o organizmui reikia tokio, kuris sušąla esant -1° C.
„Sunkųjį" ledą reikia išmesti, o puodą su nupiltu vandeniu šaldyti toliau. Kai tik jame užšals maždaug 2
3 , neužšąlęs vanduo nupilamas. Tai lengvas vanduo, kuriame yra įvairių priemaišų. Ledas, likęs puode, ir bus tas reikalingasis valymui van-
106
duo, netekęs 80 proc. priemaišų ir turintis 16 miligramų kalcio litre skysčio. Chemikas iš Odesos N. Druziakas teigia, kad geriausiai organizmui tinka vanduo, kurio viename litre yra 8— 20 miligramų kalcio. Tokį vandenį geria ilgaamžiai. Taigi ištirpinkite tą ledą ir gerkite vandenį.
Kuo mažiau vartosite maistui sulipdančių produktų (pieniškų, mėsiškų, krakmolingų), tuo efektas bus didesnis. Dar geriau skatins valymą badavimas 24—36 ir daugiau valandų per savaitę.
Kad ši valymo procedūra atrodytų įtaigesnė, pateiksiu kelis pavyzdžius. Tiesa, net ir šiais atvejais organizmui valyti panaudota tik dalis mechanizmų, tačiau ir to pakanka, jog patikėtum puikiais organizmo valymo rezultatais.
1 PAVYZDYS. Aleksejus Labza kentėjo nuo inksto nepakankamumo (anksčiau jam jau buvo pašalintas vienas inkstas), širdies ir galvos smegenų aterosklerozės, peršalimų, sunkiai vaikščiojo. Tris metus gėrė ištirpintą ledą. Anksčiau svėręs 97 kilogramus, pradėjo sverti 84, tapo žvalus, energingas, rausvaskruostis kaip jaunuolis. Rankų bei kaklo oda lygi, elastinga, be raukšlių. O juk tik prieš 3 metus jo kraujas buvo klampus, venos iškilusios. Tokias teigiamas permainas galima paaiškinti tik taip: organizmo koloidiniai tirpalai vėl tapo tokie, kokie ir turi būti, kai žmogus yra sveikas, tvirtas.
2 PAVYZDYS. Polis Bregas parą ar pusantros gerdavo tik distiliuotą vandenį. Be to, visą laiką valgė tik natūralų maistą, kuriame buvo daug vertingų gamtinių biokoloidų. Tokia programa padėjo jam ilgus metus išlikti žvaliam, darbingam, neprarasti regimosios atminties.
3 PAVYZDYS. G. Satalova savo paskaitose rekomenduoja gerti distiliuotą įmagnetintą vandenį. Be abejo, ji pati taip pat geria tokį vandenį ir, nepaisant amžiaus, atrodo labai puikiai.
4 PAVYZDYS. N. Vokeris rekomenduoja vartoti kuo daugiau šviežių daržovių ir vaisių sulčių. Sultys — natūralūs koloidiniai tirpalai, kuriuose micelės jau turi krūvį, o vanduo struktūrinis. Šis sultyse esantis vanduo skystina sutirštėjusius drebučius, o micelės adsorbuoja visus drebučių teršalus ir valo juos. Pats N. Vokeris gyveno beveik 110 metų. Jis ne tik gėrė šviežias daržovių bei vaisių sultis, bet ir badavo, nevalgė gyvūninės kilmės bei krakmolingų produktų.
107
ORGANIZMO LĄSTELIŲ KOLOIDŲ IR VIDINIŲ TERPIŲ KOMBINUOTAS VALYMAS
Šioms procedūroms labai tinka jaunų eglių, pušų, kėnių spyglių nuoviras, kurio skonis sutraukiantis. Toks nuoviras džiovina, padengia ir išvalo (pašalina), be to, pagerina odos spalvą, stipriai vėsina.
Nuoviras vartojamas dvejopai: geriamas arba daromos vonios. Galima ir kartu taikyti.
Gėrimui nuoviras ruošiamas taip: 5 šaukštai jaunų susmulkintų eglės, pušų ar kėnių spyglių užpilami 0,5 litro vandens (vanduo turi būti ištirpintas ir užvirintas). Virti ant lėtos ugnies 10 minučių, po to palikti nakčiai šiltoje vietoje, kad pritrauktų, perkošti. Nuoviras supilamas į termosą ir geriamas šiltas 4—6 kartus per dieną po 1
2 stiklinės vietoje paprasto vandens. Kiekvieną dieną nuoviras verdamas iš naujo, nes turi būti geriamas šviežias ir šiltas (36—40° C). Šio valymo kurso laikas individualus.
Kai pastebėsite, kad šlapimas tapo drumstas, žinokite: nuoviras pradėjo veikti, organizmas valomas. Nuo ištirpintų druskų ir šlakų priklausys, kokia bus šlapimo spalva. Kai šlapimas vėl taps skaidrus ir įprastos, lig tol buvusios spalvos, — valymas baigtas.
Tokį valymo kursą tinka pradėti po Naujųjų metų. Pirma, tada išmetamos šventinės eglutės, nereikia eiti į mišką spyglių. Antra, tuo metu stipriausias inkstų ir šlapimo pūslės bioritmas, taigi pernelyg didelis šlakų išsiskyrimas valymo metu neperkraus jų.
Voniai reikia susmulkinti pušų spyglių, jaunų šakučių ir supjaustytų eglės kankorėžių. Sausa žaliava turi sverti 1 kilogramą. Ji verdama 30 minučių 7—8 litruose vandens. Po to uždengiama ir paliekama pritraukti 12 valandų. Tinkamas vonioms nuoviras būna rudos spalvos. Jis supilamas į vonią su vandeniu, kurio temperatūra — 36—40° C. Tokioje vonioje maudomasi 10—20 minučių, atsižvelgiant į savijautą. Kiekvienai procedūrai vandens temperatūra po truputį didinama. Visais atvejais būtina atsižvelgti į savijautą. Per savaitę tokioje vonioje maudomasi 2—3 kartus. Po vonios — vėsus dušas (10— 20 sekundžių). Šių vonių ciklas — maždaug mėnesis.
108
Dar labiau sustiprina valymo efektą geriamas spyglių nuoviras ir spyglių vonios tuo pačiu metu. Tokį kombinuotą ciklą reikia užbaigti, kai šlapimas vėl tampa skaidrus.
V. Tiščenka nurodo, kad spyglių nuoviras pašalina iš organizmo ne tik šlakus bei nuodus, bet ir radioaktyvius nuklidus. Toks valymas padeda išgydyti 80 proc. visų ligų.
Spyglių vonių poveikį gerai vertino S. Kneipas, P. Kureno-vas, A. Zalmanovas. Be to, S. Kneipas ir P. Kurenovas atkreipė dėmesį, kad išvaloma ir oda, kraujagyslės, stimuliuojama nervų sistema. A. Zalmanovas primena, kad šios procedūros pašalina iš organizmo ląstelių „nuovargio toksinus". Tai apmirusios ląstelės, kurios turi būti laiku pašalintos. Pats organizmas tai atlieka daug lėčiau, jam reikia padėti, kad nebūtų nuolat nuodijamas, kad žmogus nepradėtų labai greitai pavargti.
ŠLAKŲ IR DRUSKŲ PAŠALINIMAS IŠ ORGANIZMO
Valymo procesą teoriškai įdomiai pagrindė B. Bolotovas. Jis pateikė duomenų, kad iš žmogaus organizmo gali būti pašalinta 2—3 kilogramai druskų, dažniausiai užteršusių jungiamąjį audinį bei kaulus.
Visą valymo procedūrą jis rekomenduoja atlikti dviem etapais. Aptarsime šias rekomendacijas bei pagrįsime pavyzdžiais.
PIRMA, ką rekomenduoja B. Bolotovas, — paversti organizme susikaupusius šlakus druskomis. ANTRA — parinkti tokias medžiagas, kurios paspartintų druskų pašalinimą iš organizmo.
Kad būtų pašalinti jungiamajame audinyje susikaupę šlakai, B. Bolotovas rekomenduoja paveikti juos rūgštimis. Reikia, kad organizmas su maistu gautų tokias rūgštis (askorbino, pal-mitino, nikotino, stearino, citrinos, pieno ir pan.), kurios būtų nepavojingos (nepakenktų organizmui) ir tuo pačiu tirpdytų šlakus, paverstų juos druskomis. B. Bolotovas rekomenduoja raugintus agurkus, pomidorus, kopūstus, burokus, morkas, svogūnus, česnakus, raugintus obuolius, alų, daugelį vyno rūšių (portveiną, kagorą, kaberne), antpilus, mielinius patiekalus,
109
varškę, sūrį, brinzą, kefyrą, kumysą, acidofilinius produktus, vaisių actą. B. Bolotovas akcentuoja, kad kiekvienas žmogaus organas prisitaikęs prie savo rūgščių. Todėl reikia vartoti kuo įvairesnių. Vaisių actą reikia vartoti kartu su rūgusiu pienu: į stiklinę rūgpienio dedamas šaukštelis (kartais šaukštas) vaisių acto bei šaukštelis medaus. Geriama valgant, kartą per dieną. Vaisių acto reikia įpilti ir į arbatą, kavą, sriubas, sultinius.
Tuo metu, kai atliekamos procedūros, kad šlakai taptų druskomis, geriau nevartoti aliejaus, kuris skatina spartų tulžies išsiskyrimą ir tuo pačiu stabdo šlakų virtimo druskomis procesą. Kad vidinė terpė būtų rūgštesnė, rekomenduojama tuo metu valgyti daugiau mėsos ar žuvies produktų.
Pirmojo etapo tikslas — padidinti organizmo rūgštingumą ir valgyti produktus, skatinančius rūgimą: raugintus agurkus, kopūstus ir pan. Taip pat reikia padidinti mielingų produktų kiekį. Išgėrus saldžios arbatos, kompoto, ant liežuvio užberti kelias valgomosios druskos kruopeles. Tai sukelia skrandžio reakciją ir skatina jį išskirti rūgščius fermentus — pepsinus, kurie padeda šlakams greičiau tapti druskomis, taip pat naikina nesveikas organizmo ląsteles.
B. Bolotovas primena, kad šlakai ne iš karto gali tapti druskomis, net jei rūgštinimas vyksta nuolat. Rūgštys bei šarmai nelengvai patenka ten, kur reikia. Todėl atliekant šią procedūrą būtina dirbti fizinį darbą, masažuoti kūną.
Tik tada šlakai organizme tampa mineralinėmis, šarminėmis, rūgščiomis, tirpstančiomis ir netirpstančiomis vandenyje druskomis. Remiantis stebėjimais galima teigti, kad netirps-ta šarminės, mineralinės ir riebiosios uratų tipo druskos, fosfatai bei oksalatai.
Noriu atkreipti dėmesį į principą: PANAŠŲ TIRPDO PANAŠUS. Pavyzdžiui, žibale ištirpsta visi naftos produktai — solidolis, soliarinė alyva, parafinas ir t.t. Spirite tirpsta kiti spiritai — glicerinas, sorbitas, ksilitas ir kiti.
B. Bolotovas akcentuoja, kad šį principą galima sėkmingai taikyti ir tirpinant šarmines druskas organizme. Todėl reikia vartoti papildomai šarmų, nekenksmingų organizmui — kai kurių žolių nuovirus bei sultis. Saulėgrąžų šaknų arbata taip pat tirpdo daug druskų.
Rudenį ruošiamos daugelio šaknų atsargos, jos kasamos,
110
gerai nuplaunamos, išdžiovinamos. Ruošiant atsargas, pašalinamos nereikalingos smulkios šaknelės. Na o tos, kurios tinka gydymui, smulkinamos (pupelės dydžio) ir verdamos emaliuotame inde (3 litrams vandens 1 stiklinė džiovintų šaknų) 1—2 minutes. Tokią arbatą būtinai reikia išgerti per 2—3 dienas. Kai užbaigiama viena tokios arbatos porcija, geriama kita — didelėmis dozėmis, praėjus pusvalandžiui po valgio. Druskos pradedamos šalinti iš organizmo tik po 2—3 savaičių. Šlapimas tada būna rūdžių spalvos. Šaknų nuovirą reikia gerti tol, kol šlapimas vėl taps įprastos spalvos, skaidrus.
Taip valant organizmą, negalima valgyti aštrių, sūrių ir rūgščių patiekalų. Maistas turi būti tik truputį pasūdytas, didžiausia jo dalis — augalinės kilmės.
Gerai tirpdo druskas dirvinio asiūklio, skalsės, arbūzo žievelių, moliūgų virkščių arbatos.
Druskoms tirpinti labai tinka ir petražolių šaknų, krieno, šalpusnių, cikorijos, ropės, topinambo sultys. Jų reikia išgerti ne daugiau kaip 100 gramų, praėjus pusvalandžiui po valgio.
Praktiškai nesunku pasigaminti juodojo ridiko sulčių, kurios tirpdo tulžies pūslėje, latakuose, šlapimo pūslėje, geldelėse bei kraujagyslėse susikaupusius mineralus.
10 kilogramų juodųjų ridikų nuplaunama, išspaudžiamos sultys (žievės nulupti nereikia). Sultys (jų iš tiek ridikų bus beveik 3 litrai) laikomos šaldytuve. Ridikų išspaudos sumaišomos su medumi (1 kg išspaudų reikia 300 g medaus arba 500 g cukraus), pridedama pieno išrūgų. Toks mišinys laikomas stiklainyje šiltoje vietoje suslėgtas, kad nepelytų. Sultys pradedamos gerti po 1 šaukštelį praėjus valandai po valgio. Jei nejaučiama skausmo kepenyse, sulčių galima gerti vieną, du šaukštus ir palaipsniui padidinti jų kiekį iki 100 gramų. Ridikų sultys labai skatina tulžies išsiskyrimą. Jei tulžies latakuose susikaupė daug druskų, tulžiai sunku ištekėti, galite pajusti skausmą. Tada ant kepenų reikia dėti šildymo pūslę, maudytis šiltoje vonioje. Jei skausmą įmanoma iškęsti, procedūros daromos tol, kol baigiamos gerti sultys. Tuo labiau kad skausmai atsiranda tik pradžioje, po to vėl viskas būna gerai. Druskos taip valant šalinamos nepastebimai, tačiau efektas didžiulis. Taigi reikia tokias procedūras atlikti 1—2 kartus per metus. Geriant ridikų sultis, nereikia valgyti aštrių bei rūgščių patie-
111
kalų. Kai sultys bus išgertos, pradedamos valgyti ridikų išspaudos, kurios iki to laiko jau bus išrūgusios. Jos valgomos po 1— 3 šaukštus kartu su kitu maistu. Tokios išspaudos labai stiprina plaučių audinį bei širdies—kraujagyslių sistemą.
Kad geriau įsidėmėtumėte B. Bolotovo rekomendacijas, išskirsime tai, kas svarbiausia:
1. Būtina paspartinti organizme rūgštinimo (oksidacijos) procesus.
2. Būtina nuolat prisodrinti organizmą nekenksmingomis rūgštimis.
3. Šios rūgštys turi būti skirtos visiems organams — kiekvienam tokios, kokių reikia.
4. Tuo metu, kai stengiamasi šlakus paversti druskomis, dieta turi būti tokia, kad didėtų organizmo vidinė terpė. B. Bolotovas rekomenduoja vartoti organizmą rūgštinančius maisto produktus: mėsą, žuvis, kiaušinius, grybus, pieno produktus*.
5. Parinkti tokią medžiagą—nešėją, kuri be vargo prasiskverbtų į visus organizmo „užkampius" ir paliktų ten rūgštis, reikalinga, kad šlakai taptų druskomis.
6. Išmėginti nekenksmingus įvairiausius tirpalus, kurie galėtų ištirpinti druskas.
7. Pasistengti laikytis dietos — valgykite daug vaisių, daržovių, gerkite jų sultis.
Pirmieji penki punktai susieti su pirmuoju valymo etapu — šlakų pavertimu druskomis, o 6 ir 7 skirti antrajam etapui — druskų ištirpdymui ir pašalinimui iš organizmo.
Nelengva, bet norint įmanoma atlikti tai, kas nurodyta visuose septyniuose punktuose. Tačiau net ir tada, tai akcentuoja ir pats B. Bolotovas, neverta tikėtis greitų teigiamų rezultatų. Būtina ne tik kantrybė, bet ir kruopštumas, skrupulingumas. Tačiau viskas vyksta daug paprasčiau bei greičiau, efektyviau, jei tam panaudojama unikali medžiaga — šlapimas, o bendram rūgštinimui — badavimas. Tada schema bus visai kita:
1. Šiluma, spartinanti rūgštinimo procesus organizme: karštos vonios, garinė.
* Tai ne pats geriausias variantas, galintis net pakenkti.
1 1 2
2 ir 3. Paties žmogaus šlapime yra visos rūgštys, reikalingos konkrečiam organui ir nekenksmingos.
4. Urina — labai rūgštus skystis, idealiai tinkantis šiam tikslui. Tačiau efektyvumą galima daug kartų padidinti, jei pradedama badauti. Šlapimo gėrimas bei badavimas tuo pačiu metu — natūralus organizmo rūgštinimo procesas. Taip galima išgydyti ne vieną baisią ligą.
5. Urinos pagrindas — organizmo struktūrinis skystis, kuriam būdingas geras skverbimasis.
6. Urina idealiai atitinka ir pagrindinį homeopatinį principą — panašus tirpdomas panašiu.
7. Valgyti daržoves ir su vandeniu virtas košes, nes toks maistas saikingai šarmina organizmą. Kompresai su sena (pradėjusia stipriai kvepėti amoniaku), nugarinta iki 1/4 urina ant vietų, kur susikaupusios druskos, padės jas ištirpdyti.
Taigi mes visai nepažeidžiame valymo schemos, kurią rekomenduodavo senovės išminčiai:
1. Koloidų suminkštinimas ir šlakų pavertimas druskomis parūgštinus, prieš tai pašildžius visą organizmą.
2. Druskų ištirpdymas, taip pat jų pašalinimas su skysčiu, kuris padėjo joms susidaryti, t.y. urina.
Greičiausias ir efektyviausias šlakų bei druskų valymas iš organizmo: 3—7 dienas badauti; badaujant kiekvieną dieną maudytis karštoje vonioje ar kaitintis garinėje 10—20 minučių (pagrindinis kriterijus — savijauta); 3—5 kartus per dieną gerti po 100 gramų urinos ir ištirpinto vandens; atsižvelgiant į poreikį, kasdien daryti klizmas su 1 litru prieš tai surinktos urinos. Jei organizme susikaupė labai daug druskų, papildomai dėti druskų susikaupimo vietose senos, stipraus kvapo nuga-rintos urinos kompresus.
Šio valymo proceso poveikį patvirtina padidėjęs lankstumas (taip yra todėl, kad buvo pašalintos druskos), po badavimo prasidėjęs organizmo gyvybingumas (padidėja darbingumas, ištvermingumas, lytinis pajėgumas ir t.t.). Tinkama mityba po badavimo dar labiau sustiprins šį efektą. Jei taip bus daroma 3—4 kartus per metus, jokių kitų organizmo valymo procedūrų visai nereikės. Toks organizmo valymas padėjo šios knygos autoriui susigrąžinti jaunatvišką lankstumą, sustiprino atsparumą ligoms.
113
Dabar pateiksime pavyzdžius, kuriuose panaudota tik dalis organizmo valymo urina mechanizmų.
1 PAVYZDYS. Štai ką praneša Ana Romanovna iš Pavloda-ro:
— Man nuolat skaudėjo gerklę, ypač rudeniop ir žiemą, jaučiau kepenų skausmus, nes du kartus sirgau gelta. Pirmąją savaitę gėriau visą šlapimą, o mano išmatos ne tik nepasidarė minkštesnės, bet net vidurių užkietėjimas prasidėjo. Ėmiau gerti šiltą nevirintą vandenį — pabrinko akių vokai. Pradėjau gerti mažiau šlapimo, iš pradžių 2—3 kartus, o vėliau tik rytais. Per mėnesį 3 kartus išsitrindavau kūną šlapimu vakare, 23 valandą. Mėnesiui baigiantis, po tokio „gydymo" jaučiausi prastai. Skaudėjo kepenis, stiprūs diegliai, kartais net visą šoną skauda. Mečiau visą gydymą, vien sultis geriu, juk valgyti negalima. Sultys dažniausiai moliūgų. Bet kepenis tebeskauda, ypač naktį. Gydytoja pasakė, kad, ko gero, kažkur buvo žaizdelė, o šlapimas ją dar labiau sudirgino. Dabar jau žaizda. Tai štai aš ir galvoju: gal net kepenis šlapimas pradėjo graužti? Šlapimas dabar drumstas, tirštas, tamsus. Ką man daryti? Kol „nesigydžiau", šlapimas buvo skaidrus, šviesus. Namiškiai pradėjo mane barti, kad visais tikiu. O aš vis liesėju ir negaliu valgyti. Kas dabar mane IŠGYDYS?
KOMENTARAI IR REKOMENDACIJOS: ši moteris sukaupusi daug šlakų (nesibaigiantys peršalimai ir nesveikos kepenys). Visą savaitę gausiai gertas šlapimas paspartino staigų jų išsiskyrimą bei patekimą į kraują. Išskyrimo sistemos tapo perkrautos (sutriko žarnyno, kepenų veikla). Kad šlapimas drumstas — labai gerai, nes tai reiškia, jog iš organizmo pašalinama daug druskų bei šlakų. Dabar šį procesą būtinai reikia užbaigti. Teks išvalyti žarnyną ir kepenis. Pateiksiu B. Bolotovo mintis: „Reikia atminti, kad gydymo rezultatai neatsiejami nuo organizmo streso". Aną Romanovna kaip tik dabar kamuoja stresas. Belieka kentėti ir pačiai padėti savo organizmui, gerti daugiau vandens, pasikaitinti garinėje. Jei žmogus to nesuvokia, neišsilavinęs, tegu pradeda labai atsargiai, stebėdamas organizmą. Tada nereikės baimintis, kad „šlapimas sugraužė kepenis".
2 PAVYZDYS. A. N., 47 m., iš Pavlogrado: — Jau antrus metus vadovaujuosi jūsų knygomis „Urino-
terapija" ir „Gydančios jėgos". Pirmąjį pusmetį aš, tiesą sakant,
114
gimiau antrą kartą. Man skaudėjo sąnarius, sutraukdavo kojas, rankų ir kojų pirštų sąnariai buvo nelankstūs. Atrodė, kad subyrėsiu į gabalus. Diabetas, reumatizmas, egzema, dalinė psoriazė, grybelis jau paliko mane ramybėje. Galiu šokti nepavargdamas, mano gyvenimo tonusas šoktelėjo aukštyn... Du kartus valiau kepenis. Pirmą kartą naudojau 200 gramų alyvuogių aliejaus ir 200 gramų URINOS (100 gramų senos, laikytos daugiau negu 7 dienas, nes citrinų neturėjau, ir 100 gramų šviežios). Valymas buvo „KIETAS". Vakare dar šiaip taip, o rytais, maždaug nuo 4 iki 7 valandos, mane tarsi kas gniaužė, suko. Buvau nustebintas, nes iš manęs tekėjo kažkas juodo, rudo, dribsniai, kita bjaurastis. Per savaitę netekau 12 kilogramų svorio! Antrą kartą valiau kepenis lapkričio mėnesį. Efektas buvo mažesnis, nors šį kartą gėriau 300 alyvų aliejaus ir 300 gramų citrinos sulčių.
KOMENTARAI IR REKOMENDACIJOS: šis žmogus buvo tikras šlakų sandėlys. Štai kodėl jį kamavo visos tos ligos. Ir pats to nežinodamas jis valymui pasirinko efektyviausią procedūrą. Kartu su alyvų aliejumi naudojo ir seną uriną. Kad geriau suvoktume jos poveikį, prisiminkime B. Bolotovą.
B. Bolotovas tyrinėjo fermentų — gyvūninės bei augalinės kilmės ląstelių (mielės, pieno bakterijos), būdingų žmogaus organizmui, gyvybinės veiklos produktų, poveikį. Jis nustatė, kad šie fermentai sugeba atnaujinti bei išvalyti visus paviršius, ant kurių jie patenka (odą, skrandžio—žarnyno traktą, akis, nosies gleivinę, ausų, plaučių, makšties ertmes).
B. Bolotovas rekomenduoja patiems pasigaminti tokių fermentų. Tam reikia 3 litrų pieno išrūgų, 1 stiklinės cukraus, 1 stiklinės sausų ar šviežių supjaustytų vaistažolių — ugniažolės. Ugniažolę sudėti į maišelį kartu su akmenuku, kad geriau panirtų, nuleisti į stiklainio dugną. Jei išrūgos darant varškę buvo peršildytos ir pieno lazdelės žuvo, reikia įpilti šaukštelį grietinės, kurioje yra sveikų pieno bakterijų. Stiklainis uždengiamas 2—3 sluoksniais marlės ir laikomas šiltoje vietoje, kur nepatenka saulė. 2—3 savaites tokiame mišinyje formuojasi pieno rūgšties bakterijos. Jų gyvybinės veiklos produktai gali atnaujinti bei nuvalyti visus žmogaus organizmo paviršius. Jei tokia gira (raugas) geriama 2 savaites po pusę stiklinės pusva-
115
landį prieš valgį, bus išvalytas ir atstatytas skrandžio bei žarnyno epitelinis paviršius.
Šlapimui senstant, vyksta rūgimas, gaminasi organizmui naudingi fermentai (panašiai kaip išrūgose). Jei tokia urina išgeriama, kaip ir padarė A. N., ji pradės valyti bei atnaujinti organizmo epitelį. Tokio valymo poveikis labai stiprus, o efektas — unikalus. Beje, šis žmogus teisingai įvertino viską, kas jam atsitiko, suprato, jog tai valymo krizė (buvo pašalinta 12 kilogramų patologiškai pakitusių audinių!), nešaukė: „Apnuodijo, išgydykite mane!"
3 PAVYZDYS. Galina Markovna iš Dnepropetrovsko: — Prieš mėnesį gavau knygą „Urinoterapija". Per tą laiką
sulaukiau puikių rezultatų. Be vargo rašau jums dešine ranka. Mano diagnozė nuo 1983 metų: „Reumatoidinis poliartritas, aortos aneurizma". Negeriu jokių tablečių!
KOMENTARAI IR REKOMENDACIJOS: kad visai būtų išgydyti reumatizmo išsukinėti sąnariai, šiai moteriai būtina kasdien dėti ant skaudančių vietų senos urinos kompresus. Valgyti organizmą šarminančius augalinius produktus, daugiau judėti, kad šlakai būtų kuo greičiau parūgštinti ir išplauti iš organizmo. Be abejo, reikia išvalyti storąjį žarnyną ir kepenis.
4 PAVYZDYS. Karo invalidas Michailas Grigorjevičius iš Charkovo:
— 1990 pradėjo skaudėti kojų pėdas. Sunkiai vaikščiojau. Dirbau gamykloje. Gamyklos gydytojai nemažai stengėsi, tačiau nesugebėjo išgydyti. Išleido į Jaltą, į kurortą. Ten taip pat nepasveikau. Nusprendžiau išmėginti urinoterapija. Surinkau savo ir namiškių — iš viso 3 litrus. Pasišildęs dariau nakčiai voneles 15—20 minučių. Po ANTROS vonelės skausmai liovėsi. Iš viso mirkiau kojas 10 kartų. Taigi reikėjo 10 vonelių.
KOMENTARAI IR REKOMENDACIJOS: urinos vonelės greitai ištraukė druskas. Be to, labai padėjo ir šiluma. Norint, kad druskos vėl nesikauptų, reikia pakeisti mitybą.
5 PAVYZDYS. Sofija Jakovlevna iš Novočerkasko: — Mano vyrui labai padėjo kompresai ant pėdų. Stambios
išaugos išnyko po 3 kompresų. Nuoširdžiai jums dėkoju. KOMENTARAI IR REKOMENDACIJOS: nuosekliai atlikti
visus svarbiausius valymus ir suderinti mitybą.
116
6 PAVYZDYS. Marina Viktorovna, 33 m., Kijevas: — Praėjus metams po Cernobilio, susigriebiau poliartritą.
Tai sutapo su nėštumu. Porą metų mėginau kompresais įveikti poliartritą. Dar po metų žiemą su ašaromis akyse apsiaudavau aulinukus: trukdė sąnarių uždegimas, patys sąnariai buvo patinę, pamėlę. Tokie buvo ir rankų pirštai. Supratau, kad nesveikos ir kepenys. 1990 metais pradėjau badauti pagal P. Bre-gą po 24 valandas per savaitę. 1991 metų pradžioje atlikau valymą (limfos nevaliau) pagal Semionovos rekomendacijas. Kadangi dar vis kamavo sąnarių skausmai, kepenų valymą suderinau su intensyviu badavimu (per 1,5 mėnesio badavau 2 savaites). Atlikau 3 valymus kas 3—4 savaites. Po PIRMO valymo jau kitą rytą išnyko pirštų patinimai, tačiau sąnariai dar skaudėjo. Netekau maždaug 10 kilogramų svorio. Pradėjau jaustis žymiai geriau, tačiau vos bent truputį persivalgydavau, skaudėdavo kepenis, prasidėdavo sąnarių uždegimas. (Ištverti buvo lengva, nes po intensyvaus badavimo ir artimųjų dejonių, kad taip suliesėjau, atsirasdavo „vilko" apetitas). Be to, baigėsi menstruacijos. Dabar jau žinau, kad badavimas mano organizmui buvo pernelyg didelis stresas, tačiau buvo ir priežastis: priedėlių uždegimas (jo aš net neįtariau, nors kai mėnesinės tapo negausios, supratau, kad kažkas yra). Mėginau gerti raudonei}, tačiau permainos buvo neženklios.
Nuo šių metų kovo, prisiklausiusi pažįstamų pasakojimų apie sėkmingą gydymąsi urina, pradėjau gerti kartą per dieną po 150—200 gramų šlapimo. Šią procedūrą atlikdavau rytais, 1—1,5 valandos prieš valgį. Be to, kartą per savaitę badavau po 36 valandas ir tą dieną gerdavau tik vandenį.
Vos praėjus savaitei po urinoterapijos, prasidėjo STIPRUS SKRANDŽIO VEIKLOS SUTRIKIMAS, kuris tęsėsi dvi savaites. Per tą laiką išsiskyrė LABAI DAUG GLEIVIŲ. Tuo pačiu metu naktį be jokių pastangų išsivalė ir kepenys. Šis skrandžio veiklos sutrikimas baigėsi netikėtai kartu su vėl PRASIDĖJUSIU MENSTRUACIJŲ CIKLU (kraujavimo nebuvo, tačiau supratau, kad reikalai susitvarkė). Visa tai įvyko praėjus 3 savaitėms nuo urinoterapijos pradžios ir metams po menstruacijų ciklo išnykimo. Per tas 3 savaites padidėjo svoris (6—7 kg). Dar po 2 savaičių išnyko kojų ir rankų pirštų patinimai, te-
117
beskaudėjo tik dviejų pirštų sąnariai (anksčiau -— beveik visų). Po mėnesio (arba praėjus 7 savaitėms nuo urinoterapijos pradžios) MENSTRUACIJŲ CIKLAS tapo visai normalus. Menstruacijos buvo gausios ir neskausmingos, KAIP IR ANKSČIAU.
Praėjus 8 savaitėms nuo urinoterapijos pradžios, visai nebeskaudėjo sąnarių, nurimo skrandis ir kepenys. Neliko gastrito. Jaučiausi taip gerai, kad per Velykas suvalgytas kalnas maisto man visai nepakenkė. Anksčiau tikrai nebūčiau apsiėjusi be kepenų skausmų, prasidėtų sąnarių uždegimas.
Atsižvelgusi į savo pažįstamos patirtį, pamėginau badauti ir gerti tik visą dienos uriną. Vakare prasidėjo dviejų rankų pirštų sąnarių uždegimas, negalėjau visą naktį miegoti, nes labai skaudėjo dubens—klubo sąnarį (buvau pamiršusi parašyti, kad gydymo pradžioje skaudėjo ne tik rankų, kojų pirštus, bet ir dubens—klubo sąnarį). Kitą savaitę skausmai praėjo. Nusprendžiau daugiau netaikyti šio būdo. Per savaitę badauju 36 valandas ir geriu rytais šlapimą, o dieną — vandenį (tikriausiai sąnariams kenkia badavimo metu išgeriamas visas šlapimas). Tačiau tebetrinu šviežiu šlapimu kūną kiekvieną dieną.
KOMENTARAI IR REKOMENDACIJOS: kad mineralų apykaita organizme būtų vėl normali, reikėjo išvalyti kepenis. Kai tai buvo atlikta, sulaukta ir teigiamų rezultatų. Tačiau liko gleivės, kurios trukdė viso organizmo veiklai. Kad jos būtų pašalintos, reikėjo „parūgštinti" organizmą šildančiomis procedūromis, badavimu ir urina. Tai buvo atlikta (urinoterapija ir badavimas). Labai stipri valymo krizė sutvarkė visą organizmo veiklą: normalus svoris, normalus menstruacijų ciklas, druskų apykaita.
Dabar Marinai Viktorovnai būtina ir toliau stengtis, kad audinių koloidinė būsena taptų normali, tinkamai maitintis (nevalgyti kepinių), taikyti šiltas vandens procedūras (vonios, garinės) ir nebadauti šaltu metų laiku. Rytais valgyti daigintus kviečius, o dieną gerti ištirpintą vandenį.
7 PAVYZDYS. Zinaida Ivanovna, 56 m., Krasnodaro kraštas:
— Pradėjus gerti garintą bei šviežią uriną, rezultatai stulbinantys. Man nešalta, puiki nuotaika, nebesutraukia kojų, neskauda juosmens. Jausdavau silpnus skausmus kažkur gilumo-
118
je, bet tik tris dienas. Po 6 dienų skausmas dingo. Vėl galiu
avėti guminius batus. 8 PAVYZDYS. Nadežda Aleksejevna, Energodaras: — 1979 metais mano mama išsigydė „pentinus" ant kulnų.
Nakčiai ji darė šlapimo kompresus, o dieną įdėdavo į puskojines kuokštą traukučio ir taip vaikščiodavo iki vakaro. Per 3 vasaros mėnesius ji visai išsigydė ataugas. Kai buvo padarytos rentgeno nuotraukos, gydytojus labai nustebino rezultatai.
KOMENTARAI IR REKOMENDACIJOS: tai nieko nuostabaus, paprasčiausias natūralus procesas. Urinos kompresai parūgština tas kūno dalis, padidėjęs rūgštingumas sunaikina „pentinus". Na o vaistažolės sultys šarmino druskas. Tokia rūgščios ir šarminės terpės kaita tirpdė, šalino druskų ataugas.
DRUSKŲ VALYMAS LAURO LAPAIS. 5 gramus lauro lapų pamerkti į 300 gramų vandens, virti 5 minutes, po to supilti į termosą, kad pritrauktų. Tada nuovirą nupilti ir išgerti su pertraukomis mažais gurkšneliais per 12 valandų (viso iš karto išgerti negalima, kad neprasidėtų kraujavimas). Šią procedūrą reikia atlikti tris dienas. Po savaitės galima pakartoti.
Nenustebkite, jei šlapimas taps rausvas, gal net pradėsite šlapintis kas pusvalandį. Taip būna todėl, kad labai sparčiai pradeda tirpti druskos, kurios ir dirgina šlapimo pūslę.
Jau po savaitės ar dviejų galima įsitikinti, kad druskų tirpimas vyksta sparčiai. Jei jūsų sąnariai nesilankstydavo, skaudėdavo, paūmėdavo skausmai orui keičiantis, pastebėsite, kad sąnariai tapo lankstesni, skausmai slopsta.
PAVYZDYS. Natalja Nikolajevna, 47 m., Maskva:
— Lauro lapus gėriau penkis kartus. Kaklo orteochondro-
zės jau neliko. LIAUDIES MEDICINOS RECEPTŲ REUMATO GYDYMUI
ANALIZĖ. Norint geriau suvokti organizmo valymo esmę, pravartu susipažinti su žiniuonių, žolininkų, daktarų rekomendacijomis, kaip gydyti sąnarių bei raumenų uždegimą (tai yra šių audinių koloidų ypač didelis sutirštėjimas). Pasinaudosime receptūra, pateikta P. Kurenovo knygoje „Rusų liaudies medicina" ir S. Kneipo „Mano gydymas vandeniu".
119
Visas rekomendacijas galima padalinti į tris dideles grupes: pažeistų vietų šildymas tepalais bei antpilais; įvairiausi bendri ir vietiniai šildymai; skystinančių priemonių vartojimas į vidų.
1 grupė: trynimas stiprios degtinės, amoniako, ankštinių raudonųjų pipirų antpilu; trynimas balzamu, pagamintu iš sieros rūgšties ir linų sėmenų aliejaus; beržų pumpurų ir stiprios degtinės antpilas; sliekų ir stiprios degtinės trauktinė; tepalas, pagamintas iš kamforo, garstyčių bei spirito; žibalo kompresai; tepalas, pagamintas iš alyvuogių aliejaus, 10—20 raudonųjų pipirų ankščių ir išvalyto žibalo. Be to, trynimams naudojamas imbieras arba garstyčios ir druska.
2 grupė: 1,5—2 valandoms ligonis užkasamas į šilto mėšlo krūvą (20—25 seansai); šildymas sausu smėliu; maišas su beržo lapais, kuriame reikia pabūti visam ar įkišti tik skaudančią kūno dalį, kad gerai išprakaituotų; gydymas skruzdėlėmis — įkandimai, antpilai gėrimui bei įtrynimui; užkasimas į karštą smėlį paplūdimyje; gydymas bičių įkandimais; kaitinimasis pirtyje ar vonioje sų įvairių žolių nuovirais.
3 grupė: spiritinis medžio drožlių antpilas; šviežios salierų ir morkų sultys (10 uncijų salierų sulčių ir 22 uncijos morkų sulčių).
Kaip papildoma priemonė rekomenduojamas vegetariškas maistas, kurio didžiausia dalis — nevirti vaisiai ir daržovės. Kad greičiau iš organizmo būtų pašalintos druskos, reikia badauti.
Net tokia trumpa siūlomų priemonių reumatizmui gydyti analizė išryškina jų vienpusiškumą — arba šildymas, arba įtrynimai, arba skystinančios priemonės. Tačiau jei koloidų sutirš-tėjimo priežastis ne šaltis, o maistas, kuriame daug krakmolo, kazeino, priežastis, sukėlusi reumatą, neišnyksta, taigi ir ne-pasveikstama. Todėl jau minėtas storojo žarnyno bei kepenų valymas, klijingo maisto nevartojimas, bendras organizmo šildymas, šlapimo — natūralaus organizmo vidaus terpės rūgštintojo ir šarminančių produktų — šarminių nuovirų ir sulčių — vartojimas yra tikrai universalus būdas, visiems laikams gydantis reumatą.
120
ORGANIZMO VALYMAS, KAD NELĖKTŲ AUGLIŲ (GERYBINIŲ, PIKTYBINIŲ, CISTŲ), POLIPŲ, KIRMINŲ, PATOGENINIŲ
MBKROORGANIZMŲ
Kad geriau suvoktume šį painų klausimą, būtinas tvirtas mokslinis pagrindas. Tad ne pirmą kartą teks pasitelkti Borisą Bo-lotovą.
Jis tvirtina, kad ląstelės (nepaisant jų gausybės ir įvairovės) gali būti augalinės ir gyvūninės kilmės. Augalinės ląstelės vystosi ir sudaro šarmines medžiagas, gali egzistuoti tik šarminėje terpėje. Gyvūninės ląstelės didina rūgštinę terpę ir tik joje gali išlikti gyvos.
Tuo remdamasis, B. Bolotovas daro tokią išvadą: visos ligas sukeliančios ląstelės gyvūnams yra augalinės, o augalams — gyvūninės. „T.y. žmogui arba gyvūnui ligą gali sukelti tik augalinės ląstelės. Vėžinės ląstelės — taip pat augalinės kilmės. Kadangi augalinės ląstelės gali išlikti gyvos tik šarminėje terpėje, tai kokio nors žmogaus organo liga atsiranda tik tada, kai padidėja šio organo šarmingumas... Tad dabar jau aišku: kai kuris nors žmogaus organas yra nesveikas, vyksta šio organo puvimas ir SARMINIMAS... Jei organizme bus nesutrikęs rūgštingumas, ligą sukeliantys procesai jame negali vykti. Tačiau reikia sekti, kad nepadidėtų skrandžio rūgštingumas, kad nesutriktų organizmo šarmų ir rūgščių balansas. Rūgštingumas turi viršyti šarmingumą. Priešingu atveju neišvengiamas gastritas".
Aš sutikau labai mažai žmonių, kurie, remdamiesi teorija, siūlytų paprasčiausias, prieinamiausias rekomendacijas, pagrįstas pačiame organizme vykstančiais procesais. Deja, B. Bolotovas taip pat pasirinko sudėtingą kelią. Organizmui rūgštinti profilaktikos bei gydymo tikslais jis rekomenduoja vartoti didžiulį asortimentą (jo nuomone, kiekvienas rūgštinimas priklauso atskiram organui): rūgštūs vaisiai, daržovės, augalai, kruopos, ankštiniai augalai, miltai ir t.t. Kai kalbėsime apie virškinimą, maisto produktų biologinę vertę, suprasite, jog B. Bolotovas siūlo mums ne patį geriausią variantą.
Remdamasis tokiu teoriniu pagrindu, šios knygos autorius siūlo natūralų valymo metodą, papildydamas jį praktiniais pa-
121
vyzdžiais. Ir vėl organizmo rugštinimui naudosime savo šlapimą ir badavimą.
1 PAVYZDYS. I. V, Gubkinas: — prieš 6 metus buvo pašalinta dešinės kiaušidės cista. Po
kurio laiko atsirado cista kairėje kiaušidėje. Gydytojas patarė operuoti. 10 dienų badavau, 4 kartus per dieną gėriau po 75 gramus šiltos šviežios urinos. Iš pradžių cista sumažėjo 2 kartus. Dabar jau jos nėra. Fantastika!
2 PAVYZDYS. N. L, Ternovka: — kurį laiką jaučiau skausmus ir sukietėjimą krūtyje. Jau
rengiausi į ligoninę, bet štai pakliuvo ši knyga. Manau, imsiu ir pamėginsiu, pagersiu (šlapimą — vert.). Sukietėjimo krūtyje kaip nebūta!
3 PAVYZDYS. D. M., 76 m., Volgodonskas: — 1988 metais mano kairėje krūtyje buvo aptiktas vėžys.
Operacijos daryti nesiryžo — prasta kardiograma. Iki 1990 metų nieko nedariau. Auglys tapo žąsies kiaušinio dydžio, bet neskaudėjo. 1990 m. spalio mėnesį pradėjau gydytis urina: rytais, dar nieko nevalgiusi gėriau šlapimą ir dėjau ant krūties kompresą.
Aš nebadauju. Valgau du kartus: 10 valandą ryto — virtos daržovės, kiaušinis, 3 valandą dienos — vėl daržovės: burokėliai, morkos, švieži kopūstai — salotos ir sriuba su liesa mėsa. Nevakarieniauju. Gurkšniais geriu nevirintą vandenį.
Iki birželio mėnesio jokių permainų nepastebėjau. Auglys lyg ir nepadidėjo. Birželio mėnesį iš spenelio išsiskyrė pūliai, o po to ir kraujas. Rugpjūčio mėnesį atsivėrė 2 kapeikų dydžio žaizda. Išskyros nesiliovė.
Mano vaikai, pas kuriuos aš gyvenu, atvežė onkologą. Jis apžiūrėjo ir pasakė, kad TAIP NETURI BŪTI! Jam neaišku, kas man yra. Patarė gultis į ligoninę spindulinei terapijai. Aš nesutikau, paaiškinau jam, kad geriu šlapimą ir darau šlapimo kompresus. Jis tik gūžtelėjo pečiais ir nieko nepasakė.
Nuo gruodžio pirmos išsiskiria tik pūliai. Labai niežti krūtis. Darau po 2 kompresus — vakare ir naktį. Dariau ir dieną, tačiau prasidėjo išbėrimas. Taigi dabar tepu krūtį pašildytu saulėgrąžų aliejumi. Gal galima?
Badauju visą parą. Galiu palaipsniui pradėti badauti ir 3 dienas. Ilgesnį laiką bijau, nes lieku namuose viena.
122
Kai išbėga išskyros, palengvėja, tačiau jaučiu silpnumą. Mažai judu. Tik po kambarį reikalui esant. Labai skauda kelių ir pėdų sąnarius. Be to, dar kamuoja gastritas su padidintu rūgštingumu ir cholecistitas, katarakta. Todėl prašau, kad atsakymą parašytumėte stambesnėmis raidėmis.
KOMENTARAI IR REKOMENDACIJOS: ši moteris pasielgė teisingai — pradėjo rūgštinti organizmą urina ir daryti kompresus. Maždaug po 7 mėnesių sulaukė rezultatų: auglys (augalinės ląstelės) sunyko nuo padidinto rūgštingumo, taip pat vėžinių ląstelių atgalinio poveikio pačioms sau (homeopatinis principas — panašus gydomas panašiu). Be to, sustiprėjo organizmo apsauginės jėgos.
Vyksta žuvusių vėžinių ląstelių atmetimo procesas organizme, pasirodė išskyros. Ką tokiu atveju reikia daryti? Prasidėjo vienas svarbiausių sveikimo momentų. Kad irstantis auglys nenuodytų organizmo (tokioje stadijoje taip dažnai atsitinka), reikia dar labiau rūgštinti organizmą: gerti kuo daugiau urinos, daryti urinos klizmas ir nieko nepaisant (tegu nugarinta urina graužia krūtį, vėliau viskas atsistatys) nuolat dėti urinos kompresą ant krūties, kad visą laiką trauktų išjos pūlius. Periodiškas badavimas skatins šį procesą.
Tokį gydymą galima dar paspartinti. Todėl reikia atlikti štai ką:
1. Išvalyti storąjį žarnyną ir ypač KEPENIS. 2. Visiškai nevalgyti baltyminio maisto, jį pakeisti su van
deniu virtomis košėmis. 3. Dažniau badauti (1—3 ir daugiau parų), ilgiau laikyti
ant krūties nugarinto šlapimo kompresus. 4. Daugiau judėti ir dažniau KAITINTIS. Tai papildomai
rūgština organizmą ir aktyvina išsiurbiančių fermentų veiklą. Organizmo šildymą garinėje ilgesnį laiką jau taiko vokiečių gydytojai vėžiniams augliams šalinti.
Štai ką reikia daryti tokiais atvejais — pradėti natūralų išgijimo procesą. Atminkite: mes patys savo nemokšiškumu sudarome organizme sąlygas augliams atsirasti bei didėti. Sudarę rūgštinę terpę, pašaliname juos sukėlusią priežastį, vėžinės ląstelės žūsta. Chemioterapija, švytinimas, operacija — tik silpnina organizmą, visai nenaikinamos priežastys, sukėlusios vė-
123
žį. Po tokio „gydymo" vėžinės ląstelės dar sparčiau plinta, žudo neišmanėlius ir patiklius žmones. TAIP NETURĖTŲ BŪTI!
Pavyzdys iš A. Maslenikovo knygos „Dievų gėrimo paslaptis": — Žurnalistas iš Krasnojarsko papasakojo man apie savo
uošvę, sirgusią gimdos vėžiu. Kartu su ja palatoje gulėjo dar dvylika moterų. Išgirdusi apie urinoterapiją, uošvė paliko ligoninę ir pradėjo gydytis šlapimu. Padėjo. Po to gyveno dar 10 metų. O tos moterys, kurios tada kartu su ja gulėjo palatoje, dar tais pačiais metais išėjo į kitą pasaulį.
PAVYZDYS. Valentina Nikolajevna, Sverodoneckas: — Mano dukters akys traiškanojo taip, kad rytais ji nega
lėdavo jų atmerkti. Blakstienos buvo tvirtai sulipusios. Pradėjau plauti dukters akis jos šiltu šlapimu, ir po kelių dienų viskas praėjo.
KOMENTARAS: mikroorganizmai, pakenkę akims, — augalinės kilmės. Jų terpės parūgštinimas sunaikino juos. Tai ir padėjo išsigydyti.
PAVYZDYS. Nataša, 17 m., Voronežas: — Aš sirgau gripu, kuris sukėlė komplikacijas, sutriko inks
tų veikla. Gulėjau ligoninėje pusę metų. Diagnozė — ūmus glo-merulonefritas su nefrotiniu sindromu. Mane „gydė" ir antibiotikais, ir heparinu, ir priešuždegiminiais preparatais, kasdien teko išgerti 30—35 tabletes, suleisdavo 9—10 ampulių. Be to, lašelinės. Niekas nepadėjo. Tada prie tų vaistų, kurie jau buvo paskirti, pridėjo hormonus. Dar vėliau pradėjo perpylinėti kraują. Nežinau, kuo tai baigtųsi, jei ne laimingas atsitiktinumas: sužinojau apie G. Malachovo gydymo sistemą.
Pirmiausia pradėjau nuo urinoterapijos. Po 5—7 dienų analizės rezultatai buvo normalūs (iki tol baltymo buvo 2 vienetai).
Atsisakiau vartoti hormonus, rytais išgerdavau po 3 gurkšnius urinos.
Nuo hormonų buvo padidėjęs mano svoris (nuo 57 iki 68 kilogramų), išbėrė visą kūną, išnyko mėnesinės. Be to, pradėjo skaudėti skrandį, sutriko žarnyno veikla.
Po 2 urinoterapijos savaičių atsirado mėnesinės, išbėrimas beveik išnyko, skrandis ir žarnynas veikė kaip tada, kai dar buvau sveika, svoris taip pat sumažėjo. Pradėjau gydytis pagal knygą „Gydomosios jėgos" ir dabar jaučiuosi puikiai.
124
GLEIVINIŲ VALYMAS IŠ KAKTOS IR HAIMORINIŲ GALVOS ANČIŲ (SINUSŲ)
Mano nuomone, šie sinusai yra sunkiausiai išvalomos vietos. Po kiekvieno peršalimo atsiranda gleivių srautas, pasišalinantis iš organizmo per kaktos ir haimorinius sinusus. Gleivės išteka ne visos. Ligai baigiantis dalis jų lieka, sutirštėja ir tampa kserogeliu — kieta luobele, kamščiais. Tokių kamščių per visą gyvenimą susidaro labai daug. Todėl laikui bėgant šie sinusai-ertmės užpildomi tiršta mase, kurioje dauginas: patogeniniai mikroorganizmai (augalinės ląstelės). Prasideda puvimo procesas, susidaro šarminė terpė, įvairūs toksiški produktai. Tai negali neveikti organizmo: skauda galvą, susilpnėja regėjimas, klausa, uoslė, atmintis. Sutrinka net galvos smegenų veikla, psichinė pusiausvyra. Beje, kartais tai vyksta tarsi nepastebimai, žmogus neįtaria, jog jo galvoje susikaupė net 1—2 stiklinės pūlių. Savo negalavimams jis atranda įvairiausių priežasčių, tik ne šią, tikrąją.
Be abejo, negali būti ir kalbos apie ekstrasensų pagalbą. Tai ypač liečia naivuolius, kurie lanko kursus ir stengiasi lavinti šiuos sugebėjimus, visai nesirūpindami savo organizmo vidaus švara. Tik išvalęs galvą (tuo pačiu ir visą organizmą) žmogus gauna tai natūraliai, be jokių kursų. Atminkite: tobuliausias įrenginys visatoje — ŽMOGAUS ORGANIZMAS. Kuo jis švaresnis, tuo jautresnes vibracijas gali priimti, tuo daugiau informacijos gali sukaupti ir pervesti iš pasąmonės į sąmonę. Priešingu atveju mūsų organizmas sugeba tik reaguoti į fizinius dirgiklius.
Kad būtų išvalytos visos prie nosies esančios ir kaktos ertmės, pašalintos ten susikaupusios sutirštėjusios gleivės, reikia atlikti nuoseklų valymą:
1. Suminkštinimas — įvairiausiais būdais ne kartą pakaitinti galvą. Geriausiai tam tinka garų bei vandens vonios.
Procedūrai reikia skirti 5 minutes, po to perplauti galvą vėsiu vandeniu. Geriausia atlikti 3—5 tokias procedūras.
2. Kai sudžiūvusios, sutirštėjusios gleivės po šildymo tampa skystesnės, jas reikia pašalinti per nosiaryklę. Ją reikia praplauti šiltu šlapimu. Tinka ir jūros vanduo ar paprastas pasūdytas tirpalas.
125
Ši procedūra atliekama taip: užspaudžiame vieną šnervę, o kita traukiame į nosies vidų. Kai patenka į burną, išspjauname.
Sias valymo procedūras reikia atlikti tol, kol visiškai išvalysite galvą, sensoriniai pojūčiai — regėjimas, klausa, ypač uoslė, taps normalūs.
Jei nevartosite skatinančių susidaryti gleives produktų — pieno, miltinių gaminių su sviestu, bus dar geriau. Šį valymo procesą labai spartina ir badavimas.
PAVYZDYS. I. V, Doneckas: — Man skaudėjo ausis, beveik praradau klausą, pūlingos
išskyros trukdė kvėpuoti per nosį. Dabar, kai praploviau ausis, nosį, išskalavau burną, jaučiuosi normaliai, mažiau sergu. Dėkoju jums.
PATOGENINĖS ENERGIJOS ŠALINIMAS IŠ ŽMOGAUS ORGANIZMO
Yra keli variantai, tačiau mes išnagrinėsime paprasčiausią bei efektyviausią — panaudojant medžio pliauskas.
Gamtoje vyksta pasikeitimas energetine informacija. Pasitelkus biolokaciją, pavyko nustatyti, kad kai kuriems medžiams būdinga savybė pasisavinti ar atiduoti energiją. Be to, pirmiausia pasisavinama „bloga" (patogeninė, augalinės kilmės) energija. Ji gimininga medžiams, o žmonėms — patogeniška. Ir tarsi atsvarai jie atiduoda energiją, kuri nekenkia, yra naudinga žmogui. Ypač jautrūs žmonės gali net matyti energiją, sklindančią nuo medžio žmogui ir priešinga kryptimi. Šios energijos nešėjai — kvantinės dalelės—mikroleptonai. Jų masė daug mažesnė negu elektronų!
94—96 proc. žmonių energiją pasisavinantys medžiai yra topolis ir drebulė. Drebulė šiuo atžvilgiu yra nepralenkiama. Jos neigiamą poveikį jaučia ne tik žmonės, bet ir bakterijos. Todėl drebulė niekada nepūna. Šios drebulės savybės aprašytos net Dalio žodyne: „Drebulė naudojama užkalbant karštinę ir dantų skausmą: išpjaunamas žievės trikampis, juo iki kraujo trinamos dantenos, ir vėl žievės gabaliukas pridedamas prie
1 2 6
medžio. Jei sutraukia kojas, prie jų deda drebulinę pliauską. Jei skauda galvą, tokia pliauska dedama prie galvos." Ąžuolas „maitina" žmogų energija. Padeda ir beržas, pušis, kaštonas. Beje, atimti bei suteikti energijos gali ne tik patys medžiai, bet ir iš jų pagaminti baldai, pliauskos. Ši medžių savybė atsispindi ir patarlėje: „Pušyne — linksmybės, beržyne — vestuvės, eglyne — galo ieškojimas". Neatsitiktinai ir vantos dažniausiai būna beržinės, ąžuolinės.
Praktinės rekomendacijos, kaip išsiaiškinti gydančiąją bioenergetiką:
1. Reikia rasti energiją „vagiančius" ir „duodančius" medžius. Atkirpkite 10—15 cm ilgio, 2—5 mm pločio folgos juostelę (tiks šokolado, saldainių). Suimkite jos vieną galą didžiuoju ir rodomuoju pirštais, lėtai prieikite prie medžio. Jei žemyn nusviręs juostelės galas pradės linkti prie medžio, jam būdingos sugeriančios energiją savybės, jei priešingai, — medis skleidžia energiją. Norėdami išsiaiškinti, kokia energija būdinga medžiui, galite pasinaudoti švytuokle ar rėmeliu.
2. Neikite prie mažų ar nesveikų medžių, jie turi sukaupę nedaug energijos. Eikite prie aukštų ir gražių.
3. Kai rasite tokį medį, pasistenkite „susidraugauti". Bendraukite su juo, tarsi su geru draugu, artėdami pasisveikinkite, būkite su juo atviras, išsiskirdami padėkokite, atsisveikinkite. Taip sukursite stiprią bioenergijos apykaitą (ne veltui ir Budą aplankė praregėjimas po medžiu). Medis dosniai dalins jums savo energiją ir pats jos gaus. Tai teigiamai veiks jį patį.
4. Miegamajam parinkite tokius baldus bei augalus, kurie „nesiurbtų" energijos. Priešingu atveju galite susirgti. Taip kartą atsitiko vienai sergančiai astma moteriai. Virš jos lovos buvo augalas, sugeriantis energiją. Kai ji perkėlė vazonėlį į kitą vietą, pirmą kartą po daugelio metų pradėjo ramiai miegoti.
5. Kada reikia naudoti energiją sugeriančius, o kada ją skleidžiančius augalus?
Energijos nusiurbimas reikalingas tada, kai jos organizme susikaupia pernelyg daug, pradeda skaudėti galvą, kamuoja širdies neurozė, osteochondrozė, struma, kepenų skausmai, uždegimai, nudegimai, traumos.
127
Energija „pamaitinti" papildomai reikia tada, kai jos organizmui stinga: kamuoja dažnos anginos, peršalimai, artritai, chroniškos ligos, sutrinka skrandžio—žarnyno veikla.
PAVYZDYS. M. Dmitrukas „Receptas — į ąžuolyną": — Daug metų J. Meiliščevą kamavo trišakio nervo uždegi
mas. Gulėjo ligoninėje, tačiau tai nepadėjo. Jam pasiūlė pašalinti visus viršutinius dantis, manė, jog ten slepiasi infekcija, sukelianti uždegimą. Kartą jam išrovė iš karto tris dantis sukibusiomis šaknimis. Skausmas buvo toks, kad jo nesugebėjo numalšinti net narkotikai. Jis išėjo į gatvę, kad niekas negirdėtų, kaip vaitoja, ir apsikabino medį, prisiglaudė prie jo skruostu... Kai atsipeikėjo — skausmo kaip nebūta. Nustebęs ir laimingas žmogus žiūrėjo į topolį.
Kitą dieną jis išėjo į kiemą su kėde ir sėdėjo prie topolio 40 minučių prisiglaudęs skruostu. Skausmas visai nurimo ir daugiau nebekamavo."
Išvalyti organizmą nuo tamsios — patogeninės energijos padeda SAULĖS spalvos papuošalai, pavyzdžiui, auksas. Štai ką rašo apie auksą Amirdovlatas Amaciani:
— Jis ilgina gyvenimą, stiprina senius, gydo apsinuodijus. Tas, kas jo turės, neliūdės, kuo daugiau jo bus, tuo linksmesnė širdis.
Kinai, cigun terapijos specialistai, pasiruošdami gydymo seansui, užsideda kuo daugiau papuošalų, kad iš pacientų išėjusi ligos bioinformacinė energija neprikibtų prie jų pačių.
Apie šį ligos sugebėjimą kalbėjo ir P. Ivanovas: „Su liga reikia elgtis atsargiai, kad tau neprikibtų". Ne paslaptis, kad fizioterapinių procedūrų metu jas atliekantiems gydytojams tenka pacientų ligos.
O dabar aš jums papasakosiu apie patį paprasčiausią ir efektyviausią būdą, išvalantį organizmą nuo šios negalios.
PAVYZDYS. Nadiežda Aleksejevna, Energodaras: — Kai man buvo 31 metai, netikėtai pradėjo slinkti plau
kai. Po nervinio streso plaukai slinko kuokštais. Mano kirpėja, pagyvenusi iranietė, patarė man prieš plaunant galvą dėti šilto šlapimo kompresus. Dariau šią procedūrą 6 mėnesius, ir mano plaukai vėl pradėjo žvilgėti, tapo tarsi šilkiniai, neliko pleiska-
128
nų, neniežėjo galvos oda. Kompresus dėdavau 2—3 kartus per savaitę, o plaukus iš pradžių kirpdavau labai trumpai.
Prisimenu, po pirmųjų 3—4 procedūrų galvą išbėrė, iškilo skauduliai, labai niežėjo oda, tačiau aš ištvėriau, nes Anacho-ret pasakė, jog viskas praeis. Nuo to laiko praėjo 17 metų, o aš lig šiol dėkinga jai už patarimą.
KOMENTARAI IR REKOMENDACIJOS. Stresas — patologinės energijos—informacijos, patekusios į organizmą, išraiška. Plaukų slinkimas — jo lokalizacijos vieta. Urina, aukso spalvos bei sukaupusi dalį jo savybių, — labai stiprus valiklis. Valymo procesas — kuriam laikui atsiradę spuogai, niežėjimas, panašūs sutrikimai.
Netekęs visos bjaurasties, organizmas pats pasirūpino, kad vėl atsigautų plaukai. Tie, kas šito nesuvokia ir gydymui naudoja chemioterapiją, kitus būdus, eina klaidingu keliu.
Dar geriau valo iki 1/4 nugarinta urina. Beveik kiekvieno žmogaus kūne slypi kokia nors bjauras
tis, negalia. Jei profilaktiškai du kartus per metus po 1—2 savaites kas antrą dieną tepsite kūną nugarintu šlapimu, išsigy-dysite nuo šių negalių. Jūsų oda padės suvokti, kad organizmo energija neužteršta.
Man atrodo, jog kiekvienam svarbu, kad iš jo kūno būtų pašalinti teršalai. Tam ypač tinka paties žmogaus šlapimas. Šią informaciją užbaikime A. Puškino žodžiais: „Patyrimas — sunkių klaidų sūnus ir paradoksų draugas".
ORGANIZMO VALYMAS ALIEJUMI
Originalią organizmo gydymo bei valymo metodiką, perimtą iš senųjų šaltinių, siūlo bakteriologas P. Kačųkas. Jo metodo esmė tokia: žmogaus organizme yra trys poros seilių liaukų — poliežuvinės, požandikaulinės Ir esančios prie ausų. Viena iš seilių liaukų funkcijų — medžiagų apykaitos produktų pašalinimas iš kraujo. Seilių reakcija yra šarminė. Skyriuje apie mitybą sužinosite, kas išsiskiria iš organizmo kartu su seilėmis. Kraujo, tenkančio kramtymo ar čiulpimo metu seilių liauko-
129
mis, padidėja 3—4 kartus. Kraujas teka pro šį „filtrą" ir tuo pačiu išvalomas.
Tokio valymo metu aliejus yra adsorbentas, surišantis viską, ko nereikia, kas kenkia organizmui.
Valymo būdas: aliejus (geriausia saulėgrąžų), kurio pakanka vieno valgomojo šaukšto, susitelkia priekinėje burnos dalyje. Aliejus čiulpiamas tarsi saldainis. Nuryti aliejaus negalima. Čiulpiama lengvai, laisvai 15—20 minučių. Aliejus iš pradžių sutirštėja, po to suskystėja tarsi vanduo. Tada, kai jis jau baltas tarsi pienas, galima išspjauti. Jei skystis geltonas, čiulpi-mas dar nebaigtas. Išspjautas skystis infekuotas, todėl jo negalima nuryti.
Šią procedūrą geriausia atlikti kartą per dieną, nieko nevalgius. Galima aliejų čiulpti ir vakare prieš miegą.
Čiulpiant organizmas išsivalo nuo toksinų, mikrobų, rūgščių, paspartėja sutrikusi medžiagų apykaita.
Būtina žinoti: pradėjus čiulpti aliejų, gali atsirasti laikini sutrikimai, ypač žmonėms, sergantiems keliomis ligomis. Taip atsitinka todėl, kad ardomi ligos židiniai.
Kiek laiko skirti tokiai procedūrai, žmogus nusprendžia pats, atsižvelgdamas į savijautą. Ūmūs susirgimai gydomi greitai ir lengvai, pakanka dviejų savaičių. Chroniškas ligas tenka gydyti ilgiau.
Man šis metodas patinka ir todėl, kad liežuvis — musų sveikatos veidrodis. Labai daug apie ją gali pasakyti ant liežuvio esančios apnašos.
Jogai taiko specialų liežuvio valymo būdą. Liežuvis tepamas lydytu sviestu ir trimis pirštais — didžiuoju, rodomuoju bei viduriniuoju, tarsi melžiamas.
Tie, kam jau teko badauti, pastebėjo, jog apie teršalus organizme praneša liežuvis. Burna ir liežuvis — viršutiniai valymo takai. Apskritai mūsų organizmas stengiasi kuo daugiau teršalų pašalinti per viršų — plaučius. Čiulpiant aliejų, visas šis valymas vyksta natūraliai.
Yra ir dar daugiau valymo būdų. Stipriausias ir natūraliausias — badavimas. Apie jį dar bus parašyta šioje knygoje.
130
ORGANIZMO VALYMAS. KLAUSIMAI IR ATSAKYMAI
1. Nuo ko pradėti organizmo valymą? — Nuo storojo žarnyno, kepenų valymo. Tik po šių dviejų,
jei reikia, galima pradėti kitas valymo procedūras. 2. Kaip tinkamai valyti organizmą? — Iš pradžių reikia organizmą „suminkštinti" ir tik tada
pradėti pačią valymo procedūrą. Tai liečia visus valymo būdus. 3. Kaip suprasti, kad valymas sėkmingas? — Kai išvalytas storasis žarnynas, tuštinamasi reguliariai,
lengvai, fekalinė masė vientisa, minkšta. Kai išvalytos kepenys, visų rūšių apykaita vėl normali. Fi
gūra tampa žymiai grakštesnė. Kai išvalyti koloidai, oda lygi, kūnas lankstus, darbingu
mas padidėjęs. 4. Ar dažnai reikia valyti organizmą? — Iš pradžių per metus reikia 3—4 kartus išvalyti storąjį
žarnyną, 5—7 kartus išvalyti kepenis. Vėliau profilaktiškai kartą per metus, pavasario ir rudenio lygiadienį, 1—2 savaites skirti kapitaliniam valymui. Tada reikia atlikti ir išankstinį suminkštinimą, išvalyti storąjį žarnyną, kepenis.
Galite badauti 3—10 parų pasninko dienomis. 5. Ar galima valyti kepenis tiems, kam pašalinta tulžies
pūslė? — Galima ir būtina. Valymo procedūra tokia pati. 6. Ar galima valant kepenis alyvuogių aliejų ir citrinos sul
tis pakeisti kuo kitu? — Galima: alyvuogių aliejų pakeisti saulėgrąžų aliejumi, o
citrinos sultis — citrinos rūgštimi, labai rūgščiais augalais — spanguolėm, šaltalankiu, serbentais ir t.t.
7. Ką daryti, kai po valymo prasideda stipri krizė? — Geriau kurį laiką nevalgyti, gerti daugiau šilto ištirpinto
vandens (dar geriau ir įmagnetinto). Vengti šalčio. Pradėti valgyti tik tada, kai išnyks visi valymo krizės simptomai.
8. Kaip išvalyti mažų vaikų organizmą? — Jei jie bus tinkamai maitinami, organizmo visai nereikės
valyti. Tačiau jei tenka tai daryti, labiausiai tinka jų pačių geriama urina ir šiltos vonios, po kurių reikia vaikus apipilti vėsiu vandeniu.
