1

John Flanagan

2

UDK  821.111(94)-93                       Fl-36

Versta iš:John FlanaganRANGER‘S APPRENTICE. THE SORCERER IN THE NORTHRandom House Australia, 2009

© Tekstas, John Flanagan, 2006Pirmą kartą pavadinimu Ranger’s Apprentice 5: The Sorcerer

in the North išleido Random House Australia Pty Ltd, Sidnėjus, Australija.

Viršelio iliustracija, Jeremy RestonViršelio dizainas, www.blacksheep-uk.com

© Vertimas į lietuvių kalbą, Viktorija Uzėlaitė, 2015© Leidykla „Nieko rimto“, 2015

ISBN 978-609-441-292-9

Vilnius2015

Iš anglų kalbos vertė Viktorija Uzėlaitė

Skiriu Linai Smituž palaikymo ir padrąsinimo metus

Pikta(skotų šalis)

Araluenas

NorgeitasKaravėjus

Slank

smėli

o upė

AraluenasHekemo viržynas

RedmontasGorlanas

Tarbuso upė

Lašišų upė

Dygliamedžių

giria

Utalo lygumaVakarų miškai

Vienišoji lyguma

Pelkynai

Trijų Žingsnių perėja

Vaka

rinės

uol

os

Lietaus ir Nakties kalnai

Pietinės uolosKeltika

Morgarato plynaukštė

Tarp

eklis

Keltų pusiasalis

643 BEND ROSIOS EROS METAI

Uolynė

9

Vilis žinojo, kad šiuo metu šiaurėje ankstyvosios žiemos audros, gindamos lietų, verčia jūrą daužytis į krantus ir

kelia aukštyn baltų purslų debesis.Čia, pietrytiniame karalystės kampelyje, vienintelis artė-

jančios žiemos ženklas buvo garo kamuoliukai, virstantys iš dviejų jo arklių šnervių. Dangus buvo giedras, net akis spi-gino žiūrint, saulė šildė pečius. Jis beveik būtų galėjęs snausti balne, Trūkio nešamas keliu, bet ilgi mokymosi, treniruočių ir negailestingos drausmės metai jam neleido šitaip atsipalai-duoti.

Vilio akys nuolat lakstė kairėn dešinėn, tyrinėjo artimus ir tolimus vaizdus. Žiūrovas nebūtų pastebėjęs šių nuolatinių akių judesių, nes galva nekrutėjo. Tai buvo išmokta: matyti, bet būti nematomam; pastebėti, bet būti nepastebimam. Vilis žinojo, kad šioje karalystės dalyje gana ramu. Todėl jis ir buvo paskirtas į Uolynės feodą. Juk šviežutėliui, ką tik egza-minus išlaikiusiam žvalgui neduos neramios srities. Apie tai galvodamas jis tingiai šypsojosi. Jau ir taip buvo baugu imtis

1

10

pirmo savarankiško darbo, tad jis nėmaž netroško jaudintis dėl priešų antplūdžio ar sukilimo. Naujasis žvalgas patenkin-tas apsistos šiame tykiame užkampyje.

Skvarbios akys užkliuvo už kažko ne per toliausiai nuo jo, beveik nematomo aukštoje pakelės žolėje, ir šypsena išblėso.

Laikysena neišdavė, kad jis pastebėjo šį tą neįprasto. Jis ne-įsitempė balne, neatsistojo balnakilpėse, kad geriau matytų, kaip būtų pasielgę dauguma žmonių. Priešingai, dar labiau susmuko ant žirgo, kad atrodytų nesidomintis tuo, kas ap-linkui jį. Tačiau akys, paslėptos apsiausto gobtuvo šešėlio, skverbte skverbėsi į tą vietą. Jis neabejojo, kad ten kažin kas krustelėjo. Ir dabar aukštoje žolėje palei kelią jis tarėsi įžiūrįs juodą ir baltą spalvas, visai nederančias prie blausios žalumos ir rausvų rudenėjančių lapų.

