1

Etiketas kiekvienai dienai Živil÷ Sederevičiūt÷

Alma littera 2004

Sveikinimasis.................................................... 2

Susipažinimas ir supažindinimas..................... 6

Telefonas ........................................................ 7

Vizitin÷s kortel÷s ............................................ 10

Pokalbis .......................................................... 13

Pri÷mimai ....................................................... 23

Svečių pasitikimas ...........................................30

Apranga .......................................................... 33

Dovanos...........................................................38

Elgesys viešose vietose ..................................42

Stalo serviravimas..........................................46

Naudingos žinios apie g÷rimus ......................66

Ar reikalingos šiandien

geros manieros ?

Į šį klausimą vienaip ar kitaip tenka atsakyti daugeliui iš mūsų. Kaip žmogų

praturtina nuovoka apie tinkamą elgesį? Kod÷l kiekviena karta savaip suvokia šimtmečiais tobulintų bendravimo taisyklių prasmę ir išraiškos grožį? Ar šiandien išsilavinusiam žmogui, savo srities žinovui, nusimanančiam apie meną, muziką, politiką, dar svarbu, kaip su juo pasisveikins aplinkiniai: kas pirmas išties ranką, ar nusimaus pirštinę, ar ne? Akivaizdu, kad šiandien dau-gelis tradicinių etiketo reikalavimų mūsų kasdieniame gyvenime jau ne tokie svarbūs, jie dažniausiai paliekami protokoliniam bendravimui. Kita vertus, malonus, pagarbus, apsišvietęs žmogus dažniausiai pasiekia daugiau. Jo s÷kmę lemia mandagus elgesys, graži laikysena, šilta šypsena. Daugyb÷ smulkmenų padeda atrodyti patraukliai, veikti įtikinamai, pelnyti pasitik÷jimą. Apie tokį žmogų sakoma: gerų manierų, kultūringas, inteligentiškas. Tiksliai nusakyti, kas yra elgesio kultūra, gana sunku. Ilgainiui ši samprata kito kartu su papročiais, tradicijomis, kurie iki šiol keičia bendras elgesio taisykles. Šioje knygel÷je remiamasi siauresniu - Europos kontekste susiformavusiu elgesio kultūros kanonu. Pateikiamos visuotinai

2

priimtos taisykl÷s. Primenama tai, kas elementaru, ką privalo žinoti kiekvienas, siekiantis geresn÷s savo ir kitų gyvenimo kokyb÷s. Elgesio kultūra dažnai vadinama estetine vertybe, prilygstančia tobulų formų meno kūriniui. Ji neatsiejama nuo išsilavinimo. Nuo psichologin÷s intuicijos. Pagaliau nuo pragmatiško geb÷jimo nugal÷ti. Nugal÷ti savaip, subtiliai, iš-liekant ne nenugalimu priešu, o garbingai laim÷jusiu žmogumi. Nes ir šiuo dalykišku požiūriu bendravimo menas išsaugo pagarbą kitam asmeniui. Gerai žinomas posakis: „Elkis su kitais taip, kaip pats nor÷tum, kad kiti su tavimi elgtųsi". Elgesio taisykl÷s sukurtos tam, kad pad÷tų bendrauti, o ne apsunkintų. Net pačios paprasčiausios elgesio taisykl÷s yra „protingos". Pa-bandykime patys užbaigti pastabas, kuriomis dažniausiai mokome vaikus: Nekalb÷k pilna burna, nes... Nemosuok kalb÷damas rankomis, nes... Nekalbink ligonio ilgai, nes... Beje, bendraujant su vaikais, viską reikia paaiškinti labai tiksliai. Kad nekiltų štai tokia graudžiai juokinga situacija: - Vaikeli, ką reikia pasakyti, kai teta išeina?

- Ačiū dievui. Abipus÷ pagarba, draugiškumas, o ne atgrasus pūtimasis visais laikais l÷m÷ ir lemia žmonių bendravimą. Pavyzdžiui, kai šiandienin÷je Anglijoje dama gatv÷je sveikinasi pirmoji, ji visai nesiekia įsiteikti vyriškiui rodydama jam d÷mesį, tiesiog anglų mandagaus elgesio normos jai leidžia pasirinkti - iškelti viešumon savo pažintį su juo ar ne. Anglų filosofas Frensis Baconas, mąstydamas apie elgesio taisykles, raš÷: „Žmogaus elgesys turi būti panašus į drabužius: kad nevaržytų per daug ir nebūtų per daug prašmatnus, bet leistų laisvai veikti ir jud÷ti". Elgesio taisykl÷s n÷ra dogmos. Jos n÷ra universalios ir nepritaikytos visiems gyvenimo atvejams. Žmogus nuolat priverstas remtis jomis konkrečiu atveju. Tod÷l būtina žinoti pagrindines elgesio taisykles. Ir ne tik žinoti... Kaip teigia prancūzų mokslininkas ir mąstytojas Blezas Pascalis, „Visos oraus elgesio taisykl÷s jau seniai žinomos, trūksta nedaug-tik mok÷ti jomis naudotis". Kas pasisveikina pirmas?

Sveikintis yra taip įprasta, kad tai net nevadinama geru tonu. Tai - kasdienyb÷. Tačiau darbo santykiuose der÷tų žinoti, kas sveikinasi pirmas, kas pirmas paduoda ranką. Netinkamai pasielgęs gali būti nesuprastas. Ir įstaigose, ir namie paprastai pasisveikina įeinantis. Susitikus gatv÷je ar koridoriuje pirmas sveikinasi jaunesnis asmuo, vyras sveikina damą,

3

užimantis žemesnes pareigas - viršesnį. Darbe dažniausiai pavaldiniai sveikina viršininką. Aišku, yra išimčių: jauna dama gali pirmoji sveikinti pagyvenusį vyrą ir panašiai. Pirmasis gali pasirinkti ką sakyti: „Labas rytas", „Labas", „Sveikas" ir t.t. Atsižvelgiama į tai, kokie artimi santykiai. Tačiau atsakyti į sveikinimą reik÷tų taip pat: „Labas rytas" -„Labas rytas", o ne „Labas" - „Labas rytas", nebent nor÷tum÷te pabr÷žti tarpusavio skirtumą. Pavyzdžiui, vyresnis arba rangu aukštesnis žmogus gali sau leisti pasisveikinti familiariai „Labas", o daug jaunesnis ar rangu žemesnis tur÷tų atsakyti pagarbiau - „Laba diena". Sveikinantis tinka pridurti žmogaus vardą, taip parodant ypatingą palankumą: „Laba diena, Vytautai". Didesnei žmonių grupei galima sakyti: „Laba diena visiems".

Kai kuriais atvejais pasilabinti reikia ir su nepažįstamais. Pavyzdžiui, įžengę į restoraną pasisveikiname su drabužininku, įlipę į taksi -su vairuotoju, nedidel÷je parduotuv÷je - su pardav÷ju.

Pastaba: sveikindamiesi vyrai atsistoja, o moterys gali s÷d÷ti. Išimtis - jei moteriai tiesia ranką rangu aukštesnis arba daug vyresnis asmuo.

Ar sveikinantis reikia nukelti skryb ÷lę?

Paprotys sveikinantis nusiimti galvos apdangalą labai senas ir at÷jęs iš viduramžių, kada šarvuoti riteriai nusivoždavo metalinį šalmą ir apnuogindavo kaklą, taip paliudydami, jog pasitiki sutiktuoju ir jį gerbia. Riterių laikais karys nukeldavo šalmą prieš vyresnįjį ar nugal÷toją ir oriai linktel÷davo galvą. Senov÷s Romoje vergai prieš savininkus nusitraukdavo kepures, kad apnuogintų skustas galvas... Daug metų iš pagarbos sveikinantis buvo kilstelima skryb÷l÷. Taisykl÷ negaliojo vyriškoms beret÷ms ir megztoms

kepur÷ms. Šiandien sutikti gatv÷je skryb÷l÷tą poną - retenyb÷. O tie, kurie jas

nešioja, gali nebijoti pasirodyti nemandagūs, jei sveikindamiesi jų nekilstel÷s.

Paprotys sveikinantis linktel÷ti galvą arba nusiimti galvos apdangalą taip pat at÷jo iš tolimiausių laikų. Kadaise galvos nulenkimas reišk÷ besąlygišką paklusnumą. Polinezijoje į einantį vadą niekas netur÷jo teis÷s pakelti akių. Japonijos imperatoriui važiuojant gatve visi prival÷jo pulti ant kelių ir žiūr÷ti žemyn. Reikalauta, kad baudžiauninkas atsiklauptų prieš žemvaldį ir sustingtų dviem trims minut÷ms. Šiandien

4

sveikindamiesi galime tik nežymiai linktel÷ti galvą ir pažvelgti į akis. Ir kod÷l mes vis skundžiam÷s gyvenimu?

Kas pirmais sveikindamasis ištiesia rank ą?

Taikiai ištiesta ranka seniau taip pat reišk÷ pasitik÷jimą ir draugiškumą. Taip buvo rodoma, kad ateita be ginklo, su kilniais ketinimais. Carin÷je Rusijoje valdininkai buvo įpratę ranką paduoti pagal rangą: pavaldiniams atkišdavo vieną pirštą, o baudžiauninkai ir tarnai ranką tur÷davo pabučiuoti. Šiandien, spausdami mums ištiestą ranką, jau negalvojame: „Tai ne priešas, jis neturi ginklo", - bet gauname apie jį nemažai kitokių žinių. Stiprus paspaudimas liudija tvirtą charakterį, ryžtingumą. Ir atvirkščiai -suglebusią ranką tiesia ir silpnai ją spaudžia dvejojantys žmon÷s, juos lengviau sutrikdyti, perkalb÷ti, paveikti. Be abejo, mandagus vyriškis, net ir būdamas labai tvirto būdo, damos rankos nespaus labai stipriai. Dažniausiai šios informacijos sąmoningai neįvardijame, ją „perskaito" mūsų pasąmon÷, kuri po to diktuoja, kaip su vienu ar kitu žmogumi bendrauti. O ką gi sako etiketas? Pirmas ranką tiesia vyresnis žmogus jaunesniam, dama - vyriškiui, rangu aukštesnis - žemesniam. Dažname kolektyve įprasta kas rytą apeiti bendradarbius, visiems paspausti rankas. Pagal tarptautines bendravimo nuostatas darbe pakaktų ir draugiškai pasisveikinti, o ranką reik÷tų spausti tik ypatingesn÷mis progomis (susipažįstant, susitikus po ilgesn÷s pertraukos, išsiskiriant ilgesniam laikui, pagerbiant kokia nors proga). Tiesą sakant, tai kolektyvo vidaus reikalas.

Pastaba: rankai paspausti pakanka vienos rankos - nespauskime kito rankos abiem rankom, neplekšnokime per petį ir pan. Neverbalin÷s kalbos

5

žinovai teigia, jog taip mes pažeidžiame kito žmogaus erdvę ir nuteikiame jį priešiškai.

Ar spaudžiant rank ą reikia nusimauti pirštin ę?

Sveikinantis nusimauti pirštinę - ypatingos pagarbos ženklas. Didel÷s būtinyb÷s tai daryti n÷ra, tačiau jei jau mums išties÷ ranką be pirštin÷s, savąją taip pat der÷tų nusimauti. Beje, moterys sprendžia pačios, kaip pasielgti.

Ar rankos pabu čiavimas jau atgyveno?

Nors vyrai vis rečiau lenkiasi bučiuoti damoms rankas, šis pagarbos bei palankumo gestas ir dabar etiketo ribojamas. Tiesa, reikalavimas bučiuoti ranką tik ištek÷jusiai moteriai ir tik uždaroje patalpoje po truputį užmirštamas, tačiau kai kurios seniau galiojusios taisykl÷s vis dar išlieka pakankamai svarbios:

1.Bučiuodami ranką, lūpomis prie jos net neprisiliečiame. Tai - daugiau imitacija nei tikras pabučiavimas. 2. Dama gali pirštin÷s nenusimauti.

3. Bučiuojant ranką ji netraukiama savęs link. Tai vyras turi pasilenkti, o dama lengvai kilsteli ranką kiek aukščiau juosmens.

Kaip susipažinti?

6

Laikas įneš÷ daug permainų ir šioje žmonių bendravimo srityje. Anksčiau galiojusi taisykl÷, kad du žmones supažindina trečias, pamažu nyksta. Be abejo, labai gražu, kai nepažįstamieji supažindinami, tačiau gyvenimo tempas verčia būti veikliems ir savarankiškiems, tad ir etiketas leidžia prisistatyti patiems. Pirmiausia pasakome savo vardą ir pavardę. Pvz.: „Ona Petraitien÷, laba diena". Darboviet÷je priduriame ir pareigas. Pvz.: „Jonas Petraitis, vyresnysis mokslinis darbuotojas, laba diena". Nereikia pamiršti, kad jaunesnis prisistato vyresniam, žemesnis rangu - viršesniam, vyras - moteriai. Kaip ir visur, taip ir čia reik÷tų atsižvelgti į aplinkybes ir nesilaikyti taisyklių aklai. Pavyzdžiui, jauna mergina gali prisistatyti pagyvenusiam vyriškiui arba rangu aukštesnis vyras - damai, jei tai n÷ra tarnybinis bendravimas.

Ką kam reikia

pristatyti

supažindinant?

Atrodytų, anokia čia problema: „Čia Jonas, o čia Antanas. Susipažinkit". Tačiau čia įsiterpia „Misteris Etiketas" ir primena, jog norint pasirodyti gerai išaukl÷tam, reik÷tų atsižvelgti j Jono ir Antano užimamas pareigas ir rangu žemesnį pristatyti rangu aukštesniam. Pradedama žodžiais: „Nor ÷čiau jums

pristatyti".Ne darbo aplinkoje atsižvelgiame į amžių ir jaunesnį pristatome vyresniam, vyriškį - damai. Oficialioje aplinkoje, pristatydami žmogų, pasakome ir jo titulus: mokslinius laipsnius, akademinius vardus, aukščiausias pareigas.

Ar visada būtina sakyti „labai malonu"?

Susipažįstant dviem žmon÷ms bene dažniausiai tenka išgirsti sakant „labai malonu" arba „malonu". Tačiau ne mažiau tinka paspausti ranką bei pakartoti pašnekovo pavardę arba (ne oficialioje situacijoje) vardą. Pvz.: „Laba diena,

pone Petraiti" arba „Sveiki, pone Jonai".

Kaip kreiptis arba kokie titulai tebegalioja?

Titulai gali būti paveld÷ti ir suteikti. Paveld÷ti titulai, kaip antai „grafas", tiesiogiai bendraujant Lietuvoje dažniausiai pakeičiami kreipiniu „pone".

7

Raštu pabr÷žiame „Didžiai gerbiamas grafe../', o žodžio „pone" nepridedame.

Pastaba: paveld÷ti titulai turi pirmenybę prieš suteiktuosius.

Suteikti titulai pridedami prie pavard÷s kreipiantis į asmenį ir žodžiu, ir raštu. „Ekscelencija" - taip vadiname Prezidentą, Ministrą Pirmininką, Seimo Pirmininką, ambasadorius ir vyskupus. Nepadarysime klaidos, jei į šiuos žmones kreipsim÷s „Pone ministre", „Pone ambasadoriau", „Pone vyskupe... (vardas, pavard÷)". „Eminencija" - kardinolo titulas. Šnekamojoje kalboje galima kreiptis „Pone kardinole". „J ūsų Šventenybe" ištarsite, jei jus priims pats popiežius.

Akademiniai vardai - akademikas, profesorius, docentas ir moksliniai laipsniai - habilituotas daktaras ir daktaras - prie kreipinio yra būtini. Rašytin÷je kalboje jie trumpinami taip: prof., doc, habil dr., dr. Kreipdamiesi j asmenį dažnai nurodome pareigas, pvz.: „Teis÷jau", „Pirmininke", „Direktoriau“.

Telefonas

Pirtis. Karštis, alus, linksmas šurmulys. Staiga suskamba telefonas: -Alio! -Jonai, čia tu? Joneli, man toks dalykas pasitaik÷ Kailiniai. Šiaip kainuoja dešimt tūkstančių, bet jei jau tikrai pirksiu, kaip man atiduos už penkis. Ką daryti?

- Na, jei jau už pusę kainos - imk. - O d÷kui aukseli! O kas ten per triukšmas? -Ai, čia mes su draugais... Zinai, gera nuotaika...

- Gera nuotaika? Klausyk, o man dar ir mašiną siūlo. Mersedesą. Šiaip kainuoja šimtą tūkstančių, bet jei iškart perku, kaip man už aštuoniasdešimt atiduo-da. Ką daryti?

- Imk. Žinoma. - Ačiū, brangusis. Tu - auksas. Iki. - Iki. Taip. Aš- tikrai auksas... Ei, kieno čia telefonas? Kartais etiketo nepaisymas, šiuo atveju -neprisistatymas, gali brangiai kainuoti. Gaila, kad ne tam, kuris nepasisak÷, kas esąs.

8

Ką sakyti paskambinus ar atsiliepus į telefono skambutį?

Paskambinę pirmiausia pasisveikiname, prisistatome ir pasakome, d÷l ko sutrukd÷me. Atsakant į skambutį kai kur priimta pasakyti tik įstaigos pavadinimą, tačiau siūlytina prisistatyti ir pačiam. Pavyzdžiui: „Vilniaus bankas, Juozas Starkus, laba diena". Kada pasisveikinsime - tik atsiliepę į skambutį ar prisistatę, - didelio skirtumo n÷ra. Svarbu to nepamiršti.

Kaip kalb ÷ti telefonu?

Kalb÷dami telefonu stenkim÷s aiškiai, rišliai išd÷styti savo mintis. Bendrauti

akis į akį lengviau, nes neretai padeda gestikuliacija. Tačiau ir per telefoną galime nujausti pašnekovo nuotaiką, charakterį, gird÷ti pašalinius trukdžius. Nemalonu, kai pastarasis kalba per garsiai arba per greitai, kai kalba per ilgai. Nemanykime, kad jei pašnekovas nemato, tai neišgirs jūsų žiaumojant ar čepsint. Kalb÷ti telefonu ir valgyti - taip pat nemandagu, kaip ir kramsnoti bendraujant akis į akį.

Kada būtina išjungti mobilųj į telefoną?

9

Mobilusis telefonas - patogi bendravimo priemon÷ ir darbe, ir namuose. Tačiau jai ir atitinkamas reikalavimas - pad÷ti bendrauti, o ne trukdyti! Dažnam pažįstamas susierzinimas, kai teatre, per paskaitą ar per pos÷dį suskamba kažkieno mobilusis. Dar blogiau, užuot jį išjungęs, šeimininkas atsiliepia ir kalba. Tad išsiruošę į teatrą, kiną ar restoraną, s÷d÷dami konferencijos sal÷je ar skaitydami pranešimą tur÷tume nepamiršti išjungti telefono. Esant svečiuose tai nebūtina. Bet pasigirdus signalui reikia atsiprašyti ir išeiti į kitą kambarį. Būtų gerai kalb÷ti kuo trumpiau ir nedelsiant sugrįžti. Mobiliuosius telefonus išjungiame l÷ktuve, ligonin÷je ir ten, kur yra ženklas, draudžiantis jais naudotis.

Kada galima skambinti?

Jei nesame iš anksto susitarę d÷l pokalbio, į namus skambiname nuo 8 iki 22 valandos. Darbo reikalais skambiname įstaigos darbo metu. Telefonu kalbame dalykiškai ir trumpai.

Nemandagu ilgam užimti darbo telefoną asmeniniais reikalais, net jei niekas tuo metu ir nesiruošia skambinti. Galbūt kas nors bando pri-siskambinti į įstaigą ypač svarbiu reikalu.

Su kuo kalb÷ti pirmiau?

Jei esame darboviet÷je ir turime interesantą (namuose - svečią), suskambus telefonui der÷tų kalb÷ti kuo trumpiau. Jausdami, kad pokalbis užtruks, atsiprašome skambinančiojo ir pasiteiraujame, ar galime jam paskambinti v÷liau. Pirmumo teis÷ visada priklauso tam, su kuriuo prad÷jome bendrauti anksčiau. Tas pats galioja ir pokalbiams telefonu. Jei kalbant vienu telefonu suskamba antrasis, atsiprašome pirmojo pašnekovo ir atsiliepiame. Antrojo pašnekovo maloniai paklausiame, ar jis negal÷tų šiek tiek luktel÷ti, kol baigsime pirmąjį pokalbį. Jei ne, pa-siteiraujame, ar gal÷sime jam paskambinti v÷liau. Kai reikalas itin svarbus, paprašome, kad minut÷lę luktel÷tų, kol baigsime kalb÷ti su pirmuoju v

pašnekovu. Šio atsiprašome ir susitariame, kada gal÷sime su juo susisiekti, ir mandagiai atsisveikiname.

10

Kaip elgtis,

jei paskambinome

ne ten?

Suklydę ar atsitiktinai paskambinę ne ten, kur nor÷jome, atsiprašome. Mandagumas ypač pravers tada, jei ten pakliūsime ir antrąkart. Reik÷tų pasakyti: „Man labai gaila, bet aš ir v÷l ne ten pataikiau. Atsiprašau". Jei toks skambutis sutrukd÷ jus, būkime pakantūs. Nuo to neapsaugotas n÷ vienas.

Vizitin ÷s kortel ÷s

Vizitin÷ kortel÷ ir tai, kaip su ja elgiat÷s, yra labai asmeniška etiketo dalis. Tai tarsi rankos paspaudimas, paliekantis įspūdį apie jus. Vizitinę kortelę turime įteikti taip, kad ją gavęs žmogus nor÷tų jus prisiminti ir v÷l pasimatyti. Išskiriami trys tipiški atvejai, kada ypač naudinga tur÷ti vizitinę kortelę:

1. Kad kitiems primintum÷te, ką veikiate, kur esate ir kaip jus rasti.

2. Kad gal÷tum÷te atsiųsti ją, tarsi savąjį atstovą, su knyga, fotografija ar dar kuo nors, ką buvote įsipareigoję pristatyti. 3. Kad gal÷tum÷te supakuoti kartu su dovana, g÷l÷mis, bilietais į teatrą ir kt. Išvaizdi ir tinkamai įteikta vizitin÷ kortel÷ palieka gerą įspūdį. Mes turime žinoti, kada ją įteikti, kada parodyti iniciatyvą arba kaip deramai pasikeisti vizitin÷mis kortel÷mis. Dažniausiai jomis keičiamasi vykstant dalykiniams pokalbiams. Kai kuriose šalyse tam skiriamas ypatingas d÷mesys. Pvz., Japonijoje kortel÷s ima mos abiem rankomis - taip išreiškiama ypatinga pagarba kitam asmeniui.

Kokio dydžio turi b ūti vizitin ÷ kortel ÷?