131
9. Ar gali badavimas pakeisti valymo procedūras? — Gali, jei badaujama reguliariai po 7—10 dienų 3—4 kar
tus per metus. Tačiau kepenis net tokiu atveju derėtų išvalyti. 10. Kaip jūs valote savo organizmą? — 3—4 kartus per metus badauju po 5—9 dienas. Badau
damas kasdien 10—20 minučių maudausi vonioje (temperatūra 37—40° C), darau klizmas su 1 litru urinos. Geriu ištirpintą vandenį ir uriną (beveik visą per dieną). Daug judu, mano gyvenimo būdas — aktyvus.
Valymą baigiu tada, kai darant klizmas urina tampa beveik švari.
Kepenis valiau 13—14 kartų. Klizmas su urina, garinta urina darau tada, kai tai būtina.
11. Ar būtinas organizmo valymas? — Teoriškai to galima ir nedaryti. Tačiau pats valymas
daugiareikšmis, jis skatina viso organizmo atsinaujinimą, aktyvina blėstančius procesus. Pasiekti to vien taikant maisto racioną — NEĮMANOMA.
Jei norite gyventi ilgai ir sveiki, būtinai raskite laiko valymo procedūroms. Vidinė organizmo švara — geriausia jūsų sveikatos ir ilgo amžiaus garantija.
TINKAMA MITYBA
VIRŠKINIMO FIZIOLOGIJA
Riekelė kasdienės duonos buvo, yra ir bus viena iš pačią svarbiausių gyvenimo reikmių, kančių, kartais pasitenkinimo šaltinis, gydytojo rankose — veiksmingas vaistas, neišmanėlių rankose — ligų priežastis.
I. Pavlovas
Žmogaus organizme vykstantys maisto apdirbimo procesai yra tokie patys kaip ir kitų šiltakraujų gyvūnų: burnos ertmėje maistas susmulkinamas, suvilgomas seilėmis ir subrinkinamas; skrandyje tarsi sandėlyje maistas sukaupiamas, vyksta jo rūgštinė denatūracija; plonojoje žarnoje — hidrolizė, veikiant organizmo ir maiste esantiems fermentams, taip pat jau suvirškinto maisto įsiurbimas; storojoje žarnoje — tolesnis virškinimas, įsiurbimas, išmatų susidarymas ir jų pašalinimas.
Kiekviename šių skyrių, veikiant tik jiems būdingiems fermentams, vyksta savi virškinimo procesai.
Burnos ertmėje čia esantys fermentai padeda virškinti krakmolą (pradinė stadija).
Skrandyje vyksta ertminis virškinimas veikiant saviems fermentams ir autolizė (maistą skaido jame esantys fermentai).
Plonojoje žarnoje vyksta ertminis, pasieninis ir nežymus simbiozinis virškinimas. Dalyvauja daugiausia paties organizmo, taip pat iš maisto autolizės metu gauti fermentai. Nežymus simbiozinis virškinimas vyksta bakterijų floros dėka.
Storojoje žarnoje vyksta pagrindinis simbiozinis ir dalinis ertminis virškinimas.
Visi kartu šie virškinimo būdai maistą perdirba kur kas
133
geriau. Tuo ir pagrįsta labai efektyvi, ekonomiška skrandžio— žarnyno trakto veikla.
FERMENTAI
Išsiaiškinkime, kas gi tie fermentai ir iš kur jie atsiranda. Fermentai pagreitina biocheminius procesus, jų poveikis
specifinis (virškinant baltyminį maistą išskiriami vieni fermentai, o angliavandenius — kiti). Jie neatsparūs aukštai temperatūrai, aktyvūs tik tam tikroje terpėje (pavyzdžiui, vieni fermentai aktyvūs rūgščioje terpėje, kiti — šarminėje ar neutralioje).
Fermentus gamina sekrecinės ląstelės. Vienos jų yra liaukose, kitos — virškinimo kanalo sienelėse. Sekrecinės ląstelės fermentų sintezei būtinas medžiagas gauna iš kraujo. Šiai fermentų sintezei eikvojama energija.
Organizme vyksta dviejų tipų fermentų išsiskyrimas: tolydus ir netolydus. Tolydus fermentų sekretas išskiriamas sintezės metu. Netolydi (ritmiška) fermentų sekrecija būna ilgesnį laiką. Iš pradžių sekrecinės ląstelės įsiurbia būtinas medžiagas iš kraujo, paskui vyksta sintezė, o sekretas išskiriamas tik patekus maistui. Naujos sekreto porcijos sintezė įvyksta tik išskyrus ankstesniąją.
SEILIŲ LIAUKOS
Seilių liaukos savo sekretą išskiria į burnos ertmę. Jų yra trys poros: paausinė, pažandinė ir poliežuvinė. Seilių liaukų paskirtis:
1. Sekrecinė funkcija. 2. Išskiriamoji — išskiriami medžiagų apykaitos produk
tai.
3. Tam tikro hormono, skatinančio angliavandenių apykaitą organizme, pagaminimas ir išskyrimas j kraują.
Seilių reakcija šarminė (pH 7,4—8,0). Seilių sudėtis: 1) mucinai, 2) neorganinės medžiagos, 3) azo
to druskos, 4) organinės medžiagos, 5) .šiek tiek duji|: deguonis, azotas ir anglies dioksidas.
134
Seilėse yra fermentas ptialinas, kuris jau burnos ertmėje pradeda skaidyti krakmolą. Skrandyje veikiamas druskos rūgšties jis suyra. Fermentas lizocinas naikina bakterijas. I. Pavlovas teigė, kad seilėms būdingas gydomasis poveikis.
Per parą žmogaus organizme išsiskiria apie 1,5 1 seilių (stambiųjų galvijų — nuo 40—60 iki 120 litrų!).
Seilių išsiskyrimą skatina kramtymas. Kuo ilgiau maistas smulkinamas burnoje, tuo daugiau seilių. Veikiant seilių liaukoms, per jas tekančio kraujo kiekis padidėja 3—4 kartus. Todėl paprasčiausias kramtymas padeda per šias liaukas pervaryti ir išvalyti apie 6 litrus kraujo (beveik visą).
Didelis seilių šarmingumas padeda neutralizuoti rūgštis, susidarančias rūgstant angliavandeniams.
SKRANDIS
Vykstant evoliucijai skrandis atsirado kaip organas, kuriame kaupiasi maistas ir prasideda hidrolizė (rūgštinė maisto dena-tūracija). Skrandžio funkcijos kelios, todėl ir jo sandara sudėtinga. Skirtingose skrandžio vietose išskiriamos skirtingos virškinimo sultys. Viršutinė skrandžio dalis per labai trumpą laiką išskiria labai rūgščias sultis; apatinė dalis — ne taip greitai ir ne tokias rūgščias skrandžio sultis; prievarčio dalyje nuolatos išskiriamos šarminės skrandžio sultys. Dabar jau aišku, kodėl viršutinėje skrandžio dalyje (kreivumoje) dažniausiai atsiranda opos ir piktybiniai navikai.
Kad skrandžio gleivinė būtų apsaugota nuo rūgščių poveikio ne virškinimo metu, išskiriamos gleivės, kurių reakcija neutrali ar mažai rūgšti.
Žmogaus skrandis per parą išskiria 1,5—2,5 litro sulčių. Vartojant mišrų maistą, vieno valgymo metu žmogaus skrandis išskiria nuo 700 iki 800 mililitrų sulčių. Laisvos druskos rūgšties žmogaus skrandžio sultyse yra 0,4—0,5 procento.
Skrandis atlieka labai svarbią varančiąja funkciją, kurios dėka skrandžio prievartyje maistas paverčiamas tyrele ir nustumiamas į dvylikapirštę žarną.
Skrandyje vyksta ir išskiriamoji funkcija — susidaro šlapalas, šlapimo rūgštis, kreatininas ir kitos medžiagos. Kai inks-
135
16 pieš. Skrandis
1 — viršutinė dalis; 2 — apatinė dalis; 3 — prievartis
tai nesveiki, daug daugiau šių medžiagų išskiria ne tik skrandis, bet ir kiti virškinimo bei kvėpavimo organai.
Skrandis, kaulų čiulpai, žarnynas, blužnis, kepenys yra fe-retino, dalyvaujančio hemoglobino sintezėje, telkinys.
Vykstant sekrecijos procesui, skrandžio liaukose atsiranda struktūrinis-morfologinis pokytis, kuris normaliomis fiziologinėmis sąlygomis yra grįžtamojo pobūdžio.
Skrandžio sekrecijos reakcija priklauso nuo funkcinės skrandžio liaukų būklės, kuri gali pasikeisti, kai organizmo maisto režimas ilgai būna vienodas. Tada keičiasi laikas, per kurį gaminamos skrandžio sultys, ir jų kokybė.
Skrandžio liaukų sužadinimo pokyčius lemia tai, kad žmogui ilgiau laikantis vieno mitybos režimo, kinta aukštoji nervinė veikla. Dėl to organizmas pritaiko virškinimo aparato veiklą ir visą virškinimo procesą įvairiems maisto režimams, ir tai turi svarbią biologinę reikšmę.
Skrandžio sulčių išskyrimas yra lengvai sustabdoma reakcija, ypač iš pradžių. Labai didelės įtakos tam turi emocijos.
Virškinimo metu išskiriamų skrandžio sulčių kiekis yra tiesiog proporcingas maisto kiekiui, bet kai maisto per daug, ši proporcija pažeidžiama.
Riebalai skrandžio liaukų sekreciją slopina maždaug 2—4 vai., nelygu jų kiekis maiste.
136
PLONASIS ŽARNYNAS
DVYLIKAPIRŠTĖ ŽARNA
Akademikas A. Ugoliovas dvylikapirštę žarną pavadino „pilvo ertmės hipotalamo — hipofizio sistema". Svarbiausios jos savybės — sugebėjimas skatinti energijos apykaitą organizme ir apetito reguliavimas.
Dvylikapirštėje žarnoje: 1. Iš skrandžio maistas tyrelės pavidalu atskiromis porcijo
mis pereina į kitą virškinimo trakto skyrių — žarnyną. Dvylikapirštės žarnos turinio ne virškinimo metu reakcija
yra silpnai šarminė. 2. Vyksta trys pagrindiniai virškinimo tipai: ertminis,
membraninis ir ląstelinis. 3. Įsiurbimas ir šalinimas. 4. Susijungia kelių tipų sekrecijos, išorinės ir vidinės (į dvy
likapirštę žarną atsiveria kepenų ir kasos ištekamieji latakai, veikia jos pačios liaukos).
5. Gaminami žarnyno hormonai ir biologiškai aktyvios medžiagos, reikalingos ne tik virškinimui. Pavyzdžiui, dvylikapirštės žarnos gleivinėje susidaro kai kurie hormonai: sekretinas skatina kasos ir tulžies sekreciją; cholecistokininas stimuliuoja tulžies pūslės motoriką, atveria tulžies lataką; vilikinlnas žadina plonosios žarnos gaurelių motoriką ir t.t.
PLONOJI ŽARNA
Plonosios žarnos ilgis — apie 6 metrai. Jos liaukos per parą išskiria maždaug 2 litrus sulčių. Bendras žarnyno paviršius kartu su gaureliais — apie 5 m2. Tai beveik 3 kartus daugiau negu kūno išorinis paviršius.
Laisva energija atsiranda terpių pakraščiuose tarp vandens ir oro, riebalų ir vandens ir t.t. Tokio didelio plonųjų žarnų paviršiaus dėka čia vyksta sudėtingiausi procesai, kuriems reikia daug tokios energijos. Kai kurių tyrinėtojų nuomone, čia vyksta šaltoji termobranduolinė sintezė — vienų medžiagų virtimas kitomis. Todėl kaip tik čia įvyksta pagrindiniai procesai,
137
susiję su asimiliacija — maisto pasisavinimu — ertminis ir membraninis virškinimas ir įsiurbimas. Plonoji žarna yra svarbiausias vidinės sekrecijos organas. Plonojoje žarnoje esančios ląstelės sintetina ir išskiria hormonus. Šių ląstelių masė tokia pati kaip ir stambiausių endokrininių liaukų masė! Plonajame žarnyne yra 7 tipų skirtingų endokrininių ląstelių, ir kiekviena jų gamina atitinkamą hormoną.
ŽARNYNO HORMONINĖ SISTEMA
Taigi plonasis žarnynas atlieka dar ir žarnyno hormoninės sistemos vaidmenį.
Fiziologinė žarnyno hormoninės sistemos (ŽHS) paskirtis — reguliuoti skrandžio—žarnyno trakto veiklą, garantuoti
Kepenys —
Tulžies pūslė
17 pieš. Žarnyno hormoninė sistema
Paskutiniųjų metų tyrinėjimai parodė, kad skrandžio—žarnyno traktas gamina hormonus, tai yra atlieka endokrininių liaukų funkciją ir, galimas daiktas, pats yra stambi vidinės sekrecijos liauka. Tarp jo gaminamų hormonų yra ir tokių, kurie būdingi atitinkamoms galvos smegenų struktūroms. Todėl šių hormonų poveikis jaučiamas įvairiose organizmo dalyse.
Piešinyje nurodytos žarnyno hormonų reguliuojančio poveikio zonos pačiame skrandžio—žarnyno trakte ( ) ir išorėje ( ).
138
ne tik kuo efektyvesnį maisto medžiagų perdirbimą virškinimo trakte, bet ir optimalią šių medžiagų asimiliaciją audiniuose bei vidinės terpės ląstelėse.
Manau, skaitytojui bus įdomu sužinoti, kokius hormonus gamina žarnynas.
1. Sekretinas stimuliuoja kasos sulčių skystosios dalies sekreciją. Sekretino sekreciją stimuliuoja vandenilio jonai. Sekretinas stimuliuoja ir insuliną.
2. Cholecistokininas skatina kasos fermentų sekreciją ir tulžies pūslės susitraukimą, taip pat žarnyno judesius.
3. Gastronas skatina druskos rūgšties sekreciją skrandyje, stabdo dvylikapirštės žarnos motoriką, skrandžio turinio evakuaciją.
4. Gliukagonas sutelkia kepenų glikogeną, padeda kvėpuoti kepenų ląstelių mitochondrijoms.
5. Kocherinas reguliuoja žarnų aktyvumą. 6. Vilikininas stimuliuoja plonųjų žarnų gaurelių susitrau
kimus. 7. Enterokininas sukelia žarnyno sulčių skystojo ir tirštojo
komponentų sekreciją. 8. Duokrininas stimuliuoja dvylikapirštės žarnos sekreto iš
siskyrimą Brunerovskio liaukomis. 9. Enterogastronas padeda, kai pernelyg riebus maistas lė
tina druskos rūgšties sekreciją skrandyje ir slopina jo judesius. 10. Vagogastronas stabdo skrandžio sekreciją. 11. Bulbogastronas slopina druskos rūgšties skrandyje išsi
skyrimą. 12. Sialogastronas — stabdo druskos rūgšties išsiskyrimą. 13. Enterooksintinas — manoma, kad jis skatina oksintino
ląstelių veiklą. 14. Hormonas, pasižymintis somatostatišku imunoreakty-
vumu, veikiantis augimo hormoną. 15. Hormonas, lėtinantis rūgščią sekreciją. 16. Hormonas, veikiantis virškinimą, širdies ir kraujagys
lių sistemas, kvėpavimo sistemą, medžiagų apykaitą, kraują. 17. Motilinas didina skrandžio aktyvumą. 18. Chimodeninas skatina kasos fermentų išsiskyrimą. 19. Bombezinas skatina skrandžio rūgšties išsiskyrimą, tul
žies pūslės susitraukimą, kasos sekreciją.
139
20. Substancija P mažina kraujospūdį, praplečia kraujagysles.
21. Antelonas neleidžia atsirasti opoms. Badaujant ŽHS neveikia, tai yra ląstelės neišskiria jose
esančių hormonų. Todėl neeikvojami energetiniai ir plastiniai organizmo ištekliai.
Įrodyta, kad skrandžio—žarnyno trakto endokrininės ląstelės išskiria tireotropinį harmoną bei kitus būdingus smegenų hipofizės hormonus, o smegenų hipofizės ląstelės išskiria skrandžio—žarnyno trakto hormoną gastroną. Todėl smegenų hipofizės ir skrandžio—žarnyno trakto hormoninės sistemos turi giminingų bruožų.
Virškinimo sistemos — endokrininio organo reikšmė dar labiau padidėja atradus endogeninius morfinus — endorfinus ir enkefalinus su morfinams būdingu skausmą slopinančiu, raminančiu poveikius. Jų buvimo ir dauginimosi vieta — ne tik smegenų, bet ir skrandžio—žarnyno trakto audiniai.
ŽARNOS SIENELĖS SANDARA
Būtina išsiaiškinti plonosios žarnos sienelės sandarą bei virškinimo procesą, vykstantį prie jos bei žarnos ertmėje.
Plonosios žarnos sienelės — sudėtingas darinys (18 pieš.). Jos gleivinė turi apie 4000 išaugų — mikrogaurelių. 1 kv. mm žarnos epitelio jų yra apie 50—200 milijonų! Žmogaus žarnų mikrogaurelio ilgis — apie 1 mikrometras, jo skersmuo 10—11 kartų mažesnis. Trumpiausias atstumas tarp mikrogaurelių yra 15—20 nanometrų. Taigi jie sudaro gana tankų „šepetėlį", kuris vadinamas šepetiniu apvadėliu. Tokia apvadėlio struktūra ne tik smarkiai (20—60 kartų) padidina bendrą įsiurbiamąjį žarnų ląstelių plotą, bet ir nulemia dauguma ten vykstančių procesų funkcinių ypatumų.
Žarnų mikrogaurelių paviršius padengtas glikokaliksu. Tai daugybė plonyčių išsiraizgiusių siūlų, sudarančių papildomą priešmembraninį sluoksnį ir užpildančių poras tarp mikrogaurelių. Šie siūlai yra enterocitų veiklos produktas, „auga" iš mikrogaurelių membranų, yra 0,025—0,05 mikrometro skersmens, o šio sluoksnio storis išoriniame žarnų ląstelių paviršiuje —
140
18 pieš. Plonosios žarnos siena
1 — glikokaliksas, 2 — membrana, 3 — mikrogaureliai, 4 — sienelė.
apie 0,1—0,5 mikrometro. Taigi glikokaliksas su mikrogaure-liais veikia kaip akytas katalizatorius, padidina aktyvųjį žarnos paviršių. Be to, mikrogaureliai padeda pernešti medžiagas veikiant šiam katalizatoriui, tais atvejais, kai poros esti panašaus į molekules dydžio. Be to, žarnų mikrogaureliai sugeba ritmiškai susitraukti bei išsitiesti 6 kartus per minutę ir pagreitinti virškinimą bei įsiurbimą. Negana to, glikokalikso rūgščių liekanų krūvis yra neigiamas. Prasiskverbę jonai ir dipoliai čia yra atitinkamos orientacijos. Svarbu ir tai, kad glikokaliksas — hidrofiliška medžiaga, perdavimo procesams suteikianti vektorinį (kryptingą) ir selektyvų (atrankinį) pobūdį. Pagaliau glikokaliksas — papildoma grandis, slopinanti organizmo vidinėje terpėje antigenų ir toksinų srautą.
VIRŠKINIMAS PLONOSIOSE ŽARNOSE
Virškinimo procesas plonosiose žarnose toks: ertminio virškinimo dėka čia prasideda baltymų, riebalų, angliavandenių ir kitų medžiagų hidrolizė. Šepetiniame apvadėlyje vyksta molekulių (monomerų) hidrolizė, tai yra, pereinamasis etapas. Mikrogaurelių membranoje hidrolizė užbaigiama, po jos prasideda įsiurbimas.
141
Virškinimo plonojoje žarnoje niuansai: 1. Medžiaga (maisto masė) įvairiose virškinimo fazėse (ties
šepetiniu apvadėliu, glikokalikso porose) skiriasi nuo tos, kuri yra žarnos ertmėje, daugeliu požymių, taip pat ir energija. Paprastai paviršinės molekulės (maisto) turi daugiau energijos, negu esančios fazės gilumoje.
2. Organinės medžiagos (maistas) mažina paviršiaus įtempimą, ir todėl tarp fazių įvyksta įsiurbimas. Susidaro palankios sąlygos maisto medžiagoms iš chimuso (maisto masės) vidurio pereiti į žarnyno (žarnos ląstelės) paviršių, tai yra iš ertminio virškinimo į membraninį.
3. Įvairių katijonų ir anijonų (maisto medžiagų) adsorbcija tarp fazių sudaro sąlygas atsirasti nemažam faziniam potencialui, molekulės paviršiuje daugiausia būna išsidėstę kryptingai, o giliau — chaotiškai.
4. Fermentacinės sistemos, dalyvaujančios virškinimui vykstant prie žarnos sienelės, ląstelių membranose yra kaip erdvinės sistemos. Iš čia reikiama kryptimi orientuotas maisto monomerų molekules fazės potencialas nukreipia į aktyvųjį fermentų centrą.
5. Paskutinė virškinimo stadija, kai susidaro monomerai, prieinami žarnos ertmėje esančioms bakterijoms, vyksta šepe-tinio apvadėlio ultrastruktūrose. Bakterijos ten nepatenka: jų dydis — keli mikronai, o šepetinis apvadėlis daug mažesnis — 100—200 A *. Šepetinis apvadėlis atlieka savito bakterijų filtro vaidmenį. Taigi paskutiniai hidrolizės etapai ir pradiniai įsiurbimo etapai vyksta esant sterilioms sąlygoms.
6. Membraninio virškinimo intensyvumas kinta ir priklauso nuo skysčio (chimuso) judėjimo greičio plonosios žarnos gleivinės paviršiaus atžvilgiu. Todėl normali žarnos motorika — ypač svarbus veiksnys, užtikrinantis didesnį virškinimo greitį prie žarnos sienelės (19 pieš.).
Net jeigu fermentų sluoksnis ir išlieka, lėti plonosios žarnos maišomieji judesiai ar pernelyg intensyvus maisto perėjimas plonąja žarna slopina virškinimą prie jos sienelės.
* A (angstremas) = 0,0000000001 m.
142
19 pieš. Virškinimo prie žarnos sienelės ir įsiurbimo schema
Kad maistas plonojoje žarnoje būtų perdirbamas sparčiai, maisto masė turi būti gerai subalansuota su laiku, kurio jai prireiks nukeliauti per visą žarną. Dėl to virškinimas ir maisto medžiagų įsiurbimas visoje plonojoje žarnoje vyksta netolygiai, atitinkamai išsidėstę ir fermentai, perdirbantys vienus ar kitus maisto komponentus. Piešinyje sąlygiškai nurodytos vietos, kur įsiurbiamos įvairios iš žarnos patekusios medžiagos.
Maiste esantys riebalai daro didelę įtaką maisto medžiagų
įsiurbimui ir pasisavinimui plonojoje žarnoje. Tai pavaizduota
20 piešinyje.
143
20 pieš. Įvairių medžiagų pasiskirstymo plonosios žarnos paviršiuje
(priklausomai nuo didesnio (a) ar mažesnio (b) riebalų kiekio maiste)
galima seka
1 — tulžies rūgštis; 2 — riebalai; 3 — angliavandeniai; 4 — baltymai
STORASIS ŽARNYNAS
Apie maistą, patekusį į storąją žarną, detaliau rašyta anksčiau šios knygos I dalyje. Todėl apsiribosime bendriausiais klausimais.
Storojoje žarnoje vyrauja reabsorbcijos (įsiurbimo, atgalinio įsiurbimo) procesai. Čia įsiurbiama gliukozė, vitaminai ir amino rūgštys, gaminamos mikrobų, esančių storojoje žarnoje, taip pat iki 95 proc. vandens ir elektrolitai.
Vykstant puvimui ir rūgimui, iš storosios žarnos patekę nuodai ir toksinės medžiagos užteršia visą organizmą. Todėl pirmiausia sveikatos sąlyga — švari storoji žarna.
VIRŠKINIMO SULČIŲ IŠSKYRIMAS IR KAI KURIE SU TUO SUSIJĘ YPATUMAI
Per parą žmogaus virškinimo trakte išsiskiria iki 5—6 litrų virškinimo sulčių: seilių — 1 1 , skrandžio sulčių — 1,5—2 1, tulžies — 0,75—11, kasos sulčių — 0,7—0,8 1, žarnų sulčių — 2 litrai. Iš žarnyno pašalinama tik apie 150 mililitrų! Visa li-
144
kusi vandeningo tirpalo masė įsiurbiama, kaip aprašyta skyriuje „Storasis žarnynas". Kai storojoje žarnoje įsiurbimas sutrinka, išmatos pasidaro skystos.
Kiekvienas virškinimo trakto skyrius, kaip jau žinome, atlieka tik savo funkciją. Visi jie vienas nuo kito atskirti tam tikrais vožtuvais. Ši izoliacija būtina, kadangi kiekvieno skyriaus terpė turi savą pH, kaip antai burnos ertmės terpės pH šarminis, skrandžio pH — rūgštinis (ne virškinimo metu išsiskiria neutralios arba silpnai šarminės reakcijos gleivės), dvylikapirštėje žarnoje virškinimo metu terpė neutrali, čia išsiskiria tulžis ir kasos sultys, kurių reakcija šarminė, neutralizuojančios iš skrandžio patenkančias rūgštis. Tuo metu, kai nevalgoma, plonosios žarnos terpė silpnai šarminė, o storosios — silpnai rūgšti.
Maistas kiekviename skyriuje būna taip pat nevienodą laiką. Priklausomai nuo maisto sudėties, burnos ertmėje jis lieka nuo keleto sekundžių iki keleto minučių, skrandyje — 2—4 valandas, plonojoje žarnoje — 4—5, o storojoje — 12—18 valandų.
Mikroorganizmų pasiskirstymas virškinimo trakte taip pat specifinis ir skirtingas. Burnos ertmėje mikroorganizmų yra daug, o skrandyje jų labai mažai; plonojoje žarnoje, kai joje nėra maisto, mikroorganizmų mažai, o virškinimo periodu jų smarkiai padaugėja; storojoje žarnoje mikroorganizmų yra gyva galybė.
Bakterijų veikla plonojoje ir storojoje žarnose tarpusavyje susijusi. Mikroflora pasiskirsčiusi išilgai žarnyno ir nuo žarnos centro sienelės link. Žarnos ertmės centre yra vienos rūšies mikroorganizmai, o prie sienelės — kitos; dvylikapirštės žarnos srityje veisiasi vienos rūšies mikroorganizmai, kur ploniau — kitos rūšies, žemiau — dar kitos rūšies, ir taip toliau.
Be to, nereikia pamiršti, kad žarnų mikroflora griežtai specifinė, juk ji atsirado ir tapo tokia, kokia yra dabar, vykstant evoliucijai.
Virškinimo sultys, mikroorganizmai ir maistas organizme sudaro entérine (vidinę) terpę — žmogaus ekologijos dalį. Entériné organizmo terpė yra vidurys (buferinė terpė) tarp išorinės terpės (oras, dirva — visa tai, kas mus supa) ir vidinės terpės (kraujas, audinių skystis).
145
Iš viso to, kas pasakyta, aišku, kad ir buferinė, ir vidinė organizmo terpės visų pirma priklauso nuo vartojamo maisto (išorinės aplinkos).
Dabar būtina apžvelgti kitus svarbius virškinimo ypatumus, priklausančius nuo skirtingo maisto.
SIMBIOZINIS VIRŠKINIMAS
Ankstesniuose skyriuose jau esame kalbėję apie virškinimo proceso metu virškinimo trakte atsiradusių bakterijų paskirtį. Iš-nagrinėsime šį klausimą detaliau.
Dar neseniai buvo laikomasi požiūrio, kad bakterijų flora žarnyne yra nepageidautina ir netgi tam tikra prasme kenksminga. Bet akademiko A. Ugoliovo ir kitų mokslininkų tyrinėjimais buvo įrodyta, jog bakterijų flora ne tik nekenksminga, bet netgi būtina, kad nesutriktų organizmo fiziologinės funkcijos.
Vykstant evoliucijai, nusistovėjo žmogaus organizmo bakterijų ir bakterijų, atsiradusių jo virškinimo trakte, simbioziniai tarpusavio santykiai. Tarp jų vyksta pasikeitimas metabolitais (gyvybinę veiklą skatinančiais produktais), kuriuos sudaro maisto medžiagos, įvairūs neorganinės kilmės komponentai, stimuliatoriai, inhibitoriai, hormonai ir kitos fiziologiškai aktyvios medžiagos. Bakterijų flora pasirūpina reikiama maisto medžiagų pusiausvyra skrandžio—žarnyno trakte, suardydama kai kuriuos atliekamus maisto komponentus ir sudarydama trūkstamus produktus. Ne veltui kai kurių gyvūnų (ypač žolėdžių) bakterinės floros masė gali sudaryti 1/7 dalį jų kūno masės.
Bakterinių metabolitų srautą sudaro keli komponentai (21 pieš.):
1 — maistingosios medžiagos, paveiktos mikrofloros; 2 — bakterijų gyvybinės veiklos produktai; 3 — medžiagų balastas, atsiradęs veikiant bakterinei flo
rai; 4 — žmogaus organizmo bakterinė flora. Siame sraute yra: naudingos medžiagos (vitaminai, būtinos
amino rūgštys ir t.t.); medžiagos, kurių dabar mokslas nepri-
21 pieš. Simbiozinio virškinimo schema
skiria nei naudingoms organizmui, nei kenksmingoms (indiferentiškos); toksinės medžiagos.
Sugretinus gyvūnus, kuriuose sunaikinta mikroflora, su tais, kuriuose ji normaliai tarpsta, paaiškėjo, kad gyvūnai be mikrofloros yra su daugybe defektų ir turi būti apibūdinami kaip nepilnaverčiai. Todėl normali bakterinė flora organizme — vienas iš svarbiausių optimalios mitybos, žmonių gyvenimo gerinimo uždavinių.
Pastaruoju metu disbakteriozė — daugelio ligų priežastis, ir tai yra beveik visų žmonių problema.
KITI VIRŠKINIMO SISTEMOS YPATUMAI
Apie pirminį žmogaus organizmo mitybos efektyvumą galima spręsti pagal tokį faktą: kiekviena žarnyno ląstelė sugeba aprūpinti maisto medžiagomis (plastinėmis ir energetinėmis) 103—105 kitų organizmo ląstelių.
Normalus skrandžio—žarnyno trakto funkcionavimas susijęs su jo nepertraukiama regeneracija. Jame visų greičiausiai keičiasi epitelis, dvylikapirštėje žarnoje atsinaujinantis per 1,8 dienos, 2,3 proc. per valandą; plonojoje — per 3—6 dienas, 1 ;4_0,7 proc. per valandą. Greičiausiai atsinaujina glikokalik-
s a s _ per 4—10 valandų. Todėl šepetinio apvadėlio poros nuolat valomos. Taigi dažnas valgymas galbūt greičiau skatina atsinaujinti žarnyno epitelį. Visiškas žmogaus žarnyno epitelio
147 146
atsinaujinimas užtrunka nuo 6 iki 14 dienų. Štai vienas iš atsakymų į klausimą, kodėl badaujant ilgiau nei aukščiau nurodytą laiką, susidaro sąlygos skrandžio opoms surandėti.
PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS, KAIP NORMALIZUOTI SKRANDŽIO—ŽARNYNO TRAKTO
VEIKLĄ
Dabar, kai jau žinome skrandžio—žarnyno trakto „technologiją", mums dera jos laikytis. Ir jeigu anksčiau būta tam tikrų sutrikimų, jie po truputį ims nykti, ir skrandžio—žarnyno traktas pradės dirbti normaliai.
Štai praktinės rekomendacijos:
Gerkite skysčius prieš valgį Perskaitę skyrių apie fermentus sužinojome, kad maistui
suvirškinti išskiriamos sultys, turinčios fermentų. Išgėrę kokio nors skysčio (pieno, kompoto, paprasčiausio vandens ir t.t.) šiuos fermentus atskiesite ir nuplausite į žemiau esančius skrandžio—virškinimo trakto skyrius. Išvada — arba maistas liks skrandyje, kol organizmas nesusintetins ir neišskirs naujų sulčių, arba peršoks neapdorotas skrandžio sulčių į kitus skyrius, kur pasiliks rūgti ir pūti, o šios (puvimo, rūgimo) bakterijos bus įsiurbiamos į kraują. Gyvybines jėgas eikvosite papildomai fermentų porcijai sintetinti ir nesuvirškinto maisto puvimo produktams nukenksminti.
Sekrecinis skrandžio ir dvylikapirštės žarnos aparatas perkraunamas.
Vietoj įprastų 700—800 mililitrų skrandžio sulčių su 0,4— 0,5 proc. druskos rūgšties koncentracija teks išskirti 1,5—2 kartus daugiau sulčių. Dėl to ilgainiui sutrinka virškinimas skrandyje, sumažėja rūgštingumas, atsiranda gastritas ir kitos ligos.
Be to, skystis greitai nuteka į žemesnius šios sistemos skyrius, kurie atlieka savo funkciją ir turi jiems budingą terpės pH. Ši terpė irgi keičiasi, nuplaunamas apsauginis gleivių sluoksnis, ir štai aiškių aiškiausia opa dvylikapirštėje žarnoje bei kiti negalavimai.
148
Gerkite skysčius (vandenį, sultis, kompotą, arbatą ir t.t.) 10—15 minučių prieš valgį.
Nieko negerkite vieną ar dvi valandas po valgio Maistas (priklausomai nuo sudėties) skrandyje laikosi 2—
3 valandas, o plonojoje žarnoje — 4—5 valandas. Tik praslinkus 2—4 valandoms vyksta virškinimas plonojo
je žarnoje. Maisto medžiagos virškinamos ir įsiurbiamos tam tikrose plonosios žarnos vietose. Išgertas skystis tuoj pat nuteka per skrandį ir ne tik atskiedžia virškinimo sultis plonojoje žarnoje, bet ir neleidžia maisto medžiagoms likti tose vietose, kur jos turėtų būti pasisavinamos. Ir vėl jūs nieko negausite, tik šersite puvimo bakterijas.
Kasa, kepenys ir liaukos plonojoje žarnoje priverstos sintetinti naują sekreto porciją, eikvodamos organizmo resursus ir jį alindamos.
Suvalgius maisto, kuriame daug angliavandenių (košė, duona ir t.t.), galima gerti po 3 valandų, o baltymingo maisto (mėsa, žuvis ir t.t.) — po 4—5 valandų.
Jei kiltų nenugalimas noras numalšinti troškulį (ypač tik pradėjus taisyklingai maitintis), praskalaukite burną ir nurykite 2—3 gurkšnelius. Vėliau, perėjus prie tinkamos mitybos, troškulys daugiau nekamuos.
Maistą gerai sukramtykite Tai leidžia pervaryti per seilių liaukas kraują, pašalinti ja
me esančius toksinus ir kitas nereikalingas medžiagas. Fermentas lizocinas neutralizuoja jų kenksmingą poveikį.
Didelis seilių šarmingumas palaiko normalią organizmo rūgščių—šarmų pusiausvyrą.
Kramtymas gerina peristaltiką. Jei maistas prastai susmulkintas, apsunkinamas ne tik ertminis, bet ir prie žarnos sienelės vykstantis virškinimas. Storojoje žarnoje šios stambios maisto dalelės, lengvai prieinamos mikroorganizmams, pūva ir sudaro išmatų akmenų sankaupas.
Dėl visų šių priežasčių nerekomenduojama gerti valgant. Net senovės išminčiai yra pastebėję, kokią didelę reikšmę turi skysčių gėrimo laikas. Štai kas parašyta „Cžud-ši": „Koks bus tavo kūnas — normalus, nutukęs ar liesas, pareina jau vien
149
nuo to, kada gersi skysčius — prieš valgį, valgydamas ar po valgio".
Ilgai kramtykite ir niekuo neužsigerkite. Nevalgykite tada, kai emocinė būsena sutrikusi. Pervargimas, skausmas, baimė, sielvartas, nerimas, depre
sija, įtūžis, uždegimai, karštligė ir 1.1, sutrikdo virškinimo sulčių išsiskyrimą, todėl normalūs virškinimo trakto judesiai (peristaltika) sulėtėja arba net visiškai išnyksta. Anksčiau buvo manoma, kad skrandžio sulčių išsiskyrimas yra lengvai sustabdomas aktas. Be to, emocijų antplūdžių metu išsiskiria adrenalinas, sukeliantis plonos os žarnos virškinimo ląstelių membranos poliarizaciją — „atjungiamas" mūsų akytasis katalizatorius — glikokaliksas. Suvalgytas maistas nepasisavinamas, pūva, rūgsta — nuo to ir atsiranda viduriavimas ar diskomforto pojūtis.
Kad taip neatsitiktų, laikykimės šių rekomendacijų: a) gera nuotaika, juokas prie stalo atpalaiduoja ir ramina.
Tegul čia viešpatauja santaika ir džiaugsmas. Tai turi tapti pagrindine gyvenimo taisykle. Juk valgydami jūs stiprinate savo kūną ir sveikatą;
b) jeigu jus kamuoja uždegimas, karštligė, skausmas, nevalgykite tol, kol šie negalavimai nepraeis;
c) jei jaučiate emocinę įtampą — taip pat susilaikykite nuo valgio vieną ar kelis kartus, kol nepasijusite ramesni;
d) jei pervargote — prieš valgį atsipūskite. Kad nuvargusiam žmogui sugrįžtų gyvybinės jėgos, nieko nėra geriau už trumpą atokvėpio valandėlę ir atsipalaidavimą.
Nevalgykite per šalto ir per karšto maisto, taip pat daug tokio maisto, kuris jums nežinomas ar neįprastas.
Jei maistas karštas ar labai šaltas, savo veiklą fermentai pradės tik tada, kai maistas taps normalus, t.y. priartės prie kūno temperatūros. Ypač žalingi sveikatai šalti valgiai ir gėrimai: jie „gesina" virškinimo „ugnį".
Gerkite ir valgykite vidutinės tcmperutūros maistą Mūsų organizme veikia tam tikri prisitaikymo prie maisto
mechanizmai. Priklausomai nuo maisto — angliavandenių, baltymų, riebalų ir kitų medžiagų — kompozicijos, absorbcijos (įsiurbimo) zonos gali pasidaryti didesnės ar mažesnės.
150
Pagrindinis ir pats svarbiausias žarnyno adaptacijos prie maisto ypatumų elementas — fermentų, dalyvaujančių virškinimo prie žarnų sienelių procese, ir jų savybių pasikeitimas.
Žarnų gaurelių struktūros, mikrogaurelių ultrastruktūros pasikeitimas ir jų tarpusavio išsidėstymas šepetiniame apvadėlyje turi įtakos žarnyno funkcijų prisitaikymui prie skirtingų mitybos sąlygų.
Žarnyno mikroflora taip pat kinta priklausomai nuo mity
bos.
Nuo maisto komponentų labai pareina, kokie bus hormonai, o tai sudaro sąlygas reikšmingiems virškinimo procesų adaptaciniams pokyčiams žarnų hormoninės sistemos (ŽHS) lygmenyje.
Sekrecijos ŽHS elementai yra kontroliuojami ir chimuso, ir kraujo komponentų (tų, kurie iš esmės priklauso nuo maisto).
ŽHS sistemos persitvarkymas grįžtamųjų ryšių dėka veikia nervų sistemą, ją pakeičia. Dėl to palaipsniui ugdomi natūralūs maisto ir skonio poreikiai; organizmo funkcijos sugrįžta į savo vėžes ir sveikata pagerėja.
Pagaliau mityba gali keisti ir iš tikrųjų pakeičia žmogaus charakterį. Dar senų senovėje kinai, indai ir kitos tautos atkreipė į tai dėmesį ir sėkmingai panaudodavo maistą, norėdami pakeisti žmogaus charakterį.
NEĮPRASTĄ MAISTĄ Į SAVO RACIONĄ ĮTRAUKITE LAIPSNIŠKAI IR JO KIEKĮ DIDINKITE PAMAŽU. Šios taisyklės ypač reikia paisyti pereinant prie šviežių vaisių h- daržovių raciono. VALGYKITE TIK GERAI PRAALKĘ.
Natūralų alkį reikia skirti nuo iškreipto ir patologiško noro
„ką nors pakramtyti". Tikras alkis atsiranda tik po visų maisto virškinimo ir pa
sisavinimo stadijų. Tik tada maisto medžiagų koncentracija kraujyje būna truputį mažesnė. Šie signalai perduodami į maisto centrą, ir jūs pajuntate tikrą alkį.
Netikras alkis atsiranda tada, kai sutrinka skrandžio—žarnyno trakto veikla. Taisyklingai maitinantis šis patologiškas sutrikimas išnyksta, bet tik su sąlyga, kad prieš tai gerai išvalysite organizmą.
151
Iš šio punkto išsirutulioja ir kitas postulatas: jokių „pa-kramtymų" tarp valgių. Jau senovės išminčiai „Cžud-ši" rašė:
„Nevalia <...> valgyti naujo maisto, kol nesuvirškintas ankstesnysis, nes jie gali būti nesuderinami, ims pyktis".
Nuolatos ką nors kramtant, neišsiskiria gleivės, reikalingos skrandžio ir dvylikapirštės žarnos gleivinei apsaugoti. Bus perkrautas sekrecijos aparatas, ypač ląstelės su nutrūkstama sekrecija. Be to, yra žinoma, kad virškinant maistą nusilupa skrandžio—žarnyno trakto gleivinės epitelis. Dažnai valgant, šis procesas bus kur kas intensyvesnis ir skrandžio—virškinimo traktas greitai susidėvės.
VALGYKITE TIK PAJUTĘ SVEIKĄ ALKĮ.
ĮVERTINKITE SIMBIOZINIO VIRŠKINIMO SVARBĄ
Neigiamam ir teigiamam mikrofloros poveikiui pailiustruoti pasitelksime du atvejus.
1. Neigiamas mikrofloros poveikis Jei į organizmą maistas patenka kaip monomerai (pienas,
pieno mišiniai, cukraus, gliukozės tirpalai — gėrimuose ir kituose dirbtiniuose junginiuose), membraninio virškinimo, veikiančio kaip apsauginis mechanizmas, funkcijos sutrinka, bakterijos turi palankias sąlygas daugintis, nes plonojoje žarnoje yra lengvai pasisavinamų maisto monomerų perteklius. Šitaip pažeidžiama žmogaus endoekologija; organizmas praranda daug medžiagų, tarp jų ir pačias būtiniausias; sustiprėja toksinų srautas (22 pieš.).
Kai organizmas nepriima pieno. Tai atsitinka tuomet, kai žarnų ląstelėse stinga arba visai nėra fermento laktazės. Pieno disacharidą (laktozę) skaido tik šis fermentas (laktazė). Kai jo nėra, laktozė lieka skrandžio—žarnyno trakto spindyje ir tampa bakterijų „grobiu".
Bakterijų gebėjimą sparčiai daugintis patvirtina šie mikrobiologų apskaičiavimai. Vienos bakterijos maisto poreikis per parą (jeigu jos maitinimas nebus apribotas) yra toks pat kaip
152
22 pieš. Mikrofloros įtaka virškinimui
a) normali bakterinės floros ir organizmo sąveika. Mikroorganizmai teikia organizmui papildomas maisto medžiagas, bakterinių metabolitų srautas esti normalus.
b) patogeninės mikrofloros persvara žarnyne. Ten vyksta puvimo ir rūgimo procesai, kurie maitina patogenines bakterijas, kadangi maistas vartojamas kaip monomerai — geras laimikis bakterijoms. Organizmas pajunta maisto stygių. Tuo pat metu daug kartų padidėja bakterinių metabolitų — toksinų ir kitų — srautas. Toks nuolatinis savęs nuodijimas pakerta mūsų jėgas ir sukelia įvairiausias ligas. Štai tokia pražūtinga disbakteriozės esmė.
Kol esame jauni, mūsų organizmas su tuo susidoroja. Beje, tai dar vienas akivaizdus pavyzdys: esant normaliam virškinimui organizmui pakanka 800— 1200 kilokalorijų, o tada, kai jis patologinis, — neužtenka ir 3000—3500.
ir 15-mečio berniuko. Taip sparčiai dauginantis bakterijoms organizme atsiranda daug bakterinių metabolitų, dėl to jis apsinuodija.
Žmonių, kuriems būdingas laktozės nepakankamumas, jautrumas arba labai ryškus, arba jo visai nėra. Tai paaiškinama dvejopai. Viena priežastis yra ta, kad žmonių bakterijų flora yra skirtinga (vienų žmonių bakterijų flora negamina toksinių metabolitų, o kitų — pagamina jų labai daug). Antra priežastis — nevienoda barjerinė kepenų funkcija. Organizmui senstant, didėja įvairių produktų netoleravimas. Tai susiję ne tik su lėtesne įvairių fermentų sinteze, bet ir, visų svarbiausia, su silpnesne kepenų barjerine funkcija. Dar kartą perskaitykite skyrių apie kepenis ir įsitikinsite, kad toks reiškinys — dėsninga mūsų nežinojimo išvada.
153
2. Teigiama mikrofloros įtaka Jau minėta, kad kai kurių gyvūnų bakterijos floros masė
gali sudaryti septintadalį bendrosios jų kūno masės. Maistui patekus j organizmą, jau po dešimties minučių suaktyvėja ir ima daugintis bakterijos, esančios skrandžio—žarnyno trakte ir žarnyno gleivinėje. Žmogaus organizmas virškina bei utilizuoja mikroflorą. Mikrobai, bakterijos, mielės — viskas, kas sudaro normalią mikroflorą, yra puiki maisto žaliava. Bakterijų ir mielių baltymai turi visas svarbiausias amino rūgštis. Sausose mielėse jų gali būti 51—58 procentai! Be to, šių paprasčiausių mikroorganizmų viduje sintetinami ir kaupiami vitaminai, ypač B grupės ir D vitaminas. Štai kodėl šie mikrobai mums — maištingiausią „mėsa". Mūsų viduje veikia nuosavas „mėsos kombinatas". Svarbiausia — mokėti juo pasinaudoti.
Normali mikroflora ypač puikiai tarpsta maitinantis šviežiu augaliniu maistu, kuriame, be visa kita, yra daug deguonies, būtino, kad bakterijos galėtų kvėpuoti. Kai maistas virtas — deguonies jame daug mažiau. Tada pradeda tarpti kitos bakterijų populiacijos, kurios panaudoja irimą be deguonies, ir tai smarkiai padidina jų metabolitų toksiškumą. Be to, disbak-teriozė sumažina plonosios žarnos fermentų aktyvumą ir, žinoma, sutrikdo membraninį virškinimą.
Pagrindinės disbakteriozės priežastys: 1. Netinkama mityba — maistas smarkiai pakitęs (mono-
merai), sunykęs (šiluminis apdorojimas), neteisingai vartojamas.
2. Antibiotikai, formuojantys patogenišką mikroflorą, o normalią nualinantys, net sunaikinantys.
3. Skrandžio—žarnyno trakto ligos, A vitamino deficitas. 4. Emociniai stresai.
Baigėme tik pirmąją dalį, apžvelgiančią skrandžio—žarnyno trakto veiklos normalizavimą. Dabar mums teks susipažinti su maisto produktų sudėtimi ir jų įtaka organizmui.
MAISTAS
Pagrindinis mūsų uždavinys — sąžiningai išnagrinėti faktus. Mes privalome vertinti mokslą kaip tikrąsias žinias, be tamsybės, prietarų, pagarbiai ir drąsiai.
N. Rerichas
Kad suprastume, ką reikia valgyti, kas mus iš tikrųjų maitina, teks susipažinti su pagrindiniais reiškiniais, glūdinčiais pačiuose gyvybės pamatuose. Visų pirma priimsime K. Ciolkovskio, V. Vernadskio, A. Gurvičiaus ir kitų didžiųjų gyvenimo tyrinėtojų idėjas. Jų esmę aiškiai nusakė akademikas V. Kaznačejevas: „Gyvoji medžiaga gali būti pirmapradė, <...> bet ji egzistuoja kartu su inertiška medžiaga ir perdirba Kosmose energijos srautus, sukurdama struktūras".
Kaip parodė tyrimai, gyvą būtybę sudaro medžiaga ir laukas. Medžiaga turi ypatingą formą — kairįjį sukinį. Tai yra staigus, be perėjimų, skirtumas tarp gyvos — organinės medžiagos ir inertiškos — neorganinės, kurioje kairiojo ir dešiniojo sukinio medžiagos susimaišiusios.
1 2 3
23 pieš. „Kirlianų efektas"
„<...> Pirmoje nuotraukoje matome nenuskintą verbenos lapą, antroje lapas nufotografuotas po to, kai verbena buvo išrauta su šaknimis ir 10 valandų išgulėjo šešėlyje, o trečia nuotrauka padaryta dar po 20 valandų". (Iš knygos V. Ch. Kirlian, S. D. Kirlian „Stebuklingų išlydžių pasaulyje"). „Kirlianų efektas" patvirtina, kad kiekviename gyvame organizme yra medžiaga — plazma, tiksliau — bioplazma.
155
Kiekvieną gyvą objektą (dabar tai vadinama bioplazma) supa laukas. Jo prigimtis sudėtinga ir gyvybei nutrūkus išnyksta (23 pieš.). Neorganinė materija tokio lauko neturi.
Tad galima padaryti pačią svarbiausią išvadą: kad gyvybė nenutrūktų, mums reikia maisto su kairiojo sukinio medžiaga ir turinčio daug bioplazmos. Būtent šitoks maistas mažina entropiją (irimą) gyvojoje sistemoje (organizme). Jeigu maiste yra medžiaga su dešiniuoju sukiniu arba nėra bioplazmos — tai, priešingai, didina entropiją ir nuslopina gyvybinius procesus.
KAIP SUSIDARO MAISTAS
Pagrindinis energijos šaltinis Žemėje yra Saulė. Augalai sugeria visų pirma Saulės energiją. Tai įvyksta fotosintezės būdu, kai sužadinama chlorofilo molekulė. Veikiant šviesai, nuo jos atsiskiria vienas elektronas, kuris priklausomai nuo spino (sukimosi į kairę arba į dešinę) pereina į tripletą (trilypę sistemą) arba į kurią kitą būseną. Energijos absorbavimas fotosinteze dalyvaujant vandenilio donorui — vandeniui gali vykti tik trilypėje sistemoje. Veikiant šviesos kvantams, iš vandens ir anglies dioksido susidaro organinė medžiaga ir išsiskiria laisvas deguonis. Tai energiją absorbuojanti fotosintezės reakcija. Galutinis fotosintezės produktas yra daug energijos sukaupusi molekulė ATF (adenozintrifosforo rūgštis), kurios energija sudaro cheminės jungties žiedą ir toliau dalyvauja bet kuriose energijos reakcijose.
Augaluose ATF molekulės panaudojamos riebalų ir angliavandenių sintezei, kurie, skirtingai negu ATF, netirpsta ir todėl nekeičia osmotinio ląstelių slėgio, tad gali būti atidedami atsargai. Tai ir yra tas maistas (arba gerai organizuota augalinės kilmės angliavandenių, riebalų ir baltymų cheminių ryšių energija), kurį augalai pagamina ir savo, ir viso gyvojo pasaulio reikmėms. Vartojant augalinį maistą, organizme įvyksta atvirkštinis procesas — nutrūksta energetiniai ryšiai tarp augalinės kilmės angliavandenių, riebalų ir baltymų, teikiančių energiją mūsų pačių specifinės rūšies angliavandenių, riebalų, baltymų ir t.t. sintezei, tai yra paties organizmo audimų sintezei ir energijos susidarymui.
Iš aukščiau išnagrinėto energijos pasisavinimo proceso aišku, kad augalinę žaliavą perdirbant į gyvūnų audinius, tam tikra energijos dalis prarandama. Vėliau, vartodami gyvulinės kilmės maistą, skaidome jį savo virškinimo trakte, o po to vėl iš jo audinių dėmenų sintetiname savo audinius, dar netenkame energijos. Į kitą trofinės (maitinimo) grandinės grandį perduodama tik dalis akumuliuotos medžiagos (apie 10 proc.).*
Augalinių arba gyvulinių produktų apdirbimas, keičiantis vidinę struktūrą (virimas, sūdymas, rauginimas, troškinimas, kepimas, marinavimas, rūkymas, konservavimas ir t.t.) mažina jų energetinį potencialą.
Pirmasis apie maisto energetinį potencialą 1897 m. ėmė kalbėti šveicarų gydytojas M. Bircheris-Beneris. Šį teiginį jis sėkmingai taikė ir praktikoje. Tačiau jau prieš daugelį tūkstančių metų apie tai žinojo Indijos išminčiai ir energiją maisto produktuose vadino „Odžasu". Priklausomai nuo to, daug ar mažai produktuose Odžaso, skirstė juos į kategorijas. Šiems darbams neprilygsta šiuolaikiniai laimėjimai, tad remsimės iš esmės jais.
Augalinis ir gyvulinis maistas — ne tik organizmo energijos ir statybinės medžiagos šaltinis, bet ir faktorius, veikiantis vidaus terpę, teikiantis informaciją iš aplinkos vidinei organizmo terpei, kad jis galėtų kuo geriau prisitaikyti prie supančio pasaulio.
MAISTO SUDĖTIS
Iš ko sudarytas mūsų maistas? Koks maisto komponentų vaidmuo palaikant normalią organizmo gyvybinę veiklą?
VANDUO
55—65 proc. žmogaus organizmo sudaro vanduo. Suaugusio, sveriančio 65 kg žmogaus organizme yra maždaug 40 litrų vandens, iš jų apie 25 — ląstelėse, o 15 litrų — organizmo skysčiuose.
* Šie duomenys paimti iš akademiko A. Ugoliovo knygų.
157
Žmogui senstant, vandens kiekis jo kūne vis mažėja. Palyginkime — 3 mėnesių vaisiuje yra 95 proc. vandens, o naujagimio — jau 70 procentų.
Daugumos autorių nuomone, viena iš organizmo senėjimo priežasčių — koloidinių medžiagų, ypač baltymų, sumažėjęs pajėgumas surišti didelį kiekį vandens. Vanduo yra pagrindinė terpė, kurioje vyksta daugybė cheminių reakcijų ir fizikinių— cheminių procesų (asimiliacija, disimiliacija, osmosas, difuzija, medžiagų transportavimas ir kiti) — gyvybės pagrindas. Organizmas griežtai reguliuoja kiekvieno organo ir kiekvienos ląstelės vandens kiekį. Organizmo vidaus terpės pastovumas, taip pat ir atitinkamas vandens kiekis — viena iš pačių pagrindinių normalios gyvybinės veiklos sąlygų.
Vandens, esančio organizme, ir paprasto vandens kokybė nevienoda. Pirma, jis yra struktūrizuotas. Atlikus fizikinį eksperimentą, naujausiais ir tiksliausiais metodais buvo aptiktas stulbinantis faktas: glaudžiai sąveikaudamas su biologinėmis molekulėmis, vanduo tarsi užšąla (įgyja ledo struktūrą). Šios vandens „ledo" struktūros — „gyvybės matrica". Be jų negalėtų egzistuoti jokia gyvybė Žemėje. Tų struktūrų dėka vyksta svarbiausios gyvybei biofizinės ir biocheminės reakcijos, pavyzdžiui, energijos atitekėjimas ir pasiskirstymas organizme.
Gyvos organizmo molekulės yra „uždarytos" ledo gardelėje — idealiai joms pritaikytame futliare. Todėl biomolekulių aprūpinimas vandeniu ir jų sugebėjimas sulaikyti vandenį daug didesnis, kai jų sistemoje esantis vanduo yra „ledo" struktūros.
Paprastas vanduo — chaotiška molekulių sankaupa. Toks „futliaras" molekulėms netinka. Gyvos molekulės tarp tokio vandens molekulių netinkamai išsidėsto ir todėl menkai jį sulaiko. Organizmas eikvoja savo energiją, kad vandeniui suteiktų „ledo" struktūrą.
Be to, struktūrizuotas vanduo, ypač esantis gyvuose organizmuose, yra disimetriškas. Bet kokia disimetrija (kaip ir struktūra) yra laisvos energijos šaltinis.
Nustatyta, kad biologinė informacija gali būti transliuojama kristalinėmis vandens struktūromis. Buvo atrasta vandens „atmintis". Beje, ši atmintis yra taip gerai „įrašyta", kad ištrinti ją galima tik du ar net keturis kartus vandenį pavirinus.
Vandens, atitinkančio išvardytus reikalavimus, apstu vai-
158
šiuose, daržovėse ir, žinoma, tik ką išspaustose vaisių bei daržovių sultyse. Daržovėse ir vaisiuose toks vanduo sudaro 70— 90 proc, netirpios medžiagos — 2—8 proc, tirpios medžiagos — 7—16 procentų.
Vanduo vaisiuose, daržovėse yra laisvas ir junginiuose su koloidais. Laisvas struktūrizuotas vanduo esti vaisių ir daržovių ląstelių sultyse; jose yra ištirpusio cukraus, rūgščių, mineralinių druskų ir kitų medžiagų. Šis vanduo lengvai išgaruoja džiovinant. Daržovės ir vaisiai laisvo vandens turi daugiau negu vandens, esančio junginiuose. Nelaisvas vanduo negali būti atskirtas nuo jų junginio medžiagų neišardžius struktūros, todėl ji įsiurbiama palaipsniui. Daug vandens yra agurkuose, salotose, pomidoruose, aguročiuose, kopūstuose, moliūguose, svogūnų laiškuose, rabarbaruose, šparaguose, na ir, žinoma, arbūzuose bei melionuose. Valgydami sultingus vaisius ir daržoves, atsigeriame pačios geriausios rūšies vandens ir numalšiname troškulį.
Puikiausiomis savybėmis pasižymi tirpsmo vanduo. Šviežių sulčių ir tirpsmo vanduo gydo ir jaunina organiz
mą. Troškulį malšinti reikėtų būtent tokiu vandeniu. Mineraliniai vandenys gydo ne juose ištirpusiomis medžia
gomis, o informacija, kurią sukaupia vanduo, atitekėdamas iš pačių žemės gelmių. Neorganinių mineralinių medžiagų, ištirpusių vandenyje, organizmas nepasisavina, pašalina kaip svetimkūnius. Neorganines medžiagas pasisavinti sugeba tik augalai. Mums tenka tik tos mineralinės medžiagos, kurias prieš tai perdirbo augalai.
Štai kas apie vandenį rašoma „Čžud-ši": „Vanduo esti lietaus, sniego, upių, šaltinių, šulinių, mineralinis ir medžių. Ši eilė neatsitiktinė — pirmiausia išvardintas vertingiausias vanduo. Vanduo, krentantis iš dangaus, yra beskonis, bet malonus, pasotina, „vėsus", „lengvas", primena eliksyrą.
Vanduo, krentantis nuo snieguotų kalnų viršūnių, geras ir toks „šaltas", kad „ugnis" jį vargiai besušildo. Tačiau jei toks vanduo ilgai stovi nevartojamas, po kurio laiko jo išgėrus apninka kirmėlės, širdies ligos. Švarios žemės vanduo, kurio neaplenkė saulė ir vėjas, yra geras.
Pelkių vanduo su vandens augalais, šaknimis ir lapais, iš
159
medžių pavėsio, druskingas vanduo, kuriame maudosi gyvūnai, sukelia visas ligas.
Šaltas vanduo padeda nualpusiems, pagiringiems, kai svaigsta galva, vemiama, kamuoja troškulys, karštinė, tulžies ir kraujo ligos, taip pat apsinuodijus.
Verdantis vanduo sušildo, skatina virškinimą, sustabdo žagsėjimą, šalina gleives, malšina vidurių pūtimą ir dusulį.
Atvėsintas virintas vanduo nedirgindamas gleivių varo tulžį, bet po dienos jis jau veikia kaip nuodas ir sužadina visas ydas".
Mūsų protėvių nuovokumas yra stulbinantis, o svarbiausia — pritaikomas gyvenime.
Esant normaliai oro temperatūrai ir vidutiniškam fiziniam krūviui, žmogui pakanka to vandens, kurį gauna su įvairiomis daržovėmis ir vaisiais. Kai augalinio maisto valgoma per mažai, žmogus jaučia troškulį ir geria daug vandens. Tai žalingas įprotis, kadangi vanduo apkrauna širdį, inkstus ir pagreitina baltymų irimo procesą. Net kupranugaris dykumoje niekada negeria vandens atsargai, o lygiai tiek, kiek buvo išeikvojęs.
Jei gerti visgi norisi, ypač pereinamuoju periodu, troškulį numalšinkite aukščiau nurodytais skysčiais.
Svarbu dar štai ką žinoti: vartojant produktus, kuriuose yra daug natrio druskų, skatinamas vandens susilaikymas organizme. Kalio ir kalcio druskos, priešingai, šalina vandenį. Štai kodėl sergant širdies ir inkstų ligomis, rekomenduojama apriboti druskos ir natrio turinčių produktų kiekį, vartoti daugiau produktų, kuriuose yra kalio ir kalcio. Kai organizmui nepakanka vandens, reikia padidinti kiekį produktų su natriu, valgyti mažiau kalio ir kalcio turinčio maisto.
BALTYMAI
Baltymai — sudėtingi azoto turintys polimerai, kurių mono-merai yra a-amino rūgštys. Amino rūgščių sudėtis skirtinguose baltymuose nevienoda. Tai yra svarbiausia kiekvieno baltymo charakteristika bei jo maistinės vertės kriterijus.
Amino rūgštys — organiniai junginiai, kuriuos sudaro dvi funkcinės grupės — karboksilo (—COOH—), nulemianti rūgš-
160
tinęs molekulių savybes, ir amino grupė (—NH 2 —), nuo kurios priklauso tų junginių pagrindinės savybės.
Baltymų polimerus dažniausiai sudaro 20 amino rūgščių:
Nepakeičiamos 1. Izoleicinas 2. Leicinas 3. Lizinas 4. Metioninas 5. Fenilalaninas 6. Treoninas 7. Triptofanas 8. Valinas 9. Histidinas (vaikams)
Pakeičiamos 1. Glicinas (glikokolis) 2. Alaninas 3. Sermas 4. Glutamino rūgštis 5. Glutaminas 6. Asparagino rūgštis 7. Asparaginas 8. Argininas 9. Prolinas 10. Cistinas 11. Tirozinas
PAGRINDINĖS BALTYMŲ FUNKCIJOS ORGANIZME
1. Plastinė. Baltymai sudaro apie 15—20 proc. įvairių audinių (riebalai ir angliavandeniai tik 1—5 proc.) masės, yra pagrindinė ląstelių, organų ir tarpląstelinės medžiagos statybinė žaliava. Baltymai kartu su riebalais (fosfolipidais) „nubrėžia" kontūrus visų biologinių membranų, svarbių ląstelių sandarai ir jų funkcijoms.
2. Katalizinė. Baltymai — pagrindinis visų be išimties dabar žinomų fermentų komponentas. Paprasti fermentai yra grynai baltyminiai junginiai, atliekantys lemiamą vaidmenį žmogaus organizmui asimiliuojant maisto medžiagas, taip pat reguliuojant visus apykaitos procesus ląstelėje.
3. Hormoninė. Didžioji hormonų dalis savo prigimtimi yra baltymai. Šiai hormonų grupei priklauso insulinas, hipofizės hormonai, paratireoidinis hormonas.
4. Specifiškumo funkcija. Neaprėpiama individualių baltymų įvairovė ir unikalumas lemia audinių individualumą ir rūšies specifiką.
5. Transportinė. Baltymai dalyvauja kraujui išnešiojant deguonį, riebalus, angliavandenius, kai kuriuos vitaminus, hor-
161
monus ir kitas medžiagas. Specifinių baltymų — išnešiotojų dėka įvairios mineralinės druskos ir vitaminai patenka per ląstelių membranas ir vidaus ląstelių struktūras.
Priklausomai nuo erdvinės struktūros, baltymus galima skirstyti į globulininius (jų molekulės yra rutulio formos) ir fibrininius (juos sudaro ištįsusios siūlo pavidalo molekulės). Paprasti globulininiai baltymai — pirmiausia albuminai, globuli-nai, prolaminai ir gliutelinai. Albuminai bei globulinai plačiai paplitę gamtoje ir sudaro pagrindinę kraujo serumo, pieno, kiaušinio baltymo baltymų dalį. Prolaminai ir gliutelinai, priskiriami augalinių baltymų grupei, aptinkami varpinių sėklose, kur jie sudaro pagrindinę glitimo masę. Šie baltymai vandenyje netirpsta.
Prolaminams priklauso kviečių gliadinas, kukurūzų zeni-nas, miežių gordeinas. Šių baltymų amino rūgščių sudėtyje yra nedaug lizino, treonino, metionino ir triptofano, bet ypač didelis gliutamino rūgšties kiekis.
BALTYMŲ IR AMINO RŪGŠČIŲ POREIKIS
Pasaulyje nėra vieningos nuomonės apie baltymų ir amino rūgščių, reikalingų žmogaus organizmui, normas. Juo labiau kad mes žinome apie papildomą amino rūgščių sintezę storojoje žarnoje. Šios rūgštys apskritai neįtraukiamos sudarant baltymų normas.
Štai ką šia tema rašo natūralių sveikatingumo metodų šalininkas natūropatas A. Cuprunas straipsnyje „Ką pietų valgė papuasas?":
„Žmogus auga, jį reikia maitinti — tai faktas, nereikalaujantis komentarų. Todėl dabar vadinamoji baltymų problema yra svarbi, kaip ir, pavyzdžiui, naujų energijos ir žaliavų šaltinių paieškos... Pasaulio mokslininkai kruopščiai tyrinėja žinomus baltymų šaltinius: mieles ir pelėsius, mikroskopinius grybus ir bakterijas, vandens augalus, aukštesniųjų grybų ir augalų micelį (grybieną — vert.).
Bet štai paradoksas: baltymų problema jaudina ką tik nori, tik ne... Naujosios Gvinėjos papuasus. Kodėl?
Iki šiol buvo manoma (tai teigiama ir mitybos vadovėliuo-
162
se), kad dienos racione turi būti tiek baltymų, kiek reikalauja organizmas, o jauno, augančio žmogaus, — dar daugiau. Papu-asai šią taisyklę sėkmingai ignoruoja... visą gyvenimą. Mokslininkai, ėmęsi tyrinėti jų mitybą, buvo apstulbinti: papuasai netgi nesirūpina „baltymų pusiausvyra", tai yra, papuasas su maistu gauna 20—30 gramų baltymų, o išeikvoja pusantro karto daugiau! Tai gal iš oro jis ima trūkstamus 10—15 gramų?
Būtent — iš ORO! Mokslininkai M. Oleinikas ir S. Panči-šina, pateikdami šiuos duomenis knygoje „Žarnyno disbakterio-zė", išvardijo daug bakterijų, esančių žmogaus žarnyne ir sugebančių fiksuoti oro azotą, ištirpusį virškinimo sultyse, bei išskirti iš jo baltymą.
Kodėl šitaip neatsitinka kitiems planetos gyventojams? Matyt, tai nulemia maistas. Papuasai daugiausia maitinasi bata-tais (saldžiomis bulvėmis), kuriuose yra daug cukraus, krakmolo ir taip mažai baltymų, kad žarnų bakterijos priverstos naudoti atmosferos azotą, perdirbdamos jį į amino rūgštis — tas „plyteles", iš kurių jau gali „statyti" savo baltymus žmogaus organizmas..."
