ALEKSANDRO STULGINSKIO UNIVERSITETAS

Agronomijos fakultetas

Sodininkyst s ir daržininkyst s katedraė ė

Elvyra Jarienė

Mokomoji knyga

Augalini žaliav ų ų

chemin saugaė

1

ALEKSANDRO STULGINSKIO UNIVERSITETAS

Agronomijos fakultetas

Sodininkystės ir daržininkystės katedra

Elvyra Jarienė

Augalinių žaliavų cheminė sauga

Mokomoji knyga

AKADEMIJA

2012

2

UDK 641.3:613.26]:614.31 (075.8)

Jarienė E.

Augalinių žaliavų cheminė sauga

Mokomoji knyga

Recenzavo: Sodininkystės ir daržininkystės katedros

prof. dr. Honorata Danilčenko

Augalininkystės ir gyvulininkystės katedros

doc. dr. Evaldas Klimas

Aprobuota:

Sodininkystės ir daržininkystės katedros posėdyje 2012 05 28,

protokolo Nr. 23

Agronomijos fakulteto metodinės komisijos posėdyje 2012 08 30,

protokolo Nr. 20 (90)

ASU metodinės komisijos posėdyje 2012 08 30, protokolo Nr. 54

Kalbą redagavo Laima Jonikienė

Maketavo Vita Spūdytė

Viršelio dailininkė Danguolė Raudonienė

© Elvyra Jarienė, 2012

© Aleksandro Stulginskio universitetas, 20I2

ISBN 978-609-449-040-8

3

TURINYS

SĄVOKOS IR JŲ APIBRĖŽTYS .......................................................... 4

PRATARMĖ .................................................................................... 7

1. SUNKIEJI METALAI ..................................................................... 9

1.1. Augalinės žaliavos taršos sunkiaisiais metalais šaltiniai .......... 11

1.2. Sunkiųjų metalų poveikis žmogaus organizmui ..................... 28

2. PATVARIEJI ORGANINIAI JUNGINIAI (POT) .............................52

2.1. Dioksinų savybės ir susidarymas ............................................ 52

2.2. Dioksinų ir furanų paplitimas aplinkoje ................................. 57

2.3. Dioksinų toksiškumas ............................................................ 59

2.4. ES aplinkosaugos politika, susijusi su dioksinų, furanų išmeti-

mo mažinimu ............................................................................... 64

3. PESTICIDAI ...............................................................................67

3.1. Pesticidų naudojimas ............................................................. 71

3.2. Pesticidų klasifikacija pagal ūmų toksiškumą ......................... 71

3.3. Insekticidai ............................................................................ 75

3.4. Programos, skirtos pesticidų likučių DLK augalinėje žaliavoje

kontrolei užtikrinti ....................................................................... 83

4. TERŠALAI, MIGRUOJANTYS Į AUGALINES MAISTO ŽALIAVAS

IŠ PAKUOČIŲ.................................................................................86

4.1. Augalinių žaliavų pakuotės .................................................... 87

4.1.1. Plastikinės medžiagos ir gaminiai .................................... 87

4.1.2. Regeneruotos celiuliozės plėvelė ..................................... 98

4.1.3. Keramikos gaminiai ........................................................ 98

4.1.4. Popierius ir kartonas ....................................................... 99

4.2. Migruojančių į supakuotas žaliavas medžiagų analizė ........... 106

LITERATŪROS SĄRAŠAS .............................................................. 113

PRIEDAI ................................................................................... 128

4

Sąvokos ir jų apibrėžtys

Apribojimas – cheminės medžiagos naudojimo, išsiskyrimo ri-

binės vertės gaminyje ribojimas.

CAS Nr. – cheminių medžiagų santrumpų tarnybos registracijos

numeris (Chemical Abstracts Service Registry Number).

CXL – Codex Alimentarius komisijos nustatytas didžiausias li-

kučių kiekis (DLK).

Daugiasluoksnis kompozitas – medžiaga ar gaminys, sudary-

tas iš dviejų ar daugiau skirtingų tipų medžiagų sluoksnių, bent vienas

iš kurių yra plastiko sluoksnis.

Daugiasluoksnis plastikas – medžiaga ar gaminys, sudarytas iš

dviejų ar daugiau plastiko sluoksnių.

Didžiausia leidžiama koncentracija (DLK) – didžiausia ap-

linkoje cheminės medžiagos koncentracija, kuri nekenkia žmogaus

sveikatai, veikdama jį neribotą laiką arba net visą gyvenimą, ir neturi

įtakos ateinančių kartų paveldimumui.

EEB – Europos ekonominė bendrija (dabar ES - Europos Sąjunga).

Funkcinis barjeras – barjeras, sudarytas iš vieno ar daugiau bet

kurio tipo medžiagų sluoksnių, kuris užtikrina, jog gatava medžiaga ar

gaminys atitinka Reglamento (EB) Nr. 1935/2004 nuostatas.

GŽŪP – gera žemės ūkio praktika – nacionaliniu lygiu rekomen-

duotas, leistas ar registruotas augalų apsaugos produktų saugus naudo-

jimas visuose maisto ir pašarų gamybos, sandėliavimo, transportavimo,

platinimo ir perdirbimo etapuose.

JECFA – jungtinis Maisto produktų ir žemės ūkio bei Pasaulio

sveikatos organizacijų maisto priedų ekspertų komitetas (The Joint

FAO/WHO Expert Committee on Food Additives).

Kompetencijos tikrinimo testas – lyginamasis tyrimas, kurio

metu keletas laboratorijų atlieka identiškų mėginių analizę ir leidžia

įvertinti kiekvienos laboratorijos atliekamos analizės kokybę.

Konkreti išsiskyrimo ribinė vertė (SML) – didžiausias lei-

džiamas konkrečios cheminės medžiagos, išskirtos iš medžiagos ar ga-

minio į maisto žaliavas, kiekis.

Kritinė GŽŪP – daugiau nei viena GŽŪP, taikoma veikliosios

medžiagos/produkto deriniui.

5

Leistina paros norma – kūno svoriui apskaičiuotas medžiagos

kiekis maiste, kurį galima suvartoti kasdien per visą gyvenimą be pas-

tebimo pavojaus vartotojui, vadovaujantis visais įvertinimo metu ži-

nomais faktais, atsižvelgiant į pažeidžiamas gyventojų grupes (pvz.,

vaikus ir dar negimusius kūdikius).

Maistinis modelinis tirpalas – bandomoji maisto produktą

imituojanti terpė. Maistiniame modeliniame tirpale imituojamas išsi-

skyrimas iš su maistu besiliečiančių medžiagų.

Monomeras ar kita pradinė medžiaga:

cheminė medžiaga, kuri polimerizuojama siekiant gaminti po-

limerus; arba

natūrali ar sintetinė makromolekulinė medžiaga, naudojama

modifikuotoms makromolekulėms gaminti; arba

cheminė medžiaga, naudojama esamoms natūralioms arba sin-

tetinėms makromolekulėms modifikuoti.

Netyčia patekusios medžiagos – naudotų cheminių medžiagų

priemaišos, gamybos procese susidarę reakcijų tarpinės medžiagos ar

irimo ar reakcijos produktai.

Nustatymo ribos (NR) – pagrįsta mažiausia likučių koncentra-

cija, kuri gali būti išmatuota ir apie kurią gali būti pranešta naudojantis

įteisintais kontrolės metodais, vykdant įprastinę kontrolę.

Orientacinis nepavojingas lygis (ONL) – laikinai leidžiama

medžiagos koncentracijos aplinkoje higieninė norminė vertė, apskai-

čiuota pagal fizikines bei chemines savybes ir pagreitintų eksperimen-

tinių toksiškumo tyrimų rezultatus.

Pesticidų likučiai – likučiai, įskaitant veikliąsias medžiagas,

metabolitus Direktyvose apibrėžtuose augalų apsaugos produktuose,

irimo ar reakcijos produktai, kurie gali atsirasti dėl veikliųjų medžiagų

naudojimo augalų apsaugoje, veterinarinėje medicinoje ir jų naudoji-

mo kaip biocidus.

Plastikas (plastmasė) – polimeras, į kurį gali būti pridėta prie-

dų ar kitų cheminių medžiagų ir kuris gali funkcionuoti kaip pagrindi-

nis gatavų medžiagų ir gaminių struktūrinis komponentas.

Polimeras – makromolekulinė cheminė medžiaga, gauta mono-

merų ir kitų pradinių medžiagų polimerizacijos būdu, pvz., polikonde-

sacijos ar kitu panašiu būdu; arba cheminiu būdu keičiant natūralias ar

sintetines makromolekules; arba mikrobinės fermentacijos būdu.

6

Polimero gamybos pagalbinė medžiaga – cheminė medžiaga,

kuri naudojama tinkamai polimero ar plastiko gamybos terpei sudaryti.

Jų gali būti, bet neprivalo, gatavose medžiagose ar gaminiuose ir jie ne-

turi turėti fizinio ar cheminio poveikio gatavai medžiagai ar gaminiui.

Polimerizacijos pagalbinės medžiagos – cheminės medžia-

gos, kurios inicijuoja polimerizaciją ir (arba) padeda valdyti makromo-

lekulinės struktūros susidarymą.

Priedas – cheminė medžiaga, kurios specialiai dedama į plasti-

kus, siekiant gauti fizinį ar cheminį poveikį perdirbant plastikus arba

gatavoje medžiagoje ar gaminyje; jų turi būti gatavų medžiagų ar ga-

minių sudėtyje.

PSO – Pasaulio sveikatos organizacija (WHO).

PTWI – laikinai leistina savaitės norma (Provisional tolerable

weekly intake).

Specifikacija – cheminės medžiagos sudėtis, jos grynumo krite-

rijai, fizinės ir cheminės savybės, išsami informacija apie cheminės

medžiagos gamybos procesą ar kita informacija apie išsiskyrimo ribinių

verčių nurodymą.

Suminė išsiskyrimo ribinė vertė (OML) – didžiausias lei-

džiamas nelakių medžiagų, išskirtų iš medžiagos ar gaminio į maisti-

nius modelinius tirpalus, kiekis.

Suminė konkretaus išsiskyrimo ribinė vertė (SML(T)) – di-

džiausias leidžiamas suminis konkrečių cheminių medžiagų, išskirtų į

maistą ar maistinius modelinius tirpalus, kiekis, išreikštas kaip nurody-

tų cheminių medžiagų kiekių suma.

Toksiškumas – cheminės medžiagos gebėjimas kenkti gyviems

organizmams.

Ūmi referencinė dozė – kūno svoriui apskaičiuotas medžiagos

kiekis maiste, kurį galima suvartoti per trumpą laikotarpį (per vieną

dieną) be pastebimo pavojaus vartotojui, vadovaujantis tinkamų studi-

jų duomenimis ir atsižvelgiant į pažeidžiamas gyventojų grupes (pvz.,

vaikus ir dar negimusius kūdikius).

Ūmus toksiškumas – cheminės medžiagos poveikis bandymi-

niams gyvūnams, kuris pasireiškia mažiau nei per 24 h po vidutinės

mirtinos dozės įvedimo per virškinamąjį traktą arba kvėpavimo takus.

Veikliosios medžiagos – medžiagos, pasižyminčios bendru arba

specifiniu poveikiu kenksmingiems organizmams, augalams, jų dalims

arba augaliniams produktams.

7

Pratarmė

Europos Sąjungos Taryba palankiai vertina ES žemės ūkio pro-

duktų kokybės valdymo politiką ir pripažįsta, kad gamintojai gali pa-

tenkinti vartotojų poreikį įsigyti kokybiškų produktų; mano, kad vie-

nas svarbiausių veiksnių, didinant ilgalaikį Bendrijos žemės ūkio pro-

dukcijos konkurencingumą bei tvarumą ir stiprinant kaimo ekonomi-

ką, yra nuolatinis dėmesys žemės ūkio produktų kokybei (Komisijos

komunikatas dėl žemės ūkio produktų kokybės politikos. ES Taryba,

Briuselis, 2009 06 11).

Per paskutiniuosius 50 metų išplitęs cheminių medžiagų diegimas

žemės ūkyje ir maisto perdirbimo procese labai padidino produktų,

kurie tariamai buvo laikomi nepavojingais, gamybos apimtis. Per

trumpą laiką labai padidėjo žemės ūkio augalų derliai ir gyvulių pro-

duktyvumas, išvestos naujos intensyviai žemdirbystei pritaikytos įvai-

rių augalų veislės. Vis didesniu mastu imta taikyti sintetinę cheminės

pramonės produkciją: herbicidus, insekticidus, defoliantus, desikantus

ir kt. Išaugo mineralinių trąšų vartojimas, padidėjo profilaktinių me-

džiagų ir moderniausių sintetinių veterinarinių vaistų, daugybės kito-

kios cheminės pramonės produkcijos suvartojimas, dėl to susidarė ci-

vilizacijos ligų „proveržis“.

Cheminių medžiagų į mitybos grandinę gali patekti ir dėl aplin-

kos užteršimo. Jų poveikis sveikatai sudaro didelę riziką ir pastaraisiais

metais kelia didelį visuomenės susirūpinimą. Didėja atvejų, kai maisto

žaliavos, jų perdirbimo produktai užteršti sunkiaisiais metalais (švinas,

kadmis ir gyvsidabris), pasižyminčiais toksiniu poveikiu.

Dioksinai, kaip ir polichlordifenilai (PCHD), yra toksiniai chemi-

niai junginiai, žinomi kaip patvarūs organiniai teršalai (POT). Pagal

struktūrinę ir cheminę sudėtį dioksinai yra polichlor-junginiai ir yra

pramonės gamybos ir atliekų deginimo šalutinė medžiaga. Dioksinai ir

PCHD, nors ir nedideliais kiekiais, randami daugelyje maisto produktų.

Chroninis dioksino poveikis gali paskatinti įvairių vėžio formų kilmę.

Lietuvoje augalinėse žaliavose ir jų perdirbimo produktuose di-

džiausiosios leistinos teršalų koncentracijos reglamentuojamos atitin-

8

kamais Europos Sąjungos reglamentais, Lietuvos higienos normomis ir

kitais teisės aktais.

Augalinių maisto žaliavų kokybės ir saugos nagrinėjimas ir pro-

blemų sprendimas yra labai specifiškas, pastoviai progresuojantis bei

labai aktualus ir laiku atliekamas. Augalinių maisto žaliavų cheminės

saugos studijos tokių specialistų rengimui yra neatsiejamos.

Šioje mokomojoje knygoje pateikiamos žinios apie kai kuriuos

potencialius augalinės žaliavos ir perdirbimo produktų cheminius ter-

šalus, jų patekimo būdus maisto tvarkymo grandinės metu, metabo-

lizmo procesus ir poveikį žmogaus sveikatai, jų rizikos vertinimo ir

prevencijos svarbą.

Mokomoji knyga sudaryta iš keturių skyrių. Pirmajame labai

glaustai pateiktos žinios apie augalinės žaliavos taršos sunkiaisiais me-

talais šaltinius, jų galimą riziką sveikatai. Pateikti įvairių šalių, vykdant

taršos sunkiaisiais metalais stebėsenos monitoringą, pavyzdžiai. Antra-

jame skyriuje pateikiama informacija apie patvarių organinių junginių

(POT) diosinų bei furanų susidarymą, galimą taršos riziką bei vykdo-

mą aplinkosaugos politiką, susietą su jų mažinimu. Pesticidai neatsie-

jami, kalbant apie augalinės žaliavos cheminę taršą. Trečiajame skyriu-

je labai glaustai aprašomas jų naudojimas, klasifikacija, pateikiami

praktiniai pavyzdžiai bei aptariamos programos, skirtos jų kontrolei.

Teršalai, migruojantys iš pakuočių į žaliavas bei jų perdirbimo produk-

tus – vienas iš potencialių cheminės taršos šaltinių. Ketvirtajame sky-

riuje pateikiamos žinios apie galimas pakuočių rūšis, jų sudėtį, galbūt

keliamą riziką produktų saugai bei migruojančių medžiagų analizę.

Mokomoji knyga skirta studijuojantiems pagal Augalinių maisto

žaliavų kokybės ir saugos magistrantūros programą. Ja galės pasinaudoti

ir agronomijos, ekologijos ir aplinkotyros, visuomenės sveikatos, mais-

to technologijos studijų programų magistrantai, darbuotojai, kuruojan-

tys augalinių maisto žaliavų kokybę ir saugą.

9

1. Sunkieji metalai

Augalinės ir gyvūninės kilmės maisto produktai sudaryti iš chemi-

nių elementų, kurie susijungę sudaro jų „statybines medžiagas“ – bal-

tymus, lipidus, angliavandenius, vitaminus ir kitus sudėtingus junginius.

Makroelementai, kaip vieni iš pagrindinių elementų, yra būtini augalų ir

gyvūnų organizmams. Jie yra statybinės medžiagos, kurios įeina į audi-

nio struktūrą, dantis, odą ir plaukus, svarbūs skysčių ir elektrolitų pasi-

skirstymui organizme, kraujo pH ir jo pastovumo palaikymui (buferinės

sistemos) ir t. t. Mikroelementai yra būtini normalioms organizmų

funkcijoms vykti. Jie dalyvauja gausiuose svarbiuose gyvybiniuose pro-

cesuose, pvz., fermentinėse reakcijose (Zn, Co, Ni, Mn, Fe, Cr, Al), ka-

talizuoja anaerobinės glikolizės reakcijų grandines (Mn, Zn), nukleotidų

sintezėje (Mg, Fe), eritrocitų susidaryme (eritropoèzė) (Fe, Cu), organi-

nių rūgščių transformacijoje (Fe, Zn, Ni, Mn), azoto kitime (Fe, Mo,

Cu, Mn, V, Co), fotosintezėje (Fe, Ti, Mg, Mn), tačiau jų trūkumas ar

perteklius gali būti daugelio rimtų ligų priežastis.

Biologinėje klasifikacijoje mikroelementai, kurių atominė masė

didesnė negu 40, priskiriami sunkiųjų metalų grupei [Mažvila, 2001].

Šiai grupei priskirti mikroelementai gali sukelti sunkių apsinuodijimų

ar sukelti kitokio pobūdžio sveikatos sutrikimus, jei suvartojamas jų

kiekis yra didesnis, negu nustatyta leistina dozė.

Pagal pavojingumą gyvajam organizmui sunkieji metalai yra išsi-

dėstę taip: Hg, As, Cu, Cd, Zn, Cr, Mn, Fe, Ti, Pb, o kancerogeninis

bei mutageninis jų poveikis priklauso nuo koncentracijos ir gali pasi-

reikšti ne iš karto, bet po tam tikro laiko. Be aplinkos taršos, sunkieji

metalai pasižymi ir genotoksiniu poveikiu – normalaus DNR funkcio-

navimo ar metabolizmo trikdymu, dėl to formuojasi organizmų gene-

tiniai pakitimai – mutacijos. Vieni iš pavojingiausių ekosistemose yra

cheminiai genotoksinai. Nepaisant to, kad šios medžiagos aplinkoje

yra veikiamos įvairių biotinių ir abiotinių veiksnių, jos ilgą laiką išlieka

patvarios, plačiai pasklinda, neigiamai veikdamos žmogaus ir gyvūnų

sveikatą ir sukeldamos nepageidaujamus ekologinius efektus gamtinėje

aplinkoje (Trumpas..., 1997) (1, 2 pav.).

10

A

p

l

i

n

k

a

Normalūs

apykaitos

procesai

Vidutinis

mikroelementų

(sunkiųjų

metalų) kiekio

trūkumas arba perteklius

Subalansuotas

mikroelementų

(sunkiųjų

metalų) kiekis

O

r

g

a

ni

z

m

ų

r

e

a

k

ci j a

Kokybiniai

pokyčiai (esant įprastiniam

reguliavimui)

Prisitaikę

organizmai,

80-95%

)

Kitimas

(evoliucija)

Endeminės

ligos

Morfologiniai

pokyčiai

Išsigimimai

Žymus

mikroelementų

(sunkiųjų

metalų) kiekio

trūkumas

Žymus

mikroelementų

(sunkiųjų

metalų) kiekio

perteklius

Endeminiai audinių

apykaitos pokyčiai

1 pav. Aplinkoje esančių mikroelementų (sunkiųjų metalų) trūkumo ar per-

tekliaus įtaka biologinėms reakcijoms organizmuose (Ковальский, 1974)

Paaiškinimai: endèminis [gr. endēmos], vietinis, būdingas tik tam tikrai vietovei;

morfologija (gr. morphe – pavidalas, forma + logos – mokslas) plačiąja prasme su-

prantamas kaip mokslas apie formas ir sandaras.

Mikroelementai (sunkieji metalai)

dirvožemyje

Augalai Pašarai ir augaliniai maisto produktai

Gyvieji organizmai

Pašarai ir gyvūniniai maisto produktai

Gyvūnų (tarpinė) grandis

Mikroelementai (sunkieji metalai)

ore

Mikroelementai (sunkieji metalai)

uolienose

Mikroelementai (sunkieji metalai)

vandenyje

2 pav. Organizmų biologinių reakcijų į mikroelementų (sunkiųjų metalų)

kiekio pokyčius aplinkoje tarpusavio ryšys (Ковальский, 1974)

11

1.1. Augalinės žaliavos taršos sunkiaisiais

metalais šaltiniai

Sunkieji metalai dirvožemyje. Dirvožemio užterštumui sun-

kiaisiais metalais turi būti skiriamas išskirtinis dėmesys, nes nuo to la-

bai priklauso sunkiųjų metalų kiekis išauginamoje augalininkystės

produkcijoje, jų patekimas į paviršinius ir gruntinius vandenis (Mažei-

ka, Lazauskas, Staugaitis, 2010).

Nustatant ir vertinant sunkiųjų metalų kiekį dirvožemyje būtina

atkreipti ypatingą dėmesį į metodinius apsektus – dirvožemių ėminių

atrinkimo būdus, sunkiųjų metalų kiekio nustatymo metodus, vidur-

kių skaičiavimą. Nėra bendrų tarptautinių standartų ir standartinės to-

kių tyrimų praktikos, todėl nuo pasirinktų metodų darbo būdų pri-

klauso ir tyrimo rezultatai. Ypač tada, kai siekiama apskaičiuoti ir įver-

tinti tikėtiną nuo mineralinių trąšų poveikio sunkiųjų metalų kiekį

dirvožemyje, ar tarpusavyje palyginti Lietuvoje ir užsienyje gautus ty-

rimų rezultatus (Mažeika, Lazauskas, Staugaitis, 2010).

Lietuvoje priimta panaši kaip ir kitose valstybėse didžiausia leisti-

noji sunkiųjų metalų koncentracija (DLK) dirvožemyje (Mažvila ir kt.,

1994) (1 lentelė). Nustatyta, kad sunkiųjų metalų kiekį jame didina

oro, nuotekų, trąšų, pesticidų, atliekų, pramonės įmonių ir automobi-

lių tarša. Cr, Ni, Cu ir Zn daugiau yra vidutinio sunkumo granulio-

metrinės sudėties dirvožemiuose negu smėliuose. Durpiniuose ir pu-

veninguose dirvožemiuose chromo ir cinko yra mažiau, o vario ir

kadmio – daugiau negu kituose dirvožemiuose.

1 lentelė. Sunkiųjų metalų kiekis mg kg-1 Lietuvos dirvožemiuose ir didžiausia

leistina koncentracija (DLK) (Mažvila ir kt., 2001)

Rodikliai Cr Cd Pb Ni Cu Zn

Dažniausiai

Daugiausia Mažiausiai DLK Kenksminga

riba

8,1–11,0

>17,1 < 8,0 50,0

75–100

0,31–

0,45 >0,80 < 0,30

5,0

3–8

10,1–

13,0 >19,0 < 10,0 32,0

100–400

6,1–10,0

>19,0 < 6,0 50,0 100

6,1–9,0

>12,0 < 3,0 40,0

60–125

20,1–

35,0 > 45,0 < 13,0 150,0

70–700

12

Miestų, pramonės įmonių, automagistralių zonų dirvožemiai labiau

užteršti sunkiaisiais metalais. Taršos elementų sudėtis priklauso nuo taršos

šaltinių, pakelėse dominuoja tarša švinu (Šlapakauskas, Duchovskis, 2008).

Tarp išsamiausių darbų, skirtų sunkiųjų metalų susikaupimo dir-

vožemyje rizikai įvertinti, paminėtinas Jungtinėje Karalystėje (JK) at-

liktas tyrimas (Nicholson ir kt., 2003). Buvo kiekybiškai įvertinti svar-

biausi žinomi žemės ūkio naudmenų taršos sunkiaisiais metalais šalti-

niai: atmosferos krituliai, nuotekų dumblas, gyvulių mėšlas, minerali-

nės trąšos ir kalkinimo medžiagos, pesticidai, lietinimo vanduo, pra-

monės šalutiniai produktai ir kompostai. Išaiškėjo, kad svarbiausias vi-

sus žemės ūkio naudmenų plotus apimantis taršos sunkiaisiais metalais

šaltinis šioje labai išvystytos pramonės šalyje yra atmosferos krituliai.

Tačiau atskirų ūkių laukuose sunkieji metalai gali kauptis ir dėl inten-

syvaus gyvulių mėšlo ir ypač nuotekų dumblo naudojimo, nepaisant

taikomų šioms organinėms medžiagoms naudojimo apribojimų. Mine-

ralinių trąšų indėlis sunkiųjų metalų kaupimosi dirvožemyje požiūriu

nebuvo dideli. Norint pasiekti maksimalias leistinas ribas, nustatytas

nuotekų dumblui, reikėtų tręšti tūkstančius metų (2 lentelė).

2 lentelė. Laikotarpis (metais) padidinti sunkiųjų metalų kiekį dirvožemyje

nuo foninio iki maksimalaus leistino kiekio* (Nicholson ir kt., 2003)

Šaltinis Zn Cu Ni Pb Cd Cr

Nuotekų dumblas 80 116 485 645 352 1256

Kiaulių srutos 151 219 2580 >10000 2232 >10000

Kiaulių mėšlas 164 246 2667 >10000 1892 >10000

Paukščių mėšlas 281 1642 4705 >10000 1648 >10000

Galvijų srutos 358 1348 >10000 9452 2186 >10000

Galvijų kraikinis mėšlas 408 1688 3881 >10000 1621 >10000

Atmosferos krituliai 1733 6689 >10000 >10000 3893 >10000

Popieriaus gamybos atliekos

239 286 1443 8501 518 7444

Mineralinės ir

kalkinės trąšos 1234 5055 3868 >10000 1459 >10000

Lietinimo vanduo 1473 6689 >10000 >10000 3893 >10000

*taikomos nuotekų dumblui

13

Reikia sąlyginai ilgo kelio ar net keliolikos tūkstančių metų laiko-

tarpio, kad, taikant dabartinę mineralinių trąšų naudojimo praktiką,

sunkiųjų metalų kiekis dirvožemyje padidėtų tiek, kad pasiekti šiuo me-

tu JK taikomas maksimalias leistinas koncentracijas, nustatytas nuotekų

dumblu tręšiamiems laukams (Mažeika, Lazauskas, Staugaitis, 2010).

JAV atliktuose ilgalaikiuose lauko eksperimentuose buvo įvertin-

tas skirtingų mineralinių trąšų rūšių poveikis sunkiųjų metalų susikau-

pimui dirvožemyje (EPA, 1999). Šie tyrimai leido nustatyti, kad dau-

guma makro-, mikro- ar kalkinimui skirtų trąšų galėtų dvigubai padi-

dinti (lyginant su foniniu jų kieku) sunkiųjų metalų kiekį dirvožemyje

naudojant tas pačias trąšas maksimaliomis ar net vidutinėmis normo-

mis 45 metus (3 lentelė).

Lietuvoje išsamių eksperimentinių tyrimų, kuriuose būtų tiriamas

sunkiųjų metalų susikaupimas dirvožemyje, negausu. LŽI Vokės filiale

ilgalaikiuose bandymuose, įrengtuose velėniniame jauriniame prie-

smėlio ant žvyro dirvožemyje mineralinėje, organinėje-mineralinėje,

kalkinimo-organinėje-mineralinėje tręšimo sistemose, nustatyta, kad

ilgalaikis tręšimas net ir didelėmis mineralinių trąšų normomis

(N240P120K180) esminės įtakos sunkiųjų metalų (Cr, Cd, Pb, Ni, Cu, Zn,

Mn ir Fe) kiekiui ganyklų bei sėjomainos lauko dirvožemiuose neturė-

jo ir nesukėlė užteršimo jais pavojaus (Rimšelis ir kt., 1996). Atominės

absorbcinės ir rentgeno fluorescencinės analizės metodais ištirti 26

cheminių elementų (Ag, Al, B, Ba, Ca, Co, Cr, Cu, Fe, Ga, La, Li,

Mg, Mn, Mo, Nb, Ni, P, Pb, Sc, Sn, Ti, V, Y, Yb ir Zn) kiekiai dir-

vožemio ėminiuose, atrinktuose ilgą laiką (daugiau nei 20 metų) skir-

tingomis mineralinių, organinių bei kalkinių trąšų normomis tręštuose

agronominių eksperimentų laukeliuose (Marcinkonis ir kt., 2004).

Lauko bandymai buvo išsidėstyti 3 fiziniuose-geografiniuose rajonuose

ir atspindintys 5 dirvožemio tipus.

Nustatyta, kad antropogeninis poveikis dirvožemiui geocheminės

sudėties atžvilgiu intensyvesnis natūraliai rūgščiuose Rytų (6 elementų

Ca, Co, Cu, Sr, Ti, Zr skirtumas) ir Vakarų (18 elementų Al, Fe, Ca,

Mg, B, Ba, Co, Cu, Li, Nb, Ni, Sc, Sr, Zn, Zr skirtumas) zonos peri-

odiškai kalkinamuose dirvožemiuose.

14

3 lentelė. Trąšos, kurios galėtų dvigubai padidinti (lyginant su foniniu)

sunkiųjų metalų kiekį dirvožemyje, naudojant jas 45 metus (EPA, 1999)

Trąša Sunkusis metalas

Cd Pb As Cr Hg Ni V Cu Zn

Pagrindinių maistinių medžiagų trąšos

NPK-N ■ ○● ○● ○● ●

NPK-P □■

○●

○● ● ● ●

P □■

○●

●

K

Antrinių maistinių medžiagų trąšos

Gipsas

Siera ■ ○●

Kalkinimo medžiagos

Kalkės ■ ○● ■ ○● ■ ○● ● ■ ○● ● ● ■ ○● ■ ○●

Siera

Mikroelementinės trąšos

Zn ■ ○● ■ ○●

Fe ■ ○● □■

○●

■ ○●

Mn

B

□ naudojant vidutiniškas trąšų normas; ■ naudojant maksimalias trąšų normas;

○ naudojant atskiras trąšas, turinčias daugiausia sunkiųjų metalų vidutinėmis normomis

● naudojant atskiras trąšas, turinčias daugiausia sunkiųjų metalų maksimaliomis normomis

Dėl ilgalaikio agrogeninio žemės ūkio poveikio (tręšimo ir kalki-

nimo) dirvožemiui Rytų ir Vakarų Lietuvos zonų lauko bandymuose

nustatyti didesni Ca ir Sr, mažesni Zr, pakitę Co ir Cu bendrieji kie-

kiai. Tačiau Vidurio Lietuvos zonos rudžemių geocheminė sudėtis dėl

agrogeninio žemės ūkio poveikio praktiškai nesiskyrė. Visumoje agro-

geninis žemės ūkio poveikis labiausiai pasireiškė Sr atžvilgiu. LŽI ATL

1998 – 2002 m. daryti tyrimai (Lubytė ir kt., 2004) siekiant nustatyti

įvairių formų sunkiųjų metalų (Cr, Cd, Pb, Ni) ir mikroelementų (Cu,

15

Zn, Mn, Fe) kiekius ir pokyčius dirvožemyje, atsižvelgiant į tręšimo

intensyvumą. Skirtinguose pagal genezę, granuliometrinę sudėtį, rūgš-

tumą dirvožemiuose ėminiai paimti iš 0–20, 20–40, 40–60, 60–90 cm

sluoksnių Skėmių (Radviliškio r.), Kriūkų (Šakių r.), Rumokų (Vilka-

viškio r.) ir Vokės (Vilniaus r.) ilgalaikiuose tręšimo bandymuose. Juo-

se sunkiųjų metalų suminės koncentracijos nustatytos HNO3-HF-

HClO4, tirpiosios – 2 M HNO3 ir judriosios formos – amonio acetato

buferiniame tirpale, kurio pH 4,8. Augalų pasisavinami mikroelemen-

tai Cu ir Fe analizuoti 1 M HCl tirpale, Mn – 0,05 M H2SO4 ir Zn –

amonio acetatiniame buferiniame tirpale, kurio pH 4,8. Cr, Cd, Pb,

Ni, Cu, Zn, Mn ir Fe suminių ir tirpiųjų 2 M HNO3 formų koncentra-

cija ir jos pasiskirstymas įvairiuose sluoksniuose labiausiai priklausė

nuo dirvožemio genezės ir granuliometrinės sudėties. Mažesnė jų

koncentracija buvo fliuvoglacialiniame priesmėlio (IDp) Vokės ir smė-

lingame lengvo priemolio (RDg4-k1) Skėmių, didesnė – limnoglacia-

linės kilmės dulkiškame lengvo priemolio (IDg8-k) Rumokų, o di-

džiausia – dulkiškame vidutinio sunkumo priemolio (RDg4-k1) Kriū-

kų bandymų dirvožemyje. Šiuose tyrimuose ilgalaikis tręšimas net ir

didelėmis NPK normomis darė nežymų poveikį įvairių formų sunkių-

jų metalų ir mikroelementų susikaupimui dirvožemyje, išskyrus sumi-

nius Cr, Ni ir Pb Skėmių (trukmė 28 m.) tręšimo bandyme (Mažeika,

Lazauskas, Staugaitis, 2010).

Teršalų, ypač sunkiųjų metalų, patekimas į augalus priklauso ne

vien tik nuo jų koncentracijos dirvožemyje, bet ir nuo jo rūgštumo,

granuliometrinės sudėties, užmirkimo laipsnio ir kt. Neutralaus rūgš-

tumo, sunkesnės granuliometrinės sudėties dirvožemiuose sunkieji

metalai labiau sorbuojami dirvožemio, todėl mažiau jų patenka į auga-

lus (Dudka ir kt., 1994; Iljin, 1995; Ericsson ir kt., 1996; Balik ir kt.,

1999; Boisson ir kt., 1999; Junta Yanai ir kt., 2006). Pvz., varis gam-

toje yra vienas iš judresnių elementų, ypač rūgščioje ir oksidacinėje

terpėje. Šarminėje redukcinėje terpėje jis yra nejudrus. Geriausiai jį

sorbuoja dirvožemio molio dalelės ir dirvožemyje esančios huminės ir

fulvo rūgštys. Esant dirvožemio pH 5,4–6,1, varis iškrenta hidroksidų

ir fosfatų pavidalu (Mažvila, 2001). Augalai ypač pasisavina Cu iš tų

16

dirvožemių, kurių pH reikšmė mažesnė už neutralią, nes tokiame dir-

vožemyje Cu yra geriausiai prieinamos formos. Yra nustatyta korelia-

cija tarp anglies mineralizacijos ir vario jonų aktyvumo dirvožemyje.

Mažėjant anglies kiekiui dirvožemyje, auga vario jonų aktyvumas. Jo-

ninės formos varis yra labiau toksiškas nei metalinės būsenos. Vario

druskos yra tirpios vandenyje. Ištirpę vandenyje vario jonai yra linkę

sudaryti stiprius kompleksinius junginius su organiniais ligandais. Šie

kompleksiniai junginiai sumažina vario kiekį tirpale, bet padidina jo

biologinį prieinamumą (Mažvila, 2001).

Sunkiųjų metalų toksiškumas augalinei žaliavai pasireiškia tada,

kai jų produktyvumas sumažėja 10 %. Augalams kenkia, jei 1 kg dir-

vožemio yra 3–8-mg kadmio, 75–100 mg chromo, 100–400 mg švino,

100 mg nikelio, 60–125 mg vario, 70–700 mg cinko, 1500–3000 mg

mangano (Кабата-Пендиас, Кабата, 1989). Augalinių žaliavų, skirtų

maistui, neužterštos sunkiaisiais metalais, tokiame dirvožemyje išau-

ginti negalima (Šlapakauskas, Duchovskis, 2008).

Sunkieji metalai paviršiniame ir gruntiniame vandenyje.

Dalis su trąšomis į dirvožemį patekusių sunkiųjų metalų vėliau išsiplau-

na ir patenka į paviršinius bei gruntinius vandenis. Tiriant 1992–

2006 m. Lietuvos upių vandenį, pastebimos vario, chromo, nikelio,

gyvsidabrio ir švino mažėjimo tendencijos (Aplinkos apsaugos agentūra,

2008). Ypač ryški nikelio ir chromo mažėjimo tendencija nuo 1997 m.

Cinko koncentracijos didėjo iki 2002 metų, vėliau to sparčiai mažėjo.

Duomenų, reprezentuojančių sunkiųjų metalų koncentracijos

gruntiniuose vandenyse žemės ūkio naudmenose pokyčius, priklauso-

mai nuo tręšimo mineralinėmis trąšomis, Lietuvoje labai mažai.

LAMMC ATL atliktų tyrimų duomenimis, Cd koncentracija grunti-

niuose vandenyse vidutiniškai yra 0,085 μg l-1. Tačiau kokio masto

įtaką šiam rodikliui daro mineralinės trąšos, duomenų nėra (4 lentelė)

(Mažeika, Lazauskas, Staugaitis, 2010).

4 lentelė. Cd koncentracija gruntiniuose vandenyse μg l-1

(LAMMC ATL duomenys) (Mažeika, Lazauskas, Staugaitis, 2010)

Ėminių skaičius Vidutiniškai Minimumas Maksimumas

70 0,085 0,020 0,445

17

Sunkieji metalai trąšose. Pasaulyje didelis dėmesys skiriamas

sunkiųjų metalų problematikai, tačiau išsamių mineralinių trąšų povei-

kio aplinkai, žmogaus sveikatingumui vertinimų, apimančių visą šalį ar

regioną, nėra gausu.

Daugeliu atvejų teisiniai dokumentai, skirti trąšoms gaminti, įpa-

reigoja gamintojus nurodyti trąšose esančių maisto medžiagų kiekį, bet

nereguliuoja kitų cheminių elementų ar junginių koncentracijos. Kai

kurios šalys (Kanada ir JAV) nustatė maksimalias sunkiųjų metalų leis-

tinas koncentracijas.

Pastangos sumažinti sunkiųjų metalų kiekius žemės ūkiui skirtose

mineralinėse trąšose dažniausiai yra nukreiptos į kadmio (Cd), arseno

(As), chromo (Cr), švino (Pb), gyvsidabrio (Hg), nikelio (Ni), vario

(Cu), cinko (Zn) kiekio ribojimą. Cd, As, Cr, Pb ir Hg nepriskiriami

prie augalams reikiamų cheminių elementų, atliekančių kokias nors spe-

cifines funkcijas, tačiau gerai žinomi kaip kenksmingi žmogui cheminiai

elementai, augintojų požiūriu jie geriausiu atveju yra balastas, galintis

bloginti išaugintos produkcijos kokybę, kenkti ūkyje išaugintais pašarais

penimų gyvulių sveikatingumui ir palaipsniui kauptis dirvožemyje, taip

mažindami išauginamos produkcijos ir net ūkio laukų vertę. Akivaizdu,

kad šių cheminių elementų kiekis mineralinėse trąšose turi būti mini-

malus, o vartotojas turėtų būti informuotas apie jų kiekį jose. Ši sąlygi-

nai techniškai nesunkiai sprendžiama problema nėra vienareikšmė, nes

reikalauja atitinkamų organizacinių priemonių, nemažų administravimo

kaštų, gali turėti įtakos trąšų gamintojų konkurencingumui, didinti au-

gintojų išlaidas (Mažeika, Lazauskas, Staugaitis, 2010).