Ne jis vienintelis pastebėjo, kad kažkas ne taip. Trūkis pakraipė ausis, pakinkavo galva, papurtė karčius ir dusliai sužvingo iš į statinę panašios krūtinės gelmių – tai buvo veikiau juntamas nei girdimas garsas.

– Matau, – tyliai tarė Vilis, ir arkliukas suprato, kad jo perspėjimas išgirstas.

Vilio balsas Trūkį apramino, bet ausys tebebuvo stačios ir gaudė garsus. Jiems įkandin ir šiek tiek šone ramiai ris-nojantis nešulinis arkliukas niekuo nesidomėjo. Jis tebuvo paprastas gyvulys mantai nešti, o ne išmokytas žvalgo žirgas, kaip Trūkis.

Ilga žolė dar kartą vos vos susiūbavo. Vėjas nepūtė – tai buvo aiškiai matyti iš garų debesėlių, virstančių arkliams iš šnervių. Vilis šiek tiek patraukė pečiais, atpalaidavo strėlinę. Didysis lankas paruoštas gulėjo ant kelių. Žvalgai nekeliauja lanką užsimetę ant peties. Lankas turi būti paruoštas, kad kiekvieną akimirką juo galėtum pasinaudoti.

11

Širdis plakė truputėlį greičiau nei įprastai. Siūruojanti žolė jau buvo vos už trisdešimties metrų. Jis prisiminė, ko mokė Holtas: „Nesusitelk į tai, kas akivaizdu. Galbūt kas nors nori, kad tai pamatytum, o ko nors kito nepastebėtum.“

Vilis suvokė, kad visas jo dėmesys sutelktas į aukštą žolę prie kelio. Jis greitai dirstelėjo į kairę ir į dešinę, žvilgsniu pasiekė mišką maždaug už keturiasdešimties metrų abipus kelio. Galbūt šešėliuose slepiasi vyrai, pasiruošę pulti, kol jo dėmesys nukreiptas į tai, kas guli pakelės žolėje. Plėšikai, nusikaltėliai, samdyti kariai – kas žino?

Miške nieko nebuvo matyti, o nerūpestingai atsigręžęs pataisyti nešulinio arklio vadelių už nugaros irgi nieko ne-išvydo. Aprimo ir todėl, kad Trūkis nebesiuntė jokių ženklų. Jei miške būtų žmonių, arkliukas jį vis perspėtų.

Jis keliu palietė Trūkį, ir šis sustojo; nešulinis arkliukas paėjėjo dar kelis žingsnius, paskui pasekė jo pavyzdžiu. Dešine ranka Vilis neklysdamas pasiekė strėlinę, išrinko strėlę ir grei-čiau nei per sekundę įdėjo į lanką. Jis žinojo, kad iš didžiojo lanko, gauruoto žirgelio ir neįprasto pilkai ir žaliai dėmėto apsiausto kiekvienas atpažins žvalgą.

– Kas ten? – šūktelėjo jis, šiek tiek kilstelėdamas užtaisytą lanką.

Lankas dar buvo neįtemptas. Tas, kas tūno žolėje, turėtų žinoti, kad žvalgas įtemps templę, paleis strėlę ir pataikys į taikinį, jam nespėjus žengti nė dviejų žingsnių.

Niekas neatsiliepė. Trūkis stovėjo ramiai, jis buvo išmoky-tas nejudėti, jei šeimininkui tektų šauti.

– Pasirodyk, – paliepė Vilis. – Tu, juodais ir baltais drabu-žiais. Pasirodyk.

Jam dingtelėjo, kad vos prieš kelias minutes džiaugėsi patekęs į ramų užkampį. O dabar štai galbūt pasaloje jo tyko nežinomas priešas.

12

– Paskutinį kartą sakau, – užriko jis. – Pasirodyk, arba paleisiu į tave strėlę.

Tada jis kai ką išgirdo – tikriausiai atsaką į savo balsą. Tai buvo tylus inkštimas – taip iš skausmo inkščia šuo. Trūkis jį irgi išgirdo. Pakarpė ausimis ir neryžtingai prunkštelėjo.