Toks neįprastas eksperimentas sumanytas pačios Gamtos. Papuasai vartoja šį racioną ne vieną tūkstantmetį ir sveikata nesiskundžia. Tai akivaizdus pavyzdys, kaip normali mikroflora atlieka „pagalbinio ūkio" vaidmenį. Jeigu patenkiname mikrobų poreikius, jiems nesunku mus išmaitinti. Mūsų „civilizuotame" pasaulyje, kai amino rūgščių pasisavinimą mažina terminis apdorojimas, o mikrobai labai skiriasi nuo tų, kurie būtini organizmui, baltymų norma yra padidėjusi.
Pastarųjų metų tyrinėjimais įrodyta: gyvulinių baltymų biologinis poveikis ir anabolinės (statybinės) savybės ryškesni ir įvairesni, esant tokiam baltymo ir C vitamino santykiui: kiekvienam organizmo gauto baltymo gramui — vienas miligramas C vitamino. Jeigu šio santykio nepaisoma, pasisavinama tik tiek baltymų, kiek užtenka C vitamino. Likusi dalis pūva ir maitina patogeninę mikroflorą.
Privalote žinoti, kad mums reikia tik 4 proc. baltymo energijos. Šį poreikį lengvai galima patenkinti valgant augalinį maistą, tuo labiau kad jame yra daug įvairių amino rūgščių.
Natūralios mitybos šalininkams nurodome maisto produktus, kurie surašyti į eilę pagal baltymų kiekį.
163
Geriausias maistas: riešutai, saulėgrąžos, daiginti grūdai, alaus mielės.
Geras maistas: kiaušiniai, žirniai, pupos, žuvis, sūris, grybai, šviežias pienas.
Prastas maistas: visi javai, nerupios kruopos, mėsa, virintas ir pasterizuotas pienas.
Baltymų hidrolizė (virškinimas) vyksta skrandyje, žarnyne (kasoje).
Dviem akivaizdžiais pavyzdžiais pailiustruosime termiškai apdorotų mėsos produktų kenksmingumą.
INDUKUOTA AUTOLIZĖ
A. Ugoliovas aprašo tokį bandymą: „Į perregimą kamerą, pripildytą natūralių žmogaus skrandžio sulčių, buvo patalpintos dvi varlės — viena „žalia", o kita — iš anksto šiek tiek termiškai apdorota. Per pirmąsias keletą valandų „apdorotos" varlės sausgyslių hidrolizė vyko greičiau, bet per kitas dvi tris dienas „žalia" varlė visiškai ištirpo, tuo tarpu termiškai apdorotosios varlės struktūros išliko."
Tuo remiantis buvo įrodinėjama, kad natūralūs baltymai, iš anksto termiškai neapdoroti, skaidosi kur kas greičiau ir geriau negu denatūruoti (pakitę nuo terminio apdorojimo, rūkymo, sūdymo ir t.t.).
Paaiškėjo, kad skrandžio sulčių druskos rūgštis prasiskverbia į maisto ląsteles ir suardo lizosomas — specifinius ląstelės organus.
Ląstelės lizosomose yra fermentų — hidrolazių, kurios 3,5—5,5 pH terpėje (labai rūgščioje) suardo visas ląstelės struktūras. Vadinasi, skrandžio sultys indukuoja maisto virškinimą jo paties fermentais. Šitas mechanizmas būdingas ir mėsėdžiams, ir žolėdžiams gyvūnams (24, 25 pieš.).
Indukuota autolizė esant 37—40 °C temperatūrai sustiprėja. Veikiant rūgščioms skrandžio sultims visų pirma padidėja membranos pralaidumas, antra, keičiasi proteolitinių ir kitų fermentų aktyvumas, trečia, keičiasi baltymų ląstelės ir audiniai, ypač jų jautrumas fermentams.
Indukuotos autolizės atveju įvyksta audinių „sprogimas" iš
164
vidaus, kadangi autolizė indukuojasi visame maisto objekte. Įvyksta visų ląstelės struktūrų skilimas.
Paaiškėjo, kad 50 proc. hidrolizės vyksta veikiant ne virškinimo sulčių fermentams, bet autolizuoto audinio fermentams. Visų pirma gyvūnų virškinimas pagrįstas autolizė, tam panaudojant gyvus objektus (kitus gyvūnus ar augalus). Tik žmogus „pasmerkia" maistą terminiam apdorojimui, taip jį neva pagerindamas.
165
Virškinimo sulčių fermentai ypač reikalingi, kad struktūrų, neturinčių lizosomų (jungiamojo audinio baltymas, riebalai, augalų polisacharidai), utilizavimas būtų spartus.
Biochemikas A. Pargetis nustatė: jei maistą ruošiant temperatūra aukštesnė negu 54 °C, fermentai netenka aktyvumo, autolizė neįmanoma.
SPECIFINĖ DINAMINĖ MAISTO VEIKLA
Specifine dinamine maisto veikla (SDMV) vadinamas medžiagų apykaitos paspartėjimas pavalgius, lyginant su pagrindine apykaita. Praėjus maždaug 15—20 minučių po valgio, padidėja energijos apykaita. Aukščiausias jos lygis būna po 3—6 valandų ir išlieka 12—14 valandų. Beje, skirtinga maisto rūšis skirtingai veikia šį procesą. Riebalai nelabai tedidina apykaitą, o kartais ją net stabdo. Kai maiste daug angliavandenių, energijos apykaita pagreitėja 10—20 proc, o kai daug baltymų — dar daugiau — iki 40 procentų.
Kuo galima paaiškinti tokį didelį energijos apykaitos pakilimą valgant baltymingą maistą? Pirmiausia svarbu žinoti, kiek suaugęs žmogus išeikvoja maisto baltymų susidėvėjusių organizmo audinių „remontui" bei naujų statybai, ir kiek — energijos naudojimui.
Labai seniai Rubneris bandymais įrodė, kad tik 4 proc. bendros apykaitos energijos skiriama baltymų „statybai" ir prieaugliui. Vidutiniškai žmogui per dieną reikia 30 g baltymų. 100 g mėsos jų yra 20 gramų. Prieš atsakydami į klausimą, kur patenka atliekami baltymai, atsakysime į kitą klausimą: ką mes daugiausia naudojame „kurui"?
Pagrindinis mūsų energijos tiekėjas — angliavandeniai. Parūgštinę juos deguoniu, gauname laisvą energiją, kurią naudojame, ir anglies dvideginį, vandenį, kurie iš organizmo lengvai pašalinami.
Baltymo molekulė — azotas ir angliavandenis. Jei baltymą imtume naudoti kaip energetinę medžiagą, nuo jo pirmiausia reikėtų atskirti azotą, o paskui angliavandenį naudoti kaip šiluminę medžiagą.
Skirtingai negu angliavandeniai ir riebalai, organizme ne-
166
gali kauptis azoto atsargos. Organizmas jį stengiasi pašalinti. Taigi po baltymingų pusryčių iš organizmo pašalinama apie 50 proc. su maistu gauto azoto! Šitaip iššvaistoma daug energijos, net 30—40 proc. maisto kalorijų išeikvojama azoto suskaidymui. Pagrindinis organas, šalinantis iš organizmo azotą, — inkstai. Todėl nuo „viršplaninio" darbo jie greitai susidėvi.
Dėl SDMV reakcijos vyksta ne tik intensyvus amino rūgščių, baltymo skilimas, bet ir kinta gliukozės kiekis kraujyje, vandens ir druskų balansas, kraujagyslių tonusas, nukenčia hormoninės sistemos.
A. Braunšteinas atkreipė dėmesį į tai, kad amino rūgščių (baltymų) pasisavinimui ir apykaitai reikia daug laisvos energijos. Kiekvienas azoto atomas organizme ardo daug ATF ir neorganinio fosfato molekulių.
Palyginus baltymo sintezės bei irimo greitį ir azoto apykaitą, laikantis dietų, kai baltymų maiste yra daug ir kai mažai, nustatyta, kad tada, kai valgomas mažai baltymų turintis maistas, azoto apykaitos intensyvumas sumažėja 18 procentų. Štai ir aiškėja SDMV vaidmuo, sudarant racionalias dietas. Tai ir atsakymas mėsiško maisto mėgėjams, teigiantiems, jog energijos šaltinis — mėsa. Tie 18 procentų, kuriuos sutaupėte pasirinkę mažai baltymų turintį maistą, padės sustiprinti ir išgydyti jūsų organizmą.
ANGLIAVANDENIAI
Angliavandeniai — organiniai junginiai, kuriuose yra dviejų tipų funkcinės grupės: aldehidų, arba ketonų, ir spirito.
Žmogus ir gyvūnai angliavandenių nesintetina. Žaliuose lapuose, veikiant chlorofilui ir saulės šviesai, įvyksta daug procesų.
Galutinis šių procesų, vadinamų asimiliacija, arba fotosinteze, produktas — sudėtinga angliavandenio molekulė. Joje Gamta sukrovė saulės energiją į cheminę, kuri vėliau išsilaisvina skylant žmogaus organizme angliavandeniams.
Angliavandeniai skirstomi į monosacharidus, oligosachari-
dus ir polisacharidus. Monosacharidai (paprastieji angliavandeniai) — patys
167
paprasčiausi angliavandeniai, vykstant hidrolizei j dar paprastesnius junginius nesiskaido. Žmogui svarbiausi — gliukozė, fruktozė, galaktozė, ribozė, dezoksiribozė ir taip toliau.
Oligosacharidai — sudėtingesni junginiai, susidarę iš keleto (nuo 2 iki 10) monosacharidų likučių. Žmogaus organizmui svarbiausi — sacharozė, maltozė ir laktozė.
Polisacharidai — aukštesnieji molekuliniai junginiai — polimerai, sudaryti iš daugybės monosacharidų. Jie skirstomi į virškinamus ir nevirškinamus skrandžio—žarnyno trakte. Virškinami — krakmolas ir glikogenas, o iš nevirškinamų žmogui svarbi ląsteliena, hemiceliuliozė ir pektininės medžiagos.
Monosacharidai ir oligosacharidai yra saldaus skonio, dėl to ir vadinami cukrumi. Polisacharidai saldžiu skoniu nepasižymi. Tarkime, kad sacharozės tirpalo saldumas — 100 procentų, tada fruktozės saldumas — 173 proc, gliukozės — 81 proc, maltozės ir galaktozės — 32 proc, o laktozės — 16 procentų.
Gliukozė — visų svarbiausių polisacharidų — glikogeno, krakmolo ir celiuliozės — sudedamoji dalis. Gliukozės taip pat yra sacharozėje ir maltozėje. Ji iš skrandžio—žarnyno trakto greitai įsiurbiama j kraują, o paskui patenka į organų ląsteles, kur dalyvauja biologinės oksidacijos procesuose. Gliukozės oksidacija susijusi su ATF kiekio padidėjimu. Gliukozė — lengviausiai ir greičiausiai žmogaus pasisavinamas energijos šaltinis. Tam reikia insulino. Ypač svarbi gliukozė centrinei nervų sistemai, yra svarbiausias čia vykstančios oksidacijos šaltinis. Ji lengvai virsta glikogenu.
Fruktozė mažiau paplitusi, negu gliukozė, tačiau taip pat greitai oksiduojasi. Dalis fruktozės kepenyse virsta gliukoze, bet jai pasisavinti nereikia insulino. Šia aplinkybe, taip pat daug lėtesniu nei gliukozė fruktozės įsiurbimu žarnyne paaiškinama tai, kad sergantys cukriniu diabetu fruktozę toleruoja geriau.
Galaktozės yra pieno cukruje (laktozėje). Žmogaus organizme didelė jos dalis kepenyse virsta gliukoze, taip pat ji dalyvauja susidarant hemiceliuliozei.
Daugiausia maistinės gliukozės ir fruktozės yra meduje, saldžiose daržovėse ir vaisuose. Gliukozės ir fruktozės yra vi-
168
suose vaisiuose. Sėkliniuose dominuoja fruktozė, o kaulavai-siuose (abrikosuose, persikuose, slyvose) — gliukozė. Uogose sacharozės mažiausia. Fruktozės ir gliukozės kiekis jose maždaug vienodas.
Monosacharidai oksiduojasi greičiau, o baltymų ir riebalų oksidacijai reikia daug sudėtingų tarpinių procesų.
Dėl aukščiau išvardytų savybių monosacharidai — greičiausias ir kokybiškiausias energijos, reikalingos ląstelėje vykstantiems procesams, šaltinis.
Sacharozė. Daugiausia jos yra cukruje. Patekusi į organizmą, rūgščių ir enzimų veikiama sacharozė lengvai skaidosi į monosacharidus. Bet šis procesas įmanomas tik tada, kai naudojame šviežias burokų ar cukrašvendrių sultis. Paprasto cukraus pasisavinimas — sudėtingesnis procesas.
Laktozė (pieno cukrus) — pagrindinis pieno ir pieno produktų angliavandenis. Jos labai reikia ansktyvajamc vaiko amžiuje, kai pienas yra pagrindinis maisto produktas. Sumažėjus arba iš viso nesant fermento laktazės, skaidančio laktozę į gliukozę ir galaktozę, skrandžio—žarnyno traktas atsisako priimti pieną.
Maltozė (salyklinis cukrus) — tarpinis krakmolo ir glikogeno skilimo skrandžio—žarnyno trakte produktas. Laisvos maltozės yra meduje, salykle, aluje, sirupe ir daigintuose kviečiuose.
Krakmolas — pagrindinis angliavandenių tiekėjas. Jis susidaro ir kaupiasi žaliojoje augalo dalyje mažų grūdelių pavidalu, o hidrolizė paverčia jį vandenyje tirpstančiu cukrumi, kuris lengvai prasiskverbia pro ląstelių membranas ir šitaip patenka į kitas augalų dalis — sėklas, šaknis, gumbus ir kt.
Žmogaus organizme žalių augalų krakmolas nuolat skyla. Skilimas prasideda dar burnoje. Čia seilės dalį krakmolo paverčia maltozė. Štai kodėl nepaprastai svarbu maistą gerai sukramtyti ir suvilgyti seilėmis (prisiminkite taisyklę — valgant negerti). Žarnyne hidrolizė paverčia maltozę monosacharidais, kurie prasiskverbia pro žarnyno sieneles. Ten jie virsta fosfatais ir patenka į kraują. Tolesnis krakmolo kelias — tai monosacharidų kelias.
O virtą krakmolą žymiausi natūropatai Vukeris ir Šeltonas vertina neigiamai. Štai ką sako Vukeris: „Krakmolo molekulė
169
netirpsta nei vandenyje, nei spirite, nei eteryje. Netirpios krakmolo dalelės, patekusios į kraujotakos sistemą, tarsi užteršia kraują, sudarydamos jame savotiškas „kruopas". Cirkuliuojantis kraujas turi tendenciją šitų „kruopų" atsikratyti, paruošia joms „podėlį". Kai vartojamas krakmolingas maistas, ypač kvietiniai miltai, sukietėja kepenų audiniai".
Krakmolas ir jo poveikis saugant mūsų sveikatą dabar yra labai svarbus. Prisiminkite Pavlovo žodžius: „Riekelė duonos kasdieninės..." Todėl kruopščiai jį išnagrinėsime. Gal daktaras Vukeris sutirštino spalvas?
Imkime K. Piotrovskio ir V. Voichaneno vadovėlį medicinos institutams „Mitybos higiena" ir perskaitykime skyrių apie krakmolą: „Žmogaus maisto racione vienai daliai krakmolo tenka 80 proc. suvartojamo angliavandenių kiekio. Krakmole yra daug monosacharidų molekulių. Polisacharidų molekulių sudėtinga sandara —jų netirpumo priežastis. Krakmolui būdingas tik koloidinis tirpumas. Nė viename iš įprastų tirpiklių jis netirpsta. Koloidinių krakmolo tirpalų tyrinėjimas parodė, kad jo tirpalas — ne iš atskirų krakmolo molekulių, o pirminių dalelių — micelių, kuriose yra labai daug molekulių (jas Vukeris vadina „kruopomis").
Krakmole yra dvi polisacharidų frakcijos — amilozė ir ami-lopektinas, smarkiai besiskiriantys savo savybėmis.
Amilozės krakmole yra 15—25 procentų. Ji tirpsta karštame vandenyje (80 °C), sudarydama skaidrų koloidinį tirpalą. Krakmolo grūdelyje yra 75—85 proc. amilopektino. Karštame vandenyje jis netirpsta, tik ima brinkti (tam naudodamas skystį iš organizmo). Todėl krakmolą veikiant karštu vandeniu, susidaro amilozės tirpalas, kurį sutirština išbrinkęs amilopekti-nas. Tokia tiršta tąsi masė vadinama kleisteriu (vaizdas ir mūsų skrandžio—žarnyno trakte). Ir kuo smulkesnio malimo miltų duona, tuo kokybiškesnis kleisteris. Jis užkemša dvylikapirštės žarnos ir toliau esančių plonosios žarnos skyrių mikro-gaurelius, neleidžia dalyvauti virškinime.
Storajame žarnyne ši masė netenka vandens, „priauga" prie žarnos sienelės ir tampa išmatų akmenimis.
Krakmolo perdirbimas organizme daugiausia skirtas cukraus poreikio patenkinimui. Krakmolas gliukoze tampa palaipsniui. Veikiant fermentams (amilazei, diastazei) ir rūgštims,
170
vyksta hidrolizė — krakmolas tampa amilodekstrinu, po to — eritrodekstrinu, achrodekstrinu, maltodekstrinu.
Dėl to padidėja tirpumas vandenyje. Iš pradžių susidaręs amilodekstrinas tirpsta tik karštame vandenyje, o eritrodekst-rinas — ir šaltame. Achrodekstrinas ir maltodekstrinas lengvai tirpsta bet kokiomis sąlygomis. Galutinis dekstrinų kaitos etapas maltozė — salyklinis cukrus, turintis visas disacharidų savybes ir gerai tirpstantis vandenyje. Maltozė, veikiama fermentų, tampa gliukoze.
Tai ilgas ir sudėtingas procesas, kurį lengva pažeisti, neteisingai vartojant vandenį. Be to, visai neseniai mokslininkai nustatė: kad organizme susidarytų 1000 kalorijų iš 250 gramų baltymo ar angliavandenių, reikia sunaudoti daug biologiškai aktyvių medžiagų — vitamino B1 — 0,6 mg, B2 — 0,7 mg, B3
(PP) — 6,6 mg, C — 25 mg ir t.t. Vadinasi, normaliam maisto pasisavinimui reikalingi vitaminai ir mikroelementai, nes jų poveikis organizme susijęs. Į tai neatsižvelgus, krakmolas rūgsta, pūva ir nuodija mus. Beveik kiekvienas iš mūsų kasdien atsikrenkščiame krakmolingomis gleivėmis, kurios perpildo mūsų organizmą ir sukelia nesibaigiančią slogą bei peršalimus. Jei per dieną suvalgysite tik 20 proc. krakmolingų produktų (o ne 80 proc.) ir derinsite su jais atitinkamas biologiškai aktyvias medžiagas, kvėpuosite lengvai ir džiaugsitės gera sveikata.
Jeigu negalite atsisakyti termiškai apdorotų krakmolingų produktų (kurie dar sunkiau pasisavinami negu „žali"), štai jums G. Šeltono rekomendacijos:
„Daugiau kaip 50 metų higienos specialistai rekomendavo kartu su krakmolingų maistu vartoti daug šviežių daržovių salotų (išskyrus pomidorus ir žalumynus). Tokios salotos turi labai daug vitaminų ir mineralinių druskų".
Kokius krakmolingus produktus geriausia vartoti? Mes valgome labai daug duonos, iškeptos iš miltų.
Miltai — maisto produktas, gaunamas iš susmulkintų javų grūdų endospermos, kurioje yra daugiau ar mažiau jų gemalų ir apvalkalėlių priemaišų.
Miltų ir grūdo cheminė sudėtis labai skiriasi. Būdinga kvietinių miltų ypatybė —jų glitimas, atsirandan
tis gaminant tešlą ir sudarytas daugiausia iš baltymų. Nuo fi-
171
žinių glitimo savybių priklauso duonos elastingumas, poringu-mas ir iškilimas.
O štai kokie A. Ugoliovo glitimo tyrinėjimų duomenys. Pasirodė, kad maistui vartojant produktus, turinčius glitimo, sutrinka normali žarnų mikrogaurelių struktūra —jie atrofuojasi. Kai žarnų mikrogaurelių mažiau, sumažėja fermentinio sluoksnio pajėgumas, sutrinka virškinimas prie žarnų sienelių ir maisto medžiagų įsiurbimas.
Taip prasideda pirma pačios įvairiausios patologijos grandinės grandis. Gaurelių apvado struktūra gali atsistatyti pasigydžius dieta be glitimo.
Ruginiai miltai nuo kvietinių skiriasi gleivėmis, turi mažiau baltymų, daugiau cukraus, nesudaro glitimo.
Glitimas nebūdingas ir avižų, kukurūzų, sorų miltams. Kaip krakmolingus produktus rekomenduojama vartoti kruopas: avižines, kvietines, grikių, ryžių.
Bulvės — kaip ir duona — užima svarbią vietą mūsų mityboje. Susipažinkime su šiuo maisto produktu nuodugniau.
Bulvėse yra krakmolo (18—20 proc), net nuodingos medžiagos — solanino. Ypač jo daug virkščiose ir uogose, pažaliavusiuose, apipuvusiuose ir sudygusiuose gumbuose. Todėl galima apsinuodyti. Šviežiose bulvėse taip pat yra solanino (bet jo yra labai nedaug, todėl negali pakenkti). Štai dar keli įdomūs duomenys.
Šviežios bulvės (iki rugsėjo 1 d.): valgomoji dalis — 85 proc, iš jų angliavandenių — 17,8 proc.
Šviežios bulvės (nuo rugsėjo 1 d. iki sausio 1 d.): valgomoji dalis — 75 proc, iš jų angliavandenių — 15,8 proc.
Bulvės nuo sausio 1 d. iki kovo 1 d.: valgomoji dalis — 70 proc, iš jų angliavandenių — 12,6 proc.
Kaip matyti iš šios trumpos apžvalgos, bulvės — nelabai vertingas produktas, kurį geriausia valgyti tik iki sausio 1 dienos.
Stenkitės dažniau vartoti produktų, turinčių natūralios gliukozės, fruktozės ir sacharozės. Didžiausias cukraus kiekis yra daržovėse, šviežiuose ir džiovintuose vaisiuose, taip pat daigintuose grūduose.
Veikiant kasos fermentams, angliavandenių hidrolizė vyksta burnos ertmėje ir žarnyne.
172
Maistiniai pluoštai — celiuliozė, ląsteliena, hemiceliulio-zė ir pektinai, plačiai pasklidę augalų audiniuose. Jų paskirtis:
a) suformuoti tokias (kitokių rūšių) struktūras, kurios padėtų ištuštinti skrandį, pagreitinti įsiurbimą plonojoje žarnoje ir pernešti maistą per visą skrandžio—žarnyno traktą.
b) maistiniai pluoštai sulaiko vandenį (padeda išvengti išmatų akmenų), keičia spaudimą virškinimo sistemos organų ertmėje, elektrolitų sudėtį ir fekalijų masę (didina jų svorį).
c) maistiniai pluoštai adsorbuoja tulžies rūgštis ir paskirsto jas visame virškinimo trakte, o paskui vėl jas įsiurbia. Tai labai veikia steroidų pašalinimą su išmatomis ir cholesterino apykaitą. Didinant maistinių pluoštų kiekį racione, mažėja cholesterino kiekis kraujyje. Tai susiję su maistiniais pluoštais ir tulžies rūgščių apykaita. Kai nėra maistinių pluoštų, sutrinka ne tik tulžies rūgščių apykaita (nuo to kraujyje sumažėja hemoglobino), bet ir cholesterino bei steroidinių hormonų apykaita.
d) didelę reikšmę elektrolitų apykaitai organizme ir skrandžio—žarnyno trakte turi rūgščių polisacharidų — katijonų apykaitos pobūdis, lingino antioksidacinis efektas.
e) maistinių pluoštų įtaka bakterijų terpei žarnyne. 50 proc į žarnyną patekusių maistinių pluoštų suvirškinti padeda storosios žarnos mikroflora. Maistiniai pluoštai reikalingi, kad nesutriktų ne tik virškinimo sistemos, bet ir viso organizmo funkcijos.
g) kai nėra maistinių pluoštų, gali atsirasti storosios žarnos ar kitų žarnyno skyrių vėžys. Yra žinomas ir antitoksinis maistinių pluoštų efektas. Jie geba adsorbuoti ir pašalinti iš organizmo įvairius junginius, tarp jų ir egzogeninius bei endogeninius toksinus, sunkiuosius metalus;
h) maistinių pluoštų trūkumas sukelia aterosklerozę, hipertrofiją, diabetą. Daugelio šalių maisto pramonė intensyviai papildoma maistiniais pluoštais.
Maistinius pluoštus sąlyginai galima suskirstyti į švelnius (bulvės, kopūstai, obuoliai, abrikosai ir kiti panašūs produktai), kurie lengvai skaidosi ir pakankamai gerai pasisavinami, ir rupius (morkos, burokėliai ir kt.) — prasčiau pasisavinami. Kai virškinimo traktas veiks be sutrikimų, ir jie bus puikiai pasisavinami.
Geriausiai maistiniai pluoštai pasisavinami storojoje žarnoje, veikiami bakterijų.
173
RIEBALAI
Riebalai — medžiagos, kuriose yra anglies, vandenilio ir deguonies. Pagal riebalinių rūgščių sodrumą riebalai skirstomi į dvi dideles grupes: kietieji riebalai (lašiniai, taukai, sviestas), kurie turi sočiųjų riebalų rūgščių, ir skystieji riebalai (įvairūs aliejai — saulėgrąžų, alyvuogių, riešutų ir kt.), turintys daugiausia nesočiųjų riebalų rūgščių.
Pusiau sočiosios riebalų rūgštys: linolio, linolininė ir ara-chidinė — yra nepamainomos mityboje, kadangi organizme nesintetinamos ir todėl turi būti gaunamos su maistu. Šios rūgštys pagal savo biologines savybes priskiriamos prie gyvybiškai būtinų medžiagų ir netgi traktuojamos kaip vitaminai (F vitaminas).
Fiziologinis šių rūgščių vaidmuo ir biologinė reikšmė yra daugialypė. Išvardytų nesočiųjų rūgščių svarbiausios biologinės savybės — jų kaip struktūrinių elementų dalyvavimas didelio aktyvumo kompleksuose — (fosfolipiduose, lipoproteiduo-se ir kt.). Tai būtinas elementas susidarant ląstelių membranoms, jungiamajam audiniui ir kt.
Arachidinė rūgštis padeda susidaryti medžiagoms, dalyvaujančioms reguliuojant daugelį trombocitų ir kitų, ypač prostaglandinų, gyvybinių procesų. Prostaglandinams ši rūgštis suteikia daug biologinio aktyvumo. Prostaglandinų poveikis panašus į hormonų poveikį, todėl jie vadinami „audinių hormonais", mat sintetinami iš fosfolipidų membranų. Prostaglandinų sintezė priklauso nuo organizmo aprūpinimo šiomis rūgštimis.
Nustatytas nesočiųjų riebiųjų rūgščių ryšys su cholesterino apykaita. Jos padeda cholesterinui greičiau tapti folinėmis rūgštimis ir pašalinti jas iš organizmo.
Nesočiosios riebiosios rūgštys teigiamai veikia kraujagyslių sieneles, didina jų elastingumą ir mažina pralaidumą.
Esama ryšio tarp nesočiųjų riebiųjų rūgščių ir B grupės vitaminų apykaitos.
Kai nesočiųjų riebiųjų rūgščių nepakanka, sumažėja augimo intensyvumas ir atsparumas nepalankiems išoriniams bei vidiniams faktoriams, slopinama reprodukcinė funkcija, sunkiau susitraukia miokardas, atsiranda odos ligos.
174
Riebalai turi riebaluose tirpstančių vitaminų. Gyvuliniai riebalai aprūpina organizmą A ir D vitaminais, augaliniai — E vitaminu.
Augaliniai riebalai yra didesnės energetinės vertės, t.y. susidaro fotosintezės būdu žaliojoje augalų dalyje, o paskui kaupiasi vaisiuose ir jų sėklose. Skildami jie išskiria dukart daugiau energijos (1 g — 9 kilokalorijas) negu baltymai ir angliavandeniai.
Riešutų aliejus yra gerai pasisavinamų emulsinių riebalų šaltinis. Maistui vartojant daug riešutų, į racioną įtraukti kokių nors aliejų nebūtina.
Geriausia vartoti šaltų presavimo būdu gautą aliejų. Rafinuoto aliejaus, netekusio mikroelementų ir vitaminų, maistui vartoti nereikia. Tokiame aliejuje nesočiosios riebiosios rūgštys greitai oksiduojasi, kaupiasi oksidacijos produktai, kurie jį gadina.
Gyvuliniai riebalai turi toksinių intarpų, kurie skaidosi ir patenka į organizmą. Juk riebalinis audinys (ir gyvulių, ir žmogaus) yra „rezervuaras", kadangi jame pati mažiausia medžiagų apykaita. Todėl organizmas, kad atsikratytų toksinų, juos kaupia riebaliniame audinyje, kur jie „palaidojami".
Riebalų dienos norma — 25—30 g aliejaus ar sviesto. Riebalų hidrolizė vyksta dvylikapirštėje žarnoje.
VITAMINAI
Vitaminai — organinių medžiagų junginiai, žmogaus organizme ne sintetinami, patenkantys iš išorės su maistu, neturintys energetinių ir plastinių savybių. Mažų dozių poveikis — biologinis.
Vitaminai susidaro augalų ląstelėse ir audiniuose biosintezės būdu. Dauguma iš jų susiję su baltymų nešėjais. Tyrimų duomenimis, labiausiai tinka organizmui provitaminai. Vitaminų paskirtis — padėti organizmui ekonomiškai, teisingai ir iki galo sunaudoti pagrindines maistingąsias medžiagas, kad organinės maisto medžiagos išskirtų būtiną energiją.
Kai stinga vitaminų, sutrinka sveikata. Knygos autorius
175
susistemino pagrindines vitaminų nepakankamumo rūšis (žr. 1 lent. šio skyriaus pabaigoje).
Slaptos vitaminų stygiaus formos neturi jokių išorinių požymių ar simptomų, bet neigiamai veikia darbingumą, bendrą organizmo tonusą, atsparumą. Trūkstant vitaminų pailgėja sveikimo po ligos periodas, be to, gali atsirasti įvairių komplikacijų.
Vitaminai klasifikuojami remiantis jų tirpumo vandenyje ir riebaluose principu. Pagal tai jie skirstomi į dvi dideles grupes: vandenyje tirpstančius ir riebaluose tirpstančius.
Vandenyje tirpstantys vitaminai dalyvauja fermentų struktūroje ir funkcijose.
Riebaluose tirpstantys vitaminai yra membraninių sistemų dalis, be kurios jos negalėtų optimaliai funkcionuoti.
Riebaluose tirpstantys vitaminai A vitaminas (retinolis), A provitaminai (karotinai), D vitaminas (kalciferoliai), E vitaminas (tokoferolis), K vitaminas (fitochinonas).
Vandenyje tirpstantys vitaminai Bj (tiaminas), B2 (riboflavinas), PP (nikotino rūgštis), B3 (pantoteninė rūgštis), Bg (piridoksinas), B12 (cianokobalaminas), Bc (folinė rūgštis), H (biotinas), N (lipoinė rūgštis), P (bioflavonoidai), C (askorbinlnė rūgštis).
Į vitaminus panašios medžiagos B ] 3 (orotono rūgštis), B1 5 (pangamo rūgštis), B4 (cholinas),
176
B8 (inozitas), Bt (karnitinas), Hj (para-aminbenzoinė rūgštis), F (pusiau sočiosios riebiosios rūgštys), U (S=metilmetioninsulfonio chloridas).
A vitaminas
Jo yra tik gyvūninės kilmės produktuose. Grynojo pavidalo A vitaminas — kristalinė, šviesiai geltonos spalvos medžiaga, gerai tirpstanti riebaluose. Neatsparus rūgščių, ultravioletinių spindulių, oro deguonies poveikiui.
Augaliniai pigmentai karotinoidai — A provitaminas. Karotinoidai (lot. carota —„morka") —angliavandenių junginiai, kurie augaluose paprasta: jungiasi su baltymais. Karotinas virsta A vitaminu plonųjų žarnų sienelėse ir kepenyse.
Fiziologinė A vitamino reikšmė. A vitaminas ypač svarbus augančiam organizmui, epiteliniam audiniui, augimo procesams, skeleto formavimuisi, regėjimui naktį. Regėjimo prisitaikymas prie skirtingo apšvietimo tęsiasi apie 8 minutes (kai A vitamino atsargos normalios) ir 30—40 minučių, kai jo atsargos perpus sumažėjusios. A vitaminas reikalingas, kad nesutriktų biologinės membranos būklė, jos funkcijos.
Kartu su C vitaminu A vitaminas sumažina lipoidinlų nuosėdų kiekį kraujagyslių sienelėse ir cholesterino kiekį kraujo serume.
Ypač A vitamino reikia skydliaukei, kepenims ir antinksčiams. Tai vienas iš vitaminų, padedančių organizmui nesenti. Pavyzdžiui, jo injekcijos pailgina bandomųjų gyvūnų gyvenimą.
Ypač daug A vitamino yra jūros gyvūnų kepenyse. Štai kodėl preparatai iš šių gyvūnų kepenų (pavyzdžiui, „Katrex" — iš Juodosios jūros ryklio katrano kepenų) labai vertingi.
A vitamino reikia ir ausims. Jo stoka gali sukelti ausų infekcijas ir pažeisti klausos mechanizmą. A vitaminas sėkmingai taikomas gydant alergiją. Nustatyta, kad šienligės piepuolį galima visiškai įveikti, suvartojus 150 000 ME* A vitamino.
* 1 ME — 0,3 mkg
177
Vakarų gydytojai A vitaminą vadina „pirmąja gynybos nuo ligų linija", kadangi organizmo dangos ir epitelis kūno viduje, jų normali veikla — pirmoji sveikatos sąlyga.
A vitamino nepakankamumo poveikis labai platus. Net gali sulėtėti organizmo reakcijos (sportininkų dėmesiui). Vokietijoje buvo atliekami bandymai su 152 vairuotojais, kurie arba neišlaikė vairuotojų egzaminų, arba padarė daugiausia eismo pažeidimų. Jiems kasdien davė po 150 000 ME A vitamino, ir tai, kaip tvirtina Transporto psichologijos institutas, labai sustiprino jų sugebėjimą vairuoti.
Apskritai A vitamino deficito problema aktuali visame pasaulyje. Todėl A vitaminu net gydoma. Indijoje vienerių—penkerių metų vaikams kas pusę metų skiriamas vienkartinis 60 miligramų A vitamino davinys (200 000 ME, arba 40 suaugusiojo normų iš karto!). Vaikų, gavusių dvi dozes, sergamumas akių ligomis sumažėjo 75 procentų.
Atsargos kepenyse gali sudaryti 500 dienų A vitamino poreikio rezervą. Jos ten atidedamos kaip aukštesnės riebalinės rūgštys — oleinas, palmitinas, stearinas, ir galbūt dėl šios priežasties, nors yra didelės atsargos, nepastebėta hipervitamino-zės reiškinių. Atkreipsim dėmesį į tai, kad A vitaminas kepenyse kaupiasi iš karotino, o ne iš vitaminingos dietos. Javos saloje tarp kaimo gyventojų, mintančių neglūdintais ryžiais, šviežiomis daržovėmis ir vaisiais, A vitamino stokos požymių nepastebėta. Priešingai, nustatyta, kad A vitaminu ten apsirūpinama pakankamai, nors jų maiste nėra pieno, sviesto, labai mažai kiaušinių.
A vitamino poreikis — 1,5 mg per parą, ir 1/3 šio poreikio turi patenkinti A vitaminas, o 2/3 — beta-karotinas.
A vitamino hipervitaminozė pasitaiko labai retai, nes reikalingas labai didelis kiekis, o tai praktiškai nerealu. Štai vienas tokių atvejų.
Didžiosios Britanijos laikraštis „Times" pranešė apie 48 metų mokslininko B. Brauno mirtį. Straipsnyje „Morkų dieta pražudė mokslininką" buvo rašoma: „Kaip parodė tyrinėjimai Kroi-done, sveikos mitybos šalininkas, per dieną išgerdavęs po 8 pintas (pinta= 0,56 litro) morkų sulčių, kai numirė, buvo visiškai geltonos spalvos. Gydytojas teigė, kad B. Braunas mirė apsinuodijęs A vitaminu".
178
A vitamino atsargas mažina alkoholis, kancerogenai, bismutas; didelis baltymo dietoje sumažėjimas (nuo 18 iki 3 procentų) sumažina šio vitamino sankaupas kepenyse daugiau nei du kartus.
Jį naikina oro deguonis, rūgštys, ultravioletiniai spinduliai. Apkartusiuose riebaluose A vitaminas taip pat žūva.
Svarbiausias A vitamino šaltinis: kepenys, sviestas, grietinėlė, sūris, kiaušinio trynys, žuvų taukai. Nemažai vitamino A prarandama terminio maisto apdorojimo metu.
Karotinas
Karotinas — nesotusis angliavandenis, oranžinis pigmentas, kurio būna vaisiuose, oranžiniuose-geltonuose žiedlapiuose. Baltymas, susijungęs su karotinu, yra pagrindinis jo cheminio stabilizavimosi faktorius. Tirpale, ypač JĮ paveikus ultravioletiniais spinduliais ir deguonimi, karotinas lengvai suyra.
Fiziologinė reikšmė. Tai visų pirma galimybė sumažinti kancerogeninę riziką nuo apšvytinimo ir tabako dūmų reguliariai valgant morkas. Beta-karotino dalis, kuri organizme nevirsta A vitaminu, atlieka ypatingas apsaugines funkcijas. Reguliariai ir saikingai vartoti oranžines morkas ir jų sultis rekomenduojama tam, kad sumažėtų ankstyvo senėjimo ir navikų rizika*. Manoma, kad karotinas stimuliuoja lytinių hormonų poveikį. Karotino kiekis žmogaus kraujo plazmoje svyruoja tarp 80 ir 230 mg ir priklauso nuo maisto.
Sergant kai kuriomis ligomis — egzema, spru (tropinė liga) — karotino kiekis kraujyje tesudaro 8—30 mg. Žmogaus organizme karotinas kaupiasi kepenyse, širdyje, nervų audinyje, kaulų čiulpuose, sėklidėse, kiaušidėse, odoje —ypač pėdose ir delnuose.
Aliejinis beta-karotino tirpalas dukart mažiau aktyvus negu A vitaminas.
Pasisavinant karotiną ypač svarbus tulžies kiekis žarnyne. Vaiko organizmas jį pasisavina prasčiau negu suaugusiųjų.
* Šią vertingą informaciją apie karotiną autorius paėmė iš M. Vilenčiko knygos „Biologinio senėjimo ir ilgaamžiškumo pagrindai".
179
Dirbtinį karotiną vartojant labai didelėmis dozėmis, jo pasisavinama tik 1—2 procentai. Didelės karotino dozės nėra kenksmingos ir A hipervitaminozės nesukelia.
A vitamino ir karotino svarbą mūsų mitybai patvirtina tokie faktai. Tyrimų duomenimis, nuo slogos, ausų uždegimo, anginos, bronchito, plaučių uždegimo, kurių priežastis — A vitamino trūkumas, daug 40—60 metų vyrų tampa invalidais. Ant dantų seilėms veikiant susidarę akmenys, kaip teigia specialistai, yra paslėptų patologinių procesų išorinis požymis: dėl sutrikusios medžiagų apykaitos, esant gleivinės degeneracijai ir uždegimams, kepenyse, inkstuose susidaro akmenys. Prisiminkite skyrių apie virškinimą: kaip greitai nusilupa skrandžio— žarnyno trakto epitelis. Jei jis nesuspėja visiškai atsistatyti, neišvengiama pačių įvairiausių ligų. Tai ir įvairios opos, ir sutrikęs virškinimas, ir polipai, ir piktybiniai navikai.
A vitamino ir karotino deficito priežasčių begalės: nepilnavertė mityba, mažai A vitamino ir karotino turintys produktai, A vitamino pasisavinimo sutrikimai, perdozavimas susirgus, nėštumo metu, sportuojant, treniruojantis, vaikams (2—5 metų) intensyviai augant ir lytinio brendimo metu.
Profilaktiškai per pusryčius visada valgykite salotų, kuriose yra daug morkų, arba gerkite morkų sulčių. Tokio mitybos režimo laikėsi Polis Bregas. Štai ką jis rašo savo garsiojoje knygoje „Badavimo stebuklas": „Kai atsikeliu, maždaug po valandos pirmą kartą tą dieną sėdu valgyti. Paprastai tai būna šviežių daržovių salotos — morkos, kopūstai ir žalumynai." Būtent šiuose produktuose karotino yra pakankamai.
Beta-karotino paros norma — 6000 ME. Daug beta-karotino rūgštynėse, moliūguose, morkose, ypač šaltalankių aliejuje.
D vitaminas
Žinoma maždaug septynios medžiagos, neleidžiančios atsirasti rachitui. D vitaminas tarp jų svarbiausias. Odą veikiant ultravioletiniais spinduliais, susidaro cholekalciferolis (D3 vitaminas) iš savo provitamino, kurio ypač daug odoje. Augaliniuose organizmuose yra ergosterino — D provitamino.
Fiziologinė reikšmė. D vitaminas skatina kalcio ir fosfo-
180
ro druskų įsiurbimą iš žarnyno, padeda kauptis kauluose kalcio fosfatui, stiprina dantis ir saugo nuo rachito. Nustatyta D vitamino svarba ląstelėse membranų ir subląstelinių struktūrų kai kurioms savybėms, ypač kalcio jonų ir kitų katijonų pralaidumui.
Būtina D vitamino paros norma suaugusiems žmonėms, vyresniems negu trejų metų vaikams yra 100 ME, vaikams iki trejų metų — 400 ME.
Daug D vitamino yra grūdų gemaluose, žaliuose lapuose, alaus mielėse, žuvų taukuose, kiaušiniuose, svieste, piene.
Gydymosi tikslais arba profilaktiškai D vitaminą reikia vartoti atsargiai, nes jis toksiškas.
E vitaminas
E vitaminas vadinamas tokoferoliu. Pagal biologinį poveikį tokoferoliai skirstomi į vitamininio ir antioksidacinio aktyvumo medžiagas.
Fiziologinė reikšmė. E vitaminas fiziologiškai reikšmingas antitoksiniu membraninių lipidų (riebalų) poveikiu. Ląstelių vidinių lipidų oksidacija sąlygoja toksinių medžiagų susidarymą iš oksiduotų nesočiųjų riebiųjų rūgščių. Jos gali sutrikdyti ląstelės funkcijas ir vėliau ją sunaikinti. Šios toksinės medžiagos slopina fermentų ir vitaminų poveikį. E vitaminas glaudžiai susijęs su biologinėmis membranomis, jų funkcija, taip pat apsaugo eritrocitus. Svarbiausia tokoferolių savybė — padėti kauptis vidaus organuose riebaluose tirpstantiems vitaminams, ypač A vitaminui.
Tokoferoliai spartina ATF sintezę. Nustatyta, kad nuo tokoferolių labai priklauso endokrininių sistemų, ypač liaukų, hipo-fizės, antinksčių ir skydliaukės, būklė ir veikla.
Tokoferoliai dalyvauja baltymo apykaitoje. Pakankamas tokoferolių kiekis padeda tvirtėti raumenims, skatina jų veiklą, apsaugo juos nuo pervargimo ir nusilpimo. Ši E vitamino savybė plačiai taikoma sporto medicinoje kaip būdas raumenų veiklai skatinti, ypač intensyviai treniruojantis.
E vitaminas skatina ilgaamžiškumą. Jo pavadinimas (graikiškai toko „palikuonys", o lotyniškai ferre „atnešti") — atskleidžia E vitamino svarbią reikšmę organizmo dauginimosi funkci-
181
jai, normaliam nėštumui ir vaisiaus vystymuisi, spermos susidarymo procesams.
E vitamino paros norma suaugusiam žmogui — 12—15 miligramų. Jo daug aliejuje, varpinių augalų gemaluose, žaliose daržovėse.
K vitaminas
K vitaminų grupėje yra gamtinės medžiagos — Kj vitaminas (filochinonas) ir K2 vitaminas (melachinonas).
Fiziologinis poveikis. K grupės vitaminai dalyvauja kraujo krešėjimo procesuose, padeda aprūpinti organizmą energija.
K vitamino reikia kiekvienai organizmo ląstelei, kad būtų išsaugotos struktūrinės, funkcinės jų membranų savybės.
Suaugusio žmogaus organizme K vitaminą sintetina žarnyno mikroflora (iki 1,5 mg per parą), kai žarnyne mikroflora jo nesintetina, galimas deficitas. Dažniausiai K avitaminozę sukelia kepenų ligos.
K vitamino yra žaliuose salotų lapuose, kopūstuose, dilgėlėse, liucernoje. Saulės šviesos veikiami jį sintetina žali augalų lapai. Iš žarnyno mikroorganizmų, sintetinančių K vitaminą, svarbiausia žarnų ląstelė storojoje žarnoje.
Bj vitaminas
Sis vitaminas priskiriamas prie sieros turinčių medžiagų. Grynas B, vitaminas — bespalviai mielių kvapo kristalai, gerai tirpstantys vandenyje. Kepant duoną, žūva 10—30 proc. Bj vitamino (jeigu nenaudojami cheminiai ir šarminiai kepimo milteliai).
Fiziologinis poveikis. Svarbiausia B, vitamino biologinio veikimo sritis — jo, fermento, dalyvavimas angliavandenių apykaitoje. Trūkstant Bj vitamino, nepakankamai pasisavinami angliavandeniai, organizme kaupiasi jų tarpinės apykaitos produktai — pieno ir pirovynuogių rūgštys.
Bj vitaminas veikia virškinimo organus, didina skrandžio varančiąja ir sekrecijos funkcijas, pagreitina skrandžio turinio evakuaciją, normalizuoja širdies veiklą.
Bj vitamino paros norma — 1,3—2,6 mg (0,6 mg tūkstančiui kkal).
Bj vitamino šaltinis — grūdai, alaus mielės ir kepenys.
182
IV, vitaminas
B2 vitaminas priskiriamas prie flavinų — daržovių, bulvių, pieno natūralių pigmentų. Grynas B2 vitaminas yra geltonai oranžinės spalvos kartūs milteliai, sunkiai tirpstantys vandenyje, lengvai suyrantys šviesoje. Šį vitaminą sintetina žmogaus žarnyno mikroflora.
Fiziologinė reikšmė. B2 vitaminas — viena iš sudėtinių flavoproteidų dalių. Patekęs su maistu, žarnų sienelėse, kepenyse bei kraujo ląstelėse šis vitaminas virsta aktyvia medžiaga — kofermentais, kvėpavimo fermentų dalimi. Taip pat jis dalyvauja fermentacijos sistemose, reguliuojančiose oksidacijos ir audinių atstatymo procesus (kvėpavimas ir jo treniravimas).
Svarbiausia B2 vitamino savybė — augimo skatinimas. B2
vitaminas būtinas angliavandenių, riebalų, baltymų „sudeginimui". Jis padeda kuo geriau skaidyti angliavandenius. Kai maiste daug angliavandenių, padidėja ir B2 vitamino poreikis.
Ši pastraipa tinkamos mitybos požiūriu yra nepaprastai svarbi. Sakykim, valgysime košes. Kad nekiltų pačių įvairiausių sutrikimų, kad iš nosies neimtų tekėti krakmolingos išskyros, kad neatsikosėtumėte gleivėmis, neužmirškite B grupės vitaminų, derinkite juos su daug krakmolo turinčiu maistu. Tik tada bus viskas gerai.
Maitinantis riebiai taip pat smarkiai padidėja B2 vitamino
poreikis. B2 vitaminas teigiamai veikia regos organus, padidina adap
taciją tamsoje, pagerina regėjimą naktį, padeda ryškiai matyti spalvas.
B2 vitamino paros norma — 0,8 mg 1000 kkal. Daug B2 vitamino yra kiaušiniuose, kepenyse, grikių ir avi
žų kruopose, daigintuose grūduose.
PP vitaminas
PP vitaminas — balti bekvapiai dygliuoti rūgštoko skonio kristalai, gana atsparūs aplinkos poveikiui.
Fiziologinė reikšmė. PP vitaminas — vienas iš fermentų, pernešančių deguonį, todėl padeda ląstelėms kvėpuoti, dalyvauja visose tarpinėse apykaitos reakcijose.
183
PP vitaminas veikia virškinimo organus: skatina sekrecinę ir motorinę skrandžio funkciją (atkreipkite dėmesį tie, ką kamuoja sutrikusi skrandžio sekrecija ar atonija!), gerina kasos sulčių sekreciją ir sudėtį (dėmesio, diabetikai!), normalizuoja kepenų funkciją, jų antitoksinį poveikį, pigmentų susidarymą ir glikogeno susikaupimą.
Veikiant PP vitaminui, organizmas geriau panaudoja augalinius baltymus.
1000 kkal maiste turi būti 6,6 mg PP vitamino. Daug šio vitamino yra grikiuose, žirniuose, mėsoje, daigin
tuose grūduose ir alaus mielėse.
B3 vitaminas
B3 vitaminas — geltonas, gerai vandenyje tirpstantis, atsparus šviesos, deguonies poveikiui, neutraliame tirpale stabilus skystis.
Fiziologinė reikšmė. Labai įvairi. Nurodysime tik pagrindinę: reguliuoja nervų sistemos ir nervinių-maitinamųjų procesų funkciją. Jai sutrikus, iškyla dermatito ir kitų negalavimų pavojus.
B3 vitaminas susijęs su skydliauke: skydliaukėje esantis tiroksinas veikia A kofermento sintetinimą iš B3 vitamino. Sis vitaminas turi įtakos antinksčių veiklai: kai jo trūksta, sutrinka glikokortikoidų sintezė.
Per parą reikėtų sunaudoti 5—10 mg B3 vitamino (be to kiekio, kurį žarnyne susintetina mikroflora).
B3 vitamino šaltinis: alaus mielės, kiaušiniai, daiginti grūdai.
B„ vitaminas
Tai bespalviai kristalai, puikiai tirpstantys vandenyje. Iki 50 proc. šio vitamino žūva sterilizuojant pieną ir apdorojant jį jo-nitinėmis dervomis.
Fiziologinė reikšmė. B6 vitaminas dalyvauja medžiagų apykaitoje, ypač susidarant baltymams ir fermentams.
Bg vitaminas labai svarbus riebalų apykaitai. Gydant dermatitus, geriausiai tinka kartu vartojamas B6 vitaminas ir ne-sočiosios riebiosios rūgštys.
184
B6 vitamino stoka gali sukelti kepenų riebalinę infiltraciją. Tiriant beždžiones, ilgą laiką maitintas Bg vitamino stokojančiu maistu, buvo nustatyta aterosklerozė su būdingais koronarinių kraujagyslių pažeidimais.
B6 vitaminas labai svarbus kraujo gamybai. B6 vitaminas veikia ir skrandžio liaukas, gaminančias rūgš
tis. Didelis B6 vitamino kiekis maiste didina rūgštingumą ir skrandžio sekreciją (atkreipkite dėmesį visi tie, kurių skrandžio rūgštingumas yra sumažėjęs!).
Paros norma: 1,5—3 miligramai. Daugiau B6 vitamino reikia nėščioms moterims, pagyvenusiems žmonėms, aiškiai spartėjant senėjimo procesams.
Daug B(. vitamino yra alaus mielėse, kepenyse, varškėje, bulvėse, grikiuose, žirniuose, kopūstuose.
H vitaminas
H vitaminas — dygliuoti, gerai tirpstantys vandenyje, atsparūs kaitinimui, oro deguoniui, šarmų ir rūgščių poveikiui kristalai.
Fiziologinė reikšmė. Manoma, kad H vitaminas reguliuoja nervų sistemą, ypač nervų-trofinę funkciją, dalyvauja riebalų apykaitoje.
Per parą organizmui reikia 0,15—0,3 mg H vitamino. Sis poreikis paprastai patenkinamas ne vien valgant atitinkamą maistą, bet ir žarnyno mikrofloros biosintezės sąskaita.
Daug H vitamino yra kiaušiniuose, avižinėse kruopose, žir
niuose.
B vitaminas c
Bc vitaminas — sluoksniuoti geltonai oranžinės spalvos kristalai, prastai tirpstantys vandenyje, neatsparūs šilumai ir šviesai.
Fiziologinė reikšmė. Bc vitaminas, kaip ir B ] 2 vitaminas, veikia nukleininių rūgščių, purinų, kai kurių amino rūgščių, taip pat ir cholino, sintezę.
Kartu su B12 vitaminu šio vitamino esama chromosomose. Jis yra svarbus ląstelių dauginimosi veiksnys.
185
Bc vitaminas stimuliuoja ir reguliuoja kraujo gamybą, didina leukocitų kiekį, mažina cholesteriną.
Paros poreikis — maždaug 200 mkg. Nedidelis Bc vitamino kiekis maisto produktuose ir neatsparumas šildymui labai apsunkina organizmo poreikių patenkinimą. Tai kompensuoja žarnyno mikrofloros sintezė.
Bc vitamino yra alaus mielės, kepenyse, petražolių lapuose, salotose, svogūnuose, augalų lapuose.
B1 2 vitaminas
B ] 2 vitaminas — raudoni dygliuoti ar prizminiai kristalai, be skonio ir be kvapo. Veikiamas šviesos B ]2 vitaminas netenka aktyvumo.
Fiziologinė reikšmė. Pagrindinė šio vitamino reikšmė — antianeminis poveikis. Be to, svarbi jo įtaka baltymų apykaitai, amino rūgščių, nukleininių rūgščių, purinų sintezei.
B12 vitaminas skatina vaikų augimą, stiprina jų sveikatą (tėvų ir vaikų dėmesiui!).
Pasitaiko, kad organizmas negali pasisavinti B12 vitamino. Taip atsitinka dėl skrandžio dugno liaukų ląstelių atrofijos. Šios ląstelės gamina gastromukoproteiną — būtiną komponentą, kad organizmas galėtų pasisavinti B12 vitaminą. Visiškai sunaikinti B12 vitamino atsargas gali organizme esančios kirmėlės.
B ] 2 vitamino paros norma — 3 mkg. Dalis medikų tvirtina, kad šis vitaminas esti tik gyvuliniuose produktuose: kepenyse, skumbrijoje, sardinėse, Atlanto silkėje, neriebioje varškėje, vištienoje, jautienoje, kiaušiniuose. Natūropatai tvirtina („Saulės maistas ant tavo stalo"), kad B12 vitaminą sintetina normali žarnyno mikroflora. Šiuo atveju B12 vitamino poreikis patenkinamas jį sintetinant iš kobalto, gaunamo su maistu.
Atminkite: valgant baltą duoną, kuri turi mažai ląstelienos, reikalingos normaliai mikroflorai, bet daug kepimo mielių, B ] 2 vitamino sintezė bus sutrikdyta. Rezultatas bus toks pat, kaip ir maitinantis tik augaliniu maistu bei duona. Augalai B ] 2
vitamino neturi, o mikroflora jo pagaminti negali — mielės šį vitaminą suardo. Visa tai ne gydo, o sukelia mažakraujystę ir nervų sistemos sutrikimą. Tai viena iš vegetarų daromų klaidų: mielinės tešlos duoną pakeiskite nerauginta arba, dar geriau, kruopomis.
186
Jei B grupės vitaminų gaunama pakankamai, organizmas Kali apsieiti be gyvūninės kilmės baltymų. Tai labai svarbu alergiškiems žmonėms. Kai baltymų stokojama, sumažėja likusių vitaminų poveikis.
B grupės vitaminai pakankamai apsirūpinama valgant žalumynus, grūdus, daigintus grūdus, alaus mieles, riešutus.
C vitaminas
C vitaminas — balti rūgštaus skonio, bekvapiai, gerai tirpstantys vandenyje kristalai.
Pagrindinis C vitamino kiekis (iki 70 proc.) — augaluose esantis askorbinogenas, labiausiai atsparus oksidacijai. Gali būti, kad dėl askorbinogeno vaisių ir daržovių vitaminų aktyvumas yra toks patvarus.
Nors C vitaminas yra vienas iš vandenyje tirpstančių vitaminų, trys ypatybės išskiria jį iš šios grupės:
1) C vitaminui nebūdingos kofermentų funkcijos; 2) C vitaminas dalyvauja baltymų fermentų sintezėje, tuo
galima paaiškinti platų jo biologinio poveikio spektrą; 3) žmogaus organizme C vitaminas nesintetinamas. Fiziologinė reikšmė. Biologinė C vitamino reikšmė orga
nizmui iš esmės susijusi su oksidacijos — atkuriamuoju poveikiu.
Ypač svarbus C vitamino tiesioginis ryšys su baltymų apykaita. Kai organizmui stinga C vitamino, baltymo panaudojimas sumažėja, o jo poreikis padidėja.
Kai organizmui stinga baltymų, taip pat ir gyvūninės kilmės, padidėja vitamino C poreikis.
C vitaminas labai svarbus kapiliarų sienelėms, jų elastin-gimui. Trūkstant šio vitamino, padidėja kapiliarų trapumas, galimos kraujosrūvos. Tai pastebima ir valant dantis: jei ima kraujuoti dantenos, jums šiek tiek trūksta C vitamino.
Kai organizme yra daug C vitamino, kepenyse kaupiasi didesnės glikogenų atsargos, sustiprėja jų antitoksine funkcija.
Daug C vitamino reikia endokrininei sistemai (hipofizei, antinksčiams ir kitoms liaukoms).
Ypač daug C vitamino reikia ląstelių membraninėms sistemoms. Daugiausia C vitamino turi ribosomos ir tos ląstelių struktūros, kuriose vyksta baltymo sintezė.
187
C vitamino stoka mažina organizmo atsparumą ne tik infekcinėms ligoms, bet ir kai kuriems toksinams.
C vitaminui būdingos savybės, apsaugančios nuo toksinių medžiagų — švino, anglies sulfido, anilino ir kt. — poveikio. C vitaminas neleidžia organizme susidaryti toksiškiems junginiams.
C vitaminas, kaip ir E vitaminas, pasižymi antioksidacinė-mis savybėmis.
Paros norma — 60—100 miligramų. Rūkantys žmonės C vitaminą pasisavina ypač blogai, ir net jo su maistu gaunant pakankamai, vis tiek stinga C vitamino. Nustatyta, kad išsigimusi žarnyno mikroflora gali sunaikinti C vitaminą žarnyne, dar jam nepatekus į kraują.
Daug C vitamino yra džiovintose erškėtuogėse, juoduosiuose serbentuose, žemuogėse, kopūstuose, krapuose ir petražolių lapuose.
P vitaminas
P vitaminas sujungia biologiškai aktyvių medžiagų — bioflavo-noidų grupę. Šiuo metu jų žinoma apie 500, ir visi jie augalinės kilmės produktai. Gyvūnų audiniuose šių medžiagų nerasta.
Biologinės P vitamino savybės turi daug ką bendra su C vitaminu. Be to, pastebėtas šių vitaminų bendras poveikis. Abu jie — veikia kaip stiprus antioksidantas.
Fiziologinė reikšmė. Pagrindinis P vitamino vaidmuo — kapiliarų stiprinimas ir kraujagyslių sienelių pralaidumo mažinimas. P vitaminas didina kapiliarų atsparumą.
Poreikis tiksliai nėra nustatytas. Manoma, kad jis sudaro maždaug pusę reikalingo C vitamino kiekio.
P vitamino šaltiniai: juodieji serbentai, spanguolės, vyšnios, trešnės, agrastai.
N vitaminas
Fiziologinė reikšmė. N vitaminas dalyvauja biologinės oksidacijos procese. Viena būdingiausių N vitamino savybių — sugebėjimas skatinti augimą. Jis taip pat pasižymi antioksidaci-niu poveikiu C ir E vitaminų atžvilgiu, apsaugo organizmą nuo
188
daugelio toksinių medžiagų, ypač nuo sunkiųjų metalų (arseno, gyvsidabrio, švino ir kitų) druskų, nes padeda susidaryti patvariems vandenyje tirpstantiems kompleksams. Jie iš organizmo lengvai pašalinami su šlapimu. N vitaminas apsaugo kepenis nuo suriebėjimo.
Paros norma — 0,5 miligramo. N vitamino yra kopūstuose, ryžiuose, kitame augaliniame maiste, piene. Organizmas jį lengvai pasisavina.
Į VITAMINUS PANAŠIOS MEDŽIAGOS
Tai grupė medžiagų, pasižyminčių kai kuriomis tikriesiems vitaminams būdingomis savybėmis, bet neatitinkančių visų vitaminams keliamų reikalavimų.
B1 3 vitaminas
Jis teigiamai veikia kepenų funkcijas, spartina kepenų ląstelių regeneraciją. Yra duomenų, patvirtinančių, kad šis vitaminas didina vaisingumą ir gerina vaisiaus vystymąsi.
B vitamino paros norma: 0,5—1,5 gramo. Jo esama alaus mielėse, kepenyse, pieno produktuose.
B,c vitaminas 15
Pirmą kartą buvo išskirtas iš abrikosų kauliukų branduolių. Fiziologinė reikšmė. B1 5 vitamino svarbiausia ir pagrin
dinė reikšmė — lipotropinės savybės, judriųjų metilo grupių donatoriaus funkcija.
Numatoma B15 vitaminą taikyti sporto tikslams. Jis gerina audinių kvėpavimą, deguonies panaudijimą, dalyvauja oksidacijos procesuose, juos stimuliuoja. Dėl šių savybių vartojamas organizmo ūminių ir lėtinių apsinuodijimų atvejais.
Paros norma nenustatyta.
Hj vitaminas
Tai bespalviai kristalai, tirpstantys vandenyje. Fiziologinė reikšmė. Kai šio vitamino organizmui ne-
189
pakanka, sutrinka pigmentacija (pvz., plaukų depigmentacijaj, augimas, hormonų veikla.
Paros norma nenustatyta.
B4 vitaminas
Balta kristalinė medžiaga, gerai tirpstanti vandenyje ir alkoholyje.
Fiziologinė reikšmė. Svarbiausios šio vitamino lipotropi-nės savybės. Lipotropinis cholino (vitamino B ) poveikis išryškėja dalyvaujant kepenyse vykstančioje fosfolipidų sintezėje. Ši medžiaga padeda kepenims greitai atsikratyti riebiųjų rūgščių. Kai B4 vitamino stokojama, prasideda kepenų riebalinė infiltracija.
Cholinas veikia baltymų ir riebalų apykaitos procesus, nukenksmina daugel} organizmui žalingų medžiagų — seleną ir kt. Labai tinka aterosklerozės profilaktikai.
Paros norma tiksliai nenustatyta. Manoma, kad turėtų būti 0,5—3 gramai.
B4 vitamino yra kepenyse, kiaušiniuose, avižinėse kruopose, ryžiuose, varškėje.
Bg vitaminas
Pasižymi lipotropinėmis ir sedatyvinėmis savybėmis, be to, stimuliuoja virškinimo aparato motorinę funkciją.
Paros norma: 1—1,5 gramo. Šio vitamino yra moliūguose, morkose, bulvėse, burokėliuo
se, pomidoruose, braškėse, ypač daug daigintuose kviečių grūduose.
BT vitaminas
Būtinas normaliam raumenų funkcionavimui ir jų optimaliai fiziologinei būklei.
Paros norma nenustatyta. Pagrindiniai šio vitamino tiekėjai, manoma, — mėsos produktai.
190
U vitaminas
Gerai gydo skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opas. Be to, reguliuoja skrandžio darbą, teigiamai veikia skrandžio gleivinę, stimuliuoja jos ląstelių regeneracijos procesus. Vartojamas sergant lėtiniu gastritu. Net ir ilgesnį laiką (keletą mėnesių) vartojamas U vitaminas nekenkia kepenims (jos nesuriebėja), kaip metionas.
Ilgesnis terminio maisto apdirbimas U vitaminą visiškai sunaikina.
Jo yra kopūstuose, burokėliuose, petražolėse.
DIRBTINIŲ VITAMINŲ ŽALA
Iš viso to, kas buvo pasakyta apie vitaminus, aišku, kad jų aktyvumas priklauso nuo baltymų. Be to, vitaminus gaminant dirbtiniu būdu, jie tampa kristalais, kurių organizmas negali pasisavinti. Daugelis žmonių tai yra patyrę, vartodami įvairius polivitaminus (undevitą, dekamevitą ir kt.). Šlapimas nusidažydavo šių „vitaminų" spalva ir turėdavo savotišką kvapą (vėlgi šių pačių „vitaminų"). Taip save „stiprindami" perkrauname kepenis ir inkstus, pažeidžiame normalų organų ritmą.
Jei vartojame daugiau negu reikia natūralių vitaminų, mūsų bakterijos jų perteklių suardo bei išstumia lauk. Ir apskritai su maistu gaunamus vitaminus perdozuoti sunku, sintetinius — visiškai lengva. Aš pats žinau atvejį, kai vaikas suvalgė pakelį tokių „vitaminų" ir numirė.
Kaip žalingo didelės vitaminų dozės poveikio pavyzdį pateiksiu dalį straipsnio iš žurnalo „Zdorovje":
„C vitaminas turi tvirtą nekenksmingo preparato reputaciją. Tačiau pastaraisiais metais gydytojai vis dažniau pastebi šalutines reakcijas, kurias žmonėms sukėlė C vitamino besaikis vartojimas. Juk daugelis šiuo vitaminu bando apsisaugoti arba gydyti ūmines virusines kvėpavimo takų ligas — gripą ir kai kurias kitas. Savo nuožiūra vartoja C vitamino po 4—6 ir netgi 10 gramų per parą, kai tuo tarpu jo norma neviršija 100 miligramų!
Įvairių šalių mokslininkai laikosi nuomonės, kad C vitami-
191
no vartojimas nedidina organizmo atsparumo persisaldžius. Priešingai, pernelyg didelės jo dozės net apsunkina kai kurių infekcinių-alerginių ligų, taip pat ir reumato, eigą.
Pavojingiausia maksimalios C vitamino dozės pasekmė — padidėjęs kraujo krešumas, nuo kurio susidaro trombai.
C vitamino perteklius dirgina skrandžio—žarnyno trakto organų gleivinę, sukelia pykinimą, vėmimą, viduriavimą, ima ėsti rėmuo (dubenėlis salotų su kopūstais, morkomis , petražolėmis ir kt., kur taip gausu C vitamino, nesukelia nieko panašaus). Štai kodėl vitaminų „žirnelių" mėgėjams neretai paūmėja gastritas •— padidėja rūgštingumas, atsiranda skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opos. C vitaminas gali būti inkstų ir šlapimo pūslės akmenų susidarymo priežastis.
Kai žmogui daromos B 1 2 vitamino injekcijos, gydytojai perspėja, kad C vitamino vartoti neverta, nes j i s suardo B 1 2 vitaminą.
Diabetikai privalo žinoti, kad didelės C vitamino dozės slopina kasoje insulino gamybą bei padidina cukraus kiekį šlapime ir kraujyje.
Naujausiais tyrimais nustatyta, kad didelės C vitamino dozės stabdo nervinių raumenų impulsų perdavimo greitį, dėl to atsiranda raumenų pervargimas, sutrinka regėjimo ir judėj imo reakcijų koordinacija".