Europos Sąjungoje bendros praktikos ribojant sunkiųjų metalų

kiekį trąšose kol kas nėra, tačiau Austrija, Suomija ir Švedija yra nu-

stačiusios maksimalias leistinas Cd koncentracijas, kurios kaip išimtys

buvo įteisintos atitinkamose ES Direktyvose. Šiuo metu ES vyksta

diskusijos dėl kai kurių sunkiųjų metalų kiekio apribojimo, tačiau tik

dėl Cd buvo atlikta išsami poveikio aplinkai, žmogui ir ekonomikai

studija, parengti ir plačiai aptarti teisinių apribojimų ES lygmeniu pro-

jektai. Austrija, Švedija ir Suomija jau stojimo į ES sutartyse įteisino

išlygas, leidžiančias taikyti nacionalines leistinas ribas kadmio kiekiui

trąšose apriboti (Mažeika, Lazauskas, Staugaitis, 2010). ES trąšų rinka

dėl skirtingų apribojimų kadmio kiekiams tapo fragmentuota, o laisva

18

prekyba trąšomis suvaržyta, todėl ES Komisija ėmėsi iniciatyvos su-

vienodinti šiuos reikalavimus. ES Komisijos 2003 metų pasiūlyme re-

guliuoti kadmio kiekį fosforo trąšose yra numatyti tokie leistini kiekiai

((EB) Nr. 2003/2003):

• praėjus 5 metams nuo reglamento patvirtinimo apriboti kadmio

kiekį fosforo trąšose iki 60 mg Cd/ kg P2O5;

• praėjus 10 metų nuo reglamento patvirtinimo apriboti kadmio

kiekį fosforo trąšose iki 40 mg Cd /kg P2O5;

• praėjus 15 metų nuo reglamento patvirtinimo apriboti kadmio

kiekį fosforo trąšose iki 20 mg Cd /kg P2O5.

Komisijos pasiūlymas buvo paremtas kadmio susikaupimo dirvo-

žemyje rizikos vertinimais, kuriuos atliko devynios ES šalys, esant

skirtingiems jo kiekiams fosfatinėse trąšose. Iš naujųjų ES narių tokią

studiją 2005 metais parengė Čekija. Tačiau Komisijos pasiūlymas su-

laukė nevienareikšmės reakcijos ir iki šiol nepriimtas (Mažeika, La-

zauskas, Staugaitis, 2010).

Pastaraisiais metais pasaulyje ir Lietuvoje sparčiai plečiasi aukštos

agrotechnikos pasėliuose mikroelementinių trąšų chelatų naudojimas.

Be to, šios trąšos dažnai naudojamos kartu su žmogaus sveikatai poten-

cialiai žalingais chemikalais – augalų apsaugos priemonėmis. Atsižvelg-

dama į šias tendencijas, ES Komisija paskelbė leistinu naudoti su mik-

roelementinėmis trąšomis organinių chelatinių medžiagų sąrašą. Pagal

REACH atkreiptas dėmesys į mikroelemento boro toksiškumą. Tikėti-

na, kad gamtai ir žmogui žalingų cheminių elementų ir trąšų, kurias rei-

kėtų reguliuoti, sąrašas gali ir toliau plėstis. Todėl šiuo metu sąlyginai

nelabai sudėtingas trąšų gamybos ir naudojimo teisynas gali sparčiai plė-

totis jau artimiausiais metais (Mažeika, Lazauskas, Staugaitis, 2010).

Kol kas trūksta objektyviais tyrimo duomenimis paremtų argu-

mentų, galinčių patvirtinti As, Cr, Pb ir Hg kiekio ribojimo minerali-

nėse trąšose Lietuvoje prasmę. Todėl išsamus šių potencialiai žalingų

elementų srautų šalyje vertinimas, apskaičiuojant ir mineralinių trąšų

indėlį, būtų labai naudingas. Šių ir kitų sunkiųjų metalų kiekio didė-

jimas dirvožemyje, o vėliau ir patekimas į paviršinius ar gruntinius

vandenis yra labai nepageidautinas, todėl būtinas atitinkamas monito-

ringas. Taip pat būtina užtikrinti, kad į žemės ūkio naudmenas negalė-

19

tų kaip trąšų pavidalu patekti tinkamai neišvalytos nutekamųjų vande-

nų, maisto pramonės, biodujų ar kitos sunkiųjų metalų turinčios atlie-

kos (Mažeika, Lazauskas, Staugaitis, 2010).

Varis, cinkas, o ankštiniams augalams ir nikelis, yra būtini chemi-

niai elementai, be kurių augalai negali pilnai užtikrinti viso gyvenimo

ciklo. Trūksta tiesioginių įrodymų, kad šie elementai, patekę į žmo-

gaus organizmą su maistu, yra toksiški. Cinkas, netgi priešingai, nedi-

deliais kiekiais būtinas žmogui. Regionuose, kur cinko elemento dir-

vožemyje labai mažai, žmogaus sveikatos sutrikimai dažnesni. Yra įro-

dymų, kad Zn gali blokuoti Cd patekimą į žmogaus organizmą ir taip

sumažinti kadmio neigiamą poveikį. Todėl mineralinių trąšų gamybos

ir naudojimo žemės ūkyje aspektu šių elementų negalima besąlygiškai

priskirti prie kenksmingų sunkiųjų metalų kategorijos ir sprendžiant

apie jų kiekio trąšose ribojimą taikyti tuos pačius kriterijus (Mažeika,

Lazauskas, Staugaitis, 2010).

Priklausomai nuo žaliavų ir jų kilmės, mineralinės trąšos labai

skiriasi pagal sunkiųjų metalų kiekį jose. Nors mineralinės trąšos yra

svarbus sunkiaisiais metalais taršos šaltinis, tačiau bendrame metalų

balanse dažniausiai nesudaro reikšmingos dalies, išskyrus Zn ir Cd.

Šiuo požiūriu daugiausia dėmesio skirtina fosforo trąšoms ir jų žalia-

voms. Jungtinėje Karalystėje atliktų tyrimų duomenimis, tik fosforo

trąšos ir kalkinimo medžiagos, dėl didelio šių medžiagų kiekio, reika-

lingo sureguliuoti dirvožemio pH, kelia reikšmingesnę sunkiųjų meta-

lų kaupimosi dirvožemyje riziką (Nicholson ir kt., 2003).

Ispanijoje atlikti 27 skirtingų mineralinių trąšų tyrimai, kuriuose

buvo nustatyti ne tik augalams reikalingų makro-ir mikro-, bet ir dau-

gelio kitų, tarp jų retųjų, cheminių elementų kiekis (Otero ir kt.,

2005). Paaiškėjo, kad kompleksinėse trąšose, naudojamose tręšimui

lietinant (fertigacija) ar trešimui per lapus, buvo mažai sunkiųjų meta-

lų. Trąšose, naudojamose pagrindiniam ar papildomam tręšimui, sun-

kiųjų metalų ir retųjų cheminių elementų koncentracija buvo daug di-

desnė. Trąšose, pagamintose iš karbonatitų, buvo daugiau retųjų che-

minių elementų (Sr, Ba ir Th), o pagamintose iš fosforitų buvo dau-

giau aplinkos požiūriu ypač nepageidautinų elementų (Cd, ir As); be

to, bendra sunkiųjų metalų suma taip pat buvo daug didesnė. Tyrimo

20

autoriai nurodo, kad tokių nepageidautinų elementų kaip As ir Cr bu-

vo 10–50 kartų daugiau nei Cd, tačiau jų kiekiai trąšose teisinėmis

priemonėmis kol kas neribojami.

LŽI ATL tyrimai rodo, kad Lietuvoje išaugintoje augalininkystės

produkcijoje sunkiųjų metalų kiekis labai įvairus ir priklauso nuo me-

teorologinių ir agrotechninių sąlygų. Intensyviai tręšiant mineralinė-

mis trąšomis, į dirvožemį patenka sunkieji metalai, kurie vėliau gali

patekti į augalus (5 lentelė).

5 lentelė. Sunkiųjų metalų kiekis natūralioje augalinėje produkcijoje mg kg-1

(LŽI ATL, 1995–2000 m.)

Produkcija Cr Cd Pb Ni Cu Zn Mn Fe

Kopūstai 0,09± 0,02

0,01± 0,0

0,08± 0,06

0,10± 0,02

0,24± 0,11

1,52± 0,48

1,2± 0,2

6,1± 2,0

Morkos 0,16± 0,11

0,02± 0,01

0,10± 0,06

0,18± 0,11

0,52± 0,26

1,81± 0,74

0,9± 0,3

12,1± 11,2

Burokėliai 0,16± 0,09

0,02± 0,01

0,08± 0,06

0,15± 0,08

0,72± 0,49

2,61± 1,15

2,1± 1,5

23,3± 16,6

Svogūnų ropelės

0,14± 0,04

0,02± 0,01

0,07± 0,05

0,13± 0,04

0,40± 0,18

1,84± 0,46

0,8± 0,2

7,8± 5,9

Agurkai 0,13± 0,03

0,01± 0,01

0,12± 0,05

- 0,21± 0,11

1,02±0,6 - -

Pomidorai 0,15± 0,11

0,01± 0,01

0,08± 0,05

0,11± 0,07

0,34± 0,09

1,02± 0,55

0,6± 0,2

5,9± 2,1

Obuoliai - 0,01± 0,01

0,10± 0,06

- 0,31± 0,10

0,52± 0,19

- -

Pupelės 0,17± 0,03

0,03± 0,01

0,17± 0,06

0,39± 0,09

1,96± 0,71

9,96± 4,60

3,1± 1,2

27,1± 7,4

Vaisių produktai

- 0,01± 0,0

0,06± 0,04

- 1,42± 1,62

1,71± 4,10

- -

Miltai 0,28± 0,1

0,04± 0,02

0,30± 0,13

0,26± 0,08

4,01± 2,84

19,80± 10,9

16,2± 2,1

-

Sėlenos 0,81± 0,56

0,09± 0,03

0,45± 0,26

0,64± 0,04

5,97± 1,33

37,80± 20,2

25,9± 33,0

42,6± 52,9

Grūdai 0,25± 0,2

0,02± 0,02

0,16± 0,16

0,36± 0,23

4,09± 0,86

19,1± 5,20

16,1± 5,1

59,0± 11,9

Kruopos - 0,03± 0,01

0,20± 0,10

- 3,19± 1,60

17,6±7,5 - -

Žirniai - 0,04± 0,02

0,46± 0,22

- 4,47± 2,73

21,40± 17,9

- -

Kmynai - 0,06± 0,04

0,73± 0,42

- 6,45± 3,36

21,0± 14,1

- -

21

Natūraliomis gamtinėmis sąlygomis agronominiuose eksperimen-

tuose tokius pokyčius nustatyti sunku, nes su trąšomis patekę sunkiųjų

metalų kiekiai yra sąlyginai nedideli, lyginant su esančiais dirvožemy-

je. Be to, augalų derlių bei sunkiųjų metalų prieinamumą veikia dau-

gelis kitų veiksnių, ypač meteorologinės sąlygos.

Eksperimentinių tyrimų, atliktų Lietuvoje lauko sąlygomis, ku-

riuose būtų detaliai tiriamas sunkiųjų metalų susikaupimas žemės ūkio

augaluose, negausu. ATL atliko sunkiųjų metalų (Cd, Pb, Cu, Zn) su-

sikaupimo grūduose tyrimus (Antanaitis ir kt., 2007). Kadmio ir kitų

sunkiųjų metalų kiekiai žieminių kviečių, rugių bei vasarinių miežių

grūduose, augintuose toli nuo kelio, neviršijo higienos normoje nusta-

tytos leistinos koncentracijos. Vykdytuose bandymuose ŽI Dotnuvoje

ištirta ekologinė ūkininkavimo sistema bei palyginta su intensyvaus

tręšimo sistema. Cd kiekis grūduose kito neviršydamas paklaidų ribų,

tačiau kviečių grūdai intensyvaus tręšimo sistemoje kadmio sukaupė

32 %, miežių – 24 % daugiau nei ekologinėje. Mažiausiai kadmio bu-

vo ekologinės žemdirbystės kviečių ir miežių grūduose, intensyviosios

žemdirbystės sistemos grūduose Cd buvo daugiau (6 lentelė).

6 lentelė. Vidutinis sunkiųjų metalų kiekis augaluose Valinavos poligone

(Kėdainių r.) skirtingais metais (Antanaitis ir kt., 2007)

Metai Mėginių skaičius

mg kg-1±s

Cd Pb Cu Zn

Žieminiai kviečiai

1999 12 0,09±0,03 0,08±0,01 4,2±0,64 23,5±2,33

2004-2005 8 0,03±0,01 0,02±0,01 3,0±0,58 17,8±2,00

Vasariniai miežiai

1999 12 0,09±0,02 0,10±0,01 5,2±1,41 28,1±1,80

2004-2005 8 0,02±0,01 0,05±0,01 3,2±0,76 15,3±2,36

Apibendrinti Lietuvoje atliktų tyrimų rezultatai rodo, kad dėl in-

tensyvaus ilgalaikio tręšimo mineralinėmis trąšomis įtakos sunkiųjų

metalų (Cr, Cd, Pb, Ni, Cu, Zn, Mn ir Fe) koncentracija augalinėje

produkcijoje gali didėti labiau nei dirvožemyje. Tačiau sunkiųjų meta-

lų susikaupimas augalinėje produkcijoje labai priklauso nuo jų kiekio

22

dirvožemyje, metų meteorologinių sąlygų, pesticidų ir organinių trąšų

naudojimo. Todėl siekiant, kad į rinką tiekiamoje augalininkystės pro-

dukcijoje sunkiųjų metalų būtų mažai, reikėtų nuolat stebėti sunkiųjų

metalų pokyčius dirvožemyje, analizuoti jų srautus agroekosistemose

(Mažeika, Lazauskas, Staugaitis, 2010).

Sunkieji metalai augaluose. Varis, cinkas, manganas, nikelis,

geležis, kobaltas, molibdenas yra iš augalams būtinų ir kitais nepakei-

čiamų devyniolikos elementų grupės. Neištirta arba nežinoma fiziolo-

ginė kadmio, švino, seleno, vanadžio, chromo, gyvsidabrio, stibio

reikšmė. Tyrimais nustatytas kai kurių sunkiųjų metalų kiekio toksiš-

kas poveikis augalinei žaliavai: Hg–1 mg l-1, Cd, Zn, Cr, Fe, Mn – 1–

100 mg l-1, rubidžio, stroncio – didesnės nei 2000 mg l-1 koncentraci-

jos (Šlapakauskas, Duchovskis, 2008).

Augalai geriausiai sunkiuosius metalus pasisavina mainų forma.

Ištirta, kad sunkiųjų metalų patekimas į augalus didėja šia tvarka:

Cd>Pb>Zn>Cu ir priklauso nuo jų judrumo ir kiekio dirvožemyje,

tačiau patikimo ryšio tarp jų kiekio dirvožemyje ir augaluose nenusta-

tyta. Daugiausia sunkiųjų metalų į augalų šaknis patenka iš dirvože-

mio, o į jų lapus – iš atmosferos. Šaknys jautresnės sunkiųjų metalų

poveikiui nei antžeminė dalis (Öncel ir kt., 2000, Seregin, Ivanov,

2001). Dėl to mažėja šaknų ir stiebų santykis. Taip pat įtakos turi ir

metalų joninė forma. Pvz., Cr toksiškumas priklauso nuo jonizacijos

laipsnio – Cr3+ yra mažiau judrus ir mažiau toksiškas nei Cr6+ tiek dir-

voje, tiek vandeninėje terpėje. Cr6+ sužaloja augalų ląsteles, sukelia

struktūrinius organelių pokyčius, nutraukia metabolizmo veiklą, stab-

do augimą, sukelia lipidų, baltymų struktūrų pokyčius, oksidacinį stre-

są (Horvat et al., 2007). Pvz., varis augalams tampa toksiškas, kai virši-

jamos organizmui reikiamos koncentracijos. Tyrimo metu mažos Cu

koncentracijos (0,05 mg/l) stimuliavo fotosintetinančių pigmentų ak-

tyvumą, augalų augimą ir vystymąsi, tačiau koncentraciją padidinus iki

0,5 mg/l Cu darė neigiamą įtaką ir buvo neigiamas veiksnys fotosinte-

zei. Chlorofilų a ir b sumažėjimą paveikus padidinta Cu koncentracija

lėmė tai, kad Cu jonai pakeitė Mg jonus, atsakingus už chloroplastų

peroksidaciją (Hou ir kt., 2007). Cu yra jautresnės šaknys, lyginant su

23

sudygimu ir ūgliais (Ali ir kt., 2004). Cu koncentracijos augaluose ati-

tinkamai didėja priklausomai nuo jo koncentracijos dirvoje, o kon-

centracija šaknyse aukštesnė nei daiguose, todėl šaknų sumažėjimas,

degradacija yra vienas iš požymių, rodančių padidėjusią Cu koncentra-

ciją dirvožemyje. Šaknų sumažėjimas lemia ir mažesnį biomasės prie-

augį. Įvairioms augalų rūšims deficitinės vario koncentracijos skiriasi,

tačiau bendru atveju, kai dirvožemyje Cu kiekis yra mažesnis nei

2 mg/kg, augalams jo trūksta. Javams trūkstant Cu gelsta viršūnėlės,

jie nesubręsta, vaismedžiams – džiūsta viršūnės, augalai nesukaupia

pakankamo vario kiekio, būtino gyvūnams ir žmonėms). Augaluose

Cu koncentracija kinta 4–12 mg/kg, o fitotoksinė šio metalo koncent-

racija augalų audiniuose yra 30 mg/kg. Cu pertekliaus požymiai–

chlorozė ir rudos spalvos šoninės šaknelės (Athar, Ahmad, 2001).

Sunkiųjų metalų biologinis prieinamumas priklauso ir nuo augalo

rūšies, gebėjimo absorbuoti metalus. Iki tam tikros koncentracijos kai

kurie aukštesnieji augalai gali patys reguliuoti metalų pasisavinimą,

pvz., norėdami apsisaugoti nuo Cd poveikio, augalai gali keisti terpės

pH rizosferoje. Jie padidina dirvožemio pH, per šaknis pasisavindami

ne NH4 +, bet NO3 2- (Nyguist, Greger, 2009; Athar, Ahmad, 2001).

Augaluose sunkieji metalai sąlygoja ne tik morfologinių, bet ir fi-

ziologinių, metabolinių, biocheminių rodiklių pokyčius. Vieni svar-

biausių – pokyčiai fotosistemos procese, oksidacinio streso sukėlimas,

metabolizmo sutrikdymas, vandens disbalansas, fermentų aktyvumo

pokyčiai ir pan. Pakitimai ir pažeidimai molekulės lygmeniu sukelia

viso augalo vystymosi slopinimą. Sunkiųjų metalų jonai pasižymi sa-

vybe reaguoti su fermentais, kurie būtini visoms organizme vykstan-

čioms biocheminėms reakcijoms. Veikiant sunkiesiems metalams pail-

gėja žiotelių užsivėrimo laikas ir sumažėja jų skaičius. Dėl to sutrinka

ląstelinis kvėpavimas, augalo vandens balansas, fotosintezė, sumažėja

transpiracija (Fernandes, Henriques, 1991).

Ištirta, kad sunkiųjų metalų poveikis fotosintezei įvairiapusis.

Dažniausiai sunkieji metalai slopina chlorofilų sintezę, sumažina chlo-

rofilo kiekį (Seregin, Ivanov, 2001; Öncel ir kt., 2000; Ouzounidou ir

kt., 1992). Chlorofilas b šiam poveikiui yra jautresnis nei chlorofilas a.

24

Nustatyta, kad esant sunkiųjų metalų stresui chlorofilo b degradacija

buvo lėtesnė nei chlorofilo a ir karotinoidų (Hou ir kt., 2007). Chloro-

filas a yra svarbiausias pigmentas fotosintezėje, todėl jo sumažėjimas

lemia stipresnį fotosintezės slopinimą. Pvz., 20 μM Cd koncentracija

paveikus pomidorus, chlorofilo a ir b juose sumažėjo apie 50 % lygi-

nant su kontrole, o a ir b chlorofilų santykis sumažėjo nuo 2,7 iki 2,3.

Sunkiųjų metalų poveikį fotosintetinančiams pigmentams lemia

trys priežastys:

1. patekę į chloroplastus jie gali sukelti oksidacinį stresą ir perok-

sidaciją, sugriauti chloroplasų struktūrą ir funkcijas susirišdami su fer-

mentų SH grupėmis;

2. slopina Mn, Zn, Fe, kurie padeda pigmentų sintezėje, pasisavi-

nimą ir transportaciją;

3. gali pagreitinti pigmentų irimą.

Daugelis pažeidimų augalų ląstelėse vyksta dėl sunkiųjų metalų

sukeliamo oksidacinio streso, kai veikiant šiems stresoriams susidaro

aktyvios deguonies formos (angl. reactive oxigen species, ROS): supe-

roksidas (O2-), vandenilio peroksidas (H2O2), hidroksiradikalai (HO-).

Šie laisvieji radikalai pažeidžia makromolekules: lipidus, baltymus,

DNR, atsakingas už svarbiausias ląstelės gyvybines funkcijas. Dėl

grandininio reakcijos pobūdžio net ir mažos aktyvių deguonies formų

koncentracijos gali sukelti didelių pažeidimų (Arora ir kt., 2002).

Aplinkos veiksnių sukeltas ROS susidarymas ir kenksmingas jų

veikimas bendrai vadinamas oksidaciniu stresu. Sunkieji metalai oksida-

cinį stresą pirmiausia sukelia įvairiapusiškai trikdydami ląstelės veiklą,

ypač pagrindines jos funkcijas – kvėpavimą, fotosintezę, dauginimąsi.

Sutrikus toms ląstelės funkcijoms, kuriose vyksta elektronų pernaša,

vyksta oksidacijos-redukcijos reakcijos, dalyvauja vandens ir deguonies

molekulės, didelė tikimybė, kad dalis molekulių ir atomų sureaguos ne-

tinkamai ir susidarys aktyvios deguonies formos. Visas šias sąlygas ati-

tinka chloroplastuose ir mitochondrijose vykstančios reakcijos, būtent

todėl, veikiant sunkiesiems metalams (kaip ir kitiems stresoriams), čia

susidaro daugiausia ROS (Četkauskaitė, 1999). Ni ir Zn yra genotoksiš-

ki augalams ir veikia juos per oksidacinius procesus. Jie sukelia augalų

ląstelių irimą, kartu slopina augimą (Horvat et al., 2007).

25

Augalai akumuliuoja metalų jonus, kurie sutrikdo natūralią ląste-

lės joninę homeostazę (Yadav, 2009). Augalų ląstelės pradeda gynybi-

nius sistemos procesus, kad apsisaugotų nuo oksidacinio streso, t. y.

padaugėja sistemoje gynybinių fermentų. Organizmas gamina antiok-

sidantus, jie reaguodami su oksiradikalais mažina jų kiekius. Padidėję

kai kurių fermentų ir antioksidantų kiekiai rodo, kad organizmo ląste-

lės patiria oksidacinį stresą. Padidėjusios laisvųjų radikalų koncentraci-

jos gali sukelti membranų lipidų peroksidaciją, jos metu susidaro ma-

lono dialdehidas (MDA). Padidėjęs MDA kiekis naudojamas kaip ok-

sidacinio streso biožymuo (Yadav, 2009; Arora, 2002). Kitas stresorių

indikatorius augaluose yra GPX (guaiacol peroxidase). Iš pradžių jos

padidėjimas parodo tai, kad augalas yra veikiamas tam tikrų stresorių.

Po kurio laiko, įsijungus augalo gynybiniams mechanizmams, oksida-

cinis stresas yra sumažinamas. Stresoriams ir toliau veikiant augalą,

GPX kiekis vėl išauga (Horvat ir kt., 2007).

Labiausiai augaluose kaupiasi kadmis, mažiau – cinkas, gyvsidab-

ris, varis, o mažiausiai – manganas, nikelis, chromas.

Tarp sunkiųjų metalų gali būti stiprinamasis poveikis, didesnis

neigiamas efektas. Tai vadinamasis sinergizmas. Pvz., sinergetinė są-

veika nustatyta tarp kadmio ir švino, kadmio ir cinko, nikelio ir man-

gano ir t. t. (3 pav.).

3 pav. Sinergetinė cheminių elementų sąveika (An ir kt., 2004)

26

Kitų metalų tarpusavio poveikis gali būti antagonistinis, mažinan-

tis neigiamą poveikį augalams. Antagonistiškai vienas kitą veikia

chromas ir manganas, manganas ir cinkas, selenas ir gyvsidabris, kalcis

ir švinas (An ir kt., 2004; Šlapakauskas, Duchovskis, 2008) (7 lentelė).

7 lentelė. Antagonistinis cheminių elementų tarpusavio ryšys

(An ir kt., 2004)

Susidaro cheminio elementotrūkumas

Cheminis elementas

Antagonistinė sąveika nustatyta tarp Cu ir Cd, Cu ir Pb, Cr ir

Mn, Mn ir Zn, Cu ir Fe (An ir kt., 2004). Tarp tų pačių metalų gali

būti nevienoda sąveika, priklausomai nuo aplinkos sąlygų, tokių kaip

temperatūra, drėgmės kiekis, dirvožemio charakteristika ir pan. (An ir

kt., 2004; Mažvila, 2001). Sąveika gali priklausyti nuo toksiškumo ver-

tinimo parametro. Tiriant Zn ir Cd poveikį augalams pastebėta, kad

metalai augimą veikė antagonistiškai, bet reprodukcijos atveju buvo

užfiksuota sinergistinė sąveika (Van Gestel, Hensbergen, 1997). Ištyrus

Pb ir Zn suminį poveikį šaltmėtėms, nustatyta, kad augalai absorbavo

daugiau Pb nei Zn (Bekiaroglou, Karataglis, 2002). Manoma, kad Pb

trukdo į augalą patekti Zn (antagonistinė sąveika). Pb daugiausia buvo

sulaikomas šaknyse, paskui pumpuruose, o lapuose jo iš viso neaptikta.

Zn galėjo patekti į visas augalo dalis, tačiau jo konkurencija buvo ma-

žesnė nei Pb. Zn patekimą į augalus taip pat silpnina kalcis ir fosfatai.

Viena iš Cd toksiškumo augalams priežasčių yra jo sąveika su gyvybiš-

kai svarbiais elementais. Veikiant augalus kadmiu, sumažėja Mn su-

vartojimas (Ramos ir kt., 2002).

27

Nustatyta, kad Cd neturėjo įtakos Mn, Fe, Zn ir Cu koncentraci-

joms salotų šaknyse, tačiau daiguose Fe, Zn ir Cu koncentracijos, vei-

kiant Cd, labai sumažėjo, o Mn – padidėjo (Hall ir kt., 2001). Mn

koncentracija daiguose ima didėti tada, kai Cd lygis tampa toksiškas.

Tai vienas iš augalų gynybinių mechanizmų prieš šį metalą. Padidėjus

Cd koncentracijai išorėje, vyksta subląstelinis Mn perskirstymas ir pa-

didėja jo koncentracija augalų ląstelėse. Cu ir Mn stoka augalų šaknyse

pastebima, kai dirvožemyje fiksuojamas Zn perteklius. Sumažėja šių

mikroelemetų transportacija iš šaknų į stiebus (Yadav, 2009).

Galima ir triguba metalų kombinacija, kuri dažnai sukelia mažesnį

toksiškumą nei pavieniai metalai. Tai galima paaiškinti tuo, kad susi-

daro mažiau biologiškai prieinami metalų kompleksai. Pvz., tiriant

Cu+Cd+Pb mišinio poveikį agurkų augimui buvo nustatyta, kad tri-

gubos kombinacijos atveju stebimas vieno metalo akumuliacijos suma-

žėjimas, dirvoje esant kitiems metalams (An ir kt., 2004).

Sunkiųjų metalų toksiškumas augalams priklauso ir nuo kitų me-

talų bei cheminių elementų buvimo dirvožemyje. Pvz., K, Ca, Mg gali

sušvelninti sunkiųjų metalų poveikį, labai sumažindami jų judrumą ir

prieinamumą augalams (Lanaras ir kt., 1993; Metwally ir kt., 2003).

Atlikti tyrimai parodė, kad didėjant kadmio koncentracijai bendra au-

galo išvaizda nesiskyrė nuo kontrolės, tačiau augalas mažiau pasisavino

Mg, Ca, Fe, K (Ouzounidou, Eleftheriou, Karataglis, 1992).

Į augalus sunkieji metalai iš dirvožemio dažniausiai patenka per

šaknų sistemą. Šaknys yra pirmasis barjeras, sulaikantis sunkiuosius

metalus, todėl jos pažeidžiamos labiausiai. Nustatyta, kad didėjant

kadmio koncentracijai, mažėja šaknų ilgis (Blažytė ir kt., 2005). Šak-

nims absorbavus sunkiuosius metalus, jie pirmiausia kaupiasi šaknias-

tiebiuose ir šaknies žievėje. Tik didėjant koncentracijai iki tam tikros

ribos, sunkieji metalai augale translokuojami ir kaupiami stiebuose ar

lapuose. Todėl toksinis metalų poveikis priklauso ne tik nuo augalo

rūšies ar elemento judrumo, bet ir nuo gebėjimo pereiti pro apsaugi-

nius šaknų dangalus bei kauptis audinyje (Hou ir kt., 2007). Teršalo

veikimas priklauso nuo patekimo būdo, veikimo principo ir metabo-

lizmo, nuo metalų kenksmingumo laipsnio, taip pat nuo augalo rūšies,

28

aplinkos sąlygų: temperatūros, drėgmės kiekio, apšvietimo, dirvožemio

struktūros, organinių medžiagų kiekio. Sunkiųjų metalų toksiškumo

požymiai augaluose labiau išryškėja aukštoje temperatūroje, nuo rūgš-

taus lietaus parūgštėjusiame dirvožemyje. Pvz., veikiant paprastuosius

kviečius (Triticum aestivum) 50, 100, 250 ir 500 mg l-1 Cd koncentra-

cijomis, buvo nustatyta, kad metalo toksiškumas didėjo ne tik priklau-

somai nuo koncentracijos, bet ir nuo temperatūros. Aukščiausios tem-

peratūros ir 500 mg l-1 koncentracijos Cd paveikti kviečiai augo pra-

sčiausiai, jų daigeliai buvo 2,5 karto mažesni nei kontrolinių, o bioma-

sė nuo kontrolės skyrėsi 2 kartus (Öncel ir kt., 2000).

1.2. Sunkiųjų metalų poveikis žmogaus organizmui

Pokyčiai žmogaus mityboje „išprovokavo“ taip vadinamųjų civili-

zacijos ligų, kurių dauguma (8 ir 9 lentelėse) yra susiję su mikroele-

mentų (sunkiųjų metalų) kiekio trūkumu maiste, plitimą, todėl, sie-

kiant aprūpinti žmogaus organizmą būtinomis medžiagomis, atsirado

gyvybiškai svarbus dirbtinio mitybos papildymo vitaminais, mineralais

ir mikroelementais poreikis.

8 lentelė. Kai kurių lėtinių ligų paplitimo kitimas 1980–1994 metais dėl

mikroelementų (sunkiųjų metalų) trūkumo maiste (1000-iui JAV gyventojų)

(Кабата-Пендиас, Кабата, 1989)

Ligos 1980 m. 1994 m. Ligų

padidėjimas %

Mikroelementų (sunkiųjų metalų) trūkumas maiste

Širdies susirgimai

75,4 89,47 18,67 Chromas, varis,

Chroninis

bronchitas 36,1 56,3 55,98 Varis, cinkas

Astma 31,2 58,48 87,44 Kobaltas

Triukšmas ausyse

22,6 28,24 24,98 Cinkas

Kaulų deformacijos

84,9 124,7 46,96 Varis

29

9 lentelė. Pagrindinės JAV gyventojų mirčių priežastys dėl mikroelementų

(sunkiųjų metalų) trūkumo mityboje (Кабата-Пендиас, Кабата, 1989)

Ligos Mineralinių medžiagų trūkumas maiste

Širdies susirgimai Chromas, varis

Vėžys Varis, cinkas

Dauguma JAV, Europos šalių, Japonijos ir vis didėjanti dalis ma-

žiau išsivysčiusių šalių gyventojų yra priversti reguliariai vartoti papil-

domai maistinių medžiagų. JAV mokslininkų teigimu (Bergner, 1998),

vidutinio šiuolaikinio amerikiečio racionas pagal rekomenduojamą

dienos normą variu, selenu organizmą aprūpina 50 %, cinku –70 %,

chromu – 90 %. Dauguma vyresnio amžiaus išsivysčiusių šalių gyven-

tojų mityboje nustatytas vario, o paauglių ir nėščiųjų respondentų

grupėse – geležies ir cinko trūkumas.

Apklausus 30 000 Rusijos Federacijos piliečių, cinko ir geležies

trūkumai nustatyti daugelio vaikų, paauglių ir pagyvenusių žmonių

organizmuose. Moterų maskviečių individualiame mitybos racione

nustatytas per mažas jodo, seleno, cinko, kalcio (jų deficitas sudarė ati-

tinkamai 65, 57, 39 ir 30 % atvejų) (4 pav.) kiekis.

4 pav. Cheminių elementų deficitas 25–34 m. amžiaus moterų mityboje

ir plaukuose % (Кабата-Пендиас, Кабата, 1989)

Neigiamai gyvenimo kokybę veikia rafinuotų, ilgalaikių užšaldytų

maisto produktų, cukraus, konservų, taip pat „greito maisto“ kultas.

Tyrimai parodė, kad konservuotuose žirneliuose, lyginant su šviežiais,

vario kiekis sumažėja 53 %, cinko – 43 %, magnio – 45 %, mangano –

30

26 %. Iškeptoje baltoje duonoje, lyginant su mikroelementų kiekiu

nemaltuose kviečių grūduose, cinko yra 68 % mažiau, mangano –

83 %, 55 % – vario, 8 % –geležies. Piktnaudžiaujant cukrumi, būtinas

padidintas vitaminų ir mikroelementų (sunkiųjų metalų) vario, cinko

ir chromo (Bergner, 1997) kiekis.

Mikroelementų (sunkiųjų metalų) apykaita žmogaus or-

ganizme. Organizmo pilnaverčiam egzistavimui reikia įvairių me-

džiagų, taip pat ir mikroelementų (sunkiųjų metalų). Nedideli sunkių-

jų metalų kiekiai dalyvauja metabolitiniuose procesuose, tačiau didesni

kiekiai kenkia organizmui. Pastarieji į organizmą patenka:

• per virškinimo traktą – iš maisto, geriamojo vandens, gėrimų;

• įkvėpiant;

• per odą ir gleivinę

Sveiko vidutinio amžiaus žmonių organizme mikroelementų ba-

lansas yra „nulinis“, t. y. absorbuojamas ir pašalinamas tas pats mik-

roelementų kiekis. Vaikų ir kitų suaugusiųjų grupių - nėščiųjų, ser-

gančių onkologine liga, po lūžių, nudegimų ir sužalojimų – organizme

mikroelementų balansas gali būti teigiamas, t. y. jų kiekis yra didesnis

ir būtinas nuolatiniam daugumos audinių ir organų ląstelių atsinauji-

nimui. Vyresnio amžiaus žmonių, taip pat sergančių dizenterija, vidu-

riavimu, inkstų akmenlige, švitinimo metu, gydant hormonais, antibi-

otikais ir kitais preparatais gali būti susidaręs neigiamas balansas, t. y.

cheminiai elementai pašalinami iš organizmo greičiau nei įsisavinami.

Žmogaus evoliucijoje virškinimo traktas susiformavo kaip pagrindinis

maisto medžiagų, iš jų ir makro- ir mikroelementų, į organizmą pate-

kimo kelias (5 pav.). Būtent virškinimo traktas, plačiai susietas su

kraujo ir limfos indais, taip pat su centrine ir vegetatyvine nervų ir en-

dokrinine sistemomis, atlieka virškinimo ir transportavimo funkcijas

(Kollmer, 1983).

31

Mikroelementų (sunkiųjų

metalų) fondas

VitaminaiAngliavan

deniai

KAULINISAUDINYS,RAUMENYS

SMEGENYS

KEPENYS

Hematoen-cefalitinisbarjeras

Nervų ir endokrininės

sistemų reguliuojantis

poveikisKRA

UJ

AS

NAGAI

Išorinė

(neprasiskverbianti) tarša

PLAUKAI

Prakaitas

Epidermis

Per odą

BaltymaiRiebalaiBronchų-

plaučių sistema

Virškini-

motraktas

Šlapimo-lytinė sistema

INKSTAI

ŠLAPIMAS

Sperma Menstruacinis ciklas,

vaginalinės išskyros

KAL

AŠARŲ LIAUKOS

Įkvėminas

Įškvėminas

Dantys, seilės

Patekimassu maistu

GLEIVINĖ

5 pav. Mikroelementų (sunkiųjų metalų) apykaita žmogaus organizme (Кабата-Пендиас, Кабата, 1989)

32

Sunkieji metalai, patekę į organizmą, sąveikauja su kitais maisto,

vandens ir oro komponentais–baltymais, angliavandeniais, mineralais,

vitaminais, žarnyno mikroflora, taip pat toksinais ir vaistais, todėl jų

absorbcija per gleivinę ir odą gali gerokai skirtis. Pvz., esant pakanka-

mam baltymų kiekiui maiste, atsiranda geresnis cinko įsisavinamumas,

fitatų (netirpių fitino rūgšties druskų, esančių augalinės kilmės žaliavo-

se, pvz., pupelėse), kalcio, geležies, vario, kadmio ar švino likučiai gali

trukdyti jų pasisavinamumą, t. y., absorbciją virškinimo trakte ir šio

mikroelemento transportavimą į vidaus organų ir organizmo audinius.

Sunkieji metalai skirtingai absorbuojami virškinimo trakte. Kad

geriau įsisavintų, būtina, kad į organizmą jie patektų junginiuose su

organinėmis molekulėmis, taip vadinamaisiais (bio)ligandais [lot. li-

ganda – kas sujungtina]. Sunkieji metalai neorganinių druskų pavidalu

absorbuojami daug blogiau: pvz., jų sulfatai, oksidai, karbonatai pasi-

savinami blogiau, gali atsirasti nepageidaujamų reiškinių rizika nei var-

tojant chelatus (elementų kompleksai su organinėmis rūgštimis – ace-

tatai, gliukonatai, asparaginatai, glutamatai, laktatai, askorbatai ir kt.,

elementų junginiai su amino rūgštimis: metioninu, cisteinu ir kt.). Pa-

vyzdžiui, naudojant geležies, cinko, vario, magnio sulfatus dažnai su-

keliamas pykinimas, kartais vėmimas. Naudojant cinko ar vario aspa-

raginatus minėtų reiškinių nepastebėta, be to, 2–3 ar daugiau kartų ga-

li būti sumažintos mikroelementų dozės, ir pasiektas teigiamas efektas

(Кабата-Пендиас, Кабата, 1989).

Sunkiųjų metalų trūkumas organizme gali atsirasti ne tik dėl jų

nepakankamumo kiekio valgant arba pernelyg didelio elementų anta-

gonistų kiekio, trukdančio įsisavinimą, bet taip pat ir patiriant jų nuo-

stolius, t. y. jiems pasišalinant iš organizmo dėl įvairių veiksnių povei-

kio: streso, ligų, apsinuodijimo ir pan. Tarpusavio mikroelementų su

mineralais, bioligandais sąveika taip pat stiprina jų šalinimą, reguliuoja

bei veikia nervų ir endokrininę sistemą (5 pav.).

Esant stresinei situacijai, pastebėtas iš organizmo didesnis mag-

nio, mangano, cinko praradimas, o sutrikus hormono insulino išskyri-

mui – magnio ir cinko. Padidėjęs prakaitavimas gali sukelti magnio ir

cinko trūkumus, moteriškų lytinių hormonų pusiausvyros sutrikimas –

33

vario ir cinko trūkumą. Jeigu, esant staigiam mikroelementų apykaitos

sutrikimui, iš išorės (su maistu, vaistais) gaunamas jų kiekis nepadidė-

ja, organizmas pats bando aprūpinti save trūkstamomis medžiagomis.

Kurį laiką įsisavinimas „trūkstamų“ mikroelementų padidėja (kartais

įsisavinimas į virškinimo traktą padidėja kelis kartus). Be to, mikroe-

lementai „pumpuojami“ iš tų organų ir audinių, kur organizme susi-

kaupęs mikroelementų rezervas (kauluose, raumenyse, kepenyse, odo-

je, riebaliniame audinyje). Jei abu šie mechanizmai laiku neatkurs pu-

siausvyros tarp poreikio ir realaus aprūpinimo mikroelementais gyvy-

binėms organizmo funkcijoms palaikyti, gali pasitaikyti (ir pasitaiko)

dalinis funkcijų apribojimas, gresiantis mirtimi (adaptacija – dezadap-

tacija – ankstyva liga – liga – mirtis).

