ATSKIRI GRIEŽTOSIOS DELIKTINĖS ATSAKOMYBĖS ATVEJAI

LIETUVOS KASACINĖJE JURISPRUDENCIJOJE

Įvadas....................................................................................................................................................2

I. BENDROSIOS DELIKTINĖS ATSAKOMYBĖS SĄLYGOS...................................................6

1.1. Neteisėti veiksmai ir kaltė.........................................................................................................6

1.2. Nukentėjusiojo kaltė..................................................................................................................8

1.3. Žala ir nuostoliai......................................................................................................................11

1.4. Priežastinis ryšys.....................................................................................................................15

1.5. Solidarioji atsakomybė............................................................................................................18

II. ATSKIRI GRIEŽTOSIOS DELIKTINĖS ATSAKOMYBĖS ATVEJAI.................................22

2.1. Statinių savininko (valdytojo) atsakomybė.............................................................................22

2.1.1. Statinių trūkumai..............................................................................................................22

2.1.2. Atsakomybės subjektai....................................................................................................24

a) Statinio savininkas (savininkai)...........................................................................................24

b) Statinio valdytojas...............................................................................................................28

2.2. Atsakomybė už gyvūnų padarytą žalą.....................................................................................30

2.3. Atsakomybė už didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą.......................................................31

2.3.1. Bendrieji klausimai..........................................................................................................31

2.3.2. Transporto priemonės valdytojo atsakomybė..................................................................33

a) Transporto priemonės valdytojų solidarioji atsakomybė.....................................................35

b) Valdytojų atsakomybė transporto priemonių sąveikos atvejais...........................................36

2.4. Atsakomybė už žalą aplinkai...................................................................................................37

2.4.1. Atsakomybės subjektai....................................................................................................37

2.4.2. Neteisėti veiksmai............................................................................................................38

2.4.3. Žala...................................................................................................................................39

2.5. Atsakomybė už žalą dėl teismo ir kitų teisėsaugos institucijų neteisėtų veiksmų..................42

2.5.1. Baudžiamasis ir administracinių nusižengimų bylų procesas..........................................42

2.5.2. Civilinis procesas.............................................................................................................46

III. IŠVADOS................................................................................................................................47

1

Įvadas

Civilinė atsakomybė kyla tais atvejais, jeigu įpareigotas asmuo kaltas, išskyrus įstatymų arba

sutarties numatytus atvejus, kuriais civilinė atsakomybė kyla be kaltės (Lietuvos Respublikos

civilinio kodekso (toliau – CK) 6.248 straipsnio 1 dalis). Atsakomybė, kylanti tais atvejais, kai nėra

žalą padariusio asmens kaltės, deliktų teisėje vadinama griežtąja. Tie atvejai, kai atsakomybė kyla

nesant žalą padariusio asmens kaltės, deliktų teisėje vadinami griežtąja. Griežtosios atsakomybės

doktrina – tradicinės kalte paremtos atsakomybės išimtis, kurios esminis elementas – atsakomybės

atsiradimas asmenims nepriklausomai nuo jų kaltės. Šios doktrinos tikslas – užtikrinti socialinį

teisingumą ir sulaikyti potencialius pažeidėjus nuo beatodairiško elgesio bei galimų nuostolių,

priverčiant juos būti kur kas apdairesnius negu kalte pagrįstos atsakomybės atveju ir imtis visų

įmanomų atsargumo priemonių. Dėl šios priežasties griežtajai deliktinei atsakomybei pirmenybė

teikiama, kai dėl tam tikros veiklos patiriami nuostoliai negali būti pašalinti arba sumažinti laikantis

reikiamo atsargumo. Tai reiškia, kad griežtoji deliktinė atsakomybė kyla tik tuomet, kai veikla yra

neįprastai pavojinga1.

Civiliniame kodekse įtvirtintos šios griežtosios deliktinės atsakomybės formos: statinių

savininko (valdytojo) atsakomybė (CK 6.266 straipsnis), atsakomybė už gyvūnų padarytą žalą (CK

6.267 straipsnis), atsakomybė už didesnio pavojaus šaltinių padarytą žalą (CK 6.270 straipsnis),

viešųjų subjektų atsakomybė (CK 6.271 straipsnis ir CK 6.272 straipsnio 1 dalis), taip pat

atsakomybė už netinkamos kokybės produktus ir paslaugas (CK 6.292–6.300 straipsniai).

Kitus griežtosios deliktinės atsakomybės atvejus įstatymų leidėjas yra nustatęs atskiruose

teisės aktuose: atsakomybė dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymu padarytos žalos įtvirtinta

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 146 straipsnyje, atsakomybė už

aplinkai padarytą žalą – Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatyme (toliau – ir AAĮ)2, o už

veiklą, susijusią su radioaktyviais produktais, – Lietuvos Respublikos branduolinės energijos

įstatyme3. Pastarųjų dviejų griežtosios deliktinės atsakomybės atvejų įtvirtinimą Lietuvos teisėje, be

kita ko, lėmė nacionalinių teisės sistemų derinimo procesas Europoje. Įgyvendinant 2004 m.

Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2004/35/EEB dėl atsakomybės už aplinkos apsaugą 1 Pažymėtina, kad kai kuriais atvejais sutartinė atsakomybė irgi gali būti griežtoji. Pagal CK 6.256 straipsnio 4 dalį, kai sutartinės prievolės neįvykdo ar netinkamai ją įvykdo įmonė (verslininkas), tai ji atsako visais atvejais, jei neįrodo, kad prievolės neįvykdė ar netinkamai ją įvykdė dėl nenugalimos jėgos, jeigu įstatymai ar sutartis nenumato ko kita. Civilinėje byloje, kurioje buvo sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių sutartinės civilinės atsakomybės taikymą pagal fizinės apsaugos sutartį, aiškinimo ir taikymo, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad griežtoji sutartinė atsakomybė taikoma tais atvejais, kai konkrečią sutarčių rūšį reglamentuojančios normos arba šalių sudaryta sutartis numato, kad atsakomybė yra griežta, ir kai sutartį pažeidusi šalis yra verslininkas . Žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-250-687/2017. 2 Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymas, 1992, Nr. I-2223.3 Lietuvos Respublikos branduolinės energijos įstatymas, 1996, Nr. I-1613.

2

siekiant išvengti žalos aplinkai ir ją ištaisyti (atlyginti)4 2005 m. priimtu Įstatymu dėl aplinkos

apsaugos įstatymo pakeitimų ir papildymų buvo įtvirtinta griežtoji deliktinė atsakomybė už aplinkai

padarytą žalą5. Rengiantis stojimui į Europos Sąjungą iš esmės pakoreguotos ir nuostatos dėl

atsakomybės už netinkamos kokybės produktus ir paslaugas, įtvirtintos CK ir Lietuvos Respublikos

produktų saugos įstatyme6.

Atsižvelgiant į griežtosios deliktinės atsakomybės ekonominį ir socialinį reikšmingumą bei

potencialų poveikį globaliu mastu, veiksmingesnį jos taikymą padeda užtikrinti tarptautinės

konvencijos, kurių dauguma skirtos aplinkosaugai. Ypač daug dėmesio skiriama branduolinei

saugai užtikrinti, griežtąją deliktinę atsakomybę nustatant ne tik valstybėms, bet ir kitiems

subjektams. 1960 m. priimtą Paryžiaus konvenciją dėl atsakomybės prieš trečią šalį atominės

energijos srityje ir 1963 m. Vienos konvenciją dėl civilinės atsakomybės už branduolinę žalą, kurios

1988 m. buvo sujungtos Bendru protokolu dėl Vienos konvencijos ir Paryžiaus konvencijos

taikymo, Lietuva ratifikavo 1993 m. priimtu įstatymu7. Paminėtina ir su aplinkosauga nesusijusi

1999 m. Monrealio konvencija dėl tam tikrų tarptautinio vežimo oru taisyklių suvienodinimo, skirta

atsakomybei už aviakatastrofas reglamentuoti, pagal kurią vežėjas atsako už keleivio gyvybės

atėmimą ar sveikatos sužalojimą, jei nelaimingas atsitikimas, kuris buvo gyvybės atėmimo ar

sužalojimo priežastis, įvyko orlaivyje arba įlaipinimo ar išlaipinimo veiksmų metu (17 straipsnio

1 dalis)8.

Europiniu mastu veiksmingesnį griežtosios deliktinės atsakomybės taikymą užtikrina 2008 m.

parengtas Europos privatinės teisės principų, apibrėžimų ir pavyzdinių nuostatų projektas (angl.

Draft Common Frame of Reference, DCFR), kuriame išvardytas pavyzdinis griežtosios deliktinės

atsakomybės atvejų sąrašas: nesaugaus nekilnojamojo turto valdytojų atsakomybė

(3:202 straipsnis), gyvūnų (3:203 straipsnis) ir transporto priemonių (3:205 straipsnis) bei aplinkai

pavojingų medžiagų ir objektų savininkų atsakomybė (3:206 straipsnis)9. DCFR taip pat įtvirtintos

4 2004 m. balandžio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2004/35/ET dėl atsakomybės už aplinkos apsaugą siekiant išvengti žalos aplinkai ir ją ištaisyti (atlyginti). 5 Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo 1, 2, 6, 7, 8, 14, 19, 26, 31, 32, 33, 34 straipsnių ir priedo pakeitimoir papildymo, 24 straipsnio pripažinimo netekusiu galios ir Įstatymo papildymo 32(1) ir 32(2) straipsniais įstatymas, 2005, Nr. X-147.6 Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.3, 2.55, 2.61, 2.72, 2.79, 2.112, 2.152, 2.160, 2.167, 4.176, 6.292, 6.298, 6.299, 6.747, 6.748, 6.751, 6.753 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas, 2004, Nr. IX-2172; Lietuvos Respublikos produktų saugos įstatymo 1, 3, 4, 7, 8, 9, 10, 11, 13, 14, 15, 16, 17, 19, 21, 23, 24, 25 straipsnių, ketvirtojo skirsnio pavadinimo pakeitimo bei įstatymo papildymo priedu įstatymas, 2004, Nr. IX-1988.7 Lietuvos Respublikos įstatymas dėl 1963 m. gegužės 21 d. Vienos konvencijos dėl civilinės atsakomybės už branduolinę žalą ir Bendro protokolo dėl Vienos konvencijos bei Paryžiaus konvencijos taikymo įsigaliojimo, 1993, Nr. I-314. 8 Lietuvos Respublikos įstatymas dėl Konvencijos dėl tam tikrų tarptautinio vežimo oru taisyklių suvienodinimo ratifikavimo, 2004, Nr. IX-2495.9 Principles, Definitions and Model Rules of European Private Law. Draft Common Frame of Reference (DCFR). Outline Edition. Sellier. European Law Publishers, 2008.

3

ir susistemintos 1985 m. direktyvos dėl atsakomybės už netinkamos kokybės produktus (gaminius)

nuostatos (3:204 straipsnis)10. Pažymėtina, kad griežtosios deliktinės atsakomybės reglamentavimas

2005 m. mokslininkų parengtuose ir 2008 m. atnaujintuose „Europos deliktų teisės principuose“

(angl. Principals of European Tort Law, PETL) pasižymi tam tikra specifika, nes pagal juos

transporto priemonės nepatenka į griežtosios deliktinės atsakomybės taikymo sritį, todėl valstybės

narės gali pasinaudoti galimybe nacionaliniuose įstatymuose įtvirtinti kitokias nuostatas (PETL

5:102 straipsnis)11.

Dėl sparčiai besivystančių civilinių teisinių santykių, deliktinės atsakomybės klausimų

kompleksiškumo, taip pat dėl teisinio reguliavimo fragmentiškumo kai kurių deliktinę atsakomybę

reglamentuojančių teisės normų taikymas Lietuvos teismų praktikoje kelia neaiškumų. Klausimų

kyla tiek dėl griežtosios deliktinės atsakomybės subjektų, tiek dėl atsakomybės jiems taikymo

sąlygų, pavyzdžiui, priežastinio ryšio nustatymo. Aktualūs klausimai – deliktinės atsakomybės

solidarumas, statinio savininko ir valdytojo skirtumai, statinio trūkumų ir didesnio pavojaus šaltinio

sąvokų turinys, žalą aplinkai padariusių subjektų ir žalos dydžio nustatymas, valstybės atsakomybės

už teismo ir kitų teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmais padarytą žalą kriterijai, taip pat

neaiškumų kyla dėl atsakomybės už daugiabučio namo trūkumų sukeltą žalą, transporto priemonės

valdytojo sąvokos ir valdytojų solidariosios atsakomybės atvejų, kt.

Atsižvelgdamas į tai, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas atliko kasacinės jurisprudencijos,

kurioje taikytos deliktinę atsakomybę reguliuojančios teisės normos, analizę. Apžvalgos tikslas –

aptarti kai kuriuos kasacinėje praktikoje labiausiai išplėtotus griežtosios deliktinės atsakomybės

atvejus, pateikti vyraujančias jurisprudencijos tendencijas bei teigiamus jos pavyzdžius, kurie,

formuojant tolimesnę teismų praktiką, padėtų pašalinti pasitaikančius griežtąją deliktinę

atsakomybę reglamentuojančių teisės normų taikymo skirtumus. Apžvalgos tikslas nėra atskleisti ir

išgvildenti visas galinčias kilti teisės aiškinimo ir taikymo problemas, bet siekiama susistemintai

pateikti tuos klausimus, kurie buvo išsamiau nagrinėti kasacinio teismo praktikoje.

Apžvalgoje aptariama kasacinė jurisprudencija, suformuota laikotarpiu nuo 2001 m. iki

2018 m. gegužės 23 d., didžiausią dėmesį skiriant naujausiai ir aktualiausiai, susiformavusiai nuo

2010 metų praktikai. Nesant išplėtotos kasacinės praktikos šioje apžvalgoje nenagrinėjama

atsakomybė už netinkamos kokybės produktus bei paslaugas (CK 6.292–6.300 straipsniai)12,

101985 m. liepos 25 d. Tarybos direktyva 85/374/EEB dėl valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių atsakomybę už gaminius su trūkumais (su pakeitimais, padarytais 1999 m. gegužės 10 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 1999/34/EB). 11 European Group onTort Law. Principles of European Tort Law. Prieiga per internetą: http://www.egtl.org/.12 Antai vienoje kasacinėje byloje buvo priteistas neturtinės žalos atlyginimas vartotojui, įsigijusiam nekokybišką stogo dangą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-406/2013. Teismų praktika. 2013, Nr. 40), kitoje byloje priteistas tiek turtinės, tiek neturtinės žalos atlyginimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-256/2009).

4

atsakomybė už branduolinės energijos naudojimą, taip pat deliktinės ir sutartinės atsakomybės

atskyrimo problemos13. Dėl procesinės specifikos neaptartina ir atsakomybė už laikinųjų apsaugos

priemonių taikymu padarytą žalą (CPK 146 straipsnis), o atsakomybės už aplinkai padarytą žalą

kontekste neaptariami individualių asmenų patirtos tokio pobūdžio žalos atvejai, nes tuomet

taikomos bendrosios deliktinės atsakomybės sąlygos, t. y. atsakomybė kyla su kalte14. Be to,

apžvalgoje neaptariamos bylos dėl žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK

6.271 straipsnis), atlyginimo, nes jų teismingumas priskirtas administraciniams teismams: Lietuvos

Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme nustatyta, kad bylos dėl žalos, atsiradusios dėl

viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis) priskirtinos

administracinių teismų kompetencijai (17 straipsnio 1 dalies 3 punktas)15.

Apžvalgą sudaro šios dalys: įvadas, pirmoji dalis, skirta bendrosioms deliktinės

atsakomybės sąlygoms bei solidariajai atsakomybei aptarti, ir antroji, skirta atskirų griežtosios

deliktinės atsakomybės atvejų analizei, bei išvados. Pirmojoje apžvalgos dalyje analizuojami

bendrųjų deliktinės atsakomybės sąlygų (neteisėti veiksmai, kaltė, priežastinis ryšys, žala) ypatumai

griežtosios deliktinės atsakomybės kontekste, pateikiant konkrečius kasacinės jurisprudencijos

pavyzdžius. Antrojoje dalyje aptariami kai kurie CK ir kituose įstatymuose įtvirtinti griežtosios

deliktinės atsakomybės atvejai: statinių savininko (valdytojo) atsakomybė (CK 6.266 straipsnis),

atsakomybė už gyvūnų padarytą žalą (CK 6.267 straipsnis), atsakomybė už didesnio pavojaus

šaltinių padarytą žalą (CK 6.270 straipsnis), teisėsaugos institucijų atsakomybė (CK

6.272 straipsnis), taip pat atsakomybė už aplinkai padarytą žalą (AAĮ).

Pateikta analizė turėtų padėti teismams spręsti ginčus, susijusius su griežtąja deliktine

atsakomybe, o įstatymų leidėją – paskatinti nustatyti aiškesnį reglamentavimą. Pažymėtina, kad

šiame apibendrinime pateikiami išaiškinimai, suformuluoti ne cituojamose kasacinio teismo

13 Kaip pažymima negausioje kasacinėje jurisprudencijoje dėl deliktinės ir sutartinės atsakomybės atribojimo, esant sutartiniams šalių santykiams deliktinę atsakomybę vienai iš šalių galima taikyti tik įstatyme nustatytu atveju, t. y. turi būti įstatyme nustatytas pagrindas taikyti sutartiniuose santykiuose deliktinę atsakomybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-327-687/2015). Kasacinio teismo praktikoje taip pat yra išaiškinta, kad pagal teisinį civilinės atsakomybės reguliavimą sutartinės ir deliktinės atsakomybės konkurencija negalima (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-520/2012; 2015 m. sausio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-88/2015). Dar vienoje byloje kasacinis teismas sprendė dėl atlygintinų paslaugų sutarties nutraukimo ir deliktinės atsakomybės taikymo santykio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-385-378/2015).14 Pavyzdžiui, civilinėje byloje, kurioje buvo sprendžiama dėl žalos, atsiradusios gretimo sklypo savininkui cheminiu preparatu netinkamai nupurškus savo pasėlius, dėl ko pradėjo džiūti gretimame sklype užveisto sodo medeliai, atlyginimo, kasacinis teismas nustatė visas civilinės atsakomybės sąlygas, įskaitant kaltę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-625/2006). Taip pat visos civilinės atsakomybės sąlygos buvo nustatomos civilinėje byloje, kurioje žala gamtai buvo padaryta bendrovės, tvarkančios atliekas, teritorijoje kilus gaisrui, kurį sukėlė trečiasis asmuo, padegęs sandėliuojamas naudotas padangas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-267/2007).15 Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas, 1999, Nr. VIII-1029.

5

nutartyse, vertintini kaip metodinio pobūdžio medžiaga, neturinti oficialiai paskelbtos teismų

praktikos reikšmės.

I. BENDROSIOS DELIKTINĖS ATSAKOMYBĖS SĄLYGOS

I.1. Neteisėti veiksmai ir kaltė

CK 6.263 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio

elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Žalą,

padarytą asmeniui, turtui, o įstatymų numatytais atvejais – ir neturtinę žalą privalo visiškai atlyginti

atsakingas asmuo (CK 6.263 straipsnio 2 dalis). Deliktinė atsakomybė kyla tik tuomet, kai

nustatomos visos deliktinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys ir

kaltė, išskyrus atvejus, kai įstatyme nustatyta atsakomybė be kaltės.

Pirmiausia būtina nustatyti neteisėtus veiksmus, kurių nenustačius deliktinės atsakomybės

taikymo procesas pasibaigia. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad veiksmų neteisėtumas gali būti

suprantamas ne tik kaip sutartyje ar įstatymuose nustatytos prievolės nevykdymas ar netinkamas

vykdymas, įstatymo reikalavimų nepaisymas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis rūpestingai

pažeidimas (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). CK 6.263 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kiekvienas

asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu)

nepadarytų kitam asmeniui žalos; 2 dalyje nustatyta pareiga asmeniui, atsakingam už žalą,

padarytą asmeniui ar turtui, o įstatymų nustatytais atvejais – ir neturtinę žalą, visiškai ją atlyginti.

Tai yra specialioji deliktinės atsakomybės norma, kurioje kartu su bendrąja CK 6.246 straipsnio

1 dalies norma įtvirtintas vadinamasis generalinis deliktas, kurio esmė yra užtikrinti pagrindinę

civilinės atsakomybės funkciją – kompensuoti nukentėjusiam asmeniui jo teisių pažeidimu padarytą

žalą16.

Pagal kasacinio teismo praktiką neteisėtais deliktinės atsakomybės aspektu gali būti

pripažinti veiksmai, kurie nors ir nepažeidžia imperatyviųjų normų ir yra formaliai teisėti, tačiau

pažeidžia bendrąją rūpestingumo pareigą: neteisėtais veiksmais, kaip valstybės civilinės

atsakomybės sąlyga, gali būti teismo pripažinti tokie veiksmai, kurie nors ir atitiko atitinkamas

baudžiamojo proceso teisės normas, tačiau kuriais pažeista pareigūnų bendroji rūpestingumo

pareiga (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 2 straipsnis), taip pat

bendroji pareiga elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 straipsnio 1 dalis)17. Pavyzdžiui, civilinėje

16 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-99-701/2017.17 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-63-378/2018.

6

byloje, kurioje žala atsirado ekskursijos po istorinį karinį objektą metu sunkiai susižalojus

nepilnametei, kasacinis teismas konstatavo, kad Lietuvos valstybė, būdama šio objekto savininkė,

pažeidė bendrąsias savininko pareigas tinkamai prižiūrėti nuosavybę18.

Tais atvejais, kai atsakovo atsakomybė kyla su kalte, įrodžius atsakovo veiksmų

neteisėtumą, subjektyvioji neteisėtumo sąlygos pusė – kaltė preziumuojama. Kaltės samprata

pateikiama CK 6.248 straipsnio 3 dalyje: laikoma, kad asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės

esmę bei kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis

buvo būtina. Šioje normoje įtvirtintas vadinamasis protingo, apdairaus, rūpestingo žmogaus

(lot. bonus pater familias) elgesio standartas, pagal kurį vertinama, ar žalą padaręs asmuo yra

kaltas. Kaltė gali pasireikšti tyčia arba neatsargumu (CK 6.248 straipsnio 2 dalis). Kaip nurodoma

kasacinėje praktikoje, jeigu asmuo veikia neteisėtai ir siekdamas padaryti žalos, tai jo veiksmai yra

tyčiniai, o jeigu konkrečioje situacijoje neužtikrinamas būtinas atidumas ir rūpestingumas, tai yra

neatsargumas19.