Standartinių vizitinių kortelių dydis yra 5 x 9 (kartais 6x9 cm), moterų gali būti mažesnis -5x8 cm, bet nebūtinai. Ypatingam verslui, profesijai ar pareigoms pabr÷žti gali būti naudojamos ir nestandartin÷s kortel÷s. Pvz., ambasadorius gali tur÷ti A6 formato vizitinę, o automobilių pardav÷jas - gaminio formos. Tačiau tai ne visada patogu: ji gali netilpti į standartinių kortelių d÷klą arba tiesiog trukdyti. Beje, kai kurios kompanijos daro

11

originalios formos korteles tam, kad jas geriau įsimintų, pvz.: labai mažas, vertikalias ar perlenkiamas.

Kokia informacija tur ÷tų būti vizitin ÷je kortel ÷je? Vizitin÷s kortel÷s turinys priklauso nuo to, ar kortel÷ asmenin÷, ar tarnybin÷. Kuo garsesnis asmuo, tuo tuštesn÷ kortel÷, o mažiau žinomam žmogui tenka net asmenin÷je kortel÷je surašyti darbo ir namų adresą, telefonų numerius, elektroninio pašto adresą. Asmenine kortele taip pat naudojasi žmon÷s, kurie neturi nuolatin÷s darbo vietos. Naudodami ją darbo reikalams, joje tur÷tų įrašyti ir savo namų telefono numerį. Šiaip jau tarnybin÷s ir asmenin÷s vizitin÷s kortel÷s į vieną suplakti nereik÷tų. Tarnybin÷se vizitin÷se kortel÷se tur÷tų būti: 1. Logotipas arba firmos, įstaigos ar įmon÷s firminis ženklas. 2. Tekstas: įstaigos ar įmon÷s pavadinimas, jos veiklą nusakanti informacija, oficialus adresas, telefonas, faksas. 3. Jei dažnai bendraujate su užsieniečiais, paranku pasigaminti kortelę, kurios kitoje pus÷je ta pati informacija būtų užrašyta užsienio kalba. Vizitinę kortelę su valstybiniu herbu gali tur÷ti prezidentūros, vyriausyb÷s, ministerijų, ambasadų pareigūnai. Valstyb÷s herbas arba logotipas spausdinamas kortel÷s viršuje, centre ar kair÷je.

Kada ir kam įteikti vizitin ę kortel ę?

1. Neskub÷kite įteikti savo vizitin÷s kortel÷s vyresniems pagal pareigas žmo-n÷ms. Laukite, kol paprašys.

2. Nesiūlykite vizitin÷s kortel÷s atsitiktiniam pašnekovui vos tik susipažinę (pvz., s÷dinčiam šalia jūsų traukinyje ar autobuse). Gali nutikti, kad jį tik suerzinsite, arba, ilg÷liau pabendravę patys pajusite nenorį, kad šis žinotų jūsų vardą, tuo labiau - darbovietę. Nešvaistykite savo vizitinių į vieną ir kitą pusę žmonių susibūrimuose. Išmokite būti išrankus ir apdairus. Tai tur÷tų būti panašu į privatų dviejų žmonių bendravimą, o ne į akis krintantį gestą viešoje vietoje, ypač per kviestinius pietus ar pobūvius. Neskub÷kite būdami tarp nepažįstamų žmonių. Laukite iš jų pirmo žingsnio, paskatinimo, tam tikrų ženklų (gali praversti ir neverbalin÷s kalbos išmany-mas), kuriuos galbūt šie parodys nor÷dami užsitikrinti galimybę su jumis susisiekti. Leiskite kam nors kitam prad÷ti keistis vizitin÷mis kortel÷mis - tiems, kurie vieni kitus pažįsta. Paprastai kortel÷mis keičiamasi susitikimo

12

pradžioje, kartais - pabaigoje. Tačiau jei skaitote pranešimą, turite teisę išdalinti savo vizitines korteles arčiau jūsų s÷dintiems, kad jie jau žinotų, kas esate, dar prieš jums pakilus kalb÷ti.

Kartais geriau visai neduoti savo vizitin÷s negu ištiesti netvarkingą, nega-liojančią, suteptą ar net suglamžytą. Nešiokit÷s korteles pinigin÷je arba spe-cialiame d÷kle. Jos turi atrodyti kaip naujos. Jei kai kurios jau apsitrynusios, perlenktos ar kiek suteptos - geriau išmeskite. Atsiprašykite pašnekovų, kad netik÷tai kortel÷s baig÷si, ir reikalingą informaciją užrašykite ant švaraus popieriaus lapelio. Tokį lapelį duokite tik tiems, kurie tos informacijos prašo. Tiek moterys, tiek ir vyrai prival÷tų nešiotis vizitines korteles net eidami į ne-oficialius renginius. Visur ir visada gali pasitaikyti palanki proga susitikti ver-slo partnerį. Niekuomet nedalinkite savo vizitinių kortelių valgydami, nesvarbu, ar esate „greitojo maisto" užeigoje, ar kavin÷je, ar aukščiausio lygio pri÷mime. Apskri-tai žmon÷s tur÷tų būti diskretiški kalb÷dami apie reikalus per kokteilį, va-karienę ar kitokį pobūvį, ypač jei renginys neoficialus, nesusijęs su darbu ar verslu.

Ar vizitin ÷ kortel ÷ -vieta užrašams?

Kartais, išskirtiniais atvejais, savąją vizitinę kortelę galima dar labiau suasmeninti. Tai reiškia, kad vienoje ar kitoje jos pus÷je leistina ką nors užrašyti. Pavyzdžiui:

Jei siunčiate g÷lių šeimai, kurioje vakar svečiavot÷s, pridedamoje vizitin÷je kortel÷je galite užrašyti: „Nuoširdžiai d÷koju už puikų vakarą (arba vakarienę)". Pasirašote tik vardu.

Jei siunčiate knygą, reprodukcijas, straipsnius ar kitokį leidinį, galite už rašyti: „Viliuosi, kad patiks". Kortel÷je pasirašote vardu arba brūkštelite oficialų parašą. Jei kas nors jūsų rekomenduotas kreipsis į jūsų pažįstamą, galite perduoti savo vizitinę su prierašu: „Tikiuosi, Jums bus įdomu pabendrauti" ar pan. Priduriate savo vardą ir oficialų parašą.

13

Gautoje kortel÷je patys nieko nerašome. Jei pašnekovas nori nurodyti dar vieną telefono numerį, patik÷kite tai padaryti jam pačiam - savo ranka užrašyti ant savo kortel÷s.

Kaip įteikti vizitin ę kortelę?

Gavus vizitinę kortelę, reikia atsakyti tuo pačiu. Jei tuo metu savosios netu-rime, mandagiai atsiprašome: „Baig÷si", „Pasikeit÷ telefono numeris" ar pan. Pasiūlyti iš anksto ranka užrašytų lapelių neder÷tų. Įteikdami vizitinę kortelę atsukame ją tekstu į pašnekovą, kad imdamas gal÷tų perskaityti įrašus. Jei duodame kortelę kitos tautyb÷s žmogui, pasakome savo pavardę, kad jis žinotų, kaip tarti. KADA galima si ųsti vizitin ę kortel ę?

Mokslo pasaulyje įprasta vizitinę kortelę prid÷ti prie straipsnio ar leidinio. Taip pat vizitin÷ kortel÷ siunčiama norint išreikšti pad÷ką, pagarbą ar kitus jausmus.

KADA BŪTINA įteikti vizitin ę kortel ę?

Prad÷jus eiti pareigas ir norint susipažinti su naujais partneriais. Atvykus į kokią nors firmą ar įstaigą, vizitin÷ kortel÷ įteikiama sekretorei. Kortel÷ skiriama (tai pasakoma žodžiu) firmos vadovui. Tačiau šiuo atveju n÷ viena pus÷ neužtikrina, kad pokalbis įvyks. Vizitin÷ kortel÷ įteikiama sekretorei, nesvarbu, yra direktorius ar ne.

Pokalbis

- Mokslininkai tvirtina, kad žmogus vidutiniškai per dieną pasako dešimt tūkstančių žodžių.

- Brangioji, tu tikrai nesi vidutin÷. Tu sugebi daug daugiau...

Kalbame kasdien. Kartais pokalbis nereikšmingas, kartais - netik÷ta galimyb÷ palyp÷ti karjeros laiptais. Pokalbiai labai skirtingi - su artimais

14

žmon÷mis, su bendradarbiais ar su darbdaviais. Tačiau s÷km÷ visada priklauso nuo kalbančiojo ypatybių, kurias galime apibendrintai pavadinti asmens kultūra, diplomatiškumu, draugiškumu, psichologijos išmanymu arba tiesiog sugeb÷jimu bendrauti.

Pokalbis ne visuomet būna malonus: tenka išsakyti

kritiką, išspręsti konfliktą, der÷tis. Kaip elgtis, kad liktų

patenkintas ir mūsų pašnekovas, ir mes patys? Kaip

gauti tai, ko norime, išliekant kultūringiems, nieko nepažeminant, o dar geriau - pašnekovui n÷ neįtariant,

jog mes laim÷jome?

Kas nulemia pirm ąjį įspūdį?

Šypsena - tai ypatingi pinigai, kurių nereikia iškeisti keliaujančiam per

pasaulį.

Šiandien vien mandagumo nepakanka norint būti visur ir visada laukiamam arba pirmuoju kandidatu į vienintelę darbo vietą. Tačiau etiketo išmanymas, be abejo, padeda. Tai, kaip sveikinam÷s, tiesiame ranką, prisistatome, kreipiam÷s į žmogų, sudaro apie mus atitinkamą įspūdį. Jis n÷ra visiškai objektyvus. Kvapas, judesiai, mimika, laikysena, veido išraiška, apranga, kalb÷jimo maniera, balso tembras - visa tai, ką pastebime per keletą sekundžių, pasąmon÷je susiejama su mūsų prisiminimais, jutiminiu patyrimu, nuostatomis ir vertyb÷mis. Taip žmogus ir įvertinamas, ir įsimenamas. Natūralu, kad kiekvienas norime pasirodyti kuo geriau, palikti kuo stipresnį įspūdį, nes gyvenime kitos galimyb÷s daugiau gali ir nebūti.

Pirmiausia žmogų išduoda akys. Apie akis su mažomis l÷liuk÷mis sakoma - piktos, su didel÷mis l÷liuk÷mis - draugiškos, džiugios. Akies vyzdys - tai ne

tik į šviesą reaguojantis organas. Jo susitraukimas arba išsipl÷timas priklauso ir nuo žmogaus psichologin÷s būsenos. Kai bijome arba pykstame - akių

l÷liuk÷s susitraukia, kai džiaugiam÷s arba jaudinam÷s - išsiplečia. Pavyz-džiui, įsimyl÷j÷liams žvelgiant vienas į kitą akių l÷liuk÷s padid÷ja. Pati

gamta pasirūpino, kad akys būtų ryškesn÷s, gražesn÷s. O jei pasimatymas vyksta prietemoje, kai d÷l šviesos stygiaus vyzdžiai ir šiaip jau plečiasi, akys tampa dar didesn÷s ir patrauklesn÷s. Manoma, kad iš akių galima

15

spręsti, ar žmogui patinkame, ar ne. Jeigu l÷liuk÷s išsipl÷tusios - žmogus mumis žavisi, jei ne - vargu ar jam patinka, ką mes kalbame!

Nesvarbu, išsipl÷tę mūsų vyzdžiai ar ne, užmezgant pokalbį ir jį tęsiant svarbiausia žiūr÷ti žmogui į akis. Vengiantis akių susidūrimo vertinamas kaip nepatikimas arba negarbingas, nors galbūt jis tik šiaip drovisi ar turi kokių kitų priežasčių.

Kod÷l kalbantis reikia išlaikyti tinkam ą atstumai?

Žmonių erdv÷s pojūtis labai skirtingas. Jis priklauso ir nuo socialin÷s pad÷ties, ir nuo gyvenamosios vietos. Pavyzdžiui, atstumas, kai žmon÷s bendraudami jaučiasi gerai, labai skiriasi mieste ir kaime. Didmiesčių gyventojas yra įpratęs prie spūsčių visuomeniname transpor-te, lifte. Jis pašnekovą išklauso net prigludusį, palinkusį arba kalb÷damas pats atsistoja daug arčiau jo nei, tarkim, kaimo gyventojas. Mus supančią erdvę sąlyginai galima suskirstyti į keturias zonas:

intymiąją (nuo 15 cm iki 46 cm), į kurią įsileidžiame tik pačius artimiausius žmones - vaikus, t÷vus, mylimuosius;

asmeninę (nuo 46 cm iki 1,2 metro), kurią nor÷tume išsaugoti bendraudami su kolegomis, ils÷damiesi, linksmindamiesi;

socialinę (nuo 1,2 metro iki 3,6 metro), kurią stengiam÷s išlaikyti susidūrę su įtartinais prašalaičiais; visuomeninę (nuo 3,6 metro), kuri ypač svarbi pasirodant prieš didelę žmonių grupę - teatre, koncerte, auditorijoje ir t.t.

Visų mūsų zonos savitos. Kai susitinka du

asmenys, turintys skirtingą intymiąją, asmeninę ar netgi socialinę zoną, gali atsirasti įtampa. Žmogus, kurio intymioji zoną itin maža, kalb÷damas stengsis labiau priart÷ti prie pašnekovo. Jei pastarojo intymioji zona erdvesn÷, jis

16

art÷jimą suvoks kaip atgrasų elgesį arba netgi kaip seksualinį priekabiavimą. Dar kebliau, kai žmogus, atsidūręs per arti, bando liesti pašnekovą - sukioja sagas arba nurinkin÷ja plaukus. Apima noras trauktis, jau negirdime pašnekovo žodžių, jis pradeda mus erzinti! Betgi ar to nor÷jo mūsų sutiktasis?

Kod ÷l pravartu suprasti žmogaus k ūno kalb ą?

Ponia Petraitien÷ staiga nuščiūva ir įsižeidusi klausia vyro: - Kod÷l vis žiovauji, kai aš kalbu? - Aš nežiovauju. Aš irgi noriu tau kai ką pasakyti! Nor÷dami suprasti kito žmogaus jausmus dažniausiai bandome įsiklausyti į jo žodžius. Tačiau tai, kas iš pažiūros ne taip svarbu - eisena, mimika, poza, gestai, - kartais pasako apie žmogų daug daugiau, nes dažniausiai vartojami nesąmoningai. Mokslininkų įrodyta, kad 60-70% informacijos apie žmogų gauname iš neverbalin÷s kalbos ir tik 30-40% žinių perduoda šnek÷jimas. Dažnai logiškai net negalime paaiškinti, kod÷l

netikime vienu ar kitu

žmogumi. Regis, n÷

nepasteb÷jome, kad

kalb÷damas jis vis liet÷ akis,

nosį, suko į šalį akis. Kita

vertus, kartais vos pasisveikinę

ir paspaudę pašnekovui ranką

suvokiame, jog jį lengva

įtikinti, palenkti savo naudai.

Abiem atvejais informaciją

sugeriame beveik

nesąmoningai. Juk dažnai

žmon÷s kalba tai, ką „reikia"

(pavyzdžiui, net žiovaudamas sako: „Kalb÷kite, man tai labai įdomu"). Tod÷l

stebint pašnekovo neverbalinę kalbą, nesunku suprasti, ar elgesys atitinka jo žodžius, ar atvirkščiai. Geb÷jimas suprasti žmogaus kūno kalbą padeda mums

„neužkibti" už nieko nereiškiančių žodžių, realiai įvertinti tikruosius

ketinimus, apsvarstyti, kaip mums elgtis toliau. Tai gali praversti netgi

17

kasdieniame bendravime. Pavyzdžiui, kai asmuo, kalb÷damasis su mumis, yra pasisukęs durų link, nesunku suprasti, kad jį tik gaišiname. Taigi paskub÷ję užbaigti pokalbį jam pasirodysime ir nuovokūs, ir supratingi. Kai du žmon÷s šnekasi pasisukę vienas į kitą veidu, suprantame, kad trečias asmuo nepageidaujamas. Pabandžius įsiterpti, šiedu tepasuks į trukdytoją tik galvas. Jei du šnekučiuojasi pasisukę vienas į kitą 45 laipsnių kampu, vadinasi, galima prie jų prisid÷ti. Kartais net pats kalbantysis nesuvokia, jog tai, ką sako, neatitinka jo realių jausmų. Pavyzdžiui, stovintis pašnekovas nevalingai atmeta koją to žmogaus link, kuriam iš tiesų pritaria. S÷dinčio pašnekovo simpatiją išduos viena ant kitos užmestos kojos: pritariame tam, kurio pus÷n koja užmesta. Jei pašnekovai trys, vienas jų žodžiais gali pritarti, pavyzdžiui, viršininkui, tačiau gestais išsiduos, kad viduje sutinka su trečiuoju. Taigi, anot Montenio: „Kiekvienas mūsų judesys sako, kas esame".

Koks pašnekovas geriausias?

Duodama mums dvi ausis ir tik vieną burną, gamta įtikinamai sako, kad reikia

daugiau klausytis negu kalb÷ti. (Plutarchas)

Turbūt teko gird÷ti posakį: „Geras pašnekovas - tai visų pirma geras klausytojas". Tas, kas daug kalba pats, praranda progą sužinoti galy bę jam svarbių dalykų, o drauge ir valdyti situaciją. Geras klausytojas savo d÷mesį patvirtina žvilgsniu, mimika, gestais. Jis s÷di nežymiai palinkęs pašnekovo pus÷n, žiūri jam į akis, retkarčiais (ne per dažnai) linktel÷damas galva parodo, kad pritaria arba klausosi. Tai paliudyti galima ir kitais būdais. Pavyzdžiui, užuot pratarus: „Suprantu, ir man taip buvo" (blogiausia būtų imtis pasakoti savąją patirtį), galima pakartoti paskutinius išklausytus žodžius, tik jau klausiama intonacija. Tai labai veiksminga. Pašnekovas įsitikina esąs įdomus ir taip paskatinamas plačiau paaiškinti, ką tur÷jo ome-nyje. Labai svarbu atsispirti pagundai užbaigti pašnekovo sakinį, ypač kai jo mintis visiems aiški. Žmon÷ms nepatinka, kai jiems patarin÷jama netgi tada, kai jie patys to praš÷. Patarimą galima formuluoti kaip dvejonę, kaip svarstytiną galimybę: „O jeigu pasielgtum taip../', „Kaip manai, gal jis elgtųsi kitaip, jei pasakytum..." ir pan.

18

Ko der÷tų vengti?

Įkyriai klausin÷ti, ypač tokių dalykų, kurie netik÷tai šauna į galvą, nekrei-piant d÷mesio į tai, ką pats kalbantysis bando pasakyti. Tai gali sudaryti įspū-dį, kad nesuprantate, ką pašnekovas nori pasakyti.

Perimti iniciatyvą. Dar neišklausius pašnekovo iki galo prad÷ti skelbti įvairias hipotezes, aiškinti pašnekovo elgesio jausmų priežastis. Gal ir būsite teisūs, tačiau kitas žmogus nenor÷s su tuo su- tikti, nes tai jam bus jūsų, o ne jo išsakytos mintys. Be to, nedaug kam patinka, kai jį vertina kiti ir jam patarin÷ja. Kita vertus, gal jam tereik÷jo išsikalb÷ti ir būti išgirstam. Kategoriškai vertinti, kas yra gerai, o kas blogai. Jei jūsų požiūris nesutaps su pašnekovo pozicija, jis gali įsižeisti. Taip kyla konfliktai, dažniausiai visiškai nesusiję su pokalbio tema.

Per oficialų pokalbį patariama elgtis laisvai, natūraliai ir draugiškai, tačiau drauge ir dalykiškai. Per garsi arba per tyli kalba vargina pašnekovą, o piktnaudžiavimas žargonu teparodo mūsų elgesio kultūros spragas. Balso tembrą galima išlavinti, o kalbą - kontroliuoti.

Pastaba: kalb÷dami nes÷d÷kite ant k÷d÷s krašto, nes pašnekovui gali pasirodyti, jog jis jums nemalonus ir kuo greičiau norite užbaigti pokalbį.

Kaip pasakyti ar išklausyti kompliment ą ?

„Jeigu vienas kitas malonus žodis gali padaryti žmogų laimingą, reikia būti niekšu, kad šito nepadarytum". (W. Penn)

Komplimentas - tai žodžiais išsakytos žmogaus gerosios savyb÷s. Juos galima pavadinti ir pagyrimu, kuris visuomet esti veiksmingas, pakelia nuotaiką ir skatina stengtis toliau. Bet komplimentas teikia džiaugsmą tik tada, kai sakomas nuoširdžiai. Giriami nebūtinai asmenys. Galima grož÷tis tvarkingu būstu, estetišku interjeru, gerai organizuotu darbu ir pan. Kiekvienam brangiausias komplimentas apie savybę ar poelgį, kurį jis pats labiausiai vertina. Komplimentas padarys žmogų laimingą tik tada, jei jis neišryškins ko nors nemalonaus ar net skaudaus. Pavyzdžiui, posakis: „Su šia suknele atrodai kur kas lieknesn÷", - vargu ar nudžiugins kurią moterį.

19

Ne mažiau svarbu mok÷ti išklausyti komplimentą. Neretai, pagyrę kitą žmogų, išgirstame visokiausių perd÷tai kuklių atsikalbin÷jimų, kaip antai: „Nieko tokio aš čia nepadariau", „Gal÷jau ir geriau padaryti", „Ką tu, šią suknelę jau dešimt metų d÷viu". Už komplimentą visų pirma reik÷tų pad÷koti ir, jei tinkama, atsakyti maloniai ir santūriai. Pavyzdžiui: „Ačiū, malonu, kad pasteb÷jote (pasak÷te)", „D÷koju, jūs išties pastabus" arba „A čiū, jūs pirmoji tai įvertinote" ir pan. Kokių komentarų tikrai nereik÷tų.

Pastaba: žmogus visada išgirsta jam skirtą komplimentą.

Komplimentu mes ne tik pakeliame nuotaiką, bet ir pelnome kito asmens palankumą. Tod÷l laiku ir tinkamai pasakyti malonūs žodžiai gali būti neįkainojami.

Kaip išreikšti kritik ą?

Vienas iš svečių, pasisukęs į šalia

s÷dintį vyrą, kritikuoja

dainuojančią moterį:

- Koks bjaurus balsas! Ar žinote,

kas ji?

- Taip. Mano žmona.

- O, prašau atleisti. Žinoma, jos

balsas n÷ra blogas, bet daina labai

prasta. Ir kas gal÷jo parašyti tokį

niekalą?

- Aš, - pasigirdo atsakymas.

Žmogui visada patinka tie, kurie jį

myli, priima tokį, koks jis yra. Bet kokia abejon÷ ar nepasitenkinimas juo nuteikia priešiškai. Deja, gyvenimas verčia ne tik girti. Kartais tenka išsakyti susirūpinimą, pastabas. Kaip elgtis, kad kritikuojamas žmogus imtų elgtis kitaip (ko mes ir siekiame) ir nepyktų ant mūsų už karčią tiesą? Keletas patarimų šiuo atveju gal÷tų pagelb÷ti:

20

Įžvelgę geras žmogaus savybes ir jomis pasidžiaugę, sušvelninsite v÷liau išsa-komą kritiką.