„Šuo?“ – nusistebėjo Vilis. Gal laukinis šuo, tykantis už-pulti? Jis atmetė mintį, vos ši šmėstelėjo galvoje. Laukinis šuo nebūtų jo įspėjęs jokiais garsais. Be to, tai buvo inkštimas, o ne piktas urzgesys. Vilis apsisprendė.

Mikliai ištraukė iš balnakilpės kairę koją, dešinę perkėlė per balno gugą ir lengvai stryktelėjo ant žemės. Nulipdamas visą laiką žiūrėjo galimo pavojaus pusėn, o rankos buvo lais-vos šauti. Prireikus jis būtų iššovęs vos kojomis palietęs žemę.

Trūkis vėl prunkštelėjo. Tokią nenuspėjamą akimirką jam būtų buvę ramiau, jei Vilis būtų likęs balne, kur jam saugu. Eikliakojis arkliukas greičiau sureaguotų į pavojų ir vikriai nuneštų jį tolyn.

– Viskas gerai, – tarstelėjo Vilis arkliukui ir, laikydamas paruoštą lanką, tyliai žengė pirmyn.

Dešimt metrų. Aštuoni. Penki... Išdžiūvusioje žolėje jau buvo aiškiai matyti juoda ir balta spalvos. Priėjęs arčiau žval-gas pastebėjo dar kai ką: tamsiai rudą sukrešėjusį ir sodriai raudoną šviežią kraują. Vilis vėl išgirdo inkštimą ir pagaliau aiškiai pamatė, kas juos sustabdė.

Atsigręžęs jis parodė Trūkiui ženklą „saugu“, ir arkliukas pririsnojo prie jo. Pasidėjęs lanką Vilis atsiklaupė prie žolėje gulinčio sužeisto šuns.

– Kas nutiko, drauguži? – švelniai užkalbino jis.Šuo pasuko galvą į balsą, o kai Vilis jį atsargiai palietė, vėl

suinkštė. Gyvulėlio šone nuo dešinės mentės iki pat kulšies žiojėjo kraujuojanti žaizda. Jam sujudėjus, plūstelėjo kraujas.

13

Išsekęs šuo gulėjo ant šono, Vilis matė vieną jo akį. Žvilgsnis buvo kupinas skausmo.

Vilis suvokė, kad tai pasienio aviganis, – tokie auginami šiauriniame šalies pakraštyje ir yra pagarsėję protingumu ir ištikimybe. Šuns kailis buvo juodas, su baltutėle dėme ties kaklu ir krūtine. Kojos ir purios uodegos galiukas buvo balti. Galva juoda, tarsi ant jos būtų uždėtas gobtuvas, ausys irgi juodos, o nuo snukio iki tarpuakio ėjo baltas dryžis. Žaiz-da šuns šone neatrodė labai gili, taigi šonkauliai veikiausiai apsaugojo svarbiausius vidaus organus. Tačiau ji buvo ilga, lygiais kraštais, lyg padaryta aštriais ašmenimis. Ir smarkiai kraujavo. Vilis suprato, kad tai ir bus didžiausia bėda. Šuo nusilpęs. Netekęs daug kraujo. Gal net per daug.

Vilis pakilo, nuėjo prie balnakrepšių ir atrišo vaistinėlę, kokią nešiojasi visi žvalgai. Trūkis smalsiai žiūrėjo į jį, paten-kintas, kad šuo nekelia pavojaus. Vilis gūžtelėjo ir parodė į vaistinėlę.

– Žmonėms tai padeda, – sumurmėjo jis, – taigi turėtų padėti ir šuniui.

Jis grįžo prie sužeisto gyvūno, atsargiai palietė jam snukį. Šuo pamėgino pakelti galvą, bet žvalgas ją švelniai prispau-dė ir, kažką drąsinamai murmėdamas, laisvąja ranka atidarė vaistinėlę.