Analizuodamas dviejų deliktinės atsakomybės sąlygų – neteisėtumo ir kaltės – santykį

kasacinis teismas išaiškino, kad tais atvejais, kai deliktinė atsakomybė kyla su kalte, pagal

generalinio delikto taisyklę atsakomybės pagrindas yra bendro pobūdžio rūpestingumo ir

atsargumo pareigos pažeidimas, sukėlęs kitam asmeniui žalos. Pagal CK 6.248 straipsnio 3 dalį

laikoma, kad asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes jis nebuvo tiek

rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina. Ši norma asmens neteisėtus

veiksmus, pasireiškusius bendro pobūdžio rūpestingumo pareigos pažeidimu, susieja su jo kalte,

t. y. kaltė apima ir neteisėtus veiksmus. Tai reiškia, kad kiekvienu konkrečiu atveju turi būti

vertinama, ar asmens elgesys atitiko tvarkingo, rūpestingo, padoraus asmens elgesio standartą, o

nustačius tokio elgesio neatitiktį, konstatuojamas asmens kaltas elgesys, kuris kartu reiškia ir

veiksmų neteisėtumą, ir kaltės elementą. Jeigu tokiu elgesiu sukeliama žalos kitam asmeniui, tai yra

pagrindas reikalauti žalos atlyginimo. Taigi taikant generalinio delikto taisyklę, iš esmės yra tik

trys civilinės atsakomybės sąlygos: asmens kaltė, kuri apima ir neteisėtus veiksmus, taip pat žala

bei neteisėtų veiksmų ir žalos priežastinis ryšys. Nustačius, kad asmuo pažeidė bendro pobūdžio

atsargumo ir rūpestingumo pareigą, to pakanka kaltei ir neteisėtiems veiksmams, kaip civilinės

atsakomybės sąlygoms, konstatuoti20.

Tais atvejais, kai įstatymas nustato griežtąją atsakomybę, t. y. atsakomybę be kaltės,

ieškovas turi įrodyti, kad žala kilo dėl atsakovo neteisėtų veiksmų. Priežastinis ryšys atsakomybės

18 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2012. Teismų praktika. 2012, Nr. 38.19 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-59/2010.20 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-99-701/2017.

7

be kaltės atveju nustatomas tarp atsakovo veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos (plačiau apie

priežastinį ryšį žr. apžvalgos 1.4  skyriuje). Deliktinės atsakomybės be kaltės atveju žalą

sukėlusio asmens kaltės nereikia nustatyti, tačiau teisinę reikšmę sprendžiant dėl atlygintinos

žalos dydžio turi paties nukentėjusiojo kaltės forma, nes jo tyčia ir didelis neatsargumas yra

pagrindas mažinti arba šalinti žalą padariusio asmens atsakomybę.

I.2. Nukentėjusiojo kaltė

Šioje apžvalgoje, minėta, aptariama dauguma griežtosios deliktinės atsakomybės atvejų, kai

taikoma atsakomybė be kaltės: statinių savininko (valdytojo) atsakomybė (CK 6.266 straipsnis),

atsakomybė už naminių gyvūnų padarytą žalą (CK 6.267 straipsnis), atsakomybė už didesnio

pavojaus šaltinių padarytą žalą (CK 6.270 straipsnis), teisėsaugos institucijų atsakomybė (CK

6.272 straipsnis), taip pat atsakomybė už aplinkai padarytą žalą (AAĮ). Pagal CK 6.270 straipsnio

1 dalies, CK 6.266 straipsnio 1 dalies ir CK 6.267 straipsnio 1 dalies nuostatas asmuo, kurio veikla

susijusi su didesniu pavojumi aplinkiniams arba kuris yra statinio ar gyvūno savininkas

(valdytojas), privalo atlyginti visą padarytą žalą, jeigu neįrodo, kad žala atsirado dėl nenugalimos

jėgos arba nukentėjusio asmens tyčios ar didelio neatsargumo.

CK 6.248 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta bendroji kreditoriaus kaltės esant civilinei

atsakomybei taisyklė – jeigu dėl žalos atsiradimo kaltas ir kreditorius, tai atlygintini nuostoliai

mažinami proporcingai kreditoriaus kaltei arba skolininkas gali būti atleistas nuo civilinės

atsakomybės. CK 6.282 straipsnio 1 dalis nustato, kad kai paties nukentėjusio asmens didelis

neatsargumas padėjo žalai atsirasti arba jai padidėti, tai atsižvelgiant į nukentėjusio asmens kaltės

dydį (o kai yra žalos padariusio asmens kaltės, – ir į jo kaltės dydį) žalos atlyginimas, jeigu

įstatymai nenustato ko kita, gali būti sumažintas arba reikalavimas atlyginti žalą gali būti atmestas.

Kitaip nei žalą padariusio asmens, nukentėjusiojo kaltė nepreziumuojama, ją turi įrodyti žalą

padaręs asmuo. Pavyzdžiui, byloje, kurioje žala atsirado transporto priemonei užvažiavus ant

kanalizacijos šulinio kelio važiuojamojoje dalyje (CK 6.266 straipsnis), kasacinis teismas

konstatavo, kad nukentėjusio transporto priemonės valdytojo kaltė nebuvo įrodyta, nes jis kelių

eismo taisyklių nepažeidė ir negalėjo numatyti, kad iš po automobilio ratų pakils šulinio dangtis ir

atsitrenks į automobilį21.

Atsakomybės be kaltės atveju tam, kad žalos atlyginimas būtų mažinamas arba

atleidžiama nuo atsakomybės, būtina nustatyti didelį nukentėjusiojo neatsargumą arba tyčią.

Kasacinėje jurisprudencijoje nurodoma, kad griežtosios atsakomybės atveju paprastas 21 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-186-701/2015.

8

neatsargumas jokios įtakos žalos atlyginimo dydžiui neturi ir nesudaro pagrindo mažinti žalos

atlyginimą22. Nukentėjusiojo kaltė, reikalinga taikyti nuostolių paskirstymo principui, turi

pasireikšti kaip didesnio laipsnio atidumo ir rūpestingumo neužtikrinimas (didelis neatsargumas), o

ne kaip paprastas neatsargumas23.

Paprastas neatsargumas yra tada, kai veiksmai neatitinka tam tikro rūpestingumo standarto,

reglamentuoto įstatyme, kurio tikslas apsaugoti kitus asmenis nuo tos konkrečios žalos, arba

neatitinka rūpestingo žmogaus elgesio standarto, kuris protingai tikėtinas įvertinus aplinkybes

(DCFR 3:102 straipsnis). Kasacinio teismo praktikoje paprastas neatsargumas įvardijamas ir kaip

neatidumas24. Antai byloje, kurioje žala atsirado žuvus iš autobuso lipusiam ir po jo ratais

pakliuvusiam neblaiviam asmeniui (CK 6.270 straipsnis), kasacinis teismas sutiko su žemesnės

instancijos teismų sprendimu, kad žuvusiojo kaltė pasireiškė tik kaip paprastas neatsargumas, ir

neturtinės žalos dydžio nesumažino, nes didesnio pavojaus šaltinio valdytojo atsakomybę

tretiesiems asmenims mažina tik nukentėjusiojo tyčia ar didelis neatsargumas25.

Didelis neatsargumas kaip kaltės forma pasireiškia neprotingu arba išskirtiniu rūpestingumo

nebuvimu, kai asmuo nėra tiek rūpestingas, kiek akivaizdžiai būtina esamomis aplinkybėmis

(DCFR 3:101 straipsnis). Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad didelis neatsargumas yra

tuomet, kai asmuo neužtikrina elementarių rūpestingumo ir atidumo reikalavimų laikymosi26.

Vertinant, ar buvo didelis nukentėjusiojo neatsargumas, reikšminga yra tai, ar nukentėjusysis

sąmoningai neatsižvelgė į tam tikrą riziką, dėl kurios buvo instruktuotas, įspėtas ar neabejotinai

žinojo ją esant. Pavyzdžiui, civilinėje byloje, kurioje žala atsirado eismo įvykio metu nukentėjus

vienam iš krovininio vilkiko vairuotojų, kuris ilsėjosi kabinoje, kol vilkiką vairavo kitas vairuotojas

(CK 6.270 straipsnis), kasacinis teismas dideliu neatsargumu pripažino paties nukentėjusio asmens

sprendimą neprisisegti saugos diržų poilsio metu ir neturtinės žalos dydį sumažino 33,33 proc., nes

nukentėjusysis nesilaikė Automobilių vairuotojų saugos darbe instrukcijos, pagal kurią krovininiais

automobiliais leidžiama vežti tik ant sėdynių sėdinčius žmones, bei Kelių eismo taisyklių, kuriose

nurodoma, kad keleiviai motorinėse transporto priemonėse turi sėdėti tam skirtose vietose ir tik

prisisegę saugos diržais: nustatę, kad ieškovas šių taisyklių ir instrukcijos reikalavimų nesilaikė, nes

laisvu nuo automobilio vairavimo laiku, kai automobilį vairavo kitas vairuotojas, ilsėjosi ant

automobilio kabinoje įrengto specialaus gulto, teismai sprendė, kad ieškovas, kaip vairuotojas

22 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Teismų praktikos taikant įstatymus dėl atlyginimo turtinės žalos, padarytos eismo įvykio metu, apibendrinimo apžvalga. Teismų praktika. 2000, Nr. 13.23 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. kovo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-172/2004.24 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-450/2006.25 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-150/2008. 26 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-255/2005; 2010 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-59/2010.

9

profesionalas, kuriam keliami didesni rūpestingumo ir atidumo reikalavimai, privalėjo suprasti, jog

tokia padėtis važiuojančiame automobilyje yra nesaugi27. 

Kitoje byloje, kurioje žala atsirado automobiliui pėsčiųjų perėjoje partrenkus pėsčiąjį (CK

6.270 straipsnis), didelis nukentėjusio asmens neatsargumas buvo nustatytas, nes šis asmuo pažeidė

kelių eismo taisykles bėgdamas per pėsčiųjų perėją į kitą važiuojamosios dalies pusę. Kasacinis

teismas pažymėjo, kad ieškovas, kaip pėsčiasis ir eismo dalyvis, taip pat sudarė galimybes kilti

grėsmei savo saugumui, nesiėmė visų būtinų atsargumo priemonių galimam susidūrimui su gatve

važiuojančia transporto priemone išvengti, todėl, įbėgdamas į pėsčiųjų perėją, bet ne eidamas ja,

sumažino ir (ar) visiškai prarado galimybę laiku pastebėti prie perėjos artėjantį ir (ar) į ją

įvažiuojantį, nemažinantį greičio ir (ar) nestabdomą automobilį28. Byloje, kurioje žala ieškovui

atsirado teismui ilgiau nei metus delsus registrui išsiųsti sprendimo nuorašą, kuriuo buvo

panaikintas turto areštas (CK 6.272 straipsnio 2 dalis), kasacinis teismas pripažino didelį paties

nukentėjusiojo neatsargumą, kadangi ieškovas, ketindamas sudaryti nekilnojamojo turto sandorį,

neįsitikino, ar yra panaikintas šio turto areštas, o sužinojęs apie nepanaikintą turto areštą,

nesikreipė į teismą dėl sprendimo išsiuntimo29.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat nurodoma, kad ieškovo dideliu

neatsargumu gali būti pripažįstamas toks jo elgesys, kai jis dėl savo nerūpestingumo, neatidumo ar

aplaidumo sudarė prielaidas baudžiamajam persekiojimui prasidėti30. Pavyzdžiui, civilinėje byloje,

kurioje žala atsirado dėl neteisėto nušalinimo nuo pareigų (CK 6.272 straipsnio 1 dalis), kasacinis

teismas priteisė 30 proc. reikalautos žalos dydžio, nes ieškovas, būdamas pareigūnas, žinojo, kad

elgiasi neteisėtai, tačiau savo veiksmais prisiėmė negatyvių padarinių atlikus tokius neteisėtus

veiksmus riziką31. Byloje, kurioje žala atsirado dėl neteisėto suėmimo (CK 6.272 straipsnio 1 dalis),

kasacinis teismas konstatavo didelį nukentėjusiojo nerūpestingumą, nes ieškovo suėmimo

paskyrimui turėjo įtakos ieškovo elgesys ikiteisminio tyrimo metu, ypač bandymai paveikti

nukentėjusiąją32.

I.3. Žala ir nuostoliai

27 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-90/2008.28 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-171/2011.29 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-664/2005.30 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-364/2008; 2006 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-183/2006.31 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-478/2013.32 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-364/2008.

10

Žala yra būtina civilinės atsakomybės sąlyga. Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį žala – tai

asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos

pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Šioje normoje apibrėžiama

tik turtinė žala, neturtinė žala reglamentuojama CK 6.250 straipsnyje, o žala asmens sveikatai ir

gyvybei (žala asmeniui) – atitinkamai CK 6.283–6.291 straipsniuose. Kasacinis teismas yra

nurodęs, kad žala asocijuojasi su pakenkimu tam tikram objektui, neigiamu poveikiu jam, kuris

pasireiškė to objekto ekonominės vertės sumažėjimu, jo kokybinių savybių praradimu33.

Žala gali būti padaroma turtui arba asmeniui. Žala turtui (turtinė žala) gali pasireikšti turto

netekimu arba sužalojimu, turėtomis išlaidomis ir negautomis pajamomis (CK 6.249 straipsnio

1 dalis). Kaip nurodoma kasacinio teismo praktikoje, turtinė žala, pasireiškianti turto netekimu

arba sužalojimu, turėtomis išlaidomis, paprastai yra neteisėtų veiksmų tiesioginis rezultatas, kuris

atsiranda iš karto, tiesiogiai veikiant tam tikrą objektą, pavyzdžiui, sunaikinus ar sužalojus turtą34.

Negautos pajamos yra žalos rūšis, kuri paprastai atsiranda kaip žalos padarymo tam tikram

turtui, turtinės teisės įgyvendinimui, papildomas rezultatas. Negautas pajamas, kaip nuostolius,

apibūdina tokie požymiai kaip pagrįstas tikėtinumas jas gauti, jeigu pažeidimo nebūtų, ir pajamas

suprantant kaip sumą, kurią sudarytų lėšos, kuriomis asmuo praturtėtų iš teisėtos veiklos35.

Kasacinio teismo praktikoje įtvirtinti šie negautų pajamų nustatymo kriterijai: 1) ar pajamos buvo

numatytos gauti iš anksto; 2) ar pagrįstai tikėtasi jas gauti esant normaliai veiklai; 3) ar šių

pajamų negauta dėl neteisėtų skolininko veiksmų. Nukentėjęs asmuo privalo įrodyti nuostolių,

patirtų negautos naudos forma, realumą, dydį ir priežastinį ryšį su neteisėtais kalto asmens

veiksmais. Patirti netiesioginiai nuostoliai turi būti pagrįsti realiomis, įrodytomis, o ne tikėtinomis

pajamomis36.

Be turto netekimo arba sužalojimo, turėtų išlaidų ir negautų pajamų, turtinė žala taip pat

apima protingas išlaidas, skirtas žalos prevencijai ar jos sumažinimui; protingas išlaidas, susijusias

su civilinės atsakomybės ir žalos įvertinimu; protingas išlaidas, susijusias su nuostolių išieškojimu

ne teismo tvarka (CK 6.249 straipsnio 4 dalis).

Žala asmeniui atsiranda dėl nematerialių vertybių – gyvybės, sveikatos, teisės į vardą,

atvaizdą, privatų gyvenimą – pažeidimo. Žala asmeniui gali būti ne tik turtinė, bet ir neturtinė.

Neturtinė žala kompensuoja ne turtinius praradimus, bet pažeistus asmens interesus, kurie neturi

33 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-600/2002.34 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-127/2012.35Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-322/2008; 2017 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-441-403/2017.36 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-116/2012. Taip pat žr. 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimą civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006; 2007 m. gegužės 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-199/2007; 2008 m. vasario 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2008; 2011 m. kovo 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-124/2011.

11

ekonominės vertės. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas,

dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas,

reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Turtinės žalos atlyginimo apimtį asmens sveikatos sužalojimo atveju reglamentuoja CK 6.283 ir

6.285 straipsniai, o turtinės žalos atlyginimo apimtį asmens gyvybės atėmimo atveju reglamentuoja

CK 6.284 ir 6.291 straipsniai. Pavyzdžiui, byloje, kurioje žala atsirado traukinių derintojui

pakliuvus po vienu iš vagonų ir mirtinai susižalojus ant bėgių riedmenų, ieškovų reikalautą žalą

asmeniui sudarė sutuoktinei iki gyvos galvos mokama periodinė kompensacija dėl maitintojo

netekimo (CK 6.284 straipsnio 2 dalis) ir tokių kompensacijų mokėjimas dviem vaikams iki jų

mokslų baigimo bei bylinėjimosi išlaidos37. Žalą asmeniui gali sudaryti nukentėjusio asmens

patirtos gydymo išlaidos (CK 6.283 straipsnis). Kasacinėje praktikoje išaiškinta, kad sužaloto

asmens priežiūros išlaidos nukentėjusiam asmeniui yra atlyginamos kaip tiesioginės, t. y. turėtos

papildomai išlaidos, kurios buvo būtinos dėl suluošinimo jo patirtiems turtiniams praradimams

kompensuoti, kurių dydis nustatomas remiantis nukentėjusio asmens pateiktais įrodymais,

patvirtinančiais turėtas išlaidas38.

Gali būti atlyginama ir būsima žala. Pagal CK 6.249 straipsnio 3 dalį teismas gali atidėti

būsimos žalos įvertinimą arba įvertinti būsimą žalą remdamasis realia jos atsiradimo tikimybe. Šiais

atvejais kaip žalos atlyginimą teismas gali priteisti konkrečią pinigų sumą, periodines išmokas arba

įpareigoti skolininką užtikrinti žalos atlyginimą.

Žala gali būti atlyginama dviem būdais: natūra (grąžinant tokį pat daiktą arba atkuriant

sugadinimus ir pan.) arba kompensuojant žalą pinigais (CK 6.281 straipsnio 1 dalis). Deliktinės

atsakomybės atveju asmuo, kuriam yra padaryta žala, turi teisę reikalauti atkurti iki pažeidimo

buvusią padėtį. Tačiau nukentėjusysis neturi atsidurti nei geresnėje, nei blogesnėje padėtyje, kokia

buvo iki jo teisių pažeidimo (CK 6.251 straipsnio 1 dalis, 6.263 straipsnio 2 dalis).

Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai (CK 6.249 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas yra

konstatavęs, kad žala visada turi būti įvertinama, išreiškiama pinigais39.

Nuostoliai gali būti apskaičiuoti abstrakčiai arba konkrečiai. Pirmuoju atveju nuostolių

atlyginimas priteisiamas, kai žalos dydžio neįmanoma tiksliai įvertinti pinigais, pavyzdžiui,

neturtinės žalos atveju. Šių nuostolių dydžio įrodinėti nereikia, teismas pagal kreditoriaus

įrodinėjamas aplinkybes ir CK 6.250 straipsnyje įtvirtintus kriterijus pats nustato jų dydį. Antruoju

atveju žalos dydį galima tiksliai įvertinti pinigais ir ieškovas turi įrodyti šių nuostolių dydį.

37 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2008.38 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-38/2007.39 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-600/2002.

12

Nustatant konkrečių nuostolių dydį atlyginamas skirtumas tarp turtinės padėties, kurioje kreditorius

būtų buvęs, jei nebūtų buvę delikto, ir kurioje jis atsidūrė dėl pažeidimo.

Skaičiuojant nuostolius negautoms pajamoms atlyginti, negautos pajamos suprantamos kaip

grynos pajamos, iš kurių atskaitomos visos sąnaudos, reikalingos pajamoms uždirbti, bei mokesčiai,

jeigu gautas žalos atlyginimas nėra apmokestinamas. Pagal kasacinę praktiką negautos pajamos yra

grynasis pelnas, apskaičiuotas atskaičius iš visų pajamų (įplaukų) sąnaudas, o iš šių – ir pelno

mokestį40. 2008 m. pakeitus Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo

17 straipsnio 1 dalies 31 punktą, neapmokestinamos yra tik sumos turtinei žalai atlyginti, taip pat

teismų priteistos sumos neturtinei žalai atlyginti, bet ne negautos pajamos41. Pagal anksčiau

galiojusias nuostatas neapmokestinamoms pajamoms buvo priskirtos teismų priteistos sumos žalai

atlyginti neišskiriant negautų pajamų.

Rungimosi civiliniame procese principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo

pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms

šalims (CPK 178 straipsnis), todėl žalos fakto įrodinėjimo našta tenka nukentėjusiam asmeniui.

Pagal CK 6.249 straipsnio 5 dalį žala apskaičiuojama pagal kainas, galiojančias teismo

sprendimo priėmimo dieną, jeigu įstatymai ar prievolės esmė nereikalauja taikyti kainų, buvusių

žalos padarymo ar ieškinio pareiškimo dieną. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nuostoliai

skaičiuojami pagal turto kainas, kurios galioja teismo sprendimo priėmimo dieną. Jeigu kainų

pagal nurodytą taisyklę taikymas galėtų reikšti nukentėjusiojo arba nepagrįstą praturtėjimą (t. y.

jam būtų kompensuota daugiau, negu padaryta žalos), arba nevisišką žalos atlyginimą (jis nebūtų

visiškai grąžintas į padėtį, kuri būtų nepadarius žalos), įstatymo leidžiama taikyti bendrosios

taisyklės išimtis ir vadovautis kainomis, kurios buvo arba žalos padarymo, arba ieškinio pareiškimo

dieną42. Vertindamas būsimą žalą teismas gali atidėti jos įvertinimą arba įvertinti ją remdamasis

realia jos atsiradimo tikimybe (CK 6.249 straipsnio 3 dalis).

Nuostolių dydžio įrodinėjimo našta tenka nukentėjusiam asmeniui (CPK 178 straipsnis).

Jeigu žalos faktas įrodytas, tačiau nuostolių dydžio įrodyti ieškovas objektyviai negali, tai jų dydį

nustato teismas (CK 6.249 straipsnio 1 dalis).

Gausiausia kasacinio teismo praktika dėl žalos, patirtos dėl neteisėtų valstybės pareigūnų

veiksmų baudžiamajame procese (CK 6.272 straipsnio 1 dalis). Šios kategorijos civilinėse bylose

tiesioginę žalą dažniausiai sudaro išlaidos advokato pagalbai, o netiesioginę – dėl kardomųjų

40 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-322/2008; 2008 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-336/2008.41 Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2, 3, 5, 6, 7, 8, 9, 10, 12, 131, 16, 17, 18, 19, 20, 21, 22, 23, 27, 29, 30 straipsnių pakeitimo ir papildymo ir įstatymo papildymo 181 straipsniu įstatymas, 2008, Nr. XI-111.42 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-302/2010; 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2011.