Virškinimo trakte mikroelementų įsiurbimas vyksta pagal schemą:

anijonai, t. y. neigiamą krūvį turinčios dalelės (I, F, Se), gana lengvai

susigeria (70–95%), ir jų balansas dažniausiai reguliuojamas šlapimo

išsiskyrimo metu; katijonai, t. y. turintys teigiamą krūvį (Cr, Zn, V,

Mn), absorbuojami daug blogiau, ir jų balansas yra koreguojamas per

virškinimo trakto išskyrimą. Beveik visi sunkieji metalai geriau absor-

buojami organinių junginių sudėtyje (metalų asparaginatai, gliukona-

tai, orotatai ir t. t.).

Sunkieji metalai iš organizmo pašalinami įvairiai. Daugiausia su

šlapimu pasišalina selenas, geležis, kobaltas, kadmis, boras, bromas,

germanis, molibdenas, niobis, rubidis, cezis, telūras, stibis; su prakaitu

– selenas, daug geležies, švinas, alavas, nikelis, su plaukais – gyvsidab-

ris, po maisto perdirbimo virškinamajame trakte pagrindinis jų kiekis

išsiskiria su išmatomis. Sukaupta gausybė duomenų, patvirtinančių gyvųjų organizmų

elementų sudėties priklausomybę nuo išorinės aplinkos. 1988–

2002 m. atliktais tyrimais įrodyta, jog sunkiųjų metalų kiekis dirvože-

myje, vandenyje ar ore dažniausiai sutampa su padidintu jų kiekiu

žmogaus plaukuose, vaikų šlapime ir kraujyje, placentoje. As, Pb, Ni,

Mn ir Cu koncentracijų kitimo dėsningumas vaikų plaukuose sutapo

su minėtų elementų kitimu gyvenamosios vietos dirvožemyje ir ge-

riamajame vandenyje, o Cd ir Mo koncentracijos – tik su jų kiekio

pokyčiais vandenyje, Zn, Cr, V –tik dirvožemio mėginiuose (6 pav.).

34

PlaukaiVanduo Dirvožemis

6 pav. Sunkiųjų metalų koncentracijos santykis dirvožemyje, vandenyje ir

vaikų plaukuose (0,5 km, 1 km ir 5 km atstumu nuo plieno gamyklos)

(Кабата-Пендиас, Кабата, 1989)

35

Gyvsidabris ir jo junginiai. Gyvsidabris žinomas nuo seniausių

laikų. Jau 7-ajame a. pr. m. e. Assiriano medikai pritaikė jį odos ligų

gydymui. Gyvsidabris minėtas Aristotelio ir Hipokrato (4 a. pr. m. e.)

veikaluose, kur aprašytas neorganinis junginys – gyvsidabrio sulfidas

(mineralas cinoberis (HgS) – naudotas medžio, vilnų, dažų pramonėje,

taip pat medicinoje, dezinfekcijai, tepalams gaminti. Vokietijoje

1914 m. gyvsidabrio junginiu fenilgyvsidabriu pradėtos beicuoti sėklos

(Krenkel, 1973).

Gyvsidabris – blizgantis skystas metalas, chemiškai mažai aktyvus,

tirpsta koncentruotose azoto ir sieros rūgštyse, tirpina kai kuriuos me-

talus (auksą, sidabrą, cinką, šviną, alavą), sudarydamas amalgamas.

Naudojamas daugelio prietaisų, maitinimo elementų, juvelyrinių dir-

binių, pesticidų, insekticidų, fungicidų gamyboje, odų rauginime, or-

ganinėje chemijoje, elektrotechnikoje – gyvsidabrio kvarco ir dienos

šviesos lempų gamybai ir t. t.

Neorganiniai junginiai pasiskirsto daugelyje žmogaus organizmo

audinių, pirmiausia smegenyse ir inkstuose. Organiniai gyvsidabrio

junginiai (metilgyvsidabris) patenka į galvos smegenis, kraujyje, di-

džioji dalis absorbuoto alkilgyvsidabrio randama eritrocituose.

Tiek organinis, tiek neorganinis gyvsidabris lengvai pereina per

hematoencefalinį barjerą ir placentą, išsiskiria su motinos pienu. Visi

gyvsidabrio junginiai lėtai išskiriami su šlapimu, išmatomis, prakaitu ir

seilėmis. 0,5 g gyvsidabrio (II) chlorido, patekusio į organizmą per

virškinimo traktą, pažeidžia inkstus, gali išsivystyti uremija (urèmija

[ur(on) + gr. haima — kraujas], apsinuodijimas medžiagų apykaitos

produktais, sutrikus jų išsiskyrimui su šlapimu.

Nuo 1966 m. Jungtinėje Karalystėje buvo tirtas gyventojų mity-

bos racionas, maisto produktuose nustatant gyvsidabrio kiekį. Pagal at-

liktų daugiamečių tyrimų analites atliktas palyginimas (10 lentelė).

10 lentelė. Per parą su maistu į žmogaus organizmą patekusio Hg

kiekio kitimas (mg per parą) (Deives et all., 1996)

1976 1979 1982 1985 1988 1991 1994 1997

0,005 0,004 0,003 nenustatyta nenustatyta 0,002 0,004 0,0033

36

Šie kiekiai buvo beveik pastovūs - nuo 0,002 iki 0,005 mg per parą

(Deives et all., 1996) ir neviršijo jungtinio Maisto produktų ir žemės

ūkio bei Pasaulio sveikatos organizacijų maisto priedų ekspertų komite-

to (JECFA) leistinos savaitės normos (PTWI) (0,005 mg 1 kg kūno svo-

rio per savaitę (iš kurio ne daugiau kaip du trečdaliai gali būti metilo

gyvsidabris) (WHO, 1989). Šis kiekis prilygintas 0,043 mg per parą

60 kg sveriančiam suaugusiam žmogui. Kitose šalyse jis skiriasi. Pvz.,

JAV leidžiamos DLK (0,008 mg per parą) (Dabeka, Mckenzie, 1995),

Nyderlanduose – 0,002 mg per parą) (Ellen et all., 1990,), Naujojoje

Zelandijoje (0,013 mg per parą) (Vanoort, Hanna, Pickston, 1995).

Dažniausiai didžiausia gyvsidabrio koncentracija randama žuvyse.

Tai sudaro apie 33% nuo bendrojo kiekio, randamo įvairiuose maisto

produktuose. Didesnės nei įprasta gyvsidabrio koncentracijos kartais

gali būti randamos grūduose ir jų perdirbimo produktuose. 1984 m.

Irake, Pakistane ir Gvatemaloje apie 8000 žmonių apsinuodijo iš su-

maltų grūdų, apdorotų metilo gyvsidabriu, kepta duona. JK sunkiųjų

metalų tyrimo maisto produktuose stebėsenos grupė išanalizuotuose

duonos ir grūdų mėginiuose nustatė didesnį nei 0,001 mg kg-1 gyvsi-

dabrio kiekį (Ministry of agriculture, fisheries and food, 1987). Dau-

geliu atvejų nustatytos mažesnės kaip 0,005 mg kg-1 koncentracijos, o

kai kuriuose nuo 0,013 iki 0.017 mg kg-1. Buvo išaiškinta, kad jos ga-

lėjo būti sukauptos grūduose dėl atmosferos taršos.

Įrodyta, kad gyvsidabris kaupiasi kiaušiniuose, kai pašarams pa-

naudojami grūdai, kuriuose yra organinių gyvsidabrio junginių. Kiau-

šinio baltyme jo būna susikaupę daugiau nei trynyje, nes gyvsidabris

jungiasi su baltymu ovalbuminu. 1984 metais mažmeninėje prekyboje

realizuojamuose kiaušiniuose buvo nustatytas bendrasis gyvsidabrio ir

neorganinio gyvsidabrio kiekis. Tyrimai parodė, kad vidutinė gyvsi-

dabrio koncentracija buvo apie 0,004 mg kg-1 (reikšmių diapazonas

įvairavo nuo <0,0005 iki 0,029 mg kg-1). Tai reiškia, kad saugiam var-

tojimui reikėjo apie 500 g per savaitę(maždaug vieno su puse kiaušinio

per dieną), kad neviršytų vidutinio gyvsidabrio kiekio (0,001 mg per

savaitę) (Ministry of agriculture, fisheries and food, 1987).

Nepaisant per pastaruosius dešimtmečius reikšmingo antropogeni-

nio gyvsidabrio kiekio išmetimo į aplinką sumažėjimo, vis tik maisto

produktuose dėl didelio jo junginių toksiškumo, būtina kontrolė. Dau-

37

gelyje šalių maisto žaliavose ir jų produktuose gyvsidabrio DKL regla-

mentuoja įstatymai ir, priklausomai nuo produktų rūšies, jų reikšmės yra

0,003 iki 0,05 μg g-1. Džiovinti grybai, žuvis ir žuvies produktai yra iš-

imtis ir jo gali būti nuo 0,5 iki 1,0 μg g-1(Dz. U., 2003).

Švinas ir jo junginiai. Švinas žinomas nuo antikos laikų. Iš jo

pagamintos vandens tiekimo sistemos buvo pradėtos naudoti pirmiau-

sia senovės Graikijoje, o vėliau – Romos imperijoje. Turtingi romėnai

vyną gėrė iš švino taurių, naudojo virtuvės indus, papuošalus ir kitus

reikmenis, kurių sudėtyje buvo švino. Manoma, kad tai galėjo sukelti

lėtinį apsinuodijimą švinu (Gilfillan, 1965). Toksinės švino savybės jau

buvo žinomos senovės Graikijoje, Egipte ir Romoje, o apsinuodijimas

pavadintas Saturnizmu, tačiau iki 11 amžiaus šis metalas nebuvo įvar-

dintas kaip toksinis maisto komponentas (Landrigan, 1990; Mahaffey,

1990). Nepaisant jau žinomų apsinuodijimo švinu atvejų, Anglijoje

19 amžiuje saldainiai buvo nudažyti švino chromatu ir baltuoju švinu,

o padengti švinu vandens vamzdynai naudojami ir dabar. Arbata buvo

regeneruojama naudojant švino chromatą, o švino oksidas (Pb304) bu-

vo naudojamas norint sūrių įpakavimo apvalkalui suteikti raudoną

spalvą. Šiuo metu yra uždrausta naudoti šviną dažų gamyboje (EFSA,

2010; WHO, 2010).

Švino patekimo būdų į organizmą yra labai daug ir įvairių. Jis,

kaip ir kiti sunkieji metalai, kaupiasi dumble, nuosėdose ir kenkia ap-

linkai. Senuose statiniuose, kuriuose geriamasis vanduo dar tiekiamas

švininiais vamzdžiais, švino kiekis gali viršyti leistiną normą (EFSA,

2010; WHO, 2010). Į maisto žaliavas bei jų produktus jis patenka iš

užterštos aplinkos. Į dirvožemį švinas patenka iš gamyklų, kuriose ga-

minami akumuliatoriai, keramika, dažai, elektros kabeliai, plastikai bei

metalai, o nuotekos išleidžiamos į upes. Dalis šio sunkiojo metalo pa-

tenka į dirvožemį rūgščių lietų pavidalu, vėliau į augalus, per juos į

gyvūnų organizmą, vėliau į mėsą, ar pieną. Šiuo metu švinas yra nau-

dojamas pesticidų gamybai ir kt. pramonėje: spausdinimo klišių, me-

džioklės amunicijų (su arsenu) ir antikorozinių dangų gamybai. Jo tok-

siška veikla yra gerai žinoma ir apsinuodijimų švino daugiau nustatyta

nei kitų elementų (Philip A. ir Gearson B. 1994 a, 1994 b).

38

Jungtinėje Karalystėje buvo tirtas gyventojų mitybos racionas,

maisto produktuose nustatant švino kiekį. Pagal atliktų daugiamečių

tyrimų analites atliktas palyginimas (11 lentelė) (Ysart et all., 2000).

11 lentelė. Per parą su maistu į žmogaus organizmą patekusio Pb

kiekio kitimas (mg per parą) (Ysart et all., 2000)

Tyrimų rezultatai rodo, kad nuo 1976 iki 1997 m. laikotarpiu gyven-

tojų mitybos racione švino kiekis sumažėjo nuo 0,11 iki 0,026 mg per pa-

rą (11 lentelė). Geriamasis vanduo šiame tyrime nebuvo vertintas. Jungti-

nio Maisto produktų ir žemės ūkio bei Pasaulio sveikatos organizacijų

maisto priedų ekspertų komiteto (JECFA) paskaičiavimu rekomenduoja-

mas Pb kiekis turi būti ne didesnis kaip 0,025 mg kg-1 kūno masės. Šis

kiekis prilygintas 0,21 mg per parą 60 kg sveriančiam žmogui. Atliktų ty-

rimų duomenimis, 1997 m. Jungtinėje Karalystėje vidutiniškai 97,5 proc.

vartotojų per parą suvartodavo 0,026 mg. Panaši studija atlikta ir kitose

šalyse. Pvz., Kanadoje vidutinis suvartoto Pb kiekis per parą 0,024 mg

(Dabeka, Mckenzie, 1995), Nyderlanduose – nuo 0,01 iki 0,032 mg (El-

len et all., 1990), JAV – 0,015 mg (Macintosh et all., 1996).

14 ES šalių narių ir Norvegija pateikė duomenis apie esantį švino

kiekį įvairiuose maisto produktuose ir vandentiekio vandens mėginiuo-

se. Ištirta apie 140000 mėginių. Nuo 2003 iki 2009 metų ištirtuose įvai-

rių maisto grupių mėginiuose apytikriai dviejuose trečdaliuose švino

kiekis buvo žemiau nustatymo ribos. Maisto žaliavose ir perdirbimo

produktuose jis negali viršyti didžiausio leidžiamo kiekio (DLK). Atlikus

tyrimus nustatyta, kad 19 Europos valstybių suaugę žmonės su maistu

gavo vidutiniškai nuo 0,36 µg kg-1 iki 1,24 µg kg-1 kūno masės švino per

dieną, o vartojantys tikėtinai daugiausia švino turinčių maisto produktų

– nuo 0,73 µg kg-1 iki 2,43 µg kg-1 kūno masės švino per dieną. Euro-

piečiai daugiausia švino gauna vartodami grūdus (išskyrus ryžius), lapi-

nes daržoves ir vandentiekio vandenį. Švino kiekis, gaunamas su maistu,

įvairiose valstybėse skiriasi priklausomai nuo gyventojų mitybos įpročių.

Nėščios moterys ir vegetarai su maistu gauna tiek pat švino, kaip ir kiti

1976 1979 1982 1985 1988 1991 1994 1997

0,11 0,09 0,069 0,066 0,06 0,028 0,024 0,026

39

suaugę žmonės. Tikėtina, kad gimę vaikai su motinos pienu vidutiniškai

gali gauti 0,21–0,32 µg kg-1 kūno masės švino per dieną, su kūdikių

maisteliu – 0,27–0,94 µg kg-1, 1–3 metų amžiaus vaikai–1,10–3,10 µg

kg-1 kūno masės švino per dieną (EFSA, 2010). Didelis švino kiekis gali

patekti į skystus, ypač rūgščius (raugintą pieną, alų, sultis, vyną), pro-

duktus. Nustatyta, kad citrinų sultys, laikomos emaliuotuose švininiuose

konteineriuose, gali sukelti riziką apsinuodyti (Vreman et al., 1988;

McLaughlin et al, 1999; Sedki et all, 2003).

Švinas iš organizmo išsiskiria pro žarnyną, inkstus, pieno liaukas,

su prakaitu. Patekęs į organizmą, švinas kaupiasi kauluose (apie 70 %

jo kiekio) (7 pav.). Tačiau jo galima rasti ir kepenyse, inkstuose, krau-

jyje, seilėse, tulžies sekrete, motinos piene, cerebrospinaliniame (sme-

genų) skystyje ir kitose biologinėse terpėse (EFSA, 2010).

Dažai, keramika, vandentiekis

Rūkymas

Grybai, gyvūnų kepenys ir inkstai, raudonas bei vaisių vynas, baltagūžiai

kopūstai

Reprodukcinė sistema

Lygieji raumenys

Inkstai

Periferinė ir centrinė nervų sistema

Plaukai

Šlapimas Kaulų audinyje, eritrocituose

Dantys

Pb

Švino patekimo į organizmą

šaltiniai

Indikatoriai

Jautriausiosšvinui

organizmo dalys

Darbas, susietas su spalvotąja metalurgija, akumuliatorių, dažų,

kabelių gamyba ir pan.

Automobilių išmetamosios dujos

Kaupiasi

Kraujas

7 pav. Švino patekimo į organizmą ir kaupimosi jame galimybės

(Кабата-Пендиас, Кабата, 1989)

Švinas blokuoja sulfhidrilines (SH) grupes ir pažeidžia baltymų,

angliavandenių ir fosforo apykaitą organizme. Būdingas sunkus porfi-

rininės apykaitos sutrikimas, todėl pažeidžiama hemoglobino sintezė ir

40

išsivysto ferodeficitinė anemija. Gamybinėmis sąlygomis pasitaiko tik

lėtiniai apsinuodijimai švinu. Atsiranda odos ir gleivinės pokyčių. Dėl

švino vazokonstrikcinio poveikio smulkiosioms kraujagyslėms veido

odos spalva pasidaro žemės pilkumo („švino koloritas“). Stabiliausiai

švinas kaupiasi dantyse ir iš jų praktiškai nepasišalina. Ant dantenų

dažnai pastebima siaura, 1–2 mm pločio melsvai pilkšvos spalvos švino

sulfido (PbS) juosta. Ji susidaro susijungus kraujyje cirkuliuojančiam

švino sulfatui arba albuminatui su sieros vandeniliu, kurį gamina bur-

nos ertmės mikroorganizmai (EFSA, 2010). Ištyrus vaikų pieninius

dantis, nustatyta, kad kaimo vietovėje gyvenančių vaikų dantyse vidu-

tiniškai susikaupia apie 0,5 μg/g švino, o mieste gyvenančių vaikų

dantyse – apie 3 μg/g ir daugiau.

Virškinimo sistemoje jis absorbuojamas pro skrandžio ir žarnyno

gleivinę. Į skrandį su maistu ir geriamuoju vandeniu patenka švino

druskų tirpalai, taip pat netirpaus švino mikrodalelės, pašalintos iš

kvėpavimo takų ir nurytos. Ląstelėje jis daugiausia jungiasi su nuklei-

no rūgščių ir nukleotidų fosfatais, pakeičia arba blokuoja kitus dviva-

lenčius katijonus – elektronų donorą magnį, fermentų sudėtyje esantį

cinką, hemoglobino – geležį, kaulų – kalcį. Kaupdamasis sparčiai be-

sidauginančiose ir baltymą intensyviai sintetinančiose ląstelėse, švinas

jas pažeidžia. Būdamas chemiškai artimas kalciui, švinas užima jo vietą

kauluose. Jo kiekis didėja proporcingai koncentracijai kraujyje. Kau-

lams minkštėjant (nėštumo ir laktacijos laikotarpiais) jis iš kaulinio au-

dinio patenka į kraują. Vidutinis švino kiekis raumenyse yra 0,3 μg/g

(EFSA, 2010). Neorganinių švino junginių pasišalinimo pusperiodis iš

kraujo ir kaulų vidutiniškai yra 30 dienų, gali būti nuo 10 iki 30 metų

(Mahaffey, 1990; EFSA, 2010).

Švino įtakos žmogaus sveikatai tyrimus pasaulio mastu koordinuoja

speciali Pasaulio sveikatos organizacijos nuolatinė darbo grupė (Task

Group on Environmental Health Criteria for Lead). Jos ekspertai peri-

odiškai apibendrina apsinuodijimo švinu epidemiologijos ir toksikologi-

jos duomenis. Pagrindinis apibendrinimų tikslas – užkirsti kelią švino

sukeliamai patologijai ir jos pasekmėms, nuo kurių ypač nukenčia vaikai

(EFSA, 2010).

41

KOMISIJOS REGLAMENTE (EB) Nr. 629/2008 nustatytas au-

galinėse maisto žaliavose ir jų perdirbimo produktuose didžiausia leis-

tina švino koncentracija (12 lentelė).

12 lentelė. Didžiausios leidžiamos švino (Pb) koncentracijos augalinėse

maisto žaliavose ((EB) Nr. 629/2008)

Produkto pavadinimas DLK (mg kg-1 šviežios masės)

Grūdai ir ankštinių augalų sėklos 0,20

Daržovės, išskyrus kopūstines ir lapines daržoves, šviežias prieskonines žoles ir grybus. Nuskustos bulvės*

0,10

Kopūstinės, lapinės daržovės ir grybai*: pievagrybiai (Aga-

ricus bisporus), gluosninės kreivabudės (Pleurotus ostrea-

tus), šitake (Lentinula edodes)

0,30

Vaisiai, išskyrus uogas ir smulkius vaisius* 0,10

Uogos ir smulkūs vaisiai* 0,20

*Didžiausia leistina koncentracija taikoma nuplautų vaisių ar daržovių atskirtoms val-

gomoms dalims.

Švino kiekis maisto žaliavose ir jų produktuose nustatomas atomų

absorbcijos spektrometrijos, atomų emisijos spektrometrijos ir masių

spektrometrijos tyrimo metodais. JAV informacija duomenų bazei

daugiausia renkama, ištyrus švino kiekį vaikų kraujyje, o daugelyje

Europos šalių, Rusijoje dar plačiai naudojama ir plaukų analizė, kuri

atspindi šio sunkiojo metalo kaupimosi lygį (EFSA, 2010).

Varis ir jo junginiai. Vario junginių randama beveik visuose

maisto produktuose. Gyvūnų subproduktuose, įvairiuose vėžiagyviuo-

se ir riešutuose yra vidutiniškai daugiau nei 20 mg kg-1. Didesni vario

kiekiai randami ankštiniuose augaluose, burokėliuose, lapinėse daržo-

vėse. Jei augalinė žaliava, skirta maistui, apdorota pesticidais, kurių

sudėtyje yra vario junginių, tikėtina, kad bus sukauptas didesnis šio

sunkiojo metalo kiekis (Dz. U., 2003). Piene ir jo produktuose vario

randama mažiau kaip 0,1 mg kg-1, šviežioje žuvyje ir alkoholiniuose

gėrimuose – mažiau kaip 1 mg kg-1 (Copper, 2005).

Kasdienė žmogaus organizmui fiziologinė vario paklausa yra nuo

1,5 iki 2,7 mg (Ziemlanski, 2001). Ląstelėse varis jungiasi su balty-

42

mais, organinėmis rūgštimis, įeina į kai kurių fermentų (polifenoloksi-

dazės, laktazės, tirozinazės, askorbinazės ir citochromo C oksidazės),

nukleoproteidų sudėtį. Jis svarbus oksidacijai ir redukcijai, deguonies

apykaitai ir pan. (Bao et all, 2007). Trūkstant vario sutrinka geležies

apykaita, kai kurios su tuo susietos fiziologinės funkcijos. Per dideli jo

kiekiai gali pasireikšti toksišku poveikiu. Per didelės vario dozės suke-

lia viduriavimą, sutrikdo kvėpavimą, širdies, kepenų darbą, dirgina no-

sį, burną, akis, sukelia pilvo skausmus, galvos svaigimą, mažakraujystę.

Ypač didelės dozės kenkia inkstams, kepenims (Bao et all, 2007). Dėl

vario pertekliaus organizme gali atsirasti Vilsono liga, pasireiškianti

kepenų pažeidimu (hepatitas, kepenų cirozė ir t. t.), neurologiniais,

psichiatriniais simptomais (DiDonato, Sarkar, 1997).

Jungtinėje Karalystėje buvo tirtas gyventojų mitybos racionas,

maisto produktuose nustatant vario kiekį. Pagal atliktų daugiamečių

tyrimų analites atliktas palyginimas (13 lentelė) (Copper, 2005). Gauti

kiekiai buvo gerokai mažesni nei rekomendavo jungtinis Maisto pro-

duktų ir žemės ūkio bei Pasaulio sveikatos organizacijų maisto priedų

ekspertų komitetas (JECFA) (0,5 mg / kg kūno svorio, arba 30 mg per

parą 60 kg sveriančiam suaugusiam žmogui (WHO, 1982).

13 lentelė. Per parą su maistu į žmogaus organizmą patekusio

Cu kiekio kitimas (mg per parą) (Copper, 2005)

Lenkijos teisės aktais leistinos maksimalios vario normos tik augali-

niuose aliejuose ir gyvūninės kilmės riebaluose, margarine, svieste ir ma-

joneze. Nustatytų verčių intervalas gali svyruoti nuo 0,1 iki 1,0 μg g-1

(Dz. U., 2003,). Jungtinio Maisto produktų ir žemės ūkio bei Pasaulio

sveikatos organizacijų maisto priedų ekspertų komiteto (JECFA) reko-

mendacijomis DLK neturėtų viršyti 3,5 mg g-1 kūno svorio (WHO, 1989).

Cinkas ir jo junginiai. Cinko lydiniai jau senovėje buvo naudojami

žalvario gamybai. Cinko gamybos bandymai buvo atlikti Europoje 6 am-

žiuje, o dar anksčiau – Kinijoje ir Indijoje. Jis plačiai taikomas metalurgi-

joje, elektrotechnikoje bei daugelyje kitų dirbinių, pesticidų gamyboje.

1976 1979 1982 1985 1988 1991 1994 1997

1,8 Nenustatyta 1,3 1,3 Nenustatyta 1,4 1,2 1,2

43

Cinkas būtinas tinkamam žmogaus organizmo funkcionavimui.

Per dieną privalu jo gauti nuo 13 iki 16 mg (Ziemlanski, 2001). Cin-

kas dalyvauja baltymų ir angliavandenių apykaitoje ir yra daugiau kaip

60 metalofermentų sudedamoji dalis: šarminės fosfatazės, karboksipep-

tidazės, alkoholio ir pieno dehidrogenazių, karboninės anhidrazės ir

proteazės. Daugiausia yra kepenyse, kasoje, kraujyje, lytinėse liaukose.

Katalizuoja daugelį reakcijų, svarbus hormonų sintezei (Prasad, 1983;

Valee, Falchuk, 1993). Esant cinko trūkumui prarandamas apetitas,

sumažėja jautrumas skoniui ir kvapui, sulėtėja žaizdų gijimas, gali atsi-

rasti odos žaizdos, pasitaiko net išsigimimų, slopinimas augimas, atsi-

randa tamsių plaukų depigmentacija, nuplikimas, daugiau pleiskanoja

oda ir pan. Per dideli cinko kiekiai gali sukelti pilvo skausmus, odos

dirginimą, pykinimą, vėmimą, mažakraujystę, geležies ir vario apykai-

tos sutrikimus, todėl nepagydoma anemija, sumažėja cinko, įeinančio į

baltymų fermentą, aktyvumas, pažeidžiami kasa ir inkstai, sutrinka

baltymų apykaita (8 pav.) (Boularbah et al., 1999).

Nesuderinta mityba (baltymų

trūkumas)

Inkstų ligos (proteinurija)

Hipofizė (nevaisingumas, vaikų augimo sutrikimai ir

pan.)

Kraujotakos sistema (padidintas cholesterolio

kiekis)

Centrinė nervų sistema (hiperaktyvumas , depresija,

apetito praradimas)

Plaukai, kraujas, serumas

Fermentai (karboanhidrazė, sorbitoliodehidrogenazė, laktat-dehidrogenazė,šarminiai fosfatai)

Tinklainė (regėjimo sutrikimas)

Zn

Cinkodeficito

(disbalanso) priežąstys

Indikatoriai

Cinkuijautriausiorganai

Stresas, psoriazė, seborėja, gausus prakaitavimas

Oda, kepenys, gleivinė

Ca, Cu preparatų perdozavimas, spindulinė terapija, gydymas

kortikosteroidais, tetraciklinu , onkologiniai susirgimai, nudegimai

Intoksikacijos sunkiaisiais metalais (Cd, Pb, Hg)

Plaukai (slinkimas, blogas augimas)

Prostata (adenomų rizika)

Kasa (fermentų deficitas, insulinas)

8 pav. Cinko patekimo į organizmą ir kaupimosi jame galimybės

(Кабата-Пендиас, Кабата, 1989)

44

Lenkijos standartais leistinos maksimalios cinko normos sultyse ir

nektaruose. Šiuose produktuose cinko maksimali riba yra 5 μg g-1

(Dz.U., 2003) Jungtinio Maisto produktų ir žemės ūkio bei Pasaulio

sveikatos organizacijų maisto priedų ekspertų komiteto (JECFA) re-

komendacijomis DLK neturėtų viršyti 7000 μg g-1 (7 mg g-1) 1 kg kū-

no svorio (WHO, 1989).

Alavas ir jo junginiai. Panašiai kaip varis, alavas buvo žinomas

jau nuo bronzos amžiaus laikų. Alavo junginiai naudojami pesticidų,

plastikų gamybai. Kai kuriose šalyse, norint išsaugoti stiklinėje taroje

išfasuotų natūralią daržovių konservų, spalvą, dedami neorganiniai

alavo junginiai (SnCl2). Skardinės, skirtos maisto produktams laikyti,

dažniausiai padengtos alavo junginiais. Tikėtina kad, alavo junginiai

gali difunduoti į maisto produktus ir taip sudaryti taršos jais riziką

(Ebdon et al, 1998; Rivs, 1998).

Manoma, kad vidutinis būtinas alavo kiekis suaugusiam žmogui

yra apie 4 mg per parą. Iki šiol alavo vaidmuo žmogaus organizme nė-

ra gerai ištirtas, nors atliktų tyrimų rezultatų padarytomis išvadomis

teigiama, kad jis dalyvauja oksidacijos-redukcijos procesuose. Kai ku-

rių autorių teigimu, jei trūksta alavo pašaruose, sutrinka gyvūnų augi-

mas, atsiranda dantų depigmentacija (Schwartz et al., 1970).

Trumpalaikės apsinuodijimo pasekmės gali pasireikšti tada, jei ala-

vo koncentracija viršija 200 mg kg-1 (Ministry of Agriculture..., 1998).

Remiantis daugiamečiais tyrimų rezultatais, daugelyje maisto produktų

alavo koncentracija buvo gerokai mažesnė nei 10 mg kg-1, išskyrus kon-

servus skardinėse. Pvz., pomidorų perdirbimo produktuose dėl fasavimo

taros korozijos dažnai buvo nustatomas padidintas alavo kiekis. Tačiau

Jungtinėje Karalystėje 1998–1999 m. ištyrus parduodamas konservuotas

pomidorų tyres nustatyta, kad 98 % tirtų produktų alavo kiekis buvo

mažesnis kaip 200 mg kg-1 (Ministry of Agriculture..., 1998).

Jungtinėje Karalystėje buvo tirtas gyventojų mitybos racionas,

maisto produktuose nustatant alavo kiekį. Pagal atliktų daugiamečių

tyrimų analites atliktas palyginimas (14 lentelė) (Delves et al., 1996).

Vidutinis jo kiekis išliko 1,7–5,3 mg per parą. Gauti kiekiai buvo ge-

rokai mažesni nei rekomendavo jungtinis Maisto produktų ir žemės

45

ūkio bei Pasaulio sveikatos organizacijų maisto priedų ekspertų komi-

tetas (JECFA) (14 mg 1 kg kūno svorio, arba 120 mg per parą 60 kg

sveriančiam suaugusiam žmogui (Delves et al., 1996).

14 lentelė. Per parą su maistu į žmogaus organizmą patekusio Sn

kiekio kitimas (mg per parą) (Delves et al., 1996)

1976 1979 1982 1985 1988 1991 1994 1997

4,4 3,2 3,1 1,7 Nenustatyta 5,3 2,4 1,8

Lenkijos standartais alavo kiekis ribojamas tik skardinėse pakuotė-

se išfasuotiems maisto produktams, vaisių ir daržovių konservams [Dz.

U, 2003). Alavo kiekis produktuose, skirtuose vaikams iki trejų metų

amžiaus, neturi viršyti 10 μ g-1. Jungtinio Maisto produktų ir žemės

ūkio bei Pasaulio sveikatos organizacijų maisto priedų ekspertų komi-

teto (JECFA) rekomendacijomis DLK neturėtų viršyti 14 000 μg g-1

(14 mg g-1) 1 kg kūno svorio (WHO, 1989).

Kadmis ir jo junginiai. Pirmą kartą kadmis buvo išskirtas

Strohmeyer 1817 m. Gamtoje jo yra sulfidų, cinko ir vario rūdoje. In-

tensyviausias kadmio taikymas pramonėje pradėtas 20-ojo amžiaus

pradžioje. Jis plačiai naudojamas metalurgijoje (lydinių sudedamoji da-

lis) ir elektrotechnikoje, pigmentų, plastikų, gumos, pesticidų ir pan.

gamyboje (McLaughlin et al., 1999; PSO, 1992 a, 1992 b).

Pagrindiniai antropogeniniai kadmio taršos šaltiniai: šalutinis cin-

ko metalurgijos produktas, galvanizavimas (34 proc.), nikelio ir kad-

mio baterijos (15 proc.), polivinilchlorido stabilizatorius (15 proc.),

lydmetalis ir kt. (Paasvirta, 1991). Kiti kadmio taršos šaltiniai – anglių,

alyvų ir atliekų deginimas (McLaughlin et al, 1999; PSO, 1992 a, b).

Intensyvus pramoninis jo naudojimas per ekosistemą sukelia maisto

taršos riziką.

Ūmūs šiuo metalu apsinuodijimai yra reti, daugiausia įvykus pra-

moninėms avarijoms. Lėtiniai apsinuodijimai pasitaiko dažniau, tačiau

jie sunkiai diagnozuojami. Pirmieji apsinuodijimai kadmio junginiais

žinomi jau 1867 m. paskelbtose Marmé publikacijose. 1940 metais

daug apsinuodijimų atvejų kadmiu buvo pastebėta Anglijoje, Prancū-

zijoje, Naujojoje Zelandijoje, JAV, SSRS ir kt. šalyse. Didesnioji prie-

46

žastis: limonadas, kava, vynas ir kiti produktai, kurie buvo laikomi ar-

ba sandėliuojami kadmiu dengtoje taroje, arba juo dengtuose šaldik-

liuose, buitiniuose šaldytuvuose.

Nors ūmūs kadmio apsinuodijimai gana reti, lėtinės ligos, sukel-

tos ilgalaikio poveikio, pasitaiko dažnai. Pasitaikantys simptomai: py-

kinimas, vėmimas, pilvo skausmai, galvos skausmas ir sumažinta kūno

temperatūra. Apsinuodijimas sukelia ūmius gastroenterito, kepenų,

sėklidės ir prostatos sutrikimus, anemiją, hipertenziją, širdies ir krauja-

gyslių pokyčius, nėštumo komplikacijas (9 pav.).

dažai, kurių sudėtyje yra Cd

rūkymas

dializė

gleivinė

centrinė nervų sistema

prostata

oda

plaukai

šlapimasinkstuose

kepenyse

Cd

Kadmio patekimo į organizmą

šaltiniai

Indikatoriai

Jautriausioskadmiui

organizmo dalys

darbas, susietas su spalvotąja metalurgija, akumuliatorių gamyba ir

pan.

Β-2- mikroglobulinas

Kaupiasi

inkstai

9 pav. Kadmio patekimo į organizmą ir kaupimosi jame galimybė

(Кабата-Пендиас, Кабата, 1989)

Manoma, kad kadmis gali padidinti prostatos vėžio dažnį, nors jo

kancerogeninis poveikis nebuvo patvirtintas (WHO, 1993). Jis prastai

šalinamas per inkstus, todėl ilgainiui jie pakenkiami. Išsivysto protei-

nurija – bene svarbiausias inkstų pažeidimo požymis: šlapime randa-

mas padidintas kiekis baltymų (Cadmium, 2005). Atliekant bandymus

su gyvūnais, apsinuodijusių kadmiu nėštumo metu ar vaisiaus įgimtų

defektų nenustatyta. Kadmis sumažina vitaminų C ir D pasisavinimą

47

(Friberg et al.; 1986; Friberg et al., 1986). Apsinuodijimas kadmiu su-

kelia labai skausmingą kaulų ligą, kuri kartais vadinama „itai- itai kyo“

(išvertus iš japonų kalbos reikštų „ai-ai liga“). Pirmą kartą apie šią ligą

buvo pranešta po II pasaulinio karo. Ji buvo paplitusi apatiniame Jintzu

upės baseine (Japonijoje), kur cinko kalnakasybos atliekos pakliūdavo į

vandenį. Pastarasis buvo naudojamas ryžių laukams drėkinti. Žmonės,

valgę ryžius, užaugintus šiuose laukuose, apsinuodijo kadmiu. Metalo

jie buvo sukaupę nuo 0,6 iki 1,1 mikrogramų g-1 (Cadmium, 2005).

Organizme kadmis yra absorbuojamas ir kaupiasi, jei jo patenka

apie 5–10 %. Jo pusinės eliminacijos periodas yra labai ilgas – net apie

33 metus.

Kadmio yra visur aplinkoje, tad pagamintuose maisto produktuo-

se jo taip pat randama. Kadmis patenka į maistą iš dirvožemio bei ge-

riamojo vandens, į kuriuos ši medžiaga patenka iš neišvalytų pramonės

nuotekų, naudojant mineralines trąšas ir pesticidus.

Daugelyje maisto produktų kadmio koncentracijos yra mažos.

Augaliniuose maisto produktuose kadmio retai būna daugiau kaip

0,2 mg kg-1 šviežioje masėje, nors kai kurie šakniavaisiai (morkos, pas-

tarnokai), kai kurios lapinės daržovės (špinatai, salotos), grūdai yra lin-

kę kaupti didesnį kadmio kiekį nei kitos žaliavos. Kadmis kaupiasi di-

deliais kiekiais tabako lapuose.

Jungtinėje Karalystėje (JK) buvo tirtas gyventojų mitybos racionas,

maisto produktuose nustatant kadmio kiekį. Pagal atliktų daugiamečių

tyrimų analites atliktas palyginimas (15 lentelė) (Cadmium, 2005). Vi-

dutinis jo kiekis išliko nuo 0,012 iki 0,02 mg per parą. Pastebėta, kad

žmonių mitybos (JK) racione kadmio kiekis turėjo tendenciją mažėti.

15 lentelė. Per parą su maistu į žmogaus organizmą patekusio kadmio

kiekio kitimas (mg per parą) (Cadmium, 2005)

1976 1979 1982 1985 1988 1991 1994 1997

0,02 0,017 0,018 0,018 0,019 0,018 0,014 0,012

Daugelis šalių turi griežtą šių išmetamų į aplinką teršalų kontrolę.

Kovai su aplinkos tarša ES 1992 m. įsigaliojo Direktyva 89/677/EEB.

Uždrausta naudoti kadmio pigmentus, stabilizatorius, išskyrus tuos at-

48

vejus, kai nėra tam tinkamų alternatyvų, pavyzdžiui, branduolinėje

pramonėje.

KOMISIJOS REGLAMENTE (EB) Nr. 629/2008 augalinėse

maisto žaliavose ir jų produktuose nustatyta didžiausia leistina kadmio

koncentracija (16 lentelė).

16 lentelė. Didžiausios leidžiamos kadmio (Cd) koncentracijos augalinėse

maisto žaliavose ir jų produktuose (pagal EB reglamentą EB) Nr. 629/2008)

Produkto pavadinimas DLK (mg kg-1 šviežios masės)

Grūdai, išskyrus sėlenas, gemalus, kviečių grūdus ir ryžius 0,10

Sėlenos, gemalai, kviečių grūdai ir ryžiai 0,20

Sojų pupelės 0,20

Daržovės ir vaisiai, išskyrus lapines daržoves, šviežias prie-skonines žoles, grybus, stiebines daržoves, šakniavaisines daržoves ir bulves*

0,05

Stiebinės daržovės, šakniavaisinės daržovės ir bulvės, iš-skyrus gumbinius salierus *. Nuskustos bulvės

0,10

Lapinės daržovės, šviežios prieskoninės žolės, gumbiniai salierai*

0,20

*Didžiausia leistina koncentracija taikoma nuplautų vaisių ar daržovių atskirtoms val-

gomoms dalims.

Lenkijos teisės aktais kadmio kiekis ribojamas, priklausomai nuo

maisto produktų rūšies, nuo 0,005 iki 1,0 μg g-1. Didžiausias kadmio

kiekis leidžiamas tik džiovintuose grybuose (iki 1 μg g-1), džiovintose

daržovėse, žolėse ir prieskoniuose (iki 0, 3 μg g-1), džiovintose bulvėse

(iki 0,2 μg g-1) (Dz., 2003). Jungtinio Maisto produktų ir žemės ūkio

bei Pasaulio sveikatos organizacijų maisto priedų ekspertų komiteto

(JECFA) rekomendacijomis DLK neturėtų viršyti 7 μg 1 kg kūno svo-

rio (PSO, 1993).