Kalb÷kite apie tai, ką girdite ir matote, bet nedarykite apibendrinančių

išvadų, vertinimų. Pavyzdžiui, užtektų priekaišto: „Kadangi visą

valandą pav÷lavai, aš tur÷jau atlikti ir savo, ir tavo darbą", bet

nereik÷tų išberti: „Aš ne koks atpirkimo • ožys... Kod÷l aš turiu dirbti už du? Tai gal jau visada prival÷siu dirbti už tave pirmadieniais?" ir pan.

Kritikuodami dalinkit÷s id÷jomis, bet nenurodin÷kite. Stenkit÷s sakyti tokias pastabas, kuriomis žmogus v÷liau gal÷tų pasinaudoti. Pavyzdžiui, aptardami su kolega jo pa-skaitą, užuot pakomentavę: „Tavęs visi bijo, o skaidr÷s

tokios, jog gadink akis negadinęs - vis tiek nieko nesimato", galite pasakyti: „Šaunuolis - puikiai padirb÷jai ruošdamasis šiai paskaitai. Na, gal šiek tiek per griežtai skamb÷jo tavo nurodymai, ir skaidres gal÷jai

užrašyti didesniu šriftu, nes gale s÷dintiems sunku perskaityti..."

Niekuomet nepaneikime to, ką sakome, jungtuku „bet". Tokios fraz÷s, pa vyzdžiui: „Aš tave vertinu, bet../' -skamba neįtikinamai. Nukreipkime kritiką į elgesį, bet ne į patį asmenį. Vadinasi, užuot apibendrinę: „Tu blogas, netvarkingas, tinginys../', -verčiau priekaištaukime konkrečiai: „Tavo elgesys netinkamas, tu nesusi-tvarkei daiktų, nepadarei to ir to..., tod÷l..." Kitaip tariant: tu mano draugas, bet gal÷tum kartais ir pasistengti. Konstruktyvi kritika yra tiksli pastaba, bet ne galutinis įvertinimas.

21

Kaip elgtis kai mus kaltina?

Ištek÷jusi moteris ateina pas būr÷ją ir viltingai klausia: - Geroji moterie, ar dar ilgai mano vyras kankins mane? Jis nuolat mane

įtarin÷ja, kaltina nebūtais dalykais... - Penkerius metus. - O paskui? - Paskui priprasite.

Išklausyti kaltinimus, nesvarbu, pagrįsti jie ar ne, n÷ra malonu. Susigūžiame, pradedame teisintis, bandome atsiriboti nuo priekaištų. Įskau-dinti retai galvojame apie elgesio kultūrą. Ir be reikalo. Sugeb÷jimas

susitvardyti kritiniu atveju - vertingas asmenyb÷s bruožas. Mok÷jimas elgtis situacijoje, kai esame kaltinami, gali sušvelninti bausmę net tada, jei išties esame kalti. O jei esame nekalti, sugeb÷jimas oriai ir kantriai ginti savo garbę ilgainiui tik pasitarnaus mūsų labui- aplinkiniai mus ir toliau vertins, tai net gali tur÷ti teigiamos įtakos karjerai. Jei kaltintojas - viršininkas, taikiai ir mandagiai išspręsti konfliktą itin svarbu.

Apgalvodami tinkamiausią savigyną pirma turime numanyti, kokią kaltintojo reakciją sukels mūsų atkirtis. Jei iš karto užginčysite: „Aš nekaltas, tai netiesa, buvo kitaip", - kaltintojo taip tikrai nenuraminsite. Užsipuldamas jus, jis yra visiškai įsitikinęs savo teisumu. Be to, jis įtūžęs, kad iki šiol nepasteb÷jote augančio nepasitenkinimo. Taigi, kai skubate paaiškinti, jog priekaištai nepagrįsti, tik dar labiau įtikinate, kokie esate aplaidus ir nenuovokūs.

Jei arogantiškai nusisteb÷site: „Kas tu toks, kad čia triukšmauji ir man aiški-ni?" - konfliktas tik sustipr÷s, nes taip mes kaltintoją pažeminsime.

Ignoruodami („Šnek÷k ką tik nori. Kai išsir÷ksi, aš išeisiu. O dabar verčiau patyl÷siu") taip pat nepad÷sime sau. Gal išsir÷kęs kaltintojas ir nutils, tačiau konfliktas įsiliepsnos dar labiau.

22

Kaip kult ūringai išeiti iš keblios pad÷ties? Visų pirma leiskite kaltintojui išsakyti viską, ką jis užsimojo pareikšti. Jei

bandysite aiškintis jam dar nebaigus, įpykęs jis jūsų net negird÷s. Kai kaltinimai nutils, ramiai laukite, tarsi bandydami suvokti, kas atsitiko. Kad ir

kaip sunku būtų, turite atrodyti sutrikę ir pakankamai geranoriški. Kai

nepasitenkinimas išreiškiamas apibendrinimais („Blogas darbuotojas",

„Visada taip darai" ir pan.), galite pasitikslinti kaltinimų priežastį („Iš ko jūs

sprendžiate, kad aš blogas darbuotojas?", „Visada?"). Jei vadovas nebuvo labai

įtūžęs, šiuo atveju priekaištų gali šiek tiek sumaž÷ti.

Net jei kaltintojas ir neteisus, įtikinkite save, kad priekaištai ne iš piršto

laužti ir kad būta prielaidų aptariamą situaciją suprasti būtent taip. Kai

randate psichologiškai įtaigų būdą priimti nepasitenkinimą jumis,

kaltintoją tarsi nuginkluojate. Jūs lyg ir pripažįstate, kad viršininkas

teisus, nes, jo akimis, problema gal÷jo atrodyti kaip tik taip, ir kad jūs jį

suprantate. Teisingai sukonkretinę nepasitenkinimo priežastį ir parodę, kad su juo

sutinkate, pasteb÷site, kad kaltintojas palengva rimsta, pradeda jūsų

klausytis, o į kai kurias frazes net atsako „Taip". Tai jau lūžis.

Dabar jau galite ieškoti sprendimo, priimtino abiem. O gal išsikalb÷jęs žmogus pats atsisakys savo piktų pretenzijų...

Pastaba: niekada neprad÷kite kovos, kurios negalite laim÷ti.

Kas slepiasi už m ūsų pyk čio ir kuo čia d÷tas

mandagumas?

Kod÷l žmon÷s, žinodami tiek elgesio taisyklių, jų nesilaiko? Kod÷l mus įžeidin÷ja, nepagarbiai plūsta? Kod÷l mes irgi nesusivaldome, patys

pakeliame balsą, pasakome tai, ko neder÷tų? Tod÷l, kad esame paprasti mirtingieji, kad mes -gyvi padarai su sud÷tinga nervų sistema, kuri, priklausomai nuo patirties, stengiasi mus apginti. Mūsų poelgius paprastai lemia ne teorin÷s žinios, o emocijos, dažniausiai baim÷, kylančios

iš mūsų nuostatų. Nuostatas formuoja t÷vai, aplinka, autoritetai. Deja, šios

60

23

nuostatos ne visuomet teisingos, kaip ir jų sukeltos emocijos. Antai gyvūnas, pajutęs pavojų, pasišiaušia, pasipučia, šnypščia - taip jis nori atrodyti gr÷smingesnis, stengiasi išgąsdinti priešą, nors iš tiesų jo paties širdel÷ spurda iš baim÷s. Žiūrint iš šono atrodo gana juokingai. O ar ne panašiai elgiasi žmogus? Ar supykęs jis nestoja „agresyvia poza" prieš savo priešininką, argi tikroji pykčio protrūkio priežastis n÷ra baim÷? Baim÷ netekti pagarbos („Kaip tu drįsti apie mane taip galvoti?"), darbo vietos („Aš viską atlikau teisingai!"), mylimo žmogaus („Kod÷l vakar man nepaskambinai, tu savanau-dis") ir pan.

Tad ar nejuokingai mes atrodome patys sau, kai suvokiame savo poelgių priežastį, kai pastebime, kaip mažai dar skiriam÷s nuo savo pro-proprot÷vių...

KAIP prad÷ti

ir užbaigti pokalb į?

Kiekvienas pokalbis turi būti logiškai nuoseklus: įžanga, d÷stymas, pabaiga. Visos šios dalys vienodai svarbios. Tikslingiausia reikalo esmę išd÷styti pradžioje, o paskui argumentuoti. Bet ne atvirkščiai. Mes esame linkę pokalbį prad÷ti nuo smulkmenų, iš tolo. Daugeliui tai nepriimtina. Kol žmogui neaiški reikalo esm÷, jis gali pamanyti, jog veltui gaišta laiką. Tai ypač aktualu verslo pasaulyje.

Menas užbaigti pokalbį - ne mažiau svarbus. Keletas pagarbių žodžių užbaigiant pokalbį yra tarsi pretekstas ilgainiui jį v÷l pratęsti. Netik÷tas d÷mesio perk÷limas kitur pašnekovą žeidžia, jam gali pasirodyti, jog yra negerbiamas. Jei suinteresuotas asmuo jūs pats, nuo to, kaip užbaigsite pokalbį, gali priklausyti geidžiama s÷km÷. Jei pokalbis svarbesnis jūsų pašnekovui, nuo s÷kmingo pokalbio užbaigimo priklausys ir jo požiūris į jus.

Pri÷mimai

Sal÷s, kurioje vyksta pokylis, nuošaliame fotelyje ilsisi grafien÷. Prieina grafas ir klausia:

- Ar šoksite kitą šokį? - Žinoma, grafe. - Puiku. Pagaliau tur÷siu kur atsis÷sti.

24

Prie stalo susirenkame įvairiausiomis progomis - per šeimos šventes ar prezentacijas, oficialus, dalykinius susitikimus. Vieniems šie pri÷mimai kasdienyb÷, kai kam - tik pirmieji žingsniai į verslo pasaulį. Tačiau ir vieniems, ir kitiems verta žinoti tam tikras elgesio normas vien tod÷l, kad būtume tarp 80 procentų civilizuoto pasaulio žmonių, kuriems jos vis dar svarbios.

Kuo patogus aperityvas?

Aperityvu vadinamas pri÷mimas prieš pobūvį. Jei vakaras vyks namuose, prieš s÷dant už stalo, belaukiant, kol susirinks visi svečiai, vaišinamasi lengva užkand÷le - sūriu, riešutais, vaisiais, taip pat galima pasiūlyti sauso, pusiau sau so vyno ar grogo. Tačiau reik÷tų prisiminti, kad aperityvo metu patiekiamų vynų taurių ant pagrindinio stalo nesinešame. Labai patogu aperi-tyvui susirinkti namuose ir tada, kai pobūvis vyks restorane. Tąsyk svečiai įteikia g÷les ir dovanas šeimininkams, visi susipažįsta. Aperityvas trunka penkiolika dvidešimt minučių.

Pastaba: jei vyno ar kito g÷rimo aperityvo metu nesp÷jote išgerti, šeiminink÷s reik÷tų atsiklausti, ar galima nusinešti taurę prie stalo.

Kada kviečiame iškilmingiems pusryčiams?

Iškilmingi pusryčiai dažniausiai ruošiami šeštadienį arba

sekmadienį po kokio nors svarbaus įvykio arba švent÷s. Tokie

pusryčiai vyksta nuo 12 iki 15 val. ir trunka maždaug pusantros

valandos. Svečiams dažniausiai siūlomi vienas du šaltieji

užkandžiai, vienas karštasis žuvies arba m÷sos patiekalas ir

desertas. Sriubos paprastai nepatiekiamos. Prieš s÷dant už stalo

susirinkusieji vaišinasi aperityviniais vynais, v÷liau - prie

patiekalų tinkančiais g÷rimais, mineraliniu vandeniu, kartais

sultimis. Po pusryčių paduodama kava arba arbata, pasiūloma

konjako arba likerio. Vyrų apranga - kasdienis kostiumas, moterų

- suknel÷, kostium÷lis.

25

Kaip vyksta iškilmingi pietūs?

Iškilmingi piet ūs paprastai rengiami kokio nors svečio garbei arba esant ypatingai progai. Tradiciškai jie vyksta tarp 18 ir 21 vai, trukm÷ maždaug 2-2,5 vai. Beveik pusę šio laiko svečiai praleidžia prie stalo pietaudami, likusį laiką -svetain÷se. Kol pakviestieji renkasi, pasiūlomi aperityvai, po pietų - kava ir arbata. Jei valgoma sriuba, dar būna du trys šaltieji patiekalai (gali būti porcijomis) ir vienas karštasis m÷sos arba žuvies patiekalas. Jei apsieita be sriubos, siūloma tiek pat šaltųjų ir du karštieji patiekalai. Pietūs užbaigiami desertu ir, kaip min÷ta, kava arba arbata.

Pietūs - iškilmingas pri÷mimas, tod÷l vyrai tur÷tų vilk÷ti tamsiu kostiumu, smokingu arba fraku, o moterys - vakarine suknele.

Kaip atrodo

iškilminga vakarien÷?

Iškilminga vakarien÷ - tinkamiausias metas vyrams pasipuošti smokingu ar net fraku, o moterims - vakarine suknele, nes tai prabangus renginys. Tokia vakarien÷ pradedama 21 val. arba dar v÷liau, po koncerto ar spektaklio. Trunka apie 3-3,5 valandos. Nuo iškilmingų pietų ji skiriasi tik pradžios laiku ir progos iškilmingumu.

Kas yra furšetas?

Furšetas - dalykinis verslo žmonių susitikimas, oficialaus pobūdžio

vakaras, per kurį yra ne tik vaišinamasi, bet ir sprendžiami kokie nors

klausimai. Mažoje patalpoje galima priimti nemažai svečių. Furšetai rengiami

tarp 17 ir 20 vai.,

trunka ne ilgiau kaip dvi valandas, į juos atvykstama tiksliai nurodytu laiku.

Pakvietimai įteikiami prieš dešimt dienų, v÷liausiai - prieš savaitę. Juose būtinai nurodoma, kaip apsirengti. Jei laukiamas asmuo neatvyks, apie tai

būtina pranešti organizatoriams. Jei kviečiamas firmos direktorius užsi÷męs,

į tokį pri÷mimą gali vykti jo pavaduotojas ir apie tai persp÷ti nebūtina. Fir-

mos direktorius arba garb÷s svečias atvyksta paskutinis ir išvyksta

26

pirmutinis. Tai reiškia, kad ki-ti turi atvykti šiek tiek anksčiau. Išvykti iš

pobūvio anksčiau už aukščiausią asmenį yra nemandagu.

Tokiam pri÷mimui paprastai dengiamas

švediškas stalas, pobūvis vyksta stovint. Prie sienos galima sustatyti k÷des, kur pris÷dama

valgant. Būtinas aptarnaujantis personalas, kad šeimininkams nereik÷tų rūpintis vaiš÷mis.

Būtinos žvak÷s, nuo kurių tik per furšetą gali-

ma prisidegti cigaretę. Meniu sudaromas pa-

našiai kaip ir švediškam stalui (aprašytas to-liau). Visi patiekalai tokie, kad galima

išsiversti tik su šakute.

Renginio šeimininkai turi skirti nors šiek tiek

d÷mesio kiekvienam dalyviui, kad ir kiek jų

būtų. Išeinant atsisveikinama tik su šeimininkais. Su visais svečiais atsisveikinti

nebūtina.

Apranga apibūdinama kvietime. Jei furšetas

organizuojamas nuo 17 iki 19 vai. - drabužiai ne vakariniai: vyrai vilki

kostiumus, moterys - kostium÷lius, sukneles. Po 19 vai. - vyrai vilki tamsius

kostiumus, smokingus arba frakus, moterys - vakarines sukneles.

Kuo patogus švediškas stalas?

Švediškas stalas ruošiamas įvairiomis progomis. Tai leidžia šeimininkams priimti daugiau žmonių ir su kiekvienu iš jų pabendrauti. Beje, parodyti d÷mesį kiekvienam svečiui yra būtina per bet kokį pri÷mimą. Kadangi visi užkandžiauja ir geria stov÷dami, stalas turi būti šiek tiek aukštesnis, apie 90-100 cm. Jei tokio n÷ra, galima dengti ir įprastinį. Jis statomas taip, kad būtų patogu prieiti iš visų pusių. Stalties÷s kraštų ilgis - 5 cm iki žem÷s. Stalties÷s, servet÷lių, žvakių spalvos tur÷tų der÷ti. Prie sienų pastatoma eil÷ k÷džių norintiems pris÷sti. Kartais prireikia ir pagalbinių staliukų atsargin÷ms l÷kšt÷ms, įrankiams, svečių panaudotiems indams. Saldumynų stalas dengiamas atskirai. Ant pagrindinio stalo saldūs patiekalai nededami, statomos tik vazos su vaisiais. Stalo akcentas - puokšt÷ ir eglute, V raide ar lygiagrečiomis eil÷mis sustatytos vyno, gaiviųjų g÷rimų, degtin÷s taur÷s. Taur÷s šampanui, likeriui, konjakui ir alui ant šio stalo ned÷liojamos. Jos

27

nešiojamos ant pad÷klų arba dedamos ant saldumynų stalo. Alaus stalas gali būti dengiamas taip pat atskirai. Užkandžių ir duonos l÷kštel÷s sudedamos krūvel÷mis, greta - įrankiai. Užkandžiai vazose ar aukštesniuose induose statomi centre, plokščiosios l÷kšt÷s -arčiau, tačiau 25-30 cm nuo stalo krašto, kad svečiai tur÷tų kur palikti panaudotas l÷kštutes. G÷rimai surikiuojami grupel÷mis. Būtina pasirūpinti atidarytuvu ir l÷kštele kamščiams sud÷ti. Gražiau, kai stalas neperkrautas, saikingai ir skoningai papuoštas.

Ar kokteilis gali būti tik geriamas?

Kokteilis - pri÷mimo rūšis, kai vaišinamasi stovint. Jis organizuojamas taip pat nuo 17 iki 20 vai. Pirmuosius svečius pasirinka šeimininkai, pav÷lavusieji į pobūvį prie šeimininkų prieina patys. Yra būtinas aptarnaujantis personalas. Šio tipo pobūviui stalai nedengiami. Sal÷je gali būti keletas staliukų, ant kurių dega žvak÷s, pad÷tos cigaret÷s ir pelenin÷s. Po dešimties minučių nuo vakaro pradžios pasirodo padav÷jai, nešini užkandžiais - mažais sumuštiniais, pyragaičiais, vaisiais, kava, riešutais. L÷kšt÷s ir įrankiai per tokį pri÷mimą paprastai nenaudojami. Dar po dešimties ar penkiolikos minučių įnešami g÷rimai. Tuščius indus surenka padav÷jai. Užsibūti ilgiau nei dvi valandas nemandagu. Apranga dažniausiai kasdien÷. užkandžių ar desertin÷mis l÷kštel÷mis ir kavos puodeliais, vaišinama sumuštiniais, saldumynais, prie kurių dera likeris, šampanas, konjakas, saldūs ar pusiau saldūs vynai. Apranga - kasdien÷.

Kokios dar gali b ūti vaiš ÷s?

Vernisažas. Parodos atidarymo proga vaišinama vynu arba šampanu. Pradžia- nuo 11 iki 20 vai., organizatorių nuožiūra. Pri÷mimas „Taur ÷ šampano" prasideda 12 val. ir vyksta apie valandą. Jis dažniausiai organizuojamas kokio nors svečio garbei, sutarties pasirašymo proga ir pan. Vaišinamasi stovint. Per tokį pri÷mimą siūlomas šampanas, įvairūs vynai, sultys. Gali būti ir degtin÷s arba viskio. Tačiau kai esama tik šampano, atsisakyti jo neder÷tų. Jei šio g÷rimo nem÷gstame arba apskritai negeriame, tur÷tume bent pakelti taurę. Gali būti vaišinama lengvais užkandžiais, tačiau per tokį pri÷mimą jie nebūtini. Apranga kasdien÷, bet pa-kankamai oficiali: vyrams - kostiumas, moterims - suknel÷, kostium÷lis.

28

Piknikas - iškyla į gamtą. Pobūvio laikas ir svečių skaičius priklauso nuo pačių reng÷jų. Į pikniką imamas maistas, nereikalaujantis ypatingo paruošimo. Galima iš anksto susitarti, kas kokiais produktais pasirūpins, kas nupirks g÷rimų. Šiuo atveju vaiš÷s n÷ra tokios svarbios, nes žmon÷s susirenka pabendrauti, pabūti gamtoje. Apranga dažniausiai sportinio stiliaus, patogi.

Ar būtina į rengin į kviesti raštu?

Oficialiomis progomis ar rengiant didesnį pobūvį svečius dera pakviesti

raštu. Kvietimus dažniausiai spausdiname, o ypatingą pagarbą parodome juos

užrašydami patys rašaliniu parkeriu. Į oficialius renginius pakviestieji turi

būti įsp÷ti iš anksto. Tai ypač svarbu, jei garbingas svečias prival÷s sakyti kalbą. Tokiu atveju pirmiausia pasiteiraujama telefonu, o paskui dvi savait÷s

prieš renginį išsiunčiame kvietimą. Privačiame gyvenime, o kartais ir įstaigose rengiant nedideles šventes,

kolegas, draugus pakanka pakviesti žodžiu. Tačiau ir jiems būtų malonu

gauti šiltą kvietimą su prierašu „Nuoširdžiai laukiu".

Kad ir kokį kvietimą siųstume, privatų ar oficialų, jame turi būti nurodyta:

kviečiančiojo/-osios vardas ir pavard÷,

kviečiamojo/-osios vardas, pavard÷,

taip pat kreipinys (kartais ir titulas),

renginio proga, data ir laikas, vyksmo vieta,

nuoroda, kaip rengtis (tik oficialiame), prašymas atsakyti iki... (tik

oficialiame), prireikus vietov÷s planas arba maršruto aprašymas.

Oficialiomis progomis kviečiančiojo vardas ir pavard÷ rašoma trečiuoju asmeniu. Pvz.:

AB „Nova'' prezidentas Petras Jonaitis ir ponia Regina Jonaitien÷ maloniai kviečia poną Rimantą Petraitį ir ponią Janiną Petraitie-nę į pri÷mimą, kuris vyks 2004 m. gruodžio 20 d. 19 val restorane „Narutis", Pilies g. 61.

Kviesti į renginį gali ne tik asmuo, bet ir organizacija ar įstaiga. Pvz.:

29

„Lietuvos aido" galerija 2004 m. balandžio 15 d. 16 val maloniai kviečia Vladą Ste-pukonį į Mariaus Danio grafikos darbų parodos atidarymą.

Kviečiant neoficialiomis progomis, į privačius pobūvius, galime vartoti kreipinį. Pvz.:

Gerb. ponia Regina Jonaitiene, pone Petrai Jonaiti

60-ties metų jubiliejaus proga nuoširdžiai kviečiame Jus į furšetą, kuris vyks 2004 m. balandžio 15 d., šeštadienį, 17 val, mūsų namuose.