13

priemonių taikymo negautas darbo užmokestis43. Kartais ieškovai prašo atlyginti ir kelionės išlaidas

į ikiteisminio tyrimo įstaigas bei teismus44, taip pat ne tik negautą darbo užmokestį, bet ir

kompensacijos už nepanaudotas atostogas bei atitinkamą pajamų mokesčio bei socialinio draudimo

mokesčio sumą. Pastaruoju atveju kasacinis teismas yra konstatavęs, kad tokie reikalavimai nėra

pagrįsti, nes šių mokesčių gavėjai pagal įstatymą būtų valstybės ir socialinio draudimo biudžetai, o

ne pats ieškovas, o tai, kad ieškovas suėmimo laikotarpiu nedirbo, reiškia nepagrįstą reikalavimą

dėl kompensacijos už nepanaudotas atostogas45.

Tiek tiesioginė, tiek netiesioginė žala turi būti įrodyta ieškovo. Antai civilinėje byloje,

kurioje ieškovas prašė priteisti iš Lietuvos Respublikos 1 708 428 Lt (495 196 Eur) turtinės žalos

atlyginimą dėl per ilgos baudžiamojo proceso trukmės, kurią sudarė tiesioginė ir netiesioginė žala

(326 000 Lt (94 492 Eur) pajamos, kurias galėjo gauti dešimt metų dirbdamas finansų makleriu,

240 000 Lt (69 565 Eur) dydžio negautos pajamos dėl nušalinimo nuo banko valdybos pirmininko

pavaduotojo pareigų, 1 000 000 Lt (289 855 Eur) negautų pajamų iš individualios įmonės veiklos

bei išlaidos advokatų pagalbai ir kelionės išlaidos (141 000 Lt (40 869 Eur))), kasacinis teismas

paliko nepakeistą apeliacinės instancijos teismo sprendimą, kuriuo ieškovui nebuvo priteistas

negautų pajamų atlyginimas, nes nebuvo įrodytas negautų pajamų realumas, taip pat ir kelionės

išlaidos, o iš reikalautų 9000 Lt (2608 Eur) už advokato pagalbą priteisė 1100 Lt (319 Eur),

motyvuodamas tuo, kad žalą ieškovas patyrė tik suėmimo laikotarpiu46. Kitoje byloje, kurioje

ieškovas reikalavo atlyginti negautas pajamas, kurias jis būtų gavęs, jei, atlikdami įstatymų jiems

nustatytas prievoles, ikiteisminio tyrimo institucijų pareigūnai būtų nedelsdami atlaisvinę areštuotas

patalpas, žalos dydį ieškovas pagrindė patalpų nuomos sutartyje, pagal kurią iki užplombavimo jos

buvo nuomojamos trečiajam asmeniui, nustatytu nuomos mokesčiu47. Byloje, kurioje žala atsirado

iš ieškovės paėmus dujų balionus ir juos nepagrįstai laikant iki ikiteisminio tyrimo pradėjimo bei

dar beveik mėnesį po jo, negautos pajamos taip pat buvo pagrįstos tokių balionų nuomos

mokesčiu48.

I.4. Priežastinis ryšys

43 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2010; 2010 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2010; 2013 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-478/2013, kt. 44 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-319/2008.45 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-364/2008. 46 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-196/2007. 47 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-634/2013. Teismų praktika. 2013, Nr. 41.48 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-29-915/2017.

14

CK 6.247 straipsnyje įtvirtinta, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais

(veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal

jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo)

rezultatu. Civilinė atsakomybė taikoma tik jei ieškovas įrodo, kad tarp neteisėtų veiksmų ir žalos

yra priežastinis ryšys (CPK 178 straipsnis), išskyrus atvejus, kai priežastinis ryšys yra

preziumuojamas. Priežastinis ryšys preziumuojamas subjektyviojo bendrininkavimo atveju (plačiau

žr. apžvalgos 1.5 skyriuje apie solidariąją atsakomybę) bei alternatyviųjų priežasčių atveju (CK

6.279 straipsnio 4 dalis, jis aptariamas šiame apžvalgos skyriuje).

Lietuvos teisės doktrinoje ir teismų praktikoje priežastinio ryšio nustatymas skirstomas į du

būtinuosius etapus: faktinio ir teisinio priežastinio ryšio nustatymą.

Pirmajame etape nustatomas faktinis priežastinis ryšys, taikant būtinosios priežasties

(lot. conditio sine qua non) testą – nustatoma, ar atsakovo veiksmai yra būtina žalos atsiradimo

sąlyga ir ar be jo veiksmų žala nebūtų atsiradusi. Pavyzdžiui, civilinėje byloje, kurioje žala atsirado

asmeniui iššokus pro atidarytas autobuso duris ir žuvus, kasacinis teismas nustatė faktinį priežastinį

ryšį tarp autobuso vairuotojo neteisėto veiksmo (važiavimo atidarytomis autobuso durimis) ir

pasekmės (sunkaus keleivės susižalojimo nukritus ant grindinio bei galutinės pasekmės – mirties

nuo šių sužalojimų): faktinis priežastinis ryšis yra akivaizdus – keleivė nebūtų galėjusi iššokti iš

judančio autobuso, jei šio durys nebūtų buvusios atidarytos49. Nustačius, kad žalingos pasekmės

nebūtų atsiradusios, jeigu nebūtų buvę neteisėto veiksmo, faktinis priežastinis ryšys laikomas

nustatytu.

Antrajame etape nustatomas teisinis priežastinis ryšys, kai sprendžiama, ar pasekmės

teisiškai nėra pernelyg nutolusios nuo neteisėto veiksmo. Kaip nurodoma kasacinėje praktikoje,

nustatant teisinį priežastinį ryšį vertinamas žalos numatomumas protingam asmeniui, pažeistos

teisės ar teisėto intereso prigimtis ir vertė, pažeisto teisinio reglamentavimo apsauginis tikslas,

atsakomybės prigimtis bei įprasta gyvenimiška rizika50. Kasacinėje jurisprudencijoje dėl teisinio

priežastinio ryšio taip pat nurodoma, kad priežastinio ryšio nustatymas kartu reiškia teismo

diskreciją svarstyti apie civilinės atsakomybės ribas, todėl kiekvienu konkrečiu atveju teismas,

nustatydamas priežastinį ryšį, turi neprotingai neišplėsti atsakomybės ribų51. Ar žalos priežastis

teisiškai reikšminga (ne pernelyg nutolusi), gali būti vertinama pagal tokius kriterijus: taikomos

teisės normos tikslas; skolininko pareigos vykdymo intensyvumas (t. y. reikalavimo vykdyti prievolę

primygtinumas, privalomumo laipsnis, inter alia, galimybė pritaikyti civilinę atsakomybę

49 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-53/2010.50 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-345/2007. Teismų praktika. 2007, Nr. 29. 51 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-53/2010.

15

šalinančias aplinkybes); skolininko galimybės numatyti padarinius, kurie gali apimti visų rūšių

žalą; padarinių pobūdis (tiesioginiai ar netiesioginiai); jų artumas (erdvės, laiko atžvilgiu)

neteisėtiems veiksmams; sąžiningumo, protingumo, teisingumo principų laikymasis52.

Nemažai klausimų kyla dėl netiesioginio priežastinio ryšio. Kasacinis teismas yra išaiškinęs,

kad priežastinis ryšys gali būti netiesioginis, kai asmens veiksmais tiesiogiai nepadaryta žalos,

tačiau sudarytos sąlygos žalai atsirasti ar jai padidėti53. Netiesioginis priežastinis ryšys yra tada,

kai asmens veiksmai (veikimas, neveikimas) nėra vienintelė žalos atsiradimo priežastis, jie tik

prisideda prie sąlygų šiai žalai kilti sudarymo, t. y. kartu su kitomis neigiamų padarinių atsiradimo

priežastimis pakankamu laipsniu lemia šių padarinių atsiradimą. Nustačius, kad teisinę pareigą

pažeidusio asmens elgesys pakankamai prisidėjo prie žalos atsiradimo, jam tenka civilinė

atsakomybė pagal deliktinę prievolę54.

Netiesioginis priežastinis ryšys yra nustatomas, kai žala padaryta keleto asmenų

veiksmais, ir apima dvi skirtingas teisines situacijas. Pirma, kai bendra žala kyla dėl vieno

asmens tiesioginio veiksmo ir antrojo asmens neveikimo (sąlygų sudarymo žalai kilti), šiuo atveju

netiesioginis priežastinis ryšys nustatomas tarp sudariusio sąlygas žalai kilti asmens veiksmų ir

žalos, o nustačius tokį ryšį bendrininkams kyla solidarioji atsakomybė. Antra, netiesioginis

priežastinis ryšys gali būti konstatuojamas, kai dėl asmens veiksmų ar neveikimo jau padaryta žala

tik padidėja, ir padidėjimas gali būti atribotas nuo pirminės žalos. Šiuo atveju bendrininkams

taikoma dalinė atsakomybė, nes žala yra dali. Atkreiptinas dėmesys, kad nustatant netiesioginį

priežastinį ryšį taikomos tos pačios taisyklės, kaip ir tiesioginio priežastinio ryšio nustatymo atveju

– nustatoma, ar asmens veiksmai buvo būtinoji žalos atsiradimo priežastis (faktinis priežastinis

ryšys), bei tai, ar neteisėtas veiksmas nėra per daug teisiškai nutolęs nuo kilusios žalos (teisinis

priežastinis ryšys).

Pavyzdžiui, civilinėje byloje, kurioje žala atsirado automobiliui atsitrenkus į metalinius

skiriamosios juostos atitvarus ir iš jo išlipusį smūgio apsvaigintą keleivį partrenkus kitam

automobiliui, kasacinis teismas nurodė, kad netiesioginis priežastinis ryšys tarp pirmojo vairuotojo

neteisėtų veiksmų ir keleivio sužalojimo buvo nustatytas netinkamai, kadangi nebuvo nustatyta, ar

pirmojo vairuotojo veiksmai buvo būtinoji žalos atsiradimo priežastis: pirmojo vairuotojo neteisėtas

neveikimas galėjo pasireikšti tuo, kad jis nesiėmė pakankamų priemonių tam, kad jo vairuojamame

automobilyje keleiviai būtų prisisegę saugos diržais, nepagrįstai nesuteikė pagalbos nukentėjusiam

asmeniui, eismo įvykio vietos tinkamai ir pakankamai nepažymėjo įspėjamaisiais ženklais. Toks

52 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-421-695/2015.53 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-597-421/2015.54 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-144/2014. Teismų praktika. 2014, Nr. 41.

16

galbūt neteisėto neveikimo aspektas yra svarbus sprendžiant, ar pirmojo vairuotojo neveikimas

galėjo turėti įtakos tam, kad keleivio sveikata galiausiai buvo sunkiai sutrikdyta55.

Praktikoje galimi atvejai, kai ieškovas neturi galimybės įrodyti priežastinio ryšio buvimo

fakto, kai ta pati žala galėjo kilti dėl kelių asmenų savarankiškų veiksmų – tai vadinamasis

alternatyviųjų priežasčių atvejis (CK 6.279 straipsnio 4 dalis). Tai atvejai, kai nustatoma, kad

keleto asmenų savarankiški, iš anksto nederinti veiksmai kiekvienas atskirai galėjo sukelti tą pačią

žalą (buvo pakankama žalos atsiradimo priežastis), tačiau lieka neaišku, kuris iš jų faktiškai sukėlė

žalą. Pagal CK 6.279 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą tokiais atvejais taikoma

priežastinio ryšio prezumpcija. CK 6.279 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad jeigu žala galėjo atsirasti

dėl kelių asmenų skirtingų veiksmų ir šie asmenys yra atsakingi už žalos atlyginimą, tačiau

nustatoma, kad iš tikrųjų žala atsirado tik dėl vieno iš tų asmenų veiksmų, tai visi asmenys atsako

kartu, išskyrus atvejus, kai kiti asmenys įrodo, jog žala negalėjo būti įvykio (veiksmų), už kurį jie

yra atsakingi, rezultatas.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad situacijose, kai neaišku, kurio iš kelių žalą padariusių

asmenų veiksmai sukėlė žalą, CK 6.279 straipsnio 4 dalyje pirmenybė teikiama nukentėjusiojo

interesams, įtvirtinant visų atsakovų veiksmų ir žalos priežastinio ryšio prezumpciją. Kad įsigaliotų

priežastinio ryšio prezumpcija alternatyviųjų priežasčių atveju, turi būti nustatytos šios aplinkybės:

1) du ar daugiau asmenų savo neteisėtais veiksmais sukėlė riziką, kuri teisiškai gali būti priskirta

jiems, ir ji, tikėtina, lėmė žalos atsiradimą; 2) žala galėjo atsirasti dėl kiekvieno iš jų veiksmų;

3) dėl kurio konkrečiai veiksmų žala atsirado, negalima nustatyti. Kiekvienas potencialiai žalą

padariusių asmenų gali išvengti atsakomybės, įrodydamas, kad žala atsirado dėl kito asmens

veiksmų56. Minėtoje byloje kasacinis teismas taip pat pažymėjo, kad priežastinio ryšio prezumpcija

įsigalioja tik tuo atveju, jei teismas nustato, kad visi atsakovai atliko neteisėtus veiksmus, iš kurių

kilo žala: teismui konstatavus neteisėtus atsakovų veiksmus, kurių kiekvienas galėjo būti

savarankiška žalos atsiradimo priežastis, priežastinis neteisėtų veiksmų ir žalos ryšys

preziumuojamas, o atsakovams tenka įrodinėjimo pareiga paneigti šią prezumpciją. Ši taisyklė

taikoma siaurai, kai ne dėl ieškovo kaltės objektyviai neįmanoma įrodyti buvus teisiškai reikšmingą

priežastinį ryšį tarp konkretaus atsakovo veiksmų ir žalos atsiradimo. Ši prezumpcija negalima, jei

neaišku, ar atsakovas iš viso atliko neteisėtus veiksmus.

CK 6.279 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta priežastinio ryšio prezumpcija įsigalioja ir tada, kai nė

vieno iš pažeidėjų veiksmai nebuvo pakankama žalos atsiradimo priežastis, tačiau žala kilo tik dėl

visų jų neteisėtų veiksmų sąveikos (kumuliatyviųjų priežasčių atvejis).55 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-597-421/2015.56 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-429-313/2015. Teismų praktika. 2015, Nr. 44.

17

I.5. Solidarioji atsakomybė

Jeigu nustatoma, kad žalą padarė keli asmenys, kyla klausimas dėl jų prievolės

nukentėjusiajam asmeniui rūšies. Solidarioji civilinė atsakomybė atsiranda iš įstatymo arba

prievolės dalykui esant nedaliam (CK 6.6 straipsnio 1 dalis). Taigi, pagal bendrą civilinės

atsakomybės taisyklę skolininkų daugeto atveju prievolė yra dalinė (CK 6.5 straipsnis), bet

deliktinės atsakomybės atveju nustatytos išimtys: CK 6.6 straipsnio 3 dalis bei CK

6.279 straipsnio 1 dalis įtvirtina solidariosios skolininkų pareigos prezumpciją, jeigu prievolė

susijusi su kelių asmenų veiksmais padarytos žalos atlyginimu. Toks reguliavimas užtikrina

nukentėjusio asmens intereso veiksmingai įgyvendinti teisę į žalos atlyginimą apsaugą. Atlyginęs

kelių asmenų bendrai padarytą žalą asmuo turi teisę iš bendraskolių reikalauti žalos atlyginimo

dalies, proporcingos kiekvieno jų kaltei, išskyrus atvejus, kai įstatymai numato ką kita (CK

6.279 straipsnio 2 dalis). Kai neįmanoma nustatyti kiekvieno iš žalą padariusių asmenų kaltės

dydžio, laikoma, kad jie žalą turi atlyginti lygiomis dalimis (CK 6.280 straipsnio 2 dalis).

Spręsdamas dėl prievolės rūšies, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismai visų pirma

turi įvertinti, ar prievolės dalykas esant deliktinei atsakomybei nėra dalus: jeigu taikoma

solidarioji atsakomybė, tai teismai turi argumentuoti, kodėl netaikoma dalinė atsakomybė57. Jei

konkreti žalos dalis gali būti priskirta konkrečiam pažeidėjui, atsakomybė yra dalinė. Pavyzdžiui,

byloje, kurioje bankrutuojanti įmonė prašė priteisti solidariai iš buvusių įmonės vadovų nuostolių,

patirtų dėl netinkamo įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymo, turto ir dokumentų bankroto

administratoriui neperdavimo, atlyginimą, kasacinis teismas akcentavo, kad solidariosios

atsakomybės taisyklė deliktinės atsakomybės kontekste taikoma tik tuo atveju, jei nėra protingo

pagrindo priskirti jos atskiras dalis konkretiems asmenims. Būtent atsakovai (buvę įmonės vadovai)

turi pareigą įrodyti, jog žala nėra bendra. Jei atsakovai įrodys, kad toks pagrindas yra (kad jų

veiksmai lemia tik dalį žalos arba nesusiję su žalos atsiradimu), atsakomybė bus dalinė arba išvis

nebus taikoma. Tačiau ginčo atveju prievolės solidarumo prezumpcijai kilti gali pakakti ir

savarankiškų, nesuderintų atsakovų veiksmų, tačiau sukėlusių bendrą žalą (objektyvaus

bendrininkavimo). Jeigu teismas nustatytų, kad atsakovai atliko savarankiškus neteisėtus veiksmus

– kiekvienas atskirai neteikė finansinės atskaitomybės ataskaitų, netinkamai organizavo dokumentų

saugojimą, tinkamai neperdavė dokumentų, šie veiksmai galėtų būti kvalifikuojami kaip sukėlę

57 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-59/2008. Teismų praktika. 2008, Nr. 29.

18

bendrą žalą – įmonės turto ir dokumentų praradimą, kai negalima nustatyti, kuri dokumentų dalis,

o jais remiantis – ir koks konkretus turtas, buvo prarasti konkretaus atsakovo58.

Kasacinio teismo praktikoje įtvirtinta, kad solidarioji atsakomybė taikoma, kai pagal

neteisėtus veiksmus ir kilusią žalą saistančio priežastinio ryšio pobūdį nustatomas

bendrininkavimas siaurąja prasme (bendrininkavimas plačiąja prasme apima visus skolininkų

daugeto atvejus, įskaitant ir dalinės atsakomybės). Bendrininkavimo siaurąja prasme atvejai gali

būti skirstomi į subjektyvųjį ir objektyvųjį bendrininkavimą. Subjektyvusis bendrininkavimas – tai

atvejai, kai keli pažeidėjai veikia bendrai, t. y. turėdami bendrą ketinimą sukelti žalą. Objektyvusis

bendrininkavimas – tai atvejai, kai žala atsiranda tik dėl kelių atskirų, pavienių priežasčių sąveikos,

t. y. keli pažeidėjai veikia atskirai neturėdami bendro ketinimo sukelti žalą, vienas apie kito

neteisėtus veiksmus dažniausiai nežinodami, tačiau žala atsiranda tik dėl to, kad kiekvieno jų

veiksmai buvo būtinoji žalos atsiradimo priežastis. Objektyviojo bendrininkavimo atveju pažeidėjų

veiksmų bendrumas nėra akivaizdžiai išreikštas. Jokio susitarimo sukelti žalą ar dalyvauti atliekant

neteisėtus veiksmus nėra. Vis dėlto kiekvienas iš pažeidėjų prisideda prie žalos atsiradimo iš esmės

– be jo žala (visa apimtimi) apskritai nebūtų atsiradusi59.

Pavyzdžiui, civilinėje byloje, kurioje žala atsirado nusikaltėliams panaudojus nesusijusiam

asmeniui priklausantį ir nesaugiai paliktą šaunamąjį ginklą, kasacinis teismas taikė solidariąją šių

subjektų atsakomybę CK 6.270 straipsnio 3 dalies pagrindu ir sprendimą dėl šaunamojo ginklo

savininko solidariosios atsakomybės taip pat motyvavo objektyviuoju bendrininkavimu, kuris

reiškia, kad kiekvienas iš pažeidėjų prisideda prie žalos atsiradimo iš esmės – be jo žala (visa

apimtimi) apskritai nebūtų atsiradusi. Tokiais atvejais konstatuojamas faktinio priežastinio ryšio

tarp kiekvieno iš pažeidėjų veiksmų ir atsiradusios žalos egzistavimas. Kadangi objektyviojo

bendrininkavimo atveju kelios priežastys yra atskiros, tačiau priklausomos viena nuo kitos, tai šia

priklausomybės prasme galima konstatuoti žalos nedalomumą bei veiksmų bendrumą objektyviąja

prasme60.

Kadangi objektyviojo bendrininkavimo atveju visa žala atsiranda tik dėl kelių

nepriklausomų vienas nuo kito asmenų veiksmų, žala yra nedaloma. Pavyzdžiui, vienoje byloje

kasacinis teismas sprendė dėl atsakovų prievolės rūšies, kai buto privatizavimo proceso metu žala

kilo dėl atsakovo apgaulės bei neteisėtų teisėjos veiksmų, dėl kurių buvo pasisavintas butas.

Kasacinis teismas pabrėžė, kad pagrindas taikyti solidariąją civilinę atsakomybę nagrinėjamu

58 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-429-313/2015. Teismų praktika. 2015, Nr. 44.59 Žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-144/2014; 2015 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-665-969/2015.60 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-144/2014. Teismų praktika. 2014, Nr. 41.

19

atveju būtų nustačius, kad žala atsirado tik dėl abiejų asmenų veiksmų. Teismų konstatuoti neteisėti

atsakovo veiksmai, apgaule įgijus svetimą turtą, taip pat ir neteisėti teisėjos veiksmai, aplaidžiai

atliekant savo pareigas ir priimant aiškiai neteisėtus ir nepagrįstus sprendimus už akių.

Nusikaltimą padaręs asmuo suklastojo dokumentus ir teikė juos teismui, kad šis priimtų procesinius

sprendimus, o vėliau panaudojo teismo sprendimus turtui užvaldyti. Be teismo procesinių

sprendimų civilinėje byloje atsakovas nebūtų galėjęs vienas įgyvendinti siekio užvaldyti turtą.

Teisėjos kalti veiksmai, kuriais padaryta žala civilinėje byloje priimant procesinius sprendimus,

susiję apskritai su visos apimties žalos atsiradimu, o ne tik su tam tikros jos dalies. Teisėjos priimti

procesiniai sprendimai tiesiogiai prisidėjo prie žalos padarymo užvaldant kito asmens turtą, nes be

tokių teismo sprendimų atsakovas nebūtų turėjęs teisinių galimybių perimti nuosavybėn ieškovo

motinai priklausančio turto. Nors abiejų atsakovų veiksmai atlikti skirtingu metu, tačiau jie

priežastiniu ryšiu tiesiogiai susiję su atsiradusia žala. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad šios

teismų nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog žala padaryta bendrais objektyviąja prasme

atsakovų neteisėtais veiksmais, ir sudaro pagrindą jiems solidariai taikyti civilinę atsakomybę

(CK 6.279 straipsnio 1 dalis)61.