– Pažiūrėkim, ką gi tau padarė, drauguži, – tarė jis.Kailis aplink žaizdą buvo kruvinas, ir Vilis kiek galėdamas

apiplovė jį vandeniu iš gertuvės. Paskui atidarė mažą dėžutę ir tepalu kruopščiai ištepė žaizdos kraštus. Nuskausminamasis tepalas turėjo padaryti žaizdą nejautrią, kad būtų galima ją praplauti ir sutvarstyti nesukeliant šuniui skausmo.

Vilis luktelėjo kelias minutes, tada ėmė valyti žaizdą gydomaisiais žolelių nuovirais, kad neįsimestų infekcija. Nu-skausminamieji veikė puikiai, ir jis galėjo ramiai tvarkyti

14

žaizdą. Dirbdamas pamatė, kad, šunį vadindamas „draugu-žiu“, klydo. Tai buvo kalaitė.

Pasienio aviganė, suprasdama, kad Vilis jai gelbsti, gulėjo ramiai. Kartais vis suinkšdavo. Bet ne iš skausmo, veikiau iš dėkingumo. Vilis pritūpė ir pakreipęs galvą apžiūrėjo iš-plautą žaizdą. Iš jos vis dar sunkėsi kraujas, ir buvo aišku, kad reikia jį sustabdyti. Iš tvarstymo vargu ar būtų naudos, trukdytų tankus kailis, be to, žaizda buvo nepatogioj vietoj. Jis gūžtelėjo supratęs, kad pjūvį turės susiūti.

– Gal jau ir pradėkime, kol tepalas dar veikia, – tarė ka-laitei.

Ši gulėjo galvą padėjusi ant žemės, bet viena akimi nuolat stebėjo dirbantį vaikiną.

Aviganė, be abejo, juto, kaip jis plonyčiu šilkiniu siūlu sku-biai siuvo žaizdą, sutraukdamas jos kraštus keliolika dygsnių. Bet jai, regis, neskaudėjo – kartą krūptelėjusi, paskui gulėjo ramiai ir leido Viliui darbuotis.

Baigęs Vilis švelniai uždėjo ranką ant juodos galvos, palietė švelnų tankų kailį. Žaizda sutvarkyta gerai, bet buvo aišku, kad šuo nepajėgs eiti.

– Pabūk čia, – tyliai kreipėsi Vilis. – Pabūk.Šuo klusniai liko gulėti, o Vilis nuėjo prie nešulinio arklio

ir ėmėsi pertvarkyti krovinį.Abipus balno kabojo du pailgi krepšiai su knygomis ir

asmeniniais daiktais. Įduboje tarp jų Vilis paklojo atsarginį apsiaustą ir kelias antklodes – išėjo minkštas, patogus guolis šuniui, saugiai prilaikantis iš visų pusių ir nepernelyg ankštas.

Grįžęs prie kalaitės pakišo rankas po šiltu kūnu ir, visą laiką tyliai ją kalbindamas, atsargiai pakėlė. Tepalas padėjo, bet veikė trumpai, ir Vilis žinojo, kad netrukus žaizdą vėl ims skaudėti. Šuo suinkštė, paskui ramiai leidosi paguldomas į

paruoštą vietelę. Vilis paglostė kalaitei galvą, pakasė užausius. Ji pakreipė galvą ir palaižė jam ranką. Net tas menkas judesys ją išvargino. Vilis nustebo pamatęs, kad jos akys skirtingų spalvų. Iki šiol jis matė tik kairę, rudą akį, nes šuo gulėjo ant šono. Pakėlęs pamatė, kad dešinė akis mėlyna. Dėl to jos žvilgsnis atrodė linksmas, šelmiškas, net ir tokios suvargu-sios, kaip dabar.

– Gerutė, – pagyrė jis.Paskui, pasukęs prie Trūkio, pamatė, kad arkliukas susi-

domėjęs jį stebi.– Mes turim šunį, – pranešė Vilis. Trūkis papurtė galvą ir prunkštelėjo.„Kam?“ – tarsi paklausė.

16

Tuoj po pietų jie pasiekė jūrą, ir Vilis suprato, kad kelionės tikslas arti.