Arsenas ir jo junginiai. Arsenas yra nemetalas, tačiau priski-

riamas sunkiųjų metalų grupei. Arseno junginiai žinomi nuo seniausių

laikų, tačiau pirmą kartą Albertojo Didžiojo buvo aprašytas 13 amžiuje

(Sullivan, 1969). Arseno sulfidai auripigmentas ir realgaras - geltonos

ir raudonos spalvos natūralūs pigmentai - buvo naudojami tapyboje.

49

Šie pigmentai yra nuodingi, todėl dailininkai juos naudojo retai. Arse-

nas buvo vienas iš labiausiai žinomų ir plačiai naudojama nuodų.

Arsenas kaip laisvas elementas natūralioje aplinkoje egzistuoja re-

tai, dažniausiai sieros turinčiose rūdose. Arseno yra uolienose, dirvo-

žemyje, vandens organizmuose.

Grynas arsenas naudojamas kaip lydinių sudedamoji dalis (pvz.,

gaminami su švinu medžioklės šaudmenys). Jo junginiai naudojami

chemijos, farmacijos ir fermentacijos pramonėse, stiklo ir keramikos,

pesticidų gamybai (Nriagu, Azcue, 1990).

Jungtinėje Karalystėje susidomėjimas maisto produktų tarša arse-

nu kilo dėl apsinuodijimo protrūkio Šiaurės Anglijoje 1900 m., kuo-

met buvo geriamas su gliukoze pagamintas alus. Buvo nustatyta, kad

ligos protrūkis kilo daugiausia, kai arseno piritas buvo naudojamas

gaminti sieros rūgščiai, o ji - gliukozės gamybai. Karališkoji Komisija

1903 m., nagrinėdama bylą, padarė išvadą, kad maiste ir skysčiuose tu-

rėtų būti nustatyta maksimali leistina arseno koncentracija. Jungtinėje

Karalystėje yra nustatyta riba - 1 mg kg-1 kūno svorio maisto produk-

tuose ir 0,1 mg kg-1 gėrimams. Tačiau žuvies ir valgomųjų jūros

dumblių arba jūros produktams, kaip ir apyniams ar apynių koncentra-

tams, skirtiems pramoninei komercinei alaus gamybai arseno kiekis

reglamentuotas kitais dokumentais (The arsenic..., 1959).

Arseno toksiškumas priklauso nuo to, kokiame junginyje jis yra.

Esantis neorganinių junginių sudėtyje yra žymiai toksiškesnis nei or-

ganiniuose. As+3 druskos yra labiau toksiškos nei As+5 druskos. As+3

junginiai aktyvina daugelio fermentų, ypač dalyvaujančių kvėpavimo

procesuose, veiklą (Cebrian et al., 1983). Arsenas blokuoja oksidinan-

čių fermentų sulfhidrilines grupes, todėl populiariai vadinamas me-

džiagų apykaitos ir kapiliarų nuodu. Lėtinis jo poveikis gali sukelti

centrinės ir periferinės nervų sistemos pažeidimus, taip pat odos vėžį ir

plaučių piktybinius auglius (10, 11 pav.) Nriagu, Azcue, 1990; Nriagu,

Azcue, 1990). 1990-ųjų m. pradžioje buvo tiriama Čeliabinsko srityje

esančiame Plast mieste plaučių vėžiu padidinta sergamumo atvejis.

50

ArsenitasAs(III)

Dimetilarsino rūgštis DMAR (III)

Monometilarsono rūgštis MMAR (III)

Metilarsono rūgštis MAR(V)

Arsenatas As(V)

Dimetilarsino rūgštis DMAR(V)

ToksiškumasFormulėJunginio pavadinimas pKa vertė

LD50pelės

4,5 mg /kg

LD50žiurkės

3,6 mg /kg

LD50pelės

14-18 mg /kg

LD50pelės

1800 mg /kg

LD50pelės

10000mg /kg

10 pav. Arseno junginiai ir jų toksiškumas (Nriagu ir Azcue, 1990)

dažai

veterinariniai ir mediciniaipreparatai, pesticidai

jūrų žuvis

imuninė sistema

eritrocitai

periferinė nervų sistema

kancerogenai( oda, kepenys, plaučiai)

plaukai

šlapimas kaulų audinyje

As

Patekimo į organizmą

šaltiniai

Indikatoriai

Jautriausiosorganizmo

dalys

plieno lydiniai, stiklo,

puslaidininikių , medienos apdirbimo pramonė ir pan.

Kaupiasi

oda, kepenys, gleivinė

odoje

plaukuose

kepenyse

11 pav. Arseno patekimo ir kaupimosi organizme tikimybė

51

Atlikus šio mažo miesto, kuriame yra aukso kasybos ir perdirbimo

įmonės, o taip pat lydinių su įvairiais metalais gamykla, aplinkos tyri-

mus ir patikrinus gyventojų sveikatą, nustatyta, kad maisto produktuo-

se, dirvožemyje bei vaikų ir suaugusiųjų plaukuose, šlapime susikaupęs

dešimt kartų didesnis nei leidžiama arseno kiekis (Кабата-Пендиас,

Кабата, 1989). Buityje pagrindinės intoksikacijos priežastys arsenu -

piktnaudžiavimas tabaku ir vynuogių vynu. Indijoje, Bangladeše, Kini-

joje, kai kuriose Rusijos vietovėse naudojamas geriamasis vanduo, ku-

rio sudėtyje yra padidintas arseno kiekis. Tai dažnai sukelia lėtinius

šiuo elementu apsinuodijimus.

Nedideli arseno kiekiai žmogaus ir gyvūnų organizmuose atlieka

teigiamai stimuliuojančią įtaką. Tačiau įrodyta, kad seleno ir jodo pasi-

savinimą arsenas veikia neigiamai (antagonistiškai). Padidėjęs serga-

mumas mieste plaučių ir kepenų vėžiu buvo tiesiogiai susijęs su seleno

trūkumu organizme. Susirgimo priežastis buvo nustatytas nesuderintas

tarp arseno ir sunkiųjų metalų balansas, iš vienos pusės, iš kitos pusės

- gyvybiškai svarbių elementų, tokių kaip selenas, cinkas, varis ir gele-

žis, trūkumas organizme (Кабата-Пендиас, Кабата, 1989).) Gana pla-

čiai aprašytas ir įrodytas padidintas jautrumas arsenui (arba arsenofagi-

ja (fagija–reiškia sąsają su rijimu)), tipiškai pasireiškiantis kalnakasiams

ir vartojantiems jūrų žuvis, kuriose yra arseno.

Arseno organiniai junginiai, kurių randama jūros gėrybėse dau-

giau nei 80 %, yra mažai toksiški. Organinis arsenas išsiskiria per inks-

tus nepakitęs. Tai paaiškina, kodėl nėra vartotojų apsinuodijimo jūros

gėryėmis arsenu atvejų (Lawrence ir kt., 1986).

Arseno kiekis maisto produktuose neturi viršyti 0,1 μg g-1, nors di-

desni jo kiekiai (net iki kelių μg g-1) buvo nustatyti paskerstų gyvūnų ir

žuvies inkstuose bei kepenyse. Lenkijos teisės aktuose didžiausias leistinas

arseno kiekis maisto produktuose yra nuo 0,02 iki 4,0 μg g-1. Šviežioms

prieskoninėms žolelėms nustatyti žemiausi lygiai, nedaug didesni taikomi

(0,005 μg g-1) pieno produktams. Daugeliui kitų produktų arseno di-

džiausia leistina koncentracija negali viršyti 0,2 μg g-1. Jūros gėrybių pro-

duktuose leistinos didžiausios koncentracijos (Dz., 2003). Jungtinio Mais-

to produktų ir žemės ūkio bei Pasaulio sveikatos organizacijų maisto prie-

dų ekspertų komiteto (JECFA) rekomendacijomis arseno per savaitę su-

vartojimas neturėtų viršyti 15 μg 1 kg kūno svorio (WHO, 1989).

52

2. Patvarieji organiniai junginiai (POT)

Aplinkoje yra daug gamtinės kilmės ir gaminamų pramoniniu

būdu organinių junginių. Kai kurie pasižymi vertingomis techninėmis

savybėmis, tačiau po kiek laiko paaiškėja, kad be gerųjų techninių ir

technologinių savybių, šios medžiagos pavojingos visai mus supančiai

aplinkai. Jau žinoma, kad daugelis organinių junginių turi aukštą tok-

siškumo laipsnį. Toksiškos medžiagos patenka į aplinką, dirvą, vande-

nį, oro ir oro srautų nešamos pasklinda tūkstančių kilometrų spinduliu

nuo patekimo vietos (Urbienė, 2011).

Aplinkoje pastoviai didėja šių teršalų kiekis. Tai grupė junginių,

panašių savo chemine struktūra, kuri yra sudaryta iš kelių benzolo

(benzeno) žiedų. Pagal cheminę sudėtį ir struktūrinę formulę šie terša-

lai skirstomi į tris grupes:

policikliniai aromatiniai angliavandeniliai (PAA);

polichlorinti bifenilai (PCB);

dioksinai.

Policikliniai aromatiniai angliavandeniliai sudaryti iš trijų ir dau-

giau benzolo žiedų. Polichlorinti bifenilai turi tik du benzolo žiedus su

keliais chloro atomais. Dioksinai – tai junginiai, pasižymintys specifine

heterocikline struktūra su chloro atomais.

Tarp šių junginių grupių patys pavojingiausi dioksinai (Urbienė,

2011).

2.1. Dioksinų savybės ir susidarymas

Tai toksiški junginiai, susidarantys aplinkoje deginimo procesų

metu. Iš visų pramonės veiklos ir kitų deginimo procesų metu susida-

rančių patvariųjų organinių teršalų (POT) dioksinai yra labiausiai ištir-

ta grupė.

Terminas „dioksinai“ apima dvi junginių grupes:

polichlorodibenzodioksinus (PCDD);

polichlorodibenzofuranus (PCDF).

53

Žinoma, kad abi grupes sudaro apie 209 junginiai: 75 iš jų yra

PCDD izomerai ir 135 – PCDF izomerai. Dioksinų ir furanų molekulės

labai panašios. Dioksino molekulę sudaro du benzoiniai žiedai, sujungti

dviem deguonies atomais, o furanų žiedus jungia vienas deguonies ato-

mas. Prie kiekvieno dioksinų ar furanų benzoinio žiedo vietoj vandeni-

lio gali prisijungti nuo vieno iki keturių chloro atomų. Prisijungusių

chloro atomų skaičius ir nulemia dioksinų ir furanų savybes (12 pav.).

Šie junginiai yra labai toksiški, iš jų 17 yra ypatingai toksiški.

12 pav. Dioksinų ir furanų struktūrinės molekulės (Шишлова, 1999)

Daugiausia dioksinų susidaro kaip šalutinis produktas technologi-

nių procesų metu naudojant anglį ir chlorą, kur temperatūra nuo 250

iki 800 oC: metalurgijos ir popieriaus gamybos pramonėje. Tokioje

temperatūroje susidaro HCl ir Cl2:

(C2H3Cl)n + O2→ 2nCO2 + nH2O + nHCl;

4HCl + O2↔2H2O + Cl2

Kaip jau buvo minėta, šie junginiai turi įvairių izomerų. Ypatingu

toksiškumu pasižymi 2,3,7,8 – tetrachlorobenzo [1,4] dioksinas

(TCDD). Kambario temperatūroje ši medžiaga yra bespalviai kristalai,

kurie lydosi esant 305 o C temperatūrai. Chemiškai, kaip ir visi dioksi-

nai, tai stabilus junginys. Dioksinai tirpūs riebaluose, šiek tiek – van-

denyje. Dioksinų skilimo pusperiodis dumblo sluoksnyje yra apie 2

54

metus, o dirvožemyje – daugiau kaip 20 metų. polichlorodibenzodiok-

sinų (PCDD) skilimo pusperiodis gyvuosiuose organizmuose (t0,5) yra

3–8 metai, o polichlordibenzofuranų (PCDF) (t0,5) – 1–3 metai (Ur-

bienė, 2011).

Chemijos pramonė. Išskiriami pagrindiniai technologiniame

procese dioksinų ir furanų susidarymo šaltiniai, kai gaminami:

- chlororganiniai pesticidai;

- chlorbenzolo ir polichlorbifenilai, kurie naudojami kaip skys-

tieji dielektrikai, tepalai ir hidrauliniai skysčiai;

- tirpikliai: dichloretanas (ClCH2-CH2Cl), trichloretanas (Cl3C-

CH3) ir etilenchlorhidrinas (ClCH2-CH2OH);

- polimerai.

Celiuliozės ir popieriaus pramonė. Celiuliozės ir popieriaus

pramonė yra antroji pagal aplinkos taršą dioksinais ir furanais. Norint

iš medienos gauti celiuliozę, reikia pašalinti ligniną (medienoje jo yra

apie 25 %). Ligninas turi fenolių, iš kurių, veikiant chloro reagentams,

susidaro dioksinai ir furonai. Baltam popieriui pagaminti celiuliozę

reikia išbalinti. Tam naudojamas chloras arba chloro oksidas ir hipoch-

loratai, atsiranda palankios sąlygos teršalams susidaryti (Meyn et al.,

1997; Gillespie, 1999).

Automobilių transportas. Dioksinai ir furanai į aplinką išme-

tami naudojant kurą su tetraetilšvino ir 1,2–dichloretano papildais

(pirmasis naudojamas kaip antidetonatorius, antrasis – mažinti švino

nusėdimą variklyje). Aplinkos apsaugos instituto duomenimis, auto-

mobiliai, naudodami tokius degalus ir nuvažiavę vieną kilometrą, į

atmosferą išmeta apie 12 pg TCDD (2,3,7,8–tetrachlorodibenzo [1,4]

dioksino) (jo toksiškumo ekvivalentas yra apie 500 pg). Be to, dar ne-

mažai išmetama izomerų (Петросян, 2000).

Atliekų deginimo įmonės. Atliekų deginimo įmonės – dar

vienas dioksinų ir furanų šaltinis. Vakarų šalyse manoma, kad buitines

atliekas geriau sudeginti negu laidoti (17 lentelė), o gautą šilumą pa-

naudoti energijai gauti.

55

17 lentelė. Sudeginamų atliekų išsivysčiusiose šalyse palyginamieji rodikliai

1990 metais (Петросян, 2000)

Šalis Įmonių kiekis Sudeginamų

atliekų % Atliekos sudeginamos

energijai gauti %

Japonija 1900 75 Beveik visos

Prancūzija 170 42 67

JAV 168 16 Neaišku

Italija 94 18 21

Vokietija 47 35 Neaišku

Danija 38 65 Beveik visos

Anglija 30 7 33

Švedija 23 55 86

Ispanija 22 6 61

Kanada 17 9 7

Olandija 12 40 72

Pvz., Olandijoje buvo sudeginama apie 40 % atliekų. Dioksinų ir

furanų pagal toksiškumo ekvivalentą būdavo išmetama 611g per metus,

ir tai sudarė apie 79 % viso kiekio. Po 1990 metais priimtų naujų norma-

tyvų buvo uždarytos kelios įmonės, o kitos rekonstruotos (18 lentelė).

1995 metais toksiškumo ekvivalentas sumažėjo iki 4 g ir neviršijo 7 pro-

centų nuo viso teršalų kiekio. Atlikus tyrimus nustatyta, kad dioksinų ir

furanų kiekis sumažėjo maisto produktuose ir motinų piene. Pirmasis

rodiklis sumažėjo nuo 127,3 pg (1987 metais) iki 69,6 pg (1996 metais),

motinų piene – nuo 163 pg/kg iki 68 pg/kg (Furst, Wilmer, 1997).

Daugiausia dioksinų susidaro gaminant pesticidus, deginant bui-

tines ir medicinines atliekas. Ypač daug dioksinų į aplinką išmetama

deginant polivinilchlorido pakuotės atliekas (Шишлова, 1999).

Tobulinant atliekų deginimo įmones bei didinant degimo tempe-

ratūrą iki 1200 oC, gaunamas menkas efektas – dioksinų ir furanų kie-

kis nesumažėja, nes šie junginiai susidaro ne degimo metu (pakuroje),

o kamine, vėstant dūmams.

56

18 lentelė. Atliekų deginimo įmonės (ADĮ) Europos šalyse

(Rusijos šilumos mokslinių-tyrimų institutas, 2008 metų ataskaita)

Šalys ADĮ kiekis Vidutinis našumas t/val.

Prancūzija 128 15

Vokietija 73 36

Italija 51 14

Danija 34 17

Šveicarija 30 16

Anglija 22 18

Belgija 18 20

Olandija 11 61

Ispanija 10 26

Austrija 9 10

Čekija 3 39

Portugalija 3 68

Vengrija 1 60

Liuksemburgas 1 -

Lenkija 1 -

Pasaulyje vis labiau pripažįstama, kad užteršimo dioksinais ir fura-

nais problemos negalima išspręsti kitaip, kaip tik atsisakant naudoti

chlorą ir jo analogus. Tačiau šiai nuomonei principingai nepritaria che-

mijos, transporto, energetikos ir žemės ūkio veiklos atstovai, kur labai

plačiai naudojamas chloras ir jo analogai. Dar 1994 metais JAV prezi-

dentas pritarė Tarptautinės JAV ir Kanados jungtinės komisijos dėl Di-

džiųjų ežerų teršimo problemos išvadoms: pramonės gamybos proce-

suose drausti naudoti chlorą ir jo junginius. Olandijos, Švedijos, Austri-

jos. Vokietijos, Šveicarijos, Danijos, Norvegijos, Ispanijos, Australijos,

Indonezijos, Kanados ir Japonijos vyriausybės pritarė nenaudoti polivi-

nilchloridą butelių, pakuotės, vaikiškų prekių gamyboje ir buitinėje sta-

tyboje. Stambiausios automobilių firmos „Volvo“ ir „SAAB“ nuo 1997

metų šių polimerų nenaudoja. Daugelis pasaulio laboratorijų ieško bū-

dų, kaip gauti polimerus, nenaudojant chloro (Петросян, 2000).

Lietuvoje nėra plačiai išvystytos sunkiosios pramonės. Pagrindiniai

dioksinų ir furanų taršos šaltiniai šalyje yra privatūs namų ūkiai, žmonių

57

neleistinai deginamos nerūšiuotos buitinės atliekos. Privačiuose namų

ūkiuose mažiausiai kontroliuojamas atliekų degimo procesas. Didžiau-

sias dioksinų ir furanų išsiskyrimo šaltinis – lauke ar buitinėje krosnyje

deginamos buitinės atliekos, plastmasė, padangos, seni baldai, impreg-

nuota mediena. Dioksinai ir furanai į organizmą patenka tiek per kvėpa-

vimo organus, tiek su maisto produktais. Esant netvarkingiems dūmt-

raukiams ir kūrenant užterštą medieną bei įvairias degias buitines atlie-

kas, gyventojai užteršia savo gyvenamųjų patalpų orą ne tik suodžiais ir

kitais įprastiniais degimo produktais, bet ir labai kenksmingais žmogaus

sveikatai dioksinais ir furanais. Gyvenamųjų namų kaminai yra neaukšti

ir visi iš jų išmetami degimo produktai, tarp kurių yra ir dioksinai ir fu-

ranai, nusėda to paties namo ar netolimų kaimynų kiemuose, kur daž-

niausiai auginamos daržovės, uogos, vaismedžiai.

2.2. Dioksinų ir furanų paplitimas aplinkoje

1900 metų pradžioje „Dow Chemical“ firmos įkūrėjas Dau išrado

būdą valgomąją druską suskaidyti į chlorą ir natrį. Tokiu būdu susida-

rė galimybė laisvą chlorą panaudoti naujų produktų sintetinimui. Nuo

1930 ųjų iki 1940-ųjų metų prasidėjo pesticidų, tirpiklių, plastmasės ir

kitų junginių gamyba. Tačiau negalvota, kad tokių junginių sintezė ir

jų deginimas išskirs nepageidaujamus šalutinius produktus, iš jų tarpe

ir dioksinus. Pirmieji herbicidų preparatai, skirti kariniams tikslams,

buvo susintetinti JAV Antrojo pasaulinio karo metu, o 1960 metais

juos panaudojo kaip ekologinį ginklą karui Indokinijoje. 1961 metų

vasarą JAV pradėjo operaciją „Penth Hend“. Per trejus metus, pasklei-

džiant dešimtis tūkstančių tonų herbicidų, buvo sistemingai naikinami

Vietnamo miškai. Koduotu pavadinimu „oranžinis agentas“, kurį su-

darė dioksinų ir defoliantų (dichlorfenoksiacto rūgšties (2, 4–D) ir 2,

4, 5 – trichlorfenoksiacto rūgšties (2, 4, 5–T)) mišinys, efektyviai nai-

kino medžių lapus ir krūmus, už kurių slėpėsi priešai. Geresniam pre-

parato paskleidimui buvo naudojama žibalas ir dyzelinis kuras. Miškai

įgavo pilką spalvą. Apskaičiavus paaiškėjo, kad panaudoto defolianto

(52 000 tonų) kiekyje buvo 130–170 kg dioksinų (Шишлова, 1999).

58

Amerikiečių mokslininkas B. Kommoner mano, kad dioksinų ir fu-

ranų istorija prasidėjo 1971 metų gegužės 26 dieną. Nedideliame Ame-

rikos miestelyje Times Beach (Misūrio valstija) ant hipodromo grunto,

kad varžybų metu nekiltų dulkės, buvo išpurkšta apie 10 m3 techninių

riebalų. Po kelių dienų visas hipodromas pasidengė paukščių lavonais, o

vėliau nugaišo arkliai, katės, šunys. Po kelių mėnesių susirgo keletas su-

augusiųjų ir vaikų. Atlikus tyrimus nustatyta, kad susirgimų ir mirčių

priežastis yra dioksinai ir furanai, kurių koncentracija siekė 30-53 ppm

(dalių milijonui). Techniniai riebalai buvo 2, 4, 5–trichlorfenolis – tar-

pinio produkto 2, 4, 5–trichlorfenoksiacto rūgšties gamybos atlieka. Iš

jos susidaręs 2, 3, 7, 8 tetrachordibenzo [1,4] dioksinas (TCDD) ir buvo

susirgimų bei mirčių priežastimi (Петросян, 2000).

2008 m. gruodžio mėn. per eilinį Airijos institucijų vykdomą patik-

rinimą, siekiant nustatyti įvairius teršalus maisto grandinėje, airiškoje

kiaulienoje aptikta didelė polichlorintų bifenilų (PCB) koncentracija.

Tolesni tyrimai, siekiant nustatyti dioksinų kiekį ir galimą taršos šaltinį,

parodė, kad kiaulienoje buvo labai didelė dioksinų koncentracija. Nusta-

tyta, kad taršos šaltinis – užteršti duonos trupiniai iš kepyklos atliekų. Jie

buvo užteršti tiesioginio kaitinimo proceso metu, kai degimo dujos tie-

siogiai susiliesdavo su džiovinama medžiaga. Kurui, matyt, naudota PCB

užteršta transformatorių alyva. Jai degant dujose atsiranda didelė dioksi-

nų koncentracija, jie nusėda ant džiovinamos medžiagos.

Belgijoje dėl paukštienoje rasto padidinto dioksino kiekio kilęs

skandalas vėl paskatino grįžti prie „dioksino problemos“. Pasirodė, kad

dioksino šaltinis, iš kurio pateko šios nuodingos medžiagos, buvo pa-

šarai, į kuriuos buvo pridedama riebalų. Dar paaiškėjo, kad tokie pa-

pildai buvo naudojami kiaulių ir galvijų pašarams.

Aplinka – patikima dioksinų „saugykla“. Patekę į biosferą, jie

greitai įsisavinami augalų, kaupiasi dirvoje. Dioksino pusiau skilimo

periodas – ilgiau kaip dešimt metų. Dirvoje chemiškai susijungę su

vandenyje tirpiais organiniais junginiais, migruoja horizontaliai ir ver-

tikaliai. Dioksinai su vandenimis patenka į upes, ežerus, jūrų vande-

nynų pakrantės zonas ir tampa naujais užkrato židiniais. 95–97 %

dioksino į organizmą patenka su mėsa, žuvimi, kiaušiniais ir pieno

produktais. Daug dioksino nustatoma žuvyse, nes iš vandens jis leng-

vai migruoja į jų organizmą (13, 14 pav.) (Шишлова, 1999).

59

Pikogramų per dieną

Jautiena

Sviestas

Pienas

Paukštiena

Kiauliena

Žuvis

Kiaušiniai

Oras

Purvas, dulkės

Vanduo

13 pav. Dioksino šaltiniai (Шишлова, 1999)

Dioksino patekimo į organizmą šaltiniai

Dioksino patekimo į aplinką iš gamyklų Pienas

Sviestas

Mėsa

Žolė (nuo 1 g iki 50

pikogramų 1-am

gramuis.m.)

Moters pienas(20-30 pikogramų 1-am g. riebalų)

1 -2 pikogramai

150 -400 pikogramų

1-am kg kūno masės (kasdiena gaunama dozė)

Pienas (nuo 0,7 iki 24 pikogramų 1-am g. riebalų)

14 pav. Dioksino migracija mitybos grandinė (Шишлова, 1999)

2.3. Dioksinų toksiškumas

1936 metais pasklido žinia apie darbininkų, dirbančių prie medie-

nos konservavimo polichlorfenoliniais preparatais, pagamintais „Dow

Chemical“ firmoje, odos susirgimus. Tokių susirgimų buvo pastebėta

ir anksčiau. Ištyrus įrodyta, kad „chloraknės faktorius“ yra polichlorfe-

60

noliniuose preparatuose (Шишлова, 1999; Петросян, 2000). Šių su-

sirgimų priežastį 1957 metais beveik tuo pačiu metu nustatė trys tyrėjų

grupės Vokietijoje ir JAV. Jie nustatė, kad „chloraknės faktorius“ yra

ne kas kita, o dioksinas. 1961 metais vokiečių chemikas K. Šulcas pa-

skelbė tyrimų duomenis apie labai didelį dioksino toksiškumą gyvū-

nams bei ypač pavojingą chronišką poveikį. Paskelbti duomenys turėjo

paskatinti atsisakyti cheminių junginių, turinčių dioksino, gamybos.

Tačiau visa publikacija šia tema nutrūko, nes karinė pramonė buvo su-

interesuota pagaminti cheminį ginklą.

JAV Aplinkos apsaugos 1998 metų valdybos ataskaitoje nurodo-

ma, kad amerikiečiai, kurie dioksino gauna tik su mėsos, žuvies ir pie-

no produktais, jau gauna vidutinę dioksino dozę – 13 nanogramų vie-

nam kilogramui kūno masės (nanogramas – milijardinė gramo dalis).

Nors tai labai mažas kiekis, tačiau kelia rimtą pavojų sveikatai. Šilta-

kraujų organizmuose dioksinai pirmiausia patenka į riebalinius audi-

nius, vėliau pasiskirsto po visą organizmą ir daugiausia kaupiasi kepe-

nyse ir vidaus sekrecijos liaukose (15 pav.).

Chromosoma

DNR

Dioksinas

Dioksinas

Molekulės transportavimas

Aktyvuotas genas

Hormonų pažeidimas

Apsauginio odos sluoksnio pokyčiai

Nerviniai sutrikimai

Nutukimas

VėžysAtsiradimas Susirgimo rizika

Baltymai

Citoplazma

Citochroma

Ląstelės membrana

Molekulių transformacija ir

mutagenezė

15 pav. Dioksino patekimo į organizmą schema (Шишлова, 1999)

61

Apsinuodijimas sukelia medžiagų apykaitos ir hormoninius sutri-

kimus, pažeidžia nervų sistemą. 1978 metais JAV eksperimentiniais ty-

rimais buvo įrodyta, kad pelės ir žiurkės, su maistu gaunančios dioksi-

nų ir furanų, vėžiu suserga dažniau, lyginant su šertomis neužterštu

maistu. 1985 metais JAV Aplinkos apsaugos agentūra paskelbė, kad

dioksinų ir furanų suaugusiam žmogui leistina paros dozė neturi viršy-

ti 320 pg (pikogramų), o 1994 metais – kad šie junginiai yra ne tik

koncerogenai ir sukelia chloraknę. Jie sukelia endokrininės sistemos

sutrikimus (ypač tų, kurie siejasi su lytiniu vystymusi) ir žudomai vei-

kia embrioną, pažeidžia vaisiaus nervinę sistemą. Su jais siejasi imu-

nodeficito kilmė, o pasekmės – padidintas jautrumas infekciniams su-

sirgimams (Estimating exposure to dioxin-like compounds, 1994).

A. V. Fokin ir A. F. Kolomiec, tyrimais dioksinų ir furanų toksišku-

mas sudaro 3,1 109 molių/kg, o strichnino – 1,5 106, natrio cianido –

3,1 104, diizopropilftorfosfato – 1,6 105 molių/kg. Tiktai botulizmo ir

difterijos sukėlėjų išskiriami nuodai (atitinkamai 3,3 1017 ir 4,2 1012)

viršija dioksinų ir furanų nuodingumą (Fokin, Kolomiec, 1985). Ma-

noma, kad dioksinai ir furanai blokuoja vieną iš receptorių – Ah, daly-

vaujantį baltymų sintezėje (Петросян, 2000). Stipriai apsinuodijus

dioksinu netenkama apetito, jaučiamas silpnumas, depresija, staigus

svorio mažėjimas. Medikai mano, kad nuodingų medžiagų koncentra-

cija organizme turi būti mažiausiai 100 kartų žemesnė už leistiną nor-

mą (Шишлова, 1999).

Tarp dioksinų ir furanų grupių yra išskirti 17 nuodingiausiųjų

junginių. Didžiausiu toksiškumu išsiskiria 2, 3, 7, 8–tertachlo-

rodibenzeno [1, 4] dioksinas (TCDD). Kiekvieno iš dioksinų ir furanų

toksiškumo lygis yra skirtingas. Siekiant palengvinti toksiškumo įver-

tinimą, pradėta taikyti toksinio ekvivalentiškumo faktoriaus (TEF) są-

voka. Tai reiškia, kad visų dioksinų analizės rezultatai išreiškiami vie-

nu kiekybiniu vienetu „toksiškumo ekvivalentu“ (TEQ) arba „tarptau-

tiniu toksiškumo ekvivalentu“ (I-TEQ). Įvairių dioksinų toksiškumas

įvertinamas palyginus jų toksiškumą su TCDD toksiškumu, kuris yra

didžiausias iš visų dioksinų grupei priskiriamų cheminių junginių

(19 lentelė) (Urbienė, 2011).

62

19 lentelė. Kai kurių polichlordibenzo-p-dioksinų (PCDD) ir

policlorodibenzofuranų (PCDF) toksiškumo ekvivalentai (Connell, 1997)

PCDD/PCDF Toksiškumo ekvivalentas

(TEQ)

2, 3, 7, 8–tetrachlorodibenzo [1, 4 ] dioksinas (TCDD) 1

1, 2, 3, 4, 7, 8–pentachlordibenzo [1, 4] dioksinas (PeCDD) 0,5

1, 2, 3, 4, 7, 8–heksachlorodibenzo [1, 4] dioksinas (HxCDD) 0,1

1, 2, 3, 4, 6, 7, 8–heptachlorodibenzo [1, 4] dioksinas (HpCDD) 0,01

2, 3, 4, 7, 8–pentachlorodibenzofuranas (PeCDF) 0,5

2, 3, 7, 8–tetrachlorodibenzofuranas (TCDF) 0,1

Oktachlorodibenzo [1, 4] dioksinas (OCDD) 0,001

Prieš įvertinant vieno ar kito mėginio toksiškumą, reikia žinoti, ko-

kie yra dioksinų ir furanų izomerai ir kokios jų koncentracijos. Aplinko-

je jie praktiškai būna sudėtingame mišinyje. Kai nustatyta dioksinų ir

furanų sudėtis bei koncentracija, skaičiuojamas kiekvieno izomero tok-

siškumo ekvivalentas, dauginant jo koncentraciją, išreikštą masės viene-

tais, iš toksiškumo ekvivalento (TEQ) koeficiento. Ekvivalentų suma

parodo bendrąjį tiriamos medžiagos toksiškumo faktorių ir ekvivalentą.

Pateikiamas amerikietiškos jautienos toksiškumo ekvivalento skai-

čiavimas (20 lentelė) (Петросян, 2000).

20 lentelė. Amerikietiškos jautienos dioksinų ir furanų kiekis ir toksiškumas

(Петросян, 2000)

Dioksinų ir furanų tipai

Koncentracija pg/kg

Toksiškumo ekvivalento (TEQ)

koeficientas

Toksiškumo ekvivalentas (TEQ) pg/kg

TCDD 19 1 19

PeCDD 62 0,5 31

HxChDD 496 0,1 50

HpCDD 1157 0,01 12

PeCDF 1783 0,5 892

TCDF 4846 0,1 485

Iš viso: 8363 - 1489

63

Skirtingose šalyse teršalų paros norma ir maksimali leidžiama kon-

centracija (MLK) labai skiriasi. JAV paros norma nustatyta 0,006 pg/kg

žmogaus masės, o Rusijoje – 10 pg/kg. Rusijoje MLK atmosferos orui –

0,5 pg/m3, geriamajam vandeniui – 20 pg/litrui (21 lentelė).

21 lentelė. Maksimalios leistinos dioksinų koncentracijos per parą

(Бернадтнеp, 2007)

Objektas Matavi

vi-movnt.

JAV Vokieti-

ja Italija

Olan-dija

Rusija

Oras atmosfera

pg/m3 0,02 - 0,04 0,024 0,5

darbo zona 0,13 - 0,12 - -

Geriamasis vanduo pg/l 0,013 0,01 0,05 - 20

Dirva žemės ūkio

ng/kg 0,1 1,0 5,0 4,0 -

nenaudojama 1000 - 50 - -

Mais-

tas

pienas

ng/kg

- 1,4 - 0,1 5,2

žuvis - - - - 11

mėsa - - - - 0,9

Žmogus, sveriantis 60 kilogramų, per dieną sunaudojantis 3 litrus

vandens, gauna tik 10 % leidžiamos dioksinų ir furanų paros normos.

Tačiau ne tik vanduo gali būti jų šaltinis. Jeigu per dieną suvalgoma 0,5

kilogramo žuvies, kurioje dioksinų yra apie 50 pg/g riebalų, tai pagal

atitinkamus skaičiavimus į organizmą patenka 1250 pg šių toksinų. Tai

yra dvigubai didesnė nei leidžiama paros norma (Петросян, 2000).

Chloruojant geriamąjį vandenį, dioksinų ir furanų susidarymas

mažai tikėtinas, bet vandens tarša chlororganiniais toksikantais – mo-

no- ir polichloro alkanais, alkenais ir benzolais – neišvengiami dėl jo

chloravimo, nes molekulinis chloras reaguoja su vandenyje ištirpusio-

mis huminėmis medžiagomis (Lebedev et al., 1998; Petrosian, 1999].

Dioksinai ir furanai gali patekti ir į krūtimi maitinamų kūdikių

organizmą. Archangelsko, Vladimiro, Volgogrado sričių motinų piene

(esant 3 % pieno riebumui) vidutiniškai nustatyta 20 pg 1 g riebalų.

Mokslininkai paskaičiavo, kad 5 kilogramų kūdikis per dieną gali gauti

tik 100 mililitrų motinos pieno be žalos sveikatai. Eksperimentais įro-

dyta, kad laktacijos metu dioksinai ir furanai ekstrahuojasi iš motinos

64

organizmo ir patenka į pieną. Paskaičiuota, kad per visą maitinimo lai-

ką apie 40 % motinos organizme esančių dioksinų ir furanų patenka

kūdikiui. Amerikiečių specialistai moterims, planuojančioms pastoti,

rekomenduoja atsisakyti riebaus (mėsos, pieno, žuvies) maisto, naudo-

ti vegetarišką maistą (daržoves, vaisius, ankštinių augalų produkciją,

riešutus ir duoną). JAV gyventojai iš maisto kasdien gauna 119 pg

dioksinų ir furanų: iš mėsos 49 pg, pieno produktų – 41, paukštienos

– 13, žuvies – 8, kiaušinių – 4 pg. Be to, iš aplinkos su dulkėmis jo į

organizmą patenka dar 3 pg per dieną. Rusijos mokslininkai jautienoje

dioksinų ir furanų nustatė 1,69–5,97 ng/kg. Tai daugiau negu leistina

norma – 0,9 ng/kg (Клюев и др., 1995).

2.4. ES aplinkosaugos politika, susijusi su dioksinų,

furanų išmetimo mažinimu

Pramonės išmetamieji teršalai. 2007 m. gruodžio mėn. Komi-

sija pateikė Pramonės išmetamųjų teršalų direktyvos pasiūlymą (COM

(2007) 844 galutinis), kuriame į vieną teisės aktą integruota Taršos pre-

vencijos ir kontrolės direktyva 2008/1/EB[OL L 24, 2008 1 29, p. 8.] ir

dar šešios sektoriams skirtos direktyvos dėl pramonės išmetamųjų terša-

lų. Pastaroji įsigaliojo 2010 m. pabaigoje, o valstybės narės turi pradėti ją

įgyvendinti nuo 2012 m. pabaigos. Persvarstytame teisės akte numatyta

mažinti pramonės išmetamųjų teršalų, tarp jų ir dioksinų, kiekį visoje

ES. Pirmiausia siekiama dažniau taikyti geriausius prieinamus gamybos

būdus (GPGB), kad išmestų teršalų kiekiai būtų geriau kontroliuojami

arba iš viso nutrauktas jų išmetimas. Leidimų gavimo pramonės įrengi-

niams sąlygos turės būti pagrįstos išvadomis dėl GPGB, parengtomis pa-

gal geriausių prieinamų gamybos būdų informacinius dokumentus

(GPGBID) ir priimtomis drauge Komisijos ir valstybių narių.

Pramonės išmetamųjų teršalų kiekio mažinimo politika įgyvendi-

nama sėkmingai ir nuosekliai. Per pastaruosius dešimtmečius santyki-

nai sumažėjo iš buitinių šaltinių išmetamas dioksinų kiekis. Siekdama

padėti valstybėms narėms mažinti išmetamuosius dioksinų teršalus ir

užtikrinti, kad informacija pasklistų ir ja būtų dalijamasi visoje ES,

Komisija inicijavo informacijos mainus.

65

Į vandenį išmetami teršalai. Vandens pagrindų direktyvoje

(2000/60/EB) reikalaujama, kad būtų sudarytas reglamentuojamų me-

džiagų, kurios kelia didelį pavojų vandens terpei arba per ją, sąrašas.

Toms medžiagoms turėtų būti taikomos priemonės, kuriomis siekiama

laipsniškai mažinti išmetamą jų kiekį, o prioritetinių pavojingų me-

džiagų atveju – nedelsiant arba laipsniškai nutraukti jų išmetimą, tarp

jų yra dioksinai.

Į dirvožemį išmetami teršalai. Dirvožemyje susikaupę dioksi-

nai, furanai ir polichlorinti bifenilai gali patekti į maisto bei pašarų

tvarkymo grandinę ir užteršti vandenį. Šiuo metu ES teisėje nėra nuo-

statos, pagal kurią būtų privaloma nustatyti šiomis medžiagomis už-

terštas teritorijas. 2006 m. Komisija priėmė Dirvožemio apsaugos tem-

inę strategiją, kurioje buvo ir Dirvožemio pagrindų direktyvos pasiū-

lymas. Tuo pasiūlymu siekta visoje ES laipsniškai nustatyti atitinka-

momis pavojingomis medžiagomis, įskaitant dioksinus, furanus, už-

terštas teritorijas. Jas nustačius, valstybės narės turėtų užtikrinti, kad

užterštos teritorijos būtų išvalytos pagal numatytą nacionalinę valdymo

strategiją. Kol kas pasiūlymas įstrigęs teisėkūros procese.

Teisės aktai, kuriuose nustatytos didžiausios leidžiamos dioksinų

ir furanų koncentracijos bei jų veikimo koncentracijos (koncentracija,

nuo kurios jau reikia imtis veiksmų) pašaruose ir maisto produktuose,

priimti dar 2002 m. (Pašarams ...(OL L 42, 2006 2 14, p. 26)).