Pastaba: adreso rašymas skiriasi nuo tiesioginio kreipinio. Nurodant adresą pirmiausiai rašoma vyro vardas ir pavard÷, paskui - moters, o kreipinyje -atvirkščiai.

Renginio data pateikiama išsamiai: metai, m÷nuo (žodžiu), kartais nurodoma

savait÷s diena, valanda, minut÷s. Galima nurodyti ne tik kada atvykti, bet ir

kiek pobūvis tęsis. Užsibūti svečiuose per ilgai yra taip pat nemandagu kaip ir v÷luoti.

|| Pastaba: kai nurodomas tikslus laikas, svečiams svarbu nepamiršti, kad v÷luoti galima daugiausia dešimt minučių. Žinodami, jog d÷l tam tikrų

priežasčių v÷luosite, įsp÷kite apie tai šeimininkus telefonu.

Nuoroda, kaip rengtis, ypač palengvina svečių dalią. Kiekvienas nejaukiai pasijus at÷jęs į pobūvį sportinio stiliaus drabužiais, kai kiti susirinkę -

kostiumuoti vyriškiai ir damos puošniomis suknel÷mis. Kvietimo kairiajame arba dešiniajame apatiniame kampe nurodoma: „Tamsus kostiumas ir vakarin÷

suknel÷", „Frakas" (savaime suprantama, jog suknel÷ - vakarin÷), „Apranga

neformali", „Pageidautina laisvo stiliaus drabužiai". Jei kvietime apie aprangą neužsimenama, rengiam÷s neformaliai, tačiau atsižvelgdami į renginio

pobūdį: į oficialų vyrai rengiasi kostiumus, vienspalvius marškinius, moterys

- klasikines sukneles, kostium÷lius.

Pastaba: frakas, smokingas ir vakarin÷s suknel÷s d÷vimos tik nuo 19 val.

30

Prašymas atsakyti iki tam tikros datos, ar svečias atvyks, - labai patogus

šeimininkams. Tokiu būdu galima tiksliai numatyti svečių skaičių, išvengti nenumatytų nesklandumų. Rašome:

Prašome atsakyti iki balandžio 10 d. adresu: Petrui ir Reginai Jonaičiams,

Kęstučio g. 16, Vilnius, arba: Bus malonu gauti atsakymą iki balandžio 10 d.

tel. 233 22 33.

O kaipgi pakviesti į paprastą gimtadienį? Štai vienas iš galimų variantų:

Miela Sigita,

Nuoširdžiai kviečiu į vakar÷lį mano gimtadienio proga, kuris vyks š. m. geguž÷s

15 d., šeštadienį, „Ritos sl÷ptuv÷je". Esi laukiama nuo 19 valandos.

jei ateisi ne viena - skambtelk.

Kotryna

Telefonas 222 33 22

Svečių pasitikimas

Ar reikia belstis į duris?

Ar kada susimąst÷me, kod÷l mes, at÷ję į svečius, pirmiausia pabeldžiame į duris? Primityvių Afrikos tautų žmon÷s, iš tolo belsdami į medžių kamienus ar tuščius indus bei barškindami akmenis, skelbdavosi ateiną su taikiais tikslais, nesislapstydami. Brazilijoje prieš įžengiant į įstaigą ar privačius namus suplojama delnais, taip pranešama, kad pasirod÷ prašalaitis. Šiandien mes, pri÷ję kaimyno būstą, tespaudžiame skambutį: civilizacija ir čia įneš÷ pataisų. Jei jo n÷ra, būtinai beldžiame į duris. Taip įsp÷jame apie savo at÷jimą žmones, su kuriais bendraujame labai dažnai. Jei žmogų lankome retai, apie vizitą reik÷tų įsp÷ti iš anksto telefonu, paklausti, ar ne-sutrukdysime, ar šeimininkas neturi kitų planų.

31

Pastaba: darboviet÷je reikia belstis į duris tik tuomet, jei einate ne nurodytomis valandomis. Paskelbtu laiku darbuotojai dirba jums, jūs esate laukiamas.

Kaip pasitikti pobūvio svečius ?

Šeiminink÷: - Brangusis pone Antanai, džiugu jus matyti! O kurgi jūsų žmona? - Matot mudu su ja trauk÷me burtus, kuris iš mudviejų eis pas jus į

svečius. - Ir jūs laim÷jote? - Ne, pralaim÷jau.

Pirmuosius svečius pasitinka abu sutuoktiniai. Seimininką gali pavaduoti brolis arba t÷vas, šeimininkę - sesuo arba mama. Pro duris pirma įeina moteris ir tik po jos - vyras. Pasisveikiname tik svečiams peržengus namų slenkstį. Seiminink÷, o po to ir šeimininkas pirmiausia sveikinasi su moterimi, paskui su vyriškiu, dažniausiai ištiesdami ranką.

Pasisveikinus šeimininkai pad÷koja svečiams, kad nepasididžiavo ir at÷jo, o pastarieji savo ruožtu pad÷koja už pakvietimą. Pasiūloma nusirengti ir pasikabinti paltus. Tebegalioja etiketo taisykl÷, kad vyriškis padeda damai nusivilkti (ir apsivilkti) paltą. Šeimininkas pirmiausia nuvelka paltą damai, paskui pagelbsti ir ponui. Netgi ir šeiminink÷ gali pasirūpinti svečiu vyriškiu - tai elementarus mandagumas. Kiek paprasčiau oficialioje aplinkoje. Restorane ar per konferenciją svečiai padeda nusirengti vieni kitiems, o paltus atiduoda drabužininkui. Beje, tikri džentelmenai niekada nepalieka moterų be d÷mesio.

Kaip susodinti sve čius?

Svečius prie stalo sodiname taip, kad jie jaustųsi laisvai ir patogiai. Greta nesodiname žmonių, kurių interesai labai skiriasi arba kurie vienas kito nem÷gsta. Patartina atsiklausti dviejų nepažįstamųjų, prieš sodinant juos vieną šalia kito. Užsieniečiui tur÷tų būti skirta vieta greta mokančio svečio kalbą asmens, kad šis bent kiek jį užimtų, neleistų jaustis nejaukiai.

Svečių susodinimo tvarka:

vyras - moteris, vyras - moteris...

32

garbingiausias svečias - šeimininkei iš dešin÷s, garbingiausia viešnia - šeimininkui iš dešin÷s;

antri pagal svarbumą svečiai atitinkamai atsiduria šeimininkams iš kair÷s pus÷s;

kiti svečiai sodinami taip: kuo garbingesnis žmogus, tuo arčiau šeimininkų;

šeimininkas ir šeiminink÷ už stalo s÷di vienas priešais kitą;

sutuoktiniai sodinami atskirai, tačiau taip, kad gal÷tų bendrauti.

Rengiant didesnį su÷jimą patogu vietas svečiams nurodyti pusiau sulenktose 7,5 x 8 cm dydžio kortel÷se, pad÷tose už pagrindin÷s l÷kšt÷s ir įrankių desertui, pagrindin÷je l÷kšt÷je arba duonos l÷kštel÷je. Svečių vardai ant kortelių užrašomi kursyvu.

Jei svečiai jau sus÷dę, pav÷lavęs asmuo tik atsiprašo šeimininko bei šeiminink÷s ir susiranda savo vietą. V÷lavimo priežasčių aplinkiniams aiškinti nebūtina.

Restorane ar pobūvyje, kur vietos nenurodytos, vyras damą sodina savo dešin÷je. Gretimai s÷dinčios kitos moters irgi negalima užmiršti, net jei ji ir n÷ra pažįstama. Moteriai iš dešin÷s skiriama daugiau d÷mesio.

Kokios šeimininkų pareigos?

Etiketas reikalauja, kad pirmasis taurę pakeltų šeimininkas arba aukščiausias pagal rangą svečias. Seimininkei arba garbiausiai viešniai tenka garb÷ paraginti svečius valgyti. Ji tai gali padaryti galvos linktel÷jimu, kartu paimdama į rankas valgymo įrankius.

Lietuviams būdingas svetingumas ir vaišingumas, tačiau nereik÷tų „perlenkti lazdos". Be paliovos raginti valgyti ir gerti jau toli gražu n÷ra gero tono ženklas.

Seiminink÷ paprastai rūpinasi, kad pakaktų maisto, pilsto kavą, o šeimininkas siūlo svečiams alkoholinių g÷rimų. Beje, jam reik÷tų prisiminti, kad į taurę pilama tik tuomet, kai ji jau tuščia, o primygtinai raginti ją ištuštinti - nemandagu.

Abu šeimininkai turi supažindinti svečius, per renginį skirti d÷mesio visiems ir kiekvienam atskirai.

33

Pastaba: šeimininkas ar šeiminink÷ niekuomet neskuba pavalgyti pirmi. Kol karšto patiekalo nebaig÷ valgyti visi svečiai, tuščios l÷kšt÷s nenurenkamos

Apranga

Moteris skundžiasi draugei: - Niekaip negaliu pripratinti vyro prie tvarkos - kaskart paslepia piniginę kitoje vietoje.

Dar ne taip seniai viena iš pagrindinių aprangos funkcijų buvo pabr÷žti

žmogaus priklausomybę tam tikrai socialinei grupei. Šiandien tai veikiau

išorinis žmogaus vidin÷s kultūros atspindys. Pasirinkdamas drabužį žmogus parodo sugeb÷jimą jausti situaciją, išreikšti save, o kartu ir pagarbą

aplinkiniams. Tai, ką mes d÷vime vienu ar kitu gyvenimo atveju, lemia daugelį svarbių dalykų - aplinkinių požiūrį į mus, nuomonę apie mūsų

kompetenciją ir skonį, turi įtakos netgi karjerai. Tačiau drabužis be žmogaus -

tik daiktas. Žmogiškoji individualyb÷ suteikia rūbui gyvastį, atskleidžia

naujas savybes, paverčia stiliaus ir estetin÷s vert÷s pavyzdžiu. Mes patys savo pasirinkimu ir d÷v÷jimo maniera suteikiame drabužiui ir vertę, ir prasmę.

Kažkas yra teisingai pasakęs: „Nuogas karalius - dar ne karalius..." Vadinasi, reikia mokytis, kaip apsirengti, kaip pasirinkti tinkamą drabužį. Apranga -

viena iš žmogaus asmenyb÷s saviraiškos formų. Ir mūsų drabužiai, ir tai, kaip

mes elgiam÷s, kalbame, bendraujame,- labai svarbu. Tik visų šių komponentų

darna daro žmogų kultūringą ir patrauklų.

Kaip apsirengti einant į darbą?

Pasaulis juokingas: tu gali pavirsti į arkangelą, kvailį ar nusikalt÷lį - niekas

nepasteb÷s! Bet jei tau trūksta sagos, tai pamato kiekvienas. (E. M. Re-marąue)

Kasdieniška apranga, be abejo, priklauso nuo darbo pobūdžio, pareigų,

profesijai būdingo stiliaus. Pramogų verslo atstovai, drabužių pardav÷jai ir panašiai turi atitikti darbo savitumus, patraukti d÷mesį, tod÷l jiems netgi

privalu atrodyti ekstravagantiškai. Tačiau tokia įmantri apranga visiškai netinka firmos sekretorei, ką jau kalb÷ti apie vaikų darželio ved÷ją ar

mokytoją. Laimei, šiandienin÷ mada leidžia rinktis - atrodyti ir oficialiai, ir

savitai. Kai kur didel÷s kompanijos jau atsisak÷ tarnautojų uniformų. Maža to,

34

štai garsi amerikiečių firma „Microsoft" toleruoja netgi šortus ir marškin÷lius.

Svarbiausia, kad žmon÷s gerai jaustųsi ir efektyviai dirbtų. Vis d÷lto kai

kuriose įstaigose tai dar neįmanoma. Kaip teigia psichologai, banko

darbuotoju, vilkinčiu sportinio stiliaus drabužiais, pasitikima mažiau nei kostiumuotu, ryšinčiu kaklaraištį. Siekiant atrodyti patikimu, kultūringu ir išsilavinusiu žmogumi, išvaizdai turi būti skiriamas ypatingas d÷mesys.

Dalykiškos moters apranga: kostium÷lis (įvairūs kelnių ir švarko, sijono ir švarko deriniai), suknel÷ ir švarkas; drabužiai tvarkingi ir kokybiški, ne per ankšti ir ne per dideli; net ir karščiausią dieną būtinos kojin÷s, geriausia -kūno spalvos (sezoną atitinkantis kojinių tankis); kokybiški batai ir rankin÷; batai uždari, nors gali būti atviru užkulniu, ir vi-suomet tamsesni už kostiumą; aksesuarai reikalingi, tačiau priderinti prie aprangos, - puoštis der÷tų saikingai. Kuo mažiau apyrankių, o laikrodis būtinas.

Dalykiškai moteriai netinka:

neskoninga ir netvarkinga išvaizda;

pūkuoti megztiniai, margos trikotažin÷s suknel÷s; vasarin÷s spalvotų raštų suknel÷s;

didel÷s iškirpt÷s, ilgi skeltukai; permatomos prigludusios palaidin÷s; per trumpi arba per ilgi sijonai; sijonas - ne ilgesnis už paltą; drabužiai be rankovių, apnuoginantys blauzdas;

atviros basut÷s, avalyn÷ labai aukštais kulnais ar visai be jų; batai atvirais pirš tais, lakuoti, balti, blizgantys arba margi; ryškiai lakuoti nagai, dekoratyvus (ar net vakarinis) makiažas, daugeliu atvejų - palaidi plaukai.

Dalykiško vyro apranga:

kostiumas (įvairūs kelnių ir švarko deriniai): vasaros dieną - šviesesni, žiemą ir vakare - tamsesni. Tinkamiausia spalva - tamsiai m÷lyna, juosvai pilka. Juodas kostiumas d÷vimas tik vakare ir per gedulą;

35

kaklaraištis - iki diržo (ne trumpesnis ir ne ilgesnis); marškiniai: kuo aukštesn÷s pareigos arba kuo iškilmingesn÷ proga, tuo marš-kiniai šviesesni arba visai balti; neoficialioje aplinkoje karštą vasaros dieną galima vilk÷ti marškinius trumpomis rankov÷mis; etiketo siūlomos petnešos ir liemen÷; kokybiškas, ne elektroninis laikrodis;

batai - būtinai tamsesni už kostiumą; puskojin÷s - batų arba batų ir kelnių tarpin÷s spalvos. Ilgis toks, kad atsis÷dus ir užk÷lus koją ant kojos nesimatytų nuogų blauzdų; žiedai - ne daugiau dviejų.

Dalykiškam vyrui netinka: nevalyva ir netvarkinga išvaizda; megztiniai, megztos liemen÷s; basut÷s, sportin÷ avalyn÷;

per trumpas arba per ilgas kaklaraištis;

per ilgos ar per trumpos keln÷s arba švarko rankov÷s; spalvotos, baltos arba per trumpos puskojin÷s.

Pastaba: ir vyrų, ir moterų apavo spalva visuomet turi būti tamsesn÷ už kos-tiumo spalvą.

Kaip rengtis einant į įvairius pobūvius?

- Patarčiau pirkti šią suknelę, - įkalbin÷ja moterį pardav÷ja. - Tai paskutinis mados šauksmas! - Bijau, kad mano vyras, sužinojęs, kiek sumok÷jau, irgi sušuks... paskutinį kartą.

Kvietime į kiekvieną didesnį susi÷jimą turibūti parašyta, kaip rengtis. Šitaip svečiams pasakoma apie renginio pobūdį. Seimininkai rūpinasi atitinkamu stiliumi, o svečiai privalo elgtis pagal jų reikalavimus. Beje, apranga nurodoma tik vyrams - įprotis išlikęs dar iš tų laikų, kai damos buvo kviečiamos tik kaip ponų palyda, savaime prisitaikanti prie pageidaujamo stiliaus. Štai keletas pavyzdžių:

Šventinis renginys, pri÷mimas dienos metu - kasdienis arba išeiginis dieninis kostiumas (priklausomai nuo progos). Moteris d÷vi kostium÷lį, sijoną ir palai-dinę ar dieninę suknelę.

36

Furšetas, kokteilių pobūvis, operos ar dramos teatro premjeros - šventinis ar-ba vakarinis kostiumas (smokingas). Moteriai - kokteilin÷ arba vakarin÷ suk-nel÷, priklausomai nuo paros laiko.

Iškilmingi pietūs, vakarien÷ - šventinis tamsus kostiumas (frakas arba smokingas). Jai - vakarin÷ suknel÷. Jei kvietime apranga nenurodoma arba nurodoma tenue de ville, informal, stresemann - reikia vilk÷ti išeiginiu kostiumu.

Kada tinka d ÷v÷ti frak ą?

Frakas - XVIII amžiaus Prancūzijos kavaleristų uniforma. Kaip tik d÷l jų pasiūlymo nukirpti trukdančius jud÷ti priekinius skvernus frakas įgijo dabartinę išvaizdą. Frako istorija gana įdomi: pradžioje tai buvo kariškių ir ministerijų darbuotojų uniforma, v÷liau fraku vilk÷jo prabangesnių restoranų oficiantai. Šiandien frakas dažniausiai d÷vimas scenoje arba per ypač iškil-mingus pobūvius, į kuriuos kviečiama raštu ir būtinai nurodoma apranga - cravate blanche, ha- švarko atlapai juodo atlaso, o šonin÷ kelnių siūl÷ išryškinta dviguba šilko juostele (galionais). Švarko priekis prigludęs prie liemens, priekyje trumpas, o užpakalyje siekia kelius. Švarkas ne-užsagstomas. Talija apjuosiama juoda atlasine juosta arba pridengiama balta liemene. Iš kairiosios frako kišen÷s kyšo balta nosinait÷. Prie frako derinami balti specialaus sukirpimo marškiniai puošniomis, kartais ypač brangiomis sagomis. Jų apykakl÷ maža, kampučiai atverčiami tik priešakyje. Prie frako netinka kaklaraištis - pakakl÷je rišama balta „varlyt÷". Kadaise d÷vint fraką buvo būtinas galvos apdangalas -cilindras, be kurio pastaruoju metu jau apsieinama. Savitų batų, siuvamų tik šiam kostiumui, tektų ieškoti specialiose parduotuv÷se. Tai verstos odos juodi pusbačiai be raištelių, į kuriuos lengva įsispirti. Tinka ir juodas lakinis apavas bei juodos šilkin÷s puskojin÷s. Laikrodis - tik kišeninis su grandin÷le, seg÷ti rankinį - netinka. Moteris, lydima frakuoto vyriškio, būtinai turi vilk÷ti ilga vakarine suknele su gilia iškirpte, prie kurios dera įvairios pelerinos ar šaliai. Eleganciją paryškina papuošalai.

Kada vilkima smokingu ?

S÷di žemaitis ir anglas prie stalo. Staiga anglas klausia: - Are you smoking? - Ne, tai tautiniai drabužiai, - atsako tas.

Smokingo atsiradimo istorija ne mažiau įdomi. Galima būtų teigti, kad tai oficiantų uniforma, bet taip buvo ne visada. Vienas Didžiosios Britanijos premjeras buvo įsitaisęs kostiumą rūkymui - šilkinį chalatą su atlasine apykakle, nuo kurios nubyr÷davo pelenai. Madai šiek tiek paeksperimentavus

37

su audiniais ir forma, pra÷jusio šimtmečio pabaigoje „smokingas" tapo vakariniu švarku iš juodos gelumb÷s su atlasine apykakle. Šio kostiumo kelnių šonuose buvo du atlasiniai įsiuvai- galionai, o taliją juos÷ platus atlasinis diržas. Dabar prie smokingo dažniausiai mūvimos paprasto modelio keln÷s. Batai - tik klasikiniai, su raišteliais, gali būti lakuoti. Klasikinis smokingas yra vienaeilis/ tačiau gali būti ir dvieilis. Prie vienaeilio derinama juoda šilkin÷ liemen÷ (arba platus juodo atlaso diržas), tos pačios medžiagos juoda varlyt÷, balti marškiniai su įvairiausiais papuošimais, raukinukais ar netgi n÷riniais. Marškinių sagos parodo jūsų išmonę ir galimybes, kartais jos esti net iš briliantų. Šiuo atveju kvietime yra nurodoma - cravate noire, black tie. Beje, smokingas visai netinka iki 19 valandos.

Klasikinis moteriškas kostium ÷lis - koks jis?

Klasikinis moteriškas kostium÷lis, dar vadinamas anglišku, griežtas savo forma ir spalva, dalykinio stiliaus. Atsirado XVIII amžiuje kartu su

vyriškuoju kostiumu, kuris iš pradžių buvo d÷vimas kaip speciali apranga jodin÷jimui. Tai tiesaus silueto, vidutinio ilgio (dažniausiai keletas centimetrų

virš arba žemiau kelių) sijonas ir vienaeilis arba dvieilis švarkas su atvartais. Būtina detal÷ - maža kišen÷l÷ nosinaitei. Tai paįvairina drabužį. Savaip

pagyvina įspūdį palaidinuk÷, kuri parenkama pagal progą. Griežtas kostiumo siluetas ir kuklios detal÷s dirbančiai moteriai suteikia solidumo; romantiška palaidin÷, kokybiškas kostiumo audinys, elegantiškos linijos leidžia gerai jaustis ir iškilmingomis progomis. Klasikinis angliškas kostiumas ypač išpo-puliar÷jo did÷jant moterų emancipacijai po Pirmojo pasaulinio karo. Švarko siluetas, atvartų bei į kišenių dydis ir forma šiek tiek kito kartu su mada, tačiau esm÷ išsaugota iki dabar.

Kuo skiriasi vakarin÷ suknel÷ nuo kokteilin÷s?

Ilgą laiką vakarin÷ suknel÷ buvo būtinai su gilia iškirpte. Ir tegu nesistebi moral÷s

serg÷tojai: moterims, kurios išdrįsdavo pasirodyti Berlyno operoje kiek kuklesniu

drabužiu, specialūs patarnautojai dar drabužin÷je žirkl÷mis „pataisydavo"

suknel÷s iškirptę taip, kad ji atitiktų tuo metu visuomen÷je vyravusią madų...

Vakarin ÷ suknel÷ - puošnus, ilgas drabužis, pasiūtas iš prabangaus kokybiško audinio, dažniausiai gilia iškirpte ir be rankovių. Prie jo dera puošnios pirštinait÷s, šaliai, pelerinos, skoningi ir brangūs aksesuarai. Šis

38

drabužis d÷vimas tik po 20 val. per iškilmingas vakarienes, banketus ar

kitokius svarbius pri÷mimus. Kokteilin ÷ suknel÷ dažnai painiojama su vakarine. Tačiau, priešingai nei

vakarin÷, ji yra pusilg÷ arba trumpa ir ne tokia atvira. D÷vima per kokteilių tipo pobūvius ar pri÷mimus, kurie vyksta dalyviams bendraujant stačiomis ir rengiami 17-19 val.