Uolynės pilis stovėjo didelėje lapo pavidalo saloje, nuo žemyno atskirtoje šimto metrų gilaus vandens juostos. Per atoslūgį salą galėjai pasiekti siauru akmenimis grįstu keliuku, o per potvynį, kaip dabar, keleivius gabendavo keltas. Dėl sunkaus priėjimo Uolynė daug metų buvo saugi, o pats fe-odas tapo ramiu užkampiu. Žinoma, anksčiau vietiniams gyventojams ramybės neduodavo su laivais puldinėjantys skandai. Tačiau jau keletą metų jūrų vilkai iš šiaurės nebesi-kėsino į Aralueno krantus.

Sala buvo gal dvylikos kilometrų ilgio ir aštuonių pločio, pačios pilies Vilis dar nematė. Pamanė, kad ji stūkso kur nors aukštumoje, maždaug per vidurį – tai būtų strategiškai geriau-sia padėtis. Tačiau kol kas jo žvilgsniui ji buvo neprieinama.

Vilis buvo ketinęs sustoti papietauti, bet, likus tiek nedaug kelio, nusprendė verčiau paskubėti. Kaime, prisiglaudusiame

2

17

prie pilies sienų, turėtų būti kokia nors smuklė. Arba užval-gys pilies virtuvėje. Jis už vadelių prisitraukė nešulinį arklį ir pasilenkęs apžiūrėjo sužeistą šunį. Kalaitės akys buvo užmerk-tos, snukis padėtas ant priekinių letenų. Vilis matė, kaip jai alsuojant kilnojasi juodi šonai. Žaizdos pakraščiai dar buvo kruvini, bet kraujas nebetekėjo taip smarkiai. Įsitikinęs, kad jai patogu, Vilis kulnu spustelėjo Trūkiui šoną ir įjojo į keltą – didelę plokščiadugnę prie kranto pririštą valtį.

Keltininkas, maždaug keturiasdešimties metų itin rau-meningas vyras, tysojo denyje, snūduriavo šiltoje rudens saulutėje. Tačiau, kažkokia šešta jusle suvokęs tylų dviejų žirgų pakinktų žvangesį, pabudo. Atsisėdo, pasitrynė akis ir greitai pašoko ant kojų.

– Man reikia į salą, – tarė Vilis, ir vyras jam negrabiai atidavė pagarbą.

– Taip, pone, išties. Žinoma. Pasirengęs jums patarnauti, žvalge.

Jo balse buvo justi jaudulys. Vilis tyliai atsiduso. Jis dar nebuvo pripratęs prie to, kad žmonės vengia žvalgų – netgi tokių nepatyrusių kaip jis. Vilis iš prigimties buvo draugiškas jaunuolis ir jam dažnai norėdavosi linksmai pabendrauti su žmonėmis. Tačiau žvalgai taip nesielgdavo. Jiems naudingiau buvo laikytis atokiai nuo žmonių. Žvalgų tarnybą gaubė paslapties skraistė. Legendomis apipintas gebėjimas naudotis ginklais, įgūdis vaikščioti nepastebimai ir nuo pašalinių slepia-ma organizacijos struktūra teikė dar daugiau mįslingumo.

Keltininkas trūktelėjo už storo troso, nutiesto tarp žemyno ir salos ir einančio per skridinių sistemas abiejuose kelto ga-luose. Pusiau paniręs keltas lengvai nuslydo į vandenį. Vilis pamanė, kad skridiniai palengvina keltininko darbą, todėl jis gali taip paprastai valdyti didelį keltą.

18

Prie turėklų buvo prikaltas kainoraštis, ir keltininkas pa-matė, kad Vilis jį tyrinėja.

– Pone, iš žvalgų mokesčio neimu. Jus keliu nemokamai.Vilis papurtė galvą. Holtas jam įkalė, kad už viską reikia su-

simokėti. „Nebūk niekam skolingas, – sakydavo jis. – Stenkis visada atsilyginti už paslaugas.“

Jis greitai suskaičiavo. Pusė rojalio už žmogų ir tiek pat už žirgą. Dar keturi penigai už kitus gyvūnus. Iš viso beveik du rojaliai. Jis nusliuogė nuo balno, iš piniginės išsitraukė auksinę trijų rojalių monetą ir padavė vyrui.