Solidarioji atsakomybė objektyvaus bendrininkavimo atveju reglamentuota CK

6.279 straipsnio 1 dalyje, taikomoje kartu su CK 6.6 straipsnio 3 dalimi, o specialūs atvejai

reglamentuoti CK 6.270 straipsnio 3 dalyje (didesnio pavojaus šaltinio valdytojo solidarioji

atsakomybė, jeigu dėl valdymo netekimo yra ir valdytojo kaltės, kartu su didesnio pavojaus šaltinį

neteisėtai užvaldžiusiu asmeniu) ir 4 dalyje (jeigu žala trečiajam asmeniui padaryta dėl kelių

didesnio pavojaus šaltinių sąveikos, tai šių didesnio pavojaus šaltinių valdytojai atsako solidariai)

bei CK 6.296 straipsnyje, įtvirtinančiame solidariąją netinkamos kokybės produkto gamintojo ir

asmens, įkomponavusio šį produktą į kitą daiktą, atsakomybę, jei žala padaryta netinkamos kokybės

produktu.

Pažeidėjų veiksmų bendrumas, dėl kurio taikoma solidarioji atsakomybė, gali

pasireikšti ir subjektyvaus bendrininkavimo forma, kai keli asmenys turi bendrą ketinimą

padaryti žalą. Jei grupė asmenų planuoja ir įvykdo neteisėtą veiklą, kurios pasekmės žalingos,

nepriklausomai nuo to, koks konkretaus grupės nario indėlis į žalą sukėlusį veikimą, teisinis

priežastinis ryšys tarp visų subjektyviųjų bendrininkų preziumuojamas (CK 6.279 straipsnio

1 dalis). Solidariosios atsakomybės taikymas subjektyvaus bendrininkavimo atveju grindžiamas

būtinybe maksimaliai apsaugoti nukentėjusiojo interesus, kadangi tokiose situacijose jis paprastai

negalėtų įrodyti faktinio priežastinio ryšio tarp kiekvieno iš pažeidėjų veiksmų ir atsiradusios žalos.

Pagrindas taikyti solidariąją atsakomybę šiuo atveju yra CK 6.279 straipsnio 1 dalies norma, kuri 61 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-132-695/2016.

20

taikoma kartu su CK 6.6 straipsnio 3 dalies norma. Pavyzdžiui, byloje, kurioje buvo sprendžiama

dėl formalaus ir faktinio vadovo solidariosios atsakomybės taikymo pagrindo, kasacinis teismas

pažymėjo, kad ar formaliam ir faktiniam bendrovės vadovui taikytina solidarioji atsakomybė

nagrinėjamoje byloje, priklausys nuo to, ar bus įrodyta bendrininkavimo siaurąja prasme aplinkybė

– kad žalą galimai sukėlęs sandoris nebūtų sudarytas be abiejų vadovų veiksmų, suderintų

(subjektyvus bendrininkavimas) ar savarankiškų, bet sukėlusių bendrą žalą (objektyvus

bendrininkavimas)62.

Bendrininkavimas siaurąja prasme, dėl kurio galima solidarioji atsakomybė, galimas

ir tada, kai žala padaroma bendrininkų neveikimu. Pavyzdžiui, vienoje byloje bankrutuojanti

įmonė prašė priteisti solidariai iš buvusio vadovo ir akcininko žalos, padarytos pavėlavus kreiptis

dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, atlyginimą. Kasacinis teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju

nėra nustatyta, kad atsakovai veikė turėdami bendrą tikslą padaryti žalos, tačiau abu prisidėjo prie

žalos atsiradimo, nes, bent vienam jų kreipusis dėl bankroto bylos iškėlimo, žala nebūtų atsiradusi,

taigi, tokie atsakovų veiksmai laikytini objektyviuoju bendrininkavimu ir jiems taikytina solidarioji

civilinė atsakomybė63.

Kasacinio teismo praktikoje taip pat pripažįstama, kad solidarioji žalą padariusių asmenų

prievolė gali kilti ir tuo atveju, kai nėra bendrininkavimo siaurąja prasme. Paneigiama

solidariosios kiekvieno iš bendraskolių pareigos prezumpcija įtvirtinta CK 6.279 straipsnio 4 dalyje

(tai apžvalgos 1.4 skyriuje aptartas alternatyvių žalą sukėlusių priežasčių atvejis). Šios normos

pagrindu, siekiant palengvinti nukentėjusiojo naštą, solidarioji atsakomybė preziumuojama visiems

potencialiems pažeidėjams, nustatant galimybę jiems paneigti priežastinio ryšio buvimą ir tokiu

būdu išvengti atsakomybės64.

II. ATSKIRI GRIEŽTOSIOS DELIKTINĖS ATSAKOMYBĖS ATVEJAI

II.1. Statinių savininko (valdytojo) atsakomybė

II.1.1. Statinių trūkumai

62 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-4-313/2018.63 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-17-421/2016.64 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-421-695/2015.

21

CK 6.266 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas nebaigtinis objektų, už kurių trūkumų sukeltą žalą

taikoma atsakomybė be kaltės, sąrašas: pastatai, statiniai, įrenginiai ir kitokios konstrukcijos,

įskaitant kelius (toliau – statiniai).

Įstatymų leidėjas pateikia tik kai kurių CK 6.266 straipsnyje nustatytų objektų sąvokas.

Pavyzdžiui, pastatu laikomas apdengtas stogu statinys, kurio didžiausią dalį sudaro patalpos

(Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 2 straipsnio 37 punktas), o statiniu – nekilnojamasis

daiktas (pastatas arba inžinerinis statinys), turintis laikančiąsias konstrukcijas, kurios visos (ar jų

dalis) sumontuotos statybos vietoje atliekant statybos darbus (Statybos įstatymo 2 straipsnio

84 punktas)65. Pagal Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 2 straipsnio 5 dalį kelias – inžinerinis

statinys, skirtas transporto priemonių ir pėsčiųjų eismui. Kelio elementai yra šie: žemės sankasa,

važiuojamoji dalis, kelkraščiai, skiriamoji juosta, kelio grioviai ir kitos vandens nuleidimo sistemos,

sankryžos, autobusų sustojimo aikštelės, poilsio aikštelės, pėsčiųjų ir dviračių takai, kelio statiniai,

techninės eismo reguliavimo priemonės, želdiniai, esantys kelio juostoje, kelio oro sąlygų

stebėjimo, transporto eismo apskaitos, apšvietimo ir kiti įrenginiai su šių elementų užimama žeme66.

Sprendžiant dėl atsakomybės pagal CK 6.266 straipsnio nuostatas, kiekvienu atveju būtina

nustatyti, kad žala atsirado dėl statinio trūkumo. Kaip nurodoma kasacinėje jurisprudencijoje,

veiksmų neteisėtumas nesiejamas su daikto savininko (valdytojo) veikimu ar neveikimu ir jo

rūpestingumo klausimas nekeliamas, užtenka objektyvaus daikto su trūkumais valdymo fakto67. Kai

žala atsiranda ne dėl statinių sugriuvimo ar trūkumų, bet dėl kitų priežasčių, griežtoji deliktinė

atsakomybė nekyla. Pavyzdžiui, civilinėje byloje, kurioje žala atsirado dėl daugiabučiame name

užsikimšusio vamzdyno užliejus vieną iš butų ir apgadinus jame buvusią odontologijos klinikai

priklausančią įrangą, kasacinis teismas konstatavo, kad CK 6.266 straipsnio nuostatos šiuo atveju

netaikytinos, nes byloje nėra nustatyta, kad buitinė kanalizacija užsikimšo dėl jos konstrukcijų

trūkumų68.

Įstatymų leidėjas nepateikia statinio trūkumų ar jo sugriuvimo sąvokų. Kasacinis teismas yra

išaiškinęs tik vieno iš CK 6.266 straipsnyje nurodytų statinių – kelio – trūkumo sąvoką: kelio

trūkumas – tai kelio įrenginių komplekso, jo dalies ar atskiro įrenginio statybinių konstrukcijų

trūkumas, atsiradęs dėl statybos normų pažeidimų ar netinkamos konstrukcijų priežiūros ar dėl kitų

priežasčių, nepriklausančių nuo savininko (valdytojo) valios69. Atsižvelgiant į tai, kelio trūkumu

65 Lietuvos Respublikos statybos įstatymas, 1996, Nr. I-1240.66 Lietuvos Respublikos kelių įstatymas, 1995, Nr. I-891.67 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2009. 68 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206-701/2018.69 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-57/2014. Teismų praktika. 2014, Nr. 41.

22

laikoma ženklais nepažymėta duobė kelyje70, tačiau nei šaligatvio apledėjimas71, nei kelyje buvusios

akmenų ir padangos atplaišos72 ar prie šaligatvio gyventojų savavališkai įrengti atitvarai (metaliniai

stulpai) nėra kelio trūkumai73.

Vadovaujantis CK 6.266 straipsnio 1 dalimi, kasacinėje jurisprudencijoje statinio trūkumais

pripažįstama netinkamos kokybės stogo danga (nesandari ir neapsaugota nuo atmosferos

poveikio)74, tačiau nuo daugiabučio namo stogo ant automobilio nukritęs ledo (sniego) gabalas nėra

statinio (stogo) trūkumas75. Kitais statinio trūkumais gali būti atidengtas priešgaisrinio vandens

rezervuaro šulinys76, trūkusi plastikinio vandens vamzdžio jungtis77, daugiabučio namo bute

netinkamai įrengta dušo kabina78 ar nesandari vonios įranga79, trūkęs vandens tiekimo vamzdis80, kt.

Gaisro atveju, kai žala atsiranda ne dėl pastato trūkumų, o dėl kitų priežasčių, atsako žalą

sukėlęs trečiasis asmuo, o ne pastato savininkas (valdytojas). Todėl kasacinio teismo praktikoje

akcentuojama, kad gaisro kilimas būtent dėl pastato trūkumų, o ne dėl kitų priežasčių turi būti

nustatytas patikimai81. Pavyzdžiui, CK 6.266 straipsnio nuostatos nebuvo taikytos civilinėje byloje,

kurioje gaisrą sukėlė pašalinis atviros ugnies šaltinis82. Griežtoji atsakomybė pastato, kuriame kilo

gaisras, savininkui (valdytojui) taip pat nebuvo taikyta nustačius, kad gaisrą sukėlė iš krosnies

dūmtraukio išlėkusios kibirkšties patekimas į pastato palėpę, nesant dūmtraukio įrengimo

reikalavimų pažeidimų83, bei įmonės darbuotojų vykdomi metalo pjovimo darbai dujomis84, nes

šiais atvejais gaisrą sukėlė ne pastato trūkumai, o kitos priežastys.

II.1.2. Atsakomybės subjektai

a) Statinio savininkas (savininkai)

Pagal CK 6.266 straipsnio 1 dalį žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių

konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, privalo atlyginti šių objektų 70 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-27-701/2017.71 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-507/2010.72 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-57/2014. Teismų praktika. 2014, Nr. 41.73 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-309/2014.74 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-563-687/2015.75 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-508-219/2017. 76 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-238/2010.77 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-584/2005.78 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-299/2008.79 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2014.80 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-534-611/2016.81 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-215/2012.82 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-241/2014; taip pat žr. 2010 m. spalio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-152/2010.83 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-358/2012.84 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2009.

23

savininkas (valdytojas). Vadovaujantis CK 6.266 straipsnio 2 dalimi, preziumuojama, kad pastatų,

statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų savininkas (valdytojas) yra asmuo, viešame registre

nurodytas kaip jų savininkas (valdytojas).

Kasacinis teismas, aiškindamas šias teisės normas, yra nurodęs, kad, esant registracijos

duomenims viešame registre, jame nurodytas asmuo gali įrodyti, jog atsakingas už žalą asmuo iš

tikrųjų yra kitas. Juo gali būti objekto savininkas ar valdytojas, nors jo teisės ir nebūtų įregistruotos

viešame registre. Ši prezumpcija nustatyta tam asmeniui, kuris nuosavybės teisę ar valdymą yra

paviešinęs – įrodinėjimo pareiga tenka viešame registre nurodytam savininkui ar valdytojui. Šios

nuostatos neeliminuoja galimybės kreditoriui ar skolininkui, kuriam nustatyta prezumpcija,

įrodinėti, kad konkretus asmuo yra faktinis objekto savininkas ar valdytojas85. Tai reiškia, kad CK

6.266 straipsnio 2 dalyje nustatyta nuginčijama prezumpcija, pagal kurią preziumuojama, kad

statinio savininkas (valdytojas) yra viešame registre nurodytas asmuo, taigi žalą patyrusiam

asmeniui šio fakto nereikia įrodinėti. Jeigu asmuo, viešame registre įregistruotas kaip statinio

savininkas (valdytojas), gindamasis nuo ieškinio teigia, kad iš tikrųjų statinio savininkas

(valdytojas) yra kitas, jam tenka įrodinėjimo našta paneigti šią prezumpciją ir pateikti duomenis,

patvirtinančius, kad iš tikrųjų statinio savininkas (valdytojas) yra kitas asmuo. Pavyzdžiui, civilinėje

byloje, kurioje žala atsirado remontuojamame geležinkelio ruože įvykus avarijai, kasacinis teismas

konstatavo, jog geležinkelio savininkui, kuris yra įregistruotas viešame registre, tenka įrodinėjimo

pareiga, kad geležinkelio valdymas remonto metu buvo perduotas kitam asmeniui, tačiau tokių

duomenų byloje nepateikta, o šio nekilnojamojo daikto valdymas viešame registre neregistruotas,

todėl šioje byloje teismai pagrįstai taikė daiktinės teisės pagrindu kylančią deliktinę atsakomybę

kelio savininkui86.

CK 6.266 straipsnio 1 dalies nuostatos įtvirtina bendrąją taisyklę, kad už statinio

trūkumų sukeltą žalą be kaltės atsako jo savininkas, t. y. asmuo, kuris statinį valdo nuosavybės

teise (CK 4.37 straipsnis). Kai statinys, dėl kurio trūkumų atsirado žala, nuosavybės teise priklauso

vienam savininkui, jis pagal CK 6.266 straipsnio nuostatas atsako vienasmeniškai. Pavyzdžiui,

byloje, kurioje žala atsirado dėl netinkamai įrengtos namo stogo dangos apliejus nuomininko

patalpas, atsakovu teismas pripažino savivaldybę, kuri buvo vienintelė namo savininkė ir patalpų

85 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-365/2005; 2015 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-186-701/2015; 2015 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-563-687/2015; 2016 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-105-687/2016; 2017 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-27-701/2017, kt.86Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-223/2014.

24

nuomotoja87. Savivaldybė atsakove buvo pripažinta ir byloje, kurioje žala atsirado automobiliui

įvažiavus į kelio ženklais nepažymėtą duobę, nes ji buvo kelio savininkė88.

Savininko atsakomybė kyla ir tuo atveju, kai žalą sukelia jam nuosavybės teise priklausančio

pagrindinio daikto priklausinio trūkumai (CK 4.19 straipsnis). Griežtoji deliktinė atsakomybė

pagrindinio daikto priklausinio savininkui taikoma tik nustačius priklausinio ryšį su pagrindiniu

daiktu. Antai civilinėje byloje, kurioje žala atsirado žuvus į atidengtą priešgaisrinio vandens

rezervuaro šulinį įkritusiam asmeniui, kasacinis teismas nurodė, kad savivaldybė nėra tinkama

atsakovė šioje byloje, nes rezervuaras buvo statomas sovietmečiu kolūkio vaikų darželiui, tačiau

teismai netyrė, ar tarp vaikų darželio ir rezervuaro yra funkcinis ryšys: jeigu būtų nustatyta, kad

rezervuaro paskirtis yra tarnauti vaikų darželiui, tai būtent darželio savininko pareiga (CK

6.266 straipsnio prasme) būtų saugoti ir tinkamai prižiūrėti tiek pagrindinį daiktą (vaikų darželio

pastatą), tiek jo priklausinį – priešgaisrinį vandens rezervuarą (CK 4.12, 4.19 straipsniai)89.

Civilinės atsakomybės už statinio trūkumais padarytą žalą taikymas turi ypatumų tais

atvejais, kai sprendžiama dėl žalos, padarytos dėl daugiabučio namo trūkumų. Daugiabučių namų

(pastatų) atvejais susiklosto dvejopo pobūdžio nuosavybės santykiai, taigi atsiranda ir skirtingi

nuosavybės teisės subjektai. Pirma, daugiabučio namo butų ar kitų patalpų savininkai yra asmeninės

nuosavybės teisės į atitinkamus butus ir kitas patalpas subjektai90. Antra, visi daugiabučio namo

butų ar kitų patalpų savininkai kartu yra ir viso pastato bendrojo naudojimo objektų bendraturčiai, o

šie objektai jiems priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise. Bendrojo naudojimo objektų

sąrašas nustatytas CK 4.82 straipsnio 1 ir 7 dalyse ir Lietuvos Respublikos daugiabučių

gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatyme91.

87Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-563-687/2015.88Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-27-701/2017.89Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-238/2010.90 Butas ar patalpa gali priklausyti vienam savininkui asmeninės nuosavybės teise arba keliems savininkams bendrosios jungtinės ar bendrosios dalinės nuosavybės teise, tačiau visais atvejais tai yra tik konkretaus buto ar patalpų nuosavybės santykiai, todėl šioje apžvalgoje aiškumo ir glaustumo tikslais toliau bus vartojama vieno savininko (arba asmeninės nuosavybės) sąvoka.91 Pagal CK 4.82 straipsnio 1 ir 7 dalis butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise, proporcingai jiems nuosavybės teise priklausančių patalpų naudingojo ploto ir gyvenamojo namo naudingojo ploto santykiui, priklauso namo bendro naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė, techninė ir kitokia įranga. Bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančius objektus detaliau reglamentuoja Lietuvos Respublikos daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymas, kuriame nustatyta, kad pagrindinės pastato konstrukcijos yra: pamatai, visos laikančiosios sienos ir kolonos, išorinės sienos ir vidinės pertvaros, atskiriančios bendrojo naudojimo patalpas nuo skirtingiems savininkams priklausančių butų ir kitų patalpų, perdangos, stogas, fasado architektūros detalės ir išorinės (fasado) konstrukcijos (balkonų, lodžijų ir terasų laikančiosios konstrukcijos, aptvarai, stogeliai, išorės durys, išoriniai laiptai), tarpaukštinių laiptų konstrukcijos, nuožulnos) (2 straipsnio 15 dalies 1 punktas). Šiame įstatyme taip pat įtvirtintos bendrosios pastato inžinerinės sistemos – pastato bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, dujų, šilumos, sanitarinės technikos ir kita įranga (įskaitant pastato elektros skydinę, šilumos punktą, šildymo ir karšto vandens sistemos vamzdynus ir radiatorius, vandentiekio ir kanalizacijos vamzdynus, rankšluosčių džiovintuvus) (2 straipsnio 15 dalies 2 punktas), bei pastato bendrojo naudojimo patalpos ir kitos pastato dalys – pastato laiptinės, holai, koridoriai, galerijos, palėpės, sandėliai, rūsiai, pusrūsiai ir kitos patalpos, bendrojo naudojimo balkonai, lodžijos, terasos, jeigu jie nuosavybės teise nepriklauso

25

Atsižvelgiant į pirmiau nurodytą dvejopą nuosavybės teisės pobūdį ir skirtingus nuosavybės

teisės subjektus bei objektus, deliktinės atsakomybės už daugiabučio namo trūkumais padarytą žalą

rūšis priklauso nuo to, ar žala padaryta dėl bendrojo naudojimo objektų trūkumų, ar dėl vienam iš

butų ir patalpų savininkų asmeninės nuosavybės teise priklausančio buto ar kitų patalpų trūkumų.

Jeigu žala atsirado ne dėl bendrojo naudojimo objektų, o dėl vienam savininkui

priklausančio buto ar kitų patalpų daugiabučiame name trūkumų, šio buto (patalpų)

savininkui taikoma griežtoji deliktinė atsakomybė pagal CK 6.266 straipsnį, t. y. taikomos tos

pačios atsakomybės taisyklės kaip ir vienasmeniškai valdomo pastato ar statinio savininkui. Tokia

žala gali būti padaroma tiek kitų to paties pastato butų ar patalpų savininkams, tiek tretiesiems

asmenims. Pavyzdžiui, civilinėje byloje, kurioje žala atsirado dėl to, kad dėl vienų iš pastato

patalpų, nuosavybės teise priklausančių savivaldybei, trūkumo buvo užlietos kitam savininkui

priklausančios tame pačiame pastate esančios patalpos, kasacinis teismas atsakomybę be kaltės

taikė patalpų, kuriose įvyko vandentiekio avarija, savininkui (savivaldybei), nes avarijos priežastis

buvo trūkusi plastikinio vamzdžio, kuriuo vanduo buvo tiekiamas tik į savivaldybei priklausančias

patalpas, jungtis, o kiti to paties namo patalpų savininkai trūkusiu vandentiekio vamzdžiu

nesinaudojo92.

Pabrėžtina, kad patalpų užliejimo atvejais griežtoji deliktinė atsakomybė patalpų, kuriose

įvyko vandentiekio avarija, savininkui gali kilti ir neįrodžius konkrečių trūkumų, lėmusių žalos

atsiradimą, – ieškovui užtenka įrodyti, kad žala kilo iš atsakovo valdomų patalpų, nes ieškovas

turi ribotas galimybes apžiūrėti atsakovui priklausančias patalpas. Pavyzdžiui, civilinėje byloje,

kurioje žalą sukėlė viename daugiabučio namo bute netinkamai įrengta dušo kabina, kasacinis

teismas konstatavo, kad turto sugadinimo atveju (kai įtariama, kad butas užpilamas vandeniu iš

viršuje esančių patalpų) asmens neteisėti veiksmai turi būti suprantami kaip viršuje esančių patalpų

savininko nesugebėjimas naudotis savo turtu taip, kad nebūtų daroma žalos kitiems asmenims.

Atsakovo veiksmai yra neteisėti, jei nustatomas pavojingas, gadinantis turtą poveikis iš atsakovo

valdomo buto, o ne iš kitų šaltinių. Dėl kokios priežasties užpylimo atveju teka vanduo iš atsakovo

buto, ieškovas neprivalo įrodinėti. Jis privalo įrodyti tik tą aplinkybę, kad buto užpylimo židinys yra

viršuje esantis atsakovo butas, o ne kiti šaltiniai. Dėl to teismas turi nurodyti ieškovui teikti

įrodymus, kad užpylimas įvyko iš atsakovo buto. Jeigu ši aplinkybė nėra akivaizdi ir aiški, tai

teismas turi pareikalauti pateikti įrodymus, ar yra kitų galimų buto užpylimo šaltinių93. Kitoje

byloje, kurioje apačioje esančio buto lubos drėko dėl nesandarios vonios viršutiniame bute,

atskiriems savininkams (2 straipsnio 15 dalies 3 punktas). Lietuvos Respublikos daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymas, 1995, Nr. I-798. 92Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-584/2005.93Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-299/2008.