Dovanos

Įgimtą norą ir meną teikti dovanas, kaip ir kitas tradicijas, mes paveldime iš šeimos, tobuliname ir ugdome steb÷dami aplinką. Kas kartą, svarstydami, ką dovanoti, bandome rasti kompromisą tarp gerų manierų, išlavinto skonio ir praktiškumo. Ką nors dovanodami visada norime žmogų pradžiuginti, nustebinti, atsp÷ti jo svajones ar reikmes. Tai reikalauja ne tik fantazijos, subtilumo, bet ir žinių. Nors laikui b÷gant nusistov÷jo tam tikros dovanų teikimo ir jų pri÷mimo taisykl÷s, dažniausiai tenka pasikliauti savo patirtimi ir intuicija. Dovana ir jos teikimas priklauso nuo įvairių aplinkybių, - nuo to, ar bendravimas asmeninis, ar oficialus, kiek mums yra pažįstamas ar artimas asmuo, ir dar nuo daugelio įvairių dalykų, kurie, užuot talkinę, dažnai tik dar labiau apkartina mums gyvenimą. Ar galima dovanoti g÷les vazon÷liuose ?

Žiemą g÷l÷s gana brangios. Jei einame ne į oficialų pobūvį, o tik į jaukų draugo ar draug÷s gimtadienį, galime nusižengti taisykl÷ms ir padovanoti vazoninį augalą. G÷l÷s tinka visur ir visada, išskyrus atvejį, kai vyriškis sveikina bendraamžį. Paplitusi nuomon÷, kad vyriškiausia g÷l÷ -gvazdikas. Tačiau ne mažiau vyriškiui tinka ir kardeliai. Apsilankę pas solenizantą namuose, g÷les įteikiame šeimininkei. Prieš tai vyniojamasis popierius nuimamas (permatomą folij ą galima palikti). Jei sukaktuvių proga esate pakviestas į pobūvį restorane, gražu tos dienos rytą g÷les nusiųsti į namus, prid÷jus savo vizitinę kortelę ar trumpą laiškelį.

Pastaba: g÷l÷s nenešamos, jei esate garb÷s svečias ir reiškiant užuojautą.

Ar mandagu teirautis solenizanto kokios jis nor÷tų dovanos ?

39

Klausti solenizanto, ko jis nor÷tų, n÷ra mandagu, nors neretai tam

nusižengiame d÷l abipusio patogumo. Vis d÷lto galima rasti išeitį - išsi-

aiškinkime tai gerokai anksčiau, lyg tarp kitko pasiteiraudami. Tuomet

dovana taps laukta staigmena.

Kaip elgtis jei apie b ūsim ą dovan ą solenizantas sužinojo ?

Gana dažnai dovanos gav÷jas, ypač jei tai šeimos narys, iš anksto žino, ką

jam ruošiame. Tąsyk maža netik÷ta smulkmena gal÷tų priminti mūsų ypatingą

d÷mesį ir išmonę. Pavyzdžiui, perkant dovanai drabužius juos išrinkti reik÷tų

kartu. Tačiau tas asmuo dovanoto rūbo netur÷tų d÷v÷ti iki savo švent÷s. Kartu

su solenizantu reik÷tų rinktis ir kvepalus, bet nupirkti v÷liau ir padovanoti

būtent tą dieną...

Ką dovanoti

sutuoktiniui ?

Viską, kas suteiktų džiaugsmo. Tačiau tai netur÷tų būti buitin÷s technikos prietaisas, palengvinantis judviejų virtuvinius rūpesčius. Lūpų dažai, kita

dekoratyvioji kosmetika, apatinis trikotažas - labai asmeniška. Visa tai galima

pirkti tik labai gerai pažįstamam žmogui ir nebijant suklysti, nes tai - arba patiks, arba ne. Tačiau jei pavyksta - atsiperka visos pastangos, nors etiketas

griežtai ir taria „ne".

Ir apskritai k ą kam galima dovanoti?

Svarbu neužmiršti asmens interesų, pom÷gių, gyvenimo būdo. Užsi÷musiam verslininkui ar dalykiškai moteriai didesnį įspūdį paliks geras parkeris ar kalendorius su užrašų knygele nei leidinys su menin÷mis nuotraukomis.

Artimai draugei galime sukrauti kanceliarinių smulkmenų krepšelį, o įgudusi mezg÷ja labiau įvertintų jūsų kantrybę, ištisus metus renkant mezgimo žurnalų numerius, ir apsidžiaugtų, gavusi juos įrištus kaip vieną tomą.

40

Savadarb÷ dovana, be abejo, labai pradžiugins, nes tai primins, kad nepagail÷jome nei laiko, nei pastangų. Tačiau tai gali ir sutrikdyti. Žmonių skoniai ir estetiniai kriterijai be galo skirtingi. Kita vertus, padovanotas paveikslas ar kitas meno kūrinys gali patikti, bet paprasčiausiai...

netikti prie interjero. Gyvas dovanas - šuniuką, kačiuką, paukštelius ar

žuvytes - tinka dovanoti tik suderinus su būsimuoju jų šeimininku. Tad gal

paieškokime ko nors neutralesnio...

Ar mandagu dovanoti pinigus?

Atsakymas - ne. Tačiau ir ši taisykl÷ turi išimčių. Nieko baisaus, kai močiut÷

dovanoja pinigų vaikaičiui arba kai jaunai šeimai įteikiami pinigai gyvenimo

pradžiai. Suprantama, dovanojant pinigus geriau atidaryti solenizanto vardu

sąskaitą ir per šventę įteikti tai liudijantį dokumentą negu banknotus voke.

Ar tinka dovanojant knyg ą prisiminimui įrašyti į ją keletą žodžių?

Įrašus knygose paprastai palieka jų autorius. Kitais atvejais keletą žodžių

prisiminimui patartina užrašyti atviruke, kurį dovanojate kartu su knyga.

Ar būtina įd÷ti į supakuotą dovaną kortelę su užrašu, nuo ko ji?

Taip. Prie dovanos galima prid÷ti atviruką su sveikinimo žodžiais ir

palink÷jimais arba savo vizitinę kortelę.

Ar dovanotinas atvirukas? Koks jis tur÷tų būti - sulenktas ar atvirlaiškis?

Visada tinka perlenkiamas atvirukas. Į jo vidų gali būti įdedamas tokio pat dydžio balto popieriaus lapelis, ant kurio užrašome sveikinimus. Atvirukas pridedamas prie dovanos arba, jei į namus siunčiamos g÷l÷s, įdedamas į voką.

41

Vokas neužklijuojamas, nebent turinys būtų labai asmeniškas. Ant voko rašomas tik gav÷jo vardas ir pavard÷, adreso nurodyti nereikia.

Kam ir kaip dera įteikti dovanų kuponą apsipirkti kokioje nors parduotuv÷je?

Dovanų kuponą geriausia įteikti draugams, artimiesiems. Kuponas įdedamas

kartu su atviruku į voką, kuris neužklijuojamas.

KADA ĮTEIKTI dovanas?

Atrodytų, situacija labai paprasta - ateiname į svečius ir paduodame dovaną.

Betgi kada? Prieš nusivilkdami paltą ar jį jau pasikabinę? O kur d÷ti dovaną, kol rengiam÷s ar šukuojam÷s, ir ką tuo metu priversti veikti šeimininkai? Tik-

riausiai paslapčia žvilgčioti į supakuotas grožybes ir laukti. O dabar pakreipkime scenarijų kita linkme. Ateiname į svečius. Dovanas ir g÷les iš-

vyniojame dar už durų. Seimininkams pasitikus,, pasisveikiname, įteikiame lauktuves ir tik paskui nusivelkame paltą, stabtelime priešais veidrodį.

Oficialiomis progomis dovanas įteikiame pobūvio pradžioje, kai tam skiriamas laikas.

Kaip priimti dovan ą ?

Ne mažiau svarbu mok÷ti dovaną priimti, o kartais netgi jos atsisakyti. Gavus dovaną, būtina ją tuojau pat išvynioti, apžiūr÷ti ir pasidžiaugti.

Dovanojusiajam džiūgauti nereik÷tų, kaip ir pasakoti apie sunkias dovanos paieškas, dvejones, ką išrinkti, ir panašiai. Dovanos atsisakoma tuomet, jei ji

yra per daug brangi ir įpareigojanti. Tąsyk būtina pagirti dovanojusiojo skonį ir atvirai paaiškinti, kod÷l negalime priimti dovanos. Tokia situacija n÷ra

maloni, tod÷l, prieš dovanojant ką nors itin vertinga, reik÷tų pagalvoti, ar nekils kokių nepatogumų.

Elgesys viešose vietose

42

Kaip elgtis teatre ir kine?

At÷jus į kiną ar teatrą, vyriškis, laikydamas bilietus taip, kad juos matytų kontrolierius, praleidžia moterį į priekį. Iriantis tarp eilių, pirma eina vyriškis, nes jo pareiga surasti vietas. Jei atsis÷dus pasirodo, kad vyriškio vieta patogesn÷, moteriai pasiūloma pasikeisti. Jei žiūrovai jau sus÷dę, eidami į savo vietą atsiprašome jų, kad trukdome, o prasilenkdami (būtinai veidu į juos) pad÷kojame. Nebūtina d÷koti kiekvienam atskirai, pakanka, kad jus gird÷tų greta s÷dintys. Jei žinome, kad vietos yra eil÷s viduryje, pasistenkime jas užimti kiek galima anksčiau, kad v÷liau nereik÷tų trukdyti s÷dinčiųjų. Spektakliui pasibaigus neskub÷kime į drabužinę. Etiketas ir pagarba aktoriams reikalauja palaukti, kol uždanga užsiskleis.

Pastaba: negalima palikti sal÷s nepasibaigus veiksmui scenoje. Po spektaklio pakilus iš savo vietos tarp eilių išeinama veidu į sceną. Nemandagu brautis pro kitus toje pačioje eil÷je s÷d÷jusius, nors ir labai skub÷tume.

Kaip elgiam ÷s viešajame transporte?

Niekada nesiginčyk su kvailiu -kiti gali nepasteb÷ti, kuo skiriat÷s.

Niekam nesvetimas reginys: įlipame į troleibusą arba įeiname į parduotuvę, o ten jau dviese stumdosi ir piktai kažką aiškinasi. Ar tuo metu nors vienas mums atrodo teisus? Juk matome tik du besipykstančius žmones. Ir visai nesvarbu, kuris kurį pirmas užkliud÷, kuris pirmas prad÷jo plūstis... Jei nutinka, kad patys įsiveliame į gatv÷s barnį, turime suprasti, kad už savo „pa-šnekovą" nesame nei geresni, nei mandagesni. O jei taip nesijaučiame, pažvelkime į vieną tipišką situaciją iš šalies. Troleibuso gale įsitaisęs vyrukas, aiškiai išg÷ręs, pradeda monologą pats su savimi: „Na ir ko čia važin÷ji? Neaiškink, prisikabino čia mat../' Aplinkiniai, steb÷dami absurdiškas priekabes, atlaidžiai šypsosi. Bet štai iš kito troleibuso galo atsišaukia lygiai toks pat alkoholio „padrąsintas" balsas: „Ne tavo reikalas, noriu ir važin÷ju, pats neaiškink..." Pravažiavus keletą stotelių šiedu jau s÷di greta ir be jokios dingsties barasi. Kiekvienam pakeleiviui I aišku, kad veltis į tokią

43

„diskusiją" visiškai beprasmiška. Užtektų ironiškai konstatuoti: „Toks tokį pažino". Kasdieniuose žmonių santykiuose labai daug lemia paprasčiausias draugiškumas. Sugeb÷jimas užgniaužti pyktį, neišlieti jo ant aplinkinių - ko-legų, o tuo labiau ant artimųjų ar ant pirmo pasitaikiusio asmens viešajame transporte,- anaiptol ne smulkmena. Tai naudinga pirmiausia mums patiems. Nes kaip šauksi - taip atsilieps.

Kas pirmas įeina į restoran ą - vyras ar moteris?

Vyrui atidarius restorano lauko duris, pirmoji įeina moteris. Tačiau iš rūbin÷s į restorano patalpą veda vyras. Ten lankytojus pasitinka administratorius ir palydi iki laisvo staliuko.

Pastaba: vyras visuomet lydi moterį iš kair÷s. Prieš įeidamas į restoraną jis apeina damą iš nugaros ir dešine ranka atidaro duris. Kitaip jam tektų atverti duris jai prieš pat nosį... Jei einame į kavinę, kur n÷ra administratoriaus, palydinčio iki laisvos vietos, kelią prie staliuko rodo vyras, eidamas pirmas.

Pirmoji iš restorano išeina moteris.

Ar galima išeiti iš restorano, jei nepatiko meniu ?

Restorano lankytojas kreipiasi į padav÷ją: - Prašyčiau guliašo ir gero žodžio... Po kelių minučių jam atnešamas guliašas. - O kur geras žodis? - Verčiau jo nevalgykite...

Ko tik iš mandagumo nepadarome! Išeiti iš restorano, kai jau nusireng÷me, ištyrin÷jome meniu ir pabendravome su padav÷ju, tikrai nejauku. Tačiau tai geriau negu sugadintas vakaras. Panašiais atvejais, jei kas nepatiko, verčiau garsiai nesipiktinti, o tiesiog, atsiprašius šeimininkų, išeiti ir per daug nesikrimsti.

44

Kas apmoka s ąskait ą?

Restorane du vaikinai žvalgosi į paneles. - Gal eime susipažinsim?

- Palauk, tegu susimoka...

Pra÷jo tie laikai, kai restorane vyrai mok÷davo už moterį. Šiandien sąskaitą už pietus apmoka tas, kuris kviečia, arba užsimoka kiekvienas atskirai.

Kaip s ÷stis į automobil į?

Jeigu vyras atidaro mašinos dureles savo žmo-nai, tai reiškia: arba mašina

nauja, arba žmona.

Čia galime tarti pagiriamąjį žodį vyrams - į automobilį s÷stis jie tikrai moka! Na, o moterims dar yra ko pasimokyti. Daugelis jų šiandien vai-ruoja ne prasčiau už vyrus, tačiau s÷dant į automobilį jų m÷gdžioti nereik÷tų: kelti vieną koją vidun ir kartu s÷stis nedera ne tik d÷vint sijoną. Tai kaipgi joms elgtis? Pirmiausia moteris atsis÷da ir tik paskui įkelia abi kojas.

Ar tinka rankas laikyti kišen ÷se?

Rankas laikyti kišen÷se kalbantis su pašnekovu nemandagu, mes atrodome nepagarbūs. Neoficialioje aplinkoje viena ranka kišen÷je leistina.

Pastaba: susipažįstant, sveikinantis, prisistatant ar sakant sveikinimo kalbą kišen÷se rankų laikyti negalima. Tai galioja ir vyrams, ir moterims.

Kurioje moters pus ÷je turi eiti vyras?

Vyriškis visada eina moteriai iš kair÷s. Einant šaligatviu arti važiuojamosios dalies, vyriškis eina arčiau gatv÷s. Taip vyras tarsi apsaugo su juo einančią moterį. Jeigu vyriškis lydi dvi panašaus amžiaus moteris, jis turi eiti viduryje ir skirti abiem vienodai d÷mesio.

45

Kas vyr ą paver čia džentelmenu?

Jeigu jūs džentelmenas, tai žinote tiek, kiek reikia, o jeigu jūs ne džentelmenas, tuomet bet kokios žinios jums kenksmingos. (O. Wilde)

Vyras iš visuomeninio transporto išlipa pirmas ir ištiesia damai ranką. Tikras džentelmenas taip elgiasi netgi su nepažįstama pakeleive.

Į lengvąjį automobilį vyras pirmiausia pasodina moterį, atrakindamas ir atverdamas jai dureles, tik paskui eina savo pus÷s link ir s÷dasi. Tikras džentelmenas niekuomet neatidaro damai durelių s÷d÷damas. Jei vyras jau mašinoje, jis išlipa, apeina automobilį ir atidaro moteriai dureles. Bendraujant kasdien vyras dureles atidaro s÷d÷damas mašinoje iš vidaus.

Laiptais aukštyn pirmoji lipa moteris, o leidžiantis žemyn pirmas eina vyras. Taip elgiamasi tod÷l, kad moteriai suklupus vyras sp÷tų jai ištiesti pagalbos ranką. Vyriškis visuomet padeda apsivilkti moteriai paltą ar striukę. Džentelmenas talkina ir šalia esančiai nepažįstamai damai.

Prie stalo vyriškis pirmiausia pasodina moterį: atitraukia k÷dę, kad ji patogiai gal÷tų prieiti prie savo vietos, ir jai s÷dantis pristumia k÷dę. Jei vyras jau buvo užstal÷j, kai at÷jo viešnia, tikras džentelmenas privalo atsistoti ir pad÷ti jai atsis÷sti.

Sūnelis grįžta iš mokyklos ir sako:

- T÷ti, atlikau gerą darbą!

-Puiku, o kokį?

- Mantas pad÷jo ant k÷d÷s smeigtuką, o kai mo

kytojas ketino atsis÷sti, aš truktel÷jau k÷dę...

Jei šalia esanti moteris ketina užsirūkyti, vyras visuomet pasiūlo pagalbą

prisidegant cigaretę. Džentelmenas, net jeigu pats nerūko, visada nešiojasi

žiebtuv÷lį.

Nemandagu traukti dūmą gatv÷je einant šalia moters. Draugijoje būtina atsiklausti, ar galima rūkyti.

Eidamas pro duris vyras praleidžia moterį.

Galbūt kai kurios etiketo taisykl÷s šiandien jau nebeatitinka laiko dvasios. Tačiau nereik÷tų abejoti - tinkamai ir laiku parodytas d÷mesys neliks neįvertintas.

46

Kada ir kur galima

kramtyti gum ą?

Kad ir kaip rūpintum÷s savo dantimis, kramtomosios gumos viešoje vietoje geriau nekramtyti. Tai galima daryti per pietų pertrauką ir tuomet, kai

įstaigoje n÷ra interesantų arba kai jūs pats nesate nei klientas, nei pašnekovas.

Pastaba: nepavyks suvaidinti kultūringo, jei kramtomąją gumą spjaudysite

kur pakliuvo.

Elgesys prie stalo Gerai išaukl÷tas yra ne tas, kuris neaplaisto stalties÷s, o tas, kuris nepastebi, jog tai nutiko kam nors kitam. (A. Čechovas)

Kaip naudotis higienine servet ÷le?

Higienin÷s servet÷l÷s gali būti popierin÷s ir medžiagin÷s. Serviruojant stalą jos gražiai sulankstomos ir išd÷liojamos kiekvienam asmeniui. Ruošdamiesi valgyti, servet÷lę išlankstome ir pasitiesiame ant kelių (vyrai- ant kairiojo kelio). Jei valgydami išsitepame pirštus, atsargiai juos nusivalome į viršutinę servet÷l÷s dalį, jos nekeldami. Nor÷dami nusišluostyti burną, perlenkiame ser-vet÷lę ir kilstel÷ję prispaudžiame prie lūpų. Reik÷tų nusišluostyti lūpas ir prieš pakeliant taurę, kad jos neišteptume.

Kartais kartu su duben÷liu vandens atnešama ir antroji servet÷l÷. Ji skirta pirštams nusausinti, jei kažkas buvo valgyta rankomis. Tačiau dažniausiai šventiniams pobūviams ruošiami tik tokie patiekalai, kurie valgomi šakute ir peiliu.

Panaudota medžiagin÷ servet÷l÷ perlenkiama ir padedama pagrindin÷s l÷kšt÷s kair÷je pus÷je, o popierin÷ suglamžoma arba sulankstoma į mažą gumul÷lį ir paliekama l÷kšt÷je.

47

Ar gird ÷jote, kad vienos pirm ųjų servet ÷lių buvo abestin ÷s?

Pirmiausia servet÷l÷s prad÷tos naudoti Senov÷s Romoje ir jos buvo...

asbestin÷s. Nor÷dami išvalyti tokią servet÷lę, rom÷nai ją paprasčiau šiai įmesdavo į ugnį. Asbestas - nedegi medžiaga. Nešvarumai sudegdavo, o

servet÷le v÷l būdavo galima naudotis.

Ar mandagu prie stalo krapštyti dantis?

XVIII amžiuje didikai į svečius nešdavosi si-

dabrines ar paauksuotas šakutes, kuriomis ne tik prilaikydavo maistą, bet ir krapštydavosi.

Tačiau šiandien užstal÷je niekas jokiais

įrankiais dantų nerakin÷ja, net ir prisidengęs burną. Tai būtų menkos kultūros požymis.

Ar galima prie stalo pasitvarkyti

makiaž ą?

Prie stalo įprasta tik žvilgtel÷ti į veidrod÷lį, o pasidažyti lūpas, pasipudruoti ar šukuotis reik÷tų kitoje patalpoje.

Ką daryti, jei nety čia aplaist ÷me stalties ę arba kaimyn ą?

Jei neatsargiai d÷damiesi valgį iš bendros l÷kšt÷s apkr÷t÷me staltiesę, nukritusių gabal÷lių ant stalo nepaliekame. Juos padedame ant savo l÷kštel÷s krašto, o d÷m÷tą staltiesę pridengiame servet÷le. Netyčia sutepę kaimyno drabužį, nepuolame valyti ir perd÷tai apgailestauti - tik mandagiai atsiprašome. Nukent÷jusiojo reakcija taip pat tur÷tų būti santūri: „Nieko tokio!"

48

Ką daryti, jei ant grind ų nukrito stalo įrankis?

Jei įrankis nukrito ant grindų, nepuolame jo paimti, o paprašome

patarnaujančiojo atnešti kitą. Namuose šeiminink÷ tur÷tų pati pasteb÷ti tokią

svečio „nes÷kmę" ir paduoti švarų įrankį.

Kaip naudotis stalo įrankiais?

Pradedame valgyti

įrankiais, pad÷tais to-

liausiai nuo l÷kšt÷s, ir iš

eil÷s, pagal patiekalų se-

ką, imame vis arčiau

esančius.

Yra du būdai, kaip

naudotis įrankiais. Pir-

masis - kai jie laikomi lyg rašymo priemon÷ (1 pav.), ir antrasis - kai įrankiai

tarp nykščio ir smiliaus (2 pav.). Abiem atvejais nepažeidžiamos gero elgesio

taisykl÷s.

Pastaba: įrankius dera laikyti tik už kotų. Negalima pirštais liesti peilio ašmenų.

Valgydami peilio prie burnos nekeliame - jis skirtas tik patiekalui smulkinti ir prilaikyti smeigiant kąsnį šakute. Nemandagu sriūbčioti sriubą iš šaukšto siauragalio arba jį apžioti.

Trumpam nustoję valgyti, įrankius l÷kšt÷je paliekame apverstos V raid÷s

pad÷tyje (3 pav.). Pasisotinę juos sudedame lygiagrečiai, koteliais į dešinę (4

49

pav.). Sakut÷ atverčiama smaigaliais į viršų. Jokiu būdu nepaliekame įrankių,

atremtų į l÷kšt÷s kraštus. Pasimaišius kavą ar arbatą, šaukštelis v÷l padedamas ant pol÷kšt÷s. Suvalgius

desertą ar salotas, įrankiai paliekami indelyje, iš kurio valg÷me.