– Sumokėsiu du rojalius, – tarė jis. – Beveik tiek ir išeina.Vyras nustebęs pasižiūrėjo į monetą, paskui į raitelį ir du

jo žirgus. Vilis galva mostelėjo į nešulinį arklį.– Ant arkliuko yra dar vienas gyvūnas, – paaiškino jis.Keltininkas linktelėjo ir atidavė jam grąžos sidabrinę vieno

rojalio monetą.– Tada teisingai, pone, – sutiko jis.Viliui vedant į keltą nešulinį arklį, keltininkas smalsiai

pažvelgė į jį ir pamatė patogiai įtaisytą šunį. – Gražus šunelis, – pagyrė. – Jūsų, ar ne?– Radau ją sužeistą pakelėje, – paaiškino Vilis. – Kažkas

perrėžė peiliu ar kuo panašiu ir paliko dvėsti.Keltininkas mąsliai pasitrynė šeriuotą smakrą.– Panašų aviganį turėjo Džonas Batlis. Jis galėtų šitaip su-

žaloti ir palikti šunį. Bjauraus būdo tas Džonas, ypač išgėręs.– O kuo gi užsiima tas Džonas Batlis? – susidomėjo Vilis.Keltininkas gūžtelėjo pečiais.– Šiaip jis kerdžius. Bet dirba daug ką. Kai kurie sako, kad

tikrasis jo darbas prasideda sutemus – tada jis traukia žvalgytis naktinių keleivių. Tačiau niekas to neįrodė. Labai jau jis mitrus su ta savo ietimi. Patarčiau jo pasisaugoti.

19

Vilis vėl dirstelėjo į nešulinį arkliuką ir pagalvojo apie sunkią žaizdą šuns šone.

– Jei Batlis sužeidė šį šunį, verčiau jau tegu pats saugosi manęs, – ramiai atkirto jis.

Keltininkas tiriamai pasižiūrėjo į jį. Veidas atrodė jaunas ir dailių bruožų. Tačiau žvilgsnis tvirtas. Vyras suprato, kad iš išvaizdos apie miškinį spręsti negali. Malonios išvaizdos vaikinas nevilkėtų pilkai žalio žvalgo drabužio, jei nebūtų kietas it plienas. Kai kurie netgi tvirtina, kad miškiniai užsii-ma juodąja magija ir burtais, ir keltininkas toli gražu nebuvo tikras, kad tokios kalbos iš piršto laužtos. Vogčiomis daryda-mas apsaugos nuo blogio ženklą jis pasitraukė į kelto priekį, džiaugdamasis proga užbaigti pokalbį.

– Tai gal jau ir plaukiam, – suburbėjo jis.Vilis pajuto, kaip laive pasikeitė nuotaika. Dirstelėjo į

Trūkį ir pakėlė antakius. Arkliukas nesiteikė atsakyti.Keltininkui traukiant sunkų lyną, laivas plaukė salos link,

nuo buko pirmagalio sklido bangelės ir tiško į žemus medinius šonus. Vilis pastebėjo, kad keltininko namelis – troba šiaudiniu stogu – stovi saloje, veikiausiai saugumo sumetimais. Netrukus kelto pirmagalys įsirėžė į rupų salos smėlį, ir srovė šiek tiek pa-vertė keltą ant šono. Keltininkas per pirmagalį permetė virvę, atstojančią turėklą, ir mostelėjo Viliui lipti į krantą. Vilis užsė-do šonu ant Trūkio, žirgelio kanopos sukaukšėjo ant lentų, ir jie atsargiai išsilaipino į krantą.

– Ačiū, – Trūkiui atsistojus ant smėlio padėkojo jis.Keltininkas dar kartą atidavė pagarbą.– Pasirengęs jums patarnauti, žvalge, – vėl tarė.Jis lydėjo akimis liekną, tiesų siluetą ant žirgo, kol šis dingo

tarp miško medžių.

