{ Z A N G A : M A N O M Y L I M A S T A R P U K A R I S

Neslepsiu - tai, kad emiausi darbij, pagaliau isaugusiij j s i^ kny-g4, pirmiausia leme visiskai asmeniskos priezastys. Teisingiau, toji priezastis tera viena. As myliu tarpukario Lietuv^.

Zinojimo ir meiles situacijij esama jvairii j . Antai vieni yra A n t i -kos specialistai, taciau is tikrij ji} zavisi Viktorijos laikij visuomene ir jos tradicijomis. K i t i viskq zino apie siuolaikin? Europos literature, bet slapciomis svaiginasi tamsiaisiais Viduramziais, ypac rudenj. O as myliu tarpukarj. Myl iu j j s irdimi ir vaizduote.

Man patinka jsivaizduoti Kauno gatvemis vazinejancius senovi-nius automobilius, ponus su skrybelemis, papirosais ir laikrodziais ant grandineles, ponias simpatiskai garbiniuotais plaukais, pirsti-nemis ik i alkunii j ir pusmetriniais kandikliais, preferanso losim^, siurbciojant krupnik^, dziaz^ ir sving^ - chuliganiske jaunimo muzikq - ir kitus pasakiskus dalykus.

Tarpukario Lietuva man atrodo labai artima ir kartu labai to-lima. A r t i m a visq pirma savo kasdienybe, buitimi, lengvai atpa-zjstamais vardais, kaip antai Nivea, Ford, Electrolux, Coca cola ar Gilette. {sivaizduoju, kad mano prototipas tarpukariu gyveno labai panasiai kaip siandien as. Esminia i musij kasdienybes skirtumai tera t ik man itin lengvai prieinamos keliones oru bei kompiuteri-nes ir rysiq technologijos.

I r vis delto toks daiktiskai artimas pasaulis labai stipriai sky-resi nuo musojo dvasiskai, kulturiskai ar, jei norime, filosofiskai. Banalu cia kalbeti apie pasaulin^ ekonomin? kr iz^ ir velesnj paki-l im^, gamtos moksli j klestejim^, radikalius meninius ieskojimus ar totalitarinius s^judzius, tapusius galingais rezimais. Tai vis i zino. Kur kas reciau atkreipiamas demesys j tai, kad tarpukariu kasdie-

{ Z A N G A : M A N O M Y L I M A S T A R P U K A R I S

nis viesasis ir net asmeninis bendravimas buvo visai kitoks nei siandien. Zmoni i j santykiuose buta daug daugiau dramatizmo ir patoso. Siais laikais skaitomi iskil i i j tarpukario asmenybiij laiskai, prisipazinimai ar atsiminimai skamba kazkaip... kvailai . Stai kaip, pavyzdziui, vienas aferistas pacioje treciojo desimtmecio pradzioje rase savo bendrininkui:

Taip, Andriuk, Atstovybe Rusuose - alfa ir omega musij istvermes ir Lietuvos nepriklausomybes ir uztat reikia padeti jai tvirt^ pamat^. Pagal-vokite gerai, tai nelengva uzduotis; ydos skaudziai atsiliepia visiems, ir kad jas nors kiek sumazinti, dirbsiu kick galedamas, kick leidzia man s^lygos. Bukite tikri.

Siandien mes tai skaitome su kreiva ironiska sypsena. Musi j iprociai visai kiti. Dazniausiai, bent viesai, visk^ vertiname su ci -ni§ku humoru. Antrasis pasaulinis ir Saltasis karai ateme is musij bet kok} pasitikejim^ zmonemis. fpratome manyti, kad niekas nesako to, k^ galvoja, visi kalba ir veikia tik gerai apskaiciav? ir siekdami labai konkrecios naudos sau.„Idejinis...", - ironiskai tars-telime, kai atsiranda koks kvailelis, nesuprantantis, kad uz visko visada slypi pinigai. K o gero, pasimokeme ir pamateme, prie ko gali privesti idejos, todel dabar instinktyviai vengiame tureti su jomis k§ nors bendra. Tarpukariu zmones buvo kitokie. Jeigu mes „idejinius" jausmus reiskiame nebent kruopsciai suvynioj? juos j humoro apvalkalq, idant atrodytume pakankamai praktiski ir kar­tu siuolaikiski, tai anuomet madinga ir derama buvo pabrezti savo idejiskume ir atsidejim^ kokiam ki lniam tikslui. Taip, kaip dare cituotojo laisko autorius.