Tradiciniais stalo įrankiais naudotis gana pa-

prasta, tačiau

ką daryti

užsukus į rytietiškų patiekalų restoraną? Be abejo, ir ten galima paprašyti padav÷jo mums įprastų įrankių, tačiau kod÷l gi nepabandžius ir nepajutus tikros rytietiškos atmosferos ir neparagavus japoniškų ar kinietiškų patiekalų lazdel÷mis? Piešinyje (5 pav.) pavaizduota, kaip reikia laikyti lazdeles.

Kas dar negalima prie stalo? Ir kas gi tuomet galima?

Firmos direktorius piktai klausia sekretor÷s: - Kur dulk÷s nuo mano rašomojo stalo? Aš ten užsirašiau keletą svarbių telefono numerių...

Kai kuriose šalyse apie valgymo kultūrą sprendžiama pagal tai, kiek žmogus

palinkęs viršum l÷kšt÷s: kuo arčiau palinkęs - tuo prasčiau atrodo. Pasirodo,

svarbu ne vien tai, ar sugebi valgyti nesitaškydamas bei nedrabstydamas

maisto...

50

Draugijoje pradedame valgyti tik tuomet, kai visiems svečiams jau patiekta.

Karštąjį patiekalą galima prad÷ti, jei aplinkiniai siūlo nelaukti.

Pinigin÷s arba rankin÷s ant stalo nededame. Tai nuolat čiupin÷jami daiktai,

tad n÷ra švarūs. Ant stalo leistina laikyti tik mažą šventinę rankinę (kadangi

sąvoka „maža" kiekvienam reiškia skirtingą dydį, primename, kad rankin÷,

kurioje telpa persiauti batai, tikrai n÷ra maža...).

Kai patarnaujantysis pilsto kavą ar renka indus, nesistenkime jam patarnauti

keldami puodelį ar rūšiuodami nešvarias l÷kštes.

Jei neaišku, kaip valgyti nematytą įmantrų patiekalą, galima pasiklausti

padav÷jo. Tai vis geriau negu prasta improvizacija...

Stenkim÷s nesiramstyti į stalą alkūn÷mis (patik÷kite, tai tikrai ne d÷l dulkių

ant stalo...). Jei norime pasiekti atokesnį dubenį, netiesiame rankos virš

kaimyno l÷kšt÷s,

o prisimename, kad

Dievas mums

suteik÷ ir kalbos

dovaną... Duoną nuo bendro pad÷klo imame ranka, dedame į

jai skirtą l÷kštelę, esančią kair÷je.

Valgant atsilaužiame tiek, kiek reikia vienam kąsniui. Sviesto

ant visos riek÷s netepame.

Užtepame tik ant atlaužto gabal÷lio, kurį iš karto

dedam÷s į burną - gal ir ne taip spartu, bet geras įspūdis užtikrintas... Geras tonas reikalauja taur÷je palikti nors kelis lašelius g÷rimo (apgailestaujame, bet- etiketas...).

Sriubos l÷kšt÷ baigiant valgyti nekreipiama nei savęs link, nei atvirkščiai. Paskutiniai sriubos šaukštai tiesiog paliekami. Juk visi prisimename patarlę: „Neprivalgęs - ne..."

51

Dedant ant stalo l÷kštę su antraisiais patiekalais ji pasukama taip, kad pagrindinis patiekalo komponentas būtų arčiau valgančiojo. Valgant l÷kšt÷ nesukiojama.

Jei vaišindamiesi pamatome plauką, nepanikuokime ir...

niekam to nesakykime. Jei įmanoma valgyti toliau, iš÷mę plauką tai ir

darome. Jei ne - liaujam÷s valgyti, o nuovoki šeiminink÷ arba patarnautojas tai pasteb÷s, pasiteiraus, kas atsitiko, ir iškart pad÷tį ištaisys.

Nepeikiame maisto, nereiškiame pastabų patarnaujantiems - itin nemandagu kritikuoti kitus.

Pilna burna geriau nekalb÷ti, kalbant - ne-kramsnoti. Nevalgome ir tada,

kai kažkas sako kalbą arba tostą (beje, kartais iš tokių vaišių galima grįžti ir

alkanam...). Neprivalu viską suvalgyti, ką jau kalb÷ti apie l÷kšt÷s „išvalymą" duonos

gabaliuku. Etiketas draudžia aušinti patiekalą arba jį uostyti (taip ir užslopinami

per amžius puosel÷ti fiziologiniai apsaugos instinktai...).

Elgiam÷s ramiai, neįžūliai. Beje, kartais geriau suklysti negu visą laiką

stengtis, kad kiti ko nors nepasteb÷tų.

Testai. Ar susidaužiant taur ÷mis b ūtina atsistoti?

Pak÷lę taures išklausome tostus ir linkime vienas kitam sveikatos. Tai

ilgaamž÷ tradicija. Žodis „tostas" kilęs iš angliško žodžio „toast", reiš-

kiančio „skrudinta duona". Senov÷je Anglijoje gyvavo paprotys į vyno taurę

įmesti paskrudintos duonos riekelę. Ne tik tod÷l, kad ji pagerintų vyno skonį ir kvapą. Manyta, jog vyne įmirkusią duoną valgyti sveika.

Linkint sveikatos taur÷ pakeliama maždaug iki smakro, pirmiausia pažvelgiama į s÷dinčius priešais, kurie taip pat pakelia taures, paskui - į s÷dinčius šalia. Per oficialius pri÷mimus susidaužti taur÷mis nepriimta, tačiau jei jau daužiamasi, vyriškis taurę laiko šiek tiek žemiau nei dama. Niekuomet nesidaužiame taur÷mis su s÷dinčiais kitame stalo krašte. Jei tostas n÷ra iš-

52

kilmingas, svečiai kelia taures s÷d÷dami. Sveikinant jubiliatą, jaunuosius ir panašiai, svečiai atsistoja, o tie, kurių garbei skamba gražiausi link÷jimai, lieka s÷d÷ti. Pastarieji atsistoja iškart po tosto ar kiek v÷liau ir pad÷koja. Susidaužiame vyno ir šampano taur÷mis, o degtin÷s taur÷s tik pakeliamos. Tostas netur÷tų būti ilgas, tinkamiausias laikas jam - po pagrindinio patiekalo. Šiandien jau n÷ra įprasta po tosto būtinai išgerti taurę iki dugno. Taur÷s ilgomis kojel÷mis laikomos būtent už jų. Taip elgiamasi, kai įpilama

šampano, baltojo vyno ar likerio. Išimtis - raudonasis vynas. Kad jis sušiltų,

taur÷ apgl÷biama delnais. Delnuose palaikoma ir konjako taurel÷. Tačiau

keliant prie lūpų ir šiuo atveju taur÷ laikoma už kojel÷s. Taur÷, iš kurios ką tik gerta, turi atrodyti estetiškai, ant jos neder÷tų palikti

lūpų ar pirštų žymių. Tod÷l prieš keldami taurę apdairiai pasinaudojame servet÷le.

Kas ir kaip valgoma?

Duonos atsilaužiame po nedidelį gabaliuką, pagal skonį užsitepame sviesto. Visą duonos riekę sviestu tepame tik pusryčiaudami, kai ruošiame mūsų

m÷gstamus sumuštinius.

Paukštiena dažniausiai valgoma naudojantis peiliu ir šakute. Pirštų prireikia

patiekus sparnelius arba smulkius paukščius, pavyzdžiui, putpeles. Tada

atnešamas ir duben÷lis pirštams nusiplauti bei antra servet÷l÷.

Šašlykas. Pirmiausiai nubraukiame m÷są nuo iešmo. Iešmą laikome kaire

ranka už viršutinio galo, o šakute atsargiai vieną po kito stumiame į l÷kštę

m÷sos gabaliukus.

Šonkaulius irgi leidžiama imti rankomis, tačiau restorane ar ypatingesn÷mis

progomis būtinas duben÷lis su vandeniu nusiplauti rankoms. Šiaip pakanka ir

servet÷l÷s.

Virtas kiaušinis įstatomas į specialią taurelę, lukštas pramušamas šaukšteliu ir nulupamas; kiaušinio galugalį dar galima nupjauti peiliu arba specialiu įrankiu. Po to, nu÷mus viršutinę dalį, reikia naudotis šaukšteliu. Kiaušinis iš taurel÷s neišimamas. Kiaušinien÷ gali būti valgoma vien tik šakute, kiaušinien÷ su kumpiu - peiliu ir šakute.

53

Sumuštiniai. Maži sumuštiniai imami rankomis, didesni valgomi su peiliu ir šakute. Peilis ir šakut÷ naudojami ir karštiems sumuštiniams.

Sūris. Jei ant stalo patiekiamas nepjaustytas, jam raikyti padedamas specialus peilis (1 pav.). Žuvis paprastai valgoma naudojantis specialiais (2 pav.) įrankiais. Tiesa, marinuotos žuvys, pavyzdžiui, visų rūšių silk÷, taip pat rūkytos (ungurys,

lašiša ir kitos) valgomos įprastais įrankiais - peiliu ir šakute.

Omaras. Jeigu jis patiekiamas

kaip šaltas užkandis, tai per

pusę perpjauto omaro uodegos

m÷są iš šarvo galime išimti peiliu ir šakute. Jeigu omaras

paruoštas kaip pagrindinis karštasis patiekalas, tuomet

sud÷tingiau. Jis serviruojamas

kaip „visa" pus÷, kuri valgoma specialiais įrankiais - šakute ir žnypl÷mis (3

pav.). Neišvengiamai susitepa pirštai, tod÷l praverčia duben÷lis su vandeniu. Specialiomis žnypl÷mis nugnybia-mos omaro žnypl÷s, kojel÷s nulaužiamos

per sąnarius ir specialia šakute išimama m÷sa. Be to, ją galima ir iščiulpti nesibaiminant jokių garsų. Šiuo atveju tai leistina. Austr÷s. Iš trijų austrių

rūšių - portugališkųjų, Tolimųjų Rytų ir europietiškųjų - vertingiausiomis

laikomos europietiškosios. Austres galima ragauti gyvas (tai tikras skan÷stas

gurmanams) arba termiškai apdorotas. Valgant žalias labai svarbu įsitikinti, ar jos tikrai gyvos. Mirę moliuskai pavojingi sveikatai - galima apsinuodyti. Jei

kriauklel÷ pravira, veikiausiai austr÷ negyva. Nor÷dami galutinai įsitikinti, kietu daiktu pabelskite į kiautą- jei kriauklel÷ užsiv÷r÷, vadinasi, austr÷ šviežia. Jei liko atvira, moliuskas jau žuvęs, tod÷l geriau nerizikuoti. Pa÷mę

moliusko geldelę į rankas, peiliu prapjauname viršutinį raumenį (būtinai iki galo) ir praveriame kiautą. Restoranuose austr÷s dažniausiai taip ir

patiekiamos - atvertos ir sud÷tos ant ledo. Belieka jas pagal skonį pašlakstyti

citrina, užberti druskos bei pipirų. Išimama specialia šakute ir praryjama su

2pav.

54

jūros vandeniu, esančiu geldel÷je. Galima apsieiti ir be šakut÷s: tiesiog

iščiulpti iš geldel÷s. Tai viena tų retų progų, kai geroms manieroms

prieštaraujantys garsai yra toleruojami.

Termiškai apdorotos austr÷s patiekiamos kaip kepsneliai arba troškiniai.

Krevet÷s lukštenamos pirštais. Kaire ranka prilaikoma krevet÷s galvut÷, o

dešine uodegos galas lenkiamas prie galvut÷s, kad perlūžtų nugaros šarvas. Nuo uodegos nulupus šarvą išimamas minkštimas. Tai reikia atlikti atsargiai,

nes gali ištrykšti skystimas. Kad nesusiteptume drabužių, darin÷dami krevetes pakakl÷j pasiriškime tam skirtą servet÷lę (šiuo atveju tai galima).

Ikrams pakanka įprastų įrankių. Atsilaužiama skrebučių, patiektų prie ikrų, ant jų užtepama sviesto ir peiliu uždedama truputį ikrų, kurie pašlakstomi

citrinų sultimis, ir - į burną. Galima gardžiuotis ir kitaip - iš pradžių atsikan-dame skrebučių, po to šakute pakabiname ikrų. Sraig÷s gali būti patiekiamos įdarytos kiauteliuose arba mažučiuose kaistuv÷liuose. Iš kaistuv÷lio jos imamos tokia pat šakute kaip ir v÷žiams valgyti. Įdarytoms kiauteliuose sraig÷ms prireiks ir šakut÷s, ir specialių žnyplių (5pav.). Kaire ranka žnypl÷mis suimamas kiautelis, o dešine su šakute išimamas minkštimas. Kairiarankiai žnyples taip pat laiko kaire ranka. Kiaute likusį sviestą su prieskoniais užlašiname ant duonos kąsnelio ir - į burną. Jei tirpintas sviestas patiekiamas atskirai, tam prireikia šaukštelio. V÷žiai dažniausiai atnešami ant stalo išvirti ir išimti iš kiauto. Tai šaltas užkandis, patiekiamas su įvairiais padažais. Juos valgyti patogiausia maža

specialia šakute. Tačiau jeigu v÷žiai pasiūlomi kaip pagrindinis patiekalas, esti kiek sunkiau. Norint

apsisaugoti nuo ryškių dažančių v÷žio sulčių, prisidengiama specialia prijuost÷le arba servet÷le. Kai nulaužiama riesta v÷žio uodeg÷l÷, tur÷tų pasirodyti skanusis minkštimas. Jeigu jo dar nematyti, tam tikru peiliu (jis labiau pritaikytas jūriniams v÷žiams, o kadangi Lietuvoje

55

dažniausiai vaišinam÷s upiniais, tai ir toks peilis naudojamas gana retai) ar tradiciniu aštriu įnagiu reikia prapjauti apatinę v÷žio uodeg÷l÷s dalį. Kojel÷s nulaužiamos per sąnarius, įkišus jas į skylutę peilio kriaunose, ir iščiulpiamos arba minkštimas išimamas sraigių šakute (5pav.). Būtinas duben÷lis su citrina parūgštintu vandeniu pirštams nusiplauti, papildoma servet÷l÷ jiems nušluostyti ir indas v÷žio atliekoms. Krabai, v÷žių kakleliai padaže ant stalo paduodami kaistuv÷liuose, kriaukl÷se arba pašildytose užkandžių l÷kštel÷se bei salotin÷se; virti v÷žiai - didl÷kšt÷se, ant servet÷l÷s. Kaistuv÷liai arba kriaukl÷s išd÷liojami ant duonos ar užkan-džių l÷kštelių, užtiestų servet÷le (ranken÷l÷ į kairę). Ant tos pačios l÷kštel÷s guldomas arbatinis šaukštelis arba speciali šakut÷ (kotelis į dešinę). Jei karštas užkandis patiekiamas porcijin÷je keptuv÷l÷je, dažniausiai paduodama ir pašildyta užkandžių l÷kšt÷.

Nelukštenti krabai valgomi rankomis. Viena ranka suimama galva, o kita lenkiama uodega. Kai šarvas įtrūksta, išimamas minkštimas. Būtinas duben÷lis su vandeniu pirštams nusiplauti.Midijos. Prav÷rę pirmąjį moliuską, minkštimą išimame šakute. Kitiems moliuskams valgyti vietoje šakut÷s galima naudoti pirmojo moliusko geldelę, kuria kaip žnypl÷mis išimame minkštimą iš geldelių. Gali būti naudojamas ir specialus peilis (6pav.). Iš sultinio moliuskas iš griebiamas šakute ir šaukštu, o sultinys valgomas kaip sriuba. Taip pat prireikia duben÷lio vandens ir servet÷l÷s. Varlių kojel÷s gali būti valgomos dvejopai - peiliu ir šakute arba rankomis. Pastaruoju atveju irgi būtinas duben÷lis su vandeniu.

Spagečiai valgomi šakute ir šaukštu. Į šaukšto kaušelį įbedus šakutę, ant jos užvyniojami makaronai. Taip gana lengvai susukami nedideli gniužul÷liai. Būkime atidūs - makaronai turi būti gerai užvynioti, kad nenukristų nepasiekę burnos. Valgyti šaukštu - ir nepatogu, ir nemandagu; netinka ir pjaustyti peiliu. Nevyniokime ant šakut÷s per daug makaronų, kad nes÷d÷tume prisikimšę pilną burną. Sviestas tepamas ant atlaužto gabaliuko duonos specialiu peiliu (7pav,).

Sparagai pjaustomi peiliu, ir tai atitinka šiuolaikinį etiketą. Seniau paplitęs būdas juos valgyti su÷mus dviem pirštais vis rečiau naudojamas (būtinas

duben÷lis su vandeniu). Artišokai. Lapeliai vienas po kito nupešiojami pirštais (irgi būtinas duben÷lis

su vandeniu!), panardinami į padažą ir tada m÷singąja puse pertraukiami per dantis taip, kad rankose liktų lapo plaušai, kurie kraunami ant l÷kšt÷s krašto.

56

Paskui nuo artišoko pagrindo nuimama likusi žalioji lapų dalis, padedama ant

l÷kšt÷s krašto, o kas liko, valgoma su peiliu ir šakute.

Avokados dažniausiai patiekiamos perpjautos pusiau kaip šaltas užkandis.

Mažu šaukšteliu minkštimas išskobiamas iki pat žiev÷s. Kivį perpjauname ir iškabiname šaukšteliu.

Dumplūn÷ imama už stiebelio, nuraškomas mažas oranžinis vaisius, kuris valgomas visas. Į popierių panašus apvalkalas paliekamas l÷kšt÷je. Mango vaisius su žievele pjaustomas išilgin÷mis skiltel÷mis, kurios atskiriamos nuo kauliuko. Nuo skiltelių reikia nulupti žievelę ir valgyti naudojantis peiliu ir šakute.

Karambola pjaustoma riekel÷mis. Jas smulkiname peiliu ir šakute, plona vaisiaus žievel÷ taip pat valgoma.

Papają reikia padalyti pusiau. Kauliukai pašalinami peiliu, o žievel÷ nulupama. Melioną perpjauname ir išimame s÷kleles (jei vaisius sunokęs, jas lengviausia išimti šaukšteliu). Didžiąsias puseles patogiausia valgyti šaukšteliu arba, supjausčius riekel÷mis, peiliu ir šakute. Arbūzo s÷klos išimamos deserto šakute, kuria arbūzą ir valgome.

Greipfrutai paprastai perpjaunami pusiau. Vaisiaus minkštimą lengviausia valgyti išpjovus jį specialiu peiliuku (lenktas, iš abiejų pusių dantytas).

Tortai, minkšti pyragaičiai valgomi deserto šakute arba arbatos šaukšteliu. Ypač gausiai puoštus grietin÷le ar ledais pyragus, tortus valgome deserto

šaukšteliu, prilaikydami šakute. Kietus pyragaičius galima imti rankomis arba pasinaudoti deserto peiliu ir šakute. Bandel÷s valgomos rankomis atlaužiant

po gabal÷lį. Kompotas su vaisiais valgomas desertiniu šaukštu. Vaisių kauliukai liežuviu išstumiami ant šaukšto ir paliekami kompoto pol÷kšt÷je.

Stalo serviravimas Į ką reikia atkreipti d ÷mesį dengiant stalą?

Vaišių stalo puošnumą šiandien daugiau lemia jo serviravimas, saikinga puošyba ir originalios id÷jos negu įmantrūs indai, įrankiai ar valgių įvairov÷. Kita vertus, gražiai atrodantis stalas nors ir žavi, tačiau dažnam yra savaime suprantamas dalykas. Tik šeimininkai žino, kiek tenka pasukti galvą, norint nustebinti svečius, ir savaime suprantami dalykai iš tikrųjų n÷ra jau tokie aiškūs. Ką gi žino tie, kuriems visada viskas akivaizdu, kurie, pasteb÷ję ką

57

nors ne taip, niekuomet nepasako, nes gerai išmano etiketą. Į ką reik÷tų atkreipti d÷mesį dengiant stalą, kad svečiams netektų mandagiai... nutyl÷ti?

Štai keletas pagrindinių nuostatų, tinkančių ir kasdieniam, ir šventiniam stalui: Indų, įrankių, taurių ir stalo užtiesalų derm÷ (plonas, tarsi perregimas porcelianas gražiau atrodo ant švelnaus, balto, spalvoto ar blizgančio audinio, o keramika - ant šiurkštesn÷s faktūros stalties÷s ar servet÷l÷s, pvz., nebalinto

lino).

Interjero ir indų bei užtiesalų spalvin÷ harmonija, jauki aplinka (tamsioje, mažoje patalpoje gražiau atrodo šviesūs indai, stalties÷s ir stalties÷l÷s, o didel÷je, saul÷toje patalpoje labiau tinka tamsesni, ryškiau dekoruoti indai, spalvingesni tekstil÷s gaminiai). Stalo dengimas: užtiesus staltiesę arba paklojus servet÷les, pirmiausia išd÷liojamos l÷kšt÷s, paskui įrankiai, v÷liau krištolo ar stiklo indai, vazos, žvakid÷s, servet÷l÷s, augalų kompozicijos, indeliai prieskoniams.

Servet÷l÷ tiesiama 1 cm atstumu nuo stalo krašto, jos kraštas turi būti lygiagretus stalo kraštui. Niekuomet netiesiame servet÷l÷s ant stalo kampu, o popierin÷s ar medžiagin÷s servet÷l÷s - ant stalties÷s. Popierin÷ servet÷l÷ ant stalo apskritai neklojama.

1 cm atstumu nuo servet÷l÷s krašto (jei stalas užtiestas jomis) pastatoma pa-d÷klin÷ l÷kšt÷, ant kurios per vaišes dedamos kitos l÷kšt÷s su patiekalais - užkandžiais ir karštaisiais patiekalais, išskyrus desertą. Prieš įnešant desertą pad÷klin÷ l÷kšt÷ nuimama.

Tradiciškai duonos l÷kštut÷ dedama kair÷je pus÷je taip, kad jos centras lygiuotųsi

su pagrindin÷s l÷kšt÷s viršu mi. Galimi ir kiti variantai: duonos l÷kštut÷s centras

atitinka pagrindin÷s l÷kšt÷s centrą arba sulyginamos jų apačios.

Daugiau kaip trijų l÷kščių nededame viena ant kitos. Jos išd÷stomos maž÷ji-

mo tvarka. Įrankiai dengiant stalą išrikiuojami atsižvelgiant į tai, kokia tvarka bus

patiekiami valgiai (arčiausiai l÷kšt÷s dedami

įrankiai, skirti paskutiniam

patiekalui).

D÷liojant įrankius kotelių galai sulyginami su

pagrindin÷s l÷kšt÷s apatiniu kraštu. Vidurin÷ įrankių pora gali būti pastumiama

šiek tiek atokiau nuo stalo

58

briaunos negu kitos dvi įrankių poros. Jei turime tik užkandžių arba tik

pagrindinio patiekalo įrankius, viena jų pora taip pat truputį atitraukiama nuo

stalo pakraščio. Įrankiai jūros gyvūnų patiekalams dedami dešin÷je pus÷je, už

pagrindinių įrankių, vertikaliai arba įstrižai. Įrankiai desertui už pagrindinių l÷kščių turi būti tik tada, kai prieš desertą bus valgomas pagrindinis patiekalas, sriuba ar užkandžiai.