Šiuo metu taikomos didžiausios leidžiamos koncentracijos ir vei-

kimo koncentracijos yra nustatytos pagal 1998 m. Pasaulio sveikatos

organizacijos (PSO) nustatytus toksinio ekvivalentiškumo faktorius

(TEF). 2005 m. PSO peržiūrėjo dioksinų toksinio ekvivalentiškumo

faktorius, tačiau nuo 2007 m. tebevyksta dioksinų didžiausių leidžiamų

koncentracijų ir jų veikimo koncentracijų maisto produktuose ir paša-

ruose koregavimas. Turi būti atsižvelgta ne tik į pokyčius dėl naujų

TEF verčių, bet ir į naujas žinias apie dioksinų, furanų buvimą paša-

ruose ir maisto produktuose, taip pat į sėkmingą šių medžiagų kiekio

pašaruose ir maisto produktuose sumažinimo procesą.

Šios peržiūros reikmėms Europos maisto saugos tarnyba (EFSA)

surinko visus įmanomus duomenis, taikydama naująsias 2005 m. TEF

66

vertes ir palygino juos su duomenimis, pagal 1998 m. TEF vertes (Eu-

ropos maisto saugos tarnyba, 2010).

Pastebėta, kad remiantis tikslios tendencijų analizės atlikti neįma-

noma ir rekomenduojama atlikti ilgalaikį tyrimą atsitiktinės atrankos

būdu patikrinant kiekvienos maisto produktų ir pašarų grupės mėginių

skaičių visoje Europos Sąjungoje. Taip tarša pašaruose bei maisto pro-

duktuose dioksinais būtų patikimai įvertinta ir paskaičiuota kiek jų pa-

tenka į organizmą.

67

3. Pesticidai

Augalų ligos, kenkėjai, piktžolės gali sumažinti žemės ūkio augalų

derlių nuo 25 % iki 50 %, o kartais augalai gali ir visai žūti. Dažnai

augalams apsaugoti nuo piktžolių, ligų bei kenkėjų nepakanka agro-

technikos priemonių, tenka taikyti ir cheminius būdus. Laiku ir tin-

kamai atlikti augalų apsaugos darbai leidžia užauginti gausius ir geros

kokybės derlius. Naudojant pesticidus padidinamas derlius, pailgina-

mas augalų vegetacijos laikas, pagerinama vaisių, daržovių ir grūdų iš-

vaizda (Lietuvos dirvožemiai, 2001).

Šiuolaikinė agrochemija naudoja įvairiausius pesticidus: herbici-

dus – preparatus piktžolėms naikinti, insekticidus – žalingiems vabz-

džiams naikinti, fungicidus – augalų ligas sukeliantiems grybams nai-

kinti, defoliantus - augalų lapams pašalinti, augalų augimo reguliato-

rius – augalų augimui ir vystymuisi reguliuoti, beicus – augalų sėklai

ir sodiniams apsaugoti (beicuoti) nuo sėkloje ir dirvoje esančių ligų

sukėlėjų ir kt. Žymi dalis šių medžiagų ar jų skilimo produktų patenka

į augalines maisto žaliavas.

Pesticidų preparatus sudaro veiklioji medžiaga ir įvairūs priedai:

tirpiklis, užpildas, emulsiklis ir pan. (Repšienė, Špokienė, 1989).

Pagal cheminę sudėtį pesticidai skirstomi į organinius, neorgani-

nius ir natūralius (biologinius). Patys pirmieji cheminiai pesticidai bu-

vo augalinės kilmės: nikotinas, rotenonas ir piretrumas (ramunėlių

ekstraktas), o pirmasis sintetinis pesticidas - žaluma - vario acetoarse-

natas (neorganinis junginys).

Sintetiniai pesticidai – gamtai svetimi junginiai. Visos šios medžia-

gos daugiau ar mažiau toksiškos, todėl ne tik pesticidai patys, bet ir jų

skilimo produktai gali padaryti daug žalos visai gamtai. Pesticidai toksiš-

ki daugeliui organizmų, jie kaupiasi ekosistemose ir per mitybos grandi-

nes gali patekti į kitus organizmus. Pesticidai sumažina mikroorganizmų

ir makroorganizmų įvairovę, sutrikdo natūralius, jų pusiausvyrą regu-

liuojančius, mechanizmus. Be to, nemaža dalis žemės ūkio kenkėjų pri-

sitaiko prie cheminių nuodų, todėl reikia ieškoti vis naujų efektyvių

cheminių sintetinių junginių (Vaišvila, Bartaševičienė, 2005).

68

Teršalams patekus į vieną ekosistemos grandį, jie pasklinda po vi-

są ekosistemą. Šių medžiagų srautus ore, vandenyje ir dirvožemyje bei

jų perėjimą iš vienos aplinkos komponento į kitą nulemia fizikinės ir

cheminės medžiagų savybės, fizikiniai perėjimo ypatumai bei biologi-

niai procesai. Nekontroliuojamo, dažnai išeinančio už regiono ribų

netgi globalaus svetimų aplinkai cheminių medžiagų paplitimo prie-

žastys yra gebėjimas disperguotis, t. y. pasklisti aplinkoje už panaudo-

jimo vietos ribų (Vaišvila, Bartaševičienė, 2005). Pavyzdžiui, Rusijoje

2005-ųjų m. pabaigoje atliktas aplinkos taršos pesticidais monitorin-

gas. Didžiausios jų sklaidos koncentracijos aplinkoje nustatytos Rosto-

vo prie Dono teritorijoje (16 pav.).

Murmanskas

Maskva

Ufa

Tomskas

Norilskas

Jakutskas

Rostovas prie Dono

Kaliningradas

Pesticidų patekimas į aplinką (kg 1000 ha-1)

16 pav. Aplinkos taršos pesticidais monitoringas (Rusijoje) (Tirado, 2002)

Cheminės medžiagos sklidimo iš jos panaudojimo vietos greitis

priklauso nuo medžiagos panaudojimo būdo (atviras, uždaras), taip pat

nuo fizikinių ir cheminių procesų aplinkoje, nuo natūralių mainų tarp

cheminės medžiagos naudojimo vietos ir aplinkos, taip pat nuo me-

džiagos cheminės struktūros (Vaišvila, Bartaševičienė, 2005).

Esminis veiksnys, lemiantis aplinkoje esančių cheminių medžiagų

judrumą ir dispersiją, jų pasiskirstymas tarp aplinkos komponentų –

vandens, dirvožemio ir oro, organizmų akumuliacija ir medžiagų judė-

69

jimas minėtose terpėse ir organizmuose. Visa tai priklauso nuo me-

džiagų savybių ir nuo aplinkos faktorių, taip pat nuo cheminės me-

džiagos naudojimo technologijos, pvz., pesticido paskleidimui naudo-

tas traktorinis purkštuvas ar lėktuvas. Visais cheminių medžiagų pasi-

skirstymo tarp dirvožemio ir vandens atvejais svarbiausi adsorbcijos ir

desorbcijos procesai. Pvz., nustatyta, kad dirvožemyje pesticidai ab-

sorbuojasi nevienodai. Šiam procesui įtakos turi dirvožemyje esančios

organinės medžiagos. Jei dirvožemyje yra mažiau kaip 6 procentai or-

ganinių medžiagų, pesticidai ir kiti organiniai teršalai absorbuojasi or-

ganinių ir mineralinių medžiagų paviršiuje, jei daugiau – adsorbcija

vyksta tik organinių medžiagų paviršiuje. Dirvožemio absorbuotos

medžiagos dalyvauja ir desorbcijos procese. Adsorbcijos ir desorbcijos

procesai dirvožemyje priklauso nuo dirvožemio savybių bei sudėties:

drėgmės, molio mineralų, organinių medžiagų kiekio, pH ir kt. Ad-

sorbcija didelę reikšmę turi ne tik cheminių medžiagų judėjimui dir-

vožemyje, bet ir išgaravimui iš jo, taip pat teršalų patekimui į augalines

žaliavas. Cheminių medžiagų dispergavimas dirvožemyje yra susijęs su

difuzija ir konvekcija. Vandenyje tirpūs cheminiai junginiai dirvože-

myje migruoja vandeninių tirpalų pavidalu. Didelę įtaką tam turi dir-

vožemio savybės: poringumas, tankis, atskirų sluoksnių drėgmė, skys-

tosios fazės tekėjimo greitis ir kt. (Vaišvila, Bartaševičienė, 2005).

Gyvieji organizmai gali kaupti daugumą cheminių junginių. Kai

junginio patekimo į organizmą ir jo išsiskyrimo greičiai tampa lygūs,

pasiekiama pusiausvyros būsena arba prisotinimas, o organizme pa-

siektoji koncentracija vadinama prisotinimo koncentracija. Jei ši kon-

centracija tampa didesne nei aplinkoje ar augalinėse maisto žaliavose –

organizme vyksta cheminės medžiagos akumuliacija (kaupimas) (Vaiš-

vila, Bartaševičienė, 2005).

Organizmams nereikalingos medžiagos nėra aktyviai absorbuoja-

mos. Evoliucijos metu gali susiformuoti tų medžiagų išskyrimo iš or-

ganizmų mechanizmas arba jos organizme lieka kaip nereikalingas,

procesuose nedalyvaujantis balastas. Tačiau aukštesnieji organizmai

dažniausiai nesugeba išskirti svetimų organinių junginių, todėl, pvz.,

lipofiliniai junginiai linkę kauptis riebaluose. Svetimų organizmams

70

junginių kaupimasis gali sukelti žmonėms ir aplinkai nepageidaujamas

ir pavojingas pasekmes. Vandens organizmai didžiąją dalį cheminių

medžiagų sukaupia iš aplinkos, t. y. iš vandens. Aukštesnieji sausumos

augalai kenksmingas chemines medžiagas kaupia iš dirvožemio ir oro.

Sausumos organizmams, priešingai nei gyvenantiems vandenyje, pa-

grindinis cheminių junginių kaupimo šaltinis yra maistas (Vaišvila,

Bartaševičienė, 2005).

Išsamesni pesticidų tyrimai parodė, kad jie yra patvarūs ir toksiški.

Labai patvariais laikomi tie, kurie suskyla į nepavojingus junginius per

2 metus; patvarūs – per 0,5–1,0 metus; vidutinio patvarumo – per 1–

6 mėn.; mažai patvarūs –greičiau kaip per 1 metus. Patvaresnieji pesti-

cidai, lyginant su greičiau skylančiais, yra pavojingesni gyvūnijai, ta-

čiau kai kurių (greičiau skylančių) pesticidų net ir skilimo junginiai

taip pat yra toksiški (Urbienė, 2011) (17 pav).

Patvarūs

Ilgai išlieka aplinkoje nepakitę.

Atsparūs cheminiam, terminiam ir

biocheminiam suardymui

Nuodingi

Pavojingi žmonėms ir gyvūnams.

Pasižymi kancerogeniniu poveikiu,

gali sukelti reprodukcinės, imuninės ir

endokrininės sistemos pakitimus

Pesticidai

Pernešami tolimais atstumais

Aplinkoje gali nukeliauti didelius

atstumus į vietoves, kurios yra labai

toli nuo jų patekimo į aplinką vietos

Bioakumuliuojasi

Biologiškai kaupiasi gyvuose

organizmuose, patekę į juos

tiesiogiai iš aplinkos arba per

mitybos grandinę

17 pav. Pagrindinių pesticidų savybių schema

(Česnaitis ir kt., 2006; Urbienė, 2011)

71

3.1. Pesticidų naudojimas

Visame pasaulyje iki šiol pesticidų sunaudojama maždaug 2,5 mi-

lijonų tonų: iš jų apie 50–60 % herbicidų, 20–30% insekticidų ir 10–

20% fungicidų. JAV 1999 metais žemės ūkyje pesticidams buvo išleis-

ta 7,6 bilijonų dolerių, o pramonei, komercijai, vyriausybės valdymo

reikmėms – 1,5 bilijono, namų reikmėms (sodams ir daržams) 2,0 bili-

jonai JAV dolerių. Išlaidos žemės ūkyje herbicidams ir augimo regu-

liatoriams sudarė 5,5 bilijono, insekticidams – 1,4 bilijono, fungici-

dams – 0,7 bilijono JAV dolerių (EPA, 2002). Per 1999 m. visame pa-

saulyje apytiksliai pesticidų sunaudota 5,7 x109 kg. Iš jų daugiausia

sunaudota herbicidų (36 %), kitų pesticidų (nematidai, fumigantai, ro-

denticidai ir pan.) – 29 %, insekticidų – 25 %, fungicidų – 10 %; ati-

tinkamai JAV: herbicidų (43 %), kitų pesticidų – 41 %, insekticidų –

10 %, fungicidų – 6 % (EPA, 2002).

ES mėginių skaičius, kuriuose pesticidų likučių kiekis viršijo

maksimalias leistinas ribas, buvo 4,3 %. Nors normų viršijimas kelia

nerimą, tačiau svarbi visuomenės sveikatingumo problema yra kai ku-

rių pesticidų likučių kiekis, kuris gali neigiamai paveikti sveikatą

(Food Safety and Quality, 2002).

3.2. Pesticidų klasifikacija pagal ūmų toksiškumą

Pesticidai gamtoje neskyla tam tikrą laiką, todėl svarbiausia pro-

blema – pasiekti, kad chemizuoto žemės ūkio gaminamos augalinės

maisto žaliavos ir jų perdirbimo produktai nepakenktų žmonių sveikatai.

Svarbu žinoti pesticido judėjimo gamtoje dėsningumus, skilimą dirvo-

žemyje, migraciją su vandeniu ir kita (Lietuvos dirvožemiai, 2001).

Nors visi pesticidai labai efektyvūs augalų apsaugai nuo kenkėjų,

ligų, piktžolių, bet jie yra biologiškai aktyvios medžiagos, toksiški

žmonėms, šiltakraujams gyvūnams, augalams, maisto žaliavoms, o kai

kurie dar yra ir mutageniški. Iš tokių paminėtas DDT, kuris po 30 me-

tų naudojimo buvo uždraustas (Lietuvos dirvožemiai, 2001).

Pesticidai veikia blokuodami gyvybinius metabolinius organizmo

procesus: fotosintezę (herbicidai), energijos apykaitą (herbicidai, fun-

72

gicidai), nervinių ląstelių veiklą ( insekticidai), ląstelių dalijimąsi ir au-

gimą (herbicidai ir fungicidai), biosintezę (fungicidai). Pesticidai prasi-

skverbia per augalinių ir gyvūninių ląstelių sieneles. Ląstelėse jie gali

pakeisti plazmos fizines ar chemines savybes, suardyti organoidų

membranas, pakeisti pH reakciją, sutrikdyti medžiagų apykaitą, foto-

sintezę, kvėpavimą. Pvz., fosforo organiniai junginiai sumažina chlo-

rofilo kiekį ir fotosintezės aktyvumą. Ypač jautrūs pesticidams fermen-

tai, nes visi pesticidai yra fermentų inhibitoriai (lot. inhibitio – sulai-

kymas). Tačiau kartais pesticidai sukelia ir biologinius bei fiziologinius

procesus skatinančių pakitimų: pagausėja baltyminio azoto, krakmolo,

cukraus, pagerėja medžiagų apykaita. Dėl to augalai geriau auga, didė-

ja derlius (Repšienė, Špokienė, 1989). Tačiau neigiamai pakinta žalia-

vos, skirtos maistui, kokybė.

Augaluose pesticidai yra lėtai, dalis medžiagos, susijungusios su

aminorūgštimis, gliukoze, dalyvauja augalo medžiagų apykaitoje, dalis

pašalinama pro žioteles ir šaknis.

Šiltakraujų organizme pesticidai pradeda irti veikiami seilių, vė-

liau – skrandžio sulčių ir kraujo. Vėliau kepenyse, kur vyksta sudėtin-

giausi biocheminiai procesai (oksidacija, redukcija, hidrolizė, skaidy-

mas, sintezė), būna visiškai arba iš dalies detoksikuojami ir pašalinami

(Repšienė, Špokienė, 1989).

Pesticidų, kaip ir kitų toksinių medžiagų, koncentracija didėja

kiekvienoje mitybos grandinės dalyje. Kuo mitybos grandinė ilgesnė,

tuo labiau jos gale esantys organizmai yra paveikti toksinių medžiagų

(Brazauskienė, 2004).

Pesticidai, kaip ir kitos kenksmingos medžiagos, vertinami pana-

šiai: nustatomos nepavojingo naudojimo sąlygos, įskaitant maksimalias

augalinėse žaliavose ribas likučių kiekiui dar prieš juos įdiegiant į ga-

mybą. Dėl jiems būdingų toksinių savybių ypač svarbu prideramas jų

naudojimas žemės ūkyje. Kai kuriais atvejais nustatyta, kad augaliniai

maisto produktai turi didelį kiekį pesticidų likučių, ypač kai derlius

imamas per greitai po jų panaudojimo, arba panaudotos pernelyg dide-

lės normos. Nepaisant griežtų tarptautinių ir nacionalinių reguliavimo

agentūrų pranešimų, tiek importuojamuose, tiek vietiniuose augali-

niuose maisto produktuose gausiai randami pesticidų likučiai.

73

Pasaulinė sveikatos organizacija (PSO (WHO)) rekomenduoja vi-

sus aktyvius pesticidus klasifikuoti pagal jų keliamą pavojų, t. y. pagal

jų letalią dozę (LD50) (mg kg-1 kūno svorio) žiurkėms (22 lentelė)

(WHO, 2002).

22 lentelė. Aktyvių pesticidų ingredientų klasifikacija (WHO, 2002)

Klasė

Preparato

pavojingumo apibūdinimo

klasės

LD50 (mg kg-1 kūno svorio) žiurkėms

Peroralinė Dermatologinė

Kietas preparatas

(išskyrus

preparatus tabletėmis)

Skysčiai

(tarp jų ir

preparatai tabletėmis)

Kietas preparatas

(išskyrus

preparatus tabletėmis)

Skysčiai

(tarp jų ir

preparatai tabletėmis)

I a Ypatingai

(ekstremaliai)

pavojingos

5 ar mažiau

20 ar mažiau

10 ar mažiau

40 ar mažiau

I b Labai

pavojingos 5 – 50 20 – 200 10 – 100 40 – 400

II Vidutiniškai

pavojingos 50 – 500 200 – 2000 100 – 1000 400 – 4000

III Silpnai

pavojingos

Daugiau nei

500

Daugiau nei

2000

Daugiau nei

1000

Daugiau nei

4000

Lietuvoje, atsižvelgiant į toksiškumą, kaip pagrindinį pavojingu-

mo kriterijų žmogaus sveikatai ir aplinkai, pesticidai klasifikuojami pa-

gal nustatytą preparato ūmų toksiškumą bandomiesiems gyvūnams, iš-

reikštą LD50 dydžiais per virškinamąjį traktą ir odą, o LC50 dydžiais –

per kvėpavimo takus į labai toksiškus, toksiškus ir kenksmingus

(23 lentelė). Vidutinė mirtina dozė (LD50) – vienkartė medžiagos dozė

(mg/kg kūno masės), kurią įvedant per virškinamąjį traktą arba odą

žūsta 50 % bandyminių gyvūnų, o vidutinė mirtina koncentracija

(LC50) – ore esančios medžiagos koncentracija, patenkanti per kvėpa-

vimo takus, dėl jos poveikio per 2–4 valandas žūsta 50 % bandyminių

gyvūnų (HN 97). Labai toksiški (T+) – preparatai, kurie labai mažais

kiekiais patekę į žmogaus organizmą per virškinamąjį traktą, kvėpavi-

mo takus arba prasiskverbę per odą, sukelia mirtį arba ūmius ar lėti-

nius sveikatos sutrikimus; toksiški (T) – tie, kurie mažais kiekiais pa-

74

tekę į žmogaus organizmą per virškinamąjį traktą, kvėpavimo takus

arba prasiskverbę per odą, sukelia mirtį arba ūmius ar lėtinius sveika-

tos sutrikimus; kenksmingi (Xn) – tie, kurie patekę į žmogaus orga-

nizmą per virškinamąjį traktą, kvėpavimo takus arba prasiskverbę per

odą, sukelia mirtį arba ūmius ar lėtinius sveikatos sutrikimus (HN 97).

23 lentelė. Pesticidų klasifikacija pagal ūmų toksiškumą ( HN 97)

Preparato pavojin-

gumo klasė

LD50 per virškinamąjį traktą mg kg-1 kūno masės

LD50 per odą mg kg-1 kūno masės

LC50 per

kvėpavimo takus mg m-3 per 4 h

kietas

prepara-tas (iš-skyrus

prepara-tus table-

tėmis)

skystas prepara-tas (tarp jų prepa-ratai tab-letėmis)

kietas

prepara-tas

(išskyrus prepara-tus table-

tėmis)

skystas prepara-tas (tarp jų prepa-ratai tab-letėmis)

prepara-tas aero-

zolis, milteliai

prepara-tas – du-jos, garai

I. Labai toksiškas

(T+)

ne dau-giau kaip

5

ne dau-giau kaip

25

ne dau-giau kaip

10

ne dau-giau kaip

50

ne dau-giau kaip

250

ne dau-giau kaip

500

II. Toksiš-kas (T)

5 – 50 25 – 200 10 – 100 50 – 400 250 – 1000

500 – 2000

III. Kenksmin-gas (Xn)

50 – 500 200 – 2000

100 – 1000

400 – 2000

1000 – 5000

2000 – 20000

Pesticidų didžiausias leidžiamas likučių koncentracijas bei jų nu-

statomąsias veikliąsias medžiagas maisto žaliavose ir maisto produk-

tuose reglamentuoja Lietuvos higienos norma HN 54. Pesticidų veik-

liųjų medžiagų koncentracijos nustatomos Lietuvos Respublikoje nu-

statyta tvarka įteisintais arba Tarptautinės standartų organizacijos

(ISO) nustatytais analitiniais metodais, kurių analitės vertės aptikimo

riba sudaro ne daugiau kaip 20 % nuo didžiausios leidžiamos pesticido

veikliosios medžiagos koncentracijos tiriamajame objekte.

Į žmogaus organizmą su augaliniu maistu patekę pesticidai keičia

biologinių procesų eigą ir pažeidžia fiziologines organizmo funkcijas.

Jie toksiškai veikia organizmą, pažeidžia centrinę nervų sistemą, vidaus

organus, pasireiškia mutageninėmis savybėmis. Jų poveikiui ypač jaut-

75

rūs vaikai iki vienerių metų amžiaus. Pesticidai pavojingi sveikatai ir

pasižymi kancerogeninėmis savybėmis. Aplinkos apsaugos organizaci-

jos (EPA) nutarimu, iš 320 žemės ūkyje leidžiamų naudoti pesticidų

mažiausiai 66 yra laikomi kancerogenais. Toksinis pesticidų poveikis

priklauso nuo jų cheminės struktūros, taip pat nuo koncentracijos, po-

veikio trukmės ir patekimo į organizmą būdo.

Daugiausia naudojami chloro organiniai ir fosforo organiniai pes-

ticidai. Tai ditiokarbamino ir chlorfenoksi rūgštys, dinitrofenolio ir

gyvsidabrio junginių bei vario turinčių darinių preparatai.

3.3. Insekticidai

Chloro organiniai pesticidai. Pastarieji naudojami naikinti

grūdinių augalų, vaismedžių, vynuogynų, daržovių kenkėjus. Chloro

organiniai junginiai yra labai patvarūs, sunkiai skyla, kaupiasi dirvo-

žemyje. Dauguma iš jų blogai tirpsta vandenyje, gerai – organiniuose

tirpikliuose, ypač riebaluose. Mikrobiologinė jų degradacija yra silpna

(dechloravimas efektyvus daugiau anaerobinėje aplinkoje), cheminė

degradacija taip pat sunkiai vyksta, todėl šie pesticidai yra pavadinti

patvariaisiais organiniais teršalais (POT) (POPs Persistent Organic Po-

llutants (angl.) (Četkauskaitė, 2005).

Chloro organinių insekticidų naudojimo rizika buvo įrodyta, kai

mokslininkai nustatė gyvūnų ir žmonių riebaliniame audinyje šių me-

džiagų likučių. 1970 metais publikuotame straipsnyje Niu-Delio mies-

to (Indija) gyventojų riebaliniame audinyje buvo nustatytas pats di-

džiausias kiekis insekticidų (26 promilių).

Efektyviausi iš chloro organinių pesticidų junginių grupės grūdi-

nių augalų, daržovių apsaugai nuo kenkėjų buvo naudojami DDT

(dichlordifeniltrichloretanas), heptachloras, dieldrinas, lindanas; chlor-

danas, aldrinas (18 pav.)

76

DDT Heptachloras

Dieldrinas Lindanas

Chlordanas Aldrinas

Toksafenas Endosulfanas

18 pav. Chloro organinių ciklodieninių pesticidų struktūrinės formulės

Pirmasis sintetinis organinis pesticidas dichlordifeniltrichloretanas

(DDT) buvo pagamintas 1939 m. Tai vienas iš patvariausių, ilgiausiai

dirvožemyje išsilaikančių naudotų pesticidų, kurio likučių dar pasitai-

ko ir iki šiol. Jis nuo 1970 m. Lietuvoje nenaudojamas (Lietuvos dir-

vožemiai, 2001). Kitų tyrėjų teigimu, DDT kaupiasi ir koncentruojasi

antarktinėje ekosistemoje. DDT, greta daugelio kitų organinių teršalų,

77

migruoja atmosfera poliarinių sričių kryptimi ir kondensuojasi šalto

klimato zonose. Tyrimų metu DDT buvo identifikuotas ištirpusiame

lede ir mikroorganizmuose, iš kurių per mitybos grandinę pateko į

pingvinų organizmą.

Heptachloras, aldrinas buvo rasti dirvoje po 4–12 metų nuo jų

panaudojimo. Jie ilgai išlieka dirvos paviršiuje, lėtai migruoja žemyn,

kaupiasi augalinės ir gyvulinės kilmės produktuose. Šios grupės pesti-

cidai pažeidžia centrinę nervų sistemą. Jie kaupiasi riebaliniuose audi-

niuose. Pakartotinas jų patekimas į organizmą, nors ir mažomis dozė-

mis, gali sukelti chronišką apsinuodijimą. Heptachloras nuo 1978 m.

JAV labai ribotas. Aldrinas organizmuose paverčiamas gyviesiems or-

ganizmas kancerogeniniu junginiu dieldrinu. 1977 m. JAV uždraustas

naudoti. (Manahan,1990; Četkauskaitė, 2005).

Lindanas, γ - HCH ((Heksachlorcikloheksanas, γ-izomeras) –

plačiai naudojamas. Jis bekvapis, mažos liekamosios koncentracijos

dirvos paviršiuje. Apie 1980 m. apribotas naudojimas JAV ir Europos

valstybėse (Manahan, 1990; Četkauskaitė, 2005).

Chlordanas – pirmas iš panaudotų ciklodieninių insekticidų, po-

tencialus kancerogenas. Nuo 1978 m. JAV ribotas naudojimas.

Toksafenas (chlorintasis kamfenas, C10H10Cl8, gali būti chlorintųjų

biciklinių terpenų mišinys). Naudojamas medvilnei, sojos pupelėms,

sodo augalams nuo vabzdžių apsaugoti. Pelėms sukelia kepenų ar

skydliaukės vėžį. JAV aplinkos apsaugos agentūra draudžia naudoti

((Manahan, 1990; Četkauskaitė, 2005).

Endosulfanas naudojamas vaisiams, uogoms apsaugoti nuo amarų,

vabalų ir pan. Jis pasižymi mažesniu chronišku toksiškumu nei dauge-

lis ciklodieninių pesticidų (Manahan, 1990; Četkauskaitė, 2005).

Fosforo organiniai pesticidai. Fosforo organiniai pesticidai

(FOP) buvo pagaminti 1930 m., o pirmą kartą panaudoti Antrojo pa-

saulinio karo metais kaip nervus paralyžiuojančios medžiagos (dujos).

Pagrindinis biologinis jų veikimo efektas – acetilcholinesterazės fer-

mento inhibicija nerviniuose audiniuose ir kartu nervinio impulso

perdavimo blokavimas (sustabdymas). Šie junginiai gaminami dvejo-

pais tikslais – kaip pesticidai (tiksliau insekticidai) ir kaip kovinės me-

78

džiagos – karo tikslais. Fosforo organiniai pesticidai (FOP) − tai fosfo-

ro rūgšties organiniai esteriai, amidai, tiolio junginiai (t. y. organiniai

fosfatai ar tiofosfatai), t. y. turintys po vieną fosforo atomą. Tai para-

tionas, malationas ir kai kurie kiti (19 pav.).

Parationas Malationas

19 pav. Fosforo organinių pesticidų struktūrinės formulės

Jie yra nepatvarūs aplinkoje, dauguma iš jų suyra per 1–2 mėne-

sius. Pesticidų likučiai augaliniuose maisto produktuose termiškai ap-

dorojant suyra. Jų savybė – į organizmą lengvai patenka per odą. Pasi-

žymi lengvu ir vidutiniu lakumu. Nors fosforo organiniai junginiai nė-

ra patvarūs ir greitai suyra, jie yra labiau nuodingi žinduoliams nei

chloro organiniai.

Pagal struktūrą fosforo organiniuose junginiuose centrinis fosforo

atomas (fosforo rūgšties molekulės išlikusiame fragmente) turi dalinį

teigiamą krūvį (< +1) dėl išorinės orbitalės elektronų atitraukimo nuo jo

(centrinio fosforo atomo) į pavienį ar esterio grupės sudėtyje esantį de-

guonies atomą. Jų toksinio efekto pasireiškimui tai esminė fizikinė ir

cheminė savybė. Pagal šį teigiamą krūvį organinių radikalų apsuptyje jie

panašūs į neuromediatorių acetilcholiną, ketvirtinį, pakaitinį aminą, ku-

ris turi tokį teigiamą krūvį ant centrinio azoto atomo. Tokia centrinį da-

linį teigiamą krūvį bei organinius radikalus aplink jį turinti esterio mo-

lekulė ir sąveikauja aktyviame acetilcholinesterazės (AChE) fermento

centre. AChE katalizuoja acetilcholino skaidymą, tai yra hidrolizuoja es-

terines jungtis (20 pav.) (Manahan,1990; Četkauskaitė, 2005).

79

CH3 CH3

| AChE |

CH3 – +N – CH2 – CH2 – O – C – CH3 CH2 – +N – CH2 –

CH2 – OH + CH3 COOH

| || + H2O |

CH3 O CH3

Acetalcholinas Cholinas Acto rūgštis

20 pav. Acetilcholino hidrolizacija

Priklausomai nuo FOP struktūros, hidrofobiškumo bei kitų fiziki-

nių ir cheminių savybių, pasireiškia įvairūs jų toksiniai efektai. Pavyz-

džiui, sierą turintys savo sudėtyje FOP yra mažiau toksiški, nei deguo-

nį turintys FOP struktūros analogai (WHO, 2002).

Karbamatai. Jie turi vieną ar daugiau amino grupių. Gamyba ir

naudojimas prasidėjo nuo 1950 metų. Tai yra karbamo rūgšties

(H2NCOOH) dariniai, taikomi amarams naikinti. Pagrindiniai iš jų

yra: karbarilas, aldikarbas, karbofuranas ir kt. (21 pav.). Pirmasis iš jų

– karbarilas – įregistruotas JAV. Karbarilas – bendro naudojimo insek-

ticidas, o aldikabras – vienas iš nuodingiausių karbamatų.

Karbarilas karbofuranas

Aldikarbas

21 pav. Karbamatų struktūrinės formulės

80

Karbamatai gerai tirpsta vandenyje (pvz., karbarilo tirpumas yra

120 mg l-1), nepatvarūs, greitai suskyla. Išpurkšti ant augalų (priklau-

somai nuo gamtinių sąlygų) gali išlikti veiksmingi nuo 14 iki 40 dienų

(Urbienė, 2011).

Panašiai kaip fosforo organiniai junginiai, karbamatai gyvajame

organizme, ypač žinduolių, sutrikdo cholinesterazės aktyvumą – ner-

vinių impulsų perdavimą. Lyginant su fosforo organiniai junginiais, jų

toksiškumas yra mažesnis. Atskirų karbamatų toksiškumas nevienodas.

Karbarilo toksiškumas nėra didelis, tačiau vėliau pradėtų sintetinti šios

grupės junginių toksiškumas daug didesnis (24 lentelė).

24 lentelė. Kai kurių karbamatų toksiškumas LD50 žiurkėms (Urbienė, 2011)

Karbamato pavadinimas LD50 mg kg -1

Karbarilas 850

Karbofuranas 8-14

Aldikarbas 0,95

Methomilas 17-24

Kalifornijoje 1985 m. neteisėtai panaudojus arbūzams insekticidą

aldikarbą, buvo užregistruota daugiau nei 1000 žmonių apsinuodijimo

atvejų šiuo pesticidu (Goldman et al, 1990).

Piretroidai. Jie buvo pagaminti ir naudoti nuo 1970 m. Tai sin-

tetiniai gamtinių junginių Piretra ir Chrysanthemum spp. antrinių me-

tabolitų analogai (deltametrinas, cipermetrinas ir kt.) (22 pav.). Piret-

roidai yra kieti, ribotai vandenyje tirpūs, santykinai patvarūs junginiai.

Šių cheminių junginių veikimas labai panašus į piretrumo (natūralus

insekticidas) veikimą, tačiau taip greitai nesuyra kaip natūralios kilmės.

Jie veikia kaip neurotoksinai, ir panašiai kaip DDT yra natrio kanalų

aktyvikliai.

Jų pavojus ir biologiniai efektai yra daugiausia ūminio toksišku-

mo. Greitai biodegraduoja, bet, susirišę su dirvožemio ir sedimentų

dalelėmis, gali būti patvarūs ilgesnį laiką. Sintetiniai piretroidai labiau

toksiški žuvims ir bestuburiams bei mažesniems vabzdžiais mintan-

tiems stuburiniams (varlėms, paukščiams) (Četkauskaitė, 2005).

81

Deltametrinas (sinonimai: Decis, K-Obiol, Butoflin, Butox)

(+) - trans-aletrinas (Allethrin, Rynamin) (+) - trans-tetrametrinas

Cipermetrinas

22 pav. Piretroidų insekticidų struktūra

Tyrimai parodė, kad naudojant insekticidų, herbicidų ir nitratų

kombinacijas sulaukiamas toks efektas, kokio nebūna naudojant atski-

rų rūšių pesticidus. Nors DLK ir neviršijama, daug didesnė tikimybė,

kad šalyse, kuriose auginant vaisius ir daržoves naudojama daugiau

pesticidų, gali būti daugiau ir pesticidų likučių. Kai kuriose užsienio

šalyse naudojama kelis kartus daugiau augalų apsaugos priemonių, to-

dėl jų išaugintoje augalinėje produkcijoje kaupiasi pesticidų likučiai,

kurių nebūna lietuviškuose produktuose. Nors ir DLK neviršijamos,

bet didesnė kenksmingų medžiagų įvairovė gali sąlygoti didesnį pro-

dukto kenksmingumą. Pvz., importuojamų braškių viename mėginyje

dažnai randami net šešių rūšių pesticidų likučių.

82

EK 2005–2006 m. ataskaitų duomenimis, kriaušės, bulvės, pupos,

morkos, špinatai, agurkai, apelsinai, mandarinai, ryžiai ir kiti maisto

produktai dažniausiai yra nesaugūs dėl pesticidų procimidono, chlorp-

rofamo, cipermetrino, chlorpirifoso, endosulfano. Jų likučiai viršijo

13–35 kartus, dimetoato – 108 kartus. Dažniausiai ES šalyse išaugin-

tuose produktuose randami: azoksistrobinas, ciprodinilas, demeton-S-

metilas, fliudioksanilas, folpetas, imazalilas, karbarilas, karbendazimas,

metiltiofanatas, propargitas, tiabendazolas. Pvz., fenitrotionas identifi-

kuotas apelsinuose, etionas ir lambda – cihaltrinas – granatuose, lind-

nas – garstyčių sėklose. Rusijoje daugiausia augaliniuose produktuose

aptinkami pesticidai pateikti 25 lentelėje.

25 lentelė. Daugiausia augaliniuose produktuose aptinkami pesticidai

(Rusija) (Tirado, 2002)

Produktai Pesticidai Pavojai Simptomai

Bulvės Aldikar-

bas Labai toksiškas, nes pažei-

džia nervų sistemą

Galvos skausmas ir svai-

gimas, silpnumas, dusi-nimas, sutrinka regėjimas

Duona Chlorme-

katas Pavojingas aplinkai

Toksiškas kontaktuoda-

mas su oda

Morkos Trifliura-

linas

Kancerogenas. Gali pažeisti

plaučius, akis ir odą. Su-trikdo organizmo hormoni-

nę sistemą

Galvos skausmas, svaigi-mas, sąmonės netekimas, dusinimas, viduriavimas

Slyvos Karben-zimas

Pažeidžia hormoninę siste-

mą. Gali sukelti vėžinius susirgimus. Galimas negrįž-tamas poveikis organizmui

Kvėpavimo sutrikimai

Avietės Chlorota-

lonilas

Galimas kancerogenas. Pa-žeidžia gleivinę, akis ir odą,

inkstus

Kvėpavimo sutrikimai, gleivinės, akių ir odos

dirginimas

Salotos, svogūnai

Vinklozo-linas

Pažeidžia hormoninę siste-mą. Gali sukelti vėžinius susirgimus. Patekęs ant

odos gali sukelti uždegimą

Kvėpavimo sutrikimai

Obuoliai Chlorpiri-

fosas

Pažeidžia hormoninę siste-

mą, gali sukelti vėžinius su-sirgimus

Gali pažeisti plaučius, akis ir odą

83

3.4. Programos, skirtos pesticidų likučių DLK

augalinėje žaliavoje kontrolei užtikrinti

Poveikis vartotojams per visą gyvenimą ir atitinkamais atvejais

ūmus poveikis pesticidų likučiais per maisto produktus turėtų būti

įvertintas pagal Bendrijos metodikas ir nusistovėjusią praktiką, atsi-

žvelgiant į PSO (WHO) paskelbtas rekomendacijas.

Atsižvelgiant į aktyviųjų medžiagų derinių poveikį žmogui ir jų

kaupiamąjį bei galimą bendrąjį ir sinergetinį poveikį sveikatai, DLK

nustatoma pasikonsultavus su Europos maisto saugos tarnyba (toliau

— Tarnyba), įsteigta 2002 m. sausio 28 d. Europos Parlamento ir Ta-

rybos reglamentu (EB) Nr. 178/2002, nustatančiu maistui skirtų teisės

aktų bendruosius principus ir reikalavimus, ir nustatančiu su maisto

saugos klausimais susijusias procedūras (OL L 31, 2002).

Kai DLK kelia riziką vartotojui, turėtų būti patikslintas, sumažin-

tas pesticidų likučių kiekis. ES Bendrija skatina naudoti metodus ar

produktus, palankius naudojamų pesticidų rizikos ir kiekio mažinimui

iki jų naudojimo tokiais kiekiais, kurių reikia veiksmingai kenkėjų

kontrolei užtikrinti.

2009 m. Europos Komisija baigė pesticidų, kurie rinkoje buvo

naudojami nuo 1993 m. sąrašo peržiūrą. Prieš tai taikomas saugos lygis

šalyse – narėse buvo labai įvairus, nes buvo taikomos nacionalinės tai-

syklės. Ši peržiūra apėmė 1000 veikliųjų leidžiamų naudoti pesticidų

sudedamųjų dalių, iš jų tik 250 atitiko suderintą ES saugumo įverti-

nimą. Buvo atliktas rizikos vertinimas dėl jų galimos įtakos žmogaus

sveikatai (vartotojui, ūkininkui, vietiniams gyventojams ir praeiviams)

ir aplinkai, ypač gruntiniams vandenims ir netiksliniams organizmams

(paukščiai, žinduoliai, bitės ir sliekai). Didesnė dalis (67 proc.) tirtų

medžiagų buvo uždraustos, nes arba nebuvo pateikti tinkami jų apra-

šai, arba jie buvo nepilni, arba jų atsisakė pati pramonė. Apie 70 tirtų

medžiagų taip pat buvo pašalintos iš rinkos, nes gauti tyrimų rezultatai

įrodė, jog šios medžiagos nėra saugios žmogaus sveikatai ir aplinkai.