Istorija, kurios dalyvis jis buvo - „Sacharino byla", - kaip tik ir yra apie t ikr^ ir tariam^ „idejiskume". I r apie siaur^ rib^ tarp j i j . Tarpukario Lietuvoje situacija, kai zmonii j zodziai smarkiai skyre nuo veiksmi}, nebuvo savaime suprantama. Mes galime tik spelio-ti - rimtai tokie zmones kalbejo ar ne. A r gali patriotizmas dereti su kontrabanda, ar jie vienas kitam priestarauja? Siandien irgi nutinka, kad zmones dangsto nusikaltimus tariamu darbu valsty-bei. Bet tai cinizmas, kur j lengvai atpazjstame ir taip pat ciniskai

8

{ Z A N G A : M A N O M Y L I M A S T A R P U K A R I S

isjuokiame. Tarpukario sukcius „perkesti" sunkiau. Kartais atrodo, jog jie is t i k r i j j i buvo patriotai ir kad cinizmas nebuvo butinas ano meto nusikaltelii} bruozas...

Gal kam nors pasirodys keista, kad m y l i m ^ epochq nuspren-dziau aprasyti butent taip - pasakodamas apie juodziausius to meto zmoniq darbus. Sj pasir inkim^ vargu ar galima laikyti s^mo-ningu. Visada jauciau potraukj detektyvams ir snipij romanams, o veliau patyriau, kad gyvenime nutinka tokiij istorijij, koki i j niekaip neisgalvotum. Taip ir pradejau kapstytis po tarpukario Lietuvos paslaptis. K i ta vertus, teisininkai zino: baudziamasis kodeksas - v i -suomenes veidrodis. I r ne tik ta prasme, kad apie visuomen^ daug pasako tai, k^ j i laiko nusikaltimu. Mat konkrecios piktq darbij istorijos - taip pat neprastas visuomenes atspindys. G a l pats nusi-kaltimas sociologiniu poziuriu ir yra krastutinis poelgis, bet aplin-kybes, kurioms susikloscius jis jvykdomas, daznai buva kaip tik desningos. Todel istorinis nusikaltim4 tyrimas yra tarsi zvilgsnis j visuomen^ ir valstybf ki tu kampu, „is apacios".

Tai gali priminti paauglisk^ stypsojim^ po laiptais, ir tokia aso-ciacija neatsitiktine. Kapstantis po nemalonias nusikaltimij istori-jas is tikrij j i} pavyksta pamatyti tai, kas slepiama. Kad ir po tokiu tautisku sijonu, kaip ant saldainii} „Lietuvaite" dezutes. Isaiskeja tai, kas ne tik likdavo neuzfiksuota dokumentuose, bet ir nebuvo norima pripazinti atsiminimuose. Kaip tai nutiko su iskil iu dail i-n inku Adomu Varnu, taip sunkiai besitaikiusiu su savo draugo ne-sqziningumu. Tai jau is kitos - „Pasto zenkli} bylos". Istorijos apie amzinuosius dalykus - aferisti} spindesj ir skurdq.

Dar geresnis tokio zvilgsnio „is apacios" pavyzdys - „Pasi} afe-ros byla", atskleidzianti bene placiausiq valstybinii} ir socialiniq problemi} spektr^. Visi} pirma - intrigomis ir miglotais darbeliais verdant} Vidaus reikali} ministerijos gyvenim^. Greta to - emigra-cije, kur i nera tik musi} laiki} beda. Ir, pagaliau - lietuvii} ir zydq santykii} subtilybes. Nors tai is paziuros gal keista, taciau paslap-tinga dokumenti} klastojimo istorija leidzia pajusti sios tautines mazumos padeties ir pasauleziuros specifik^, k u r i ^ praziuri abu

9

[ Z A N G A : M A N O M Y L I M A S T A R P U K A R I S

pagrindiniai tarpusavyje besigrumiantys stereotipai: „visi lietu-viai - antisemitai" ir „kaip mes draugiskai gyvenome".