Ruošiant kavos ar arbatos stalą įrankiai desertui padedami kaip pagrindiniai įrankiai - abipus deserto l÷kšt÷s. Saldi sriuba paprastai seka po karštųjų patiekalų kaip desertas, tod÷l ir jai skir-tas šaukštas padedamas dešin÷je pus÷je arčiausiai pagrindin÷s l÷kšt÷s. Peilis sviestui paliekamas ant l÷kštel÷s duonai - vertikaliai dešiniajame jos pa-krašty. Šaukštelis salotoms - ant salotų indelio pol÷kšt÷s horizontaliai.

Puodelis kavai arba arbatai pastatomas dešin÷je deserto l÷kšt÷s pus÷je taip, kad puodelio centras lygiuotųsi su deserto l÷kšt÷s viršutiniu kraštu. Per pietus ar vakarienę puodelių iš anksto nestatome (nebent valgantysis to pageidauja). Kava arba arbata paduodama po valgio.

Stiklin÷ arba taur÷ statoma dešin÷je pus÷je už peilio, esančio arčiausiai l÷kšt÷s, arba už deserto šakut÷s, jei bus valgomas tik desertas.

Jei taurių daugiau, jos gali būti išd÷stomos taip: - maž÷jimo linkme horizontaliai, kai didžioji taur÷ statoma už peilio, esan-čio arčiausiai l÷kšt÷s; - maž÷jimo linkme įstrižai, kai didžioji taur÷ - už peilio, esančio arčiausiai l÷kšt÷s; - did÷jimo linkme, kai didžioji taur÷ atsiduria už peilio, esančio toliausiai nuo l÷kšt÷s (patogu, kai ant stalo mažai vietos).

- trikampiu, kai didžioji taur÷ neužstoja mažesniųjų. Rozet÷, skirta citrinai, sviestui ar medui, dedama už pagrindinių l÷kščių ir deserto įrankių. Jei reikia, ant stalo gali būti ir dvi rozet÷s, pvzv patiekiant me-dų ir citrinos griežin÷lius kiekvienam asmeniui atskirai.

Kortel÷ su svečio vardu ir pavarde užpildoma rašytiniu šriftu ranka arba kompiuteriu. Serviruojant stalą ji dedama tarp pagrindinių l÷kščių ir įrankių

59

desertui, ant l÷kšt÷s antrajam patiekalui ar užkandžiams arba ant l÷kštut÷s duonai.

Dar keletas pastabų:

Indai su patiekalais ant stalo dedami ir kava pilstoma svečiui iš dešin÷s pus÷s. Indai nurenkami tik visiems baigus valgyti Serviruojant nereik÷tų perkrauti stalo patiekalais.

Kaip puošti stal ą?

Indų formų harmonija ir spalvų derm÷ sukuria šventinę nuotaiką. Maisto įvairov÷, jo patiekimo būdai tampa įspūdingu reginiu. O kur dar grynai puošybiniai akcentai. Visų neišvardysi... Parenkant staltiesę nereik÷tų apsiriboti balta spalva. Puošniai atrodo gelsva, kremin÷ ar žalsva, ypač jei dera prie interjero. Šviesiame ir erdviame kambaryje smagu eksperimentuoti su tamsiai žalia, m÷lyna ar bordine staltiese, ant kurios ypač išryšk÷ja baltos meniškai išlankstytos servet÷l÷s. Pastarosios - bene paprasčiausia stalo puošybos detal÷. Dekoratyviai suklostytomis medžiagin÷mis arba popierin÷mis servet÷l÷mis galima išreikšti temą, sukurti spalvų žaismą, no-

rimą emocinį foną. Stalas visada atrodo gražiau, kai stalties÷ ir servet÷l÷s kontrastingų spalvų.

Servet÷lių lankstiniai gali būti pad÷ti ant pagrin-din÷s l÷kšt÷s; jei patiekalai atnešami porcijomis -priešais valgantįjį tarp peilio ir šakut÷s; ant l÷kš-tel÷s duonai (kair÷je); sulenkus trikampiu - ant stalo prie šakut÷s; arba tiesiog taur÷je - kai stalas n÷ra nukrautas valgiais ir atrodo kiek tuštokas (žr. pav. viršuje). Beje, pernelyg įmantrus iš-

lankstymas užgožia funkcionalumą ir gali net trukdyti. Tad nepamirškime

saiko!

Metaliniai žiedai servet÷l÷ms - ne tik puošnu, bet ir labai patogu. Į juos įsuktos servet÷l÷s guldomos pagrindin÷je l÷kšt÷je arba prie šakučių, kair÷je

pus÷je. Popierines servet÷les patogu sud÷ti į specialų stovelį, skirtą keliems asmenims. Stovelis tur÷tų der÷ti prie įrankių (metalinis) arba taurių (stiklinis

ar krištolinis). Pakilią ir jaukią atmosferą sukuria žvak÷s. Žvak÷s ir servet÷l÷s tur÷tų būti vienodos spalvos. Žvakidę irgi deriname prie kitų stalo reikmenų.

60

Jei ant stalo esama stiklinių indų - žvakid÷ taip pat gali būti iš stiklo, jei

daugiau krištolo -atitinkama ir žvakid÷. Metalin÷ žvakid÷ artimesn÷ stalo įrankiams, servet÷lių žiedams ar jų stoveliams. Jei labiausiai patinka geltono

metalo žvakid÷s, tokios spalvos tur÷tų būti ir stalo įrankiai. Jei įrankiai balto metalo - žvakid÷s, stoveliai ir žiedai servet÷l÷ms taip pat tur÷tų būti balti. Klasikiniai spalvų deriniai visuomet madingi: balto metalo žvakid÷je geriausiai atrodo m÷lynos spalvos žvak÷s, geltono metalo - raudonos.

Viena iš rečiau naudojamų stalo puošimo detalių yra stoveliai įrankiams, vadinamieji „arkliukai". Serviruojant stalą toks stovelis statomas pagrindin÷s l÷kšt÷s dešin÷je, ant jo padedami greta vienas kito peilis ir šakut÷. Panaudoti įrankiai paliekami l÷kšt÷je. Stalas atrodo itin iškilmingai, kai vietos svečiams nurodomos pusiau sulenktose 7,5 x 8 cm dydžio kortel÷se, apie kurias jau raš÷me. Valgių patiekimas

Kokia užkandži ų seka?

Pirmiausia ant stalo nešami šaltieji patiekalai ir užkandžiai. Kai šeiminink÷ paruošia juos kelių rūšių, patiekiama tokia tvarka:

Ikrai su sviestu, natūralios daržov÷s, žuvis - sūdyta, virta ar kepta, silk÷, galiausiai jūros produktai: krabai, kalmarai, omarai, v÷žiai, austr÷s, žuvies salotos. M÷sos patiekalai ir m÷sos salotos. Valgiai iš paukštienos ir paukštienos salotos. Daržovių salotos, mišrain÷s, sūdytos ir marinuotos daržov÷s, grybai, sūriai. Jei paruošta ir karšta užkand÷l÷, ji pasiūloma po šaltųjų patiekalų. Karštųjų užkandžių seka tokia pati kaip ir šaltųjų: pirmiausia vaišinama žuvies, m÷sos, paukštienos, daržovių ir grybų patiekalais, paskui - užkandžiais iš kiaušinių bei miltų. Šaltieji ir karštieji užkandžiai skirti tik apetitui sužadinti, tad jų porcijos netur÷tų būti didel÷s: 80-120 g vienam asmeniui.

V÷liau atnešama sriuba (išskyrus saldžią sriubą, kuri po antrųjų patiekalų gali atstoti desertą), po jos - karštieji patiekalai.

Kaip patiekiami

šaltieji užkandžiai?

61

Užkandžiai puošiami tais pačiais produktais, iš kurių jie pagaminti, taip pat

petražol÷mis, salotų lapeliais, šviežiais vaisiais, alyvuog÷mis, citrinomis. Vaizdžiai atrodo rečiau išd÷styti ploni m÷sos griežin÷liai. Nepatartina greta

išd÷lioti virtos ir rūkytos m÷sos pjaustinius. Apvalioje l÷kšt÷je m÷sos griežin÷lius galima rikiuoti ratu, ovaliose - eil÷mis. Gražiau atrodo, kai vienoje l÷kšt÷je įvairuoja šviesesn÷s ir tamsesn÷s m÷sos sluoksniai. Tik svarbu l÷kšt÷s neperkrauti. Prie m÷sos gaminių, patiekiamų bendroje l÷kšt÷je su garnyru, pridedamas šaukštas, o ant jo, danteliais į viršų, šakut÷. Jei l÷kšt÷je vien m÷sos gaminiai,

pakanka prie jų pad÷ti tik šakutę (šįkart danteliais žemyn). Natūralios daržov÷s dedamos į žemas vazas, pjaustytos - į apvalias ar ovalias didl÷kštes. Greta pastarųjų pridedama šakut÷ ir šaukštas, kaip ir prie m÷sos gaminių. Į daržovių salotas reikia įd÷ti specialiai tam skirtus įrankius arba sriubos šaukštą. Įrankių koteliai visada atsukami į stalo išorinę pusę, kad būtų patogu paimti. M÷sos užkand÷lę ar rinkin į galima paruošti kiekvienam svečiui atskirai užkandžių l÷kštel÷se. M÷sos, žuvies ir vaisių salotos gali būti patiekiamos ir porcijin÷se salotin÷se ar kokteilių taur÷se. Salotoms ir marinuotiems grybams įsid÷ti iš porcijinių indelių dedame deserto šaukštą. Jei salotų užkandis patiekiamas didl÷kšt÷je, į ją įdedamas specialus įrankių komplektas salotoms įsid÷ti arba šakut÷ ir šaukštas. Padažai patiekiami specialiuose indeliuose su pol÷kšte, ant kurios, lygiagrečiai indo ąselei, dedamas specialus padažo arba sriubos šaukštas. Valgantysis, panaudojęs įrankį, palieka jį pa-dažin÷je.

Sumuštiniai atnešami apskritose didl÷kšt÷-se, pintose l÷kšt÷se ar metaliniuose pad÷kluose, įklojus balto audinio servet÷lę. Maži sumuštiniai

imami rankomis, didesni valgomi peiliu ir šakute. Peilis bei šakut÷ reikalingi ir karštiems sumuštiniams.

Grybai, krabai, krevet÷s sudedami į salotines, virti v÷žiai - į didl÷kštes ir ant servet÷lių. Sūriui tinka molin÷ ar porcelianin÷ l÷kšt÷, praverčia net pjaustymo

lentel÷s. Ikrai išd÷liojami rozet÷se (specialiose mažose l÷kšt÷se) arba stik-

62

lin÷je dubioje l÷kšt÷je, kuri dar įstatoma į kitą didesnę, taip pat stiklinę l÷kštę

su ledo gabaliukais. Prie ikrų būtinai turi būti sviesto. Švediškam stalui labai tinka specialūs šaukšto formos indeliai, kuriuose patiekiami ne tik vieno

kąsnio užkandžiai, bet ir ikrais įdaryti sluoksniuotos tešlos „šulin÷liai".

Sviestas būna bendroje sviestin÷je, duonos l÷kštel÷je arba rozet÷je. Peilis jam užtepti dedamas ant duonos l÷kštel÷s vertikaliai, dešin÷je l÷kšt÷s pus÷je. Supjaustyta duona ant stalo patiekiama bendroje l÷kšt÷je (porcelianin÷je, fajansin÷je, keramin÷je, pintoje ar pan.). Jai skirtos didl÷kšt÷s -savitos formos, iš abiejų pusių turinčios mažas ranken÷les. Prieš išd÷liojant riekeles, tiesiama servet÷l÷ (vienas jos kraštas turi likti laisvas: juo uždengiame sud÷tą duoną, kad ji neapdžiūtų). Riekeles galima patiekti ir atskirai kiekvienam asmeniui duonos l÷kštel÷se, išklotomis taip pat servet÷l÷mis. Pirmasis, pa÷męs duonos riekelę iš bendros l÷kšt÷s, atidengia servet÷lę ir jos neužkloja. Duonos l÷kštel÷se (pagrindin÷s l÷kšt÷s kair÷je pus÷je) kiekvienam asmeniui atskirai taip pat padedami skrebučiai ar bandel÷ prie sultinio. Duona ir sviestas nuimami nuo stalo tik patiekus desertą.

Kaip patiekiami

karštieji užkandžiai ?

Karštieji užkandžiai paprastai praturtina įvairių pobūvių, šventinių vakarienių

ir pietų stalą. Kartais jie atstoja sriubą ar žuvies patiekalą (jei pietūs susideda daugiau kaip iš trijų valgių) arba pakeičia šaltąjį užkandį. Karštieji užkandžiai

dažniausiai gaminami nedidel÷mis porcijomis ir atnešami tuojau pat po šaltųjų užkandžių arba sriubų tuose induose, kuriuose buvo paruošti -

porcijin÷se keptuv÷l÷se, kaistuv÷liuose ir pan. Produktai, iš kurių jie pagaminti, yra susmulkinti, tod÷l valgant peilis nereikalingas.

Toks patiekalas karštame indelyje statomas ant užkandžių ar duonos l÷kštel÷s, išklotos popierine servet÷le. Šaukštelis dedamas ant l÷kštel÷s koteliu į dešinę. Kaistuv÷lio ranken÷l÷ atsukama j kairę, kad būtų patogu indą prilaikyti. Kartais tokia užkand÷l÷ valgoma užkandžių šakute, esančia dešin÷je l÷kštel÷s pus÷je. Pievagrybiai, baravykai, krabai, v÷žių kakleliai padaže, vištų kepen÷l÷s ar smegen÷l÷s patiekiami kaistuv÷liuose arba pašildytose užkandžių l÷kštel÷se. Didl÷kšt÷se ar plokščiose l÷kšt÷se išd÷liojami karšti sumuštiniai, dešrel÷s, maltiniai padaže, šprotai ar sardin÷s su bandele, omletas.

63

Kaip patiekiamos sriubos?

Priklausomai nuo rūšies, sriubas galima patiekti duben÷liuose (uždarytas sriubas), sultinių puodeliuose (skaidrius sultinius, pertrintas, saldžias ir šaltas sriubas), tačiau dažniausiai - tradicin÷se dubiose l÷kšt÷se.

Per pobūvius ar šeimyninius pietus sriubą patogu patiekti sriubos vazoje. Toks indas, uždengtas dangčiu, statomas ant plokščios l÷kšt÷s. Grietin÷ dažniausiai patiekiama padažin÷je arba jau būna įd÷ta į l÷kštę. Ją išmaišo pats valgantysis. Garnyras prie skaidrių sriubų (pvz., profitroliai, skrebučiai) gali būti bendroje salotin÷je arba paduotas kiekvienam individualiai - duonos l÷kštel÷je (kair÷je), patiesus į ją servet÷lę. Sultinius, kuriems paruoštas keptas garnyras, įprasta patiekti puodeliuose, o kurių garnyras virtas - dubiose l÷kšt÷se. Tačiau praktiškiausia supilti į sriubos vazą, joje sultinys ne taip greitai ataušta. M÷są prie sultinio geriau išdalyti duonos l÷kštel÷se kiekvienam atskirai.

Pieniškos sriubos dubiose l÷kšt÷se dažniausiai pasiūlomos po antrojo patiekalo. Saldžios sriubos valgomos ne įprastu, o deserto šaukštu. Prie jų tiktų keksas, sausainiai, biskvitas. Prie šaltų sriubų kartais patiekiamas ledas gilesniame inde, į kurį dedamos žnypl÷s ledo kubeliams paimti.

Delikatesin÷ms sriuboms (v÷žių, omarų, v÷žlių) naudojami maži, kavos puodelio dydžio indeliai. Puodelio ąsel÷ pasukama į kairę, o dešin÷je dedamas deserto šaukštas. Iš puodelio negeriama.

Jei valgant sriubą esti likučių (pvz., vyšnių kauliukų), būtina pasirūpinti maža l÷kštute atliekoms, ji dedama dešin÷je pus÷je, šalia taurių. Sultiniai, skaidrios, trintos bei šaltos sriubos, jei jos patiekiamos sultinio puodeliuose, valgomos deserto šaukštu. Karštoms sriuboms l÷kšt÷s pašildomos.

Karštųjų patiekalų seka

Šie patiekalai ant stalo nešami tokia tvarka: Žuvis - virta, troškinta, įdaryta, kepta, apkepta. M÷sa - virta, troškinta, apkepta padaže, kepta ant žarijų, apkepta. Valgiai iš daržovių. Kruopų, ankštinių augalų, makaronų, miltų, kiaušinių ir varšk÷s patiekalai. Po karštųjų patiekalų, prieš desertą, nuo stalo nurenkami visi asmeninio naudojimo indai bei įrankiai, po to bendrieji indai, nunešama duona, padažai ir prieskoniai, valgių likučiai.

64

Kaip patiekiami karšti

antrieji patiekalai?

Prieš karštą antrąjį patiekalą nuo stalo nu-renkame užkandžiams skirtas l÷kšteles bei įrankius, kartais ir bendrus indus su nesuvalgytu maistu.

Žuvies patiekalų įvairov÷ išties didel÷, kaip ir žuvų rūšių. Tod÷l jų paruošimas ir patiekimas labai skiriasi. Karšti antrieji žuvies patiekalai sve-

čiams siūlomi įvairiopai: virta žuvis dažniausiai atnešama apvalioje didl÷kšt÷je, kepta - ovalo formos l÷kšt÷je, apkepta - melchioro keptuv÷l÷je.

Padažas prie žuvies (išskyrus keptą padaže), kaip ir garnyras, dažniausiai būna atskirame inde. Žuvis, kepta tešloje, išd÷liojama did-l÷kšt÷je, į kurią įklojama medžiagin÷ servet÷l÷.

Jos gabal÷liams įsid÷ti skirti čia pat esantys specialūs bendri žuvies įrankiai - mentel÷ arba ša-kūt÷ ir šaukštas. Žuviai valgyti dedami specialūs įrankiai. Kaulams ir atliekoms iš kair÷s pus÷s dedama duonos l÷kštel÷. Kiekviena šeiminink÷, be abejo, žino, kad lydekai nupjaustomi pelekai, uodega ir išimamas stuburo kaulas. Up÷takis paruošiamas nepjaustytas, keptas otas ant stalo dedamas supjaustytas gabal÷liais. M÷sos patiekalams naudojami šie bendrieji indai:

natūraliems (žl÷gtainiui, jautienos kepsniui), taip pat paniruotiems gaminiams (maltiniui, pjausniui, kiaulienos kepsniams) - apvalios didl÷kšt÷s;

troškintiems padaže (dažniausiai su daržov÷mis) - duben÷liai. Dedantis iš didesnio indo naudojami specialūs įrankiai - mentel÷ arba šaukštas ir šakut÷.

Karšti antrieji patiekalai gali būti patiekiami ir plokščiose pašildytose l÷kšt÷se kiekvienam asmeniui atskirai.

KADA ir kaip patiekiami saldieji patiekalai?

65

Pirmiausia paduodami karšti, po to šalti saldieji patiekalai, prie jų priskiriama

ir saldi sriuba. Tod÷l dengiant stalą reik÷tų nepamiršti, kad - saldžiai sriubai skirtas šaukštas dedamas arčiausiai l÷kšt÷s.

Dauguma šaltų saldžiųjų patiekalų (pvz., ledai, plakta grietin÷l÷, žel÷, kremas, taip pat kisielius, kompotas ir pan.) patiekiami stikliniuose deserto indeliuose. Jie statomi ant pol÷kšt÷s (tinka duonos ar deserto l÷kštel÷s), ant jos pa-dedamas ir deserto šaukštas arba arbatinis šaukštelis. Tortas paprastai įnešamas ant pad÷klo. Salia kepinio pridedami įrankiai - peilis ir mentel÷. Tortas valgomas deserto šakute, o gausiai papuoštam prireikia ir deserto šaukšto. Tąsyk valgoma šaukštu, o šakute prilaikoma. Panašiai skanaujami pyragai su padažu arba ledai su stambiai supjaustytais vaisiais. Įvairūs pyragaičiai, spurgos, žagar÷liai dedami ant medžiagin÷mis servet÷l÷mis išklotų pad÷klų ar l÷kščių. Greta tur÷tų būti specialios žnypl÷s įsid÷ti. Šie gaminiai, kaip ir sausainiai, imami rankomis. Pakanka deserto l÷kštel÷s, į kurią įsidedame pyragaitį, puodelio kavai ir servet÷l÷s. Sausainiai ir saldainiai būna tam skirtuose stiklo ar krištolo induose, jiems paimti jokie įrankiai nenaudojami, tačiau iš bendro indo jie įsi-dedami į deserto l÷kštelę, bet jokiu būdu ne į arbatos puodelio pol÷kštę! Prie karštų saldžiųjų patiekalų kiekvienam asmeniui pridedami deserto ar užkandžių įrankiai. Jiems skirtos l÷kštel÷s pašildomos (išskyrus tuos atvejus, kai desertas patiekiamas su ledais). Pienas ar grietin÷l÷ paduodama atskirai ąsot÷lyje. Sufl÷ valgomi deserto šaukštu iš gilesn÷s deserto l÷kštel÷s. Šio tipo pyragaičiai iš bendro indo imami mentele.

Kas žinotina apie vaisius?

Vaisiai (iš anksto nuplauti ir nusausinti) išd÷liojami dekoratyviose krištolo, porceliano, molio ar stiklo vazose, taip pat dailiose pintin÷l÷se. Kiekvienam asmeniui ant stalo padedame:

ananasams ir melionams valgyti - deserto l÷kštelę ir vaisių įrankius; obuoliams, kriauš÷ms, mandarinams ir apelsinams - užkandžių l÷kštelę ir

peiliuką vaisiams (jei tokio neturime -tiks užkandžių peilis); vaisių salotoms,

tortui su vaisiais, keptiems ar konservuotiems vaisiams - deserto l÷kštelę,

deserto šaukštą ir deserto šakutę; uogų ar vaisių kompotui (taip pat kisieliui) - deserto šaukštą.

Vaisiai ir uogos arba jų asorti gali būti paduodami kiekvienam asmeniui

atskirai deserto l÷kštel÷je ar vazel÷je. Vynuog÷ms padedama duonos l÷kštel÷

66

ir arbatinis šaukštelis. Jų s÷klos iš burnos pirmiausia patenka į šaukštelį, po to

-į l÷kštelę.

Vyšnios ir trešn÷s patiekiamos su koteliais skaidriuose indeliuose ir valgomos

arbatiniu šaukšteliu. Dešin÷je pus÷je - paprasta l÷kštel÷ kauliukams. Brašk÷s ir aviet÷s dažniausiai patiekiamos su grietin÷le dubioje deserto l÷kštel÷je,

pienas atskirai - ąsot÷lyje. Valgoma deserto šaukštu. Uogos gali būti ir porcijiniame deserto indelyje, o miltinis cukrus - atskirai rozet÷je. Per

iškilmingus pietus ir pri÷mimus uogos paprastai patiekiamos tik kaip deserto

priedai.