26

kasacinis teismas taikė analogišką taisyklę ir konstatavo, kad atsakovė (viršutinio buto savininkė)

neįrodė, jog vandens prasiskverbimo židinys buvo ne jos bute, o bendro naudojimo objekte

(vandens stove, esančiame bendroje namo laiptinės sienoje), ir jai taikė atsakomybę be kaltės94.

Šios taisyklės nuosekliai laikomasi ir naujausioje kasacinėje praktikoje. Antai 2016 m.

nagrinėtoje civilinėje byloje, kurioje žalą sukėlė viršutinėse negyvenamose ir nešildomose patalpose

žiemos metu trūkęs vandens tiekimo vamzdis, kasacinis teismas atsakomybę be kaltės taikė

viršutinių patalpų savininkui, nes buto užliejimo židinys buvo jam priklausančiame bute, o

savininkas turi pareigą užtikrinti saugų ir tinkamą nuosavybės teisės objekto naudojimą95. Kitoje

2017 m. nagrinėtoje byloje, kurioje buvo nustatyta, jog vanduo į ieškovės butą pratekėjo per lubas,

besiribojančias su viršuje esančiu atsakovės butu, kasacinis teismas konstatavo, kad ieškovei byloje

įrodžius jos buto užliejimą iš aukščiau esančio atsakovės buto, pirmosios instancijos teismas

pagrįstai tenkino ieškovės reikalavimą atlyginti dėl užliejimo padarytą žalą, tuo tarpu apeliacinės

instancijos teismas, atmesdamas ieškinį, nepagrįstai perkėlė ieškovei pareigą įrodyti, dėl kokios

priežasties vanduo tekėjo iš atsakovės buto, ir taip nukrypo nuo kasacinės teisės aiškinimo ir

taikymo praktikos96.

Pirmiau minėta, kad daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkai kartu yra ir namo

bendrojo naudojimo objektų bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalyviai – bendraturčiai. Šis

dvejopas nuosavybės teisės pobūdis lemia, kad dėl bendrojo naudojimo objektų trūkumų gali būti

padaroma žala vieno iš pastato butų ar kitų patalpų savininkų asmeniniam turtui. Gali susiklostyti

situacija, kai žalą patyręs asmuo kartu yra ir vienas iš statinio, dėl kurio trūkumų padaryta žala,

bendraturčių. Atsižvelgdamas į šiuos bendraturčių tarpusavio nuosavybės teisinių santykių

ypatumus, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kai žala padaroma vienam iš bendraturčių

asmeninės nuosavybės teise priklausančiai turto daliai (pavyzdžiui, butui) dėl bendrojo

naudojimo objekto trūkumų, CK 6.266 straipsnio nuostatos netaikytinos – tokiu atveju žala

atlyginama bendraisiais žalos atlyginimo pagrindais, t. y. žalą turi atlyginti kaltas dėl žalos asmuo

(CK 6.263, 6.246–6.249 straipsniai)97.

Teismų praktika dėl žalos, padarytos vienam iš daugiabučio namo butų ar kitų patalpų,

priklausančių bendraturčiams asmeninės nuosavybės teise, dėl bendrojo naudojimo objekto

trūkumo, atlyginimo yra nuosekli ir iš dalies jau buvo aptarta 2010 m. parengtoje apžvalgoje apie

94Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2014.95Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-534-611/2016.96 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-310-916/2017.97 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-123/2009; 2013 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-152/2013; 2015 m. gruodžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-634-248/2015; 2017 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-445-421/2017, kt.

27

ginčus dėl bendrosios dalinės nuosavybės98. Atsižvelgiant į tai ir turint omenyje, kad ši apžvalga

skirta griežtosios statinių savininkų (valdytojų) deliktinės atsakomybės atvejams, pastato

bendraturčių atsakomybė bendraisiais civilinės atsakomybės pagrindais, kylanti vadinamuosiuose

vidiniuose bendrosios dalinės nuosavybės teisiniuose santykiuose, plačiau neanalizuotina.

b) Statinio valdytojas

Savininkas atsako už statinio trūkumų sukeltą žalą visais atvejais, išskyrus kai statinio

valdymas yra perleistas kitam asmeniui – valdytojui (CK 6.266 straipsnio 1 dalis). Valdytoju gali

būti asmuo, kuriam valdymo teisė priklauso tiek kaip savarankiška daiktinė teisė (CK

4.22 straipsnio 1 dalis), tiek kaip nuosavybės teisės sudėtinė dalis (CK 4.37 straipsnio 2 dalis).

Kasacinėje praktikoje valdytoju CK 6.266 straipsnio prasme laikomas asmuo, kuriam daiktinės ar

prievolių teisės pagrindu pavesta eksploatuoti, prižiūrėti ar tvarkyti objektą99. Sprendžiant, ar buvo

perleista statinio valdymo teisė griežtosios atsakomybės taikymo prasme, reikia nustatyti, ar

valdytojui perduota teisinė ir faktinė pareiga užtikrinti pastato saugumą100.

Pagal naujausią kasacinę praktiką, statinio valdytoju nelaikomas asmuo, kuriam perduota

tik statinio techninės priežiūros funkcija, todėl kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kad

statinys perduodamas kitam asmeniui savarankiškai valdyti. 2016 m. nagrinėtoje byloje, kurioje

žala atsirado automobiliui įvažiavus į kelyje esančią duobę, kasacinis teismas konstatavo, kad

atsakomybė be kaltės tenka kelio savininkui (savivaldybei), o ne sutarties pagrindu kelią

prižiūrėjusiai bendrovei: taikant CK 6.266 straipsnio 2 dalį, asmuo, viešame registre nurodytas kaip

statinio savininkas (valdytojas) ir siekiantis paneigti statinio valdymo prezumpciją, turi įrodyti, kad

kitas asmuo savarankiškai įgyvendina statinio valdymą, ir tuo atveju atsakomybė taikoma ne jam, o

kitam asmeniui. Sutartimi kitam asmeniui perdavus tik statinio techninės priežiūros, veikiant pagal

užsakovo nurodymus, teisę, statinio valdymas tokiam asmeniui nepereina ir jam solidarioji prievolė

atlyginti žalą kartu su statinio savininku CK 6.266 straipsnio pagrindu netaikytina101.

Analogiškoje 2017 m. nagrinėtoje byloje kasacinis teismas, nustatęs, kad savivaldybės ir

bendrovės sudarytoje rangos sutartyje nebuvo nuostatų, kurios patvirtintų, kad gatvės perduodamos

bendrovei savarankiškai valdyti, nes joje kalbama tik apie techninės priežiūros pobūdžio darbų

atlikimą (gatvių ir kiemų dangos remonto bei priežiūros darbus, kuriuos rangovė atlieka ne savo

98 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Teismų praktikos nagrinėjant ginčus dėl bendrosios dalinės nuosavybės apžvalga. Teismų praktika. 2010, Nr. 32.99 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-365/2005. Teismų praktika. 2005, Nr. 25.100 Žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-206-701/2018.101Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-105-687/2016. Teismų praktika. 2016, Nr. 45.

28

nuožiūra ir iniciatyva, o pagal savivaldybės užsakymą), konstatavo, kad, savivaldybei sprendžiant

dėl darbų kiekių ir jų atlikimo terminų ir rangovui veikiant tik pagal užsakovo (savivaldybės)

nurodymus, dėl gatvės, kurioje įvyko draudžiamasis įvykis, konstrukcinių trūkumų kilusios žalos

pagal CK 6.266 straipsnį turi atsakyti tik jos savininkė – savivaldybė102.

Statinio valdymas gali atsirasti tiek įstatymo, tiek sutarties pagrindu. Antai byloje, kurioje

žala atsirado ieškovei įkritus į neuždengtą drenažo šulinį prie daugiabučio namo, atsakovu

pripažintas drenažo sistemos, kaip melioracijos įrenginio, valdytojas (savivaldybė), kuriam jos

priežiūra buvo priskirta Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo nuostatomis103.

Kai statinio valdymas perleidžiamas sutartimi, kiekvienu konkrečiu atveju būtina

nustatyti tokio susitarimo turinį. Pavyzdžiui, civilinėje byloje, kurioje žala atsirado automobiliui

užvažiavus ant kanalizacijos šulinio kelio važiuojamojoje dalyje, kasacinis teismas panaikino

žemesnės instancijos teismų sprendimą bei nutartį ir grąžino bylą nagrinėti iš naujo pirmosios

instancijos teismui, nes, esant savivaldybės su įmone sudarytai atlygintinų paslaugų tiekimo

sutarčiai, pagal kurią savivaldybė pavedė jai atlikti lietaus nuotekų tinklų priežiūros ir

eksploatavimo darbus, teismai, netyrę jos turinio ir kitų reikšmingų aplinkybių, tinkamai nenustatė

šulinio, dėl kurio atsirado žalos, savininko. Nustatę savininką, jei jis nurodytų, kad pagal sutartį

atsakomybė tenka kitam asmeniui, teismai turėtų tirti sutarties turinį, aiškinti jos sąlygas pagal

sutarties pažodinę reikšmę, jos sudarymo ir vykdymo aplinkybes ir nustatyti, ar sudaryta sutartimi

kitam asmeniui buvo perduota objekto, dėl kurio atsirado žalos, valdymo, ar tik techninės priežiūros

teisė, ar šis asmuo pagal sutartį tapo atsakingas už kelio važiuojamojoje dalyje esantį šulinį, dėl

kurio trūkumų buvo apgadinta transporto priemonė ir atsirado žalos104.

Kitoje byloje, kurioje žala atsirado dėl to, kad nuo įkaitusio dūmtraukio užsidegė antro

aukšto laminato grindys, t. y. dėl pastato konstrukcinio trūkumo kilusio gaisro nuomojamose

patalpose, atsakovu buvo pripažinta pastato dalies savininkė, o ne šių patalpų nuomininkas, nes

pastarasis turėjo pareigą naudotis išnuomotu daiktu pagal sutartį ir daikto paskirtį, bet neturėjo

daikto savininkui priskirtos pareigos rūpintis, stebėti ir nustatyti, kad išnuomotame daikte nebūtų

statybinių, konstrukcinių ir kitokių trūkumų, bei juos šalinti105.

II.2. Atsakomybė už gyvūnų padarytą žalą

102Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-27-701/2017.103 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-365/2005. Teismų praktika. 2005, 25.104 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-186-701/2015.105 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-378/2009.

29

Pagal CK 6.267 straipsnio 1 dalį naminių gyvūnų arba asmens žinioje esančių laukinių

gyvūnų padarytą žalą privalo atlyginti jų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo šio

kodekso 6.270 straipsnio 1 dalyje numatytos aplinkybės. Asmuo atsako ir už iš jo pabėgusių gyvūnų

padarytą žalą. Pažymėtina, kad kai žala padaroma eismo įvykio metu dėl valstybei nuosavybės teise

priklausančio laukinio gyvūno, 2010  m. pakeitus teisinį reglamentavimą, valstybei taikoma

atsakomybė su kalte, todėl šie atvejai apžvalgoje neanalizuojami106.

Įstatymų leidėjas pateikia tik laukinio gyvūno sąvoką – tai laisvėje gyvenantis arba

nelaisvėje laikomas laukinio gyvūno rūšies bet kurios biologinio vystymosi stadijos individas

(Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 2 straipsnio 22 dalis)107. Tuo tarpu

naminiais gyvūnais Lietuvos kasacinėje praktikoje pripažįstami naminiai paukščiai (vištos)108,

šunys109, kt.

Pagal CK 4.41 straipsnį gyvūnų savininkas, įgyvendindamas nuosavybės teisę, privalo

laikytis gyvūnų apsaugą ir jų laikymą reglamentuojančių įstatymų, kitų teisės aktų reikalavimų.

Pavyzdžiui, civilinėje byloje, kurioje žala automobiliui galimai atsirado į kelio važiuojamąją dalį

išbėgus vištai, teismai atsakovu pripažino fizinį asmenį, kuriam šis naminis paukštis priklausė

nuosavybės teise110. Kitoje civilinėje byloje, kurioje žala atsirado, kai vienas iš tarpusavyje

susipjovusių šunų savininkų bandė šunis išskirti ir patyrė kūno sužalojimų (jam buvo įkąsta į koją ir

į galvą), kasacinis teismas atsakomybę be kaltės taikė žalą padariusio šuns savininkui111.

Vadovaujantis CK 6.267 straipsnio 2 dalimi, laukinių žvėrių padaryta žala atlyginama

įstatymų nustatyta tvarka. Šie žalos atlyginimo santykiai reglamentuojami Lietuvos Respublikos

laukinės gyvūnijos įstatymo 22 straipsnyje112, Lietuvos Respublikos medžioklės įstatymo

18 straipsnyje113, kuriuose nustatyti atsakomybės už atitinkamų gyvūnų padarytą žalą subjektai ir jų

atsakomybės sąlygos.

II.3. Atsakomybė už didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą

106 Lietuvos Respublikos laukinės gyvūnijos įstatymo pakeitimo įstatymas, 2010, Nr. XI-920. Žr. aktualią kasacinę praktiką: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. liepos 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-338/2011; 2011 m. spalio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2011; 2012 m. balandžio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-133/2012; 2012 m. lapkričio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-478/2012; 2013 m. gruodžio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-683/2013; 2015 m. gegužės 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-330-706/2015, kt.107 Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymas, 1997, Nr. VIII-500.108 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-224-469/2016.109 Lietuvos Aukščiausiojo 2003 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1129/2003. 110 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-224-469/2016.111 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1129/2003.112 Lietuvos Respublikos laukinės gyvūnijos įstatymas, 1997, Nr. VIII-498.113 Lietuvos Respublikos medžioklės įstatymas, 2002, Nr. IX-966.

30

II.3.1. Bendrieji klausimai

Pagal CK 6.270 straipsnio 1 dalį asmuo, kurio veikla susijusi su didesniu pavojumi

aplinkiniams (transporto priemonių, mechanizmų, elektros ir atominės energijos, sprogstamųjų ir

nuodingų medžiagų naudojimas, statybos ir t. t.), privalo atlyginti didesnio pavojaus šaltinio

padarytą žalą, jeigu neįrodo, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusio asmens

tyčios ar didelio neatsargumo. Kaip yra nurodęs kasacinis teismas, atsakomybės pagal CK

6.270 straipsnį pagrindas – rizika. Asmuo naudoja pavojingą objektą (daiktą, įrenginius,

mechanizmus, medžiagas ir kt.) arba vykdo tokio pavojingumo veiklą (vežimus, transporto veiklą,

tam tikros rūšies gamybą, tam tikrų pramoginių paslaugų teikimą bei kt.), kurių jis nepajėgus

visiškai kontroliuoti. Reikalavimas laikytis visų įmanomų saugumo reikalavimų tokiu atveju

neišnyksta, tačiau nėra esminis, nes, net ir elgiantis maksimaliai saugiai, išlieka realus žalos

padarymo kitiems pavojus. Tokiais atvejais atsakomybė atsiranda už žalos padarymo faktą,

nesiejant jo su teisinių pareigų nevykdymu ir didesnio pavojaus šaltinio valdytojo kalte; neturi

reikšmės, buvo pažeisti saugumo reikalavimai ar ne114.

CK 6.270 straipsnio 1 dalies nuostatos įtvirtina nebaigtinį didesnio pavojaus šaltinių sąrašą:

didesnį pavojų aplinkiniams kelia veikla, susijusi su transporto priemonėmis, mechanizmais,

elektros, atominės energijos, sprogstamųjų ir nuodingų medžiagų naudojimu, statybomis, kt.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos potencialiai pavojingų įrenginių priežiūros įstatymu,

potencialiai pavojingais įrenginiais gali būti ir darbo priemonės (darbui naudojamos mašinos,

įrengimai, įrenginiai, aparatai, prietaisai ar įrankiai) ir kiti įrenginiai, kuriuos naudojant kyla

pavojus darbuotojų ir kitų žmonių gyvybei, sveikatai, aplinkai ar turtui dėl juose sukauptos

energijos bei vykstančių procesų ir kuriems reikalinga šio įstatymo nustatyta priežiūra. Įrenginiams

priskiriami jų valdymo, signaliniai, blokavimo ir saugos įtaisai, kontroliniai matavimo prietaisai

(2 straipsnio 1 dalis)115.

Civilinėje teisėje didesnio pavojaus šaltinis suprantamas kaip asmens valdomas objektas ar

jo vykdoma veikla, kuri kelia didesnį nei įprasta pavojų aplinkiniams. Lietuvos Aukščiausiojo

Teismo jurisprudencijoje pažymėta, kad dėl tam tikro objekto ar veiklos, kaip keliančių didesnį

pavojų aplinkiniams, pobūdžio sprendžiama pagal šiuos kriterijus: 1) itin didelę žalos atsiradimo

riziką; 2) negalėjimą jos pašalinti atsargumo priemonėmis116. Pavyzdžiui, byloje, kurioje buvo

sprendžiamas ginčas dėl žalos, atsiradusios ieškovui leidžiantis vandens pramogų parko kalneliu,

114 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-446/2011.115 Lietuvos Respublikos potencialiai pavojingų įrenginių priežiūros įstatymas, 1996, Nr. I-1324.116 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr.  3K-7-144/2014. Teismų praktika. 2014, Nr. 41.

31

atlyginimo, konstatuota, kad atsakovas, užsiimdamas vandens pramogų parko ir pirčių komplekso

organizavimo bei administravimo veikla, kurioje naudojami vandens nusileidimo kalneliai, vykdo

rizikingą, susijusią su didesniu pavojumi padaryti žalos kitiems, veiklą, taigi – valdo didesnio

pavojaus šaltinį, todėl, kaip šio valdytojas, yra atsakingas už ieškovo sveikatai padarytą žalą pagal

CK 6.270 straipsnio taisykles117.

Šaunamasis ginklas taip pat yra didesnio pavojaus šaltinis. Byloje, kurioje nukentėjęs asmuo

reikalavo žalos atlyginimą solidariai priteisti iš nusikaltėlių, panaudojusių kitam asmeniui

priklausantį ginklą, ir ginklo savininko, kuris netinkamai saugojo šaunamąjį ginklą, kasacinis

teismas ginklo, kaip didesnio pavojaus šaltinio, savininkui taikė solidariąją atsakomybę, nes ginklo

savininkas pažeidė bendro pobūdžio pareigą užtikrinti ginklų ir šaudmenų saugojimą, juolab kad

tokia pareiga logiškai kyla iš pačių ginklų, kaip ypatingos reikšmės daiktų, kurių apyvarta ribojama

visuomenės ir valstybės saugumo, žmogaus gyvybės ir sveikatos apsaugos poreikių, specialaus

teisinio statuso ir teisės aktuose keliamų padidintų reikalavimų ginklų bei šaudmenų savininkams ir

naudotojams (CK 6.270 straipsnio 3 dalis)118.

Atsakovas pagal CK 6.270 straipsnį yra didesnio pavojaus šaltinio valdytojas, t. y. asmuo,

valdantis šį šaltinį nuosavybės, patikėjimo teise ar kitokiu teisėtu pagrindu (panaudos, nuomos ar

kitokios sutarties pagrindu, pagal įgaliojimą ir t. t.) (CK 6.270 straipsnio 2 dalis).

Tais atvejais, kai žalą sukelia didesnio pavojaus šaltinį naudojęs darbuotojas, atsakomybė be

kaltės pagal CK 6.270 straipsnio 1 dalį kyla darbdaviui, nes jis, o ne darbuotojas laikomas didesnio

pavojaus šaltinio valdytoju. Pavyzdžiui, civilinėje byloje, kurioje ieškovas prašė priteisti iš buvusio

darbdavio dėl nelaimingo atsitikimo darbe (medžio pjovimo staklėms sužalojus ranką) patirtos žalos

atlyginimą, kasacinis teismas konstatavo, kad už didesnio pavojaus šaltiniu (medžio pjovimo

staklėmis) padarytą žalą atsako darbdavys, nes jis nesiėmė priemonių darbuotojų saugai ir sveikatai

užtikrinti, neorganizavo darbuotojų saugos ir sveikatos būklės vidinės kontrolės, neįvertino

profesinės rizikos darbo vietoje, dėl to nenumatė ir neįgyvendino prevencinių priemonių rizikai

šalinti ir mažinti – neįrengė automatinio staklių stabdymo įtaiso119.

II.3.2. Transporto priemonės valdytojo atsakomybė

117 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-446/2011; 2012 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2012.118 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-144/2014. Teismų praktika. 2014, Nr. 41.119 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-159-313/2018.

32

Lietuvoje išsamiausia kasacinė jurisprudencija suformuota dėl transporto priemonių, kaip

didesnio pavojaus šaltinio, valdytojų griežtosios deliktinės atsakomybės.

Pagal Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymą transporto

priemonė – priemonė žmonėms ir (arba) kroviniams, taip pat ant jos sumontuotai stacionariai

įrangai vežti. Ši sąvoka taip pat apima traktorius, savaeiges mašinas ir eismui ne keliais skirtas

transporto priemones (2 straipsnio 73 dalis)120. Šio įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta ir

automobilio, dėl kurio valdytojų griežtosios deliktinės atsakomybės kasacinė praktika gausiausia,

sąvoka – tai motorinė transporto priemonė, skirta važiuoti keliu, kroviniams ir (ar) keleiviams vežti

arba kitoms transporto priemonėms vilkti, išskyrus motociklus, lengvuosius keturračius,

keturračius, galinguosius keturračius, mopedus, triračius, traktorius ir savaeiges mašinas.

Už transporto priemonės, kaip didesnio pavojaus šaltinio, sukeltą žalą be kaltės atsako

jos valdytojas. Transporto priemonės valdytojo sąvoka įtvirtinta Saugaus eismo automobilių keliais

įstatymo 2 straipsnio 83 dalyje: transporto priemonės valdytojas – asmuo, nuosavybės, patikėjimo,

nuomos, panaudos ar kitokiu teisėtu pagrindu valdantis ir naudojantis transporto priemonę.

Paprastai transporto priemonės savininkas kartu yra ir jos valdytojas, nes jis transporto priemonę

valdo nuosavybės teise. Tačiau nustačius, kad transporto priemonės valdymą jos savininkas perdavė

civilinio sandorio ar kitu teisėtu pagrindu, deliktinė atsakomybė už ja padarytą žalą bus taikoma

valdymą perėmusiam jos valdytojui.