Išvada tegali būti vienareikšmiška: vartokite tik natūralius vitaminus.
Remdamasis medicininiais leidiniais, esu sudaręs lentelę, kurioje nurodoma, kokie s imptomai būdingi tada, kai stinga vieno ar kito vitamino.
KLINIKINIAI VITAMINŲ STOKOS POŽYMIAI 1 lentelė
Vitaminai Vitaminų stokos požymiai
Oda A* blyški ir sausa oda, plaukų folikulų ragėjimas, spuo
gai, polinkis pūliuoti
Beta-karotinas egzema
D prakaitavimas
B, sausos, pamėlynavusios lūpos, žaizdos ant jų — chei-lozė, supleišėję lūpų kampučiai — anguliarinis stomatitas, nosies ir lūpų klosčių seborėjinis dermatitas
192
Vitaminai Vitaminų stokos požymiai
PP sausos ir blyškios lūpos; riešų vidinių pusių ir kaklo eritema, pleiskanojimas, hiperkeratozė, pigmentacija
B. dermatitai
B6 sausas seborėjinis dermatitas, cheilozė, glositas
H žvynelinis dermatitas
C lūpų, ausų, nagų cianozė; išblyškusi ir sausa oda
Plaukai
A sausi ir blankūs plaukai
B3 bespalviai plaukai
H nuplikimas
C plaukų folikulų ragėjimas. pavienės petichijos
Nagai
A lūžinėjantys ir brūkšniuoti nagai
Akys A konjunktyvitas ir blefaritas, pavienės Bito plokštelės,
sunkus prisitaikymas prie šviesos, labai prastas regėjimas naktį
B2 sunkus prisitaikymas prie šviesos, konjunktyvitas ir blefaritas
B6 konjunktyvitas Liežuvis
B2 sausas, ryškiai raudonas PP apsivėlęs, išraižytas vagelių arba sausas, ryškiai rau
donas, sueižėjęs Kaulai ir dantys
D krūtinės ląstos ir stuburo deformacija, trupantys dantys
Kvėpavimo sistema A dažnos slogos, polinkis į bronchitus, plaučių uždegi
mus
193
Vitaminai Vitaminų stokos požymiai
D polinkis į kvėpavimo takų ligas B1 dusulys
Kraujas K sumažėjęs kraujo krešumas
B2 sumažėjęs leukocitų kiekis; kapiliarų funkcijos sutrikimas — mažas jų tonusas
B3 anemija
C dantenų kraujavimas, įčiulpus lūpomis arba valant dantis
B3 pėdų arterijų pažeidimai
Virškinimo sistema A dėl virškinimo trakto gleivinės išsigimimo gali būti:
dispepsiniai sutrikimai, skrandžio sekrecijos sutrikimai, polinkis į gastritus, kolitus
B2 nusilpusi virškinimo organų, ypač kepenų, funkcija ir skrandžio sekrecija
PP žarnyno sutrikimai — ilgai trunkantis viduriavimas
B;) išopėjimai žarnyne, kepenų suriebėjimas
B4 kepenų cirozė, jose atsiradę nekrozės židiniai
B, vidurių užkietėjimas, dingęs apetitas
Nervų sistema B, greitas psichinis nuovargis, galūnių, ypač kojų, peri
ferinių nervų pažeidimas
PP neurastenijos sindromas (susierzinimas, nemiga, prislėgta nuotaika, vangumas); nervų—raumenų skausmai
B3 nervų sistemos sutrikimai (mėšlungis, paralyžius, parezė ir kt.); nervų trofikos sutrikimas
B6 nerviniai-psichiniai sutrikimai: depresija, psichinės reakcijos, dirglumas, nemiga ir kt.
C esant atvirai avitaminozei, gali atsirasti aterosklerozė, mūozė, stresai
B4 nervų audinyje, kepenyse, inkstuose, širdies raume-nyje sutrikusi riebalų apykaita; cholino stoka didina polinkį į navikus
194
Vitaminai Vitaminų stokos požymiai
Kepenys A epitelio pakitimas inkstuose ir šlapimo kanaluose,
sukeliantis pielitą, uretritą, cistitą
Bendra būklė D bendras organizmo silpnumas, dirglumas
E raumenų silpnumas
P bendras nusilpimas
B1 greitas psichinis ir fizinis nuovargis, nusilpę raumenys, nuovargis einant; palpuojant skauda blauzdos raumenis
Lytinė funkcija makšties ir gimdos sienelių epitelio pakitimas ir ra-gėjimas
silpna lytinių hormonų veikla
sutrinka lytinė funkcija
Ankstyva senatvė Beta-karotinas ankstyva senatvė, augliai
Bfi intensyvūs senėjimo procesai
A
Beta-karotinas
E
* A vitamino daugiausia gaunama valgant gyvulinės kilmės maistą. Ten, kur yra pastaba apie A vitamino stoką, reikia skaityti apie karotiną, kadangi mūsų organizme A vitaminas pasigamina iš karotino.
FERMENTAI
Fermentai — gyvosios ląstelės sudėtingos mineralinės medžiagos, atliekančios svarbų katalizatoriaus vaidmenį visuose organizme vykstančiuose procesuose. D a u g u m ą jų sudaro du komponentai: baltyminis (apofermentas) ir nebaltyminis (kofermen-tas). Aktyvioji fermentų dalis — geležis, magnis, kalcis, varis, cinkas, kai kurie vitaminai. Kofermentas tampa aktyvus tik tada, kai susijungia su apofermentu.
195
Fermentai, baltyminės medžiagos, šildant iki 54 °C, koagu-liuoja (sukreša). Sis procesas įvyksta negrįžtamai, fermentai praranda katalitines savybes. Jie taip pat lengvai suyra veikiant deguoniui ir šviesai. Visi medžiagų — baltymų, angliavandenių, riebalų, vitaminų, mineralų — apykaitos procesai vyksta veikiant fermentams. Esant normaliam atmosferos slėgiui ir 37 °C temperatūrai, gyvame organizme šie procesai vyksta greitai. Taip sutaupoma daug energijos.
Nustatyta, kad fermentai, vitaminai bei hormonai susiję tarpusavyje. Žinoma, kad avitaminozė ir ligos, sukeltos netinkamos vidinės sekrecijos, atsiranda tada, kai organizme sutrinkę apykaitos procesai.
Kai valgomas nevirtas maistas, 60—80 proc. fermentų patenka į plonąsias žarnas nepakitę.
Vitaminas E, kurio gausu šviežiame augaliniame maiste, apsaugo fermentus. Tai svarbu, nes jie spartina ir gerina virškinimą.
Kai žmonės valgo daug virto, konservuoto maisto, organizmui pradeda stigti fermentų kraujyje ir tarpląsteliniame skystyje, gyvybiniai procesai vyksta lėčiau. Kai valgoma daug augalinio, šviežio nevirto maisto, šie procesai vyksta sparčiai, jiems nereikia eikvoti daug energijos, kraujyje nestinga fermentų.
MINERALINIAI ELEMENTAI
Maistas, kuriame nėra mineralinių druskų, net ir atitikdamas visas kitas sąlygas, gali sukelti lėtą iš bado mirtį, nes kai organizmui stinga druskų, sutrinka mityba.
F. Erismanas
Mineralinių elementų svarbą patvirtina ir Forsterio dar 1879 metais atlikti tyrinėjimai. Jis šėrė šunis mėsa, kurioje nebuvo druskų, ir nustatė, kad jie žūva greičiau negu gyvūnai, kurie kentėjo badą.
Fiziologinė mineralinių elementų svarba nustatoma pagal jų įtaką:
196
1) daugumai organizme vykstančių procesų bei fermentų sistemų struktūrų bei funkcijų;
2) plastiniams procesams, skirtiems organizmo audinių sandarai, ypač kaulams, kur fosforas ir kalcis yra pagrindiniai struktūriniai komponentai;
3) rūgščių—šarmų pusiausvyrai organizme; 4) normaliai druskų sudėčiai kraujyje ir jos struktūrą for
muojantiems elementams; 5) normaliai druskų—vandens apykaitai. Mineralinės medžiagos ypač reikalingos, kad organizme ne
sutriktų rūgščių—šarmų pusiausvyra, būtina nekintančiai organizmo vidaus terpei.
Rūgščių—šarmų pusiausvyra palaiko ląstelėse bei audiniuose ir skysčiuose būtiną vandenilio jonų koncentraciją, suteikia jiems osmotinių savybių, reikalingų, kad nesutriktų apykaitos procesai.
Rūgščių—šarmų pusiausvyrai didelę įtaką turi maistas. Jo poveikis, priklausomai nuo žmogaus amžiaus, yra nevienodas. Tuometinės TSRS Mokslų Akademijos gerontologijos institute atlikti tyrimai patvirtino amžiaus bei maisto įtaką rūgščių— šarmų pusiausvyrai. Paaiškėjo, kad acidozę (padidėjusį organizmo rūgštingumą) skatina didesnis gyvulinės kilmės riebalų, baltymų vartojimas. Tai ypač būdinga vyresnio amžiaus žmonėms. Angliavandeniai šarmina organizmą. Taigi vyresniame amžiuje reikia ypač stengtis, kad rūgščių—šarmų pusiausvyra nesutriktų.
Mineralinių medžiagų kiekio maisto produktuose tyrimas padėjo išsiaiškinti, kad vieniems jų būdingi mineraliniai elementai, sukeliantys organizme elektroteigiamus (kationai) arba elektroneigiamus (anijonai) pokyčius. Taigi maisto produktai, kuriuose daug katijonų, šarmina, o tie, kuriuose daug anijonų, — rūgština. Atsižvelgiant į rūgščių ir šarmų pusiausvyros organizme svarbą, šarminančių bei rūgštinančių medžiagų, esančių maiste, įtaką šiai pusiausvyrai, maisto produktuose esančios mineralinės medžiagos buvo suskirstytos į rūgštinančias bei šarminančias.
Po kruopščių mokslinių tyrinėjimų paaiškėjo, kad pagrindinis mineralinių elementų šaltinis yra augalinis maistas — vaisiai ir daržovės. Šviežiuose vaisiuose ir daržovėse esantys mi-
197
neraliniai elementai aktyviausi, juos lengvai pasisavina organizmas.
MINERALINIAI ELEMENTAI
Rūgštiniai (anijonai) Fosfatai Sulfatai Chloridai
Skrandžio—žarnyno trakte irstant grūdams ir ankštiniams augalams, susidaro produktai, kurių reakcija yra silpna rūgštinė, tačiau kartu su jais organizmas gauna daug vertingų maisto elementų, neatsiranda kenksmingų šlakų, kaip kad būna vartojant gyvulinės kilmės produktus.
Gyvulinės kilmės maisto — mėsos, žuvies, brinzos, sviesto bei kitų produktų, išskyrus nenugriebtą šviežią pieną, reakcija yra stipri rūgštinė. Panašus baltos duonos, miltų gaminių, poliruotų ryžių, rafinuoto cukraus efektas.
Kadangi informacija apie mineralinius elementus šioje knygoje užimtų pernelyg daug vietos, nurodysime tik tinkamos mitybos požiūriu svarbiausių iš jų biologinį vaidmenį.
Patenkindamas skaitytojų praktinius poreikius, sudariau lentelę, remdamasis Vokerio bei Poupo darbais. 2 lentelėje nurodytas produktų šarmingumas bei rūgštingumas.
Šarminiai (katijonai) Kalcis (Ca) Magnis (Mg) Kalis (K) Natris (Na)
MAISTO PRODUKTŲ PALYGINIMAS, ATSIŽVELGIANT Į ORGANIZMO RUGŠTINIMO IR ŠARMINIMO REAKCIJĄ
2 lentelė
o — mažas šarmingumas ar rūgštingumas; oo — vidutinis; ooo — didelis; oooo — labai didelis.
Produktai Rūgštingumas Šarmingumas
Džiovinti abrikosai — oooo Švieži burokėliai — oooo Morkos — oooo
198
Produktai Rūgštingumas j Šarmingumas
Salierai — oooo
Švieži agurkai — oooo
Džiovintas inžyras (figos) — oooo
Latuka Uogos
— —
oooo oooo
Švieži abrikosai — 000
Šviežios pupos — 000
Kopūstai — 000
Žiediniai kopūstai — 000
Moliūgai — 000
Serbentai — 000
Kiaulpienė (lapai) — 000
Vaisiai (beveik visi) — 000
Natūralios citrinų sultys — 000
Paastarnokas — 000
Natūralios apelsinų sultys — 000
Džiovintos slyvos — 000
Avižiniai dribsniai — 000
Nenugriebtas pienas — 000
Svogūnai — 000
Vynuogės — 00
Natūralios vynuogių sultys — 00
Vyšnios — 00
Raudonieji kopūstai — 00
Džiovinti ir švieži obuoliai — 00
Migdolai — 0
Spanguolės — 0
Lašiniai* — 0
Vėžiai oooo
Kiaušiniai (baltymas) oooo
Paukštiena, žvėriena o—oooo
Uogienė ** 0—000
suvartojimas gaminant maistą padidina produktų rūgštingumą. ** Cukrus rūgština vaisius ir sultis.
199
Produktai j Rūgštingumas Šarmingumas
Kiaušiniai 000 Pasaldintos vynuogių sultys 000 Paltusas (žuvis) 000 Pasaldintos citrinų sultys 000 Jautienos kepenys 000 Viščiukai 000 Troškintos pupos 000 Liesa kiauliena (kumpis) 00 Kruopos 00 Jautiena 00 Juoda duona 00 Kietas sūris 00 Miltai 00 Krakmolas 00 Žuvis 00—000 Šviežias liesas kumpis 00 Mamalyga ir kukurūzų dribsniai oo Aviena (vidutiniškai) 00 Marinuotos slyvos 00 Minkštas (varškės ) sūris 0 Džiovintos pupos 0 Miežiai 0 Riebus kumpis 0
Kalcis
Tarp elementų, sudarančių mūsų kūną, kalciui tenka penktoji vieta po keturių svarbiausių elementų: deguonies, anglies dvideginio, vandenilio ir azoto, o tarp metalų, kurie sudaro šarmus, — pirmoji vieta.
Kalcio norma organizme — apie 1200 gramų. 99 procentai šio kiekio sukaupta kauluose. Kaulinio audinio mineraliniai komponentai nuolat atsinaujina. Vyksta du procesai: laisvo kalcio ir fosforo išsiurbimas iš kaulinio audinio į kraują ir fosforo-
200
kalcio druskų nusėdimas kauliniame audinyje. Vaikams augant, fa skeletas atsinaujina per 1—2 metus, o suaugusių žmonių — per 10—12 metų. Suaugusio žmogaus organizme iš kaulinio audinio pašalinama 700 mg kalcio per parą. Toks pat kiekis jame Husikaupia vėl. Taigi kaulinis audinys atlieka ne tik atraminę funkciją. Čia kaupiasi kalcis ir fosforas, kad organizmas galėtų papildyti jų atsargas, jei negauna pakankamai kalcio ar fosforo HU maistu.
Pavyzdžiui, krintant atmosferos slėgiui, organizmui, kad būtų išlaikyta pusiausvyra, reikia daugiau kalcio negu įprasta, ieš kraujyje nėra kalcio atsargų, jis sparčiau pasisavinamas iš kaulų. Kai šis procesas viršija normą, atsiranda patologija, ypač tai būdinga vyresnio amžiaus žmonėms. Štai tada jie ir guodžiasi: „Oi, kaip gelia kaulus! Tikriausiai artėja prasti orai..."
Be to, kalcis neutralizuoja kenksmingas rūgštis. Kuo mažiau maiste produktų, rūgštinančių kraują (mėsos, sūrio, baltų miltų gaminių, rafinuoto cukraus, gyvulinės kilmės riebalų), tuo mažiau reikia kalcio, tuo sveikesni kaulai ir dantys (įsidėmėkite tie, kam genda dantys).
Kalcis atlieka svarbų vaidmenį ir stiprinant ryšius tarp ląstelių, gerinant jų sulipimą susidarant audiniams. Profesorius A. Malenkovas nustatė, kad organizmo atsparumas piktybiniams augliams priklauso nuo ląstelių sulipimo tvirtumo.
Mokslininkai pastebėjo dar dvi kalciui būdingas savybes. Jaunystėje sukauptos didelės kalcio atsargos padeda organizmui ilgai išlikti jaunam. Kuo didesnė kalcio koncentracija ligonio kraujyje, tuo greičiau sveikstama.
Kalcis blogiau pasisavinamas, kai maiste yra fosforo, magnio, kalio perteklius. Neigiamai veikia kalcio pasisavinimą ir riebalų stygius ar perteklius. Kai riebalų pernelyg daug, kalcis pašalinamas iš organizmo kaip kalcio muilas.
Kai kurios rūgštys (inozitfosforo, rūgštynių) sudaro su kalciu tvirtus netirpius junginius, kurių organizmas nepasisavina. Prastai pasisavinamas kalcis, esantis duonoje, kviečiuose, avižose, kituose varpinių augalų produktuose. Kadangi mūsų pagrindinis produktas — duona bei miltų gaminiai, nenuostabu, kad daugelio dantys netvirti. Nepasisavina organizmas ir rūgštynėse, špinatuose esančio kalcio.
Kalcis labai gerai pasisavinamas, kai jo ir fosforo santykis
201
1:1,3 (kitais duomenimis — 1:1, 1:1,7) bei jo ir magnio santykis — 1:0,5.
Kalcio paros norma — 800 mg (kitais duomenimis — 1,4 g). Ekspertai nustatė fiziologinę kalcio normą — 400— 500 mg per parą.
Pateiksiu įdomius duomenis iš V. Fedino straipsnio „Ko mums nepakanka?":
„II tarptautiniame kongrese, kuriame buvo nagrinėjama gyvenimo ir darbo sąlygų įtaka žmogaus sveikatai, gydytojai nustebę konstatavo, kad Europos, Šiaurės Amerikos ir Okeanijos gyventojams nepakanka 900 mg kalcio per dieną (70—90 proc. kalcio buvo gaunama vartojant pieną bei jo produktus, tai yra, šių dienų požiūriu, lengviausiai pasisavinama forma!). Italijoje ir Argentinoje pakanka 650—800 mg kalcio (50—70 proc. jo — iš pieno produktų), o japonai, dauguma indų, Čilės, Pietų Afrikos Respublikų, Turkijos gyventojai pasitenkina 300—350 mg kalcio per parą. Be to, pieno jų racione tik 10—30 procentų, likęs maistas — varpiniai augalai, vaisiai, riešutai, žuvis. Šiose tautose iš organizmo pašalinama mažiau kalcio, jis geriau pasisavinamas."
Taigi labai daug priklauso nuo pačių produktų. Kaip jau buvo nurodyta, būtina laikytis šių sąlygų: vienam kalcio jonui kraujo plazmoje turi tekti 2 kalio jonai (1:2), fosforo reikia gauti 1:1,5, magnio 1:0,5. (Pasterizuotame piene kalcio ir fosforo 1:0,7, kalcio ir magnio 1:0,1, kalcio ir kalio 1:1. Be to, būtini ir kiti elementai, vitaminai, organinės rūgštys, kurios sunaikinamos pasterizuojant pieną).
Taigi dabar jau žinome, kas trukdo organizmui pasisavinti kalcį, kokie produktui geriausiai padeda papildyti kalcio atsargas organizme.
3. Valgyti maistą, kuriame daug karotino, kad plonųjų žarnų gleivinė būtų sveika ir sugebėtų pasisavinti kalcį.
4. Įsiurbti kalcį padeda maiste esantys baltymai, citrinos rūgštis bei laktozė. Baltymų amino rūgštys sudaro su kalciu gerai tirpstančius ir lengvai pasisavinamus junginius. Panašus ir citrinos rūgšties poveikis. Laktozė mažina žarnyno pH, o tai neleidžia susidaryti netirpioms fosforo-kalcio druskoms.
Jei norite, kad būtų tvirti kaulai ir sveiki dantys, dažniau pasižiūrėkite į 3 lentelę, kurioje pateikti duomenys apie kalcio kiekį maisto produktuose.
3 lentelė
Produktai Kiekis mg 100 g produkto
Ca P Mg K Ca:P Ca:Mg Ca:K
Ruginė duona* 21 174 57 227 1:8,2 1:3 1:10
Kvietinė duona (II rūšis) 23 131 51 208 1:7 1:2,8 1:9
Kviečiai 27 233 83 211 1:9 1:3 1:8
Ryžiai* 24 97 26 54 1:4 1:1 1:2
Grikiai 55 298 78 218 1:5,4 1:1,4 1:4
Žirniai* 115 329 107 873 1:2,9 1:0,9 1:7
Riebi varškė*** 150 216 23 112 1:1,4 1:0,1 1:0,7
Kiauliena 8 170 27 316 1:21 1:3 1:39
Kiaušiniai* 55 215 12 140 1:4 1:0,2 1:25
Bulvės 10 58 23 568 1:6 1:2 1:56
Kopūstai** 48 31 16 185 1:0,7 1:0,3 1:4
Agurkai* 23 42 14 141 1:1,8 1:0,6 1:6
Pomidorai 14 26 20 290 1:1,8 1:1,4 1:20
Obuoliai 16 11 9 248 1:0,7 1:0,6 1:15
Salierai* 63 27 33 393 1:0,4 1:0,5 1:6
Morkos** 51 55 38 200 1:1 1:0,7 1:4
Graikiški riešutai* 124 564 198 664 1:4 1:1 1:5
Pupelės* 150 541 103 1100 1:3,6 1:0,7 1:7
Burokėliai** 37 43 43 288 1:1 1:1 1:7
Fundukas (lombardi-niai riešutai)*** 170 229 172 717 1:1,3 1:1 1:4
Porai** 31 58 14 175 1:1,8 1:0,4 1:5
Salotos* 77 34 40 220 1:0,4 1:0,5 1:29
Santykis
*tinkamas produktas, ** geras, *** labai geras (vertingas)
203
Magnis
Suaugusio žmogaus organizme yra 25 g magnio. Jo randama audiniuose, ypač daug smegenyse, antinksčiuose, lytinėse liaukose, raudonuosiuose kraujo kūneliuose, raumenyse. Magnio koncentracija ląstelėse 3—15 kartų didesnė negu kitoje terpėje. Magnis ir kalis — pagrindiniai ląstelėje esantys katijonai. Magnis padeda atsipalaiduoti raumenims, plėstis kraujagyslėms, skatina žarnyno judesius, tulžies išsiskyrimą.
Kai organizmui stinga magnio, inkstuose atsiranda degeneraciniai pokyčiai, nekrotiniai reiškiniai, padidėja kalcio kiekis kaulų ir širdies raumenų stambiųjų kraujagyslių sienelėse — jos kietėja, praranda elastingumą. Tie, kas nori būti lankstūs, privalo pasirūpinti, kad valgiaraštyje nepristigtų produktų, turinčių daug organinio magnio.
Užsienio gydytojai pastebėjo, kad žmonių, mirusių nuo infarkto, pažeistoje šios ligos širdies srityje buvo 40 proc. mažiau magnio negu tais atvejais, kai avarijoje žūdavo žmonės, kurių širdis buvo sveika.
Kai nepakanka magnio, atsiranda aritmija, tachikardija (dažnas širdies plakimas), svaigsta galva, jautriai reaguojama į orų permainas, greitai pavargstama, kamuoja nemiga, košmariški sapnai, sunku atsikelti rytais. Šį paskutinį reiškinį galima paaiškinti taip: rytais antinksčiai išskiria daugiau hormonų, kurie padeda žmogui visą dieną išlikti žvaliam. Kai stinga magnio, daugiau hormonų išskiriama vakarais, taigi ir žvalumas pavėluotas. Todėl rytais vėl stinga žvalumo, žmogus jaučiasi tarsi sudaužytas. (Ar ne pagal tai žmonės skirstomi į „vyturius" ir „pelėdas"?).
Daug magnio yra sukaupę žali lapiniai augalai, nes jo įtaka chlorofilui tokia pati kaip ir geležies hemoglobinui.
Daugiausia magnio yra daržovėse, vaisiuose, grūduose. Per parą būtinas magnio kiekis — 400 miligramų.
Kalis ir natris
Svarbus ir biogenetinių elementų — kalio bei natrio — vaidmuo. Kalis, kurio organizme yra 140 gramų (iš jų 98,5 proc. — ląstelėse), dalyvauja ląstelėse vykstančioje apykaitoje. Daugiausia jo yra nervinių ir raumeninių ląstelių audiniuose, kraujo
204
kūneliuose. Daugiausia natrio yra kraujo plazmoje, tarpląsteliniuose skysčiuose. Abu jie padeda susidaryti protoplazmai, atlieka svarbų vaidmenį, kad būtų normalus osmotinis spaudimas. Jie taip pat turi įtakos rūgštinės—šarminės reakcijos pusiausvyrai.
Labai svarbi kalio reikšmė raumenų, ypač širdies veiklai. Jis dalyvauja formuojantis cheminiams nervų sistemos impulso davikliams, siunčiamiems atitinkamiems organams.
Medžiagų, vandens ir elektrolitų apykaitą sieja tvirtas ryšys. Vykstant vandens apykaitai organizme, kalis ir natris atlieka skirtingą vaidmenį: kalis skatina šlapimo išsiskyrimą, o natris sulaiko vandenį (natrio jonai sukelia audinių koloidų brinkimą). Maistas, kuriame yra daug kalio, skatina spartesnį natrio pašalinimą iš organizmo kartu su vandeniu, tuo pačiu ištirpinamos kenksmingos druskų liekanos, atsiradusios vykstant medžiagų apykaitai. Kai vartojama daug natrio turinčio maisto, prarandama daug kalio, organizme konservuojasi metabolizmo produktai.
Geriausias kalio ir natrio santykis — 1:20. Kai šis santykis keičiasi ir organizme padidėja natrio kiekis, sutrinka ląstelių kvėpavimas, senka organizmo apsauginės jėgos, lėtėja atstatymo procesai. Kuo didesnė kalio koncentracija, tuo geriau: intensyvesni gyvybiniai procesai, tvirtesnė sveikata. Be abejo, būtina neprarasti saiko, nes atsikračius vienų ligų, gali apnikti kitos.
Pradėję tinkamai maitintis, vartokite daug kalio turinčio maisto, o po 2—3 mėnesių pasistenkite, kad natrio ir kalio santykis būtų 1:20. Pateikta 4 lentelė padės jums sužinoti natrio ir kalio santykį kai kuriuose produktuose. Pasistenkite šiuos duomenis panaudoti kūrybiškai.
Šių elementų per parą reikia suvartoti 3—5 gramus. Aptarėme keturis mineralinius elementus, kurių reakcija
šarminė. Daug šių elementų yra daržovėse, vaisiuose, pieno produktuose. Telieka aptarti tris mineralinius elementus, sukeliančius rūgštinę reakciją. Jų daug yra gyvulinės kilmės maisto produktuose (mėsa, žuvis, kiaušiniai ir pan.), taip pat grūdiniuose produktuose (duona, kruopos, riešutai, ankštiniai augalai).
205
4 lentelė
NATRIO IR KALIO KIEKIS KAI KURIUOSE PRODUKTUOSE BEI JŲ SANTYKIS
Produktai Natris mg Kalis mg Santykis 100 g produkto 100 g produkto Na:K
Aguročiai 2 238 1:119 Žali žirneliai 2 285 1:149 Žirniai 33 873 1:23 Bulvės 28 568 1:20 Trešnės 13 233 1:18 Agurkai 8 141 1:17 Apelsinai 13 197 1:15 Kopūstai 13 185 1:14 Citrinos 11 163 1:14 Raudonieji serbentai 21 275 1:13 Mandarinai 12 155 1:13 Slyvos 18 214 1:12 Moliūgai 14 170 1:12 Kriaušės 14 155 1:11 Avietės 19 224 1:11 Juodieji serbentai 32 372 1:11 Morkos 21 200 1:10 Abrikosai 30 305 1:10 Obuoliai 26 248 1:9 Svogūnai 18 175 1:9 Žemuogės 18 161 1:9 Pomidorai 40 290 1:7 Kvietinės kruopos 28 211 1:7 Grikiai, avižos 33 218 1:6 Arbūzai, burokai 16 64 1:4
Fosforas
Žmogaus organizme yra 600—900 gramų fosforo. Daugiausia jo sukaupta kauluose.
Didelė fosforo įtaka ir centrinės nervų sistemos veiklai. Fosforo junginių apykaita glaudžiai susijusi su medžiagų, taip pat
206
ir riebalų, baltymų, apykaita. Svarbus fosforo vaidmuo apykaitos procesuose, kurie vyksta ląstelių sistemų membranose bei raumenyse (taip pat ir širdies raumenyse).
Fosforo organiniai junginiai labai reikalingi gyvybinės veiklos procesus aprūpinant energija. Makroerginiai fosforo junginiai akumuliuoja energiją, kuri vėliau gali būti panaudota mechaninei (raumenų susitraukimas), elektrinei (nerviniai impulsai), cheminei (įvairių junginių biosintezė) ir elektromechani-nei (aktyvus medžiagų judėjimas per membranas) veiklai.
Netikslinga vardinti visas fosforo funkcijas, nes jo junginiai — labiausiai paplitę visame organizme komponentai, aktyviai dalyvaujantys visuose apykaitos procesuose.
Kalcio ir fosforo apykaita glaudžiai tarpusavy susijusios: jei pažeidžiama vieno jų apykaita, tai turi įtakos ir kitam. Todėl viskas, kas susieta su kalcio pasisavinimu, neatsiejama ir nuo fosforo. Stipriausi kaulai tada, kai kalcio ir fosforo (Ca ir P) santykis — 1:1,7. Toks santykis būdingas riešutams bei braškėms.
Kai žmogaus žarnyne stinga firazės, organizmas negali pasisavinti fosforo fitino rūgšties, kurios ypač daug varpiniuose augaluose. Maiste esančių fosforo organinių junginių pasisavinimas priklauso nuo to, kaip juos skaido žarnyno fosfatazės (fermentų rūšis). Dažniausiai pasisavinama 40—70 procentų.
Per parą organizmui reikia 400—1000 miligramų fosforo. Produktus su palankiu kalcio ir fosforo santykiu rasite 3
lentelėje.
Siera
Siera — būtinas kai kurių amino rūgščių struktūrinis komponentas, esantis baltymuose ir peptiduose (insulinas). Daug sieros yra gyvulinės kilmės produktuose.
Per parą organizmui reikia maždaug 1 gramo sieros.
Chloras
Chloras — osmotinio spaudimo ląstelėse ir audiniuose reguliatorius. Jis taip pat dalyvauja vandens apykaitoje, padeda skrandyje susidaryti druskos rūgščiai.
207
Organizmas jo gauna pakankamai, kai valgomi įprasti maisto produktai.
Visų šių aptartų septynių elementų organizme yra daug. Todėl juos ir vadina makroelementais.
MIKROELEMENTAI
Mikroelementai — didelė grupė cheminių medžiagų, kurių koncentracija žmogaus organizme nedidelė, tačiau pasižyminti ryškiomis biologinėmis savybėmis.
Žmogaus ir šiltakraujų gyvūnų organizmuose randama dauguma D. Mendelejevo periodinės sistemos elementų. 76 iš jų fiziologinis vaidmuo jau išaiškintas, kiti dar tyrinėjami.
Mikroelementai kaupiasi šiuose organuoze: cinkas — lytinėse ir kasos liaukose, hipofizyje; jodas — skydliaukėje; varis — kepenyse; nikelis — kasoje; litis — plaučiuose; stroncis — kauluose; chromas ir manganas — hipofizyje.
Kaip papildyti mikroelementų atsargas organizme? Pagrindinis mūsų mikroelementų šaltinis — organiniai junginiai, kuriuos sintetina augalai. Yra duomenų, kad jie vidutiniškai gali sukaupti po 21—23 elementus, be to, 20 iš jų yra visuose augaluose. Skirtingas tik jų tarpusavio santykis. Taigi kiekvienas augalas duoda mums 1—2 naujus elementus. Kad organizmas būtų gerai aprūpintas mikroelementais, racione pakanka 50— 60 augalų. Tik reikia žinoti, kokie iš jų vertingiausi, kokius privalome pasirinkti maistui.
Kad mikroelementų būtų ne tik daug, bet ir kuo įvairesnių, organizmui reikia gauti su maistu apie 100 augalų. Kuo jų daugiau, tuo didesnė tikimybė, kad organizmas bus geriau aprūpintas mikroelementais, būtinais gyvybinei veiklai. Mokslininkai nustatė, kad žmogaus protėviai, malšindami alkį, prisirinkdavo maistui apie 100 įvairių augalų. Ilgaamžių kalniečių racione lig šiol yra apie 100 kultūrinių ir laukinių augalų.
1. Paprasčiausias būdas papildyti organizmo mikroelementų atsargas — maitinimasis atsižvelgiant į metų laikus. Anksti pavasarį valgykite pirmuosius žalumynus: ridikėlius, kiaulpienės lapus, bulvinę saulėgrąžą, kitus augalus. Vėliau — braškes, žemuoges, trešnes, ankstyvuosius agurkus, vaistažoles, po-
20«
midorus, petražoles, krapus, vyšnias, slyvas, abrikosus. Rudenį valgykite kuo daugiau šakniavaisių, arbūzų, moliūgų, vaistažolių. Žiemą gerkite vaistažolių arbatas, papildykite maistą šakniavaisiais, džiovintais vaisiais, riešutais, medumi, daigintais grūdais.
2. Šis būdas sudėtingesnis, tačiau ir daug efektyvesnis. Tai maitinimasis elektrolitais. Teko girdėti, kad jį rekomenduoja Tibeto lamos.
Daug mano pažįstamų iš Rostovo prie Dono taiko šį metodą ir gerai vertina jį. Man jis taip pat patinka.
Taigi koks tas būdas? Visą mėnulio mėnesį renkama visų augalų, išskyrus nuodingų (apie 80—100 augalų), augančių 1,5—2 hektarų plote, antžeminė dalis. Pradedama per jaunatį ir renkama į vieną krepšį 3 dienas. Po to į antrą krepšį 3 dienas ir t.t. Jei praleidote trečią dienų trejetuką, žoles reikia surinkti kitą mėnulio mėnesį tuo pačiu metu (t.y. tomis dienomis, kurias buvote praleidę). Renkamos tos žolės, ant kurių tupia bitės. Kiekvieno krepšio žolės džiovinamos atskirai. Tik po to jos sudedamos kartu ir gerai išmaišomos.
1 litro nuoviro gaminimas: 3 litrai vandens verdami maždaug 45 minutes. Po to reikia atvėsinti ir nusemti 1 litrą viršuje esančio vandens. Nuovirui tinka vidurinė dalis. Trečią taip pat reikia išpilti. Kodėl nupilami šie du sluoksniai? Viršutiniame yra mikroskopinių naftos dalelių, o apatiniame — mineralinių druskų nuosėdų.
Į marlę suberti 2 šaukštus sausų žolių ir perpilti jas 1 litru atvėsinto vandens (iš vidurinio sluoksnio). Tokią arbatą galima gerti su medumi.
Sausas žoles galima naudoti tris kartus: du kartus arbatai, o trečią — košei. Jei jas vėl užpilsite verdančiu vandeniu, galite gerti kaip arbatą ar panaudoti voniai.
3. Trečias būdas — reguliarus žiedadulkių ir kitų bičių produktų vartojimas, nes juose yra daug mikroelementų.
Bitės, rinkdamos medų, tupia ant įvairiausių augalų. Jų žiedadulkėse ypač daug mikroelementų ir biologiškai aktyvių medžiagų. Pavyzdžiui, meduje yra aliuminio, boro, geležies, jodo, kalio, kalcio, ličio, silicio, magnio, mangano, vario, švino, natrio, nikelio, alavo, osmio, sieros, titano, fosforo, chloro, chromo, cinko.
209
Pikyje taip pat yra mikroelementų: baris, vanadis, volframas, geležis, auksas, iridis, kalcis, kobaltas, silicis, varis, magnis, molibdenas, alavas, paladis, platina, sidabras, fosforas, chloras, chromas, cinkas, stroncis.
Dauguma bitininkystės produktuose esančių mikroelementų randama ir žmogaus kraujyje bei organuose. Iš 24 kraujo mikroelementų 22 yra bičių produktuose.
Kraujo gamybos procesas sutrinka, kai stinga vanadžio, geležies, kobalto, vario, mangano, cinko. Tad jei kamuoja anemija, medus, pikis, žiedadulkės padės ją įveikti.
AROMATINĖS MEDŽIAGOS
Vaisiuose, daržovėse ir prieskoninėse žolėse yra daug aromatinių medžiagų, suteikiančių patiekalams savitą skonį bei aromatą, būdingą tik vienos ar kitos rūšiems augalams. Dažnai daugiausia aromatinių medžiagų sukaupta tose dalyse, kurios gavo^ daugiau saulės bei yra ryškios spalvos.
Šios medžiagos yra labai lakios, veikia uoslę ir skonį, natūraliai žadina apetitą, skatina virškinimo sulčių, šlapimo išsiskyrimą, netiesiogiai trukdo atsirasti žarnyne kenksmingai mikroflorai.
Daug aromatinių medžiagų (eterinių aliejų) yra citrusiniuose vaisiuose, svogūnuose, česnakuose, petražolėse, ridikuose, ridikėliuose, krapuose, salieruose, garstyčiose, kriene bei kitose daržovėse. Visiems šiems augalams būdingos ir dezinfekuojančios bei antiseptinės savybės. Tačiau reikia vartoti saikingai, nes didesni kiekiai gali dirginti inkstus, skrandžio ir žarnyno gleivinę. Kadangi jų šalinimas vyksta ir per plaučius, šios medžiagos skatina gleivių išsiskyrimą.
FITONCIDAI
Fitoncidai — medžiagos, kurios sulėtina virusų, bakterijų, grybelių dauginimąsi ar net visai juos sunaikina. Virškinimo sultys nepakeičia fitoncidų, todėl neišnyksta poveikis visam virškinimo traktui.
210
Daug fitoncidų yra apelsinuose, citrinose, mandarinuose, kizile, spanguolėse, bruknėse, putino uogose, braškėse, kai kuriuose obuoliuose (antaniniuose), svogūnuose, česnakuose, morkose, kriene, pastarnokuose, ropėse, raudonuosiuose pipiruose, pomidoruose bei kituose vaisiuose ir daržovėse.
Jų baktericidinis bei antiseptinis poveikis ypač stiprus tada, kai valgomi neišvirti.
Minėtų vaisių bei daržovių vartojimas maistui gydo burnos ertmę, net kai kuriuos virškinimo trakto susirgimus.
ORGANINĖS RŪGŠTYS
Daugelyje vaisių bei daržovių yra ir organinių rūgščių — obuolių, citrinos, rūgštynių, benzoinės bei kitų.
Organinės rūgštys šarmina organizmą, didina jo šarminių ekvivalentų atsargas. Svarbus jų poveikis virškinimui, kasos sekrecijos skatinimui, motorinei žarnyno funkcijai.
Vaisiuose daugiausia obuolių, citrinos, vyno rūgščių. Nedaug vyno rūgšties yra raudonuosiuose serbentuose, agrastuose, bruknėse, žemuogėse, slyvose, abrikosuose. Kai kuriuose vaisiuose yra nedaug gintaro, skruzdžių, salicilo, rūgštynių, benzoinės rūgšties. Gintaro rūgšties daugiausia yra nesunokusiuose vaisiuose, agrastuose, serbentuose, vynuogėse, salicilo rūgšties — žemuogėse, avietėse, vyšniose, skruzdžių rūgšties — avietėse.
Rūgštynių rūgšties daugiausia yra špinatuose, rūgštynėse, rabarbaruose. Esant oksalurijai, šių daržovių vartoti negalima. Rūgštynių rūgštis gali sutrikdyti apykaitą, ypač druskų. Pačiame organizme ji gali susidaryti iš angliavandenių, taip pat vykstant oksalurinės rūgšties metabolizmo procesui. Rūgštynių rūgšties yra ir burokėliuose (100 mg 100 g burokėlių). Dauguma vaisių ir daržovių padeda iš organizmo pašalinti rūgštynių rūgštį. Tai obuoliai, kriaušės, aiva, kizilas, juodųjų serbentų lapai, vynuogių lapų trauktinė.
Benzoinės rūgšties yra bruknėse, spanguolėse. Jos poveikis — antiseptinis.
Nuo organinių rūgščių kiekio priklauso vaisių ar jų sulčių rūgštumas.
211
Valgant vaisius, daržoves, uogas, kuriose yra daug organinių rūgščių (citrinos, serbentai, spanguolės, slyvos, šermukšniai ir pan.), virškinimas tikrai nebus sutrikęs.
RAUGINĖS MEDŽIAGOS
Sutraukiantį, aitrų skonį kai kuriems vaisiams ir uogoms (aivai, kriaušėms, kizilui, šermukšniui, erškėtuogėms ir kitiems) suteikia rauginės medžiagos. Šaldant jų sumažėja, todėl skonis tampa ne toks aitrus, kartus.
Rauginės medžiagos gydo žarnyno gleivinės uždegimą, mažina jo sekrecinę funkciją, veikia antiseptlškai.
Iš rauginių medžiagų geriausiai ištirtas taninas, ypač vertingas, kai viduriuojama. Todėl, pavyzdžiui, mėlynes, kuriose yra daug tanino, geriausia valgyti tada, kai skrandis tuščias. Vartojant po valgio, jo poveikis mažesnis, nes taninas jungiasi su maiste esančiais baltymais, įvyksta dar nepasiekęs žarnų sienelių.
MAISTO SKAIDYMAS
Dievas davė mums maistą, o velnias — kulinarą.
Natūropatų priežodis
Dabar, kai jau žinome, kokių medžiagų yra maiste, kokia jų reikšmė ir poveikis, kyla klausimas: kaip organizmas pasisavina šias medžiagas, ar ko nors nepraranda dėl vienų ar kitų priežasčių?
Šis skyrius skirtas atsakymams į iškylančius klausimus.
VANDUO
Kai augalinis maistas džiovinamas ar ilgai laikomas nesuvartotas, praranda daug vandens. Vos nuskintas augalas pradeda vysti, garinti vandenį. Kaip jau rašyta, vanduo augaluose būna laisvas ir surištas su koloidais. Todėl vaisiams ir daržovėms
2 1 2
prarandant vandenį keičiasi medžiagų, kurių ląstelėse yra vandens, sandara. Organizmas jų netenka visiems laikams. Tai ypač būdinga augaliniams koloidams, reikalingiems, kad mineralinės druskos būtų tirpalas.
Verdamas vanduo keičia savo struktūrą — tai tikras chaosas. Organizmui tenka eikvoti savo energiją, kad vandens struktūra liktų nepakitusi.
Svarbiausia, kad vanduo sugeba išlaikyti ir informaciją apie augalą. Augalas — informacijos, patenkančios į jo struktūras iš supančios aplinkos, sankaupa. Kokia ta informacija? Augalo struktūroje ir jo vandens terpėje „užrašoma" informacija, gauta iš saulės (diena—naktis), metų laiko (saulės radiacijos intensyvumas), dirvos, oro, magnetinio lauko, žvaigždžių, planetų ir t.t. Valgydami sultingus, sklidinus informacinės drėgmės vaisius ar daržoves, gauname ir informaciją apie tą vietą, kurioje jie auga, apie metų laiką. Taip pradedame rezonuoti su ta aplinka, tampame geriau prisitaikę gyventi joje, net įgyjame sugebėjimą kaupti čia energiją. Tokia aklimatizacijos, adaptacijos esmė.
Verdant visa ši informacija sunaikinama, dar dažniau — iškreipiama. Taip prarandame subtilų ryšį su supančia aplinka, tampame svetimkūniai šiame pasaulyje. Supriešinę save su gamta (užuot pasinaudoję jos galiomis), greitai eikvojame jėgas, neprisideriname prie jos ritmo, mus apninka įvairiausios ligos.
Todėl atsiminkite: ardydami vandenyje sutelktą informaciją termiškai, cheminiu būdu (džiovinimas, sūdymas, raugini-mas, konservavimas), keisdami ją, tuo pačiu griaunate gyvenimo pamatus. Suardžius vandens struktūras, prarandama ir energija, esanti šiose struktūrose.
BALTYMAI
Baltyminės medžiagos sukreša esant 42—45 °C temperatūrai. Krešėjimas (koaguliacija) reiškia, kad gyvybiniai ryšiai tarp atskirų baltymo molekulių, tarp baltymų ir kitų medžiagų (angliavandenių, mineralinių medžiagų, vitaminų ir t.t.) sutruks-ta. Baltymas, netekęs savo struktūros, daug sunkiau virškina mas (prisiminkite indukuotą autolizę).
2 1 3
Išnagrinėsime būdingiausius baltymų skilimo atvejus. PIENAS. Sterilizuojant pastebimi ryškūs organinių ir bio
loginių pieno savybių pakitimai: jo skonis tampa kaip virinto pieno, padidėja klampumas (sunaikinti koloidai ir sukrešėjo baltymas), sumažėja vitaminų bei kitų medžiagų.
MĖSA. Nuo galvijų būsenos mėsos kombinatuose labai priklauso mėsos kokybė ir užteršimas bakterijomis. Kenksminga maistui vartojama ligotų, nusilpusių, išsekusių galvijų mėsa. Labai svarbu ir tai, kad mėsa būtų tinkamai nukraujinta.
Veikiant pačioje mėsoje esantiems fermentams vyksta jos brendimas, kuriam būdingi cheminiai, fizikiniai—cheminiai, koloidiniai pokyčiai. Brendimo proceso metu indukuotos autolizės pokyčius lemia glikolizės fermentų poveikio trukmė. Tuo metu raumeninio audinio glikogenas po atitinkamų procesų, kurių metu prarandama energija, tampa pieno rūgštimi. Tai yra, kol ląstelėse yra deguonies ir fermentai gali veikti, sudeginama visa energija, šios oksidacijos produktai užpildo visas ląsteles — įvyksta milžiniškas užteršimas šlakais.
Galvijų užmušimas — didžiulis stresas. Hormonai ir kitos medžiagos, susidariusios kiekvienoje ląstelėje, suyra, pripildydamos ląsteles patirto streso ir siaubo. Visa tai išlieka vandens struktūrose. Taigi valgydami mėsą mes gauname ne tik maistines medžiagas, bet ir visą tą siaubą, gausybę šlakų.
Augaliniai baltymai, varškė neturi tokio neigiamo poveikio.
ANGLIAVANDENIAI
Šiluminis monosacharidų apdirbimas suardo juos jau 65—80 °C temperatūroje ir nutraukia jų kompleksinį ryšį su mineralinėmis medžiagomis, vitaminais ir t.t. Grubiai kalbant, jie tampa „mirusiais angliavandeniais".
Verdamas medus taip pat netenka dalies vitaminų. Jei medų kaitinant temperatūra daugiau kaip 60 °C, suyra jame esantys fermentai, išgaruoja mikrobus naikinančios eterinės medžiagos, susidaro sunkiai ištirpinamos druskos. Be to, medus netenka savo aromato, tampa paprastu cukraus mišiniu. Stipriai kaitinant, suyra dalis fruktozės, susidaro skruzdžių ir le-vulino rūgštys.
214
Saviti, tačiau nepageidautini pokyčiai atsiranda malant grūdus, kad jie taptų miltais. Kuo smulkesnis grūdų malimas, tuo daugiau į krakmolo daleles patenka deguonies iš oro. Padidėja oksidacija, o tai reiškia, kad veltui eikvojama energija, nes šis procesas vyksta ne pačiame organizme. Miltai tamsėja, juos pradeda balinti, deda priedų. Taip sueikvojama dar daugiau miltuose esančios energijos. Juose pagausėja neorganinių medžiagų, kurių organizmas nepasisavina. Taigi jas tenka pašalinti ir vėl eikvoti energiją.
RIEBALAI
Riebalai genda, kai juos veikia oksidacija, kurią sukelia įvairūs fizikiniai, cheminiai, biologiniai faktoriai (deguonies, temperatūros, šviesos, fermentų poveikis).
Riebalams oksiduojantis, susidaro aldehidai, ketonai, laisvosios rūgštys bei kiti irimo produktai. Tada sakoma, kad riebalai apkarto, jaučiamas nemalonus jų skonis bei kvapas.
Kaitinant riebalus, kaip ir jiems oksiduojantis, susidaro riebiosios rūgštys, aktyvūs vandenilio radikalai, epoksidai ir kitos agresyvios medžiagos.
Ypač pasikeičia tie riebalai, kuriuose kepamos spurgos, kiti miltiniai gaminiai. Susidaro ne tik kenksmingos medžiagos, bet ir sumažėja perkaitintų riebalų biologinis aktyvumas. Pakaitinus riebalus iki 200—250 °C, suyra fosfolipidai, vitaminai.
Riešutuose bei saulėgrąžose esantis aliejus kokybiškiausias. Be to, jame yra mineralinių medžiagų, vitaminų, kitų elementų. Saulėgrąžose ir riešutuose esančius riebalus lukštai ir kevalai apsaugo nuo šviesos bei oksidavimosi.
VITAMINAI
Ilgai laikomi produktai praranda vitaminus. Špinatas, vos dvi paras išbuvęs šešėlyje, netenka 80 proc. C vitamino. Nukastos bulvės po dviejų mėnesių netenka pusės C vitamino atsargų, o po 4—6 mėnesių — net dviejų trečdalių.
Saulės šviesa per 5—6 minutes sunaikina iki 64 proc. piene esančių vitaminų!
215
Jei daržovės ir švelnūs vaisiai bus laikomi vandenyje, jame liks juose esantys vitaminai bei druskos. Tai būdinga grupės B, ypač B,, B2, ir PP vitaminams.
Rauginant pavyksta išsaugoti dalį mineralinių medžiagų bei C vitamino. Tačiau vykstant fermentacijai ir jie suyra, 50 proc. tampa skysčiais.
Kopūstai bei kitos daržovės, užraugtos naudojant nedaug druskos, nepraranda daug vitaminų ir pieno rūgšties.
"Sterilizuojant konservus hermetiškai uždarytuose stiklainiuose, kai patenka labai mažai oro, aukšta temperatūra pakenkia mažiau. Tačiau ir tais atvejais vitaminai praranda savo aktyvumą.
Aukšta temperatūra (50—100 °C) labai greitai sunaikina vitaminus. Jau pirmomis virimo minutėmis jų beveik nelieka. Verdamos ar kepamos bulvės praranda apie 30 proc. C vitamino*. Jei gaminant bulvių patiekalus vartojami riebalai ar jos ilgiau palaikomos vandenyje, sumažėja ir A vitamino kiekis. Kepamos riebaluose bulvės praranda E vitaminą. Pasterizuojant pieną prarandama 25—40 proc. D vitamino, kuris organizmui labai reikalingas.
Taigi netenka abejoti, kad greičiausiai suyra C vitaminas, nors organizmui jo nuolat reikia. Kai prarandamas C vitaminas, praranda atsparumą virimui ir kiti su juo susiję vitaminai. Kai C vitamino nepakanka ar jo visai nėra, pažeidžiama daugybė procesų, taip pat sudėtingi tarpusavio santykiai su kitomis maisto medžiagomis
FERMENTAI
Kai augalas nuskinamas, pirmiausia prasideda degeneratyvi-nis procesas — išnyksta fermentacija. Kaip jau buvo rašyta, fermentai praranda aktyvumą, kai sušildomi iki 54 °C. Sutrinka virškinimas, nes stinga indukuotos autolizės, organizmui tenka pačiam atlikti dvigubą darbą virškinant maistą. Taip perkraunamas bei alinamas jo sekrecinis aparatas.
* Jei nukastos bulvės po dviejų mėnesių netenka pusės vitaminų, o verdamos dar 30 proc, kas jose lieka?
2 1 6
MINERALINIAI ELEMENTAI
Terminis apdirbimas suardo ne tik mineralinių elementų cheminius tarpusavio ryšius. Suyra ryšiai, sieję ir su baltymais, angliavandeniais, riebalais, fermentais ir t.t. Todėl tokie „išardyti" organiniai mineraliniai elementai vėl tampa neorganiniais arba sunkiai pasisavinamais. Ypač tai būdinga kalciui, geležiai, jodui.
Pasikeitęs kalcis nusėda ant kraujagyslių sienelių ir jungiamuosiuose junginiuose (sausgyslėse, raiščiuose ir t.t.). Geležis iš virtų produktų nepasisavinama, todėl ilgainiui atsiranda anemija. Geriant šviežias sultis (1 dalis burokėlių ir 3—4 dalys obuolių) po 500 gramų per dieną, hemoglobino kiekis kraujyje žymiai padidėja. Termiškai apdorojant produktus, jodas taip pat greitai suyra. Pradedama sirgti skydliaukės ligomis net ten, kur j o d o pakanka.
Apie tai, kad mineralinės medžiagos, tapusios neorganiniais junginiais, yra akmenų susidarymo centrai inkstuose, tulžies pūslėje, jau buvo rašyta skyriuje apie organizmo valymą.
AROMATINĖS, RAUGINĖS MEDŽIAGOS, FITONCIDAI, ORGANINĖS RŪGŠTYS
Verdami produktai labai greitai praranda savo aromatą, kvapą, spalvą.
Veikiami temperatūros fitoncidai suyra ir išgaruoja. Todėl ir kartus svogūnas verdamas tampa saldus.
Organinės rūgštys ir rauginės medžiagos verdamos taip pat suyra, praranda joms būdingą aktyvumą.
MAISTO ENERGETINIO POTENCIALO SUMAŽĖJIMAS
Kaip jau buvo minėta, saulės energija aktyvina elektronus. Augalas skleidžia švytėjimą. Nuskynus augalą, po kelių valandų šis švytėjimas žymiai sumažėja (žr. 23 pieš.).
Vandens garavimas iš augalų taip pat sumažina jų energetinį potencialą.
217
Virimas, sūdymas, konservavimas (t.y. viskas, kas pakeičia augalo struktūrą, vaizdą, kvapą, spalvą, skonį ir t.t.), taip pat sumažina energetinį potencialą.
Susmulkintą augalą taip pat oksiduoja oras bei šviesa, tuo pačiu mažindami jo energiją.
Pamėginkime kiek kitaip panagrinėti šią problemą. Obuolyje yra 100 proc. energijos, kuri gaunama jį deginant. Jei mes kaitinsime obuolį taip, kad jo nepasiektų oras, jis suanglės ir vėl deginamas turės tuos pačius 100 proc. energijos, kokią turi būdamas žalias. Tačiau kažkodėl nutylimas svarbiausias dalykas: mūsų organizmas ne kalorimetrinė krosnis, o labai sudėtingas bioreaktorius, veikiantis visai kitokiais principais. Organizmas pasisavins šviežią, nevirtą obuolį, suskaldys jį ir pateiks mums energiją. Tačiau gauti šios energijos iš suanglėjusiu obuolio jis negali. Panašus procesas vyksta ir maisto medžiagose — išvirtos jos tampa sunkiai pasisavinamos.
Taigi mums jau aišku, kada maistas praranda savo energetinį potencialą, sunaikinama vertingiausia jo dalis — bioplaz-ma. Maisto struktūras veikia koaguliacija, irimas, jos negali pilnavertiškai atlikti visų savo — vitaminų, baltymų, fermentų ir kitų — funkcijų.
Evoliucijos požiūriu, toks maistas lieka visa pakopa žemiau, priartėja prie neorganinių medžiagų, praranda savo struktūras bei savybes. Jis jau negali visiškai pasirūpinti gyvybinėmis funkcijomis — gyvybe. Kad gyvybės gija nenutrūktų, reikalingi šie procesai:
1. Homeostazė — organizmo vidinės aplinkos pastovumas. 2. Homeorezė — organizme vykstančių procesų pastovu
mas. 3. Homeomorfozė — struktūrinių konstantų, funkcinės or
gano masės ir t.t. palaikymas. Kitame skyriuje bus rašoma apie konkretų tokio maisto po
veikį mūsų organizmui.
VIRTO IR NETINKAMAI VARTOJAMO MAISTO KENKSMINGOS PASEKMĖS
Atsipeikėkit, žmonės, — kam jums netinkamas maistas?
Turit javų, subrandinusių gausų derlių. Tiesia vaisius sultingus linkstančios šakos. Vynuoges saulėj sirpina jums vynuogynai. Žolės, saldžios ir sočios, šaknys auga ir bręsta. Pienas gaivus, koriai auksiniai dvelkia medum ir gėlių aromatais. Visa tai jums — valgykit į sveikatą.
Ovidijus
Dabar, kai jau daugiau žinote apie virškinimą bei maistą, galima susumuoti duomenis apie kenksmingą termiškai apdoroto, rafinuoto, sūdyto, marinuoto ir t.t. maisto įtaką, apie netinkamą jo vartojimą.
1. DANTYS IR KAULAI. Virto maisto nereikia daug kramtyti, o tai slopina dantų funkciją. Jis nedezinfekuoja burnos ertmės, atsiranda sąlygos dantų bei dantenų ligoms.
Iš virto maisto labai blogai pasisavinamas kalcis, todėl dantys ir kaulai gauna jo nepakankamai. Kad būtų neutralizuojamas motabolizmo sukeltas rūgštingumas, kalcis imamas iš dantų ir kaulų. Todėl labai greitai pradeda gesti dantys — sulaukęs 25 metų, ne kiekvienas gali pasigirti visiškai sveikais dantimis. Baltos, kietos emalės kaip nebūta, nes dantys tampa sugedę, pilkšvi, trupa. Mes linkę kaltinti vandenį, sąlygas ir dar ką nors, bet tik ne savo pačių aplaidumą, ne tai, kad stinga žinių apie tinkamą mitybą.
2. SKRANDIS. Prastai suvilgytas seilėmis, mažai sukramtytas maistas, kurio cheminė sudėtis beveik nepakitusi (ypač krakmolas), patenka į skrandį. O skrandyje, kaip žinia, dantų nėra, todėl ir virškinimas sutrinka.
Virtame maiste neįmanoma indukuota autolizė, todėl jis ilgai lieka skrandyje (guli ten tarsi akmuo). Tai sutrikdo skrandžio sekreciją, maistas nesuvirškinamas, sumažėja rūgštingumas.
Jei vartojamas dviejų rūšių skirtingas maistas, pavyzdžiui, baltyminis ir krakmolingas (kotletai ir bulvės), skrandyje susi-
219
vykstančių gyvybinių procesų intensyvumas. Organizmas tampa suglebęs, neatsparus įvairioms ligoms.
9. ENERGETINIS POTENCIALAS. Kai stinga labai aktyvių medžiagų, sumažėja žmogaus tonusas, jis suglebęs, tingus. Norėdamas įveikti apatiją, griebiasi įvairių stimuliatorių — mėsos (įi savotiškai išjudina organizmą, ir žmonėms atrodo, kad tai grąžinantis jėgas produktas), stiprios arbatos, kavos, rūkalų, alkoholio, narkotikų, kurie po stimuliacijos stumia organizmą į dar didesnę depresiją.
Vartojant šiuos stimuliatorius, organizmas sparčiai alinamas — anksčiau pasenstama, prarandamas lytinis pajėgumas, jaučiama dvasios tuštuma. Gyvenimas tampa ne didžiausia dovana, o beprasmiškas, betikslis egzistavimas, kartais ir prakeiksmas, ypač kai kamuoja chroniškos ligos.
10. PSICHIKA. Apsiribosiu dviejų straipsnių citatomis: „Maistas ir charakteris" Jei jūsų charakteris nepastovus, jei esate pernelyg jautrus
bendraudamas su aplinkiniais, pirmiausia pakeiskite savo mitybą, pradėkite maitintis vegetariškai. Tai Indijos miesto Gva-lijaro gydytojų rekomendacijos, atlikus specialius tyrimus, siekiant išsiaiškinti įvairių maisto produktų įtaką žmogaus organizmui. Ilgą laiką jie stebėjo 250 žmonių ir padarė išvadą, kad dauguma tų, kurie valgė mėsos produktus, pernelyg agresyvūs, įžeidus, o 90 proc. vegetarų, priešingai, — ramūs, nepraradę psichinės pusiausvyros. Be to, medikai nustatė, kad vegetarai gyvena ilgiau už tuos, kurie valgo mėsą. Vegetarai mažiau serga vėžiu, širdies—kraujagyslių ligomis. Gydytojų D. Singcho ir K. Dabaso nuomone, vegetariškas maistas didina žmogaus atsparumą, jam lengviau įveikti fizinius ir nervinius krūvius.
„Nusikalstamumo prigimtis" Kaip rašo Amerikos spauda, kai kurie psichiatrai, tyrinė
jantys paveldimumo ir aplinkos poveikio įtaką polinkiui į nusikalstamumą, yra nuomonės, jog kriminalinis elgesys — liga. Šią savo nuomonę jie grindžia tyrimais. Daugumai asmenų, pažeidusių įstatymus, būdingi anomalūs galvos smegenų potencialai, cheminių junginių organizme disbalansas. Svarbus vaidmuo tenka ir pilnavertei mitybai. Teigiama, kad, pavyzdžiui, cukraus vartojimo sumažinimas ir maistingų medžiagų kiekio
padidinimas sumažina nusikalstamumą ir polinkį agresijai maždaug 50 procentų. Todėl mokslininkai teigia, kad nusikalstamumą reikia gydyti taip, kaip gydomos širdies ligos ar vėžys.
11. RAFINUOTAS MAISTAS. Labai svarbu teisingai suvokti tokį paplitusį požiūrį — viską „pagerinti", pašalinti tai, kas „nereikalinga". Pasižiūrėkime, kuo baigiasi toks produktų „pagerinimas", „išvalymas".
Štai ką rašo apie tai A. Ugoliovas. „Mūsų amžiaus viduryje vyravo įsitikinimas, kad moksliš
kas požiūris į virškinimą jau suformuotas, telieka tik detalės..." „Viena iš klasikinio mokslo apie mitybą vilčių... sukurti ide
alų maistą, kurį sudarytų rinkinys būtiniausių ir paruoštų pasisavinti maisto elementų — labiausiai tinkančių proporcijų, be balasto, tuo labiau, be kenksmingų medžiagų, esančių visuose maisto produktuose".
„Buvo padarytos išvados, ... kad įprastą maistą galima pakeisti monomeriniu (elementariu), t.y. tokiu, kurį iš karto sudaro tie elementai—monomerai, kurie atsiranda organizme tik paskutinėse virškinimo stadijose ir įsiurbiami plonosiose žarnose".
„O šeštajame dešimtmetyje amerikiečių mokslininkas M. Vi-tincas atliko garsųjį eksperimentą: 19 savaičių 21 žmogus taikė elementarią dietą be apykaitos sutrikimų".
„... septintajame dešimtmetyje... monomerinio maisto be balasto problemos buvo svarstomos visai rimtai, net buvo tikimasi tokį maistą vartoti kosmose".
Atrodo, tik triumfuok, tik džiaukis, tačiau paskaitykime toliau.
„Dalyvaujant keliems Maskvos, Leningrado, Latvijos institutams, buvo atlikti M. Vitinco bandymų patikrinimai. Nustatyta, kad jau antrojo mėnesio pradžioje organizmui pradeda stigti baltymo, baltymų pakeitimas amino rūgštimis yra efektyvus, tačiau ne 100 procentų. Be to, pastebėta, kad žarnyne atsirado disbakteriozė... Po kurio laiko ir pats M. Vitincas, pakartojęs savo eksperimentą, padarė tokią pačią išvadą".
Taigi mokslas pripažino, kad suklydo, tačiau šių jo idėjų pasekmės giliai įsišaknijo ne tik maisto pramonėje, bet ir die-
223 222
tologijos vadovėliuose. Svarbią įtaką mitybai turi ir metų metais susiklosčiusios tradicijos.
Išnagrinėsime kelis tokių „pakeitimų" ir „pagerinimų" pražūtingų pasekmių pavyzdžius.
Mūsų laikais dažnai motinos pienas pakeičiamas karvės pienu, dirbtiniais mišiniais. Tačiau dabar jau žinoma, kad pirmuoju kūdikio gyvenimo periodu toks pakeitimas net kenksmingas. Kūdikio virškinimo sistema palaipsniui ruošiasi grubesniam maistui. Jau pačioje pradžioje žarnyno ląstelių membranos priima ir perduoda į mikromolekulės vidaus terpę maisto medžiagų makromolekules. Jei motinos pienas bus pakeistas karvės pienu ar kuo kitu, į organizmą pateks svetimkūniai — baltymai—antigenai. Kūdikio organizmas dar nesugeba nuo jų apsiginti.
Praėjus kelioms dienoms nuo kūdikio gimimo, ląstelių membranos ne pasiima makromolekules, bet pradeda virškinti. Štai tada ir paaiškėja, kaip motinos pienas skiriasi nuo karvės pieno. Moters piene laktozės (pieno cukraus) yra daug, dalis jo pasiekia storąją žarną ir sudaro palankią terpę daugintis pieno rūgšties bei kitoms naudingoms bakterijoms. Vartojant karvės pieną bei įvairius kitus pakaitalus, pieno rūgšties rūgimą pakeičia puvimo procesai. Organizmas pradedamas nuodyti. Ši aplinkybė, kaip patvirtino daug tyrimų, atliktų įvairiose šalyse, lemia ne tik fizinio, bet ir intelektualinio vystymosi sutrikimus. Be to, toksinių produktų formavimasis tada, kai organizmo apsauginės jėgos dar silpnos, sukelia sutrikimus, kurių pasekmės išlieka ne tik vaikystėje, bet ir vyresniame amžiuje.
Po to vaikai labai anksti pradedami maitinti krakmolingu maistu, mėsa. Tačiau jų virškinimo traktas dar negali suskaidyti ir pasisavinti šių produktų. Fermentavimo sistemos dar nesusiformavusios, kai kurių fermentų dar visai nėra. Pasižiūrėkite į 2—5 metų vaikus. Jų nosys amžinai bėga. Šios išskyros — krakmolingo ir baltyminio polaidžio.
Po to prasideda cukraus ir saldainių epopėja. Pateiksiu ištrauką iš akademiko N. Judajevo straipsnio „Ar naudingas cukrus?"
„Ne kartą naujovės ir pradžių pradžiugina, o po to tenka nusivilti. Taip atsitiko ir su cukrumi. Ilgai ir kruopščiai tyrę jo poveikio pasekmes, ypač kai vartojama daug cukraus, daugelio
:>:M
šalių dietologai pradėjo raginti mažiau valgyti šio produkto... Juk cukrus vartojamas ne tik su arbata ar kava. Jo yra saldainiuose, sausainiuose, pyragaičiuose, nealkoholiniuose gėrimuose... nelengva išvardinti visus kelius, kuriais cukrus patenka į organizmą.
Skirtingai nuo įprastų maisto produktų (duonos, kruopų, mėsos, pieno produktų, daržovių), cukrus yra cheminė medžiaga — sacharozė. Jis gaunamas iš cukrinių runkelių po sudėtingo daugiapakopio perdirbimo. Paskutinėse gamybos stadijose cukrus rūpestingai išvalomas, kristalizuojamas ir filtruojamas per kaulų anglis. Tokiame švariai išvalytame produkte nėra nei vitaminų, nei druskų, nei kitų biologiškai aktyvių medžiagų, esančių praktiškai visuose augalinės ir gyvulinės kilmės produktuose".