Siekiant užtikrinti veiksmingą vidaus rinką ir prekybą su trečio-

siomis šalimis, būtinos ir specialios taisyklės žmonių vartojimui ar gy-

vūnų pašarams skirtų šviežių, perdirbtų ir (arba) sudėtinių augalinių ir

84

gyvūninių produktų, kuriuose gali būti pesticidų likučių, kartu užtik-

rinant vartotojų interesų aukšto lygio apsaugą. Tokios taisyklės apima

specialių DLK nustatymą kiekvienam pesticidui maisto ir pašarų pro-

duktuose ir juos pagrindžiančių duomenų kokybę.

Pesticidų DLK turi būti nuolat stebimi ir keičiami, atsižvelgiant į

naujas informacijas ir mokslinių tyrimų rezultatų duomenis. Kai lei-

džiamais augalų apsaugos produktų naudojimo atvejais neatsiranda

toks pesticidų likučių kiekis, kurį būtų galima aptikti, reikėtų nustatyti

DLK, atitinkančius apatinį analizinio nustatymo lygį. Pesticidams, ku-

rių naudojimas nėra leidžiamas Bendrijos lygiu, šalyje turėtų būti nu-

statyti atitinkami žemi DLK lygiai. Siekiant palengvinti pesticidų liku-

čių kontrolę, produktuose ar produktų grupėse esantiems pesticidų li-

kučiams turi būti nustatyta numatytoji vertė. Tikslinga nustatyti

0,01 mg/kg numatytąją vertę.

Komisijos reglamente (ES) Nr. 915/2010 suderintos daugiametės

Sąjungos kontrolės programos, skirtos patvirtinti didžiausią leidžiamą

pesticidų likučių koncentraciją augaliniuose ir gyvūniniuose maisto

produktuose bei ant jų, ir įvertinti pesticidų likučių poveikį maiste

vartotojų sveikatai (OL L 269, 2010 10 13, p. 8).

Manoma, kad 2012 m. tam tikrų pesticidų, ypač tų, kurie į kontro-

lės programą įtraukiami šiuo reglamentu, arba tų, kurių likučių kon-

centraciją labai sunku apibrėžti, tyrimai turėtų būti atliekami savanoriš-

kai, kad oficialiosios laboratorijos turėtų pakankamai laiko įteisinti tų

pesticidų analizės metodus, jeigu jos dar nėra to padariusios. Kai pesti-

cidų likučių apibrėžtis apima kitas veikliąsias medžiagas, metabolitus ar-

ba irimo produktus, prireikus apie tuos metabolitus turėtų būti pranešta

Komisijai atskirai. Valstybėms narėms turėtų būti leista, laikantis tam

tikrų sąlygų, naudoti kokybinius atrankinės patikros metodus. Imant

mėginius turėtų būti taikoma 2002 m. liepos 11 d. Komisijos direktyva

2002/63/EB, nustatanti mėginių ėmimo metodus oficialiai kontroliuo-

jant pesticidų likučius augalinės ir gyvūninės kilmės produktuose.

Būtina įvertinti galimą bendrąjį, kaupiamąjį ir sinergetinį pestici-

dų poveikį, kai bus parengti tokio vertinimo metodai. Pirmiausia turi

būti imami produktų ir pesticidų derinių mėginiai ir atliekami jų tyri-

85

mai: kai kurių fosforo organinių pesticidų, karbamatų, triazolų ir piret-

roidų (priedas).

Augalinės žaliavos partija, iš kurios turėtų būti imami mėginiai, pa-

renkama atsitiktinės atrankos būdu. Mėginių ėmimo tvarka, įskaitant

vienetų skaičių, turi atitikti Direktyvos 2002/63/EB reikalavimus. Mė-

giniai tiriami pagal Reglamente (EB) Nr. 396/2005 nurodytas likučių

apibrėžtis. Jeigu tame reglamente konkrečios tam tikro pesticido likučių

apibrėžties nėra, taikoma šio reglamento I priede nustatyta likučių api-

brėžtis. Kai pesticidų likučių apibrėžtis apima veikliąsias medžiagas, me-

tabolitus ir (arba) skilimo ar reakcijos produktus, valstybės narės turėtų

pranešti apie tyrimų rezultatus pagal teisinę likučių apibrėžtį.

Ne Europos Bendrijoje pagamintam maistui ir pašarams teisėtai ga-

li būti taikomos skirtingos žemės ūkio praktikos, susijusios su augalų ap-

saugos produktų naudojimu, dėl kurių kartais atsiranda pesticidų liku-

čių, besiskiriančių nuo tų, kurie būna Bendrijoje. Todėl tikslinga impor-

tuojamiems produktams nustatyti DLK, atsižvelgiant į tokius naudojimo

atvejus ir dėl to atsirandančius likučius, kai produkto sauga gali būti

įrodyta, naudojant tuos pačius kriterijus, kaip ir vidaus produktams.

Naudodamos sudarytą Europos Komisijos sąrašą, ES valstybės

sprendžia, ar išduoti leidimą naujam augalų apsaugos produktui. Per

dešimtmetį pavojingiausių pesticiduose esančių medžiagų, dar naudo-

jamų ES, turės nelikti. Ilgainiui bus uždraustos genotoksinės, kance-

rogeninės, reprodukcijai ir hormonų pusiausvyrai kenkiančios, neuro-

toksinį ar imunotoksinį poveikį turinčios medžiagos. Prie draudžiamų

pesticidų priskirtos ir bitėms kenkiančios medžiagos. Nors leistinų

naudoti pesticidų sąrašas buvo labai sutrumpintas, skatinama ieškoti

pesticidams alternatyvių necheminių medžiagų, remti šiuos alternaty-

vių augalų apsaugos, kenkėjų bei pasėlių valdymo metodus ir yra nu-

matomi šalių – narių įsipareigojimai.

86

4. Teršalai, migruojantys į augalines

maisto žaliavas iš pakuočių

Esant ilgalaikiam augalinių maisto žaliavų kontaktui su pakuote,

komponentai, esantys pastarosios sudėtyje, gali migruoti į produktą, o

iš jo – į žmogaus skrandį. Tokios migracijos pasekmės organizme gali

atsirasti tik po ilgo laiko. Kad būtų užtikrinta sauga, reikia žinoti apie

pakuočių komponentų poveikį žmogaus fiziologijai. Tai ypač svarbu

renkant augalinei maisto žaliavai (pvz., augaliniams riebalams) pakuo-

tę, kurios sudėtyje yra mažos molekulinės masės junginių.

Kad pakuotė būtų tinkama ES ir pasaulinei rinkai, turi būti įver-

tintas visas kompleksas reikalavimų, susijusių su įvairiais vertinimo

kriterijais ir tendencijomis. Akcentuotini du pagrindiniai reikalavimai,

turintys didžiausią įtaką pakuočių rinkos vystymuisi:

- maisto produktų, tame tarpe augalinių žaliavų, kokybės išsaugo-

jimas;

- aplinkos apsauga nuo taršos, tarp jų ir pakuočių atliekomis (Da-

nys, Lebedys, 2004).

Pakuočių, skirtų liestis su augalinėmis maisto žaliavomis, gru-

pėms, priklausomai nuo jų gamyboje naudojamų žaliavų, yra nustatyti

specialieji reikalavimai. Svarbiausias jų – į rinką neturi patekti pakuo-

tės, galinčios sudaryti riziką visuomenės sveikatai arba sukelti nepa-

geidaujamą augalinių maisto žaliavų sudėties ar juslinių savybių poky-

tį. Todėl pakavimo medžiagoms higienos ir toksikologiniai reikalavi-

mai turi būti apibrėžti norminiuose dokumentuose. Yra privalomas

medžiagų testavimas, vertinant galimą biologiškai aktyvių cheminių

komponentų migraciją į augalines maisto žaliavas. Vienas iš pagrindi-

nių tokių tyrimų uždavinių – išvados apie galimą tolesnį poveikį žmo-

gaus organizmui suformulavimas. Tai turėtų turėti lemiamą įtaką

konkretaus produkto pakavimo medžiagų reglamentavimui (Любеш-

кина, 2004). Ne mažiau svarbu, kad sąlyčiui su augaline žaliava skirtos

pakuotės būtų teisingai paženklintos, o vartotojas gautų visą būtiną in-

formaciją apie jos naudojimo ypatybes, paskirtį (Medžiagų ir gaminių,

skirtų liestis su maistu, reglamentavimas, 2008).

87

Medžiagos ir gaminiai (pakuotės), skirti liestis su augalinėmis

maisto žaliavomis, pagal technologines charakteristikas skirstomi į šias

grupes: aktyvios ir inteligentiškos medžiagos bei keramikos, kamšti-

niai, gumos, metalo, popieriaus ir kartono, stiklo, plastiko, medžio

gaminiai ir kiti. Medžiagos ir gaminiai, skirti liestis su augalinėmis

maisto žaliavomis, bei jų sudėtinės dalys gali būti gaminami iš skirtin-

gų žaliavų ir jų paviršius gali būti dengtas įvairiomis dangomis ar susi-

dėti iš kelių skirtingų sluoksnių.

4.1. Augalinių žaliavų pakuotės

4.1.1. Plastikinės medžiagos ir gaminiai

Vienai iš plačiausiai augalinių žaliavų pakavimui naudojamų me-

džiagų ir gaminių grupei priklauso plastikiniai (polimeriniai) gaminiai.

Plastikinės medžiagos ir gaminiai gali būti sudaryti iš skirtingų plastikų

sluoksnių, suklijuotų klijais. Plastikinės medžiagos ir gaminiai taip pat

gali būti spausdinami ar dengiami organine ar neorganine danga. Jų

gamybos reglamentavimui taikomos ES ar nacionalinės taisyklės. Plas-

tikai, kaip ir jonitinės dervos, kaučiukas ir polisiloksanai, yra makro-

molekulinės medžiagos, gautos polimerizacijos būdu. Reglamente

(EB) Nr. 1935/2004 numatyta, kad dėl jonitinių dervų, kaučiuko ir

polisiloksanų gali būti priimtos specialios priemonės. Šios medžiagos

sudarytos iš kitų cheminių medžiagų nei plastikai ir turi kitas fizines ir

chemines savybes, todėl joms taikomos specialios taisyklės (Komisijos

reglamentas (ES) Nr. 10/2011).

Plastikai yra sudaryti iš monomerų ir kitų pradinių medžiagų, ku-

rios cheminės reakcijos būdu jungiasi į makromolekulinę struktūrą –

polimerą, kuris yra pagrindinis plastikų komponentas. Polimerinės

medžiagos, iš kurių sintezės ir perdirbimo proceso metu gauta pakuo-

tė, yra daugiakomponenčių sistema. Polimerai yra inertinės didelio

molekulinio svorio medžiagos. Medžiagos, kurių molekulinė masė vir-

šija 1 000 Da (atominės masės vienetas a. m. v., angl. atomic mass unit,

sutr. amu arba biochemijoje Dalton, sutr. Da), negali patekti į orga-

nizmą, todėl pačių polimerų galimas pavojus sveikatai yra minimalus.

88

Galimą pavojų sveikatai gali kelti nesureagavę ar ne visiškai sureagavę

monomerai, kitos pradinės medžiagos arba nedidelės molekulinės ma-

sės priedai. Būtent jie migruodami gali patekti į supakuotas žaliavas.

Todėl, prieš naudojant plastikinių medžiagų ir gaminių gamybai, pir-

miausia yra vertinama monomerų, kitų pradinių medžiagų ir priedų ri-

zika (Komisijos reglamentas (ES) Nr. 10/2011). Kad būtų pasiektas

norimas technologinis poveikis, į polimerą dedama priedų. Jų sudėtyje

yra ir žalingų žmogaus organizmui produktų. Net ir monoplėvelės

kompozicijos sudėtyje egzistuoja ne tik bazinis polimeras, bet ir jo

mažos molekulinės masės sintezės produktai: polimerizacijos proceso

katalizatoriai, aktyvatoriai, likutiniai monomerai ir kt. Be to, į jos su-

dėtį perdirbimo metu gali būti pridėta įvairių tikslinių priedų: stabili-

zatorių, plastifikatorių, dažiklių, tirpiklių, inhibitorių, užpildų, minkš-

tiklių, sunkiųjų metalų junginių ir t. t. (HN 16:2011).

Rusijoje polimeriniai komponentai, galintys sukelti riziką, klasifi-

kuojami pagal:

toksiškumą. Stipriai veikiantys ir labai toksiški junginiai – LK50

(leidžiamas kiekis) – iki 200 mg kg-1 kūno svorio, vidutiniškai toksiški –

200–1000 mg kg-1 kūno svorio, mažai toksiški – daugiau nei 1000mg/kg;

kaupimąsi (kumuliacija) – galimybė kaupti lėtai išsiskiriančias

arba yrančias medžiagas. Vertinama pagal kumuliacijos koeficientą:

nuo 1 iki 3 – mirtina dozė, 3 ar daugiau - vidutinio sunkumo, didesnis

nei 5 – silpnas. Organizme galimi funkciniai ir morfologiniai pokyčiai;

alergines savybes. Stiprūs alergenai žmonėms gali sukelti aler-

giją. Alerginės cheminių medžiagų savybės įvertinamos bandymuose

su gyvūnais ir vertinamas taip: vidutinio stiprumo alergenai gali sukel-

ti alergines reakcijas ne mažiau kaip 50 % bandomųjų gyvūnų, silpnai

veikiantys alergenai - 20-40 % gyvūnų;

blastominio pobūdžio (blastoma – specifinis embrioninės kil-

mės auglys, susidedantis iš nediferencijuotų ar menkai diferencijuotų

ląstelių). Tokiomis savybės pasižymi kancerogeninės medžiagos, atsi-

randančios mažos molekulinės masės medžiagų polimerizacijos proce-

so metu ir kai kuriuose monomeruose. Kancerogeniškumas įvertina-

mas bandymuose su gyvūnais. Kancerogeninės medžiagos, turinčios

89

įtakos navikų formavimuisi, skirstomos į stipraus kancerogeninio, kan-

cerogeninio ir silpnai kancerogeninio poveikio, taip pat galimas šaltinis

blastomos susidarymui;

mutageniškumą – gebėjimą pakeisti genetinę struktūrą, atsa-

kingą už genetinės informacijos išsaugojimą. Supermutageninės me-

džiagos, kurios sukelia 100 % ar daugiau mutacijų; mutageninės – 5–

100% mutacijų ir silpnai mutageninės - mažiau kaip 5 % mutacijų;

teratogeniškumą – gebėjimą sukelti žmonių apsigimimus. Pa-

gal teratogeniškumą medžiagos yra skirstomos į: aiškius teratogenus,

kurie eksperimentuose su gyvūnais sukelia įvairius išsigimimus; įta-

riamuosius, kurie eksperimentų metu patvirtinti tik gyvūnams;

Embriotoksiškumą – medžiagų gebėjimą neigiamai paveikti

embriono vystymąsi gimdoje (Любешкина, 2004).

Gaminant augalinių žaliavų plastikines pakuotes, polimerizacijos

reakcijai inicijuoti naudojamos cheminės medžiagos – katalizatoriai. Tai

medžiagos, kurios pakeičia cheminės reakcijos greitį, sudarydamos su

reagentais tarpinį kompleksą, bet neįeina į galutinio produkto (pakuo-

tės) sudėtį. Tokios polimerizacijos pagalbinės medžiagos naudojamos

minimaliais kiekiais ir jų neturi likti gatavame polimere. Dažniausiai tai

yra šarminiai metalai, mineralinės druskos arba rūgštys. Katalizatorių li-

kučiai polimerinėse medžiagose vertinami pagal jų pelningumą.

Polimerizacijos aktyvatoriai naudojami laisvųjų radikalų polimeri-

zacijos procesų inicijavimui. Tai peroksidai, persulfatai, metalų alkilai,

priskirti labai agresyvių junginių grupei.

Stabilizatoriai arba antioksidantai, taip pat senėjimo inhibitoriai

švirkščiami į polimerinę kompoziciją (iki 3 %), siekiant plastikinės pa-

kuotės perdirbimo ir jos eksploatacijos metu užkirsti kelią skilimui

(destrukcijai). Jie yra mechaniškai surišti su baziniu polimeru, todėl

lengvai migruoja į polimerinės medžiagos paviršių, o iš jos į aplinką –

supakuotą žaliavą. Dažniausiai naudojami aminai, fenoliai, sudėtiniai

įvairių rūgščių eteriai ir kiti junginiai, pasižymintys toksiniu žmogaus

organizmui poveikiu.

Plastifikatorių, siekiant palengvinti jų perdirbimą ir pasiekti opti-

malius technologinius režimus, į polimerinių pakuočių sudėtį dedama

90

iki 10 % arba daugiau. Tai mažos arba didelės molekulinės masės jun-

giniai (net polimerai), neįeinantys į bazinio (pagrindinio) produkto

gaminio cheminę sudėtį. Mažos molekulinės masės plastifikatoriai

daugiausia lengvai migruoja į medžiagos paviršių, todėl dažniausiai

naudojami sudėtingi riebalų rūgščių esteriai (fosforo, ftalio, adipino).

Jie gerai tirpsta riebaluose ir aliejuose, todėl lengvai migruoja į pavir-

šių, pereina į supakuotą augalinę (ypač aliejingą) žaliavą. Be to, plasti-

fikatoriui esant plastikų sudėtyje, labai palengvinama kitų mažos mo-

lekulinės masės junginių, kurie dažnai yra labiau toksiškesni nei pats

plastifikatorius, migracija į supakuotus produktus.

Dažikliai ir pigmentai naudojami plastikų, skirtų augalinių žaliavų

pakuočių gamybai, dažymui. Jie turi savybę dideliais kiekiais garuoti į

aplinką. Norint to išvengti, pakuočių gamybai turi būti parenkami ne-

tirpūs polimere neorganiniai ir organiniai junginiai

Plastikų gamybai naudojami tirpikliai. Tai yra lakūs junginiai ir,

siekiant sukurti tinkamą reakcijos aplinką, jie turi būti pašalinti gamy-

bos proceso metu. Iki šiol ES nėra nustatyta plastikų gamyboje tirpik-

lių naudojimo ir rizikos vertinimo taisyklių. Juos reglamentuoja naci-

onaliniai teisės aktai.

Užpildai yra neatsiejama polimerinių kompozicijų dalis ir jų kie-

kis gali sudaryti iki 90 %. Jie yra naudojami siekiant suteikti pakuotei

specifinių savybių. Naudojami tiek maži, tiek makromolekuliniai jun-

giniai, todėl užpildų asortimentas labai įvairus (Любешкина, 2004).

Plastikinės augalinių žaliavų pakuotės taip pat gali būti pagamin-

tos iš sintetinių ar natūralių makromolekulinių medžiagų, kurios rea-

guoja su kitomis pradinėmis medžiagomis. Gaunama modifikuota

makromolekulė. Sintetinės makromolekulės dažnai naudojamos kaip

tarpinės medžiagos, kurios nėra visiškai polimerizuotos. Pavojų sveika-

tai gali sukelti nereagavusių ar ne visai sureagavusių kitų pradinių me-

džiagų, naudotų makromolekulei modifikuoti, arba ne visiškai surea-

gavusios makromolekulės išsiskyrimas. Todėl kitų pradinių medžiagų

ir modifikuotų makromolekulių gamybai naudojamų makromolekulių

keliama rizika turėtų būti vertinama ir jų leidimai suteikiami dar iki

pradedant jas naudoti plastikinėms medžiagoms ir gaminiams gaminti.

91

Plastikinės pakuotės taip pat gali būti pagamintos naudojant mik-

roorganizmus, kurie iš pradinių medžiagų fermentacijos būdu sukuria

makromolekulines medžiagas, kurios po to turi būti išekstrahuojamos.

Pavojų sveikatai gali kelti nesureagavusių arba ne visiškai sureagavusių

pradinių medžiagų, tarpinių medžiagų arba fermentacijos proceso me-

tu išsiskyrę šalutiniai produktai. Todėl reikėtų vertinti gatavo produkto

riziką ir suteikti leidimus dar iki naudojant plastikinių medžiagų ir

gaminių gamybai.

Augalinėms žaliavoms pakuoti polimeriniai gaminiai skirstomi

pagal tai, iš kokio polimero yra pagaminti, ir atitinkamai yra žymimi:

PC – polikarbonatas, PP – polipropilenas, PS – polistirenas, PVC –

polivinilchloridas, PA – poliamidas, PET – polietilentereftalatas, PE –

polietilenas (23 pav., 26 lentelė). Raidinis žymėjimas, nurodytas gami-

nio etiketėje ar ant paties gaminio, būtinas tam, kad būtų aiški perdir-

bama polimero rūšis (Medžiagų ir gaminių skirtų liestis su maistu reg-

lamentavimas, 2008).

Polikarbonatas Polipropilenas

PolistirenasPolivinilchloridas

PoliamidasPolietilentereftalatas

Polietilenas

23 pav. Augalinės žaliavos pakavimui naudojami polimeriniai gaminiai

Dėl šilumos, cheminių ir kitų destrukcijų polimerinės grandinės

gali skilti į nesaugias žmogaus sveikatai medžiagas su mažu polimeri-

92

zacijos laipsniu bei monomerus. Pvz., polistireno monomeras yra labai

toksiškas. Gautų polimerų kenksmingumas pirmiausia nustatomas pa-

gal iš jo migruojančio monomero kiekį, kuris gali būti labai toksiškas,

kancerogeniškas ar pasižymintis kitomis žalingomis savybėmis. Todėl

monomerai, naudojami polimerų sintezei, priskirti funkcionalioms,

aktyvioms, reaktyvioms ir biologiškai agresyvioms cheminėms gru-

pėms. Netgi maži priemaišų kiekiai pakuotei gali suteikti pašalinį savi-

tą kvapą (Любешкина, 2004).

Polipropilenas. Pakuočių gamybai dažnai naudojamas polimeras –

polipropilenas – laikomas ekologišku ir toksiškai nepavojingu. Kartais

polipropilenas gali turėti silpną parafino kvapą. Medžiagos, kurios pa-

prastomis sąlygomis gali migruoti į supakuotas augalines žaliavas,

praktiškai laikomos nepavojingos. Tačiau šis polimeras jautrus kontak-

tuodamas su agresyviomis cheminėmis medžiagomis: jeigu supakuo-

tame produkte yra nors nedidelis kiekis alkoholio, polipropilenas tam-

pa ne mažiau pavojingas kaip polistirenas (Любешкина, 2004).

26 lentelė. Polimerinių gaminių atitinkami žymenys ir naudojimo paskirtis

(Любешкина, 2004)

Polimerinių gaminių pava-dinimas ir simbolio žymė-

jimas ant pakuotės Naudojimo paskirtis

Galimų teršalų išsiskyrimas

Polietilentereftalatas

Vienkartiniai buteliai vandeniui, alui, gazuo-

tiems gėrimams, augali-niam aliejui

Uždraustas pakartoti-nam naudojimui – iš-

skiria ftalatus

Polivinilchloridas

Produktų suvyniojimui Kontaktuodami su

karštais ir riebiais pro-duktais išskiria ftalatus

Mažo tankio polietilenas

Paketai ir plėvelė pro-

duktų įpakavimui

Gali išskirti kancero-

geną formaldehidą

Polipropilenas

Stiklinės, konteineriai, kurie gali būti balti,

spalvoti, skaidrūs arba lengvai matiniai

Gali išskirti kancero-geną formaldehidą

93

Polistirenas. Pakuočių gamintojai dėl paprastesnės gamybos te-

chnologijos dažnai naudoja polistireną, tačiau jis turi trūkumų: brangi

žaliava ir žalingas poveikis žmogaus organizmui ir gaminant, ir naudo-

jant šią medžiagą. Polistirenas – nepatvarus polimeras. Jo minkštėjimo

temperatūra – 800 oC, todėl jį pašildžius prasideda stireno, plastifikato-

rių, tepalų ir užpildų (pvz., TiO2) migracija į supakuotą produktą. Įrody-

ta, kad šios medžiagos neigiamai veikia žmogaus sveikatą, ypač – stire-

nas. Todėl polistireno toksiškumo lygis vertinamas pagal šio junginio

koncentraciją. Pirmiausia stirenas jau kambario temperatūroje visada tu-

ri charakteringą specifinį kvapą. Jo garai erzina akių gleivinę ir viršuti-

nius kvėpavimo takus, pažeidžia vegetatyvinės ir centrinės narvų siste-

mos funkcijas, turi įtakos kraujo atkūrimo organams. Jeigu leidžiama

koncentracija viršija normą, galimas stiprus gleivinės erzinimas, mie-

guistumas, apatija, metalo skonis burnoje (Любешкина, 2004).

Polivinilchloridas. Jo gamyba labai pigi, todėl gaminami įvairiausi pa-

kavimo gaminiai. Iš jo daromi buteliai sultims, gazuotam vandeniui, tara

buitiniams chemikalams, vienkartiniai indai. Polivinilchloridas nėra atspa-

rus laikymui. Jis pradeda išskirti kancerogeninę medžiagą – ftalatus. Poli-

vinilchloridas yra gaminamas iš jo monomero vinilo chlorido (24 pav.):

24 pav. Vinilo chlorido polimerizacija

Manoma, kad iš butelio jis patenka į sultis, gazuotą vandenį, vė-

liau į žmogaus organizmą. Išsiskirti iš butelio ši pavojinga medžiaga

pradeda po savaitės nuo taros užpildymo. Mineraliniame vandenyje

per mėnesį susikaupia keliolika miligramų vinilchlorido. Gydytojų on-

kologų nuomone, tai labai daug. Padidinti stabilumui šviesai ir šilumai

į šį polimerą dedami stabilizatoriai – švino, cinko, bario, kadmio, alavo

organiniai junginiai ir aminai. Elastingumo pagerinimui papildoma

įvairiais plastifikatoriais (ftalio eteriai ir fosforo rūgštis). Pvz., parduo-

tuvėse keletą dienų aukštesnėje temperatūroje išlaikius atšaldytus gai-

vinančius gėrimus, iš pakavimo taros pradeda išsiskirti medžiagos. Pa-

čias pavojingiausias pasekmes gali turėti toksinių ir kitų medžiagų su-

94

sikaupimas organizme, o tai po kelių metų gali tapti daugelio susirgi-

mų priežastis. Manoma, kad kancerogeninės medžiagos, nusėdusios

supakuotuose maisto produktuose, gali būti skrandžio vėžio priežastis

(Любешкина, 2004).

Praeito amžiaus paskutinįjį ketvirtį vinilo chloridas, akrilnitrilo ir

stireno monomerų likučiai polimeruose buvo gerokai sumažinti. Tai

buvo padaryta dėl jų sintezės, perdirbimo, apdorojimo technologijose

pokyčių (Любешкина, 2004).

Analitinių vinichlorido monomero išsiskyrimo ir likučių kiekio

tyrimo metodai turi atitikti Europos Parlamento ir Tarybos reglamento

(EB) 882/2004 ir Lietuvos HN 16:2011 nustatytus kriterijus.

Daržovės ir vaisiai dažnai pakuojami į įvairią polimero plėvelę. Pro-

duktuose yra dauguma įvairių cheminių junginių, kurie gali sąveikauti su

pakuotės komponentais (25 pav.), o duonos pakavimui skirti polimerai

turi būti termiškai atsparūs, nes duona pakuojama dar šilta (26 pav.).

25 pav. Daržovių ir vaisių pakavimas į įvairios sudėties polimero plėvelę

26 pav. Supakuotos duonos pavyzdys

Taikant naujas pakuočių gamybos technologijas, sukuriamos

cheminės medžiagos, kurių dalelių, pvz., nanodalelių, dydis lemia iš

esmės skirtingas fizines ir chemines savybes nei medžiagų, sudarytų iš

95

didesnių dalelių. Šios skirtingos savybės gali lemti kitokias toksikolo-

gines savybes, todėl šios cheminės medžiagos dėl galimos rizikos turė-

tų būti vertinamos kiekvienu konkrečiu atveju.

Kad būtų užtikrinta pagamintos pakuotės sauga, turėtų būti nu-

statytos konkrečios medžiagos išsiskyrimo ribinės vertės. Jeigu priedą,

leidžiamą naudoti plastikinėms medžiagoms ir gaminiams gaminti, taip

pat galima naudoti kaip maisto priedą ar kvapiąją medžiagą, reikėtų

užtikrinti, kad tos medžiagos išsiskyrimas nekeistų maisto produkto

sudėties. Todėl toks dvigubos paskirties priedas ar kvapioji medžiaga

neturėtų turėti technologinės paskirties maisto produkte, nebent tokia

paskirtis būtų numatyta ir maisto produktas atitiktų veikliosios su

maistu besiliečiančios medžiagos reikalavimus, nustatytus Reglamen-

tuose (EB) Nr. 1935/2004, (EB) Nr. 1333/2008, (EB) Nr. 1334/2008

ir (EB) Nr. 450/2009 (OL L 354, 2008; OL L 135, 2009).

Laikantis geros gamybos praktikos yra įmanoma augalinių žaliavų

pakuotėms gaminti plastikines medžiagas taip, kad nebūtų išskiriama

daugiau kaip 10 mg cheminių medžiagų iš 1 dm2 plastikinės medžia-

gos paviršiaus ploto. Jeigu cheminės medžiagos rizikos vertinime nėra

nurodoma mažesnė ribinė vertė, tas dydis turėtų būti nustatytas kaip

plastikinės medžiagos inertiškumo bendra riba, suminė išsiskyrimo ri-

binė vertė. Siekiant palyginamų suminių išsiskyrimo ribinių verčių ati-

tikties tikrinimo rezultatų, tyrimas turėtų būti atliekamas standartizuo-

tomis bandymų sąlygomis, įskaitant bandymų laiką, temperatūrą ir

bandomąją terpę (maistinį modelinį tirpalą), kurie atitinka blogiausias

galimas plastikinės medžiagos ar gaminio naudojimo sąlygas.

Suminė išsiskyrimo ribinė vertė – 10 mg dm-2 gaunama iš kubo

formos pakuotės, kurioje yra 1 kg augalinės maisto žaliavos, ir išsiski-

riant 60 mg cheminės medžiagos į 1 kg supakuoto produkto. Nedide-

lėse pakuotėse, kur paviršiaus ir kiekio santykis yra didesnis, išsiskyri-

mas į žaliavas yra didesnis.

Plastikinių medžiagų, gaminių gamybos ir naudojimo metu gali

atsirasti reakcijos ir skilimo produktų. Pastaraisiais metais augalinėms

žaliavoms pakuoti kuriamos plastikinės medžiagos, kurios sudarytos ne

iš vieno plastiko, bet iš iki 15 skirtingų plastikinių sluoksnių. Tokiu

būdu siekiama geriausių pakuotės funkcinių savybių ir maisto saugos,

kartu mažinant pakuočių atliekų kiekį. Šių daugiasluoksnių kompozitų

96

medžiagų ir gaminių plastikiniai sluoksniai turėtų atitikti tuos pačius

sudėties reikalavimus, kaip ir plastikiniai sluoksniai, kurie nėra deri-

nami su kitomis medžiagomis. Tokioje plastikinėje daugiasluoksnėje

medžiagoje ar gaminyje sluoksniai gali būti atskirti nuo supakuotos au-

galinės žaliavos funkciniu barjeru. Šis barjeras – tai sluoksnis su žaliava

besiliečiančiose medžiagose ar gaminiuose, apsaugantis nuo cheminių

medžiagų išsiskyrimo į maistą. Išorinėje funkcinio barjero pusėje gali

būti naudojamos ir cheminės medžiagos, kurių naudojimui nėra išduo-

tas leidimas, jeigu jos atitinka tam tikrus kriterijus ir jų išsiskyrimo vertė

yra mažesnė, nei nustatyta cheminės medžiagos aptikimo riba. Atsižvel-

giant į maistą kūdikiams ir kitiems ypač jautriems asmenims bei į labai

didelę išsiskyrimo analizės analitinę paklaidą, cheminės medžiagos, ku-

rios naudojimui neišduotas leidimas, išsiskyrimo į maistą per funkcinį

barjerą didžiausia leidžiama vertė turėtų būti 0,01 mg kg-1. Cheminės

medžiagos, kurios yra mutageniškos, kancerogeninės ar toksiškos repro-

dukcijai, neturėtų būti naudojamos su maistu besiliečiančiose medžia-

gose ar gaminiuose be išankstinio leidimo suteikimo ir joms neturėtų

būti taikoma funkcinio barjero koncepcija.

Su plastikiniais sluoksniais yra ir kitų medžiagų, kurioms dar nėra

nustatytos konkrečios ES lygmens priemonės, todėl dar nėra galimy-

bės nustatyti reikalavimus daugiasluoksniams kompozitams – gata-

viems medžiagoms ir gaminiams. Todėl neturėtų būti taikomos konk-

rečios ir suminės išsiskyrimo ribinės vertės, išskyrus vinilchlorido mo-

nomerą, kuriam toks apribojimas jau yra taikomas. Nesant specialių

ES lygmens priemonių, taikomų daugiasluoksniam kompozitui – me-

džiagai ar gaminiui, valstybės narės gali palikti galioti ar priimti nacio-

nalines nuostatas dėl šių medžiagų ir gaminių, jeigu jos atitinka Sutar-

ties nuostatas (Komisijos reglamentas (ES) Nr. 10/2011).

Sunkieji metalai į polimerines pakuotes gali patekti su įvairiais

priedais, pavyzdžiui, su stabilizatoriais, aktyvikliais, užpildais, inhibito-

riais, polimerizacijos iniciatoriais, kontaktuodami su technologine įran-

ga, taip pat iš užterštų sudėtinių komponentų ir reagentų. Jie dėl pakuo-

tės turinio ir gebėjimo migruoti į maisto produktą, o iš jo – į žmogaus

organizmą - yra įvairaus toksiškumo. Jų migracija bei koreguojami nor-

matyvai, mokslininkų nuomone, nuolat turi būti tyrimų objektas.

97

Sunkieji metalai, migruojantys iš pakavimo medžiagų ir gaminių į

augalines maisto žaliavas ar jų perdirbimo produktus, neturi viršyti

kiekių (27 lentelė).

27 lentelė. Sunkiųjų metalų, migruojančių į augalines maisto žaliavas,

didžiausi leidžiami kiekiai (HN 16:2011)

Eil. Nr.

Sunkiojo metalo pavadinimas Leidžiamas kiekis mg l-1,

ne daugiau kaip

1. Aliuminis 0,5

2. Boras 0,5

3. Cinkas 5,0

4. Chromas 0,1

5. Geležis 0,3

6. Gyvsidabris 0,005

7. Kadmis 0,001

8. Nikelis 0,1

9. Švinas 0,03

10. Varis 1,0

11. Fluoras 1,0

12. Arsenas 0,05

Rusijos sveikatos apsaugos ministerijos nutarimu sunkiųjų meta-

lų: vario, švino, arseno, kadmio, gyvsidabrio, titano, chromo ir arseno

migracija iš plastikinių pakuočių į produktą, taip pat ir jų kiekis, drau-

džiamas (Федотова, 2004).Visos kitos cheminės medžiagos, nenuro-

dytos HN 16:2011, neturi migruoti į maistą.

Iš plastikinių medžiagų ir gaminių į supakuotas žaliavas (maisto

produlto) negali išsiskirti šių cheminių medžiagų daugiau, nei nurody-

ta toliau (Komisijos reglamentas (Es) Nr. 10/2011):

bario – 1 mg/kg maisto produkto;

kobalto – 0,05 mg/kg maisto produkto;

vario – 5 mg/kg maisto produkto;

geležies – 48 mg/kg maisto produkto;

ličio – 0,6 mg/kg maisto produkto;

mangano – 0,6 mg/kg maisto produkto;

cinko – 25 mg/kg maisto produkto.

98

Iš plastikinių medžiagų ir gaminių į pakuotės turinį neturi išsiskirti

aptinkamais kiekiais pirminiai aromatiniai aminai. Cheminės medžiagos

aptikimo riba yra 0,01 mg medžiagos kilogramui maisto produkto. Apti-

kimo riba taikoma išsiskyrusių pirminių aromatinių aminų suminiam kie-

kiui.

4.1.2. Regeneruotos celiuliozės plėvelė

Augalinė žaliava gali būti pakuojama į regeneruotos celiuliozės

plėvelę. Tai plona lakštinė medžiaga, gauta iš išgrynintos celiuliozės,

pagamintos iš neperdirbtos medienos ar medvilnės. Siekiant patenkinti

techninius reikalavimus, į celiuliozės masę arba ant jos paviršiaus gali

būti pridėta atitinkamų medžiagų. Regeneruotos celiuliozės plėvelė

gali būti padengta iš vienos arba abiejų pusių.

Regeneruotos celiuliozės plėvelė yra šių rūšių:

nepadengta regeneruotos celiuliozės plėvelė;

regeneruotos celiuliozės plėvelė;

padengta celiuliozine danga;

regeneruotos celiuliozės plėvelė, padengta plastikine danga.

Regeneruotos celiuliozės plėvelės gamybai gali būti naudojamos

HN 16:2011 išvardytos medžiagos ar medžiagų grupės. Regeneruotos

celiuliozės plėvelės gamybai gali būti naudojamos ir kitos medžiagos,

nenurodytos HN 16:2011: dažomosios (dažai ir pigmentai), sulipimo

medžiagos, jeigu jos nemigruoja į supakuotą žaliavą, o jų migracija

nustatoma Lietuvoje įteisintais laboratoriniais metodais. Regeneruotos

celiuliozės plėvelės paviršius su spaudais ir tekstu neturi liestis su pa-

kuotėje esančia žaliava.

4.1.3. Keramikos gaminiai

Augalinė žaliava ar jos perdirbimo produktai gali būti pakuojami į

keramikos gaminius, kurie turi atitikti HN 16:2011 reikalavimus. Švino

ir (ar) kadmio kiekiai turi būti ne didesni kaip: I kategorijos gaminiuose,

t. y. gaminiuose, kurie negali būti pripildomi, ir gaminiuose, kurie gali

būti pripildomi, o jų vidinis gylis nuo žemiausio paviršiaus taško iki vir-

šutinės horizontalios ribos (viršutinio krašto) ne didesnis kaip 25 mm –

99

0,8 mg/dm2 švino ir 0,07 mg/dm2 kadmio; II kategorijos gaminiuose, t.

y. visuose kituose gaminiuose, kurie gali būti pripildomi, – 4,0 mg/l

švino ir 0,3 mg/l kadmio; III kategorijos gaminiuose, t. y. induose, skir-

tuose maistui kepti, pakuoti, laikyti, o jų tūris didesnis kaip 3 litrai –

1,5 mg/l švino ir 0,1 mg/l kadmio. Kai keramikos gaminys susideda iš

indo (II ir III kategorija), uždengto keraminiu dangčiu (I kategorija),

švino ir (ar) kadmio kiekis (mg/dm2 ar mg/l) neturi būti didesnis už

leidžiamą tik indui. Indas ir vidinis dangčio paviršius turi būti tiriami at-

skirai tomis pačiomis sąlygomis. Taip gautų dviejų švino ar kadmio ver-

čių suma turi būti taikoma tik indo tūriui ar paviršiaus plotui.

Keramikos gaminys pripažįstamas kaip atitinkantis HN 16:2011

reikalavimus tuo atveju, kai mažiausiai trijuose kituose gaminiuose

(vienodos formos, dydžio, dekoracijos ir glazūros) nustatyti vidutiniai

švino ir (ar) kadmio kiekiai nei viename iš jų neviršija nustatytų kiekių

daugiau kaip 50 proc. Gaminiai atitinka normos reikalavimus, jei švino

ir (ar) kadmio kiekiai, išsiskiriantys iš keramikos gaminių išorinio kraš-

to, yra ne didesni kaip: švino – 2,0 mg; kadmio – 0,2 mg.

4.1.4. Popierius ir kartonas

Dažnai augalinė žaliava ir jos perdirbimo produktai pakuojami į

popierių ir kartoną (toliau – popierius). Tai medžiaga, susidedanti iš

vieno ar daugiau sluoksnių, iš kurių nors vienas sluoksnis turi celiulio-

zės skaidulų. Popieriaus sudėtyje gali būti ne celiuliozinės kilmės skai-

dulų, plastikinių medžiagų, klijų, užpildų, pigmentų, dažų ir kitų prie-

dų. Popierius gali būti impregnuojamas, padengiamas ar paruošiamas

gamybos metu ar naudojamas gatavas.