Pagal kasacinio teismo praktiką tais atvejais, kai žalą sukėlusios transporto priemonės

vairuotojas yra darbuotojas, atliekantis darbo funkcijas, transporto priemonės valdytoju laikomas

darbdavys. Pavyzdžiui, byloje, kurioje darbdavė iš buvusio darbuotojo regreso tvarka reikalavo

atlyginti žalą, patirtą jai geranoriškai atlyginus žalą darbuotojo eismo įvykio metu sužalotam

asmeniui, kasacinis teismas konstatavo, kad darbdavė turėjo pareigą atlyginti nukentėjusiam

asmeniui žalą kaip didesnio pavojaus šaltinio – mikroautobuso – valdytoja: nors mikroautobusą

vairavo darbuotojas, tačiau jis vykdė darbo funkcijas, taigi didesnio pavojaus šaltinio valdytojas

buvo ne atsakovas, bet ieškovė (CK 6.270 straipsnis). Darbdavei, kaip didesnio pavojaus šaltinio

valdytojai, atsirado objektyvioji civilinė atsakomybė, t. y. civilinė atsakomybė be kaltės, už nurodytu

didesnio pavojaus šaltiniu padarytą žalą (CK 6.270 straipsnis), o kaip samdančiam darbuotojus

asmeniui, – netiesioginė civilinė atsakomybė už darbuotojo kaltais veiksmais padarytą žalą (CK

6.264 straipsnis). Darbdavys, atlyginęs didesnio pavojaus šaltiniu, kurio valdytojas jis yra, jo

darbuotojo padarytą nukentėjusiam trečiajam asmeniui žalą (CK 6.264, 6.270 straipsniai), turi

atgręžtinio reikalavimo teisę į darbuotoją, dėl kurio kaltės atsirado žala121. Kitoje civilinėje byloje,

120 Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymas, 2000, Nr. VIII-2043.121Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-210/2007.

33

kurioje žala atsirado moteriai besivejant savo šuniuką iškritus pro atidarytas važiuojančio autobuso

duris ir žuvus, griežtoji deliktinė atsakomybė taikyta UAB „Klaipėdos autobusų parkas“, kuriai

autobusas, kaip didesnio pavojaus šaltinis, priklausė nuosavybės teise, o autobusą vairavęs asmuo

buvo šios įmonės darbuotojas122.

Pažymėtina, kad pagal CK 6.270 straipsnio 2 ir 3 dalis už transporto priemonės sukeltą žalą

tretiesiems asmenims be kaltės atsako tiek teisėtas, tiek neteisėtas jos valdytojas.

Dėl teisėto transporto priemonės valdymo perleidimo kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad

transporto priemonės valdymas gali būti teisėtai perleistas nuo nuomos, panaudos, pavedimo ar

kitokios sutarties sudarymo ir transporto priemonės savininkui ar jos teisėtam valdytojui perdavimo

ją naudotis naujam valdytojui. Vadovaujantis CK 6.270 straipsnio 2 dalimi teisėtas valdymas yra

tada, kai jis atliekamas teisėto civilinio sandorio pagrindu, esant valdymą perduodančio ir valdymą

priimančiojo asmens valiai. Sandorį dėl transporto priemonės valdymo perdavimo sudarančių

asmenų valia yra ribojama CK 6.156 straipsnio 1 dalyje, 6.157 straipsnyje nustatytų sutarties

laisvės principo ribų – imperatyviųjų teisės normų. Valdymo perdavimas yra tada, kai valdymą

įgyjantis asmuo įgauna teisę daryti transporto priemonei faktinį poveikį, savarankiškai priimti

sprendimus dėl transporto priemonės naudojimo (net ir trumpą laiką)123. Pavyzdžiui, civilinėje

byloje, kurioje žala atsirado eismo įvykio metu, atsakomybė be kaltės taikyta transporto priemonės

vairuotojui, bet ne kartu važiavusiam jos savininkui, nes pastarasis transporto priemonės valdymą

vairuotojui buvo perdavęs žodiniu leidimu, todėl kasacinis teismas konstatavo, kad automobilį

vairuotojas valdė patikėjimo teise ir eismo įvykio metu būtent automobilį vairavęs asmuo buvo

didesnio pavojaus šaltinio valdytojas124.

Neteisėto transporto priemonės valdytojo atsakomybės sąlygos įtvirtintos CK

6.270 straipsnio 3 dalyje, kurioje nustatyta, kad didesnio pavojaus šaltinio valdytojas už padarytą

žalą neatsako, jeigu įrodo, kad galimybę valdyti didesnio pavojaus šaltinį jis prarado dėl kitų

asmenų neteisėtų veiksmų ir dėl valdymo praradimo nėra jo kaltės. Šiuo atveju už padarytą žalą

kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojas atsako tik neteisėtai transporto priemonę užvaldęs asmuo.

Neteisėtu užvaldymu laikomas transporto priemonės valdymas be valdytojo sutikimo,

leidimo ar žinios. Kaip nurodoma kasacinėje praktikoje, turtas, taip pat ir transporto priemonė, gali

būti užvaldytas kito asmens atvirai ar slapta, jis gali būti iš teisėto valdymo neteisėtai išgautas

panaudojant fizinę jėgą, prievartą, apgaulę, taip pat teisines priemones, pavyzdžiui, sutartis125.

122Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-53/2010.123 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 19 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-49-788/2016.124 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-27/2013.125 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-175/2003. Teismų praktika. 2003, Nr. 19.

34

Pavyzdžiui, civilinėje byloje, kurioje žala atsirado eismo įvykio metu, transporto priemonės

savininkui (teisėtam valdytojui) netaikyta atsakomybė be kaltės, nes eismo įvykį sukėlusi transporto

priemonė, kurią vairavo kitas asmuo, buvo užvaldyta vagystės metu, t. y. buvo valdoma neteisėto

valdytojo126.

Teismų praktikoje daugiausia klausimų kyla dėl solidariosios transporto priemonės

valdytojų atsakomybės bei atsakomybės taikymo esant transporto priemonių sąveikai.

a) Transporto priemonės valdytojų solidarioji atsakomybė

CK 6.270 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad jeigu dėl valdymo netekimo yra ir valdytojo

kaltės, tai šis ir didesnio pavojaus šaltinį neteisėtai užvaldęs asmuo atsako solidariai, o atlyginęs

žalą valdytojas įgyja regreso teisę reikalauti sumokėtų sumų iš neteisėtai didesnio pavojaus šaltinį

užvaldžiusio asmens.

Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad transporto priemonės savininko solidarioji

atsakomybė už transporto priemone padarytą žalą gali kilti ir tais atvejais, kai transporto priemonės

valdymą jis savo valia perdavė kitam asmeniui, tačiau kito asmens valdymas pripažintinas neteisėtu

dėl priežasčių, nesusijusių su neteisėtu transporto priemonės užvaldymu. Mišrioje išplėstinėje

teisėjų kolegijoje išnagrinėtoje baudžiamojoje byloje, kurioje buvo sprendžiamas klausimas dėl

žalos, padarytos eismo įvykio, kurį sukėlė teisės vairuoti transporto priemonę neturintis asmuo,

metu, atlyginimo, kasacinis teismas suformulavo taisyklę, pagal kurią tuo atveju, jeigu transporto

priemonės valdymas buvo neteisėtas, tai nors ir buvo perduotas teisėto savininko (valdytojo)

valia, transporto priemonės teisėtam savininkui (valdytojui) ir neteisėtam valdytojui gali kilti

solidarioji atsakomybė už padarytą žalą – transporto priemonės valdytojas, neteisėtai leidęs

vairuoti transporto priemonę tokios teisės neturinčiam asmeniui, už šios transporto priemonės, kaip

didesnio pavojaus šaltinio, padarytą žalą, nustačius likusias civilinės atsakomybės sąlygas, atsako

solidariai su transporto priemonę valdžiusiu asmeniu127. Pažymėtina, kad tokiu atveju neteisėtas

transporto priemonės valdytojas atsako be kaltės pagal CK 6.270 straipsnį kaip didesnio pavojaus

šaltinio valdytojas, tačiau valdymą neteisėtai perleidusiam asmeniui (savininkui ar valdytojui)

solidarioji atsakomybė gali kilti tik bendraisiais pagrindais, nustačius visas jo deliktinės

atsakomybės sąlygas, įskaitant kaltę, už imperatyviųjų teisės normų, draudžiančių leisti vairuoti

transporto priemones tokios teisės neturintiems asmenims, pažeidimą.

126 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-555/2013. Teismų praktika. 2013, Nr. 40.127Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 19 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-49-788/2016. Taip pat žr. 2007 m. vasario 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-51/2007.

35

Minėtoje byloje civilinė atsakovė (motina) savo valia perdavė nuteistajam (sūnui),

praradusiam teisę vairuoti, transporto priemonę, pati jos naudojimo tuo metu nekontroliavo, todėl

kasacinis teismas konstatavo, kad sūnus savo valia transporto priemonę priėmė, pats ja naudojosi.

Nuo valdymo priėmimo nuteistasis tapo didesnio pavojaus šaltinio valdytoju. Kadangi civilinė

atsakovė (motina) žalą padariusio eismo įvykio metu nebuvo transporto priemonės valdytoja,

vertinant galimybę jai atsakyti už žalą turi būti nustatytas jos atsakomybės teisinis pagrindas.

Davimas vairuoti transporto priemonę tokios teisės neturintiems asmenims pažeidžia

imperatyviąsias viešosios teisės normas, todėl yra neteisėtas, civilinės atsakomybės požiūriu tai yra

neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). Neteisėtai, pažeidžiant viešosios teisės normas,

atlikti asmens, leidusio vairuoti transporto priemonę, ir neteisėtai transporto priemonę vairavusio

asmens (transporto priemonės valdytojo) veiksmai su eismo įvykio metu padaryta žala susiję

faktiniu ir teisiniu priežastiniu ryšiu, todėl jų žala padaryta bendrais veiksmais ir užtraukia

solidariąją civilinę atsakomybę.

Kartu pažymėtina, kad pagal kasacinę praktiką transporto priemonės valdytojo civilinės

atsakomybės draudiko ir žalą padariusio transporto priemonės valdytojo prievolė atlyginti žalą nėra

solidarioji – tokiu atveju žalą atlygina draudikas, o žalą padaręs asmuo atsako subsidiariai – tik ta

dalimi, kurios nepadengė draudimo išmoka128.

b) Valdytojų atsakomybė transporto priemonių sąveikos atvejais

Tais atvejais, kai žala dėl dviejų ar daugiau transporto priemonių sąveikos padaroma pačiam

transporto priemonės valdytojui (valdytojams), jiems vienas kito atžvilgiu kyla atsakomybė su kalte

(CK 6.270 straipsnio 5 dalis). Pavyzdžiui, civilinėje byloje, kurioje žala atsirado per eismo įvykį

susidūrus automobiliui ir motociklui, kasacinis teismas nurodė, kad eismo įvykis įvyko dėl dviejų

didesnio pavojaus šaltinių (transporto priemonių) – automobilio ir motociklo – susidūrimo, todėl

teisę į žalos atlyginimą ieškovas galėtų būti laikomas įgijusiu tik tuo atveju, jei būtų nustatytos

bendrosios būtinos civilinės atsakomybės sąlygos – neteisėta veika, atsiradusi žala, priežastinis

ryšys tarp neteisėtos veikos ir žalos bei kaltė (CK 6.246–6.249 straipsniai). Taigi, CK

6.270 straipsnio 1 dalis netaikoma tais atvejais, kai sąveikauja keli didesnio pavojaus šaltiniai ir

atsiranda žala. Šiuo atveju atsakomybė be kaltės netenka prasmės, nes kiekvienas iš žalą patyrusių

asmenų – didesnio pavojaus šaltinių valdytojų – įgautų teisę į žalos atlyginimą129.

128 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-34/2013; 2014 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-521/2014, kt.129 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-56-969/2017.

36

Tačiau tais atvejais, kai žala dėl transporto priemonių sąveikos atsiranda tretiesiems

asmenims, pavyzdžiui, vienos ar kelių transporto priemonių keleiviams, tų transporto priemonių

valdytojams trečiųjų asmenų atžvilgiu taikytinas solidariosios atsakomybės be kaltės režimas

vadovaujantis CK 6.270 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta taisykle, pagal kurią, jeigu žala trečiajam

asmeniui padaryta dėl kelių didesnio pavojaus šaltinių sąveikos, tai šių didesnio pavojaus šaltinių

valdytojai atsako solidariai.

II.4. Atsakomybė už žalą aplinkai

II.4.1. Atsakomybės subjektai

Aplinkos apsaugos įstatymo 34 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad ūkio subjektams taikoma

civilinė atsakomybė, neatsižvelgiant į jų kaltę, už bet kokią žalą aplinkai arba realią jos grėsmę,

atsiradusią dėl jų ūkinės veiklos, išskyrus šiame įstatyme numatytus atvejus. Įstatymų leidėjas nėra

įtvirtinęs ūkio subjekto sąvokos, tačiau AAĮ 32 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad gamtos išteklių

naudotojai bei asmenys, vykdantys ūkinę veiklą, (toliau – ūkio subjektai) privalo imtis visų būtinų

priemonių, kad būtų išvengta žalos aplinkai, žmonių sveikatai ir gyvybei, kitų asmenų turtui bei

interesams, o padariusieji žalos privalo atkurti aplinkos būklę, esant galimybei, iki pirminės būklės,

buvusios iki žalos aplinkai atsiradimo, ir atlyginti visus nuostolius. Pirminė būklė nustatoma pagal

turimą informaciją apie geriausią aplinkos būklę. Be to, AAĮ 34 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad

civilinė atsakomybė netaikoma asmenims, vykdantiems veiklą, kurios pagrindinė paskirtis – krašto

apsauga arba tarptautinis saugumas bei kurios vienintelė paskirtis – apsauga nuo stichinių nelaimių.

Griežtoji deliktinė atsakomybė už aplinkai padarytą žalą gali būti taikoma tiek juridiniams,

tiek fiziniams asmenims, kurie yra ūkio subjektai AAĮ 32 straipsnio 2 dalies prasme. Pavyzdžiui,

civilinėje byloje, kurioje žala gamtai atsirado, kai rengiant golfo laukus buvo sunaikinta žolinė

augmenija, kasacinis teismas atsakomybę be kaltės taikė juridiniam asmeniui, kuris jam

priklausančiuose sklypuose įrengė golfo laukus130. Kitoje civilinėje byloje atsakingais už žalą

aplinkai subjektais buvo pripažinti fiziniai asmenys (žemės sklypų savininkai) ir vieno iš jų

įgaliotas asmuo, kurie be leidimo atliko žemės nukasimo, grunto užpylimo darbus ir sunaikino bei

sužalojo kraštovaizdžio komponentus, nes įsigydamas žemės sklypą, būdamas rūpestingas ir atidus,

sklypų savininkas privalėjo išsiaiškinti specialiuosius žemės sklypo naudojimo reikalavimus131. Dar

vienoje civilinėje byloje, kurioje žala aplinkai buvo padaryta neteisėta pirties statyba ežero

130 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-165/2010.131 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-125/2014.

37

pakrantėje, konstatuota, kad atsakomybė kyla žemės sklypo savininkui (fiziniam asmeniui),

vykdžiusiam statybas132.

Paaiškėjus, kad aplinkai žalą galimai padarė ir kiti subjektai, jie įtrauktini į bylą

dalyvaujančiais asmenimis. Pavyzdžiui, vienoje civilinėje byloje kasacinis teismas, spręsdamas dėl

atsakomybės subjekto už žalą, padarytą neteisėtai įrengus atliekų karjerą, nustatęs, kad žemės

sklypai, kuriuose atsakovas tvarkė nenustatytų asmenų sukrautas statybines ir buitines atliekas,

nuosavybės teise priklausė atsakovo sūnui ir kitam giminaičiui, konstatavo, kad, priklausomai nuo

nagrinėjant bylą iš naujo nustatytų faktinių aplinkybių, gali būti konstatuotas šių asmenų neteisėtas

neveikimas arba neteisėtas veikimas ir jie gali tapti atsakingi už aplinkai padarytą žalą, jeigu tokia

bus nustatyta, todėl pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą iš naujo, turėtų spręsti, ar

yra pagrindas pasiūlyti ieškovui patraukti dalyviais (atsakovais) byloje žemės sklypų, kuriuose buvo

sukrautos atliekos, savininkus133.

II.4.2. Neteisėti veiksmai

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 53 straipsnyje įtvirtinta, kad valstybė ir kiekvienas

asmuo privalo saugoti aplinką nuo kenksmingų poveikių, o 54 straipsnyje nustatyta, kad įstatymu

draudžiama niokoti žemę, jos gelmes, vandenis, teršti vandenis ir orą, daryti radiacinį poveikį

aplinkai ir skurdinti augaliją ir gyvūniją. Aiškindamas šias nuostatas Konstitucinis Teismas

pažymėjo, kad užtikrinti natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir augalijos apsaugą bei gamtos

išteklių racionalų naudojimą ir gausinimą yra viešasis interesas, kurį garantuoti yra valstybės

konstitucinė priedermė134. Pagal AAĮ asmenys, pažeidę aplinkos apsaugos reikalavimus, atsako

pagal Lietuvos Respublikos įstatymus (34 straipsnio 1 dalis).

Tai reiškia, kad žalos aplinkai padarymo atveju neteisėti veiksmai konstatuojami, jeigu

pažeidžiamos aplinkos apsaugos teisės normos ir reikalavimai. Pavyzdžiui, civilinėje byloje, kurioje

žala atsirado, kai įrengiant golfo laukus buvo sunaikinta žolinė augmenija, kasacinis teismas

konstatavo, kad neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, jog atsakovas žemės ūkio paskirties žemėje vykdė

ne žemės ūkio veiklą, bet įrengė golfo laukus valstybiniame kraštovaizdžio draustinyje135. Kitoje

byloje neteisėtais veiksmais pripažintas kenksmingų medžiagų, susidariusių dėl medienos atliekų

deginimo, išmetimas į orą be specialaus leidimo: medienos gamykla veikė neteisėtai, nes neturėjo

teisės aktų nustatyto leidimo vykdyti ūkinę veiklą ir išmesti kenksmingas medžiagas į orą136. 132 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-372/2008.133 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-675-219/2015.134 Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d. nutarimas byloje Nr. 14/02.135 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-165/2010.136 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-465/2008. Teismų praktika. 2008, Nr. 30.

38

Kai žala aplinkai padaroma didesnio pavojaus šaltiniu, taikomos tiek specialiosios AAĮ

nuostatos, tiek nuostatos dėl didesnio pavojaus šaltinio savininko (valdytojo) atsakomybės (CK

6.270 straipsnis). Tokiu atveju CK 6.270 straipsnio nuostatos nustato atsakomybės sąlygas, o

specialūs aplinkosaugos įstatymai – tų sąlygų turinį: kas yra žala, kaip pasireiškia neteisėti

veiksmai, kt. Pavyzdžiui, civilinėje byloje, kurioje žala aplinkai buvo padaryta dėl iš magistralinio

naftos produktų vamzdyno išsiliejusių teršalų, nenustatytiems asmenims bandžius nesankcionuotai

prisijungti prie vamzdyno, kasacinis teismas konstatavo, kad magistraliniais vamzdynais vykdoma

naftos produktų gabenimo veikla priskiriama prie vykdomų potencialiai pavojingais strateginę

reikšmę nacionaliniam saugumui turinčiais įrenginiais, ir vamzdyno savininkui taikė griežtąją

deliktinę atsakomybę CK 6.270 straipsnio pagrindu137.

II.4.3. Žala

Žalą aplinkai reglamentuoja specialūs teisės aktai, kuriuose įtvirtinta žalos aplinkai samprata

savo bendraisiais požymiais (žala – atitinkamų objektų sunaikinimas, jų vertės sumažėjimas,

savybių pablogėjimas) atitinka bendrąją žalos sampratą civilinėje teisėje138. Kaip nurodoma

kasacinėje praktikoje, siekdamas įrodyti žalą aplinkai kaip civilinės atsakomybės sąlygą, ieškovas

privalo įrodyti du elementus: žalos padarymo faktą ir žalos dydį139. Sprendžiant klausimą, ar yra

padaryta žala aplinkai, vadovaujantis AAĮ 32 straipsnio nuostatomis, būtina nustatyti vieną iš šių

elementų: neigiamą gamtos elementų pokytį arba šių elementų funkcijų, turimų savybių, naudingų

aplinkai ar žmonėms, pablogėjimą140. Tai reiškia, kad, nenustačius bent vieno elemento, žala

aplinkai laikoma neįrodyta.

Nuostolių dydžio nustatymas žalos aplinkai atveju pasižymi tam tikra specifika, nes

kiekvienu atveju būtina atsižvelgti į tai, ar žalą padaręs subjektas laikėsi pareigos imtis priemonių

išvengti žalos ir atkurti aplinkos būklę, kuri įtvirtinta AAĮ 32 straipsnio 3 dalyje. Aiškindamas šios

pareigos turinį ir taikymo sąlygas, kasacinis teismas yra nurodęs, kad visų pirma turi būti siekiama

atkurti aplinkos būklę, t. y. pagal galimybes atkurti pirminę aplinkos padėtį, likviduoti atsiradusius

137 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-430/2012.138 AAĮ 32 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pripažįstama, jog žala aplinkai padaryta, kai yra tiesioginis ar netiesioginis neigiamas poveikis: 1) palaikomai ar siekiamai išlaikyti rūšių ar buveinių palankiai apsaugos būklei, taip pat biologinės įvairovės, miškų, kraštovaizdžio, saugomų teritorijų būklei; 2) paviršinio ir požeminio vandens ekologinei, cheminei, mikrobinei ir (arba) kiekybinei būklei ir (arba) ekologiniam pajėgumui (potencialui), kaip tai apibūdinta Lietuvos Respublikos vandens įstatyme, taip pat jūros aplinkos būklei, kaip tai apibūdinta Lietuvos Respublikos jūros aplinkos apsaugos įstatyme; 3) žemei, tai yra žemės užteršimas, kai teršalai pasklinda žemės paviršiuje, įterpiami į žemę ar po ja (į žemės gelmes); 4) kitiems aplinkos elementams ar kitoms jų funkcijoms.139 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-465/2008. Teismų praktika. 2008, Nr. 30.140 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-433/2008, 2010 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-165/2010, kt.

39

neigiamus aplinkos ar jos elementų pokyčius, atkurti buvusias jos funkcijas, naudingąsias savybes.