Reikia pasakyti svarbiausia: kad toks išvalytas produktas būtų pasisavintas, jį reikia papildyti medžiaga, padedančia prasiskverbti per žarnyno sieneles ir patekti kartu su krauju toliau. Po to jis turi būti lengvai pašalinamas, o tam vėl reikia papildomų medžiagų. Natūraliame maiste visa tai yra, o cukruje — ne. Todėl organizmui tenka skirti savo medžiagas: kalcį iš dantų (štai kodėl nepavyksta išvengti karieso), kitas reikalingas medžiagas iš kraujo. Taip atsiranda diabetas. Yra nuomonių, kad cukraus organizmas nepasisavina. Todėl privalo nukenksminti jį kaip svetimkūnį ir tik tada pašalinti.
Tai ne žodžiai, skirti smaližiams įbauginti. Statistikos duomenimis, pastaraisiais 10—15 metų visose išsivysčiusiose šalyse kelia nerimą didėjantis sergančių diabetu skaičius. Vien JAV jų yra 10 milijonų.
Išmintingi žmonės vadina cukrų „baltąja mirtimi". Dabar aptarsime kitą populiarų produktą — miltus, gami
namus iš grūdų. Pagrindinę jų dalį sudaro krakmolas. Branduolyje ir apvalkalėlyje sukaupti vitaminai ir mineralinės medžiagos. Miltuose ir šlifuotose kruopose nėra apvalkalėlio ir branduolio, taigi to, kas grūde geriausia, reikalingiausia mūsų organizmui. Todėl ruginiai miltai vitaminizuojami vitaminais B2 (0,4 mg), PP (3 mg 100 gramų); kvietiniai I ir II rūšies miltai vitaminais B, (0,4 mg), B2 (0,4 mg), PP (2 mg 100 gramų miltų). Apie dirbtinių vitaminų „naudą" mes jau žinome. Žino-
225
me ir tai, kad tokiam produktui pasisavinti ir pašalinti bus reikalingos medžiagos, kuriomis turės apsirūpinti pats organizmas. Vadovėlyje „Mitybos higiena" parašyta: „Kad pagerėtų kvietinių miltų kepimo kokybė, leidžiama į miltus dėti tokius maistinius priedus: kalio bromatą, hiposulfatą, anglies rūgšties diamidą, kalcio peroksido, ortofosforo rūgšties ir cisteiną." Kad pagerės kepimo kokybė — neprieštarausim. Tačiau kur po to kaupiasi šie „priedai", koks jų poveikis gyvybiniams procesams, nutylima. O tiesa tokia: nuo tokių „priedų" kraujagyslių sienelės, sausgyslės tampa tarsi medinės. Štai tau ir „priedai".
Šiuo metu maisto pramonėje vartojama labai daug įvairiausių priedų ne tik gaminant miltus. Vieni jų pagerina produkto konsistenciją (dažai, aromatizatoriai, prieskoniai ir kt.), kiti prailgina vartojimo laiką (antimikrobinės priemonės, antioksidantai), pagerina maisto produktų gamybos technologiją (miog-lobino fiksatoriai, tešlos kėlimo medžiagos ir kt.).
Taip „gerinami" beveik visi maisto produktai (pienas, miltai, duona, mėsa), tačiau dauguma šių priedų toksiški! Pavyzdžiui, nitritai, suteikiantys dešroms gražią rausvą spalvą, salietra — sūrio ir brinzos konservantas (30 mg litrui pieno). Štai viena iš leistinų nitrinų normų — 20 mg 100 gramų mėsos (0,02 proc). Smulkmena? Ne. Vokiečių biologai teigia, kad žmogus per metus suvalgo 16 kartų daugiau maisto negu pats sveria. Taigi per metus šios mikrodozės tampa krūva toksinų, kurią nukenksminti gali tik jaunas stiprus organizmas, eikvodamas tam savo gyvybines jėgas. Štai kodėl mums reikia reguliariai valyti organizmą ir vartoti natūralius, neperdirbtus maisto produktus be įvairiausių „pagerinimų".
Maisto pramonėje ir buityje plačiai paplitęs ir rūgimas. Rūgimas — skilimo, daugiausia angliavandenių, procesas, kai po to susidaro paprastesni junginiai.
Šio proceso metu išsiskiria energija, reikalinga mikroorganizmų gyvybinei veiklai, ir paprastesni junginiai, dalyvaujantys apykaitoje, taip pat kiti produktai, kuriems tenka savitų kovos su konkurentais priemonių vaidmuo.
Mūsų organizme vyksta angliavandenių skilimo reakcijos, kai prisijungia fosforo rūgštis. Jų metu išsiskyrusi energija beveik neišsisklaido, yra akumuliuojama.
Tačiau jei šie mikroorganizmai suardė dalj angliavandenių,
22(i
organizmas prarado šią energiją. Toks energijos praradimas vyksta kepant duoną. Ruošiant tešlą, labai svarbūs spirito ir pieno rūgšties rūgimo procesai, kuriuos skatina mielės ir bakterijos. Tokio produkto (duonos) energetinis potencialas žymiai mažesnis negu sveiko grūdo.
Pasirodo, kad angliavandenių irimo produktai (kaip ir kitų medžiagų, pavyzdžiui, baltymų), atsiradę veikiant vieniems mikrobams, dažnai būna kenksmingi kitiems, net nedidelė jų koncentracija slopina dauginimąsi. Valgydami duoną, paverčiame skrandžio—žarnyno traktą kovos lauku, kuriame grumiasi mielės ir natūrali mikroflora. Kadangi duoną valgome reguliariai ir labai anksti, normali mikroflora pasitaiko retai. Štai kodėl atsiranda disbakteriozė. Mielinės duonos, kuri pradėta kepti prieš 15 000 metų Egipte, žalingas poveikis pastebėtas seniai. Kai kurios tautos, norėdamos išvengti išnykimo, kepė tik prėską duoną ir šią tradiciją sutvirtindavo religinėmis dogmomis. Net Biblijoje rašoma, kad nereikia valgyti to, kas raugta, valgyti tik prėską duoną.
Ne išimtis ir rauginti pieno produktai. „Šiuo metu raugas, vartojamas kefyrui pagaminti, — tai
baltymas kazeinas ir mikroorganizmai: pieno rūgšties streptokokas, pieno rūgšties lazdelės, pieno mielės".
Visi šie mikroorganizmai darniai ardo mums reikalingas maisto medžiagas (laktozę), sumažina produkto energetinį potencialą, kaupia jame pieno rūgštį, etilo spiritą ir kitas atliekas. Kazeinas taip pat pateikia mums „siurprizą". Jis reikalingas, kad karvėms, avims, ožkoms augtų šeriai, kanopos, ragai. Mes jų neturime, tad ir kazeino mūsų organizmui reikia daug mažiau. Palyginkite: karvės piene yra 2,8—3,5 proc. kazeino, šiaurės elnės piene — iki 8,4 proc, moters piene — 0,3—0,9 procento. Tiek kazeino žmogus suvartoja sparčiai augdamas. Žmogui dėl visai aiškių priežasčių jo reikia dar mažiau.
Kazeinas — puiki žaliava stalių klijams gaminti. Mūsų organizme kazeino perteklius klijuoja inkstų akmenis, skatina kojų ataugas, kraujagyslių sklerozę. Padidintas kazeino kiekis galvijų (karvių, ožkų) piene — pagrindinė jo kenksmingumo priežastis, ypač kai geriama daug. Šviežią natūralų pieną galima gerti tik retkarčiais.
Kadangi rafinuotame ir „pagerintame" maiste mažai van-
227
dens (cukrus, kepiniai, duona, mėsa, šokoladas, saldainiai ir t.t.), jis labai keičia slėgį virškinimo sistemos vidaus organuose, „išsiurbdamas" vandenį iš organizmo. Štai kodėl vis norime gerti, kai valgome tokį maistą. Taip susidaro kenksmingas uždaras ratas: valgymas, troškulys, gėrimas, virškinimo sulčių išplovimas, maistingų elementų trūkumas, o storosiose žarnose — vidurių užkietėjimas, nes blogai perdirbta maisto masė, puvimas. Tada vėl geriamas vanduo, kad būtų praskiesti šie šlakai, patekę į kraują iš storosios žarnos. Taip pradedame tukti, kaupiame organizme vandenį, prarandame kūno formą, tampame nepaslankūs, apvalūs.
Sakoma, kad druska aprūpina organizmą natriu. Tačiau tai netiesa. Druska — neorganinė medžiaga, kurią organizmas pasisavina sunkiai. Sūdyti gaminiai iš karto sukelia troškulį. Taip organizmas stengiasi sumažinti iki normos didelį druskos kiekį ir pašalinti jos perteklių. Vidutiniškai JAV gyventojas suvartoja 20 kartų daugiau druskos negu reikia. Tuo labiau kad daug druskos yra daugelyje maisto gaminių — dešroje, sūriuose, duonoje, sūdytuose produktuose ir t.t.
Pabandykite savaitę kitą visai nevartoti druskos. Kai po to pasūdysite, kaip buvote įpratę, pajusite ryškų skirtumą, suprasite, kad valgote pernelyg sūriai. Vartokite daugiau įvairiausių prieskonių — žalumynų, svogūnų, česnakų bei kitų. Žinokite, kad žalumynuose yra pakankamai druskos. Be to, juose esantį natrį ir chlorą organizmas geriau pasisavina.
Gaminant maistą, įprasta bulves nuskusti. Taip gali daryti tik tie, kas nežino, kad bulvių lupenose yra daugiau B grupės vitaminų, geležies, ląstelienos, kalio negu likusioje dalyje. Norėdami išsaugoti kuo daugiau šių elementų, skuskite bulves labai plonai arba virkite neskustas.
Galima pateikti ir daugiau pavyzdžių, įtikinančių, kad rafinuoti produktai yra kenksmingi. Nemažai jų yra jau minėtose A. Ugoliovo knygose. Šio autoriaus knygoje radau ir 5 lentelę, apibendrinančią minėtus faktus.
„Valgykite mažiau šokolado". Netikėti rezultatai nustebino prancūzų medikus, tyrusius
pacientes, kurios skundėsi širdies skausmais. Šios moterys sakė, kad negali ištverti nė dienos rytais neišgėrusios puodelio saldžios kakavos ar nesuvalgiusios šokoladinio pyragaičio. Vos
228
pradėjusios prastai jaustis, jos vėl griebdavosi šokolado ir atgaudavo dvasinę pusiausvyrą. Gydytojai tvirtina, jog šokoladas šiuo atveju yra tarsi narkotikas. Tokia „narkomanija" gali pakenkti labiau negu rūkymas.
5 lentele
SINDROMAI, SUSIJĘ SU NETINKAMA MITYBA
Besaikis vartojimas
„Jei norite būti sveiki, negerkite kavos, — ragina biologas R. Makalebas iš Kolorado. — Kava neturi maistinės vertės. Taninai, esantys šiame gėrime, trukdo pasisavinti baltymus, mažina organizme vertingų mikroelementų — geležies, kalcio — bei B grupės vitaminų kiekį."
Ši informacija liečia ir visus gėrimus, kuriuose yra kavos: koka—kolą, pepsi—kolą.
Žurnale „Science" („Mokslas" — vert.) pateiktais duomenimis, maistiniai riebalai ir nitratai yra stiprūs mutagenai. Neutralizuoti jų neigiamą poveikį padeda E ir C vitaminai, kurių daug augalų žaliosiose dalyse.
„Jie nežino, kas yra kariesas".
Italų stomatologai, aplankę kelis Tibeto vienuolynus, teigia, kad jų gyventojai beveik nežino, kas yra kariesas. Patikrinus 150 čia gyvenančiųjų dantis, paaiškėjo, kad 70 proc. iš jų, net senukų, dantys visiškai sveiki. Likusių dantys truputį paliesti karieso. Šio reiškinio priežastis — mityba. Tibeto vienuoliai nevalgo cukraus ir mėsos. Jų tradicinis valgis — miežiniai paplotėliai, jako pieno sviestas, tibetietiška arbata ir vanduo. Vasarą dar valgoma ropių, morkų, bulvių ir nedaug ryžių.
12. MAISTINĖ LEUKOCITOZĖ. Maisto medžiagas skrandžio—žarnyno trakte reikia vertinti ne tik kaip mitybą, bet ir kaip alerginę bei toksinę agresiją.
Šią kenksmingą įtaką neutralizuoja epitelinis ir leukocitų sluoksnis (1 mln. leukocitų 1 mm3).
Kai maistas paliečia gomurį, žarnų sienelėse greitai susitelkia leukocitai, kad galėtų įveikti kenksmingą maisto poveikį. Tokia mobilizacija tęsiasi 1—1,5 valandos, tačiau kai per dieną tai tenka pakartoti kelis kartus (valgoma 3—4 kartus), organizmas alinamas, be to, leukocitai neatlieka kitų savo apsauginių funkcijų. Štai kur slypi viena iš organizmo nusilpimo, nesugebėjimo įveikti peršalimo priežasčių.
Kai valgomas nevirtas maistas, maistinės leukocitozės galima išvengti. Pirmasis tai nurodė mokslininkas-bakteriologas Kušakovas. Vėliau ir laboratoriniai tyrimai patvirtino, kad maistas, kurio pH rūgštus, taip pat parūgštinti gėrimai gali sukelti leukocitozę (virtam ir kitais būdais apdorotam maistui būdinga rūgšti reakcija, tokia ir raugintų pieno produktų reakcija); šarminis ir neutralus maistas bei gėrimai (šviežias auga-
230
linis maistas, kurio reakcija šarminė) nesukelia leukocitozės. Dar daugiau: leukocitozės galima išvengti, jei šviežias augalinis maistas (salotos) bus valgomas prieš virtą. Taip darė ir Polis Bregas: „Įpratau pradžioje valgyti salotas. Manau, jog privalome įpratinti savo organizmą tik prie neutralaus maisto. Dauguma pradeda valgymą sriuba ar sultiniu, sandvičių ar duona. Mano nuomone, tai neteisinga, nes nevirtas maistas valgymo pradžioje stimuliuoja virškinimo sulčių išsiskyrimą, nes nevirtose daržovėse yra daugiau natūralių stimuliatorių. Tai būtina, kad virškinimas nesutriktų. Todėl rekomenduoju kiekvieną valgymą pradėti nevirtomis daržovėmis. Po kelių metų pastebėsite, kad jūsų organizmas gerai prisitaikė prie to, nereikia keisti šio įpročio".
Pritariu šioms didžiojo natūropato rekomendacijoms ir teigiu, kad taip jūs įveiksite maistinę leukocitozę, sudarysite sąlygas indukuotai autolizei. Tokia maitinimosi tvarka taupo jūsų jėgas, skirtas organizmo stiprinimui, ilgaamžiškumui.
13. NETEISINGAS MAISTO PRODUKTŲ DERINIMAS. Šį skyrių pradėsiu labai įdomia informacija apie maisto produktus bei jų ryšius su įvairiomis ligomis.
Anglų mokslininkas E. Noksas palygino mirčių priežastis (55—64 metų amžiaus žmonių) 20 šalių — 17 Europos šalių, Kanadoje, JAV ir Japonijoje, kuriose vartojami įvairūs maisto produktai.
Buvo tirti 58 maisto produktai ir 70 įvairiausių ligų. Atlikęs šiuos tyrimus, jis nustatė, kad nėra vien tik naudingų ar vien tik kenksmingų maisto produktų, nors išsami tarpusavio ryšių analizė parodė, kad atitinkamos maisto produktų grupės susietos su konkrečių ligų grupėmis. Nesaikingas įvairių rūšių mėsos vartojimas paspartina mirtį nuo sklerozės, išeminės širdies ligos, savižudybės, storosios žarnos vėžio, krūties vėžio ir leukemijos. Šiuo atžvilgiu panašus ir rafinuoto cukraus, pieno, kiaušinių, gyvulinės kilmės riebalų (lašiniai, taukai, riebūs vy-niotiniai ir pan.) poveikis.
Grūdinių produktų vartojimas skatina mirtį nuo epilepsijos, kepenų cirozės, opaligės, chroniškų nefritų, gerklės, burnos, stemplės ir skrandžio vėžio bei plaučių tuberkuliozės. Šiuo požiūriu panašus ir daržovių, vaisių, ankštinių augalų, riešutų, ir žuvies poveikis.
231
Vynas gali sukelti kepenų cirozę, gerklės ir burnos vėžį. Alus gali pagreitinti išsėtinę sklerozę ir tiesiosios žarnos vėžį.
Kietųjų riebalų vartojimas susietas su mirtingumu nuo pieno liaukų vėžio, kraujodaros sistemos vėžio, storosios žarnos vėžio ir išsėtinės sklerozės.
Tiriant virškinamojo trakto ligas, paaiškėjo, kad ryšių tarp maisto produktų vartojimo ir ligų pobūdis keičiasi nuo viršutinių virškinamojo trakto dalių iki apatinių. Virškinamojo trakto viršutinės dalies (iki skrandžio) ligos susietos su nekaloringų maisto produktų (ypač daržovių) vartojimu, o apatinės virškinamojo trakto dalies ligos susijusios su kaloringų maisto produktų (ypač gyvulinės kilmės) vartojimu.*
Ryžtuosi pakomentuoti E. Nokso tyrimus ir padaryti savo išvadas.
Apie mėsos poveikį jau nemažai kalbėta kituose šios knygos skyriuose. Tad detaliau aptarsime grūdinius maisto produktus.
Tyrinėtos šalys, kur grūdiniai produktai vartojami kaip duona ir kiti miltų gaminiai. Apie miltų, mielių kenksmingumą jau minėta anksčiau. Priminsiu: jei nepakanka vitaminų (ypač B grupės), duonos produktai nevirškinami, pradeda rūgti, yra paveikti bakterijų ir sudaro alkoholį ir kitus pusiau suirusius produktus. Todėl atsiranda opaligės, kepenų cirozė, burnos, gerklės, stemplės, skrandžio vėžys, kaip ir nuo vyno vartojimo. Pakankamai kalbėta ir apie krakmolo daleles bei „krakmolo kruopų" kenksmingą poveikį kepenims bei inkstams.
Dabar aptarsime daržoves bei vaisius. Kodėl jie sukelia ligas? Kodėl veikale „Mityba ir charakteris" indų gydytojai tvirtina, kad vegetarizmas didina ištvermę, padeda žmonėms įveikti fizinį bei protinį krūvį, prailgina gyvenimą? Kur slypi tiesa, kas teisus? Teisios abi pusės. Skirtumas tik tas, kad Europos šalyse vaisiai vartojami desertui, t.y. po valgio. Indijoje ir kitose šalyse, kur karštas klimatas, vaisiai bei daržovės valgomi kaip atskiras maistas. Taigi svarbu atkreipti dėmesį į nežymią sąlygą: vaisiai ir daržovės virškinami plonosiose žarnose, labai ilgai neužsibūna skrandyje. Si sąlyga paisoma ne visais atvejais.
* Šiuos faktus aš paėmiau iš L. Gavrilovo knygos „Ar gali žmogus gyventi ilgiau?".
232
Kai europiečiai taip vartoja daržoves bei vaisius, susmulkinti vaisiai negali patekti į plonąsias žarnas, jei skrandyje jau yra duona ar mėsa, kitas maistas, kuris pirmiausia turi būti suvirškinamas skrandyje. Prasideda vaisių irimas ir alkoholio, acto rūgšties susidarymas — skrandyje tam palankios sąlygos. (Prisiminkime, kaip darom tokį naminį gėrimą: susmulkiname vaisius, uogas, supilame į indą, pastatome jį šiltoje tamsioje vietoje, kur prasideda rūgimas). Taip du vertingi produktai tampa nuodais, kurie ir sukelia jau minėtas ligas.
Taip pat būtina žinoti, kaip vartoti daržovių salotas, su kokiais produktais derinti daržoves, o su kokiais — ne.
Taigi darau tokią išvadą: E. Nokso surinkta medžiaga iliustruoja ne maisto produktų kenksmingumą, o nemokšišką jų vartojimą. Nežinant, kaip reikia teisingai derinti maisto produktus, beprasmiška pradėti sveikatos stiprinimą pasitelkus mitybą ir svarstyti apie maisto naudą ar žalą.
Maisto produktų išskyrimo ir geresnio derinimo ištakos — gilioje senovėje. Štai kas apie tai rašoma „Cžud-ši":
„Tas, kas valgo maistą nesuderintą, nuodais maitinas.*
Netinka žuviai pienas, Nederinkite pieno ir medžiuose nokintų vaisių. Kiaušinių ir žuvies nevalgykite vienu metu. Žirnienė su švendrių cukrumi, raugintu pienu kenkia. Grybams kepti netiks garstyčių aliejus. Vištieną valgydami negerkite rauginto pieno. Lygiom dalim neimkite medaus ir augalų aliejaus. Nevalgykit rūgštaus, kai geriate pieną. Kol vienas maistas nesuvirškintas, neskubėkit valgyt kito, Jie gali nesiderinti ir rietis kaip patrakę. Neskubėkit tiesti rankų prie valgio, kuris jums neįprastas, Nevalgykit netinkamu metu — tik taip išvengsit maisto—
nuodo.
* Jog tai tiesa, patvirtina ir šie faktai. Kai krakmolas ir cukrus pradeda rūgti, jie skyla, susidaro vandenilio dvideginis, acto rūgštis, spiritas ir vanduo — medžiagos, kurios, išskyrus vandenį ir angliarūgštę, netinka vartojimui, yra nuodai. Kai pūva baltymai, jų skilimo produktai — sieros vandenilis, indo-las, skatolas, fenolas — taip pat nuodai. Visi šie nuodai turi būti nukenksminti ir su šlapimu pašalinti iš organizmo. Sutrikus virškinimui, riebalai apkarsta, juose susidaro kancerogeninės medžiagos.
233
kaupia sunkiai virškinamas mišinys. Prisiminkite dalį „Maisto sudėtis", skyrius „Baltymai" ir „Angliavandeniai". Baltymai virškinami skrandyje ir dvylikapirštėje žarnoje, o krakmolas pradedamas lėtai virškinti burnoje, po to — dvylikapirštėje žarnoje (be to, jį virškina visai kiti fermentai negu baltyminį maistą). Toks sunkiai virškinamas mišinys skilimo produktais užteršia kepenis bei, jei kepenys nesveikos, visą organizmą, ypač vartinės hipertonijos atvejais.
Jei maistas papildomas saldžiais skysčiais, prasideda cukraus rūgimas skrandyje, susidaro alkoholis, ardantis gleivinės sluoksnį, dengiantį skrandžio vidų ir apsaugantį jį ir nuo savų virškinimo sulčių. Taip atsiranda gastritas, nevirškinimas, kiti sutrikimai.
3. PLONOSIOS ŽARNOS. Virtame maiste yra labai mažai biokoaguliatorių (augalinių hormonų, vitaminų, fermentų). Tai sutrikdo žarnyno sistemą. Mes prarandame saiko jausmą valgydami, valgome ne tai, ką dera valgyti, ir daugiau negu reikia. Skrandis ištempiamas taip, kad jame gali tilpti 4—6 litrai maisto masės. Be to, perkraunama visa virškinimo sistema, šalinimo organai.
Sutrikusi žarnyno hormonų sistema turi neigiamos įtakos visų endokrininių liaukų veiklai, sutrinka visi procesai. Pavyzdžiui, kai sutrinka dvylikapirštės žarnos funkcija, neigiamai veikiamos skydliaukė, antinksčių žievės struktūros, slopinama gaminanti insuliną kasa ir hipofizis.
Vien nuo to žmogus jau vaikystėje kenčia: deformuojasi skeletas, dantys, kūnas, sutrinka vidaus sistemų veikla, kinta psichika.
Virtas maistas skatina patologinės mikrofloros dauginimąsi, užteršia gaurelių poras (ypač baltos duonos glitimas). Per-sivalgydami kenčiame nuo būtino maisto stygiaus, nes viskas tranzitu patenka į storąją žarną.
Kai valgant ar pavalgius geriama, rūgščios skrandžio sultys išplaunamos į dvylikapirštę žarną, kur terpė yra šarminė. Tai kenkia apsauginiam gleivių sluoksniui. Atsiranda duodeni-tas, būdingas 80—85 proc. virškinimo organų ligų atvejų. Štai kaip aprašo duodenitą akademikas A. Ugoliovas: „Duodeni-tas — dvylikapirštės žarnos gleivinės uždegimas. Dažniausiai jis būdingas vyrams. Dvylikapirštės žarnos gleivinę pažeidžia
220
nuolatinis dirginimas netinkamu maistu — rūgščiomis skrandžio sultimis suvilgyta mėsa, šarminiais skysčiais, kasos sultimis (riebalai, krakmolas)."
Sutrikusi dvylikapirštės žarnos funkcija gali skatinti nutukimą, hipotermiją (kūno temperatūros sumažėjimą, galūnių atšalimą), metabolizmo sutrikimus pakeisti kraujo fermentų sudėtį, pabloginti skrandžio—žarnyno trakto judesių funkciją.
Geriant vandenį ar kitus skysčius (ypač kai geriama daug), per 1,5—2 valandas vitaminų ir mineralinių druskų nesuspėja įsiurbti plonųjų žarnų gleivinė, jos nuplaunamos toliau. Taip pradeda stigti vitaminų, mineralų, kitų reikalingų medžiagų.
4. STOROSIOS ŽARNOS. Apie jas jau buvo nemažai rašyta ankstesniuose skyriuose, tad pakartosime tik tai, kas svarbiausia. Virtas, rafinuotas ir neteisingai suderintas maistas skatina puvimo mikrofloros dauginimąsi. Šios mikrofloros gyvybinės veiklos produktai, taip pat pūvančio maisto likučiai patenka į kraują ir nuodija visą organizmą. Užkietėja viduriai, sukeldami nemalonumus: degraduoja storųjų žarnų gleivinė, atsiranda kolitas, polipai, vėžys ir kitos žarnyno ligos.
5. KRAUJAS. Valgant sriubas, kitus pusiau skystus patiekalus, seilių išsiskiria nepakankamai. Seilių liaukos nevalo kraujo, neišskiriama pakankamai nukenksminančių medžiagų. Tokiais atvejais didesnis krūvis tenka dvylikapirštei žarnai, kuri sparčiau šalina iš kraujo toksinus ir tuo pačiu pati tampa pažeista.
Virtas maistas neturi pakankamai gyvybinių elementų, todėl nuolat taip maitinantis, neišvengiama mažakraujystė. Kraujas tampa rūgštesnis.
6. KEPENYS, KASA. Kepenys nesuspėja pašalinti nepasisavintų virto maisto elementų, sumažėja jų pralaidumas. Atsiranda vartinė hipertonija. Nepakanka vitaminų, enzimų, kitų maisto medžiagų. Tai slopina kepenų funkciją, atsiranda įvairios kepenų, o vėliau ir viso organizmo ligos.
Perkrauta kasa taip pat negali normaliai funkcionuoti. Susergama diabetu. Sutrinka virškinimas plonosiose žarnose.
7. VIDAUS SEKRECIJOS LIAUKOS. Joms reikia daug labai aktyvių junginių, o jų stinga virtame maiste.
8. ORGANIZMO VIDAUS TERPĖ. Valgant virtą maistą, ji taip pat pakinta, ypač ląstelių viduje. Tada sumažėja ląstelėse
221
Vynas gali sukelti kepenų cirozę, gerklės ir burnos vėžį. Alus gali pagreitinti išsėtinę sklerozę ir tiesiosios žarnos vėžį.
Kietųjų riebalų vartojimas susietas su mirtingumu nuo pieno liaukų vėžio, kraujodaros sistemos vėžio, storosios žarnos vėžio ir išsėtinės sklerozės.
Tiriant virškinamojo trakto ligas, paaiškėjo, kad ryšių tarp maisto produktų vartojimo ir ligų pobūdis keičiasi nuo viršutinių virškinamojo trakto dalių iki apatinių. Virškinamojo trakto viršutinės dalies (iki skrandžio) ligos susietos su nekaloringų maisto produktų (ypač daržovių) vartojimu, o apatinės virškinamojo trakto dalies ligos susijusios su kaloringų maisto produktų (ypač gyvulinės kilmės) vartojimu.*
Ryžtuosi pakomentuoti E. Nokso tyrimus ir padaryti savo išvadas.
Apie mėsos poveikį jau nemažai kalbėta kituose šios knygos skyriuose. Tad detaliau aptarsime grūdinius maisto produktus.
Tyrinėtos šalys, kur grūdiniai produktai vartojami kaip duona ir kiti miltų gaminiai. Apie miltų, mielių kenksmingumą jau minėta anksčiau. Priminsiu: jei nepakanka vitaminų (ypač B grupės), duonos produktai nevirškinami, pradeda rūgti, yra paveikti bakterijų ir sudaro alkoholį ir kitus pusiau suirusius produktus. Todėl atsiranda opaligės, kepenų cirozė, burnos, gerklės, stemplės, skrandžio vėžys, kaip ir nuo vyno vartojimo. Pakankamai kalbėta ir apie krakmolo daleles bei „krakmolo kruopų" kenksmingą poveikį kepenims bei inkstams.
Dabar aptarsime daržoves bei vaisius. Kodėl jie sukelia ligas? Kodėl veikale „Mityba ir charakteris" indų gydytojai tvirtina, kad vegetarizmas didina ištvermę, padeda žmonėms įveikti fizinį bei protinį krūvį, prailgina gyvenimą? Kur slypi tiesa, kas teisus? Teisios abi pusės. Skirtumas tik tas, kad Europos šalyse vaisiai vartojami desertui, t.y. po valgio. Indijoje ir kitose šalyse, kur karštas klimatas, vaisiai bei daržovės valgomi kaip atskiras maistas. Taigi svarbu atkreipti dėmesį į nežymią sąlygą: vaisiai ir daržovės virškinami plonosiose žarnose, labai ilgai neužsibūna skrandyje. Ši sąlyga paisoma ne visais atvejais.
* Šiuos faktus aš paėmiau iš L. Gavrilovo knygos „Ar gali žmogus gyventi ilgiau?".
232
Kai europiečiai taip vartoja daržoves bei vaisius, susmulkinti vaisiai negali patekti į plonąsias žarnas, jei skrandyje jau yra duona ar mėsa, kitas maistas, kuris pirmiausia turi būti suvirškinamas skrandyje. Prasideda vaisių irimas ir alkoholio, acto rūgšties susidarymas — skrandyje tam palankios sąlygos. (Prisiminkime, kaip darom tokį naminį gėrimą: susmulkiname vaisius, uogas, supilame į indą, pastatome jį šiltoje tamsioje vietoje, kur prasideda rūgimas). Taip du vertingi produktai tampa nuodais, kurie ir sukelia jau minėtas ligas.
Taip pat būtina žinoti, kaip vartoti daržovių salotas, su kokiais produktais derinti daržoves, o su kokiais — ne.
Taigi darau tokią išvadą: E. Nokso surinkta medžiaga iliustruoja ne maisto produktų kenksmingumą, o nemokšišką jų vartojimą. Nežinant, kaip reikia teisingai derinti maisto produktus, beprasmiška pradėti sveikatos stiprinimą pasitelkus mitybą ir svarstyti apie maisto naudą ar žalą.
Maisto produktų išskyrimo ir geresnio derinimo ištakos — gilioje senovėje. Štai kas apie tai rašoma „Czud-ši":
„Tas, kas valgo maistą nesuderintą, nuodais maitinas.* Netinka žuviai pienas, Nederinkite pieno ir medžiuose nokintų vaisių. Kiaušinių ir žuvies nevalgykite vienu metu. Žirnienė su švendrių cukrumi, raugintu pienu kenkia. Grybams kepti netiks garstyčių aliejus. Vištieną valgydami negerkite rauginto pieno. Lygiom dalim neimkite medaus ir augalų aliejaus. Nevalgykit rūgštaus, kai geriate pieną. Kol vienas maistas nesuvirškintas, neskubėkit valgyt kito, Jie gali nesiderinti ir rietis kaip patrakę. Neskubėkit tiesti rankų prie valgio, kuris jums neįprastas, Nevalgykit netinkamu metu — tik taip išvengsit maisto—
nuodo.
* Jog tai tiesa, patvirtina ir šie faktai. Kai krakmolas ir cukrus pradeda rūgti, jie skyla, susidaro vandenilio dvideginis, acto rūgštis, spiritas ir vanduo — medžiagos, kurios, išskyrus vandenį ir angliarūgštę, netinka vartojimui, yra nuodai. Kai pūva baltymai, jų skilimo produktai — sieros vandenilis, indo-las, skatolas, fenolas — taip pat nuodai. Visi šie nuodai turi būti nukenksminti ir su šlapimu pašalinti iš organizmo. Sutrikus virškinimui, riebalai apkarsta, juose susidaro kancerogeninės medžiagos.
233
Pats laikas pakalbėti apie tai, kaip teisingai derinti maistą, kad jo vartojimas būtų naudingiausias.
TINKAMAS MAISTO PRODUKTŲ DERINIMAS
Praėjusio amžiaus pabaigoje—šio amžiaus pradžioje I. Pavlovo laboratorijoje buvo atliekami įdomūs bandymai tiriant virškinimo fiziologiją. Šie bandymai atskleidė, kad skirtingam maistui (pienui, mėsai, duonai ir t.t.) virškinti išskiriamos kokybės ir kiekybės prasme skirtingos virškinimo sultys. Šis procesas prasideda jau burnos ertmėje ir toliau tęsiasi visame virškinimo trakte (seilės, skrandžio sultys, kasos sultys, tulžis, storosios ir plonosios žarnos virškinimo sultys, taip pat mikroflora). Skirtingo maisto apdirbimas bei virškinimas vyksta skirtingose virškinimo trakto dalyse ir skirtingu laiku. Pavyzdžiui, vaisiai virškinami plonojoje žarnoje, o mėsa 2—3 valandas pradžioje virškinama skrandyje, o po to plonojoje žarnoje. Paaiškėjo, kad net panašioms maisto rūšims virškinti išskiriamos skirtingos virškinimo sultys. Pavyzdžiui, stipriausiai veikiančios virškinimo sultys išskiriamos pienui suvirškinti paskutinę virškinimo valandą, o mėsai — pirmą. Tai tik dar kartą patvirtina, kokia subtili maisto virškinimo technologija, kurios pažeidimo pasekmės pastebimos labai greitai.
Šiuos I. Pavlovo mokyklos mokslinius tyrimus mūsų amžiaus antrojo dešimtmečio pabaigoje sėkmingai panaudojo praktikoje amerikiečių gydytojas-natūropatas Herbertas Šelto-nas. Apie 100 tūkstančių labai ligotų žmonių jo mokykla „Sveikata" padėjo įveikti įvairias ligas. Kadangi šis klausimas labai svarbus, glaustai pateiksiu garsaus produktų derinimo specialisto H. Šeltono pažiūras bei patirtį.
MAISTO PRODUKTŲ KLASIFIKACIJA
Kad skaitytojai teisingai suvoktų, kaip derinasi maisto produktai, dar kartą pakartosime jų klasifikaciją.
Kai kurie produktai bus priskirti ir baltyminiams, ir krak-molingiems Tegu tai jūsų netrikdo, nes juose iš tiesų yra daug ir baltymų, ir krakmolo.
234
Baltymai
Koks maistas turi palyginti daug baltymų? Tai riešutai (dauguma jų), visi varpiniai augalai, pupelės, sausi žirniai, sojos pupelės, kiaušiniai, grybai. Be to, visi mėsos produktai, vėžiai, žuvis, sūris, varškė, saulėgrąžos, baklažanai, pienas.
Angliavandeniai
Tai kelių rūšių krakmolas, cukrus, sirupai, saldūs vaisiai. Krakmolas: visi varpiniai augalai, iš kurių kepama duona,
džiovintos pupelės (išskyrus sojas), sausi žirniai, bulvės, kaštonai, žemės riešutai, aguročiai, moliūgai.
Cukrus ir sirupai: geltonas ir baltas cukrus, pieno cukrus, įvairios uogienės, padažai, sirupai ir t.t. Medus.
Saikingai krakmolingi
Žiediniai kopūstai, burokėliai, morkos, griežčiai.
Riebalai
Alyvuogių, saulėgrąžų, kukurūzų aliejus, sviestas. Dauguma riešutų. Lašiniai. Riebi mėsa. Grietinė, grietinėlė.
Saldūs vaisiai
Finikai, inžyras, razinos, kuraga, vynuogės, slyvos, churma, džiovintos kriaušės ir obuoliai (saldžių rūšių).
Rūgštūs vaisiai
Apelsinai, greipfrutai, granatai, citrinos, rūgščios vynuogės, rūgščios slyvos, rūgštūs obuoliai. Pomidorai.
Pusiau rūgštūs vaisiai
Šviežias inžyras, saldžios vyšnios, saldūs obuoliai, kriaušės, persikai, abrikosai, mėlynės, serbentai, braškės.
235
Nekrakmolingos ir žalios daržovės
Tai visos sezoninės nepaisant spalvos daržovės. Pagrindinės jų: latuka, salierai, cikorija, kiaulpienės, kopūstai, ropės lapai, špinatai, rūgštynės, burokų lapai, svogūnai, ropės, baklažanai, agurkai, petražolės, rabarbarai, šparagai, česnakai, saldūs pipirai, ridikėliai.
Moliūgai
Maistui naudojami aguročiai, melionai bei kitos įvairios šių daržovių rūšys.
O dabar aptarsime įvairius maisto produktų derinius, jų virškinimą. Si informacija bus labai naudinga mąstančiam skaitytojui.
RŪGŠČIŲ DERINIMAS SU KRAKMOLAIS
Jau minėtų rūgščių produktų rūgštis ardo fermentas ptialinas, skaidantis krakmolą. Rūgščių ir krakmolų deriniai sunkiai virškinami.
Todėl atsiminkite: VALGYKITE RŪGŠTIS IR KRAKMOLĄ SKIRTINGU METU.
BALTYMŲ DERINIMAS SU ĮVAIRIU KRAKMOLU
Laisvos druskos rūgšties, kurios koncentracija — 0,003 proc, pakanka, kad būtų nuslopinta fermento, skaidančio krakmolą, veikla. Tolesnis, net ir nežymus, rūgštingumo padidėjimas ne tik stabdo šį procesą, bet ir suardo fermentą.
Kai suvalgoma duona, skrandis išskiria daug druskos rūgšties. Sulčių, skirtų duonai, reakcija yra beveik neutrali. Kai duonos krakmolas suvirškintas, skrandis išskiria daug druskos rūgšties tam, kad būtų suvirškinti duonos baltymai. Du procesai — krakmolo virškinimas ir baltymo virškinimas — vyksta skirtingu metu. Sekrecijos reguliuojamos labai jautriai, atsižvelgiant į tai, kokia maisto sudėtis, kada reikia išskirti sultis,
236
kad būtų suvirškintos sudėtingos medžiagos. Tai atsakymas tiems, kurie nepritaria teisingam maisto produktų derinimui, teigdami, kad „gamta pati kombinuoja" (kompanuoja) įvairias maisto medžiagas tame pačiame maiste. Vieno maisto produkto, kokios sudėties jis bebūtų, virškinimas labai skiriasi nuo kelių produktų mišinio virškinimo. Vienam produktui — krakmolo ir maisto deriniui, organizmas gali nesunkiai pritaikyti savo sultis (išskyrimo laiko ir intensyvumo požiūriu). Tačiau kai suvalgomos dvi maisto rūšys su skirtingais, net prieštarau-
!' jančias vienas kitam virškinimo poreikiais, toks sulčių prisitaikymas neįmanomas. Jei duona ir mėsa valgoma kartu, išskiriamos labai rūgščios sultys. Krakmolo virškinimas staiga sutriks. Fiziologijos požiūriu niekada negalima neatsižvelgti į tai, kad pirmosios krakmolo ir baltymų virškinimo stadijos vyksta skirtingose terpėse. Krakmolui reikia šarminės reakcijos, jis perdirbamas burnoje ir dvylikapirštėje žarnoje. Baltymui reikia rūgščios terpės skrandyje, po to jį dvylikapirštėje žarnoje perdirba visai kiti fermentai, negu krakmolą.
Todėl atsiminkite: VALGYKITE BALTYMUS IR KRAKMOLĄ SKIRTINGU METU.
Košės, duona, bulvės ir kiti krakmolingi produktai turi būti valgomi ne kartu su mėsa, žuvimi, kiaušiniais, sūriu, varške, riešutais ir kitu baltymingu maistu.
BALTYMŲ DERINIMAS
Dviems skirtingos rūšies ir sudėties baltymams reikia skirtingų virškinimo sekrecijos pokyčių ir skirtingo išskyrimo laiko, kad jie būtų efektyviai pasisavinti. Pavyzdžiui, stipriausiai veikiančios sultys išskiriamos paskutinę pieno virškinimo valandą, o mėsai — pirmą virškinimo valandą. Jei virškinimo procesas nesikeis, baltymingas maistas nebus visiškai suvirškintas. Taip atsitinka, kai vienu metu suvalgomi du skirtingi baltymai. Todėl nereikia derinti — mėsos ir kiaušinių, mėsos ir riešutų, mėsos ir sūrio, kiaušinių ir pieno, kiaušinių ir riešutų, sūrio ir riešutų.
Taigi atsiminkite: VIENU METU VALGYKITE TIK VIENĄ KONCENTRUOTĄ BALTYMINĮ MAISTĄ.
237
RŪGŠČIŲ IR BALTYMŲ DERINIMAS
Sudėtingos medžiagos skrandyje skaidomos j paprastesnes — pirma baltymų virškinimo stadija vyksta veikiant fermentui pepsinui. Pepsinas aktyvus tik rūgščioje terpėje. Šarminėje terpėje jo veikla nutrūkta. Priklausomai nuo to, koks maistas patenka į skrandį, keičiasi skrandžio sulčių sudėtis — nuo beveik neutralių iki labai rūgščių. Kai suvalgomi baltymai, skrandžio sultys rūgščios, nes reikalinga palanki terpė, kad galėtų vykti indukuota autolizė.
Kadangi pepsinas yra aktyvus rūgščioje terpėje, klysta tie, kurie mano, kad valgydami rūgštis su baltymais, tuo pačiu padeda virškinti baltymus. Priešingai, šios rūgštys stabdo virškinimo sulčių išsiskyrimą. Vaisiai ir vaisių rūgštys nepalankiai veikia skrandžio sultis, ardo pepsiną ir sumažina jo sekreciją. Kai burnoje ir skrandyje yra rūgštys, skrandžio sultys neišskiriamos. I. Pavlovas įtikinančiai įrodė, kad vaisių sultys ir galutinis fermentacijos produktas (raugintas pienas) nepalankiai veikia virškinimo sultis. Vaisių sultys stabdo skrandžio sulčių išsiskyrimą, trukdo virškinti baltymą, skatina puvimą.
Normalus skrandis išskiria visas rūgštis, kurios reikalingos baltymui virškinti, kai pepsino koncentracija tinkama. Nesveikas skrandis gali išskirti pernelyg daug rūgšties (padidintas rūgštingumas) ar nepakankamai rūgšties (sumažintas rūgštingumas). Kad ir kaip ten būtų, visais atvejais rūgščių vartojimas su baltymais neskatina virškinimo. Taigi nelaistykite mėsos nei actu, nei granatų sultimis ir 1.1.
RIEBALŲ IR BALTYMŲ DERINIMAS
Riebalai lėtina skrandžio sulčių sekreciją. Kai skrandyje yra riebalų, stabdoma sekrecija skrandžio sulčių, reikalingų vėliau valgant maistą, kuris esant kitoms sąlygoms nesunkiai virškinamas.
Maiste esantys riebalai sumažina apetitą sukeliančios sekrecijos kiekį, išskiriamą skrandyje, slopina cheminę sekreciją, skrandžio liaukų aktyvumą, sumažina pepsino ir druskos rūgšties kiekį skrandžio sultyse, beveik du kartus gali sumažinti
238
skrandžio tonusą. Toks sulėtėjęs poveikis gali tęstis dvi ir daugiau valandų. Tai reiškia, kad grietinės, sviesto, aliejaus, riebios mėsos, grietinėlės ir pan. negalima valgyti kartu su riešutais, sūriu, kiaušiniais. Tie maisto produktai, kuriuose yra riebalų (riešutai, sūris, pienas), virškinami daug ilgiau negu produktai, kuriuose tokių riebalų nėra.
Taigi atsiminkite: VALGYKITE RIEBALUS IR BALTYMUS SKIRTINGU METU.
Gerai žinoma, kad žalios daržovės mažina lėtinantį riebalų poveikį. Todėl jei vartojate riebalus su baltymais, galima paspartinti baltymų virškinimą ir valgyti daug žalių daržovių.
CUKRAUS IR BALTYMŲ DERINIMAS
Įvairių rūšių cukrus — pramoninis, sirupai, saldūs vaisiai, medus stabdo virškinimo sulčių išskyrimą ir skrandžio motoriką. Taip atsitinka todėl, kad virškinama žarnyne. Jei šie produktai valgomi atskirai, ilgai neužsibūna skrandyje, greitai patenka į žarnyną. Kartu su kitais produktais (baltymais, krakmolu) jie būna skrandyje ilgai, tol, kol virškinamas kitas maistas. Veikiant bakterijoms, ten pradeda irti.
Taigi atsiminkite: VALGYKITE CUKRŲ IR BALTYMUS ATSKIRAI.
CUKRAUS IR KRAKMOLO DERINIMAS
Krakmolo virškinimas prasideda burnoje ir, esant atitinkamoms sąlygoms, kurį laiką vyksta skrandyje. Cukrus suvirškinamas tik plonajame žarnyne. Kai cukrus vartojamas su kitu maistu, jis kurį laiką užsibūna skrandyje, laukdamas, kol bus suvirškintas kitas maistas. Todėl skrandyje, kur pakanka šilumos bei drėgmės, jis linkęs rūgti. Taip maitinantis susidaro rūgšti rūgimo fermentacija.
Želė, marmeladas, uogienės, vaisiai, saldainiai, cukrus, medus, patoka, sirupai ir t.t., vartojami kaip priedai gaminant pyragaičius, duoną, sausainius, košes, bulves bei kitą maistą, sukelia rūgimą. Milijonų žmonių įprotis rytais valgyti pusry-
239
čiams košę su cukrumi ir kentėti nuo padidinto rūgštingumo (tai patvirtina ir rėmuo, atsiraugėjimas, kiti nevirškinimo požymiai) būtų juokingas, jei nesukeltų tragiškų pasekmių. Saldūs vaisiai su krakmolu taip pat skatina rūgimą. Duona, kepama naudojant finikus, razinas, kitus panašius priedus, kurią taip populiarina „sveiko maisto" šalininkai, yra tikra dietinė bjaurastis. Daugelis galvoja: jei cukrus bus pakeistas medumi, galima išvengti rūgimo. Tačiau tai ne tas atvejis. Medus su karštais pyragėliais, sirupas, uogienė su duona, blynais ir panašus maistas nepadeda išvengti rūgimo. Yra priežasčių, leidžiančių teigti, kad cukrus su krakmolu trukdo virškinti krakmolą. Kai cukrus patenka į burną, išsiskiria daug seilių, tačiau jose nėra ptialino (fermento, skaidančio burnoje krakmolą), nes ptialinas neveikia cukraus. Jei krakmolas derinamas su cukrumi, medum, uogiene, tai trukdys seilėms prisitaikyti taip, kad galėtų būti suvirškintas krakmolas. Gali sutrikti krakmolo virškinimas. Jei taip atsitinka, produktai, kurie šiaip yra vertingi, dažnai pradeda kenkti, kai jie vartojami kartu su nesuderinamais produktais. Pavyzdžiui, duona ir sviestas, suvalgyti kartu, nesukelia nemalonumų, tačiau jei kartu valgomas ir cukrus ar medus, uogienė, galima apsirgti, nes cukrus bus pasisavintas pirmiausia, o krakmolo perdirbimas į cukrų sulėtės. Cukraus ir krakmolo mišinys sukelia rūgimą ir gali pakenkti.
Taigi atsiminkite: NEVALGYKITE KARTU KRAKMOLO IR CUKRAUS.
MOLIŪGAI
Dauguma žmonių skundžiasi, kad moliūgai jiems kenkia, sukelia alergiją. Tačiau moliūgai iš tiesų sveikas ir lengvai virškinamas maistas. Net tada, kai virškinimas prastas, moliūgai nesukelia rūpesčių.
Tai kodėl tada jų vartojimas kai kuriems sukelia nemalonias pasekmes? Moliūgai nevirškinami skrandyje, tik žarnyne. Skrandyje jie būna labai trumpai, kelias minutes, po to patenka j žarnyną. Jei moliūgai valgomi kartu su maistu, kuris skrandyje būna ilgiau, jie taip pat lieka ten ilgiau. Kadangi yra susmulkinti, be to, nestinga šilumos, tai greitai suyra, atsiran-
240
da daug dujų bei kitų kenksmingų medžiagų, kurios ir sutrikdo virškinimą.
Taigi atsiminkite: VALGYKITE MOLIŪGUS ATSKIRAI NUO KITO MAISTO.
PIENAS
Gamtoje galioja taisyklė: visų rūšių gyvūnų jaunikliai maitinasi pienu atskirai. Pačioje gyvenimo pradžioje jauni žinduoliai maitinami tik pienu. Po to ateina laikas, kai jie maitinasi ne tik pienu, bet ir kitokiu maistu, tačiau ne tuo pačiu metu. Pagaliau jie pradeda nesimaitinti pienu. Niekada daugiau nevartoja jo. Pienas — JAUNIKLIŲ MAISTAS. Taigi nebūtina juo maitintis po normalaus maitinimo pienu periodo. Tačiau žmonės visą gyvenimą išlieka žinduoliais! Kadangi piene yra pieno baltymo ir riebalų, jis blogai derinasi su kitu maistu, išskyrus rūgščius vaisius. Pienas, patekęs į skrandį, tampa varške, su-kreša. Krešėdamas padengia kito maisto daleles, esančias skrandyje, ir atskiria jas nuo skrandžio sulčių. Šios dalelės negali būti virškinamos tol, kol nesuvirškinamas sukrešėjęs pienas.
Taigi atsiminkite: VARTOKITE PIENĄ ATSKIRAI NUO KITO MAISTO.
Maitinant vaikus pienu, galima jiems duoti ir šviežių vaisių sulčių, atskiestų vandeniu, ir tik po pusės valandos duoti pieno. Vaisiai turi būti rūgštūs.
DESERTAI
Desertai valgomi pačioje pabaigoje, kai žmogus jau sotus. Tai pyragaičiai, ledai, saldūs vaisiai ir t.t. Jie labai blogai derinasi beveik su visais maisto produktais, yra menkaverčiai, todėl nepageidautini.
Atsiminkite: VENKITE DESERTŲ. Jei privalote suvalgyti gabalą pyrago, kartu valgykite daug
šviežių daržovių salotų, nieko daugiau. Palaukite, kol ateis kito valgymo laikas.
241
Atšaldyti desertai — ledai, mineralinis vanduo ir t.t. — taip pat slopina virškinimą, nes trukdo šaltis. Mes jau anksčiau kalbėjome apie tai, kad šaltis kenkia virškinimui, nes virškinimo fermentai aktyvūs esant 37 °C temperatūrai. Todėl šaltą maistą iš pradžių tenka sušildyti, o tik po to virškinti. Be to, tuo pačiu šaldomi ir šalia skrandžio esantys organai, o tai sutrikdo aprūpinimą krauju, atsiranda šalčio sukelti spazmai.
Be abejo, E. Noksas nesigilino į tokias subtilybes, nekreipė daug dėmesio, todėl pasitenkino tuo, kas glūdėjo paviršiuje — kalti maisto produktai. Dabar mes jau žinome: kalti mes patys, mūsų neišmanymas. Tai dėl mūsų pačių kaltės organizme atsiranda pūvančių produktų sąvartynas.
Pradėję tinkamai maitintis, sveiki ir ligoti, silpni ir stiprūs, seni ir jauni greitai pastebi, kaip pagerėjo sveikata, nes virškinimo organams daug lengviau atlikti savo funkcijas.
KAIP VARTOTI BALTYMUS
Su visų rūšių baltyminiais produktais geriausia derinasi ne-krakmolingi produktai ir sultingos daržovės: špinatai, burokų lapai, kopūstai, ropių lapai, šviežios žalios pupos, aguročiai, svogūnai, salierai, kitos nekrakmolingos daržovės.
Prastai derinasi su baltymais šios daržovės: burokai, ropės, moliūgai, morkos, kaliaropės, griežčiai, pupos, žirniai, bulvės bei įvairios kruopos. Pupos ir žirniai — baltymų ir krakmolo derinys, ir juos geriau valgyti kaip krakmolą ar kaip baltymą derinant su žaliomis daržovėmis be kitų baltymų ir kitos rūšies krakmolo.
Pateiksime valgiaraštį, kuris gali būti pavyzdys, nes jame rasite teisingą baltyminio maisto derinimą. Baltyminį maistą geriausia valgyti vakarienei be rūgščių ir augalinio aliejaus bei riebių padažų. Kiekvienas pasirenka, kiek suvalgyti.
Daržovių salotos Daržovių salotos Virta mėsa Mėsos kotletai
Daržovių salotos Daržovių salotos Varškė Riešutai
242
Daržovių salotos Kiaušinienė ar virti kiaušiniai
Daržovių salotos Žalias agurotis Šašlykas, befstrogenas
Daržovių salotos Virti žirniai ar pupelės
Daržovių salotos Ropės lapai ar špinatai Troškinta vištiena ar triušiena
Dabar jau turi būti aišku, kad DAUG salotų reikia suvalgyti kartu su visų rūšių baltyminiu ir krakmolingu maistu. Gydytojas H. Šeltonas pabrėžia salotų svarbą visų dietų atvejais. Štai jo rekomendacijos:
„Gaminant salotas reikia derinti įvairias daržoves be padažų ar užpilų. Nebūtina salotoms vartojamas daržoves susmulkinti.
Pateikiame tinkamą salotų pavyzdį. Tai gali būti pagrindas visiems, sumaniusiems pasigaminti salotų pagal savo receptą:
1/2 galvutės salotų (latuka;, salieras, kopūstas; 1/2 galvutės latukos, salieras, pomidorai; 1/2 galvutės latukos, kopūstas, saldūs pipirai; 1/2 latukos, prancūziška indivija, pomidoras; kopūstas, agurkai, ridikėliai. Kad būtų patraukliau, galima pridėti šakelę petražolių, sal
dų raudonąjį pipirą ir t.t. Druskos nereikia, nes tokioms salotoms pakanka įvairių organinių druskų. Salotos turi būti paprastos, joms nereikia parinkti kuo daugiau ingredientų".
Mūsų sąlygomis salotų pagrindas gali būti kopūstai, o kitos daržovės parenkamos atsižvelgiant į sezoną: ridikėliai, salierai, pastarnokas, agurkai, pomidorai, saldieji pipirai, petražolės, kiaulpienės ir t.t.
KAIP VARTOTI KRAKMOLĄ
Natūropatai rekomenduoja vartoti vieną kurį krakmolą (vienos rūšies košę, be duonos) ne tik todėl, kad šie produktai yra skirtingi, bet ir todėl, kad valgant dviejų ar kelių rūšių krakmolą (pavyzdžiui, košes, duoną ir bulves vienu metu), persivalgoma. Taigi geriau vienu metu valgyti vienos rūšies krakmolingą maistą, ypač sergantiems.
Krakmolas pradedamas virškinti burnoje. Todėl ilgai kramtykite, kad krakmolingas maistas būtų ne valgomas, o tar-
243
si geriamas. Kai krakmolas valgomas tinkamai, seilės jį ilgai virškina skrandyje. Rekomenduojama krakmolingą maistą valgyti dieną. Toks maistas turi būti sausas, o košės — tirštos. Galima valgyti salotas su krakmolu, tačiau geriau joms parinkti mažai krakmolo turinčias daržoves: morkas, burokėlius ir t.t. Galite pasigaminti tokias salotas: 40 proc. kopūstų, 30 proc. morkų, 20 proc. virtų ar nevirtų burokėlių, krapų, petražolių ir pan. Šiose daržovėse esantys fermentai ir vitaminai padės geriau suvirškinti krakmolą. Valgydami pasirinkite jums reikalingą kiekį.
Daržovių salotos burokėliai, bulvės
Daržovių salotos, morkos, keptas moliūgas
Daržovių salotos, troškintos morkos, svogūnai, burokėliai Džiūvėsiai
Daržovių salotos, morkos, virti ryžiai su sviestu
Daržovių salotos, tiršta kruopų košė
Daržovių salotos, troškinti burokėliai Duona su sviestu
KAIP VARTOTI VAISIUS
Riešutai (jie botanikos požiūriu taip pat yra vaisiai), žalios daržovės ir šakniavaisiai bei vaisiai — idealus žmogaus maistas.
Vaisiai — tikras malonumas. Tačiau juos reikia valgyti atskirai. Kodėl taip reikia daryti, jau buvo rašyta šioje knygoje.
Vaisių negalima valgyti ir tarpais tarp valgymo, nes tai reiškia, kad jie atsidurs skrandyje, kai ten dar virškinamas anksčiau patekęs maistas. Taip bus sutrikdytas virškinimas. Todėl geriausia juos valgyti iki antro valgymo likus 20—30 minučių. Per tą laiką jie suspėja patekti į plonąsias žarnas ir būna suvirškinti.
Maitinant vaisiais ligonius, H. Šeltonas padarė išvadą, kad saldžius ir labai rūgščius vaisius reikia valgyti atskirai. Cukrus, medus ir kiti saldumynai labiausiai nepageidaujami su greipfrutais.
244
Peteikiamame valgiaraštyje rasite tinkamus vaisių derinius. Juos rekomeduojama valgyti pusryčiams. Valgydami pasirinkite jums reikalingą kiekį:
1. Vyšnios, abrikosai. 2. Vyšnios, abrikosai, slyvos. 3. Persikai, abrikosai. 4. Obuoliai, vynuogės, stiklinė rūgpienio. Pavasarį ir vasarą skanias salotas galima pagaminti iš se
zoninių vaisių: slyvų, abrikosų, vyšnių, trešnių, pridėjus salotų (latukos) ar salierų.
MAISTO VARTOJIMAS VISĄ DIENĄ
Remdamiesi virškinimo fiziologija, galime racionaliausiai paskirstyti įvairų visos dienos maistą.
Rytą, kai organizmas yra per naktį pailsėjęs, mums nereikia energijos antplūdžio. Be to, žinome, kad maistas sukelia organizme specifinio dinamiško poveikio reakcijas ir atiduoda savo energiją ne iš karto, o tik po kurio laiko. Todėl rytais geriausia valgyti lengvai pasisavinamą maistą — vaisius, šviežias daržovių bei vaisių sultis.
Krakmolingą maistą geriau vartoti pietums, todėl kad jo virškinimui bei pasisavinimui reikia daugiau laiko ir energijos. Virškinimas tęsiasi 3—4 valandas. Be to, krakmolingas maistas duoda mums pagrindinę energiją, kuri bus panaudojama antroje dienos pusėje. Vaisiai, kuriuose daug lengvai pasisavinamo kelių rūšių cukraus, labai greitai duoda mums tą energiją, todėl labiausiai tinka rytą.
Baltymingą maistą geriausia vartoti vakare, nes jis virškinamas daugiau kaip 4 valandas ir reikalingas atstatyti struktūroms, kurios suiro dieną. Baltymus virškinti reikia ramioje aplinkoje. Geriausias tam laikas — 18—20 vai. Juo labiau kad tuo metu organizme prasideda energetinių bei plastinių struktūrų sintezė.
Paprasta, fiziologiška bei logiška. Labai įdomu palyginti šiuolaikines natūropatų rekomenda
cijas su seniausiomis indų gydytojų rekomendacijomis. Ajurve-doje dienos mityba suderinta su gamtos ritmais. Senovės iš-
245
minčiai buvo pastebėję, kad per parą nuosekliai keičiasi 3 periodai, kurių trukmė — 4 valandos.
Pirmas periodas — ramybė („Kapcha"), antras — energijos aktyvumas („Pita"), trečias —judėjimo aktyvumas („Vata"). Šie periodai pirmiausia susieti su saulės aktyvumu. Periodas „Kapcha" (nuo 6 iki 10 valandos) prasideda saulei patekėjus. Įprasta, kad rytas — ramybės periodas. Organizmo fiziologijos požiūriu tai kūno ramybės ir sunkumo pojūčio metas. Periodas „Pita" prasideda nuo 10 ir tęsiasi iki 14 valandos. Jam būdinga tai, kad saulė tuo metu būna aukščiausiame savo taške. Tada esame ypač alkani, mumyse kaitriausia (analogija su saule) „virškinimo ugnis". Periodas „Vata" tęsiasi nuo 14 iki 18 valandos. Saulė jau būna įšildžiusi žemę, prasideda oro masių judėjimas, pakyla vėjas, viskas pradeda judėti — siūbuoja medžiai, žolė, banguoja vanduo ir t.t. Fiziologijos požiūriu tai aktyviausio judėjimo, didžiausio darbingumo metas. Toliau viskas kartojasi: nuo 18 iki 22 valandos „Kapcha", nuo 22 iki 2 valandos — „Pita", nuo 2 iki 6 valandos — „Vata". Tokiu ritmu gyvena visi gyvūnai ir augalai. Beje, toks aktyvumas būdingas ir dienos, ir nakties gyvūnams.
Atsižvelgiant į tai, Ajurvedoje pateikiamos šios dienos mitybos rekomendacijos:
1. Kelkitės „Vata" periodu (judėjimo aktyvumas), prieš 6 valandą ryto (vietos laiku). Tada visą dieną būsite aktyvus. Jei kelsitės „Kapcha" (ramybės) periodu, visą dieną būsite inertiškas.
Atsikėlę išgerkite stiklinę šilto vandens. „Vata" paspartina žarnyno veiklą, padeda greičiau išsituštinti storosioms žarnoms.
2. Kai pajusite nedidelį alkį, suvalgykite pusryčiams vaisių.
3. „Pitos" periodu (ypač nuo 12 iki 14 valandos), kai kaitriausia „virškinimo ugnis", suvalgykite didžiausią maisto dalį. Logiška, kad tai turi būti krakmolingas maistas su daržovėmis, suteikiantis daugiausia energijos. Po to ramiai pasėdėkite, pageidautina ant kulnų, ir pakvėpuokite dešiniąja šnerve — tai dar labiau sustiprins jūsų „virškinimo ugnį". Po to 5—10 minučių pasivaikščiokite.
4. Baigiantis „Vatos" periodui ir prasidedant „Kapchai"
246
(18—20 vai.) prieš saulėlydį lengvai pavakarieniaukite. Saulė leidžiasi, ir „virškinimo ugnis" blėsta. Tokiu laiku rekomenduojama suvalgyti truputį baltymingo maisto, kad būtų papildytos išeikvotos kūno struktūros, ir kuo daugiau daržovių, kad būtų spartesnis virškinimas. Po vakarienės elkitės taip, kaip ir po pietų.
Ir šiuolaikinės rekomendacijos, ir senovės išminčių patarimai beveik sutampa, nors ir vieni, ir kiti ėjo visiškai skirtingais keliais.
Panašios ir Polio Brego bei praktiko-natūropato Sureno Arakeliano rekomendacijos, kaip maitintis per dieną.
PIRMAS VALGYMAS. Jis turi būti tik tada, kai pajuntamas stiprus alkis, būtinai po fizinių pratimų — bėgimo, greito ėjimo, namų ruošos ir t.t. Įsiminkite taiklų Polio Brego posakį: „Pusryčius reikia užsidirbti". Maistas — švieži ar džiovinti vaisiai. Tai priklauso nuo sezono. Galima valgyti ir natūralų medų, be abejo, atskirai nuo kitų produktų.
ANTRAS VALGYMAS. Valgoma tik tada, kai pajuntamas stiprus alkis. Valgomos daržovės su aliejumi ar be jo. Suvalgyti ne daugiau kaip 100 gramų saulėgrąžų, kanapių, kunžuto ar riešutų.
TREČIAS VALGYMAS. Jei to reikia, galima suvalgyti, atsižvelgiant į sezoną, šviežių ar džiovintų vaisių. Jei jų nėra, galima išgerti šviežių daržovių sulčių ar vaistažolių arbatos.
Per parą reikia suvalgyti maždaug 1500 gramų maisto. Košes būtina valgyti arba rytais, arba vakare, bet ne vėliau
kaip 19 valandą. Net Biblijoje tam skirtas ypatingas dėmesys: „... vakare val
gysite mėsą, o rytą pasisotinsite duona". Ir senovės, ir dabartiniai specialistai yra tos nuomonės, kad
rytais pakanka lengvo maisto, per pietus tinka vartoti krakmo-lingą ir daugiau maisto, o vakare — truputį baltyminio maisto su daržovėmis. Be abejo, gali būti įvairiausi variantai. Tai priklauso nuo tradicijų bei įpročių, tačiau toks variantas patikimas, nes jau ne kartą patikrintas.
Labai svarbus klausimas: kokia turi būti proporcija tarp rūgštaus ir šarminio maisto, kuris suvalgomas per dieną? Jei to nežinosite, mityba bus neefektyvi.
Niekam ne paslaptis, kad organus maitina kraujas. Pri-
247
klausomai nuo maisto, kraujas gali būti labiau šarminis ar rūgštus. Kai kraujas daugiau rūgštus, jame yra daugiau energetinių medžiagų, padedančių atkurti tai, kas prarasta. Šarminė kraujo proporcija aprūpina mūsų organizmo sandarą, stiprina fizines ir protines galias, imunitetą.
Dauguma natūropatų nurodo tokią proporciją: 50—60 proc. šarminio ir 50—40 proc. rūgštaus maisto.
Pavyzdžiui, Polis Bregas pateikė tokią idealią maisto proporciją: 1/5 kasdieninio maisto turi būti baltyminis (augalinės ir gyvulinės kilmės); 1/3 — krakmolingas maistas (nešlifuoti grūdai ir kruopos, natūralios sultys ir cukrus — medus, džiovinti vaisiai), nerafinuotas aliejus; 3/5 maisto — vaisiai ir daržovės (nevirtos ir tinkamai paruoštos). Procentais išreikšta tokia dieta atrodo taip: 60 proc. — daržovės ir vaisiai; 20 proc. — baltyminis maistas; 7 proc. — krakmolingas maistas; 7 proc. — natūralus įvairių rūšių cukrus; 6 proc. — aliejus.
Indijos jogai apibūdina kraujo kokybę pagal spalvą. Švarus ir užterštas kraujas skiriasi savo spalva. Jų nuomone, švariausias yra 60—70 proc. šarminis kraujas. Toks kraujas būdingas sveikiems žmonėms (tai patvirtina švarus rausvas liežuvis ir rausva junginė (akių gleivinė, konjunktyva). Jei šarminė proporcija sumažėja iki 50—60 proc, — tai prastesnės kokybės kraujas, būdingas žmonėms, kurie linkę sirgti įvairiomis ligomis ar nuolat kamuojamiems įvairių negalavimų. Ypač rūgštaus kraujo kokybė prasčiausia. Toks kraujas teka sergančių chroniškomis ligomis žmonių gyslomis.
Todėl jogai taiko šarminančią dietą ir laikosi aukščiau nurodytų proporcijų.
Savitą požiūrį į kasdieninio maisto proporcijas pateikia Tolimųjų Rytų tautų makrobiotai (makrobiotika — ilgo gyvenimo menas).
Šios srities specialistas Mikio Kuši rekomenduoja tokį standartinį makrobiotinės mitybos režimą.
1. Kiekvieno valgymo metu reikia, kad maistą sudarytų ne mažiau kaip 50 proc. grūdų, paruoštų įvairiais būdais. Tai pilnaverčiai ryžiai, kviečiai, pilnavertė duona, kruopos.