Citrusiniai vaisiai gali būti irgi patiekiami porcijin÷se salotin÷se arba, supjausčius griežin÷liais, bendroje l÷kšt÷je.

Bananus išd÷liojame bendrame inde. Kad lengviau luptųsi iš abiejų pusių įpjauname žievę. Galima perpjauti juos pusiau. Nuluptus ir supjaustytus

bananus deserto l÷kšt÷je galima paduoti ir atskirai kiekvienam asmeniui.

Ananasai gali būti patiekiami bendrose salotin÷se arba kiekvienam asmeniui atskirai ir valgomi desertiniu arba arbatiniu šaukšteliu. Kartais iš vaisiaus kvapniosios žiev÷s taip pat pagaminama egzotiška vaza. Atsargiai nupjaunama ananaso viršūn÷ ir pagrindas. Paskui išskobiamas minkštimas, supjaustomas griežin÷liais ar skiltel÷mis, kurios sudedamos atgal. Tokia „va-za" papuošiama ananaso viršūne. Būtina kiekvienam asmeniui pad÷ti deserto l÷kštelę, o rozet÷je - cukraus pudros. Panašiai patiekiamas ir arbūzas. Kiekvienam asmeniui skiltel÷mis supjaustytas arbūzas atnešamas deserto l÷kštel÷je, o į rozetę, kuri dedama už jos, supilama cukraus pudra. Valgoma deserto įrankiais - peiliu ir šakute (jei neturime peilio - tik šakute). Nuvalyti migdolai, lazdynų ir kiti riešutai suberiami į l÷kštelę, prieš tai paklojus medžiaginę servet÷lę. Riešutai gali būti apibarstyti cukrumi ar druska, kartais - pakepinti. Nekepinami tik graikiniai riešutai. Naudingos žinios apie g÷rimus Kaip patiekti ir kaip pilstyti gaiviuosius g÷rimus ir pieno kokteilius?

Gaivieji g÷rimai ir pieno kokteiliai dažniausiai patiekiami didel÷se taur÷se, bokaluose ar kūgio formos stiklin÷se. Sultys ar vaisvandeniai atnešami ąsočiuose, pripildytuose tris ketvirtadalius, arba paduodami kiekvienam asmeniui atskirai - stiklin÷se su ledu.

67

Limonado ir mineralinio vandens buteliai sustatomi ant pad÷klų arba tiesiog ant stalo - po kelis, grupel÷mis. Šalia būtina pad÷ti atidarytuvą ir l÷kšteles kamščiams sud÷ti. Per oficialius pri÷mimus, konferencijas taip atsigaivinti ypač patogu.

Kas yra vynas ir kaip j į rinktis?

Vynas - tai g÷rimas, pagamintas iš natūraliai fermentuotų raudonųjų arba baltųjų vynuogių sulčių. Keista, tačiau baltasis vynas gali būti išspaustas ir iš raudonųjų vynuogių. Kokyb÷ priklauso ir nuo klimato, ir nuo vyndarių darbo, tod÷l tos pačios rūšies vynas vienais metais gali būti labai geras, kitais prastesnis. Vynas brandinamas ąžuolin÷se statin÷se. Kiekvienam derliui visos statin÷s ir kiti indai naudojami visiškai nauji ir tik vieną kartą, o paskui jie išmetami. Prancūzai įsitikinę, kad antraip vynas būtų negrynas, susimaišęs su pra÷jusių metų vynu. Vynų gausyb÷ ir įvairov÷ glumina kas kartą, kai tenka rinktis. Tik patyrę vynų žinovai gali susivokti ir išsirinkti tinkamą iš tos gausios pasiūlos, kuri tapo prieinama ir mums.

Nors visapusiškai įvertinti g÷rimo kokybę įmanoma tik ragaujant ir lyginant įvairiausių rūšių, brandumo ir amžiaus vynus, net paprastut÷s nuorodos gali pad÷ti išgauti kuo daugiau malonumo iš kiekvienos rūšies vyno. Tik teisingai parinktas vynas gali atskleisti tikrąsias savo bei patiekalo skonio savybes.

Svarbiausia nesusipainioti: prie tamsios m÷sos (jautienos, laukinių žv÷rių ir paukščių, avienos, raudonos žuvies) patiekiami raudonieji vynai, o prie

šviesios m÷sos (veršienos, baltos žuvies, vištienos) - baltieji. Prie ypatingų patiekalų patiekiami ir ypatingi, išlaikyti, aukštos kokyb÷s vynai. Beje, laikui

b÷gant šios taisykl÷s vis labiau liberal÷ja.

Kokios temperatūros vynas geriausiai atskleidžia savo savybes?

Raudonasis vynas dažniausiai patiekiamas kambario temperatūros. Jų esama tokių kvapnių, jog kai kuriuos reik÷tų atkimšti prieš valandą ruošiantis nešti ant stalo, kad „pakv÷puotų". Vynas sugeria deguonį, kuris jį „pasendina" su-teikdamas daugiau aromato.

Baltieji vynai būtinai atšaldomi, ypač šampanas. Tačiau į šaldiklį d÷ti nereik÷tų, nes praras aromatą.

Vynai patiekiami:

68

baltasis vynas - 8-12 °C raudonasis vynas - 16-18 °C desertinis vynas - 13-16 °C

šampanas - 6-8 °C

Kaip patiekti vyn ą?

Iškilmingame pobūvyje pirmasis vyno butelis atnešamas aprištas balta servet÷le. Ji užrišama taip, kad matytųsi etiket÷. Nupjovus ir atsukus dangtelį, rūpestingai ištraukiamas kamštis ir švariai nušluostomas butelio kakliukas, nes tarp alavinio ar kitokio metalo lydinio dangtelio ir kamščio, kuriuo užsukami bent kiek geresni vynai, gali susikaupti nuos÷dų. Pakilią nuotaiką daugelis sieja su šampano šūviu. Norint s÷kmingai atidaryti šampano butelį, pirmiausia nuvyniojama folija ir atsukama vielut÷. Tada butelis pastatomas ant lygaus paviršiaus ir uždengiamas sausu švariu audeklu (geriausiai - didesne balta servet÷le). Tvirtai laikant kamštį viena ranka, kita sukamas butelis (ne kamštis!). Sl÷gis,

susikaupęs butelio viduje, išstumia kamštį. Šauti „su garsu" ne tik nemadinga, bet ir nelabai mandagu.

Nelengva iš anksto numatyti, kiek vyno reik÷s pobūviui ar iškilm÷ms. Manoma, kad vieno butelio vidutiniškai reikia penkioms ar šešioms vyno taur÷ms. Šampano butelio pakanka aštuonioms taur÷ms. Baltieji vynai pilstomi butelį laikant virš taur÷s kiek aukšt÷liau - tada skonis esti geresnis. Raudonieji vynai -butelį laikant 1 cm atstumu virš taur÷s. Pilama atsargiai, kad vynas neprarastų pagrindinių savybių.

Visi g÷rimai svečiams patiekiami jau atidaryti ir neder÷tų

kaskart pripildžius taurę jų užkimšti. Savo gamybos (taip pat raudonuosius) vynus ant stalo galima atnešti grafinuose.

Tada pilstant kamštis laikomas kair÷je rankoje, o įpylus v÷l užkemšamas. Nors ir labai būtų gražus butelis nuo pirktinio vyno, naminis vynas į jį nepilamas. Norint pabr÷žti visus vyno privalumus tinka įvairiausių formų taur÷s. Skanavimo pojūčiai priklauso ir nuo taur÷s formos, talpos, skersmens, apdailos, sienel÷s storio.

69

Atrandami vis kiti taurių gamybos estetiniai ir funkciniai niuansai, kaip antai -taur÷s sienel÷s aptakumai gurkšnelį nukreipia į gomurį taip, kad jis pasiekia kaip tik tuos liežuvio receptorius, kurie jautriausi pajusti subtiliausią skonio atspalvį.

Baltasis vynas geriamas iš siauresnių, mažesn÷s talpos (maždaug 100 ml) taurių. Įpilama du trečdaliai tūrio (1 pav.). Raudonajam vynui naudojamos įvairesn÷s (150-200 ml talpos) taur÷s. Jos pripildomos ligi pus÷s arba du trečdalius tūrio (2 pav,). Burgundiškas vynas geriamas iš tulp÷s formos taur÷s, (3pav.)/ desertinis- iš tokios pat formos, tik mažesn÷s (4 pav.) Šampanas patiekiamas aukštose, siaurose taur÷se arba plokštokose ir ant aukštos kojel÷s, kad kuo ilgiau išliktų jo subtilus aromatas ir ne taip greitai susprogin÷tų oro burbuliukai (5pav.). Aromatizuotą stiprų vyną- vermutą

patiekiame į viršų plat÷jančioje taur÷je (6 pav.). Vermuto kvapui ir skoniui stabilizuoti įdedame alyvuogę.

Vynas pirmiausia pasiūlomas moterims, at-siklausus, ar jį gers, ir tik po to vyrams. Baigiant pripildyti taurę, butelis kiek pasukamas, kad nenuvarv÷tų lašai, o kaklelis nušluostomas balta servet÷le ar

rankšluost÷liu. Ir šampanas, ir vynas geriamas mažais gurkšneliais, gardžiuojantis jo skoniu ir aromatu. Jei vaiš÷se yra kelių rūšių vynų, pirmiausia gurkšnojami silpnesni, v÷liau - stipresni (pradžioje baltieji, po jų raudonieji). Paskui geriami desertiniai vynai.

Kas yra grogas ir kuo jis skiriasi nuo glintveino?

Karštieji g÷rimai su vynu ar konjaku dažnai per nežinojimą vadinami vienu ir tuo pačiu -grogo vardu. Tačiau tai tik vienas iš daugelio g÷rimų. Grogas - g÷rimas iš konjako arba romo ir cukraus, praskiestas verdančiu vandeniu ar arbata.

Glintveinas gaminamas iš raudonojo vyno, cukraus, prieskonių ir konjako.

70

Punšas gali būti patiektas ir šaltas, ir karštas. Jis ruošiamas į pakaitintą konjaką arba likerį dedant cukrų ir citriną. Karštas midus - arbata, medus, konjakas ir prieskoniai. Rekomenduojamas prie sklindžių. Karštieji g÷rimai su vynu patiekiami bokaluose ant l÷kštučių arba specialiose storasien÷se taur÷se; šaltieji g÷rimai su vynu (kriušonas, punšas, kokteiliai) - didel÷se aukštose arba kokteilių taur÷se.

Kod÷l kiekvienas

konjakas yra brendis, bet ne kiekvienas brendis - konjakas?

Brendis - vieną kartą distiliuotos vynuogių sultys, o konjakas - du kartus.

Abiem atvejais sulčių distiliatas laikomas ąžuolin÷se statin÷se.

Kaip suprasti konjak ų žym÷jimą?

Priklausomai nuo amžiaus ir vynuogių spirito kokyb÷s konjakai skirstomi taip: V O. - ne mažiau kaip 3 metus išlaikytas konjakas. Paprastai tokie konjakai ąžuolin÷se statin÷se laikomi 5-15 metų. V O. P S. - išlaikytas ne mažiau kaip 5 metus. Neretai jis išbūna statin÷se nuo 15 iki 30 metų.

O. X. - ypač senas kolekcinis konjakas. Jis laikomas statin÷se iki 100 ir daugiau metų. Kitoks yra konjako, gaminamo buvusioje Tarybų Sąjungoje, žym÷jimas. Čia jis skirstomas į dvi rūšis - ordinarinius ir markinius.

Ordinariniai gali būti trijų, keturių ir penkių žvaigždučių. Jų skaičius nusako, kiek laiko spiritas išbuvo ąžuolin÷se

statin÷se. Markiniai konjakai žymimi taip: „KB" - išlaikytas Spirito amžius nuo

6 iki 7 metų. „KBBK" - išlaikytas, aukščiausios kokyb÷s Amžius nuo 8 iki 10 metų. „KC" - senas (KOHLHK crapbiH). Išlaikytas 10 metų ir daugiau.

71

Konjakas ir brendis patiekiami tulp÷s formos taurel÷se žema kojele. G÷rimo įpilama tiek, kad pavertus taurę jis neišsilietų (apie 20 ml). Šildomas rankose konjakas paskleidžia savo aromatą, kurį pirmiausia ir įvertiname, o nepakar-tojamą skonį pajuntame tik skanaudami mažais gurkšneliais.

Konjakas patiekiamas su kava ir saldumynais. Prie arbatos labiau tinka romas.

Ar viskis irgi laikomas ąžuolin ÷se statin ÷se?

Archimedo d÷snis:

Kūnui, kuris yra 40 laipsnių skystyje, negalioja jokie d÷sniai.

Tai stiprus specifinio skonio g÷rimas, gaminamas iš grūdų ar kukurūzų salyklo ir laikomas ąžuolin÷se išdegintose statin÷se. Burbonais vadinami viskiai, kurių sud÷tyje yra kukurūzų spirito. Viskis geriamas po pietų iš žemų, plačių, storasienio stiklo taurių, dažniausiai skiestas.

Iš koki ų tauri ų geriama degtin ÷ ir iš koki ų-likeris?

Taurel÷ likeriui ir degtinei yra vienodos talpos (20-50 ml), tačiau turi vieną skirtumą. Taurel÷ likeriui yra ant aukštesn÷s kojel÷s, o degtinei - žema kojele arba visai be jos. Į taurelę

72

pripilama du trečdaliai jos tūrio. Gryna degtin÷ prieš tai atšaldoma.

Kada buvo pagamintas pirmasis alus?

Niekas negali pasakyti, kada buvo pagamintas pirmasis alus, tačiau žinoma, kad 7000 metų prieš mūsų erą šumerai jau mok÷jo iš salyklo virti alų, o jo receptus iškaldino akmenyse! Kas gi toji tauta - senov÷s šumerai, gyvenę Mesopotamijoje ir mok÷ję ne tik gražiai elgtis (jie mums paliko pirmąsias kodifikuotas elgesio taisykles), bet ir linksmintis? Būtent apie alų jie sakydavo „Nežinosi alaus - nepažinsi džiaugsmo".

Alaus gamyba - sud÷tingas ir gana ilgas procesas. Pagrindiniai alaus gamybos komponentai - salyklas, apyniai, miel÷s ir vanduo. Būtent nuo pastarojo priklauso alaus kokyb÷. Vanduo turi būti minkštas, tinkamiausias yra šaltinio vanduo.

Šviesus alus gaminamas iš šviesaus arba vidutiniškai šviesaus salyklo, o tamsiam alui salyklas yra skrudinamas, tai yra karamelizuojamas jame esantis cukrus. Tamsiam alui taip pat naudojama mažiau apynių.

Pagal rūgimo procesą alus skirstomas į viršutinio ir apatinio rūgimo alų. Verdant salyklą, tai yra maišant jį su karštu vandeniu, krakmolas, veikiamas šilumos bei fermentų, virsta cukrumi. Atv÷sinus žaliavą, pradedama alaus fermentacija, kuri ir lemia alaus skonį, o kartu ir jo tipą. Jei šis procesas vyksta aukštoje temperatūroje, alaus miel÷s iškyla į paviršių, ir pagamintas alus vadinamas viršutinio rūgimo alumi. Toks alus Anglijoje vadinamas ale

vardu, Airijoje - Stouts, Vokietijoje - VVaizen. Šiame aluje mažai angliarūgšt÷s, tod÷l ir putos n÷ra daug, ji - neišvaizdi.

Rūgimui vykstant v÷sioje temperatūroje, miel÷s nus÷da. Toks alus vadinamas apatinio rūgimo alumi ir yra gaivaus, gryno skonio. Toks alus labiausiai paplitęs ir Lietuvoje. Neverta svarstyti, kuris alus - apatin÷s ar viršutin÷s fermentacijos - yra geresnis, tai yra tiesiog skirtingas alaus Alus geriamas šaltas iš 300 ml, 500 ml ar 11 talpos bokalų, kurie gali būti su ąsele ar be jos. Kaip patiekti kav ą ir arbat ą?

Restorane: - Nor÷čiau kavos be grietin÷l÷s.

73

- Atsiprašome, bet mes grietin÷l÷s neturime. - Tada man kavos be pieno...

XVII amžiuje atvežta į Europą kava tapo bene populiariausiu g÷rimu. Kava

mes pradedame dieną, ją gurkšnodami aptariame svarbias problemas, kavos puodeliui pakviečiame draugę, aromatas padeda bent minutei pamiršti ne-

baigtus darbus, įtemptą dieną...

Kava - ne tik malonus g÷rimas. Tai ir bendravimo stilius, ritualas. Daug

pasaulyje kavos rūšių, dar daugiau jos paruošimo būdų. Kava patiekiama atsižvelgiant į jos rūšį. Ji gali būti juoda, rytietiška, su pienu ar grietin÷le,

virta piene, patiekiama su valgomaisiais ledais ir kt. Karšta kava pilstoma į pašildytus puodelius (ar kavinukus), šalta - į atšaldytus. Juoda kava pilama į

100 ml talpos kavos puodelius su pol÷kšt÷mis, ant kurių už puodelio,

lygiagrečiai jo ąselei, dedamas kavos šaukštelis. Puodelio ąsel÷ visada

pasukama į dešinę. Ypač stipri juoda kava geriama iš 75 ml talpos puodelių.

Jeigu ji gaminama kavos aparatu ar turkose (dar vadinamose džazvose -

specialiuose indeliuose), ji turi būti išpilstoma į puodelius iškart, kai tik

paruošiama. Turkose kaitinta (rytietiška) kava patiekiama saldi su labai

smulkiai sutrintų pupelių tirščiais. Jei ši kava itin stipri, pasiūloma ir stiklin÷

atšaldyto virinto vandens, kuris geriamas po gurkšnelį, siekiant išskalauti

burną ir pajusti skonio kontrastą. Patiekiant rytietiškai paruoštą kavą

šaukštelis nereikalingas.

Kava su pienu ar plakta grietin÷le geriama iš arbatos puodelių. Grietin÷l÷ gali

būti įpilta į kavą arba atskirai ąsot÷lyje. Pienas taip pat gali būti pilamas į

kavą arba patiekiamas atskirai, ąsot÷lyje, pašildytas iki kavos temperatūros.

Kavą patogiausia laikyti kavinuke. Jis nepripilamas pilnas, kad susidaręs

kavos kamštis netykštel÷tų pro dangtelį. Pilstanti kavą šeiminink÷ privalo

tur÷ti servet÷lę, kuria nubrauktų ant kavinuko snapelio pakibusį kavos lašą.

Kava su valgomaisiais ledais patiekiama 250 ml talpos stiklin÷je su storu

dugnu, atšaldyta iki 8-10 °C. Ant jos paviršiaus uždedamas rutul÷lis

grietininių ledų. Stiklin÷ statoma ant l÷kštel÷s, šalia - deserto šaukštelis ir

šiaudelis. Cukrus - atskirame inde.

Kavos gaminimo bei serviravimo tradicijos ypač senos Italijoje. Čia kava

paduodama ant sidabrinio pad÷klo porceliano puodeliuose, po kuriais visada

patiesta maža servet÷l÷. Salia pastatomas ąsot÷lis su pienu, saldumynai, net

kelių rūšių cukraus ir stiklin÷ vandens - jei kam kava būtų per stipri. Kavos

įpilama tik du trečdaliai puodelio - to reikalauja geras tonas.

74

Airiška kava (kava su viskiu) patiekiama specialiame stikliniame puodelyje su pol÷kšte, ant kurios dedamas ypatingas šaukštelis-šiaudelis. Supylus viskį, cukrų, o po to kavą, puodelis pakaitinamas. Ant viršaus dedama grietin÷l÷s ir šokolado. Per šiaudelį geriama kava, šaukšteliu kabinama grietin÷l÷. Maža pastab÷l÷: airiškos kavos šaukštelis-šiaudelis dedamas ant pol÷kšt÷s prieš puodelį, o ne už jo. Kava „Baltija" (ant paviršiaus užliejamas su cukrumi ištrintas kiaušinio trynys) patiekiama arbatos puodelyje, šalia dedamas kavos šaukštelis, cukrus - atskirai cukrin÷je. Viešbučio kambarin÷: - Pone, jums arbatą į lovą?

- Nieku gyvu, gerbiamoji. Į puodelį!

Arbata - vienas labiausiai paplitusių g÷rimų. Jos t÷vyn÷ -Kinija. Pasaulyje žinoma apie 20 000 arbatžolių rūšių ir bene tiek pat arbatos ruošimo būdų.

Pavyzdžiui, Kinijoje ji užplikoma ne arbatinuke, o specialiame inde su

dangteliu, kurio talpa - vienas puodelis. Užpilama dar ne kunkuliuojančiu, o

tik pradedančiu virti vandeniu, kai dar neišgaravęs deguonis - tokia arbata kvapnesn÷.

Japonijoje arbatos g÷rimas- tarsi ritualas. Kiekvienas pasineria į savo vidinį pasaulį, apmąstymus. Geriama tyloje.

Arabų šalyse arbata dažniausiai vartojama be cukraus, bet su citrinų, apelsinų

ar greipfrutų sultimis ir ledu. Arbata su citrusinių vaisių sultimis gardesn÷,

aromatingesn÷, turi daugiau gydomųjų savybių. Tokia arbata greitai numalšina troškulį.

Užplikyta arbata geriama tuoj pat, nes po kiek laiko ji netenka savo savybių. Karšta arbata patiekiama arbatinukuose, puodeliuose (200 ml talpos) arba į

specialius d÷kliukus įstatytose stiklin÷se ant l÷kštučių. Ąsel÷ visada pasukama

į dešinę, ta pačia kryptimi ant l÷kštut÷s dedamas arbatos šaukštelis.

Jei pilstoma iš didesnių arbatinukų, jie irgi pašildomi, kad arbata ne taip greitai atauštų. Arbatinukas nepripilamas pilnas, kad pilstant neišsilietų per

indo viršų.

Arbata kartais geriama su pienu, kuris pašildomas iki arbatos temperatūros ir

pasiūlomas ąsot÷lyje. Citrina prie arbatos paduodama rozet÷je, kuri pastatoma už užkandžių l÷kšt÷s. Prie arbatos kitoje rozet÷je dar patiekiama uogien÷s ar

džemo, ir jiems skirtas arbatos šaukštelis.

Arbata geriama ir šalta, - paprastai vasarą. Geriama iš bokalų ar taurių,

papuoštų citrina. Galima prid÷ti ledo.

75

Arbata su vynu patiekiama stiklin÷se ar taur÷se ant l÷kštelių. Šalia būtinas

arbatinis šaukštelis.

Prie arbatos labiau tinka gabalinis cukrus, kuriam įsid÷ti į bendrą cukrinę

įdedamos žnypl÷s. Arbata, kava, kakava ant stalo atnešamos paskiausia. Ypač svarbu, kad

g÷rimai svečiui būtų patiekti kartu.

76