Perdirbtas popierius ir kartonas skirstomas į šias grupes (perdirb-

tas popierius kaip pirminė žaliava):

pirmoji grupė: nespausdintas popierius ir kartonas, pagamintas

iš medžiagų, kurios skirtos liestis su maistu, neišspausdintos atraižos,

drožlės, lapai ir ritiniai iš skirto liestis su maisto žaliavomis popieriaus

ir kartono;

antroji grupė: nespausdintas, spausdintas ar dažytas popierius

ir kartonas; neišspausdintos ar nedaug spausdintos atraižos, drožlės, la-

pai ir ritiniai iš spausdinimo ar rašomojo popieriaus; baltas rašomasis

100

popierius ir spausdinimo popierius iš biurų; nespausdintas ar spausdin-

tas nenaudotas rankdarbių popierius;

trečioji grupė: spausdintas popierius ir kartonas, dėžės ir lapai,

lakštai iš gofruoto suglamžyto popieriaus, surinkto iš prekybos centrų,

popierius (laikraščiai, brošiūros, lankstinukai, žurnalai, katalogai ir kt.)

ir kartonas iš namų ūkio ir pramonės, spausdintos ar dažytos medžia-

gos iš spaustuvių ir pan., nerūšiuotas baltas ar spalvotas rašomasis ar

spausdinimo popierius iš biurų, nenaudotos dėžės ir lapai, lakštai iš

gofruoto, glamžyto kartono.

Maisto žaliavos ir jų perdirbimo produktai, skirti pakuoti į per-

dirbtą popierių ar kartoną, skirstomi į tris tipus (28, 29 lentelės).

28 lentelė. Augalinių maisto žaliavų ir jų perdirbimo produktų,

skirtų pakuoti į perdirbtą popierių ar kartoną, tipai (HN 16:2011)

Maisto produktų tipas

Maisto žaliavos ar produktų aprašymas

I tipas. Vande-ningos ir (arba) riebios augalinės kilmės maisto ža-liavos ir jų per-dirbimo produk-tai

Vandeningiems maisto produktams priskiriami nuo skys-tos iki kietos konsistencijos žaliavos ar jų perdirbimo pro-duktai, t. y. turintys didelį drėgmės kiekį. Skystų maisto produktų pavyzdžiai yra gėrimai, vanduo, sultys. Kieto au-galinio maisto, turinčio didelį ir vidutinį vandens kiekį, pavyzdžiai: daržovės, kurių prieš vartojimą nereikia lupti (agurkai, pomidorai, paprikos ir pan.). Riebiems augali-niams maisto produktams priskiriami produktai, turintys mažą ir vidutinį drėgmės kiekį, kurių paviršiuje yra auga-linės kilmės riebalų, pvz.: aliejai, aliejingos maistui skirtų augalų sėklos (moliūgų, sėmenų ir pan.).

II tipas. Sausi, neriebūs augali-nės kilmės maisto produktai

Maisto produktai, kurie yra sausi ar turi nedidelį drėgmės kiekį ir kurių paviršiuje nėra riebalų, pvz.: ankštiniai mais-to produktai, arbata, prieskoniai, duona ir jos gaminiai. II tipo produktai, tokie kaip duona, kuri liečiasi su popie-riumi ir kartonu aukštesnėje nei kambario temperatūroje, pvz., mikrobangų krosnelėje ar orkaitėje, turi būti laiko-mi I tipo produktais. Šaldyti II tipo produktai laikomi I tipo produktais, jeigu atšildomi jiems besiliečiant su popieriumi ir kartonu.

III tipas. Prieš vartojimą išlukš-tenami, nulupami ar nuplaunami augalinės kilmės maisto produktai

III tipo maisto produktų pavyzdžiai yra daržovės, riešutai ir bulvės.

101

29 lentelė. Maisto produktų tipų, perdirbto popieriaus ir kartono grupių, perdirbimo technologijų ir

galutiniam produktui keliamų reikalavimų suvestinė (HN 16:2011)

Maisto produktų

tipas

Perdirbto popieriaus ir kartono grupės

Perdirbimo technologijos Papildomi reikalavimai galutiniam produktui

I

I grupė. Popierius ir karto-nas gaminamas remiantis

specialiaisiais reikalavimais.

Mechaninis valymas. Papildomi reikalavimai netaikomi.

II grupė. Popierius ir karto-nas, kurį gaminant nebūti-nai taikomi specialieji rei-kalavimai, nespausdintas ar

spausdintas, ar dažytas.

Mechaninis valymas; plovimas; cheminis apdorojimas (jeigu įmonė yra numačiusi šią technologiją numatytam galutiniam pro-duktui pasiekti, remiantis geros gamybos

praktika). Terminis apdorojimas (jeigu įmonė yra numačiusi šią technologiją nu-matytam galutiniam produktui pasiekti, remiantis geros gamybos praktika).

Michlerio ketonas, 4,4'-Bis (Dieti-laminbenzofenonas (DEAB), dii-zopropilnaftalenas (DIPNs), iš da-lies hidrinti terfenilai (HTTP), fta-

latai, azo dažikliai, fluorescencinės balinančios medžiagos, aromatiniai aminai, policikliniai aromatiniai angliavandeniliai, benzofenonas,

bisfenolis A.

II

I grupė. Popierius ir karto-

nas, gaminamas remiantis specialiaisiais reikalavimais.

Pramonės įmonė gali pasirinkti tinkamą te-

chnologiją numatytam galutiniam produktui pasiekti, remiantis geros gamybos praktika.

Papildomi reikalavimai netaikomi.

II grupė. Popierius ir karto-nas, kurį gaminant nebūti-

nai taikomi specialieji rei-kalavimai, nespausdintas ar

spausdintas, ar dažytas.

Mechaninis valymas; plovimas; cheminis ap-dorojimas (jeigu įmonė yra numačiusi šią te-

chnologiją numatytam galutiniam produktui pasiekti, remiantis geros gamybos praktika).

Terminis apdorojimas (jeigu įmonė yra nu-mačiusi šią technologiją numatytam galuti-

niam produktui pasiekti, remiantis geros ga-mybos praktika).

Iš dalies hidrinti terfenilai (HTTP), diizopropilnaftalenas (DIPNs), fta-

latai, policikliniai aromatiniai ang-liavandeniliai, benzofenonas, bisfe-

nolis A.

102

Maisto produktų

tipas

Perdirbto popieriaus ir kartono grupės

Perdirbimo technologijos Papildomi reikalavimai galutiniam produktui

III grupė. Spausdintas po-pierius ir kartonas, suglam-

žytas popierius iš prekybos centrų, popierius ir kartonas iš namų ūkio ir pramonės.

Mechaninis valymas; plovimas; cheminis apdorojimas (jeigu įmonė yra numačiusi šią

technologiją numatytam galutiniam pro-duktui pasiekti, remiantis geros gamybos praktika). Terminis apdorojimas (jeigu

įmonė yra numačiusi šią technologiją nu-matytam galutiniam produktui pasiekti, remiantis geros gamybos praktika).

Iš dalies hidrinti terfenilai (HTTP), diizopropilnaftalenas (DIPNs), fta-

latai, policikliniai aromatiniai ang-liavandeniliai, benzofenonas, bisfe-nolis A.

III

I grupė. Popierius ir karto-nas gaminamas remiantis specialiaisiais reikalavimais II grupė. Popierius ir karto-

nas, kurį gaminant nebūti-

nai remiamasi specialiaisiais reikalavimais, nespausdintas ar spausdintas, ar dažytas.

Mechaninis valymas. Mechaninis valymas.

Papildomi reikalavimai netaikomi. Papildomi reikalavimai netaikomi.

III grupė. Spausdintas po-pierius ir kartonas, suglam-žytas popierius iš prekybos centrų, popierius ir kartonas

iš namų ūkio ir pramonės

Mechaninis valymas. Plovimas. Papildomi reikalavimai netaikomi

103

Augalinių žaliavų pakavimo medžiagos turi atitikti saugos reikala-

vimus. Didžiausi leidžiami iš popieriaus į augalines maisto žaliavas ir

jų perdirbimo produktus migruojančių medžiagų kiekiai nurodyti

30 lentelėje.

30 lentelė. Medžiagų, išsiskiriančių iš popieriaus, didžiausi leidžiami kiekis

(HN 16:2011)

Medžiagos pa-vadinimas

Medžiagų, migruo-jančių iš popie-

riaus, skirto liestis su sausais nerie-

biais augalinės kilmės maisto pro-duktais (II tipas), kiekis, ne daugiau kaip (mg/kg po-

pieriaus)

Medžiagų, migruo-jančių iš popie-

riaus, skirto liestis su drėgnais ar rie-

biais augalinės kilmės maisto pro-duktais (I tipas), ne daugiau kaip (mg/kg popie-

riaus)

Medžiagų, mig-ruojančių iš po-pieriaus, skirto

maisto žaliavoms filtruoti ir virti,

kiekis, ne daugiau kaip (mg/kg po-

pieriaus)

Gyvsidabris – 0,3 0,3

Kadmis – 0,5 0,5

Chromas (VI) – 0,1 0,1

Švinas – 3 3

Polichlorintieji bifenilai

2 2 0,5

Didžiausi leidžiami iš perdirbto popieriaus ir kartono į augalines

maisto žaliavas ir jų perdirbimo produktus migruojančių medžiagų

kiekiai nurodyti 31 lentelėje.

31 lentelė. Medžiagų, išsiskiriančių iš perdirbto popieriaus ir kartono,

didžiausi leidžiami lygiai (HN 16:2011)

Medžiaga Didžiausi leidžiami kiekiai (I ir II tipo maisto produktams)

Michlerio ketonas Šios medžiagos migracijos neturi būti aptinkama maisto produktuose (aptikimo ribinė vertė 0,01 mg/kg maisto produkto). Testavimas būtinas tik I tipo maisto produk-

tams.

4,4'-Bis (dietilamino) benzofenonas

(DEAB)

Šios medžiagos migracijos neturi būti aptinkama maisto produktuose (aptikimo ribinė vertė 0,01 mg/kg maisto

produkto). Testavimas būtinas tik I tipo maisto produk-tams.

104

Medžiaga Didžiausi leidžiami kiekiai (I ir II tipo maisto produktams)

Diizopropilnaftalenas (DIPNs)

Specifinės migracijos vertė 8 mg/kg maisto produkto.

Iš dalies hidrinti ter-fenilai (HTTP)

Šios medžiagos migracijos neturi būti aptinkama maisto produktuose (aptikimo ribinė vertė 0,01 mg/kg maisto

produkto).

Ftalatai Specifinės migracijos vertės: DEHP (Bis (2-etilheksil))ftalatas) – 1,5 mg/kg

DBP Dibutilftalatas – 0,3 mg/kg BBP Benzilbutilftalatas – 30 mg/kg DINP+DIDP Diizonilftalatas+Diizodecilftalatas – 9

mg/kg

DIBP Diizobutilftalatas – 0,3 mg/kg Visi kiti ftalatai – 1,5 mg/kg

Azo dažikliai Tirpūs azo dažikliai, kurie skildami gali sudaryti aroma-tinius aminus. Aromatiniai aminai neturi būti aptinkami tiriant popierių (aptikimo ribinė vertė 0,1 mg/kg popie-riaus). Tiriami tik I tipo maisto produktai.

Fluorescentinės ba-linančios medžiagos

Šios medžiagos migracija neturi būti aptinkama maisto produktuose. Tiriami tik I tipo maisto produktai.

Pirminiai aromatiniai aminai, kurie gali tu-rėti kancerogeninį

poveikį

Šios medžiagos neturi būti aptinkamos popieriuje (apti-kimo ribinė vertė 0,01 mg/kg popieriaus). Tiriami tik I tipo maisto produktai.

Policikliniai aroma-tiniai angliavandeni-

liai (PAH)

Šios medžiagos migracijos neturi būti aptinkama maisto produktuose (aptikimo ribinė vertė 0,01 mg/kg maisto

produkto).

Benzofenonas Specifinė migracijos vertė 0,1 mg/dm2 popieriaus.

Bisfenolis A (BPA) Specifinė migracijos vertė 3 mg/kg maisto.

Popierius su spaudų puse neturi liestis su pakuota augaline žaliava.

Užrašai ir piešiniai ant produktų pakuotės tiesiogiai ar netiesiogiai gali

paveikti pakuotės turinį. Nepageidaujamos medžiagos pereina į pakuotę.

Jeigu spaudos dažai lengvai garuoja, tai tos medžiagos į produktą gali

patekti ir per popierių, kartoną, ar net sintetinę medžiagą. Į spaudos da-

žų sudėtį įeina sunkieji metalai, taip pat tirpikliai (metanolas, toluolas

arba chloro turintys angliavandeniai). Visi šie ingredientai gali patekti į

produktus ir destabilizuoti sveikatą. Dažai, lakai ir pakuotės medžiagos

turi lakių substancijų, kurios į produktą gali patekti dar tada, kai nėra

tiesioginio kontakto (National Institues of Health, 1980, 1982 b).

105

DEHP (bis(-2-etilheksil) ftalatas) – tai ftalio rūgšties eteris, naudoja-

mas vinilinės maisto pakuotės gamybai. JAV Nacionalinio sveikatos insti-

tuto tyrėjų grupės teigimu ftalatai, gali neigiamai veikti berniukų repro-

dukcinę sistemą ar net sukelti nevaisingumą. Ftalatai – labiausiai žinomas

ir dažnai naudojamas plastifikatorius, jo kai kurios šalys jau atsisako. Ty-

rimai parodė, kad jis į organizmą patenka su maistu, laikytu vinilinėje pa-

kuotėje (National Institues of Health, 1980, 1982 b; Shea, 2003; Rozati et

al., 2002). Jų migracija identifikuota daugelyje maisto produktų, iš jų vai-

siuose ir daržovėse – apie 2 mg kg-1 (Castle et al., 1987).

Bisfenolis. Mokslininkai nustatė, kad kai kurios medžiagos, nau-

dojamos plastikinių butelių, konservų dėžučių ir plastikinių konteine-

rių, skirtų pakuoti maisto produktus, gali būti rimtų susirgimų priežas-

tis (pvz., krūties vėžio). Šio susirgimo, ekspertų nuomone, priežastis

gali būti bisfenolis (BPA) (27 pav.), kuris naudojamas ir dantų protezų

gamybai. Medžiagos aktyvumas panašus į moterų hormono estrogeno

aktyvumą. Laikui bėgant šį medžiaga išsiskiria ir kaupiasi žmogaus or-

ganizme. „Nuodingos“ pakuotės poveikis gali prasidėti dar motinos

įsčiose. Jeigu nėščia moteris sultis, vandenį gėrė iš butelio, kurio sudė-

tyje buvo bifenolis A, tai tikimybė, kad vaikui išsivystys vėžys arba ly-

tinio vystymosi trūkumai, labai didelė.

27 pav. Bisfenolio A cheminė struktūra

Nepriklausomų tyrėjų rezultatų duomenys rodo, kad BPA poveikis

vyriškos lyties gemalui gali pasireikšti aktyvių spermatozoidų sumažėjimu

ir sulėtintu prostatos ir kiaušinėlių vystymusi. Be to, BPA veikia ir DNR

struktūros pokyčius, o ši mutacija persiduoda palikuonims. Pasaulyje

kiekvienais metais maisto ir gėrimų pakuotei pagaminama apie

2,8 milijono tonų bisfenolio. Tik Anglijoje pastaruoju metu atsisakyta

gaminti maisto produktų pakuotę, turinčią bisfenolio. Bisfenolio A migra-

cija yra identifikuota konservuotose daržovėse (Goodson et al., 2002;

Kang and Kondo, 2003; Lopez – Cervantes and Paseiro – Losada, 2003).

106

Popieriaus paviršiuje neturi būti patogeninių mikroorganizmų.

Popieriuje, skirtame karštiems vandeningiems maisto produktams

(pvz., sultims) filtruoti, migruojančių medžiagų, ištirpstančių vandeny-

je ekstrahuojant karštu vandeniu, lygis neturi būti didesnis kaip

10 mg/dm2. Jeigu popieriaus masė didesnė kaip 500 g/m2, maksimalus

migruojančių medžiagų lygis 10 mg/g. Bendras azoto kiekis (pagal

Kjeldahl) karšto vandens tirpale neturi būti didesnis kaip 0,1 mg/dm2,

išskyrus popierių, kurio masė didesnė kaip 500 g/m2, ir tokiame po-

pieriuje bendras azoto kiekis yra 0,1 mg/g (HN 16:2011).

Migruojančių medžiagų kiekis iš popieriaus, skirto šaltiems van-

deningiems maisto produktams (pvz., sultims) filtruoti, ekstrahuojant

šaltu vandeniu filtravimo popierių, kai popieriaus masė ne didesnė

kaip 500 g/m2, neturi būti didesnis kaip 5 mg/g, o neorganinių me-

džiagų gali būti 3 mg/g. Bendras azoto kiekis (pagal Kjeldahl) šiame

tirpale neturi būti didesnis kaip 3 mg/g (HN 16:2011).

4.2. Migruojančių į supakuotas žaliavas medžiagų

analizė

Augalinės žaliavos ir jų perdirbimo produktai yra sudėtinga sis-

tema ir išsiskiriančių į jas iš pakuočių medžiagų analizė gali kelti sun-

kumų. Todėl bandomosios terpės turėtų būti priskirtos taip, kad būtų

galima modeliuoti realų cheminių medžiagų perėjimą iš plastikinės

medžiagos į pakuotės turinį. Jos turėtų atitikti pagrindines maisto pro-

dukto fizines ir chemines savybes. Naudojant maistinius modelinius

tirpalus standartinio bandymo laiko ir temperatūros sąlygomis turėtų

būti kuo tiksliau atkurtas išsiskyrimas, kuris gali vykti iš gaminio į

maisto produktą.

Nustatant tam tikrų maisto produktų atitinkamą maistinį modelinį

tirpalą turėtų būti atsižvelgiama į maisto produkto cheminę sudėtį ir

fizines savybes. Tam tikrų reprezentatyvių maisto produktų mokslinių

tyrimų rezultatai, leidžiantys palyginti išsiskyrimą į maisto produktą su

išsiskyrimu į maistinius modelinius tirpalus, yra žinomi. Remiantis

šiais rezultatais turėtų būti nustatomi maistiniai modeliniai tirpalai

(Komisijos reglamentas (ES) Nr. 10/2011).

107

Išsiskyrimo ribinių verčių nustatymas siejamas su įprastine prie-

laida: 60 kg sveriantis asmuo suvalgo per dieną 1 kg maisto, be to,

maistas yra supakuotas į kubo formos 6 dm2 paviršiaus talpyklą, iš ku-

rios išsiskiria cheminė medžiaga. Labai mažų ir labai didelių talpyklų

realus paviršiaus ploto ir supakuoto maisto santykis labai skiriasi nuo

įprastinės prielaidos, todėl jų paviršiaus plotas turėtų būti prilygintas

normaliam prieš lyginant bandymų rezultatus su išsiskyrimo ribinėmis

vertėmis. Konkreti išsiskyrimo ribinė vertė yra didžiausias leidžiamas

išsiskirti į maistą medžiagos kiekis. Ši ribinė vertė turėtų užtikrinti,

kad su maistu besiliečianti medžiaga nekeltų pavojaus sveikatai. Ga-

mintojas turėtų užtikrinti, kad medžiagų ir gaminių, dar nesiliečiančių

su maistu, atveju šių ribinių verčių būtų laikomasi, kai jie liesis su

maistu blogiausiomis galimomis sąlyčio sąlygomis (Komisijos regla-

mentas (ES) Nr. 10/2011).

Preliminarią informaciją apie galimybę naudoti augalinių maisto

žaliavų ir jų produktų pakavimui medžiagą galima gauti gana greitai

įvertinus jų fizikines ir chemines savybes: tirpumą įvairioje aplinkoje,

nepastovumą, kvapą ir spalvą.

Juslinis vertinimas. .Juslinių tyrimų rezultatai vertinami pagal

reglamentuose nurodytus reikalavimus. Toks įvertinimas (ekspres jusli-

nė analizė) leidžia pagal skonį, kvapą, išvaizdą, nuoseklumą, bendrumą,

nustatyti galimybę apie netinkamą pakuotės įtaką maisto produktams.

Juslinio įvertinimo objektu gali būti polimerinės ir kombinuotos pakuo-

tės medžiagos, taip pat maisto produktas. Objektyviam vertinimui tai-

komi moksliniu pagrindu sukurti normatyvai, įskaitant degustacijos me-

todą, būtiną degustatorių kvalifikaciją, taip pat šiuolaikinius eksperimen-

tinių rezultatų apdorojimo metodus (Любешкина, 2004).

Higieniniai ir cheminiai tyrimai. Pagrindinė rizika naudojant

pakavimui polimerinę pakuotę – tiesioginis mažos molekulinės masės

junginių kontaktas su maisto produktais: jie gali išsiskirti į aplinką ir

migruoti į produktą pakuotėje. Todėl sudėtingų higieninių tyrimų

bandymų komplekse svarbią vietą užima higieniniai ir cheminiai tyri-

mai. Jie leidžia įvertinti cheminių medžiagų, išskirtų iš polimero kom-

pozicinės medžiagos į modelinę aplinką arba produktą, pobūdį ir kiekį.

108

Tokių tyrimų objektai yra monomerai, katalizatoriai, iniciatoriai ir po-

limerizacijos greitikliai bei technologiniai priedai (stabilizatoriai, plas-

tifikatoriai, dažai, užpildai ir kai kurie kiti).

Higieniniai ir cheminiai tyrimai atliekami cheminės analizės meto-

dais, įvertinant integralinę (suminę) ir specifinę (individualią) pašalinių

medžiagų migraciją į supakuotus augalinius maisto produktus. Jų kiekiai

maisto produktuose dažniausiai nustatomi dirbtinėse, imituojančiose

tikrojo produkto pobūdį, aplinkose. Patys maisto produktai yra netin-

kami tokiems tyrimams. Jie yra apibūdinami kaip sudėtinga sistema, ku-

rioje sunku arba neįmanoma nustatyti atskirų cheminių junginių, įei-

nančių į jų sudėtį, pėdsakų. Bandomoji maisto produktą imituojanti ter-

pė, naudojama higieniniams ir cheminiams tyrimams, yra vadinama

maistiniu modeliniu tirpalu (28 pav.). Paruošti maistiniai modeliniai tir-

palai turi būti artimi realiam produktui. Jame imituojamas iš su maistu

besiliečiančių medžiagų išsiskyrimas (Любешкина, 2004).

28 pav. Maistinių modelinių tirpalų pavyzdžiai

Maistiniai modeliniai tirpalai. Siekiant įrodyti dar nesilie-

čiančių su maistu plastikinių medžiagų ir gaminių atitiktį, naudojami

32 lentelėje nurodyti priskirti maistiniai modeliniai tirpalai.

109

32 lentelė. Maistinių modelinių tirpalų sąrašas (Komisijos reglamentas (ES)

Nr. 10/2011)

Maistiniai modeliniai tirpalai Santrumpa

Etanolis, 10 % (v/v) Maistinis modelinis tirpalas A

Acto rūgštis, 3 % (w/v) Maistinis modelinis tirpalas B

Etanolis, 20 % (v/v) Maistinis modelinis tirpalas C

Etanolis, 50 % (v/v) Maistinis modelinis tirpalas D1

Augalinis aliejus (*) Maistinis modelinis tirpalas D2

Poli (2,6-difenil-p-fenileno oksidas),

porų dydis 200 nm

Maistinis modelinis tirpalas E

(*) bet koks augalinis aliejus, kuriame riebalų rūgštys yra pasiskirstę:

Anglies atomų skaičius riebalų rūgšties grandinėje: neįsotintų atomų skaičius

6–12 14 16 18:0 18:1 18:2 18:3

Riebalų rūgščių sudėties diapa-zonas, išreikštas metilesterių procentais (w/w) nustačius dujų

chromatografijos būdu

< 1 < 1 1,2–2,0

< 7 15–85

5–70 <

1,5

Bendras maistinių modelinių tirpalų priskyrimas maisto

produktams. Maistiniai modeliniai tirpalai A, B ir C priskiriami

maisto produktams, kurie turi hidrofilinį pobūdį ir jais galima ekstra-

huoti hidrofilines chemines medžiagas. Maistinis modelinis tirpalas B

naudojamas tiems maisto produktams, kurių pH mažesnis nei 4,5.

Maistinis modelinis tirpalas C naudojamas alkoholiniams maisto pro-

duktams, kurių alkoholio kiekis yra iki 20 %, ir tiems maisto produk-

tams, kurių sudėtyje yra tinkamas organinių komponentų kiekis, kuris

pagerina maisto produktų lipofiliškumą. Maistiniai modeliniai tirpalai

D1 ir D2 priskiriami maisto produktams, kurie turi lipofilinį pobūdį ir

jais galima ekstrahuoti lipofilines chemines medžiagas. Maistinis mo-

delinis tirpalas D naudojamas alkoholiniams maisto produktams, ku-

riuose alkoholio yra daugiau nei 20 %, ir aliejų vandeninėms emulsi-

joms. Maistinis modelinis tirpalas D2 naudojamas maisto produktams,

kurių paviršiuje yra laisvų riebalų. Maistinis modelinis tirpalas E pri-

skirtas konkretaus išsiskyrimo į sausus maisto produktus bandymams.

Konkretus maistinių modelinių tirpalų priskyrimas mais-

to produktams dar nesiliečiančių su maistu medžiagų ir ga-

110

minių išsiskyrimui tirti. Dar su maistu nesiliečiančių medžiagų ir

gaminių išsiskyrimo tyrimams maistiniai modeliniai tirpalai parenkami

atitinkamai pagal tam tikrą maisto produktų kategoriją (33 lentelė).

Maistinio modelinio tirpalo priskyrimas suminio išsisky-

rimo bandymams. Siekiant įrodyti atitiktį suminėms išsiskyrimo į

visų tipų maisto produktus ribinėms vertėms, atliekamas išskyrimo į

distiliuotą vandenį ar ekvivalentiškos kokybės vandenį, ar maistinį

modelinį tirpalą A ir maistinį modelinį tirpalą B bei modelinį tirpalą

D2 bandymas.

Siekiant įrodyti atitiktį suminėms išsiskyrimo į visų tipų, išskyrus

rūgščius, maisto produktus ribinėms vertėms, atliekamas išskyrimo į

distiliuotą vandenį ar ekvivalentiškos kokybės vandenį, ar maistinį

modelinį tirpalą A ir modelinį tirpalą D2 bandymas.

Siekiant įrodyti atitiktį suminėms išsiskyrimo į visus vandeninius

ribinėms vertėms, atliekamas išsiskyrimo į maistinį modelinį tirpalą

D1 bandymas. Siekiant įrodyti atitiktį suminėms išsiskyrimo į visus

vandeninius, rūgščius maisto produktus ribinėms vertėms, atliekamas

išsiskyrimo į maistinį modelinį tirpalą D1 ir maistinį modelinį tirpalą

B bandymas.

Siekiant įrodyti atitiktį suminėms išsiskyrimo į visus vandeninius

ir alkoholinius maisto produktus, kuriuose alkoholio ne daugiau kaip

20 %, ribinėms vertėms, atliekamas išsiskyrimo į maistinį modelinį

tirpalą C bandymas.

Siekiant įrodyti atitiktį suminėms išsiskyrimo į visus vandeninius,

rūgščius ir alkoholinius maisto produktus, kuriuose alkoholio ne dau-

giau kaip 20 %, ribinėms vertėms, atliekamas išsiskyrimo į maistinį

modelinį tirpalą C ir į maistinį modelinį tirpalą B bandymas.

111

33 lentelė. Specialus maistinių modelinių tirpalų priskyrimas maisto produktų kategorijoms

(Komisijos reglamentas (ES) Nr. 10/2011)

Maisto produktų aprašymas

Maistiniai modeliniai tirpalai

A B C D1 D2 E

Gėrimai

A. Skaidrūs gėrimai Vanduo, skaidrios įprastos koncentracijos ar koncentruotos vaisių ir daržovių sultys, vaisių nektarai, sirupai, kartūs gėrimai, žo-

lelių arbatos

Tyrimas su maistiniu modeliniu tirpalu B gali būti neatliekamas, jeigu maisto

produkto pH yra didesnis nei 4,5 X

B. Neskaidrūs gėrimai Sultys ir nektarai bei gaivieji gėrimai, ku-

riuose yra vaisių minkštimo

Tyrimas su maistiniu modeliniu tirpalu B gali būti neatliekamas, jeigu maisto

produkto pH yra didesnis nei 4,5. X

Grūdai, grūdų produktai, pyragaičiai, biskvitai, pyragai ir kiti kepiniai

Krakmolas

X

Neperdirbti, pūsti, dribsnių pavidalo grū-dai (įskaitant kukurūzų spragėsius, kuku-

rūzų dribsnius ir pan.)

X

Javų miltai ir rupiniai

X

Sausi makaronų gaminiai, pvz., makaronai, spagečiai ir panašūs produktai bei švieži

makaronų gaminiai

X

Vaisiai, daržovės ir jų produktai

Vaisiai, švieži ar šaldyti, su žievele

Perdirbti vaisiai

A. Džiovinti ar dehidratuoti vaisiai, ištisiniai, supjaustyti, dribsnių ar miltelių pavidalo

X

112

Maisto produktų aprašymas

Maistiniai modeliniai tirpalai

A B C D1 D2 E

B. Vaisių tyrės, konservuoti vaisiai, pastos pavidalo arba savo sultyse ar cukraus siru-pe (džemai, kompotai ir panašūs produk-

tai)

Tyrimas su maistiniu modeliniu tirpalu B gali būti neatliekamas, jeigu maisto

produkto pH yra didesnis nei 4,5

Riešutai (žemės riešutai, kaštainiai, migdolai, lazdyno riešutai, graikiniai riešutai, kedro riešutai ir kiti)

A. Gliaudyti, džiovinti, dribsnių ar milte-lių pavidalo

X

B. Gliaudyti ir skrudinti

X

Daržovės, šviežios ar šaldytos, su žievele

Perdirbtos daržovės:

A. Džiovintos ar dehidratuotos daržovės, ištisinės, supjaustytos ar dribsnių ar milte-

lių pavidalo

X

B. Šviežios daržovės, nuluptos ar supjaus-tytos

X

C. Daržovių tyrės, konservuotos daržovės, pastos pavidalo ar konservuotos savo sultyse

(įskaitant raugintas ir esančias sūryme)

Tyrimas su maistiniu modeliniu tirpalu B gali būti neatliekamas, jeigu maisto

produkto pH yra didesnis nei 4,5 X

Įvairūs produktai

Aromatinės žolės ir kitos žolės, kaip ra-munėlė, svilarožė, mėta, arbatžolės, liep-

žiedžiai ir kt.

X

Natūralūs prieskoniai ir pagardai, kaip ci-namonas, gvazdikėliai, sausos garstyčios,

pipirai, vanilė, šafranas, druska ir kiti

113

Literatūros sąrašas

1. An Y., Kim Y., Kwon T., Jeong S. 2004. Combined effect of cop-

per, cadmium and lead upon Cucumis sativus growth and bioac-

cumulation. Science of the Total Environment 326, 85–93 p.

2. Antanaitis Š. ir kt. Antropogeninių veiksnių įtaka sunkiųjų me-

talų koncentracijai javų grūduose //Žemdirbystė, 2007, t. 94,

Nr. 2, p. 49–58.

3. Arora A., Sairam R. K., Srivastava G. C. 2002. Oxidative stress

and antioxidative system in plants. Current science 82 (10),

1227–1238 p.

4. Athar R., Ahmad M. 2001. Heavy metal toxicity: effect on plant

growth and metal uptake by weath on free living Azotobacter.

Water, Air and Pollution 138, 165–180 p.

5. Bao e.a. 2007 Bao S. F., Zhao L., Li Z., Cong T., Zheng Z. X.,

Cheng G. T., Zou H. M. (2007) Nutritional survey on dietary

copper intakes of residents in Beijing. Trace Elements and

Electrolytes, 24, 151-160 Bao S. F., Zhao L., Li Z., Cong T.,

Zheng Z. X., Cheng G. T., Zou H. M. (2007) Nutritional su-

rvey on dietary copper intakes of residents in Beijing. Trace

Elements and Electrolytes, 24, 151–160.

6. Bekiaroglou P., Karataglis S. 2002. The effect of Lead and Zinc on

Mentha spicata. Agronomy and Crop Science. 188, 201–205 p.

7. Bergner P. The healing power of minerals, special nutrients, and

trace elements. 1997, Prima Life style, 320 p.

8. Blažytė A., Dėdelienė K., Juknys R., Martinavičienė J. 2005.

Kadmio ir vario poveikis ir augalų adaptacija prie šių metalų.

Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės instituto ir Žemės ūkio

universiteto mokslo darbai 24(2). 113–121 p.

9. Bos S. J., van Leeuwen S. M., Karst U. (2006) From fundamen-

tals to applications: recent developments in atmospheric pressu-

re photoionization mass spectrometry. Anal. Bioanal. Chem.,

384, 85-99. doi 10.1007/s00216-005-0046-1

114

10. Boularbah ir kt., Boularbah, A., Bitton G., and Morel J.l (1999).

Assessment of metal and toxicity of leachates from teapots. Sci.

Total Environ., 227, 69–72.

11. Brazauskienė D. M. Agroekologija ir chemija/vadovėlis, 2004.

P. 108–110.

12. Cadmium //Food chemical safety. Volume 1: contami-

nants/ed.by David H. Vatson. CRC, 2005 P. 152–155.

13. Castle et al., 1987; Castle L., Mercer A. J., Startin J. R., and

Gilbert J. (1987). Migration from plasticized films into foods.

2.Migration of di(2-etylhehyl)adipate from PVC films used for

retail food packaging, Food Addit. Contam. 4,4 399–406.

14. Cebrian M. E., Albores A., Aguilar M., Blakeley E. (1983).

Chronic arsenic poisoning in the North Mexico, Human

Toxicol, 23, 121-133.); National Academy of Sciences, 1977.

15. COM (2010) 514. Komisijos ataskaita Europos Parlamentui ir

Tarybai dėl Reglamento (EB) Nr. 850/2004 dėl patvariųjų or-

ganinių teršalų taikymo pagal reglamento 12 straipsnio 6 dalį.

16. COM(2001) 593 galutinis, 2001 m. spalio 24 d.] KOMISIJOS

KOMUNIKATAS TARYBAI, EUROPOS PARLAMENTUI IR

EUROPOS EKONOMIKOS IR SOCIALINIŲ REIKALŲ

KOMITETUI Bendrijos dioksinų, furanų ir polichlorintų bife-

nilų strategijos (COM (2001) 593) įgyvendinimo trečioji pažan-

gos ataskaita / KOM/2010/0562 galutinis.

17. Copper //Food chemical safety. Volume 1: contaminants/ed.by

David H. Vatson. CRC, 2005 P. 160–161.

18. Česnaitis R., Bagdonas A., Dvarionienė J., Varžinskas V., Pat-

varieji organiniai teršalai. –Kaunas : Technologija, 2006, 33 p.

19. Četkauskaitė A. Cheminės medžiagos aplinkoje. 1 skyrius/ va-

dovėlis „Ekotoksikologija, toksikologija ir cheminių medžiagų

rizikos vertinimas“, 2005, p. 2–75.

20. Četkauskaitė A. 1999. Ekotoksikologija. Cheminių medžiagų

veikimo mechanizmai. Vilnius: VU leidykla. 452 p.

21. Dabeka R.W, and Mckenzie A. D. Survey of lead, cadmium,

fluoride, nickel and cobalt in food composites and estimation of

115

dietary intakes of these elements by Canadians in 1986-1988.

Journal of AOAC International, 1995 , 78, 897–909.

22. Danys J., Lebedys A. Maisto produktų pakuočių plėtros tenden-

cijos Europoje. Maisto chemija ir technologija. 2004. T. 38, nr.

15–25.

23. Delves H. T., Diaper S. J., Oppert S., Prescott – Clarke P., Per-

iam J., Dong W., Colhoun H., Gompertz D. /Blood levels in

United Kingdom have fallen substantially since 1984//British

Medical Journal, 1996 Vo. 313 P.883–884.

24. Dėl Lietuvos higienos normos HN 97:2000 „Pesticidai ir jų

koncentracijų leidžiamos vertės aplinkoje” tvirtinimo/ Lietuvos

Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymas. 2000 m. spa-

lio 17d. Nr. 556. Vilnius.

25. D’Imperio M., Dugo G., Alfa M., Mannina L., Segre A. L.

(2007) Statistical analysis on Sicilian olive oils. Food Chemistry,

102, 956–965.

26. Dudka ir kt., 1994; Iljin, 1995; Eriksson ir kt., 1996; Balik ir kt.,

1999; Boisson ir kt., 1999; Junta Yanai ir kt., 2006.

27. Dz. U. (2003) Newsletter of current legislation 37. The instruc-

tion of Polish Minister of Health on 13th January 2003 regarding

maximum level of chemical and biological contamination that

may be present in food, food components, allowed additional

substances, auxiliary substances applied in processing or on

food surfaces.

28. Ebdon L., Hill S.J. and Rivs C. (1998) Organotin compounds in

solid waste: a review of their properties and determination using

high-performance liquid chromatography. Trends Anal. Chem.

17, 5, 278–288.

29. EB reglamentas Nr. 629/2008.

30. EC (European Community), 2002. Directive 2002/32/EC of

the European Parliament and of the Council of 7 May 2002 on

undesirable substances in animal feed. Official Journal L: 2002-

05-30 Nr.140–10.

116

31. EC (European Community), 2006. Commission Regulation

(EC) No 1881/2006 of 19 December 2006 setting maximum

levels for certain contaminants in foodstuffs. Official Journal L:

2006-12-20 Nr. 364.

32. EFSA (European Food Safety Authority), 2010. Scientific Opi-

nion on Lead in Food. EFSA Journal 2010; 8(4):1570.

33. Ekologinis žemės ūkis/vadovėlis universitetinėms studijoms ag-

ronomijos, ekologijos ir aplinkotyros ir kitų mokslų bei studijų

krypčių magistrantams//sudarytojas P. Lazauskas. 2008. P. 15.

34. Ellen G., Egmonde E., Van Loon J. W., Sahertian E. T.,

Tolmska K. Dietary intakes of some essential and non-essential

trace elements, nitrate, nitrite and N-nitrosamines by Dutch

adults: estimated by 24-hour duplicate portion study. Food Ad-

ditives and contaminants, 1990 7, 207–222.

35. EPA, (2002). Pesticide industry sales and usage. 1998 and 1999

Market Estimates, Biological and economical analysis division,

Office of pesticide programms, Office of prevention, Pesticides,

and Toxic Substances. U.S. Environmental Protection Agency,

Washington, D.C.

36. Europos maisto saugos tarnyba. Results of the monitoring of

dioxin levels in food and feed. EFSA leidinys, 2010 m.

8(3):1385 [35 pp.]. doi:10.2903/j.efsa.2010.1385.

37. Europos Sąjungos pesticidų likučių koncentracijos maisto pro-

duktuose ataskaita. EFSA leidinys, 2011 m. 9(11):2430 [529 p.],

http://ec.europa.eu/food/plant/protection/pesticides/docs/200

9_eu_ report_ppesticide_residues_food_en.pdf.)

38. Estimating exposure to dioxin-like compounds. Washington

DC, 1994.

39. Fernandes J. C., Henriques F. S. 1991. Biochemical, Physiolo-

gical and Structural Effects of Express Copper in Plants. The

Botanical Review 57 (3), 246–273 p.

40. Food Safety and Quality /Outcome of the Pan-European Con-

ference on Food Safety and Quality, Budapest, 25–28 February

2002.

117

41. Formation and sources of dioxin–like compounds. A backg-

round issue paper for USEPA. Springfild, 1996.

42. Friberg L., Elinder C.G., Kjellstrom T. and Nordberg G.

(1986). Cadmium and Health: A toxicological appraisal. Vol. II.

Effects and response , CRC Press, Boca Raton.

43. Furst P., Wilmer K. // Dioxin–97. 1997. V. 33. P. 116–121.

44. Gilfillan S. C., 1965. Lead poisoning and the fall of the Roman

Empire. J. Occup. Med., 7, 53–60.

45. Gillespie W. J. // Ibid. 1999, V. 18. P. 109.

46. Goldman L.R., Beller M. and Jacson R.J. (1990). Aldicarb food

poisonings in California , 1985- -1988: toxicity estimates for

humans, Arch. Environ. Health, 45, 141–147.

47. Goodson A., Summerfield W. and Cooper I. (2002). Survey of

bisphenol A and bisphenol F in canned foods. Food Addit.

Contam. 19, 8, 796–802;

48. Hall J. R., Reynolds B., Sparks T., Colgan A., Thornton I.,

McGrath S. P. 2001. The relationship between top soil and

stream sediment heavy metal concentrations and acidification.