Mes jau žinome, kad angliavandeniai šarmina kraują, o išvalytos kruopos, poliruoti ryžiai, duona — rūgština. Todėl mak-
248
robiotai stengiasi nepažeisti teisingos proporcijos maisto svarbiausio parametro požiūriu, tik siekia to kitaip.
2. Kiekvieną dieną suvalgykite 5 proc. miso ar tamari sriubos (1—2 nedideli puodeliai). Jų skonis turi būti labai lengvas. Tam panaudokite kelias daržovių rūšis, jūržoles, grūdus ir ankštinius augalus. Dažniau keiskite variantus.
MISO — pasūdyta augalinė pasta, kurioje daugiausia sojos. Joje daug lengvai pasisavinamų proteinų, fermentų, skatinančių virškinimą, B1 2 vitamino ir t.t. Miso gaunama ilgai ( 2 — 3 metus) rauginant.
TAMARI — perrūgęs ir pasūdytas padažas, kurio pagrindas — soja ir kviečiai. Nedaug jo dedama kaip prieskonio į sriubą ir daržoves.
Taigi miso ir tamari — prieskoniai daržovių sriuboms. 3. Kiekvieną kartą valgant, 20—30 proc. maisto turi suda
ryti daržovės: 2/3 — įvairiais būdais išvirtos, keptos keptuvėje ar orkaitėje, o 1/3 daržovių valgomos nevirtos, kaip salotos.
Virti, kepti, troškinti reikia kuo trumpiau. 4. 10—15 proc. kasdienio maisto turi sudaryti ankštinės
daržovės ir jūros kopūstai. Pirmenybę teikite žirniams, lęšiams. Saikingai pagardinkite juos tamari ar jūros druska.
Jūros kopūstai — unikalus produktas, turintis beveik visus mikroelementus. Vien jų pakanka, kad būtų papildytos retų mikroelementų atsargos.
5. Vieną ar du kartus per savaitę reikia suvalgyti truputį žuvies, baltą jos minkštimą. Desertui galima valgyti vaisius: vieną du kartus per savaitę — žalius ir džiovintus, kasdien — virtus, bet nedaug. Vienu metu pakaks suvalgyti ketvirtį ar skiltelę šviežių vaisių.
Taigi reikia atkreipti dėmesį į tai, kad gyvulinės kilmės baltymų turintis maistas šiuo atveju vartojamas labai atsargiai. Retai ir po truputį valgomi vaisiai taip pat nepakenks.
Padažai miso ir tamari — saviti maisto priedai. Juose daug vitaminų ir fermentų, padedančių kuo geriau ir greičiau suvirškinti grūdinius produktus. Prisiminkite, kad būtų gauta 1000 kalorijų, reikia, jog maiste būtų tam tikras kiekis vitaminų B , B2 ir t.t. Todėl makrobiotai intuityviai parinko šiuos du produktus, kuriuose yra daug minėtų vitaminų.
Iš visų makrobiotų rekomendacijų neaiškus 3 punktas. Ko-
249
dėl daržovėms skiriama du kartus mažiau dėmesio, negu na-tūropatų ir jogų virtuvėje? Pirma, japonai, kurie dažniausiai laikosi makrobiotų principų, gyvena prie jūros. Vartodami maistui jūros kopūstus ir kitus jūros produktus, jie puikiausiai aprūpina organizmą būtinais mikroelementais. Todėl nebūtina valgyti tiek daug daržovių salotų. Antra, buvo pastebėtas subtilus dalykas: yra produktai, kurie tarsi „suspaudžia" ir „išplečia" mus. Prisiminkite, kas rašyta skyriuje „Mikroelementai" apie kalį ir natrį. Kalis yra ląstelėse, o natris — jas supančiame skystyje. Abu jie — šarminiai elementai. Tačiau valgant maistą, kuriame yra daug kalio (tai daugiausia daržovės ir vaisiai), sustiprėja procesai ląstelėse, iš organizmo pašalinamas skystis. Tai reiškia, kad suspaudžiamos ląstelių membranos, tai trikdo jų funkcijas. Valgant maistą, kuriame yra daug natrio (kruopas, morkas, kiaulpienės šaknis), organizme sulaikomas vanduo, ląstelių membranos išbrinksta, sutrinka jų funkcija. Nukrypimai į vieną ar kitą pusę slopina gyvybinius procesus ir todėl yra nepageidautini. Reikalingas „aukso vidurys". Makrobiotų siūlomos proporcijos atitinka šią sąlygą. Jei šios sąlygos nesilaikoma, prasideda lėtas organizmo irimas, ypač nukenčia dantys. Tie, kas valgo nevirtą maistą, laikui bėgant pastebi, kad pradėjo klibėti dantys.
Kiek maisto reikia suvalgyti vienu metu? H. Šeltonas rekomenduoja maitintis atsižvelgiant į individualius poreikius. Kiti pataria pakilti nuo stalo tada, kai dar jaučiamas nedidelis alkis. Todėl man pasirodė įdomi rašytojo V. Čerkasovo patarlė: „Jei pakilai nuo stalo jausdamas nedidelį alkį, — esi pavalgęs. Jei jauti, kad dar prie stalo esi pavalgęs, — persivalgei. Jei jauti, kad prie stalo persivalgei, — apsinuodijai".
Šiuo požiūriu įdomios jogų rekomendacijos. 1. Švarus, saldus ir neaštrus maistas — sotus ir malonus,
turi užpildyti pusę skrandžio. Tai vadinama saikinga mityba (Mitahara).
2. Pusę skrandžio turi užpildyti maistas, ketvirtį — vanduo. Likęs ketvirtis turi būti tuščias, kad liktų vietos susidariusioms dujoms.*
* Sią dalį paėmiau iš Boriso Sacharovo knygos „Didžioji Paslaptis". Jos autorius cituoja seną jogų šaltinį „Gūheranda Samchita".
250
MAISTO VIRŠKINIMO IR PASISAVINIMO PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS
Dabar, kai jau žinome įvairių produktų virškinimo ir pasisavinimo „technologiją", belieka nepažeisti jos. Šios rekomendacijos papildo prieš tai pateiktas ir leidžia mums dar labiau sustiprinti savo sveikatą.
1. Valgykite tik organinį maistą, kuriame daug bioplazmos. Tokio maisto energetinis potencialas — pats didžiausias.
Visos jo struktūros nepažeistos. Jame esančios amino rūgštys, vitaminai, įvairių rūšių cukrus, fermentai, mineraliniai elementai yra aktyviausi. Tik valgant šį maistą įmanoma indukuota autolizė, leidžianti sutaupyti apie 50 proc. virškinimo energijos. Taigi valgykite kuo daugiau šviežio augalinio maisto, kuo mažiau kepkite, virkite ar troškinkite produktus.
2. Stenkitės valgyti gryną maistą. Tik tokiame maiste yra visi reikalingi jo pasisavinimui ir
pašalinimui elementai. Kūno resursai nebus eikvojami. Kuo mažiau rafinuoto maisto, tuo tvirtesnė sveikata, Ilgesnis gyvenimas.
3. Kaip pagrindinį „kurą" vartokite angliavandenius. Tinkamai maitinantis pakanka augalinių baltymų. Balty
mų perteklius pakerta mūsų jėgas. 4. Pirmas patiekalas turi būti salotos. Tai padės išvengti maistinės leukocitozės, nuolat bus papil
domi organizmo šarmų rezervai, nesutriks kokybiška ir kiekybiška mineralinių mikroelementų koncentracija organizme, bus sudarytos sąlygos tinkamai suvirškinti virtą maistą, aprūpinti jį vitaminais ir fermentais, kuriuos prarado virdamas. Žinokite: jūs pasisavinate tik tiek maisto, kiek pakanka vitaminų ir fermentų. Be jų maistas tampa „pusfabrikačiu" ir nuodija mus.
5. Tinkamai derinkite maisto produktus. Tai leis visiškai suvirškinti bei pasisavinti maistą, nauda
bus didžiausia. Netinkamas maisto derinimas pakerta jūsų jėgas, gadina visą skrandžio—žarnyno traktą. Gerbkite produkto virškinimo „technologiją", nereikalaukite iš virškinimo sistemos neįmanomo.
6. Tinkamai maitinkitės visą dieną.
251
Tai leis jums visą laiką neprarasti „formos", bet kuriuo paros metu išliks fizinis ir protinis darbingumas.
7. Nepažeiskite rūgštaus ir šarminio maisto proporcijos. Tik tada visą laiką būsite sveikas, neprarasite pusiausvy
ros, nenukrypsite į vieną ar kitą pusę.
TINKAMOS MITYBOS PRADŽIA
Kiekvienas staigus mitybos įpročių, maisto pakeitimas veikia žmogaus savijautą. Juk mums dabar aišku, kad pradėjus maitintis naujais, neįprastais produktais (daigintais grūdais, žaliomis daržovėmis, vaisiais ir t.t.) organizmas turi apsirūpinti specifiniais fermentais, kurių jame beveik nėra. Skrandžio—žarnyno trakte turi susidaryti kitokia mikroflora. Persitvarko žarnyno, hormonų sistemos, keičiasi skonio įpročiai, poreikis maistui. Visas organizmas privalo persitvarkyti, o tai veikia ne tik žmogaus fiziologiją, bet ir psichiką. Be abejo, šis procesas neįvyksta staiga. Tam reikia laiko. Tuo labiau kad kai kurios sistemos yra labai inertiškos. Todėl būtina žinoti fiziologinius mechanizmus, kuriais pagrįsti šie procesai.
Pavyzdžiui, dauguma iš pirmųjų persikėlusių iš Ispanijos į Ameriką mirė, nes neprisitaikė prie naujo maisto. Tai puikiai parodyta filme „Kristoforas Kolumbas".
Be to, privalote žinoti, kad pradedant tinkamai maitintis, atsiranda organų ar jų sistemų pokyčių, galinčių sukelti sveikatos krizių. Žinokite tai ir nesibaiminkite. Tokios krizės tik patvirtina, kad einate teisingu keliu, po to pakilsite viena pakopa aukščiau, į naują sveikatos lygį.
Kaip parodė praktika, skrandžio—žarnyno trakto fermentinės sistemos prisitaiko prie naujo maisto per 3—12 mėnesių. Tiek reikia ir žarnyno mikroflorai pasikeisti. Žarnyno hormonų sistema labai inertiška, jai persitvarkyti reikia net 1—2 metų. Skonio įpročiams pasikeisti, naujam elgesiui ir psichikai reikia dar daugiau laiko: 2—3 metų. Maždaug po tiek laiko, per 3 metus, visi šie mechanizmai pradeda darniai veikti visa jėga.
Normalios skrandžio—žarnyno veiklos kriterijai: 1) išgėrus burokėlių sulčių, šlapimas nenusidažo rausva
spalva. Tai reiškia, kad skrandžio—žarnyno epitelis yra normalus;
2) tuštintis lengva, tuštinamasi 2—3 kartus per dieną. Tai reiškia, kad skrandžio—žarnyno trakto motorika yra normali;
3) fekalijų konsistencija — pusminkštė „dešrelė" be kvapo, be nesuvirškintų daržovių, vaisių gabalėlių. Tai reiškia, kad storosiose žarnose normaliai įsiurbiamas vanduo, o kvapo ir nesuvirškintų daržovių gabalėlių nėra todėl, kad mikroflora yra pilnavertė, tinkama;
4) lėtai keičiasi maisto poreikis bei įpročiai. Po 1—3 metų jūs jau nevartosite „normalaus" maisto, nes pajusite, kad jis neigiamai veikia organizmą.
Pradedant vartoti kitokį maistą, laukia tokios pakopos: pirma, pakeiskite maisto produktų valgymo nuoseklumą:
skysčiai prieš valgį, vaisiai prieš valgį, pirmasis patiekalas — salotos, antrasis patiekalas — arba angliavandeniai, arba baltymai, bet tik vienas kuris iš jų;
antra, nevartokite visų kenksmingų produktų: rafinuotų, stimuliuojančių (kava, arbata, dešros, tortai ir pan.);
trečia, pradėkite keisti virto ir nevirto maisto proporciją, valgykite daugiau nevirto maisto. Po truputį pratinkite organizmą prie nevirto maisto. Pradėkite gerti po 100—200 gramų šviežių daržovių ir vaisių sulčių. Daržoves iš pradžių troškinkite, po to vis mažiau jas perdirbkite, kol pagaliau pradėsite jas valgyti visai žalias. Keiskite: kartą — troškintos, kartą — netroškintos, nevirtos;
kertvirta, po truputį (20—50 gramų) pradėkite papildyti savo racioną nevirtais daržovių patiekalais: daigintais kviečiais, mirkytom kruopom, valgomomis žolėmis, augalų vaisiais. Košes stenkitės mirkyti, o ne virti.
Taip elkitės ir kitais atvejais: pusryčiams valgykite vaisius; vietoje pietų su sriuba, mėsa, duona pasirinkite šviežias sultis, žalias ar mažai troškintas daržoves, košes; vakarienei vietoje antrų, trečių patiekalų, arbatos pasirinkite salotas ir riešutus.
Atsižvelgiant į sezoną galima surengti „braškių", „obuolių", „vynuogių", „arbūzų", „moliūgų" dienas.
Jei laikysitės šio mitybos režimo, palaipsniui ir nepastebi-
252
mai pasikeis jusų skonio įpročiai. Maistas, kuris anksčiau atrodė neskanus, net neįmanomas, taps malonus ir pageidaujamas.
Taigi visą šios knygos antros dalies turinį galima perteikti paprastomis ir realiomis taisyklėmis:
1. Valgykite, kai išalksite. 2. Pusė kasdienio maisto turi būti šviežias, nevirtas auga
linis maistas.
3. Skysčius ir vaisius valgykite prieš valgį ar atskirai. 4. Gerai kramtykite ir suvilgykite maistą seilėmis, valgyki
te lėtai, kol maistas netaps koše. Sultis taip pat reikia suvilgyti seilėmis, todėl gerkite jas mažai gurkšneliais.
5. Pirmasis patiekalas — šviežių daržovių salotos priklausomai nuo sezono (lapai, šaknys, vaisiai — trigubos salotos); antrasis patiekalas taip pat turi būti pagamintas atsižvelgiant į sezoną — baltyminis ar krakmolingas maistas.
6. Nevirtą augalinį maistą ir antruosius patiekalus gaminkite prieš pat valgymą.
7. Nevartokite rafinuotų ir dirbtinių produktų (dešrų, tortų, sausainių, cukraus ir pan.) bei stimuliatorių: arbatos, kavos, alkoholio.
INDIVIDUALI MITYBA
Taigi mes susipažinome su virškinimo procesais ir dabar jau žinome, kaip vartoti maistą, kad gautume kuo daugiau naudos ir prisidarytume kuo mažiau žalos.
Bet dar nežinome, kokie sezoninės mitybos pagrindų kriterijai, kaip keisti mitybą keičiantis amžiui, pagaliau, kaip individualizuoti savo mitybą?
Išstudijavęs makrobiotikos, Ajurvedos, Čžud-ši ir t.t. dietologiją, taip pat ir šias rekomendacijas išbandęs praktiškai, autorius pastebėjo daug niuansų, į kuriuos būtina atsižvelgti.
Kad neapsunkinčiau rytiečių terminologija, svarbiausius teiginius išdėstysiu savais žodžiais klausimų ir atsakymų forma.
254
KAS YRA ŽMOGAUS, KAIP BIOLOGINĖS RŪŠIES, MITYBA?
Žmogaus virškinimo sistema tūkstančius metų taikėsi perdirbti ir pasisavinti atitinkamus gamtinius produktus. Tai veikė dantų sandarą, virškinimo trakto ilgį ir masę, skrandį, žarnyną, virškinimo organų sandarą, terpę, virškinimo fermentus, bakterinę florą ir daugybę kitų dalykų. Virškinimo ypatumai ir maisto įgijimo būdai turėjo įtakos mūsų kūno formai.
Maistas — ne tik mūsų kūno statybinė medžiaga. Jis padeda ir kūno viduje (t.y. kiekvienoje ląstelėje) sudaryti kuo palankesnes sąlygas gyvybei. Todėl paskutinė virškinimo proceso grandis — kiekvienoje ląstelėje, kur iš angliavandenių susidaro vanduo, anglies dioksidas ir laisvi elektronai (energija). Vanduo mumyse sudaro terpę, kurioje vyksta gyvybiniai procesai: anglies rūgšties koncentracija vandenyje reguliuoja fermentų aktyvumą, o laisvieji elektronai yra tie „raumenys", kurie skaido angliavandenius, išskiria iš jų energiją ir t.t.
Po perdirbimo visi nereikalingi produktai iš organizmo turi būti lengvai pašalinami. Vykstant evoliucijai šalinimo sistemos taip pat prisitaikė šalinti iš organizmo tam tikrus metabolitus.
Jei žmogus šito akivaizdaus dalyko suprasti nenori, apie sveikatą negali būti nė kalbos, nepadės krūva pinigų, naujausi preparatai ir pan. Pavyzdžiui, visame pasaulyje žinomo milijardieriaus Onasio duktė mirė būdama 37-erių metų! Tiriant nustatyta, kad jos kūnas buvo prifarširuotas cheminių preparatų: migdomųjų vaistų, svorį mažinančių ir daug kitokių tablečių (ant jos naktinio stalelio buvo rasta 41 pavadinimo vaistų!)... Atsižvelgiant į žmogaus organizmo prigimtines savybes, tinkamiausias jo maistas — vaisiai, daržovės, varpiniai, ankštiniai augalai, šakniavaisiai, uogos, medus, žalumynai ir grybai, o ankstyvuoju jo vystymosi laikotarpiu — tik motinos pienas ir vėliau kaip nežymus nukrypimas — galvijų pienas ir paukščių kiaušiniai.
Tinkamiausia vieta žmogui gyventi — subtropikai (Viduržemio jūros pakrantė), kur, beje, ir atsirado pirmosios civilizacijos. Žmonėms slenkant į šiaurę, jų virškinimo sistemai teko prisitaikyti prie kitokios mitybos, kuri tapo priverstine norma. Atsirado papildomų mechanizmų tipas, pritaikytas gyvulinio
255
maisto pasisavinimui (pavyzdžiui, eskimai geria elnių taukus) ir metabolitų pašalinimui, kurie žmogui kaip rūšiai nebūdingi. Visi šie prisitaikymai žmogaus sveikatą paveikė nepalankiai.
KAS ATSITIKTŲ ŽMOGAUS ORGANIZMUI, JEI JO MITYBA PASIKEISTŲ?
Jeigu dominuoja gyvulinės kilmės maistas: mėsa, žuvis, pieno produktai, kiaušiniai ir kt., mūsų organizmas priverstas papildomai sukurti galingą nukenksminimo aparatą ir išeikvoti milžiniškas jėgas, kad jis veiktų be sutrikimų.
Štai kovos su gyvūninių baltymų žalingu poveikiu pagrindinės grandys.
1. Mūsų storosios žarnos mikroflora turi gyvūninių ląstelių (t.y. mikroorganizmų), kurie, perdirbdami augalinę „žaliavą", sudaro rūgščią terpę ir papildomai maitina organizmą rūgščiais perdirbimo produktais.
Jei į organizmą patenka gyvūninė „žaliava" (mėsa, pienas, kiaušiniai ir kt.), sparčiau plinta augalinės ląstelės (t.y. visai skirtingi mikroorganizmai), kurie perdirbdami maistą sudaro šarminę (puvimo) terpę. Taip į organizmą patenka baisūs nuodai ir sudaromos sąlygos augti augaliniams organizmams — polipams, vėžiui, pelėsiams ir kt.
Štai dabar ir tampa aiški Bolotovo rekomendacijų rūgštinti savo organizmą gyvūninės kilmės maistu žala. Jis nesuprato paprasto dalyko: oksidacijos esmė yra anglies dioksido koncentracija, kuri vyksta kiekvienoje ląstelėje nuo angliavandenių prisodrinto maisto (košių), o ne užteršimas baltymais, kaip tvirtina Bolotovas.
2. Baltymų perteklius organizme sudaro sąlygas padidėti koloidinių drebučių (kraujo, limfos, ląstelių protoplazmos) klampumui ir jam tapti kserokeliu. Dėl to kraujyje atsiranda trombai, tulžyje ir šlapimo latakuose — akmenys, smegenų ir širdies insultai, infarktai; jungiamajame audinyje — podagros židiniai ir kt.
3. Jums teko kada nors lydyti geležinį laužtuvą geležiniame katile? Taip „lydant", lydysis ir geležis, ir pats katilas. Štai paprastas, bet vaizdingas paaiškinimas, kodėl katės virškinimo
256
akto svoris — 2,8 proc. viso jos svorio, o žmogaus tik 1,8 proc. (Bet žmogaus žarnynas santykinai ilgesnis). Štai šitas vie-
as procentas ir apsaugo nuo „išsilydymo". Plėšriesiems gyvūnams virškinant žalią mėsą, vyksta indu-
uota autolizė, palengvinanti virškinimą skrandyje 50 proc. ir šitaip mažinanti kenksmingą poveikį skrandžio sienelei, o žmogus paprastai vartoja termiškai apdorotą mėsą. Indukuota autolizė tada nevyksta. Todėl sultys turi būti labai rūgščios, o apdirbimas — ilgas. Išvadas pasidarykite patys.
Kai vartojami rafinuoti, dehidruoti produktai: duona ir jos gaminiai, bulvės, cukrus, uogienė ir kitas „skanus" šlamštas, jie visų pirma dehidruoja organizmą, į virškinimo traktą įsiurbia vandenį, kad galėtų ištirpti ir pavirsti koloidiniu tirpalu. Tai tirština kraują, o dėl to sukelia ir troškulį. Todėl tokį maistą valgydami užsigeriame ir taip kenkiame virškinimui. Kadangi toks maistas yra koloidiniai tirpalai, kurie anksčiau neturėjo krūvio, tokį krūvį kiekviena koloidinio tirpalo dalelė pa-veržia iš organizmo — organizmas netenka dalies savo krūvio. Toliau, prasiskverbdami į kraują, šie koloidai didina jo klampumą. Dėl to visų organizmo koloidų klampumas, krūvis, švarumas kinta — prastėja.
Mūsų organizmo fermentai pritaikyti sąveikai su natūraliomis cukraus, krakmolo dalelėmis, su pakitusiomis, savo struktūrą praradusiomis jie pilnavertiškai nesąveikauja. Štai iš kur atsiranda tokia daugybė šlakų, gleivių, kurios pakerta organizmo gyvybines galias ir vidinę terpę iš rūgščios paverčia šarmine — pūvančia. Nuo tokių žmonių jau sklinda puvėsių tvaikas. Natūralu, kad tai keičia ir žmonių elgesį — gimsta maniakai ir prievartautojai.
KĄ BŪTINA ŽINOTI APIE PRODUKTUS?
Visas mokslas apie produktus grindžiamas dviem kriterijais — kalorijų kiekiu ir molekuline sudėtimi (baltymai, riebalai, angliavandeniai, vitaminai, mineralai ir kt.). Senovės dietologai šiuo požiūriu elgėsi daug geriau. Jie atsižvelgė: į maisto skonį; maisto poveikį organizmui; produkto formą ir konsistenciją; maisto spalvą; informaciją pagal parametrus šaltis—šiluma ir
257
drėgnumas—sausumas; informaciją, kuri priklauso nuo klimato poveikio ir vietos; produkto savybių pasikeitimą apdorojant termiškai ir kitais būdais. Visų šių ypatybių žinojimas leido jiems maistą vartoti kaip vaistus, o vaistus — kaip maistą.
Naujausi fizikos mokslo atradimai daugeliu požiūrių tai patvirtino, o amerikiečių gydytojai Ajurvedą-machariši sėkmingai taiko praktikoje, šį seną mokslą šiuolaikiškai interpretuodami. Ir mes apžvelgsime šiuos ypatumus, kad būtų galima juos panaudoti ir pagerinti sveikatą.
1. MAISTO SKONIS. Maisto skonis byloja apie ypatingas jo energijos savybes. Liežuvis, skonio organas, leidžia pažinti šią energiją. Energija, esanti produkte, gali palankiai veikti mūsų gyvybingumą, ypač kai jos mūsų organizme trūksta, ir slopinti gyvybingumą, kai jos perteklius.
Klasikinė Ajurveda išskiria šešis pagrindinius skonius: saldų, rūgštų, sūrų, kartų, aštrų ir aitrų. Pridėkime dar du — šleikštu ir beskonį.
Saldus skonis turi daugiausia gydomosios galios, stiprina, didina kūno jėgas, padeda virškinti kūno sultis, turi šiek tiek šiluminių savybių.
Rūgštus skonis gaivina, žadina apetitą, padeda smulkinti ir virškinti maistą, sulaiko skysčius organizme, šalina užsikimšimus ir gerina žarnyno praeinamumą.
Sūrus skonis valo, ištraukia visa, kas įstrigę, sukietėję, užsikimšę, naikina pelėsius, kelia apetitą, skatina gleivių ir žarnyno sulčių išsiskyrimą; šaltiems produktams suteikia organizmą šildančių savybių.
Kartus skonis gerina virškinimą ir apetitą, sušildo kūną ir stimuliuoja skysčio išsiskyrimą; praplečia kraujagysles; turi retinančių, tirpdančių savybių; stimuliuoja cirkuliacijos procesus kūne; padeda išsivalyti kūno ertmėms.
Aštrus skonis džiovina; stabdo pūliavimą, kraujavimą, tulžies išsiskyrimą; užgydo žaizdas; gražina odos spalvą; smarkiai vėsina.
Kai maistas pereina per virškinimo traktą, jo skonis pasikeičia. Pavyzdžiui, saldūs ir sūrūs produktai tampa saldūs; rūgštūs lieka rūgštūs, o aštrūs, kartūs ir gaižūs — kartūs. Todėl iš šešių pirminių skonių organizme susidaro trys antriniai.
Antrinio saldaus skonio produktai stiprina, didina kūno
258
masę. Saldaus perteklius skatina gleivių susidarymą, nutukimą ir organizmo šiluminių savybių sumažėjimą. Žmogus gali tapti abejingas, apatiškas.
Antrinio rūgštaus skonio produktai stimuliuoja organizmo šilumines, intelektualines ir virškinimo galias. Rūgštaus skonio perteklius prastina kraujo sudėtį, sudaro sąlygas opoms, odos uždegimams, ima ėsti rėmuo. Žmogus tampa irzlus ir ne-sitvardantis.
Antrinio kartaus skonio produktai padeda išvalyti organizmą, suliesėti, stimuliuoja gyvybinius procesus. Kartaus skonio perteklius gali išsekinti jėgas, išdžiovinti organizmą. Žmogus gali jausti nemotyvuotą baimę, neaiškų nerimą.
Prie klasikinės Ajurvedos schemos pridėjome du papildomus skonius: šleikštu — panašų į gaižų, kuris tirština sultis ir vėsina; beskonį — drėkinantį, minkštinantį ir atpalaiduojantį.
2. FORMA IR KONSISTENCIJA. Po to, kai fizikai atskleidė kvantus, paaiškėjo kiekvieno materialaus objekto formos ir konsistencijos svarba. Paprasčiau sakant, kiekvienas materialus objektas, taigi ir maisto produktai, turi materialią jėgą, kuri kvantų lygyje (materialių dalelių yra daug daug kartų mažiau negu elektronų) suteikia jiems tokį vaizdą, kokį jie turi. Tokio pobūdžio charakteristikų pasikeitimas keičia akivaizdžias daiktų savybes.
Tai sukelia įdomius teorinius samprotavimus, patvirtintus gyvenimiškos patirties. Jei kokiam nors žmogaus organui trūksta subtilių materialinių savybių, pasitelkiant tokias augalų ir gyvūnų savybes, galima jas papildyti.
Tuo remdamiesi senovės gydytojai pasiūlė šią klasifikaciją: 1. Augalo dalys, atitinkančios žmogaus organus. Šaknis — skrandis. Kamienas — nugaros smegenys. Šakos — nervai. Lapai — plaučiai. Žiedai — jėgų perteklius (tai atgaminimo organų vieta). Chlorofilas — kraujas. Sultys _ energija, cirkuliuojanti nervais ir tampanti sme
genų, spermos ir kitų audinių impulsais. Sėklos (ypač dygimo periodu) — dvasinė energija (Šen —
kinietiškai arba Kundalini — indų filosofijoje).
259
2. Augalo dalys ir ką jos gydo: Šaknys — kaulus. Žievė — odą. Lapai — „tuščiavidurius" organus (skrandį, tulžies pūslę,
storąją ir plonąją žarnas, šlapimo pūslę ir sėklides). Žiedai — jutimo organus. Vaisiai — „standžius" organus (širdį, plaučius, kepenis,
blužnį, inkstus). 3. Teigiamos ir neigiamos energijos pasiskirstymas. Augalo viršūnė turi teigiamą krūvį, o šaknys — neigiamą.
Augalo dalis prie pat žemės pasižymi pusiausvyrą teikiančiomis savybėmis (susijungimo vieta turi ir teigiamos, ir neigiamos energijos).
Vaisiai turi teigiamos energijos, o gumbai — neigiamos. Paties vaisiaus dalis prie kotelio pakrauta neigiama ener
gija, o prie žiedo — teigiama. Analogija su gyvūnais dar paprastesnė: širdis atitinka šir
dį, kepenys — kepenis ir t.t. Detaliau kalbant apie produktų savybes ir konsistenciją ga
lima pasakyti, kad lengvumas, šiurkštumas, kietumas, sausumas, lankstumas, birumas ir skaidrumas suteiks organizmui lengvumo, judrumo, padės numesti svorio.
Maisto lengvumas, riebumas, drėgnumas, sklidumas, pralaidumas, visa, kas turi stiprų kvapą ir aštrų skonį, — padidins organizmo šiluminius, intelektualinius ir virškinimo sugebėjimus.
Sunkumas, riebalingumas, tankumas, klijlngumas, paslankumas, lėtumas ir drumstumas stiprins kūną, stimuliuos hormonų sistemą.
Aišku, kad organizmo perkrovimas pirmos grupės produktais dehidruos kūną, antros — užterš kraują, trečios — padidins gleivių kiekį. Viską vartokite saikingai.
3. PRODUKTUOSE SUKAUPTA INFORMACIJA, VEIKIANT JŲ AUGIMO VIETAI IR KLIMATUI. Bet kuris augalas perima visą informaciją iš tos vietovės, kurioje jis užaugo. Jei vietovė labai karšta, augalas kovoja su tuo, išugdydamas savyje priešingas — šaltas, vandeningas savybes, pavyzdžiui: arbūzai, melionai, lapinės daržovės (kopūstai), medžių vaisiai, uogos ir kt.
260
Jei augalai priversti pakelti nepalankias, sakysim, šalto klimato sąlygas, jie kovoja su tuo išsiugdydami savyje priešingas — šiltas, riebalingas savybes, pavyzdžiui: grūdai, riešutai, sėklos, šakniavaisiai ir kt.
Labai išmintingai elgiasi žmogus, vartodamas savo regiono produktus. Produktų savybės padeda jam įveikti nepalankias išorės sąlygas. Pavyzdžiui, kaitrią vasarą jis vartoja vėsinančių, vandeningų savybių turinčių augaliniiį produktų: agurkų, pomidorų, kopūstų, uogų, vaisių, arbūzų, melionų, moliūgų. Ir priešingai, žiemą, valgydamas grūdus, riešutus, sėklas, šakniavaisius, sausus produktus (džiovinami vaisiai įgyja šiltų savybių), žalius ar šiek tiek termiškai apdorotus, t.y. šiltus, jis šias savybes supriešina su šalčiu ir sausra.
Visa tai išliko liaudies išmintyje ir tvirtai įėjo į mūsų buitį. Vasarą mes įsigeidžiame giros (rūgštus skonis organizme sulaiko vandenį), šviežių salotų, gaivinančių gėrimų. Žiemą, priešingai: geriam šiltą arbatą ir žolių nuovirus, džiovintų vaisių kompotą, verdam barščius, kitokias sriubas, košes, troškinam daržoves.
Tad jeigu maistas vientisas, mažai termiškai apdorotas, teisingai derinamas ir vartojamas, — viskas eis į gera. Ir, priešingai, jei, pavyzdžiui, Voroneže gyvenantis žmogus žiemą trūks plis stengiasi valgyti žalią maistą — perka citrusinius iš Egipto, valgo šviežias salotas, šiltnamio daržoves, kenkia savo organizmui, nes jį atšaldo, išderina savo vidinį kovos su nepalankiomis klimato sąlygomis mechanizmą, kuriam veikti padeda produktai. Ir nekeista, jei toks žmogus greitai žvarbsta, sutrinka jo virškinimas, vangūs žarnų judesiai, kūnas pritvinkęs vandens, o iš nosies nuolat varva.
4. MAISTO PRODUKTŲ POVEIKIS ŽMOGAUS ORGANIZMUI. Iš patirties žinome, kad vienokio maisto suvalgę nepajusime nieko ypatinga, o kitokio — galime kristi negyvi. Tuo remdamiesi senovės daktarai skyrė keturis maisto poveikio laipsnius.
Jei žmogus, suvalgęs kokio nors maisto (medžiagos) jokių poveikio požymių nepastebi (t.y. maistas nesušildo, neatšaldo, nesausina, nedrėkina ir pan.), tai tas produktas (medžiaga) vadinamas pusiausvyrų.
261
Jei maisto poveikis nedidelis, sąlygiškai galima pasakyti, kad jo poveikio galia yra I laipsnio.
Jei produktas paveikia savo šiluma, šalčiu, sausumu, drėgme ir 1.1., bet nekenkia organizmui, sakoma, kad jo poveikio galia yra pasiekusi II laipsnį.
Jeigu produktas nuodingas žmogui, jo poveikis net mirtinas, tai jau III laipsnis.
Remiantis šia klasifikacija, produktai su pusiausvyrų poveikiu vartojami žmogaus maistui; I ir II laipsnio produktai vartojami sušvelninti nepalankias sezono sąlygas, taip pat išgydyti nedideles ligas; II ir IV laipsnio produktai ir medžiagos, vartojami tik kaip vaistai, esant rimtiems organizmo sveikatos sutrikimams, kai reikia stiprių priešingai veikiančių korekcijų.
Priede Nr. 4 pateikiamas plačiausiai vartojamų produktų sąrašas, nurodomos jų savybės ir poveikio galia.
Pažinę produktų savybes, europietiška mitybos mokymą papildysime senovės išminčių rekomendacijomis.
REKOMENDACIJOS, REMIANTIS PRODUKTŲ SKONIU
1. Jūs norite padidinti kūno „šilumą". Šiuo tikslu vieno valgymo metu geriausia vartoti produktus, turinčius: a) aštrų + rūgštų skonį arba b) rūgštų + sūrų. Skonių derinys a), be kūno „šildymo", dar padės ir numesti svorio, b) derinys, priešingai, svorio „pridės", ypač vandens.
2. Jeigu norite kūną „palengvinti" (palieknėti, tapti judresniais), derinkite tokio skonio maistą: a) kartus + aštrus, b) rūgštus + aštrus. Variantas a) — iš kūno bus pašalinta gleivių, b) — padidės organizmo šiluminės savybės (gerės imunitetas, virškinimas, intelektualinis skvarbumas).
3. Jei panorote kūną „nusausinti" (pašalinti gleives, skreplius), vartokite produktus tokio skonio: a) kartus + aitrus, b) aitrus + aštrus, c) aitrus + kartus. Be to, vartojant a) produktus išryškės ir „šaltos" savybės, kurios pravers vasarą. Du paskutinieji variantai suteiks „šilumos", taip reikalingos šaltu metų laiku arba tiems, kurie nuolat sužvarbę.
4. Jei norite organizmą „atvėsinti", vartokite produktus: a)
262
saldaus skonio arba b) kartaus + aitraus. Pirmu atveju priaugsite svorio, antruoju — jo numesite.
5. Jei norite priaugti svorio (tapti „sunkesnis" ir „riebesnis"), vartokite produktus: a) saldaus + sūraus skonio arba b) saldaus + rūgštaus; a) atveju galėsite „prisiauginti" riebalinį audinį, o b) — užsiauginti raumenis.
Jei savijauta normali, kasdien vartokite šešių skonių produktus ir stenkitės, kad nė vienas jų nepersvertų kitų. Toks valgis harmoningai stimuliuos jūsų energiją.
Kulinarinis maisto perdirbimas kartais gali pakeisti produkto skonį. Pavyzdžiui, svogūno skonis — aitrus, o pakepintas ar išvirtas jis pasidaro saldus. Tai reikia turėti galvoje.
Saldus, rūgštus ir sūrus skonis organizmą veikia anaboliš-kai. Kartus, gaižus ir aštrus — kataboliškai.
Maistas su vyraujančiu karčiu ir aštriu skoniu kelia organizmo energiją aukštyn. Tai pravartu asmenims su mažu kraujospūdžiu, kenčiantiems nuo prastos kraujo cirkuliacijos galvos smegenų kraujagyslėse. Tokį maistą galima vartoti ir kaip vimdančią priemonę, kai iš organizmo reikia išvalyti gleives.
Saldus ir sūrus maistas siunčia organizmo energiją žemyn. Todėl toks maistas (jūros kopūstai) yra geras natūralus vidurius laisvinantis vaistas.
Rūgštus maistas didina žarnų pralaidumą, o gaižus — priešingai, sukelia stemplės spazmus ir žarnyną daro beveik nepraeinamą.
REKOMENDACIJOS, REMIANTIS MAISTO FORMA IR KONSISTENCIJA
1. Inkstų audinių ląstelių atstatymas. Jei eisite į garinę pirtį ar sauną, prieš valandą suvalgykite
50—100 gramų virtų inkstų (geriau kiaulės, kadangi kiaulės mikroelementų sudėtis panaši į žmogaus), o eidami garintis prieš 10—15 minučių išgerkite 0,5—1 stiklinę prakaitą varančios giros arba arbatos. Jei oda nelabai prakaituoja, ją reikia aplieti gailių arbata.
Prakaitą varanti gira daroma taip: trims litrams vandens paimti 1—2 stiklines aviečių (galima uogienės), 1 stiklinę cuk-
263
raus, 1 arbatinį šaukštelį grietinės. Viską paraugti 10—15 dienų. Tokia gira taip pat tinka pašalinti radionuklidams. Joje yra terpė, su kuria radionuklidai siekia susijungti, sudarydami sulfidus, o šie, savo ruožtu, padeda išskirti prakaitą, kadangi nesilaiko organizme. Girą gerkite prieš eidami garintis.
Prakaitą varanti arbata ruošiama taip: 1 stiklinėje vandens 1—3 minutes virinti 1 šaukštą gailio šaknų arba 2 šaukštus beržo lapų. Galima vartoti liepos arba šeivamedžio žiedus.
Inkstų ląstelių apykaitos atstatymo mechanizmas: gerai prakaituojant inkstai ilsisi, garinės karštis stimuliuoja ląstelių apykaitą, o kraujyje yra medžiagos, analogiškos inkstams, ir gyvulio inkstų kvantinis lygis. Šių faktorių visuma — labai gerai atstato.
Prakaituoti reikia kuo ilgiau. Todėl nepertraukite jo mau-dydamiesi po dušu arba baseine. Atveskite lėtai. Tik baigę prakaituoti nuplaukite kūną šiltu vandeniu.
2. Kepenų ląstelių masės atstatymas. Metodika panaši į aukščiau aprašytąją. Prieš eidami į garinę, suvalgykite 100 gramų kiaulės kepenų. Paskui išgerkite prakaitą varančios arbatos ir smarkiai išprakaituokite garinėje. Gerai išprakaitavę, sausai nusišluostyklte ir išsitepkite odą išrūgomis, sumaišytomis su medumi, arba lašiniais, arba žuvies taukais — oda viską tuoj pat sugeria. Tuo metu kepenys ilsisi, o organizmas maitinasi pro odą (kaip embrioninėje stadijoje). Po to išgerkite 1 stiklinę erškėtuogių nuoviro (50—80 uogų 3 litrams vandens). Praėjus 15—20 minučių po „organizmo maitinimo pro odą", reikia nusiprausti šiltu vandeniu. Kepenys atsistato lėčiau negu inkstai, todėl šią procedūrą teks atlikti du mėnesius tris kartus per dieną.
3. Širdies ląstelių masės atstatymas. Valandą prieš garinę suvalgykite 50—100 gramų virtos širdies. 15 minučių prieš ga-rinimąsi išgerkite „širdies" giros, kuri ruošiama taip: 3 litrams vandens imkite 1 stiklinę nedžiovinto tvertiko (arba adonio, pakalnutės, šalavijo), 1 stiklinę cukraus, 1 arbatinį šaukštelį grietinės. Viską rauginkite šiltai apie 2 savaites. Vienkartinė giros dozė — apie 0,5 stiklinės. Po garinės labai praverstų specialisto atliktas bendras masažas. Masažo metu pailsi širdis. 10—20 tokių procedūrų labai sustiprins jūsų širdį.
Papildomos širdies stiprinimo rekomendacijos: kasdien su-
264
vartokite 0,1 gramą pilkojo tvertiko miltelių. Šitos žolės kartumas stimuliuoja kasoje vykstančią insulino gamybą. Skaidydamas cukrų ir sudėtinguosius riebalus, jis pagerina širdies maitinimą. Tuo metu venkite kepimui naudoti aliejų.
Šias rekomendacijas patobulino Bolotovas, bet jose nėra bioritmų, kurie veikia šių atstatomųjų procedūrų efektyvumą.
REKOMENDACIJOS, REMIANTIS MAISTO PRODUKTUOSE ESANČIA INFORMACIJA
1. Maitinkitės grynais produktais, išaugintais jūsų gyvenamojoje vietoje.
2. Maitinkitės daržovėmis, vaisiais, grūdais, riešutais ir kt. tik jų sezono metu. Ne sezono metu nevalgykite dirbtinėmis sąlygomis išaugintų (agurkų, pomidorų), Ilgai išlaikytų (neraugintų kopūstų, obuolių, kriaušių, užšaldytų uogų ir kt.) ir iš šiltųjų kraštų atvežtų (apelsinų, citrinų, greipfrutų ir kt.) daržovių ir vaisių.
3. Šiluminis perdirbimas, džiovinimas saulėje, paskanini-mas prieskoniais maistui suteikia „šiltų" savybių. Naudokitės tuo šaltuoju metų laiku.
Net ir patiems alpinistams nebuvo aišku, kodėl jie eidami į kalnus iš visų produktų labiausiai vertina lašinius. Ogi todėl, kad jų organizmas, kovodamas su sausu, šaltu kalnų klimatu, riebalus naudoja nuo organizmo džiūvimo, o druska suteikia jam šilumą, kurią iš jo atima supantis šaltas oras. Panašiai maitinasi ir Tibeto gyventojai, maistui vartodami sviesto gėrimą — Tibeto arbatą.
Senovės išminčiai taip pat patarė maitintis tik pagal sezoną ir produktais, išaugintais gyvenamojoje vietoje. Štai, pavyzdžiui, ko mokė Jėzus Kristus („Evangelija pagal Joną"):
„<...> Maitinkitės visu tuo, ką rasite ant Dievo stalo — medžių vaisiais, grūdais ir naudingom žolėm, gyvulių pienu ir bičių medumi. Visas likusis maistas — Šėtono rankų darbas, ir veda jis į nuodėmę, ligas ir mirtį! O turtingas maistas, kurį jūs randate ant Dievo stalo, duoda jūsų kūnui Jėgą ir Jaunystę, — ir liga nepaliečia mūsų. Ir tikrai, tai nuo Dievo stalo senis Ma-tūzalis pasitiekdavo sau maisto, ir jeigu jūs darysite tą patį, aš
265
pažadu jums, kad Gyvenimo Dievas duos jums taip pat, kaip ir patriarchui, ilgą gyvenimą šioje Žemėje.
Mėnesio Chiaro (Gegužės) pradžioje valgykite rugius; Siva-no (Birželio) mėnesį — kviečius, pačius tobuliausius iš grūdinių žolių. Padarykite taip, kad jūsų kasdieninė duona būtų iš kviečių. Kad Viešpats galėtų pasirūpinti jūsų kūnu. Tamiuzo (Liepos) mėnesį maitinkitės rūgščiais vaisiais, kad jūsų kūnas suliesėtų ir Šėtonas iš jo būtų išvytas. Jūs turite valgyti sultingas figas visą Abo (Rugpjūčio) mėnesį, o Zliudo (Rugsėjo) mėnesį rinkite vynuoges, ir tegul jų sultys būna jūsų gėrimas. Markešvano (Spalio) mėnesį rinkite saldžiąsias vynuoges, išdžiovintas Saulės Angelo, kad jos sustiprintų kūną, nes jame apsigyvenę Dievo Angelai. Maitinkitės žolėmis visą Tibeto (Gruodžio) mėnesį, kad išvalytumėt kraują nuo visų nuodėmių. Gruodį pradėkite gerti gyvulių pieną, nesgi dėl to augina Viešpats žolę laukuose visiems gyvuliams, duodantiems pieną, kad savo pienu jie papildytų žmogaus maistą. O Šebato (Sausio) mėnesį, kai lieka perteklius to, ką surinkote, leiskite Saulės Angelui išdžiovinti visus vaisius jums. Maitinkitės jais kartu su migdolų kauliukais (migdolų branduoliais) visus tuos mėnesius, kai medžiai neduoda vaisių.
Nes iš tiesų sakau jums, palaiminti yra tie, kurie valgo vien maistą nuo Viešpaties stalo ir vengia Šėtono šlykštynių". Šiose eilutėse glūdinti informacija — milžiniška.
REKOMENDACIJOS, REMIANTIS MAISTO PRODUKTŲ POVEIKIO ŽMOGAUS ORGANIZMUI GALIA
Bėgant metams, mūsų virškinimas palaipsniui silpnėja. Tad būdami vyresni, su liūdesiu prisimename, kad jaunystėje valgėme viską iš eilės ir kuo puikiausiai jautėmės. O dabar vos tik suvalgėme ką ne to arba per šventes persivalgėme — iš karto jaučiame maudulį skrandyje, sunkumą visame kūne, lėtinių ligų paūmėjimą.
Seniausias mokslas apie žmogaus sveikatą — Ajurveda — teigia, kad prastas virškinimas — pagrindinis ligų šaltinis, o geras — sveikatos garantas. Aįurvedos išminčiai mėgo kartoti, kad žmogui, sugebančiam tinkamai pasisavinti maistą, nepa-
266
kenks ir nuodai, kai tuo tarpu prastai virškinant galima numirti ir nuo paties geriausio maisto.
Pagal Ajurveda, žmogaus organizme yra „virškinimo ugnis" (agni). Jei šita ugnis skaisčiai dega (kaip jaunystėje), maistas virškinamas gerai, be toksinių liekanų (pagal Ajurveda — ama). Kūno ląstelės gauna visa, ko reikia, ir organizmas yra visiškai sveikas. Jei „ugnis" nusilpsta, maistas nesuvirškinamas, atsiranda daug toksinių liekanų (ama) ir žmogus jau linkęs susirgti.
Kad prigesusi virškinimo ugnis ir toliau liepsnotų, buvo siūloma daugybė receptų. Pusė tokių receptų grindžiama kai kurių augalų ir medžiagų savybe „uždegti" virškinimą mūsų organizme. Tūkstantmetė praktika parodė, kad tam geriausiai tinka juodi ir raudoni ankštiniai pipirai, kardamonas, cinamonas, gvazdikėliai, garstyčios, krienai, imbieras, druska ir lydytas sviestas. Pagal šildantį poveikį šie produktai lyginami su II ir III pakopa. Todėl truputis aukščiau išvardytų produktų prieš valgį, valgant ir po valgio žadina apetitą, stimuliuoja virškinimą. Susitvarkęs pašlijusį virškinimą, žmogus atgauna sveikatą. Štai kodėl anksčiau prieskoniai Europoje buvo vertinami kaip auksas. Todėl juos geriausia vartoti šaltuoju metų laiku, pagyvenusiems žmonėms su sutrikusiu virškinimu.
B. Bolotovas rekomenduoja senas, ligotas, pažeistas ląsteles panaudoti tam, kad būtų padidintos, proporcijos jaunų — sveikų. Senos ląstelės taip pat yra ama — toksinai, ir jų reikia atsikratyti kuo greičiau, kol jie dar nepakirto sveikatos. Naujausiais tyrimais, pagrįstais žmogaus odos sugebėjimu atspindėti ir sugerti šviesą, buvo nustatyta: iki vienerių metų amžiaus senų ląstelių kiekis neviršija 1 procento, dešimties metų — svyruoja tarp 7 ir 10, sulaukus penkiasdešimties metų, išauga iki 40—50 procentų. Kalbant suprantamiau, penkiasdešimtmetis žmogus gyvena, panaudodamas tik 50—60 proc. savo galimybių, tai yra tiek, kiek jo organizme liko jaunų ląstelių. Tad visai natūralus troškimas padidinti jaunų ląstelių procentą, o sumažinti — senų. Bet kaip tai padaryti?
Ląstelių baltymus skaido fermentai — pepsinai, kurie susidaro skrandyje. Įsisiurbę į kraują kartu su skrandžio sultimis, į pepsinus panašios medžiagos sutirpdo senas, ligotas, vė-
267
žio pažeistas ląsteles ir ligas sukeliančių organizmų ląsteles, bet nekliudo sveikų, stiprių ląstelių.
Kad padidėtų skrandyje išskiriamų pepsinų kiekis, Boloto-vas rekomenduoja (kaip ir senovės graikai) praėjus 30 minučių po valgio, kuris jau pradėtas virškinti, ant liežuvio galiuko už-siberti maždaug gramą valgomosios druskos. Paskui susidariusias seiles išspjauti.
Nuo druskos refleksiškai ima smarkiai skirtis skrandžio sultys, turinčios visų būtinų elementų, reikalingų naikinti senas ląsteles. Bet tai tik vienas mechanizmas ir, be to, antraeilis. Svarbiausia yra tai, kas parašyta aukščiau. Druska daugelyje kalbų reiškia „saulė". Veikiant skoniui, ji stimuliuoja „virškinimo ugnį", tai yra visų organizmo fermentų aktyvumą, o šie savo ruožtu aktyviai skaido visa, kas sena ir nereikalinga. Vietoj druskos galima naudoti aukščiau išvardytus „šildančius" produktus. Ypač tinka imbieras.
Organizmo virškinimui pagerinti gydytojai — Ajurvedos pasekėjai rekomenduoja specialią imbiero dietą.
Nedideliame emaliuotame ar keraminiame inde ištrinkite keturis šaukštus imbiero miltelių ir 100—150 gramų švaraus lydyto sviesto. Vientisą masę uždenkite dangteliu ir padėkite į šaltą vietą.
Vartokite šitą mišinį kiekvieną dieną po truputį prieš pusryčius. Pusryčiams tinka šie produktai: šilta žolių arbata, patroškintos daržovės (būtinai šiltos) ir karšta košė.
Pirma diena Antra diena Trečia diena Ketvirta diena Penkta diena Šešta diena
Toliau pradėkite mažinti kiekį kiekvieną dieną po 0,5 arbatinio šaukštelio, ir dešimtą dieną jūs suvalgysite jau tik 0,5 arbatinio šaukštelio.
Po šios dietos jūsų „virškinimo ugnis" taps normali. Beje, visą nurodytą laiką (net ir po to) nevartokite smarkiai šaldan-
0,5 arbatinio šaukštelio 1 1,5 2 2,5 2,5
268
čių produktų: ledinio vandens, ledų, atšaldyto pieno, šaldytų uogų, vaisių ir pan.
Imbiero dieta ypač tinka pagyvenusiems žmonėms, kurių „virškinimo ugnis" iš tiesų užgesusi. Jauniems žmonėms ir vidutinio amžiaus žmonėms, kurių virškinimas sutriko dėl kitų priežasčių, ši dieta nerekomenduojama. Jiems tinka visiškai kitas metodas. Bet prieš jį aprašant būtina pažinti žmogaus konstituciją ir tik tada rekomenduoti.
MITYBOS INDIVIDUALIZAVIMAS
„Didžiojoje medicinos enciklopedijoje" šios knygos autoriui teko pastebėti tik nedrąsias užuominas apie individualią konstituciją. Platesnių žinių radau tik senovės Ajurvedoje.
Arjuvedoje ir apskritai visame senovės mokyme apie individualią konstituciją glūdi trys pagrindiniai principai: „Gleivės", „Tulžis" ir „Vėjas" (Kapcha, Pita, Vata).
Kaip atskleidė naujausi fizikos tyrinėjimai, už mūsų fizinės realybės (kūno) yra subtiliai materiali realybė (kvantų laukas), atsakinga už formos gyvam organizmui suteikimą, šilumines savybes ir visus cirkuliacijos procesus, vykstančius tame organizme. Taigi gyvybinis principas (doša) „Gleivės" atsakingas už mūsų kūno formą (t.y. kaulus, raumenis, sausgysles, endokrininę sistemą).
Gyvybinis principas „Tulžis" atsakingas už visas šilumines mūsų organizmo savybes (termoreguliavimą, virškinimą, intelektą, imuninę gynybą, metabolizmo aktyvumą apskritai).
Gyvybinis principas „Vėjas" atsakingas už pačių įvairiausių organizmo procesų greitį ir jų cirkuliavimą, ir apskritai už judėjimą organizmo viduje (vidinių skysčių cirkuliavimą: kraujo, limfos ir kt., audinių atsinaujinimo greitį, šlakų pašalinimą, maisto virškinimo kanalais stūmimą, mąstymo greitį, menstruacijų pradžią, nėštumo trukmę ir kt.).
Taigi mūsų organizmas yra motinos ir tėvo gyvybinių principų kombinacija, kuri atsiranda apvaisinant. Be to, gyvybinis principas „Vėjas" kūne neturi jokių materialių elementų, tik šaldo ir džiovina.
Gyvybinis principas „Tulžis" kūne — skysti, ėdūs elemen-
269
tai (tulžis, tulžies sultys)*. Gyvybinis principas „Gleivės" atstovauja kūne visiems materialiems dariniams ir organizme sudaro šaltį, drėgmę, gleives.
Štai dabar jau aišku: jei organizme dominuoja gyvybiniai „Vėjo" principai, toks žmogus yra žemo arba aukšto ūgio, liesas, nuolat žvarbstantis, prastai virškina, yra baikštus. Jei dominuoja „Tulžies" gyvybiniai principai, žmogus yra vidutinio kūno sudėjimo, gerai virškina, žilstelėjęs arba praplikęs, jam niekada nebūna šalta, pasižymi gana aštriu protu. Jei vyrauja gyvybiniai „Gleivių" principai, žmogus yra stambių kaulų, raumeningas, linkęs į viršsvorį, gali skųstis prastu virškinimu, nemėgsta drėgno oro, linkęs į depresiją. Bet žmogui nebūdingas tik vienas kuris principas, todėl pateikiu Ajurvedos stebėjimų pagrindu sudarytą anketą, kuri padės jums išsiaiškinti savo konstituciją ir pagal ją pasirinkti mitybą (1 priedas). O dabar svarbu nurodyti orientyrus, kurie patvirtins, jog nuo netaisyklingos mitybos, mąstymo ir gyvenimo būdo pernelyg „suaktyvėjo" kuris nors gyvybinis principas, sukėlęs specifinius sutrikimus, kuriuos jūs galite pašalinti pasitelkę mitybą.
Taigi jei „Vėjas" normalus — kūnas lengvas, turite daug energijos, žarnynas dirba lengvai ir reguliariai, mąstymas greitas, visi fiziologiniai procesai, turintys savo ritmą, prasideda laiku (miegas, menstruacijų ciklas, nėštumo periodas, moterų ir vyrų orgazmas).
Jei yra šio gyvybinio principo perteklius, žmogus sunerimęs, mąstymas chaotiškas, nenuoseklus, atmintis prasta, virškinimas nenormalus — vidurius tai paleidžia, tai jie vėl užkietėja, nuolatos žvarbstama, visi ritmiški procesai sutrikę (nemiga, nenormalus menstruacijų ciklas, vaisiaus neišnešiojimas, nenormali lytinio akto trukmė, dažniausiai — per trumpa ir t.t.).
Jei „Tulžis" normali — kūnas šiltas, virškinimas ir maisto pasisavinimas normalus, nuotaika pakili, protas greitai užčiuopia problemos esmę, visos fiziologinės funkcijos: imunitetas, metabolizmas, orgazmo stiprumas — normalios. Oda sveika ir graži.
Gyvybinio principo „Tulžis" pertekliaus požymiai: dažnai
* Organizme sukuria šilumą.
270
ėda rėmuo, atsiranda skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opos, daug ir dvokiančiai prakaituojama, išberia kūną, džiūsta šnervės, sumažėja imuninė gynyba. Žmogus lengvai suerzinamas, amžinai nepatenkintas, tulžingai juokauja.
Jei „Gleivės" normalios — organizmas nepaprastai atsparus, lytinis pajėgumas neblėsta ir viskas įvyksta sklandžiai, sąnariai lankstūs, riebalų tarpsluoksnis optimalus, atmintis ilgai išlieka gera.
Šio gyvybinio principo persvara padidina organizmo „glei-vėtumą" sumažina šilumą, o tai, savo ruožtu, organizmą daro neatsparų peršalimo infekcijoms ir augliams. Kūno svoris pernelyg auga, kaupiasi skysčiai. Virškinimas vangus. Palyginti jauno žmogaus lytinės funkcijos silpsta, „blankus" lytinis aktas užtrunka ilgai. Dingsta gyvenimo džiaugsmas, suprastėja atmintis.
Štai dabar, žinodami savo organizmo ypatumus bei maisto produktų savybes, galime sąmoningai, produktų savybėmis sustiprinti ar prislopinti savo gyvybinius principus (došas), siekti kuo geresnio jų subalansavimo ir sveikatos požiūriu pakilti „ant bangos".
Maisto poveikio gyvybiniams principams (došoms) mechanizmas toks: ląstelių lygyje iš maisto susidaro vanduo (teikiantis gyvybei terpę), anglies dioksidas (reguliuojantis terpės pH, o per ją — visų organizmo fermentų aktyvumą) ir baltyminės medžiagos (kurių dėka vyksta visi gyvybiniai procesai, fermentai, micelės ir kt.). Skirtingi produktai skirtingai veikia tris nurodytus parametrus. Aptarsime tai remdamiesi konkrečiais pavyzdžiais.
Organizmo ląstelėse skystį mažins kartaus, aitraus ir gaižaus skonio (švieži vaisiai, daržovės, turinčios labai daug kalio — natrio antagonisto); lengvas ir kietas (džiovinti vaisiai) ir, be to, vartojamas mažais kiekiais maistas. Visa tai kartu sutirština organizmo koloidus. Jei žmogui būdinga „Vėjo" (Vata) konstitucija, t.y. jis linkęs prarasti daug skysčių ir maitinasi aukščiau išvardytais produktais, jis tokia mityba „įsivarys" jautrumą šalčiui, suliesėjimą, vidurių užkietėjimą, nerangumą.
Skysčio kaupimąsi organizmo ląstelėse nulems saldaus, rūgštaus ir sūraus skonio (kruopos, pieno produktai, sūriai,
271
sūdyti, tai yra turintys natrio produktai); sunkus ir minkštas (grietinė, varškė); vėsus ir vandeningas (pienas); gausiai vartojamas maistas. Visa tai kartu organizmui neleidžia išskirti vandens, skystas organizmo terpes prisodrina krakmolo ir baltymų (t.y. gleivių).
Jei žmogus, kuriam būdingas ryškus konstitucinis tipas „Gleivės" (Kapcha), yra linkęs sulaikyti vandenį ir priaugti svorio, maitinsis aukščiau nurodytais produktais, greitai nutuks, praras šilumines savybes, sutriks virškinimas.
Didins organizmo šilumą, o netiesiogiai ir metabolizmą, aštrus, sūrus ir rūgštus (prieskoniai, sūdyti, rauginti produktai; lengvas ir riebus (kepta kiauliena); karštas ir sausas, be to, abejingas (saulėgrąžų aliejuje keptos bulvės); vartojamas be saiko maistas. Visa tai skatins spartų tulžies išsiskyrimą (netiesioginė užuomina apie padidėjusį eritrocitų irimą), „perdegins" kraują, limfą ir t.t.
Jei žmogus su ryškia „Tulžies" (Pita) tipo konstitucija valgys tokį maistą, — džius šnervės, ės rėmuo, išbers odą, anksti pražils arba nupliks.
1 priede pateikiama lentelė produktų, kurie stiprina arba silpnina došas Vata, Pita ir Kapcha.
PALAIMOS DIETA
Mūsų mitybos pagrindinis uždavinys — palaikyti kuo tinkamiausias gyvybines sąlygas ląstelėse. Ir štai tada, kai mes taip subalansuojame savo mitybą, kad ląstelės per daug neišdžiūs-ta, neprigleivėja, kai jose niekas „neperdega", metabolizmas (medžiagų apykaita) tampa idealus, iš tinkamai pasisavinamo maisto susidaro medžiaga, kurią ajurvedininkai vadina „odžas". Kuo daugiau ląstelėse pagaminama „odžaso", tuo daugiau į smegenis pasiunčiama palaimos ir džiaugsmo signalų. Žmogus pajunta kūno lengvumą, gyvenimo pilnatvę, ypatingą džiaugsmą.
„Odžas" atsirasti padeda, visų pirma, tvarkingas virškinimas, kai nepažeidžiamas tinkamų maisto produktų ir jų derinių nuoseklus vartojimas. Maisto produktai turi būti švieži,
272
inimaliai perdirbti šiluminiu būdu ir valgomi iš karto. Vartoti reikia ne rafinuotus, dirbtinius, o grynus produktus.
Ajurvedininkai tokią mitybą vadina „švaria" ir rekomenduoja, kad joje būtų visų 6 skonių kuo rūpestingiau subalansuotų maisto produktų; vienu metu suvartoti tik saikingą kiekį maisto (pagal jų rekomendacijas, idealiai besimaitinantis žmogus per dieną turi suvalgyti maisto tiek, kiek telpa į dvi jo rieškučias); gerti šaltinio (ištirpintą) vandenį; vartoti kuo šviežesnius produktus (iš karto nuo šakos arba nuo ugnies); maistas turi būti lengvas, nesunkiai virškinamas ir raminantis.
„Švarios" mitybos produktai: lydytas sviestas; sezoniniai vaisiai ir daržovės, taip pat jų sultys; neskaldytos kruopos ir ankštiniai, ryžiai ir kviečiai, riešutai ir gyvenamosios vietos augalų sėklos; medus, ištirpintas vanduo. Ajurveda rekomenduoja vartoti ir karvės pieną, bet kaip atskirą valgį arba su miltinėmis košėmis (teisingo virškinimo požiūriu tai nevykusi rekomendacija).
Nuo seniausių laikų ajurvedininkai aukščiau nurodytą maistą rekomendavo visiems tiems, kurie norėjo būti sveiki, ilgai gyventi, neprarasti šviesios galvos ir jėgos.
Visą likusį maistą, kuriame mažai „odžaso", kuris kliudo normaliai gyventi, jie suskirstė į dvi rūšis: radžas ir tarnas.
Radžas rūšiai priskyrė tokius produktus: mėsą, žuvį, kiaušinius, druską, pipirus, garstyčias, visa, kas rūgštu ir karšta, arbatą, kavą, kakavą, rafinuotą cukrų, prieskonius. Tarnas: jautiena, kiauliena, svogūnai, česnakai, tabakas, apkartęs, pastovėjęs, nešvarus, pašildytas maistas, visi svaiginantys produktai ir vaistai.
Ištrauka iš „Bhagavatgitos" padės jums geriau suvokti visa tai.
„Maistas, kuris suteikia ilgą gyvenimą, jėgą, harmoniją, sveikatą, džiaugsmą ir nusiraminimą — skanus, abejingas, maistingas ir malonus, pageidautinas Satva-žmogui.
Kartus, rūgštus, sūrus, per karštas, deginantis, grubus maistas, kuris sukelia peršėjimą ir ligas, pageidautinas Radžas-žmogui.
Pasenęs, beskonis, dvokiantis, laikytas per naktį, likęs nuo ankstyvo ryto (sumaišytas su rytinio valgio likučiais) ir nešvarus maistas naudingas Tamas-žmogui".
273
Pateiksime dar kelias Ajurvedos taisykles. Nesuteikia odžas: mėsa, paukštiena, žuvis, kiaušiniai, sū
ris, sunkus ir riebus maistas, seniai pagamintas maistas ir pramonės gaminiai (saldainiai, sausainiai ir 1.1.), per rūgštus ar per sūrus maistas. Alkoholis ir nikotinas griauna odžas ir kliudo jam išsiskirti iš kito maisto. Bet koks persivalgymas apskritai suardo odžas.
Gauti maksimalų kiekį odžas padeda: 1 — maitinimasis šviežiu, parinktu pagal sezoną ir gyvenamąją vietą maistu; 2 — didžiausia raciono dalis suvalgoma per pietus, kai „virškinimo ugnis" pati kaitriausia. Vakarieniaukite iki saulės laidos ir nedaug, kad maistas būtų pasisavinamas prieš miegą. Pusryčiai — turi būti dienos valgio dalis; 3 — valgymas reguliarus — kiekvieną dieną tuo pačiu metu, bet tik tada, kai pajuntate alkį. Jokių užkandžiavimų tarp valgių; 4 — nevalgymas prieš naktį, kad nebūtų pažeista energijos cirkuliacija organizmo viduje. Pažiūrėję į organizmo bioritmus, pamatytumėte, kur yra virškinimo organų energija: ryte — skrandyje, pusiaudienį — plonojoje žarnoje, vakare ji jau pasitraukia į inkstus, o toliau — į dar kitus organus, visai neturinčius nieko bendro su virškinimu. Valgymas prieš naktį šitą ritmą sutrikdo, dalis energijos vėl turi būti permetama atgal į virškinimo organus, bet tai dar ne viskas — jūs gulatės miegoti su nesuvirškintu maistu, kuris padeda susidaryti organizme gleivėms. Neigiamos emocijos irgi kenkia virškinimui. Todėl valgykite vienas arba su žmonėmis, kurie jums malonūs. Prieš valgį ir po jo padėkokite Motinai Gamtai už jos dovanas ir branginkite jas kaip patį save.
NUOSEKLUS VIRŠKINIMO SUDERINIMAS
Dabar, kai jau daug žinome apie organizmo išvalymą ir tinkamą mitybą, pakalbėsime apie skrandžio—žarnyno trakto atstatymą. Ypač tai svarbu pagyvenusiems žmonėms. Ką gi reikėtų daryti?
1. IŠVALYTI STORĄJĄ ŽARNĄ. Virškinimui tai duos tokią naudą:
a) kraujyje neliks toksinių medžiagų, kurios paralyžiuoja virškinimo trakto ląsteles — negali vykti nei sekrecija, nei peristaltika;
274
b) storojoje žarnoje vėl bus rūgšti terpė ir normali mikroflora, atsistatys ir imuninė gynyba, kuri apsaugos mūsų organizmą nuo auglių ir kitų negerovių. Mikroflora iš augalinės žaliavos papildomai gamins vitaminus, amino rūgštis ir dar daug to, ko negauname su maistu. Mūsų organizmas taps mažiau priklausomas nuo iš išorės gaunamo maisto. Kad tai įvyktų kuo greičiau ir visiems laikams — nustokite valgyti mielinius duonos produktus.