20

––––––––

Dar pusvalandžio prireikė pasiekti pilį. Kelias vingiavo aukštyn į salos gilumą per retą, vėjų išlaužytą mišką. Pro medžius skverbėsi apsčiai šviesos, ne taip, kaip tankiose giriose aplink Redmonto pilį ar Vilio atmintyje išlikusiuose niūriuose Skandijos pušynuose.

Lapai buvo pakeitę spalvą, bet dauguma dar kabojo ant medžių. Šiaip jau tai buvo gražus kraštas. Jodamas Vilis matė daug laukinių paukščių ir žvėrelių pėdsakų: laukinių kalakutų ir, žinoma, triušių. Kartą šmėstelėjo baltas nušuoliuojančio elnio pasturgalis. Turbūt čia neretai brakonieriaujama, pamanė sau. Vilis atjautė kaimiečius, norinčius retsykiais vienodą savo maistą paįvairinti stirniena ar paukštiena. Laimė, brakonieriais užsiima vietinė teisėtvarka, miškus saugo barono jėgeriai. Pa-galvojęs apie brakonierius Vilis sumetė, kad turės susipažinti su vietiniais profesionalais. Brakonieriai geriausiai informuos jį apie tai, kas vyksta. O informacija yra žvalgų turtas.

Galiausiai miškas visai praretėjo, ir Vilis vėl išjojo į saulės šviesą. Vingiuotas kylantis keliukas jį atvedė į gamtos sukurtą plynaukštę – plačią, gal kilometro skersmens lygumą. Ly-gumos viduryje dunksojo Uolynės pilis ir jai priklausantis kaimas – pulkelis skiedromis dengtų trobų, prisiglaudusių prie pilies sienų.

Pripratęs prie įspūdingos didžiulės Redmonto pilies ir grakščios, į dangų šaunančios Aralueno karaliaus pilies Vi-lis nusivylė. Uolynės pilaitė tebuvo tvirtovė, o ją supančios sienos siekė vos penkių metrų aukštį. Atidžiau įsižiūrėjęs jis pamatė, kad viena sienos dalis yra medinė, iš didelių stat-menai sustatytų ir geležinėmis kabėmis sutvirtintų rąstų.

21

Nusprendė, kad tai gera užtvara, bet ji neatrodė tokia didinga, kaip aukštos geležies rūdos Redmonto sienos. Kiekviename kampe stūksojo po tvirtą atraminį bokštelį, o viduryje buvo pagrindinis bokštas, paskutinė slaptavietė užpultiems gyven-tojams. Virš bokšto švelniame nuo jūros dvelkiančiame popietės vėjelyje plevėsavo barono Ergelio vėliava su elnio galva.

– Štai ir atvykome, – pranešė Vilis Trūkiui, o žirgas, išgirdęs jo balsą, papurtė karčius.

Išvydęs pilį Vilis žirgą sustabdė. Dabar kulnais palietė Trū-kiui šoną, ir jie vėl pajudėjo. Nešulinis arklys, kaip visada, atsiliko, vadelės trumpam įsitempė. Taip jie traukė pro plačius dirbamus laukus pilies link. Oras kvepėjo dūmais. Nuėmus derlių kukurūzų stiebai buvo surišti į gubas ir uždegti, ir dabar tebesmilko. Po poros savaičių ūkininkai įars pelenus į laukus ir viskas prasidės iš naujo. Dūmų kvapas, tušti laukai ir žeme besiritinėjanti popietės saulė žadino Vilio prisimi-nimus. Vaikystės prisiminimus. Derliaus ėmimo ir derliaus švenčių, ūkanotų vasarų, padūmavusių rudenų ir snieguotų žiemų prisiminimus. Ir stipraus jausmo, per pastaruosius šešerius metus susiejusio jį su savo mokytoju, apgaulingai rūstaus veido žvalgu, vardu Holtas.