Water, Air and Soil Pollution 130, 1067 – 1072 p.

49. Harnly J. M., Bhagwat S., Lin L. (2007) Profiling methods for

the determination of phenolic compounds in foods and dietary

supplements. Anal. Bioanal Chem., 389, 47–61.

50. Herbicide Resistance Action Committee, HRAC. Classification

of Herbicides. Europe Weed Research Society (EWRS)

Newsletter, 1996, No. 65, December, p. 16–22.

51. Hill R.J. (1996). Risks to humans – an overview, in Sources of

Cadmium in the environment. Organization for Economic Co-

operation and development, paris, pp. 84–94.

52. HN 16:2011; Lietuvos Higienos Normos Hn 16:2011 „medžiagų

ir gaminių, skirtų liestis su maistu, specialieji sveikatos saugos

reikalavimai)

53. HN 54-1998 (Lietuvos higienos norma HN 54 - 1998. Maisto

žaliavos ir maisto produktai. Didžiausios leidžiamos cheminių

118

teršalų koncentracijos ir didžiausi leidžiami užterštumo radioak-

tyviaisiais izotopais lygiai).

54. Horvat T., Vidaković-Cifrek Ž., Oreščanin V., Tkalec M., Peva-

lek-Kozlina B. (2007). Toxicity assessment of heavy metal

mixture by Lemna minor. Science of a total Environment 384.

229 – 238 p.

55. Hou W., Chen X., Song G., Wang Q, Chang C. 2007. Effects of

copper and cadmium on heavy metal polluted waterbody resto-

ration by duckweed (Lemna minor). Plant Physiology and Bio-

chemistry 45. 62 – 69 p.

56. Yadav S. K. 2009. Heavy metal toxicity in plants: An overview

on the role of glutatione and pchytochelatins in heavy metal

stress tolerance of plants. South African Journal of Botany 76,

167 – 179 p.

57. Ysart G.E., Miller P. W., Crews H., Robb P., Baxter M., L‘argy

C., Lofthouse S., Sargent C. and Harrison N. 1997 UK total diet

study – dietary exposures to alluminium, arsenic, cadmium,

chronium, copper, lead, mercury, nickel, selenium, tin, and

zinc. Food additives and Conatminants, 2000, 17, 775–786.

58. Ysart G.E., Miller P. W., Delves H. T., Diaper S. J., Oppert S.,

Prescott –Clarke P., Periam J., Dong W., Colhoun H. and

Gompeertz D. Blood levels in the UK have fallen substantially

since 1984/ British medical Journal , 1996, 313, 883–884.

59. Kang J. H and Kondo F. (2002) Bisphenol A migration from

cans containing coffe and caffeine. Food addit. Contam. 19, 9,

86–890.

60. Komisijos Direktyvos 93/21/EEB 18 kartą derinant su techni-

kos pažanga Tarybos Direktyvą 67/548/EEB dėl įstatymų, reg-

lamentų ir administracinių nuostatų, susijusių su pavojingų me-

džiagų klasifikavimu, pakavimu ir ženklinimu, derinimo (OJ L

110 A, 1993 05 04) = Commission Directive 93/21/EEC of 27

April 1993 adapting to technical progress for the 18th time

Council Directive 67/548/EEC on approximation of the laws,

regulations and administrative provisions relating to the classifi-

119

cation, packaging and labelling of dangerous substances (OJ L

110 A, 04 05 1993).

61. KOMISIJOS ĮGYVENDINIMO REGLAMENTAS (ES) Nr.

1274/2011 2011 m. gruodžio 7 d. dėl 2012 m., 2013 m. ir 2014

m. suderintos daugiametės Sąjungos kontrolės programos, skir-

tos užtikrinti, kad nebūtų viršijama didžiausia leidžiamoji pesti-

cidų likučių koncentracija augaliniuose ir gyvūniniuose maisto

produktuose bei ant jų, ir įvertinti pesticidų likučių poveikį var-

totojams.

62. KOMISIJOS REGLAMENTAS (ES) Nr. 10/2011 2011 m. sau-

sio 14 d. dėl plastikinių medžiagų ir gaminių, skirtų liestis su

maisto produktais.

63. Krenkel, 1973; Krenkel P.A., (1973) Mercury:environmenta

considerations: Part I. Statements of the problem, CRC, Critical

REw. Environ. Contr. 5, 303–373.

64. Lanaras T., Moustakas M., Symeonidis L., Diamantoglou S., Ka-

rataglis S. 1993. Plant metal content, growth responses and some

photosynthetic measurements on field –cultivated wheat growing

on ore bodies enriched in Cu. Physiol. Plant 88, 307 – 314 p.

65. Landrigan, P. J. (1990.) Current issues in the epidemilogy and

toxicology of occupational exposure to lead. Environ. Health

Perspect., 89, 61–66.

66. Lawrence J. F., Michalik P., Tam G., Conacher H. B. S. (1986).

Identification of arsenobetain and arsenocholine in Canadian

fish and shelfish by high-performance liquid chromagraphy with

atomic absorption detection and confirmation by fast atom

bombardment mass spectrometry., J. Agric. Food Chem. 34,

315-319.

67. Lietuvos dirvožemiai: kolektyvinė monografija. Person įm.:

"Lietuvos mokslas“ , 2001. P. 813.

68. Lietuvos gamtinė aplinka, būklė, procesai ir raida. Aplinkos ap-

saugos agentūra, Vilnius, 66–67. 2008, 236 p.

69. Lietuvos respublika Vieningas integruotas daugiametis naciona-

linis kontrolės planas 2010 – 2012 metai;

120

(http://vmvt.lt/uploads/file/Binder1.pdf Maisto mėginių atrin-

kimo prioritetai (augalinio maisto taršos stebėsenos programai).

70. Lebedev A. T. et al. // The Science of Total Environment.

1998. V. 212. P. 153–162.

71. Lopez- Cervantes J., and Paseiro-Losada, P. (2003). Determina-

tion of bisphenol A in and its migration from PVC stretch film

used food packaging. Food Addit. Contam., 20, 6, 596–606.

72. Lubytė J., Antanaitis A., Adomaitis T., Mažvila J., Vaišvila Z.,

Arbačiauskas J. Ivairių formų sunkiųjų metalų ir mikroelementų

kiekio dirvožemyje priklausomumas nuo tręšimo// Žemdirbys-

tė, 2004, T. 87, Nr. 3., p. 44–60.

73. Macintosh D. L., Spengler J. D., Ozkaynak H., Tsai L., Ryan B.

„Dietary exposures to selected metas and pesticides“ , Envi-

ronmental Health Perspectives, 1996 , 104, 202–209.

74. Mahaffey K. R. (1990) Environmental lead toxicity: nutrition as a

component of intervention, Environ health perpect, 89, 75–78.

75. Ministry of agriculture, fishries and food. „Survey of merccry in

foodz; second supplementary report“. Food Surveillence paper

No.17, London, The Stationery Office, 1987.

76. Manahan S. E. Environmental Chemistry. 4th ed. Lewis Pub-

lishers, Chelsea, 1990, 612 p.

77. Marcinkonis S., Karmaza B., Bakšienė E., ir kt. Antropogeninė

įtaka geocheminiam dirvožemių tipingumui//Žemės ūkio

mokslai, 2004, Nr. 2., p. 1–10.

78. Mažeika R., Lazauskas S., Staugaitis G. Taikomojo mokslinio

tyrimo „Lietuvos ūkyje naudojamų trąšų analizė ir pasiūlymai

dėl nacionalinio reglamentavimo pakeitimų, atsižvelgiant į Ag-

rochemijos, saugumo ir sveikatos reikalavimus/Ataskaita, Kau-

nas - 2010 m, P. 46–70.

79. Mažvila, J. Sunkieji metalai Lietuvos dirvožemiuose ir augaluo-

se. Monografija. Kaunas: LŽI Agrocheminių tyrimų centras.

2001. 343 p.

121

80. McLaughlin M. J., Parker D. R., and Clarke J. M. (1999). Me-

tals and micronutrients – food safety issues. Field Crops res.,

60, 143–163.

81. Ministry of agriculture, fisheries and food „Lead in food: pro-

gress report“, Food surveillance paper No.27, London, The Sta-

tionery Office, 1989.

82. Medical and biological effects of environmental pollutants: ar-

senic . Washington, D.C., 117–172.

83. Meyn O. et al. // Environ. Toxicol. Chem. 1997. V. 16. P.

1789–1801.

84. Metwally A., Finkemeier I., Georgi M., Dietz K. J. 2003. Sali-

cylic Acid Alleviates the Cadmium in Barley Seedlings. Plant

Physiology 272 – 281 p.

85. Medžiagų ir gaminių skirtų liestis su maistu reglamentavi-

mas/Sveikatos apsaugos ministerija, Respublikinis mitybos

centras. Metinė ataskaita, 2007 m., 2008, Vilnius, 74–75 p.

86. Ministry of Agriculture, fisheries and food. „Cadmium, mercury

and others metals in food“. Food Surveillance Paper No.53,

London, The Stationery Office, 1998.

87. Nicholson F. A., Smith S. R., Alloway B. J., Carlton-Smith C.,

Chambers B. J. An inventory of heavy metals inputs to agricul-

tural soils in England and Wales//The Science of the total envi-

ronment, 2003, Vol. 311, p. 205– 219.

88. National Institues of Health, 1980. Carcinogenesis bioassay of

DEHA (CAS No.103-32-1) in F334/N rats and B6C3F1 mice

(feed study) /NTP Technical report series No. 212, NIH Publ.

No. 81-1786, Research Triangle Park., NC.

89. National Institues of Health, 1982 b .Carcinogenesis bioassay of

DEHP (CAS No.171-81-7) in F334/N rats and B6C3F1 mice

(feed study)/NTP Technical report series No. 217, NIH Publ.

No. 82-1773, Research Triangle Park., NC.

90. Nyguist J., Greger M. 2009. Response of two wetland plant spe-

cies to Cd exposure at low and neutral pH. Environmental and

Experimental Botany 65, 417 – 424 p.

122

91. Nriagu J.O., and Azcue J.M. (1990). Arsenic in the environ-

ment. Part 1: Cycling and Characterization. John Wiley and

sons, New Yourk.

92. OL L 31, 2002 2 1, p. 1.

93. OL L 33, 1979 2 8, p. 36.

94. OL L 44, 1978 2 15, p. 15.

95. OL L 135, 2009 5 30, p. 3

96. OL L 165, 2004 4 30, p. 1.

97. OL L 187, 2002 7 16, p. 30,

98. OL L 230, 1991 8 19, p. 1.

99. OL L 243, 1996 9 24, p. 31

100. OL L 339, 2006 12 6, p. 16.

101. OL L 354, 2008 12 31, p. 16.

102. OL L 354, 2008 12 31, p. 34

103. Öncel I., Keles Y., Üstün A. S. 2000. Interactive effects of tem-

perature and heay metal stress on the growth and some bioche-

mical compounds in wheat seedlings. Environmental pollution

107, 315 – 320 p.

104. Otero N., Vitoria, L. Soler, A., Canals, A. Fertiliser characteri-

sation: Major, trace and rare earth elements// Applied Geo-

chemistry, 2005, Vol. 20, Issue 8, p. 1473-1488.

105. Ouzounidou G., Eleftheriou E. P., Karataglis S. 1992. Ecophysi-

cal and ultrastructural effects of copper in Thlaspi ochroleucum

(Cruciferae). Canadian Journal of Botany 70 (5), 947 – 957.

106. Paasvirta J.(b).Chemical Ecotoxicology. Chelsea: Lewis Pub-

lishers Inc., 1991, 210 p.

107. Pašarams taikoma Europos Parlamento ir Tarybos direktyva

2002/32/EB dėl nepageidaujamų medžiagų gyvūnų pašaruose,

su pakeitimais, padarytais 2006 m. vasario 3 d. Komisijos direk-

tyva 2006/13/EB dėl dioksinų ir dioksinų tipo bifenilų (OL L

32, 2006 2 4, p. 44). Maisto produktams taikomas 2006 m.

gruodžio 19 d. Komisijos reglamentas (EB) Nr. 1881/2006, nu-

statantis didžiausius leistinus tam tikrų teršalų maisto produk-

tuose kiekius (OL L 364, 2006 12 20, p. 5) ir 2006 m. vasario 6

123

d. Komisijos rekomendacija 2006/88/EB dėl dioksinų, furanų ir

PCB sumažinimo pašaruose ir maisto produktuose (OL L 42,

2006 2 14, p. 26).

108. Philip A., Gearson B. 1994 a, . Lead poisoning – part I: inciden-

ce, etiology, and toxicokinetics, Clin. Lab. Med. 14, 423– 439;

109. Philip A., Gearson B 1994 b lead poisoninig – pat 2.: effects

and assay. Clin. Lab. Med. 14, 651–666.

110. Prasad A.S., (1983) The role of zinc in gastrointestinal and liver

disease. Clin. Gastroenterol., 12, 713–741.

111. Protasowicki M. Heavy metals//Toxins in food. CRC, 2005. P.

237–238.

112. Rader J. I., Delmonte P., Trucksess M. W. (2007) Recent stu-

dies on selected botanical dietary supplement ingredients. Anal

Bioanal. Chem., 389, 27-35. doi 10.1007/s00216-007-1254–7.

113. Ramos I., Esteban E., Lucena J. J., Gárate A. 2002. Cadmium

uptake and subcellular distribution in plants of Lactuca sp. Cd –

Mn interaction. Plant Science 162, 761 – 767 p.

114. Rappe C. et al. // Chemosphere. 1989.V. 19. P. 1875-1880.-

Ibid. // Chemosphere. 1991. V. 23. P. 1629–1636.

115. Repšienė D., Špokienė N. .Augalų cheminė ir biologinė apsau-

ga. Vilnius, Mokslas, 1989. p.8–10.

116. Rimšelis J. Sunkiųjų metalų kiekis ir aktyvumas įvairiai sukultū-

rintame velėniniame jauriniame priesmėlio dirvožemyje. Dakta-

ro disertacijos santrauka, Dotnuva – Akademija, 1996, 26 p.

117. Rozati R., Reddy P. P., Reddanna P. and Majtuba R. (2002).

Role of environmental estrogens in the deterioration of male

factor fertility. Ferti. Steril. 78, 6, 1187–1194.

118. SANCO/10684/2009, 2010 m. sausio 1 d., http://

ec.europa.eu/food/plant/protection/resources/qualcontrol_en.pdf.

119. Schwartz K., Milne D. B. and Vinyard E. 1970. Growth effects

of tin compounds in rats maintained in a trace element – cont-

rolled environment. Biochem. Biopgys. Res. Comn. 40, 22-29.

120. Sedki A., Lekouch N., Gamon S., and Pineau A. (2003). Toxic

ans essential trace metals in muscle, liver and kidney of bovines

124

from a polluted area of marrocco, Sci.,Total Environ., 317, 201

– 205.

121. Seregin I. V., Ivanov V. B. 2001. Physiological Aspects of

Cadmium and Lead Toxic Effects on Higher Plants. Russian

Journal of Plant Physiology 48 (4), 606 – 630 p.

122. Silbergel E.K. (2003) Review. Facilitative mechanisms of lead

as a carcinogen, Mutation Res., 533, 121–133.

123. Sharpless K. E., Ulberth F. (2007) Food and dietary supple-

ments. Anal. Bioanal. Chem. 389, 1-2. doi 10.1007/s00216-

007–1473–6.

124. Shea K.M., (2003). Pediatric exposure and potential toxicity of

phtalate plasticizers, American Academy of pediatrics Technical

report, pediatrics, 111, 6, 1467–1474.

125. Sullivan R. J., (1969) Preliminary Air Pollution Survey of Arse-

nic and its Compounds. National Air pollution control admi-

nistration publication No. APTD 69-26, Raleigh.

126. Šlapakauskas V., Duchovskis P. Augalų produktyvumas. Vado-

vėlis. 2008, IDP SOLUTIONS, p. 61– 70.

127. Tarybos Direktyvos 67/548/EEB, kurioje apibendrinami įsta-

tymai, taisyklės ir administraciniai nutarimai dėl pavojingų me-

džiagų klasifikavimo, pakavimo ir ženklinimo (OJ 196/1, 1967

08 16) = Council Directive 67/548/EEC of 27 June 1967 on

the approximation of the laws, regulations and administrative

provisions relating to the classification, packaging and labelling

of dangerous substances (OJ 196/1, 16 08 1967).

128. Tirado C. Statistical informatikon on food borne disease in eu-

rope microbiological and chemical hazards// Pan-European

Conference on Food Safety and Quality, Pan European confe-

rence on food safety and quality, Budapest, Hungary 25–28,

February, 2002

(ftp://ftp.fao.org/docrep/fao/meeting/004/y3696e/y3696e00.pdf).

129. The Arsenic In Food Regulations (S.I. 1959 No. 831) as amen-

ded. London, The stationery Office, 1959.

125

130. The tin in Food Regulations (S.I. 1992 No. 496), as amended.

London, The Stationery Office,1992.

131. Toxins in food .Edited by Dabrowski W.M., Sikorski z.E. 2005.

P.244.

132. Trumpas ekologijos žodynėlis “Gamta ir ekologija“, 1997/1.

133. Tutelman V. A. Už saugų mes atsakingi visi! Maisto pramonė

№ 5 2008.

134. Urbienė S., Maisto toksikologijos pagrindai, Akademija, 2011,

p. 63.

135. Vaišvila Z., Bartaševičienė B. Aplinkos tarša ir remediacija. /

Saugios ir ekologiškos maisto žaliavos//Metodinė medžiaga.

2005, Akademija, P. 20.

136. Valee, Falchuk., 1993; Valee B.L., and Falchuk K.H. (1993).

The biochemical basic of zinc physiology, Physiol. Rev., 73,

79–105.

137. Van Gestel C. A., Hensbergen P. J. 1997. Interaction of Cd and

Zn toxicity for Folsomia candida Willem (Collembola: Isotomi-

dae) in relation to bioavailability in soil. Environmental

Toxicolody and Chemistry 16 (6), 1177 – 1186 p.

138. Vanoort R.W., Hanna M.L., Pickston L. „1990/1991 New Zea-

land Total diet Study. Part 2.: Contaminants elements“, ESR:

Heath, Wellington, 1995.

139. Vreman K., van der Veen N.G., van der Molen E.J., and Ruing

W.G. (1988). Transfer of cadmium, lead, mercury and arsenic

form feed into issues of fattening bulls: chemical and pathologi-

cal data. Neth. J. Agric.Sci. 36, 327–338.

140. Waste Not. 1995. № 346.

141. WHO (World Health Organization), 2010. Water-related Disea-

ses. Internetinė prieiga 2010 m. gegužės 12

dhttp://www.who.int/water_sanitation_health/diseases/lead/en

/World health organizaton.Toxicological evaluation of certain

food addtives and contaminants. WHO Food additives series

No.24, Geneva, WHO , 1989.

126

142. Worl Health Organization, „Toxicological evaluation of certain

food additives“, WHO Food Additives Series number 17, Ge-

neva, WHO, 1982;

143. WHO, 1989. Evaluation of Certain Food Additives and Conta-

minants. 33rd . report of the Joint FAO/WHO Expert Commit-

tee on Food Additives, WHO Tech. Rep. Ser., 776. WHO, Ge-

neva.

144. WHO, 1989. Evaluation of Certain Food Additives and Conta-

minants. 33rd . report of the Joint FAO/WHO Expert Commit-

tee on Food Additives, WHO Tech. Rep. Ser., 776. WHO, Ge-

neva.

145. WHO, 2001 Arsenic compounds. Environmental Health Crite-

ria, 224. WHO, Geneva.

146. Ziemlanski, 2001. Standards of human nutrition. Normy

żywienia człowieka. Wyd. Lek. PZWL, Warsaw, Poland.

147. WHO 2002. The WHO Recommended Classification of Pestici-

des by Hazard and Guidelines to Classification 2000-2002. In-

ternational Programme on Chemical Safety. A coperative ag-

reement among UNEP, ILO, FAO, WHO, UNIDO, UNITAR &

OECD, 2002, 58 pages..

148. Бернадтнер И. М. Диоксины и другие токсиканты при

высокотемпературной переработке и обезвреживании

отходов. 2007.

149. Фокин Ф. В., Коломиец А. Ф. Диоксин – проблема научная

или социальная // Природа.1985. № 3. С. 3–15.

150. Юфит С. С. Диоксины: основные понятия и проблемы. М.,

1996.

151. Кабата–Пендиас, Кабата, 1989/ Микроэлементы: бодрость,

здоровье, долголетие. 2010//Целительная сила минералов,

особых питательных веществ и микроэлементов (Источник:

Министерство сельского хозяйства США, 1963, 1997, цит. по:

П. Бергнер. М: Крон-Пресс, 1998 (По данным исследований,

проведенных в г. Златоусте, Челябинской обл.).

127

152. Ковальский, В. Б. Влияние недостатка или избытка

микроэлементов в среде на биологические реакции в

организме, 1974.

153. Коммонер Б. Политическая история диоксинов. М., 1996.

154. Клюев Н. А. и др. // Диоксины: экологические проблемы и

методы анализа. Материалы конф. 13-17. 02. Уфа, 1995. С.

222–226.

155. Любешкина E. Миграционная политика //За безопасность

связей с упаковочным материалом. 2004, №5.

156. Мошкарина Н. А. и др. Токсикол. Вестн. 1995. № 1. С. 42–45.

157. Петросян В. С. // Бюл. Центра экол. Политики. 1999. № 6.

С. 16–18.

158. Петросян В. С. Диоксины: пугало или реальная

угроза.«Природа» № 2, 2000.

159. Шишлова А. Проблема диоксинов./Наука и жизнь № 10,

1999.

128

PRIEDAI

Lentelė. Pesticidų ir produktų deriniai, kurie turi būti stebimi

augaliniuose produktuose ir ant jų

2012 metais. Baklažanai, bananai, žiediniai kopūstai arba brokoliai, valgomo-

sios vynuogės, apelsinų sultys, aižyti žirniai (švieži arba šaldyti), pipirai

(saldieji), kviečiai ir grynas alyvuogių aliejus (aliejaus perdirbimo koeficientas =

5, atsižvelgiant į standartinę alyvuogių aliejaus produkcijos išeigą – 20 %

surinktų alyvuogių);

2013 metais. Obuoliai, gūžiniai kopūstai, daržiniai porai, salotos, pomidorai,

persikai, įskaitant nektarinus ir panašius hibridus; rugiai arba avižos, braškės ir

vyninės vynuogės (raudonosios arba baltosios);

2014 metais. Ankštinės pupelės (šviežios arba šaldytos), morkos, agurkai,

apelsinai arba mandarinai, kriaušės, bulvės, ryžiai, špinatai (švieži arba šaldyti)

ir kvietiniai miltai.

Pesticidų ir produktų deriniai Pastabos

2,4-D

Medžiagos, kurių likučius sunku apibrėžti. Šias medžiagas oficialiosios laboratorijos analizuoja, kad nustatytų išsamią likučių

apibrėžtį, atsižvelgdamos į savo galimybes

ir pajėgumus, o rezultatus praneša, kaip su-tarta SMA.

Pastaba. Likučių apibrėžtis: 2,4-D ir jo esterių suma, išreikšta kaip 2,4-D. 2012 m. 2,4-D lais-voji rūgštis tiriama baklažanuose, žiediniuose

kopūstuose ir valgomosiose vynuogėse, 2013 m. – abrikosuose ir vyninėse vynuogėse, 2014 m. – apelsinuose ir mandarinuose. Kituose produk-tuose šio pesticido likučių koncentracija tiriama

savanoriškai.

2- fenilfenolis, chlorantranilip-rolis, cimoksanilas, ciromazi-

nas, dietofenkarbas, difluben-

zuronas, dinikonazolas, ditia-nonas, dodinas, famoksadonas, fenpiroksimatas, fluopiramas,

formotionas, metilizofenfosas, izoprokarbas, mandipropami-

das, rotenonas, spirodiklofenas, spiromesifen, terbutilazinas,

trichlorfonas

2012 m. tiriama savanoriškai.

129

Pesticidų ir produktų deriniai Pastabos

Abamektinas

Medžiagos, kurių likučius sunku apibrėžti. Šias medžiagas oficialiosios laboratorijos analizuoja, kad nustatytų išsamią likučių

apibrėžtį, atsižvelgdamos į savo galimybes ir pajėgumus, o rezultatus praneša, kaip su-

tarta SMA. Pastaba. Likučių apibrėžtis: avermektino B1a, avermektino B1b ir avermektino B1a delta-8,9 izomero suma. 2012 m. avermektino B1a delta-

8,9 izomeras tiriamas savanoriškai

Acefatas, ,acetamipridas, akri-

natrinas, aldikarbas, metilazin-

fosas, azoksistrobinas, bifentri-nas, bifenilas, bitertanolis, bos-kalidas, brompropilatas, bupi-

rimatas, buprofezinas, karbari-las, karbendazimas, karbofura-nas, chlorfenapiras, chlortaloni-las, chlorpirifosas, metilchlorpi-

rifosas, klotianidinas, ciflutri-nas, cipermetrinas, ciprokona-zolis, ciprodinilas, deltametri-nas (cis-deltametrinas), diazi-

nonas, dichlorvosas, dikloranas, difenokonazolis, difenilaminas, endosulfanas, epn, epoksiko-nazolis, etionas, etofenproksas,

etoprofosas, fenamifosas, fena-midonas, fenbukonazolis, fen-heksamidas, fenitrotionas, fe-

noksikarbas, fenpropatrinas, fenpropimorfas, fenvaleratas / esfenvaleratas (bendras kiekis), fludioksonilas, flufenoksuronas,

flusilazolas, flutriafolas, heksa-

konazolas, imazalilas, imidak-lopridas, indoksakarbas, ipro-dionas, iprovalikarbas, krezok-

simetilas, lambda-cihalotrinas, lufenuronas, malationas, meta-laksilas, metkonazolis, metami-dofosas, metidationas, metio-

karbas, meto, paklobutrazolas,

Pesticidų ir jų produktų deriniai 2012 – 2014 m. tiriami visuose virš lentelės išvar-

dintuose augaliniuose produktuose.

130

Pesticidų ir produktų deriniai Pastabos

parationas, penkonazolis, pen-cikuronas, pendimetalinas, fen-toatas, fozalonas, fosmetas, pi-

rimikarbas, metilpirimifosas, procimidonas, profenofosas,

propargitas, profenofosas, pro-cimidonas, propikonazolas,

propizamidas, piraklostrobinas, piraklostrobinas, piridabenas, pirimetanilas, piriproksifenas, chinoksifenas, spinozadas, spi-

roksaminas, tau-fluvalinatas, tebukonazolis, tebufenozidas,

teflubenzuronas, teflutrinas, te-trakonazolis, tiabendazolas,

tiaklopridas, metiltolklofosas, metiltiofanatas, tritikonazolis,

trifluralinas, triflumuronas, trif-

loksistrobinas, triazofosas, zok-samidas

Amitrazas

Likučių apibrėžtis: amitrazas, įskaitant me-tabolitus, kuriuose yra 2,4-dimetilanilino

dalis, išreikšta amitrazu. 2012 m. tiriama saldžiuosiuose pipiruose, 2013 m. – obuo-liuose ir pomidoruose, 2014 m. – kriaušė-

se. Kituose produktuose šio pesticido liku-čių koncentracija tiriama savanoriškai. Pri-pažįstama, jeigu amitrazas (bepakaitis jun-ginys) ir jo daugiapakopio likučių nustaty-

mo metodo metabolitai 2,4 -dimetil for-manilidas (DMF) ir N-(2,4 –dimetilfenil)-

N′-metil formamidas (DMPF) yra tiriami ir pranešami atskirai.

Amitrolas, bromukonazolis,

chlorfenvinfosas, fentionas, flukvinkonazolas, fostiazatas,

linuronas, metoksichloras, me-tilparationas, foksimas, propok-

suras

Medžiagos, kurių, kaip nurodyta 2009 m.

oficialiosios kontrolės ataskaitoje, aptinkama nedaug. Tiria tos oficialiosios laboratorijos,

kurios jau turi reikiamą įteisintą metodą. Jei laboratorija įteisinto metodo neturi, 2012–

2013 m. jo įteisinti neprivaloma.

Benfurakarbas Greitas ir visiškas skilimas į karbofuraną ir 3-

hidroksikarbofuraną. Bepakaitis junginys (benfurakarbas) tiriamas savanoriškai.

131

Pesticidų ir produktų deriniai Pastabos

Bromido jonai

2012 m. tiriama tik saldžiuosiuose pipiruo-se, 2013 m. – salotose ir pomidoruose,

2014 m. – ryžiuose. Kituose produktuose

šio pesticido likučių koncentracija tiriama savanoriškai.

Kaptanas

Kaptano ir folpeto sumos specifinė likučių

apibrėžtis taikoma sėklavaisiams, braškėms, avietėms, serbentams, pomidorams ir pu-

pelėms, o kitų produktų atveju likučių api-brėžtis apima tik kaptaną. Kaptanas ir fol-

petas pranešamas atskirai ir kaip suma, kaip

sutarta SMA.

Karbosulfanas

Greitas ir žymus skilimas į karbofuraną ir

3-hidroksikarbofuraną. Bepakaitis junginys (karbosulfanas) tiriamas savanoriškai.

Chlormekvatas

2012 m. tiriama baklažanuose, valgomosio-se vynuogėse ir kviečiuose, 2013 m. – ru-

giuose ir avižose, pomidoruose ir vyninėse vynuogėse, 2014 m. – morkose, kriaušėse, ryžiuose ir kvietiniuose miltuose. Kituose

produktuose šio pesticido likučių koncent-racija tiriama savanoriškai.

Chlorprofamas

Medžiagos, kurių likučius sunku apibrėžti. Šias medžiagas oficialiosios laboratorijos ana-

lizuoja, kad nustatytų išsamią likučių apibrėž-tį, atsižvelgdamos į galimybes ir pajėgumus,

o rezultatus praneša, kaip sutarta SMA. Pastaba. Likučių apibrėžtis: chlorprofamas ir 3-chloranilinas, išreikštas kaip chlorprofamas. Ti-riant bulves (2014 m.) likučių apibrėžtis taiko-

ma tik bepakaičiam junginiui.

Dikofolis, dimetomorfas, klo-

fentezinas, etirimolis, fenari-molis, fenazakvinas, heksitia-

zoksas, tebufenpiradas, tetradi-fonas, tolilfluanidas

Netiriama grūduose.

Dichlofluanidas

Medžiagos, kurių likučius sunku apibrėžti. Šias medžiagas oficialiosios laboratorijos analizuoja, kad nustatytų išsamią likučių

apibrėžtį, atsižvelgdamos į savo galimybes ir pajėgumus, o rezultatus praneša, kaip sutarta

SMA. Medžiagos, kurių, kaip nurodyta 2009 m. oficialiosios kontrolės ataskaitoje,

132

Pesticidų ir produktų deriniai Pastabos

aptinkama nedaug. Tiria tos oficialiosios la-boratorijos, kurios jau turi reikiamą įteisintą metodą. Jei laboratorija įteisinto metodo ne-

turi, 2012–2013 m. jo įteisinti neprivaloma. Pastaba. Likučių apibrėžtis taikoma tik bepakai-

čiam junginiui. DMSA metabolitas (N,N-dimetil-N-fenilsulfamidas) stebimas ir praneša-

mas, jei įteisinamas metodas.

Dikrotofosas

Likučių apibrėžtis taikoma tik bepakaičiam junginiui. 2012 m. tiriama baklažanuose ir žiediniuose kopūstuose, 2014 m. – pupelė-

se. Kituose produktuose šio pesticido liku-

čių koncentracija tiriama savanoriškai.

Dimetoatas

Likučių apibrėžtis: dimetoato ir ometoato suma, išreikšta kaip dimetoatas. Dimetoatas

ir ometoatas pranešamas atskirai ir kaip suma, kaip sutarta SMA.

Ditiokarbamatas

Likučių apibrėžtis: ditiokarbamatai, išreikšti

kaip CS2, įskaitant manebą, mankozebą, metiramą, propinebą, tiramą ir ziramą. Ti-riama visuose išvardytuose produktuose, iš-

skyrus apelsinų sultis ir alyvuogių aliejų.

Etefonas

2012 m. tiriama apelsinų sultyse, saldžiuo-siuose pipiruose, kviečiuose ir valgomosio-se vynuogėse, 2013 m. – obuoliuose, ru-

giuose / avižose, pomidoruose ir vyninėse vynuogėse, 2014 m. – apelsinuose ir man-darinuose, ryžiuose ir kvietiniuose miltuo-se. Kituose produktuose šio pesticido liku-

čių koncentracija tiriama savanoriškai.

Fenbutatino oksidas

Medžiagos, kurių likučius sunku apibrėžti. Šias medžiagas oficialiosios laboratorijos ana-

lizuoja, kad nustatytų išsamią likučių apibrėž-tį, atsižvelgdamos į galimybes ir pajėgumus,

o rezultatus praneša, kaip sutarta SMA. Pastaba. 2012 m. tiriama baklažanuose, sal-

džiuosiuose pipiruose ir valgomosiose vynuogė-se, 2013 m. – obuoliuose ir pomidoruose,

2014 m. – apelsinuose ir mandarinuose,r kriau-šėse. Kituose produktuose šio pesticido likučių

koncentracija tiriama savanoriškai.

Fipronilas 2012 m. tiriama savanoriškai.

Pastaba. Likučių apibrėžtis: fipronilo ir sulfono

133

Pesticidų ir produktų deriniai Pastabos

metabolito (MB46136) suma, išreikšta kaip fip-ronilas

Fluazifopas

2012 m. tiriama savanoriškai. Pastaba. Likučių apibrėžtis: p-butilfluazifopas ((laisvoji ir konjuguotoji) fluazifopo rūgštis).

Fluazifopo laisvoji rūgštis ir butilo esteris 2012 m. tiriami žiediniuose kopūstuose, žir-niuose ir saldžiuosiuose pipiruose, 2013 m. – gūžiniuose kopūstuose ir braškėse, 2014 m. – pupelėse, morkose, bulvėse ir špinatuose. Ki-tuose produktuose šio pesticido likučių kon-

centracija tiriama savanoriškai.

Folpetas

Kaptano ir folpeto sumos specifinė likučių apibrėžtis taikoma sėklavaisiams, braškėms, avietėms, serbentams, pomidorams ir pu-

pelėms, o kitų produktų atveju likučių api-

brėžtis apima tik folpetą. Folpetas ir kapta-naras pranešamas atskirai ir kaip suma, kaip

sutarta SMA.

Formetanatas

Medžiagos, kurių, kaip nurodyta 2009 m. oficialiosios kontrolės ataskaitoje, aptinkama nedaug. Tiria tos oficialiosios laboratorijos, kurios jau turi reikiamą įteisintą metodą. Jei

laboratorija įteisinto metodo neturi, 2012–2013 m. jo įteisinti neprivaloma.

Pastaba: Likučių apibrėžtis: formetanato ir jo druskų suma, išreikšta kaip formetanato hid-

rochloridas.

Glifosatas

2012 m. tiriama kviečiuose, 2013 m. – ru-giuose ir avižose, 2014 m. – kvietiniuose

miltuose. Kituose produktuose šio pesticido likučių koncentracija tiriama savanoriškai.

Haloksifopas, įskaitant haloksi-fopą-R

Medžiagos, kurių likučius sunku apibrėžti.

Šias medžiagas oficialiosios laboratorijos ana-lizuoja, kad nustatytų išsamią likučių apibrėž-

tį, atsižvelgdamos į galimybes ir pajėgumus, o rezultatus praneša, kaip sutarta SMA.

Pastaba. Likučių apibrėžtis: haloksifopo-R meti-lo esteris, haloksifopas-R ir haloksifopo-R jun-

giniai, išreikšti kaip haloksifopas-R. 2012 m. ha-loksifopo laisvoji rūgštis tiriama žiediniuose ko-pūstuose ir žirniuose, 2013 m. – gūžiniuose ko-pūstuose ir braškėse, 2014 m. – ankštinėse pu-pelėse, morkose, bulvėse ir špinatuose. Kituose produktuose šio pesticido likučių koncentracija

134

Pesticidų ir produktų deriniai Pastabos

tiriama savanoriškai.

Izokarbofosas, Metobromuro-nas, Protiofosas, Tetrametrinas

2012 m. tiriama savanoriškai. Pastaba. Likučių apibrėžtis taikoma tik bepakai-

čiam junginiui.

Mepanipirimas

Medžiagos, kurių likučius sunku apibrėžti. Šias medžiagas oficialiosios laboratorijos ana-

lizuoja, kad nustatytų išsamią likučių apibrėž-tį, atsižvelgdamos į galimybes ir pajėgumus,

o rezultatus praneša, kaip sutarta SMA. Pastaba. Likučių apibrėžtis: mepanipirimas ir jo metabolitas 2-anilino-4-(2- hidroksipropil)-6-metilpirimidinas, išreikštas kaip mepanipirimas.

Mepikvatas

Tiriama 2012 m. kviečiuose, 2013 m. – ru-

giuose ir avižose, pomidoruose, 2014 m. – kriaušėse, ryžiuose ir kvietiniuose miltuose. Kituose produktuose šio pesticido likučių

koncentracija tiriama savanoriškai.

Meptildinokapas 2012 m. tiriama savanoriškai.

Pastaba. Likučių apibrėžtis: 2,4- DNOPC ir 2,4-DNOP suma, išreikšta kaip meptildinokapas.

Metomilas Metomilas ir tiodikarbas pranešamas atski-

rai ir kaip suma, kaip sutarta SMA.

Nitenpiramas

2012 m. tiriama saldžiuosiuose pipiruose, 2013 m. – persikuose, 2014 m. – agurkuose ir ankštinėse pupelėse. Kituose produktuose

šio pesticido likučių koncentracija tiriama savanoriškai. Likučių apibrėžtis taikoma tik

bepakaičiam junginiui.

Prochlorazas. Likučių apibrėžtis: prochlorazo ir jo meta-bolitų, kuriuose yra 2,4,6-trichlorfenolio dalis, suma, išreikšta kaip prochlorazas.

Propamokarbas

2012 m. tiriama baklažanuose, žiediniuose kopūstuose ir saldžiuosiuose pipiruose,

2013 m. – obuoliuose, gūžiniuose kopūs-tuose, salotose, valgomosiose vynuogėse ir

pomidoruose, 2014 m. – pupelėse, morko-se, agurkuose, apelsinuose ir klementinuo-se, bulvėse ir braškėse. Kituose produktuo-se šio pesticido likučių koncentracija tiria-

ma savanoriškai.

Protiokonazolas Medžiagos, kurių, kaip nurodyta 2009 m. oficialiosios kontrolės ataskaitoje, aptinka-

ma nedaug. Tiria tos oficialiosios laborato-

135

Pesticidų ir produktų deriniai Pastabos

rijos, kurios jau turi reikiamą įteisintą me-todą. Jei laboratorija įteisinto metodo netu-ri, 2012–2013 m. jo įteisinti neprivaloma.

Likučių apibrėžtis: protiokonazolas-destio.

Pimetrozinas

2012 m. tiriama savanoriškai (daugiausia bak-lažanuose ir saldžiuosiuose pipiruose).

2013 m. tiriama gūžiniuose kopūstuose, salo-tose, braškėse ir pomidoruose, 2014 m. –

agurkuose. Kituose produktuose šio pesticido likučių koncentracija tiriama savanoriškai.

Piretrinai

Medžiagos, kurių likučius sunku apibrėžti.

Šias medžiagas oficialiosios laboratorijos analizuoja, kad nustatytų išsamią likučių

apibrėžtį, atsižvelgdamos į savo galimybes ir pajėgumus, o rezultatus praneša, kaip su-

tarta SMA.

Tiametoksamas

Likučių apibrėžtis: tiametoksamo ir klotia-

nidino suma, išreikšta kaip tiametoksamas. tiametoksamas ir klotianidinas pranešamas atskirai ir kaip suma, kaip sutarta SMA.

Vinklozolinas

2012 m. tiriama savanoriškai. Pastaba. Netiriama grūduose. Likučių apibrėžtis:

vinklozolino ir visų metabolitų, kuriuose yra 3,5-dichloranilino dalis, suma, išreikšta kaip

vinklozolinas

136

SL399. 2012 10 11. Aut. l. 6,0. Užs. Nr. 45. Leido ASU Leidybos centras –

2012. Studentų g. 11, LT-53361 Akademija, Kauno r.