2. BŪTINA IŠVALYTI KEPENIS. Gerai (t.y. 5—7 kartus) išvalę kepenis, kartu susitvarkysim visų rūšių apykaitas organizme. Jei žmogus ima valgyti vitaminų, mineralinių medžiagų prisodrintą maistą, jis nepajėgia iš karto pasisavinti viso šio turto, perlekiančio per organizmą kaip per kaminą. Tuo tarpu švarios kepenys iš minimumo pasisavina maksimumą.
Kepenų išvalymas labai teigiamai veikia venų kraujotaką. Kraujas, tekėdamas per skrandį, žarnyną, kasą ir kitus orga nus, atneša jiems maisto medžiagų, deguonies. Jei tai pilnavertis procesas, virškinimo sulčių pagaminama kiek reikia, virškinimo trakto epitelis atsinaujina normaliai, apsauginių gleivių pakanka. Jeigu atsiranda net nežymus kraujo sąstovis, šie procesai stabdomi. Todėl neišvalę kepenų veltui lauksime virškinimo trakto veiklos pagerėjimo. Dar kartą sakau: kepenys — svarbiausia organizmo liauka, nuo kurios priklauso visos funkcijos. Tad kol jų veikla nebus normali, netikslinga laukti, kol pagerės viso organizmo veikla.
3. KIEK ĮMANOMA PALENGVINTI SKRANDŽIO—ŽARNYNO TRAKTO VEIKLĄ.
Tam būtina: — valgyti ramioje aplinkoje, neskubant; — stengtis, kad maisto produktai būtų valgomi tam tikra
eile, be to, tarpusavyje tinkamai suderinti; — valgyti tik išalkus. Jokių užkandžiavimų tarp valgių; — pagal galimybes maitintis rūšiniu (satva) maistu. Bet
kokiu atveju iš pradžių valgyti vaisių arba daržovių patiekalus (šviežios salotos, patroškintos daržovės, tik ką išvirti barščiai ir kt.) ir tik po to 1—2 suderintus produktus;
— valgyti rūšinį maistą, kuris turi atitikti sezoną, būti išaugęs jūsų gyvenamojoje vietovėje ir vartojamas atsižvelgiant į individualią konstituciją.
275
Visų aukščiau nurodytų punktų įvykdymas atgaivins jūsų virškinimo sistemą. Ši knyga tik aiškina, gilina ir pagrindžia minėtus nurodymus.
Štai dar kelios rekomendacijos.
Rekomendacijos asmenims, kurių virškinimo sistemos veikla smarkiai sutrikusi. Kai kurių žmonių virškinimas taip pašlijęs ir nusilpęs, kad apskritai nieko negali suvirškinti. Išvalius storąjį žarnyną ir kepenis, jiems reikia laikytis monodietos, t.y. vienu metu valgyti tik vieną kurį produktą. Be to, šiame produkte privalo būti pakankamai savų virškinimo fermentų (turėti indukuotos autolizės sugebėjimų). Pačioje pradžioje geriausiai tiks šviežios daržovių (ypač morkų) sultys, kiek prasčiau — vaisių. Kai sultys bus normaliai pasisavinamos ir atsiras apetitas, valgykite patroškintas daržoves arba šviežias salotas. Rytais pirmasis valgis turi būti 1—3 šaukštai daigintų grūdų, prieš valgį gerti karčius gėrimus. Vėliau, po salotų, suvalgyti truputį niekuo neatmieštos košės. Paskui galima imtis imbiero dietos, o po jos pereiti prie individualios rūšinės mitybos.
Rekomendacijos, kaip suderinti „virškinimo ugnį", atsižvelgiant į individualią konstituciją. Beveik visi žmonės periodiškai pajunta, kad sutriko virškinimo sistema. Taip atsitinka dėl valgymo paskubomis, užkandžiavimo tarp valgių, persivalgymo prieš naktį. Ėda rėmuo, neramiai virškinama, dingsta apetitas, užkietėja arba praskysta viduriai, nedomina valgis, per didelis ar per mažas kūno svoris.
Kai tik atsiranda šie simptomai, reikia atstatyti natūralų virškinimo ritmą. Net jeigu jūs šių problemų neturite, tai naudinga virškinimui.
„Vėjo" konstitucijos asmenys gali virškinimo ritmą suderinti kartą per mėnesį. „Tulžies" konstitucijos — du kartus per mėnesį. Tiems, kurių konstitucija „Gleivės", suderinimą reikėtų daryti kartą per savaitę. Tai jiems ypač naudinga.
Virškinimo ritmo ir jėgos suderinimo metodas iš jūsų parei-kalaus trijų dienų. Pirmą dieną saikingai pavalgykite, venkite įvairių prieskonių ir kitų produktų (alkoholinių gėrimų), kurie zulinu apetitą. Prieš miegą pasidarykite valomąją klizmą (gal i m u Klupimo) ir anksti atsigulkite.
276
Kad teisingai suderintumėte virškinimo ritmą ir jėgą, turėsite visą dieną nevalgyti. Pageidautina tuo metu gerti tik šiltą vandenį.
Kadangi „Vėjo" ir „Tulžies" konstitucijos žmonės sunkiai susilaiko nuo valgio ir nepakenčia nemalonių simptomų, jiems galima išgerti saldžių šviežių sulčių arba suvalgyti šaukštą medaus bei išgerti stiklinę šilto vandens. Po to truputį pagulėkite. Jeigu jaučiatės gerai, atitraukite savo dėmesį nuo valgio kokiu nors darbu ir gurkšnokite tik vandenį. Rūgščių sulčių negerkite, jos žadina apetitą.
Asmenys, turintys konstituciją „Gleivės", tą dieną apskritai gali nieko negerti — tai jiems bus tik į naudą, uždegs ir suderins „virškinimo ugnį".
Kitą dieną po badavimo leiskite virškinimo sistemai atrasti savo ritmą. Ryte išgerkite žolelių arbatos (kiekvienam konstitucijos tipui savo) ir suvalgykite truputį karštos košės. Atminkite: kava, arbata ir cigaretės sutrikdo virškinimo ritmą, tikslo nepasieksite.
Iki pusiaudienio nevalgykite nieko. Prieš pietus išgerkite šviežiai išspaustų sulčių, suvalgykite salotų (žiemą — tik ką išvirtų barščių arba troškintų daržovių), paskui košės arba mėsos (jei be jos neapsieinate). Per pietus turite pasisotinti, bet nepersivalgyti.
Iki pat vakarienės nieko nevalgykite. Vakarieniaukite anksti, 3—4 valandas prieš miegą, kad tai, ką suvalgėte, būtų suvirškinta. Produktus vakarienei pasirinkite pagal savo konstitucinį tipą. Tiems, kurie linkę persivalgyti, verčiau reikėtų pusryčiauti du kartus.
Atstatę normalų virškinimo ritmą bei jėgą, galėsite pasikliauti natūraliu alkio pojūčiu: ryte valgyti nedaug, daugiausia — per pietus ir truputį lengvo maisto per vakarienę. Stenkitės visada valgyti tuo pačiu metu, tai išugdys sąlyginį valgio refleksą.
Dabar jau suprantamesni tampa įvairūs patarimai: badauti kartą per savaitę po 24 vai. (P. Bregas), „sausas" badavimas 42 vai. (P. Ivanovas) ir t.t. Šių rekomendacijų autoriai intuityviai pasirinko palankiausią režimą, nuo to jiems palengvėjo ir, nepaisydami individualios konstitucijos, pradėjo jį rekomenduoti
277
visiems, neatsižvelgdami į kiekvieno konstituciją. Todėl kritiškai vertinkite įvairiausių rekomendacijų srautą, atsirinkite tai, kas priimtina jūsų konstitucijai. Atminkite Biblijos žodžius: „Nekurkite sau stabų".
SKAITYTOJO PERSPĖJIMAS
Šioje knygoje apie žmogaus mitybą, skirtoje plačiam skaitytojų ratui, rasite naujausių europiečių laimėjimų mitybos ir virškinimo srityje, Rytų mokymų apie individualią konstituciją.
Taigi kuo autorius rėmėsi rekomenduojamoje mitybos sistemoje?
1. I. Pavlovo mokymu, kad kiekvienam maisto produktui virškinimo metu išskiriamos savos virškinimo sultys, maisto perdirbimas vyksta skirtingomis sąlygomis (rūgščiose arba šarminėse) įvairiuose virškinimo trakto skyriuose ir skirtingu laiku. Todėl net du vienos kilmės produktai trukdo vienas kitam būti pilnavertiškai pasisavinamiems ir suvirškinamiems.
2. A. Ugoliovo mokymu apie rūšinę mitybą, virškinimą ir mikroflorą, taip pat mokymu apie žarnyno hormoninę sistemą. Trumpai sakant, tai reiškia, kad maisto produktų pagalba jūs pritaikote savo organizmą prie aplinkos.
Jeigu tie maisto produktai sudarkyti perdirbant pramoniniu būdu ir t.t., jūs derinatės prie technologinio proceso, bet ar šito jums reikia? Juk taip nutraukiate maisto saitus, jungiančius jus su supančiu pasauliu.
3. Mokymu apie akupunktūrą, kuri teigia, kad organizme visi fermentai būna aktyvūs laisvų elektronų dėka. O jie į organizmą patenka dažniausiai kvėpuojant ir judant. Todėl jei žmogus mažai judės, net pati tobuliausia mityba jam duos mažai naudos.
Remdamiesi šiuo mokymu, galime teigti — energija kūno organais cirkuliuoja tam tikra tvarka. Kai energija yra kuriame nors organe, jis tuo metu darbingiausias. Pasirodo, kad žmogaus virškinimas natūraliai prisitaikęs prie šios cirkuliacijos. Rytą aktyvus skrandis, pusiaudienį — plonoji žarna. Paskui energija iš virškinimo organų pasitraukia. Jei žmogus pripra-
278
tęs prisivalgyti vakarais, jis negali pilnavertiškai perdirbti maisto, ir dėl to atsiranda daug šlakų.
4. Mokymu apie metabolizmą ląstelės viduje: iš angliavandenių ląstelėje susidaro vanduo (gyvybės terpė), angliarūgštė (ji reguliuoja terpės pH, taigi ir fermentų ląstelėse aktyvumą) ir laisvi elektronai (t.y. energija). Kalis, esantis maiste, padeda pašalinti iš organizmo vandenį, o natris, priešingai, sulaiko jį. Vaisiai ir daržovės dažniausiai priskiriami prie daug kalio turinčio maisto, o kruopos — prie natrio. Todėl vartojant šiuos produktus, tarp jų turi būti pusiausvyra. Makrobiotika kaip tik ir nustato tokią pusiausvyrą: vieną pusę maisto sudaro daržovės ir vaisiai, o kitą pusę — kruopos.
5. Ajurvedos teiginiais apie maisto produktų savybes ir individualią žmogaus konstituciją. Pasinaudoję šiomis žiniomis, mes ne tik individualizuosim mitybą, bet ir tikslingai suregu-liuosim organizmo funkcijas.
6. Mokymu apie organizmo išvalymą, kuris greitai sureguliuoja virškinimą, kraujotaką, o kartu ir sveikatą apskritai. Neišvalius organizmo, daugumai žmonių mityba, sveikata — tuščios pastangos.
Jei iš tokių pozicijų pasižiūrėsime į mūsų šalyje dabar populiarias dietologo H. Šeltono rekomendacijas, pasirodys, kad jos remiasi I. Pavlovo mokslu, rūšine mityba (natūropatai rekomenduoja grynus produktus, išaugintus gyvenamojoje vietoje), ir organizmo išvalymu (badavimu). Iš mano išvardytų šešių punktų šie trys patys efektyviausi. Bet dar liko kiti trys, padedantys „išspausti" iš mitybos maksimalią naudą.
Kad skaitytojas suprastų silpnąsias H. Šeltono teiginių vietas, išnagrinėsime jo knygos „Ortotrofija" ištrauką.
— Ar yra toks maistas, kuris jums naudingas, o man kenks
mingas? „Ar tiesa, kad maistas, vienam žmogui naudingas, kitam
gali būti kenksmingas? Vanduo — maistas vienam ir nuodas kitam? O kalcis? Fosforas? Natris?"
(Autoriaus pastaba: iš karto jaučiamas vertinimas iš ortodoksinės medicinos pozicijų — suskaidyti viską į sudėtines dalis, neatsižvelgti į visumą. Taip vertinant pamirštama, kad maistas veikia mus skonių energetika, konsistencija ir informacija.)
„Niekas nedaro tokių absurdiškų pareiškimų. Produktai,
279
kurie vienu metu gali būti gėris vienam ir nuodas kitam, niekada nepatenka į kraują nepakitę. Jie išskaidomi pasisavinimo proceso metu ir į kraują patenka jau kaip amino rūgštys, monosacharidai, riebiosios rūgštys, mineralai ir vitaminai".
(Autoriaus pastaba: taip, bet prieš patekdami į kraują jie jau paveikia gyvybinius organizmo principus savo skonių energetika.)
„Kiekvienas iš mūsų pradeda savo gyvenimą kaip apvaisintas kiaušinis, eina tuo pačiu evoliucijos keliu, gimsta su tokiais pačiais organais ir tomis pačiomis funkcijomis. Mūsų visų tos pačios liaukos ir pasisavinimo sistemos, mes visi sudaryti iš tų pačių cheminių elementų ir tokių pačių proporcijų. Kiekvienas iš mūsų išskiria vienodų rūšių ir vienodą kiekį virškinimo sulčių ir tuos pačius virškinimo fermentus".
(Autoriaus pastaba: taip, mes gyvenimą pradedame vienodai, bet skirtingomis sąlygomis. Kiekvieno žmogaus organizmas turi prie jų prisitaikyti. Po tokio prisitaikymo vienos sistemos pradeda funkcionuoti visu pajėgumu, o kitos užgęsta. Visa tai veikla virškinimo organus, ir dėl to vieni žmonės gali gyventi rūsčiomis Siaurės sąlygomis, maitintis žuvimi, ruonio taukais, o kiti tropikuose — bananais, finikais. Jei šis H. Sel-tono tvirtinimas atitiktų tiesą, pirmieji išeiviai iš Europos į Ameriką nebūtų masiškai mirę nuo skrandžio ligų. Jų virškinimo sistema taip ir nesugebėjo adaptuotis prie vietos produktų, kuriais puikiausiai maitinosi aborigenai.)
„Visa byloja, kad mes visi sutverti tų pačių principų pagrindu, turime tą pačią konstituciją, tuos pačius maisto poreikius ir aprūpinti taip, kad pasisavintume tų pačių rūšių ir tipų produktus".
(Autoriaus pastaba: turint galvoje, kad kiekvienam žmogui būdinga sava gyvybinių principų kombinacija, jis maisto sąskaita stengiasi „patempti" silpnas „došas", o stiprias „nutram-dyti". Todėl jokių vienodų poreikių būti negali, jie griežtai individualūs.)
„Jeigu matysime gyvenimą ir jo įstatymus tokius, kokie jie yra, pastebėsime: tai, kas yra geriausia vienam, geriausia ir visiems, ir kas kenkia vienam, kenkia visiems".
(Autoriaus pastaba: deja, H. Seltonas šituos įstatymus idealizuoja, tikrovėje viskas daug sudėtingiau. Jeigu vaisiai ir dar-
280
žovės yra geriausias valgis žmogui, gyvenančiam tropikuose, — tegul jais minta eskimas, gyvenantis Tolimojoje Šiaurėje. Bet ne, jis teikia pirmenybę vietinės kilmės produktams: mėsos drožlėms, ruonio taukams ir 1.1.).
H. Šeltonas žmogaus mitybos problemą susiaurino iki virškinimo fiziologijos. Be to, jis remiasi pasenusiu požiūriu — aprūpinti organizmą viskuo, kas reikalinga, neigia mikrofloros vaidmenį (dėl nežinojimo), sukuriant papildomas maisto medžiagas, kurių dėka net paprasčiausiais produktais maitinantis žmogaus mityba yra pilnavertė. Jis nesuprato konstitucinių žmogaus skirtumų, atskiro žmogaus mitybos ypatumų. Jis nenorėjo pastebėti įvairių tautų mitybos aiškių skirtumų. Jo mitybos rekomendacijos labiausiai tinka Tekso valstijai, kur jis gyveno ir gydė žmones. Aklai perkeldami jo rekomendacijas į Rusiją, kur kitas klimatas, kiti virškinimo ypatumai, darome didžiulę klaidą.
Kaip atsvara H. Šeltonui, Ajurvedos šalininkai, remdamiesi produktų savybėmis ir mitybos individualumu, visiškai paneigia daugumą virškinimo fiziologijos teiginių. Štai ištrauka iš Dipako Copros knygos „Ideali sveikata" (M., 1992).
„Ruošdamiesi pietauti paprašykite jums atnešti stiklinę šilto vandens, o ne ledinio, ir išgerkite jį mažais gurkšneliais; vietoj salotų suvalgykite lėkštę karštos sriubos; neatsisakykite duonos, sviesto ir deserto, pageidautina šilto (šiuo atveju obuolių pyragas daug geriau negu ledai, savo šalčiu apsunkinantys „Vėjo" tipo žmonių virškinimą".
Autoriaus pastaba: toks patarimas pakenks virškinimui, o
po to ir visam organizmui: 1. Lėkštė karštos sriubos — virtas maistas, kuris sukelia
maistinę leukocitozę (suardo leukocitų gynybą).
2. Duoną su sriuba seilės tik suvilgo, neperdirba jų. Tai
apsunkina tolesnį virškinimą. 3. Duonos mielės pažeis mikroflorą ir sukels disbakteriozę. 4. Jei neatsisakysite sviesto ir suvalgysite jo 30—50 gramų,
virškinimas sulėtės. Skrandyje ilgą laiką jausite sunkumą. 5. Po valgio obuolių pyragas — desertas atims, kaip ir duo
na, iš organizmo mineralines druskas ir vitaminus, reikalingus jo paties suvirškinimui, sutirštins kraujo koloidus. Obuoliai, nepatekę į plonąją žarną, pradės rūgti ir trikdys visą virškinimą.
281
Bet šitos rekomendacijos bus teisingos ir virškinimo fiziologijos, ir individualios konstitucijos prasme, jeigu jas išdėstysi-me tokia tvarka:
1. Išgerkite stiklinę šilto vandens (geriau kompoto). 2. Suvalgykite lėkštę troškintų daržovių arba barščių, ku
riuose daug daržovių ir mažai vandens. 3. Suvalgykite lėkštę šiltos košės su sviestu (mėsos mėgė
jams — gabalėlį virtos mėsos). Deja, panašių rekomendacijų dabar vis daugiau. Būkite iš
mintingi ir atsirinkite tik tai, kas jums geriausia ir priimtiniausia. Aš iš H. Seltono perėmiau teisingą maisto produktų derinimą, o iš Ajurvedos — mokymą apie produktų savybes ir individualią mitybą. Tokios sintezės dėka mano mokyme apie žmogaus mitybą yra tai, kas geriausia europietiškoje ir azijietiškoje dietologijoje. Dar daug ką galima kalbėti apie mitybą, atskleisti jos paslaptis, paradoksus ir t.t., bet dabar — konkrečios rekomendacijos Rusijos gyventojams.
1. Valgykite produktus, augančius (o ne pagamintus) jūsų regione. Išimtis — prieskoniai.
2. Vasarą daugiau vartokite daržovių, vaisių, uogų, žiemą — džiovintų vaisių, medaus, troškintų daržovių, taip pat ir barščių bei kopūstų, šiltų košių, riešutų. Žmonėms, pripratusiems prie pieniško ir mėsiško maisto, galima šiuos produktus vartoti, bet saikingai.
3. Maisto produktus atsirinkite atsižvelgdami į savo konstituciją (žr. priedą), vieno valgymo metu pusė produktų tegul būna vaisiai ir daržovės (ne tik žalios, bet ir troškintos), o kita pusė — košės. Nevalgykite mielinių duonos gaminių, bet reguliariai suvalgykite 1—2 šaukštus daigintų grūdų.
4. Visą dieną maitinkitės atsižvelgdami į „virškinimo ugnies" aktyvumą. Laikykitės teisingo maisto produktų vartojimo eiliškumo ir jų suderinamumo.
5. Periodiškai išvalykite savo organizmą ir suderinkite virškinimą. Pageidautina tai daryti pasninko dienomis.
Štai vienas natūralaus organizmo atstatymo pavyzdys. Man rašo A. V.: „Septinti metai sergu cukriniu diabetu ir penkti metai gry-
beline egzema. Nuo 1992 m. kovo 15 dienos pradėjau gydytis urinoterapija. Šlapimą geriu 3 kartus per dieną, o masažą nu-
282
virintu šlapimu — 1 kartą per dieną. Viskas yra taip, kaip
aprašyta". Laiško gale A. V. paprašė patarimo. Aš jam rekomendavau
nustoti valgyti duoną ir nuodugniai išvalyti kepenis. Štai ką jis rašo antrame laiške:
„Nuo 1992 m. kovo mėnesio storąją žarną išvaliau vieną kartą, du kartus išvaliau kepenis, tris dienas iš eilės badavau ir toliau triskart per dieną vartoju šlapimą.
Egzema labai lėtai traukiasi: ant rankų delnų jau beveik išgijo, o ant kojų padų — prasčiau.
Praėjusiame laiške jūs man patarėte nevalgyti duonos, o bandeles, batonus valgyti galima? Kiek laiko nevalgyti duonos? Juk visiškai nevartoti duonos produktų negalima?
Apsilankiau garinėje ir po to jaučiausi puikiai, juk aš, sirgdamas egzema, penkerius metus nesimaudžiau! Tablečių nuo cukrinio diabeto nevartoju nuo šių metų kovo 15-tos, egzemą gydau tik urinoterapija. Savijauta gera".
Aš jam rekomendavau duonos visiškai nevalgyti, pakeisti ją košėmis, be to, valyti organizmą. Štai ką jis praneša trečiame laiške:
„1992 m. liepos 14 d. Aprašysiu savo gydymosi urinoterapija nuo 1992 m. kovo 15 d. rezultatus. Keturis kartus gydžiausi badavimu: du kartus po 2 dienas ir du kartus po 3 dienas. Nuo birželio 1 dienos vartoju šlapimą po 5—6 kartus per dieną, nustojau valgyti duonos, miltų produktus. Per šį laiką 2 kartus išvaliau storąją žarną, 5 kartus kepenis, 1 kartą išploviau inkstus erškėtuogės šaknų nuoviru, gėriau ištirpintą vandenį. Maitinausi košėmis, salotomis, bulvėmis.
Urinoterapijos dėka aš išsigydžiau hemorojų ir, atrodo, cukrinį diabetą, t.y. cukrinio diabeto simptomų (prakaitavimo, silpnumo, išdžiūvusios burnos ir kt.) dabar nėra. Grybelinė egzema liko tik ant kojų padų".
Ir pagaliau ketvirtas laiškas 1992 m. rugsėjo 9 dieną. „Papildomai ėmiau valgyti daigintus grūdus, kol skrandis
tuščias, dėjau nugarinto šlapimo kompresus ant kojų padų, mėnesį nevalgiau duonos, bandelių ir kitų duonos gaminių, savaitę badavau. Nuo kojų padų beveik nusilupo šašai, o rankų delnai jau visiškai švarūs."
Baigdamas patarsiu jums kuo dažniau įsiklausyti į savo
283
organizmą po kiekvieno valgymo. Analizuokite savo pojūčius. Nevartokite produktų, kurių suvalgius jums negera. Nuolatos skaitykite šitą knygą apie mitybą ir patys išmoksite tinkamai maitintis, pakeisite savo skonio įpročius.
Pats autorius elgėsi lygiai taip, juk už jį niekas šito nepadarė. Ilgai save stebėjęs aš įsitikinau, kad man labiausiai tinka saikingas maitinimasis, du kartus per dieną, t.y. be vakarienės. Pirmą kartą valgau maždaug 10—11 vai. Pietūs — nuo 16 iki 17 vai. Prieš miegą — žolelių arbata. Man geriausiai tinka daržovių salotos ir troškintos daržovės, vegetariški barščiai, o antras patiekalas — košės ir ypač daigintų grūdų duona. Riešutus valgau, bet jais nepasisotinu, o štai košės — plovas su daržovėmis (morkomis, svogūnais) man ypač tinka. Retkarčiais geriu vien šviežią pieną. Vasarą man patinka vaisiai, stengiuosi kuo daugiau gerti šviežių sulčių: obuolių ir burokėlių bei morkų; geriu ištirpintą vandenį, pelynų nuovirą, žolelių arbatas. Rūgštaus skonio džiovinti vaisiai man netinka — iškart atšimpa dantys, — tik saldūs: razinos, abrikosai, bet retai. Štai beveik ir visas mano maistas. Užuot valgęs mėsą, geriu savo šlapimą keletą kartų per dieną. Savijauta nesiskundžiu, jei kiek persi-valgau — labai greitai padidėja svoris.
PRIEDAI
1 priedas
TINKAMAI PARINKTOS INDIVIDUALIOS MITYBOS PAVYZDŽIAI
Ryškiausias individualaus gyvybinių principų atitikimo pavyzdys buvo Porfirijus Kornejevlčius Ivanovas.
Jis labiausiai atitiko Pita—Kapcha derinį. Pita — jo žili plaukai ir puikus virškinimas. Liudininkų pasakojimu, po ilgo badavimo jis sėsdavosi su visais už stalo ir valgė viską iš eilės: barščius, bulves ir kt. Toks perėjimas iš badavimo jam buvo normalus dalykas. Kapchą atitiko galingas kūnas (stambūs kaulai), persirgta angina (gleivių sankaupa).
Į tai atsižvelgiant, jam labai tiko apsipylimai lediniu vandeniu, tramdantys došą Pita, dažni badavimai ir bėgiojimas suteikdavo harmoniją Kapchai. Be to, šių došų derinys padėdavo jam lengvai pakelti ir šaltį (juk Pita teikia šilumą), ir alkį (Kapcha leidžia iškęsti maisto trūkumą ir kitus sunkumus).
Polis Bregas taip pat gana sėkmingai laikėsi individualios sveikatingumo programos. Jo došų derinys buvo beveik toks pat, kaip ir Ivanovo (Pita—Kapcha). Visų pirma, jis žilas žmogus, taigi jis priklauso Pitai. Antra, jis yra sirgęs plaučių tuberkulioze — tai Kapcha disbalanso požymis.
Polis Bregas labai vengė gleives gaminančių produktų: pieniško maisto, aliejų, krakmolo, kad tik neišvestų iš pusiausvyros Kapchos. Įprotis badauti ir fiziniai pratimai taip pat tam tiko.
Aleksandras Aleksandrovičius Mikulinas — akademikas, aviacijos motorų konstruktorius, peržengė 90 metų ribą. Štai ištrauka iš jo garsiosios knygos „Aktyvus ilgaamžiškumas":
„Iki penkiasdešimties metų amžiaus aš, kaip ir dauguma žmonių, fizinei kultūrai didelio dėmesio neteikiau. Bet rimtai
285
susirgęs ir patekęs į ligoninę, panorau išsiaiškinti sudėtingą žmogaus organizmo sandarą. Išstudijavęs šia tema daugybę knygų, išsiugdžiau savo sistemą. Ši sistema padėjo man įveikti ligas, nesenti ir bėgant metams išsaugoti darbingumą. Toks esu ir dabar".
O štai ką jis papasakojo apie savo ilgaamžiškumą: „Nei mano motina, nei tėvas, nei kiti artimieji nebuvo ilga
amžiai. O man štai jau 90 metų. Ir, kaip matote, aš pakankamai žvalus, tebedirbu, išsaugojau kūrybinių minčių šviežumą. Šitai galiu paaiškinti tik tuo, kad prieš 50 metų galutinai supratau: negalima gyventi plaukiant pasroviui, be fizinės kultūros ir sporto, persivalgant, vartojant alkoholį ir rūkant. Palaipsniui pradėjau laikytis šių principų, o paskui susidomėjau organizmo gyvybinių galių stiprinimo problema — ir kaip mokslininkas, ir kaip inžinierius konstruktorius... Taip atsirado mano knyga „Aktyvus ilgaamžiškumas", kurios paantraštė — „Mano kovos su senatve sistema". Bet aš niekada neraginu aklai pasikliauti mano rekomendacijomis. Kiekvienas žmogus turi savo įpročius, savitumus, temperamentą. Vadinasi, ir gyvenimo būdas turi būti individualus".
Puikiai pasakyta: turi būti individualus. Jis, kaip ir visi žymiausi natūropatai, manė, kad reikia tik sukurti ląstelėms, būtent ląstelėms, tokias išorinės terpės sąlygas, kuriomis dalijimosi būdu atsiradusios naujos ląstelės neprarastų jaunų pilnaverčių savo gentainių savybių.
O dabar trumpai apie mitybą. Jis pirmenybę teikė prėskoms be mielių bandelėms, nes mielės žarnyne sukelia rūgimą ir naikina taip reikalingą mikroflorą. Gyvulinius riebalus jis pakeitė augaliniais aliejais. Vartojo tik rūgusio pieno produktus. Virtą mėsą, žuvį valgė saikingai, daugiau daržovių ir košių. Manė, jog naudinga išgerti 7—8 stiklines skysčio „kraujui atskiesti". Mėsos sultinio nevartojo, vietoj jo gėrė erškėtuogių antpilą. Druskos ir cukraus vartojo nedaug, jį pakeitė medumi.
Perskaitęs daktaro Zamchau knygą „Atskiros mitybos institutas", pabandė taip maitintis. „Rezultatas buvo stulbinantis. Atsirado jėgos! Žvalumas! Gyvenimo džiaugsmas! Atjaunėjęs, švytintis, skaistus veidas!" Bet po to jis suvalgė pyragėlį su mėsa, ir organizmas ėmė valytis taip, kad vos atgaivino ligoninėje. Man atrodo, kad čia įsipainiojo dar kažkas. Ar išsivaly-
286
mas sutapo su atskiros mitybos pažeidimu, ar prisidėjo kiti faktoriai, bet kad taip smarkiai nuo to nukentėtų, nesu matęs. Cia kažkas ne taip. Valgydavo Mikulinas labai mažai ir tik tada, kai smarkiai išalkdavo. Badaudavo vieną du kartus per metus po septynias dienas.
Pagal došas jis irgi Pita—Kapcha. Galva plika — Pita, aukšta temperatūra sergant — irgi Pita požymis. Vyras jis stambus — Kapcha požymis. Nežinodamas savo došų proporcijos, jis intuityviai pasirinko aukščiau išvardytas priemones došų suderinimui. Taigi saikinga mityba, neriebus maistas, medus ir rūgštūs pieno produktai suteikė pusiausvyrą došai Kapcha.
Badavimas sureguliavo ir Kapcha, ir Pita došas, tam padėjo per dieną išgertos 7—8 stiklinės skysčio.
Šie trys pirmi pavyzdžiai — iš atsiskyrėlio, gydytojo ir šiaip protingo žmogaus gyvenimo. Kiti trys pavyzdžiai — iš kitų sričių.
Kadaise pirmoji pasaulio raketė Ivanas Lendlas aštuonis kartus nugalėjo „Didžiojo kirčio" turnyruose. Jis tris kartus buvo atvirų Prancūzijos ir JAV pirmenybių čempionas, du kartus — Australijos. Bendrai susumavus, laimėjo 87 „Gran pri" serijos varžybas. Per savo sportinę karjerą uždirbo daugiau kaip 15 milijonų dolerių.
Ivanas Lendlas yra fenomenalaus darbingumo, treniruojasi 6 kartus per savaitę, kiekvieną dieną po 4—5 valandas. Kad atlaikytum tokį krūvį, be talento ir valios, reikia dar kažko. Ir tas „kažkas" — individuali mityba.
Štai ištrauka iš straipsnio „Toks racionalus Ivanas Lendlas"*.
„Pirmąją didelę pergalę jis pasiekė 1984 m., laimėjęs „maratono" mačą ir iškovojęs pirmą vietą atvirame Prancūzijos čempionate. Didžiuliai laimėjimai jį visiškai sugniuždė. Kitus du su puse mėnesio Lendlas jautėsi taip blogai, kad negalėdavo treniruotis daugiau nei 15 minučių. Gydytojų nuomone, silpnumo priežastis buvo „kietas maistas" — pakilo cholesterino kiekis.
* Žurnalas „Planetos aidas". 1989. Nr. 27.
287
„Dar tėvai mane bardavo, kad amžinai maitinuosi „Makdo-nalduose", geriu koka-kolą ir kemšu visokius žalingus produktus. Kaip ir visi jauni žmonės, atsikirsdavau: „Ką jūs suprantate? Aš geriau žinau". Tik per žaidynes, po didelio fizinio krūvio, aš supratau, kad jie teisūs".
Nuo tos dienos čempionas taiko Roberto Chaaso dietą, ribojančią baltymus, ir laikosi griežto treniruočių plano. „Jis atrodo kaip atletas, galintis Olimpinėse žaidynėse nubėgti 1500 metrų, — sakė įžymusis Džonas Njukombas. — Tiesa, jo veide liko vilko išraiška, bet jis lieknas ir puikiai atrodo".
Pagal došas Ivanas Lendlas yra mišraus Vata—Pita tipo. Kūnas lieknas, judesiai vikrūs — Vata požymiai. Prisiminkite, kaip Pita žmogų apibūdina „Čžud-ši" — protas aštrus, garbėtroška, elgsena panašus į demoną — „vilkiška veido išraiška" — labiausiai charakteringi Pita bruožai.
Ivanas Lendlas mityba sulygino savo Vata ir Pita, atmetęs produktus, išvedančius jas iš pusiausvyros. Baltyminiai produktai stipriai veikia došą Pitą perkaitindami organizmą, ir tai gerokai sumažina ištvermę.
Estrados žvaigždė Maiklas Džeksonas vaikystėje buvo storulis. Paskui, jo paties žodžiais tariant, nevalgė produktų, kurie skatina nutukimą, ir tapo toks, kokį mes jį pažįstam — nepaprastai impulsyvus, kuriantis puikią ritmišką muziką.
Jame dominuoja došos Vata—Pita. Vėl priminsim senolių charakteristikas: Vata žmonės mėgsta dainas, šokius, muziką, linksmybes. Pita liudija ir jo nepaprastas garbės troškimas, noras likti visą gyvenimą jaunu, odos šviesinimas. Maiklas Džeksonas vegetaras — valgo vaisius, daržoves, kurios neleidžia „išsišokti" došai Kapcha. Tokia mityba — viena iš priemonių, padėjusių jam taip puikiai išreikšti save.
Nepaprastai stiprios asmenybės pavyzdys ir Albertas Igna-tenko: aukštas, lieknas, juodaplaukis, judesiai nuostabiai koordinuoti ir greiti. Jam priklauso maksimalaus informacijos kiekio įsiminimo pasaulio rekordas. Pagal došas tai Vata—Kapcha (įsiminimo greitis siejamas su pastovumu). Jis pasirinko tinkamiausią došų subalansavimo variantą.
Badaudamas kartą per savaitę po 24 valandas, jis sutramdo Kapcha došą. Valančios klizmos prieš badavimą ir „nauli"
288
jogos pratimai sureguliuoja sausą Vata došą. Klizma — citrinos sultys ir vanduo — priešingai, stimuliuoja silpniausią — Pita — došą. Laikosi atskiros mitybos režimo. Šią programą jis prisitaikė prieš 14 metų. Dabar jam 46-eri, nors atrodo geriau nei kai kurie šešiolikmečiai. Veido skaistumas, švytinčios akys, juodi, banguoti, nė kiek nežilstelėję plaukai, gyvenimo džiaugsimas, geranoriškumas pakeri visus šalia esančius. Žiūrėdamas į jį, įsitikinau natūraliosiomis gydančiosiomis galiomis, jų nepaprastu veiksmingumu.
Remdamasis savo pastebėjimais, nejučiomis padariau išvadą, kad žmonės, turintys Pita—Kapcha došas, linkę kaupti ir analizuoti savo patirtį. Būtent jie kuria dvasines ir materialines žmonijos vertybes. Vata—Pita derinys žmones apdovanoja gabumais, atsiskleidžiančiais audringoje veikloje sporto, estrados srityje. Šitiems žmonėms patinka prikaustyti prie savęs dėmesį, tai jiems natūralu. Kiti došų deriniai nulemia kitok} elgesį ir kitus polinkius.
Aprašytieji pavyzdžiai patvirtina, kokią didelę reikšmę turi taisyklinga mityba. Jūs taip pat galite visai nesudėtingai susireguliuoti savo došas ir pasiekti gyvenimo pilnatvę. Došų pusiausvyra padės eiti jums tinkamiausiu keliu, kadangi atnaujinsite savo ryšį su Vienintele Sfera, iš kurios išteka visi mūsų troškimai, intuicija ir kuri pati realizuojasi per mus. Kai šio realizacijos proceso niekas netrikdo, žmogus jaučiasi puikiai ir sugeba džiaugtis gyvenimu.
2 priedas
DOMINUOJANČIŲ DOŠŲ NUSTATYMAS IR JŲ REGULIAVIMAS
I. IŠORINIAI DUOMENYS
Vata 1. Smulkių kaulų, liesas žmogus. 2. Plaštaka smulki, šalta ir sausa. 3. Judesiai greiti, eisena lengva, grakšti.
289
Pita 1. Vidutinis kūno sudėjimas; plaukai rusvi arba žili, ploni,
galva praplikus. 2. Plaštaka vidutinio dydžio, šilta, maloni. 3. Judesiai harmoningi, eisena normali.
Kapcha 1. Stambių kaulų, pilnėti linkęs žmogus. 2. Plaštaka plati, šalta ir drėgna. 3. Judesiai plastiški, lėti, eisena neskubri.
II. KŪNO FIZIOLOGIJA
Vata 1. Procesai vyksta greitai. 2. Kad ir normaliai maitindamiesi, niekad nepilnėja; neiš
vengia virškinimo sutrikimų. 3. Miegas paviršutiniškas.
Pita 1. Kūno procesai tai greiti, tai lėti. 2. Virškinimas sklandus, bet laiku nepavalgęs susierzina. 3. Miegas normalus, su sapnais.
Kapcha 1. Kūno procesai lėti. 2. Nepaisant saikingos mitybos, pilnėja, svorį numesti pa
vyksta sunkiai. 3. Miegas normalus, daugiau kaip 8 valandos.
III. PSICHOLOGIJA IR PROTINIAI SUGEBĖJIMAI
Vata
1. Man būdingas entuziazmas ir gyvumas. 2. Informaciją perimu greitai ir taip pat greitai ją užmirš
tu. 3. Kitų nuomone, esu labai šnekus — tikra kompanijos sic
290
Pita 1. Stengiuosi būti tikslus ir organizuotas. 2. Informaciją įsimenu įvairiai: kartais puikiai, o kartais
prastai (niekas nelenda į galvą). 3. Galiu lengvai susierzinti dėl menkniekių.
Kapcha 1. Sunkiai ką nors pradedu. 2. Informaciją priimu ne iškart, bet ilgam. 3. Ramus ir nedirglus (sunku išvesti iš pusiausvyros).
IV. TINKAMAS MAISTAS, METŲ LAIKAI IR POLINKIS SIRGTI
Vata 1. Šiltas, abejingas, pavalgyti mėgsta sočiai. 2. Sunkiai pakelia šaltąjį metų periodą; žiemą oda tampa
sausa. 3. Nerimastingumas, liesėjimas, sausa oda, užkietėję vidu
riai, artritas.
Pita 1. Pravėsęs, valgo saikingai. 2. Sunkiai pakelia karštį, vasarą greitai pavargsta. 3. Įvairūs uždegimai su aukšta temperatūra; rėmuo, skran
džio opos, nerimas ir dirglumas.
Kapcha 1. Šiltas, sausas, neriebus, valgo mažai. 2. Nepatinka lietingas oras, ypač drėgnasis metų laikas. 3. Nutukimas, depresija, šaltis kūne, odos blyškumas, slo
gos ir skrepliavimas.
Vertinimas pagal 5 balų sistemą: 0 — ne jūsų charakteristika; 1 — kažką tokio jūs turite; 2 — išreikšta silpnai; 3 — išreikšta vidutiniškai; 4 — išreikšta ryškiai; 5 — aukščiausias išraiškos laipsnis.
291
Kiekvieną teiginį įvertinkite balais. Paskui atskirai sudėkite Vata, Pita ir Kapcha došų balus ir žiūrėkite, kuri doša pirmauja. Jei vienos došos suma bus 10 balų didesnė už artimiausias, ji yra dominuojanti ir jūs atitinkate vienos došos tipą, jei dviejų došų sumos beveik lygios, esate dviejų došų tipo žmogaus; jei visos trys maždaug lygios, jūs tolygaus tipo. Dabar, kai jau žinote, kas yra došos, koks jų vaidmuo kūne, kur jos susikoncentravę ir t.t., galite reguliuoti savijautą.
DOŠŲ REGULIAVIMAS MITYBA
Žinodami savo tipą, galite pereiti prie došų sureguliavimo. Tada jos, savo ruožtu, sureguliuos organizmo fiziologines funkcijas.
Dieta ir maisto produktai, rekomenduojami, kai doša Vata sužadinta arba kai ši doša
organizme dominuoja
Bendros pastabos: rekomenduojama vartoti šiltus, sočius, minkštus produktus ir gėrimus, abejingą maistą. Maistui būdingi skoniai: saldus, sūrus ir rūgštus. Valgyti galima iki soties.
Kruopos: ryžių, kviečių, daiginti kviečiai, linų sėmenys. Pieno produktai: visų rūšių. Saldinančios medžiagos: juodasis sirupas, medus, nendrių
cukrus, natūralūs sirupai. Augaliniai aliejai: visi. Vaisiai: visi saldūs vaisiai, melionai, arbūzai. Daržovės: troškintos, virtos — burokėliai, morkos, špara-
gal, šviežios bulvės, svogūnai, agurkai, kiaulpienės, salotos. Riešutai: visi. Prieskoniai: svogūnai, česnakai, imbieras, cinamonas, juo
dieji pipirai, kardamonas, kmynai, druska, gvazdikėliai, garstyčių grūdeliai.
Gyvulinės kilmės maistas: žąsiena, antiena, žuvys, vėžiai, arkliena, vištiena, aviena, kiaušiniai, jūros gyvūnai.
Sriubos: miltų tyrė, dilgėlienė, česnakų sriuba, mėsos sultinys.
292
Žolės: saldymedis (rudmenė), muskato riešutas, ferula, kadagys, debesylas, sofora, šeivamedis, avietė, pušis, erškėtuogės žiedai, dedešva.
Papildoma rekomendacija Vata tipo žmonėms. Antroje dienos pusėje jūsų energija smarkiai nukrinta. Išgerkite nurodytų žolių, geriausia saldymedžio, arbatos.
Dieta ir maisto produktai, stiprinantys Vata došą
Bendros pastabos: lengva dieta ar badavimas, sausi produktai, šaltas maistas. Dominuojantys skoniai: kartus, aitrus ir gaižus.
Kruopos: miežių, kukurūzų, sorų, grikių, rugių, avižų. Pieno produktai: vengti visų. Augaliniai aliejai: nevartoti. Vaisiai: džiovinti vaisiai, obuoliai, kriaušės, granatai, span
guolės, alyvuogės. Daržovės: kopūstai, bulvės, žirniai, salotos, špinatai, petra
žolės, salierai ir pupelės (visas daržoves valgyti „žalias"). Riešutai: nevartoti jokių. Prieskoniai: pipirai. Gyvūniniai produktai: jautiena, kiauliena, triušiena. Sriubos: žirnienė. Žolės ir visa kita: kalpokė, raugerškis, Bungė pipirai, gen-
cijonas, šalavijas, vėdrynas, ąžuolo žievė ir gilės. Alaus mielės, muskusas ir mumijo. Trys paskutinieji ypač stimuliuoja Vatą.
Dieta ir maisto produktai, rekomenduojami, kai doša Pita sužadinta arba kai ši doša
organizme dominuoja
Bendros pastabos: atvėsęs, pageidautina skystas maistas ir gėrimai. Vyraujantys skoniai — saldus, kartus ir gaižus.
Kruopos: kviečių, daiginti kviečiai, avižų, miežių, baltų ryžių.
Pieno produktai: pienas, sviestas, lydytas sviestas. Saldinantys produktai: viskas, išskyrus medų ir juodąjį si
rupą.
293
Augaliniai aliejai: šviežias alyvuogių, saulėgrąžų. Vaisiai: visi saldūs vaisiai, mirkyti džiovinti vaisiai ir jų
kompotai, melionai, arbūzai. Daržovės: moliūgai, agurkai, bulvės, kopūstai, salotos, pu
pos, petražolės (šaknys ir lapeliai). Prieskoniai: kalendra, cinamonas, kardamonas, juodieji pi
pirai (po truputį), česnakai, krapai. Gyvūninis maistas: viščiukai, kalakutiena, kiaušinio balty
mai.
Sriubos: miltų tyrė, dilgėlienė, česnakų sriuba, mėsos sultinys.
Žolės ir visa kita: kalpokė, šalavijas, gencijonas didžialapis, žiomenė, termopsis, erškėtuogės žiedai ir vaisiai, pelynas, obuolių sultys, mėtų arbata, šaltas vanduo, atšaldytas virintas vanduo ir ypač alaus mielės.
Dieta ir maisto produktai, stiprinantys Pita došą
Bendros pastabos: karštas, sausas maistas su dominuojančiu rūgščiu, sūriu ir aitriu skoniu.
Kruopos: kukurūzų, sorų, rugių, tamsių ryžių. Pieno produktai: rūgštaus pieno produktai, sūris, rūgšti
grietinė. Saldinantys produktai: medus, juodasis sirupas. Augaliniai aliejai: migdolų, sezamo, kukurūzų. Vaisiai: greipfrutai, rūgštūs apelsinai, aiva, šaltalankiai,
citrinos, kaulenis ir kiti rūgštūs vaisiai. Daržovės: kartieji pipirai, ridikai, pomidorai, burokėliai,
svogūnai (pakepinti svogūnai įgyja priešingas savybes). Prieskoniai: imbieras, kmynai, gvazdikėliai, druska, saliero
ir garstyčių sėklos, juodieji pipirai, ilgieji pipirai. Riešutai: kešju, žemės riešutai. Gyvūninis maistas: jautiena, kiaušinio tryniai, sviestas,
raudona mėsa, aviena, žuvys, jūros gyvūnai. Sriubos: dilgėlienė, ridikų sriuba. Žolės ir visa kita: kiaulpienė, dedešva, granato sėklos, aje
ras, ferula, kochija, kava. Reikia turėti galvoje, kad nuo Pita maisto pertekliaus gali
padidėti rūgštingumas.
294
Dieta ir maisto produktai, rekomenduojami, kai doša Kapcha sužadinta arba kai ši doša
organizme dominuoja
Bendros pastabos: šiltas, lengvas maistas ir gėrimai. Skonis — kartus, aštrus ir gaižus. Stengtis neprivalgyti.
Kruopos: miežių, kukurūzų, sorų, grikių, rugių, avižų. Pieno produktai: liesas pienas, šviežias sviestas, išrūgos. Saldinantieji produktai: medus. Augaliniai aliejai: apkartęs aliejus. Vaisiai: obuoliai, kriaušės, granatai, spanguolės, vynuogės,
churma, aiva, šaltalankis. Daržovės: ridikai, bulvės, morkos, kopūstai, svogūnai, bak-
lažanai, žalios daržovės, salotos, moliūgai, salierai, špinatai, petražolės, pupos, žirniai.
Prieskoniai: visi, išskyrus druską. Gyvūninis maistas: viščiukai, aviena, kiaušiniai, dešra. Žolės ir visa kita: saldymedis (rudmenė), pelynas, pušis,
rūgštusis debesylas, granato sėklos, alūnas, amoniakas.
Dieta ir maisto produktai, stiprinantys Kapcha došą
Bendros pastabos: gausus, abejingas maistas, šalti produktai ir gėrimai. Dominuojantys maisto skoniai — saldus, sūrus ir rūgštus.
Kruopos: ryžių, kviečių, avižų, linų sėmenys. Pieno produktai: pienas, sūris, rūgusio pieno produktai, pa
sukos, grietinėlė, grietinė, sviestas. Saldinantys produktai: visi, išskyrus medų. Augaliniai aliejai: visi žinomi aliejai ir kaulų čiulpai bei
taukai. Vaisiai: saldūs vaisiai, arbūzai, melionai. Daržovės: pomidorai, agurkai, saldžiosios bulvės, ridikai, ro
pės ir visos kitos plačialapės daržovės. Riešutai: visų rūšių. Prieskoniai: druska. Gyvūninis maistas: jautiena, kiauliena, dešra, žąsiena, an
tiena, žuvys, vėžiai, vištiena.
295
Sriubos: mėsos sultinys, žirnienė, dilgėlienė. Reikia žinoti, kad perdėtas Kapcha stimuliavimas organiz
me „prigamina" gleivių, ypač viršutinėje kūno dalyje — plaučiuose ir nosiaryklėje.
Žinodami, kokiam tipui priklausote — vienos došos, dviejų došų ar tolygiam, galite pasirinkti tinkamiausią dietą ir produktus. Jei vyrauja Kapcha — renkatės pirmą variantą, o maistą iš antro varianto valgote tik retkarčiais.
Taip pat su Vata ir Pita atvejais — renkatės pirmą variantą, o antrą naudojate epizodiškai.
Jei esate tolygaus tipo, po lygiai naudokite viską, kas tinka Vatai, Pitai ir Kapchai.
Bet paprastai gyvenime ir vienos došos, ir subalansuotas tolygus tipas būna labai retai, dažniausiai šie tipai būna sumišę.
Imkime mano pavyzdį. Mano balai pasiskirstė taip:
Klausimo numeris Vertinimas Doša
I. Išoriniai duomenys 1 — 5 2 — 5 Vata 3 — 4
1 — 4 2 — 0 Pita 3 — 2
1 — 0 2 — 0 Kapcha 3 — 0
II. Kuno fiziologija 1 — 3 2 — 4 Vata 3 — 2
296
1 — 4 2 — 4 Pita 3 - 4
1 — 2 2 — 0 Kapcha
3 — 2
III. Psichologija ir protiniai sugebėjimai
1 — 4
2 — 3 Vata 3 - 3
1 - 4 2 — 4 Pita 3 - 4
1 — 2 2 — 2 Kapcha 3 - 2
IV. Tinkamiausias maistas, metų laikai, galimos ligos
1 - 5 2 — 4 Vata 3 - 3
1 - 3 2 — 2 Pita 3 - 3
1 — 2 2 — 1 Kapcha 3 - 3
Iš viso: Vata — 45, Pita — 38, Kapcha — 16.
297
Jei visa tai išreikšime procentais (45 + 38 + 16 = 99, beveik 100), kasdieniniame mano valgiaraštyje turi būti 45 proc. produktų iš raminančios Vata dietos, 38 proc. — Pita ir 16 proc. — Kapcha.
Jeigu tai išreikšime pagal antrinius duomenis: 45 proc. saldaus, 38 proc. įvairaus skonio nuo pirminių: saldaus, kartaus ir gaižaus (antrinio skonio tai bus 19 proc. saldaus ir 19 proc. rūgštaus) ir 16 proc. kartaus. Iš viso: 64 proc. saldaus, 19 proc. rūgštaus ir 16 proc. kartaus. Žinoma, gali būti įvairūs niuansai, bet atsižvelgdami į došų sužadinimo požymius, jas galite lengvai sureguliuoti.
Maisto temperatūros požiūriu rezultatas gaunamas taip: 45 proc. + 16 proc. = 61 proc. Tiek racione turi būti šilto maisto. Juk Vata ir Kapcha došos yra šaltos ir lengvai sužadinamos šaltu maistu, o 38 proc. vėsaus — Pita došos pusiausvyrai. Maždaug taip pat galima pasirinkti maistą ir pagal kitus rodiklius: kiek gali būti kruopų, skysčių ir salotų.
Reguliavimą būtinai reikia pradėti nuo dominuojančios došos arba Vata došos (kadangi ji visiems yra pagrindinė), o paskui sureguliuoti likusias.
Jeigu jums nepavyksta sureguliuoti, stenkitės, kad per dieną jūs gautumėt visų 6 skonių maisto, ir po 3—4 savaičių viskas išsilygins.
Kriterijus, kad jūs „pataikėte į došą", — išnykę šitos došos sužadinimo simptomai ir gera savijauta, pakili nuotaika po valgio. Jei „nepataikėte" — darotės mieguistas, nepatenkintas, jaučiate diskomfortą, o sužadintos došos simptomai neišnyksta.
Kad kuo tiksliau „pataikytumėt į došą", stenkitės vienu metu vartoti produktus, suderinamus pagal savybes (šilumą, abejingumą ir t.t.) ir pagal antrinius skonius. Neužmirškite europinių rekomendacijų, taikomų skysčiams, vaisiams ir taip toliau.
3 priedas
KLAIDOS, PASITAIKANČIOS PEREINANT PRIE NATŪRALIOS MITYBOS
Žmogus sutvertas dideliems darbams. Štai kodėl reikia siekti, kad jis pakeistų žmogišką prigimtį ir jos disharmoniją paverstų harmonija.
I. Mečnikovas
1 atvejis. Moteris, turinti sveikatos sutrikimų, perskaičiusi H. Šeltono knygą ėmė maitintis žaliu maistu. Geidžiamo rezultato taip ir nesulaukusi, nusprendė grįžti prie normalios mitybos, bet staiga mirė nuo išsekimo. Periodas nuo perėjimo iki mirties truko apie tris mėnesius. Kokia šios mirties priežastis?
Visų pirma, daržovių racionas jai buvo neįprastas. Prisimenate iš „Čžud-ši": „Neįprastas maistas irgi nuodas". Šiuolaikiniu supratimu, fermentacijos sistemos virškinimo trakte turėjo persitvarkyti naujo, kokybiškai kitokio maisto virškinimui. Natūralu, kad šitas procesas reikalauja tam tikro laiko. Todėl iš pradžių maistas nebuvo suvirškintas ir pasisavintas.
Antra, ji nebuvo išsivaliusi kepenų, todėl netgi tai, kas buvo pasisavinta, aplenkė kepenis. Maistas, neperdirbtas kepenyse, mūsų organizmui nepriimtinas. Kai kepenys neišvalytos, visada sergama užslėpta portaline hipertonija, kuri sukelia kraujo sąstovį skrandyje, blužnyje, kasoje, plonojoje žarnoje. Tai yra stabdis, trukdantis gamintis naujoms virškinimo sultims.
Trečia, prie naujos rūšies maisto turi prisitaikyti ir žarnyno mikroflora, o tai irgi užima laiko.
Ketvirta, nesulaukusi trokštamo rezultato, moteris pabandė sugrįžti prie įprasto maisto, bet per tą laiką fermentacijos sistemos suspėjo persitvarkyti, kad galėtų virškinti naujos rūšies maistą, o nuo seno atprato. Reikėjo vėl prisitaikyti prie seno maisto, vėl priprasti.
Kol vyko šis derinimasis prie naujo ir vėl prie seno maisto, organizmas taip nusialino, kad šio „eksperimento" neatlaikė.
Ką reikėjo daryti? Iš pradžių išvalyti storąją žarną, kepenis ir pradėti laipsnišką perėjimą prie naujos mitybos, iš pradžių
299
atmetus labiausiai kenksmingus produktus: mėsą, riebalus, baltą duoną, sausainius ir t.t. Sis periodas tęsiasi vienerius dvejus metus! Ir pagaliau pajuntate, kad jūsų virškinimo traktas gali perdirbti žalią augalinį maistą, užuot pašalinęs jį vos susmulkintą.
2 atvejis. Jauna moteris prisinervinusi nebegalėjo valgyti. Kai tik bandydavo praryti sukramtytą maistą, atsirasdavo stemplės spazmai. Nepadėjo joks gydymas. Keletą mėnesių ji maitinosi skysčiais, aliejumi ir žaliais kiaušiniais. Si vienpusiška mityba ją labai nualino (atrodė kaip nušiurusi katė). Po storosios žarnos valymų ir perėjus prie šviežių daržovių raciono su daug daržovių sulčių (visų pirma morkų, iki 1 litro), kruopščiai kramtydama maistą, ėmė greitai taisytis ir jau po dviejų mėnesių „skrajojo", negalėdama atsidžiaugti ryškia per mainą. Žarnynas, anksčiau šalinęs maistą kartą per tris—šešias dienas, pradėjo normaliai dirbti.
Tai moterį labai paveikė, ir ji nusprendė valgyti vien žali;) maistą bei gerti sultis. Tačiau po trijų mėnesių ji pastebėjo, kad pirmykščio lengvumo nebeliko. Vėliau žarnynas ėmė dirbti nereguliariai, kūnas pasidarė sunkus, kaupėsi skysčiai. Ji ėmė vartoti natūralias laisvinančias priemones, prarado saiko jausmą, apsirydavo. Maždaug po pusantrų metų ėmė gesti dantys (susidėvėjo emalė), kūnas nutuko ir išbrinko. Smarkiai sumažėjo darbingumas, ji greitai pervargdavo, psichika pasidarė nestabili, moteris greitai pravirkdavo. Netgi keli iš eilės kepenų valymai nieko gero nedavė.
Kodėl taip atsitiko? Manau, kad priežastis — tipiškiausias principų Jin—Jan nepaisymas. Iš pradžių ji labai atitiko Jau principą — liesa, dirgli. Po valymų ir mitybos pasikeitimo, ku ris „pašarmino" smarkiai užrūgštintą organizmą, ji sureguliavo jo procesus {Jin—Jan pusiausvyra vadinama „Den"). Būtenl tada ji gavo jėgų, energijos ir sveikatos. Tebesimaitindama šviežių „žaliu" maistu, ypač rūgščiais vaisiais, savo organizmą pa kreipė į Jan pusę. Žinome, kad dauguma vaisių ir daržovių (ypač rūgščių) yra Jin. Buvo nuslopintos organizmo Jan funk cijos: vidurių užkietėjimas, pabrinkęs kūnas, dylanti danti| emalė, greitas nuovargis, liūdesys. Organizmas spontaniškai ėmė reikalauti Jan produktų, todėl taip išaugo apetitas.
Kad pašalintų šiuos reiškinius, jai reikėjo pusiausvyros tarp
300
Jin ir Jan produktų: Jin — vaisiai, daržovės, Jan — košės, mėsa. Taip ji ir ėmė maitintis.
3 atvejis. Dauguma žmonių, išsivalę storąją žarną ir kepenis, ėmęsi atskiros mitybos, jaučiasi gerai, atsikrato visų negalavimų. Bet rytais ir visą dieną jie nuolat atsikosti, sloguoja. Kodėl?
Jie nepaiso produktų subalansavimo taisyklių. Pavyzdžiui, kad gautum 1000 kilokalorijų, iš 250 gramų baltymų ar angliavandenių pasisavinamas nemažas kiekis biologiškai aktyvių medžiagų: B] vitamino — 0,6 mg, B2 — 0,7 mg, B3 — 6,6 mg, C — 25 miligramai ir t.t.
Įprastuose augaliniuose maisto produktuose (kopūstuose, morkose, vaisiuose ir t.t.) nedaug B, A ir D vitaminų. Žarnyno mikroflora taip pat šių būtinų vitaminų gamina mažai, juo labiau kad kai kurie žmonės galvoja: jeigu nevalgo mėsos, kiaušinių, pieno produktų, jie jau vegetarai ir iki soties gali šveisti košes, duoną, aliejų ir t.t. Deja, susiklosto tokia situacija — mes pasisaviname maisto lygiai tiek, kiek pakanka jo fermentų ir vitaminų. Likusioji dalis nusėda ant storosios žarnos sienelių. Tai nuosėdos, kuriose dauginasi patologiška mikroflora, o kita dalis prasiskverbia į kraujo apytakos ratą, nusėda visame organizme, perpildo jį ir po to pašalinama gleivių pavidalu per kvėpavimo takus.
Kad taip yra, patvirtina ir po valgio dažnai atsirandančios dujos, skrepliavimas ir šniurkščiojimas nosimi.
Kaip to išvengti? Išmintinga liaudis seniai naudodavo papildomą maistą, kuriame labai daug ir mineralinių medžiagų, ir vitaminų, ir ko kito. Priimtiniausias šiuo požiūriu maisto produktas — alaus mielės ir daiginti grūdai, kuriuose labai daug vitaminų. Rytą, kol tuščias skrandis, išgėrę 100—200 ml alaus mielių, aprūpinsime organizmą visomis reikalingomis medžiagomis. Paskui, gerokai praalkę, imkimės įprasto maisto — salotų, košių ir t.t., kurie pasisavinami kur kas geriau.
4 atvejis. Aukščiau aprašytasis natūralių vitaminų ir mineralinių medžiagų stokos atvejis dažnai skatina besotystę. Organizmas alkiu signalizuoja apie tų medžiagų trūkumą. Žmogus vartoja įprastą maistą — kopūstų salotas su įvairiais priedais, žalumynus, dviejų trijų rūšių kruopas, bet negauna kito būtino maisto. Organizmas ir vėl žmogui alkio jausmu prime-
301
na, kad kraujui stinga tam tikrų medžiagų. Žmogus vėl valgo, ir taip be galo. Arba vėl, pajutęs, kad viskas taip, kaip reikia (stimuliuoja silpniausią došą), jis persivalgo. Žinoma, po tokio persivalgymo jis jaučiasi prastai, keikia save už nesusilaikymą, parą ar kelias paras badauja. Paskui vėl įprasti maisto produk tai (šviežias natūralus maistas), vėl nepasitenkinimas, vėl besaikis rijimas ir taip toliau.
Įsidėmėkite: kai organizmą aprūpinsite visomis būtinomis medžiagomis, didžiulis alkis jūsų nekamuos. Todėl vartokite daugiau visokių priedų ir šviežiai išspaustų daržovių sulčių.
5 atvejis. Kai kurie žmonės mano, kad jie normaliai perėjo prie natūralaus maisto, nors 2—4 kartus per savaitę tebevartoja mielinius duonos kepinius. Po keleto tokio raciono metų jie nustemba, kad atsirado anemija. Kaip, iš kur, juk jie maitinasi teisingai? Kepimo mielės sutrikdo žarnyno mikrofloros BR vitamino sintezę, o su šviežiomis daržovėmis jo negauname. Stai taip paslapčiomis atsiranda anemija.
Anemijos atsikratysime visiškai atsisakę mielinių kepinių arba pradėję daugiau vartoti B12 vitamino turinčių produktų.
6 atvejis. Moteris normaliai perėjo prie žalių daržovių ir vaisių raciono. Pajuto didžiulį pagerėjimą ir jautėsi puikiai. Tai truko apie dešimt metų. Organizmas per tą laiką išsivalė, persitvarkė ir tapo daug jautresnis. Kartais, ilgiau pabendravus su žmonėmis arba keičiantis metų laikams, ji jausdavosi blogai. Manė, jog kaltas padidėjęs jautrumas, ir slopino jį retkarčiais pasmaguriaudama mėsos, kitais skanėstais. Tai jai suteikdavo pusiausvyrą, ir viskas būdavo normalu. Kaip teisingai paaiškinti šį fenomeną?
Visa tai atsitinka dėl došų. Jų pusiausvyra sutrinka susijaudinus, o aktyvumas keičiasi keičiantis metų laikams. Todėl jl instinktyviai pasirinko produktus, kurie sužadintom došom suteikė pusiausvyrą. Ši rekomendacija tinka apie mitybą išmanantiems žmonėms. Neužmirškite apie došas, laiku jas sureguliuokite.
Šitam fenomenui gali būti priskiriamas ir Polis Bregas, retkarčiais, kai organizmas įsigeisdavo, vartojęs mėsą. Jis taip puikiai jautė savo organizmą, kad žinodavo, kaip neprarasti pusiausvyros konkrečioje situacijoje.
Į tai atkreipia dėmesį ir „žalio" maisto šalininkas Aleksandras Cuprinas, veikalo „Mokykitės valgyti" autorius. Tik jam
302
tie pusiausvyrą suteikiantys produktai yra žiedadulkės ir daržovių sultys, kurie, be to, puikiai papildo organizmo mikroelementus.
7 atvejis. Vidutinio amžiaus vyriškis nusprendė pereiti prie natūralios mitybos. Jis išsivalė organizmą ir palengva ėmė didinti „žalio" maisto proporcijas. Po tam tikro laiko per nosį ir plaučius ėmė skirtis daug gleivių. Ligoniu jis nesijautė, bet gleivės tekėjo keletą dienų. Tai jam įkyrėjo, grįžo prie senosios mitybos — gleivės išnyko. Paskui jis pradėjo valgyti žalius produktus — gleivės vėl atsirado. Tada metęs visus bandymus, jis visiems laikams sugrįžo prie įprasto maisto.
Kodėl taip atsitiko? Organizme susikaupę daug gleivių, ypač jungiamajame audinyje. Žalias augalinis maistas, gydantis vidinę organizmo terpę, smarkiai šalina šlakus iš jų susikaupimo vietų. Jie patenka į kraują, o iš jo per nosį ir plaučius kaip gleivės pašalinami lauk. Jei vėl vartosime virtą maistą, jis šį procesą sustabdys ir gleivės išnyks. Organizmas vėl sunkiai virškinamas medžiagas „sukaišios", kad galėtų išvalyti kraują.
Toks gleivių išsiskyrimas gali tęstis metus ir ilgiau, žinoma, ne taip smarkiai kaip iš pradžių. Turėkite galvoje, kad tai vyksta sveikatos labui, — jūs išsivalote organizmą.
Kartais šlakai šalinami taip smarkiai, kad prasideda ryškiausios išsivalymo reakcijos: aukšta temperatūra, viduriavimas, vėmimas, odos bėrimas. Lėtinės organizmo ligos irgi baigiasi tokiomis krizėmis — jos paūmėja, o paskui netrukus išnyksta.
Todėl labai svarbu susivokti, kas jums yra, neišsigąsti, o tinkamai reaguoti ir jokiu būdu nemesti pasirinkto režimo, sumaniai padėti savo organizmui — pabadauti arba truputį sušvelninti racioną.
Juk vyksta labai įdomus procesas. Priklausomai nuo jūsų sveikatos ir ligų, organizmas tinkamai mitybai sukaupia papildomų jėgų, koncentruoja šlakus ir kenksmingas medžiagas (anksčiau vartotus vaistus) kokioje nors organizmo vietoje, o paskui stiprios varomosios reakcijos metu pašalina jas. Šitas procesas tęsiasi metus. Prisiminkite, Poliui Bregui prireikė penkerių griežto mitybos režimo ir badavimo metų, kad gyvsidabris, esantis vaistuose (gyvsidabrio chloride), kuriuos vartojo vai-
303
kystėje, būtų surinktas iš organizmo ir sukoncentruotas storojoje žarnoje, o paskui krizės metu pašalintas.
Man pačiam galazolinas iš haimorinių ančių išėjo po šešerių natūralios dietos metų. Gleivės buvo skystos, kaip vanduo, ir turėjo galazolino kvapą. Taip buvo du kartus. Pirmą kartą šitas išsivalymas tęsėsi keturias dienas, o antrą kartą, po trijų mėnesių, — apie tris dienas.
Apie išvalomąsias krizes kalbėjo žymiausieji natūropatai Polis Bregas, Herbertas Šeltonas, Surenas Arakelianas, Žoržas Ozava. Tegul tai būna gairės jūsų sveikatos susigrąžinimo ke-lyje.