2velgiant „is apacios", savitai atrodo ir politika. Jau minejau, kad tarpukario viesajame gyvenime biita daugiau idealizmo, dramos ir patoso. Taciau kartu (paradoksalu, bet tai tiesiogiai susij^) - ir daugiau ziaurumo bei agresijos. Tarpukaris anaiptol nebuvo silta ir jauki epocha. Priesingai. Zmones daug dazniau nei siandien santykius aiskindavosi veiksmais ir, bent tarp karininkq, tebevyk-davo dvikovos. Politineje erdveje po nepasisekusiij demokratijos bandymij taip pat jsivyravo kumscio teise ir organizuoti kokj su-kil ime pries savo oponentus valdzioje buvo taip pat jprasta, kaip siandien „prastumti" saviems nauding^ jstatymq. Trumpai tariant, idealizmas ir dramatizmas reiske ne tik (o gal net ne tiek) pasiry-z i m ^ mirt i , bet ir pasiryzim^ zudyti del savo idealij. Si§ tarpukario politikij nuostat^ atspindi „Prano Sileikos" byla - kurioziska ir kiek makabriska istorija, kurioje skandalingos zmogzudystes tyrimas isauga j t ikri j politiniij s^mokslij narpliojim^.

Galiausiai paskutiniosios dvi „bylos" leidzia zvilgteleti j „tikr4" nusikalteliij pasaulj. Pirmoj i - apie tai, kaip tampama nusikalteliu. Apie tai, kaip lengvai juokai apie banko apiplesimq tampa rimtu da-lyku, ir kiek nedaug tereikia, kad nuobodokas pilietis ryzti4si zengti nusikalstamu keliu. O paskutinioji byla - apie tai, koks gyvenimas laukia (tiksliau, lauke tarpukario Lietuvoje) perzengus moralinj rubikon§. Tai baisiojo ir paslaptingojo plesiko Rickaus istorija.

Uz tai, kad visos sios istorijos buvo aprasytos ir galiausiai susi-liejo j vien^ turinj , labiausiai esu dekingas „Naujojo Z id in io -Aidi j " redakcijai. Tai - musq bendro darbo vaisius, pacia tikriausia ir visiskai tiesiogine prasme. {NZ-A publikuotoji „Sacharino bylos" versija (2003, Nr. 7-8) cia praplesta ir pertvarkyta, „Pasi} aferos bylos" (2005, Nr. 3-4) skelbiama ilgesnioji versija, „Pasto zenklij bylos" (2004, Nr. 6) ir „Prano Sileikos bylos" (2007, Nr. 4, 5-6) publikuojamos nekeistos, o „Tipiskas banko apiplesimas" ir „Ste-po vasara" parasytos specialiai siai knygai.) O dar, jau nebe p i rm^ kart^, bet, tikiuosi, ir ne paskutinj kart^, dekoju savo tevams - uz

10

j Z A N G A : M A N O M Y L I M A S T A R P U K A R I S

.cenzur^" ir draugams - uz palaikym^. Atskir^ ir ypating^ padek^ uz kantryb? ir palaikym^ reiskiu savo zmonai Inesai.

Tokios knygos galima neuzbaigti niekada, nes j d o m i ^ ir iskal-bingq bylq buta neaprepiamos daugybes. Nors paantrasteje nuro-dyta, kad tai „studija", pats esu labiau l ink?s s i^ knyg^ suvokti kaip kolekcij^. T o k i ^ kolekcij^, k u r i neturi ne numanomos pabaigos ir kuria gali pasigirti draugams, ka i jau jautiesi sur inkf s pakankam^ eksponatij kiekj . Tai nereiskia, kad toliau j i j neberinksi. Nereiskia ne, kad r inksi . Toks gestas apskritai neturi ypatingos reiksmes. Tiesiog pasidziaugi, parodai kitiems tai, kas tau paciam jdomu, tikedamasis tuo pat sudominti ir juos. Todel is sios knygos skaity-tojij tesitikiu dvieji j dalyki j - smalsumo ir jautrumo keistai, kar­tais klastingai, godziai ir ziauriai , bet visada jdomiai zmogiskajai prigimciai.

Vi lnius, 2008 01 08

11