Ir tik nesant galimybės atkurti aplinkos būklę arba ją atkūrus tik iš dalies – atlyginti visus patirtus

nuostolius141. Tai reiškia, kad žalą aplinkai padariusio asmens atlikti veiksmai siekiant atkurti

aplinkos būklę yra reikšmingi apskaičiuojant galutinį nuostolių dydį. Civilinėje byloje, kurioje žala

aplinkai atsirado į vandens telkinius išsiliejus dyzelinui, kasacinis teismas, nustatęs, kad žalą

padaręs subjektas surinko dalį naftos produktų teršalų, konstatavo, kad apskaičiuojant galutinį žalos

dydį turi būti iš pradinės paskleistų teršalų į aplinką žalos vertės atimama ne žalą padariusio

asmens atliktų veiksmų ir priemonių, skirtų taršai neutralizuoti ir jos padariniams sušvelninti, vertė,

o šių teršėjo atliktų veiksmų ir priemonių sukelto efekto vertė, t. y. įvertintina ir įskaitytina į

atlygintiną žalą tai, kokia apimtimi tie veiksmai ir priemonės sumažino taršą ir jos padarinius

aplinkai bei kokia apimtimi galiausiai buvo atkurta aplinkos būklė142. Pagal 2018 m. įsigaliojusią

AAĮ 32 straipsnio 3 dalies, nustatančios pareigą imtis visų būtinų priemonių, kad būtų išvengta

žalos ir atkurti aplinkos būklę iki pirminės būklės, redakciją, įvedamas naujas kriterijus, nustatant

asmens pareigą imtis priemonių žalai atlyginti – žala, daranti reikšmingą neigiamą poveikį aplinkai,

nuo kurio priklauso žalą aplinkai padariusio subjekto atsakomybės apimtis143.

Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, kai žala padaroma aplinkai, tokia

žala apskaičiuojama ir atlyginama specialiųjų teisės aktų nustatyta tvarka, o CK taikomas tiek, kiek

šių santykių nereguliuoja specialieji teisės aktai144. Žalos aplinkai apskaičiavimo tvarka nustatyta

AAĮ 32 straipsnio 2 dalyje. Pagal 2018 m. įsigaliojusią šio straipsnio redakciją žala aplinkai

vertinama ir žalos aplinkai atlyginimo dydis apskaičiuojamas pagal aplinkos ministro patvirtintą

metodiką, įvertinant pirminę aplinkos būklę (sąlygas), neigiamo poveikio aplinkai reikšmingumą,

natūralaus aplinkos atsikūrimo galimybes ir laiką, atliktus veiksmus, užtikrinančius teršalų ir (arba)

kitokių darančių žalą aplinkai veiksnių skubią kontrolę, sulaikymą, pašalinimą ar kitokį valdymą

siekiant sumažinti ar išvengti didesnės žalos aplinkai, neigiamo poveikio žmonių sveikatai ar

141 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516-686/2016.142 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-61/2014.143 Tais atvejais, kai žala aplinkai pripažįstama žala, darančia reikšmingą neigiamą poveikį aplinkai, šią žalą aplinkai padaręs asmuo privalo savo išlaidomis imtis veiksmų, užtikrinančių teršalų ir (arba) kitokių darančių žalą aplinkai veiksnių skubią kontrolę, sulaikymą, pašalinimą ar kitokį valdymą siekiant sumažinti ar išvengti didesnės žalos aplinkai, neigiamo poveikio žmonių sveikatai ar tolesnio aplinkos elementų funkcijų pablogėjimo, ir (arba) aplinkos atkūrimo priemonių aplinkos ministro nustatyta tvarka nepaisant to, kad žalą aplinkai lėmė teršimas, kuris buvo leidžiamas ir atitiko leidimo sąlygas ir teisės aktuose nustatytus aplinkos apsaugos reikalavimus, taikytus teršimo metu. Tais atvejais, kai žala aplinkai nepripažįstama žala, darančia reikšmingą neigiamą poveikį aplinkai, žalos aplinkai atlyginimo dydis neskaičiuojamas ir nereikalaujama jos atlyginti, taip pat nereikalaujama imtis veiksmų, užtikrinančių teršalų ir (arba) kitokių darančių žalą aplinkai veiksnių skubią kontrolę, sulaikymą, pašalinimą ar kitokį valdymą siekiant sumažinti ar išvengti didesnės žalos aplinkai, neigiamo poveikio žmonių sveikatai ar tolesnio aplinkos elementų funkcijų pablogėjimo, ir (arba) aplinkos atkūrimo priemonių, jei žalą aplinkai lėmė teršimas, kuris buvo aiškiai leidžiamas ir visiškai atitiko leidimo sąlygas ir teisės aktuose nustatytus aplinkos apsaugos reikalavimus, taikytus teršimo metu. Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo Nr. I-2223 32 ir 33 straipsnių pakeitimo įstatymas, 2017, Nr. XIII-703.144 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-125/2014.

40

tolesnio aplinkos elementų funkcijų pablogėjimo, taip pat pritaikytas aplinkos atkūrimo

priemones145. Aplinkai padarytos žalos dydis apskaičiuojamas diferencijuotai, vadovaujantis teisės

aktų patvirtintais įkainių ir nuostolių sudėjimo metodais. Įkainių metodas taikomas tuomet, kai

norminiuose teisės aktuose nustatytos konkrečios pinigų sumos už žalą atskirų rūšių gamtos

ištekliams ir sudėtingų skaičiavimų atlikti nereikia, pavyzdžiui, toks metodas įtvirtintas Fizinių ir

juridinių asmenų neteisėta veika miškuose padarytos žalos aplinkai atlyginimo dydžio

apskaičiavimo metodikoje146, Žalos, padarytos laukinei augalijai, apskaičiavimo tvarkoje147. Miškui

ar laukinei augalijai padarytos žalos dydis apskaičiuojamas pagal šiuose teisės aktuose nustatytus

įkainius, kurie dauginami iš tam tikrų koeficientų.

Nuostolių sudėjimo metodas taikomas, kai atlygintinų nuostolių suma apskaičiuojama

pagal patvirtintose metodikose nustatytas formules, sudėjus nuostolių sumas. Nuostolių sudėjimo

metodo esmė – nuostoliai susideda iš įvairių komponentų ir, norint apskaičiuoti bendrą nuostolių

sumą, taikomos įvairios formulės. Šis metodas taikomas skaičiuojant žalą, padarytą aplinkai

užteršus vandens telkinius, atmosferos orą ar žemę, taip pat sunaikinus ar sužalojus gamtinius

kraštovaizdžio kompleksus bei objektus, nes būtent tokiais atvejais neįmanoma iš karto nustatyti

aplinkai padarytos žalos dydžio. Kiekvienu atveju reikia nustatyti ir įvertinti daugybę veiksnių

(teršalų rūšį, kiekį ir kt.). Nuostolių sudėjimo metodas įtvirtintas Aplinkai padarytos žalos

atlyginimo dydžių apskaičiavimo metodikoje148 bei Žalos aplinkai, sunaikinus ar sužalojus

gamtinius kraštovaizdžio kompleksus ir objektus, skaičiavimo metodikoje149.

Žalos aplinkai apskaičiavimo metodikose nustatyti dydžiai gali būti paneigiami tik

išimtiniais atvejais. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad žalos aplinkai atvejais žalos dydis

nustatomas pagal kompetentingų institucijų parengtas žalos apskaičiavimo metodikas, kurios

naudotinos atsižvelgiant į Konstitucijos nuostatas, CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus protingumo,

teisingumo ir sąžiningumo principus, kitas CK bei kitų teisės aktų nuostatas. Dėl to teismas tam

tikrais atvejais gali nukrypti nuo metodikose nustatytų žalos apskaičiavimo dydžių, jeigu atsakovas

patikimais įrodymais paneigia nurodytus dydžius150.

145 Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo Nr. I-2223 32 ir 33 straipsnių pakeitimo įstatymas, 2017, Nr. XIII-703.146 Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos ministro 2014 m. kovo 6 d. įsakymas „Dėl Fizinių ir juridinių asmenų neteisėta veika miškuose padarytos žalos aplinkai atlyginimo dydžio metodikos patvirtinimo“, 2014, Nr. D1-249.147 Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos ministro 2000 m. balandžio 28 d. įsakymas „Dėl Žalos, padarytos laukinei augalijai, apskaičiavimo tvarkos patvirtinimo“, 2014, Nr. 179.148 Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos ministro 2002 m. rugsėjo 9 d. įsakymas „Dėl Aplinkai padarytos žalos atlyginimo dydžių apskaičiavimo metodikos patvirtinimo“, 2002, Nr. 471.149 Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos ministro 2014 m. kovo 12 d. įsakymas „Dėl Žalos aplinkai, sunaikinus ar sužalojus gamtinius kraštovaizdžio kompleksus ir objektus, skaičiavimo metodikos patvirtinimo“, 2014, Nr. D1-269.150 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-465/2008. Teismų praktika. 2008, Nr. 30.

41

II.5. Atsakomybė už žalą dėl teismo ir kitų teisėsaugos institucijų neteisėtų veiksmų

CK 6.272 straipsnis reglamentuoja valstybės atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl neteisėtų

teisminės valdžios ir teisėsaugos institucijų veiksmų: CK 6.272 straipsnio 1 dalyje nustatyta

valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl teisminių ir teisėsaugos institucijų veiksmų

baudžiamajame ir administraciniame procese, kyla nepriklausomai nuo ikiteisminio tyrimo

pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės, tuo tarpu pagal CK 6.272 straipsnio 2 dalį

valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą,

kyla tik tuomet, jeigu žala atsirado dėl teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltės. Šios dvi deliktų

grupės aptartinos atskirai.

II.5.1. Baudžiamasis ir administracinių nusižengimų bylų procesas

Pagal CK 6.272 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl neteisėto nuteisimo, neteisėto suėmimo

kardomosios priemonės taikymo tvarka, neteisėto sulaikymo, neteisėto procesinės prievartos

priemonių pritaikymo, neteisėto administracinės nuobaudos – arešto – paskyrimo, atlygina valstybė

visiškai, nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Šiose

nuostatose pateikiamas nebaigtinis neteisėtų veiksmų sąrašas. Konstitucinis Teismas 2006 m.

rugpjūčio 19 d. nutarime pažymėjo, kad, reglamentuojant žalos atlyginimo klausimus, kai žalą

padaro valstybės pareigūnai, įstatymų leidėjo diskrecija nesuteikia teisės laisva nuožiūra nustatyti

išsamų baigtinį atvejų, kuriais ta žala turi būti atlyginama, sąrašą, nes tai prieštarauja

konstituciniam principui, pagal kurį padaryta žala turi būti atlyginta151.

Neteisėti veiksmai baudžiamajame procese yra neteisėtas nuteisimas, suėmimas, sulaikymas

ir kitų procesinės prievartos priemonių (BPK XII skyrius) taikymas (CK 6.272 straipsnio 1 dalis). Iš

administracinių nusižengimų bylų procese padarytų veiksmų tik neteisėtas administracinio arešto

paskyrimas užtraukia valstybei pareigą atlyginti žalą vadovaujantis CK 6.272 straipsniu.

Pavyzdžiui, valstybei atsakomybė CK 6.272 straipsnio 1 dalies pagrindu taikyta byloje, kurioje

neturtinė žala asmeniui atsirado jam paskyrus areštą administracinio nusižengimo byloje, vėliau

nutrauktoje dėl senaties termino skirti nuobaudą pabaigos152.

Kitokie neteisėti veiksmai administracinių nusižengimų bylų procese gali užtraukti valstybės

ar savivaldybės institucijos atsakomybę vadovaujantis CK 6.271 straipsnio nuostatomis.

Pažymėtina, kad CK 6.272 straipsnio 1 dalyje nurodytų procesinių veiksmų teisėtumas

vertintinas ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija)

151 Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas Nr. 23/04.152 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-323/2013.

42

garantuojamų teisių apsaugos kontekste. Antai byloje, kurioje ieškovas prašė priteisti iš valstybės

žalos atlyginimą dėl neteisėto sulaikymo, kasacinis teismas, be kita ko, rėmėsi Europos Žmogaus

Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktika dėl sulaikymo teisėtumo153.

Specifiniai valstybės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl teisminių ir teisėsaugos institucijų

veiksmų baudžiamajame procese, taikymo kriterijai suformuluoti kasacinėje praktikoje.

Pirma, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, sprendžiant dėl valstybės civilinės

atsakomybės už teisėsaugos pareigūnų veiksmus, nurodytus CK 6.272 straipsnio 1 dalyje,

kiekvienu atveju reikia išsiaiškinti, ar konkretaus asmens baudžiamasis persekiojimas buvo

pradėtas esant pakankamai duomenų, leidžiančių įtarti, kad jis padarė nusikalstamą veiką.

Pavyzdžiui, byloje, kurioje ieškovas reikalavo žalos, kilusios dėl nepagrįsto suėmimo ir neteisėtų

procesinių veiksmų atlikimo baudžiamajame procese, atlyginimo, pradedant jo baudžiamąjį

persekiojimą ir taikant suėmimą buvęs pagrindas įtarti jį padarius nusikalstamą veiką, įtvirtintą BK

150 straipsnio 4 dalyje (mažamečio seksualinis prievartavimas), konstatuotas remiantis ikiteisminio

tyrimo (baudžiamosios bylos) medžiagoje buvusiais ieškovą kaltinančiais duomenimis

(nukentėjusio mažamečio motinos pareiškimu policijai, jos ir nepilnamečio nukentėjusiojo

parodymais), kasacinis teismas nurodė, kad įtarimą pagrindžiantys faktai neturi būti tokio paties

lygmens, kaip būtina apkaltinamajam nuosprendžiui pagrįsti ar kaltinimui pareikšti, nes tai įvyksta

vėlesnėje proceso stadijoje, o baudžiamojo proceso tikslas kaip tik ir yra įtarimo patikrinimas154.

Tačiau kitoje byloje, kurioje ieškovė prašė priteisti žalos, patirtos dėl jos atžvilgiu pradėto, o vėliau

nutraukto ikiteisminio tyrimo ir taikytų prievartos priemonių (sulaikymo, kratos, nušalinimo nuo

darbo ir kt.), atlyginimo, kasacinis teismas grąžino bylą nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka, nes

bylą nagrinėję teismai išsamiai netyrė, ar, sulaikant kasatorę, buvo pagrindas įtarti ją padarius

nusikalstamą veiką (įtarimas pareikštas dėl to, kad ji, eidama muitinės inspektoriaus pareigas,

patikrino tik krovinio dokumentus, bet nenuėmė plombos ir nepatikrino vežamo krovinio), nenustatė

šiuo aspektu esminių aplinkybių155.

Antra, sprendžiant dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ir teismo

veiksmų neteisėtumo baudžiamajame procese neturi reikšmės, ar procesinis veiksmas, dėl

kurio galimai buvo padaryta žala, buvo skundžiamas įstatymo nustatyta tvarka. Kasacinis

teismas yra išaiškinęs, kad CK 6.272 straipsnio 1 dalies norma taikoma tiesiogiai – civilinę bylą

nagrinėjantis teismas priima sprendimą dėl šios normos pagrindu pareikšto reikalavimo

153 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-124-403/2018.154 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-63-378/2018; taip pat žr. 2015 m. birželio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-393-378/2015.155 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-346/2014.

43

nepriklausomai nuo to, ar įstatymo nustatyta tvarka buvo skundžiamas procesinis veiksmas, dėl

kurio, ieškovo teigimu, buvo padaryta žalos156.

Trečia, išteisinamojo nuosprendžio priėmimas savaime nėra pripažįstamas pagrindu

preziumuoti, kad baudžiamosios bylos iškėlimas ir visi su baudžiamuoju persekiojimu susiję

procesiniai veiksmai buvo neteisėti ab initio157. Pavyzdžiui, civilinėje byloje, kurioje žala atsirado

bendrovės vadovui iškėlus baudžiamąją bylą ir areštavus įmonės turtą, kasacinis teismas nurodė,

kad išteisinamasis nuosprendis reiškia asmens visišką reabilitavimą baudžiamojo persekiojimo

prasme, bet savaime jis nėra pagrindas civilinėje byloje konstatuoti, jog baudžiamosios bylos

iškėlimas ir visi su tam tikru kaltinimu susiję procesiniai veiksmai, taip pat taikytos procesinės

prievartos priemonės, buvo neteisėti158. Teismas, sprendžiantis dėl valstybės civilinės atsakomybės,

gali prieiti prie priešingos išvados dėl tam tikrų procesinių veiksmų teisėtumo, nei padarytoji

baudžiamajame procese159.

Kadangi CK 6.272 straipsnio 1 dalyje pateikiamas nebaigtinis neteisėtų veiksmų sąrašas,

valstybės civilinė atsakomybė gali atsirasti ir tuo pagrindu, kad pareigūnai nevykdė bendrosios

pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai – laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais ar

neveikimu nepadarytų kitam asmeniui žalos (CK 6.263 straipsnio 1 dalis). Tokiais atvejais

taikytinos tiek bendrosios pirmiau šiame skyriuje nurodytos kasacinėje jurisprudencijoje

suformuluotos atsakomybės taikymo sąlygos, tiek specifinis tokioms byloms būdingas kriterijus –

pareigūnų klaidos esminė reikšmė asmens teisių pažeidimui. Pavyzdžiui, byloje, kurioje ieškovas

(advokatas) reikalavo žalos, atsiradusios dėl jo atžvilgiu atlikto ikiteisminio tyrimo, atlyginimo,

kasacinis teismas konstatavo, kad teisėsaugos institucijų padaryta klaida neturėjo esminės ir

lemiamos reikšmės asmens teisių pažeidimui: klaidingas nusikalstamos veikos datos nurodymas

pranešime apie įtarimą vertintinas tik kaip techninė klaida, neteikianti pagrindo konstatuoti, jog

buvo pažeista ieškovo procesinė teisė į gynybą ar kad teisingos datos nurodymas būtų buvęs

pagrindas pakeisti kaltinimą ar taikytą procesinės prievartos priemonę160.

Valstybės civilinė atsakomybė gali atsirasti ir tuo pagrindu, kad teisėsaugos institucijos

pažeidė tarptautinius susitarimus. Spręsdamas dėl nurodytų valstybės pareigūnų atsakomybės už

žalą, padarytą ikiteisminio tyrimo, teisminio proceso metu, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad

Lietuvos Respublikos teisinę sistemą sudaro ne tik nacionaliniai teisės aktai, bet ir tarptautinės

156 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. rugpjūčio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2013.157 Žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. sausio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-181/2002; 2007 m. balandžio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-169/2007; 2015 m. birželio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-393-378/2015, kt.158 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-183/2006; 2009 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-534/2009.159 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-5/2009.160 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-414/2012.

44

sutartys, kuriose Lietuvos Respublika įsipareigojo užtikrinti tam tikrų teisių ir interesų apsaugą, o

juos pažeidžiančius veiksmus vertinti kaip pažeidimą161. Tai reiškia, kad tais atvejais, kai pareigūnų

atsakomybės nereglamentuoja specialiosios teisės normos, teismai vertina pateiktus faktus apie

galimus pažeidimus bendrųjų teisės principų, Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir tarptautinių

susitarimų kontekste ir nustatę, kad minėti teisės aktai nustato atsakomybę už panašius veiksmus,

pagal analogiją taiko CK 6.272 straipsnio nuostatas (CK 1.8 straipsnio 1 dalis).

Pavyzdžiui, civilinėje byloje, kurioje žala atsirado ikiteisminio tyrimo ir prokuratūros

pareigūnams apribojus asmens nuosavybės teisę į patalpas, išnuomotas įmonei, kurios darbuotojams

buvo pareikšti įtarimai ikiteisminiame tyrime, kasacinis teismas, vadovaudamasis Konvencijos

I protokolo 1 straipsnio nuostatomis dėl nuosavybės apsaugos, konstatavo neteisėtus veiksmus, nes

esant reikalui saugoti daiktinius įrodymus, pareigūnai turėjo pasirūpinti tam reikalingomis

patalpomis – susitarti su ieškovu dėl tokių patalpų naudojimo pagrindo (pavyzdžiui, nuomos

sutarties sudarymo) ir dėl to ieškovo patiriamų nuostolių atlyginimo, nes ilgalaikio nuosavybės

teisių apribojimo pagrindas negali būti procesiniai veiksmai (krata, poėmis, daiktų apžiūra ir

pan.)162. Neteisėti teisėsaugos institucijų veiksmai pažeidus Konvencijos nuostatas dėl kankinimų

draudimo buvo konstatuoti byloje, kurioje žala atsirado tėvui nužudžius mažamečių vaikų motiną,

nes Lietuvos valstybės policijos pareigūnai laiku neatvyko pagal kreipimąsi dėl

pagalbos: Konvencijos 3 straipsnis apima veiksmingą asmens apsaugą nuo trečiojo asmens

nusikalstamų veikų, susijusių su draudžiamu elgesiu, taip pat pagrįstas priemones užkirsti kelią

tokiam netinkamam (žiauriam) elgesiui, apie kurį valstybės institucijos žinojo arba turėjo žinoti163.

 

II.5.2. Civilinis procesas

Žalą, atsiradusią dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą, atlygina

valstybė visiškai, jeigu žala atsirado dėl teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltės (CK 6.272 straipsnio

2 dalis). Šiose nuostatose nurodyti neteisėti veiksmai dėl žalos, padarytos nagrinėjant civilinę bylą,

gali būti susiję su civilinio ieškinio priėmimu, laikinųjų apsaugos priemonių taikymu, teismo

sprendimo priėmimu, jo vykdymu, civilinės bylos užbaigimu nenagrinėjus ieškinio iš esmės ir pan.

Pavyzdžiui, civilinėje byloje, kurioje žala darbdaviui atsirado dėl teisėjo atostogų užsitęsus darbo

bylai, kurioje atleistam darbuotojui iš darbdavio buvo priteistas vidutinis darbo užmokestis už

161 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-7/2007. Teismų praktika. 2007, Nr. 27; 2008 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-363/2008; kt.162 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-634/2013. Teismų praktika. 2013, Nr. 41. Taip pat žr. 2009 m. gegužės 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-120/2009.163 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-528-706/2016. Teismų praktika. 2013, Nr. 41.

45

priverstinės pravaikštos laiką, kasacinis teismas nustatė visas valstybės civilinės atsakomybės

sąlygas, tarp jų neteisėtus teismo veiksmus, nes gautas ieškinys buvo paskirtas teisėjui paskutinę

dieną prieš jo atostogas ir tai lėmė, kad, pažeisdamas CPK 137 straipsnio 3 dalyje nustatytą terminą,

teismas keturiasdešimt dienų darbo byloje neatliko jokių veiksmų dėl pareiškimo priėmimo164.