Šį priedą papildysime, aprašydami sveikimo simptomus. Savitu indikatoriumi gali būti burokėlių sultys. Jos parodo,
ar sveikas jūsų virškinimo traktas. Jei išgėrus du šaukštus šviežiai išspaustų burokėlių sulčių
šlapimas po kurio laiko nusidažys burokėlių spalva, jūsų virškinimo traktas nusilpęs. Jei nenusidažo, viskas normalu.
Dabar nustatysime, kas sutrikę, kokie barjerai jūsų organizme nefunkcionuoja, jei šlapimas nusidažė burokėlių spalva. Iš virškinimo trakto ertmės burokėlių sultys įsiurbiamos į kraujotakos ratą, o iš ten patenka į kepenis. Toliau per kepenis arba jas aplenkdamas kraujas išnešiojamas po visą organizmą... Taigi jei kraujyje pilna nusidažiusių dalelių, kepenys dirba blogai. Paskui kraujas pervaromas per inkstus, kurie atlieka filtrų funkciją, viską, kas organizmui reikalinga, palikdami organizme, o tai, kas nereikalinga, pašalindami. Taigi inkstų funkcija taip pat sutrikusi.
Vadinasi, burokėlių sultys vaizdžiai parodo, ar sveiki pagrindiniai organai: virškinimo traktas, kepenys ir inkstai. Retkarčiais burokėlių sultimis galima pakontroliuoti šių organų veikimą. Iš pradžių šlapimo spalva bus labai intensyvi. Vėliau, organizmui sveikstant, taikant sulčių terapiją, teisingai vartojant produktus, spalva ims blukti, po 6—9 mėnesių išnyks.
Yra ir kitų požymių, rodančių, kad einate teisingu keliu. Štai keletas jų:
1. Išsilaisvinusiam nuo toksinų ir šlakų naštos žmogui stebėtinai lengva. Jis nustoja jausti savo kūną, kaip yra buvę ankstyvoje vaikystėje.
2. Išauga protinis ir fizinis darbingumas; mintys aiškios ir
304
blaivios, nepavargstama, mažiau laiko reikia skirti miegui. Pagerėja lankstumas, klausa ir regėjimas, uoslė. Geriau (be jokių pūliavimų) gyja žaizdos. Organizmas tampa atsparus įvairioms ligoms, ypač peršalimams.
3. Akys pasidaro skaidrios, spinduliuojančios. 4. Liežuvis nusivalo nuo įvairių apnašų, tampa rausvas. 5. Oda pasidaro švari, sumažėja (jei buvo) spuogų, inkštirų.
Išnyksta nemalonus odos kvapas. Apskritai beveik nelieka išskyrų iš nosies ir bronchų.
6. Reikia pažymėti dar vieną išsivalymo etapą. Kai organizmas tampa stiprus, maždaug po metų kitų iš ausų ima išsiskirti sieros kamščiai. Staiga netikėtai po 2—4 mėnesių iš ausų pašalinama daug sieros.
7. Galimas ir toks išsivalymo simptomas — ima luptis oda nuo kulnų arba kelčių, o dažniausiai nuo abiejų šių vietų kartu. Tai irgi tęsiasi gana ilgai, 2—6 mėnesius.
Kai mitybos režimas „laisvas" (kartais laikotės, kartais — nelabai), visi šie simptomai rodo poslinkius į gerąją pusę, tik jie ilgai užsitęsia.
8. Geriau ima augti galvos plaukai, pirštų nagai, jie atrodo daug geriau, daug sveikiau.
4 priedas
MITYBA IR GYVENIMO TRUKMĖ
Išmintingas siekia ne to, kas malonu, bet to, kas apsaugo nuo nemalonumų.
Aristotelis
Daugybę žmonių jaudina klausimas, ar galima mityba prailginti gyvenimą. Praktika duoda teigiamą atsakymą.
Iš pradžių pateiksime pavyzdį iš bičių gyvenimo. Bičių motinėlė gyvena šešerius metus, o bitės darbininkės tik 30—35 dienas, t.y. motinėlės gyvenimo trukmė apie 65 kartus ilgesnė! Pagrindinė priežastis glūdi mityboje. Bičių motinėlė yra maitinama bičių pieneliu, o bitės darbininkės jo gauna tik savo gyvenimo pradžioje, paskui maitinasi gėlių nektaru ir medumi.
305
Pavyzdys įkvepia. Biblijoje aprašytas patriarchas Matūzalis, kuris gyveno 900
metų, tai yra 12—13 kartų ilgiau negu paprastas žmogus. Mai tinosi jis natūraliais produktais: laukinių bičių medumi ir džio vintais žiogais.
O dabar mums artimesni pavyzdžiai. Iš Grigorijaus Picche lauri knygelės „Auk iki šimto metų..." mes sužinome, kaip mai tinosi Kaukazo ilgaamžiai: „Jų mityboje yra keletas skiriamųįi) bruožų, nelygu kur jie gyvena — pakrantėje, lygumoje ar kalnuotose Kaukazo vietose". Ilgaamžiai spontaniškai maitinasi produktais to rajono, kuriame jie gyvena. Kaip mums žinoma, tai žmogui padeda maksimaliai prisitaikyti prie tos vietovės. Tada griaunamasis poveikis daug mažesnis — juk jis šio rajo no dalelė. Todėl jam lieka energijos perteklius, skiriamas organizmo stiprinimui.
Visi ilgaamžiai valgo saikingai. Dauguma jų prakaulūs. Kitas svarbus momentas — produktai kulinariškai perdir
bami tik visiškai švieži, niekad nebūna laikomi šaldytuve. Karšti patiekalai vartojami iškart pagaminus, todėl mažiau praranda vitaminų. Mityba ypatinga ir tuo, kad vartojami natūralūs produktai iš savo daržo ar sodo.
Akivaizdu, kad vartojamas daug odžas (bioplazmos) turintis maistas, kuris po kurio laiko būna ne toks vertingas.
Mityboje nėra pirmų patiekalų, turinčių daug ekstrahuojamųjų medžiagų. Ir tai suprantama: sultinys — negyvėlių ištrauka, kuri nuodija. Nuodijimo procesą priimame kaip stimuliavimą. Mėsa dažniausiai verdama. Vietoj kvietinės duonos valgo mčadi (kukurūzų paplotėlius) ir gomi (kukurūzų košę). Juk kvietinė duona — glitimas, ardantis mūsų „poringąjį reaktorių" — glikokaliksą. Avižų, kukurūzų ir sorų miltai glitimo nesudaro. Tai dar vienas ilgaamžių mitybos teigiamas bruožas.
Vartojami ir rūgusio pieno produktai, kurie stimuliuoja do-šą Pita, t.y. nuolatos palaiko „virškinimo ugnį".
Ilgaamžiai valgo daug žalių daržovių salotų: pipirnės, kalendrų, peletrūno, krapų, kad žarnyno mikroflora būtų norma li. Patiekalai gaminami ir iš laukinių augalų, kuriuose taip pal daug vitaminų ir mineralinių druskų. Šitiems skaniai paga mintiems augaliniams patiekalams būdingas didelis fermenti nis aktyvumas. Tai padeda stiprinti virškinimo sistemos funkci
306
jas senatvėje". Štai taip sumaniai pasinaudojama indukuota au-tolize virškinimui palengvinti.
Apskritai Karabacho ilgaamžiai vartoja daugiau kaip 200 rūšių žalių ir raugintų valgomųjų augalų. Štai iš ko reikia mokytis! Juk kuo daugiau mineralinių elementų suvartojama šviežių, „gyvų", tuo geriau organizmui, sveikatai.
Ilgaamžiai vartoja mažai cukraus, daugiau — medaus ir vynuogių. „Natūralus medus ir vynuogės — labai naudingi virškinimui maisto produktai", — teigia ilgaamžiai. Taip jie palaiko došą Pita, atsakingą už virškinimą, ir laikosi rekomendacijos vartoti grynus produktus — jų pasisavinimui ir pašalinimui nereikia eikvoti savo organizmo rezervų.
Įdomus ir nacionalinis paprotys vartoti aštrius prieskonius — juk dabar mums došos Vata stimuliavimui nuolat stinga kartaus skonio, antrinio skonio suvirškinus. Persisotiname produktais, kurių antrinis skonis yra saldus — duona, kruopomis, mėsa, dėl to per daug sužadiname došą Kapcha, nuolatos krenkščiame ir kenčiame nuo užkietėjusių vidurių.
Ilgaamžiai geria švarų šaltinio vandenį. Vengia riebaus maisto, nes mano, kad jis blogai virškinamas ir spartina senėjimo procesus. Valgo 3—4 kartus per dieną, su saiku. Laikosi „mitahara" — saikingo valgymo principo.
„Karabacho ilgaamžių mitybos racione ypatingą vietą užima šilkmedžio uogos". Iš jų verda sirupą, kurį geria su arbata. Šitas gėrimas naudingas netekus jėgų (Jin būklė). Viskas labai paprasta —šilkmedžio uogos —Jare produktas, ir juo ilgaamžiai save stiprina.
Vietoj arbatos jie geria erškėtuogių, liepų žiedų, gudobelės ir mėtų nuovirą. Ir vėl pabrėžiu: „Charakteringa, kad jie (ilgaamžiai) mėgsta vaisius ir uogas".
Japonų „Natūraliosios medicinos" asociacijos prezidentas profesorius K. Morisita mano, kad senų japonų mityba turi daug bendro su Kaukazo ilgaamžių mityba. Seni japonai pirmenybę teikia daržovėms. Valgo laukines valgomąsias žoles, jūros augalus, žuvis, natūralų medų, įvairius prieskonius ir t.t.
Dabar atsiverskime L. Gavrilovo knygą „Ar gali žmogus gyventi ilgiau?" Ten aiškinama, kad efektyviausia apriboti kalorijas (energiją) dieta, kai subalansuoti vitaminai ir mineralinės medžiagos. Dietos kaloringumo apribojimas 50—25 procentais prailgina gyvenimą beveik du kartus ir atitinkamai 32 procen-
307
tais. Šie duomenys buvo gauti eksperimentuojant su gyvūnais. Mes jau žinome, kad Kaukazo ilgaamžiai maitinasi būtent taip — nekaloringu, bet biologiškai aktyviu maistu. Taigi praktika ir teorija viena kitą patvirtina.
Palyginkim Abchazijos ilgaamžių ir Karabacho ilgaamžių mitybą. Apsirijimą, nesaikingą valgymą ir gėrimą ši tauta visada smerkė. Rafinuoto cukraus vartojama beveik du kartus mažiau, negu paprastai rekomenduojama. Saldėsius ir uogienę jie valgo tik 1—2 kartus per savaitę. Apskritai iki 20-ųjų mūsų amžiaus metų abchazai valgė medų. Nieko nežinodami apie vartojamų riebalų ir mirtingumo nuo pieno liaukų, storosios žarnos ir kraujotakos sistemos vėžio ryšį, abchazai nemėgsta labai riebių patiekalų. Vatoj a itin mažai druskos ir beveik visai nevartoja jos grynos. „Betgi jų maistas anaiptol nėra prėskas ir neskanus, kadangi viską, netgi šviežius melionus, jie valgo su adžika — aštria ir aromatinga pasta — prieskoniu, kurio ketvirtadalis — raudonieji pipirai, sausos ir džiovintos prieskoninės daržovės, česnakas ir truputis druskos. Tarp kitko, raudonieji pipirai sumažina bendrųjų ir neutralių lipidų kiekį, cholesterino kepenyse kiekį. Tai gali turėti didelės reikšmės širdies ir kraujagyslių sistemos ligų profilaktikai". Jei pažvelgsime į tai iš došų pozicijų, paaiškės, kad aštrus skonis didina mūsų organizme Jan ir neleidžia sužadinti došos Kapcha, bet stimuliuoja došą Pita, kuri sudegina gleives.
Ką jie valgo? „Pagrindinis kasdienis abchazų patiekalas — kukurūzų miltų košė (anksčiau jie virė košę iš sorų)". Taigi jie vartoja produktus, nesudarančius glitimo. „Be to, iš kukurūzų miltų daro prėskus paplotėlius čurekus, abchazams atstojančius duoną. Ypač sotus ir maistingas čurekas, pasaldytas medumi arba įdarytas sūriu bei graikiškais riešutais.
Daug angliavandenių, gaunamų su augaliniais produktais, o kartu ir daug ląstelienos, pektinų kiekis maiste — svarbi ilgaamžių mitybos ypatybė".
Kai kurie skaitytojai gali paprieštarauti, kad Kaukazas — šašlyko tėvynė! Abchazai vartoja tik šviežią mėsą ir, be to, su žalumynais, t.y. derinį, kurį nesunku pasisavinti. Nesuvalgytas maistas atitenka gyvuliams, ir niekam neateina į galvą pašildyti svečiui ne tik vakarykštį, bet ir šiaip ataušusį valgį.
Labai įdomių duomenų apie Hunzos slėnio ilgaamžius patei-
308
kia Nikolajus Agadžianas ir Aleksejus Katkovas knygoje „Mūsų organizmo rezervai". „Trisdešimt du tūkstančiai šio rojaus gyventojų nežino, kas yra liga. Vidutinis jų amžius — 120 metų!"
Hunzai — vegetarai. Vasarą jie minta žaliais vaisiais ir daržovėmis (t.y. pagal sezoną), žiemą — saulėje džiovintais abrikosais ir daigintais grūdais, avių brinza. Per parą sunaudoja maždaug 1933 kilokalorijas, 50 gramų baltymų, 36 gramus riebalų ir 365 gramus angliavandenių.
Škotų gydytojas Makas Karisonas 14 metų gyveno netoliese Hunzos slėnio. Jis padarė išvadą, kad tik dieta yra šios tautos ilgaamžiškumo pagrindinis faktorius. Jei žmogus neteisingai maitinasi, nuo ligų jo neišgelbės ir kalnų klimatas. Todėl nenuostabu, kad Hunzos slėnio kaimynystėje tokiomis pat sąlygomis gyvenantys žmonės skundžiasi įvairiausiomis ligomis. Jie gyvena du kartus trumpiau.
Makas Karisonas, grįžęs į Angliją, atliko įdomius eksperi :
mentus su gyvūnais. Vienus maitino įprastu Londono darbininkų šeimos maistu (balta duona, silkė, rafinuotas cukrus, konservuotos bei virtos daržovės). Po kiek laiko šitą grupę apniko įvairiausios žmonių ligos. Kitiems gyvūnams buvo taikoma Hunzos dieta, ir jie visą bandymų laiką išliko sveiki.
Įdomu, kad Hunzos gyventojai, skirtingai nei kaimyninės tautos, labai panašūs į europiečius. Istorikų manymu, pirmųjų Hunzos bendruomenių pradininkai buvo pirkliai ir Aleksandro Makedoniečio armijos kariai, įsikūrę čia žygio Indo upės slėniais metu.
Taigi ir europiečiai gali gyventi ilgai, jei tik tinkamai maitinasi. Biologiškai vertingas maistas — švieži vaisiai ir daržovės, o žiemą daiginti grūdai ir džiovinti abrikosai — padeda visiems gyventi daug ilgiau. Hunzos gyventojų priežodis: „Hunzos moteris niekada paskui savo mylimąjį neis ten, kur neauga abrikosai". Matyt, ne veltui senolis Matūzalis juo valgydavo.
Savitas I. Archipovo straipsnis „Superilgaamžiškumas: gal tai vis dėlto priklauso nuo raciono?" (žurnalas „Chemija ir gyvenimas"), kuriame autorius teigia, kad ilgaamžiškumą lemia mityba.
Štai įdomi lentelė, pateikianti duomenų apie „rekordininkus" ilgaamžius.
309
Vardas ir pavardė Amžius Gyvenamoji Profesija (m.) vieta
Siralis Mislimovas 168 Leriksko r., čabanas Azerbaidžanas (aviganis)
Machmudas Eivazovas 148 Leriksko r., čabanas Azerbaidžanas
Širinas Hasanovas 150 Džerbrailsko r., čabanas Azerbaidžanas
Medžinas Agajevas 140 Leriksko r., čabanas Azerbaidžanas
Čarlis Smitas 131 JAV galvijų varovas
„Galvijus auginantys šių kraštų gyventojai netolimoje praeityje maitinosi beveik vien pienišku ir augaliniu maistu; dar daugiau, čabanai, gyvenantys beveik klajoklišką gyvenimą, gamino jį ne taip, kaip kiti valstiečiai: pavyzdžiui, valstiečio šeimoje paprastai pieną virindavo, nesvarbu, ką iš jo ruošėsi gaminti, o piemenys apsieidavo be ugnies. Autorius pabrėžia: senoliai pasakojo jam, kad pagrindini maistą ruošia primityviu būdu".
„Jei tarsime, kad pagrindinis žmonių gyvenimą prailginantis faktorius yra mažai perdirbtų produktų vartojimas, vieną iš pateiktos lentelės ypatumų — vyriška visų ilgaamžių lytis — galima būtų paaiškinti taip. Paprastai moteris neidavo paskui vyrą į kalnus, ji likdavo prie namų židinio ir, žinoma, naudojosi daugiau civilizuotais maisto gaminimo metodais, o tai, gali būti, ir sutrumpino jos amžių". Ne veltui senovės graikų filosofas Posidonijus Rodosietis sakė: „Kiekvieno žmogaus organizmas turi pats atlikti kulinariją".
Prisiminkime indukuotą autolizę, atrastą akademiko A. Ugoliovo: 50 procentų virškinimo energijos sutaupoma, jei maistas natūralus ir neperdirbtas, virškinamas savų fermentų. Aš manau, kad būtent šis veiksnys gyvenimo trukmės liginimui yra pats svarbiausias.
Susipažinkime su įdomia žinute „Ilgaamžiškumo receptas". „Grupė kinų mokslininkų kelerius metus tyrinėjo ilgaamžiškumo problemą. Gerontologai giliai ir visapusiškai studijavo 37 000 gentainių — vyrų ir moterų, vyresnių nei 100 metų —
310
gyvenimą, tyrinėjo jų maistą... Surinkta turtinga medžiaga leido mokslininkams padaryti tam tikras išvadas bei suformuluoti rekomendacijas.
Maistas turi būti kuo nekaloringesnis, turėti kuo mažiau riebalų ir gyvulinės kilmės baltymų, o jame turi būti kuo daugiau daržovių, vaisių ir patiekalų, turinčių daug geležies".
Daug su kuo galima nesutikti, bet kai matai statistikos duomenis, nori nenori susimąstai: ar aš tikrai teisingai maitinuosi?
Taigi kokius produktus valgė ilgaamžiai? 1. Serbijos gyventoja 119-metė Ema Begovič visą gyvenimą
maitinosi beveik vien ožkos pieno produktais. 2. Širinas Hasanovas, 150 metų. Valgė žoles, laukinių me
džių ir krūmų uogas, vaisius, grūdus, medų, rūgusį pieną, varškę, sviestą ir sūrį-
3. Širalis Mislimovas, 168 metų. Valgė sūrį, vaisius, daržoves, rupaus malimo miltų duoną, medų, gėrė pieną ir šaltinio vandenį, o paskutiniais metais — įvairių augalų žiedų arbatą.
4. Medžidas Agajevas, 140 metų. Be viso to, kas paminėta, valgė pusžalius avienos šašlykus.
5. Ben Salii Muali, Omano sultonato gyventojas, 150 metų. Valgo dažnai, bet po nedaug. Mėgsta laukinių paukščių ir žvėrių mėsą, medų ir duoną.
6. Paulas de Sa, 105 metų portugalas. Maisto ypatingai nesirenka, dievina citrinas. Šių vaisių sultys, jo žodžiais tariant, yra „ilgaamžiškumo eliksyras". Beje, augimvietėse citrinų skonis yra kitoks, pas mus jos atkeliauja neišnokusios, todėl ir rūgščios.
7. Giuli Rzajeva, Azerbaidžanas, 124 metai. Geria „firminį" žvalumo gėrimą, pagamintą iš kalnų žolynų pagal senovinį receptą.
8. Saidas Abdulas Mabudas iš Hunzos slėnio, 160 metų. Racionas toks pat, kaip ir kitų jo kaimynnų.
9. Zora Aga, turkas. 156 metų. Vartojo pažiedėjusią juodą duoną, liesą mėsą, sunokusias alyvuoges, finikus ir daug vaisių bei daržovių. Gėrė tik vandenį ir mėtų arbatą. Jis nevartojo sviesto ir niekad nesuvalgė daugiau kaip du kiaušinius per savaitę.
311
Visų ilgaamžių valgiaraštis — gryni produktai, dažniausiai daržovės bei vaisiai. Be to, kiekvienas ilgaamžis turi mėgstamą valgį. Pavyzdžiui, Ema Begovič — ožkos pieną, Medžidas Aga-jevas — avienos šašlykus, Ben Salii Muali — laukinių gyvūnų mėsą, medų ir duoną, Paulo de Sa — citrinas, Giuli Rzaje-va — savo „firminį" gėrimą.
Šie jų pamėgti produktai sėkmingai sureguliuoja došas. Be to, ilgaamžiai vartoja ypatingus maistinius priedus, ku
rie papildo kūno mikroelementus ir taip subalansuoja došas. Sie žmonės, patys to neįtardami, yra patys tobuliausi natūralios mitybos šalininkai, rūpinasi Jin-^Jan maisto pasisavinimu ir došų pusiausvyra.
5 priedas
MAISTINIAI PRIEDAI IR MAISTO GAMINIMO BUDAI
Susipažinę su ilgaamžių mityba, padarėme išvadą, kad didžiulę reikšmę mūsų mitybai turi du veiksniai: sveiko maisto, patenkinančio konkretaus organizmo poreikius, pasirinkimas (atkreipiant dėmesį į Jin—Jan ir došų pusiausvyrą) ir maisto perdirbimo būdai, kuo geriau išsaugantys visus gyvus elementus.
I. DIETINIAI M. BIRCHERBENERO PATIEKALAI
1. Obuolių patiekalas
1—3 susmulkinti obuoliai, 1—2 šaukštai išbrinkintų avižinių dribsnių, pusės citrinos sultys, 1 šaukštas kondensuoto pieno, bičių medaus arba vaisių drebučių. Sumaišyti ir valgyti.
2. Obuolių ir morkų patiekalas
1—3 susmulkinti obuoliai, 1—2 šaukštai išbrinkintų avižinių dribsnių, 1—2 šaukštai tarkuotų morkų, pusės citrinos sultys
312
(galima pakeisti obuolių actu — aut. past.), 1 šaukštas kondensuoto pieno (geriau medaus — aut. past.), 1—2 šaukštai grūstų migdolų. Sumaišius valgyti. Vietoj obuolių galima imti džiovintų slyvų.
3. Džiovintų slyvų patiekalas
200—300 gramų išmirkytų be kauliukų slyvų, 1—2 šaukštai išbrinkintų avižinių dribsnių, pusės citrinos sultys, 1 šaukštas kondensuoto pieno. Sumaišyti ir valgyti.
4. Uogų patiekalas
200—300 gramų sutrintų uogų (mėlynių, aviečių, gervuogių, žemuogių), 1—2 šaukštai išbrinkintų avižinių dribsnių, pusės citrinos sultys, 1 šaukštas kondensuoto pieno. Viską išmaišyti ir valgyti.
Mišinys turi būti gaminamas prieš pat valgymą. Kruopščiai maišyti išbrinkusius dribsnius su kondensuotu pienu ir citrinų sultimis, o tik paskui į vientisą masę sudėti obuolius ir viską sumaišyti.
II. ALAUS MIELĖS
Mielės — mikroskopiniai vienaląsčiai chorofilo neturintys augaliniai organizmai, priskiriami grybų klasei. Mielėse esantys fermentai pagreitina skirtingos kilmės organinių junginių, ypač angliavandenių, rūgimą arba oksidaciją. Mielių ląstelėse susikaupia įvairios atsarginės medžiagos: polisacharidai, glikogenai; fosforo junginys voliutinas (ribonukleino rūgšties ir poli-fosfatų kompleksas), riebalai ir lipoidai (ergosterinas — D pro-vitaminas). Dauguma mielių ypač gerai dauginasi rūgščioje terpėje (pH 5,4—5,8), esant 25—28 °C temperatūrai. Mielės minta daug azoto turinčiomis amonio druskomis (kartais nitratais), amino rūgštimis, peptonais. Mielių baltyme yra visos svarbiausios amino rūgštys. Mielių ląstelės sintetina daug nukleino rūgščių, purinų ir pirimidinų, kurie taip pat turi daug vitami-
313
nų. Todėl mielės gali būti vartojamos kaip vertingas maisto produktas, papildomas kokybiškų baltymų, B ir D grupės vitaminų, mineralinių medžiagų šaltinis.
Mielės — pagrindinis D vitamino šaltinis, sudarantis 0,6— 2 procentus visos masės! Todėl jos plačiai naudojamos vaistų pramonėje D vitamino preparatui gaminti.
Mielėse yra ir palmitino (75 proc.) bei stearino (25 proc.) rūgštys.
Norintiems padidinti baltymų ir vitaminų kiekį maiste rekomenduojame tiek mielių per parą: sausų — iki 25 g; presuotų — iki 100 g; mielių pastos — iki 50 g; geriamųjų — iki 500 gramų.
Geriausios mielės per Didįjį Tėvynės karą buvo gaminamos iš kvietinių arba ruginių miltų. Iš 16 kg miltų gaudavo 100 g geriamųjų mielių. Tai malonaus skonio ir kvapo gėrimas. Sausųjų medžiagų kiekis geriamosiose mielėse yra 13—15 proc, rūgštingumas — 6—8°. Skonis turi būti gaivus, specifinis mielių, truputį karstelėjęs (stimuliuoja došą Vata), bet ne rūgštus, mielių spalva — gelsvai pilka.
Mielių gėrimas. Produktai 1 porcijai: 300 g vandens, 15 g juodos duonos, 50 g presuotų netermofilinių kepimo mielių.
Duoną supjaustyti riekelėmis ir padžiovinti. Džiūvėsius užpilti verdančiu vandeniu ir palaikyti 3 vai., kad nusistotų. Užpilą nukošti, užpilti 45 g mielių ir pašildyti ant ugnies iki 70 °C. Paskui mišinį atvėsinti iki kambario temperatūros, pridėti dar 5 g mielių ir palikti 8 valandas šiltoje vietoje. Į paruoštą gėrimą įsidėti pagal skonį cukraus (arba medaus).
Geriau naudoti alaus mieles.
Alaus mielių vartojimas gydymui
Alaus mielės skiriamos gerti sergantiems įvairiomis infekcinėmis ligomis, furunkulioze, cukriniu diabetu, odos, virškinimo sistemos ligomis, taip pat ir makšties dezinfekavimui.
Skystos alaus mielės stipriai skatina skrandžio liaukų sekreciją; gerina kasos ir žarnų liaukų sekreciją; didina plonosios žarnos sugebėjimą įsiurbti.
Alaus mielių sudėtis procentais: baltymai — 51—58, riebalai — 2—3; angliavandeniai — 25—30; pelenai — 8,1—9,1.
B grupės vitaminų kiekis alaus mielėse (miligramai 1 grame sauso produkto)
B1 60—125 Folinė rūgštis 19—22 B2 21—80 Pantoteno rūgštis 42—200 PP 150—830 Biotinas 0,8 B6 25—40
Mieles vartoti patariama ligoniams, kuriems reikia daug pilnaverčių baltymų ir B grupės vitaminų: esant virškinimo trakto negalavimams (opos, gastritas, kolitas, enterokolitas), sumažėjus jo organų tonusui ir pašlijus virškinimo liaukų sekrecijai. Taigi mielės yra idealus produktas Pita došai stimuliuoti.
Teigiamas alaus mielių poveikis: apetito ir savijautos pagerėjimas, svorio padidėjimas; skrandžio sekrecijos sureguliavimas, virškinimo trakto motorinės funkcijos pagerinimas (doša Vata), jų tonuso padidinimas.
Simptomai, kai organizmas mielių nepriima: raugėjimas, apsunkusios kojos, vidurių pūtimas, kartais viduriavimas. Kad taip neatsitiktų, iš pradžių reikia sustiprinti virškinimo traktą daržovių sultimis, o paskui rytais, kol tuščias skrandis, gerti truputį mielių. Valgyti po to tik praalkus. Šitų sąlygų nesilaikant, organizmas mielių gali nepriimti.
Mieles draudžiama vartoti: sergant inkstų ligomis, podagra. Galiu pridurti: jei inkstai dirba normaliai, mielės juos stiprina, vartojant alaus mieles šlapimas filtruojamas daug geriau.
III. BIČIŲ PRODUKTAI
1. MEDUS. Apie šių produktų vertę ir tai, kad juos vartoja ilgaamžiai, mes jau žinome.
Išoriškai medus panašus į sirupą. Išsuktas iš korių, jis greitai ima kristalizuotis. Kuo meduje mažiau vandens, tuo jis tirštesnis.
Medus, kuriame daugiau fruktozės, yra skystesnis, o lip-čiaus medus, turintis daug sacharozės, yra tirštesnis. Kuo meduje mažiau fruktozės, tuo ilgiau jis lieka skystas. Jei medus
315 314
susikristalizuoja, jis kokybiškas. Vienas litras medaus sveria apie 1420 gramų. Aukštesnėje nei 40°C temperatūroje medus savo savybes praranda. Medų būtina laikyti nuo šviesos apsaugotame hermetiškame inde (išlieka aromatinės medžiagos ir fermentai) 5—10°C temperatūroje. Ilgai laikant prastėja medaus kokybė — sumažėja jo fermentų aktyvumas.
Mokslininkų (S. Mladenovo) nustatyta, kad meduje išsaugomos gydomosios augalų, iš kurių jis surinktas, savybės ir kad kiekviena medaus rūšis turi ypatingų gydomųjų savybių. Pavyzdžiui, susirgus kvėpavimo takų ligomis, rekomenduojamas kalnų medus, raudonėlio, kmynų, liepų medus, susirgus virškinimo sistemos ligomis — stepių medus, mėtų, čiobrelių ir raudonėlio; sunegalavus širdžiai — levandos, stepių mėtos, miško medus. Inkstų ligomis sergant geriausiai tinka kaštonų, pievų žiedų ir vaisinių augalų medus.
Gydomąją medaus vertę nulemia: 1. Cukrus — pasisavinamas be išankstinio apdirbimo, ge
riau nei kiti produktai. 2. Žiedadulkių ir bičių pienelio kiekis meduje, nepaisant jų
homeopatinės dozės. 3. Antibiotiko, išsiskyrusio iš bitės kūno, poveikis. Prieš-
bakterinės medaus savybės paaiškinamos tuo, kad jame neva esama fermento inhibino, kurio dėka įvyksta gliukozės oksidacija ir gaunama gliukurono rūgštis bei tuo pat metu išsiskiriantis vandenilio peroksidas, sunaikinantis mikroorganizmus.
4. Meduje yra beveik visi mikroelementai. 5. Medus stimuliuoja širdies raumenis, saugo kepenis, lais
vina vidurius ir varo šlapimą, apsaugo nuo uždegimų skrandžio ir žarnyno gleivinę.
Medus — saulės spindulių koncentratas, teikiantis mums energiją ir ilgaamžiškumą. Todėl valgykite jį nuolatos, tik atsižvelkite į savo došas.
2. BIČIŲ PIENELIS. Tai jaunų, 5—14 dienų amžiaus bičių darbininkių ryklės ir viršutinio žandikaulio liaukų sekretas, panašus į pieno spalvos drebučių masę. Labai slopina infekcijas. Kaip jau žinome, bičių pienelio ypatingų savybių dėka bitės motinėlės gyvenimas 65 kartus ilgesnis negu paprastos bitės.
316
Bičių pienelio sudėtis (proc.)
Vanduo — 24,5 Pelenai — 2,34 Azotas — 4,58 Dekstrozė — 11,7 Proteinai — 30,62 Sacharozė — 3,35 Siera — 0,38 Eteriniai ekstraktai —15,22 Fosforas — 0,67
Be to, bičių pienelyje buvo aptikta Bv B2, B3, Bg, B12, B c, H vitaminų; nukleino rūgščių — PHK ir DNK, biostimuliatorių. Tam tikras gama-globulino kiekis nulemia antivirusinį, anti-mikrobinį ir antitoksinį bičių pienelio efektą. Jame yra amino rūgšties — vieno iš pagrindinių kolageno komponentų. Kolagenas — jungiamasis organizmo junginys, prie kurio prisitvirtina visos veikliosios ląstelės. Nuo šito audinio kokybės labiausiai priklauso mūsų sveikata ir ilgas amžius. Šias išvadas, atlikę specialius tyrimus, padarė Ch. L. Lamberti ir 1. G. Kone-cho.
Dėl gana sudėtingos gavybos bičių pienelis vartojamas labai retai.
3. PIKIS. Tai augalinės kilmės produktas, pagamintas pačios bitės. Pikis, arba propolis, graikiškai reiškia „prieš mies-tą".
Bičių pikio kilmė dvejopa: tai yra dervinga pirminio žiedadulkių virškinimo liekana ir, antra, jis bičių surenkamas iš medžių pumpurų: tuopų, alksnių ir kitų.
Tai derva, susidariusi iš daugybės įvairių medžiagų: 55 proc. dervų ir balzamų, 30 proc. vaško, 10 proc. eterinių aliejų, 5 proc. žiedadulkių. Šiuose komponentuose yra daug vitaminų ir mikroelementų. Bičių pikio dervose ir balzamuose yra cinamono spirito, cinamono rūgšties, rauginių medžiagų. Dešimtys vertingų medžiagų yra žiedadulkėse. Jau rastas bičių seilių liaukų sekretas. Kartus pikio skonis stimuliuoja došą Vata. Kvapas salsvas. Pikį bitės renka 10—16 valandų.
Pikis saugo bičių šeimą nuo virusų ir bakterijų. Pikio vandens tirpalu skalaujant gerklę gydomas uždegimas, o akis — konjunktyvitas. Tokiu tirpalu skalaujama ir sergant ausų, nosies ligomis. Skalavimas gydo virusines galvos srities ligas. Pi-
317
kis gali didinti kraujo serumo komplementinį aktyvumą ir ga-ma-globulinų kiekį. Anesteziologinės bičių pikio savybės nenusileidžia kokainui ir novokainui. Pikis, dedamas po truputį Į maistą, labai gerai gydo šlapimo takų ligas, balansuoja hormonų veiklą. Vartojamas sergant lėtinėmis skrandžio ligomis ir inkstų uždegimu.
Štai įdomus bičių pikio vartojimo pavyzdys. Vienas ligonis po operacijos vartojo bičių pikį ir priaugo 20 kilogramų. Po pusmečio jį vartoti liovėsi. Po 7—8 mėnesių vėl susirgo — piktybinis kasos uždegimas. Gydymas buvo bevaisis. Vėl ėmė vartoti bičių pikį. Sveikata pagerėjo. Dabar valgo ir geria viską. Profilaktikai kasdien su maistu suvartoja pusę šaukštelio bičių pikio. Iš karto matyti, kad šis ligonis bičių pikiu ėmė sėkmingai stimuliuoti nusilpusią Pita došą, atsakingą už virškinimą.
Vartojimo būdas. Bičių pikis yra nekenksminga, bet labai stipriai veikianti medžiaga. Pernelyg didelės dozės gali suerzinti burnos ertmę. Todėl geriau prie jo prisipratinti palaipsniui per 3—4 dienas. Kasdien galima suvartoti 1—3 gramus, kuo geriau sukramtysite, tuo geresnis ir greitesnis bus rezultatas. Labai svarbu, kad sulaukę norimo efekto nuo pikio at-prastume taip pat palaipsniui — per 8—14 dienų.
Kasdien su maistu suvartojant po 5—10 gramų pikio, galima išsigydyti šlapimo takų, inkstų, dubens, prostatos, genitalijų uždegimus.
Gydant parodontozę, bičių pikio milteliai vartojami nakčiai. 4. ŽIEDADULKĖS. Tai labai vertingas maisto priedas, ap
rūpinantis organizmą natūraliais vitaminais ir mineraliniais elementais.
Cheminė žiedadulkių sudėtis (proc.) (Pagal Luvo ir Kajasą)
Vanduo — 3 --4 Atstatomas cukrus — 20-- 4 0 Neatstatomos druskos — 0 --20 Riebalai — 1--20 Baltymai — 11--35 Amino rūgštys — 10-- 4 5
318
Pelenai Vitaminai Antibiotikai Augimo faktoriai
Žiedadulkėse esančios amino rūgštys (proc.)
— 1—7 — visų grupių — yra — yra
Argininas — 4,4—5,7 Histidinas — 2,0—3,5 Izoleicinas — 4,5—5,8 Leicinas — 6,7—5,8 Lizinas — 5,9—7,0 Metioninas - 1,7-2,4 Fenilalaninas — 3,7—4,4 Treoninas — 2,3-4,0 Triptofanas — 1,2—1,6 Valinas — 5,5—6,0
Žiedadulkėse aptinkami vitaminai ir hormonai (mkg)
Tiaminas — 5,75—10,8 Riboflavinas — 16,3—19,2 Miocinas — 98—210 Piridoksinas — 0—9 Pantoteno rūgštis — 3—51 Biotinas — 0,1—0,25 Folinė rūgštis — 3,4—6,8 Latoflavinas — 0,2—1,7 A vitaminas — karotinoidai B2 vitaminas — 16,3—19,2 C vitaminas — 152—640 D vitaminas — 0,2—0,6 E vitaminas — 0,1—0,32 Igozitolas — 30—40
Tyrinėtojas Gregorianas su savo bendradarbiais nustatė, kad žiedadulkėse yra 27 elementai: natris, kalis, nikelis, tita-
319
nas, vanadis, chromas, fosforas, cirkonis, berilis, boras, cinkas, švinas, sidabras, arsenas, alavas, galis, stroncis, baris, uranas, silicis, aliuminis, magnis, manganas, molibdenas, varis, kalcis, geležis.
Dažniausiai žiedadulkių skonis kartus (stimuliuoja Vata do-šą). ^
Žiedadulkių poveikis žmogaus organizmui: a) reguliuoja vidurių užkietėjimą arba viduriavimą; b) anemijos atveju greitai padidina hemoglobino kiekį; c) greitai priaugina svorio ir padeda pasveikti; d) turi antibakterinių savybių ir labai naudingas gydant
kolitus su žarnyno floros anomalijomis; e) teigiamai veikia nervų sistemą, ypač padeda apėmus dep
resijai arba nemigai; svarbi euforinė priemonė. Dozės dydis priklauso nuo ligonių ir sveikų žmonių savijau
tos. Rekomenduojama nuo 2,5 g iki 20 gramų (ypatingesniais atvejais) per dieną.
IV. GRŪDŲ PARUOŠIMAS
Įvairių kruopų košių virimo bendros taisyklės yra tokios: kruopas 2—3 vai. užmerkti. Paskui vandenį nupilti ir kruopas virti tik vandenyje. Užvirinti, nukelti nuo ugnies ir šiltai apvynioti, kad šustų. Paskui įdėti pagal skonį sviesto, pasaldinti arba pasūdyti, nors tai nerekomenduojama.
Galima košes virti žolių nuoviruose, tai suteiks joms pikantišką skonį bei gydomąsias savybes. Tada kruopas reikėtų mirkyti 12 valandų. Paskui drobiniame maišelyje (nebūtinai) už-plikinti žoles, vandenį nuo kruopų nupilti ir jas užpilti nuoviru. Kai užverda, puodą šiltai apvynioti ir palaikyti. Paskui įdėti sviesto ar ko kito pagal skonį.
Kai košė paruošta, galima keptuvėje paspirginti svogūnų, morkų ar kokį kitą padažą. Svogūnai kepinami tol, kol išnyks jų kartumas. Padažams vartojamas augalinis aliejus. Kai padažas paruoštas, į keptuvę suberti košę ir viską gerai išmaišyti. Padažo gali būti daug. Truputį palaikius, košę valgyti šiltą. Labai naudinga asmenims su pernelyg aktyvia Vata doša.
320
Šutinti grudai
Imkite bet kokius sveikus grūdus (dažniausiai vartojami kviečiai). Stiklinę švariai nuplautų grūdų suberti į termosą, užpilti 3—4 stiklinėm verdančio vandens (geriau distiliuoto) ir palaikyti 3—4 valandas. Paskui vandenį nupilti, grūdus suberti į lėkštę, įdėti pagal skonį sviesto, medaus arba kokių tik nori prieskonių ir valgyti po salotų.
Šis patiekalas labai naudingas žmonėms su vyraujančia Vata doša.
Jei neturite termoso, visa tai galite atlikti paprasčiausiame stiklainyje. Tik kuo geriau jį apvyniokite ir įkiškite į celofaninį maišelį.
Šis gaminimo būdas nereikalauja ypatingų pastangų. Jei ryte valgyti nenorite, pasiimkite stiklainiuką ir valgykite darbe, kai išalksite.
Mirkyti kviečių grūdai
Grūdus nuplauti ir užpilti šaltu vandeniu, kad būtų apsemti. Po 24 valandų vandenį nupilti, o grūdus laikyti šaldytuve. Šitaip paruoštus grūdus galima vartoti 3—4 dienas. Prieš valgant juos galima truputį pašildyti, pridėti tų pačių priedų, kaip ir į šutintus.
Kitas būdas. Grūdus užpilti šaltu vandeniu ir laikyti tik per naktį. Ryte galima valgyti.
Šitaip paruošti kviečių grūdai rekomenduojami suaugusiems ir vaikams su sveikais dantimis. Tokie grūdai pažadina skonio nervus, padeda susidaryti seilėms. Stimuliuoja visą virškinimo sistemą ir skatina tuštinimąsi, sunaikina nuodus bei bakterijas žarnose.
Daiginti kviečių grūdai
Kviečių grūdus nuplauti ir suberti į lėkštę, kurios dugne patiesta šiltu vandeniu sudrėkinta drobelė. Iš viršaus grūdus pridengti tokia pat šlapia audinio skiautele. Lėkštę palikti 22— 23°C temperatūroje, kartkartėm suvilgant viršutinę drobelę, kol
321
grudai sudigs*. Didžiausia biologinė grūdo vertė, kai daigelis prasikala 1—1,5 mm.
Daigintuose grūduose daug vitaminų, ypač B grupės ir E, fermentų, mikroelementų (luobelėje), be to, virškinant kviečių baltymus susidaro ypatingos medžiagos — endorfinai, būtini visoms žmogaus kūno ląstelėms ir psichikos stiprinimui.
Štai gydytojos, jogos filosofijos pasekėjos ponios Šmit pranešimo ištrauka: „20 metų trukęs didžiulis eksperimentinis darbas visiškai patvirtina stimuliuojantį daigintų kviečių poveikį bet kokio amžiaus žmogaus organizmo koordinacijai, gyvybiškai svarbių procesų reguliavimui ir atstatymui, optimaliai medžiagų apykaitai ir nervų sistemos stabilizavimui. Tai tikras gyvybės eliksyras".
Racioną papildžius daigintais grūdais, daugybės rimtų ligų gydymo eiga daugeliu atvejų pralenkė visus lūkesčius (be to, pagerėjo regėjimo aiškumas, judesių koordinacija, galvos plaukų spalva ir tankumas, sutvirtėjo dantys ir kt.).
Kiek teko pastebėti, bet kokio amžiaus žmonių sveikata jau po 1—2 savaičių aiškiai pagerėjo, o vėliau jie pasveiko.
Žmonės, vartoję daigintus grūdus, tapo atsparūs peršalimo ligoms.
Įdomu pastebėti paralelę su Vladimiro Lagovskio straipsniu „Anapus Gagulos paslapties" (žurnalas „Gamta ir žmogus", Nr. 3, 1989). Ten kalbama apie atnaujinančią medžiagą — gyvūnų gemalines ląsteles, kurios perkeliamos į žmogaus organizmą operuojant. Mes į savo organizmą augalines gemalines ląsteles perkeliame natūraliai — valgydami. Abiem atvejais efektas akivaizdus.
Daiginti grūdai pasidaro minkšti, lyg būtų šutinti. Juose esantis krakmolas pavirsta salykliniu cukrumi, o tai — visos virškinimo grandies palengvinimas (juk krakmolą iš pradžių turime perdirbti į cukrų). Todėl daigintos sėklos — pačios tinkamiausios virškinimui, turi daug gydomųjų galių. Ypač rekomenduojama tiems, kam sumažėjęs seilių išsiskyrimas. Daiginti kviečių grūdai — stipriausi Kapcha došos stimuliuotojai.
Štai dar keletas daigintų grūdų receptų. Tokie patiekalai turi ypač daug gydomųjų savybių.
* Šitaip daiginami ir visi kiti grudai: kukurūzų, rugių ir kt.
322
Gydomąsias košes ir kisielius reikia gaminti taip: 12—24 vai. prieš gaminant patiekalą grūdus pastatyti šiltai, kad sudygtų (vienam žmogui imti 50—100 g sausų grūdų). Paskui perplauti ir sumalti mėsmale. Įdėti pagal skonį medaus, sviesto ir įvairių prieskonių. Priklausomai nuo to, kiek atmieši, bus košė ar kisielius. Virinti nei košės, nei kisieliaus negalima.
Kviečių ir kitų augalų mišinys
Turiu sukūręs kviečių bei kitų augalų gydomojo mišinio receptą.
1. Daigintus grūdus sumalti mėsmale; sumalti šviežias morkas (galima panaudoti sulčiaspaudės išspaudas), burokėlius, saliero, kiaulpienės, pastarnoko, petražolės ar kito valgomo kultūrinio bei laukinio augalo šaknį. Visa tai gerai sumaišyti, pridėti truputį konservanto — medaus.
Mišinio skonis gali būti labai įvairus — nelygu kokie komponentai. Tai leidžia pasirinktinai veikti tą ar kitą došą. Keisdami augalus ir parinkdami juos pagal poreikius, galite tikslingai gydyti įvairius negalavimus, kol jie išnyks. Pavyzdžiui, maltus daigintus kviečių grūdus vartojant su kiaulpienės šaknimi ir lapais, galima greitai susigrąžinti fizinių krūvių išsekintas jėgas, tonizuoti visą organizmą. Sumaišę petražoles, morkas ir grūdus išgydysite inkstus. Ypač toks mišinys naudingas žiemą ir ankstyvą pavasarį. Tada į sumaltus daigintus grūdus pravartu įmaišyti mirkytų džiovintų vaisių: abrikosų, obuolių, kriaušių, razinų, taip pat ir morkų, burokėlių bei kokių nors žalumynų. Skonis labai savitas. Toks mišinys yra sotus. Daugumai žmonių pakanka 3—5 šaukštų.
2. Mišinys ruošiamas taip pat, tik vietoj medaus imkite aliejų. Aliejus rekomenduojamas gaminant nesaldžius mišinius. Šiuo atveju vartojamos karčios ir gaižios žolės.
Abiejų rūšių mišinius galima pasigaminti kartą per savaitę ir valgyti, kai tik užsimanysite. Savo gydomųjų savybių tokie mišiniai nepraranda vieną dvi savaites. Aš imdavau šio mišinio į darbą ir pusryčiavau, pietavau, kai tik atsirasdavo apetitas. Stebėdamas kitus ir iš savo patirties galiu pasakyti, kad pagerėja virškinimas, žarnyno evakuacinė funkcija, padidėja darbingumas ir pajėgumas.
323
V. VAISIŲ, DARŽOVIŲ PATIEKALAI
Laukinių valgomųjų žolių pasta
Imkite žolių: dilgėlių, kiaulpienių, takažolių, dobilų, šalpusnių, rasakilos, gysločio lapų, liepos žiedų, beržų ir aviečių lapų (galima ir kitokių). Kuo daugiau, tuo geriau. Pridėkite kelias ievos šakeles (ji suteikia migdolų kvapą). Visa tai perplaukite ir sumalkite mėsmale.
Saldi pasta. Visas žoles sumaišyti su medumi. Tokia pasta šaldytuve gali stovėti mėnesį, o užsukus dangteliu ir ilgiau.
Sūri pasta. Visas aukščiau išvardytas žoles sumaišyti su saulėgrąžų aliejumi arba korėjietišku padažu. Šią pastą galima derinti su svogūnais, kitais žalumynais ir vartoti sumuštiniams.
Šaukštelis tokios pastos prieš valgį aprūpins jus visai parai mikroelementais ir vitaminais.
Žiemą tokią pastą galima gaminti iš džiovintų žolių. Žolės smulkiai sutrupinamos, sudrėkinamos (pageidautina distiliuotu vandeniu, kad į vandenį pereitų daugiau medžiagų), paskui sumaišomos su medumi arba aliejumi.
Žolių miltų sklindžiai
Valgomosios žolės išdžiovinamos, paskui sutrinamos, kad būtų lyg miltai. Beriama paprasčiausių kvietinių miltų (kaip jungiamosios medžiagos) ir kepami paplotėliai ar sklindžiai.
„Juodieji ikrai"
Sausus jūros kopūstus užpilti vandeniu, kad išbrinktų. Įpilti saulėgrąžų aliejaus, dėti pakepintų svogūnų ir labai smulkiai sutarkuoto česnako. Visa tai užtepti ant duonos su sviestu. Tai gardus patiekalas, skoniu primenantis juoduosius ikrus.
Salotų gaminimas
Pageidautina salotas gaminti pagal sezoną. Kadangi salotos yra mūsų pagrindinis būtinas patiekalas, tai ir požiūris į jas turi būti ypatingas. Salotos — pagrindinės natūralių maistinių
324
medžiagų tiekėjos. Kad visiškai patenkintume organizmo poreikius, būtinai valgykime augalų šaknų, lapų ir vaisių salotas. Tokios salotos vadinamos „triadomis". Jose daug mikroelementų, gaunamų su šakniavaisiais (burokėliais, morkomis, salierais), ląstelienos ir chlorofilų, gaunamų su lapais (petražolėmis, kopūstais), vitaminų, fermentų, pigmentų, struktūrizuoto vandens, gaunamų su vaisiais (agurkais, pomidorais).
Dabar pakalbėkime apie išmintingą salotų vartojimą. Pirmuoju sveikimo etapu, 2—3 mėnesius, salotoms galima imti bet kokias daržoves. Pagrindinė šio etapo užduotis — organizmo šarminimas ir reikalingos mikrofloros formavimas. Todėl vartojamos daug šarminių elementų ir struktūrizuoto vandens turinčios daržovės.
Antruoju etapu, kitus 3—6 mėnesius, reikia parinkti daržoves atsižvelgiant į Jin—Jan santykį, kad tinkamai būtų stimuliuojamos Jin ir Jan funkcijos bei jų pusiausvyra organizme.
Toliau, pasitelkus skonio pojūčius, pasirinkti tinkamas daržoves došoms sureguliuoti. Tai sėkmingai atlikus, jūsų skonio pojūčiai truputį pasikeičia, nelygu sezonas ir sveikata. Stenkitės, kad sveikata nuolat būtų tvirta. Atminkite: norėdami stimuliuoti vieną silpną došą, į salotas maišykite augalus, turinčius po virškinimo vieną skonį. Jei į salotas primaišysite daržovių su skirtingais antriniais skoniais, stimuliavimo nebus.
Nereikia per daug smulkinti daržovių, nes jos nuo sąlyčio
su oru genda. Dabar pakalbėkime apie salotų pagardus. Skanios salotos sutaisomos iš tik ką supjaustytų šviežių
kopūstų. Pabarsčius juos druska, įpylus citrinos sulčių (galima vartoti citrinos rūgštį), reikia gerai sugniaužyti ranka, įberti supjaustytų žalumynų ir paduoti į stalą.
Majonezas su obuolių sultimis
1 šaukštas grūstų graikiškų riešutų, 1 šaukštas aliejaus, 3 šaukštai obuolių sulčių.
Riešutus sumalti arba sugrūsti mediniame inde. Į tokią riebią vientisą košę įpilti augalinio aliejaus ir maišyti. Tirštą mišinį reikės atmiešti obuolių sultimis.
325
Majonezas su obuolių ir citrinų sultimis
1 šaukštas maltų graikiškų riešutų, 1 šaukštas aliejaus, 2 šaukštai obuolių sulčių, 1 šaukštas citrinos sulčių.
Gaminamas taip pat, kaip ir majonezas su obuolių sultimis.
Majonezas su citrinų sultimis
1 šaukštas maltų riešutų (graikiškų, migdolų, lazdynų), 1 šaukštas aliejaus, citrinos sulčių.
Gaminama taip pat.
Majonezas su saulėgrąžų sėklomis
6 porcijoms reikės: 100 g išgliaudytų saulėgrąžų sėklų, 0,1 1 aliejaus, po 1 šaukštą pomidorų tyrės, citrinų sulčių, tarkuoto svogūno, tarkuotos citrinos žievės.
Išgliaudytas saulėgrąžas sumalti ir grūsti mediniame arba porcelianiniame inde. Tada į skystą košelę supilti pomidorų tyrę ir tarkuotą svogūną. Ilgai šį mišinį maišyti, iš pradžių po lašą, o paskui plona srovele supilti aliejų. Majonezas turi būti tirštas. Pagardinti jį citrinos sultimis ir tarkuota žieve.
Majonezas iš varškės
100 g varškės, 1,5 šaukšto aliejaus, 2 skiltelės česnako, 1 šaukštas pieno, truputis malto saldaus raudonojo pipiro, petražolių.
Varškę gerai išsukti mediniu šaukštu, po truputį supilant aliejų ir pieną. Pagardinti sutarkuotu česnaku ir supjaustytais petražolių lapeliais.
Majonezas su varške
6 porcijoms reikės: 1 kiaušinio trynio, 0,11 aliejaus, 50 g varškės, 1 šaukšto smulkiai tarkuotų svogūnų, malto raudonojo pipiro (saldaus).
Varškę trinti mediniu šaukštu. Į vientisą masę supilti iš trynio ir aliejaus pagamintą majonezą. Pagardinti pipiru ir svogūnu. Patiekti pusryčiams.
Šiuo majonezu galima tepti duoną sumuštiniams; papuošti juos raudonojo pipiro ir agurko griežinėliais, petražolės lapeliais.
326
Salotų padažas su citrinų sultimis
2 šaukštai aliejaus, po vieną šaukštą citrinų sulčių ir tarkuotų svogūnų, 1 arbatinis šaukštelis medaus.
Gerai išsukti aliejų, medų, sultis ir svogūną. Šiuo padažu užpilti salotas.
Saldus salotų padažas su citrinų sultimis
3 šaukštai aliejaus, 2 šaukštai citrinų sulčių, po vieną arbatinį šaukštelį medaus ir supjaustytų petražolių lapelių.
Aliejų, citrinų sultis ir medų sumaišyti. Berti supjaustytas petražoles. Šiuo padažu tinka pagardinti žalias salotas.
Salotų padažas su krapais
2 šaukštai aliejaus, 1 šaukštas citrinų sulčių, po 1 arbatinį šaukštelį medaus ir smulkiai supjaustytų krapų šakelių.
Aliejų, sultis ir medų sumaišyti. Berti krapus (juos galima pakeisti saliero, peletrūno lapeliais, porais ir kitomis prieskoninėmis daržovėmis).
Pomidorų padažas salotoms
150 g pomidorų, 2—3 šaukštai grietinės (arba rūgusio pieno), 1 šaukštas citrinų sulčių, po 1 arbatinį šaukštelį medaus ir tarkuoto svogūno.
Gerai sunokusius pomidorus nuplauti, nulupti ir sutarkuoti arba išplakti mikseriu. Sumaišyti su išplakta grietine, citrinos sultimis, medumi bei tarkuotu svogūnu.
Riešutinis salotų padažas
I variantas: 4 šaukštai maltų riešutų, 2 skiltelės česnako, 1 šaukštas citrinų sulčių*.
Riešutus sumalti, sugrūsti mediniame inde. Į riebią vienti-
* Citrinų sultis galima pakeisti spanguolių sultimis, citrinos rūgštimi, t.y. kuo nors rūgščiu.
327
są košelę įtarkuoti česnaką, išsukti ir pagardinti citrinų sultimis.
II variantas: po 1 šaukštą grūstų graikiškų riešutų, aliejaus ir citrinų sulčių.
Riešutus sumalti ir grūsti medinėje ar porceliano grūstuvėje. Į riebią košelę po truputį supilti citrinų sultis, o paskui ir aliejų. Jei masė per tiršta, praskiesti vandeniu.
Morkų padažas su krienais
100 g morkų, 1—2 šaukštai medaus, 1 šaukštas citrinų sulčių, 1 šaukštelis tarkuotų krienų, grietinės.
Nuskustą morką sutarkuoti smulkia tarka. Dėti medaus, sumaišyto su citrinų sultimis, ir krienų. Atmiešti grietine, kad padažas būtų norimo tirštumo.
Grietininis salotų padažas
100 g grietinės, pagardinimui po 2 šaukštus žalumynų (svogūnų laiškų, česnakų, krapų, petražolių, salierų ir kt.).
Grietinę išplakti, į ją supilti citrinų sultis ir aliejų, suberti žalumynus.
Salotų padažas su medumi
1 šaukštas citrinų sulčių, 1—2 šaukštai medaus. Į medų nuolat maišant supilti citrinų sultis. Jei padažas per rūgštus, įpilkite šaukštelį aliejaus.
Triados padažas
Vienai porcijai reikės vieno trynio, 1 šaukšto medaus ir 1 šaukšto aliejaus. Viską geraai išmaišius pilti ant salotų.
Šio padažo skonis ypatingas, labai tinka kopūstų ir morkų salotoms.
Padažas su salierais
2 šaukštai augalinio aliejaus, po 1 šaukštą citrinų sulčių, medaus, salierų.
328
Aliejų, citrinų sultis ir medų gerai išplakti. Suberti tarkuotą salierą. (Jei vartosite saliero lapelius, juos labai smulkiai supjaustykite ir nedidelėje grūstuvėje grūskite tol, kol suskystės.)
Padažas su prieskoniais
Sultys, išspaustos iš 60 g rūgščių obuolių arba aivų, 60 g gliaudytų graikiškų riešutų, 30 įvairių prieskonių (petražolių, salierų, raudonųjų pipirų, čiobrelių, krapų, salierų lapelių, kmynų).
Prieskonius parinkti pagal skonį ir smulkiai sukapoti ar sugrūsti. Supilti į juos rūgščias sultis ir suberti maltus riešutus. Labai skanu užsitepti šio padažo ant šviežių daržovių skiltelių.
Miltiniai padažai
Pakepinkite miltus, kad būtų auksinės spalvos. Atskirai saulėgrąžų aliejuje pakepinkite svogūnus. Viską sumaišykite. Tokį padažą supilkite į patroškintas morkas, aguročius ar burokėlius. Tada daržovės būna labai gardžios.
Taigi gardinkite salotas padažais bei majonezais ir valgykite į sveikatą. Pabandykite pasidaryti padažą ir majonezą patys — kurkite!
Adžika
5 dalys saldžiųjų pipirų, 5 dalys pomidorų, 1 dalis karčiųjų pipirų, 1 dalis česnakų, 5 dalys aliejaus. Viską susmulkinti, užvirinti ir užsukti stiklainiuose.
VI. PATIEKALAI, KURIUOS REKOMENDUOJA S. ARAKELIANAS
1. Arakeliano duona
1 kg antros rūšies miltų, 100 g augalinio aliejaus, 100 g medaus, 1 stiklinė vandens. Iš šios tešlos padaryti paplotėlį ir
329
džiovinti orkaitėje 45—48 °C temperatūroje. Tokia duona yra be mielių, ji panaši į armėnų lavašą. Visos ląstelės tokioje duonoje išlieka gyvos. Duoną reikia suvynioti į celofaną ir laikyti šaldytuve.
2. Preparatas nuo stresų
Tai ypatingas maisto priedas, teigiamai veikiantis visą organizmą, ypač badaujant.
Žmogaus kūno svorio 1 kilogramui imama 0,01 gramo citrinos rūgšties, 0,01 mililitro mėtų antpilo, 2 gramai medaus ir 2 mililitrai vandens. Tai 6 dienų norma. Jei sveriate, pavyzdžiui, 80 kg ir badaujate 3 dienas, imkite atitinkamai 0,4 g citrinos rūgšties, 0,4 ml mėtų antpilo, 80 g medaus ir 80 ml vandens. Padalinkite tai į 3 dalis ir suvalgykite po vieną dalį kartą per dieną.
Fiziologinis kiekvieno sudėtinio komponento vaidmuo yra toks:
Citrinos rūgštis — vienintelė rūgštis, organizme susijungianti su kalciu. Citrinos rūgšties kalcis — unikali gyvybiškai svarbi druska, turinti šarminių savybių. Jai tirpstant išsiskiria fosforas ir kalcis, susikaupiantis kauluose. Maitinantis įprastai, apie 60 proc. fosforo ir kalcio — gyvybiškai būtinų medžiagų — per organizmą pereina tranzitu.
Citrinos rūgštis turi dar vieną būdingą savybę — ji yra maisto virškinimo proceso galutinis rezultatas. Susijungdama su ATF, rūgštis „dega" ir išskiria energiją. Organizmui iš karto gaunant citrinos rūgšties, maitinimas tampa labai efektyvus. Taigi jei geriate medaus tirpalą su citrinos rūgštimi, apie jokį badavimą negali būti ir kalbos — jūs gaunate kuo puikiausio maisto, be to, nereikia virškinti.
Citrinos rūgštis, jungdamasi su aminais, sudaro aminocit-rininę rūgštį, turinčią neigiamą elektros krūvį. O iš visų nepakeičiamų amino rūgščių tik trys turi neigiamą krūvį — tai amino citrininės rūgšties ypatingos vertės organizmui esmė.
Jei neturite citrinos rūgšties, galite vartoti citriną. Iš vaisiaus išspaustose sultyse yra 10 proc. citrinos rūgšties. Tai yra, 1 kilogramui kūno svorio 6 dienoms jums reikės 0,1 ml citrinų sulčių.
330
Apie medų mes jau žinome. Medaus ir citrinos derinys — gerai žinoma liaudies medicinos priemonė.
Vandenį geriau vartokite ištirpintą — bus didesnis efektas. Mėta — įdomus augalas, stimuliuojantis došą Vata. Povei
kio mechanizmas toks: medus stimuliuoja došą Kapcha, citrinos rūgštis — došą Pita, o mėta — došą Vata. Tai yra, šis produktas suderina visas tris došas — todėl toks didelis jo gydomasis efektas.
S. Arakelianas pataria į vandenį įdėti truputį sodos (3 litrams — 1 g). Soda su citrinos rūgštimi — populiarus putojantis gėrimas, gausiai išskiriantis mums taip pat reikalingą anglies dioksidą.
Galima šį preparatą vartoti ne tik badaujant — po 30 g per dieną. Tada nereikia paisyti savo svorio, o paprasčiausiai imti 3 citrinų sultis arba 1 arbatinį šaukštelį citrinos rūgšties, 250 g bičių medaus, 1 arbatinį šaukštelį pipirmėtės antpilo (parduodamas vaistinėse) ir 1 1 ištirpinto vandens.
Štai dar keletas originalių Sureno Avakovičiaus patiekalų: 1. Avižines kruopas atmiešti medumi pasaldytu vandeniu,
įpilti aliejaus, vanilės ir gerai išplakti. Tai labai gardus, daug jėgų suteikiantis kokteilis.
2. Į erškėtuogių sultis pripjaustę svogūnų, ridikų, kopūstų, morkų, agurkų, petražolių, krapų, turėsite labai vertingą šiupinį.
3. Daigintus kviečių grūdus su ne ilgesniais kaip 1—2 mm daigeliais ir citriną sumalti mėsmale, sumaišyti su grikių miltais, sudėti į lėkštę ir užpilti sluoksniu rūgščių tarkuotų obuolių. Tai sotus pyragas.
4. Mėsmale sumalkite mirkytų lęšių ir žirnių, pridėkite riešutų, svogūno, česnako, žalumynų, aliejaus ir padarykite kotletą.
Tikriausiai jums būtų įdomu sužinoti S. Arakeliano nuomonę apie „žalią" maistą. Jis rašo: „Maistas iš žalių vaisių ir daržovių stimuliuoja medžiagų apykaitą, gerina visų organų darbą, pašalina iš organizmo kenksmingas medžiagas, didina ištvermę, atsparumą, jėgas, stabilizuoja imunines sistemas, yra pagrindinis sveikatos, ilgos jaunystės veiksnys".
331
BAIGIAMASIS ŽODIS
Mano nagrinėta tema yra neišsemiama. Šioje knygoje aš stengiausi išsiaiškinti tuos pagrindinius dalykus, kurie svarbūs visiems. Čia aprašyti virškinimo ir maisto sąveikos su organizmu mechanizmai kiekviename žmoguje veikia savaime, nepriklausomai nuo jo valios. Mitybos funkcija iš visų žinomų funkcijų yra seniausia. Priklausomai nuo to, ką ir kaip valgome, mūsų organizme vyksta antrinės funkcijos: kraujotakos ir kvėpavimo, judėjimo ir protavimo.
Vidinė organizmo terpė taip pat visų pirma priklauso nuo maisto kiekybės ir kokybės. Tai keičia mūsų protavimą, charakterį, socialinį aktyvumą. Todėl sunormalizavę mitybą mes normalizuojame ir visas antrines funkcijas. Ir, kaip galima suprasti iš šios knygos, šviežias augalinis maistas, turintis daug bioplazmos (odžas), natūralių struktūrų, teisingai vartojamas ir derinamas, kuo mažiau perdirbtas ir individualiai parinktas, atsižvelgiant į metų laiką ir žmogaus došas, padeda palaikyti visus tris organizmo procesus — homeostazę, homeorezę ir ho-meomorfozę — paties aukščiausio lygio. Todėl išvada vienareikšmė: tinkama mityba padės išsaugoti puikią sveikatą, ilgą, kūrybingą gyvenimą.
LITERATURA
1. Agadžanian N., Katkovas A. Musų organizmo rezervai. M., 1979.
2. Andrejevas J. Trys sveikatos banginiai. 1992. 3. Armstrongas Dž. Gyvasis vanduo. 1993. 4. Ajurveda. 1914. 5. Bachmanas G. Akupunktūros vadovas. M., 1976. 6. Bircheris-Beneris M. Gydymas maistu, remiantis bioe
nergetika. 1914. 7. Bregas P Badavimo stebuklas. M., 1989. 8. Vilenčikas M. Biologiniai senėjimo ir ilgaamžiškumo pa
grindai. M., 1987. 9. Gavrilovas L. Ar gali žmogus gyventi ilgiau? L., 1985 10. Dilmanas V. Didysis biologinis laikrodis. M., 1982. 11. Joirišas M. Bitės — žmogui. M., 1975. 12. Kirlianas S., Kirlianas V. Nuostabių išlydžių pasaulyje.
M., 1964. 13. Korpačiovas V. Gydomoji fauna. M., 1988 14. Kurioniovas P. Rusų liaudies gydymo knyga. M., 1991. 15. Kur cinas I. Virškinimo fiziologija. 1954 16. Luvsanas G. Rytų refleksoterapijos tradiciniai ir šiuo
laikiniai aspektai. M., 1986. 17. Mikulinas A. Aktyvus ilgaamžiškumas. M., 1977. 18. Orlovą Ž. Viskas apie daržoves. M., 1978. 19. Petrovskis K, Voichaniovas V. D . Mitybos higiena. M.,
1982. 20. Picchelauris G. Z. Auk iki šimto metų. M., 1982. 21. Pokrovskis A., Samsonovas M. Dietologijos žinynas. M.,
1981. 22. Ugoliovas A. Žarnų sienelių virškinimo fiziologija ir pa
tologija. 1967. 23. Ugoliovas A. Enterininė (žarnų hormoninė) sistema.
1978.
333
Top Related