Laukuose kur ne kur dirbo žmonės, jie sustodavo pa-spoksoti į pilies link jojančią žmogystą su apsiaustu. Vilis linktelėjo keliems arčiau esantiems, ir šie pakėlę rankas baugščiai atidavė pagarbą. Paprasti kaimiečiai nesuprato žvalgų, todėl jais nepasitikėjo. Be abejo, kilus karui ar pavojui jie kreiptųsi į žvalgus, kad šie padėtų, gintų ir vadovautų. Bet kol nėra jokios grėsmės, žmonės laikosi nuo jų kuo toliau.

Pilies gyventojai – kas kita. Baronas Ergelis ir jo karo meistras – Vilis porą sekundžių rausėsi atmintyje, paskui

ŠEŠTA KNYGA

Kaip atokiame šiaurės feode Viliui surasti karių, kad nuga-lėtų poną Kereną ir jo nusikaltėlių gaują? Kitapus sienos aršios skotų gentys laukia ženklo, kad Makindo pilis sąmokslininkų rankose, ir jiems laisvas kelias pulti šalį.

Laikas senka. Įsibrovėliams užkirsti kelią gali tik Vilio drąsa ir sumanumas – taip pat ką tik atvykęs senas bičiulis.

Ar Vilis per savo pirmą itin slaptą užduotį išgelbės naują sąjungininką nuo klaikaus prakeiksmo?

Flanagan, JohnŽvalgo mokinys. Šiaurės burtininkas / Flanagan, John; iš anglų kalbos vertė Viktorija Uzėlaitė. – Vilnius: Nieko rimto, 2015. – 304 p.: iliustr.

Žvalgo mokinys Vilis jau įrodė savo gebėjimus, drąsą ir sumanumą. Gavęs prižiūrėti Uolynės feodą, jaunasis miškinis susiduria su naujais iššūkiais ir užduotimis. Tačiau ramiai žvalgauti Viliui bus leista neil-gai – šįkart jis siunčiamas šiaurėn, kad patikrintų gandus apie Norgeito feode siautėjantį galingą burtininką.

Tai penktoji australų rašytojo Johno Flanagano (g. 1944) nuotykių serijos paaugliams knyga. Istorija apie žvalgo mokinį ne tik mėgiama skaitytojų visame pasaulyje, bet ir susilaukė nemažai literatūrinių ap-dovanojimų.

Redaktorė Mimoza KligienėKorektorė Olga Važnevičienė

Maketavo „Nieko rimto“ dizaino grupėTiražas 3000 egz.

Išleido leidykla „Nieko rimto“Dūmų g. 3A, LT-11119 Vilnius

www.niekorimto.ltSpausdino UAB BALTO print

Utenos g. 41A, LT-08217 Vilnius

Fl-36

Šioje serijoje jau išleista:

Žvalgo mokinys. Gorlano GriuvėsiaiŽvalgo mokinys. Degantis tiltas

Žvalgo mokinys. Ledo šalisŽvalgo mokinys. Ąžuolo lapas

Žvalgo mokinys. Šiaurės burtininkas

– Holtai, – ramiai žiūrėdamas barzdotajam žvalgui į akis kreipėsi jis, – ar tu tiki burtais?

Holtas prieš atsakydamas pasvarstė. Jis buvo iš tų, kuriems gyvenime svarbiausi faktai. Jis visą gyvenimą rinko žinias. Neaiškumų nemėgo. Tačiau šiuokart...

Nuo skandų ir aralueniečių taikos sutarties praėjo penkeri metai. Vilis – nebe žvalgo mokinys, o pilnateisis miškinis, ką tik paskirtas prižiūrėti Uolynės salą. Gyvenimas čia atrodo ramus ir be iššūkių. Bet tik iš pirmo žvilgsnio.

Vilio ir jo vaikystės draugės Alisos laukia šiurpus nuotykis. Atokia-me šiaurės feode dedasi keisti dalykai. Žmonės kalba apie prisikėlusį legendinį burtininką ir piktus jo darbus. Žvalgui Viliui teks leistis kelionėn ir viską išsiaiškinti pačiam.

Akcijos ir ypatingi pasiūlymai

Įvertintas skaitytojų visame pasaulyje Tarptautinis bestseleris

Kitos serijos knygos:

ISBN 978-609-441-292-9