Kasacinio teismo praktikoje taip pat pripažįstama, kad CK 6.272 straipsnio 2 dalies

nuostatos pagal įstatymo analogiją taikytinos ir sprendžiant dėl valstybės atsakomybės už žalą,

atsiradusią dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant administracinę bylą. Antai vienoje

byloje buvo pripažinta, kad civilinę bylą nagrinėję teismai, vertindami administracinių teismų

teisėjų veiksmus nagrinėjant administracinę bylą dėl nuosavybės teisų į žemę atkūrimo, pagrįstai

nenustatė teisėjų kaltų veiksmų, nes ieškovo nurodyti administracinio teismo teisėjų pažeidimai

buvo labiau susiję su nuosavybės atkūrimo procesu, o ne su teismo ar teisėjo konkrečiais veiksmais,

todėl sutiktina su apeliacinės instancijos teismo vertinimu, kad ieškovas iš esmės siekia iš naujo

išnagrinėti ginčą dėl nuosavybės atkūrimo proceso165.

Valstybė žalą, atsiradusią dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų civiliniame procese,

atlygina tik tuomet, jeigu žala atsirado dėl teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltės (CK

6.272 straipsnio 2 dalis). Teisėjo (teismo) kaltė gali būti konstatuota tik jam padarius akivaizdžią ir

šiurkščią teisės aiškinimo ir taikymo klaidą. Kaip nurodoma kasacinėje praktikoje, vertinant klaidos

akivaizdumą ir šiurkštumą atsižvelgtina į taikytinos nuostatos vartojamų terminų suprantamumą,

nuostatos tikslumą, įrodymų aiškumą, bylos aplinkybių sudėtingumą ir kt. Sprendžiant teisėjo kaltės

klausimą, taip pat būtina nustatyti, kad teisėjas ne tik aiškiai pažeidė įstatymus, bet kad ir kitas

teisėjas tokioje pačioje situacijoje būtų pasielgęs kitaip166. Pavyzdžiui, civilinėje byloje, kurioje žala

atsirado ieškovui pagal įsiteisėjusį apeliacinės instancijos teismo sprendimą, kuris kasacine tvarka

buvo panaikintas, sumokėjus bylinėjimosi išlaidas, kasacinis teismas teisėjų kaltės nenustatė, nes

bylą nagrinėjusių teismų išvadų dėl įrodymų vertinimo nesutapimas, neaiškumas dėl to, kokį

poįstatyminį aktą reikėjo taikyti byloje, bei tai, kad kasacinis teismas pakeitė apeliacinės instancijos

teismo nutartį, nereiškia, jog apeliacinės instancijos teismo teisėjai padarė akivaizdžią teisės

aiškinimo ir taikymo klaidą167.

Pagal nutarimo „Dėl valstybės ir Vyriausybės atstovo teismuose nustatymo“ 3.22.2 punktą

bylose dėl žalos, atsiradusios dėl teisėjo ar teismo neteisėtų veiksmų, atlyginimo, kai pagal

164 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-354/2014.165 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-557-313/2015.166 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-557-313/2015. 167 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-207/2011.

46

įstatymus žalą privalo atlyginti valstybė, valstybei atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo

ministerija168.

III. IŠVADOS

1. Deliktinė atsakomybė kyla, kai nustatomos visos deliktinės atsakomybės sąlygos: neteisėti

veiksmai, žala, priežastinis ryšys ir kaltė, išskyrus atvejus, kai įstatyme numatyta atsakomybė be

kaltės, tai – vadinamoji griežtoji deliktinė atsakomybė. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo

praktikoje pateikiami išaiškinimai dėl šių griežtosios deliktinės atsakomybės atvejų: statinių

savininko (valdytojo) atsakomybės (CK 6.266 straipsnis), atsakomybės už naminių gyvūnų

padarytą žalą (CK 6.267 straipsnis), atsakomybės už didesnio pavojaus šaltinių padarytą žalą

(CK 6.270 straipsnis), teisėsaugos institucijų atsakomybės (CK 6.272 straipsnis), taip pat dėl

atsakomybės už aplinkai padarytą žalą (Aplinkos apsaugos įstatymas).

2. Deliktinės atsakomybės sąlygos (neteisėti veiksmai, kaltė, žala ir priežastinis ryšys) griežtosios

deliktinės atsakomybės atvejais pasižymi tam tikra specifika.

2.1. Taikant civilinę atsakomybę pirmiausia nustatomi neteisėti veiksmai, kuriais deliktinės

atsakomybės aspektu gali būti pripažinti ir tokie veiksmai, kurie nors ir nepažeidžia

imperatyviųjų teisės normų ir yra formaliai teisėti, tačiau pažeidžia bendrąją rūpestingumo

pareigą. Griežtosios deliktinės atsakomybės atveju ieškovas turi įrodyti, kad žala kilo dėl

atsakovo neteisėtų veiksmų. Nors deliktinės atsakomybės be kaltės atveju žalą sukėlusio

asmens kaltės nereikia nustatyti, tačiau teisinę reikšmę sprendžiant dėl atlygintinos žalos

dydžio turi paties nukentėjusiojo kaltės forma, nes jo tyčia ir didelis neatsargumas yra

pagrindas mažinti arba šalinti žalą padariusio asmens atsakomybę.

2.2. Žala yra būtina civilinės atsakomybės sąlyga, ji gali būti padaroma turtui arba asmeniui.

Negautos pajamos yra žalos rūšis, kuri paprastai atsiranda kaip žalos padarymo tam tikram

turtui, turtinės teisės įgyvendinimui, papildomas rezultatas. Žala asmeniui atsiranda dėl

nematerialių vertybių – gyvybės, sveikatos, teisės į vardą, atvaizdą, privatų gyvenimą –

pažeidimo. Žala asmeniui gali būti ne tik turtinė, bet ir neturtinė (CK 6.250 straipsnio

1 dalis). Turtinės žalos atlyginimo apimtį asmens sveikatos sužalojimo atveju

reglamentuoja CK 6.283 ir 6.285 straipsniai, o gyvybės atėmimo atveju – CK 6.284 ir

6.291 straipsniai. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai (CK 6.249 straipsnio 1 dalis).

Nuostoliai gali būti apskaičiuoti abstrakčiai arba konkrečiai. Rungimosi civiliniame procese

168 Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 29 d. nutarimas „Dėl valstybės ir Vyriausybės atstovo teismuose nustatymo“, 2014, Nr. 1054.

47

principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo

įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK

178 straipsnis), todėl žalos fakto ir nuostolių dydžio įrodinėjimo našta tenka nukentėjusiam

asmeniui. Jeigu žalos faktas įrodytas, tačiau nuostolių dydžio įrodyti ieškovas objektyviai

negali, tai jų dydį nustato teismas (CK 6.249 straipsnio 1 dalis).

2.3. Civilinė atsakomybė kyla tik jei ieškovas įrodo, kad tarp neteisėtų veiksmų ir žalos yra

priežastinis ryšys, išskyrus atvejus, kai priežastinis ryšys preziumuojamas. Priežastinis

ryšys preziumuojamas subjektyviojo bendrininkavimo (CK 6.279 straipsnio 1 dalis, CK

6.6 straipsnio 3 dalis) ir alternatyviųjų priežasčių atvejais (CK 6.279 straipsnio 4 dalis).

Netiesioginis priežastinis ryšys nustatomas, kai žala padaryta keleto asmenų veiksmais, ir

apima dvi skirtingas teisines situacijas. Pirma, kai bendra žala kyla dėl vieno asmens

tiesioginio veiksmo ir antrojo asmens neveikimo (sąlygų sudarymo žalai kilti), šiuo atveju

netiesioginis priežastinis ryšys nustatomas tarp sudariusio sąlygas žalai kilti asmens

veiksmų ir žalos, o nustačius tokį ryšį bendrininkams kyla solidarioji atsakomybė. Antra,

netiesioginis priežastinis ryšys gali būti konstatuojamas, kai dėl asmens veiksmų ar

neveikimo jau padaryta žala tik padidėja, ir padidėjimas gali būti atribotas nuo pirminės

žalos. Šiuo atveju bendrininkams taikoma dalinė atsakomybė, nes žala yra dali.

3. Pagal bendrąją taisyklę skolininkų daugeto atveju prievolė yra dalinė (CK 6.5 straipsnis), bet

deliktinės atsakomybės atveju nustatytos išimtys: CK 6.6 straipsnio 3 dalis bei CK

6.279 straipsnio 1 dalis įtvirtina solidariosios skolininkų pareigos prezumpciją, jeigu prievolė

susijusi su kelių asmenų veiksmais padarytos žalos atlyginimu. Kadangi objektyvaus

bendrininkavimo atveju visa žala atsiranda tik dėl kelių nepriklausomų vienas nuo kito asmenų

veiksmų, žala yra nedaloma (CK 6.279 straipsnio 1 dalis, CK 6.6 straipsnio 3 dalis, CK

6.270 straipsnio 3 ir 4 dalys). Pažeidėjų veiksmų bendrumas, dėl kurio taikoma solidarioji

atsakomybė, gali pasireikšti ir subjektyvaus bendrininkavimo forma, kai keli asmenys turi

bendrą ketinimą padaryti žalą (CK 6.279 straipsnio 1 dalis).

4. Sprendžiant dėl atsakomybės pagal CK 6.266 straipsnio nuostatas, kiekvienu atveju būtina

nustatyti, kad žala atsirado dėl statinio trūkumo, tačiau įstatymų leidėjas nepateikia statinio

trūkumų ar jo sugriuvimo sąvokų, jos atskleidžiamos kasacinėje praktikoje. CK 6.266 straipsnio

2 dalyje nustatyta nuginčijama prezumpcija, pagal kurią preziumuojama, kad statinio savininkas

(valdytojas) yra viešame registre nurodytas asmuo, taigi žalą patyrusiam asmeniui, kol

prezumpcija nenuginčyta, šio fakto nereikia įrodinėti.

4.1. Pagal CK 6.266 straipsnio 1 dalies nuostatas už statinio trūkumų sukeltą žalą be kaltės

atsako jo savininkas, t. y. asmuo, kuris statinį valdo nuosavybės teise (CK 4.37 straipsnis). 48

Deliktinės atsakomybės už daugiabučio namo trūkumais padarytą žalą rūšis priklauso nuo

to, ar žala padaryta dėl bendrojo naudojimo objektų trūkumų, ar dėl vienam iš butų ar

patalpų savininkų nuosavybės teise priklausančio buto ar kitų patalpų trūkumų. Jeigu žala

atsirado ne dėl bendrojo naudojimo objektų, o dėl vienam savininkui priklausančio buto ar

kitų patalpų daugiabučiame name trūkumų, šio buto (patalpų) savininkui taikoma griežtoji

deliktinė atsakomybė pagal CK 6.266 straipsnį. Patalpų užliejimo atvejais griežtoji

deliktinė atsakomybė patalpų, kuriose įvyko vandentiekio avarija, savininkui gali kilti ir

neįrodžius konkrečių trūkumų, lėmusių žalos atsiradimą, – ieškovui užtenka įrodyti, kad

žala kilo iš atsakovo valdomų patalpų. Kai žala padaroma vienam iš bendraturčių

asmeninės nuosavybės teise priklausančiai turto daliai (pavyzdžiui, butui) dėl bendrojo

naudojimo objekto trūkumų, CK 6.266 straipsnio nuostatos netaikytinos.

4.2. Kai statinio valdymas yra perleistas kitam asmeniui – valdytojui, už statinio trūkumų

sukeltą žalą pagal CK 6.266 straipsnio 1 dalį atsako valdytojas. Sprendžiant, ar buvo

perleista statinio valdymo teisė griežtosios atsakomybės taikymo prasme, reikia nustatyti, ar

valdytojui perduota teisinė ir faktinė pareiga užtikrinti pastato saugumą. Tačiau valdytoju

nelaikomas asmuo, kuriam perduota tik statinio techninės priežiūros funkcija, todėl

kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kad statinys perduodamas kitam asmeniui

savarankiškai valdyti. Statinio valdymas gali atsirasti tiek įstatymo, tiek sutarties pagrindu.

Kai statinio valdymas perleidžiamas sutartimi, kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti

tokio susitarimo turinį.

5. Pagal CK 6.267 straipsnio 1 dalį naminių gyvūnų arba asmens žinioje esančių laukinių gyvūnų

padarytą žalą privalo atlyginti jų savininkas (valdytojas). Kai žala padaroma eismo įvykio metu

dėl valstybei nuosavybės teise priklausančio laukinio gyvūno, 2010 m. pakeitus teisinį

reglamentavimą, valstybei taikoma atsakomybė su kalte. Vadovaujantis CK 6.267 straipsnio

2 dalimi, laukinių žvėrių padaryta žala atlyginama įstatymų nustatyta tvarka. Šie žalos

atlyginimo santykiai reglamentuojami Laukinės gyvūnijos įstatymo 22 straipsnyje ir Medžioklės

įstatymo 18 straipsnyje.

6. Pagal CK 6.270 straipsnio 1 dalį asmuo, kurio veikla susijusi su didesniu pavojumi aplinkiniams

(transporto priemonių, mechanizmų, elektros ir atominės energijos, sprogstamųjų ir nuodingų

medžiagų naudojimas, statybos ir t. t.), privalo atlyginti didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą.

6.1. Civilinėje teisėje didesnio pavojaus šaltinis suprantamas kaip asmens valdomas objektas ar

jo vykdoma veikla, kuri kelia didesnį nei įprasta pavojų aplinkiniams (pavyzdžiui, vandens

pramogų parko kalnelis, šaunamasis ginklas, kt.). Atsakovas pagal CK 6.270 straipsnį yra

didesnio pavojaus šaltinio valdytojas, t. y. asmuo, valdantis šį šaltinį nuosavybės, 49

patikėjimo teise ar kitokiu teisėtu pagrindu (panaudos, nuomos ar kitokios sutarties

pagrindu, pagal įgaliojimą ir t. t.) (CK 6.270 straipsnio 2 dalis). Tais atvejais, kai žalą

sukelia didesnio pavojaus šaltinį naudojęs darbuotojas, atsakomybė be kaltės pagal CK

6.270 straipsnio 1 dalį kyla darbdaviui, nes jis, o ne darbuotojas laikomas didesnio pavojaus

šaltinio valdytoju.

6.2. Lietuvoje išsamiausia kasacinė jurisprudencija suformuota dėl transporto priemonių, kaip

didesnio pavojaus šaltinio, valdytojų griežtosios deliktinės atsakomybės. Už transporto

priemonės, kaip didesnio pavojaus šaltinio, sukeltą žalą be kaltės atsako jos valdytojas.

Transporto priemonės valdytojas – asmuo, nuosavybės, patikėjimo, nuomos, panaudos ar

kitokiu teisėtu pagrindu valdantis ir naudojantis transporto priemonę. Nustačius, kad

transporto priemonės valdymą savininkas perdavė civilinio sandorio ar kitu teisėtu

pagrindu, deliktinė atsakomybė už ja padarytą žalą bus taikoma valdymą perėmusiam jos

valdytojui. Pagal CK 6.270 straipsnio 2 ir 3 dalis už transporto priemonės sukeltą žalą

tretiesiems asmenims be kaltės atsako tiek teisėtas, tiek neteisėtas jos valdytojas.

6.3. CK 6.270 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad jeigu dėl valdymo netekimo yra ir valdytojo

kaltės, tai šis ir didesnio pavojaus šaltinį neteisėtai užvaldęs asmuo atsako solidariai, o

atlyginęs žalą valdytojas įgyja regreso teisę reikalauti sumokėtų sumų iš neteisėtai didesnio

pavojaus šaltinį užvaldžiusio asmens. Transporto priemonės savininko solidarioji

atsakomybė už transporto priemone padarytą žalą gali kilti ir tais atvejais, kai transporto

priemonės valdymą jis savo valia perdavė kitam asmeniui, tačiau kito asmens valdymas

pripažintinas neteisėtu dėl priežasčių, nesusijusių su neteisėtu transporto priemonės

užvaldymu (pavyzdžiui, asmuo, kuriam perduotas valdymas, neturi teisės vairuoti

transporto priemonę). Tais atvejais, kai žala dėl dviejų ar daugiau transporto priemonių

sąveikos padaroma pačiam transporto priemonės valdytojui (valdytojams), jiems kyla

vienas kitam atsakomybė su kalte (CK 6.270 straipsnio 5 dalis), tačiau kai žala dėl

transporto priemonių sąveikos atsiranda tretiesiems asmenims, pavyzdžiui, vienos ar kelių

transporto priemonių keleiviams, tų transporto priemonių valdytojams trečiųjų asmenų

atžvilgiu taikytinas solidariosios atsakomybės be kaltės režimas CK 6.270 straipsnio

4 dalies pagrindu.

7. Ūkio subjektams taikoma civilinė atsakomybė, neatsižvelgiant į jų kaltę, už bet kokią žalą

aplinkai arba realią jos grėsmę, atsiradusią dėl jų ūkinės veiklos, išskyrus šiame įstatyme

numatytus atvejus. Griežtoji deliktinė atsakomybė už aplinkai padarytą žalą gali būti taikoma

tiek juridiniams, tiek fiziniams asmenims, kurie yra ūkio subjektai AAĮ prasme. Žalos aplinkai

padarymo atveju neteisėti veiksmai konstatuojami, jeigu pažeidžiamos aplinkos apsaugos teisės 50

normos ir reikalavimai. Kai žala aplinkai padaroma didesnio pavojaus šaltiniu, CK

6.270 straipsnio nuostatos įtvirtina atsakomybės sąlygas, o specialūs aplinkosaugos įstatymai –

tų sąlygų turinį: kas yra žala, kaip pasireiškia neteisėti veiksmai, kt. Žalą aplinkai reglamentuoja

specialūs teisės aktai, kuriuose įtvirtinta žalos aplinkai samprata savo bendraisiais požymiais

(žala – atitinkamų objektų sunaikinimas, jų vertės sumažėjimas, savybių pablogėjimas) atitinka

bendrąją žalos sampratą civilinėje teisėje. Nuostolių dydžio nustatymas žalos aplinkai atveju

pasižymi tam tikra specifika, nes kiekvienu atveju būtina atsižvelgti į tai, ar žalą padaręs

subjektas laikėsi pareigos imtis priemonių žalai išvengti ir aplinkos būklei atkurti. Aplinkai

padarytos žalos dydis apskaičiuojamas diferencijuotai, vadovaujantis teisės aktų patvirtintais

įkainių ir nuostolių sudėjimo metodais. Žalos aplinkai apskaičiavimo metodikose nustatyti

dydžiai gali būti paneigiami tik išimtiniais atvejais.

8. CK 6.272 straipsnio 1 dalyje nustatyta valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl teisminių ir

teisėsaugos institucijų veiksmų baudžiamajame ir administraciniame procese, kyla

nepriklausomai nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės, tuo

tarpu pagal CK 6.272 straipsnio 2 dalį valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl teisėjo ar

teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą, kyla tik tuomet, jeigu žala atsirado dėl teisėjo ar kito

teismo pareigūno kaltės.

8.1. Neteisėti veiksmai baudžiamajame procese yra neteisėtas nuteisimas, suėmimas,

sulaikymas ir kitų procesinės prievartos priemonių (BPK XII skyrius) taikymas (CK

6.272 straipsnio 1 dalis). Iš administracinių nusižengimų bylų procese padarytų veiksmų tik

neteisėtas administracinio arešto paskyrimas užtraukia valstybei pareigą atlyginti žalą

vadovaujantis CK 6.272 straipsniu. Kitokie neteisėti veiksmai administracinių nusižengimų

bylų procese gali užtraukti valstybės ar savivaldybės institucijos atsakomybę vadovaujantis

CK 6.271 straipsnio nuostatomis. CK 6.272 straipsnio 1 dalyje nurodytų procesinių

veiksmų teisėtumas vertintinas ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos

konvencijos garantuojamų teisių apsaugos kontekste. Specifiniai valstybės atsakomybės už

žalą, atsiradusią dėl teisminių ir teisėsaugos institucijų veiksmų baudžiamajame procese,

taikymo kriterijai suformuluoti kasacinėje praktikoje. Pirma, sprendžiant dėl valstybės

civilinės atsakomybės už teisėsaugos pareigūnų veiksmus, nurodytus CK 6.272 straipsnio

1 dalyje, kiekvienu atveju reikia išsiaiškinti, ar konkretaus asmens baudžiamasis

persekiojimas buvo pradėtas esant pakankamai duomenų, leidžiančių įtarti, kad jis padarė

nusikalstamą veiką. Antra, sprendžiant dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo

ir teismo veiksmų neteisėtumo baudžiamajame procese neturi reikšmės, ar procesinis

veiksmas, dėl kurio galimai buvo padaryta žala, buvo skundžiamas įstatymo nustatyta 51

tvarka. Trečia, išteisinamojo nuosprendžio priėmimas savaime nėra pripažįstamas pagrindu

preziumuoti, kad baudžiamosios bylos iškėlimas ir visi su baudžiamuoju persekiojimu

susiję procesiniai veiksmai buvo neteisėti ab initio.

8.2. Kadangi CK 6.272 straipsnio 1 dalyje pateikiamas nebaigtinis neteisėtų veiksmų sąrašas,

valstybės civilinė atsakomybė gali atsirasti ir tuo pagrindu, kad pareigūnai nevykdė

bendrosios pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai – laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo

veiksmais ar neveikimu nepadarytų kitam asmeniui žalos (CK 6.263 straipsnio 1 dalis).

Tokiais atvejais taikytinos tiek bendrosios kasacinėje jurisprudencijoje suformuluotos

atsakomybės taikymo sąlygos, tiek specifinis tokioms byloms būdingas kriterijus –

pareigūnų klaidos esminė reikšmė asmens teisių pažeidimui. Tais atvejais, kai pareigūnų

atsakomybės nereglamentuoja specialiosios teisės normos, teismai vertina pateiktus faktus

apie galimus pažeidimus bendrųjų teisės principų, Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir

tarptautinių susitarimų kontekste ir, nustatę, kad minėti teisės aktai nustato atsakomybę už

panašius veiksmus, pagal analogiją taiko CK 6.272 straipsnio nuostatas (CK 1.8 straipsnio

1 dalis).

8.3. Žalą, atsiradusią dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą, atlygina

valstybė visiškai, jeigu žala atsirado dėl teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltės (CK

6.272 straipsnio 2 dalis). Šiose nuostatose nurodyti neteisėti veiksmai dėl žalos, padarytos

nagrinėjant civilinę bylą, gali būti susiję su civilinio ieškinio priėmimu, laikinųjų apsaugos

priemonių taikymu, teismo sprendimo priėmimu, jo vykdymu, civilinės bylos užbaigimu

nenagrinėjus ieškinio iš esmės ir pan. Teisėjo (teismo) kaltė gali būti konstatuota tik jam

padarius akivaizdžią ir šiurkščią teisės aiškinimo ir taikymo klaidą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo

Teisės tyrimų ir apibendrinimo departamentas

Pritarta 2018 m. gegužės 23 d. Civilinių bylų skyriaus teisėjų pasitarime

52